Professional Documents
Culture Documents
KIERKEGAARD
Liga mirčiai
aidai
K IE R K E G A A R D
LIGA MIRČIAI
S0REN
KIERKEGAARD
Liga mirčiai
aidai
ALK
1997
Versta iš: S. Kierkegaard. Samlede Vaerker, ed. A. B.
Drachmann et ai., 20 vol., Kobenhavn 1963-4
ISSN 1392-1673
ISBN 9986-590-40-X
ĮVADAS....................................................................... 9
PRATARMĖ..............................................................33
ĮŽANGA.................................................................... 36
PIRMA DALIS
L iga mirčiai yra neviltis ............................................39
A
Kad neviltis yra liga mirčiai.........................................39
A
Neviltis yra liga dvasioje, Pačiame, kaip tokia ji gali būti
trejopa: beviltiškai neįsisąmoninti, kad turi Patį (netikra
neviltis); beviltiškai nenorėti būti pačiu savimi; beviltiškai
norėti būti pačiu savimi..............................................39
B
Nevilties galimybė ir tikrovė.......................................41
C
Neviltis yra: „Liga mirčiai“ ..........................................45
B
Šios ligos (nevilties) visuotinumas.............................. 50
5
c
Šios ligos (nevilties) pavidalai.....................................58
A
Neviltis, traktuojama nereflektuojant, ar ji įsisąmoninta,
ar ne, o reflektuojant tiktai sintezės momentus......... 59
a) Neviltis žvelgiant iš apibrėžties:
„baigtinybė - begalybė“ ............................................... 59
a) Begalybės neviltis yra baigtinybės trūkumas ..... 60
[3) Baigtinybės neviltis - begalybės trūkumas......... 63
b) Neviltis, žvelgiant iš apibrėžties:
„galimybė - būtinybė“ ................................................. 66
a) Galimybės neviltis yra būtinybės trūkumas...... 67
Į3) Būtinybės neviltis yra galimybės trūkumas....... 69
B
Neviltis, žvelgiant iš apibrėžties: „sąmoningumas“ .... 75
a) Neviltis, nežinanti esanti neviltis, arba beviltiškas
nežinojimas, kad turi Patį, amžiną Patį......................76
b) Neviltis, įsisąmoninusi, jog yra neviltis, taip pat įsisą
moninusi, jog turi Patį, kur vis dėlto yra kažkas amžina, ir
kuri dabar arba beviltiškai nenori būti savimi, arba be
viltiškai nori būti savimi............................................. 82
a) Beviltiškai nenorėti būti savimi - silpnumo
neviltis.................................................................... 85
1) Neviltis dėl to, kas žemiška arba dėl kažko
žemiško.............................................................85
6
2) Nusivylimas amžinu arba neviltis dėl savęs
paties.................................................................99
Neviltis - beviltiškai norėti būti savimi,
priešgyna.............................................................. 107
ANTRA DALIS
N eviltis yra nuodėmė .............................................. 117
A
Neviltis yra nuodėmė............................................... 117
P irmas skyrius...........................................................120
Paties įsisąmoninimo laipsniai (Apibrėžtis:
„Dievo akivaizdoje“) ................................................. 120
P riedas ..................................................................... 125
Nuodėmės apibrėžime glūdi papiktinimo galimybė;
bendra pastaba apie papiktinimą...............................125
A ntras skyrius..........................................................132
Sokratiškasis nuodėmės apibrėžimas......................... 132
T rečias skyrius..........................................................144
Kad nuodėmė - ne neigimas, o teigimas................... 144
P riedas prie A ...........................................................149
Tačiau ar tam tikra prasme nuodėmė netampa didele
retenybe? (Moralas) .................................................. 149
B
Nuodėmės tęstinumas.............................................. 154
7
A
Nuodėmė nusivilti dėl savonuodėmės...................... 159
B
Nuodėmė nusivilti nuodėmių atleidimu.
(Papiktinimas)........................................................... 165
C
Nuodėmė - atsisakyti krikščionybės modo
ponendo, pareikšti, kad ji neteisybė...........................181
PAAIŠKINIMAI.......................................................193
RODYKLĖ...............................................................207
ĮVADAS
9
Įvadas
10
Įvadas
11
Įvadas
12
Įvadas
13
Įvadas
14
Įvadas
6 Ibid
7Nesiryžtu plačiau komentuoti Kierkegaardo ir jo tėvo nuodėmių, tad
tepriminsiu, kad kaip lemtingos nuodėmės visuotinai paminimos šios:
Michaelio Pederseno Dievo prakeikimas vaikystėje bei nesantuokiniai san
tykiai tebegedint pirmosios žmonos, iš tų ryšių gimęs kūdikis; Sorenui Kier-
kegaardui - melancholija, audringi, paleistuvingi jaunystės metai, atsitrauki
mas nuo Dievo, kurio kulminacija laikomas apsilankymas bordelyje.
15
Įvadas
pasakęs, kad Levinas esąs laimingas, jam pasisekę, nes jis (bū
damas žydas) laisvas nuo Kristaus. Viename iš Kierkegaardo įra
šų randame: „Su Dievu Tėvu gyventi man būtų kur kas leng
viau, nei su Sūnumi, mat šis yra pavyzdys, kuriuo reikia sekti“
(Pap. IX B 43).
To meto lūžio nuotaikas, dvasinę būseną, skausmingas
abejones dėl parašytų kūrinių spausdinimo, autorystės geriau
siai iliustruoja paties Kierkegaardo žodžiai, apibendrinantys tą
patirtį ir komentuojantys Ligos mirčiai parašymą: „1848 metai
viena prasme mane sustiprino, o kita prasme sugniuždė, tai yra
religiškai mane sugniuždė, arba, kaip tai vadinama mano kal
boje: Dievas mane išsekino. Jis leido man gauti užduotį, kurios,
net ir pasitikėdamas juo, negaliu išpildyti aukštesniu pavidalu,
ir turiu imtis jos žemesniu pavidalu. Ir todėl šitai man tapo iš
tiesų mano paties religiniu arba kraštutinesniu [vidujiškesniu]
religiniu auklėjimu išvirkščiu būdu. Viena vertus, aš taip noriu
ryžtis; mano fantazija mirkčioja man ir mane kursto; bet turiu
išmokti ryžtis būtent žemesniu pavidalu. Visiškai tikra, kad tai
[Liga mirčiai^ - užbaigčiausia ir teisingiausia, ką esu parašęs; bet
neturi atrodyti taip tarytum aš būčiau tasai, kuris kone teisda
mas užsipuola visus kitus - ne, iš pradžių pats turiu iš to pasi
mokyti; galbūt nėra nė vieno, kuris turėtų teisę nusižeminti dėl
šito taip giliai kaip aš, prieš įgydamas teisę tai išleisti. Aš, auto
rius, neturiu turėti teisės pats būdamas niekas (aukščiausia) iš
leisti knygą savo vardu: mat tai būtų teisimas. Pirma, aš pats
vienu ar kitu būdu turiu įsikurti gyvenime ir prisipažinti, kad
vis dėlto esu silpnas kaip ir kiti - tuomet galiu ją išleisti.[....]
Aš gaminau smarkiau nei kada nors anksčiau, bet ir la
biau nei kada nors anksčiau kaip mirštantysis[....]“ {Pap. X2A
66,1849).
16
Įvadas
17
Įvadas
18
Įvadas
19
Įvadas
20
Įvadas
21
{vadas
22
Įvadas
23
Įvadas
24
Įvadas
25
Įvadas
26
Įvadas
27
Įvadas
28
Įvadas
Jolita Adomėnienė
A nti - C limacus1
LIGA M IR Č IA I
Išleido S. Kierkegaard
Kopenhaga, 1849
33
Pratarme
34
Pratarmė
1848
ĮŽANGA
36
Įžanga
37
Įžanga
38
PIRMA DALIS
L iga mirčiai yra neviltis
A
Kad neviltis yra liga mirčiai
A
Neviltis yra liga dvasioje, Pačiame 8; kaip
t oki a ji gali būt i t rej opa: bevi l t i škai ne į
si sąmoni nt i , kad turi Patį ( net i kra nevi l
tis) ; bevi l t i škai nenor ėt i būt i pači u s avi
mi; beviltiškai norėt i būti pačiu savimi.
39
Pirma dalis
40
Liga mirčiai yra neviltis
B
Nevilties galimybė ir tikrovė
41
Pirma dalis
42
Liga mirčiai yra neviltis
43
Pirma dalis
44
Liga mirčiai yra neviltis
C
Neviltis yra: „Liga mi r či ai “
45
Pirma dalis
46
Liga mirčiai yra neviltis
47
Pirma dalis
48
Liga mirčiai yra neviltis
49
Pirma dalis
B
Šios ligos (nevilties) visuotinumas
50
Liga mirčiai yra neviltis
51
Pirma dalis
52
Liga mirčiai yra neviltis
53
Pirma dalis
54
Liga mirčiai yra neviltis
55
Pirma dalis
išsigydyti. Šiaip jau juk galima kalbėti tik apie tai, kad lai
mė yra nuo ligos išgyti, o pati liga - nelaimė.
Būtent todėl vulgarusis požiūris yra toli gražu netei
sus teigdamas, kad neviltis - retenybė, priešingai, ji - visuo
tinė. Vulgarusis požiūris toli gražu neteisus teigdamas, kad
kiekvienas, nemanantis esąs ar nesijaučiąs nusivylęs, toks
ir nėra, o nusivylęs yra tik sakantis esąs nusivylęs. Priešin
gai - tas, kuris be afektacijos sakosi esąs nusivylęs, vis dėlto
truputį, dialektiškai yra arčiau pagijimo nei visi tie, kurie
nelaikomi arba savęs nelaiko nusivylusiais. Tačiau kaip tik
tai (ir, aišku, sielas išmanantysis sutiks, jog esu dėl to teisus)
yra visuotina: dauguma žmonių gyvena taip ir neįsisąmo
ninę, kad yra apibrėžti kaip dvasia - iš čia ir vadinamasis
saugumas, pasitenkinimas gyvenimu ir 1.1., ir 1.1., kas bū
tent ir yra neviltis. Ir atvirkščiai - sakantys, jog nusivylę,
paprastai yra arba tie, kurių prigimtis tiek gilesnė, kad jie
turi įsisąmoninti save kaip dvasią, arba tie, kuriems sunkūs
įvykiai ir baisūs sprendimai padėjo save kaip dvasią įsisą
moninti - taigi viena iš dviejų; mat toks retas tas, kuris iš
tiesų nėra nusivylęs.
O, tiek kalbama apie žmogišką vargą [Nod\ ir
menkystę - aš stengiuosi tai suprasti, kai kuriuos atvejus
taipogi esu pažįnęs iš arčiau; tiek daug kalbama apie gyve
nimo iššvaistymą: tačiau gyvenimas iššvaistytas tik to žmo
gaus, kuris, gyvenimo džiaugsmų ar sielvartų apgautas, gy
veno taip, kad niekada amžinai lemtingai neįsisąmonino
savęs kaip dvasios, kaip Patiesyarba (kas yra tas pat) niekada
nesuvokė ir - giliausia prasme - nesusidarė įspūdžio, kad
56
Liga mirčiai yra neviltis
yra Dievas, o „jis“, jis pats, jo Pats yra šio Dievo akivaizdo
je, o toks begalybės laimėjimas pasiekiamas tik per nevil
tį. Ak, ir ši menkystė - kad taip gyvena tiek daug žmonių,
iš kurių apgaule išviliota palaiminčiausia iš visų minčių;
šita menkystė - kad žmonės užsiima arba, kalbant apie
žmonių minią, užima juos visu kitu [tik ne tuo kuo reikia],
naudoja juos, kad atiduotų savo jėgas gyvenimo teatrui, ta
čiau niekuomet neprimena jiems apie tą palaimą, supla
ka juos į minią, ir apgauna juos, užuot juos išsklaidę, kad
kiekvienas galėtų laimėti aukščiausią, vienintelį dalyką dėl
kurio verta gyventi ir kurio užtenka tam, kad gyventum
jame visą amžinybę, - regis, galėčiau visą amžinybę verkti,
kad tokios menkystės esama! O, ir tai, mano manymu, yra
dar kraupesnė šios baisiausios ligos ir menkystės išraiška:
jos paslėptumas, ne tik, kad nuo jos kenčiantysis gali norėti
ją nuslėpti ir gali tai sugebėti, ne tik, kad ji gali gyventi
žmoguje taip, kad niekas niekas to nepastebi, ne - bet kad
ji žmoguje gali būti paslėpta taip, kad jis nė pats to nežino!
