Fernandas Magelanas

(port. Fernão de Magalhães, isp. Fernando de Magallanes; 1480 pavasaris – 1521 m. balandžio

27 d.) – portugalų jūrų keliautojas, atradėjas, tarnavęs Ispanijos karalystei. F. Magelanas
pirmasis iš Europos vakarų kryptimi pasiekė Aziją, pirmasis perplaukė Ramųjį vandenyną. Jo
pradėta ekspedicija pirmoji apiplaukė pasaulį, nors pats jis šios kelionės metu žuvo
dabartiniuose Filipinuose.

Magelanas gimė šiaurės Portugalijoje, Sabrozoje (netoli Vila Realo), nusigyvenusio kilmingojo

šeimoje. Jo tėvas buvo miesto burmistras Pedro Rui de Magelanas, motina – Alda de Meskuita.
Magelanas turėjo brolį Diegą de Suzą ir seserį Izabelę.
Magelano tėvai mirė, kai jam buvo 10 metų. Po dvejų metų jis tapo karaliaus Jono II ir karalienės
Eleonoros pažu Lisabonos dvare, kur jo brolis Diegas atvažiavo dar po dvejų metų. Čia kartu su
pusbroliu Fransisku Seranu Magelanas tęsė geografijos ir istorijos mokslus. Manoma, kad jo
mokytoju galėjo būti Martinas Behaimas. 1496 m. Magelanas tapo ginklanešiu.
Sulaukęs 20-ies metų, Magelanas pirmą kartą išplaukė į jūrą. 1505 m. jis išplaukė į Indiją.
Ekspedicijos tikslas buvo įvesti ten Portugalijos vicekaraliaus Fransisko de Almeidos valdžią ir
pakeliui įkurti karines ir jūrų bazes.
Kita kelionė buvo į vakarų Indiją. Čia Magelanas dalyvavo žygiuose į Molukus. 1510 m.
Magelanas tapo kapitonu, tačiau po slaptos kelionės į rytus be leidimo, prarado valdžią ir grįžo į
Portugaliją.
1511 m. Magelanas buvo išsiųstas į Maroką, kur 1513 m. rugpjūčio 28 d. dalyvavo mūšyje
prie Azamoro ir buvo rimtai sužeistas Maroko tvirtovės apgulties metu. Magelanas taip pat buvo
apkaltintas prekyba su Mauritanijos musulmonais. Ten taip pat įvyko konfliktas su portugalų
admirolu Fransisku de Almeida, kad be leidimo paliko armiją. F. Almeida nusiuntė skundą į
Portugalijos dvarą. Keli kaltinimai buvo panaikinti, tačiau Magelanas vis tiek užsitraukė karaliaus
Manuelio I nemalonę. Karalius atsisakė padidinti pajamas. Manuelis I taip pat pranešė, kad
Magelanas nuo 1514 m. gegužės 15 d. daugiau nebetarnaus karaliui. Magelanas formaliai
atsisakė pilietybės ir išvyko į Ispaniją siūlydamas savo paslaugas vienam dvarui.

Pagal 1494 m. pasirašytą stipriausių XV amžiaus jūrinių valstybių – Ispanijos ir Portugalijos –

sutartį, Ispanija turėjo teisę į visas žemes, esančias į vakarus nuo dienovidinio, einančio
maždaug 45° vakarų ilgumos, o Portugalija – į rytus nuo šio dienovidinio. Kadangi šio
dienovidinio padėtis, esanti priešingoje Žemės pusėje, prie Azijos rytinių krantų, kur driekiasi
Molukų salos (tuomet vadintos Prieskonių salomis), buvo neaiški, Ispanija surengė Magelano
ekspediciją, tačiau jos kelias negalėjo eiti per Portugalijos vandenis. Būdamas įsitikinęs, kad
Žemė yra rutulio formos, Magelanas nutarė pasiekti Molukų salas vakarų keliu.

1519 m. rugpjūčio 10 d. flotilė iš penkių laivų, vadovaujama Magelano, paliko Seviliją ir išplaukė

iš Gvadalkivyro upės, į pietus nuo San Lukar de Baramedos, kurioje praleido penkias savaites.
Ispanų valdžia su nepasitikėjimu žiūrėjo į portugalų kilmės admirolą ir mažai trūko, kad
sustabdytų kelionę. 1519 m. rugsėjo 20 d. Magelanas išplaukė iš San Lukar de Baramedos su
270 įgulos nariais.

Portugalų karalius Emanuelis, sužinojęs apie Magelano išplaukimą, nurodė laivyno vienetams jį
pagauti, bet Magelanas paspruko nuo portugalų. Išplaukęs iš San Lukar de Baramedos ir
trumpai apsistojęs Kanarų salose, jis atplaukė į Žaliojo kyšulio salas, iš kurių išplaukė
link Šventojo Augustino kyšulio Brazilijoje. Lapkričio 20 d. įgula kirto pusiaują ir gruodžio 6 d.
pasiekė Brazilijos krantus.
Brazilija priklausė Portugalijai, todėl Magelanas ją aplenkė ir gruodžio 13 d. išmetė inkarą netoli
dabartinio Rio de Žaneiro, kur buvo geras oras, o vietiniai gyventojai buvo taikiai nusiteikę. Flotilė
papildė atsargas, bet dėl įvairių priežasčių išplaukė pavėluotai. Toliau plaukė pro Pietų
Amerikos krantus, sustojo 1520 m. sausio 10 d. La Platoje, kurią manė esant sąsiauriu. Kol
ekspedicija ieškojo kelio į Ramųjį vandenyną, prasidėjo žiema.
Magelanas nusprendė praleisti žiemą Patagonijoje. Kovo 31 d. įgula įkūrė stovyklavietę, kurią
pavadino Puerto San Chuljanu (Šv. Julijono uostas).