Professional Documents
Culture Documents
Lietuvi371 Literat363ros Konspektas Abituirentui PDF
Lietuvi371 Literat363ros Konspektas Abituirentui PDF
Pratarmė .............................................................................................................. 7
Martynas Mažvydas............................................................................................. 9
Onutė Baumilienė, Saulius Žukas
Mikalojus Daukša ............................................................................................ 13
Onutė Baumilienė
Jonas Radvanas................................................................................................. 17
Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė
Motiejus Kazimieras Sarbievijus ..................................................................... 21
Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė
Kristijonas Donelaitis ...................................................................................... 26
Irena Kanišauskaitė
Adomas Mickevičius ........................................................................................ 33
Irena Kanišauskaitė
Antanas Baranauskas ....................................................................................... 39
Irena Kanišauskaitė
Vincas Kudirka ................................................................................................ 44
Irena Kanišauskaitė
Maironis ........................................................................................................... 48
Irena Kanišauskaitė
Jonas Biliūnas ................................................................................................... 53
Irena Kanišauskaitė, Saulius Žukas
Šatrijos Ragana ................................................................................................. 58
Nijolė Šervenikaitė
Vaižgantas ......................................................................................................... 62
Nijolė Šervenikaitė
Vincas Krėvė .................................................................................................... 69
Nijolė Šervenikaitė
Balys Sruoga ..................................................................................................... 74
Nijolė Šervenikaitė
Jonas Aistis ........................................................................................................ 79
Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Vincas Mykolaitis-Putinas ................................................................................. 86
Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
Jurgis Savickis .................................................................................................... 94
Marius Mikalajūnas, Saulius Žukas
Henrikas Radauskas .......................................................................................... 98
Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Vytautas Mačernis ........................................................................................... 103
Nijolė Servenikaitė
Bronius Krivickas ............................................................................................ 109
Saulius Žukas
Salomėja Nėris................................................................................................. 172
Saulius Žukas
Antanas Škėma ................................................................................................ 117
Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Marius Katiliškis ............................................................................................. 123
Nijolė Servenikaitė
Česlovas Milošas.............................................................................................. 130
Irena Kanišauskaitė, Dainius Vaitiekūnas
Justinas Marcinkevičius ................................................................................... 737
Nijolė Servenikaitė
Juozas Aputis ................................................................................................... 145
Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Judita Vaičiūnaitė............................................................................................. 150
Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Marcelijus Martinaitis ...................................................................................... 155
Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė, Saulius Žukas
Sigitas Geda ..................................................................................................... 160
Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Jurgis Kunčinas ................................................................................................ 165
Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Aidas Marčėnas ................................................................................................ 169
Onutė Baumilienė, Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė
Marius Ivaškevičius .......................................................................................... 174
Onutė Baumilienė
Teminės gijos ................................................................................................... 180
Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
MARTYNAS MAŽVYDAS
APIE 1510–1563
BIOGRAFIJA
Išsilavinimas
Manoma, kad Martynas Mažvydas gimė Didžiojoje Lietuvoje, greičiausia Šilutėje:
tai patvirtina jo žemaitiška tarmė. Tikrų žinių esama nuo 1546 m., kai Prūsijos ku-
nigaikštis Albertas laišku pakvietė jį į Karaliaučių. Kunigaikštis ieškojo išsilavinusių
lietuvių, galinčių dirbti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Atvykęs Mažvydas
Karaliaučiuje baigė universitetą – beje, jis priklauso pirmajai šios alma mater laidai
(1548 m.). Iš viso bakalauro laipsnį įgijusiųjų buvo septyni, Mažvydas vienintelis
lietuvis. Jis mokslus išėjo per tris semestrus vietoj aštuonių, tad turėjo būti kur nors
studijavęs anksčiau, nes jau kunigaikštis Albertas laiške ji vadino eruditu – mokytu
žmogumi. Taigi tiek biografijos faktai, tiek šešios parengtos lietuviškos knygos, tiek
laiškų stilius leidžia laikyti Mažvydą humanistu – itin išsilavinusiu asmeniu, išsiski-
riančiu filologine kultūra.
9
Socialinė padėtis
Iš Mažvydo lotyniškai rašytų laiškų (jų išlikę trylika, dvylika – kunigaikščiui
Albertui) matyti, kad jis buvo neturtingas, nes studijuodamas nuolat gaudavo sti-
pendiją, o vėliau, eidamas klebono pareigas Ragainėje, ne kartą kreipėsi į kunigaikštį
įvairios paramos. Mažvydas vedė ankstesnio Ragainės klebono vyriausiąją dukterį
Benigną Lauterštern ir ne vienus metus rūpinosi jos gausia šeima – broliais ir seseri-
mis. Materialinę padėtį sunkino dar ir tai, kad jam rūpėjo ne ūkininkavimas, o lie-
tuviškų knygų rengimas. Gyvenimo pabaigoje neapsikentęs jis paprašė kunigaikščio
išvaduoti nuo nesisekančių ūkio darbų ir skirti metinį išlaikymą iš valstybės iždo,
bet šis noras nebuvo patenkintas. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 21 d.,
ten ir palaidotas.
Kūrybinis darbas
Be kunigavimo ir ūkininkavimo, Mažvydas uoliai darbavosi kurdamas lietuvišką
raštiją. Jam buvo lemta parašyti šešias knygas lietuvių kalba, trys išleistos dar esant
gyvam – „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl
krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos" (trumpai – „Katekizmas",
1547 m.), „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino" (1549 m.) ir „Forma krikš-
tymo" (1559 m.). Kitos trys – „Giesmės krikščioniškos" (pirma dalis 1566 m., antra
dalis 1570 m.) ir „Parafrazis" (1589 m.) – išėjo po Mažvydo mirties, tuo pasirūpino
pusbrolis ir bendradarbis Baltramiejus Vilentas. Be pirmosios lietuviškos knygos,
itin svarbios giesmės, nes liuteronai giedojimą laikė svarbiausia pamaldų dalimi.
Autorystė
Pirmoji lietuviška knyga, trumpai vadinama „Katekizmu", nėra pasirašyta. Kad au-
torius tikrai Martynas Mažvydas, liudija Baltramiejus Vilentas vienos savo knygos
10
ir kitokio gyvenimo, sveiko ir laimingo, viltimi:
Nuo 63 eilutės kalba jau pats autorius, prakalbos adresantas. Iš imituojamo dialogo
su valstiečiu ima aiškėti vertybinis kontrastas: deja, paprastam žmogui, žemdirbiui,
Dievo žodis nerūpi – jam svarbesnės pagoniškos apeigos. Pavartota litotė (meninis
sumažinimas) turi pabrėžti senovinio tikėjimo mastą:
Mažvydas konstatuoja – valstietis „geresniai atmen arti, nent poterį byloti", t. y. ge-
riau moka arti negu kalbėti maldas, o jam norisi įtikinti paprastą žmogų, kad tikėji-
mo tiesų mokymasis nė kiek ne prastesnis už artojo darbą.
Puošni antikinė ir biblinė retorika3 rodo Mažvydo pastangas sekti Europos kultūros
tradicija. O klausimai ir atsakymai, būdingi dialogo imitacijai antroje prakalbos da-
lyje, leidžia pačias tikėjimo tiesas interpretuoti plačiau – kaip mokslą, nes kaip tik
klausimai yra bet kokio pažinimo pradžia.
1
Dręsu – drįstu.
2
Leksika – žodynas.
3
Retorika – iškalba, kalbėjimo menas.
12
MIKALOJUS DAUKŠA
APIE 1532–1613
Kontrreformacija
Istorijos aplinkybės susiklostė taip, kad lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvoje ėmė
rastis tik XVI a. pabaigoje. Protestantai, kaip antai M. Mažvydas, anksčiau už kata-
likus supratę knygų gimtąja kalba svarbą, vyko jų rengti ir leisti į liuteronišką Prūsiją.
LDK pirmoji lietuviška knyga, parengta bene šviesiausios asmenybės Renesanso
epochos Lietuvos katalikų bažnyčioje Mikalojaus Daukšos, pasirodė praėjus be-
veik penkiasdešimt metų po Mažvydo „Katekizmo“. Kas tai nulėmė? Lietuvos, kaip
katalikiškos valstybės, kultūros raidai didžiulę įtaką padarė 1545–1563 m. Italijos
Tridento (Trento) mieste vykęs visuotinis Katalikų bažnyčios susirinkimas, skirtas
kovai su Reformacijos padariniais. Po Tridento susirinkimo kilo galingas kontrre-
rormacijos sąjūdis. Jam atstovauja ir M. Daukša, lietuviškomis knygomis siekęs stab-
dyti protestantizmo plitimą.
Jėzuitų ordinas
Dideli kultūrinį vaidmenį to meto LDK suvaidino Jėzaus draugijos, Romos katalikų
vienuolių ordino, nariai. Jėzuitus į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas
Protasevičius. Viena svarbiausių jų veiklos sričių buvo švietimas. Turėdami pakan-
kamai intelektinių pajėgu ir politinės galios, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus univer-
sitetą. Kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos.
GYVENIMAS
Biografijos faktai
Mikalojus Daukša gimė tikriausiai Babėnuose, dabar tai Kėdainių miesto dalis.
Kilęs iš bajorų, ilgainiui tapo aukštu katalikų dvasininku. Iš pradžių klebonavo
Krakėse netoli Kėdainių, vėliau gavo Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas ir
persikėlė į Varnius – ne tik Žemaičių vyskupijos, bet ir lituanistinės kultūros centrą.
Nežinoma, kur Daukša mokėsi, bet buvo puikiai išsilavinęs, turėjo nemažą bibliote-
ka. Jo išprusimą patvirtina Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus Grigaliaus XIII
įgaliotinis Tarkvinijus Pekulas.
13
Vyskupo Merkelio Giedraičio vaidmuo
Dirbant Žemaičių vyskupijoje M. Daukšai teko kurį laiką, bendrauti su vyskupu
Merkeliu Giedraičiu – didiku, šviesiu žmogumi, daug nuveikusiu kontrreformacijos
judėjime. Kunigaikštis Giedraitis buvo Daukšos mecenatas – rėmė literatūrinę veik-
lą, kuri svarbi kaip atsakas į kultūrinius ir religinius protestantizmo iššūkius.
Daukša mirė 1613 m. Varniuose, ten ir palaidotas.
SVARBIAUSI KŪRINIAI
M. Daukša išvertė iš lenku kalbos dvi knygas – ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos
„Katekizmą“ (1595 m.) ir lenkų jėzuito Jokūbo Vūjeko „Postile“ (1599 m.). Abi
išspausdintos Vilniaus universiteto spaustuvėje. „Katekizmas“, kurį Daukša paren-
gė Varniuose, supažindina skaitytoją, su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis.
Kaip ir M. Mažvydo „Katekizme“, čia itin smerkiama pagonybė. Šis leidinys svarbus
tautinei kultūrai kaip seniausia LDK išleista lietuviška knyga. Vienintelis išlikęs jos
egzempliorius saugomas Vilniaus universitete.
„POSTILĖS“ PRAKALBA
Humanistinės idėjos
Svarbiausias darbas, Mikalojui Daukšai pelnęs didžiausią pripažinimą, yra
„Postilė" – pamokslų rinkinys. Pagrindinis knygos tikslas – neleisti Lietuvoje plisti
protestantizmui ir skleisti katalikybę. Neteisinga būtų į Daukšą žiūrėti tik kaip į
vertėją – „Postilės“ prakalbose lotynų ir lenkų kalba jis pasirodo kaip Renesanso
idėjų propaguotojas. Ypač svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją",
nes čia Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, iškelia ją kaip didžiausią tautos
vertybę. Jis smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos panie-
kinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų visas
Lietuvos elitas – bajorai ir dvasininkai. Dėl šių minčių lenkiškąją prakalbą galima
laikyti manifestu – iškilmingu programiniu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir
puoselėjimo. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti originalus, nes
buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros – tautiškumą tapatinti su valstybe ar reli-
gija. O čia mėginama įtvirtinti visiškai nauja idėja, renesansinė tautos samprata: vie-
nos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas – gimtoji kalba.
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų
savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės
kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gra-
žinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų
vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir
svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai
ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.
14
Taip Daukša priartėjo prie tautinės valstybės idėjos, kuri lietuviams tapo aktua-
li tik XIX a. pabaigoje. M. Mažvydo aplinkoje to negalėjo atsitikti, nes Mažojoje
Lietuvoje leidžiami raštai buvo skirti lietuviams valstiečiams šviesti, o Daukšos
„Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ atsirado vietos ir lietuvių kalbos santykiui su vals-
tybės reikalais aptarti.
Renesansinė argumentacija
„Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ stilius – itin raiškus renesansinės retorikos pavyz-
dys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du: gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis.
Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis.
Neprieštaraudami gamtai, imdami iš jos pavyzdį žmonės gali darniai sugyventi ir
susikalbėti. Nė vienam gyvūnui nešauna į galvą keisti savo prigimtį, todėl ir žmogus
neturi pažeisti gamtai būdingos tvarkos:
Kas per keistenybės būtu tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštin-
gala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti
kaip ožys ? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir
tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvuliu paikumas sukeltų tarp jų
tok; sąmyši, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl
kitos tavuos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinus, taip pamėgsta svetimąją (pa-
miršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir
kalbos.
Daukša sako, kad prigimtis labiausiai susaisto žmogų su tauta ir pirmiausia reiškiasi
gimtosios kalbos vartojimu. Pateikia pavyzdžių iš įvairių šalių gyvenimo: Persijos
ir Lenkijos Karalystės, Romos ir Graikijos, arabų ir italų valstybių. Tos šalys išliko
galingos ir žinomos, nes pakluso gamtos ir žmogaus prigimties dėsniui – mylėjo ir
saugojo savą kalbą. Lietuviai turi sekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji
kalba ir nesumenktų valstybė. Taigi gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigim-
ties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai.
Vertimų svarba
Daukšai svarbus knygų vertimas į lietuvių kalbą – tai ir pagarbos gimtajai kalbai
argumentas, ir tautos kultūros ženklas. Verstiniai tekstai ugdo meilę bei pagarbą
gimtajai kalbai, parodo tautos išprusimą:
Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus
(todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas <...>.
<...> taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio
knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą.
15
Leisdamas verstinį pamokslų rinkinį Daukša tikisi savo pavyzdžiu paraginti lietuvių
šviesuomenę atsigręžti į gimtąją kalbą, nes ne kas kita, o kalba turi tapti visų luomų
lietuvių rūpesčiu:
Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą,
gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu
pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai
mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai
turėtų rūpėti.
<...> tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra
paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už
tai vargu ar kas ją pagirs.
Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų
žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai
Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš
tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi
ja.
16
JONAS RADVANAS
(IOANNES RADVANUS)
XVI A. VID . – 1592
Humanizmas
XVI a. Renesanso idėjos – proto ir vaizduotės galia, asmenybės laisvė, išsilavini-
mas – pasiekė įvairiais keliais: per lietuvius, studijuojančius Europos universitetuose,
mokslininkus ir menininkus, atvykstančius iš svetur, o bajorijos kultūrinius intere-
sus geriausiai atspindi susidomėjimas knygomis, įsigalėjus požiūriui, kad spausdin-
tas literatūros kūrinys yra geriausias paminklas, to meto LDK poetai ima šlovinti ne
tik legendinius praeities didvyrius, bet ir realius, pažįstamus asmenis.
Reformacija
Naujoji pasaulėžiūra – humanizmas – žmogų laiko didžiausia vertybe. Religinis
Reformacijos sąjūdis įtvirtina humanistinės pasaulėžiūros nulemtus pokyčius.
Reformacijai Lietuvoje plisti padeda tiek religinė tolerancija, tiek galingi globė-
jai – garsūs didikai Radvilos. Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina poetą Joną
Radvaną sukurti karvedį Mikalojų Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą.
Žinių apie Joną Radvaną nedaug, nežinomos net gimimo ir mirties datos. Spėjama,
kad kilęs iš Vilniaus ar jo apylinkių arba ilgai tose vietose gyvenęs, mat pirmą savo
eilėraštį pasirašė Vilnensis (Vilnietis). Buvo protestantas – tai patvirtina tiek drau-
gystė su Radvilų aplinkos žmonėmis, tiek kūryba. Tobulai išmanė antikinę litera-
tūrą ir kultūrą, išsilavinimą įgijo greičiausia užsienyje (kadangi neaukštos kilmės,
galėjo vykti į užsienį kokio aukštakilmio palydoje ir mokytis kartu, – Lietuvoje iki
Vilniaus universiteto atidarymo 1579 m. aukštųjų mokyklų nebuvo).
17
POEMOS „RADVILIADA“ BRUOŽAI
Panegirika
„Radviliada“ – tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą
Rudąjį, vieną iš talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Pasak poemos vertėjo
Sigito Narbuto, karvedžio „gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mū-
šis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių
lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ūlos mūšis". Mūšyje prie Ūlos upės
(dabartinėje Baltarusijoje) Mikalojus Radvila Rudasis nugali Maskvos valstybės
caro Ivano Rūsčiojo kariuomene, susiruošusią pulti Vilnių.
18
mą, kodėl nusiminęs, jis atsako: „Mano tautiečių dalia negarbinga <...> / sukrėtė“,
„Lietuvos nelaimės mane sugraudino!“ Metonimiškas jausmų srities, krūtinės, pami-
nėjimas („Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos – / toji galybė") atsklei-
džia didžiausią trūkumą – meilės tėvynei stoką. Radvilą Vytautas vadina vienintele
Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai. Grėsmės akivaizdoje siekia sužadinti
kario ambicijas, todėl ragina: „Štai kas svarbu: nugalėk!“ Lietuvos likimą Vytautas
patiki Mikalojui Radvilai Rudajam – „tik vienas gali nugalėti". Taigi poetas Jonas
Radvanas siekė heroizuoti Radvilu giminę kaip pajėgią grąžinti prarastą LDK šlovę
ir politinę įtaką.
Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kiti pa-
rodomi sėkmingai kariaujantys su įvairių kraštų gentimis ir tautomis iš Rytų (rusais,
totoriais) ir Vakarų (vokiečiais, kartais lenkais). Sėkmė mūšio lauke turi pabrėžti
šalies galybę.
Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę: gimi-
nystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą,
karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant
skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Radvano pasakojimas įdomus tuo,
kad Gediminas nėra LDK sostinės įkūrėjas, bet jam valdant Vilnius tampa žinomas,
garsus ir galingas:
Nors pats savininkas skydo puošybos nemato, ją gerai mato priešas: magiškoji tų
vaizdų galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. Skyde pavaizduoti siuže-
tai Radvilai tampa įkvėpimo šaltiniu. „Radviliados" pasakojime apie skydą išryškėja
istoriniai, kultūriniai ir tautiniai Lietuvos valstybės pagrindai – romėniška lietuvių
kilmė, sostinė Vilnius, valdovų Gediminaičių dinastija.
19
LDK peizažas
Poemos erdvė plati, atvira – vaizduojama Vytauto Didžiojo laikų Lietuva nuo
Baltijos iki Juodosios jūros, lietuviams turinti kelti pasididžiavimą. Jos gūdžiose gi-
riose apstu įvairių žvėrių, ąžuolų kamienais srūva medus, o šaltiniai girdo Dnieprą
(Boristenį), Dauguvą, Nemuną, Nerį, Šventąją ir kitas upes. Upių išvardijimu pa-
brėžiamas kraštovaizdžio istoriškumas, nes jos tekėjo kunigaikščio Vytauto laikų
Lietuvos žemėmis. Tas kraštovaizdis poetizuojamas, itin meniškai piešiama gamta,
pavyzdžiui, hiperbolizuotas girių aprašymas – „jos viršūnėmis šičia žvaigždynus /
remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia“. Lietuva poemoje it biblinis
rojaus sodas, vešintis žemėje.
Nors tiek daug girių ir upių, Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais –
netgi skurdi. Nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo
stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes – narsą, ištvermę, meile gimtinei. Gamta
apibūdinama epitetu „išmintinga“, nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su
vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dory-
bės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta – kario, Lietuvos gynėjo, auklėtoja.
„RADVILIADOS“ REIKŠMĖ
Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos
mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais – kara-
liumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju,
Vilniumi – ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu
jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės
A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.
20
MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS
(MATHIAS CASIMIRUS SAKBIEVIUS)
1595–1640
BIOGRAFIJA
POEZIJOS BRUOŽAI
Odės moralas – stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavo-
jų, nes kur šlovė, ten pavydas. Atsargus protas perspėja: šlovė nėra blogis, blogis – pas-
kui ją neišvengiamai sekantis pavydas. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (odės pra-
džioje menka trobelė priešinama svetingai kviečiantiems rūmams) – ji nebus visiems
matoma, bet nejauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus.
Gyvenimo pilnatvė toli nuo minios – štai kas odės subjekto laimė, ir jai nereikia
žiūrovų: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ Gyvenimas tėra iliuzija, pasau-
lis primena teatro dekoracijas, vadinasi, viskas laikina. Tad žmogaus būtis, artima
akimirkai, negali būti įvertinta kitų tokių pat laikinų žmonių. Kalbantysis nurodo
vienintelį vertintoją – Dievą:
Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip
Paladės darbus – mokymąsi – turi keisti poilsis.
Sykiu prieš skaitytojo akis skleidžiasi mitinė ir istorinė praeities bei dabarties
erdvė. Nuo mitinių laikų (Vilnius lyginamas su antikine Roma, Gedimino pilis su
Kapitolijumi2, miesto gyventojai vadinami kviritais3, minimas Palemono mitas) ei-
nama prie poeto gyvenamojo meto: Vilniuje taika, prieš trejus metus baigėsi ATR
karas su Švedija. Politinio valstybės gyvenimo kontrastas (karas ir taika) – tai dar
vienas argumentas odės adresatui, užmiršusiam aukso vidurio taisyklę. Miesto ku-
polai, šventyklos, dvi pilys sudaro sakralią architektūrinę Vilniaus erdvę, nes šios
didingos vietos susijusios su valstybingumu ir religija. Negana to, Vilnius stebimas
nuo Lukiškių kalno (dab. Tauro kalnas (Pamėnkalnis), tarsi iš paukščio skrydžio, o
kalnas literatūroje dažnai simbolinė pasaulio ašis, ne tiek fizinio, kiek dvasinio re-
gėjimo vieta, ir žiūrėjimas nuo kalno ypatingas – ne realus, bet įsivaizduojamas, nes
tikrovėje draugo nėra šalia. Taigi Vilniaus erdvė (gamtinė, mitinė, architektūrinė)
ir įvairialypis laikas tampa siekiamybe bei rūpesčiu išsakyti saiko principo svarbą.
1
Etezijai – pasatai, pastovūs tropinių sričių vėjai.
2
Viena iš septynių Romos kalvų.
3
Kviritai – romėnai, visateisiai Romos piliečiai.
23
Čia matysim gerai spindinčius iš toli
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
Didžiojo Palemono
Karalystę turėtąją.
24
Taigi laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis liki-
mo permainomis.
Taigi žmogus tėra amžinas vaikas ne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl jam nepa-
valdžios pasaulio tvarkos. Nieko nėra amžino: po kurio laiko suirs šalmas, sudūlės
dailus apsiaustas, sudils auksas. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų
vaduoja išminties dorybė. Stebėdamas aplinką jis turi suprasti, kad viskas greitai
baigiasi, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali kliautis
likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia žinoti, jog trumpas žmogaus gyvenimas nu-
lemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti. Visatą valdo tas, kas valdo
laiką, vadinasi, laikas Dievo, ne žmogaus valioje:
25
KRISTIJONAS DONELAITIS
1714–1780
BIOGRAFIJA
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio l d. Lazdynėlių kaime. Anksti mirus tė-
vui, motina viena leido vaikus į mokslus. Vyresnysis sūnus tapo garsiu Karaliaučiaus
auksakaliu, įvairių instrumentų meistru. Būsimasis poetas studijavo teologiją
Karaliaučiaus universitete, lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi klasikinių kalbų
ir poetikos meno. Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo
graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo
laikų literatūra, įgijo ir muzikinį išsilavinimą.
Baigęs universitetą trejus metus dirbo Stalupėnuose, čia galbūt jau rašė pasakė-
čias. Nuo 1743 m. iki mirties (1780 m.) Donelaitis – Tolminkiemio parapijos pas-
torius. Kaip ganytojas, jis gerai pažino parapijiečių gyvenimą, lietuvių ir kitataučių,
dvaro ir kaimo santykius.
26
ASMENYBĖS BRUOŽAI
Donelaitis buvo veiklus ir tvarkingas pastorius. Nors sunki ūkio darbų našta slėgė
visą gyvenimą (apie tai su kartėliu užsimena užrašuose), jis kruopščiai prižiūrėjo
bažnyčiai priklausantį 40 ha ūkį. Net turėjo nusibraižęs visų savo laukų planą ir su-
sirašęs parapijiečius – atskirai doruosius, t. y. darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir
tuos, kurie tingi dirbti, nelanko bažnyčios. Tolminkiemyje jis pastatydino mūrinę
bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms, iš pagrindų atnaujino klebonijos pasta-
tus. Vokiškai parašytame eilėraštyje poetas suformulavo tokią gyvenimo nuostatą:
KŪRYBA
POEMA „METAI“
Tematika
Poemoje Donelaitis vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulė-
žiūrą, pasakoja, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: aprašo
jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir
kitataučiais.
27
Gamta
„Metuose“ atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Gamta – nuolat
atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gy-
venimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verk-
dams". Gyvybės stebuklas – paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko", „visi visur
sumišai šokinėdami džiaugės") ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo buvimą labiau-
siai jaučia ir šlovina paukščiai:
Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama budino svie-
tą"), jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės „nei kapas sens
pasirodo". Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivy-
rauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka“). Šis gamtos ritmas, amžinas,
nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį.
Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviš-
kajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti „dan-
giškuoju tėtučiu". Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaiz-
dų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas
„Pavasario linksmybėse“. Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams
gardžiaus n'užmiršk savo Dievą“, „Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dova-
nojo, / O tu dar nurni...“ Tai aiškus didaktinis elementas.
Žmogus
Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pa-
žeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbu išmanyti ir gerai nu-
dirbti tradicinius žemės darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritam-
pa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės
darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Toks yra Diksas – vien savo „glūpumą"
rodo tuščiai pūsdamasis ir niekindamas Dievą.
Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat
persiryja ir prisigeria – gyvena nesaikingai, taigi ir neprotingai, priešingai gamtos
tvarkai. „Pavasario linksmybėse" apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius.
„Didpilvis" vaizduojamas groteskiškai:
Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo,
o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai Donelaičio poetiniame pasaulyje
stovi arčiausia dieviškojo idealo.
28
Darbas
Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžia-
vos naštą („būrą baudžiava baudžia“), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia
Aukščiausiojo valia: „<...> be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo.“ Taigi dirbantis
žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei
bendruomenei. Slunkius, bandantis pateisinti savo tingėjimą, rūsčiai smerkiamas:
Todėl niekinamas būras gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius datbus, kurie iš-
kelia jį ir padeda pajusti savo vertę. Donelaitis pabrėžia, kad su džiaugsmu dirbamas
darbas tarsi pašventina būtį:
Būrai ir ponai
Donelaitis „Metuose“ nuolat primena, kad visi žmonės iš prigimties lygūs. Bet
pasaulis taip sutvarkytas, kad ponų luomas aukščiau už būrus. Vis dėlto geresnė
socialinė padėtis nelemia aukštesnės moralės – dvaras vaizduojamas kaip visokių
ydų šaltinis. Būrai morališkai pranašesni už ponus, net apie „nenaudėlių" ydas kal-
bama ne taip piktai kaip apie ponų nedorybes. Svarbiausia, kad be būro veltėdžiai
neišgyventų:
29
Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą
Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko,
O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias.
Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt
Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,
Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,
Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,
Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?
Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet ir todėl, kad
pats jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos.
Dočys, teisiamas už tai, kad liepė pusberniui prišaudyti varnų, o tas šaudamas
kaimynų „visas supleškino trobas“, viešai kaltina ponus:
Jei pasaulis būtų tobulas, ponai elgtųsi tėviškai, užstotų būrus, jų gailėtų. Buvo toks
ponas, deja, „numirė pernai“. Taigi socialinis gyvenimas nėra teisingas, ir vienintelė
išeitis – moralinis tobulėjimas.
Lietuviai ir kitataučiai
Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai mi-
nimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo
būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius:
30
„Viežlybieji“ ir „nenaudėliai“
„Metuose“ būrai skirstomi į teigiamus, „viežlybuosius", ir neigiamus – „nenaudė-
lius". Neigiami personažai ryškūs, įsimintini. Jie išsiskiria, nes labiau paklūsta pri-
gimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl pažeidžia jos gyvenimo
rvarką.
Slunkius ir Pelėda – tinginiai, apsileidėliai. Kai pavasarį būrai skuba griebtis dar-
bų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Jis norėtų, kad „vis miegot mums sviete
būtų paskirta“. Tinginyste Slunkius didžiuojasi lyg kokia giminės tradicija, stengiasi
ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas.
Plaučiūnas – nerūpestingas būras, vis nespėjantis laiku atlikti darbų. Visų pievos
jau tuščios, o jo sklypas dar nejudintas. Nuvykęs į Karaliaučių pirkti dalgio, mat se-
nąjį prieš metus girtas pametė, žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą, net kuinpalai-
KJ pragėrė, todėl grįžęs pievą „rėplinėdams vis su pjautuvu kirto". Pyktį dėl nesėkmių
Plaučiūnas lieja ant šeimos. Vis dėlto šis būras turi ir gerų savybių – yra vaišingas,
pakviečia kaimynus į krikštynas.
Dočys – įdomiausias neigiamas personažas. Būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, gir-
tuoklystės, jis ne tik pats į karčemą skuba, bet ir žmoną su vaikais vedasi. Nederamas
Dočio elgesys, nesivaldymas pavojingas bendruomenei: jis sukelia sumaištį „nesvie-
tiškai" smarkiai kuldamas žirnius, neturėdamas ko valgyti siunčia pusbernį šaudyti
varnų, dėl to supleška kaimynų trobos. „Girtuodams bei durnai smaguraudams"
elgiasi pagal savo įgeidžius. Bet Dočys drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pa-
sakyti tiesos apie ponus.
„Viežlybųjų" būrų paveikslai ne tokie individualizuoti, abstraktesni. Svarbiausias
„Metų" personažas – šaltyšius Pričkus, dvaro ir kaimo tarpininkas. Nemėgstantis
tinginių Pričkus nuolat ragina būrus dirbti, moko, kiekviena proga aiškina darbo
vertę. Nors apie ponus dažniausiai atsiliepia kritiškai, jo taktika – tylėti, kai muša
per ausį, nepūsti prieš vėją. „Rudenio gėrybėse“ stropusis šaltyšius skundžiasi, kad jo
likimas panašus į kuino – abu nuvaryti baudžiavos. Pričkus ir miršta šykštaus pono
sumuštas.
Krizas – sumanus, darbštus, nagingas, taupus ir dėl to sugebėjęs prasigyventi
būras. Pasakotojas juo atvirai žavisi:
31
Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės – darbštumas, kuklumas, pa-
prasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas.
Taip gyvenantis žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę.
„METŲ“ STILIUS
32
ADOMAS MICKEVIČIUS
(ADAM MICKIEWICZ)
1798–1855
XIX a. Lietuvos visuomenei rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti praras-
tą valstybę buvo siejamos su Napoleono armija, vėliau stiprėjo bręstant sukilimams
1830–1831, 1863 m.). Netekus valstybingumo, buvo svarbu išlaikyti kultūrinį sa-
vitumą, piliečių atmintyje saugoti buvusios valstybės viziją.
Šimtmečio pradžioje auga susidomėjimas lietuvių kalba, liaudies kūryba, isto-
rija. Vilniaus universiteto profesoriai pabrėžia literatūros tautinį savitumą, laiko ją
rautos dvasios atspindžiu. Stiprėjantis dėmesys Lietuvos ir Lenkijos istorijai, kultū-
rai susijęs su Tautų pavasariu Vidurio ir Rytų Europoje, sklindančiomis romantizmo
įdejomis.
Didžiulę įtaką Lietuvos visuomenei tuo laiku daro Vilniaus universitetas – švieti-
mo ir mokslo centras. Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išauklėta karta
studijuodama rengiasi dirbti krašto gerovei. Jkvėpti patriotinės dvasios, moksleiviai
ir studentai buriasi į draugijas (Filomatų, vėliau jos įkurtas Filaretų, Spindulingųjų ir
kitas), pasiryžę šviestis, morališkai tobulėti, būti naudingi visuomenei.
Dalis šviesuomenės jau aiškiai suvokia savo lietuviškąją tapatybę, lietuvių kalbos
ir kultūros svarbą. Pirmiausia tai pasakytina apie žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikė-
jus – Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą.
XIX a. Lietuvos literatūra kuriama keliomis kalbomis, pirmiausia lenkų ir lie-
tuvių. Vilniaus romantinei mokyklai priskiriami rašytojai Adomas Mickevičius,
Jonas Cečiotas, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis įkvėpimo ieško gar-
bingoje LDK praeityje, tautosakoje. Jų kūriniuose šlovinami didieji kunigaikščiai
Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, vaizduojamos lietuvių kovos su kry-
žiuočiais. Taigi bendra kultūros tradicija šimtmečio pradžioje tebėra gyvybinga, ją
ralaiko prisirišimas prie savo krašto, domėjimasis jo istorija, liaudies kūryba.
GYVENIMAS
33
Jis gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje, puoselėjančio-
je patriotine dvasią. 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus
Filomatų draugijos narys. 1819–1823 m. mokytojavo Kaune. Tuo metu išgyveno
aistringą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak.
1823 m. caro valdžia susekė slaptąsias Filomatų ir Filaretų draugijas. Poetas su
draugais buvo įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, 1824 m., išvykdamas į trem-
tį, visiems laikams paliko Lietuvą. Mickevičius gyveno Peterburge, Odesoje (lankėsi
Kryme), Maskvoje, bendravo su rusų rašytojais, būdavo maloniai priimamas aukš-
tuomenės salonuose.
1829 m. išvažiavo į Vakarų Europą, keliavo po įvairius miestus, ilgiau gyveno
Paryžiuje.
1855 m., prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, poetas išvyko į Turkiją telkti lenkų
legionų kovoti su Rusija. Deja, Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė. Adomo
Mickevičiaus palaikai vėliau buvo perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje.
KŪRYBA
Apžvalga
Mokytojaudamas Kaune, A. Mickevičius išleido pirmąsias poezijos knygas. 1822 m.
Vilniuje išėjo pirmas „Poezijos“ tomas, kurio pagrindas – baladės ir romansai. Šis
eilėraščių tomelis laikomas romantizmo pradžia ir Lietuvos, ir Lenkijos literatūroje.
Po metų antrame tome paskelbta poema „Gražina“, „Vėlinių“ II ir IV dalys.
1826 m. Maskvoje pasirodė A. Mickevičiaus „Sonetai“ – „Krymo sonetų“ ciklas
ir meilės sonetai, 1828 m. Peterburge poema „Konradas Valenrodas“.
1832 m. Dresdene per keletą savaičių, pagautas ypatingo įkvėpimo, Mickevičius
sukūrė „Vėlinių“ III dalį. 1834 m. baigė paskutinį didelį poetinį kūrinį – poemą
„Ponas Tadas“.
34
Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą
jaunųjų kūrybos galia, energija. Odėje skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydo-
mis, tobulėti bei tobulinti visuomenę, ir romantiniai šūkiai:
35
Nuo nelaimingo įsimylėjėlio iki kovotojo. „Vėlinės“
Romantikus žavėjusi kūrybos laisvė labiausiai juntama skaitant „Vėlines“. Meninis
pasaulis kuriamas iš liaudies tikėjimų ir asmeniškų patyrimų, iš vaizduotės ir sociali-
nių politinių realijų, girdėti filomatų ir filaretų bylos atgarsiai.
II poemos dalyje vaizduojamos paslaptingos Vėlinių apeigos nuošalioje kaimo
koplyčioje. Burtininko iššauktos vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės pasakoja
savo istorijas, jų ištarmės pabrėžia žmogaus pareigą atjausti kitą, gyventi ne vien sau,
galvoti ir apie kito laimę. Taigi poetas kelia socialinio teisingumo, atsakomybės už
savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas.
Baigiantis apeigoms pasirodo nekviesta vėlė kraujuojančia širdimi. „Saitas, ne-
bylus ir kurčias“ vaiduoklis gali priklausyti tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų pasauliui. Šis
veikėjas sieja II ir IV „Vėlinių“ dalis.
IV dalyje veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atklysta atsi-
skyrėlis Gustavas. Jis apmąsto dramatišką savo istoriją: ieškojo nežemiškos meilės,
pamilo, bet mylimoji pasirinko kilmingą, turtingą vyrą. Mylėdamas Gustavas patyrė
didžiausią laimę ir baisiausią kančią. Jausmų gelmė jj iškelia aukščiau paprastų mir-
tingųjų. Iš naujo išgyvenęs savo didžiąją dramą, jaunuolis nusižudo. Tai simbolinis
veiksmas – mirtis nelaimingą įsimylėjėlį išlaisvina iš meilės kančių. Taigi IV dalis
atskleidžia skaudų svajonės, idealo ir tikrovės neatitikimą. Aistringa, pulsuojančia ir
trūkinėjančia veikėjo išpažintimi Mickevičius perteikė meilės Marilei išgyvenimus.
Toks gyvenimo ir kūrybos suartinimas būdingas romantikams.
„Vėlinių“ III dalyje įvyksta dar viena metamorfozė: skaudžios meilės kamuoja-
mas Gustavas tampa Konradu, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių laimę. Čia
atgyja filomatų ir filaretų bylos prisiminimai. Kitų kančias atjaučiantis, prieš dvasios
priespaudą maištaujantis veikėjas – visų tautos kankinių simbolis.
Įspūdingiausias III dalies tekstas – „Improvizacija“, didingas Konrado mono-
logas, gimęs iš ypatingo įkvėpimo (romantikai tikėjo, kad tikra poezija randasi tik
įkvėpimo akimirką, plg. Maironio „Poeziją“). Monologas atskleidžia romantinio
genijaus išskirtinumą, galią kurti naujus pasaulius.
36
Pasaulis, kurio nebėra. „Ponas Tadas“
Poema „Ponas Tadas" įkvėpta tėvynės ilgesio, poeto žodžiais, virtusio „chroniška,
lėtine liga". Kūrinio paantraštė „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje ei-
liuotų knygų" nurodo laiką, žadanti gyvenimo pokyčius. Poetas grįžta į savo vaikys-
tės ir paauglystės žemę, kuria sodrų senosios bajorijos gyvenimo paveikslą. Kivirčų,
mūšių ir medžioklių, kasdienių darbų ir vaišių scenos atskleidžia praeitin grimztantį
pasaulį, turintį idiliškų bruožų.
Įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta, ypač miškai, menantys kunigaikščių
laikus. Miškas poemoje iškyla kaip paslaptingas gyvybės centras, laisvos ir darnios
būties simbolis. (Šią temą plėtos Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje".)
37
Derlingų dirvų pertekliui sukrauti skirtos.
Matyti iš gubų, kur eilėmis stovėjo
Ir tartum žvaigždės tankiai ražienoj mirgėjo,
Matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų,
Kur juodus pūdymus iš anksto jau vagojo,
Iš sėjai paruošto lyg daržas lysių baro,
Kad esama čia gero, išteklingo dvaro.
Ir vartai taip vaišingai stovi atkilnoti,
Lyg tarsi kviestų jus viešnagei čia sustoti.
1. Kaip pagrjstumėte teiginį, kad poetas kuria idilišką gimtinės paveikslą, šviesią viziją?
3. Palyginkite gimtinės paveikslą antroje poemos strofoje ir Maironio eilėraščiuose „Mano gimtinė“,
„Kur bėga Šešupė“.
4. Trečia strofa – lyg dar viena, kitokios intonacijos įžanga. Palyginkite Adomo Mickevičiaus poe
mos ir Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžią. Koks seno dvaro paveikslas kuriamas
šiuose tekstuose? Kas apie jį pasakoja?
38
ANTANAS BARANAUSKAS
1835–1902
BIOGRAFIJA
„DAINŲ DAINELĘ“
Eilėraštyje „Dainų dainelę" poetas aprėpia Lietuvos istoriją nuo mitinių laikų iki
gyvenamojo meto. Panašiai kaip S. Daukantas, žavisi senove – tarsi aukso amžiaus
laikais, kai
Ilgainiui padėtis keitėsi: „Augo didžiūnai, augo galiūnai", paprasti žmonės pakliuvo
vergijon.
Tėvynės likimo ženklas – sunykę miškai („Miškai išgriuvo, medžiai supuvo").
Viltis atgauti laisvę siejama su tautos vedliu, „kelio vedėju", išugdytu krašto praeities
ir gamtos:
„ANYKŠČIŲ ŠILELIS“
Poemos kompozicija
Poemos sandara grįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties kontrastu.
Idealizuotą gyvybingos praeities paveikslą įrėmina nykios, merdinčios dabarties
vaizdai:
40
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis ?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Plynė šilelio vietoje liudija grožio ir gyvybės sunaikinimą. Kartojamas motyvas „visa
prapuolę" itin dramatiškai nuskamba poemos pabaigoje,
Taip atsiveria dėl tėvynės nelaisvės kenčianti širdis, skausmas yra palaužęs jos kūry-
bines galias.
Šilelis senovėje
Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmo-
gaus atmintis, visu grožiu šilelis švyti tik vidinėje erdvėje:
Visa, ko yra miške, Baranauskas vaizduoja kaip vienį: vaizdai, kvapai, garsai susipina,
susilieja taip, kad „jų skyrium nežymu, – ė tik širdį griaudžia“. Šis vaizduotėje at-
kurtas grožio, gyvybės, darnos pasaulis jaučiamas lyg sakrali erdvė, prarastasis rojus.
41
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė pat; apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo <...>.
Per pasakų, sakmių, dainų motyvus reiškiasi kūrybiška žmogaus prigimtis, susijusi ir
su gamtos grožio pajauta.
Taip „Anykščių šilelyje“ pirmą kartą lietuviškai nusakytas sąlytis su pasaulio pa-
slaptimi (panaši patirtis svarbi Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus
lyrikoje).
Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius. Gamtos šventumo, „gražaus
ramumėlio" pajautimas pažadina žmogaus kūrybines galias. Šie motyvai lyriškai iš-
skleisti antros poemos dalies pradžioje:
42
ko“), užsimena apie grožio ir ramumo išgyvenimą, pripildantį sielą giedro liūdesio ir
gerumo („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“).
Miškas iškyla lyg kokia galinga, tautos būtį sauganti jėga. Šios temos kulminacija –
"erojiška miško auka bado ir maro metais:
43
VINCAS KUDIRKA
1858–1899
GYVENIMAS
44
Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su
draugais mokintiniais, pajutau, kad mano dvasioje kasžin kas dedasi. Kas dedasi,
numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau,
o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas ga-
lėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. <...> Tapau mat lenku ir sykiu ponu – tekau
lenkiškai dvasiai. <...>
Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač
jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų <...>. Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis
ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie
lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas
besiteisinimas pagedusio jauno vaikino!
Ėmiau skubiai skaityti „Aušrą“ <...>. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą,
nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą,
sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui
pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų
valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir
gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami,
smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk ir ta
pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu –.pasijutau lietuviu esąs...
Ta valanda antrojo užgimimo per daug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją
užmiršti.
Vincas Kudirka kalba apie du savo gyvenimo tarpsnius – buvimą sau ir buvimą tau-
rai. Šis tautinės savivokos liudijimas jj iškelia kaip simbolinę lietuvių tautos atgimi-
mo figūrą. „Aušra“ paveikė ne tik Kudirką – pasak Jono Jablonskio, ji tapo jaunosios
kartos evangelija, su ja prasidėjo naujas lietuvių kultūros etapas.
1890 m. grįžęs į Lietuvą, Kudirka pasinėrė į kultūrinę veiklą. Nuo 1889 m. iki
mirties rūpinosi „Varpo“ leidimu, kiekvienam mėnraščio numeriui pats rašydavo –
rraipsnių įvairiomis temomis. Net paskutinius kelerius metus, jau sunkiai sirgda-
mas, sekamas žandarų, sparčiai mąžtančias jėgas aukojo „Varpui“, kūrybai, verti-
mams (vertė Adomą Mickevičių, Džordžą Baironą (George Byron), Frydrichą Šilerį).
KŪRYBA
Vincas Kudirka sukūrė keturias satyrines apysakas („Viršininkai“, „Lietuvos tilto at-
iminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“) ir keliolika eilėraščių (rinkinys „Laisvos
valandos“, 1899 m.). Dalis eilėraščių yra proginiai: „Labora!“ parašytas baigiant
45
universitetą, „Varpas“ pradedant leisti laikraštį, „Tautiška giesmė“ – „Varpo“ dešimt-
mečiui. Eilėraščiuose tiesiai kreipiamasi į adresatą, pakiliai, emocingai raginama įsi-
traukti į visuomenės gyvenimą. Poetinei kalbai būdingi taiklūs aforistiniai posakiai,
aiški, logiška forma.
POEZIJA
1
Galių.
46
Antroje dalyje varpo simbolį keičia laikraščio pavadinimas – tautos žadinimo misiją
perima spausdintas žodis:
Taigi eilėraštyje susiejami du vaizdų klodai: rytui auštant sugaudžia varpas, „Aušros“
pradėtą tautos žadinimo darbą tęsia „Varpas“. „Liepimu aiškiausiu“ Kudirkos varpas
siunčia žinią, kad reikia nuolat ugdyti žmonių tautiškumą, kelti juos veikliam gyve-
nimui, įkvėpti kurti tėvynę savo pastangomis.
Kaip ir Simonas Daukantas, Vincas Kudirka tautos atmintyje tebėra herojiško au-
kojimosi visuomenės labui pavyzdys. Didysis varpininkas savo gyvenimu ir kūryba
teigė esmines tautos būčiai vertybes – demokratizmą, veiklumą, atsakomybę.
47
MAIRONIS
1862–1932
GYVENIMAS
48
KŪRYBOS APŽVALGA
Nors kūryba susijusi su skausmu ir kančia, kitus ji ramina, guodžia (eil. „Poetą“).
Tėvynės paveikslas
eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė“, „Mano gimtinė“, „Vakaras (Ant ežero Keturių
Kantonų)“ Maironis sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą. Svarbiausias
još elementas – upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas – visos Lietuvos
upė, susijusi ir su tautos ypatybėmis. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis
lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi.
49
Lietuvos poetiniame kraštovaizdyje svarbūs kalnai ir piliakalniai įtvirtina aukš-
čio matmenį. Tai, kas brangiausia, pažymėta didumo, aukštumo ženklu:
Taigi tėvynės meilė yra veikli – tai darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos. Dėl
Tėvynės tenka užgniaužti abejones, „skausmo dūmas", įveikti vidines prieštaras (eik
„Pasitikėjimas savimi").
Herojiškas pasiaukojimas rodo žmogaus dvasine brandą ir toki žmogų Maironis
aukština, o idealų išdavyste, pasak V. Kudirkos, dėl „trupinio aukso, gardaus valgio
šaukšto", negailestingai pasmerkia (satyros „Mano moksladraugiams", „Skausmo
balsas").
50
Žmogaus išgyvenimų įvairovė
Poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, bet ir kas jaudina individą, kas asmeniš-
kai išgyventa. Poezijoje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus ir audringas vidi-
nis žmogaus gyvenimas. Romantinės pasaulėjautos žmogus atsiriboja nuo išorinio
rasaulio, jaučiasi vienišas:
Todėl jis ilgisi artimo draugo, mylinčios širdies (eil. „Draugo liūdesys", „Duetas").
Bendrumo džiaugsmas poetiškai išsakytas eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero".
Maironio lyrikos žmogus nenuramina troškimų, siekia to, kas yra už tikrovės
ribų, – begalybės, idealybės:
Apie tokias sielos gelmes iki Maironio lietuvių poezija dar nekalbėjo.
Darbai ir kančios, svajonės, poeto giesmės – visa laikina, netvaru. Eilėraštyje „Trakų
pilis" išsakytas „kosminės dramos, bėgančio, nesustabdomo ir negrąžinamo laiko, o
irauge pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtis“ (Sigitas Geda).
51
MAIRONIO KŪRYBOS REIKŠMĖ
52
JONAS BILIŪNAS
1879–1907
KULTŪRINĖ APLINKA
53
<...> po J. Biliūno nė vienas žymesnis lietuvių novelistas nebegrįžo prie Žemaitės ar
Lazdynų Pelėdos principų. A. Vienuolis, V. Krėvė, I. Šeinius, J. Savickis, P. Tarulis, P.
Cvirka, A. Venclova, A. Vaičiulaitis – niekas iš jų nebekūrė detalaus ir nuoseklaus
optinio bei akustinio vaizdo ir nebesistengė kuo daugiau faktų aprėpti. J. Biliūnas buvo
lūžis ir pradžia.
BIOGRAFIJA
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronių kaime, valstiečių šeimoje, mirė 1907 m.
Zakopanėje, Lenkijoje. 1953 m. palaikai perlaidoti netoli gimtinės, ant Liūdiškių
kalno prie Anykščių.
Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo ke-
lią. Literatūrą studijavo Leipcige ir Ciuriche, rašė kritikos straipsnius, publicistiką,
meninę prozą. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius. Kaip
ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova.
Dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje jis buvo subūręs slaptą lietuvių moks-
leivių lavinimosi būrelį, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra,
istorija. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui.
Jo gyvenimo patirtis kurstė aktyviai protestuoti prieš politinę ir socialinę neteisybę.
Todėl įsitraukė į socialdemokratų judėjimą, nors vėliau nuo aktyvios politinės veiklos
atitolo.
Pirmieji J. Biliūno grožiniai kūriniai – darbininkiškos tematikos apsakymai.
Vėliau įvyko svarbus posūkis psichologinio realizmo link – jis sukūrė noveles
„Kliudžiau", „Vagis", „Žvaigždė". Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, pa-
rašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas", „Lazda", „Ubagas", „Brisiaus
galas", apysaką „Liūdna pasaka".
Autobiogmfiškumas
Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimti-
nės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus
biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Šiuo atžvilgiu tipiška apsaky-
mo „Ubagas“ pradžia: „Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pava-
sario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių
medžių orą!“
Subjektyvumas
Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų – pasakojimas pirmuoju asmeniu.
Pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Jo svarsty-
mai neretai tampa kūrinio prasmės centru: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šū-
54
vis. Bet laimingas: aš jj ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.." („Kliudžiau").
Toks subjektyvus kalbėjimas primena išpažintį ir yra gerokai intymesnis už pasako-
jimą trečiuoju asmeniu, kai į veiksmą bei veikėjus žvelgiama iš šalies.
Psichologizmas ir lyrizmas
Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašy-
mui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Šio tipo pasako-
jimas vadinamas psichologiniu. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja
psichologines būsenas.
Vienas raiškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių – novelė „Vagis".
Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje
padaryto nusikaltimo – užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė
sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad
žmogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi.
Kadangi pasakojimas pirmuoju asmeniu perteikia žmogaus savijautą, nuotaikų
kaitą, prisiminimus, jis būdingas lyrinei prozai. Taigi Jonas Biliūnas – lietuvių psi-
chologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šią tradiciją vėliau tęs Antanas Vienuolis,
Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius
Radzevičius.
55
Svajonės apie laimę
Biliūnui artimiausias realistinis vaizdavimas, bet jo tekstuose esama ir modernioms
literatūros kryptims būdingų ypatybių. Neoromantizmui artimas alegorinis apsa-
kymas „Laimės žiburys". Jame poetizuojamas aukojimasis dėl kitų: „Ir ėjo šitie visi
drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save,
savo mylimuosius..." Nors „erškėčiais išklotas buvo jų kelias", vis naujos drąsuolių
minios lipo į kalną – žuvusiųjų pasiaukojimas ne vieno širdyje įkvėpė stebuklingą
galią. Pasiryžėlių vieni gailėjo, kiti iš jų juokėsi, vadino bepročiais, svajotojais, bet
daugybės aukų kaina viršūnė buvo pasiekta. Išsvajotąją laimę Biliūnas įsivaizduoja
taip:
Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią
šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo
nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi
pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...
Istorijos tikslą pasiekia nekaltieji, savo auka tapdami žmoniją išpirkusio Dievo
pakaitalu: „išganytojai", kurių „gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės
kaip poterių ir katekizmo..!“ Moraliai sąmoningo žmogaus pareiga – dalyvauti
laisvai ir humaniškai siekiant šviesos visiems.
Kompozicija
Apysaką „Liūdna pasaka“ sudaro trys skirtingos stilistikos dalys:
• impresionistinės manieros, artima poezijai prakalba „Baltasai šešėlis“,
• realistiškai vaizduojamas pirmas pasakotojo susitikimas su Juozapota,
• pakylėta intonacija pasakojama Juozapotos istorija, primenanti pasaką ar sak-
mę, taigi artima neoromantinei tradicijai.
Šias dalis sieja bėgančio laiko, laimės trapumo, meilės ir ištikimybės temos.
Tema
Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas. Apibendrinant galima sa-
kyti, kad tai visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu.
Papūtęs „naujas vėjelis" jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią svajonę:
Jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas,
turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su
savo moterim gyvenantis...
56
Petrą ir kitus vyrus į miškus išveda viltis sulaukti geresnio gyvenimo. Kaip ir „Laimės
žiburyje", kaip tik jaunieji eina kovoti už žemę ir laisve, nors kiti iš jų juokiasi ir rū-
pinasi tik savimi.
Juozapotos lemtis
Pasakojimas atskleidžia vienos likusios namie Juozapotos nerimą, baugias nuojautas.
Kankinanti nežinia, baimė pakeičia moterį:
Tat jau nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nuvargusį vyrą nese-
niai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko.
Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, –
išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynan sumynė. Išnyko paskutinis laimės šešė-
lis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų
dangų uždengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai įleisdama.
Tą pačią akimirką, kai Juozapota išvysta kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia miršta.
Aptemusioje sąmonėje išlieka dvi frazės: „Kiek ponų... kokie gražūs...“ ir „Ar nežinai
tamsta, kur mano Petriukas?..“ Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš savo kam-
po, ji tampa kampininke ubagėle, klaidžioja tarp žmonių „kaip klaikus „memento
mori“. Jautrus pasakotojas sakosi iš sopulingo moters veido, iš jo raukšlių išskaitęs
šią istoriją – liūdną pasaką.
57
ŠATRIJOS RAGANA
1877–1930
GYVENIMAS
58
APYSAKA „SENAME DVARE“
Tema ir kompozicija.
Apysaka „Sename dvare" gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms – broliams
Steponui ir Vincui, motinai – ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio.
Galbūt todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia, pa-
luta. Pasak Vytauto Kubiliaus, apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveiki-
nimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode
ivdinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys". Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo)
vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilge--
sio. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinių
akių" žvilgsnio, pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka: „O pro langą sidabrinės
akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną" Ir paskutinėse
apysakos eilutėse suskamba ilgesys to pasaulio, į kurj iš žemiškojo lizdo iškeliavo
artimiausi žmonės, kuriame „jau nieks neirsta". Toks įrėminimas pabrėžia atminties
temą ir padeda išlaikyti įtampą visame kūrinyje – juk visa, apie ką pasakojama, tėra
praeities šešėliai.
