Donata Kontenienė Septynetas PDF

Donata Kontenienė
AR MEILĖ GALI IŠLAISVINTI IŠ PRAEITIES NUODĖMIŲ?
Romanas
Knygos savininkas: Reda Adomavičiūtė
Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja
UAB MEDIA INCOGNITO)
Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt
www.obuolys.lt
ISBN 978-609-403-927-0
© Tekstas, Donata Kontenienė, 2015

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2015
Ryški dienos šviesa plūsta per milžiniškus langus. Smarkus vėjo gūsis
įsuka į kambarį užuolaidas, nenoromis prisiverčiu pramerkti akis. Dieve,
kaip skauda galvą. Sunku suskaičiuoti, kiek truko daugiadienės, tik aštrūs
tvinksniai galvoje primena, kad aš vis dar gyvas. Giliai atsidusęs, per-
braukiu ranka veidą.
Čežantis juodas šilkas, nuogos krūtys ir galybė kvaišalų − tai viskas, ką
sugebu prisiminti. Kelinta valanda? Velniai žino! Ko gero, jau po pietų. Nuo
gatvės sklindantys automobilių signalai tik patvirtina spėliones.
Persiverčiu per pašonėje miegančią nuogą būtybę ir ant naktinio stali-
uko susirandu mobilųjį telefoną. Tarsi gyvas padaras pajutęs delnų šilumą,
jis akimirksniu atgyja ir ima zvimbti, ekrano langelyje apšviesdamas Fe-
derikos vardą. Šūdas! Nekelsiu! Nepatenkintas susiraukiu, nes ši mintis jau
neatrodo tokia puiki, telefono kampe išvydus mirksintį skaičių šešiolika.
Tik pradink keletui dienų – visiems tavęs prireikia! Šūdas. Telefonas dar
kartą vibruodamas delne suzvimbia. Nors ir sunku ryti seiles perdžiūvu-
sioje burnoje, pasiryžtu atsiliepti.
− Klausau?
− Antoni! Ar tau su galva negerai? − pasigirsta kimus, pykčio iškreiptas
sesers balsas. − Tris paras dingęs kaip į vandenį! Užsimušk – nerasi! Vėl
grįžai prie savo demonų?
− Na, na. Kokie ten demonai. Maži velniūkščiai ir tiek, − bandau
juokauti. − Kaip tu?
− Nekeisk temos! Žinau tuos tavo velniūkščius. Vos iš proto
neišsikraučiau! Tik aš į Japoniją, tu vėl prie savo.
− Gerai, nezyzk, sakyk, ko skambini?
− Man reikia tavo pagalbos, − Federikos balsas tampa daug švelnesnis.
Visada taip. Iš pradžių kaltinimai, priekaištai, o paskui meilūs prašymai.
− Sakyk, kiek šį kartą? − atsidusęs krentu atgal į patalus.
− Ko tu iškart apie pinigus? Tavo pagalbos man reikia, o ne pinigų.
− O kur Deividas? Ar jo pagalbos tau neužtektų? − sumurmu į telefoną.
5/473
Viena iš nuogų būtybių, gulinčių šalia manęs, pramerkia ryškiai dažytas
akis.
− Deividas man ne brolis. Taip ir maniau, kad be reikalo į tave
kreipiuosi.
− Gerai, jau gerai, neverkšlenk. Dėstyk problemą, − surimtėju.
− Pameni, turėjau susitikimą Lietuvoje?
− Na, tarkim.
− Per konferenciją susipažinau su viena išties puikia mergina. Buvau ją
pasamdžiusi vertėja, o po darbų, prie taurės vyno išsišnekėjom...
− Prie reikalo, Federika! − nutraukiu jos kalbą, neturėdamas jokio noro
klausytis moteriškų plepalų, ypač šiandien.
− Žodžiu, reikia tai panelei padėti įsikurti Londone.
− Gerai. Kuo aš čia dėtas?
Šalia gulinčios merginos delnas slystelėti nuogu mano pilvu žemyn.
Akimis susitinku su dailiai išpieštomis žydromis akimis. Ji nusišypso ir
pakėlusi galvą žvelgia į šalia kito mano šono susirangiusią rudaakę, tarsi
kviesdama prisijungti prie saldaus žaidimo.
− Kalbėk greičiau, nes turiu reikalų, − sunkiai iškvėpiu jusdamas, kaip
slėpsnos atgyja ir ima maloniai mausti.
− Toniuk, gal galėtum ją trumpai pagloboti?
− Tu juokauji?
− Ne, tik porą savaitėlių, kol aš grįšiu iš Tokio.
− Ar su protu susipykai, Fede!? − pašoku iš lovos lyg šaltu vandeniu
nutvilkytas.
− Nereikia šaukti ant manęs. Tik porą savaičių. Galėtų pas tave
pagyventi, vis tiek namuose tu retas svečias. Antoni, prašau, padėk, − at-
sidūsta į ragelį lyg verksmui ruoštųsi.
Trinu smilkininius, bandau mąstyti blaiviai, bet galvoje vien skaudūs
tvinksniai. Pasiųsti ją velniop? Juk sesuo! Ne kartą ašaras liejo, kai man
buvo blogai. O ir jos lūpose skamba tiesa, retas svečias aš savo namuose, vis
tušti stovi.
6/473
− Velniai nematė jūsų bobiškų bėdų, − perbraukiu veidą ranka
netikėdamas tuo, ką tuoj pasakysiu, − padėsiu. Deividas viską suorganizu-
os, − sunkus atodūsis išslenka iš mano krūtinės.
− Antoni, aš tavęs prašau, ne Deivido!
− Gana! Taip arba niekaip! − nukertu.
Merginos lovoje susmeigė į mane klausiančias akis. Rankos mostu par-
odau, kad rengtųsi. Vis tiek nuotaika pakilo ir nusileido.
− Kelias savaites, ir nė dienos ilgiau, aišku?
− Taip, − sumurma liūdnu vaikišku balseliu.
− Beje, kaip reikalai su japonais? − masažuodamas smilkinius pakylu iš
lovos.
− Puikiai, kaip žuvytė ant kabliuko.
− Šaunuolė. Taip ir toliau. Pakalbėsim vėliau, − šiek tiek aprimstu nuo
gerų naujienų.
Popietės spinduliuose skendintis butas atrodo tarsi po karo. Ant grindų
mėtosi merginų apatiniai, voliojasi tušti viskio buteliai. Svetainės stalas
tarsi storu sniego patalu nuklotas cigarų pelenais ir baltais milteliais. Nu-
sipurtau nuo nemalonaus vaizdo. Eidamas vonios link stabteliu prie
svečiams skirto miegamojo. Norėdamas šnektelėti su Adamu praveriu
duris.
Plačioje lovoje visu ūgiu išsitiesęs vyras giliai šnopuoja, delnais stipriai
spausdamas virš jo tarpkojo palinkusios merginos galvą. Įnirtingai dar-
buodamasi burna ji nekreipia į mane jokio dėmesio.
− Adamai, aš išeinu. Šiam kartui man pakaks.
− Taip greitai? − užsimerkęs švokščia pro sukąstus dantis.
− Taip. Turiu reikalų. Pasirūpink, kad kas sutvarkytų visą šį šūdą, −
ištariu nužvelgęs kambarį, kuris atrodo ne ką geriau nei likusieji.
Palikęs vyrą „ilsėtis“ patraukiu į vonią. Vos įžengęs į vėsią, šokoladinių
atspalvių patalpą akimis užkliūnu už savo atspindžio dideliame veidrodyje.
Juodi paakiai, susivėlę po audringų naktų plaukai ir pagiringos akys − tai
viskas, ką galiu įžiūrėti dėbsančiame į mane itališkame veide. Nei dalelės
7/473
gėdos ar atgailos. Nuo kada aš toks? Nejaugi išdavystė gali taip pakeisti
žmogų? Po velnių, jau daug vandens nutekėjo, o ji lyg kraupus košmaras vis
dar tūno mano galvoje ir širdyje. Ne, širdyje jau nieko neliko. Ta harpija
išplėšė viską. Kaip ir kiekvieną kartą, vos prisiminus dailų Andrėjos veidą,
ima purtyti drebulys ir rankos pačios gniaužiasi į kumščius. Kalė! Lyg angis
sušilo užantyje, o paskui gėlė tiesiai į širdį, suleisdama mirtiną nuodų dozę,
suėdančią paskutinius švelnumo lašelius.
Šilta vandens srovė, slystanti įsitempusiais raumenimis, padeda šiek
tiek nurimti. Apsijuosęs klubus rankšluosčiu grįžtu į erdvų miegamąjį, kur-
iame švelnių būtybių lyg nebūta, tik sujauktos paklodės primena jų saldži-
us, mano aistrai pavaldžius kūnus.
Telefonui zvimbtelėjus, suprantu, kad realybė tuoj užgrius visu svoriu.
Ekranas mirksi Deivido vardą – ir tai šiokia tokia paguoda.
− Klausau, Deivi! Jau ruošiausi tau skambinti, − su palengvėjimu
atsiliepiu ir laisva ranka spintoje imu ieškoti tinkamo kostiumo.
− Pagaliau, − atsidūsta.− Tu kaip visada, nors įspėtum prieš eilinį savo
atotrūkį.
− Nieko sau rytas! Vieni priekaištai, − sumurmu.
− Ištversi! Nenumirsi. Kalbėjau su Fede. Reikalai su japonais pajudėjo.
− Žinau, jau skambino. Turiu tau darbelio. Šiandien po pietų Hitrou oro
uoste pasitiksi merginą. Ją pristatysi į mano biurą. Surasi jai kokį butą ar
namą nuomai. Spręsk pats, kas geriau. Paskui suderinsi reikalus su
prancūzais dėl pokalbio šią savaitę.
− Maniau, kad derėsimės su austrais?
− Prancūzai rimčiau šneka, viskas jau nuspręsta. Žodžiu, dirbk. Pakal-
bėsim vėliau.
Oro uosto terminalas pilnas skubančių žmonių. Pasitikimo salėje vieni

stovi su gėlėmis, kiti rankose laikydami plakatus su nepažįstamųjų vardais
šypsosi. Iš nusileidusių lėktuvų pabyra žmonės ir lyg skruzdės pasklinda po
neregėto mano akims dydžio salę. Naujai atvykusieji žvalgosi, bijodami pro
akis praleisti verslo partnerius, brangius artimuosius, o gal mylimus
žmones. Su kiekvienu atodūsiu jaučiu, kaip kūnas prisipildo šio malonaus
ore tvyrančio gaudesio.
Baigėsi sunkaus vertėjos darbo už menką atlygį dienos. Londonas taps
nauja pradžia. Naujas darbas, nauji draugai, gal net širdis atras ramybę. Il-
gai delsiau, bet atkaklioji Federika įkalbėjo. Vos prisiminusi jos dailų veidą,
negaliu liautis šypsojusi. Lieku jai skolinga. Tik jos nuolatiniai įtikinėjimai,
kad per jauna, per talentinga vergauti už grašius, padėjo galutinai aps-
ispręsti. Kas galėjo pagalvoti, kad darbo santykiai pavirs šilta ir artima
draugyste. Pagaliau tik jos įkalbėta ir pasiryžau tokiam ryžtingam žingsniui.
Pripažinsiu, nelabai turiu ko prarasti. Vertėjų paslaugas teikiančioje
įmonėje, kurioje dirbu daugiau kaip metus, dėl vis mažėjančių užsakymų
pasiprašiau nemokamų atostogų. Savo mažutį vieno kambario butą užrak-
inau, o raktą patikėjau saugoti senyvai kaimynei tetai Liucei, kuri nė
neprašyta nuolankiai patikino du kartus per savaitę palaistysianti gėles.
Daugiau niekas manęs ir nelaikė toje ašarų pakalnėje. Tėvai anksti at-
gulė amžinojo poilsio. Rimto vaikino niekada neturėjau. Vienadieniai
nuotykiai ir vibruojantis, baterijomis maitinamas draugas − tai visa mano
dvidešimt ketverių metų patirtis.
Miniai žmonių ėmus po truputėlį skirstytis, išplėtusi akis bandau
įžiūrėti bent vieną Federikos apibūdinimą atitinkantį vyrą. Pagal trumputį
jos pasakojimą mane turėtų pasitikti aukštas, tamsaus gymio ir, be
abejonės, juodai vilkintis vyriškis. Akimis sekioju visus vyrus, bent kiek at-
itinkančius turimą informaciją – veltui.
9/473
Pasitikimo salėje pasirodžius dailiam jaunuoliui tobulai pasiūtu smėlio
spalvos kostiumu šmėstelėti mintis, kad yra pasaulyje žmonių, kurių laiką,
gerovę ir, be abejo, pinigus saugo tokie nepriekaištingos išvaizdos vyrukai.
Užgniaužusi kvapą stebiu, kaip vaikinas ima sparčiai artintis.
− Gabriela Keinaitė? − netikėtinai mandagiu tonu kreipiasi į mane
dailus, jaunas vyras.
− Taip, tik aš ne Gabriela, o Gabrielė, − bailiai šypteliu ir virpančiomis
kojomis pakylu nuo kėdės paspausti jo ištiestą ranką.
− Prašau atleisti, panele Gabriele. Deividas Blaktokas, − prisistato ir
švelniai paspaudžia mano ranką, kuri jo delne atrodo dar menkesnė. −
Prašau sekti paskui mane, − mandagiai linkteli ir paėmęs mano mažytį
krepšį, į kuri tilpo visas mano niekingas pasaulėlis, dideliais žingsniais pat-
raukia per salę išėjimo link.
Baimė lyg nuodai apnuodija mano kūną. Ne kartą buvau Lietuvos
spaudoje skaičiusi apie užsienyje pagrobtas merginas ir jų išniekintus
kūnus, surastus grioviuose. Virpančiomis kojomis seku paskui vyrą vos
spėdama. Prie pagrindinių durų laukiantis prabangus juodas Bentley
priverčia dar labiau sunerimti. Kai palydovas atveria galines dureles,
pasijuntu lyg pelė spąstuose, nevalingai imu gūžtis ir žvalgytis į šalis
pagalbos.
− Panele Keinaite, ponas Barikelis jūsų jau laukia, − šypsena vaikino
veide išduoda, kad mano panika jį pralinksmino, tad sukaupusi visą drąsą
šmurkšteliu į prabangų automobilį.
Federikos pavardė leidžia bent šiek tiek nurimti, bet vis dar virpu lyg
epušės lapas.
− Tikriausiai jūs alkana po skrydžio?
− Ne, ačiū, − šypteliu vaikinui, atidžiai stebinčiam mane galinio vaizdo
veidrodėlyje.
− Gaila. Visada malonu papietauti dailios merginos draugijoje, − švel-
nūs jo veido bruožai ir šiltos akys tirpdo nerimą. Nejučiomis šypteliu, išgir-
dusi jo balse menkutę nusivylimo gaidelę.
10/473
Prabangusis Bentley slysteli nuo šalikelės ir tarsi žvėris, puikiai
pažįstantis gatvių džiungles, neria į mirgantį automobilių srautą.
Pro akis slenkant milijoninio miesto vaizdams, nenorom iškyla klausi-
mas, ar tikrai rasiu sau vietą tarp šių dangoraižių? Ar miestas manęs
nepraris ir sukramtęs neišspjaus, kaip dar vienos nieko vertos imigrantės?
Londono verslo rajone galva ima svaigti nuo stiklinių architektūros še-
devrų, kurių viršūnės tarsi pjausto žydrą dangų. Prieš atvykdama šiek tiek
pašniukštinėjau internete, bet tikrai nesitikėjau, kad visus iki šiol nuo-
traukose regėtus modernius pastatus išvysiu savo akimis.
Automobiliui sustojus prie milžinišką stiklo šukę primenančio pastato,
net aikteliu iš susižavėjimo.
− Štai ir atvykome, panele Keinaite, − atidaręs dureles ir galantiškai
ištiesęs ranką Deividas padeda man išlipti.
Ilgas kilimas stikliniu liftu iki keturiasdešimto aukšto galutinai išmuša
žemę iš po kojų. Neregėta prabanga ir aiškiai demonstruojami didžiuliai
pinigai širdyje pasėja nerimo sėklą. Atsivėrus lifto durims, mano nuostabos
taurė išsitaško per kraštus. Juodos marmuro grindys, kuriose per milžin-
iškus langus atsispindi giedras dangus su baltais lyg pūkas debesimis, veda
prie vientisą akmens luitą primenančio administratoriaus stalo. Prabangūs
minimalistinio stiliaus juodos odos baldai, stovintys šalia raudonmedžiu
dekoruotos sienos, kviečia prisėsti laukiantįjį, o sidabrinis užrašas Barikely
Company išduoda, kokius pinigus valdo draugės šeima.
Tamsiomis grindimis prie mūsų nežinia iš kur atkaukšėjusi
nepriekaištingos išvaizdos brunetė galutinai palaužia mano ir taip menkutį
pasitikėjimą savo jėgomis. Liūdnai nužvelgiu savo džinsus ir sportinę
palaidinę ant lieso kūno, kuris nei iš tolo negali prilygti tobuloms jos
formoms.
− Deividai, − prabyla glotniu it šilkas balsu, − ponas Barikelis jūsų jau
laukia, − perliniais dantukais šyptelėjusi gražuolė atveria mums matinio
stiklo duris. − Pone Barikeli, Deividas ir panelė Keinaitė, − paskelbia,
stovėdama tarpduryje, ir linkteli, duodama ženklą užeiti. − Šeštos valandos
11/473
susitikimas perkeltas rytojaus rytui, kaip ir liepėte, − kreipiasi į vyrą, stov-
intį prie milžiniško lango. − Ar dar kuo galėčiau būti naudinga?
− Ne, Sofija, šiandien bus viskas, − neatsigręžęs ištaria sodriu balsu. −
Prašom prisėsti. Kaip skrydis?
− Dėkoju, viskas gerai, kaip ir buvo galima tikėtis, − atsakau į jo
klausimą, sunkiai atpažindama savo drebantį balsą.
− Tikiuosi, Deividas tinkamai jumis pasirūpino? − vis dar neatsitrauk-
damas nuo lango tęsia vyras, savo stovėjimo maniera aiškiai sakantis, kad
miestas, plytintis už lango, priklauso tokiems kaip jis.
− Taip, kuo puikiausiai.
− Džiugu girdėti, − pagaliau teikiasi atsisukti.
Griežtas, pietietiškų bruožų veidas su skruostus puošiančias tamsiais
šeriais būtų galėjęs priversti aikčioti bet kurią merginą, tad nenuostabu,
kad mano žandikaulis, žvelgiant į jį, nutįsta beveik iki blizgančio marmuro
grindų.
Juslios, tvirtai sučiauptos lūpos slepia velnišką šypsenėlę, o juodos tarsi
smala akys susminga į mane. Galiu prisiekti, kad tamsiose jų gelmėse gali
įžvelgti paties pragaro liepsnas, kurių karštis degina odą.
Atitokusi nuo įspūdingos išvaizdos suprantu, kad jau kelias sekundes
pamiršau, kaip reikia kvėpuoti, mirkčioti ir net baugštūs širdies dūžiai buvo
pritilę nuo šio seksualaus vyro, stovinčio netoliese.
− Deividai, ar pavyko ką nors sugalvoti dėl panelės Keinaitės ap-
gyvendinimo? − perbraukęs juodus plaukus ranka, prieina ir atsiremia į
sunkios medienos stalą tiesiai priešais mane. Sukryžiavęs rankas ant
plačios krūtinės laukia pavaldinio atsakymo, o aš kiekviena kūno ląstele
jaučiau skvarbų jo žvilgsnį.
Kaip Federika ir buvo minėjusi, tobulas, asmeniškai jam siūtas juodas
kostiumas paryškina plačius vyro pečius. Tokio pat atspalvio marškiniai ir
kaklaraištis susilieja į tamsią visumą ir tik žėrinčios, neabejotinai, dei-
mantinės sąsagos blyksi nuo vakarinės saulės spindulių, pagyvindamos
bauginantį rūbų derinį.
12/473
− Šiandien nieko doro nepavyko rasti, nebent galima užsakyti viešbutį.
− Nemanau, kad ši mintis vykusi, turint omenyje, kad Federika primygt-
inai prašė pasirūpinti panele kaip šeimos nariu.
− Ką siūlai, Antoni?
− Nežinau, ar jums, panele Keinaite, mano sesuo buvo minėjus apie
galimybę apsistoti mano apartamentuose? − kreipiasi į mane, o jo akys
žybteli.
Sunkiai nuryju seiles vis labiau džiūstančioje burnoje. Jaučiuosi lyg
baltavilnis ėriukas, atiduodamas tiesiai vilkui į nasrus. Rankų krumpliai
pabąla nuo nevaldomo pirštų gniaužimo.
− Ne.
Žemė slysta iš po kojų kiekvienąkart, šiam vyrui vos žvilgtelėjus į mane.
Dievaži, neištverčiau nei minutės su juo viena kambaryje, o ką jau kalbėti
apie naktį jo namuose. Deja, pasirinkimas nedidelis, nes džinsų kišenėje
šnara vos keli šimtai svarų, kurių vargu ar pakaktų nakvynei viešbutyje, o ir
ateityje jų man dar, be abejonės, prireiks.
− Na, jei panelei Keinaitei tinka, tada nuspręsta, − neišgirdęs mano
prieštaravimų vyras atsitraukia nuo stalo. − Deividai, ačiū tau už pagalbą.
Smulkios raukšlės aplink jo tamsias akis išduoda tvardomą šypseną, o
aš rimtai imu dvejoti savo sprendimu.
− Panele Keinaite, – kreipiasi į mane, – jei neprieštaraujat, norėčiau
pasikalbėti su Deividu asmeniškai.
Galantiškai ištiesta jo ranka padeda man pakilti iš minkšto odinio
krėslo. Nuo menkučio pirštų prisilietimo pajuntu, kaip nevalingai kūnu
perbėga elektros srovė. Nespėju net kvėptelėti, o mano londonietiško
gyvenimo pradžią jau nulemia šis valdingas vyras, kuriam stovint priešais,
protas tarsi atsisako funkcionuoti.
Stovėdama didžiuliame biuro laukiamajame niekaip negaliu atsikratyti
jausmo, kad susitikimas su Antoniu Barikeliu keičia mano gyvenimą iš es-
mės. Įdomu, ar į gera?
− Prancūzijos kompanijai puikiai tinka mūsų sąlygos, tiesa, sus-

itikimo šią savaitę surengti nepavyko.
− Prancūzai, japonai... – burbteliu prisėsdamas ant odinės sofos. −
Galva šiandien tuščia, jokios mintys nelenda.
− Galva tuščia? Panašu, kad tavo galvoje pilna minčių, tik ne visai su
tais reikalais susijusių, − sarkastiška šypsena iškreipia Deivido veidą.
− Nepradėk, − rankomis susiimu pulsuojančius smilkinius. − Graži, bet
visiškai ne mano skonio. Puikiai žinai, kad pirmenybę teikiu blondinėms.
− Taip, ir puikiai žinau, kodėl.
− Deividai, būk žmogus, nepradėk, − atsidūstu.
− Toni, kiek laiko dar reikės? Tave vis sunkiau atpažinti. Net milijonini-
ai kontraktai jau neįdomūs? Nejau manai, kad išdulkinęs visas pasaulio
moteris rasi ramybę?
− Geriau būtume kalbėję apie tuos prakeiktus prancūzus, − atkertu nu-
jausdamas, kad Deivido kalba tuoj pavirs nesibaigiančių priekaištų
kratiniu.
− Ką žadi daryti su mergina? − kiek patylėjęs pakeičia pokalbio temą,
puikiai žinodamas mano ugninį charakterį.
− Nežinau. Apgyvendinsiu „Fabrike“, paskui bus matyti.
− Juokauji? − plati šypsena nubraukia priekaištus nuo jo veido. −
„Fabrike“?
− Taip, − šypsausi. − Nebijok, nesuvalgysiu jos, nebent pati paprašytų. −
Abu nusijuokiam.
− Nedraskyk mergaitės, matai, kad naivi, be to, dar ir graži.
− Kaip nors, − šypsausi Deividui, puikiai suprasdamas, ką jis turi galvo-
je. − Savaitgalio planai nesikeičia?
− Ne.
− Tada iki greito.− Paspaudžiam vienas kitam ranką atsisveikindami.
14/473
Deividui pravėrus duris, mane pasitinka dvi išsigandusios akys. Šmėsteli
mintis, kad vyras visiškai neklydo vertindamas. Ji tikrai graži. Juodos sruo-
gos tarsi gyvatės raitosi gležnais pečiais iki standžių krūtų. Liaunas liemuo
ir nepadoriai išraiškingi klubai priverčia apsilaižyti lūpas. Lyg pajutusi
mano vertinantį žvilgsnį mergina sodriai nurausta, priversdama mane
šyptelėti.
Man niekada nebuvo paslaptis, kad mano išvaizda daro moterims
įspūdį, bet seniai nebuvau sutikęs merginos, kuri taip aiškia drovėtųsi
mano draugijos. Įsėdusi į mano Maserati ji galutinai praranda kalbos
dovaną.
− Ką planuojate veikti Londone? − galiausiai neištvėręs spengiančios
tylos bandau užmegzti pokalbį.
− Na, Lietuvoje dirbau vertėja. Gal ir čia pavyktų imtis panašaus darbo.
Jai kalbant jaučiu, kaip jos balsas virpa, o ploni pirštukai nenustoja gni-
aužyti rankinės raištelių.
− Dabar man aišku, iš kur tokia nepriekaištinga anglų kalba, − žvilgteliu
į dailų jos veidą. Nepaprastai sunku patikėti, kad moteris gali turėti tokias
žalias, nenusakomo grožio akis.
− Dirbdama vertėja susipažinau ir su jūsų seserimi, − droviai šypteli. −
Lieku jai skolinga už pagalbą, be abejo, jums taip pat, − vėl sodriai
nurausta ir nudelbia akis.
− Tai vienintelė kalba, kuria laisvai kalbate?
Jos drovumas mane išties linksmina.
− Ne, dar moku prancūzų, rusų kalbas ir šiek tiek kalbu vokiškai, – ji
kilsteli smakrą, aiškiai tuo didžiuodamasi.
− Šaunu. Tiesa, kadangi būsite pirmoji viešnia „Fabrike“, noriu jūsų kai
ko paprašyti.
Atplėšusi žvilgsnį nuo lango ji įbeda į mane baikščias žalias akis.
− Tikiuosi, galėsiu jums padėti, pone Antoni.
− Norėčiau, kad mano namuose neavėtumėte jokios avalynės, tikiuosi,
nebus sunku? − nuostaba ir klausimas atsispindi jos veide, bet neketinu
15/473
aiškintis.
− Gerai, pone Antoni, − mergina dar labiau susigūžia, tarsi į spąstus vil-
iojama. Niekaip negaliu suprasti, ar ją bauginu aš, mano prašymas ar
tiesiog „Fabriku“ praminti namai.
− Na, kadangi gyvensime po vienu stogu, gal galėtume apsieiti be to
„jūs“?
− Mielai, − sukužda lyg ir mažiau virpančiu, švelniu balsu. − Gabrielė,
draugams tiesiog Gabi.
− Antonis, trumpiau Tonis. O tavo vardo, Gabriela, aš netrumpinsiu, jis
labai saldžiai skamba.
Rimtas veidas, kurį tik akimirkomis praskaidrina vos įžiūrimos

šypsenos. Niekaip negaliu suprasti, kodėl šalia sėdintis tvirtas kūnas žadina
mano jaudulį. Niekada nebuvau drąsuolė, bet tikrai nedrebėdavau nuo
menkiausio vyro dėmesio. Dabar tarsi įelektrintas laukas tvyro tarp šio
grobuonio ir manęs. Taip, būtent šis žodis labiausiai tiktų apibūdinti
moterų dėmesio išliaupsintam vyrui. Nepriekaištingas, kaip Federika ir
buvo minėjusi, visiškai juodas kostiumas, prabangus laikrodis ir auksinis
žiedas su inkrustuotais septyneto formos deimantais ant kairiosios rankos
piršto aiškiai patvirtina didelius pinigus ir užimamą padėtį visuomenėje.
Veidas nuožmus, be menkiausios abejonės šešėlio. Apie ką mąsto, neg-
alėtum net bandyti spėti, o tos akimirkos, kai šaltą veidą nuskaidrina men-
kutis šypsnys, bent jau kol kas itin retos. Įdomu, kaip skamba jo juokas? Ar
toks pat sodrus kaip ir balsas? O gal jis visai nesijuokia ir nuolat yra toks
paslaptingas ir rimtas?
Ramybės neduoda žodis „Fabrikas“, nuslydęs nuo jo lūpų. Nerimas dar
labiau ima augti, kai automobilis, pasiekęs senąjį pramonės rajoną, besid-
riekiantį netoli Temzės, pasuka į atokią gatvę ir ima lėtinti greitį. Prir-
iedėjus prie apleisto iš pažiūros fabriko, variklis nutyla, o Antonis pasisuka
į mane visu kūnu.
− Štai ir „Fabrikas“, − akinanti šypsena nušviečia jo dailų veidą, į šipuli-
us sugriaudama visas mano teorijas.
− „Fabrikas“? – ištariu su nuostaba.
− Draugai taip praminė mano namus. Kitaip nei dauguma, aš negyvenu
įprastame name. Čia buvusi spaustuvė. Nebijok, Gabriela, ten tikrai nebėra
įrengimų, ir tau tikrai bus pakankamai patogu.
Jo tariamas mano vardas išties verčia kraują pulsuoti greičiau.
Apėjęs automobilį Antonis atidaro dureles ir paduoda man ranką, kad
padėtų išlipti. Žengiant senovinių tamsaus medžio durų link, jis nė sekundę
17/473
jos nepaleidžia. Nebandau, o gal ir nenoriu jos ištraukti, nuo jo delno sk-
lindanti šiluma ramina mane apėmusį virpulį.
Atitraukiu žvilgsnį nuo vyro veido ir pakeliu akis į išties įspūdingai
atrodantį pastatą. Nuo laiko tėkmės raudonų plytų sienos patamsėjo ir vi-
etomis šiek tiek aptrupėjo. Tamsūs arkiniai langai antrajame pastato aukšte
primena nieko nematančias akis, kurios tarsi žvelgia į tolyje plytintį miestą.
Panašu, kad šis pastatas išties persismelkęs istorija, imu suprasti, kas čia
taip sužavėjo Antonį.
Norėdama nutraukti įsivyravusią tylą pasiryžtu paklausti:
− Ar saugu čia gyventi?
Smulkios raukšlelės aplink vyro akis išduoda, kad šis klausimas jį
pralinksmino. Tokia jo reakcija priverčia pasijusti visiška neišmanėle –
mintyse subaru save už kvailumą.
− Visi šie pastatai, kuriuos matai aplink, − ranka parodo į ganėtinai
didelį rajoną, − tokie, kaip ir šis. Tik iš pirmo žvilgsnio primena apleistus
sandėlius, fabrikus ar dirbtuves. Išties tai puikiai saugomas rajonas, kuria-
me daugiausia gyvena bohemiškos prigimties sielos. Nors aš ir neprik-
lausau šiam žmonių sluoksniui, bet man čia patinka, tiesiog vertinu istoriją.
Šiame pastate kažkada buvo spausdinamas London Gazette, − pasakodam-
as Antonis atsipalaiduoja, o jo jausmas tarsi, laidais einantis mūsų ranko-
mis, persiduoda man.
Atsivėrus sunkioms durims netenku žado. Jau buvau beveik įsitikinusi,
kad šį vyrą supa tik juodi atspalviai. Biuras, automobilis, apranga – viskas,
ką iki šiol mačiau, buvo tik juoda, bet už durų slypi visiška to priešingybė.
Milžiniškas koridorius nuo aukštų lubų iki grindų, nuklotų minkštais
kilimais, buvo akinamai baltas. Po mažiausiai pusvalandį trukusios ekskur-
sijos po senąją spaustuvę mano galvoje žodis „Fabrikas“ tapo žodžio
„baltas“ sinonimu. Viskas, įskaitant baldus, indus ir net buitinę techniką,
buvo angeliškai tyros spalvos.
Mano nuostabai, erdvų pirmąjį aukštą užėmė tik virtuvė ir poilsio zona
su nepadoriai dideliais odiniais baldais. Antrasis aukštas šokiravo dar
18/473
labiau. Nuo miegamojo ir salono, kuris vėrėsi čia pat po kojomis, neskyrė
jokie turėklai. Panorėjęs galėjai prisėsti ant grindų pakraščio ir nuleidęs ko-
jas stebėti vakarėjančio Londono vaizdus pro vidinio kiemo langus, kurie
stiebėsi iki pat lubų. Vonios kambaryje dušas privertė dar sykį sodriai
nurausti. Matinio stiklo siena aiškiai matėsi iš svetainės. Tereikėjo pakelti
akis nuo minkštutės sofos ir erotiškas besimaudančiojo siluetas – kaip ant
delno.
Antoniui mandagiai užsiminus, kad miegamąjį užleidžia, niekaip
negaliu suvokti, ką vienas žmogus gali veikti tokio dydžio lovoje. Naivuolė!
Nejau manai, kad jis tokioje lovoje miega vienas? Jeigu ji skirta ne vien
jam, ką galėtų reikšti jo žodžiai, kad esu pirmoji viešnia „Fabrike“?
− Kaip matau, tavo bagažas nėra didelis? − tempdamas nuo kaklo juodą
kaklaraištį sumurma įstabiųjų namų savininkas.
− Na, tai viskas, − gūžteliu pečiais ir bandau išspausti kažką panašaus į
šypseną.
− Jei tu nieko prieš, paprašysiu rytoj Deivido, kad pasirūpintų tavo gar-
derobu, jis šiuos reikalus tikrai išmano.
− Nemanau, kad reikia. Turiu visus man būtinus daiktus, − ne juokais
suirztu nuo minties, kad šis vyras akivaizdžiai mane nuvertina ir manosi
galįs nurodinėti, kaip turiu rengtis vien todėl, kad kurį laiką gyvensiu jo
namuose.
− Tik nepagalvok nieko netinkamo, − tarsi perskaito mano mintis. −
Tiesiog tavo, kaip vertėjos, paslaugos man galėtų praversti per susitikimą
Prancūzijoje. Žinoma, jei sutiksi. Beje, pati užsiminei, kad ieškosi panašaus
darbo į tą, kurį dirbai Lietuvoje. Nemanyk, kad esu įžūlus, bet kol svečiu-
osiesi pas mane, būčiau labai dėkingas, jei padėtum darbo klausimais,
susijusiais su vertimu. Žinoma, jeigu tau nesunku?
− Mielai, jei tik sugebėsiu, − trūkteliu pečiais.
Kodėl šio vyro akivaizdoje elgiuosi kaip paskutinė kvaiša?
− Puiku. Rytoj liepsiu sekretorei paruošti visus su tuo susijusius doku-
mentus. O dabar, jei nesupyksi, man reikia kai kam paskambinti.
19/473
Antonis išėjo pro stiklines duris į lauko terasą, o iš jo pokalbio telefonu
nuotrupų suprantu, kaip greitai šis paprastas vyrukas sugeba virsti tironu.
Griežtas jo veidas tampa dar šaltesnis, o sekundę susitikus mūsų žvilgs-
niams pastebiu kažką panašaus į aistrą, bet po akimirkos akys vėl tampa
neįskaitomai juodos.
− Klubas „Septynetas“. Ana Trakovskaja klauso.

− Kiek suprantu, užsakymas buvo išdėstytas ganėtinai aiškiai, Ana?
− Pone Barikeli, − atsiliepia išsigandusi. − Šį kartą mums tikrai
nepavyko atitikti jūsų standartų.
− Už tokius pinigus, kokius aš moku klubui, tikiuosi kokybiško
aptarnavimo.
− Taip, pone, mes tikrai stengsimės, kad tokie nepatogumai daugiau
nepasikartotų, – girdžiu, kaip merginos balsas ima virpėti.
− Tikiuosi, − pasisuku ir lange pastebiu liauną Gabrielos siluetą. Jai
pasilenkus pakelti lagamino, pajaučiu, kaip burna ima salsti, o kūnas
virpteli nuo dailaus jos užpakaliuko vaizdo. Telefonas nuslysta nuo ausies ir
keletą akimirkų jaučiuosi tarsi užburtas jos lengvų judesių, aptakių šlaunų
vaizdo. Jos oda, be abejonės, turėtų būti neįtikėtinai švelni. Balsas ragelyje
priverčia atsitokėti.
− Ar pageidausite pateikti naują užsakymą, pone Barikeli?
− Ne. Viską, ko man reikia, jau gavau, − apsilaižau lūpas.
Paslėpęs telefoną švarko kišenėje keletą kartų giliai įkvepiu, bandydam-
as nuvyti nepadorias mintis. Neprisigalvok nesąmonių! Subaru save puikiai
suvokdamas, kad su savo įgeidžiais tokią trapią būtybę tiesiog
sudraskyčiau. Giliai atsidusęs pakeliu akis į rudeninės saulės nuspalvintą
vakaro dangų, kuris lyg skraiste iš lėto gaubia dar gaudžiantį miestą.
Atsipalaidavę raumenys ima maloniai mausti atsigulus ant svetainėje
paklotos sofos. Ji tikrai neprilygsta mano lovai, bet nemanau, kad teks ilgai
taip kankintis. Neabejoju, kad mergina čia ilgai nepasiliks.
Tyloje girdžiu, kaip šnara baltos paklodės nuo jos kūno. Kodėl vos prieš
keletą valandų pasotintas kūnas atgyja, šiai merginai esant šalia?
Užmerkus akis mintys vėl grįžta prie žalių akių, aptakių jos formų. Girdžiu,
kaip basomis pėdutėmis ji nusileidžia į virtuvę. Įsipila stiklinę vandens.
21/473
Jaučiu, kaip geria. Vaizduotė ima piešti drėgnas jos lūpas, ištiškusį lašelį,
riedantį kaklu, krūtine. Šūdas! Vyriškas pasididžiavimas ima tvinkčioti nuo
nepadorių minčių. Blaškydamasis bandau mąstyti apie artėjantį susitikimą,
bet mintys vis grįžta prie Gabrielos.
− Neužmiegi?
Tylus klausimas priverčia krūptelėti ir pramerkti akis.
Kraujo raudonumo šilkiniai naktiniai menkai tesugeba paslėpti mano
nemigos priežastį.
− Ne. Pervargau, − meluoju, bandydamas nuslėpti susijaudinimą, kurį
man kelia.
Juodos garbanos, krentančios ant trapių pečių, prašosi sutaršomos.
Mėnesienos šviesoje jos oda atrodo tarsi aksominė. Apsilaižau lūpas, nes
burnoje beveik jaučiu jos odos skonį. Ant kaklo likęs drėgnas ruoželis tik
patvirtina mano saldžias spėliones ir dar labiau sužadina geismo alkį.
Matydamas ją tokią tyrą suprantu, kad laikas, kol jos paragausiu praktiškai
suskaičiuotas, ir nesvarbu, kiek man tai kainuos.
Mano nuostabai, mergina prisėda ant sofos kraštelio ir susikėlusi kojas
prisitraukia jas prie krūtinės. Stebiu ją su pasigėrėjimu. Gabriela padeda
savo dailią galvutę ant kelių ir žvelgia į mane.
− Negaliu užmigti, − ištaria tyliu balsu. − Prastai jaučiuosi, nes
užsikoriau tau ant sprando.
Švelnus šypsnys, o aš tarsi apgirtęs negaliu atitraukti nuo jos akių. Keli-
as sekundes geriu jos grožį akimis ir šiaip ne taip sugebu burbtelėti, kad
viskas tvarkoje. Grakščiu rankos judesiu ji permeta plaukus ant vieno
peties, apnuogindama kaklą. Atsainus jos judesys tiesiog prikausto mano
žvilgsnį. Seniai nejaučiau tokios stiprios aistros jokiai moteriai, kaip šiai
žaliaakiai.
− Tu labai graži, − nusprūsta žodžiai nuo mano lūpų.
Kelis kartus sumirksėjusi, dideliam mano nusivylimui, ji pakyla. Rimtai
pykteliu ant savęs už palaidą liežuvį.
− Labanakt, Antoni, − ištaria kiek sutrikusi.
22/473
Girdžiu, kaip sušnara patalas viršuje, o lengvutis atodūsis išduoda, kad
jos mintys skaidresnės nei mano. Gulėdamas tyloje prisiekinėju sau, kad tai
tik akimirkos silpnumas. Kad tai ne tikras geismas, o vos pridengto moters
kūno sukelta reakcija namuose, kuriuose jo iki šiol neregėjau.
Visa likusi naktis tarsi trumpų sapnų užburta. Blaškausi po patalus, vos
trumpam užsnūsdamas. Galvoje besisukančios mintys apie viršuje gulinčią
švelnią būtybę neduoda ramybės ir nuodija miegą savo gašlumu.
Rytas ir maudžiantis kūnas nežada geros dienos. Niekuomet nebuvau iš
tų žmonių, kurie miega iki pietų, bet prabusti šeštą ryto man dar neteko.
Pakylu iš patalo ir jaučiu, kad ne vien smegenys niekaip negalėjo užmigti.
Kuo toliau, tuo gražiau! Jeigu jos buvimas namuose ir toliau mane taip
veiks, vargu ar ilgai ištversiu nepalūžęs.
Pramerkiu akis ir matau mėlyną dangų lubose. Keista, bet vakar nė

nepastebėjau, kad Antonio miegamojo lubos stiklinės. Ko gero, nuostabu
tokį vaizdą regėti kiekvieną rytą. Oi, galėčiau priprasti. Šypsausi, nes jauči-
uosi žvali kaip niekada.
Galvoje kelis kartus persuku naktinį pokalbį. Niekaip negaliu suprasti,
jis juokavo ar kalbėjo rimtai? Ko gero, ištarė norėdamas, kad palikčiau jį
ramybėje, nes tiesiog protu nesuvokiama, kad tokiam vyrui kaip Antonis
Barikelis galėčiau pasirodyti graži. Išsiropščiu iš lovos ir nutipenusi į vonią
imu priekabiai tyrinėti savo atvaizdą veidrodyje.
Na, oda lyg ir skaisti. Bet nosis galėtų ir nebūti tokia riesta. Dar mokyk-
loje dėl jos man prilipino Pinokio pravardę, kuri ne juokais erzindavo. Už
pasakiškai gražias žalias akis turėčiau dėkoti mamytei. Taip, jos tikras
mano koziris. Pamenu, tėtis visada sakydavo, kad būtent dėl jų iš pirmo
žvilgsnio įsimylėjo mamą. Figūra, ką čia ir pridursi. Liesa lyg pakaba. Krūt-
inė gal ir nieko, bet užpakaliukas tikrai galėtų būti dailesnis. Ech, velniai
nematė! Nusišypsau pati sau pasisukinėjusi prieš veidrodį. Esu kokia esu.
− Per daug imi į galvą to italiūkščio tauškalus, panele Keinaite! − subaru
save ir užsimetusi šilkinį chalatėlį patraukiu virtuvės link.
Esu visiškai tikra, kad namuose likau viena, nes Antonis darbe. Labai
nustembu pastebėjusi lauke kažką judant. Žandikaulis atvimpa terasoje
prie baseino išvydus nuogą namų šeimininką. Jis lyg Apolonas nesivaržy-
damas savo kūno neria į žydrą vandenį, paskleisdamas į šalis purslus.
Negalėdama atitraukti akių nuo jo raumeningų rankų įsikimbu į virtuvės
stalo kraštą. Keletą kartų apiplaukęs tik jam vienam žinomą maršrutą, jis
išlipa ir apsijuosęs klubus rankšluosčiu, neskubėdamas patraukia į namus.
Kvėpuok, Gabi, nepamiršk kvėpuoti kartoja mano sąmonė. Kelis kartus
įtraukiu pilnus plaučius oro, bet akies krašteliu nesiliauju jį stebėjusi.
− Gėritės reginiu, panele Gabriela?
24/473
Velniška šypsenėlė puošia jo glotniai nuskustą veidą. Apėjęs mane jis
įsipila sklidiną stiklinę apelsinų sulčių.
− Maniau, kad jau sutarėme kreiptis tiesiog „tu“? − bandau suktis iš
nepatogios padėties. Nors žinant, kad jis greta beveik nuogas, žodžius tarti
darosi nepaprastai sunku. Džiūgaudama, kad pavyko nenurausti, įsipilu
puodelį kavos. Jis nieko neatsako, tik nerūpestingai kilsteli pečius ir su
lengva šypsena žvelgia į mane savo juodomis akimis.
Stengdamasi nuslėpti smalsų žvilgsnį akimis slystu jo raumeningu
kūnu. Platūs pečiai, siauri klubai. Nė gramo riebalų ir vien tvirti lyg plienas,
puikiai ištreniruoti raumenys. Drėgna karamelinio atspalvio oda prašosi
nulaižoma. Sunkiai nuryju burnoje susikaupusias seiles ir virpančiomis
rankomis pakeliu kavos puodelį prie lūpų. Taip. Turiu pripažinti, kad iki ši-
ol tokias vyriškas linijas teko matyti tik kino filmuose ar mados žurnaluose.
− Girdėjau, kava kenkia odai, − praeidamas pro mane linksmu balsu
tarsteli Antonis.
Kol eina kažkokių durų koridoriuje link, mano akys užkliūva už jo kairės
blauzdos. Tarsi žvėries nagais raumenyje įrėžtas randas kyla aukštyn ir
dingsta po klubus apjuosusiu rankšluosčiu.
Mėgaudamasi sodriu kavos aromatu išslenku į lauko terasą. Medinės
grindys dar drėgnos nuo Antonio pėdų. Giliai įkvepiu ir plaučiai prisipildo
vėstančio rudens oro. Prisėdusi ant šezlongo užmerkiu akis ir mėgaujuosi
paskutinėmis užsilikusios vasaros akimirkomis. Mintys vis grįžta prie nuo-
gos vyro blauzdos. Įdomu, kas galėjo taip sužaloti tobulą kūną?
− Atleisk, kad trukdau, bet gal sutiktum septintą valandą su manimi
pavakarieniauti, − sodrus balsas grąžina į realybę.
Atmerkusi akis matau juodu kostiumu vilkintį Antonį. Rankos valdingai
sukryžiuotos ant plačios krūtinės. Vos įžiūrima šypsena žaidžia jo gražiame
veide. Juodi plaukai, dar šlapi nuo maudynių, krinta ant išraiškingos kak-
tos, apgaubdami jį valiūkiška aura.
− Mielai, jei tik nereikės valandų valandas klausytis verslo plėtojimo
subtilybių, − šypsodamasi prisimerkiu ir stebiu jo reakciją.
25/473
Vakar purčiusio nerimo tarsi nebūta. Sunku patikėti, kad taip greitai
pajutau prielankumą šiam nepaprastai mįslingam ir įspūdingam vyrui. Me-
luočiau, jei bandyčiau neigti, kad jo spinduliuojamas vyriškas seksualumas
manęs neveikia. O kurios neveiktų?
− Matau, Gabriela, šiandien puikiai nusiteikusi, − taria, žvilgtelėdamas į
laikrodį ant riešo. − Turiu eiti. Šįryt atrodai nepaprastai žavi, − plačiai
nusišypso ir dingsta namo viduje. Po kelių akimirkų girdžiu, kaip trinkteli
lauko durys ir suriaumoja galingo automobilio variklis.
Širdį apgaubia pasitenkinimas. Kas galėjo pagalvoti, kad dar vakar ryte
pabudau pilkame, kukliai apstatytame savo bute, o šiandien rytą leidžiu
prabangaus ir nepaprastai originalaus namo terasoje, gurkšnodama di-
eviškai gardžią kavą. Ką jau kalbėti apie tai, kad vos prieš akimirką graži-
ausias mano matytas vyras pakvietė mane vakarienės. Atsidūstu ir
užsimerkusi mėgaujuosi tuo, kad bent jau kol kas nereikia sukti galvos kur
gyventi, netgi darbas Barikelių šeimos dėka man buvo pasiūlytas lyg aklai
vištai grūdas.
Baigusi kavą ir grįžusi į virtuvę ant balto marmuro stalo randu vyriška
rašysena išmargintą raštelį, o šalia – mobilųjį telefoną.
Tavo šypsena praskaidrins mano dieną. Noriu visada žinoti, ką tu veiki.
Žvelgiu į jį netekusi žado. Kaip suprasti tokius žodžius? Tai reikalavimas
ar noras? Ar tikrai jam svarbi mano paprastutė šypsena?
Susitikimai su akcininkais ir partneriais keičia vienas kitą. Milijoninės

sumos prie derybų stalo dalijamos taip lengvai, lyg būtų kalbama apie ke-
letą apgailėtinų svarų.
Laikrodžio rodyklėms neišvengimai artėjant prie septynių, Sofija infor-
muoja apie dar vieną susitikimą. Pakylu nuo krėslo ir priėjęs prie lango
matau gatvėmis plūstančius išvargusius po darbų žmones. Atmintyje
sušmėžuoja neįtikėtinai greitai mielu tapęs veidelis. Nepaliaudamas žvil-
gčioju į laikrodį ir darosi aišku, kad vakaro planai griūna tarsi kortų namel-
is. Susirandu Deivido numerį. Delsiu, bet akivaizdu, kad išeitis tik viena.
− Sveikas.
− Labas, keistai tylus visą dieną? Nejau pavargai mane vaikyti? −
nusijuokia šmaikštus kaip visuomet Deividas.
− Daug susitikimų, − perbraukiu veidą ranka. – Labai užsiėmęs?
− O koks reikalas?
− Buvau pažadėjęs pavakarieniauti su Gabriela, − išsprūsta atodūsis.
− Ką aš girdžiu? − atvirai juokiasi į ragelį. − Ar tik ne pasimatymas? −
ima kvatotis.
− Kvailys! Norėjau tik pavaišinti vakariene atvykimo proga, o dabar
negražiai atrodys, nes manęs laukia dar vienas netikėtas susitikimas.
− Paskambink ir atidėk vakarienę.
− Nenoriu. Padaryk paslaugą, nusivesk ją į The Ledbury.
− Mielai, − ištaria kiek patylėjęs.
− Deividai?
− Kas dar?
− Neliesk jos, − po šių mano žodžių ragelyje įsivyrauja mirtina tyla.
− Gerai, − ištaria pritilusiu balsu.− Akivaizdu, kad vilkas tampa ėri-
uku, − girdėdamas jo toną net neabejoju, kad toks mano prašymas jam
kelia šypseną. – Kelintą susitaręs?
27/473
− Septintą.
− Laikyk frontą, o aš viskuo pasirūpinsiu.
Grįžtu į krėslą ir subjurusia nuotaika stebiu miestą, kurio niekada ne-
sugebėsiu pavadinti savu.
Gerokai po septynių Sofija informuoja, kad derybininkė jau atvyko. Vis
dar žvelgdamas per langą ne juokais širstu, negaliu pakęsti nepunktualių
žmonių. Po kelių sekundžių už nugaros pasigirdus aukštakulnių
kaukšėjimui, jaučiu, kaip kraujas venose ima stingti virsdamas į klampią,
pykčio smarve atsiduodančią dervą. Šių žingsnių negalėčiau supainioti su
niekuo. Nuojauta manęs neapgauna. Atsisukęs išvystu nepriekaištingai be-
sišypsančios Andrėjos veidą.
− Antoni! Mielasis! − ištaria ji saldžiu balsu, dar labiau apnuogindama
nepriekaištingai baltas iltis.
Nuo pastarojo mūsų susitikimo ji, be abejo, pagražėjusi. Plaukai dar
baltesni nei mano atmintyje. Žydros akys, įrėmintos juodų, tankių blak-
stienų, provokuojamai žiba, o moteriškesnės linijos jos tobulam kūnui
suteikė sultingumo. Akivaizdu, kad penkeri metai jai nebuvo sunkūs, kitaip
nei man.
− Andrėja, − šalčiau ištarti, ko gero, nesugebu.
− Matau, tau puikiai sekasi. Kaip laikais?
Moteris perbraukia savo trumputę dramblio kaulo spalvos suknelę ir
prisėda priešais mane kitapus stalo. Persimetusi koją ant kojos įsitaiso taip,
lyg šis kabinetas priklausytų jai. Lediniu žvilgsniu nužvelgia ant sienų
kabančius modernistinius paveikslus. Baigusi vertinti mano kabinetą įs-
meigia šaltas akis į mane.
− Sakyk, kokie reikalai atvedė pas mane? Lyg ir aiškiai viskas buvo iš-
sakyta per paskutinį mūsų pokalbį?
− Na, kam taip? Pamenu tave švelnesnį, – papučia lūpas. − Pasiilgau.
− Nesvaik, Andrėja. Dėstyk, ko nori, nes iškviesiu apsaugą, − žiūrėdam-
as į jos švytintį veidą nesugebu jausti nieko kita, išskyrus pasibjaurėjimą.
− Atėjau derėtis dėl skalūnų gavybos Japonijoje, − ištaria kitokiu tonu
28/473
supratusi, kad pirmasis jos ėjimas buvo nevykęs.
− Su tavim aš nekalbėsiu.
− Toni, kaip čia tau tiksliau pasakius, − prabyla ji aksominiu balsu,
apžiūrinėdama kruopščiai nulakuotus nagus, − jeigu nekalbėsi su manim,
tavo pastangos pasirašyti sutartį su Jupix sprogs kaip muilo burbulas.
Pergalinga šypsena nušviečia jos veidą.
− Pavėlavai, brangioji, mes jau atšaukėme savo derybininkus iš Japoni-
jos, − meluoju, nė kiek dėl to nesikrimsdamas. − Šis projektas mūsų
nebedomina. Taigi, kelk savo šikną ir eik gerti kraujo kam kitam, −
pasiremiu ant alkūnių ir stebiu ją iš padilbų.
− Aš turiu informacijos, kuri padės tau išsikovoti didžiausią akcijų
paketą.
− Na gerai, tarkim, kad tai mane sudomintų. Kokia būtų tavo liūto dalis?
– šypsausi, nors viduje trokštu tvirtai užspausti jos gležną kaklą.
− Antoni... − ji atsidūsta ir palinkusi į priekį bando paliesti mano
ranką. − Praeityje abu padarėme klaidų. Gal pabandykime viską pradėti iš
naujo?
Andrėja pakreipia galvą ir nekaltai sumirksi blakstienomis.
Nesusivaldau ir imu balsu juoktis. Pamenu, kaip seniau tokiu elgesiu ji
galėdavo iš manęs iškaulyti, ko tik užsigeidusi.
− Andrėja, kas nutiko? Meilužio guolis per šaltas? O gal išseko jo turtai?
Ne, palauk! Žinau! Jis tau tiesiog nusibodo arba tapo labai neparankus, −
įbedu į ją pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį.
Nuo stalo paimu popieriaus lapą ir imu rašyti telefono numerį. Baigęs
pastumiu jai.
− Kas tai? − nustebusi žvelgia į mane.
− Psichologo telefonas. Niekas kitas tau padėti nebegalės.
Jos veidą perkreipia keista išraiška.
− Sofija, pokalbis su Andrėja jau baigtas. Palydėk ją į apačią ir pranešk
apsaugai, kad ši ponia čia nepageidaujama, − sausai išdėstau nurodymus
telefonu sekretorei.
29/473
Andrėja žiūri į mane nemirksėdama. Lėtai pakyla ir nebe taip išraiškin-
gai nužingsniuoja durų link.
− Antoni...− išlemena atsigręžusi.
− Viskam buvo lemta baigtis tik prasidėjus, deja, aklai tave mylėjau. O
tu meistriškai tuo pasinaudojai, − purtau galvą, negalėdamas patikėti jos
įžūlumu. − Nenoriu daugiau tavęs matyti, nes būsiu priverstas imtis kitokių
veiksmų, o tu puikiai žinai, kad aš galiu, − atsidūstu ir trumputę sekundės
dalį pasivaidena, kad jos akyse įžvelgiu atgailą, bet puikiai suprantu, kad tai
tik iliuzija.
Likęs kabinete vienas jaučiu, kaip kūną apima piktas virpulys. Net
nepajuntu, kaip rankose atsiranda telefonas.
− Ana, VIP ložę ir dvigubą „O“ klasės aptarnavimą, − girdžiu, kad mano
balsas skamba grėsmingiau, nei norėtųsi.
− Pone Barikeli, užsakymas patvirtintas. VIP ložė bus paruošta tuoj pat.
Tikimės, gerai praleisite vakarą.
− Puiku, Ana.
Tokiame prabangiame restorane niekada nesilankiau. Jei ir būčiau

norėjusi, vargu ar menkutis mano atlyginimas būtų leidęs. Jaučiausi lyg
princesė! Vynas svaigina savo sodriu skoniu, o maistas tirpsta burnoje, tik,
deja, princas, sėdintis priešais mane, ne tas, apie kurį visą dieną galvojau.
− Nepatikėsi, aš čia irgi pirmą kartą, − šypsodamasis sukužda į priekį
palinkęs Deividas, lyg kokią paslaptį sakydamas. − Mūsų su Antoniu skoni-
ai gerokai skiriasi. Jam patinka tokios įmantrios, snobiškos vietos kaip ši, −
apžvelgia prabangų, ganėtinai šiuolaikišką restorano interjerą ir sukužda
dar tylesniu balsu. − Niekur neskubi?
− Lyg ir ne, − ištariu, nors ant sienos kabantis veidrodinis laikrodis
muša vienuoliktą.
− Tada leisk tau parodyti išties puikią vietelę.
Nepamenu nei akimirkos, kad šio dailaus vyro veido nebūtų puošusi
šypsena.
Deividas vairuoja gan ramiai, tad atsilošiu sėdynėje ir stebiu žavųjį šio
vakaro palydovą. Šviesūs stilingai kirpti plaukai. Švelnūs veido bruožai,
neįtikėtinai draugiškos akys ir nuolatinė šypsena jo veide liudija nerūpest-
ingą gyvenimo būdą. Tvirtas sudėjimas negali prilygti raumeningam Anto-
nio kūnui, bet akivaizdu, kad ir šis vyrukas nepraleidžia progos pakilnoti
svarmenis. Akimis užkliūnu už žiedo ant kairiosios rankos, jis labai
primena tą, kurį mačiau ant Antonio piršto, tik Deivido žiedas kuklesnis.
Be juodos onikso akies ir deimantų. Vietoje jų graviūra įspaustas skaičius
septyni. Stebint vyrą darosi smalsu, kodėl jis, o ne Antonis, palaiko man šį
vakarą draugiją. Ko gero, tokiam turtingam ir svarbiam žmogui kaip Tonis
dažnai tenka keisti planus.
Iš nuostabos išsižioju, kai Deivido Porsche sustoja prie prabangaus
pastato, ant kurio puikuojasi naktyje tviskanti metalinė iškaba su skaiči-
umi − 7!
31/473
− Ji su manimi, − parodęs žiedą su įspaudu apsaugos darbuotojui sausai
ištaria Deividas.
Darbuotojui atvėrus duris, tarsi persikeliame į kitą pasaulį. Juodu ak-
somu dekoruotos koridoriaus sienos, nutviekstos sidabriškais šviesos
ruoželiais. Keli žingsniai – ir prieš mus atsiveria milžiniška salė su daugybe
šokančių žmonių. Per trankius muzikos garsus sunku išgirsti net savo šird-
ies dūžius. Staliukų tarsi nematyti. Jie už matinio stiklo pertvarų, tik keli
stovi sidabre skęstančios salės viduryje. Iš abiejų šonų sukti stiklo laiptai,
kuriuos akylai saugo apsaugos darbuotojai, veda į viršų. Užverčiu galvą ir
už menkai apšviestų stiklo pertvarų įžiūriu kostiumuotų vyrų siluetus.
Deividas suima mano ranką ir prisitraukęs arčiau pasiūlo prisėsti prie vi-
eno iš staliukų salės viduryje. Negaliu nustoti žvalgytis. Tokio klubo net
sapnavusi nebuvau. Juoda nakties spalva, susipynusi su sidabro ir stiklo
žėrėjimu, gniaužia kvapą. Net gėrimas, kurio nespėjome užsakyti, padavėjo
pastatytas priešais mane juodas tarsi naktis. Nužvelgiu save ir dar kartą
padėkoju Dievui už nepriekaištingą Deivido skonį ir tobulai parinktus
rūbus, tarp kurių radau šią šokolado spalvos garsaus dizainerio suknelę.
Būtinai reikės atsidėkoti Antoniui už gausias dovanas vos tik gausiu pirmąjį
atlyginimą, nors vargu ar pinigų pakaks, nes vien ši suknelė, kurią vilkiu,
verta daugiau nei keturių šimtų svarų.
Deividas linkteli man, bet per garsius muzikos garsus girdžiu tik jo
žodžių nuotrupas. Kai jis pakyla ir priėjęs ištiesia ranką suprantu, kad esu
kviečiama šokti . Bandau kažką veblenti, kad nemoku, bet jo veidas per toli.
Jis manęs negirdi.
Stipriomis rankomis prisitraukia, bet ganėtinai švelniai priglunda prie
manęs.
Keista muzika. Ne tokia, prie kokios buvau įpratusi sausakimšuose
Klaipėdos klubuose. Keletą akimirkų įdėmiai klausausi ir šiaip ne taip
pavyksta atpažinti The XX akordus. Deividas, vos liesdamas ranka, apka-
bina mane per liemenį ir aš pasiduodu jo kūno diktuojamam siūbavimui.
− Atleisk, bet negaliu ilgiau slėpti, kad tu šiandien atrodai nepaprastai
32/473
žavi, − sušnabžda palinkęs prie mano ausies.
− Tik tavo dėka, − truputį pasistiebiu, kad galėčiau ištarti arčiau jo
ausies.
− Ne, tai tik rūbai! Jie būtų skudurų krūva, jei ne tu, − apsuka mane,
tarsi patvirtindamas savo žodžius.
Jaučiu, kaip kūnas atsipalaiduoja ir man persiduoda puiki Deivido
nuotaika.
Vos mums grįžus prie staliuko, pasirodo daili it lėlė padavėja. Ji palink-
sta prie sėdinčio priešais mane vyro ir kažką sukužda jam į ausį, paskui
pastato prieš mus dvi taures ir butelį Crystal šampano.
Seku akimis Deividą ir matau, kaip jo žvilgsnis pakyla į viršų. Pasuku
galvą į VIP ložes ir mano žvilgsnis susiduria su juodų akių žvilgsniu. Deivi-
das akivaizdžiai sunerimsta, bet po sekundės vėl šypsodamasis ištiesia man
ranką.
− Štai ir nelikome nepastebėti, − žvelgia į mane su neslepiamu
pasigėrėjimu. − Eime.
Suspaudęs mano ranką delne jis pasuka stiklinių laiptų link.
Apsaugos darbuotojas užmeta akį į jo žiedą ir tik po atsakymo „Pas ką?“
praleidžia.
Kildami stikliniais laipteliais prasilenkiame su dviem tobulos išvaizdos
blondinėmis, kurios primena mados žurnalų viršeliuose regėtas merginas.
Viena iš jų tarsi su palengvėjimu pareiškia, kad šiandien, ko gero, jam
buvusi gera diena, nes papratai būnąs nepaprastai žiaurus. Akimis nulydžiu
gražuoles, svarstydama, apie ką sukasi jų pokalbis.
Lipdama laiptais jaučiu, kaip kojos ima linkti. Visada taip. Vos atsiduriu
netoli Antonio imu kalbėti nesąmones arba virpu lyg epušės lapas.
Matinio stiklo durys atsiveria jų net nepalietus. Melsvų dūmų migloje
skendintis kraujo raudonumo kambarys tarsi atskirtas nuo salės apačioje,
ir tik vos įžiūrimi vaizdai leidžia suprasti, kad vis dar esi tame pačiame
klube.
Nuostabos kupinos žalios akys žvelgia į mane nė nemirksėdamos. Vėl

burnoje jaučiu saldų jos odos skonį, tarsi būčiau kada ragavęs. Išpučiu ci-
garo dūmus ir atsisegu švarko sagas. Minkštas krėslas tampa nebe toks
patogus nuo jos tyro ir skaidraus žvilgsnio.
− Deividai, tikiuosi, supranti, kad tai ne pati geriausia vieta tokiai mer-
ginai kaip Gabriela? – gurkšteliu viskio, bet saldus menamų lūpų skonis
nedingsta.
− Nepradėk. Gerai žinai, kad tai ideali vieta puikiai praleisti laiką, −
kandumas jo balse skamba ne dviprasmiškai, o primerktos akys išduoda
tai, ką jis žino.
− Bet kuriuo atveju, tuoj pat prašau palydėti panelę Gabrielą namo, −
gurkšteliu dar šlakelį ir jau beveik pasiduodu norui ją paliesti. Šilku
pridengtas liaunas kūnas tik aštrina šį pojūtį, tad sunkiai prisiverčiu
nusukti akis į Deividą. Jo veide atsispindi priekaištas.
− Važiuojam. Parvešiu ir tave Toni, − ištaria nepatenkintu balsu. −
Akivaizdu, kad ne pirmą stiklą tuštini, − piktai dėbteli į taurę, kurią suku
rankoje.
− Ne, − sukuždu ir užvertęs galvą išpučiu dar vieną sodrų dūmų
kamuolį.
Kai vėl pažvelgiu į Gabrielą, jos žalios akys, negalėdamos nuslėpti
nuostabos, laksto nuo manęs prie Deivido. Ko gero, ji jaučia pokalbio dvi-
prasmiškumą. Mūsų žvilgsniams susitikus, mano kūnas nevalingai įs-
itempia. Dieve, kad kas žinotų, kaip norėčiau į tas akis žvelgti palaimos
viršūnėje.
− Kaip nori, − suniurna ir švelniai apkabinęs jos liemenį Deividas pas-
uka laiptų link.
Kraują apnuodija seniai pamirštas pavydo jausmas. Stebiu merginą,
laikančią Deivido ranką ir grakščiai einančią per salę, niekaip negalėdamas
34/473
suprasti, kodėl likęs be jos kambaryje jaučiuosi kaip niekada vienišas.
Atokiausiose sielos kertelėse pamažu ima plisti šiltas švelnumo jausmas,
kurį jau seniai maniausi palaidojęs. Bijodamas to jausmo užsimerkiu. At-
sidusęs užsisakau butelį viskio, nes puikiai žinau, kad po kelių stiklų
pažįstama ramybė užlies pavargusius raumenis, išjungs protą, suteiks
palengvėjimą, nusivesdama mane į nebūtį, kur viskas tampa nesvarbu...
Lyg užsilikęs sapnas. Tarsi toks tolimas ir neapčiuopiamas, bet vos už

kelių centimetrų. Markstau akis netikėdama, kad jos nemeluoja. Per
prasegtus juodus marškinius matosi rusvos odos ruoželis. Ilgos blakstienos
ilsisi retsykiais suvirpėdamos. Toks ramus ir mielas, kad pirštai tiesiasi jį
paliesti, kad nupūstų paskutines dvejones. Šiltas delnas slysteli mano
liemeniu, bet akys neatsimerkia. Pirštų galiukais paliečiu jo skruostą, bet
prisilietimas tik patvirtina, kad guliu Antonio glėbyje. Akimis apžvelgiu
kambarį, puikiai žinodama, kad į lovą atsiguliau tuščiuose namuose, bet
akivaizdu, kad miegojau tikrai ne viena. Švelnus nykščio judesys priverčia
vėl pažiūrėti į jį. Juodos akys žvelgia ramiai, o nykštys nesiliauja sukęs
ratus ant jautrios liemens odos.
− Sveika, gražuole. Atleisk, kad supainiojau lovas, − tylūs žodžiai ir tarsi
nusivylimas atsispindintis juose.
− Turiu pripažinti, nustebinai. Neteko dar taip nubusti.
− Patikėk, man tai irgi pirmas kartas, − žodžius palydi jau puikiai
pažįstamas mažytis šypsnio šešėlis jo veide.
− Kavos?
Pasiremiu galvą ant alkūnių ir neslėpdama susižavėjimo žvelgiu į jo
dailius bruožus.
− Pirmenybę teikčiau dušui, tada tikrai neatsisakyčiau šviežiai spaustų
sulčių, − pagaliau nusišypso, o sunkus jo delnas vis dar ilsisi ant mano
liemens, neketindamas trauktis.
− Bloga? − paklausiu kaip galėdama švelniau.
− Šalia tavęs geriau, − delnas nuslysta nuo liemens ir tvirti pirštai
neįtikėtinai švelniai paglosto mano skruostą. Tik ką buvęs šiltas žvilgsnis
tampa neįskaitomas, vyras pakyla nuo lovos.
− Šiandien ateis namų tvarkytoja, − ištaria dalykišku tonu tarsi tos
sekundės intymumo nė nebūtų buvę. − Paprašysiu, kad atlaisvintų spintą,
36/473
nes matau, kad Deividas puikiai padirbėjo, − sagstydamasis juodus
marškinius jis žvilgsniu parodo ant grindų sudėtus pirkinių krepšius.
− Taip, tik nežinau, kaip tau reikės už visa tai atsidėkoti.
Atsisėdu lovoje, o žodžiai tariasi sunkiau, nei tikėjausi. Kodėl jis tik ką
buvęs švelnus ir toks mielas akimirksniu atsiriboja ir tarsi atsitveria jam vi-
enam žinoma siena?
− Tavo buvimas šituose namuose bus padėka man.
Trumputis žvilgsnis ir jis dingsta už vonios durų.
Aitrus kavos aromatas kutena nosį, ir tik dabar imu atidžiau dairytis po
įspūdingąjį „Fabriką“.
Ant baltų sienų kabo keletas Salvadoro Dali darbų, kurie, be abejonės,
pirkti brangiose meno galerijose. Priešais virtuvę esantis marmuro sieną
primenantis židinys tik įdėmiau įsižiūrėjus atskleidžia savo tikrąją paskirtį,
kuri tikslingai užslėpta įspūdingu akmens luitu. Labiausiai stebina tai, kad
akimis bandydama aptikti ką nors, kas galėtų daugiau pasakyti apie namų
šeimininką, nerandu nieko. Jokios užuominos apie tai, kas jį domintų ar
verstų žavėtis. Nieko. Tik daiktai, padedantys jaustis komfortiškai, ir nieko
daugiau, net gėlių, dideliam mano nusivylimui, nėra. Krūpteliu nuo
netikėto prisilietimo prie peties.
− Nejau aš tave taip gąsdinu? − tylus atodūsis ištrūksta iš plačios krūt-
inės ir liūdnos akys žvelgia į mane, laukdamos atsakymo.
− Ne, − šypsausi, bandydama nuvyti bjaurią jo nuotaiką, − tiesiog
užsisvajojau.
− Sutartis, apie kurią buvome kalbėję, − padeda prieš mane keliolika
smulkiai primargintų lapų ir atsigeria sulčių. − Norėčiau, kad iki vakaro ap-
sispręstum. Tiesa, Gabriela, − prityla, priversdamas mane suklusti, − kada
nors aš sužinosiu, apie ką tu svajoji, − sukužda prie pat mano ausies.
Kūnu persirita virpulys, jaučiu, kaip lūpos veriasi sakyti „apie tave“, bet
po akimirkos suprantu, kad kambaryje jo jau nebėra. Tik svaigus vyriško
kūno aromatas, susimaišęs su brangių kvepalų dvelksmu, leidžia suprasti,
kad viskas, kas vyksta dabar, nėra tik sapnas. Pati negaliu suvokti, kokia
37/473
nepaaiškinama jėga mane traukia prie jo. Suprantu, kad tokiai merginai
kaip aš lieka tik svajoti apie tokio vyro dėmesį, bet jo keistas elgesys priver-
čia sudvejoti.
Keletą kartų įdėmiai perskaitau sutartį, kuri nelabai kuo skirtųsi nuo
kitų tokių sutarčių, jei ne vienintelis išskirtinis punktas:
Darbuotojas įsipareigoja neatskleisti ne tik komercinių paslapčių, bet ir
laikytis griežto konfidencialumo, susijusio su darbdaviu ir jo aplinka.
Su darbdaviu ir jo aplinka? Įdomu, kokias paslaptis saugo Antonis, kad
toks punktas būtinas darbo sutartyje? Rankinėje susirandu rašiklį ir keletą
akimirkų padvejoju, ar suprantu, į ką veliuosi. Nusprendusi atvykti į Lon-
doną jau rizikavau, tad ilgai nesvarstydama suraitau savo parašą šalia
pirmą kartą teisingai nurodyto mano vardo ir pavardės.
Po pietų man apžiūrinėjant naująjį garderobą pasigirsta rakinamos durų
spynos braškėjimas. Įėjusi pusamžė moteris maloniai pasisveikina laužyta
anglų kalba. Keletą minučių ji kuičiasi koridoriuje, o paskui persirengusi
žydru darbo kombinezonu niūniuodama imasi darbo.
− Gal galėčiau jums padėti? − pasiteirauju, kai moteriškė pradeda
kraustyti miegamojo spintos lentynas.
− Martynos darbas. Ponas Antonis nepatikti, − nepatikliai nužvelgia
mane.
− Man tikrai pabodo jau kelintą dieną nieko neveikti, − atsidūstu ir
prisėdu ant lovos šalia tvarkingai suguldytų Tonio kostiumų. − Būsiu labai
laiminga, galėdama nors kiek padėti, − šypsausi, bet ji nužvelgia mane nuo
galvos iki pirštų galiukų ir papurto galvą.
− Ponia ilsėtis, Martyna dirbti.
− Martyna, aš ne ponia. Aš taip pat dirbsiu ponui Antoniui, − imu
gudrauti.
− Jūs pasiimti Martynos darbas?
− Ne, aš dirbsiu biure ir lydėsiu Antonį į susitikimus.
− Ir norėti padėti man?
− Man nesunku, − matydama jos veide abejonę paimu kelis drabužius iš
38/473
spintos ir tvarkingai sulanksčiusi dedu šalia kitų.
− Ponas pykti, − atsidūsta, bet daugiau neprieštarauja.
− Martyna, o jūs seniai dirbate pas Antonį?
− Seniai. Aš dirbti, kai ponas dar gyventi senas namas su ponia.
− Ponia? − klausimas nusprūsta nuo lūpų, bet Martyna jo tarsi neiš-
girsta ir tvarkingai dėliodama brangios medžiagos drabužius tęsia toliau.
− Ponas geras būti. Daug juoktis, kalbėti, ne toks, kaip dabar, − kal-
bėdama ji vis linguoja galvą. − Ponia nepatenkina, kad ponas negrįžti
namo. Šaukti daug. Ponas juoktis. Neklausyti. Tada būti nelaimė, − at-
sidūsta ir pilkomis akimis žvelgia į mane. − Martyna per daug kalbėti. Po-
nas Antonis pykti.
− Ne, jis nepyks. Aš jam nieko nepasakosiu. Pažadu, − paskubomis per-
sižegnoju, galutinai įgaudama jos pasitikėjimą.
− Po nelaimė Martyna nebereikėti du metai. Dabar vėl Martyna dirbti.
Martyna laiminga. Ponas Antonis gerai mokėti, mažai prašyti. Gerai.
Martyna laiminga.
− Martyna, o kokia nelaimė nutiko Antoniui? − ji nieko neatsako, tik su-
daužia du kumščius ir ištaria bum.
Prieš akis išplaukia randas ant Antonio blauzdos, prikandusi lūpą band-
au įsivaizduoti, kas turėjo nutikti šiam vyrui. Apačioje pasigirsta čirškimas.
Trumpam atsiprašiusi namų tvarkytojos nusileidžiu į virtuvę. Keletą sekun-
džių bandau suvokti, iš kur sklinda tas negirdėtas garsas. Tik žvilgtelėjus į
rankinę suprantu, kad skamba telefonas, kurį man paliko Antonis.
− Klausau? − pridedu jį prie ausies ir sustingusi laukiu balso kitapus
ragelio.
− Sveika,− pasigirsta jau puikiai pažįstamu tapęs sodrus balsas. − Ką
veiki?
− Padedu Martynai.
− Martynai?
− Na, taip. Negaliu slampinėti iš kampo į kampą.
− Supratau. Tuomet tave, ko gero, pralinksmins žinia apie tai, kad rytoj
39/473
tokiu laiku man palaikysi kompaniją Marselyje? – jaučiu, kaip jo lūpose
žaidžia šypsena.
− Rytoj?
− Taip. Išskrisime ryte.
− O Dieve! Aš niekada nebuvau užsienyje! − šūkteliu apimta
susižavėjimo. – Na, išskyrus Angliją, – pasitaisau išgirdusi, kaip jis sodriai
nusijuokia. Susigėstu, skruostus išmuša raudonis.
− Malonu girdėti tavo linksmą balsą.
− Man malonu girdėti tavąjį, − sukuždu.
− Turiu eiti.
Pokalbis nutrūksta man nė nespėjus atsisveikinti.
Nesuprantu, kas man darosi. Lyg apsėstasis negaliu nustoti galvojęs,

kur ji, ką veikia. Protas priešinasi, o kūnas reikalauja jos saldumo tarsi
aukos. Nors sunku, bet puikiai suprantu, kad tokia švelni būtybė kaip Gab-
riela, tarsi drugelis skrendantis į liepsnas, sudegs būdama šalia manęs.
Jaučiuosi tarsi žvėris, įkalintas savo pastatytame narve. Pakylu nuo stalo ir
imu vaikštinėti po kabinetą. Mintys vis grįžta prie moteriškų linijų, o aus-
yse girdžiu švelnų jos balsą. Ji visiška priešingybė tam, ką mėgstu, bet vis
tiek geidžiu jos kūno ir sielos. Noriu visko! Noriu, kad ji besąlygiškai prik-
lausytų man, bet tai neįmanoma. Aš per juodas, per purvinas. Čiumpu tele-
foną. Keletas signalų, ir pasigirsta balsas:
− Klausau?
− Deividai, sutvarkysi reikalus Marselyje be manęs.
Užsimerkiu. Visas kūnas ima virpėti, lyg nujausdamas, ko atsisako.
− Kaip suprasti?
− Tu viską puikiai žinai, gali apsieiti ir be manęs.
− Antoni, bet prancūzai reikalauja būtent tavęs!
− Atsirado nenumatytų reikalų, išsisuksi.
− Tik nesakyk...
− Deividai, gavai nurodymus, vykdyk!
− Šūdas tai, o ne nurodymai! Toni, tu supranti, ką darai?
− Aš ne tik suprantu?! Aš žinau!
− Pakaks makaronų. Atsakyk, ar tai dėl Gabrielės?
− Taip. Ne, − atsidūstu.
Kakta prisiglaudžiu prie lango, skiriančio mane nuo žmonių minios čia
pat po kojomis. Jų sielų neėda pačių sukurti demonai. Jų rūpesčiai tokie
žmogiški. Jie manęs nesuprastų.
− Deividai, vakar biure buvo Andrėja, − ilga pauzė išduoda akivaizdžiai
jo renkamus žodžius. − Negaliu vykti į Marselį. Man reikia šiek tiek laiko,
41/473
kad nurimčiau.
Rankos nevalingai ima gniaužtis į kumščius.
− Negali visą gyvenimą nekęsti savęs už tai, kaip ji pasielgė.
− Mielas drauge, aš neapkenčiu ne savęs. Aš neapkenčiu jos, o labiausiai
bijau, kad jų visų.
Spengianti tyla įsivyrauja ragelyje. Tik po kelių akimirkų pasigirsta
susirūpinęs Deivido balsas:
− Ar savaitgalio planai eina velniop?
− Nežinau. Informuosi mane apie situaciją.
− Neprapulk vėl.
− Bus matyt.
Šveičiu telefoną ant sofos ir apėjęs stalą stalčiuje susirandu baltų
miltelių pakuotę. Pasiimu automobilio raktelius ir informavęs Sofiją, kad į
darbą šiandien nebegrįšiu, nusileidžiu į požeminį garažą. Maserati ri-
aumodamas trūkteli iš vietos į lietuje paskendusį vakarą.
Sustoju atokiau gatvėje ir užgesinęs variklį stebiu savo namus. Matau
šviesą miegamajame, jos šešėlį lange. Kodėl negaliu nurimti? Kodėl nesug-
ebu patikėti, kad ne visas pasaulis supuvęs iki pašaknų? Kas gali atsakyti į
visus mane draskančius klausimus?
Nuo dilbio sušniaukščiu mažytį kauburėlį baltų miltelių. Mintys tyla.
Raumenys atsipalaiduoja. Dar kurį laiką susmukęs sėdynėje stebiu kažkada
buvusią savo ramybės oazę. Noras pamatyti jos žalias akis priverčia užvesti
automobilį. Lyg paklusnus žvėris jis pasuka link Pikadilio aikštės
apartamentų.
Prieblandoje skendintis butas saugantis nuodėmingus nuopuolius, pas-
itinka puikiai pažįstama tyla. Nusimetęs švarką nusiaunu batus. Vėsiomis
grindimis patraukiu į miegamąjį.
Viduje tūnantis žvėris, tarsi pažadintas baltų dulkių, ima busti ir savo
čiuptuvais sunkti paskutinius žmogiškumo lašelius, kurie dar slypi giliai
manyje. Prisėdu ant lovos ir trindamas smilkinius prisiekinėju sau, kad šis
kartas tikrai bus paskutinis. Trumpas beldimas į duris tik sekundei grąžina
42/473
į realybę.
− Užeik, − neatpažįstamas balsas net patį išgąsdina, tad įtraukiu dar
baltų miltelių ir susmeigiu akis į ant slenksčio stovinčią iš klubo atsiųstą
jauną merginą. Balti lyg sniegas plaukai rėmina jaunutį jos veidą. Ryškus
makiažas užgožia žydras akis, tad liepiu pakelti žvilgsnį į mane. Mergina
kilsteli galvą ir mano atmintyje tūnantis vaizdas, apakintas kokaino, tobulai
susitapatina su ja.
− Nuo šios akimirkos aš tave vadinsiu Andrėja. Ar aišku?
Ji nieko neatsako tik linkteli galvą.
− Ar aišku? − sušunku, o griausmingas balsas tampa visiškai
nebepažįstamas.
− Taip.
− Nusirenk, − per susuktą kupiūrą sušniaukščiu dar vieną „takelį“ ir
stebėdamas, kaip ji nusimeta rausvą lietpaltį ir apnuogina nėriniais puoštą
korsetą su prisegamomis kojinėmis, imu sagstytis kelnes.
− Prieik, − ji paklūsta, bet sustoja už kelių žingsnių. − Arčiau. Gerai.
Dabar klaupkis.
Matau, kaip ji virpa, bet demonui, užvaldžiusiam mano kūną, tai tik
teikia pasitenkinimą. Tvirtais pirštais atlošiu jos galvą ir pro sukąstus
dantis suurzgiu:
− O dabar, Andrėja, tu pamatysi, koks aš nieko vertas invalidas, aš tau,
kurva, parodysiu!
Suspaudžiu jos gležną žandikaulį ir merginai prasižiojus sugrūdu savo
žvėriško susijaudinimo kupiną organą jai burną. Mergina ima gargali-
uodama kūkčioti, bet nesustodamas vis stipriau plaku jos burną ritmingais
judesiais.
− Aš tau parodysiu, koks šlykštus galiu būti!
Prieš baltam rūkui galutinai atimant protą, nuleidęs akis matau, kaip
išgąsčio perkreiptu merginos veidu ima ristis didelės ašaros.
Odinė sofa sustiprina mano nuogąstavimus. Jis negrįžo. Netikėtas

Deivido pasirodymas tik patvirtina tai, kas akivaizdu.
− Labas rytas, Gabriele, − nepriekaištingai nuskustas veidas kaip visuo-
met šypsosi.
− Labas, − užkaičiu virdulį.
− Nagi, ko tokia be nuotaikos?
− Prastai miegojau, − sumeluoju, bet jis to lyg ir nepastebi.
− Oi, mergyte! Jei viskas klostysis taip, kaip reikia, šiandien laukia puiki
diena. Pasižadu pavaišinti tave tikru prancūzišku šampanu, − nusivilkęs
pilką švarką klesteli ant sofos ir susinėręs rankas už galvos stebi mano ner-
angius, rytinius judesius. − O tu užsimiegojusi labai žavi.
− Gersi? – kilsteliu puodelį, praleisdama jo žodžius pro ausis. Jis prit-
ariamai linkteli.
Prie garuojančio karšto gėrimo trumpai išdėsto, koks bus mano vaid-
muo per derybas. Viskas lyg ir aišku. Tiesiogiai versiu pokalbius, o jeigu
prireiks, trumpai konspektuosiu sutartis.
Ramybės neduoda tik vienas klausimas. Kodėl apie visa tai pasakoja jis,
o ne Antonis? Deividas tarsi įskaitęs klausimą mano akyse pasitrina kaktą
ir nebe tokiu linksmu balsu praneša, kad Antonis turįs rimtesnių rūpesčių.
Jaučiuosi lyg vaikas tik ką sužinojęs, kad dovanas po eglute padeda tėtis ir
mama, o ne Kalėdų Senelis. Visa širdimi troškau praleisti dieną Prancūzi-
joje su Antoniu, deja, svajonė vėl subliūkšta kaip muilo burbulas. Kokie
rūpesčiai galėjo prislėgti jo tvirtus pečius?
Deivido paraginta nenoriai imu ruoštis, nors išties trokštu likti tame
pačiame mieste, kuriame lieka mano mintis užvaldęs vyras.
Po poros valandų jau stoviu oro uoste ir savo akimis negaliu patikėti,
kad į Prancūziją skrisime privačiu lėktuvu, ant kurio šono išdidžiai puikuo-
jasi užrašas Barikeli Company. Prabanga lėktuvo viduje gniaužia kvapą.
44/473
Minkšti juodos odos krėslai vilioja prisėsti. Kreminiai sienų ir kilimų tonai
susilieja į vieną jaukią visumą, labiau primindami skoningai įrengtą svet-
inę, o ne privataus lėktuvo saloną. Sugluminta niekuomet neregėtos pra-
bangos prisėsti išdrįstu tik Deivido paraginta.
− Taigi, Gabriele, turime beveik gerą valandą iki Marselio, gal norėtum
ko išgerti ar užkąsti? − ištaria klestelėjęs į krėslą greta.
− Atsigerčiau vandens. Ačiū, − sumurmu jausdama, kad žemė pamažu
ima slysti iš po kojų, šį sykį tiesiogine ta žodžio prasme.
− Liūdna tu šiandien, gal galėčiau sužinoti priežastį? – kreipiasi,
paduodamas stiklinį buteliuką šalto vandens iš mini baro.
− Sakiau, kad prastai miegojau.
− Nejau? – tarsteli, tyrinėdamas mano veidą. – Įtariu, kad yra dar viena
priežastis, − jis šypteli ir nusuka akis. − Būsiu atviras, nelabai suprantu, kas
vyksta tarp tavęs ir Antonio, bet kol kas tai nieko gero nežada nei vienam iš
jūsų.
− Kodėl? − stebiu jį, negalėdama atplėšti akių.
− Prisisek saugos diržą, tuoj kilsime, − nedelsdama paklūstu.
− Deividai, kodėl tai nieko gero nežada? – išdrįstu paklausti.
− Matai, − atsidūsta pašnekovas ir tęsia, − Antonis, kaip čia paprasčiau
pasakius, − išpuoselėtais pirštais pasitrina glotnai nuskustą barzdą, − labai
sudėtingas žmogus ir truputį tau per grubus.
− Kaip suprasti „per grubus“? − pakreipiu galvą bandydama suprasti,
apie ką jis kalba. − Kiek teko su juo bendrauti, nepastebėjau tokio jo
bruožo.
− O kiek jūs bendravote, − pašaipi šypsenėlė žaidžia jo veide.− Aš
pažįstu jį nuo universiteto laikų, bet iki šios dienos kai kurie jo poelgiai,
švelniai tariant, šokiruoja.
− Kokie poelgiai?
− Nesvarbu,− nukerta tokiu tonu, kad tampa akivaizdu, jog atsakymo
neišgausiu.
− Gerai. Tebūnie, gal aš ir nieko nežinau, bet ar jis visuomet buvo
45/473
toks? − pabandau gudrauti, kad išpeščiau apie Antonį šiek tiek daugiau
informacijos.
− Oi tu, lapute! Smalsumas kartais būna pražūtingas, − Deividas
akimirksniu nuspėja mano ketinimus. Atsisegęs švarko sagas jis įsitaiso
patogiau, švelnių bruožų veidą pasiremdamas ranka.
− Jau beveik savaitę esu Londone, o apie judu nežinau visiškai nieko,
nors tik jūsų veidus ir tematau per dienas. Kiek galima slapukauti?
Suirzusi nusisuku į iliuminatorių. Kvailystės, kitaip nepavadinsi.
Sutikusi Federiką tikrai jos nepaglostysiu už tai, kad atidavė mane šiems
dviem šikniams į rankas. Vienas nuolatos šypsosi ir kalba lyg su trimete, o
kitas, kitas išvis nesugeba laikytis duoto žodžio ir nuolat prapuola lyg į
vandenį. Velniai juos abu griebtų. Vos lėktuvas nusileis Londone, čiupsiu
savo mažutį lagaminą ir tiek jie mane tematys.
− Gabriele, negirdi, ko klausiu?
− Ne, ir nenoriu girdėti, − papučiu lūpas ir sukryžiuoju rankas ant
krūtinės.
− Tau tinka, − nusijuokia ir kurį laiką žvelgia į mane tylėdamas. – Gerai,
jau gerai. Klausk, kas domina. Atsakysiu, − nusišypso. − Keisti jūs su Toniu
paskutiniu metu, − suburba sau po nosimi, tarsi ne man sakytų.
− Pirmiausia, baik kalbėti mįslėmis, − duriu jo pusėn pirštu. – Jei keis-
tai atrodom, pasakyk kodėl, užuot murmėjęs kažką sau panosėj, − žvelgiu į
jį kiek prisimerkusi, bet jam tai kelia tik šypseną, tad vėl nusisuku į
iliuminatorių.
Lėktuvo varikliai ima gausti. Orlaivis kiek pariedėjęs pakilimo taku truk-
teli į priekį ir atsiplėšia nuo žemės. Užsimerkiu, bandydama suvaldyti
jaudulį, nes imu suprasti, kad bijau skraidyti. Kai atmerkusi akis vėl pažvel-
giu į Deividą, jis įnirtingai naršo išmaniajame telefone. Abu tylime
paskendę kiekvienas savo mintyse. Galiausiai Deividas, iš prigimties gan
plepus, nutraukia tylą:
− Patinka jis tau. Akivaizdu, − nusišypso. − Nenorėčiau per daug pa-
sakoti, nes tai Antonio gyvenimas, bet pasakysiu tik tiek, kad jį labai
46/473
pakeitė avarija, į kurią buvo patekęs, ir tai, kas vyko po to.
− Nuo tada jo randai ant kojos? – pratariu nespėjusi prikąsti liežuvio,
tad išvydus Deivido šypseną nelieka nieko kito tik pyktelėti ant savęs.
− O! Jau ir randus matei? − nusijuokia skardžiu balsu.− Na, nepyk,
juokauju. Taip, ir randai ne tik ant kojos. Buvo sutraiškyta koja, lūžęs stu-
buras, skilusi kaukolė. Vienu metu galvojome, kad jo neteksime. Porą
savaičių tęsėsi koma, gydytojai nieko gero nežadėjo. Bet vieną dieną, mūsų
visų nuostabai, jis atmerkė akis.
− Dieve, kaip baisu! − ranka užsidengiu burną, o fantazija žaibišku
greičiu ima piešti Antonį, gulintį lovoje ir apraizgytą tuzinais vamzdelių.
− Paskui sekė reabilitacija ir prognozės, kad daugiau nepakils iš lovos, −
nusuka akis į iliuminatorių, − toliau jau kita istorija, kurią, jei norės, papa-
sakos tau pats. Tikiuosi, bent truputį patenkinau tavo smalsumą, kad ne-
bevarstytum manęs tuo piktu žvilgsniu?
Vėl nuskamba skambus juokas, priverčiantis ir mano lūpų kampučius
pakilti aukštyn.
Lyg inkštimas, lyg ir skaudi dejonė. Niekaip negaliu suprasti, iš kur tas
vaiko raudą primenantis garsas pasiekia ausis. Skauda raumenis, o galvą
tarsi kas įkaitintomis adatomis baksnoja. Sukaupiu turbūt paskutines kūno
jėgas ir prisiverčiu pasiremti ant alkūnių. Keletą sekundžių žvelgiu į keistą
nuogą padarą, susirangiusį kojūgalyje. Išvydusi, kad pabudau, mergina ima
kūkčioti ir dar labiau susiriečia į kamuoliuką. Sūrių ašarų ištirpdyti juodo
tušo upeliai vagoja jaunutį, išgąsčio perkreiptą veidą. Prisiverčiu atsisėsti
lovoje. Nerangus mano judesys dar labiau ją įbaugina, matau, kaip jos lū-
pos be garso virpina žodžius: „Aš supratau. Aš būsiu gera.“ Realybės su-
vokimas prispaudžia mane lyg akmens luitas. Ištiesiu jai ranką, bet mer-
gina traukiasi nuo jos lyg mantrą vis kartodama „Aš būsiu gera. Aš būsiu
gera“.
− Eikš, nebijok aš tavęs nebeliesiu, − išlemenu, bet ji nesiliauja verkti. −
Atleisk man, – sukuždu.
Suvokdamas savo žiaurumą vėl ištiesiu jai ranką. Jos drebantys pirštai
atsargiai ją paliečia.
− Nagi, eikš, nebijok. Prašau, nebijok. Nebeliesiu tavęs. Pažadu.
Mergina dar porą kartų sukūkčioja, bet suima mano ištiestą ranką.
Šviesi jos oda vietomis nusėta mėlynių. Purpurinės dėmės šviečia nuo gru-
bių mano lūpų ir rankų prisilietimų. Krūtys paburkusios, įskaudusios nuo
gniaužimo. Pažymėtos lygių mano dantų. Skaudi atgaila supurto dar likusi-
us žmogiškumo trupinėlius. Prispaudžiu jos galvą prie krūtinės ir be paliov-
os glostydamas plaukus vis maldauju atleidimo, nors suprantu, kad prašau
per daug. Merginai šiek tiek aprimus, švelniai kilsteliu jos smakrą ir atsar-
giai nubraukiu užsilikusias ašaras. Jokio panašumo į mano demono
numylėtinę negaliu įžvelgti. Ji per jauna, per graži.
− Koks tavo vardas? − paklausiu kiek galėdamas švelniau.
− An... Andrėja, − sukūkčioja ir vėl ima graudžiai verkti.
48/473
− Ššš... Nebeverk. Nagi, nurimk… Koks tikrasis tavo vardas?
− Eli... Elizabeta, − sumikčioja, springdama nuo ašarų.
− Tu dar visai jauna, Elizabeta. Kiek tau metų?
− Aštuoniolika, − šniurkšteli nosimi.
− Dieve... − paglostau jos veidą, puikiai suprasdamas, ką padariau jai
šiąnakt.
Atsidūstu, o jos mėlynos akys žvelgia į mane be paniekos, kurios esu
vertas. Tai tik dar labiau gniuždo. Paleidžiu merginą iš glėbio ir sunkiai
pakilęs nuo lovos pereinu kambarį. Surinkęs jos drabužius, iš kurių ne
kažin kas telikę, paduodu jai.
– Elizabeta, dabar paklausyk manęs, − kreipiuosi į merginą ir susiradęs
savo švarką iš piniginės ištraukiu pluoštą grynųjų. − Paimk šituos pinigus ir
tiesiog pradink. Išvažiuok kur nors, pasikeisk vardą, pavardę. Tu privalai
pranykti. Patikėk, aš žinau, ką kalbu. Tai tavo šansas, ir nuoširdžiai siūlau
juo pasinaudoti. Patikėk, mergaite, tai, ką tau padariau, dar nėra blogi-
ausia, kas tavęs laukia dirbant klube „Septynetas“. Būk protinga.
Prisėdu greta ir nudelbiu akis į basas savo pėdas, nedrįstu pažvelgti į
merginą, tiesiog negaliu.
− Išeisi per atsargines duris, − tęsiu kiek patylėjęs. − Tarnybiniu liftu
nusileisi į požeminį garažą, nebijok, niekas tavęs nieko neklausinės. Tenai
tavęs lauks juodas Bentley. Vairuotojas nuveš tave, kur tik panorėsi. Eik
susitvarkyk, − ranka parodau į vonios duris ir pagaliau pasižiūriu į ją.
Švelnus ir nepaprastai dailus jos veidas perveria širdį. Mėlynos, didelės
akys žvelgia į mane kupinos nuostabos.
− Elizabeta, labai prašau, atleisk man, − sukuždu ir užkišu išsprūdusią
plaukų sruogą merginai už ausies. Atsargiai paliečiu jos skruostą ir ištiesiu
ranką, padėdamas atsistoti.
Einant per kambarį liaunos merginos kojos virpa, o aš prakeikiu save
šimtus kartų.
Merginai išėjus, krentu atgal į lovą ir keletą valandų guliu akis įsmeigęs į
lubas. Neapkenčiu savęs už tai, kad kiekvieną kartą sugulęs su moterimi į
49/473
lovą virstu pabaisa. Darosi vis sunkiau gyventi tamsoje, kurios nesugebu
išsklaidyti. Kaip kovoti su demonais, kai jie daug stipresni už mane? Ar
galėsiu ramiai pažvelgti į moteris be to įniršio ir žvėriškumo, kurį jos man
sukelia? Tebūnie prakeikta ta diena, kai sutikau Andrėją! Tik jos išdavystė
ir pažeminimas padarė mane tokiu antžmogiu, koks dabar esu! Atsidūstu ir
perbraukiu šalto prakaito išmuštą kaktą ranka. Kad tik žinočiau, kur rasti
vaistus nuo ligos, ėdančios mano sielą.
Pakylu, kai paskutiniai dienos šešėliai ima žaisti kambaryje. Nuleidžiu
kokaino likučius į klozetą ir prisiekiu sau, kad tai buvo paskutinis kartas.
Puikiai suprantu, kad vėl sau meluoju. Prisileidžiu sklidiną vonią ir tik pan-
iręs į šiltą vandenį sugebu truputėlį aprimti.
Užmerkus akis, atmintyje iškyla Gabrielos veidas. Bandau įsivaizduoti,
ką ji dabar veikia. Kaip jai sekėsi susitikimas. Jos akis, išvydus prabangųjį
Hotel Dieu viešbutį. Jaučiu, kaip mąstant apie ją pyktis ir gailestis ima
trauktis. Kūnas prisipildo pasitikėjimo, o į raumenis vėl plūsteli gyvastį
teikiantis karštas kraujas.
− Lėktuvo gale yra poilsio zona, ten rasi susitikimui skirtus rūbus.
− Tu visada toks rūpestingas? − kiek pralinksmėjusi žvelgiu į Deividą,
palinkusį prie nešiojamojo kompiuterio. Jis pakelia akis ir kilstelėjęs antakį
sukužda:
− Jei visi mano rūpesčio objektai būtų tokie dailūs, galėčiau būti dar
rūpestingesnis, − nepriekaištinga šypsena nušviečia jo veidą.
− Mat kaip! − pakylu iš vietos ir eidama lėktuvo galo link jaučiu jo
lydintį žvilgsnį. Jei su manimi taip kalbėtų ar elgtųsi bet kuris kitas vyras,
imčiau svarstyti, ar tik jis ne flirtuoja, bet kai taip elgiasi Deividas, jausmas
visiškai kitoks. Tarsi jis manimi rūpintųsi kaip brolis ar geras draugas.
Už nedidelių durų slepiasi gan erdvus šokoladinių tonų kambarys su
plačia lova, vonios kambariu ir tamsios medienos baldais.
Šmurkšteliu po dušu ir paskubomis išsitrenku galvą. Kiek užtrunku
ieškodama plaukų džiovintuvo, bet galiausiai išsidžiovinu plaukus ir eilinį
kartą vargstu, bandydama sugaudyti nepaklusnias garbanas į standų
kuodą. Ant lovos purpurinėje dėžėje randu dramblio kaulo spalvos Versace
kostiumėlį su puikiai derančia balto šilko palaidine. Aikteliu išvydusi Lui
Button tokios pat spalvos blizgius aukštakulnius. Oi, numirtų dabar
draugės iš pavydo. Iš jaudulio virpančiais pirštais baigiu sagstyti brangaus
audinio palaidinės sagas ir pakėlusi akis į veidrodį nužvelgiu savo atvaizdą.
Negaliu patikėti. Brangūs rūbai paprastą merginą pavertė išties žavia
dama. Rankinėje susirandu kosmetikos priemones ir kiek patamsinu blak-
stienas bei švelniai paryškinu lūpas. Baigusi menkutį makiažą negaliu at-
sistebėti savo atvaizdu. Taip atrodydama išties primenu vieną iš tų moterų,
kurias mačiau Antonio Barikelio biure. Po trumpučio beldimo į duris vidun
galvą kyšteli Deividas. Keletą akimirkų jis vertina mane nemirksėdamas:
− Gabriele, tu pribloškiama! Kontraktas, galima sakyti, mūsų kišenėje!
− Nejaugi? − šypsausi, žvelgdama į jį per veidrodžio atspindį.
51/473
− Nesinori tau trukdyti, bet lėktuvas netrukus leisis, reikia atsisėsti į vi-
etas, − pasako vis dar neatitraukdamas akių.
Vos man spėjus grįžti į savo krėslą ir užsisegti saugos diržą, lėktuvas kel-
is kartus kresteli ir po akimirkos ima tolygiai riedėti nusileidimo taku.
Juodas limuzinas veža mus į prabangų restoraną ant Viduržemio jūros
kranto. Pakeliui mainosi nuostabūs vaizdai, kuriuos stebiu pro tamsintus
automobilio stiklus. Automobiliui sustojus, Deividas sunkiai tramdydamas
jaudulį padeda man išlipti ir pasiūlo parankę.
Vėjo gūsio atneštas drėgnas, sūrus jūros oras gaivina odą ir plaučius,
primindamas Klaipėdą. Jaučiu, kaip širdį nudiegia ilgesys. Negalvojau, kad
taip greitai pasiilgsiu savo gimtojo miesto, bet dabar pasinerti į prisiminim-
us nėra laiko, nes matau, kaip mūsų link jau skuba pora kostiumais vilk-
inčių, puikios išvaizdos vyrų. Maloniai pasisveikinę su manimi ir paspaudę
Deividui ranką palydi mus iki staliuko, kuris vos už kelių metrų nuo ban-
guojančios jūros.
Pokalbis beveik iškart pakrypsta prie kontrakto ir sumų, kurias man
verčiant virpa lūpos. Derybų metu laikas slenka sraigės greičiu. Meluočiau,
jei sakyčiau, kad vyrų gvildenamos temos man įdomios, tiesiog dirbu man
patikėtą darbą, per daug nesigilindama į detales. Vos porą kartų ištarta
Barikelio pavardė priverčia įsiklausyti įdėmiau, bet, dideliam mano nus-
ivylimui, tai tik trumpos frazės minint kompanijos pavadinimą.
Aptarinėjant kontrakto detales, palaipsniui ima aiškėti Antonio turtų
kilmė ir jo verslo pobūdis. Naftos platformų statyba ir naujų gręžinių
paieškos visame pasaulyje akivaizdžiai nusako, kokiomis sumomis
disponuoja dailusis vyras.
Kai po poros valandų ant stalo sugula stirta juodu rašalu primargintų
dokumentų iš Deivido lagamino, suprantu, kad derybos eina į pabaigą.
Keliomis trumpomis frazėmis pasikeitę prancūzai vienas po kito pasirašo
dokumentus ir šypsodamiesi, akivaizdžiai patenkinti sandėrio sėkme, pas-
paudžia Deividui ranką, užtvirtindami sutartį.
Atsidūrusi juodame limuzine lengviau atsidūstu ir laukdama savo darbo
52/473
įvertinimo klausiamai pažvelgiu į savo darbdavio patikėtinį.
− Mergyte, tu buvai nuostabi! Dabar mūsų rankos atrištos! − nesitver-
damas džiaugsmu šūkteli Deividas. − Reikia nedelsiant informuoti Antonį!
Bet prieš tai, − iškelia pirštą tarsi ką svarbaus prisiminęs, − žadėtasis per-
galės tostas! − pildamas taures Moët šampano jis šypsosi nesuvaldomo dži-
augsmo apimtas. − Už juodąjį auksą! − taurės kraštu paliečia manąją ir
keliais gurkšniais išlenkia taurųjį gėrimą.
Lengvu rankos mostu paragina vaišintis ir šypsodamasis patogiai įsi-
taiso ant odinės sėdynės. Taurėje burbuliuojantis skystis švelniai kutena
nosį egzotišku aromatu, bet skonis akimirkai priverčia susiraukti. Neišlav-
intam gomuriui jis šiek tiek keistas. Tikro šampano skonis nesulyginamas
su tuo pigiu birzgalu, kurį buvau įpratusi siurbčioti su draugėmis. Nuryju
dar gurkšnį, bandydama nuspręsti, ar man patinka.
Deivido rankose atsiranda telefonas ir jis keletą kartų vis pakartodamas
judesius kelia prietaisą prie ausies.
− Nesuprantu? − suraukia šviesius antakius. − Balso paštas? − žvilgteli į
mane ir truktelėjęs pečiais, pamiršęs apie savo ketinimus informuoti Tonį,
pripildo dar po taurę.
Pažadas, kad lydėsiu jį į furšetą derybų pabaigai pažymėti, išgaunamas
tik Deividui pažadėjus ilgai neužsibūti.
Viešbutis, kuriame apsistojame, priverčia mane stipriau įsikibti į
lydinčio vyro parankę. Vaizdas užgniaužia kvapą, tad kelis kartus papurtau
galvą, bandydama įsitikinti, kad nesapnuoju. Keturių aukštų viešbučio fas-
adas savo išvaizda kažkuo primena Hamptono rūmus, o dėl puikiai prider-
into modernumo juos netgi lenkia. Virpančiomis kojomis įveikiu keletą
laiptelių ir Deividui prieš mane atvėrus stiklo duris įžengiu į milžinišką fo-
jė. Draugišku žvilgsniu žvelgiantis vyras linkteli prie mano ausies ir
sukužda:
− Įspūdinga? Sakiau, kad Tonio skonis ypatingas, − tyliai sukikena ir
trumpam palikęs mane vieną prieina prie juodo į dvi dalis padalyto stalo.
Protu nesuvokiama, kiek gali kainuoti nakvynė tokiame viešbutyje.
53/473
Viskas, lyg tobulumo viršūnės siekiant, dera tarpusavyje, bet kartu ir ne.
Juodi baldai stovi ant baltų kilimų, trapios vazos su milžiniškomis horten-
zijų puokštėmis puošia marmurinius stalus. Susigūžiu, nes išties jaučiuosi
čia labiausiai nederanti. Tarsi būčiau pilka dėmė šiuose pasakų rūmuose.
Nusišypsojęs žaviai rudaplaukei administratorei Deividas pasako mūsų
pavardes ir atsisukęs į mane pamerkia akį. Kas galėjo pagalvoti, kad šis
šviesaus gymio vaikinas, javų spalvos plaukais, bus visiška Antonio
priešingybė. Nors su juo praleidau nedaug laiko, bet jau spėjau įsitikinti,
kad Deividas išties linksmas ir gyvenimo malonumais besimėgaujantis
vyras.
Jaunas vaikinukas, išdygęs šalia manęs, grąžina į realybę. Paėmęs iš
mano rankų lagaminą ir mandagiai linktelėjęs paprašo sekti paskui ji.
Palydėjęs iki kambario durų paduoda elektroninį raktą ir paskubomis at-
siprašęs pasišalina, man nė nespėjus duoti arbatpinigių. Atvėrusi duris
svarstau, kad galbūt arbatpinigiai tokiuose prabangiuose viešbučiuose
nepriimtini.
Juodų ir baltų atspalvių apartamentai suskirstyti į tris zonas. Žvelgdama
į sienų tonus įsitikinu, kad Antonis jaučia silpnybę būtent šiam spalvų der-
iniui. Miegamasis su milžiniška dvigule lova vilioja nedelsiant išsitiesti ant
baltų lyg tik ką iškritęs sniegas patalų. Poilsio zona su plačiaekraniu televi-
zoriumi ir kitais patogumais gali patenkinti bet kurio įgeidžius, o vonios
kambarys su milžiniška burbuline vonia priverčia nusišypsoti. Pasižadu
būtinai į ją vėliau pasinerti, nes dabar, deja, spaudžia laikas. Iki šeštos
valandos susitikimo su Deividu vestibiulyje likę vos pora valandų.
Palendu po drungna vandens srove ir kurį laiką bandau susivokti, į
kokių žmonių ratą mane įsuko likimas. Prabanga ir pinigai čia lyg savaime
suprantamas dalykas, duotas Dievo, o ne uždirbtas sunkiu darbu. Įdomu,
ar viskas tobulai blizgančiame pasaulyje tikrai švaru?
Garbanos eilinį kartą veda mane į neviltį. Tarsi pačios Gorgonos gyvatės
raitos ir nenoriai gula į standžią kriauklę. Vienai iš jų vis išsprūstant ir
krentant ant pečių imu irzti, bet dėmesį nuo veidrodžio atitraukia beldimas
54/473
į duris. Užsimetu chalatą ir nuskubėjusi nedrąsiai praveriu duris.
− Madmuazele, ponas liepė jums perduoti, − praneša patarnautojas ir
trys dideli pirkinių krepšiai mandagiai pastatomi man prie kojų. Atlikęs
darbą patarnautojas linkteli ir, nekreipdamas dėmesio į mano klausimą
apie poną, pasišalina.
Suglumusi prisėdu ant lovos ir su nenusakomu smalsumu imu pakuoti
paketus. Pirmajame randu žėrinčius batelius. Jų aukštas, juodu laku
tviskantis kulnas primena mistinio žvėries iltį. Kelias minutes vartau juos
rankose nuoširdžiai dvejodama, ar sugebėsiu paeiti. Antrasis krepšys
priverčia aiktelėti. Vos jį atvėrus, tamsus lyg nakties mėlis šilkas slysteli
tarp pirštų. Kad geriau apžiūrėčiau suknelę, esu priversta atsistoti. Lyg
vandenyno bangos medžiaga nuvilnija iki pat žemės. Atvira nugara siekia
nepadoriai žemą linkį. Plonutės lyg voratinklio gijos petnešėlės verčia sud-
vejoti jų patvarumu. Tarsi motina kūdikį atsargiai paguldau drabužį ant
lovos ir drebančiomis rankomis atidarau trečiąjį paketą. Sodrus raudonis
nudažo skruostus išvydus nėriniais puoštas kelnaites su prisegamomis
kojinėmis. Lieku nustebusi, kai seksualūs apatiniai priglunda prie kūno lyg
antra oda. Ar ne per žvitri Deivido akis, jeigu vos žvilgtelėjęs gali nustatyti
tokių subtilių vietų apimtis?
− Gabriele! Turėsiu tave saugoti lyg savo akies vyzdį, − sutartu laiku
mane išvydęs šūkteli vaikinas.
− Na, tikrai ne be tavo pagalbos šitaip atrodau, − šypteliu išmušta raud-
onio ir apsisuku, jam pasirodydama.
− Ne, mergyte. Šį kartą aš čia niekuo dėtas, − nusišypso ir atkišęs man
parankę galvos linktelėjimu pakviečia įsikibti.
Graži aplinka nebedžiugina pavargusių akių. Rankoje sukdama jau
trečią šampano taurę nuobodžiauju prabangiame užmiesčio klube. Min-
timis vis grįžtu prie suknelės ir apatinių. Kieno įgudusi akis ir plati piniginė
gali dovanoti tokias dovanas? Deividas dievagojosi, kad tai tikrai ne jo
nuopelnas ir sakosi apie tai nieko nežinąs, o Antonis paskendęs savo
rūpesčiuose už šimtų kilometrų. Taigi klausimas tarsi Damoklo kardas
55/473
pakimba ore.
Stebiu Deividą, kuris tarsi žuvis nardo tarp turtingų verslininkų. Kartas
nuo karto jo paprašyta padedu bendrauti su įvairių šalių atstovais. Galybės
vyrų šypsenos ir malonūs pasisveikinimai lydi kiekvieną kartą Deividui
mane pristačius kaip asmeninę Antonio Barikelio vertėją. Akivaizdu, kad
šis vardas verslo žmonėms daro neeilinį įspūdį. Keletą kartų nepavyksta
išsisukti nuo kvietimų šokti, tad galutinai pavargusi, laikrodžio rodyklei
rodant gerokai po vidurnakčio, palinkstu prie savo žaviojo palydovo ir
sukuždu, kad noriu miego. Maloni šypsena ir šiltos jo akys palydi mano
nuovargio persmelktus žodžius.
Nuvargintos aukštakulnių kojos sunkiai įveikia paskutinius žingsnius iki
durų. Brūkšteliu spyną elektronine kortele ir vos atvėrus duris nosį
pasiekia svaigaus aromato persmelktas oras. Netikėdama tuo, ką regiu,
išplėtusi akis žvelgiu į pamerktą ant naktinio staliuko milžinišką baltų rožių
puokštę. Galiu prisiekti, kad išeinat jų čia nebuvo. Prieinu arčiau ir neat-
sispiriu pagundai pirštais paliesti skaisčius, kvapnius žiedlapius. Kažkas
kietas slysteli tarp žiedų ir tarkštelėdamas nukrenta ant staliuko. Pakeliu iš
pažiūros ganėtinai pažįstamą daiktą ir tik po kelių sekundžių suprantu, kad
tai elektroninis kambario raktas su skaičiumi „107“. Pavartau jį rankose ir
kiek dvejodama praveriu duris į koridorių. Žiūriu priešais save ir netikiu –
priešais mano kambarį esančio liukso durys pažymėtos skaičiumi „107“.
Spragtelėjęs durų užraktas priverčia atsisukti. Matau, kaip ji keletą

akimirkų žvelgia į tamsą, negalėdama nieko įžiūrėti. Nedrąsiai žengia vidun
ir ištiesia ranką ieškodama jungiklio.
− Nedek šviesos,− paprašau tyliai.
− Antoni?
− Girdėjau, puikiai padirbėjot? − atsiremiu į pravirų balkono durų stak-
tą, negalėdamas atitraukti akių nuo gundančio jos silueto.
− Taip, − droviai nusišypso. − Ačiū už gėles, jos nuostabios. Baigei
reikalus Londone?
− Matai, Gabriela, nusprendžiau, kad laikas ištaisyti kai kurias klaidas.
Pradėsiu nuo maloniausios. Eikš, − priėjęs ištiesiu jai ranką.
Keletą sekundžių ji delsia, lyg svarstydama mano žodžius, tada drąsiai ją
suima ir seka paskui mane. Jos akys spindi iš nuostabos, kai man pa-
sitraukus nuo balkono durų prieš ją atsiveria prabangiai serviruotas stali-
ukas dviem.
− Nusprendžiau ištesėti duotą pažadą ir dar kartą kviečiu tave vėlyvos
vakarienės, − atitraukiu kėdę ir pakviečiu ją prisėsti.
Ji sėdasi, o man užtenka vos sekundę paliesti jos apnuogintus pečius,
kad pajusčiau tą saldų ramybės neduodantį jausmą.
Pripildau taures vyno, nors be jo jaučiuosi lyg apgirtęs.
− Ar viskas gerai, kaip tavo reikalai, dėl kurių buvai priverstas neatvykti
į tokį svarbų susitikimą? − ji žvelgia į mane ir darosi vis sunkiau suprasti,
ar tos žalios akys visada tokios tyros ir skaidrios, ar tai tik mano fantazijos
žaismas.
− Taip, dabar viskas gerai, kai tu šalia, − mergina žvelgia į mane
nuostabos kupinomis akimis.
− Antoni, kokį žaidimą mes žaidžiame? − ištaria kiek patylėjusi, tarsi
apsvarsčiusi mano žodžius.
57/473
− Kokį tik nori, Gabriela, − sukuždu.
Ji nurausta ir gurkštelėjusi vyno nusuka akis į naktinį Marselį.
− Nuostabiai atrodai, − žodžiai slysta nuo lūpų, neklausydami proto
balso, kuris visu garsu šaukia, kad laikas sustoti ir trauktis, nevalia eiti
tolyn.
− Spėju, kad už šią puošnią suknią turėčiau būti dėkinga tau? − žvelgia
iš po ilgų, riestų blakstienų.
− Visiškai neklydau manydamas, kad ji tau tobulai tiks.
− Ačiū, − aksominė oda lengvai parausta, turbūt Gabriela susigėsta dėl
intymesnės dovanos dalies.
− Taigi, Gabriela, kaip tau Marselis? − negaliu suvaldyti šypsenos, nes
jos nuoširdus drovumas žadina šilumą.
− Nuostabus, jei tai ne per menkas žodis šiam miestui apibūdinti, −
smulkute savo ranka parodo į gretimai besidriekiantį vaizdą.
− Mielu noru tau parodyčiau visą pasaulį, − vėl pasakau daugiau nei
derėtų.
− Toni, tu mane glumini, − ištaria nudelbusi akis į savo rankas. − Aš
apie tave visiškai nieko nežinau, o tu kalbi tokius dalykus.
− Aš čia. Tavo paslaugoms, Gabriela. Kaip galėdamas stengsiuosi at-
sakyti į tavo klausimus, žinoma, jeigu tik pajėgsiu, − nusišypsau, o ji šiek
tiek drąsiau pakelia akis į mane ir prikanda putlią lūpą. Ranka pasiremia
galvą, o viena juoda garbanėlė krisdama ant jos kaklo linkio prikausto
mano dėmesį.
− Hm... Na, tarkim, ką tu mėgsti? − šypsosi.
− Pažadu parodyti, − pasiremiu ranka galvą lygiai kaip ji.
− Gerai, o kodėl tavo namuose nėra nei vienos nuotraukos?
− Kokia jūs pastabi, panele Keinaite, − negaliu nustoti šypsotis. − Gal
todėl, kad nėra dėl ko jas kabinti?
− Kur mokeisi?
− Oksforde.
− Kiek tau metų?
58/473
− Trisdešimt vieneri. Atvirai pasakius, jaučiuosi lyg per egzaminą, −
gurkšteliu vyno ir imu juoktis.
− Pažadu tinkamai įvertinti tavo pastangas, − atsako juokdamasi. −
Barikelis – itališka pavardė?
− Stars chiudono un occhio quando si è vicino a loro a causa del loro
peccato che impallidisce davanti alla luce della tua bellezza.
− Gudrauji? Puikiai žinai, kad nemoku italų kalbos.
− Na, štai pati ir atsakei į savo klausimą.
− Kodėl visada tik juoda? − smailiu piršteliu atsargiai paliečia mano
švarko rankovę.
− Todėl, kad ne balta.
− Pamanyk, koks sąmojingas, − prunkšteli.
− Ir tai sako nepaprastai smalsi moteris?
− Kur jau. Ką reiškia žiedas su septynetu?
Linksmumas akimirksniu išgaruoja.
− Valgykim, − paraginu ir ji linkteli pajausdama, kad klausimas peržen-
gia jai nesuprantamą ribą.
− Ką reiškia ta itališka frazė? − paklausia kiek patylėjusi.
Švelniose jos rankose peilis ir šakutė juda nepaprastai grakščiai.
− Smalsu? − gurkšteliu vyno.
− Taip, − padeda įrankius ir vėl pažvelgia į mane šiek tiek
prisimerkusi. − Ko gero, pasakei ką nors nešvankaus, − akimirkai
susigėsta, tada užsidengia burną ranka ir ima juoktis.
− Kokios jūs prastos nuomonės apie mane, panele, − kilsteliu antakį.
− Jei neatsakysi, nieko kito neliks galvoti.
− Žvaigždės užmerkia akis, kai tu šalia, nes joms gėda, kad jų šviesa
nublanksta prieš tavo grožį, − surimtėju.
Gabriela žvelgia į mane nemirksėdama.
− Kaip gražu, − sušnibžda.
− Tai tiesa, Gabriela. Tu graži, − ištiesiu ranką pasigirdus lengviems
muzikos akordams. − Galima?
59/473
Mergina kiek sutrinka, droviai nusišypso, bet jos mažutis delnas švelniai
gula į mano ranką.
Užsimerkiu iš malonumo, užliejusio kūną jai prigludus. Liaunas liemuo,
seksualūs klubai, visas jos kūnas pasiduoda lengvam siūbavimui. Nosimi
priglundu prie plaukų, bandydamas sugerti svaiginantį jų aromatą. Nykštys
slysteli apnuoginta nugaros oda. Gabriela virpteli nuo tokio netikėto prisili-
etimo. Imu jausti, kaip šimtmečius manyje glūdėję ledynai pamažu ima
tirpti, šiai merginai besiglaudžiant prie manęs.
Muzika nutyla ir ji pakelia akis į mane. Žvelgiu į ją negalėdamas
patikėti, kad tiek laiko drumstusi mintis ji pagaliau mano glėbyje. Gabriela
užsimerkia ir truputį pasistiebusi palinksta prie mano lūpų laukdama
bučinio. Atšlyju pats to nesuvokdamas. Ji atsimerkia ir žvelgia sutriku-
siomis akimis. Po sekundės atsitraukia nuo manęs.
− Atleisk, aš viską ne taip supratau! − sukužda ir išslysta iš mano rankų.
Sparčiu žingsniu neatsigręždama patraukia durų link.
− Prašau, neišeik, − išsprūsta maldavimas iš sielos gelmių.
Stiprios rankos sustabdo, apkabina liemenį.

