4.4.

KETVIRTOJI PROBLEMA (UŽDAVINIAI)

3. Paaiškinti dujų apykaitą plaučiuose ir alveolėse. Žinoti įkvepiamojo,
iškvepiamojo ir alveolinio oro sudėtis, plaučių ventiliacijos rodiklius, plaučių
tūrius ir talpas. (fiziologija)
Plaučių tūriai ir talpos
1. Kvėpuojamasis tūris- oro kiekis, kurį žmogus normaliai kvėpuodamas, įkvepia ar iškvepia. Jį sudaro apie
500 ml. Fizinio krūvio metu jis didėja.
2. Rezervinis įkvėpimo tūris- maksimalus oro kiekis, kurį galima papildomai įkvėpti po normalaus įkvėpimo.
Jį sudaro 1-3l.
3. Rezervinis iškvėpimo tūris- maksimalus oro kiekis, kurį galima papildomai iškvėpti po normalaus
iškvėpimo. Jo dydis 1-2l.
4. Liekamasis tūris - oro kiekis, likęs plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo. Jo dydis 1-1,5l

 Gyvybinė plaučių talpa (GPT) - oro kiekis, kurį galima po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai iškvėpti. Ją
sudaro kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimo tūris, rezervinis iškvėpimo tūris.
 Bendroji (totalinė) plaučių talpa- oro kiekis esantis plaučiuose po maksimalaus įkvėpimo. Ją sudaro visi 4
tūriai.
 Įkvėpimo talpa- rezervinio įkvėpimo ir kvėpuojamojo tūrio suma arba oro kiekis, kurį normaliai iškvėpus
galima maksimaliai įkvėpti. Ji apibudina plaučių įkvėpimo pajėgumą.
 Iškvėpimo talpa- rezervinio iškvėpimo ir kvėpuojamojo tūrio suma arba oro kiekis, kurį normaliai įkvėpus
galima maksimaliai iškvėpti. Ji apibūdina plaučių iškvėpimo pajėgumą.
 Funkcinė liekamoji talpa (FLT)- oro kiekis, likęs plaučiuose po normalaus iškvėpimo. Ją sudaro rezervinio
iškvėpimo tūrio ir liekamojo tūrio suma. Jos dydis apie 3l. Normaliai kvėpuojant FLT nekinta. Šis oro kiekis
pripildo alveoles, todėl dar vadinamas alveolių oru. Dėl jo sudėties pastovumo dujų apykaita tarp alveolių ir
kraujo gali vykti ir nepriklausyti nuo kvėpavimo fazės.
Iš šių rodiklių didžiausią praktinę reikšmę turi kvėpuojamasis tūris, gyvybinė plaučių talpa ir funkcinė liekamoji talpa.
Plaučių tūrius ir talpas galima nustatyti spirometru, o pats metodas vadinamas spirometrija.

Dujų apykaita plaučiuose ir alveolėse

Įkvepiamame ore yra apie 20,90 % O2 , kitą dalį sudaro daugiausia N2 ir šiek tiek inertinių dujų ir CO2. Pagrindinė
difuzijos varomoji jėga yra parcialinių slėgių skirtumas. Difuzijos būdu deguonis alveolėse patenka į kapiliarus.
Deguonies slėgis alveolėse yra didesnis už kapiliarų, o CO2 slėgis didesnis kapiliaruose, todėl vyksta difuzija dėl
slėgių skirtumų. Plaučiai yra vienintelis organas, per kurį prateka visas minutinis kraujo tūris.
Deguonies pernešimas
Deguonis kraujyje yra chemiškai susijungęs ir absorbuotas. Chemiškai sujungtas deguonis pernešamas hemoglobino.
Prisijungus deguoniui pastarasis virsta oksihemoglobinu. Plaučių kapiliaruose pO2 būna apie 95 mmHg, todėl to
pakanka, kad Hb būtų oksigenizuojamas. Deguonis atiduodamas audiniuose deoksigenizacijos būdu.
Papildomą įtaka įsotinimui gali daryti hipotermija, pH, suintensyvėjus angliavandenių apykaitai eritrocituose, CO 2, CO.
Nes CO (anglies monoksidas) turi didesnį afiniteta Hb, nei deguonis ir susijungia, užimdamas deguonies vietą.
Alveolėse O2 difuzijos būdu patenka difuzijos būdu. Varomoji jėga yra dalinių slėgių skirtumas tarp alveolių dujų
mišinio ir veninio kraujo, kuriame PO2 yra apie 40 mmHg.
CO2 pernešimas
Kraujyje jis pernešamas pagrinde junginių pavidalu. 12 proc pernešama angliarūgštės forma, 11 proc
karboksihemoglobino forma, 27 proc bikarbonatų pavidalu eritrocituose, 50 proc plazmoje bikarbonatų pavidalu. Iš
audinių patekęs į kapiliarus jungiasi eritrocituose ir susidaro karboksihemoglobinas. Bikarbonatais virsta po CO 2
hidratacijos reakcijos. Anglies dvideginiui prisotinimas nebūdingas, todėl jo gali pastoviai didėti kraujyje.
CO2 patenka iš kraujo į alveoles, nes jo PCO2 veniniame kraujyje yra 46 mmHg, o alveolėse – 40 mmHg.