Dvaro kasdienybė
Kitaip nei amžininkių XX a. pradžios rašytojų Lazdynų Pelėdos, Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje senasis dvaras
yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai – dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiauko-
jantys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru: bočelis kasdien iškilmingai
sėdasi prie stalo užsidėjęs krakmolintą krūtinę ir pašiaušęs kuodą, 1831 m. sukilimo
dalyvis giriasi nakvojęs su Adomu Mickevičiumi, ponas Jonavičius, neseniai grįžęs –
iš kažin kokių užsienių į savo dvarą" vakarais muzikuoja su mamate, vis nenuleis-
damas nuo jos akių. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, veikėjų pokalbiuose
girdėti lenkiškos frazės, vakaronėse – lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima
kaimo žmones, atėjusius patarimo ar pagalbos: vyrai prašo išspręsti ginčą dėl bičių
spiečiaus, moterys atveda pas mamate susirgusius vaikus. Dvarą regime jo gyvento-
jų – aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) – akimis.
Kasdienė buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai –
visa, kas patenka į jų akiratį, yra išgyvenama ir apmąstoma.
Mamatės paveikslas
Fragmentiško pasakojimo ašis – mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimi-
ninkės, paveikslas. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris,
skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską..", klausydamasi ar pati skambindama
rortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią
rakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą
muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jau-
čia“. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti
kiekvieno „gailestinga seserim" – taip ji suvokia savo pašaukimą.
59
Prasmė ir laimė
Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio pa-
viršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs".
Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo ma-
tant lėtą dvaro mirtį – įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas.
Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė,
Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim", – sako ji dukrai. Tačiau griežtos
krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojan-
čiu ponu Jonavičium. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl
jų nepasiekiamumo.
Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. <...> Nors pati užauklėta lenkų
kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos
garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošima, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų
dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio. Man rodos,
jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad
lenkų kalba – tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė. <...> tačiau atminus
senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis. Yra kažkokių
slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja.
Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo <...> žmogus tuomet
tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugės iš savo tautos kultūros. Svetimų
kultūrų turtai, renkami jo iš visur, turi lyg grūdai kristi į savą žeme. Dėl to stengiuos,
kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų,
pasakų, padavimų. Man rodos, jei žmogus nepasisavins visa tai tebebūdamas vaiku, jis
visuomet jau bus lyg svetimtautis.
<...> diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. <...> Ant kiekvieno stiebelio kabo
voratinklių siūlas. Rodos, tolimame kapinių kampe atsisėdo Melancholija ir, pri-
60
dengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfoniją.
Apie nukritusius lapus, apie nuvytusias gėles, apie vėjų dejavimus, apie lytaus
teškėjimą juodomis naktimis <...>.
Pačia pasakojimo maniera apysaka „Sename dvare" yra novatoriškas kūrinys to meto
lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavi-
mas, siekimas perteikti subtiliausius jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairia
kalbėsena (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraštis),
polinkis į emocingumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.
Didžiausi autoritetai Šatrijos Raganai buvo Maironis ir Vaižgantas. Pasak
V. Daujotytės, Maironis davė poezijai vyriškąjį įsipareigojimą tarnauti Tėvynei, ne-
nuilstamai ja rūpintis, o Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocin-
gumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau, o kitiems. Ir Vaižganto
romantiškąjį idealizmą Šatrijos Ragana atitiko kaip niekas kitas iš nepriklausomybės
metų (1918–1940) prozininkų.
61
VAIŽGANTAS
1869–1933
BIOGRAFIJA IR ASMENYBĖ
Juozas Tumas gimė 1869 m. rytų Aukštaitijoje, Maleišių kaime netoli Svėdasų.
Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dar gimnazi-
joje įgytas konspiracinės veiklos patyrimas (priklausė slaptiems lavinimosi rateliams,
nagrinėjantiems draudžiamus raštus) pravertė ir seminarijoje – jos slaptosios draugi-
jos jaunus idealistus nuteikdavo patriotiškai, skatino dirbti tautai. „Niekam nebuvo
galvoje karjeros darytis ar turtai krautis", – vėliau rašė Vaižgantas. Seminarijoje pra-
62
leisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu
ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą.
Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo
paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijos, Mintaujos, bažnyčią, bet ir ten įsitraukė
į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Jie aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą
„Varpą", rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius.
Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika metų vaikomas
po tolimiausius užkampius (Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktėliai, Sidabravas),
valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą
energiją skyrė lietuviškai spaudai – uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose –
laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikišką lei-
dinį „Tėvynės sargas", jame daug rašė apie lietuvių spaudos reikalingumą, aiškino
rusiškų mokyklų žalą vaikų sąmonei, ragino mokyti juos slapta namie.
Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas,
1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Tik spėjęs įsikurti vienoje vieto-
jc, tuoj būdavo keliamas kitur, mat baimintasi didelės kunigo įtakos žmonėms. Galop
Tumas tapo pavojingiausiu žmogumi – nuspręsta jį išguiti iš Vilniaus į Laižuvą.
Kitaip nei daugelis to meto vyresnės kartos kunigų, jis netapo klebonu ūkininku.
Žemiškieji dalykai jo sielos nesupančiojo, parapijos horizontas buvo per ankštas.
1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Netrukus miestą užėmė bolševi-
kai. Bijodami teroro daug žmonių iš Vilniaus pasitraukė – tik ne Tumas. Jis mėgino
drauge su nauja valdžia dirbti ne politinį, bet kultūrinį darbą, nes apskritai gyveni-
me labiau ieškojo to, kas žmones vienija, o ne kas skiria. Kaip pats sakė, „viso mano
gyvenimo tendencija – tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų". Savos po-
zicijos gynimu, drąsa, demokratiška laikysena Vaižgantas primena XIX a. pradžios
kunigą ir poetą Antaną Strazdą.
Lietuvai tapus nepriklausomai patriotams, regis, jau nebuvo dėl ko kovoti. Bet
rik ne Vaižgantui! Jis drąsiai smerkdavo tai, kas jam atrodė smerktina, užsipuldavo
brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją. Vieną
straipsnį baigė taip: „<...> daug ir kitų literatūros veikalų yra. Jie recenzuojami, jie
vitrinose išstatomi ir vis dar tebelaukia, kada mūsų šviesuolis galų gale pajus reika-
lą – įsigyti knygų spintą!“ Metams bėgant vis dažniau atsigręždavo į jaunimą, prieš
mirtį labai rūpinosi pastatydinti studentams bendrabutį – Vaižganto namus.
„Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais“, – sakė apie save. Stengėsi padėti ir įkalin-
tam buvusiam Lietuvos prezidentui, ir paprastam žmogui – yra vadavęs dešimtis
įvairių politinių kalinių, prašęs paleisti ir krikščionių demokratų, ir komunistų vei-
kėjų. Prašymai, pateikti raštu, galėjo tapti įkalčiu, bet jam svarbiau už asmeninius
interesus buvo gailestingumas ir pakanta. Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti
išvien su visais, jei tik tas darbas neš naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė, kad
jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems
tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyveni-
mo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas – jaunatviškos energijos šaltinis.
„Sprogstantis optimistas“, – taip Vaižgantą apibūdino V. Krėvė. Vaižgantas mirė
1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi.
63
KŪRYBOS APŽVALGA
„Pragiedruliai“
Stambiausias Vaižganto kūrinys – dviejų tomų veikalas „Pragiedruliai". Šio kūri-
nio žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros".
Dėmesys sutelktas ne į fabulą, ji sieja tik dalį vaizdų, o į siekį ne tik pavaizduoti lietuvių
kultūrinį atgimimą – knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus, – bet ir su-
prasti, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose"
vienija pasakotojas ir jo idėjinė pozicija – rūpinimasis lietuvių savimonės ugdymu,
tautos dvasiniu tobulėjimu. Metaforiškais ir realistiniais vaizdais, publicistiniais
nukrypimais jis formuoja nacionalinės kultūros modelį, kuriame svarbiausia vieta
tenka išmintingos gamybos (agrokultūros), meilės darbui ir gamtai pavyzdžiams.
Tema
Lietuvių etninis savitumas – pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, meniškiausiai iš-
plėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės". Apysaką sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje
„Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė" vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiaunin-
kų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu veikėjai susitaikę, kad jų laimei nelemta
išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, Severja pasiduoda
tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už šio „dvaro prižiurnos".
Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip susiklostė veikėjų gyvenimas po baudžiavos
panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsi-
davimas aplinkybėms ir stipresniųjų (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, Bažnyčios,
galiausiai gamtos gaivalo – instinktų) valiai yra pagrindiniai šių žmonių bruožai,
nulemiantys likimą.
Pasakotojas ir jo veikėjai
Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus, pasak Jūratės Sprindytės, tik
pasakotojas. Jis žino, supranta ir permato daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg
„gamtos brolis žiogas" groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba
ir apie savaimingai spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirb-
64
tinai nepasigaminsi", ir apie baudžiavos – „verguvės" – nežmoniškumą, net daro
išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą.
Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti". Apie jų savimonę beveik nieko
negalima pasakyti, nes pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė", „nežinojo", „ne-
sumesdavo". Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė rodosi esąs aukštesnės savimo-
nės, bet ir jį pasakotojas vadina „protingu beraščiu". Gamtos jausmo Vaižganto vei-
kėjai irgi beveik neišgyvena, nes patys yra „stiprios gamtos stiprūs padarai". Kad siela
ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio, reikia refleksijos – gebėjimo suprasti ir matyti
save iš šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi. Pasakotojas teisina savo veikėjų
primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Tad ir mistines gamtos
pajautas dera priskirti jam, o ne veikėjams. Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyveni-
mus jis nesitapatina su jais, priešingai – neretai vertina ironiškai. Pasakotojas kalba
apie baudžiauninkų gyvenimą prisimindamas pavyzdžių iš Biblijos, lygindamas savo
veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais nuklysdamas į didmiesčio gat-
ves, kur cypia tramvajai, įpindamas ne vieną tarptautinį žodį. Tokio pasakotojo iki
Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo.
Mykolas Šiukšta
Mykoliukas – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Portretas atskleidžia jo svei-
katą ir jėgą – „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio
ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia". Dirba neprieštarauda-
mas, nesiskųsdamas. Bet žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs. Jo mėly-
nos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu
būdu <...> tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo
reikalingas". Visko jam užteko – ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Tik paties pa-
sidirbtą skripkele, kuria kaimo jaunimui grieždavo negudrią melodiją, Mykoliukas
brangino. Ir dar Severją – nujausdavo ją iš tolo, žinojo esant gražiausią, meiliausią ir
tėvams paklusniausią. Mykoliukas „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią
didele dalį jo būtybės sudaro". „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė
už saule", – dainavo jo širdis, tačiau prieiti, užkalbinti, juo labiau vesti net svajoti
nedrįso. Į kokius namus ją parsivestų, jei pats kaip kampininkas glaudžiasi pas bro-
lį? Gandas, kad Severją išteka už Rapolo Geišės, atėmė iš Mykoliuko visas jėgas –
„nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė
ko paimti". Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl prikelia
Mykoliuką gyventi: „Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg
dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių!“ Šią va-
landą jis paskui prisimena visą gyvenimą, jau tapęs Dzidoriumi Artoju. Po daugelio
metų, pasipuošęs Severiutės dovanotu šaliku, bažnyčioje tarp žmonių dėdė Mykolas
„laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus
<...> – net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną“. Žinojimas,
kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas ir
jaustis laimingam: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnie-
ko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau nebegalint duoti!“
65
Severja Pukštaičia
Severja – darbšti, „slauni ir verta nemenko likimo" mergina, tik jos „gyvenimas ki-
taip pasuko savo ratą". Nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji susikuria savą pasaulį: jos
klėtelė iš tolo kvepia švara, džiovintais žolynais ir raugintais grybais – krembliais,
pelniusiais šeimininkei namiškių ir kaimo moterų pagyras. Severja gražina savo buitį:
klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net
vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Iš kaimo jaunimo jai artimiausias
Mykoliukas, nenuilstantis griežėjas. Jiems gera kartu tylomis sėdėti, „taip gera, kaip
pilnu žiedu pražydusiems žolynams". „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gy-
venimas išskyrė." Dėl Severjos susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi aktyvesnis, la-
biau savimi pasitikintis Rapolas Geišė. Bučiniais ir glamonėmis jis pažadina Severjos
moteriškąją prigimtį – norą sukurti šeimą, auginti vaikus. Ištekėjusi už dvaro tijūno,
mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa vaišinga
šeimininke, gera žmona, laiminga motina. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei
belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du,
lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną, kaimo gyvenimo inerciją.
Mirus vyrui dėl „per didelio neramumo" neberanda sau vietos nei Geišių namuose,
nei savo jaunystės biržėse, kur tiek jos mėgstamų kremblių ir žemuogių. „Jai kažin
ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta." Minios nuotaika ją nuneša bažnyčion, minios
ūpas nuveda ir karčemon.
Rapolas Geišė
Iš pažiūros stropus ir rūstus „dvaro prižiurna" iš tikrųjų jautrus ir atlaidus kaimo
žmonėms. Skirstydamas darbus kitiems pats taip ir neišmoko dirbti. Tijūnavimas
buvojo tikrasis pašaukimas, užtat ir tarnavo dvarui su „nematytu teisingumu ir išti-
kimybe". Saveikių seniūnijos žmonės gerbė Geišė, mat „nei jis mušės, nei jis keikės,
nei ką piktino. <...> Tipingas ramus kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragy-
venti amželį". Betgi krinta jam į akį Pukštų Severja. Svarstydamas, kodėl vienaip ar
kitaip susiklostė veikėjų likimai, pasakotojas ne kartą mini gamtą kaip stiprių ins-
tinktų šaltinį. Ir Geišė – „galingas gamtos epizodas" Severjos gyvenime. Jis „sutrau-
kė Severjos giminės ryšius <...> ir pasiėmė ją sau kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo
kovos grobį ar ką panašu. Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi". Vedęs
Severiutę Rapolas „perkėlė ją į visai kitą buitį, į dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas,
didžius darbus tvarkė kaip koks inžinierius, ir visi jo klausė". Tačiau „lūžus verguvei,
lūžo ir jos tarnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu". Panaikinus bau-
džiavą visą savo neišnaudotą energiją jis skiria brolio vaikui Adomukui: per dienų
dienas pasakoja jam tikras ir pramanytas istorijas, seka pasakas, moko atpažinti bet
kurį augalėlį ar gyvį. Rapolas karšinčius tampa vieninteliu vaiko mokytoju, draugu
ir patarėju, o Adomukas – vieninteliu jo klausytoju.
„Diemančiukai“
Vaižgantas literatūros istorijoje dažnai apibūdinamas kaip „diemančiukų" ieškoto-
jas. Kalbėdamas apie „Pragiedrulių" sumanymą pats sakė – „mano norai buvo paser-
66
gėti ir sukaupti į vieną vietą lietuviškos tautos „diemančiukų", kurių yra pilkame jų
gyvenime". Tokių „diemančiukų" nemaža „Dėdėse ir dėdienėse": tai ir Mykoliuko
jautrumas, meilė brolio vaikams, svajingumas, ir Severjos darbštumas, švara, polinkis
prie grožio net ir skurdžioje buityje, ir Rapolo pasakojimai, gebėjimas palenkti vaiko
sielą padavimais ir sakmėmis. Pasakotojas neslepia, kad jam gražūs šie žmonės, kai
dirba, ilsisi ar meldžiasi. Jam svarbu išryškinti, kas, jo manymu, yra gera patriarcha-
liniame kaime – patvari šeima, darbštumas, religingumas. Vis dėlto tame Vaižganto
posakyje – ne tik deimančiukai, yra ir jų priešprieša, „pilko gyvenimo" užuomina.
Apysakos įžangoje pabrėžiama, kad „dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė
visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje".
„Vargingoji buitis", „žemės vargai ir kartybės" – taip ne kartą nusakomas veikėjų
gyvenimas. Pasakotojui rūpi ne tik užguito žmogaus grožis, bet ir trūkumai – tingi-
nystė, inercija, apsileidimas (Severjos tėvų pirkios vaizdas primena Žemaitės aprašy-
mus), dvasios nuopuolis (girtuoklystė, nesąžiningumas).
67
Kalbėdamas apie lietuvių charakterį pasakotojas randa ir kuo pasidžiaugti.
Pirmiausia sielos paveikslu. Melancholija ir liūdesys – būdinga lietuvio savijauta.
„Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melan-
cholijai, liūdesiui reikšti <...>. Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių
vidus“ Pilnai liūdesio, tyliai kenčiančiai lietuvio sielai, pasak Vaižganto, artima poe-
zija, nes „viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu“. Šiuo atžvilgiu komplikuotas
Severjos charakteris. Jos išvaizda, darbštumas ir tvarkingumas dera bendrame „lietu-
viško paveikslo“ fone. Bet aistros – noras išsiveržti iš aplinkos, gebėjimas provokuo-
ti, kurti sau palankią situaciją (sėdėdama su Mykoliuku skiria pasimatymą Geišei)
ir rinktis (pati bučiuoja Mykoliuką) – tarsi paneigia, kad lietuviai tokie jau pasyvūs
melancholikai. Šiose teksto vietose pasakotojas nesamprotauja apie lietuvių būdą,
bet į apysaką tokiu aspektu žvelgiančiam skaitytojui būtų ką pasvarstyti.
68
VINCAS KRĖVE
1882–1954
69
senieji Lietuvos kaimo žmonės, išlaikę tautinio būdo savitumą, esmines lietuviško
charakterio ypatybes. Senasis išminčius skerdžius Lapinas (apsakymas „Skerdžius"),
išsaugojęs paslaptingą ryšį su medžiu, gamtą suvokia kaip Dievo dovaną visiems
žmonėms, todėl ūkininkui Grainiui sumanius savo žemėje nukirsti šimtametę liepą
karštai ją gina: „Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal
ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi?" Žuvus liepai „lyg dangus pra-
kiuro toje vietoje". „Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko
nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyventi", – sielvartauja skerdžius, o ne-
trukus pasiligoja ir miršta. Senojo skerdžiaus paveikslu Krėvė išaukštino dar Simono
Daukanto ir Antano Baranausko įžvelgtą lietuvių bruožą – jautrumą gamtai kaip
džiaugsmo, santarvės su pasauliu, gyvenimo pilnatvės šaltinį.
1940 m. V. Krėvė buvo pakviestas ministru pirmininku į SSRS okupuotos
Lietuvos vyriausybę. Negalėdamas sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir ekono-
mikos griovimo važiavo aiškintis į Maskvą, ten pokalbiuose su Viačeslavu Molotovu
paaiškėjo Stalino kėslai. Matydamas, kad negalės paveikti sovietų valdžios sprendi-
mo inkorporuoti Lietuvą į SSRS, Krėvė atsistatydino. 1947 m. pasitraukė į JAV,
Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Emigracijoje
jautėsi vienišas, nepritapęs – „mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavar-
dę, kuri jau nieko nereiškia", „mano siela nesugeba nei priimti „amerikoniškojo"
gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti..!“ Prieš mirtį išsakė paskutinį norą – „grįžti
Lietuvon ir ten atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių
kapinyno“. Laukti teko ilgai. Beveik po keturiasdešimt metų, 1992 m., rašytojo pa-
laikai perlaidoti Subartonyse.
DRAMA „SKIRGAILA“
Literatūrinis kontekstas
V. Krėvės dramos radosi ne tuščioje vietoje. XIX a. pabaigoje jau buvo išspausdinta
ir suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje". Prasidėjo
slaptų lietuviškų vakarų, „klojimo teatro", sąjūdis. Paskutiniu XIX a. dešimtmečiu
V. Kudirka išvertė D. Bairono „Kainą", kelias F. Šilerio dramas, A. Mickevičiaus
„Vėlinių" III dalį, bet šie kūriniai nebuvo pastatyti. Įvairių meno draugijų rengia-
muose vakaruose buvo populiarios Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ko-
medijos, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda svieto lygintojas",
Miko Petrausko muzikinė drama „Birutė" – pirmoji lietuviška opera. Mėgėjų teatre
Mažojoje Lietuvoje pirmąsias savo dramas pastatė Vydūnas (1868–1953), ideali-
zuoto tikrovės paveikslo, dažnai perteikiamo abstrakčiais simboliais ir alegorijomis,
kūrėjas.
70
yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, – konfliktas, nuolat stiprėjanti
įtampa, tragiška situacija, draminė kolizija, t. y. priešingų siekių, interesų, nuomo-
nių susidūrimas. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio
Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens
vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. „Skirgailą" lite-
ratūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istori-
jos šaltiniais. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią,
atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Remarkose nurodytas rekvizitas: ąžuolinės
skobnys, suolai, žvėrių kailiai, rago taurės. Pasak Redos Pabarčienės, Aukštoji pilis,
kaip Elsinoras „Hamlete", yra ir veikėjo dvasinės situacijos, supančio pasaulio meta-
fora. Hamletą gaubia šiaurietiško šalčio, drėgmės atmosfera, Skirgailos „ore" tvyro
sunkumas, nerimas, įtampa, persmelkianti herojaus vidų ir simboliškai įsikūnijanti
viduramžiškos pilies vaizdinyje. Abiejų dramų pagrindiniai veikėjai tragiški: jų idea-
lai nedera su tikrove, norai su galimybėmis, tikslai su įgyvendinimo būdais.
72
didvyrių pasauly, turi mirti ir daina!“ Matydamas, kad nepajėgs Skirgailos ir bajorų
krūtinėse „keršto gaisrą pakurti“, Stardas sudaužo kanklius.
Ir Stardas, ir Skirgaila – abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas valsty-
bės interesus, ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila supranta Lietuvos politinę
situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų – nesuge-
ba tramdyti pykčio, todėl keršija, nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui.
Pagrindinių veikėjų tragiška baigtis: Stardas žūva, Keleris užkasamas gyvas, Skirgaila
lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau, nei tautai, praradęs artimuosius, su-
naikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynės riterio idealus.
73
BALYS SRUOGA
1896–1947
74
kūrinius aptarinėja, kaip juos vertina. Laiške Rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui
Cvirkai Sruoga piktinosi menininkų dvasiniu prievartavimu:
Žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesifbrmuoja, kol ji tebėra žmogaus psi-
chika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, – kiekvienas kitaip,
savaip. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! <...> Kodėl aš niekur nežymiu
savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet nepasiilgf s savųjų, Tėvynės ir t. t. Aš
į tokį priekaištų naivumą galėjau atsakyti tiktai šypsena <...>. Aš duodu faktus, jų
išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam
tikrą reikalingą nuotaiką. Ir tai yra savo rūšies ta pati propaganda, tik daug inteli-
gentiškesnės formos už tąją, kurios iš manęs reikalaujama.
75
erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė netoli Gdansko), laikas (nuo 1943 iki
1945 m.) ir pasakotojas – visų įvykių liudytojas.
Pasakotojas
Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo – beteisio kalinio – akimis žvel-
giame į lagerio kasdienybe. Įvykiai ir personažai aprašomi dokumentiškai tiksliai,
bet pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – visa vertinama humanisto, su pasauline
kultūra susipažinusiu intelektualo požūriu. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pa-
sakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį,
nedaug ir tiesių pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis,
atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiška ramybė išskiria
„Dievų miško" pasakotoją iš lietuvių memuarinės literatūros konteksto.
76
„DIEVŲ MIŠKO“ LITERATŪRINIS KONTEKSTAS
77
bendra su sovietmečiu privalomu socialistinio realizmo metodu. Rašytoją domina
ne daiktų pasaulis, o idėjos, bendražmogiška pasirinkimo prasmė, amžina gėrio ir
blogio kova. Romane „Lygiosios trunka akimirką“ (1963 m.) vaizduojamas Vilniaus
getas Antrojo pasaulinio karo metais. Komendantas Sogeris lošia šachmatais su sep-
tyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Jei jaunuolis laimės partiją, nebus sušaudyti geto
vaikai, bet jis pats žus; pralaimėjęs liks gyvas, bet mirs vaikai. Izaokas stengiasi siekti
lygiųjų, bet galop renkasi pergalę, t. y. mirtį. Romanas teigia laisvą pasirinkimą net
neįmanomomis sąlygomis – niekas negali pavergti žmogaus dvasios. Žmoniškumo
vertybė ir egzistencijos autentiškumas (būti savimi) ginamas net mirties kaina. Pats
autorius apie knygą „Lygiosios trunka akimirką" yra sakęs: „Šio romano veiksmas
gali vykti nebūtinai okupacijos metais, nebūtinai gete; jis vyks bet kur, ten, kur to-
kios pat aplinkybės, kur žmonės priešinasi, kur jie susiburia į bendrą kovą su tamsia,
galinga jėga, nukreipta prieš žmoniškumą!“
78
JONAS AISTIS
1904–1973
KULTŪRINĖ APLINKA
Tradicija ir modernumas
Neoromantikų ypatumas, atsispindintis pačiame kartos pavadinime, – tradicijos
ir modernumo jungtis. Viena vertus, šie menininkai tęsia romantizmo tradiciją:
jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio
79
subjekto vidinis pasaulis, jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai supranta, kad
nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda moderniajai lite-
ratūrai būdinga distancija ir ironija. Jausmingumo ir ironijos derinys ypač būdingas
romansui – jų dažnai stilizuojamam dramatiškam meilės eilėraščiui. Neoromantikų
poezijoje apstu pasakos elementų: siužetų nuotrupų, personažų, pavienių detalių.
Pati poezija suvokiama kaip pasakiška – eilėraštis yra iš žodžių kuriamas stebuklas,
paneigiantis kasdienę buitinę logiką. Todėl eilėraščiuose ir peizažas dažnai yra ne
tik gamtos aprašymas, ne tik žmogaus jausmų atspindys, bet ir pasakiškas vaizdas:
1
Persevalis – viduramžių legendų personažas, vienas iš karaliaus Artūro Apvaliojo Stalo riterių.
2
„L'origan de Coty“ – nuo 1905 m. iki šiol gaminami garsūs prancūziški kvepalai.
80
Bet kas iš to, kad piršto nepajudini,
Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa...
Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu
Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa.
Jonas Aistis, „Džiazas“
Biografija
Jonas Aistis (tikroji pavardė Aleksandravičius) gimė netoli Rumšiškių, Kauno ap-
skrityje. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau Kauno „Aušros" gimnazi-
joje. 1927 m. Jonas Aleksandravičius įstojo į Kauno universitetą studijuoti litua-
nistikos. 1932 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai". Iki 1940 m. išėjo
dar trys rinkiniai. 1936 m. poetas gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko
į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Į
Lietuvą jis nebegrįžo. Po karo persikėlė į JAV, ten išleido kelias poezijos ir eseistikos
knygas. Pastarosiose Aistis išsako asmenišką santykį su literatūros istorija, svarsto
istorines, visuomenines problemas, apmąsto išeivio padėtį.
KŪRYBOS BRUOŽAI
KATARSIS3
3
Katarsis – vidinis apsivalymas išgyvenus emocinį sukrėtimą. Pirmas šią sąvoką pavartojo filosofas
Aristotelis, veikale „Poetika“ aptardamas tragedijos poveikį žiūrovui.
81
Žodis – žiedas pumpure nuvytęs,
Jis numiršta į pasaulį pakeliui.
2. Apibūdinkite eilėraščio lyrinį subjektą. Apie kokį atsivėrimą jis kalba? į ką kreipiasi?
3. Pirmoji strofa (ir tolesnis eilėraščio tekstas) mus verčia prisiminti du kontekstus – antikinį (trage-
dijos poveikio, t. y. katarsio, teoriją) ir biblinį (kruvinosios ir nekruvinosios aukos Dievui). Kas iš šių
kontekstų svarbu Aisčio eilėraštyje?
