VAKARAS.

SAULĖLYDIS IR TU.
KRISTIJONAS RIMKUS
 Vakaras.
Saulėlydis ir Tu.
KRISTIJONAS RIMKUS

Jausmų begaliniuose toliuose nugludintos mintys.

Tarp šypsenos, juoko bei laimės tarpsnių, neišsakyti
žodžiai. Mintys pavertusios svajones artesniu buviniu
mūsų sielai.

2019
Vakaras.
Saulelydis ir Tu.
Dvi širdys
plakančios vienu
ritmu.

3
 Kai susitikome pirmą
kartą aš tylėjau.
Tylėjau, nes neradau
žodžių kurie būtų
prasmingesni už jausmą.
Jausmą, kai trūkstamą
dalelę savęs atradau tavo
žvilgsnyje.

4
Begaliniai toliau svajonių ir
Tu, vis mojanti man
tolumoje ranka.
Begalybė priežasčių
šypsotis, kai mana širdis,
Tau tapo nepakeičiama
ramybės oaze.

5
 Eilinis vakaras su dar
garuojančiu puodeliu karštos
arbatos, kai tave savo
mintyse atrandu dažniau, nei
patį save.

6 4
Netikėtai sutikau tave.
Pažvelgęs į tavas akis jose
išvydau dalelę savęs. Išgirdęs
tavą juoką supratau, jog tai
man pati gražiausia muzika.
Virpanti širdis vis primena, jog
prieš meilę esu bejėgis.

7 5
 Tik Tu ir tavo kuklios mintys.
Tik Tu ir Tavo sielos žvilgsnis.
Tik mes ir mūsų mėnesiena.
Tau vis kasnakt primins tą dieną.
Tą dieną, kai tyla garsu pavirto.
Tą naktį, kai svajonės realybe virto.
Tą vakarą, kai mūsų sielos susitiko.
O kiek dar daug tarp mūsų nenutiko.

8
 Ji tyliai, nesuprasdama viena vis
šypsojosi gyvenimui, kol jam josios
šypsena atstojo visą pasaulį.

9
Paliesk mane žodžiu, ne
kūno savo artumu.
Pašauk mane jausmu, lai
sielos kalba už abu.

10
Kiekvienas savo gyvenime sutiksime žmogų,
kurio žvilgsnis išduos daug daugiau nei
žodžiai. Kurio svajonės taps bendrais
tikslais. Kurio glėbys mums primins, jog ir
mūsų sielos turi namus. Su kuriuo laikas
skris nežmonišku greičiu, tačiau prisiminimai
liks amžiams. Prie kurio šypsena nereikalaus
Pridėkite truputį turinio teksto

pastangų, o ašaros drovumo. Su kuriuo

kiekviena gyvenimo minutė bus lyg nuotykis,
kurį lydės svajonės ir bendri tikslai.
Kiekvienas sutiksime žmogų, kuris neprašys
nieko daugiau apart to, jog būtumėme
žmonėmis. Kuris mylės širdimi o ne žodžiais.
Galbūt ne šiandien, galbūt ne rytoj, tačiau
kažkada visi turėsime galimybę suprasti, kas
yra tikroji laimė.

11 9
O jeigu visi sakytumėme
"rytoj", ką turėtumėme
šiandien?

12
O kaip sunku man
patikėti, jog
kažkada bijojau
pažvelgti tau į akis.
Bijojau žvilgsnio,
kuriame dabar mūsų
ateitis.

13
Jeigu būtų kas pasakęs,
kad turėsiu aš tave,
būčiau tyliai nusijuokęs,
tai palikęs paslapčia.
Jeigu būtų kas pasakęs,
kad pamilsiu nejučia, 
būčiau tąkart įsiklausęs,
tai palikęs svajone.

14
 Kažkada vis
svarstydavau, kaip
atrodo laimė.
Tuomet atsiradai Tu.

15
Kodėl kiekvieną kartą,
beklausdamas savęs ar
egzistuoja tobulumas, prisimenu
tavąją šypseną?

16
 Meilė žavi. Ji žavi tuo, jog pas tave
ateis tada, kai tuo mažiausiai tikėsi.
Kai galbūt, kartu su tuzinu niūrių
minčių, galvosi apie tai, kodėl ji tokia
negailestinga, prisimindamas senas
klaidas. Ji žavi tuo, jog ji ateis
nepasibeldus, o tu visai jos
nepažinodamas pasitikėsi ja lyg senu
geru draugu. Ji žavi tuo, jog net
Pridėkite truputį turinio teksto

neegzistuodama materialiame
pavidale ji sugebės tapti tavo
kiekvieno ryto artimiausiu jausmu. O
žaviausia, jog jums susitikus nors ir
pirmą kartą, ji taps tavo amžinu
draugu. Ar išdrįsi ją įsileisti?

17
 Ir kas iš to grožio, jei
viduje pilka.
Ir kas iš tos laimės,
kai tai dirbtinai tikra.

18
O kartais, amžinai
gali reikšti ir vieną
sekundę.

19
 Pasakiau tau tai
nepagalvojęs, o galbūt tik
pripratau, jog tu ir neklausai?

20
Nėra nieko maloniau, nei jausmas,
kai visam pasauliui apglėbti
užtenka vos dviejų rankų.

21
Prašau sustok, padovanoki dar
minutę, to jausmo, kai tarp
besiblaškančios minios tavy
aš tobulą ramybę atrandu.
Prašau sustok, leisk vėl pajust
tą amžinybę, kai mūsų sielos
šoka tango, širdies manosios
nenualpstančiu ritmu.

22
 Kai tu šalia, realybė
tampa brangesnė už bet
kokius sapnus.

23
Galbūt meilė ir nėra laiko
matavimo vienetas, tačiau su
tavimi, tik amžinai.

24
 O, juk mes tik du
netobuli pasauliai,
kuriantys tobulą rytojų.

25
Už lango tyliai lijant lietui, aš
vis mąstau apie tavas
gražias akis.
Pasižadėjau, jog ant tavo
mielo skruosto, nebent tik
laimės ašara džiugi nukris.

26
 Tą vakarą prisimenu ilgai,
nors buvo nejauku tuomet
vienam tylėti. Tą vakarą aš
kaip giliam sapne, išmokau
vėl ir vėl, ir vėl mylėti.

27
 Šimtai žmonių šalia, tačiau tu
vienas. Vis lauki jos, tos
vienintelės, trūkstamos dalelės
savo jausmų dėlionėje.

28
Dažnai stengiamės įtikti
kitiems, o tuomet atsiranda tas
vienas žmogus, kuris mus
priverčia pamilti pačius save.

29
 Tu pažinai mane, nors pats savęs ieškojau.
Tarp tūkstančio minčių, skirtingų vis klajojau.
Tu pakvietei mane - sušukus meilę tyliai.
Išgirdęs tavą jausmą, aš suklusau nebyliai.

30