Ak, ir kai sykį smėlio laikrodis, laikinybės smėlio laikro
dis, ištuštės, kai nutils pasaulio triukšmas ir nepailstantis
arba neveiksmingas užimtumas liausis; kai aplink Tave vis
kas nurims kaip amžinybėje - ar Tu būtum vyras ar mote
ris, turtingas ar vargšas, priklausomas ar nepriklausomas,
laimingas ar nelaimingas; ar Tu didybės apgaubtas dėvė
tum karūnos spindesį, ar tik dienos vargus ir prakaitą ne
pastebimas tarp kitų; ar Tavo vardas būtų minimas kiek
pasaulis stovės, o vadinasi buvo minimas, kol jis stovėjo, ar
Tu be vardo, kaip bevardis bėgai su nesuskaičiuojama mi
57
Pirma dalis
C
Šios ligos (nevilties) pavidalai
58
Liga mirčiai yra neviltis
A
Neviltis, traktuojama nereflektuojant, ar ji
įsisąmoninta, ar ne, o reflektuojant tiktai sin
tezės moment us.
59
Pirma dalis
60
Liga mirčiai yra neviltis
61
Pirma dalis
62
Liga mirčiai yra neviltis
63
Pirma dalis
64
Liga mirčiai yra neviltis
65
Pirma dalis
66
Liga mirčiai yra neviltis
67
Pirma dalis
68
Liga mirčiai yra neviltis
69
Pirma dalis
70
Liga mirčiai yra neviltis
71
Pirma dalis
72
Liga mirčiai yra neviltis
73
Pirma dalis
74
Liga mirčiai yra neviltis
B
Nevi l t i s, žvel gi ant iš api brėžt i es: „są
mo n i n g u ma s “
75
Pirma dalis
76
Liga mirčiai yra neviltis
77
Pirma dalis
mas, jog jo būsena yra neviltis, nieko nekeičia - jis vis tiek
yra nusivylęs. Jei neviltis yra paklydimas, tuomet tai, kad
šito nežinai, yra tik sunkinanti aplinkybė, nes drauge dar ir
klysti. Nevilties nesuvokimas tolygus baimės [ArigesĄ ne
suvokimui (cf. Vigilius Haufniensis, Baimės sąvoka) . Ne-
dvasiškumo baimė atpažįstama būtent iš nedvasingo saugu
mo. Tačiau kaip jo pamatuose vis tiek yra baimė, taip ir
neviltis yra pamatuose, ir kuomet liaujasi juslių apgaulės
kerai, kuomet būtis ima svyruoti, tuomet staiga pasirodo
neviltis - kaip tai, kas glūdėjo pamatuose.
Nusivylusysis, nežinantis esąs nusivylęs, palyginti su tai
įsisąmoninusiu, tėra negatyviai toliau nuo teisybės ir išsi
gelbėjimo. Neviltis pati yra negatyvumas, o nežinojimas,
kad ji yra, yra naujas negatyvumas. Tačiau idant pasiektum
tiesą, reikia pereiti per visus negatyvumus; mat čia galioja
tai, ką pasakėčia pasakoja apie atkeikimą: visą melodiją
reikia sugroti atbulai, kitaip užkeikimo nenuimsi39. Tačiau
tik viena, grynai dialektiška prasme nežinantis apie savo
neviltį yra toliau nuo tiesos ir išsigelbėjimo nei žinantysis,
vis dėlto pasiliekantis neviltyje; mat kita prasme, etiškai
dialektine, tas, kuris įsisąmoninęs neviltį pasilieka nevilty
je, yra toliau nuo išsigelbėjimo, kadangi jo neviltis intensy
vesnė. Tačiau nežinojimas toli gražu negali pašalinti nevil
ties arba paversti neviltį ne-neviltimi, jis, priešingai, gali
būti pavojingiausias nevilties pavidalas. Nežinojime nusi
vylusysis - tačiau savo paties susinaikinimui - tam tikra
prasme yra apsaugotas nuo žinojimo, tai yra jis gana sau
gus nevilties prievartoje.
78
Liga mirčiai yra neviltis
79
Pirma dalis
80
Liga mirčiai yra neviltis
81
Pirma dalis
82
Liga mirčiai yra neviltis
83
Pirma dalis
84
Liga mirčiai yra neviltis
85
Pirma dalis
86
Liga mirčiai yra neviltis
87
Pirma dalis
88
Liga mirčiai yra neviltis
89
Pirma dalis
turi jokio Paties, jis savęs nepažįsta, todėl negali savęs ir at
pažinti, todėl noriai baigia pasakiškumu. Betarpiškumas nu
sivydamas neturi pakankamai Paties net tam, kad norėtų
ar svajotų, jog vis dėlto yra tapęs tuo, kuo netapo. Betarpiš
kasis padeda sau kitu būdu - jis nori būti kitas. Tuo galima
lengvai įsitikinti stebint betarpiškus žmones; nevilties aki
mirką jie nieko netrokšta labiau kaip to, kad būtų buvę
kitu arba kad kitu taptų. Šiaip ar taip, neįmanoma su
silaikyti nenusišypsojus iš tokio nusivylusiojo, kuris, žmo
giškai kalbant, nors ir nusivylęs, bet toks nekaltas. Daž
niausiai toks nusivylusysis be galo komiškas. Įsivaizduokite
Patį (o po Dievo nieko nėra taip amžino kaip Pats) ir tuo
met įsivaizduokite, kad tam Pačiam šauna į galvą, ar nebū
tų įmanoma, kad jis būtų kuo kitu, nei savimi pačiu. Ir
toks nusivylusysis, kurio vienintelis troškimas yra šis bep
rotiškiausias iš beprotiškiausių virsmų, įsimylėjęs savo įsi
vaizdavimą, kad toks pokytis gali įvykti taip lengvai, kaip
drabužių persirengimas. Mat betarpiškasis nepažįsta savęs,
jis - visiškai pažodžiui - pažįsta save tik iš drabužio, tai, kad
turi Patį, jis žino tik iš to, kas išoriška (o tai vėl be galo ko
miška). Vargu, ar esama juokingesnio nesusipratimo; mat
Pats kaip tik be galo skiriasi nuo išoriškumo. Dabar, kai be
tarpiškajam visa išoriška yra pasikeitę ir jis nusivylė, jis žen
gia tolesnį žingsnį, jis mąsto maždaug taip ir tai tarsi tampa
jo troškimu: o jei tapčiau kitu, jei gaučiau sau naują Patp
Taip, o jei jis taptų kitu - įdomu, ar jis save atpažintų? Pa
sakojama apie valstietį, basomis atėjusį į sostinę ir ten
gavusį tiek pinigų, kad galėjo nusipirkti kojines ir batus, ir
90
Liga mirčiai yra neviltis
91
Pirma dalis
92
Liga mirčiai yra neviltis
93
Pirma dalis
94
Liga mirčiai yra neviltis
95
Pirma dalis
96
Liga mirčiai yra neviltis
97
Pirma dalis
98
Liga mirčiai yra neviltis
99
Pirma dalis
neviltis dėl savęs paties - tiek, kiek ji yra neviltis, mat tokia
yra visokios nevilties formulė*. Tačiau tas anksčiau pavaiz
duotas nusiviliantysis nesuvokė, kas, taip sakant, dedasi už
jo; jis mano nusiviliąs dėl kažko žemiško ir nuolat kalba
apie tai, dėl ko nusivilia, ir vis dėlto jis nusivilia tuo, kas
amžina; mat tai, kad jis tam, kas žemiška, suteikia tokią di
džiulę vertę arba, plėtojant toliau, kad suteikia tokią di
džiulę vertę kažkam žemiškam, arba kad jis pirma kažką
žemiška paverčia visu tuo, kas žemiška, ir tuomet tam, kas
žemiška, suteikia tokią didžiulę vertę, kaip tik ir yra nusi
vilti tuo, kas amžina.
Tokia neviltis yra žymi pažanga. Jei prieš tai aptarta ne
viltis buvo si l pnumo neviltis, tai ši yra: nevi l t i s dėl
savo s i l pnumo, savo esmės apibrėžtyje vis dėlto pasi
likdama silpnumo neviltimi, skirtingai nuo P (priešgynos
* Ir todėl kalbos požiūriu teisinga sakyti: nusivilti dėl to, kas že
miška (priežastis), nusivilti amžinybe, bet dėl savęs paties, nes tai yra
kita nevilties priežasties išraiška - nevilties, kuri sąvokos požiūriu
visuomet yra [nusivylimas] amžinybe, tuo tarpu tasai „dėl“, dėl kurio
nusiviliama, gali būti kuo įvairiausias. Nusiviliame dėl to, kas mus
pririša prie nevilties: dėl savo nelaimės, dėl t o , kas žemiška, dėl sa
vo turto praradimo ir taip toliau; tačiau nusiviliame tuo, kas, teisingai
suprantant, išlaisvina iš nevilties: tuo, kas amžina, išganymu, savo jė
gomis ir taip toliau. Paties atžvilgiu sakoma tiek nusivilti dėl savęs, tiek
savimi pačiu, nes Patsyt^ dialektiškas dvejopai. Ir miglotumas tas -
ypač visuose žemesniuose nevilties pavidaluose ir beveik kiekviename
nusiviliančiajame - kad jis taip aistringai aiškiai mato ir žino, dėl ko
jis nusivilia, bet kuo - nepastebi. Išgijimo sąlyga visuomet yra šis ap
sukimas; ir, grynai filosofiškai, subtilus būtų klausimas, ar įmanoma,
kad kas būtų nusivylęs visiškai įsisąmoninęs, kuo jis nusivilia.
100
Liga mirčiai yra neviltis
101
Pirma dalis
102
Liga mirčiai yra neviltis
103
Pirma dalis
104
Liga mirčiai yra neviltis
105
Pirma dalis
106
Liga mirčiai yra neviltis
107
Pirma dalis
108
Liga mirčiai yra neviltis
109
Pirma dalis
110
Liga mirčiai yra neviltis
sau viešpats“, tačiau kaip tik tai yra neviltis - bet ir tai, ką jis
laiko sau džiaugsmu, sau malonumu. Tačiau, iš arčiau paž
velgus, lengva matyti, kad šis absoliutus valdovas yra kara
lius be šalies, iš tiesų jis valdo nieką; jo būsena, jo valdymas
pavaldus tokiai dialektikai: maištas yra teisėtas kiekvieną
akimirką. Galiausiai tai priklauso nuo Paties savivalės.