− Neišeik, − sušnabžda dar kartą prigludęs prie nugaros. Viena ranka
pakyla. Švelniai pirštu paliečia kaklą, plaukus. Atsargiai ištraukia sagę,
išlaisvindamas nepaklusnias garbanas. Permeta jas per vieną petį nosies
galiuku lėtai paliesdamas kaklą. Suvirpu nuo ore pasklidusios intymios at-
mosferos. Jaučiu ugninį jo žvilgsnį ant savo odos. Pirštai atsargiai slysteli
apnuoginta nugara, kojinių įrėmintomis šlaunimis. Nosies galiuku per-
braukia jautrų lopinėlį už ausies, priversdamas mane suvirpėti.
− Tau reikėtų nesiartinti prie manęs, − kužda kimiu balsu visai šalia
pulsuojančio kaklo.
− Negaliu, aš noriu tave pažinti, − neatpažįstamas balsas kalba mano
virpančiomis lūpomis.
− Tu elgiesi labai kvailai, Gabriela, − delnai slysta šlaunimis, vis reikliau
spausdami. Mano kvėpavimas tampa gilesnis, pajutus, kaip kietas jo
vyriškumas įsiremia į sėdmenį. Neskubėdamas Antonis nubraukia suknelės
petnešas, ir ji lyg gyvatės oda nuslysta žemyn po kojomis. Jaučiu, kaip
krūtys apsunksta nuo jo žvilgsnio, o tarp kojų iš lėto ima busti seniai
pamirštas geismo jausmas. Apnuogintas kūnas ima vis labiau glusti prie
kostiume įkalinto vyriškumo. Niekuomet nebuvau pasileidėlė, bet tai, kaip
jis mane liečia, nutildo priekaištaujantį sąžinės balsą. Maudžiantis geidulys
persirita nuo menkučių jo pirštų prisilietimų, kurių laukiu maloniai įsitem-
pusi. Karštas alsavimas slysta kaklu, pečiais. Beveik galiu įsivaizduoti, kaip
arti jo lūpos, bet jos manęs neliečia. Vien karštas oras ir aštrūs dantų gry-
bštelėjimai erzina jautrią odą. Tvirti pirštai timpteli kelnaičių kraštą,
priversdami lūpomis nusiristi dejonę. Išsiriečiu prašydama nesustoti, bet jo
ranka neskubėdama kyla pilvu, krūtimis aukštyn, kol paliečia kaklą. Šiek
tiek jį spausdamas nykščiu slysteli praviromis iš malonumo lūpomis.
− Išsižiok, − ištaria kimiu balsu, ir aš paklūstu nė sekundės
61/473
nedvejodama. Burnoje pajuntu sūrų Antonio odos skonį. Nevalingai imu či-
ulpti pirštą, priversdama jį sudejuoti. Kita Tonio ranka įslenka po plonuči-
ais kelnaičių nėriniais. Išsiriečiu kviesdama ją giliau, bet jis neskuba, erzina
drėgną odą, švelniai liesdamas pirštų galais. Nykštys burnoje slysteli
liežuviu. Dantimis jį suspaudžiu, taip priversdama vyrą suvirpėti. Drėgnu
pirštu jis apveda mano lūpas. Dantimis suspaudęs skruosto odą pirštu
slysta žemyn smakru, neskubėdamas leidžiasi prie krūtų. Iš lėto, lyg kan-
kindamas, apveda sustandėjusius spenelius truputį juo paerzindamas.
Lengvutis jautrios odos timptelėjimas išlaisvina dejonę.
− Patinka? − suurzgia šalia ausies, o jo klausimą palydi iš mano lūpų išs-
prūdusi gili dejonė.
Švelnūs judesiai vis stiprėja, versdami mane rangytis tvirtame glėbyje.
Antonis dantimis suspaudžia pulsuojančią mano kaklo odą. Ranka kel-
naitėse tampa godesnė, ir landūs jo pirštai įslenka į mane, priversdami
aimanuoti. Įgudusiais judesiais slysta vis gilyn reikliai ir savanaudiškai
judėdami jautriausiose vietos. Įsikimbu jo tvirtos rankos bijodama sus-
mukti iš malonumo. Kaip reikliai jis ima, taip noriai aš atsiskleidžiu be
jokio drovesnio šešėlio. Pirštai vis greičiau slidinėja drėgna lytimi, versd-
ami kojas drebėti, o pilvo raumenis maloniai trūkčioti. Tvirtas jo kūnas
virpa kartu su manuoju, bet Antonis nei karto nepaliečia bučiniu degančios
odos. Vis tvirčiau dantimis spausdamas kaklą, ritmingai judina pirštus
manyje paliesdamas vietas, apie kurias nė neįsivaizdavau. Stiprus reiklių jo
rankų spustelėjimas paliečia jautriausią tašką ir nesulaikydama riksmo,
apimta ekstazės suglembu ant jo rankų.
Malonaus virpulio vis dar krečiamą kūną Tonis lengvai lyg pienės pūką
pakelia ir paguldo ant lovos. Pats iš lėto prigula šalia. Smalos tamsumo
akys dega nenumalšinta aistra. Tik ką buvusios tokios reiklios rankos švel-
niai glosto pašiurpusią iš malonumo odą. Juodi plaukai, sutaršyti mano
rankų, netvarkingai krenta ant išraiškingos kaktos.
− Ummmm, − sumurkiu, glusdama prie glostančio delno. − Buvo gera.
− Malonu girdėti, − menkutis šypsnys jo alkaname veide.
62/473
Vis dar drebančiais pirštais paliečiu tamsios odos lopinėlį jo kakle. At-
segu keletą juodų marškinių sagų, apnuogindama tobulus krūtinės
raumenis. Apsilaižau lūpas nuo atsivėrusio reginio. Antonis susidomėjęs
stebi mano rankų judesius. Kietu pilvu slystu link diržo sagties. Vos man
pabandžius atsegti, jo ranka sustabdo mane. Lūpos be garso sukužda:
− Nereikia.
Žvelgiu į jį nemirksėdama.
− Kodėl? Aš nesuprantu? Nejau negaliu tavęs pajusti viso?
− Gabriela, prašau.
− Ko prašai? − susierzinu ir pakylu nuo lovos.
− Nagi, ko tu? Eikš, − patapšnoja per patalus. Šnairuodama į jį kurį
laiką stoviu sukryžiavusi rankas ant krūtinės, nė kiek nesigėdydama savo
nuogumo.
− Gabriela, − pakartoja šiek tiek griežtesniu balsu, lyg užburta jo
sodraus tono paklūstu. Tarsi mano kūnas būtų besvoris, jis kilsteli mane ir
pasisodina ant stangraus pilvo. Sukryžiavęs rankas po galva, išsitiesia visu
ūgiu, lyg būtų viso pasaulio nugalėtojas, ir žvelgia į mane tamsiomis
akimis.
− Antoni, man reikia kai kurių atsakymų, − banguoju klubais, po savimi
jausdama kietą jo penį.
Jis užsimerkia. Matau, kaip ryjant seiles sujuda Adomo obuolys, lūpos
nevalingai prasižioja, išlaisvindamos aistringą dejonę.
− Nedaryk taip. Aš negaliu, − šnabžda užsimerkęs.
− Nesuprantu?
− Kartą teko dalyvauti labai svarbiame susitikime Dubajuje, − ranka
perbraukia plaukus ir jie sugula į įprastas vietas ant jo galvos. − Keletą di-
enų vyko įtemptos derybos, tad joms baigusis šeichas primygtinai siūlėsi
parodyti dykumą. – Atsimerkia, švelniai nykščiu paglosto mano skruostą ir
tęsia. − Jei atvirai, niekada nesižavėjau milžiniškomis smėlio kopomis, bet
nenorėdamas įžeisti šeimininko sutikau.
Jo balsas skamba tarsi balzamas, tad susidomėjusi klausausi.
63/473
− Vos mums išvykus į dykumą, kilo baisi smėlio audra, kelias paras vė-
jas nešiojo smėlį, keisdamas dykumos veidą. Audrai nurimus, telefonai jau
buvo išsikrovę, tad niekas negalėjo pasakyti, kuria kryptimi turėtume pas-
ukti. Grupė išsiskyrė, nors man tai atrodė kvaila. Beje, ar sakiau, kad turi
velniškai gražias krūtis?
− Tęsk, − kumšteliu jį ir delnais prisidengiu savo nuogumą.
Tonis žaismingai patempia lūpą. Nuleidžiu rankas, ir jis šypsodamasis
pasakoja toliau:
− Aš, šeichas ir dar keli tarnai likome vietoje, bet po kelių dienų
paaiškėjo, kad vanduo gertuvėse baigiasi, ir mums teko klampoti
smėlynais. − Virpančios, primerktos blakstienos išduoda apie nemalonius
jo prisiminimus. − Mums pavyko išsigelbėti, nes užklydome į mažutę
oazę, − tęsia sunkiai atsidusęs. – Deja, kitiems ne taip pasisekė. Miražų
mirgėjimas juos nuviliojo tolyn į dykumą.
− Ir kuo čia dėtas šis pasakojimas? − pakreipiu galvą, bandydama per-
prasti, kur link jis suka.
− O tuo... − jis parverčia mane ant lovos prispausdamas savo kūnu. −
Kad bijau, jog tu nebūtum mano miražas, vedantis į dar didesnę pražūtį.
Bemiegė naktis išsisklaidė tarsi sapnas, paliesta dienos šviesos. Švel-

nus ir neprastai dailus miegančios Gabrielos veidas neleidžia atitraukti
akių. Apsunkęs, nepasotintu kūnu kiek galėdamas tyliau pakylu iš lovos.
Širdį plėšo ant jos švelnios odos įsirėžęs mano žvėriškumo įrodymas.
Parėmęs galvą keletą minučių sėdžiu lovūgalyje, siusdamas ant savęs, kad
leidau sau taip toli nueiti. Švelnus delnas paliečia mano pečius, ji meiliai
priglunda prie nugaros.
− Labas rytas, − sukužda, trindama savo riestą nosytę į mano kaklą.
− Labas, − ištariu įtūžio perkreiptu balsu.
− Ar kas ne taip? − susmeigia klausiančias akis.
− Viskas ne taip, − atsistoju, priversdamas ją atsitraukti.
− Antoni...
− Kelkis! − jos žvilgsnyje atsispindi išgąstis. − Kelkis sakau! − prieinu ir
tvirtai suėmęs jos riešą timpteliu merginą, priversdamas atsistoti.
− Paleisk, man skauda! − surinka, bandydama išlaisvinti ranką.
Nekreipdamas dėmesio į jos prašymus ir pasipriešinimą, tempiu prie
vonioje esančio veidrodžio. Kai pastatęs Gabrielą prieš jį atsuku veidu į
veidrodį, matau patamsėjusiose iš išgąsčio akyse susikaupusias ašaras.
− Žiūrėk, − palenkiu jos galvą. − Dar nori manęs?
Jos akys sustoja ties įsirėžusiu ant kaklo mėlynai purpuriniu mano
dantų atspaudu. Daili merginos burna prasiveria, o skruostais ima ristis
ašaros. Paleidžiu ją ir, nebegalėdamas tramdyti neapykantos sau, trink-
telėjęs durimis išsinešdinu.
Nuo durų trenksmo nugriaudi visas kambarys. Drebėdama susmunku

ant šaltų vonios grindų, o ašaros kapsi ant tamsių plytelių. Toks žiaurus.
Toks nesuprantamas. Paliečiu maudžiantį riešą, kurį ką tik spaudė jo tvirti
pirštai, dar vakar buvę tokie švelnūs. Kam tas nesuvaldomas pyktis? Tai tik
mėlynė, kuri išnyks be pėdsakų vos po kelių dienų. Prisiverčiu atsistoti ir
dar kartą pažvelgiu į savo kaklą. Lygių dantų atspaudas įsirėžęs giliau, nei
atrodė iš pirmo žvilgsnio. Virpančiais pirštais paliečiu degančią odą, neg-
alėdama suprasti, kaip vakar aistros apakinta to nepajutau.
Paskubomis apsirengiu ir iškišusi galvą į koridorių, apsižvalgau, ar
manęs kas nepastebės. Elektroninis raktas sunkiai paklūsta drebančioms
rankoms. Vos prasivėrus durims, šmurkšteliu į savo kambarį.
Raumenis maloniai maudžia nuo nepasotinamų jo rankų judesių. Leis-
dama į vonia vandenį niekaip negaliu suprasti, kas nutiko tobulo kūno
savininkui. Jo švelnūs žodžiai, prisilietimai vilioja, bet nepraėjus nė
akimirkai jis tampa neatpažįstamas. Įniršis, degęs jo akyse, ne juokais
gąsdina. Nejau aš jo kaltininkė? O gal yra dar kas nors, ko nežinau?
Oda susiraukšlėja nuo kvepiančio vandens, o aš taip ir nesugebu at-
sakyti nė į vieną ramybės neduodantį klausimą. Apsisiaučiu minkštutį chal-
atą ir, bijodama pažvelgti į veidrodį, nusliūkinu į lovą. Mintyse vis atgyja
vakaro vaizdai. Jo švelnus juodų akių žvilgsnis, sodrus, ramus balsas,
retkarčiais nuskambantis juokas. Aistringi prisilietimai, tarsi jis išties man-
imi žavėtųsi, priverčia skaudžiai atsidusti. Puikiai suprantu, kad tai tik ili-
uzija, tad baru save už tai, kad taip lengvai pasidaviau jo siūlomai pa-
gundai. Jaučiu, kaip gerklę ima gniaužti sūrios ašaros. Skaudūs širdies
dūžiai tik patvirtina tai, kad joje apsigyveno ne vien susižavėjimas šiuo
vyru. Susigūžiu į kamuoliuką ir žvelgdama į šviesaus atspalvio sienas band-
au nurimti. Tylus beldimas į duris priverčia atsitokėti. Pakeliu galvą, bet
beldimas nepasikartoja. Kiek padelsusi išlipu iš lovos ir akimirką stabteliu,
66/473
žvelgdama į basas savo pėdas. Neįtikėtina, kaip greitai pripratau vaikščioti
nieko neapsiavusi.
Pravėrusi duris nustembu išvydusi tuščią koridorių. Jau ketinu užs-
iverti, bet dėmesį patraukia ant raudono kilimo gulintis mažas paketėlis.
Dar kartą apžvelgiu koridorių, norėdama įsitikinti, ar nepraleidau tar-
nautojo, bet suprantu stovinti visiškai viena. Tamsiai mėlynu popieriumi
apsuptas paketas sučeža tarp pirštų. Pavartau jį rankose ir svarstydama,
nuo ko paketas, užveriu duris. Grįžtu į baltus patalus ir kiek padvejojusi at-
plėšiu paketą. Pirštai virpėdami paliečia balto šilko šalį. Širdis skaudžiai
dilgteli ant dėžutės dugno išvydus pažįstamą raštą
Atsiprašau
Krumpliai pabąla nuo spaudžiamo vairo. Idiotas! Ko tu tikėjaisi!? Kam

kišai savo juodus pirštus prie baltos odos? Kam purvini, kas tau per daug
švaru? Spidometras gerokai peršokęs leistiną greitį. Velniop! Vis tiek gyvas
degu savo pragare. Jaučiu, kaip galvoje demonas pergalingai šnabžda, kad
tik baltas rūkas nuramins, tik jo išlaisvintas protas leis kūnui pasisotinti.
Paspaudžiu stabdžius ir automobilis, žerdamas iš po ratų smulkius ak-
menėlius, sustoja. Ranka virpa ieškodama „Septyneto“ numerio.
− Ana, pora šiandien vakare.
− Pone Barikeli, užsakymas patvirtintas. Pora šiandien vakare. Kaip vis-
ada? − paskutinis klausimas išmuša žemę iš po kojų.
Ar tikrai, Antoni?
− Taip, − ištariu abejodamas.
Susmunku sėdynėje. Tai tikrai bus paskutinis kartas! Jaučiu, kaip de-
monas ima juoktis, suprasdamas mano silpnavališkumą. Jausmai lyg
vandenyno bangos veja vienas kitą, šniokščia ir putodami daužosi į grotas,
už kurių tvyro mano juodas pasaulis. Jame jau seniai gyvenu.
Viskas tekėjo įprasta vaga. Pakilimai, nuopuoliai. Jokios savigraužos ar
atgailos, vien savų įgeidžių tenkinimas. Kol jos žalios akys suspindo ir
užvaldė mano mintis. Dabar nežinau, kaip toliau gyventi. Trokštu jos visa
siela, bet bijau, kad išvydusi visas mano žaizdas ji nusisuks, o aš liksiu dar
labiau įskaudintas, apsuptas savo tamsių griuvėsių.
Puikiai žinodamas, kad iki skrydžio liko dar kelios valandos, trankausi
Marselio apylinkėmis, nuolatos viršydamas greitį. Prakeikiu save, Andrėją
ir gal tuziną kartų stabtelėjęs šalikelėje ketinu paskambinti Gabrielai, bet
vis neužtenka jėgų.
Stovėdamas oro uoste šalia lėktuvo matau, kaip asfaltu atrieda limuzi-
nas. Išlipęs Deividas paduoda Gabrielai ranką, šnekučiuodamiesi jiedu
68/473
artėja prie manęs.
− Antoni, − sveikindamasis ištiesia ranką priėjęs vyras.
− Sveikas, − pasisveikinu spausdamas ranką. – Gabriela, − linkteliu, bet
jaučiu, kad balsas skamba per griežtai. − Kaip pailsėjai? − žvilgsnis slysta
jos kūnu, priversdamas pajusti tą saldų alkį.
− Puikiai, jei neskaitysim vieno nemalonaus, bet menkaverčio incidento
ryte, − ji atmeta plaukų sruogą ir pirštais perbraukia mano dovanotu šaliu
apjuostą kaklą. – Nusibrozdinau, − nusišypso malonia šypsena.
− Tikiuosi, neskaudžiai?
− Visai ne, tik mėlynė. Po poros dienų neliks nė žymės.
Salstu nuo jos kvapo. Įkliuvai, Antoni, sukužda vidinis balsas, o ištrūkęs
atodūsis tai tik patvirtina.
Lėktuve atsisėdu atokiau ir įsistebeiliju į planšetinį kompiuterį, tikrin-
damas rytdienos darbotvarkę. Dešimtys elektroninių laiškų, sutarčių
tvirtinimas ir dar keturi susitikimai iš pat ryto atbaido nuo minčių apie
baltus miltelius. Velniop, šįkart užteks ir paprastai. Šiek tiek atsipalaidavęs
nusivelku švarką, atlaisvinu kaklaraištį ir pasuku žvilgsnį į linksmai su
Deividu besišnekučiuojančią mano minčių drumstėją.
Panašu, jie tikrai gerai sutaria, ar nebūtų protingiau pasitraukti ir
užleisti vietą puikiam vyrui? O jo demonai, palyginus su manaisiais, tik
balti angeliukai. Ar sugebėčiau ją matyti kito glėbyje? Vargu. Per daug
grobuoniška mano prigimtis to neleistų.
Stiuardesė atneša stiklą škotiško viskio. Aitrus jo skonis degina liežuvį,
tad sekundę užsimerkęs bandau priprasti. Kai atsimerkiu, ji pasirėmusi
galvą ranka žvelgia tiesiai į mane. Veidas skaistus, be šešėlio priekaišto.
Lūpų kampučiai valiūkiškai pakilę. Nesusivaldau ir pats nusukęs akis į ili-
uminatorių imu šypsotis. Kaip lengvai ji manyje užmigdo žvėrį. Ar galėtų
susitaikyti su kitais mano trūkumais?
Tik keli trumpi žvilgsniai ir vos pastebimas šypsnis lėktuve. Tai viskas,
ko sulaukiau per visą kelionę į Londoną. Mano nuostabai, piktu balsu
paprašo Deivido parvežti mane į namus, o pats sėda į juodąjį Maserati ir
protui nesuvokiamu greičiu nulekia tolyn. Nenuostabu, kad pateko į avar-
iją. Taip lakstant galima atsidurti tiesiai prie Švento Petro vartų.
− Keistom permainom kvepia rudeninis oras paskutiniu metu.
− Ką turi galvoje? − žvelgiu į Deividą, nesuprasdama, kas sukasi jo
galvoje.
− Nieko, tik šiaip kalbu, − nusišypso ir atidaro kompanijai priklausančio
Bentley dureles.
„Fabrikas“ mane pasitinka nepriekaištinga švara. Pastatau lagaminą ant
žemės ir atsidūstu. Už lango oras apsiniaukęs ir niūrus, kaip mano nuo-
taika. Pirštais perbraukiu odinės sofos, ant kurios jis miega atkaltę bandy-
dama įsivaizduoti, kur jis dabar. Taip, Gabi. Akivaizdu, kad su juo viskas ki-
taip. Nebus lengva. Jausmas, kurį jaučiu būdama šalia jo, teikia drąsos. Tik
kaip ištempti jo slepiamą pasaulį į dienos šviesą? Peržvelgiu kambarį.
Užuominų tikrai nebus lengva rasti. Namai lyg muziejus. Tarsi be sielos,
negyvenami. Slampinėju po kambarius, nelabai turėdama kuo užsiimti.
Sustoju prie Salvadoro Dali paveikslais nukabintos sienos ir imu juos
įdėmiau apžiūrinėti. Buvau mačiusi keletą jo reprodukcijų, bet prieš mane,
be abejonės, puikuojasi originalūs darbai. Viename iš jų vaizduojami du
drambliai kraujo raudonumo dykumoje. Prisimenu Antonio pasakojimą
apie pražūtingus miražus. Įdomu, ar apie tai galvojo pirkdamas ši paveik-
slą? Akys nuslysta į kitą paveikslą. Vaizdas priverčia susiraukti, bet kažkuo
ir žavi. Tarsi pats tapytojas niokoja savo ranką trintuve tyrai baltame de-
besų fone. Nusipurtau. Trečiasis ne kartą regėtas dailės vadovėliuose še-
devras pakeri savo idėja. Lyg iš pačios planetos žemės besiritantis žmogus,
skausmingai įsirėmęs į jos kevalą, nuo kurio nutįsęs kraujo lašas tyvuliuoja
70/473
ant baltutės paklodės. Oda perbėgo šiurpulys. Nenorėčiau tokių paveikslų
savo namuose, nesvarbu, kad ir kiek jie kainuotų.
Papučiu lūpas, tikrai nesugalvoju, kuo dar galėčiau užsiimti, galiausiai
mano dėmesį patraukia vienos durys. Nė karto nebuvau šiame kambaryje.
Nedrąsiai paspaudžiau rankeną ir durys visiškai be garso prasiveria.
Darbo kambarys nesiskiria nuo tūkstančio tokių kambarių. Bet jis labai
skiriasi nuo viso „Fabriko“ interjero. Kambaryje nėra šviesių atspalvių.
Tamsių tonų sienos, masyvūs baldai daro jį kažkuo ypatingą. Neįtikėtinai
platus rašomasis stalas, už kurio driekiasi juodos lentynos, sausakimšai
prikištos storų knygų. Ant sienų kabo keli aukštąjį išsilavinimą liudijantys
diplomai ir dar per tuziną man nesuprantamų sertifikatų įvairiausiomis pa-
saulio kalbomis. Perverčiu keletą knygų, bet dauguma jų apie verslo ir eko-
nomikos subtilybes. Šmėsteli mintis, kad Antonis turėtų būti nepaprastai
protingas, jei visi šie terminai jam puikiai suprantami. Klesteliu į masyvų
krėslą ir šypsodamasi įsivaizduoju, kad esu stambios korporacijos direktorė
ar bent jau valdybos narė.
− Ech, ne tau, Martynai, − sukuždu ir pirštais perbraukiu per krėslo
ranktūrius, kuriuos liečia tvirtos rankos.
Kompiuterio stovinčio ant stalo, ekrane mirksi Barikeli Company logo-
tipas. Jausdama, kad lendu, kur nederėtų, nedrąsiai paliečiu klaviatūros
klavišus ir ekranas akimirksniu nušvinta, atskleisdamas kalnuotos vietovės
vaizdą. Tolumoje matyti žaliuojantys kiparisai ir tarp jų šuoliuojantys žir-
gai. Vaizdas gniaužia kvapą. Atsitokėjusi iš lėto apžvelgiu darbalaukio
aplankus – nieko įdomaus, jau žadu atsitraukti nuo kompiuterio, bet
dėmesį patraukia vienas failas su užrašu „Kalė“. Smalsumas ima viršų ir
spragteliu klavišu.
Žvelgiu, netikėdama savo akimis. Prieš mane atsiveria dešimtys nuo-
traukų, kuriuose Antonis neatpažįstamas. Griežtas veidas nuotraukose
daug jaunesnis, atsipalaidavęs, be to šaltumo, kuris tarsi kaukė kausto jį
dabar. Nuoširdi šypsena ir džiaugsmu spinduliuojančios akys leidžia supra-
sti, kad jis įamžintas laimingomis akimirkomis. Širdis sudreba žvelgiant į
71/473
tobulų bruožų, neįtikėtino grožio baltaplaukę, palinkusią prie jo. Žydros
akys žvelgia su aistros žiburėliais. Vienose nuotraukose ji pakibusi ant jo
kaklo saldžiai kvatojasi, kitose putlios merginos lūpos prigludusios prie jo
skruosto, smilkinio, lūpų. Kuo daugiau peržvelgiu, tuo stipriau pasitvirtina
mano nuogąstavimai, kad šalia Antonio – jo mylima moteris. Virpėdama
uždarau aplanką ir išbėgu iš kambario. Mintys, lyg įpykusios bitės, puola ir
kerta vis skaudžiau. Naivuole! Tu niekada nesugebėsi jai prilygti! Manai,
kad mažutis nuotykis gali ką nors reikšti? Ne!
Springdama ašaromis užbėgu laiptais ir sukniubusi ant lovos pasiduodu
verksmui. Nejau vakarykščiai jo prisilietimai tik apgavystė? Švelnūs žodžiai
– melas? Negali būti! O Dieve! Užsidengiu veidą rankomis. Nejau aš taip
lengvai ir greitai įsimylėjau į vyrą, kurio nė nepažįstu?
− Ateik čia! − sušunku, bet mergina nepaklūsta.

Mėlynėmis nusėtu kūnu tik dar tvirčiau spaudžiasi prie sienos, žvelg-
dama į mane, klūpintį lovoje prie kitos kniūbsčios baltaplaukės baimės
kupinomis akimis.
− Nenorėk, kad pats ateičiau, − švokščiu pro sukąstus dantis.
Virpėdama lyg drugio krečiama nedrąsiai prisiartina ir atsigula, kur
parodau.
− Laižyk! − liepiu išsigandusiai merginai, susirietusiai po manimi. Ji
paklūsta. Stipriai suimu ją už plaukų ir imu ritmingai skverbtis į ją be jokio
švelnumo. Man nė motais jų skaudžios aimanos, ašaros, maldavimai.
− Aš išmokysiu jus, ką reiškia nusižeminti, − ištariu jausdamas, kad pas-
itenkinimas artėja.
Lesbietiška scena vis labiau dirgina akis, tvirtais pirštais suspaudžiu
klūpinčiosios kaklą ir smeigęs dar porą kartų, riaumodamas išsilieju. Keletą
sekundžių įsirėmęs į merginos nugarą ranka pilnais plaučiais traukiu orą.
Atgavęs kvapą atstumiu ją.
− Viskas, − ištariu vis dar uždususiu balsu stodamasis ir eidamas vonios
link.
Veidrodyje atsispindintis vyras vis mažiau primena mane. Nusimaunu
sargį ir įmetu į šiukšlinę šalia kitų mano geidulių įrodymų. Kiek visa tai dar
truks, kada pasisotinsiu. Nežinau. Atsidūstu ir palendu po plakančia
vandens srove, kuri, dideliam mano nusivylimui, negali nuplauti
nuodėmių. Nors jau gili naktis, bet likti šiame bute nenoriu. Kuo toliau, tuo
labiau jis primena man, koks šlykštus ir žiaurus galiu būti. Užtrunku vos
keletą akimirkų, kol nusiprausęs apsirengiu ir susirandu automobilio rak-
telius. Drėgnos gatvės spinduliuoja ramybę, kokios nerandu savyje. „Fab-
riko“ languose, kaip ir galima buvo tikėtis, karaliauja tamsa. Mėgstu tamsą.
Gal todėl, kad negali įžvelgti kūno ir sielos randų, o gal dėl to, kad mano
73/473
viduje jos tiek daug. Kaip galėdamas tyliau atrakinu duris ir įslenku į vidų.
Pasitinka spengianti tyla ir vos matoma blausi švieselė, atsklidusi nuo buit-
inės technikos. Koridoriaus gale užkliūvu už sustatytų lagaminų. Tyliai
nusikeikiu ir žvelgiu į juos nelabai suvokdamas, ar jų tiek turėjome ir
Prancūzijoje. Nusivelku švarką, išsineriu iš marškinių beveik jų neatsag-
stęs. Darbo kambario spintoje susirandu sportinį kostiumą. Užsivelku jį ir
prieinu prie svetainėje įtaisyto skersinio, kuris neįgudusiai akiai primena
tik įmantrią interjero detalę. Persivertęs pakimbu ant kojų.
− Daugiau niekada, − sukuždu ir atsilenkiu. − Daugiau niekada, − atsi-
lenkiu dar kartą.
Lyg mantrą kartoju dešimtis kartų. Neišgirstu tylių žingsnių. Tik po kur-
io laiko pastebiu ją stovinčią visai šalia.
− Ko nedarysi? − žvelgia šiek tiek pakreipusi galvą.
− Nemiegi?
− Negalėjau užmigti. Antoni, atsakyk, ko daugiau nedarysi?
− Nebeskaudinsiu, − sukuždu.
− Apie ką tu?
− Nesvarbu, − atsilenkiu dar porą kartų.
− Rytoj išvažiuosiu, − nudelbia akis į basas kojas.
− Štai ką reiškia lagaminai prie durų!
− Taip.
− Kur apsistosi?
− Dar nežinau, manau, rasiu butą ar kambarį už kelis šimtus svarų.
− O jei paprašyčiau pasilikti? − vis dar kabodamas ant skersinio jaučiu,
kaip virpa širdis, laukdama atsakymo.
− Kam?
− Gabriela, aš nežinau, kaip tau atsakyti. Man tiesiog tavęs reikia.
− Antoni, per daug klausimų, per mažai atsakymų. Aš nesuprantu, į kokį
žaidimą mane įtraukei, − atsidūsta.
− Kokių atsakymu tau reikia? – pagaliau liuokteliu žemyn.
− Tu turi moterį? − klausimas išmuša iš vėžių. Jaučiuosi varomas į
74/473
kampą ir nenoromis imu irzti.
− Koks tau skirtumas?
− Man reikia žinoti, − sumurma, žvelgdama į mane. Tamsoje negaliu
įžvelgti jos akių, bet manau, kad jose galima pamatyti ašaras.
− Po velnių, Gabriela, ar tai ką nors keičia?
− Žinoma.
− Ne, aš moters neturiu, − atšaunu ir kur kas tyliau priduriu, − aš turiu
jų dešimtis.
− Kodėl? − vos judindama lūpas žengia kelis žingsnius link manęs.
Nusibraukiu prakaitą nuo kaktos nė nežinodamas, ką jai atsakyti.
− Aš kitoks. Aš juodas.
− Ar labai?
− Labai, − sukuždu, suvokdamas, kad ji pirma moteris išgirdusi tai. −
Kaip galėčiau įtikinti tave pasilikti?
− Pabučiuok mane, − vos girdimas prašymas.
− Negaliu, − dūžtu į šipulius.
− Kodėl? − mėnesienos apšviestu jos veidu ima riedėti ašaros .
Sudrebu, nežinodamas ko griebtis. Išsigelbėjimas visai šalia, ranka pal-
iečiamas, o aš jaučiu, kad tuoj jo atsisakysiu.
− Aš tiesiog negaliu, − atsidūstu užsidengęs veidą.
− Tada aš negaliu čia likti, − apsisuka, ruošdamasi eiti.
− Gabriela... − ji atsisuka, matau žalias akis, privertusias mane patikėti,
kad viskas gali būti kitaip. Suprantu, jei leisiu šiai moteriai išeiti, sudegsiu
nuodėmėj be galimybės išsigelbėti. Tik šalia bent trumpam jaučiuosi
žmogumi. Ramybės neduoda vienintelis klausimas, ar aš nenusitepsiu jos
žemyn kartu su savimi? Velniop! Iškvepiu visą plaučiuose buvusį orą ir
įveikęs keletą mus skiriančių žingsnių godžiai įsisiurbiu į praviras Gabrielos
lūpas.
Atrodo, praslinko šimtmečiai, kol stovėjau įsikibusi į tvirtus Tonio

pečius, negalėdama pasotinti jo reiklaus bučinio.
− Pasilik, − sukužda, sunkiai traukdamas orą visai šalia lūpų. Tuomet
atšlyja ir neatsigręždamas nueina, palikdamas mane drebėti nuo viduje
sukilusio jausmo. Girdžiu, kaip trinkteli darbo kambario durys. Užs-
iskleidžia nieko dorai nepaaiškinęs.
Gulėdama baltuose pataluose jaučiuosi kaip žaislas jo rankose. Kam vyr-
ui, turinčiam dešimtis moterų, reikalinga aš? Liguistos panikos atspindys jo
akyse neduoda ramybės. Nesuprantamas jo pasaulis ir keistas elgesys, nuo-
taikų kaitos ir nepaliaujamas noras slėptis nuo dienos šviesos, į kurią jį
kviečiu.
Ryte pabundu nuo salsvo nosį kutenančio aromato. Virtuvėje girdžiu in-
dų tarškesį, kurio „Fabrike“ iki šiol neteko girdėti. Apsisiaučiu šilkiniu chal-
atu ir žiovaudama nusileidžiu į apačią. Prie viryklės besisukiojanti Martyna
šypteli ir galvos mostu parodo į kėdę šalia Antonio, kuris, mano nuostabai,
vilki ne įprastinį kostiumą, bet tamsios medžiagos džinsus ir sportinius
marškinėlius. Rankose laikydamas The Independent nė nepažvelgęs į mane
pasisveikina. Prisėdu šalia, bet jis nereaguoja. Akys užkliūna už koridoriuje
vis dar riogsančių lagaminų, kurie it priekaištas primena mano planus.
Sunkiai nuryju seiles ir nujausdama, kad vakar peržengiau jo taip saugotą
ribą, prabylu:
− Po pusryčių išvyksiu, − sumurmu, paimdama Martynos man paruoštą
kavos puodelį.
− Taip, tu visiškai teisi, − į mano pareiškimą sureaguoja akimirksniu. −
Po pusryčių išvyksime, – taria, užversdamas laikraštį ir pradėdamas valgyti
moters jam paruoštus blynelius.
− Išvyksime? – kone užspringstu kava.
− Taip.
76/473
− Nesupratau?
− Ko čia nesuprasti? – šypteli. – Mes išvyksime savaitgaliui.
− Kaip?
− Paprastai, − pažiūri į mane. − Taip daro tūkstančiai porų, Gabriela.
− Bet...
− Lėktuvas rezervuotas dešimtai valandai, nenorėčiau vėluoti, − vos jun-
tamai paliečia mano apnuogintą šlaunį, tada pakyla ir paėmęs telefoną
dingsta už lauko terasos durų.
Martyna žvelgia į mane su neslepiama šypsena.
− Ką valgyti, ponia?
− Tą patį. Tik prašau manęs taip nevadinti. Aš ne ponia, − suirzusi žvel-
giu į lauke telefonu kalbantį Antonį.
− Ponas, ponia... − nusišypso moteris ir nusisukusi ima plakti tešlą
blynams.
Kuo toliau, tuo gražiau! Ne juokais įpykstu ir visiškai nieko nesuprantu.
Akis nusukusi prie lagaminų pastebiu šalia manųjų stovintį dar vieną vis-
iškai juodą. Velnias! Ką jis sugalvojo?
Grįžęs Antonis nieko daugiau nesako, tik užsimena Martynai, kad mūsų
„Fabrike“ nebus porą dienų.
− Antoni, gal paaiškintum? − papūtusi lūpas sukryžiuoju rankas ant
krūtinės. − Kiek suprantu, į mano nuomonę niekas neketina atsižvelgti. Ar
tai pagrobimas? − žvelgiu į jo ramų veidą suraukusi antakius.
− Tebūnie pagrobimas, jeigu tau nuo to ramiau,− nusijuokia. − Nen-
orėčiau būti įkyrus, bet jau po devynių, tad malonėk paskubėti.
− Nepakilsiu nuo šitos kėdės, kol man visko nepaaiškinsi, − kilsteliu
nosį.
− Ak taip? – kilsteli antakius ir įveikęs mus skiriantį atstumą jis čiumpa
mane nuo kėdės ir persimeta per petį.
− Antoni Barikeli! Tučtuojau nuleisk mane ant žemės! − sušunku pa-
sipiktinusi, jausdamasi tarsi vaikas. Skruostus užlieja karštis. Ir kuo
manosi esąs šis vyras?
77/473
− Antoni, girdi, ką sakau! − rankomis imu daužyti per jo plačią nugarą,
bet jis nekreipia į mano šūkčiojimus jokio dėmesio ir pergalingai šyps-
odamasis nuneša mane į miegamąjį.
− Paskubėk, − ištaria kirčiuodamas, o velniška šypsena jo veide atspindi
pasitenkinimą, kai pastato mane ant grindų.
− Nė neketinu, − susiraukusi prisėdu ant lovos ir papučiu lūpas
nežinodama, kaip dar galėčiau pasipriešinti šiam vyrui.
− Gabriela, tu tikrai labai graži, kai širsti, galėčiau sugalvoti daugybę
būdų panaudoti tavo putlias lūpytes, bet dabar tikrai nėra laiko, būk gera
mergaitė, pradėk ruoštis, − tvirtas jo nykštys slysteli mano lūpomis.
Nesusivaldau ir krimsteliu. Tamsiose akyse akimirksniu žybteli
pažįstamos aistros liepsnelės.
− Neerzink,− vos girdimai sušnabžda palinkęs visai šalia ausies.
Tikiuosi, žinai ką darai? Vidinis balsas vis neduoda ramybės, bet užten-
ka vos sekundę pažvelgti į jos veidą, ir atsakymas tampa akivaizdus. Pa-
sipiktinę demonai žvelgia iš tamsiausių sielos kertelių, bet šiandien jie
neišvys dienos šviesos. Noriu nors akimirką pasijusti tokiu žmogumi, koks
kažkada buvau.
Per visą skrydį ji neprataria nė žodžio, akivaizdus nepasitenkinimas
žaidžia jos švelniame veide. Net ir sėdėdama automobilyje ji nė karto nes-
iteikia pažvelgti į mane. Vos delnu pabandau paliesti iš po plonutės
suknelės boluojančia jos šlaunį gaunu per nagus.
− Ko tu?
− Paršas!
− Labai gražu,− šypteliu.
− Tavo nuomone, gražu, atsiskraidinti mane velniai žino kur, nė neat-
siklausus sutikimo? − nuolatos papūstos jos lūpos prašosi bučinio.
− Buvau tau žadėjęs parodyti, kas man patinka, − pasakau, o ji teikiasi
atsisukti.
− Ir? − pakelia savo tobulo linkio antakius.
− Gabriela – tai mano namai.
Šiek tiek primerktos žalios akys ima mane varyti iš proto.
− Tu atsivežei mane į Italiją? − iš nuostabos jos akys išsiplečia, o lūpos
sudeda tobulą O raidę, o mano penis akimirksniu atgyja nuo vaizdo, kuri-
am jos tobulai tiktų.
− Mažute, tai Toskana, − sekundei užsimerkiu, bandydamas nuvyti
nepadorias mintys.
− Tu iš Pizos?
− Ne, − šypsausi, atpažindamas širdžiai mielą kraštovaizdį.
Kalvos. Kur ne kur matyti kiparisų ir alyvmedžių alėjos. Keistai šiltas
rudens oras persismelkęs tik vynuogynams būdingu aromatu.
79/473
− Aš iš Florencijos, nors paskutiniu metu savo namais esu linkęs laikyti
šias Montespertolio apylinkes.
− Dieve, Antoni, čia labai gražu, − sukužda, žvelgdama per langą.
− Sutinku su tavimi šimtu procentų, − pagaliau šiek tiek užsimiršusi vos
akimirkai leidžia paliesti savo šlaunį, bet tuoj pat atitoksta, ir vėl skaudžiai
gaunu per nagus.
− Man jų dar prireiks, − papurtau ranką ir priekaištingai žvilgteliu į
šalia sėdinčią merginą.
− Turi labai landžias rankas, Antoni Barikeli, − nusišypso ir timpteli
suknelę žemyn.
− Nepasakyčiau, kad tai kėlė problemų Prancūzijoje.
− Ach, tu! − išplečia žalias akis ir vėl tas tobulas lūpų judesys priverčia
sunkiai nuryti seiles.
− Tu nuostabiai graži, − sukuždu, negalėdamas atitraukti akių.
− Nesimeilink ir žiūrėk į kelią,− šypsosi vienu lūpų kampučiu,
priversdama mane nusijuokti.
Sumažinu greitį, ir automobilis slystelėjęs sustoja šalikelėje.
− Noriu tau kai ką parodyti, − atsigręžiu į ją.
Tankiomis blakstienomis įrėmintos akys spindi.
− Eikš, − atidaręs dureles padedu jai išlipti. Apkabinęs jos liauną
liemenį priglundu iš nugaros.
− Toni! − aikteli ir mažute ranka užsidengia burną. − Čia nuostabu!
Akimis negaliu aprėpti viso grožio, kurį matau. Atmintyje iškyla Anto-
nio kompiuterio darbalaukis su tuo pačiu vaizdu, bet realybei jis negali nė
prilygti. Tolumoje stūksantys pastatai pribloškiantys.
− Ten Chianti vila.
− Ji priklauso tau? − jo tvirtas smakras įsitaiso ant mano peties.
− Taip, − sukužda. − Čia mano tikrieji namai, − tylus balsas kupinas
ramybės ir pasitenkinimo.
Ant kalvos įsitaisiusi vila primena itališkuose filmuose regėtus statinius.
Šviesaus smiltainio fasadas iš visų pusių apsuptas šimtamečių ąžuolų,
finikų ir alyvmedžių. Jos pašonėje driekiasi vynuogynas ir žolynais kvepi-
antys laukai, kuriuose ganosi kelios dešimtys žirgų.
− Žirgai irgi tavo? − atsisuku į Antonį, negalėdama suvaldyti nuostabos.
− Tai mano aistra, − kilsteli mano veidą lyg ruoštųsi pabučiuoti, bet
bučinio nesulaukiu. − Važiuojam, noriu viską tau iš arčiau parodyti.
Automobiliui įšliuožus į ąžuolų paūksmę, negaliu patikėti, kad nes-
apnuoju. Vos prieš savaitę mano kasdienybė buvo pilka ir niūri – daugi-
abučio kambariukas ir menkučiai pasisėdėjimai su draugėmis bare. O
dabar prieš mane prašmatni Italijos užmiesčio vila, priklausanti tobulo
grožio savininkui, kuris nenuleisdamas akių seka kiekvieną mano žingsnį.
− Tikiuosi, tau patinka?
− Juokauji? Čia nuostabu, − žvelgiu į jį, negalėdama nuslėpti
pasigėrėjimo.
− Gal dabar mažiau pyksi, kad nuslėpiau kelionės vietą?
− Gal, − priėjusi pasistiebiu ir greitai pabučiuoju į lūpas jam dar
nespėjus atsitraukti.
Keletą akimirkų jis stebi mane prisimerkęs, įtemptai kažką galvodamas,
paskui gan tvirtai suima už rankos ir nusiveda per kiemą namo link.
Autentiškas namo interjeras, persmelktas Italijai būdingos dvasios.
81/473
Šviesaus akmens sienos puoštos senoviniais paveikslais ir graviūromis.
Sunkios, seno medžio lubos atrodo vos prilaikomos masyvių sijų, kurių
spalva dera su vėsiomis degto molio plytų grindimis. Šmėstelėjusi mintis
apie Antonio įprotį nuolat vaikščioti basomis kelia šypseną. Senoviniai pro-
vincijai būdingi medžio masyvo baldai byloja, kad čia, ko gero, gyveno ne
viena karta, o pastatas skaičiuoja tikrai ne pirmąjį šimtmetį.
− Mia belala, Antonio! − šūkteli praplikęs, linksmų veido bruožų vyru-
kas, pasirodęs tarpduryje.
− Ronaldai! Visada malonu tave matyti! Tiesa, turiu paprašyti, kad kal-
bėtum angliškai.
− Ar dėl šios gražuolės?
− Taip, Ronaldai. Tai man labai brangi draugė, Gabriela Keinaitė. Deja,
ji nekalba itališkai.
− Prašau man atleisti, − galantiškai pakšteli mano ranką angliškai prab-
ilęs italas. − Antonis labai retai atsiveža viešnių, tiksliau sakant, niekada.
Jei ir sulaukiame čia kokių svečių, tai jie dažniausiai būna italai, − putlius
jo žandus kilsteli šypsnys. − Ronaldas Fiskelas, man nepaprastai malonu.
− Na, Ronaldai, ar mano mergaitė jau paruošta? Tiesa, kaip ji? − kreipi-
asi Tonis į vyrą.
− Puikiai, tiesa, šiek tiek praradusi formas, − atsako vyras, − retai ją
aplankai.
Susidomėjusi stebiu abu vyrus, niekaip negalėdama suprasti, apie kokią
mergaitę eina kalba. Mano nuostabai, pasukame prie arklidžių. Po
akimirkos mano naujasis pažįstamas mums išveda nepaprastai gražų žirgą.
− Štai ir mano mergytė, − neslėpdamas pasigėrėjimo paleidžia mano
ranką Antonis ir priėjęs ima glostyti kaštoninio atspalvio žirgą. − Tai vienas
iš mano Andalūzijos žirgų, tiksliau, kumelė. Nagi, Glorija, pasisveikink su
viešnia, − pakartoja itališkai ir kumelė nulenkia savo stambią galvą ir
priekine kanopa ima kapstyti žemę. – Šaunuolė, − paglosto beveik juodus
jos karčius.
Negaliu atsistebėti jo akyse degančiu susižavėjimu.
82/473
− Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad domiesi žirgais, − ištariu, neg-
alėdama nuslėpti nuostabos.
− Tu daug ko apie mane nežinai, ir ne viskas taip gražu, − ištaria neat-
sisukęs. − Yra dalykų, kuriuos norėčiau nuo tavęs paslėpti amžinai, −
sukužda ir priėjęs paima mano ranką. − Nagi eikš, paglostyk. Ji gerutė.
Neįkąs.
Kitaip nei tu, sukužda mano sąmonė, bet tuojau pat ją subaru ir priėjusi
paglostau didingą gyvūną.
− Moki joti? − klausimas išprovokuoja saldžią jo šypseną.
− Žinoma, tik, deja, nebegaliu, − atsidūsta, neatitraukdamas žvilgsnio
nuo kumelės.
− Kodėl?
− Medikai uždraudė, nes turėjau menkutę stuburo traumą.
− Sulaužytas stuburas – tik menkutė trauma? − žodžiai nusprūsta nuo
lūpų, per vėlai prikandu kartais aiškiai per ilgą savo liežuvį.
− Iš kur sužinojai? – atsisuka, ir aš pašiurpstu nuo jo šalto žvilgsnio.
Tvirtas jo žandikaulis sutrūkčioja, akivaizdžiai tramdydamas pykti.
− Atleisk, − sukuždu.
− Iš kur sužinojai?! − ištaria grėsmingu balsu.
− Deividas prasitarė, − nudelbiu akis, jausdama, kad išduodu niekuo
dėtą vyrą.
− Ach, Deividas!? − akivaizdžiai susierzinęs praeina pro mane ir pasuka
vilos link.
− Antoni, aš pati jį ištardžiau, nepyk, − leidžiuosi jam įkandin, bet jo
platūs žingsniai aiškiai didesni už mano, tad aš imu bemaž bėgti. – An-
toni, − sulaikau jį už rankos.
Pajuodusios nuo pykčio akys susminga į mane.
− Kodėl? Kam lendi, kur nereikia? − surinka.
− Jau sakiau, kad noriu tave pažinti, − sušnabždu. − Antoni... – jaučiu,
kaip ima kauptis ašaros.
− Gabriela, kaip tu nesupranti, kad yra dalykų, kurių tau nereikėtų
83/473
žinoti, − ištaria daug tylesniu balsu, žvelgdamas man į akis. Kiek patylėjęs
išsilaisvina nuo mano rankų ir neatsigręždamas nueina į vidų. Stebiu jį tol-
stantį, negalėdama suprasti, kaip paprastas nesusipratimas švelnų ir mielą
vyrą paverčia neatpažįstamai šaltu.
Keletą valandų vaikštinėjau apie vilą, negalėdama atsigrožėti apylinkių
vaizdais. Širdis dilgteli vos pagalvojus, kad per savo plepumą beveik sugad-
inau nuostabią dieną. Girdžiu, kaip nuo lauko terasos atsklinda itališka
vyrų šneka. Keletą akimirkų padvejojusi ryžtuosi prieiti arčiau.
− Gabriela! − akivaizdžiai nudžiunga mane išvydęs Ronaldas. −
Prisijunk prie mūsų, − parodo laisvą kėdę greta savęs.
Antonis atsipalaidavęs sėdi vos už kelių žingsnių priešais jį. Švelniuose
jo lūpose smilksta cigaras, retsykiais paslėpdamas skvarbų jo akių žvilgsnį
mėlynų dūmų debesyje. Nusvirusi ranka lengvai sukinėja apytuštę taurę.
− Konjako? − pasiteirauja Ronaldas kilstelėjęs savo taurę. − O gal sen-
joritai vyno?
− Vyno, − tarsteli sodrų debesį išpūtęs Antonio.
− Labiau norėčiau konjako, − šypteliu ir prisėdu šalia apvalaveidžio
vyriškio.
− Maištauji? − ištaria Antonis, kai Ronaldas trumpam pradingsta
viduje.
Žvelgiu į jį šiek tiek prisimerkusi, pakreipusi galvą. Matau, kaip jo akys
slysta blizgančia mano kojų oda.
− Pyksti?
− Nežinau, − gurkšteli gėrimo. − Greičiau galvoju, kaip tave nubausti, −
šypteli lūpų kampučiu.
− Nejaugi reikia? – užmetu koją ant kojos, dar labiau apnuogindama
šlaunis.
− Jei nesiliausi, būsiu priverstas, − prisimerkia.
− O gal būtent šito aš ir noriu, − atmetu plaukus, sąmoningai jį
gundydama.
− Gabriela... − išsprūsta atodūsis ir jis nukreipia žvilgsnį.
84/473
Aptempti džinsai sunkiai sugeba paslėpti sukietėjusį jo geismą. Keletą
akimirkų negaliu atsispirti provokuojančiam vaizdui, bet pasirodęs Ronal-
das, nešinas senoviniu buteliu, priverčia sodriai nurausti nuo nepadorių
minčių. Mano drovumas Antonio veide pažadina pasitenkinimo šypseną.
− Kaip jums patinka Chianti vila? − pripildęs taurę ir įsitaisęs šalia
manęs pasiteirauja nieko apie mūsų dviprasmišką pokalbį neįtariantis
vyriškis.
− Dieviška. Esu labai dėkinga Antoniui, kad mane čia atsivežė, − seksua-
lusis vyras, sėdintis priešais, klausiančiai kilsteli antakį.
− Taip. Čia išties nuostabu. Tiesa, prieš Antonijui įsigyjant šiuos
pastatus to nebūtum galėjęs pasakyti, − jis pakyla ir pripildęs Tonio taurę
tęsia toliau. − Vila buvo apleista, galima sakyti, likę tik griuvėsiai, bet šio
užsispyrusio vyro dėka ji tarsi pakilo iš pelenų, − grįžęs į pintą krėslą šalia
manęs prisidega cigarą. – Deja, kuo toliau tuo rečiau jis čia užsuka, − at-
sidūsta, išpūsdamas dūmus. − Suprantama. Daug reikalų gula ant jo pečių,
paguoda, kad bent Federika labai mėgsta čia viešėti. Beje, kur ji dabar? −
pažvelgia į Antonį. − Tikėjausi, kad ir ji pradžiugins mane savo
apsilankymu.
− Japonijoje, turėtų kitą savaitę grįžti, − bejausmiu balsu atsako Tonis.
− Gaila, bet ką padarysi. Tikiuosi, netrukus ją pamatyti. Tiesa, Antoni, ji
žadėjo parvežti arabus.
− Arabus? − pažvelgiu į šalia sėdintį Ronaldą.
− Arabai, Gabriela, tai Arabijos žirgai, − gurkštelėjęs sodrų gurkšnį
paaiškina Antonis. – Ronaldai, manęs tikrai nebedomina šis verslas, − vėl
ima kalbėti su šalia manęs sėdinčiu vyru. − To imsiuosi tik savo malonu-
mui, beje, kiek pastebėjau, − linktelti galvą į pievoje besiganančius žirgus, −
Federikai puikiai sekasi, lai ji tuo ir užsiima. Tebūnie man tai atgaiva akims
ir širdžiai.
− Taip, ji išties puikiai tvarkosi. Greitai manęs čia nebereikės, − linkteli
vilos prižiūrėtojas. − Vos per keletą pastarųjų mėnesių žirgai puikiai
pasirodė lenktynėse. Jei taip ir toliau, teks ieškotis darbo kitur.
85/473
Susidomėjusi klausau apie man iki šiol nežinomą draugės pomėgį. Kas
būtų pagalvojęs, kad smulkutė, vos penkių pėdų mergina puikiai nusimano
apie žirgus, o juo labiau apie lenktynes.
− Džiugu girdėti,− išpūtęs melsvą dūmų debesį šypsosi Federikos brolis.
– O tu gali liautis nerimavęs. Tavo prižiūrimi žirgai ir vynuogynai klesti,
tad lengvai aš tavęs tikrai nepaleisiu.
− Malonu girdėti, Antoni, − putlų vyro veidą nušviečia šypsena. −
Leiskite pasiteirauti, Gabriela, o kuo jūs užsiimate? − smulkių raukšlių
apsuptos pilkos akys žvelgia su neslepiamu susidomėjimu.
− Aš...
− Ji dirba pas mane, − nutraukia Tonis gan griežtu tonu, neleisdamas
prasižioti. Juodos jo akys žvelgia valdingai, priversdamos mane nutilti.
− Jums leidus, aš jau eisiu, − pakyla šiek tiek apgirtęs, o gal Tonio tono
išgąsdintas Ronaldas. − Reikia parsirasti namo iki sutemų, − paspaudžia
Antonio ranką ir maloniu žvilgsniu nužvelgia mane. − Buvo labai malonu,
rytoj pasimatysim,− linkteli ir dingsta vilos viduje.
Apnuoginusi lengvai įrudusias kojas, siūbuodama basa pėda lakuotais

pirštukais ore piešia apskritimą. Negaliu nustoti rijęs jos akimis. Juodos,
nepaklusnios garbanos raitosi aplink švelnią kaklo odą, ant kurios beveik
nelikę mano žvėriškumo pėdsako. Liežuvis kartas nuo karto išnyra ir nu-
laižo ant lūpų užsilikusį aitrų gėrimo lašelį, priversdamas mane svaigti nuo
tokio žemiško judesio.
− Galėjai perspėti, kad ten, kur vykstame, bus taip šilta, − perbraukia
ranka kaklą, krūtinę. − Būčiau pasiėmusi maudymosi kostiumėlį. Baseino
vanduo labai vilioja, − sako ji, žvelgdama man per petį į žydrą vandenį.
− Tau niekas netrukdo, − kimus balsas išduoda mano mintis.
− Ronaldas? − pakreipia galvą.
− Jis gyvena už kalvos, iki ryto viloje būsime tik tu ir aš.
Įtraukiu svaigų dūmą, stebėdamas, kaip ji pakyla ir lengvai per galvą
nusitraukia plonutę gėlėtą suknelę. Vingiuodama klubais praeina pro
mane. Seksualios jos formos lieka įkalintos vien plonų, žydrų apatinių –
vos atsilaikau pagundai prisitraukti ją prie savęs.
Pasigirsta taškomas vanduo. Pasukęs galvą stebiu, kaip keliais yriais
pasiekia baseino vidurį.
− Prisijungsi? − ištaria išnirusi.
− Tau leidus, mieliau gėrėsiuosi reginiu, − kūnas išdavikiškai sureaguoja
į jos nuogumą.
Lengvais rankų judesiais ji pasiekia baseino kraštą priešais mane. At-
sirėmusi ant rankų keletą akimirkų kažką įtemptai mąsto. Prikąsta jos lūpa
verčia manyje slypinčius demonus inkšti it mažus šunyčius. Degu iš
geidulio, puikiai suvokdamas, kad galiu nuskriausti šią moterį. Ji negirdi
mano minčių. Pasiremia ant rankų ir grakščiai išsliuogia ant rusvų plytelių.
Nuo jos plaukų srūvantis vanduo prikausto žvilgsnį ties tobulais jos iškilu-
mais. Nugurkiu godų gurkšnį konjako, bandydamas nuvyti apsėdusias
87/473
mintis, bet tai nepadeda. Ji atsistoja ir vos pridengtas plonais nėriniais
kūnas ima artėti prie manęs. Priėjusi palinksta ir smulkūs jos delnai
įsiremia į mano šlaunis. Pakilusi ranka ištraukia iš mano lūpų cigarą ir
užgesina į gretimais stovinčią peleninę.
− Pabučiuok mane, − sukužda vos per plauką nuo lūpų.
Vanduo nuo jos kūno laša ant manęs, bet jis nesugeba užgesinti to
gaisro, kokį dabar jaučiu. Žvelgiu į jos putlias lūpas, beveik jausdamas jų
skonį.
− Negaliu, − atsakau drebančiu kuždesiu.
Jos delniukas slysteli kelnėmis aukštyn ir tvirtai įsiremia į mano aistros
jai įrodymą.
− Matau, kad nori, − spusteli ranką, priversdama ištrūkti dejonę.
Keletą akimirkų delsiu, svarstydamas, ar nebūtų protingiau ją atstumti
ir pasitraukti, bet jausmas, užvaldęs mane stipresnis, tad linkteliu į priekį ir
pasiduodu pagundai. Antrą kartą suviliotas neriu į pamirštus malonumus.
Penkerius metus neliestos lūpos negali pasisotinti, tad vis reikliau buči-
uoju, liežuviu tyrinėdamas jos saldžią burną. Ji įsitaiso ant manęs ir taip
pat godžiai atsako į kiekvieną mano liežuvio judesį. Lengvas pasiūbavimas
ant mano tvinksinčio vyriškumo, ir nesusivaldęs dantimis stipriai sus-
paudžiu jos putlią lūpą. Jaučiu ant liežuvio sūrų kraujo skonį, bet Gabriela
neišsigąsta, pati stipriai sukanda manąja, priversdama patikėti, kad ji –
mano išsigelbėjimas. Švelnus delnas įsprūsta po džinsais ir priverčia
suvirpėti nuo svaigaus prisilietimo. Suimu jos drėgnus plaukus ir stipriai
timpteliu priversdamas jos veidą atsitraukti. Iš lūpos sunkiasi kraujas, bet
patamsėjusiose iš geismo akyse nematyti nė kruopelytės išgąsčio.
− Gabriela, nereikia, − atsidūstu, pats netikėdamas, kad galiu ją
atstumti.
− Antoni, aš noriu tavęs, − delnas slysta mano peniu, vis tvirčiau jį
spausdamas.
Užsimerkiu ir kelias akimirkas nuoširdžiai svarstau, ar neišdulkinus jos
tiesiog čia, bet susitvardau ir suėmęs jos riešą ištraukiu sau iš kelnių ir
88/473
švelniai priglundu lūpomis prie pirštų.
− Žinau, bet aš negaliu, − nusuku akis, nebegalėdamas matyti jos
virpančio iš susijaudinimo kūno.
− Kodėl? − priglunda nosimi prie mano skruosto. – Sakei, turi daug
moterų, kodėl nenori manęs?
− Aš noriu, − šnabždu, spausdamasis prie jos. − Bet negaliu. Man reikia
laiko. Bijau tave liesti.
− Kodėl, Antoni? − liežuviu slysteli kaklu šalia ausies.
− Gabriela, aš sadistas, − užsimerkiu, prisipažinimui nusprūdus nuo
lūpų.
Visas kūnas įsitempia lyg styga. Laukiu jos reakcijos.
Gabriela išslysta iš mano glėbio. Suklumpa visai šalia. Padeda galvą man
ant kelių.
− Aš palauksiu. Aš moku būti kantri, − tylus kuždesys priverčia
prasimerkti. Akys susitinka su žalių akių žvilgsniu, neatspindinčiu jokio
priekaišto ar neapykantos. Jaučiu, kaip vidinis pasaulis nušvinta nuo
mažyčio saulės spindulėlio, kurį padovanojo ši nepaprasta būtybė.
− Kokia tu, − delnu paliečiu švelnų skruostą.
− Kokia?.
− Tobula, − ištariu jai, o Gabriela pabučiuoja mano ranką ir nusišypso.
− Eikš,− padedu jai pakilti. Ji kojomis apsiveja mano liemenį ir
prisiglaudžia prie krūtinės.
− Ar turėčiau bijoti?
− Dar nežinau, bet padarysiu viską, kad tavęs nenuskriausčiau, − lū-
pomis paliečiu jos antakį, taip priversdamas pakelti akis. − Man tavęs
reikia, Gabriela.
− O man tavęs, − atsiliepia ji ir neįtikėtinai švelniai pabučiuoja.
Gulėdama plačioje lovoje stebiu, kaip jis į židinį įmeta keletą pliauskų.
Negali būti, kad tai, kas vyksta, yra ne sapnas. Ant raumeningų, apnuogintų
jo pečių atsispindinčios liepsnos primena jo žodžius. Blaivus protas turėtų
ginti kuo toliau nuo šio paslaptingo gražuolio, bet manasis tyli lyg apak-
intas jo švelnumo proveržių. Nors ir keista, nejaučiu nė krislelio baimės.
Tik vis stiprėjantį norą būti kuo arčiau šito gražaus kūno ir neperpran-
tamos sielos.
Žvilgsnis slysta plačia nugara, apačioje sustingdamas ties dideliu randu.
Akivaizdu, kad ne viena operacija taip stipriai įspaudė savo pėdsaką jo
kūne. Po avarijos likę randai, be abejo, niokoja man dar nematytus tvirto
kūno plotus, bet kartu žadina mano smalsumą ir norą prie jų prisiliesti
lūpomis.
− Miegok su manim,− paprašau tyliu balsu žinodama, kad jis sutiks, nes
visą vakarą buvo švelnus ir rūpestingas. Ne kartą švelniais bučiniais su
neslepiamu nusivylimu akyse glostė mano patinusią lūpą. Šaltojo grobuo-
nio jo veide nelikę nė šešėlio. Nejau tokia nenusakoma toji Toskanos galia?
− Nežinau, ar tai protinga mintis, − nusišypso.
− Prašau, − pasiremiu galvą ranką.
− Aš galiu tave prispausti, − pakyla ir ima artėti prie lovos. − Manau,
kad sutiksi, jog aš už tave truputį didesnis, o esu pratęs miegoti vienas.
− Viskas bus gerai, jei pažadėsi neknarkti, − žvelgiu į jį, negalėdama
nuslėpti pasigėrėjimo.
− Deja, panele Keinaite, šito aš nežinau, − paduoda man taurę vyno ir
išsitiesia visu ūgiu. Įspūdingas jo stotas priverčia sunkiai nuryti seilę. An-
tonis akivaizdžiai stambesnis ne tik už mane, bet ir už daugumą mano
pažinotų vyrų. Ar tokiu raumeningu kūnu jį apdovanojo kūrėjas, ar tai ilgo
triūso sporto salėje rezultatas? Siauras juodų plaukų ruoželis, dingstantis
po apsmukusiomis tamsaus šilko kelnėmis, priverčia prikąsti lūpą.
90/473
− Nedaryk taip, − paglosto drėgnus mano plaukus. − Nenoriu, kad dar
labiau sutintų, − ištaria, priguldamas šalia.
− Kodėl? Būsiu kaip po botokso procedūros, − papučiu lūpas,
priversdama jį nusijuokti.
− Nereikia jokio botokso, jos ir taip gražios, − paliečia nykščiu mano
apatinę lūpą.
Akyse atsispindi taip puikiai atpažįstamas geismas, bet daugiau ne-
beliečia, lyg pats savęs vengdamas.
− Antoni, kodėl tu nieko apie mane neklausi? – gurkšteliu vyno, jo
skonis išties kerintis.
− Aš viską apie tave žinau, − šypteli.
− Iš kur? − suraukiu antakius.
− Matai, Gabriela, aš turiu savų ryšių ir man visiškai nesunku surinkti
informaciją apie bet kurį mane dominantį žmogų.
− Na, žinai! − susierzinu vien nuo minties, kad kažkas knisosi po mano
gyvenimą be mano žinios.
− Nepyk. Negalėjau į namus įsileisti nepažįstamo žmogaus.
− Ir kiek toli siekia tavo žinios? − vis dar suraukusi antakius žiūriu į jį,
nes ši naujiena anaiptol manęs nedžiugina.
− Pakankamai, − nusišypso. − Skanus vynas?
− Skanus, nenukreipk temos.
− Vynuogės, iš kurių jis pagamintas, auga namo pašonėje, − pauosto
taurėje tyvuliuojantį tamsų lyg kraujas skystį. − Nemėgstu vyno, bet šiam
negaliu atsispirti.
− Antoni! Atsakyk, ką apie mane žinai? − atsisėdu lovoje, nes jo elgesys
ima ne juokais siutinti.
− Viską, bet akivaizdu, kad per mažai, − pastatęs taures ant spintelės
parverčia mane ant lovos. − Niekur nebuvo paminėta, kad tu tokia skani, −
lyžteli kaklą, − kad tavo tokios putlios lūpos, − lengvai prie jų priglunda. −
Ir kad taip sunku bus tau atsispirti, − delnu slysteli mano šlaunimis giliai
po plonučiais baltais naktiniais.
91/473
Pirštus paskandinu jo plaukuose, bet delnas, buvęs toks landus, nurim-
sta, palikdamas vien bučinio malonumą. Atšlijęs vos per keletą centimetrų,
liesdamas vos nosies galiuku jis juodomis akimis skverbiasi į pačias mano
sielos gelmes.
− Tu labai graži, − sukužda, bet po kelių akimirkų atsitraukia ir atsisėda
lovoje tarp minkštų pagalvių.
− Galiu paklausti?
− Jei pasakysiu ne, tai, ko gero, tavęs vis tiek nesustabdys, − gurkšteli
vyno, žiūrėdamas į židinyje šokančias liepsnas.
− Nelaimė, susijusi su tavo stuburu, yra neliečiama tema? − stengiuosi
paklausti kuo švelniau, bet matau, kaip jo žandikaulis sukruta, aiškiai rody-
damas, kad bunda šaltasis. Pasigailiu kvailo klausimo, nenorėdama išvysti
to nemalonaus žvilgsnio. Jis neatsisuka.
− Tu per daug skubi, Gabriela, − sukužda lūpos.
− Atleisk.
− Baik gerti vyną ir eikim miegoti, − pasako tuo valdingu balsu, į kurį
mano kūnas sureaguoja akimirksniu.
Prieš akis mirganti ugnis, prie nugaros prigludęs taip greitai brangiu
tapęs vyras ramina ir šildo, bet jo virpantys pirštai ant mano liemens iš-
duoda, kad yra daug dalykų, kuriuos teks vieną po kito išlaisvinti.
Nenusakomas jausmas laikyti ją savam glėbyje. Tyliai brėkštantis rytas

savo spinduliais glosto jos veidą. Man kylant iš šilto jos glėbio, tankios
blakstienos suvirpa.
− Miegok, dar labai anksti, − sukuždu lūpomis prigludęs prie jos
smilkinio. Gabriela prisispaudžia dar labiau ir sumurkia lyg glostoma katė.
− Kur eini?
− Miegok, − pakartoju, atsitraukdamas nuo jos kvepiančio kūno.
Užsivilkęs sportinį kostiumą išeinu į vėsų rytą.
Auksiniais spinduliais nutviekstas dangus iš lėto budina dar miegančius
paukščius. Nosį kutena ką tik nupjautos žolės aromatas. Net keista, koks
šiltas šiais metais ruduo.
Pasuku link puikiai pažįstamo takelio ir pasileidžiu ristele. Senokai neg-
alėjau mėgautis tokiu paprastu malonumu. Plaučius užpildanti gaiva
niekaip negalėtų prilygti tvankiam sporto salės orui. Raumenys noriai
pasiduoda ritmingam risnojimui, o mintys vis sukasi apie tuos menkus
dalykus, kurie pastarąja parą teikė neįsivaizduojamą malonumą.
Tarsi seniai palaidota mano dalis vėl atgyja švelnumas. Nerimas
sukausto vien pagalvojus, kad anksčiau ar vėliau nebegalėsiu slėptis po mi-
glotais atsisakymais pasimylėti. Aistra, deganti žaliose akyse, leidžia supra-
sti jos saldžius norus, o mano kūnas ilgai neatlaikys nuolatinio geidulio.
Žinau, kad nebus linksma, jei palūšiu. Negaliu šito leisti, dar nežinau kodėl,
bet noriu būti jai švelnus. Ar sugebėsiu, kol kas dvejoju. Manyje tūnančios
tamsybės, priešingai nei aš, trokšta ją draskyti, žeminti, kandžioti. Kruvina
jos lūpa tik patvirtina. Šalia jos jaučiuosi vis silpnesnis ir darosi sunku save
kontroliuoti. Imu laužyti sau duotus pažadus, prisileidžiu ją taip arti, kad
imu abejoti, ar mane dar valdo sveikas protas.
Nubėgęs keletą kilometrų pasuku atgal, prisiekinėdamas sau, kad tai tik
laikinas susižavėjimas, kuris tuoj atslūgs, šaltas protas sugrįš, o demonai
93/473
puotaus tik tuomet, kai to panorėsiu. Nebereikės slėptis ir neapkęsti savęs
už tai, kas tiesiog yra mano dalis.
Prie pat vilos nugara ima ristis prakaito lašeliai, skaudžiai dilgteli
sužalotą koją, keletą minučių pailsiu, kad nustočiau šlubčioti.
Nagi, Toni, pasirodyk, koks esi paliegęs invalidas, jai tikrai paliks įspūdį!
Kvatodamas šnibžda viduje tūnantis blogis, bet priverčiu jį užsičiaupti ir at-
sitiesęs pasuku į pastato vidų.
Lovoje jos nerandu. Paklaustas Ronaldo tik trūkteli pečiais, tvirtindam-
as, kad ji buvusi prie baseino. Mano nusivylimui, gultai šalia vandens tušti,
tik žydras vanduo atgaivina atmintyje vakar regėtus seksualius jos kūno
linkius ir priverčia sunkiai nuryti seiles. Apėjęs arklides pamatau ją be-
sileidžiančią kalva prie neišjodinėtų žirgų. Šūkteliu, bet ji tik pamoja man
ranka ir toliau artinasi prie beveik laukinių gyvulių. Suakmenėjęs stebiu,
kaip tiesia ranką paliesti žirgą. Sušunku, kad atsitrauktų, bet ji neišgirsta.
Neprijaukintas eržilas pasibaido ir atsistojęs ant galinių kojų nubloškia
Gabrielą ant žemės.
Riksmas ištrūksta labiau iš išgąsčio nei nuo skausmo. Traukiuosi nuo

žirgo atbula, rankomis kabindamasi į žolės kupstus. Tvinkčioja sudaužtą
kelį, bet nekreipdama į tai dėmesio slenku toliau.
− Gabriela!
Pasuku galvą ir matau atbėgantį Antonį.
− Tu sveika? − suklumpa priešais.
Veide atsispindi rūpestis.
− Taip, lyg ir viskas gerai, − sukuždu.
Keletą akimirkų jis laiko tvirtai mane apkabinęs, bet, kai atšlyja, jo vei-
das pasikeičia. Aš stebiu jį sustingusi. Akyse buvęs išgąstis virsta kažkuo
man nesuvokiamu. Neaišku, iš kur jo rankose atsiranda rimbas. Netramdy-
damas įsiūčio jis ima vanoti žirgą.
− Antoni! Nereikia, nemušk! Antoni! Ne! Prašau! Aš pati kalta! An-
toni! − šaukiu, springdama nuo ašarų, negaliu žiūrėti į besiblaškantį iš
skausmo padarą, o Antonis lyg apkurtęs nuo čaižančio rimbo garso su
žvėrišku įniršiu vanoja gyvulį.
Pakylu nuo žemės ir prisiartinusi pabandau paliesti jo pečius. Kai An-
tonis atsisuka, patamsėjusiose nuo pykčio akyse negaliu įžvelgti nė lašelio
to vyro, kuris mane taip traukia. Tarsi svetimas žmogus žvelgia juodomis,
šaltomis lyg ledas akimis. Dailus jo veidas perkreiptas žvėriškumo. Pirmą
kartą stovėdama priešais jį imu drebėti iš baimės, o ne nuo užvaldžiusio
geismo.
− Ronaldai! − surinka man dar negirdėtu, svetimu balsu prie mūsų
skubančiam vyrui. − Atsikratyk tuo padaru.
Metęs rimbą ant žemės atsisuka į mane.
− Šito siekei?
− Ne, Antoni! Aš pati kalta, kam tu taip? − susmunku ant žemės prie jo
kojų.
95/473
Ašaros ritasi skruostais. Jis tvirtais pirštais pakelia mano nusvirusią
galvą ir sušnabžda taip, kad girdėčiau tik aš.
− Nesiutink manęs, nes kitą kartą jo vietoje gali būti tu, − ištaria vis dar
lediniu tonu, nenuleisdamas akių.
Žvelgiu į jį, bijodama net mirktelėti.
− Stokis, − paliepia valdingai.
Virpėdama bandau pakilti, bet skauda sumuštą kelį, aš vėl suklumpu.
− Atsistok! − beveik suriaumoja.
− Ne!
− Stokis! − surinka ne žmogaus balsu.
− Ne! Ne! Ne! Dink man iš akių! − sušunku taip pat garsiai kaip ir jis.
− Gabriela, stokis! − pakartoja.
− Ne! Dink! − surinku iš visų jėgų, negalėdama suprasti, iš kur radau
stiprybės jam pasipriešinti. Nesiruošiu paklusti jo grubiems reikalavimas,
tad atstumiu Antonio ištiestą ranką ir pakylu, nekreipdama dėmesio į
skaudžius kojos dūrius. Ronaldo stebi mus, netardamas nė žodžio. Tik jo
pilkas akių žvilgsnis leidžia suprasti, kad vyras toks pat išsigandęs kaip ir
aš. Keletą akimirkų jis delsia, bet atsitokėjęs prieina ir paduoda man ranką,
į kurią stipriai įsikimbu. Antonis žiūri į mus prisimerkęs, trūkčiojantis
žandikaulis išduoda tramdomą įsiūtį. Jo kūnas virpa, o krūtinė kilnojasi,
sunkiai traukdama orą.
− Eime, panele Gabriela, − apkabina Ronaldas ir palydi šlaitu vilos link.
− Ačiū, − padėkoju paguldyta ant lovos.
Skruostais rieda sunkiai tramdomos ašaros.
−Ar labai skauda? – klausia malonusis italas, žvelgdamas į mano
užverktas akis. – Leiskite pažiūrėti, ar nieko nenutiko.
− Ne, viskas gerai, − šniurkšteliu nosimi, o ašaros rieda skruostais visai
ne dėl skausmo.
− Na, kol pats neapžiūrėsiu, negalėsiu būti dėl to ramus, − pareiškia
vyras ir paliečia mano kelį. Jo prisilietimas anaiptol neprimena Tonio
rankų, labiau švelnius tėvo prisilietimus.
96/473
− Kartą, kai buvo dar visai jaunutė, Federika nukrito nuo žirgo ir susil-
aužė koją, bet pono Antonio reakcija anaiptol nepriminė šiandieninės, −
pasakoja jis.
Akimirkai Ronaldas dingsta vonios kambaryje ir grįžta nešinas
vaistinėle.
− Ko gero, Gabriela, jūs labai jį išgąsdinote, nes iki šiol nesu matęs, kad
ponas Antonis griebtųsi rimbo, − atsidūsta. − Vienaip ar kitaip, tai ne mano
reikalas, bet dėl tokio jo elgesio darosi labai neramu, − svarsto italas, išs-
pausdamas į savo putlų delną eukaliptu kvepiančio gelio ir lengvai mas-
ažuodamas kelį. − Dabar siūlyčiau jums pailsėti, tai tik sutrenkimas, šiek
tiek paskaudės, bet manau, kad po poros dienų galėsite bėgioti, −
nusišypso, nors akyse nematyti džiugesio.
−Ačiū jums, Ronaldai, − paliečiu jo ranką, bet jis tik linkteli ir išeidamas
uždaro duris.
Lieku viena kambaryje, kuriame dar šį rytą jaučiausi nepaprastai
laiminga. Dabar virpu iš baimės, kurios nebuvau jautusi nuo tos dienos, kai
netekau abiejų tėvų. Nežinomybė ir nenusakomas nusivylimas užlieja širdį
lyg purvinas vanduo. Jaučiuosi skęstanti. Du vyrai, gyvenantys viename
kūne, neduoda ramybės iki pat sutemų, kurios įsiskverbia į miegamąjį ir
susirangiusios ant pagalvės šalia manęs užliūliuoja, priversdamos užmerkti
akis.
Tarsi sapne, tarsi realybėje jaučiu švelnų lūpų prisilietimą prie basos pė-
dos, blauzdos, sumušto kelio. Sujudu, ir malonus pojūtis dingsta. Per
miegus girdžiu tylų kvėpavimą, kuris pranyksta vos man prasimerkus. Kurį
laiką guliu, negalėdama suprasti, ar keistas jausmas buvo tikras, ar tai tik
sapno iškrėstas pokštas. Tylūs žingsniai už užvertų durų leidžia spėti, kad
švelnūs prisilietimai buvo tikri.
Šlubčioju iš kambario į tamsoje skendintį koridorių. Įsitempusi bandau
įsiklausyti, kur dingo nakties svečias, bet ausyse vien spengianti tyla ir
neįtikėtinai garsūs mano širdies dūžiai. Akims šiek tiek apsipratus prie tirš-
tos tamsos, prieinu prie durų koridoriaus gilumoje ir nedrąsiai jas praveriu.
97/473
Salsvas cigaro aromatas kutena nosį, bet prieblandoje skendinčiame kam-
baryje niekaip negaliu įžiūrėti veido. Kūnu persirita virpulys. Visa savo
esybe jaučiu, kad būtent šią akimirką juodesnės už naktį akys žvelgia į
mane.
− Ronaldas sakė, kad protingiausia tau būtų ilsėtis, − tylus balsas atsk-
linda iš tolimiausio kambario kampo.
− Vaistai, kuriais jis sutrynė koją, veikia kuo puikiausiai, beveik nieko
nejaučiu, − stoviu, žvelgdama į jo pusę, cigaro žarija patvirtina, kad
neapsirinku.
− Išsigandai manęs?
− Ir taip, ir ne, − sukuždu, nors jaučiu, kad jo spėjimas taiklus kaip
niekada.
− Kalbėjau su Deividu, − prityla lyg rinktų žodžius. − Rytoj jis tau suras
tinkamus namus.
− Kodėl?
− Todėl, Gabriela, kad viskas nuėjo per toli, − išpučia dūmus, iš sunkiai
tariamų žodžių suprantu, kad jo ranka dabar suka taurę su gėrimu.
− Mano nuomonė nesvarbi?
− Tavo nuomonė, − atsidūsta. − Ji svarbi, tik, deja, tu nieko nežinai, −
pakyla ir priėjęs sustoja visai šalia.
− Papasakok man, tuomet galėsiu spręsti, − pakeliu akis į jį.
− Eik miegoti, Gabriela. Viskas jau nuspręsta, − kilsteli mano smakrą ir
vos juntamai paliečia lūpas.
Jaučiu, kad darau nepataisomą klaidą, bet tik taip ją apsaugosiu nuo
savęs, nepasėsiu neapykantos sėklos. Kai atšlyju nuo jos lūpų, suprantu,
kad taip bus teisingiausia. Palikęs ją stovėti išeinu.
Tarsi sužeistas žvėris visą naktį blaškausi lovoje, negalėdamas rasti jos
šilto kūno. Mintis apie brėkštantį rytą mažai guodžia, nes puikiai žinau, kad
grįžus į Londoną mūsų keliai išsiskirs.
Gal kada pamatysiu ją su Federika ar atsitiktinai sutiksiu biure, bet, ko
gero, nuo šios akimirkos gyvensiu laukimu.
Ryte prie pusryčių stalo nepratariame vienas kitam nei žodžio, kaip ir
visą likusią kelionės dalį. Lėktuvui nusileidus ir mums įsėdus į Maserati
pagaliau ryžtuosi prabilti:
− Tikiuosi, nepyksti? – matau, kaip ji žvelgia į mane savo žaliomis
akimis.
− Žinoma, pykstu. Viską vėl nusprendei už mane.
− Taip bus geriau, − sukuždu.
− Iš kur tau žinoti? − akivaizdu, kad jos veide žaidžia man dar
nepažįstamas pykčio šešėlis.
− Gabriela... − jaučiu, kaip skausmas ima plisti po kūną, užgoždamas
žodžius, už kurių galėčiau pasislėpti.
− Kas? Neleidi nė trupučio priartėti, neatskleidi savo praeities, kad
galėčiau pati nuspręsti, ar tikrai viskas taip juoda, kaip tu sakai. Neleidi
savęs pažinti, nors nė neįsivaizduoji, kaip šito trokštu. Kai lieti, suprantu,
kad tau manęs reikia, o vos viskas nukrypsta už tau vienam žinomos ribos,
užsiskleidi arba imi elgtis kaip piktas vaikas.
Mano rankos virpa, spausdamos vairą vis tvirčiau. Jos žodžiai tarsi ak-
menys daužo mano sielos veidrodžius, neturiu kur pasislėpti, nes Gabriela
teisi.
Automobiliui sustojus prie „Fabriko“, pasijaučiu kaip bailys, tiesiog
99/473
nerandu jėgų pažvelgti jai į akis. Jaučiuosi krečiamas žemės drebėjimų,
kuriuos lydi milžiniški skausmo cunamiai.
− Atleisk, − sukuždu. − Tiesiog tu nesuprasi, − atremiu galvą į vairą
spaudžiančias rankas.
− Atleisk, kad taip naiviai tavimi tikėjau. Žinai, ką pasakysiu? Aš tikrai
niekada nesuprasiu vieno dalyko, tu slepiesi nuo manęs ar nuo savęs?
Atidaro dureles ir išlipdama iš automobilio priduria:
− Gal tu ir teisus. Taip bus geriau. Tik leisk paklausti, kuriam iš mūsų? −
užtrenkia dureles ir nešina lagaminu pasuka tolyn nuo „Fabriko“.
Žvelgiu į tolstantį jos siluetą ir dabar jau tikrai suprantu, kad joje slypėjo
raktas nuo mano ramybės, kurio taip paprastai atsisakiau. Keletą kartų gili-
ai įkvepiu, tarsi ramindamas viduje šėlstančią audrą. Užvedu automobilį ir
pasuku Londono centro link. Spaudžiu automobilio akceleratorių, versda-
mas variklį riaumoti, tarsi tas gausmas atspindėtų vidinį mano sielos
šauksmą.
Praslenka keli susitikimai, per kuriuos dorai net negirdžiu apie ką kal-
bama. Akcininkai ir partneriai nedrąsiai žvelgia į mane, sėdintį konferen-
cijų salės stalo gale. Jaučiu, kad atsakymai iš mano lūpų skamba itin griež-
tai. Pasibeldusi Sofija informuoja, kad trečiąja linija skambina Deividas.
Pakylu iš vietos, užleisdamas vietą vienam iš savo patikėtinių, ir grįžęs į
kabinetą susmunku kėdėje.
− Klausau? − atsiliepiu.
− Antoni, turėčiau ant tavęs pykti, kad iškeitei savaitgalio pasilinksmin-
imą su manimi „Septynete“ į žaviosios Gabrielės kompaniją, bet velniai
nematė. Tikiuosi, buvo verta, − linksmas jo balsas nė kiek neskaidrina
mano niūrios nuotaikos.
− Padarei, ko prašiau?
− Taip, radau puikų kotedžą Stansfieldo kelyje. Tik nesakyk, kad ketini
perkelti savo žaidimus į ramesnę vietelę?
− Jis ne man, − atsidūstu.
− Nesupratau? O kam?
100/473
− Gabrielai, − ilga tyla ragelyje priverčia susimąstyti, kaip visa ši situa-
cija atrodo iš šalies.
− Supratau. Tuomet tai tikrai nuostabus variantas. Jaukus Viktorijos
stiliaus kotedžas su dviem miegamaisiais ir nuosavu sodu.
− Puiku. Susisiek su ja ir pranešk. Visas išlaidas apmokėsiu. Tiesa,
Deividai pasiteirauk, ar ji sutinka mums dirbti.
− Ar kas nutiko, kad pats negali? − vyro balse aiškiai girdėti
susirūpinimas.
− Visiškai nesvarbu. Vykdyk.
− Mergyte, kur tu? Stoviu jau valandą prie „Fabriko“ durų, bet niekas
neatidaro, − linksmas Deivido balas ragelyje šiek tiek nuvilia, nes troškau
išgirsti Antonio balsą.
− Aš kavinėje, vos už poros kvartalų, − atsidūstu: žvelgdama ašarotomis
akimis į kavos nuosėdas puodelio dugne.
− Manau, kad žinau tą vietą. Luktelėk, aš tuoj.
Servetėle nusišluostau ašaras ir bandau suimti save į rankas.
− Viskas bus gerai, − sukuždu pati sau, nors labai tuo abejoju. Jausmų
kokteilis verčia dvejoti dėl ateities. Nepastebiu, kaip šalia jaukios kavinės
prišliuožia sidabrinis Porsche, ir sukdamas raktelius ant piršto įžengia
Deividas. Nepriekaištingai pasiūtas tamsus kostiumas su šviesiais dryžiais
paryškina žavius jo bruožus.
− Gražuolė Gabrielė Keinaitė! Mano akims tu tikra atgaiva, nors šiek
tiek liūdna matyti tokį veidelį. Kas nutiko? − prisėda priešais ir kaip visada
nepriekaištingai nusišypso.
− Nieko, − bandau atsakyti šypsena.
− Neapgaudinėk seno vilko.
− Šiokie tokie nesutarimai su Antoniu, − atsidūstu.
− Akivaizdu, kad nenusiteikusi pasakoti, − rankos mostu pakviečia
padavėją.
− Nenorėčiau apie tai kalbėti, − dėkingai šypteliu, jį pradžiugindama.
− Taip daug geriau. Tau labiau tinka šypsena nei toji gedulinga mina,
kuria mane pasitikai. Nagi, ką valgysim?
− Ačiū, aš nealkana.
− Greitai išnyksi, jei nieko nevalgysi, − nusišypso.
− Ar aš? − nužvelgiu save.
− Juokauju, tiesiog retai matau tave valgančią. Galvoju, gal tu viena iš tų
merginų, kurios kankina save badu ar dietomis, − pasiremia smakrą ranka
102/473
vis dar plačiai šypsodamasis.
− Niekada nesukau sau galvos tokiais niekais, − truputį sutrinku dėl
minčių posūkio.
− Tikiu, − užsisako kavos.− Ko gero, žinai kodėl aš čia? − surimtėja.
− Nujaučiu.
− Na ir puiku. Pradėkime nuo tavo atlyginimo, − padeda prieš mane
paketėlį, kuris gąsdina dydžiu. − Čia už pagalbą Marselyje. Imk,
nesidrovėk. Tai tavo sąžiningai uždirbti pinigai.
Nedrąsiai praskleidžiu Deivido pastumtą paketą ir sutrinku nuo kupiūrų
gausos.
− Čia tikrai per daug, − išlemenu apstulbusi.
− Tik nepradėk, − kilsteli ranką, sustabdydamas mano žodžius. − Puiki-
ai žinau, kaip įvertinti tinkamą darbą, tad neprieštarauk.
Gurkštelėjęs kavos, Deividas tęsia toliau.
− Ar tu sutiksi mums talkinti ir ateityje?
Žvelgiu į jį nežinodama, ką atsakyti. Pakete ne vienas tūkstantis svarų, o
toks atlyginimas tikrai leistų užsitikrinti tvirtą pagrindą po kojomis.
− Taip. Tikiuosi, sugebėsiu.
− Nejuokink, Gabi, mačiau Prancūzijoje, ką sugebi. Toks tavo atsakymas
pradžiugins ne tik mane, − šypteli. – Na, liko paskutinis reikalas.
Įkiša ranką į švarko kišenę ir prieš mane ant staliuko padeda raktus.
Skaudžiai dilgteli širdį, nes puikiai žinau, kokie tai raktai.
− Tai nuo tavo naujųjų namų. Niekuo nesirūpink. Viską apmokės
Antonis.
− Ne! − pasakau pikčiau, nei norėtųsi.
− Nesupratau?
− Aš nebūsiu jo išlaikytinė, pati galiu savimi pasirūpinti.
− Na, šiuo klausimu mažai galiu padėti. Aš tik vykdau man patikėtus
nurodymus, − skėsteli rankomis ir žvelgia tiesiai į mano akis. – Matai, Gab-
riele, nežinau, kas vyksta, bet akivaizdu, kad Antoniui tai svarbu. Tikrai
nenoriu tapti jo įsiūčio kaltininku, tad savo santykius aiškinkitės patys, o
103/473
man reikia atlikti pavestą darbą. Dabar norėčiau palydėti tave iki naujųjų
namų, − nusišypso savo puikia šypsena ir palikęs gerokai daugiau už mūsų
išgertą kavą pakyla.

− Ana, VIP ložę.
− Pone Barikeli, užsakymas patvirtintas. Tiesa, VIP ložėje šiandien bus
dar keletas deimantinių narių.
− Supratau, Ana.
Perbraukiu plaukus ranka. Pagaliau toji sumauta diena eina į pabaigą.
Jaučiuosi žiauriai pavargęs. Niekaip negaliu nustoti galvojęs apie ją. Ir
dabar, laikydamas telefoną rankoje, noriu paskambinti Gabrielai vien tam,
kad išgirsčiau jos švelnų balsą. Be abejo, kvaila mintis – paslepiu telefoną
švarko kišenėje.
Spausdamas greičio pedalą ir nardydamas tarp automobilių neatsispiriu
pagundai prasukti pro Stansfieldo kelią.
Nutildęs variklį keletą minučių stebiu kotedžą, kurį tik šįryt nupirkau.
Dailiuose languose kur ne kur dega šviesa. Užmerkiu akis ir bandau įsivaiz-
duoti, ką ji veikia. Kaip nuostabiai turėtų atrodyti žaliaakės veido bruožai
tokių šviesų prieblandoje. Skaudžiai suspaudžia suakmenėjusią širdį vos
prisiminus jos godžius bučinius. Keikdamas save už tai, kad atvažiavau,
užvedu variklį. Matau, kaip išgirdusi riaumojantį variklį ji prieina prie
lango. Stipriau paspaudžiu greičio pedalą ir išsuku iš tylios gatvelės. Nen-
oriu būti pastebėtas.
Kaip visuomet, klube „Septynetas“ pilna vyrų, įvairaus amžiaus ir fin-
ansinių galimybių. Už matinių stiklų mirgantys šešėliai primena apie mano
nuodėmes, ne kartą tenkintas tik ypatingiems svečiams pritaikytuose
kambariuose.
Apsaugos darbuotojas prie stiklinių laiptų maloniai pasisveikina ir nė
nepaprašęs parodyti žiedo praleidžia į viršų.
Štai ką pasiekiau per pastaruosius trejus metus. Esu atpažįstamas ir ger-
biamas ne vien tarp turtingųjų, bet ir tarp nuodėmingųjų.
105/473
VIP ložėje mane pasitinka keli puikiai pažįstami vyrai, tarp jų yra
bankininkų, turtingų verslininkų, politikų.
− Antoni Barikeli, − nusišypso kaulėtas vyriškis man prisėdus ir užsi-
sakius butelį viskio. − Jau senokai neteko jūsų čia matyti, − pakyla ir
ištiesia ranką.
− Sveikas, Ričardai, − pasisveikinu ir linkteliu tolėliau sėdintiems
vyrams.
Purpurinėje prieblandoje skendinti patalpa ir jų liguistos akys primena,
kokiais tikslais čia susirenkama.
− Teko girdėti apie jūsų labai subtilius reikalavimus ir išskirtinį
pomėgį, − nusišypso nedidokas praplikęs vyras, berods, bankininkas.
− Nepavadinčiau savo norų išskirtiniais, − atsigeriu gurkšnį penkias-
dešimt metų ąžuolo statinėse brandinto gėrimo. − Mano žiniom, platininiai
nariai garsėja įdomesniais pomėgiais.
− Nereikia kuklintis. Mums žinomi jūsų polinkiai, jei kalbama teisybė,
tai jums nedaug liko iki vyresniojo posto, − prabyla stambus barzdotas
vyras, sėdintis kampe ir be paliovos gniaužantis nuogos ant kelių sėdinčios
merginos krūtis.
− Labai įdomu, kas gi kalbama? − prisidegu cigarą, žvelgdamas į gašlius
storulio judesius.
− Girdėjau, kad trys merginos dingo po jūsų paskutinių pasilinksmin-
imų, − švokščia paskutinis iš patalpoje esančių vyrų, kurio organą čiulpia
dvidešimties neturinti mergina.
− Nepaprastai įdomūs gandai, − šypteliu, išpūsdamas dūmus.
− Tik nesakykit, kad juose nėra nė krislo tiesos? – iškošia, lekuodamas
kaip šunytis, ir išsilieja merginai ant veido.
− Ims jis tau ir atsakys, − šypteli storulis. – Jei tai tiesa, jo paslaptis jau
seniai saugoma Temzės dugne.
− Už Temzę, − kilsteliu stiklą šypsodamasis, nes atmintyje iškyla Eliza-
betos veidas prieš jai dingstant iš mano namų ir „Septyneto“ sąrašų.
− Nebijai, kad Skotland Jardas ims tuo domėtis? − stebi mane tik ką
106/473
merginą atstūmęs vyras, traukdamasis kelnių užtrauktuką.
− O tu, Dmitrijau, nebijai, kad jauna žmona ims domėtis tavo pomėgi-
ais? − atsikertu, priversdamas visus patalpoje susirinkusius vyrus garsiai
nusijuokti.
− Neprišnekėk! − šypsodamasis pagrūmoja man pirštu. − Ta bestija,
pagal vedybų sutartį, nusineštų pusę mano pinigų, − vyrai ima dar garsiau
juoktis.
Žvelgiu į juos ir nė per krislą nesijaučiu vienu iš jų. Gašlios šnekos, lydi-
mos dar gašlesnių veiksmų. Akys, žvelgiančios tarsi per rūką, nemato jaunų
mergaičių veiduose atsispindinčio pasibjaurėjimo. Gal mano demonas ir
baisus, bet niekada nejaučiau malonumo savo nuodingais pirštais liesdam-
as jauną, dar tyrą kūną. Pražuvėlės merginos, kurias savo iškreiptose
fantazijose šie ponai palaidojo, dabar, ko gero, laimingos su savo šeimomis,
o ne čia, tarp mūsų puolusiųjų.
− Norėčiau pasinaudoti proga ir pakviesti jus į uždarą pobūvį savo
namuose šį šeštadienį, − pagarbiai kreipiasi į mane Ričardas.
− Nesmagu jūs nuvilti, bet, ko gero, teks atsisakyti, − žvelgiu į jį, puikiai
suvokdamas, apie kokį pobūvį sukasi kalba. − Orgijos nėra mano
silpnybė, − sausai priduriu.
− Suprantama, o gal vis dėlto gandai apie jūsų meilės romaną turi
pagrindo?
− Apie kokį romaną? − krūpteliu, bet stengiuosi išlikti ramus.
− Teko girdėti apie juodaplaukę merginą, apsistojusią jūsų namuose, −
kilsteli pražilusį antakį.− Gal ji riboja jūsų laisvę?
− Ji – niekas. Bet kuriuo atveju, nematau reikalo aiškintis, − išpučiu
sodrų dūmų debesį.
− Atleiskite, − trūkteli pečiais. − Tiesiog teko girdėti.
− Nėra reikalo atsiprašinėti, − atsigeriu viskio, − tik gaila, kad
„Septynetas“ virsta paskalų vieta, o ne elitiniu džentelmenų klubu.
− Antonis sako tiesą. Seniau čia nebūdavo tokių šūdo vertų pliurpalų, −
susijuokia putlusis vyras. − Vien standūs kekšių papai ir riestos jų šiknos
107/473
linksmindavo mus, − pliaukšteli merginai einančiai pro šalį. − Ar ne,
saldainiuk? − nusijuokia kimiu balsu ir prisitraukęs merginą godžiai įsisi-
urbia į jos nuogą krūtį. − Prisijungsit? − šypsosi man riebia burna.
− Ne, dėkui, šiandien sotus, − plačiai nusišypsau, tarsi patvirtindamas
savo žodžius.
Patalpoje pasirodžius dar šešioms nuogoms merginoms pakylu.
− Ponai, − linkteliu. − Geros puotos, − ir pasiėmęs butelį, kurio dugne
dar likę rusvo skysčio, pasuku laiptų link.
Toli siekiantys „Septyneto“ čiuptuvai vis stipriau veržiasi aplink mane,
atribodami nuo likusio pasaulio. Gaila, bet turiu pripažinti, kad nežinau, ar
mokėčiau be viso to gyventi. Tylos įžadai, duoti prieš trejus metus, pavertė
mane savų ydų vergu, o ištarta priesaika turėtų garantuoti mano ištikimybę
klubui.
Sklandančios paskalos tik patvirtina „Septyneto“ viršenybės
susidomėjimą manimi. Nebūtų lengva nuo visko atsiriboti, juk aš tiek daug
žinau.
Jausmas, kurį išgyvenu būdamas šalia Gabrielos, masina tapti paprastu
vyru, neslegiamu randų, demonų ir neapykantos naštos. Tuščias „Fabrikas“
tik dar labiau sustiprina šį jausmą. Balto šilko paklodės vis dar išsaugojo
jos kvapą, tad nusimetęs drabužius atsigulu į lovą. Aitrus viskio skonis tarsi
ugnis degina liežuvį, rūke paskandindamas protą ir priversdamas vis labiau
savęs nekęsti ir dar labiau jos geisti.
Pastarosios keturios dienos slinko ilgiau, nei buvo galima įsivaizduoti.

