Novagrockiene - Politikos Mokslo Pagrindai

\
PRATARME
Su manymas ileisti politikos mokslo pagrind vadovl ar paskait kon-
spekt brendo dar nuo 1993 met, kai Vilniaus universiteto Tarptauti-
ni santyki ir politikos moksl institutas prim pirmj student grup
j politikos moksl bakalauro program. Jau pirmaisiais Politikos moks-
lo vado dstymo metais paaikjo, kad kurs Instituto studentams
reikia skaityti kitaip nei kit fakultet klausytojams. Pagrindinis dsty-
tojo udavinys - supaindinti su pamatinmis politikos mokslo katego-
i (jomis, koncepcijomis bei j aikinimo vairove ir parengti studentus
tolesnms gilesnms atskir politikos mokslo srii studijoms negaljo
bti tinkamai vykdomas, neturint reikalingos literatros: vadovli, en-
i'iklopedij, odyn, monografij lietuvi kalba.
Nors ir netrko literatros angl kalba, taiau daugelis politikos
mokslo vad vadovli ir kurs program autori bei dstytoj pripa-
/jslii, kad nra n vieno vadovlio, kuris visikai patenkint ios discip-
linos dstymo auktojoje mokykloje poreikius. Be to, literatr angl
kalbu skaityti gali ne visi pirmo kurso studentai, nes dalis j vidurinje
mokykloje mokosi kit kalb.
Sic paskait konspektai, suprantama, neisprendia sudtingo, per-
nelyg ambicingo ir i esms negyvendinamo udavinio - parayti visa
Apimant politikos mokslo vadin darb. Tai tik kuklus bandymas bent
i dalies papildyti politikos mokslo metodins literatros bibliotek lie-
luvi kalba.
Politikos mokslo pagrindai parengti remiantis usienio autori dar-
bais ir eeri met dstymo praktika Vilniaus universiteto Tarptauti-
ni santyki ir politikos moksl institute. Jie apima tik nedidel politi-
kim mokslo tem dal. Viena vertus, ia visai nelieiama tarptautins
politikos problematika, nes Institute jai skiriami keli vadiniai ir specia-
lunoli kursai, kurie skaitomi ir kituose universitetuose.
Antra vertus, daugelyje paskait vengiama kartoti tuos atitinkam
tem aspektus, kurie yra dstomi vidurinje mokykloje. Pagaliau Politi-
7
kos mokslo pagrindai nra vadovlis, todl ir pats lem dstymas yra
siauresnis, nei to reikalaut vadovlio mediaga.
Leidin sudaro keturios dalys, suskirstytos i penkiolika tem. Pirma
dalis - metodologin. Joje aptariama politikos mokslo viela kil socia-
lini moksl sistemoje, jo objektas, tyrimo kryptys ir metodai, apvel-
giamas jo formavimasis ir raida. Antroje dalyje pristatomos pagrindi-
ns politikos mokslo kategorijos, j vartosenos kaila ir vairios aikini-
mo perspektyvos. Treioje dalyje aikinami instituciniai valstybins val-
dios srangos pagrindai, ketvirtoje - socialinis politikos kontekstas:
politins kultros, politins socializacijos ir pagrindini dabartins vi-
suomens interes atstovavimo institut partij ir interes grupi -
vieta ir vaidmuo politikos procese.
Kiekvienos temos pabaigoje pateikiama rekomenduojama literat-
ra ir nurodoma biblioteka, kurioje galima rasti nurodyt knyg ar pe-
riodin leidin*.
Nors Politikos mokslo pagrind paskait konspektai pirmiausia yra
skiriami politikos mokslo specialybs pirmo kuiso studentams, jie
neabejotinai bus naudingi kit socialini moksl specialybi studentams,
studijuojantiems politikos mokslo dalyki).
Autor dkoja Eurofakulteto Vilniaus skyriui, paskatinusiam ir r-
musiam i konspekt rengim, Lietuvos valstybiniam mokslo ir studi-
j fondui, finansavusiam j leidim, ir TSPMI docentui Algimantui Jan-
kauskui u patarimus ir redakcines pastabas.
* Bibliotek pavadinimai enklinami iais sutrumpinimais: Nacionalin
M. Mavydo - NMM; Vilniaus universiteto - VU, Tarpiautini santyki ir po-
litikos moksl instituto - TSPM1, Vytauto Didiojo universiteto -VDU, Atvi-
ros Lietuvos knygos - ALK, Lietuvos teiss universiteto - LTU, Kauno
technologijos universiteto - KTU.
8
l dalis
POLITIKOS MOKSLAS
KAIP SOCIALINIS MOKSLAS
/ paskaita. Politikos mokslo objektas
ir politikos samprata
Pagrindins svokos: politikos mokslas; politika; valstybs-pilietins visuo-
mens dichotomija; teorija: empirin, formalioji, normatyvin; lyginamoji
politika; lyginamosios politikos analiz; vieasis administravimas ir vieoji
politika; politin ekonomija; politikos sociologija; tarptautiniai santykiai;
valstybs teorijos.
Nors kategorija politikos mokslas nurodo, kad pradedame nagrinti
moksl, kurio tyrimo objektas yra politika, bt sunku rodyti, jog pa-
-iektas visikas sutarimas, kaip turt bti apibriamas jo tyrimo
Sukas.
Labiausiai politikos mokslo objekto apibdinim, o kartu ir jo statu-
so pripainim, komplikuoja diskusijos dl politikos aikinimo istorinio
bei metodologinio kitimo ir politikos mokslo mokslikumo. I esms jos
lodo pastangas atsakyti du tarpusavyje susijusius klausimus: k mes
9
studijuojame, t. y. kur prasideda ir baigiasi polilikos mokslo ribos, ir
kaip, t. y. kokiais metodais, tyrinjame apibrta srit.
Tam, kad ateityje nekilt abejoni dl politikos mokslo moksliku-
mo ar politikos svokos daugiareikmikumo, turime isiaikinti jo pri-
gimties, sveikos su kitais socialiniais mokslais klausimus, ypatybes ir
vidaus struktr.
1. Pol i ti kos samprata
Prie aptariant termino politika reikmes, btina pabrti, kad svarbiau
yra atskleisti, kaip politologai apibdina polilikos termin, negu nusta-
tyti bendr jos definicij, nes vienoks ar kitoks politikos suprat imas nu-
lemia ir jos studij krypt.
Galima skirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai atstovauja tie
politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politika sieja su valstybs arba
vyriausybs veikla. Tradicikai i politikos samprata kildinama i antiki-
ni mstytoj Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamas politiikos, kaip
meno ir mokslo valdyti valstyb, apibdinimas.
Platonas politik siejo su idealios valstybs krimu, kuris savaime
suteikia prasm netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio, politikos esm
sudaro lygi piliei dalyvavimas, priimant kolektyvinius sprendimus
vieojo gyvenimo turiniui ir krypiai nustatyti, .lei lygi piliei dalyva-
vimas valdomj ir valdanij sveikoje sudaro politins veiklos pa-
grind, tai piliei siekimas tokio gyvenimo bdo, kuris atitikt mogi-
kj tobulyb, yra jos tikslas. Kad pasiekt j tiksl, pilieiai privalo remtis
bendra vertybi sistema, bti vienijami vienodo teisingumo ir neteisin-
gumo supratimo. Tik tokiomis slygomis jie sugebs ivengti konflikti-
nio vali susidrimo ir pasiekti bendr tiksl. Todl politinis gyvenimas
yra mogaus laisvs pagrindas: politinje bendruomenje laisvi pilieiai
nustato vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie nort gyventi, ir suku-
ria taisykles, tvirtinanias ias vertybes.
Aristotelis, teigdamas, kad politika yra valstybs valdymo menas, pa-
bria, jog politika neivengiamai apima ir praktin inojim, kas visuo-
10
menei yra gris ir kaip j gyvendinti. Politinis inojimas atsako klausi-
m, kaip mons turt gyventi, kokiomis taisyklmis reikia vadovautis
kolektyviniame gyvenime, kokia praktin veikla ir institutai geriausiai
tinka mogikajam tikslui (telos) pasiekti. Telos yra geriausia ir auk-
iausia mogaus egzistencijos forma. Be to, Aristotelis skyr du politi-
nio painimo lygius: kasdien, iplaukiant i piliei politins prakti-
kos, ir politikos stebtojo, tyrinjanio politikos painim. Politik jis
laik kilnia vieiamja veikla dl jos visuomeninio, vieojo pobdio,
Todl politika yra vis moksl mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti.
Si tradicija pltojama naujaisiais laikais, kai sitvirtina santykin po-
ItiMo ir nepolitinio takoskyra, briama tarp viej reikal ir privataus
gyvenimo. W G. Runcimanas knygoje Socialiniai mokslai ir politikos te-
ari ja politikos mokslo gimim sieja su tuo politins minties raidos mo-
mentu, kai imta aikiai skirti socialine ir politine srit prieprieos vals-
lyb pilietin visuomen" forma. Taiau ir valstybs-pilietins
visuomens dichotomija skirtingai interpretuojama. Remiantis Tomo
I lobbeso Johno Locke'o visuomens sutarties teorijomis, pilietin arba
politin visuomen buvo atskiriama nuo valstybs kaip laisvos privaios
veiklos sritis. Georgas W. F. Hgelis ir Karlas Marxas pilietine visuome-
ne aikino kaip moderniosios Vakar visuomens socialin, ekonomin
n kultrin etin darin, kuris savo prigimtimi skiriasi nuo valstybs. ian-
illen pilietin visuomen siejama su autonomine vairi organizacij,
Interes grupi, klub veikla.
Taiau kaip savarankika moderni disciplina, politikos mokslas savo
specifinius bruous gijo XIX a. pabaigoje-XX a. Septintajame XIX a.
deimtmetyje pradjo formuotis aikiai apibrtas savarankik politi-
kos mokslo studij laukas - valstybs, suprantamos kaip institucij vi-
Mimos ir turinios juridins bei politins galios virenyb, sistemins
studijos. Tuo metu sitvirtino institucin-legalistin politikos samprata.
Politika buvo siejama su vyriausybs valdymo maina" - statym lei-
dybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu, santy-
kikai atribotu nuo socialinio konteksto. Ji rmsi empirinmis prielai-
dnniis, atmesdama normatyvinius teiginius, bdingus filosofiniam
11
/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS
aikinimui. Daug dmesio buvo skiriama teisiniams valstybs srangos
pagrindams, konstitucini akt interpretacijai, teism veiklai, istoriniam
konstitucini priemoni ipltimui ir j kaitai.
Santyki tarp valstybi tyrimuose vyravo diplomatijos istorijos aspek-
tas, pamau iaugs platesnes tarptautins valstybi sistemos studijas.
Vidaus politika buvo nagrinjama per mechanizm, kuriais vyriausybs
veikia piliei gyvenim, tyrinjim. Plaiausiai buvo laikoma atvej ana-
liz (case.-study), kuri apsiribojo vienos valstybs lyriniais. Vliau, plto-
jantis lyginamosios politikos tyrimams, plaiai nagrinjami valstybs ins-
titutai ir j funkcionavimas skirtingose alyse. Vis i Studij pagrindu
susiformavo pagrindin politikos mokslo studij kryptis (nainstream of
political science), kuri maai pakilo iki XX a. penktojo deimtmeio
1
. Ta-
iau politikos ribojimas formali valstybs institucij veikla siaurino lygi-
namj tyrim galimybes (pavyzdiui, kaip tirti Afrikos alis, kurios dar
neturjo aiki valstybini institut kontr).
Kita definicij grup politik aikina valdios, galios arba konflikto
aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susij su galia, taaka, kontrole,
autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam budinga kova ir ben-
dradarbiavimas naudojant gali, pasibaigiantis spiendimo primimu. To-
dl politika yra universalus, visa apimantis reikinys, esantis visur, kur
susidaro valdios santykiai ir konflikt i. .Ji atsirado dl nuolatinio mate-
rialini ir dvasini vertybi trkumo visuomenje, kuris lm poreik
nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylanius konfliktus dl i itek-
li ir netolygaus j paskirstymo. Antropologijos, sociologijos, psicholo-
gijos, ekonomikos tyrinjimai patvirtino klasikins filosofijos teiginius,
kad valdymo itakos - matomi ir latentiniai individ, socialini grupi,
ekonomini interes, bendruomeni, taut ar skirting kultr kon-
fliktai.
Politika, aikinama valdios santyki pagrindu, gali bti tyrinjama
ir valstybs mastu, ir parlamento lygmeniu, ir tarp vairi grupi ar j
Birsh A. H. Concepts and Theories of Modern Democracy. London and
New York: Routledge, f 993. P. 208.
12
I paskaita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
viduje, ir gentinje Afrikoje, ir eimoje. iuo poiriu valdia yra pa-
giindin priemon kovojant dl nepakankam itekli visuomenje.
Amerikos politologo Haroldo Lasswello plaiai inomas politikos api-
budinimas kas, k, kada ir kaip gauna" (Politics: WhoGetsWhat, When,
llow?, 1936) iplt politikos ribas nuo vyriausybs institut iki elito,
sukant nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendi-
mai. Jis pabr btinyb tyrinti latentinius procesus, neapsiribojant
Formalija sprendim primimo dalimi - valdios institutais.
Kitas ingsnis buvo Davido Eastono sistemins analizs teorija, ga-
lllllnaJ tvirtinusi politikos, kaip proceso, samprat: politika - tai autori-
tetinis vertybi paskirstymas visuomenje (isamiau D. Eastono politi-
ns sistemos koncepcija aptariama septintoje paskaitoje). Lassvvellas
pabria galios vaidmen priimant sprendimus dl visuomenei reikmin-
g vertybi paskirstymo, o Eastonas trkstam itekli paskirstym ana-
lizuoja visos politins sistemos ir jos sveikos su aplinka aspektais, ak-
i eiliuodamas visuomens poreiki, nor ir reikalavim bei priimam
sprendim ry. Nors ir su kai kuriomis ilygomis, jis sukr universal
politikos tyrimo model, kuris taikomas tirti sprendim primimo pro-
ses vairiose politinse sistemose.
Davido Eastono politins sistemos koncepcija atskleid politinio pa-
IBUlio dali sry, bet buvo nepakankama paaikinti politini reikini
I vyki prieastis. Tai nul m bihevioralistini
2
studij pltimsi, ir
politikos moksl o obj ektas buvo papi l dytas politinio elgesio tyrimais.
Bihevioralistai pripasta, kad politiniai institutai yra svarbus politi
kos aspektas, taiau tikroji politikos esm atskleidiama per politikos vei-
Btina skirti dvi susijusias, bet skirtingas kategorijas: biheviorizm ir bi-
hevioralizm. Biheviorizmo terminas kilo i angliko odio behaviour - elgse-
II biheviorizmas yra psichologijos mokykla, kurios pagrindiniai atstovai yra
John B. Watsonas ir B. F. Skinneris. Ji pripasta tik stebim stimul ir reakci-
--- tem tikromis slygomis tyrimus, siekiant paaikinti moni elgsen, skirtin-
Hiil nuo bihevioralistins krypties sociologijoje ir politikos moksle, tyrinjan-
iosIr individ elges, ir jo motyvacijas, ir viej nuomon.
13
kj (subjekt) elgesio studijas. Btent j elgesys padeda nustatyti vien
ar kit politini reikini ir vyki prieastis. Bihevioralistai nagrinja,
tarkime, ne parlamento struktr ar jo sveik su kitomis valdios insti-
tucijomis, bet parlamento nari elges. Labiausiai jie ipltojo rinkiminio
elgesio, politinio dalyvavimo, politins kultros tyrinjimus.
Btina aptarti dar vien politikos samprat, kuri nesiekia nustatyti
tyrimo rib, bet remiasi kompromisu ir susitarimu. Istorikai jos uuo-
mazg galima rasti Aristotelio apmstymuose apie miri valdymo for-
m, Tomo Hobesso teiginiuose apie visuomenin taik ir tvark, vles-
niuose liberalizmo teoretik darbuose. Plaiausiai iam poiriui
atstovauja JAV politologas Bernardas Crickas, kuris politik apibdina
kaip veikl, kuria sutaikinami skirtingi interesai, suteikiant tiek valdios,
kiek reikia utikrinti visuomens gerov ir jos gyvybingum. iuo po-
iriu politika aikinama kaip funkcionali derybomis grindiama veik-
la, kuria siekiama palaikyti tvark, vidinio ir iorinio pasaulio stabilu-
m, reguliuojant konfliktus. Tai yra universalus visuomens organizavimo
bdas, konkreti reguliacin sistema, nukreipianti moni, grupi, tau-
t, valstybi veikl. Paymtina, kad toks politikos aikinimas yra sieja-
mas su pliuralistins demokratins visuomens funkcionavimu, politi-
kos, kaip civilizuotos konflikt sprendimo priemons, supratimu.
Kaip matyti, politikos mokslui bdinga bendra objekto ir tyrim in-
teres pltimosi tendencija, susijusi su nauj metod ir teorini poi-
ri integravimu politikos moksl. Taiau ji kelia kit pavoj. Pavyz-
diui, kai kurie politologai, pabrdami politikos sugebjim
prasiskverbti visus socialini santyki lygius, tvirtina, kad politikos
mokslas neturi apsiriboti viej reikal arba vyriausybs veiklos studi-
jomis, bet tyrinti ir kasdienio gyvenimo politik"
3
. Feminizmo atsto-
vai vadovaujasi kiu privatus gyvenimas gali tapti vieu". Kate Mil-
lett politik apibria kaip valdios pamatu nustatytus santykius, kai
Stoker G. Introduction // Theory and Methods of Political Science / Ed.
by David Marsh and Geny Stoker. London: Macmillan, 1995. P. 6.
14
kuliu. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
vien asmen grup kontroliuoja kita grup"
4
. Tokie bandymai iplsti
politikos ribas ir politini tyrim erdv sulaukia atrios vairi pakraip
politikos tyrintoj kritikos. Nepaisant to, pamau feminizmas pripa-
pripaintas kaip nauja teorin politikos aikinimo perspektyva
5
.
I tikrj politikos moksle nerasime vienodo politikos svokos api-
bfMIllHi. Taiau tai nereikia, kad politika tik intuityviai suvokiamas ter-
NtlliiiH Prieingai, tai rodo, kad politikos moksle egzistuoja svarbs epis-
leniiiliiiiniai ir metodologiniai skirtumai, kurie atspindi alternatyvi
koncepcij apie politikos pasaul konkurencij, o kartu ir svarbi kiek-
Vliliniii mokslui bkl - atvirum naujiems painimo metodams ir se-
nj koncepcij tobulinimui. Aptartos politikos sampratos ne oponuo-
ja viena kitai, bet atskleidia skirtingus politikos aspektus. Plaiau ir
giliau politikos turin suprasti padeda pagrindins politikos mokslo ka-
------jos: valdia, valstyb, politin sistema, autoritetas ir kt.
Apibendrinant galima teigti, kad politika paprastai apima dvi kon-
iHplinili/notas visumas: valdanij ir valdomj, valdios ir paklusi-
mo lyderi ir sekj, valstybs ir visuomens santykius. Taip supranta-
mo politiika yra natralus ir fundamentalus moni elgesio visuomenje
aspektas, kaip ir kiti moni santykiai - religiniai, lyi, etniniai, ekono-
miniai. Taigi politikos mokslas tiria valdanij bei valdomj santy-
kius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santykiams tvir-
tinti Tuo jis skiriasi nuo ekonomikos, nagrinjanios materialini
priemoni ir paslaug gamybos, paskirstymo ir vartojimo santykius, so-
ciologijos - socialinius santykius arba teiss, tyrinjanios teiss siste-
mas ir normini akt krimo, diegimo ir j taikymo bei kontrols pro-
cesus.
Keikia pridurti, kad ir pats terminas politikos mokslas nra visikai
vienodai vartojamas. Politikos moksl bt tiksliau apibdinti/jo/ifo/o-
jfiiv lenninu (kaip, pvz., sociologija). Taiau jis nra prigijs Vakar

I lcywood A. Politics. London: Macmillan, 1977. P. 11.
' Stoker. Op. cit. P. 5.
15
/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSL:,
universitetuose, nors danai vartojamas buvusios Soviet Sjungos a
lyse. ia kartais politologijos terminu apibdinama politikos praktikos
analiz.
Kita vertus, iki iol kai kur vartojamos politikos mokslo ir politikos
moksl kategorijos. Daugiskaitos vartosena sietina ir su prancz kai
bos politikos moksl, o ne mokslo daugiskaita (sciences politigues)
Pranczijoje ir vis pirma garsiojoje Paryiaus Ecole libre des Sciences
Politigues, kurtoje 1870 metais, kurioje amiaus pradioje studijavo
Mykolas Romeris, buvo sitvirtinusi tradicija nelaikyti politikos atski
ra disciplina, o vartoti bendr politini moksl kategorij, kuri eina
ir kitos socialini moksl disciplinos. Taiau Pranczijoje veikia ir Pran
cz politikos mokslo asociacija (Association Francaise de Science Po
litigue).
iuolaikinje literatroje angl kalba politikos mokslas paprastai vai -
tojamas vienaskaita. Daugiskaita pasitaiko ankstesniuose, iki Antrojo
pasaulinio karo raytuose politikos mokslo statuso ir jo objekto apms-
tymuose. iandien JAV, Didiojoje Britanijoje sitvirtinusios political
science, Politics P didija kategorijos, atrodyt liudija, kad pripasta-
mas politikos mokslo vieningumas. Taiau jei mokslinje literatroje
politikos mokslas visuotinai pripastamas vieninga disciplina, tai insti-
tuciniu (universitetuose) lygmeniu rykus politikos mokslo susiskirsty-
mas specializuotus departamentus, fakultetus. Kadangi mes kalbame
apie politikos moksl kaip akademin veikl, vartojame vienaskait.
2. Pol i ti kos moksl o struktra
Istorikai, pleiantis politikos mokslo tyrimo sritims, sitvirtino dabarti-
n politikos mokslo struktra. Politikos mokslo akos apibriamos pa-
gal tyrimo sritis, o ne pagal vyraujanias teorijas arba taikomus specifi-
nius metodus.
Taiau ir dl politikos mokslo struktros nra visikai susitarta. Pa-
vyzdiui, Jamesas N. Danzigeris skiria keturias sritis: lyginamj politi-
k, tarptautinius santykius, politikos teorij ir ribines politikos mokslo
16
itikktiltii. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
illi Ipllniis. lai bt politin antropologija, politikos sociologija, polili-
" i I momija, politin psichologija ir biopolitika.
l'i'Hi m. ileistoje The. Soiai Science Enyclopedia nurodomos ios
i nllllkos mokslo akos: politikos teorija, politiniai institutai, lyginamoji
Hnlll Ik n ir analiz, tarptautiniai santykiai, vieasis administravimas (pub-
/(, mlmiliistmlion), vieoji politika (publiepolicy), racionalusis pasirin-
I luinu, politikos sociologija, politin ekonomija, valstybs teorijos
6
. is
tk h Mynins i esms nesiskiria nuo Danzigerio struktros, nes lyginamo-
|l politika, jo nuomone, apima ir politini institut studijas, o valstybs
|l urlji IN danai laikomos sudedamja politikos teorijos dalimi. Ne visai
I n 1111 liksiu racionalaus pasirinkimo teorinius modelius, taikomus poli-
Hnlli proceso ir vieojo administravimo tyrinjimams, iskirti atskir
(ilk i| I te lo, daugelyje pasaulio universitet vyrauja departamentinis pa-
lIllnlIJIlTUis j keturias sritis: politikos teorija (politin filosofija), lygina-
mi i|i politika, tarptautiniai santykiai ir vieasis administravimas.
Politikos teorija yra seniausia politikos mokslo sritis, kurios itakos
||l I m pirmuosius apmstymus apie valdymo irpolitikos prigimt, j tiks-
lus n priemones tiems tikslams pasiekti. Danai politikos teorija suta-
piil nuima su politine filosofija arba, prieingai, laikoma santykikai au-
loiiomine sritimi. Tokiu atveju politikos teorijos branduoliu laikoma
Viilslvl )s teorijos, jungianios penkias valstybs aikinimo mokyklas: pliu-
inllNlin, marksistin, racionalaus pasirinkimo, arba naujosios deins,
elitu teorijas (kitaip - neostatizmas ar naujasis institucionalizmas) ir
iliiipliiiralizmas. Kartais minimos feministin ir alij valstybs leori-
|i IN I 'olitins filosofijos sriiai paliekami teisingumo, laisvs, lygybs ir
i 'in verlybinio pobdio politini santyki apmstymai.
Tbks politikos teorijos susiaurinimas netenkino besipltojani po-
litikos studij Jungtinse Amerikos Valstijose ir dl pozityvizmo takos
Hnugtisi politolog ambicij reflektuoti problemas, kurias atskleid
O'Leary Bredan. Political Science /Ed. by. A. Kuper & J. Kuper. The o-
riui Science Encyclopedia. 2nd. ed. London, New York: Routledge, 1996.
I' 832 038. A. ,
kaul i apskrities
empirins politikos studijos, bei sukurti bendr politikos teorij. XX a
antrojoje pusje politikos teorijai metodologijos klausimai tapo kerti
niais. Labiausiai tai sietina su loginio pozityvizmo
7
taka socialiniams
mokslams. Todl tuo metu buvo bandoma atskirti tradicin", t. y. nor
matyvin, teorij nuo mokslins" ir susitarta dl politikos teorijos d i
ferenciacijos: istorin (politini idj istorij), normatyvin (politin
filosofij) ir empirin. Dl loginio pozityvizmo takos sitvirtino teorijos
skirstymas tris formas: empirin, formalij ir normatyvin.
Empirin teorija kuriama remiantis patyrimu, stebimais faktais. Ji m
lik aprao konkreius politinius reikinius, bet siekia konstruoti plats
nes aikinamsias (explanalory) teorijas, kurios apimt dauge reikiniu
Pavyzdiui, revoliucijos, demokratijos stabilumo teorijos ieko i reiki
ni prieastini-pasekmini atsiradimo rodym. Empirins teorijos po-
litikos moksle labiausiai pradtos pltoti dl bihevioralizmo takos.
Formalioji teorija yra santykinis pavadinimas, vartojamas apibdi-
nant du modelius: vieojo pasirinkimo teorij, perimt i ekonomikos,
ir loim teorij, isipltojusi i matematins kombinatorikos teorijos.
Abu ie modeliai remiasi prielaida, kad politikos veikjas yra raciona-
lus individas, kuris siekia sau didiausios naudos maiausiomis snau-
domis. Vieojo pasirinkimo teorija, dar vadinama racionalaus pasirin-
kimo teorij a, politikos moksle plaiausiai l ai koma bendrj
(kolektyvini) sprendim primimo, partij konkurencijos atstovauja-
moje demokratijoje, rinkiminio elgesio tyrimuose ir vieojo administra-
vimo studijose. Loim teorijos modeliai (nulins sumos, pozityvios su-
mos, negatyvios sumos, kintamos sumos
8
) labiausiai prigijo tarptautins
politikos analizje, taip pat taikomi balsavimo vertinimui.
Normatyvin teorija aikina politinius reikinius, remdamasi etiniais
argumentais, silo priemones, kuriomis galima tvirtinti troktam ge-
Pozityvizmo taka politikos mokslui aptariama antroje paskaitoje.
Plaiau r.: Dunleavy R, O'Leary B. Valstybs teorijos. Vilnius: Eugrimas,
1999. P. 99-104.
18
* i itttltttltit. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
linu . i polilin tvark arba vertina atitinkamus politinius reikinius bei
V III h iincns srang apibrt vertybi kontekste. Politin filosofija ap-
...., I Insikinius tekstus nuo Platono ir Aristotelio, ind ir Konfucijaus
lllimeilijus iki pastarj deimtmei Johno Ravvlso, Roberto Nosciko,
1
... 11.1.1 1 )workino ir kit darb.
IHiIIIIiiiai institutai - lai konstitucij, statym leidiamosios ir vyk-
lliiiiinsios valdios institut, teism, biurokratijos, politini partij ir
link lini| sislem studijos, kurios atsirado XX a. pabaigoje, krus pir-
HMIIIMIIS politikos mokslo fakultetus. Pirmj inslitucionalist studij
I n i Ii IVS beveik nesiskyr nuo konstitucijos ir civilins teiss tyrinjim,
'i II II (laikiniai politologai tiria politini institut, j dali, rinkim sis-
^pi , organizacij genez, raid ir politinius j veiklos padarinius. B-
illiin, kad instilucionalistai kaltinami per dideliu susidomjimu eina-
|tti||n |mlilika. Sis skepticizmas siejamas su tais praktikais, kurie gerai
lllln M I iria vienos alies vyriausyb ir administracij bei kaupia svarbi
|ll?li',<! politikos mokslui.
, 1'llsUuuosius tris deimtmeius vyrauja neoinstitucionalizmas, kuris
bri'/in politinio gyvenimo organizacijos tyrimo btinyb, nes inslitu-
tllldiiro jos pagrind, formuoja politikos kontekst ir daro tak pri-
mini sprendim pasirinkimui.
I i einamoji politika. Institucionalizmo ir normatyvins politins te-
iil I jus kiilikai tvirtina, kad vienintelis mokslinis politini reikini tyri-
mu Innlas yra lyginamoji politika. J nuomone, politikos mokslas turi
liti 11 liejamas su universali dsni ar vidurinio lygio teorij" paieko-
mi*, I y. su apibendrinimais, kurie gali padli utikrinti patikrinam
jtnllliniij reikini aikinim.
Aikinant siauriau, lyginamoji politika lygina konstitucijas, vykdo-
liniios it statym leidiamosios valdios, teism veikl keliose alyse,
*
n I II alskleisti, ar skiriasi ir kuoskiriasi politins problemos ir j spren-
dimus I yginamoji politika tiria ir visai siauras sritis, pavyzdiui, biu-
fflklnlijos rekrutavim.
Lydinamosios politikos analiz susiformavo kaip dalis bihevioralis-
llliln judjimo, kuris XX a. penktajame ir etajame deimtmeiais kri-
19
/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSL:.
tikavo legalistinj institucionalistin politikos mokslo pobdi. .Tos ai
stovai patikrina ir apskaiiuoja teiginius apie masi ir elito politini
elges, tvirtina, kad konstituciniai, legalistiniai ir formals tyrimai da
nai stokoja pakankam empirini rodym. Bihevioralistin revoliu
cija reiksi griet kiekybini tyrimo metod taikymu partij, pati i
ni ir rinkim sistem, rinkiminio elgesio, interes grupi vaidmens,
vieosios politikos srityse, ypating dmes skiriant sprendim primi
mo analizei. iuo atveju mokslininkai siekia nustatyti ir paaikinti bcn
driausias reikini savybes, tirdami vienos ar keli ali skirtumus ii
panaumus.
Dabar formalistinio ir empirinio tyrimo dichotomija yra veikta, ii
politikos mokslo atstovai derina abi ias metodologijas. Inslitucionaliz
mo ir moderniosios empirins tyrimo metodikos vedybos" skmingiau
siai buvo realizuotos, tikrinant skirting ali lyginamj studij gautus
apibendrinimus.
Tarptautiniai santykiai nagrinja politinius valstybi ir nevalstybi
ni tarptautini subjekt santykius ir pasaulins politins sistemos di-
namik. J tyrimo sritis apima tarptautines organizacijas, tarptautin
politine ekonomij, karo studijas, usienio politikos analiz, tarptauti-
ni santyki teorijas, regionines studijas. Metodologikai tarptautiniai
santykiai taip pat buvo paveikti bendr politikos mokslo raidos tenden-
cij, kai imta taikyti bihevioralistinius, kiekybinius, racionalaus pasirin-
kimo, struktralistinius ir kitus poirius.
Vieasis administravimas ir vieoji politika tiria institucines sran-
gas, utikrinanias valstybs tarnyb darb, ir istorikai siejama su atsa-
kingos ir profesionalios administracijos (biurokratijos) rengimu. i po-
litikos mokslo aka analizuoja vieosios politikos
9
formavim, sprendim
primimo ir gyvendinimo proces, norminius ir empirinius argumen-
tus vieajai politikai pagrsti.
Btina atkreipti dmes, kad terminas vieoji politika angl kalba reikia
public pollicy. Lietuvi, vokiei ir prancz kalbomis vartojamas odis politika.
20
'
lt t h ii 11 ii. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
l'ii|i,i milinis dmesys dabar skiriamas naujojo vieojo valdymo" ir
tm Iimnliius pasirinkimo interpretacij pagrstumui, aikinant politini
Imi llnl veikl biurokratijos studijose, reformuojant vairi ali admi-
|IIMI hies sistemas.
I
Ni'l vieasis administravimas, nei vieoji politika neturi vieno iskir-
uiii.. lyrinio metodo. ia remiamasi pliuralizmu, biheviorizmu, racio-
Hllliiiih pasirinkimo teorija, marksizmu, feminizmu.
I'nliliko.i sociologija kaip autonomika disciplina isiskiria XX a.
I>. n! hi|!ime deimtmetyje. Tai - ribin disciplina, balansuojanti tarp
| t n liiln/ujos ir politikos mokslo. Politikos sociologija, kitaip nei politi-
ku* muksis, tiria socialines politini institut funkcionavimo slygas.
t'iiHl nuliniai politikos sociologijos teiginiai perimti i sociologijos kla-
ll| MnxoWeberio-racionalizacija, galia, autoritetas, biurokratiza-
iniille Durkheimo - diskusijos apie kolektyvin identitet ir nor-
it, Kurio Marxo - darbai apie valstyb ir klases. iuolaikin politikos
k| l gija pagrindini dmes skiria valstybs ir demokratijos proces
linginei analizei.
|"iililikos mokslo vidin diferenciacija tik patvirtina politikos feno-
i kompleksikum. Todl ir mokslo, tyrinjanio politik, apibdi-
l yru sudtingas: politikos mokslas yra akademin disciplina, sie-
ni i llslcmikai aprayti, analizuoti ir paaikinti valstybs (vyriausybs)
ibi politini institut funkcionavim; taip pat toki socialine veikl
Peikus, kurios legitimi autoriteting altini dka padeda apibr-
Jflvnlomus pasiskirstymus (binding allocations) arba sprendimus; be
Kirting poir mogaus prigimt bei nurodanias (prescripiive)
|(lll|ns, kurios skatina diskusijas apie iuos institutus, sprendimus ir
Ultulskiislymus"
10
.
I'nlilieal Science //The Blackwell Encyclopedia of Political Science /Ed.
V Bogdonor, 1991. P. 468.
/ dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAI
3- Pol i ti kos mokslinis aikinimas
Bandymas apibrti politin tikrov" ir politikos mokslo, kaip akade-
mins veiklos, vairov sukl nemaai gin ir prietaring poiurj i
politikos mokslin aikinim. Dar prie trisdeimt met buvo tvirtina
ma, kad politikos mokslas yra amorfika, sunkiai apibriama ir nevie-
nalyt disciplina, jog tai nra mokslas, arba, kad tai - parazituojantis
mokslas, i kit socialini moksl pasiglems kategorijas, tyrimo me-
todus ar net temas. Todl btina isiaikinti prieastis, dl kuri dar ii
iandien abejojama politikos mokslo, kaip savarankikos disciplinos, sta-
tusu.
Politikos mokslas atsirado kaip moni poreikio geriau painti so
cialin gyvenim, remiantis moksliniais tyrimo metodais, padarinys. Sie-
kiant apibendrinti i pirmo vilgsnio chaotik informacij apie mus su-
pant pasaul, j reikia susisteminti ir nuosekliai paaikinti. Begalybei
fakt ir reikini sutvarkyti apibriamos siauresns painimo sritys -
ekonomika, biologija, matematika, sociologija ir pan. Politikos mokslas
yra disciplina, kitaip nei ekonomika, teis, istorija, sociologija nagrin-
janti politikos pasaul. Kaip atskira painimo sritis, jis tiria politinius
faktus ir reikinius. Politiniai faktai ir reikiniai yra socialiniai savo pri-
gimtimi, nes atsiranda ir reikiasi tik visuomenje. Taigi politikos moks-
las yra vienas i socialini, skirtingai nuo gamtos ar tikslij moksl,
kuris nagrinja visuomeninius politinius santykius ir siekia pateikti moks-
lin j aikinim.
Mokslinis painimas nuo kasdienio ar sveiko proto skiriasi tikrovs
aikinimo metodais ir tikslais. Pavyzdiui, ir mokslininkas, ir paprastas
mogus, nordami suprasti politinius vykius ar reikinius, taiko vairias
teorijas ar koncepcijas. Taiau paprastas mogus nesilaiko griet te-
orijos kriterij, nerenka fakt, nesistemina ir neklasifikuoja j, o remia-
si savo patirtimi, tikjimu, vis" nuomone ar iankstiniu nusistatymu ir
j pagrindu daro savo apibendrinimus apie politik. Todl jis gali many-
ti, kad politika, tarkime, yra tik nedora veikla, nes visi politikai korum-
puoti, o moni gyvenimo lygis smunka todl, kad visi politikai yra nei-
22
itin h uita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
lineliui, lygiai taip pat, kaip tikti, kad mons serga nepagydomomis
eilinis, nes yra nuodmingi.
Mokslas yra kiekviena organizuota painimo sistema, besiremianti
i Htpll iniais faktais, kurie tiriami vairiais tuo metu inomais metodais,
Ii k liinl apibendrinanio tikrovs paaikinimo. Pagrindinis mokslo tikslas
k ui Ii leorijas, kurios utikrint jo paskirt: paaikinti, suprasti, numa-
lyl I n kontroliuoti tikrov. Mokslininkas ne tik grietai remiasi teorija,
ln I II nuolat j tikrina, laikydamasis pagrindini mokslinio painimo
1 111 M): teorijos ir koncepcijos yra dirbtinai sukurti apibendrinimai,
k ui h nevisikai atitinka tikrov, nes yra abstrakts; ir tikrov, ir teori-
pi muilai kinta, todl moksliniam painimui reikia nuolat tikrinti teori-
11111* npibendrinimus ir prielaidas. Be to, mokslininkas visada ieko ry-
uliu |i reikini, siekdamas nustatyti prieastinius-pasekminius dsnius,
IIIr leidia daryti universalius apibendrinimus, padedanius aikinti
iHjiiirlus reikinius. Irpagaliau mokslininkas stengiasi kontroliuoti savo
luinus objektus.
IHililikos mokslas siekia formuoti toki politins tikrovs painimo
iMrui, remdamasis apibrt kategorij visuma, metodais ir vairiais
lil Iniais poiriais. Taiau, palyginti su tiksliaisiais mokslais, politikos
NIIIS, kaip ir kiti socialiniai mokslai, vertinamas skeptikai, nes ne-
likai atitinka mokslikumo" kriterijus.
' I 'IK imas Kuhnas knygoje The Structure of 'Scientific Revolutions (1970)
;nl keturis sutartinius tikrojo mokslo pamatus: pagrindines svo-
ND, kurios identifikuoja ir vardija kertines problemas; teorijas, kurias
lininio sistemikai susij apibendrinimai ir kurios pateikia atitinkam
|lHli'|i,i n iji ryi paaikinimus ir numatymus (Jei A, tai B, C ir D slygo-
Btl* ,); interpretavimo taisykles, numatanias metodus, kuriais nusta-
' " nu teorijos teiginiai yra teisingi ar klaidingi; ivardija problemas, ku-
rti nprstinos atitinkamoje tyrim srityje.
Politikos mokslo paradoksas pasireikia tuo, kad jis, bdamas vie-
liiin i socialini moksl, analizuojani ir aikinani visuomens poli-
tine i aid ir funkcionavim, privalo aprpti vairi socialinio gyvenimo
Upekt sveikas, ryius ir j prieastis, nes politika, analizuojant j vien
23
politini veiksni priemonmis, nebus suprasta. Ji pasireikia visose mo-
gaus gyvenimo srityse, yra veikiama istorini, socialini, ekonomini
slyg ir kultrinio konteksto.
Dl politikos reikini sudtingumo j reikia aikinti pasitelkus ter-
minus valstyb, vyriausyb, valdia, taka ir pan. ios kategorijos taip pat
vairiai apibriamos ir tiriamos kit socialini moksl. Bene tiksliau-
siai i padt yra pagrinds Davidas E. Apteris. Jo nuomone, politik
tyrinjantys mokslininkai stokoja universali matavimo standart, kaip,
tarkime, ekonomika, kur ekonomins veiklos subjekt santykiai ir ry-
iai matuojami tiksliu ekvivalentu -pinigais arba auksu. Niekas neklau-
sia galios - esmins politikos savybs - kurso (kaip, tarkime, valiutos
kurso). Jos nemanoma pasidti bank.
Todl politikos mokslas remiasi kit socialini moksl teorijomis ir
metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reikiasi valdios san-
tykiai. Jis naudoja ekonomikos, sociologijos teorijas, remiasi istorija arba
kreipiasi psichologij, siekdamas paaikinti, kodl mons elgiasi ar
veikia vienokiu ar kitokiu bdu. Anot Apterio, disciplina ilaiko savo
vientisum ir principus vairi autori, atstovaujani skirtingiems po-
iriams, teorij ir metod apie t pat reikin (ms atveju - valdi)
visuma
11
.
Kita vertus, politika yra daugelio individ, grupi, valstybi svei-
kos procesas, todl nemanoma daryti grietesni apibendrinim, nu-
statyti universali dsni ir kontroliuoti politins tikrovs. Beveik kiek-
vienas politinis vykis yra unikalus, nes reikiasi skirtingomis slygomis.
Pagaliau politikos mokslui reikia nuolat sprsti objektyvumo ir neut-
ralumo problem. Objektyvum utikrina empiriniai rodymai, sub-
jektyvum - asmeniniai tyrintojo vertinimai, nusistatymai, simpati-
jos. Politikos moksle danai sunku ivengti subjektyvumo, nes dauguma
jo kategorij konstruojamos, remiantis prielaidomis apie mogaus pri-
gimt, moni santykius. Todl retai ivengiama iankstinio nusistaty-
Apter D. E. Introcluction to Political Analysis. Cambridge: VVinthrop Pub-
lishers, Inc., 1977. P. 6-7.
24
l paskaita. Politikos mokslo objektas ir politikos samprata
DO, ideologinio reikini vertinimo. Galima paminti tok pavyzd.
Amerikoje ilgai buvo vengiama aikinti politini reim stabilumo pro-
blemas, remiantis konfliktologija, kurios pamatus padjo marksizmas,
(''in dominavo funkcionalistin mokykla, nepajgusi atskleisti demok-
i ui iniij reim lugimo po Pirmojo pasaulinio karo prieasi. Pana-
rini ir politikos kategorijos aikinimas gali bti nulemtas simpatij de-
mokratijai ir pliuralistiniam valdios santyki aikinimui (r.: Cricko
tolitikos samprat).
Nors politikos mokslas neatitinka grieto mokslo princip, jis tai-
ko mokslinius politini reikini tyrimo ir analizs metodus, tobulina
lvokas ir konstruoja teorinius modelius. Pasak viesios atminties lie-
tuvi sociologo Vytauto Kavolio, socialiniai mokslai gimsta dl bti-
nyl iis sprsti besiformuojanios tikrovs problemas. Sociologija ir po
llllkos mokslas iaugo socialinius mokslus kaip galvojimo bdas,
Iplbriantis empirini aplinkybi ir subjektyvi reikmi, gyveni-
niu Inulo" (Sano Pansos) ir smoningumo" ( Don Kichoto) santyk.
Ilieka mokslai tol, kol aprao egzistuojanias mogikosios patir-
ti '. tendencijas ir alternatyvas, bet nenustato privalomybs, nes tai -
(IC normatyvins disciplinos. Tai analitini moksl eimos ktyptis, ku-
rini budingas nenutrkstamas bandymas isiaikinti, kokios socialini
iy<li| \\\ urulys ir koki kultr logika projektuoja ir prasmina skirtin-
g /linini skirtingus santykius ir kokiais bdais jie kinta istorijos rai-
'I'
Politikos mokslas, suprantama, negali taikyti gamtos mokslo meto-
1111 pavyzdiui, ar manomas eksperimentas laboratorijoje, tiriant poli-
lidllis santykius), bet jam reikia teorijos loginio vientisumo, tiksli ir
Hllkliii apibrt pagrindini svok. Ir nors tos svokos aikinamos
lli ii I lii/'.ni.s aspektais, tiriant t pat reikin vairiais teoriniais poiriais,
|lll nirkmla neatmeta empirini fakt ir modeli taikymo, siekiant kuo
Hitu painti politin tikrov.
LITERATRA
Krupaviius A. Politika ir politologija: vakar ir iandien // Valstybs pagrin-
dai. Antroji dalis. Kaunas: Technologija, 1996. P. 6-47. (NMM, TSPMI.VDU,
LTU)
Birsh A. H. Concepts and Theories of Modern Democracy. Chapter 13.
London and New York: Routledge, 1993. (TSPMI, NMM, VDU)
Danziger J. N. Understanding Political World. A Comparative Introduc-
tion to Political Science. 4* edition. New York: Longman, 1997. (TSPMI)
Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Politics.
An Introduction. 4
th
edition. London: Macmillan, 1998. (NMM, TSPMI, VDU)
Heyvrood A. Politics. Macmillan Foundations. London: Macmillan, 1997.
(TSPMI, LTU, VDU)
Marsh D., Stoker G. Theory and Methods in Political Science. London: Mac-
millan Press, 1995. (TSPMI, ALK)
Miller D. Political Theory/The Soiai Science Encyclopedia. London: Rout-
ledge, 1996. P. 638-640. (VDU)
O'Leary B. Political Science / Ed. by. A. Kuper and J. Kuper. The Soiai
Science Encyclopedia. 2
nd
ed. London, New York: Routledge, 1996. P. 632-
638. (VDU)
26
11 paskaita. Pol i t i kos moks l o i takos ir rai dos etapai
pagrindins svokos: universalizmas, pozityvizmas, Staatslehre mokykla, le-
Mllzmas, tradicionalizmas, ikagos mokykla, bihevioralistin revoliucija,
I ii I icvioralizmas, pobihevioralizmas.
1. Politikos moksl o formavimosi ypatybs
I blltikos mokslo istorin raida, kaip ir politikos mokslo statusas arba jo
Objektas, taip pat vertinama nevienodai. Pirmiausia nesutariama dl
i Iminologini disciplinos rm. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad po-
li! ikus mokslas yra vienas i seniausi socialini moksl, pradjs l'or-
IIIIII ii is senovs Graikijoje, kiti - kad tikrasis jo pradininkas yra Niccola
Mmhinvellis. Kartais jo pradia skaiiuojama tik nuo 1948 m. Paryiuje
INI iS( X) iniciatyva vykusio simpoziumo, kuriame buvo susisteminta
i ilil ikos mokslo vidin struktra ir nustatytas objekto tarptautinis Stan-
iu Ins. Tikslij moksl metod taikymo socialinei tikrovei tirti ali-
Mlutii nuomone, politikos mokslas tapo tikrai akademine disciplina tik
i'iik lujame XX imtmeio deimtmetyje. Toki padt lemia ne tik skir-
tl poiriai j politikos moksl, vlyvas isiskyrimas atskir akademi-
ni ii |, bet ir prietaringa paios disciplinos pltra.
Slygikai galima skirti du politikos mokslo formavimosi etapus: 1) po-
>* mokslo prieistor ir 2) politikos mokslo, kaip atskiros socialini
lkli| srities, raid. Kai kalbame apie politikos mokslo itakas, turime
Ivi i|c ne I ik politini idj istorij, bet ir daugelio vairi epoch msty-
| leidinius ir apmstymus, kurie formavo socialini reikini suprati-
li nu ikslins j analizs prielaidas ir yra iuolaikinio politini institu-
^
l
itiSkini ir proces aikinimo bei supratimo altinis. Taiau, kai
lunic apibrti politikos mokslo pradi modernija prasme, btina
lln-ii apie autonomikos ir nepriklausomos mokslo srities, turinios sa-
Wlt| nli|i'kl ir susistemint teorin struktr, formavimsi.
27
Politikos mokslo istorija neatskiriama nuo bendro socialini moksl
raidos konteksto, apimanio ir intelektines, ir institucines jo krimosi
prielaidas, ir socialini moksl srii diferenciacijos bei specializacijos
ypatybes. Politikos painimas pltojosi pirmiausia kit moksl prieglobs-
tyje ir j takoje. Nuo antikos iki XIX a. paskutini deimtmei ir XX a.
pradios politikos tyrinjimai iliko filosofijos, istorijos, teiss ir politi-
ns ekonomijos akiratyje. Dl vyraujanio filosofinio socialini ir poli-
tini reikini aikinimo, remiantis D. Easlono periodizacija, is laiko-
tarpis kartais vadinamas universalizmu. Nuo Platono iki Renesanso
epochos politikos studijos, iskyrus kai kuriuos jos fragmentus, buvo
spekuliatyvaus etinio pobdio. Jos band atsakyti klausim, kaip vi-
suomen turt bti sutvarkyta ir valdoma, kad atitikti) religijos, mora-
ls ar dievikosios tvarkos reikalavimus. Po reformacijos toks poiris
buvo modifikuotas pasaulietiniams udaviniams sprsti: utikrinti vi-
suomenin tvark, o ne vien tobul socialin harmonij.
ini apie socialinpasaul segmentacija prasidjo XVIII a., kai gam-
tos filosofij imama skirti nuo moralins filosofijos, o pleiantis ir kitoms
painimo sritims, skiriami gamtos" ir moraliniai" mokslai, vliau-so-
cialiniai ir humanitariniai mokslai. XVIII a. vyravo bdinga vietimo epo-
chai visuomens paangos idja, optimistin ir pasaulietin pasaulio to-
bulinimo dvasia. Tai skatino poreik tyrinti socialinius reikinius ir
diskusijas apie mokslinio j painimo metodus. kot filosofas Davidas
Humas, kiek vliau Anglijoje Frcncis Benthamas suformulavo empirinio
tikrovs painimo principus. Jie teig, kad tikrojo painimo altinis yra
ne samprotavimai, kaip tvirtino Platonas, bet empirin tikrov ir patyri-
mas, realiai egzistuojantys faktai, kurie su stebjimo ir eksperimento pa-
galba leidia daryti mokslinius apibendrinimus. Nuo XVIII a. empirinio
ir normatyvinio aikinimo prieprieos problema virto iki iol neiblsu-
siomis diskusijomis apie socialinio pasaulio mokslinio painimo galimy-
bes ir jo ribas, tikslij moksl metod taikymo socialiniams reikiniams
tirti tikslingum ir tiesiogiai paveik politikos mokslo pltr.
Kita vertus, ini apie politik kaupimas, remiantis empirini fakt
apie tikrov analize, prasidjo dar antikoje. Aristotelis teig, kad me-
.v;
// paskaita. Politikos mokslo itakos ir raidos etapai
diagos rinkimas apie atskirus miestus-valstybes leidia atskleisti politi-
kos esm. Jo politikos ir politinio painimo samprata rmsi tyrimo stra-
tegija, kuri reikalavo pirmins mediagos rinkimo ir vairi poiri ly-
ginimo, padedani nustatyti tam tikro reikinio savybes. Studijuojant
reikini panaumus ir skirtumus, reikiniai klasifikuojami pagal atitin-
kamus svarbiausius poymius. Tokio tyrimo pavyzdiu buvo eianar
valstybi klasifikacijos schema, kuria remdamasis Aristotelis aikino val-
dymo form kaitos prieastis ir slygas.
Taiau realistinio politikos aikinimo pradininku laikomas N. Ma-
chiavellis, politikos studijas atskyrs nuo normatyvini vertinim. Jis
kritikavo spekuliatyvj politikos aikinim ir tvirtino, kad politika ne-
gali bti atskleista teologiniais ir moraliniais terminais. Todl nra ide-
alios valstybs formos, o tik atitinkanti arba neatitinkanti tam tikr isto-
rin situacij santvarka, kaip kad nra blog arba ger valdymo metod,
kurie gali bti atskleidiami istoriniu lyginamuoju bdu.
Nuo Renesanso valdymo form ir j vertinimo kriterij studijos ili-
ko vyraujania politins minties tema iki XIX a. Buvo suformuluotos
Jeano Bodino suvereniteto doktrina, padjusi pamatus legalistinci vals-
tybs sampratai, T. Hobbeso absoliutins valstybs materialini prielai-
d ir moni socialins organizacijos poreiki analiz, J. Lockc'o val-
dios apribojimo ir padalijimo idjos, ipltotos C. Monlesuieu valdi
padalijimo doktrinoje. i mstytoj teiginiai atsispindjo James Madi-
sono ir Alexanderio Hamiltono veikloje, Federalislo puslapiuose anali-
zuojant ir pagrindiant konstitucijos ir demokratijos tvirtinimo proce-
s Amerikoje.
XIX a. socialiniams mokslams suklestti ir j moksliniam statusui
iil ikrinti ypa svarbios buvo Herberto Spencerio, Auguste'o Comte'o,
Karlo Marxo pastangos sukurti visa apimanias mokslines visuomens
teorijas. K. Marxo dialektinio materializmo teorija danai yra laikoma
vii- nhitelc vientisa ir visapusika politikos teorija
1
, o marksistine meto-
' llirsh A. Op. cit. P. 211.
29
dologija remiasi viena i iuolaikini politini tyrimo pakraip - ne-
omarksizmas.
Politikos mokslo formavimuisi daugiausiai takos turjo prancz
filosofo ir matematiko Auguste'o Comte'o teiginiai, suformuluoti ei
tom darbe Course ofPositive Philosophy (1840-1842). Tsdamas Hu-
mo, Bentamo idjas, jis ved pozityvizmo termin
2
, ymint mokslinio
painimo raidos pakop. Painimas, arba proto raida, pereina tris pa-
kopas: teologin (fiktyvij), metafizin (abslrakij) ir pozityvistin
(mokslin). Pastarojoje fazje socialins tikrovs tyrimai privalo remtis
fizikos, astronomijos, chemijos metodais. Norint painti ir mokslikai
tyrinti socialinius reikinius, btina juos stebti, lyginti, susieti ir redu-
kuoti iki riboto kiekio bendrj dsningum, kurie, pltojantis paini-
mui, turi sumati iki universali apibendrinim apie socialin tikrov.
Politikos studijos, Comte'o nuomone, turi tapti socialine fizika", ku-
rios udavinys bt tiksli ir nekintani visuomens paangos dsni
nustatymas, mokslinio projekto reorganizuoti visuomen parengimas.
Vliau Comle'as socialins fizikos" termin pakeit sociologija", ku-
ri turjo ubaigti teorini moksl hierarchij ir tapti pagrindiniu moks-
lu apie visuomene. Jis pripaino politikos moksl, kurio udavinys yra
vienos socialins asociacijos formos - valstybs - painimas. Nors
A. Comte'o teorin schema nebuvo tiesiogiai taikoma kit mstytoj,
taiau lm sistemin vairi socialinio gyvenimo aspekt tyrinjim.
Pozityvizmas labiausiai paveik psichologij, sociologij, politikos stu-
dijas JAV. Vienas i pagrindini jo reikalavim - socialinius mokslus pri-
lyginti gamtos mokslams - inspiravo judjim u teorinio politikos moks-
lo sukrim. Be to, industrin revoliucija ir su ja prasidjusi urbanizacija
skatino istorijos ir politins ekonomijos studijas, rinkti statistin media-
g ir faktus apie socialinius pramons revoliucijos padarinius. Bandymas
vis plaiau taikyti socialini reikini kiekybin matavim lm statistikos
metod ir duomen rinkimo bei apdorojimo technikos pltr.
" Svoka pozityvizmas yra pozityvistins filosofijos santrauka, bendresniu
poiriu nusakanti sipareigojim remtis grietais moksliniais metodais.
30
II paskaita. Politikos mokslo itakos ir raidos etapai
Socialini moksl diferenciacij ir specializacij greitino ne tik
K. Marxo, E. Durkheimo, M. Weberio visuomens raidos teorijos, at-
skleidusios moderniosios ir tradicins visuomens skirtumus, giljant
darbo pasidalijim ir socialins organizacijos diferenciacij bei kom-
pleksikum, bet ir specializuot mokslins veiklos srii pltra. XIX a.
pabaigoje sigaljo poiris, kad socialinis mokslas nra vieningas, o
sudarytas i vairi ak. Konkretiems socialiniams skirting srii tyri-
njimams reikjo taikyti specializuotus metodus, konceptualizuoti at-
skiras socialini santyki sritis, skirting tyrim ir atitinkam srii spe-
cialist. Todl prasidjo politikos mokslo institucionalizacija.
2. Politikos mokslo raidos etapai
Disciplinos institucionalizacija. Politikos mokslo pradi daugelis po-
litolog sieja su Staatslehre mokyklos Vokietijoje 1870 m. krimu. Tai
buvo teiss tradicijomis besiremianios valstybs konstitucini pagrin-
d, srangos, formali institut funkcionavimo studijos. Jos atliko ypa
svarbi politikos mokslo, kaip savarankikos disciplinos, tvirtinimo
funkcij. Legalistin valstybs koncepcija suteik politikos mokslui sa-
vit identitet, tokiu bdu atsiribodama nuo normatyvinio filosofinio
ir islorinio apraomojo politikos aikinimo. ie tyrinjimai buvo ta po-
lilikos sritis, kuri sudar politikos mokslo autonomizavimo vykstant
bendrai socialini moksl diferenciacijai ir specializacijai prielai-
das. Jos pagrindu formavosi disciplinos branduolys {core ofpolitical
science).
Nors apie politikos kurs, atsiet nuo normatyvins filosofijos, ap-
i aomosios istorijos ir teiss, dstym koleduose buvo pradta galvoti
dar XVIII a., taiau tik XIX a. paskutiniais deimtmeiais Europos ir
.1AV u niversitetuose vedami politikos teorijos, valstybs ir kiti mokymo
kursai, pasirod pirmosios publikacijos, kuri autoriai vartojo politikos
mokslo termin: Oksforde - sero Fredericko Pollocko The History of
ilic Science ofPolitics ir Kembride - Jonhno Roberto Seeley' o^n In-
troduetion to Political Science.