Taigi nusivylęs Pats nuolat stato tik oro pilis, kovoja
tik su oru. Su visomis tomis eksperimentu sukurtomis do
rybėmis jis atrodo puikiai; akimirkai jos užburia kaip rytie
tiška poezija; toks susivaldymas, toks nepajudinamumas,
tokia ataraksija ir taip toliau yra beveik prie pasakiškumo
ribos. Taip, taip iš tiesų yra; bet viso to pamate glūdi nie
kas. /k# beviltiškai nori mėgautis visu savęs paties padary
mo savimi pačiu, savęs paties išvystymo, buvimo savimi
pačiu pasitenkinimu, nori prisiimti garbę už tą poetišką,
meistrišką planą pagal kurį jis save patį suprato. Ir vis dėlto
galiausiai tai, ką jis supranta kaip save patį yra mįslė; lygiai
tą akimirką, kai atrodo, jog pastatas arčiausiai pabaigos,
jis gali savavališkai paversti viską nieku.
Jei nusiviliantis Pats yra kenči ant i s, neviltis vis
tiek yra: beviltiškai norėti būti savimi. Galbūt toks eksperi
mentuojantis Pats, beviltiškai norintis būti savimi, laiki
nai besiorientuodamas į savo konkretų Patį, susiduria su
kokiu nors sunkumu, kažkuo, ką krikščionis pavadintų kry
žiumi, esminiu trūkumu, kad ir kas tai būtų. Negatyvusis
Pats, begalinis Paties pavidalas galbūt iš pradžių visa tai at
mestų, apsimestų, kad to nėra, nenorėtų nieko apie tai ži
noti. Tačiau tai nepavyksta, taip toli jo sugebėjimas
Pirma dalis
112
Liga mirčiai yra neviltis
113
Pirma dalis
114
Liga mirčiai yra neviltis
115
Pirma dalis
116
ANTRA DALIS
N eviltis yra nuodėmė
A
Neviltis yra nuodėmė
117
Antra dalis
118
Neviltis vra nuodėmė
119
Antra dalis
P irmas skyrius
120
Neviltis yra nuodėmė
121
Antra dalis
apie Dievą, o vis dėlto nenori, kaip nori Dievas, vis dėlto
yra neklusnus. Ir Dievo akivaizdoje nusidedamą ne tik
retkarčiais; mat kiekviena nuodėmė yra Dievo akivaiz
doje, arba, teisingiau sakant, tai, kas tą žmogiškąją kaltę
iš tiesų padaro nuodėme, yra tai, kad kaltasis buvo įsisą
moninęs esąs Dievo akivaizdoje.
Neviltis stiprėja stiprėjant Paties įsisąmoninimui;
tačiau Pats sustiprinamas pagal Paties matą, ir be galo su
stiprinamas tuomet, kai matas - Dievas. Juo daugiau Die
vo supratimo, tuo daugiau Paties; juo daugiau Paties, tuo
daugiau Dievo supratimo. Tik kai Pats> kaip šis apibrėžtas
individas, yra įsisąmoninęs, kad yra Dievo akivaizdoje,
tik tuomet jis yra begalinis Pats, taigi tuomet šis Pats nu
sideda Dievo akivaizdoje. Todėl pagonybės savanaudišku
mas, nepaisant visko, ką apie jį galima pasakyti, vis dėlto
nė iš tolo nepasireiškia tokiomis sunkinančiomis aplin
kybėmis kaip krikščionybės - tiek, kiek ir čia esama to sa
vanaudiškumo; mat pagonio Pats nebuvo tiesiogiai Die
vo akivaizdoje. Pagonis ir prigimtinis žmogus kaip matą
turi tik žmogiškąjį Patį. Todėl iš aukštesnio žiūros taško
teisingai galima žvelgti į pagonybę kaip į skendinčią nuo
dėmėje, tačiau pagonybės nuodėmė iš tiesų buvo tas nu
sivylęs nežinojimas apie Dievą, apie buvimą Dievo aki
vaizdoje; jos nuodėmė - „būti be Dievo pasaulyje“72. Kita
vertus, dėl to tiesa, jog tiksliausia prasme pagonys nenu
sidėdavo, mat nusidėdavo ne Dievo akivaizdoje; o kiek
viena nuodėmė yra Dievo akivaizdoje. Be to, tam tikra
prasme visiškai teisinga, kad daug kartų pagoniui buvo
122
Neviltis yra nuodėmė
123
Antra dalis
124
Neviltis yra nuodėmė
P riedas
125
Antra dalis
126
Neviltis vra nuodėmė
127
Antra dalis
galvoje sutilptų; tai būtų suprasta miestelyje, būtų suprasta
aukštai vertinamos kultūringos publikos, visų prekiautojų
baladėmis, trumpai tariant visų tų 5 x 100 000 žmonių,
gyvenančių tame mieste, kuris, tiesa, gyventojų skaičiumi
netgi labai didelis miestas, bet pagal tai, kiek turi suprati
mo ir nuovokos apie tai, kas nepaprasta, - labai nedidelis;
tačiau sumanymas jį padaryti žentu - labai jau per daug. O
dabar, tarkime, kad tai buvo ne išorinė, o vidinė tikrovė,
todėl faktiškumas negali parūpinti padieniui darbininkui
tikrumo, o pats tikėjimas yra vienintelis faktiškumas, ir to
dėl viskas pavesta tikėjimui - ar turėjo pakankamai nusiže
minusios drąsos išdrįsti tuo patikėti (mat begėdiška drąsa
negali padėti tikėti); kiek padienių darbininkų turi šios
drąsos? Tačiau tas, kuris neturėjo tokios drąsos, pasipiktin
tų. Tai, kas nepaprasta, atrodys jam beveik kaip pasityčio
jimas iš jo. Galbūt jis sąžiningai ir tiesiai prisipažins: tokie
dalykai man per aukštai, tai nesutelpa mano galvoje, tai
man, jei pasakius tiesiai šviesiai, beprotybė.
O krikščionybė? Krikščionybė moko, kad šis indivi
dualus žmogus ir kiekvienas individualus žmogus, ar jis
būtų vyras, moteris, tarnaitė, ministras, pirklys, barzdasku
tys, studentas ir taip toliau - šis individualus žmogus, kuris
galbūt didžiuotųsi vieną kartą gyvenime kalbėjęs su kara
liumi, šis žmogus, kuris niekaip neįsikala sau į galvą, kad
turi artimus santykius su tuo ir tuo, šis žmogus yra Di evo
aki vai zdoj e, gali kalbėtis su Dievu kada panorėjęs,
būdamas tikras, kad bus jo išgirstas, trumpai tariant, šitas
žmogus pakviestas gyventi intymiausiai susijęs su Dievu!
128
Neviltis yra nuodėmė
Toliau, dėl šio žmogaus, taip pat ir dėl šio žmogaus Dievas
ateina į pasaulį, leidžiasi būti pagimdytas, kentėti, mirti; ir
šis kenčiantis Dievas, jis beveik prašo ir meldžia šitą žmogų
priimti jam siūlomą pagalbą! Išties, jei yra kas nors, dėl
ko galima prarasti protą, tai dėl šito! Kiekvienas, neturintis
nusižeminusios drąsos išdrįsti tuo tikėti, piktinasi. Tačiau
kodėl jis piktinasi? Todėl, kad jam tai per aukšta, netelpa
jo galvoje, todėl, kad šito akivaizdoje jis negali išlaikyti sa
vo įžūlios drąsos ir todėl turi tai atmesti, paversti nieku,
kvailyste ir nesąmone, tarytum jį tai smaugtų.
Mat kas yra papiktinimas? Papiktinimas yra nelai
mingas žavėjimasis. Todėl jis susijęs su pavydu, bet tai pa
vydas, pasisukantis prieš patį asmenį, dar griežtesne pras
me, smarkiausiai prieš save. Prigimtinio žmogaus širdies
nedosnumas79negali leisti sau to nepaprasto, ką Dievas bu
vo sumanęs jam [duoti]; tuomet jis piktinasi.
Papiktinimo laipsnis priklauso nuo žmogaus žavėji
mosi aistros. Prozaiškesni žmonės be fantazijos ir aistros,
taigi ir nesutverti žavėtis, taip pat piktinasi, bet jie pasiten
kina pasakymu: „Tai netelpa man galvoje, aš palieku tai“.
Tai skeptikai. Tačiau juo daugiau aistros ir fantazijos turi
žmogus, tuo, tam tikra prasme, būtent galimybėje, jis ar
čiau galėjimo tapti tikinčiuoju, (N. B.) arčiau garbinančio
nusižeminimo dėl to, kas nepaprasta, tuo aistringesnis jo
pasipiktinimas, kuris galiausiai negali pasitenkinti neišro
vęs to, kas nepaprasta, su šaknimis, nesunaikinęs, nesutry
pęs į purvą.
Norint išmokti suprasti papiktinimą, reikia studijuo
129
Antra dalis
130
Neviltis yra nuodėmė
131
Antra dalis
A ntras skyrius
132
Neviltis vra nuodėmė
133
Antra dalis
Todėl Sokratas iš tiesų nepasiekia apibrėžties: „nuo
dėmė“, o tai, žinoma, nuodėmės apibrėžimo trūkumas.
Kaip šitaip? Jei nuodėmė - nežinojimas, tai iš tiesų nuodė
mės nėra; mat nuodėmė yra būtent įsisąmoninimas. Jei
nuodėmė - nežinojimas, kas teisinga, ir todėl darymas ne
teisingo, tai nuodėmės nėra. O jeigu tai - nuodėmė, vadi
nasi teigiama, kaip teigė ir Sokratas, jog nebūna, kad kas
nors, žinodamas, kas teisinga, darytų neteisinga, arba žino
damas, kad tai neteisinga, darytų šitą neteisingą [dalyką].
Taigi jei sokratiškasis apibrėžimas teisingas, tai nuodėmės
iš viso nėra. Tačiau atkreipkite dėmesį - tai, būtent tai krik
ščioniškai yra visai suprantama, gilesne prasme visiškai tei
singa, krikščioniškajam interesui tai yra quoderat demonst-
randunPĄ. Būtent šia sąvoka: „nuodėmė“, mokymu apie
nuodėmę krikščionybė lemtingiausiai kokybiškai atsiskiria
nuo pagonybės; todėl visai nuosekliai krikščionybė daro
prielaidą, kad nei pagonybė, nei prigimtinis žmogus neži
no kas yra nuodėmė, taip, ji teigia, kad norint atskleisti
kas yra nuodėmė, reikalingas Dievo apreiškimas. Yra bū
tent ne taip, kaip teigia paviršutiniškas požiūris, neva ko
kybinis skirtumas tarp pagonybės ir krikščionybės esąs
krikščionybės mokymas apie atpirkimą. Ne, pradžia turi
būti žymiai giliau, ties nuodėme, ties mokymu apie nuodė
mę, kaip krikščionybė ir daro. Koks pavojingas priešgynia
vimas krikščionybei būtų, jei pagonybė turėtų nuodėmės
apibrėžimą, kurį krikščionybė turėtų pripažinti teisingu.
Kokios apibrėžties trūksta Sokratui apibrėžiant nuo
dėmę? Valios, priešgynos. Graikiškas intelektualizmas bu
134
Neviltis yra nuodėmė
135
Antra dalis
tas į visas ironijos paslaptis. Iš tiesų tai šitas prieštaravimas
rūpi ironijai. Kad žmogus iš tiesų kažko nežino, laikyti ko
mišku yra labai žemos rūšies komizmas ir neverta ironijos.
Kad gyveno žmonės, manę, jog žemė nejuda, ir neišmanė
to labiau - iš tiesų nieko gilesne prasme komiška čia nėra.