Ilgi apmąstymai ir tuštuma apgaubė mane tarsi skraistė. Kasdienybę skaid-
rina tik daiktų stumdymas iš vietos į vietą ir Deivido kartais atvežami doku-
mentai, kuriuos reikia išversti.
Žinia apie Federikos sugrįžimo proga rengiamą vakarėlį, išsprūdusi iš
Deivido lūpų, tarsi šviesus spindulėlis įsiveržė į mano dieną.
− Šeštą valandą būk pasiruošusi, − akivaizdus mano pralinksmėjimas
sukėlė Deividui šypseną.
− Gal gali pasakyti, kur renkamės?
− Kokteilių bare. Matau, nudžiugai?
− Patikėk, − užkaičiau kavą, negalėdama nustoti šypsotis. − Vien berni-
ukų kompanija gali išvaryti iš proto.
− Įdomiai mus vadini, − vartydamas išverstus iš prancūzų kalbos doku-
mentus prisėda svetainėje ant pilkos sofos. − Puikiai padirbėta, Gabriele.
Kaip mes iki šiol be tavęs vertėmės?
− Neperdėk. Puikių vertėjų pilnas Londonas.
− Bet ne visos moka virti tokią nuostabią kavą, − apdovanoja mane savo
milijono verta šypsena.
− Ar tu visuomet tokios puikios nuotaikos? − nesusilaikau nepaklaususi.
− Nejau taip atrodo?
− Na, tikrai daug daugiau šypsaisi nei...
− Nei kas? − pakelia antakį ir mėlynos vyro akys susminga į mane.
− Nesvarbu, − nusuku žvilgsnį, nenorėdama galvoti apie Tonį.
Jokio skambučio ar žinutės. Nieko. Tarsi nieko nebūta.
− Seniai pažįsti Fedę? − pakeičia temą pastebėjęs, kad klausimas mane
glumina.
− Trejus ar ketverius metus, − gurkšteliu karšto gėrimo.
− Įdomu. Mes daug bendraujam, bet niekada nebuvo apie tave
109/473
užsiminusi.
− Susipažinome per konferenciją. Ji pirmą kartą viešėjo Lietuvoje, tapau
asmenine jos vertėja. Taigi Barikelių šeimai dirbu jau kelerius metus. Na, o
jūs? Ar seniai pažįstami? − patamsėjusios jo akys slepia tiesą, bet šypsena
nedingsta nei sekundei nuo jo veido.
− Seniai. Ačiū už kavą, Gabriele, ir už šituos, − pamojuoja pluoštu doku-
mentų. – Kaip tarėmės, šeštą pasimatysim, − pamerkia akį.
− Gerai, − plačiai nusišypsau ir palydžiu iki durų.
Kadangi turiu marias laiko, keletą kartų išverčiu spintą vis neapsispręs-
dama, ką rengtis. Galiausiai apsistoju ties juodos spalvos kostiumėliu
plačiomis kelnėmis ir tokios pat spalvos palaidine su gilia iškirpte. Nužvel-
giu savo atspindį veidrodyje. Tamsūs aprangos tonai išduoda, kaip jo ilgiu-
osi. Tarsi būtų dingęs mano šešėlis. Juodas, visuomet paslaptingas, bet toks
reikalingas. Atsidususi perbraukiu lūpas ryškiai raudonu lūpdažiu ir
paryškinu žalias akis, tarsi nusipiešdama kaukę, kad niekas, o ypač jis, neg-
alėtų įžvelgti, ką jaučiu. Laikrodžiui mušant šešias, šepečiu perbraukiu gar-
banas ir nusišypsau nepažįstamai merginai, žvelgiančiai iš veidrodžio. Tob-
ula! Tai vienintelė mintis, šaunanti į galvą.
Lauke mane pasitinka Deividas, švytėdamas šypsena.
− Gabi, tu kaip visuomet nepakartojama, − vos juntamai lūpomis pri-
glunda prie mano skruosto.
− Ačiū, − sumurmu ir nedelsdama įsėdu į automobilį.
Lengva, nerūpestinga nuotaika tarsi salsvas Deivido losjono aromatas
pasklinda automobilio salone, kai vyras ima pasakoti kvailus juokelius.
Kelionė iki kokteilių baro praskrieja akimirksniu, nors važiuoti tenka be-
maž pusvalandį.
Širdis spurda žinant, kad netrukus išvysiu tas juodas akis. Visą vakarą,
nors greitai jo pamiršta, galėsiu bent paslapčia gėrėtis įspūdingu stotu ir to-
bulais veido bruožais. Kad ir kaip stengiuosi, niekaip negaliu nutildyti
vidinio balso, kuris be paliovos vis kužda Antonio vardą. Įrodinėju sau, kad
nieko nebus, o jis patvirtino tai, atsiribodamas. Akivaizdu, kad visa tai, kas
110/473
mano akims atrodė kaip gimstantis jausmas, tėra muilo burbulas.
Dvejonės dėl šiek tiek per ryškaus makiažo ir ramybės neduodančios
mintys apie juodų akių savininką aprimsta, kai automobilis sustoja prie
paprastučio baro, bet nuomonė pasikeičia vos pravėrus duris.
Įspūdingi metaliniai laiptai leidžiasi į rūsį. Deividas mandagiai pasiūlo
parankę, o aš mielai įsikimbu. Pykstu ant savęs, kad pasirinkau batelius
tokia aukšta pakulne. Abu imame leistis žemyn. Prieblandoje skendintis
klubas atrodo įrengtas pagal Antonio įgeidžius – šokiruojantis juodumas ir
baltos smiltainio sienos.
Žvalgausi po gausų būrį žmonių, bandydama įžvelgti pažįstamą veidą,
bet nepriekaištingų moterų ir vyrų minioje esu visiškai viena. Deividas
akimirkai atsiprašo ir, mandagiai linktelėdamas kai kuriems vakarėlio
svečiams, patraukia baro link. Likusi viena tvirčiau suspaudžiu delninukę.
Tobulais kostiumais vilkintys vyrai tarsi pranyksta tarp įvairiomis spal-
vomis žėrinčių gražuolių. Galvoje kirba mintis, nejau visi šie žmonės yra ar-
timi Federikos draugai? Imu rimtai dvejoti, ar tikrai ją taip gerai pažįstu,
kaip buvau mananti.
− Gabriele! − kimus, puikiai pažįstamas balsas priverčia atsisukti.
Raudona tarsi kraujas suknele vilkinti Federika kaip visuomet grakščiai
linguodama klubais artėja prie manęs.
− Negaliu patikėti! Mergyte, tavęs neįmanoma atpažinti, − pakšteli į abu
skruostus ir neslėpdama susižavėjimo nužvelgia mane nuo galvos iki ko-
jų. − Kaip tu išgražėjai, − veidą nušviečia plati šypsena.
Tobula jos išvaizda visuomet vertė šiek tiek pavyduliauti, bet dabar jos
dailus lyg porcelianinės lėlės veidas žadino kitokius jausmus.
Tankiomis blakstienomis įrėmintos juodos akys smulkiame veide žėri
prikaustydamos dėmesį. Kaštoniniai plaukai, apkirpti pagal paskutinį ma-
dos klyksmą, vilnija iki pat vapsvos juosmens. Graži, rafinuota, seksuali ir,
be abejo, labai panaši į savo brolį.
− Federika, − apkabinu ją. − Džiaugiuosi tave matydama, − pakšteliu į
tobulai nupudruotą jos skruostą.
111/473
− Negaliu patikėti, kad pasiryžai atvykti. Akivaizdu, kad vaikinai tavimi
puikiai pasirūpino, − atšlyja nenustodama šypsotis.
− Negaliu skųstis, beje, lieku tau skolinga, − širdį užlieja nenusakomai
tyras jausmas, malonu pažvelgti į jos mielą veidą.
− Girdėjau, tau puikiai sekasi?
− Taip, tavo dėka.
− Turėsi viską man smulkiai papasakoti, − sukužda palinkusi prie
manęs. − O dabar pasilinksminkim, − plačiai šypsodamasi pasitinka su
trimis taurėmis mūsų link artėjantį Deividą.
− Įdomu, kam turėčiau būti dėkingas už tokią žavią kompaniją šį
vakarą, − taria vaikinas paduodamas mums taures su vynu.
− Na, nereikia gražbyliauti, − šypteli Federika ir lengvai paliečia vyro
petį, jo mėlynose akyse įžiebdama kibirkštis, kurių dar nebuvo tekę matyti.
− Tai tikra tiesa, Fede, − nusišypso, neslėpdamas susižavėjimo. − Kaip
sekėsi tvarkyti reikalus? – klausia žiūrėdamas tik į ją, tarsi manęs nė ne-
būtų šalia.
Stebint juodu darosi akivaizdu, kad akyse žybsinčios ugnelės ne vien
draugiškumo pažadintos.
− Nenorėčiau apie tai kalbėti, kol negrįžo Antonis, − atsidūsta truputėlį
susirūpinusi.
− Iš kur negrįžo? − kūnas akimirksniu reaguoja į vardą ir išdavikiškas
klausimas nuslysta nuo lūpų.
− Antonis antradienio rytą išskrido į Niujorką, − tamsios jos akys sus-
minga į mane. − Turėjo šiandien grįžti, turbūt nespėjo, − tęsia Federika,
neslėpdama susidomėjimo mano reakcija.
− Vienaip ar kitaip, susirinkome švęsti, tad už jus, − pamerkia man akį
Deividas ir taurės kraštu paliečia manąją.
Visą vakarą Federika pristato mane savo draugams, bendradarbiams ar
šiaip bičiuliams. Tačiau tik svaigus vynas nuramina širdį, kuri neramiai
blaškosi krūtinėje, verždamasi pas jį. Nenumatyta darbo kelionė kalta, kad
jis dingo tarsi į vandenį, palikdamas mane vieną? O gal tiesiog nusprendė,
112/473
kad tokios kaip aš jam nereikia?
Niekada nebuvau alkoholio mėgėja, bet ketvirta taurė vyno padeda
nurimti.
Tik brėkštant pirmiems rytiniams saulės spinduliams Deivido iškviestas
vairuotojas parveža mane į naujus namus. Tamsoje skendintys kambariai
liejasi nuo saldaus vyno apdujusiose akyse. Negalėdama sau rasti vietos
nusliūkinu į virtuvę ir šaldytuve susirandu dar butelį. Prisipilu taurę ir ni-
urzgėdama ant neteisingo pasaulio nuryju porą gurkšnių. Tylus zvimbimas
rankinėje patraukia dėmesį, atsiliepiu, nerišliai tardama žodžius.
− Klausau?
− Sveika, gražuole, − jaučiu, kaip kūnas tarsi nutirpo nuo vienintelio jos
ištarto žodžio.
− O-o-o! Ar tik ne pražuvėlis Antonis?
− Kodėl pražuvėlis?
− Atsikratei manimi kaip pabodusiu žaislu! O pats dingai, − keistai tari-
ami jos žodžiai tik patvirtina spėjimus.
− Gal užteks. Nebegerk daugiau?
− Neaiškink, − prityla.− Iš kur žinai, kad geriu?
− Žinau. Girdėjau, pasigedai manęs? − atsidūstu ir atsiremiu į
automobilį.
− Įdomu, iš kur tu viską taip gerai žinai?
− Žinau.
− Vėl seki mane? Negalvok, kad nemačiau tavo automobilio po savo lan-
gais! − apgirtęs jos balsas skamba truputį juokingai.
− Aš tavęs neseku. Tiesiog man tavęs trūksta, − kaip visada pasakau per
daug, bet negaliu nutylėti to, kas vyksta mano viduje.
− Po velnių, nemeluok!
− Gabriela, nesikeik. Tavo lūpos per gražios tokiems žodžiams, −
sukuždu stebėdamas, kaip jos siluetas lange pakyla. − Šiandien atrodai
nepakartojamai, − ištariu susižavėjęs.
− Iš kur taip gerai viską žinai? − tarsi prasiblaivo. − Kad nemiegu, ką
geriu ir, galų gale, kaip atrodau?
− Nes aš tave matau.
− Nejuokink. Ar Niujorke rodo tiesioginę transliaciją iš mano namų?
− Ne.
− Tai kaip? − prieina prie lango, nuostaba jos veide liudija, kad nes-
itikėjo manęs išvysti prie automobilio po savo langais. − Taigi tu... tu
114/473
turėtum būti Niujorke!?
− Taip, buvau. Deja, iškilo šiokių tokių nesklandumų, tad nespėjau laiku
į Federikos vakarėlį, − žiūrėdamas į jos dailų veidą suprantu, kaip man jos
trūksta.
− Kodėl tu čia? − delnu prisidengia burną, negalėdama nuslėpti
nuostabos.
− Norėjau tave pamatyti, − sukuždu.
− Netikiu, − ištaria, tarsi vis dar negalėdama patikėti, kad išties stoviu
lauke.
Ji atidaro langą ir rytinės saulės spinduliai apšviečia dailų jos veidą.
− Patikėk, − paslepiu telefoną kišenėje ir pravėręs automobilio dureles
ištraukiu baltų rožių puokštę. Gabriela žvelgia į mane nemirksėdama. Keli-
ais žingsniais įveikiu atstumą iki lango ir pakėlęs gėles paduodu į drebanči-
as rankas.
− Antoni... − ištaria beveik be garso. − Ačiū. Gal užeisi?
− Ne, atleisk.
− Kodėl?
− Nereikia, Gabriela, − atsidūstu, nes išties noriu suspausti ją savo
glėbyje. − Tiesiog protingiau būtų mums laikytis atokiau vienam nuo kito.
− Nesuprantu, Antoni. Kodėl tu čia? Kam tos gėlės?
− Pasiilgau tavęs.
− Nemeluok, − sukužda.
− Nemeluoju, Gabriela. Jau rytas, protingiausia būtų tiek tau, tiek man
pailsėti.
− Vėl pradingsi? − ištaria skausmingu balsu, priversdama pasijusti tikru
šikniumi.
− Ne. Labanakt, Gabriela, − įsėdu į automobilį ir vos tvardydamas
sukilusius jausmus nuvažiuoju.
Pagirios. Nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiau tokį šleikštulį

burnoje. Bjaurią savijautą skaidrina tik balti rožių žiedai ir salsvas jų aro-
matas. Ankstyvas svečias tarsi apvertė mano griūnantį pasaulį aukštyn ko-
jomis. Jam reikia manęs, kitaip nebūtų stovėjęs po mano langais vos
prašvitus. Prisipažinimas, kad pasiilgo, lyg medus saldina sunkią dieną.
Susisupusi į švelnutį chalatą svaigstu, atgaivindama mintyse rytinį mūsų
pokalbį.
Įdomu, kodėl Antonis nesutiko užeiti? Nejau mano nerišli ir grubi kalba
jį išgąsdino? Be reikalo padauginau vyno. Jis, ko gero, pasibaisėjo mano
elgesiu.
Iki pietų delsiu, bet nebegalėdama daugiau kęsti savigraužos pasiryžtu
paskambinti ir atsiprašyti. Tylūs ir ilgi signalai stingdo kraują, po keleto
akimirkų pasigirsta sodrus balsas:
− Klausau, Gabriela?
− Sveikas, − nuryju seiles, nes sunkiai galiu atpažinti savo drebantį
balsą.
− Ar kas nutiko?
− Nieko rimto, tiesiog norėjau atsiprašyti, − sukuždu.
Imu abejoti, ar ši mintis išties tokia puiki, kokia atrodė iš pradžių.
− Už ką? − nuostabos kupinas jo klausimas.
− Ryte buvau grubesnė, nei norėjau, − atsidūstu.
− Viskas gerai. Dabar nelabai galiu kalbėti. Tu namie?
− Taip. Nekaip jaučiuosi. Ko gero, vyno buvo per daug.
− Ko gero. Vėliau pakalbėsim, gerai? − jaučiu, kaip jis šypsosi.
− Gerai, Antoni.
Padėjusi telefoną ant stalo susirangau ant sofos. Beprotiškai skauda
galvą, tad jaučiuosi nei gyva, nei mirusi. Prisiekinėju sau, kad daugiau
niekada negersiu nei lašo, ir sunkiai pakilusi slenku į vonią.
116/473
Stovėdama po gaivinančia vandens srove prisimenu, kad šiandien
žadėjo užsukti Deividas ir palikti sutartis, kurias reikės nedelsiant išversti.
Durų skambutis galvoje nuaidi tūkstantį kartų garsiau. Lipdama iš dušo,
šūkteliu, kad neužrakinta. Spėju, kad atvažiavo Deividas. Paskubomis
nusišluostau ir apsisiautusi šilkiniu chalatu išeinu iš vonios.
Prietemoje skendinčiame koridoriuje stovinčio vyro negalėčiau supaini-
oti su niekuo kitu. Tvirtas kūnas vos už poros metrų. Nosį kutena nepakar-
tojamas jo aromatas, sumišęs su brangiais kvepalais.
− Sveika, gražuole, atvežiau sutartis, − menkutis šypsnys Antonio veide
išmuša mane iš vėžių.
Tikrai nesitikėjau išvysti būtent jį savo namuose, beje, namai priklauso
būtent jam.
− Sveikas, − nuraustu dėl per plono audinio, dengiančio mano kūną,
kuris nepaklusdamas blaiviam protui, iškart sureaguoja į veriantį vyro
žvilgsnį.
− Sutrukdžiau? − kilsteli antakį.
− Ne, − virpančiomis kojomis praeinu pro jį. − Kavos nesiūlysiu, nes vis
tiek atsisakysi, − nusišypsau, prisėsdama virtuvėje priešais nešiojamąjį
kompiuterį.
− Tu visiškai teisi. Kaip jautiesi? – klausia, atsiremdamas į virtuvės
sieną.
− Nepasakyčiau, kad labai gerai.
− Matai kaip, − nusišypso, priversdamas mane dar kartą nurausti. − Kai
ką tau atnešiau, − prieina ir prieš mane padeda paketą, kurio iš pradžių nė
nepastebėjau.
− Kas čia?
− Tai, kas padės tau bent truputį atsigauti.
− Nereikėjo, − bandau šypsotis, bet jaučiu, kad sunkiai sekasi. − Paduok
sutartis. Deividas buvo minėjęs, kad jas reikia nedelsiant išversti, − ištariu
kuo dalykiškesniu tonu.
Stengdamasi kalbėti dalykiškai bandau nutildyti galvoje
117/473
besisukiojančias mintis apie jo tvirtas rankas, žaidžiančias su mano kūnu.
− Yra svarbesnių dalykų.
− Kokių? − žvelgiu į jį, neslėpdama nuostabos.
Antonis prieina ir atsistoja tiesiai priešais mane. Juodose akyse negaliu
įskaityti jokių minčių. Švelniai pirštais pakelia mano smakrą ir palinkęs
prie pat lūpų sukužda:
− Tu ir aš.
Žaliose akyse atsispindi klausimas, bet nespėjus jo ištarti priglundu

prie putlių, pravirų lūpų. Godus Gabrielos atsakymas tik patvirtina, kad
trauktis jau per vėlu. Tik laikas pasakys, ar tai, kas pasklido po širdį, yra
tiesa.
Pakeliu ją nuo kėdės ir pasodinu ant stalo priešais save. Plonučiai pirštai
panyra į mano plaukus dar labiau skatindami ryte ryti ją bučiniu. Iki
paskutinės akimirkos tvardau norą sukelti skausmą, kai jau neįstengiu
nuvyti demono, atšlyju nuo jos. Patamsėjusios nuo geismo merginos akys
prašo daugiau, nekreipdama dėmesio į mano atsitraukimą ji suima kak-
laraištį ir prisitraukia mane. Liežuvio galiuku lyžteli lūpas ir prikimusiu
nuo aistros balsu sušnabžda:
− Noriu tavęs.
Žvelgiu į ją, o visas mano kūnas maldauja saldžios aukos, kuri būtų ne
tokia, kokios ji tikisi.
− Aš taip pat, bet dar negaliu, − traukiu orą, tarsi dusdamas nuo sau
paskirtos bausmės.
− Antoni... − švelniai sukanda mano lūpą, išprovokuodama dejonę.
− Šššš, − suimu dar drėgnus plaukus ir atlošęs galvą lyžteliu kaklą.
Gabriela tarsi katė išsiriečia ir šlaunimis apsiveja mano klubus,
priversdama bemaž plyštantį iš geismo penį įsiremti į savo saldžiausią
vietelę.
Delnais perbraukiu per jos pečius ir plonutis šilkas nušliuožia, apnuo-
gindamas krūtis. Neatsispiriu pagundai jų paragauti. Liežuviu slystu sus-
tandėjusiais speneliais švelniai juos krimstelėdamas. Kiekvieną mano
veiksmą palydi saldi dejonė. Švelniai paguldau ją ant stalo.
Gabriela seka mano rankų judesius, kol švelnus šilkinio chalato diržas
nusliuogia žemyn, galutinai ją apnuogindamas.
Manasis demonas inkščia maldaudamas, bet aš lyg apkurtęs nuo jos
119/473
dejonių negirdžiu jo prašymų ir centimetrą po centimetro ragauju saldžios,
obuoliais kvepiančios odos.
Tobulas, nuogas kūnas varo iš proto, versdamas jausti, kad riba, skiri-
anti mane nuo beprotybės, per trapi, ji per arti.
Patraukiu ją už šlaunų arčiau stalo krašto ir suklupęs liežuvio galiuku
paliečiu tą dievišką lopinėlį tarp šlaunų.
Gabrielos kūnas išsilenkia prašydamas nesustoti. Lyžteliu stipriau, o ji
aistros apakinta įsikimba į mano plaukus. Kartoju bučinius vis stipriau ir
godžiau laižydamas. Jos skonis būtent toks, kokį tūkstančius kartų įsivaiz-
davau. Žinau, kad nuo šiol nebegalėsiu jos atstumti, tad suteikiu jai visą
saldaus malonumo palaimą, priversdamas kūną raitytis ir alpėti nuo artė-
jančios ekstazės. Gabriela surinka aistros įaudrintu balsu, kai mano pirštai,
susiderinę su liežuvio judesiais, įslenka į vidų ir spusteli malonumo tašką.
Keletą kartų pakartoju judesį priverdamas ją trūkčioti iš malonumo. Mano
pirštams grojant jos kūnu Gabriela įsitempia. Vis stipriau pešdama
plaukus, šaukdama mano vardą mergina ištirpsta malonume.
Švelniais bučiniais apiberiu jos vis dar trūkčiojantį kūną ir prigludęs
prie pilvo stebiu orgazmo žaismą gražiame veide. Žalios akys sunkiai
prasimerkia ir ji, žvelgdama į mane, nusišypso.
− O Dieve... − sukužda.
− Taip? − nusišypsau.
− Tu nuostabus.
− Ačiū, − vis dar šypsodamasis pakylu ir paduodu jai ranką.
Drebančiais pirštais Gabriela ją suima ir atsisėda.
− Eikš, − prisitraukia mane.
Švelniai pirštais perbraukia per mano vyriškumą, kuris atrodo tuoj
sprogs.
− Leisk man, − paliečia diržo sagtį, žvelgdama tiesiai į akis. − Aš būsiu
švelni, − šie žodžiai priverčia mane nusišypsoti.
− Žinau, mažute, tik aš nemoku būti švelnus.
− Ką tik buvai, − priglunda prie manęs.
120/473
− Man tai nauja, − pabučiuoju jos kaktą. – Pameni, žadėjai būti kan-
tri? − ji pritariamai linkteli. − O aš pažadėjau tavęs nenuskriausti, − ji
pakelia žalias akis į mane. − Jei laikysimės šių pažadų, viskas bus gerai, −
paglostau jos skruostą.
Vos judindama lūpas Gabriela sušnabžda:
− Gerai.
Kiek atsitokėjusi ji vėl prabyla:
− Antoni?
− Ką, gražuole?
− Pasilik šiąnakt su manim.
Žiūriu į ją nuoširdžiai dvejodamas, ar sugebėsiu atsispirti norui ją iš-
dulkinti, bet prašančios akys priverčia linktelėti.
Užsivilkusi plono šilko chalatą ji trumpam dingsta vonioje. Likęs vienas
kelias akimirkas stoviu užsimerkęs ir sunkiai traukdamas orą bandau
suvaldyti nepasotintą kūną. Apsilaižau lūpas, ant kurių vis dar jaučiu jos
skonį, ir apžvelgiu Gabrielos namus. Taip. Deividas tikrai viskuo puikiai
pasirūpino. Ramios sienų spalvos, jaukūs baldai ir mieli niekučiai ant
lentynų išduoda, kad čia gyventi galėtų tik tokia moteris kaip ji.
Susikišu rankas į kišenes ir priėjęs prie lango imu dvejoti, ar mano aps-
isprendimas nepražudys mūsų abiejų. Švelnus delnas įslenka po švarku, o ji
skruostu priglunda prie mano nugaros.
− Apie ką mąstai?
− Nerimauju.
− Dėl ko?
− Ar teisingai elgiuosi, − atsigręžiu į ją.
− Viskas bus gerai, − nusišypso ir pasistiebusi pabučiuoja.
− Ar žinai, Gabriela, kad esi pirmoji moteris, kuriai leidžiu save bučiuoti
per pastaruosius penkerius metus?
− Ne, − atsitraukia ir žvelgdama tiesiai į akis nusišypso. − Man teko
didelė garbė, − vėl pabučiuoja. Delnais suima mano veidą ir nykščiu glosty-
dama juodais šeriais apaugusį skruostą sukužda.
121/473
− Tu labai gražus.
− Būk mano, Gabriela, − išsprūsta prašymas.
− Aš jau esu tavo, − rankomis apsiveja mane ir priglunda prie sunkiai
besidaužančios širdies.
− Žinai, man daug geriau, − nusišypsau negalėdama patikėti, tuo, kas

tik ką įvyko ant virtuvės stalo.
− Tikiuosi, aš bent kiek padėjau?
− O, taip! − imu juoktis.
− Na ir puiku, − šypsodamasis atsisėda ant sofos ir sunėręs rankas už
galvos stebi mane.
− Deividas nepasiges sutarčių?
− Nežinau, − kilsteli pečius.− Vargu ar jis išdrįs užeiti, matydamas mano
automobilį prie tavo namų.
− Kodėl? Jis tavęs bijo?
− Ir taip, ir ne.
− Kaip suprasti?
− Na, pirmiausia jis mano pavaldinys, taigi mano sprendimas
neginčijamas.
− Jūs – ne draugai?
− Nežinau, ar taip galima pavadinti.
− Kodėl?
− Nelabai žinau, kas yra draugai, Gabriela. Kai esi įtakingas, dauguma į
tave žiūri truputį kitaip.
− Kaip?
− Dieve, kokia tu smalsi, − nusijuokia. − Kaip į pinigų maišą. Beveik
visiems reikia mano pinigų, pažinčių, užtarimo. Retas kuris yra nesąly-
giškai ištikimas. Pažįstu vos keletą tokių žmonių, jei jie vadinami draugais,
tebūnie jis mano draugas.
− O Federika? Ar jie su Deividu taip pat draugai?
− Kuo čia dėta Fedė? − suklusęs pakreipia galvą.
− Na, nežinau, šiaip paklausiau, − pritylu nuo jo reakcijos.
Griežtas tonas leidžia suprasti, kad jis nepalaimintų Deivido ir sesers
123/473
santykių. Tik įdomu kodėl? Bet klausti nesiryžtu, nenoriu išvysti to
nemalonaus šešėlio.
− Taip ir nepadėkojau tau už Italiją, − prisėdu ant kavos staliuko
priešais jį.
− Nelabai yra už ką dėkoti, − atsiliepia užsimerkdamas.
Prikandu liežuvį, nes vėl šneku nei šį, nei tą. Incidentas su žirgu jam, ko
gero, nekelia gerų prisiminimų.
− Kažkaip kvailai viskas vyksta, − nudelbiu akis.
− Kaip suprasti?
− Antoni, tu žinai apie mane viską, pats sakei, o aš nežinau visiškai
nieko ir kartais net nesugalvoju, ką tau pasakyti, − prikandu lūpą.
− Tu man gali sakyti viską, − palinksta į priekį ir pakelia mano nusvir-
usią galvą.
− Aš kartais tavęs bijau, − sukuždu.
− Aš pats savęs bijau.
− Kodėl?
− Labai daug visko įvyko ir visas tas šūdas kartais varo mane iš proto, −
sunkiai atsidūsta.
− Nesikeik, Antoni, − nusišypsau. − Tavo lūpos per gražios tokiems
žodžiams.
Jo lūpų kampučiai truputį pakyla nuo pakartotų jo paties žodžių.
− Kokia tu taikli, − saldžiai nusijuokia.
− Mokiausi iš geriausio, − kilsteliu nosį, dar labiau jį prajuokindama.
− Kiek žinau, moterys turi rūpintis savo vyrais. Tiesa?
− Ką turi galvoje?
− Na, jau po septynių, − žvilgteli į auksu tviskantį Rolex laikrodį ant
riešo. – O man atrodo, kad niekas nesiruošia manęs pavalgydinti po
sunkios darbo dienos, − provokuojančiai pakelia antakį ir ima sodriai
juoktis, žvelgdamas į mano sutrikusį veidą.
− Na, pradėkim nuo to, kad ši moteris nežino, ką jos vyras mėgsta, −
užsliuogiu ant jo kelių.
124/473
− Nesu išrankus, bet vienareikšmiškai skaniausias desertas esi tu, − pr-
itraukia mane arčiau ir įsisiurbia į lūpas.
Kurį laiką negalime vienas nuo kito atsitraukti. Svaigstu nuo jo lūpų,
kūno kvapo, tvirtų rankų spaudžiančių mano šlaunis. Godūs Tonio bučiniai
su kiekvienu liežuvio judesiu pasiima po sielos dalelę, kaip snaigė tirpdama
jo delnuose suprantu, kad niekada nepriklausysiu vien tik sau. Jis buvo
teisus, nuo šiol esu jo.
Štai ką kiti vyrai vadina ramybe. Apetitą žadinantis aromatas, pask-

lidęs ore, tobula moteris, ruošianti maistą tik tau, ir nenusakomas pilnatvės
jaukumas.
Nusivelku švarką ir patogiau įsitaisęs ant sofos stebiu natūralius Gabri-
elos judesius. Taip. Prie šito tikrai galėčiau priprasti. Nepamenu, kada
paskutinį kartą toks nieko nekainuojantis reginys teikė tiek daug dži-
augsmo. Užtildau telefono garsą, norėdamas atsiriboti nuo viso pasaulio.
− Taip ir sėdėsi?
− Taip, o ką turėčiau daryti? − žvelgiu į ją besisukinėjančią mažutėje
virtuvėje.
− Galėtum padėti, − nusišypso atsigręžusi.
− Pasakyk, kad juokauji?
− Ne. Nagi, eikš, − ištiesia pirštą ir ima mane kviesti.
− Gal ne?
− Antoni Barikeli! Greitai neši savo gražų užpakalį į virtuvę, − juokdam-
asi pasiima samtį tarsi grasydama, ir aš nenorom pakylu.
− Pasirodo, tu moki būti labai valdinga, − atsiremiu į virtuvės sieną ir
stebiu, kaip puikiai ji darbuojasi peiliu, pjaustydama daržoves.
− Ramstyti sienų nereikia, jos ir pačios stovi, − pakelia į mane žalias
akis, kuriose kibirkščiuoja linksmos liepsnelės. – Imk, − paduoda man peilį
ir pastumia lentelę su daržovėmis.
− Perspėju, aš nekoks kulinaras, − pavartau peilį, bandydamas prisi-
minti, kada paskutinį kartą juo naudojausi.
− Antoni, tai tik daržovės, − nusišypso.
Atsistoja prieš mane ir paėmusi peilį iš mano rankos parodo. kokio dy-
džio kubeliais reikia pjaustyti, kaip spėju, paprikas.
Saldus jos aromatas vos už kelių centimetrų žadina kitokį alkį. Suimu
jos šlaunis, priversdamas merginą pasukti galvą į mane. Pirštais braukiu
126/473
kojomis aukštyn priversdamas aptemptą sijono medžiagą kilti kartu. Jos
lūpos virpa, bet aš jų neliečiu. Žvelgiu tiesiai į žalias akis, stebėdamas, kaip
jos ima tamsėti nuo kylančios aistros.
Prispaudžiu ją tvirčiau prie stalo, leisdamas pajusti, kaip jos kūnas
veikia manąjį.
Ranka suėmęs kaklą atlošiu galvą ir įsisiurbiu į pulsuojančia odą.
Spaudžiuosi prie Gabrielos vis labiau, rimtai dvejodamas, ar šį kartą sus-
tosiu. Po palaidine susiradęs liemenėle įkalintas krūtis suimu jas delnais.
Nuo putlių lūpų nusiritus dejonė provokuoja. Dantimis švelniai grybšteliu
kaklo odą, nors geidžiu kąsti stipriau. Pirštais įslystu po plonais kelnaičių
nėriniais ir stipriai suspaudžiu jos sėdmenis.
− Antoni... − sudejuoja, priversdama mane tik dar grobuoniškiau
reikalauti pasitenkinimo. − Antoni, sustok, − pakartoja, beveik dusdama.
− Kodėl? − sukuždu kimiu balsu prie ausies.
− Vakarienė, Antoni, palauk, − atšlyja, priversdama mane atsitokėti.
Virtuvė skendi garuose.
Atitraukiu rankas nuo jos kūno ir stebiu, kaip ji mikliai susitvarko
išpešiotus drabužius ir išjungia viryklę. Žvelgiu į Gabrielą nesuvokdamas,
kodėl jos pečiai virpa. Tik po akimirkos pasklidęs skambus juokas priverčia
mane nusišypsoti.
− Hm, likome be vakarienės, − atsisuka į mane su veide švytinčia
šypsena.
− Atsiprašau, − ištariu šypsodamasis. − Sakiau, kad aš prastas
kulinaras.
− Dabar tikiu, − nusijuokia ir ima tvarkyti viryklę.
− Manau, kad daugiau nebebūsiu reikalingas virtuvėje, − priėjęs pabuči-
uoju ją į smilkinį.
− Tu visiškai teisus, − nusišypso.
Grįžęs į svetainę susmunku ant sofos. Nesuprantu, kas man darosi. De-
monų maldavimai tarsi nutyla, vos jos lūpomis nusirita palaiminga dejonė.
Noras kelti skausmą kyla labiau iš noro pažiūrėti, kiek ją tai įkaitins, o ne
127/473
pažemins. Rankos tarsi išdavikės nori slysti jos kūnu vos jai priartėjus, o
apie susijaudinimą kelnėse sunku net galvoti. Gabrielai esant šalia, sadis-
tiški mano polinkiai atsisuka prieš mane patį. Niekada gyvenime nežais-
davau tokių žaidimų su savo kūnu, erzindamas jį, o paskui marindamas ais-
tros badu. Labiausiai gąsdina mintis, kad peralkęs anksčiau ar vėliau ją
sudraskysiu. Sunkiai atsidūstu ir paėmęs telefoną surenku restorano The
Ledbury numerį.
Lygiai po valandos išgirdusi durų čirškimą Gabriela baimingai nužvelgia
mane.
− Aš nieko nelaukiau, − tarsi pati sau pasako.
Keletą minučių užtrukusi prie lauko durų jį grįžta nešina The Ledbury
paketais.
− Gal norėtum man paaiškinti, kas čia yra? − padeda paketus priešais
mane ant stalo ir prisimerkusi žvelgia į akis.
− Vakarienė, − nedrąsiai nusišypsau.
− Kodėl? Manai, nesugebėsiu paruošti?
− Anaiptol! Aš manau, kad tu tobula, jei ne mano landūs pirštai, dabar
mes valgytume net nežinau ką, − nusijuokiu.
− Šį sykį išsisukai, Antoni Barikeli, − pirštu duria man į krūtinę ir vos
pakštelėjusi į lūpas nuneša maistą į virtuvę.
Skanus maistas ir taurė vyno, prie kurio Gabriela neprisiliečia, at-
palaiduoja kūną. Žvelgiu į ją kitapus stalo, negalėdamas atsigrožėti švelnias
veido bruožais, putliomis lūpomis ir nepaprastai gražiomis akimis.
− Tai štai kaip tu gamini maistą? − pasiremia galvą ranka.
− Kartais, − šypteliu. − Šiaip maistu rūpinasi Martyna.
− Restoranai?
− Būna.
− Klubai? − papučia lūpas ir primerkia akis.
− Nemėgstu klubų, − atsigeriu vyno.
− Štai ir pagavau tave meluojant! − suploja delnais.
− Kodėl?
128/473
− Jei gerai pamenu, po vienos tokios vakarienės, kurioje turėjai
dalyvauti, Deividas mane nusivežė į klubą. Jei atmintis manęs neapgauna,
tu ten buvai, − koketiški jos gestai leidžia suprasti, kad ji tikslingai mane
erzina.
− Tai kitoks klubas.
− Koks?
− Kitoks.
− Nesakysi?
− Ne, − nusišypsau, priimdamas jos neaiškaus žaidimo taisykles.
− Perspėju, pasigailėsi, − prikanda lūpą.
− Provokuoji? − palinkstu į priekį.
− Gal... − apsilaižo. − Viskas priklauso nuo to, ką ketini man daryti?
− Kai kas tau tikrai nepatiks, − jaučiu, kaip demonas ima busti.
− Ar labai?
− Labai.
− O kodėl nori?
− Dar nežinau, ar noriu, bet bijau, kad ne visada galiu susivaldyti.
− Tai ir veiki tame klube? − prisimerkia ir jos veide nelieka tos švelnios
šypsenos.
− Nesvarbu, − nugurkiu godų gurkšnį vyno.
− Atsakyk!
− Ne, − atkertu griežtai.
Ji nutyla ir kurį laiką netardama nė žodžio veria mane žvilgsniu.
− Kaip nori, − galiausiai nukerta sausu tonu ir atsistūmusi kėdę pakyla
nuo stalo.
− Prašau, nesielk taip, − suimu jos ranką ir priglundu prie jos lūpomis.
− Kaip?
− Nespausk manęs, − užsimerkiu ir sunkus atodūsis išslenka iš krūtinės,
išduodamas atsakymą į jos klausimą.
Nepavyksta suprasti, ar jo veide atsispindi pyktis ar atgaila. Gal ir per

drąsūs mano klausimai, bet nesu tokia kantri, kokia maniausi esanti. Noriu
sužinoti visas šio vyro paslaptis dabar, bet akivaizdu, kad jis neketina jų
taip lengvai atskleisti.
Ištraukiu delną iš jo rankų ir imu nurinkinėti indus. Jaučiu juodų akių
žvilgsnį, bet nebedrįstu į jas pažvelgti.
− Neprieštarauji, jei palįsiu po dušu? − tylus balsas leidžia suprasti, kad
jis irgi susimąstęs.
− Žinoma, − švelniai nusišypsau, bet Tonio veidas išlieka neįskaitomas.
Klausydama tylaus šniokštimo, atsklidusio iš vonios, susimąstau, ar ne
per daug jį spaudžiu. Jei nesiliausi, Gabriele, gali vieną dieną jo nesulaukti.
Ko tu kaip ožka įkyri savo klausimais. Kantrybės, mergaite. Tvardykis. Gal
Antonis teisus ir laikas viską išspręs?
− Gal galėtum parodyti, kur miegamasis? Ar man geriau miegoti ant so-
fos? − liūdnas balsas šiek tiek išgąsdina.
Atsigręžiu ir matau jį stovintį vien su juodomis trumpikėmis, o ant
rankos tvarkingai permestas kostiumas.
Tamsi oda blizga nuo drėgmės. Jaučiu, kaip burnoje ima kauptis seilės,
ir aš nesidrovėdama ryju jį akimis. Tik po kelių akimirkų menkutis prieš
mane stovinčio vyro šypsnys išduoda, kad atvirai spoksau į jį.
− Atleisk, − nuraustu. − Štai čia, − ištariu, eidama į miegamąjį.
Koks išties mažytis pasirodo kambarys, kai į jį įeina šis stambus vyras.
Kiek virpančiomis rankomis paimu Tonio kostiumą, kuris dvelkia tuo
nežemišku aromatu, ir suradusi laisvą pakabą pakabinu į spintą.
− Eikš, − nuskamba tylus kvietimas ir aš nedvejodama paklūstu.
Antonis švelniai mane apkabina, nosimi įsikniaubdamas į plaukus.
− Nepyk ant manęs.
− Aš nepykstu, − priglundu skruostu prie šiltos krūtinės odos. − Tik
130/473
bijau, kad nesugebėsiu būti pakankamai kantri.
− Tu esi kantri, tik aš nepratęs, kad manęs klausinėtų. Vienaip ar kitaip,
viskas išsispręs.
− Manai? − užverčiu galvą, kad galėčiau pažvelgti į tas degančias akis.
− Žinau, − šypsena pakelia jo lūpų kampučius.
− Negalvojau, kad tu toks raumeningas, − droviai nusišypsau.
− Blogai?
− Ne, − nuraustu.
− Buvau ir esu priverstas daug mankštintis, − nuleidžia žvilgsnį į savo
kairę koją.
Akimis seku jį. Tik dabar pastebiu, koks didelis randas. Tamsios juostos
kyla blauzda iki pat šlaunies ir dingsta po trumpikėmis, išnirdamos ties
juosmeniu.
− Skauda? − atsargiai pirštais paliečiu gilios žaizdos paliktą randą.
− Čia ne.
− O kur?
−Štai čia, − suima mano delną ir pakėlęs prispaudžia prie širdies. − Čia
slepiasi giliausi randai.
Žiūriu į juodas akis, nerasdama žodžių, kuriuos galėčiau ištarti. Gali-
ausiai švelniai sukuždu:
− Padarysiu viską, kad jų neliktų.
Tyras, be jokių aistros užuomazgų bučinys tęsiasi keletą akimirkų. Tvir-
tos jo rankos liečia labai švelniai. Nieko neprašydamos, tiesiog glostydamos
mano odą.
Atšlijęs atsiremia kakta į manąją.
− Ko gero, dabar negalvoji, kad aš gražus?
− Atvirkščiai, − nusišypsau. − Dabar tu dar gražesnis.
Mažutė lova minkštesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gabriela įsi-

taiso mano glėbyje, galvą priglausdama prie krūtinės. Ji glaustosi nenu-
tuokdama, kokias saldžias mintis mano galvoje gimdo jos artumas. Švelnus
jos delnas, besiilsintis ant mano pilvo, vos sujudėjęs priverčia užsimerkti.
Lygi krūtų oda, vos pridengta plonučiais naktiniais, viliote vilioja akis.
Kūnas, keletą dienų badavęs ir šiandien tiek prikankintas, leidžia nedvi-
prasmiškai suprasti savo poreikius.
− Rytoj pats nupirksiu tau pižamą, − sunkiai atsidūstu, glostydamas vi-
en jos plaukus, nes bijau, kad, pirštams palietus odą, kelio atgal nebebus.
− Kodėl? Kuo ši bloga?
− Tuo, kad jei nori dar kada nors su manimi miegoti, turi leisti man gal-
voti blaiviu protu.
− O kas dabar trukdo?
− Tu. Tavo delnas ant pilvo, nuoga šlaunis tarp mano kojų, gražiausia
krūtinė, kokią esu matęs, ir dar tūkstantis dalykų, − pabučiuoju jos
smilkinį.
− Aš tave taip jaudinu? − nusišypso aiškiai tuo patenkinta.
− Tarsi pati to nežinotum, − nusijuokiu.
− Man nepaprastai malonu, − sumurkia, stipriau prisiglausdama ir
pirštu perbraukdama palei trumpikių liniją.
− Neerzink, Gabriela, − sunkiai nuryju seiles. − Su tavimi man sunku
valdytis.
Ji pakelia į mane žalias akis. Tyla išduoda jos klausimą, kurio neištaria.
− Norėčiau juodos, − galiausiai taria nusišypsojusi.
− Juoda ne tau, − pabučiuoju jos riestą nosytė, mintyse dėkodamas už
supratingumą.
− Kodėl? − šypsosi, mėgaudamasi lūpų prisilietimu.
− Tu per tyra ir geriau nesiginčyk, – pirštu nutildau jos jau
132/473
besiveriančias lūpas.
− Papasakok man ką nors, − prigludusi prie krūtinės užmerkia akis.
− Ką?
− Nežinau. Apie vaikystę, savo tėvus, − iš tono galiu suprasti, jog nori,
kad šnekėčiau apie bet ką.
− Tėvo nepamenu. Jis paliko mamą, kai ji dar laukėsi Fedės. Mama
nuolatos dirbo. Mažai ją matydavom, man tekdavo nuolat rūpintis
seserimi.
− Tikrai? Tik nesakyk, kad mokėjai kasas pinti? − nusišypso.
− Kodėl mokėjau? Aš ir dabar moku.
− Meluoji, − pramerkia akis. − Netikiu.
− Eikš, − paduodu jai ranką, padėdamas atsisėsti. − Nepažadu, kad
pavyks, bet turėčiau prisiminti. Tiesą pasakius, nedariau to gal dvidešimt
metų.
Gabriela atmeta plaukus ant nugaros, o aš šiaip ne taip suraizgau kažką
panašaus į kasą.
− Atsiimu žodžius, − nusišypso palietusi plaukus.
Atsigula ant mano peties, o aš pagaliau jaučiu, kaip kūnas ima po tru-
putį rimti.
− Geras brolis buvai, − nusijuokia.
− Reikėtų klausti Fedės.
− Būtinai pasidomėsiu. Kada persikėlėt į Angliją?
− Kai tik pradėjau suktis su nafta.
− Kaip tau pavyko prasibrauti į tokią uždarą rinką?
− Pameni, pasakojau apie arabų šeichą?
Ji linkteli ir vėl užsimerkia.
− Galima sakyti, kad jo dėka.
− Daug pasaulio matei, − ištaria, vos tramdydama žiovulį.
− Miegok, smalsute. Pažadu parodyti jį ir tau, − apkabinu ją. – Labana-
kt, Gabriela, − švelniai priglundu prie putlių jos lūpų.
− Labanakt, Toni, − prisiglaudžia ir įsikniaubusi nosimi į mano krūtinę
133/473
ima vis ramiau kvėpuoti.
Šiltas patalas išduoda, kad Antonis pabudo visai neseniai. Tylios jo

balso nuotrupos iš svetainės tai patvirtina. Išsitiesiu lovoje. Kaip malonu
žinoti, kad jis visai šalia. Pasirąžau, bandydama išsklaidyti užsilikusias
sapno dulkes, net sunku suvokti, ar vakar diena buvo tikra, ar sapnų
dovanota.
− Labas rytas, miegale, − sodrus balsas priverčia atsisukti į duris.
Vis dar vienomis trumpikėmis stovintis Antonis priverčia mane plačiai
nusišypsoti.
− Labas rytas.
− Kaip miegojai?
− Nuostabiai.
− Smagu girdėti, − nusišypso ir priėjęs paduoda man stiklinę sulčių.
− Aš labiau mėgstu kavą, − suraukiu nosį.
− Teks atpratinti tave nuo to birzgalo.
Atsigeriu didelį gurkšnį ir plačiai jam nusišypsau. Akivaizdu, kad šis
vyras gali daryti ką tinkamas, aš nesąlygiškai jam paklusiu.
− Palysiu po dušu, o paskui turėsiu sutvarkyti keletą reikalų.
− Juk šiandien šeštadienis? – suniurzgiu.
− Žinau, gražuole.
− Ar vėliau atvažiuosi?
− Nežinau. Pažadu, rytoj visą dieną būsiu su tavim, − pasilenkęs pabuči-
uoja į kaktą.
− Tuomet nekantraudama lauksiu rytojaus, − ištiesiu jam apypilnę
sulčių stiklinę.
− Gerk ir neraukyk nosytės, − taria praeidamas. – Sveika, − palinksta
prie lūpų ir vos jas paliečia. Atšlijęs išsitraukia kostiumą iš spintos ir ding-
sta vonioje. Baigiu gerti man gerokai per rūgštų gėrimą ir apsisiautusi chal-
atu pėdinu į svetainę.
135/473
Kambarys atrodo nepasikeitęs, bet viduje kirbantis gerumo jausmas ver-
čia į viską žvelgti kitokiomis akimis. Tarsi visos spalvos vos per naktį tapo
ryškesnės, oras persismelkė salsvo aromato.
− Gabriela! – šūkteli iš koridoriaus.
− Kas?
− Ateik.
Pasuku jo balso pusėn. Matau, kaip apsiavęs batus pakyla ir išsitraukia
piniginę.
− Noriu, kad šiandien nuveiktum ką linksmo. Nežinau, gal su Federika
pavaikščiokit po parduotuves ar dar ką panašaus, − nė neskaičiavęs
ištraukia pluoštą kupiūrų ir ištiesia man.
− Aš tavo pinigų neimsiu, − papurtau galvą.
− Gabriela, nebūk mažas vaikas.
− Ne! Manęs nereikia išlaikyti! Deividas man užmokėjo už darbą, gali
juos paslėpti, − parodau į pinigus jo rankoje.
− Mažute, − nusijuokia. − Aš nenoriu tavęs išlaikyti ir juo labiau negal-
vok, kad moku už tai, kad būtum su manimi, − priėjęs pabučiuoja. −
Tiesiog noriu, kad turėtum viską. Patikėk, pinigų turiu daugiau, nei abu
sugebėtume išleisti per visą gyvenimą. Nusipirk ką gražaus, − palinksta
prie ausies. − Norėsiu, kad man parodytum, − suima užpakaliuką ir
prisitraukęs godžiai įsisiurbia į lūpas, priversdamas mane virptelėti.
Atsitraukęs padeda kupiūras ant mažutės komodos ir mirktelėjęs ding-
sta už durų. Stoviu nutirpusi nuo jo bučinio, reiklių rankų. Ausis pasiekia
variklio gausmas ir padangų cypimas. Antonis tikrai vairuoja kaip beprotis.
Niekas nenustebtų, jei vėl pakliūtų į kokią nelaimę.
Į pinigus nė nežvilgteliu. Apsisuku ant kulnų ir žingsniuoju į vonią. Pas-
inėrusi į kvepiančias putas negaliu suprasti, ką toks įspūdingas vyras rado
manyje. Negalėčiau savo išvaizda lygintis net su jo sekretore, o ką jau kal-
bėti apie tą gražuolę iš nuotraukų. Nepaprastai smalsu, kas ji ir kodėl vis
dar saugo tos moters nuotraukas savo kompiuteryje. Gal dėl jos Antonis at-
sisako mano kūno ir tenkina tik manąsias aistras, ignoruodamas save?
136/473
Telefonas priverčia ropštis iš vonios.
Ant virtuvės stalo mirksintis prietaisas pasėja mažutę viltį, kad išgirsiu
jo balsą, bet tenka nusivilti išgirdus kimų Federikos pasisveikinimą.
− Sveikutė.
− Labas, − nejučia nusišypsau, pirštais liesdama virtuvės stalą.
− Negaliu nuslėpti smalsumo. Gal pasidalysi mintimis, kodėl mano brol-
is skambino ir prašė praleisti dieną su tavim?
− Ilga istorija, − nusijuokiu.
− Slapukaujat? Neišdegs. Ruoškis, po pusvalandžio pasivaidensiu prie
tavo namų. Gausi man viską smulkiai išklot!− sukikena kimiu juoku.
− Nežinau... − nutęsiu erzindama.
− Gabi! Mikliai! − nusijuokia. − Turiu baigti. Kažkoks idiotas signal-
izuoja. Važiuok, ko žiopsai! − surinka šalia telefono. – Renkis, tuoj būsiu.
Atveriu spintą ir tradiciškai neapsisprendžiu, ką apsivilkti. Džinsai, ko
gero, papiktintų Federiką, tad susirandu baltą lino kostiumėlį.
Rišant plaukus atmintyje iškyla švelnūs Antonio pirštai, liečiantys garb-
anas ir pinantys netvarkingą kasą. Veidrodyje atsispindinti mergina nė lašo
nepanaši į tą pilką pelytę, gyvenusią Lietuvoje. Brangūs drabužiai, kos-
metika ir žibančios iš laimės akys pavertė mane tikra seksualia gražuole.
Tai patvirtino ir nuoširdus Federikos šūksnis, nuskambėjęs man atidarius
duris.
−Kas gi tarp jūsų vyksta? – paklausia, neslėpdama susidomėjimo, kai
prisėdame prie staliuko prabangioje kavinėje miesto centre.
− Nieko, − plačiai nusišypsau.
− Na jau! − iškėlusi ranką pakviečia padavėją. − Tavimi gal ir
patikėčiau, bet savo brolį per daug gerai pažįstu! Nagi, klok!
− Žinai, Federika, nelabai pati suprantu.
− Tu su juo miegi? − sukužda palinkusi į priekį.
− Fede! − išpučiu akis.
− Kas? Juk gražiai paklausiau! − nusijuokia. – Na, gerai. Tuomet pa-
sakok, kas vyksta? − perkreipia galvą. − Oi! − linksmai atsidūsta. −
137/473
Išvažiuok porai savaitėlių, o viskas apsiverčia aukštyn kojomis, − suniurna
sau po nosimi, rankinėje ieškodama lūpdažio. − Jūs pora? Nors ne, tai neį-
manoma, − pati atsako į savo klausimą.
− Kodėl ne? – suklūstu, nors Federika mėgsta taukšti niekus.
Šį kartą nenoriu praleisti nė menkutės dėlionės detalės.
− Jei Antonis sužinotų, kad tau pasakoju, − pakelia raudonu laku žėrintį
pirštą ir perbraukia sau per gerklę.
− Na ir šeimynėlė? − atsidūstu. − Vienos paslaptys!
− Jokia čia paslaptis, − apsižvalgo. − Pasinaudok visagaliu internetu, −
sukužda palinkusi į priekį, tarsi išties bijotų, kad brolis išgirs.
Dieve, kaip pati nesusiprotėjau? Be abejonės, toks stambus verslo ryklys
negalėjo likti žiniasklaidos šešėlyje.
− Ką valgysim? − žvelgdama į padavėjo atneštą meniu barbena nagais į
stalą.
− Gal blynelių?
Atmintyje iškyla rytas prieš kelionę į Italiją.
− Juokauji? Jokių blynelių! Nori apaugti riebalais? − piktai dėbtelėjusi į
mane užsako dvi porcijas „Cezario“ salotų ir apelsinų sulčių.
Vos prisiminus rūgštų skonį, nosis ima raukytis.
− Taigi, − pasiremia smakrą ranka. − Taip ir tylėsi?
− Federika, aš tikrai nežinau, kaip visa tai pavadinti.
− Jis tau tikrai neabejingas, − gudriai nusišypso.
− Iš ko sprendi?
− Pažįstu Antonį kaip nuluptą. Vien iš jo akių galiu pasakyti, ką jis gal-
voja. O jis galvoja apie tave, − plati šypsena tarsi tvirtina jos žodžius.
− Nemeluosiu. Mano mintyse jam irgi skirta daug vietos, − droviai
nusišypsau.
− Pagaliau, ima aiškėti vaizdas, − atsigeria padavėjo atneštų sulčių
nesusiraukdama.
− Papasakok apie tą avariją, − mano prašymas priverčia ją trumpam
nusukti akis į langą.
138/473
− Ką galiu tau papasakoti? – atsiliepia, o akyse sublizga ašaros. − Visada
lakstė kaip išprotėjęs, − nusišluosto akis. − Kol vieną dieną prisilakstė.
Trenkėsi į medį netoli Liverpulio. Iš mašinos – metalo krūva, o iš Anto-
nio, − skausmingai atsidūsta, − galima sakyti, neliko sveikos vietos.
− Deividas sakė, kad koma tęsėsi porą savaičių, − žvelgiu į ją, pati sunki-
ai tramdydama ašaras.
− Tai buvo ilgiausios savaitės mano gyvenime.
− Tikiu, − paliečiu ant stalo besiilsinčią jos ranką.
− Pabudęs ilgai gulėjo ligoninėse. Negalėjo vaikščioti. Dėl sutrupintos
apatinės stuburo dalies medikai prognozavo invalido vežimėlį, − atsidūsta
Federika. − Jis mane užmuš, jei sužinos, kad tau pasakoju.
− Tylėsiu kaip žuvis, − šypteliu, priversdama ir jos lūpų kampučius
pakilti.
− Iš pradžių taip ir buvo. Žurnalistų dėmesys ir dar keli nemalonūs
įvykiai jį labai siutino, tad vieną dieną jis ėmė ir dingo. Daug skaudžių
dalykų įvyko tomis dienomis Antonio gyvenime, tad mes su Deividu suprat-
ingai jį pavadavome, perimdami Barikeli Company reikalus į savo rankas.
− Jis jau tuomet valdė įmonę?
− Juokauji? Tonis vos dvidešimt ketverių jau turėjo šešiaženkles sumas
savo sąskaitose.
Prikandu lūpą nuo minties, kiek daug jis buvo pasiekęs, būdamas mano
metų.
− Ilgai jo nebuvo? − atsigeriu sulčių jausdama, kaip džiūva burna, bet
rūgštus skonis priverčia nusipurtyti.
− Dvejus metus.
− Nieko sau.
− Po pirmų mėnesių su Deividu ne juokais sunerimom. Antonis su man-
imi susisiekė tik po pusmečio. Sausai išdėstė reikalus ir vėl dingo. Šikni-
us! − sugniaužia smulkutį savo kumštį. − Kartais ir dabar prisiminusi tas
dienas norėčiau jam įkrėsti, − nusijuokia. − Po poros metų išdygo lyg iš po
žemių. Neatpažįstamai pasikeitęs. Šaltas, tarsi būtų kitas žmogus, bet
139/473
stovintis ant savo kojų. Paklaustas, kur buvo, tik užsiminė apie Niujorką ir
viskas.
− Nieko sau istorija, − žvelgiu į ją išplėtusi akis.
− Tai jau taip, bet dabar jis tarsi atgijo,− nusišypso ir ima valgyti salotas.
− Kodėl? − paseku jos pavyzdžiu.
− Nebūk naivi, − nusijuokia kimiu balsu, priversdama ir mane
nusišypsoti.
Paskubomis pasirašau sutartis ir, nebegalėdamas ištverti alkio,

„Septynete“ užsisakau porą merginų.
Apartamentai kaip visuomet pasitinka savo tyla ir tamsiais tonais. Nus-
ivelku švarką ir paėmęs taurę prisipilu viskio. Abejodamas savo veiksmais
susmunku ant sofos.
Cigaras šiek tiek ramina, bet akyse šmėžuojantis Gabrielos veidas verčia
savęs nekęsti. Aš negaliu, aš dar nepasiruošęs mylėti ją taip, kaip ji nori.
Įėjusioms dviem baltaplaukėms liepiu pradėti be manęs, o pats atsilošęs
stebiu jų erotinius žaidimus. Demonai žvelgia į mane nemirksėdami. Tarsi
klausdami, ar taip ir žadu nieko nedaryti. Keistas jausmas apima, žiūrint į
merginas ir nejaučiant to įsiūčio, kurį sukeldavo moterys. Noras draskyti
išlikęs, tik ne toks aštrus, ne toks deginantis, bet užtenka vienai iš merginų
leptelėti frazę apie tai, kad aš, ko gero, iš tų, kurie sugeba tik stebėti, ramy-
bės burbulas sprogsta, pažadindamas žvėrį. Pakilęs prieinu prie lovos ir
nutempiu spiegiančią merginą už plaukų ant grindų. Kyla nenuvaldomas
noras jai vožti, kad užsičiauptų, bet pats nesuvokiu, iš kur randu jėgų su-
sivaldyti. Išsilaisvinęs iš drabužių, spausdamas jos kaklą ranka prie grindų
užgulu visu svoriu.
− Maža šliundra, tuoj tau parodysiu, ką galiu! − švokščiu pro sukąstus
dantis ir per jėgą pražergęs kojas smeigiu į ją be jokio pasigailėjimo.
Žvėris puotauja, o aš tarsi atsiribojęs, tarsi ne savo akimis žvelgiu į be-
sirangantį po manimi kūną, riedančias ašaras, duslius maldavimus. Be
jokio gailesčio dantimis spaudžiu jos krūtis, vis stipriau ją plakdamas savo
kūnu.
Kita mergina prišoka ir nagais įsikibusi į pečius bando mane sustabdyti,
atitraukti, bet aš nesiliauju. Vis stipresni judesiai artina nežmogišką pas-
itenkinimą. Nubloškiu merginą sau nuo nugaros ir sukriokęs nesavu balsu
išsilieju.
141/473
Kelias minutes sunkiai traukiu orą, bandydamas atgauti sveiką protą.
Pakilęs liepiu abiem merginoms nešdintis.
Šūdas. Tai vienintelis žodis, galintis apibūdinti mano savijautą. Sus-
munku prie lovos ir užsidengęs veidą rankomis maldauju išsilaisvinimo.
Kaip man pasikeisti? Kaip liautis nekęsti? Kiek tęsis šis pragaras, kurį
nuolat kurstau savo rankomis? Pabėgti, atsiriboti, dingti nuo žemės
paviršiaus! Kur rasti paguodą? Neapkenčiu savęs už tai, kuo tapau dėl savo
silpnumo ir vienos moters žiaurumo.
Deganti pečių oda priverčia pakilti ir nueiti prie vonios veidrodžio. Giliai
įsirėžusios nagų žymės tik patvirtina, kad kartais pabunda maniškis mon-
stras, kurio negaliu suvaldyti.
Gabriela. Kaip jai paaiškinsiu savo nuodėmės žymes? Nejau vėl teks ją
apgauti ir neištesėti duoto pažado. Negaliu, tiesiog negaliu jos prarasti.
Negaliu taip gyventi. Noriu ramybės. Noriu jos ir tik jos.
Palendu po dušu jausdamas, kaip kūną purto drebulys. Nežinia, kiek
laiko stoviu vandeniui ritantis per įsitempusius raumenis. Girdžiu, kaip
skamba telefonas, bet nerandu jėgų atsiliepti. Apsijuosiu klubus rankšlu-
osčiu ir grįžęs į kambarį išgeriu stiklą viskio. Prisipilu dar ir susmunku ant
sofos. Paėmęs cigarą žvelgiu į savo virpančius pirštus, žibantį žiedą, kuris
kažkada atrodęs kaip išsigelbėjimo ženklas dabar virto nuopuolio ants-
paudu. Susirandu telefoną. Ekrane mirksi praleistas Gabrielos skambutis,
bet aš surenku „Septyneto“ numerį.
− Ana, mediką į mano apartamentus.
− Pone Barikeli, ar kas nutiko?
− Taip. Ateityje prašau atsižvelgti, kad merginos neturėtų ilgų nagų.
− Labai atsiprašome už patirtus nepatogumus.
− Neatsiprašinėk, o siųsk mediką, − suurzgiu.
− Tuoj pat, pone Barikeli.
Numetu telefoną ir išgeriu taurėje likusį viskį.
Nepraėjus nei dešimčiai minučių į duris pasibeldžia jaunas vaikinukas.
142/473
Atidžiai apžiūrėjęs žaizdą konstatuoja, kad siūti nereikės. Tokia dia-
gnozė mane prajuokina.
− Nesityčiok, pats matau, − prisipilu ir vėl gurkšteliu viskio. − Daryk ką
nori, kad neliktų nė žymės!
− Nelabai ką padarysi.
− Ir ką man siūlai? − dėbteliu per kraujuojantį petį į jauną vaikino
veidą.
Akivaizdu, kad „Septyneto“ publika neįtikėtinai greitai ima jaunėti.
− Na, aš galiu sutvarstyti, bet prireiks mažiausiai poros dienų, kad žaiz-
dos užgytų, − su išgąsčiu pažiūri į mane.
− Tvarstyk, kad nesimatytų, − prisidegu cigarą.
− Rūkymas žudo, − sušnabžda nedrąsiu balsu.
− Moterys taip pat, − išpučiu sodrų dūmų kamuolį, priversdamas
vaikiną užsikosėti.
Gurkšnodama savo mėgstamą garuojantį gėrimą nužvelgiu ant sofos

sukrautus pirkinių krepšius. Vakar Federika tikrai pasistengė, kad nuvarytų
mane nuo kojų. Nepaliaujami jos įtikinėjimai matuotis, mano supratimu,
per brangius drabužius išsunkė visas jėgas.
Kad ir kaip būtų gaila, Antonis nepaskambino. Vėl jaučiuosi lyg
užmirštas žaislas jo brangių žaislų dėžėje. Pažvelgiu į sieninį laikrodį, kurio
rodyklės išdavikiškai praneša, kad jau gerokai po pietų, o iš jo jokių žinių.
Duotas pažadas ima mane ne juokais nervinti. Vartydama telefoną rankoje
svarstau, gal paskambinti ir pasiųsti jį velniop. Bet vidinis balas tik
pasišaipo iš tokių mano ketinimų. Pamiršusi savigarbą skambinu vien tam,
kad išklausyčiau jo miglotą pasiteisinimą.
− Klausau? − sunkus atodūsis kitapus telefono ragelio.
− Sveikas.
− Sveika, − sukužda vos girdimu balsu.
− Pamiršai?
− Ne. Atvažiuok.
− Kur? Ar kas nutiko, Antoni?
− Nežinau. Atvažiuok pas mane, Gabriela, − kalba tyliai.
− Gerai.
Ne juokais sunerimstu, išsikviečiu taksi ir paskubomis užsitempiu džin-
sus. Susirandu patogų užsagstomą džemperį ir surišusi plaukus į netvark-
ingą kuodą puolu pro duris. Pusvalandis iki „Fabriko“ slenka tarsi
amžinybė. Priėjusi prie durų drebančiais pirštais atsirakinu, nes raktas vis
dar kabo šalia manųjų. Spengianti tyla verčia širdį plakti daug smarkiau.
Nusiaunu batus ir nedrąsiai įslenku į svetainę. Pagal išmėtytus ant grindų
drabužius lyg seklys pakylu į miegamąjį.
Antonis guli lovoje susisukęs į kamuoliuką. Prieinu ir švelniai paglostau
juodais šeriais apaugusį skruostą, priversdama pramerkti akis.
144/473
− Sveika, − sunkiai nusišypso.
− Toni... − žvelgiu į persikreipusį jo veidą.
− Bloga, − sukužda vos judindamas lūpas.
− Gėrei?
− Ummhhmm, − užsimerkia.
− Daug?
− Ummhhmmm.
− Labai mane išgąsdinai, − prisėdu šalia ir lengviau atsikvepiu nuo min-
ties, kad tai tik primityvios pagirios.
− Atsiprašau.
− Reikėtų, − žiūriu į jį, suprasdama, kad sekmadienio planai sugriuvo. −
Kas nutiko? − pabandau paliesti pleistrais užlipdytą jo petį.
− Nesvarbu, − atsitraukia.− Paduok marškinėlius, − pakelia ranką ir
parodo spintos pusėn.
Pakylu nuo lovos ir pravėrusi spintą nustembu, kiek daug juodų at-
spalvių esama.
Jis lėtais judesiais apsivelka paduotus marškinėlius ir įsitaisęs tarp
pagalvių stebi mane. Neapskustas jo veidas kaip niekada seksualus,
primerktos akys spindi, tad negaliu suprasti, ar matau žavų vyrą ar
nepadorių minčių kamuojamą paauglį.
− Eikš, −ištiesia ranką, mane kviesdamas.
Nenorom paklūstu ir vos jo delnas paliečia manąjį, jis prisitraukia mane
ir pasiguldo šalia.
− Pasiilgau, − sukužda įsikniaubęs į mano kaklą.
− Meluoji.
Nosies galiuku trindamasis į peties linkį sumurkia tarsi katinas,
priversdamas mane susimąstyti, kiek dar veidų slepia šis vyras.
− Nori valgyti?
− Nežinau, − trūkteli pečiais. − Bijau.
− Kad nunuodysiu? − klausimas priverčia jį nusijuokti.
− Galėtum? − pasiremia galvą ranka.
145/473
− Kartais, − nusišypsau.
− Labai gražu, − prisimerkia. − O aš tikėjausi, kad tau rūpiu − papučia
lūpas.
Visas jo elgesys tarsi naujai atrastas pasaulis. Jokių šešėlių veide,
lengvas tarsi pūkas bendravimas ir nelandžios rankos verčia žavėtis šalia
gulinčiu vyru.
− Jai nerūpėtum, manęs čia nebūtų, − pirštu brūkšteliu per jo nosies
galiuką.
− Mano, − sumurkia, šypsodamasis ir dar labiau spausdamas mane savo
glėbyje.
− Taip ir vartysies lovoje visą dieną?− žvelgiu į jį besiglaustantį prie
manęs.
− Taip. O tu būsi greta, − lūpomis priglunda prie kaklo.
− Ir iš ko taip sprendi?
− Nes žinau, kad nori.
− Manaisi esąs labai protingas, − paglostau jo drėgnus plaukus. − Buvai
duše?
− Ummhummm. Laukiau tavęs, − įsmeigia savo juodas akis į manąsias.
− Leisk, Antoni.
Bandau pakilti, bet jis nepaleidžia.
− Ne, − dar stipriau prisiglaudžia, padėdamas galvą man ant krūtinės.
− Būk geras, paleisk, − pabučiuoju jo kaktą. − Pagaminsiu tau valgyti,
kol pamiegosi. Gal vėliau jausiesi geriau.
Jis guli kurį laiką nejudėdamas.
Matau, kaip virpa jo užmerktos blakstienos, tarsi atkartodamos mano
širdies dūžius. Tarsi nurimęs, įsitikinęs, kad aš tikra, kad aš tikrai su juo,
sunkiai atšlyja.
− Nenoriu, − sukužda, žvelgdamas į mane kylančią nuo lovos.
− Gal viskio įpilti? − nusišypsau.
Jis nusipurto ir suraukia nosį.
− Fui, kokia tu!
146/473
− Kokia? − vietoj atsakymo jis tik suglaudžia lūpas, tarsi
pabučiuodamas.
Pabundu nuo nosį kutenančio aromato. Pro stiklinį stogą į miegamąjį

sunkiasi sutemos. Pajudinu galvą. Veriantis skausmas tarsi atbukęs, bet
niekur nedingęs. Išsitiesiu ir pasirąžau. Tylūs žingsniai laiptais priverčia
atsisėsti.
− Neblogai nusnaudei. Kaip jautiesi? − nusišypso, uždegdama šviesą.
Prisimerkiu nuo netikėto ryškumo.
− Dar nežinau, − perbraukiu veidą ranka. − Kelinta valanda?
− Devynios.
− Nieko sau, − nusišypsau, pats netikėdamas, kad galiu pramiegoti visą
dieną.
− Valgyk. Ko gero, esi alkanas kaip vilkas, − pakšteli į kaktą ir padeda
padėklą su sultiniu ant spintelės šalia lovos.
− Nežinau, ar galima, − pakeliu akis į ją.
− Galima, − plačiai nusišypso. − Nuo sultinio blogiau tikrai nebus.
Kurį laiką dvejoju, nes bijau, kad alkoholio apnuodytas organizmas gali
ne taip suprasti, bet gardus aromatas vilioja. Šiltas, nepaprastai gardus
skystis tarsi prikelia antram gyvenimui.
− Buvau teisus, sakydamas, kad tu tobula, − nusišypsau baigęs valgyti ir
išsitiesiu visu ūgiu lovoje nuo neapsakomo palengvėjimo.
− Labai įdomu kodėl? − tarsi pantera prisliūkina ir įsitaiso ant mano
pilvo.
− Negana to, kad esi velniškai graži ir varai mane iš proto, bet dar ir
puikiai gamini. Ko vyrui daugiau norėti? − nusišypsau, suimdamas jos
klubus rankomis.
− Gal šito? − palinksta ir liežuviu perbraukia per lūpas.
Ranka pakelia marškinėlius. Žvelgdama savo žaliomis akimis palinksta
ir bučiniais ima slysti pilvo raumenimis. Sunkiai nuryju seiles nuo provok-
uojančio vaizdo. Kilstelėjusi marškinėlius dar aukščiau priverčia mane iš jų
148/473
išsinerti. Rankomis suimu jos nepaklusnias garbanas ir svarstydamas, kiek
daug pakelsiu, gėriuosi kraują kaitinančiu reginiu. Ji neskubėdama ragauja
mano kūną, nenuleisdama patamsėjusių nuo sukilusios aistros akių. Delnas
įslenka po šilkiniu apklotu. Ploni jos pirštai reikliai slysta per mano kietą
penį, kurį nuo švelnios jos odos skiria tik kažkodėl labai nepatogi trumpikių
medžiaga.
− Šito nori? − sukužda kimiu nuo aistros balsu, delne spausdama mano
tvinksintį vyriškumą.
− Šito, bet...
− Šššš, − užtildo godžiu bučiniu. − Kol miegojai, kai ką sugalvojau, − vėl
įsisiurbia į lūpas.
Jos ranka dingsta už nugaros ir po akimirkos prieš akis išvystu balto
šilko šalį.
− Pameni? − sukužda liežuviu slysdama mano krūtine. − Duok
rankas, − paklūstu, pats negalėdamas tuo patikėti.
Vieną po kitos ji pririša mano rankas prie lovūgalio, priversdama mane
stebėti besitęsiantį jos seksualumo spektaklį. Gabriela atsistoja virš manęs.
Iš lėto atsisagsto palaidinę. Jaučiuosi lyg spąstuose, negalėdamas jos pali-
esti. Delnais slysdama savo grakščiu kūnu ji užkiša nykščius už džinsų juos-
mens ir iš lėto banguodama klubais juos nusivelka. Ryju jos kūną akimis,
negalėdamas patikėti, kad tuoj jo paragausiu. Lyg apgirtęs stebiu jos lėtus
judesius, drebėdamas nuo geismo. Prikandusi lūpą atsisėda ant mano ais-
tros įrodymo ir palinksta į priekį taip, kad lūpomis beveik liečiu liemenėlėje
įspraustas jos krūtis.
− Sakei, nenori manęs įskaudinti? − pabučiuoja į lūpas, bet taip atsargi-
ai, kad esu priverstas palinkti į priekį, kad gaučiau jų paragauti.
− Gabriela...− atsidūstu, nebegalėdamas kentėti.
− Kas? − sukužda kimiu balsu, laižydama mano kaklą.
− Noriu tavęs, − išsprūsta dejonė vos ji pajudina klubus.
− Šaaa, − sušnabžda ir prigludusi prie lūpų įsikimba į mano pečius.
Aštrus skausmas priverčia krūptelėti. Ji atšlyja ir kelias sekundes
149/473
klausiamai žvelgia į akis.
− Skauda?
Papurtau galvą, bet jos neįtikinu.
− Parodyk.
− Nereikia.
− Sakau, parodyk! − bandau muistytis, bet bergždžiai.
Ji atsargiai atlipdo pleistrą ir iš jos akių suprantu, kad pakako vos
sekundės, kad viskas taptų aišku. Skaudus antausis akimirksniu nudegina
skruostą. Žvelgiu į jos pasibjaurėjimo kupinas akis, kuriuose tik ką degė
aistra, bet nerandu žodžių pasiteisinti.
− Niekšas!− sušunka, braukdama skruostais riedančias ašaras.
− Gabriela, palauk! − bandau išsilaisvinti, kad galėčiau ją sustabdyti, bet
nepavyksta. – Gabriela, maldauju neišeik! − surinku, žvelgdamas, kaip ji
paskubomis susirenka drabužius.
Didelės ašaros rieda skruostais ir kapsi ant nuostabaus grožio krūtų,
kurių daugiau niekada nepamatysiu.
− Prašau, neišeik, − maldauju, bet ji tylėdama apsirengia ir nė nepažvel-
gusi į mane nuskuba laiptais žemyn.
Po akimirkos girdžiu, kaip užtrenkia lauko duris. Šaunuolis, Antoni! Su-
movei viską galutinai.
Niekaip nepavyksta atsikratyti skaudžių minčių apie Antonio poelgį.

Trečią naktį springstu nuo sūrių ašarų įsikniaubusi į pagalvę, negalėdama
patikėti savo naivumu. Vis atgyjantį telefoną su jo vardu išjungiu ir lyg
bjauriausią padarą nukišu į tolimiausią kampą. Apgailėtinas mano pas-
itikėjimas šiuo vyru gniuždo. Nerandu žodžių, kurie pateisintų mano kvai-
lumą ir viltį, kad iš viso šio žaidimo gali kas išeiti.
Dienomis be paliovos ieškau buto, kad galėčiau išnykti milijoniniame
mieste ir niekada daugiau jo nepamatyti. Ir kvailys būtų supratęs, kad jis nė
neketina priklausyti tik man. Užuominos apie dešimtis moterų turėjo
atverti man akis, bet aš lyg apgirtusi nuo jo saldumo niekuo nenorėjau
matyti. Prakeikiu visą pasaulį, labiausiai save ir meilę, įsižiebusią krūtinėje.
Slankioju po namus lyg šešėlis, negaliu net pažvelgti į virtuvės stalą,
sofą, ant kurios atrodo visai neseniai sėdėjo brangus kūnas.
Juodas Maserati antrą naktį stovintis po langais truputį glosto sa-
vimeilę, bet aš be paliovos save įtikinėju, kad tai tik iliuzijos.
Ryto tylą perskrodžia čaižus durų skambutis. Užverktomis akimis susisi-
aučiu į chalatą ir nenoriai prislenku prie durų.
− Kas?
− Kaip kas? Atidaryk duris. Žvarbu, − kimus, priekaištų kupinas Fe-
derikos balsas truputį nuramina. Atšaunu durų skląstį ir nė nežvilgtelėjusi
draugės pusėn nusliūkinu į virtuvę.
− Gersi? − kilsteliu virdulį.
− Ne,− papurto galvą atsekusi man iš paskos.
Numetusi rankinę ant stalo prieina ir atgręžia į save mano veidą.
− Taip ir galvojau, − atsidūsta. − Balandėliai! Vienas kito verti.
− Kas yra, Fede? − suraukiu kaktą ir išsilaisvinu iš jos rankų.
− Nieko, tik įdomu, kuo visa tai baigsis, − apėjusi stalą atsisėda ir
pasiremia galvą ranka.
151/473
Skvarbios jos akys niekuo nenusileidžia Antonio žvilgsniui.
− Viskas jau baigėsi, − sukuždu, maišydama tamsią lyg mano dienos
kavą.
− Aha, − pašaipiai nusišypso. − Tavo žiniai, šiandien turėsime oficialiai
susitikti su japonų atstovais.
− Šiandien?
− Taip, jei įsijungtum telefoną, daug ką sužinotum.
− Kaip suprasti?
− Stovi neparengtos sutartys, nes niekas jų nesiruošia išversti. Antonis
kategoriškai uždraudė Deividui ieškoti naujos vertėjos, o pas tave važiuoti
niekam neleidžia.
Atsisega raudono palto sagas ir įsitaiso patogiau.
− Akivaizdu, kad jūs, šaunuoliai, dėl kažko nesusikalbate.
− Neturiu su juo apie ką kalbėti, − prisėdu priešais ją.
− Aišku, − skėsteli plonomis savo rankomis. − Gal mineralinio turi?
Vakar bare truputį vyno paragavom su merginom. Norėjau ir tave pakviesti
mergaitiškai pasėdėti, bet kur tau! − nusijuokia. − Saugo tave kaip akies
vyzdį taip, neprisikasi, − nusišypso.
Paduodu jai iš šaldytuvo aprasojusį buteliuką.
− Kas saugo? – pasiteirauju vedama smalsumo.
− Gabi, − nusijuokia kimiu balsu. − Nebūk naivi, − prisipila stiklinę
mineralinio ir būdinga Barikelių maniera nepaprastai grakščiai atsigeria
kelis gurkšnius.
− Eik, bent truputį apsitvarkyk, − parodo į mane. − Važiuosim tvarkyti
reikalų.
− Niekur aš nevažiuosiu, − nusuku žvilgsnį į langą.
− Nieko nežinau, − pasižiūri į auksu tviskantį laikrodį ant riešo ir dėsto
toliau, − jei po pusvalandžio nebūsi susiruošusi, iškviesiu Deividą ir priver-
siu tave per jėgą nugabenti į saloną. Aš dvi savaites lanksčiausi vos ne iki
žemės tiems prakeiktiems japonams, o tu net neketini įvertinti mano
darbo. Marš! − pirštu parodo durų pusėn.
152/473
Iš surauktų plonų jos antakių suprantu, kad aptikau dar vieną giminės
bruožą. Nepalaužiamą valdingumą.
Po valandos jau sėdžiu Taylor Taylor grožio salono kėdėje. Beje, salonas
labiau primena Versalio rūmus nei kirpyklą.
− Ko panelė pageidaus? − paklausia neabejotinai ne tradicinės orienta-
cijos stilistas.
− Visiškai nesvarbu, − abejingai žvelgiu į save veidrodyje.
− Proga?
− Verslo susitikimas.
Atsidūstu ir pasukusi akis matau, kaip Federika gretimoje kėdėje
laibomis rankomis mosikuoja, smulkiai aiškindama kitam stilistui, kaip
turėtų kristi kiekviena kaštoninių plaukų sruoga.
Toks elgesys priverčia nusišypsoti. Karštas itališkas kraujas vos įsitenka
smulkiame Federikos kūne.
− Na ir plaukai, − linguodamas galva atsidūsta stilistas. − Tiesinam?
− Nesvarbu, − kilsteliu pečius, nes man išties nesvarbu. Pasikliauju
meistro skoniu.
Ilgas ir nuobodus jo knibinėjimasis prie kiekvienos sruogos kelia žiovulį.
Porą valandų kantriai lankstau galvą į nurodytas puses, o rezultatas truputį
šokiruoja. Visada žinojau, kad turiu ilgus plaukus, bet juos ištiesinus jie dar
pailgėjo ir beveik siekė sėdmenis.
Federikos pritariantis linktelėjimas praskaidrino nuotaiką.
Vizažistė užtrunka dar bemaž pusantros valandos, po tokių grožio pro-
cedūrų aš būčiau linkusi griūti į minkštus patalus, užuot vykusi į snobišką
vakarėlį.
Federikos įtikinėjimai, kad atrodau stulbinimai, įgavo prasmę tik tuo-
met, kai apsivilkusi pelenų spalvos nėrinių suknią pažvelgiau į save
veidrodyje. Tarsi ne Gabrielė, o nuo mados žurnalų nužengęs modelis at-
sispindi stikle. Žalios akys, kuriomis visuomet didžiavausi, atrodo žalesnės
už turkį. Lūpos putlios, kviečiančios bučiniui, o tiesūs, žvilgantys plaukai
verčia iš kojų.
153/473
Federika kaip įprasta liko ištikima kraujo raudonumo spalvai. Aris-
tokratiškiems jos veido bruožams tobulai tiko standi iš plaukų susukta kri-
auklė ir beveik pečius siekiantys auskarai.
Prabangus limuzinas sustoja prie neįtikėtino dydžio užmiesčio vilos.
Apsupta nepaprastai gražaus sodo ji labiau primena kartą Lietuvoje regėtą
Paežerių dvarą. Akivaizdu, kad tai prabangūs namai.
Vairuotojui atvėrus dureles pirmoji išlipa Federika, o aš baikščiai seku iš
paskos. Viduje skambanti klasikinė muzika ir patarnautojai su šampano
taurėmis ant padėklų primena ne kartą filmuose regėtus aukštuomenės
pobūvius.
− Adamai, lieku skolingas tau už nepriekaištingai surengtą vakarą.

− Nebūk juokingas, Toni, − nusijuokia truputį už mane žemesnis, bet
stambumu nė kiek nenusileidžiantis vyras. − Žinau, kad turi kitokių
rūpesčių.
− Įdomu, iš kur?
− Gersi? − užveria privataus Viktorijos laikų stiliaus kabineto duris.
− Ne. Šito malonumo kurį laiką atsisakysiu, − atsisėdu prieš masyvų jo
rašomąjį stalą.
− Tai gal cigarą?
− Mielai, − paimu vieną iš dėžutės. − Taip ir neatsakei, iš kur informa-
cija apie mano rūpesčius?
− Vyresnysis nepaprastai žavisi tavo paskutiniais pasilinksminimais. Sk-
lando gandai, kad žada tave kviestis pokalbio.
− Girdėjau. Neplanuoju sutikti, − prisidegu ir pasigardžiuodamas
įtraukiu svaigų dūmą.
− Suprantu kodėl, − pažeria ant stalo pluoštą nuotraukų.
Virpteliu, žvelgdamas į įamžintus momentus iš Italijos. Negaliu patikėti
matydamas Gabrielą, sėdinčią man ant kelių. Bučiniai, nedviprasmiški
žvilgsniai, akivaizdu, užfiksuoti tikslingai.
− Iš kur? − pakeliu nuostabos kupinas akis.
− Matai, Antoni, „Septynetas“ nelabai patenkintas tokias klaidžiojimais,
nes laiko tave per daug svarbiu nariu. Abu puikiai žinome, kodėl, − ištaria,
pakeldamas ranką su identišku žiedu. − Nenuostabu, kad jis truputėlį
nerimauja.
− Ji nieko nežino.
− Man gali nesakyti, − sustabdo mano žodžius ranka ir prisidega ci-
garą. − Aš suprantu. Bet jis? − kilsteli antakį. − Ne paslaptis, kad ir Andrėja
paskutiniuoju metu ganėtinai neprastai kaišioja pagalius į tavo ratus.
155/473
Mačiau ją. Kalbama, kad susidėjo su vienu iš Jupix kompanijos veikėjų, −
nusišypso prisėdęs kitapus stalo.
Mėlynos jo akys sužiba vos ištarus tos gyvatės vardą.
− Nenustebčiau, jei ir visa Anglija ją dulkina, − nusišypsau. − Įtariau,
kad bando sumauti mano reikalus. Ir, ko gero, Andrėjai beveik pavyko, jei
ne Federikos talentas, sutartis su japonais būtų nuplaukusi. Visgi per tą
kalę praradome dalį akcijų.
− Taip, turi žavingą seserį, − nusišypso. – Uch, man tokią moterį!
− Ei, nepamirškim, kad kalbi apie mano sesę! − abu sodriai
nusijuokiam, puikiai pažinodami vienas kito demonus.
− Žinodamas Andrėjos būdą nesistebiu, kad jos uodega čia įmerkta, −
pakelia nuotrauką sau prieš akis.
− Visko gali būti, − išpučiu sodrius dūmus. − Buvo pas mane užsukusi.
Grasino sumauti reikalus. Net juokinga darosi pagalvojus, kad iš pradžių
siūlė pradėti viską iš naujo.
− Pavydžiu tau, Toni, − atsidūsta. − Tokios moterys aplink tave, − sodri-
ai nusijuokia. − Galėtum man bent vieną perleisti. Puikiai žinai, kad visada
žavėjausi Andrėjos šaltumu.
− Prašymas vertas dėmesio, − nusijuokiu. – Žinai, Adamai, man tik
įdomu, kodėl vyresnysis pageidauja susitikti būtent dabar? Kodėl nesirenka
tavęs? Ne paslaptis, kad visa galva mane lenki.
− Kur jau ten, − numoja ranka. − Kantrybės man trūksta. Tiek su moter-
imis, tiek versle, − nusijuokia. − Jei nebūtum man pasiūlęs šio sandėrio,
taip ir būčiau tąsęsis su tais sušiktais deimantais.
− Įskaitysiu kaip padėką, − nusišypsau jam pritariamai linktelėjus.
− Jei kils kokių problemų, sakyk.
− Dėkui tau, Adamai.
− Tiesa, − palinksta į priekį. − Stebėk seserį, girdėjau vienas iš „auksi-
nukų“ suka uodega aplink ją. Uch, gera merga, − nusijuokia atsilošęs
krėsle. − Man tokią.
− Apsieisi, − nusišypsau.
156/473
− Toni?
− Taip?
− Galiu vyrišką klausimą?
− Tu, Adamai, visada, − įtraukiu cigarą.
− Kodėl juodukė? − padeda prieš mane nuotrauką, kurioje Gabriela sėdi
ant kelių, palinkusi virš manęs beveik liečia lūpas.
− Ji kitokia, − skaudžiai dilgteli širdį.
− Nejaugi? − prisimerkia, išpūsdamas dūmus.
− Taip.
− Toks protingas bernas, o papuolei, − sodriai nusijuokia.
− Eik tu su savo išvedžiojimais, − nusišypsau žmogui, kuris mane supra-
nta geriau nei kas kitas, nes pats yra toks pat purvinas ir juodas.
− Primygtinai reikalauju būti supažindintas su moterimi, užkariavusia
juodą Antonio Barikelio širdį!
− Kad ji daugiau manęs neprisileidžia.
− Kodėl? − nuostaba atsispindi Adamo veide.
− „Septyneto“ žymės – ji manimi pasibaisėjo.
− Nenuostabu, − pasitrina barzda apžėlusį smakrą. − Galvą turi, −
užgesina cigarą. − Susitvarkysi.
− Tikiuosi, − paseku jo pavyzdžiu.
− Na ką? − pakilęs delnais palygina smokingą. − Einam atšvęsti teisėtos
investicijos? − nusijuokia ir priėjęs patapšnoja man per petį.
Nuobodžios kalbos apie naftos kainas akcijų biržose gadina kraują.

Baigiu tuštinti Federikos primygtinai įsiūlytą šampano taurę ir cimpinu į
milžinišką balkoną įtraukti gryno oro. Šaltas, nukritusių lapų kvapo
persmelktas oras gaivina plaučius. Įsikibusi į balto marmuro turėklą
mėgaujuosi tuo aromatu.
− Žinai, garbanos tau labiau tinka, − sodrus balsas priverčia atsisukti. −
Nors nežinau, ar tau apskritai galėtų kas nors netikti, − juodu smokingu
vilkintis vyras, atsirėmęs į balkono durų staktą, priverčia krūptelėti.
− Antoni, − mandagia linkteliu ir nusigręžusi į sodą maldauju Dievo,
kad vyras neprieitų.
Bet jis akivaizdžiai nepavaldus nei Dievui, nei velniui. Prieina. Ant
balkono turėklo iš abiejų pusių stebiu jo padėtas rankas ir suprantu at-
sidūrusi spąstuose.
− Nelabai malonus jausmas buvo prašyti Martynos mane išlaisvinti, −
tylus šnabždesys visai šalia ausies priverčia suvirpėti.
− Per menka pamoka tokiam kaip tu, − išsitiesiu ir pakeliu nosį, bandy-
dama išlikti rami, nors akivaizdu, kad prastai sekasi.
− Kokiam? − beveik liesdamas lūpomis kužda šalia kaklo.
− Ištvirkėliui, − atsisuku ir pakanka vos sekundei pažvelgti į juodas, gili-
as akis, kad suprasčiau, jog aš žuvusi.
− Tu taip manai? − nepaleidžia iš glėbio.
− Taip, − nusuku akis į netoliese stovinčius žmones, kuriems ši scena
akivaizdžiai įdomi, bet jis nekreipia dėmesio.
− Kiek pamenu, nežadėjau tau būti ištikimas? − žvelgia tiesiai į akis.
− Ko tu nori, Antoni? − stengiuosi atlaikyti jo skvarbų žvilgsnį.
− Tavęs, − sukužda, dar labiau spausdamas mane prie turėklo.
− Ne! Tau šito tikrai nereikia.
− Iš kur žinai?
158/473
− Pamačiau, − prikandu lūpą, nes jaučiu, kaip ima kauptis ašaros.
− Nori manęs?
− Ne. Nežinau. Pasitrauk, − nudelbiu akis ir pabandau jį atstumti.
− Atsakyk, Gabriela. Nori manęs?
− Kam aš tau? − sukuždu, jausdama, kaip išdavikė ašara ima riedėti
skruostu.
− Atsakyk, − prispaudžia, neleisdamas man nė sujudėti.
− Noriu... − sušnabždu, pati netikėdama, kad ištariau tą žodį.
− Pakelk akis, − tvirtas jo balsas neleidžia pasipriešinti. − Aš tavo, −
nušluosto ašarą nykščiu. − Nuo šios akimirkos tik tavo, − delnais suima
mano veidą ir priglunda prie lūpų. − Daugiau niekada manęs nepalik, −
sušnibžda.
− Antoni Barikeli! – moteriškas balsas priverčia jį krūptelėti. − Neįtikėt-
inas vaizdas! − jis atšlyja ir išsitiesęs visu ūgiu atsisuka, tarsi pasiruošęs
gintis.
− Andrėja, − šaltesnio jo balso nebuvau girdėjusi.
− Koks netikėtas, bet labai malonus susitikimas, − tobulas veidas
apsuptas sidabriškų plaukų neleidžia nė sekundei sudvejoti, kad prie mūsų
artėja moteris iš nuotraukų. − Gal supažindinsi su šia žavia dama? – ištaria
arogantišku tonu, o šaltos lyg šimtametis ledynas akys niekinančiai nužvel-
gia mane.
Įžūlus žvilgsnis sustoja ties mano akimis ir apdovanoja mane
nepriekaištingai balta šypsena.
− Gabriela, susipažink su Andrėja, − primerktos akys ir trūkčiojantis
žandikaulis leidžia spėti, kad ši moteris tikrai nesukelia jam malonių
prisiminimų.
− Nepaprastai malonu susipažinti, − šypteli ir susmeigia ledinį žvilgsnį į
Tonį. – Nežinau, ar Antonis jums minėjo, bet esame nepaprastai artimi. Ar
ne, Antoni? − ištaria, neslėpdama pasimėgavimo ir delnu paliečia jo
krūtinę.
− Einam iš čia! – iškošia pro dantis neatpažįstamu tapęs vyras.
159/473
Stipriai suėmęs jos riešą nusitempia per balkoną į vidų. Kartu su kitais
balkone stovėjusiais žmonėmis beveik išsižiojusi stebiu juos netoli stiklo
durų ir negaliu patikėti, kad Antonio veidas gali būti toks svetimas ir
perkreiptas įsiūčio.
Jis atstumia jos tiesiamą link veido ranką ir palinkęs kažką pasako,
priversdamas tobulus veido bruožus suakmenėti. Keletą minučių ji stovi
tylėdama, bet kai prabyla, Antonis sodriai nusijuokia. Palikęs apstulbusią
gražuolę, susikiša rankas į kišenes ir grįžta į balkoną.
− Kas ji? − paklausiu jam atsistojus prieš mane ir žvelgiant į toli.
− Moteris, nudažiusi mano pasaulį juodai, − atsako vos girdimu balsu.
− Tuomet eisiu ir išspardysiu jos pasipūtėlišką šikną, − ištariu
stačiokišką frazę, priversdama jį sodriai nusijuokti.
− Mano mergytė, − suima delnais veidą ir apdovanoja saldžiu, aistrą
žadinančiu bučiniu. − Jei tik galėčiau, parsivežčiau tave namo ir pamyl-
ėčiau visais įmanomais būdais, − sušnabžda į ausį apkabinęs.
− Kas tau trukdo? − pasuku veidą, kad galėčiau įsižiūrėti į protą atim-
ančias akis.
− Puikiai žinai. Negana to, pažadėjau tave supažindinti su vienu
žmogumi, − paliečia pirštu lūpas. − Gabriela?
− Kas, Antoni?
− Ar bent suvoki, kokia man esi brangi?
− Stengiuosi, − nusišypsau, priversdama galutinai pasitraukti šešėlį iš jo
veido.
Nebegaliu nuo jos atitraukti rankų. Visą vakarą laikau Gabrielą ap-
kabinęs per liemenį, tarsi bandydamas įrodyti savo nuosavybės teises į ją.
Nustebę ir smalsūs akcininkų ir partnerių žvilgsniai man nė motais. Žinau,
kad anksčiau ar vėliau viskas iškils į viešumą, bet dabar noriu tiesiog dži-
augtis jos draugija, negalvodamas apie padėtį, kuri komplikuojasi žaibišku
greičiu. Trumpam palikęs Gabrielą pasišneku su japonų atstovais. Baigęs
mandagų pokalbį akimis klaidžioju po milžiniško dydžio salę, knibždančią
pasipuošusių žmonių. Gundantį jos siluetą pastebiu šalia smokingu pa-
sipuošusio Deivido. Plati šypsena Gabrielos veide leidžia suprasti, kad
vaikinas kaip visuomet pliurpia niekus.
Federika sukinėjasi tarp verslo ryklių, versdama juos žavėtis nepaprasta
nuovoka ir rafinuotu grožiu. Vos pagavusi mano žvilgsnį, mandagiai at-
siprašo pakerėtų vyrų ir šypsodamasi prieina.
− Brolau, − skėsteli rankomis. − Nepaprastai malonu matyti tavo kiek
skaidresnį veidą, − pasistiebia ir pabučiuoja į abu skruostus.
− Federika, tu kaip visuomet žavinga, − nužvelgiu jos smulkią figūrą,
aptemtą žemę siekiančios raudonos suknios.
Nenuostabu, kad ji kelia vyrams nedviprasmiškus jausmus. Dailus vei-
das patobulintas makiažo, kuris ją daro panašesnę į lėlę nei į gyvą moterį.
Brangūs papuošalai leidžia numanyti, kad pinigų jai tikrai nestinga, o stul-
binanti iškalba užburtų bet kurį.
− Kaip matai, viskas susiklostė truputį kitaip, nei planavome, − at-
sidūsta ir grakščiai paima porą taurių šampano nuo pro šalį einančio pada-
vėjo padėklo. − Iš pradžių viskas buvo taip, kaip tu ir sakei, − paduoda
taurę man nors ir bandau jos atsisakyti.− Deja, antrąją savaitę reikalai ėmė
prastėti, manau, supranti kodėl?
− Turiu šiokių tokių spėjimų.
− Net neabejoju, − nusišypso pro šalį einantiems vyrams. – Bet, vienaip
161/473
ar kitaip, kontraktas mūsų kišenėje, nors ir negavome viso akcijų paketo.
− Pusę mūsų dalies perleidau Adamui, − nenoriai gurkšteliu taurėje
burbuliuojančio gėrimo.
− Adamui? − išpučia akis.
− Gali vartyti akis kiek tinkama. Aš žinau, ką darau.
− Turėjai bent perspėti, − tvirtai sučiaupia lūpas, demonstruodama
nepasitenkinimą.
− Federika, jei sužinosiu, kad gandai apie tavo romaniūkštį su Deividu
yra tikri, lėks jūsų abiejų galvos, − sušnibždu palinkęs prie jos ausies. − Ar
aišku? − pažvelgiu į sutrikusiais sesers akis.
− Bet mes...
− Man neįdomu, − sustabdau ją.− Jei tai tiesa ir tuoj pat nesibaigs, aš
sužinosiu, gali tuo neabejoti. Tikiuosi, mes vienas kitą supratome, − žvelgiu
į ją, kol sesuo linkteli. − Na ir puiku, − apkabinu seserį per pečius. − Tiesa,
gal matei Adamą?
− Ne, jau kurį laiką.
− Nesvarbu, − pabučiuoju į glotnų jos skruostą ir patraukiu Gabrielos
pusėn.
Tik visiškai aklas galėtų nepastebėti jos gundančių linijų, pridengtų
pilkais nėriniais. Įdomu, ką ji vilki po jais? Ši mintis priverčia burnoje
pajusti obuolinį jos odos skonį. Kūnas išdavikiškai bunda, esu priverstas
nusukti žvilgsnį nuo stangraus užpakaliuko.
Už keliolikos žingsnių matau stovinčią Andrėją. Linksmai kvatodamasi
jį šnekučiuojasi su vienu stambiu pusamžiu farmacininku. Lipšnūs jo pirš-
tai, aiškiai per žemai slenkantys Andrėjos nugara, nė kiek netrikdo moters.
Auksu žėrinti suknelė negali paslėpti šaltu lyg ledas tapusio jos kūno.
Žiūriu į ją, negalėdamas suvokti, kas mane taip užbūrė. Ji visada mėgo
didelius pinigus, o mano išvaizda buvo tik malonus priedas prie šešiaženk-
lių sumų. Ar jautė man ką nors? Ko gero, niekas nesugebėtų atsakyti. Nors
priesaikos ir meilūs atodūsiai skambėdavo nuolatos.
− Antoni, − ištiesia ranką Deividas.
162/473
− Sveikas, − spusteliu ją ir rūsčiai dėbtelėjęs vaikino pusėn apkabinu
Gabrielą.
− Puikus vakaras, − nusišypso. − Jums leidus, eisiu šnektelėti su vienu
partneriu.
Linkteliu jam ir atsisuku į žaliaakę. Dieve, kaip aš jos pasiilgau.
− Kaip jauties?
− Po šio vakaro galiu drąsiai sakyti, kad nesu tokių pobūvių mėgėja, −
nusišypso ir atmeta mano akims neįprastai tiesius plaukus.
− Tikiuosi, jie ne visada bus tokie lygus, − paliečiu sruogą šalia jos veido.
− Nepatinka?
− Negalėčiau taip pasakyti, tiesiog man labiau patinka sutaršyti tavo
nepaklusnias garbanas, − nusišypsau, tarsi netyčia perbraukdamas per jos
kaklą pirštu.
− Nejau? − pakreipia galvą.
− Gali būti tikra, − linkteliu į priekį, kad galėčiau įkvėpti jos odos aro-
mato, pasaldinto egzotiškais kvepalais. − Nuostabiai kvepi, − sukuždu,
žiūrėdamas į akis.
− Ačiū, − truputį nurausta.
− Vienas klausimas man visą vakarą neduoda ramybės.
− Koks?
− Kas slepiasi po šiais nėriniais? − lėtai nykščiu perbraukiu per nugarą
iki riesto linkio.
Su pasitenkinimu žvelgiu į gilias jos akis ir jose gimstančią aistrą.
− Beveik nieko, − nusišypso ir primerkia blakstienas, varydama mane iš
proto.
− Nesunku įsivaizduoti, koks turėtų būti žadą atimantis vaizdas ją
nuvilkus, − sukuždu, šypsodamasis link mūsų artėjančiam Adamui.
Gabriela sodriai nurausta ir nuleidžia akis, tarsi susigėdusi savo minčių.
− Brangus drauge! − nusišypso priėjęs vyras.
− Adamai, − mandagiai linkteliu.
− Tik nesakyk, kad ši nuostabi būtybė, kurią saugai kaip savo akį, yra
163/473
panelė Gabrielė?
− Tu visiškai teisus, − patenkintas nužvelgiu šalia stovinčią merginą. –
Gabriela, leisk tave supažindinti. Man labai artimas žmogus...
− Adamas Kedvikas, − prisistato, neleisdamas pabaigti ir susižavėjęs
nužvelgia Gabrielą.
− Gabrielė Keinaitė. Labai malonu, − nusišypso šiek tiek sutrikusi.
− Ne. Tai man labai malonu, − galantiškai pabučiuoja jos ranką. − Daug
teko girdėti apie jus.
Gabriela sutrikusi žiūri į mane. Nenuostabu, kad priešais ją stovintis
vyras verčia jaustis nepatogiai. Tamsūs Adamo plaukai glotnai suguldyti at-
gal. Smakras apaugęs tamsia, lyg paties šėtono barzda. Pagal kairiąją akį
nutįsęs randas ir visas jo stotas tikrai nedaro jo pačiu mieliausiu vyruku.
Bet ne vienas gyvenimo išbandymas užtikrino man šio ganėtinai tamsaus
žmogaus prielankumą ir paramą.
− Siūlyčiau visiems pasimėgauti šampanu už tokią nuostabią pažintį ir,
savaime aišku, už Barikeli Company plėtrą į Rytus, − rankos mostu pak-
viečia padavėją.
− Viskas gerai? − paklausiu Gabrielos, kol Adamas ima taures.
− Taip, − nusišypso, bet iš jos akių matau, kad jaučiasi šiek tiek sutrikus.
− Leiskite paklausti, − vėl prabyla Adamas, tiesdamas šampano taurę
moteriai, stovinčiai šalia manęs, − iš kur jūs, panele Keinaite?
− Iš Lietuvos, − atsakau už ją.
− Toni, − nusišypso ir paliečia mano petį. − Nuo manęs jos saugoti
nereikia, − nusikvatoja sodriu balsu. − Taigi Lietuva, − sumurma, glosty-
damas savo barzdą. − Ar visos moterys ten tokios gražios? − žvelgia į mane,
tarsi žinočiau atsakymą.
− Teks pačiam nuvykti ir pasidomėti, − nusijuokiu.
− Ko gero, − pasisukęs į Gabrielą gurkšteli burbuliuojančio gėrimo. −
Kiek suprantu, jūs dirbate pas Antonį?
− Taip. Esu asmeninė jo vertėja, − atsako tvirčiau, nei tikėjausi.
− Asmeninė vertėja, labai įdomu, − kilsteli antakį ir šyptelėjęs pažvelgia
164/473
į mane. − Ar daug kalbų esate įvaldžiusi?
− Keletą. Bet daugiausia tenka panaudoti prancūzų kalbos žinias.
Stebiu ją ir žaviuosi, kaip greitai mergina susitvardė, tapo rami ir savimi
pasitikinti. Į Adamo klausimą prancūzų kalba atsako akimirksniu. Nuošir-
dus susižavėjimas atsispindi vyro veide, kai pati nesidrovėdama užduoda
jam klausimą, o akivaizdžiai neapskaičiavęs savo jėgų Adamas prapliumpa
juoku ir iškelia rankas, tarsi pasiduodamas.
− Dabar man aišku, kodėl ją taip saugai, − vis dar šypsodamasis sako
vyras. − Jums leidus, norėčiau atsiprašyti ir palikti jus linksmintis be
manęs. Laukiu šiokio tokio užsakymo, − nusišypso ir pamerkia man akį,
tarsi patvirtindamas, kad gyvos prekės šiandien raitysis nuo jo žvėries, tris
kartus baisesnio už manąjį.
− Noriu namo, − Adamui nutolus sušnabžda Gabriela.
Atsisuku į ją ir nuoširdžiai nerandu atsakymo į viduje kirbanti klausimą.
Kaip reikės pasielgti vos po pusvalandžio?
Tylus ir susimastęs Antonis vairuoja neįprastai ramiai.

− Ar tu niekada nesinaudoji vairuotojo paslaugomis? − ryžtuosi nut-
raukti tylą.
− Niekada, − klausimas nepriverčia jo atitraukti akių nuo kelio.
− Kodėl?
− Man tai per daug didelis malonumas.
− Vairuotojas?
− Ne kvailute, − nusijuokia. − Vairavimas.
− Net ir po avarijos?
− Daug žinai, − trumpam atsisuka, bet akyse nematyti kylančio pykčio.
− Šį bei tą.
− Smalsi kaip visada.
− Paslaptingas kaip įprasta, − atkertu, priversdama jo lūpų kampučius
pakilti.
− Po avarijos vairuoti mėgstu dar labiau.
− Keista.
− Visai ne. Turiu per daug demonų, kad leisčiau vairavimui tapti dar
vienu iš jų.
− Kokių demonų? − suklūstu ir pasisuku į jį.
− Tai visiškai nesvarbu, Gabriela, − ima lėtinti greitį.
Pro automobilio stiklą matau artėjantį savo jaukų kotedžą. Išjungęs
variklį jis pasisuka į mane. Primerktos juodos akys, visiškai tylios lūpos. Tik
pirštai barbenantys į vairą išduoda, kaip įtemptai dabar mąsto. Tyla trunka,
atrodo, visą amžinybę. Atsidaręs dureles išlipa ir apeina automobilį.
Padėjęs man pakilti iš odinės sėdynės palydi iki namų. Jaučiu, kaip kūnas
įsitempia, o pirštai virpa nuo bundančio nekantrumo rakinant duris. Žen-
giu į vidų, bet jis lieka stovėti lauke. Petimi atsirėmęs į praviras duris žvel-
gia šiek tiek nuleidęs galvą.
166/473
− Neužeisi? − suglumstu nuo jo keisto elgesio.
− Ne, šį kartą ne.
− Kodėl, Antoni? Maniau, kad... − pritylu, vos neatskleisdama savo
saldžių norų.
− Nenoriu vėl visko sumauti, − atsidūsta. − Gali mane pabučiuoti? −
tylus jo prašymas išmuša mane iš vėžių.
Prieinu arčiau jo ir truputį pasistiebiu, kad galėčiau paragauti vieno iš
skaniausių dalykų pasaulyje. Jis palinksta ir švelniai priglunda prie lūpų.
Bandau jį provokuoti, bet jis tik atšlyja.
− Šį kartą viskas bus kitaip, − sukužda, lūpomis liesdamas mano kaktą.
Stoviu apdujusi, nesuvokdama to, kas tik ką įvyko. Ir tik atsitokėjusi
matau, kaip jis nueina prie automobilio. Įsėda ir įprastai kaukindamas
variklį išlekia iš mano gatvės.
Užveriu duris ir trumpam prisėdu ant mažos komodos, negalėdama at-
sigauti po netikėto jo poelgio. Aistringas, vos rankas suvaldantis vyras ram-
ių ramiausiai vėl atsisakė mano kūno. Nuoširdžiai dvejoju, ar įsižeisti dėl
tokio poelgio, ar laikyti pagarbos ženklu. Ant sienos kabantis laikrodis
muša antrą nakties, tad lenkiama nuovargio paskubomis nusiprausiu po
dušu ir krentu į patalus.
Rodos, tik ką užmigau, o jau turiu keltis dėl čaižaus durų skambučio.
Kiek galima rytais vaikščioti į svečius? Užsimetu chalatą ir pažvelgiu į vir-
tuvėje kabantį laikrodį, kuris rodo vos šeštą ryto. Ne juokais įpykstu ant
ankstyvo svečio ir bandydama sutramdyti nepaklusnias garbanas šliaužiu į
koridorių atidaryti durų.
− Labas rytas, gražuole.
Markstau akis niekaip negalėdama patikėti, kad tai tas pats vyras, vakar
palikęs mane sutrikusią.
Džinsai, madingi juodi marškiniai, odinė striukė ir tamsūs akiniai nuo
saulės daro jį neatpažįstamą.
− Labas rytas, − prisidengiu ranka burną ir saldžiai nusižiovauju.
− Laikyk, kai ką tau turiu, − įbruka paketą į rankas, o pats nešinas dėže
167/473
praeina pro mane. Nusispyręs batus pasuka į virtuvę. Seku jam iš paskos
nesuprasdama, kas vyksta.
− Antoni? − žvelgiu į jį.
− Taip, mažute?
− Gal paaiškinsi, kas tai? − parodau į dėžę ir paketą, kurį padėjau ant
stalo.
− Mielai, − prieina ir pabučiuoja į kaktą. − Kur kava?
− Spintelėje, − parodau pirštu ir atsisėdusi stebiu jo žvalius judesius.
Susiradęs dėžutę atidaro ir pauosto. Suraukta nosis tik patvirtina mano
senus spėjimus – jis nepriklauso kavos gerbėjų klubui.
− Visa? − paklausia, o aš linkteliu, niekaip neperprasdama jo veiksmų.
Išsižioju pamačiusi, kaip jis atidaro dėžutę ir iškrato jos turinį į praus-
tuvę. Mano ryto malonumas nukeliauja į kanalizaciją.
− Toni, ką tu darai? – šūkteliu pasipiktinusi.
Plati šypsena jo veide spinduliuoja pasitenkinimą.
− Gana gerti tą smirdalą, − atidaro dėžę ir ištraukia sulčiaspaudę. −
Laikas pradėti sveikai gyventi, – nusijuokia.
− Nenusišnekėk! − suraukiu antakius.− Dešimtis kartų mačiau tave
traukiantį cigarą, o kur dar nuolat nesuskaičiuojamas kiekis viskio?
− Matai? − prieina ir pataiso mano chalatą, pridengdamas krūtis. − Ne
man reikės vaikus gimdyti, − atsitupia priešais mane. − Noriu, kad būtum
visuomet sveika ir tokia pat graži, − pabučiuoja ir pakilęs atplėšia paketą su
vaisias.
− Nori pasakyti, pats viską nupirkai? − pasiremiu galvą ranka, neg-
alėdama atsistebėti.
− Nepatikėsi, kaip sunku rasti veikiančią parduotuvę tokiu laiku.
− Ir leisk paklausti, ar dažnai taip apsipirkinėji? − negaliu be šypsenos
žiūrėti į jį.
− Pirma kartą gyvenime, − sušnabžda tarsi paslaptį ir sodriai
nusijuokia.
− Gerai, o iš kur gauni kostiumus?
168/473
− Kostiumus man siuva tik Italijoje, esu Gucci mados namų klientas.
− Gucci? Juokauji?
− Ne. Kodėl turėčiau?
Prikandu lūpą, supratusi, kaip kvailai turėjo nuskambėti mano
klausimas.
− O šitie? − parodau į neįprastą jo šiandienos aprangą.
− Gucci, − nusijuokia. − Prastai atrodau? − skėsteli rankas, tarsi leisda-
mas save apžiūrėti.
− Sakyčiau, neįprastai, − nusišypsau, nes toks įvaizdis daro jį panašų į
nerūpestingą trisdešimtmetį.
− Nejau galvojai, kad mano spintoje vien kostiumai?
Trūkteliu pečiais, pati nežinodama atsakymo.
− Eikš, pamokysiu naudotis, − paragina, rodydamas į sulčiaspaudę.
Priėjusi papuolu į tvirtą jo glėbį.
− Čia sudėsi vaisius ir... − nė velnio nesiklausau, ką jis sako.
Stebiu tvirtas rankas ir geriu į save jo dievišką aromatą. Jaučiu, kaip
nepaprastai arti Antonio kūnas, ir nenorom imu jo geisti. Išsiriečiu ir tarsi
netyčia prisiliečiu prie jo vyriškumo. Jis suvirpa, bet tęsia toliau prikimusiu
balsu. Pakartoju judesį dar kartą, o jis palinksta prie ausies.
− Erzini?
− Ummhumm.
− Be reikalo. Spėju, negirdėjai nė žodžio?
− Ne, − atsisuku į jį. − Pasimylėkim, Toni, − sukuždu prie jo lūpų.
− Ne, − pabučiuoja.
− Kodėl? − įkišu rankas po jo marškiniais.
− Sužinosi. Viskam savas laikas, – pabučiuoja ir atsitraukia.
Sėdėdama kėdėje stebiu, kaip jis ruošia sultis, ir jaučiuosi labai nepaten-
kinta. Kelintą kartą jis mane atstumia, net būtų sunku suskaičiuoti.
Antonis pastato prieš mane stiklinę, kurioje man puikiai pažįstamas
rūgštus skystis. Nevalingai suraukiu nosį.
− Nesiraukyk, − nusišypso. − Tau netinka, − atsisėda priešais mane.
169/473
Nenorom gurkšteliu ir truputį nustembu dėl pakitusio skonio.
− Atspėjau, kad nesi apelsinų mėgėja, − nusijuokia. − O dabar įdėmiai
manęs paklausyk, − surimtėjęs pirštais pasitrina kaktą. − Aš esu kitoks nei
vyrai, kuriuos iki šiol pažinojai.
− Hm, lyg tai nebūtų akivaizdu, − purkšteliu, numodama ranka.
− Tu kartais būni nepaklusni, − nusijuokia. – Ištaisysim, − sukužda sau
po nosimi, tarsi sakytų ne man.− Kaip čia tau paprasčiau pasakius, −
prityla rinkdamas žodžius, − Mano norai ir įpročiai skiriasi nuo įprastinių.
Todėl tu dabar susiruoši ir mes važiuosim į sporto klubą, kurį tu nuo šiol
lankysi tris kartus per savaitę.
− Neprisigalvok, − atsigeriu sulčių.
− Leisi pabaigti?
Užverčiu akis ir linkteliu.
− Mes dar nesimylėjom, o tu po kiekvieno orgazmo virpėdama vos pa-
kyli, − kilsteli lūpų kamputį, akivaizdžiai prisimindamas tuos kartus. −
Man tavęs reikės tikrai ne vienam kartui, todėl noriu, kad būtum pajėgi. Ir
perspėju, kai kas tau gali nepatikti. Todėl dabar tavęs klausiu. Ar priimi
tokias sąlygas?
Jo primerktos akys leidžia suprasti, kad vyras kalba rimtai, todėl sudve-
joju, ar suprantu tyliai sakomų žodžių prasmę. Tokio vyro pamylėta norėtų
būti bet kuri moteris. Taigi šioje vietoje dedu pliusą. Bet ką reiškia tie mi-
gloti pareiškimai? Ar aš išties sugebėsiu padaryti tai, ko jis tikisi?
Ilga pauzė verčia Antonį nerimauti, tad pabandau bent kiek praskaid-
rinti neaiškaus vaizdinio spalvas.
− Ar kitoms moterims keldavai tokius reikalavimus?
− Ne.
− Kodėl?
− Nes nei viena iš jų man nerūpėjo, − atsako Antonis. Žvelgiu į juodas
akis, suprasdama, kokie svarbūs jo ištarti žodžiai.
− Aš sutinku, − ištariu drąsiai, nors nesijaučiu užtikrinta.
Nuo jo veido nusirita tarsi nepakeliama našta. Antonis pasilenkia per
170/473
stalą ir apdovanoja mane bučiniu.
Širdį verianti dvejonė, kad ji atsisakys, išsisklaido tarsi rūkas po jos

tvirtų žodžių.
Dar kartą paraginta Gabriela vangiai pakyla ir palikusi mane virtuvėje
dingsta už vonios durų.
Padedu veidą ant sunertų ant stalo rankų ir sunkiai traukdamas orą imu
tikėti, kad išsilaisvinimas visai šalia.
Užtrukusi geras dešimt minučių ji įžengia į virtuvę vilkėdama sportiniu
kostiumu ir nešina krepšiu.
− Važiuosiu tik su viena sąlyga.
− Kokia? − virpteliu, nuogąstaudamas dėl jos norų.
− Vairuosiu aš! − apsisuka ant kulnų ir dingsta, priversdama mane
nusišypsoti ir sekti iš paskos.
Lauke kelis kartus apeina automobilį ir įsirėmusi delnais į klubus kažką
įtemptai mąsto.
− Kas nutiko?
− O jeigu sudaužysiu?
Tokie jos samprotavimai priverčia nusijuokti.
− Prašau pasakyk, kad juokauji, − nesiliauju prunkšti.
− Paršas! − kumšteli supykusi.
− Mušeika.
− Žinai, aš tikrai nepratusi vairuoti automobilio, kuris kainuoja vel-
niškus pinigus. Tavo žiniai, Lietuvoje toks kainuoja kaip ganėtinai brangus
butas, − užverčia akis.
− Pigūs butai, − nusijuokiu dar garsiau.
− Šiknius! − atsidaro vairuotojo dureles ir parodžiusi man liežuvį įsėda.
− Labai gražu, − surimtėju įsėdęs į keleivio vietą, bet vis dar negaliu
nustoti šypsotis.
− Pakalbėk... − prisimerkusi palinksi galvą. − Tuojau keliausi
172/473
pėsčiomis, − nusišypso ir užveda variklį. Nepaprastai seksualu stebėti jos
baikščius judesius prie vairo. Rimtas veidas apsuptas juodų garbanų
neleidžia atitraukti akių. Priglaudžiu ranką prie minkštu audiniu aptemtos
šlaunies, bet ji tuoj pat ją nustumia.
− Netrukdyk, Londone eismas kur kas intensyvesnis, nei esu įpratusi.
− Aš tave blaškau? − dar kartą paliečiu šlaunį.
Ji sustabdo automobilį ir piktai atsisuka į mane.
− Dar kartas – lipsi lauk!
Paklūstu matydamas, kad ji išties susierzina. Įsitempusi tarsi styga
nenuleidžia akių nuo kelio. Susmunku sėdynėje, negalėdamas patikėti, kad
mano automobilis gali slinkti tokiu apgailėtinu greičiu. Tyliu, nenorėdamas
likusį kelią kulniuoti pėsčias, nes kibirkštys jos akyse perspėja, kad ji
nejuokauja.
Vos penkiolikos minučių kelią mes įveikiame per pusvalandį. Visą tą
laiką mąstau apie ateityje laukiančias kliūtis, kurių, be abejo, iškils vos tik
visas mano purvas ims veržtis į paviršių. Gilus Gabrielos atodūsis grąžina į
realybę.
− Buvo baisu? − paklausiu, žvelgdamas į užmerktas jos akis sustojus.
− Tikrai ne taip paprasta, kaip Lietuvoje, − atsimerkia ir kukliai
nusišypso.
− Vėliau važiuosim pažiūrėti tau automobilio. Teks priprasti prie šio
miesto. Na, bent jau kol kas.
− Juokauji, Toni? Kiek pamenu, buvai žadėjęs man pižamą, jos tikrai
pakaks, − atsisuka visu savo provokuojančiu kūnu į mane.
− Mažute, pižama kuo puikiausiai ilsisi „Fabrike“, laukdama tavęs.
− Bet aš gyvenu Stansfieldo kelyje, − nusišypso.
− Čia ir bėda, − palinkstu prie jos. − Turi gyventi su manimi, − pabuči-
uoju jos putlias lūpas.
− Nepyk, Antoni, bet „Fabrikas“ labiau primena muziejų nei namus.
− O aš ir nekalbėjau apie „Fabriką“. Tu puikiai žinai, kur mano namai, −
pabučiuoju dar kartą truputėlį godžiau. − Ateityje mes ten ir gyvensime.
173/473
− Mes? − nuostabos pilnos žalios akys susminga į mane.
− Taip, mes, − išlipu ir apėjęs automobilį atidarau jai dureles.
− Antoni?
− Dieve, Gabriela, kiek klausimų sukasi tavo dailioje galvutėje? −
padėjęs jai išlipti apkabinu per pečius.
− Tau? Tūkstančiai, − nusišypso ir pakelia mano akinius nuo saulės, kad
galėtų pažiūrėti į akis. − Tu kalbėjai rimtai?
− Jei abu pasistengsim, − atsidūstu nuo jos žvilgsnio, kuris daug iškal-
bingesnis už žodžius. − Tuomet taip.
Kurį laiką ji stovi neatitraukdama akių. Pasistiebia ir pabučiuoja tarsi
sutikdama su tuo, ką jai žadu, nors pats nežinau, ar sugebėsiu įgyvendinti.
Kažkokia nesąmonė. Prisiekiu, aš numirsiu, jeigu teks tokį krūvį at-

laikyti tris kartus per savaitę. Kas jam, kad reikalauja stengtis iki devinto
prakaito?
Sėdėdama moterų rūbinėje ant suoliuko negaliu patikėti, kad mano
kūne yra tiek daug raumenų, kuriuos mauste maudžia.
Prausdamasi duše ir rengdamasi užtrunku gerokai ilgiau. Sunkiai vilk-
dama kojas išslenku į erdvių sporto klubo fojė. Krepšys rankoje atrodo
prikrautas akmenų, o ne sportui tinkamų rūbų. Antonis pasitinka mane
plačia šypsena. Stovėdamas rankas susikišęs į kišenes jis tikrai nepanašus į
žmogų, po trejų sunkių trenerio sustyguotų sporto valandų.
− Kaip jautiesi? − priėjęs paima mano krepšį.
− Kaip nuvarytas arklys, − pasiskundžiu.
− Apie tai ir kalbėjau, − suspaudęs mano ranką delne nuveda iki auto-
mobilio. – Neprieštarausi, jei šį kartą aš vairuosiu?
− Prašyčiau, − atsiliepiu, vargiai kilnodama apsunkusias kojas.
− Dar turi jėgų?
− Kam? − atsidūstu, išsitiesdama sėdynėje ir žvelgdama į nesupran-
tamai žvalų jo veidą.
− Manau, ten ilgai neužtruksim, − paglosto mano plaukus ir
nusišypso. − Reikia tesėti duotus pažadus, tiesa?
Linkteliu, neturėdama jėgų ginčytis.
Nesuprantamas man toks vairavimo stilius. Tarsi tiesiu keliu į pražūtį.
Vos spėju stebėti už lango pralekiančius pastatus. Atsikvepiu tik auto-
mobiliui ėmus lėtinti greitį. Nutilęs variklis priverčia atsitokėti. Nustebusi
stebiu Antonį. Jis pasilenkia prie manęs, atsidaro automobilio daiktinę ir
išsitraukia odinę piniginę.
− Eime? − pažvelgia į mane, o paskui atsidaro dureles ir išlipa.
Tik dabar suprantu, kad nejuokavo kalbėdamas apie automobilį. Už
175/473
stiklinių vitrinų tviskantys technikos stebuklai gniaužia kvapą.
− Nereikia, Antoni, − sukuždu. − Aš tikrai negaliu priimti tokios
dovanos.
− Nekalbėk nesąmonių, − nusišypso.
− Ne! − įsispiriu lyg ožka ir nejudu iš vietos.
Jis atsisuka ir veria mane primerktomis juodesnėmis už pačią naktį
akimis. Kiek pažįstu šį žvilgsnį, jis mąsto – galiu netgi nuspėti apie ką.
− Mažute? − priėjęs apkabina. − Kiek tau metų?
− Antoni, nejau nežinai, kad labai nemandagu klausti moters tokių
dalykų, be to, juk ir pats žinai.
− Gabriela, kiek tau metų? − pirštu kilsteli mano smakrą, kad galėtų
matyti akis.
− Dvidešimt ketveri, − sukuždu eilinį kartą jo užburta.
− O dabar pagalvok, kiek daug tavo gimtadienių praleidau, −
nusišypso. − Galiu bent taip išpirkti savo kaltę, kad tik dabar tave
sutikau, − pabučiuoja ir apkabinęs vedasi į saloną, ant kurio neoninėmis
raidėmis užrašyta Maserati.
Sustingstu nuo Antonio pasiūlymo.
− Rinkis, − paragina jis ir, tarsi pasigardžiuodamas, stebi mano suglum-
usį veidą.
− Ne. Aš negaliu, − sukuždu. − Toni nereikia, − atsidūstu ir papurtau
galvą.
− Džonai! − šūkteli ir atsirėmęs į vieną iš blizgančių pavyzdžių sukryži-
uoja rankas ant krūtinės.
− Pone Barikeli, − paskubomis prisiartinęs nusišypso raudonplaukis
vyras. − Labai malonu jus vėl čia matyti, − ištiesia Toniui ranką, kurią tas
ganėtinai atsainiai paspaudžia, nenuleisdamas nuo manęs akių. − Kuo
galėčiau būti naudingas?
− Džonai, − taria, vienintelį kartą pažvelgdamas į pardavėją, − šiai
nepaprastai damai reikia automobilio, − plačiai šypsodamasis jis žiūri tiesi-
ai į mane.− Saugiausi ir geriausi variantai?
176/473
− Pone Barikeli, leiskite jus patikinti, kad jūsų turimas Maserati Alfieri
yra pats naujausias ir, be abejonės, sėkmingiausias modelis.
− Džonai, kiek pamenu, jau sakiau, kad automobilį renkasi dama? − sar-
kastiškas jo tonas suglumina pardavėją ir jis lyg prie išganymo puola prie
manęs.
Be garso, vien judindama lūpas liepiu Antoniui liautis, bet jis tik trūkteli
pečiais ir plačiai nusišypso.
− Leiskite prisistatyti, panele, Džonas Fičas, − ištiesia man ranką, − as-
meninis pono Antonio Barikelio konsultantas Maserati klausimais.
− Gabrielė, − spusteliu jo delną ir prisimerkusi nužvelgiu Tonį, ketin-
dama ne juokais jam įkrėsti už tokią nemalonią padėtį.
− Gal ką nusižiūrėjote?
− O taip! − nusišypsau ir imu žaisti pagal Antonio žaidimo taisykles. −
Norėčiau apžiūrėti brangiausią ir naujausią modelį, − atsisuku į Tonį, bet
jis tik atstatęs lūpas pritariamai linkteli ir nusišypso.
− Na, tuomet leiskite jums parodyti Maserati Alfieri. Ponas Barikelis
vairuoja lygiai tokį patį.
− Nereikia rodyti, − nusišypsau. − Kuo puikiausiai tiks, tik norėčiau bal-
tos spalvos.
Pati netikiu, kad galiu taip lengvai švaistyti milžiniškus pinigus, kurie
man nepriklauso.
− Sukomplektuotos, − priduria Antonis, o pardavėjas, netikėdamas
sandėrio sėkme, nuskuba pildyti dokumentų.
Priėjęs nesuprantamai brangios dovanos teikėjas gosliai mane
pabučiuoja.
− Puikus spalvos pasirinkimas, panele Keinaite.
− Tu išprotėjęs, − sukuždu prisiglaudusi prie jo krūtinės.
− Spėk, kas dėl to kalta? − apkabina ir nosimi įsikniaubia į mano
plaukus.
Grįžęs Džonas įteikia raktelius, o Antonis, išsitraukęs jau matytą
piniginę, ištiesia vieną iš begalės banko kortelių.
177/473
− Galim važiuoti namo? – lemenu ne juokais sutrikusi.
− Pavargai?
− Dar kaip, − atsidūstu.
− Nuo manęs dar ne taip pavargsi, − pasitenkinimo kupinas jo balsas
žada bemieges naktis. − Paskambinsiu ir užsakysiu maisto į namus.
Atsitraukia porą žingsnių į šoną ir po akimirkos diktuoja patiekalus į
telefono ragelį. Pirštu parodo į savo krūtinę ir klausiamai pažiūri į mane.
Linkteliu, nes noriu kuo greičiau atsidurti lovoje, nesvarbu savo ar jo.
Matau, kaip sunku jai laikytis ant kojų, nors dar tik pietūs. Pasirašau
dokumentus, patvirtinančius naują pirkinį, ir apkabinęs Gabrielą palydžiu
iki savo automobilio. Jos sukomplektuos ir paruoš rytoj. Visą kelią ji tyli,
versdama mane truputį nerimauti. Gal išties persistengiau, taip apkrauda-
mas jos gležną kūną. Tik bijau, kad jeigu pradėsiu su ja mylėtis, dėl neval-
domos savo dalies galiu tiesiog sudraskyti jos gražų kūną.
Pririedėjus prie „Fabriko“, ji beveik snūduriuoja, tenka nunešti ją tiesiai
į lovą.
− Sadistas, − sukužda, kol paguldęs ant patalų nuaunu jai batus.
− Būtent, mažute, − užsimerkiu nuo per daug taiklių žodžių ir pabučiuo-
ju jos švelnų skruostą.
− Neišeik, − sulaiko mano ranką, kai pabandau pakilti nuo lovos.
Pasiduodu be įkalbinėjimų ir prigulęs šalia imu glostyti švelnias
garbanas.
− Kaip pečiai? − paklausia, neatmerkdama akių.
Iš dalies tuo džiaugiuosi, nes nežinau, kaip reiktų į jas pažvelgti.
− Gerai, − sukuždu širdžiai skausmingai daužantis krūtinėje.
− Antoni, ar daug moterų turėjai?
Dieve, kodėl tokie nežmoniškai sunkūs klausimai kyla jos galvoje!
− Daug, − sukuždu tyliu balsu.
− Ar labai?
− Labai, − jaučiu, kad sakau tai, ko niekada nenorėčiau sakyti, juo la-
biau jai.
− Kodėl nenori manęs? − atsimerkia.
− Noriu, − paglostau jos švelnią veido odą.
− Bet smaginies su kitom? − liūdnas jos žvilgsnis drasko mane į gabalus.
Kur jūs, demonai, dabar? Ko tylit?
− Pailsėk, Gabriela, pavargai, − ištariu, nerasdamas kitų žodžių.
179/473
− Atsakyk, − sukužda.
Matau, kaip jos skruostu nusiritusi ašara pradingsta ant balto šilko
pagalvės.
− Daugiau to nebus, − pažadu, pats tvirtai nežinodamas, ar sugebėsiu
atsispirti.
Tiek ilgai buvau nepriklausomas, kad sunku net prisiminti, ar kada buvo
kitaip. Niekas nevaržė mano pasirinkimo laisvės ir norų, tad dabar drebu
lyg vaikas, bijodamas, kad ši moteris visa tai pakeis. Nuoširdžiai dvejoju, ar
būtent šito man tikrai norisi. Sau pačiam duotas pažadas jos kurį laiką neli-
esti be kitų moterų kūnų pavers mano gyvenimą agonija, juk jaučiu nuolat-
inį alkį, būdamas šalia jos.
Ramus kvėpavimas išduoda, kad Gabriela užmigo. Nekeldamas nė garso
pakylu nuo lovos ir nuėjęs prisileidžiu vonią.
Šiluma atpalaiduoja raumenis, smilkstantis cigaras drėgnuose pirštuose
svaigina. Užsimerkiu ir mintyse prisiekinėju, kad sugebėsiu viską įveikti.
Kad viskas yra įmanoma, jeigu labai nori, o sielos ramybė – tai vienintelis
dalykas, kurio dabar trokštu. Po truputį darosi aišku, kad šalia Gabrielos
nurimstu. Jokių demonų maldavimų nesigirdi bučiuojant jos lūpas. Dar
sunku suvaldyti norą kelti skausmą, bet neabejoju, kad man pavyks. Tik jos
dėka žengiu žingsnius, apie kuriuos nė nesvajojau.
Nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau ją savo kabinete, pajutau nesupra-
ntamą norą užvaldyti tą grakštų kūną ir tyrą sielą. Niekada nebūčiau pagal-
vojęs, kad geisiu juodaplaukės labiau už orą. Visada teikiau pirmenybę tik
šviesiaplaukėms gražuolėms, bet Gabrielos noriu kiekviena savo kūno
ląstele. Tarsi ligonis matau vaistą nuo savo ligos, kuri tik man vienam
suprantama.
Neatmerkdamas akių traukiu svaigius cigaro dūmus ir su pasimėgavimu
iškvėpiu. Žinojimas, kad dailus jos kūnas ilsisi visai šalia, lyg medus verčia
mane salsti iš godumo. Sunaikinčiau bet kurį, stojusį tarp manęs ir žalių
akių, nė nedvejodamas vos tik prireiktų.
Išsitiesęs vonioje mėgaujuosi ramybe, kuri lyg žvaigždžių dulkės gula
180/473
ant širdies, vos pagalvojus apie Gabrielą.
− Įspūdingas vaizdas, − linksmas jos balsas priverčia pramerkti
blakstienas.
Šiek tiek užsimiegojusi susiriša plaukus į netvarkingą kuodą viršugalvyje
ir prisėda ant vonios krašto.
− Niekada nemaniau, kad vyrams patinka mirkti vonioje,− nusišypso.
− Sakiau, kad aš kitoks, − žvelgiu į jos veidą, kuriame sklaidosi sapno
šešėliai.
− Kiek valandų? − pakelia ant vonios krašto besiilsinčią mano ranką ir
pažvelgia į laikrodį.
− Pailsėjai? − paklausiu, neatitraukdamas nuo jos akių.
− Nežinau, − pasirąžo. − Atrodo, − atsako plačiai nusišypsojusi. −
Priimsi? − pakelia savo tobulo linkio antakį.
− Savaime aišku, − suimu jos klubus ir prisitraukęs panardinu į vandenį
su visais rūbais, priversdamas vonią lietis per kraštus.
− Neklydau sakydama, kad tu išprotėjęs, − saldžiai nusijuokia.
− Visko gali būti, − atsilošiu ir įtraukęs dūmą stebiu jos linksmą, švytintį
veidą. − Nenusirengsi? − pasakau tai, ko nederėtų sakyti.
Puikiai suprantu, kaip bus sunku stebėti, bet neatsispiriu pagundai. Ji
prisimerkia ir kurį laiką šypsodamasi stebi mano akis. Padelsusi
nusitraukia šlapius marškinėlius. Panardina rankas į putas ir po akimirkos
iš vandens ištraukia džinsus.
− Viskas? − provokuodamas kilsteliu antakį ir padėjęs ranką ant vonios
krašto pasiremiu galvą. Seksualusis spektaklis tęsiasi. Jos veide žaidžia
drovumas, bet ji nusišypso ir atsisega liemenėlę, kuri tuoj pat krenta ant
šlapių grindų.
Putotas vanduo vos sugeba pridengti jos nepaprastai dailias krūtis.
Užsimerkiu, bandydamas nuslopinti norą jas paliesti. Kai pramerkiu akis, ji
ant savo smailaus piršto suka kelnaites, o aš nuo tokio erotinio vaizdo imu
degti aistroje.
− Dabar gerai? − paklausia atsilošusi kitame didelės vonios krašte.
181/473
− Tobula, − apsilaižau lūpas, jausdamas, kaip džiūva burna. Gabrielos
pėda su ryškiai lakuotais nagais įsiremia į mano krūtinę ir aš nesuvaldau
noro ją paliesti lūpomis.
Tamsiomis akimis jis degina drėgną odą. Ima trūkti oro vos pagalvo-
jus, kaip arti nuogas Antonio kūnas. Pabandau koja slysti pilvu žemyn, bet
jis tuoj pat ją sustabdo ir vėl atremia į savo krūtinę.
− Pasakysi, kas toji moteris iš pobūvio?
− Ne, − nenuleisdamas akių išpučia sodrų dūmų kamuolį.
− Kodėl?
− Tai mėgstamiausias tavo žodis? − nusišypso.
− Tavo dėka, − spusteliu pėdą į tvirtus krūtinės raumenis. − Neatsakysi?
− Ne, − žvelgia primerkęs akis.
− Kodėl?
− Todėl.
Netikėtai trūkteli mano koją, priversdamas mane panirti į vandenį.
− Šiknius! − sušunku nelabai sužavėta tokiu jo poelgiu, braukdama
vandenį nuo veido.
− Antras tavo mėgstamiausias žodis, − nusijuokia.
− Vėlgi tik tavo dėka, − suraukiu nosį.
− Gali raukytis kiek tinkama, Gabriela, − užvertęs galvą atsiremia ja į
vonios kraštą.− Vis tiek esi nepadoriai graži.
Prislenku arčiau ir prisiglaudžiu skruostu prie jo sulenktos kojos.
− Nejau taip nepadoriai? − šypsausi, negalėdama patikėti, koks įsimag-
netinęs oras tampa vos mūsų akys susitinka.
− Vieną dieną aš tau parodysiu, kaip tu mane jaudini, − ištiesia ranką ir
paglostęs veidą, pirštu paliečia lūpas.
Pati nepajaučiu, kaip jį lyžteliu.
− Mažute... − išsprūsta kimus atodūsis iš jo lūpų. − Man ir taip labai
sunku, o tu dar erzini, − palinksta į priekį, kad paliestų lūpomis manąsias.
− Kodėl tu nenori, net pabandyti, − žvelgiu į juodas akis. − Parodyk
man, ir aš pati galėsiu nuspręsti, ar man patinka.
183/473
− Tau nepatiks, aš dar nemoku būti švelnus.
− Leisk tave pamokyti, − sušnabždu prigludusi prie jo drėgnų lūpų.
Jis atšlyja ir paduoda rankšluostį nuo šalia esančios spintelės.
Žiūriu į Antonio veidą ir nesuprantu, ar tai pritarimo, ar atsisakymo
ženklas. Pakylu, bet jis nemato. Juodos blakstienos tvirtai užmerktos ir tik
sunkiai besikilnojanti krūtinė išduoda, kaip jis tvardosi.
Išlipusi iš vandens, apsisupu minkštu rankšluosčiu ir išeinu iš vonios,
palikdama Antonį užsimerkusį. Komodos stalčiuje susirandu dar vieną
rankšluostį ir imu šluostytis drėgnus plaukus. Bučinys į sprandą priverčia
atsisukti. Antonis stovi priešais mane, o balta, minkšta medžiaga vos laikosi
ant jo klubų.
− Tu tikrai šito nori? Nori pamatyti? − kimus jo balsas neleidžia dvejoti.
− Taip, − atsakau, pati nežinodama, ko tikėtis.
Jo akys spindi nuo blausios miegamojo šviesos. Seksualiai prikandęs
apatinę lūpą jis vienu rankos judesiu išlaisvina mano virpantį kūną iš
minkšto rankšluosčio glėbio. Aistros kupinu žvilgsniu nužvelgia mane ir
palinkęs godžiai įsisiurbia į lūpas, landžiu liežuviu užvaldydamas mano
burną. Delnas nuslysta tvirtu jo pilvu žemyn, užkišusi pirštus atjuosiu
rankšluostį, kuris nukrenta šalia manojo. Žvelgdama į nuogą Tonio kūną
nejučiomis prasižioju nuo kvapą gniaužiančio reginio. Dievas tikrai buvo
nepaprastai dosnus šiam vyrui. Neskaitant jo dailaus veido ir tobulo kūno
apdovanojo jį įspūdingu vyriškumo simboliu.
Antonio lūpų kampučiai truputėlį pakyla nuo mano reakcijos.
− Gabriela, apsigalvok, kol dar nevėlu, − sukužda panardinęs pirštus į
drėgnus mano plaukus.
− Noriu tavęs, − prisispaudžiu prie jo.
Su kiekvienu atodūsiu, bučiniu jis darosi vis grubesnis. Vis tvirčiau
spaudžia mane nepasisotindamas. Rankos gan skaudžiai suspaudžia sėd-
menis, kai kilsteli mane, priversdamos apsivyti jį kojomis. Nunešęs paguldo
ant lovos ir užgula visu savo svoriu. Jokio švelnumo. Tvirtos Antonio
rankos tampa nepaprastai grubios ir kartais suspaudžia taip stipriai, kad
184/473
vos susilaikau jo neatstūmusi. Tvirtais pirštais prispaudžia mano kaklą prie
lovos ir skaudžiai suleidžia dantis. Toliau slenka link krūtų, o aš vos gaudau
kvapą – ne iš malonumo.
Bandau atsipalaiduoti, bet jausmas, kurį Antonis suteikia labiau
primena kančią. Negailestingai gniaužiamos krūtys ima mausti nuo jo
tvirtų lūpų, dantų, neiškentusi imu muistytis. Jis atšlyja, bet tik tam, kad
grubiai apverstų mane ant pilvo. Stipriai trūktelėjęs mano klubus priverčia
kūną išsiriesti. Ranka suėmęs plaukus, skaudžiai timptelėjęs užverčia galvą.
Dantimis ir lūpomis keliauja per nugarą sėdmenų link. Tarsi žvėris nė
sekundei neduoda degančiai odai pailsėti, vis stipriau spaudžia, gniaužia,
kanda. Išgirdusi plyštančio prezervatyvo maišelio garsą sustingstu nuo
minties, kas manęs laukia. Užtrukęs vos akimirką suima mano riešus ir
užlaužia rankas už nugaros prispausdamas mano krūtinę prie šilko patalų.
Mintyse kartoju, kad galiu iškentėti, kad jam to reikia, bet vos Antonis gru-
biai praskečia keliu mano kojas ir visą savo organą sugrūda į mane, inkščiu
iš skausmo. Pakartoja dar kartą, o mano skruostais ima ristis ašaros.
Supančiota, užlaužta galva ir veriama jo negailestingo falo vos pajėgiu
gerklėje užgniaužti verksmą.
− Antoni... − sukuždu, bet jis negirdi, skverbiasi dar giliau, stipriau. –
Antoni, liaukis... − ištariu garsiau, bet sulaukiu dar vieno skaudaus dūrio,
atrodo, jo falas pervers mane kiaurai. – Antoni, maldauju! Man skauda! −
pasiduodu ir imu verkti.
Antonis, tarsi atgavęs sveiką protą, akimirksniu atšlyja.
Susisukusi į kamuoliuką negaliu sustabdyti besiritančių ašarų. Kvailutė,
patikėjau, kad galiu sutramdyti žvėrį, kurio nė nepažįstu.
Per ašaras matau jį klūpintį lovos gale susiėmusį rankomis galvą. Visas
kūnas virpa, o galva lyg negalėdama patikėti tuo, kas įvyko, siūbuoja į
šonus.
Pakylu ir pabandau jį paliesti, norėdama nuraminti, pasakyti, kad viskas
gerai, bet jis atsitraukia. Pašoka nuo lovos ir iš visų jėgų trenkia kumščiu į
sieną.
185/473
− Antoni, − sukuždu, išsigandusi griausmingo smūgio.
− Ką, Antoni? Tau dar neaišku!? − sušunka ir nubilda laiptais žemyn.
Užsidarau kabinete ir susmunku prie durų.