31
I dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS
1871 m. Paryiuje kuriama Ecole Libre des SciencesPolitiqu.es (dabar
- Institut d'Etudes Politiues de l'Universite de Paris), kur vyravo legalistin
pakraipa, kokybiniai tyrimo metodai. 1895 m. steigtoje mokykloje Lon-
don School of Economics and Politkal Science, kurios pavadinime nuro-
doma atskira politikos mokslo disciplina, pastaroji tebuvo traktuojama
kaip taikomasis mokslas, siejamas su valdymo sritimi ir iki Antrojo pa-
saulinio karo pabaigos iliko politins ekonomijos elyje.
Didel dalis profesros, inicijavusios politikos studijas, isilavinim
gijo Europos universitetuose, o savo akademin karjer ts JAV. Eu-
ropoje iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos empirins politikos stu-
dijos apm vyriausybs, einamosios politikos, politins istorijos tyrin-
jimus, kurie sugyveno su tradicikai ia vyravusia didaktine filosofija.
Danai ne visai teisingai Jungtins Amerikos Valstijos laikomos iuolai-
kinio politikos mokslo idiniu, nes nemaai politikos mokslinio tyrimo
inovacij gim Europos universitetuose. Taiau JAV susiklost palan-
kesns mokslins veiklos slygos.
Remdamasis Staashlere mokyklos idjomis, emigravs i Vokietijos
Frencis Lieberas 1857 m. Kolumbijos universitete pradjo skaityti vals-
tybs teorijos ir politikos etikos kurs, adaptuot politins filosofijos
programai. Kitais metais jis tapo pirmosios Istorijos ir politikos mokslo
katedros JAV vedju. Jonhnas W. Burgessas, baigs studijas Staashlere
mokykloje, 1880 m. Kolumbijos universitete kr politikos mokslo mo-
kykl, nors jo politikos mokslo vizija buvo platesn. Mokykloje buvo
dstomi statistikos, geografijos, ekonomikos kursai, nes, Burgesso nuo-
mone, politika turi bti studijuojama tais paiais metodais, kurie buvo
produktyvs gamtos moksluose
3
. XIX a. devintajame deimtmetyje po-
litikos kursai pradti skaityti Harvardo universitete. Pirmieji politikos
mokslo fakultetai paprastai buvo kuriami ir veik bendromis istorik,
teisinink ir filosof pastangomis.
Susser B. Approaches to the Study of Politics. New York, Toronto: Mac-
millan, 1992. P. 3.
32
Apie politolog bendruomens krimsi bylojo 1903 m. kurta Ame-
rikos politikos moksl asociacija (APS), organizuota JAV politikos prak-
tinms problemoms tirti. APS laiksi poirio, kad politikos mokslas
apie valstyb yra kartu ir mokslas apie valstybs valios gyvendinim.
1906 m. publikuotas pirmasis urnalo Politkal Science Quarlely numeris.
1900-1920 m. JAV vyravo progresyvistins tendencijos. Ankstyvo-
joje raidos stadijoje skiriamieji politikos mokslo bruoai, palyginti su
kitais socialiniais mokslais, buvo stiprus ryys su istorija ir politikos, kaip
socialins reformos, idja. Buvo tikima, kad nauji painimo metodai
gali bti skmingai taikomi visuomenei tobulinti. ia sutiko du poi-
riai: 1) politikos mokslas ir istorija yra integruoti vienas kit ir 2) poli-
I ikos mokslas yra praktinis mokslas. Pirmasis skatino istorines politikos
ir pilietins istorijos studijas. Antruoju poiriu, politikos mokslo pa-
skirtis buvo dalyvauti socialinje reformoje ir socialiniame valdyme, t. y.
vykdyti politikos praktikos tyrimus ir socialins ininerijos" funkcij.
Atitinkamai formavosi dvi politikos mokslo kryptys: tradicin politini
institucij tyrimo mokykla, pabrianti formalj teisin aspekt bei mo-
kymosi i istorins praeities idj, ir dl pozityvizmo takos besiplto-
janti mokslini politikos tyrim kryptis, kurios alininkai siek atsiribo-
li nuo politins filosofijos ir istorijos bei nuo apmstym apie politik
pereiti prie mokslinio politini problem tyrinjimo.
Pradjo rykti politins teorijos pokyiai tose srityse, kur nuo de-
dukcini, normatyvini ir idealistini pozicij buvo pereinama prie in-
clnklyvi ir realistini metod, susijusi su stebjimu, klasifikacija, ap-
raymu ir apibendrinimu. Profesionaliam savarankikam politikos
mokslui susiformuoti reikmingiausi buvo trys radikals savo pobdiu
poskiai - ikagos mokyklos veikla 1920-1940 m., bihevioralistin re-
voliucija ir matematini bei ekonomini modeli integravimas politi-
kos moksl.
/ 920-1940 m. Didiausi poveik politikos mokslo metodologijos rai-
dai padar ikagos mokyklos atstov Charleso Meriamo, Haroldo Gos-
ni'llo, Haroldo Lasswello, George Catlino darbai. Sociologijos ir psi-
33
/ da lis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS
chologijos laimjimai, taikant naujus metodus, skatino pozityvistines po-
litikos mokslo tendencijas. Nuo pirmojo XX a. deimtmeio pradti rin-
kiminio elgesio, vieosios nuomons tyrimai, o vis didesnis toki tyrin-
jim poreikis, isipltus rinkim teisei, skatino tobulinti duomen
rinkimo ir apdorojimo metodik, skmingas j taikymas - vis plaiau
juos naudoti ir kit politini reikini studijoms.
Ch. Meriamas (1874-1953) ikagos universitete kr Socialini
moksl tyrimo komitet vykdyti tyrimus ikagoje, o vliau inicijavo to-
kio pat komiteto steigim, kurio veikla apm vis al. Jis pabr,
kad btina politikos tyrimo metod rekonstrukcija ir teorinis metod
pagrindimas, remdamasis savo susisteminta metod, taikom politikos
studijose, kaitos periodizacija: 1) apriorin-dedukcin stadija (iki
1850 m.); 2) istorin apraomoji ir lyginamoji stadija (1850-1900); 3) ste-
bjim, apraym ir matematini tyrimo metod stadija (nuo 1900 m.
iki 1923 m.).
Pirmoji tyrimo programa, skiria tirti rinkj poiriams per 1923 m.
ikagos mero rinkimus, buvo aprayta 1924 m. didiausios skms su-
laukusioje Ch. Meriamo ir H. Gosncllo knygoje Non-voling: Causes and
Methods ofControl. Projekte buvo taikoma atrankos metodika, apklau-
s duomen analiz, liesa, neprilygstanti dabartini rinkiminio elgesio
tyrim technikai.
1925 m. darbe New Aspecls of Politics Ch. Meriamas tvirtino, kad
politikos studijos turi remtis ekonomine statistika, istorija, antropologi-
ja, geografija, psichologijos metodais, siekiant paversti jas moksline veik-
la. Jis skatino kurti visa apimant politikos moksl, kuris galt aprayti
ir paaikinti politin realyb, pasisak u kiekybini metod taikym.
Savo prezidentinje kalboje, skirtoje APS, jis teig, kad politikos moks-
las pradeda tyrinti politin elges kaip pagrindin savo objekt
4
.
Dahl R. The Behavioral Approach in Political Science: Epitaph for a Mo
nument to A Successful Protest. Susser B. Approaches to Study of Politics. New
York, Toronto: Macmillan, 1992. P. 28
34
H paskaita. Politikos mokslo itakos ir raidos etapai
1927 m. G. Catlinas knygoje Science and Methodology of Political
Science nurod btinyb atskirti politikos tyrinjimus nuo ekonomini.
I 'asak jo, politinis" mogus skiriasi nuo ekonominio", nes ekonomi-
nis" mogus - produkcijos gamintojas ir vartotojas, o politinis" mo-
gus - galios, takos, valdios turtojas ir nejas. Atitinkamai ekonomis-
t i luri tirti objektyvias preki gamybos, paskirstymo ir vartojimo slygas,
politikos mokslo atstovai - valdios ir takos, kaip moni santyki pa-
grindo, problemas. Jo nuomone, reikia tyrinti ne tik institutus ir j
leisinius pamatus, bet ir valdios siekimo motyvus, jos formas. Todl
blina bendroji politikos teorija, atskleidianti politini reikini prie-
astis, nustatanti fakt ir reikini ryius. iam udaviniui sprsti vie-
nintelis bdas yra i ekonomikos, sociologijos ir ypa i psichologijos
perimti empirini tyrim metodologij.
Psichologijos laimjimai didiausi tak padar H. Lassvvello
(1902-1979) veiklai. Ankstyvuosiuose darbuose jis pagrindin dmes skyr
politikos santyki subjekt tyrinjimui. Remdamasis Z. Freudo teorija ir
laikydamas psichoanalizs metodus, jis siek nustatyti, kokie psichologi-
niai individo bruoai formuoja jo poir politik ir kaip politika veikia
asmens psichologij, politini asmenybi bruous. Jis prijo prie ivados,
kad elitins grups egzistuoja visose visuomense, taiau demokratijoje
svarbiausias ne elito buvimo faktas, o jo udarumas arba atvirumas. V-
lesniuose darbuose Lasswellas susiavi vieosios nuomons tyrinjimais
ir pradeda domtis propagandos taka masi elgesiui. Jis suformulavo
politins semantikos teorij, kurios pamatas yra simbolinis mstymas"
ir propagandos gebjimas manipuliuoti masi elgesiu.
Svarbus pleiant sociologini tyrim taikymo sritis ir tobulinant j
metodus sociologo Paulo F. Lazarsfeldo vaidmuo. Didiausias jo nuo-
pelnas - sociologinio odyno sukrimas ir norminimas, sociologini me-
kni laikymo princip formulavimas. Jis skatino kuo plaiau taikyti kie-
kybinius tyrimo metodus, veikti atskir socialini moksl rib barjerus.
I ki Antrojo pasaulinio karo atsirado naujos mokslinio politikos tyri-
mo sritys, gerokai isiplt empiriniai politikos tyrinjimai ir itobuljo
| metodai. Universitet programos paprastai apm politins teorijos,
35
nacionalini vyriausybi, lyginamosios skirting ali vyriausybi ir tarp-
tautins politikos kursus. iuo laikotarpiu pltojasi dvi srovs - tradici-
n ir antitradicin, kurios skyrsi objekto ir teorijos bei metodikos su-
pratimo poiriu. Tradicin laik institucinius, teisinius apraomuosius
valstybs tyrimo metodus. Antitradicin tyrimo objektu laik valdios
santykius, orientavosi j empirin teorij ir kiekybinius metodus. i kryptis
formavo bihevioralistinio judjimo prielaidas, nors dar vyravo nuosai-
kus poiris, ypa bdingas Ch. Meriamui, kad btina derinti tradici-
nius metodus su netradiciniais. ikagos mokyklos aultiniai tapo akty-
viausiais bihevioralistinio judjimo dalyviais. Jo vadovaujam fakultet
baig tokie garss politologai kaip V. O. Key, Jr. Davidas Trumanas,
H. Simonas, G. Almondas.
Biheviomlislin revoliucija 1950-1960 m. Sparti empirins sociologi-
jos raida ir politikos mokslinink nepasitenkinimas susidariusia politi-
kos mokslo bkle sukl radikal judjim, kuris sutartinai vadinamas
bihevioralistine revoliucija. Bihevioralizmas buvo dalies politikos tyri-
ntoj reakcija tokius tradicinio politikos mokslo bruous kaip politi-
kos srities apribojimas formali institut studijomis, geografikai
apimaniomis tik Vakar visuomenes, glaudus ryys su istorija, nesuge-
bjimas paaikinti politini vyki ir nacizmo bei bolevizmo sitvirtini-
mo, demokratijos lugimo prie Antrj pasaulin kar daugelyje ali
prieasi. ios kritikos pagrindu prasidjo jaunesns kartos moksli-
nink judjimas u griet metod laikym politikos tyrimuose, moks-
lins teorijos ir tyrimo strategijos formavim, u politikos mokslo pa-
vertim analitine disciplina. Jie pabr realaus politinio elgesio ir
neformali politini proces, socialini ir ekonomini veiksni takos
politiniam elgesiui tyrinjim btinyb.
Bihevioralizmas gali bti apibdintas kaip politikos tyrim metodo-
logija (approach), apimanti visum specifini politikos tyrimo metod,
ir atskira sritis, tirianti individ politin elges. Kitaip tariant, biheviora-
lizmas pltojosi mokslini metod ir elgesio tyrim sintezs pamatu.
Tai buvo ir teorin revoliucija. Ji padjo suformuluoti metateorine
mokslins teorijos samprat, empirini duomen rinkimo, klasifikavi-
mo'
// paskaita. Politikos mokslo itakos ir raidos etapai
mo ir analizs principus, pabr empirini teorij krimo ir taikymo,
ryi tarp reikini nustatymo btinyb. Bihevioralistinis judjimas at-
met aminas tiesas", priimamas dl kurio nors autoriteto, atsiribojo
nuo praktini udavini sprendimo bei etini norm nustatymo ir orien-
lavosi abstraki teorij. Politin filosofija ir politikos mokslas buvo
grietai atribojami kaip skirtingi painimo bdai. Be to, judjimas ska-
lino skolintis metodus ir techninius atradimus i kit moksl ir skelb
metodologin vis moksl vienyb.
Judjimo alinink tvirtinimu, politikos studijos turi tapti mokslu,
galiniu paaikinti ir numatyti nuolat pasikartojanius politinio elgesio
dsningumus, nustatyti kintamj ryius, nes tik tokiu bdu bus utik-
rinta sistemin politinio painimo pltra. Politologai privalo tyrinti rei-
kinius, kuriuos galima empirikai apiuopti, stebti bei matuoti, ir sta-
I istikai apdoroti gautus duomenis. Bihevioralistai grietai pasisak prie
normatyvin aikinim. Vertybs, j nuomone, nra mokslo sritis, o pa-
lys mokslininkai atlikdami tyrimus negali vadovautis savo vertybinmis
nuostatomis arba asmeninmis pairomis. Laikydamiesi tinkamos
metodikos, savikritikai vertindami savo tyrimo strategij ir duomen
analiz, jie gali pasiekti objektyvi rezultat ir mokslinio painimo pa-
angos.
Bihevioralistine metodologija labiausiai pltojosi tose srityse, kur
skmingai buvo galima taikyti kiekybinius metodus. Todl asimetrikai
iaugo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, vieosios nuomons ty-
rinjimai. i orientacija paveik ir kitas sritis: viej administravim
(public adminislration), lyginamj politik (comparative. polities), poli-
tin raid (political development), tarptautinius santykius. Ji gerokai i-
plt politikos studij ribas. Dl jos takos susiformavo atskiros, nors ir
ne autonomikos, tyrimo sritys: rinkiminio elgesio, vieosios nuomo-
ns, politins socializacijos, vieosios politikos, politins kultros ir kt.
I dalies galima tvirtinti, kad bihevioralizmas buvo amerikietiko"
politikos mokslo bruoas. Jo idiniais tapo Miigano universiteto So-
i ialini tyrim institutas, Taikomj socialini tyrim biuras, kurtas
I! I -azarsfeldo ir Roberto Mertono Kolumbijoje, ir Nacionalinis vieo-
37
sios nuomons tyrim centras ikagos universitete. Miigano universi-
tete veik Vasaros mokym institutas, kuriame politologai studijavo ap-
klaus organizavimo, rinkiminio elgesio tyrimo metodik.
etajame deimtmetyje vyko plaios teorins diskusijos ir tarp pa-
i bihevioralist, ir tarp juos kritikuojani tradicini metod alinin-
k dl esmini mokslins teorijos konstravimo element, jos paskirties,
bandant nustatyti, kokia turi bti politikos mokslo teorija, kad paten-
kint iuolaikines politikos studijas. Labiausiai bihevioralistai buvo kri-
tikuojami dl per didelio avjimosi tyrim forma, j metodiniais tech-
niniais ypatumais, taiau galjo atskleisti ir paaikinti tik kai kuriuos
tiriam reikini aspektus. Todl j tyrim rezultatai buvo daliniai, te-
oriniai apibendrinimai - mikrolygio.
Patys bihevioralistai diskutavo apie visa apimanios politikos teori-
jos sukrimo btinyb. Svarb vaidmen iuo laikotarpiu atliko Davido
Eastono sistemins analizs teorija,
5
Roberto A. Dahlio valdios pasi-
skirstymo visuomenje tyrinjimai ir demokratijos teorija, Karlo Deut-
cho kibernetin politinio proceso teorija.
Bihevioralistiniai tyrimai daugiausia rmsi psichologijos ir sociolo-
gijos metodais ir ipltojo politikos konteksto - socialini slyg ir j
poveikio politiniam elgesiui tyrimus. Kitokio pobdio politikos anali-
zs metodologija buvo pasiskolinta i ekonomikos: main, kat-nau-
dos modeliai. Pirmuoju ekonomini modeli taikymo nagrinti politin
proces pavyzdiu galt bti Josepho Shumpeterio demokratijos te-
orija knygoje Kapitalizmas, socializmas ir demokratija", pirm kart
publikuotoje 1947 m. Taiau didesn tak ekonominiai modeliai gijo
etajame-septintajame deimtmeiuose. Kartais formalios teorijos in-
tegravimas politikos moksl vadinama antrja revoliucija.
etajame deimtmetyje Anthony Downsas, jo odiais, pusiau juo-
kais msi nagrinti demokratij ekonomikos terminais savo knygoje
An Economic Theory ofDemocracy (1957). Jis pritaik racionalaus pasi-
' i teorija plaiau nagrinjama septintoje paskaitoje.
38
rinkimo teorij, konkreiai - kat-naudos model, partins demokrati-
jos funkcionavimui atskleisti. A. Downsas rod, jei demokratijos daly-
vis yra racionalus, jam naudingiausia susilaikyti nuo balsavimo per rin-
kimus, nes katai balsuojant yra didesni, negu gaunama nauda, taip
pagrsdamas absenteizmo (vengimas balsuoti) fenomen Vakar demok-
ratijose. Be to, A. Downsas ioje knygoje suformulavo vadinamj erd-
vin (spaliai) partij konkurencijos model, aikinant demokratins po-
litikos modeliavim.
Main teorij kolektyvini sprendim analizei naudojo Jamesas
M. Buchananas ir Gordonas Tullockas darbe The Calculus ofConsent,
LogicalFoundationsofConstitulionalDemocracy. Kaip ir rinkoje, politi-
kos procesas apima individ ir grupi sveikas, kuri metu jie keiiasi
paslaugomis ir prekmis, siekdami savo interes. Politikoje balsavimas
keiiamas saugum, param, gali. Ekonominiai modeliai leidia for-
muluoti patikrinamas hipotezes apie individ elges demokratiniame
procese. Taiau ir ekonomini teorij taikymas politikos analizei yra
ribotas.
Todl pobihevioralistin era yra dsningas politikos mokslo raidos
etapas, kurio pagrindinis bruoas yra tradicini ir bihevioralistini, eko-
nomini metod sutaikymo ir derinimo pastangos.
3. Dabartin politikos moksl o bkl
I). Eastonas 1968 m. ra, kad XX amiaus viduryje politikos mokslas
yra disciplina, siekianti savo identiteto. Pastangos sprsti identiteto kri-
z atskleidia autonomikos ir nepriklausomos disciplinos su sava te-
orine struktra radimosi poymius. Svarbiausias tiksl padedantis gy-
vendinti veiksnys yra mokslini metod taikymas ir integravimas
disciplin"
6
.
' llaston D. Political Science.InternationalEncyclopediaoltheSoiaiScien-
. i'N / 1 id. by David L. Still. Vol. 11/12. New York, 1968. P. 282.
39
I dalis. POLITIKOS MOKSLAS KAIP SOCIALINIS MOKSLAS
Pobihevioralistin politikos mokslo bkl galima apibdinti kaip vai-
ri tyrimo srii ir metod derinimo bei sen tobulinimo, nauj teori-
ni paiek laikotarp. Septintajame deimtmetyje sitvirtino empiriniai
demokratijos tyrimai, istm normatyvinius. Ypa isiplt tarptauti-
ni santyki atskir region studijos. Pltojant lyginamj politik, vis
plaiau nagrinjamos Azijos ir Afrikos alys.
Septintajame deimtmetyje sustiprjo atskira sritis - Europos integ-
racijos studijos. Nauj impuls demokratijos ir tranzitologijos pakraipos
tyrinjimams suteik 1989 m aksomins" revoliucijos ir socialistinio blo-
ko griuvimas. Viena vertus, jis aktualizavo tarptautinio saugumo proble-
matik. Kita vertus, atsirado naujas tyrimo objektas - pokomunistins
alys ir demokratijos konsolidacijos bei stabilizacijos problemos.
Apibendrinant politikos mokslo raid, btina pabrti, kad ia pa-
teikiama periodizacija, kaip ir kiekviena schema, yra santykin, nes, kaip
matyti, politikos mokslas vairiose alyse formavosi kiek skirtingomis
slygomis. Skirting tradicij vyravimas atitinkam krat universite-
tuose nulm ir dabartin j bkl. Nors iandien bt klaidinga kalb-
ti apie amerikietikj", vokikj", pranczikj" politikos moksl,
nes politikos mokslas yra tarptautinis reikinys. Taiau tam tikri tradici-
j skirtumai atskirose alyse akivaizds.
JAV ir Skandinavijos alyse vyrauja pozityvistinis politikos mokslo
modelis, besiremiantis sisteminiais empiriniais tyrimais. Kita vertus, vai-
riuose Amerikos universitetuose scientistins tendencijos puikiai deri-
namos su tradicine politikos mokslo orientacija ir politine filosofija.
D. Britanijoje ypa isiplt politikos praktikos tyrinjimai, artimi
pozityvistinei tendencijai, taiau savo pobdiu labiau apraomieji nei
analitiniai. Iliko ir senos politins minties bei politins istorijos studij
tradicijos, nors jos daniausiai nra siejamos su einamosios politikos
tyrinjimais ir laikomos labiau akademinmis" disciplinomis.
Vokietijoje neatsisakoma senosios legalistins valstybs analizs tra-
dicijos alia prigijusi ir pltojam bihevioralistini tyrim, kurie dar
prie Antrj pasaulin kar buvo palankiai sutikti vis, kuri netenkino
legalistini valstybs studij formalizmas. Vokietijos politikos moksli-
no
ninkams bdingas ir savitas politins istorijos aikinimas. Pokaryje si-
tvirtino poiris, kad istorijos interpretacijos yra tam tikros ries so-
cialinis tyrinjimas, reikalingas tik tiek, kiek jis padeda isiaikinti iuo-
laikins visuomens bruous. Tai sudar prielaidas empiriniams ir
antiistoriniams tyrinjimams, kuriems bdinga ryki grietos formalios
teorijos ir mokslins terminijos krimo tendencija.
Pranczijoje ir Italijoje daugiausia dmesio skiriama einamosios po-
litikos ir dabartins istorijos studijoms, ilaikant ir sen legalistini bei
institucionalistini politikos tyrinjimo tradicij elementus. iose aly-
se nuolat tikrinamas vieosios nuomons pulsas, reguliariai organizuo-
jamos apklausos, paplit rainiai apie politinius veikjus, politinius ai-
dimus ir manipuliacijas. Taiau Pranczijoje isamios politikos studijos
manomos tik Paryiuje. Kituose universitetuose jos organizuojamos tei-
ss fakultetuose, kur politologines disciplinas skaito teiss profesoriai
ir dirba tik po kelis politikos mokslo specialistus. I esms ia politolo-
gija vis dar suprantama kaip veikla, kuri prieinama kiekvienam kiek la-
biau isilavinusiam mgjui. Be to, politikos studijos yra frankocenlris-
I ins, labiau apraomojo pobdio, lyginamosios studijos yra disciplinos
paribiuose, plaiau praktikuojamos regionins studijos (Afrikos, Azi-
jos) ir politins istorijos bei diplomatijos studijos. Galima teigti, kad
disciplina dar negijo platesnio socialinio pripainimo
7
.
Kita vertus, beveik po dvideimties met publikuotame^ NewHand-
liook oPolitical Science jo sudarytojai Robertas A. Goodinas ir Hansas
I )ictcris Klingemanas teigia, kad politikos mokslas tampa vis brandes-
ne ir profesionalesne disciplina"
8
. Dabar politikos mokslas yra discipli-
na, kuri pasiymi specializacija, fragmentacija ir hibridizacija.
Savarankiko politikos mokslo raid geriausiai rodo pamau isisky-
rusios orientacijos, kurios tik i dalies sutampa su chronologine jo plt-
Favr P. Politieskaja nauka vo Francu // Polis. 1996, Nr. 6. P 109-113.
Goodin R. E., Klingeman H. D. Political Science: The Discipline //ANew
I lundbook of Political Science. Orford: Oxford university press, 1996. P. 4.
41
ra, taiau padeda pamatyti pagrindines tendencijas, siekiant disciplin
paversti susisteminto politikos painimo sritimi. Tai tradicionalizmas
9
,
bihevioralizmas ir pobihevioralizmas.
LITERATRA
mulktys J. Politiniai mokslai vakar ir iandien // Politika. 1989, Nr. 1.
(NMM, VU)
Almond G. History of the Discipline. A New Handbook of Political Scien-
ce / Ed. by R. E. Goodin, H. D. Klingeman. Oxford: Orford University Press,
1996. P. 50-96. (TSPMI, ALK, VDU, LTU)
Easton D. Political Science // International Encyclopedia of Soiai Science
/ Ed. by D. Z. Still. New York: Macmillan & Free Press, 1968. Vol. 17. P. 282-
297. (NMM)
Kavanagh D. The Study of Political Behaviour // Kavanagh D. Political Scien-
ce and Political Behaviour. London: George Allen and Uwin, 1983. P. 1-12.
(TSPMI, ALK)
Roskin M. G. et ai. Is Politics a Science? // Political Science. 5"' ed. Engle-
wood Cliffs: Prentice Hali, 1999. P. 12-25. (TSPMI, NMM)
Political Science History. Research Programs and Political Traditions / Ed.
by James Farz, John S. Dryzek, Stephcn T. Lconard. Cambridge: Cambridge
University Press, 1995. (TSPMI)
Tradicionalizmas nra mokslinis terminas, bet bihevioralist iradimas,
siekiant naujj" politikos moksl atskirti nuo senojo", tradicinio, kuriam pri-
skiriamos legalistins institutins studijos ir politin filosofija.
42
III paskaita. Pol i t i kos t yri mo met odol ogi j a
ir teori ni ai poi ri ai
Pagrindins svokos: apraymas, aikinimas, numatymas, deskriptyviniai, lo-
giniai odiai, nominali svoka, klasifikacija, tipologija, taksonomin, nor-
matyvin, analitin (login) analiz, ontologija, epistemologija, metodolo-
gija, priklausomas ir nepriklausomas kintamasis, hipotez, operacionaliza-
vimas, kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai, lyginimo metodas.
1. Politikos mokslinio painimo instrumentai
Politikos mokslo, kaip akademins veiklos, pagrindinis tikslas yra rinkti
ir sisteminti faktus apie politinius reikinius, politin proces ir jame
veikianius veikjus, nustatyti j ryius, formuluoti ivadas ir apibendri-
nimus, konstruoti teorijas, t. y. produkuoti inias. Politikos mokslo, kaip
disciplinos, udavinys yra perteikti ias inias ateinanioms kartoms ir
utikrinti mokslinink bendrijos komunikacij. Pagaliau einamosios po-
litikos tyrimai taip pat yra svarbs ini prilaikymo ir disciplinos forma-
vimo poiriu. I dalies tai - trys skirtingos, bet glaudiai tarpusavyje
susijusios ir viena kit papildanios veiklos sritys, kurias sieja bendras
I ikslas - mokslinis politini reikini tyrinjimas ir nuolatinis ini apie
politik tikslinimas bei pildymas.
Politikos, kaip ir kiekvienos kitos srities, mokslinio painimo pro-
ces sudaro trys pagrindiniai elementai:
1) politikos fakt apraymas;
2) paaikinimas, kaip ir kodl atsiranda politikos reikiniai;
3) numatymas, kas turt nutikti politikoje.
Nors pagrindin mokslo funkcija yra aikinamoji, jos nemanoma
vykdyti, kol neaprayta viskas, kas yra aikinama. Norint aprayti politi-
kos faktus ir reikinius, pirmiausia reikia atsakyti klausim kas, t. y.
formuluoti pagrindines svokas ir pateikti j apibdinimus (definici-
43
jas). Pagrindinis mokslininko udavinys iuo atveju yra kurti empirines
svokas, kurios sistemikai apibdint daugyb panai j dominani
reikini.
Svok krimo pamatas yra kalba, kuri sudaro deskriptyviniai (ap-
raomieji) ir loginiai odiai (pavyzdiui, ir, arba, visi, niekas ir t. t.).
Loginiai odiai atlieka jungties funkcij. Deskriptyviniai odiai skirs-
tomi apibdinanius stebim reikini, turini tas paias savybes,
klas: valdia", valstyb", prezidentas", ir tuos, kuriais apibdinami
konkrets i klasi pavyzdiai: Lietuvos Respublikos Vyriausyb, Jung-
tins Amerikos Valstijos, Valdas Adamkus. Kitaip tariant, politikos moks-
las vartoja universalias ir konkreias svokas.
Mokslins svokos, skirtingai nuo filosofijoje iekom realij, ge-
riausiai reikin apibdinani svok (kategorij), yra nominalios. No-
minali definicija nra nei teisinga, nei neteisinga. Nominalios svokos
yra vartojamos apibdinti pasaul tok, kok mes j matome. Jomis var-
dijama tam tikra visuma stebim empirini reikinio savybi. Pavyz-
diui, galia" apibdinama X, Y ir Z savybmis.
Kiekvienas mokslinis tyrimas pradedamas nuo reikini apraymo
ir klasifikavimo. Mokslininkas, kitaip nei paprastas mogus, stebi rei-
kinius, juos klasifikuoja ir apibendrina, kitaip tariant, analizuoja stebi-
m tikrov. Politins sistemos ar kito praktinio reikinio apraymas ir
aikinimas, remiantis faktais, yra mokslinis analizs tipas. Analiz pa-
deda organizuoti tiriam tikrov. Vienas i politikos analizs pavyzdi
yra taksonomin analiz. Tai - reikini klasifikavimas pagal tam tikrus
nustatytus kriterijus. Jos pradininku laikomas Aristotelis, sukrs vi-
siems gerai inom Graikijos miest valstybi klasifikacij.
Klasifikacija yra reikinio skirstymas tam tikras klases, remiantis
pasirinktu kriterijumi. Tipologija yra skirstymas atributinius jungi-
nius", gaunamus keli kriterij kombinacijos pamatu. Klasifikacija ir
tipologija yra vienas i tikrovs painimo sisteminimo metod, pade-
dantis nustatyti bendrsias pasikartojanias stebim reikini savybes.
Iskirti tipai yra analitiniai instrumentai, padedantys tirti, lyginti kon-
kreius politinius reikinius. Taiau nors taksonomija organizuoja fak-
tus, ji neatsako klausimus kodl ir kaip.
44
III paskaita. Politikos tyrimo metodologija ir teoriniai poiriai
Pagrindinis kiekvieno mokslo tikslas yra aikinimas. Mokslininkas
siekia paaikinti, kodl atsiranda vienas ar kitas reikinys, t. y. atsakyti
klausim kodl. Atsakant klausim kodl, moksliniu metodu bandoma
nustatyti pasikartojanius ryius tarp tam tikr stebim reikini savy-
bi, vadinam kintamaisiais, t. y. daryti apibendrinimus ir formuluoti
dsnius. Apibendrinimas, paprasiausia aikinimo forma, yra teiginys
apie reikini vienodumus ir pasikartojimus. Galima skirti tris apiben-
drinimo formas: universalius reikinius (vienas i reikini yra tapatus
kitiems reikiniams), tikimybinius - prielaidas ir hipotezes. Hipotezs
yra tendencijos apibendrinimai, formuluojamos kaip spjimas. Hipote-
zs gali bti teisingi, bet dar nepatvirtinti teiginiai.
Supaprastinta ryi tarp kintamj atskleidimo priemon yra mo-
delis. Nors terminai modelis ir teorija danai vartojami kaip sinonimai,
j reikms skiriasi. Modelis yra formaliosios analizs priemon, pade-
danti atskleisti ryius tarp kintamj tokiu bdu, kad formals ryiai
tarp kintamj atitikt reali sveik dinamik. Modeliams naudoja-
mos simbolins sistemos, abstrakia forma atitinkanios tiriamus reiki-
nius. Tokio modelio pavyzdiai yra D. Eastono politins sistemos mo-
delis, loim teorijos modeliai.
Teorij konstravimas yra tolesnis empirini ini sisteminimas. Te-
orija yra visuma logikai susijusi teigini ir prielaid, kurios ireikia
sislcmin poir reikin, nustatydama ryius tarp kintamj. Teorijos
n I lieka labai svarbias mokslinio tikrovs aikinimo ir numatymo funkci-
jas. Cia skiriami du pagrindiniai aikinimo pagrindimo metodai - in-
dukcija ir dedukcija. Indukcija yra bendro teiginio, apibendrinanio ti-
riamus reikinius, ivedimas. Dedukcija yra samprotavimas, ivedamas
i bendresni teigini: jei universalus apibendrinimas yra tiesa, tai ir
maiau bendras teiginys gali bti tiesa. Pastarasis metodas remiasi logi-
nmis prielaidomis -samprotavimais, t. y. proto tiesomis. Indukcija yra
procesas, kuriame apibendrinimas yra ivedamas tyrimo arba eksperi-
mento metu gautais faktais.
Icorijos, pirma, kuria abstraki tikrovs vizij, apibriani tiria-
mo reikinio ribas - objekt. Antra, jos nustato reikini tyrimo gaires.
45
Treia, jos organizuoja daugyb reikini vien visum. Ketvirta, grietai
sukonstruotos teorijos formuluoja dsnius ir atlieka numatymo funkci-
j. Ir pagaliau teorijos yra tam tikras mokslo srities diskusij, o todl ir
pltros altinis.
Teorijos skirstomos bendrsias (makrolygio), vidurinio rango ir siau-
ro msto (mikrolygio) teorijas. Politikos moksle vyrauja vidurinio ran-
go ir mikroteorijos.
Svok formulavimas, klasifikacija, tipologija, modeli, teorij kon-
stravimas, apraymas ir aikinimas, analiz yra pagrindiniai politikos
painimo instrumentai, be kuri nemanoma mokslin veikla. Visi jie
susij su metodais, kuriuos reikia aptarti atskirai.
2. Pol i ti kos moksl o metodologija ir metodai
Klausimas - kaip gaunamos ir sisteminamos inios, yra metodo klausi-
mas. Norint j atsakyti, nepakanka vardyti politikos mokslo taikom
metod. Skirtingus politikos mokslo taikomus metodus lemia teoriniai
poiriai. Skirtingi teoriniai poiriai susiformuoja dl nevienodo ai-
kinimo, kas yra realyb ir kaip j tirti. ia svarbs keturi aspektai:
1) nevienodai aikinama, kas yra tikrov, - ontologinis aspektas;
2) skirtingi tikrovs apibrimo bdai - epislemologinis aspektas;
3) skirtinga teigim apie tikrov pagrindimo logika - metodolo-
ginis aspektas;
4) skirtinga duomen rinkimo apie tikrov ir j apdorojimo me-
todika bei technika - metodinis aspektas.
Ontologija susijusi su bties klausimais ir nagrinja, kas yra tikrov,
kokia yra socialini reikini prigimtis, paprasiau tariant, kas yra m-
s tyrimo objektas. Epistemologijai rpi, kaip mes pastame pasaul,
kokio pobdio teiginiais remiams, apibdindami tai, k apibrme
kaip ms tyrimo objekt, kas yra tinkamo politini reikini aikinimo
pamatas - patirtis ar protas.
Metodologija susijusi su tyrimo logika: kokia seka ir kaip atskleidia-
me tikrovs reikinius. Tai - tikrovs tyrimo ir aikinimo organizavimo
46
UI paskaita. Politikos tyrimo metodologija ir teoriniai poiriai
bdas, apimantis sistem analitini metod ir priemoni, sudarani
bendr atitinkamos mokslo problemos sprendimo pagrindim. Meto-
dika - tai visuma priemoni, bd, kuriais gaunami duomenys, patvirti-
nantys arba atmetantys ms teiginius.
Plaiausiai politikos moksle taikomos dvi socialini metod grups: kie-
kybiniai ir kokybiniai metodai. Metod taikymas, tyrinjant vien ar kit
politikos problem, priklauso nuo epistemologins orientacijos. Kiekybi-
niai metodai atitinka empirini teorij keliamus mokslikumo" reikalavi-
mus: kruopiai parengtas empirinis stebjimas arba duomen rinkimas stan-
dartini apklaus priemonmis, siaurinant tyrintojo ir respondento svei-
k, ribojant nuo konteksto, struktruot anket naudojimas.
Kiekybinis mokslinis tyrimas yra sisteminis, kontroliuojamas, empi-
rinis ir kritikas hipotetini prielaid apie reikini ryius tyrinjimas,
laiau jis gali bti rezultatyvus, jei yra tinkamai organizuotas. Kiekybi-
nis tyrimas paprastai atliekamas pagal griet model.
Login kiekybinio tyrimo struktr sudaro penki etapai (r. 1 pav.).
Pradedama nuo teori-
jos, kuri aikina pasi-
rinkt tyrimo objekt.
I jos dedukcijos bdu
ivedama viena ar ke-
lios hipotezs, kurias
norima patikrinti. Hi-
polez yra spjamas
teiginys apie dviej ar-
ba daugiau stebim
reikini arba kinta-
mj ry. Jikonstruo-
jniiia laip: Jei A, tai
II" A ir Byra svokos,
kurias reikia paversti
(smaluojamais kinta-
maisiais. Tam taikoma
Te
J
Dedukcija Dedukcija
Hipotez Hipotez
Opera ionai izaci ja Opera ionai izaci ja
Stebjimas/
duomen
rinkimas
Duomen
sumavimas
Stebjimas/
duomen
rinkimas
Duomen
sumavimas
Duomen
sumavimas
Duomen
sumavimas
Duomen
analiz
Duomen
analiz
Interpretacija Interpretacija
Rezultatai/
ivados

1 pav. Kiekybinio tyrimo modelis
47
teorini svok operacionalizacija - j pavertimas stebimus ir ima-
tuojamus kintamuosius atitinkamais klausimais anketoje.
Taiau svarbiausias kiekybinio tyrimo udavinys yra nustatyti kinta-
mj prieastingum, kai vienas kintamasis yra nepriklausomas (hipo-
tetin prieastis), kitas - priklausomas (hipotetin pasekm). Kita ver-
tus, galimas ir kit veiksni poveikis tiriam kintamj sveikai. Sie-
kiant to ivengti, btina naudoti alternatyvius paaikinimus, kuriais kon-
troliuojami kiti kintamieji.
Duomenys renkami naudojant struktruot anket arba interviu me-
tod, kai visiems respondentams pateikiami identiki klausimai. Gauti
atsakymai koduojami ir sumuojami, paskui atliekama statistin j ana-
liz ir jos rezultatai paaikinami. Gauti rezultatai arba patvirtina ikelt
hipotez, arba ji atmetama. Abiem atvejais daroma ivada apie taiko-
mos teorijos teisingum.
Vienas i kiekybinio tyrimo pranaum yra tas, kad j galima pakar-
toti. Todl danai atliekami tstiniai tyrimai, leidiantys daryti ivadas
apie vieno ar kito reikinio dinamik. Antra, kiekybiniai metodai pade-
da surinkti objektyvius duomenis, nes tyrintojas nustato aikius tyrimo
parametrus. Treia, kiekybiniai tyrimo metodai (visuomens ir elito)
leidia apibendrinti tiriamus reikinius agrcguolu lygmeniu.
Taiau kiekybiniai metodai neatskleidia, kaip mons supranta vie-
nas ar kitas reikmes, socialini proces eigos. Politik aikinti remian-
tis kiekybiniais metodais nepakanka. Nors moksliniam tikrovs paini-
mui reikia objektyvumo, kuris grietai moksliniu poiriu yra empirinio
ir nevertybinio, arba nenormatyvinio, aikinimo sinonimas, vien empi-
rini rodym paaikinti politin tikrov nepakanka. Taikant grietai
mokslin metodologij negalima atskleisti sudting politini reikini,
nes btina atsivelgti politikos subjekt politines motyvacijas -j pa-
iras, pretrencijas, subjektyvius vertinimus.
Siekiant itirti moni patirt, vyki supratim, socialinius proce-
sus, socialin kontekst, taikomi kokybiniai metodai. Jiems priskiriama
grupi stebjimas, nestruktruoti interviu, kur interviuotojas diskutuo-
ja su respondentu numatytomis temomis, biografinis metodas, tiriantis
48
moni patyrim ir leidiantis j palyginti su oficialia istorijos versija.
Veiksmo tyrimai naudojami itirti moni reakcij ir elges tam tikr
vyki metu, analizuojant praneimus ir reportaus apie vykius.
Kokybiniai metodai yra kritikuojami, nes juos laikant surenkami duo-
menys yra fragmentiki ir nelabai patikimi. Juos sunku pakartoti ir ly-
ginti, todl remiantis surinktais duomenimis nemanoma daryti griet
apibendrinim.
Kiekybiniai ir kokybiniai metodai danai yra derinami, norint visa-
pusikai vertinti tiriamus reikinius. Taiau kariais nepakanka pirmi-
ni duomen (gaunam tiesiogiai pai tyrintoj), todl atliekama ant-
rini duomen analize. Paprastai tai - oficialios statistikos studijos: vi-
suotinio gyventoj suraymo, Statistikos departamento, atskir inyb
pateikiama statistin mediaga. Pavyzdiui, daug paprasiau rasti duo-
men apie nedarbo alyje lyg i antrini altini nei i pirmini.
Btina aptarti vien i seniausiai politikos mokslo taikom metod
lyginamj metod. Lyginimas i esms yra taikomas beveik visiems
politini reikini tyrinjimams. Lyginamasis-istorinis metodas buvo lai-
komas politikos mokslui dar tik formuojantis. Taiau luomet taikant
lyginimo metod apsiribota demokratini ali studijomis, vadovautasi
liberalizmo vertybmis, jis buvo labiau apraomasis, netgi neskmingai
Bandyta taikyti vienodus parametrus isivysiusioms ir besivystanioms
finlims. Kitaip tariant, io metodo laikymas buvo geografikai ir meto-
dologikai ribotas.
iandien lyginimo metodas laikomas vienu i pagrindini generuo-
jiuil ir (ikrinant teorijas. Pagrindinis jo tikslas - lyginant reikini pana-
umus ir skirtumus, nustatyti tiriam reikini esmines savybes ir tiks-
lini i inias apie politik. Lyginamojoje politikoje taikoma irpirmini, ir
nutrini duomen analiz, kokybiniai ir kokybiniai metodai.
(ialima skirti kelias metod grupes. Atvejo studijos laikomos tirti tam
I ik i konkret reikin, pavyzdiui, revoliucij, siekiant nustatyti, kiek kon-
kii'lus alvejis panaus arba skiriasi nuo bendrosios revoliucijos sampra-
tos, kokie veiksniaisuteikianagrinjamampavyzdiui specifikos, kiek gau-
tos ivados koreguoja bendrj revoliucijos koncepcij. Galimi tipini,
49
prototipini atvej, t. y. inovacij, galim ir kitose alyse, nuokrypio (rei-
kini, kurie vienoje alyse skiriasi nuo kit) ir pan. tyrimai.
Fokusuot pavyzdi tyrimai taikomi palyginti keli ali tam tikrus
konkreius reikimus (pvz., dviej ali - dvinaris lyginimas, trij - tri-
naris), kitaip nei plataus masto tarpnacionaliniams lyginimams, apiman-
tiems deimt, dvideimt ir daugiau ali.
Btina pristatyti ir turinio analizs {conlent analysis) metod, kuris
vis plaiau taikomas ir Lietuvoje, lyginant politini partij programas.
Turinio analiz yra vairi informacijos altini formos ir turinio siste-
minis skaitmeninis apdorojimas, vertinimas ir interpretavimas. Infor-
macijos altiniai gali bti vidiniai (staig, organizacij cirkuliarai, nu-
tarimai, protokolai), vidins kilms, bet iorinio naudojimo altiniai, pvz.,
Lietuvos Respublikos Seimo leidinys Seimo kronika", ioriniai alti-
niai - rinkim agitacijos mediaga, kalbos. io ir kit metod technika
yra atskiras dalykas, kuriam reikia atitinkam ini ir gdi, gyjam
per pratybas.
3. Teoriniai pol i ti kos moksl o poiriai
Aptariant politikos mokslo istorij irykjo pagrindin jo raidos ten-
dencija - politikos painim priartinti prie gamtamokslinio painimo
logikos. Siame procese buvo ikelti esminiai klausimai: ar pagrstas tiks-
lij ir gamtos moksl metod taikymas socialinei tikrovei tirti, ar tyri-
njant politinius reikinius manoma atskirti laktus ir vertybes, ar gali-
ma sukurti visa apimanias visuomens aikinimo teorijas, kurios nu-
statyt nuolatinius grietus dsnius ir apibendrinimus apie socialin ir
politin pasaul, ar manomas politini reikini prognozavimas?
Taiau politikos mokslas, nors ir band sukurti bendr visa apiman-
i teorij, nesugebjo suformuluoti vieningos teorijos ir metodo. Em-
pirini socialini tyrim ribotumas, politins filosofijos atgimimas XX a.
septintajame deimtmetyje, nauj teorini poiri inkorporavimas
politikos moksl patvirtina politikos kompleksikum ir jos painimo
ribotum, poreik derinti ir remtis skirtingais teoriniais poiriais.
50
Pagrindins politikos mokslo prieigos
1
(approaches) yra normatyvi-
n teorija, institucionalizmas, bihevioralizmas, racionalaus pasirinkimo
teorija ir palyginti neseniai pradj sitvirtinti poiriai - feminizmas ir
diskurso teorija. ia aptarsime trij pagrindini poiri bruous.
Normatyvin politin teorija, remdamasi etiniais vertybiniais teiginiais,
vertina ir analizuoja politinius reikinius, etinius politinio individo elge-
sio pamalus, valstybs ir pilieio santyk. Ji apima ir politini idj istori-
j, ir dabartinius tekstus. Dar antikos filosof darbuose buvo siekiama
nustatyti geriausi valdymo form arba pagrindiami ir rekomenduojami
geriausi politiniai tikslai, kuri turt siekti viena ar kita visuomen, arba
svarstomos piliei pareigos, visuotinio grio, teisingumo, laisvs ir lygy-
bs klausimai. Normatyvin teorija gali remtis abstrakiais etiniais sam-
protavimais arba detaliai analizuoti politinius santykius ir institutus, siek-
dama nustatyti moralinius valstybs egzistavimo pamatus.
Davido Heldo nuomone, bandymas atskirti politine filosofij nuo
politikos mokslo yra nepagrstas. Politikos mokslas nuolat kelia norma-
Iyvinius klausimus, kurie nra igyvendinti" nuo deskriplyvins polito-
logijos ir metod klestjimo laik. Politikos teorija privalo apimti ir te-
orines, ir praktines problemas, nagrinti ir filosofinius, ir organizacij
bei struktr funkcionavimo klausimus. Trumpai tariant, tam, kad poli-
likos teorija skmingai atlikt savo funkcijas, ji turi jungti ir filosofine
fundamentali moralini visuomens srangos princip analiz, ir em-
pirin politini proces bei struktr aikinim, nes politikos teorija at-
lieka ir filosofin, ir analitin funkcijas:
1) filosofin - apibdinti, paaikinti ir vertinti moni tikslus.
Tai socialins veiklos refleksijos, socialins tvarkos princip, teisin-
gumo, laisvs, lygybs ir kit prasmi nustatymas ir paaikinimas;
2) analitin - tirti, lyginti, susieti ir kritikai vertinti svarbiausius
kintamuosius, turinius takos moni pastangoms, siekiant tikslus
gyvendinti politinje visuomens organizacijoje
2
.
'lerminas prieiga" vis daniau pakeiia ne toki tiksli poirio" svok
mokslinink bendrijoje.
* Ileld D. ADiscipline of Politics? //PoliticalTheory and the Modern State.
(lunbridge: Polity Press, 1993. P. 242-259.
51
Politin filosofija remiasi keturiais analizs tipais: moksliniu, nor-
matyviniu, instrumentiniu ir analitiniu (loginiu).
Instrumentin, arba taikomoji, analiz nra tapati normatyvinei, nes
ji nurodo geriausius bdus, siekiant tam tikro tikslo. Tokia mokslin
empirin tiksl ir priemoni sveikos analiz leidia paaikinti, kodl
tinkamos slygos ar veiksniai padeda pasiekti troktam tiksl.
Pagaliau analitin, arba login, politins filosofijos veikla apima s-
vok ir politini argument analiz, siekiant pagrsti tikrj j reikm
ir prasm. i veikla yra politins teorijos pamatas. Login analiz b-
dinga daugeliui mintiniu, o ne empiriniu patyrimu grindiam teorij.
Iiistitucionalizm vien poir vienija tyrimo objektas - politiniai
institutai: vyriausyb, parlamentas, politins partijos, rinkim statymai
ir 1.1., analizuojamas, taikant skirtingas teorijas. Institucionalizmas ne
tik iliko kaip viena i svarbiausi politikos mokslo srii, bet ir iplto-
jo tyrimo metodus.
Tradiciniam institucionalizmui buvo bdingas fakt apraymas ir in-
dukcinis j apibendrinimas. Politiniai institutai buvo tiriami remiantis is-
toriniu kontekstu: nustatoma jo struktra, sudedamieji komponentai, funk-
cijos, funkcionavimo slygos, jo sveika su kitais politiniais institutais. Arba
buvo lyginami keli ali institutai, lyginimo kriterijumi pasirinkus t a-
li konstitucijas. Taikant iuos metodus nereikalauta teorinio tyrimo pa-
grindimo, nekelta griet reikalavim. Buvo taikomi apraomasis induk-
cinis, istorinis-lyginamasis, legalusis-formalusis metodai.
Naujasis institucionalizmas yra santykinis keli skirting instituci-
j tyrimo aspekt pavadinimas. Jo atstovai pabria, kad institucijos
(aidimo taisykls") yra labai svarbs politikos formavimo, politinio
elgesio veiksmai. ia didelis dmesys skiriamas istorijos takai, institu-
tai aikinami kaip autonomiki politiniai veikjai. Naujieji instituciona-
listai sutaria dl dviej dalyk.
Pirmiausia, kaip teigia Jamesas Marchas ir Johanas Olsenas, insti-
tutai struktruoja politik. Veiksmai, atliekami politini institucij ir j
viduje, keiia politini interes pasiskirstym, iteklius ir taisykles. [...]
Institucijos daro tak formoms, kuriomis individai ir grups skatinami
52
veikti sukurt institucij viduje ir u j, piliei ir lyderi pasitikjimo
laipsniui, bendrosioms politins bendruomens aspiracijoms, bendrai
kalbai, supratimui, bendruomens normoms ir toki svok kaip de-
mokratija, teisingumas, laisv ir lygyb, reikmei"
2
.
Antra, institutus suformuoja istorija Nors daugelis kit veiksni ga-
li veikti institut form, jie yra inertiki ir atspars". Istorija yra svarbi,
nes ji yra priklausoma nuo trajektorijos" {path dependent): kas susida-
ro pirma (net jeigu tai i dalies vyko atsitiktinai") lemia tai, kas nutin-
ka vliau. Individai gali rinktis" savo institucijas, bet jie renkasi ne j
pai sukurtomis slygomis, ir j pasirinkimas savo ruotu lemia taisyk-
les, kurioms veikiant rinksis j pdiniai
3
.
Iiihcvioralizmas - nra politikos doktrina ar teorija. Tai buvo jud-
jimas siekiant btino socialiniams mokslams teorijos ir empirins infor-
macijos vientisumo. Jo atstovai reikalavo tirti stebim politin elges,
sisteminti ir analizuoti taktus, remiantis naujaisiais metodais, perima-
mais i kit disciplin. Teorija, arba teoriniai poiriai, nurodo, kaip
kryptingai ir tikslingai rinkti duomenis, kad jie patvirtint ar paneigt
teorij ikeltas hipotezes. Bihevioralistai reikalauja sampratas atriboti
nuo indikatori. Koncepcijos yra atviros reikms, iplaukianios i te-
orinio konteksto. Indikatoriai parenkami susitarimais, analitinio pagrin-
dimo bdu, tiriant visum stebim kriterij, kurie padeda analizuoti
lalentinius kintamuosius.
Dl loginio pozityvizmo mokyklos takos svarbiausias j reikalavi-
mas buvo atskirti faktus nuo vertybi ir siekti nepriklausomo nuo verti-
nim socialins tikrovs aikinimo. Btina remtis gamtos moksl taiko-
mu determinizmo principu, abstrahuojantis nuo daugybs veiksni, sie-
kiant isiaikinti reikinio ar daikto esm.
Taiau socialin tikrov tokiu atveju turt veikti kaip udara, grie-
in determinuota fizin sistema, kurioje tai, kas nra grietai determi-
Putnam R. Making. Democracy Work. New York, Princeton, 1992. P. 36.
Mareli J. G.,. Olsen J.Rediscovering Institutions: The OrganizationalBasis
l, I blitics (New York: Free Press, 1990, p. 159, 164).
53
nuota, paprasiausiai turi pasikeisti. Akivaizdu, kad tada bt ignoruo-
jami tokie svarbs socialiniai veiksniai kaip moni motyvai, pasirinki-
mas, interesai. Dabartinis politikos mokslas i esms apima visus politi-
kos aikinimo aspektus.
LITERATRA
Almond G. A. A Discipline Divided. Schools and Sects in Political Science.
London: Sage Publications, 1990. (TSPMI)
Theory and Metnods in Political Science / Ecl. by David Mareli, Geny Sto-
ker. London: Macmillan Press, 1995. P. 7-18; 43-93. (TSPMI, ALK)
The Comparative Method - Comparative Government and Polilics. An In-
troduetion /Ed. by Rod Hague, Martin Harrop and Shaun Breslin. 3"
1
ed. Lon-
don: Macmillan Press, 1992. (NMM, TSPMI, VDU, KTU)
Isaak A. C. Scope and Metods of Political Science. An Introduction to Met-
hodologyof Political Inquiry. Belmont: Wadsworth PublishingCompany, 1985.
(TSPMI)
Political Science. A New Ilandook of Political Science /Ed. by Robert E. Go-
odin and Hans Dieter Klingeman. Oxford: Oxfonl University Press, 1996.
(NMM, TSPMI, VDU, LTU, KTU)
Degutis M. Socialini tyrimij metodologija. Paskait konspektai. Kaunas:
Naujas lankas, 1999. (NMM, TSPMI)
Mangeim D.B, Ri R. K. Politologija. Metody issledovanija. Moskva: Vesj
mir, 1999. (NMM, LTU)
II dalis
PAGRINDINS POLITIKOS
MOKSLO KATEGORIJOS
/ V paskaita. Galia, autoritetas ir legitimumas
Pagrindins svokos: galia; valdia; galios santykiai; paklusimas; autorite-
tas; legalumas; legitimumas; viepatavimas (autoritetas); viepatavimo ti-
pai: racionalusis-legalusis, tradicinis, charizmatinis.
I. Galia
(ialia yra fundamentali socialini moksl kategorija. Pasak Bertrando
kusscllo, galia socialiniuose moksluose lyg energija fizikoje, nes ji rei-
k lasi daugybe form: gerove, armija, galia, valdia, taka, nuomone, etc.
N viena i j nra viena kitai pajungta arba prioritetin. Kaip ir energi-
ja fizikoje, galia nuolat i vienos formos pereina kit. Bandymas su-
prasit tik vien galios r paprastai esti neskmingas
Kaip ir politika, galia neturi vienodos definicijos, ji persmelkia visus
socialinius santykius: kiekvienas socialinis veiksmas yra galios pasi-
55
// dalis. PAGRINDINS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS
reikimas, visi socialiniai santykiai yra galios sveikos, o bet kuri socia-
lin grup ar sistema yra valdios organizacija"
1
. Todl politika ir galia
gali bti apibrtos tik inagrinjus ir kitus io socialinio reikinio as-
pektus.
Be to, nagrinjant galios santykius susiduriama ir su kita problema,
kuri dar labiau komplikuoja galios supratim. Lietuvi kalboje plaiai
sitvirtinusi svokos valdia vartosena, kai kalbama ir apie galios santy-
kius, ir apie valdi. Skaitant politologijos ir kit srii literatr nuolat
susiduriama su valdios termino vyravimu veriant i angl kalbos od
power. Taiau tiksliau termin bt versti galia, o svoka valdia ati-
tinka kategorij angl kalba authority. Pirmasis i dviej svok pai-
niojim akademinje literatroje lietuvi kalba nagrinjo Zenonas Nor-
kus
2
.
Bt naivu manyti, kad kasdienje kalboje sitvirtins valdios var-
tojimas bus lengvai igyvendintas. Taiau mokantis btina perimti ir var-
toti tikslesnes termin reikmes atitinkanias svokas.
Galia yra pirmin angliko termino/.ioR'e/- reikm ir reikia individo
ar grups sugebjim priversti paklusti kit individ arba grup, nepai-
sant jo pasiprieinimo. Taiau, kai sakome, kad jis /ji turi gali, ar tai
reikia, kad jis /ji ir valdo?
Galia yra nepastovi, nes galios santykis atsiranda tarp skirting
veikj. Tarp dviej ar keli subjekt susidars galios balansas nuolat
kinta. Net ir turintis daugelio ri itekli asmuo, nereikia, kad tik-
rai turs galios kitiems. Tarkime, keli mons po laivo katastrofos atsi-
duria negyvenamoje saloje ir vienas i j turi didel sum pinig arba
kit vertybi; taiau tai nereikia, kad turdamas turt -vien pagrin-
dini galios visuomenje svert, tomis aplinkybmis jis gals paveikti
kitus savo nelaims draugus. Kitaip tariant, galios lurjimas priklauso
1
Povver in Modern Societies /Ed. by E. Olsen and M. N. Marger. Boulder,
Orford: Westview Press, 1993. P. 1.
2
Norkus Z. Du galios veidrodiai // Politologija. 1998, Nr. 1(11),
p. 103-116.