Taip greičiausiai atsitiks ir mūsų laikams labiau išmanan
čių fizinį pasaulį laikų atžvilgiu. Prieštaravimas iškyla tarp
dviejų skirtingų laikų, tačiau trūksta gilesnio sutapimo
punkto, toks prieštaravimas neesminis, taigi nėra ir esmin
gai komiškas. Ne; tačiau tai, kad žmogus stovi ir sako tai,
kas teisinga, ir, vadinasi, yra tai supratęs; o kai jam reikia
veikti, daro tai, kas neteisinga, taigi tuo parodo, kad nėra
to supratęs - taip, šitai be galo komiška. Be galo komiška,
kad iki ašarų sujaudintas žmogus, taigi nuo jo žliaugia ne
tik prakaitas, bet ir ašaros, gali sėdėti ir skaityti arba klau
syti pasakojimo apie savęs išsižadėjimą, apie tą kilnumą,
- paaukoti savo gyvenimą dėl teisybės, - o kitą akimirką -
einy zweiy drei, vupt? dar kone su ašaromis akyse, pilna
jėga, savo veido prakaite, visomis išgalėmis padeda netei
sybei nugalėti. Be galo komiška, kad kalbėtojas nuoširdžiu
balsu ir veido išraiška, giliau užgriebtas ir giliai užgriebian
tis, gali jaudinančiai pavaizduoti teisybę, akis į akį susidurti
su blogiu, su visomis pragaro galiomis, su aplombu laiky
senoje, su narsa žvilgsnyje, susižavėjimo vertu judesių tvir
tumu - be galo komiška, kad jis beveik tą pačią akimirką,
beveik dar su adrienu88gali bailiai ir išsigandęs bėgti iš ke
lio mažiausiam nepatogumui. Be galo komiška, kad tūlas
gali suprasti visą teisybę, koks niekingas ir menkas pasaulis
136
Neviltis vra nuodėmė
ir taip toliau - kad gali tai suprasti, o vis dėlto negali atpa
žinti to, ką yra supratęs; mat beveik tą pačią akimirką jis
pats ten eina ir dalyvauja tame pačiame niekingume ir men
kystėje, yra jų pagerbtas ir priima tą garbę, t.y. ją pri
pažįsta. Ir matydamas kokį žmogų, kuris tvirtina supratęs,
kaip Kristus vaikščiojo tarsi žemas tarnas89, neturtingas,
niekinamas, išjuoktas, ir kaip Raštas sako90: apspjaudytas, -
matydamas, kad tas pats žmogus taip apdairiai sprunka
ten, kur pasaulietiškai yra gera būti91, įsikuria ten kuo sau
giausiai, kai matau, kaip jis baimingai, tarytum tai būtų
gyvybės klausimas, vengia kiekvieno nepalankaus vėjo gū
sio iš dešinės ar iš kairės, toks palaimingas, toks nepaprastai
palaimingas, toks neapsakomai linksmas - taip, vedant tai
iki galo, toks neapsakomai linksmas, kad jis net sujaudin
tas dėkoja Dievui už tai - kad besąlygiškai yra visų, visų
gerbiamas ir vertinamas: aš dažnai sau ir iš savęs sakydavau:
„Sokratai, Sokratai, Sokratai, ar įmanoma, kad šis žmogus
būtų supratęs tai, ką sakosi supratęs?“ Šitaip aš sakau -
taip, aš taip pat norėčiau, kad Sokratas būtų teisus. Mat
man atrodo tarytum krikščionybė būtų per griežta, ir ne
galiu to suderinti su savo patirtimi, negaliu tokio asmens
paversti veidmainiu. Ne, Sokratai, galiu tave suprasti; tu
paverti jį juokdariu, kažkokiu linksmu vyruku, paverti jį
pajuokos taikiniu, tu neturi nieko prieš, o netgi pritari,
kad aš sutaisau ir patiekiu jį komiškai - kai darau tai gerai.
Sokratai, Sokratai, Sokratai! Taip, galima ištarti tavo
vardą tris kartus, nebūtų per daug ir dešimt kartų, jei tik
tai ką nors padėtų. Manoma, kad pasauliui reikia respubli
137
Antra dalis
kos, reikia naujos visuomeninės tvarkos ir naujos religi
jos: tačiau niekas nepagalvoja, kad dėl tiekos žinojimo pa
simetusiam pasauliui reikia [ne ko kito, o] Sokrato. Ži
noma, jei kas nors apie tai pagalvotų, ką ir sakyti, jei apie
tai pagalvotų daugelis, tuomet jo reikėtų mažiau. Ko pak
lydimui labiausiai reikia, visuomet yra tai, apie ką jis ma
žiausiai galvoja - žinia, mat kitaip tai nebūtų paklydimas.
Taigi mūsų laikui trūksta tokios ironiškos etinės ko
rekcijos, tai galbūt iš tikrųjų vienintelis dalykas, kurio jam
reikia - juk šitai akivaizdžiai yra tas dalykas, apie kurį jis
galvoja mažiausiai; mirtinai reikia, kad mes, užuot ėję to
liau negu Sokratas, sugrįžtume prie to sokratiško [teigi
nio]: „suprasti“ ir „suprasti“ yra du dalykai - sugrįžtume
ne kaip prie rezultato, galiausiai pagelbstinčio žmonėms
giliausioje menkystėje, kadangi tai kaip tik panaikina skir
tumą tarp „suprasti“ ir „suprasti“, bet kaip gyvenimo kas
dienybės etinio suvokimo.
Taigi sokratiškasis apibrėžimas išsisuka taip. Kai kas
nors nedaro to, kas teisinga, tai nėra to ir supratęs; jo sup
ratimas yra įsikaltas; jo užtikrinimas, kad yra supratęs -
neteisingas krypties nurodymas; jo pakartotini patikinimai,
kad galvą deda, jog esąs supratęs, yra nepaprastas, didžiulis
atsitraukimas labiausiai aplinkiniu keliu. Bet tokiu atveju
apibrėžimas teisingas. Jei kas nors daro teisinga, tai juk ne-
nusideda; o jei nedaro to, kas teisinga, tai nėra to ir supra
tęs; jei būtų iš tiesų tai supratęs, tai greitai paskatintų jį tą
dalyką daryti, greit padarytų jį jo supratimo "klangfigu-
re"94: ergo nuodėmė yra nežinojimas.
138
Neviltis yra nuodėmė
139
Antra dalis
der Wind')(3. Priešingai, čia prasideda labai išsami istorija.
Dvasios gyvenime nėra jokios rimties būsenos (iš tie
sų nėra jokios būsenos, viskas yra aktualumas); taigi jei
žmogus tą pačią sekundę, kai pripažįsta tai, kas teisinga,
nedaro to tuomet visų pirma pažinimas ataušta. O toliau
iškyla klausimas, ką valia mano apie tą atpažintą dalyką.
Valia yra dialektiška ir laiko pajungusi visą žemesniąją
žmogaus prigimtį. Jei pastarajai tas pripažintas dalykas ne
patinka, iš to dar neplaukia, kad valia imasi daryti prie
šingai, nei pažinimas suprato, tokių stiprių prieštaravimų,
ko gero, retai tepasitaiko; bet greičiau jau valia leidžia, kad
praeitų šiek tiek laiko, o tas laiko tarpas vadinasi: „Rytoj
pažiūrėsim“. Tuo tarpu pažinimas tampa vis miglotesnis ir
miglotesnis, žemesnioji prigimtis vis labiau ir labiau nu
gali; ak, mat gėrį reikia daryti iš karto, tuoj pat vos pripa
žinus (todėl grynoje idealybėje toks lengvas perėjimas nuo
galvojimo prie buvimo, mat ten viskas vyksta iš karto), o
žemesniosios prigimties stiprybė - [laiko] tempime. Valia
pernelyg neprieštarauja, kad tai įvyksta, ji į tai žiūri beveik
pro pirštus. O kai pažinimas jau kaip reikiant apsineša, ta
da pažinimas ir valia geriau supranta vienas kitą, galiausiai
ir visiškai sutaria, mat dabar pažinimas perėjo į valios pusę
ir pripažįsta, kad visai teisinga, ko ji nori. Ir taip galbūt gy
vena daugybė žmoinių, jie stengiasi užtemdyti savo etinį ir
etinį-religinį pažinimą, kuris nuvestų juos į sprendimus
ir padarinius, nepatinkančius žemesniajai jų prigimčiai,
ir priešingai, plečia savo estetinį ir metafizinį pažinimą,
kuris etiškai yra prasiblaškymas.
140
Neviltis yra nuodėmė
141
Antra dalis
kurį Dievybė kaip kaltintoja leidžia sau mesti prieš žmogų.
Tačiau ar koks nors žmogus gali šitą krikščionišką
mokymą suvokti? Jokiu būdu nes juk tai kriščioniška, o
vadinasi - papiktinimas. Tuo reikia tikėti. Suvokimas yra
žmogaus santykis su tuo, kas žmogiška; tačiau tikėti - žmo
gaus santykis su tuo, kas dieviška. Tai kaip krikščionybė
paaiškina šitą nesuvokiamumą? Visai nuosekliai - paaiš
kina lygiai taip nesuvokiamu būdu, pasitelkdama tai, jog
šitai yra apreikšta.
Taigi krikščioniškai suprantama nuodėmė glūdi va
lioje, o ne pažinime, ir šis valios pagedimas peržengia
individo sąmonę. Tai visiškai nuoseklu, mat antraip kiek
vieno individo atžvilgiu turėtų iškilti klausimas, kaip prasi
dėjo nuodėmė.
Tai vėlgi papiktinimo žymė. Papiktinimo galimybė
yra ta, kad žmogui apšviesti, kas yra nuodėmė ir kaip giliai
ji tūno, reikalingas Dievo apreiškimas. Prigimtinis žmo
gus, pagonis mąsto taip: „Gerai, aš prisipažįstu, kad nesu
supratęs visko danguje ir žemėje; jei turi būti apreiškimas,
tai tegu jis nušviečia mums dangiškuosius dalykus; tačiau
visų paikiausia, kad reikalingas apreiškimas tam, kad nuš
viestų, kas yra nuodėmė. Neapsimetu esąs tobulas žmogus
- toli gražu, tačiau šitą tai aš vis dėlto žinau, ir aš juk no
riai pripažįstu, kaip toli man iki tobulumo: tad kaip galė
čiau nežinoti, kas yra nuodėmė?“ Tačiau krikščionybė at
sako: „Ne, užvis mažiausiai tu žinai, kaip tau toli iki tobu
lumo ir kas yra nuodėmė.“ Atkreipkite dėmesį, kad šia
prasme, krikščioniškai žiūrint, nuodėmė išties yra nežino-
142
Neviltis yra nuodėmė
143
Antra dalis
T rečias skyrius
144
Neviltis yra nuodėmė
145
Antra dalis
pasaulyje koks žmogus iš to padarytų išvadą, kad seka sa
vaime ir seka tuoj pat, kad darbas, kurio jis nepabaigė (im-
perfectum) tapo pabaigtas - tai jam vis dėlto galvoje negerai.
Tačiau taip yra ir vadinamojo nuodėmės teigimo atveju,
kai terpė, kurioje jis postuluojamas, yra grynasis mąsty
mas; ta terpė pernelyg laki, kad į teigimą galima būtų žiū
rėti rimtai.
Tačiau šičia visa tai man nerūpi. Aš nuolat laikausi to
krikščioniško mokymo, kad nuodėmė yra teigimas, bet
ne taip, tarytum tai būtų įmanoma suvokti, o kaip para
doksas, kuriuo reikia tikėti. Mano manymu, tai yra teisin
ga. Jei tik galima atskleisti, kad visi bandymai suvokti
prieštarauja sau, tuomet reikalas įgauna tikrąjį pavidalą,
taigi tampa aišku, kad tai reikia palikti tikėjimui - [nesvar
bu] ar nori tikėti, ar ne. Aš puikiai galiu suvokti (ir šitai
jokiu būdu nėra pernelyg dieviška, kad galėtų būti suvo
kiama), jog tam, kuris dabar galiausiai turi suvokti ir gali
spręsti tik apie tai, kas suvokimu dedasi, šitai atrodo anaip
tol nepakankama. Tačiau jei visa krikščionybė laikosi tuo,
kad ja reikia tikėti, o ne suvokti, kad ja reikia ar ba ti
kėti arba piktintis: ar tuomet taip jau pagirtina norėti
suvokti? Ar gi pagirtina, ar greičiau jau noras suvokti tai,
kas nesileidžia suvokiama, nėra begėdystė arba kvailumas?