5. Aptarkite, kaip eilėraštyje suprantama kūryba. Kokiomis metaforomis ji nusakoma? Kuo kūryba
pavojinga? Kuo prasminga?
6. Koks kultūros kontekstas veriasi eilėraščio pabaigoje? Kaip jis papildo kūrybos sampratą?
8. Aptarkite kūrybos ir aukos santykį eilėraštyje. Kaip manote, kada kūrybos auka yra prasminga?
PASAKA
83
1. Kokia prieštara remiasi eilėraštis? Koks pasikeitimas jame įvyksta?
PEIZAŽAS
1. Eilėraščio peizažas kuriamas nuosekliai einant nuo atskirų detalių prie platesnio vaizdo. Aptarkite
erdvinį detalių išsidėstymą. Kuris vaizdas detales sutelkia į visumą?
2. Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad eilėraštį galima perskaityti kaip pasakojimą apie žmogaus
grįžimą namo.
4. Palyginkite „Peizažą“ su Maironio eilėraščiu „Lietuva brangi“. Kaip juose piešiamas Lietuvos kraš
tovaizdis, kuo jis skiriasi? Kaip viename ir kitame eilėraštyje išsakomi lyrinio subjekto jausmai
žvelgiant į tėvynės vaizdus?
84
Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės
meilės, ilgesio motyvai, išpažįstama kaltė ją palikus ir neapgynus (eil. „Vienas kraujo
lašas"). Tiesa, tų jausmų užuomazgų galima rasti ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose –
„Peizažas“, „Einu šilan“, „Šilainė“, „Miškas ir lietuvis“, „Džiazas“.
3. Kuo šis vėlyvosios, emigracinės, Aisčio poezijos kūrinys skiriasi nuo jo neoromantinės lyrikos?
85
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
1893–1967
86
tis į Vakarus, dėtis prie antisovietinio partizaninio judėjimo ar mėginti prisitaikyti
prie naujosios valdžios, lietuvių poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiai, universaliais
vaizdais. Tai pasakytina ir apie to meto Putino kūrybą: tragiška įtampa perteikiama
biblinę apokalipsę primenančiais vaizdais.
Vienas reikšmingiausių karo metais sukurtų Putino eilėraščių – „Vivos plango,
mortuos voco". Antraštė – lotyniška sentencija, imituojanti varpo gaudesį, todėl
nuo viduramžių įprasta ant bažnyčių varpų: Vivos voco, mortuos plango, fulgorajran-
go – „Gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apraudu, žaibus išsklaidau". Poetas sukeitė
pirmųjų dviejų sentencijos frazių žodžius. Iš pažiūros absurdišku žodžių junginiu
„gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu" nusakoma pasaulio tvarkos ir vertybių
griūtis. 1943–1944 m., per Lietuvą į Vakarus ritantis frontui ir artėjant antrajai so-
vietų okupacijai, rašytas kūrinys pelnytai laikomas šalj užgriuvusios prievartos api-
bendrinimu. Jis ne tik aprėpia pirmosios sovietų ir nacių okupacijos patirtį, bet ir
pranašauja pokario Lietuvos tragediją.
87
EILĖRAŠČIŲ RINKINYS „TARP DVIEJŲ AUŠRŲ“
patirdamas tolimą,
paslaptingąją,
nesibaigiamąją,
vientisą būtį.
„Tarp dviejų aušrų“
Lyrinis subjektas nesijaučia lemtingai atskirtas nuo tos tolimos būties. Tamsos prie-
globstyje jis patiria svaiginančią begalybę ir susiliejimą su ja:
88
Nors „buities kelionė“, „žemės tremtinio takai“ nuvilia (eil. „Rudenio naktį“), jam
svarbi žemiškoji prigimtis:
89
Tokie polėkiai lyrinj subjektą suartina su romantikų herojumi. Dvasios maištas,
nuolatinis nerimas, pastangos ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio, vienišumo kan-
čia – ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai.
Būties prieštaros, herojiška vidinė kova, amžinas veržimasis aukštyn lemia pate-
tišką, didingą eilėraščių skambesį. Poetas siekia aprėpti žmogiškosios būties visumą,
pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai naujas svarbus lietuvių poezijos
patyrimas. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų" (1927 m.) – įspūdingiausia lietu-
viškojo simbolizmo knyga.
Autobiografiškumo klausimas
Romanas „Altorių šešėly", pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją.
Vieni kaltino autorių, kad per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyve-
nimą, kiti kūrinį skaitė kaip Putino autobiografiją, treti gyrė romaną kaip naują reiš-
kinį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pripažino pats rašytojas, pagrindinį veikėją
Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio". Bet jis neigė, kad
siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais
yra autoriaus biografijos atitikmuo.
91
antrakursį klieriką, be jokios priežasties perkelia į bendrą pirmakursių kambarį „la-
birintą“, Vasaris pasijunta tarsi skęstantis į „nevilties bedugnę“.
92
Liucės ar baronienės. Jos tikslai akivaizdus: veikli, ambicinga mergina siekia suvai-
dinti lemtingą vaidmenį Vasario gyvenime, tapti jo vedle į išsilaisvinimą. Pagrindinis
Auksės klausimas – kas bus toliau – kreipia Vasario mintis prie galimybės sukurti
šeimą. Tačiau jam labiau rūpi savo talento ir kūrybos likimas, dėl to jis ryžtasi mesti
kunigystę – ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas
Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas – visa tai jam per ankšta, jis vis viena jaučiasi nega-
lintis atsidėti tikrajam savo pašaukimui.
Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui svarbiausia dvasios gyveni-
mas. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties
prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir at-
sinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ Romanas baigiamas
Vasario pareiškimu NN vyskupystės kùrijai.
VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO
KŪRYBOS REIKŠMĖ
93
JURGIS SAVICKIS
1590–1952
94
KŪRYBOS BRUOŽAI
Originalus menininkas
Lietuvių literatūros istorijoje J. Savickis vadinamas moderniosios prozos kūrėju ir lai-
komas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Pripažįstama, kad jo kūryba artimiausia
ekspresionistų meninei pasaulėjautai, bet joje galima aptikti ir kitų modernistinių
krypčių požymių. Savickis nėra dalyvavęs kokiuose nors avangardistų sąjūdžiuose
ar priklausęs kokiai modernistų grupuotei, skelbės pareiškimų dėl savo estetinių pa-
žiūrų. Jis atėjo į literatūrą tiesiog kaip itin originalus menininkas: jo kūryba išsiskyrė
nauja tematika, netikėta menine forma ir stilistika. Pasak Balio Sruogos, „ypatingas
jo stilius, ypatingas jo siužetas, ypatingas siužeto rutuliojimas“. Taikliai jo kūrybą
apibūdino Kazys Binkis:
Jurgis Savickis, Vakarų kultūros žmogus, atėjo į mūsų „pilkąjį“ gyvenimą ir ėmė ro-
dyti, koks jis yra įvairus, koks jisai margas. <...> pagaliau susilaukėm rašytojo, kurio
raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ar kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol,
kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga.
Tuo metu Lietuvos skaitytojai literatūros naujoves priimdavo gana atsargiai, kar-
tais netgi būdavo nusiteikę priešiškai, todėl Savickio novelių rinkiniais ne itin su-
sidomėjo, o kritikai ji vertino prieštaringai. Alfonsas Nyka-Niliūnas apgailestavo,
kad Savickio kūriniai liko skaitytojų nepastebėti, tarsi nereikalingi. Įspūdžius apie
šio autoriaus novelių poveikį jis yra užfiksavęs dienoraštyje: „<...> man atrodė kaip
naujo prozos pasaulio atradimas. Tiesiog sunku buvo tikėti, kad tai ne verstinės, bet
lietuvio parašytos knygos!“
95
Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių
autoriaus kūriniuose. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save – vis-
kas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties. Skaitytojams galėjo būti sunku
suvokti Savickio noveles, nes jie susidūrė su iki tol lietuvių literatūroje mažai vaiz-
duota ir jiems menkai pažįstama gyvensena: veiksmas vyksta Monte Karlo kavinėje,
Paryžiaus kabarete, Versalyje, traukinio miegamajame vagone, „knaipėje"1; veikėjai
– prostitutė, kino aktorius, bankininkas ir panašiai. Be to, glumino tuomet gana
atviras Savickio žvilgsnis į žmogaus prigimties dalykus: veikėjai pasidavę aistroms,
ryškūs erotikos elementai. Novelėse vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailes-
tingas, tarsi be jokių prošvaisčių, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzis-
tencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė2. Novelėje „Fleita" vaizduojama tragiška
fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje,
nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba
pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti.
Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą,
godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą; norint ką nors keisti, pasaulį
reikia tobulinti iš esmės, o tai neįmanoma. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina,
negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net
mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi
būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu išryškinamas
visiškas Žiogo bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsi-
vadavimą iš šio negailestingo pasaulio.
Daugiaprasmiškumas
Moderniojoje literatūroje atsisakoma vieno žiūros taško, pavojinga deklaruoti ko-
kias nors vertybes, nes gyvenime nieko nėra amžino ir pastovaus, viskas sąlygiška,
bet kuris iš pažiūros vertingas dalykas staiga gali virsti abejotinu. Vienas ryškiausių
Savickio kūrybos bruožų ir yra daugiaprasmiškumas. Į novelėse kuriamas situacijas,
veikėjų charakterius pasakotojas žvelgia iš įvairių pozicijų, todėl neįmanoma vertinti
vienpusiškai. Pavyzdžiui, novelėje „Vagis" vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučiasi pasielgęs
kilniai, bet paskutiniai pasakotojo sakiniai leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko ketini-
mai lėmė abejotinas pasekmes.
Novelių veikėjai
Savickio novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai.
Jų poelgiai ne visada nuspėjami, nes daug ką lemia prigimtis arba atsitiktinumas.
Retkarčiais jie elgiasi veidmainiškai, tartum dangstosi kauke: pašnekovui pasako vie-
na, o patys galvoja visai ką kita. Išlaikydamas atstumą, kaitaliodamas pozicijas, pa-
sakotojas stebi, kaip personažas jaučiasi neįprastoje padėtyje ar aplinkoje, ir fiksuoja
tik pačias reikšmingiausias akimirkas. Novelėje „Jono Graužos nuotykiai" pagrin-
dinis veikėjas šaiposi iš Lietuvos provincijos miestelio ir jo gyventojų, bet, susitikęs
1
Knaipė (ntk.) – smuklė.
2
Marionetė – lėlių teatro lėlė, aktoriaus valdoma virvelėmis.
96
pažįstamą ponią Račienę, apimtas aistros, užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio,
bando ją sugundyti, nedvejodamas tikina mylintis, nors dėl to anaiptol nėra tikras.
Klausydamasis Račienės pasakojimo apie širdyje saugotą meilę jam, suvokia esąs leng-
vabūdis, neatsakingas žmogus, todėl net neaplankęs žmonos ir mylimų vaikų sprunka
atgal į „linksmybių miestą“ Berlyną. Mąstydamas apie ateitį, Grauža trokšta keistis,
bet ketinimai nelabai įtikinami, tad pasakotojas jo elgesį vertina ironiškai.
Ironijos meistras
Ironija, paradoksas, sarkazmas3, ekspresionistams būdingas polinkis šokiruoti, gre-
tinti nesuderinamus dalykus – irgi svarbūs Savickio prozos bruožai. Cirkas, baletas,
teatras, filmai, marionetės, arlekinai4 – nuolatiniai įvaizdžiai, perimti iš ekspresio-
nizmo dailės ir lyrikos. Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei
atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai žiūri į jį su ironija, kaip į komediją, su kuria
pats nesusijęs. Taigi Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Apskritai jis
lietuvių literatūroje įteisino ironišką kalbėseną: iki tol beveik niekas juoko, humoro,
ironijos nesiejo su žmogaus egzistencijos problematika.
Stiliaus savitumas
Modernus Savickio pasakojimas skyla į fragmentus, nėra sklandžių ir nuoseklių pa-
straipų. Jomis virsta paskiri sakiniai, pavieniai žodžiai. Ardoma netgi sakinių sintak-
sinė konstrukcija, ritmika, kad dar labiau išryškėtų akcentai arba išvada. Stengiantis
kuo labiau suglausti sakinį, paliekama nutylėjimų. Skliausteliais ir kabutėmis išski-
riamos lyg tarp kitko pasakytos, bet tekstą ironijos gaida nuspalvinančios pasako-
tojo pastabos. Kūrinių kalba prisodrinta tarptautinių ar kitų kalbų žodžių, frazių,
žargonybių. Gausu kultūros nuorodų, kurios metaforizuoja vaizdą, sukelia netikėtų
asociacijų. Pasakojimas gana žaismingas: staigūs kontrastai, vienur kalbama rimtai,
kitur šmaikštaujama, mestelima kandi replika, nevengiama šiurkštumo, komišku-
mo. Tekstas komponuojamas tarsi iš atskirų kino kadrų, kuriuos skaitytojui reikia
sujungti į visumą. Visa tai padaro vaizdą itin intensyvų.
3
Sarkazmas – pikta pašaipa, kandi ironija.
4
Arlekinas – juokdarys, pajacas.
97
HENRIKAS RADAUSKAS
1910–1970
Santykis su neoromantikais
Suprasti kūrybą padeda ne pliki faktai, o Radausko asmenybė. Išoriniams dalykams
poetas neteikė didelės reikšmės, buvo linkęs laikytis stebėtojo pozicijos. Menas jį
domino kur kas labiau nei gyvenimas.
Kaip ir neoromantikai, Radauskas lietuvių poezijoje pasirodė ketvirtame XX a.
dešimtmetyje – 1935 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Fontanas". Juos siejapolinkis
kurti pasakiška eilėraščio vaizdą, bet sykiu Radauskas polemizavo su neoromantine
poezijos samprata. Neoromantikams rūpėjo pasakos ir tikrovės santykis, asmeninis
jausmas ir jo raiška, o Radauskas pirmame rinkinio eilėraštyje tikrovę drąsiai atme-
tė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu" (eil. „Pasaka"). Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę,
tėvynės gamtą ar asmeninius išgyvenimus, o į meną, mitą, poetinio žodžio gebėjimą
tarsi iš nieko sukurti savitą pasaulį:
98
Todėl pasitraukęs iš tėvynės poetas neišgyveno didesnio kūrybinio lūžio. Išeivijoje
jis laikėsi tų pačių kūrybos principų kaip Lietuvoje, rašė tokios pat preciziškos for-
mos eilėraščius. Į jo kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą reiškinį. Išeivijoje Radauskas
išleido porą eilėraščių rinkinių.
PASAKA
Kaip suprantate Pasakos ir pasaulio priešpriešą? Kokiais vaizdais ji kuriama? Koks lyrinio subjekto
santykis su Pasaka ir su pasauliu?
Eilėraštyje ryškūs poetinio pasakojimo elementai. Aptarkite, kaip plėtojamas šis pasakojimas.
Kurią vietą laikytumėte kulminacine?
99
POETINIO PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI
„Vykstantis“ eilėraštis
Vienas pagrindinių H. Radausko kūrybos ypatumų – vadinamoji estetinė distan-
cija. Jo eilėraščiuose neatsispindi gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie as-
meninius jausmus, tad beveik nėra ir poezijai įprasto lyrinio subjekto, lyrinio aš. Jį
pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija stebįs besiplėtojantį siužetą.
Kalbėdami apie Radausko poeziją turime pasitelkti prozą apibūdinančius termi-
nus – pasak literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, tai poezija, kuri neyra, o vyksta.
Todėl norint suprasti eilėraštį reikia atkreipti dėmesį, kokia jame klostosi istorija,
kas jos veikėjai, – o jie įvairūs, pavyzdžiui, grįžtantis namo girtuoklis, tarnaitė, va-
karas, pavasaris. Radausko eilėraščiai
<...> labai pilni daiktų. Medžiai, vaisiai, žiedai, stalai, vinys, gėlių krautuvės,
mėsinės – visi svieto1 margumynai eilėraščiuose bendrauja tokiu ypatingu būdu,
kad, išstūmę žodžius, reiškiančius jausmus ar idėjas, perima jų funkcijas, tampa
daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis. Mums kalba pats su savimi likęs pasaulis, o ne jį
nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas.
R. Šilbajoris
Teatriškumas
Neretai H. Radausko poezija apibūdinama kaip teatriška. Joje esama su teatru su-
sijusių įvaizdžių – pavyzdžiui, pats teatras, scena, arlekinas. Teatriškumas būdingas
net eilėraščio struktūrai: mėgstamos dramatiškos, komiškos, tragikomiškos aplinky-
bės, primenančios spektaklio ar filmo scenas, eilėraštyje galima įžvelgti scenografijos
elementų:
Gamta ir kultūra
Gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje. Romantikai gamtą
suvokia kaip žmogaus sielos atspindį, jų peizažas liūdi ir džiaugiasi drauge su lyri-
niu subjektu. O Radausko kūryboje gamta net nėra grožėjimosi objektas. Kaip ir
daiktų pasaulis, ji labai dinamiška, peizažas gali būti veikėjas („Nuo kalno upėn ri-
tasi peizažas" – eik „Peizažas"), gamtos reiškinys gali tapti mitine būtybe ar pasakos
personažu, antai eilėraštyje „Sutemos" debesys virsta su dieviškąja sfera susijusiais
1
Svietas (ntk.) – pasaulis.
100
„balčiausiais gyvuliais“. Nerasime Radausko kūryboje ir jokių išskirtinių lietuviško
peizažo elementų: dangus čia itališkas, „įtūžęs kaip Otelo" po miškus laksto Panas2
ir ganosi vienaragiai3. Gamta neatskiriama nuo kultūros. Radausko poezijoje apstu
kultūros įvaizdžių: graikų ir romėnų dievybių, literatūros kūrinių ir pasakų perso-
nažų, kompozitorių, dailininkų, filosofų vardų, egzotiškų terminų ir svetimų kalbų
žodžių. Poetas mėgsta su ironija žaisti stereotipiniais įvaizdžiais – romantikų mėgs-
tama žydra spalva jam „mėlynų melodijų melai" (eil. „Juk tai romantika"), apsnūdę
poetai „sidabro rašalu" rašo „šnerančią poemą apie miegą" (eil. „Poetai romantikai").
DAINOS GIMIMAS
1. Pagrindinis eilėraščio „įvykis“ nusakytas pavadinimu – tai poezijos („dainos“) gimimas. Aptarkite
jo pradžią: kas sukuria melodiją?
2. Pirma eilėraščio eilutė – kitos pozicijos atmetimas (tai vienas iš nedaugelio Radausko eilėraščių,
parašytų pirmuoju asmeniu). Kokį požiūrį į kūryba atskleidžia tolesnis eilėraščio tekstas?
4. Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad šį eilėraštį galima laikyti požiūrio „menas menui“ manifestu.
5. Koks lyrinio subjekto santykis su girdima melodija? Koks kūrybos ypatumas pabrėžiamas metafora „užra-
šau smėly“?
6. Remdamiesi eilėraščiu įrodykite, kad kūryba keičia ir kuriantį žmogų, ir aplinkinį pasaulį.
Kiekvienas tikras poetas visų pirma sukuria savo, vien tik jam charakteringų meta-
forų, vaizdų sistemą, savo metodą proziniams daiktų vardams paversti poetiniais
simboliais, savo stilių ir savo kalbą. Tame naujo estetinio mikrokosmoso sukūrime
ir glūdi jo reikšmė.
Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos pažymių4 – tegu ir ne visiems jos atsto-
vams privalomas – yra vis didesnis iracionalių, taip pat fantastinių pradų
veržimasis į poeziją. Reikia tačiau pasakyti, kad šitos rūšies poetinė kūryba dažnai
pasiduoda klasikinei disciplinai ir dėl to visai įmanomas toks poeto apibūdinimas:
iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium.
4
Požymių.
102
VYTAUTAS MAČERNIS
1921–1944
Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos,
kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir
aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai
vertingą.
Jis tikėjo, kad būties prasmės suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasauliniu
katastrofų laikais, kad ypatinga poeto misija – atverti būties tiesas ir „išmokyti geis:
tų aukštųjų akimirkų".
Netrukus prasidėjo masinis traukimasis iš Lietuvos į Vakarus. Paskutinę savo gv-
venimo dieną poetas rašė eilėraščių ciklo „Songs ofMyself" XV giesmę:
Taip ramiai jis kalba apie atsiskyrimą, išsako nuojautą, kas neišvengiamai artėja.
Paskutinė giesmė – lyg susitaikymas su lemtimi. Paskubom susižėręs rankraščius.
Mačernis su draugu arkliais leidosi Žemaičių Kalvarijos link, nors fronto linija buvo
visai priartėjusi. Jo gyvybę nutraukė atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra.
LITERATŪRINIS KONTEKSTAS
Nors studijų draugai, literatai Vytautą Mačernį pažino kaip poetą, eilėraščių rinki-
nys „Žmogaus apnuoginta širdis" buvo išleistas tik 1970 m., po autoriaus mirties
praėjus ketvirčiui amžiaus.
Be kūrybos Mačernis neįsivaizdavo savo gyvenimo. Menininkui kėlė aukštus
reikalavimus: pasak jo, rašytojas privalo būti šventas, bet niekad nesitraukti iš pur-
vinų žmonijos aikščių, tą visą purvą naikinti ir aikštes švariom paversti. Poezija turi
104
būti kelianti, žmogaus žingsnius palengvinanti. O norint tokią poeziją rašyti, reikia
amžinai degti, liepsnoti. Ramybę, pasitenkinimą ir gerą, laimingą gyvenimą verčiau
užmiršti:
„VIZIJOS“
Namai
Nors Mačernis dažnai sakydavo, kad menininkas – dievų išrinktasis, ir pats jautėsi
esąs toks, svarbiausia jo gyvenime visuomet buvo tėviškė, gimtoji Šarnelė. Nuo jos
negalėjo atitrūkti, mėgo pasakoti apie savo senuosius namus, kur gimė didžioji jo
kūrybos dalis. Namai, pasak jo, ten, kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė,
sušildyta artimų žmonių globos. Gimtoji žemė – tai kūrybos galių ir apskritai pras-
mingos būties šaltinis. Namuose jis pajuto gebėjimą regėti keistas vizijas, kuriose
atgyja sena giminė, vėl po sodą vaikšto senolė ir laimina jo, būsimo poeto, gyvenimą.
Namų reikšmę geriausiai atskleidžia eilėraščių ciklas „Vizijos“ (1939–1942).
Regėjimai
„Vizijų" lyrinis subjektas išgyvena įvairias dvasios būsenas – nuo pilnatvės ir palai-
mos iki visiškos tuštumos ir nuobodulio. Eilėraščių turinys – tai lyrinis pasakojimas
apie šią jausmų patirtį. Kiekvienoje ciklo dalyje pasikartoja panaši istorija: koks nors
garsas ar regimasis įspūdis pažadina lyrinio subjekto prisiminimus ir šie virsta regė-
jimu. Tai labiausiai laukiama ir trokštama eilėraščio žmogaus būsena, prilygstanti
svaiguliui, įvardijama ugnies, liepsnos metaforomis. Grįžus į tikrovę vėl apima nuo-
bodulio, dvasinės tuštumos jausmas.
105
Senolė
Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę. Ji ne tik glo-
boja, saugo, padeda pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti tolyn, žadina troškimą siekti,
ieškoti. Senolė yra jo dvasios kelionės lėmėja ir vertintoja. „Vizijų" žmogus regi saulės
nušviestus laukus ir žemę ariančius protėvius, girdi vėją, šnabždantį pranašiškus
žodžius. Mato ir save – einantį, ieškantį, bendraujantį su senosiomis protėvių karto-
mis. Susitikimas su senole ir protėviais sukelia palaimos būseną, eilėraščio žmogus
jaučiasi dalyvaująs šventose apeigose.
Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys <...>.
Protėvių genties bendrumo jausmas, šviesus gimtųjų namų paveikslas įkvepia gy-
venti ir kurti, padeda suvokti savos egzistencijos tikslą: eilėraščio žmogus, išgyvenęs
pakilimų ir nuopuolių, degdamas „prasmingo žygio" troškuliu, tapatinasi su nauja
milžinų karta ir išeina į pasaulį siekti „didžiųjų aukštumų".
„METŲ SONETAI“
Mintis ir forma
Vytauto Mačernio, kaip ir visų žemininkų, kūryboje vyrauja ne asmeniniai išgyveni-
mai, ne visuomeniniai siekiai, o apmąstymai. Tai minties poetai, jų eilėraščio žmo-
gus kelia klausimus, susijusius su gyvenimo prasmės, laimės, mirties slėpiniu, ir ieško
atsakymų. Šios temos skleidžiasi paskutiniais gyvenimo metais rašytame, nebaig-
tame Mačernio eilėraščių cikle „Metų sonetai“. Klasicizmo literatūros pavyzdžiu
eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama „Rudens sonetais“ ir baigiama
„Vasaros sonetais“, daugiausia sukurta „Žiemos sonetų“. Mačernis laikosi griežtos
soneto formos – eilėraštį sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Eilėraščio pabaiga yra
apibendrinimas, apstu aforizmų ir abstrakčių sąvokų. „Aš turiu, – sakė poetas drau-
gams, – į tas keturiolika eilučių sutalpinti didelę mintį.“
106
Iliuzijų erdvė
Priešingai nei „Vizijų", sonetų žmogus neįžvelgia pasaulyje nieko pastovaus, abejoja
visomis tiesomis ir vertybėmis, net tvaria gimtųjų namų apsauga. Pažinimo alkis jj
išveda į pasaulį:
Todėl kartais jis jaučiasi pavargęs ir vienišas, dažnas jo palydovas – vėjas, skraidinan-
tis į svajonių ir sapnų erdves.
Amžinieji klausimai
Sonetų žmogui rūpi
Jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes ji
skatina eiti, kovoti ir laimėti. Jis nebijo vienatvės: „Kas didėja nuolatos, tas tampa
vienas", tik vienumoje gali apmąstyti savo patirtį. Nori suprasti buvimo prasmę:
Didžiausia vertybė sonetų žmogui – laisvė, net ir teisė klysti. Kad patirtų, „<...>
kaip gelia / Klaidoje širdis", jis prašo Dievo:
Egzistencinis nerimas
Nerimas – nuolatinė sonetų žmogaus būsena. Tai jis kartais „išmeta į klausimo ke-
lius" ir pažadina pažinimo troškulį, o kartais nugramzdina į juodžiausią neviltį ir
107
sukelia bejėgiškumo, nusivylimo jausmą. Tokiomis akimirkomis žmogus pasitraukia į
kūrybos šalį, kur saulė, putoja vynas ir žydi amžinas pavasaris, kad galėtų savo neri-
mą „išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais“.
Mačerniui teko gyventi ir kurti dramatišku laiku. Pasak Vytauto Kubiliaus, poeto
lyrikos subjektas, kaip Albero Kamiu (Albert Camus) veikėjai, suvokia, kad gyve-
nimo arenoje viešpatauja mirtis ir žmogus iš anksto pasmerktas. Nebūtis apglėbia
kiekvieną. Žvilgsniu perskrodęs „Tuštumos beribį okeaną“ poetas neberanda tvirtos
atramos nei religijoje, nei istorijos vyksme. Viskuo abejojantis ir nusivylęs, jis ieš-
ko savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų būties absurdą. Išlikti išdidžiam ir laisvam –
svarbiausia vidinio pasipriešinimo nuostata. „Vizijos“ ir „Metų sonetai“ – tai balsas
nepasidavusio žmogaus, „sopulio didžio, sunkios nežinios" svorj pakeliančio su sto-
jiška tvirtybe.
108
BRONIUS KRIVICKAS
1919–1952
ISTORINĖS APLINKYBĖS
109
Miške Krivickas atrodė neįprastai – su skrybėle, akiniuotas, o rankose ginklas.