56
IVpaskaito. Galia, autoritetas ir legitimumas
nuo konteksto. Salos galingiausiuoju gali tapti tas asmuo, kuris, pa-
vyzdiui, kontroliuoja glo vandens altin. Jis i tikrj gali priversti
kitus paklusti ir vykdyti jo sakymus. Taigi potenciali galia nra lygi
realiai galiai. Galios santykiai tarp subjekt priklauso nuo to, kokius
klausimus jie sprendia ir kokiomis socialinmis slygomis.
Galia (lotyn k. potere, poltesse) - tai sugebjimas veikti, pasiekti
rezultat. Galia savaime visuomenje neegzistuoja, nes tai - socialinis
santykis. Jis atsiranda tik kai ne maiau kaip du individai ar grups pra-
deda veikti kartu. Paprastai galios esmei atskleisti vartojamas Maxo Wc-
berio galios, kaip valinio santykio (Macht), apibrimas:
Galia yra tikimyb, kad vienas i socialini santyki veikj uims
padl, leidiani primesti savo vali, nepaisant pasiprieinimo ir ne-
priklausomai, i kur tokia tikimyb kyla."
3
Galia bendriausia prasme
apibriama kaip sugebjimas veikti kit veiksmus ir idjas, nepaisant
j pasiprieinimo". Btina pabrti, kad galia yra dinaminis procesas, o
ne statinis jos turjimas.
Galimi ir kiti galios apibrimai:
1) bihevioristinis: galia -ypatingas elgesio lipas, grindiamas su-
gebjimu paveikti kit elges;
2) teleologinis: galia - lai tikslo siekimas;
3) instrumentinis: galia - tai galimyb panaudoti tam tikras prie-
mones;
4) struktralistinis: galia-ypating valdanij ir valdomj san-
lyki visuma;
5) konfliktinis: galia - sugebjimas priimti sprendimus, reguliuo-
janius grybi paskirstym visuomenje, esant nuolatiniam konflik-
tui tarp grupi dl teiss priimti tokius sprendimus.
Weber M. Power. Domination and Legitimacy // Povver in Modern Socie-
lii-s / Ed. by E. Olsen and M. N. Marger. Boulder, Orford: Westview Press,
l'H)3. P. 37.
57
Visi ie apibdinimai nurodo tik vien galios santyki aspekt. Ka-
dangi galios santykis yra dvipusis, nepakanka inoti vien fakt apie sa-
kym. Btina sitikinti, kad tas sakymas bus vykdytas arba jam pakls-
tama. Galios santykiui susidaryti btinos ios slygos:
1) turi bti du subjektai: sakantis ir sakym priimantis (reci-
pientas);
2) sakymo nevykdymas slygoja sankcijas ar grasinimus;
3) sakymui turi paklusti tie, kuriems jis taikomas;
4) turi egzistuoti visuomens normos, nustatanios, kad duodantis
sakym tam turi teis, o tas, kuriam skiriami sakymai, - privalo
paklusti.
Apibendrinant galima sakyti, kad galia - tai socialinis sugebjimas
priimti privalomus sprendimus, turinius ilgalaikius socialinius padari-
nius. Socialinis reikia, kad ne individai apskritai, bet individai kaip gru-
ps nariai turi lok sugebjim. Sugebjimas siejamas su socialine pad-
timi ir vaidmeniu socialinje organizacijoje: tai, kas potencialiai gali bti
naudojama, bet nra akivaizdus reikinys. Priimti sprendimus reikia:
1) daryti tai, kas daugiau ar maiau stebima; 2) privalomus - reikia,
kad galios turtojai tikisi poveikio kitai grupei, ir abi alys sprendimus
laiko teistais ir priimtinais.
Taiau sprendimo privalomumas yra dviprasmis, nes jo galima ir ne-
klausyti. Todl nemanoma atskleisti galios santyki esms, neatsakius
klausim, kodl paklstama, nes galia - tai pajungimo ir paklusimo s-
veika. reikin paaikinti padeda M. Webcrio skiriamos galios ir val-
dios (autoriteto) kategorijos, kurias aptarsime vliau.
Ilgalaikiai padariniai gali bti juntami tuoj pat, po kurio laiko ar
apskritai gali reiktis labai neymiai. Tai daugiausia lemia galios rangas,
galios altiniai ir apimtis. Galios rangas siejamas su potencialiai galin-
io sakinti individo turima padtimi. Pavyzdiui, prezidento, mero ar
savivaldybs socialinio skyriaus virininko pareigos rodo, kaip skiriasi
j priimam sprendim apimtis.
Galios altiniai taip pat yra labai vairs: turtas, inios, neeiliniai as-
meniniai sugebjimai, balsavimas, prestias, informacija. Vieni i j leng-
58
IV paskaita. Galia, autoritetas ir legitimumas
viau prieinami, kiti - sunkiau. Daniausiai galios turtojas disponuoja
keletos galios itekli kombinacija. Kuo daugiau turima altini, tuo
didja asmens, priimanio sprendimus, galia. Turimi galios itekliai ir
j pobdis nulemia jos poveikio apimt: sprendimai gali bti privalomi
visai visuomenei, jos daliai ar kuriai nors grupei.
Kita vertus, net i to paties altinio kylanios galios apimtis gali
bti nevienoda. Tarkime, vyriausyb gali priimti sprendimus, privalo-
mus visai visuomenei (mokesi mokjimo tvarka), ir sprendimus, skir-
tus tik atitinkamai socialinei grupei (pensij didinimas), kurie tik ne-
tiesiogiai veikia kitus visuomens narius. Politikos moksl domina
pirmiausia galios santykiai, besireikiantys makrolygiu, t. y. visos vi-
suomens mastu, mezolygiu - grupje, o ne, tarkime, eimoje - kaip
tarpasmeniniai santykiai.
2. Galios formos ir altiniai
Galia skirstoma ris pagal jos poveikio laipsn ir iteklius. Viena i
galim galios klasifikacij yra skirstymas pagal galios reikimosi sociali-
nes formas. Tai bt - jga, virenyb, autoritetas ir patrauklumas.
Jga reikiasi trimis skirtingais bdais:
1) kaip utilitarin jga, kuri remiasi abiale nauda, kai recipien-
tai u paklusim gauna atlyg (materialin, moralin, dvasin ir t. t.);
2) prievarta, kuri remiasi bausme ar paskatinimu;
3) tikinjimu, kai paklusimas pasiekiamas propaganda ar kitais
bdais, keiiant recipiento sitikinimus.
Virenyb, arba dominavimas, - tokia galios forma, kuri atsiranda
savaime, kai asmuo uima aukt padt. iai galios formai nereikia pa-
pildomo altinio, nes galios altinis yra nuolatin individo veikla. Kuo
aukiau socialins struktros hierarchijoje asmuo yra, tuo didesns jo
virenybs galimybs.
Autoritetas - socialiai sankcionuota valdia. Tai stabiliausia valdios
forma. Ji remiasi legitimumu, kuris kyla i keturi pagrindini altini:
59
racionalaus inojimo, teisi, kurios remiasi formalia organizacijos s-
ranga, tradicini vertybi ir tikjimo lyderio charizma.
Patrauklumas grindiamas apeliavimu individo arba organizacijos
identitet, jausmus ir charizmatinius bruous. Tai trumpalaik ir ma-
iausiai pastovi, bet kartais labai veiksminga galios santyki forma.
Antrasis galios skirstymas ris remiasi pirmiau mintais galios al-
tini, rango ir apimties sveikos skirtumais. Skiriami trys pagrindiniai
galios altiniai arba itekliai: ekonominiai arba materialiniai, socialiniai
ir kultriniai-informaciniai (dvasiniai).
Ekonominiai galios altiniai yra pinigai, gamybos priemons, gam-
tos itekliai, maisto produktai, turtas. Socialiniai - sugebjimas pakilti
socialinio statuso laiptais. Jie susipina su ekonominiais galios altiniais:
turtu, taip pat su kultriniais: profesija, iniomis, gdiais. Kultriniai-
-informaciniai valdios altiniai apima inias, informacij, kompetenci-
j, mokslo ir vietimo institutus, iniasklaid.
Politin galia skiriasi nuo ekonomins, socialins ar religins, nes ji
institucionalizuota valstybs institucijose ir skiriasi specifinmis savo sa-
vybmis. Tai:
1) prievartos naudojimo valstybje teistumas;
2) priimt sprendim virenyb, j privalomumas visoms kitoms
valdios rims, nors ji gali bti ribojama ekonomins, informacins
valdios formomis;
3) vieumas, arba visuotinumas, ir depersonifikacija, t. y. ji ski-
riasi nuo privaios valdios, kuri pasireikia privaiose, nedidelse
grupse. Politin valdia veikia visos visuomens vardu, remdamasi
statymu.
4) monocentrizmas, t. y. vienas sprendim primimo centras. Net
jei kalbama apie federalin valdym, politins valdios veikimas yra
subordinuotas ir apima vis visuomen. Socialin, ekonomin, kul-
trin-informacin valdia yra policentrins.
5) galios itekli visuma: politin valdia remiasi ir naudoja visus
iteklius - materialinius, ekonominius, socialinius, kultrinius-in-
formacinius, demografinius, prievartos institucijas.
60
iuo atveju galia tapati valdiai. iuolaikinje visuomenje dl vai-
ri galios ri sveikos galimas vadinamasis komuliatyvus efektas -
galios kaupimas arba koncentracija. Jis pasireikia tuo, kad turtas didi-
na galimybes patekti politin elit, monopolizuoti iniasklaidos prie-
mones ir vietimo sistem. Aukta politin padtis lemia turto kaupi-
m, prijim prie ini ir informacijos, o tai savo ruotu didina galimybes
uimti svarbiausias pozicijas politins valdios struktroje ir didinti pa-
jamas.
Karin valdia - politins valdios dalis, kuri remiasi prievartos prie-
monmis ir institucijomis. Jei visi ie trys valdios tipai veikia viena kryp-
timi, sukaupiamas didiulis visuomens galios potencialas, tiktinas stip-
rus efektas. Jei ie trys tipai konfliktuoja - valdia tampa blokuojania.
Pasak Hannos Arrendt, galia reikia moni sugebjim ne apskri-
tai veikti, bet veikti kartu. Galia nra individo nuosavyb. Ji priklauso
grupei ir priklauso jai tol, kol grup veikia kartu. Kai sakoma mogus
valdioje", turima galvoje mogus, kuris veikia grups vardu. Jei nra
grups, nra ir galios.
Pilieiai remia tuos, kurie turi galios alies valdios institucijose, ir i
parama yra tsinys susitarimo, besiremianio statymais. Jei valdymo
pamatas - atstovavimas, pilieiai pritars tiems, kurie juos valdo. Visi
politiniai institutai tra galios ivieinimas ir materializavimas. iuo po-
iriu galia yra ne sakymo-paklusimo santykis, o susitarimo dalykas.
Valdia - konsensuali, jai nereikia pateisinimo, nes ji kyla i paios po-
lilins bendruomens prigimties. Valdia atsiranda visur, kur gyvena
mons. Legitimumas atsiranda paioje bendro gyvenimo pradioje, o
ne po valdios teisinimo. H. Arendt nuomone, prievarta yra instrumen-
lin kategorija, priemon tikslui pasiekti, kuri niekada nebus legitimi-
zuota. Valdia nra tikslo siekimo priemon. Ji sudaro slygas bendruo-
menei veikti kartu. Valdia ir prievarta - dvi prieybs.
Talcotas Parsonsas apibdina gali kaip special mechanizm, ku-
rio dka vyksta mainai tarp vairi grupi, individ socialins sveikos
procese. Galia - universalus sugebjimas isaugoti privalom pareigo-
jim vykdym sistemoje.
61
II dalis. PAGRINDINS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS
Pasak T Parsonso, politinio proceso eigoje suformuojama btina ben-
druomens organizacijos forma, nustatomi veiklos tikslai ir mobilizuo-
jami btini itekliai. Politin galia - tai veikj (aktori) poveikis iam
procesui. Politin galia bendruoju poiriu yra tam tikr asmen suge-
bjimas organizuoti ir vadovauti socialinei grupei ar organizacijai. Eko-
nomin galia - tai visuomens materialini itekli naudojimo organi-
zavimas ir produkavimas. Ideologin galia - visuomens organizavimo
pagrindimas, racionalizavimas.
3. Autoritetas ir legitimumas
Autoritetas - svoka, kilusi i lotyn kalbos odio auctoritas - jlaka,
valdia. Taiau istorikai jos vartosena kito. Romulas - Romos krjas,
buvo vadinamas auctor (pradininkas, krjas). Vliau autoritet gijo
senatas, patricijai ir pagaliau - plebjai. Jie vald Rom, remdamiesi ne
galia (pote.stas), bet autoritetu, t. y. teise valdyti. J balsas buvo silpnes-
nis u sakym, bet svaresnis u patarim. Autoritetas ymjo ypating,
special status ar savybes, kuriomis buvo tvirtinami pasitikjimas ir
paklusimas.
Ankstyvaisiais amiais autoritetas rmsi dievikja valia, kilme (ku-
nigaikiai, valdovai), dar anksiau - senoli autoritetu. Si i esms ap-
ribotos vyriausybs valdymo tradicija, atjusi viduriniuosius amius,
buvo perkelta ir demokratjani modernij Europ.
Dabartin autoriteto samprata sietina su Tomo Hobbseso Leviatano
tvarkos versus laukins bkls" paradigma. Autoriteto pamatas yra su-
verenitetas, kaip aukiausioji galia leisti statymus, utikrinanius tvark
visuomenje ir apsauganius jos narius nuo smurto. Autoritetas tiesiogiai
susijs su pavaldini pareiga elgtis pagal statymus. Pagrindin jo funkci-
ja yra generuoti privalomus saistanius sprendimus visai visuomenei pa-
voj kelianiais klausimais. Autoritetas leidia mogui laisvai tvarkyti bet
kuriuos reikalus, kol jo veiksmai neprietarauja bendrai tvarkai.
Dabar aukiausioji teis valdyti suteikiama rinkimais. Pavyzdiui,
po Vokietijos okupacijos daugelio Europos ali egzilins vyriausybs
62
IVpaskaita. Galia, autoritetas ir legitimumas
neturjo realios galios, bet ilaik autoritet - aukiausij teis valdy-
ti. Dabar autoritetas siejamas ne tik su aukiausiais pareig vykdyto-
jais, bet su j gyvendinama politika, kuri visuomens turi bti autori-
zuota. Kadangi autoriteto santykiai yra hierarchiniai, jie slepia ir
prievartos arba sankcij panaudojimo galimyb. Taigi autoritetas re-
miasi ne vien savanoriku paklusimu. Nors valdanij autoritetas ir
pripastamas, taiau tai nereikia, kad btina sutikti su j sprendimais.
Todl autoritetas susijs su mogaus apsisprendimu paklusti, o ne vien
su autoriteto teiss valdyti pripainimu. iuo poiriu autoritetas gali
remtis tikjimu: 1) aklu arba racionaliu (pvz., profesionalumu); 2) susi-
tarimu, t. y. savanoriku paklusimu vardan bendros tvarkos isaugoji-
mo; 3) autoritetas gali bti primestas prievarta ar taiga. Kitaip tariant,
autoritetas turi bti pripaintas arba Icgitimuotas.
Legitimumo svoka danai sutapatinama su legalumo svoka. Legi-
timumas yra vertybin, etin ir politin kategorija.
Legalumas (teistumas) -juridin ir etikai neutrali kategorija. Tai-
gi legitimus valdymas arba autoritetas aikinamas kaip teistas ir teisin-
gas. Tai didesns dalies visuomens tikjimas, kad esama tvarka yra ge-
riausia, t. y. pasiektas konsensusas dl pagrindini reimo politini
vertybi. Legalus valdymas - taip pat teistas, taiau remiasi neutraliais
statymais ir taisyklmis.
Karlas Deulschas nurodo, kad legitimumo samprata priklauso nuo
istorinio konteksto ir todlyra kintanti. Dabar legitimumas remiasike-
liais elementais: sutapimu su sitikinimu, kas yra gera ir bloga, atjimu
valdi pagal nustatyt ir teising procedr, tikjimu politinio spren-
dimo teistumu, jei jis priimamas atstovaujamj institut. Legitimu-
mo politinis turinys turi atitikti tam tikru laikotarpiu susiklosiusi ver-
lybi konfigracij.
Kitaip tariant, legitimumas apeliuoja ideali srit - aukiausisias
vertybes, jausmus, pair sistem. Jis reikiasi racionali ir iracionali
element sveika ir yra viena i reimo stabilumo ilaikymo slyg.
Pasak Seymuro Lipseto, legitimumas yra sistemos sugebjimas tvir-
linli tikjim, kad esami politiniai institutai labiausiai tinkami lamfik-
63
ri visuomenei. Legitimumas iuo poiriu yra papildoma konsensuso
(sutarimo) kategorija. Autoritetas ir legitimumas tiesiogiai susij, kai
kalbama apie pajungimo ir paklusimo santykius. is ryys padeda atsa-
kyti j klausim, kodl mons paklsta arba nepaklsta.
Btina politins valdios egzistavimo slyga yra jos institucionaliza-
vimas. Politinis viepatavimas - lai viepatavimo ir paklusimo santyki
struktravimas, organizacinis valdymo veiklos paskirstymo teisinimas
ir tvirtinimas. Jis susiformuoja tada, kai politin galia institucionali-
zuojama, t. y. virsta pastoviais santykiais, nuolatiniais ryiais, kai socia-
litis visuomens organizacijoje sitvirtina pozicijos, kuri paskirtis pri-
irtiti sprendimus, sakyti, leisti ar bausti. Viepatavimas reikia galimyb
sulaukti paklusimo atitinkamam sakymui. Viepatavimas tiesiogiai su-
sijs su galia ir yra jos socialins organizacijos forma. Politinis viepata-
vimas gali atsirasti vien ginkluota prievarta, pavyzdiui, po 1917 m. spa-
liu perversmo Rusijoje, bet politinis viepatavimas be legitimumo negali
il^ai isilaikyti.
4
V
Legitimaus viepatavimo (autoriteto) tipai
Legitimus autoritetas (viepatavimas) yra svarbi politini valdios san-
tyki aikinimo kategorija. Jo pamatas - MaxoWeberio legitimaus au-
toriteto tipai: tradicinis, racionalusis-legalusis ir charizmatinis.
Viepatavimas, pasak M. Weberio, apibriamas kaip tikimyb, kad
atitinkamas sakymas (komanda) sulauks paklusimo i tam tikro indivi-
de} ar grups. Taip suprantamas viepatavimas remiasi vairiausiais pa-
klusimo motyvais: nuo elementaraus proio iki gryniausio racionalaus
apskaiiavimo. Taigi kiekviena tikra viepatavimo forma numato bent
minimum savanoriko paklusimo, t. y. intereso (besiremianio gilumi-
niais motyvais ar visiku pripainimu) paklusti.'"
1
Weber M. The types of Legitimate Domination // Economy and Sodely,
1976. P. 212.
&4
Viepatavimas dideliam skaiiui moni turi remtis administraciniu
personalu, t. y. specialia grupe, kuriai patikima vykdyti kasdien politi-
k (policy) ir specialius sakymus. i administracins tarnybos nari
paklusimas savo vadovui gali bti tvirtinamas paproiu, emociniais ry-
iais, materialiniais interesais, idealiais motyvais. Taiau i motyv ne-
pakanka viepatavimo ilgalaikikumui utikrinti. Btinas dar vienas ele-
mentas - tikjimas legitimumu. Atsivelgiant legitimumo r, skiriasi
administracinio personalo, suformuoto j utikrinti, autoriteto veikimo
tipai. Todl viepatavimo tipai klasifikuojami pagal legitimum, kurio
reikia kiekvienam viepatavimo tipui.
M. Weberis skiria tris legitimaus viepatavimo tipus:
1. Legalusis autoritetas remiasi racionalumu - tikjimu nustaty-
tomis taisyklmis ir teise sakinti, kurie pagal ias taisykles uima
autoriteto pozicijas.
2. Tradicinis autoritetas remiasi susiformavusi amin tradicij
ventumu ir tais, kuri autoritetas kyla i t tradicij.
3. Charizmatinis autoritetas remiasi itikimybe asmenybei, pasiy-
miniai ypatingu ventumu, heroizmu ir iskirtinmis savybmis bei
tos asmenybs vardytais normatyviniais paternais ar irasta tvarka.
Legaliojo autoriteto atveju paklusimas palaikomas statymu nusta-
lyta beasmene tvarka. Esant tradiciniam autoritetui, paklusimas skiria-
mas asmeniui, kuris gyja tradicikai nustatyt autoritet. Charizmati-
nio autoriteto atveju paklusimas pasiekiamas tikjimu charizmatinio
lyderio asmeniniais, iskirtiniais sugebjimais tiek, kiek asmenikai tiki-
ma jo charizma.
legitimus viepatavimas - tai hierarchin sistema, kuriai svarbu yra
savivals apribojimas. Racionalus legalusis legitimaus viepatavimo ti-
pas remiasi statymu nustatytais apribojimais. Jei asmuo ar asmenys,
lurintys autoritetines pozicijas, paeidia statymus, prarandamas tik-
jimas j valdymo legitimumu.
I isant tradiciniam viepatavimui M. Weberis skiria dvi jo formas: pa-
I riinonalizm, kur savival ribojama venta tradicija, ir sultanizm, kra-
tui in form, kur tradicij persveria savival.
65
Charizmatinis viepatavimas atsiranda netiktai ir negali ilgai isi-
laikyti. Pamau prasideda jo rutinizacija, t.y. evoliucionavimas j institu-
cionalizuot form: tradicin arba legalij.
Visi ie trys ideals tipai neegzistuoja grynja forma. Taiau jie yra
analitiniai galios santyki tyrimo instrumentai. Visose iuolaikinse vi-
suomense yra ir tradicinio, ir charizmatinio tip element, nors joje
vyrauja racionalusis-legalusis viepatavimo bruoai.
M. Weberis ideali tip sveik laiko svarbiausiu visuomens raidos
analizs aspektu. Istorins viepatavimo konfigracijos yra i grynj
tip miinys, atskleidiantis valdios santyki istorins raidos tendenci-
j - racionalizacij ir biurokratizacijos adaptacij.
M. Weberio legitimaus autoriteto (viepatavimo) tipai rodo, kad kiek-
viena viepatavimo sistema remiasi pareig ir teisi, norm ir vertinim
tapatumu: individ veiksmai, tradicijos, vado ir statymo teistumas bei
tikjimo tuo teistumu pagrindai atitinka kit moni reakcijas, t. y. re-
miasi tradicijos, vado ar statymo, kaip aukiausiojo grio, pripainimu.
Legitimumas utikrina valdanij ir valdomj sry bei pasitikjim.
LITERATRA
Lukes S. Valdia: radikalus poiris // Politologija. Almanachas, 1993,
Nr. 3-4, p. 76-89
5
. (NMM, VU, TSPMI, LTU)
Lukes S. Power: A Radical View. Oxford: Basil Blackwell, 1974. (VU)
Power in Modern Societies /Ed. by M. E. Olsen and M. N. Marger. Boul-
der: Westwiev Press, 1993. (TSPMI, ALK)
Weber M. The types of Legitimate Domination // Economy and Society,
1976. (VU)
BeetthamD. The Legitimation of Power. London: Macmillan, 1991.
(TSPMI, ALK)
Norkus Z. Du galios veidrodiai // Politologija. 1998, Nr. 1, p. 103-116.
(NMM, VU, TSPMI, VDU, LTU)
Patartina skaityti original angl kalba, nes lietuvikas vertimas yra su-
trumpintas ir kai kur ikraipomi autoriaus teiginiai.
66
V paskaita. Gal i os pasi ski rstymas vi suomenj e
Pagrindins svokos: elitas, neelitas, mass, klass, politin stratifikacija,
vidurinioji klas, menederi revoliucija", elitizmas, pliuralizmas, galios
dispersija ir koncentracija, elito cirkuliacijos dsnis, politin formul, val-
dios konglomeratas.
1. Galios pasiskirstymo visuomenje problema
Viena i kertini politikos problem yra galios pasiskirstymas visuomen-
je. J tyrinjant bandoma atsakyti esminius politikos klausimus: kas val-
do, kas priima autoritetinius sprendimus, kodl vieni turi gali sprsti, o
kiti jos neturi. Netolygus galios pasiskirstymas visuomenje susiklosto dl
materialini, dvasini itekli trkumo ir objektyviai egzistuojani mo-
ni sugebjim skirtum. Jis neatsiejamas nuo egzistencinio socialinio
gyvenimo klausimo - nelygybs, kuri pasireikia skirtingu itekli turji-
mu, valdymu ir paskirstymu. Daniausiai galios struktros ir sprendim
primimo ypatybs analizuojamos remiantis trimis perspektyvomis: klasi-
ne, elitine ir pliuralistine. ie trys poiriai, remdamiesi skirtingomis ana-
litinmis priemonmis, savaip aikina politins galios netolygaus pasiskirs-
tymo prieastis ir politikos funkcionavimo proces.
Klasi teorij atstovai K. Marxas, M. Weberis, Ralphas Miliband-
las, Thomas B. Bottomore'as pagrindine netolygaus galios pasiskirsty-
mo prieastimi laiko moni ekonomins padties skirtumus, susida-
ranius dl ekonomini slyg kaitos ir darbo pasidalijimo. J nuomone,
skirting socialin-ekonomine individ padt lemia vairi itekli, pir-
miausia nuosavybs kontroliavimas. Todl susiklosiusi visuomens kla-
sin struktra lemia valdios santyki sistem, kurios svarbiausia savy-
b - valdios koncentracija valdanios klass rankose.
I .abiausiai tarpusavyje konkuruoja kiti du valdios pasiskirstymo ai-
kinimo modeliai: elitinis ir pliuralistinis. Elito teorijos pabria, kad
67
visuomen yra politikai stratifikuota (ang. stratum - sluoksnis) ir or-
ganizuota hierarchin galios piramid. Tie, kurie turi daugiau galios,
sudaro maiausi, bet takingiausi visuomens sluoksn, yra piramids
virnje.
Pliuralizmo teoretikai politin proces aikina grupi, kurios nuolat
konfliktuoja siekdamos patenkinti savo interesus ir gauti daugiau itek-
li savo tikslams gyvendinti, vairove visuomenje. Taiau kai kurios j
yra galingesns ir takingesns u kitas. i dviej teigini pagrindu ski-
riamos dvi strategijos valdios pasiskirstymui visuomenje paaikinti.
Pirmosios strategijos pamatas - elito analiz, kur politins stratifi-
kacijos kriterijus yra valdios ir takos masto skirtumai. Antroji remiasi
valdios dispersijos visuomenje teiginiu, kylaniu i principins nuo-
statos, kad politikos pamatas yra grupi sveika.
Pagrindin problema, dl kurios nesutaria ir skirtingai valdios pa-
siskirstym visuomenje aikina elitistai" ir pliuralislai", yra stebim
konflikt, priimant sprendimus, apimtis ir reikm. Pliuralizmo alinin-
kai teigia, kad konfliktai tarp vairi grupi lyderi ir vyriausybs yra
pagrindiniai politikos analizje. Jie yra ilgalaikiai, ir jei n viena alis
nei laimi, nei pralaimi, tik rodo, kad valdia visuomenje yra frag-
mentuota.
Elitizmo sekjai teigia, kad i konflikt buvimas reikiasi baziniu
sutarimu dl visuomens politini institut prigimties. Todl politinio
proceso supratimui svarbiausia yra elito viepatavimo tvirtinimas ir ti-
kjimas, kad to viepatavimo tstinumas atitinka visos visuomens inte-
resus.
2. Klasi teorija
Klasi teorija remiasi dviem metodologinmis tradicijomis - K. Marxo
ir M. Weberio.
K. Marxo (1818-1883) teigimu, kiekviena visuomen yra padalyta
maiausiai dvi kategorijas, skiriamas pagal j santyk su gamybos prie-
monmis. Tai - valdanioji klas ir inaudojamj klas. Valdanij
68
V paskaita. Galios pasiskirstymas visuomenje
klas sudaro tie visuomens nariai, kurie turi gamybos priemones ir jas
valdo. Valdomj ir todl inaudojamj klass atstovai neturi gamy-
bos priemoni. Klas, valdanti materialines gamybos priemones, kon-
troliuoja ir intelektins produkcijos priemones, t. y. ji valdo ir ekonomi-
niu, ir ideologiniu, ir politiniu poiriu.
Feodalinje visuomenje pagrindin gamybos priemoni nuosavy-
b buvo em. Todl valdanioji klas buvo emvaldiai, o inaudoja-
mieji - baudiauninkai. Kapitalizme svarbiausios gamybos priemons
yra technika ir technologija bei kapitalas. Kapitalistai inaudoja prole-
tariat, kuris laisvai parduoda savo darbo jg.
Taiau dabartiniai marksizmo teoretikai ncomarksistai skirtingai ai-
kina naujojo junginio, pavadinto vidurinija klase", prigimt ir pobd.
Vidurinioji klas neatitinka K. Manto schemos, nes j sudaro tarnauto-
jai, valdytojai, administracijos ir vairi profesij atstovai, vadinamieji
profesionalai, kurie nra tapats savininkai kapitalistams, bet kitokiu
bdu nei proletariatas parduoda" savo darbo jg.
Vieni marksistai teigia, kad vyksta kai kuri ios grups dali prole-
larizacija, kiti - kad tai atskira klas, negaminanti produkcijos, bet u-
tikrinanti nenutrkstam pridtins verts gamyb ir klasins strukt-
ros ilaikym kapitalo naudai. Pavyzdiui, R. Milibandto nuomone,
savininkai ir valdytojai (menederiai), nors skiriasi savo poymiais, bet
visi siekia didinti savo moni peln. Pabrdamas j socialins pad-
lics ir isilavinimo bendrum, R. Milibandtas teigia, kad skirtingi eli-
lai" sudaro viepataujani klas, pasiymini solidarumu, bendrais
interesais ir tikslais
1
. Nors T B. Bottomore'o nuomone, net aukiausi
padt uimantys valdytojai yra priklausomi nuo savinink, abu sutaria,
kad ivystyto kapitalizmo klasin struktra yra sudaryta i trij klasi -
Itambiosios buruazijos, viduriniosios klass ir darbinink klass. Pa-
grindinis konfliktas tarp kapitalist ir darbinink ilieka, nepaisant pa-
' M ilibandt R. The State in Capitalist Society. New York: Basic Books, 1969.
T. .14.
69
ios darbinink klass nevienalytikumo, ir viduriniosios klass buvi-
mas, nesu ardo ios dichotomijos.
Pagrindiniai marksistinio poirio teiginiai yra: 1) aukiausios eko-
nomins grupuots sudaro bendr klas; 2) valstybs funkcija yra ginti
ios klass interesus.
Valstyb kapitalistinje visuomenje, pasak R. Milibandto, yra ka-
pitalist valstyb, nes verslininkai sudaro didesn dal valstybs elito.
Be to, verslininkai ir vyriausybs elitas" rekrutuojamas i stambiosios
buruazijos ir aukiausiojo viduriniosios klass sluoksnio. Pagaliau vals-
tybs elito ideologija yra prokapitalistin, o vieoji politika, net jei val-
do socialdemokratins pakraipos vyriausyb, visada remia kapitalistin
sistem.
Neomarksistai kritikuoja ir pliuralistin, ir elitin poirius valdios
itakas ir pasiskirstym visuomenje, viena vertus, atmesdami pliuralis-
tin polimorfins valdios struktros idj. Antra vertus, jie puola elito
teorijas dl supaprastinto socialins struktros aikinimo.
Kita klasi teorijos kryptis yra labiau eklektika. Jos pradininkas
M. Weberis (1864-1920) pasil trimat klasi valdios matavimo sche-
m, kur skiriamos trys socialins struktros dimensijos: 1) klas, nusta-
toma pagal santyk su nuosavybe ir padt rinkoje; 2) statusas, nustato-
mas pagal vartojim ir gyvenimo bd; 3) partija, besiremianti skirting
grupi kova dl politins valdios.
Pagal pirmj kriterij skiriamos trys klass: 1) privatininkai (nuosa-
vybs turtojai); 2) neturintys nuosavybs, bet turintys utikrint pad-
t rinkoje dl savo ini ir gdi; 3) tie, kurie gali parduoti tik savo
darbo jg.
Dabar atliekant socialini grupi skirtingos padties ir galios tyri-
mus, kurie remiasi daugiamate M. Weberio schema, taikomi statuso,
pareig, socioekonomins padties ir prestio kriterijai.
Kai kurie ios krypties atstovai taiko M. Weberio akcentuot ne-
lygybs matavim galia ir teigia, kad randasi nauja viepataujanti
klas. Vokiei sociologas Ralpfhas Dahrendorfas, nors ir pripaino
K. Marxso teigin, kad visuomen yra padalyta tarpusavyje konflik-
70
tuojanias klases, taiau kritikavo jo ekonomin determinizm.
R. Dahrendorfo nuomone, klasi konfliktas kyla ne dl skirtingo mo-
ni santykio su gamybos priemonmis, bet dl autoriteto (valdios)
ir galios itekli trkumo. K. Marxo laikais nuosavyb i tikrj buvo
pagrindinis diferencijuojantis klases kriterijus, nes ji suteik gali kon-
troliuoti, t. y. valdi. Dabar vyksta nuosavybs ir kontrols diferen-
ciacija. Nuosavyb pasiskirsto tarp daugybs bendr savinink (nuo-
savybs dispersija), o jos kontroliavimas koncentruojamas keli
valdytoj (managers) rankose. Taigi industrins visuomens dominuo-
jania klase tapo valdytoj (menederi) klas, kuri konfrontuoja su
klase, neturinia valdios, bet kovojania dl savo io svarbiausio al-
tinio dalies.
Donellas Bellas, kaip ir M. Weberis, pabria diferencijuojant g-
di ir ini vaidmen: postindustrinje visuomenje nauja besiformuo-
janti inojimo klas" gauna viepataujani padt. Industrinje visuo-
menje svarbiausias galios altinis buvo kapitalas, postindustrinje -inios.
'Ibdl visiems, kurie gijo ini (mokslininkai, profesionalai, valdytojai,
ininieriai ir kiti), susidaro prielaidos monopolizuoti politin vadi. Ka-
pitalistai ir politikai vis dar ilaiko gali priimti svarbiausius sprendimus,
bet n vieniju neisiveria be iniomis disponuojanios klass kompeten-
cijos. Menederi revoliucijos" tez i esms bdinga ir elitins pakrai-
pos atstovams, pavyzdiui, Raymondui Aronui.
Nepaisant klasi teorijos krypi skirtum, j vienija keli bendri tei-
giniai:
1) pagrindinis nelygybs visuomenje altinis yra ekonomins pri-
gimties, o papildomas - gdiai, inios ir valdia;
2) netolygus i itekli pasiskirstymas lemia dviej, o daugeliu
poiriu - trij, kategorij (klasi) susidarym;
3) marksistins klasi teorijos pabria klasi konfrontacij, be-
siremianios M. Weberio idjomis - stratifikacij, kartu pripainda-
mos klasinius konfliktus kaip sudedamj socialins bties dal.
71
3. Elitin galios pasiskirstymo samprata
Klasikins elito teorijos atstovai Vilfredo Parto, Gaetano Mosca ir Ro-
berto Michelsas, kritikuodami egalitarines socializmo ir demokratijos
nuostatas, joms prieprieina neivengiamo elito valdymo idj. Pagrin-
dinis elito teorij teiginys yra visuomens padalijimas j dvi dalis - elit
ir mases, arba ncelit. Elitas (pranc. elite - geriausias, rinktinis) - yra
iskirtin moni grup, pasiyminti ypatingomis savybmis. Elitas, ar-
ba valdanioji grup, monopolizuoja valdi bei btinus jai utikrinti
iteklius ir daniausiai savo nuoira priima svarbiausius sprendimus.
Kita visuomens dalis - mass, paprasti mons ar visuomen (mass
public) - elito teorijose plaiau neaptariama. Elito kategorija yra uni-
versali sudtingoje modernioje visuomenje. Net ir parlamentinje de-
mokratijoje valdo elitas.
Vilfredo Parcto (1848-1923), ital kilms sociologas, ekonomistas
ir matematikas, inomas savo keturi tom veikalu Bendrosios sociolo-
gijos traktatas (1915-1919). Jis kelia klausim, kas skatina mones elgtis
skirtingai, kokie yra politins veiklos motyvai, kaip formuojasi ir nu-
nyksta politin valdia. Savo studijas jis pavadino politinio proceso so-
ciologija".
Pasak V. Parto, elito susidarymo prieastis lemia objektyviai egzis-
tuojantys individ sugebjim skirtumai. Yra individ, kurie turi neeili-
ni sugebjim, vairi srii - verslo, mokslo, meno, politikos, sporto
ir etc. talent. Taiau toki moni yra nedaug.
Tai visuomens elitas. Iskirtini sugebjim neturintys individai su-
daro neelit. Be to, tik maumos mauma yra valdantysis elitas, kuris
vadovauja tvarkant visuomens politinius reikalus. Dl vairi prieas-
i ir aplinkybi ne visi mons, apdovanoti ypatingomis savybmis, va-
dovauja visuomenei. Jie sudaro kontrelit. Taigi visuomen sudaryta i
dviej sluoksni: 1) valdanio ir nevaldanio elit ir 2) neelito.
Socialinei pusiausvyrai reikia, kad elitas nuolat bt atnaujinamas
monmis, turiniais elitini savybi, i neelito sluoksnio, kad pakeist
tuos elito atstovus, kurie nebeturi btin savybi, bet ilaiko savo pad-
72
l. Turtas, eimos ryiai, privilegijos sudaro slygas elito gretose ilikti
monms, neturintiems politiniam vadovavimui btin sugebjim. To-
dl blogja elito sudtis ir didja kontrelitas, kuris su masi pagalba ar
be j nuveria senj elit. is ciklas nuolat kartojasi. Tai elilo cirkulia-
cijos dsnis. Jis veikia kaip priemon apsaugoti visuomen nuo senojo
elito destrukcijos ir yra prietaravimo tarp elito psichologini savybi
bei socialins visuomens struktros rezultatas.
Kai elitas yra atviras ir nuolat absorbuoja gabiausius mones i ne-
elito, elito pareigos ir talentai i esms yra adekvats. Taiau tam tikrais
laikotarpiais elitas atsiriboja (usidaro) nuo gabi neelito atstov. iuo
atveju atotrkis tarp elito sugebjim ir elito turim pareig yra ypa
didelis: valdantysis elitas netenka sugebjim, btin atlikti valdymo
funkcij. Kitaip tariant, susiduriama su elito padties ir esmini jo bruo
divergencija.
Tuo pat metu ikyla gabiausi neelito atstovai. i padtis yra kritin
visai visuomenei. Nevaroma elito cirkuliacija (talentingiausi uima eli-
tines pozicijas, o neturintys sugebjim jas palieka) visuomenei padeda
ilaikyti pusiausvyr. Tai stabili visuomen, o jos pokyiai nuosaiks ir
laipsniki.
Taiau kai cirkuliacijos procesas nutrksta, visuomen pasmerkia-
ma perversmams ir revoliucijoms. Kai valdomieji nuveria valdaniuo-
sius, ateina nauji elitai ir diegia efektyvesn elito valdym. Taigi istorija,
anot V. Parto, yra aristokratijos kapins".
Gaetano Mosca (1858-1941) laikomas politikos mokslo pradinin-
ku. Savo darbuose Valdymo teorija ir parlamentinis valdymas (1884),
Politikos mokslo pagrindai (1896), Valdanioji klase (The Rulling Class)
(1939) jis siek nustatyti dsnius ir tendencijas, reguliuojanius visuo-
menin gyvenim, politins valdios funkcionavim, politini reim skir-
tumus pasaulyje.
Jo mokslinis metodas - istorizmas. Pasak G. Mosca'os, atskir naci-
j istorins raidos fakt inojimas padeda atskleisti bendruosius socia-
linio gyvenimo dsningumus ir tendencijas. Politikos mokslo tikslas -
rasti bdus, kaip panaikinti ar padaryti kiek manoma retesnes politi-
73
nes krizes, kurios reguliariai destabilizuoja socialin gyvenim ir atmeta
visuomen atgal barbaryst.
Pagal G. Mosca'os dichotomijos dsn" visuose politiniuose mecha-
nizmuose aptinkami nuolatiniai socialiniai faktai ir tendencijos rodo,
kad yra dvi klass: valdanioji mauma ir valdomoji dauguma, savo no-
ru arba pasitelkiant prievart materialiai aprpinanti maum.
Politin vadovavim (administracin, karin, religin, ekonomin ir eti-
n) vykdo organizuota mauma - politin klas. Ji formuojama vairiais
bdais, taiau pagrindin jos susidarymo slyga yra tam tikr individ
bruoai ir sugebjimai. Valdanioji mauma sudaryta i individ, kurie
isiskiria ypatingomis savybmis, suteikianiomis jiems tam tikr mate-
rial, intelektin ir moralin pranaum.
Valdanioji klas gali bti sudaryta i vairi religini bendruome-
ni vadov, ems aristokratijos, turting ar isilavinusi moni gru-
pi. Pagrindinis poymis, skiriantis j nuo valdomj, yra politins val-
dios turjimas. Valdanioji klas visada yra nedidel. Prieingai
klasikins demokratijos teorijos teiginiams, kad dauguma valdo ma-
um, G. Mosca'os nuomone, net ir demokratijoje daugum valdo
mauma. Vien todl, kad ji yra mauma, jos galimybs organizuotis yra
didesns. Mass visuomet lieka neorganizuotos. Taigi politinis organi-
zuotos maumos viepatavimas daugumai yra neivengiamas. Net kai
valdanioji klas nuveriama, jos viet uima kita valdanioji klas.
Valdanioji klas niekada nevaldo remdamasi vien brutalios prie-
vartos priemonmis. Savo valdym ji grindia politine formule", pa-
vyzdiui, dievikja teise" ar tautos suverenitetu", kuri paprastai pri-
pastama daugumos valdomj. Kai valdantieji yra utikrinti savo
sugebjimu primesti atitinkam politin formul, valdyti visuomen ir
aptarnauti j, tuomet jie atviri gabiausiems ir ambicingiausiems valdo-
mj atstovams, o visuomen pradeda pamau vystytis ir keistis.
Taiau kai jie praranda energij (vigour) ir atsiriboja nuo talenting
autsaideri, prievarta, perversmai tampa neivengiami. Danai jie pasi-
baigia visiku valdaniosios klass pakeitimu. Po to ateina inovacij lai-
kotarpis, kurio metu mons i apaios" gali realizuoti savo iniciatyvas
74
ir patekti elit. Kartu vyksta valdaniosios klass kristalizacijos etap.X
kuris slygoja socialin stabilizacij. Taigi valdaniosios klass pob/"
s
ir struktra yra ypa svarbs ir lemiantys visuomens struktr ir poky-
i eig.
G. Mosca'os nuomone, didioji Pranczijos revoliucija vyko tod*l>
kad mons nustojo tikti dievikja karalikosios eimos teise valdy
u
-
Per 1917 m. Rusijos revoliucij mass prarado tikjim caro galia val-
dyti. Nepriklausomai nuo kataklizm prieasi nauj valdanij k)
a
~
s po revoliucijos ir kitoki sukrtim silieja nemaai element i se-
nosios politins klass.
Maumos valdymas, G. Mosca'os teigimu, yra universalus. Monf
r
~
chas negali valdyti be funkcionieri ir armijos paramos. Demokrat i
a
h
negali funkcionuoti be organizuotos maumos koordinavimo, 1. y. p f-
lamentas, bdamas avanscenoje, neeliminuoja maumos valdymo.
r^t
ir valdant diktatoriui, egzistuoja valdanioji klas, nors politinje sce-
noje jis veikia vienas.
Valdymui bdingi du tipai: autokratinis (kai valdia perduodama &
viraus apai") ir liberalusis (kai i apaios vir" deleguojami ?
t _
stovai). JAV bdingas i dviej tip derinimas. Esant autokratinia
valdymui institutas, kurio vardu veikiama, personifikuojamas. Libera-
lusis valdymas remiasi daugumos sutikimu.
Atitinkamai G. Mosca skiria dvi elito rekrutavimo tendencijas: ari^-
lokratin ir demokratin. Taiau n viena j nenumato masi valdynA
Vyraujant aristokratinei tendencijai, elitas yra udara grup, kuri nepa-
pildoma monmis i masi. Demokratin tendencija rodo, kad valda '-
ioji klas rekrutuoja i masi mones, kuri asmenins savybs yra na '-
c I ingos galios realizavimo poiriu, - demokratijai funkcionuoti reikia ger*i
organizuoto vadovaujanio sluoksnio. Rinkimai, pasak G. Mosca'os, y:
a
elito atnaujinimo bdas, bet ne lyderi kontrols mechanizmas.
Roberto Michclsas (1876-1936) tyr valdios pasiskirstym orgar
l_
zacjos, o ne visuomens lygmeniu. Nagrindamas politini partij *
profsjung veikl, jis nustat, kad ios demokratikiausios organizaci-
jos yra organizuotos oligarchiniu bdu.
?5
i .
Prieingai demokratini princip deklaravimui, partijos ir profs-
jungos yra pasidalijusios lyderi maum ir nari daugum. I pradi
lyderiai tik atlieka vykdomj darb, bet vliau gyja beveik neribotos
galios partijos ar organizacijos paprastiems nariams. Iorins demokra-
tijos formos yra isaugomos, taiau organizacijose besislepianti oligar-
chija nuolat plinta.
Oligarchijos ir nelygybs organizacijose, sukurtose kovoti su nelygy-
be ir oligarchija, sigaljimo prieastys yra pirmiausia organizacijos dy-
dis. Daugjant jos nari, sunku priimti bendrus sprendimus. Be to, or-
ganizacijos udaviniai nuolat tampa sudtingesni, vis maiau suprantami
paprastiems nariams. Todl neivengiamai kyla btinyb deleguoti ga-
liojimus nedidelei vadovaujaniai grupei.
Pagaliau organizacijos veiklos efektyvumui utikrinti sprendimai tu-
ri bti priimami greitai. Demokratins procedros reikalauja svarsty-
mo, todl lyderiams kyla pagunda j atsisakyti. Vis sudtingesni uda-
vini sprendimas nemanomas be reikiam ini. Lyderiai gyja toki
ini mokymosi ir patirties dka. Patirtis suteikia lyderiams vadovavi-
mo gdi ir utikrina pareig perimamum, o bendra organizacijos
nari apatija lyderi padt padaro nepajudinam.
Remdamasis iais poymiais R. Michelsas suformulavo savo ymj
oligarchijos dsn - kas sako organizacija, tas sako oligarchija". Kuo
labiau organizacija pltojasi, tuo labiau joje stiprja oligarchijos ten-
dencijos.
Wrightas C. Millsas (1916-1962), vienas ymiausi JAV pokario elito
teoretik, 1956 m. publikuotoje knygoje Galios elitas (The PowerElite)
atskleid kitok valdios pasiskirstymo visuomenje vaizd. Jis teig,
kad moderniojoje visuomenje viepatauja aukiausios politins, kari-
ns ir korporuotos ekonomins figros, kuri galia kyla i j padties,
uimamos atitinkamose institucinse struktrose. ios trys grups su-
daro nuolatin sjung - valdios konglomerat, arba valdios elit",
kuris manipuliuoja masmis, pripastaniomis jo nustatytas taisykles.
Tarp valdios elito ir masi egzistuoja vidurinysis sluoksnis - subeli-
tas, kur sudaro Kongreso nariai ir profsjung lyderiai. Mass, sudaran-
76
ios pasyvi daugum, yra praradusios savarankik vali racionaliai ap-
mstytiems sprendimams ir veiksmams, politins priklausomybs jaus-
m. Jie neteko savo politins valios, nes nemato bd j realizuoti."
2
W. C. Millsas pateikia ne dichotomin, bet trichotomin valdios
struktros samprat, kur valdios pasiskirstymas yra funkcinis. Anot jo,
ne iskirtins elito savybs, bet turima padtis yra netolygaus valdios
pasiskirstymo visuomenje altinis. Elitas turi vadovaujanias pozicijas
svarbiausiuose socialiniuose institutuose - politiniuose, ekonominiuo-
se, kariniuose, religiniuose. Taigi visuomen valdo ne elitas, o elitai.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad elitin valdios samprata yra re-
vizionistin ir demokratijos, ir pliuralistini teorij atvilgiu. Pagrindi-
niai elitins valdios pasiskirstymo visuomenje teiginiai yra ie:
1) visuomen visada yra valdoma maumos - daugiau ar maiau vien-
tisos grups, pasiyminios ypatingais dvasiniais, socialiniais ir politi-
niais bruoais, save laikanios privilegijuotu visuomens sluoksniu ir
lokiu pripastamos didesns visuomens dalies; 2) is suskaidymas pa-
tvirtina nuolatin dviej grupi - organizuotos maumos ir beveids dau-
gumos (iskyrus W C. Millso tris elito eelonus) egzistavim; 3) elitolo-
g teiginiai yra universals ir taikomi visoms sudtingoms visuomenms;
4) kadangi mass yra pasyvios, jos nedaro takos elitui, ir sprendimai
priimami pastarojo interesais.
4. Pliuralistinis galios pasiskirstymo visuomenje modelis
Pliuralistinis galios pasiskirstymo visuomenje modelis formavosi ne tik
kaip atsakas elitin ir klasin poirius, bet ir kaip reakcija daugumos
demokratij. Pliuralizmo atstovai kritikavo elito iskirtinumo ir vienin-
gumo idjas. Pagrindinis j puolimo objektas buvo elitolog nesugeb-
jimas metodologikai pagrsti valdaniojo elito egzistavim. R. A. Dah-
2
Mills W. C. The Power Elite. New York: Orford University Press, 1956.
I'. 324.
77
lio nuomone, tik empirikai nustaius, ar atitinkama grup dalyvauja
priimant svarbiausius politinius sprendimus, galima tvirtinti, kad ji gijo
gali kontroliuoti.
Marksistins teorijos klasi metodologij kritikavo dar Arthuras Bent-
ley'is. Savo knygoje Valdymo procesas: socialini sprendim tyrimas (The
Process of Government: A Study of Soiai Pressures) (1908) jis teig, kad
politinis procesas - tai vyriausybini institut ir socialini grupi svei-
kos, kylanios dl j specifini interes, rezultatas. Klases A. Bentley'is
priskyr prie grupi, turini daugybe interes. Pasak jo, klass yra per
daug abstrakts ir statiki dariniai, kurie negali atlikti analitins kategori-
jos funkcijos politinio proceso analizje.
Liberaliosios demokratijos teorijose, kurios formavosi kartu su bal-
savimo teiss pltimosi procesu, buvo pabriama, kad individai turi
dalyvauti politikoje ir tam btina utikrinti lygias politines individ tei-
ses. Taiau neisilavinusi masi atjimas politik XIX a. pabaigoje-
XX a. pradioje sukl abejoni dl j teigiamo poveikio politiniam pro-
cesui ir ypa demokratijos raidai.
Pasak Samuelio P. Huntingtono, netolygus politinio dalyvavimo augi-
mas sukl politin nestabilum, kurio pagrindin prieastis buvo neadek-
vatus institut, galini utikrinti nauj pilietikumo form pasireikim,
- politini partij, profsjung, savaveiksmi organizacij, didjimas.
Kita vertus, XX a. pradioje JAV atlikti rinkiminio elgesio tyrimai
parod, kad dauguma piliei, iskyrus periodin dalyvavim rinkimuo-
se, nelink veltis politik. ios slygos sudar prielaidas spariai pliu-
ralistinio poirio pltrai.
Pliuralistin galios samprata remiasi teiginiu, kad demokratin vi-
suomen yra valdoma ne maumos ir ne daugumos, o daugelio mau-
m, kurios konkuruoja dl galios valdyti ar takos, priimant sprendi-
mus. Pliuralizmo itakos sietinos su tradicinio liberalizmo racionalumo
koncepcijos paradigma - individas, orientuotas savo tiksl ir tvarkin-
gai, pagal nustatytas taisykles funkcionuojani visuomen. Pasak Ste-
ven'o Lukes'o, tai dichotomin sistema, vienu metu orientuota ir lais-
v, ir tvark. Masi dalyvavimo demokratijoje idjai pliuralistinis
poiris prieprieino organizuoto demokratinio proceso samprat.
78
Ankstyvoji pliuralizmo versija aikino liberaliosios demokratijos vei-
kim ne per individ, o per organizuot atskir grupi veikl. Pagrindi-
niai ankstyvojo pliuralizmo modelio teiginiai yra ie:
1) visi visuomens segmentai, jei jie formaliai organizuoti, gali
daryti tak vyriausybs politikai;
2) vyriausybs politika (policy) yra i grupi deryb ir kompro-
mis rezultatas;
3) vyriausybs funkcija yra nustatyti organizuot grupi veiklos
parametrus ir priirti, kad jos laikytsi aidimo taisykli.
Tokiame kontekste utikrinamas stabilus ir demokratinis sprendi-
m primimo procesas. Grups jauia poreik laikytis taisykli, o indi-
vid dalyvavimas grupse remiasi sveika, o ne prieikumu. Jei silo-
mas vienoks politinis kursas, neivengiamai atsiranda ir alternatyvus
pasilymas. N vieni interesai negali tapti dominuojaniais. Sis proce-
sas vyksta atviroje visuomenje, kurios raikos savybs yra pilietins lais-
vs: odio ir organizacij laisv bei laisvi rinkimai.
Politikos tikslas yra siekti pusiausvyros tarp grupi ir stabilumo. Ki-
taip tariant, individo dalyvavimas grupje atlieka jo traukimo {.demok-
ratin proces funkcij ir taip maina valdios koncentravimo galimy-
bes, kur valstyb atlieka arbitro vaidmen.
Davidas Trumanas 1951 m. pasirodiusiame darbe Valdymo procesas:
politiniai interesai ir vieoji nuomon (The Governmental Process: Politi-
cal Interests and Public opinion) teig, kad pliuralistin sistema yra svar-
biausias valdios pasiskirstymo visuomenje faktas. Pliuralistins siste-
mos pamatas yra tarpins struktros, isidsiusios tarp vyriausybs ir
paprast piliei. Struktras sudaro grups, kuriose sukoncentruoti val-
dios centrai. Grupi galia reikiasi skirtingai, nes grupi taka yra ne-
vienoda vairiuose visuomens sektoriuose. Todl valdia yra difuzin,
t. y. isisklaidiusi visuomenje. i grupi konkurencija nra tolygi, ta-
iau ji utikrina, kad n viena alis negali gauti virenybs.
Pliuralistinis socialinio politinio proceso dispersijos aikinimas suta-
po su ekonomins ir politins valdios koncentracijos tendencijomis.
79
R. A. Dahlis 1956 m. knygoj'e Pratarm demokratijos teorijai (A Preface.
lo Democratic Theory) atsisak valdios pusiausvyros ir valstybs arbitro
teigim. Jo nuomone, interes grupi padtis nra vienoda. vairios gru-
ps disponuoja skirtingais altiniais, todl jos ne visur ir ne visada turi
vienod gali. Tai yra j nelygi galimybi prieastis. Verslo organizacijos
turi daugiau itekli daryti spaudim vyriausybei, bet n viena grup savo
padtimi negali prilygti valstybei. Itekliai, kuriais disponuoja grups, -
finansiniai, kultriniai, socialiniai - yra nevienodi. Todl pastebimas jg
balanso praradimas, pasireikiantis nuolat didjania vairi grupi poli-
tins galios nelygybe.
Pagrindinis klausimas, kuris kilo R. Dahliui, prijus prie i ivad,
buvo: netolygus itekli pasiskirstymas grupse yra didjantis (cumula-
tive) arba nedidjantis. Kitaip tariant, ar turimi skirtingi itekliai didina
grupi politine gali. Kartu su savo bendraygiu Niccolu Polsby'iu e-
tajame deimtmetyje Nju Havene atliks sprendim primimo proceso
tyrimus, R. A. Dahlis teig, kad itekli koncentracijos transformacija
leidia kalbti apie valdios l'ragmenlacij. Todl daugum vyriausybs
veiksm galima paaikinti tik grupi konkurencijos kontekste. Teigti,
kad elitas sudaro viening organizuot grup, yra klaidinga. Politins
galios centr dispersija pera ivad apie daugelio elit valdym.
N. Polsby'is pastebjo, kad pliuralistiniai grupi tyrimai veda prie
elitini ivad: atskirose srityse (ekonomikoje, vietime, transporte ir
1.1.) isiskiria grups, turinios daugiausia takos.
Apibendrinant btina pabrti, kad visi trys aptarti poiriai, nevie-
nodai aikindami valdios pasiskirstym visuomenje, atskleidia skir-
tingas politinio proceso tyrimo galimybes. Kita vertus, pastebimas, at-
rodyt, paradoksalus i trij poiri ivad suartjimas: visuomen
valdo elitas, taiau reikin turime matuoti skirtingais bdais.
LITERATRA
Dunleavy R, O'Leary B. Valstybs teorijos. Vilnius: Eugrimas, 1999.
P. 26-92,165-314. (TSPMI, NMM, VU, VDU, LTU)
80
Lukes S. Power: A Radical View. Orford: Basil Blackwell, 1974. (VU)
Lukes S. Valdia: radikalus poiris // Politologija. Almanachas, 1993,
Nr. 3-4, p. 76-89. (TSPMI, NMB)
Milibandt R. The State in Capitalist Society. New York: Basic Books, 1969.
(TSPMI)
Dalj P. Vvedenije v ekonomieskuju demokratij. Moskva, 1985.
Mills W. C.The Power Elite. New York: Orford University Press, 1956.
(TSPMI, NMM)
Etzioni-Halevy E. The Elite Conection. Cambridge: Polity Press, 1993.