Žvelgiu į savo rankas, negalėdamas patikėti, kad padariau tai, ko
pažadėjau niekada nedaryti. Dieve, kad ji žinotų, kaip aš stengiausi valdyt-
is, kad Gabriela žinotų, kaip šito nenorėjau. Mano silpnumas sugriovė tai,
ko taip atkakliai siekiau. Ji niekada daugiau neprisileis tokio monstro.
Niekad nebežvelgs į mane taip tyrai ir naiviai.
Pakilęs ant drebančių kojų spintoje susirandu drabužius.
Rašomojo stalo stalčiuje randu baltų protą užliūliuojančių dulkių. Žvel-
giu į jas, trokšdamas užmigti baltame rūke, bet sukaupęs paskutinius valios
lašelius įmetu atgal į stalčių.
Blaškausi po kabinetą lyg žvėris po savo ankštą narvą, nerasdamas
ramybės. Nekenčiu savęs už tai, kad išpurvinau jos švelnų kūną.
Tylus beldimas į duris perveria širdį.
− Ne! − sušunku kaip galėdamas tvirčiau, nors puikiai girdžiu, kad bal-
sas dreba.
Ji kaip visuomet nepaklūsta ir praveria duris.
− Išeik, Gabriela, − sukuždu susmukęs kėdėje ir užsidengęs veidą ranka.
Ko gero, ji nebūtų tokia brangi, jeigu nuolankiai manęs klausytų. Tad
lieka tik pro pirštus stebėti, kaip Gabriela prieina ir atsisėda ant stalo šalia
manęs, tokio žemai puolusio demonų vergo.
− Parodyk ranką, − pabando ją pajudinti, bet aš nepaklūstu. − Antoni,
nebūk mažas vaikas! Sakau, parodyk. − Atplėšia ranką nuo mano veido,
priversdama pažvelgti į ją.
Milijonas emocijų verda žiūrint į jos žalias akis.
− Maldauju, atleisk, − sukuždu vos girdimu balsu, duždamas į šipulius
nuo nepakeliamos kaltės.
− Už ką? − pakreipia galvą, kad geriau matytų mano akis. − Už tai, kad
perspėjai mane tūkstantį kartų, o aš vis tiek erzinau? Ar už tai, kad prašiau
187/473
parodyti, koks esi? Dabar suprantu, − prityla. − Tu tikrai kitoks, bet ar tai
nepataisoma?
− Nežinau, − užsimerkiu ir įtraukiu pilnus plaučius oro.
− Aš žinau, − pirštu pakelia mano smakrą, priversdama atsimerkti. −
Tu išmoksi būti švelnus, − pabučiuoja į lūpas, bet neišdrįstu atsakyti. − Aš
mačiau, koks tu esi, Antoni, − sukužda prie pat lūpų. − Ir tu tikrai ne toks,
koks buvai viršuje.
− Gabriela, − atsidūstu.
− Ššš... − paglosto mano skruostą. – Pameni, tu mano, o aš tavo, −
nusišypso. − Kartu mes viską ištversim, − pabučiuoja.
Noriu tikėti jos žodžiais. Atsakau į bučinį kaip mokėdamas švelniau.
− Nori, parvešiu tave namo, − paklausiu.
− Kodėl? Nusibodau? − nusijuokia.
− Ne, tiesiog nežinau, ar nori čia likti... su manimi, − nusuku žvilgsnį.
− Su tavimi? − vėl įsistebeilija į akis. – Noriu, − nusišypso.
− Mažute... − priglundu prie jos delno.
− O tu nesi labai protingas, tiesa? − vėl saldžiai nusijuokia.
− Kodėl?
− Pažiūrėk, − pakelia mano ranką.
Nė nepajutau, kada ji sutino.
− Ar tik nebus lūžusi, − suraukia antakius, lyg nustatydama savo
diagnozę.
− Abejoju, − pajudinu pirštus ir, mano nuostabai, krumplius nutvilko
skausmas.
− Manau, be gydytojo neišsisuksi.
− Nereikia.
− Būk geras, − sukužda. – Neatsikalbinėk, − pabučiuoja į kaktą.
Londono universitetinėje koledžo ligoninėje užtrunkame iki vėlyvo
vakaro.
Sėdėdamas Gabrielos vairuojamame automobilyje žvelgiu į savo ranką
su įtvaru ir netikiu, kad skilęs kaulas – vienintelis užmokestis už mano
188/473
šlykštų elgesį. Gabriela lyg niekur nieko nuolat juokiasi, žvelgdamas į tyras
akis nuoširdžiai imu tikėti jos žodžiais.
− Kaip pasirašinėsi sutartis? – šaiposi, žvelgdama į mano ranką.
− Nežinau, − trūkteliu pečiais. − Federikai bus daugiau darbo.
− Ji tavo dešinioji ranka? − prityla, bet po akimirkos prapliumpa juoku.
– Atleisk, − paliečia įtvarą, − ne tai turėjau galvoje.
− Tik taip sakai, − liūdnai nusišypsau. − Galima sakyti, kad ji mano
dešinioji ranka. Prieš penkerius metus turėjau rimtų bėdų. Ji visą pusmetį
kuo puikiausiai tvarkėsi be mano pagalbos.
− Gal baigsi elgtis su manim lyg būčiau kvaila? − ištaria, neatitrauk-
dama akių nuo kelio. − Puikiai žinau apie tavo avariją ir jos padarinius.
− Būtum neįtikėtinai puiki seklė, nors, turiu pripažinti, netrykštu dži-
augsmu dėl tavo smalsumo.
− Turi ką slėpti? − sustabdo automobilį priešais „Fabriką“ ir atsisuka į
mane.
− Gabriela... − bandau išsisukti, bet piktas jos akių žvilgsnis priverčia at-
sakyti. − Turiu.
− Tu – tikras galvos skausmas, Antoni Barikeli, − atsidūsta.
Atsidariusi dureles išlipa lauk, tad man tenka sekti paskui. Tylėdama
padeda man nusivilkti striukę. Neiškentęs tylos paklausiu:
− Pyksti?
− O kaip tu manai?
− Mažute, yra dalykų, kurių tau nereikia žinoti, − paglostau jos veidą.
Ji pakelia akis ir perveria mane žvilgsniu.
− Nepyk, – priglundu prie jos lūpų, o ji, nors nenoriai, bet atsako.
Gulėdamas lovoje stebiu, kaip Gabriela nusimeta drabužius. Nepadoriai
menki apatiniai prikausto žvilgsnį prie tobulų jos linijų. Kai kur matyti pa-
raudusi nuo mano rankų oda. Sunkiai atsidūstu ir užsimerkiu, negalėdam-
as žiūrėti į savo žiaurumo įrodymus.
Pajuntu jos lengvą kūną sau ant pilvo. Atsimerkęs apsvaigstu nuo jos
grožio. Juodos garbanos raitydamosi krenta man ant veido. Po ilgomis
189/473
blakstienomis žėrinčios akys užburia žaluma.
− Dieve, kokia tu graži, − sukuždu netikėdamas, kad tokia moteris, net
ir pamačiusi mano juodus šešėlius, vis dar su manimi.
− Jei nuolat kartosi, galiu ir patikėti, − nusišypso.
− Pažadu, − pabandau ją pabučiuoti, bet ji atsitraukia ir po akimirkos
vėl palinksta virš manęs.
− Kas? − paklausiu nustebęs.
− Sakei, ilgai nelietei moters bučiniais, bet pradėjęs negali sustoti?
− Nepatinka?
− Patinka, − išsitiesia, priversdama mane gėrėtis savo kūnu. − Tiesiog
negalvojau, kad tau patinka bučiuotis.
− Man ir pačiam tai nauja. Būk gera, apsirenk, − prisitraukiu ją ir ais-
tringai pabučiuoju.
− Atleisk, − nužvelgia savo vos pridengtą kūną ir prikanda lūpą.
− Kaip nors, − nusijuokiu. − Komodoje rasi savo pižamą.
− Baltą? − pakreipia galvą.
− Kaip sniegas, − paglostau jos šlaunį, ant kurios mėlynuoja nuo mano
grubių rankų atsiradusi kraujosruva.
Ji išgirsta mano skaudų atodūsį ir palinkusi virš ausies seksualiu balsu
sukužda, kad viskas bus gerai.
Pabudusi Antonio lovoje nerandu. Jo balsas iš svetainės leidžia supra-

sti, kad kalba telefonu. Nedrąsiai nusileidžiu laiptais, nes jo tonas ne iš
maloniausių.
− Kaip tai nesutinka? Šūdas, čia ne argumentai! Federika, nejau aš turiu
rūpintis tokiais niekais? − žvilgteli į mane. − Sutvarkyk sutartis taip, kad
visi būtų patenkinti. − Prityla, klausydamasis balso kitapus ragelio. − Tai
pasistenk, kad sutiktų! Būtent! Atsiųsk Deividą. Susitikimų yra? Na ir
puiku. Pranešk, kaip sekėsi.
Baigia pokalbį ir keletą akimirkų įtemptai kažką mąsto.
− Ar viskas gerai? − nedrąsiai paklausiu.
− Lyg ir taip, − perbraukia veidą ranka. − Federika truputėlį išsiblaški-
usi, bet aš tuoj viską sutvarkysiu. Būk gera, apsirenk, − priėjęs pabučiuoja į
skruostą. – Netrukus atvažiuos Deividas, o aš nenoriu, kad jis rytų tave
akimis, − nusišypso ir pliaukšteli man per sėdynę.
− Pavydi? − nusijuokiu.
− Tavęs? Žinoma, − nusišypso. – Tiesa, iš pradžių gal galėtum man
padėti, − parodo į atsagstytus marškinius. − Niekaip nepavyksta, − pakelia
sutvarstytą ranką.
− Teks išties čia persikraustyti, − pakeliu akis į jį. − Kaip tu nuo šiol
rytais be manęs? − nusijuokiu ir imu sagstyti brangaus audinio marškinius.
− Tektų Martynos prašyti, − nusijuokia. − Nors po paskutinio tavo
iškrėsto pokšto, abejoju, ar ji labai apsidžiaugtų, − besišypsodamas stebi
mane. − Reikėjo pamatyti jos raudonio išmuštą veidą, kai ji atrišo man
rankas.
− Kitą kartą surišiu ir kojas, − pagrasinu.
− Nejaugi?
− Pažadu, − susijuokiu pajutusi. − Ką darai? – nugara atsirėmusi į sieną
žvelgiu į jo besišypsantį veidą, kuris atsidūrė visai greta manęs.
191/473
− Galvoju, kaip tau atsilyginti, − palinksta prie kaklo ir pabučiuoja.−
Turiu keletą variantų...
Užsimerkusi jaučiu, kaip jo lūpos šypsosi, liesdamos mano odą.
− Pirmasis, nusivesti tave į viršų ir pasielgti lygiai taip, kaip tu pasielgei
su manimi, − ranka suima mano riešus ir iškelia virš galvos. – Antrasis,
priversti tave drebėti nuo svaiginančio orgazmo, − įspraudžia savo kelį man
tarp kojų. − Na, o trečiasis, man atrodo priimtiniausias.
− Koks jis? − sukuždu jausdama, kaip iš lėto ima busti malonus
jausmas.
− Tuoj parodysiu, − nusišypso ir paleidęs rankas ima kutenti, neleisda-
mas man atsitokėti.
− Baik, Antoni! − cypiu, per juokus negalėdama išsilaisvinti. − Liau-
kis! − saldžiai kvatojuosi, priversdama ir jį juoktis kartu.
Kai jis paleidęs mane iš glėbio pabučiuoja, sukuždu, kad mieliau būčiau
pasirinkusi antrąjį variantą.
Už savo pasirinkimą užsitarnauju dar vieno pliaukštelėjimo per užpakalį
ir pažado, kad greit man padovanos jų tūkstantį.
− Ar tikrai tūkstantį?! – pasišaipau, kildama laiptais ir kaip galėdama
labiau kraipydama užpakalį.
− Galėsi skaičiuoti, − sodriai nusijuokia Antonis ir priduria, − jau
baigtum mane erzinti.
Nieko neatsakau.
Pasirodo, Gabriela išties puikiai gamina. Baigiu valgyti jos paruoštus

pusryčius ir žvilgteliu į laikrodį, kuris rodo vienuoliktą. Imu ne juokais
siusti dėl Deivido neatsakingumo, nes jis puikiai žino, kaip vertinu punktu-
alumą. Galiausiai po dešimties minučių jis stovi ant „Fabriko“ slenksčio,
plačiai besišypsodamas.
− Labas rytas, Gabi, tu kaip visuomet nepaprastai žavi, − pasisveikinda-
mas pakšteli jai į skruostą, dar labiau mane suerzindamas. − Gal galėčiau
gauti tavo skaniosios kavos?
− Ne, negalėtum, − suurzgiu vietoje jos. – Einam į kabinetą, − burbteliu,
kildamas nuo kėdės.
Deividas klausiamai pažvelgia į Gabrielą, bet jai tik kilstelėjus pečiais
seka paskui mane.
Įsitaisau už rašomojo stalo ir žvelgiu į vyro veidą, ne juokais niršdamas.
− Boksavaisi? − šypsodamasis parodo į mano ranką.
− Sėsk, − praleidžiu pokštą pro ausis.
− Kas nutiko, Toni? − atsisėda priešais.
− Tu man pasakyk, Deividai, − atsilošiu kėdėje. − Kas vyksta?
− Na, reikalai juda į priekį, tiesa, Federika minėjo, kad kilo šiokių tokių
problemų dėl sutarčių.
− Aš ne apie reikalus, − pasiimu cigarą iš ant stalo gulinčios dėžutės ir jį
prisidegu. − Gal nori man ką papasakoti?
− Nesuprantu, kur suki, Toni, − žvelgia į mane išties sutrikęs.
− Tuomet aš tau papasakosiu, − išpučiu dūmų kamuolį ir pakėlęs akis
gėriuosi jo mėliu. − Vienas paukštelis man pakuždėjo, kad „auksinukas“
suka ratus aplink mano seserį, − susmeigiu akis į jį. − Nieko apie tai
nežinai?
− Antoni... – matau, kaip jo veidu persirita išgąstis.
− Tylėk, − užtildau jį rankos judesiu. – Deividai, nejau manai, kad aš
193/473
toks kvailys ir leisiu tau dulkinti savo seserį tais iškrypėliškais būdais?
− Toni, tu nesupranti!
− Ne, Deividai! Tai tu nesupranti! − palinkstu į priekį.− Jei sužinosiu,
kad dar kartą ją palietei, pažadu, sulaužysiu abi rankas, kad dingtų noras
čiupinėti tai, kas ne tau. Supratai?
− Antoni, viskas truputį kitaip, − sukužda. − Aš... − prityla, matydamas
mano rūstų žvilgsnį.
− Ar supratai mane, Deividai?
− Taip.
− Neleisiu, kad sušikta septynkė ją dulkintų.
− Nepamiršk, kad ir pats esi septynakė , − atšauna susierzinusiu balsu.
– Esi dar didesnis iškrypėlis nei aš. Ar jau parodei tai gražiai moteriai savo
demonus? − parodo virtuvės pusėn. − Gali neatsakyti, − nusijuokia. −
Mėlynės ant jos kūno pasako daugiau už tave.
− Viskas yra kitaip! − suvirpu nuo taiklių jo žodžių.
− Kas kitaip? Ji irgi galėtų būti kieno nors sesuo! Bet spėju, tu apie tai
nesusimąstai, kai dulkini ją kaip gyvulys, − sarkastiškai nusišypso. − Tu juk
Antonis Barikelis. Tau galima, − nusijuokia.
− Užsičiaupk. Tu nieko nežinai! − užgesinu cigarą, jausdamas, kaip
pyktis ima vis labiau nuodyti kūną.
− Ko nežinau? Kad būsi kviečiamas į susitikimą su vyresniuoju? Kad
tapsi „Septynetu“ iš didžiosios raidės? Man tik labai įdomu, kaip ketini
Gabrielei paaiškinti, kad tai, kas dabar tik tavo užgaidos, taps gyvenimo
dalimi? Ar jai nesakysi? Abejoju, ar tau pavyks ilgai nuslėpti juodą tiesą,
Toni.
− Neketinu sutikti.
− Vargu ar tau bus leista rinktis, − palinguoja galvą. – Pats puikiai tai
žinai.
− Aš pasitrauksiu iš klubo. Tik aš vienintelis tai galiu, − atsidūstu,
bandydamas nurimti. Pirmą kartą ketinimai ištarti balsu, lyg akmuo nusir-
ita nuo širdies.
194/473
− Net ir tavo padėtis nelengvina situacijos, juo labiau neatleidžia nuo
priesaikos.
− Susitvarkysiu, − sausai atkertu žinodamas, kad Deivido lūpose
skamba tiesa. − Dėl Federikos nejuokavau. Neversk manęs daryti to, ko aš
nenoriu. Puikiai žinai, ką aš galiu, − piktai dėbteliu į jį. − Tam kartui
viskas. − Pakylu iš krėslo, priversdamas ir jį atsistoti.
− Antoni?
− Taip?
− Su Gabriele rimta, tiesa? − šypsodamasis stebi mane.
− Žiūrėk savo reikalų. Tvarkykitės šiandien be manęs, − praveriu duris,
parodydamas jam, kad pokalbis baigtas.
Deividui išėjus rimtai susimąstau apie jo žodžius. Tik įdomu, kad
visiems naujienos apie artėjantį pokalbį su vyresniuoju žinomos, o manęs
niekas neinformuoja. Tarsi „Septynetas“ tikslingai temptų laiką kažko lauk-
damas. Akivaizdu, kad kažkas vyksta, o nuotraukos, kurias rodė Adamas,
tai tik patvirtina. Nėra jokių abejonių, kad esu stebimas kaip per padidin-
amąjį stiklą. Kam? Dėl savęs esu ramus, o kaip apsaugoti Gabrielą nuo
juodų čiuptuvų. Jei tik kils įtarimų, kad ji žino daugiau, nei reikia, kils
rimtų problemų. Išeičių nėra daug, tad aš esu priverstas rasti tą vienintelį
sprendimą.
− Ką veiki? − Gabrielos balsas priverčia atsitraukti nuo minčių.
− Mąstau, − nusišypsau, matydamas ją stovinčią tarpduryje.
− Labai daug mąstai, − nusijuokia ir priėjusi apkabina.
− Tenka. Ką norėtum veikti? Susitikimų neturiu, tad šiandien prik-
lausau tau.
− Nepaprastai maloni naujiena, − nusišypso. − Net nežinau. Ką veiki,
kai turi laisvą dieną?
− Šniaukščiu koksą, geriu iki sąmonės netekimo ir dulkinu mergas, −
nusišypsau, sakydamas gryniausią tiesą.
− Labai gražu! − susiraukia. − Gal galėtum taip nejuokauti ir atsakyti
rimtai? − pakreipia galvą ir žiūri tiesiai į mane.
195/473
− Žaidžiu golfą, − nusijuokiu sužavėtas Gabrielos naivumo. – Deja,
dabar nepavyks.
Pakeliu ranką su įtvaru, nors išties neturiu žalio supratimo, kokia ranka
reikia laikyti golfo lazdą. Nesu gyvenime laikęs lazdos.
− Jei tu planų neturi, − pasodinu merginą ant stalo ir įsitaisau tarp jos
šlaunų.− Tuomet leiskite jus, panele Keinaite, pakviesti vakarienės.
− Kvieti mane į pasimatymą? − žvelgia šypsodamasi.
− Galime ir taip pavadinti, − pabučiuoju jos lūpas. – Tiesa, reikėtų tru-
putėlį paskubėti, − žvilgteliu į laikrodį ant riešo.
− Bet mes visai neseniai papusryčiavome. Kokia vakarienė prasideda
vienuoliktą ryto?
− Žinau tobulą vietelę, kur patiekia dieviškai skanias jūrų gėrybes.
− Ar ji taip toli, kad iš pat ryto reikia skubėti vakarieniauti?
− Taip.
− Marse? − nusijuokia.
− Panašiai.
Ji žvelgia į mane nustebusi.
− Sicilijoj, mažute, − įsisiurbiu į jos lūpas, kurios kuo toliau, tuo labiau
savo saldumu veda iš proto.
Sunku patikėti, kokią laisvę suteikia didžiuliai pinigai. Atsibundi Lon-

done, o po pietų jau atsiduri viename iš gražiausių pasaulio kampelių.
Penkias minutes, kol nuomojamės automobilį, Antonis burba tarsi se-
nukas, nes dėl rankos tenka rinktis automatinę pavarų dėžę vietoje įprastos
mechaninės. Mano nuostabai, išsirenka kabrioletą ir važiuoja atsipalai-
davęs, niekur neskubėdamas. Taip jis atrodo dar žavesnis. Iškėlusi rankas
džiaugiuosi šiltu vėju, kuris taršo plaukus ir gaivina odą. Kyla nesuvaldo-
mas noras klykti iš džiaugsmo, bet gretimais sėdintis besišypsantis vyras
verčia šiek tiek tvardytis.
Antonis porą kartų kalba telefonu. Miela mano ausiai italų kalba jo lū-
pose skamba tarsi muzika.
− Kai paprašysiu, privalėsi užsimerkti, − sužeistos rankos pirštais pa-
glosto vos pridengtas mano šlaunis.
− Staigmena? − nusišypsau negalėdama atsigėrėti jo laisvumu.
− Taip, – nusišypso. − Skauda? − paklausia liesdamas kraujosruvą, at-
siradusią nuo jo „glamonių“.
− Ne, − nusišypsau ir paglostau mane liečiančią ranką. − Visiškai
neskauda.
− Prasta iš tavęs melagė, − liūdnai šypteli.
− Antoni, kur mes dabar esame? − nusuku pokalbio temą nuo nemalon-
ių prisiminimų ir timteliu suknelę, pridengdama mėlynę.
− Matai miestą, besileidžiantį žemyn nuo kalvos? − parodo į padrikai
išsidėsčius baltus namus raudonais stogais.
Aš linkteliu.
− Tai Taormina, bet miestą aplankysime kitą kartą. Laikas mus truputėlį
spaudžia, – paaiškina Antonis.
− O kur taip skubame? − pasisuku į jį.
− Pamatysi, smalsute, − perbraukia pirštu per mano nosį. − Jau netoli.
197/473
Kaip ir buvo minėjęs, vos automobiliui sustojus paprašo užsimerkti.
Paklūstu nedvejodama. Švelnus šilkas slysteli akimis – atpažįstu savo kve-
palų aromatą. Palinkęs sukužda į ausį, kad esu nubausta už smalsumą.
Nusijuokiu. Suėmęs mano delną atsargiai veda nežinoma kryptimi. Tylus
Tonio balsas perspėja apie laiptelius, bet vis tiek suklumpu. Pakėlęs mane
ant rankų nuneša laiptais.
− Nagi, dar pora žingsnių, − pastato mane ant žemės ir tvirtas jo delnas
padeda įveikti nematomas kliūtis. Jaučiu, kaip jis šypsosi.
Gaivus vandens aromatas pripildo plaučius, suprantu, kad esu visai
netoli jūros. Antonis apkabina mane iš nugaros ir padėjęs galvą ant peties
sukužda:
− Gali nusiimti šalį.
Jaučiu, kaip akys sumirksi nuo ryškių saulės spindulių. Vos tik ap-
siprantu su skaisčia šviesa, tiesiogine to žodžio prasme išsižioju.
Net nebūčiau pagalvojusi, kad stoviu jachtos priekyje. Prieš mane
driekiasi žydras ir skaidrus kaip krištolas vanduo, kurio gelmėse gali įžvel-
gti nardančias spalvotas žuvis. Tolumoje dangaus ir vandens mėlis
susijungia į vieną visumą.
− Atsisuk, − tylus prašymas, ir aš sužavėta pažvelgiu į juodas akis. –
Tikiuosi, tu nieko prieš? − truputėlį atsitraukia.
Už jo plačios nugaros atsiveria nuostabiai serviruotas staliukas dviem.
Žvelgiu į jį, nerasdama žodžių išreikšti susižavėjimą.
− Nepatinka? − sutrikęs paklausia, neatitraukdamas akių nuo mano
veido.
− Šaipaisi? − prisidengiu burną ranka. − Antoni! − atsitokėjusi prieinu
ir apkabinu jo kaklą. − Tai tobula, − nusišypsau.
− Išgąsdinai, − suima delnais mano veidą. − Galvojau, kad tau nepatiko.
− Argi gali nepatikti? Tai nuostabu. Tu nuostabus.
− Tik dėl tavęs, Gabriela, − romantiškai įsisiurbia saldžiomis lūpomis,
galutinai užburdamas.
Jachtai pajudėjus Tonis atidaro šampaną ir pripildęs taures vieną
198/473
paduoda man.
− Tik nesakyk, kad ši jachta taip pat tavo? − paklausiu, bet jis nieko
neatsako tik kilstelėjęs pečius plačiai nusišypso. − Nieko sau, − atsidūstu,
įsikibdama į metalinį turėklą denio priekyje.
− Už tave, gražuole, − kilsteli taurę.
− Už tave, saldžialiežuvi, − nusišypsau.
Negaliu atsistebėti vyru, stovinčiu vos už kelių žingsnių nuo manęs.
Dieviškai gražus, romantiškas ir toks paslaptingas. Vos matoma šypsena ir
rami laikysena leidžia spėti, kad jis atsipalaidavęs. Tai gan keista, nes, turiu
pripažinti, retai jį tokį matau.
Skaidrus veidas, be jokio šaltojo šešėlio verčia mano širdį plakti vis sti-
priau. Žvelgdama į Antonį negaliu nuo savęs slėpti, kad aklai įsimylėjau
juoda aura apsuptą vyrą.
− Kodėl šypsaisi? − priėjęs apkabina.
− Galvoju apie tave, − jaučiu, kad šypsena nedingsta nuo veido.
− Ir ką gi?
− Aš, kaip ir tu, noriu turėti savų paslapčių, − šypsausi, nedrįsdama pri-
sipažinti apie savo jausmus.
− Mat kaip, − nusijuokia savo žemu, sodriu balsu. − Kai ką tau turiu, −
nusišypso ir įkiša ranką į vidinę švarko kišenę. Ištraukia nedidelę dėžutę ir
paduoda man.
− Nereikėjo, Antoni, − sukuždu žvelgdama į jį. − Tu ir taip per daug
išlaidauji.
− Pastebėjau, neturi, − nusišypso, nekreipdamas dėmesio į mano
pastabą.
Drebančiais pirštais atveriu dėžutę ir apstulbstu nuo grožio. Auksinis
laikrodis, inkrustuotas, be abejo, ne stikliukais, žėri nuo saulės spindulių.
− Duok, padėsiu, − su santūria šypsena, žiūrėdamas tiesiai man į akis,
užsega brangią dovaną ant riešo.
− Toni, aš negaliu jos priimti, − ištariu, negalėdama patikėti, kad ant
mano rankos tviska auksinis Rolex su briliantais.
199/473
− Ar liausiesi, − pirštu pakelia mano smakrą. − Aš galiu sau tai leisti. Tu
– mano, o tai reiškia, kad pirksiu tau viską, ką tik sugalvosiu ar norėsiu, −
nusišypso patenkintas savo žodžiais.
− Bet...
− Ir jokių bet, − palinksta prie lūpų. − Tu – mano.
Saulei artėjant prie horizonto, jachta sustoja įlankoje. Gabriela nenus-

toja šnekėti. Gal šimtus kartų pakartoja, kad be reikalo švaistausi, jos galva,
brangiomis dovanomis. Čirškauja, kad niekada nebuvo mačiusi nieko
gražesnio ir kad jai nepaprastai malonu būti su manimi. Su manimi!
Negaliu liautis šypsojęsis, žvelgdamas į ją. Tarsi viso pasaulio rūpesčiai
būtų tolimi ir nepasiekiami. Žalių akių spindesys užmigdė visus mano de-
monus. Būdamas šalia jos jaučiuosi tarsi laimės kūdikis. Vėjas įsisukdamas
į jos suknelę apnuogina nepadoriai gražias kojas, priversdamas mane
suvirpėti ir kentėti tiek ilgai, kiek reikės. Nenoriu nė pagalvoti, kad po
vakarienės turėsime grįžti į tą pilką rudens persmelktą miestą su visais jo
rūpesčiais.
− Mažute! − pakviečiu ją, sėdėdamas prie staliuko.
− Kas? − atsitraukia nuo jachtos turėklų, spindėdama lyg deimantas.
− Turėsiu vakarieniausiu vienas?
− Atleisk, − nusišypso ir priėjusi atsisėda priešais. − Tiesiog čia taip
gražu, negaliu atsigėrėti.
− Grįšime čia, kai tik panorėsi, − paimu jos ranką ir priglundu prie jos
lūpomis.
− Ačiū tau, Antoni, už viską, − nuleidusi galvą nudelbia akis.
− Kaip suprasti? − kilsteliu jos smakrą. − Už ką man dėkoji? Ar vyras
negali pralinksminti savo moters. Kiek suprantu, poros taip elgiasi, − garsi-
ai ištariu savo slėptą norą ir suakmenėjęs laukiu jos reakcijos.
− Mes pora? − pakelia nuostabos kupinas akis.
− Na, bent jau aš taip manau, − atsidūstu, bijodamas suklysti.
− Bet aš galvojau... − prityla.
− O tu mažiau galvok, − nusijuokiu.− Tu – mano, ar ne?
− Taip.
− O aš – tavo?
201/473
− Taip.
− Taigi, lyg ir pora, tiesa?
− Taip, – nusišypso.
− O gal aš ką ne taip suprantu? − prisimerkiu, neperprasdamas, ją tai
džiugina ar liūdina.
− Tu viską teisingai supranti, − pakyla ir apėjusi staliuką įsitaiso man
ant kelių. − Čia aš viską neteisingai supratau, − apdovanoja mane saldžiu
lūpų prisilietimu. − Jaučiu, kad baigiu jus įsimylėti, paslaptingasis Barikeli.
− Neskubėk, mažute, − sukuždu, jausdamas, kaip nuo jos žodžių širdis
suvirpa. − Dar gali tekti nusivilti, − pabučiuoju ją.
− Tu esi mano, − plonu savo pirštu paliečia mano antakio linkį. − Ir nes-
varbu, juodas ar baltas.
Nerandu žodžių apibūdinti šios akimirkos tobulumui, tad suspaudžiu ją
glėbyje ir priglundu prie krūtinėje plakančios širdies. Negaliu patikėti, kad
reikėjo penkerius metus klaidžioti tamsoje, kol ją radau.
− Kur tu buvai anksčiau? − sušnabždu užsimerkęs, besiklausydamas tyl-
ių jos širdies dūžių.
− Ieškojau tavęs, − pakelia mano veidą į save. − Ir pagaliau radau.
Pasirodęs patarnautojas priverčia mus atsitraukti vienas nuo kito.
Žiūriu į ją kitapus stalo, nedvejodamas, o jau žinodamas, kad ši žavi mo-
teris priklauso man.
Vakarieniaujant ji apiberia mane nesuskaičiuojamais klausimais apie
vaikystę, studijų metus, keliones po pasaulį. Tarsi užbraukusi ribą ne-
beliečia „Septyneto“ ir traumos temos. Neslėpdama geros nuotaikos pa-
sakoja apie savo nuotykius su draugėmis Lietuvoje. Trumpai užsimena apie
žuvusius tėvus ir pritilusi paklausia:
− O tavo tėvai gyvi? − pasiremia galvą ranka ir, vesdama pirštu aplink
šampano taurės kraštą, nenuleidžia akių.
− Tėvas, nežinau, − pritylu.− Motina kažkur gyvena. Federikos reiktų
klausti.
− Kaip suprasti? Tu su ja nebendrauji?
202/473
− Ne.
− Kodėl?
Abu nusišypsome po šio jos ištarto žodžio.
− Supranti, Gabriela, buvau gan sunkus vaikas. Nuolatos prisivirdavau
košės. Motinai ir taip užteko rūpesčių, kai tėvas mus paliko. Ji retai būdavo
namie, daug dirbo, tad gan prastai mus prižiūrėjo. Dabar suprantu, ji
stengėsi, kad visko pakaktų, nes gyvenome tikrai skurdžiai. Paauglystėje
buvau visiškai nesuvaldomas. Ji su manimi nerasdavo bendros kalbos, o
galiausiai vieną dieną palūžusi išrėžė, kad esu grynas tėvas, per mane vi-
enos bėdos, aš nieko vertas ir iš manęs nieko gero nebus. Trenkiau durimis
ir išėjau. Nuo tos dienos nesu jos matęs.
− Supykai ant jos?
− Nežinau. Tiesiog nenorėjau jos klausytis.
− Niekada negalvojai, kad reikėtų ją aplankyti?
− Ne. Ji manęs nelankė, kai ilgus mėnesius gulėjau ligoninėse.
− Gal neturėjo galimybių, − ištaria vos girdimu balsu.
− Nejuokauk, − persibraukiu veidą ranka, netikėdamas, kad su kažkuo
kalbu apie tai. − Vos sužinojusi, kaip pasisuko mūsų su Federika gyven-
imai, pareiškė, kad privalome ja pasirūpinti, nes mus užaugino. Nors
niekaip negalėčiau to pasakyti. Aš augau gatvėje, kaip mokėdamas saugojau
ir prižiūrėjau sesę. Pinigų motinai nesiunčiu, bet žinau, kad tai nuolat daro
Federika. Neprieštarauju. Juk motina. Taigi pinigų jai pakanka.
− Ir ką veikei išėjęs iš namų? Kaip gyvenai?
− Nepatikėsi, − nusijuokiu prisiminęs tuos laikus.
− Sakyk, − nusišypso.
− Vagiliavau, − palinkstu į priekį ir sušnabždu tarsi baisiausią paslaptį.
− Meluoji, − nusijuokia.
− Sakiau, kad nepatikėsi.
− Nieko sau, − prisidengia savo žavią burną ranka.− Antonis Barikelis –
vagis! − ima saldžiai juoktis.
− Juokis, juokis, − nusišypsau nuo tokio natūralaus jos elgesio.
203/473
− Atleisk, − susivaldo ir nusibraukia ištryškusias nuo juoko ašaras. –
Tęsk, − paragina ranka.
− Kad nėra ką tęsti.
− O kaip vagis uždirbo pirmą milijoną? − gurkšteli šampano ir besišyps-
odama žvelgia į mane.
− Ramiai ir atsipalaidavęs. Juokauju. Tiesą sakant, net nepastebėjau,
kaip jį uždirbau. Mano tikslas buvo ne pinigai, o azartas, apėmęs, kai
supratau, kaip jie uždirbami. Tiesa, dabar viskas kitaip. Esu apsuptas
žmonių, kurie rūpinasi uždirbti pinigus man.
− Tai dabar jau pinigų nė neskaičiuoji?
− Atvirai pasakius, seniai neskaičiuoju, − nusijuokiu. − Žinau, kad jų
yra, argi svarbu kiek?
− Visiškai su tavim sutinku, − pakyla ir prieina prie manęs. – Yra ir
svarbesnių dalykų, − suėmusi veidą delnais įsisiurbia į lūpas. − Ačiū, kad
bent šiek tiek atsivėrei.
− Nereikia dėkoti, − perbraukiu per jos plaukus ranka. − Aš noriu tau
atsiverti, bet ne viskas taip paprasta.
Žvelgiu į žalias akis, dėkodamas Dievui, kad man ją atsiuntė.
Kelionė atgal į Londoną tarsi svaigaus sapno pabaiga. Į „Fabriką“ pars-

ibeldžiame gerokai po vidurnakčio.
− Tikiuosi, tau patiko diena, − nusiavęs batus Antonis klesteli ant sofos.
Stambus jo kūnas atsipalaiduoja. Vos pakilę lūpų kampučiai ir žėrinčios
akys daro jį be proto seksualų.
− Labai, − nusišypsau. − Bet diena dar nesibaigė, – atsiremiu į sieną
prie laiptų.
− Kodėl taip sakai? − nustebęs pakelia antakį ir stebi mane.
− Pamatysi, − prikandu lūpą ir vos kilstelėjusi suknelę nusimaunu
kelnaites.
Antonis prisimerkia ir pakreipia galvą, tarsi klausdamas, ką aš
sugalvojau.
Apsisuku ir imu iš lėto kilti laiptais. Jaučiu jo deginantį žvilgsnį ant savo
odos. Atsisegu liemenėlę ir ištraukusi per rankovę numetu ant laiptų.
− Eini? − paklausiu šypsodamasi.
Nesuprantu, kaip jam pavyksta manyje pažadinti tą šelmę, kuri
nesigėdija nei savo nuogumo, nei aistros.
− Geriau už striptizą, − nusijuokia ir žvaliai pakilęs ima lipti laiptais
man iš paskos. − Kaip visuomet, žaisime ant ribos? − pasilenkęs pakelia
kelnaites ir liemenėlę.
− Ne, − atsisuku. − Mokysimės švelnumo, − nusišypsau ir perbraukiu
per šlaunis, truputį kilstelėdama suknelę.
Toks mano judesys priverčia jį suurgzti.
− Ateik čia! − įveikia vos kelis mus skiriančius laiptelius, bet manęs
nepaveja.− Ar supranti, ką darai? − pagauna mane viršuje ir godžiai
pabučiuoja.
− Kuo puikiausiai, − stumteliu jį nuo savęs, priversdama atsisėsti ant
lovos.
205/473
Jo akys sublizga išvydus, kaip nuo kaklo nusirišu šalį.
− Ketini vėl palikti mane pririštą? − prisimerkęs šypsosi.
− Jei būsi blogas, − užsliuogiu ant jo kelių ir suleidusi pirštus į juodus
plaukus, liežuviu perbėgu jo kvepiančiu kaklu.
− Tu varai mane iš proto, − sudejuoja ir parverčia mane ant lovos.
− Gulkis, − sukuždu, svaigdama nuo jo rankų, slystančių po suknele.
Jis neskuba jų atitraukti, bet galiausiai paklūsta.
Mano padedamas nusivelka švarką, iš lėto žemyn nusliuogia jo kelnės,
kojinės. Man įsitaisius ant jo pilvo pabando nuvilkti suknelę, bet gavęs per
nagus suraukia kaktą.
− Ko dabar?
− Šitą žaidimą pradėjau aš, − nusišypsau ir švelniai dantimis grybšteliu
jo lūpą.− Aš jį ir užbaigsiu.
− Gabriela... − sudejuoja, žvelgdamas patamsėjusiomis akimis.
− Ššš...− suimu jo riešą ir vieną po kitos pririšu rankas prie lovos galo.
Palinkstu prie jo lūpų tiek, kad jam nepavyktų manęs pasiekti.
− Erzini, − suurzgia iš aistros prikimusiu balsu.
Lyžteliu jo lūpas, sulaukdama saldžios dejonės, ir sagą po sagos imu
sagstyti baltinius. Tamsios jo akys spindi nuo sužadinto geismo, prikąsta
lūpa leidžia suprasti, kad mano elgesys jį stipriai jaudina. Pirštu brauk-
dama per tvirtą krūtinę pasiekiu trumpikių kraštą. Vos jas suimu, Antonis
suvirpa iš malonumo. Neskubėdama nutempiu jas žemyn, neatitraukdama
akių nuo jo degančio žvilgsnio.
− Ar tau kas sakė, kad tu įspūdingas? − nusišypsau, žvelgdama į jo
nepadoriai didelį vyriškumą.
− Ne tas, kas norėjau, − sukužda.
Palinkstu ir liežuvio galiuku paliečiu jo didelę, kietą lyg akmuo varpą.
Mano veiksmą palydi gili dejonė ir suvirpėjęs kūnas. Palaižau drąsiau ir
pakeliu akis. Juodos blakstienos vos pramerktos iš malonumo. Apsilaižęs
lūpas beveik be garso sušnabžda mano vardą.
Apžioju glotnią galvutę – Antonis iš pasitenkinimo suurzgia.
Negaliu patikėti, kad mano svajonė pildosi! Gabriela tenkina mane

burna! Švelniai slysdama lūpomis aukštyn, žemyn ji nė sekundei
nenuleidžia savo žalių akių. Degu noru suimti jos garbanas, bet negaliu, tad
lieka vien akimis gėrėtis ir virpėti iš malonumo. Atodūsis po atodūsio lydi
jos stipresnius ir greitesnius judesius. Jaučiuosi apsalęs, žvelgdamas į ją,
palinkusią virš mano vyriškumo. Juodos garbanos gaubia jos veidą, kuria-
me švyti pasitenkinimas.
Gabriela dar labiau padidina tempą, versdama mane jausti, kad tuoj
pasieksiu viršūnę, nesuvaldęs riksmo baigiu purtomas malonaus drebulio.
Mano nuostabai, žaliaakė viską nuryja ir lėtai apsilaižiusi lūpas nusišypso.
− Tu nuostabi, − sušnabždu, sunkiai traukdamas orą, jausdamas, kad
žvėris taip ir nepabudo. − Ateik čia, − pakviečiu ją galvos judesiu.
Tarsi pantera ji slenka virš manęs, lūpomis liesdama dar virpančius
raumenis.
− Pabučiuok mane, − sukuždu jai įsitaisius ant pilvo visai šalia
pamaloninto mano penio.
Gabriela palinksta. Negalėdamas susivaldyti aistringai įslenku liežuviu į
jos burną, kurioje vis dar galiu jausti savo skonį.
− Nusivilk, − sukuždu, žvelgdamas į baltą jos suknelę, kuriai sunkiai
sekasi pridengti sustandėjusius spenelius.
Gabriela pakreipia galvą ir kurį laiką padelsusi išsineria iš drabužių.
− O Dieve... − ištrūksta atodūsis, akims slystant seksualiu jos kūnu. −
Noriu tavęs, − sukuždu palinkęs prie pat krūtų, jausdamas, kaip geismas
vėl atbunda.
Ji išplečia žalias akis ir nusišypso.
− Tu nejuokavai?
− Ne, − pabandau apžioti spenelį, bet nepasiekiu. − Mažute...
− Nesikandžiosi?
207/473
− Pažadu.
Saldus jos krūtų skonis atima protą, ir aš negaliu nustoti jų laižęs ir švel-
niai dantimis spaudęs. Gabriela išsiriečia ir spausdama mano galvą prie
savęs ima dejuoti.
− Turi prezervatyvą? − sukužda kimiu balsu.
− Švarke, − neatitraukiu lūpų nuo jos.
Švarko vidinėje kišenėje ji randa keletą pakelių ir šelmiškai paklausia, ar
ne per daug vienam vyrui. Nežinau, ką jai atsakyti, tik trūkteliu pečiais,
norėdamas kuo greičiau vėl jausti jos kūną.
− Kai ką tau parodysiu, − nusišypso ir atplėšusi foliją švelniai burna
užmauna gumytę ant mano vėl kieto draugužio.
− Su keliais vyrais miegojai, Gabriela? − išsprūsta klausimas skaudžiai
dilgtelėjus širdžiai.
Mintis drumsčia vaizdas, kaip ji tai darė kažkam kitam.
− Su dviem, − nusišypso ir atsisėda ant manęs.
Jaučiu, kokia ji sudrėkusi. Suvirpu vien nuo minties, kad tuoj
paragausiu jos kūno, kad tuoj alkis nebus toks nepakeliamas.
− Iš kur tokie kvapą gniaužiantys įgūdžiai? − pabučiuoju jos lūpas, pal-
inkusias virš manęs.
− Iš filmų suaugusiesiems, − nusišypso vis dar bučiuodama.
− Ir ką tu veiki, žiūrėdama tuos filmus? − jai permetus plaukus ant vi-
eno peties bučiniu paliečiu kaklą.
− Štai ką... − pirštais perbraukia mano lūpas, priversdama juos
aplaižyti.
Nenuleisdama akių ji pažaidžia su speneliais, slysta savo krūtimis, pilvu
žemyn iki saldžiausios vietelės.
− Gabriela... − sukuždu dusdamas nuo vaizdo, kurį verčia mane stebėti.
Pabandau pajudinti rankas, bet jos, kaip ir aną kartą, tvirtai surištos.
− Tu varai mane iš proto, − apsilaižau lūpas, netikėdamas, kad matau,
kaip ji save liečia. − Mažute... − palinkstu prie jos krūtų. − Tu mane žudai.
Noriu tavęs, − sušnabždu, liežuviu žaisdamas su jos speneliu. Ji nusišypso
208/473
ir palinkusi mane apdovanoja saldžiu bučiniu.
Kūnu nusirita malonus virpulys, pajutus, kaip mano vyriškumas slysteli
tarp jos šlaunų.
− Neskubėk, − užsimerkusi delnu įsiremia man į krūtinę. − Tu labai
didelis, − užverčia galvą ir prikanda apatinę lūpą.
Dieve, kaip norėčiau dabar ją paliesti. Timpteliu rankas, bet šalis
nepasiduoda. Gabriela iš lėto leisdamasi ant manęs sudejuoja.
− Skauda? − paklausiu, žvelgdamas į jos prikąstą lūpą.
− Gera, − nusišypso ir atsimerkia.
Subanguoja klubais priversdama mano lūpomis nusiristi pritariančią
dejonę. Delnais įsikimba į mano pečius ir ima iš lėto kartoti tuos dieviškus
judesius, priversdama mano kūną virpėti kartu su savuoju.
Vidus tirpsta iš malonumo, o kūnas jaučia pasitenkinimą. Nesuvokiu to,
kas dabar vyksta. Jokio noro žeminti ar kelti jai skausmą. Vien saldi
palaima.
Gabrielos kvėpavimas ima dažnėti, sušnabždu jausdamas, kad tuoj
išsiliesiu:
− Pažiūrėk į mane, − ji atsimerkia ir vis stipriau spausdama delnais
pečius ima dusti nuo dejonių. − Myliu tave, − sukuždu, pats netikėdamas,
kad sakau tuos žodžius.
− Antoni... − sušunka ir subangavusi klubais dar kelis kartus pakyla
drauge su manim į dievišką orgazmą.
Traukiu orą, negalėdama atsigauti. Šilta jo krūtinė kilnojasi kartu su

manimi.
− Dieviška, − sukuždu pabučiavusi tamsią vyro krūtinės odą.
− Pritariu, − nusišypso ir atsimerkia. − Atrišk mane, mažute, buvau ger-
as, − nusijuokia.
− O taip, − pabučiuoju jo saldžias lūpas ir išlaisvinu rankas. − Nen-
utirpo? − paglostau įsirėžusias žymes ant riešų.
− Ne, − parverčia mane ant nugaros. − Dabar pat noriu žinoti tu dviejų
vyrų adresus, − nusišypso plačia šypsena.
− Kam tau? − paglostau jo skruostą.
− Noriu juos nušluoti nuo žemės paviršiaus, kad tik vienas galėčiau
sakyti, kad tave pamylėjau.
− Šiek tiek suklydai, − nusijuokiu. − Mano galva, aš tave pamylėjau.
− Tavo tiesa, − atsidūsta, ranka slysdamas mano kūnu. − Ištaisom? −
kilsteli antakį.
− Dieve, Toni, − nusijuokiu, stumdama jį nuo savęs.− Man dar tikrai
reikia priprasti prie tavo poreikių.
− Nenori? − ima bučiuoti mano kaklą.
− Noriu, − užsimerkiu nuo malonaus jausmo. − Bijau, kad neužteks
jėgų, − šypteliu.
Jis liaujasi ir pažvelgia į mano akis.
− Žinai, kad tai vienintelis tavo minusas?
− Kaip tu ten sakai? − nusijuokiu.− Ištaisysim, − pabučiuoju jo be-
sišypsančias lūpas. – Leisk, einu į vonią, − dar kartą pabandau jį atstumti,
bet jis tik stipriau mane apkabina.
− Neleisiu.
− Kodėl? − po šio žodžio sodriai nusijuokia.
− Todėl, mažute, − įsisiurbia man į lūpas.
210/473
Antonio liežuvis neskuba, iš lėto galynėjasi su manuoju. Dantimis švel-
niai timpteli lūpą.
− Mano, − sušnabžda atsitraukęs, bet vis dar spausdamas mane glėbyje.
− Tik tavo, − pabučiuoju ir švelniai nustumiu jį nuo savęs.
Eidama vonios link jaučiu karštas juodas akis.
Veidrodyje atsispindinti mergina man nepažįstama. Nusišypsau jai ir
svaigdama nuo dar juntamo malonumo palendu po dušu.
Išėjusi į miegamąjį randu Antonį gulintį lovoje. Drėgni plaukai išduoda,
kad jis jau nusiprausęs.
− Kaip? − paklausiu atsigulusi šalia.
− Darbo kambaryje yra dušas. Norėjau aplankyti tave, bet pabijojau, kad
išvarysi, − nusišypso.
− Neprisigalvok nesąmonių, − pabučiuoju jo lūpų kamputį.
− Turėsiu omenyje, − kilsteli antakį.− Ateik pas mane.
Prisiglaudžiu prie kvepiančios odos skruostu.
− Tai, ką pasakei, tiesa? − pakeliu akis į jį.
Žodžiai vis skamba ausyse ir aš nuoširdžiai bijau, kad tai nebūtų tik nuo
aistros apdujusios fantazijos žaismas.
− Taip, − pabučiuoja mano kaktą. − Bet aš jų nekartosiu, − ištaria,
nykščiu glostydamas skruostą. − Jie per daug svarbūs.
− Kodėl?
Prikandu liežuvį jausdama, kad jis ima irzti.
− Aš tave myliu, Toni, − sukuždu, žvelgdama į tamsias akis.
− Žinau, mažute, − nusišypso ir pakšteli į lūpas. − Aš žinau.
Pamalonintas kūnas greitai pasiduoda snauduliui ant plačios krūtinės.
Širdies dūžiai ramina, užmiegu, jausdama, kaip Antonis vis dar glosto
mano plaukus.
Rytas ateina greičiau nei lauktas. Prabundu nuo lietaus lašų barbenimo į
stiklinį stogą. Ranka pabandau apkabinti mylimą kūną, bet negaliu apči-
uopti. Pramerkiu akis ir nusišypsau šalia lovos išvydusi glėbį baltų rožių.
Tarp žiedlapių įsprausta kortelė maloniai suvirpina širdį. Atverčiu ją
211/473
puikiai atpažindama griežtą jo raštą:
„Ačiū už nuostabią pamoką.“
Tavo
Prispaudžiu kortelę prie širdies netikėdama, kad man taip pasisekė.

− Mano, − sukužda lūpos, sunkiai suvaldydamos šypseną.
Visą likusią dieną vaikštau po baltus jo namus tarsi apdujusi nuo
praėjusios nakties. Iš rankinės išsitraukiu sutartis, kurias per savo
aplaidumą buvau beveik pamiršusi. Įdomu, kodėl Deividas jų nepasigedo?
Prisėdu virtuvėje prie Tonio nešiojamojo kompiuterio, planuodama imt-
is darbo, bet atmintyje iškyla Federikos žodžiai apie visagalį internetą.
Žvelgiu į melsvą ekraną rimtai dvejodama, ar tai gera mintis, bet vedama
begalinio smalsumo įrašau Antonio vardą ir pavardę. Nustembu nuo
straipsnių gausos. Didžioji dalis jų apie valdomą verslą ir kompanijos
veiklą. Perverčiu keletą puslapių, tikėdamasi išvysti Tonį kokios nors
gražuolės draugijoje, bet tenka nusivilti. Visose nuotraukose tas šaltas ir
neperprantamas veidas, kurį įsiminiau dar pirmąją dieną Londone. Mano
nuostabai, jokių moterų šalia jo. Darosi smalsu, ar jis tikslingai jas slėpė, ar
jų tiesiog nebuvo?
Pasikasau pakaušį svarstydama, kokia užklausa suteiktų daugiau peno
apmąstymams, ir net pati nepajuntu, kaip įrašau „Barikelio avarija“.
Pamačius automobilio vaizdą, o tiksliau, kas iš jo liko, apima natūralus
siaubas. Dieve, tikras stebuklas, kad jis liko gyvas. Sumaitota metalo krūva
nė neprimena transporto priemonės, o aplink ją telkšantis kraujas leidžia
suprasti, kokios buvo traumos. Po tokios nelaimės galėjome niekada nesus-
itikti. Prikandu lūpą vien nuo tokios skaudžios minties. Paskubomis per-
skaitau straipsnį ir akimis užkliūnu už žodžio „žmona“. Skaitau dar kelis
kartus, akys neapgauna, išties straipsnyje puikuojasi frazė „Jo žmona“.
Žvelgiu į ekraną netikėdama tuo, ką matau. Paskubomis įvedu į naršyklę
212/473
„Antonio Barikelio žmona“ ir jaučiu, kaip akyse ima kauptis ašaros.
Dešimtys nuotraukų, straipsnių apie jo ir tos ledinės moters iš pobūvio
vestuves. Nuotraukose Antonis daug jaunesnis, kaip ir matytose jo kompi-
uteryje. Linksmas jo veidas neprimena dabartinio, o švytinti gražuolė šalia
atrodo išties nepriekaištingai. Pakeliu akis į lubas, bandydama suvaldyti
besikaupiančias ašaras, ir bandau įskaityti straipsnių antraštes.
„Italų kilmės vienas geidžiamiausių Didžiosios Britanijos jaunikių, An-

tonis Barikelis, veda aukštosios mados modelį Andrėją Kertil“, „Metų ves-
tuvės įvyko“, „Andrėja Barikeli-Ketril neslepia, kad jų santuoka – tarsi nes-
ibaigiantis medaus mėnuo“...
Ašaros kapsi ant klavišų, o aš negaliu patikėti tuo, ką matau. O Dieve,

kokia aš naivuolė! Dabar tapo aišku, kodėl jo pasaulis – man uždrausta vi-
eta. Jis vedęs! Aš tik eilinė meilužė. Štai kam tos brangios dovanos, iš-
taigingos kelionės. Manosi galintis mane nupirkti. Nė velnio! Užsidengiu
veidą rankomis ir negaliu suvaldyti ašarų. Pykstu ant savęs, kad taip
lengvai pasidaviau vyrui, kuris nuolat viską nuo manęs slepia.
Pasigirdus rakinamoms durims sudrebu iš apėmusio pykčio.
− Mažute, ruoškis. Užsakiau staliuką. Vakarieniausime mieste, − šūkteli
iš koridoriaus.
Užtrukęs keletą akimirkų įeina į virtuvę ir išvydęs mano užverktas akis
sunerimsta.
− Kas nutiko, Gabriela?
− Pats pasakyk! − sušunku ir atsuku kompiuterio ekraną. − Kada ketinai
mane informuoti?
− Ką pasakyti? − prieina arčiau ir perskaito straipsnių antraštes. −
Kam?− pažvelgia tiesiai į akis ir aš matau jose ne atgailą, o augantį pyktį.−
Kam skaitai tą šūdą?− surinka.
− Kuo tu mane laikai? Galvoji, būsiu dar viena naivi tavo kekšytė? −
pašoku nuo kėdės ir paskubomis imu grūsti daiktus į kelioninį krepšį.
213/473
− Ką tu šneki, Gabriela? − ne juokais pasiunta Antonis. − Kur
susiruošei? − sustabdo mane už riešo.
− Paleisk! Aš neketinu čia likti, kol grįš tavo brangioji žmona! − išrėkiu
sarkastišku balsu ir pabandau išsilaisvinti.
− Kokia dar žmona? Šūdas! − paleidžia riešą ir ranka užsidengia
veidą. − Skaityk toliau, matau, dar ne viską žinai, − surinka skausmo
perkreiptu balsu.
− Ko nežinau? Gana, Antoni! Man jau pakaks! − pasiimu rankinę ir vos
neklupdama nuskubu į koridorių jausdama, kad nebenoriu čia likti nė
akimirkos.
Man išties gana jo nesąmonių!
− Kad ji mane paliko! − sušunka, neatitraukdamas rankos nuo veido. −
Ji mane paliko vos tik sužinojo, kad liksiu sušiktas invalidas! − praeina pro
mane ir atlapoja duris. − Eik, ko lauki? Jūs tik ir mokat skaudinti!
− Antoni, kodėl man nesakei? − išrėžiu, žvelgdama į veidą.
− Gal todėl, kad nenoriu viso to šūdo prisiminti? O gal todėl, Gabriela,
kad su tavimi man išties gera ir aš nenoriu nei sekundės grįžti ten, iš kur
taip ilgai ėjau?
− Nejau negalėjai pasakyti, kad tu išsiskyręs? Tu išsiskyręs? −
prisimerkiu, žvelgdama į pykčio šešėlį jo veide.
− Nemačiau reikalo. Taip, išsiskyręs, − atsidūsta. − Eisi? – parodo
žvilgsniu į lauką šiek tiek nurimęs. Neigdama papurtau galvą ir jis piktai
užtrenkia duris.
− Tai, kad tu išsiskyrei, nekeičia fakto, kad man nieko nepasakei, − nu-
metu rankinę ant žemės ir delnais įsiremiu į klubus. − Dar pasakyk, kad
turi vaikų?
Jo veidas suvirpa.
− O Dieve! Turi! − užsidengiu ranka burną, matydama širdgėlos išraišką
jo veide.
Negaliu patikėti, kiek daug nuo manęs slepiama. Tyla trunka bemaž
amžinybę ir aš neištvėrusi jos sušunku:
214/473
− Atsakyk!
− Neturiu, − sukužda nuleidęs akis.
− Antoni Barikeli, tu esi tikras šiknius! Tai, kad esi išsiskyręs ir neturi
vaikų, − ištariu akcentuodama žodį „neturi“, nes jo veidu persiritęs šešėlis
tikrai kažką slepia. − Nekeičia fakto, kad man melavai, − apsisuku ir, steng-
damasi eiti kuo tvirčiau, nukulniuoju į svetainę.
− Aš tau nemelavau, − atseka iš paskos.
Pritilęs, nuolankus jo tonas leidžia suprasti, kad dar tikrai ne viskas
išsakyta.
− Nesvarbu, aš vis tiek velniškai ant tavęs pykstu, kad nutylėjai tokį
svarbų faktą.
− Nė velnio jis nesvarbus, − nurimęs atsisėda ant sofos.− Tai nieko
nekeičia.
− Man svarbus! − jaučiuosi išties supykusi. − Miegosi ant sofos! –
rikteliu lipdama laiptais.
− Ne, nemiegosiu.
− Miegosi! − atšaunu iš miegamojo.
− Nemiegosiu, − atsikerta.
− Miegosi, − nukertu, nes pralinksmėjęs jo tonas tiesiog siutina, tad
nušveičiu žemyn pagalvę, taikydama į jo pusę.
− Nemiegosiu, Gabriela, − nusijuokia.
− Dar pamatysim, − nutraukiu šilkinius patalus ir bloškiu žemyn.
Kvailas jos pyktis verčia šypsotis. Nustumiu pagalves nuo savęs ir išsit-
iesęs stebiu ją viršuje. Gal išties negerai pasielgiau nutylėjęs apie vestuves
ir beveik iškart sekusias skyrybas. Bet, kas galėjo patikėti, kad viskas tarp
mūsų taip toli pažengs. Reikės pasidomėti, ar įmanoma panaikinti tuos
straipsnius iš interneto platybių, nes, velniai žino, ko dar prisiskaičius Gab-
riela išties gali išeiti.
− Pyksti? − paklausiu šypsodamasis.
− Aš su tavimi nesikalbu, − pasigirsta atsakymas iš viršaus.
− Tai, kad kalbi, − pastebiu.
− Nekalbu! − atsistoja ant miegamojo krašto ir žvelgia į mane piktomis
akimis.
− Kaip nori, gražuole, − nusišypsau, bet atsakymo nesulaukiu.
Dienai baigiantis suprantu, kad ji išties siunta ant manęs. Tenka
atšaukti staliuką restorane ir visą likusį vakarą trintis vienam svetainėje ant
sofos su kompiuteriu rankose.
Šiaip ne taip pavyksta nusivilkti švarką, baltinius. Įtvaras ne juokais ima
erzinti, tad svarstau, kad artimiausiu laiku reikės užsukti pas savo gydytoją,
kad apžiūrėtų ranką.
Pasikloju sofą ir palindęs po patalais stebiu jos šešėlį už matinio stiklo
duše. Seksualūs Gabrielos kūno linkiai neleidžia atitraukti akių, primind-
ami apie vakarykštę naktį. Apsilaižau lūpas, jausdamas jos odos skonį. Gal-
voje šmėsteli mintis prisijungti, bet net neabejoju, kad būsiu piktai iš-
prašytas lauk.
Užmerkiu akis ir leidžiu raumenimis atsipalaiduoti nuo užplūstančio
salsvo sapno.
− Miegi? − švelniu tapęs jos balsas be pykčio prieskonio priverčia
prasimerkti.
− Tai jau kalbi su manimi? − nusišypsau, žvelgdamas į tamsoje
216/473
paskendusį Gabrielos veidą.
− Priimsi? − praleidžia mano klausimą pro ausis.
− Eikš, − pakeliu šilkinį apklotą ir ji įsirango šalia manęs.
− Atsiprašau, − prisiglaudžia ir rankomis apsiveja mano kūną. − Tiesiog
sekundę pagalvojau, kad tu mane apgaudinėji.
− Daug kartų tau sakiau, kad mažiau galvotum, − šypsodamasis pabuči-
uoju jos kaktą. − Niekada tavęs neapgaudinėjau, bet nenoriu, kad knis-
tumeisi po mano praeitį. Jei manysiu, kad tai svarbu ir jau laikas, pa-
sakysiu pats.
− Gerai, − atsidūsta ir kurį laiką prityla. − Tu mylėjai ją? − pakelia savo
žalias akis į mane.
− Nežinau. Buvau per jaunas, kad suprasčiau, − imu glostyti jos
plaukus. − Tada atrodė, kad taip, o dabar tiesiog nežinau. Ko gero. Tais
laikais, Gabriela, buvau kitoks.
− Žinau, Federika minėjo.
− Fedė, − atsidūstu. − Tai pleputei reiktų liežuvį nukirpti.
− Nepyk ant jos, − pabučiuoja mano kaklą. − Aš ją priverčiau pasakyti.
Man tiesiog kartais darosi labai baisu, nes jaučiuosi tavęs visai
nepažįstanti, − atsidūsta.
− Nebijok, mažute, − apkabinu ją tvirčiau. − Aš tavo – ir to pakanka.
− Skauda? − paliečia sužalotą ranką.
− Ne, greičiau erzina, − nusišypsau. − Federika nebespėja pasirašinėti
sutarčių, tad, manau, rytoj važiuosiu pas savo gydytoją, kad nuimtų
įtvarą, − nužvelgiu savo ranką.
− Dar anksti, − sukužda.
− Kaip nors, − paglostau jos skruostą ir priglundu bučiniu prie pravirų
lūpų. – Miegok, gražuole, rytoj grįšiu anksčiau. Esame pakviesti vakarinės.
− Kur? − užsimerkia ir prisispaudžia prie manęs.
− Ne kur, o su kuo.
− Su kuo? − nusišypso.
− Su Adamu, Federika ir dar keliais žmonėmis.
217/473
− Nelabai malonus vyrukas tas Adamas.
− Tavo tiesa, bet jis man artima siela, − pabučiuoju jos kaktą ir
užsimerkęs klausausi ramaus kvėpavimo visai šalia.
Po kelių akimirkų pasiduodu ramybę žadančiam miegui greta švelnaus
jos kūno.
Vis garsėjantis kaukšėjimas ritasi per skaudančią širdį, įtemptus nervus,
bejėgį kūną. Bandau atpažinti figūrą, stovinčią kampe, bet negaliu. Baltame
fone tarsi sidabras vilnija jos pečiais iki pat liemens. Tas šlykštus kaukšėji-
mas be perstojo skamba galvoje. Palinkusi žmogysta kartoja žodžius, puiki-
ai žinodama, kad negaliu pajudėti. Tarsi rūke paskendusios akys veria šaltu
krištolo skaidrumu.
− Jo nebėra, nebėra, nebėra, − girdžiu tariamus žodžius, bet pilkos jos
lūpos nejuda. Vien pasitenkinimo šypsena švyti jose. Pabandau užtildyti tą
balsą, bet kūnas nepaklūsta, tad dūstu nuo žodžių naštos. Aštrus juokas
aidi tuščiame kambaryje, versdamas veidu riedėti ašaras. Kaukšėjimas vis
labiau veria širdį. Sidabras slysta nuo liesos žmogystos ant mano veido.
− Nebėra, nebėra, nebėra, − aidi pasitenkinimo kupinas balsas ir vis
garsesnis kaukšėjimas.
− Mažuti! Antoni! − pasijuntu purtomas.
Markstau akis nesuvokdamas, ar toji žmogysta mane liečia.
− Toni! – kažkas stipriau papurto.
Pamačiusi mano akis Gabriela prisiglaudžia ir ima glostyti plaukus.
− Viskas gerai, tai tik sapnas, − sukužda lūpomis liesdama smilkinį. −
Blogas sapnas. Viskas gerai?
− Atrodo, − atsidūstu ir nusibraukiu šaltą prakaitą nuo kaktos, vis dar
skendėdamas atklydusiame košmare.
− Labai mane išgąsdinai, − vos šypteli.
− Atleisk, − sukuždu, kildamas iš jos glėbio.
− Ar tikrai viskas gerai? − atsisėda lovoje.
− Taip. Miegok, Gabriela.
Užsidarau kabinete. Galvoje vis dar skamba tie pasibjaurėjimą keliantys
218/473
žodžiai.
Aš puikiai pažįstu žmogystą, kuri juos kužda. Jau seniai ji nebuvo apsil-
ankiusi mano sapnuose. Ko gero, niekada nerasiu savyje jėgų atleisti.
Sunkiai traukiu orą, vis dar dusdamas nuo tų žlugdančių žodžių. Rimtai
svarstyčiau apie skambutį į „Septynetą“ ir protą atimantį baltą rūką. Jei ne
ta žavi būtybė, kuri taip švelniai laikė mane savo glėbyje, būčiau tą ir
padaręs.
Įsipilu viskio ir vienu mauku išgėręs bandau nuraminti pabudusį de-
moną. Sunkiai atsidūstu susmukęs krėsle ir mintimis pasineriu į savo purve
paskendusią praeitį.
Puikiai suprantu, kad Antonio košmaras kažką reiškia, bet eiti pas jį
nedrįstu.
Atsigulu ant šono ir stebiu plonutį šviesos ruoželį, atsklindantį nuo kor-
idoriaus glūdumoje esančių durų, už kurių jis pradingo.
Gailiuosi dėl kvailo savo elgesio. Bet kartu suprantu, kad tai, kas nuo
manęs slepiama, yra be proto svarbu. Kad ir kaip bandyčiau sukti galvą,
negaliu įsivaizduoti, kokia tai paslaptis. Antonio veidas, kai prabilau apie
Andrėją, persikreipė nuo skausmo, reikia manyti, kad jos išpuoselėti ploni
pirštukai čia tikrai prikišti. Ar gali moters paliktas vyras tiek ilgai išgyventi,
juk prabėgo ne vieni metai? Juk paklaustas, ar ją mylėjo, Antonis išliko ra-
mus, o per pobūvį pas Adamą iš Tonio veido buvo galima matyti, kad mo-
teris jam kelia pyktį, o ne šiltus jausmus.
Atsigulu ant nugaros ir įsmeigusi akis į beprotiškai aukštas „Fabriko“
svetainės lubas suprantu, kad ieškodama atsakymų pati baigiu susipainioti.
Kiek laiko taip guliu, sunku pasakyti, akivaizdu, kad Antonis greitai nenur-
ims. Pavargusios nuo ašarų akys ima pamažu merktis, nepajuntu, kaip
sapnas nusileidžia nuo baltų lubų ir apgaubia mane ramybe.
− Labas rytas.
− Labas rytas. Dieve, Antoni, ar tu visada toks ankstyvas?
− Nieko sau ankstyvas. Jau po dešimtos, Gabriela, pats laikas keltis, −
nusišypsau nuo užsimiegojusio jos balso.
− Kartais man atrodo, kad tu visai nemiegi.
− Miegu, − nusijuokiu. − Kai tavęs nėra šalia. Pasiruošk. Po pietų lauk-
siu tavęs biure.
− Tu, ko gero, juokauji? − nusižiovauja.
− Ne. Pameni, esame pakviesti ankstyvos vakarienės. Skambinu, nes
norėjau pasiteirauti, ar vairuosi pati, ar liepti Deividui užsukti?
Atsilošiu kėdėje ir užsimerkęs mėgaujuosi jos švelniu balsu.
− Ką turi galvoje sakydamas „vairuosi pati“?
− Pažiūrėk per langą, − Gabriela prityla.
Girdžiu, kaip sušlama patalas.
− Tu išties išprotėjęs, − net neabejoju, kad ji šypsosi. − Vis dar netikiu,
kad ją nupirkai.
− Tau, mažute, man nieko ne gaila, − nusijuokiu nuo jos balse skam-
bančio priekaišto. − Trečią lauksiu tavęs.
Susitikimai su akcininkais iš Rusijos, kaip visuomet, verčia nuobodži-
auti. Amžini jų priekaištai dėl kritusių naftos kainų ar per brangios gavybos
man puikiai žinomi, tad dieną leidžiu, per daug nekvaršindamas galvos.
Laikrodžio rodyklei artėjant prie trejų, imu jos laukti. Pliaupiantis už
lango lietus neramina. Puikiai pamenu neįgudusius žaliaakės judesius prie
vairo ir imu truputėlį gailėtis dėl galingos savo dovanos. Eismas Londone ir
be liūties išties sudėtingas, o vairas kitoje pusėje jai tikrai nepadeda.
Niekada sau neatleisčiau, jeigu Gabrielai kas nutiktų. Pastarosios dienos,
nepaisant nedidelių barnių, atgaivino mano tyrus jausmus, kuriuos,
maniau, praradęs. Švelnus balsas, nuostabi siela ir nepaprastai dailus jos
221/473
kūnas varo į beprotybę ir šildo širdį. Puikiai suprantu, į kokį pavojų ją
stumiu, bet neturiu jėgų atsitraukti. Man tiesiog jos reikia. Kaip oras,
užpildęs plaučius, leidžia toliau egzistuoti, taip ir Gabrielos buvimas šalia
padeda tikėti rytdiena.
Į seksualią suknelę įspraustas kūnas priverčia suvirpėti, vos tik Sofija
palydi ją į mano kabinetą.
− Nepaprastai gražus vadovas, − nusišypso eidama link manęs.
− Ir tai sako nepadoriai seksuali moteris? − salstu nuo jos kvapo.−
Sofija, prašau manęs netrukdyti, nebent skambintų Adamas, − ištariu
pageidavimus į aparatą, esantį priešais mane. − Būsiu priverstas
pareikalauti persirengti arba teks visą vakarą tavęs pavyduliauti, − pakeliu
akis į vos pridengtą jos kūną. − Tikrai nesiruošiu leisti Adamui ir kitiems
gėrėtis tavimi.
− Tau neįtiksi, − šypsodamasi užverčia akis į lubas. − Atrodai pavargęs.
Vakar tavęs nesulaukiau. Priėjusi atsisėda ant stalo priešais mane ir delnu
paliečia skruostą.
− Ar gerai jautiesi?
− Prastai miegojau.
− Vėl sapnavai košmarus?
− Galima ir taip pavadinti. Nepabučiuosi? − tikslingai ją blaškau, nen-
orėdamas prisiminti praėjusios nakties.
− Pabučiuosiu, − Gabriela nusišypso ir palinksta virš manęs.
− Tikrai? − nuovargis tarsi išgaruoja nuo jos svaigaus veido visai šalia. −
Nebepyksti?
− Pykstu, − papučia lūpas. − Bet ar tave pakeisiu?
− Ne.
− Tuomet lieka tik pabučiuoti, − paliečia mano lūpas.− Lyg ir buvau
prašiusi tavęs neišlaidauti dovanoms.
− Aš ir neišlaidauju, − šypsausi kaip paskutinis mulkis tirpdamas nuo
jos artumo.
− O kas čia? − perbraukia ranka per švelnų kaklo linkį, atkreipdama
222/473
mano dėmesį į ne kartą matytą auksinį amuletą, kurio iš pradžių
nepastebėjau.
− Iš kur jį gavai? − stengiuosi kalbėti kuo ramiau, nors kūnu tarsi per-
sirita elektros srovė.
Ant jos kaklo tviska aukso gijomis apsuptas deimantinis „Septyneto“
ženklas.
− Radau kabantį automobilyje ant veidrodėlio. Tik nesakyk, kad tu čia
niekuo dėtas, − prisimerkusi pakreipia galvą. − Manau, kad šis skaičius
susijęs būtent su tavimi, − nusišypso. – Beje, graviūra kitoje pusėje ne itin
romantiška, − pastebi Gabriela ir apvertusi amuletą perskaito man puikiai
žinomą frazę: − „Nes meilės ryšio čia jau nebelikę, kuris iš prigimties
susieja žmones.“
− Nusiimk jį, − sukuždu vos girdimu balsu, − tai ne mano dovana.
Iš visų jėgų stengiuosi išlikti ramus.
− Kaip tai? − žiūrėdama į mane prityla. − Man jis gražus, − nusišypso,
bet iš mano veido supranta, kad aš nejuokauju.
− Beskonybė. Prašau, nusisek, − jaučiu, kaip viduje vis labiau plinta
įtampa nuo tamsios amuleto reikšmės.
− Gerai, tik įdomu, kaip jis atsidūrė automobilyje, jeigu ne tu jį pal-
ikai? − ištaria, nusisegdama nuo kaklo papuošalą.
− Išsiaiškinsiu, − paimu medalioną iš jos rankų ir paslepiu švarko
kišenėje.
− Pasiilgau tavęs, − nusišypso ir palinksta į priekį, laukdama bučinio.
− Taip greitai?
− Taip, − sukužda šalia lūpų.
Nesusivaldau ir panardinu pirštus į purias garbanas. Jos buvimas šalia
verčia mano kūną geisti. Vos prisitraukęs ją pabučiuoju, Gabriela palaimin-
gai išsiriečia nuo mano delno, slystančio jos šlaunimis.
− Apsisuk, − sukuždu, jausdamas saldų norą vėl ją turėti.
Gabriela kurį laiką atsitraukusi tiria mano veidą žvilgsniu. Kiek
padelsusi strykteli nuo stalo ir apsisuka. Nenuleisdama klausiančių akių
223/473
stebi mane per petį, susidomėjusi, ką toks mano prašymas galėtų reikšti.
Nesąlygiškas jos paklusnumas verčia mane dar labiau jos geisti, rankomis
slystu aukštyn glotniomis kojomis vis stipriau jas apnuogindamas. Noras
suleisti dantis į standžius, menkučiais apatiniais pridengtus sėdmenis ima
viršų. Paliečiu lūpomis švelnią jų odą ir lyžtelėjęs suspaudžiu dantimis.
Gabriela skausmingai suinkščia. Pabučiuoju paraudusį odos lopinėlį jaus-
damas, kad trokštu suspausti dar smarkiau, bet bijau peržengti ribą. Delnu
braukdamas jos nugarą priverčiu kūną palinkti virš stalo. Rausvos kelnaitės
vos dengia Gabrielos saldumą. Užkišęs pirštą už plonutės juostelės slystu
žemyn, priversdamas merginą sudrebėti. Drėgnas viduriukas leidžia supra-
sti, kad mano buvimas šalia ją jaudina. Pakylu iš krėslo ir įsprausdamas
kelį tarp jos kojų priverčiu prasiskėsti.
Nuoširdžiai dvejoju, ar sugebėčiau dabar ją paimti švelniai. Kūnas
sudreba perspėdamas to nedaryti, tad užsimerkiu ir pirštais slystu į drėgną
jos vidų, priversdamas save vėl badauti.
Stebuklingai greitai jis randa tas nenusakomo malonumo vietas, ir aš

su kiekvienu judesiu virpčioju, laukdama pasitenkinimo.
− Pone Barikeli, Adamas trečiąja linija, − pasigirsta moteriškas balsas iš
aparato, esančio visai šalia dejonių nesulaikančių mano lūpų.
− Sujunk, − prikimęs balsas už manęs ištaria nedvejodamas.
− Toni... − sudejuoju, negalėdama patikėti tuo, ką jis ruošiasi daryti.
− Šššš... − laisva ranka suima mano kaklą, priversdamas atsilošti. –
Išsižiok, − sukužda dantimis švelniai spausdamas skruosto odą.
Paklūstu, pati netikėdama, kaip lengvai jam pasiduodu. Drėgni pirštai
slysteli lūpomis ir įslenka į burną.
− Matai, kokia tu skani, − suurzgia, nepaleisdamas skruosto.
Laižau pirštus, pati netikėdama, kokia aš ištvirkusi.
− Sveikas, Antoni, − pasigirsta sodrus Adamo balsas iš garsiakalbio.
Vyras, stovintis už manęs, pabando ištraukti pirštus man iš burnos, bet
aš spusteliu dantimis, o jis tyliai urgzteli prie ausies.
− Sveikas, − kimus balsas išduoda jo susijaudinimą.
Paleidžiu pirštus, o Tonis atsukęs mane į save pasodina ant stalo.
− Kaip suprantu, vakaro planai nesikeičia?
− Ne, − nenuleisdamas juodų akių lėtai suklumpa prieš mane. − Nors,
turiu pripažinti, tokie Federikos planai manęs nedžiugina.
Kalbėdamas iš lėto vieną po kitos persimeta mano kojas per pečius.
Truktelėjęs mane arčiau stalo krašto nusišypso ir neskubėdamas liežuviu
perbraukia tarp šlaunų pulsuojančią odą.
Užsimerkusi inkščiu iš malonumo, o lėti jo liežuvio judesiais vis labiau
erzina maudžiantį nuo aistros kūną.
− Būsi su Gabriele? − klausimas Adamo balse nepriverčia Antonio nut-
raukti saldaus žaidimo.
− Taip, − velniška šypsena žaidžia jo veide, o kiekvienas liežuvio
225/473
lyžtelėjimas verčia mane vis sunkiau tramdyti dejonę.
− Panašu, kad tu ne juokais į ją įsižiūrėjęs? Tikiuosi, ji moka tylėti?
− Taip. Ji puikiai moka tylėti, − ištaria, lyžtelėdamas smarkiau tarsi
tokiais, tik jam priimtinais būdais mane tikrintų.
Įgudę Antonio judesiai priverčia mane virpėti nuo palaimos, prikandu
lūpą, nenorėdama leisti saldžioms dejonėms ištrūkti. Pajutęs mane
trūkčiojant jis ima dar godžiau čiulpti ir laižyti. Dusdama nuo stipraus or-
gazmo išsiriečiu ir pirštais tvirtai įsikimbu stalo kraštą.
− Pasitikiu tavimi, − atsidūsta Adamas. − Susitiksime restorane.
− Gerai, − pergalingai nusišypsojęs, iš lėto pakilęs mano sielos valdovas
godžiai įsisiurbia į lūpas su savo nepadoriai išdykusiu liežuviu. − Sakiau,
kad tu skani, − sukužda, šypsodamasis šalia lūpų.
− Nesuprantu, kaip tau pavyksta, − ištariu virpančiomis lūpomis, vos at-
gaudama kvapą.
− Kas?
− Paversti mane tokia pasileidėle, kokia niekada nemaniau esanti.
− Tu tokia ir esi, − šypsodamasis paglosto mano veidą. − Tik niekas
nemokėjo to atskleisti taip, kaip aš.
− Dievinu tave.
− Nepaprastai malonu girdėti, − apkabina mane per liemenį, stovėdam-
as tarp mano pražergtų šlaunų.
− Kodėl Adamas paklausė, ar moku tylėti?
− Nesvarbu, gražuole. Tai visiškai nesvarbu, − suspaudęs delnais veidą
apdovanoja lūpas dar vienu svaigiu bučiniu.
Primygtiniai įtikinėjimai, kad būsiu priverstas pavyduliauti, galiausiai

ją įtikina. Neslėpdama pasitenkinimo tarsi katė išsineria iš rūbų, versdama
mane stebėti, kaip ji persirengia.
Negaliu nė akimirkai nustoti geidęs šios moters. Tvardau norą nusinešti
Gabrielą į miegamąjį ir išdulkinti visais man žinomais būdais čia ir dabar,
bet galiausiai neiškentęs nepadorių minčių išslenku į terasą.
Ranka kišenėje susirandu amuletą. Velniškai įdomu, kaip jis atsidūrė
visiškai naujame merginos automobilyje. Žinant jo kilmę nekyla jokia kita
mintis, akivaizdu, kad jis buvo tikslingai ten paliktas. „Septyneto“ darbas,
tik kokie tikslai? Šimtus kartų esu matęs tokius papuošalus seginčias mer-
ginas, kurios tapo kažkurio iš vyrų nuosavybe, bet nenoriu pripažinti, kad
amuletas – tai užuomina. Jokiais būdais neleisčiau, kad tokį nešiotų Gabri-
ela. Nenoriu, kad ji būtų priklausoma nuo manęs ar ko nors kito. Geidžiu
laisvo jos atsidavimo, be jokio baimės šešėlio, kurį liudytų šis ženklas. Visgi
turiu pripažinti, kad padarydamas Gabrielą savo nuosavybe išspręsčiau
begalę problemų, kurios, nujaučiu savo kailiu, tarsi lavina užgrius mus visai
netrukus.
− Ar gerai? − kyšteli galvą per stiklines duris, priversdama paslėpti
auksinį papuošalą kišenėje.
− Nuostabi kaip visuomet, − nužvelgiu jos tobulas linijas po juoda, kok-
teiline suknele, vos siekiančia kelius. − Bet puikiai žinai, kad ši spalva ne
tau, − nusišypsau, matydamas jos surauktą nosytę.
− Manai, kad juoda tinka tik tau? Nė velnio, – nusijuokia.
− Nesikeik, mažute...
− Žinau, žinau, − sustabdo mane lengvu rankos mostu, − mano lūpos
per gražios.
− Būtent. Jos tobulai tinka kitkam, − nusijuokiu, eidamas į vidų.
− Begėdis! − išpučia žalias akis, neslėpdama savo išdykusios nuotaikos.
227/473
− Abu žinome, kad tai tiesa, − suimu jos ranką ir pabučiavęs pas-
iteirauju, ar jau galime važiuoti.
Gabriela linkteli ir paskubomis susirenka savo moteriškus niekučius į
rankinę. Paklusniai seka paskui mane į automobilį, nenustodama stebinti
savo linksmumu.
− Antonio, kodėl Maserati?
Ji delnu perbraukia per automobilio prietaisų skydelį ir pažvelgia į
mane. Jaučiu, kad tuoj būsiu apibertas begaliniais jos klausimais, todėl
iškart nusišypsau.
− Gal tai savotiška nostalgija. Nežinau. Tiesiog mėgstu itališkus
daiktus, − trūkteliu pečiais ir užvedu variklį.
− Bet aš juk ne italė? − sukikena.
− Tu ir ne daiktas, Gabriela, − nusijuokiu. − Turiu pripažinti, visada
teikiau pirmenybę šviesesnio gymio merginoms, − pažvelgiu į ją. − Tu pir-
moji tamsiaplaukė, − paliečiu jos plaukus.
− Nelogiškai gyvenai, − nusijuokia sodriu juoku, − juoda mašina, juoda
apranga, o merginos, tik pamanykit, šviesios, − pasišaipo ji. − Dabar kitas
reikalas, − nužvelgia save. − Viskas juoda.
− Kvailute tu mano, − paglostau švelnų skruostą. − Ar esu sakęs, kad tu
beprotiškai graži?
− Taip, − plačiai nusišypso. − Daugybę kartų.
− Nepamiršk to, − parodau pirštu į savo skruostą, o Gabriela jausmingai
pakšteli.
− Kur mes važiuojam?
− Į The Ledbury.
− Turbūt tau patinka tas restoranas?
− Nežinau, ko gero. Ten skanus maistas, maloni aplinka.
− Pastebėjau, kad maloni aplinka tau visuomet asocijuojasi su juodais
arba baltais tonais.
− Nejaugi? − pažvelgiu į besišypsantį jos veidą.
− Taip, − pasiėmusi iš rankinės veidrodėlį ima dažytis lūpas ryškiai
228/473
raudona spalva.
− Visą vakarą nekantrausiu grįžęs namo į jas godžiai įsisiurbti, − ištariu,
lėtindamas greitį ir stebėdamas jos judesius. – Matai, mažute, man ir raud-
ona spalva visai prie širdies.
− Tikrai... − valiūkiškai kilsteli sodriai raudonų lūpų kamputį. − Tuomet
turėsi dar šio to palaukti iki grįžimo namo.
Sustabdau automobilį šalia restorano durų ir pasisuku į ją, žvilgsniu
klausdamas, ką sugalvojo. Gabriela palinksta ir po sekundės iš po suknelės
nuslysta raudonos, plonutės kelnaitės.
− Tik nesakyk, kad visą vakarą ketini būti be jų? − sunkiai nuryju seiles,
burnoje jausdamas jos skonį. Gabriela paima seksualų drabužėlį ir įkiša į
vidinę mano švarko kišenę.
− Visada galvojau, kad aš sadistas, − ištariu prikimusiu balsu, nes kūnas
akimirksniu sureaguoja į šitokį jos elgesį. – Pasirodo, tu taip pat. Ar bent
numanai, koks ilgas man bus šis vakaras?
− Tu geriau pagalvok, kokia nuostabi bus jo pabaiga, − nusišypso ir atid-
ariusi dureles išlipa.
Degantis žvilgsnis ir velniška šypsena leidžia suprasti, kad užuominą

jis suprato kuo puikiausiai. Apėjęs automobilį apkabina mane per liemenį
ir tarsi netyčia ranka slysteli sėdmenimis.
− Prisižaisi, mažute, − sukužda tyliu balsu, kad išgirsčiau tik aš, o ne
mūsų link artėjantis Adamas.
− Drauguži! Gabriele, − vyras linkteli man ir bičiuliškai apkabina An-
tonį. − Na ką, pasenai dar metais, vaikine? − sodriai nusijuokia.
− Nepradėk. Puikiai žinai, kaip nekenčiu gimtadienių.
− Šiandien tavo gimimo diena? − išsprūsta mano klausimas.
− Nesisielok, jei tau nepasakė, − nusijuokia Adamas. − Jis slepia šią di-
eną tarsi tai būtų karinė paslaptis, ar ne, Toni? − šypsodamasis patapšnoja
jam per petį. – Nagi, eime vidun. Federika puikiai viskuo pasirūpino.
Žiūriu į jo veidą nesuprasdama, ar labiau pykstu ant jo, kad nutylėjo, ar
gėdijuosi dėl to, kad nieko jam neparuošiau.
− Nežiūrėk taip, − ištaria Antonis, kai Adamas nutolsta. − Nemėgstu
šios dienos.
− Kodėl nepasakei?
− Kam? Kad suktum galvą, ką man padovanoti? Aš jau viską turiu, ko
man reikia.
− Pats dovanoji Maserati už tariamai praleistus mano gimtadienius, o
sau neleidi padovanoti nieko?
− Tu man padovanosi save, − nusišypso ir prisispaudęs sušnabžda dar
sykį. − Save. Nebent aš tau jau per senas? − nusijuokia.
− Nebūk kvailas. Ne kiekvienas dvidešimtmetis atrodo kaip tu, Barikeli.
− Priimsiu tai kaip sutikimo ženklą, − prisispaudžia dar arčiau leisdam-
as pajusti savo kietą daiktą, besiremiantį man į šlaunį. − Sunkus vakaras
nusimato, − sunkiai atsidūsta ir neatitraukdamas rankos nuo mano
liemens palydi į restoraną.
230/473
Didelėje salėje daugybė baltai serviruotų staliukų, žmonės šnekučiuo-
jasi, ragauja maistą ir gurkšnoja vyną. Kai kurie iš jų, pastebėję mane Anto-
nio pašonėje, ima šnabždėtis ir vertinančiais žvilgsniais varstyti, kaip į par-
odą atvestą kalytę.
Atokiau stovinti Federika šnekučiuojasi su virtuvės šefu, bet pamačiusi
mus suploja delnais ir švytėdama ima eiti artyn.
− Sveikinu, broliuk! − priėjusi pakšteli į abu Antonio skruostus. − Ne-
buvau tikra, ar pasirodysi. Ačiū, kad nenuvylei kaip praeitus kartus. Keistas
būna vakaras be sukaktuvininko. Gabriela, − nusišypso žvelgdama į
mane, − Antonio draugija tau į naudą. Tu tiesiog švyti.
− Ačiū Dievui, kad šį kartą nesukvietei visų akcininkų ir partnerių, −
nutraukia ją Antonis.
− Na, po praeitų metų tavo kaprizo nenorėjau rizikuoti vėl apsijuokti, −
perveria brolį piktu žvilgsniu.
− Tūkstantį kartų esu tau sakęs, kad man viso šito nereikia, − nužvelgia
salę ir susirinkusius žmones. − Tau malonumas, o mane tai vargina, − at-
sidūsta ir dirbtinai nusišypso prie mūsų artėjantiems vyrams. − Atleiskit
damos, bet trumpam atsiprašysiu, − nužvelgia mane ir Federiką. − Einu
vaidinti spektaklio „Oi, kaip malonu jus matyti“, − šypteli ir pamerkęs man
akį atsigręžia į vyrus.
− Tik pažiūrėk į save, − šypsodamasi, nužvelgusi mane nuo galvos iki
kojų ištaria tradiciškai raudonai vilkinti mergina. − Tikra lėlytė. Nežinau,
ką jis tau daro, bet žibi tarsi deimantas.
− Perdedi.
− Patikėk. Žinau, ką sakau, − nusijuokia. − Eime prie baro, išgersim, kol
visi tie snobai kankins Antonį.
− Žinai, paklausiau tavo patarimo ir truputėlį panaršiau internete, −
ryžtuosi prabilti, gurkšnodama barmeno paruoštą „Margaritą“.
− Hm, skanumėlis, − apsilaižo lūpas Federika ir pasisuka į mane. −
Neabejoju, kad šis tas paaiškėjo?
− O taip, bet neslėpsiu, gyvenimas šalia tavo brolio tarsi nesibaigiantis
231/473
galvosūkis. Vien paslaptys ir neatsakyti klausimai.
− Taip, deja, jis toks, − įsitaiso ant baro kėdės. – Ir turiu pripažinti, kad
iš dalies jį suprantu.
− Kodėl?
− Matai, Gabi, jis ne vienus metus gyveno tik pagal sau vienam supran-
tamus dėsnius. Jokių ataskaitų ar paaiškinimų niekas jo neprašė. Beje,
Tonis visada buvo velniškai nepriklausomas. Nesunku įsivaizduoti, kad jam
tai nauja, − žvilgteli į mane. − Nuo tos dienos, kai tarp Tonio ir Andrėjos
viskas buvo baigta, kiek žinau, o aš žinau daug, tu esi pirma moteris šalia
jo. Nemeluosiu, paklausą tarp dailiosios lyties atstovių jis turėjo milžinišką.
Pažvelk į jį, − linkteli Antonio pusėn. − Kokia moteris tokio nenorėtų?
Tikras saldainiukas, − nusijuokia, − kartais pasigailiu, kad jis mano brol-
is, − sukikena prisidengusi burną.
− Man atrodo, tai bendras Barikelių bruožas, − pastebiu, o ji klausiamai
pažiūri į mane. – Seksualumas, − patikslinu ir nugeriu gurkšnį.
− Gal? − atmeta plaukus ant nugaros ir maloniai nusišypso. – Tiesa,
vienu metu maniau, kad jam ne viskas gerai. Verslo partnerių dukrelės,
manekenės, aktorės, įvairiausio plauko gražuolės lipo prie jo tarsi bitės prie
medaus, o Tonis su jomis tarsi su negyvėlėmis, nė į kalbas nesileisdavo.
Stumdavo nuo savęs lyg raupsuotąsias. Sąžiningai pasakius, galvojau, kad
jam, žinai, po avarijos ten ne viskas gerai, − šypteli susigėdusi.
− Patikėk, ten viskas veikia kuo puikiausiai, − nusišypsau, prisiminusi
Antonio potencijos įrodymą visai neseniai įsirėmusį į mano šlaunį.
− Tikrai? − nusijuokia kimiu balsu. − Tarp jūsų, matau, viskas gan
rimta. Kiek suprantu, toli pažengėt, − pakelia plonutį antakį, nesiliaudama
šypsotis.
− Per daug smalsauji, Fede, − nusišypsau. − Kaip viskas bus, laikas par-
odys, − prikandu lūpą žvelgdama į tolėliau stovintį juodu kostiumu vilkintį
vyrą.
Tvirtas jo kūnas šiek tiek atsipalaidavęs, bet tikrai nepraradęs būdingos
laikysenos. Vos pakilę lūpų kampučiai byloja linksmą jo nuotaiką, bet
232/473
užtenka vos sekundei susitikti mūsų akims, kad suprasčiau, jog visas Tonio
linksmumas dirbtinis.
Juodose akyse žiba man gerai pažįstamos kibirkštėlės, leidžiančios nus-
pėti jo mintis.
Nenutraukdamas pokalbio su vyrais jis iš lėto ranka perbraukia švarką
tarsi jį palygindamas, bet veidu nuslinkęs vos pastebimas šypsnis išduoda,
kad šis judesys buvo skirtas man, kad primintų apie kišenės turinį.
Nesusilaikau nenusišypsojusi. Prisėdu ant baro kėdės ir vos per kelis
centimetrus apnuoginu šlaunis. Toks mano judesys nei vienam žmogui
restorane nepasirodytų nepadorus, bet Tonis prisimerkia ir apsilaižęs pa-
sako tik lūpomis:
− Erzini?
Nesiklausau nei vieno Federikos žodžio. Pasaulis tarsi sustoja nuo jo
žvilgsnio. Permetu plaukus ant vieno peties ir prikandusi lūpą, neatitrauk-
dama akių linkteliu galva.
Jis lėtai užsimerkia ir giliai įkvepia. Po akimirkos dirbtinai šypsodamas-
is tęsia pokalbį su vyrais, vis žvilgčiodamas į mane.
− Ar girdi, ką sakau? − kimus balsas priverčia nusukti akis nuo Antonio.
− Atleisk, negirdėjau, − atsigręžiu į merginą, sėdinčią šalia.
Federika priekaištaudama užverčia akis.
− Tau Antonis nieko nėra minėjęs apie Hugą iš Niujorko? − rankos
judesiu parodo barmenui, kad nori pakartoti.
− Ne, kodėl klausi?
− Prieš porą dienų su manimi susisiekė vyras ir pasiteiravo, kur ir kada
vyks Antonio gimtadienio pokylis. Keista, kad paklaustas, kas jis toks,
prisistatė tiesiog Hugu. Vardas itališkas, bet iš Tonio apie jokį Hugą nesu
girdėjusi. Tikiuosi, nepadariau klaidos pasakiusi jam, kad gali atvykti.
− Turėtum pasakyti Antoniui.
− Aš irgi iš pradžių taip maniau, bet gerai pagalvok, − gurkšteli
gėrimo. − Jei Tonis jo nepažinotų, iš kur tas vyras turėtų tiek informacijos.
Žinotų, kiek Antoniui metų, kada tiksliai jo gimimo diena. Manau, kad tas
233/473
paslaptingasis Hugas bus tiesiog senas jo bičiulis iš Oksfordo laikų.
Niekada nemaniau, kad esu toks puikus aktorius. Kalbos apie nieką ir
tušti, per daug apsimestiniai sveikinimai verčia šypsotis. Jei ne Gabriela,
Adamas ir dar keletas artimesnių žmonių, ko gero, dingčiau iš šio cirko
nedvejodamas.
Atsikratęs dar poros sveikintojų akimis ieškau Adamo. Nuskambėjęs
sodrus jo juokas priverčia atsisukti. Šalia atšiaurių jo bruožų nederanti
gražuolė krūpteli, išvydusi mane.
− Antonio, ko gero, tau nereikia pristatyti? – nusijuokia. – Diana, −
pristato, gašliu žvilgsniu nužvelgdamas merginą.
− Pažįstami, − linkteliu merginai, kuri ne kartą tenkino mano demonų
įgeidžius. – Adamai, galim šnektelėti?
Baltaplaukė gražuolė žvelgia į mane išplėtusi akis, beveik
nemirksėdama.
Nusišypsau, bet tai ją priverčia tik nuleisti žvilgsnį į grindis.
Nenuostabu, kai žinau, ką šis dailus kūnas turėjo iškentėti.
− Gal po cigarą?
− Mielai, − linkteliu merginai, nuoširdžiai apgailestaudamas dėl kai kur-
ių savo poelgių. − Palauksiu lauke.
Vėsus vakaro oras kvepia lietaus drėgme ir nukritusiais lapais. Prisėdu
prie staliuko po stikline pastoge ir mėgaujuosi šiuo Londono rudeniui
būdingu aromatu.
Už didelių langų matau Gabrielą, besišnekučiuojančią su Deividu ir Fe-
derika. Nepaprastai smalsu, kodėl Deividas taip ir neišdrįso prie manęs
prieiti. Mandagus jo linktelėjimas be juokelių apie bėgančius metus verčia
susimąstyti.
− Na, kas tave neramina? − pastatęs porą taurių viskio ant staliuko ir
ištiesęs man cigarą pasiteirauja Adamas.
− Žiūrėk, Gabriela šiandien rado automobilyje, − kyšteliu ranką į vidinę
235/473
kišenę ir apčiuopiu švelnius nėrinius.
− Pagal šypseną galima spręsti, kad kažką nepaprastai malonaus, −
nusijuokia vyras, atsisėdęs prieš mane.
− Anaiptol, − surandu medalioną ir padedu ant stalo.
Adamas nustebęs pažvelgia į mane.
− Tik nesakyk, kad prasidėjai su nuosavybe? − prisidega cigarą, neati-
traukdamas verčiančių akių.
− Laikai mane idiotu? Gabriela nepriklauso klubui, išskyrus ją, aš jau
kurį laiką...
Paseku Adamo pavyzdžiu, paimdamas auksinį žiebtuvėlį.
− Tu su daugiau niekuo? − suraukia antakius.
Po kurio laiko orą perskrodžia sodrus jo juokas.
− Negaliu patikėti! Tau per naktį kelių būdavo maža, o dabar daugiau su
niekuo? Meldžiu, pasakyk, kad juokauji, − gurkšteli viskio, vis dar kvat-
odamasis. − Arba aš jos neįvertinau, − su šypsena veide nužvelgia Gabri-
elos siluetą lange, glostydamas savo barzdą.
Toks jo judesys, daug kartų regėtas renkantis merginą nakčiai, ne
juokais suerzina.
− Ne apie tai noriu pakalbėti,− įtraukiu melsvą dūmą, slopindamas
pavydą. − Pakabuką ji rado ne mano automobilyje, o savo, tik ką
pristatytame iš salono.
− Švaistaisi dovanomis? Nejau užkibai, Toni?
− Niekur aš nekibau, − nusuku žvilgsnį susierzinęs.− Tu girtas ar tiesiog
negali sulaukti, kol priversi Dianos kūną rangytis po savimi, kad negali
susikaupti?
− Gerai pagalvojus, tai pirmiau prisigersiu, o paskui imsiuosi antrojo
varianto, − išpučia sodrius dūmus ir šiek tiek surimtėja. − Gerai. Supratau,
kur tu lenki. Manai, tai tikslinga užuomina?
− Ne manau, o žinau.
− Tuomet netoliese turi „žiurkę“. Kitaip „Septynetas“ negalėjo suuosti
apie automobilį.
236/473
− Šie tavo žodžiai tik patvirtina mano spėliones.
− Įtari ką nors?
− Kol kas tik stebiu aplinką.
− Nemanai, kad išties būtų paprasčiau ją padaryti nuosavybe?
− Tai paskutinis variantas, kurio imčiausi.
− Supranti, kad turėsi problemų?
− Žinau, kokia mano padėtis, ir ji nėra tokia sušikta, kaip tu galvoji, −
atsigeriu godų gurkšnį aitraus gėrimo. − Susitvarkysiu.
− Jei galėsiu padėti, tik pasakyk, − nusišypso ir įtraukęs dūmą nužvelgia
Federikos atspindį už stiklo. − Nepersigalvojai dėl sesers? Leisk man su ja.
Ne moteris, o pats šėtonas raudona suknele.
− Ji ne septynakė, ir šiaip pamiršk.
− Dėl tokios ir aš galvą pamesti galėčiau,− atsidūsta, − bet vis tas
šakalas aplink ją sukasi, per jį nė nepažiūri į mane.
− Džiaukis, nes kitaip, kaip ir tas šakalas, susilauktum nemalonumų.
Po vakarienės restoranas paskęsta šnekose. Prie staliukų kur ne kur

