MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

TEISĖS MOKYKLA
TEvbis20-1 STUDENTĖ
HENRIKA CHROMCOVAITĖ- DANILEVIČIENĖ

TEISĖS TEORIJA
RECENZIJA
 Demokratinėje visuomenėje teisės teorija ne pasyviai aprašinėja teisės ir socialinių
interesų priklausomybę ar teisinės  tvarkos reiškimosi formas. Pirmiausia ji siekia suformuluoti
visoms teisės šakoms bendrą teisės sampratą, t. y. atsakyti į pradinį ir fundamentaliausią teisės
mokslo klausimą: kas yra teisė, kad atsakius į jį, būtų žinoma, kokio pobūdžio ir turinio turi būti
kuriami įstatymai (teisės normos), kad jie atitiktų teisę, t. y. derintų visuomenėje skirtingus
interesus ir garantuotų vienodą jų teisinę saugą. Vadovaudamasi šiuo tikslu, teisės teorija
pirmiausia siekia suvokti vyraujančias konkrečioje visuomenėje vertybes (žmogaus teisių
apsaugos ir įgyvendinimo poreikius) ir jas performuluoti į visuotinai privalomo elgesio standartą,
vadinamą teisės samprata. Ta samprata tampa bendrąja matrica, bendru vertybiniu orientyru,
kuriuo vadovaujamasi kuriant konkrečius įstatymus, juos aiškinant ir taikant. Teisės teorija,
tyrinėdama teisę ne kaip valdžios, o kaip žmogaus teisę, savo strateginiu objektu laiko žmogaus
teises, ir todėl siekia pagrįsti tik tokią teisės sampratą, o jos pagrindu – tik tokį teisinį
reguliavimą, kuris garantuoja visiems teisės subjektams vienodą teisinę apsaugą.
Be teisės žmonija negalėtų egzistuoti. Visos kitos normatyvinės sistemos pripažįstamos
nepakankamomis. Tačiau iki šiandien nerimsta diskusija kokie yra skiriamieji teisės požymiai
kurie padėtų atskirti teisę nuo kitų žmogaus elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvinė tvarka
(moralinė, politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir(arba) principais. Visos normos savo
turiniu ir išraiškos pavidalu yra vienodos, o šių normų privalomumą lemia ypatingi kriterijai.
Kaip tik dėl teisės normos kriterijų ir nesutaria skirtingos teisės sampratos šiandieninė teisės
teorija, teisės normos privalomumą sieja su vienu ar daugiau kriterijų.
Šio darbo autorė – Mykolo Romerio universiteto pirmo kurso teisės studentė - Greta
Žėkaitė. Darbe remiantis autorės teisės teorijos žiniomis nagrinėjama teisės samprata, jos
susiformavimas, Induistinės bei Vakarų teisės tradicijos, jų panašumai ir skirtumai, bei
socialinės normos tam tikruose pavyzdžiuose.
Pirmoje užduotyje studentė kalba apie teisės tradicijas, Induistinės bei Vakarų teisės
tradicijų skirtumus ir panašumus. Autorė atkreipia dėmesį, kad Vakarų teisės tradiciją, lyginant
su kitomis teisės tradicijomis labiausiai išskiria tuo, jog įtakojantis socialinių santykių
reguliatorius yra pati teisė. Teisiniai santykiai yra griežtai atriboti nuo religijos, politikos,
moralės, papročių, todėl Vakarų teisės tradicija siekia kuo didesnio nešališkumo, objektyvumo.
Tuo tarpu induistinėje tradicijoje lemiamą įtaką daro tradicinės žmonių bendrojo elgesio
reguliavimo priemonės – religija, dorovė, papročiai. Esminiai hinduizmo bruožai – visi
hinduistai dalyvauja kastų sistemoje, o pats hinduizmas remiasi karmos, arba atlygio dėsniu.