(TSPMI, ALK)
Dahl R. A. A Preface to Democratic Theory. Chicago: The University of
Chicago Press, 1956. (VU)
Dahl R. A. Who Governs? New Haven: Yale University Press, 1961. (VU)
Danziger J. N. Politics as a Value Allocation Process // Danziger J. N. Un-
derstanding of the Political World. A Comparative Introduction to Political
Science. New York: Longman, 1997. P. 213-233. (TSPMI)
Mosca G. The Ruling Class. New York: McGraw-Hill, 1939. (NMM)
81
// dalis, PAGRINDINS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS
VI paskaita. iuolaikin valstyb, jos genez ir formos
Pagrindins svokos: valstyb, suverenitetas, valstybs genez, tautin vals-
tyb, iuolaikin valstyb, vyriausyb, pilietin visuomen.
1. Valstybs samprata
Valstybs kategorija apibriama labai vairiai - kaip teritorinis darinys,
aukiausij valdios institut visuma, prievartos ir priespaudos instru-
mentas, filosofin idja, ypatinga moni bendrija. Jos vartosena ir te-
orijos raida siejama su kontinentins Europos tradicija. Tarkime, Jung-
tinse Amerikos Valstijose angliku terminu stat vadinamos valstijos, o
politikos analizje daniau taikomas D. Eastono politins sistemos mo-
delis ir kategorija politin sistema" arba pliuralistinis politikos aikini-
mo modelis.
Valstyb - tai politin visuomens organizacija, suprantama ir aiki-
nama plaija ir siaurja prasme. Plaija prasme valstyb - vis politi-
kai organizuot piliei, gyvenani tam tikroje apibrtoje teritorijo-
je, bendrija.
Siaurja prasme valstyb - valdymo arba vyriausybs institut visu-
ma. iuolaikinis politikos mokslas apibdina valstyb kaip ypating po-
litins asociacijos form (kaip organizuot socialin grup). Ji skiriasi
nuo kit socialini organizacij savo tikslais, priemonmis, kurias nau-
doja tiems tikslams pasiekti, teritorinmis ribomis, suverenitetu ir tsti-
numu, palaikomu institucij pastovumu.
Labiausiai paplits valstybs kategorijos apibdinimas remiasi trij
element sveika. Pirmas elementas - lai institucij, disponuojani jga
ir prievarta, tinklas. Valstyb nustato i institucij pareign korpus,
kurio pastovumas skiria valstyb nuo dinamikesni institut, pavyzdiui,
vyriausybs ir j veikimo taisykli (statym). Antras elementas - gyven-
tojai (geografijoje), pilieiai (teisje), socialin bendrija (politologijoje ir
82
sociologijoje). Treias elementas - apibrta teritorija. Visi ie elementai
yra btini valstybs atributai. Taiau jie nepakankami ir turi bti papildyti
suvereniteto, t. y. aukiausios galios, turjimu sprsti apibrto darinio
egzistavimo vidaus ir santyki su kitomis valstybmis klausimus.
Valstyb apibdina ie pagrindiniai poymiai:
1) geografikai apibrta teritorija ir jos gyventojai;
2) aukiausioji valdia, pasireikianti aukiausiu autoritetu ir
knijanti bendras visuomens reikmes, visa apimanius tikslus ki-
taip nei kitos organizacijos;
3) valstybs autoritetas yra legalus ir kartu jis yra statym alti-
nis. Valstybs autoritetas remiasi procedrinmis taisyklmis, ku-
rios visuomenje pripastamos gerokai plaiau nei visos kitos tai-
sykls;
4) taisykls gyvendinamos su biurokratijos pagalba;
5) valstyb disponuoja itekli ir jgos altini kontrole ir siekia
jos (kontrols) legitimizavimo.
Pagrindinis valstybs tikslas - tvirtinti ir ilaikyti tvark bei saugu-
m visuomenje. Tai daroma su statym sistemos, besiremianios jga,
pagalba. Valstybs jurisdikcijos ribos sutampa su atitinkama teritorija,
I. y. tam tikra geografine erdve, ir iose ribose ji turi suverenitet - auk-
iausi ir visa apimant autoritet, kuris galioja toje teritorijoje gyve-
nantiems gyventojams.
Remiantis M. Weberiu, valstyb apibriama kaip organizacija, su-
daryta i didelio skaiiaus tarnyb, kurioms vadovauja ir kuri veikl
koordinuoja valstybs vadovyb (vykdomoji valdia), turinti gebjim
ar gali formuluoti ir taikyti visiems privalomas taisykles bei j primi-
mo parametrus kitoms organizacijoms, jei reikia, naudojant prievart.
1 )a bar valstyb suprantama gerokai plaiau. Pasak Guillermo O'Don-
nello, klaidinga valstyb sutapatinti vien su valstybs aparatu, valstybiniu
lektoriumi ar valstybins biurokratijos agregacija. Tai tik valstybs dalys.
Valstyb pirmiausia yra socialini santyki visuma, kuri sukuria tam
likrf tvark, palaikom apibrtoje teritorijoje centralizuotos prievar-
83
tos dka. iuos santykius formuoja teisin sistema, kuri kuria ir palai-
ko valstyb.
Teisin sistema yra valstybs organizacij nustatanti ir tam tikr tvark
apibrianti bei utikrinanti dimensija. i tvarka nra tapati nealikai
socialinei tvarkai: ir kapitalizmo, ir biurokratinio solidarumo atvejais ji
palaiko ir padeda sistemikai reprodukuoti atitinkamus asimetrinius val-
dios santykius. Taiau i tvarka remiasi stabili norm ir lkesi, ne-
btinai formaliai priimt, pagrindu. Tai reikia, kad politinio centro po-
tvarkiams yra nuolat paklstama. Socialiniai santykiai su politiniu
autoritetu, prisimenant M. Weber, yra palaikomi tradicija, proiu ir
teiss racionalumu.
Svarbi ir ideologin valstybs dimensija. Valstyb, turint omenyje
jos aparat, kaip prasta teigti, tarnauja tautai. iuo atveju valstyb ne
tik kuria socialin tvark, bet j palaiko dabartinse demokratijose, ku-
rios remiasi individo teiss ir asociatyvi teisi visuma.
2. Valstybs aikinimo modeliai
Skiriami ie pagrindiniai valstybs aikinimo modeliai: legalistinis, isto-
rinis, sociologinis antropologinis, politologinis, filosofinis normatyvinis.
Legalistinis valstybs aikinimas yra seniausias, savo aknimis sie-
kiantis antikines valstybes-polius. Dauguma kategorij, siejam su vals-
tybe - autoritetas, legitimumas, aukiausioji valdia kildinama i ro-
mn teiss altini. Tai buvo tradicija, apibdinanti valstyb kaip
hierarchine legali taisykli visum, siejam su tam tikru suvereniu au-
toritetu.
Legalizmas - prielaida, kad valstyb yra teiss krinys ir turi bti apta-
riama ne kaip sociologinis faktas ar etinis gris, bet juridins kompetenci-
jos ir mogaus teisi poiriu - graik teorijose, galima sakyti, neegzistavo:
jis buvo sudedamoji dalis nuo Romos laik iki i dien"
1
.
1
Sabine G. H., Thorson T. L. Politini teorij istorija. Vilnius: Pradai, 1995.
P. 192.
84
VIpaskaita. iuolaikin valstyb, jos genez irormos
iai tendencijai rykiausiai atstovauja Ciceronas savo darbuose^i c
valstyb (De republica) ir Apie statymus (De ligibus). Ciceronas pabr-
, kad valstyb turi remtis tarpusavio sipareigojim, abipusiu teisi,
kurios vienija pilieius, laikymusi. Valstyb jis vadina respopuli arba res
publica (moni reikalas"), nes ji yra bendra organizacija, kurios pa-
skirtis diegti savo nariams tarpusavio pagalbos ir teisingo valdymo pra-
naum supratim.
XV a.-XVII a. valstyb buvo suprantama plaija prasme ir nebuvo
skiriama nuo visuomens. Vienas i pirmj siaurj ir plaij valsty-
bs reikmes iskyr N. Machiavellis. Anksiau buvo pasitenkinama kon-
kretesniais terminais valstybei apibrti: kunigaiktyst, karalyst, res-
publika ir pan. N. Machiavellis ved speciali kategorij stato"
(suverenus politinis darinys) - termin ymti valstybei nepriklausomai
nuo konkrei jos form. Jis suteik valstybei modernij reikm ir
velg politins evoliucijos krypt - valstybs tapim ne tik tipine nau-
jj laik politine institucija, bet ir galingiausia institucija, nukreipian-
ia kitas institucijas tokia linkme, kuri vieai diktuoja paios valstybs
interesai
2
.
Valstybs, visuomens ir individ grietesnis atskyrimas prasideda
formuojantis ir pltojantis liberalizmo tradicijai. i tendencija ypa ry-
ki visuomens sutarties teorijose: T Hobsseso, J. Locke'o, J. J. Rousseau.
I 'agal T. Hobsseso valstybs genezs model i laukins bkls veikiama
ekonomini ir kit slyg formuojasi visuomen, o po to individ ir j
prigimtini teisi saugumui utikrinti susitarimu sukuriamas specialus
organas -valstyb.
[storins valstybs studijos buvo apraomojo lyginamojo pobdio,
detaliai apraanios valstybs evoliucij. Taiau jose beveik nelieiamas
pilietikumo aspektas.
Sociologins ir antropologins studijos aikino ir nagrinjo valsty-
b kaip vien i moni gyvenimo organizavimo form. K. Marxas,
' Ibid, p. 371.
85
M. Wcberis, E. Durkheimas valstyb analizavo visos visuomens kon-
tekste.
Politikos moksle skiriami pliuralistinis, elitinis, marksistinis, naujo-
sios deins valstybs organizacijos aikinimo modeliai.
Pliuralistins teorijos valstyb supranta kaip grupi sveik ir fak-
tikai j prilygina vyriausybei. Prieingas pliuralizmui neomarksizmas
remiasi valstybs, kaip autonomiko, santykikai atsiribojusio nuo vi-
suomens agento, analize. Cia pabriami konstituciniai ir instituciniai
valstybs pagrind ai. Valstybs tarnautoj veikla ir politinis procesas vyks-
ta nepriklausomai nuo visuomens. iam poiriui bdingas valstybs
sureikminimas, sugrinantis valstybei ankstyvajame politikos moksle
vyravus prioritet.
Filosofinis-normatyvinis valstybs aikinimas laikosi klasikinio libe-
ralizmo tradicij. Valstyb analizuojama kaip siektina ar teisinga tvar-
ka. Be to, toliau nenutrkstamai samprotaujama apie valstybs tapatu-
m ir jos prigimt.
Dabar pabriama, kad valstyb - tai socialinis junginys, nemato-
mas ir neapiuopiamas fiziniu poiriu, vykdantis bendrj socialini
reikal tenkinimo darb. Taigi valstyb apima iuos aspektus: visuome-
n, bendruomen, suverenitetas, vyriausyb. Todl iuolaikin valstyb
suprantama plaiau, nei anksiau pateiktame juos bruo ivardijime.
Jai bdingas:
f) vieosios valdios atskyrimas nuo visuomens, jos organizaci-
nis skirtumas nuo kit gyventoj organizacij, profesional valdyto-
j sluoksnio atsiradimas;
2) suverenitetas kaip aukiausioji valdia tam tikroje teritorijo-
je, alia banyios, grups ar partijos, ekonomins, eimos valdios,
kurios veikia tik tam tikr gyventoj grup;
3) teritorija, apibrianti valstybs ribas, tai reikia, kad statym
ir valstybs galiojimai apima tam tikros teritorijos gyventojus;
4) teise grindiama prievartos panaudojimo monopolija. Fizin
valstybs prievarta gali bti labai plataus diapazono: nuo individua-
li teisi nustatymo ar apribojimo iki fizinio sunaikinimo. Prievar-
86
tos funkcija atliekama su prievartos aparato pagalba (policija, sau-
gumo tarnybos, teism sistema);
5) iskirtin teis leisti statymus ir normas, privalomus visiems
gyventojams, ir i teis pripasta visi gyventojai;
6) teis rinkti mokesius.
3- Valstybs genez ir tautin valstyb
Valstyb - natralios istorins monijos raidos produktas, susiformavs
giminins-genetins bendruomens pamatu, kai darbo pasidalijimo pro-
cesas ir didjantis visuomenins organizacijos kompleksikumas slygojo
nauj socialini politini santyki valdymo formos tvirtinim. Pavyz-
diui, M. Weberis teigia, kad politika atsirado anksiau nei valstyb, ku-
rios esm atskleidia prievartos naudojimo monopolis. Gimininiame jun-
ginyje prievarta buvo natralus reikinys, taiau valstybiniame junginyje
leis prievart suteikiama tiek, kiek leidia valstyb. Jei egzistuot prie-
vartos neinantys junginiai, valstybs svoka atkrist.
Remiantis marksizmo teorija, valstyb - klasinio viepatavimo ran-
kis, atsiranda prasidjus darbo pasidalijimui ir sigaljus turtinei nely-
gybei; valstyb - viepataujanios klass rankis kitos klass inaudoji-
mui utikrinti. Ji btina tol, kol egzistuoja klass. Kai klass inyks,
nunyks ir valstyb.
I Ikariavim teorijos atstovai E Openhaimeris ir L. Gumploviius
teigia, kad valstyb atsiranda ne vietinio klasinio susiskaldymo, bet prie-
vartos bdu. Stipresns gentys ir tautos, siekdamos naudos, pajungia
sau silpnesnes ir tvirtina savo valdym. F. Openhaimerio tvirtinimu, vals-
lyb tai teisinis institutas, prievarta primestas vienos moni grups
kilai, ukariautai socialinio inaudojimo tikslais.
Nevienod iuolaikins valstybs susiformavimo aikinim lm skir-
tinga metodologija. K. Marxui valstybs atsiradimo pagrindas yra darbo
pasidalijimas ir kapitalo kaupimo procesas. Jo sociologinis valstybs susi-
fol mflvimo modelis i esms skiriasi nuo klasi kategorija grindiamo vals-
lybs modelio, kur valstyb apibdinama kaip gamybini santyki ant-
87
statas. ia jis remiasi feodalizmo poveikio moderniajai valstybei prielai-
domis. K. Marxo tvirtinimu, JAV, kurios nepergyveno feodalizmo etapo,
yra bdingas pilietins visuomens dominavimas valstybei.
M. Weberio nuomone, valstybs susiformavim lm ekonomins,
religins, teisins slygos, o iuolaikins valstybs isiskyrimas pirmiau-
sia siejamas su racionalizacijos procesu, kurios erdis - biurokratija,
o jos aknys - autoriteto centralizavimas ir valstybs veiklos specializa-
cija.
Ne maiau svarbu isiaikinti tautins valstybs status ir jos susifor-
mavimo prielaidas. Tautins valstybs (nation stat) kategorija yra mo-
derniosios valstybs iraika ir sinonimas. Taiau tai - europietikajai
tradicijai bdingas reikinys, istorikai siejamas su XIX a. nacionalini
judjim pakilimu ir tautini valstybi formavimusi. Tauta buvo sociali-
n ir politin bendrum tvirtinantis veiksnys. Taiau tauta (populus) yra
kiekybinis gyventoj skaiius ir valstybs elementas, tstin moni dau-
gyb, o jos vienintel kokybin savyb - ryys su teritorija. Nacionaliz-
mo idj reikms svarbiausias bruoas yra tas, kad jo akcentavimas
tautini valstybi formavimcsi priklauso nuo lyderi sugebjimo rasti
bendrus vienijanius ir padedanius mobilizuoti mones simbolius. Pa-
grindin tautinio elemento funkcija moderniosios valstybs pltrai ab-
soliutizmo pagrindu buvo lojalumas ir legitimumas politiniam deperso-
nalizuotam autoritetui.
Iekant iuolaikins tautins valstybs itak, jos formavimosi ben-
drumo vairiose alyse, buvo prieita prie bendr ivad, kad pagrindi-
ns tautins valstybs susiformavimo slygos yra: ekonominis augimas,
nacionalizmo stiprjimas, politinis nestabilumas.
Tautins valstybs radimosi analiz ypa svarbi gvildenant treiojo
pasaulio ali raid. Valstybs formavimuisi reikmingi politinis aspek-
tas, ekonominis augimas ir urbanizacija. ios trys tendencijos susipynu-
sios tarpusavyje. Svarbiausia pokyiams, anot W. W. Rostow, ekonomi-
kos raida - ems kio modernizacija, rinkos kain formavimas,
ekonominio elito isiskyrimas, sudarantys slygas pereiti nuo tradicini
88
prie modernij kininkavimo slyg. Politinis vadovavimas didina ar-
ba veikia kartu su ekonomikos pltra.
Paymimas ir per greito ekonominio augimo socialinio poveikio pa-
vojus. Azijos, Afrikos, Lotyn Amerikos alyse nestabilus ekonominis
augimas formuoja naujas socialines grupes, kuri vienos daug laimi, o
kitos daug praranda, ir tai sukelia konfliktus ir socialin tamp, slygo-
janius politin nestabilum.
Taigi tautins valstybs susidarymo pagrindins slygos ir bruoai
yra ie:
1) politinio proceso konsolidacija, t. y. autoriteto centralizacija.
Ji pasiekiama moderniosios infrastruktros vystymo, komunikacij
linkio pltimosi dka;
2) valstybs funkcij isipltimas. iuolaikinei valstybei bdin-
gos naujos funkcijos - neturtingj ir bedali aptarnavimas, nacio-
nalins gynybos organizavimas tapo sudedamja valstybs kompe-
tencija;
3) teisini norm pltimasis, skatins biurokratijos augim;
4) piliei, dalyvaujani sprendiant vieuosius reikalus, dalies
didjimas.
4. Pilietin visuomen
Valstybs kategorijos istorin raida tiesiogiai susijusi su pilietins vi-
suomens samprata. Valstyb ir pilietin visuomen danai aikinamos
kaip tarpusavyje susijusios, bet santykikai autonomikos kategorijos -
vienos monetos dvipuss". Kitaip tariant, tai dvi analitins instrumen-
I ins kategorijos, taikomos politinio" ir nepolitinio", vieojo" ir pri-
valaus" sritims atskirti ir j skirtingai prigimiai aikinti.
I 'ilictins visuomens svoka kildinama i Cicerono societas civilis -
visuomens tipo, kur jos nari vieta apibriama statymais ir tokiu b-
du utikrinama socialin tvarka ir geras valdymas.
1 k i XVIII a. pilietin visuomen buvo suprantama kaip socialin uni-
vcisalija. XVIII a. antrojoje pusje dl Johno Locke'o, Adamso Smitho,
89
Tomo Paino, Thomo Hobbeso politinio, socialinio ir etinio mokymo apie
visuomens raid takos prasideda ios svokos transformacija.
Pradeda vyrauti idja apie pilietines laisves ir konstitucijos apribot
valdym, susijusi pirmiausia su liberaliosios minties raida. Liberalizmas
ymjo svajoni apie totalin valdym ir vairi skirtingos prigimties vi-
suomens srii konfrontacij. Svarbiausia buvo teisins valstybs pa-
grindimas.
Dabartin pilietins visuomens samprata isirutuliojo i dviej po-
iri. Pirmasis pabr pilietins visuomens autonomijos nusidvji-
mo pavoj, dl kurio kyla nuolatiniai konfliktai ir todl btinas valsty-
bs reguliavimas. Antrasis, kad pilietin visuomen skiriasi nuo valstybs.
Remiantis iais poiriais susiformavo aikinimas, kad pilietin visuo-
men turi bti apsaugota nuo valstybs, nes pastaroji gali bti ugota
naujomis valstybinio reguliavimo formomis, ir btina isaugoti bei nuo-
lat atnaujinti pliuralistin save organizuojani, laisv nuo valstybs vi-
suomen.
Taip pamau susiformavo pilietins visuomens, kaip valstybs anti-
tezs, samprata. Politins visuomens, kaip ypa geros politins organi-
zacijos tipo, samprat pakeiia dicholomin valstybs ir pilietins vi-
suomens samprata.
Dabar pilietin visuomen - tai visuomens dalis arba terp, kurioje
statym saugomi individai, skatinami skirting interes ir apsisprendi-
mo, kuria vairias grupes - savarankikas asociacijas. Pilietin visuome-
n nesutampa su konkreios visuomens visuma. Pilietin visuomen
kyla i apsisprendimo kurti naujas socialines formas, kartu isaugant ir
sensias. Kitaip tariant, tai savaveiksmikai organizuota, aktyvi visuo-
mens dalis, kuri veikia ir sveikauja su valstybe pagal statym api-
brtas normas. Kitaip nei hierarchinje valstybs sistemoje, pilietinje
visuomenje vyrauja horizontals ryiai ir tarpusavio pasitikjimas.
Pilietins visuomens kategorija buvo beveik pamirta praktins po-
litikos tyrimuose, bet nuolat aptariama politins teorijos rmuose. Jos
idja atgimsta XX a. devintajame deimtmetyje ryium su Ryt ir Vidu-
rio Europos antisocialistinio judjimo pakilimu. vairi visuomenini
90
judjim, organizacij, klub ir kitoki asociacij krimasis akademi-
niuose sluoksniuose buvo pervertintas dl komunistini reim nuver-
linimo sukeltos euforijos. Po jos kils staigus masinio aktyvumo nuos-
mukis ir politin apatija vert permstyti ir paios pilietins visuomens
prigimties, ir vyki bei proces pokomunistinse alyse pobd.
Viena vertus, pilietins visuomens svoka buvo svarbi nagrinjant
visuomens isilaisvinim i totalitarins bkls, kurios pagrindiniai
bruoai yra: 1) valstybs ir visuomens suaugimas, 2) vieo ir privataus
gyvenimo ribos inykimas, 3) asmens ir piliei teisi suvarymai ar vi-
sikas j nepaisymas.
Todl pilietin visuomen" yra viena i instrumentini analitini
kategorij transformacijai i autoritarinio reimo demokratij tirti, nes
bene svarbiausia visuomens ilaisvinimo slyga yra valstybins valdios
apribojimas ir individo autonomijos bei jo savaveiksmikumo utikrini-
mas, t. y. prielaid pilietinei visuomenei atsirasti sudarymas.
Tiriant iuos procesus nurodomos svarbiausios pilietins visuome-
ns formavimosi slygos: 1) rinkos ekonomikos ir privaios nuosavybs
instituto tvirtinimas, 2) atstovaujam institut sukrimas, 3) statymais
pagrsta individo autonomija, 4) vis visuomens sektori atvirumas,
5) pasaulirinio ir organizacinio pliuralizmo egzistavimas, 6) verty-
bi ir neformali norm, reguliuojani asociacij sveikas, egzistavi-
mas, 7) vieosios valdios nesikiimas.
Pilietin visuomen siejama su demokratija ir teisine valstybe, kur
yra btina valstybs ir pilietins visuomens sveika. Todl svarbios ios
pilietins visuomens atliekamos funkcijos:
1) valstybs kontroliavimas, atliekamas per politines partijas, vi-
suomens organizacijas, iniasklaid, interes grupes;
2) valstybs tobulinimas /krimas;
3) asmenybs autonomija ir raida;
4) socialin politin integracija.
' laigi pilietin visuomen atlieka demokratijos stabilizavimo ir kon-
Hikt tarp individ ir valstybs apribojimo, individo saviraikos ir as-
mens interes realizavimo funkcijas.
91
Apibendrinant reikia paymti, kad ne visada valstybs ir pilietins
visuomens kategorijos vartojamos kaip dvi moneto; puss". Dl poli-
tikos mokslo objekto pobdio valstybs svoka danai yra savaime pa-
kankamas tyrimo objektas ir nagrinjama autonomikai. Pilietins vi-
suomens kategorija kartais laikoma politins filosofijos, o ne politikos
mokslo dalyku.
LITERATRA
Dunleavy E, O'Leary B. Valstybs teorijos. Vilnius: Eugrimas, 1999. (TSPMI,
VU, NMM, VDU)
King R. The State in Modern Society. London: Macmillan, 1986. (TSPMI)
Mann M. The Autonomous power of the State // Power in Modern Socie-
ties / Ed. by M. E. Olsen and M. N. Marger. Boulder: Westview press, 1993.
P. 107-115. (TSPMI, ALK)
Valstybs pagrindai. I dalis. Kaunas: Technologijos universitetas, 1996.
(TSPMI, NMM, VDU, KTU)
Weberis M. Politika kaip profesinis paaukimas//Politologija. Almanachas,
1991, Nr. 2. (NMM, VU)
92
VII paskaita. Politins sistemos ir j tipologija
Pagrindins svokos: sistema, politin sistema, politinis reimas, socialin
aplinka (vidin ir iorin), eigos (inputs), reikalavimai (demands), para-
ma: bendroji (diffuse) ir konkreti (specific), konversija (coiiversion), ieigos
(outputs), pasekms (outcomes), stresai, grtamasis ryys (feedback loops),
filtrai (gatekeepers), kritins problemos (critical issues).
1. Politin sistema: kategorijos ir j vartosena
Kategorija politin sistema" politikos mokslo odyne atsirado paly-
ginti neseniai. Pirmiausia dl biologijos ir fizikos tyrinjim takos so-
cialiniuose moksluose pradta vartoti svoka sistema". Sistemos ter-
min amiaus pradioje vartojo V. Parto. Ir nors tuomet socialini
moksl terminijoje jis neprigijo, taiau XX imtmeio antrojoje pusje
save reguliuojanios gyvybingos sistemos idja buvo materializuota so-
cialins sistemos teorijose.
1932 m. fizikas A. Cannonas knygoje Kno iimtis (The Wisdom ofthe
Budy) tyrinjo biologini sistem reikm ir j poveik socialiniams pro-
cesams. 1949 m. biologas Liudvigas von Bertalanffy sukr bendrj sis-
tem teorij. Ja remdamasis 1951 m. darbe Socialin sistema (The Soiai
System) sociologas Tlcottas Parsonsas sukonstravo socialins sistemos te-
orij, kurios sudedamja dalimi yra funkcionalistin politins sistemos kon-
cepcija. 1953 m. D. Eastonas nedidelje publikacijoje Politin sistema (The
l'olitical System) gvildeno politikos mokslo udavinius ir pagrind savo
(totemins politinio gyvenimo analizs teorij, kuri vliau iskleid dvi-
Inniyjc Politinio gyvenimo sistem analiz (A Systems Analysis ofPolitical
I,i/e) ir Politins analizs struktra (A Framevvork for Political Analysis)
(1965 m.). Gabrielis Aimondas 1956 m. ir 1966 m suformulavo strukt-
mlislins politins sistemos samprat. Pagaliau Karlas Deutschas kiber-
i ltiniame politins sistemos modelyje, kurpolitin sistema aikinama kaip
komunikacij tinklas, pritaik komunikacij teorij.
93
i darb panorama atskleidia politikos tyrj pastangas rasti nauj
politini reikini analizs metod ir svarbiausia sukurti bendrj poli-
tikos mokslo teorij. Nauja kategorija buvo i karto pripainta ir tapo
pagrindine politini proces analizje dl keleto prieasi.
Pirmiausia, politins sistemos teorijos iplt siaurus vykdomosios,
statym leidiamosios ir teismins valdi institucij studij rmus, per-
keldamos politikos tyrimus j platesn politikos kaip proceso (plaija
prasme) ir sprendim primimo (siaurja prasme) sritis. Be to, jos pa-
teik tokius konceptualizuotus modelius, kurie leido tirti ir lyginti vai-
ri pasaulio region alis.
Antra, kategorija politin sistema" prigijo kaip valstybs" sinoni-
mas, kartu praturtindama valstybs supratim. Tradicinse legalistin-
se studijose valstyb buvo aikinama kaip visai visuomenei privalomus
sprendimus priimani institut stalin visuma, o dabar - kaip dina-
mikas darinys, apimantis ir valstybs funkcionavim lemianius iori-
nius, ir vidinius veiksnius.
Treia, sistemos kategorija buvo parankesn lyginamajai analizei.
Konstitucionalizmas taip pat tiko vairi ali vyriausybi srangoms
lyginti. Tai buvo gana tiksli konstrukcija, leidusi atskleisti, pavyzdiui,
parlamentinio ir prezidentinio valdymo skirtumus, lyginant statym lei-
diamosios ir vykdomosios valdi santyki ypatybes. Taiau ji netiko
paaikinti politini reim skirtumus.
Ketvirta, politins sistemos kategorija yra universali. Politiniai pro-
cesai gali bti tiriami ir demokratinse, ir autoritarinse, ir totalitarin-
se valstybse. Todl politin sistema suprantama ir vartojama kaip val-
dymo formos arba politinio reimo sinonimas.
Pagaliau svoka politin sistema" padeda politin" tiksliau atskir-
ti nuo kit visuomeninio gyvenimo srii kaip autonomik srit, kartu
apimant ir atskleidiant sudting politini reikini sveikos ir savitar-
pio priklausomybs visum. Politins sistemos koncepcijoje pripasta-
mas santykinis jos savarankikumas, nes politin sistema aikinama ap-
linkos", t. y. kit socialinio gyvenimo posistemi funkcionavimo ir
sveikos su jomis kontekste.
94
VII paskaita. Politins sistemos irj tipologija
Kaip ir dauguma politikos mokslo kategorij, politin sistema netu-
ri bendro apibrimo. Todl pirmiausia btina apibrti svokas siste-
ma ir politin sistema.
Sistema - tai savarankikas darinys, susidedantis i tam tikro ap-
iuopiamo skaiiaus element, kuri savitarpio ryys ir priklausomy-
bs laipsnis yra didesnis negu su kitomis to darinio aplinkoje veikian-
iomis sistemomis. Sistemos element savitarpio priklausomyb
reikiasi vis jos komponent reakcija aplinkos dirgiklius. Sistemai
bdinga savireguliacija: keiiantis vienam sistemos elementui, kiti ele-
mentai reaguoja pokyius, ir visa sistema prisitaiko prie naujos situ-
acijos.
Politin sistema-vientisa, suderinta politini institut, politini vaid-
men, santyki, proces, princip, pajungt politini, socialini, teisi-
ni, ideologini vertybi ir norm kodeksui, visuma. Ji apima politins
valdios organizacij, visuomens ir valstybs santykius, politin proce-
s, valdios santyki institucionalizacij, politin kultr, politin daly-
vavim ir kitas politinio gyvenimo raikas.
Taip apibriama politin sistema artima politinio reimo kategori-
jai. Pasak Jean-Loriso Curemonme, politinis reimas - tai ideologinio,
institucinio ir sociologinio pobdio element visuma, slygojanti poli-
I ins valdios formavim ir veikim tam tikru alies raidos etapu. Rei-
mas yra platesn ir dinamikesn kategorija, palyginti su tradicikai su-
prantama konstitucija" arba valstybs valdymo forma.
2. Davido Eastono sistemin pol i ti ni o gyveninio koncepcija
1). ] iastonas siek sukurti viening, visa apimani politikos mokslo te-
orij, kuri utikrint disciplinos vientisum ir savarankikum. Jo teori-
jos kertin analitin kategorija, apimanti politini sveik visum, yra
politinis gyvenimas, kuris kartu atlieka politinio" atribojimo nuo ne-
politinio" funkcij.
Politinis gyvenimas - tai atvira ir prisitaikanti elgesio sistema, vei-
kiimli savo socialinje aplinkoje. Tarp vairi jos dali vyksta nuolatinis
95
main procesas, padedantis ilaikyti sistemos stabilum. Pagrindinis io
proceso turinys yra bendrj privalom sprendim primimas.
Pagrindiniai teiginiai, nusakantys politins sistemos, kaip analitins
kategorijos, savybes, yra ie:
1) politins sveikos visuomenje konstituoja elgesio sistem;
2) politin sistema santykikai izoliuojama, bet negali bti aiki-
nama visikai atskirai, nes ji funkcionuoja materialinje, socialinje,
biologinje, psichologinje aplinkoje;
3) politinis gyvenimas savo prigimtimi yra socialin sistema, ir
iskirta gali bti tik analitikai, nes aikinama, kaip reaguojanti ki-
t sistem poveikius. Kitaip tariant, kitos visuomens sistemos turi
takos vykiams ir slygoms, kuriomis veikia sistemos nariai;
4) politin sistema reaguoja sukrtimus ir prisitaiko prie kin-
tani slyg.
Todl politins sistemos socialin organizacija ir jos savybs yra ta-
paios visoms socialinms sistemoms: sugebjimas reaguoti slygas,
kuriomis ji funkcionuoja, ir prisitaikyti prie j. Politin sistema sufor-
muoja mechanizmus, kuriais ji sveikauja su aplinka. i mechanizm
dka ji reguliuoja savo veikl, keiia vidaus struktr ir net gali keisti
pagrindinius savo tikslus. Sistema pasiymi integruojaniomis savyb-
mis. Tai dinamikas darinys, kuriam bdingi nuolatiniai vidiniai ir iori-
niai prietaravimai, sveikos lip vairov, j derinimo kompleksikumas.
Politins sistemos struktra -vieninga sistemos vidaus organizacija, su-
prantama kaip specifin j sudarani element sveika. Ji yra santykikai
pastovi, nes fiksuoja pastovius bdingus ryius politins sistemos ribose.
Politins sistemos veikim paaikina D. Eastono sukurta visuma ka-
tegorij, kurias btina imokti, norint suprasti jo metod. Pagrindiniai
politins sistemos elementai yra aplinka, reakcija, eigos (inputs), iei-
gos (putputs), konversija, grtamasis ryys (feedbackloops), filtrai arba
vartininkai" (gatekeepers).
Politin sistema - tai sveikos, kuriomis vykdomas autoritetinis ver-
tybi (materialini ir dvasini) paskirstymas visuomenje. Pagrindins
96
politins sistemos savybs, skirianios j nuo kit sistem, yra jos suge-
bjimas: f) vykdyti autoritetin paskirstym ir 2) tikinti visuomens na-
rius lokio paskirstymo privalomumu.
Politin sistema yra atvira, todl reaguoja aplinkos poveik ir pati
veikia savo aplink. Politins sistemos veikia totalinje aplinkoje, kuri
sudaro iorin ir vidin aplinka. Iorins aplinkos elementai yra trys
tarptautins sistemos: politin, ekologin ir socialin; vidins - ekolo-
gin, biologin, personalin ir socialin sistemos. Iorin ir vidin ap-
linkos politin sistem veikia trukdiais, kurie pasiekia politin sistem
jeig (inputs) forma.
eigos sudarytos i dviej kintamj - reikalavim (demands) ir pa-
ramos (support). Reikalavimus autoritetins struktros konversijos b-
du paveria ieigomis (putputs). Konversija - tai ir yra sistemos viduje,
autoritetinse arba valdios struktrose vykstantis reikalavim paverti-
mo sprendimais procesas. Autoritetins struktros supaprastintose
I). 1 iastono politins sistemos schemose danai vadinamos, juodja d-
tos". Sprendimai (statymai, politins programos, politiniai sprendimai)
is politins sistemos patenka aplink ieigos forma ir grtamojo ryio
(vcdback loops) bdu yra perduodami aplink, kurioje jie pasireikia
pasekmmis (outeomes).
Sprendim pasekms yra vertinamos aplinkoje ir virsta parama ar-
ini naujais reikalavimais, kurie vl perduodami politinei sistemai. In-
dliai - konversija - ieigos - grtamojo ryio kilpos" sudaro vien po-
litins sistemos cikl. Atsirad nauji visuomens poreikiai paveriami
icikalavimais. Reikalavimai redukuojami, derinami, modifikuojami ir
I Iminuojami su filtr pagalba ir paveriami problemomis, kurias reikia
spiesi i. Reikalavim agregavimo ir redukavimo funkcij atlieka filtrai,
vadinamieji politins sistemos vartininkai" (gatekeepers), - partijos,
hiirrcsi| grups, visuomens informavimo priemons, politikai rele-
viinliki visuomens nariai, lyderiai.
Parama skirstoma bendrj (diffuse) ir konkrei (specific). Ben-
droji parama rodo, kad visuomen palaiko reim apskritai. Ji gali bti
tiipiil innnia su reimo legitimumu ir yra stabilesn negu konkreti para-
97
ma. Konkreti parama skirta konkreiam vyriausybs sprendimui, ji pa-
slankesn, nes vieni sprendimai gali bti vertinami teigiamai, kiti - nei-
giamai, ir stimuliuoja reikalavim formavim.
Taiau politin sistema - tai ne paprastas procesas, bet sudtinga
ciklika, tikslinga ir kryptinga savitos dinamikos veikla. Kiekviena ciklo
dalis (segmentas) yra veikiama savit stres ir susidorojimo su jais sun-
kum. ia veikia tipiki reguliavimo procesai, kurie lydi kiekvien poli-
tins sistemos segment ir padeda susidoroti su stresais.
Ciklo aikinim D. Eastonas pradeda, apibdindamas reikalavim
konversijos proces. Ne visi reikalavimai, nors ir yra ireikiami (arti-
kuliuojami), paveriami ieigomis. I vis politins sistemos aplink link
politins sistemos rib plsta daugyb poreiki (wants). Taiau didiu-
lio j kiekio politin sistema apdoroti negali. Todl egzistuoja keturi
reguliuojantys poreiki pavertim reikalavimais mechanizmai: 1) var-
tininkai" (gatekeepers), apribojantys reikalavim, patenkani siste-
m, kiek; 2) sociokultrins normos, kuri dka pagrindiamas reika-
lavim artikuliavimas; 3) adekvats komunikacijos kanalai, per kuriuos
reikalavimai patenka politin sistem; 4) reikalavim redukavimas kon-
versijos metu. ie keturi mechanizmai veikia pagal specialias proced-
ras, kurios apima reikalavim rinkim ir derinim, vidin reikalavim
kontroliavim ir btinyb bendruosius reikalavimus paversti kritinmis
politini sprendim reikalaujaniomis problemomis (criticalissues), t. y.
traukti jas politin darbotvark.
Po reikalavim redukavimo vyksta sistemos ir aplinkos transakcija
paramos forma. Parama gali bti pozityvi ir negatyvi. Pastaroji atsiran-
da, jei autoritetini struktr veiksmai ir sprendimai nepatenkina vi-
suomens. Paramos streso altiniai gali bti politiniai reikalavimai ir
konfliktai. Taiau net ir esant ilgesnei paramos erozijai, politinei siste-
mai nekyla destabilizacijos pavojus.
Paramos stresas gali bti reguliuojamas keliais bdais: keiiant
struktrinius politins sistemos elementus, pavyzdiui, atstovavimo sis-
tem, grupi sudarymo formas, reimo normas. Svarbiausias streso
(tampos) numimo mechanizmas yra grtamasis ryys - sistemos
98
alsakas dirgiklius, ateinanius i aplinkos. Bendroji parama papras-
I ai remiasi bendruomens bendrumo laipsniu. Ji gali bti stiprinama,
si konkreti parama daugeliu atvej yra pozityvi. Ir prieingai, jei au-
toritetiniai sprendimai nepatenkina visuomens, daugja negatyvios
konkreios paramos atvej ir todl maja reimo arba politins siste-
mos legitimumas.
Politins sistemos ieigos, sistemos lyderi, atliekani vertybi pa-
skirstym, sprendimai ir veiksmai yra skirstomi 1) odinius pareiki-
mus ir 2) konkreius veiksmus. Ieigos yra pirminiai arba tiesioginiai
autoritetini sprendim rezultatai, kurie virsta ilgalaikiais t rezultat
padariniais. Ieigos gali bti orientuotos vidin arba iorin aplink,
lok skirstym nulemia objektai, kuriuos jos nukreiptos. Todl ieigos
yra pirmiausia konkreios paramos generavimo priemon, bet ilgainiui,
kaip buvo minta, jos gali didinti arba mainti ir bendrj param.
Pastoviausia sistemos dalis yra politinis reimas. D. Eastonas politi-
n reim apibria trij komponent sveika: reimas yra politini s-
veik apribojim visuma, kuri sudaro vertybs (tikslai ir principai),
iDnnos ir autoritetin struktra.
Vertybs nustato bendro pobdio supratim, kas galima arba ne
kasdienje politikoje. Jos gali bti ideologijos arba doktrinos elemen-
tai, arba tiesiogiai reiktis politikos praktikoje. Vertybs nubria savai-
me pripastamas kasdiens politins veiklos gaires, kurioms nereikia
jc ikios papildomos prievartos. Normos nustato tokias procedras, kuri
I ikimasi ir kurios priimtinos, keliant ir gyvendinant reikalavimus.
Autoriteto struktros - tai formals ir neformals nusistovj val-
dios pasiskirstymo ir organizavimo, priimant ir gyvendinant autorite-
tinius sprendimus, modeliai.
Tikslai, normos ir autoriteto struktra ir riboja, ir tvirtina politinius
ve Iksmus. Taip susidaro politini sveik kontekstas, kuris keiiasi daug
leeiau nei kiti politiniai santykiai. Kitaip tariant, politinis reimas - tai
universali nusistovjusi lkesi matrica, pagal kuri politiniai aktai,
veiksmai yra laikomi autoritetiniais, neatsivelgiant tai, kaip ir kur l-
kesiai ireikiami. Nors reimas santykikai yra statikas, taiau
99
keiiantis slygoms reimo komponentai pamau prisitaiko prie naujos
situacijos.
D. Eastono teorin schema yra plaiai taikoma vairiems politinio
gyvenimo aspektams tirti. Jo terminija tapo sudedamja politikos mokslo
odyno dalimi, nors jam ir nepavyko sukurti bendrosios politikos moks-
lo teorijos.
3. Gabrielio Al mondo politins sistemos koncepcija
Struktrinis-funkcionalistinis metodas pabria socialini struktr ir
institut vykdom funkcij svarb tiriant socialinius reikinius. Papras-
tai siekiama nustatyti, kurios struktros atlieka kokias funkcijas ir ko-
kiomis slygomis.
G. Almondo poiriu, sistema yra ekologin svoka, aikinama or-
ganizmo sveika su aplinka. Politin sistema yra viena i visuomens
organizavimo form, apibdinama kaip sveik sistema, kuri atlieka
visuomenin integracijos ir adaptacijos funkcij. Pagrindin politins
sistemos savyb, skirianti j nuo kil socialini sistem, yra legitimus
prievartos naudojimas. Svarbiausios jo struktrins-funkcionalisti-
ns koncepcijos analitins kategorijos yra struktra ir vykdomos funk-
cijos.
Struktra - tai stebima veikla, kuri formuoja politines sistemas. mo-
ni veikla, susijusi su politiniu procesu, politiniais vaidmenimis (rink-
jas, kandidatas, parlamento narys, etc.). Kiekvienoje visuomenje mo-
ns siekia sukurti daugiau ar maiau standartin supratim (ocpectation),
kaip jie ir kiti turt elgtis tam tikromis aplinkybmis. Tokie elgesio
modeliai, formos, kuri atvilgiu sukuriamas bendras daugelio suprati-
mas apie elges tam tikroje situacijoje, vadinami vaidmenimis. Kur poli-
tins sistemos yra stabilios ir nusistovjusios, politiniai vaidmenys yra
nusistovj, apibrti, aiks. Rykiausius vaidmenis atlieka asmenys,
kuriantys, aikinantys ir taikantys taisykles, privalomas politins siste-
mos nariams. Tai vaidmenys pareigos", kuri visuma politinje siste-
moje sudaro tos sistemos vyriausyb. Konkreti tarpusavyje susijusi vaid-
100
VI] paskaita. Politins sistemos ir j tipologija
men visuma sudaro struktr, pavyzdiui, teisjas yra vaidmuo, o teis-
mas - struktra.
Funkcija yra tiksl orientuota veikla. Kiekviena struktra atlieka
specifin funkcij, taip dalyvaudama sistemos sveikos procesuose. Kiek-
viena politin sistema, pasak G. Almondo, turi atlikti dvi pagrindines
funkcijas: eigos, t. y. jimo sistem, ir ieigos - ijimo i sistemos.
|eigos funkcijos yra ios: 1) politin socializacija ir rekrutavimas, 2) in-
Icics artikuliacija, 3) interes agregavimas, 4) politin komunikacija.
Ieigos funkcijos yra: 1) norm - statym rengimas, 2) norm taiky-
mas, 3) norm laikymosi prieira.
eigos funkcijas atlieka nevyriausybiniai institutai ir organizacijos (po-
lil ins partijos, interes grups, vietimo sistema). Taiau eigos funkci-
jas gali vykdyti ir valdia autoritarinio arba totalitarinio reimo slygo-
mis. Socializacijos ir rekrutavimo procese gyventojai yra parengiami
nllikli politinius vaidmenis: rinkti, bti renkamais ir pan.
Interes artikuliacijos ir agregacijos funkcijas atlieka interes gru-
ps ir politins partijos. Pastarosios, agreguodamos interesus, sugeba
pateikti vyriausybs program politines alternatyvas.
Komunikacijos funkcija padeda utikrinti vertikal ry tarp vyriau-
sybs ir visuomens ir horizontal - tarp vyriausybs institucij. Ji ap-
ima valdios formavimo procedr nustatym ir vykdym, keitimsi in-
formacija, santyki tarp vyriausybs ir piliei pobdio tvirtinim.
Ieigos funkcijas atlieka vyriausybins institucijos, priimdamos sta-
(Vinis ir juos gyvendindamos. statymo taikymo ir kontrols funkcijas
t
11 lieka biurokratija, teismins ir prievartos staigos.
Alsivelgiant vykdomas funkcijas,politin sistema funkcionuoja pa-
dedama trij posistemi: institucins, informacins-komunikacins ir
imi nialyvins-reguliacins. Pirmj sudaro valstyb, politins partijos,
Inlcres grups.
I niormacin-komunikacin posistem atlieka ryio tarp politins sis-
li'iiiiis institut vaidmen. Tai informacijos perdavimo kanalai vyriausy-
be i (atviri posdiai, ryiai su interes grupmis), visuomens informa-
vimo priemons.
101
Normatyvin-reguliacine posistem sudaro normos, kurios yra pa-
grindins moni elgesio taisykls, reguliuojanios reikalavim paver-
tim sprendimais ir j gyvendinim. Tai - proiai ir statymai. Nor-
mos-proiai nulemia politins sistemos form - reim, kuriuo operuoja
normos ir statymai.
Be to, G. Almondas skiria tris politins sistemos funkcionavimo ly-
gius: sistemos gebjim, jos vidini proces, t. y. konversijos, ir politi-
ns sistemos adaptacijos bei ilaikymo.
Politins sistemos gebjimai nustatomi pagal penkis tipus:
1) Ekstraktyviniai politins sistemos gebjimai (gebjimas mo-
bilizuoti moni, materialinius ir piniginius iteklius);
2) paskirstymo - gebjimas skirstyti materialines ir dvasines ver-
tybes,
3) reagavimo - gebjimas reaguoti keliamus reikalavimus,
4) simboliniai - gebjimas usitikrinti politins sistemos legiti-
mum ir palaikym.
Vidini sistemos proces (konversijos) lygmeniu G. Almondas pa-
bria sistemos gebjim einanius sistem objektus paversti ieigo-
mis. iuo atveju svarbu nustatyti, kaip sistema atlieka eias funkcijas:
1) reikalavim komplektavimo alternatyvias veiklos programas (inte-
res agregavimas), 2) norm formulavimo (teiss sistemos krimas),
3) norm gyvendinimo, 4) norm kontroliavimo, 5) norm reguliavi-
mo, 6) vis i funkcij suderinamumo sistemos viduje ir sveikoje su
aplinka.
Treiasis lygmuo apima gyventoj socializacijos ir rekrutavimo pro-
cesus, su kuri pagalba nauji" mons traukiami politin gyvenim.
G. Almondo politins sistemos schema, ipltota kartu su G. B. Po-
wellu, plaiai taikoma lyginamosios politikos studijose, ypa tiriant tre-
iojo pasaulio alis.
102
VU paskaita. Politins sistemos ir j tipologija
\. Politini sistem tipologija
Vienas i sudtingiausi politini sistem tyrinjim lyginamosios poli-
1 ikos klausim yra j klasifikacija. Politini reikini tipologija buvo ne-
atskiriama politikos reflektavimo dalis dar antikos laikais, o klasikiniu
i< )S pavyzdiu visada nurodoma Aristotelio valdymo form schema.
iandien akivaizdi politini sistem ar politini reim tipologij
vairov. Daniausiai operuojama tokiomis politini sistem klasmis
(rimis): modernioji ir tradicin; demokratin, autoritarin ir totalita-
rin politins sistemos. Analizuojant ios kategorijos skirstomos tipus:
pavyzdiui, modernioji autoritarin, modernioji autokratin, konsen-
sualin demokratija, egalitarin neautokratin politin sistema.
Reikia pripainti, kad politini sistem ir politini reim tipologija
yra nuolatinis komparatyvist diskusij objektas. Svarbiausias klausi-
mas yra tipologijos kriterijai. Jie gali bti normatyviniai, ekonominiai,
oolitiniai, kultriniai, socialiniai arba vairios j kombinacijos. Kriterij
pasirinkim nulemia aspektas, kuriuo tiriama politin sistema.
(i. Almondo politini sistem tipologija yra trimat, apimanti ir i-
sivysiusias, ir besivystanias alis. Pirmiausia jis skiria dvi politini sis-
Icmij klases pagal j isivystymo lyg: industrines (modernisias) ir prie-
iniluslrines (tradicines).
Antrasis G. Almondo politini sistem tipologijos kriterijus yra ei-

/i formavimo struktros, t. y. piliei dalyvavimo politikoje mastas. iuo
pgmatu skiriamos dvi strategijos rys, pagal kurias industrins politi-
nes sistemos skirstomos autoritarines ir demokratines:
1) vestas vienos autoritarins partijos kontroliavimas, siekiant
mobilizuoti pilieius bendrai veiklai;
2) utikrinta lyderi, atstovaujani vairiems interesams, vado-
vavimo pilieiams konkurencija.
TVeiasis kriterijus - materialini vertybi produkavimo strategija,
m IMI ekonomin politika.
Remiantis visais iais matmenimis, tradicins politins sistemos
Nk ii slomos neotradicines, populistines ir trij tip autoritarines: tech-
103
U dalis. PAGRINDINS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS
nokratines, technokratines paskirstymo ir technokratines mobilizuo-
janias.
Remiantis pirmuoju kriterijumi, industrins politins sistemos skirs-
tomos i demokratines ir autoritarines, o pagal ekonomin politik de-
mokratins politins sistemos dalijamos konservatyvisias ir liberali-
sias, o autokratins - konservatyvisias ir radikalisias.
Universalus industrini krat bruoas - vieoji politika, siekianti
utikrinti nuolatin pastang ir asmenini pajam augim, 1. y. pritraukti
iteklius, investicijas, kad bt utikrintas nuolatinis ekonomikos augi-
mas. Industrins politins sistemos nuolat kenia dl nedarbo, infliaci-
jos, ekonominio augimo majimo. Pavyzdiui, konservatyviojo demok-
ratinio reimo D. Britanijoje valdant Margaret Thatcher metu infliacija
buvo veikia tik dl bedarbi didjimo.
Autoritarins radikaliosios politins sistemos pavyzdys - buvusi So-
viet Sjunga, autoritarins konservatyviosios -Ispanija diktatros lai-
kotarpiu iki 1976 m. konstitucijos primimo.
Tradicins politins sistemos susiduria su bendromis joms visoms
modernizacijos proces keliamomis problemomis. Neotradicins poli-
tins sistemos siekia ilaikyti sen sistem, kultr, socialin struktr,
minimaliai diegiant naujas technologijas. Modernizuojamos karins pa-
jgos, kuri dka auktoji karininkija uima vadovaujani padt. Eli-
tas utikrina sistemos ilaikym politins prieiros, patronato, privile-
gij skirstymo priemonmis. Ekonomikai bdingas emas augimo
tempas, atsilikusi pramon. Dauguma gyventoj neratingi, didelis k-
diki mirtingumo koeficientas.
Populistins tradicins sistemos orientuojasi demokratij, jose ma-
tyti konkurencini politinio dalyvavimo uuomazg. Taiau jos nestabi-
lios, pastebima nuolatin tampa tarp vairi elito grupi. ia ikyla ly-
deriai, kurie remiasi skurdiausiais gyventoj sluoksniais ir deklaruoja
lygiavimo paskirstymo reikalavimus. Dl to kyla geni, etniniai karai.
Toki politini sistem pavyzdiai yra islamikoji Indijos dalis, Venesu-
ela, etojo deimtmeio Afrikos alys.
104
Autoritariniai reimai tradicinse politinse sistemose vairuoja pa-
gal konkurencinio politinio dalyvavimo ir ekonominio augimo temp.
Technokratins autoritarins politins sistemos pavyzdys - septintojo
deimtmeio Brazilija, kur karinio ir civilinio elito koalicija konkuravo
SU verslo elitu, stiprjo vidurinioji klas. ia buvo laikomasi ekonomi-
kos augimo politikos, esant nelygiam paskirstymui.
Technokratin paskirstymo autoritarin politin sistema neleidia
konkurencijos, taiau gyvendina tam tikr pajam paskirstym ir u-
tikrina ekonomin augim. Jos pavyzdys - Piet Korja.
Technokratinei mobilizavimo politinei sistemai bdingas vienparti-
nis valdymas, konkurencinio politinio dalyvavimo ribojimai. Taiau sie-
kiama mobilizuoti mases ir utikrinti ekonomin augim nelygybs di-
djimo kaina. iam tipui G. Almondas priskyr Taivan, Tanzanij,
Meksik.
Kitokio pobdio politini sistem klasifikacijos pavyzd pateikia
R. Dahlis. Jis taiko tik politinius kriterijus:
1) vyriausybs legitimumo laipsn ir lyderi autoritet,
2) skaii asmen, kurie lemia politini sprendim primim,
3) politins sistemos subsistem skaii ir j autonomijos laipsn.
Kai politin sistema yra legitimi visuomens, biurokratijos ir lyderi
lygmenimis, politika laikoma susijusi su piliei pozicija, ir paklusimo
Ifilaikymo kaina yra maesn. Jei legitimumas ir autoritetas neyms,
I Miliuos papildomos priemons ir altiniai ilaikyti paklusnum: privile-
gijos, slatusas ir kilos. Demokratini politini sistem legitimumo laips-
nis paprastai yra didesnis nei diktatr. Politini sistem skirtumai nu-
Hl n lomi pagal politin itekli kontrols laipsn. Autoritarinse sistemose
plclai kontroliuojama tik politin sistema, o kai kuriose - ir ideologi-
ja liiialilariniai reimai link politinmis priemonmis kontroliuoti vi-
IIIS visuomens gyvenimo sritis ir net asmeninius santykius.
Anilrew Heyvvoodas naujesnje politini reim klasifikacijoje de-
niui ir politinius, ir ekonominius, ir kultrinius kriterijus. Pirmasis mat-
iniu i yra politinio dalyvavimo apimtis: realiame politikos procese lei-
105
II dalis. PAGRINDINES POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS
diama dalyvauti tik tam tikroms elito grupms, ypatingai grupuotei ar
visiems pilieiams. Antrasis kriterijus matuojamas paklusimo pasieki-
mo bdais: prievarta ar kompromisais ir derybomis. Treiasis kriterijus
- stabdi ir atsvar sistema. Ketvirtasis -valdios gijimo ir perdavimo
bdas. Penktasis - valstybs ir pilieio santykis, t. y. piliei teiss ir
laisvs ribojamos ar varomos. etasis kriterijus yra ekonominio isi-
vystymo laipsnis - kiek tolygiai yra paskirstomos materialins grybs.
Septintasis kriterijus - ekonominio reguliavimo forma - komandin eko-
nomika versus laisvosios rinkos principai. Atuntasis - reimo stabilu-
mas, t. y. kiek isilaiko reimas.
ios politini sistem tipologijos pranaumas yra tas, kad ji leidia
politinius reimus skirstyti prast pagrindini kategorij demokratija
ir autoritarizmas viduje. A. Heywoodas nurodo tokius politinius rei-
mus: Vakar poliarchijos, pokomunistiniai, Ryt Azijos, islamo ali,
kariniai politiniai.
Apibendrinant btina pridurti, kad politini sistem klasifikacij
schem yra labai vairi. Taiau visos jos tik i dalies pateikia pasaulio
politini sistem vairov.
LITERATRA
Almond G. A. aud PowelI B. An Overvicw. Comparative Politics in Post-
bihevioral Era / Ed. by L. J. Cantori and A. H. Ziegler. JR. Boulder: Lymie
Rienner Publishers, 1988. (TSPMI)
Easton D. A Framework for Political Analysis. Chicago: University Press,
1979. (TSPMI, ALK)
Almond G. A., Powell B. G. Comparative Politics Today: A VVorld View.
New York, Princeton, 1996. (TSPMI, NMB, VDU)
VIII paskaita. Moderni ej i rei mai :
demokrati j a ir total i tari zmas
l'ugrindins svokos: demokratija: tiesiogin ir atstovaujamoji, respublika,
poliarchija; demokratijos teorijos: klasikin, liberalioji, plebiscitin, daly-
vavimo; stabilumas, perjimas demokratij; transformacija; liberalizaci-
jaj faizmas; totalitarizmas.
I. Modernioji demokratijos prigimtis ir j os aikinimas
Nors demokratijos sampratos itakos yra neatsiejamos nuo graikiko-
sios de.mokratia (demos - liaudis, kratos - valdymas arba autoritetas)
sampratos, iandienje politinje tikrovje susiduriame su demokrati-
jos form vairove, jos aikinimo daugiareikmikumu ir kitimu. Nra
bendro demokratijos apibrimo: skirtingai ji suprantama isivysiu-
siose demokratijose, Ryt ar Vidurio Europos alyse, Afrikos, Azijos
nr Afrikos emynuose. Nevienodai ji buvo aikinama ir vairiais istori-
niais laikotarpiais.
Vis dlto, siekiant atskirti iuolaikin demokratij nuo nedemok-
ialini sistem, vieningai sutariama dl trij esmini jos element:
I) plati konkurencija dl valstybini pareig, teisingi ir laisvi rinki-
mai vyksta reguliariai, nevartojant prievartos ir nedarant joki apri-
bojim n vienai socialinei grupei; 2) pilieiai nevaromi dalyvauja
lyderi ir politikos atrankos procese; 3) egzistuojantis pilietini irpo-
lilini laisvi lygis yra pakankamas utikrinti politins konkurencijos
n dalyvavimo integralum
1
. Toks demokratijos apibdinimas yra il-
/IOS jos teorins ir praktins raidos rezultatas, kai sigaljo procedri-
nis demokratijos pagrindimo aspektas.