Kai karaliui šauna į galvą, kad jis nori būti visiškai incog-
nito, kai nori, kad su juo būtų elgiamasi visai kaip su pap
rastu žmogumi, tai ar todėl, kad paprastai žmonėms atro
do, jog didesnė garbė rodyti jam karališką pagarbą, ir yra
teisinga tai daryti? Ar tai nėra savęs ir savo mąstymo teigi
146
Neviltis yra nuodėmė
147
Antra dalis
tik sokratiškas, dievobaimingas nežinojimas, toks, kuris
nežinojimu saugo tikėjimą nuo spekuliacijos, sergėdamas,
kad kokybinio skirtumo praraja tarp Dievo ir žmogaus bū
tų išlaikyta tokia, kokia ji yra paradokse ir tikėjime, idant
Dievas ir žmogus dar baisiau nei kada pagonybėje, philo-
sophice, poetice ir 1.1, nebūtų suplakti j viena - į sistemą.
Taigi tik iš vienos pusės galima apie nušvietimą saky
ti tai, kad nuodėmė yra teigimas. Praeitoje dalyje vaizduo
jant neviltį nuolat buvo nurodomas augimas. To augimo
išraiška buvo iš dalies Paties įsisąmoninimo sustiprėjimas,
iš dalies stiprėjantis perėjimas nuo kęsmo prie sąmoningo
veiksmo. Abi išraiškas sujungus, jos išreiškia, kad neviltis
ateina ne iš išorės, bet iš vidaus. Ir tuo pačiu laipsniu nevil
tis juk yra vis labiau ir labiau teigianti. Tačiau, pagal pa
teiktą nuodėmės apibrėžimą, Dievo supratimo be galo sus
tiprintas Patsyrz nuodėmės dalis ir didžiausias įmanomas
nuodėmės kaip veiksmo įsisąmoninimas. Tai išreiškia, kad
nuodėmė yra teigimas; tai, kad ji yra Di e vo a k i
vai zdoj e yra kaip tik teigiamas jos elementas.
Beje, toje apibrėžtyje, kad nuodėmė yra teigimas, ir
visai kita prasme glūdi papiktinimo galimybė, paradoksas.
Paradoksas yra mokymo apie atpirkimą padarinys. Iš pra
džių krikščionybė imasi ir nustato nuodėmę kaip teigimą
taip tvirtai, kad žmogiškasis protas niekuomet negali to su
vokti, o tuomet tas pats krikščioniškas mokymas imasi at
mesti šitą teigimą taip, kad žmogiškasis protas niekuomet
negali to suvokti. Spekuliacija, kuri atsimeta nuo paradok
sų, nuo abiejų pusių nugnybia po truputį ir tada sekasi
148
Neviltis yra nuodėmė
P riedas prie A
Tačiau ar tam tikra prasme nuodėmė
netampa didele retenybe? (Moralas)
Pirmame skirsnyje buvo pastebėta, kad juo intensy
vesnė neviltis, tuo retesnė ji pasaulyje. Tačiau sykis jau nuo
dėmė dabar yra dar kartą kokybiškai sustiprinta neviltis,
tai veikiausiai ji turėtų būti labai reta? Keista problema!
Krikščionybė viską priskiria nuodėmei104; mes stengėmės
pavaizduoti krikščioniškumą taip griežtai, kaip įmano
ma - ir tuomet pasirodo šis stebėtinas rezultatas, šis ste
bėtinas rezultatas, kad nuodėmės pagonybėje visai nėra,
ji yra tik judaizme ir krikščionybėje, bet ir čia labai retai.
Ir vis dėlto tai, tačiau tik viena prasme, yra visai teisin
ga. „Po to, kai Dievo apreiškimu nušviesta, kas yra nuo
dėmė, Dievo akivaizdoje beviltiškai nenorėti būti savimi
arba beviltiškai norėti būti savimi“ yra nusidėti - tikrai
reta, kad žmogus būtų toks išsivystęs, pats sau toks per
149
Antra dalis
regimas, kad tai galima būtų jam pritaikyti. Tačiau kas gi
iš to plaukia? Taip, su tuo reikia elgtis labai atsargiai, mat
čia esama ypatingo dialektinio posūkio. Juk iš to, kad
žmogus nėra nusivylęs intensyvesne prasme, neplaukė,
kad jis nėra nusivylęs. Priešingai, buvo kaip tik parodyta,
kad dauguma, didžioji dauguma žmonių yra nusivylę, tik
tai nevilties lygmuo yra žemesnis. Tačiau nieko pagirtino
ir būti nusivylus aukštesniu lygmeniu. Estetiškai žiūrint,
tai yra pranašumas, mat estetiškai žvelgiama tik j jėgą; ta
čiau etiškai žiūrint, intensyvesnė neviltis yra toliau nuo iš
ganymo negu žemesnioji.
Taip pat ir dėl nuodėmės. Daugumos žmonių gyve
nimas, apibrėžiant indiferentiškai-dialektiškai, yra taip toli
nuo gėrio (tikėjimo), jog jis beveik pernelyg nedvasiškas,
kad galima būtų vadinti nuodėme, taip, beveik pernelyg
nedvasiškas, kad galima būtų vadinti neviltimi.
Griežčiausia prasme būti nusidėjėliu tikrai toli gražu
nepagirtina. Tačiau kita vertus, iš kur gali rastis esminis
nuodėmės įsąmoninimas (o krikščionybė to norėtų) gyve
nime, kuris taip paskendęs trivialume, kvailame „kitų“
mėgdžiojime, kad šito beveik negali vadinti, kad šitai per
nelyg nedvasiška, kad būtų vadinama nuodėme, šitai verta
tik, kaip sako Raštas, „išspjauti“105.
Tačiau tuo šis klausimas nesibaigia, mat nuodėmės
dialektika tik įvilioja į pinkles kitu būdu. Kaip atsitinka,
kad žmogaus gyvenimas tampa toks nedvasiškas, kad
krikščionybė tarytum visai negali sueiti juo į santykį, lygiai
kaip domkratas (o krikščionybė juk pakylėja kaip dom
150
Neviltis yra nuodėmė
151
Antra dalis
Ak, šio žodžio likimas krikščionijoje yra tarytum vis
ko, kas krikščioniška, motto. Bėda ne ta, kad tai, kas krikš
čioniška, neišsakoma (taigi bėda ir ne ta, kad trūksta kuni
gų), bet kad išsakoma taip, jog galiausiai dauguma žmonių
apie tai nemąsto (lygiai kaip apie buvimą kunigu šita dau
guma mano ne kaip kitaip, o kaip apie visiškai tokį patį
dalyką, kaip buvimą pirkliu, prokuroru, knygrišiu, veteri
naru ir 1.1.), išsakoma taip, kad aukščiausi ir švenčiausi
dalykai visai nedaro jokio įspūdžio, o skamba ir klausomi
kaip kažkas, kas dabar, Dievas žino kodėl, tapo įpročiu ir
papročiu, kaip ir daug kas kita. Ir kas tada nuostabaus,
kad - užuot laikius savo pačių elgesį nepateisinamu - ma
noma, jog būtina teisinti krikščionybę.
Kunigas juk turėtų būti tikintysis. Tikintysis! Tikin
tysis juk yra įsimylėjėlis; taip, net ir labiausiai įsimylėjęs
iš visų įsimylėjėlių, jo užsidegimą palyginus su tikinčiojo
įkarščiu, iš tiesų tėra jauniklis. Įsivaizduokite įsimylėjėlį.
Ar ne tiesa, kad apie savo įsimylėjimą jis galėtų kalbėti die
na iš dienos, kiaurą dieną ir kiaurą naktį. Bet ar manote,
kad jam galėtų ateiti į galvą, ar manote, kad jam tai būtų
įmanoma, ar nemanote, kad jam būtų šlykštu kalbėti taip,
kad jis trimis argumentais stengtųsi įrodyti, jog buvime
įsimylėjusiu vis dėlto šio to esama, panašiai kaip kad ku
nigas trimis argumentais įrodo, kad melstis yra naudinga,
taigi maldos vertė puolusi taip žemai, kad norint šiek tiek
pakelti jos vertę, reikia pasitelkti tris argumentus. Arba
kaip kunigas - o tai yra tas pats, tik dar juokingiau - trimis
argumentais įrodo, kad melstis - palaima, peržengianti bet
152
Neviltis yra nuodėmė
153
Antra dalis
gumentus“, jei be to dar nesikrapštinėja ties spekuliaty
viu jos „suvokimu“; tai vadinama pamokslavimu, ir jau
vien tai, kad taip pamokslaujama ir kad kažkas to klauso
si, krikščioniškume laikoma dideliu dalyku. Ir kaip tik
todėl krikščioniškumas (o šitai yra to įrodymas) esti taip
toli nuo to, kuo save vadina, kad daugumos žmonių gy
venimas, krikščioniškai suprantant, yra net pernelyg ne-
dvasiškas, idant griežtai krikščioniška prasme būtų vadi
namas nuodėme.
B
Nuodėmės tęstinumas
154
Neviltis yra nuodėmė
155
Antra dalis
skolos ar neigimo augimo. Mat skola auga ne todėl, kad ji
nesumokėta, ji auga kiekvieną kartą, kai padidinama. Ta
čiau nuodėmė auga kiekvieną akimirką, kai iš jos neišeini.
Nusidėjėlis toli gražu neteisus, laikydamas tik kiekvieną
naują nuodėmę nuodėmės padidėjimu, mat krikščioniškai
suprantant, pasilikimas nuodėmėje iš tiesų yra didesnė
nuodėmė negu nauja nuodėmė. Net patarlė sako, kad nu
sidėti žmogiška, o pasilikti nuodėmėje šėtoniška; tačiau
krikščioniškai šią patarlę reikėtų suprasti kiek kitaip. Tasai
tik rezultato paisantis požiūris, atsižvelgiantis tik į naują
nuodėmę ir peršokantis tarpinį dalyką, tarpinį tarp paskirų
nuodėmių, yra toks paviršutiniškas, tarytum kas teigtų,
kad traukinys pajuda tik kiekvieną kartą lokomotyvui su-
šnopavus. Ne, iš tiesų reikia žvelgti ne į šį šnopavimą ir jį
lydintį pasistūmėjimą į priekį, o į tolygų greitį, kuriuo lo
komotyvas važiuoja ir kuris tą šnopavimą sukelia. Šitaip
ir nuodėmė. Pasilikimas nuodėmėje yra nuodėmė giliausia
prasme, paskiros nuodėmės yra ne nuodėmės tęsinys, bet
nuodėmės tęsinio išraiška; paskiroje naujoje nuodėmėje
nuodėmės greitis tik tampa geriau matomas jusliškai.
Pasilikimas nuodėmėje yra blogesnė nuodėmė nei
paskiros nuodėmės, ji yra Nuodėmė. O šitaip suprantant,
pasilikimas nuodėmėje yra nuodėmės tęsinys, nauja nuo
dėmė. Paprastai šitai suprantama kitaip, suprantama taip,
kad viena nuodėmė gimdo iš savęs naują nuodėmę. Bet tai
turi žymiai gilesnę priežastį, būtent, kad pasilikimas nuo
dėmėje yra nauja nuodėmė. Shakespeare psichologiškai
meistriškai Makbeto lūpomis sako: Sūndentsprossne Werke
156
Neviltis yra nuodėmė
157
Antra dalis
kovoja maištaudamos viena prieš kitą, bet nėra jokios,
jokios santarvės su savimi, jokio greičio, jokio impetusul.