girdėti sodrūs vyriški balsai, kuriuos palydi moteriškas juokas. Bandau
skaičiuoti žmones, bet vis pametu skaičių. Antonio ranka nesitraukia nuo
mano kojos. Lengvais judesiais jis nykščiu nesiliauja ant mano odos piešęs
apskritimus.
Šypsodamasi pažvelgiu į jį.
Atsipalaidavęs nuo viskio jis linksmai šnekučiuojasi su Adamu apie fut-
bolą. Klydau manydama, kad jis ir Deividas artimi. Dažniau nei bet kada
skambantis Antonio juokas patvirtina jo draugiškus ryšius su šiurpiuoju
Adamu.
Sunku suprasti, kuo ne itin malonios išvaizdos vyras patraukė šalia sėd-
inčią gražuolę, bet ji nė sekundės nuo jo neatsitraukia. Mergina per visą
vakarienę beveik nepakelia akių. Šviesūs jos plaukai, kirpti iki skruostikaul-
ių, tik paryškina patrauklius bruožus. Smulkus veidas, padailintas makiažu,
sunkiai leidžia nuspėti metus, bet ji turėtų būti mano bendraamžė.
Grakštūs judesiai ir subtili apranga nenorom verčia ja žavėtis.
Akimirką susitikus mūsų žvilgsniams jos pilkai žydrose akyse galiu
įskaityti nebylų klausimą, bet vos žvilgtelėjusi į Tonį, mergina vėl nudelbia
akis. Išgąsčio kupina išraiška veide neprimena tos reakcijos, kokią Antonis
sukelia moterims. Įdomu kodėl?
Visuomet buvęs toks mandagus Adamas nė nesiteikė manęs supažind-
inti su šia žavia, nedrąsia dama, tik dar labiau žadindamas smalsumą.
Pakilęs Antonio draugas trumpam atsiprašo ir dingsta restorano
gilumoje.
− Neliūdi? − tylus balsas priverčia atsisukti į vyrą, sėdintį šalia.
− Ne, o tu?
− Sunku man šiandien, − nusišypso.
− Kodėl?
238/473
Jis prityla ir suėmęs mano delną prispaudžia prie savo kieto, tamsios
kelnių medžiagos įrėminto vyriško pasididžiavimo.
Mintyse dėkoju Dievui už ilgas staltieses, bet negaliu paneigti, kad toks
jo elgesys manęs nežavi.
− Tu manęs nori?
− Taip, – sukužda, neatitraukdamas akių nuo manųjų. – Matai, ką tu
man darai?
− Tai pats gražiausias komplimentas, kokio esu kada sulaukusi, −
nusišypsau, švelniai spustelėdama ranką.
− Pažadu dar gražesnių, − pirštu pakelia mano smakrą ir nykščiu pal-
iečia apatinę lūpą.− Jei tik visada būsi mano.
− Būsiu, − garsas nusprūdęs nuo mano lūpų labiau primena maldą nei
atsakymą.
− Mielieji, − pasigirta kimus Federikos balsas ir peilio tarškinimas į
taurę.
Sunkiai atitraukiame aistringas akis vienas nuo kito ir vis dar šypsod-
amiesi stebime raudonai vilkinčią moterį.
− Nepaprastai malonu, kad visi šiandien čia susirinkote. Ypatingai
dėkinga esu tau Antoni, kad pagaliau teikeisi pasirodyti savo šventėje, −
nusišypso, žvelgdama į brolį ir gausus svečių būrys ima juoktis. − Bet šian-
dien tu ne vienintelis ypatingas svečias, − pritilus balsams tęsia ir kilsteli
taurę. − Prieš keletą dienų su manimi susisiekė dar vienas žmogus, kuris
labai norėjo asmeniškai tave pasveikinti.
Atitraukiu žvilgsnį nuo draugės ir žvilgteliu į Antonį. Ramus jo veidas ir
vos matoma šypsena leidžia spręsti, kad jis nesuka galvos dėl Federikos
pakviesto žmogaus.
− Gaila, kad jam teko šiek tiek pavėluoti, mat kelionė iš Niujorko šiek
tiek užtruko.
Šypsena akimirksniu dingsta nuo Antonio veido.
− Taigi leiskite jums pristatyti poną Hugą, − Federikai ištarus vardą
Tonis suakmenėja. Atsipalaidavimo ir malonumo veide nelieka nė lašelio.
239/473
Jaučiu, kaip jo kūnas įsitempia, kai salėje pasirodo per penktą dešimtį
perkopęs nepriekaištingos išvaizdos vyras. Ranka nuslysta nuo mano kojos
ir susigniaužia į kumštį.
− Antoni Barikeli... − nusišypso vyras.
Bet Tonis nieko neatsako. Tylėdamas pakyla. Neatitraukdamas akių nuo
vyro užbaigia viskį ir tvirtu žingsniu išeina iš salės nė nežvilgtelėjęs nei į
mane, nei į kitus restorane esančius žmones.
Spengianti tyla pakimba ore. Pažvelgiu į Federiką, bet ji į mano klausi-
ančias akis atsako tik pečių kilstelėjimu.
− Viskas gerai, − nutraukia tylą sodrus svečio balsas. − Kitokios reakci-
jos ir nesitikėjau, − nusišypso. − Tikiuosi, nesugadinau vakaro? − nužvelgia
šalia stovinčią moterį vertinančiu žvilgsniu.
− Ne, − mandagiai nusišypso ši. − Antonis garsėja savo ugniniu tem-
peramentu. Neabejoju, kad po akimirkos jis grįš.
− Suprantama, − linkteli vyras ir pažiūri į mane.
Tik pamanykit, pats velnias iš pragaro gelmių pakilo asmeniškai manęs

pasveikinti. Šūdas!
Spaudžiu greičio pedalą, tarsi aukštyn kylanti spidometro rodyklė
įstengtų mane nuraminti. Tik pasiekęs miesto pakraštį imu šiek tiek
blaiviau mąstyti. Tikslingas jo apsilankymas. Oi, tikslingas! Be abejonės,
Hugo galvoje gimsta planas, tik gaila, kad smegenis aptemdęs viskis trukdo
man jį perprasti. Jausmai, verdantys krūtinėje, labiau primena nuodus, nei
žmogui būdingas emocijas.
Sustabdau automobilį šalikelėje ir visu garsu paleidžiu muziką, bandy-
damas bent kiek nurimti. Adamas buvo teisus, sakydamas, kad laukia prob-
lemos, bet Hugo pasirodymo tikrai nesitikėjau. Truputėlį neramu dėl palik-
tos Gabrielos, bet nemanau, kad jai ką papasakotų. Jo protas pernelyg ra-
cionalus, kad įskeltų ugnį, kuri jam pačiam pakenktų. Blogiausia tai, kad
būsiu priverstas žaliaakiai atskleisti savo juodas kortas greičiau, nei tikė-
jausi, o tai tikrai nepadės mums likti kartu.
Šūdas! Norėčiau pasmaugti Federiką už tokį akibrokštą, bet ji nekalta. Ji
net nenutuokia, kas tas žmogus, stovėjęs vos per kelis žingsnius nuo jos.
Bus sunku. Gabrielai gal ir sugebėsiu paaiškinti, bet kaip sureaguos karšto
kraujo nestokojanti sesuo, sunku nuspėti. Be abejonės, kol kas patylėsiu,
bet anksčiau ar vėliau yla išlįs iš maišo.
Galva plyšta nuo sprendimų, kuriuos turėsiu netrukus priimti. Išdaviko
gaudynės, medalionas, Hugas, Gabriela... Lavina pajudėjo. Svarbiausia
neskubėti. Šaltas protas ir vidinė nuojauta visą gyvenimą leido numatyti
varžovų žingsnius. Turėtų padėti ir šį kartą. Dabar jaučiuosi taip pat, kaip
prieš aštuonerius metus, kai pirmą kartą teko investuoti milijoną. Degsiu
arba pasieksiu aukštumas. Užvedu variklį ir nusišypsau nuo minties, kokia
nuostabi turėjo būti ši naktis. Šūdas! Alkanas kūnas – dar viena problema,
neduodanti ramybės, bet jos išduoti negaliu... O gal galiu?
− Nebūk tokia nusiminusi, − paliečia mano petį Federika. − Net aš

nesitikėjau, kad jis daugiau ne pasirodys.
− Viskas gerai, − nusišypsau dirbtine šypsena. − Jam geriau žinoti.
− Dar po vieną, − ištaria barmenui. – Nesuprantu, kodėl jis taip greitai
susinervino. Šį gimtadienį kaip niekuomet buvo linksmas ir kalbus. Ar
išties tas Hugas kaltas dėl Antonio išsišokimo?
− Sakiau, kad reikėjo perspėti Antonį, − pažvelgiu į paslaptingąjį svečią,
šnekantį su Deividu. − Keistas jis man.
− Kas?
− Hugas.
− Kodėl taip sakai? − prisėda ant gretimos baro kėdės ir pasisuka į vyr-
us, sėdinčius už keleto staliukų.
− Beveik viską žino apie tave, Antonį, o ir kalbėdamas su manimi pasakė
keletą faktų, kurių niekas nežino.
− Prisigalvoji, − nusijuokia. − Gal Tonis pasakojo.
− Ar tau iš brolio elgesio panašu, kad jiedu sutaria? − pažiūriu į Fe-
deriką, kuri akimis ryte ryja Deividą.
− Nežinau. Tonis visuomet buvo karštakošis. Nepatikėsi, tai pirmasis
jam rengtas vakarėlis, kuriame jis išvis teikėsi pasirodyti, tad iš Antonio
galima tikėtis visko.
− Tu dulkinies su Deividu? − šiek tiek apgirtęs nuo koktelių protas at-
riša liežuvį.
− Iš kur ištraukei? − susmeigia išgąsčio kupinas akis.
− Nereikia, Fede, − nusijuokiu. − Tai akivaizdu. Vienas nuo kito akių
nenuleidžiat.
− Ar matosi? − prisidengia burną ranka.
− Man, taip, − gurkšteliu barmeno paruošto gėrimo.
− Gabi, širdele, − suima mano ranką. – Maldauju, nesakyk nieko
242/473
Antonio. Garbės žodis, jis mane užmuš, o ką jau kalbėti apie Deividą.
− Tyliu kaip žemė, bet jei nori likti nepastebėta, elkis truputėlį
santūriau, − galva linkteliu į Adamą, kuris nė sekundei nepaleidžia iš akių
Deivido su Hugu.
− Supratau, − linkteli ir švelniai apkabina mane. − Ačiū tau, − nusišypso
atšlijusi.
− Už ką?
− Už viską, bet labiausiai, ko gero, už tai, kad privertei mano brolį vėl
šypsotis.
− Federika, tavo lūpomis kalba „Margarita“, − kilsteliu taurę, paragin-
dama ją susidaužti.
− Per amore*, − nusijuokia.
− Puikiai žinai, kad nesuprantu.
− Nesvarbu, − nusišypso. − Išgerk ir tiek.
− Jau po pirmos, kiek suprantu, tikrai neverta laukti, − skaudančia šird-
imi žvilgteliu į laikrodį, kabantį ant sienos. − Paprašysiu barmeno, kad išk-
viestų taksi.
− Juokauji? − Federika nužvelgia mane tamsiomis akimis.− Adamas
parveš tave.
− Ne, tikrai neketinu jo prašyti. Jis kelia man šiurpą.
− Liaukis, − numoja ranka. − Jis senas Tonio draugas, o tau ir nereikės
jo prašyti, − strykteli nuo kėdės. − Žiūrėk ir mokykis, − nusišypso.
Linguodama savo nepadoriai išraiškingais klubais prieina prie barzdoto
vyro ir lengvai paliečia jo petį. Ranka mosteli į mane ir kimiai nusijuokusi
ima su juo šnekėtis.
Stebiu ją, negalėdama nuslėpti susižavėjimo Federikos pasitikėjimu
savimi.
Adamas, vos sekundę žvilgtelėjęs į mane, linkteli ir apdovanoja Federiką
akinančia šypsena. Ji tarsi netyčia vėl paliečia jo petį ir atsidėkojusi grįžta
prie baro.
− Ar nesakiau? − nusišypso.
243/473
Nieko neatsakau, tik šypsodamasi baigiu gėrimą. Po kelių akimirkų
priėjęs Adamas paklausia, ar noriu važiuoti dabar. Pritariamai linkteliu ir
pabučiavusi Federiką į abu skruostus pakylu nuo kėdės.
− Panele Keinaite, ar taip greitai teks atsisveikinti? − sodrus vyriškas
balsas priverčia atsisukti.
− Taip. Gabrielė jau važiuoja namo, − atsako už mane Antonio draugas.
− Adamai, aš kalbu ne su tavimi! − piktai ištaria nepažįstamasis svečias,
neatitraukdamas akių nuo manęs.
− Suprantama, pone Hugai. Atleiskite, − neįtikėtinai nuolankiai atsako
vyras.
− Taigi, panele Keinaite? − nusišypso, suimdamas mano delną. –
Neabejoju, mums dar teks susitikti, − galantiškai paliečia lūpomis ranką. −
Nepaprastai malonu buvo jus pamatyti realybėje, − nusišypso ir piktai dėb-
telėjęs į Adamą pasitraukia.
Šalti Tonio draugo bruožai tampa dar šaltesni prietemoje skendinčiame
automobilyje. Sustingstu nuo atšiaurios jo laikysenos. Venomis pulsuo-
jantis alkoholis neleidžia nulaikyti liežuvio už dantų, tad neiškentus
paklausiu:
− Adamai, jūs pažįstate tą vyrą, tiesa?
− Gabriele, − atsidūsta, − visus savo klausimus užduok Antoniui. Jis
žino atsakymus, ar pasakys juos tau... – prityla. − Nežinau. Atleisk.
Visą likusį kelią iki „Fabriko“ važiuojame tylėdami. Nuo spengiančios
tylos mintys pabunda ir neduodamos ramybės, ima suktis galvoje.
Kiek pažįstu Antonį, jis tikrai nėra iš tų žmonių, kurie taip paprastai at-
sitrauktų, bet nelauktas svečias jį privertė sprukti. Įdomu, kur ir kodėl?
Suvirpu nuo minties, kad neišvysiu juodo automobilio šalia baltų namų.
Spėlionės pasitvirtina, kai įsukame į gatvelę prie buvusios apleistos
spaustuvės.
− Ar viskas gerai? − nužvelgia mane klausiamu žvilgsniu.
− Taip, − nusišypsau, nors viduje noriu rėkti iš nusivylimo.
− Labanakt, Gabriele, − kukliai šypteli.
244/473
− Labanakt, Adamai. Ačiū, − ištariu lipdama lauk.
− Visada tavo paslaugoms.
Palydėjusi akimis nuriedantį tamsų jo automobilį dar kartą nužvelgiu
gatvę priešais „Fabriką“. Antonio Maserati nėra. Rakindama duris vos
tvardau ašaras. Negaliu nė įsivaizduoti, kur jis dabar ir ką veikia.
* Už meilę. (It. kalba)
Spragtelėjęs durų užraktas nustebina. Tikrai nesitikėjau jos sulaukti,

juk palikau merginą vieną.
Žvelgdamas į židinyje rusenančią ugnį prisipilu dar vieną stiklą ir,
skandindamas protą, nugeriu godų gurkšnį.
− Toni? − švelnus balsas priverčia nusišypsoti.
Pakeliu ranką, kad mane pastebėtų. Sėdžiu ant grindų už sofos.
− Ar viskas gerai? − paklausia priėjusi ir priklaupusi šalia.
Trūkteliu pečiais. Nežinau, ką jai atsakyti.
− Mažuti... − sukužda, liesdama mano skruostą. − Ką čia veiki?
− Švenčiu, − ironiškai nusišypsau.
− Baik, prašau. Ar viskas gerai?
− Pamatysim, − atsidūstu. − Nori? − kilsteliu stiklą, bet ji papurto galvą.
– Tavo valia, − išgeriu dar kelis gurkšnius.
− Kodėl išėjai? − įsitaiso šalia.
− Kodėl...− nusišypsau. − Dievinu šį tavo žodį.
− Daug išgėrei?
Pakėlęs papurtau apytuštį butelį.
− Manau, tau gana, − Gabriela pabando ištraukti butelį iš mano rankos,
bet pirštu jai parodau, kad neverta.
− Pameni, kai sakiau, kad niekada tau nemeluosiu?
− Taip, − lūpomis paliečia mano smilkinį.
− Aš tau melavau.
− Nesvarbu, − sukužda, neatitraukdama lūpų.
− Klausykis, Gabriela, nes aš retai pasakoju, − užbaigiu gėrimą ir jau
ketinu prisipildyti taurę, bet ji pačiumpa butelį greičiau.
Pakeliu akis į jos veidą, bet, mano nuostabai, jame nematyti priekaišto
ar pykčio.
− Spėju, kad nebus lengva klausytis, − nusišypso ir paėmusi iš mano
246/473
rankų taurę įsipila aitraus skysčio.
Didelei mano nuostabai, vienu mauku išgeria stiklą ir nusipurto.
− Klausau, − ištaria.
− Myliu tave, − paliečiu jos skruostą, negalėdamas patikėti, kad ji vis dar
su manimi. – Pameni, sakiau, kad nepažįstu savo tėvo?
− Taip, − linkteli.
− Tą kartą aš pamelavau.
− Tu žinai, kas jis?
− Tiesą pasakius, dabar ir tu žinai, − nusijuokiu. − Bet turi pažadėti, kad
žinosim tik tu ir aš. Ar gerai?
− Gerai, − pripila stiklą ir paduoda man.
− Kaip tu galvoji, kodėl Hugas nepasakė savo pavardės?
− Nežinau, − kilsteli pečiais. − Gal nenorėjo?
− Nenorėjo... – nusišypsau. – Mažute, jis yra Hugas Barikelis.
− Tavo giminaitis?
− Dieve, kokia tu kartais būni naivi, − šypsodamasis palinguoju galvą. −
Jis – mano tėvas.
− Tėvas? − iš nuostabos jos antakiai pakyla. − Ar Federika žino?
− Ne.
− Kodėl? Kodėl išėjai, Antoni? − išplečia žalias akis.
− Matai, mažute, viską, kas mano gyvenime galėjo būti gražu, šis vyras
pavertė pelenais. Labiausiai bijau, kad dabar jis atims tave.
− Neatims, − sukužda, apkabindama.
− Jau atėmė, − užsiverčiu stiklą. − Rytoj tu sužinosi, kas yra
„Septynetas“, ir bėgsi nuo manęs lyg nuo maro.
− „Septynetas“ ? Ar tai ne klubas, kuriam priklausai?
− Klubas? − nusijuokiu. − Gražiai pasakyta. „Septynetas“ yra mano tėvo
viso gyvenimo projektas, į kurį pakliuvau per savo jauną, kvailą galvą.
− Projektas?
− Nerandu kito žodžio tam šūdui apibūdinti. Paduok cigarą, − parodau į
barą.
247/473
− Gal nereikia? − švelniai nusišypso.
− Ššš, − pridedu pirštą prie jos lūpų. − Pabučiuok mane ir paduok, −
mano paties nuostabai ji paklūsta.
− Ar tau niekas nesakė, kad jie smirda? − šypsodamasi parodo į pask-
lidusius melsvus dūmus.
− Ko gero, ne, − nusišypsau. − Tu tiki manimi? − pakeliu akis į ją.
− Taip.
− Gerai, nes tai, ką tu sužinosi, bus šlykštu ir labai nemalonu.
− Gąsdini?
− Ne, − papurtau galva. − Greičiau perspėju. Žaidimo taisyklės keičiasi.
− Kaip?
− Nuo šiol tavo gražioje galvutėje vietoj klausimo „kodėl“ kils klausimas
„kam“.
− Kodėl? − nusijuokia.
− Nes aš tau leisiu pažinti save.
Švelnus bučinys į smilkinį priverčia prabusti. Skaudus dūris galvoje

primena apie vakar vakarą. Ir kodėl aš nesipriešinau jo norui pradėti dar
vieną butelį?
Atmintyje iškylančios pokalbių nuotrupos priverčia nusišypsoti. Nepa-
menu, kada taip nuostabiai leidau laiką. Linksmi jo pasakojimai ir
kvailiojimai iki paryčių labiau priminė vakarą su tikrai geru draugu, nei su
vos porą mėnesių pažįstamu vyru. Gal taip ir turėtų būti normalioje poroje,
bet vargu ar mus galima taip pavadinti.
− Labas rytas, miegale.
− Labas, − nusišypsau, jausdama jį palinkusį virš savęs.
− Gal galėtum atsakyti, kodėl aš prabudau nuogas, o tu miegi su mano
apatiniais ir marškiniais?
− Nepameni? − pasirąžau, vis dar neatmerkdama akių.
− Deja.
− Gaila, vakar tau labai patiko, − nusijuokiu.
− Kas patiko, Gabriela?
− Na, mes susiginčijome, ar įmanoma nurengti vyrą be rankų. Tu
tikinai, kad moterį lengva, bet su vyru toks triukas vargiai išdegtų dėl
galybės marškinių sagų. Teko įrodyti, kad viskas kartais įmanoma, −
prasimerkiu.
Mano nuostabai, Antonis apsirengęs sportiniu kostiumu ir žvalus lyg ne-
būtų ragavęs nė lašo.
− Šūdas! − papurto galvą.− Atleisk, bet negaliu patikėti, kad nepamenu
tokio nepaprasto momento.
− Turi ko gailėtis! Vakar buvai sužavėtas, − ištiesiu ranką, kad galėčiau
paliesti jo veidą.
− Kaip šitie atsidūrė ant tavęs? − pirštu perbraukia mano pilvu pagal
juodų savo trumpikių kraštą.
249/473
− Na, tai jau buvo ginčo padarinys, − šypsodamasi pritylu nuo saldžių
vakaro prisiminimų, kurie skendi alkoholio rūke. − Kai gulėdami lovoje
ėmėmės spręsti ginčą, aš netyčia užsiminiau, kad velniškai seksualiai
atrodai su apatiniais ir marškiniais, − Antonis šypteli. −Tuomet įtikinai,
kad aš su jais atrodysiu seksualiau. Teko apsirengti.
− Spėju, nurengti tavęs jėgų nepakako?
Papurtau galvą, žvelgdama į jį.
− Ne. Užmigom abu, − atsisėdu lovoje ir prisimerkiu nuo skaudaus
dūrio galvoje.
− Nusileisk į apačią. Paruošiu koktelį, po kurio pasijusi geriau, − pabuči-
uoja į kaktą ir palieka mane vieną miegamajame.
Išsitiesiu lovoje ir imu atmintyje žadinti vakaro pokalbio nuotrupas.
Sunku patikėti, kaip lengvai jis atskleidė, kad yra priklausomas nuo
paslaptingojo klubo, kurį pažadėjo man parodyti. Kaip nenori turėti nieko
bendro su tėvu, o juo labiau nenori, kad apie jį sužinotų Federika. Tiesa, kai
ką aiškiai nutylėdamas pasakojo apie vestuves, Andrėją, patirtą avariją ir be
proto ilgus mėnesius ligoninėse.
− Gabriela! − šūkteli iš svetainės. − Nešk savo dailų užpakalį žemyn!
− O jei ne?
− Būsiu priverstas jį atsinešti, − linksmas jo balsas provokuoja, bet nuo
dažų pavargusios akys reikalauja vandens, tad išlipu iš lovos ir patraukiu į
vonią.
Tylus beldimas į duris priverčia apsisiausti rankšluosčiu.
− Apsivilk, − neslėpdamas šypsenos nužvelgia mane ir paduoda sportinį
kostiumą.
− Jis man gerokai per didelis.
− Kaip nors. Mašinos nuo vakar patikroj, tad gausim išsisukti su tuo,
kas yra namie, − kilsteli mano smakrą ir švelniai pabučiuoja. − Gaila, kad
nepamenu, − žvilgsniu nuslysta mano oda iki tarpelio tarp krūtų. − Kartais
būnu tikras žioplys, − nusišypso ir užvėręs duris palieka mane, virpančią
nuo geismo.
250/473
Nors nenoriu jo pykinti, bet palieku atneštus rūbus ant spintelės.
Sportinis kostiumas ant manęs kabotų lyg ant pakabos.
Barbendama pirštais į kriauklę svarstau, kaip tinkamai užglaistyti savo
nepaklusnumą. Galvoje gimsta išganinga mintis. Iškišu galvą į miegamąjį –
nieko nėra. Ant pirštų galiukų nutipenu iki drabužinės ir susirandu švarius
marškinius ir trumpikes.
− Tikiuosi, žinai, kad tai mėgstamiausi mano marškiniai? − žvelgiu

sukryžiavęs rankas ant krūtinės.
− Kaip gali atskirti? Jie visi vienodai juodi, − šypsodamasi prikanda
lūpą.
− Patikėk, atskiriu, − pakreipiu galvą svarstydamas, ką toks jos elgesys
galėtų reikšti. − Ketini mankštintis taip?
− Visai neketinu mankštintis, − nusijuokia.
− Nejaugi? − nusišypsau eidamas link jos.
− Antoni, baik! − juokdamasi ištiesia rankas, tarsi bandydama mane
sustabdyti.
Sunkiai tramdydamas šypseną įveikiu mus skiriantį atstumą ir sugaunu
ją, nors Gabriela bando sprukti.
− Ką ketini daryti? − nesiliauja juoktis, spurdėdama mano glėbyje.
Kilsteliu ją, priversdamas apsivyti mano liemenį kojomis. Iš lėto
paguldau žaliaakę ant kilimo ir prispaudžiu po savimi.
− Vis nepaklūsti?
Ji nieko neatsako tik nesiliaudama šypsotis papurto galvą.
− Ir ką man su tavimi daryti?
− O ką ketinai? − vėl prikanda lūpą.
− Na, galvojau įeiti į tave tokia poza, − klūpėdamas prieš ją užkeliu kojas
sau ant pečių.
− Kas trukdo? − gundydama prisimerkia.
− Galiu užsigeisti tave pabučiuoti, − palinkstu į priekį prie jos lūpų,
spausdamas Gabrielos kelius prie krūtinės.
− Ai! − šūkteli išplėtusi akis.
− Dabar supranti, kodėl noriu, kad sportuotum? − nusišypsau atsitiesęs.
− Kuo puikiausiai, bet man patogu ir su šiais rūbais, − pirštu perbraukia
per prasegtus marškinius, viliodama mano žvilgsnį link savo krūtų.
252/473
− Prisižaisi, − pagrasau ir palinkstu, siekdamas jos putlių lūpų.
− Ką darai?
− Priešingai nei tu, mankštinuosi.
Prisispaudžiu prie grindų, paliesdamas jos lūpas savosiomis.
− Įdomus būdas, − nusijuokia, žvelgdama į mane. – Dievinu, kai tu toks.
− Koks? − paliečiu jos lūpas vėl.
− Linksmas, − suima mano veidą delnais ir liežuviu slysteli tarp lūpų, iš-
provokuodama jas praverti.
Svaigstu nuo aistringo liežuvių šokio burnoje pakibęs virš jos ant su-
lenktų rankų.
− Myliu tave, − sukužda, uždususi žvelgdama tiesiai į akis.
Suvirpu nuo ištartų žodžių. Buvimas šalia jos tarsi ilgai ieškotas vaistas
gydo mano sužalotą sielą. Meluočiau sau, jei bandyčiau slėpti, kad jaučiu
jai tą patį, bet ištarti vis dar nedrąsu.
− O dabar po sagutę už kiekvieną atsispaudimą, − žvilgsniu nuslystu jos
kūnu, priversdamas Gabrielos akis sekti paskui manąsias. − Pasiruošusi? −
pakreipiu galvą, laukdamas jos atsakymo.
Gabriela nusuka primerktas žalias akis ir apsilaižo viršutinę lūpą. Ji
išties varo mane iš proto, tik kartais negaliu suprasti, ar tai daro tikslingai,
ar ne.
− Kad labai mažai likę neužsegtų sagų, − nužvelgia savo kūną.
− Nebijok, kai jos baigsis, pereisime prie mano mėgstamiausios sporto
šakos. Pasiruošusi?
− Pirmyn čempione! − nusijuokia.
− Vienas, − atsitiesiu ir stebiu jos pirštus, slystančius marškinių audiniu
link sagos. – Du, − pakartoju judesį, vis sunkiau traukdamas orą nuo jos
apsinuoginančio kūno vaizdo. – Trys, − Gabriela atsega trečiąją sagą ir
pirštų galais perbraukia per raudonoje liemenėlėje įkalintas krūtis. −
Keturi... Velniop! Ateik čia!
Nekyla jokių abejonių, kad šis vyras žino, ką daro. Ryte rydamas mane
bučiniu, rankomis slysta iš aistros virpančiu kūnu.
Stipriai timptelėjęs marškinius priverčia nepaliestas sagas pabirti ant
grindų. Dantimis švelniai grybštelėdamas odą, kaklu leidžiasi žemyn.
Suimu jo džemperį ir kilstelėjusi padedu Toniui iš jo išsinerti.
Vos akimirką nustojęs liesti mane lūpomis grįžta prie kūno dar godžiau
juo gardžiuodamasis. Pirštų galais apvedęs liemenėlės kraštą, švelniai
spausdamas suima mano krūtį į delną ir įsispraudžia man tarp šlaunų. Ais-
tringais bučiniais jis užgožia realybės pojūtį, galutinai mane užvaldydamas.
Švelniai mane kilsteli ir lengvu rankos judesiu išlaisvina krūtinę iš
nėrinių. Tirpstu nuo jo prisilietimų tarsi snaigė, vis labiau geisdama pajusti
tą dievišką jausmą, kurį taip saldžiai sugeba suteikti tik jis.
− Antoni... − išsprūsta atodūsis jam lūpomis palietus apsunkusias
krūtis.
Švelniai spausdamas spenelį jis urgzteli ir pakelia juodas akis į mane.
Salstu nuo vaizdo, kaip jis liežuviu žaidžia su išbrinkusiu speneliu. Kita
ranka švelniai timpteli kitą spenelį, o mano lūpomis nusirita dejonė.
Suleidžiu pirštus į tamsius Antonio plaukus, dar labiau jį paskatindama.
Laižydamas mano virpantį nuo aistros kūną leidžiasi pilvu žemyn, apiber-
damas kiekvieną odos lopinėlį bučiniais ir švelniais dantų grybštelėjimais.
− Dar niekuomet neteko numauti tokių kelnaičių, − nusišypso.
− Visada būna pirmas kartas, − nusijuokiu nuo geismo prikimusiu
balsu.
− Tikrai? − kilsteli antakį ir dantimis suėmęs trumpikių kraštą, neati-
traukdamas akių timpteli jas žemyn. Be rankų prisilietimų numauna jas ir
suėmęs blauzdą palengva kyla aukštyn, apiberdamas ją bučiniais.
Kažkur pasąmonėj šmėsteli mintis, kad Tonis sukels man skausmą, bet
ji beregint išgaruoja, kai jis bučiniais pasiekia vidinę šlaunies pusę. Mano
254/473
nepamatuotą nerimą galutinai išvaiko malonus jausmas jo lūpoms palietus
jautriausią vietą, kurios iki Antonio niekas nebuvo taip lietęs.
Stebuklinga banga persirita kūnu nuo svaigaus jo liežuvio judesio. Išsir-
iečiu, nesuprasdama, kaip jam pavyksta taip greitai mane pakylėti į palai-
mos viršūnes. Kūnas ima virpčioti nuo malonių spazmų, bet Antonis neket-
ina taip greitai baigti pradėtą žaidimą.
Truktelėjęs mano klubus link savęs palieka mane nepasiekusią viršūnės.
Bučiuodamas pilvą, krūtinę, kaklą kyla aukštyn, kol drėgnomis lūpomis
susiranda manąsias. Jaučiu savo skonį jo burnoje, tai kaitina kraują dar la-
biau. Akimirkai atšlijęs paima pagalvę nuo sofos ir pakiša po mano galva.
Palinkęs visai greta, sunkiai traukdamas orą, žvelgia tiesiai į akis.
− Viskas gerai? − paklausia šalia lūpų.
Prisitraukiu jį ir aistringai atsakau į klausimą bučiniu. Plačiai šyps-
odamasis pasitinka mano lūpas, o landus jo delnas slysteli mano pilvu
žemyn tarp šlaunų. Kilsteliu dubenį, taip dar labiau jį kviesdama nesustoti.
− Taip. − atsakau krimstelėjusi jo lūpą.
Pirštais jis lėtai perbraukia per mano lytį, išprovokuodamas dejonę.
Neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis mano virpėjimu iš lėto stumteli
pirštus į mane ir ima palengva juos judinti.
− Antoni... − surinku, dusdama iš malonumo.
Kietas vyriškumas, įkalintas kelnėse, remiasi į mano šlaunų oda. Apsive-
ju kojomis jo liemenį, maldaudama daugiau.
− Ar tikrai? − sukužda, bučiuodamas kaklą.
− Toni...− išsiriečiu, dar labiau jį ragindama. Vos akimirkai atsitraukęs
nuo manęs jis išsineria iš kelnių ir vėl palinksta virš drebančio mano kūno.
− Pažiūrėk į mane, − ištaria prikimusiu balsu ir aš sunkiai prasimerkiu.
Žvelgdama tiesiai į juodesnes už naktį akis, sustingstu nuo malonaus
jausmo tarp šlaunų. Lėtai, tarsi tai būtų pirmas kartas Antonis įslenka į
mane. Visas tvirtas jo kūnas suvirpa nuo malonumo.
− Gerai? − paklausia tyliu, prikimusiu balsu.
Linkteliu, kviesdama jį dar giliau. Tonis stumteli tvirčiau, priversdamas
255/473
mane sudejuoti.
− Mažute, ar viskas gerai?
− Gana klausimų, − nusišypsau ir suėmusi jo veidą delnais pabučiuo-
ju. − Taip gali viską sugadinti.
− Manai? − šypsodamasis stumteli smarkiau, priversdamas mane
riktelėti. Išsiriečiu nuo pilnatvės, bet, mano nuostabai, Antonio dar ne visas
manyje.
Lūpomis susiradęs manąsias jis smeigia iki galo. Dantimis suspaudžiu jo
lūpą nuo svaiginančio jausmo.
Nusišypsojęs Antonis kilsteli mano klubus ir ima judėti stipriau,
greičiau, nepaprastai tikslingai. Imu dejuoti vis labiau jo vedama link palai-
mos. Saldūs Antonio atodūsiai byloja apie malonumą, kurį jis gauna mane
imdamas. Viena ranka kilstelėjęs mano klubus, kita slysteli pilvu žemyn ir
įgudusiais pirštais ima žaisti.
Pasitenkinimo šypsena atsispindi jo veide ritmingai judant mano kūne.
Išsiriečiu nuo nenusakomo malonumo, kurį teikia išdykę jo pirštai.
Užvaldyta dviejų kūnų klubų ritmo sunkiai suvaldau dejones. Lūpomis
susiradęs mano krūtį ir liežuviu atkartodamas kiekvieną savo judesį
neišvengiamai artina malonumą, kuris su kiekvienu dūriu vis labiau sirpsta
ir telkiasi manyje.
− Antoni! − drebėdama surinku, bet jis nesustoja.
Vis stipriau banguoja savo kūnu, reikalaudamas daugiau. Nuo kiekvieną
kūno ląstelę apėmusio jausmo ima trūkti oro. Dar keletas saldžių judesių, ir
mes abu, pasiekę viršūnę, kūnams nevalingai virpčiojant susmunkame ant
grindų.
Išsitiesiu visu ūgiu ant grindų, prie širdies vis dar glausdamas Gabrielą.
− Nepaprastai malonu žinoti, kad tu sugebi mane priimti visą, − sušn-
abždu, glostydamas vis dar virpančius jos pečius.
− Patikėk, man tai teikia didelį malonumą, − neatgaudama kvapo
nusišypso ir pabučiavusi mano krūtinę pasiremia į ją smakru. – Esu tau
dėkinga, kad buvai toks dėmesingas.
− Nebenoriu, kad tau skaudėtų, − perbraukiu pirštu per jos riestą
nosytę. − Iki šiol negaliu sau atleisti, kad tą kartą tave nuskriaudžiau.
− Liaukis. Po šio karto aną gali pamiršti. Buvai tobulas, − plonu savo
pirštu paliečia mano antakį. − Tiesą pasakius, nežinau, ar kada buvo
geriau.
− Patikėk, stengiausi, − šypteliu. – Nepamenu, kada taip mylėjausi su
moterimi.
− Niekuomet nebuvau švelnus lovoje. Aš tiesiog dulkindavausi.
− Papasakok kam nors kitam, − nusijuokia. − Manęs nesugebėsi įtikinti.
− Kur eini? − surimtėju.
− Į dušą.
− Tai pakartojimo nebus? − pasiremiu galvą ranka ir stebiu kylančią
laiptais Gabrielą.
− Viskas priklausys nuo to, kaip supranti užuominas, − nusišypso ir
lengvu judesiu nuo pečių nusimeta marškinius, o tiksliau, kas iš jų liko.
Manęs raginti tikrai nereikia, tad nedelsdamas pakylu nuo minkšto
kilimo ir seku paskui ją.
Garuose skendintis drėgnas Gabrielos kūnas priverčia apsilaižyti lūpas.
Priglundu prie jos ir paliečiu putlias lūpas pirštu. Ji lyžteli mano pirštą,
priversdama sudejuoti.
− Ar supranti, kad dėl tavęs kraustausi iš proto? − suimu jos veidą
257/473
delnais.
− Tikiuosi, − šypsodamasi liežuvio galiuku perbraukia per mano lūpas
ir, nenuleisdama akių, nuslysta mano krūtine, pilvu žemyn.
Užsimerkiu nuo svaigaus jausmo jos lūpoms palietus mano sukietėjusį
penį. Neklydau manydamas, kad jos sukurtos būtent tam. Stebuklas – ne
moteris, kitaip nepavadinsi. Suimu jos šlapius plaukus ir gėriuosi vaizdu,
kurį man suteikia. Nepaprastai saldūs judesiai vilioja baigti tiesiog dabar,
bet ištiesiu ranką, kviesdamas pakilti. Vidinis balsas maldauja pažiūrėti,
kiek toli ji leis man eiti.
Apsilaižiusi lūpas priverčia mane jos geisti dar labiau. Pabučiuoju ją ir,
rankomis slysdamas šlapiu jos kūnu, sukuždu prie ausies:
− Ar galiu stipriau?
− Tik truputį, − atsako dvejodama.
Atsidėkoju jai godžiu bučiniu. Atsitraukęs nuo į beprotybę vedančių
lūpų apsuku Gabrielą ir tvirtai prispaudžiu prie dušo plytelių. Ranka slysta
kaklu, priversdama ją išsiriesti. Neatsispiriu pagundai dantimis grybštelėti
jos pečius, blizgančią nugaros odą. Gabriela saldžiai sudejuoja, mano
rankai žaidžiant su jos krūtimis. Nebeturėdamas jėgų ilgiau delsti įsiskver-
biu į ją daug reikliau nei prieš tai. Mano nuostabai, ji pasitinka mane, dar
labiau išsiriesdama. Suimu jos plaukus ir stipriai timptelėjęs priverčiu ją
atlošti galvą. Laisva ranka nuslystu pilvu žemyn tarp drebančių šlaunų.
Kiekvieną klubų judesį pagardinu pirštų judesiais. Gabriela ima virpėti
man dar nė neįsibėgėjus.
− Manęs nepalauksi? − sušnabždu, dantimis spausdamas jos skruostą.
Gabriela aikčioja, išprovokuodama mane skverbtis grubiau.
− Per daug! − rikteli sustingusi.
− Atleisk.
Užglostau savo grubumą švelnias judesiais ir lūpomis nuberiu jos kaklą.
Įsikniaubiu į jos pečius vis labiau artindamas malonumą. Prisiderinusi prie
saldžių judesių, ji ima siūbuoti vienu ritmu su manimi. Kūnu išdavikiškai
nusirita virpulys. Pagreitinu judesius, vis reikliau ranka tarp jos šlaunų
258/473
spausdamas tą vietelę, kurios daugelis vyrų nesugeba rasti. Gabriela
surinka, priversdama mane vytis. Virpantis iš malonumo jos kūnas
paaštrina pojūčius, seku paskui ją į dar vieną orgazmą.
Malonūs virpuliai nusirita per kūną, kuris tik ką neteko paskutinių

jėgų. Įsikimbu į tvirtas Antonio rankas, neišsilaikydama ant drebančių ko-
jų. Sunkiai šnopuodamas, jis lūpomis priglunda prie mano peties.
− Ar viskas gerai, mažute? − sušnabžda, neatitraukdamas jų.
− Neskaitant to, kad vos laikausi ant kojų? Taip, − atsakau, prisispaus-
dama prie jo galvos. − Tau išties patinka grubiau?
− Man patinka kelti skausmą, − sušnabžda Antonis ir nuleidžia galvą.
Prakaitas, srūvantis jo raumeningu kūnu, daro jį labiau panašų į graikų
dievą nei į paprastą vyrą. Tik, deja, labai jau nuodėmingas dievas.
− Net man? − kilsteliu jo smakrą, priversdama pažvelgti į akis.
− Kartais, − atsako neįtikėtinai liūdnai.
− Ką nors sugalvosim, − nusišypsau, bet jo veidas išlieka neįskaitomas.
− Bijau tau parodyti, koks esu išties.
− Aš suprasiu.
− Vargu, − atsidūsta ir paėmęs dušo gelį ima praustis.
Žiūrėdama į jį ir suprantu, kad linksmasis Antonis vėl pasislėpė už tylos
sienos.
Tarsi juodas šešėlis praslenka tarp mūsų. Gera nuotaika išgaruoja it
dūmas.
Šaltas ir nebylus nuolat barbendamas pirštais į sofos atkaltę žvelgia į
jam vienam matomą tašką sienoje.
− Kas nutiko, Toni? − atsistoju prieš jo akis, bet jis manęs nemato.
− Nieko, − atsako tyliu balsu, vis dar skendėdamas savo mintyse.
− Tikrai manai, kad nepastebėsiu permainos? Ryte buvai linksmas, o
dabar tyli lyg žemes pardavęs.
− Nieko man nėra, Gabriela, − perbraukia veidą ranka ir sunkiai
atsidūsta.
− Mažuti... – įsispraudžiu jam ant jo kelių, bet jis nusisuka.
260/473
Tyrinėju jo veidą žvilgsniu, puikiai atpažindama jo nerimą. Pro tankias
blakstienas vos įžiūrimos akys blizga kitaip, nei bundant aistrai. Virpantis
žandikaulis išduoda, kad jam išties kažkas neduoda ramybės.
− Ar ką ne taip padariau? − sukuždu, bijodama atsakymo.
Antonio kurį laiką tyli. Kiek padelsęs kilsteli ranką su laikrodžiu ir par-
odo pirštu.
− Liko dvi valandos, kol tu dingsi iš mano gyvenimo, − drebantis jo bal-
sas ne juokais neramina.
− Kodėl? Nori, kad aš išeičiau?
− Aš nenoriu, bet tu pati išeisi... − prityla ir apkabina mane. – Ten, kur
mes netrukus važiuosime, viskas yra labai nešvaru, − kalbėdamas nosimi
pasitrina į mano kaklą. – Pati nuolat spaudei mane tau atsiverti. Parodysiu,
kokie žmonės mane supa ir koks išties esu juodas.− Atsitiesia ir žiūri tiesiai
į akis.− Nenoriu girdėti jokių klausimų, kol būsime ten. Visus atsakymus iš-
girsi vėliau. Be to, Gabriela, turėsi nesąlygiškai man paklusti. Ar supranti,
mažute?
− Tikiuosi, − žvelgiu į jo akis, nežinodama, ar išties suvokiu, apie ką jis
kalba.
− Toks atsakymas man netinka, − dar labiau surimtėjęs perbraukia
drėgnus plaukus ranka.
− Koks tave tenkintų? − pakreipiu galvą imdama bijoti to, ką jis man
žada parodyti.
− Taip. Tai vienintelis atsakymas, kurį galiu priimti.
− Tuomet, taip, − nusliuogiu nuo jo kelių.
− Pasiruošk ir galėsim važiuoti, − ištaria užsimerkęs, tarsi dvejodamas
savo planais.
Priekaištas jos veide leidžia suprasti, kad nėra patenkinta mano

prašymu mūvėti kelnes. Visą kelią iki vilos abu tylime. Žvelgiu į ją, rimtai
dvejodamas, ar ši žavi moteris sugebės mane suprasti. Nebėra prasmės
slėptis. Netikėtas Hugo pasirodymas priverčia bent vieną iš savo demonų
ištempti prieš jos akis, lai Gabriela sprendžia, ar aš jos vertas. Širdį
spaudžia nerami mintis, kad šis vakaras mums gali būti paskutinis.
− Gabriela?
Sustabdau automobilį atokiau nuo medžiais apaugusių vilos vartų ir
pasisuku į ją.
− Taip? − nusišypso.
− Prašau, tikėk manimi?
− Aš tikiu tavimi, Toni, − švelniai šypsodamasi ranka paglosto mano sk-
ruostą, priversdama mane prie jo priglusti ir kelioms sekundėms užmerkti
akis.
Geriu jos delno šilumą, stengdamasis įsiminti kiekvieną jo linkį, nes bi-
jau, kad galiu niekada to nebejusti.
− Sakiau, kad šiandien sužinosi kai ką labai nemalonaus apie mane.
Nežinau, ar sugebėsi suprasti, bet nenoriu daugiau nuo tavęs slėpti. Prašau,
netardyk Adamo. Jis ir taip daro man milžinišką paslaugą. Viską, ką sužin-
osi, turėsi užrakinti savyje tūkstančiais užraktų ir niekam, kartoju niekam
nepasakoti. Kai viskas baigsis, aš atsakysiu į visus tave neraminančius
klausimus, kad ir kokie sunkūs jie man būtų. Ir prašau, mažute, atsimink,
kad aš vis dar būsiu tas pats Antonis, kurio glėbyje visai neseniai tirpai.
− Dieve, Antoni, tu mane gąsdini, − susirūpinusi žvelgia tiesiai į akis.
− Pabučiuok mane, − sukuždu, jausdamas, kaip vidus įsitempia it styga
nuo artėjančios tiesos akimirkos. Švelnios jos lūpos užburia mane savo sal-
dumu, ir aš mintyse meldžiu Dievo, kad jai užtektų stiprybės nuspręsti
teisingai.
262/473
− Adamai, mes jau čia, − ištariu į telefoną, jausdamas nežmonišką
įtampą.
− Privažiuokit iš kiemo pusės.
− Supratau, − užvedu variklį ir dar kartą, dvejodamas savo veiksmais,
nužvelgiu žaliaakę.
Automobiliui įriedėjus į uždarą kiemą išlipu ir įtraukiu vėsaus, drėgno
oro stengdamasis nusiraminti, bet, deja, tai nepadeda.
− Gabriele, − kukliai nusišypso Adamas. Linktelėjęs man tvirtai pas-
paudžia ranką. − Sekit paskui mane, − praveria galinėje pastato pusėje es-
ančias duris.
Gabriela eidama tamsiu koridoriumi stipriai suspaudžia mano ranką,
versdama mane dar labiau nerimauti.
− Štai čia, − stumteli duris Adamas.
Atsiduriame man puikiai pažįstamoje patalpoje.
Tamsūs kraujo spalvos sienų apmušalai neprarado savo sodrumo per
prabėgusius metus. Paskutinį kartą šioje viloje lankiausi beveik prieš
ketverius metus, bet tą kelią ir viduje tvyrantį smilkalų kvapą įsiminiau vis-
am laikui.
− Kur mes? − mergina palinksta prie manęs ir sušnabžda vos Adamui
dingus už gretimų durų.
− Jokių klausimų, mažute, − paliečiu jos skruostą nykščiu ir atitraukęs
kėdę galvos judesiu parodau, kad prisėstų.
− Ar tu įsitikinęs, Antoni? – grįžęs dar sykį klausia Adamas, žvelgdamas
tiesiai į akis.
Linkteliu, nors tikrai nežinau, ar teisingai elgiuosi.
− Tuomet, Gabriele, pradėsim, − šypteli ir prisėda priešais ją. −
Suprantu, kad jautiesi kiek sutrikusi dėl keisto mūsų elgesio, tiesiog šiuo
atveju kitaip neįmanoma. Tai, ką tu išgirsi ir pamatysi šiame kambaryje,
yra nepaprastai saugoma. Tik gerbdamas Antonį leisiu tau tai sužinoti.
Niekas niekada nėra palikęs šio kambario, ypač moteris, neištaręs prie-
saikos. Tu būsi pirmoji tai padariusi.
263/473
Adamas žvilgteli į mane atsirėmusį į sieną.
− Ar esi skaičiusi Dantės „Dieviškąją komediją“? − vėl kreipiasi į mano
moterį.
− Mokykloje lyg ir skaičiau, − sukužda Gabrielos lūpos.
− Tuomet leisk tau šiek tiek priminti esmę, ten yra dalis, kuri vadinasi
„Pragaras“, − perbraukia ranka barzdą ir nužvelgia merginą. − Vedamas
mylimosios Beatričės atsiųsto poeto Vergilijaus, Dantė žengia per Pragarą
ir Skaistyklą Rojaus link. Jo kelionė prasideda tamsiame miške prie vartų į
požeminį pasaulį, kur kelią Dantei pastoja lūšis, liūtas ir vilkė, simbolizuo-
jantys tris didžiausias žmogiškosios prigimties ydas − gašlumą, puikybę ir
godumą. Vergilijaus padedamas jis nuveja žvėris ir leidžiasi žemyn į
pragarą. Prieangyje jiedu sutinka vėles, kurių nuogus kūnus puola vapsvos
ir kiti parazitai. Tai buvę tinginiai, apsileidėliai. Jie gyvenime nenuveikė nei
gero, nei blogo, tad Dangaus nenusipelnė, o Pragarui – per geri.
Pirmasis Pragaro ratas − Limbas − tamsus ir ankštas. Čia patenka
nekrikštytų kūdikių, išminčių ir senovės didvyrių vėlės, beje, čia yra ir Ver-
gilijaus atgailos vieta. Antrajame Pragaro rate kenčia gašlios ir geidulingos
sielos, plakamos ledinio vėjo. Trečiasis ratas – apsirijėlių buveinė. Jie kaip
nusipenėjusios kiaulės voliojasi purvyne po lediniu lietum, o juos prižiūri
siaubingas trigalvis šuo Cerberis. Ketvirtajame rate kenčia šykštuoliai ir
pinigų eikvotojai. Jie vienas kito negali pakęsti, tad suka ratus po tamsą.
Spardosi ir daužosi kumščiais, vienas kitą plūsta baisiausias žodžiais, stum-
damiesi į priekį per auksą lyg per purvą. Penktajame rate – tinginiai ir
pikčiurnos. Jie mušasi ir kimba vienas į kitą dantimis, plėšdami mėsos
gabalus, ir gargaliuodami skęsta dumblinuose Stikso vandenyse. Perėję
Penktąjį ratą Dantė su Vergilijum pasiekia tikrąjį pragarą − Liuciferio val-
das, apsuptas aukštos mūrinės sienos, kurią juosia drumzlini kanalai.
Įveikę vartus jie patenka į Šeštąjį ratą. Čia juos pasitinka dvokiantys
dumblynai, kuriuose vaitoja įkalinti karstuose bedieviai, eretikai. Aplink ju-
os laksto ir kraujais taškosi furijos. Septintasis ratas – smurtininkų, sadis-
tų, plėšikų buveinė.
264/473
Adamas trumpai atsikvepia, pažvelgia į mane ir sulaukęs pritariamo
linktelėjimo tęsia toliau:
− Septintojo rato nusidėjėlius saugo Minotauras ir virš galvų
skraidančios harpijos, kurios skleidžia nepakeliamą dvoką. Čia teka kraujo
upės, o nuogus pasmerktųjų kūnus be paliovos svilina krintantys ugnies
kamuoliai. Aštuntajame rate kenčia pataikūnai ir vagys. Čia tvyrančiame
tirštame rūke gali sutikti net popiežių, kurie iš godumo iššvaistė Dievo
dovanas. Devintasis ratas – tai išdavikai. Jie skęsta ugnies liežuviuose ir
nesugeba nei žodžio ištari. Bliauna kaip žvėris, šlykščiai vaitoja, be perstojo
iš seilėtų snukių kaišiodami liežuvius.
Baigęs pasakoti, Adamas padeda prieš Gabrielą Dantės Pragaro
žemėlapį.
− Mes kalbėsime apie Septintąjį pragaro ratą, − pareiškia, pirštu rody-
damas į paveikslą. – Tiek aš, tiek Antonis priklausome labai įtakingų džen-
telmenų klubui, kuris vienija septintojo Pragaro rato nusidėjėlius.
Matau, kaip Gabrielos veide kyla klausimas, bet vos pažvelgusi į mane jo
neištaria.
− Visi šiam klubui priklausantys nariai duoda amžinos ištikimybės prie-
saiką, − tęsia Adamas. − „Septyneto“ klubas suskirstytas į tris lygmenis.
Auksinį, platininį ir deimantinį. Apie vyriausiąjį pasakoti? – pažiūri į mane.
− Ne.
− Tuomet tęskime toliau. Visiems nariams galioja tam tikros taisyklės,
išimtis taikoma tik deimantiniam lygmeniui ir vyresniajam. Vieni kitus at-
pažįstame pagal papuošalus su tam tikra simbolika. Deja, ne viskas šiame
klube yra taip džentelmeniška, kaip norėtųsi, − atsidūsta.− Mus visus vien-
ija vienintelis pomėgis. Potraukis smurtui.
Gabriela pažvelgia į mane. Matau jos akyse augantį išgąstį.
− Auksiniai nariai, vadinkime juos pirmuoju lygmeniu. Tai ganėtinai
lengvų nukrypimų turintys vyrai su ganėtinai švelniais poreikiais. Jiems
netaikomos jokios privilegijos. Antrasis lygis – tai platininiai nariai, kurių
polinkiai gerokai skiriasi nuo pirmųjų. Vyrams, priklausantiems šiam
265/473
lygmeniui, leidžiama rinktis iš kai kurių smurtavimo būdų ir taikoma dar
keletas ypatingų paslaugų. Jiems nesvetimas kūno žalojimas, bet tai nes-
ulyginama su trečiuoju, deimantiniu lygiu.
Kilsteli ranką su žiedu ir kalba toliau.
– Kaip suprantu, tau šis žiedas jau matytas, tiesa? Tokį turiu ne tik aš.
Žalios akys susminga į mane. Jų gelmėje kunkuliuojantys jausmai veria
mano širdį.
− Gal pakaks, Antoni? − kreipiasi į mane Adamas.
Klausiamai pažvelgiu į Gabrielą. Bet, mano nuostabai, ji papurto galvą.
− Tęsk, − ištariu virpančiu balsu, puikiai suprasdamas, kad vos ims kal-
bėti, purvas iš sielos gelmių pasipils prieš Gabrielos akis.
− Tu tikras? − į jo klausimą atsakau linktelėjimu.
Adamas atsidūsta ir tęsia:
− Deimantiniams nariams netaikomi jokie apribojimai. Mes turime vel-
niškai daug privilegijų, į kurias dabar gilintis nenorėčiau. Smurtas, kūno
žalojimai ir daugybė kitų sadizmo apraiškų trečiajame lygmenyje yra ne tik
leidžiamos, bet net ir skatintinos. Kiekvienas iš mūsų turi savo poreikių,
kuriuos tenkina tik jam priimtinais būdais.
Tik mes turime teisę išsipirkti moteris ir paversti jas savo nuosavybe. Jų
skiriamasis ženklas yra medalionas, kurį tu atsitiktinai radai savo auto-
mobilyje. Tiesa, kaip jis ten atsirado, mes su Antoniu vis dar aiškinamės,
bet dabar ne apie tai, − prityla.− Šiuo metu tu lankaisi deimantinėje viloje.
Niekas niekuomet nesužino apie tai, kas vyksta už šių sienų. Viskas, kas
susiję su trečiuoju lygmeniu, yra kruopščiai slepiama. Deimantiniai nariai
nepaprastai saugomi vyresniojo, nes dažniausiai žino daug klubo paslapčių,
kurios susijusios su politika, finansais ir kitomis svarbiomis sritimis.
Mokėdami milžiniškus pinigus mes tenkiname savo šlykščiausius
troškimus čia arba savo asmeniniuose apartamentuose be jokio visuomenės
pasmerkimo, − nutyla ir perbraukia veidą ranka.
Po trumpos pauzės Adamas tęsia savo šokiruojantį pasakojimą.
– Manau, kad tau smalsu, kodėl apie tai pasakoju aš, o ne Antonis? −
266/473
liūdnai nusišypso. – Matai, Gabriele, aš neturiu ko prarasti, priešingai nei
jis, − pažiūri į mane sustingusį nuo veriančių žalių akių. − Esu senas šio
klubo narys, bet nepamenu nei vieno vyro, panorusio atskleisti juodąsias
savo sielos spalvas moteriai, kuri nėra jo nuosavybė. Spėju, kad jis labai
tave myli arba yra tikras idiotas, − nusišypso. – Užbaigdamas pasakojimą
privalau tavęs paklausti, − šiek tiek palinksta į priekį. − Ar nori pamatyti,
kokie demonai mus valdo? Jei sutinki, duok man ranką ir tu akies krašteliu
tai išvysi.
Žvelgiu į sustingusį Antonio veidą, vis dar negalėdama įsisąmoninti,

apie ką kalbėjo šis barzdotas vyras, sėdintis prieš mane. Tonio lūpos be gar-
so kartoja:
− Nereikia, − bet aš nepaklūstu ir ištiesiu ranką Adamui.
Antonis užsimerkia ir, braukdamas per veidą ranka, skausmingai
atsidūsta.
Paraginta Adamo pakylu ir seku jam iš paskos į gretimą kambarį. Bijau
net pagalvoti, kas laukia tamsoje skendinčioje patalpoje.
− Nebijok, niekas tavęs negirdi ir nemato, − ištaria vyras šalia manęs ir
įjungęs keletą monitorių atsitraukia, leisdamas man geriau įsižiūrėti.
Suakmenėju nuo mirgančių vaizdų. Žvelgiu netikėdama tuo, kas vyksta
prieš mane.
Viename ekrane keturi vyrai gyvuliškai prievartauja spiegiančią ir be-
siraitančią merginą. Kitame mirksi surištos moters siluetas, virš kurios pal-
inkęs vyras pirštais spaudžia jos kaklą prie lovos. Išgąstis ir panika at-
sispindi dūstančios būtybės veide. Dar keliuose ekranuose mirguliuoja
daužomų, žeminamų ir žiauriai prievartaujamų moterų kūnai. Reginys
priverčia iš siaubo užsidengti burną.
− Dieve... − sukužda lūpos.
− Deja, Gabriele, jo čia nėra, − tyliu balsu ištaria Adamas.
Nebegaliu daugiau žiūrėti. Drebėdama išslenku iš kambario ir akimis
susitinku su Antoniu. Jis pabando mane paliesti – automatiškai at-
sitraukiu, negalėdama patikėti, kad jis vienas iš jų, kad išties yra toks
žiaurus.
Tekina pasileidžiu koridoriumi į lauką, jausdama, kaip kaklu kyla
šleikštulys. Suklumpu ant žolės ir bandau išsivemti, bet nepavyksta.
Kūkčioju, o skruostais ima ristis deginančios ašaros.
Štai koks išties yra Antonis! Sakydamas, kad yra juodas, nutylėjo, kokios
268/473
šlykštynės jam priimtinos.
Dieve, kodėl? Kodėl jis toks? Klausimai purto mano pasišlykštėjimo
apimtą kūną.
− Gabriela? − paliečia mano petį Antonis. − Ar gerai jautiesi?
Patraukiu jo ranką ir, virpėdama nuo šleikštulio, o gal nuo apėmusios
baimės, sunkiai pakylu nuo žemės. Antonis nusivylusiu žvilgsniu nulydi
mane iki automobilio. Negaliu net pažvelgti į jo pusę. Stovėdamas šalia
automobilio jis delsia, bet po kelių minučių įsėda.
Virpantys pirštai tvirtai suspaudžia vairą. Nunarinęs galvą sunkiai
traukia orą, bet po sekundės, cypindamas automobilio padangas, išsuka iš
deimantinės vilos kiemo. Tylėdamas nenuleidžia akių nuo kelio.
Pakeliu ašarotas akis. Nežinau, gal reikia spiegti iš baimės po to, ką
pamačiau. Kas pasėjo tokią juodą sėklą? Kas?
− Kodėl tu toks? − paklausiu, neatpažindama savo balso.
− Atsakysiu į visus tavo klausimus, bet tik ne į šį.
− Kodėl tu taip elgiesi?
− Nežinau, − sukužda. − Man tiesiog patinka.
− Seniai?
− Taip. Pakankamai žiaurus buvau visada, o „Septynetui“ priklausau
daugiau nei trejus metus.
− Kuri iš tų šlykštynių tave jaudina? Kas labiausiais tave užveda?
Daužymas, smaugimas, o gal dar kas baisesnio? − jaučiu, kad bijau išgirsti
atsakymą.
− Visos, − sustabdo automobilį. – Visas išbandžiau, jos buvo mano... Kol
nesutikau tavęs, − atsisuka į mane.
Jo veide atsispindi skausmas, nepakeliamas sielvartas, gėda.
− Išmėginau viską, − atsidūsta. − Žeminau moteris, prievartavau, žalo-
jau – taip pastaruoju metu gyvenau.
− Kodėl, Antoni?
− Kartais tiesiog nesugebu kitaip numalšinti įsiūčio.
− O Dieve... ar daug kartų tai darei? − ašaros vis labiau gniaužia gerklę.
269/473
− Per daug.
− Antoni... − imu balsu verkti, netikėdama tuo, ką jis sako. − Iš kur jos?
Kodėl tos moterys leidžia taip su savimi elgtis?
− Jų toks darbas, už kurį gauna didelius pinigus, − nusuka juodas akis į
kelią.
− Ar esi kada rimtai sužalojęs moterį? − sušnabždu klausimą, bet Anto-
nio delsia atsakyti.
Tyli kietai sučiaupęs lūpas.
− Atsakyk! − surinku, nebegalėdama pakęsti sunkios tarsi švinas tylos.
− Taip, − vos sukruta jo lūpos.
− Todėl bijojai mane liesti? Bijojai, kad sukelsi man skausmą?
− Taip, − užsidengia veidą ranka. − Kartais jaučiu, kad galiu tave nuskri-
austi, nors nenoriu.
− Tą kartą norėjai?
− Taip, bet labai dėl to gailiuosi.
− Kam aš tau, Antoni? Nejau manai, kad tapsiu tokia kaip jos? Nejau
galvoji, kad būsiu tavo nuosavybe ir leisiu tau visa tai daryti su savimi?
− Ne! Tik šalia tavęs aš nenoriu būti toks. Niekada iki tos akimirkos, kol
tave pamačiau, nebuvau jautęs tokios pilnatvės ir noro tapti paprastu vyrų.
− Kodėl vertei mane visa tai išgirsti? Kodėl privertei pamatyti?
− Pati nuolat raginai atsiverti, beje, aš prašiau, kad paklausytum. Nen-
orėjau, kad sektum paskui Adamą, bet tu, kaip visuomet, pasielgei savaip, −
atsidūsta. − Parodžiau tau, kas yra „Septynetas“, nes negaliu, nenoriu tau
meluoti. Šimtus kartų tavęs prašiau pasitraukti, bet tu tikinai galinti
suprasti.
− Aš negaliu to suprasti! Tai nenormalu! Tu iškrypėlis! − užsidengiu
veidą rankomis ir pasiduodu verksmui.
− Žinojau, kad tave įskaudinsiu, − užveda variklį. − Tiesiog nebegalėjau
to nuo tavęs slėpti. Atleisk.
− Nežinau, demonas tu ar angelas, − sukuždu ir nusuku akis į tamsą.
− Aš demonas, bet dėl tavęs galiu būti kuo tik panorėsi.
270/473
Tyla veria ausis. Kiekvienas skendime savo mintyse, nepratardami nė
žodžio.
Tvirti jo pirštai virpa, leisdami suprasti, kad Antonio viduje šėlstanti
audra ne ką mažesnė už manąja. Baimė maišosi su noru būti šalia. Tik ką
švelniai lietė mane tomis rankomis, kurios privertė kentėti kitas. Galvoje
skamba tūkstančiai klausimų ir kraupių atsakymų, kurių net nereikia nė
ištarti, kad taptų aišku, koks tamsus yra Antonis.
− Parvešiu tave namo, − sukužda, sukdamas iš greitkelio. – Suprasiu, jei
nebenorėsi manęs matyti.
Žvelgiu pro langą negalėdama, o tiksliau, neturėdama žodžių, kuriais
galėčiau atsakyti. Jaučiu, kad man reikia laiko. Daug laiko viskam įsisą-
moninti. Bijau šio žmogaus labiau, nei kada galėjau pagalvoti. Reikia daug
ką apsvarstyti, kad galėčiau suprasti, ar pajėgsiu nematyti tamsios jo pusės,
ar galėsiu vėl jaustis tokia laiminga, kokia buvau.
Neištarusi nei žodžio ji išlipa ir neatsigręždama nubėga savo namų

link. Šimtąjį kartą meldžiu Dievą suteikti Gabrielai stiprybės mane supra-
sti, bet jaučiu, kad prašau per daug. Žinau, kad jai to per daug. Sukniumbu
ant vairo ir veidu nusirita deginanti ašara.
Nepamenu, kada paskutinį kartą verkiau. Net sumaitotas kūnas ne-
suteikė tokio skausmo ir bejėgiškumo, kokį jaučiu dabar. Noriu ją suspausti
glėbyje, bet negaliu, ko gero, nebegalėsiu. Labai norėčiau, kad visas mane
supantis purvinas pasaulis tiesiog pranyktų, bet žinau, kad jis niekur ned-
ings. Virpu visu kūnu nuo draskančio skausmo. Kaip reikės gyventi be jos
žalių akių? Nebejausti putlių lūpų? Negaliu, tiesiog bijau įsivaizduoti. Noriu
rėkti iš visos krūtinės, bet tai jos nesugrąžins. Ji nebegrįš. Taurė perpildyta.
Užvedu automobilį, bet nežinau, kuria kryptimi pasukti.
Apartamentai kelia šleikštulį. Tie namai tarsi kempinė sugėrė visas
mano gyvuliškas fantazijas, jie purvini, nors blizga. Nusipurtau prisiminęs
savo nuopuolius. Mintis apie „Septynetą“ priverčia sugniaužti kumščius.
Nekenčiu savęs. Kur galėčiau nurimti? „Fabrikas“ persismelkęs jos kūno
kvapo. Tik bijau, kad tas nuostabus aromatas anksčiau ar vėliau išsisk-
laidys, palikdamas mane sudužusį į šipulius.
Virpu, drebu lyg vaikas netekęs kažko labai brangaus.
Paimu telefoną.
− Adamai, tu buvai teisus, − ištariu išgirdęs draugo balsą. − Ji
nesuprato...
Rytus keičia vakarai. Dienas maino šaltos naktys. Tylūs namai tarsi be
manęs, tarsi tušti. Nežinau, kiek laiko neturiu jėgų pakilti iš lovos. Ašaros
išdžiūvo, palikdamos vien klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų. Šiltus
prisiminimus apie Toskaną, vakarienę Sicilijoje iš galvos veja klaikūs tam-
saus kambario vaizdai. Kodėl jis toks? Kaip nepaprastai gražus ir švelnios
sielos vyras gali būti toks nesuvokiamai žiaurus? Sudrebu prisiminusi jo
žodžius, kad visi man matyti vaizdai jam pažįstami, priimtini ir išbandyti.
Vien nuo tos minties vėl ima kauptis šleikštulys ir byra ašaros. Kūną per-
veria beveik fizinis skausmas.
Nebyliu tapęs telefonas spaudžia širdį. Jokios žinutės, nei vieno skam-
bučio. Nieko. Tarsi pasaulis pamiršo mane. Gal taip ir geriau? Nežinočiau,
ką pasakyti Antoniui. Kam statyti, jei viskas sugrius?
Tylus beldimas į duris pažadina. Pakeliu galvą, nesuprasdama, ar mano
fantazija krečia pokštus, ar išties kažką girdžiu. Tačiau beldimas nesiliauja.
Pažvelgiu į ant riešo žibantį laikrodį ir užsimerkiu nuo skaudaus dūrio
po širdimi. Užsitempiu antklodę ant galvos, nenorėdama nieko matyti, bet
beldimas nenutyla. Širsdama prisiverčiu pakilti ir vos vilkdama kojas
nuslenku prie durų.
− Šalta, − trindama delnais vidun įsiveržia Federika. – Sveikutė, −
pakšteli man į skruostą savo ryškiai raudonomis lūpomis.
− Labas, − užveriu duris.
− Kaip gyveni? − nužvelgia mane suveltais plaukais įsisupusią į minkštą
chalatą.
− Gyvenu, − pabandau nusišypsoti.
Nepriekaištinga Federikos išvaizda priverčia susigūžti. Sidabriški šinšilų
kailiniai tik dar labiau paryškina pietietiškus jos bruožus.
− Gal išeikim pasivaikščioti? Graži diena, tiesa, kiek šaltoka, bet manau,
mums abiem bus neprošal prasiblaškyti.
273/473
− Nežinau, ar tai gera mintis, − žvelgiu į jos neįprastai liūdną veidą, be
būdingos pasitenkinimo šypsenos.
− Gabriela, noriu su tavimi pasikalbėti. Būk gera.
Sutinku, nujausdama, kad tokia jos nuotaika nežada nieko gero.
− Luktelėk virtuvėje, aš greitai, − liūdnai šypteliu ir nuskubu į vonią.
Taksi sustojus prie Haid parko suprantu, apie ką kalbėjo Federika saky-
dama, kad šalta. Net nepastebėjau, kada medžiai numetė lapus ir užmigo
artėjančios žiemos miegu. Vėsus oras kutena šnerves.
Šalia parko esančioje kavinėje Federika pasiūlo nusipirkti po puodelį ka-
vos. Stengiuosi prisiminti, ar kada mačiau bent vieną Barikelį, geriantį
kavą.
Tylomis žingsniuojame nuogų medžių alėja.
Pagaliau suprantu, kad per visą šį laiką, kol esu Londone, netgi miesto
dorai neapžiūrėjau. Antonio kaltinti negaliu, nes pati gyvenau lyg apdujusi,
pamiršdama dėl jo visą pasaulį.
Nei karto nepaskambinau draugėms pasidalyti savo džiaugsmais ir
rūpesčiais, pasidomėti, kaip joms sekasi. Paklausti, ar vis dar penktadienio
vakarais išslenka į kokį bariuką aptarti savaitės įvykių.
Ištrūkęs atodūsis patraukia Federikos dėmesį.
− Ko gero, klausti, kas nutiko neverta? − pasuka link suoliuko šalia
tvenkinio, kuriame vis dar turškiasi kelios antys.
− Neverta.
− Kodėl jūs vienas kitą taip kankinat? − palinguoja galvą.
− Nežinau, − sukuždu prisėdusi ant suoliuko šalia minkštais kailiniais
pasipuošusios merginos.
Kurį laiką abi tylim.
− Nesiruošiu pamokslauti, − atsidūsta.− Tik noriu paprašyti paslaugos.
− Aš klausau, − gurkšteliu taip seniai ragauto karšto gėrimo.
− Antonis atkrito, − sukužda nuleidusi tamsiai padažytas blakstienas.−
Tiksliai pasakyti negaliu, bet jaučiu. Jau savaitę jis neatsiliepia nei man, nei
kam kitam.
274/473
− Kaip suprasti „atkrito“? − pažvelgiu į dailų jos veidą.
− Taip jau yra buvę. Jis pradingsta parai, kartais porai dienų, bet taip il-
gai nepamenu, kad būtų prapuolęs. Anksčiau aš arba Deividas nesunkiai jį
rasdavome, bet šį kartą net neįsivaizduojam, kur jis galėtų būti.
− Kodėl galvoji, kad jis prapuolė? − galvoje šmėsteli skaičius septyni.
− Matai, Gabriela, kad ir kur jis būtų nuolat paskambindavo, pasiteirau-
davo, ar viskas gerai. Darbe nepasirodė ir Sofijai nepranešė apie jokią keli-
onę, o tai jam nebūdinga. Žodžiu, dingo kaip į vandenį.
− Gal trankosi kur, − sukuždu, nujausdama apie jo buvimo vietą.
− Trankosi... − vos šypteli. – Tau, kiek suprantu, ne visi jo demonai
pažįstami?
− Žinai apie demonus? − išplėtusi akis žvelgiu į ją.
− Ne apie visus, bet žinau, kad jų yra, o vienas iš į jų labai mane neram-
ina, − atsigeria kavos ir suraukia nosį.
− Kuo galiu padėti?
Federika visu savo liaunu kūnu pasisuka į mane. Žvelgia juodomis
akimis, dar labiau primindama man mylimą žvilgsnį.
− Pabandyk jam paskambinti, − paprašo vos girdimu balsu. − Jis tau
atsilieps.
− Kodėl taip galvoji?
− Aš negalvoju, − nusišypso. − Aš žinau, − šie žodžiai vėl primena
Antonį.
− Gerai. Pamėginsiu, − nusišypsau ir už tokį savo atsakymą susilaukiu
švelnaus jos apkabinimo.
− Nori, pasakysiu tau vieną dalyką, − šiek tiek linksmiau nusišypso,
apnuogindama baltus ir lygius dantis. − Kai pasiūliau tau atvažiuoti į Lon-
doną, širdyje turėjau slaptą troškimą, kad jums su Toniu pavyktų.
− Nieko nebus, Fede. Mes iš skirtingų pasaulių.
− Laikas parodys, − gurkšteli kavos ir su pasibjaurėjimu nusipurto. −
Kokia šlykštynė. Ir kaip jūs galit nuolat ją gerti? − nusijuokia. – Nepyk, bet
turiu eiti, − pakyla. − Laukia labai svarbus susitikimas, − pamerkia akį,
275/473
išduodama dviprasmišką susitikimo paskirtį. − Ačiū tau, Gabi. Jei ką sužin-
osi, paskambink. Gerai?
− Būtinai, − nusišypsau ir kurį laiką žvelgiu į tolstančią jos figūrą,
nuoširdžiai pavydėdama Federikai grakščios modelio eisenos.
Likusi viena rankinėje susirandu telefoną. Delsiu, bet ryžtuosi drebanči-
ais pirštais surinkti Antonio numerį.
Ragelyje pasigirdę tylūs, monotoniški pypčiojimai neduoda jokių vaisių.
− Ar aš nesakiau sukuždu, − žvelgdama į tą pusę, kur visai neseniai
lingavo tolstantys Federikos klubai.
Grįžusi namo truputį susigraudinu išvydusi po savo langais stovinti
baltą Maserati, kurio per šias dienas nė nepastebėjau. Vis dar sunku
patikėti, kad jam pavyko mane įkalbėti priimti tokią nesuvokiamai brangią
dovaną.
Įsitaisau ant sofos ir pabandau vėl surinkti numerį, bet pasigirsta tik
monotoniški garsai. Širdyje plinta nerimas. Apie kokius dar demonus kal-
bėjo Federika nė nenutuokiu, bet suprantu, kad jos rūpestis, ko gero, neb-
uvo iš piršto laužtas.
Nenoromis prisiverčiu bent šiek tiek apsitvarkyti namus. Tuščios picų
dėžės ir maisto, pristatyto į namus, besimėtantys paketai išduoda mano
abejingumą viskam per pastaras dvi savaites.
Grynas oras tarsi nupūtė nuo minčių visas klausimų dulkes. Vis daugiau
randu teigiamų jo savybių, kurios tarsi atsveria to vakaro įvykius. Ar tik ne
pats Antonis buvo sakęs, kad mes kartu sugebėsim viską įveikti? Ir ne kartą
tvirtino nenorįs taip daugiau gyventi. Nuolat kartodavo, kad jam manęs
reikia, ir būtų kvaila neigti, kad nejaučiu to paties. Gal ir be reikalo šildau
tuos rusenančius jausmus, nenutuokdama, apie ką dar nutylėjo jo švelnios
lūpos, bet kitaip tiesiog negaliu.
Paimu nuo stalo telefoną ir jau drąsiau pabandau trečią kartą
paskambinti. Po kelių signalų pasigirsta bruzdesys ir kimus vyriškas balsas:
− Alio?
− Antoni?
276/473
− Antoni, hm, kaip čia pasakius, − sukikena, − užsiėmęs. Kas klausia?
− Gabrielė. Pakviesk, Antonį.
− O! Gabrielė! − nusijuokia.− Aš negaliu... Hm, jis negali...
− Su kuo kalbu? − atsisėdu ant sofos ir bandau atskirti Tonio balsą iš ra-
gelio sklindančiame triukšme.
− Su Adamu, − sukikena dar kartą.
− Pakviesk Antonį! − surinku suirzusi dėl nesuprantamo jo linksmumo.
Triukšmas ragelyje garsėja. Pasigirsta Antonio juokas ir Adamo balsas.
Girdžiu vyrų pokalbį:
– Tau skambina, – pasako Adamas.
– Kokio velnio? Sakiau, kad su niekuo nekalbėsiu. Nesimuistyk, sakau,
– išgirstu pažįstamą juoką.
– Gabrielė, – tyliai sušnabžda Adamas.
– Šūdas, – nusikeikia pažįstamas suirzęs balsas.
Įtempusi ausis girdžiu, kaip Adamas perduoda jam ragelį.
− Klausau? – prabyla Antonis.
− Antoni?
− Hm, aš, − sunkiai suprantu jo murmamus žodžius. – Nesimuistyk,
sakau. Viską išbarstysi, − burbteli pikčiau, bet ne man.
− Tu girtas?
− Ar aš girtas? Nežinau. Ko gero, − prityla. − Su kuo kalbu?
− Kur tu? − įsitempiu bandydama suprasti, kas vyksta.
− Aš? Nežinau. Koks skirtumas? − nusijuokia tarsi ne savo juoku. − Kur
aš? − tylus balsas, vos girdimas per triukšmą, kažką jam sukužda. – Lyg ir
pas Adamą.
− Pas Adamą namie? − stengiuosi ištraukti žodžius iš jo lūpų, kurios
kalba sunkiai suprantamai.
− Nesimuistyk, sakau. Va, matai? Viską išbarstei, − šneka vėl su kažkuo.
− Ar tu pas Adamą namie? − pakartoju klausimą ne juokais sunerimusi.
− Adamai! − pasigirsta jo šauksmas. − Mes pas tave? − vyras kažką jam
šūkteli.− Namie, − sukužda ir akimirką prityla.
277/473
Ragelyje pasigirsta keistas garsas.
− Antoni... – jaučiu, kaip vidus suvirpa iš baimės, o akyse ima kauptis
ašaros, aš nesuprantu, kas ten dedasi.
− Va taip ir gulėk, − nusijuokia kažkam. – Aš, − atsako man.
− Niekur neik, aš tuoj, − sukuždu automatiškai braukdama į rankinę
raktus ir piniginę.
− Aš niekur ir nežadu eiti, − prityla. − Adamai! Kurva, gera šūdas, −
sušunka ir išjungia telefoną.
Spausdama akceleratorių iki galo pamirštu visus postringavimus apie
saugų vairavimą. Susisiekiu su Federika ir pranešu, kad Antonis pas
Adamą.
Automobiliui sustojus prie prabangaus, dvarą primenančio pastato su
išpuoselėtu sodu sukaupiu visas jėgas ir patraukiu į vidų.
Savo nuostabai, duris randu atrakintas, o didingas holas skendi tamsoje.
Triukšmas ir sodrus Adamo juokas priverčia pakelti akis į viršų. Pro
durų plyšį pastebiu besiskverbiančią šviesą. Nė sekundės nedvejodama
įveikiu suktus laiptus ir tik išgirdusi moteriškus balsus stabteliu. Kaupiu
drąsą, bijodama praverti duris, nes nežinau, ar ištversiu tai, ką galiu ten
išvysti. Šmėstelėjusi mintis, kad blogiau jau būti negali, priverčia nulenkti
rankeną. Atsidūrusi viduje akimirką suakmenėju. Kurį laiką nesuprantu,
kas vyksta paskendusioje melsvuose dūmuose patalpoje.
Vien su trumpikėmis ant lovos gulintis Adamas godžiai bučiuoja pus-
nuogę merginą, nevaldydamas savo landžių rankų. Kita baltaplaukė nuoga
būtybė miega susirietusi kojūgalyje.
Praeinu pro juos, porelei manęs net nepastebėjus.
Koja užkliudau ant žemės išsvaidytus tuščius viskio butelius. Kai pakeliu
akis, sunkiai galiu atpažinti apsiblaususį vyrą, sėdintį ant grindų. Jis mūvi
apsmukusius džinsus ir nuo pusnuogės merginos kūno per susuktą kupiūrą
uosto baltus miltelius. Pakėlęs galvą nusipurto ir atsilošęs užsimerkia.
− Dink! − sušunku merginai, matytai per Antonio gimtadienį, rodydama
į duris.
278/473
Ji abejingai nužvelgia mane, bet supratusi, jog nejuokauju, pakyla nuo
grindų ir pasičiupusi kažkokį skudurą prisidengia ir pasitraukia man iš
kelio.
Suklumpu prieš Antonį ir delnais suspaudusi jo veidą atsuku į save. Gan
stipriai jį papurtau. Antonis neprasimerkia, tik suurzgia ir pabando išsilais-
vinti nuo mano rankų.
− Antoni! − rikteliu palinkusi šalia jo.
Jis sunkiai atsimerkia, bet juodos akys nieko nemato. Papurtau jo galvą
stipriau. Jis porą kartų pasimarkstęs sušnabžda:
− Mažute... − vėl užsimerkia, suglebdamas ant mano rankų. − Mane
rimtai užvežė. Adamai, geras šūdas, − priduria, vos judindamas lūpas.
Tarsi skustuvu pjaustomas kūnas tirta nuo šalčio. Bijau pajudėti nuo
veriančio skausmo. Girdžiu balsus, kurie galvoje skamba tūkstančius kartų
garsiau. Vos tik iš sielos gelmių ištrūksta sunki aimana, kakta slysteli drėg-
nas audinys, kuris tik akimirkai palengvina agoniją. Bandau pramerkti
akis, bet pykina nuo besisukančio kambario vaizdo.
− Ššš... − sukužda švelnus balsas visai šalia. − Žinau, kad labai bloga.
− Iš kur tas triukšmas? − vos prisiverčiu pajudinti lūpas. − Nutildyk.
Girdžiu, kaip švelnus balsas nutolsta. Po akimirkos įsivyrauja mirtina
tyla. Rimdamas su ja vėl pasineriu į juodą tamsą. Jokio sapno. Jei ne kūną
draskantis skausmas, apėmęs visus raumenis, manyčiau, kad esu miręs.
Lyg angelo lūpos paliečia kaktą, priversdamos prasimerkti. Ilgai žiūriu į
šalia lovos sėdinčią moterį, netikėdamas, kad ją matau. Skaisti jos oda dar
baltesnė, nei įsirėžė atmintyje.
− Kodėl tu čia? − perbraukiu veidą virpančia ranka. − Taigi akivaizdžiai
leidai suprasti, kad viskas baigta, kai grąžinai gėles.
− Kokias gėles?
− Neapsimesk, Gabriela.
− Aš neapsimetu. Tiesiog nieko nežinau apie jokias gėles.
− Nori pasakyti, kad Deividas jų neatvežė? − žvelgiu į ją, neatsistebėda-
mas tuo, ką kalba.
− Dvi savaites nebuvau susitikusi su niekuo, o juo labiau su Deividu, −
pakyla ir priėjusi nušluosto mano kaktą drėgnu rankšluosčiu. − Kam tu ši-
taip? Beprotiškai mane išgąsdinai.
− Nesvarbu, − atsidūstu. − Vis tiek negaliu suprasti, kodėl tu čia. Nejau
tau dar mažai?
Gabriela pritupia prie lovos visai šalia manęs. Žaliose akyse atsispindi
nerimas, tyrumas, kurio niekaip negaliu atrasti savyje. Švelniai paglosto
mano šeriais apaugusį skruostą.
280/473
− Velniop viską, − nusišypso.− Tu mano, o aš tavo. Ar ne taip, Antoni?
Užsimerkiu, netikėdamas žodžiais, nuslydusiais nuo jos lūpų.
− Tu netikra, − sukuždu. − Jokia moteris nenorėtų būti šalia manęs.
− Aš noriu, − paliečia lūpomis, tarsi įrodydama, kad išties egzistuoja. −
Žinau, kad tu išties nesi toks blogas. Man labai sunku, bet manau, kad, jei
pasistengsim, mums pavyks nugalėti tavo tamsą. Pati nesupratu, kokia ant-
gamtiška jėga mane traukia prie tavęs, bet pavargau jai priešintis ir nuolat
ieškoti atsakymų į klausimus, kurių neverta užduoti. Ar tau vis dar manęs
reikia? − paklausia, žvelgdama tiesiai į akis.
− Gabriela... − pabandau ją paliesti, bet kūną nupurto šleikštulys. –
Išeik, man bloga.
− Nebūk juokingas, − nusišypso. − Per pastarąsias dvi paras vėmei
daugybę karų.
− Dvi paras?
Ji linkteli.
− Šūdas! − dar kartą nusipurtau nuo kylančio blogumo.
Sukaupęs paskutines jėgas atsisėdu lovoje. Kambarys sukasi, o
šleikštulys vis kyla, priversdamas mane šliaužti iki vonios. Kūnas tamposi
nuo pykinimo traukulių. Dar niekuomet nebuvo taip blogai. Palinkstu virš
klozeto, o galvoje vis skamba Deivido žodžiai, kad Gabriela gėlių nepriėmė.
Po tokios naujienos nėriau į savęs naikinimo programą, tarsi galėčiau joje
rasti išsigelbėjimą.
− Ar viskas gerai? − paklausia už durų.
− Taip, − atsakau pats puikiai suprasdamas, kad nė velnio.
Pakilęs akimis užkliūnu už savo atvaizdo veidrodyje. Taip. Savęs
naikinimo programa veikė tikrai tobulai. Gaila, kad pusės neprisimenu.
Grįžęs į kambarį akimirksniu palendu po apklotu, nes virpu nuo šalčio.
− Šalta?
Nerandu jėgų atsakyti.
− Tuoj ką nors sugalvosiu, − supratusi nebylų atsakymą pabučiuoja į
kaktą ir nusileidžia laiptais į apačią.
281/473
Po kelių minučių grįžta nešina dar dviem aplotais. Apkamšiusi lyg
kūdikį prisėda šalia ir be paliovos glosto man plaukus, šalto prakaito
išmuštą kaktą.
− Man gėda, kad turi matyti mane tokį, − sukuždu užsimerkęs, nes
negaliu pažvelgti į žalias akis.
− Žinai, ne dėl to turėtum gėdytis. Geriau pasakyk, iš kur ant tavo krūt-
inės dantų žymės? − ištaria pritilusiu balsu.
− Aš su jomis nesidulkinau, − atsakau į neužduotą klausimą. − Dianą
buvau nuskriaudęs seniau, − atsidūstu prisiminęs, koks žiaurus kartais
galiu būti. − Supratusi, kad jos neliesiu, ji šiek tiek atsipalaidavo. Pradė-
jome kalbėtis ir mergina paklausė, ar gali man bent šiek tiek atsilyginti už
tai, ką buvau jai padaręs. Leidau. Taip atsirado žymės.
− Toji, nuo kurios pilvo uostei kvaišalus?
− Kodėl tu vis dar su manimi, − sukuždu užsimerkęs. − Taip, tai buvo ji.
− Graži. Ji buvo su Adamu tą vakarą, kai išėjai?
− Taip, − ištiesiu ranką, kad galėčiau ją apkabinti, nors tenka ištverti
veriančius skausmus. − Už tave gražesnės nesu matęs.
− Melagis, − nusišypso.
− Prisiekiu, − pabandau atsakyti šypsena, bet nepajėgiu.
Neatpažįstu šalia virpančio, perbalusio vyro. Nei lašeliu jis neprimena

to tvirto ir savimi pasitikinčio Antonio, kurį jau maniausi pažįstanti.
− Toni, tu narkomanas? − paklausiu, melsdama išgirsti neigiamą
atsakymą.
− Ne, − vos sukruta jo lūpos.
− Dažnai taip elgiesi? − lengviau atsikvepiu.
− Kartais. Kai nebegaliu visko pakelti.
− Ar dar turi kvaišalų?
− Stalčiuje, − sušnabžda prisispaudęs prie mano šono.
− Kabinete?
− Taip, − atsako po gan ilgos pauzės.
Atsitraukiu ir dar labiau jį apkamšau. Drebantis kūnas nesujuda. Nusil-
eidžiu laiptais žemyn ir nedvejodama pasuku kabineto link. Be vargo stalči-
uje surandu paketėlį su baltais milteliais. Nežinau, kiek jų ten, bet, mano
supratimu, daug. Kratydama baltesnius už sniegą kvaišalus į praustuvę
nusišypsau prisiminusi, kaip Tonis lygiai taip pat atsikratė mano kavos.
Leisdama vandenį sunkiai atsidūstu. Akivaizdu, kad šalia šio vyro manęs
laukia dar ne vienas išbandymas, tad neturiu kito pasirinkimo, teks būti
labai stipriai.
Grįžusi į miegamąjį lovoje jo nerandu. Žiaukčiojimas už vonios durų
leidžia suprasti, kad jį vėl pykina.
− Gabriela, už vieno iš paveikslų yra seifas, − sunkiai taria žodžius grįžęs
ir atsigulęs į lovą. – Ten rasi pistoletą. Pribaik mane, meldžiu.
− Tikiuosi, ten atsiras kulka ir man? − nusišypsau atsigulusi šalia ir pri-
glundu kakta prie jo drėgnos kaktos. − Nebemoku gyventi be tavęs.
Išsikapstysi, mažuti.
− Tu verta geresnio, − sukužda neatsimerkdamas.
− Man atrodo, aš jau tokį turiu, − paglostau jo veidą.
283/473
− Kvailute, − vos šypteli. − Su manimi tu sudegsi.
− Geriau su tavimi, nei vienai.
Juodos blakstienos virpėdamos prasimerkia. Tamsus žvilgsnis, rodos,
siekia pačias sielos gelmes.
− Myliu tave, Gabriele Keinaite.
− Ar tu supranti, kad pirmą kartą teisingai ištarei mano vardą? – imu
šypsotis.
Antonis tyli. Lengvutis šypsnis sujudina jo lūpas. Drebančia ranka pa-
glosto mano plaukus.
− Suprantu, mažute. Įjunk muziką, − ištaria užsimerkęs.
− Muziką?
− Apačioje, šalia židinio rasi nuotolinio valdymo pultą. Būk gera, atnešk.
Žiūriu į jį rimtai svarstydama, ar jis juokauja. Bet, mano nuostabai, jis
linkteli, ragindamas, tarsi supratęs mano dvejones.
Padarau, ko paprašyta, ir pakreipusi galvą stebiu, ką jis ruošiasi daryti.
Išplečiu akis tylą perskrodus elektrinės gitaros garsams. Nustebusi žvelgiu į
Antonį, o jis tik nusišypso ir išsitiesia visu ūgiu lovoje.
− Tu rimtai nenormalus, − įsitaisau šalia jo.
− Ššš...− pakelia virpantį pirštą prie lūpų. − Dabar bus geriausia vieta, −
judantys jo kojos pirštai patvirtina, kad jam išties patinka šis triukšmas. −
Iškart tapo truputėlį geriau, − atsimerkia.
− Juokauji, − nusišypsau netikėdama tuo, ką jis sako.
− Pats nesuvokiu, kodėl. Tiesiog nuo šito man visuomet geriau, −
ištiesia ranką, kad galėtų mane paliesti.
− Barikeli, tu nepaliauji mane stebinęs. Visuomet galvojau, kad tokie
vyrai kaip tu klausosi klasikinės muzikos?
− Nejuokink, mažute, − užsimerkia, mėgaudamasis garsu, sklindančiu iš
garsiakalbių. − Argi aš primenu normalų vyrą?
− O taip! − nusijuokiu atsigulusi ant pilvo ir pasirėmusi rankomis galvą
stebiu jį. − Labai normalu šniaukšti kvaišalus nuo nuogų kekšių pilvų, prik-
lausyti iškrypėlių sadistų būreliui ir lakti litrais,− palinguoju galvą. − Nieko
284/473
normalaus tavyje nerastum, kad ir kaip to norėtum.
− Na, matai.
− Kaip gyvensime toliau, Antoni?
− Dar nežinau, − sukužda atsidusęs. − Leisk man atsigauti. Pažadu,
viską sutvarkyti.
− Nepatikėsi, bet dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties tavimi tikiu.
− Mano mergytė, − nusišypso ir tvirčiau delnu spusteli mano ranką. −
Galvojau, kad daugiau niekuomet tavęs nepamatysiu.
− Ir aš taip galvojau, − pritylu, o Antonis pasuka galvą į mane.
− Kodėl tu vis dar su manimi? – matau, kaip įsitempia jo veidas, laukda-
mas atsakymo.
− Bijau, kad esu beprotiškai tave įsimylėjusi, Antoni Barikeli.
− Viskas bus gerai, − paglosto mano skruostą. − Pažadu, padarysiu
viską, kad tik taip būtų.
− Kokia čia muzika? – pakeičiu temą po gan ilgos tylos.
Nenoriu galvoti apie ateitį. Tiesiog gera būti šalia šio juodo, neperpran-
tamo ir tikrai nenormalaus vyro
− Rokas. The Red Hot Chili Peppers, nors abejoju, ar tai tau ką nors
sako, − nusišypso.
− Nelaikyk manęs tokia kvaiša, − prisimerkiu. − Lietuvoje taip pat es-
ame viena kurčia ausim girdėję, kas yra rokas.
− Nejaugi? − nusijuokia, bet tuoj pat sustingsta.
− Vis dar bloga?
− Vis dar? − užverčia akis. − Apie kokainą greitu laiku tikrai negalvosiu.
− Tu apie jį nebegalvosi visai, − įsmeigiu piktą žvilgsnį.
− Nebegalvosiu visai, − sušnabžda, nustebindamas mane savo
nuolankumu.
Gabriela nenoriai, bet sutinka miegoti atskirai. Puikiai žinau, kad visą
naktį blaškysiuosi ir, ko gero, ją užgausiu. Prigludusi be paliovos glosto
mano plaukus, kol panyru į neramų sapną. Tūkstantis prabudimų, panikos
priepuolių ir šleikštulio bangų kankina visą naktį. Rimstu tik nuo minties,
kad žaliaakė priėmė mane tokį, koks esu išties. Niekuo gyvu nenorėjau, kad
ji matytų mane bejėgį ar juo labiau šniaukščiantį koksą nuo Dianos kūno.
Išties keista Adamo užgaida padaryti merginą savo nuosavybe, kiek
nustebino. Nors, prisiminus Dianos nuolankumą ir besąlygišką paklus-
numą, neverta stebėtis. Adamas, kaip ir aš, mėgstantis valdyti situaciją,
turėjo ja susižavėti.
Skaudu prisiminti merginos pasakojimą apie tai, kaip ji bijodavo būti at-
siųsta pas mane. Fiziniai mano įgeidžiai ją žemindavo, bet dar labiau gni-
uždė psichologinis smurtas, apie kurį net neįtariau. Nepamiršiu tos nakties,
kai abu, apsvaigę nuo baltų dulkių, dalijomės savo sielų šešėliais. Visada
galvojau, kad merginas į „Septynetą“ vilioja dideli pinigai ir ganėtinai pra-
bangus gyvenimas, bet niekuomet nesusimąsčiau, kad jos ten ateina ne iš
gero.
Nei iš Dianos kūno, nei iš lygios odos nebūčiau galėjęs atspėti, kad ji yra
dviejų vaikų mama, kuri pasiryžo tokioms kančioms dėl savo mažylių.
Pakeliu akis į stiklinį stogą, nužvelgdamas pirmuosius auštančios dienos
spindulius. Niekuomet nebuvau atsidūręs tokioje situacijoje kaip dabar.
Visuomet žinojau atsakymus į visus svarbius klausimus ir kelią, kuriuo
turiu eiti. Gabrielos buvimas šalia apvertė mano pasaulį aukštyn kojomis.
Savimi moku pasirūpinti, bet kaip rūpintis mylimu žmogumi? Andrėja
niekuomet nereikalavo manęs atsiduoti. Gyvenome kiekvienas sau, tik na-
ktimis susitikdami šiltame guolyje. Ir tai ne visada. Slėpsiu tiesą nuo Gabri-
elos apie tamsias jos nuodėmes, kol pajėgsiu. Nenoriu, kad ji žinotų, kaip
smarkiai Andrėja sudaužė mano pasaulį. Tiesą apie Hugą, apie „Septynetą“
286/473
dar galiu jai atskleisti, bet tik ne apie buvusią žmoną, kurią, kad ir kaip
skaudu dabar pripažinti, anuomet labai mylėjau. Ar tikrai aš toks blogas
žmogus, kad nerandu jėgų jai atleisti? Dievas žino, kaip norėčiau atsukti
metus atgal. Kaip norėčiau sustabdyti įvykius, kurie sugriovė mano gyven-
imą tarsi kortų namelį. Jei ne tos žalios akys, užvaldžiusios mane nuo pir-
mos minutės, kai jas išvydau, ko gero, dabar maitinčiau savo įniršusius
demonus.
Lieku skolingas Federikai už tą skambutį ir prašymą, kuriuo iš pradžių
nebuvau sužavėtas. Pažindamas sesers įžvalgumą ir ganėtinai šaltą protą
net neabejoju, kad toks jos žingsnis buvo tikslingas.
Perbraukiu veidą delnais, jausdamasis sutrikęs. Neabejotina artimo
žmogaus išdavystė kaitina kraują. Po truputėlį tampa aiški nuotraukų iš
Italijos kilmė. Medalionas Gabrielos automobilyje ir gėlės, kurių ji tariamai
nepriėmė, verčia mane imtis priemonių, kurių nenorėjau naudoti.
− Sveikas, Adamai, − ištariu į telefoną, nors puikiai suprantu, koks ank-
styvas mano skambutis.
− Labas, Toni, − sunkiai atsidūsta. − Atsigavai?
− Po truputį kapstausi. Kaip tu?
− Šūdinai, − prityla. − Kai Gabrielė ir Federika tave išsitempė, aš dar
pratęsiau vakarėlį.
− Užjaučiu. Galiu kuo padėti?
− Puikiai žinai, kad šiuo jausmu nepasidalysi, − nusijuokia. − Kokios bė-
dos tokį ankstyvą rytą užgriuvo tavo pečius?
− Man reikia, kad prikabintum vienam žmogeliui uodegą. Lai paseka.
− Žinai, kas parazituoja?
− Kuo puikiausiai.
− Kodėl šlubčioji?
− Nekreipk dėmesio.
− Skauda?
− Persistengiau, − atsako rankomis pasirėmęs kelius.
− Privertei mane nerimauti, kai pabudusi neradau tavęs lovoje.
− Atsiprašau. Kai išėjau, tu dar miegojai.
− Tikiuosi, galiu paklausti, kur buvai?
− Bėgiojau, − atsako atsitiesdamas.
Prieš save vėl regiu įspūdingo stoto vyrą. Veidas jau atgavęs žmogišką
spalvą.
− Kaip jautiesi?
− Pakenčiamai, − nusišypso ir, vis dar šiek tiek raišuodamas, prieina
prie manęs.
− Dažnai taip? − pažvelgiu į jo avarijoje sužalotą koją.
− Sakau, kai persistengiu, − susierzinimas atsispindi jo veide. −
Nepabučiuosi?
− Jeigu nebūsi toks piktas, − prisimerkusi pakeliu akis į jį.
− Aš nepiktas.
− Apgaudinėk save, − nusišypsau. − Puikiai matau, kaip keičiasi tavo
nuotaika.
− Tikrai? − pakreipia galvą. − Ir ką dar matai? − nusišypso.
− Nepadorias mintis.
− Nepaprastai taiklus spėjimas, panele Keinaite, − vis dar šypsodamasis
provokuojančiai pabučiuoja ir ranka prisitraukia mane arčiau.
− Deja, pone Barikeli, teks jus nuvilti, − pakeliu akis, sutikdama juodą
žvilgsnį. − Moterys kiekvieną mėnesį turi keletą laisvų dienų.
− Šūdas, − suraukia nosį.
− Tiesa, tau teks laukti visai neilgai.
288/473
− Bent šiokia tokia paguoda. Nepatikėsi, kokie saldūs planai buvo gimę
mano galvoje, − delnu priglunda prie mano veido ir švelniai nykščiu pa-
glosto skruostą. − Na, kol kas tai pakankamai gera naujiena.
− „Kol kas“? − suraukiu antakius, nesuprasdama, ką jis turi galvoje.
− Net neabejok, − šypsodamasis palinksta prie mano lūpų. − Kada nors
tu pagimdysi man krūvą vaikų, kurie bus tokie gražūs kaip tu ir protingi
kaip aš, − nusijuokia.
− Antoni, tu tikras šiknius.
− Žinau, mažute, − saldžios jo lūpos primena, kodėl atleidžiu jam kiek-
vieną nuodėmę.
− Valgysi? − apsilaižau lūpas po svaigaus bučinio.
− Nedaryk taip, − nusišypso. − Per daug ilgai tavęs neturėjau, be to,
nepamiršk, kad aš ne toks kaip visi, man gali būti nė motais tavo dienos.
− Valgysi? − pakartoju klausimą, apsimesdama, kad negirdėjau
paskutinės frazės.
− Iš tavo rankų, nors ir kalio cianidą.
− Turėsiu omenyje.
Antonis kurį laiką užtrukęs duše išsitiesia ant sofos ir nepaleidžia iš
rankų kompiuterio. Varstau virtuvės spinteles, nerasdama nieko valgomo.
− Ar žinai, kad „Fabrike“ net pelė nustiptų iš bado? − paklausiu, žvelg-
dama į nepaprastai juokingą jo pozą.
Vieną koją užmetęs ant sofos atkaltės jis primena aštuoniolikmetį
berniūkštį, o ne nuodėmingą naftos magnatą.
− Nieko nuostabaus, juk Martyna atostogauja.
− The Ledbury?
− Ne, − atitraukia akis nuo kompiuterio. − Šį kartą rinkis tu.
Sekundę dvejoju, bet susirandu lietuviško restorano telefoną ir užsakau
dvi porcijas cepelinų su grietinės ir spirgučių padažu. Laukdama maisto į
namus pasitikrinu elektroninio pašto dėžutę ir išties pykteliu ant savęs, kad
pamiršau drauges. Daugybė laiškų ir dar daugiau klausimų priverčia pasi-
jausti kalta.
289/473
− Neatidarysi? − paklausia, neatsitraukdamas nuo kompiuterio, kai
kambario tylą perskrodžia durų skambutis.
− O tu negali?
− Ne, − nusišypso.
Pakylu ir priėjusi ištraukiu įrenginį iš jo rankų.
− Dieve... − imu juoktis.
− Kas?
− Galvojau, kad sprendi svarbius reikalus, o ne švaistai laiką kvailiems
žaidimams, − negaliu nustoti kvatotis, žvelgdama į jį.
− Labai juokinga, − pasikiša rankas po galva ir žaismingai susiraukia.
− Patikėk! Labai! − atiduodu jam žaisliuką. − Galvojau, kad tu rimtes-
nis, − ištariu, eidama atidaryti durų.
− Kas čia? − pakelia akis padėjus cepelinus prieš jį.
− Lietuvių nacionalinis patiekalas.
− Labiau primena kotletą aplipdytą neaiškia mase, − pasišaipo atgnybęs
gabalėlį.
− Labai gražu, − prisimerkiu. − Valgyk!
− Lietuvoje, ko gero, visos moterys ganėtinai apvalių formų, jei valgo
tokį maistą, − paragauja, bet iš jo veido galiu suprasti, kad nelieka
sužavėtas.
− Norėtum, − šypteliu nuo jo kvailo elgesio. − Tavo žiniai, lietuvaitės vi-
enos iš gražiausių moterų pasaulyje.
− Aš tuo net neabejoju, − šakute parodo į mane. − Tai dar viena puiki
priežastis pridaryti tau krūvą vaikų, − nusijuokia.− Nors jūsų maistas tikrai
keistas.
− O kur daržovės?
− Čia juk bulvės, − palinguoju galva, nesiliaudama šypsotis.
Tokį Antonį išties myliu.
− Tai šis jovalas yra bulvės? − nusijuokia. – Mažute, nesupyk, bet aš ne-
suprantu, kaip jį galima valgyti?
290/473
− Noriu garsiai pranešti, kad Antonis Barikelis yra tikras šiknius! −
ištariu garsiai, užvertusi akis ir gardžiuodamasi mėgstamu patiekalu.
− Ach, vadinasi, žaidžiame nešvariai? − iš kišenės išsitraukia telefoną ir
keletą sekundžių žvelgdamas į mane šypsosi. − Pasigailėsi! − surinkęs nu-
merį prabyla itališkai.
Nuo jo lūpų ši kalba labiau primena mėgstamos dainos tekstą, kurio
niekaip negali pamiršti.
− Ruoškis, gražuole, − nusišypso, numesdamas telefoną ant sofos. −
Rytoj skrisime į Neapolį ragauti le pasta, − ištaria taip išraiškingai, kad kyla
nesuvaldomas noras jį pabučiuoti.
− Ir tu manai, kad man patiks? − pakreipiu galvą.
− Jai patinka šie, − parodo į cepelinus. − Mirsi iš malonumo.
− Netikiu.
− Kodėl?
− Todėl, kad mirti iš malonumo galiu tik nuo... − žvilgsniu parodau į jį.
− Baik, nes galiu tikrai nekreipti dėmesio, kad tavo dienos. Beje, ar tu
neturėtum būti pikta harpija, kuriai niekas neįtinka?
− Neišsemiamas jūsų žinių bagažas, Barikeli.
− Pamiršti, kad beveik metus buvau vedęs.
− Nepamirštu, bet matai, Antoni, aš ne tokia kaip visos, − šypsodamasi
priglaudžiu šakutę prie lūpų ir pakeliu akis į lubas.
− Prisiekiu, Gabriela, vaikštai skustuvo ašmenimis, − prisimerkęs apsil-
aižo lūpas.
− Nejaugi? − kilsteliu antakį.
− Pakaks! Ateik čia!
Gudri tarsi lapė atspėja visus mano judesius, kai bandau ją sugauti.
− Nepavargai? − žvelgia palinkusi kitapus sofos.
− Kiek žinau, tu ištverme man neprilygsti, − nusišypsau nuo žaismingos
atmosferos. Vėl jaučiuosi tarsi paauglys. Ji spragteli pirštais, priversdama
kambaryje pasklisti muziką.
− Iš kur sužinojai?
− Jūs, pone Barikeli, palikote baisiai daug laisvo laiko ir aš pasinaudojau
patarimu Tu casa mi casa*.
− Prisiekiu, Gabriela, nenorėk, kad pagaučiau, − palinguoju galva, ne-
siliaudamas žavėtis šia moterimi.
− Oi, kaip išgąsdinai, − nusijuokia rankomis susiėmusi veidą. − Visa
drebu, − užverčia savo pasakiškai gražias akis ir prapliumpa kvatotis.
Vos krusteliu ji iškart sureaguoja.
− Mažute, tu puikiai žinai, kad aš nepasiduosiu, anksčiau ar vėliau, tu
atsidursi mano glėbyje.
− Įžeisiu jus, Barikeli, bet esu linkusi tuo abejoti.
− Vien už Barikelį atsiimsi, Keinaite!
− Ar tikrai? − nusijuokia.− Gąsdini?
− Perspėjau, − pabandau ją pagauti, bet ji pasirodo nepaprastai judri.
− Pavargai? − kilsteli antakį ir paėmusi pagalvę nuo sofos meta į mane.
− Mažute, aš tau pažadu, nors ir bėgsi iki savo namų, vis vien tave
pagausiu.
− Nemanau, − meta dar vieną pagalvę.
Kai pirmą kartą ją pamačiau, susižavėjau vien fiziniu grožiu, bet sulig
kiekviena sekunde, praleista kartu, jaučiu, kad ši moteris yra dingusi de-
talė, be kurios mano gyvenimo vaizdas visuomet atrodė iškreiptas.
− Pinokis, − sukuždu ją erzindamas.
Ji išsižioja ir išplečia akis.
292/473
− Iš kur žinai?
− Jei neklystu, baigiamosiose klasėse dar buvai pravardžiuojama
Garbane?
− Barikeli, dabar tu vaikštai skustuvo ašmenimis! – ima svaidytis
pagalvėmis.
− Kartoji mano pavardę, − nusišypsau. − Bet juk supranti, kad anksčiu
ar vėliau tokia pati bus ir tavo?
− Pasvajok! − prisimerkia įsižeidusi.
− Lengva tau pykti, kai dešimtis kartų apšaukei mane šikniumi.
− Toks ir esi! − sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
− Taika?
− Ne, − ištaria supykusi.
− Pagalvėmis jau apmėtei, kaip suprantu, teks vėl miegoti ant sofos?
− Net neabejok! − neatlyžta.
− Tik pasakyk, ko nori mainais į šypseną, ir pažadu, tu nespėsi
mirktelėti savo ilgomis blakstienomis, kai tavo noras išsipildys.
− Ach, taip? Tuomet pasakyk, kodėl vis dar pyksti ant Andrėjos, − pak-
lausia, neatitraukdama žalių akių.
− Ne.
− Kas ne?
− Į šį klausimą neatsakysiu, − sudrebu nuo pykčio, kuris akimirksniu
ima sklisti po kūną vos išgirdus jos vardą.
− Atsakyk!
− Ne.
− Toni, gana paslapčių... − prisimerkus pakreipia galvą.
− Ne, − ištariu piktai ir papurtau galvą. – Prašyk ko tik nori, bet ne šito.
− Aš noriu tiesos! − sušunka, ne juokais siusdama. – Ištvėriau
„Septynetą“, kokainą, pakelsiu ir visą kitą tavo šūdą!
− Ne!
− Kodėl, Toni? Kodėl?
− Aš galiu parodyti, koks žiaurus, kvailas, silpnas galiu būti, bet nenoriu,
293/473
kad žinotum, kodėl aš toks. Velniškai bijau, kad vos tu sužinosi, pajusiu tau
neapykantą, kurią matei klube.
− Ar dėl Andrėjos tu patekai į „Septynetą“?
− Ir taip, ir ne. Toji moteris pasėjo manyje blogio sėklą. Suprantu, kad
tu nė velnio nenutuoki, kas vyksta, bet negaliu tau dar visko atskleisti,
negaliu gyventi tarp dviejų pasaulių, − priėjęs paglostau jos veidą.
− Rinkis, − sukužda vos girdimu balsu. − Rinkis savo pasaulį dabar.
Žvelgiu į ją, žinodamas atsakymą.
− Aš jau pasirinkau. Tave.
− Tuomet atsakyk, kodėl nekenti Andrėjos?
− Susitarkime taip, − ranka perbraukiu veidą, nuoširdžiai nenorėdamas
pyktis su ja. − Viskam savo laikas. Gerai, Gabriela?
Ji neįtikėtinai ilgai tyli. Nė sekundei nenuleidžia akių.
− Gerai, − ištaria nepasitikėjimo persmelktu balsu. − Kartais tu išties
mane siutini, Toni.
− Žinau. Taika? − nusišypsau ir apkabinu jos liemenį.
− Taika, − šypteli.− Ir nebevadink manęs taip, − papučia lūpas.
− Pažadu, jei liausiesi mane vadinusi šiknium. Beje, tavo nosytė labai
graži, − pabučiuoju ją.
* Jauskis kaip namie. (Isp. kalba)
Leidžiame niūrią dieną šviesiuose jo namuose.