Kurti jis sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėda nuošaliau ir rašo, o vakare prie laužo
deklamuoja eiles. 1951 m. Krivickas perėjo į apygardos štabą, jam buvo patikėta
partizanų spauda. Jis redagavo laikraščius „Laisvės kova" ir „Aukštaičių kova".
1952 m., pasinaudoję išdaviko parodymais, sovietai surengė didžiulę operaciją,
tada buvo surastas Krivicko ir jo kovos draugo bunkeris. Per susišaudymą abu parti-
zanai žuvo. 1953 m. partizanų spaudoje pasirodžiusiame nekrologe prisimenama,
kad į siūlymą pogrindžio sąlygomis išleisti bent dalį poezijos Krivickas atsakęs:
„Ne viskas atitiks laiko dvasią." Toliau nekrologo autorius rašo: „Visgi nutariam
išleisti, kad būtų ryški ir vienišo lietuvio dalia šioje didingoje kovoje." Čia turima
galvoje individualistinė Broniaus Krivicko lyrika, kurioje atsispindi partizano ke-
lią pasirinkusio žmogaus jausena. Kalbėdamas apie Krivicko kūrybą literatūrolo-
gas Virginijus Gasiliūnas pažymi:
Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti)
tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką – jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio,
kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad
visada yra galimybė rinktis – laisvę, nors ir gyvybės kaina.
POEZIJOS BRUOŽAI
Herojiškas apsisprendimas
Partizanaudamas B. Krivickas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose pašiepė
sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus
atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė.
Kaip ir kitų partizanų kūryboje, Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir
liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Rudeninio grožio pajauta
tarsi papildo mirties nuojautas:
Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai – blaivus pasirinkimas. Per ke-
lerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena,
kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkti į aplinkinio pasaulio
grožį.
Moralinė pergalė
Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės tema. 1951 metų eilė-
raštyje „Kai kovoj kelies tu į ataką" nematyti vilties įveikti priešą, likti gyvam,
110
bet, pasak poeto, mušį – kad ir žūdamas – laimės tas, kuris renkasi aukojimosi
kelią. Herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Susiklosčiusi padėtis
iš žmogaus reikalauja labai aiškiai apsispręsti. Kylantis į kovą su kur kas stipresniu
priešu žmogus yra ir savojo heroizmo įkvėpėjas, ir galbūt vienintelis liudytojas.
Suvokdamas tragišką asmens ir tautos lemtį, sonetų lyrinis subjektas neabejoja
kovos prasmingumu:
Partizanų kūryboje stebina ryžtas, visiškai natūralus, nors kalbantysis nepalieka sau
jokios vilties – kelio kryptis tik viena, tragiškas finalas neišvengiamas. Tokios poezi-
jos lietuviai dar nebuvo turėję, matyt, nedaug tautų apskritai tokią turi. Pasiryžimą ir
kovotojo kelio neišvengiamybę susieja aukos tema, „pasiaukojama mirtis", kaip sakė
Kauno universiteto profesorius Levas Karsavinas, miręs Komijos lageryje. Santūrus
kalbėjimas apie neišvengiamą mirtį partizanų rašiniuose, poezijoje nėra jokia poza.
Suprantama, tai ne tik moralinio idealo formulavimas, bet ir nuolatinis raginimas
sau, kai kada pasitelkiant ir stiprinančius ryžtą klasikinius siužetus (pavyzdžiui, bib-
linių siužetu grįstas B. Krivicko eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą").
Meilės šviesa
Broniaus Krivicko eilėraščių žmogus – ne tik herojiškas kovotojas, nujaučiantis
mirties neišvengiamybe. Jis ilgisi kitokios būties:
111
SALOMĖJA NĖRIS
1904–1945
Žymiausia neoromantikė
Salomėja Nėris – lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų lietuvių
neoromantikų. Ankstyvojoje jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmu,
svajonės ir jaunystės poetizavimu. Romantinis maksimalizmas būdingas visai poe-
tės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką
džiaugsmą pamažu išstumia nerimas. Brandžiausiame prieškario poezijos rinkinyje
„Diemedžiu žydėsiu" jauno žmogaus jausenų ir nuotaikų išsakymą keičia būties ap-
mąstymai. Čia dažnesnis vienišumo, apleistumo motyvas, bet ryškesnis ir harmoni-
jos ieškojimas. Atrama dramatiškame pasaulyje – ryšys su gimtąja žeme. Žmogaus
laikinumo ir gamtos amžinumo apmąstymas nuspalvintas šviesaus liūdesio (eil.
„Alyvos", „Diemedžiu žydėsiu"). Skaidriu vaizdu, žmogaus likimo gretinimu su
gamta Salomėjos Nėries eilėraščiai artimi liaudies dainai. Apie tėviškės svarbą ji iš
naujo prabils karo meto eilėraščiuose.
Rusijoje
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris su sūneliu traukėsi į Rytus.
Traukimasis buvo chaotiškas, rizikingas ir skausmingas. Rusijos gilumoje poetė pra-
leido sunkius karo metus. Labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, neri-
112
mas dėl Lietuvoje likusių artimųjų. Dvasinę krizę dėl šios įtampos Salomėja Nėris,
regis, išgyveno 1942 m. žiemą, persikėlusi į Ufą.
Nepritekliaus kamuojamoje šalyje ja, kaip poete ir Sovietų Sąjungos deputate,
buvo rūpinamasi, todėl materialinės sąlygos buvo palyginti neblogos. Aišku, už gautą
paramą reikėjo atidirbti. Į Rusiją pasitraukę sovietinės Lietuvos valdžios atstovai
ragino lietuvių rašytojus kurti aktualiomis temomis. Kūryba turėjo atitikti propa-
gandos reikalavimus.
KŪRYBOS BRUOŽAI.
RINKINYS „PRIE DIDELIO KELIO“
Rankraščio likimas
Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ Salomėja Nėris sudarė karo pabaigoje, bet
sovietų valdžiai jis netiko. Rinkinys buvo sudarkytas ir išėjo pakeistu pavadini-
mu. Yra išlikę keli rankraštiniai „Prie didelio kelio“ egzemplioriai. Rankraštinę
eilėraščių knygą grįžusi į Vilnių poetė parodė ir to meto lietuvių poezijos autori-
tetui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Matyt, ji norėjo reabilituotis ir tikėjo savo karo
metų kūrybos verte. Deja, tokios knygos išleisti nepavyko. Salomėja Nėris laikyta
sovietine poete, taigi eilėraščiai ir jų tvarka rinkinyje turėjo atitikti ideologinius
sovietų sistemos reikalavimus. 1944 m. sudaryta knyga buvo išspausdinta po pusės
šimtmečio – 1994-aisiais.
Dvilypumas
Traukimosi ir gyvenimo Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąsty-
mais brandžiuose dramatiškuose eilėraščiuose. Bet vykstant karui iš poetės reikalauta
visai kitokios kūrybos – optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine
Vokietija. Jai nebuvo lengva prisitaikyti prie tų reikalavimų, nes pati jautėsi visai ki-
taip, sakė, kad „širdis skyla", – poetinis talentas neleido meluoti sau. Vis dėlto sovie-
tinės lietuvių poetės statusas ir aplinkos spaudimas vertė eiliuoti valdžios pageidau-
jamus optimistiškus posmus. Taigi čia susidūrė dvi prieštaringos kūrybos sampratos.
Viena tradicinė, įprasta prieškario Lietuvoje, kai poetas rašo iš asmeninės patirties
ir didžiausia vertybe laikomas vidinio žmogaus gyvenimo apmąstymas, dramatiškų
lūžių ir komplikuoto jausmų pasaulio raiška. Veikiama šios neoromantinės tradici-
jos Salomėja Nėris susiformavo kaip poetė ir pelnė pripažinimą. Kita poezijos sam-
prata akcentavo visuomeninę kūrybos paskirtį: tada dažniausiai kalbama ne „aš",
o „mes“ vardu, aukštinami svarbūs visuomenei idealai, kartojami raginimai veikti.
Apibendrindamas Salomėjos Nėries padėtį karo metais Vytautas Kubilius rašo:
Stichišką poetinį impulsą ima lydėti logiški samprotavimai, o visą kūrinį stebi atsargi
abejonė – ar tiks. Pirmykštis kūrybinio proceso darnumas (išgyvenau, parašiau,
išspausdinau) nutrūko. Vienus eilėraščius S. Nėris siunčia į spaudą, deda į rinkinius, o
kitus slepia stalčiuose ir niekam nerodo. Per trejetą metų nespausdintų kūrinių skaičius
priartėja iki šimto. Šitoks dvilypumas (vieni dalykai – visuomenei, kiti –sau) tik
mezgėsi ir dar nespėjo suskaldyti poetės asmenybės į skirtingus polius ir
113
kontrastiškas kūrybos puses, bet vis dėlto ji <...> gyveno ir rašė jau šito dvilypumo
paženklintame lauke.
Tėviškės ilgesys
Namų ilgesio, sugrįžimo temos asmeninę poetės patirtį galėjo suartinti su to meto
aktualijomis, bet abejonė gniaužė jai balsą. Gimtinės ilgesio tema yra viena iš ly-
rinę poeziją maitinančių versmių, tačiau neduoda ramybės klausimas, ar gimtieji
namai sugrįžusią priglaus, ar tėviškė liks sava, artima.
SAVĘS AŠ GAILIUOS
Poetė nujaučia, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta, juk dar prieš karą buvo pareikšta
kritiškų jos politinės veiklos vertinimų. Pasirodžius „Poemai apie Staliną", nusivylė
ne vienas jos talento gerbėjas. Tad Salomėjos Nėries karo metų eilėraščiuose greta
tėvynės ilgesio temos atsirado kaltės, atsiprašymo tema. Žinant, kokia tuomet buvo jos
dvasinė būsena, nemažai karo metų eilėraščių galima perskaityti kaip išpažintį.
Kaltė ir atgaila
Paskutinio Salomėjos Nėries rinkinio eilėraščiai radosi dramatiškomis istorinėmis
aplinkybėmis ir labai sudėtingu jos gyvenimo bei kūrybos tarpsniu. Vidinė įtampa
buvo pasiekusi aukščiausią tašką: poetė jautėsi svetima ir sau, ir aplinkai. Todėl eilė-
raščiuose pasigirsta beteisės (eil. „Beteisė"), našlaitės motyvai:
114
Kankino sąžinės priekaištai dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų
Sąjungos. Iki tų lemtingų įvykių Salomėja Nėris romantiškai priešindavo save sočiai
ir patenkintai visuomenei, o atsidūrusi toli nuo gimtinės pajuto, kad jos savotiškas
„kerštas" buvo nepadorus, kad ji nusikalto savo žemei, tautai, kultūrai. Ji norėjo tą
kaltę išpirkti. Įsivaizduojamas teismas, bausmė, kančia turėjo suteikti apsivalymą.
Programinis tokios savijautos eilėraštis – „Maironiui". Šiam poetui, svarbiausiam
lietuvybės saugotojui, moraliniam ir poetiniam autoritetui, ji ryžosi atsiverti:
Salomėja Nėris atgailavo neverčiama, savu gyvenimo keliu artėdama prie krikščio-
niškosios atgailos esmės.
Atsiprašymas, atgaila skaitytojams buvo suprantama. Tai aiškiai rodo eilėraščio
„Tolimas sapnas“ likimas. Eilėraštis sklido tarp žmonių rankraščiais, po karo buvo
paskelbtas pogrindinėje spaudoje, platinamas kartu su sovietų laikais draudžiama
Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio poezija.
TOLIMAS SAPNAS
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, –
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
115
Ir man be galo graudu –
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė...
Ir žvakės tirpo, tirpo...
6. Kaip paaiškintumėte paskutinę eilėraščio strofą? Aptarkite, kaip kinta eilėraščio kalbančiosios
savijauta.
Tautosakos įvaizdžiai
Grįžimo į namus tema daug kur plėtojama pasitelkus tautosakos įvaizdžius:
116
ANTANAS ŠKĖMA
1910–1961
117
Modernus žmogus
Rašytojas ir aktorius Antanas Škėma buvo maištingo būdo, nepriklausomos laikyse-
nos. Apie vieną svarbiausių jo bruožų prisiminimuose rašė Jurgis Blekaitis:
KŪRYBOS BRUOŽAI
Dramaturgija
Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro, jis yra sukūręs devynias dramas ir laikomas vienu
pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Vienas vertingiausių scenos vei-
kalų – drama „Pabudimas". Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūmuose pirmaisiais
stalinistinių represijų metais: mirtinoje dvikovoje susiremia buvę jaunystės draugai
ir varžovai – laisvės kovų dalyvis Kazys ir NKVD tardytojas Pijus. Kazys priverstas
rinktis: išduoti ginklų sandėlio vietą ar atiduoti į prievartautojo rankas savo žmoną.
„Pabudimas" artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus
ribinėse gyvenimo situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė ir pasi-
rinkimo kaina.
Smulkioji proza
Kaip prozininkas A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė", kurioje atsispindi
esminė jo ieškojimų kryptis – dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvo-
kiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą
novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947 m.), „Šventoji Inga"
(1952 m.), „Čelesta" (1960 m.). Jose ironiškai žvelgiama į žmonijos istoriją, veikėjai
absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Į rinkinį „Šventoji Inga" įėjo vaikys-
tės patirtimi grįsta novelių apysaka „Saulėtos dienos", artima tradicinei literatūrai,
nors joje ryškūs ekspresionistinio pasakojimo bruožai. Kai kuriose šios apysakos
vietose, vaizduojant dramatišką pilietinio karo metą, priartėjama prie siurrealizmo.
Autorius kalba apie veikėjų geismus ir seksualinius kompleksus – lietuvių literatūro-
je to ilgą laiką buvo vengiama.
Romanas
„Balta drobulė" – vienas žymiausių romanų lietuvių literatūroje ir svarbiausias
Antano Škėmos kūrinys, parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 metais. Jis
išsiskiria modernia pasakojimo forma. Net ir dabar šis romanas – vienas skaito-
118
miausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų
žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs nera-
dimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdą. Romanas nesiūlo
kokios nors gyvenimo prasmės formulės, tik skatina skaitytoją savarankiškai spręsti
pagrindinį veikėją kankinančius klausimus. Jame susipina rašytojo patirtis, daugybė
apmąstytų idėjų ir novatoriškos formos ieškojimas.
Publicistika, kritika
A. Škėmos požiūris į literatūrą atsiskleidžia ne tik grožinėje kūryboje, bet ir publi-
cistikoje, literatūros kritikoje. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai dekla-
ruojamos tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus.
Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšių skaitinių garbinimo. Jo
nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie Vakarų literatūros
konteksto.
Ironija
Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose
rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus
dalykus, kritiškas santykis su kitais ir savimi pačiu. Net ir vaizduodamas iš pažiūros
nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus
vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija
ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma,
būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį.
Modernus pasakojimas
Moderniame Škėmos pasakojime susipina praeitis ir dabartis, išorinė ir žmogaus
vidinė tikrovė. Rašytojas buvo įvaldęs įvairius pasakojimo būdus. Sąmonės srauto
technika, žvilgsnio plotmių kaita labiausiai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat
skubančio, nervingo, pervargusiu, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteikti.
Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką.
Nuolat atsiranda nuorodų į kitus kultūros kontekstus, tarp personažų, atskirų deta-
lių mezgasi asociacijų ryšys. Taigi pradinis chaotiškumo įspūdis klaidina – iš tiesų
kuriama prasminga meninė visuma.
Tikrumas
Tikrumas – viena svarbiausių A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Jis kovojo
su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kurian-
čiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Škėma nuolat demaskuodavo
sumiesčionėjusios išeivijos apsimestinį patriotizmą. Jo nuomone, išeivija gyvena
uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios
dabarties, atsisako pripažinti savo kaltę ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tre-
miami į Sibirą, kovoja miškuose ar kenčia okupacijos priespaudą. Lietuvių literatū-
ros atgimimo viltį Škėma siejo su Vakarų dvasios ir lietuvybės sinteze, jo nuomone,
119
ji būdinga ne tik amžininkams Henrikui Nagiui, Henrikui Radauskui, Alfonsui
Nykai-Niliūnui, Jonui Mekui, bet ir ankstesnių kartų rašytojams – Kristijonui
Donelaičiui, Baliui Sruogai, Kaziui Binkiui.
Pasakojimo ypatybės
Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą – prasideda be šešių minučių
ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą. Šioje „paros istorijoje"
dominuoja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrin-
dinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos
sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, požiūris į žmones, kuriuos kelia liftu,
asociacijos, net išgyvenamos vizijos – viskas susipina ir teka fragmentišku, bet ne-
nutrūkstamu srautu. Be sąmonės srauto, daugiausia perteikiamo pirmuoju asmeniu,
esama ir komentaro iš šalies. Visažinis pasakotojas primena kai kuriuos Garšvos
ankstesnio gyvenimo epizodus. Dar romane pateikiami Garšvos užrašai, kuriuose
jis pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie trys pasakojimo tipai
romane nuolat kaitaliojami.
Absurdo žmogus
Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo
padėties tragizmą, nes absurdą, kaip filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu, suvokia
sąmoningai, mėgina jį įveikti panieka ir ironija. Absurdišką Garšvos savijautą at-
skleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako
viešbučio klientams. Pavyzdžiui, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, tramdydamas
ašaras mintyse plūstasi:
120
Iškart po šio vidinio monologo eina trumputė scena keltuve, kur Garšva kalba pa-
brėžtinai mandagiai.
– Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau, –
sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų.
– Jūs esate žavus, – atsako ji. Ir abu šypsosi.
Kūryba ir meilė
Pagrindinį romano veikėją galime analizuoti įvairiais atžvilgiais: kaip lietuvį išei-
vį, istorijos nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti, kaip žlungančios
humanistinės Vakarų civilizacijos atstovą, kaip absurdo žmogų, „nevykusį žemės
gyventoją", besiilgintį tikrojo ryšio su Dievu ir jo nerandantį. Vienas svarbiausių
vaidmenų – poeto.
Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai,
kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis.
Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone ma-
niakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros
istorijoj. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes.
Viskas vardan mirti", – sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomir-
tiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mir-
timi pasibaigiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug
kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos.
Sutikęs Eleną, Garšva atgimsta kaip menininkas ir patiki, kad jam pavyks sude-
rinti šeimą ir kūrybą. Jis išsako mylimajai savo svajones apie ateitį dviese:
Supratęs, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, Garšva patiria tikrąją ramybę
ir atsisako jį užvaldžiusios minties palikti savo vardą literatūros istorijoje. Dabar jis
sako:
Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas būti absoliučiai originalus. Mano dvasia
rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senobinis japonų tapytojas.
Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Šių dalykų romane nebandoma nei nužeminti,
nei priskirti absurdo sričiai. Vienas iš Garšvos keliamų egzistencinių klausimų – ar
gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai
prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tra-
dicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro
121
gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio
mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobulas
siekinys ir svajonė.
Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia
ir Elenos: atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas, ir Garšva nutraukia ryšius su myli-
mąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar
jaučia stiprų geismą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo.
Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis
susidėlioja mintyse – scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintj prie stalo ir
rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popie-
riaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas"
eilėraštis.
122
MARIUS KATILIŠKIS
1914–1980
Kažin ar kuris kitas mūsų rašytojų yra išgyvenęs baisesnį karo pragarą kaip Marius
Katiliškis, su kuriuo apsuptoje Gdynėje kartu valgėm arklieną, gėrėm iš vokiškų sandėlių
išplėštą konjaką, ant Baltijos kranto kasėm duobę čia pat artilerijos sviedinio
skeveldros užmuštam bendražygiui, –
prisimena paskutinius karo mėnesius kartu praleidęs draugas. Savo laikino būsto
sienas rašytojas išmargino anglimi pieštais paveikslais. Virš jų užrašė: „Negalima
gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės." Ši nuostata beveik nepasi-
keitė iki gyvenimo pabaigos.
1949 m. Marius Katiliškis apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė Zinaidą Nagytę – bū-
simą poetę Liūne Sutemą. Daug ir sunkiai dirbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Spaudė
ir namų rūpesčiai: sūnaus liga, menkas uždarbis, paskolos našta. Rašyti laiko turė-
jo mažai. Vis dėlto, be kelių apsakymų rinkinių, išleido tris romanus: „Užuovėja“
(1952 m.), „Miškais ateina ruduo" (1957 m.), „Išėjusiems negrįžti“ (1958 m.).
Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. „Čia niekad negyvensiu, – rašė laiš-
ke žmonai, – neįprasiu tame mieste, jis mane purto drebuliu!“ Ieškodamas ramybės ir
artimesnio ryšio su žeme, nusipirko sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė
namą, prisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto arčiau žemės. Tačiau skaudus
tėvynės ilgesys neslopo. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti" įteikimo proga ra-
šytojas kalbėjo, kad savoji žemė kaip buvo, taip ir liks ta pati, sunki, nepažeidžiama,
123
viskas prieš ją nublanksta, visur ir visais laikais ji vienintelė. „Ir aukščiausia jos kaina
– nebesugrjžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur." Lemonte, savo
sodyboje, rašytojas gyveno iki mirties. Istorijos viesulų nublokštas toli nuo
gimtinės, visą gyvenimą nešiojosi ją širdy. Žurnalisto paklaustas, ko norėtų palinkėti
savo skaitytojams, Katiliškis atsakė:
124
ROMANO „MIŠKAIS ATEINA RUDUO" SANDARA
Du siužeto planai
Iš pirmo žvilgsnio, pasakojama banali meilės istorija. Intriga kyla iš dviejų meilės
trikampių: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų – naivios, tra-
pios Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos; Basiūliškių ūkio šeimininkė Monika
turi laviruoti tarp dviejų vyrų – nekenčiamo sutuoktinio, turtingo ūkininko Petro
Doveikos, ir geidžiamo samdinio Tiliaus.
Veikėjų likimai sprendžiasi kaimo kasdienybės ir gamtos fone, kuris nėra tik
veiksmo scena. Gamtos gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių rūpesčiais ir darbais.
Pelkės sausinimas, upės vagos platinimas rodo ir kaimo žmonių norą prakusti, ir
kartu visos Lietuvos veržimąsi į naują, geresnį gyvenimą. Pasak V. Kelertienės,
Katiliškis plėtoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę. Metų
laikų kaita pabrėžia žmogaus gyvenimo kaitą, ir „tame laiko tarpe Virsnės lyg koks
mikrokosmas pergyvena tai, kas vyko nepriklausomoje Lietuvoje". Nematyta pažan-
ga – ūkinis pakilimas, elektra, nuolat kursuojantis autobusas – keičia uždaro kaimo
gyvenimą, pelkė sausinama tikintis kasti durpes, kurios, pasakotojo žodžiais, „sukurs
mūrine Lietuvą".
Taigi intriguojanti meilės istorija ir nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socia-
linio, dvasinio gyvenimo pokyčiai yra dvi lygia greta plėtojamos temos.
Erdvė
Romano erdvė – Aukštaitijos užkampis, Virsnių kaimas, nuo pasaulio atskirtas
tankių miškų ir pelkių. Neseniai nutiestu keliu kas dieną atvažiuojantis autobusas
uždarą kaimą bent kiek suartina su miesteliu. Prie kelio, ant kalnelio, svarbiausia
susitikimų vieta – Gužienės parduotuvė, dažnai virstanti ir smukle. Salia pieninė, iš
čia matyti turtingas Basiuliškių vienkiemis. Kiek atokiau nuo jo išsimėčiusios kelios
naujakurių sodybos, brūzgynuose nuo senų laikų įsikūrusio eigulio namai. Kitame
upės krante darbuojasi miško kirtėjai. Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždaru-
mas, ankštumas. Tiliaus „vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų
padūmavęs lankas". Moniką šiurpas nukrečia supratus, kad jos galimybių riba yra
Virsnių kaimo pieninė, o ištekėjusi už Doveikos ji pasijunta lyg pakliuvusi į narvą,
tartum už tvoros „be spragų ir be vartų, taisyklingu lanku apjuosusios žemės plote-
lį, <...> išeiti ji negalėjo". Basiuliškių ūkis, kuriame Monika jaučiasi kaip kalėjime,
kaimas, kuriame vasarą, pasak jauniausios romano veikėjos Agnės, galima numirti iš
nuobodulio, pančioja veikėjų prigimtį, neleidžia išsiskleisti svajonėms. Net jų cha-
rakteristikose pabrėžiamas ribojimas, varžymas: Tilius primena jauną žirgą, ant ku-
rio kažkas užmetė sunkius pavalkus, miškakirtį Petrą lyg „būtų kas spaudęs iš viršaus
negailestingu, akmeniniu svoriu".
Laikas
Romano veiksmas trunka apie pusmetį – nuo ankstyvo pavasario iki rudens pra-
džios. Gaivališkas pavasaris ne tik sujaukia miškakirčių darbą, bet ir paliečia širdis.
125
Tilius stengiasi dažniau užsukti į Gužų parduotuve ir susitikti su jauniausia jų dukra
Agne, atkakliai gina ją nuo valdininko Špico dėmesio. Vasarą ramų kaimo gyvenimą
sudrumsčia ne tik pelkės sausinimo darbai, žadantys gerą uždarbį, bet ir pagrindinių
veikėjų jausmų drama, o artėjantis ruduo pranašauja neišvengiamą pabaigą. Nors
ruduo įrašytas į romano pavadinimą, rudeniškos gamtos vaizdų kūrinyje iš viso nėra.
„Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo", „vasara dainavo, brisdama į galą su paskutiniais
javų vežimais", – sakoma viename paskutinių skyrių. Ruduo romane virsta iškalbin-
ga veikėjų būsenų metafora. Štai Agnė, pajutusi Tiliaus atsitolinimą, vasaros karščiu:
alsuojant, staiga suaugo, pasikeitė: „\ jos akių mėlynumą įsisuko tamsūs ratai <...> ru-
dens nykuma tvenkėsi krūtinėn". Tilių ruduo „svaiginamai purtė ir užraugė nerimu".
Doveika, lemtingą naktį grįždamas namo, klausia savęs, nejau leidžiasi „pakalnėn su
rudeniu, su savo amžiaus pavakare". Pasikartojantys ribos, izoliacijos, uždarumo ir mo-
notonijos ženklai romane sukuria aplinką, kurioje žmonių santykiai darosi įtempti.
o blaivus protas užleidžia vietą gaivališkoms aistroms ir primityviai jėgai. Tokioj;,
aplinkoje meilė negali skleistis ir žydėti, ji pasmerkta baugaus rudens šalnoms.
126
nuslapių romane tvyro nelaimės, kažin ko neatšaukiamo ir neatitaisomo nuojauta.
Tragiškos baigties ženklų vis daugėja, kol galiausiai užgriūva katastrofa. Romano
veikėjai, nors dėl skirtingų priežasčių, vienodai paklūsta lemčiai, neįspėjamiems jos
dėsniams. Jie pakliūva į neišpainiojamų įvykių pinkles ir nepajėgia ar nenori išsiverž-
;i iš gaivališkos prigimties diktato. Kita vertus, autorius kelia ir charakterio, lemian-
čio žmogaus likimą, problemą.
Agnė
Agnė – „pati gražiausia pavasario apraiška", tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs
daigas, sprogstantis pumpuras". Tilius ją mato apsuptą gėlių, jam ji panaši į stirną,
žadinančią šunų vijikų alkį. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina ją geltonplauke
puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira pasauliui, jos mintys
Skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos šauksmą ir pasiduo-
da jam. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu
džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą – ji pirmąkart myli.
Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai, tarsi atsiliepiančiai į
j
ausmų sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus, kaip jos kūnas leidžiasi
apkabinamas sunkių, bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės džiaugsmo išraiška – pa-
šėlęs lėkimas sūpynėse: Velykų dieną ji prašo Tiliaus supti ją vis aukščiau. Vėliau,
patyrusi mylimojo išdavystę ir atsisveikindama su Virsnėmis, Agnė vėl nueina prie
sūpynių, kuriose „vieną auksinę pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys.
Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti paukščiams sparnus, nulaužyti stir-
nų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose". Tiliui pasi-
traukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savy
„be skundų, be priekaištų". Ji pasirenka kitą kelią – jau ne svaiginančios meilės, o
blaivaus apskaičiavimo. Sutikusi važiuojantį į miestelį Doveiką, užsimena jam apie
žmonos neištikimybę. Ši auksaplaukė mergaitė, užaugusi pamiškėje, kur visko „per
daug – saulės, laisvės, žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių", nekovoja dėl savo laimės.
Galbūt jai trūksta patyrimo? Kas sutrukdo Agnei būti laimingai – naivus pasitikėji-
mas pasauliu ir žmonėmis ar pasidavimas lemties jėgai?
Tilius
Kaip ir Agnė, užaugęs tarp miškų, Tilius vis dėlto svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo
gyvenimo. Jo svajonė – valdiška tarnyba. Bet šis jaunas vyras, kupinas jėgų ir norų,
nieko nedaro, kad troškimai pildytųsi. Romano pradžioje matome Tilių, ketinantį
mesti miškakirčio darbą ir išeiti, o kur – jis nežino. Tilius laukia laiško – kvietimo į
naują darbą, laukimo būsena trunka iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsi-
spręsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti – toks Tiliaus būdas. Jei kartais ką
ir nusprendžia, vis tiek pasielgia priešingai: laukia valdiškos tarnybos, bet praran-
da teisę dirbti pasienio policijoje, pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajo-
ja apie ateitį su Agne, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių
ir stipresnių už jį žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklauso nuo savo prigimties.
Jis bejėgis suvaldyti geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Po miško darbų
127
užsukusiam į Gužienės krautuvę „širdis tirpo kaip lajinė žvakė" žiūrint į šeimininke
vėliau ir į Moniką, stebint jos gyvenimą ištaigingame Doveikos ūkyje. Monika stovi
tarp Tiliaus ir Agnės kone nuo pirmų jų draugystės dienų. Nors dar gerai nepažįsti
Agnės, vos kartą matė parduotuvėje, kartą turguje, dar klausėsi muzikos, sklindan-
čios iš jos kambario, jo sąmonė jau apnuodyta: ir jaučiant Agnės plaukų švelnumą,
ir laikant ranką, galvoje knibžda mintys apie kitą gyvenimą, kitą moterį. Jis leidžiasi
nešamas geismo ir aistros, neturi į ką atsiremti, už ko užsikabinti. Skendimo, nėrime
gilyn, grimzdimo motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei:
„Tai buvo graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupan-
čios liaunos, lanksčios šakos." Tuščias mostas – lyg anų pavasario sūpynių su Agne
imitacija. Tilių iškalbingai charakterizuoja ir erdvės detalės. Su Agne jis dažniau-
siai susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio du Vilkijos krantus. Vienas krantas,
simboliškai tariant, Agnės, ten jos namai, kitame krante Basiuliškių sodyba – tai
Monikos krantas. Savo „kranto" Tilius neturi. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliaus
ir Doveikienės meilės vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Užplūdusį geismą jis
jaučia kaip akmenį, kaip nelaime, „lyg viesului perėjus per rugių lauką“. Tilius nieko
nedaro, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir baisiau", kol galų gale krinta nuo pavydaus
Doveikos kulkos.
Monika
Monika „savo meilę turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikir-
tus“. Baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą, ji į Virsnių kaimą atvyksta ne
savo noru ir neketina ilgiau užsibūti. Spaudžiama gyvenimo aplinkybių, čia jaučiasi
kaip kalėjime, lyg „įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperli-
pama, neperlendama“. Kaimą juosiantis miškas jai atrodo svetimas ir baugus. Gal
todėl ji neatstumia senio Doveikos, neatsispiria jo meilikavimams? Jeigu jau lemti
gyventi šiame užkampyje, atskirtame nuo pasaulio, tai gyventi kaip poniai, didelio
ūkio šeimininkei, kuri gali įsakinėti kitiems. Su tokia pat gaivališka jėga Monika
pasiima ir Tilių: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų
nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi!“ Kaitros, gaisro, ugnies,
liepsnos figūros ženklina Doveikienės ir Tiliaus meilę. Negalėdamas ar nenorėda-
mas priešintis aistros ugniai, Tilius mąsto, kad Monika jį „sudegins vieną kartą“.
Kilimo aukštyn, skrydžio jausmo, kuris nuolat pabrėžiamas epizoduose su Agne.
būdamas su Monika Tilius nepatiria – „jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu“.
Jų susitikimų vietos – rugių laukas, daržinė, kur sukrautas naujas derlius, – sietinos
su intymumu, slaptumu, kūniškumu, seksualumu. Čia pravartu prisiminti Agnės
skiriamus pasimatymus ant tilto, svaigų kilimą sūpuoklėse, pavasario liūtį, apgobu-
sią pirmą glamonių naktį, – kokia skirtinga Monikos ir Agnės meilė. Doveikienė
duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, – subrendusios moters patirtį, kuri gamtos
apsupty užaugusiam vyrui „mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę“. Monikos meilė –
nieko nepaisanti, akla, agresyvi, kaip „liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę“. Galų gale
ji pražudo juos abu.
128
Doveika
Petras Doveika „pradėjo iš nieko <...>. Baigti jis turėjo priešingai – pačia viršūne“. Tai
kietas, apsukrus ūkininkas be didelių skrupulų. Kadaise atėjęs į ūkį kaip nuolankus
samdinys, tapo Basiuliškių sodybos šeimininku. Jis vienintelis iš pagrindinių veikėjų ne
itin mėgstamas kaimo žmonių. Juo nepasitikima, nes kadaise nieko neturėjęs ilgainiui
pasidarė turtingiausias apylinkės žmogus, dar ir į viršaičius prasimušė. Konfliktas su
kaimynu Krivicku charakterizuoja Doveiką kaip nenuolaidų, gobšų ir gudrų žmogų.
Šios savybės jam ir padeda didinti ankstesnių sodybos šeimininkų sukrautus turtus.
Ūkis pertekęs visokių gėrybių, namai jrengti pagal naujausią madą – net radijas yra,
stalas lūžta nuo valgių ir nematytų gėrimų. Doveika save laiko kovos žmogumi. „Eiti per
gyvenimą ir laimėti“ – toks jo šūkis. Nė vienas jo sumanymas nenueina niekais. Jis mėgsta
būti svarbiausias, jam patinka, kai kiti su pavydu žiūri į jo turtingus namus ir jauną
gražią pienininke, kurią parsivedė į ūkį. Monika Doveikai tarsi didysis prizas už ilgus
laukimo metus, kol karšino nemylimą žmoną. Jis vertina žmones kaip daiktus – ir
Moniką įsigyja kaip brangų, vertingą daiktą, paklojęs ne vieną šimtinę, kol stengėsi
įtikti prašmatniomis dovanomis. Užtat gali didžiuotis tokia ūkio puošmena, rodyti ją
svečiams. Apsvaigęs nuo sėkmės, Doveika ir įkliūva į Monikos spąstus. Pasak Elenos
Bukelienės, atėjęs į Basiuliškes iš kito pasaulio, Doveika įkūnija aktyvųjį naujų laikų
pradą. Bet jis stokoja moralės ir intelekto, būdingo kultūros žmogui. Jo aktyvumas
primityvus, agresyvus, reiškiasi necivilizuotomis formomis. Jis tarsi pavojingo užkrato
nešiotojas, negalintis nei pats būti laimingas, nei suteikti laimės kitiems.
129
ČESLOVAS MILOŠAS
(CZESŁAW MIŁOSZ)
1911–2004
KONTEKSTAS
Česlovas Milošas gimė ir augo Setenių dvare Kėdainių apylinkėse, ant vaizdingo
Nevėžio kranto. Nuo 1921 m. lankė gimnaziją Vilniuje, 1929–1934 m. studijavo
Stepono Batoro universitete, įgijo teisės magistro laipsnį, bet teisininku niekada ne-
dirbo, gautomis žiniomis pasinaudojo kaip eseistas, visuomenės ir politikos kritikas.
Studijų metais ypač domėjosi kultūra, filosofija, istorija.
Studijuodamas debiutavo kaip poetas, 1933 m. išleido pirmąją poezijos knygą
„Poema apie sustingusį laiką". Bet tikrąja kūrybinio kelio pradžia Milošas laikė an-
trąjį eilių rinkinį „Trys žiemos" (1936 m.). Jam pasirodžius, autorius buvo pripažin-
tas vienu talentingiausių jaunųjų lenkų poetų, katastrofistinės pasaulėjautos reiškėjų.
1937 m. Milošas persikėlė į Varšuvą, po karo dirbo Lenkijos diplomatu JAV ir
Prancūzijoje. Suvokęs totalitarinės prievartos baisumą, 1951 m. Prancūzijoje pa-
prašė politinio prieglobsčio. Rašytoją išgarsino 1953 m. Paryžiuje išleista esė knyga
„Pavergtas protas". Ją rašė itin sunkiu laikotarpiu, emigracijos pradžioje, socialisti-
nėje Lenkijoje smerkiamas kaip išdavikas, puolamas ir kai kurių lenkų išeivių, atskir-
tas nuo žmonos, vaikų. Knyga, kurioje analizuojamas sovietinės ideologijos poveikis
asmenybei, sukėlė prieštaringų reakcijų. Dabar ji vertinama kaip įžvalgi totalitariz-
mo studija.
1960 m. Milošas išvyko į JAV, Berklio universitete dėstė slavų literatūrą.
Gimtąjį kraštą poetas aplankė 1992 m., po penkiasdešimt dvejų metų, tapo
Lietuvos Respublikos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru.
Paskutinius gyvenimo metus Česlovas Milošas praleido Krokuvoje. Mirė
2004 m., sulaukės devyniasdešimt trejų metų.
KŪRYBOS APŽVALGA
Milošo kūrybinis kelias truko septynis dešimtmečius. Pirmiausia jis yra poetas, išlei-
dęs nemažai poezijos rinkinių, tarp jų „Išgelbėjimas" (1945 m.), „Miestas be vardo“
(1969 m.), „Kur saulė teka ir kur leidžiasi" (1974 m.), „Ant upės kranto" (1994 m.),
„Kita erdvė" (2002 m.). 1955 m. parašytame romane „įsos slėnis" grįžtama į vaikys-
tės dvaro pasaulį. Milošo gyvenimą ir patirtį, mąstymo gelmę atskleidžia ir eseisti-
kos knygos „Pavergtas protas" (1953 m.), „Gimtoji Europa" (1959 m.), „Ulro žemė“
(1977 m.), „Tėvynės ieškojimas" (1992 m.) ir kitos.
POEZIJOS BRUOŽAI
131
žaidimas. Poetas pašauktas sakyti tiesą apie pasaulį ir žadinti artimo meilę, tikėjimą,
viltį. Jis turi jausti atsakomybės visuomenei naštą:
Poezijoje Milošas išsako aukštus etinius siekius, skaudžių patirčių kaina pasiektą iš-
mintį, teigia teisingumo, laisvės, tolerancijos idėjas, moralines vertybes. Tokia poe-
zija yra reikalinga, ji teikia žmogui dvasinę atsparą. Milošas tikėjo, kad poezija gali
padėti žmonėms suvokti save, savo dvasios galimybes, išsaugoti tapatybę:
732
Atminties tema
Milošo nuomone, rašytojas kūryboje išsako ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį, kū-
rėjui svarbūs bruožai – sąžiningumas, gebėjimas jausti ne tik gyvenamąjį metą, bet
ir praeitį. Esė „Pavergtas protas" jis pabrėžia, kad prievartos ideologija pirmiausia
siekia ištrinti istorinę atmintį, o ją praradęs žmogus yra silpnas, pažeidžiamas. Todėl
poetas turi maištauti prieš grėsmingą užmarštį, ginti amžinąsias vertybes ir sykiu
žmogaus orumą.
Eilėraštyje „Campo di Fiori" vaizduojamos dvi skirtingos erdvės: Gėlių aikštė
Romoje, kur inkvizicijos teismo sprendimu buvo sudegintas Renesanso filosofas ir
astronomas Džordanas Brunas (Gwrda.no Bruno), ir karuselės aikštelė prie degančio
žydų geto sienos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
133
Eilėraštyje „Rue Descartes" Milošas kalba apie tai, kas nutinka pamiršus gimtines
papročius:
Lietuvos prisiminimai
Milošo poezijoje svarbūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Jis kuria legendą apie
gražią vaikystės žemę, apie LDK – daugiatautę tolerantišką valstybę, apie Vilnių,
miestą ties mito ir istorijos riba. Poetas prisipažįsta ilgėjęsis tik savo prigimtos žemės,
vienintelės vietos su debesimis ir medžiais. Vaikystės pasaulis eilėraščiuose virsta
prarastuoju rojumi, kuriame stebuklingai atgyja daiktai, kvapai, garsai. Nuolat grįž-
tama prie pirminių vaizdinių, įstrigusių vaikystėje, prie gyvenimo Vilniuje detalių:
Lietuviška tematika ryški poemose „Miestas be vardo", „Kur saulė teka ir kur leidžia-
si", sukurtose Amerikoje septintą-aštuntą dešimtmetį. Atmintis turi galią išsaugoti
praeities gyvenimo detales, susieti šios ir ankstesnių kartų gyvenimus:
Su skudučiais ir su deglais,
ir su bum bum būgnelio,
tai tas, miręs prie Bosforo, prieky pačiame
134
už parankės su panele,
ir kregždutės virš jų lakioja.
Sugrįžimas į tėvynę
Grįžimo į gimtinę Česlovas Milošas laukė visą gyvenimą. Laiškuose ne kartą rašė sap-
navęs sugrįžimą į gimtuosius Šetenius, į Vilnių – miestą, kurį nuolat lankydavo kur-
damas, kuris atmintyje išliko „Baroko bokštų keliamas ligi dangaus" (eil. „Mieste").
Vilnius, kuriame Adomas Mickevičius „rašė apysaką apie kunigaikštienę, vardu
Gražina", – vienas svarbiausių poeto vaizduotės šaltinių.
Grįžimą į gimtąsias vietas prie Nevėžio Milošas išgyveno kaip kelionę į savo įkvė-
pimo žemę.
1
Polonistų ratelis veikė Stepono Batoro universitete C. Milošo studijų metais.
135
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
(1930–2011)
Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia,
upės ir ežerai, kurie jį skalauja, paukščiai, kurie jame čiulba, ir žmonės, kurie jame
gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir
save. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija.
„Dienoraštis be datų"
137
POEZIJOS TEMOS IR PAGRINDINIAI įVAIZDŽIAI
Esu kaimiškos (agrarinės) kultūros augintinis. Aplink mano galvą čiulbėdama skraidė
dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti pradėjau
dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui. Maudžiausi kalboje, virš
kurios dar nekybojo griausmingas kitos kalbos debesis. Kaip dabar suprantu, gyvenimas
nebuvo lengvas. Bet man atrodo, buvau laimingas. <...> Tikriausiai skaitytojui bus
nesunku pastebėti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas prisipildo Lietuvos, kaip ji
užima ne vieną mano eilėraštį, kaip jos likimas tampa mano likimu. Einu į jos istoriją, į
kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į amžiną savo žemę. Su Nemuno kilpa ant kaklo. Su
laiko našta, su jo gerumu ir žiaurumu, su egzistencine žmogaus problematika, su jo laime
ir kančia, ištikimybe ir dora, pareiga ir pašaukimu, laisve ir įsipareigojimu... Toks yra
kelias į didžiuosius namus, į Lietuvą.
Namai
Į kaimo erdvę įsikomponuoja ir jaukus namų pasaulis – dar viena būtina atrama
Marcinkevičiaus lyrikos subjektui. Mąstant apie namus, randasi simbolinės reikšmės
metaforos (langas, slenkstis, ugnis, duona), išaugančios iki apibendrinto Lietuvos
paveikslo:
Gamta
Gamtos ir žmogaus gretinimas – vienas esminių Marcinkevičiaus lyrikos bruožų.
Eilėraščių subjektas jaučiasi prarandantis ryšį su gamta ir siekia jį sugrąžinti. Šią pa-
stangą rodo pakartojimai, kreipiniai, dažna veiksmažodžio liepiamoji nuosaka:
Kalba
Žmogaus ir gamtos vienovę, tegul ir prarastą ar prarandamą, padeda atkurti kalba.
Gimtoji kalba priartina prie žemės, leidžia ją pajusti, pažinti. Artėdamas prie gam-
tos žmogus tarsi artėja prie paties savęs. Žemdirbio gyvenimas dar nenutolęs nuo
gamtos ritmo, miesto kultūra dar ne visai užgožusi poetinę liaudies kūrybą. Todėl
daiktiško, apčiuopiamo, ne tiek sąmoningai, kiek intuityviai įvardijančio pasaulį lie-
tuviško žodžio ilgimasi kaip prarastos darnos, santarvės su būtimi ir pačiu savimi:
139
j mintį, į kalbą, į žmogų,
į tą jo gyvenimą margą.
Matau jį tavy – lyg po stogu
padėtą padargą.
„MAŽVYDAS“
Poetinės dramos žanras
Septintas ir aštuntas dešimtmetis – lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pa-
grindus tarpukario Lietuvoje padėjo Vincas Krėvė, Balys Sruoga, klestėjimo metas.
Ryškiausi poetinės dramos pavyzdžiai – Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė", Justino
Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas" (1968 m.), „Katedra" (1971 m.)
ir „Mažvydas" (1977 m.). Poetinėje dramoje nesiekiama atkurti istorinės tikrovės.
„Dienoraštyje be datų" Marcinkevičius teigia:
140
Savo draminę trilogiją laikydamas „savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų
pradžią", poetas siekia apmąstyti ir atskleisti, jo manymu, svarbiausius naciona-
linės būties elementus, pagrindines tautinio sąmoningumo formas: „Mindauge"
įprasminamas valstybės kūrimas, „Mažvyde" lietuviško rašto ir knygos radimasis,
„Katedroje" – tautos kultūros formavimasis. Kartu vaizduojama ir žmogaus vidinė
drama.
Žmogus, – sako poetas, – yra viso istorinio vyksmo priežastis ir tikslas. O ten, kur
žmogus, – ten ir drama. Ieškodamas socialinių, visuomeninių, nacionalinių, moralinių,
estetinių ir kitokių savo gyvenimo formų, jis be paliovos kuria dramatines situacijas,
kurių turinį sudaro vidinės ir išorinės tikrovės (kitaip sakant, idealo ir tikrovės)
konfliktas.
Taigi poetinėje dramoje nėra įprasto draminio konflikto, kai susiduria veikėjų in-
teresai, vyksta priešingų jėgų, atskirų žmonių ir jų požiūrių kova. Poetinės dramos
konfliktas dažnai rutuliojasi veikėjo viduje, skaitytojas ar žiūrovas regi sudėtingą
jo paveikslą su visomis aistromis, charakterio prieštaringumu. Neretai suardoma
įvykių chronologija: į dabarties veiksmą įsiterpia praeities scenos, iškylančios kaip
prisiminimai (pavyzdžiui, Vilniaus įvykiai „Mažvyde"). Įtaigumą sustiprina eiliuota
kalba. Poetinį žodį, kaip idėjų raiškos priemone; dramoje, pabrėžia ir pats autorius –
„žodis labiau daugiareikšmis negu veiksmas". Poetinei dramai itin svarbią vyksmo
nuotaiką padeda kurti giedamos giesmės.
„Mažvydu" baigiau draminę trilogiją. Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą
ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo
formos – valstybė, raštas, menas. Istorija, deja, išsaugojo labai nedaug duomenų apie
Mažvydo gyvenimą bei veiklą. Nežinoma net jo gimimo data ir vieta. Nedaug turime
šaltinių ir paminklų, bylojančių apie to meto kultūrą ir buitį, socialinius, religinius,
tautinius, kitus ideologinius vaizdinius. Todėl, restauruojant epochą ir žmones, ne sykį
teko vadovautis analogija, pasiremti intuicija, fantazija. Tačiau rašytojas – ne istorikas.
Jam svarbu ne buitis, o žmogaus ar įvykio prasmė.
141
Akivaizdu, kad autoriui rūpėjo parodyti ne tik knygos reikšmę kultūrai apskritai,
bet ir spausdintinio žodžio svarbą mažos tautos likimui. Mažvydo paveikslą poetas
kūrė labiau kliaudamasis vaizduote nei istorine medžiaga.
Dievas ar tėvynė?
Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis
Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Dramos veiksmas rutuliojasi 1562 m., penkiolika
metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo. Apsisprendimą pasilikti Prūsijoje
Mažvydas gana miglotai aiškina troškimu padėti vietiniams lietuviams:
Be to, jis jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, kurio remiamas studijavo. Bet
svarbiausia priežastis – įsipareigojimas tarnauti Lietuvai. Mažvydas su kartėliu prisi-
mena kunigaikščio išsakytą siekj knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, tai
yra pavergti, o vėliau germanizuoti. Jis guodžiasi Vilentui:
aš turėjau <...>
suteikt amžinybėje balsą
tai žemei
tai Lietuvai
Aš jos liežuvis
kurs šaukia
istorijos tamsai ir vėjui:
aš čia aš čionai
142
Esu čionai, kad pats save atpirkčiau.
Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas.
Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Jo – dva-
sininko – vidinis prieštaringumas matyti ne tik iš savo pašaukimo apmąstymų, bet
ir iš pokalbių su šeimos nariais. Kalbėdamasis su Kristupu apie Dievą ir žmogų,
Mažvydas suabejoja Šventojo Rašto mokymu, sodina jj prie knygos, „deja, ne prie
šventos", o tos, kurioje registruoja parapijos pajamas ir išlaidas. Sako, kad ji padės
geriau suprasti žodžius apie laimę ir gėrį. Kita vertus, perpratęs dvejopą žmogaus pri-
gimtį („Širdyje yra kertelių, kur vienas dievas žiūri arba velnias"), jis stengiasi gerais
darbais ugdyti špitolės1 gyventojų gėrio troškimą, juos šviesti, nusidėjėlius bausti.
Jo supratimu, tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda – tik
beverčiai žodžiai, kaip ir tuščios yra kalbos apie artimo meilę, jei ji neįrodoma kon-
krečiais poelgiais:
143
Bet ir savo maldoje grįžta prie to paties atsakymo:
144
JUOZAS APUTIS
1936–2010
Ezopinė kalba
1970–1985 m., kai literatūroje įsitvirtino trečioji rašytojų karta, siekiant apeiti sovietinę
cenzūrą buvo ištobulinta subtili užuominų kalba, vadinama ezopine siejant su antikos pa-
sakėčių kūrėjo vardu. Tokios kalbos tikslas – už žodžių paslėpti kitokią prasmę. Jei norėjo
kritikuoti santvarką ar gvildenti draudžiamas temas, rašytojai privalėjo laviruoti – paslėpti
mintį taip, kad skaitytojai suprastų, o cenzoriai neprikibtų. Pasitelkus Ezopo kalbą, buvo
įmanoma rašyti draudžiamomis istorijos temomis, netiesiogiai išsakyti kritišką požiūrį į
gyvenamąjį metą. Ilgainiui cenzūros reikalavimai švelnėjo, rašytojai išsikovojo įvai-
resnės tematikos ir stilistikos laisvę, tačiau visiškai atsikratyti cenzūros lietuvių lite-
ratūra galėjo tik pačioje sovietinės epochos pabaigoje.
Novelistika
Novelistikai geriau pavykdavo išvengti cenzūros nei stambiajai prozai. Trumpojo
žanro meistrai, mažiau globojami valdžios, rado savą nišą aštunto dešimtmečio li-
teratūroje. Ideologiniai suvaržymai tada jau buvo gerokai silpnesni, nors psicholo-
ginis spaudimas rašytojams išliko. Į kompromisus nesileidžiančių autorių oficialioji
valdžia nemėgo, dažnai užkliūdavo modernios raiškos kūriniai, atskleidžiantys dva-
sinio gyvenimo sudėtingumą. Ypač svarbi kaimiškoji proza, sauganti tautos gyvas-
tį, perspėjanti apie gresiantį nutautėjimo, nužmogėjimo, ryšio su gamta praradimo
145
pavojų. Ši kryptis nusižiūrint į R. Granausko apsakymą kartais vadinama „duonos
valgytojų" literatūra.
Lyrizmas
Šio laikotarpio prozoje vyrauja lyrikai, o ne epikai artimesnė žmogaus ir pasaulio
samprata: pasakojimą apie įvykį pakeičia būsenos aprašymas – kas nors vyksta žmo-
gaus jausmuose, sąmonėje, nors išoriškai tarsi nieko neatsitinka. Kitas svarbus to-
kios prozos bruožas – asociatyvumas. Čia itin svarbus pasakotojas. Paprastai jis yra
pagrindinis autoriaus minčių reiškėjas, neslepiantis savo požiūrio, neretai tiesiogiai
išsakantis emocinį vertinimą. Vyrauja monologinės pasakojimo formos, dialogas
dažniausiai perkeliamas į personažų vidų kaip pokalbis su pačiu savimi.
BIOGRAFIJA
146
KŪRYBOS BRUOŽAI
Kaimo rašytojas
Dėl tematikos Juozas Aputis laikomas kaimo rašytoju. Net miesto apsakymų veikėjai
inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys rysį su tėviške, kurioje gavo pirmąsias
tikrumo ir žmoniškumo pamokas. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietu-
viško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dva-
sios praradimus (novelės „Susipažinimas su žilagalviu senuku“, „Šūvis po Marazyno
ąžuolu“). Rašytojui vertinga tik tai, kas tikra, todėl jo novelių pasakotojas neretai
pasišaipo iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove, nepiktai pajuokia senosios
kartos žmones, sugundytus naujojo laiko vilionių. Ne viename kūrinyje idealizuoja-
mas patriarchalinis šeimos modelis, aukštinamos tradicinės vertybės – atjauta, išti-
kimybė, rūpestingumas.
Dorovinis pasirinkimas
Apučio kūryboje itin svarbus žmogaus išbandymo smurto akivaizdoje motyvas. Jam
rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio pasi-
rinkimo, vidinės stiprybės išmėginimo situacijos. Rašytojas jaučiasi įsipareigojęs
saugoti gėrį. Aptardamas šį Apučio kūrybos aspektą Albertas Zalatorius rašo:
Atmintis
Labai svarbi atminties galia, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai padeda susigaudyti pa-
kitusiame pasaulyje. Autobiografiniai elementai lemia Apučio vaizduojamo pasaulio
tikroviškumą, emocingą kalbėjimą, atvirą įvykių vertinimą. Bet autobiografiškumo
reikšmės literatūroje nereikėtų perdėti. Pats rašytojas yra sakęs: „Dažnai kalbame apie
literatūrą kaip gyvenimo atspindį (ir tai gražiai įrodom pavyzdžiais), tačiau retai apie
kūrinį šnekame kaip apie atskirą meninį pasaulį, kur veikia savi dėsniai ir kuris būna
mažai panašus į realų!“ Apie Apučio vaizduojamą žmogaus jautrumą, to jautrumo išta-
kų ieškojimą vaikystės atsiminimuose kalba A. Zalatorius:
Žmogaus jautrumas toli gražu nėra pavaldus blaiviam apskaičiavimui: esą taip, o ne
kitaip bus geriau. Jo neužslopinsi ir nenutildysi proto argumentais, jis maitinasi kitų
jautrumu ir intuityviu suvokimu, kad bent kiek palengvini kito dalią, o jeigu
nepalengvini, tai nors nuoširdžiai nori palengvinti.
