konspektas

Cukrinis diabetas

Skiriamos trys grupės: pirminis cukrinis diabetas, antrinis cukrinis diabetas ir

tolerancijos gliukozei sutrikimas. Pirminis cukrinis diabetas būna nuo insulino
priklausomas arba I tipo cukrinis diabetas, nuo insulino nepriklausomas, arba II
tipo cukrinis diabetas ir gestacinis cukrinis diabetas.
Susirgti pirminiu cukriniu diabetu turi įtakos paveldimas polinkis. I tipo diabetikų
šeimose yra apie 20 % sergančių šia liga. Manoma, kad I tipo cukrinis diabetas
yra autoimuninė liga - autoimuninis kasos uždegimas. Jį gali paskatinti virusinė
infekcija. Autoantikūniai suardo kasos Langerhanso salelių ß ląsteles ir sukelia
absoliutų insulino trūkumą. I tipo cukriniu diabetu paprastai suserga vaikai,
paaugliai ar jauni žmonės.
II tipo cukriniu diabetu daugiausia serga nutukę, vyresni kaip 40 m. žmonės.
Būdinga sutrikusi insulino sekrecija, dėl persivalgymo padidėjusi insulino
koncentracija mažina insulino receptorių kiekį, o kartu ir insulino veikimą. Taip pat
būdingas susilpnėjęs insulino poveikis dėl insulino receptorių defekto, sukeliančio
atsparumą insulinui. Šio tipo diabetas dažnai nustatomas tyrimo metu radus
padidėjusią gliukozės koncentraciją kraujyje.
Gestacinis cukrinis diabetas - tai angliavandenių apykaitos sutrikimas nėštumo
metu. Jis labai padidina nėštumo komplikacijų riziką.
Antrinį cukrinį diabetą sukelia ligos, kurios pažeidžia kasos audinį (lėtinis
pankreatitas, hemochromatozė), kasos pašalinimas, endokrininės ligos (pav.,
posmegeninės liaukos navikų), kurioms būdinga padidėjusi hormonų,
pasižyminčių insulinui priešingu poveikiu, gamyba. Diabetas gali atsirasti dėl kai
kurių vaistų (pvz., gliukokortikoidų) vartojimo.

Cukrinio diabeto diagnostika - nesudėtinga. Tereikia atlikti kraujo tyrimus.

Cukraligė diagnozuojama ištyrus gliukozės kiekį kraujyje (iš venos) ir nustačius
glikuoto hemoglobino koncentraciją.
Tolerancijos gliukozei sutrikimas yra būklė, kuri nustatoma atlikus gliukozės
tolerancijos testą - nevalgius gliukozės koncentracija kraujyje yra normali.
Tokiems žmonėms yra padidėjusi rizika susirgti II tipo cukriniu diabetu. Dėl
cukrinio diabeto atsiranda absoliutus ar santykinis insulino trūkumas, ląstelės
negali pasisavinti gliukozės. Kraujyje padidėjus gliukozės koncentracijai inkstai
pradeda išskirti ją su šlapimu. Dėl gliukozės trūkumo ląstelėse sutrinka riebalų,
baltymų, dažnai - vandens ir elektrolitų apykaita.
Simptomai reiškiasi priklausomai nuo cukrinio diabeto tipo. I tipo cukrinis diabetas
yra palyginti ūmus, jam būdinga silpnumas, nuovargis, kūno masės mažėjimas,
pagausėjęs šlapinimasis, troškulys, pykinimas, iš burnos sklindantis acetono
kvapas. Ligai progresuojant ligonis netenka sąmonės - prasideda diabetinė
koma. Negydomas ligonis gali mirti.
II tipo cukrinio diabeto pradžia neryški, ilgą laiką nebūna jokių negalavimų, ligos
simptomai (troškulys, dažnas šlapinimasis, odos niežulys) pasireiškia vėliau.
Tinkamai negydant gali atsirasti ūminių (dažniausiai sergant I tipo cukriniu
diabetu) ir lėtinių, vėlyvųjų komplikacijų. Viena sunkiausių ūminių komplikacijų -
diabetinė koma, kuri ištinka, kai organizmui trūksta insulino, kai ligonis laiku
nesusileidžia insulino, riebiai pavalgo, suserga kita sunkia liga ir dėl to sutrikus
riebalų apykaitai kaupiasi nuodingi tarpiniai produktai – ketoninės medžiagos.
Kai sunkiai fiziškai dirbant, ilgai vemiant, perdozavus insulino arba susileidus jo
normalų kiekį, bet laiku nepavalgius kraujyje labai sumažėja cukraus, gali
prasidėti hipoglikeminė koma - atsiranda silpnumas, krečia šaltis, ligonis pasidaro
irzlus, vėliau netenka sąmonės, gali prasidėti traukuliai. Dažniau pasitaiko
vėlyvųjų cukrinio diabeto komplikacijų, kurių priežastis yra kraujagyslių
pažeidimas. Dėl didžiųjų kraujagyslių pakenkimo atsiranda koronarinė širdies liga
(miokardo infarktas), smegenų arterijų stenozė (insultas), periferinių arterijų
obliteruojantis endarteritas (galūnių gangrena). Pažeidus smulkiąsias
kraujagysles vystosi nefropatija (inkstų nepakankamumas), tinklainės
pakenkimas (apakimas), neuropatija (jutimų sutrikimas galūnėse, neskausmingos
opos pėdose dėl nepakankamai prižiūrimų kojų).

Negydomas cukrinis diabetas labai pavojingas gyvybei. Ligos pradžia dažnai

nejaučiama ir diagnozuojama per vėlai. Neretai liga diagnozuojama jau esant
sunkioms komplikacijoms: apakimas, inkstų funkcijos nepakankamumas, galūnių
amputacijos.
Gydymą koordinuoja pirminės priežiūros gydytojas, kartais pacientas siunčiamas
endokrinologo konsultacijai. 1 tipo diabetas gydomas insulino injekcijomis. 2 tipo
diabetikai gydomi geriamais vaistais, o jei jie nepadeda - insulinu.
Rekomenduojama, ypač vartojant insuliną, kelis kartus per dieną tikrinti gliukozę
kraujyje. Ilgalaikę gliukozės kontrolę atspindi glikuoto hemoglobino tyrimas
(HbA1C) – jo esant <7 %, sumažėja nefropatijos, retinopatijos, neuropatijos
rizika. Turintiems viršsvorį ar nutukusiems pacientams rekomenduojama numesti
svorio. Būtina ribotai naudoti sočių riebalų rūgščių, taip pat išmokti įvertinti
angliavandenių kiekį maiste. Per savaitę reikia atlikti bent 150 min. vidutinio
intensyvumo aerobinių pratimų. Pacientai turėtų skiepytis nuo gripo bei
pneumokoko. Sergant hipertenzija, būtina kraujospūdį sumažinti vaistais.
Cholesterolio kiekį kraujyje reikia sureguliuoti dieta bei vaistais. Daugumai
pacientų rekomenduojama gerti mažą aspirino dozę širdies-kraujagyslių ligų
prevencijai. Būtina mesti rūkyti. Reguliariai tiriant baltymą šlapime, galima anksti
diagnozuoti ir pradėti gydyti diabetinę nefropatiją. Taip pat būtina periodiškai
atlikti akių dugno tyrimą diabetinei retinopatijai aptikti. Reikia stengtis nustatyti
diabetinę neuropatiją, parinkti patogią avalynę, prižiūrėti pėdas.