I lemokratija savo esme yra naujausij ami produktas, pradta
i Baliai gyvendinti kartu su pramons revoliucija. Nors danai siekia-
Envydopedia of Democracy, 1995, vol. 1, p. 5
107
ma rodyti europietikos tradicijos tstinum nuo Atn demokrati-
jos iki rinkimins poliarchijos", taiau monijos istorija rodo, kad la-
biausiai paplitusi ir dominuojanti visuomens valdymo forma buvo mo-
narchin teokratin santvarka. Demokratija, kaip labiausiai tinkama
moderniosios visuomens politins srangos forma, buvo pripainta
vos prie imt met, taiau pradta tyrinti ir egzistavo dar V a. pr.
Kr. Tuo metu vyravo sitikinimas, jog tai pati blogiausia visuomens
valdymo forma.
iuolaikin demokratija yra ir antikinio polio - organicistins sran-
gos, ir viduramikosios tradicijos prieyb. Bandymas technikai pri-
taikyti tiesiogins demokratijos, antikine prasme, principus pasikeitu-
sioje geopolitinje ir demografinje naujj ami situacijoje matyti
Charlio Montcsqiueu, Jameso Madisono ir Johno Stuarto Millo dar-
buose.
Modernij laik demokratijai bdingas vienas visikai skiriantis j
nuo antikins valdios srangos bruoas - politins sistemos autonomija.
Ji buvo pasiekta per ilg valstybs raid. iuolaikin demokratija esmin-
gai skiriasi nuo antikins ne tik todl, kad ji yra atstovaujamoji, bet, socia-
lins organizacijos poiriu, ji yra pliuralistin. ia rykus vyriausybs
institucij atskyrimas nuo pilietins visuomens organizacijos.
G. Sartori nuomone, antikin demokratija negali ms imokyti, kaip
kuriama demokratin valstyb ar kaip veikia demokratin sistema. Ta-
iau ji suformulavo principus, kuriais remiasi ir dabartin demokratin
politin sistema. ie principai buvo ir yra analizuojami iki dabartini
laik. Suprantama tad, kodl iandien turime kalbti ne apie demokra-
tijos teorij, o apie teorijas.
Demokratijos aikinimo dviprasmikumas grindiamas ir jos varto-
senos daugialypikumu. Kai kalbame apie demokratij kaip apie politi-
n reim, turime analizuoti politin praktik, demokratijos taisykli ir
institut veikim, t. y. pagrindiniu aspektu tampa empirinis demokrati-
jos tyrinjimas.
Demokratij nagrindami kaip ideal ar teorin model, turime j
apibrti toki vertybi kaip laisv", lygyb", tautos suverenumas"
108
VIII paskaita. Modernieji reimai: demokratija ir totalitarizmas
terminais. iuo atveju demokratija nagrinjama normatyviniu aspektu.
Kiek empirinis ir normatyvinis aspektai yra susij ar gali bti atsieti
vienas nuo kito, yra vienas sudtingiausi demokratijos sampratos klau-
sim.
Demokratijos teorij klasifikacija yra gana paini. Pavyzdiui, klasi-
kins demokratijos" terminas taip pat nra vienodai vartojamas vairi
demokratijos tyrintoj. Vien klasikine demokratija vadinamas anti-
kinis demokratijos variantas, kit - liberalioji demokratijos samprata
iki M. Weberio ir Josepho A. Schumpeterio empirini demokratijos te-
orij. Antrojoje XX a. pusje sivyravusi procedrin demokratijos sam-
prat kai kurie autoriai vadina neoklasikine". D. Heldas savo knygoje
Demokratijos modeliai (Models ofDemocracy) skiriaketuris demokrati-
jos aikinimo modelius, kuri kiekvienas savaip interpretuoja liaudies
valdym": klasikin, protekcin (proteetive), pltros (developmental) ir
liaudies demokratija.
Aiki ir visuotinai priimtina riba nubrta tarp normatyvini ir iuo-
laikins empirins demokratijos vizij. Empirins demokratijos sam-
pratos pradininkas yra M. Weberis. Taiau dauguma demokratijos tyri-
nloj pripasta, kad demokratijos teorijos yra empirini-apraomj
ii normatyvini teigini miinys.
liandymas politikos tyrinjim atskirti nuo normatyvinio, idealisti-
nio politini reikini interpretavimo sustiprjo XIX a. ir galutinai si-
1 virtino XX a. septintajame deimtmetyje. Bene didiausi tak tokiam
poskiui demokratijos teorijose ir politikos teorijoje apskritai padar
lOiepho A. Schumpeterio kita demokratijos teorija" (1942). Jiprad-
In taikyti lik etajame deimtmetyje po ilg debat apie empirinio ir
BOrmatyvinio aspekt pagrstum.
Visuma teorini teigim, kuriais grindiama atitinkama demokrati-
nis samprata, savaime formuoja tam tikr demokratijos ideal, vadova-
vimasis kuriuo demokratijai suteikia nuolatins dinamikos ir niekada
ncliima visikai realizuotas.
Hcne rykiausiai tai atskleista Roberto A. Dahlio darbuose. Auto-
i jus pasil iandien plaiai vartojam poliarchijos termin vardyti rea-
109
lisias demokratijas, tuo patvirtindamas, kad n viena demokratin a-
lis nesugebjo visikai gyvendinti jos idealo. Taiau ir paios poliarchi-
jos, ir j bruo turinys tebeturi tam tikr normatyvin aspekt, kuris
yra ypa svarbus alims, kurianioms demokratij. Jis materializuoja-
mas politine kultra, politinmis normomis ir j pripainimu ar atme-
timu.
Taigi demokratij norint suprasti konceptualiai, empirinis ir norma-
tyvinis aspektai negali bti atskirami. Todl demokratija ilieka ir poli-
tins filosofijos, ir politikos mokslo objektu.
2. Empirins demokratijos teorijos
Sociologiniu poiriu, pasak M. Weberio, modernioji demokratija yra
sistema, produkuojanti visuotinai privalomus sakymus, ir vienintelis ins-
titutas, kuris gali tai gyvendinti, yra parlamentas. Rinkim mechaniz-
mas reikalingas tik adaptuoti politin sistem bendriems darbo pasida-
lijimo ir specializacijos principams, t. y. patenkinti profesionali politi-
k poreik visuomenje. Parlamentarizmas pasireikia daugumos bal-
savimu, vairiomis daugumos ir maumos sveikos formomis, taip pat
parlamentiniais kompromisais. Parlamentas funkcionuoja kaip lyderi
atrankos valstybinms pareigoms ir j profesionalumo ugdymo mecha-
nizmas. Tai yra valstybinis organas, jo veikla pagrsta autonomik va-
lios akt raika ir jis nieko bendro neturi su susirinkimu, kuris atstovau-
ja liaudies valiai.
M. Weberis pirmasis atkreip dmes biurokratijos ir demokratijos
konflikto galimyb. Jis pabr demokratijos paradoks: masi porei-
kius ir politin proces realizuoja didels organizacijos, institutai, o v-
liau tos organizacijos tampa destruktyviomis demokratiniam politiniam
funkcionavimui. Dabartin korporatistin valstyb - verslo, valstybs ir
profsjung biurokratins centralizacijos padarinys. i trij korpora-
cij elit sprendimai yra lemiami. Todl biurokratizacijos tendencija i
esms kertasi su demokratijos reikalavimais. Pagrindinis klausimas yra
galimos iuolaikini demokratij metamorfozs.
110
Santyki formalizavimas ir racionalizavimas veda autoritarizm.
Todl, pasak M. Weberio, vienintelis bdas ukirsti keli tironijai - cha-
rizmatinio lyderio valdymas, arba plebiscitin demokratija, kur demok-
ratija yra ne tikslas, o priemon. Tai bdas irinkti lyder, suteikti jo
valdymui teistum, traukti mases politin proces.
Masi paskirtis yra visuotiniais rinkimais irinkti charizmatin lyde-
r, jam deleguoti galiojimus kontroliuoti biurokratij ir veikti jos val-
dym. Charizmatinis lyderis privalo tapti visuomen vienijania jga, ir
nei liaudis, nei partijos neturi kitis jo veikl. Tik toks lyderis, kils i
ekonomikai pasiturini sluoksni, gerai pasirengs politinei profesi-
nei veiklai, gali paaboti biurokratij.
M. Weberio plebiscitin demokratijos teorija padar didel poveik
inislr kilms ekonomistui ir sociologui J. Schumpeteriui (1883-1950).
.loscpho A. Schumpeterio empirin demokratijos teorija, suformu-
luola knygoje Kapitalizmas, socializmas ir demokratija", publikuotoje
1942 metais, padar perversm ne lik demokratijos sampratoje, bet ir
politikos mokslo metodologijoje.
Naujas J. Schumpeterio poiris partij, elito ir masi vaidmen
iuolaikinje visuomenje pirmiausia buvo nulemtas normatyvins de-
mokratijos sampratos kritikos, atspindjusios bendr demokratijos te-
orijos raidos tendencij, susijusi su nepasitenkinimu masi vaidmens
joji' inlcrprelavimu. Autoriaus nuomone, klasikin demokratijos teori-
i i buvo nerealistin, nes ignoravo lyderio viet politiniame procese, pa-
I.I Indin vaidmen suteikdama liaudiai" ir jos bendrosios valios pasi-
M ikilnu i. Jis pabr, kad mass lik produkuoja vyriausyb", nespa-
(i,i Indin j funkcija yra lyderi atranka.
J, Schumpeterio poirio tai, k jis vadino klasikine demokratijos
Ii I irija, skepticizmas kilo i liaudies valios" ir bendrojo grio" kriti-
kus Vadovaujantis jo kitokia demokratijos teorija", politika turi bti
tilSkinania konkurencijos tarp grupi lyderi terminais. Elitai, pateik -
ilnmi savo programas ir atstovaudami vairioms partijoms, varosi tar-
pusavyje politins rinkos princip pagrindu, kur partijos yra labiau eli-
lt| rungtyniavimo priemon, o ne atstovavimo instituto dalis.
///
Demokratijos esm yra demokratinis metodas", t. y. tokia institu-
cin prijimo prie sprendimo primimo sranga, kurioje individai gali
sprsti gyja kovoje u rinkj balsus. Konkurencija vyksta tarp elito ir
j vadovaujam partij. Partijos turjo bti irastos, nes paprasti pilie-
iai nesugeba koordinuoti savo politins veiklos. Partij ir politik pa-
stangos yra skirtos reguliuoti politin konkurencij ir valdyti sudting
politikos pasaul.
Demokratija gali funkcionuoti tik tada, kai vykdytos penkios sly-
gos: 1) yra pakankamai kvalifikuot politik; 2) elito ir partij konku-
rencija apima santykikai nedidel politini klausim rat, apribot su-
tarimu dl bendros nacionalins politikos krypties; 3) gerai parengta ir
nepriklausoma biurokratija yra pasirengusi padti politikams formu-
luojant ir gyvendinant politinius sprendimus; 4) veikia demokratin
savikontrol", t. y. pasiektas visuotinis sutarimas dl piliei ir politik
vaidmen pasidalijimo; 5) kultros, toleruojanios nuomoni skirtumus,
btinyb.
J. A. Schumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M. We-
berio plebiscitins demokratijos teorijos interpretacija, suformavo pa-
matus Roberto A. Dahlio poliarchijos koncepcijai sitvirtinti.
R. Dahlis atstovauja kitai dabartins demokratijos versijai - pliura-
listinei demokratijos teorijai. ia demokratija aikinama kaip mecha-
nizmas, reguliuojantis konfliktus tarp grupi ir statymu apibrtu b-
du utikrinantis dalyvavim priimant sprendimus. Pliuralistin demok-
ratijos teorija taip pat pripasta elito konkurencij ir atrankos metod.
Taiau pabriamas ne vieno, o daugelio elit konkurencijos dl vado-
vavimo visuomenei principas.
R. Dahlis demokratij supranta kaip proces, nebaigt ir netobu-
l, bet apimant demokratini princip skverbimsi kiekvien visuo-
mens srit, kurie kyla i pagrindini idealios demokratijos bruo -
laisvs ir lygybs. Demokratijai reikia vidinio ryio tarp demokratini
institut ir pliuralistins visuomens sanklodos, kur jos gyvendinimas
manomas tik pliuralistins visuomens ir valstybs sveikos pagrin-
du. Teis savivald, pasak R. Dahlio, yra viena i bendrj mogi-
112
k vertybi". Tai viena i neatskiriam teisi, kuriomis turi disponuoti
individas, nes tai vis fundamentali politini teisi pamatas. ios tei-
ss paeidimas neivengiamai skatina ir kit teisi paeidimus. De-
mokratiniams principams realizuoti reikia ekonomins asmens nepri-
klausomybs, nes laisvo mogaus nemanoma valdyti. Dabartin de-
mokratija remiasi oligarchiniu liberalizmu", pripastaniu, kad vi-
suomens valdymo funkcij atlieka mauma ar maumos, o ne dau-
guma.
XX a. etajame septintajame deimtmeiais pradjus didti politi-
nei apatijai, rykti legitimumo krizei, plstis valstybs funkcijoms,
Itsirasti nauj politinio dalyvavimo form, prasidjo ir demokratijos
kii/ bei naujas jos teorinio ir empirinio tyrinjimo etapas. Du kratuti-
numai - normatyvinis demokratijos aikinimo atgimimas sietinas su
,1. kawlso neoliberalistine teorija f 970 m. ir dalyvavimo (participatori-
ns) demokratijos modeli gimimu, rod giljant demokratijos sampra-
los poliarizacij. Taiau tai ne pakeit, bet tik praturtino jos aikinimo
feektr.
iuolaikins demokratijos teorijos nuo klasikini skiriasi pirmiausia
Nilvo orientacija empirini fakt ir realios demokratijos raidos reflek-
I avim. Taiau j teiginiai rodo demokratijos teorinio apmstymo peri-
mamum. Pavyzdiui, pliuralistins demokratijos pamatas buvo elitisti-
nis ir liberaliosios demokratijos samprat sintez, grindiama grupi
sociologijos principais. Kita vertus, jie, kaip ir klasikiniai, remiasi atitin-
ktlmomis fundamentaliomis vertybmis.
Kaip matyti, ir vliausiose demokratijos idjos interpretacijose ne-
liiNinie visikai vienodos nuomons, kas yra demokratija ir kokia jos
I" i spoktyva dabartiniame pasaulyje. Dar sudtingesnis klausimas, kaip
ve i liuli demokratijas pokomunistinse ar Lotyn Amerikos alyse ir
d'oi Inj j pagrindim. Jam isiaikinti btina susipainti ir su perji-
mi i j demokratij teorijomis, kur skiriami du - struktrinis ir genetinis
BDdcliai, ir su demokratijos raida mintose alyse. iuo atveju de-
liinkiiilijos raika analizuojama konkrei ali slygomis ir kalbti
pic naujos demokratijos teorijos atsiradim negalime. Taiau btent
113
II dalis, PAGRINDINS POLITIKOS MOKSLO KATEGORIJOS
i ali tyrinjimas suteikia demokratijos teorijos ir praktikos svei-
kos bei teorijos patikrinimo galimyb.
3. Demokratj imo etapai ir j bruoai
Tranzitologijoje* skiriami keturi perjimo i autokratinio reimo de-
mokratij etapai: 1) liberalizacija, arba parengiamasis, 2) demokratijos
vedimas, arba transformacija, 3) konsolidacija; 4) demokratijos stabi-
lizavimas.
Liberalizacija prasideda senojo reimo krizs slygomis ir susipina
su transformacijos laikotarpiu. Savo esme, pasak Gulermo O'Donnel-
lo, tai - autoritarinio reimo pastangos valdyti pokyi proces, pasi-
reikianios didesni pilietini ir politini teisi suteikimu i viraus.
is etapas nra nei visa apimantis, nei baigtas, bet savo prigimtimi lei-
diantis autoritarinei valdiai kontroliuoti pilietin visuomen elito ir
masi lygmeniu. iuo etapu sukuriama tam tikra erdv konkurencijai ir
partij krimosi prielaidos. Valdaniosios virns dalinmis instituci-
ni pokyi priemonmis siekia veikti reimo legitimumo kriz ir taip
nevartojant prievartos usitikrinti visuomens param.
Demokratijos transformacija apibdinama tokia reimo keitimosi
stadija, kuri prasideda, kai buvusi autoritarin sistema pradeda griti,
ir baigiasi, kai vykus pirmiesiems laisviems rinkimams ir primus nau-
j konstitucij pradedamos diegti demokratins struktros, o politinis
elitas ima elgtis pagal liberaliosios demokratijos normas. Tai nauj ins-
titut krimosi ir politins konkurencijos taisykli vedimo laikotarpis.
iuo etapu pradedamos griauti senojo reimo valdios struktros ir tei-
sin sistema.
G. O'Donnellas ir P. Schmitcris transformacijos proces apibdina
kaip laikotarp tarp vieno politinio reimo ir kito", kuriam bdinga
greitai besikeiianti situacija ir socialini bei politini veiksni tarpusa-
* Terminas, vestas 1992 m. Peterio Schmiterio, ymi genetins autoritari-
ni reim perjimo demokratij krypties teiginius ir apibendrinimus.
114
vio priklausomyb. Esminis laikotarpio klausimas yra transformacijos
atomazga - autoritarizmas peraugs demokratij ar kitoki savo pa-
lies atmain.
Pagrindine demokratizacijos prielaida tyrintojai laiko valdaniojo
dilo skilim reformatorius ir konservatorius. Kokiais bdais bus spren-
diama reimo kriz, lemia politiniai paktai". Tai elito grupi susitari-
mai dl kompromis, kurie nulemia perjimo demokratij model. Po-
liliniais paktais kuriamos demokratins konkurencijos taisykls, kurios
yni aptariamos siauro elito grupse. Tai institutai, kurie stumia politin
sislcm link demokratijos nedemokratinmis priemonmis. Palaipsn
11 ansformacija, grindiama derybomis irpaktais, ginaniais senojo elito
Interesus, yra btina, nes padeda ivengti prievartos vartojimo. Pakan-
kama slyga utikrinti reimo pasikeitim yra steigiamieji rinkimai (foun-
mng elections). Kritinis demokratizacijos takas yra vyriausybs, kuri ne-
buvo lokiu bdu irinkta, pakeitimas kita, irinkta per laisvus, atvirus ir
leisingus rinkimus.
Siu proces eigoje pasiekiamas demokratijos procedr minimu-
mus: vyksta rinkimai, toleruojamos asociacijos, utikrinamos mogaus
leiss, maja valdios institucij diktatas. Dar nepasiekiamas funda-
menlalus konsensusas, nustatantis santykius tarp partij, organizuot
Interes ir etnini grupi. Rinkimai iuo laikotarpiu vyksta, remian-
lls vis kitais statymais, rinkj preferencijos nuolat perduodamos tai
vienai, lai kitai partijai, konstituciniai statymai neutikrina apsaugos
nuo centrins vyriausybs kiimosi. Kiekviena partija kaltina kitas he-
Bmonist inmis pretenzijomis, valdios struktros tampa perdm per-
Minalizuolos. Vaizdiai tariant, susiduriama su demokratijos mimikri-
i i Po to antras ingsnis, arba antroji transformacija", kai pakt pa-
B Indu yra susitariama dl demokratijos institut, socialini ir ekono-
mini santyki mechanizm.
Demokratijos konsolidacija apibdinama kaip demokratini insti-
tul Ir norm sitvirtinimo, remiamo gyventoj daugumos, procesas, ku-
i hic i pasiekiamas demokratijos pastovumas ir atsparumas galimiems su-
k i ii imams. Tai ilgesnis ir gilesnis politinius pokyius tvirtinantis proce-
115
sas. Jo metu yra atsikratoma vairi transformacijos sukelt prietaravi-
m, tamp, netiktum ir vyksta visika demokratijos, jos taisykli ir
procedr institucionalizacija bei demokratini vertybi sitvirtinimas.
is etapas kokybikai skiriasi nuo ankstesni elito ir masi demok-
ratini norm ir procedr pripainimo laipsniu. Jo eigoje demokrati-
niai institutai ir veikla siskverbia politin kultr - ne tik politiniai
lyderiai, bet ir dauguma politikos subjekt bei gyventojai demokratijos
veikim pradeda suvokti kaip natrali ir teising tvark. Elito ir masi
lojalumas transformuojamas nauj politini konflikt sprendimo ins-
titut pripainim. Tai reikia, kad pagrindinis demokratijos konsolida-
cijos bruoas yra stiprios partins sistemos sukrimas, kur politins par-
tijos atlieka ryio tarp elito ir masi funkcij. Stipriai struktruotai par-
tinei sistemai bdinga pakankamas, bet ne per didelis masini partij
skaiius, utikrinantis elito konkurencij, gyventoj dalyvavim ir efek-
tyv legislatros funkcionavim, bei nuosaiki poliarizacija. Taigi partij
raida rodo demokratijos progresavim.
Vis politikai svarbi visuomens grupi veikiani demokratini
institut ir taisykli pripainimas, t. y. j legitimacija, pasiekiama pa-
laipsniui, i pradi bent visuomens daliai palaikant demokratini struk-
tr ir norm vedim bei funkcionavim. Svarbiausias iuo poiriu
yra elito ir masi elgesys.
Konsoliduota demokratija charakterizuojama tokiaias bruoais:
1) pagrindini elito grupi sutarimu dl demokratijos procedr ir ins-
titut; 2) masi dalyvavimu rinkimuose ir kituose instituciniuose pro-
cesuose, kurie konstituoja demokratij. Jei nepasiekiamas realus elito
grupi sutarimas, jos nepasitiki viena kita ir nelinkusios bendradarbiauti,
demokratijos tvirtinimas sunkiai gyvendinamas, nors egzistuoja pagrin-
diniai jos institutai, o masi dalyvavimas yra ymus.
Antra vertus, nors elitas pasiekia konsensus ir yra organizuotas for-
mali ir neformali struktr pamatu, bet masi dalyvavimas yra ribo-
tas ar pasyvus, tokia bkl rodo esant santykin reimo stabilum, bet
ribot demokratijos isivystym. Lemiama demokratinio reimo sitvir-
tinimo slyga yra elito, atstovaujanio konkuruojanioms organizuotoms
116
gyventoj grupms, susitarimai. Jei svarbs, potencialiai konfliktiniai
visuomens sektoriai nra organizuoti, jie negali bti atstovaujami de-
ryb procese.
I Uitas savo ideologine pozicija daro tak perjimo pobdiui ir for-
muoja viej nuomon. Itin svarbus glaudus elito ir masi ryys. J u-
likrina visuomens grupi identifikacija su atitinkamomis partijomis.
Visuomenje, kurioje nebuvo slyg susiformuoti ilgalaikms partinms
simpatijoms, lyderiai tampa svarbiais partij identifikavimo ir masi pa-
ramos objektais. Konstitucija, rinkim statymai taip pat yra partij ly-
deri susitarimo rezultatas. Todl politinio elito elgesys yra vienas i
pagrindini alies partin sistem formuojani veiksni.
Komunistini visuomeni transformacija buvo neatsiejama nuo or-
Mnizuotos masini judjim veiklos. Totalitarizmo dezintegracijos fa-
zje pamau isiskyr svarbiausi veikjai - reformatoriai ir ortodoksai
paioje komunist partijoje. Paskelbus demokratinio socializmo kurs,
vis didesn reikm gijo opozicinio elito mobilizuotos mass. Vienas
specifini Ryt ir Vidurio Europos ali demokratizacijos bruo, ski-
ilimiij jas nuo Lotyn Amerikos ir Piet Europos ali, buvo plai
[Basini judjim susiformavimas. Demokratijos vedimo fazje svar-
licsnis buvo visuomens susitelkimas, o jai konsoliduojantis objektyviai
Ifik iii i politini jg diferenciacijos ir bendradarbiavimo pripainimo b-
llnyli. Atsivelgiant judjim pertvarkai remti vykdomas funkcijas ir
kiinslilucin demokratijos vedimo pobd, judjimai ir visuomenins
Organizacijos buvo priverstos elgtis kaip partijos. Suprantama, i funk-
i'ijil jie galjo realizuoti pradiniu transformacijos etapu, o vliau objek-
Ivvini buvo priversti reorganizuotis arba visai inykti i politins arenos.
4, Tot al i t ari zmas
ll'iminas totalitarizmas yra kils i lotyn kalbos odio totalitas, rei-
klimio pilnutinis", visikas". Manoma, kad pirm kart termin to-
lu Ii I n i i/.mas m vartoti B. Musolinio kritikai Italijoje, jam sukrus vien-
pillllu laislin sistem.
117
I tikrj jis kildinamas i G. Gentille (1875-1944) 1925 m. kovo 28 d.
posakio totalinio gyvenimo koncepcija". Kiek vliau is terminas atsi-
rado paties B. Musolinio kalbose.
Totalitarizmo kategorija apibdina modernisias diktatras. Pirmo-
sios totalitarizmo koncepcijos pabr stalinizmo ir hitlerizmo charak-
teristik bendrum. Vliau pradta iekoti totalitarizmo savybi, ku-
rios j skiria nuo kit diktatorini reim, ir gana skeptikai vertinama
totalitarizmo kategorijos analitin reikm.
Plaiausiai diskutuojamo ir taikomo Hannah Arendt totalitarizmo
analiz, Karlo J. Fricdricho ir Zbignevo Brzezinskio totalitarinio sin-
dromo" koncepcijos.
Arendt darbe Totalitarizmo itakos (Origins of Totali! arianism)
(1951) apibdina totalitarizm kaip totalinio ir permanentinio individo
pajungimo sistem, bding ir Stalino, ir Hitlerio valdymui. ios siste-
mos tikslas - sukurti naujos ries individ, eliminuoti mogikj spon-
tanikum ir paversti mog paklusnia maina. Jos nuomone, totalitari-
nis reimas buvo bdingas jos kartai socialinis ir istorinis reikinys.
Stalinas pakeit vienos partijos diktat totalitariniu reimu panai-
kindamas frakcijas, vidin demokratij partijoje ir transformuodamas
nacionalines partijas Maskvos vadovaujamus kominterno padalinius.
Susidorojus su vidine demokratija partijoje, prasidjo masinis politi-
kai neiprususi moni primimas narius. Pagrindinis vaidmuo tota-
litarinje sistemoje tenka lyderiui, kuris yra pagrindinis propagandos,
tikjimo ir doktrinos krjas. Jo komanda yra kruopiai atrenkama.
Tai aukiausias totalitarinis hierarchijos rangas. Visos struktros pa-
matas remiasi ne lyderio odi teisingumu, o veiksm neklaidingumu.
Esmin ir praktin totalitarins sistemos nagrinjimo idja yra totalus
asmenybs pajungimas.
K. J. Friedricho ir Z. Brzezinskio teigimu, totalitarizmas yra unikali
ir visikai nauja politin sistema, kurios susiformavimas nebuvo numa-
tytas. Faizmas ir totalitarizmas i esms yra panas, bet turi savit
bruo, kuriuos 1956 m. suformulavo K. J. Friedrichas ir Z. Brzezins-
kis. Totalitarinis sindromas susidaro, jeigu: 1) egzistuoja viena visiems
118
privaloma ideologija, kuri skelbia, kad monijos istorija turi tam tikr
pasiekiam galutin tiksl ir atmeta faktikai egzistuojani moni sam-
bvio tvark; 2) al valdo vieno mogaus vadovaujama hierarchikai
organizuota partija, kuriai priklauso madaug 10 proc. vis gyventoj;
In partija, viena vertus, yra aukiau" valstybins biurokratijos, kita
vertus, yra suaugusi su ja; 3) alyje egzistuoja teroro sistema, nukreipta
De I ik prie faktinius, bet ir prie potencialius ir net isigalvotus reimo
prieininkus (mogus persekiojamas vien dl to, kad priklauso tam tik-
iu i etninei, socialinei ar rasinei grupei); 4) valstyb turi ginkl monopo-
lij; 5) visuomens informavimo priemoni monopolij; 6) yra pajun-
gusi ekonomik centralizuotai kontrolei
1
.
Si lotalitarizmo koncepcija buvo plaiausiai taikoma konkretiems
nlvcjams tirti pai autori ir kit tyrintoj.
I 'ollini reim tyrintojas Juann J. Linzas nurodo iuos totalitariz-
mo bruous:
1) centralizuota, monistin valdios struktra, kurvaldanioji gru-
p nra atsakinga n vienam renkamam organui ir negali netekti
valdios institut pakeitimo bdu;
2) monopolin, detalizuota ideologija, legitimuojanti reim ir
persunkianti istorins misijos didingumu;
3) aktyvi gyventoj mobilizacija socialiniams ir praktiniams u-
daviniams vykdyti, monopolistiniam institut pagrindimui pirmiau-
sia su masins politins partijos pagalba, kuri ugniauia bei kurios
milonomijos visuomenje pasireikim. Visa visuomen yra politi-
zuola, ir riba tarp valstybs ir pilietins visuomens visai nutrinta.
Vienas i svarbiausi yra totalitarini sistem tipologijos klausimas -
km los sislemos yra absoliuiai totalitarins, kurios autoritarins. Len-
kilms filosofas J. Kulakowskis mano, kad absoliutus totalitarinis val-
ymus manomas tik panaikinus privatin nuosavyb, t. y. kai valstyb
Norkus Z. Faizmo diagnostikos elementai // Politologija. Almanachas.
I'I'M, N r. 3-4, p. 97.
119
monopolizuoja ir ekonomin valdym. iuo poiriu absoliuiai totali-
tariniais kai kuri autori laikomi Soviet Sjungos (iki etojo deimt-
meio), Rumunijos, Kinijos, iaurs Korjos reimai.
Apibendrinant totalitarin sistema apibdinama iais bruoais:
1) formaliai pilieiams leidiama dalyvauti politiniame procese,
o i tikrj jie visai nuo jo atskiriami;
2) inyksta politinio ir nepolitinio gyvenimo srii riba, visa vi-
suomens veikla reglamentuojama, atmetama kiekviena nesankcio-
nuota veiklos forma;
3) inyksta daugumos ir maumos problema -ji pakeiiama vien-
balsikumu, o kitamintikumas baudiamas;
4) vis lygi valdia formuojama udarais kanalais; formaliai eg-
zistuoja visuomens politins organizacijos, taiau tai - valstybini
institucij tsinys; nra nustatyt valdios perdavimo procedr, to-
dl kovos ir rm perversmai vyksta kuluaruose;
5) totalitariniam reimui nereikia klasins socialins bazs, bet
reikia deklasuotos visuomens; jos siekiama nuosekliai, nutraukiant
natralius socialinius ryius, individus paveriant atsietais vienas nuo
kito, t. y. naikinami horizontals ryiai ir tarpins grups, paliekami
tik vertikals hierarchiniai santykiai.
Tam tikslui naudojama piliei dresra per bendr ir visuotin vie-
timo sistem, kontroliuojam informacij, saugumo ir cenzros institu-
tus. mog pajungti padeda ir sudtingas prievartos aparatas. Paym-
tina, jog naujas, ypatingas visuomens politins santvarkos tipas skiria-
si ir nuo ankstesni istorijoje buvusi autokratini diktatr, ir nuo vi-
s kit tradicini politini sistem savo ekspansijos privat gyvenim
ir jo pajungimu centralizuotam valdios aparatui laipsniu.
Totalitarizmo atsiradimas nebt manomas be masins demokrati-
jos XIX a. pabaigoje-XX a. pradioje isivystymo, traukusio politin
proces plaiausias visuomens mases.
Totalitarizmas yra skiriamas nuo diktatros despotizmo ir tironijos
dl to, kad jis pakeiia visas politines institucijas naujomis ir nepaiso
120
socialini ir politini tradicij. Totalitarin valstyb daniausiai ikelia
vien iskirtin tiksl, kuris tampa pagrindiniu, o visi kiti yra antraeiliai.
Visi itekliai skiriami tam tikslui gyvendinti, nesiskaitant su ilaidomis.
Sukuriama ideologija, kuri pateisina t tiksl bet kuriomis slygomis,
racionalizuoja visas klitis, kuri gali atsirasti, ir visas jgas, kurios sie-
kia to tikslo.
Totalitarizmo kategorija labiausiai kritikuojama dl totalitarizmo s-
vokos ideologizmo. Totalitarizmas tapo komunistini Ryt epitetu. Ki-
la vertus, buvo abejojama jo beslygiku sutapatinimu su komunizmu.
I'avyzdiui, Kinijos raidos modelis laikomas savita totalitarizmo atmai-
na. Vis dlto totalitarizmo problematika labai svarbi politini reim
(yrimams, ir ypa pokomunistini ali analizei, nes is fenomenas yra
totalitarizmo, jo evoliucijos ir lugimo padarinys.
LITERATRA
I )ahlis R. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Pradai. 1995. (NMM, TSPMI,
VDIJ.I.TU)
I leki D. Models of Democracy. London: Polity Press, 1987. (TSPMI, VDU
KTU)
Nvensson P. Theories of Democracy. University of Aarhus, 1995. (TSPMI)
Hzczinskij Z. Boloj proval. Moskva, 1990. (TSPMI, NMM)
Janukeviit J. Nedemokratinis valdymas // Politologijos studijos. II da-
ilu. Kilimas: Technologijos universitetas, 1992. (NMM, TSPMI, VDU)
Schapiro L. Totalitarianism. London: The Pall Mali Press, 1972. (TSPMI)
Norkus Z. Faizmo diagnostikos elementai // Politologija. Almanachas. 1993,
Nr, ,1-4, p. 94-101. (NMM, TSPMI, VU)
(lentille G. Faizmas// Politologija. Almanachas. 1993, Nr. 3-4, p. 90-93.
(NMM, TSPMI, VU)
liaiisitions from Authoritarian Rule. Tentative Conclusions about Uncer-
Inlii I )omocracies/Ed. by G. O'Donnel, Ph. C. Shmitter, L. VVhitehead. Balti-
W, London:The John HopkinsUniversity Press, 1989. (TSPMI, ALK, VDU)
121
III dalis
VYRIAUSYB
IR VIEOJI POLITIKA
IX paskaita. Konstitucija ir valdi padalijimas
Pagrindins svokos: konstitucija, konstitucionalizmas, valdi padalijimas,
roman-german ir anglosaks teiss tradicijos, parlamentinis ir preziden-
tinis reimai, konstitucin diktatra.
1. Konstitucija ir jos reikm
Konstitucijos, j teiginiai ir principai, atrodyt, yra teiss studij objek-
tas. Taiau, kaip jau inome, valstybs institucij struktr legalistiniai-
-instituciniai tyrimai politikos moksle ilgai rmsi daugiausia konsti-
tucini teigini, reguliuojani i institucij veikl, analize. Dl pozi-
tyvistini tendencij ir bihevioralistins revoliucijos politikos moksle ta-
kos buvo pradta nagrinti reali vyriausybini institucij veikl, j
sveik, socialin-ekonomin kontekst, beveik atsisakius nagrinti kon-
stitucinius tokios veiklos pamatus.
Realistiniu poiriu ir konstituciniai principai, ir tikrasis institucij
elgesys turi bti analizuojami lygia greta. Konstitucijos ir vyriausybs
122
srangos bei funkcionavimo sveikos tyrimas yra neivengiamas nusta-
tant politin reim, institucin valdios pasiskirstym, piliei teisi ir
laisvi pobd.
Svoka konstitucija vartojama dviem reikmmis: 1) kaip esama tam
tikros valstybs institut sranga arba organizacija ir 2) vienas ar keli
dokumentai, kuriuose idstyta princip ir taisykli, apibriani vie-
osios (valstybins) valdios struktr, altinius, tikslus, taikym ir apri-
bojimus, visuma.
Siaurja prasme konstitucija - kiekviena valdymo forma arba rei-
mas (j)oliteia). Antikoje konstitucija buvo suprantama ne vienkaip abst-
rakti vieosios valdios ir piliei teisi struktra: jos sudtinis elemen-
tus - etosas", arba dvasia", suteikia gyvybs esamai struktrai. Dabar
is reikinys apibdinamas politins kultros terminu.
iuolaikiniu poiriu konstitucija gana vienareikmikai tapatina-
ma su bendruoju dokumentu, kuris turi bti priimtas tam tikru apibr-
iu momentu. Jei antikos laikais buvo pabriamas konstitucijos iaugi-
mas, moderniaisiais - smoningas, racionalus, kaip svarstym idava
priimtas statymas.
Teisiniu poiriu konstitucija - tai pagrindinis alies statymas, api-
budinantis teises, galiojimus ir procedras, kuriomis nustatoma valsty-
bins valdios struktra, reguliuojama jos dali sveika ir santykiai su
pilieiais. Visi kiti statymai ir norminiai aktai turi atitikti konstitucines
nuostatas.
Politiniu poiriu konstitucija apibriama plaiau. Ji suprantama
nip politinis manifestas ir valdios pasiskirstymo emlapis", teisiniais
III minais ireikiantis politinius ir ideologinius valstybs valdios pasi-
ek ii slymo, funkcionavimo principus ir nustatanti aidimo taisykles" val-
iliuil iesiems ir valdomiesiems. Nors vyrauja nuomon, kad pagrindin
' "imsi jtucijos paskirtis yra reguliuoti valdi ir riboti vyriausybs galias,
i ililnlnginiu aspektu konstitucija yra valstybs galinimo priemon. Pa-
Vv/d/iui, po Antrojo pasaulinio karo viena i buvusi kolonij suvereni-
(rln pripainimo slyg bdavo tinkamos" konstitucijos primimas.
123
III dalis. VYRIAUSYB IR VIEOJI POLITIKA
Konstitucijos atlieka ias funkcijas:
1) apibria nacionalinius idealus (simbolin funkcija),
2) nustato vyriausybs struktr ir jos dali sveik (organizacin),
3) pagrindia vyriausybs teis valdyti (legitimacijos funkcija),
4) nustato piliei teises ir pareigas (gynybin funkcija).
Dabar dauguma valstybi turi konstitucijas, taiau ne visur jos atlie-
ka savo pagrindin funkcij - valstybins valdios reguliavimo ir apri-
bojimo. Pagrindinis statymas, kuris kruopiai vardija konstitucijos prin-
cipus ir apibria vyriausybs veikl, bet nra realizuojamas, yra
nominalins konstitucijos pavyzdys. Pavyzdiui, Indijos konstitucijoje,
apimanioje apie 400 puslapi, idstyta daug piliei teisi ir laisvi,
kurios nra gyvendinamos.
Fasadins konstitucijos pavyzdiai - Soviet Sjungos ir kit buvu-
si socializmo bloko ali konstitucijos. Tai konstitucijos, kuri nepai-
soma arba kuriomis vyriausyb manipuliuoja, siekdama tvirtinti ir i-
plsti savo valdi. Todl svarbi ir treioji su konstitucija ir jos taikymu
susijusi reikm - konstitucinis valdymas", arba konstitucionalizmas.
2. Konstitucionalizmas
Konstitucionalizmas yra politins minties istorijos kryptis, pabrianti
valdymo, grindiamo statymu, princip. Vienas i toki pavyzdi yra
dualistinis valstybi skirstymas konstitucines ir diktatorikas. Jis sieti-
nas dar su Platono nubrta, o vliau Aristotelio tvirtinta dviej valsty-
bi grupi takoskyra - tarp gerbiani statymus ir statym nepaisan-
i valstybi, arba despotij (r. 1 lentel).
1 l e nt e l . Pl at ono val dymo f orm klasifikacija
Kas valdo Remiasi statymu Nesiremia statymu
Vienas Monarchija Tironija
Keli Aristokratija Oligarchija
Daug Nuosaiki demokratija Minios valdymas
Cicerono suformuotas societas civilis - statymu besiremianios vi-
suomenins tvarkos arba pilietins visuomens samprata, vliau kny-
ta ir iplsta romn civilinje teisje, yra moderniosios civilins teiss
pamatas.
Pagrindin konstitucionalizmo idja yra valdios apribojimas, kylantis
i individo prigimtini teisi ir laisvi apsaugos poreikio, buvo iplto-
lala XVII-XVIII a. liberalizmo pradinink T. Hobbseso, J. Locke'o,
A. Smitho, vliau Ch. Montesuieu darbuose.
Charles-Luis de Montesuieu traktate statym dvasia (1748 m.) tei-
gi, kad btina visuomens laisvs slyga ir despotizmo bei tironijos klitis
yra valdi padalijimas". Politin laisv" randama tik ten, kur nra
piktnaudiavimo valdia. Taiau, jo nuomone, kiekvienas mogus, tu-
rini is valdi, links ja piktnaudiauti ir ilaikyti savo rankose bet ko-
kiomis priemonmis. Todl esminis klausimas - kaip sukurti vyriausy-
I >, kuri bt pakankamai stipri, kad patenkint moni laisvo ir teisingo
gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepaeist i vertybi.
I ii i manoma pasiekti, kai viena valdia riboja kit, t. y. kai valdia yra
padalyta. iam principui utikrinti btinos slygos:
1) trys skirtingi institutai - statym leidiamasis, vykdomasis ir
Icisminis vykdo tris valdymo galias;
2) pagrindines pareigas vykdyti tuose institutuose turi ne tie patys
mons.
(!h. Montesuieu idj apie tris valdi akas ir j funkcij padali-
jim perm i Aristotelio. Kiekviena valdios aka apibdinama jos
vykdoma funkcija. Sis trinaris funkcionalumas nustatomas aktu, kuris
yni pagrindinis kiekvienai politinei valdiai. Tai statymas. Taigi ski-
i luini Irys organizmai: kuriantis statym, taikantis statym ir.prii-
linlis islatym.
I ii i buvo mirios valdios idjos permstymas, paverts valdi at-
skyrim leisim apribojim ir atsvar tarp struktros dali sistema. V-
linu ji lapo JAV Konstitucijos pamatiniu principu, inomu kaip stab-
di ir atsvar" {cheeks and balances) sistema.
124
125
Valdios apribojimo idjos plitimas susijs ir su pliuralistini politi-
ni reim arba atviros visuomens" formavimosi pradia XVIII a. Tai
reimai su tarpusavyje konkuruojaniomis sistemomis, istm feodali-
n hierarchin luomin sistem. Taiau ir jie ne visada apsaugoti nuo
biurokratins valstybs tironijos, legitimuojamos technokratiniu poi-
riu politikos profesionaljim. Todl politins valdios atsvaros funk-
cij atliko religija, moralins normos, tarpiniai teritoriniai ir organiza-
ciniai dariniai: etnins grups, vietins bendruomens, interes ir
socialinio solidarumo grups (asociacijos, partijos, interes grups).
Antroji konstitucionalizmo reikm, tiesiogiai susijusi su pirmja, da-
nai dar vadinama konstituciniu valdymu, yra politins sistemos formavi-
mosi ir funkcionavimo praktika, kuri remiasi teisinmis normomis apribo-
to valdymo filosofija. Tokia sistema apima kodeksus ir chartijas politiniais,
ekonominiais teisi ir laisvi klausimais ir kartu su kitomis struktromis
yra orientuota ginti individo teises nuo valstybs kiimosi. Feodalin val-
domj laisvi teisini garantij chartij ir laisvi sistema XVIII a. Di-
diojoje Britanijoje pamau isirutuliojo statymu ginam valdomj tei-
sin apsaug. i sistema formavosi toki akt kaip Teisi peticija (1628 m.),
Habeas Corpus aktas (1679), Teisi bilis (1689 m.) pagrindu.
Madaug po imto met Amerikos ir Pranczijos konstitucijose at-
sirado raytini teisini garantij paketai, kurie turjo vieai ir aikiai
nustatyti politins valdios ribas. Taip pltojosi teisins valstybs legiti-
macija ir kartu buvo apibriama jos veiklos sritys ir pobdis. Konstitu-
cija buvo suprantama kaip normatyvin struktra, kuria vadovaujasi vy-
riausyb, o konstitucin vyriausyb - tokia vyriausyb, kurios galia valdyti
yra vykdoma ir ribojama statymu.
Visos vyriausybs valdo ribojamos vienokiu ar kitokiu bdu: ekono-
minmis, karinmis, politinmis priemonmis. Taiau konstituciniam
valdymui konstitucija nurodo esminius procedrinius ribojimus arba
draudimus: tarkime, JAV Kongresas negali skelbti oficialios religijos.
Veikdama vyriausyb turi laikytis apibrtos konstitucijoje procedros.
Pavyzdiui, ministras pirmininkas teikia kabineto sudt prezidentui, pre-
zidentas pritaria, parlamentas tvirtina.
126
Kiekviena vyriausyb organizuota pagal tam tikr model. Jos orga-
nizacij lemia daugelio element sveika, o konstitucija - tik vienas i
j. Kitaip tariant, nuolat kyla konstitucini norm efektyvumo proble-
ma. Konstitucijos vairiose alyse veikia nevienodu mastu, nes j efek-
lyvum lemia t ali istorikai nusistovjusios tradicijos, normos ir pa-
ploiai, kuri teisins normos negali veikti, jei jos neatitinka kultrins
visuomens terps. Ne maiau svarbi valdanij personalin sudtis,
likslai ir reali veikla, politikos gyvendinimo bdai. Liberaliajam mo-
derniajam poiriui, kad kiekvienos alies konstitucija turi bti knyta
viename bendrame dokumente, prancz filosofas Josephas de Maist-
B| dar XVIII a. pateik keturis konstitucijos veikimo principus, kurie
IlttUals ir dabar.
1. Fundamentals politins konstitucijos principai susiformuoja
Ir veikia dar iki priimant raytin statym.
2. Konstitucinis statymas yra ir gali bti parengtas arba sankcio-
nuotas jau egzistuojanios neraytins teiss pamalu.
3. Esminis, tikrai konstitucinis ir tikrai fundamentalus staty-
mas niekada nebna ir negali bti raytinis, nekeldamas pavojaus
valstybei.
4. Konstitucijos silpnumas ir trumpalaikikumas yra tiesiog pro-
porcingas raytins konstitucijos straipsni skaiiui.
IS I ikr j konstitucijos kuriamos ne tuioje vietoje, o atsivelgiant
BlINiNlovjusius paproius ir normas. Net alyse, kuriose nra viening
ki lrwl Liucij, i tradicij, perduodam per kartas, kylanios taisykls ir
IKH mos apibria vyriausybs srangas. ios taisykls apima statymus,
kili Ic iicluri formalaus statuso, bet defacto atlieka t vaidmen. Tai ypa
l rlk111 )idiojoje Britanijoje, kur tradicikai nusistovjusios taisykls at-
lii-kii vyriausybs veiklos organizavimo funkcij. Net esant autoritari-
lllili i c/imui nerizikuojama visikai nepaisyti nusistovjusi paproi.
127
III da lis. VYRIA USYB IR VIEOJI POIITIKA
3. Konst i t uci j rai da i r j rys
Konstitucijos pirmtakais galima laikyti istorinius statym rinkinius (Ha-
murabio, Manu statymai), statutus (LDK statutai). Nuo XVIII a. pa-
baigos konstitucij evoliucija virto visuotiniais debatais apie vyriausy-
bs organizavimo principus. Liberalizmas iplt konstitucijos samprat,
traukdamas j ir piliei teisi bei laisvi reglamentavim, paversda-
mas j sudedamja valdios apribojimo funkcija. Todl ir XIX a. konsti-
tucija buvo traktuojama kaip kovos su tironija priemon, kaip laisvs
laiduotoja, kuria siekiama diegti liberalij sistem ir apibrti valdy-
mo bdus.
Istorin konstitucini princip evoliucija rodo, kad laisvs princip
vyravimas negaljo tenkinti t, kurie man, kad valstyb turi utikrinti
ne tik laisv, bet ir lygyb. Lygybs principai pradedami tvirtinti konsti-
tucijose nuo XIX a. pabaigos.
Santykikai galima skirti keturis konstitucij raidos etapus:
1. XVIII a.-XIX a. pradia: konstitucijose vyrauja vykdomosios
valdios apribojimo konstituciniai principai (JAV, Vidurio Europos,
bet ne visos Pranczijos konstitucijos iki 1855 m.)
2. XIX a.-XX a. pradia: dl balsavimo teiss pltimosi traukiami
balsavimo teis reglamentuojantys principai, reflektuojantys masi
dalyvavimo politikoje poreikius.
3. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje, kitur - po Antrojo pa-
saulinio karo grtama prie ankstyvj konstitucij tekst tradicijos
riboti vyriausyb. konstitucijas traukiamos pozityviosios" teiss -
socialins ir ekonomins (teis darb, teis streikuoti, socialins
srangos), kartu pabriant tradicines pilietines teises ir laisves. Po-
zityviosioms teisms utikrinti reikjo atitinkamos vyriausybs veik-
los. Todl pamau tvirtinamas ir vieosios politikos konstitucinis pa-
grindimas.
4. Ketvirtoji konstitucij banga apima komunistini ir paan-
gij" treiojo pasaulio ali konstitucij raida. ia vyrauja egali-
tarizmo principai. Paprastai, remiantis marksistine ideologija, de
128
klaruojamas materialini slyg sulyginimas kaip prast liberalij
laisvi gyvendinimo pamatas. Vadovaujantis vaidmuo skiriamas
avangardinei partijai, kuri turi utikrinti vis klasi lygyb (buvusi
Soviet Sjunga) arba nacionalini tiksl gyvendinim (Lotyn Ame-
rika).
Konstitucijos nustato fundamentaliausius visuomens politins sis-
temos srangos ir funkcionavimo teisinius principus. Todl priimtos
konstitucijos nra taip lengvai keiiamos. Konstitucijos keiiamos, jei
Ifc esms pasikeiia slygos, pereinant i vieno reimo kit, siekiant
rekonstruoti al po pralaimjimo kare, gijus nepriklausomyb.
Viena i pagrindini konstitucij pastovumo slyg yra reimo sta-
bili imas. Tarkime, JAV Konstitucija n karto nebuvo pakeista nauju do-
kumentu, nors taisyta 26 kartus nuo pat jos primimo 1789 metais.
Kita vertus, JAV Konstitucija atliko nacionalins valstybs krimo
funkcij. Todl ji i tikrj turi virenyb ne tik visiems kitiems staty-
innnis ir valdios institucijoms, bet yra viresn netgi u pai tautos
Vllli
1
. 'Ibdl labai svarbi Aukiausiojo teismo ir kil teism atliekama
precedent interpretacijos funkcija. iuo poiriu JAV raytin Kon-
llltlciJH maai kuo skiriasi nuo Didiosios Britanijos neraytins". Pre-
Beilcnlii grindiama konstitucija bdinga anglosaks teiss tradicijos
Inllms, kur vadovaujamasi bendrosios teiss tradicija. Kontinentinje
I n i opoje vyrauja roman-german teiss tradicija.
Sii| dviej teiss tradicij pamatu skiriamos dvi konstitucij rys:
kodifikuotos ir nekodifikuotos. Kodifikuotos konstitucijos tiksliai reg-
Ituncnliioja ne tik valstybs institucij, bet, tarkime, ir partij veikl (Vo-
kli'lijos Konstitucija). Jos daniau papildomos, nes pasikeitus slygoms
Jt| niislalytos normos neatitinka kur kas greiiau besikeiianio politi-
nio proceso.
1
('omtitutions Judges, andPolitics. Gallagher M., Laver M., Mair P. Repre-
n i ,n ivr (Iovernment in Modern Europe. 3
, d
ed. Boston: McGraw-Hill Higher
Niltluillon, 2001. R 17.
129
Apibendrinant aptartus konstitucij bruous galima skirti iuos kon-
stitucij tipus:
1) konstitucijos, kuriose idstomi bendriausi valdymo principai
(JAV);
2) konstitucijos -valstybs valdymo kodeksai (Vokietija, Lotyn
Amerikos diktatros);
3) konstitucijos - revoliuciniai manifestai, numatantys ilgalaik
socialin raid (SSRS, treiojo pasaulio alyse);
4) konstitucijos - kaip politini ideal visuma, t. y. pageidauja-
m bruo idstymas, - treiojo pasaulio alyse;
5) konstitucijos - kaip senj valdios altini visuma - Didio-
joje Britanijoje, Izraelyje.
Treiojo ir ketvirtojo tipo konstitucijos faktikai neveikia kaip kas-
dienio gyvenimo teisinio reguliavimo priemon. Jos atlieka valdymo lc-
gitimavimo, nacionalini tiksl ir bendros visuomens raidos krypties
nustatymo funkcijas. Treiojo pasaulio alyse gerokai stipresn tak tu-
ri tradicijos ir paproiai, tikjimai bei nusistovjusios tradicins valdy-
mo (ypa vietose) institucijos.
Atitinkamai tokios konstitucijos daniau keiiamos. Antai SSRS buvo
priimtos trys konstitucijos, kuri keitimas siejamas su tam tikro politi-
ns-socialins raidos etapo ubaigimu. Paskutinioji 1977 m. priimta kon-
stitucija deklaravo brandaus socializmo sukrim ir nubr tolesn plt-
ros perspektyv. Lotyn Amerikos ir Afrikos alyse, kuriose dani
kariniai perversmai, vos ne kiekvienas naujas diktatorius savo reimui
pagrsti siekia priimti nauj konstitucij.
Europoje ir Siaurs Amerikos alyse konstitucijos keiiamos pagal
griet procedr tik istorini pokyi atvejais. Pavyzdiui, 10 pirmj
JAV Konstitucijos patais -Teisi bilis, apibriantis asmens teises, bu-
vo pateiktas svarstyti 1789 m., o priimtas 1791 m. gruodio 15 d., kai
Kongreso sprendim po svarstymo ratifikavo deimt valstij. Pataisa ve-
dijos Konstitucijoje gali bti vesta tik du kartus i eils irinkto Riksda-
go (parlamento) nutarimais. Taiau Pranczijoje (1958), Danijoje (1973),
130
vedijoje (1974), Belgijoje (1989), Suomijoje (2000) buvo priimtos naujos
konstitucijos, siekiant reformuoti liberalisias demokratijas.
Hcndrja teise (common law) grindiamos teisins sistemos veikia
Bepriklausomo teismo priirimos. Pagrindin jo funkcija yra jautriai
iriiguoli teiss ir politikos srii sveikas ir j kait. iuo atveju teis-
jui ne lik taiko statymus, bet ir juos kuria. Tvirtinama, kad Didiosios
I tiilanijos teis i esms yra teisj sukurta.
iandien kontinentins Europos alyse vis didesn vaidmen atlieka
konsliluciniai teismai: jie ieko teisini analogij beprecedentiniams at-
vejams aikinti ar upildo konstitucini norm spragas.
'Ihiau i praktika bdinga tik demokratinms alims. Pavyzdiui,
buvusioje Soviet Sjungoje, teism funkcija buvo ribojama tik teisin-
|Umo vykdymu. Teisjai privaljo grietai laikytis statym. Teismai ne-
buvo laikomi ir treija valdia. Teis ia buvo suvokiama kaip valsty-
bs nustatyt ar sankcionuot ir jos prievartos jga garantuojam norm
Btema"
2
.
Tokia teism funkcija, ties sakant, buvo nustatyta ir tarpukario Lie-
luvos Respublikoje. Jos taka jauiama ir iandien. Lietuvos Respubli-
kos Konstitucinio Teismo sprendimai ne visada vienodai vertinami po-
llliki). Nors daugja atvej, kai teisjai kreipiasi Konstitucin Teism
ili'l jslalym sutikimo su Konstitucija. Kitaip tariant, jie engia pirm
ingsn leiss krimo link, o ne vien j taiko.
4. Teisin-funkcin politini reim tipologija
| /S valdi padalijimo teorijos iplaukia politini reim tipologija, ku-
i Ii it kriterijai yra skirtingi, palyginti su jau aptarta politini reim kla-
PKUCHClja paskaitoje apie politines sistemas. ia pateikiama prancz
(eilininko Jcano-Luco Chaboto teisin-funkcin politini reim tipo-
Pjlja.
Kuris E. Teisin valstyb, teisini sistem vairov ir Vakar teiss tradi-
. i|,i // Vakar teiss tradicijos. Vilnius: Pradai, ALK, 1993. P. XXXIII.
131
Pagrindinis ios klasifikacijos kriterijus yra konstitucijoje tvirtinta
statym leidiamosios ir statym vykdomosios valdios ak sveika.
Teismin valdia, autoriaus nuomone, skirtingai nei kitos dvi akos, at-
lieka teisikai apibrtos politins tvarkos prieiros funkcij. Todl ji
nra elementas, tiesiogiai dalyvaujantis gyvendinant teisin akt ir ne-
lemia politinio reimo tipo.
Skiriami keturi pagrindiniai politini reim tipai: prezidentinis, par-
lamentinis, asambljos ir autoritarinis.
Reim, kai aiks valdi atskyrimo tipai nustatomi pagal dviej
valdi ak atskyrimo grietum. Jei statym leidiamosios ir vykdo-
mosios valdi funkcijos yra grietai atribotos, tai - prezidentinis rei-
mas. Jei abi valdios bendradarbiauja ir j atskyrimas lankstus, -parla-
mentinis reimas.
Pagrindinis miraus reimo nustatymo kriterijus yra valdi ak ba-
lansas. Jei takingesn yra statym leidiamoji valdia, tai - asambljos
reimas, jei vykdomoji - autoritarinis (r. 2 lentel).
Prezidentinio reimo prototipas yra apibrtas JAV Konstitucijoje.
Svarbiausias jo bruoas yra tas, kad grietas valdi funkcij padaliji-
mas utikrina statym leidiamosios ir vykdomosios valdi savitarpio
atsvar. Kai kurios io valdi atskyrimo iimtys - prezidento statym
leidybos galiojimai, Senato atliekama statym prieiros funkcija - i
dalies vienija abi akas.
2 lentel. Politini reim tipai
Reimas, kai aikus
valdios ak
padalijimas
Valdi atskyrimas Prezidentinis reimas Reimas, kai aikus
valdios ak
padalijimas
Valdi
bendradarbiavimas
Parlamentinis reimas
Mirus reimas statym leidiamosios
valdios persvara
Asambljos reimas Mirus reimas
Vykdomosios valdios
persvara
Autoritarinis reimas
altinis: abo. M. Gosudarstvennaja vlastj: konstitucionnyjepredely iporiadokosu-
estvlenija // Polis. 1993, Nr. 12, p. 161.