Plaučių ventiliacijos rodikliai

Plaučių ventiliacija- tai nuolatinis oro keitimasis tarp plaučių ir aplinkos. Nevykstant plaučių ventiliacijai, kinta alveolių
sudėtis, nes alveoles apsupę kapiliarai nuolatos „paima“ iš alveolių deguonį ir „atiduoda“ anglies dioksidą t.y. vyksta
dujų difuzija.
Kiekybinis plaučių ventiliacijos rodiklis – minutinis kvėpavimo tūris (VE). Jis rodo per minutę įkvėpto ar iškvėpto oro
kiekį ir priklauso nuo kvėpuojamojo tūrio (VT) ir kvėpavimo dažnumo (f).
VE = VT x f
 Suaugę žmonės vidutiniškai kvėpuoja 14 kartų per minutę, nors yra didelis skirtumas tarp tam tikrų individų (10-18
k./min). Naujagimių (40-50 k./min), ikimokyklinio amžiaus (30-40 k./min) ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų (20-30
k./min) šis rodiklis didesnis. Taigi, esant vidutiniškam kvėpuojamajam tūriui apie 0.5 l, suaugusiųjų žmonių minutinis
kvėpavimo tūris sudaro 7 l/min. Fizinio krūvio metu jis padidėja iki 100 l/min, o sportininkų – 140 l/min. Minutinio
kvėpavimo tūrio dalis, kuri patenka į alveoles, vadinama alveolių ventiliacija (VA), kita dalis vadinama negyvojo tarpo
ventiliacija (VD).
Negyvasis tarpas- tai oras, esantis kvėpavimo takuose, pradedant nosies ertme ir baigiant smulkiausiomis
bronchiolėmis. Jis vadinamas negyvuoju, nes čia nevyksta dujų difuzija. Tai anatominis negyvasis tarpas (~150ml),
tačiau gali būti ir funkcinis negyvasis tarpas. Jis nuo anatominio skiriasi tuo, kad funkciniame prie tų kvėpavimo
aparato dalių, kur nevyksta dujų difuzija priklauso ir tos plaučių dalys, kuriose nevyksta plaučių ventiliacija ar
kraujotaka sutrikusi. Sveikų žmonių anatominis ir funkcinis negyvasis tarpas sutampa, tuo tarpu sergančių kvėpavimo
funkcijos sutrikimais funkcinis negyvasis tarpas tampa didesnis už anatominį. Minutinis kvėpavimo tūris (VE) yra lygus
alveolių ventiliacijos (VA) ir negyvojo tarpo ventiliacijos (VD) sumai. VE = VA + VD.
Alveolių ventiliacijos dydis priklauso nuo kvėpavimo gylio t.y. kuo gilesnis kvėpavimas, tuo didesnis kvėpuojamasis
tūris, tuo alveolių ventiliacija didesnė. Alveolių ventiliacija daug geriau apibūdina plaučių ventiliaciją ir dujų apykaitos
galimybes negu minutinis kvėpavimo tūris. Alveolių ventiliaciją nustatoma pagal parcialinį O2 slėgį t.y. kuo didenis šis
slėgis, tuo didesnė plaučių ventiliacija. Pa O2 slėgis alveolėse nustatomas: P AO2 = PIO2 − PB * VO2/VA PAO2-
tai parcialinis deguonies slėgis alveolėse; PIO2- tai įkvepiamame ore esančio deguonies porcialinis slėgis; PB- tai
atmosferos slėgis; VO2- tai deguonies tūris; VA- tai alveolių tūris.
Kuo didesnė alveolių ventiliacija, tuo didesnis parcialinio O2 slėgio alveolėse ir kraujyje skirtumas ir didesnė jėga,
padedanti O2 patekti į kraują. Tai labai svarbu fizinio krūvio metu, kai padidėjus minutiniam širdies tūriui, eritrocitų
buvimo plaučių kapiliaruose trukmė sutrumpėja nuo 0.75 iki 0.3 s.