Tas „subtilaus stiprumo įtaisas“ žmogui nėra duotas visiems laikams, ir ne visų
jis vienodas. Gal jis ir duotas, bet jį reikia palaikyti ir tobulinti. Pagal J. Aputį, jį
bene geriausiai ištobulina nuolatinis praeities apmąstymas ir pastovi reikmė
aukščiausiais humanizmo kriterijais matuoti visus sąmoningai ar nesąmoningai
žengtus žingsnius. J. Apučio herojai labai atkakliai braunasi savo į vaikystę ir paaug-
lystę, ieškodami ten tikrųjų savo ištakų, bandydami suvokti, kada jie buvo taurūs,
kada niekingi, nes kaip tik tada žmogus save suklijavo kaip kregždė lizdą <...>.
Kelionės motyvas
Kelias, kelionė, judėjimas – itin dažnas Apučio kūrybos motyvas, įsirašęs ir į knygų
pavadinimus: „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Vieškelyje džipai“, „Keleivio no-
velės“. Kelionė yra mėgstamas novelių siužetas (važiuojama mašina, traukiniu, auto-
148
busu, einama, ruošiamasi išvykti), ir tai ne tik veiksmo fonas, bet neretai ir vidinio
pasikeitimo sąlyga, kartais – gyvenimo metafora.
Juozas Aputis atnaujino lietuvių prozą. Jis pasirinko ne išorinį pasaulį, o vidinį žmo-
nių gyvenimą vaizduojančią prozą: rašyti ne kas kam nutiko, o kas įvyko ar vyksta
žmoguje. Jis įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kuriame kiekviena
smulkmena reikšminga. Vienas pirmųjų to meto lietuvių prozoje ėmė vaizduoti vi-
zijas, sapnus, kurti sąlygišką tikrove. Sovietinės ideologijos kontekste svarbus Apučio
siekis kalbėti apie žmogaus norą ir gebėjimą pasipriešinti smurtui.
149
JUDITA VAIČIŪNAITĖ
1937–2001
KŪRYBOS BRUOŽAI
Vaikystės pasaulis
Juditos Vaičiūnaitės poezijoje ypatingas vaikystės prisiminimų vaidmuo. Literatūros
kritikė Rita Tūtlytė rašo:
Iš vaikystėje pamatytų peizažų, mielų kampelių arba tiesiog tų, kurie susiję su kokia
nors svarbia patirtimi, poetė audžia savo gyvenimo turinį ir suteikia jam prasmę.
150
Asmeniškos patirtys, kamerinis pasaulis, jauki namų aplinka yra didžiulė vertybė
rašančiajai. Vaikystėje patirti įspūdžiai susiję su namais, namų aplinka: tamsus
koridorius su gipsinėm gėlėm, kutuota sena sofa, „trūkusių karolių gintarai / dar vis
ant etažerės", triaukštis namas su vijokliais, antrą valandą krentanti įstriža šviesa ant
vaikystės oleandro, ant kušetės pamiršta skara su povais, siuvamos mašinos garsas,
seno sijono geltonas velvetas, pro miglą skambantis sesers pianinas...
FUNIKULIERIUS
KAVINUKAS SU PASTORALĖM
1. Eilėraštyje matyti dvi vaizduojamo pasaulio plotmės – kasdienybės ir pro ją prasiveržiančio gro
žio. Kas priklauso pirmajai ir kas antrajai plotmei?
152
Meilės tema
Poetės kūryboje labai svarbi meilės tema. Apie meilę kalbama ir kaip apie jaunatviš-
ką nerimą, švelnumą, ir kaip apie aistrą, kuri gali būti beribė ir pražūtinga. Vienas
pagrindinių kalbančiosios bruožų – romantiškas maksimalizmas. Tačiau ir šios, ir
kitų temų eilėraščių lyrinis subjektas gerokai skiriasi nuo tradicinio, savo jausmus
išsakančio tiesiogiai. Linkstama į save žvelgti iš šalies, būseną perteikti per santykį
su aplinkos detalėmis:
Dažnai į kitą kreipiamasi, apie jj kalbama visiškai savęs neminint, slepiamasi po li-
teratūrinio veikėjo kauke, pavyzdžiui, cikle „Keturi portretai" apie meilę bylojama
keturių Homero „Odisėjos" moterų lūpomis.
Gedimino dukterys,
pelkė atspindi sietyną. Vidurnaktis
jūsų medinėj pily.
Trys paauglės, trys Gedimino dukterys,
miegančios ant lokenų,
pabuskit iš sapno, per iškilmių karštį
vilkitės paskubomis mėnesienoj
karališkus krikšto marškinius.
Gedimino dukterys,
slėpkit dėžutėj iš beržo tošies
gintaro dievukus ..........................................................
153
.................. Kiek sykių dar kalno paunksmėj kartosies,
šokanti Aldona –
karaliene, raminama juokdario ir muzikantų,
slepianti gestuose išgąstį – vaikišką, grubų, nekantrų?
Gedimino dukterys,
kaukia vilkai...
Laukinės ir kilnios,
klaupkitės sutuoktuvių koplyčioj.
Bet neužmirškit Vilniaus...
„Pilis“, 2
154
MARCELIJUS MARTINAITIS
1936–2013
Žaidimai su cenzūra
Marcelijaus Martinaičio poetinis debiutas sutapo su chruščioviniu „atšilimu"
Sovietų Sąjungoje. Sovietiniu laikotarpiu poezija lietuvių visuomenei tapo itin svar-
bi. Išmokusi kalbėti užuominomis, užšifruoti eilėraščio mintį, ji pasakydavo daugiau
nei publicistika ar stambioji proza, cenzūros stebima kur kas akyliau. Poezija kalbė-
jo apie dalykus, įgavusius slaptas, neoficialias formas. Šią dviprasme padėtį tiksliai
įvardija Martinaičio poezijos rinkinys simbolišku pavadinimu „Akių tamsoj, širdies
šviesoj": jame aiškiai atskirta tai, kas oficialu, matoma, ir tai, kas glūdi žmogaus šir-
dyje, kuo galima tikėti ir pasidalyti su bendraminčiais.
Biografija.
Marcelijus Martinaitis gimė Paserbenčio kaime netoli Raseinių, šią vietove jis ne
kartą mini eilėraščiuose. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, dirbo įvairiose
redakcijose, vėliau ilgą laiką dėstė universitete ir vadovavo literatų, jaunųjų kūrėjų,
būreliui. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Sąjūdžio seimo tarybos narys.
Martinaitis žinomas ne tik kaip svarbi figūra lietuvių poezijoje, bet ir kaip literatū-
ros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, publicistas. Straipsniuose, interviu jis blaiviai
vertino šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą. Poetas liko ištikimas savo šaknims – žem-
dirbių kultūrai.
Gyvenimo pabaigoje, apmąstydamas nueitą kelią, į lietuvišką kaimą poetas pa-
žvelgė jau šiek tiek iš šalies. Nors daugumai Lietuvos poetų ir prozininkų kaimas –
vis dar prarastasis rojus, Martinaitis jį ėmė vertinti ne taip vienareikšmiškai, kaip
pasaulį, ugdantį kūrybingumą, bet drauge ir jį ribojantį:
Per knygas įgijęs platesnį pasaulio supratimą, pajutau – vis dėlto kaimas, kad ir kaip aš jį
dabar savo prisiminimuose garbinčiau, negalėjo palaikyti gilesnių intelekto pajautų ar jų
ugdyti, greičiau jų nesuprato ar jas slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglystėje. Gražu
tenai augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais – suvisai.
„Mes gyvenome“, 2009 m.
155
POEZIJOS BRUOŽAI
156
Ilgiausiai su mumis pasiliko ugnis, vanduo,
vargas, Maironio eilėraščiai, vakaro žiburys,
šuo...
1. Kreipimasis dėl žemės – biurokratinis dokumentas. Atkreipkite dėmesį, kaip poetas suderina du
kalbėjimo stilius – kanceliarinį ir poetinį.
3. Remdamiesi pirmo sakinio struktūra, paaiškinkite, kodėl lyrinio subjekto išvardyti daiktai įgauna
tokią pat vertę kaip ir dokumentai. Kas sieja eilėraščio pradžioje išvardytus dalykus?
5. Kodėl eilėraščio žmogus rūpinasi, ar žodžiai yra antspauduoti? Kokią reikšmę šiame eilėraštyje
įgauna patvirtinimo antspaudu, antspaudavimo motyvas?
7. Eilėraštis pradedamas žodžiu „neturiu". Ko neturi ir ką turi eilėraščio žmogus? Ar tai daug, ar
mažai?
8. Šį eilėraštį būtų galima interpretuoti ir kaip pasakojimą apie poeziją, poezijos gyvybę, poetinio
įkvėpimo šaltinius. Raskite argumentų tokiai nuomonei pagrįsti.
„Kukučio baladės“
Vėlesnėje Martinaičio kūryboje dažnai kalbama kokio nors veikėjo vardu. Lyrišku-
mas eilėraštyje supinamas su poetiniu pasakojimu, kurio centre – mitinį, tautosa-
kinį požiūrį į pasaulį įkūnijantys veikėjai: motina eilėraštyje „Rauda adant žuvusio
sūnaus pirštinę", „trečiojo – nebylio – brolio sesuo" Severiutė eilėraštyje „Severiutės
rauda", Onulė eilėraštyje „Kvailutės Onulės rauda". Ryškiausias tautosakinis veikė-
jas yra žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių". Baladėse jungiami du laikai –
realusis ir mitinis, – tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų veikėjų
naivumas slepia didžią išmintį: prisidengę kvailio kauke, veikėjai gali sakyti tiesą. Tai
gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, ištobulintos sovietmečiu, pavyzdys:
netiesiogiai prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, gyvenamojo
meto absurdą. Martinaičio amžininkas S. Geda taip apibūdina baladžių kontekstą:
157
Poetinis „Kukučio baladžių" principas – sakyti teisybę lyg tarp kitko, lyg kalbant
niekus, apsimetus kvailiu ar keistuoliu, – nėra naujas ir originalus. Svarbu, kad juo
naudojantis autoriui pavyksta prasmingai sugretinti kelis laiko planus, mąstymo,
psichologijos klodus. Tradicinė, nepaslanki žemdirbių galvosena čia atsitrenkia į
amžiaus daiktus ir realijas.
Už miško, už miško –
pelėdos dvi akys,
pelėdos trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs,
pusiau jau apakęs,
už miško gyvena Kukutis vienkojis.
158
Ir kol žemaičiavo jis vokiškai,
rusiškai,
lenkiškai,
lyg briedis miške,
traukinys nuvažiavę s subliovė.
Mums pašvietė degantis dvaras,
kol pasilenkusi
sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.
Ir baigės politika...
Miunchenas perdavė džiazą.
Lyg prūsų žirgai pririšti –
saksofonai sužvengė...
Knapsojom už stalo gyvenimo
pusę išdažę –nei ačiū už
Varšuvą, anei už Prūsiją danke.
Vėlyvoji kūryba
Panašūs dalykai Martinaičiui rūpi ir kūriniuose, parašytuose jau nepriklausomybės
metais. Ypač svarbios istorinės atminties ir asmeninės atsakomybės temos, kartoja-
si negailestingo laiko, kaitos, nykimo motyvai, apmąstoma poezijos paskirtis kin-
tančiame pasaulyje. Šios poezijos, kuriai nebereikalingas ezopinės kalbos apdaras,
stilius lakoniškesnis, ironiškesnis. Tęsiama tautosakos stilizavimo tradicija, bet da-
bar ji derinama su sudėtingesne, intelektualesne ir atviresne kalbėsena. Poetinės kū-
rybos lūžis, drauge ir tąsa kiek kitokiu pavidalu matyti rinkinyje „K. B. Įtariamas"
(2004 m.). Kukutį čia pakeičia mįslingas personažas K. B., bandantis ieškoti gyve-
nimo ir kūrybos prasmės dabartiniame pasaulyje, žemdirbių kultūros įvaizdžius –
miesto kasdienybės detalės. Pasaulis šiame rinkinyje ne mažiau paradoksalus nei
„Kukučio baladėse".
159
SIGITAS GEDA
1943–2008
KŪRYBOS APŽVALGA
Sigito Gedos kūrybinės veiklos laukas buvo labai platus, o palikimas – didžiulis.
Literato kelią jis pradėjo kaip poetas, ir poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dali-
mi. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, 1966 m. jis išleido pirmąjį eilėraščių rin-
kinį „Pėdos“, to meto lietuvių poezijoje išsiskiriantį tautosakinės ir avangardistinės
160
stilistikos derinimu. Tai budinga ir vėlesniems poezijos rinkiniams „26 rudens ir va-
saros giesmės" (1972 m.), „Mėnulio žiedai" (1977 m.), „Žydinti slyva Snaigyno eže-
re" (1981 m.), „Mamutų tėvynė" (1985 m.), „Septynių vasarų giesmės" (1991 m.),
„Jotvingių mišios" (1997 m.), poemai „Strazdas" (1967 m.).
Be poezijos, Geda rašė dramas, scenarijus, reiškėsi kaip literatūros kritikas, turin-
tis savitą požiūrį, dažnai prieštaraujantį įprastiems vertinimams.
Jo kūrybinėje biografijoje labai svarbūs vertimai. Jis yra išvertęs pasaulinės raš-
tijos šedevrų – Biblijos Psalmyną („Psalmių knygos"), Koraną, Dantės „Pragarą“,
Fransua Vijono (Franfois Villon), Šarlio Bodlero (Charles Baudelaire), kitų genialių
poetų eilėraščių.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Geda intensyviai rašė dienoraštinius užrašus:
juose komentuojama lietuvių literatūros klasika, šiuolaikinė literatūra, dabartinės
Lietuvos socialinės problemos, aprašomi susitikimai su žinomais ir nežinomais žmo-
nėmis, dėstoma savita kūrybos, pašaukimo, tikėjimo, istorijos samprata. Eseistikoje
svarstė poezijos, kūrybos proceso klausimus.
POEZIJOS BRUOŽAI
Mitinė atmintis
Nors gimęs Dzūkijos kaime, Geda kaimo nelaiko prarastu rojumi, apie kurį kalbama su
graudulingu ilgesiu. Kaimas jam yra vieta, kur galima aptikti universalų mitinį
mąstymą, o poezija – būdas tam mąstymui užrašyti. Tokio mąstymo pėdsakų poe-
tas randa visur, tad ir pasitelkia įvairius kultūrinius kontekstus, iš kurių galima jį
atkurti: tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną
Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę,
Bibliją ir senųjų kultūrų (baltų, egiptiečių, šumerų, babiloniečių, japonų) mitologiją.
1964 m. datuotame eilėraštyje „Arkliai siūbuoja žalią horizontą“ pavasaris vaizduo-
jamas kaip pasaulio sukūrimo, šviesos gimimo aktas. Jo aprašyme susipina lietuviško
peizažo detalės, bibliniai motyvai, tautosakos citatos, užuominos apie gamtmeldžių
ritualus, literatūrinės sąšaukos su kitais lietuvių poetais, gebėjusiais lietuvišką kraš-
tovaizdį apibūdinti keliais žodžiais (prisiminkime Jono Aisčio „Peizažo“ pradžią:
„Laukas, kelias, pieva, kryžius..!“). Paskutinėje eilutėje gamtos pavidalai įgauna siur-
realistines formas. Gedos poezijai suprasti svarbi priešpaskutinė šio eilėraščio strofa,
kurioje susilieja Tėvynės, savosios giminės ir gamtos gyvastingumo pojūtis.
Iš ciklo
SUGRĮŽIMAS IŠ KAUKAZO
161
Senoji Šiaurė.
Molio Lietuva.
Dangus sapnuodamas kažką jau žada.
Nedalomai įaugo į peizažą
Du medžiai. Ežeras. Ir motinos galva.
Tėvynės, Motinos
Ir Žemės jausmas.
Didžiulis, kosminis
Žibuoklės džiaugsmas.
Tebus šviesu,
Tebus labai šviesu –
Žibuoklės auga lig už debesų.
1. Eilutes „Tėvynės, Motinos / Ir Žemės jausmas“ galima laikyti apibendrinimu, pagrindine eilėraščio
mintimi. Kaip eilėraščio kalbantysis jaučia ir supranta tėvynę?
2. Aptarkite eilėraštyje kuriamą Lietuvos vaizdą: kas jame tikroviška, o kas išaugę iš poeto
vaizduotės?
3. Kaip matyti ir iš daugelio kitų eilėraščių, poeto vaizduotę maitina bent keletas kultūros šaltinių.
Raskite eilėraštyje nuorodų į šiuos šaltinius.
Iššūkio poetas
Sigito Gedos eilėraštis daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto
požiūris, kasdienis pasaulis ir mitinis kosmosas, poetinis laikas ir erdvė paneigia
įprastinius tikrovės dėsnius. Pats lyrinis subjektas įvairialypis: gali būti įprastas
kalbantysis, gali užsidėti autoriaus kaukę ir būti tapatinamas su juo, gali kalbėti
kito žmogaus, pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Fransua Vijono, vardu,
gali būti poetinės istorijos veikėjas ar pasakotojas. Sakralumą, su šventumu susiju-
sius žodžius ir stilių poetas mėgsta derinti su buitine kalba, net piktžodžiavimu.
Kęstutis Nastopka apie Gedos poeziją rašo:
Iš tikrųjų žodis poetiniame kūrinyje tuo pat metu vartojamas ir tiesiogine, ir per-
keltine prasme. Eilėraštyje gali nebūti nė vieno tropo, nė vieno specialaus poetinio
papuošalo, ir, nepaisant to, jis visas gali būti prisodrintas vidinių poetinių prasmių.
162
Poetas yra išmėginęs įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu pa-
rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai grįstas asociatyviais
ryšiais, sukūręs ir poezijos ciklų, ir trumpučių rytietiško stiliaus eilėraščių.
Sudėtingi poeto tekstai įrodo, kokia galinga yra kūrybinė vaizduotė ir kokios jos
versmės slypi mūsų kalboje. Sovietiniu laikotarpiu, kai reikalauta, kad literatūra
būtų „tikroviška" ir visiems aiški, Gedos poezija sukeldavo viešų protestų dėl ne-
suprantamumo, ir poeto bendraminčiams yra tekę rašyti net ginamųjų straipsnių.
Programiniame eilėraštyje „Ars poetica" kūrybinę vaizduotę, poezijos gimi-
mą Geda sieja su žmogaus nuostaba žvelgiant į supančią gamtą. Ypač pabrėžiamos
vaikystės patirtys, nuo kurių prasideda kelias į poeziją. Svarbiausias poetui kylan-
tis klausimas – kaip perteikti, kaip papasakoti apie didingą pasaulio grožį, žemės
žydėjimą.
ARS POETICA1
R. K.
1
Ars poetica (lot.) – poezijos menas.
163
Kai mažas eidavau žiūrėti
sugrįžus pempių, tyloje
pavasarinėje ryškėti
keisti ženklai akmenyje
man imdavo, o danguje,
tarsi praskleidus Dievo skėtį,
žiedai visokie, lapija
man nepaliaudavo spindėti.
3. Pirmą eilėraščio strofą galima laikyti įvadine. Kokios dvi temos joje ryškėja? Kada lyrinis subjektas
prabyla apie patirtus poetinius išgyvenimus?
4. Apie kokias vaikystės patirtis, nuo kurių prasideda kelias į poeziją, kalbama antroje strofoje?
5. Kas lyriniam subjektui kelia nuostabą? Kokiomis poetinėmis priemonėmis ji reiškiama? Kurioje
eilėraščio vietoje užsimenama apie poezijos gimimą iš nuostabos?
6. Paskutinėje strofoje kalbama apie grožio patyrimą: iš kur jis ateina? Dėl ko lyriniam subjektui
skaudu?
164
JURGIS KUNČINAS
1947–2002
KŪRYBINĖ BIOGRAFIJA
ROMANAS „TŪLA“
Siužetas
Romano veiksmas – bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dai-
lininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija – apima beveik dešimt metų. Bet įvykių
nedaug. Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devin-
to dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę
drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. Paskui jie važiuoja pas
Tūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria.
Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. Vėliau jis pa-
tenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės,
sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su
Tūla. Pasakotojas rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis,
naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo ir
darbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai,
tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. Išėjęs iš kalėjimo susitinka
su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į
Krymą. Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena
taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. Sykį, sumuštas chuli-
ganų, vos lieka gyvas. Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka
Vilniuje, Sereikiškių parke. Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai
165
atvažiavusi į Vilnių. Mylimieji plaukia laivu į Valakampius, meilės naktį praleidžia
Užupyje prie Vilnelės. Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas su-
žino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. Jis ten nuvyksta, suranda
miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame
kambaryje po grindimis.
Meilės tema
Knygoje nėra atsakymų į klausimus, kodėl mylintys žmonės negali būti kartu, kodėl
pasakotojas nepasistengia išlaikyti mylimos merginos, kodėl Tūla tokia priklauso-
ma nuo tėvų, kodėl neatsako į laiškus. Skaitytojui paliekama pačiam spręsti, kurios
priežastys svarbesnės, išorinės ar glūdinčios veikėjų viduje – jautri prigimtis, meni-
ninko vaizduotė, nesavarankiškumas, negebėjimas prisiimti atsakomybės. Romanas
skatina mąstyti apie veikėjų santykius ne vien psichologijos lygmeniu, bet ir siejant
požiūrį į meilę su estetine tradicija – romantizmu plačiąja prasme. Romantikai
poetizavo neįmanomą meilę, kankinančią, pasmerktą, bet nepaprastai gražią, pra-
nokstančią banalią kasdienybę. Panašiai ir Kunčino romane meilė vaizduojama kaip
jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi aki-
mirką. Tikrovėje tokia meilė būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė,
o išsiskyrimas kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. Nors ir
skaudi, meilė yra didžiausia dovana – ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmo-
gaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą.
Kūrybos tema
Abu kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, nerealizuoja savęs kaip kūrybos
žmogus. Pasakotojas – iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia
įvairius tekstus, rašo eiles, bet nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai.
Kaip tik rašymas yra priešinimasis gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi;
jis aktyvina atmintį ir skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skir-
tingų patirčių ryšius ir prasmę:
166
Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Buku, su ponu „Schnauzbart", aprašiau Vilnelę
prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų peizažą; įterpiau
net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha – juk prisimeni, Tūla, tą vargšą
durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio?
Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų
(ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus, – rašančiajam
pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pa-
sakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas – įsivaizduojamas buvimas
drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas.
Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po
saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta,
o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbru-vis
tapytojo Romano Buko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir
principingais, – amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi
mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Buko pašonėje. Tik
giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio
klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar – mano girtų kalbų,
kad toji partija pati padvės...
167
pataria uždažyti ir ateityje nepaišyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgirio
mūšį1, o dar geriau – Stalingradą.
Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių
kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamos
asmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyklų
aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško". Pasakotoją
dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesim-
patiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai for-
muluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir
pasipriešinti jai pačia savo laikysena – atsisakymu eiti į kompromisus.
Vilniaus tema.
Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškoji-
mas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius – tai pirmiausia Užupis, kuria-
me gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, ro-
mano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su
namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Svč. Mergelės Marijos
Ramintojos bažnyčia, „Ryto" kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumas
Rasų gatvėje, Vilniaus kalvos.
Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje
visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį,
pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dva-
sios ubagų kvartalą <...> – man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne, jokios
prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai
rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai
daug, bent man.
Kalbėdamas apie Vilnių, pasakotojas užduoda svarbų klausimą: kiek esame jo verti,
kiek esame prisijaukinę miestą, kuriame susipynę skirtingi architektūros stiliai, ku-
riame gyveno ir paliko pėdsakus įvairių tautų ir kultūrų žmonės? Prisipažįsta, kad
jį nervina rašymai apie meilę Vilniui ir priesaikos grįžti į šį amžinąjį miestą, nes jis
abejoja vadinamųjų Vilniaus patriotų meile ir nesavanaudiškumu. Sykiu sakosi ir
pats nežinąs, ar gali mylėti miestą, kuriame patyrė tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių,
tačiau jaučiasi pažinęs jį tiek, kiek buvo lemta.
1
Žalgirio mūšio, kaip pasipriešinimo vokiečiams, tema buvo paranki ir Antrojo pasaulinio karo
merais, ir vėliau – interpretuojant jį kaip lietuvių kovą su Vakarais.
168
AIDAS MARČĖNAS
G. 1960
VIETOJ BIOGRAFIJOS
Aidas Marčėnas, lietuvių poetas ir kritikas, gimė Kaune, studijavo Lietuvos konser-
vatorijoje. Poetas yra dirbės įvairiausius darbus: ir autoserviso sargo, ir apšvietėjo
Operos ir baleto teatre, ir gaisrininko, ir knygų pakuotojo. Be šių patirčių, kaip pats
sako, yra sodines ir kirtęs medžius, traukiniais lydėjęs karves į Aziją, dirbęs kūriku
Vilniaus universiteto Botanikos sode. 1993-iaisiais, stodamas į Rašytojų sąjungą,
autobiografijoje Marčėnas rašė: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti po-
etu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“
Poetas debiutavo sovietinio laikotarpio pabaigoje eilėraščių rinkiniu „Šulinys"
(1988 m.), iki šiol išleido dar aštuonias poezijos knygas. Jo kūrybinį kelią apibendri-
na eilėraščių rinktinė „Eilinė" (2006 m.). Į ją nepateko tik trijų vėliau išėjusių rinki-
nių („Šokiai" 2008 m., „Dievų taupyklė" 2009 m., „Ištrupėjusios erdvės" 2012 m.)
eilėraščiai.
KŪRYBOS BRUOŽAI
169
ĮTAKOS
2. Kokiu pagrindu būtų galima suskirstyti lyrinio subjekto patirtas įtakas? Apibendrindami įvardyki
te, kas veikė kūrybą.
Laiko ženklai
Aido Marčėno poezijoje fiksuojama tam tikro laiko atmosfera. Ankstyvesnėje kū-
ryboje tas laikas – poeto vaikystė, sovietinių laikų pabaiga. Šlaistymąsi po miestą,
bohemišką gyvenseną Marčėnas ir jo bendražygiai menininkai – ne tik rašytojai,
bet ir dailininkai, muzikantai – suvokė kaip atsiribojimą nuo sovietinės tikrovės.
Sovietinę sistemą, kaip apversto, iškreipto pasaulio modelį, poetas sakosi aiškiai
perpratęs psichiatrijos ligoninėje – ten pateko norėdamas išsisukti nuo tarny-
bos kariuomenėje. Kalbėdamasis su literatūros kritiku Valentinu Sventicku, jis
prisimena:
1981 ar 1982 m. patekau į beprotnamį. Jaučiausi ten labai gerai. Jaučiausi esąs
normalioj aplinkoj, galėjau laisvai kalbėtis. Žmonės ten buvo su savom problemom,
bet atrodė, kad nenormalus pasaulis yra kitapus beprotnamio tvoros. Siurrealistinis
pasaulis. Kokia baisi buvo santvarka! Beprotnamy jauteisi esąs tarp normalių savų
žmonių.