132
Antrasis prezidentinio reimo bruoas - valdymo organ paprastu-
mas - logikai iplaukia i pirmojo bruoo. Prezidentas knija vykdo-
mj valdi kartu su jo skiriamu valstybs sekretoriumi, vykdydamas
vnlslybs vadovo ir vyriausybs vadovo pareigas. Dvej rm parlamen-
Ins yra valstybs federalizmo iraika.
Treiasis prezidentinio valdymo bruoas yra konstitucinis kiekvie-
nos valdios atitinkam kompetencij atskyrimo reikalavimas, nusta-
I nulis, kad n viena valdia negali konstituciniu bdu reikti pretenzij
kilai. Vienintel iimtis yra Kongresui suteikiama impimento proce-
dros leis. Esant pusiau prezidentiniam* reimui didesns galios su-
teikiamos prezidentui. Dl to silpninamas istorikai susiklosts vykdo-
mosios valdios ir jos vykdom funkcij identitetas. Padidintos
prezidento valdios galios netenka konstitucins atsvaros.
r II hiim ulinis reimas. Parlamentinis reimas yra XVII-XIX a. Di-
il/ii sios Britanijos politins sistemos evoliucijos produktas. Pagrindinis
|o bruoas ir pranaumas yra sugebjimas derinti dvi funkcijas: tstinu-
mo Ir kaitos. Techninio i dviej prietaraujani viena kitai funkcij
gyvendinimo sprendimas remiasi organiku valdios funkcij sudveji-
nlmii. Remdamosi dviej valdios ak atskyrimu, kiekviena suformuo-
ju po du institutus. Vienas i j atlieka tstinumo, arba perimamumo,
kilus kaitos funkcij.
Vykdomosios valdios tstinumo funkcij atlieka valstybs vadovas,
|nlnlymi| leidiamosios - auktutiniai parlamento rmai. Pranczijoje
III respublikos laikotarpiu (1946-1958) - prezidentas, kuris buvo ren-
ku |l as septyneriems metams, ir Senatas, kurio nariai buvo renkami de-
vyneriems melams.
Atnaujinimo, arba kaitos, funkcij knija ministr kabinetas (vyk-
domosios valdios), nes yra politikai atsakingas arba valstybs vado-
vui, arba emutiniams parlamento rmams, ir emutiniai parlamento
Miniai (statym leidiamosios valdios).
' Kai kurjis vadinamas prezidencionalistiniu" arba miriu prezidentiniu-
l'iiilniiiciHiniu" reimu.
133
III dalis. VYRIAUSYB IR VIEOJI POIITIKA
Skiriami trys parlamentinio reimo tipai: dualistinis, monistinis ir
racionalistinis.
Dualistinis parlamentinis modelis turi du valdios centrus - tai vals-
tybs vadovas ir emutiniai parlamento rmai. Vyriausyb veikia abiej
i institucij pasitikjimo pamatu. Tai istorin parlamentarizmo for-
ma, isivysiusi antr modeli - monistin. iuolaikinis pirmojo mode-
lio pavyzdys gali bti prezidento socialisto Francois Mitterando valdy-
mas, kai parlamento daugum sudar deinieji.
Esant monistiniam parlamentiniam reimui vyriausyb yra atsakin-
ga tik parlamentui. Tai lemia institucin disbalans statym leidiamo-
sios valdios naudai. Valdi atsvaros ir sveikos pusiausvyra atkuria-
ma su partins sistemos pagalba ir reimo racionalizacijos procese.
Pavyzdiui, Didiosios Britanijos parlamentarizmas netgi labiau re-
miasi dvipartine sistema, o ne raytinmis ar neraytinmis konstitu-
cinmis normomis. Tai i dalies paaikina ir britanikojo parlamenti-
nio reimo stabilum: nuolatinis politini jg keitimasis kompensuoja
konstitucinio valdi sulyginimo mechanizmo trkumus. Pranczijoje
III ir IV respublik laikotarpiu parlamento-ministr kabineto disba-
lansas peraugo asambljos reim ir buvo veiktas tik 1958 m. konsti-
tucijos.
Taigi parlamentinio reimo racionalizacija siekia tvirtinti parlamen-
tini mechanizm sukibim konstitucinmis priemonmis, jei to pada-
ryti nepavyksta - su partins sistemos pagalba.
Asambljos reimas. ia valdia sukoncentruojama susirinkimo, at-
stovaujanio tautos suverenitetui, rankose. Modernusis io reimo pa-
vyzdys yra veicarijos Federalinis susirinkimas, ribojamas kanton tei-
smis.
Autoritarinis reimas. Tai asambljos reimo prieyb, kai valdia
koncentruojama vieno asmens, atstovaujanio vykdomosioms strukt-
roms, rankose. Toks reimas siekia panaikinti respublik, t. y. institu-
cionalizuot valdi, pasiymini depersonalizacija ir teisins normos
universalumu. 1800 m. Pranczijos Konstitucija numat ne tik vyriau-
sybs struktr, bet ir ivardijo asmenis, kurie turi eiti konsul parei-
134
IX p n s kaita. Konstitucija ir v aidi padalijimas
/IMS. Panaiai ir 1940 m. Konstitucinis statymas tiesiogiai nurod mar-
Itlo A. F. Peteno vard Vokietijos grsms akivaizdoje. 1958 m. Pran-
Bzijos Konstitucija numato labai plaius prezidento galiojimus karo
iilvi' ju.
lai, k J. L. Chabotas vadina autoritariniu reimu, Clintonas Rossi-
li'ris yra vardijs konstitucine diktatra. I pirmo vilgsnio tai - prie-
taringas terminas. Taiau prisiminus svokos diktatorius" etimologij,
matyli, kad jis ne visada buvo neigiamas.
I >iklaloriaus svoka kilusi i lotyn kalbos odio cicere - kalbti,
kyli. I )iktatorius konstitucinje Romos Respublikoje buvo tas, kuris
lll r jo nurodyti, k daryti karo atveju ar kilus vidaus neramumams. Dik-
Uilonni buvo suteikiami visi galiojimai. Taiau jo valdia buvo ribota.
Pirmu, jis buvo skiriamas tik eiems mnesiams. Antra, jo galiojimai
neguljo pakeisti Romos politins santvarkos. Pasibaigus kadencijai, dik-
Inloi itis lurjo atsakyti u savo veiksmus valdymo metu.
Konstitucins diktatros analogij rasime daugelio ali konstituci-
n e , kai numatomas konstitucinis vis galiojim sulcfkimas vykdomo-
mis valdios rankose, ypatingais - karo, vidaus neramum, ekonomi-
ne depresijos atvejais ar kilus stichinms katastrofoms.
Apibendrinant reikia paymti, kad pagrindin parlamentinio rei-
Blii lendcncija dabar yra vykdomosios valdios stiprjimas. Pavyzdiui,
I llil/insios Britanijos sistema vadinama sistema su renkamu monar-
i lin", apeliuojant ministro pirmininko realiai vykdom valstybs vado-
) funkcij, Vokietijos (VFR) sistema buvo vadinama kanclerio de-
iimkialija", JAV - imperatorikasis prezidentizmas". Taip ir Ch. de
(Intllle po 1958 m. Konstitucijos vedimo pasak: A atkriau monar-
ln|.i savo naudai".
Sic pavyzdiai iliustruoja, kad konstituciniai kriterijai, gvildenant
Ulybins valdios struktros srang ir real jos veikim, turi bti
iii t mini su kitais valdios pasiskirstymo ir politinio proceso tyrimo
kelminis.
135
III d a lis. VYRIA US YB IR VIEOJI POLITIKA
LITERATRA
Hagopian M. N. Regitnes, Movemcnts, Ideologies. A Comparative Intro-
duction to Political Science. London: Longman, 1978. P. 43-54. (TSPMI)
Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government and Politics.
An Introduction. 3
t d
ed. London: Macmillan, 1993. (TSPMI, NMM, VDU)
BlondelJ. Comparative Government. N.Y.: Philip Allan, 1990. (NMM,
TSPMI)
Roskin M. G., Cord R. L., Madeiros J. A., Janes W. S. Political Science. An
Introduction. 3"' ed. New Jersey: Prentice Hali, 1986. P. 43-59. (NMM, TSPMI)
Kris E. Teisin valstyb, teisini sistem vairov ir Vakari; teiss tradicija
// Vakar teiss tradicijos. Vilnius: Pradai, ALK, 1993. P. XXXIII. P. 261-287.
(NMM.TSPMI, VU, LTU)
abo . L. Gosudarstvcnnaja vlastj: konstitucionnyje predely // Polis. 1993,
Nr. 12. P. 161. (NMM.TSPMI)
Constitutions Judges, and Politics. Gallagher M., Laver M., Mair P. Repre-
sentative Government in Modern Europe. 3
rcl
ed. Boston: McGraw-Hill Hig-
her Education, 2001. P. 14-40. (TSPMI)
Y paskaita. Pagrindins valdios
institucijos ir j sveika
Pagrindins svokos; parlamentas, legislatra, parlamentarizmas (kontinenti-
nis ir anglosaks), vyriausyb, teismas, konstitucinis teismas, teismin prie-
ra.
Norint suprasti, kaip veikia valstybs institucijos, apibrtos konstituci-
jose, pirmiausia btina jas nagrinti atskirai. Juoba kad kiekvienos val-
(lll is akos funkcijas vykdanios institucijos bendriausi savybi inoji-
mas yra vairi ali politini sistem lyginimo pamatas.
I. Parlamentas atstovavimo
ir statym leidiamasis institutas
I 'III Limentas - tai tautos atstov susirinkimas, turintis konstitucine ga-
Iui priimti statymus. statymai yra pagrindiniai politiniai sprendimai, o
parlamentas aikinamas kaip tautos suverenitet ireikiantis institu-
Ins. liiigi parlamentas atlieka dvi pagrindines funkcijas - atstovavimo ir
italym primimo.
Parlamento aukso amiumi laikomi XIX a. Didiosios Britanijos par-
lnincnlas ir Pranczijos Naeionalinis susirinkimas IV respublikos me-
lais (1946-1958 m.). Klasikinio parlamentarizmo bruoai yra ie:
1. Tautos atstov susirinkimo, atliekanio vyriausybs kontrols
funkcij, valdymas.
2. Pasitikjimo balsavimas: vyriausyb valdo tol, kol ja pasitiki
parlamentas.
3. Valdi susiliejimas: daugelis parlamento deputat yra ministr
kabineto nariai.
4. Stipri parlamento nario padtis, susidaranti dl silpnos parti-
ns disciplinos.
5. Kolegiali ministr kabineto atsakomyb, kur ministras pirmi-
ninkas yra pirmas tarp lygi".
137
Nuo XIX a. pabaigos vis labiau stiprjo skeptikas poiris parla-
mento vaidmen, ir iandien matome ryk jo vaidmens susilpnjim.
Danai parlamentas ne kuria statymus, o lik svarsto ir priima vyriausy-
bs parengtus j projektus. Jo vykdoma atstovavimo funkcija taip pat
pakito.
Parlamento institucijos realaus vaidmens pokyius nulm daugelis
politinio proceso globali ir technini prieasi.
Pirmiausia, parlamento institucija yra nuolat kompromituojama au-
toritarini reim praktikos diktatorik valdym vilkti demokratin
form. Todl daugelyje ali parlamentas yra taps politinio manipulia-
vimo priemone.
Antra, parlamentas, kaip demokratinio valdymo instrumentas, bu-
vo ir yra dirbtinai diegiamas alyse, kur nra susiklosiusios slygos at-
stovaujamai demokratijai isilaikyti. Treiojo pasaulio kratuose jis tampa
tik atviresni diskusij arena. Taiau reals sprendimai priimami kitur.
Pagaliau senosiose demokratijose parlamentas vis labiau kontroliuo-
jamas vyriausybs ir taip pat prarado sprendim primimo monopolij.
Vis dlto i institucija neabejotinai ilaiko savo, kaip nacionalinio atsto-
vaujamo organo, vert.
Parlamento transformacija nulemta ne vien politini-simbolini prie-
asi. Itin didel reikm turjo teiss modernizavimo reikalavimai,
statymai, kuriuos turjo svarstyti ir priimti statym leidiamieji insti-
tutai XVII a.-XIX a. pabaigoje, apm daugiausia privataus piliei gy-
venimo reguliavim. i praktik diktavo dl liberalizmo tradicijos ta-
kos susiformavs poiris, kad btina apsaugoti piliei teises ir laisves
nuo valstybs kiimosi.
Dl objektyviai padidjusio ekonomini santyki kompleksikumo
ir valstybi tarptautins priklausomybs augimo pasikeit teiss regu-
liuojam objekt kiekis ir j apimtis. Skirtingai nuo XVIII a.-XIX a.
deklaratyvaus statym pobdio, dabar btina utikrinti vietimo, so-
cialins apsaugos, ekologini sistem funkcionavim, o tam savaime rei-
kia, kad specialiai parengti profesionalai dalyvaut rengiant statym
138
X paskaita. Pagrindins valdios institucijos ir j sveika
projektus. Ekonomikos ir infrastruktr raida skatino valstybes regu-
liavimo augim ir valdymo biurokratizavimo pltimsi. Dl to vyriausy-
b m vis labiau kontroliuoti ir statym primimo proces, ir viej
politik.
Be to, dl didjanios iniasklaidos takos parlamentas vaizduoja
BWS ne kaip daugiaveidis institutas, o kaip lyderi ir j prieinink ko
vos arena. Kitaip tariant, dl iniasklaidos poveikio stiprjanti valdios
pcrsonalizacija antr plan nustumia parlamento, kaip kolektyvinio
insliliilo, vaidmen.
lygia greta nuolat didjo teismins valdios statym prieiros
vaidmuo. Konstituciniam arba Aukiausiajam teismui nusprendus,
kad parlamentas prim neteising statym, pastarasis i dalies nc-
Itiika savo suvereniteto. Taip pat nepasitikjimo votumas i esms li-
ko potenciali, bet tikrovje retai taikoma vyriausybs kontrols prie-
mon.
Vyriausyb, nors ir negali sustabdyti parlamento debat ir kritikos
di'l priimam sprendim, pakankamai efektyviai kontroliuoja viej
polllik dar ir dl tos prieasties, kad remiasi partine disciplina parla-
menk'. Taigi parlamentas priima tokius statymus, kurie reikalingi val-
daniajai daugumai, ir realiai nevykdo t gali, kurias jam suteikia kon-
tllucija.
I 'arlins disciplinos reikalavimai pakeit ir atstovavimo pobd. iuo-
lii ik inis parlamentas negali vykdyti savo funkcij, jei atstovavimas sieja-
mas su imperatyviniu mandatu, nes faktikai jis atstovauja ne savo rin-
kjams, o tautai arba vieajai nuomonei, o dar tiksliau-bendrajam na-
cionaliniam interesui. Bendrajam nacionaliniam interesui reikia, kad
deputatai atsisakyt grupini interes. Taigi ir rinkim funkcija yra ne
Bltcikti mandat atitinkamam atstovui, bet paskirti subjektus vykdyti
liemlr ir savarankik politin funkcij. Rinkim sistema yra formali-
IHOta procedra formuoti valstybin institucij ir kartu specifin jo le-
(i.iliinacijos forma. Kaip paymi M. Weberis, visuotinio balsavimo vedi-
mas lik modifikavo elito atrankos procedr ir padjo buruazin de-
mokratij paversti iuolaikine partine demokratija, bet neipll atsto-
139
vavimo. Taigi parlamento nariai, nors ir renkami savo elektorato ir yra
jam atsakingi, realiai priklauso nuo partijos. Ypa tai ryku proporcinio
atstovavimo sistemose, kur partijos rinkimuose varosi sraais.
Vieningos partins pozicijos laikymasis, priimant politinius sprendi-
mus, yra nulemtas technini prieasi: jei nepasiekiamas partinis susi-
telkimas, statym primimas tampa ilgalaikis.
Kita vertus, net tais atvejais, kai parlamentas turi reali valdi ir
kontroliuoja vyriausyb (Pranczijoje iki 1958 m., tarpukario Lietuvoje
- iki A. Smetonos karinio perversmo ir 1990-1992 metais), jis nesugeba
ilaikyti vieningos politins linijos, kenkia savo prestiui ir galiausiai
delegitimuoja pat reim. Kaip matyti, pagrindin laipsniko parlamento
vaidmens majimo prieastis yra objektyviai kylantys atstovavimo ir
valdymo efektyvumo princip prietaravimai.
Itin svarbus parlamento vaidmuo ilieka alyse, pereinaniose i au-
toritarizmo demokratij. Liaudies atstov institutai atliko pagrindin
vaidmen, atkuriant demokratinius reimus Ispanijoje, Portugalijoje,
Graikijoje, Ryt ir Vidurio liuropos alyse, ir yra vienintelis demokrati-
jos inauguracijos instrumentas, konstitucinmis priemonmis keiian-
tis politin sistem.
2. Parlamento struktra ir funkcijos
Parlamento prestio ir darbo efektyvumo klausimai susij pirmiausia su
jo struktros ypatybmis. iuo poiriu svarbs trys aspektai: parlamento
rm skaiius, komitet darbas, personalin ir partin sudtis.
Vienas daniausiai diskutuojam klausim yra bikamerizmo proble-
ma: vadinamieji antrieji", arba auktieji", rmai daniausiai neatlie-
ka atstovavimo funkcijos, tapaios tautos emutinius rmus irinkt
atstov vykdomai funkcijai, ir vaidina minimal vaidmen priimant sta-
tymus ir valdant.
1996 m. 43 i 58 valstybi antrj rm buvo vadinami senatais, kiti
- federalin taryba (Austrija, Etiopija, Vokietija), valstij taryba (vei-
carija, Indija) ir pan. Kai kuriose alyse veikiani institucij priklauso-
140
myb nustatyti sunku. Tarkime, Vokietijos Konstitucija nustato, kad Vo-
k lelijos Federacins Respublikos parlamentas yra sudarytas i vieneri
lllm - Federalinio parlamento (Bundestago). Taiau Bundesratas -
I federalin taryba, atstovaujanti Vokietijos emms, yra federalinio at-
slovavimo institucija, paprastai priskiriama prie antrj rm kategori-
jo. Todl galimas nevienodas panai institucij statuso interpretavi-
mas. Norvegijos Stortingas po rinkim paprastai suskirstomas dvejus
N k iri ingus rmus. J statusas dar dviprasmikesnis.
I )vcj rm parlamentai susiklost istorikai. J sandara rmsi luo-
m alslovavimo idja. Dl liberalizmo ir demokratini revoliucij ta-
kos buvo pereita prie individualaus atstovavimo. Pavyzdiui, 1906 m.
Siu unijoje buvo panaikintas ketveri rm parlamentas, atstovavs dva-
i ninku, dvasinink, miesteln ir valstiei luomams, bei reorganizuo-
lus vieneri rm parlament, renkam tiesioginiu, lygiu, slaptu ir vi-
UOliniu balsavimu.
Bikameralizmo panaikinimo tendencija yra itin stipri. Taiau dau-
gelyje ali dvej rm parlamentai isilaik. Tai nulm ir institucin
Inercija bei konservatizmas, ir realus poreikis federalinse valstybse
I m I i j sudedamosioms dalims atstovaujam organ, bei politins prie-
nslys, siekiant neutralizuoti viej nuomon, ireikiam pirmj r-
i), n r utikrinti specifini interes atstovavim. Pavyzdiui, Pranczi-
Jc Senatas atstovauja vietinms bendruomenms" (eolle.ctivitesloca-
), 1 talijoje -regionams. Lord rmai Didiojoje Britanijoje nra at-
luvavimo institucija, bet feodalins santvarkos reliktas.
Ihrpparlamentins sjungos duomenimis, 1996 m. 82proc. federa-
inhi valstybi turjo antruosius rmus. Jie atstovauja federacij terito-
fljoms ir j btinumu paprastai neabejojama. Unitarinse valstyb-
le labiau linkstama monokamerizm: i 156 unitarini valstybi tik
III lyje veik dveji parlamento rmai.
I Jidiul tak ir faktin sprendim primimo gali turi parlament
kninilelai ar komisijos. Tai-nedidels darbo grups, sudarytos i parla-
menk) nari pagal atitinkamas vieosios politikos formavimo sritis (eko-
nomikos, gamtos apsaugos, sveikatos apsaugos ir pan.). Paprastai ko-
141
mitetai turi didesn ar maesn aptarnaujanio personalo grup, suda-
ryt i atitinkamos srities specialist.
Komitetai atlieka statym projekt rengimo ar teikiam svarstyti
projekt teisinio forminimo tikrinimo darb. Komitet sistema nubr-
ia takoskyr tarp dirbanio" ir kalbanio" parlamento. J darbo po-
bdis savaime didina komitet tak ir gali. Jie yra interes grupi
lobist dmesio centre. Todl ia galima korupcija, vairi politini u-
sakym ir konkurencijos taka.
Taip pat galimi prietaravimai tarp komitet, sudaryt i vairi partij
atstov ir partij frakcij. Todl daniausiai kertines pozicijas parlamente
siekia uimti laimjusios daugumos ar valdaniosios koalicijos atstovai.
Svarbi ir parlamento personalin sudtis. Kai kurie parlamentai yra
labai dideli (Kinijoje - 2000 atstov), kili - labai mai (8624 Tubalo
gyventojams atstovauja 12 atstov parlamentas). Parlamento dyd le-
mia alies gyventoj skaiius. Suprantama, vidulinio dydio parlamen-
tai gali kur kas veiksmingiau dirbti nei po kelis imtus nari turintys
institutai.
Asmenin daugumos parlamentar taka nra labai didel, iskyrus
partij lyderius ir artimiausius j padjjus, kurie daniausiai reprezen-
tuoja partijos pozicij atitinkamais klausimais. Net ir nepriklausomi par-
lamento nariai, irinkti ne pagal partij sraus, pavieniui maai tegali
nuveikti. Parlamente veikia partiniu principu sudarytos frakcijos, prie
kuri liejasi ir nepriklausomi deputatai. Svarbiausia parlamento parti-
nio pasiskirstymo forma yra pozicijos ir opozicijos santykiai.
Formali partij veiklos struktr nustato parlamento statutai ir ati-
tinkami statymai. Svarbi ir neformali partij, grupi veikla parlamen-
te. Pozicija" - tai daugum laimjusi partija parlamente ir jos sufor-
muota vyriausyb. Opozicija - tai viena ar kelios partijos parlamente,
kurios negavo daugumos viet ir kuri nariai neeina vyriausyb.
R. A. Dahlis skiria keturis opozicijos tipus:
1) opozicija socialinei-ekonominei tvarkai: siekia pakeisti eko-
nomin ir socialins stratifikacijos sistem, nors tai pasiekiama re-
voliucijos bdu, parlamentas naudojamas kaip tribna;
142
2) opozicija politinei tvarkai - siekia pakeisti politini institut
srang;
3) opozicija vyriausybs vieajai politikai;
4) opozicija vyriausybs personalinei sudiai.
Princip opozicija susidaro dl ideologini atskir partij nesutari-
m. .Ii atitinka pirmj opozicijos tip ir buvo bdinga socialistini par-
li|ii pozicijai prie Pirmj pasaulin kar. Dabar is terminas vartoja-
mas bendrja prasme-kaip nesutaikomi partij nesutarimai. Kitas prin-
Hp opozicijos variantas atitinka antrj opozicijos tip ir yra nukreip-
Ins prie politikus" ir biurokratus".
((pozicijos institucionalizacija reikia, kad vyriausybs kritika yra pri-
Imnma kaip norma. Tai vis demokratij valdymo bruoas. Jis reikia,
i ." I opozicija turi bti apsaugota nuo parlamento daugumos sprendimo.
Nagrinjant statym leidiamosios valdios institut galiojimus ir
ftjnkcijas, pirmiausia reikia apibrti skirtum tarp lcgislatros ir parla-
menk).
I .cgislatros - tai tautos atstov institutai, kurie neturi galios pa-
le ik.t i nepasitikjimo votum vyriausybei ir atitinkamai negali pastaro-
sios bflti paleisti. Parlamentai-atstovaujamieji institutai, kurie kontro-
liuoja vyriausyb ir gali bti jos paleisti. Pirmasis statym leidiamasis
lnslilulo tipas bdingas prezidentiniam valdymui (JAV ir Lotyn Ame-
I Ikos alyse), antrasis sitvirtins Vakar, Vidurio ir Ryl Europos saly-
ne, Japonijoje, Izraelyje ir buvusiose Jungtins Karalysts kolonijose.
Treiojo pasaulio kratuose, kur vyrauja autoritarinis prezidentinis
Guldymas, prezidentas gali paleisti parlament, taiau pastarasis neturi
Bnlii) kontroliuoti vyriausyb.
Salia egzistuoja tarpiniai tokio skirstymo variantai. Pavyzdiui, Nor-
vi Iglji ije visai nenumatytos parlamento paleidimo galimybs, Vokietijo-
|i I ik grietai apibrtomis slygomis galima paleisti parlament.
Neatsivelgiant tip, statym leidiamasis institutas visada vykdo
dvi konstitucikai apibrtas funkcijas: priima statymus ir tvirtina biu-
(lieU). Taiau galiojimai tvirtinti biudet yra ribojami ir teisikai, ir
143
III dalis, VYRIAUSYB IR VIEOJI POLITIKA
realiai: parlamentas negali nei padidinti, nei sumainti biudeto ilaid
ar plauk.
statym leidiamoji galia taip pat nra vien parlament prerogaty-
va. Pirma, daugja referendum. Anksiau vyravs negatyvus poiris j
referendumus dabar veiktas dl vidaus ir tarptautins politikos sryio
stiprjimo. Referendumai stabiliose demokratijose tapo neivengiami
Europos Sjungos pltros, branduolins ginkluots, abort, skyryb ir
kitais klausimais.
Antra, vykdomoji valdia taip pat turi statym leidiamj gali.
Parlamentai priima bendro pobdio statymus, kuri realus veikimas
yra papildomas vyriausybs potvarkiais.
Be to, pavyzdiui, Pranczijos Konstitucija ir Didiosios Britanijos
Parlamento taisykls leidia vyriausybei apriboti debatus ir priversti pri-
imti statym. Kita vertus, parlamentas atlieka statym projekt svars-
tymo ir sprendim vykdymo tikrinimo funkcij.
Treioji parlamento funkcija - vyriausybs formavimas ir skyrimas
ar nualinimas. Jos vykdymas vairiose alyse skiriasi atsivelgiant par-
lamentin reim.
3. Vykdomoj i val dia
Paprastai vykdomoji valdia vadinama vyriausybe. Vyriausybs katego-
rija vartojama dviem reikmmis: 1) kaip vykdomoji valdia ir 2) kaip
valstybins valdios institut sistema -valdia.
Vykdomoji valdia" - taip pat dviprasmika svoka, nes ji apima
ir politin vykdomj valdi - ministr kabinet, ir valstybs tarnau-
tojus, vykdanius valstybs administravimo funkcij. Vyriausyb at-
lieka politinio vadovavimo funkcij valstybs tarnautojams, kurie
yra atsakingi jai pagal konstitucij. ioje paskaitoje aptarsime vyriau-
sybs bruous, o kitoje - biurokratijos viet ir vaidmen politinje
sistemoje.
Vyriausybs svokos siaurja prasme sinonimas yra ministr kabi-
netas". Tai labiausiai matoma valdios grandis. Jai bdingas vieumas,
144
nri! ii llio, bet tiksliai nustatyto dydio sudtis. Tai ir labiausiai kritikuo-
|iiiuii valdios aka.
Istorikai ministr kabinetas susiformavo dviej institucij pagrin-
ilii karaliaus tarybos ir parlamento komiteto. iuo pamatu jis jungia
dvi funkcijas: 1) karaliaus siekio valdyti, t. y. vadovavimo, ir 2) piliei
volios iraikos, arba politins komunikacijos. Kitaip tariant, jis vykdo
ll i'fj/i'kncin, ir legislatyvij funkcijas. Kadangi ministr kabinetas yra
vli'Sosios politikos formavimo centras, jis kontroliuoja ir parlament,
m . k ukviena vyriausyb, kuri siekia ilikti valdioje, turi sugebti val-
I v l isliilym leidiamosios valdios sprendimus. Gali kilti klausimas,
m tikrai vyriausyb pajgi kontroliuoti parlament, jei konstitucijose
|iii|ii aslai grietai apibriamos jos galios, o parlamentinje sistemoje
i n ii'Mii nepasitikjimo votumas?
I >nrXIX a. pabaigoje Walteris Bagehotas, nagrindamas Anglijos kon-
il II m i j, leig, kad pagrindinis veiksnys, sustiprins vyriausybs legislaty-
Vlni's jvilias parlamentiniame valdyme, yra partins sistemos raida. iuo-
Inlk IIU'-S vyriausybs yra partins. Reali j gali lemia partins daugu-
liu IN valdymas, f 951 m. M. Duvergeris iskyr du parlamentinio valdymo
llii"llius: J) daugumosvyriausyb"ir2) nedaugumosvyriausyb". Pir-
rniihis remiasi nulins sumos" logika, kai daugum parlamente gali lai-
Itlili viena i dviej partij ar partij koalicij. Laimjusi partija gauna
Vluk, o pralaimjusi lieka opozicijoje, kur ji i esms atlieka tik formal
Wl Iniisybs veiklos ribojimo vaidmen, kritikuodama j ir rinkdama poli-
lnliis I nkus kitiems rinkimams. Laimtoja formuoja ministr kabinet ir
luvvi i n I ina savo program. Jei nekyla vidins krizs, tokia vyriausyb yra
llnl lili ir gali tiktis valdyti iki kit rinkim. Vykdomoji valdia iuo atveju
ni',1 Iprja, nes laimjusios partijos lyderis tampa ministr kabineto vado-
vu, vnlslybs vadovu ir yra parlamentins daugumos lyderis.
Vyriausybs klasifikuojamos pagal iuos kriterijus:
1. Sudt ir vidaus organizacij.
2. Atrankos mechanizmus.
.!. Buvimo valdioje laik.
I. galiojimus - formalius ir neformalius.
145
Skiriami du vyriausybi tipai: kolegialus egalitarinis ir hierarchinis.
Kolegialus vyriausybs tipas egzistuoja tada, kai visi ministr kabi-
neto nariai dalyvauja formuojant vyriausybs politik. Kolegiali-egali-
tarin vyriausyb yra tokia, kuriai bdinga kolektyvin atsakomyb. Tai
reikia, kad visi ministrai dalyvauja, priimant kabineto sprendimus. Kra-
tutiniu atveju ministrai yra pareigojami kalbti asmenikai ir prisiima
atsakomybe u atitinkam sprendim. io principo praktikai nra lai-
komasi, nes, pavyzdiui, Didiojoje Britanijoje kabinetas iplstas iki
100 nari. traukus ministro pavaduotojo, jaunesnij ministr parei-
gas, jie yra kolektyviai atsakingi, bet neatlieka sprendim primimo funk-
cijos, nes tai technikai nemanoma.
Be to, vyriausybei tenka sprsti vis sudtingesnius udavinius, atitin-
kamai daugja priimam sprendim. Tad technikai per trump vyriau-
sybs posdi (2-3 vai.) laik nemanoma isiaikinti klausim, susiju-
si su konkreia problema. Todl kabineto nariai tik formaliai ratifi-
kuoja visus sprendimus. Defacto jie lieka ministr atsakomybei ir pri-
klauso nuo profesionali valdinink kompetencijos.
Kolegialiu kabinetas laikomas, jei jis sudarytas koalicijos pagrindu
ir jeigu ministras pirmininkas keiiasi nuomonmis su kitais ministrais.
Hierarchinje vyriausybje ministrai gali sprsti klausimus, susiju-
sius su j departamentais, yra labiau priklausomi nuo ministro pirmi-
ninko. Jie skiriami ir atleidiami jo valia. is kabineto tipas bdingas
autoritariniams reimams. Taiau ir prezidentin JAV sistema kartais
laikoma hierarchine. Vis dlto veikiau j bt galima pavadinti atomi-
zuota. Departamentai yra santykikai savarankiki. Vertikals j santy-
kiai su prezidentu silpni. Svarbesni horizontals ryiai tarp departamentvj
ir su interes grupmis.
Neatsivelgiant vyriausybs organizavimo tip, ji visada atlieka ias
funkcijas - sprendim konceptualizavimo, gyvendinimo ir koordinavi-
mo.
Konceptualizuojant vyriausybs program, keliami du reikalavimai:
1) ar formuojama realistin politika, kuri galima fizikai" ir b-
tina politikai gyvendinti. Pavyzdiui, agrarin, industrin, sociali-
146
X j>a skaliu. Pagrindins valdios institucijos ir j sveika
n politika turi bti rengiama, atsivelgus alies poreikius bei gali-
mybes ir ar ji priimtina pilieiams;
2) vieoji politika negali bti atskirta nuo politinio jos realizavi-
mo procedros, t. y. turi bti pateikti mechanizmai ir altiniai, ku-
rinis remdamasi vyriausyb gyvendint politik.
Polil ikos gyvendinimo ir koordinavimo skm lemia vis vyriausy-
I 'i I grandi sveika ir sugebjimas kontroliuoti valdininkij, atsaking
n? sprendimo gyvendinim.
I [THRATRA
BlondelJ. Comparative Government. New York: Philip Aliau, 1990.
I I M' MI )
llflguc R., Harrop M., BreslinS. Comparative Government and Politics.
Ali llllii>duelion.London:Macmillan.3
l d
.ed., 1993.P. 139-165.(NMM,TSPMI,
VIMI.KT1I)
Nlniniirl M. S., Carey J. M. Presidents and Assemblies. Cambridge: Camb-
gs I Iniversity Press, 1992. P. 1-54. (TSMPI, ALK)
l'iirliimcnly mira. Moskva, 1991. (VU)
Kimkli D. Sravnitelnyj obzor dvuchpal atnosti // Polis. 1997, N> 3,
|i 148 I (.K. (NMM, TSPMI)
147
/// dalis. VYRIAUSYB IR VIEOJI POLITIKA
XI paskaita. Biurokratijos vieta
ir vaidmuo iuolaikinje visuomenje
Pagrindinis svokos: biurokratija, hierarchija, kompetencija, biurokratijos
kontrol, rekrutavimas, atranka, gildinis metodas, patronatas.
1. Biurokratija ir Maxo Weberio idealusis modelis
Biurokratija yra apibriama labai vairiai. Taiau tiksliausiai jos viet
ir vaidmen iuolaikinje visuomenje apibdina biurokratijos katego-
rija, vartojama dviem prasmmis:
1) biurokratija - administracinis aparatas ir mons, tarnaujan-
tys jame;
2) biurokratija kaip moderniosios visuomens valdymo organi-
zavimo forma.
Teorin moderniosios biurokratijos model sukonstravo Maxas We-
beris. Savo paskutiniajame darbe Economy and Sodely jis pabr, kad
biurokratins administracijos nuolatinis pltimasis yra moderniosios Va-
kar visuomens pagrindas. iuolaikinje visuomenje kapitalistinei rin-
kos ekonomikai reikia tikslaus, nedviprasmiko ir svarbiausia dinami-
ko valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemons
informacij skelbia greitai. Optimaliai reaguoti gali tik biurokratin or-
ganizacija. Taiau pats biurokratinis valdymas efektyvus gali bti tik ta-
da, kai valdininkui darbas biurokratinje institucijoje yra pagrindinis
usimimas.
M. Weberis nurod deimt idealaus biurokratinio modelio bruo:
1) administracinio personalo nariai turi bti asmenikai nepri-
klausomi ir pavalds autoritetui tik kaip beasmeniai oficiali parei-
g vykdytojai;
2) tiksliai nustatyta pareigybi hierarchija;
3) aikiai apibrtos tarnybins funkcijos;
148
XI j) ii s h u it a. Biurokratijos vieta ir vaidmuo iuolaikinje visuomenje
4) pareigoms tarnautojai skiriami laisvu susitarimu;
5) tarnautojai pareigas parenkami, atsivelgiant profesin kva-
lifikacij, kuri tikrinama egzaminuojant arba patvirtinama atitinka-
mu diplomu; jie yra skiriami, o ne renkami;
(i) tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas, papras-
I ai jie turi teis pensij; atlyginimas nustatomas pagal turim viet
valdinink hierarchijoje, nors kartais atsivelgiama ir atsakomybs
laipsn bei status;
7) pareig vykdymas yra vienintelis valdininko darbas;
K) sistema remiasi karjera, grindiama vyresnikumu ir nuopelnais;
valdininko karjer lemia auktesnes pareigas turintys valdininkai;
9) pareignai yra atskirti nuo administravimo priemoni nuosa-
vybs ir nesinaudoja savo padtimi;
10) pareigos vykdomos laikantis disciplinos ir yra grietai kon-
li oliuojamos.
Ypatinga reikm teikiama techniniams biurokratijos gdiams, pa-
Ivjuul i su kitomis valdymo organizavimo formomis. Tikslumas, operaty-
vini IMS, apibrtumas, procedros ir dokumentacijos inojimas, perima-
lliiiuiiis, grietas atsiskaitomumas - btinos valdininko savybs.
M VVeberis skyr tris biurokratijos tipus:
1) monokratine - prsikj administracij, galini pasiekti di-
\ tikinusio efektyvumo;
2) kapitalistin biurokratij, dirbani laisvos asmenins veiklos
(rinkos ekonomikos) slygomis. is tipas negali visikai atitikti idea-
Imts biurokratijos modelio;
3) socialistin biurokratij, kai ekonominis ir politinis valdymas
NiK'ializmo slygomis virsta hierarchikai organizuot centralizuo-
ti! struktr, taiau kompetencija ia pakeiiama ideologija, ir val-
dymo funkcija tampa slopinimo bei prievartos funkcija.
I llurokratija, pasak M. Weberio, neivengiama istorins raidos ida-
vu II* biurokratij vertino makro- ir mikrolygiais ir nurod dvi jos pl-
luliM tendencijas:
149
ttl dalis. VYRIAUSYB IR VIEOJI POLITIKA
1) makrolygmeniu - kaip atsparumo, racionalumo ir efektyvu-
mo tendencij;
2) mikrolygmeniu - kaip biurokratijos pltimosi, grsms libera-
liosioms vertybms, laisvajam verslui, demokratijai tendencij, ku-
rios perspektyva - biurokratijos diktatra.
Pastaroji tendencija inspiravo M. Weberio plebiscitins demokrati-
jos teorij. M. Weberis neidealizavo biurokratins organizacijos formos.
Prieingai, jis teig, kad biurokratijos savivaliavim apriboti tegali ple-
biscitinis lyderis.
Socializmo raida atskleid sociologin, M. Weberio vadinam pa-
sekmin paradoks", kai socialini veiksm pasekms i esms skiriasi
nuo planuoto rezultato ar net yra visai prieingos dl kit socialini
veikj reakcij, kylani kaip atsakas mintus veiksmus.
Socializmo planins sistemos sukrimas neivengiamai didino biurok-
ratijos centralizacij, o darbinink klass pastangos sunaikinti rinkos
anarchij" ir socialinius procesus pajungti kontrolei dav prieing rezul-
tat - unifikuot centralizuotos biurokratijos valdi. Todl biurokratijos
kontrol galima vykdyti tik tam tikru laipsruJ, kaip individo laisvi slopi-
nim, bet maiausiai - tikintis pasiekti ekonominio ir socialinio rezultato.
M. Weberio tradicij ts J. Berchaimas, B. Rizzi, L. von Misesas.
Pastarasis 1944 m. publikuotoje knygelje Biurokratija teig, kad biu-
rokratijos pltimasis yra vyriausybs kiimosi versl rezultatas. Biu-
rokratija pati savaime nra alinga, taiau jos skverbimasis visas gyve-
nimo sritis kelia pavoj piliei teisms. Jis paymjo, kad biurokratas",
biurokratija" ir biurokratikas" yra terminai, daniausiai vartojami
neigiama prasme, nes dl savo uimamos padties biurokratai nuolat
paeidia piliei interesus. Pilieio atvilgiu valdininkai turt veikti
ne kaip valstybs, bet kaip statymo tarnai, nes net blogiausia teis yra
geriau u biurokratin tironij.
Biurokratija btina kaip valdymo instrumentas, kurio funkcionavi-
mas turi grietai atitikti statymus. Teismo institucijos, vairios admi-
nistracijos akos vykdo tai, k numato statymas ir biudetas. Biurokra-
t o
XI m S kaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo iuolaikinje visuomenje
ll{ii nei gera, nei bloga - tai metodas, kuris gali bti taikomas vairiose
moni veiklos srityse. Sritis, kurioje biurokratinis metodas labiausiai
II ik:iliugas, yra vyriausybs aparatas. Taiau joje slypi smons biu-
i nk i Btizacijos" pavojus: jaunas mogus, atjs administracij ir besiti-
k lul is padaryti karjer, gali tapti didiuls valdymo mainos sraigteliu,
11 ii I ii i mechanikai, t. y. biurokratin technika alos jo prot ir suri jam
i liukas. Jis bus saugus, bet tarp kaljimo sien.
iandien M. Weberio biurokratijos modelis yra modifikuotas ir pla-
f Ini laikomas, tyrinjant valdininkij. Biurokratijos, kaip pozityviai da-
liu 11 inje valstybje funkcionuojanios organizacijos, veikimas apibdi-
nu mus iais bruoais:
1) efektyvumu, kuris pasiekiamas grietu funkcij pasidalijimu
llirp organizacijos nari ir sudarant slygas skirti auktos kvalifika-
cijos specialistus vadovaujanias pareigas;
2) grieta valdios hierarchija, leidianti auktesniesiems valdi-
ninkams kontroliuoti emesniuosius;
3) formali ir tiksliai apibrta taisykli sistema, utikrinanti val-
dymo vieningum;
4) administracins veiklos beasmenikumas ir emocinis neutra-
lumas, kai kiekvienas tarnautojas yra tam tikr pareig vykdytojas.
1 )tibartins biurokratijos vertinim kriterijus yra ne organizacijos tiks-
li, 0 priemons: hierarchija, disciplina, taisykli laikymasis. Idealus
i, Wcberio biurokratijos modelis taikomas, tiriant du valstybs tarnau-
tn|i| veiklos aspektus: 1) lyginant biurokratij vairiose alyse; 2) nusta-
IIIIII k lasikins neutralios" biurokratijos ir politins" biurokratijos skir-
tybes. Kilu vertus, jo teiginiai kritikuojami ir laikomi pasenusiais.
,' lliiirokratijos bruoai iuolaikinje visuomenje
I IVHN Karsavinas (1882-1952), rus filosofas, kultros istorikas, nuo
I 'J [7 m. dsts visuotin istorij Kauno universitete, bandydamas atsa-
kyti j k lauim-kas valdo valstyb, svarst -parlamentas, ministr ka-
151
binetas ar tauta? Parlamentas, pasak jo, tai - imtagalvis slibinas. mo-
gus, tapdamas didelio susirinkimo nariu, nustoja savarankikai galvoti.
Ir kuo susirinkimas didesnis, tuo didesn jo dalyvi tarpusavio priklau-
somyb. Jie gali triukmauti, balsuoti, bet ne valdyti. Valdo ministr
kabinetas, kuris silo statym projektus, o paskui pats juos vykdo. Ar
tikrai valdo ministr kabinetas? Jis priklauso nuo parlamento, nes tas j
renka ir atstatydina. Be to, jis priklauso nuo biurokratijos, nes daugelis
ministr maai tenutuokia apie ministerij reikalus. Ministrai silo sta-
tymus, kuriuos rao parlamento nekontroliuojami valdininkai, ir po to
patys juos vykdo ir taiso". Taigi biurokratija - tikrasis demokratins
valstybs branduolys, kuris savo prigimtimi visai nedemokratikas.
Pagaliau L. Karsavinas apibendrina: krato visai nevaldo tauta - iek
tiek parlamentas, iek tiek ministr kabinetas, bet daugiausia - biurok-
ratija, vienintelis pastovus valdios elementas
1
.
I tikrj iuolaikinei valstybei organizuoti ir valdyti reikia profesio-
nalumo, gdi. Todl didja ne tik biurokrat skaiius, bet ir jos taka
valdymui. M. Weberio biurokratijos bruoai-profesionalumas, efekty-
vumas, apolitikumas, partinis neutralumas - kartais net vadinami ika-
bomis, kurios neatitinka tikrovs. Pabriama, kad per grietas politik
ir valdinink atskyrimas neleidia pamatyti tikrj sprendimus priiman-
i subjekt. Nuolat stiprjanti valdinink taka, biurokratinio valdymo
specifika ir valdymo bei vadovavimo kompleksikumas sudaro slygas
rastis vis naujiems realios valdinink galios didjimo altiniams.
Vienas i toki pavyzdi yra glaudiai susijusios valdinink ir renka-
m vadov funkcijos. Tradicikai valdinink funkcija apibriama spren-
dim gyvendinimo sritimi. Taiau statymai ir sprendimai politinius, eko-
nominius, socialinius santykius turi reguliuoti efektyviai. Todl parlamento
nariams btinos profesional konsultacijos. Tie profesionalai yra admi-
nistratoriai ir techniniai darbuotojai, kurie neivengiamai traukiami svar-
biausi sprendim primimo grand - statym projekt parlamentui ir
1
Karsavinas L. Valstyb ir demokratijos kriz // Politika ir kultra. Vilnius:
Vilniaus universiteto leidykla, 1992. P. 83-84.
152
XI11 II s kaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo iuolaikinje visuomenje
dokumentacijos, reikalingos tam tikriems statymams realizuoti, rengi-
IIII ' Ibdl vis sunkiau atskirti dvi teorikai savarankikas politinio proce-
so l'n/.cs: sprendimo primim ir sprendimo gyvendinim. Valdininkai
susij su politika kaip ir politikai su jos gyvendinimu. Tik skirtingais b-
dais. Tarnautojai veikia ne vieai, o u politins scenos. Pavyzdiui, dery-
IK ne su interes grupmis politikai vieai atstovauja sau ir savo partijos
IH izlcijai. Taiau abi grups dalyvauja, priimant politinius sprendimus.
Kil a vertus, btina skirti biurokratijos elit ir paprastus valdininkus.
Aukiausieji valdininkai dirba vieosios politikos formavimo centruo-
II ir ai lieka patariamj funkcij. Jie patenka didiosios" politikos
verpet, todl j taka didja. ios biurokratijos elito grups galios di-
djimas yra akivaizdus. Pavyzdiui, JAV, i dalies ir Didiojoje Britani-
ji ijc, aukiausi biurokratijos eelonai labiau priklauso nuo politik pa-
llkeitimo valdioje, negu nuo kompetencijos, pripastant konstitucin
leis vykdyti irinktos vyriausybs vali.
I :ulopinei konstitucinei tradicijai, kilusiai i senj monarchij, b-
dlngH nuostata, kad valdininkai yra valstybs, o ne vyriausybs tarnau-
Injni. Valstybs tarnautojai turi paklusti universaliems racionalumo"
principams ir ilikti santykikai nepriklausomi nuo politik. I tikrj
Vi ik ie I i joje ir Pranczijoje biurokrat korpusas yra kur kas pastovesnis
Ii maiau priklausomas nuo politini jg pasikeitimo.
Thiau dauguma valdinink dirba viduriniojo ir emesniojo lygio ins-
llliK'ijose. Skirstymas aukiausio ir emiausio rango biurokratij svar-
bus, nes matomas akivaizdus skirtumas tarp valdinink patarj vieo-
31 pi ii ii ikos klausimais ir vadybinink, vadovaujani kasdienei politikos
l u luini Ypa tai aktualu alyse, kur dal udavini, susijusi su politikos
Jl'vvindinimu ir valdymu, vyriausybs perduoda pusiau nepriklausomoms
Im nyboms. Tai praktikuojama, pvz., vedijoje, kur ministerijos yra mai
pliuiavimo komitetai, ir daugelis valdinink dirba nedidelse tarybose bei
I n 11 lyl x se, atliekaniose mtinin darb. Jos yra autonomikos, nors valdi-
nliikni gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitinkam regla-
ment, o darbuotojus rekrutuoja i sav" moni.
I 'agaliau ministerij departamentai skiriasi savo veiklos bdu, prak-
llkn ir vietiniu" poiriu. Jie palaiko ry su kitais departamentais ir
153
interes grupmis, t. y. remiasi asmeniniais ryiais, tradicijomis, nefor-
maliais susitarimais. Kai siekiama atnaujinti departamento veikl, tai
vykdoma labai ltai, reikia dideli ministro asmenini pastang. Be jo
iniciatyvos departamentas nepersitvarko ir veikia senja kryptimi.
Biurokratai danai perima sprendim gyvendinim savo rankas.
Jie turi tam tikr veiklos laisv: jei vykdo politik efektyviai, gali pa-
kreipti" sprendimo gyvendinim savo padalinio ar interes naudai.
Biurokratijos taka didja, susidarius politiniam vakuumui. Kai tik
politikai tampa bejgiai, valdininkai ima vykdyti j funkcijas. Politikai
keiiasi, biurokratija pasilieka. Tai lemia jos inertikum ir prieinimsi
pokyiams.
Svarbus biurokratijos valdios altinis yra informacijos pateikimas.
inios ir patirtis kaupiami deimtmeius. Danai naujas ministras yra
priklausomas nuo valdinink pateikiamos informacijos. Ministrai turi
maiau speciali ini ir ne visuomet gali sprsti apie jos patikimum.
Kuri informacij pateikti politikui, kuri nutylti rengiant statymo pro-
jekt ar gyvendinant sprendim, nutaria valdininkai. ia galimi du ke-
liai: pateikti tendencing informacij arba pateikti tik t, kuri patiks
politikui. Taip sprendimo gyvendinim galima pakreipti savo inybos
interes labui. Valdininkai suinteresuoti savo departamento likimu, t. y.
jie siekia padidinti savo inybai skiriam biudeto dal, valdinink skai-
i, veiklos apimt.
Biurokratijos santyki su valstybins valdios institucijomis ir pilie-
iais savivals problemos yra aktualios visose politinse sistemose. Dau-
geliu atvej jas bandoma sprsti biurokratijos rekrutavimo ir kontrolia-
vimo priemonmis.
3. Biurokratijos rekrutavimas
Valdinink rekrutavimas yra sudtingas ir daugiau maiau planingas
procesas. Daugelyje ali jis vykdomas pagal nustatytas taisykles ir stan-
dartines procedras, grietai kontroliuojant primim pareigas. Pa-
grindiniai rekrutavimo modeliai yra trys: 1) konkurencinis profesins
154
XI paskaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo iuolaikinje visuomenje
kompetencijos, kur svarbiausia inios, gdiai, patyrimas; 2) gildinis"
jungiantis pirmojo bruous ir keliantis reikalavim nuosekliai kopti
arjeros laiptais; 3) vadinamasis politins kompetencijos", kur svar-
hiiiii (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas, o ne kompetenci-
jn. (ialima iskirti ir ketvirt model - patronat, kuris fragmentikai
11 [Skiasi pirmojo pasaulio alyse, taiau plaiai taikomas treiajame pa-
siuilyjc ir gajus pokomunistinse valstybse.
N vienas i modeli praktikai neegzistuoja grynja forma. Taiau
pirmasis bdingas demokratinms alims, treiasis - antrojo ir treiojo
pasaulio alims. Be to, atrenkant valdininkus atsivelgiama, kokio po-
liiulio specialist reikia: ekspert ar strateg. I tikrj ie modeliai
yni mirs, o kuris dominuojantis, galima nustatyti tik tiriant konkrei
uli biurokratij.
Svarbu ir socialin biurokratijos baz. Paprastai valdininkai yra bai-
fi,c auktj moksl, kai kuriose alyse - prestiines mokyklas (Didioji
I Ii ilauija, Pranczija) ar specialius fakultetus. Daugiausia, palyginti su
k [tomis profesijomis, valdinink pareigoms buvo atrenkami teisininkai.
Nors lai tik tendencija. Be to, valdinink korpuso amiaus vidurkis yra
Bl maiau kaip keturiasdeimt met. Kitaip tariant, antpeius" reikia
Biitarnauti. JAV biurokratija rekrutuojama i gana siauro sluoksnio,
nesilaikant grieto profesionalumo tikrinimo principo. Didiojoje Bri-
Innijoje, prieingai, atrenkant valdininkus, j kompetencija tikrinama
IgZfl minuojant. Labiausiai ia vertinamas plataus profilio isilavinimas.
I 'ranczijoje ir Vokietijoje valdininko profesija yra prestiin, gerai
Ipmokama, ia maesn tikimyb netekti vietos dl politini jg val-
Biiojc keitimosi. Todl iose alyse kur kas atresn konkurencija ir auk-
lesni profesionalumo bei praktinio patyrimo reikalavimai.
Naujojoje Zelandijoje valdininkas nebtinai turi bti baigs aukt-
|j moksl. ia vyrauja gildinis" biurokratijos rekrutavimo modelis. Val-
dininkas kartais turi idirbti dvideimt met, kad pakilt karjeros laip-
lnis. Bdinga, kad dauguma valdinink yra vyrai, viduriniosios klass
nlslovai ir miest gyventojai.
155
Politinis valdinink atrankos lojalumas svarbus visose politinse sis-
temose. Taiau stabiliose demokratijose jis reikiasi nuosaikiai. Ypa
didel reikm politiniam lojalumui buvo teikiama komunistinio bloko
ir besivystaniose alyse.
Politinis patikimumas persveria profesins kompetencijos reikalavi-
mus pereinamosiose visuomense. Taiau politiniam procesui pamau
normalizuojantis, didja profesionaliosios biurokratijos poreikis. Todl
ia kartais net auktas pareigas priimama daugiau jaun profesional,
paeidus gildinio principo reikalavimus.
4. Biurokratijos kontrols formos
Biurokratijos darbo efektyvumo ir kovos su savivaliavimu priemon yra
nuolatin valdinink darbo politin kontrol. Ji gali bti formali ir ne-
formali.
Formalios biurokratijos kontrols formos yra ios:
1. Politiniai paskyrimai. Kuo daugiau politini valdinink" in-
korporuojama j biurokratija, tuo didesn galimyb utikrinti j veik-
los kontroliavim. Pavyzdiui, Vokietijoje laikomas vidinis biurok-
ratijos mobilumas, kai svarbesnius postus skiriami atitinkamai
partijai simpatizuojantys valdininkai.
2. Ministerij atsakomybs normos. Jei u savo inybos darb par-
lamentui atsiskaito vien tik ministras, valdininkai negali bti bau-
diami u padarytas klaidas. Tai bdinga Didiosios Britanijos siste-
mai. JAV Kongreso komitetams turi atsiskaityti ir auktas pareigas
turintys valdininkai.
3. Asmenini ministr patarj pareigybi ipltimas. Taikontr-
biurokratija, kuri tampa alternatyviu informacijos altiniu ir pasiy-
mi lojalumu ministrui. is modelis bdingas JAV Prezidento tarny-
boms.
4. statym leidiamosios valdios institucijos kontrol. Minist-
rai ir kiti auktas pareigas einantys pareignai privalo atsakyti parla-
mento nariams paklausimus ir interpeliacijas.
156
XI paskaita. Biurokratijos vieta ir vaidmuo iuolaikinje visuomenje
5. Teismins prieiros funkcij atlieka konstitucinio teismo sta-
tus turintys teismai, priirintys, ar parlamento ir vyriausybs lei-
diami teiss aktai atitinka konstitucines normas, bei teismai, tirian-
tys administracinius paeidimus.
6. Ombudsmeno institucija, skirta piliei ir j grupi nusiskun-
dimams tirti, gali atlikti ne tik ministerijos, bet ir pavieni valdinin-
k veiklos tyrimus. Taiau ne visada ombudsmenams suteikiama pa-
kankamai gali. Valdininkai yra suinteresuoti nuslpti informacij,
politikai ir labiau udaros vyriausybs tarnybos - apriboti j galias.
Neformalios kontrols funkcijas visuomen vykdo per viej nuomo-
ne, interes grupi spaudim, visuomens informavimo priemones. Ne
visada ir ne vien ios kontrols formos veikia efektyviai. Buvusios socia-
lizmo sistemos alyse biurokratija buvo isipltusi ir politizuota. Ji tapo
komunist partijos valdymo rankiu ir buvo su ja suaugusi, centralizuota,
turjo bding tiksli hierarchini ir veiklos srii pasidalijim.
Treiojo pasaulio alyse, ypa ilaikiusiose senas tradicines strukt-
ras ii' vertybes, valdinink paskyrimai remiasi giminysts ryiais. Biu-
rokratinis aparatas ia evoliucionuoja, taiau danai j patenka eimos
jUiriai, gimins, valdia koncentruojama siauro elito sluoksnio rankose.
Vn Islybs administracija veiksmingesn tose alyse, kur kolonijinis rei-
mus ilgiau laiksi ir buvo sukurtos biurokratins struktros. Jos yra la-
biliu modernios" nei politins valdios institutai ir partijos. Taiau iai
biurokratijai bdinga didesn koncentracija centre ir silpni ryiai su pe-
Hfcrija. Tai sukelia tamp. Biurokratija gali uzurpuoti reali valdi
I n ililikai nestabiliose alyse. Pakistano, Indijos biurokratija atliko vals-
lylis gynimo ir valdymo funkcij. Taiau Korjoje po Japonijos pralai-
mjimo Antrajame pasauliniame kare vietos biurokratija nesugebjo
Upildyti beveik per par susidariusio politinio vakuumo.
' I i'ciojo pasaulio biurokratija, suprantama, visikai neatitinka klasi-
klnio M. Weberio idealo. Kadangi administracin sistema formuojasi
II ndicins kultros terpje, vyrauja sitikinimas, kad valdininkai, politi-
kui Ir karininkai pirmiausia turi aprpinti savo artimuosius. Valstybin
157
tarnyba naudojama kaip asmeninio praturtjimo altinis. ia klesti ko-
rupcija, patronato santykiai, kai u param atsilyginama apsauga ir pa-
reigomis. Suformuota kolonist aukiausiojo eelono biurokratija bu-
vo perimta vietos afrikiei, bet dl emos kvalifikacijos ir senojo
tradicinio mentaliteto greitai tampa neefektyvi.
LITERATRA
Holden M. Jr. Imperialistu" in Bureaucracy // Bureaucratic Power iii Na-
tional Making / Ed. by F. E. Rourkcr. Boston, 1986. (TSPMI)
Mises L. von. Biurokratija. Vilnius: Lietuvos verslinink sjunga, 1995.