Įsitaisęs ant sofos kviečia mane prigulti šalia, bet vis dar šiek tiek pyk-
stu. Antonis žino net mano vaikystės pravardes, o aš apie jį viską sužinau
labai palengva ir tikrai ne pačiais maloniausiais būdais. Labai jau keistai jis
vykdo pažadą leisti pažinti save iki galo.
− Pastebėjau, kad „Fabrike“ nėra televizoriaus, − atsisėdu atokiau nuo jo
ir pabandau nuvyti įkyrias mintis.
− Dažnai neturiu laisvo laiko, tad nenoriu jo švaistyti niekams. Eikš, −
nusišypso. − Žinau, kad vis dar pyksti, − ištiesia man ranką. − Suprask,
man nėra taip paprasta iškart atsiverti. Jau šią akimirką tu žinau daugiau
nei bet kuris kitas žmogus pasaulyje. Mažute...− prašydamas pakreipia
galvą.
Kai nori, jis išties moka būti žavus. Kiek delsusi pasiduodu jo
gundymams ir atsigulu šalia.
− Sakai, nenori švaistyti laiko niekams, o visą dieną vartaisi ant sofos su
kompiuteriu rankose, ką jau kalbėti apie tuos kvailus žaidimus, − nusišyp-
sau ir pakeliu akis, kai Antonis švelniai mane apkabina.
− Nemėgstu skųstis, bet dar nesijaučiu gerai.
− Pastebėjau, nors gerai pagalvojus, taip tau ir reikia, − šypsodamasi
padedu galvą ant plačios krūtinės.
− Nepatikėsi, bet esu linkęs tau pritarti, − įsikniaubia į mano plaukus
nosimi. − Skaniai kvepi.
− Laukei svečių? − pakeliu akis sučirškus durų skambučiui.
− Ne, − pasuka galvą garso pusėn. − Ne daug kas žino, kur gyvenu.
− Atidarysiu, − pabandau atsistoti, bet jis mane sustabdo.
− Aš pats, − pakyla ir tarsi didžiulis katinas tingiai pasirąžo.
Stebiu jį einantį durų link negalėdama patikėti, kad toks patrauklus
vyras, nors ir persismelkęs nuodėmėmis, yra mano.
295/473
Subrazda rakinamos durys ir po kelių akimirkų pasigirsta kimus moter-
iškas balsas.
− Batus, Federika! − šūkteli grįžęs į svetainę pasigirdus aukštakulnių
kaukšėjimui už nugaros.
− Atleisk, − nusišypso ir vieną po kito nusiauna batelius velniškai
aukštu kulnu. − Niekuomet nesuprasiu, kuo tas garsas tave taip erzina, −
atsitiesia ir grakščiai perbraukia klasikinio kostiumėlio sijoną. − Kaip jau-
tiesi? − prisėda į baltą krėslą prieš mus.
− Gerai, − trumpas jo atsakymas patvirtina, kad Tonis išties nelinkęs
dejuoti.
− Jei atvirai, ketinu tave ir Adamą nudėti už tokius pokštus. Ar bent nu-
tuoki, kaip mane išgąsdinai? Tau pasisekė, kad Gabi išgrūdo mane per dur-
is, nes tikrai būčiau pasistengusi, kad narkotikų sukeltos pagirios tau būtų
nepakeliamos, – susmeigia juodas akis į vyrą, sėdintį šalia manęs.
− Pakaks priekaištų, − nusuka žvilgsnį, leisdamas suprasti, kad sesers
grasinimai jam nė motais.
− Kam? Nors tiksliau, ko gero, reikėtų klausti kiek šį kartą? − nusišypso
ir apkabinęs mane per petį pamerkia akį.
Federika papučia ryškiai raudonas lūpas ir kurį laiką barbendama plon-
ais pirštais į krėslo kraštą tyli.
Žvelgiu į juos negalėdama atsistebėti. Fiziniai jų panašumai akivaizdūs,
o ką jau kalbėti apie karštą kraują ir manieras. Negalėjau nepastebėti, kad
Hugas, nors ir pakankamai solidaus amžiaus vyras, taip pat atrodo įspūdin-
gai. Tvirtą laikyseną ir griežtus veido bruožus Antonis, be abejonės,
paveldėjo iš jo, bet tokias liepsningas ir juodas akis tikriausiai turi jų
motina.
− Baik maivytis, Fede, − atsidūsta.− Kiek?
− Šimtą, − ištaria pritilusiu, kiek nuolankesniu balsu.
Nustembu, kad draugė prašo tokios menkutės sumos, bet vos
neišsižioju, kai Antonis telefonu paprašo Sofijos į sesers banko sąskaitą
pervesti šimtą tūkstančiu svarų.
296/473
− Už tai, kad esi tokia išsiblaškiusi paskutiniu metu, neturėčiau tau
duoti nė svaro, − ištaria griežtu balsu baigęs pokalbį telefonu. − Mane jau
ima erzinti tavo neatsakingumas.
− Tik pamanykit, kas prabilo! − suraukia plonus antakius Federika. −
Prapuoli porai savaičių, tiksliau, jau trečia eina į pabaigą, ir dar man skelbi
pamokslus apie neatsakingumą?
− Federika, puikiai žinai, kad anksčiau ar vėliau viskas liks tau. Noriu,
kad į kompaniją žvelgtum rimtai, kaip darei iki šiol.
− Aš ir žvelgiu į ją taip.
− Nekabink man makaronų!
Nusišypsau, nes velniškai keista iš italo girdėti tokią frazę.
− Kodėl dar nesutvarkytas sandėris su Norvegijos įmone? Manai, kad
nieko nežinau? Nuplauks pinigai, galėsi pasvajoti apie premijas savo
operacijoms.
− Kokioms operacijoms? − susidomėjusi pažiūriu į Antonio.
− Jos klausk, − linkteli galvą sesers pusėn, bet Federika tyli. − Papai,
šikna ar dar kas ten, − nusišypso. − Tūkstantį kartų kartojau, kad ji ir be tų
nesąmonių graži, − atsidūsta. − Bet kur tau! Ką šį kartą sugalvojo, sunku ir
įsivaizduoti, − šypsodamasis papurto galvą ir pakyla nuo sofos.
− Ne visi tokie kaip tu! − piktai atsikerta Federika.− Ar blogai, kad noriu
būti graži? – klausiamai pažiūri į mane.
− Tu ir esi graži, − atsako už mane Antonis, tiksliai atspėjęs mano
mintis. − Be visų šitų− vaizdingai parodo krūtis ir nusijuokia.
− Si mule*! − susierzinusi šūkteli Federika, priversdama brolį dar gar-
siau nusijuokti.
− Grazie**, − atsako atsigręžęs į seserį. − Gal baigsi raukytis, nes pri-
reiks dar ir raukšles lyginti.
− Hmm, kaip tu mane kartais užknisi! − supykusi pakyla ir pasičiumpa
batelius, ketindama išeiti.
− Aš irgi tave myliu, − pakreipęs galvą žvelgia į širstančią ir skubančią
durų link seserį. − Baik nervintis ir sėsk į vietą, − pirštu parodo į krėslą.
297/473
Mano nuostabai, Federika piktai dėbteli į jį, bet paklūsta. Nekyla jokios
abejonės, kad gerbia, gal net šiek tiek prisibijo brolio.
− Kas girdėti iš advokatų? − tęsia, stovėdamas neabejotino lyderio poza.
− Dokumentai sutvarkyti, gali parduoti namą, − vis dar nepatenkinta at-
sako Federika.
− Puiki naujiena.
− Kokį namą? − pasisuku į vos už kelių žingsnių stovintį Antonį.
− Nuostabų namą, − greičiau už brolį atsako Federika. − Niekaip ne-
suprantu, kodėl nusprendei jį parduoti?
− Mieliau jį sulyginčiau su žeme, bet būtų gaila, velniškai dideli nuosto-
liai, − atsidūsta. − Apsauga lauke? – paklausia žvelgdamas į seserį.
− Taip.
− Kokia apsauga? − išplečiu akis, bet Antonis nesiklauso manęs sparčiu
žingsniu eidamas lauko durų link. − Kokia apsauga? − pakartoju klausimą
Federikai.
− Antonio, − nustebusi nužvelgia į mane. − Jie visuomet netoliese.
Nepastebėjai?
Papurtau galvą.
− Tikrai manai, kad toks turtingas ir įtakingas žmogus gali būti be ap-
saugos? Baisu pagalvoti, kiek daug personų, norinčių nušluoti jį nuo žemės
paviršiaus. Tiesa, šiandien jų ten kažkodėl daugiau nei įprastai.
− Tavo brolis tarsi Pandoros skrynia, − suimu smilkinius, ėmusius
tvinkčioti nuo naujų faktų gausos. − Kartais man tikrai baisu šalia jo.
− Net aš nepažįstu jo iki galo. Priprasi, − nusijuokia.
− Tikiuosi, − pakeliu akis į ją. − Apie kokį namą jūs kalbėjote?
− O! − išplečia juodas akis apsuptas tankių blakstienų. − Jis fantastiš-
kas. Nors nesistebiu, kad tau nieko apie jį nesakė, o juo labiau nerodė.
− Kodėl?
Federika pažvelgia durų pusėn, tarsi norėdama įsitikinti, kad Antonis
tikrai negirdi.
− Nes jį nupirko Andrėjai kaip vestuvinę dovaną. Įrengė pagal jos
298/473
įgeidžius. Namas labiau primena muziejų nei jaunos šeimos lizdelį, −
pažvelgia į laikrodį ir pakilusi prieina prie baro.
Įsipila taurę vyno ir atsisuka į mane.
− Nieko prieš, jei dar kiek pabūsiu?
− Tik liaukitės bartis, − nusišypsau.
− Nenori? − kilsteli taurę.
− Ne.
− Pati vos kelis kartus esu ten buvusi, − tęsia grįžusi į krėslą. − Turiu
pripažinti, nuo pirmos akimirkos nemėgau Andrėjos, − sako Federika,
gurkštelėdama tamsaus lyg kraujas gėrimo. − Antonis buvo pametęs galvą
ir puolė į tos gyvatės glėbį, nekreipdamas dėmesio į mūsų atkalbinėjimus.
Kiek pamenu, ji mokėjo manipuliuoti. Sunku pasakyti, ar labiau mylėjo jį,
ar jo pinigus. Toni noriu to, noriu ano, − ištaria plonu balseliu, atkar-
todama šaltą Andrėjos toną. − Kaip kvailys pildė visus jos įgeidžius, − pal-
inguoja galva. − Prieš pat avariją ji ėmė elgtis gan keistai, bet Antonis buvo
tarsi netekęs proto išgirdęs žinią, kad ji laukiasi.
− Andrėja laukėsi? − išplečiu akis.
* Tu mulas. (It. kalba)
** Ačiū. (It. kalba)
Darbuotojų patvirtinimas, kad viskas ramu, leidžia lengviau atsipūsti.

Suskambęs telefonas priverčia atsitraukti nuo pokalbio su jais.
− Klausau?
− Pone Barikeli. Ana Trakovskaja, klubas „Septyni“.
− Nuo kada klubas turi teisę mus trukdyti, Ana?
− Atleiskite, jei sukėlėme nepatogumų, bet skambinu vyriausiojo
nurodymu.
− Klausau?
− Pone Barikeli, man liepta nedelsiant jums pranešti, kad kitą savaitę
privalote apsilankyti klubo „Septynetas“ atstovybėje Niujorke...
− Žinau vietą. Ačiū, Ana.
Šaltas prakaitas išmuša vien nuo minties, kad Hugas nori su manimi
susitikti asmeniškai. Nujaučiu, apie ką jis kalbės, bet bijau, kad spėjimas
gali būti netikslus. Surenku Adamo numerį šiek tiek drebančiais pirštais.
− Toni?
− Sveikas, kokios naujienos?
− Nelabai kokios. Nuolatiniai apsilankymai klube. Ir, kaip ir sakiau,
meilūs ryšiai su Federika, − prityla. − Vien už tai pats jį pasmaugčiau.
− Šūdas, taip ir žinojau. Stebėkit toliau. Skolingas neliksiu.
− Nekalbėk niekų!
− Tiek tam kartui, − ne juokais susierzinu nuo pasitvirtinusių spėlionių.
Kyla nenuvaldomas noras sviesti telefoną į sieną, bet susivaldau. Kiek
aprimęs ir apsvarstęs žinomus faktus, įeinu vidun, ketindamas ne juokais
iškaršti sesers kailį. Mano nuostabai, Federika paskubomis atsisveikina ir,
beveik klupdama, išskuba pro duris nė nespėjus su ja rimtai pasikalbėti.
− Kas jai? − klausiamai pažvelgiu į susimąsčiusią žaliaakę, bet ji nieko
neatsako. − Ar viskas gerai, mažute?
− Taip, − nusišypso, bet ne taip nuoširdžiai kaip visados.
300/473
− Tu dėl namo? Galime nors dabar nuvažiuoti, aš tau viską parodysiu.
Tikrai neketinau nutylėti, tiesiog išgaravo iš galvos. Atleisk, − pritupiu
priešais ją.
− Viskas gerai. Suprantu, kad per pastaruosius įvykius galėjo pasimiršti,
bet paaiškink, kaip galima pamiršti, kad vos netapai tėvu?
− Aš ją savo rankomis pasmaugsiu! − pakartoju Adamo žodžius ir pa-
kylu galutinai perpykęs ant sesers. – Ką sau galvoja Federika, nuolatos
kaišiodama savo plepų liežuvį į mano reikalus?
− Argi ji dėl visko kalta? − piktai dėbteli į mane. – Ji bent jau kalba,
priešingai nei tu, − sukužda ir atsistojusi praeina pro mane.
− Gabriela!
− Atstok, Antoni. Aš pavargau, − ištaria neįtikėtinai ramiu balsu ir
pasiėmusi rankinę bei automobilio raktelius išeina per duris.
− Šūdas! − sušunku iš visų plaučių.
Nejau išties taip sunku visko nesumauti ir būti tiesiog laimingam?
Žinau, kad turėčiau pykti, bet neturiu jėgų. Nepajėgiu kovoti su jo de-
monais ir nesibaigiančiomis paslaptimis. Pasaulyje galybė žavių vyrų, bet
aš, kvaiša, pasirinkau patį sudėtingiausią variantą.
Eina jis velniop! Kiek galima? Prisiekiu, neištarsiu jam nė žodžio, kol
neatskleis man visų savo nuodėmingų kortų.
Čirškiantis telefonas priverčia akimirkai nusukti akis nuo kelio. Nereikia
net dvejoti, kad skambina jis.
− Ko tau? – atsiliepiu, nors tik ką prisiekinėjau daugiau nekalbėsianti.
− Žinau, kad išeikvojau visus galimus resursus, bet suteik man
paskutinę progą.
− Nežinau, Antoni, − nejučia šypteliu, man patinka jo atgailaujantis
tonas.
− Jei dar kartą tave nuvilsiu... − prityla rinkdamas žodžius.− Prisiekiu,
manęs daugiau nepamatysi.
− Skamba viliojamai, − įsuku į gatvelę prie savo kotedžo.
− Nelabai maloniai skamba, − atsidūsta.
− Nusipelnei, − atkertu ir užgesinu variklį. − Paskutinis kartas, Antoni.
Gana su manimi žaisti.
− Supratau. Pradėkime viską iš naujo, − sukužda tyliu balsu. − Aštuntą
būk pasiruošusi ir lauk manęs.
Tylūs pypčiojimai priverčia patraukti telefoną nuo ausies. Dėl šio vyro
visai praradau savigarbą. Vos išgirdusi sodrų jo balsą, tarsi užhipnotizuota
pasiduodu be didesnių įtikinėjimų. Pažvelgiu į žėrintį ant rankos laikrodį,
rodyklės išdavikiškai artėja šešių link.
Tvirtai nusprendžiu priversti jį laukti, nes puikiai žinau, kaip jį tai si-
utina. Pradedu iš lėto ruoštis tik septintą. Neskubėdama nusiprausiu po
dušu ir įsisupusi į minkštutį rankšluostį iš spintos imu traukti puošnius
drabužius.
302/473
Ilgai dvejoju, ar turėčiau atrodyti seksuali ar nepasiekiama. Pirmasis
variantas vilioja, nes žinau, kad vėl išvysiu tas aistros ugneles jo akyse, bet
antrasis parodytų, kad nesu vien kūnas, pasiruošęs tenkinti jo seksualines
fantazijas.
Stoviu žvelgdama į ant lovos išmėtytus rūbus, svarstydama, kaip šioje
situacijoje pasielgtų visada nepriekaištingai atrodanti Federika. Galiausiai
išsirenku dramblio kaulo spalvos, griežtų linijų kokteilių suknelę su pro-
vokuojančiu skeltuku.
Kiek paryškintos akys ir raudonos lūpos puikiai dera prie tvarkingai
susegtų plaukų. Nužvelgiu savo atspindį veidrodyje, lieku patenkinta. Laik-
rodis rodo po aštuonių, bet aš nė lašelio dėl to nesijaudinu. Rimtai sudve-
joju tik pasirinkdama garsaus dizainerio paltą, kurio niekuomet nebūčiau
pasiryžusi pirkti, jei ne Federikos įtikinėjimai, kad pinigai yra tam, kad juos
leistume.
Apsiaunu aukštakulnius ir paėmusi delninukę atveriu duris.
Šimtus kartų matyta scena iš romantinių filmų atsiveria prieš mano
akis. Į juodo limuzino šoną atsirėmęs Antonis atrodo nepriekaištingai. Vos
išvydęs mane droviai nusišypso. Man ėmus leistis laiptais, žengia keletą
žingsnių ir ištiesia ranką. Suimu ją negalėdama atitraukti akių. Ko gero,
niekuomet nesu mačiusi gražesnio vyro nei tas, kuris laiko mano ranką.
Tvarkingai sušukuoti plaukai. Glotni, nepriekaištingai nuskusta veido
oda skleidžia tą dievišką aromatą, kurį norisi surinkti į mažytį buteliuką ir
laikyti tik sau. Juodas kostiumas atrodo tobulai, nors dešimtis kartų regė-
jau taip vilkint.
− Atrodai dieviškai, − ištaria lūpomis paliesdamas mano ranką.
− Kaip ir tu.
Jis nieko neatsako, tik pakilęs lūpų kamputis išduoda, kad išties at-
sakingai vertina suteiktą šansą.
Atvėręs dureles, vis dar laikydamas mano ranką padeda įlipti į limuziną.
Prisėda šalia ir paduoda taurę šampano. Svaigus jo kūno aromatas priver-
čia užsimerkti. Vis saldesnis jis tampa su kiekvienu įkvėpimu. Prasimerkiu
303/473
ir nusišypsau prieš save išvydusi baltą tarsi sniegas rožės žiedą. Pakeliu
akis į Antonį. Pirmą kartą, nors ir skendintis prietemoje, jo veidas netenka
tų atšiaurių ir griežtų bruožų. Dabar atrodo išties drovus.
− Atleisk, − ištaria tyliu balsu.
− Myliu tave, − išdavikiškai sukruta mano lūpos, ir visos dvejonės išs-
isklaido, palikdamos širdį tik jam.
Švelnią šypseną palydi neįtikėtinai atsargios jo lūpos, liečiančios
manąsias.
Atsisėdu ir laukdamas, kol padavėjas pripildys taures, žvelgiu į nuosta-

biai atrodančią Gabrielą.
− Na, kadangi nusprendėme viską pradėti nuo pradžių, gal papasakosi
apie save, − pakeliu taurę prie lūpų.
− Nebūk juokingas, − nusišypso. − Kuo puikiausiai viską apie mane
žinai.
− O tu pabandyk, įsivaizduok, kad tai pirmasis pasimatymas su paprastu
vyruku.
− Paprasti vyrukai nepasitinka merginų su limuzinais ir juo labiau neuž-
sako viso restorano, kad galėtų pavakarieniauti dviese, − ištaria linksmu
balsu.
− Persistengiau?
− Šiek tiek, − plačiai nusišypso. − Bet man patinka.
− Džiugu girdėti, − žiūriu į ją ir negaliu prisiminti, ar kada esu taip
stengęsis dėl moters. − Papasakok apie save, Gabriele Keinaite, − nusišyp-
sau matydamas, kaip ji sutrinka nuo tokio mano elgesio. Žvalgydamasi po
restoraną Gabriela be paliovos šypsosi, prikandusi apatinę lūpą. Kad ji
žinotų, kokia seksuali atrodo šią akimirką.
− Gerai. Tebūnie. Pažaiskime, − nusijuokia. − Esu lietuvė. Gimiau ir
augau Klaipėdoje. Baigusi lyginamosios kalbotyros studijas įsidarbinau
vertėja.
− Kodėl pasirinkai tokią specialybę?
− Visuomet mėgau kalbas. Kadangi buvau vienturtė, tėvai leido rinktis
tai, kas patinka, o ne kas ant bangos.
− Ant bangos? − susidomiu neįprasta jos fraze.
− Na, žinai, begalė jaunų žmonių renkasi studijuoti tai, kas populiaru ar
bus pelninga, tarkim, teisę ar vadybą, − nusišypso.
− Tęsk.
305/473
− Tėvų netekau sulaukusi dvidešimties. Girtas idiotas rėžėsi į jų auto-
mobilį ir sudaužė visas mūsų svajones.
− Kokias?
− Na, tarkim, pakeliauti. Aplankyti Paryžių. Mama visuomet norėjo
pamatyti Eifelio bokštą. Ji buvo nepataisoma romantikė, − prityla.
− Turbūt tau buvo labai sunku? Likai visiškai viena.
− Jeigu ne draugės, nežinau, ar būčiau galėjusi ištverti. Tėvai mažai
bendravo su giminaičiais, tad išties artimo peties nebuvo.
Žvelgiu į ją svarstydamas, kad šiame iš pirmo žvilgsnio trapiame kūne
slepiasi nepalūžusi, tvirta siela. Po tėvų netekties sugebėjo atsitiesti, o
gyvendama viena išmoko suprasti ir atleisti. Netgi man.
− Na, o kaip vaikinai? − kilsteliu antakį.
− Vaikinai? − šiek tiek pralinksmėja. − Nebuvau labai populiari.
− Nesąmonė.
− Kodėl? − nuleidžia akis į vyno taurę. − Per daug buvau pasinėrusi į
mokslus ir knygas, − nusišypso. − Nors nekalta tikrai nebuvau, −
nusijuokia.
− Negaliu suprasti, kokie akli turėtų būti vyrai Lietuvoje, kad nematytų
tokio grožio.
− Nepataikauk, − nusišypso ir atsigeria vyno. − Na, o dabar tavo eilė, −
pasiremia galvą ranka, žvelgdama tiesiai į akis.
− Italas. Manau, tuo viskas pasakyta? − nusišypsau, bet ji prisimerkusi
papurto galvą. − Gerai jau, gerai, − atsidūstu. − Gimiau ir augau Florenci-
joje. Kurį laiką gyvenau Veronoje. Studijavau Oksforde ekonomiką, vėliau
susidomėjau istorija, daile. Nors negaliu pasigirti, kad puikiai sekėsi, −
nusišypsau.
− Kodėl?
− Dažnai nesutardavau su dėstytojais dėl savo ambicijų ir užsispyrimo.
Už tai pelniau pravardę.
− Meluoji? − išplečia akis. − Kokią?
− Mule.
306/473
− Ką tai reiškia?
− Mulas, − nusijuokiu. − Buvau jos vertas. Nuolatos užsispirdavau,
ginčydavausi. Buvau valdingas ir mėgdavau įrodinėti savo tiesas tiek
dėstytojams, tiek bendramoksliams.
− Na, o kaip merginos? − pakreipia galvą.
− Neslėpsiu, merginų netrūkdavo, nes studijų laikais buvau tikras
vakarėlių liūtas.
− Mulas, − nusijuokia balsu.
− Tebūnie mulas, − pritariamai linkteliu apimtas pakilios nuotaikos.
− Tu išties toks. Užsispyręs ir valdingas. Nenuostabu, kad Federika tave
taip vadina, − prisidengia burną ranka, tarsi per daug pasakiusi.
− Jai patinka mane erzinti, neslėpsiu, ir man tai suteikia šiokį tokį
malonumą.
− Tu ją labai myli?
− Aš ją dievinu. Nežinau, ar viską darau dėl savęs ar dėl jos. Noriu, kad
ji galėtų pamiršti tuos laikus, kai neturėjome ko valgyti.
− Todėl negaili jai apvalių sumų?
− Jei atvirai, pinigų man niekuomet nebuvo gaila, ypač jai. Noriu, kad
Fedė būtų laiminga. Ji puikiai tvarkosi darbe, tad nemanau, kad paskatin-
imai kenkia. Nors ji ir moteris, bet puikiai nardo tamsiuose verslo
vandenyse. Man ji išties padeda tvarkytis.
− Ką turi galvoje sakydamas, kad ji yra moteris? Nori pasakyti, kad tik
vyrai sugeba uždirbti pinigus? − prisimerkusi stebi mane.
− Ne. Aš taip negalvoju. Tiesiog ji yra moteris ir kartais tampa išs-
iblaškiusi dėl savo silpnybių grožio procedūroms ir vyrams.
− Ji daug kartų save tobulino?
− Patikėk, po peiliu gulė daugiau kartų nei aš, − nusijuokiu. − O mane
ne sykį lopė ir pjaustė.
Po vakarienės didžiulis limuzinas vangiai šliaužia miestu nežinoma

kryptimi.
− Sninga! − ištariu susižavėjimo kupinu balsu.
− Londone spalį tai prilygsta stebuklui, − nusišypso.− Vladimirai, sus-
tok, − paprašo vairuotojo.
− Ką sugalvojai? − atitraukiu akis nuo iš lėto už stiklo krintančių
snaigių.
− Pasivaikščiosim, − ištaria ir nusišypso.
Antonis suspaudžia mano ranką ir lėtu žingsniu pasuka parko link. Pa-
menu šią vietą iš susitikimo su Federika.
− Kokios jos gražios ir visos tokios skirtingos, − užverčiu galvą,
gėrėdamasi snaigių šokiu. Nuostabus jausmas apima, kai jauti jas be-
sileidžiančias ant veido.
− Tik nesakyk, kad tai irgi paprasto vyruko darbas, − nusišypsau žvelg-
dama į jį.
− Deja, nesu Dievas, bet jei būčiau žinojęs, kad tau taip patinka sniegas,
būčiau tikrai ką nors sugalvojęs, − palinksta ir švelniai mane pabučiuoja. −
Nešalta?
− Ne, − papurtau galvą. − Minėjai, kad turėjai pasisekimą tarp mer-
ginų, − tęsiu pokalbį mums iš lėto einant tylia parko alėja. − Ko gero,
nekaltybės netekai jaunas? − nusišypsau pakėlusi akis į Antonį.
Tikiuosi, jo veide išvysti bent menkutę gėdą, bet tenka nusivilti.
− Per jaunas, − šypteli vos akimirkai pažvelgęs į mane.
− Nagi, nagi pasakok, − prisiglaudžiu prie jo. − Velniškai įdomu.
− Gabriela... − ištaria griežčiau.
− Atleisk, − prikandu lūpą prisiminusi, kiek kartų kartojo, kad jam
nepatinka tokie žodžiai iš mano lūpų.
− Ar tikrai įdomu? − nusišypso.
308/473
− Man viskas įdomu, kas susiję su tavimi.
− Netikiu, kad tau pasakosiu, − papurto galvą. − Pirmą kartą permiego-
jau būdamas keturiolikos su gretimai gyvenusia studente.
− Juokauji?
− Kodėl turėčiau?
− Kokia normali pana susidomėtų tokiu pypliu?
− Matai, Gabriela, keturiolikos aš tikrai nepriminiau, kaip tu ten pavad-
inai, − prityla, bandydamas prisiminti, − pyplio. Aš jau gyvenau vienas po
barnio su motina. Odiniai švarkai, cigaretė, nuolatos smilkstanti dantyse,
ir, savaime aišku, motociklas mane darė panašesnį į tikrą dendį, o ir šiaip
visuomet atrodžiau vyresnis. Tiesa, o kur dar auskaras ausyje, − sodriai
nusijuokia.
− Na jau, buvau beveik patikinti, bet auskaras! − sukikenu.
− O taip, − plačiai nusišypso ir kilsteli ranką prie ausies, tarsi tai
patvirtindamas. − Jis buvo būtinas tuo laiku, − nusijuokia.
− Keista, kad tavo kūnas nemirga nuo tatuiruočių gausos.
− Jaunystėje nepaprastai bijojau skausmo.
− Dabar nebijai?
− Ne. Jis tapo mano gyvenimo dalimi.
− Aha, visgi meluoji, kai sakai, kad neskauda, − pakeliu akis į jį.
− Nemeluoju. Kas pusmetį esu priverstas grįžti į ligoninę, kad būtų
suleista vaistų į stuburą. Be jų tektų kentėti. Jei nepersitempiu, galima
sakyti, jaučiuosi puikiai, − prityla.
− Gerai. Tarkim, kad įtikinai savo meilės nuotykiais ankstyvoje jaunys-
tėje, − supratingai nukreipiu temą, bijodama, kad jis bet kurią akimirką
gali užsiverti. − Aš pirmą kartą...
− Apie tavo pirmą kartą nenoriu nieko girdėti!
− Kodėl? Nieko ypatingo, − nusišypsau.− Septynioliktas gimtadienis.
Truputis alkoholio, galinė automobilio sėdynė... − bet jis neleidžia man
baigti, nutildydamas mano lūpas godžiu bučiniu.
− Nenoriu, − sukužda vis dar jas liesdamas. − Viską galėčiau atiduoti,
309/473
kad to kvailio vietoje būčiau buvęs aš.
− Kaip gyvenai, jei keturiolikos jau buvai savarankiškas? − prigludusi

prie manęs paklausia mums vėl ėmus žingsniuoti parko keliukais. − Juk
reikėjo valgyti. Pats sakei, kad cigaretės iš dantų nepaleisdavai, o jos gi
pinigus kainuoja.
− Aš ir dar keletas berniukų puikiai sukomės, − atsidūstu prisiminęs tu-
os laikus. − Gyvenome gan neblogai, nes buvome įsisukę plėšti prabangius
namus.
− Jūs išties vogėte?
− Kitaip tikrai nepavadinsi. Sekėsi neblogai, kol vieną kartą visi, išgirdę
grįžusį šeimininką, išsilakstė, o aš, žioplys, labai norėjau nudžiauti to vyr-
uko garsajuosčių kolekciją, tad įkliuvau.
− Spėju, kliuvo ne juokais?
− Keista, bet ne. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas apsivertė, −
pabučiuoju jos kaktą.
Niekas niekuomet nežinojo to, ką jai atskleidžiu, nejausdamas jokios
gėdos.
− Kai vyras išvydo mane savo namuose, jo veidas, kaip dabar pamenu,
buvo labiau liūdnas nei piktas. Mano nuostabai, jis nekvietė policijos, o tik
pasiteiravo, kokiam gudruoliui pavyko išjungti signalizaciją. Prisipažinau.
Nesulaukiau blogos jo reakcijos ar ko nors panašaus. Jis pasisodino mane
prie stalo ir paklausė, negi aš išties toks kvailas, kad gerą galvą leidžiu vė-
jais. Įtikino mane, kad esu vertas daugiau, nei trintis gatvėmis ir laukti, kol
mane pasodins į kalėjimą ar užmuš kokiose muštynėse. Nuo to vakaro jis
tapo tarsi mano tėvu. Privertė mokytis, mokėjo už studijas, vėliau
supažindino su įtakingais žmonėmis, − pažvelgiu į ją tyliai besiklausančią
mano pasakojimo. − Nešalta?
− Ne. Tęsk.
− Tu jam būtum patikusi, − nusišypsau prisiminęs poną Gino.
311/473
− Kodėl būčiau?
− Jis mirė, kai persikrausčiau į Londoną.
− Gaila, kad nepamatė, koks tu dabar, − stipriau suspaudžia mano
ranką.
− Kaip čia pasakius, Gabriela, − atsidūstu. − Nemanau, kad vyras, kuris
diegė man gėrį, apsidžiaugtų išvydęs, koks tapau juodas.
− Tu ne juodas, − sustoja ir pasisuka į mane. − Tu tiesiog nebežinai,
koks esi išties ir koks nori būti.
− Ko gero, tu teisi, − suimu jos mielą veidą rankomis. − Myliu tave.
− Ir aš tave, − pasistiebia, kad galėtų mane pabučiuoti.
− Kodėl nesakei, kad šalta? − paklausiu palietęs jos sužvarbusias rankas.
− Nenorėjau tavęs nutraukti, − nusišypso. − Nepaprastai malonu
klausytis tavo pasakojimo. Nesuprantu, kodėl nemėgsti būti atviras.
− Nežinau, tiesiog toks esu. Eikim, bijau, kad peršalsi ir susirgsi.
Apkabinu ją dar stipriau ir abu pasukame limuzino pusėn.
− Kur mes važiuojame, − paklausiu, žvelgdama į mąslų Antonio

veidą.
Jis stebi pro langą tamsoje paskendusį miestą.
− Į vietą, kurioje prasidėjo mano nuopuolis, − atsidūsta ir atsuka savo
juodas akis į mane. − Šiandien pasakysiu tau viską. Tu buvai tesi. Nebėra
prasmės nuo tavęs slėpti tiesos, juk šitiek visko matei ir vis dar randi drąsos
būti su manimi.
− Kartais tu išties mane gąsdini, − sukuždu. − Bet abejoju, ar tai kada
pasikeis, − nusišypsau. − Tas jausmas skiriasi nuo tikrosios baimės. Jis la-
biau primena nerimą.
− Dėl manęs neverta nerimauti, Gabriela.
− Apsauga? − sarkastiškai nusišypsau. − Kodėl nutylėjai apie ją?
− Aš nenutylėjau, − nusuka akis į lauko tamsą.− Maniau, kad tai
akivaizdu.
− Kaip gali būti akivaizdu? Aš prie to nepratusi ir nė karto nepastebėjau.
− Ar galvoji, kad esu iš tų vyrų, kurie gyvena apsistatę augalotais tipais
su pistoletais ant diržų? Nebūk juokinga, − šypteli. − Mano požiūris į ap-
saugą kiek kitoks.
Žvelgiu į jį, nenuleisdama akių. Jis tai pajunta ir imasi paaiškinti.
− Nuolatos netoliese sukiojasi pora vyrukų, kurie savo išvaizda niekuo
neišsiskiria iš minios. Kas rytą jie patikrina automobilius, ar juose nėra
blakių, sprogmenų ar panašių daikčiukų.
− Daikčiukų? − ištariu virpančiu balsu.
Antonis atsisuka ir palinkęs į priekį rankomis suima mano delnus.
− Yra daugybė žmonių, kurie mielai man pakenktų. Nenoriu, kad jiems
pavyktų. Kadangi esi su manimi, tu taip pat gali patekti į jų akiratį.
Nevartyk akių ir būk bent kartą paklusni mergaitė – leisk tave apsaugoti.
− Dieve, Antoni... − atsidūstu. − Kam aš galiu būti reikalinga? −
313/473
nusišypsau.
− Pirmiausia man. O tai verčia mane nerimauti.
− Gerai. Gali nors ir armiją pastatyti šalia mano lovos, jei nuo to bus
ramiau, − nusijuokiu, nes žinau, kad neverta traukti ginklų kovai, kurios vis
tiek nelaimėsiu.
− Prie tavo lovos? − šyptelėjęs kilsteli antakį. − Jei tu nieko prieš, prie
jos būsiu tik aš, − nusijuokia. − Noriu tavęs dar kai ko paprašyti.
− Tikiuosi, kad tai mano jėgoms, − nusišypsau, pabučiuodama jo
rankas.
Antonis žvelgia į mane kiek sutrikęs nuo tokio akivaizdžiai jam netikėto
atsakymo.
− Norėčiau, kad pradėtum dirbti Barikely kompanijoje kaip nuolatinė
darbuotoja. Išlaisvintum nuo nuolatinių minčių apie tave, − droviai
nusišypso.
− Mielai, jei pažadėsi, kad dirbsiu atskirame kabinete. Tikrai negalėsiu
tavęs tenkinti kas dešimt minučių, − mano žodžiai priverčia jį sodriai
nusijuokti.
− Pažadu, − ištaria vis dar juokdamasis.
− Žinai ką?
− Ką?
− Aš myliu tavo juoką.
− Įdomus komplimentas, ir neslėpsiu, labai malonus.
Limuzinas ima lėtinti greitį ir po keleto akimirkų sustoja. Antonis iš
palto kišenės išsitraukia raktus ir vartydamas juos rankoje tyli nukreipęs
žvilgsnį į tamsą. Iš jo veide atsispindinčių jausmų suprantu, kad šią
akimirką jam nepaprastai sunku. Kodėl? Linksmumo nelieka nė lašo.
Žiūrėdama į mąslų veidą, kuriame atsispindi skausmas, nerimas ir dar
begalės man nematytų emocijų, niekaip negalėčiau pasakyti, kad vos prieš
kelias minutes girdėjau jo juoką. Pasijuntu tikra egoistė, kad per savo
smalsumą ir nekantrumą verčiu kentėti mylimą vyrą.
− Ar viskas gerai, mažuti? − paliečiu jo skruostą, priversdama atsisukti.
314/473
Jis nieko neatsako tik vos linkteli ir priglunda prie mano delno. Juodos
blakstienos virpa, dar labiau draskydamos mano širdį.
− Nereikia, Antoni. Aš palauksiu. Nepriekaištausiu. Girdi, mažuti? −
sukuždu atsisėdusi ant jo kelių ir bučiniais apiberdama skausmo iškreiptą
veidą.
− Ššš... − prideda pirštą prie mano lūpų. − Viskas gerai, − giliai at-
sidūsta. − Dabar arba niekada.
Atveria dureles ir padavęs ranką padeda išlipti.
Federikos žodžiai įgauna prasmę vos išvydus namą. Senovinė architek-
tūra gniaužia kvapą. Jis tikrai kuo puikiausiai tiktų gyventi pasakų hero-
jams, o ne paprastiems mirtingiesiems.
Antonis stipriau suspaudžia mano ranką ir kiek pastovėjęs žengia link
durų.
− Viskas gerai? − paklausiu jam renkat apsaugos kodą.
− Nežinau. Tiesiog labai ilgai čia nebuvau.
− Galiu paklausti, kodėl?
− Nes šis namas man siejasi vien su skausmu, − užsimerkia ir giliai at-
sidusęs atveria duris. − Tiek su fiziniu, tiek su dvasiniu, − sušnabžda įėjęs.
Blykstelėjusi šviesa priverčia mane aiktelėti iš susižavėjimo. Namo vidus
nė lašeliu nenusileidžia lauke matytam vaizdui. Ant sienų tviskantys
auksiniai paveikslų rėmai ir dar įspūdingesni jų įrėminti šedevrai gniaužia
kvapą ir kelia jausmus, kuriuos gali patirti tik stovėdamas meno galerijoje.
Raudonas kilimas driekiasi prabangiu koridoriumi iki pat įmantrių suktų
laiptų. Sietynai tviska krištolu ant sienų žerdami spalvingus atšvaitus, o
brangūs antikvariniai baldai išties labiau primena muziejaus ekspoziciją
nei namus.
− Tu čia gyvenai? − netekusi žado paliečiu jo petį, bet Antonis neatsako.
Žvelgia į mane, o ne į įspūdingus daiktus aplink mus. Jo akys visuomet
atrodė gilios, bet dabar jose atsivėrė tokia juoda gelmė, kad net baugu
žiūrėti. Akivaizdu, kad jis iki skausmo pažįsta kiekvieną šio namo kampą ar
daiktą.
315/473
− Eime, − suima mano delną ir veda laiptų link.
Kyla tylėdamas ir tik įveikęs laiptus atsisuka į mane.
− Niekuomet nebuvau geras žmogus, bet žinojau, kas yra gerai, o kas
ne, − ištaria priėjęs prie vienų iš galybės durų. − Šiame name įvyko tokių
dalykų, kurie sulaužė mano gyvenimą, sudaužė svajones ir privertė į pa-
saulį žiūrėti kitomis akimis. Aš tau kai ką parodysiu, bet čia kalbėti negaliu.
Per sunku, − atveria duris.
Melsvas kambarys suspaudžia širdį. Švelnūs sienų tonai, žaislai ir kiti
vaikiški daiktai, nors ir padengti storu dulkių sluoksniu, tarsi vis dar laukia
naujojo šeimininko. Be abejonės, ji laukėsi berniuko.
Atsisuku į Antonį, bet jis nežengia vidun. Stovi už kelių žingsnių
virpančia ranka uždengęs akis. Nelieka jokios abejonės, kad šis kambarys
jam kelia neįtikėtinai skaudžius prisiminimus.
− Tu jo labai laukei... − sukuždu, o ašaros ima ristis skruostais nuo tokio
apčiuopiamo skausmo.
− Ar aš jo laukiau? − ironiškai nusišypso ir atitraukia ranką nuo veido. −
Aš skaičiavau sekundes iki tos akimirkos, kol galėsiu paimti jį ant rankų.
− Kas jam nutiko, mažuti? − prieinu ir prisiglaudžiu prie jo sunkiai be-
sikilnojančios krūtinės.
− Ne čia, Gabriela, − apkabina mane. − Nenoriu čia būti, − sukužda
nosimi įsikniaubęs į mano plaukus.
− Eikim iš čia. Važiuokim kur tik nori, − pakeliu ašarotas akis.
− Kodėl verki? − nykščiu nušluosto ašaras.
− Man skaudu, kai tau skauda.
− Mažute...
− Į Hitrou, − ištariu vairuotojui nė kiek nedvejodamas.

Gabriela atsisėda šalia ir padėjusi galvą ant mano peties tyli. Bandau
nurimti, bet niekaip nepavyksta. Žaizda tarsi iš naujo atsivėrė ir paplūdo
krauju. Prieš akis slenkantys tų dienų įvykiai verčia abejoti mano aps-
isprendimu viską jai papasakoti. Laikrodis rodo po dviejų nakties, tad
jaučiuosi priverstas paklausti:
− Ar tu neprieštarausi, jei dabar pat išskrisime į Toskaną?
− Man nesvarbu, kad tik su tavimi, − nusišypso pakėlusi akis. Paliečiu
pirštais jos švelnią veido odą. Negaliu nustoti ja gėrėtis. Žalios akys blizga,
žvelgdamos į tamsų mano vidų tarsi neregėtų demonų, kurių, beje, net pats
šalia jos visai nebegirdžiu. Putlios lūpos vilioja bučiuoti be paliovos iki są-
monės netekimo.
− Galiu? − paliečiu jos plaukus.
Ji pažiūri į mane ir šiek tiek palenkia galvą. Ištraukiu sagę išlaisvindam-
as juodas jos garbanas. Blogos mintys išsisklaido tarsi rūkas. Nežinau, ar
kada mačiau gražesnį vaizdą už juodas sruogas, besiraitančias ant jos
suknelėje įspraustų krūtų. Vien nuo minties kūnu persirita geismas, nus-
tumdamas į šalį nerimą. Tarsi besotis laukiu minutės, kol galėsiu pas-
isotinti jos kūnu. Bemaž tris savaites miręs badu virpčioju nuo kiekvieno
jos prisilietimo. Nebūčiau patikėjęs, kad galiu būti ištikimas. Net vedęs sug-
ebėjau kelis kartus suklupti, bet nejaučiau dėl to jokios sąžinės graužaties.
Pažvelgiu į Gabrielą. Nejaugi aš išties sergu? Nenoriu jokios kitos moters
kūno – tik jos. Tai naujas jausmas ir nežinau, ar turiu dėl jo džiaugtis, ar
nerimauti.
− O kaip rūbai ir kiti būtini daiktai? − tyliu balsu nutraukia mano
mintis.
− Rytoj ką nors sugalvosiu. Susisieksiu su Gucci mados namais.
− Ką turi galvoje? − pažvelgia į mane.
317/473
− Tau teks pasirūpinti dalykiška išvaizda. Nebent nori, kad nuolatos
vaikščiočiau su stačiu, matydamas tavo trumpus sijonus, − nusišypsau.
− Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nepatiktų, − apsilaižo lūpas.
Negaliu atitraukti akių nuo tokio seksualaus jos judesio.
− Pasakysiu vienintelį kartą, − kilsteliu jos smakrą. − Jei dar kartą taip
padarysi... Prisiekiu, nekreipsiu dėmesio į tavo norus... − balsas prityla nuo
saldžių vaizdų, kuriuos žaibišku greičiu ima piešti fantazija. O ji vėl lėtai
liežuviu apsilaižo lūpas ir seksualiai nusišypso.
Vos tik limuzinas sustoja atplėšiu dureles ir spausdamas jos ranką delne
žengiu dideliais žingsniais lėktuvo link.
− Antoni, aš nespėju, − nusijuokia, beveik bėgdama iš paskos.
Akimirką stabteliu ir dėbteliu į jos aukštakulnius. Ji seka mano žvilgsnį
ir supratusi, ką ketinu daryti, prapliumpa juoku.
− Ateik čia! − persimetu merginą per petį ir vis dar garsiai besijuoki-
ančią nusinešu į lėktuvą.
Stiuardesė pasitinka mus nuostabos kupinu žvilgsniu. Praeinu pro ją ir
tik prie miegamojo durų atsisuku į sutrikusią moterį.
− Kilsime po pusvalandžio, − ištariu prikimusiu balsu ir perbraukęs per
riestą Gabrielos užpakaliuką atveriu duris.
Pastatau ją ant grindų ir nutildau žaliaakės klausimą, įsisiurbdamas į lū-
pas. Mūsų liežuviai bemat įsisuka į erotišką šokį. Rankos slysta jos kūnu,
ieškodamos, kaip išlaisvinti iš suknelės.
− Kas per velnias? − nusišypsau nerasdamas užtrauktuko.
Gabriela nusijuokia ir parodo į ant suknelės šono paslėptą nelemtąjį
mechanizmą.
− Gudru, − nusišypsau ir vėl įsisiurbiu į jos lūpas, kurios virpėdamos
šito laukia.
Rūbai krenta ant žemės apnuogindami mūsų kūnus.
− Ar pradėjai skaičiuoti?
− Ką? − nusirita atodūsis jos lūpomis, kai liežuviu nuslystu per
liemenėlėje įspraustas krūtis.
318/473
− Orgazmus? – šypsodamasis išlaisvinu jas. − Norėjai tūkstančio? − lū-
pomis susirandu sustandėjusį spenelį.
Gabriela užverčia galvą ir saldžiai sudejuoja.
− Neverta, − sušnabžda spausdama mane prie savęs. − Vis tiek priversi
pamesti skaičių.
− Net neabejok, − kilsteliu ją, priversdamas apsivyti kojomis.
Prispaudžiu aistros apimtą kūną prie sienos ir delnu slystu švelniomis
kojinių aptemtomis kojomis.
− Kokia tu...− sukuždu, vis labiau jos geisdamas.
Malonios palaimos laukimas plūsteli venomis, pripildydamas kūną to
svaigaus, klampaus lyg karamelė jausmo.
− Kokia? − sudejuoja.
− Skani, − laisva ranka išsilaisvinu iš kelnių.
− Toni... − išsiriečia pajutusi, kaip jos geidžiu. − Mes negalime, − ištaria,
nelabai tikėdama savo žodžiais.
Jos lūpos nei akimirką nepaleidžia manųjų. Liežuvis paklūsta reikliems
mano norams ir ji vis labiau tirpsta mano glėbyje.
− Mes viską galime... − prispaudžiu ją prie sienos dar tvirčiau,
priversdamas plačiau praskėsti kojas. − Mano... − kimiai sukuždu, skverb-
damasis į drėgną, manęs jau laukiantį jos kūną.
− Tavo! − sušunka ir išsiriečia pasitikdama.
Suvirpu nuo malonaus jausmo, kurį teikia jos stangrus vidus.
Nagais įsikibusi į pečius Gabriela vis labiau mane jaudina. Lūpomis vis
reikliau liečia mano kaklą, žandikaulio liniją, šiek tiek nustebindama dantų
prisilietimais prie odos.
− Toni... − sudejuoja paguldžius ją ant rašomojo stalo ir dar stipriau
stumtelėjus vidun. Nuo jos krūtų skonio atima protą. Nebeturėdamas jėgų
ilgiau tęsti svaigaus žaidimo vis ritmingiau judinu klubus, vesdamas mus
abu į beprotiškai saldų pasitenkinimą.
Kojomis apsivijus mane Gabriela neleidžia nė sekundei atsitraukti.
Išsirietusi tarsi katė kviečia mane giliau į save, ir aš pirmą kartą užmiršęs
319/473
apie nepadorų savo dydį stumiu iki galo, priversdamas merginą dar ais-
tringiau dejuoti. Suimu jos blauzdą ir ritmingai judėdamas užkeliu sau ant
peties. Gabriela atsimerkia, ranka prisitraukia mano klubus ir susmeigia
nagus į sėdmenis, ragindama nesustoti. Per petį persimetęs ir antrą koją
jaučiu, kad pasiekiu ją iki galo, o svaigus jos kūnas, tarsi man sukurtas,
tinka tobulai. Giliai kvėpuodama, pamažu trūkčiodama nuo artėjančio
malonumo ji palydi mano vis greitesnius judesius dusliomis dejonėmis. Sti-
priai delnais apglėbęs jos klubus ir dantimis spausdamas švelnią, į petį at-
sirėmusios blauzdos odą sudejuoju nuo viduje sirpstančio malonumo. Gab-
riela išrietusi nugarą surinka mano vardą ir aš, gėrėdamasis jos orgazmo
purtomu kūnu, nesutramdau riksmo ir stipriai stumtelėjęs išsilieju.
Giliai kvėpuodamas, prakaito nusėta kakta jis atrodo nepakartojamas.

Lūpose žaidžianti pasitenkinimo šypsena išduoda mintis. Žvelgiu į Antonį,
gulintį šalia, vis dar netikėdama, kad tik ką jis mane pamylėjo net kelis
kartus.
− Bėk į dušą, − apsilaižo lūpas. − Ir taip per ilgai žaidėm, − šypsodamas-
is pasuka galvą į mane.
− Neįsivaizduoju, kaip tai padaryti, − atsakau jam taip pat šypsodam-
asi. − Bijau, kad nesugebėsiu pakilti, pone Barikeli, – atsisėdu lovoje.
Kūnu nusirita malonus maudulys.
− Ar žinai, kad esi nepakartojamas? − sukaupusi jėgų likučius iš lėto pa-
kylu ir apsijuosiu šilkiniu apklotu. Vis dar virpu nuo jo glamonių.
− Negali būti? − kilsteli antakį, stebėdamas mane.
− Net neabejoju, kad pats žinai.
− Žinau tik tiek, kad tavęs man niekada nebus gana, − nusijuokia. –
Paskubėk, mažute. Jau beveik trys, − ištaria, žvelgdamas į laikrodį. − Vilą
pasieksime tik švintant, − užsimerkia ir išsitiesia lovoje visu ūgiu, vis dar
gardžiuodamasis užsilikusiu malonumu.
Paskubomis palendu po gaivinančia vandens srove, negalėdama savimi
atsistebėti. Tarsi veikiama kerų pasiduodu jo norams nė nesvarstydama.
Godūs bučiniai ir reiklios rankos pažadina moterį, kokia niekada nemaniau
esanti.
Vis dar ant savo odos jaučiu karštą jo kvėpavimą. Ausyse skamba
duslios dejonės ir saldus šnabždesys. Širdis ima plakti greičiau vien nuo
minties, kad esu įsimylėjus šį nepakartojamą vyrą iki ausų. Kiekvieną kartą
jam žvelgiant į mane tirpstu lyg snaigė, pamiršdama visas Antonio
nuodėmes.
Susisupusi į rankšluostį išeinu iš vonios ir imu rengtis. Tonis lėtai pa-
kyla ir eidamas dušo durų link nesiliauja šypsotis.
321/473
− Kas? − paklausiu, stebėdama jį nuogą, išsitepusį manimi.
Jaučiu, kaip skruostus užlieja raudonis, nes su juo darau tai, apie ką ne-
būčiau nė pagalvojusi.
− Atrodai žavingai. Seksas tau tinka.
− Toni! − šypteliu.
− Tai tiesa. Kad žinotum, kaip tau tinka paburkusios nuo bučinių lūpos
ir tas blizgesys akyse.
− Eik praustis! − metu į Antonį rankšluostį, bet jis sugauna ir sodriai
nusijuokia.
− Gali svaidytis kiek tinkama, to nepaneigsi, − dingsta už vonios durų.
Visą skrydį vos prisiverčiu nesumerkti akių. Bet vos lėktuvas nusileidžia
Italijoje ir mes įsėdame į automobilį, pasiduodu kūną apėmusiam
snauduliui. Kurį laiką dar jaučiu šiltą jo delną ant savo šlaunies ir ramin-
ančius nykščio judesius, bet saldus sapnas stipresnis už jo reiklių rankų nu-
alintą kūną.
Ausis pasiekęs paukščių čiulbėjimas priverčia nusišypsoti vis dar neat-
merkus akių. Šilti saulės spinduliai ant veido, salsvas aromatas ir tylus
alsavimas visai šalia žadina nepakartojamus jausmus. Pramerkiu akis ir
nužvelgiu tamsiais plaukeliais apaugusią ranką, besiilsinčią ant mano
liemens. Jausčiausi laimės kūdikiu, jei galėčiau taip prabusti kas rytą. Pas-
isuku – mano veidas atsiduria visai šalia ramaus Antonio veido.
Juodos blakstienos ilsisi, slėpdamos dar juodesnes akis. Vos matomi
šeriai ant skruostų šalia gulintį vyrą daro nepaprastai žavų. Nuo šešėlių
išlaisvintas veidas neleidžia atitraukti akių. Geriu jį žvilgsniu, nedrįsdama
patikėti, kad vos panorėjusi galiu paliesti. Atsargiai, nenorėdama nubaidyti
sapno, paliečiu bučiniu jo ramias lūpas. Antonis nesujuda, tik giliau įk-
vėpęs atsidūsta. Taip knieti pirštais paliesti veidą, bet susivaldau, nen-
orėdama jo pabudinti.
Atsargiai išslystu iš Antonio glėbio ir ant pirštų galų ištipenu iš
kambario.
Vila skendi ryškiuose saulės spinduliuose, besiskverbiančiuose pro
322/473
didelius langus. Tylutėliai nusiprausiu ir apsirengusi spintoje rastais
marškiniais išeinu į didžiulį balkoną. Tolumoje sužvengia žirgai. Kartą išvy-
dus Toskanos vaizdų neįmanoma pamiršti. Vynuogynų aromatas, žalios
kalvos, įrėmintos alyvmedžių, kiparisų ir šimtamečių ąžuolų, gniaužia
kvapą. Pasiremiu į turėklus, pasistiebusi ant pirštų galų, ir įtraukiu pilnus
plaučius dieviškos gaivos, tvyrančios ore. Ko gero, nuostabu gyventi tokia-
me rojaus kampelyje. Mielu noru likčiau čia amžinai, nerūpestingai leisčiau
dienas su žavingu vyru ir nesukčiau galvos dėl žemiškų dalykų, kurie dabar
atrodo tokie tolimi.
Pasisuku į balkono duris ir nusišypsau, matydama vis dar miegantį
Tonį. Retai jis ilsisi ilgiau už mane. Priėjusi arčiau pravirų balkono durų
dar keletą minučių gėriuosi miego nuskaidrintu vyro veidu. Kaip galėčiau
jam atsidėkoti už viską, ką man duoda, galvoje nekyla geresnė mintis už
tradiciškus pusryčius į lovą.
Gardus aromatas priverčia prasimerkti. Padėjusi padėklą su maistu

pabučiuoja į kaktą ir prisėda šalia.
− Galiu priprasti, − nusišypsau nuo malonaus rūpesčio.
− Kaip miegojai? − paglosto mano plaukus.
− Pasakiškai. Beje, tu taip pat, − paimu stiklinę su sultimis ir atsigeriu
kelis maloniai gomurį kutenančius gurkšnius. − Teko atnešti tave iš
automobilio.
− Nieko nuostabaus po vakar vakaro, − nusišypso. − Kuris buvo
nuostabus.
− Malonu girdėti, bet užmigdama privertei mane sulaužyti duotą
pažadą, − šypsodamasis imu valgyti jos paruoštą omletą.
− Turime marias laiko.
− Deja, tik savaitgalį. Pirmadienį išskrendu į Niujorką.
Pakeliu akis į ją ir matau, kaip jos veidu nuslenka liūdesys.
− Darbo reikalais, − priduriu puikiai suprasdamas, kad tikslingai jai
meluoju.
− Ilgam?
− Dar nežinau, bet, manau, kad ne.
− Man, ko gero, negalima kartu?
− Ne šį kartą, mažute. Laukia labai nemalonus susitikimas, kurio
rezultatai neaiškūs.
− Ar tai susiję su Hugu?
− Kodėl taip manai? – akimirką nustoju kramtęs nuo nepaprastai taik-
laus jos spėjimo.
− Tiesiog, kiek pamenu, Hugas iš Niujorko, tad pagalvojau...
− O tu mažiau galvok, − nusišypsau. − Labai skanu, − baigiu valgyti om-
letą ir nukreipiu pokalbį nuo temos, kuri mane ne juokais neramina. − Kur
išmokai taip gaminti?
324/473
− Neradai to mano byloje? − šypsodamasi pakreipia galvą.
− Deja, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad toje byloje daug informacijos
praleista.
− Keista? − nusijuokia. − Nežinau, tiesiog moku ir tiek.
− Ką dar tiesiog moki?
− Labai jau smalsus šį rytą?
− Nejaugi? − kilsteliu antakį. − Eikš ir pabučiuok mane, − nustumiu
padėklą su indais.
Gabriela šypsodamasi palinksta. Juodos garbanos krinta man ant veido.
− Tu labai graži, ar žinai?
− Baigi įtikinti, − vis dar su šypsena veide priglunda prie lūpų.
Noras nuvilkti marškinius nuo Gabrielos kūno kyla vos pajutus jos
liežuvį burnoje. Droviu tapęs jos veidas, vakar pasimylėjus, priverčia su-
sivaldyti. Niekuomet nejaučiau pasišlykštėjimo tuo, ką turi tik moterys. Kai
gerai pagalvoju, tai net savotiškai gražu.
− Ką nori veikti? − paklausiu jai atšlijus.
− Nežinau. Man tiesiog gera būti su tavimi.
− Lovoje?
− Kartais man atrodo, kad tavo galvoje vien nepadorūs vaizdai, −
nusišypso.
− Yra tiesos, − nusijuokiu. – Ypač tau esant šalia.
− Ištvirkėlis, − susiraukia ir žaismingai atstumia mano tiesiamas
rankas.
− Lyg nežinotum, − nekreipdamas dėmesio į Gabrielos muistymąsi
prisitraukiu ją arčiau. − Padėsi man pašerti žirgus?
− Tau? − rankomis apsiveja mano kaklą, o kojomis klubus.
− Taip. Ronaldas mums netrukdys. Noriu šį savaitgalį praleisti tik su
tavimi.
− Kaip miela, − nusišypso.
− Tu miela, o aš juodas.
− Koks skirtumas, − nusijuokia. − Juodas, baltas? Svarbu, kad mano.
325/473
− Tavo, − įsisiurbiu į jos lūpas.
Į arklides įžengia nė kiek nesiraukydama. Mielai padeda man šerti žir-
gus ir net pati pasisiūlo pašukuoti karčius.
− Tu išties kitokia.
Neįmanoma nesišypsoti žvelgiant į ją surištais ant pilvo vyriškais
marškiniais, apsmukusiomis sportinėmis kelnėmis ir per dideliais gumini-
ais batais.
− Kodėl? − ištaria, neatitraukdama akių nuo žirgo, kurį meiliai glosty-
dama šukuoja.
− Andrėja nieku gyvu nebūtų čia įžengusi, − jaučiu pareigą ištesėti jai
duotą pažadą.
− Nemėgo žirgų?
− Švelniai pasakyta. Negalėjo jų pakęsti. Visa vila jai keldavo šleikštulį.
− Kodėl? − pažiūri į mane nuostabos kupinomis akis.
− Tvirtindavo, kad jai aplinka netinka. Kad nuo žirgų žvengimo įs-
iskauda galvą. Nuo saulės išsausėja oda. Tiesiog nenustygdavo vietoje saky-
dama, kad miršta iš nuobodulio šiame užkampyje.
− Ji čia nesilankydavo?
− Galima sakyti, ne. Nepajutau, kaip ir mane atitolino nuo šios vietos.
− Tikslingai?
− Nežinau. Jai labiau patikdavo sukiotis aukštuomenės vakarėliuose.
Nuolatos tempdavosi ir mane, nors negaliu jų pakęsti.
− Atvirai pasakius, ir man jie ne prie širdies, − pakelia akis į mane. − Bet
vis tiek labai sunku patikėti, kad taip lengvai paklusdavai, − liūdnai
nusišypso.
− Negalėčiau sakyti, kad paklusdavau. Veikiau, nenorėjau barnių, kurių
ir taip pakako.
− Daug pykotės?
− Nežinau, ar pykomės. Ji tiesiog šaukdavo. Aš tylėdavau, kol neiškentęs
trenkdavau durimis ir išeidavau.
Prisimenu tuos laikus ir niekaip nesuprantu, kurių velnių taip gyvenau?
326/473
− Nesuprantu, kodėl susituokėt?
− O! Pradžioje ji buvo kitokia. Saldi. Mokėjo apsukti man galvą.
Susižavėjau jos grožiu, švelnumu ir apsimestiniu rūpesčiu. Labai norėjau
šeimos.
− Kodėl apsimestiniu? Ar ji buvo bloga žmona?
− Matai, Gabriela, vėliau ji parodė tikrąjį veidą.
− Galiu paklausti?
− Žinoma, mažute.
Ji nusišypso ir vėl atsuka į mane.
− Kodėl papuolei į avariją? − prisimerkusi žiūri tiesiai į akis, tarsi dėl
nelaimės kaltindama mane.
− Neveikė automobilio stabdžiai.
− Keista, − prityla.
− Man ne, − atsidūstu, glostydamas stambią mylimo žirgo galvą.
− Kodėl ne? − žvelgia į mane, neslėpdama susidomėjimo.
− Na, kad suprastum, turėsiu viską papasakoti nuo pradžių.
− Nenori?
− Ne, bet žinau, kad anksčiau ar vėliau sužinosi, − nusišypsau, nors
išties nė trupučio nesijaučiu linksmas. – Jau pastebėjai, kokia plepi mano
sesuo. Neabejoju, kad ji viską išpliurps, tad geriau papasakosiu tau pats.
Nors turiu pripažinti, nėra labai lengva.
Gabriela padeda šukas ir priėjus apkabina mane, priglusdama prie
krūtinės.
− Ar žinai, kad neprivalai?
− Taip, žinau.
− Kur mane vedi? – paklausiu, kai baigėme šertis ir išėjome iš

arklidžių.
Nutrintais džinsais ir sportiniais marškinėliais vilkintis Antonis išties
primena paprastą vyruką, nors ir neįtikėtinai patrauklų.
− Pamatysi, − nusišypso, rankoje spausdamas mano delną, o kitoje –
vyno butelį.
Leidžiamės nuo kalvos senu, akmenimis grįstu keliuku, vedančiu į il-
gomis smilgomis pasipuošusią pievą. Tylėdamas jis veda mane atokiau
augančių alyvmedžių giraitės link.
− Tikiuosi, neketini manęs atsikratyti, − nusijuokiu išvydusi sraunų up-
eliuką, tekantį visai greta pievos.
− Kartais, kai būni nepaklusni, kyla tokių minčių, − prityla. − Bet ne, −
nusijuokia. − Kur aš kitą tokią rasiu? − nykščiu paglosto rankoje laikomos
mano plaštakos krumplius.
Mačiau tūkstantį jo veidų, bet toks atsipalaidavęs ir nerūpestingas būna
labai retai. Dvejoju, ar taip jį veikia Toskanos oras, ar vis labiau tarp mūsų
griūnančios paslapčių sienos.
− Ką ketini daryti? − žvelgiu į Antonį, išsitiesusį ant žolės.
− Baik klausinėti ir gulk šalia, − timteli mano ranką priversdamas
nusijuokti.
− Jei nežinočiau, koks tu, galvočiau, kad išprotėjai, bet...
Atsigulu ir pasukusi galvą stebiu jį užsimerkusį.
− Užsimerk, − tarsi pajutęs mano žvilgsnį sukužda, nepakeldamas juodų
blakstienų. – Seniau, kai viskas išties užknisdavo, ateidavau čia su vyno
buteliu ir tiesiog gulėdavau žolėje, klausydamasis vėjo, upės, paukščių.
− Žinai, Barikeli, tu nenustoji manęs stebinti, − užsimerkiu ir imu
suprasti, apie ką jis kalba.
Tyliai šiurendamas smilgas vėjas įsisuka į greta augančius alyvmedžius.
328/473
Lapų šnaresys susilieja su ramiu upelio čiurlenimu ir paukščių giesmėmis
ir pavirsta stebuklinga muzika. Tolimas žirgų žvengimas ir žiogų čirškėji-
mas žolėje sujungia gamtos garsus į tobulą simfoniją, kuri pasklinda po
kūną. Kurį laiką abu gulime tylomis, nejudėdami, užvaldyti, pakerėti, nu-
ginkluoti gamtos muzikos.
Perbraukiu ranka skruostą pajutusi kutenimą, bet jis pasikartoja vėl, tad
iš lėto atmerkiu akis.
Antonis, pasirėmęs ranka galvą, smilga liečia mano veidą.
− Myliu tave, − sukužda jo lūpos be garso.
Juodose akyse atsispindintys žodžiai užlieja širdį tarsi kvepiantis šių
pievų medus.
− Aš tave labiau.
− Neįmanoma, − nusijuokia ir atsisėdęs atidaro vyną. – Iš tiesų nemėg-
stu vyno, bet šis... − gurkšteli tiesiai iš butelio.
− Ar žinai, kad atrodai kaip tikras alkoholikas, − nusijuokiu nuo tokio jo
elgesio.
− Nejaugi? − ištiesia man butelį.
Žvelgiu į jį sutrikusi, bet paraginta pridedu butelį prie lūpų.
Antonis kilsteli butelio dugną, priversdamas vyną išsilieti ir ristis mano
lūpomis, kaklu, krūtine.
− Dabar jis išties tobulas, − palinkęs iš lėto liežuviu ragauja svaigų
gėrimą nuo mano kūno.
Bučiniai tampa vis godesni, leidžiasi kaklu žemyn. Liežuviu slystelėjęs
tarp krūtų kauburėlių jis atsidūsta ir atšlyja. Trumpai pakštelėjęs į lūpas
išsitiesia ant žolės. Toks netikėtas atsitraukimas labai nustebina.
− Vos tik susituokėme, Andrėja ėmė keistis, − prabyla apie praeitį nė
neprašytas. − Iš pradžių maniausi ją mažai pažinęs, bet ilgainiui tapo
akivaizdu, kad apskritai klydau dėl to žmogaus. Namas buvo tik pradžia. Su
kiekviena minute jos įgeidžiai augo, reikalaudami vis didesnių investicijų.
Lankytis grožio salonuose jai nepakako, įsigeidė savo. Atidariau. Auto-
mobilis per prastas, draugės turi geresnius. Prašau, brangioji, naujas.
329/473
Deimantai, dizainerių rūbai, kelionės aplink pasaulį. Nori? Mylimai moteri-
ai negaila. Nežinau, kuriuo metu jos galvoje gimė juodas planas. Mums su-
sipažinus ar vėliau, bet Andrėja jį vykdė tobulai.
Tyliu, nedrįsdama nutraukti netikėtos išpažinties, nes žinau, kad men-
kutis neapgalvotas žodis gali vėl jį nutildyti. Ilgam.
− Niekuomet manęs nekontroliavo, − nusišypso. − Galėjau trankytis po
klubus, nė nesiteikdamas paskambinti ar pranešti, kur esu. Bet po pus-
mečio vedybinio gyvenimo viskas pasikeitė, − ranka lėtai perbraukia
veidą. − Ėmė sekti kiekvieną mano žingsnį. Tikrinti telefono skambučių
išklotines. Nelabai supratau, kas vyksta, bet nesipriešinau. Iki tol nebuvau
pavyzdingas sutuoktinis, − vėl sunkiai atsidūsta. – Neslėpsiu, daug dirbau,
kad jos norai virstų realybe, o pavargęs nuo barnių, priekaištų ir darbo
lėbaudavau per naktis, − prityla. − Kartais su kitomis moterimis. Tarsi įtar-
dama, kad iš lėto su visais savo pinigais slystu jai iš nagų, suviliojo mane ir
po poros mėnesių sužinojau, kad Andrėja laukiasi, − užsimerkia ir kurį
laiką tyli. − Skraidžiau tarsi ant sparnų, − tęsia, vis dar neatsimerkdamas. −
Lepinau ją kaip sugebėjau. Sėdėdavau namuose, bijodamas, kad vos Andrė-
jai ko užsigeidus negalėsiu to įgyvendinti. Ėmiau tikėti, kad svajonės apie
darnią, mylinčią šeimą virsta realybe, bet teko žiauriai nusivilti.
− Nesuprantu, Antoni? Ar tu ją mylėjai? − paklausiu nė karto nuo jo
lūpų nenusprūdus žodžiams apie meilę.
− Nežinau. Tada atrodė, kad tokia ir yra meilė, bet dabar suprantu, kad
klydau.
− Kas buvo toliau?
Jis perbraukia veidą ranka ir pakilęs išgeria kelis gurkšnius vyno. Vėl jo
veide matau atsirandantį šešėlį, kuris mane taip baugina.
− Andrėja susitarė su vienu nagingu amatininku iš Liverpulio dėl vienet-
inio, rankų darbo lopšio gamybos. Kai jis buvo baigtas, įtikino mane, kad
būtent tėvas turėtų jį parvežti į namus. Nesukdamas per daug galvos
sutikau, − atsidūsta ir vėl išsitiesia ant žolės. Užsimerkia. – Žinai, kaip
vairuoju? − nusišypso. − Tad lėkiau, nepaisydamas greičio apribojimų.
330/473
Neabejoju, kad ji to ir tikėjosi. Neatsargiai lenkiau, išlėkiau į priešingą
eismo juostą, kai pamačiau priešpriešiais atvažiuojantį automobilį,
bandžiau stabdyti. Stabdžiai nesuveikė. Kad išvengčiau susidūrimo, pas-
ukau į kelkraštį. Toliau nepamenu. Atmintyje iškyla tik sūrus kraujo skonis.
− Dieve! – siaubas apima pagalvojus, kad jis buvo vos per žingsnį nuo
mirties.
Atmintyje iškyla internete regėti kraupūs avarijos vaizdai.
Užsidengiu burną ranka, kita suspaudžiu jo delną. Antonis neatsimerk-
damas pakelia ją prie lūpų ir pabučiuoja.
− Paskui sekė koma, − sunkiai atsidūsta ir nuo tokio skaudaus garso
mano širdis ima plakti dar neramiau. – Žinai, Gabriela, kas sakoma apie
tokius žmones?
− Ne, − sukuždu žvelgdama, kaip jis vėl gurkšteli vyno.
− Kad jie viską girdi. Taip. Jie viską girdi, − skaudžiai nusišypso. − Kai
pabudau, galvojau, kad tai, ką girdėjau, buvo tik vaizduotės žaismas, bet
vėliau paaiškėjo, kad ne, − prityla.
− Galiu paklausti, ką girdėjai?
Jis nieko neatsako. Tylėdamas gurkšteli dar vyno ir vėl išsitiesia žolėje.
− Daug ką, − sukužda jo lūpos po ilgos tylos. − Girdėjau Federikos
verksmus. Maldavimus nubusti. Adamo bei Deivido palaikančius žodžius,
bet vieni žodžiai įsirėžė iki sielos gelmių.
− Kokie? − nusprūsta klausimas nuo lūpų, pykteliu ant savęs už
nekantrumą.
− Ilgai negalėjau patikėti, kad juos išgirdau ir net pabudęs nenorėjau to
pripažinti.
Užtyla ir vėl gan ilgai netaria nė žodžio. Stebiu jį, norėdama suspausti
glėbyje, bet bijau. Žinau, kad, jei prisiliesiu, jis nebaigs pasakoti.
− Girdėjau juoką, − tęsia vis dar neatsimerkdamas. − Piktdžiugišką ir
pasitenkinimo kupiną juoką. Kuždesį, kad jo nebėra. Nusivylimą, kad vis
dar kvėpuoju, ir tylius raginimus kuo greičiau pakratyti kojas.
− Kas taip kalbėjo? − žvelgiu iš nuostabos išplėtusi akis.
331/473
− Mano žmona, − atsimerkęs atsisėda. − Kodėl negeri? Neskanus?
Nieko neatsakau tik virpančiais pirštais paimu jo ištiestą butelį ir
gurkšteliu kelis gurkšnius, nesuprasdama, kodėl to nepadariau anksčiau,
nes jo pasakojimas stingdo kraują.
− Ji – ne žmogus! Nesuvokiama, iš kur toks žiaurumas, − suspaudžiu
kumščius ir toks mano elgesys priverčia Antonį nusišypsoti.
− Kaip dabar prisimenu jos aukštakulnių kaukšėjimą ligoninės koridori-
uje, − nusuka akis į tolį.
− Todėl neleidi namie vaikščioti su batais?
− Taip. Jei būtų mano valia, uždrausčiau aukštakulnius, − nusijuokia.
− Vos tik grįšime į Londoną, aš jų atsikratysiu, − Antonis nusišypso,
neatitraukdamas akių nuo tolyje besidriekiančio vynuogyno.
− Kai pabudau, − tęsia tyliu balsu. − Nesureikšminau visko, ką girdėjau,
tiesiog džiaugiausi, kad likau gyvas. Nepakeliamas nusivylimas užliejo
sužinojus, kad, ko gero, liksiu iki pusės paralyžiuotas.
Tonio veide atsispindinčios emocijos spaudžia širdį.
− Pusmetį išgulėjau ligoninėse sugipsuotas ir apraizgytais įvairiausias
vamzdeliais. Jausmus šildė vien mintis apie naują gyvybę, bet ir čia Andrėja
sugebėjo mane nubausti, − iš lėto palinguoja galvą. − Po ilgo laiko
pasirodžiusi verkė, kalbėjo apie persileidimą taip dar labiau mane sugni-
uždydama. Kaip vėliau paaiškėjo, kūdikio netektis buvo išprovokuota tik-
slingai. Kol buvau įkalintas komos, ji išgėrė kažkokių vaistų, kurių pavadin-
imo nepamenu ir nenoriu prisiminti.
− Kalė. Nerandu kitų žodžių, − ištariu, vis labiau pasibaisėdama Antonio
pasakojimu. – Prisiekiu, tegul ta moteris nepasimaišo man po ranka, nes už
save negarantuoju.
Jis nieko nesako, tik nusišypso ir gurkšteli vyno, nuo kurio kažkodėl
negirtėjame.
− Kol nežinojau, raminau ją, save tvirtindamas, kad viskas susitvarkys.
Kai po ilgų mėnesių grįžau į namus, situacija dar labiau pablogėjo. Iš pra-
džių Andrėja atsisakė miegoti vienoje lovoje, patikino, kad bijo mane
332/473
užgauti. Vis rečiau mane liesdavo, jau nekalbu apie bučinius. Iš jos akių
buvo akivaizdu, kad aš jai bjaurus. Tuo metu jau žinojau apie begales jos
meilužių, tad tapo nenuostabu, kad apie seksą nebuvo nė kalbos. O aš gi
vyras,− šypsodamasis prityla. − Visuomet mėgau kūniškus malonumus, tad
neiškentęs vieną dieną jos paklausiau, kodėl? Įtūžio ir pasibjaurėjimo
perkreiptu balsu buvau išvadintas invalidu, kuris nieko negali jai duoti, o
juo labiau kūniškos meilės. Sužinojau, kad sėdėdamas invalido vežimėlyje
esu vertas tik jos gailesčio ir turėčiau būti dėkingas, kad ji dar teikiasi su
manimi gyventi po vienu stogu. Tai, ką išgirdau, palaužė galutinai ir tarsi
velnio sėklą pasėjo neapykantą moterims. Kitą rytą susirinkau daiktus ir
niekam nieko nesakęs išskridau į Niujorką.
− Mažuti, su kokiu monstru tu gyvenai? − visa virpu nuo ką tik išgirstos
istorijos, kurios žiaurumas nesuvokiamas.
− Ko gero, įsiutai sužinojęs apie tai, kad ji atsikratė kūdikio?

− Apie tai sužinojau palyginus neseniai, − perbraukiu veidą ranka vis
dar jausdamas tą nepakeliamą skausmą širdyje. − Įsiusti – per švelnus žod-
is tam, ką jutau. Griebiausi visko: pasinėriau į kokainą, alkoholį, dulkinau
moteris, norėdamas užsimiršti, bet, deja, tai padėdavo tik trumpam.
Naikinau save, norėdamas išnykti, tik Federikos veidas priversdavo sustoti,
nes kuo toliau, tuo labiau savyje puoselėjau juodus želmenis, nematydamas
aplinkui nieko gero.
− Galvoji, kad ji kalta dėl automobilio stabdžių?
− Aš negalvoju, aš žinau, − vis dar negaliu nustoti drebėjęs, kai prisi-
menu tuos įvykius.
Šimtus kartų jie sukosi galvoje, bet ištarti balsu privertė suprasti, koks
šūdinas mano gyvenimas.
− Kodėl nieko nesiėmei?
− Jei atvirai, pats nežinau. Esu italas. Kraujyje turėtų kunkuliuoti ker-
štas, bet nemačiau prasmės, nors dabar suprantu, kad būtent tai mane ir
palaužė. Pyktį užgniaužiau savyje, o viskas, ko ėmiausi, tebuvo finansiniai
reikalai: užginčijau nuosavybės teises į namą, saloną ir visą kitą turtą, kai ji
padavė mane skyrybų.
− Ji pateikė prašymą skirtis, ne atvirkščiai? − žvelgia į mane nuostabos
kupinomis akimis.
− Taip. Ji naiviai tikėjosi, kad tokiu būdu gaus dalį mano turto, bet jai
teko stipriai nusivilti. Neslėpsiu, kaip paskutinis idiotas dar svarsčiau apie
susitaikymą, nes niekaip negalėjau sau pripažinti, kad nesugebėjau išlaikyti
šeimos, kad ji, kaip ir mano tėvų santuoka, subyrėjo velniop. Tai truko
mėnesį, gal du, bet vėliau atsitokėjau ir ėmiau jos nekęsti, nekęsti visų
moterų,− pakėlęs akis matau, kaip Gabriela suvirpa nuo paskutinių mano
ištartų žodžių.
334/473
− Manai, ji viską darė dėl pinigų? – klausia kiek pritilusi.
− Akivaizdu. Kam aš jai? Buvau per daug naivus, kad pastebėčiau tai
nuo pradžių, nors Federika ragino sustoti ir neskubėti su vedybomis, bet
niekuomet neturėjau normalios šeimos, tad gyvenau viltimi tokią susikurti,
deja, išėjo priešingai.
− Neįtikėtinas Andrėjos žiaurumas.
− Žinai, mažute, aš manau, kad jos galvelė buvo per tuščia tokiems
planams.
− Galvoji, čia dar kas prikišęs nagus?
− Lieka tik spėlioti, bet žinant, kiek meilužių ji turėjo, nenustebčiau, kad
kurio iš jų galvoje gimė planas manim atsikratyti ir be didesnio vargo
užvaldyti milijonus.
− Neįtikima, ką tau teko iškentėti, − vis dar žvelgia savo žaliomis akimis,
kuriose atsispindi galybė jausmų. − Dėl to atsirado „Septynetas“?
− Iš dalies taip. „Septynetas“ mano gyvenime atsirado po ilgo gydymosi,
kai jau atsistojau ant savo kojų. Pyktis buvo užvaldęs kiekvieną mano kūno
ląstelę. Lyg iš po žemių išdygo Hugas ir pasiūlė puikų būdą, kaip juo
atsikratyti.
− Tik po avarijos atradai savo tėvą?
− Nevadink jo taip. Joks jis man tėvas, − užsiverčiu vyno butelį, trokšda-
mas apsvaigti, bet nė velnio nesiseka. − Aš visuomet jį pažinojau, tik Fe-
derikai buvau sukūręs istoriją apie paliktą šeimą. Nenoriu, kad ji žinotų,
kokio demono kraujas teka jos venomis. Ji buvo per maža, kad prisimintų,
kodėl motina jį išvarė.
− Išvarė? − paima butelį iš mano rankų ir išgeria mažutį gurkšnelį.
Toks jos elgesys žavi, nes akivaizdu, kad vyno ragauja vien tam, kad
palaikytų mane.
− Hugas jau tuomet buvo užvaldytas minties apie Dantės Pragarą.
Nežinau, gal kokioje sektoje prisiklausė kliedesių apie nuodėmės svaigulį ir
jo realizavimą tikrovėje.
− Kodėl septintasis pragaro ratas, neįtari?
335/473
− Ne, bet jis, kiek pamenu, mėgo smurtauti.
− Mėgo pasišvaistyti kumščiais, aš dažnai jam kliūdavau po ranka.
− Mušė?
− Kiek pamenu, taip.
− Dieve, mažuti, − sukužda, vos valdydama ašaras. − Ne gyvenimas, o
košmaras.
− Neverk, prašau.
− Už ką vienam žmogui tiek kančių? Kaip tu nepalūžai...
− Palūžau, Gabriela. Tapau žiaurus kaip ir žmonės, kurie mane
skaudino.
− Tu nesi žiaurus, − virpančiomis lūpomis priglunda prie manųjų. − Aš
tai žinau, − ištaria savo kakta priglusdama prie manosios ir žvelgdama
tiesiai į akis.
− Tik tu taip galvoji, − suvirpu, jausdamas, kad nuo širdies nusirito ak-
muo, kuris, regis, ten gulėjo amžinai, bet ilgai lauktas palengvėjimas
neatėjo.
− Aš negalvoju, − nusišypso. − Aš žinau.
Kaip lengva pasmerkti žmogų, nežinant jo praeities. Žvelgdama ašaro-

tomis akimis į tysantį ant žolės Tonį vis dar negaliu patikėti istorija, kuri tik
ką nuskambėjo. Nelengva vaikystė, vėliau sekęs pažeminimas ir siaubinga
išdavystė privertė šį nepaprastai mielą ir romantišką vyrą atsiriboti nuo
visko, kas gražu, ir pasislėpti už šaltos neapykantos kaukės.
− Ar viskas gerai? − paklausiu, padėdama galvą ant plačios jo krūtinės,
kuri vis dar sunkiai kilnojasi.
− Nežinau, − atsidūsta ir paglosto mano plaukus. – Tu tik neverk.
− Vis dar negaliu patikėti tuo, ką tau teko patirti. Kodėl ji buvo tokia ži-
auri? Tai nesuvokiama, − šniurkšteliu nosimi.
− Gabriela, prašau baik! Nenoriu, kad manęs gailėtum, − atsitiesia, ats-
tumdamas mane nuo savęs. − Vis dar abejoju, ar protingai pasielgiau tau
viską papasakodamas, − atsisėdęs ant žolės sunarina rankas ant kelių.
Pasirėmęs galvą žvelgia tiesiai sau po kojomis.
− Kodėl? − paklausiu, žvelgdama į jo veidą, kuris tarsi lietų
pranašaujantis dangus vis niaukiasi.
− Dabar, kai matau tave verkiančią, man kyla ne patys maloniausi
jausmai. Bijau, kad tavo akyse išvysiu tai, ką mačiau Andrėjos akyse, ir
pajusiu tą pačią neapykantą. Man nepatinka, kai manęs gailisi.
− Mano akyse tu pamatysi ką kita. Pažvelk į mane, − raginu Antonį, bet
jis nepakelia akių, tyli, o gilus kvėpavimas leidžia nujausti viduje siauči-
ančią audrą.
Nusišluostau ašaras ir atsiklaupiu priešais jį.
− Pažvelk į mane, − pakartoju, bet jis delsia.
Nuleistos blakstienos virpa.
− Antoni, pažvelk į mane, − dailus veidas virpteli, kai jis lėtai pakelia
akis.
Sunku patikėti, kad tai tos pačios šimtus kartų savo aistros ugnimi
337/473
užbūrusios akys. Pyktis ir liūdesys persimaišė juodoje jų gelmėje.
− Aš tave myliu, − sukuždu, žvelgdama į jas. − Ir niekas šito nepakeis, −
delnais suimu jo veidą. − Jaučiu tau ne gailestį, − papurtau galvą. − Ne,
Antoni! Tai, kas dega mano širdyje, tikrai nėra gailestis. Tai meilė, o be jos
dar jaučiu nenusakomą susižavėjimą, nes esi neįtikėtinai tvirtas ir
nuostabus žmogus, − pabučiuoju jo lūpas kaip mokėdama švelniau. −
Negaliu nė pagalvoti, ką dabar padaryčiau tai kalei, kuri taip elgėsi su
tavimi, − sugniaužiu kumštį, priversdama jį nusišypsoti.
− Mažute... − vos pajudina saldžias lūpas.
− Atsakyk man į vieną klausimą, nes pati niekaip negaliu suprasti. Kodėl
iš begalės gražuolių, besisukiojusių aplink, tau prireikė būtent manęs? Aš
tik paprasta mergina iš paprastos šalies, apie kurią žinoma tik dėl
krepšinio.
− Gabriela, − nusišypso. − Pirma. Tu nesi paprasta. Tu nuostabi. Tavo
dėka pagaliau ir man atiteko gabalėlis dangaus, − šypsodamasis palinksta
ir vos lūpomis paliečia mano kaktą. − Antra. Aš nemėgstu krepšinio, man
prie širdies futbolas, − saldžiai nusijuokia ir jo akys vėl tampa gilios ir
įtraukiančios savo tamsa. – Dabar, kai apie mane žinai beveik viską ir vis
dar nebėgi laukais klykdama, gal sutiksi praleisti vakarą su manimi
mieste? − paklausia linksmu balsu.
Niekaip negaliu suprasti, kaip jam taip greitai pavyksta iš liūdno ir net
šiek tiek pikto akimirksniu pavirsti žavinguoju Antoniu.
− Juokauji?
− Ne, − pakyla nuo žemės ir ištiesia man ranką padėdamas atsistoti. –
Manau, tau pats laikas pamatyti daugiau nei ši vila, sutinki, − nusišypso.
− Kaip tu sugebi? − ryžtuosi paklausti.
− Ką? − klausiamai pažvelgia į mane, kai pasukame akmenimis grįsto
takelio pusėn.
− Vos per keletą akimirkų tavo nuotaika pasikeičia visu šimtu aštuonias-
dešimt laipsnių.
− Nežinau, − apkabina mano pečius. − Aš toks esu.
− Antoni, nejau visos tavo užgaidos akimirksniu gali virsti realybe? −

paklausia, neatitraukdama akių nuo besikeičiančių vaizdų už automobilio
lango.
− Daug dirbau, kad galėčiau sau leisti taip gyventi, − nužvelgiu ją sėd-
inčią šalia.
Gęstančios dienos šviesoje jos švelnūs bruožai tampa tarsi nerealūs.
− Galiu paklausti, kur mes važiuojame?
− Smalsu? − nusišypsau.
− Taip, − primerkia akis.
− Parodysiu tau miestą, kuriame prabėgo nerūpestingiausi mano metai.
Manau, kad tai bus antrasis mūsų oficialus pasimatymas.
− O aš neturėjau progos nė pasiruošti, − juokdamasi ranka perbraukia
suknelę, su kuria, galima sakyti, vakar ją beveik pagrobiau.
− Ar žinai, kad man esi gražiausia nuoga, − apsilaižau lūpas nuo at-
mintyje iškylančių jos seksualių kūno linijų.
− Apie tave galėčiau pasakyti tą patį.
− Perlenki lazdą, Gabriela.
− Taip manai? – provokuodama nužvelgia mane, sėdintį prie vairo.− Jei
tu apie randus, aš jų jau seniai nepastebiu, o vos lieki be rūbų, man užgni-
aužia kvapą.
− Sunku patikėti, − šypteliu.
− O tu patikėk, − kilsteli plonutį savo antakį ir ranka perbraukia per
mano šlaunį, vis dar seksualiai šypsodamasi.
− Tu nenustoji mane žavėti, − pasuku automobilį vakarėjančios Floren-
cijos link, jausdamas, kad noras turėti Gabrielą čia ir dabar plinta venomis
tarsi narkotikas.
Auksinių žiburių apgaubtas rudenėjantis miestas pasitinka savo maloni-
ais kvapais ir itališku gaudesiu.
339/473
Širdis suvirpa nuo prisiminimų, kuriais jis tarsi persismelkęs. Pastatai,
gatvės, įspūdingi architektūros paminklai jaunystėje neatrodė tokie svar-
būs. Juos įvertinu tik dabar.
Mums ėmus žingsniuoti gatve, matau, kaip Gabriela negali nustoti
žvalgytis į šalis pakerėta Florencijos senamiesčio grožio. Siaurutės miesto
gatvės verčia ją nuolat aikčioti, o ką jau kalbėti apie gėlėse skendinčius
pastatų langus. Spėju, ji mėgsta gėles, nes gėrėdamasi vardija jų pavadin-
imus ir auginti tinkamas sąlygas.
Nuolat plepanti ir aikčiojanti Gabriela vis stipriau glaudžiasi prie
manęs, tarsi bijodama pasimesti šiame žmonių, gatvių ir spalvų
margumyne.
− Nesitikėjau, kad čia bus tiek turistų, − spausdama mano ranką savame
delne sušnabžda pasistiebusi prie ausies.
Nužvelgiu ją, žingsniuojančią šalia manęs akmenimis grįsta gatve, ir
nusišypsau. Jei ne per šviesi oda ir įspūdingai žalios akys, žibintų šviesoje
Gabrielą tikrai galėtum palaikyti itale.
− Taip, čia retai būna tuščia. Seniau man velniškai patikdavo šurmulys,
bet dabar norisi ramybės, − apkabinu ją.
− Sensti, Antoni, − nusijuokia ir pasistiebusi pabučiuoja į skruostą.
− Taip. Greitai pabėgsi nuo tokio nuobodos su girgždančiais kaulais.
− Juokauji, − saldžiai nusijuokia. − Kokiu nori tave gali vadinti, bet tik
ne nuobodžiu. Patikėk, teko sutikti vaikinų, kurie savo poelgiais tau nė
neprilygo, o dėl kaulų... − prisimerkia ir prityla tarsi klausydamasi. − Nieko
negirdžiu.
− Ir daug vaikinų sutikai? − šypsodamasis imu provokuoti, bet ji tik dar
saldžiau nusijuokia.
− Pavyduliauji?
− Tavęs? Nebūk juokinga, Gabriela. Kam man tokia jauniklė.
Sustabdau ją ir godžiai įsisiurbiu į besišypsančias lūpas, nevaldydamas
savo landaus liežuvio, kuris vos paragavęs saldaus skonio tarsi elektros
laidais siunčia signalą vyriškumui nubusti.
340/473
− Net neabejoju, kad ta porelė, stebinti mus ana ten, − sukuždu palinkęs
prie Gabrielos ausies. − Pagalvojo, kad per daug aistringai bučiuoji savo
tėvą, − imu juoktis, matydamas, kaip ji sutrikusi sodriai nurausta.
− Linksmuolis, − juokdamasi kumšteli mano petį. − Geriau apšviestum
jauną merginą, kuo šis miestas taip traukia žmones.
− Prastai mokeisi istorijos? − jaučiu pakilią nuotaiką ir negaliu liautis
šypsojęsis, būdamas gimtajam mieste su tokia moterimi, apie kokią visada
svajojau.
− Tavo žiniai, gavau aukščiausią įvertinimą, − kilsteli nosį. − Bet visgi
naiviai tikėjausi, kad pabūsi mano gidu.
− Savaime aišku, mažute, − pakšteliu jai į skruostą. − Šis miestas, −
nusišypsau, − Florencija – vienas iš pagrindinių Renesanso kultūros
centrų. Čia gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas,
Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, Rafaelis ir kiti. Tad mieste
išties daug meno kūrinių, paminklų ir lankytinų vietų, − apkabinu ją per
liemenį. − Nenuostabu, kad tai traukia meną ar istoriją vertinančius
žmones. Pažadu, kad kai kuriuos iš paminklų tau parodysiu, bet muziejus
aplankysi be manęs. Negaliu pakęsti, kai tenka laukti eilėse.
− Aš tuo net neabejoju, − nusišypso ir prisiglaudžia mums tyliai žingsni-
uojant prietemoje skęstančiomis gatvėmis.− Ar ilgai čia nebuvai?
− Žinai, reikėtų gerai pagalvoti norint prisiminti, kada čia paskutinį sykį
lankiausi, − pritylu, atmintyje bandydamas atsukti laiką atgal. − Gal prieš
dvylika ar trylika metų.
− Seniai. Galiu paklausti, kodėl?
− Jei atvirai, net nežinau. Gyvenimas ėmė sparčiai suktis Londone, o į
vilą atskrisdavau tam, kad pabėgčiau nuo darbų, rūpesčių ir žmonių, tad
mieste nesilankydavau.
Pasukame į man puikiai pažįstamą skersgatvį, vedantį tarp senovinių
pastatų, kurie apšviesti gelsvos gatvių žibintų šviesos ima skleisti savo šim-
tametį grožį.
− Taigi, gražuole, − sustoju ir atsisuku į Gabrielą. − Tai pirmoji mūsų
341/473
stotelė. Noriu tave pavaišinti pačia skaniausia la pasta, kitaip tariant,
makaronais. Taip, tai, deja, ne Neapolis, kuriame, pažadu, būtinai apsil-
ankysime, bet makaronai dieviški visoje Italijoje, tad, manau, neužpyksi.
− Atleisiu tau šią menkutę klaidą, − nusišypso, kai atveriu jaukios užei-
gos duris. − Tu išties mane stebini. Su tavimi lankomės tik moderniuose
restoranuose, kavinėse, o ši tiesiog persismelkusi jaukias senovines dvasias,
ką jau kalbėti apie languotas staltieses, − sukikena.
− Mažute, italams maistas ir bendravimas jaukioje atmosferoje neat-
siejami dalykai, − palydžiu ją iki atokiau stovinčio staliuko ir atitraukęs
kėdę pakviečiu prisėsti.
− Pasiilgsti šio miesto? − paklausiu, žiūrėdama į nerūpestingai be-

sišypsantį Antonį.
Tarsi metų metus būtų dirbęs someljė, su padavėju aptaria vynų meniu
ir maloniai jam nusišypsojęs atsigręžia į mane.
− Ar pasiilgstu Florencijos? − susimąstęs prityla. − Ne, ko gero, aš
pasiilgau namų. Ramybės. Šeimos, − ištaria kiek pritilusiu balsu, žvelgdam-
as tiesiai į akis. – Neslėpsiu, kada būsiu galutinai apsisprendęs, nes kol kas
dar dvejoju, grįšiu į Toskaną ir vėl imsiu auginti žirgus. Kuo toliau, tuo la-
biau prarandu susidomėjimą investicijomis, kontraktais ir amžinu ver-
gavimu skaičiams su galybe nulių.
− Niekada nebūčiau pamaniusi, kad tokiam verslo rykliui gali pabosti
pažįstami vandenys.
− Purvini tie vandenys, Gabriela. Kuo didesni pinigai, tuo daugiau
purvo. Pažįstu vos keletą išties dorų vyrukų, kurie dirba švariai.
− Kaip tu ir Adamas?
Antonis ima juoktis.
− Ne. Ne kaip aš ir Adamas, − vis dar šypsodamasis pripildo taures.
− Nesuprantu? − pritylu, nesuvokdama, apie ką jis kalba.
Nejau šių vyrų interesai siekia ne vien juodojo aukso gavybą?
− Tau ir nereikia suprasti, − kilsteli taurę. − Už šią naktį, − vos taurės
kraštu prilietęs manąją, nenuleisdamas akių, priglaudžia prie lūpų.
Antonio išgirtieji makaronai su dieviškai skaniu Bolonijos padažu išties
tirpsta burnoje. Mėgaudamasi jų skoniu negaliu atsistebėti savo palydovu.
Šypsena beveik nedingsta nuo Antonio veido. Tonio balsas, juokas
neleidžia dvejoti savo jausmais. Mano pasaulio tapo neįsivaizduojamas be
tylaus jo šnabždesio ryte, saldaus atodūsio prie jo prisiglaudus, šiltų rankų
ant mano kūno ir, žinoma, juodų akių, nuolat deginančių odą. Viskas, kas
vyksta pastaraisiais mėnesiais, labiau primina sapną ar Pelenės istoriją, nei
343/473
apčiuopiamą tiesą.
− Nešalta? − paklausia mums baigus vakarieniauti ir vėl atsidūrus vė-
saus, vėlyvo vakaro glėbyje.
− Šiek tiek, − apglėbusi save perbraukiu rankas, bandydama nuvyti
virpulį.
Antonis nusivelka švarką ir uždėjęs man ant pečių švelniai priglunda
prie lūpų.
− Kadangi vakaras suplanuotas iki paryčių, nenorėčiau, kad sušaltum, −
apkabina mane, ragindamas prie jo priglusti.
Užsimerkiu pajutusi tą svaiginantį šalia einančio kūno aromatą. Kyla
menkutis pavydas, kad viloje jis turi aibes švarių drabužių, o aš priversta
tenkintis vakarykšte suknele. Ačiū Dievui, kad draugės kažkada pamokyta
įpratau rankinėje turėti švarias kelnaites. Pamenu, ji juokais, o gal ir ne,
nuolatos kartodavo, kad po vakarėlio „Nežinai, kur gali pabusti“. Dabar dži-
augiuosi, kad tie žodžiai man pasirodė protingi, nors iki šiol neturėjau pro-
gos įsitikinti jų teisingumu. Bet pravertė gyvenime.
Žingsniuojame šiek tiek ištuštėjusiomis gatvėmis, gerdami vienas kito
šilumą.
− Matai tas duris, − šypsodamasis ranka parodo į seną pastatą. − Kai
buvome vaikai, nuolat aplink jas sukiodavomės. Tuomet čia gyveno vienas
turtingas prekeivis, turėjęs sūnų, iš kurio nuolat nugvelbdavome kelias
lyras, kad galėtume visai netoliese buvusioje cukrainėje prisipirkti
skanumynų.
− Išdykęs buvai?
− Velniškai, – nusijuokia. − Nuolat prisigalvodavau įvairiausių šunybių.
Tik, deja, amžinai tekdavo vargti su Federika.
− Kaip suprasti? − pakeliu akis į jį.
− Tik neįsižeisk. Tu vienturtė, gali nesuprasti.
− Kodėl turėčiau įsižeisti, − šypteliu, gėrėdamasi tuo, koks jis atviras.
− Žodžiu, − tęsia, − aš nuolat turėdavau ją tampytis paskui save, o kar-
tais, kai reikėdavo greitai sprukti, tai nebuvo labai patogu. Vėliau, kai jau
344/473
buvau didesnis, prigalvodavau įvairių suktybių, kad priversčiau ją pasilikti
namuose.
− Pavyzdžiui?
− Bjauriausia būdavo, kai tekdavo jai meluoti. Na, tarkim, kad šiandien
tėvas grįš namo, o jeigu abu būsime kieme, jis nieko neradęs vėl išeis.
− Koks žiaurus, − nusijuokiu. – Tikėjo?
− Nesąlygiškai.
− Jums trūko tėvo?
− Vaikystėje gal šiek tiek, bet labiau Fedei, nes ji Hugo visai nepamena.
Man ne, nes taip tiesiog buvo lengviau.
− Dėl to, kad nebemušė?
− Ir dėl to, − prityla. − Dar dėl to, kad labai jo bijodavau. Jis lyg apsėstas
nuolat kalbėjo apie pragarą ir panašius dalykus. Vos mama išeidavo į dar-
bą, Hugas versdavo mane, šešiametį, ištisas dienas garsiai skaityti Dantės
„Pragarą“, − atsidūsta.
− Kaip manai, jis tave ruošė „Septynetui“?
− Dabar tuo beveik neabejoju.
− Kokiu tikslu? – pajuntu, kaip jis visas suvirpa. Tampa akivaizdu, kad
dar liko tamsių šešėlių jo širdyje.
− Nepyksi, jei neatsakysiu? − paklausia tyliu balsu.
− Ne, − pasistiebiu, kad galėčiau paliesti jo lūpas, nes savo smalsumu
nenoriu gadinti vakaro.
− Tai, mažute, Palazzo Vecchio arba buvę Florencijos vyriausybės

rūmai, − ištariu mums sustojus Piazza della Signoria aikštėje. − Šiuo metu
tai Florencijos mero ir miesto tarybos rezidencija ir, be abejo, miesto
muziejus, − nusuku akis nuo dailaus jos veido į smiltainio rūmus, kurie la-
biau primena tvirtovę.
− Dabar suprantu, kodėl tavo ekskursija vyksta naktį, − nusišypso
pakėlusi akis į švelnios žibintų šviesos nutviekstą Arnolfo bokštą.
− Man šis miestas gražiausias, kai skendi šešėliuose, bet, neslėpsiu, na-
ktį jis man patinka dar ir dėl to, kad mažiau turistų, − nusišypsau, vis dar
žvelgdamas į didingą pastatą, kuris čia stūkso ne vieną amžių.
− Nemačiau miesto dieną, bet tikiu, kad nemeluoji, − ištaria, vis dar
neatitraukdama akių.
− Tiesą sakant, čia atsivedžiau tave, norėdamas parodyti garsųjį
Mikelandželo Dovydą.
Suimu jos ranką ir vedu prie uždarytų vyriausybės rūmų durų.
− Deja, čia tik skulptūros kopija, nes originalas stovi Florencijos aka-
demijos galerijoje, kuri tokiu laiku, deja, nedirba, − pasisuku į ją ir nusišyp-
sau nuo jos reakcijos. − Būtent šioje vietoje originalas stovėjo daugiau nei
tris šimtmečius.
− Dieve, niekuomet negalvojau, kad savo akimis išvysiu vieną iš garsi-
ausių pasaulyje meno kūrinių, − užsidengia burną ranka.
Matau, kokios didelės tampa jos akys žiūrint į baltame marmure
įamžintą vyrą.
– Nors tai tik kopija, bet ačiū tau, − pasistiebusi apsiveja rankomis
mano kaklą, įsisiurbia į lūpas. − Jis nuostabus, − sukužda atsitraukusi, vėl
žvelgdama į skulptūrą.
Dailus jos veidas tiesiog švyti nuo džiaugsmo.
− O dabar tave šokiruosiu, − nusišypsau nuo keistos jos išraiškos
346/473
pasisukus į mane. − Kviečiu jus, panele Keinaite, puodeliui dieviško skonio
espreso kavos.
− Juokauji? − išplečia žalias akis, neslėpdama nuostabos.
− Visai ne, − negaliu liautis šypsotis. − Galiu garantuoti, kad niekur kit-
ur pasaulyje neparagausi tokios perfetto espresso*.
− Antoni, ar tave įmanoma pažinti iki galo? − nusijuokia. − Dar ryte
galėjau eiti lažybų, kad tu nesi kavos mėgėjų klubo narys, bet akivaizdu,
kad klydau.
− Ne, tu neklydai, − apkabinu ją per pečius. − Paprastai kavos negeriu,
bet vienam kitam tikros itališkos kavos puodeliui negaliu atsispirti.
− Dar vienas demonas? − baimingai pažiūri į mane.
− Greičiau silpnybė.
− Tu neįtikėtinas, − papurto galvą. − Ko gero, ji tokia stipri, kad nepa-
jėgsiu užmigti visą naktį.
− Aš tau pažadu, kad tau užmigti neleis visai kas kita, − sukuždu pal-
inkęs visai šalia jos ausies.
− Provokuoji?
− Jei tik tu to nori? − paklausiu prisiminęs, kokia drovi ji tapo dėl mano
laisvo požiūrio į seksą per mėnesines.
− Aš ne tik noriu, − pakelia žalias akis į mane.
Matau juose daug žadančias kibirkštis.
− Aš to laukiu, − sušnabžda tyliu, seksualiu balsu, vis dar nenuleisdama
akių.
− Kaip tai? − suraukiu kaktą nelabai suprasdamas, iš kur atsirado tiek
pasitikėjimo ir drąsos.
Nejau Gabriela taikosi prie mano įgeidžių ir taip lengvai pasiduoda
mano valiai?
− Aš galvojau...
− O tu mažiau galvok, − nusijuokia. − Jei mažiau švaistytum laiką
baltoms dulkėms, žinotum, − išsprūsta iš mano glėbio.
− Bella, tu varai mane iš proto, − žvelgiu į ją, einančią priešais mane ir
347/473
nepadoriai siūbuojančią klubais.
− Ar žinai, kaip seksualu, kai kalbi itališkai, − atsigręžia per petį ir prik-
anda lūpą.
− Prisiekiu, Gabriela, jei nesiliausi, vakaras baigsis tuojau pat kokiame
atokiame skersgatvyje, − jaučiu, kaip akims slystant jos linijomis, kūnas at-
gyja, o tamsa pamažu bunda.
− Nepalenkiamasis Antonis Barikelis gali pristigti valios? − pirštais slys-
teli šlaunimis vos per centimetrą kilstelėdama suknelę.
− Perspėju paskutinį kartą, − apsilaižau lūpas, akimis ieškodamas
atokesnio kampelio.
− Pažvelk! Moneta, − šypsodamasi netikėtai palinksta prie grindinio
tiesiai prieš mano akis.
Nepamenu, ar kada kas sugebėdavo mane taip lengvai, be didelių pas-
tangų išprovokuoti, bet akivaizdu, kad šiai moteriai tai vienas juokas.
Dailus jos užpakaliukas įspraustas į kreminio atspalvio audinį priverčia
sudejuoti. Burnoje pasklidęs beveik jaučiamas jos kūno skonis užvaldo
mintis, pažadindamas žvėrį.
− Viskas! Ateik čia! − suspaudžiu ją vis dar besijuokiančią glėbyje ir
godžiai įsisiurbęs į lūpas atremiu į šešėlyje skendinčio pastato sieną.
Vos akimirkai atšlijęs akimis apžvelgiu siaurutį atokų skersgatvį,
norėdamas įsitikinti, kad mūsų niekas nemato.
− Ką ketini daryti? − sukužda, dusdama nuo godaus mano bučinio kiek
išsigandusi.
− Tai, ką ir žadėjau, − suėmęs jos riešus už nugaros, įspraudžiu kelį tarp
Gabrielos kojų. − Išdulkinsiu tave tiesiog čia, kad suprastum, jog nevalia
manęs erzinti, − laisva ranka reikliai kylu jos glotnia koja, kol surandu
standžius sėdmenis.
Dantimis suspaudžiu švelnią skruosto odą, vis labiau budindamas savo
tamsą.
− Nedaryk to, Antoni. Nereikia. Tu to nenori, − sukužda pasukusi veidą,
neleisdama liesti savo lūpų, bet manęs tai nesustabdo.
348/473
Ryte ryju jos kaklo odą leisdamasis žemyn.
− Noriu, − suurzgiu, vis stipriau spausdamas prie sienos merginą savo
kūnu.
Viduje tūnantys demonai vis labiau šėlsta, ragindami nedelsti.
− Nori mane pažeminti? − ištaria tyliu, nevilties persmelktu balsu.
Jos žodžiai tarsi elektra persirita mano kūnu, ir aš akimirksniu
atsitraukiu.
* Puiki espreso kava. (It. kalba)
− Aš ir vėl viską sumoviau... − ištaria atsitraukęs nuo manęs.