170
sunki, jis pateikė prašymą Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai: „Prašau man dabar
išmokėti pinigus, kuriuos RS vis vien turėtų išleisti karstui ir būsimoms laidotu-
vėms, nes po mirties susideginsiu ir išsibarstysiu po Lietuvą. O dabar noriu valgyti!“
Poetas sako juokavęs rašydamas tą prašymą ir vis dėlto priduria: „Bet juokuose yra
dalis tiesos, ar ne?“ To meto eilėraščių subjektas nepasiduoda bendram ūpui atgavus
laisvę, tėvynę mato tokią, kokia ji yra, – be euforijos ir patoso:
Vertybės
Marčėno poezijos lyriniam subjektui būdingas ironiškas santykis su bedvasiu, kom-
piuterizuotu pasauliu. Jis netiki kilniomis idėjomis, abejoja žmonijos mitais, yra nu-
sivylęs skelbiamomis vertybėmis:
171
Vertybių hierarchijos pagrindu tampa pati poezija:
Poetika
Marčėnas mėgsta tradicines, poetinio amato išmanymo reikalaujančias eilėraščio for-
mas. Jo tekstai skambėjimu primena sklandžias klasikų Maironio, Salomėjos Nėries,
Henriko Radausko eiles. Tiesa, tas aukštasis stilius – klasikinė eilėraščio sandara, tai-
syklingo rimo, ritmo muzikalumas, grakštus vaizdas – ne visai grynas. Poetas mėgsta
žaisti šiek tiek padėvėtais įvaizdžiais, prozaizmais, į pakilų sakinį įterpti sąmojingą
frazę – taip ir randasi naujas poetinis pasaulis. Lyrinis subjektas yra atviras, nebijo
išsakyti, ką jaučia, nuostaba – viena pagrindinių jo būsenų. Sykiu jis ironiškai žvel-
gia ir į aplinką, ir į savo jausmus. Už sklandžių ir melodingų eilių dažniausiai slypi
paradoksali mintis, estetiškai patraukliai byloj amą apie proziškus, tradicinei poezijai
neįprastus dalykus. Pasak Sigito Parulskio, Aidas Marčėnas yra vienas iš tų paskuti-
nių mohikanų, kurie archajiška forma priešinasi realybės netobulumui.
Poetas postmodernistas
A. Marčėno poezijoje esama postmodernizmo bruožų. Atrodo, kad jo eilėraščių
žmogui smagiausia mąstyti ir kalbėti laisvai cituojant įvairioms kultūros epo-
choms, literatūros srovėms priklausančius kūrinius, parafrazuoti nurodant cita-
tos šaltinį arba ir nenurodant. Jo poezijos subjektas nepasitiki nusistovėjusiomis
nuomonėmis, tarsi žaisdamas gretina skirtingus požiūrius, pats neprisirišdamas
nė prie vieno. Todėl eilėraščiuose apstu paradoksų ir žaismės, stilistinių kaukių.
172
Dažnai netikėtai viename kūrinyje gretimais atsiduria tai, kas tradiciškai žiūrint
stilistiškai ir tematiškai prieštaringa. Pomėgis jungti net labai nutolusius, priešin-
gus dalykus susijęs su savitu požiūriu į vertybes – tiek menines, tiek egzistencines.
Eilėraštyje „Grynojo proto kritika" lyrinis subjektas tarsi polemizuoja su Imanueliu
Kantu (ImmanuelKant), XVIII a. vokiečių filosofu, kuris vertina protą, nes, pasak
jo, žmogaus proto užtenka sukurti moralei, nustatyti elgesio principams ir jiems pa-
klusti. Kantas teigia, kad dorovė turi būti charakterio pagrindas, ragina turėti drąsos
naudotis savo protu. Marčėnas savo eilėraščiui pasiskolina iš Kanto jo rimto veikalo
pavadinimą ir pateikia savą žmogiškojo proto vertinimą.
2. Kokią prasmę eilėraščio žmogaus svarstymams suteikia antrame posme minimas paros metas?
4. Filosofas Imanuelis Kantas yra pasakęs: „Du dalykai man kelia nuostabą ir pagarbią baimę –
žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje." Kokia kantiškoji šio posakio prasmė ir
kaip jį parafrazuoja Marčėnas?
173
MARIUS IVAŠKEVIČIUS
G. 1973
BIOGRAFIJA
Užaugau blogio sistemoje, ir ji manės, kaip ir mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo
„gerieji" laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisve. Tai buvo
tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą <...>. Turėjau laimės patirti
dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne
visiems.
DRAMA „MADAGASKARAS“
Mitų paneigimas
Dramos ypatybė – steteotipų ir štampų, įsigalėjusių Lietuvos sampratoje, nei-
gimas, naujo santykio su tėvyne ieškojimas. Pasak kritikės Jūratės Sprindytės,
174
„Madagaskaras" yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: veidu į jūrą (Kazys
Pakštas), veidu į debesis (Steponas Darius ir Stasys Girėnas), veidu į meną ir estetiz-
mą (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (Stasys Šalkauskis),
pranašiškos vizijos (Oskaras Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip reli-
gija, ūkinė trumparegystė. Pagrindiniai visuomenėje įsigalėję mitai, kuriais abejoja
autorius, susiję su lietuvių kilme, nacionaliniu charakteriu, kalba ir agrarine gyveni-
mo sankloda.
175
Nekintančio pasaulio mitas
Jis byloja apie amžiną, nesikeičiančią agrarinę sanklodą. Daugelio lietuvių rašytoju
kūrybos pagrindas – kaip tik žemdirbio pasaulėjauta ir agrarinės kultūros tradicija.
Dabartiniam žmogui, gyvenančiam globaliame pasaulyje, žemdirbio pasaulėvaizdis
per ankštas. Senoji gyvenimo sankloda seniai suirusi, o jos vertybės – lėtumas, pasy-
vumas, nenoras keistis – žmogui gali būti net pražūtingos. Ne veltui kritikuojamas
Pokšto tėvų neūkiškumas (ketina pjauti ariamą jautį), patriarchališka tvarka šeimo-
je, tamsumas (nevertina knygų), pasyvumas (bijo naujovių).
Nuvainikuodamas tautinius mitus Ivaškevičius skatina mąstyti apie tai, kas mūsų
tradicijoje iš tiesų amžina, o kas virtę prietarais ir stabdžiu. Kritiškas požiūris į lie-
tuvių kultūrą, istoriją – tai autoriaus pastanga padėti tautai išgyti nuo perdėto savęs
garbinimo ar niekinimo.
Komizmas
Komišką jspūdj sudaro tiek veikėjų kalba, tiek siekis įgyvendinti fantastinius su-
manymus. „Madagaskaras“ yra idėjų drama: joje nėra veiksmą plėtojančio išorinio
konflikto, veiksmo variklis – skirtingų idėjų susidūrimas. Pokšto idėja – išgelbėti
Lietuvą perkeliant į kitą kraštą, Salės – įprasminti gyvenimą romantiška meile idea-
liam vyrui.
Kalba – itin savitas komizmo elementas. Komiškas efektas pasiekiamas įvairiai
žaidžiant žodžiais:
• neįprastai užrašant ir taip pakeičiant prasmę (geografas Pakštas virsta dramos
protagonistu Pokštu, jausmingo žanro – „melo dramos“ – kūrinys prilygina
mas prasimanymui, „jūroskeptikai“ skamba panašiai kaip „euroskeptikai“);
• vieną reikšmę pakeičiant kita (Indijos vandenynas vadinamas Indauja,
Antananaryvas – Antano narvu);
• manipuliuojant netaisyklingos darybos žodžiais („Rūsti Lietuva yra geni-
jams. Kaip Dantiniai pragaro ratai“, – „Dantiniai“ yra ir netaisyklingas daik
tavardžio „dantis" vedinys, ir užuomina apie Dantės „Pragarą“).
Ironija pasitelkiama kalbant apie romantizuotą lietuvybės idėją. Lakūnams
Steponui ir Stasiui Pokštas sako: „Skriskit ir būkit pirmieji lietuviai tarpe aniuo-
lų. Skleiskite lietuvybę tarpe Dievo tarnų.“ O taip jis apibūdina emigrantų lie-
tuvybę: „<...> po ilgų dešimtmečių sunkiausio ir įtempto darbo skambės per
pasaulį lietuviai su beisbolo lazdomis.“ Ironija randasi iš idėjos ir jos įgyvendinimo
neatitikimo.
Drauge, žvelk į šiuos mūrus. <...> Salta yra tuose mūruose. Drėgna ir nejauku. Eik ir
juos sušildyk. Glauskis altorių šešėly, pildyki juos jaukumu. O kuomet mylimasai eis
griekų išklausyti, tu prie jo priklaupk.
176
Šiame fragmente „perskaitomi“ Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo epizodai
(draugystė su būsima žmona, šios bičiulystė su poete Salomėja Nerimi), nuspėja-
mas poeto ir kunigo vidinis konfliktas, užsimenama apie romaną „Altorių šešėly“.
Intertekstualumo pavyzdys – ir istorinių asmenybių pasirinkimas, ir dramoje mi-
nimos jų gyvenimo peripetijos (diplomato ir rašytojo Oskaro Milašiaus pranašiški
regėjimai, geografo Kazimiero Pakšto siekis sukurti „atsarginę“ Lietuvą, Salomėjos
Nėries kolaboravimas su komunistais). Intertekstualumas leidžia kūrinį priskirti
postmodernizmo literatūrai.
MADAGASKARAS
I veiksmo 7 scena (fragmentas)
Pokštas: Tai šit kaip, gerbiamas Oskarai. Skaudu man tai jums sakyti, triauškiant
ananas, bet mūsų neprigulmingumas neturi jokios ateities šiųdienėje Europoj.
<...> Mūs neprigulmingumas, mano giliu pramatymu, tėra tik šviesus meteoras,
žybtelėjęs danguje. O mano tiksliu apskaičiavimu, gyvenant apsupime tarp
ruso, lenko ir vokiečio, mums likę gyvuot maža daug penkiolika, dvidešimt
metų. <...> Kokis iš to išėjimas, klausiate jūs manęs? Atsakau. Planinė emigraci-
ja. Siūlote man kafė ir stebitės, kodėl aš – lietuvis Kazimieras Pokštas – siūlymo
jūsų nepriimu? Jis tautiškai neteisingas. Patriotiniai nebrandus. Tūkstančiai
mūsų piliečių savo raumenų pajėgas atiduoda brazilui, čiliui, kolumbiui,
urugviui dirbdami jų plantacijoj jūsų primėgtą kavą. Ar jie toje saulėtoj terpėj
tarp džiaugsmingų žmonių, mėgstančių tango, vyną ir nuogąją moteriją, ilgai
pasiliks lietuviais ? Griežtai tvirtinu: ne. Nespės per pasaulį pereiti nė kelios
dešimtys metų, kai buvusi jų lietuvybė bus sumalta į kavą ir kitataučių vartojama
kaipo kafė olė1.
Pokštas laukia. Oskaro reakcijos, tačiau jos ir vėl nėra.
Pokštas: Klausiat manęs taipogi, ar aš nesušalau? Kas žino, gal man ir šalta. Vėsoka
yra jūsų bute. Bet netgi jei aš stovėčiau sušalęs į ledo statują, neleistina būtų lie-
tuviui, savo tautos patriotui, o tokis tamsta ir esti, sviesti į židinį anglį ir tuomi
mane išsaugot. Iškart atsakau kodėl. Kadangi mūs lietuvybė, be pramanytos
tvarkos išmėtyta po Naujorką, Bostoną ar Čikagą, naudojama kaipo įrankis ka-
syklose anglį išgaut. Kiek ji ilgai dar tvers tamsioj, prakaitingoj šachtoj ? Šimtą,
tūkstantį metų? Dvidešimt maža daug. Toliaus tie lietuviški muskulai pataps
amerikoniškais, daininga lietuvių kalba išvirs į šachtiorų slengą ir vėlei mūs
lietuvybė traginiai bus sukūrenta Žiemių Amerikos pečiuose.
Oskaras: Atleiskite, mesjė Pokšt. Jeigu jums šitaip šalta, galėčiau atnešti malkų.
Pokštas: Ne, gerbiamasai Oskarai. Man šalta yra vidujiniai. Išoriniai aš pra-
kaituoju, kaipo Žemės žmogus. Karšta esti Paryžiuj. Bet giliai patriotiniai,
tautiniai aš šąlu. Ir baisiai mane prišildytų jūsų apsisprendimas ambasaduoti
Angoloje ar kurioje kitoje Afrikos šalyje. Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą
žemės tuštumą, kurioje ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva. Kasmet iš manęs
1
Žodžių žaismas: café au lait (pranc.) – kava su karštu pienu, geriama Europoje, Siaurės
Amerikoje, Café Olé – užkandinių tinklo prekės ženklas. Čia reiškia greitai suvartojamą
produktą.
177
jūs gautumėt dešimtis tūkstančių vyrų, o taip pat moteriškių, kaip aš vadinu,
lietuvnešių, netelpančių Tėvynėj. Jums būtų šventa pareiga apsaugoti juos nuo
kontakto su juodaisiais piliečiais, kadangi, manau, neatleistina, jei dar silpna
lietuvybė imtų keist odos spalvą. Kaipo pasiuntinųs jūs tvirtai prižiūrėtumėt
lytinį jų gyvenimą, tautiniai reguliuotumėt masinį ištvirkinimą. Reikiant stabdy-
ti gimimą – diegtumėt susilaikymą. Pakankamai prisikaupus ir taip gausiems
maisto ištekliams, leistumėt išrinktiesiems, labiausiai viltingai nuteikiantiems ir
lytiškai pajėgesniems apsėklinti vieną ar kitą kaimyno tautinę moterį.
Ilgainiui, kuomet sustiprėtų rezervinė Lietuva, galima būtų pajungti bendram
lietuvybės reikalui ir juodąją moteriją. Juodieji lietuviai taptų didele parama
pradedant santykiauti su juodaisiais kaimynais. Meistriškai išplėtoję savo
agrarinį ūkį, išstatę juodąjį Vilnių – rezervine mūsų sostine, taipogi ir juodąjį
Kauną, jei Vilnių vėlei užgrobtų kaimynas juodasis lenkas, mes duotume savo
kaimynams geresnio gyvenimo pavyzdį. Taip kad per du šimtu metų Afrikos
kontinentas taptų plačiai užusėtas juodai baltais ir spalvotais mūsų tautos
patriotais. Tuomet jau galėtume grįžti ir pagrūmoti lenkui, vokiečiui arba rusui
viso labo pirštu. Ir kaipo prisiminimą, iš skausmingos nostalgijos atkurtume
pirmąją Lietuvą, suniokotą ir nutautintą barbarų svetimų. Tokią aš kaipo poli-
tikas matau vienatinę išeitį šviečiančiam danguje ir būsimai užgesintam mūsų
tautos meteorui.
Į kambarį grįžta Oskaras, vienoje rankoje nešinas kalaviju, kitoje padėklu su ananasu.
Oskaras: Atleiskite, mesjė Pokšt. Ar matote, ką jums nešu?
Pokštas: Suprantama, gerbiamas Oskarai.
Oskaras: Tai yra ananas. <...> Asmeniškai man ananas nė iš tolo neprimena juodos
lietuviškos duonos. Į baltąjį tautinį lašinį jis irgi nepanašus. Seršė, lietuvybės
drauge, skirtumo nuo cepelino. Prapjovęs jį nesurasi nė grumstelio mėsos.
Manau, kad gražus mesjė planas pirmiausia skaudžiai pakirstų mūsų tautos
kulinarinį, pilvinį patriotizmą. O iš ten jau tiesiausias kelias į prie varlių prisival-
gymo ir kitokių bžitkumų. Štai kur mesjė klaida. Giliausioji lietuvybė slypinti
skrandžio sultyse.
Pokštas: Aš, tamista, juk ne pramogai kuriu išėjimo planą. Mane tai verčia daryti
politinis padėjimas. Tik paaukoję savitą lietuviško pilvo tautybe, galėtume
išsigelbėti nuo didesnės aukos.
Oskaras: Norit, atskleisiu jums paslaptį, kurios jūs, giliu mano prašymu, visuome-
nei neišduosit. <...> Atsiduokim (pakelia pirštą į viršų).
Pokštas: Viešpačiui?
Oskaras: Mėnuliui. <...> Sakau tai kaip ambasadorius, tautos priskirtas Pari. Pusė
Mėnulio nakčia nusivoš ant Rosijos. Et fine. Rusija sunaikinta. Lietuva rytuose
turi platų pasienį su neitraliu Mėnuliu. Galima megzti santykius, siųsti į jį
diplomatą, vargšus kolonistus. Rankioti meteorus, kraterius užusėt. Žodžiu,
kaimynas ramus, patikimas, kaipo belgas.
Pokštas: (sutrikęs priima tai kaip pokštą) Mes kartais, politikieriai, mėgstam kalbėt
metaforiniai, bet kitąkart dėl puošnybės suaukojam aiškumą. Sakykite, kaip tai
atrodytų išdėliojus realiniai.
Oskaras: Rusija – jums realu?
Pokštas: O kaipgis, gerbiamas Oskarai. Kartais net nejauku nuo šito jos realumo.
Oskaras: Mėnulis – jums realu?
Pokštas: Suprantama, negi Mėnulis būtų tik išmislo fikcija, padarinys vaizduotuvės.
178
Oskaras: Tai kas jums čia metaforinio? Du realūs dalykai krenta vienas ant kito ir
vienas kitą priploja.
Pokštas: O, tarkite, kodėl pusė, kaip jis atsidalins?
Oskaras: Simplė2 (kerta kalaviju per ananasą ir lis skyla pusiau).
Pauzė
Pokštas: Ar jūs su kuo nors konsultavotės ? įspėjote Tautų Sąjungą? Lietuvos
vyriausybę ?
Oskaras: Konsultavausi? Su juo (pakelia į viršų pirštą).
Pokštas: Mėnuliu?
Oskaras: Viešpačiu. Aš, mesjė Pokšt, per jį gaunu įvairių televizijų. <...> įdomios
yra televizijos. Man buvo kraupus atradimas, kuomet atėjo žinia, kad tai lietu-
vybės darbas buvo atvežti į Graikiją tuos iškilius lietuvius: Sofoklį, Homerą,
Sokratasą. Jaučiausi, kaip kad mesjė, sunkiai beįtikėdamas mėnuliškom galimy-
bėm. O dar kuomet sužinojau, iš kur jie tuos vyrus atvežė.
Pokštas: Gerbiamas ambasadoriau. Mane nuo jūsų pramatymų išmušė tautinis
prakaitas. Jaučiu, kad mane jis visą persmelkia vidujai.
Oskaras: Man tai pažįstamas jausmas. Ir žinot, iš kur atėjo tie iškilūs lietuviai ?
Valgykit ananas. Iš saulėtos Atlantidos. Girdėjot, ko ji nuskendo ? Nagi nebe-
pakėlė išaugusios mūs lietuvybės. Daug jos prisigamino, o laivybos nebuvo,
nebuvo jūrinio mąstymo. Teisybę jums pasakysiu, netgi uostų nebuvo. Žodžiu,
nebuvo sąlygų saugiai išemigruot.
Pokštas: (braukdamas nuo kaktos prakaitą) Labai man yra pripažįstamas šis lietuvy-
bės bruožas.
Oskaras: Nepakėlė žemynas sudėtingos tautos, nu ir kapituliavo, pasinėrė po
vandeniu.
Pokštas: Dėkui jums, ambasadoriau, už gausingas vaišes ir netradicišką matymą mūs
pasaulinės kilmės.
Pokštas atsistoja, ieško, kur čia išeiti, blaškosi po Oskaro butą.
Oskaras: Tada jie gyveno po vandeniu. Dugną rugiais apsėjo. Labai tauta gyvybin-
ga. Kariuomene stiprią turėjo. Bet koks tas karas po vandeniu. Strėlės plaukia
lėtai. Radosi pranašų, maniusių, kad reikėtų lipti į kontinentą. Lipo, bet buvo
tokie dvasiniai milžinai, kad kontinentas po kojomis lūžinėjo kaip ledas. Todėl
dabar taip nukandžiota atrodo mūs Europa. Teko išsidalinti. Gaila buvo žemyną
po vandeniu nuskandini. Vieną jau taip nudaigojo. Žodžiu, išlipo kas kur.
Išsiplėtė, nutautėjo. Naujakalbių prisigamino, graikiškai prakalbėjo. Romėnus
bandė vaizduot. Ir laukė tūkstančius metų, baisiausius vargus kentėjo staugdami
į Mėnulį patino vilko balsais. Jednak Mėnulis ir bus tas pakojinis pagrindas,
kuris visus lietuvius galės krūvoje išlaikyti. Nes žemės liesi kontinentai neturi
tokios jėgos, kuri pakeltų šią tautą. Išėjote, mesjė Pokšt. Pabūgote televizijos.
Nelengva prisipažinti sau praeities didybėj.
Pokštas grįžta ir atsisėda šalia Oskaro.
Pokštas: Aš čia, gerbiamas Oskarai. Atkirskite man ananas. Ir žinote, gal geriaus
išjunkime televiziją. Baikime politikuot. Kartais labai mane vargina amžini,
nenustojantys politikierių debatai. Norisi kartais žmogiškai, be skaudulių pa-
kalbėti su protingais tautiečiais iš lietuvybės elito apie mūs sunkumus.
Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu prasmenga.
180
Aspektai Autoriai Komentarai
181
Aspektai Autoriai Komentarai
Tautinės M. Daukša,
tapatybės gaivi- „Prakalba į malonųjį
nimas ir kūrimas skaitytoją"
182
Aspektai Autoriai Komentarai
Maironis,
eilėraščiai „Užtrauksme naują
giesmę", „Nebeužtvenksi
upės"
Šatrijos Ragana, apysaka
„Sename dvare"
Vaižgantas Visą gyvenimą Vaižgantas skyrė lietuvybės
puoselėjimui: rūpinosi draudžiama spauda,
rašė straipsnius, kritikavo lietuvių ydas, būrė
juos kultūrinei veiklai: „Aš buvau gyvas –
lietuvių reikalais!“
J. Marcinkevičius, .........................
poetinė drama „Mažvydas" .........................
183
Aspektai Autoriai Komentarai
3. Krivickas
Maironis, ........................
eilėraštis „Užtrauksme naują ........................
giesme" _____________________ ........................ _______________________
J. Marcinkevičius, .........................
poetinė drama „Mažvydas" ........................
J. Aputis, Rašytojas apeliuoja į skaitytojo moralinį
apsakymai „Autorius ieško jautrumą, tarsi klausia, kieno pusėje šis
išeities", „Šūvis po Marazyno būtų. Taip žadinama jo sąžinė, smerkiama
ąžuolu" prievarta, smurtas. Atjauta, nuoširdumas,
teisingumas, orumas – svarbiausios vertybės,
kurias reikia puoselėti dabarties pasaulyje.
Troškimas Putinas, ........................
pažinti pasaulį romanas „Altorių šešėly", ........................
ir save poema „Vergas" ........................
184
Aspektai Autoriai Komentarai
V. Mačernis
185
Aspektai Autoriai Komentarai
A. Škėma,
romanas „Balta drobulė"
J. Vaičiūnaitė
Putinas,
romanas „Altorių šešėly"
J. Aistis,
eilėraščiai „Katarsis",
„Karunka"
H. Radauskas
Š.Geda
A. Marčėnas
J. Kunčinas,
romanas „Tūla"
186
Aspektai Autoriai Komentarai
Maironis, ........................
eilėraščiai „Ant Drūkšės ........................
ežero", „Duetas" ........................
Šatrijos Ragana, Mamatei meilės pagrindas – sielos artumas,
apysaka „Sename dvare" dvasios giminystė. Sielų bendrumo šeimoje
ji nejaučia, bet, kaip nuoširdi krikščionė,
padori žmona ir motina, aukojasi vyrui ir
vaikams.
Vaižgantas, ........................
apysaka „Dėdės ir dėdienės" .........................
Putinas, ........................
romanas „Altorių šešėly" ........................
A. Škėma, ........................
romanas „Balta drobulė" ........................
M. Katiliškis, Pasidavimas gaivališkai prigimčiai, akla aistra
romanas „Miškais ateina pražudo Tilių ir Moniką. Meilė negali būti
ruduo" perkama kaip vertingas daiktas ar sėkmingo
gyvenimo puošmena (Doveikos likimas).
J. Vaičiūnaitė, ........................
ciklas „Kanonas Barborai ........................
Radvilaitei" ........................
J. Kunčinas, Meilė vaizduojama romantiškai, kaip
romanas „Tūla" jausmas, pranokstantis banalią kasdienybę.
Ji leidžia patirti būties pilnatve, artumą su
kitu žmogumi, nors yra trapi, sukelia
skausmą. Meilė suteikia žmogaus gyvenimui
prasmės, sustiprina tikėjimą savimi, žadina
kūrybingumą.
Maironis, Romantinės pasaulėjautos žmogus vienatvę
eilėraščiai „Nuo Birutės suvokia kaip skirtį: jam lemta vienam keliau-
kalno", „Draugo liūdesys", ti gyvenimo keliu ir ilgėtis artimos sielos.
„Ko siekiu ir alkstu" Jautri, nerami širdis išskiria lyrinį subjektą iš
kitų, todėl giliausius savo jausmus jis linkęs
slėpti.
Šatrijos Ragana, ........................
apysaka „Sename dvare" ........................
Vaižgantas, ........................
apysaka „Dėdės ir dėdienės" ........................
187
Aspektai Autoriai Komentarai
A. Škėma, ..........................
romanas „Balta drobulė" ..........................
J.Aputis, ..........................
apsakymas „Nesmagu, kad ..........................
liekat vienas" ..........................
J. Kunčinas, ..........................
romanas „Tūla" ..........................
Namai, šeima J. Biliūnas, Netekti namų, artimųjų – blogiausia, kas
apsakymas „Ubagas", apysaka gali ištikti gyvenime. Iš namų išvarytas
„Liūdna pasaka" žmogus jaučiasi nelaimingas, neramus. Savi
namai – tai ir saugus prieglobstis, ir gyveni-
mo centras.
Šatrijos Ragana, ..........................
apysaka „Sename dvare" ..........................
Vaižgantas, ..........................
apysaka „Dėdės ir dėdienės" ..........................
A. Škėma, .........................
romanas „Balta drobulė" ..........................
M. Katiliškis, .........................
romanas „Miškais ateina .........................
ruduo"
J. Aputis, Namai ir šeima – nekintančios vertybės
apsakymai „Erčia, kur gaivus žmogaus gyvenime. Šeimoje vaikas įgyja
vanduo", „Dobile. 1954 metų svarbiausią patirtį, bet jį vilioja ir platusis
naktį", „Vakarėjant gražios pasaulis. Išėjus iš namų, į juos grįžtama min-
dobilienos" timis, ieškant atramos ir stiprybės.
Vaikystės J. Biliūnas, .........................
patyrimai novelė „Kliudžiau" .........................
Šatrijos Ragana, .........................
apysaka „Sename dvare" .........................
J. Savickis, Noras turėti mylinčius tėvus, tokius „kaip ir
apsakymas „Kova" kiti", verčia vaiką iki galo beviltiškai kovoti
už savo šeimą – už motiną, karčemos koketę,
ir nusigėrusį silpnabūdį tėvą.
A. Škėma, .........................
romanas „Balta drobulė" .........................
J. Aputis, Vaikystės patirtis, į kurią dažnai atsiremia
apsakymai „Balta balta būvu- novelių veikėjai, padeda susigaudyti pakitu
sio laiko dėmelė", „Praradimų šiame pasaulyje, geriau suprasti save ir kitus,
aidai", „Dobile. 1954 metų
naktį"
J. Biliūnas, .........................
apysaka „Liūdna pasaka" .........................
Vaižgantas, .........................
apysaka „Dėdės ir dėdienės" .........................
188
Aspektai Autoriai Komentarai
M. Katiliškis,
romanas „Miškais ateina
ruduo"
J. Kunčinas,
romanas „Tūla"
B. Sruoga,
atsiminimų knyga „Dievų
miškas"
A. Škėma,
romanas „Balta drobulė"
V. Kudirka
M. Katiliškis,
romanas „Miškais ateina
ruduo"
J. Marcinkevičius, poetinė
drama „Mažvydas"
189
Aspektai Autoriai Komentarai
Komizmas ir Maironis,
absurdas satyros „Mano moksladrau-
giams", „Skausmo balsas",
„Kai kam"
B. Sruoga,
atsiminimų knyga „Dievų
miškas"
J. Kunčinas,
romanas „Tūla"
M. Ivaškevičius, drama
„Madagaskaras"
190