Ta didžiulė mašinerija, nuoseklumo būsenoje buvusi tokia
klusni savo geležine jėga, tokia lanksti visa savo galia, dabar
yra sugedusi; ir juo puikesnė, juo grandioziškesnė buvo
mašinerija, tuo baisesnė sumaištis. Tikintysis, kuris ilsisi
gėrio nuoseklume ir kurio gyvenimas ilsisi gėrio nuosek
lume, be galo bijo kad ir mažiausios nuodėmės; mat jis
turi be galo daug ką prarasti. Betarpiški, vaikiški arba paiki
neturi nieko totalaus, ką galėtų prarasti, jie nuolat praran
da ir laimi tik ką nors atskira arba tik kažkame atskirame.
Tačiau nuodėmės nuoseklumo savyje atžvilgiu taip
pat yra ir tikinčiajam, ir jo priešybei, demoniškam asme
niui. Visai kaip girtuoklis diena iš dienos nuolat palaiko
apgirtimą iš baimės liautis, bijodamas silpnumo, kuris jį
apimtų, ir jo galimų padarinių, jei jis vieną dieną visiškai
išsiblaivytų: taip ir demoniškasis. Taip, visai kaip gerasis,
jei kas žengtų prie jo gundydamas ir vaizduodamas nuodė
mę vienu ar kitu viliojančiu pavidalu, prašytų to žmogaus
„negundyk manęs“ - taip juk esama visai tokių pat pavyz
džių apie demoniškąjį. Susidūręs su kuo nors už jį stipres
niu gėryje, ir tam norint pavaizduoti gėrį visu jo palaimin
gu pakilumu, demoniškasis asmuo galėtų prašyti dėl savęs,
su ašaromis akyse dėl savęs melsti, kad anas su juo nekal
bėtų, kad - kaip jis sako - nedarytų jo silpno. Kaip tik to
dėl, kad demoniškasis turi savyje nuoseklumo ir priklauso
blogio padariniui, kaip tik todėl jis taip pat turi totalumą,
kurį gali prarasti. Viena vienintelė akimirka anapus savo
158
Neviltis yra nuodėmė
A
Nu o d ė mė nusi vi l t i dėl savo nuodė mė s
159
Antra dalis
ti, kad tai sustiprinimo apibrėžtis; tai nėra nauja nuodėmė
kaip ta, kai žmogus vieną kartą pavogęs šimtą auksinių, ki
tą kartą vagia tūkstantį. Ne, čia nekalbama apie paskiras
nuodėmes; pasilikimas nuodėmėje yra Nuodėmė, ir šitai
sustiprinama naujojoje sąmonėje.
Nusivilti dėl savo nuodėmės yra išraiška to, kad nuo
dėmė jau tapo arba taps nuosekli savyje. Su gėriu ji neturės
nieko bendra, nebus tokia silpna, kad kartkartėmis klausy
tųsi kitokios kalbos. Ne, ji nori klausytis tik savęs, nori tu
rėti reikalų tik su savimi, užsiskliaudžia su savimi viduje,
taip užsidaro po dar viena užtvara ir neviltimi dėl nuodė
mės apsisaugo nuo kiekvienos gėrio atakos ar persekioji
mo. Ji įsisąmonino, kad sugriovė tiltą už savęs ir kad tuo
būdu yra neprieinama gėriui taip pat, kaip gėris neprieina
mas jai; net jei silpnumo akimirką ji pati norėtų gėrio, tai
vis dėlto būtų neįmanoma. Nuodėmė pati yra atsiplėšimas
nuo gėrio, bet neviltis dėl nuodėmės yra pakartotinis atsi
plėšimas. Sitai, žinoma, pažadina nuodėmėje kraštutines
demoniškumo jėgas, suteikia jai bedieviško ištvermingu
mo arba buko užsispyrimo - tokio, kad ji į viską, kas vadi
nama atgaila, ir į viską, kas vadinama malone, turi nuosek
liai žiūrėti ne tik kaip į tiesiog tuščius ir nieko nesakančius
dalykus, bet ir kaip į savo priešą, kaip į kažką, ko saugotis
reikia visų labiausiai, visiškai taip, kaip gėris sergstisi gun
dymo. Šitaip suprantant, teisingai sako Mefistofelis („Fau
ste“) 1Ij, kad nėra nieko niekingesnio už nusiviliantį velnią;
mat kaip neviltį čia reikia suprasti norėjimą būti pakanka
mai silpnu, tokiu silpnu, kad imtum klausytis kažko apie
160
Neviltis yra nuodėmė
161
Antra dalis
dabar juk tapo karaliumi, tačiau nusivildamas dėl savo nuo
dėmės ir nusivildamas atgailos tikrove, malone, jis taip pat
prarado save, jis net savęs paties negali įtikinti, kad viskas
gerai, ir jis būtent tiek pat nutolęs nuo galėjimo mėgautis
savo Pačiu garbėtroškoje, kaip ir nuo malonės sugriebimo.
162
Neviltis yra nuodėmė
jam tokia griežta, jei jis ilgesnį laiką pergalingai jau buvo
priešinęsis pagundai. Tačiau bet kokiu atveju visai bobiš
ka be niekur nieko laikyti šį sielvartą gėriu, visai neatkreip
ti dėmesio į tą dvilypumą, kurio esama visuose aistrin
guose dalykuose, ir kuris vėlgi yra omineuseu kuris gali
padaryti, kad aistringasis - kartais iki beprotybės - tik pas
kui supranta, kad pasakė visiškai priešingai negu ketino.
Toks žmogus galbūt vis stipresniais ir stipresniais pasaky
mais tikina, kad šitas sugrįžimas į nuodėmę jį graužia ir
kankina, kad jis veda jį į neviltį; „aš pats sau to niekuomet
neatleisiu“, - sako jis. Ir šitai turi išreikšti, kiek gero jame
yra, kokios gilios jis prigimties. Tai mistifikacija. Aš tyčia
įpyniau tą raktą: „Aš pats sau to niekuomet neatleisiu“, -
tai šie žodžiai paprastai girdimi tokiame kontekste. Ir bū
tent iš šių žodžių dialektiškai tuoj pat galima atpažinti
tai, kas teisinga. Jis niekuomet pats sau to neatleis; tačiau
jei Dievas jam tai atleistų, juk ir jis galėtų būti toks geras,
kad atleistų sau. Ne, jo neviltis dėl nuodėmės yra labai
toli nuo buvimo gėrio apibrėžtimi, - ji yra intensyvesnė
nuodėmės apibrėžtis, jos intensyvumas-nugrimzdimas dar
giliau į nuodėmę; juo daugiau jo neviltis siaučia išraiškos
aistroje, juo labiau jis (o apie tai jis galvoja mažiausiai)
išsiduoda, „niekuomet pats sau neatleisiąs“, galėjęs šitaip
nusidėti (mat tokia kalba yra beveik susigraužusio atgai
lavimo, meldžiančio Dievą atleisti, priešingybė). Reikalas
tas, kad pergalingai pasipriešinęs pagundai jis savo akyse
tapo geresnis negu iš tiesų yra; ėmė savimi didžiuotis. Da
bar šitas išdidumas suinteresuotas, kad praeitis būtų kažkas
163
Antra dalis
visiškai palikta [už pečių]. Tačiau tuo grįžimu į nuodėmę
praeitis staiga vėl tampa visai dabartinė. Šio priminimo jo
išdidumas negali pakęsti, ir iš čia kyla gilus nuliūdimas ir
1.1. Tačiau šio nuliūdimo kryptis yra akivaizdžiai šalin
nuo Dievo; tai paslėpta savimeilė ir išdidumas, vietoj nusi
žeminimo ir nuolankios padėkos Dievui, kad jis vis dėlto
padėjo taip ilgai spirtis pagundai, vietoje pripažinimo Die
vui ir sau, kad ir tai yra daug daugiau, negu užtarnauta, ir
todėl nusižeminimo prisimenant tai, koks jis buvo.
Čia, kaip ir visur, esama to, ką senos ugdančiosios
knygos116paaiškina taip giliai, su tokia patirtimi, taip kel-
rodiškai. Jos moko, kad Dievas kartais leidžia tikinčiajam
suklupti ir įpulti į vieną ar kitą pagundą kaip tik tam, kad
jį pažemintų ir tuo dar labiau sutvirtintų jį gėryje; kont
rastas tarp grįžimo į nuodėmę ir galbūt žymios pažangos
gėryje yra toks žeminantis, tapatybė sau tokia skausminga.
Juo geresnis žmogus, tuo giliau, žinoma, jį žeidžia atskira
nuodėmė ir tuo pavojingesnis mažiausias nekantrumas, jei
jis pasuka neteisingai. Iš sielvarto jis galbūt gali nugrimzti
į juodžiausią melancholiją - ir kvailys sielų ganytojas būtų
netoli žavėjimosi gilia jo siela bei ta galia, kurią jame turi
gėris - tarytum tai būtų gėris. O jo žmona - taip, ji jaučiasi
giliai pažeminta, palyginti su tokiu rimtu ir šventu vyru,
kuris gali taip sielvartauti dėl nuodėmės. Galbūt jo kalba
ir dar apgaulingesnė, galbūt jis nesako: „Aš pats sau to nie
kuomet neatleisiu“ (tarytum jis anksčiau būtų atleidęs sau
savo nuodėmes - tai būtų piktžodžiavimas), ne, jis kalba
apie tai, kad Dievas niekada negalės jam šito atleisti. Ak,
164
Neviltis vra nuodėmė
B
Nu o d ė mė nusi vi l t i n u o d ė mi ų
a t l e i di mu*. ( Pa pi kt i ni ma s )
165
Antra dalis
viltiškai nori būti pats savimi. Mat neviltį nuodėmių at
leidimu reiktų vesti atgal arba prie pirmo, arba prie antro
nevilties pavidalo: prie silpnumo arba prie priešgynos; silp
numo, kuris pasipiktinęs nedrįsta tikėti; priešgynos, kuri
pasipiktinusi nenori tikėti. Tik čia silpnumas ir priešgyna
priešingi tam, kas jie paprastai yra (mat kalbama ne apie
šiaip buvimą savimi pačiu, o apie buvimą savimi pačiu bu
vimo nusidėjėliu apibrėžtyje, taigi buvimą savimi pačiu
savo netobulumo apibrėžtyje). Šiaip silpnumas - beviltiš
kai nenorėti būti savimi. O čia tai yra priešgyna; mat čia
juk priešgyna nenorėti būti savimi pačiu, tuo, kuo esi, nu
sidėjėliu, tad norėti apsieiti be nuodėmių atleidimo. Pap
rastai priešgyna - beviltiškai norėti būti savimi pačiu. O
čia šitai silpnumas: beviltiškai norėti būti savimi pačiu,
nusidėjėliu taip, jog nebėra jokio atleidimo.
Pats tiesiogiai Kristaus akivaizdoje yra Pats sustiprin
tas ta nepaprasta Dievo nuolaida, sustiprintas tuo milži
nišku kirčio ženklu, krentančiu čia todėl, kad Dievas ir
dėl šito Paties leidosi būti pagimdytas, tapo žmogumi,
kentėjo, mirė. Jau esame sakę: juo daugiau Dievo sampra
tos, tuo daugiau Paties; taip yra ir čia - juo daugiau suprati
mo apie Kristų, tuo daugiau Paties. Pats kokybiškai yra tai,
kas yra jo matas. Kad Kristus yra matas - Dievo paliudyta
ir patvirtinta išraiška to, kokią milžinišką tikrovę T eturi;
juk tik Kristuje teisinga, kad Dievas yra žmogaus tikslas
ir matas, arba matas ir tikslas. Tačiau juo daugiau Paties,
tuo intensyvesnė nuodėmė.