(NMM, TSPMI)
Weber M. Essay on Bureaucracy // Bureaucratic Power in National Policy
Making / Ed. by F. E. Rourker. Boston, 1986. (TSPMI)
Weber M. The Developmcnt of Bureaucracy and its Relation to Law //
M. Weber. Selections inTranslations/Ed. by W. G. Runciman. London: Camb-
ridge University Press, 1978. P. 341-354. (TSPMI)
Dumbliauskas V. Biurokratija ir valdymas modernioje visuomenje // Vie-
asis administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paiekos. Me-
tins konferencijos tekstai. TSPMI, Vilnius, 1998 m. lapkriio 20 d. Kaunas:
Naujas lankas, 1999. P. 17-23.
Novagrockien J. Valdinink atrankos modeliai: Lietuvos atvejis //Vieasis
administravimas Lietuvoje: profesionalumo ir efektyvumo paiekos. Metins
konferencijos tekstai. TSPMI, Vilnius, 1998 ra. lapkriio 20 d. Kaunas: Naujas
lankas, 1999. P. 87-95.
158
K11 paskaita. Vieoji politika
Ir jos formavimas
l'itRiiiitlins svokos: vieoji politika (publicpolicy), politikos prioritetai, po-
etikos analiz (policy analysis), politinis procesas, racionalusis ir inkremen-
llnis modeliai, sprendim inicijavimas, formulavimas, gyvendinimas, ver-
I ii i i i i i . i s .
I. Vieosios politikos samprata ir struktra
Vieoji politika {publicpolicy) - tai valstybins valdios institucij ir tar-
nyb autoritetiniai veiksmai, kuriais priimami nacionalini arba ben-
ili iljii / kolektyvini problem sprendimai, utikrinantys j gyvendini-
iui|. Miltono Friedmano odiais, vieoji politika yra tai, k vyriausyb
BUtaria daryti ir ko nedaryti. Instituciniu poiriu vieoji politika apima
pjatym ir kil teiss akt leidim, vykdomosios valdios dekret ir
iidininistracini potvarki primim, j gyvendinim ir vykdymo kon-
trol. 1 iinkciniu poiriu vieoji politika apima ir visuomens reikalavi-
m sislem (inpuls), ir vyriausybs veikl (oulputs), ir jos rezultatus (out-
vomes).
Vieoji politika, kaip visa apimanti, visuomen organizuojanti veik-
lu ii kaip konkreti reguliuojanti ir kontroliuojanti sistema, nukreipia
OClftlin moni veikl tam tikram tikslui pasiekti. Politikos formavi-
mus vyksta grietai apibrtoje politinje sistemoje. J lemia konkrets
lo proceso dalyviai ir tikslai, kuri jie siekia.
Vieajai politikai, kaip tikslingai veiklai, daro tak daugelis veiks-
ni: bendra pasaulins politikos raidos kryptis, bdingiausi atitinkamo
tOrinio laikotarpio bruoai, politini jg isidstymas tarptautiniu ms-
lu ii sistemos viduje, krizi ir kaitos periodai. Jos reliatyvum slygoja
nepakankama informacija, galimos politins iliuzijos. Tai ypa svarbu,
dk luiili/.uojant konkreias politines problemas: apibriant politinius pri-
159
oritetus, bendr politin orientacij, btin udavini sprendimo b-
dus, numatant jos efektyvum skatinanias priemones.
Vieoji politika reikiasi dviem formomis - teorine politikos forma
(intelektin veikla) ir praktine (technin veikla). Pirmuoju atveju tai -
teorinis-ideologinis vieosios politikos konstravimas, kuriam bdinga
ideologij, vertybi sistem, interes, sitikinim susidrimas, nes iuo-
laikin politikayra partin politika. Nuolatin partini programini plat-
form konkurencija suponuoja skirtingus poirius visuomenei aktu-
alias problemas ir nevienodas j sprendimo strategijas.
Praktin vieosios politikos forma - tai reguliuojanti ir kontroliuo-
janti veikla, apimanti konkret vadovavim, valdios institucij funk-
cionavim, kadr parinkimo, itekli, metod ir priemoni paiek. Vie-
osios politikos efektyvum lemia abi jos reikimosi formos, objektyvios
materialins ir kultrins slygos.
Vis didesn tak vieosios politikos formavimui daro tarptautin
aplinka. Vienod problem, reikalaujani panai sprendim, vairio-
se alyse atrjimas tuo pat metu, pavyzdiui, nusikalstamumo didji-
mas, skatina perimti kit ali patyrim. Taiau io poreikio mastas pri-
klauso pirmiausia nuo konkreios alies isivystymo lygio, politini
prioritet ir pagrindini politini lyderi orientacij. Glaudesnis ben-
dradarbiavimas vairiose srityse ir tam tikri vieosios politikos panau-
mai bdingi pirmojo pasaulio alims. Treiojo pasaulio krat sveika
yra fragmentuota, o kai kurios alys laikosi udaros, autarkikos politi-
kos. Pokomunistini ali vieosios politikos formavimas itin stipriai
lemiamas tarptautini santyki, nes jos siekia naujo statuso ir sitvirtin-
ti tarptautinje jg konfigracijoje.
Vieoji politika gyvendinama nacionalinmis programomis. Jose api-
briamos vyriausybs veiklos kryptys, nustatanios nacionalinius tiks-
lus ir udavinius, j gyvendinimo bdus ir priemones, kurie konkreti-
nami pagal sritis: ekonomin, usienio, finansin, vietimo, kultros,
socialin, sveikatos apsaugos, ekologin, muit ir pan. politika.
Vyriausyb gali rinktis, kas svarbiau: ivalyti upes ar padidinti poli-
cinink skaii, statyti vaik ir seneli globos namus ar didinti karines
160
XII paskaita. Vieoji politika ir jos formavimas
(laidas. Kitaip tariant, vienas i svarbiausi vieosios politikos elemen-
III yni nacionalins politikos prioritet nustatymas.
odis prioritetas (lot.prior - prie, auktesnis) reikia - pagrindi-
nis udavinys, problema, didiausios reikms turintis reikinys, svar-
biausia norma reikini grupje. Nuo XX a. treiojo deimtmeio po-
li I i 11 i a i prioritetai politikos moksle suprantami kaip pagrindin politini
i| n andim formulavimo ir gyvendinimo kryptis. Pavyzdiui, nuo sep-
11 n lojo deimtmeio politiniais prioritetais tampa bendrj mogik
vci lybi, demokratijos gyvendinimas. Politini prioritet kaita - ga-
nu skausmingas, bet neivengiamas procesas. Po Antrojo pasaulinio
kure i ekonomins integracijos prioritetas persvr anksiau vyravusius
nacionalinius politinius prioritetus. Vieosios politikos politini pri-
iiiiU'li| kaita gerokai spartesn pereinamosiose visuomense. Pavyz-
diui, I .ietuvoje iki 1990 m. rudens prioritetine buvo nepriklausomy-
bs jlvirtinimo problema, dabar - integracijos euroatl antines
ganizacijas politika.
Polil ikos prioritetai - pagrindin sudedamoji vieosios politikos for-
liuivimo dalis, reikalaujanti kompleksinio sprendimo, nes prioritet nu-
Italymas yra vieosios politikos strategijos klausimas, kurio sprendimas
nulemia ir paskesnius taktinius ingsnius. Vyriausyb tautos vardu pri-
valo nusprsti, kuri politini tiksl reikia siekti pirmiausia. Tai nule-
mia materialini ir moni itekli mobilizavim, valstybs biudeto
fuklr ir atitinkam institucij reorganizavim bei veikl.
Kadangi vieoji politika remiasi pasirinkimu, ji turi bti formuoja-
mu visos visuomens" interes vardu. Vieosios politikos formavimas
yi n sudtingas ir prietaringas procesas, apimantis pasirinkim tarp be-
ulviu/.ani vertybini poiri, vairi grupi interes ir reali alies
|inliinvhiii.
Taiau daugelyje visuomeni, iskyrus pereinamsias, problemos
Vi M pasklidusios, o ne koncentruotos kurioje nors srityje. Ianalizavus
Iii lies sil nacij, svarbiausia yra nustatyti bendruosius /kolektyvinius ir
'.| l 11 ii iiis politikos prioritetus. Bendrieji prioritetai paprastai nusta-
I < u ui alsivelgus viej nuomon. iuolaikinse sudtingose visuo-
161
mense duomen bazs, visas problem kompleksas negali bti kon-
troliuojami tik vienos grups - tai vairi tarpusavyje besivarani
(politini ir nepolitini) jg diskusij rezultatas. Vis dlto svarbiausi
vieosios politikos formavimo subjektai yra ne tik vyriausybs, bet ir
valdininkija, interes grups, turinios atitinkam interes kurioje nors
politikos srityje. Politins iniciatyvos paprastai iplaukia i pastaro-
sios bendruomens dalies, o ne tik politik ar vieosios nuomons ins-
piruojami.
2. Pol i t i ni s procesas: svok vart osena
Svokapolitinisprocesas - viena i daniausiai vartojam kasdiens kal-
bos politinio odyno termin. Akademinje kalboje politinis procesas
turi kelet reikmi:
1) kintanti politins sistemos funkcionavimo forma;
2) vienas i socialini proces tip, alia ekonominio, teisinio,
ideologinio, etc.
3) konkretaus, baigtinio proceso apibdinimas (kurios nors partijos
formavimasis, rinkim organizavimas, politikos formavimas, politini
santyki demokratizavimas, nauj valdymo struktr formavimas irt. t).
Galimi ir kitokie politinio proceso apibdinimai. W. Harrisonas ski-
ria tris io termino reikmes:
1) politinis procesas - tai politinio vystymosi kryptys, susijusios
su visuomens raidos ir pokyi aspektais;
2) politinis procesas -kaip vystymosi dsniais besiremiantis pro-
cesas;
3) politinis procesas kaip procedra: nominacij procesas, pri-
imant statymus ir sprendimus.
Pastaroji io termino reikm ir taikoma, nagrinjant vieosios poli-
tikos formavim arba sprendim primim.
Vieosios politikos formavimo analizei taikomi keli teoriniai mode-
liai. Mes aptarsime du i j - racionalj ir inkrementin.
162
XII paskaita. Vieoji poiitika ir jos formavimas
'laikant racionalj, arba sinoptin model (gr. synoptikos - apvel-
giantis visk kartu), sprendimai priimami visapusikai isiaikinus situ-
loij ir sprendiam problem. iuo atveju svarbiausi principai yra:
1) nustatyti visus galimus sprendimo pranaumus ir trkumus;
2) suformuluoti aikias alternatyvas;
3) apskaiiuoti visus galimus sprendimo rezultatus - u ir prie;
4) pasirinkti alternatyv, kuri duot aukiausi rezultat - bt gy-
vcndinta greitai ir efektyviai.
' I ii i idealus modelis, kuris tikrovje sunkiai gyvendinamas. Kaip kom-
promisas silomas riboto racionalumo variantas, kai siekiama gyven-
dini i vien i keli pasirinkt alternatyv. Taiau jis eliminuoja vis mo-
ilcl, nes iekoma ne geriausio, bet gerai atrodanio" sprendimo,
pabriant ne geriausio sprendimo btinyb, bet pasisekim.
is modelis buvo taikomas buvusiose socialistinio bloko alyse, ku-
il 18 siek sukurti nauj visuomene ir iugdyti visapusikai isivysiusi
menyb". Btent i ali ekonomins ir politins neskms patvirti-
no sinoptinio modelio taikymo sunkumus ir faktin jo nerealum.
[nkrementinis (laipsniko augimo, pltimosi) modelis suponuoja
vieosios politikos formavim ir performavim palaipsniui, o ne visa
apimanios analizs pagrindu. Jis remiasi principu: kas pakanka-
mai gerai, o ne geriausia". Pasak C. Lindblomo, tai menas eiti per
umait", bdas, leidiantis pasiekti dideli tiksl, nedarant dideli
k IJ i i 1111
Sio model i o esm ta, kad ne visi sprendi m gyvendinimo dalyviai
Uri sulikti dl jo tiksl, o sut ari mas pasi eki amas, iekant visiems priim-
I ini i sprendi mo. Ei namoj i politika f ormuoj ama, atsivelgiant praei ti es
klaidas ir laimjimus. Ji or i ent uot a egzistuoj anias probl emas, o ne
nli'ilj. Keletas toki pakor eguot sprendi m gali pakeisti, pavyzdiui,
Kvie limo sistem. E t a vertus, tai kant model i , kyla t am tikras pavojus,
kiul, laisant defektus ir performuluojant sprendimus, gali susidaryti ir
(ilvii linli patronato santykiai.
Vieoji politika iuo atveju yra taisomoji, o ne inovacin. Taiau kai
kuriose srityse btina numatyti perspektyv. Tarkime, ekologin politika
163
nuolat turi bti orientuota ateit. Todl skirtinguose politikos sektoriuo-
se gali bti taikomi nevienodi vieosios politikos formavimo modeliai.
Stabiliose demokratijose paprastai vyrauja inkrementinis modelis,
nes normaliomis slygomis nra btinybs formuluoti visa apimani
program. Jis yra gerokai lankstesnis u racionalij, todl padeda i-
vengti ilgalaiki netiksling sprendim padarini.
3. Sprendim primimas: politinio proceso etapai
Sprendim primimas yra sudtinga politins veiklos sritis, kurioje su-
siduria konkrets vairi grupi interesai. Tai politikos mikrosfera, ap-
imanti ne tik matom, bet ir latentini tak konkurencij. Politini
sprendim procesas vyksta keliomis fazmis:
1. Sprendimo inicijavimas - sprendimas priimti sprendim", t. y.
problem identifikavimas ir traukimas politin dienotvark.
2. Sprendimo formavimas ir formulavimas - politikos detalizavi-
mas ir pavertimas konkreiais tikslais, kai kakas, kas turi bti da-
roma", pateikiama kaip konkretus projektas. Sprendimas turi bli
suformuluotas aikiai, atitikti tiksl, kurio siekiama.
3. Sprendimo gyvendinimas - suformuluoto sprendimo taikymas
praktikai. Tai viena i svarbiausi sprendimo fazi, susijusi su po-
litikos plaija prasme funkcionavimu. Todl itin svarbs yra reika-
lavimai, utikrinantys sprendimo gyvendinimo efektyvum: turi pa-
kakti laiko ir itekli projektui gyvendinti; surenkama informacija
apie vis suinteresuot grupi reakcij; valdia turi usitikrinti pri-
painim ir paklusim.
4. Sprendimo vertinimas - sprendimo rezultat ir informacijos
apie j analiz. Surinkti duomenys apie tam tikro statymo ar projek-
to gyvendinim apima ir informacij apie grtamj reakcij, t. y.
j poveik visuomenei ir jos vertinim.
iuo atveju politinio proceso kompleksikum ir etap turin iliust-
ruoja adaptuota G. Almondo politins sistemos veikimo schema. Poli-
164
linio sprendimo primimo procesas vyksta politins sistemos vidury-
je" tarp A - eigos (inputs) ir C - ieigos {outputs), t. y. reikalavimu pa-
vertimo (konversijos) sprendimais procese. Galimi vairs sprendimo
primimo tyrim modeliai: institucinis, grupi sveik, elito kontrolia-
vimo, optimalusis, racionalusis, sisteminis.
Politins sistemos veikimas
A. Pirmasis etapas - sprendimo inicijavimas apima vien i sudtin-
KHUsi klausim - politin darbotvark (parlamento ar vyriausybs).
Politins darbotvarks nustatymas yra reglamentuojamas formali tai-
sykli ir yra sudtingas procesas, reikalaujantis nustatyti, siloma pro-
Blema yra svarbiausia ir turi bti nedelsiant sprendiama ar j galima
itidti.
Taiau kur kas svarbesnis klausimas yra vairi jg konkurencija
dl lam tikro sprendimo traukimo svarstym eil". Darbotvark nie-
kada nra kontroliuojama kurios vienos grups. Interes igryninimas
ir vieno ar kito klausimo traukimas darbotvark sudaro palankias s-
lygas korupcijai.
165
B. Sprendimui formuluoti reikia profesionalumo ir meistrikumo.
Pirmiausia, btina nustatyti tinkam problemos pateikimo moment,
inoti, k ir kaip silyti, siekiant sutarimo ir pritarimo parlamente ar
vyriausybje. ia susiduria ir skirtingos vertybi sistemos, ir interesai.
Svarbu, kaip suprantama ir pati problema. Jei ji kelia pavoj, tai svars-
toma pirmiausia. iuo etapu vyksta svarstyti pateiktos problemos lega-
lizavimas ir traukimas valstybs biudet, t. y. finansavimo utikrini-
mas.
C. Sprendimo gyvendinimas yra svarbiausias politinio sprendimo
likimui. Jo skm ar neskm lemia turimi itekliai (finansavimas), s-
lyg pasikeitimas, neapgalvoti tikslai ir priemons jiems pasiekti, valdi-
nink, atsaking u sprendimo gyvendinim, veikla.
Pagrindin dilema - grietai kontroliuoti sprendimo gyvendinim
ar leisti j vykdyti, atsivelgus konkreias slygas (skirtingai tarp regio-
n, miesto ir kaimo). Vienas i galim bd - sukurti naujas tarnybas
konkreiam sprendimui gyvendinti, atsisakant esam institucij paslau-
g ir tuo j neukraunant. Yra nemaai pavyzdi, kai atitinkamai pro-
gramai gyvendinti sukurtas itisas tinklas tarnyb skmingai atliko sa-
vo uduot (Japonijoje - kova su tuberkulioze). Nors susiduriama ir su
kita problema. Naujos tarnybos, gyvendinusios savo uduot, siekia i-
likti ir vairiais bdais ieko, kaip pagrsti savo reikalingum.
D. Politikos rezultat ir poveikio vertinimas yra svarbus keliais as-
pektais. Pirmiausia, nustatoma, ar politinio sprendimo primimas pa-
siek numatytus tikslus. Atidiausiai vieosios politikos poveikis tiria-
mas vedijoje, Pranczijoje, kur siekiama numatyti galimus politikos
padarinius. vertinant politik, skiriami du komponentai: vyriausybs
veiksmai (outputs) ir jos veiklos rezultatai (outcomes). Jie susij, bet
pirmuoju atveju gaunama informacija apie sprendimo gyvendinimo pro-
ces, jo skm ar neskmes naudinga administravimo patyrimui kaupti
ir j tobulinti ateityje. Tai informacija apie vyriausybs ir atitinkamos
administracijos tarnybos (ministerijos, jos padalinio, savivaldybs ir pan.)
veiklos efektyvum.
166
Antra, vyriausybs veiklos idavos svarbios nustatyti, kok poveik
nl ii inkama politika padar visuomenei, kuriems sluoksniams ji buvo nau-
dinga, kuri nepatenkina, ar rezultatai stiprina param vyriausybei, ar,
prieingai, maina jos legitimum. ia atskleidiama grtamojo ryio
[fecdback loops) reikm. Pasitenkinimas ar nepasitenkinimas politika
kyla i vairi visuomens poiri atitinkamo politinio sprendimo reik-
me. i reakcija apdorojama vairiose grupse (interes, partijose, prof-
sjungose) ir vl pavirsta naujais reikalavimais.
Kitaip tariant, politin proces vertina visa visuomen - nuo emiau-
li sluoksni iki aukiausi vyriausybs padalini.
\. Vieosios politikos analiz
Vieosios politikos analiz yra viena i spariausiai besivystani politi-
kos mokslo srii, lai empirins politins teorijos ataka, politinius rei-
kinius aikinanti ir modeliuojanti politini sprendim primimo aspek-
lu. The Blacfovell Encyclopaedia of Political Science, politikos (policy)
mmli/. tapatina su socialins ininerijos mokslu. Politikos analiz tiria
Veiksm program, susijusi su nacionalini problem sprendimu, tu-
i inj, pltr bei idavas. Jos objektas yra vieoji politika, jos formulavi-
mus, jgyvendinimas ir vertinimas. ia skirtinos dvi mokslinink gru-
ps. Vieni labiau orientuoti teorin politikos analiz, kiti - praktin
vieosios politikos proceso studijavim ir rekomendacij teikim. Pas-
ini lej i I iria, kas turi gali teikti silymus politinei dienotvarkei - intere-
si) grupes, etnines grupes, profesines organizacijas, partijas, visuome-
ns informavimo priemones. Atskira sritis yra sprendim primimo
RUdijos. Labiausiai ji paplitusi JAV, kur vyrauja kiekybiniai tyrimo me-
lodai, ekonomins ir socialins politikos studijos. i pakraipa sitvirtina
Ir Europos alyse.
Skiriamos dvi specialist grups: 1) studijuojantys vienos alies vie-
<i\)\:\ politik ar institut struktr ir 2) lyginamosios politikos, kurie
aikinasi vieosios politikos skirtumus ir bendrumus, lygindami kelias
I nlis.
167
Abi ios veiklos sritys spariai vystosi. Politini sprendim primi-
mas tampa ne tik mokslinink, bet ir vairi valstybs institucij susido-
mjimo objektu.
LITERATRA
Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative Government & Politics. An
Introduction. 3
rd
ed. London: Macmillan, 1993. (NMM, TSPMI)
Ham Ch., Hill M. The Policy Process in the Modern Capitalist State. New
York: Harvester Wheatsheaf, 1993. (NMM, TSPMI, LTU)
Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. The Policy Making Process. Third New
Jersey: Prentice Hali, 1993. (ALK, TSPMI)
Dumbliauskas V. Valstyb, rinka ir vieoji politika // Politologija. 2000, Nr. 3,
p.114-139.
Lindblom Ch. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius:
Algarv, 2000 (NMM, TSPMI, LTU)
Parsons W. Vieoji politika. Vilnius: Eugrimas, 2001.
168
IV dalis
SOCIALINIS POLITIKOS
KONTEKSTAS
XIII paskaita. Politin kultra ir politin socializacija
Pagrindins svokos: politin kultra, nacionalinis charakteris, politins kul-
lim i archetipai: parapin, pavaldinio, dalyvavimo, pilietin politin kultra,
politin socializacija (pirmin ir antrin), politins socializacijos agentai.
I. Pol i ti n kul t r a
Kiekviena visuomen perteikia savo norm ir vertybi sistem monms, o
individai savo ruotu suformuoja skirtingus idealus, kaip politikos sistema
I u rti) veikti, k vyriausyb turt daryti j labui, savo reikalavimus ir sipa-
reigojimus jai. i ideal, vertybi ir poiri apie politin sistem visuma ir
sudaro nacionalin politin kultr. Kartais politin kultra vadinama na-
cijos psichologija". Politinei kultrai daro tak daugelis veiksni: religija,
II adicijos, istorin praeitis, valdymo tipas ir visuomens socialin struktra.
Kita vertus, politin kultra, kaip nusistovjusi poiri politin sistem
ablonai, sudaro individ, grupi politini veiksm prielaidas.
169
IV dalis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS
Politin kultra, i esms nauja kategorija, pradta vartoti XX a. e-
tajame deimtmetyje, bet vardijanti sen idj - etos", dvasi" ar
vertybi sistem, slygojanias tautos ar grups politin elges. Aristote-
lis kalbjo apie proto bkl, E. Burke'as - apie paproi pyrag", vei-
kiant institut funkcionavim, antropologai - apie nacionalin charak-
ter.
Politins kultros samprata formavosi, sveikaujant trims skirtingoms
socialins minties takoms:
1. Socialins psichologijos ir antropologijos. Sigmundas Freudas,
Theodore'as Adorno, Haroldas Lasswellas ir kiti siek tirti veiks-
nius, turinius takos moni poiriams ir elgesui. Jie analizavo so-
cializacijos reikinius, grupini norm, alikumo, paproi ir tradi-
cij tak asmenybs formavimuisi. 1939-1945 metais antropologai
sukr pagrindinius treiojo pasaulio ali taut kultr tyrimo me-
todus. Pokariu JAV ypa isiplt rinkiminio elgesio tyrimai, kuriuose
buvo nagrinjamos rinkj balsavimo motyvacijos.
2. Europos ir JAV sociologija. Europos sociologai - M. Weberis,
V. Parto, E. Durkheimas - nagrinjo religijos, vertybi ir norm
tak ekonominei veiklai ir politini struktr raidai. JAV T. Par-
sonsas, veikiamas M. Weberio darb, sukr funkcionalistin socia-
lins sistemos teorij, kur ypating svarb sistemai funkcionuoti turi
vertybs ir normos.
3. Sociologiniai tyrimai. Susidomjim politikos kultra, kaip po-
litikos aikinimo metodu, kuriuo tiriama politin sistema, sustiprino
sociologini apklaus technikos, atrankos, interviu ir duomen ana-
lizs metod tobuljimas. Vieosios nuomons tyrim metodologi-
jos tobulinimas leido remtis ne tik spekuliacijomis ir impresionisti-
nmis nuostatomis, bet ir kur kas patikimiau empirikai analizuoti
grupi bei taut kultr.
Politin kultra - analitinis teorinis konstruktas. Tai -visuma poi-
ri, ideologij, tradicij, paproi, sitikinim ir mit, kurie vienaip ar
kitaip daro tak politiniam gyvenimui. iuolaikin politins kultros
170
samprata i dalies atitinka iki etojo deimtmeio vartot nacionalinio
charakterio termin. Taiau nacionalinio charakterio kategorija forma-
vo stereotipus - autoritarinis vokikasis", mesionistinis rusikasis",
nenuspjamas rytietikasis" charakteris. Politin kultra yra socialinio
gyvenimo dalis. Pasaulio suvokimas susideda i tipizuot, t. y. klasifi-
kuot, suvokt, prasmint ir internalizuot sveiko proto konstrukcij.
Kitaip tariant, mons apibdina situacijas, vykius, objektus, santykius
sveiko proto reikmmis. Socialinis pasaulio suvokimas yra prasmi
struktra. Politin kultra slygota patyrimo bei ini lygio ir indivi-
dualiai reikiasi kaip prasmi apie politin gyvenim sistema.
Politin kultra - tai orientacijos politins sistemos ir jos vairi da-
li atvilgiu bei poiris savo viet toje sistemoje, t. y. visuma vertybi,
kuri kontekste vystosi politin sistema. Politin kultra yra tam tikru
liliu sutvarkyta subjektyvi politikos sritis, kuri prasmina politinius vy-
kius, individuali politini veiksm relevantikum, susieja politinius
Institutus. Individuali politin kultra nurodo politinio elgesio gaires
visuomenje, formuoja vertybi ir norm struktr, utikrina institut
ir organizacij veiklos vieningum. Tai politins sistemos istorins rai-
dos ir atskir jos nari socializacijos produktas.
S. Verbos ir G. Almondo individualistin politins kultros sampra-
la ir 1963 m. penkiose alyse atlikta politins kultros lyginamoji anali-
z, aprayta knygoje Pilietin, kultra (The Civic Culture), tapo vienu i
politini sistem tyrim instrument. Individual elges siedama su po-
lilins sistemos visuma, politins kultros koncepcija naudojama tirti,
kaip ir kiek politins kultros ir politins sistemos atitikimas turi takos
pastarosios stabilumui ir kiek tas stabilumas gali bti numatomas. ia
i emiamasi gyventoj poiriais politin sistem, jos sudedamsias da-
lis ir savojo a" vietos toje sistemoje nustatymo rodikliais.
Politins kultros tyrimai leido nustatyti, kiek ir kodl gyventojai
pasiliki politiniais institutais, ar link dalyvauti politikoje, j partines
preferencijas, partij identifikavimo bkl, atskir gyventoj grupi im-
pa tijas joms, param partijoms, kuri pagrindu galima santykikai ana-
lizuoti partins sistemos pltot.
171
IV dalis, SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS
Pagal G. Almondo ir S. Verbos koncepcij politin kultra aiki-
nama kaip vis bendruomens (visuomens) nari politini poiri
visuma, sudaryta i individuali politini orientacij. ie poiriai skirs-
tomi tris grupes: 1) kognityvs /paintiniai, 2) emociniai ir 3) verty-
biniai.
Paintins kognityviosios orientacijos parodo individo informacijos
apie politins sistemos kaip visumos kiek ir kokybe - ar mons ino
pagrindinius politinius institutus, pareignus, partijas ir j lyderius, t. y.
jos infrastruktr bei vykdom politik ir sprendimus.
Emocins orientacijos susijusios su individ psichologiniu politinio
reimo identifikavimu ir sipareigojimu jam, t. y. ar individai pasitiki
veikianiomis politinmis institucijomis, ar reimo simboliai, mitai pri-
imami pozityviai ar neigiamai, ar individai apskritai yra neutrals (ar
indiferentiki) j atvilgiu.
Vertybines individo orientacijas slygoja jo vertybi sistema, t. y. kaip
reimas vertinamas pagal individo vertybi hierarchij: ar jis pasisako
u demokratij, ar u diktatr, socializm ar laisvj rink, kaip jis
supranta teisingum ir bendrj gr, etc.
Ketvirt grup sudaro individo poiriai savo viet politikoje: ar jis
domisi politika, ar dalyvauja partij veikloje, ar tiki gals daryti tak
vyriausybs veiksmams. Tris orientacij grupes G. Almondas ir S. Ver-
ba taiko keturi politini gyvenimo aspekt analizei:
1) sistemai kaip visumai, t. y. politiniam reimui, tirti;
2) sistemos paramai ir eigoms (inputs), t. y. politins sistemos
infrastruktrai tirti;
3) ieigos (putputs) - vyriausybs politikos ir sprendim bei j
gyvendinimo analizei;
4) individo, kaip politinio sistemos nario, a" vietai ir vaidme-
niui nustatyti.
G. Almondas ir S. Verba iskyr tris idealius politins kultros li-
pus, arba archetipus: 1) parapin, 2) pavaldinio ir 3) dalyvio.
Parapins politins kultros tipas apibdina ios savybs: orientaci-
jos politinius objektus labai silpnos, asmuo nesieja savs n su vienu i
172
politini institut, negali pasisakyti ir nesidomi nei nacionalinmis pro-
blemomis, nei politika apskritai, nei mano gals paveikti j asmenikai.
Individas nesijauia ess pilietis, maai tikisi i vyriausybs. Labiausiai
ia domimasi eimos, banyios, darbo reikalais. Taiau pilieiai gali
bti traukti vietin politik - genties, kaimo. is tipas bdingas treio-
jo pasaulio ali tradicinms visuomenms, kur silpnai ireikta institu-
l ir politini vaidmen diferenciacija. Toks individas retai aptaria poli-
tinius klausimus su pastamais, neturi supratimo apie dalyvavim joje.
.lis jauiasi bejgis prie politinius institutus.
Pavaldinio politins kultros tipas iskiriamas tuomet, kai individas
rodo savo teigiam arba neigiam nusistatym politins sistemos atvil-
giu. Taiau jis neturi supratimo apie valdios institutus, dalyvavimo ka-
nalus, kuriais galima pateikti savo reikalavimus vyriausybei. Jam bdin-
gas nestiprus dalyvavimo politikoje galimybs jausmas. Vis dlto tokie
individai jauiasi pilieiais, domisi politika, nors ir pasyviai, dalyvauja
joje, link remti ir paklusti autoritetui. is politins kultros tipas ati-
tinka autoritarines politines sistemas.
Dalyvio tipui bdingas aikus supratimas apie politinius institutus ir
politinius lyderius, individai save suvokia kaip politikos dalyvius. Jie yra
politikai kompetentingi ir aktyvs, link dalyvauti politinje veikloje, ti-
ki, kad vyriausyb turi atsivelgti moni nuomon ir reikalavimus.
Tai buvo analitins kategorijos, kuriomis bandoma atsakyti pagrin-
din tyrj keliam klausim: kiek politins kultros ir politinio reimo
ai tikimas lemia pastarojo stabilum, arba - kiek visuomens politin
kultra daro tak politins sistemos atsparumui aplinkos pokyiams.
ie politins kultros tipai, kaip ir trys M. Weberio ideals legiti-
maus autoriteto tipai, nesireikia grynja forma. Realiame pasaulyje su-
siduriame su miria politine kultra. Gauti apklausos duomenys rod,
kad tiriamose alyse yra visi trys archetipai, bet j kombinacijos skir-
I ingos.
G, Almondas ir S. Verba ikl hipotez, kad demokratija yra stabi-
liausia tose alyse, kur dalyvio kultros tipas yra sumis su pavaldinio
ir parapins politins kultros elementais. Pagrindinis jos elementas
173
IVdalis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS
yru dalyvio tipas. Tokioje kultroje pilieiai gana aktyviai ireikia savo
reikalavimus vyriausybei, preferencijas rinkimuose, bet nra tiek sitrau-
k specifines problemas, kad atsisakyt paklusti sprendimams, kuriuos
priima j irinktas elitas. Pilieiai jauiasi gal daryti tak vyriausybei,
bet danai link atsisakyti tiesioginio dalyvavimo politikoje, suteikdami
vyriausybei galimybe laviruoti, priimant sprendimus. Toki trij politi-
ns kultros archetip kombinacij G. Almondas ir S. Verba pavadino
pilietine politine kultra.
Tai buvo vienas i pagrindini j tyrimo atradim. Pilietin kultra
jungia savyje vis trij archetip bruous. Ji, autori teigimu, labiausiai
atitinka demokratijos reikalavimus, nes jos nejai yra link pasitikti
irinktais atstovais ir vyriausybe, yra kompetentingi ir nori saikingai da-
lyvauti politikoje. Kita vertus, jie yra pasireng veikti, jei vyriausybs
veikla neatitikt j lkesi. Taiau veikti pagal statym numatyt de-
mokratin procedr.
Pilietins kultros pavyzdiu G. Almondas ir S. Verba nurod
Didiosios Britanijos politin kultr. Jei alyje vyrauja dalyvio politins
kultros tipas, tai gali sukelti politin-socialin tamp; jei dominuoja pa-
valdinio ir parapins politins kultros bruoai - reimas palankus nedi-
dels elito grups diktatrai. Pagrindins G. Almondo ir S. Verbos tyri-
mo ivados: 1) politin kultra lemia politins sistemos stabilum;
2) politins kultros pobdis sudaro prielaidas politiniam reimui stipr-
ti arba silpnti. Jie teig, kad politin kultra atitinka politin sistem, jei
atitinka vertybs ir institutai. Tai vyksta tuomet, kai individai perima ver-
tybes, palankias sistemai veikti, j inios ir supratimas apie sistem tiks-
ls, o emocins ir vertybins orientacijos yra pozityvios. Esmin kiekvie-
nos politins kultros savyb yra individo savojo a" vietos politinje
sistemoje, kaip politinje praktinje veikloje, suvokimas.
Taiau tai idealus modelis. Tikrovje, kai pilieiai balsuoja per rinki-
mus, jie yra dalyviai, bet kai jie moka mokesius, yra pavaldiniai.
Vlesni tyrimai, ypa atlikti Didiojoje Britanijoje, parod, kad ia
politin kultra nra homogenika, pastebima didjanti politin apatija
ir nepasitikjimas politiniais institutais bei vieja politika. G. Almon-
174
das ir S. Verba buvo kritikuojami dl politins kultros reikms per-
vertinimo. Pagrindiniai argumentai rmsi keletu teigini: 1) politin
kultra tik reflektuoja politin sistem, bet nelemia jos struktros; 2) pi-
lietin kultra yra demokratijos stabilumo pasekm, o ne prieastis;
3) politin kultra yra istorins atminties, sitikinim ir einamosios po-
lil ins situacijos kombinacija, todl moni politins orientacijos, nors
ir ltai, bet nuolat kinta; 4) politin kultra konkreioje alyje nra vie-
ninga, ji yra subkultr visuma; egzistuoja tarpiniai politins kultros
lipai, kuri neapima G. Almondo ir S. Verbos koncepcija.
Antroje i autori knygoje Perirjus politin kultr (The Civic Cul-
litre Revisited), ileistoje 1980 metais, buvo apibendrinti beveik dvide-
imties met politins kultros tyrinjimai. Joje buvo prieita prie ben-
dros ivados, kad politin kultra atskirose alyse pamau keiiasi, nes
yra veikiama daugelio veiksni, taiau vieni jos elementai yra paslankes-
ni, kiti - labiau atspars aplinkos poveikiui. Pavyzdiui, Didiojoje Bri-
tanijoje dl ekonomikos nuosmukio, socialins struktros pokyi su-
majo pasitikjimas tradiciniais politiniais institutais. K. Bakerio,
K. Daltono ir K. Hildebranto Vokietijos politins kultros tyrinjimai
pa rod, kad ia politin kultra i pasyvios, pavaldinio politins kultros
I ransl'ormavosi pilietin.
(ireiiausiai besikeiiantys politins kultros elementai yra pasiti-
kjimas politiniais lyderiais, socialiniais ir politiniais institutais. Indivi-
d politiniai sitikinimai ir politins vertybs yra santykikai stabils jos
komponentai. Tai patvirtina tirt ali reim legitimumas. Tik katast-
rofos gali per trump laik pakeisti politinius sitikinimus. Ne maiau
atsparios vairi veiksni poveikiui yra etnins ir tautins vertybs bei
jsilikinimai.
2. Politins kultros klasifikacija
Remiantis tyrimo duomenimis, gautais JAV, Didiojoje Britanijoje, Vo-
kicl ijoje, Italijoje ir Meksikoje, buvo nustatyti t ali vyraujanios po-
lil ins kultros tipai. Be to, politins kultros tyrimai padjo paaikinti
li| ali politini sistem ypatybes. JAV politin kultra buvo artima
175
Didiosios Britanijos, o Vokietijoje ir Italijoje vyravo pavaldinio, be to,
pastarojoje - ir parapin kultra. Meksika tyrimo metu igyveno pore-
voliucin pakilim. Todl joje buvo rykus dalyvavimo siekis, bet realiai
mons nedalyvavo politikoje. Tai aspiracin" politin kultra, kai psi-
chologikai norima aplenkti realias slygas.
Ankstesniame savo darbe G. Almondas (1956) buvo pateiks tok
politins kultros skirstym:
1. Anglosaks - homogenin politin kultra, bdinga JAV,
Didiajai Britanijai, kur pilieiai link sujungti vairias vertybes. ia
gerai ivystytos ir skiriamos politini vaidmen struktros: partijos,
spaudimo grups, visuomens informavimo priemons. Individai pri-
klauso vairiausioms viena kit papildanioms grupms. Todl jie vei-
kiami krymini tak {cross-pressures). Tai skatina piliei toleran-
cij, pakant um vairioms pairoms. Politika ia vykdoma
pragmatine ir pasaulietine dvasia.
2. Fragmentin politin kultra bdinga kontinentinei Europai
(Pranczija, Italija). Ji sudaryta i keleto subkultr, kurios kny-
tos vairiuose institutuose. ia egzistuoja konfesinis, socialinis pasi-
skirstymas, kurio pamatu susidaro alikos grups, linkusios atsiri-
boti viena nuo kitos. Pavyzdiui, katalikai balsuoja u savo partijas,
priklauso katalik profsjungoms, skaito katalikikus laikraius. To-
dl galimyb paversti toki udar darini reikalavimus derinamos
politikos alternatyvomis yra labai ribota. Toks grupinis atsiribojimas
didina subkultr antagonizm, yra nepalankus tvirtinti kompro-
misu grindiam politik.
3. Prieindustrinms visuomenms bdinga miri politin kult-
ra. ia jauiama reim ir j norm pripainimo stoka. Ji bdinga
treiojo pasaulio alims.
4. Sintetin homogenin politin kultra yra totalitarins politi-
ns sistemos bruoas. ia apatija derinasi su bendru reimo norm
palaikymu.
Tuo metu G. Almondas teig, kad homogenin anglosaks politin
kultra tiesiogiai susijusi su demokratijos stabilumu, o fragmentin - su
176
XIIIpaskaita. Politin kultra irpolitin socializacija
reimo nestabilumu. G. Almondo politins kultros tyrimus ts Aren-
das Lijphardas.
Tirdamas heterogenines, arba fragmentines, politines kultras,
pavyzdiui, Olandijos, Belgijos, jis nustat, kad ioms alims taip pat
budingas stabilumas, nors ia turi sugyventi keli segmentai - katalikai,
kalvinistai, protestantai, flamandai ir valonai. Kaip parod duomenys,
svarbiausia yra elit nesutarimai. Jie nepasiekia masi lygmens. Tokia
dilo poliarizacija bdinga ir Italijai, ir Pranczijai. Todl gyventoj lyg-
iiK-niii galimas susitarimas ir nuosaikus politinis dalyvavimas, bet elito,
ypa partinio, santykiai tempti.
Kitaip politin kultra klasifikuojama pagal vadinamj radikalj,
III'bfl marksistin, poir. Teigiama, kad viepataujanios klass ideolo-
gija visada yra dominuojanti, t. y. visuomenje egzistuoja valdanij
k lnss nustatyta vertybi skal. i klas valdo vietimo sistem, iniask-
liuil;i. todl ios vertybs yra lengviau diegiamos. Politin kultra nra
Beulralus istorins raidos rezultatas, bet viepatavimo priemon. Ji for-
muojama kryptingomis pastangomis. Todl liberalioji demokratija ug-
do ir pabria vertybes, skaldanias darbinink klas.
I lominuojanti politin kultra priimama dvejopai: apskritai sutin-
kamu su reimo vertybmis, bet ikilus ekonomini problem, einama
Itrelknoti. 'liii reikia, kad vyksta ne pasyvus politini norm tvirtini-
m
1
., bcl jis yra veikiamas ir klasinio solidarumo, ir atitinkam partij
11 II i'.i.mins kairiosios ideologijos. Toks vertybini tak" konkuravimas
vykuln ui' /'.lupiniu, bet individualiu lygmeniu.
A I Ii i wnas silo dar kelias galimas politins kultros konfigracijas:
n) unifikuota politin kultra;
b) demokratin politin kultra, kai koegzistuoja vairios subkul-
lllios;
i') dichotomika arba susiskaldiusi (buvusi Soviet Sjunga -fa-
nmlin ir tikroji politin kultra);
d) fragmentin politin kultra, kur n viena subkultra dlgen-
llnii| nesutarim (tribalizmas) netampa valstybine ( Afrikos alys).
177
IVdalis SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS
Egzistuoja ir kitas politins kultros klasifikavimas - elito ir masi
politins kultros. Elito politins kultros turinys sutampa su masi po-
litine kultra, taiau net demokratini ali elito ir paprast gyventoj
poiriai turi pastebim svarbi skirtum:
1. Elitas - liberalesnis socialini ir moralini problem atvilgiu.
2. Elitas labiau isilavins, todl aktyviau dalyvauja politikoje.
3. Elito pasaulira ir sitikinimai labiau susisteminti.
4. Politiniai lyderiai labiau link leisti reiktis kit grupi intere-
sams ir vertybms.
Mass", suprantama, yra sudarytos i vairi socialini grupi. Ben-
dras j bruoas - maesnis politinis aktyvumas, emesnis isilavinimo
lygis.
3. Socializacija ir politin socializacija
Socializacija - procesas, kurio pagrindu vyksta socialinis individo mo-
kymasis, sitraukimas sociumo gyvenim, slygojamas bendras verty-
bi, norm, simboli supratimas ir prasminimas. Tai procesas, kurio
eigoje individas gyja ini, gdi ir nuostat, kurios leidia lygiaver-
iai ir efektyviai dalyvauti vairi grupi ir visuomens veikloje. Indivi-
do integracijai socium yra svarbus vaikysts ir paauglysts amius,
taip pat gytas gyvenimo patyrimas.
Socializacija yra mechanizmas, kuriuo tvirtinama tam tikra visuo-
mens kultra, nesvarbu, kuri grupi veikloje individas dalyvauja.
Pagrindin vaidmen ia atlieka socialiniai agentai, kurie perduoda vi-
suomens kultr. Socializacija apima kultrinio palikimo patyrimo
perdavim i kartos kart, socialiai priimtin kontroliavimo priemo-
ni diegim, vaidmen mokymsi, socialinio dalyvavimo proces.
mogus gimsta tam tikroje kultrinje aplinkoje, kur vyksta jo so-
cializacija - kultrini vertybi susijungimas su atitinkamu socialinio
elgesio modeliu. Elgesio modeliai yra labai vairs: hipi, moksleivi,
religini bendrij, mokslinink, mafijos, politik ir kt. Kiekviena grup
178
SI 11 paskaita. Politin kultra ir politin socializacija
imoksi savo kalb, savitai rengiasi, laikosi skirting morals kodeks,
liikios kalbos, stiliaus, simboli taikymo imokimas rodo individo so-
cializacijos laipsn grups viduje. ios grups atstovauja skirtingoms sub-
k 1111 ii roms, o j visuma yra bendros kultros variantai. Skiriamos regio-
niuos, etnolingvistins, socioekonomins, religins ir amiaus
subkultros.
Subkultros svarbios politikai, nes jos daro tak politiniam stabi-
lumui. Pavyzdiui, etnins ar religins subkultros padeda individams
btogruotis bendrj kultr, arba prieingai - skatina atsiribojim ir
|.| atmeta. Politins socializacijos procese, perimant bendrsias kult-
nis vertybes, mogaus elgesys gali bti daugiau ar maiau veikiamas
krymini bendrosios ir subkultr tak (cross-pressures), t. y. ir sub-
k n 11 i i ros nustatyt elgesio modeli, ir bendrosios kultros keliam rei-
knlavim.
Polilin socializacija - procesas, kurio melu gyjama ini bei
NU formuojama vertybi sistema apie politik ir politin sistem. Politi-
ni- socializacija atlieka politins kultros tstinumo funkcij. Jos reik-
m ar laipsn padeda nustatyti atsakymai klausimus, kodl mons ar
j'.i ups yra skirting politini pair, orientacij, kodl skirtingai iri
| Inos paius politinius objektus ar subjektus, vykius ir pan. Politins
ocializacijos svok pirmieji pradjo vartoti socialiniai psichologai ir
antropologai, vliau -sociologai. Sociologus domino, kaip mons s-
veikauja tarpusavyje, su grupmis ir su visuomene. Socialinius psicho-
logus kaip mons gyja keliamus grupi ar visuomens reikalavimus,
knip juos derina ir prilaiko sau. Politikos moksle politine socializacija
lUlldomta dl bihevioristini tyrim takos. Be to, politin socializaci-
i i susijusi ir su parama reimui, t. y. ji atlieka politins sistemos legiti-
macijos funkcij.
Pagaliau politins socializacijos tyrimai susij su praktiniais intere-
MtitN. Aikinant politin socializacija kaip priemon, padedani gyven-
dinti politikos vyksm ir suprasti jgas, kurios gali lemti pokyius ateity-
je, ji danai suvokiama kaip konservuojantis procesas. Pavyzdiui,
I 1'iusonsui socializacija yra bdas integruoti visuomens vertybes ir
179
utikrinti paklusnum autoritetui. Kartais politin socializacija aikina-
ma siaurai, pirmiausia kaip nepolitini veiksni slygojamas procesas.
Dar Platonas, Jean-Jaques Rousseau politine socializacija siejo su pi-
lieio formavimo procesu.
4. Pol i ti ns socializacijos funkcijos ir institutai
Egzistuojanios skirtingos nuomons apie politins socializacijos funk-
cijas atskleidia io proceso daugiareikmikum:
1) politin socializacija - tai politinio vietimo procesas, apimantis
informacijos apie politin sistem skleidim ir pilietikumo ugdy-
m;
2) tai individo rengimas reikiamiems vaidmenims vykdyti, sub-
kultros ar politins kultros pagrindini sistemini norm gijimas;
3) tai procesas, apimantis politini pair formavim, gyjam
per patyrim ir vidinius igyvenimus;
4) lai netolygaus autoritetinio vertybi paskirstymo visuomenje
legitimumo utikrinimo priemon.
R. Milibandtas teigia, kad politin socializacija - masins indokri-
nacijos" procesas, suplanuotas pagrindini kapitalistins visuomens
institucij pripainimui reprodukuoti.
Galima skirti tris politins socializacijos funkcijas:
1) ini suteikimas ir suvokimas;
2) vidini vertybi ir norm, kurias palaiko egzistuojantis rei-
mas, internalizacija;
3) viepataujanio elito ir esamos visuomenins tvarkos legiti-
macija.
Politins socializacijos poveikis juntamas dar vaikystje. Tyrim duo-
menys rodo, kad jau 10-11 met vaikai iek tiek orientuojasi politikoje.
Pirmiausia, vaikas suino apie politines personalijas. Kitaip tariant, vyks-
ta politikos suvokimo procesas, kai politikai sutapatinami su simboliais:
G. W Bushas - JAV prezidentas.
180
I (1-11 met vaikai turi tam tikr nacionalinio identiteto jausm, su-
|i:iilim apie pagrindinius politinius institutus, parlament, vyriausyb
Ii pozityvias nuostatas savo alies politini veikj atvilgiu.
I 'aauglystje jau sugebama diferencijuoti savo poirius pagrindinius
I n ilil inius veikjus. Vliau suvokiama, kad politika susijusi ne su atskirais
iismcnimis, o su vairiais politiniais institutais, politin sistema yra ne per-
si inalizuota, o sudaro skirting organizacij ir pareigybi tinkl. Vienok
ui kitok politikos supratim formuoja eima, mokykla, draugai, gatv",
darbin veikla ir kita aplinka. Politins socializacijos procesas trunka vis
gyvenim. Taiau skirtingais amiaus tarpsniais aplinkos ir individo a"
poveikis individo politins kultros formavimuisi skiriasi. Du poiriai -
liberalusis ir radikalusis skirtingai aikina politin socializacija ir jos eta-
pus. I liberaliuoju poiriu politini vertybi sistema suformuojama jau-
Bystje. Suaugus patyrimas nulemia tolesn poiri formavimsi.
Radikaliuoju poiriu socializacija yra kryptingas procesas. Tai tiks-
lingos vairi institut (agent) veiklos, kuria siekiama suformuoti na-
cionalin virpartin konsensus", pastang rezultatas.
Liberaliuoju poiriu skiriami trys politins socializacijos etapai:
I) ankstyvoji vaikyst, 2) vaikyst, 3) paauglyst. Pagrindinis vaidmuo
skiriamas eimai, antraeilis - i aplinkos gaunamai informacijai. Bran-
dos amiuje sitraukiama politik, kur pritaikomos gytos politins so-
i'iali/acijos inios. iuo poiriu svarbiausias laikotarpis politins kui-
liuos formavimuisi yra ankstyvasis laikotarpis. ia laikomasi S. Freudo
ir jo sekj mokyklos pozicijos, kad pagrindinis socializacijos etapas yra
vaikysl, o svarbiausia institucija - eima.
Radikalusis poiris neatmeta vaikysts reikms, formuojant poli-
lincs orientacijas. Taiau pagrindin vaidmen priskiria vietimo institu-
cijoms, kurios veikia kaip reim legitimuojanios staigos. Vaikystje
j/),ylos inios tikrinamos kasdien gaunama informacija ir patyrimu. To-
dl svarbiausias tarpsnis politinms nuostatoms suformuoti yra bran-
dus amius. Taip pat politikai reikmingos vertybi perkainojimui"
yru ekonomins krizs, politiniai sukrtimai, kolektyvin veikla. Ypa
svarbi visuomens informavimo priemoni taka.
181
Liberalusis poiris pabria politins socializacijos spontanikum.
Radikalusis poiris proces aikina kaip krypting, viepataujanios
klass organizuot proces.
Sociologijoje paplits modelis, kai skiriama pirmin ir antrin socia-
lizacija. Jis svarbus ir politinei socializacijai, nes padeda paaikinti, kaip
gyjamos tokios vertybs ir normos kaip tolerancija, dalyvavimas ar u-
darumas. Pirmin socializacija vykdoma eimos ir mokyklos institut
iki paauglysts. Pagrindiniai antrins socializacijos institutai yra mokyk-
los, kitos vietimo staigos (auktosios ir pan. mokyklos), profesin veikla,
visuomens informavimo priemons bei vairios socialins grups, ku-
rioms priklauso individas (draugai, kolegos, gatv"). Politikai reik-
minga informacija ir patyrimas gyjami dalyvaujant rinkimuose, partij
ar kit savaveiksmi organizacij veikloje.
XX a. septintajame deimtmetyje atlikti politins socializacijos tyri-
mai parod, kad auktj mokykl vyresnij kurs student politins
orientacijos yra maiausiai nulemtos tv ir mokytoj. Didiausi vaid-
men atliko saviaukla ir draugai. Atrod, kad visi teoriniai politins so-
cializacijos modeliai pasmerkti. Taiau iuo atveju nebuvo atsivelgta
tai, kad respondentai atstovavo po Antrojo pasaulinio karo uaugusiai
pirmajai kartai, kuriai svarbiausias veiksnys buvo saviaukla. ie ir pas-
kesni tyrimai parod, kad politins socializacijos institut didesnis ar
maesnis poveikis yra nepastovus kintamasis. Kai kurie institutai politi-
ns socializacijos procese gali tapti nereikmingi ar, atvirkiai, labai
svarbs, priklausomai nuo politins situacijos, vyki, demografins ir
socialins struktros, technologijos pokyi.
Tiriant visuomens institut ir vertybi evoliucionavim, lemiant
politin kultr ir politins socializacijos proces, kuriame formuoja-
ma individ politin kultra, akivaizdu, kad sryis tarp individualaus
politins socializacijos proceso ir visuomens institut veikimo padeda
paaikinti visuomens tstinumo ir kaitos procesus.
Pastarj deimtmei politikos kultros tyrinjimai atskleid, kad
vis didja iniasklaidos ir maja eimos vaidmuo politins socializaci-
jos procese.
182
I [TERATRA
('onlcmporary Political Culture /Ed. by J. R. Gibbins. London: Sage Pub-
llstitions, 1989. (TSPMI)
Alinond G. A., Verba S. The Civic Culture. Princeton: Princeton Universi-
IV Press, 1963. (TSPMI, VU, ALK)
Almonci G. A., Verba S. The Civic Culture Revisited. Boston, London: Sa-
jj,r l'ublications, 1989. (TSPMI, VDU, ALK)
Inglchart R. Changing Culture. Princeton, New York: Princeton University
l'ir.ss, 1989 (TSPMI,VDU, ALK)
Degutis M. Penkeri pilietins visuomens formavimo metai: visuomens
irl'ornios ir politin kultra // Politologija. 1995, Nr. 1. (NMM, VU, TSPMI,
ITII)
183
IV d a lis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKS TAS
XIVpaskaita. Politins partijos ir partins sistemos
Pagrindins svokos: partija, partij funkcijos, partij klasifikacija, partin
sistema, partij tyrimo parametrai, partins sistemos tipai: konkurencin ir
nekonkurencin, vienpartin, dvipartin, daugiapartin, vienos ir daugiau
partij sistema, poliarizacija.
1. Politins partijos ir j klasifikacija
Kiekvienoje stabilioje politinje sistemoje egzistuoja tam tikri mecha-
nizmai, atliekantys tarpininko tarp pilietins visuomens ir valstybs ins-
titucij vaidmen. Itin svarbus vaidmuo ia tenka interes grupms ir
politinms partijoms, kurios tarpusavyje skiriasi veiklos tikslais ir meto-
dais, takos valdiai altiniais ir kitomis ypatybmis. Partija - vienas i
pagrindini iuolaikins visuomens institut, be kuri bt nemano-
mas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Nors jos tyrinja-
mos jau beveik imt met, politini partij kilm, savybs ir vaidmuo
politiniame procese iki iol tebra teorini disput objektas.
odis partija (lotpars,partis) reikia visumos dal. Jau senovs Romo-
je jis buvo vartojamas politinei bendrijai (klienlelms arba grupei moni,
valdani valstyb) apibdinti. Ciceronas tapatino svokaspars ir fractio
(lot. lauymas), svokos amicitia, reikusios kilming draug sjung. Fractio
ir pars buvo laikomos blogomis, nekilmingomis sjungomis, lauanio-
mis" nusistovjusi tvark. XVII a. vyravo nuomon, kad partijos kenks-
mingos visuomenei, nes socialin organizm nea nesantaik. Tokio ne-
gatyvaus poirio prieastis buvo paplits sitikinimas, kad tik valstyb yra
tautos suvereniteto reikj. Pavyzdiui, T. Hobbesas pagrindine valstybs
uduotimi laik kov su partijomis. Pirmj modernij partij (tori ir
vig) uuomazgos Anglijoje XVII a. septintajame atuntajame deimtme-
iais beikit pakraip partij krimasis, vaidmens didjimas demokratijo-
je laipsnikai keit poir partij viet visuomenje.
184
XIV paskaita. Politins partijos ir partins sistemos
Jau XVIII a. pabaigoje Edmundas Burke'as, nors ir nebuvo partij
alininkas, teig, kad organizuota konkurencija dl valdios, principi-
n, o ne grsta frakciniais egoistiniais interesais, buvo priimtina ar net
pageidautina. Taiau tik XX a., atsiradus masinei visuomenei ir ipltus
visuotin balsavim, partijas imta pripainti kaip demokratijos atribut.
C) po Antrojo pasaulinio karo, kai sitvirtino nacionalinis sociumo vien-
lisumas ir kultrinis pliuralizmas, buvo toleruojamas politinis grupi
Isiskirstymas ir institucionalizuotos organizuotos konkurencins val-
dios siekimo formos, partijos buvo pripaintos kaip demokratijos esa-
tis ir pradtos tirti sistemikai.
Vienas i pirmj krypting partij tyrinjimo demokratinje visuo-
menje pradinink alia jau inomo R. Michelso buvo M. Ostrogors-
kis, darbe Demokratija ir politini partij organizacija
1
tyrinjs Di-
diosios Britanijos ir Amerikos partij raid ir veiklos principus.
M. Oslrogorskis atskleid partins mainos", kuri ikreipia atstovavi-
mo proces ir kelia grsm demokratijai, organizacinius principus.
Po Antrojo pasaulinio karo klasikiniu darbu apie partijas tapoMau-
licc'o Duvergerio knyga Politins partijos (Political Parties (1954), i da-
lies susisteminusi jau buvusias studijas ir padjusi pagrindus iuolaiki-
nei partij analizei.