Tonio pirštai nervingai trina kaktą. Jis stovi nuleidęs galvą ir žiūri į
blizgančius nuo žibintų šviesos batus.
− Ne. Visai ne, − paskubomis sutvarkau į viršų užplėštą suknelę. − Tai
aš kalta, vėl žaidžiau ant ribos. Atleisk. Daugiau taip nedarysiu. Nenoriu
tavęs erzinti, Antoni.
− Bet man patinka, kai tu tokia, − atsidūsta ir susikišęs rankas į kišenes
išsitiesia visu ūgiu, juodą savo žvilgsnį įsmeigdamas į tolyje apšviestą bazi-
likos kupolą. − Man patinka, kai tu laisva, seksuali, provokuojanti. Nen-
oriu, kad pasikeistum.
− Aš irgi, − šypteliu, suvokdama, kokia pasileidusi tapau su juo
susidėjusi. − Bet man neramu, Toni. Aš vis dar nežinau ribos, ties kuria
turiu sustoti. Ribos, ties kuria tavo linksmumą keičia pyktis, aistrą –
žiaurumas.
− Kvailute, kaip tu nesupranti? Jos nėra. Aš visuomet esu tarsi apsės-
tas, − ironiškai nusijuokia. − Aš žvėris, kuris kartais nori draskyti, ir to
niekas negali pakeisti ar sustabdyti.
− Bet šį kartą tu sustojai, − prieinu arčiau jo.
− Gabriela, − palinguoja galvą. − Jei to būtų paprašiusi bet kuri kita mo-
teris, ji neabejotinai būtų užsitarnavusi mažų mažiausiai antausį. Tu net
neįsivaizduoji, koks žiaurus galiu būti.
− Aš tavęs nebijau, − atsistoju prieš jį ir pakeliu akis į Antonio veidą, nė
truputį nedvejodama savo žodžiais. − Su manimi tu ne toks. Tu geras,
šiltas, mylintis, tai reiškia, kad dar ne viskas prarasta.
− Ką tu kalbi? − nusijuokia.− Prieš kelias akimirkas aš vos neišpriev-
artavau tavęs siaurame skersgatvyje pačiais gyvuliškiausiais būdais.
− Bet to nepadarei, tiesa? − paglostau jo veidą.
Antonis švelniai priglunda prie mano rankos ir kurį laiką tyli.
350/473
− Ne, − vos sukruta jo lūpos, nutraukdamos tylą. − Atleisk, kad aš toks.
− Neatsiprašinėk. Tu dėl to nekaltas, ir mes abu tai puikiai žinome, −
pritylu ir padvejojusi ištariu klausimą, kurį jo skaudūs žodžiai vos prieš
akimirką pasėjo manyje. − Antoni, mes dulkinamės ar mylimės? − pakeliu
jo smakrą, norėdama matyti akis.
− Nežinau, Gabriela, − atsidūsta.− Nežinau. Grįžkim į vilą.
Sutrikęs veidas, neatsakytas klausimas veria širdį. Suprantu, kad kuo to-
liau, tuo labiau klimpstu į purviną šio vyro pasaulį, bet jau per vėlu tai
sustabdyti. Blogas berniukas, apie kurį svajoja visos mergaitės, mane suvil-
iojo. Pati tai suvokiu, bet nesipriešinau, nes turiu pripažinti, kad buvimas
šalia jo tapo svarbesnis už viską aplink.
− Nė velnio, mažuti! − pasistiebiu prie jo lūpų. − Aš noriu vakaro, kurį
man žadėjai! − nusišypsau.− Noriu itališkos espreso kavos. Pas-
ivaikščiojimo su nuostabiu vyru po naktyje skendintį miestą iki pat
paryčių, − pabučiuoju tvirtai suspaustas jo lūpas. − Ar galim tęsti? − žvel-
giu į užmerktas jo akis.
− Tu vis dar nori?
− Taip, Antoni. Aš noriu tavęs, − sukuždu šalia jo lūpų. − Sadistas tu ar
ne, man nesvarbu, nes aš tave myliu.
− Abu kentėsim per šią meilę.
− Tebūnie, − nusišypsau, žvelgdama į tamsias akis. − Man nebesvarbu.
Kad tu – mano ateitis, pajutau vos pirmą kartą tave išvydusi, o dabar, kai
esu su tavimi, neketinu to atsisakyti, − priglundu prie plačios krūtinės ir
apsiveju jį rankomis.
Antonis nosimi įsikniaubia į mano plaukus ir kurį laiką stovi tylėdamas,
tarsi bandydamas suvokti tik ką išgirstus žodžius.
− Myliu tave, mažute, – pabučiuoja į plaukus. − Net pačiam neramu,
kad taip tave myliu.
− Begalę kartų kartojai, kad viskas bus gerai, − pakeliu galvą, kad
galėčiau matyti jo veidą. − Taip ir bus, pamatysi, − nusišypsau. − Pažadu
tau.
Pasaulyje daugiau nei septyni milijardai žmonių. Ar tarp jų yra antra

tavo sielos pusė? Niekas, ko gero, negali šito pasakyti, bet jei manęs kas
būtų to paklausęs prieš du mėnesius, būčiau saldžiai nusijuokęs iš tokios
kvailos idėjos. Dabar, žiūrėdamas į moterį savo glėbyje, vis labiau tuo tikiu.
Dar niekuomet niekas nemokėjo taip kovoti su mano tamsa kaip ji.
Virpėdamas nuo vis dar užsilikusio purvino jausmo spaudžiu merginą
prie savęs.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jai pavyko mane sustabdyti, nes nežinau, ar
dar būčiau savyje radęs jėgų pažvelgti į tas tyras, žalias akis po tokio
grubaus poelgio.
− Nesu tikras, kad po tiek metų kavinė vis dar veikia, bet labai viliuosi, −
prabylu, norėdamas atsikratyti nejaukios tylos.
− Ji kuo nors ypatinga? − nusišypso atšlijusi nuo manęs tarsi nieko ne-
būtų įvykę.
− Tikiuosi, pamatysi, − apkabinu trapius jos pečius. − Nešalta?
− Ne, − pakelia akis į mane. − O tau? − kilsteli antakį ir nusijuokia.
− Ne, − imu juoktis drauge.
Mums žingsniuojant skersgatviu meldžiu Dievą, kad visai šalia buvusi
jaunystės laikų kavinukė vis dar veiktų. Tarsi milžiniškas akmuo nusirita
išvydus praviras duris ir iškabą su nė kiek nepasikeitusiu pavadinimu
Angolo.
− Kaip iš senų itališkų filmų, − aikteli Gabriela išvydusi seno, vijokliais
apaugusio namo kampe įsikūrusią jaukią kavinukę su keliais staliukais
viduje ir lauke. − Kaip gražu. − Ką reiškia „Angolo“? − pažiūri į mane.
− Kampas, − nusišypsau.
Atmintyje iškyla prisiminimai, susiję su šia bohemiškos dvasios
persmelkta užeiga.
− Eime, kai ką tau parodysiu, − suimu jos mažutę ranką į delną.
352/473
Gabriela dairosi po netradicinį kavinės interjerą, nė nepastebėdama kel-
eto vėlyvų lankytojų. Jos dėmesį pritraukia net ir smulkiausi akcentai. Seni
italų kino filmų plakatai, įrėminti nutrintuose rėmeliuose. Vinilinės
plokštelės, kurios čia atstoja servetėles ant staliukų, ir net Riccardo Fogli
parašas ant pūstašonės vyno taurės bare.
Už baro stovintis pusamžis vyriškis nenuleisdamas akių nuo susižavėju-
sios klientės maloniai pasisveikina. Perspėjęs, kad netrukus užsidarys, nen-
oriai, bet sutinka, paruošti du puodelius kavos vos tik patikinu, kad mes
trumpam.
− Aš baigiu įsimylėti šį miestą, − sukužda mums prisėdus prie staliuko
šalia nuotraukomis nukabinėtos sienos.
Neįmanoma nustoti gėrėtis ja. Susižavėjimo apimta, išplėtusi žalias akis
Gabriela labiau primena mielą mergaičiukę, nei seksualią, jauną moterį.
− Dar kai ką parodysiu, − ištariu, akimis ant sienos ieškodamas
pažįstamos nuotraukos.
Gabriela pakreipusi galvą stebi mane.
− Štai, − nusišypsau atpažinęs seserį.
Ranka parodau Gabrielai į netoli lango kabančią nuotrauką.
− Federika, būdama paauglė, čia dirbo, tiksliau, padėjo senajam
savininkui, ponui Betino, išnešioti kavą.
− Negaliu patikėti, − rankomis užsidengia burną ir ima saldžiai kvatot-
is. − Netikiu savo akimis! − ištaria, neatitraukdama žvilgsnio nuo nuo-
traukos. − Tai negali būti Fedė! − vis dar nesiliauja juoktis. − Niekuomet
nebūčiau patikėjus, kad Federika nešiojo akinius, o dar tie pūsti plaukai.
− Kodėl nešiojo? Ji ir dabar nuolatos su kontaktiniais lęšiais, −
pasiremiu smakrą ranka ir stebiu ją apimtas susižavėjimo.
− Maustai? − atsigręžia į mane.
− Ne. Kodėl turėčiau. Vaikystėje nuolatos būdavo prilipusi prie televi-
zoriaus, nes dievino senus kino filmus, tad sugadino akis.
− O kaip lazerinės operacijos? Ar nebandė? – paklausia, nusišypsodama
vyrui, prieš mus padėjusiam porą puodelių juodos tarsi smala espreso
353/473
kavos.
− Na, dėl neaiškių priežasčių jų neatlieka, nes žinant Federikos polinkį į
savęs mėsinėjimą, net neabejoju, kad būtų pasiryžusi.
− Taip, − prityla ir atidžiau įsižiūri į nuotrauką, kurioje mano sesuo
stovi šalia staliuko su dviem kavos puodeliais rankose.
Jaunos mergaitės iš nuotraukos nosis pabalnota storais kauliniais akini-
ais, smulkus veidas apsuptas purių, netvarkingų kaštoninių plaukų. Grožio
peilio nepaliestas, tik bręsti pradėjęs kūnas primena besiruošiantį
prasiskleisti rožės pumpurą, o akys dar spindi tyru vaikišku naivumu.
− Jos išties neįmanoma atpažinti. Dabar Federika visiškai kitokia, −
atsidūsta.
− Taip, Gabriela. Tiesa, privalai pažadėti jai nieku gyvu neprasitarti apie
tai, kad čia buvome ir tu matei šią nuotrauką. Jei Federika sužinotų, pirmi-
ausia nugalabytų mane, o tuomet, ko gero, sudegintų šią jaukią vietelę, −
nusišypsau.
− Pažadu! − iškelia ranką, tarsi duodama priesaiką.
− Pasiruošusi atrasti kavą iš naujo? − galvos judesiu parodau į garuo-
jantį gėrimą, kurio aromatas maloniai kutena nosį.
Gabriela prisimerkia.
− Esi toks tikras, kad man patiks? − palinksta į priekį.
− Na, kol kas nepastebėjau nieko, kas tau nepatiktų, − paseku jos
pavyzdžiu ir tarp mūsų lieka vos menkutis tarpelis.
− Kad tu žinotum, koks šią akimirką esi seksualus, − sukužda
prikimusiu balsu. − Taip norėtųsi pabučiuoti, − valiūkiškai nusišypso.
− Kas tau trukdo?
Gabriela palinksta arčiau lūpų, bet jų nepaliečia.
− Vyrukas, stovintis už baro ir pirštu baksnojantis į laikrodį ant riešo, −
nusišypso ir atsitiesusi pakelia puodelį prie putlių lūpų, kurių taip ir nedavė
paragauti.
Antonis žino ką kalba. Juodas skystis su karamelinės spalvos puta

nustebina maloniai karčiu skoniu. Nors nesinori pripažinti, bet ši kava
išties skaniausia iš tų, kurias man teko ragauti.
− Na? − kilsteli antakį, klausdamas su šypsena veide.
− Pasiduodu! Ji išties nuostabi, − mano prisipažinimą palydi sodrus jo
juokas.
− Kitaip ir būti negalėjo.
− Oho, kokie mes savimi pasitikintys!
− O kaip tu galvoji? − vienu gurkšniu išgeria espreso kavą ir pakilęs
ištiesia man ranką. − Eime?
Vos kelias akimirkas užtrunka, kol atsiskaito su senyvu vyru iš kavinės,
ir susikišęs rankas į kelnių kišenes išeina laukan.
− Nuostabus vakaras, − ištaria užsimerkęs, įtraukdamas pilnus plaučius
oro. − Tikiuosi, ir tau?
− Taip, bet liūdna, kad jis anksčiau ar vėliau baigsis, − šiek tiek
nusiminusi žvelgiu į jį, nežemiškai gražų vyrą, stovintį vos už poros žings-
nių nuo manęs.
Tvirti pečiai, aptemti juodos marškinių medžiagos, tamsoje atrodo dar
stambesni. Griežti veido bruožai nuo žibintų metamų šešėlių šiek tiek
sušvelnėję. Neatsispiriu pagundai ir priėjusi pasistiebiu, kad galėčiau
pasiekti jo lūpas.
− Nepavargai? – pakelia blakstienas ir nusišypso.
− Ne, mažuti. Kaip ir sakei, vakaras nuostabus, − pabučiuoju jį kaip
mokėdama svaigiau, priversdama praverti lūpas ir priimti mano liežuvį.
Antonis apkabina mano liemenį ir priverčia atsilošti atgal.
− Mia bella, − sukužda šalia lūpų.
− Myliu tave, − ištariu lietuviškai.
Tonis susidomėjęs žvelgia šiek tiek primerktomis akimis.
355/473
− Lietuvių kalba?
− Taip, − nusišypsau, suimdama jo ištiestą ranką ir vėl vedama
nežinoma nuostabaus miesto kryptimi.
− Gražiai skamba.
− Malonu girdėti. Kokie tolesni tavo planai šiam vakarui?
Ramus vyro veidas nė kiek neprimena matyto skersgatvyje. Vos įžiūrima
šypsena ir nuo gatvės apšvietimo spindinčios akys išduoda pagerėjusią
nuotaiką, kurios mažai jį pažįstantys žmonės nesugebėtų pastebėti.
Glaudžiuosi prie Antonio, nes visuomet bijodavau viena vaikštinėti
sutemų apgaubtomis gatvėmis. Turiu pripažinti, kad nepaisant žiaurumo
priepuolių šalia jo jaučiuosi saugi, tarsi mane saugotų Romos legionai.
Vis labiau tuštėjantis miestas byloja apie vėlyvą metą, bet mums, lėtai
žingsniuojantiems akmeniniu grindiniu, laikas tarsi sustojęs.
− Dar aplankysime Ponte Vecchio tiltą, − kiek patylėjęs atsako į mano
klausimą. − Esu ten dėl šio bei to susitaręs. Švintant papusryčiausime
apartamentuose šalia Arno upės. O dabar, jei neprieštarausi, norėčiau
apžiūrėti vieną pastatą, kuris mums pakeliui.
− Žinoma, bet ar ne per vėlu? − prisiglaudžiu dar labiau prie jo.
− Ne.
− Spėju, į vilą negrįšime?
− Šiandien ne. Apie tai taip pat norėjau su tavimi pasikalbėti, − apka-
bina mane per liemenį. − Aš rytoj po pietų būsiu priverstas išskristi į Lon-
doną, nes pirmadienį ketvirtą ryto tiesioginis reisas į Niujorką. Reikia dar
sutvarkyti keletą reikalų namie, tad teks dieną Florencijoje truputėlį
sutrumpinti, − atsidūsta. − Bet tu, mažute, neprivalai nutraukti poilsio. Ni-
ujorke užtruksiu, manau, gal porą dienų, o paskui galėčiau grįžti pas tave ir
mes pratęstume mūsų mažutes atostogas.
− Ką aš veiksiu viena?
− Gabriela! − nusijuokia.− Tu esi mieste, kuriame ant kiekvieno kampo
gali rasti muziejų, paminklą ar bent jau meno galeriją. Ką jau kalbėti apie
apartamentus su baseinais ir SPA. Aplankysi muziejus, paveikslų galerijas.
356/473
Pasilepinsi masažais, galų gale, nusiaubsi parduotuves, − nusijuokia.
− Net nežinau, Antoni, nepatogu naudotis tavo dosnumu.
Vyras lėtu žingsniu tik ką ėjęs šalia manęs sustoja lyg įbestas. Jo veidu
praslenka nepasitenkinimas ir Tonis ranka gan tvirtai kilsteli mano
smakrą.
− Jei dar kada išgirsiu tokią nesąmonę, nusprūdusią nuo tavo lūpų, ne
juokais supyksiu, − tamsios jo akys patvirtina, kad jis kalba rimtai. − Tu –
mano moteris, o tai, kad galiu tavimi pasirūpinti, man teikia nenusakomą
malonumą. Tad jei nuspręsi čia likti ir manęs palaukti, pažadėk, kad
mėgausiesi visais šio miesto teikiamais malonumais, nekvaršindama sau
galvos dėl pinigų. Gerai?
− Gerai, − sukuždu, vėl neįtikėtinai lengvai pasiduodama jo valiai.
Sunku patikėti, kaip šis vyras mane veikia. Visuomet mėgdavau ginčytis
su mama ar draugėmis dėl įvairiausių, netgi nereikšmingų dalykų, bet šiam
vyrui nerandu jėgų paprieštarauti ir sutinku su juo be jokių
atsikalbinėjimų.
− Ar tu paskambinsi? − sukuždu nenorėdama likti viena.
− Pažadu, − pabučiuoja į kaktą. − Kai tik atsiras laisva minutė.
Su kiekvienu žingsniu širdyje plinta keistas jausmas. Tarsi viduje

maišytųsi nerimas ir ilgesys. Artėjame su Gabriela prie daugelį metų
nematyto pastato. Apsuptas tvarkingų, prižiūrėtų namų jis vis labiau
primena vaiduoklį iš praeities.
Aptrupėjęs, pilkas tarsi negyvėlio oda tinkas ir užkaltos langinės byloja,
kad viduje seniai nebeskamba juokas ir nerūpestingos kalbos. Net negaliu
prisiminti, ar kada apskritai skambėjo.
− Jis parduodamas? – paklausia Gabriela, kai sustojame prie laiko tėk-
mės niokojamo pastato.
− Taip, − atsakau tyliu balsu, pats stebėdamasis, kiek emocijų jis man
kelia.
− Ketini jį pirkti? − atitraukia akis nuo sugriuvėlio.
− Ne. Nežinau, − atsidusęs ištariu ryžtingiau. − Ne.
− Ar viskas gerai?
− Taip.
− Atrodai susirūpinęs. Tau ši vieta kažką reiškia, tiesa?
− Čia buvo mūsų namai, Gabriela.
− Vaikystės namai? − stengiasi kalbėti meiliai.
− Taip.
− Toni, ką ketini daryti? − paklausia man ėmus artėti prie užkaltų durų.
− Noriu apsižvalgyti viduje, mažute, − petimi stumteliu senas lentas, bet
jos nepasiduoda.
− Toni? − sušnabžda, žvalgydamasi į šalis.− Ką tu darai?
− Bijai? − nusišypsau, matydamas, kokia ji išsigandusi. – Eikš, − ištiesiu
jai ranką, nes po kelių stumtelėjimų lentos pasiduoda, atverdamos mažutį
plyšį.
− Tu pamišėlis! − piktai sušnypščia ir kelis kartus atidžiai apsižvalgiusi
prieina arčiau. − Jei mus kas pagaus, aš tave nudėsiu, – prisimerkusi piktai
358/473
dėbteli į mane.
− Gąsdini? – nusišypsau, kai ji spraudžiasi tarp manęs ir senų durų.
− Net neabejok!
Tiršta tamsa, susimaišiusi su sukilusiomis dulkėmis, apgaubia mus. Va-
izdas slogus. Suspaudžiu Gabrielos delną, nes matosi, kad jai baisu. Iš
švarko, kurį buvau užmetęs Gabrielai, išsitraukiu telefoną ir apšviečiu tirštą
mus apsupusią tamsą.
Atmintyje užsilikę vaikystės vaizdai akimirksniu susitapatina su realybe,
kuri, deja, neatpažįstamai pasikeitusi. Nublukę sienų apmušalai ir už-
marščiai palikti baldai, praradę savo spalvas nuo storo dulkių sluoksnio,
labai primena prietemoje lūkuriuojančius vaiduoklius. Sidabriški šviesos
ruoželiai, besiskverbiantys iš gatvės pro užkaltus langus, pripildo kambari-
us mistiškos šviesos, kuri nė trupučio manęs nebaugina. Galvoje dešimt-
mečius tūnoję prisiminimai užlieja savo vaizdais ir garsais tarsi cunamio
banga. Krūpteliu nuo atmintyje atgijusio įsiūčio perkreipto Hugo veido ir
pikto riksmo:
Kur lindi, žiurkiūkšti? Manai, galįs pasislėpti nuo to, kas neišvengiama?
Kai demonai plaks tave savo rimbais, neturėsi kur sprukti, mižniau! Lįsk
lauk! Aš tave ne tam šeriu, ne tam tave mokau išganymo tiesų, kad
spruktum į kampą lyg baili žiurkė! Lįsk lauk!
Drebulys persirita kūnu prisiminus, kaip palindęs po laiptais, lova ar

užsispaudęs už virtuvės spintelės sudėjęs delnus melsdavau Dievą, kad Hu-
gas manęs nerastų, kad šį kartą neaptiktų, bet kiekvieną kartą tvirta jo
ranka mane pasiekdavo ir ištempdavo į dienos šviesą, o po to laukdavo
smūgiai, smūgiai, smūgiai.
− Ar viskas gerai? − paklausia žaliaakė, ko gero, pajutusi, kaip įsitempiu.
− Taip, − šypteliu nors vis dar negaliu atsikratyti jausmo, kad mane
liečia lipnios jo rankos. − O tau?
− Jei neminėsiu, kad tuoj mirsiu iš siaubo, − piktai pažiūri į mane, − tai
359/473
viskas gerai.
− Nebijok, − susijuokiu nuo jos veido išraiškos. − Čia tik tu, aš ir krūva
šlamšto.
Spengiančią tylą nutraukia duslus garsas, atsklidęs iš namo gilumos.
Gabriela aikteli ir prisispaudžia man prie nugaros. Garsui pasikartojus
suvirpa ir ima gailiai maldauti, kad dingtume iš čia, bet mano smalsumas
ima viršų ir aš, dideliam jos nusivylimui, žengiu kelis žingsnius garso
pusėn. Tylus bruzdesys ir bildėjimas, atsklidęs iš buvusios virtuvės, prityla
mums priėjus. Mergina prisispaudusi prie nugaros prisiekinėja, kad
niekuomet man neatleis už tokias išdaigas ir vos tik išeis laukan išspardys
mano „pasipūtėlišką šikną“. Vaikiški grasinimai verčia šypsotis, kol ant
grindų nukritęs metalinis puodas ne juokais išgąsdina. Telefono šviesos
ruoželyje šmėstelėjus juodam padarui, tviskančiomis akimis, Gabriela
cypteli ir drebėdama iš išgąsčio veidu įsikniaubia į mane.
− Kas tai? − paklausia virpančiu balsu, vis dar neatsitraukdama.
− Panašu, kad katinas, − nusijuokiu ir pasisuku į ją. − Ko gero, jis išsig-
ando ne ką mažiau nei mes.
− Šiknius! − sušunka susiraukusi iš pykčio, žvelgdama tiesiai man į
akis. − Ar visuomet su savo merginomis landžioji po apleistus pastatus, kur
veisiasi nesuvokiamo dydžio katinai? − supykusi primerkia akis.− Spėju,
nori, kad man širdis sustotų nuo išgąsčio? − išrėžia atsitraukusi, rankomis
įsirėmusi į klubus.
− Na ko tu? − pabandau ją apkabinti, bet gaunu per rankas. − Jis mane
išgąsdino taip pat kaip ir tave. Ko gero, įlindo per kokį plyšį ar skylę sieno-
je, − bandau teisintis, bet ji nesiklauso.
− Eik velniop, Barikeli! − sušunka pasisukusi į tamsą ir ryžtingai pat-
raukia plyšio link.
Nors Antonis be paliovos atsiprašinėja, negaliu liautis pykusi už tokį

kvailą elgesį. Ko gero, jis sunkiausiai nuspėjamas žmogus visoje planetoje.
Vos prieš keletą minučių buvęs piktas ir įsitempęs tarsi žvėris, lyg
stebuklingai spragtelėjus pirštais Tonis vėl linksmas ir nerūpestingas kaip
paauglys. Prisiekiu! Jo neįmanoma perprasti, o tai ne juokais siutina.
− Mažute, liaukis, − ištaria švelniu balsu, sekdamas gatve man iš paskos.
Žingsniuoju, neturėdama nei menkiausio supratimo, ar tolstu, ar artėju
prie upės, kurios krante mūsų laukia apartamentai. Antonis eina kiek atsi-
likęs, vis bandydamas mane prakalbinti.
− Taip ir tylėsi? − paklausia gal dešimtą kartą, bet aš nieko neatsakau.
Tolumoje raibuliuojantys tamsūs vandenys su auksiniais miesto žiburių
atspindžiais nuramina dėl pasirinktos krypties.
− Na, jei ir toliau žadi tylėti lyg į burną vandens prisisėmusi, tai bent
būk maloni ir prie upės pasuk į dešinę, − priekaištingai sumurma jis. − Jau
ketvirta nakties, − ištaria, žvelgdamas į ant riešo blizgantį laikrodį. −
Manau, kad jau bus baigta, − ištaria tyliai, lyg sakytų tik sau, bet jo žodžiai
pasiekia ir mano ausis.
− Kas baigta? − atsigręžiu.
− Tik smalsumas gali prakalbinti panelę? − kilsteli antakį ir susikišęs
rankas į kišenes žengia ramiu žingsniu link manęs, priversdamas eiti
atbulą.
− Šiknius! − šnypšteliu suraukusi nosį.
− Vėl pradedam? − nusišypso savo šelmiška, milijono dolerių verta
šypsena ir noras jį pabučiuoti tampa stipresnis už besisklaidantį pyktį.
− Erzina, tiesa? − atsakau jam tokiu pat provokuojančiu šypsniu.
− Ne, − nusijuokia. − Mane erzina tik nepaklusni, užsispyrusi moteris,
einanti priešais mane, − ima eiti sparčiau, priversdamas mane pagreitinti
žingsnius.
361/473
− Nejaugi? − užverčiu akis. − Ar žinai, kad šią moterį tu erzini ne ką
mažiau?
− Negali būti! − sušunka juokdamasis ir keliais žingsniais įveikęs ats-
tumą tarp mūsų sučiumpa mane ir suspaudžia tvirtame glėbyje.
− Gali, − šnabždėdama pakeliu akis į jį ir rankomis apsiveju masyvų
kaklą.
− Nemanai, kad mes tobulai tinkame vienas kitam? − priglunda prie
lūpų ir svaigiu bučiniu patvirtina tik ką ištartus savo žodžius. – Nemėgstu,
kai tu pyksti, − ištaria šalia lūpų vis dar šypsodamasis.
− Tavo žiniai, neįtikėtinai sunku pykti ant tavęs, Antoni Barikeli, − del-
nu paliečiu jo skruostą. − Bet kartais tu pats prašaisi.
− Tikrai? − lengvai kilsteli mane ir pasodina ant akmeninės upės krant-
inės. − Ko dar prašausi? − klausia provokuodamas.
− Begalės dalykų, − sukuždu šalia jo ausies, lūpomis paliesdama kvepi-
ančią kaklo odą. − Prašaisi liežuviu ištyrinėti kiekvieną savo kūno centi-
metrą, − balsas prikimsta nuo saldžių fantazijų. − Prašaisi, kad priversčiau
tave drebėti nuo palaimos, į kurią, tikiuosi, pasiimsi ir mane, − apsilaižau
lūpas jausdama ant jų Antonio skonį.
− Su tavimi aš tampu silpnavalis, − neslėpdamas kylančio susijaudinimo
įsispraudžia man tarp kojų. − Nesugebu atsispirti pagundoms, kurias tu
taip saldžiai siūlai, Gabriela, − prisitraukia mane arčiau, priversdamas
apsivyti kojomis. − Bijau, kad tos kelios dienos be tavęs bus ilgiausios mano
gyvenime, − nosies galiuku paliečia pulsuojančią kaklo odą.
Iš lėto tariami jo žodžiai akimirksniu pažadina mano papilvėje snaudži-
antį geismą. Šiltas oras šalia kaklo jaudina ir darosi vis sunkiau ryti seiles,
perdžiūvusioje burnoje. Panardinu pirštus į tankius jo plaukus ir tvardy-
dama susijaudinimą laukiu to, ką jis ketina daryti toliau. − Norėčiau įeiti į
tave tiesiog dabar, − sukužda tyliu balsu.
− Kaip skersgatvyje? − negaliu atpažinti prikimusio savo balso.
− Ne... − ištaria taip seksualiai, taip lėtai, kad visa suvirpu. − Noriu
tavęs kitaip... − ranka suima mano sprandą taip, kad slystelėjęs per
362/473
žandikaulį nykščiu kilsteli veidą, tiesiai sau prieš akis.− Noriu tave švelniai,
lėtai pamylėti, o ne išdulkinti, − pasako lūpomis beveik liesdamas manąsias
ir aš išsitiesiu bandydama jų paragauti. − Deja, bet dar ne dabar, mažute.
Turime eiti, − atsidusęs, taip ir nepabučiavęs nukelia mane ir vėl pastato
ant grindinio.
− Tau išties patinka mane kankinti? − papučia lūpas, kai paleidęs ją iš

glėbio šiek tiek atsitraukiu.
− Kodėl taip manai?
− Priverti geisti ir atsitrauki net bučiniu neapdovanojęs.
− Jei dabar tave pabučiuosiu, − smiliumi pakeliu jos smakrą, žalios
akys, apsiblaususios nuo geismo, žvelgia laukdamos, prašydamos, o gal net
reikalaudamos. − Nebeturėsiu jėgų sustoti, − sušnabždu, nes toks jos
žvilgsnis veikia tarsi narkotikas, kuris mano venose pulsuojantį kraują pri-
pildo deginančios aistros. − Būk gera ir bent kartą paklusni mergaitė, duok
man ranką ir eime, nes mes jau tikrai vėluojame.
− Kur galima vėluoti ketvirtą valandą nakties? − nusijuokia ir paima
mane už rankos.
− Esu dėl kai ko susitaręs.
− Paslaptis?
− Hm... Greičiau, staigmena, − nusišypsau, tikėdamasis, kad jai patiks.
− Jei ketini vėl mane nusitempti į kokius griuvėsius, noriu iškart per-
spėti, kad tokios staigmenos tikrai ne man.
− Pažadu, daugiau jokių griuvėsių, − pakeliu ranką nepaleisdamas Gab-
rielos ir priglaudžiu prie širdies, tarsi duočiau priesaiką. − Ramiau?
− O taip! − skambiai nusijuokia. − Daug ramiau.
− Puiku. Pavargai?
− Šiek tiek, − nudelbia akis į grindinį.
− Prasta iš tavęs melagė, Gabriela, − ištariu, matydamas, kad jos žings-
niukai vis mažėja.
− Gerai, tavo viršus! − nusijuokia. − Kojos mane tiesiog žudo!
− Ech, jūs, moterys, ir tie jūsų batai žudikai, − nusišypsau ir stabtelėjęs
palinkstu.
Gabriela žiūri į mane ir tik kilstelėta ant rankų ima garsiai juoktis.
364/473
− Tu pamišėlis! − kvatodamasi apkabina mano kaklą. − Aš galiu eiti
pati!
− Ir nutrinti iki pūslių dailias kojas? − pakeliu antakį. – Ne, ačiū.
− Myliu tave, − sukužda besišypsančiomis lūpomis prigludusi prie
skruosto.
− Tikiuosi, − mesteliu ją šiek tiek į viršų ir Gabriela vėl prapliumpa
saldžiu juoku.
– Nuostabus garsas, – ištariu klausydamas jos juoko.
− Koks?
− Tavo juokas.
Atrodo, kad nešdamas mane ant rankų Antonis nė lašelio nepavargsta.

Akivaizdu, kad sporto salėje nugludintas kūnas ištvermingas ir puikios
formos.
− Mano asmeninis Heraklis, − sukuždu, prisiglausdama prie plačios jo
krūtinės.
Po juodos, be abejonės, brangios medžiagos marškiniais girdžiu ramiai
plakančią širdį. Tylus jos ritmas ramina ir aš pasijuntu išties šiek tiek pav-
argusi nuo turiningo, įdomaus ir kiek bauginančio pasimatymo.
− Mažute, aš greičiau Deimas ar net Hadas, bet ne Heraklis, − droviai
nusišypso.
− Išmanai graikų mitologiją?
− Taip, šiek tiek. Maniau, žinai, kad ankstyvieji romėnų dievai buvo pas-
isavinti iš graikų.
− Ne, šito nežinojau, − negaliu atsistebėti, kiek daug šis vyras išmano.
− Na va, − nusišypso. − O sakei, gavusi aukščiausią įvertinimą iš
istorijos.
− Tau graikų ir romėnų mitologija, ko gero, buvo privaloma istorijos
paskaitų dalis. Neabejoju, jei imtume kalbėti apie baltų dievus, tu taip ne-
sipūstum, − pergalingai nusišypsau, bet, deja, tik trumpam.
− Nori, kad imčiau gvildenti senąją jūsų religiją? − su pasitenkinimu
veide pažiūri į mane ir tampa aišku, kad vyras žino daug daugiau, nei galė-
jau pagalvoti.
− Tiek to, − užverčiu akis ir Antonio pergalingai nusijuokia.
Būdama visai arti jo veido pagaliau galiu nesidrovėdama įdėmiau
įsižiūrėti į itališkus bruožus. Ganėtinai griežta žandikaulio linija, kuri
sutrūkčioja ėmus širsti, pasipuošusi vos apčiuopiamais želiančios barzdos
šeriais. Šiek tiek praviros juslios lūpos žvilga nuo gatvės žibintų šviesos.
Nepaprastai tiesi ir išraiškinga vyriška nosis. Maga perbraukti ją pirštu.
366/473
Aplink juodomis tankiomis blakstienomis apsuptas akis susimetusios vos
įžiūrimos raukšlelės. Dabar Antonio nuotaika puiki, jis gal net šypsosi, ko
nebūtum įtaręs, žvelgdamas į paslaptingai santūrias lūpas.
Pakeliu ranką ir perbraukiu per juodus vyro plaukus, kurie šiandien
suguldyti itin tvarkingai. Nejučia nusišypsau, nes šiaip jie visuomet būna
nerūpestingai suvelti, tarsi Antonis būtų šėlęs lovoje. Turiu pripažinti, tokia
šukuosena jam labai tinka.
− Kas tave taip pralinksmino? − paklausia, nuleisdamas mane ant sen-
ojo Florencijos tilto.
− Tu.
− Aš? − pakelia tamsius antakius.
− Taip, − išsitiesiu ir rankomis palyginu suknelę.− Ar neturėtumėte
gauti baudos, pone Barikeli, už tai, kad esate nepadoriai gražus?
− Miela, panele Keinaite, − kreipiasi, apglėbdamas mano liemenį, − jūsų
galėčiau paklausti to paties, − nusišypso ir pakėlęs ranką perbraukia man
per plaukus. − Eime?
− Kur tik pasakysite, − suimu jo ištiestą ranką.
Nusuku akis nuo drovia šypsena pasipuošusio Antonio veido ir prieš
mane atsiveria platus tilto koridorius, kurio abejose pusėse lygiagrečiai
driekiasi mažutės parduotuvės. Jų vitrinos dėl nepadoriai vėlyvo meto
paslėptos po medinėmis langinėmis. Šmėsteli mintis, kad tai nepapratai
keistas tiltas. Tarsi kregždžių lizdais aplipdytas mažais namukais, kuriuose,
kaip prasitaria Antonis, daugiausia įsikūrę miesto juvelyrai.
Tonis vėl žvilgteli į laikrodį ant riešo ir gan sparčiu žingsniu patraukia
prie vienintelės langinėmis nepridengtos, blankia šviesa švytinčios vitrinos.
Balta Fratelli Piccini iškaba patraukia mano dėmesį, nes šiek tiek skiri-
asi iš kitų savo moderniu dizainu.
− Ką reiškia žodžiai iškaboje? − apgaubta ant tilto tvyrančios tylos pati
nepajuntu, kaip imu šnabždėti.
– Broliai Pičiniai.
− Esi čia susitaręs?
367/473
− Ir taip, ir ne, − stabteli už keleto žingsnių nuo parduotuvės ir pasisuka
į mane. − Gabriela?
− Taip? − šiek tiek sutrikusi pakeliu akis.
− Pažadėk, kad nesispyriosi, nevartysi akių ir neversi manęs klausytis
priekaištų.
− Labai daug prašymų, bet viskas priklauso nuo to, ką ketini daryti, −
prisimerkusi nepatikliai pakreipiu galvą, nes toks jo prašymas kelia
įtarimų.
− Pažadėk! − pakšteli į lūpas ir vėl įsmeigia paklusnumo reikalaujantį
žvilgsnį į mane.
− Na gerai... Pažadu, − užverčiu akis ir nepatenkinta papučiu lūpas.
− Mano mergytė, − nusišypso ir pabučiuoja, atsidėkodamas už
paklusnumą.
− Fabijau!? − šūkteliu pravėręs duris.

Už kelių žingsnių stovinti Gabriela neatrodo labai patenkinta išvydusi,
kas slepiasi po vitrinų stiklais.
− Antoni! − patenkintas skėsteli rankomis senyvas vyras, su kuriuo ten-
ka turėti reikalų ne pirmą ir ne antrą kartą.
Nors ir labai ankstyvas rytas, jo veide nematyti nė kruopelytės miego
šešėlio. Maloniai padėkojęs už pasitikėjimą ir kaip visuomet, jo manymu,
per gausų užmokestį pasiteirauja Gabrielos vardo. Merginai nesupratus,
labai nustemba ir ima tvirtinti, kad būtų galėjęs eiti lažybų, kad tokia
gražuolė, be abejonės, esanti italė.
Raukšlių išvagotas jo veidas tarytum nušvinta man paklausus, ar už-
sakymas paruoštas. Kelioms minutėms dingęs krautuvėlės gilumoje, grįžta
nešinas juoda aksomu mušta dėžute.
Palinkęs šalia manęs, kad Gabriela negirdėtų, visiškai nekreipdamas
dėmesio į tai, kad ji itališkai nesupranta, patikina, kad tai vienetinis
dirbinys, kuriam panaudojo tik aukščiausios kokybės medžiagas.
Dar keletą minučių pasiklausęs jo čiauškėjimo nuoširdžiai padėkoju už
tokį skubų darbo atlikimą.
Atsisveikinęs, kartu vesdamasis žaliaakę, išeinu laukan. Paėjęs iki arko-
mis puošto tilto vidurio sustoju šalia turėklo tiesiai po Vazario koridoriumi.
Vis dar dvejodamas dėl savo veiksmų pasisuku į Gabrielą, kuri šiek tiek
prisimerkusi seka mano judesius.
− Mažute? − ištariu, ranka glostydamas jos švelnią veido odą. – Pameni,
kai Marselyje tau pasakojau apie dykumą?
− Taip, − akivaizdžiai sutrikusi ji pakelia ranką ir priglaudžia prie mano
rankos.
− Pameni, tuomet sakiau bijantis, kad būsi tik miražas?
− Pamenu, − sukruta jos lūpos.
369/473
− Dabar žinau, kad tu ne miražas, − laisva ranka apkabinu ją per
liemenį ir prisitraukiu arčiau. – Tu – mano oazė, ir nors žinau, kad tave
truputėlį vis dar gąsdinu, pažadu, kad viskas pasikeis.
Gabriela, nuostabos kupinomis akimis, seka mano rankas, kol aš
nusimaunu „Septyneto“ žiedą. Iš nuostabos net šiek tiek išsižioja, kai įdedu
jai į delną.
− Antoni? − vos su veblena netekusi žado.
− Mesk! − galvą parodau į Arno upę.
Gabriela, rankoje laikydama žiedą ir nenuleisdama akių nuo manęs,
stovi tarsi suakmenėjusi.
− Nagi, mažute, mesk, − pakartoju, bet ji papurto galvą.
− Aš negaliu, − nuleidžia akis į delne tviskantį aukso dirbinį. – Neslėp-
siu, žinodama, ką jis išties reiškia, beprotiškai šito noriu, bet negaliu. Jis
per brangus.
Tokie jos žodžiai priverčia mane gardžiai nusijuokti.
− Mažute! Kada pagaliau suprasi? Kol čia stovi ir dvejoji, mano valdo-
mos įmonės uždirbo daugiau nei verti šimtai tokių žiedų, − vėl apglėbiu jos
liemenį ir parodau Gabrielai į upę. − Nagi, mesk!
Žalios akys keletą akimirkų tyrinėja mano veidą, bet neišvydusios nė
menkučio dvejonės šešėlio užsimoja ir sviedžia žiedą tolyn į tekančius upės
vandenis.
− Šaunuolė, − sukuždu padėjęs galvą ant jos peties, nuoširdžiai džiaug-
damasis, kad pasiryžau. Mergina kelis kartus giliai įkvepia ir garsiai
nusijuokia.
− Dieve, aš tik ką velniop išmečiau keliasdešimt tūkstančių!
− Koks jausmas? − paklausiu sužavėtas jos nuoširdumo.
− Nežinau, − prityla. − Žinant, kad tai „Septyneto“ žiedas, ko gero, jaus-
mas geras, − atsisuka į mane.
− Leisk jį dar truputėlį pagerinti, − sakau iš kelnių kišenės ištraukdamas
aksominę dėžutę.
− Ne! Ne! Ne! − iškelia rankas prieš mane stabdydama. − Jokių brangių
370/473
dovanų.
− Stop! − užtildau jos lūpas pirštu.− Pirma, tu pažadėjai, − prisimerkęs
pažiūriu jai į akis ir Gabriela nepatenkinta papučia lūpas. − Antra, aš jo
negalėsiu nešioti be tavęs, − mergina susidomėjusi pakreipia galvą ir kiek
padelsusi paima dėžutę.
Kaip gyva niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi. Dėžutėje

tviskantis iš aukso ir deimantų meistriškai išdirbdintas Florencijos herbo
simbolis, vos jį pabandau paimti, pasidalija į dvi dalis. Viršutinė, strėlės an-
tgalį su dviem sparnais primenanti „Raudonosios lelijos“ dalis pavirsta į
deimantais tviskantį kaklo pakabuką, o apatinė herbo dalis su juodu
cirkoniu ir ašaros skaidrumo briliantais – vyrišku žiedu.
− Galiu? − paklausia Antonis imdamas pakabuką, kurį traukiant iš
dėžutės sužėri ganėtinai plati auksinė grandinėlė.
Apstulbusi stebiu ramų Tonio veidą. Iš lėto permetęs mano plaukus per
vieną petį užsega grandinėlę man ant kaklo. Neskubėdamas užsimauna
žiedą ir pridėjęs ranką prie mano krūtinės vėl sujungia įstabų juvelyrinį še-
devrą į bendrą visumą.
− Patinka? − droviai šypsodamasis pažvelgia į akis.
− Toni... − sukuždu linguodama galvą ir matau, kaip jo veidu akimirks-
niu persirita išgąstis. − Labai! − sušunku ir priglundu prie jo lūpų.
Antonį mano bučinys nustebina, sekundę padelsęs jis pasitinka mano
liežuvį taip švelniai ir aistringai, kad negaliu patikėti, kad nesapnuoju.
− Kada liausiesi mane stebinęs? − sušnabždu.
− Niekada, mergyte, − suspaudžia delnais mano veidą taip, kad negaliu
pajudėti, o landus jo liežuvis vėl įsmunka į mano burną.
Nežinau, kiek laiko taip prastovime, sotindamiesi bučiniais, kol pro šalį
dviračiu važiuojančio ankstyvo paštininko švilptelėjimas priverčia mus at-
siplėšti vienam nuo kito.
− Ar labai supyksi, jei užbaigsime šį naktinį pasimatymą? − sunkiai
traukdamas orą ištaria, žvelgdamas geidulingomis akimis. − Aš tiesiog
noriu parsinešti tave namo ir saldžiai, lėtai pasimylėti, − nusišypso. −
Sutinki?
− Hm, − sumurkiu šalia jo ausies. − Nepaprastai viliojamai skamba,
372/473
pone Barikeli, − pasilenkusi nusiaunu aukštakulnius ir provokuojančiai
pažiūriu į jį.
Supratęs mano gestą Antonis nusijuokia ir vėl pakelia ant rankų.
− Ar žinai, kad nepaprastai skaniai kvepi? − švelniai dantimis grybšteli
mano skruostą ir nosimi pasitrina į kaklą.
− Apie tave galėčiau pasakyti tą patį. Ar seniai buvai sugalvojęs tokį si-
urprizą? – paklausiu, ranka perbraukdama kaklą ir iš arčiau apžiūrėdama
papuošalą.
− Ne. Tik vakar. Užsakiau, kol tu miegojai pakeliui į vilą, − nusišypso.
Neįtikėtina, kad toks meno kūrinys gali gimti per naktį. Žvelgiu į delne
žibantį grožį ir negaliu patikėti, kad toks papuošalas kabo ant mano kaklo.
Kiekvienas iš dvylikos neįtikėtinai skaidrių deimantų, inkrustuotų į paka-
buką, apvestas smulkiu gėlių ornamentu. Tose vietose, kur ornamentai sus-
itinka, spindi dar po vieną visiškai mažutę baltą akį, iš toliau žiūrint auksą
užgožia akinantis deimantų žėrėjimas.
− Mažuti?
− Klausau? − pasisuka į mane ir nusišypso.
− Pažadėk, kad daugiau taip neišlaidausi.
− Negaliu.
− Kodėl?
− Supranti, turiu šiokią tokią silpnybę, − nusijuokia. – Mėgstu, kai mo-
teris spindi.
− Nuo deimantų? − klausiančiai kilsteliu antakius.
− Nebūtinai. Tu nesuprasi, − pakšteli man į lūpas, lengvai žengdamas
tuščiomis gatvėmis kitapus tilto. − Nieko nėra gražesnio kaip nuogas
moters kūnas ir perlų, deimantų, aukso spindėjimas ant jo, − iš lėto apsil-
aižo lūpas, akivaizdžiai tai įsivaizduodamas.
− Ant moters kūno? − nutariu jį paerzinti.
− Ant tavo kūno, − perpratęs mano kėslus švelniai nusišypso.
− Kai kalbėjai apie apartamentus, maniau, kad galvoje turi

viešbutį, − šiek tiek sutrikusi nedrąsiai pažiūri į mane, kai praveriu buto
duris.
− Pamaniau, kad taip mums bus patogiau, − nuleidžiu Gabrielą ant
grindų. − Gal norėtum vyno?
− Taip, mielai, − ištaria, žvalgydamasi po prabangius apartamentus,
kuriuos jau anksčiau, kai žadėjau aplankyti Florenciją, man primygtinai
siūlė išsinuomoti Federika.
Neskubėdamas nueinu į virtuvę, palikdamas Gabrielą nedrąsiai be-
sidairančią po didžiulę svetainę.
Šaldytuvas, kaip ir buvo žadėjęs buto prižiūrėtojas, gausiai pripildytas
įvairiausio maisto ir gėrimų. Keli buteliai rinktinio vyno ir dubuo prinok-
usių braškių su plakta grietinėle patraukia mano dėmesį. Išrenku baltą
pusiau saldų vyną ir pripildęs dvi taures atsidūstu, nes jaučiuosi susijaud-
inęs ir nedrąsus, tarsi pirmą kartą vienas likęs su moterimi.
Nešinas vynu ir uogomis grįžtu į svetainę, bet Gabrielos nerandu. Ant
baltojo ąžuolo parketo kambario viduryje mėtosi Gabrielos aukštakulniai, o
kiek tolėliau guli mano švarkas.
Seku ant grindų išsvaidytais rūbais, jausdamas burnoje tą salsvą geismo
skonį, kuris akimirksniu pažadina aistrą.
Koja paspiriu praviras vieno iš miegamųjų duris ir sustingstu netekęs
žado.
Bundančios saulės spinduliai iš lėto skverbiasi į šviesių tonų kambarį,
apglėbdami liekną Gabrielos kūną, stovintį nugara į mane. Nenutuokiu, ar
ji žino, kad ją stebiu, bet beprotiškai grakščiai pakelia ranką ir iš lėto atsega
suknelės užtrauktuką. Pirštų galais perbraukusi per pečius išsilaisvina iš
lengvos medžiagos ir vis dar neatsigręždama palengva išlipa iš suknelės,
susmukusios jai po kojomis. Likusi vien su plonų nėrinių liemenėle ir
374/473
kelnaitėmis ji mane hipnotizuoja.
Stebiu ją pakerėtas, nes šioje magiškoje šviesoje ji labiau primena
geidulingą angelą, o ne moterį. Kūnu persirita malonus nekantrumo
maudulys. Priėjęs arčiau padedu vyno taures ir dubenį su braškėmis ant
naktinio staliuko šalia lovos.
Pirštais švelniai perbraukiu jos nugaros viduriu žemyn link liauno
liemens ir delnu vos lytėdamas glotnią odą paglostau šlaunį. Laisva ranka
permetu vilnijančius juodus plaukus per petį ir lūpomis paliečiu sprandą,
mentės odą, grakštų peties linkį.
Gabriela pasuka galvą ir jos veidas atsiduria visai greta manojo. Pakeliu
akis ir sutinku svaigų žalių akių žvilgsnį. Aušros spindulių nušviestas veidas
pakeri skaistumu. Juodos blakstienos kiek primerktos slepia geismo
užtvindytas akis. Putliomis lūpomis slystelėjęs liežuvis priverčia mane
suvirpėti. Apglėbiu jos liemenį ir švelniai prisitraukiu merginą.
− Tu nepaprastai graži, − sukuždu greta jos kaklo.
− Tu taip pat, − atlošia galvą ir mėgaudamasi mano prisilietimais
sumurkia.
Atgręžiu merginą į save ir akimis tyrinėdamas jos veidą užkišu už ausies
nepaklusnią garbaną.
− Gerai jauties? – paklausiu, nes Gabrielos veide matau daugybę emo-
cijų, kurių dar neatpažįstu.
− Taip, − švelniai nusišypso ir pabučiuoja mano ranką.
− Eikš, − suimu jos delną.
Švelniai šypsodamasi, mano paraginta, prigula ant baltos, plačios lovos.
Aš atsigulu šalia ir paduodu jai vyno taurę. Gabriela įsitaiso tarp pagalvių
taip, kad beveik sėdi.
Stebiu ją vis dar nežinodamas, kam turėčiau būti dėkingas už tai, kad ją
sutikau.
Pirštu timpteliu baltos liemenėlės petnešėlę ir ji nepaklusniai nuslysta
petimi. Abu tylime žvelgdami vienas į kitą ir šypsomės. Smiliumi per-
braukiu krūtinę pagal patį nėrinių kraštą. Gabriela kvėpteli oro ir
375/473
virptelėdama iškvepia.
− Galiu? – klausiu nenuleisdamas akių ir žaliaakė, kiek padelsusi, tru-
putėlį atsitiesia leisdama atsegti liemenėlę.
Lengvu judesiu įveikęs kabliukus vėl atsitraukiu ir pasirėmęs galvą
stebiu, kaip Gabriela neskubėdama išlaisvina savo krūtis iš nėrinių. Apsil-
aižau, nes noras jų paragauti darosi sunkiai pakeliamas. Vis labiau
bundančios dienos spinduliai slysta aksomine oda, standžiais speneliais,
varydami mane iš proto. Pakeliu taurę ir plona srovele imu pilti vyną į
tarpelį tarp jos krūtų.
− Oi! – šūkteli nuo šalto skysčio tekančio žemyn.
− Nespurdėk, − nusišypsau ir palinkęs lūpomis priglundu prie drėgnos
odos.
Dieve, šis skonis nuostabus! Salsvas, vėsus vynas ir Gabrielos skonis
priverčia sudejuoti. Leidžiuosi jos kūnu žemyn, tikslingai aplenkdamas
krūtis. Saldus vynas, tapęs dar svaigesnis nuo sąlyčio su jos oda, liejasi ant
baltų patalų.
Gabriela suleidžia pirštus į mano plaukus. Jos kvėpavimas pasidaro
gilus ir nelygus.
Pasiekęs bambą pakeliu akis ir pergalingai nusišypsau, matydamas, kaip
mano dar visai nekalti prisilietimai ją veikia.
Iš lėto pirštais apvedu kelnaičių kraštą, neatitraukdamas nuo jos akių.
Gabriela sudreba. Bučiuodamas per nėrinius nusileidžiu tarp jos kojų.
− Antoni... − sudejuoja.
− Ššš...
Suklupęs lovoje tarp mano kojų vis dar lūpomis liesdamas mano lytį
per nėrinius atsisega rankogalių sąsagas ir keletą viršutinių marškinių
sagų. Vikriai kilstelėjęs juos išsineria ir nusviedžia žemyn. Su šelmiška
šypsena veide užkiša nykščius už kelnaičių kraštų ir svilindamas mano
kūną geidulingu žvilgsniu iš lėto jas numauna.
− Mano, − sukužda, vėl bučiniais kildamas kūnu.
−Tavo, − nusišypsau jam sustojus prie mano lūpų.
Palinkęs vos per kelis centimetrus nuo manęs tyrinėja veidą žvilgsniu.
− Pažadėk, kad pasakysi, jei tau nepatiks, − šnabžda lūpomis liesdamas
manąsias, bet jų nebučiuodamas.
− Pažadu, − dūstu nuo geismo. − Pamylėk mane, − ištariu balsu kūno
maldą.
− Pamylėsiu, − nusišypso. − Ar skubi? − kužda vis dar šalia lūpų, o tvir-
tos jo rankos glamonėja, drebina mano kūną.
− Ne, − sudejuoju jam dantimis timptelėjus mano apatinę lūpą.
− Gerai, − tylus jo balsas hipnotizuoja.
Šiek tiek atsitraukęs paima nuo gretimo staliuko stiklinį dubenį su raud-
onomis lyg užkaitę mano skruostai braškėmis.
− Pažaiskim, − apsilaižo lūpas ir šypsodamasis, prisimerkęs žiūri į
mane.
Dviem pirštais paėmęs prinokusią uogą pamirko vyne ir iš lėto ja apveda
mano lūpas. Liežuviu ją pasitinku, bet vos tik pabandau atsikąsti, staigiai ją
atitraukia ir suraukęs kaktą palinguoja galvą, taip leisdamas suprasti, kad
ne šito iš manęs tikisi.
Seksualus žaidimas kaitina kraują, kuris vis labiau kankindamas plūsta į
pilvo apačią.
Antonis vėl pamirko braškę vyne ir perbraukęs uogą per mano lūpas
šalia ausies sukužda:
377/473
− Pabučiuok...
Lūpomis priglundu prie kvepiančios uogos. Prasižiojusi pajuntu burnoje
salsvą vyno ir vasaros kvapo persmelktą skonį. Švelniai lūpomis ją apglėbiu
ir iš lėto imu žaisti liežuviu.
Antonis stebi mane pajuodusiomis nuo geismo akimis prikandęs lūpą.
− Gera mergaitė, − sukužda šalia ausies ir netikėtai ištraukęs uogą iš
mano burnos atsikanda. – Skanu, − nusišypso.
− O man? − sumirksiu blakstienomis, priversdama jį nusišypsoti.
Neskubėdamas pamirko kitą kvapnią uogą į grietinėlę ir apveda ja iš
susijaudinimo sustandėjusį mano spenelį. Nusišypso, gėrėdamasis savo
darbu, ir pakėlęs braškę man prie lūpų leidžia paragauti. Apsilaižau, o
likusį grietinėlės lašelį lūpų kampe lyžteli jis ir nė nepajuntu, kaip saldus
nuo vyno ir uogų Antonio liežuvis įslysta į burną. Ragaujame vienas kito vis
labiau pasiduodami beprotybei. Ranka surandu jo diržo sagtį. Atsegu ir šiek
tiek šypteliu prisiminusi, kiek kartų jis mane stabdė.
Antonis atsitraukia ir susidomėjęs stebi mano rankas. Šiek tiek iš
jaudulio virpančias pirštais atsegu kelnes ir įkišu ranką į vidų.
Vyras užsimerkęs maloniai sudejuoja, kai suimu pritvinkusį jo falą. At-
simerkęs mano jausmų valdovas palinksta prie lūpų ir godžiai mane
bučiuoja.
Aikteliu iš malonumo, kai dantimis spusteli grietinėle išteptą spenelį.
Antonis patenkintas urgzteli. Neskubėdamas ima laižyti, čiulpti ir švelniai jį
kramsnoti. Landžiais savo pirštais pamažu leidžiasi mano kūnu žemyn.
− Mažuti! − aikteliu jam stumtelėjus pirštus į drėgną mano vidų.
Vis labiau mane audrindamas jis ima giliai kvėpuoti.
− Nusimauk, − sukuždu timptelėjusi juodas jo kelnes.
Antonis akimirką atsitraukia ir išsineria iš jų. Išpampęs ir kietas,
nepadoriai didelis jo penis įsiremia į mano šlaunį.
Delnais suspaudžiu vyro veidą. Lūpomis susirandu lūpas ir godžiai tyr-
inėdama jo burną stumteliu jį, priversdama Antonį atsigulti. Apžergiu
tvirtą jo kūną ir laižydama rusvą tarsi karamelė odą palengva imu leistis
378/473
žemyn.
Saldžios jo lūpos sudeda tobulą O raidę man lyžtelėjus per jo
pasididžiavimą. Tonis panardina abi rankas į mano plaukus ir per
primerktas blakstienas iš malonumo suraukęs kaktą stebi mane vis giliau ir
giliau jį apžiojančią. Jo skonis malonus. Antonio ir aistros skonis.
Pasižiūriu į jį ir imu dar stipriau čiulpti, spausdama lūpomis penio
galvutę.
− Gabi, − sudejuoja stumtelėjęs klubus.
Stebiu jį susižavėjusi. Aistros ir augančio malonumo atspindžiai jo veide
daro Antonį nepaprastai seksualų.
Antonis atsisėda ir gan stipriai timptelėjęs mano plaukus priverčia
sustoti.
− Eikš, − ištiesia ranką ir padėjęs man pakilti pasodina ant savęs lėtai
pasigardžiuodamas kiekvienu mano vidaus lopinėliu užpildo iki galo.
Apsivijusi jį kojomis judinu klubus jausdama, kaip malonus maudulys,
įkalintas kūne, trokšta būti išlaisvintas.
Antonis slysteli delnu mano pilvu aukštyn iki krūtinės. Šiek tiek
stumtelėjęs priverčia mane atsilošti. Su neslepiama aistra nužvelgia mano
išlinkusį kūną ir liežuviu ima erzinti krūtis. Rankomis įsiremiu į jo blauz-
das. Lūpomis nusirita maloni dejonė, kai Antonis, reikliai stumtelėjęs į
mane, pirštais ima erzinti klitorį.
− Kokia tu graži, − ištaria prikimusiu balsu vis tvirčiau skverbdamasis
ten, kur plinta saldi įtampa, kur malonumas bręsta tarsi vaisius nuo jo
prisilietimų.
Neapsakoma pilnatvė ir viduje besitvenkiantis tamsus ir klampus geis-
mas priverčia dar labiau išsiriesti. Imu vis garsiau dejuoti ir tai tik dar la-
biau skatina jį nesustoti manyje. Jo klubai vis ritmingiau juda, o landūs,
įgudę pirštai spaudžia ir erzina būtent taip, kaip trokštu.
− Nagi, mažute, − suima plaukus ir prisitraukia mano veidą prie savojo,
kai lieka vos žingsnis iki palaimos. − Nagi kartu, − švokščia pro dantis ir
susmeigęs juodas, malonumo dar labiau aptemdytas akis lūpomis
379/473
susiranda manąsias. Stipriai spausdamas lūpą dantimis nenuleidžia akių.
− Toni, − sudejuoju, jausdama, kad tuoj sprogsiu.
− Taip, mažute. Nagi, − stumteli dar kelis kartus.
− Antoni! − sušunku ir purtoma stipraus orgazmo girdžiu, kaip Antonis
suvaitoja ir spausdamas mano klubus išsilieja.
Virpėdama, padėjusi galvą ant peties Gabriela giliai kvėpuoja mano

glėbyje. Švelniai ranka paglostau jos prakaito lašelių nusagstytą nugarą.
Nosimi įsikniaubęs į juodas garbanas šypsausi lyg paskutinis kvailys, nes
negaliu patikėti, kad šią akimirką jaučiuosi toks laisvas ir laimingas, koks
buvau, berods, prieš amžinybę. Protu nesuvokiama, kaip nuostabiai mane
veikia ši daili moteris, vis dar sėdinti ant manęs.
− Man dar niekuomet su niekuo nebuvo taip gera, − sukužda, lūpomis
liesdama kaklą.
− Man taip pat, mažute, − pabučiuoju į juodus plaukus.
Jaučiu, kaip ji šypsosi man ją liečiant.
− Tu nuostabi.
− Antoni! Apie jus galėčiau pasakyti tą patį, − atsitiesia ir jos veidas at-
siduria vos per kelis centimetrus nuo manojo. – Mielasis, ar žinote, kad
esate nepaprastai puikus ir dėmesingas meilužis? − nusijuokia ir delnais
suspaudžia mano veidą.
− Jūs pirmoji, panele, kuri man tai sakote, − ištariu, žvelgdamas į jos
svaiginančiai gražų veidą visai greta, norėdamas įsiminti kiekvieną jo
bruožą. − Moterys paprastai būdavo kitokios nuomonės apie mane ir, deja,
ji nebuvo pati geriausia.
− Ką jos supranta? − nusišypso ir lūpomis švelniai paliečia manąsias. −
Myliu tave, Barikeli.
− Gal pagaliau liausiesi?
− Ką? − kiek atsitraukia ir susmeigia klausiantį žvilgsnį, bandydama
nuspėti mano mintis.
− Vadinti mane pavarde, − baikšti jos išraiška priverčia nusišypsoti. −
Jau sakiau, kad anksčiau ar vėliau ji taps tavo, tad nesuprantu, ar taip
bandai geriau įsiminti? − imu juoktis.
− Kodėl tu toks tikras, kad atėjus laikui aš sutiksiu? − jos veidas tampa
381/473
skaidresnis ir Gabriela, pakreipusi galvą, kilsteli antakį. − Ar daviau pag-
rindo taip galvoti, Barikeli? − sukikena.
− Labai jau drąsiai kalbi, Gabriela, turint omenyje, kad vis dar sėdi ant
manęs.
− Gąsdini? − nusijuokia.
− Tikrai taip, − netikėtai stumteliu ją ant lovos.
Gabriela išsitiesia ant patalų ir ima juoktis. Liaunomis rankomis bando
mane sustabdyti, atstumti nuo savęs, bet aš stipresnis. Pagavęs jos rankas
iškeliu virš galvos ir prispaudžiu trapų, nepaklusnų kūną po savimi.
− Labai neprotinga mane šitaip erzinti, gražuole. Maniau, kad jau supra-
tai ir esi imlesnė mano pamokoms, − įsispraudžiu tarp jos šlaunų ir pri-
glundu savo vėl pabudintu susijaudinimu prie žaliaakės lyties. − Teks tau
padėti jas galutinai įsisavinti, − šypsodamasis pajudinu klubus ir Gabriela
virptelėjusi sudejuoja.
Žalios akys ima blaustis nuo bundančios aistros. Dailus jos kūnas li-
aujasi spurdėjęs po manimi, o skambiam juokui pritilus kambaryje girdėti
tik gilus abiejų kvėpavimas. Eilinį kartą pakerėtas jos artumo palinkstu prie
paburkusių lūpų.
− Mano... − sukuždu, beveik jas liesdamas.
− Tavo... − ištaria kimiu geismo perkreiptu balsu, beveik maldaudama.
Berods, tik ką nuvarginta jo rankų užmigau, o jau vėl per miegus

jaučiu Antonio lūpas. Nenoriu pramerkti akių, bet tylus niurnėjimas jam
leidžiantis mano kūnu priverčia nusišypsoti ir atsimerkti.
− Labas rytas. Ar tu kada miegi? − šypsodamasi paglostau tamsius
suveltus plaukus ir pakreipusi galvą stebiu, kaip Tonis bučiniais tyrinėja
mano pilvą.
− Miegu, − nusišypso ir pakelia akis į mane. − Tik šalia tavęs tai
nepaprastai sunkiai sekasi, − pasiremia smakru į mano pilvą.
Sutaršytais plaukais, nerūpestinga šypsena veide jis nepaprastai
patrauklus.
− Kelinta valanda? − pakeliu rankas virš galvos ir tingiai pasirąžau,
bandydama išsklaidyti saldumu viliojantį miegą.
Visą kūną maloniai maudžia nuo jo rankų ir lūpų prisilietimų. Taip, jis
išties buvo teisus sakydamas, kad man neprošal būtų pasportuoti. Kai
grįšiu į Londoną, rimtai apie taip pasvarstysiu.
Antonis žiūri į mane, neslėpdamas geidulingos šypsenos. Net neabejoju,
kad jam malonu stebėti mane nuogą.
− Vidurdienis, − neatitraukdamas akių palinksta ir lūpomis paliečia
kirkšnį, privesdamas mane suvirpėti.
− Toni?− paliečiu jo veidą.
− Kas, mažute? − pakartoją bučinį šiek tiek žemiau.
− Norėčiau palįsti po dušu, − droviai nusišypsau.
Po audringos nakties, tiksliau, ankstyvo ryto jaučiuosi suplukus ir lipšni.
O gerai pagalvojus, jėgų vėl tenkinti jo nepasotinamą aistrą likę ne per
daugiausiai, tad dušas vilioja ne vien savo gaiva, bet ir galimybe bent šiek
tiek atsikvėpti.
− Man patinka, kaip tu kvepi, − nutraukęs mano mintis pasitrina nosimi
į odos lopinėlį žemiau bambos. − Kvepi dangiškai. Savimi, − padeda galvą
383/473
man ant pilvo. − Tavo oda kvepia obuoliais. Šviežiais obuoliais, −
nusišypso. − Dar tu kvepi seksu, − pakėlęs akis nusišypso. − Ir manimi, −
juodose akyse blyksteli grobuoniškas pasitenkinimas.
− O aš galvojau, kad atsiduodu prakaitu ir nugaravusiais Chanel, −
nusišypsau.
− O tu mažiau galvok, − šypsodamasis apkabina mane per klubus ir įsi-
taiso patogiau. − Nepakartojamas jausmas, − su palengvėjimu atsidūsta ir
užsimerkia.
− Jausmas? − nustebusi žvelgiu į gražuolį, įsitaisiusį ant manęs.
Nieku gyvu nebūčiau galėjusi patikėti, kad griežtas ir išdidus vyras,
sutiktas pirmosiomis mano gyvenimo dienomis Londone, kada nors
glaustysis prie mano nuogo kūno.
− Ramybės jausmas. Seniai tokio nejutau, − Antonis atmerkia akis ir
juodose jų gelmėse matyti tai, apie ką jis kalba. – Pamenu, kai Federika
paskambino ir paprašė tave pagloboti, ne juokais įsiutau.
− Kodėl sutikai?
− Nelabai turėjau jėgų tą kartą su ja ginčytis, ir pati puikiai žinai, kokia
nepakenčiamai įkyri moka būti Fedė.
− Buvai po „Septyneto“? − nors nujaučiu atsakymą, ryžtuosi paklausti.
− Taip, ir ne tik, − ištaria ir kurį laiką tylus žvelgia į mane. − Bet dabar
galiu pasakyti, kad tą kartą tai buvo geriausias mano sprendimas.
− Kodėl? – prisimerkiu, nes nesuprantu, ką jis galvoja.
− Jei būčiau buvęs kupinas jėgų, ko gero, būčiau Fedę tiesiog pasiuntęs
velniop su tokiais kvailais prašymais ir tavęs, mažute, niekuomet ne-
sutikęs, − nusišypso. − Jei atvirai, tai iš pradžių tavimi pasirūpinti liepiau
Deividui, nors ir žadėjau Federikai to nedaryti.
− Deividui?
− Taip. Liepiau tave nukišti į kokį priemiesčio kotedžą, kad nekeltum
man rūpesčių, bet smalsumas tave pamatyti paėmė viršų. Dabar akivaizdu,
kad, ko gero, menkiausia mano yda apvertė visą gyvenimą aukštyn kojomis.
− Taigi vėliau, kai smalsumas nugalėjo ir pamatei mane, spėju,
384/473
nebegalvojai, kur mane nukišti?
− Kai tave pamačiau? − pakelia antakius ir nusišypso. − Ne! Tave
pamačius man kilo tik viena mintis, − ima juoktis.
− Kokia?
− Kaip tave iškrušti.
− Toni! Fui! − susiraukusi imu muistytis, o jis juokdamasis nenoriai
atsitraukia.
− Myliu tave, − pasirėmęs galvą stebi mane, kylančią iš lovos. – Žinai,
mažute, dėl ko dar gailiuosi?
− Na? − žvilgteliu per petį eidama vonios link, kiekviena savo kūno
ląstele jausdama jo žvilgsnį.
− Gailiuosi, kad taip ilgai kankinau save prieš tave iškruš...
− Fui, Toni! Liaukis prašau! − imu juoktis.
Akivaizdu, kad jo nuotaika šįryt puiki ir jis tikslingai kalba lyg būtų
paauglys, norėdamas mane paerzinti, o gal pralinksminti.
Prieš dingdama už šviesaus medžio durų dar spėju akies krašteliu
išvysti, kaip jis palaimingai šypsodamasis išsitiesia visu ūgiu lovoje.
Daugiau tokių rytų – ir gyvenimas taptų išties pakenčiamas. Gal tikrai

pasimirštų kartais sunkiai tramdomas noras kelti skausmą, o šlykščios
Andrėjos šunybės nugultų į praeitį, kur jas užklotų storas užmaršties dulkių
sluoksnis. Taip. Toks gyvenimas man patiktų. Jis kardinaliai skirtųsi nuo
to, kokį įpratau gyventi. Vis dar negaliu patikėti, kad vakar, apsuptas vėjo
šiurenamų smilgų, išliejau Gabrielai nuodus, tiek ilgai ėdusius mano širdį.
Nusipurtau, prisiminęs šleikštų jausmą, apėmusį matant gailestį jos
žaliose akyse, kai išgirdo ilgai mano nešiotas nuoskaudas. Tik keista, kad
tas gailestis kitoks. Jis nepersmelktas pasibjaurėjimo ir neapykantos, kokį
anuomet po avarijos spinduliavo mano žmona. Gabrielos gailestis tyras, lyg
jai išties skaudėtų už mane. Už mano nuopuolius ir pakilimus. Už tai, kaip
laužiau savo gyvenimą ir leidau tai daryti kitiems.
Tylus zvimbimas, atsklidęs iš apartamentų glūdumoje ant grindų
gulinčio švarko, atitraukia nuo minčių. Prisiverčiu pakilti iš nepadoriai
patogaus patalo ir vėsiomis grindimis nužingsniuoju garso pusėn.
Viduryje kambario gulintys aukštakulniai ir susiglamžęs švarkas
primena ryte kilusį jaudulį. Patenkintas jo padariniais pasilenkiu ir su
šypsena veide susirandu telefoną.
Šeši praleisti skambučiai šiek tiek neramina, bet peržiūrėjęs sąrašą nur-
imstu, nes dauguma iš jų nesvarbūs, tik Adamo skambutis priverčia prisi-
minti paskutinį mūsų pokalbį ir mano jam išsakytą prašymą.
− Klausau, pone Barikeli, − atsiliepia Sofija vos po vieno telefono sig-
nalo ir aš dar kartą padėkoju Dievui už išties atsakingai savo pareigas at-
liekančią sekretorę.
− Labas rytas, Sofija.
− Labas rytas, − sumikčioja kiek sutrikusi, nes man nebūdinga būti
mandagiam su ja.
− Sofi, susisiek su Gucci ir lai jų atstovas Florencijoje man į
386/473
apartamentus Via de Bardi 58 pristato sukomplektuotą dalykinį kostiumą
ir aprangą moteriai pagal šią fotografiją, − akimirkai atitraukiu išmanųjį
telefoną nuo ausies ir suradęs vieną iš slapčia darytų Gabrielos nuotraukų
persiunčiu Sofijai į elektroninį paštą. − Į panelės Keinaitės banko sąskaitą
pervesk trisdešimt tūkstančių eurų iš mano asmeninės sąskaitos Šveicarijos
banke, − tęsiu nurodymus, žengdamas miegamojo pusėn. − Informuok
Adamą, kad su juo susisieksiu septintą Londono laiku, taip pat pasirūpink,
kad kompanijos lėktuvas būtų pasiruošęs kilti iš Amerigo Vespucci oro
uosto ketvirtą po pietų Florencijos laiku. Viskas.
− Supratau, pone Barikeli, − atsako jai būdingu dalykišku tonu.
− Ar turiu ką nors žinoti?
− Nieko svarbaus, pone. Viskuo rūpinasi panelė Barikeli.
− Na ir puiku.
Per vandens šniokštimą atsklidęs vos girdimas bruzdesys prie aparta-

mentų durų priverčia užbaigti atgaivą ir žvalumą grąžinančią procedūrą.
Apsijuosusi minkštučiu rankšluosčiu išeinu iš vonios.
Ant paketais ir pirkinių krepšiais nukrautos baltos it ką tik iškritęs snie-
gas lovos krašto tiesiai priešais mane sėdi Antonis.
Neskubėdamas, nepakeldamas galvos vieną po kitos segasi juodų lyg
varno sparnai marškinių rankogalių sąsagas, kurios spindi sugaudamos
padrikus, neryškius saulės spindulius.
Tarsi jausdamas susižavėjimo kupiną mano žvilgsnį Tonis šypsodamasis
pakelia akis.
− Ką visa tai reiškia? − nužvelgiu už jo nugaros sukrautus paketus.
− Na, pirmiausia tai aš kaltas, kad tau teko praleisti net dvi dienas šven-
tuoliškai uždaroje, bet nepadoriai seksualioje suknelėje.
− Taip. Tai tu kaltas! − nusijuokiu. − Ir ji visai ne šventuoliška, o tiesiog
griežto kirpimo, − sukryžiuoju rankas ant krūtinės, tarsi bandydama ap-
siginti nuo nematomo priešo.
− Kaip pasakysi, bet norėčiau pabrėžti, − kilsteli tamsų antakį, − kad
toks griežtas kirpimas visuomet liks mano sveikintinas, kai šalia yra kitų
vyrų.
− Taip suktai nori pasakyti, kad pavyduliauji manęs, Toni?
− Taip suktai noriu pasakyti, kad tai, kas mano, ir turi likti mano, Gabri-
ela, ir atmink, kad tavo kūnas skirtas tik mano akims, − pasako tokiu tonu,
kad prieštarauti jo žodžiams galėtų nebent į savižudybę linkęs žmogus. –
Eikš, − ištiesia ranką kviesdamas, nors stoviu vos už poros žingsnių.
− Ką ketini daryti? − šiek tiek sutrinku nuo griežtesnio balso.
− Kadangi šiandien laiko turime ne per daugiausiai, vartytis lovoje su
tavimi malonumo teks atsisakyti, − atsidūsta, būdamas, be abejonės, tuo
nepatenkintas. − Pirmiausia norėčiau tave aprengti, o vėliau kur nors
388/473
papietauti, − prisitraukia mane arčiau, bet taip, kad tarp mūsų liktų
tarpelis.
− Aprengti? − papurtau galvą nesuprasdama, ką jis kalba.
Iki šiol man buvo žinoma tik tai, kad vyrams labiau patinka, kai rūbai
nuo jų rankų gula ant grindų, o ne ant moterų kūnų.
Išties susidomėjusi stebiu vyrą, sėdintį priešais mane, ir jo
pasimėgavimo persmelktus tingius judesius imant turkio spalvos pirkinių
paketą.
− Aprengti, − pakartoja tyliu, vis dar kiek bauginančiu balsu ir iš lėto
timpteli rankšluostį žemyn, priversdamas jį nuslysti man po kojomis.
Mano kūnas. Mano vos prieš akimirką aistros nualintas kūnas iš-
davikiškai suvirpa, neklausydamas blaivaus proto, vos tik Antonio rankos
slysteli dar drėgnomis blauzdomis žemyn.
Ranka įsikimbu į jo petį, nenorėdama prarasti pusiausviros, kai jis vieną
po kitos pakelia mano kojas, kad galėtų užmauti juodas, nėriniais puoštas
plonutes kelnaites. Neslėpdamas pasitenkinimo delnais apima blauzdas ir
prilaikydamas kelnaites vien nykščiais, slysdamas rankomis per staiga
mane vos išlaikančias kojas lėtai užtempia jas. Įtempęs plonučių nėrinių
gumą ir ištraukęs nykščius priverčia mane krūptelėti nuo netikėto, bet
neskaudaus gumos kirčio per odą. Pasitenkinimo kupinas šypsnys papuošia
Antonio veidą. Vėl kilstelėjęs koją po kojos jis apmauna kojinių diržą ir lė-
tai, nepaprastai švelniai, mėgaudamasis kiekvienu prisilietimu vieną po ki-
tos užtempia blizgias kojines aukštyn.
Giliai šnopuoju nuo kūną apėmusio susijaudinimo jam taip nepaprastai
liečiant mane.
Užsegęs priekinius kojinių laikiklius Antonis vikriai mane apsuka ir
pakartojęs tą patį su nugaroje esančiais laikikliais švelniai paglosto vieną
sėdmenį, vėliau kitą.
Timpteli plonutę kelnaičių virvutę ir užkišęs už jos pirštą lėtai braukia
audiniu žemyn.
Aimanuoju iš saldaus nekantrumo, kai landūs ir tokie kankinantys jo
389/473
pirštai pasiekia drėgną odą, bet jos tikslingai neliečia. Vos juntami, tarsi
nekalti prisilietimai jam braukiant per audinį aukštyn žemyn kaitina labiau
nei galėčiau pagalvoti.
− Tave jaudina? − sukužda lūpomis paliesdamas nugaros linkį virš
sėdmenų.
− Taip, − veikiau sudejuoju nei ištariu.
− Gerai, − ištaria dar tyliau.
Stipriai dantimis suspaudžia sėdmens odą priversdamas mane surikti,
bet ne atsitraukti.
− Mane taip pat, − kimiai ištaria ir dar stipriau krimsteli kitą įaudrintos
odos lopinėlį.
Nieku gyvu nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad skausmas, šią akimirką be-
siritantis kūnu, gali taip jaudinti.
Antonis degančią odą apdovanoja švelniais lūpų prisilietimais, tarsi at-
siprašydamas už tokį savo elgesį, kuris gąsdindamas kelia man vis didesni
malonumą.
− Atsisuk, − akimirksniu paklūstu ir mūsų žvilgsniams susitikus juodos
akys susminga į mane, tarsi mano veide ieškotų baimės.
Ištiesiu ranką ir delnu suimu juodus, mano nuostabai, šiek tiek drėgnus
plaukus. Papešu juos priversdama Tonį atlenkti galvą ir sudejuoti.
Pasilenkiu ir tarsi katė užropoju ant lovos šalia jo.
Antonis pasisuka ir delnais apglėbęs mano klubus sustabdo mane
keturpėsčią ant patalų, puikiai leisdamas nuspėti savo ketinimus.
Nesuvaldau riksmo jam atsidūrus už manęs ir be didesnių glamonių
pirštais įsiskverbus gilyn. Apvijęs mano plaukus aplink riešą ir truktelėjęs
priverčia mane išsilenkti.
Lygių Antonio dantų paženklinta oda dega liečiama jo delno.
− Ar bent nutuoki, kaip mane kaitini? − ištaria prikimusiu balsu, iš lėto
sukdamas pirštus mano viduje, versdamas vėl tvenktis tą išlaisvinimo
reikalaujantį jausmą.
− Taip, − sukuždu skruostu prigludusi prie vėsaus šilko patalų.
390/473
− Negirdžiu? − delnu stipriai pliaukšteli per sėdmenį, priversdamas
mane šūktelėti.
− Taip, − ištariu virpėdama nuo skausmo ir malonaus jausmo, keliamo
jo pirštų mano viduje.
− Garsiau, − pliaukšteli dar kartą.
− Taip! − surinku šokiruota savo dar nepažintos pusės, kuri mėgaujasi
sumišusiu skausmo ir aistros pojūčiu.
− Mano mergytė, − sukužda.
Per tankų ir gilų savo kvėpavimą girdžiu, kaip Antonis atsisega kelnių
užtrauktuką ir visiškai nesuklystu, nes po akimirkos kietas tarsi akmuo jo
penis slysteli tarp mano šlaunų.
− Pasitiki manimi? − lėti pirštų judesiai ima pamažu greitėti, vis labiau
tvenkdami geismą viename taške.
− Taip.
− Negirdžiu, − vėl pliaukšteli per degančius sėdmenis, bet skausmo ne-
bejaučiu per vis labiau apimantį saldumą.
− Taip! – garsiai pakartoju kimiu balsu, kuris visiškai neprimena
manojo.
− Ar žinai, kad tavęs nenuskriausiu?
− Taip! − surinku ir nagais įsikimbu į patalus, nes jis tikslingai artina
malonumą, bet neleidžia jo patirti.
− Gerai, − sukužda, švelniai paglostydamas jautrią nuo jo delnų odą. −
Parodysiu tau kitokį malonumą.
Nežinau, ar elgiuosi tinkamai, bet noriu jos visos. Nepaprastas

malonumas plūsta venomis matant, kad jos trapus kūnas gali pakelti tru-
putį skausmo, ir su užslėpta viltimi tikiuosi, kad tai teikia pasitenkinimą ne
vien man.
Sujaudintu iki begalybės savo vyriškumu brūkšteliu per drėgną jos lytį,
bet į vidų nesiskverbiu. Kelis kartus pakartoju iš proto varantį judesį ir
Gabrielos kūnas ima kone maldauti palengvėjimo. Šiek tiek dvejodamas sa-
vo veiksmais, iš lėto peniu paliečiu uždraustos odos lopinėlį tarp sėdmenų
ir pajuntu, kaip žaliaakė akimirksniu įsitempia.
− Ššš... − bučiniais apiberiu jos nugarą.
− Antoni, − sudejuoja, kai labai lėtai stumteliu vidun.
− Atsipalaiduok, mažute, − vėl imu pirštais žaisti drėgname jos viduje.
Vos tik jos kūnas ima pamažu atsiduoti malonumui, stumteliu giliau,
priversdamas ją surikti.
− Tik pasakyk, ir aš liausiuos.
− Ne! Maldauju, − sukruta jos lūpos, išmušdamos realybės pojūtį man iš
po kojų.
Nieku gyvu nebūčiau pagalvojęs, kad iš pažiūros drovi mergina leis man
ją mylėti visais įmanomais būdais.
Stumteliu dar sykį į nepakartojamai, maloniai tamprų jos vidų ir mūsų
abiejų lūpomis nusirita dejonė.
Dieve, kas man darosi? Ar aš išties tokia pasileidusi, ar tokia tapau tik
dėl jo?
− Ar viskas gerai? − paklausia grįžęs iš dušo ir suglumusiu žvilgsniu
nužvelgia mane, sėdinčią ant lovos ir kramtančią apatinę lūpą.
− Taip, − linkteliu, dvejodama savo žodžiais.
− Nemeluok man, − pritupia priešais mane. − Ar nuskriaudžiau tave?
− Ne, − papurtau galvą, prisiminusi nuodėmingą malonumą visai
neseniai taip stipriai purčiusį mano kūną. − Tiesiog niekada nieko
panašaus nebuvau dariusi.
− Gėdijiesi? − paklausia, žiūrėdamas tiesiai į akis, bet aš nieko neat-
sakau, tik nuleidžiu akis į minkštu rankšluosčiu pridengtą savo kūną.
− Mažute, − paglosto šlapius po dušo mano plaukus ir švelniai kilsteli
veidą. − Tai mes, − nusišypso. − Ar tau buvo gera?
− Taip, − sukuždu, išties to gėdydamasi. − Labai, − šnabždu dar tyliau.
− Man taip pat, − žvelgia juodomis akimis taip švelniai, tarsi jomis
glostytų veidą. − Pažadu tau, kad mes darysime daugybę nepadorių, bet
velniškai seksualių dalykų, ir nereikia to gėdytis, − nykščiu paglosto skru-
ostą. − Nes tai tu ir aš, − šypteli. − O svarbiausia, kad mums gera kartu, −
palinksta į priekį ir švelniau, nei galima įsivaizduoti, pabučiuoja mano
lūpas.
− Eikš, − paduoda ranką, padėdamas man pakilti. − Dar turime keletą
valandų, − žvilgteli į laikrodį. − Noriu jas turiningai praleisti su nuostabi-
ausia moterimi pasaulyje, jei, žinoma, ji nieko prieš? − švelniai prisitraukia
mane. − Ar žinai, ką tau jaučiu? − plačiai nusišypso.
− Manau, kad taip, − atsakau jam tuo pačiu.
− Gerai, − trumpai pakšteli į lūpas. − Nepamiršk to, kol manęs nebus, o
dabar leisk pabaigti tai, ko nespėjau, − žvilgteli į pabirusius ant šviesaus
medžio grindų pirkinių paketus.
393/473
− Nereikia, aš pati.
− Ne! − pirštu užtildo mano lūpas. − Aš visuomet baigiu tai, ką pradėjęs.
− Ar galiu paklausti? − pasisuku į jį po pusvalandžio mum sėdint
Florencijos gatvėmis neįprastai ramiai riedančiame automobilyje.
− Visada, − pasako ramiai ir taip nuoširdžiai, kad nenorom šypteliu
prisiminusi, kokį nepasitenkinimą dar visai neseniai jam keldavo mano
smalsumas.
− Nuolat klausi manęs, ar neužgavai, o pats minėjai, kad esi sužalojęs
merginas „Septynete“, − šiek tiek pritylu stebėdama jo veidą, bet vietoje
laukto pykčio šmėsteli tik nepasitenkinimas.− Ar galiu paklausti, ką joms
padarei?
− Gabriela, kaip tu sugalvoji tokius nežmoniškai sunkius klausimus? −
palingavęs galva užverčia akis į automobilio salono lubas, bet šaltojo šešėlio
jo veide vis dar nematyti. − Negaliu patikėti, − sumurma sau po nosimi. −
Esu sulaužęs merginai porą šonkaulių, − skaudžiai atsidūsta aiškiai tuo
nesididžiuodamas, − kitai išnarinęs ranką, − prityla ir pasuka baimės kupi-
nas akis į mane.
Žvelgiu į jį netikėdama tuo, ką jis kalba. Nejaugi tos rankos, kurios sug-
eba liesti taip švelniai, gali laužyti kaulus?
− Tai buvo labai seniai, − nutraukia mano nerimo persmelktas mintis. −
Kai tik tapau „Septynetu“. Tuo metu nemokėjau, o gal ir nenorėjau
susivaldyti.
− Tai ne pasiteisinimas, − piktai dėbteliu į ji.
− Žinau, − liūdnai šypteli. – Patikėk, tuo nesididžiuoju, bet galiu pris-
iekti, kad nedariau to tikslingai.
− Yra narių, kurie žaloja tikslingai? − išplečiu akis.
− Taip, − prityla. − Vien už šį mano ištartą žodį lėktų mūsų abiejų gal-
vos, tad, tikiuosi, kad galiu tavimi pasitikėti?
− Tu tik ką kandžiojai, išpėrei ir nuleidai man į užpakalį ir dar drįsti tuo
abejoti? − kreivai šypsodamasi palinguoju galva.
− Supratau, − linkteli ir saldžiai nusijuokia.
394/473
− Ar Adamas vienas iš tų žmonių? − paklausiu dvejodama, ar sulauksiu
atsakymo.
− Adamas... − atsidūsta. − Gal šiek tiek, − ranka ore parodo jo žodžius
atitinkantį judesį.
− O Deividas?
− Ne. Deividas ne. Jis – lėlininkas.
− Ką tai reiškia?
− Žinai, kas yra marionetė?
− Taip.
− Na, lėlininkai – tai tokie vyrai kaip Deividas, kurie mėgsta surišti mer-
ginas, o tada su jomis tenkintis. Jei moterys galėtų būti klubo narės, net
neabejoju, kad tu būtum lėlininkė, − nusijuokia.
− Kodėl?
− Na, kiek prisimenu, turi įproti surišti rankas, o ir esu girdėjęs grasin-
imų tą patį padaryti su kojomis.
− Jei nesiliausi manęs traukęs per dantį, gali būti dėl to tikras, −
nusišypsau. − O kaip vadina tave? − paklausiu po gan ilgos tylos.
− Sadistu, − atsidūsta. − Tiesiog sadistu, mažute.
− Lauko kavinė? − nustebusi pažvelgia į mane.

− Nuolat priekaištauji, kad išlaidauju, − nusišypsau ir atitraukiu jai
pintą kėdę priešais staliuką po baltu skėčiu. − Nenoriu, kad ir vėl vartytum
akis, nors esu labiau linkęs taupyti laiką, o ne pinigus.
− Tokiu atveju turėtum valgyti greito maisto užkandinėse, − pašaipiai
šypsodamasi prisėda ant kėdės ir vos pastebimai suvirpa.
− Skauda? − paklausiu įsitaisęs priešais ją jaukioje lauko kavinėje, kuri
pasislėpusi po saulės skėčiais.
− Šiek tiek, − nusuka akis.
Prie mūsų priėjus padavėjui ir padavus meniu trumpai išsakau savo
prašymą ir patogiau įsitaisau kėdėje. Žaliaakė pavarto valgiaraštį ir sodriai
nurausta, kai prie mūsų staliuko vėl pasirodo aptarnaujantis vaikinas su
minkšta pagalvėle rankose.
− Ką tu jam pasakei? − piktai sukužda mums likus dviese.
− Kad esi alergiška kietiems paviršiams, − nusišypsau ir paimu val-
giaraštį, nors jau esu apsisprendęs ką valgysiu.
− Antoni, aš klausiu rimtai! − ištaria piktai suraukusi antakius, šiek tiek
palinkusi į priekį, kad netoliese sėdintys turistai nenugirstų.
− Gabriela, aš tiesiog paprašiau pagalvėlės, − pakeliu akis į ją. − Tau ant
kaktos tikrai nėra parašyta, ką veikei vos prieš valandą, tad liaukis
nervintis.
− Atleisk, tiesiog jaučiuosi kaip nesava.
Žvelgiu į ją, nesiliaudamas stebėtis tuo tyrumu. Jei Gabrielai analiniai
žaidimai sukelia tiek emocijų, tai ji, ko gero, pasibaisėtų manimi, sužino-
jusi, ką esu išdarinėjęs. Perbraukiu veidą ranka, bandydamas nuvyti
nepadorius prisiminimus, bet jie vis sukasi galvoje.
− Ar kas ne taip?
− Ne. Kodėl klausi?
396/473
− Tiesiog atrodai kažkuo labai nepatenkintas.
− Ne. Visai ne. Tiesiog užsigalvojau.
− Galiu paklausti apie ką?
− Apie darbą, − pameluoju, nors labai nemėgstu to daryti, o ypač jai.
− Kalbant apie darbą, − pasiremia galvą ranka, kuri ilsisi ant pinto
krėslo. − Ar galėtų Deividas atsiųsti tas sutartis, kurias reikia išversti,
elektroniniu paštu, kol būsiu čia, mielai vakarais padirbėčiau.
− Deividas negali. Tuo pasirūpins Sofija.
− Kodėl ne Deividas? − nustebusi išplečia akis.
− Todėl, kad Deividas negali.
Gabriela prityla ir nusuka žvilgsnį į gatve vaikštinėjančių turistų būrį
akivaizdžiai suglumusi dėl mano griežto tono.
− Ar išsirinkai ką valgysi? − paklausiu švelniau, bet ji neatsisuka.
− Pats išrink, − tyliai sukruta jos lūpos.
− Atleisk man, − suimu jos ranką. − Susikaupė galybė nemalonių
rūpesčių.
− Ar dėl jų kaltas Deividas? − permeta plaukus per vieną petį ir žavingai
nusišypso padavėjui, prieš ją pastačiusiam ąsotį su vandeniu, priversdama
mane pavyduliauti.
− Dėl kai kurių taip, bet nekalbėkim dabar apie tai, − pakeliu jos ranką
prie lūpų. − Pasiilgsi manęs? − nusišypsau, vis dar lūpomis liesdamas švel-
nią jos rankos odą.
− Norėtum, − saldžiai nusijuokia.
− Labai gražu, − patempiu lūpą, nors puikiai suprantu, kad ji juokauja.
− Koks žavus, − nusijuokia dar saldžiau. − Ir kaip būtų galima tokio
nepasiilgti? − palinksta į priekį. − Pabučiuok mane, − nusišypso.
− Su mielu noru, − atsakau ir kilstelėjęs jos smakrą priglundu prie put-
lių, pravirų lūpų.
Saldų bučinį nutraukia nedrąsiai kostelėjęs, nežinia iš kur išdygęs pada-
vėjas. Kaip paaugliai, pagauti intymią akimirką, abu kvailai nusišypsom.
Suėmęs save į rankas ir šiek tiek surimtėjęs užsakau porą porcijų salotų ir
397/473
jautienos su ant grotelių ruošta polenta, bet padavėjo mano tonas neįtikina
ir jis vis dar plačiai šypsodamasis pasižymi užsakymą bloknote.
− Vyno? − pažvelgiu į Gabrielą, kuri, prikandusi apatinę lūpą, sunkiai
tramdo šypseną.
− Taip, prašyčiau.
− Daugiau nebegaliu, − atstumiu nebaigtą kepsnį ir gurkšteliu vė-

saus, gaivinančio vyno.
− Ir taip stebiuosi tavo kaip niekada dideliu apetitu, − nusišypso vis dar
grakščiai darbuodamasis peiliu ir šakute.
− Na, pagaliau supratau, ką turėjai galvoje, kalbėdamas apie taisyklingą
mitybą ir sportą.
− Nori pasakyti, kad pagaliau imsi lankytis sporto klube ir man
nebereikės savęs riboti? − kilsteli antakį.
− Riboti? − išplečiu nuostabos kupinas akis ir beveik išsižioju.
− Tik nesakyk, kad galvojai, jog tik tiek sugebu? − pakelia akis į mane ir
tamsioje jų gelmėje šmėsteli šaltis.
− Anaiptol, − nuryju burnoje susikaupusias seiles. − Vien per šias dvi
paras mylėjausi daugiau kartų nei per visą gyvenimą, o ką jau kalbėti apie
įspūdingą rytą, − tylus mano balsas priverčia Antonį nustoti kramtyti ir
įsiklausyti į vos girdimus žodžius.
− Neslėpsiu, man malonu tai girdėti, bet maloniau būtų, jeigu tie kartai
būtų pirmieji, − valiūkiškai kilsteli lūpų kampučius.
− Atleiskite, pone Barikeli, kad nelaukiau jūsų užsidariusi bokšte, −
juokdamasi atsigeriu vyno ir stebiu, kaip vyras, sėdintis priešais mane,
baigęs valgyti servetėle nusišluosto besišypsančias lūpas. Atsilošęs kėdėje
stebi mane pro primerktas blakstienas ir kiek padelsęs šiek tiek palinksta į
priekį.
− Jei nesiliausi su tuo Barikeliu, kitą kartą prilupsiu stipriau, − patenk-
intas savo žodžiais plačiai nusišypso ir atsigeria vandens su žaliąja citrina.
− Gal mums reikėtų susitarti dėl saugos žodžio? − šypsodamasi stebiu jį,
norėdama kuo geriau įsiminti mielą širdžiai veidą, kurio nematysiu net ke-
letą dienų.
− Aš ne dominantas, ir jokių saugos žodžių mums nereikia, − galvos
399/473
linktelėjimu pakviečia padavėją. − Tu gali mane sustabdyti kada tik panor-
ėjusi, mažute. Atmink tai, − akimirką juodomis akimis perveria mane ki-
aurai iki sielos gelmių, neleisdamas nė sekundei sudvejoti savo žodžiais.
− Dar vyno? − paklausia pažvelgęs į apytuštę mano taurę.
− Priklauso nuo to, kiek laiko mums liko, − liūdnai šypteliu prisiminusi,
kad sekundės tarsi smiltelės, byrančios smėlio laikrodyje, artina tą
akimirką, kai mums teks atsisveikinti.
− Ne per daugiausiai, − Antonio veidu nusirita nusivylimas, bet pakėlęs
akis nuo laikrodžio jis nusišypso. − Padarysiu viską, kad šis kartas būtų
paskutinis, kada mums tenka išsiskirti.
− Nežadėk to, ko negalėsi ištesėti.
− Abejoji manimi? − palinksta į priekį, sukryžiuodamas juodais
marškiniais aptemtas rankas ant tamsios medienos stalo.
− Ar galėčiau? − palinkstu arčiau ir delnu paglostau jo skruostą.
Antonis užsimerkia ir priglunda prie mano rankos. Lūpose žaidžia vos
pastebima šypsena, kuri man dabar puikiai pažįstama.
− Myliu tave, Antoni.
− Ir aš tave, mažute, − neatitraukdamas skruosto ištraukia pinigus ir nė
nežvilgtelėjęs į sąskaitą paduoda padavėjui leisdamas suprasti, kad jo
mums daugiau neprireiks.
Ui, kaip nekenčiu! Turime valandą – nė minutės daugiau. Pykstu ant

savęs už silpnumą, nes jau ir taip tempiu laiką puikiai suprasdamas, kad
lėktuvas laukia nuo keturių, o jau šešta valanda vakaro. Po velnių, ko nori
Hugas, kai pagaliau tapau laimingas? Nujaučiu, kad jis pareikalaus mane
sumokėti už savo nuodėmes, kurių prisidariau iki šiol.
Spaudžiu jos ranką mums einant automobilio link, puikiai suprasdamas,
kad laikas vis labiau tirpsta.
− Ar daug reikalų šiandien tavęs laukia? − paklausia, glausdamasi prie
mano šono.
− Pakankamai, − ištariu ir dar labiau ant savęs pykteliu prisiminęs, kad
pamiršau paskambinti Adamui.
− Mažai miegojai. Pervargsi, − pakelia akis į mane, o toks jos rūpestis
akimirksniu užgesina pamažu bundantį pyktį.
− Lėktuve snustelėsiu, − vėl pameluoju. Reikės liautis tai darius.
Apėjęs automobilį atveriu dureles ir vos sekundei apsinuoginusios jos
šlaunys, aptemtos juodų kojinių, priverčia suvirpėti. Pastebėjusi mano
žvilgsnį ji droviai šypteli ir pasitaiso plieno spalvos suknelę.
− Iš oro uosto į apartamentus tave palydės Angela, − prabylu įsitaisęs
prie vairo.
− Angela?
− Taip. Nejaugi galvojai, kad paliksiu tokį grožį nesaugomą?
− Na, nežinau, bet moteris apsaugininkė?
− Gabriela, nebūk juokinga, − nusišypsau, užvesdamas automobilį. −
Nejaugi galvoji, kad šalia tavęs leisiu trainiotis kitam vyrui? Man jau
pakako tavo šypsenos tam spuoguotam paaugliui kavinėje.
− Negalvojau, kad tu toks pavydus, − nusijuokia. − Ir jis visai nebuvo
spuoguotas, − vėl sukikena, bet man piktai dėbtelėjus prikanda lūpą, nors
ir nesiliauja šypsotis, be abejonės, tikslingai mane erzindama.
401/473
− Man ir pačiam tai nauja, − pripažįstu, žvelgdamas į ją tokią mielą,
tokią tyrą būtybę. − Su tavimi man daug kas nauja, − pasuku automobilį į
oro uostą.
− Patikėk, man taip pat, − sodriai nurausta.
Aš išties kraustausi dėl jos iš proto. Niekada gyvenime nesu važiavęs
tokiu vėžlio greičiu, tarsi galėčiau atitolinti neišvengiamą išsiskyrimą.
− Mažuti?
− Taip?
− O tu manęs ar pasiilgsi? − sukužda tyliai ir labai nedrąsiai.
Paglostau jos šlaunį šiek tiek dvejodamas, ar tikrai gerai ją pažįstu, nes
po rytinio mūsų nuotykio žaliaakė tapo drovi ir nedrąsi.
− Žinoma, − paimu jos ranką ir apiberiu bučiniais. − Labiau, nei gali
įsivaizduoti, − nusišypsau.
Gabriela pasilenkia ir pabučiuoja mano skruostą.
− Mano, − sušnabžda į ausį.
− Tavo, − dar plačiau nusišypsau, stengdamasis nenusukti akių nuo
kelio.
Jaučiuosi tarsi laikas būtų netikėtai pasuktas porą šimtmečių atgal, o

aš išlydžiu savo mylimąjį į karą, iš kurio, nežinia, ar jis kada sugrįš.
Liūdnai šypteliu, nes puikiai suprantu, kad toks palyginimas čia tikrai
netinka, bet jaučiuosi būtent taip, kai žiūriu į nutolstantį Antonį.
Stebėdama, kaip jis neskubėdamas pakyla orlaivio trapu ir paspaudžia
privataus lėktuvo kapitonui ranką, nejučia imu braukti skruostais besirit-
ančias ašaras. Skaudžiai dilgteli širdį, nes jis neatsisukęs, nepamojęs ding-
sta orlaivio viduje.
Užsimerkiu, o ilgesio ašaros vis labiau degina Tonio lūpų ką tik liestą
veidą. Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip karštai ir aklai pamilsiu vyrą, kuris
savo žiauria praeitimi, kraupiais polinkiais ir sudėtingu charakteriu užbūrė
mane. Jo kerams pasipriešinti neturiu jėgų.
Stoviu, šniurkščiodama nosimi, delnais atsirėmusi į šaltą stiklą, o akyse
vis labiau tolsta sidabrinis Barikeli Company lėktuvas.
Nieku gyvu nebūčiau galėjusi patikėti, kad tas arogantiškas vyras taps
man toks brangus, kad vos akimirkai likusi viena jausiu tokį slegiantį ilgesį
ir nerimą.
Šiek tiek aprimusi nusibraukiu ašaras ir pasisuku į apsaugos darbuotoją,
kuri, jei ne stora plaukų kasa, nusvirusi kaip laivo lynas per platų jos petį,
labiau primintų vyrą.
− Ponia Barikeli, − kreipiasi keistai maloniu, švelniu balsu ir galva link-
teli durų pusėn.
Akimirką dvejoju, ar nederėtų jos pataisyti, kad nesu ponia, o juo labiau
ne Barikeli, bet kreipinys taip maloniai glosto ausį, kad nusprendžiu dar
kurį laiką juo pasimėgauti.
Eidama išėjimo link susimąstau, kad Antonis galėjo būti atidesnis ir in-
formuoti šią moterį, kad nesame susaistyti jokių įžadų. O gal aš klystu? Gal
Antonis nutylėjo tikslingai?
Gana! Privalau nurimti. Ji saugi, prižiūrima profesionalės. Galų gale,

sugaišiu tik porą dienų. Po velnių, Antoni, elgiesi kaip paskutinis idiotas!
Įtraukiu pilnus plaučius oro ir perbraukiu veidą ranka. Paskutiniu metu
išties darausi panašus į mižnių, kuris tarsi netekęs sveiko proto gali galvoti
tik apie ją. Gana! Reikia susiimti! Prieš akis krūva reikalų, kuriuos reikia
spręsti nedelsiant, užuot svaigus nuo romantiškų jausmų.
Mosteliu stiuardesei, kad atneštų stiklą viskio, ir išsitraukęs telefoną
pridedu prie ausies, laukdamas, kol pasigirs sodrus Adamo balsas. Tylūs ir
ilgi signalai neramina.
− Klausau? − po ilgos pertraukos atsiliepia kiek sutrikęs vyras.
− Sveikas. Atleisk, kad šiek tiek vėluoju.
− Tau nebūdinga, − sumurma. − Antoni, planai keičiasi. Šiandien
sutvarkyti reikalo su Deividu nepavyks. Turim kitokių bėdų.
− Kas nutiko?
− Kol kas neturiu supratimo, bet skrendu į Siera Leonę aiškintis.
− Dieve, ar dėl tų sušiktų deimantų? Aš jau maniau, kad kas rimto
nutiko, − atsikvepiu jausdamas, kaip kūnu nusirita palengvėjimas.
− Tau jie sušikti? O man – ne! Nenorėčiau, kad prapultų apvalios
sumelės, kurias abu susūdėm į šį reikalą.
− Adamai, man šis tavo planas nepatiko nuo pat pirmos minutės, in-
vestavau tik tam, kad tvirtinai nepajėgsiąs surinkti tokios sumos.
− Puikiai žinau, kad man padėjai su tais prakeiktais deimantais, riz-
ikuodamas savo geru vardu ir gali net neabejoti, kad skolingas neliksiu.
− Tas ir yra, Adamai, kad būtent dabar man reikalinga tavo pagalba.
Noriu prigriebti tą kalės vaiką ir kuo greičiau, tuo geriau, − ištariu taip
grėsmingai, kad balsas kitapus ragelio kuriam laikui prityla.
− Jei neklystu, rytoj skrendi į susitikimą su Hugu? − prabyla susimąstęs.
− Taip, − ištariu ir sunkiai atsidūstu, nes dar vienas rūpestis nežada
404/473
nieko gero.
− Padarykime taip, − lėtai taria žodžius, net neabejoju, kad Adamas,
būdinga sau maniera, perbraukia barzdą ranka. − Nujaučiu, kad Hugas
spaus tave prie sienos dėl Gabrielės ir „Septyneto“.
− Skaitai mano mintis, − apsunkęs nuo minčių pasitrinu smilkinius ir
padėkodamas linkteliu stiuardesei, atnešusiai gėrimą.
− Manau, bus į naudą, kad šiandien mūsų planas neišdegė.
− Galvoji, kad po pokalbio su Hugu paaiškės daugiau detalių?
− Visko gali būti, − sumurma Adamas.
− Taip... − pritylu ir imu svarstyti visus galimus variantus. − Ko gero,
tavo tiesa. Apie tai nepagalvojau.
− Neįsižeisk, mano drauge, bet paskutiniu metu esi nepaprastai išs-
iblaškęs, − nebe tokiu drąsiu balsu suniurna Adamas. − Nenoriu būti blogu
pranašu, bet tai nieko gero nežada.
− Ką nori tuo pasakyti? – gurkšteliu aitraus, rusvo skysčio.
− Paukštis gali pamilti žuvį, Antoni, bet pasakyk man, drauguži, kur jie
gyvens?
Nėra labai jauku vaikštinėti net paties nuostabiausio miesto gatvėmis,

kai paskui tave tarsi didžiulis nerangus šešėlis seka apsaugos darbuotoja,
nė akimirkai nepaleidžianti iš akių.
Pykteliu ant Tonio už perdėtą rūpestį, bet puikiai suprantu, kad neturė-
jau šansų priešintis, visi mano argumentai akimirksniu virstų pelenais nuo
liepsningo jo žvilgsnio. Tarsi jis būtų šalia, aš labai to norėčiau, nepatenk-
inta papučiu lūpas ir lėtu žingsniu patraukiu prabangių parduotuvių gatve.
Tarp garsių butikų duris varstančių gražuolių anksčiau išties būčiau
pasijutusi kaip nesava, bet dabar vilkiu plieno spalvos Gucci suknelę ir
juodą lengvo audinio paltuką, tad jaučiuosi čia deranti, nors bijau net
pagalvoti, kiek kainuoja vien menkutė juoda rankinė, spaudžiama mano
delne.
Iškėlusi nosį, tarsi išties būčiau ponia Barikeli, tvirtu žingsniu žingsni-
uoju šviesiu grindiniu, nužvelgdama savo atvaizdą milžiniškuose vitrinų
stikluose, kol netikėtai mano dėmesį prikausto kostiumu padabintas
manekenas vitrinoje.
Po truputį į prieblandą grimztančiame mieste vaizdas už apšviesto stiklo
gniaužia kvapą.
Kelis kartus nužvelgiu gatvę ir palaukusi, kol prariedės automobiliai,
perbėgu į kitą pusę.
Atsidūrusi prieš tamsaus mėlio kostiumu ir baltais it Arkties sniegas
marškiniais vilkintį manekeną nusišypsau. Fantazija akimirksniu aprengia
tobulas Antonio linijas, ir aš prikandu lūpą vien nuo minties, kaip
nepaprastai seksualiai turėtų atrodyti tamsaus gymio ir baltos spalvos
marškinių kontrastas.
Keletą minučių dvejoju, ar mano pastarųjų mėnesių santaupų pakaks
tokiam pirkiniui, bet sukaupusi drąsą ir galutinai nusprendusi, kad tokia
dovana nė lašeliu negali prilygti Tonio dovanoms, praveriu parduotuvės
406/473
duris.
Nepaprastai dailių bruožų, kaštoninių plaukų jūroje skendinti pardavėja
vos mane išvydusi ima suokti itališkai, bet pasisveikinu jau beveik gimtąja
tapusia anglų kalba, o ji plačiai nusišypso. Darosi išties smalsu, ar mūsų
šeimos genuose nėra pasimetusi kokia itališka chromosoma, nes akivaizdu,
kad Italijoje galėčiau pritapti ir nė lašeliu neišsiskirti iš minios. Maloniai
pasiteiravusi, kas mane sudomino, mergina kiek sutrinka, kai užsimenu
apie vitrinoje stovintį manekeną ir tamsiai mėlyną kostiumą. Ji kiek dve-
jodama nužvelgia mane, bet akimis stabtelėjusi ties žėrinčiu ant kaklo An-
tonio dovanotu pakabuku dar plačiau nusišypso, be abejonės, įvertinusi
dirbinį.
Kiek virpančiais nuo nerimo pirštais iš rankinės išsitraukiu piniginę ir
paduodu žaviajai rudaplaukei banko kortelę. Tik baigus pakuoti pirkinį,
pastebiu kainą, kuri nutirpdo mane iki kojų pirštų galiukų.
Keturi su puse tūkstančio eurų už kostiumą ir marškinius!? Dievulėliau,
kiek verta Antonio kostiumų prigrūsta spinta, jeigu vienintelis komplektas
kainuoja tokius velniškus pinigus?
Kad niekas nepastebėtų mano bemaž temstančio proto, įsikimbu pirš-
tais į prekystalio kraštą ir kaip galėdama maloniau nusišypsau, tarsi tokia
suma man nieko nereikštų.
Akimis nužvelgiu parduotuvę, ieškodama Angelos, kuri, jei imčiau alpti,
galėtų mane sulaikyti tvirtomis ne visai moteriškomis rankomis.
Atsidūrusi lauke įkvepiu pamažu vėstančio vakaro oro ir nepakeldama
akių į tviskančias, aiškiai per brangias vitrinas pasuku apartamentų pusėn,
vis dar mąstydama apie tai, kaip stipriai pasikeitė mano gyvenimas.
Visai neseniai skrupulingai skaičiuodavau už vertėjos darbą gautą atlygį,
bandydama apmokėti sąskaitas už komunalines paslaugas ir banko
paskolą, o dabar švaistausi tūkstančiais, tiesa, stropiai taupytais. Grįžus į
apartamentus reikėtų nepamiršti pasitikrinti banko sąskaitos, nes bijau,
kad ir toliau taip išlaidaujant neliks nė cento net ekskursijoms po muziejus.
Baldų valiklio kvapas sudirgina nosį, vos tik praveriu namų duris –
akivaizdu, Martynos atostogos baigėsi.
Keistas jausmas apima nuo „Fabrike“ tvyrančios spengiančios tylos.
Nusivilkęs švarką švysteliu ant sofos ir susiradęs nuotolinio valdymo
pultelį užpildau tylą mėgstamu roku. Atrodo, tarsi prieš amžinybę beveik
kiekvienas mano vakaras baigdavosi būtent taip, o dabar darosi išties tru-
putėlį nejauku nuo vienatvės.
Prisipilu pūstašonę taurę aitraus ąžuolo statine kvepiančio gėrimo ir
prisidegęs cigarą kiūtinu į lauko terasą. Nejučia nusišypsau akims užkli-
uvus už šezlongo, ant kurio pirmąjį rytą stebėjau Gabrielą, gurkšnojančią
kavą su plonučiu šilko chalatu, kuris nesugebėjo paslėpti nuo vėstančio oro
sustandėjusių jos spenelių.
Išties ima juokas pagalvojus, kad išmaišiau visą pasaulį ieškodamas to,
kas manęs laukė mažutėje šalyje. Be abejonės, būtinai reikės aplankyti tą
žemės lopinėlį, kuriame tiek metų nuo manęs slėpėsi meilė. Taip, būtent
meilė, nes kito žodžio užvaldžiusiam mane jausmui tiesiog nerandu.
Įsitaisau toje vietoje, kur anuomet sėdėjo jos saldus kūnas.
Ištiesęs kojas kiek aprimstu, traukiu svaigius dūmus į plaučius kartu su
rudeniška vėsa.
Keista, kai pagalvoju, kiek nedaug reikėjo mano sielai pagyti. Nežinau,
kas mane labiau pavergė ir sugriovė į šipulius tamsaus pasaulio sienas. Jos
švelnus balsas? Nuolatos gundantis kūnas? Žalios nuoširdumu ir nekaltu
naivumu žaižaruojančios akys ar paprastas bendravimas? Palinguoju galva
netikėdamas, kiek daug jai atvėriau ir kaip ji priėmė mane su visais
randais, demonais ir ydomis, kurių iki šiol buvau užvaldytas. Nusišypsau
nuo minties, kad ir šią minutę, kai turėčiau spręsti išties didelius rūpesčius,
galvoju tik apie ją. Tikrai negalėjau, neturėjau jėgų pažvelgti į jos akis oro
uoste. Net neabejoju, kad tą akimirką, jos paprašytas, būčiau nusispjovęs ir
408/473
pasilikęs su Gabriela.
Kad ir kiek man tai kainuotų, nuo šiol seksiu paskui ją į pasaulio kraštą.
Sunaikinsiu viską ir visus, kas stos man skersai kelio. Tikrai neketinu atsi-
sakyti to, ko taip ilgai ieškojau. Nei Hugas, nei Deividas, o juo labiau
Andrėja iš manęs to neatims! Lai tik pabando!
Susmilkęs iki pirštų cigaras ir tuščia taurė priverčia pakilti ir grįžti į
vidų.
Pažvelgiu į laikrodį ant riešo – jau vidurnaktis.
Nusivilkęs drabužius palendu po dušu, nes miegui likusios vos kelios
valandos.
Atsigulęs į balto šilko patalus, kurie vis dar kvepia egzotiškais Gabrielos
kvepalais, Martyna pamiršo pakeisti patalynę, ačiū jai už aplaidumą, mė-
ginu prisiminti, apie ką svajojo Gabrielos šeima. Roma? Barselona? Ne!
Gabriela minėjo, kad jos mama buvo romantikė, tad, be abejonės, jie ketino
aplankyti Paryžių! Taip! Būtent taip ir padarysiu!
Paskubomis ant naktinio staliuko susirandu išmanųjį telefoną, nors
puikiai suprantu, koks vėlyvas dabar metas.
− Mielasis Fabijau, atleiskite, kad taip vėlai sutrukdžiau. Ne, jūsų
dirbinys tiesiog tobulas. Tiesą pasakius, dėl to ir skambinu. Taip, mergina
liko pakerėta. Ne, ji tikrai ne italė, − nusišypsau nuo malonaus jo
tauškėjimo. – Fabijau, norėčiau pateikti dar vieną užsakymą. Man reikia
žiedo. Sužadėtuvių žiedo su tobulu deimantu. Ne, šį sykį ne iš Adamo.
Norėčiau, kad jūs pats surastumėte ir pageidautina, kad deimantas būtų
žalsvo atspalvio.
− Klausau? − mieguistai sukuždu šalia pagalvės apgraibomis

susiradusi čirškiantį telefoną ir pridėjusi jį prie ausies.
− Sveika, gražuole, − tylus jo balsas persirita mano kūnu, akimirksniu
nupūsdamas užsilikusias sapno dulkes.
− Sveikas, mažuti, − nusišypsau.
− Pažadinau?
− Hm, − sumurkiu, išsitiesdama ant nugaros ir atmerkdama akis. −
Taip.
− Atleisk, − tyliai ištaria ir, girdėdama tokį jo balsą net neabejoju, kad
Antonis šypsosi.
− Kaip tavo reikalai? − paklausiu pakėlusi akis į lubas, ant kurių
paslaptingą šokį raito gatvės žibintų ir plonučių užuolaidų metami šešėliai.
− Neklausk, − atsidūsta. − Visi planai velniop. Per Adamą. Jei būčiau
žinojęs, kad taip viskas susiklostys, dabar vis dar laikyčiau tave savo
glėbyje.
− Pasiilgai? − prikandu lūpą, laukdama atsakymo.
− Pasiilgau? Tai per menkas žodis apibūdinti tam, kaip norėčiau dabar
lūpomis liesti tavo kūną.
− Tik nesakyk, kad ir vėl manęs norėtum? – nusijuokiu, nors vien nuo jo
balso po kūną ima sklisti svaiginantis jausmas.
− Ar norėčiau? Palauk sekundę, − girdžiu, kaip sušnara jo kilstelėtas pa-
talas. – O, taip!− sodriai nusijuokia. – Norėčiau, − prityla ir telefono
ragelyje girdisi gilus Tonio alsavimas.− Ką dabar vilki? − vos girdimai
sušnabžda.
− Tarp pirkinių rastus plonučius naktinius, − tariami žodžiai darosi vis
kimesni nuo pamažu bundančios aistros.
Užmerkiu akis, laukdama tylaus atsako. Vis dar sunku patikėti, kaip jis
sugeba mane veikti net tada, kai mus skiria tūkstančiai kilometrų.
410/473
− O po jais?
− Po jais? − nustembu ir šiek tiek susigėdusi nužvelgiu save. − Nieko.
− Nieko... − pakartoja taip lėtai ir saldžiai, kad beveik jaučiu, girdžiu jo
mintis.
− Ką ketini daryti? − sušnabždu.
− Paliesk save taip, kaip tą kartą prieš mano akis.
− Ne.
− Kodėl? − nuskamba nuostabos kupinas klausimas.
− Ir tu savęs neliesk.
− Kodėl? − pakartoja dar labiau nustebęs.
− Nes noriu, kad pas mane grįžtum pasiilgęs, aistringas ir gal šiek tiek
laukinis.
− Laukinis? − Antonio balse nuskambėjęs pasitenkinimas žavi.
− Taip, − sodriai nuraudusi apsidžiaugiu, kad šią akimirką jis negali
manęs matyti.
− Ar bent nutuoki, kokį malonumą man teikia tokie tavo žodžiai?
− Stengiuosi.
− Stengiesi... − ištaria su neslepiamu pasitenkinimu. – Gerai.
− Antoni?
− Taip, mažute?
− Kai ką tau nupirkau.
− Man? − nuostabos persmelktas jo balsas leidžia spėti, kad šis vyras re-
tai sulaukia dovanų ar malonesnio dėmesio.
− Taip, bet nežinau, ar tau patiks.
− Net neabejok. Galiu pasidomėti, kas tai ar paslaptis?
− Jis mėlynas, tiesa, viena jo dalis balta.
− Jis? Mėlynas? Viena dalis? Pripažįstu, Gabriela, smalsumą sužadinti
tikrai moki, − nusijuokia.
− Tai kostiumas, mažuti.
− Kostiumas?
Suglumusi nuo jo balso prikandu lūpą. Kelias sekundes ragelyje
411/473
įsivyrauja mirtina tyla, užmerkusi akis mintyse meldžiu visų žinomų dievų,
kad Antonis suprastų mane teisingai.
− Na, turiu pripažinti, − galiausiai prabyla, − kad kostiumo, o juo labiau
mėlyno, man niekas niekada nebuvo pirkęs.
− Jis tamsus tarsi naktis ir pasiūtas taip, kad vos jį išvydusi pagalvojau
apie tave.
− Tik tamsūs atspalviai tau primena mane? − tyliame balse girdėti
užslėpta nuoskauda.
− Ne. Anaiptol. Man viskas primena tave. Gal todėl dabar guliu toje
pačioje lovoje, toje pačioje pusėje kurioje mane šį rytą mylėjai.
Antonio nieko neatsako tik vos girdimas atokvėpis išduoda jo mintis.
− Man trūksta tavęs, Toni, − ištariu, jausdama, kad imsiu graudintis, tad
imu smarkiai mirksėti, bandydama nuginti besikaupiančias ašaras. Ir nuo
kada tapau tokia jautri?
− O man tavęs, mažute. Nepyk, nenorėjau tavęs prižadinti, − sukužda
kiek švelniau, ir išdavikė ašara nusirita mano skruostu. – Deja, dabar turim
baigti pokalbį, nes man teks labai anksti keltis, o rytoj laukia išties nelengva
diena.
− Suprantu. Pasistenk bent kiek pailsėti, − paskubomis nusišluostau
sudrėkusį veidą ir nusišypsau nuo saldžių prisiminimų, kuriuos jis man
dovanojo. − Myliu tave.
− Žinau, mažute.
Aštuonių valandų skrydis išsunkia paskutines jėgas. Mėginimas nus-

