Vydūnas

TĖVYNĖ IR ŽMOGUS
Vydūno mintys

Susikaupimo savyje svarba : „O norėdamas suvokti tėvynės esmę, turi išmokti ramiai susikaupti savyje. Tik
tuomet sieloje tyliai suskambės: tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.“, „O
norėdamas suvokti tėvynės esmę, turi išmokti ramiai susikaupti savyje. Tik tuomet sieloje tyliai suskambės:
tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.“

Koks turėtų būti tėvynės žmogus?

„Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos, jis jai gyvena, ir tėvynė gausiai teikia jėgų, dalija ramybės malonę, bet
tik tiems, kurių esybėje ji įsišaknijus, kurie brandina joje savo žmoniškumą.“

Požiūris į emigrantų/„paklydėlių“ ryšį su tėvyne: „Atklydėlio iš svetur siela alsuoja visai kitaip. Jis
negyvena tėvynės gyvenimu, nesuvokia jos turinio nei esmės, nejaučia jos gamtos nei žmonių, o tėvynė
negyvena su juo. Jis visuomet lieka nuošaly, gyvena atskirai nuo jos erdvės, nors būtų išgyvenęs šioje žemėje
šimtmečius.“

Kaip įsivaizduoja tėvynę?

„<...> didis slėpinys <...>“, „<...> tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.“,
„<...> tėvynėje teišsiskleidžia žmogaus gyvenimas <...>“, „<...> tėvyne alsuoja žmogaus dvasia, ir tėvynė
alsuoja žmogumi. Ji užtvindo jį visą, o žmogus tada ją įprasmina.“, „<...> Tėvynėje, savo jaunystės erdvėje,
žmogus pradeda įsisąmoninti savo būtį.“, „Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia.“, „Tėvynė neatskiriama
nuo žmogaus esmės. Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo būties prasmę ir siekti
sąmoningumo. Todėl tėvynė dar yra užduotis ir pareiga.“, „Tėvynėje slypi visos jėgos ir kūrybinės galios,
Kūrėjo valios nulemtos amžinybėje ir begalybėje.“

Vydūnas pabrėžia, kad tik augdamas savoje aplinkoje žmogus gali jaustis visavertis, kitoje
šalyje jis yra svečias, kuris susipažįsta su kita kultūra, bet norėdamas ten įleisti šaknis jis vis tiek bus kitoks,
svetimas. Taigi praradęs ryšį su savo tėvyne ir tauta žmogus, anot Vydūno, pasmerkia save susvetimėjimui.

Žmogus yra neatskiriama tėvynės dalis. Net būdamas svečioje šalyje, jis jos ilgisi ir negali pamiršti. Nes
niekur nebus taip gerai ir nesijausi toks savas kaip savo gimtinėje. Tėvynė nuolat keičiasi, ją veikia ne tik
gamtinės jėgos, bet ir žmogus savo mintimis ir rankomis. Tėvynės veidas nuolat kinta kaip ir pats žmogus,
tačiau ji lieka tokia pat kiekvieno mūsų širdyse.

Dažnam žmogui iškyla klausimas, iš kur atsirado tėvynė? Tačiau į šį klausimą turi atsakyti pats žmogus,
teisingą atsakymą turi jausti širdis. Vienam galbūt atrodo, kad tėvynę pagimdė jūra “debesimis ir lietum,
rūku ir rasa, giliai po žeme gurgiančiais šaltiniais, upeliais ir upėmis jūra išsiliejus po visą šalį, įsiskverbus į
visą, kas gyva tėvynės pasaulyje. Taip jūra palaiko tėvynės gyvybę”. Kitas galbūt mano, jog tėvynė – tai
saulės palaiminta karalystė, tai dvasinė stiprybė, o ne materialinė vertybė.