Yra daug partij apibrim. Vien i pirmj pateik Benjamino
( bnstanto. Pasak jo, partija yra grup moni, ipastani bendr dok-
liin, kuriuos vienija bendra ideologija, o pati organizacija primena klu-
|)i|. Anot Bdmunto Burke'o, partija -t ai moni organizacija, kurie vie-
nijusi pagal bendr nacionalini interes supratim ir veikia pagal
sulinius principus. Anthony Downsui (Ekonomines demokratijos teorija^
An Econotny Theory of Democracy, 1957), partija - tai moni koman-
da, siekianti kontroliuoti valdymo aparat ir laimti valdi pagal nu-
slulyl Ivark. Komanda -t ai koalicija, kurios nariai sutaria dl jos tiks-
li) < iiovani Sartori nuomone, partija yra kiekviena politin grup,
ii Icnlili'kuojama pagal oficial pavadinim, kuriuo atstovauja rinkimuose,
()sl rogorski M. Democracy and the Organization of Political Parties.
Vol, I 2. London: Macmillan, 1902.
185
ir yra pajgi rinkim (laisv ar nelaisv) bdu ikelti kandidatus eiti
valstybines pareigas". Tokia definicija padeda paaikinti, kaip partijos
paveriamos demokratijos instrumentais arba liaudies valdia. Nelais-
vi rinkimai" ymi nekonkurencini sistem partijas.
Kenetho Janda partija vadina tik toki organizacij, kurios vienas i
tiksl yra gauti valstybines pareigas savo atstov, beslygikai identifi-
kuojam su ia partija, pastangomis. Jis pabria, kad visos organizaci-
jos siekia vairi tiksl, taiau tik is yra partijos iskyrimo kriterijus. Jei
interes grups atvirai rungtyniauja per rinkimus, jos tampa partijomis:
Pagaliau valstybini pareig umimo" kategorija apima ir valstybini
pareig siekim rinkim bdu, ir tiesiogin administracin potvark, jei
valdanioji partija neleidia kitoms partijoms varytis rinkimuose, ir par-
tijos atjim valdi prievarta.
Josephas LaPalombara ir Jeffrey Andersonas partija vadina kiek-
vien politin organizacij, kuri turi savo pavadinim ir formali struk-
tr, siejani jos centrinius vadovaujanius organus su vietiniais, kuri
dalyvauja rinkimuose ir rinkim (laisv ar ne) bdu sugeba ikelti savo
kandidatus oficialius valdios postus".
Partijai yra bdingi ie bruoai, skiriantys jas nuo interes grupi:
1. Smoningai apibrtas tikslas (tikrasis ar slaptas) vienai ar ko-
alicijoje gyti sprendim primimo gali.
2. Siekis usitikrinti gyventoj param per rinkimus.
3. Nuolatin organizacija.
Nuo vis kit politini institut ir nuo interes grupi partij skiria
tik jai bdingos funkcijos ir tipiki j gyvendinimo bdai, didesn insti-
tucionalizacija, grieta vidaus struktra, politin veiksm programa, ati-
tinkama ideologin orientacija, siekis sukurti kuo universalesn pro-
gram, suformuoti savo vyriausyb.
vairs altiniai vardija skirtingas partij vykdomas funkcijas. Da-
niausiai nurodomos ios:
1. Gyventoj ryio su valstybe funkcija. Raikos kanalai: interes
reikalavimai, vieosios nuomons. Daugiapartinje sistemoje ipls-
tinis toki kanal tinklas perduoda informacij vyriausybei. Vien-
partinje sistemoje is tinklas ribotas.
186
2. Interes agregavimo funkcija: kai vairs specifiniai reikalavi-
mai paveriami organizuotais, apiuopiamais tikslais. Partijos atren-
ka, identifikuoja ir derina keliamus reikalavimus.
3. Bendrj tiksl gyvendinimo funkcija vykdoma valdi i-
rinkt lyderi.
4. Elito atrankos ir socializacijos funkcija: pirma, partija, yra svar-
biausia politins karjeros mokykla; antra, ji kontroliuoja asmenybi
atrank renkamas ir skiriamas valstybines pareigas.
5. Emocins ikrovos funkcija - partijos yra neapykantos ar a-
likumo (meils) raikos objektai, padedantys velninti tamp vi-
suomenje.
] )anai apeinama ar nutylima bene svarbiausia politini partij funk-
cija - organizuotas konflikto reguliavimas. Partijos susikuria ten, kur
kyla socialinis-politinis konfliktas. Jei jis gyja organizuot form, susi-
dariusios dvi ar daugiau partij linkusios dertis, eiti kompromisus, o
ne atvira forma, kartais ir prievarta prieintis vyriausybei ar kitaip atvi-
i ui sprsti kilus grupi konflikt.
I. I' .II liji genezs model i ai
Vakari) ali literatroje skiriami trys partij genezs modeliai: 1) insti-
tucinis, siejantis partij atsiradim su parlamentarizmo raida; 2) istori-
nis, partij itak iekantis sistemins krizs ir tautins valstybs forma-
vimosi proces sveikoje; 3) modernizacijos, kur partijos yra jos proces
sveikos produktas. Nepaisant j skirtum, dabartini partij atsiradi-
mui k-k-uninante vieningai pripastama socialin mobilizacija arba ma-
NII atjimas politin aren: kadangi politika pereng siauras aristok-
lulinio elito ribas, partijos atsirado kaip instrumentai, jungiantys,
sicjiinlys elit su masmis.
I nsl ituciniu poiriu iuolaikini partij formavimosi itakos sieja-
mos su balsavimo teiss ir parlamento instituto modifikavimo proce-
sais M. I )uvergeris skyr tris partij raidos etapus. Pirmiausia atsirado
jTUps parlamente, vliau susiformavo vietiniai rinkim komitetai ir pa-
187
IV d a lis, SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKS TAS
galiau usimezg nuolatiniai j ryiai. Taiau parlamentins elito gru-
puots buvo nepastovios, j uparlamentiniai ryiai neinstitucionalizuoti.
J pamatu susiformavo kadrins partijos, silpnai integruotos nacionali-
niu mastu, priklausomos nuo j rinkim kampanijas finansuojani tur-
ting rmj. Pleiantis rinkim teisei, jos steig vietines rinkim or-
ganizacijas, kad usitikrint param per rinkimus, taiau savo pobdiu
iliko elitins. Susidrusios su tuo metu susikrusi uparlamentini
partij konkurencija, m siekti utikrinti integracij nacionaliniu ir vie-
tiniu lygiu.
M. Duvergeris skyr parlamentines ir uparlamentines, arba masi-
nes, partijas, kuri atsiradimas kl ideologin ir rinkim pavojus val-
daniajam elitui. J organizacija buvo pritaikyta veikti visuotini rinki-
m slygomis, o tikslas - anksiau neturjusi valdios grupi interes
atstovavimas ar net politins sistemos pakeitimas. Pleiantis demokra-
tinms teisms, kadrins partijos buvo istumtos masini, paprastai -
kairij partij. I vidaus" organizuot partij pavyzdiai buvo Didio-
sios Britanijos Konservatori ir Liberal partijos, JAV partijos, XIX a.
liberalai Italijoje. U parlamento kurtos partijos yra klasikins Vakar
socialist, komunist, krikioni demokrat ir agrarins partijos.
Institucini veiksni reikm iuolaikinei partijai atsirasti pabr
M. Weberis, teigdamas, kad iuolaikins partijos tipas negali atsirasti
kitur, o tik teisinje valstybje, turinioje atstovavimo konstitucij. Naujo
tipo partij atsiradim jis siejo su politikos profesionalizacija - demok-
ratijos, visuotinio balsavimo teiss sigaljimu, poreikiu kreiptis mases
ir jas organizuoti.
Institucinis partij itak aikinimas rmsi Vakar demokratij pa-
tyrimu, todl yra ribotas laiko ir geografijos poiriu. Nacionalini par-
tij krimosi poiriu partijos atsiranda kaip nacionalins integracijos,
legitimacijos, didjani dalyvavimo poreiki sukeliam krizi padari-
nys. J turinys ir eiga nulemia partij evoliucijos model.
Sveikaujant ioms slygoms G. Sartori randa istorines-institucines
iuolaikini partij ir partins sistemos susiformavimo prielaidas. Par-
tijos modernumo prielaida, G. Sartori teigimu, yra pliuralistin visuo-
188
men. Visuomens pliuralizmas pasireikia ne vien vairovs ir skirtu-
m pripainimu, bet jam reikia j institucionalizavimo per formaliai tvir-
lint ir visuomens legitimuot institucij egzistavim. Partijos buvo
pripaintos tik suvokus, kad vairov ir nuomoni skirtumai nebtinai
griauna politin tvark.
G. Sartori skiria tris pliuralizmo lygius. Kultrinis pliuralizmas re-
miasi teiginiu, kad skirtumai ir nuomoni vairov, o ne tapatumai yra
pasauliros pamatas. Politinis pliuralizmas rodo valdios vairialypi-
kum, t. y. nepriklausom ir atvir grupi daugyb visuomenje. Tai,
ikirtingai nuo tradicini ar institucini grupi, yra asocijuotos grups.
Partins sistemos formavimosi modernizacijos procese teorin mo-
del sukonstravo Seymuras M. Lipsetas ir Ronaldas Rokkanas. Jie sie-
k parodyti, kaip kiekvienoje visuomenje egzistuojanios socialins kul-
lrins skirtys (cleavages) gali virsti partini sjung ir vertybini
iiuoslal alternatyvomis.
Modernizacijos procese konflikt linijos-skirtys (cleavages) forma-
vosi kelia is etapais. Pirmasis siejamas su tautins valstybs krimu ikiin-
ilusl i'injc visuomenje, kai dl reformacijos ir nacionalini revoliucij
irykjo dvi skirtys - tarp valstybs ir Banyios bei etnin-lingvistin.
I uilusliin revoliucija tvirtino kitus du pasidalijimus: tarp kaimo ir mies-
to bei tarp darbdavi ir darbinink (klasin). Nacionalin revoliucija
VBrt rinktis vertybines ir kultrines alternatyvas. Industrin revoliuci-
ja, nors inspiravo ir subkultr konfliktus, bet padjo pagrindus politi-
niam pasirinkimui pagal ekonominius interesus.
i skiri pagrindu atsirado politiniai gyventoj simpatij pasiskirs-
lymai (aligninents) ir sjungos. Partijos atsirado ten ir tada, kur egzista-
vo konflikt altiniai. Po partij krimosi etapo jo politins mobiliza-
cijos laikotarpis. Jo metu, kol dar nebuvo vesta visuotin balsavimo
teis, bet mass jau eng politin aren, formavosi nauj piliei
segment politins orientacijos, stipriai lemiamos didij konflikt.
Joms veikiant atsirado apibrtos politins atskir grupi simpatijos, o
luo melu susikrusios masins partijos tvirtino ias politines orientaci-
nis. Taip baigsi masi mobilizacija, kuri dabar buvo kontroliuojama
189
stipri partij. Todl susiaurjo paramos rinka" ir sumajo partins
sistemos kaitos galimybs. iuo pagrindu S. M. Lipsetas ir R. Rokkanas
suformulavo ualdytos" (freezing) partins sistemos tez. Politinspar-
tijos tapo maiau priklausomos nuo piliei takos, nes kontroliavo pri-
jimo prie valdios kanalus ir kartu ribojo naujai susikrusi partij
galimybes prasiskverbti partins konkurencijos aren. Todl iki XIX a.
etojo deimtmeio senj demokratij partins sistemos iliko tokios,
kokios susiformavo XX a. pradioje.
3. Partij tyrimo parametrai ir klasifikacija
Vakar ali studijose apie partijas nurodoma net deimt j tyrimo pa-
rametr, kuriais yra nustatomas partijos brandumo laipsnis, tipas, poli-
tinis jos pajgumas ir vaidmuo. Tai - institucionalizacija, politin-idji-
n orientacija, socialin parama, organizacin struktra, autonomija,
strategija ir taktika, vyriausybinis statusas ir pan. Danai jie yra ir parti-
j klasifikavimo kriterijai.
Institucionalizacija vartojama dviem reikmmis: (1) kaip teisinis par-
tijos statuso tvirtinimas, nustatomas statym ir procedros, ir (2) kaip
sociologin kategorija, yminti tam tikr socialini santyki sitvirtinimo,
jiems tampant pastoviu sveik ablonu, proces. Tai ir yra partijos bran-
dumo rodiklis. Jis matuojamas partijos egzistavimo trukme, skilim skai-
iumi, elektorato stabilumu, lyderi kaita, rinkiminiu pajgumu. Partija
yra laikoma institucionalizuota, jei laimi trejus rinkimus i eils.
Polin-idjin orientacija (issue orientation) tai - partij poiriai
kertines nacionalines problemas, kylantys i j ideologins nuostatos.
Partijos, savo programose akcentuodamos vien ar kit socialin pro-
blem, skiriasi poiriais j sprendimo bdus, kurie iplaukia i ideolo-
gins j orientacijos. ie skirtumai nubria partij takoskyr, pagal ku-
ri jos skirstomos ideologines eimas: liberalai, konservatoriai, socialistai,
krikionys demokratai, etc. Kita vertus, jos nurodo partij pasiskirstymo
partinse sistemose pagrindus, kitaip tariant -j konkurencijos ais, pa-
gal kurias yra struktrinama partin sistema.
190
Arendas Lijphartas vardija septynias sritis, kuri problemas skir-
tingai aikina partijos: socioekonomin, religin, kultrin-etnin, mies-
lo-kaimo, paramos reimui, usienio politikos ir postmaterializmo.
Poiri skirtumai socialin-ekonomin politik paprastai ireikiami
partij padtimi kairs-deins skalje. Partij vieta kairs-deins ska-
lje nustatoma pagal j poir ekonomines problemas: (1) valstybin
ve.rsus privati nuosavyb, (2) valstybs reguliavimas versus silpnas eko-
nomikos reguliavimas; (3) turtingj pajam perskirstymas neturtingie-
siems versus perskirstymas; (4) valstybs socialini program pltimas
versus siaurinim. Vakaruose istorikai ios dimensijos leido aikiai skir-
li kairiuosius nuo deinij. sitvirtinant socialiniam konservatizmui",
ie skirtumai velnjo, bet kaip politini alternatyv rodiklis socioeko-
nornin dimensija yra svarbi ir iandien.
Pagal partij padt kairs-deins skalje skiriamos kairs, deins
ir centro partijos. Taiau jei skal ne vienmat, bet dvimat, partijos
papildomai skirstomos autokratines ir demokratines. Tokio klasifika-
fikavimo kriterijus - skirtingi partij poiriai norminius-vertybinius
demokratijos aspektus: asmens ir asociacij laisv, pilietins teiss, et-
nin, rasin lygyb ir pan.
I ismini problem koncepcija susijusi su socialins paramos bazs kri-
li'i ijumi. Politins partijos kuriamos ne lik politiniams tikslams gyvendin-
li, bei ir ai tinkamiems socialiniams interesams atstovauti. Pagrindini so-
cialini pasidalijim - centras-periferija, valstyb-Banyia, ems
likis pramon, darbo ir kapitalo - pagrindu Vakar alyse formavosi par-
lijil Identitetas, besiremiantis atitinkamos socialins grups (regionins,
i> ligius, profesins, tautins ir pan.) parama. Socialins paramos rodik-
liui yni ekonomin padtis, religija, etnin priklausomyb, gyvenamoji vieta,
Isilavinimas. Taip nustatoma, kuri ar kurios socialins grups remia vien
m k i f i) partij. Istorikai socialdemokratus remdavo darbinink klass at-
Nlnvni, konservatorius ir liberalus - verslo, viduriniosios klass atstovai.
' I luinu dabar paramos partijoms struktra yra gerokai sudtingesn.
I 'n miausia, pakilo pai partij orientacija: jos siekia per rinkimus
u inkli kuo daugiau bals, todl velnina savo ideologines nuostatas,
191
kreipiasi ne vien konkrei grup, bet gyventoj daugum. Partijos
priverstos rizikuoti - arba orientuotis savo bazin grup ir jos intere-
sus bei lkesius, arba, nordamos patraukli kit partij elektorato svy-
ruojanias grupes, iplsti savo programas, atsivelgdamos ir j intere-
sus, bet prarasti dal savo rinkj bals.
etajame deimtmetyje susiformavo partijos visiems (catch-all) ti-
pas. i kategorij ved vokiei politologas Otto Kirchheimeris. Jis
skyr du organizacijos tipus: masi integracijos" ir partijos visiems".
Pastarosios partijos atsisak sipareigojimo vienai i ideologij, stiprino
vadovaujant partijos eelon, klasin partin pasiskirstym pavert vis
gyventoj paramos mobilizavimo strategija.
Remiantis paramos partijai bazs, nari primimo politika, kandi-
dat iklimo bdo kriterijais, partijos skirstomos siaur ar plai in-
teres atstovavimo partij tipus, atviras ir udaras partijas, lyderi" ir
partij eilini partijas".
Partij klasifikavimo pamatas yra M. Duvergerio binaris partij skirs-
tymas kadrines ir masines. iuo atveju partij tip skirtumai nustato-
mi pagal du kriterijus: dyd ir partijos struktr. Kadrins partijos for-
muojasi apie politik grup, o j organizacins struktros pagrindas
yra politini lyderi ir aktyvist branduolys (caucus). Daniausiai to-
kios partijos sukuriamos i viraus". io tipo partija orientuota profe-
sionali politik ir elitini sluoksni dalyvavim politiniame procese.
Daniausiai j veikla suaktyvja, artjant rinkimams.
Masins partijos - tai centralizuoti, gerai organizuoti ir disciplinuoti
susivienijimai. Nors ir ia svarb vaidmen atlieka elitas ir partijos apa-
ratas, taiau j pamatas yra nariai, svarbs ir politiniu, ir finansiniu po-
iriu. Ypatingas dmesys ia teikiamas vietimui ir ideologinei nari
vienybei. Tokios partijos paprastai susiformuoja i apaios" visuome-
nini judjim pagrindu. Kitaip neikadrins partijos, finansin param
gaunanios i privai asmen, bankinink, ymi mecenat, masins
partijos apeliuoja visuomen, siekdamos apsirpinti finansais rinkim
kampanijos metu i nari mokesi. M. Duvergerio manymu, kuo ma-
esnis partijos nari skaiius, palyginti su elektorato mase, tuo partija
artimesn kadrinei.
192
Partijos yra organizuotos bendrijos, orientuotos pasiekti tam tikr
tiksl kombinacij: skm rinkimuose ir galimyb paveikti vyriausybs
politikos formavim. Jos uima kertines pozicijas politiniame procese -
konflikt reguliavimo, integracijos, interes artikuliavimo ir agregavi-
mo, vieosios politikos formulavimo. Bdai, kuriais partijos yra organi-
zuotos, padeda joms tvirtinti savo pozicijas. Organizaciniai partij skir-
tumai leidia nustatyti, kokiomis priemonmis, siekdamos savo tiksl,
jos veikia politins aplinkos takas. Tai svarbu, vertinant partij adap-
tacin sugebjim ne tik elektorato, bet ir kit partij elgsenos ir santy-
ki su jomis atvilgiu, kuri ypa svarbi, tiriant besiformuojanias parti-
jas. Todl ne maiau reikmingas partij tyrimo aspektas yra jos taktika
ir strategija bei rinkiminis pajgumas.
4. Partins sistemos ir j tipologija
Partin sistema apibriama ne kaip paprastj sudarani element
suma, o kaip politini partij, veikiani vienoje alyje pagal organi-
zuot model, alyje veikiani partij sranga. Partijos ir partins siste-
mos - savo prigimtimi skirtingi tyrimo objektai, nes partijos yra strukt-
ros, o partins sistemos - j srangos, veikianios atskirose alyse pagal
atil inkamus sveik modelius.
M. Duvergeris partin sistem apibdina kaip kiekvienos alies par-
I i j koegzistencijos form ir bdus. Tai pai partij, veikiani vienoje
ai kitoje alyje, organizaciniai-struktriniaiskirtumai irpartij skaiius,
dydis, sjungos, geografinis isidstymas, politin sklaida ir pan. Parti-
ni' sislcma yra daugelio sudedamj veiksm, apimani universalius
ii ipeciflnius aliai bruous, rezultatas.
Specifiniai veiksniai yra istorin praeitis, tradicija, socialin-ekono-
min Itruktra, religija, rasin sudtis, nacionaliniu mastu rungtyniau-
|flntyi lyderiai ir partijos.
I InlveraalCis veiksniai yra socioekonominis, ideologinis ir techninis,
'.ui h u' komuninis veiksnys atspindi socialins struktros poveik politi-
ni |uull)i| lip formavimuisi. Ideologin partij priklausomyb lemia
193
IV d a lis. SOCIALINIS POLITIKOS KONTEKSTAS
dominuojanti doktrina ar doktrinos, kuri pagrindu formuojasi politi-
ns partins alternatyvos.
Ypating tak partij koegzistencijos formai daro rinkim sistema.
Jos poveikis ypa svarbus alies partij skaiiui, dydiui, partij aljans
susidarymui ir atstovavimui. Balsavimo sistemos ir partins sistemos s-
veikai atskleisti M. Duvergeris suformulavo tris hipotezes: (1) propor-
cinis atstovavimas stiprina partij sistem, kurios yra sudtins, grie-
tos, nepriklausomos ir stabilios (iskyrus masi emocines bangas);
(2) dviej balsavimo tur maoritarin sistema stiprina partij sistemas,
kurios yra sudtins, lanksios, priklausomos ir santykikai stabilios (vi-
sais atvejais); (3) vieno turo paprastosios daugumos sistema stiprina dvi-
partin sistem su valdios alternacija tarp dviej didij nepriklauso-
m partij. Autorius nurodo, jog lai tik paios bendriausios tendencijos.
Kita vertus, partin sistema taip pat veikia rinkim reim: dviparlin
sistema linkusi ilaikyti paprastosios daugumos su vienu balsavimo turu
form ir jai aljansus yra svetimas proporcinis atstovavimas.
G. Sartori partin sistem apibria kaip sveik sistem, kylani
i partij konkurencijos. Ji remiasi partij sryiu, kur partija yra kit
partij funkcija (matematiniu poiriu) ir reaguoja kitas partijas kaip
varoves ar prieininkes"
2
.
Analizuojant partines sistemas, ypa svarbi j klasifikacija. Viena i
j yra partini sistem skirstymas konkurencines ir nekonkurencines.
ios klasifikacijos kriterijus yra partij tarpusavio santyki pobdis: lais-
vas partij krimasis, nevaromas dalyvavimas rinkimuose, savo politi-
ni nuostat deklaravimas ir oponavimas prieininkui bdingas demok-
ratinms politinms sistemoms. Vienos partijos dominavimas, ribojant
kit partij organizacin propagandin veikl ar apskritai jas udrau-
diant - bdingas autokratinms.
Kitos partins sistemos klasifikacijos remiasi partij skaiiaus ir dy-
dio kriterijumi. Klasikine klasifikavimo schema laikomas M. Duver-
Sartori G. Parties and Party System. A Framewwork for Analysis. Vol. 1.
Cambridge: Cambridge University Press, 1976. P. 42-43.
194
V/l' paskaita. Politins partijos ir partins sistemos
m i |i I partini sistem skirstymas vienpartin, anglosaks dvipartin ir
jjUglnpartin. Dvipartin sistem prancz politologas laiko politins
dilemos stabilumo pamatu.
I Inugiapartikumui palanki proporcinio atstovavimo ir paprastosios
dlllgumos su vienu balsavimo turu rinkim sistemos. alys, kuriose vei-
klu paprastosios daugumos dviej tur rinkim sistema, visos yra dau-
jiliipiu lins, taiau didel tak daro alies slygos.
Proporcinis atstovavimas pasiymi partij skaiiaus didjimo ten-
dtnclja. Taiau proporcinio atstovavimo mechanizmas skiriasi nuo pa-
pi autosios daugumos sistemos, nes skatina ne partij skilim, o nauj
iilnli ailim. Paprastai tik vedus proporcin atstovavim partijos beveik
Ulalko nepaliest struktr. Jis nedaro dezintegruojamojo poveikio, o
Itlirandanios maos partijos yra ribojamos vienokio ar kitokio rinki-
ni barjero.
I Irll politologas Jcanas Blondelis skiria dvi partini sistem eimas
- Vienpartines ir daugiau kaip vienos partijos". i klasifikacija tapati
konkurencini -nekonkurencini partini sistem dichotomijai. Pagrin-
dinis jo klasifikacijos kriterijus - gyventoj paramos partijoms dydis.
Pasak .1. Hlondelio, vienpartins sistemos atuntajame deimtmety-
Ig nidlir du penktadalius vis pasaulio partini sistem. Daugiausia j
linvn kylu liuropoje, Pietins Sacharos Afrikoje.
I langiau kaip vienos partijos sistemos skirstomos keturis tipus.
Jjvlpii 11 in sislema yra tada, kai dvi partijos rinkimuose gauna beveik
ptl '.Ujime, bals (JAV, Didioji Britanija, Naujoji Zelandija, Austra-
lija ) I >vi su puse" partin sistema nustatoma tada, kai pirmoji parti-
ja gauna 1(1 45 proc. bals, antroji - 35 proc., treioji - 15 proc. (Bel-
I|M, I luksemburgas). Daugiapartins sistemos su viena dominuojania
|i,n l i|,i vi a los, kuri pirmoji partija taip pat gauna 40-45 proc. bals,
u kilus keturios partijos pasiskirsto likusius balsus (Skandinavijos a-
ly*, Italija), Ketvirtasis tipas - daugiapartin sistema be dominuojan-"
i Ii.'. |uiilijos. iuo atveju penkios ar keturios partijos pasidalija rink-
| l| halsus, ii n viena i j negauna daugiau kaip 25 proc. bals (Suomija
n Svt nurija).
195
G. Sartori partij tipologija yra sudtingesn. Partini sistem tip
skirtumams atskleisti jis taiko dvimat metodik, skaiiaus kriterij pa-
pildydamas ideologiniu. Partines sistemas jis skirsto atskiras klases, o
remdamasis ir skaiiaus, ir ideologiniu kriterijumi- tipus. Be to, taiky-
damas skaiiaus kriterij, G. Sartori skiria relevantines partijas. Rele-
vantins, arba reikmingos, yra tokios partijos, kurios nuolat gauna ne-
maai viet parlamente, turi rinkimin koalicin potencial. Joms
priskiriamos ir grsms {blackmail) partijos, kurios laimi pakankami vie-
t, bet n karto nejo n vien koalicij.
Ideologinis kriterijus taikomas ideologinei distancijai tarp partij
arba politins sistemos ideologiniam spektrui nustatyti. Partij skaiius
rodo partins sistemos fragmentacij, ideologijos kintamasis - poliari-
zacijos laipsn. Jei partin sistema yra fragmentuota, bet ne poliarizuo-
ta, tuomet ji priskiriama ribotam ir nuosaikiam pliuralizmui. Jei atitin-
kamai sistema ir fragmentuota, ir poliarizuota - kratutinio ir
poliarizuoto pliuralizmo tipui.
Nekonkurencines partines sistemas G. Sartori skirsto vienpartines
ir hegemonines. Vienpartinje sistemoje egzistuoja tik viena partija, ki-
taip tariant, tai unipartizmo" sistema. Hegemoninje partinje siste-
moje gali veikti ir kitos partijos, bet joms neleidiama nei formali, nei
de.facto konkurencija su valdioje esania partija.
Konkurencini partini sistem grupje jis skiria dominavimo, dvi-
partin, nuosaikaus pliuralizmo, kratutinio pliuralizmo ir atomizuot
partin sistem. Dominavimo partinje sistemoje veikia kelios partijos,
bet daugum vyriausybje nuolat ilaiko viena partija. Ji yra artima dvi-
partikumui. Taiau pastarasis funkcionuoja vytuokls principu, o do-
minavimo partinje sistemoje nra politins jgos ar partij koalicijos,
kuri galt tapti atsvara didiausiai partijai.
Atomizuot partin sistema, G. Sartori odiais, yra likutin klas.
ia partijos yra etikets", neapibrtos sjungos, linkusios skaidytis
per kiekvienus rinkimus. is tipas atitinka partins sistemos formavi-
mosi prie struktrin jos konsolidacij etap, kur ir paios partijos, ir
j sveikos yra nepastovios.
196
S l\ tiiskaita. Politins partijos ir partins sistemos
Ypating analitin reikm gyja nuosaikaus ir kratutinio pliuraliz-
mu kategorijos. Nuosaikaus pliuralizmo sistemoje veikia trys-penkios
i rlivanl ins partijos, o kratutinio - eios-atuonios. Tokia didel frag-
PinlHcija yra poliarizacijos prielaida. Jei partin sistema pasiymi ir
Ideologine poliarizacija, tai sveikoje su fragmentacij gaunamas kra-
llilinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipas.
Poliarizuotas ir kratutinis pliuralizmas pirmiausia ymimas tomis
nnvyhmis, kurios j leidia skirti nuo riboto ir nuosaikaus pliuralizmo.
Illl, pirma, antisistcmini partij egzistavimas. Tai partijos, kurios sie-
kiu pakeisi i ne vyriausyb, o pai valdymo sistem. Esminis j bruoas
IVClima ideologija. Antisistemins partijos delegitiffluoja politin sis-
li'HU| i vidaus.
Antrasis bruoas - abipus opozicija, kai esaniai valdioje partijai
Oponuoja politins jgos i keli spektro tak. Treiasis -centro pozi-
pJJlIN uima viena ar daugiau partij. Vien tik centro pozicij fizinis u-
Imlmas reikia, kad politins sistemos centrin erdv yra istumta i
konkurencijos. ia konkurencija yra icentrin ir palanki radikaliai ar
i'khlii'iiiislinci politikai.
Isel vii loji partins sistemos poliarizacijos savyb yra maksimalus nuo-
ini >i ui i pasiskirstymas tarp kratutini poli. Tokiai politinei sistemai
budingas didelis susiskaldymas, emas konsensuso lygis ir legitimumo
kll/s pavojus.
I 'i nk I ais bruoas -politini partij tarpusavio konkurencija remia-
I ideologiniais argumentais, o ne pragmatizmu. Perdm ideologizuo-
1.1.11.111 ins sislemos susiformavimas aikinamas partij ideologinio al-
Mllnlmo (identiteto) btinumu.
SeSlasis poliarizuoto pliuralizmo bruoas yra neatsakinga (irrespon-
Hll'lf) opozicija. ia nesusiformuoja alternatyvios koalicijos ir neveikia
Hvyluokls principas. Valdios pasikeitimas yra periferinis, o prijimas
pili valdios ribotas, nes j patenka tik kairs-cefltro arba deins-
MItro partijos.
I'ngnllmi poliarizuotam pliuralizmui bdinga nepareigojanti politi-
ku i 'III neegzistuoja konkurencin politika. Prieininkai siekia perimti
197
gyventoj param i varov, vis didindami savo paadus, nors ir nega-
ldami j vykdyti.
Partins sistemos tipo pagrindu atskleidiami valdios perdavimo
bdai, partij sveikos su pilieiais ir tarp j pai pobdis.
LITERATRA
Duverger M. Political Parties. 3
, d
ed. London, Methuen: University Paper-
backs, 1964. (VU)
Daalder H., Mair P. (eds.). Western European Party Systems. Contirmity
and Change. London: Sage Publications, 1983. 465 p. (TSPMI)
SartoriG. Parties and Party Systems. A Framework for Analysis. Vol. 1.
Cambridge: Cambridge University Press, 1976. 370 p. (TSPMI)
Lietuvos politins partijos ir partin sistema. TSPMI Studij altiniai'6. Sud.
A. Jankauskas, E. Kris, J. Novagrockien. 1-2 knyga. Kaunas: Naujas lankas,
1997. (NMM, VU, TSPMI, VDU, LTU)
Seimo rinkimai'96. Treiasis atmetimas". Sud. A. Krupaviius. Kaunas:
Tverm, 1998. (NMM, VDU, TSPMI, LTU)
Novagrockien J. Partini sistem tipologija // Politologija. 1995, Nr. 1.
(NMM, TSPMI, VU, LTU)
Krupaviius A. Politins partijos: organizacija, funkcijos ideologija //iuo-
laikin valstyb. Kaunas: KTU, 1999. (NMM, TSPMI, VDU, KTU)
198
XV paskaita. Interes grups ir j vaidmuo
iuolaikinje visuomenje
ftlindinssvokos: interes grup, funkcinis atstovavimas, spaudimo gru-
Bt\ lobizmas, korporatistinis ir pliuralistinis modeliai, prijimas.
I, [nteres grups
I 'i lllllns partijos iandien knija pagrindin moderniosios politikos or-
Hiiiii/nvimo princip. Kiekvienoje politinje sistemoje, veikdamos kaip
t lt mokini jos atributas ar diktatros altinis, jos atlieka svarbiausios jung-
tie* I m p valstybs valdymo institucij ir pilietins visuomens vaidmc
ui I.n MII partijos ne visada sugeba artikuliuoti naujus ir vis vairesnius
111 icns kylanius reikalavimus ir operatyviai reaguoti j jos porci-
ni XX II. etajame deimtmetyje pradta kalbli apie partij vaid-
uti demokratijoje nuosmuk ir interes grupi takos augim, liio
MII m IMIVII paplits leiginys, kad konvencin rinkimin demokratij i-
IIII pliuralistin demokratijos forma, kai grups ir organizuoti inlc-
H pakeit politines partijas kaip pagrindin tarpinink tarp valdan-
'l| Ii valdomj
1
. io teiginio pamatas yra R. A. Dahlo tez apie
< llil m'. Iiiiieiilacij visuomenje: bet kuri aktyvi ir legali gyventoj
!lipi liuli pasiekti, kad bt igirsta tam tikroje lemiamoje sprendimo
|ll Ililo stadijoje"
2
.
tlllt'H's grups, kaip ir politins partijos, yra moderniosios visuo-
;n^ produktas. J gimimas reflektavo atstovaujamosios demokra-
I||c< H industrins visuomens kompleksikumo augim. Politikos
*|i tu nili iiiusia prasme interes grupmis vadinamos organizaci-
' lbv d A l'olilies. London: Macmillan, 1997. P. 256.
Iliilll K A Prcliicc lo DcmocraticTheory. Cnicago: Chicago University
littn f IT.
!')<)
jos, kurios yra autonomikos nuo vyriausybs ir politini partij ir vieno-
kiu ar kitokiu bdu siekia daryti tak vyriausybs politikai. Esminis j
skirtumas nuo politini partij tas, kad jos nesiekia formuoti vyriausy-
bs. Politins partijos interes grupms yra vienas i pagrindini pri-
jimo prie sprendim primimo kanal. Partijos savo ruotu danai
linkusios bendradarbiauti su interes grupmis, tikdamosi pagalbos
mobilizuojant rinkj balsus per rinkimus arba siekdamos finansins
paramos.
Vieningai sutariama, kad interes grupi susidarymo pagrindas yra
bendras interesas. Intereso vedami mons jungiasi grupes, kuri tiks-
las yra tenkinti savo poreikius. Poreiki pamatu formuojami tikslai ir
reikalavimai, kurie tampa individuali ir kolektyvini veiksm prieas-
timi.
A. Bentley'is aikino, kad moni veiklumas yra svarbus veiksnys,
kur skatina interesai ir siekis juos gyvendinti. mogus, veikdamas vie-
nas, maai tegali. Todl atsiranda poreikis jungtis j grupes. grup i-
rima kaip kolektyvin moni veikl. Interesai, kuri pagrindu kuriasi
grup, suteikia jai bendr orientacij, o individas susilieja su ta grupe.
Taigi organizaciniu visuomens principu tampa interesas, kurio ins-
titucin iraika yra asociacija. Todl pilieiai jungiasi j vairias organi-
zacijas, judjimus, asociacijas bei savaveiksmes grupes, kuri paskirtis
yra ginti arba tenkinti vairi gyventoj grupi interesus. Taiau vienose
grupse individai pasitenkina bendra veikla (pavyzdiui, achmatinin-
k klubas), kitose - grupi nari poreikiams patenkinti btina daryti
tak valstybins valdios institucijoms, siekiant joms palanki sprendi-
m. Pastarasis elementas skirtingose grupse yra nevienodai ireiktas.
Politikos moksl domina ne bet kuri interes grup, bet tos grups,
kurios siekia paveikti atskiras vieosios politikos kryptis ar sprendim
primim. Kai kurie autoriai, remdamiesi iuo kriterijumi, interes gru-
pes skirsto politines ir nepolitines.
Interes grupms apibdinti vartojamos svokos lobizmas, lobistai,
spaudimo grups (pressure groups). Kai kurie interes grupi tyrinto-
jai neskiria j ir teigia, kad lobist grups yra interes grupi amerikie-
200
%V paskaita. Interes grups ir j vaidmuo iuolaikinje visuomenje
lfikns variantas. Kiti mano, kad lobistas
3
- tai mogus, darantis tak
I Irs ii Igini parlamentui ar vyriausybei. Interes grup yra platesn svo-
I II n/ spaudimo grup, o pastaroji-u lobistus.
M I Juvergerio nuomone, spaudimo grup - tai grup, nesistengianti
I m m i! i valdios. Ji veikia vyriausyb bdama alia jos ir vairiais bdais
dm yilnma jai tak. Kitu poiriu spaudimo grups reikia tik veikimo
liilili| Tai lra politini sprendim blokavimo ar palaikymo metodas.
I'iivy/iliui, demonstracijos, streikai, piketai.
I liirmonas Zeiglcris interes grupes apibria kaip kiekvien gru-
pe, lekiani paveikti vyriausyb. Interesas gali bti siauras, orientuo-
tini | vien arba apimantis kelias problemas.
Jorcmy .1. Richardsonas spaudimo grupe vadina kiekvien grup, kuri
t'lln lokius reikalavimus, kuriuos turt sprsti politins sistemos au-
lui lietins institucijos, paskirstydamos vertybes. I esms spaudimo gru-
i h i min jis laiko interes grups sinonimu"
1
.
Nors ir nra bendros nuomons apibriant interes, lobistines ar
Ipiiililinu) grupes, interes grups kategorija naudojama daniausiai,
hm II IkSni kariais ipleiama iki grups, kuri turi tik potenciali gali-
lliylMi| veikli vyriausyb. Vienas i labiausiai paplitusi apibrim yra:
trii'M| gi up lai savanorikai susiorganizavusi grup moni, ku-
li* vienija bendri interesai, siekis juos ginti ir suteikti savo nariams
BltTlHlIll naud bei malonum.
I n I r i i'M| grups uima tarpin padti tarp politini partij ir sociali-
lllili'jiin. Nuo partij interes grups skiriasi funkciniu, o ne terito-
vrlkiino principu ir tuo, kad nesiekia laimti oficiali post vy-
llxvl>< |< Socialiniai judjimai i dalies gali sutapti su interes
liinls, iMinu pastarosios yra stabilesns, maesns, linkusios labiau
;yll* formuli reikalavim. Pavyzdiui, moter judjimas savaime nra
ttihhv nii(i,li| kalba reikia parlamento priimamj. Didiosios Britanijos
jlHfmittNlt' koridori, kuriame balsuoja parlamento nariai.
1'lcNMiir i Iruups/Hcl.byJ. .1- Richardson.Oxford:Oxford University Press,
[gfl [i i
201
interes grup. Taiau jei jo viduje steigiamos grups veikti vyriausybs
politik, tai jau bus interes grups. Pavyzdiui, Vokietijoje Isiskyr
alij judjimo ir interes grups, ir alij partija, turinti nema
tak Bundestage. Be to, interes grups gali peraugti politines parti-
jas. Taip profsjung pagrindu Didiojoje Britanijoje susiformavo Lei-
borist partija.
Kita vertus, kai kurios pastovios interes grups organizaciniu po-
iriu yra beveik tapaios partijoms: turi toki pat biurokratin hierar-
chine struktr, savo funkcionierius ir savo eilinius. Labiausiai iuos
bruous atitinka profsjungos.
2. Interes grupi ir vyriausybs sveika
Dar A. Bentley teig, kad grupi ir vyriausybs sveika yra nuolat kin-
tanti. Tarp grupi vyksta nuolatin konkurencija, kur stiprios grups
dominuoja, eliminuodamos silpnesnij tak. Valstyb reguliuoja
iuos konfliktus, siekdama palaikyti socialin-politin pusiausvyr.
Valstybs valdymo aparatas ir institucijos, pasak A. Bentley, tra gru-
pi kovos iraika, o politiniai institutai keiiasi keiiantis grupi pu-
siausvyrai.
1951 m. D. Trumanas ved potenciali grupi svok. Jo nuomone,
jei visuomen praranda pusiausvyr (stabilum), gali susiformuoti nau-
jos grups jai atkurti. Nauj grupi veiklai reikia nauj taisykli. Taigi
taip formuojasi nauji institutai ir atitinkamai kinta vyriausybs ir intere-
s grupi sveika.
Iki XX a. devintojo deimtmeio buvo sitvirtinusi nuomon, kad
egzistuoja du interes grupi ir valstybs sveikos modeliai: pliuralisti-
nis ir korporatistinis
5
. Korporatistinis modelis buvo grietai ribojamas
nuo penktojo etojo deimtmei JAV politikos mokslo studijose vyra-
Plaiau nenagrinsime i modeli, nes su j veikimo principais pakanka-
mai gerai susipastama vidurinje mokykloje.
202
XVpaskaita. Interes grups ir j vaidmuo iuolaikinje visuomenje
VI \n ii i p I ii i ra listinio vyriausybs ir interes santyki modelio, kuriam b-
dingi atvirumo ir konkurencingumo bruoai.
'Illinu prajus deimtmeiui po 1974 m. Philippe Schmitterio sufor-
muliiolos korporatistins, t. y. nekonkurencins, hierarchikai organi-
lUOtos ii funkcionaliai diferencijuotos, interes atstovavimo sistemos
IMTipratos jsilvirlinimo, interes grupi veiklos tyrimai atskleid kor-
pnilllislmio modelio neatitikim realiai vykdomai politikai. Pats
I
1
Niliinilcris pripaino, kad septintajame deimtmetyje suklestjs na-
i liiiiiilinis korporatizmas atuntajame deimtmetyje sumenkjo dl tri-
| pagrindini slyg: (1) didjani socialins struktros ir bendrj
fllorcN diferenciacijos; (2) rinkos nestabilumo ir kaitos, skatinusi fir-
, IcSkoli lankstesni technologij ir socialinio organizavimo form;
I 11 Interes organizacij ir j struktros pokyi. ie pokyiai pranaa-
ni nmoi'ikielikojo pliuralistinio konkurencinio federalizmo" modelio
IflliU'iH'iji) silvirlinim nacionaliniu ir Europos lygiais: tarp region,
vn h lybi ir Hriuselio". .lis prijo prie ivados, kad dabar galimi vaires-
ni lllli IVSI grupi sveikos bdai, ir n vienas i j nra vyraujantis.
I llalp I III iiuil, iandien turime kalbti apie valstybs ir interes grupi
nii\ I li| vairove. Interes grupi ir vyriausybs santyki forma nusi-
lllivl nIfclJ.veIgianl j konkreios valstybs istorin raid, politin kultr,
llll Inlllli, aplink.
I linu inliusi) grupi ir vyriausybs sveikos aspektas yra interes
II M|ot| poveikio vyriausybei kanalai ir formos.
\ . pagrindini kategorij, susijusi su interes grupi veikla,
Vin pili'lliniis". liii grups sugebjimas patekti sprendim primimo
Vi Mli ui I lipniausiai skiriami trys pagrindiniai interes grupi poveikio
tdapnl pi lipiiilaincnlin sprendimo primimo stadija, parlamentin
|f pupiniame ulin. Paymtina ir lai, kad didjant vyriausybs vaidme-
Itliilpt likii.shinl visuomenines las, interes grupi lobistai savo ener-
i M i iiiikiripin j vykdomosios valdios institucijas ir valdininkus. Iaugs
liiii'il inlijus vaidmuo laip utikrina ir interes grupi takos didjim.
I dm iliuiiit Mimii/.iiili kai kuri grupi poveik, vyriausyb gali imtis ati-
iinl iiiuii pi lenu Uli. Viena vertus, ji siekia kontroliuoti institucines gru-
203
pes: valdininkus, policij, armij. i interes grupi veikla yra tiesiogi-
n santyki su vyriausybe plaija prasme forma, galinti pavirsti patro-
nato santykius. Kita tiesiogin vyriausybs poveikio forma yra pray-
mai, labiau paplitusi treiojo pasaulio alyse.
Dar vienas interes grupi poveikio kanalas - politins partijos. In-
teres grups danai finansikai remia partijas ar partij kandidatus,
kad bt atstovaujama j interesams parlamente ar vyriausybje. i veik-
los forma kai kuriose alyse yra institucionalizuota. Pavyzdiui, JAV pla-
iai paplits reikinys avansai" vairi politini lyderi ar partij rinki-
m kampanijoms finansuoti. Geriausias pavyzdys yra politini veiksm
komitetai. Komitet pinigai yra skiriami vieno konkretaus asmens rin-
kim kampanijai, o pinig likut kandidatas gali pervesti savo asmeni-
n sskait. Jei kandidatas, laimjs rinkimus, nevykdys komiteto rei-
kalavim, komitetas nerems jo kit kart arba rems jo prieinink. Tokia
interes grupi veikimo forma suteikia jai takos statym leidimo insti-
tucijoje, nors ta taka yra ribota.
Netiesioginio poveikio vyriausybei forma yra ir visuomens informa-
vimo priemons. Tai vieosios nuomons formavimo kanalas, siekiant at-
kreipti dmes vien ar kit problem, aktualizuojant j visuomenje.
Interes grups naudojasi formaliais ir neformaliais prijimo prie vy-
riausybs kanalais. JAV sukurtos lobist tarnybos, kur samdomi profe-
sionalai lobistai atstovauja atitinkam grupi interesams. Danai jie yra
buv administracijos pareignai, gerai inantys visus Kongreso ir Baltj
rm koridorius ir pastantys mones, turinius reali valdi.
Tam tikr pavoj kelia ir vadinamosios antisistemins" asociacijos,
pavyzdiui, vairios religins sektos, ypa tos, kurios griauna visuome-
ns vertybes ir normas.
Nors pliuralistinis vyriausybs ir interes grupi sveikos modelis,
besiremiantis j konkurencija dl takos sprendim primimui, yra la-
biausiai paplitusi forma, jis turi ir trkum. Interes grupi daugja,
ginam interes ratas pleiasi. i grupi veikla tampa nekontroliuoja-
ma. Vyriausybei sunkiau dirbti, suderinti reikalavimus ir siekius. J prie-
taringumas sunkina sprendim primim.
204
XV paskaita. Interes grups ir j vaidmuo iuolaikinje visuomenje
Kita vertus, interes grups gina tik savo nari interesus danai kit
pupi interes sskaita. Todl organizacijos, turinios utikrinti ry
Inrp valdanij ir valdomj, paios nra demokratikos.
,1. I nteres grups ir politins partijos
Rykinusias partij ir interes grupi skirtumas yra j tikslai. Pagrindi-
nis pflrtij liksis yra patekti valdi ir gyvendinti savo programines
nuoslalas. Interes grupei pakanka spaudimo. Ji nesiekia paimti val-
lUii), danai linkusi likti elyje. Kita vertus, partijos remia interes
gi upes, nes yra sipareigojusios joms u rinkim kampanij finansavi-
nii| Interes, grups formuoja viej nuomon, ir partijos, siekdamos
Bnll nkli elektorat, siekia interes grupi paramos. Daug lemia ir as-
ini nlnliu'elilo grupi ryiai. Taigi interes grupi ir politini partij skir-
linnus nlskleidia ie bruoai:
I. Skirtingi liksiu gyvendinimo bdai.
.'., Interes grups geriau atstovauja vieajai nuomonei ir j pa-
li Ikln valdios institucijoms. Politins partijos veikia kitais bdais,
m s siekdamos valdios siekia kompromis, nori platesni visuome-
ne < sluoksni paramos ir todl lik santykikai gali ginti piliei inte-
rvniii.
I hilllins partijos atsako visuomenei u savo vykdom politik.
11111 n N i j gi ups paprastai neatsako u savo veiklos padarinius.
l I 'III I jos yra atviros visoms visuomens grupms, interes gru-
ni i iiIMnviiujii partikuliariniams interesams.
5 Partij programos ir veikla paprastai apima visus nacionalini
lllli n n ir.prklus, o interes grupi -vien ar kelis.
ruill| t| h IIIII n si) grupi vaidmens skirtumai reikiasi trimis lygme-
lilniii
n i'.iin visuomens mslu kaip organizuota konflikt sprendi-
niu pi Ir nu nu , k uiia vyriausyb usitikrina param ir palaiko ry su
m m Inlcirs grups veikla danai yra konflikto ar net gyven-
ln| i| m | >i i >. 11 < nl miniu alimis.
20 S
b) politins sistemos lygmeniu partijos atlieka gyventoj integ-
racijos politin sistem funkcij, kuri i dalies, taiau siauresniu
mastu, vykdo ir kai kurios interes grups. Juolab kad galimas at-
virktinis j poveikis - udarumo ir atsiribojimo nuo kit asociacij
skatinimas.
c) kasdiens politikos lygmeniu - partijos yra politins socializa-
cijos ir rekrutavimo agentai.
Kita vertus, politins partijos ir interes grups turi nemaai bendr
bruo. Partijos taip pat gali formuotis interes pagrindu, o interes
grups d alyvauti rinkimuose. Tokiu atveju jos paprastai priskiriamos par-
tijoms. Interes grupei tapus partija, jos veikla isipleia, ji nebegali
reikti motinins" grups nari interes, todl susiformuoja nauja, pa-
nai ankstesnij interes grup arba ji visai iyra.
Skirting ideologini-politini orientacij partijos nevienodai verti-
na interes grupi ir valstybs santyk. Socialistins partijos, linkusios
didesn valstybs reglamentavim, labiau vertina korporatistin model,
leidiant ginti dirbanij interesus. Liberalai i esms pasisako prie
bet kok interes grupi veiklos apribojim bei reglamentavim. J de-
klaruojamas individualizmas puikiai atitinka pliuralizmo esm. Konser-
vatoriai, akcentuodami tradicines vertybes tokias kaip eima, bendruo-
men, Banyia, pasisako u laisv interes grupi veikl.
Taiau negalima vienareikmikai teigti, kad vienas ar kitas interes
grupi veiklos modelis bdingas lik vieno tipo" aliai. Didel vaidmen
iuo atveju vaidina istorin, kultrin, socialin, politin aplinka, o ide-
ologinis momentas ne visada yra svarbus. Pavyzdiui, Japonija yra kor-
poratistin alis, kur grietai reglamentuojamas grupi prijimas prie
politini sprendim dl tos prieasties, kad debatai ar net konfliktai
neikilt vieumon ir netrikdyt stabilumo vaizdio.
4. Interes grupi klasifikacija
Interes grupi skirtumus padeda nustatyti j klasifikacija. Galimi du
tokio skirstymo pjviai. Pirmasis bt interes grupi skirstymas (1)
sektorinio intereso arba funkcines ir (2) visuomeninio intereso grupes.
206
Sektorinio intereso grups atstovauja ir gina savo nari interesus, da-
niausiai materialinius, ir yra pasiskirsiusios pagal profesin priklauso-
myb arba veikl: pavyzdiui, darbdavi, profesini sjung, vartotoj,
veislinink, etnini ar konfesini interes grups. Jos danai dar vadi-
BBmOSprivataus intereso grupmis, skirtingai nuo visuomeninio intereso
gi upi, kurioms atstovauja gamtos, aplinkos apsaugos, gyvn apsau-
gos, moter teisi, vaik teisi ir pan. grups. Kai kurios grups, su-
pnuilama, turi ir sektorini, ir visuomenini grupi bruo.
Kitas interes grupi pjvis remiasi poveikio vyriausybei taktikos ir
siiiilyk io su ja kriterijais. iuo poiriu jos skirstomos (1) insaideres ir
(.') aulsaideres. Grups insaideres paprastai yra institucionalizuotos,
llli i privilegijuot padti nuolatini konsultacij su vyriausybe arba al-
M< pviivimo joje forma. Daniausiai toki padt turi funkcins ekonomi-
nio Intereso grups (verslo, ems kio, profesini sjung), kuri veikla
iluugi lin alvcj lemia ekonomin alies politik.
( Ii ups aulsaideres arba visikai vyriausybs ignoruojamos, arba joms
piivyksln daryli tak vyriausybei nereguliariai. Tokios grups linkusios
lllllh iiulikali nckonvencini veiksm, kreiptis iniasklaid, veikti vy-
riniliylic nclicsiogiai - per viej nuomon.
Pilvui I I von Alemano tipologij, derinant grupi veiklos srii ir
Hli i lltlu vvM.iiisybii kriterijus, skiriami du interes grupi tipai: stip-
ini 11 m n m m', |l;ik vyriausybei ir orientuotos savo nari poreiki pa-
Ifllklllliii.l
I i iiiipes, slipriai daranios tak vyriausybei
I i iiguni/iiiili interesai ekonomikos ir darbo srityje: verslinin-
I, pnil>n||Uii)ios, varloloj sjungos.
' I IiKNMI/.IIIII i inlm-sni politinjc-socialinje srityje: mogaus tei-
III i m > /i.nipis, ekologins laikos gynimo grups.
.. iiiijn * vi n kibiausiai organizuotos ir naudoja veiksmingas po-
I < naiviu i pi lenioiK'S. Ypa lai bdinga verslo ir darbo organi-
>H4 I'upiniu: n i jos vienijasi j slambcsnius junginius - federacijas,
IIIIIIIH'III'I Iviilu IIII'IIIK liine biurokraline slruklra, nacionalini
207
grupi tinklu, tobula informacijos keitimosi sistema, reguliariai organi-
zuoja konferencijas ar suvaiavimus.
II. Grups, orientuotos savo narius
1. Socialin sritis: aklieji, labdaros organizacijos, anonimini al-
koholik draugija.
2. Laisvalaikio ir sporto sritys: sporto sjungos, kolekcinink, ke-
liautoj klubai, etc.
3. Religin, mokslo-kultros sritys: konfesins, profesins (archi-
tekt, teisinink, medik) asociacijos, dails klubai.
ios grups kur kas reiau kreipiasi vyriausyb. Daniau linkusios
iekoti labdaros ar pavieni rmj. Paprastai jos vadinamos nepoliti-
nmis interes grupmis.
Akivaizdu, kad politologinje literatroje nra bendros nuomons,
kaip apibrti interes grupes, o konkretus j tyrimas priklauso nuo
autoriaus pasirinkto vieno ar kito j aikinimo modelio. Be abejons,
tiksliausiai interes grupes, siekianias daryti poveik politikai, bt var-
dyti spaudimo grupmis
6
, bet nemaa interes grupi dalis tik poten-
cialiai linkusi daryti tak sprendimams. Jos suaktyvja, kai palieiami
j interesai.
G. Almondo interes grupi klasifikacija, jau inoma i vidurins
mokyklos, remiasi grups organizuotumo kriterijumi. Tai asocijuotos,
neasocijuotos, institucionalizuotos ir anonimins interes grups. Aso-
cijuotos grups sociologijoje vadinamos savaveiksmmis arba antrin-
mis grupmis". Pirmins grups pavyzdiai yra eima, grup draug.
Pagrindinis pirmins grups poymis - dani ir artimi kontaktai, ryiai.
Antrini grupi pagrindinis poymis yra savanorikas vienijimasis or-
ganizacijas. Si kategorija atitinka U. von Alemano vyriausybei stipriai
Richardsonas silo termin spaudimo grups vartoti kaip darbine definici-
j, pagal kuri bet kuri grup, kuri artikuliuoja reikalavimus, kad politin val-
dia politinje sistemoje ar subsistemoje turt priimti autoritetinius sprendi-
mus, gali bti laikoma spaudimo grupe".
208
darani tak grupi tip. Neasocijuotos grups, G. Almondo nuomo-
ne, yra nari rekrutavimo asocijuotas grupes baz.
Prie institucini interes grupi jis priskiria grupes, susidaranias
parlamente, vykdomojoje valdioje, armijoje, Banyioje. Taiau ne visi
Interes grupi tyrintojai sutinka, kad, tarkime, grups parlamente ar
vyriausybje yra interes grups. Labiau tikt jas vadinti uparlamenti-
niij interes grupi agentais, atstovaujaniais atitinkamiems interesams.
Kita vertus, kai mintose institucijose susiformuoja grups, siekian-
ios savo tiksl gyvendinimo (valdinink ar karinink grups, siekian-
ios finansavimo, iplsti savo veiklos apimtis, statym, utikrinani
pensij ar ieitines paalpas, primimo), jos tampa interes grupmis
pagal apibrim.
I 'rancz politologo Jeanto Meynaudo interes grupi klasifikacija
apima lik politines grupes. Jis skiria tris grupes: politins klikos, nuo-
mons ir spaudimo grups.
Politins klikos nort paimti valdi, bet negali dl organizacini
pi n /asi - jos nra partijos. Nuomons grups veikia elito ir masi
Kini,', o ne tiesiogiai politinius institutus. Spaudinio grups siekia
ilmvli ji ak vieosios politikos gyvendinimui ir turiniui, veikdamos po-
litines inslilucijas. Jos skirstomos tris pogrupius: verslo institucines,
Ii gorines interes gynimo, palaikymo (promotionaT) grupes.
\iinlo institucins grups siekia naudos ir pelno. Pavyzdiui, versli-
knl siekia gauti vyriausybs kontrakt, Banyia - subsidij mokyk-
MIH, iiiuvcrsilclai - mokesi privilegij,
h uit i n ins interes gynimo grups - fermeri, konfesins grups,
ll'l'nlns asociacijos, veteran sjungos, etnins organizacijos -reika-
lu Ii neval savo nariams. Palaikymo grups vadina save altruistin-
ItltOVlUljliniomis bendriesiems interesams. Tai taikos alinink,
|lln|i| leisiu gynimo, ekologins organizacijos, kurios veikia vyriau-
i pnpi aslai nesilikdamos greito rezultato,
i lil n kokia inlercs grupi klasifikacija remtums, matome, jog
' n i| |iupii| lip vardijimas atskleidia j veiklos vairov ir paai-
Mini | i| linkus poliliniam procesui didjimo prieastis.
209

Novagrockiene - Politikos Mokslo Pagrindai

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Novagrockiene - Politikos Mokslo Pagrindai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

\

Antrasis G. Almondo politini sistem tipologijos kriterijus yra ei-

You might also like