Šioje dalyje kalbama apie vienuolę, kuri įkurdama krikščionišką vienuolyną Indijoje, savo
altruistine veikla, siekdama rūpintis skurstančiais, benamiais, našlaičiais ir kitais visuomenės
atstumtaisiais susidūrė su hinduistinės bendruomenės atstovų neigiama reakcija. Autorės
teigimu, natūralu jog vienuolė susidūrė su neigiama tradicinės hinduistinės bendruomenės
atstovų tokia reakcija, kadangi jie vienuolės pagalbą interpretavo kaip galimą žalą, naikinančią
socialinį stabilumą visuomenėje. Greta Žėkaite remiasi Indijos konstitucija, teigdama jog
hinduistinė kultūra iki šių dienų sušvelnėjo, dėl šios priežasties pagal Indijos konstitucijos 14
str., kuris garantuoja visų lygybę prieš įstatymus, net jei griežtesnės hinduizmo konfesijos
atstovai neigiamai vertina vienuolės veiklą: vienuolyno įkūrimą, krikščioniškosios doktrinos
skleidimą, socialinės pagalbos teikimą vargstantiems, joks fizinis ar juridinis asmuo, ar jų grupė,
neturi teisės kliudyti vienuolei vykdyti savo veiklos. (Indijos konstitucijos 15 str., 21 str., 25 str.,
26 str., 29 str.).
Rašydama apie teisės sampratą antroje užduotyje autorė remiasi rusų teisininko R. Z.
Lifšico žodžiais, jog egzistuojančios teisės sampratos sutampa tik vienu požymiu – idėja, kad
teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Greta Žėkaitė savo darbe išskiria dvi pagrindines ir
didžiausią įtaką padariusias teisės sampratas: teisinį pozityvizmą bei prigimtinės teisės sampratą.
Ji mano, kad teisės sampratas galima skirstyti įvairiais teisės sampratų klasifikatoriais. Todėl,
apibendrinant teigia, jog vienintelės priežasties, lemiančios teisės sampratų susiformavimą nėra.
 Visiems laikams bendrą teisės sampratą pasak autorės neitų suformuoti. Teisę ji supranta
kaip procesą ,nuolat kintantį, augantį, besikeičiantį. Ji teigia, jog įsivyrautų chaosas ir stagnacija
teisėje, jei būtų viskas paremta viena teisės samprata visuomenėje.
Teisės turinys priklauso nuo epochos, joje vyraujančių idėjų. Rašydama apie teisės turinį
autorė remiasi prof. A. Vaišvila. Darbo autorė pabrėžia, kad svarbu suvokti teisę kaip trijų
elementų junginį. Profesorius yra išskyręs 3 teisės būties lygmenis: teisines idėjas, teisės normas
ir teisinius santykius.
Apie socialines normas trečioje užduotyje autorė kalba kaip apie elgesio taisykles.
Išskiria pagrindines socialines normas: teisės normos, moralinės normos, paprotinės normos,
korporacinės normos ir kt. Tada pateikia pavyzdžius reiškinių ir teisingai priskiria juos tam
tikroms socialinėms normom.
Apibendrinant G. Žėkaitės užduočių atsakymus galima išskirti pirmajai užduočiai skirtą
didelį dėmesį, labai aiškiai išskirtas Vakarų ir Induistinės teisės panašumai ir skirtumai. Detaliai
išanalizavo su kokiomis problemomis vienuolė gali susidurti, dėl krikščioniškos konfesijos
Indijoje įkurto vienuolyno. Svarbus aspektas yra tai, kad autorė atkreipia dėmesį į 1950-01-26
priimtą Indijos konstituciją Kadangi pati Indijos konstitucija įtvirtina pagrindines žmogaus
teises: draudimą diskriminuoti dėl religijos, rasės, kastos, lyties ar gimimo vietos, todėl autorė
daro išvadą jog joks fizinis ar juridinis asmuo, ar jų grupė, neturi teisės kliudyti vienuolei
vykdyti savo veiklos. (Indijos konstitucijos 15 str, 21 str., 25 str., 26 str., 29 str.). Antroje
užduotyje aiškiai ir suprantamai atsako į užduoties klausimus. Abejonių nepalikdama remiasi
prof. A. Vaišvila, bei rusų teisininku R. Z. Lifšico. Išskiria dvi pagrindines ir didžiausią įtaką
padariusias teisės sampratas. Pabrėžia, jog visiems laikams bendrą teisės sampratą suformuluoti
būti neįmanoma. Trečioje užduotyje priskiria teisės normas tam tikriems reiškiniams. Studentė
teisingai, su paaiškinimais išsprendžia užduotį. Visus užduočių atsakymus vertinu teigiamai,
kadangi darbo autorė atsakydama į iškeltus klausimus remiasi ne tik savo žiniomis, tačiau
pasitelkia ir žymių teisininkų, teisės teoretikų knygomis.