Nuodėmės sustiprinimą galima parodyti ir kitu at
166
Neviltis yra nuodėmė
167
Antra dalis
sveikas erinis žodis. Nusivylimas nuodėmių atleidimu es-
tetiškai-metafiziškai pagerbiamas kaip gilios prigimties
ženklas; panašu būtų jei vaiko išdykumas būtų laikomas
gilios jo prigimties ženklu. Apskritai neįtikėtina, kiek su
maišties religijos sferoje atsirado tada, kai iš žmogaus san
tykio su Dievu buvo išstumtas „Tu privalai“ kaip vienin
telis reguliatyvumas. Sis „Tu privalai“ turi būti kiekvienoje
to, kas religiška, apibrėžtyje, tačiau vietoje to pasakišku bū
du Dievo samprata arba supratimas apie Dievą naudoja
mas kaip žmogiškojo svarbumo ingredientas, kad taptum
pats sau svarbus tiesiogiai Dievo akivaizdoje. Kaip valsty
bės gyvenime tampi pats sau svarbus priklausydamas opo
zicijai ir, galiausiai, net norėdamas, kad būtų kokia nors
vyriausybė, idant būtų kam oponuoti, taip galiausiai neno
ri atmesti Dievo vien tam, kad būdamas opozicijoje tap
tum pats sau dar svarbesnis. Ir visa tai, į ką senais laikais su
siaubu buvo žiūrima kaip į bedieviško neklusnumo išraiš
ką, dabar tampa genialumu, gilios prigimties ženklu. „Tu
privalai t i k ė t i “,- senais laikais buvo sakoma taip trum
pai drūtai ir taip blaiviai, kaip tik įmanoma, - o dabar ge
nialu ir gilios prigimties ženklas to negalėti. „Tu privalai
tikėti nuodėmių atleidimu“, tokie buvo sakomi žodžiai, ir
vienintelis komentaras šiam tekstui: „Tau bus blogai, jei
to negali; mat tai, ką turi, tai ir gali“, - o dabar genialu ir
gilios prigimties ženklas negalėti tuo tikėti. Kokį nuostabų
rezultatą pasiekė krikščionybė! Jei apie krikščionybę ne
būtų girdėta nė žodžio, tai žmonės nebūtų tokie pasipūtę
(to niekuomet nėra buvę pagonybėje); tačiau kadangi krik
168
Neviltis yra nuodėmė
169
Antra dalis
170
Neviltis yra nuodėmė
171
Antra dalis
Vargas plepiams, vargas palaidiems mąstytojams ir vargas,
vargas visiems sekėjams, kurie iš jų mokėsi ir juos vertino!
Jei norima, kad būtyje būtų tvarka, - o šito Dievas
nori, mat jis nėra sumaišties Dievas121, - tai pirmiausia rei
kia žiūrėti, kad kiekvienas žmogus būtų individualus žmo
gus ir įsisąmonintų esąs individualus žmogus. O jei žmo
nėms iš pradžių leidžiama subėgti į tai, ką Aristotelis va
dina gyvulio apibrėžtimi: į minią122, tada šią abstrakciją
(užuot manius, kad tai mažiau už nieką, mažiau net už
menkiausią individualų žmogų) imama laikyti kažkuo, ir
tada neilgai trukus ši abstrakcija tampa Dievu123. O ši
taip tai philosophicesutinka su mokymu apie Dievažmogį.
Kaip iš valstybių pavyzdžio išmokome, kad minia skiria12*
karalių, laikraščiai - ministrus pirmininkus, taip galiausiai
aptinkama, kad visų žmonių summa summarum paskiria
Dievą. Ir tai vadinama mokymu apie Dievažmogį arba
apie tai, kad Dievas ir žmogus yra idemper idem12\ Savai
me suprantama, kai kurie filosofai, platinę šį mokymą apie
kartos pesvarą prieš individą, nusigręžė nuo to su pasišlykš
tėjimu, kai jų mokymas smuko taip žemai, kad plebėjas
tapo Dievažmogiu. Tačiau šie filosofai pamiršta, kad tai
vis dėlto jų pačių mokymas; jie nepastebi, kad jis nebuvo
teisingesnis, kai jį priėmė kilmingieji, kai inkarnacija buvo
aukštesniosios klasės elitas arba rinktinis filosofų ratelis.
Tai yra mokymas apie Dievažmogį padarė krikščio
niškumą begėdišką. Atrodo beveik taip, tarytum Dievas
būtų buvęs per silpnas. Tarytum jam būtų atsitikę taip,
kaip geraširdžiui, darančiam pernelyg dideles nuolaidas, o
172
Neviltis yra nuodėmė
173
Antra dalis
apskritai - rimtumo akcentas krinta ant nusidėjėlio, kuris
yra individas. „Individualaus žmogaus“ atžvilgiu spekulia
cija, jei ji yra nuosekli, iš tiesų turėtų ignoruoti buvimą in
dividualiu žmogumi arba buvimą tuo, ko negalima pamąs
tyti; jei ji nori daryti ką nors šia kryptimi, ji turi individui
pasakyti: „Ar dėl to verta gaišti laiką? Pamiršk tai! Būti in
dividualiu žmogumi yra būti nieku, mąstyk - tuomet tu esi
visa žmonija, cogito ergo sum “. Tačiau galbūt šitai melas
ir aukščiausia yra individualus žmogus bei buvimas indi
vidualiu žmogumi. Vis dėlto tegu būna taip. Tačiau visiš
kai nuosekliai spekuliacija taip pat turėtų pasakyti: „Būti
individualiu nusidėjėliu nėra būti kažkuo, tai glūdi žemiau
už sąvoką, nešvaistyk tam laiko ir 1.1.“ O kas toliau - tad
gal užuot buvus individualiu nusidėjėliu, mąstyti nuodė
mę (lygiai kaip buvo reikalaujama užuot buvus individua
liu žmogumi, mąstyti sąvoką „žmogus“). O kas toliau, gal
mąstydamas nuodėmę pats tampi „nuodėme“ - cogito ergo
sunit Nuostabi mintis! Tačiau nėra ko bijoti šitaip tapti
nuodėme - grynąja nuodėme; mat nuodėmė kaip tik nesi
leidžia mąstoma. Sitai turėtų pripažinti ir pati spekuliacija,
kadangi nuodėmė juk iškrenta iš sąvokos. Tačiau nebe-
svarstykime toliau e concessU11, iš esmės sunkumas yra ki
tas. Spekuliacija neįvertina to, kad į nuodėmę įpainiota
etika, visuomet nurodanti priešingą [kryptį] negu speku
liacija ir žengianti priešingą žingsnį; mat etika ne abstra-
huojasi nuo tikrovės, o pasineria į tikrovę, esmingai ope
ruoja spekuliacijos praleista ir paniekinta kategorija:
„individualybė“. Nuodėmė yra individo apibrėžtis; lengva
174
Neviltis yra nuodėmė
175
Antra dalis
mo, kuris nužeminime įspaudžia lygiai tiek giliai, kiek ir iškelia, indi
vidas įsikala, kad viską savaime turi dalyvaudamas toje abstrakcijoje.
Būti žmogumi yra ne tas pat, kas būti gyvuliu, kur pavienis [narys] vi
suomet mažiau negu rūšis. Nuo kitų gyvulių rūšių žmonės išsiskiria
ne tik tais įprastai paminimais pranašumais, o kokybiškai išsiskiria
tuo, kad individas, pavienis individas yra daugiau negu rūšis. Si api
brėžtis vėlgi dialektiška - ji reiškia, kad individas yra nusidėjėlis, tačiau
taip pat ir tai, kad būti individu - tobula.
176
Neviltis yra nuodėmė
177
Antra dalis
Tačiau papiktinimas yra labiausia apsprendžianti
subjektyvumo, individualaus žmogaus apibrėžčių. Žinia,
mąstyti papiktinimą nemąstant pasipiktinusiojo nėra taip
neįmanoma, kaip grojimas fleita be jokio fleitininko131; ta
čiau vis dėlto pats mąstymas turi pripažinti, kad papiktini
mas dar labiau nei įsimylėjimas yra nereali sąvoka, kuri
tampa reali kiekvieną sykį, kai kas nors, individas, papik
tinamas.
Taigi papiktinimas susijęs su individu. Ir krikščiony
bė prasideda kiekvieną žmogų darydama individu, indi
vidualiu nusidėjėliu, o dabar visa papiktinimo galimybė,
kurią gali duoti dangus ir žemė (tai pavaldų tik Dievui) su
kaupta į vieną vietą - ir šitai yra krikščionybė. Tuomet
ji sako kiekvienam: tu turi tikėti, tai yra tu turi arba piktin-
' tis, arba tikėti. O toliau nė žodžio, daugiau nėra ko pridė
ti. „Aš jau pasakiau“, - sako Dievas danguje, - „vėl pasi
kalbėsim amžinybėje. Tuo tarpu gali daryti ką nori, bet
teismas ateis.“
Teismas! Taip, mes, žmonės, išmokome, to juk mo
ko patyrimas, kad kai laive arba kariuomenėje maištas, tai
kaltųjų tiek daug, kad tenka atsisakyti bausmės, o jeigu tai
publika, aukštai vertinama, kultūringa publika ar liaudis,
tuomet tai ne tik joks ne nusikaltimas, o, anot laikraščių
(kuriais galima pasitikėti kaip Evangelija ir Apreiškimu), -
Dievo valia. Iš kur tai? Tai kyla iš to, kad sąvoka „teismas“
susijusi su individu, niekas neteisia en masse]32; galima
žmones nužudyti en masse, apipurkšti juos en masse, įsiteik
ti jiems en masse, trumpai tariant įvairiopai elgtis su žmo
178
Neviltis vra nuodėmė
179
Antra dalis
kėši visi žmonės, karaliai ir imperatoriai, ir Jų Ekscelenci
jos; iki šiol šios išminties pagalba buvo tobulinami mūsų
gyvuliai: tai ir Dievas, po galais, turės išmokti jai nusilenk
ti. Svarbu tik, kad tai darant mūsų būtų daug, iš tiesų daug
mūsų drauge besilaikančių - tuomet mes apsaugoti nuo
amžinybės teismo. Taip, jie turbūt apsaugoti, jei tapti in
dividais jie turėtų tik amžinybėje. Tačiau Dievo akivaizdo
je jie buvo ir nuolat yra individai; net stiklinėje spintoje
sėdintysis nesijaučia taip nejaukiai ir droviai, kaip kiekvie
nas žmogus savo perregimybėje Dievo akivaizdoje. Tai yra
sąžinės santykis. Sąžinei padedant sutaisyta taip, kad kiek
vieną kaltę tuoj pat seka ataskaita, ir būtent kaltasis turi
pats ją parašyti. Tačiau tai rašoma simpatiniu rašalu, todėl
išryškėja tik laikant prieš šviesą amžinybėje, amžinybei at
liekant sąžinių reviziją. Iš esmės kiekvienas į amžinybę
ateina taip, kad pats atsineša ir pristato tiksliausią ataskaitą
apie kiekvieną mažiausią savo nusikaltimą arba nepadarytą
paliktą menkniekį. Todėl teisti amžinybėje sugebėtų ir
vaikas; iš tiesų ten nėra kas veikti trečiajam asmeniui, vis
kas, iki pat nereikšmingiausio pasakyto žodelio, sutvarky
ta. Kaltajam, keliaujančiam per gyvenimą į amžinybę,
atsitinka taip, kaip tam žudikui, kuris iš savo veiksmo vie
tos - ir nuo savojo nusikaltimo - bėgo greituoju traukiniu:
tačiau, ak, kaip tik po tuo vagonu, kuriame jis sėdėjo, elek
tromagnetiniu telegrafu bėgo žinia su jo aprašu ir įsakymu
sulaikyti jį pirmoje stotelėje. Kai jis atvyko į tą stotelę ir
išlipo iš vagono, buvo suimtas - tam tikra prasme jis pats
atsivežė suėmimo orderį.