Oro sudėtis:
Dujų rūšis Įkvepiamas oras Iškvepiamas oras

O2 20,9 % 16,3 %

CO2 0,04 % 4%

N2 79 % 79,7 %

Alveolių dujų mišinį sudaro susimaišęs įkvėptas oras ir pačiose alveolėse esantis oras. Frakciniai dujų kiekiai yra šie
N2- 75,4%, O2- 13,1%, CO2- 5,3%, H2O- 6,2%.
Tam tikra dujų dalis mišinyje vadinama frakcija (F). Įkvepiamo oro O 2 dalį specialistai apibūdina FI. Ji sudaro 0,2 l.
Tikrąjį dujų kiekį tiksliau atspindi ne jų frakcija mišinyje, o dalinis (parcialinis) slėgis. Tam tikrame tūryje esančios dujos
slegia aplink esančius daiktus proporcingai jų molekulių skaičiui. Vadinasi, dujų mišinyje esančių konkrečių dujų
parcialinis slėgis yra proporcingas jų frakcijai. Taigi dujų parcialiniu slėgiu vadinamas slėgis, kurį jos sukeltų, jei
pasklistų po visą mišinį, t.y. kokią bendrojo slėgio dalį jos sudaro. Jis apsakaičiuojamas iš bendrojo dujų slėgio (P B) ir
frakcijos F. Pdujų= PB*Fdujų.
Į alveoles patekęs įkvepiamas oras susimaišo su ten esančiu oru, turinčiu mažiau O 2, bet daugiau CO2, todėl
parcialinis O2 slėgis mažėja, o parcialinis CO2 slėgis didėja.

Įkvepiamas oras Alveolių dujų mišinys

Dujų rūšis
FI Sausų dujų PI (mmHg) Drėgnų dujų PI (mmHg) FA PA (mmHg)

N2 + inertinės dujos 0,7896 600 563 0,754 573

O2 0,21 160 150 0,131 100

CO2 0,0004 0,3 0,3 0,053 40

H2O 0 0 47 0,062 47
 Iš viso: 1,0 760 760 1,0 760

Alveolių dujų mišinio reikšmės kinta per tam tikrą laiką, nes oras į plaučius patenka nereguliariai. Tam tikrose plaučių
srityse alveolių dujų mišinys taip pat skirtingas, nes jų ventiliacija ir perfuzija gali skirtis. Esant fiksuotam O 2 suvartojimui
ir CO2 išskyrimui, alveolių dujų mišinio sudėtis daugiausia priklauso nuo alveolių ventiliacijos. Didėjant alveolių
ventiliacijai (hiperventiliacija), jose daugėja O 2 ir mažėja CO2, o sumažėjus alveoli ventiliacijai (hipoventiliacija), jose
daugėja CO2 ir mažėja O2.

4. Hipoksijos ir hiperkapnijos patofiziologiją fibrozės metu. (patofiziologija)

5. Kosulio, skrepliavimo mechanizmus. Plaučių funkcijos sutrikimus.
Restrikcinį plaučių funkcijos sutrikimą. Alveolių ventiliacijos utrikimą,
asfiksiją. (patofiziologija)
6. Intersticinių plaučių ligų etiologiją, patologiją, alveolinių makrofagų
vaidmenį, plaučių fibrozės genezę. (patologinė anatomija)
7. Darbo aplinkos oro užteršimo šaltinius, taršos komponentus, jų įtaką
sveikatai bei taršos profilaktikos priemones. Asbestas, jo šaltiniai bei įtaka
sveikatai. (aplinka)
8. Radiologinius pokyčius esant alveolitui ir plaučių fibrozei – plaučių piešinio,
šaknų pokyčių ir diseminacijų rentgenosemiotinius sindromus. (radiologija)