nūsti lėktuve nedavė jokių vaisių dėl nuolatinių minčių besisukančių galvo-
je. Apsunkusiu kūnu nusileidžiu trapu Kenedžio oro uoste ir pasuku
limuzino link.
Nerimas tarsi gyvatė susirango po širdimi, vos automobilis pajuda sau-
sakimšomis miesto gatvėmis į centrą.
Septintą ryto Niujorkas labiau primena beprotnamį, o ne vieną iš didži-
ausių pasaulio megapolių. Barbendamas pirštais į prabangaus medžio ap-
dailą žvelgiu į žėrinčius veidrodinius pastatus, kurie savo viršūnėmis sk-
rodžia niūrų lyg mano nuotaika dangų.
Su kiekvienu automobilio įveiktu metru mano nuotaika vis labiau bjūra
nuo minties, kad tuoj stosiu akis į akį su vienu iš labiausiai mane gni-
uždančių žmonių. Kiek paniekinimo ir kančių jis man suteikė vaikystėje,
sunku ir apsakyti, o išsivadavimą žadėjusi narystė „Septynete“ nedavė
nieko kito, tik vis didėjantį demonų alkį, kuris vos netapo pražūtingas
mano sielai.
Sunkus atokvėpis išsprūsta iš krūtinės limuzinui sustojus šalia vientisą
stiklo luitą primenančio dangoraižio.
Perbraukiu veidą ranka, puikiai suprasdamas, kad anksčiau ar vėliau šis
pokalbis būtų įvykęs. Jaudulio purtomas atveriu automobilio dureles.
Akimirksniu patenku į šaižių signalų, minios gaudesio ir pigaus gatvės
maisto persmelktą orą. Paskendęs savo rutinoje miestas nė nenutuokia,
kokie purvini žaidimai vyksta prabanga žėrinčiuose pastatuose.
Ilgas kilimas liftu iki viršutiniame aukšte įsikūrusios „Septyneto“
vadovybės virsta amžinybe, tik prasivėrusios plieno durys galiausiai leidžia
suprasti, kad pagaliau įvyks tai, ko taip ilgai vengiau.
Tamsaus marmuro grindys išvagotos aukso spalvos gijų veda iki tam-
saus stalo, už kurio stovi toji pati žavi blondinė, kuri mane čia pasitinka ne
413/473
pirmą kartą.
− Pone Barikeli, ponas Hugas jūsų jau laukia, − praneša, pernelyg plači-
ai šypsodamasi, ir man kyla klausimas, ar tokio jos prielankumo nusipel-
niau dėl savo ypatingų įgeidžių ar dėl to, kad su jos bosu turime vieną
pavardę.
− Puiku, Ana.
Einant pro ją galvoje šmėsteli mintis, kad mergina nepaprastai graži,
nors, gerai pagalvojus, nepamenu, ar kada „Septynete“ mačiau negražių.
Tiesą pasakius, jos slaviškais bruožais pasaldintas veidas akimirkai sužad-
ina demonų šnabždesį, tad kresteliu galvą, stengdamasis atsikratyti to
šlykštaus jausmo.
− Žavusis, sąmojingasis ir, be abejonės, tamsusis mano sūnus An-
tonis! − vos man pravėrus masyvias duris šūkteli susižavėjimo apimtas Hu-
gas, išeidamas manęs pasitikti.
− Jei nežinočiau, kad esi mano tėvas, manyčiau, kad ketini man
nučiulpti.
− Neabejoju, kad moteris dėl to stojasi į eilę, − šypteli, apnuogindamas
baltus dantis. – Prisėsk, − mosteli į vieną iš krėslų priešais savo raudon-
medžio stalą. − Konjako?
− Ne, ačiū.
− Cigarą?
− Neatsisakysiu. Nuo kada tapai toks malonus? − įsitaisau juodos odos
krėsle ir atsisegu švarko sagas.
− Tu – vienintelis mano sūnus.
− Hugai, nereikia, − sustabdęs vyro kalbą nusišypsau ir paimu cigarą iš
jo ištiestos dėžutės.
− Abu žinome, kad visos šios kalbos šūdo vertos, tad eik prie reikalo, dėl
ko mane čia išsikvietei.
− Septyniasdešimt penktųjų metų derlius, − ištaria prisipildęs taurę
tamsaus gėrimo.
Neskubėdamas apeina stalą ir atsisėda į krėslą priešais mane. Už jo
414/473
nugaros plytintis miestas turėtų daryti įspūdį, bet man jis nekelia jokių
jausmų, kaip ir vyras, kurio kraujas teka mano venomis. Visgi gerai pagal-
vojus šiokius tokius jausmus jis man kelia, bet tikrai ne tokius, kokius
turėtų jausti sūnus, žvelgdamas į savo tėvą.
− Puikus derlius, − tęsia, žvelgdamas į taurėje teliuškuojantį gėrimą, o
jo veidas pamažu netenka tos perdėtai draugiškos kaukės, aš vėl matau
tikrąjį Hugą. − Lygiai tais pačiais metais pradėjau savo viso gyvenimo
darbą.
Degdamasis cigarą stebiu, kaip jis pasimėgaudamas išgeria godų
gurkšnį ir užsimerkęs nusišypso.
− „Septynetas“, − atsilošia kėdėje.
Tamsus jo kostiumas išmargintas plonučiais, šviesiais ruoželiais puikia
dera prie glotniai suguldytų sidabriškų plaukų ir iš pasitenkinimo spind-
inčio veido. Nenoromis galvoje šmėsteli klausimas, ar sulaukęs Hugo
amžiaus būsiu toks abejingas ir šaltas lyg Everesto viršūnę stingdantys
ledynai?
− Dantės aprašytas septintasis pragaro ratas pamažu virto realybe,
pažvelk, ką mes dabar turime, − mėgaudamasis tuo, ką kalba, skėsteli
rankas, tarsi bandydamas aprėpti visą purviną pasaulį.
− Tūkstančiai vyrų pagaliau gali nesivaržydami tenkinti savo tamsią pri-
gimtį, kuri iš tiesų jiems suteikta paties Liuciferio. Noriu, kad šis tobulas
mano kūrinys gyvuotų amžinai.
− Kur suki, Hugai? − išpučiu cigaro dūmus ir per besisklaidantį jų mėlį
stebiu, kaip vyro veidą iškreipia žmogui nebūdinga šypsena.
− Mano sūnau, tu, kaip niekas kitas, puikiai žinai, kas yra skausmas ir
pažeminimas, o ką jau kalbėti apie tai, kaip tobulai moki jį suteikti pats.
Nuo pat pradžių buvai sukurtas tam ir visi tavo gyvenimo įvykiai tikslingai
vedė į aukštumas, kurias tau perleisiu. Deja, vargšė tamsuolė tavo motina
taip ir nepajėgė to suprasti, − jausdamas neabejotiną pasitenkinimą savo
žodžiais skanauja taurėje tyvuliuojančio gėrimo. − Tiesa, Federika buvo
klaida, kaip galybė kitų nieko vertų kalaičių.
415/473
− Ką turi galvoje sakydamas kitų? − įsitempiu kaip styga nuo jo žodžių
bandydamas suprasti, ką jis sako.
− Matai, Antoni, tavo motina tikrai nebuvo vienintelė, kaip čia pasaki-
us, − prityla ir pirštais pasitrina smakrą, − dirva, kurią aš puoselėjau, kad
užaugintų man tokį įspūdingą palikuonį kaip tu, nors neslėpsiu, vaikystėje
buvai menkysta ir reikėjo tave auklėti atitinkamai, deja, to teko imtis ir
vėliau, − atsidūsta.
− Hugai, ar tu bandai man pasakyti, kad mes su Federika ne vieninteliai
tavo vaikai? − kilsteliu antakį, neslėpdamas šiam vyrui paniekos. – Ir ką,
po velnių, turėtų reikšti tavo žodžiai, kad ir vėliau teko mane auklėti?
− Kokie vaikai? − kreivai šypteli. – Vienos kalės, tik tu, mano sūnau,
buvai vertas vadintis vaiku ir už tai, ko gero, liksiu amžinai skolingas tavo
motinai, beje, kaip ji laikosi?
Pakilęs prisipila dar stiklą ir apėjęs stalą sustoja prie milžiniško lango,
atsainiai atsukdamas man nugarą.
− Eik prie reikalo, Hugai. Per ilgai pilstai iš tuščio į kiaurą, − nusuku
akis į sieną, kuri tarsi šio pasaulio nuopuolių įrodymas nukabinėta Hugo ir
garsių visuomenės veikėjų nuotraukomis.
Ilga, spengianti tyla pripildo senoviniais baldais apstatytą kabinetą.
Žvelgiu į vyrą, stovintį priešais mane, vis labiau jausdamas, kaip po
kraują tarsi tamsus rašalas ima plisti pyktis.
− Kad ir kaip žiauriai tave auklėjau, niekaip nepavyko iš tavęs išmušti to
bobiško švelnumo. Galiausiai vieną dieną tavo motina, sužinojusi apie
mano planus, išgrūdo mane lauk. Neslėpsiu, kurį laiką svarsčiau, kaip tave
prisivilioti, bet viskas ėjo perniek, kol galiausiai pats neišdėjai motinos į
šuns dienas ir neišėjai. Jau tuomet tavyje pamažu dygo, vešėjo juodieji žel-
menys, bet Gino ir per daug šventuoliška jo filosofija galutinai atribojo tave
nuo manęs.
Dingai tarsi į vandenį, o tas prakeiktas senis nė neketino išduoti, kur tu
esi nors, nors aš jam grasinau. Galiausiai vieną dieną, kai jau buvau
praradęs viltį, į mano rankas pakliuvo laikraštis su straipsniu apie
416/473
neįtikėtinos sėkmės ir aštraus proto jauną verslininką. Nuotraukoje at-
pažinau tave. Niekas kitas pasaulyje nuturėjo tokių juodų ir liepsningų tarsi
pragaras akių kaip jūsų motina, tad matydamas jauną, pasitikintį savimi ir
juodomis akimis veriantį kiaurai vyriškį nė mirksnį nesuabejojau, kad esi
mano sūnus.
Užgesinu cigarą ir imu rimtai dvejoti, ar nevertėtų tiesiog išeiti ir nesik-
lausyti šitų kliedesių. Kuo daugiau žodžių nusprūsta nuo jo lūpų, tuo labiau
mane kamuoja nuojauta, kad stoviu ant bedugnės krašto, o kelias atgal vis
tolsta.
− Visuomet su manimi bendravai tarsi per atstumą, neleisdamas nė
užsiminti apie planus, kuriuos siejau su tavimi, bet tavo polinkis į moteris
ir lėbavimą atrišo man rankas, − tęsia grįžęs į krėslą. − Andrėjos ilgai įkal-
binėti neteko. Ji pardavė tave bemaž iškart. Įstabi moteris. Tiesą pasakius,
susipažinęs su ja ėmiau rimtai svarstyti, ar „Septynetui“ negalėtų prik-
lausyti ir silpnosios lyties atstovės, nes iki pažinties su buvusia marčia nei
neįtariau, kiek žiaurumo gali glūdėti trapiame moters kūne, − pergalingai
nusišypso, o metų tėkmės paženklintas jo veidas ima man kelti beprotišką
šleikštulį. − Vėliau įvykiai klostėsi geriau nei galėjau suplanuoti. Andrėja
viskuo pasirūpino.
− Aš tave nudėsiu! − švokščiu pro sukąstus dantis, kildamas iš krėslo,
pagaliau supratęs, iš kur mano pasaulyje tiek tamsos ir skausmo. Užteko
vos sekundės ir man tapo aišku, kas dėl visko kaltas.
− Sėsk! − piktai dėbteli ir iš stalčiaus ant stalo pažeria krūvą nuotraukų,
kuriuose mes su Gabriela. − Kiek žinau, ji našlaitė? Vienturtė? − pakelia vi-
eną iš nuotraukų sau prieš akis. − Gaila būtų, bet tokios dailios mergaitės
niekas nepasigestų. Ko gero, numanai, koks tamsus ir pražūtingas gali būti
pasaulis tokiai trapiai būtybei?
− Ko tu nori?
− Aš noriu daug ko, − prisimerkia ir nenuleisdamas akių skrodžia mane
kiaurai. – Pirma, įrodysi savo ištikimybę, atnešdamas auką, kuri turės
klubui naudos – kalbu ne apie pinigus, Antoni, − kilsteli antakį, leisdamas
417/473
suprasti, kur jis suka. − Manau, kad tam puikiai tiktų ir ši mergiotė, o žin-
ant, kiek daug jai atskleidei, tai būtų protingiausia, nebent nori, kad jos tyla
aš pasirūpinčiau? Nemanau, kad tau bus sunku, juk moki būti žiaurus su
moterimis, ir nebandyk manęs apkvailinti, nes puikiai žinau, kur dingo
merginos, kurias tu tariamai palaidojai Temzės dugne, − numeta nuotrauką
šalia kitų ir kreivai nusišypso. − Spręsk pats, kaip ją nutildysi, bet nuostoli-
us, kuriuos padarei „Septynetui“, privalai atlyginti.
Klausydamasis jo žodžių vis stipriau pirštais spaudžiu krėslą visa šird-
imi geisdamas, kad jo vietoje būtų Hugo kaklas.
− Antra. Tapsi paklusnus kaip šunytis, kitaip kentės tavo taip dievinama
Federika. Jei bent vienas tavo žingsnis man nepatiks, o aš tikrai sužinosiu,
nes vis dar nesugebi atsirinkti žmonių, kurie tave supa, patikėk, tavo sesuo
kentės tai, ko dar nėra kentėjusi. Ir trečia, − atsidūsta, − kadangi mano
seną kūną ėda liga, atėjus laikui perimsi „Septynetą“ į savo rankas ir valdysi
jį taip, kaip aš iki šiol. Jei tik pamėginsi sunaikinti mano viso gyvenimo
darbą, suveiks saugikliai, apie kuriuos tu nė neįtari, ir visos merginos, kur-
ių taip gailėdavaisi po savo žiaurumo proveržių, išnyks nuo žemės
paviršiaus be pėdsako. Taigi, mano sūnau, tu atliksi savo pareigą, dėl kur-
ios buvai sukurtas – nori to ar ne. Na, nebent norėtum susitepti rankas
gražuolių krauju.
− Aš sutinku.
Po naktinio pokalbio ausyse vis dar girdžiu sodrų jo balsą, švelniai tari-
amus žodžius. Visą naktį tarsi ieškodama raumeningo Tonio kūno blaški-
ausi, tad klaidžiodama po saulės nušviestas Florencijos gatves jaučiuosi
mieguista. Porą kartų ne tiek iš mandagumo, kiek iš liūdesio pabandau
užkalbinti Angelą, kuri nuo manęs nesitraukia nė per žingsnį, bet visos
mano pastangos nueina perniek.
Sėdėdama ir gurkšnodama kavą vienoje iš galybės senamiesčio kavinių
stebiu margą turistų būrį apžiūrinėjantį Mikelandželo Dovydą, kurį per
pirmąjį vakarą šiame mieste man parodė Antonis.
Dieve, nejaugi visas mano gyvenimas su šiuo vyru bus toks kaip toji na-
ktis – kupina nuostabos, šiurpuliukų ir nevaldomos aistros?
Užmerkiu akis ir paikai šypsodamasi pasineriu į svaigius prisiminimus,
kurie labiau primintų sapną, jei ne ant kaklo žėrintis įstabaus grožio paka-
bukas, kuris įrodo, kad visa, kas tą naktį vyko, yra tiesa. Nejaukiai
pasimuistau tarsi bijodama, kad aplinkiniai gali įtarti, kokius nepadoriai
malonius dalykus jis išdarinėjo su manimi, ir atmerkusi akis žvilgsniu užk-
liūnu už netoliese meiliai besiglaustančios porelės. Jaučiu, kaip mano veidu
nuslysta šypsena, nes puikiai suprantu, kad dar vakar taip aplinkiniams
atrodėme mes.
Kai grįžtu, apartamentai vis dar saugo brangių Antonio kvepalų
aromatą.
Vieną po kito nuspiriu aukštakulnius ir žingsniuodama vėsiomis ąžuolo
grindimis pasidžiaugiu, kad bent čia manęs negali stebėti akyla Angelos
akis.
Įsitaisiusi ant lovos peržvelgiu elektroninį paštą ir gal tūkstantąjį kartą
žvilgteliu į telefoną, bijodama praleisti Antonio skambutį. Tamsus ekranas
priverčia sunkiai atsidusti, bet raminu save, kad jis turi kalnus darbo ir
paskambins vėliau.
419/473
Dzingtelėjęs Antonio paliktas nešiojamasis kompiuteris priverčia per-
žvelgti paštą. Ne juokais susigėstu gavusi vienos iš savo draugių pykčio ir
priekaištų kupiną laišką.
„Miela“ Gabyte!
Na, ko gero, didesnės kiaulės už tave reiktų ilgai paieškoti! Vis laukiam
ir tikimės, kad mūsų taip mylima draugė susimylės ir paskambins ar bent
parašys, bet kur tau! Prapuola lyg į vandenį ir po daugiau nei dviejų
mėnesių mes iš The Independent dienraščio (Taip, mes vis dar jį skaitome)
sužinom, kad apsukai galvą vienam iš geidžiamiausių Didžiosios Britanijos
jaunikių, kuris, be įspūdingos išvaizdos, dar yra ir velnioniškai turtingas!
Žinoma, argi tau dabar bus įdomu, kaip mes laikomės, bet nors pasigirtum,
ko tyli lyg žuvis. Negaliu nė apsakyti, kaip ant tavęs pykstam. Akivaizdu,
kad pinigai ir gražūs vyrai tau tapo svarbesni už drauges.
Julė ir panos
Keletą akimirkų ištikta šoko žvelgiu į piktų žodžių primargintą laišką ir

tik atgavusi žadą paskubomis surenku kompiuteryje minėto dienraščio
pavadinimą.
Aikteliu, kai pirmame puslapyje išvystu besipuikuojančią vakarykštės
mūsų popietės nuotrauką.
Prie mano delno skruostu prigludęs Antonis atrodo pasakiškai, o mane
atpažinti galėtų tik geras pažįstamas, nes su brangiais rūbais ir aplink veidą
vilnijančiomis garbanomis labiau primenu turtingą poniutę, o ne paprastą
merginą, kokia buvau iki pažinties su Antoniu.
Greitai akimis permetu straipsnį, kuris bando nuspėti mano tapatybę ir
ryšius, siejančius su Antoniu Barikeliu.
Perbraukiu veidą ranka ir kiek virpančiais pirštais tarp programėlių
suradusi Skype prisijungiu. Akimirksniu švysteli oranžinėje juostelėje įrė-
minti prisijungusiųjų vardai. Tarp jų išvydusi Juliją paspaudžiu mygtuką
„Skambinti“.
420/473
Keli kvailos melodijos lydimi signalai ir kompiuterio ekrane įsižiebia
puikiai man pažįstamas kontoros vaizdas.
− Gabi! − susižavėjimo apimta šūkteli Julija ir tokią jos reakciją palydi
lyg kanarėlės sučirškusios kartu besidarbuojančios draugės.
− Sveikutė, − kaip galėdama maloniau nusišypsau, bandydama nuslėpti
viduje verdantį sąmyšį. − Atleiskit, kad taip ilgai nesulaukėt iš manęs jokių
žinių.
− Baik, − šypsodamasi plačia šypsena mosteli ranka. − Čia Irma išpro-
vokavo taip parašyti.
− Ką Irma? Ką Irma? – burba pasirodžiusi ekrane raudonplaukė. −
Visos taip nusprendėm, tad nevaryk ant manęs vienos, gerai?
− Pešitės vėliau! − stumteli ją Margarita, bandydama kartu su kitomis
pasirodyti ekrane.− Pasiilgom tavęs, uoga, kaip tu ten?
− Na, skųstis negaliu, − nusišypsau supratusi, kaip jų ilgėjausi.
− Pamanykit, skųstis ji negali! – šaiposi Margo.− Milijonierius po padu,
kur čia tau skųstis.
− Nebūkit juokingos, aš ir milijonierius, − bandau užglaistyti situaciją
melu, nes tikrai nenoriu joms atskleisti to, kas vyksta tarp manęs ir Tonio,
kol nesu tikra dėl ateities.− Ar matėt tą merginą? Man iki jos kaip iki
Šanchajaus!
− Va! Va! Aš joms irgi taip aiškinau, − nusijuokia Irma, − bet kur jos
patikės? Tikrai muilo operų per daug prisižiūrėjusios, svaigsta dėl Pelenės
istorijų su milijonieriais! Kosmosas! − pergalingai nužvelgia merginas ir
užverčia akis į lubas.
− Pati tu muilo opera, − piktai dėbteli į ją Margarita.
− Na, mergaitės! Barsitės per pietus, skaičiuodamos kalorijas, − bando
jas raminti Julija ir vis dar plačiai šypsodamasi vėl atsigręžia į mane. –
Išties, Gabi, kaip tu ten?
− Gerai, − negaliu liautis šypsojusi, matydama mielus jų veidus. − Dirbu
vertėja, − tikslingai joms nutyliu kur. − Turiu jaukius namus ir šiaip viskas
kuo puikiausiai.
421/473
− Ar tik nenutyli ko, nes atrodai pagražėjusi ir švytinti kaip saulutė!
− Ne, tiesiog džiaugiuosi matydama jus. Pasiilgau, − sukuždu jausdama,
kaip akys paplūsta ašaromis.
− Na, na tik nežliumbk, − sukikena Irma. − Tuoj papasakosiu, kokius
cirkus čia krečia Kostas, iš juoko numirsi.
− Tyliau, − piktai sušnypščia Margarita žvelgdama buvusio darbdavio
kabineto pusėn. − Istorija išties gera, − patvirtina.− Pasakok, Irma, tik tyl-
iau, nes dar išgirs tas ūsorius.
Pyktis vis dar purto kūną, kai atšaukęs visus suplanuotus susitikimu
Niujorke išlipu iš lėktuvo Londono Hitrou oro uoste.
Nenusakoma neapykanta plūsta mano venomis pagaliau suvokus, kodėl
aš tiek kentėjau. Žmona, avarija, vaikas – viskas buvo suplanuota žmogaus,
kuris turėtų kelti šiltus jausmus. Šiltus jausmus? Nėra pasaulyje žodžio,
kuriuo galėčiau nusakyti tai, ką jaučiu Hugui. Aukos? Ištikimybės?
Išsigimėlių imperijos norėtum, Hugai? Pamatysi, kuo aš tapau. Nuvertinai
mane, manydamas, kad esu tas pats bailys, tūnojęs po laiptais ir apsižli-
umbiantis nuo tavo balso.
Juodas plieno žirgas, tarsi Aleksandro Makedoniečio Bucefalas,
ištikimai paklūsta menkiausiam spustelėjimui, kai nepaisydamas greičio
apribojimų skrodžiu miestą Federikos namų link.
− Kur jis? − iššvokščiu pro sukąstus dantis išlipęs iš automobilio link
manęs artėjančiam Adamui.
− Nurimk, Toni, − ištiesia prieš mane rankas bandydamas bent kiek
sustabdyti sparčius mano žingsnius.
− Pasitrauk, Adamai!
− Palauk, Antoni, abu puikiai žinom, kad neapgalvotais veiksmais prid-
arysi dar daugiau bėdos.
− Pasitrauk! − suriaumoju ir Adamas vos spėja atšokti man nuo kelio.
Keletas vyrų, stovinčių šalia prabangaus Federikos namo, nužvelgia
mane, bet pamatę mano linktelėjimą pasuka durų link.
Ranka parodau, kad laužtų duris, ir vos po kelių smūgių viskas ima vykti
tarsi sulėtintame kine.
Lovoje spiegianti, plonute antklode prisidengusi Federika ir išgąsčio
kupinas jos žvilgsnis išvydus mane. Nuogas Deividas su virve rankose ir lyg
iš po žemių tarp manęs ir jo išdygęs Adamas.
Skaidrus protas pamažu grįžta, kai per jėgą draugo ištemptas atsiduriu
423/473
greta miegamojo esančiame svečių kambaryje.
− Nurimk, Toni! Suprantu, kad nelengva, bet bent šiek tiek nurimk.
− Aš ramus!
− Nepanašu, − liūdnai šypteli, stebėdamas mane be paliovos sukantį
ratus po ankštą mano pykčiui patalpą.
− Aš ramus, po velnių! Leisk mane, Adamai.
− Palauk. Niekur jis nedings. Vyrai tuo pasirūpins. Geriau atsakyk man,
ar viskas taip sušikta?
− Šūdas! − papurtau galvą, bet pyktis vis dar tvinksi smilkiniuose. –
Žinai, Adamai, kas išties sušikta? Kad tas pedryla, – ranka mosteliu durų
pusėn, už kurių girdėti sesers verksmas, − ne tik nesveikais būdais dulkina
mano seserį, bet ir nuo pat pradžių visus mano veiksmus iškloja Hugui!
− Akivaizdu, kad pokalbis su Hugu buvo sudėtingas.
− Sudėtingas!? Tai per menkas žodis, − perbraukiu veidą ranka, − net
neabejok, kad visus mūsų reikalus su japonais, deimantais ir visu kitu šūdu
sumovė tas kalės vaikas.
Adamas tylėdamas perbraukia barzdą ir keletą minučių mąsto.
− Ką ketini daryti? − galiausiai prabyla.
− Na, pirmiausia ištesėsiu savo duotą žodį ir sulaužysiu jam rankas, kad
neliestų to, kas ne jo nosiai, o vėliau sunaikinsiu ir jį patį. Iš Deivido liks
tuščia vieta. Net šiukšliavežio darbas jam bus tarsi svajonė.
− Toni, gal nereikia?
− Adamai, puikiai žinai, kad aš – žodžio žmogus. Buvau jį perspėjęs, bet
akivaizdu, kad jam tai nė motais, − nusivelku švarką ir numetu jį ant
svečiams skirtos lovos. – Eik, išvesk Federiką į kitą kambarį, nuramink ją.
Pasakyk, kad aš vėliau su ja norėsiu rimtai pasikalbėti.
− Nežinau, Antoni, ar teisingai elgiesi. Viską galėtų sutvarkyti
vaikinai, − atsidūsta.
− Ne. Šį kartą viskuo pasirūpinsiu pats, − raitydamasis marškinių
rankoves atveriu duris.
Prie įmantriais raižiniais puošto Federikos lovos kojūgalio klūpintis
424/473
Deividas neatrodo toks šmaikštus ir savimi pasitikintis.
Iš praskelto antakio srūvantis kraujas kapsi ant grindų, turbūt jam kli-
uvo pistoleto rankena, nes vamzdis dabar įremtas į jo pakaušį.
− Atveskit jį į valgomąjį, − eidamas per kambarį ištariu kiek ramesniu
balsu.
Antikvariniai baldai ir gausybė meno kūrinių patvirtina sesers silpnybę
gražiems daiktams.
Apeinu dvylikai asmenų skirtą pietų stalą ir rankos mostu parodau
vyrams, kad Deividą pasodintų jo gale.
− Na, Deividai? − pakeliu akis į vieną iš vaikinų ir galvos kryptelėjimu
parodau, kad patrauktų ginklą, nes nemėgstu, kai juo kas švaistosi, nors
neketina panaudoti.
− Gal šį kartą būsi iškalbingesnis? Papasakosi man, nuo kada esi Hugo
žiurkė? Ar seniai iš draugo tapai priešu? Klok! Ko tyli? Neerzink manęs,
Deividai, nes mano nuotaika šiandien kaip niekuomet prasta!
− Po avarijos, − ištaria vos girdimu balsu, tad atsikrenkščia ir pakartoja
garsiau. − Po avarijos.
− Daug sumokėjo? Ar brangus tavo lojalumas? − paniekinančiai
šypteliu.
− Nė cento. Aš tai dariau ne dėl pinigų, o dėl Federikos.
− Dėl Federikos, sakai? − susikišu rankas į kelnių kišenes ir kupinu
neapykantos žvilgsniu perlieju vis dar nuogą vyrą.
− Taip. Kai po avarijos prapuolei, mes praleisdavom darbe daug laiko
kartu, net pats nepajutau, kaip ją įsimylėjau.
− Kokį šūdą čia mali? Kokia meilė tarp tavęs ir Fedės? Man atrodo, aš
aiškiai tave buvau perspėjęs?
− Pats turėtum žinoti, kad ne visada pavyksta paklusti sveikam protui.
− Ką čia nusišneki?
− Tu ir Gabi? − pagaliau pakelia akis nuo stalo į mane. − Tapai aklas.
Nepaisei ženklų, kuriuos tau palikdavau, bandydamas perspėti apie Hugo
planus.
425/473
− Kokių ženklų?
− Pakabukas automobilyje. Gėlės, kurias po atskleistos „Septyneto“
paslapties jai siuntei. Tiesą pasakius, tą kartą galvojau, kad pagaliau viskas
susitvarkys, bet ji tau atleido, priėmė tave tokį, koks išties esi, − sunkiai at-
sidūsta, − kaip ir Federika priėmė mane.
Pirštais nervingai pasitrinu kaktą, nes jo žodžiuose išties daug tiesos.
Per daug buvau pasinėręs į jausmus, kad pamatyčiau, kas dedasi aplink.
− Kodėl mane išdavei?
− Hugas pažadėjo atleisti mane nuo priesaikos, jei stebėsiu tave ir jam
papasakosiu, kuo tu kvėpuoji.
− Daug atskleidei?
− Pakankamai.
Vis dar negaliu patikėti, kaip apsivertė mane supantis pasaulis greičiau
nei per parą.
Esu stumdomas ant prekystalio, kur viskas perkama pinigais, meile tarsi
būčiau nieko vertas daiktas. Vien nuo šios minties kraujas venose ima be-
maž kunkuliuoti.
Pasisuku į vis dar rusenantį židinį puikiai suprasdamas, kad išties esu
per geras mane supančioms siurbėlėms.
− Deividai, aš tave buvau perspėjęs dėl santykių su Federika?
− Taip, − sukužda, stebėdamas mane.
− Pameni, ką žadėjau tau padaryti, jei nepaklusi?
− Taip.
− Gerai, − prieinu prie židinio. − Ar žinai, kas čia? − klausiamai pažvel-
giu į išgąsčio perkreiptą Deivido veidą, ranka rodydamas į masyvią mar-
muro skulptūrą ant židinio atbrailos.
Vyras kiek delsęs papurto galvą.
− Tai Justicija, Deividai. Romėnai ją vadino Temide. Teisingumo deivė!
Nepaprastai įdomi dievybė, − pakeliu skulptūrą rankoje pajusdamas visą
akmens svorį. − Ar žinai, kodėl jos akys užrištos? − priėjęs, pastatau
masyvų dirbinį ant stalo šalia Deivido, bet jo atsakymo nesulaukiu. − Nes ji
426/473
nešališka, mano drauge. Jai nereikia matyti, kad žinotų, kas yra teisinga. O
ant šių svarstyklių sveriamas gėris ir blogis, bet labiausiai man patinka
kalavijas jos rankose. Jis simbolizuoja atpildą. Pameni, kaip man grįžus po
gydimo samprotavai, kad aš per geras, per atlaidus savo priešams, kurie
nuolat mane supa? Dabar suprantu, ką turėjai galvoje, tu buvai visiškai
teisus, − pakeliu marmurinę skulptūrą. − Nuo šiol viskas bus kitaip.
Rankas ant stalo, Deividai. Laikas atpildui.
Na kodėl ir vėl jis prapuola lyg į vandenį? Tris dienas negirdėjau

sodraus jo balso, o atrodo, kad praslinko visa amžinybė.
Kai kantrybė tarsi vanduo šulinyje išsenka, pabandau paskambinti, bet
visi mano mėginimai baigiasi nesėkme. Sunerimus palieku kelis
pranešimus Tonio balso pašte, bet ir į juos Antonis nesureaguoja.
Slampinėju senove dvelkiančio miesto gatvėmis, tarsi būčiau blėstančios
laimės šešėlis. Mūsų laimės šešėlis. Galva įsiskauda nuo begalės iškylančių
klausimų. Dėl jų netekau ramybės. Jis sulaužė man duotą pažadą
paskambinti.
Kodėl viskas negali būti tiesiog paprasta ir banalu. Juk galybė istorijų
sutartinai baigiasi: Jie ilgai ir laimingai gyveno?
Susikūrusi bent kiek širdį raminantį ritualą jau ne pirmą rytą einu į
kavinę, kurioje paskutinį kartą lankėmės kartu. Ketinu išgerti kavos. Nen-
orėdama varginti jauno padavėjo, kuris vos spėja suktis tarp kavinę užplū-
dusių turistų, pasuku į vidų, ketindama užsisakyti ir iškart atsiskaityti už
puodelį karšto, nepaprastai skanaus gėrimo.
Kol smulkutė raudonplaukė mergina prie baro ruošia kavą, apžvelgiu
kuklų kavinės interjerą, nes iki šiol mieliau rinkdavausi atokų staliuką
lauke.
Jau ketinu paėmusi puodelį patraukti prie vienišo stalelio, bet mano
dėmesį patraukia nuošaliame kampe sėdinti mergina porcelianiniais veido
bruožais, kuriuos tikslingai slepia po plačia skrybėle ir akiniais nuo saulės.
− Federika? − ištariu pusbalsiu, bet moteris tik apsižvalgo ir vėl
nuleidžia akis į rankose laikomą žurnalą.
− Federika!? − ištariu garsiau atpažinusi grakščius jos judesius ir dailius
veido bruožus.
− Gabi? − pažvelgia mano pusėn, bet jos veide nematyti džiugesio ar
nuostabos. Veikiau jį iškreipia išgąstis.
428/473
− Ar tu viena? − ima dairytis tarsi kažko labai bijotų.
− Taip. Antonis Niujorke.
− Jis ne Niujorke, − lengviau atsikvepia ir pakilusi apkabina mane, sus-
pausdama savo glėbyje.
− Kaip suprasti? − paklausiu nustebinta jos elgesio.
Negaliu patikėti, kad ši visuomet linksma ir nepaprastai savimi pas-
itikinti mergina po akimirkos sukūkčioja ir ima verkti.
− Mergyte, ar viskas gerai?− paklausiu ne juokais išgąsdinta tokio jos
elgesio.
− Atleisk, − atsitraukusi nuo manęs nusiima akinius nuo saulės ir
nusišluosto ašarotas akis.− Tu net neįsivaizduoji, kas dedasi!
− Kas dedasi? Ar kas nutiko Antoniui? − žvelgiu į ją baimės kupinomis
akimis.
− Ne! Tam bjaurybei viskas gerai, nors, tiesą pasakius, nežinau. Prisėsk,
tuoj šiek tiek aprimsiu ir viską tau papasakosiu, − parodo į laisvą kėde šalia
savo staliuko.
Stebiu ją nežinodama, ką sakyti. Paburkusios nuo ašarų akys, nei lašelio
makiažo – panašu, kad paskutiniu metu ji dažnai verkia, ir veidas ne toks
švytintis ir laimingas, kokį buvau įpratusi matyti. Kelis kartus sunkiai atsik-
vėpusi ji liūdnai šypteli ir suspaudžia mano delnus savo rankose.
− Tu net neįsivaizduoji, kokia aš laiminga, kad tave sutikau. Ne-
begaliu, − vėl ima graudintis, − tiesiog nebegaliu tverti čia viena nežinioje.
− Kas nutiko, Federika?
− Nežinau, nuo ko ir pradėti, − pakelia akis į viršų ir kelis kartus sum-
irksi, bandydama numalšinti skruostais riedančias ašaras. − Kiek suprantu,
žinai, kad Tonis buvo Niujorke?
− Taip, − linkteliu.
− Neįsivaizduoju, kas ten nutiko, bet iš Niujorko jis grįžo sužvėrėjęs.
Nuskriaudė Deividą, tiksliai nežinau, ką jam padarė, bet girdėjau, − užsid-
engia veidą rankomis ir vėl ima kūkčioti.
− Na, nurimk, − paglostau jos rankas. − Gal Deividui nieko nenutiko.
429/473
− Nutiko, − sukūkčioja.
− Kodėl taip galvoji?
− Aš girdėjau, kaip jis rėkė.
− Maža dėl ko galėjo rėkti? Gal vyrai tiesiog pykosi?
− Dieve, tu nieko nežinai! Tonis, Adamas ir dar keli vyrai įsiveržė į mano
namus, kai mes, mes... na žinai, − šiek tiek prityla. – Nežinau, iš kur jie
sužinojo, kad Deivis tą vakarą bus pas mane, buvau tikra, kad Tonis liks Ni-
ujorke, nes jo laukė keletas susitikimų su partneriais iš Otavos, bet aš
klydau.
− Kaip įsiveržė? − išplečiu akis.
− Išlaužė duris, − šiek tiek aprimusi servetėle nusišluosto akis. − Užk-
lupo mus beveik lovoje. Jei ne Adamas, Tonis Deividą būtų vietoje
pribaigęs, mačiau tai iš jo akių. Žodžiu, Adamas mane išvedė į kitą kam-
barį, bet aš vis tiek girdėjau, kaip Antonio kalbėjosi su Deividu. Ne viską
supratau, nes buvau velniškai persigandusi, bet vėliau... − papurto galvą. −
Ar bent įsivaizduoji, kaip baisu girdėti, kai tavo mylimas vyras šaukia iš
skausmo?
− Galvoji, kad Antonis jį sužalojo?
− Aš negalvoju! Aš žinau!
− Bet kodėl?
− Jam niekuomet nepatiko, kad aš per daug bičiuliaujuosi su jo aplinkos
vyrais.
Žvelgiu į Federiką ir puikiai suprantu, kad ji nė nenutuokia kodėl.
Akivaizdu, kad ji nežino, kad tie vyrai priklauso „Septynetui“, ir supran-
tama, kodėl brolis tikslingai ją saugo nuo jų ir jų demonų.
− Bet ar nebūtų juokinga vien dėl to žaloti žmogų? Fede, jaučiu, kad yra
kažkas daugiau, − ir vos ištariu šiuos žodžius, mano telefonas rankinėje at-
gyja, ima zvimbti.
− Maldauju, jei čia Tonis, nesakyk jam, kad mane sutikai. Jis liepė man
skristi į vilą Madride, bet aš nepaklusau. Mes su Deividu buvome susitarę,
jei kas nenumatyto nutiktų, susitikti čia, šioje kavinėje, − vėl ima braukti
430/473
skruostais riedančias ašaras.
− Būk rami. Aš tavęs nemačiau, − ištariu, traukdama telefoną.
Ekrane mirksi man nepažįstamas numeris, tad kiek padelsiu, bet vis dėl
to ryžtuosi atsiliepti.
− Klausau?
− Panelė Gabrielė Keinaitė?
− Taip? − iš nuostabos išplečiu akis išgirdusi moterišką, dalykišką balsą.
− Jus trukdo Sofija Oldin. Antonio Barikelio sekretorė.
− Taip.
− Skambinu jums pono Barikelio nurodymu, − įsitempiu laukdama to,
ką ji nori man pasakyti.
Federika stebi mane nemirksėdama.
− Man liepta jums pranešti, kad nedelsdama grįžtumėte į Londoną.
Jums rezervuotas bilietas skrydžiui pirmąja klase šiandien 14:00 Florenci-
jos laiku. Angela pasirūpins, kad saugiai pasiektumėte oro uostą.
− Supratau, − sumurmu nustebusi.− Ačiū jums, Sofija.
Kiek laiko nerūkiau cigarečių? Dešimt? Penkiolika metų? Nepamenu,

bet nepaisant to sustabdau automobilį ir nusipirkęs pakelį traukiu vieną po
kitos. Dūmas aštrus. Ne toks svaigus kaip cigaro, o ir atpalaiduoja mažiau,
suteikdamas tik dar vieną nuodų dozę.
Šiek tiek skauda galvą nuo pernelyg didelio kiekio viskio, o gal nuo to,
ką ketinu padaryti.
Sausai pasisveikinęs su Sofija įžengiu į savo kabinetą, bet nerandu jame
vietos, nes žinau, kad bet kurią akimirką gali įeiti ji.
Niekada neaukojau labdarai ar paramos fondams, bet prisiekinėju sau,
jei viskas klostysis taip, kaip suplanavau – paaukosiu. Paaukosiu milijoną,
du, tris. Nesvarbu.
− Pone Barikeli, Andrėja antrąja linija, − nutraukia mano mintis per
garsiakalbį pasigirdęs Sofijos balsas.
− Sujunk.
Prieinu prie lango ir įkvepiu pilnus plaučius oro.
− Na ką gi, Antoni? Spektaklis prasideda,− sumurmu sau po nosimi ir
po akimirkos kabinete suskamba glotnus ir perdėtai švelnus Andrėjos
balsas.
− Gerai, Andrėja. Susitiksime rytoj.

− Iki, mielasis.
Andrėja? Mielasis? Kas per velnias? Sustingstu tarpduryje vos nugirdusi
besibaigiantį Antonio pokalbį.
− Ką visa tai reiškia? − sušnypščiu šokiruota malonaus jo tono kalbant
su ta šalta ir bejausme moterimi.
Imu drebėti apimta pykčio vien nugirdusi jos balsą, o jis maloniai atsis-
veikina tarsi niekur nieko.
− Kaip pailsėjai? − paklausia nė sekundei neatitraukdamas akių nuo
dokumentų krūvos, kuriuos vieną po kito pasirašinėja.
− Blogai! Kokia velniava čia dedasi? Kokie ryšiai tave vis dar sieja su ta
moterimi?
Antonis tyli. Vien šlamantys dokumentų lapai ir mano niršus alsavimas
girdisi erdviame, moderniai įrengtame kabinete, už kurio langų plyti pilko
rūko apgaubtas miestas.
− Toni! − surinku.
− Taip?
− Ką visa tai reiškia?
− Tai visiškai ne tavo reikalas, − nukerta tuo lediniu, bejausmiu tonu ir
pagaliau teikiasi pakelti akis į mane.
Sidabrinis rašiklis spindi jo pirštuose, kai jis pasiremia į stalą alkūnėmis
ir pro primerktas blakstienas pažiūri mane.
− Sofija paduos tau sutartis, kurias šiandien privalai sutvarkyti, − vėl
nuleidžia akis. − Puikiai atrodai.
− Ne mano reikalas? − praleidžiu paskutinę jo frazę pro ausis ir išplėtusi
akis žvelgiu, negalėdama patikėti, kad prieš mane sėdi tas pats vyras, kuris
vos prieš keletą dienų kalbėjo man švelnius žodžius.
− Ne tavo, − ramiai pakartoja, visiškai nekreipdamas dėmesio į mano
433/473
pykčio perkreiptą balsą.
− Pone Barikeli, − per įtaisą ant jo stalo pasigirsta Sofijos balsas, −
18:30 susitikimas. Atvyko teisininkai, Stivas Abdonas ir Frenkas Soitelis.
− Tegul užeina, − padeda rašiklį ir vėl pažiūri į mane. − Gabriela, aš
turiu labai daug darbo ir tikrai neturiu nei menkiausio noro klausytis tavo
priekaištų.
− Priekaištų!?
− Gana! − surinka valdingai ir griežtai, akimirksniu užčiaupdamas
mane.
Nuo tokio jo tono kūnu persirita šiurpulys.
− Važiuok namo, − Tonio balsas šiek tiek sušvelnėja. − Pavargai po skry-
džio. Pailsėk.
Dar kelias sekundes stoviu, negalėdama patikėti, kad tai mano Antonis.
Tas pats Antonis, kuris savo lūpomis priverčia mano kūną virpėti iš
geidulio. Tas pats, kuris išsitiesęs žolėje dalijosi su manimi slapčiausiomis
nuoskaudomis. Šis arogantiškas vyras, sėdintis už tamsaus stalo, yra tas,
kurį visa širdimi myliu, nepaisydama begalės jo minusų.
Eidama pro duris prasilenkiu su pora kostiumais vilkinčių vyrų, kurie
maloniai pasisveikina, nepastebėdami mano akyse besikaupiančių ašarų.
− Kaip suprantu, įkalčių iškelti bylai pakaktų?

− Daugiau nei pakaktų. Gudriai pasielgėte, išsaugodamas automobilį.
Radome jos pirštų atspaudų ir ant stabdžių žarnelių, ir kitose automobilio
vietose, nėra abejonių, kad ji sėstų už grotų ne vieneriems metamas.
− Puikiai padirbėjai, Stivai, − atsilošiu kėdėje, žvelgdamas į smulkų vyro
veidą.
Šviesios garbanos daro jį panašų į vieną iš Rafaelio nutapytų angelų, bet
žinant, koks aštrus ir racionalus jo protas, šis panašumas neatrodo toks
tinkamas.
− Visada jūsų paslaugoms, pone Barikeli, − maloniai nusišypso, puikiai
nutuokdamas, kad už visas jo pastangas bus dosniai atlyginta.
− Na, o tu Frenkai? Ar pasirūpinai tuo, ko prašiau? − pasuku akis į
priešais mane sėdintį kitą vyrą.
− Taip, − patvirtina. − Sutartis paruošta, − paėmęs nuo grindų juodos
odos portfelį ištraukia dokumentą ir padeda ant stalo priešais mane.
Su neslepiamu pasitenkinimu akimis peržvelgiu italų kalba sudarytą
sutartį ir pergalingai nusišypsau, puikiai suprasdamas, kad viskas klostosi
taip, kaip numačiau.
− Puiku. Reikia parašo ir jis teisiškai įsigalios?
− Taip, pone Barikeli.
− Labai gerai, − paslepiu dokumentą stalčiuje. – Tiesa, norėčiau, kad
būtų paskelbtas aukcionas namo pardavimui.
− Bus padaryta, − nuolankiai nusišypso ne pirmus darbo metus Barikely
Company skaičiuojantis pusamžis vyras.
− Tam kartui tiek.
Tamsa tarsi smala varva miegamojo sienomis man pramerkus akis.

Nenutuokiu, kiek valandų, bet akivaizdu, kad gerokai po vidurnakčio. Pati
nepajutau, kaip įsikniaubusi į pagalvę, springdama nuo ašarų ir jo atšiaur-
umo užmigau.
Nesuprantamas mylimo vyro elgesys varo į neviltį. Kiek dar mano ašarų
jis pareikalaus? Šaltas valdingas balsas, iki šiol skambantis ausyse, priver-
čia krūpčioti, bet jausmas niekur nedingsta. Keista įtampa tarsi elektros
srovė perlieja kūną.
Basomis kojomis išsliuogiu iš lovos, nes šio jausmo su nieku kitu pa-
saulyje negalėčiau sumaišyti. Šimtus kartų jis mane užvaldydavo vos tik
Antonis atsidurdavo netoliese. Tarsi mano kūnas jį jaustų.
Priėjusi prie lango praskleidžiu užuolaidas. Tuščioje gatvėje po blausią,
gelsvą šviesą skleidžiančiu žibintu tarsi ne šio pasaulio būtybė žėri juodas
Antonio automobilis.
Primerkiu akis, stengdamasi įžiūrėti kūną viduje, bet, didelei mano
nuostabai, automobilyje nieko nėra.
Atsitraukiu nuo lango ir kiek padelsusi dideliais žingsniais patraukiu
prie lauko durų.
Netikėtai jas atverdama išgąsdinu mus abu.
Ant slenksčio stovintis Tonis kiek sutrikęs perveria mane tamsiu, neper-
prantamu žvilgsniu.
Netaręs nė žodžio žengia artyn ir suspaudęs mano galvą tarp savo delnų
godžiai įsisiurbia į lūpas.
Akimirką bandau priešintis, bet landus jo liežuvis slystelėjęs tarp mano
lūpų išmuša iš galvos visus priekaištus, kuriuos ketinau jam išrėkti.
Jo burnoje jaučiu lengvą alkoholio prieskonį, kuris išduoda, kad vienas
demonas visuomet šalia.
Tvirtomis rankomis jis pakelia mane ir apglėbęs sėdmenis priverčia
436/473
apsivyti kojomis juosmenį.
Reiklus bučinys varo iš proto. Nieko godesnio ir tokio nepasotinamo
nebuvau patyrusi. Tarsi lūpomis bandytų mane užvaldyti. Būtų naivu tikėt-
is, kad jam prastai sekasi. Spausdamas mane prie kūno, vieną ranką
panardinęs plaukuose įeina į namus ir koja užtrenkia lauko duris.
Nenusiavęs batų, tarsi labai skubėtų ar dvejotų savo veiksmais, pasuka
miegamojo pusėn ir paguldęs mane ant dar šiltų, sapną saugančių patalų
prispaudžia visu kūno svoriu. Tvirti pirštai akimirksniu atranda džinsų
sagą ir kiek virpėdami nuo vis labiau bundančio jaudulio atsega. Numovęs
kelnes jis lūpomis leidžiasi mano kojomis nepraleisdamas nė centimetro vis
labiau degančios odos.
Tarp mūsų tvyranti tyla dar labiau kaitina kraują.
Apimta jo atneštos laukinės aistros atsisėdu lovoje ir paskubomis išlais-
vinu raumeningą kūną iš švarko, juodų marškinių. Suėmusi tamsius it
rašalas plaukus prisitraukiu jo lūpas prie savųjų išsitiesdama ant nugaros.
Antonio iš pasitenkinimo urgzteli. Rydamas bučiniu, ranka slysta mano
pilvu po medvilniniais marškinėliais, keldamas juos vis labiau aukštyn.
Sudejuoju, kai suima nuogą krūtį, ir imu velniškai gailėtis, kad tamsia-
me kambaryje negaliu matyti susižavėjimo jo akyse vos jam supratus, kad
nesegiu liemenėlės.
− Gabi... – sudejuoja vos girdimu balsu, kai jo lūpos vėl paliečia manąsi-
as jaučiu sūrų jų skonį. Akimirką tai primena iliuziją, bet aš per daug gerai
pažįstu tą skonį. Ašarų skonį. Suprantu, kad kažkas labai negerai, bet
neturiu jėgų klausti, kai Antonis palinkęs virš mano krūtų švelniai dantimis
spusteli spenelius išlaisvindamas palaimingą mano dejonę.
Tarsi manęs ragautų paskutinį kartą, pasigardžiuodamas, neskubėdam-
as suka liežuviu aplink jautrią odą, kitą spenelį vis stipriau timpčiodamas
pirštais.
Malonus drebulys persirita kūnu jam bučiniais leidžiantis žemyn.
Nutempęs kelnaites prisitraukia mane arčiau, priversdamas priimti jo kūną
tarp vis labiau drebančių šlaunų.
437/473
Tamsoje jaučiu jo žvilgsnį, kai palinkęs apdovanoja tuo neįtikėtinai
svaiginančiu jausmu, kurį sugeba suteikti jo liežuvis, įslydęs į mane.
Nevaldydama dejonių išsiriečiu nuo vis labiau augančio nepakartojamo
jausmo, kuris maldauja būti išlaisvintas, numalšintas jo bučinių.
Purtoma orgazmo Gabriela surinka mano vardą.

Jaučiu, kaip jos šlaunys virpčioja iš malonumo man vis dar sukant ratus
liežuviu jos viduje.
Išsiilgęs, alkanas tarsi žvėris kylu jos kūnu lūpomis, nesustodamas liesti
obuoliais kvepiančios odos. Tarsi man išties niekuomet nebūtų gana
apžioju standų spenelį ir imu jį čiulpti, ranka vis dar jaudindamas drėgną
jos lytį.
Gabriela apsiveja mane kojomis ir kulnais įsirėmusi į mano sėdmenis
kilsteli klubus, kviesdama nedelsti.
Kad kas žinotų kaip norėčiau ištęsti šią akimirką iki begalybės, bet
negaliu, nes ir diena praleista be jos kūno suteikiamos palaimos prailgsta
iki amžinybės.
Laisva ranka atsisegu kelnes ir išlaisvinu nenuginčijamą jos seksualumo
įrodymą.
− Toni! − surinka nagais įsikibdama į mano pečius vos tik stumteliu į ją.
Nepakartojamas virpulys supurto mane nuo jos standumo, glotnumo,
šilumos.
Dieve, kaip aš be to gyvensiu?
Stumteliu stipriau ir žaliaakė dantimis suspaudžia mano skruostą. Išk-
vepiamas jos oras degina odą. Užmerkiu akis nuo vėl besikaupiančių mano
bejėgiškumo ašarų.
Delnais spaudžiu jos sėdmenis, priversdamas Gabrielą priimti mane
visą. Atsitraukęs nuo iš proto vedančių lūpų kilsteliu ją dar labiau, kad
Gabriela beveik nugara neliečia čiužančio patalo. Išlinkęs, nuogas jos
kūnas, apšviestas menkutės nuo gatvės atsklindančios šviesos, priverčia
sudejuoti. Stumiu į ją, plaku savimi vis labiau artindamas tą nenusakomą
jausmą, kurį patiriu tik su ja. Jausmą, kuris niekada nebuvo toks saldus ir
užvaldantis.
439/473
Gabriela pirštais paliečia mano lūpas, ragindama juos aplaižyti. Saldi
dejonė nuslysta nuo lūpų stebint, kaip ranka nusileidžia žemyn ir ima jaud-
inti jautriausią vietelę, atkartodama mano vis reiklesnius judesius.
Nebeturiu jėgų, peralkęs kūnas neiškenčia prieš mane atsivėrusio vaizdo
– surikęs laukiniu balsu išsilieju, kartu pasiimdamas ir palaimingai
aimanuojančią Gabrielą.
Pasiilgau to jausmo! Negaliu apsakyti, kaip aš pasiilgau jo šilto, kvepi-

ančio kūno.
Skruostu prigludusi prie krūtinės tylomis klausausi vis dar audringai
plakančios Antonio širdies. Tylus ir susimastęs jis žvelgia į lubas, kai
pakeliu akis ir lūpomis paliečiu sūrių prakaito lašelių išmuštą jo krūtinės
odą.
Man neperprantami rūpesčiai atsispindi veide, kuris visuomet spinduli-
uodavo šelmišką šypsenėlę po meilės akto. Šiek tiek virpančias pirštais pal-
iečiu jo skruostą, bet jis atrodo kažkur nuklydęs.
Antonis užsimerkia ir skaudžiai atsidusęs atstumia mane. Pakilęs iš su-
jaukto patalo, neskubėdamas ima rengtis.
− Mažuti?
Bet jis nieko neatsako. Tyli. Matau, kaip ant plačių pečių žvilga gatvės
žibinto šviesa, besiskverbianti į kambarį per menkutį užuolaidų tarpelį.
Prisėda ant lovos krašto, maunasi kelnes. Atsukęs man nugarą ima sagstyt-
is marškinius, kurių tamsaus audinys daro jį beveik nematomą kambaryje,
vis dar skendinčiame šešėliuose.
Palinkstu ir apgraibomis įjungiu šviestuvą. Akys, bandydamos priprasti,
kelis kartus sumirksi. Kai vėl pažvelgiu į Antoni, jis nuo grindų pakelia
švarką ir atsisuka į mane.
− Antoni, meldžiu netylėk, − pralemenu, negalėdama suprasti, ką slepia
jo veido išraiška.
− Neliko žodžių, − prataria vos girdimu balsu. − Nebėra, ką pasakyti,
Gabriela, − ištaria garsiau ir iš švarko vidinės kišenės ištraukia voką.
Ištiesia jį man.
− Kas tai?
− Bilietas, − atsidūsta ir ant vienos rankos permetęs švarką ir susirinkęs
batus pakyla nuo lovos.
441/473
− Koks bilietas? − pakeliu akis nuo voko į jį.− Ar vėl turiu skristi į
Florenciją?
− Į šudensiją! – piktai išrėžia, lediniu tonu mane galutinai
sugniuždydamas.
− Rytoj skrendi namo. Į Lietuvą.
− Kodėl? Ne! Nenoriu! Noriu likti čia, su tavimi! Kas vyksta, Toni?
− Nori, nenori! Pasakiau ir daugiau nekartosiu. Rytoj Vladimiras nuveš
tave į oro uostą.
− Negali manęs priversti!
− Galiu. Ir tu tai žinai, − piktai dėbteli į mane.− Nesiutink manęs.
− Ką tai reiškia? Ateini, išdulkini mane netaręs nė žodžio, o paskui at-
sikratai tarsi nusibodusiu žaislu. Gal nusipelniau bent jau paaiškinimo, po
velnių?
− Ne! Nėra ką aiškinti, − atsidūsta. − Pamiršk viską. Viską, kas tarp
mūsų buvo. Viską!
− Ir tave? − sušnabždu, o gerklę ima spausti vis labiau augantis gumu-
las. − Nori, kad pamirščiau tave?
− Taip.
− Kodėl, Toni?
− Taip reikia, − ištaria kiek švelniau. − Tiesiog taip reikia.
Tarsi suparalyžiuotas kūnas negali nė pajudėti nuo ką tik ištartų jo
žodžių. Vaizdas ima lietis nuo plūstančių ašarų, kai stebiu jį išeinantį iš
miegamojo. Po akimirkos trinkteli lauko durys ir aš pasiduodu neval-
domam verksmui. Tokiam verksmui, koks niekada dar nepurtė mano kūno,
kuris vos prieš akimirką drebėjo nuo meilės siautulių. Sukniubusi į patalus,
kurie dar saugo jo prakaito aromatą, kūkčiodama balsu maldauju atsakymo
į vienintelį klausimą:
− Kodėl?
Kuo žmogus geresnis už gyvulį? Niekuo, jei yra toks supuvęs kaip aš.
Nors, gerai pagalvojus, joks gyvulys neteikia skausmo tikslingai, o aš būtent
tai ką tik padariau. Vėl. Nejau tokia beprotiškai skaudi ir nepakeliama
mano bausmė už kvailus ir neapgalvotus sprendimus, kuriuos anuomet
priėmiau?
Sėdėdamas automobilyje atbula ranka nusibraukiu riedančias ašaras.
Šūdas! Turėčiau savęs nekęsti už tai, kad žliumbiu kaip paskutinė mergšė,
bet negaliu. Aš nekenčiu savęs, bet ne dėl to. Nekenčiu, nes įskaudinau vi-
enintelį žmogų, kuris mane mylėjo tokį tamsų, koks esu. Mylėjo mane,
nepaisydamas visų mano demonų ir bjaurių ydų, kuriomis esu tiesiog
persismelkęs iki kaulų smegenų. Bet kitaip tiesiog negalėjau.
Užsimerkiu ir kakta atsiremiu į vairą. Agonija − tai vienintelis žodis,
kuris galėtų apibūdinti draskančius mane jausmus. Virpančiais pirštais
susiradęs cigaretę įsikišu į burną. Spragsiu žiebtuvėlį, bet jis nepaklūsta.
− Šūdas! Šūdas! Šūdas! − sviedžiu jį velniop ir kelis kartus su įniršiu
trenkiu į vairą tarsi tokios nevaldomos emocijos bent kiek palengvintų
skausmą.
Nudelbusi akis stoviu sausakimšame oro uoste, spausdama mažučio

lagamino rankeną. Nepasiėmiau nieko, kas man jį primintų. Nieko. Nei Si-
cilijoje per romantišką vakarienę dovanoto laikrodžio. Nei įstabaus grožio
pakabuko, kurį dovanojo kaip mūsų vienybės simbolį. Nieko. Aš nenoriu
nieko, kas jį primintų, bet neįsivaizduoju, ar kada sugebėsiu jį pamiršti. Jo
kimų, sodrų balsą. Juoką. Juodas akis, kurių žvilgsnis degina odą vos ją
palietęs. Tvirtą, kvepiantį kūną. Rankas, kurios sugeba būti neįtikėtinai
švelnios. Žinau, kad nepajėgsiu. Tiesiog neįstengsiu.
Nusibraukiu išdavikiškai skruostais riedančias ašaras ir įkvepiu pilnus
plaučius oro tarsi jausčiausi dūstanti.
Namo? Gal taip ir geriau. Nežinau, ar dar sugebėčiau gyventi mieste,
kurio gatvėmis nesuvokiamu greičiu laksto juodasis Maserati, o jo viduje
sėdi mano sielą pavogęs vyras. Vyras, privertęs patikėti, kad svajonės apie
nevaldomą aistrą, tyrus jausmus ir meilę gali virsti realybe, bet, deja, tik
trumpam.
Malonus moteriškas balsas garsiakalbyje informuoja apie laipinimo į
lėktuvą pradžią ir aš dar kartą atsisukusi nužvelgiu miestą, kuriame labai
trumpai jaučiausi laiminga.
Tarsi senas kino filmas, kurį matau jau šimtąjį kartą. Tarsi laiko
mašina būtų viską atsukusi atgal. Atsidūstu. Šią savaitę jau ketvirtą kartą
sėdžiu tame pačiame restorane ir žvelgiu į tobulas interjero detales, kurių
iki šiol niekada nepastebėdavau. Aukso ir dramblio kaulo tonais išdailintos
sienos kur ne kur papuoštos senoviniais paveikslais. Ant lubų puikuojasi
freska, bemaž atkartojanti Santa Marija del Fiori katedros puošybą Floren-
cijoje. Akinamai baltos staltiesės ir žvilgančios nuo palubėje kabančių si-
etynų taurės. Viskas būtent taip, kaip buvo seniau. Taip ir pamenu. Tik tyli
fortepijono muzika skamba kitaip. Skaudžiau. Vis priversdama mintims
grįžti į tą naktį. Šiaip ne taip prisiverčiu nusišypsoti moteriai grakščiai artė-
jančiai manęs link.
− Andrėja, − jai priėjus pakylu iš vietos ir lūpomis paliečiu jos dailiai
nupudruotą skruostą. − Puikiai atrodai.
− Antoni, − plačiai nusišypso ir palyginusi juodą suknelę atsisėda į kėdę,
kurią atitraukiu.
Akimirką šmėsteli mintis, kad prieš mane sėdinčiam žmogui ši spalva
išties tinka visomis prasmėmis.
− Neslėpsiu, − įsitaiso patogiau ir apnuogina tobulus savo dantis, − šie
mūsų susitikimai pamažu man ima patikti, tik niekaip neperprantu, ką tu
rezgi?
− Tiesą pasakius, išties šį tą rezgu, − nusišypsau . − Kiek laiko mes
nebendravom, Andrėja? Kiek laiko iššvaistėme vienas kitą skaudindami?
− Neskaitant nuostabios pastarosios savaitės? Penkerius metus.
− Taip. Ko gero, šito man visą laiką labiausiai ir trūko, − atsidūstu ir
nusuku akis nuo jos dailaus veido į greta vakarieniaujančią garbaus
amžiaus porą.
− Apie ką tu? − susidomėjusi mano žodžiais pakreipia galvą.
− Kad ir kaip sumautai viskas mums klostėsi, niekaip negaliu išmesti
445/473
tavęs iš galvos net ir po prabėgusių metų.
− Aš taip pat, bet iš tavo lūpų tai skamba ganėtinai keistai, − atmeta
žvilgančius, baltus plaukus ant nugaros ir šiek tiek prisimerkusi tyrinėja
mano veidą.
− Nesistebiu, kad manimi netiki. Tiek kartų siunčiau tave velniop, kad ir
pats stebiuosi, jog vis dar sutinki su manimi susitikti.
− Visuomet tave mylėjau ir giliai širdyje tikėjau, kad tu jauti man tą patį.
− Tu visiškai teisi, − suimu jos ranką, besiilsinčią ant staliuko, ir pri-
glundu lūpomis prie šaltos jos odos. − Dabar tikrai žinau, kad tu – vienin-
telė moteris, kurios man reikia ir kurios aš noriu.
− O kaip toji provincialė, su kuria tampeisi pastaruosius mėnesius?
− Paika kaimo višta, − burbteliu vis dar lūpomis liesdamas jos ranką. −
Ne tokia tobula kaip tu. Grįžk pas mane, Andrėja?
− Negaliu patikėti! − plačiai nusišypso. − Tiek kartų tau siūliau taikytis,
bet tikrai nesitikėjau, net nesapnavau, kad išauš tokia diena, kai pats šito
paprašysi. Tai pokštas, Toni? − nusišypso.
− Ne, Andrėja. Aš kalbu rimtai.
− Antoni... − atsidūsta.
− Suprantu tave. Aš tavęs nevertas, buvau prastas vyras... − paleidžiu jos
ranką.
− Abu padarėme klaidų, − surimtėja ir plonais pirštais paliečia mano sk-
ruostą. − Dievas mato, kaip man buvo sunku, − sumirksi blakstienomis
tarsi bandydama suvaldyti ašaras. − Taip. Aš irgi prisiimu dalį kaltės, bet
labai sutrikau, kai sužinojau, kad liksi invalidas. Nereikėjo tavęs apgaud-
inėti. Bet galiu prisiekti, tai buvo vieną vienintelį kartą, − nutaiso liūdną
veidelį, žvelgdama tiesiai man į akis.
Na taip, kurgi ne! Šimtą vieną kartą!
− Tai nebesvarbu, − papurtau galvą. − Aš per daug dirbau, per dažnai
palikdavau tave vieną. Suprantu, kad tau buvo ilgu. O dar ta avarija...
− Antoni... − jos ledo mėlynumo akyse žybteli sąmyšis ir panika.
− Ne, nieko nesakyk! – nutraukiu jos žodžius, vėl pabučiuodamas
446/473
ranką. − Žinau. Aš pats kaltas. Nuolat vairuodavau kaip proto netekęs.
− Taip, − su palengvėjimu atsikvėpusi linkteli ir patenkinta vėl papučia
rausvas lūpas. − Tai tiesa.
− Andrėja! Širdele, visi šie mūsų pasimatymai... Jau kurį laiką norėjau
tau pasiūlyti pradėti viską iš naujo. Man tavęs reikia, − kuždu, neatitrauk-
damas lūpų nuo jos rankos.
− Antoni! − plačiai nusišypso.− Aš taip ilgai šito laukiau. Jaučiau. Žino-
jau, kad grįši pas mane.
− Šampano! − šūkteliu einančiam pro šalį padavėjui. − Andrėja, širdele,
tikiuosi, kad man atleisi už visus tuos kartus, kai nežinodamas, ko man
išties reikia, kaip paskutinis kvailys stūmiau tave nuo savęs?
− Neslėpsiu, man buvo labai skaudu, − kilsteli nosį neabejotinai patenk-
inta susiklosčiusia situacija ir mano nusižeminimu.
− Žinau, širdele. Todėl ir turiu tau atsiprašymo dovaną.
− Dovaną? − jos akys suspindi.
− Taip. Kas aš be tavęs? Kam prabangūs namai, jeigu juose esu vienišas?
Kam visi tie turtai, jei nėra su kuo jais dalytis? Man nieko nereikia. Todėl
noriu dalį nekilnojamojo turto perrašyti tau. Tebūnie tai mano dovana!
Žinoma, jeigu sutinki man atleisti?
− Nežinau... − pakreipia galvą ir prisimerkusi tiria žvilgsniu, bandy-
dama įžvelgti bent menkiausią abejonės šešėlį. − Labai jau neįtikėtinai
skamba.
− Taip, tu teisi, − atsidūstu. − Tu verta geresnio. Verta daugiau.
Andrėja kurį laiką tyli. Tarsi apmąstydama mano žodžius. Tarsi sver-
dama visus argumentus. Sėdėdama priešais mane ji nevalingai kramsnoja
apatinę lūpą, o mano venomis pasklinda nepakeliamas nerimo jausmas.
− Gerai, − nusišypso. − Pradėkime viską nuo pradžių.
− Ačiū tau, širdele! − pakeliu jos ranką prie lūpų ir apiberiu laibus
pirštus bučiniais. − Tu nepakartojama.
− Šįkart viskas bus kitaip, − patenkinta plačiai nusišypso.
− Taip. Tu visiškai teisi, − paleidžiu jos ranką ir iš švarko kišenės
447/473
ištraukiu voką.
− Kas tai?
− Tai dokumentas, kuriuo patvirtinu savo žodžius. Tik taip galiu tau
atsilyginti už tai, kokia man buvai.
− Tu nejuokavai? Perleisi man viską, net ir grožio saloną? − ištaria, vis
dar nepažvelgusi į dokumentą.
− Tiesą pasakius, dabar tai jau ištisas tinklas, − nusišypsau. − Man
nieko tau negaila.
− Antoni, bet kodėl čia italų kalba? − pakreipia galvą akimis tyrinėdama
sutartį. − Puikiai žinai, kad nemoku itališkai, − pakelia akis ir nepatikliai
nužvelgia mane.
− Andrėja, širdele, kiek kartų tavęs prašiau išmokti? – nusišypsau,
draugiškai priekaištaudamas. − Atleisk man už šį menkutį nesusipratimą.
Esi man reikalinga, tai supratau nuvykęs į Italiją. Žinai, koks kartais būnu
karštakošis, tad negalėjau laukti nė dienos. Išsikviečiau teisininką ir tiesiog
viloje paruošiau dokumentus, nesuk savo žavios galvutės. Jei norėsi, rytoj
ją perrašysime, bet dabar, meldžiu, pasirašyk ir įrodyk man, kad išties
atleidi.
− Nežinau, Antoni... − ištaria vis dar neatitraukdama akių nuo doku-
mento ir toks jos delsimas verčia nejuokais nerimauti. − Per daug jau
saldžiai skamba.
− Taip, tu teisi. Aš pernelyg skubu. Negaliu tavęs versti apsispręsti čia ir
dabar, − paimu dokumentą iš jos rankų ir imu lankstyti, ketindamas vėl
paslėpti voke. − Galime palaukti mėnesį ar ilgiau. Tiek, kiek tau reikės.
Tiesa, tik nuostabiojo mūsų namo jau nebebus. Teks paieškoti kito.
Žinoma, jei tik sutinki būti su manimi.
− Sutinku, − ištaria paskubomis tarsi ne tai būtų svarbiausia. − Kodėl
nebus namo? − susirūpinusi suraukia plonus antakius.
− Jis parduodamas, o kadangi neįtikėtinai gražus, manau, ilgai neteks
laukti pirkėjo. Stivas minėjo, kad jau domisi keli rimti klientai. Bet tu nesis-
ielok, aš nupirksiu kitą, gal ir ne tokį įspūdingą, bet argi tai svarbu?
448/473
Matau, kaip Andrėjos veide žaidžia dvejonė. Ji visuomet didžiavosi
mūsų šeimos namu ir įspūdingu jo interjeru, o ką jau kalbėti apie gausią
meno kolekciją.
− Žinai, mielasis? Velniai nematė! − plačiai nusišypso ir sustabdo mano
ranką su dokumentu. – Tik aš turiu vieną sąlygą.
− Taip? Ko tik panorėsi, gražuole?
− Vilą Toskanoje parduosime su visais žirgais, − prisimerkusi pažvelgia į
mane, ieškodama bent mažyčio nepritarimo.
− Manyk, kad jos jau nebėra! − ištiesiu jai rašiklį ir nusišypsau pada-
vėjui ant mūsų staliuko pastačiusiam kibirėlį su atvėsintu šampanu ir
krištolo taurėmis.
Andrėja dar kiek dvejoja. Pirštais barbendama į stalą be paliovos kramto
apatinę lūpą, bet galiausiai paima rašiklį ir šypsodamasi suraito savo
parašą po sutartimi.
− Puiku, − nedelsdamas paimu dokumentą ir paslepiu švarko kišenėje.
− Ar būtinai turi jį laikyti? − susirūpinusi perveria mane lediniu
žvilgsniu.
− Čia jam saugiau, − patapšnoju per švarką šalia širdies. − Mes juk nen-
orime, kad sutartis pradingtų?
− Ne, − sukužda akivaizdžiai sunerimusi.
− Na ir puiku, − pripildau taures, švęsdamas pergalę. − Už naują pra-
džią, − ištiesiu vieną jai.
− Už mus, − nusišypso, bet mano atsakymo nesulaukia.
− Andrėja?
− Taip, mielasis?
− Greitu laiku norėčiau tave nusivežti į vieną ypatingą vietą užmiestyje.
Galima sakyti, tai bus tarsi tavo antrieji namai, − nusišypsau.
− Ar tu nupirkai namą provincijoje ir dabar jis priklauso man?
− Ne.
− Tau?
− Dar ne, bet greitai priklausys.
449/473
− Tikiuosi, tai nuostabi vieta, − gurkšteli šampano ir plačiai man
nusišypso pasitenkinimo kupina šypsena.
− O, taip! Tu ten puikiai pritapsi.
− Aš jums sakiau! Sakiau, kad Gabi namie! − džiugiai suspiegia Irma

vos tik praveriu savo buto duris.
Krykštaudamos draugės viena po kitos suvirsta į vidų ir neslėpdamos
džiugesio pakaitomis spaudžia mane glėbyje.
Nežinodama, kaip reaguoti į tokį netikėtą svečių antplūdį, dar labiau
susisiaučiu į minkštą chalatą ir nuslenku į virtuvę. Matyti mielus ir links-
mus jų veidus tikra atgaiva akims ir sielai, bet nerandu jėgų net maloniau
nusišypsoti. Visa mano esybė plūsta krauju nuo nepaliaujamų minčių apie
Antonio poelgį. Jaučiuosi tokia sugniuždyta ir tuščia, kad net pačiai šlykštu
pripažinti, kaip man jo reikia.
Prieškambaris tiesiog čirškia nuo nuotaikingų merginų kalbų.
Įsitaisiusi prie virtuvės stalo akimis nuklystu į purviną miesto peizažą ir
viena ausim nugirstu, kaip Irma pasakoja vakar naktį važiuodama pro šalį
pastebėjusi mano languose šviesą. Jai pasidarė labai keista, kad teta Liucija
tokiu metu galėtų laistyti gėles. Anot jos, visos bobutės tokiu metu jau seni-
ai miega.
Margaritos postringavimus apie Irmos naktinius pasivažinėjimus
praleidžiu pro ausis ir skaudžiai atsidususi pasuku akis į tarpduryje stov-
inčią Juliją.
− Irma! − šūkteli, neatitraukdama tiriančių akių nuo manęs. −
Nesirenk. Nubėgsi iki parduotuvės.
− Ką čia šneki? Aš jau batus nusiaviau!
− Ko tau iš tos parduotuvės prireikė? − tarp durų šalia Julijos išdygsta
Margo. − Visko turime! Vynas, torčiukas, kiti gardumynai, ko dar užsi-
manei? − išpyškina nė nežvilgtelėjusi į mane.
− Su vynu čia nepraslysim, − sukužda Julija ir smakru parodo į mane.
− Rupūžyte rugienoj... − aikteli Margarita pagaliau atitraukusi akis nuo
Julijos ir pažvelgusi į mane. − Ne kažką, − palinguoja galvą. – Irma, palauk
451/473
manęs, eisiu kartu.
Po pusvalandžio merginos susėda svetainėje aplink nedidelį kavos stali-
uką, gausiai nukrautą jų suneštomis vaišėmis, o kambarys prisipildo
spengiančios tylos.
− Kas nutiko? − galiausiai ryžtasi paklausti Irma, visuomet buvusi
smalsiausia iš mūsų.
− Nieko, − pralemenu.
− Oi, tik nereikia tų lia lia, − prabyla Margo ir tęsia tiradą. − Nieko ne-
sakiusi, mūsų neįspėjusi grįžti – ir viskas tau gerai? Ar matei save
veidrodyje, mergyt? Nuo praeito mūsų pokalbio vos prieš keletą dienų
pasenai bemaž dešimtmečiu.
− Taip nieko nebus, − nepatenkinta sumurma Irma. − Margo, paduok
taures, − ištiesia ranką Margaritos pusėn, nenuleisdama akių nuo manęs.
Aitrus brendžio skonis priverčia suraukti nosį. O atmintyje šmėsteli An-
tonio lūpos. Skaudus dūris perveria krūtinę.
Nebegalėdama ištverti klausiančių draugių akių ir galvoje vis be-
sisukančių prisiminimų pradedu balsu raudoti.
− Na, na, − šalia prisėdusi Julija apglėbia per pečius. – Neverk, mergyte.
Nagi, ko dabar?
− Skaudu, − pralemenu, delnais spausdama nuo ašarų sudrėkusį veidą.
− Ta istorija iš laikraščio apie tave, tiesa?
Linkteliu, nerasdama jėgų joms meluoti.
Bendras atodūsis palydi merginas tarsi joms pagaliau nustačius mano
sielos ligą.
− Jau tie vyrai! − iš nepasitenkinimo papūtusi lūpas Margarita kresteli
galvą. − Įsimylėjai?
Vis dar nerasdama žodžių linkteliu ir vienu mauku išgeriu sodrios spal-
vos gėrimą.
− Įpilk jai dar, − paragina Irma.
Po trečios taurės ašaros nustoja deginti veidą, o protas apsitraukia
lengva migla.
452/473
Liežuvis, išduodamas pačiai sau duotą pažadą išgyventi šį skausmą tyli-
ai, ima pamažu merginoms atskleisti liūdesio priežastį. Pati tuo
netikėdama pasakoju draugėms apie Toskaną, Siciliją, Florenciją ir kitus
įstabius momentus, kuriuos man padovanojo Antonis, visiškai tikslingai
nutylėdama jo nuodėmes. „Septyneto“ šešėlį, polinkį į kvaišalus ir apie visą
skausmą, kurį jam teko išgyventi dėl Andrėjos.
Stebiu, kaip merginos susižavėjimo kupinomis akimis klausosi mano
meilės istorijos. Joms tai lyg straipsnis iš žurnalo apie dar vieną garsenybę.
Bet juk viskas buvo iš tikrųjų, ar ne? Čia pagrindinis ir svarbiausias žodis –
buvo...
Margarita, iš prigimties nepataisoma romantikė, vis dūsauja, o Irma
kaip tikra skeptikė tik varto akis, tarsi nesuprasdama, ko taip sielojos. Gali-
ausiai neiškentusi prabyla:
− Žinai, Gabi? Aš tavimi dėta nusibraukčiau tas liūdesio ašaras ir didži-
uočiausi, kad bent kurį laiką buvau apsukusi tokiam vyrui galvą. Mes
matėm jūsų nuotraukas. Vyras tikrai vertas nuodėmės, − nužvelgia gre-
timai sėdinčias merginas ir visos it viena pritardamos linkteli.
− Sutinku su Irma, − prabyla tyli kaip visuomet Julija. – Nenusipelnė jis
tavo ašarų, jei taip lengvai viską nutraukė.
− Taip, − pritaria Irma. − Tik žinai, aš būčiau pasiėmusi dovanas. Vel-
niams milijonieriui tie keli niekučiai? Pinigų kaip šieno. Kitoms savo
paukštytėms lai perka naujas.
− Nepirko jis! – pasipiktina Margarita. – Girdėjai, ką pasakojo? Vienet-
iniai dirbiniai! Pagal užsakymą! Ach, man taip... − nusišypso pasiraiviusi
fotelyje.
− Ką tau? Ką tau? Turi savo Valentiną ir džiaukis. Užsimanė mili-
jonieriaus meiluže pabūti. Tavo Valiokui milijonai net sapne nesišviečia.
− Tu nė tokio neturi, − parodo jai liežuvį. − Važinėjasi ji mat naktimis.
Įdomu, kur ir su kuo? − prunkšteli Margarita ir pamačiusi, kad nuo jų
kvailo kudakavimo mano veidą praskaidrino šypsena, pamerkia akį.
− Sofija, ar pervedei pinigus, kaip buvau nurodęs?

− Taip, pone Barikeli.
− Gerai. Kol kas tiek.
Paslepiu telefoną švarko kišenėje ir paragauju puodelyje garuojančios
kavos.
The Ledbury restorane per pietus kaip visuomet gausu kostiumuotų
vyrų ir žavingų moterų – žmonės džiaugiasi atitrūkę nuo darbų ir
mėgaujasi ramia atmosfera. Kur ne kur matyti darbštuolių, kurie net per
pietus tvarko reikalus palinkę virš kompiuterių ar įnirtingai derasi su part-
neriais telefonu.
Šalia manęs sėdintis Adamas klausiamai kilsteli antakius.
Jau bemaž tapo mūsų penktadienio tradicija trumpam pabėgti nuo dar-
bų ir ramiai pietaujant aptarti ateityje laukiančius bendrus mūsų nešvaraus
verslo planus, kuriais dažniausiai rūpinasi Adamas.
− Kas?
− Ne, nieko, − nusišypso.− Nepamenu, kad kada būtum gėręs kavą.
− Žmonės keičiasi.
− Akivaizdu, − atsidūsta ir pasisukęs ima akimis sekioti jauną padavėją.
− Ar ne per šviežia mėsa, senas vilke?
− Aš tik žiūriu, − šypteli. − Kol kas.
− Adamai, ar ilgai dar teks jo laukti? − suurzgiu žvelgdamas į laikrodį
ant riešo.
− Žadėjo nevėluoti. Bijo tavęs kaip velnias kryžiaus, − kalba vis labiau
šypsodamasis ir užtenka Adamui ranka perbraukti barzdą, kai tampa akiva-
izdu, kad mergaitė jau nužiūrėta jo racionui.
− Rimtai, Adamai, ne per jauna? − pažvelgiu į grakščią rudaplaukę, kur-
ios kūnas mano skoniui per liesas.
− Koks skirtumas, svarbu, kad spigina akimis ir turi tai, ko noriu. Va,
454/473
žiūrėk, − nusišypso ir aš vėl nužvelgiu jauną merginą su padėklu rankoje.
Rudaplaukė flirtuodama nusišypso ir tarsi netyčia išmetusi šakutę
pritupia pakelti. Įtariu, kad toks natūralus ir nekaltas jos judesys Adamo
galvoje virsta kraupia fantazija, kurią, be abejonės, jis įgyvendins, o paskui
užčiaups merginos lūpas šantažuodamas nuotraukomis, kurias padarys,
niokodamas jos kūną.
Niekada nepalaikiau Adamo polinkio ragauti merginų, kurios neprik-
lauso „Septynetui“, bet turiu pripažinti, kad iki pažinties su Gabriela man
tai mažai rūpėjo.
− Gal baigsi? Turim krūvas kalaičių, kam purvinti dar vieną kūną.
− Dieve, ką ta merga tau padarė? − atsisuka į mane, o jo veide matyti
nepasitenkinimas.
− Kaip Diana? − praleidžiu jo žodžius negirdom.
− Gera. Putė auksinė, o koksą šniaukščia tarsi būtų mažas narkotikų
elfas.
− Šniaukščia, nes mes šniaukščiam.
− Labai priekabus paskutiniu metu.
− Nejau nesupranti? Jos bijo mūsų labiau nei Liuciferio.
− Ne mano bėdos, − sunarina rankas ant balta staltiese dengto stalo. −
Kai padarysiu Dianą savo nuosavybe, bus išvis ramu.
− Įspūdingas trofėjus, spėju, nemažai paklosi?
− Patikėk, − dėbteli į mane.
Kuo gražesnis kūnas, pakantesnė siela ir didesnis nuolankumas, tuo
didesnė kaina. Tokia taisyklė buvo sena „Septyneto“ paslaptis, tad geriausi-
os merginos visuomet tapdavo tik turtingiausių vyrų nuosavybe. Stebiuosi,
kodėl tokia fantastiška moteris dar liko ant prekystalio. Ko gero, jei pats ne-
būčiau atitokęs, būčiau ją pirkęs ir nė karto dėl to nesigailėjęs, nes mergi-
nos nuolankumas visuomet buvo mano demonų skanėstas.
− Žiūrėk, ateina! − nusijuokia.− Kaip koks omaras!
Prie mūsų stalelio artėjantis Deividas atrodo išties nekaip. Gipsas ant
abiejų plaštakų.
455/473
− Sveikas, Antoni, − linkteli man, − labas, Adamai.
− Gal bent ranką paspaustum. Tiesa, negali, − pasišaipo Adamas.
Deividas, jausdamas savo nepavydėtiną padėtį, tik paikai šypteli ir man
ranka parodžius į laisvą kėdę prisėda.
− Žinai, ketinau jūsų susitikimą surengti kinų restorane, bet laikyti
pagaliukus tau tikrai būtų nelengva, − vis dar kikendamas Adamas nužvel-
gia Deividą.
− Užteks juokų, − užtildau draugą. − Sakyk, ką norėjai, ir skirstomės, −
kreipiuosi į Deividą, kuris išties nesijaučia patogiai.
− Aš dėl Hugo.
− Klausau?
− Jis serga.
− Pasakyk, ko dar nežinočiau, − stebiu jį prisimerkęs.
− Tu nežinai, kad jo dienos suskaičiuotos. Niekas nežino. Kai lankiausi
per vieną...
− Ožinimą, − prunkšteli Adamas.
− Susitikimą, − tęsia toliau tarsi nenugirdęs. − Netyčia nugirdau jo
pokalbį su asmeniniu gydytoju. Net medikai nedrįsta prognozuoti, kiek jam
liko. Mėnuo, du, metai. Manau, dėl to jis spartina visus darbus ir spaudžia
tave prie sienos.
− Vienintelis čia prispaustas prie sienos esi tu, − piktai sušnypščia Ada-
mas. − Tik Tonio sesers dėka vis dar kvėpuoji, o tai, kad dar ilgai nelaikysi
šaukšto rankose, manau, nedidelė bausmė.
− Ką dar žinai? − žvelgiu į vyrą, sėdintį priešais mane, pats netikėdam-
as, kokį mano prielankumą jis buvo užsitarnavęs ir kaip lengvai palūžo,
siekdamas pinigų, iš baimės, o gal išties dėl meilės?
− Žinau apie saugiklius, kuriais Hugas ketina tave suvaržyti.
− Ko nori mainais? − šyptelėjęs kilsteliu antakį.
− Tavo keršto užsitarnavau pats, dabar noriu tik tavo atleidimo.
Draugių veidai, kvailas tauškėjimas apie nieką ir linksmi juokeliai šiek

tiek praskaidrino vakarą, bet už viską tenka mokėti, tad dabar, žingsni-
uodama šlapia pliurze link parduotuvės, gailiuosi dėl vakar išgerto
brendžio, kuris vis dar verčia tvinkčioti smilkinius.
Trumpas šaldytuvo papildymas priverčia pagalvoti apie mane vėl
užgulsiančius rūpesčius.
Moterų kalbos prie kasos apie kylančias maisto produktų kainas ir
niekam tikusią valdžią tik patvirtina, kad dieviškas sapnas išsisklaidė. Net
pačiai sunku patikėti, kaip stipriai atitrūkau nuo gyvenimo vos per tris
mėnesius. Užmiršau apie pirkinius skaičiuojant kiekvieną centą. Apie buto
paskolą ir apie darbą. Vėl teks keltis prieš aštuonias, o ne tada, kada
panorėsiu.
Kaip galėdama stengiuosi negalvoti apie juodas akis ir dievišką jo kūną,
bet turiu pripažinti – man sekasi prastai. Viskas tarsi sukurta tam, kad
nuolat primintų Antonį. Net gatve pralekiantis juodas automobilis priverčia
graudintis, o ką jau kalbėti apie meiliai susiglaudusias poreles kavinėje. Il-
gesingu žvilgsniu nužvelgusi jų siluetus pasuku bankomato pusėn.
Julijos įtikinta, kad tik darbas padės man grįžti į vėžes, nusprendžiau
išsigryninti bent kelis šimtus eurų, nors išties bijau, kad po išlaidavimo
Italijoje vos tiek ir bus likę.
Paskubomis surenku kodą ir tikrąja to žodžio prasme išsižioju.
Aparatas melsvame ekrane informuoja, kad sąskaitos likutis: 126 169,24
eurai.
− Ką? − nusprūsta klausimas nuo lūpų. − Nesąmonė!
Virpančiais pirštais ištraukiu banko kortelę ir kelis kartus pakartoju
veiksmą, bet kiekvieną kartą bankomatas išdidžiai praneša, kad mano
sąskaitoje yra šimtas dvidešimt šeši tūkstančiai šimtas šešiasdešimt devyni
eurai ir dvidešimt keturi centai.
457/473
Po velnių! Jis ne tik manimi atsikratė, bet dar ir atsiskaitė kaip su kekše!
Drebu iš įsiūčio. Ne juokais pasigailiu, kad su kitais daiktais palikau
Londone ir mobilųjį telefoną. Nieko dabar taip nenorėčiau, kaip
paskambinti Antoniui ir išdėti į šuns dienas.
− Panele! − malonus balsas grąžina į realybę, kai spausdama kumščius
sparčiu žingsniu patraukiu namų link.
− Ei! Panele! − pasikartojęs riksmas priverčia atsisukti.
− Ko? − piktai dėbteliu į šviesiaplaukį vaikiną.
− Oi, kokia pikta, − nusišypso. − Palikote kortelę, − ore pamosuoja
mano banko kortele.
Dieve, apimta pykčio visai pamiršau apie ją.
− Taigi, Gabriele, − perskaito vardą nuo rankoje laikomos mano įsiūčio
kaltininkės. − Gal prie puodelio kavos papasakosite, kas privertė tokią
gražuolę pykti?
− Dar ko!
− Gaila, − atsidūsta palto kišenėje slėpdamas kortelę.
− Ei! Grąžink!
− Na, o kur mandagus žodis, − plačiai nusišypso. − Ir gal visgi po puo-
delį kavos.
− Kai kalbėjai apie vietą, kurioje jausiuosi lyg namuose, maniau, kad
galvoje turi kokią užmiesčio vilą, o ne šį gremėzdišką pastatą.
− Tai ir yra vila, Andrėja. Deimantinė vila, − nusišypsau jai.
− Gal greičiau vergų pirklio vila, − papučia lūpas, rodydama
nepasitenkinimą.
− Gali ją ir taip vadinti, beveik pataikei.
− Ką turi galvoje? − įsmeigia tiriančias akis į mane.
− Nieko.
Automobilis slysteli į aikštelę prie pagrindinių durų. Nesiliaudamas
šypsotis nužvelgiu moterį, sėdinčią šalia. Net audinės kailiniai nesušildo jos
ledinio veido bruožų. Balti plaukai slysdami brangiu kailiu vilnija iki juos-
mens, apglėbdami liauną jos kūną.
− Šį tą tau turiu.
− Man? − išplečia žydras akis ir plačiai nusišypso.
− Taip, − iš palto kišenės ištraukiu kraujo raudonumo aksominę dėžute.
– Čia tau už viską, ką padarei.
Blizgindama dantimis ji paima dovaną ir atvėrusi dėžutę kurį laiką tyli.
– Septynetas? Neslėpsiu, deimantai žavingi, bet tas skaičius? – galiausi-
ai prabyla apžiūrėjusi papuošalą.
Tūkstančius kartų jos veide matytas nepasitenkinimas dar sykį primena,
kodėl taip elgiuosi.
− Nepatinka? − paklausiu ramiu balsu, akimis tyrinėdamas jos veidą.
− Na, patinka, − prisiverčia nusišypsoti. − Bet tas užrašas kitoje pusėje –
tikra nesąmonė. „Nes meilės ryšio čia jau nebelikę, kuris iš prigimties
susieja žmones“, − perskaito garsiai. − Tai mums netaikoma tiesa, An-
toni? − pakelia žvilgsnį į mane.
Prietemoje jos veidas labiau primena vaškinį, negyvą tarsi lėlės.
− Leisk užsegsiu, − paimu papuošalą iš jos rankų ir užsegu grandinėlę
459/473
ant kaklo. – Eime, − sukuždu šalia jos lūpų.
Andrėja užsimerkia laukdama bučinio, bet aš atsitraukiu ir atvėręs auto-
mobilio dureles išlipu.
Ilgais, liesais pirštais įsikibusi į mano parankę ji žengia durų link,
tikėdamasi svaigios nakties, o ne to, ką jai paruošiau.
Tarsi atsisveikindamas dar kartą nužvelgiu jos tobulus veido bruožus,
pagaliau viduje pajusdamas bręstantį pasitenkinimą ir ramybę, kokių ilgai
neradau.
Raižiniais puoštos durys prasiveria vos prie jų priėjus.
− Pone Barikeli, − maloniai pasisveikina smokingu vilkintis
durininkas. − Ponai jūsų jau laukia, − praneša nužvelgęs mano pašonėje
stovinčią moterį.
− Koks mulkis, − urgzteli Andrėja mums einant purpurinės spalvos kor-
idoriais, kuriuose sklaidosi prislopintos šviesos. – Nesuprantu, kodėl
primygtinai reikalavai pasipuošti, jei atsitempei mane į kažkokį prakeiktą
bordelį, kur net durininkas elgiasi lyg neišauklėtas stuobrys.
Pikti jos priekaištai verčia šypsotis.
− Andrėja, kam tu taip? Minėjau, kad tai bus tarsi antrieji tavo namai,
nedera taip negražiai atsiliepti apie Filipą.
− Kokius niekus čia šneki? Kokie namai? Neliksiu čia, net jei maldau-
tum atsiklaupęs ant kelių!
− Dar pamatysim, − atveriu duris koridoriaus gale ir stumteliu Andrėją
eiti pirmą.
Kiek nustebusi ji nužvelgia nedidelę patalpą, kurioje sėdi keli vyrai ir
raitosi cigarų dūmų kamuoliai.
− Antoni? Mielasis, ką visa tai reiškia?
− Mielasis, − prunkšteli Adamas, įsitaisęs senoviniame krėsle šalia
brangiais gėrimais nukrauto baro.
Paniekos šypsena spindi jo veide, žiūrint į mano buvusią žmoną.
− Andrėja. Andrėja. Andrėja, − atsidūstu, kabindamas savo paltą ant
pakabos. − Buvo akivaizdu, balandėle, kad anksčiau ar vėliau godumas tave
460/473
pražudys, bet, manau, nesitikėjai, kad tavo sparnelius pakirpsiu būtent aš.
Tavo buvęs vyras?
− Ką čia šneki? − suakmenėjusi seka mane akimis.
Atsisėdu ant raudonos tarsi ką tik išryškęs kraujas sofos priešais ją ir
neskubėdamas pridegu cigaretę.
− Pasakyk man, ko tau trūko? Turėjai viską. Mane, grožio salonų verslą,
pinigus. Gyvenai kaip karalienė, kurios menkiausia užgaida akimirksniu
virsdavo realybe. Ko dar tau reikėjo, Andrėja?
− Nesuprantu, apie ką tu?
− Nemalk šūdo, − nusišypsau, žiūrėdamas į ją per melsvus dūmus,
kylančius nuo cigaretės.− Aš viską žinau. Apie tavo susitarimą su Hugu.
Automobilį, kūdikį. Viską!
Išgąstis ir panika iškreipia jos dailų veidą. Andrėja nužvelgia kambaryje
esančius vyrus tarsi ieškodama užtarimo. Dideliam jos nusivylimui, vyrai
paniekinančiai varsto ją akimis, neslėpdami savo gašlių minčių.
− Viskas ne taip, kaip tu galvoji!
− Užsičiaupk! Man gana tavo nesąmonių. Ar žinai, kas čia? − iš švarko
ištraukiu sutartį ir pametu ant stalo priešais ją. − Tai tavo nuosprendis.
Gaila, kad taip ir neišmokai italų kalbos. Manau, tuomet man nebūtų taip
lengva prispausti tavo uodegą.
− Kuo ją suviliojai? – pasiteirauja Adamas.
− Savaime aišku, pinigais, nekilnojamu turtu, − nusišypsau, nenuleisda-
mas akių nuo moters vis dar stovinčios viduryje kambario.
Žydros Andrėjos akys tampa neįtikėtinai didelės ir prisipildo baimės.
Kreminė soliariumų lempų nubučiuota oda išbąla. Liaunas kūnas ima
virpėti, kai moteris supranta, kad pakliuvo į spąstus, kurie akimirksniu
užsitrenkė.
− Pasirašydama šią sutartį pasirašei prisipažinimą. Prisipažinai tikslin-
gai nužudžiusi mūsų kūdikį. Prisipažinai ketinusi nužudyti ir mane, taigi
dabar esi priklausoma tik nuo mano malonės.
− Pasvajok! − pačiupusi nuo stalo dokumentą sudrasko į skutelius.
461/473
− Dieve! − imu kvatoti. − Nejau tu galvoji, kad aš toks idiotas ir leisiu
tau dar bent kartą išvysti originalą? Nebūk naivi, Andrėja.
− Po velnių, ko tu iš manęs nori? Akivaizdu, kad visas šis cirkas ne tam,
kad įkištum mane už grotų!
− Neslėpsiu, pagunda sugriauti tavo gyvenimą taip, kaip tu pasielgei su
manuoju, milžiniška. Tiesa, Skotai, kiek metų jai grėstų?
− Na, vien už pasikėsinimą nužudyti, manau, dešimt metų, o dar tikslin-
gas kūdikio nužudymas. Daug. Tikrai daug. Kokie dvidešimt penkeri metai
belangės, jei pasisektų.
− Matai, širdele, kokia kebli tavo padėtis? Bet kadangi aš nesu taip
sušiktai perpuvęs kaip tu, pateiksiu tau pasiūlymą.
− Tu negali! Hugas tau neleis!
− Hugas? − pasuku akis į Adamą, kuris nesiliaudamas šypsotis glosto
savo barzdą, akimis ryte rydamas Andrėją.
− Hugas merdi. Andrėja, nėra nei vieno, kuris vargintųsi gelbėti tavo
šikną. Arba sutinki su tuo, ką aš tau pasiūlysiu, arba sėsi. Ilgam.
− Tu negali! Ši sutartis negalios Anglijoje!
− Gal ir tavo tiesa. Gal Anglijoje negalios, bet žinant, kad vis dar esu
Italijos pilietis ir turiu užmezgęs per paskutinius metus ypatingų ryšių,
nedrįsčiau abejoti savo galimybėmis.
− Šlykštynė! − sušnypščia neapykantos kupinu balsu.
− O kur dingo „mielasis“? − paklausia vienas iš vyrų, sėdinčių kitapus
stalo šalia Adamo.
− Eikit velniop! − surinka, sukdama prie durų.
− Andrėja, jei išeisi per šias duris, ryte jau sėdėsi vienutėje. Galas tavo
modelio karjerai, geram vardui, − ištariu ramiu tonu, mėgaudamasis jos
beviltiškumu. − Patikėk manimi, Andrėja, aš pasirūpinsiu, kad nei vienas
padorus advokatas nesiimtų tavęs ginti.
− Ko tu nori? Nori, kad maldaučiau? Pulčiau ant kelių? Aš galiu, −
palaužta suklumpa ir ima verkti.
− Liaukis, − priėjęs pakeliu ją už pečių. − Tau tik reikia sutikti tapti
462/473
„Septyneto“ klubo nare, ir visos tavo nuodėmės bus akimirksniu atleistos.
Negana to, Andrėja, galėsi uždirbti gražaus pinigo, − pakeliu jos nusvirusią
galvą, kad galėčiau mėgautis skausmu jos akyse. − O mes abu žinome, kaip
tu juos mėgsti, ar ne?
− Tapti klubo nare? Tik tiek?
− Taip. Turi ištarti priesaiką savo noru. Aš negaliu tavęs priversti.
− O žinant, kokia apgailėtina tavo padėtis, − įsiterpia Adamas, − griebči-
ausi šio pasiūlymo, kaip skęstantysis šiaudo.
− Užtilk! − surinka įsmeigusi pykčio kupinas akis Andrėja.
− Jėzau, kokia arši! Tiesiog kraujas venose užverda nuo jos pykčio, −
nusišypso vyras, sėdintis greta Adamo.
Sodrus vyrų juokas palydi žodžius ir aš šypsodamasis vėl pažvelgiu į
moterį, kurią mylėjau.
− Na?
Andrėja delsia, aiškiai svarstydama, ko galėtų griebtis. Kas dar galėtų jai
padėti išsisukti. Po ilgos tylos vos girdimas sutikimas nusprūsta nuo jos
lūpų:
− Aš sutinku.
− Puiku! − atsisuku į Adamą. − Pakviesk Viljamą.
Viljamas visuomet klubo narių buvo vertinamas dėl savo užimamų
pareigų ir netgi pramintas krikštatėviu, jis ne vieną dešimtmetį atlikinėjo
priesaikos skaitytojo vaidmenį ir mus visus, esančius kambaryje, pavertė
nuodėmės vergais.
Porai minučių dingęs Adamas į kambarį grįžta lydimas praplikusio į
šeštą dešimtį įkopusio vyro, kurį per savo gyvenimą matau tik antrą kartą.
− Ponai, − sveikindamasis linkteli minkštuose krėsluose įsitaisiusiems
vyrams. – Panele, − nusišypso Andrėjai ir priėjęs prie stalo padeda sunkų,
tamsaus audinio ryšulį.
Mikliais pirštų judesiais atriša keletą raištelių ir nuėmęs audinį atiden-
gia stora oda aptrauktą Dantės rankraštį. Bėgančių amžių paženklinta
knyga skleidžia stebuklingai bauginančią energiją. Jos tamsaus raudonio
463/473
viršelis, apkaustytas metalo dirbiniais, atvertus kaukšteli į stalą.
Pirmą kartą dalyvauju moters įšventinime, tad susidomėjęs stebiu
veiksmus.
Viljamas garsiai perskaito keletą ištraukų iš knygos senąja italų kalba ir
paėmęs Andrėjos ranką prispaudžia prie išblukusių puslapių.
− Kartokite paskui mane, − ištaria Andrėjai. − Atsisakau visų teisių į sa-
vo kūną ir laisvę, pasilikdama sau tik sielą...
Moteris delsia. Akimis laksto nuo manęs prie Viljamo.
− Gali atsisakyti, − sukuždu.
Bet, mano nuostabai, Andrėja kilsteli nosį ir kartoja vyro tariamus
žodžius:
− Atsisakau visų teisių į savo kūną ir laisvę, pasilikdama sau tik sielą.
Paklusiu mano pasirinktai lemčiai ir būsiu ištikima „Septyneto“ paslapčių
saugotoja. Žemai lenksiuosi prieš nuodėmės garbintojus ir nesąlygiškai
paklusiu jų tiesai. Tylomis kęsiu badą, skausmą, pažeminimą. Priimsiu
puolusiųjų žodį kaip įsakymą iki motina žemė priims mano kūną.
− Sveikinu panelę.
− Andrėja, − prisistato kiek sutrikusi.
− Jūsų vardas čia nesvarbus, − nusišypso Viljamas. − Ponai, − kreipiasi į
mus, − kadangi turime naują narę, norėčiau pasinaudoti proga ir paklausti,
ar atsirastų norinčių ją pirkti ir padaryti savo nuosavybe?
− Aš noriu.
− Suprantama, − linkteli man.
− Duodu vieną svarą.
− Ar atsiras norinčių pasiūlyti daugiau?
Vyrai sutartinai tyli.
− Na, atsižvelgiant į tai, kad merginos nuolankumas dar nepatikrintas ir
ji visiškai nauja, o juo labiau, kiek žinau, jus sieja šiokia tokia praeitis,
tvirtinu jūsų pirkinį, pone Barikeli.
− Ačiū, Viljamai.
Vyras atsisveikinęs išeina, o Andrėja sumišusi pažvelgia į mane.
464/473
− Matai, Andrėja, tu verta tik vieno sumauto svaro, − nusišypsau. − Nuo
šiol tu nesąlygiškai priklausai man.
− Ar pasirūpinti, kad būtų paruoštas privatus kambarys? − pasiteirauja
vienas iš vyrų.
− Ne. Savo pimpalo į jos nuodingą putę nekiščiau, jeigu tai ir būtų
paskutinė skylė pasaulyje. Bet esu dosnus žmogus, mielai pasidalysiu savo
nauju pirkiniu su jumis, ponai, − nusišypsau ir prieinu prie Andrėjos, kur-
ios veide nematyti nė lašo jai taip būdingo šalčio.
Baimės kupinos akys žvilga nuo ašarų, kai sustoju priešais ją.
− Sveika atvykusi į pragarą, kurį tavo dėka taip ilgai kenčiau, − atsisvei-
kindamas lūpomis paliečiu jos kaktą. − Geros puotos, ponai, − nusišypsau
vyrams.
− Šunsnuki, tu viską suplanavai! Tikslingai tai padarei! − einant pro
duris mane pasiveja spigus Andrėjos balsas.
− Kaip ir tu, širdele, − sušnabždu sau po nosimi.
Po ilgo žiemos miego miestą nuspalvinusi žaluma teikia atgaivą akims.

Garsus žvirblių čirškėjimas užgožia gatve lekiančių automobilių triukšmą.
Neskubėdama, mėgaudamasi ore pakvipusiu pavasariu žingsniuoju ša-
ligatviu po dar vieno sėkmingo pokalbio su užsakovu.
Rankoje nešdama pirkinių krepšį su pietumis merginoms pasuku ver-
tėjų paslaugas teikiančio biuro kryptimi.
Mylimiausio vyruko laukimas vis labiau saldina gyvenimą. Plati šypsena
papuošia veidą vos pagalvojus, kiek neilgai liko laukti. Malonūs praeivių
žvilgsniai patvirtina, kad atrodau laiminga.
Neįtikėtina pilnatvė pagaliau aplankė ir mane. Mylimų žmonių šypsenos
ir šilti žodžiai leido atsikratyti taip ilgai kankinusios širdgėlos, tad pagaliau
jaučiuosi tokia, kokia buvau iki kelionės į Londoną. Gal netgi laimingesnė.
Vos praveriu stiklines biuro duris, prie manęs beveik klupdama pripuola
Irma.
− Gabi! Jis buvo čia! − išpyškina greitakalbe plėšdama krepšį su maistu
iš mano rankų.
Apvalios, susijaudinimo kupinos jos akys priverčia sunerimti.
− Kas buvo?
− Ko stovi? Eik, dar pavysi! Jis tik ką išėjo!
− Dieve, prasilenks! − sudejuoja Margarita.
− Su kuo?
− Su tuo iš nuotraukos! − sušunka Irma, grūsdama mane už durų. − Jis
tau paliko šį, − kažką įspraudžia į mano delną ir užvėrusi duris su kitomis
merginomis prilimpa prie didelio vitrininio lango, kurio žaliuzės pakeltos
iki viršaus, nors įprastai visada kabo nuleistos.
Nesuprasdama, kas vyksta, žvelgiu į jas. Tik Julijai ėmus baksnoti pirštu
stovėjimo aikštelės pusėn pasisuku į gatvę.
Kūnu persirita taip ilgai slopintas jausmas. Aš matau vyrišką siluetą,
466/473
kurio su niekuo negalėčiau supainioti.
Nakties mėlio kostiumas tobulai paryškina plačią vyro nugarą. Jis
neskubėdamas prieina prie sidabrinės spalvos prabangaus BMW ir priside-
gęs cigaretę iš kišenės išsitraukia raktelius.
− Ko delsi, kvaiša? − sušnypščia per durų tarpelį Irma.
Vėl pasisuku į vyrą ir supratusi, kad jis tuoj vėl pradings iš mano gyven-
imo, šūkteliu:
− Antoni?
Pakėlęs akis jis pasisuka į mane, galiu prisiekti, kad mano kūne nelieka
nė vienos abejingos tam žvilgsniui ląstelės.
− Gabriela, − plačiai nusišypso, žiūrėdamas į mane.
Stengdamasi nesuklupti artėju link jo.
Nužvelgęs mane jis supratingai numeta cigaretę ir užmina ją blizgančiu
batu.
− Puikiai atrodai, − priėjęs švelniai pabučiuoja į abu skruostus. − Tau
tinka, − akimis nuslysta mano vis labiau apvalėjančiu pilvu.
Akimirką pasirodo, kad juodose akyse suspindi nusivylimas, širdgėla,
bet plačiai nusišypsojęs jis vėl pakelia akis į mane.
− Ką čia veiki? − paklausiu susižavėjusi, be proto nustebusi.
− Na, tiesą pasakius, atostogauju prieš išvykdamas į Toskaną. Šimtus
kartų kalbėjai apie šį miestą, tad nusprendžiau įsitikinti, ar jis išties toks
nuostabus.
− Na, kaip tau? Patinka? − šypsausi akimis gerte gerdama bruožus, kur-
ie dar gražesni už saugotus atmintyje.
− Turiu pripažinti, kad dar nedaug mačiau, bet tikrai patinka.
Pastebiu, kaip šaligatviu žingsniuojanti mergina vos nesuklumpa
užsižiopsojusi į Antonį. Be abejonės, mūsų krašte jis atrodo nepaprastai eg-
zotiškai. Tobulas kostiumas, kurį jam pirkau Florencijoje, tik dar labiau
paryškina įspūdingus jo bruožus.
− Skubi?
− Ne. Atostogos, − nusijuokia.
467/473
− Kavinėje už kampo spaudžia nepaprastai skanias sultis.
− Mieliau išgerčiau kavos, − nusišypso.
− Maustai mane?
− Ar galėčiau?
Jauki, greičiau mažutę kišenę primenanti kavinė spinduliuoja šilumą.

Gabriela išties nustemba, kai priėjus padavėjai užsisakau kavos. Kiek
padelsusi užsisako šviežiai spaustų sulčių kokteilį ir permeta juodas garb-
anas ant nugaros.
Stebiu ją tirpdamas iš malonumo vien dėl to, kad galiu matyti.
− Aš negaliu jo priimti, − padeda ant stalo prieš mane deimantais žėrintį
papuošalą.
− Gali. Jis tavo. Visuomet buvo tavo.
− Antoni... – atsidūsta, ruošdamasi kažką sakyti.
− Gabriela, aš tik nenoriu, kad pamirštum tai, kas buvo... Ir mane, −
ištariu žodžius, kurių gal nevalia sakyti.
− Tavęs neįmanoma pamiršti, − sušnabžda ir susimąsčiusi nusuka akis į
mirgančią gatvę.
Niekada sau nepajėgsiu atleisti, kad įskaudinau ją. Liūdnas jos žvilgsnis
tarsi durklas veria mane kiaurai. Akivaizdu, kad ją atstūmęs sugrioviau tai,
ko niekada nebeturėsiu. Apvalus jos pilvukas išduoda, kad pasaulis nesus-
tojo ir ji gyveno toliau, kol aš kuopiau visą savo šūdą.
− Kaip tu? − galiausiai paklausia ir lietuviškai padėkoja padavėjai at-
nešusiai kavą su sultimis.
− Aš? Baigiu išsikapstyti, − nusišypsau. − Gerai.
− Kaip Fedė? Deividas?
− Na, Deividas lyg ir gerai, o Federika vis dar pyksta ant manęs, nors
pati apvalėja, kaip ir tu.
− Tikrai? Laukiasi? − jos akyse suspindi džiaugsmas.
− Taip. Rudenį planuoja vestuves.
− Su Deividu?
− Taip.
− Ir tu leisi? − prisimerkia, bet nesiliauja šypsotis.
469/473
− O ką galiu padaryti? − nusijuokiu. – Jie myli vienas kitą. Gal, jei pats
nežinočiau, ką tai reiškia, bandyčiau prieštarauti, o dabar... − pritrūkęs
žodžių trūkteliu pečiais.
− Na, o Adamas? − paklausia kiek patylėjusi. − Vis dar toks pat šiur-
pus? − nusijuokia.
− Manyčiau, kai kurie žmonės nesikeičia.
− Suprantu, − linkteli ir per šiaudelį atsigeria sulčių akimirkai
prikaustydama mano žvilgsnį prie savo lūpų.
− Na, o tu?
− Puikiai, − plačiai nusišypso.
− Tikiuosi, esi laiminga?
− O, taip! Labai!
− Laimės kūdikis tavo vaikinas, − nusišypsau, nors viduje noriu rėkti iš
skausmo.
− Na, jis pats taip apie save nemano, bet jis išties nuostabus. Gal šiek
tiek nesuvaldomo charakterio, bet aš visada krausčiausi dėl jo iš proto.
Nusvilintas jos žodžių tarsi liepsnos, perbraukiu kelnių kišenę, kuri
saugo Fabijaus sukurto žiedo paslaptį.
− Ar žinote, ko laukiesi?
− Ar žinome? Ne. Žinau tik aš, − nusijuokia. − Tai šiokia tokia paslaptis
jo tėčiui, bet atėjus laikui, manau, jis bus labai laimingas.
Galvoje prabėga mintis, kad vyras, turintis ją, jau dabar yra nepaprastai
laimingas. Kalės vaikas.
− Minėjai, kad atostogauji prieš grįždamas į Toskaną?
− Taip.
− Kaip verslas?
− Yra Fedė, Deividas. Aš pasitraukiau. Tiek, kiek turiu, daugiau nei
gana. Planuoju gyventi savo malonumui.
− Augindamas žirgus ir gerdamas vyną?
− Iš dalies, − nusišypsau. − Negeriu jau penkis mėnesius.
− Dabar jau tikrai maustai mane, Antoni Barikeli! − saldžiai
470/473
nusijuokia. − Atleisk.
− Ne. Aš vertas būti patrauktas per dantį. Bet žmonės keičiasi.
− Taip. Tikrai. Na, o „Septynetas“? − surimtėjusi prisimerkia.
Žaliose akyse atsispindinti dienos šviesa primena man tą akimirką, kai
ją pamilau.
Prieš aštuonis mėnesius. Ji lyg epušės lapas virpėjo mano kabinete, o aš
jau tada buvau pasiruošęs šliaužti paskui ją į pasaulio kraštą.
− „Septyneto“ šešėlis visada sekios paskui mane, − atsidūstu.− Tiesa,
dabar mano vaidmuo ten kitoks, ir pats „Septynetas“ pasikeitė. Tapo labiau
kontroliuojamas.
Sutrikus? Laiminga? Nerandu žodžių apibūdinti jausmui, užplūdusiam

matant jį šalia. Turiu susikaupti, kad jo nepaliesčiau ir neimčiau tikrinti, ar
nesapnuoju. Brangių kvepalų aromatas kutena nosį, primindamas, kaip di-
eviškai malonu būdavo juo mėgautis įsitaisius ant plačios krūtinės po
audringos nakties.
− Ką planuoji dar aplankyti? − paklausiu bandydama nutraukti keistą
tylą.
− Lietuvoje?
− Taip.
− Vilnių. Trakus, − paskutinį miesto pavadinimą ištaria taip keistai
kirčiuodamas, kad nesusilaikau nenusijuokus.
− Juokinga?
− Labai.
− Smagu girdėti. Visada smagu girdėti tavo juoką.
− Ilgai planuoji svečiuotis? − paklausiu mums priėjus prie automobilių
stovėjimo aikštelės.
− Atvirai?
Linkteliu.
− Kol pabos, − nusišypso. − Nieko prieš, jei dar kada tave aplankysiu?
Nusišypsau, bet į jo klausimą neatsakau. Savaip supratęs mano užuom-
iną linkteli ir lūpomis atsargiai palietęs mano skruostą pasuka automobilio
link.
− BMW?
− Keista, bet Maserati nuomos punkte neturėjo, − nusišypso sustojęs
šalia sidabru žvilgančio automobilio. Ant piršto sukdamas raktelius plačiai
šypsosi.
− Antoni?
− Taip, gražuole?
472/473
− Tai berniukas. Aš laukiuosi berniuko.
− Džiaugiuosi už tave, − nusišypso, bet veide nematyti džiaugsmo.
Stebiu jį vos už kelių metrų nuo savęs. Dvejoju, ar nedarau klaidos. Ar
tikrai neklystu, bet vidinis balsas nebeleidžia tylėti. Jis stipresnis. Jausmas,
tiek ilgai tildytas, malšintas, vos jį išvydus rėkia – dabar arba niekada.
− Nusprendžiau jį pavadinti tėvo vardu.
− Kokiu?
− Antonis...
Mirtina tyla ir tik raktai, nuslydę nuo jo pirštų ir tarkštelėję į grindinį,
išduoda, kad jis mane suprato...
@Created by PDF to ePub

Donata Kontenienė Septynetas PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Donata Kontenienė Septynetas PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Donata Kontenienė

AR MEILĖ GALI IŠLAISVINTI IŠ PRAEITIES NUODĖMIŲ?

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

© Tekstas, Donata Kontenienė, 2015

Oro uosto terminalas pilnas skubančių žmonių. Pasitikimo salėje vieni

− Prancūzijos kompanijai puikiai tinka mūsų sąlygos, tiesa, sus-

Rimtas veidas, kurį tik akimirkomis praskaidrina vos įžiūrimos

− Klubas „Septynetas“. Ana Trakovskaja klauso.

Pramerkiu akis ir matau mėlyną dangų lubose. Keista, bet vakar nė

Susitikimai su akcininkais ir partneriais keičia vienas kitą. Milijoninės

Tokiame prabangiame restorane niekada nesilankiau. Jei ir būčiau

Nuostabos kupinos žalios akys žvelgia į mane nė nemirksėdamos. Vėl

Lyg užsilikęs sapnas. Tarsi toks tolimas ir neapčiuopiamas, bet vos už

Nesuprantu, kas man darosi. Lyg apsėstasis negaliu nustoti galvojęs,

Odinė sofa sustiprina mano nuogąstavimus. Jis negrįžo. Netikėtas

Spragtelėjęs durų užraktas priverčia atsisukti. Matau, kaip ji keletą

Stiprios rankos sustabdo, apkabina liemenį.

Bemiegė naktis išsisklaidė tarsi sapnas, paliesta dienos šviesos. Švel-

Nuo durų trenksmo nugriaudi visas kambarys. Drebėdama susmunku

Krumpliai pabąla nuo spaudžiamo vairo. Idiotas! Ko tu tikėjaisi!? Kam

− Ateik čia! − sušunku, bet mergina nepaklūsta.

Atrodo, praslinko šimtmečiai, kol stovėjau įsikibusi į tvirtus Tonio

Apnuoginusi lengvai įrudusias kojas, siūbuodama basa pėda lakuotais

Nenusakomas jausmas laikyti ją savam glėbyje. Tyliai brėkštantis rytas

Riksmas ištrūksta labiau iš išgąsčio nei nuo skausmo. Traukiuosi nuo

− Klubas „Septynetas“. Ana Trakovskaja klauso.

Pastarosios keturios dienos slinko ilgiau, nei buvo galima įsivaizduoti.

Pagirios. Nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiau tokį šleikštulį

Žaliose akyse atsispindi klausimas, bet nespėjus jo ištarti priglundu

− Žinai, man daug geriau, − nusišypsau negalėdama patikėti, tuo, kas

Štai ką kiti vyrai vadina ramybe. Apetitą žadinantis aromatas, pask-

Nepavyksta suprasti, ar jo veide atsispindi pyktis ar atgaila. Gal ir per

Mažutė lova minkštesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gabriela įsi-

Šiltas patalas išduoda, kad Antonis pabudo visai neseniai. Tylios jo

Paskubomis pasirašau sutartis ir, nebegalėdamas ištverti alkio,

Gurkšnodama savo mėgstamą garuojantį gėrimą nužvelgiu ant sofos

Pabundu nuo nosį kutenančio aromato. Pro stiklinį stogą į miegamąjį

Niekaip nepavyksta atsikratyti skaudžių minčių apie Antonio poelgį.

− Adamai, lieku skolingas tau už nepriekaištingai surengtą vakarą.

Nuobodžios kalbos apie naftos kainas akcijų biržose gadina kraują.

Tylus ir susimastęs Antonis vairuoja neįprastai ramiai.

Širdį verianti dvejonė, kad ji atsisakys, išsisklaido tarsi rūkas po jos

Kažkokia nesąmonė. Prisiekiu, aš numirsiu, jeigu teks tokį krūvį at-

Užsidarau kabinete ir susmunku prie durų.

Pabudusi Antonio lovoje nerandu. Jo balsas iš svetainės leidžia supra-

Pasirodo, Gabriela išties puikiai gamina. Baigiu valgyti jos paruoštus

Sunku patikėti, kokią laisvę suteikia didžiuliai pinigai. Atsibundi Lon-

Saulei artėjant prie horizonto, jachta sustoja įlankoje. Gabriela nenus-

Kelionė atgal į Londoną tarsi svaigaus sapno pabaiga. Į „Fabriką“ pars-

Negaliu patikėti, kad mano svajonė pildosi! Gabriela tenkina mane

Traukiu orą, negalėdama atsigauti. Šilta jo krūtinė kilnojasi kartu su

„Ačiū už nuostabią pamoką.“

Prispaudžiu kortelę prie širdies netikėdama, kad man taip pasisekė.

„Italų kilmės vienas geidžiamiausių Didžiosios Britanijos jaunikių, An-

Ašaros kapsi ant klavišų, o aš negaliu patikėti tuo, ką matau. O Dieve,

Stebuklingai greitai jis randa tas nenusakomo malonumo vietas, ir aš

Primygtiniai įtikinėjimai, kad būsiu priverstas pavyduliauti, galiausiai

Degantis žvilgsnis ir velniška šypsena leidžia suprasti, kad užuominą

Po vakarienės restoranas paskęsta šnekose. Prie staliukų kur ne kur

Tik pamanykit, pats velnias iš pragaro gelmių pakilo asmeniškai manęs

− Nebūk tokia nusiminusi, − paliečia mano petį Federika. − Net aš

Spragtelėjęs durų užraktas nustebina. Tikrai nesitikėjau jos sulaukti,

Švelnus bučinys į smilkinį priverčia prabusti. Skaudus dūris galvoje