180
Neviltis yra nuodėmė
C
Nuodėmė - atsisakyti krikščionybės modo
ponendo133, pareikstiy kadji neteisybė
181
Antra dalis
tuo [nuo savęs] nutolsta, kita vertus, ji vis dėlto priartėja,
vis apibrėžčiau ir apibrėžčiau tampa savimi. Neviltis nuo
dėmių atleidimu yra apibrėžta pozicija Dievo gailestingu
mo pasiūlymo akivaizdoje; nuodėmė nėra vien sprunkan
ti, yra ne tik besiginanti. Tačiau ta nuodėmė - atsisakyti
krikščionybės kaip neteisybės ir melo - yra puolamasis ka
ras. Visais anksčiau minėtais atvejais priešininkui vis dėlto
tam tikra prasme buvo pripažįstama, kad jis yra stipresnis.
Tačiau dabar nuodėmė puola.
Nuodėmė prieš Šventąją Dvasią135yra buvimo pasi
piktinusiu teigiamas pavidalas.
Krikščionybės mokymas yra mokymas apie Dievaž-
mogį, apie Dievo ir žmogaus giminystę, - tačiau, reikia pa
minėti, toks mokymas, kad papiktinimo galimybė, jei
drįsčiau taip sakyti, yra garantija, kuria Dievas apsisaugo,
idant žmogus negalėtų pernelyg arti jo prieiti. Papiktini
mo galimybė yra dialektiškas visko, kas krikščioniška, atž
vilgis. Jei ji pašalinama, krikščioniškumas tampa ne tiek
pagonybe, bet kažkuo taip fantastišku, kad pagonybė turė
tų pavadinti tai nesąmone. Būti taip arti Dievo, kaip moko
krikščionybė, kad žmogus gali prieti prie jo ir drįsta prie
jo prieiti, ir prieis prie jo Kristuje - šitai niekuomet nebu
vo atėję į galvą jokiam žmogui. Jei šitai reiktų suprasti
tiesiogiai, taip visiškai be niekur nieko, be mažiausio rezer
vo, visiškai nesidrovint, žvaliai - tada, jei pagonybės pasa
kas apie dievus vadinsime žmogiškąja beprotybe, krikščio
nybė yra beprotiška Dievo išmonė; toks mokymas galėjo
ateiti į galvą tik iš proto išėjusiam Dievui - šitaip turėtų
182
Neviltis yra nuodėmė
183
Antra dalis
vimas! Tačiau jis vis dėlto negali iš meilės išdrįsti liautis da
ręs meilės darbą, ak, net jei tai daro žmogų tokį niekingą,
koks jis šiaip niekuomet netaptų!
Kalbėkime apie tai labai žmogiškai. O, apgailėtinas
žmogus, niekuomet nejautęs noro iš meilės viską paaukoti
dėl meilės, ir, žinoma, negalėjęs to padaryti! Tačiau jei jis
aptiko, kad kaip tik ši jo auka iš meilės galėjo kitam žmo
gui, mylimajam tapti didžiausia nelaime - kas tuomet?
Tuomet arba meilė jame prarastų savo stangrumą, užuot
buvusi gyvybine galia, subliūkštų iki liūdno jausmo užsi-
skliaudimo, jis atsisakytų meilės, nedrįstų daryti to meilės
darbo, pats sugniuždamas ne po tuo darbu, bet po tos gali
mybės svoriu. Mat lygiai kaip svoris tampa be galo sunkes
nis, kai jis užkraunamas ant vieno karties galo, o keliantysis
turi laikyti priešingą galą, šitaip kiekvienas darbas tampa
be galo sunkesnis, kai jis tampa dialektiškas, o sunkiausias,
kai tampa simpatetiškai dialektiškas - taip, kad tai, ką meilė
skatina padaryti mylimajam, rūpestis mylimuoju, kita ver
tus, atkalbinėja. Arba meilė nugalėtų, ir iš meilės jis tai
išdrįstų. O! - tačiau meilės džiaugsme (kaip kad meilė vi
suomet esti džiugi, ypač kai viską paaukoja) vis dėlto slypė
tų gilus sielvartas - juk tai buvo įmanoma! Žiū, todėl jis
atliko tą savo meilės darbą, sudėjo auką (dėl kurios jis savo
ruožtu džiūgavo), bet ne be ašarų: virš viso šito, kaip tai pa
vadinus, kybo šitas istorinis vidujybės paveikslas - toji tam
si galimybė. Ir vis dėlto, jei tai virš viso šito nekybotų, jo
darbas nebūtų tikros meilės darbas. O, mano drauge, ko
tik nebandei gyvenime! Įtempk savo smegenis, nuplėšk
184
Neviltis yra nuodėmė
185
Antra dalis
Todėl prisiimdamas visą atsakomybę drįstu sakyti,
kad šie žodžiai: „palaimintas, kas nepasipiktins manimi“
priklauso skelbimui apie Kristų, jei ir ne tokiu būdu, kaip
steigimo žodžiai per Paskutinę vakarienę, tai bent taip,
kaip žodžiai: „Tegu kiekvienas išmėgina save“144. Tai paties
Kristaus žodžiai, ir juos, ypač krikščionijoje, reikia nuo
lat skelbti, kartoti, sakyti kiekvienam atskirai. Visur *, kur
šie žodžiai neskamba arba, bet kokiu atveju, ten kur supra
timas apie tai, kas krikščioniška, ne visur persmelktas šios
minties, ten krikščionybė - piktžodžiavimas. Mat be ap
saugos ir be tarnų, ruošiančių jam kelią ir atkreipiančių
žmonių dėmesį į tai, kas tas ateinantysis, Kristus vaikščiojo
žemėje menko tarno pavidalu. Tačiau papiktinimo galimy
bė (o koks tai sielvartas jo meilei!) saugojo ir tebesaugo jį,
sutvirtina žiojinčią prarają tarp jo ir to, kuris jam buvo ar
timiausias ir arčiausiai jo stovėjo.
O tas, kuris nesipiktina, tas ga r bi na tikėdamas.
Tačiau garbinti - o tai tikėjimo išraiška - yra išreikšti, kad
begalinė žiojinti kokybinė praraja tarp jų yra sutvirtin
186
Neviltis yra nuodėmė
187
Antra dalis
[talpinimas j indiferentiškumą - yra papiktinimas. Tai, kad
krikščionybė tau paskelbta, reiškia, jog privalai turėti
nuomonę apie Kristų; Jis yra arba tai, kad Jis yra, ir tai,
kad Jis buvo, yra visos būties apspręstis. Jei Kristus tau
paskelbtas, tai papiktinimas sakyti: „Aš nenoriu turėti apie
tai jokios nuomonės“.
Tačiau mūsų laikais, kuomet krikščionybė skelbiama
taip nuosaikiai, tai vis dėlto reikia suprasti su tam tikrais
apribojimais. Greičiausiai gyvena tūkstančiai žmonių, gir
dėjusių skelbiant krikščionybę, bet niekuomet nieko ne
girdėjusių apie šį „privalai“. Tačiau tai girdėjęs ir vis dėlto
sakantis: „nenoriu apie tai turėti jokios nuomonės“, yra
papiktintas. Jis neigia būtent Kristaus dieviškumą, tai, kad
Jis turi teisę reikalauti iš žmogaus turėti nuomonę. Nieko
nepadeda, kad toks žmogus sako: „Aš juk nieko nesakau,
nei taip, nei ne apie Kristų“; mat tereikia jo paklausti: „Ar
neturi nė jokios nuomonės apie tai, ar tau privalu turėti
kokią nors nuomonę apie Jį, ar ne?“ Jei į tai jis atsako:
„Taip, turiu“, tai pats save pagauna; o jei atsako: „Ne“ -
tada krikščionybė vis tiek už jį nusprendžia - jis turi turėti
nuomonę apie tai, taigi ir apie Kristų, joks žmogus neturi
drįsti Kristaus gyvenimui leisti būti šiaip kokia įdomybe.
Kuomet Dievas leidžiasi būti pagimdomas ir tampa žmo
gumi - šitai nėra tuščias kaprizas, kažkas, kas šauna jam į
galvą, kad nors kuo užsiimtų, galbūt tam, kad padarytų
galą tai nuobodybei, kuri, kaip begėdiškai buvo pasaky
ta, turėtų būti buvimo Dievu dalis146- ne tam, kad patirtų
nuotykį. Ne, kai Dievas tai daro, šis faktas yra būties rim
188
Neviltis yra nuodėmė
189
Antra dalis
buvo ir tai, kad jis buvo tas, kas sakėsi esąs) ar doketiškai,
ar racionalistiškai - taip, kad Kristus arba netampa indivi
dualiu žmogumi, o tik atrodo toks esąs, arba kad jis tampa
tik individualiu žmogumi, šitaip jis arba doketiškai tam
pa poetine išmone, mitologija, nepretenduojančia būti
tikrove, arba, racionalistiškai, tikrove, nepretenduojančia
būti dieviška. Šitame Kristaus kaip paradokso neigime sa
vo ruožtu glūdi visko, kas krikščioniška, neigimas: nuodė
mės, nuodėmių atleidimo ir taip toliau.
Sis papiktinimo pavidalas yra nuodėmė prieš Šven
tąją Dvasią. Kaip žydai sakė apie Kristų, kad jis demonus
išvaro demonų pagalba148, taip šis papiktinimas paverčia
Kristų velnio išmone.
Sis papiktinimas yra didžiausias nuodėmės sustiprini
mas, nors žmonės dažniausiai to nepastebi, kadangi krikš
čioniškai nesupriešina nuodėmės ir tikėjimo.
Tačiau ši priešprieša galiojo visoje knygoje, kur dar
pirmame skirsnyje A, A pateikta būsenos, kurioje nėra jo
kios nevilties, formulė: santykiaudamas su savimi pačiu ir
norėdamas būti savimi Pats perregimai grindžia save jį nu-
stačiusioje jėgoje. Savo ruožtu ši formulė, kaip dažnai nu
rodyta, yra tikėjimo apibrėžimas.
PAAIŠKINIMAI
RODYKLĖ
PAAIŠKINIMAI
193
Paaiškinimai
194
Paaiškinimai
22Žymi procesus.
195
Paaiškinimai
28 Lot. abstrakčiai.
30Vok. vienodumas.
196
Paaiškinimai
35 Lot. pakankamumas.
197
Paaiškinimai
46Prane. žavu.
47 Lot. garbingesnieji.
5: Lot. ateityje.
’3Lot. praeityje.
198
Paaiškinimai
57 Dan. u- og medmennesker.
63 Lot. poetiškai.
64 / V I , 1.
199
Paaiškinimai
72 E f2 , 12.
Plg. M t \ 2, 24.
200
Paaiškinimai
82 Lot. omenyje.
89 F ili , 7.
90 Lk 18, 32.
91 Mk 9, 5.
92Muzikinis terminas.
94 A/*9, 29.
201
Paaiškinimai
103 M c h l , 19.
105Apr 3, 16: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas,
aš išspjausiu tave iš savo burnos“.
202
Paaiškinimai
203
Paaiškinimai
204
Paaiškinimai
138 M t\ 1, 6.
143 Mt \ \ , 5-6.
205
Paaiškinimai
207
Rodyklė