Versta iš:

Erin Watt,
Paper Princess, 2016

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose

arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto
leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Dėmesio. Knyga skirta nuo 16 metų.

Erin Watt yra dviejų perkamiausių knygų autorių, kurias sieja meilė geroms
knygoms ir nenumaldomas pomėgis rašyti, sąjunga. Jos abi turi lakią vaiztuotę, o
jų didžiausia meilė (po šeimų ir naminių gyvūnėlių, žinoma) – linksmos ir kartais
beprotiškos idėjos. Didžiausia baimė? Išsiskirti.

ISBN 978-609-01-2754-4

Viršelio dizainas Meljean Brook

Copyright © 2016 by Erin Watt
© Vertimas į lietuvių kalbą, Gabrielė Virbickienė, 2017
© Leidykla „Alma littera“, 2017

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė

Redaktorė Rūta Pučinskaitė
Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelį adaptavo Galina Talaiko
E. knygą maketavo Zita Pikturnienė
Skiriu Margo, kurios entuziazmas dėl šio projekto
buvo toks pat kaip mūsų.
 1 SKYRIUS

– ELA, TAVE kviečia į direktoriaus kabinetą, – taria ponia

Veir man dar nespėjus įžengti į jos matematikos klasę.
Dirsteliu į laikrodį.
– Bet aš dar nevėluoju.
Minutė iki devynių. Šis laikrodis visada rodo teisingai, jis
brangiausias daiktas, kokį turiu. Mama sakė, kad jis
priklausė tėčiui. Be savo spermos, jis daugiau nieko ir
nepaliko.
– Ne, šįkart ne dėl vėlavimo.
Paprastai griežtas mokytojos žvilgsnis šiandien kažkoks
švelnus. Mano apsimiegojusioje galvoje nuskamba pavojaus
signalas. Ponia Veir kieta kaip nagas – dėl to ji man ir
patinka. Į jos pamokas mokiniai ateina mokytis matematikos,
o ne meilės savo artimui ar panašių nesąmonių. Jei ji į mane
žvelgia su užuojauta, direktoriaus kabinete nesitikėk nieko
gero.
– Gerai. – O ką dar galiu atsakyti? Tyliai linkteliu ir
patraukiu į raštinę.
– Užduotis atsiųsiu elektroniniu paštu! – pavymui sušunka
ponia Veir. Tikriausiai galvoja, kad į pamoką negrįšiu, tačiau
direktorius Tompsonas jau negali pasakyti nieko, ko
nebūčiau girdėjusi.
Prieš pradėdama lankyti vienuoliktą klasę Džordžo
Vašingtono vidurinėje netekau visko, kas man buvo svarbu.
Net jei ponas Tompsonas kaip nors išsiaiškino, kad negyvenu
šiai mokyklai priklausančiame rajone, šįkart galėsiu
pameluoti. Jei reikės pereiti į kitą mokyklą, o tai būtų
blogiausia, kas šiandien gali nutikti, nieko tokio. Pereisiu.
– Kaip sekasi, Darlina?
Sekretorė mamytės šukuosena net nepakelia akių nuo
žurnalo „Žmonės“.
– Prisėsk, Ela, ponas Tompsonas netrukus tave priims.
Taip, mes su Darlina viena į kitą kreipiamės vardais.
Mokykloje aš dar tik mėnesį, bet mano pavėlavimo lapelių
krūva tokia didelė, kad čia tūnau nuolat. Taip jau būna, kai
dirbi naktimis ir po antklode palendi ne anksčiau kaip trečią
ryto.
Ištempiu kaklą mėgindama žvilgtelėti pro pono Tompsono
žaliuzių tarpelį. Kažkas sėdi svečio kėdėje, bet įžiūriu tik
tvirtą žandikaulį ir tamsiai rudus plaukus. Visiška mano
priešingybė. Aš šviesiaplaukė mėlynakė. Anot mamos, už tai
turiu dėkoti jos spermos donorui.
Tompsono svečias primena iš toli atvykusį verslininką,
kuris mano mamai gerai sumokėtų, kad ši vienam vakarui
apsimestų jo mergina. Kai kuriems vyrukams reikia daugiau
nei sekso. Bent jau pasak mano mamos. Aš tuo keliu neinu...
kol kas. Tikiuosi, kad ir neteks, bet tam turiu gauti mokyklos
diplomą, įstoti į koledžą, įgyti laipsnį ir tapti normaliu
žmogumi.
 Kai kurie paaugliai svajoja apkeliauti pasaulį, turėti greitą
automobilį, o aš? Aš noriu nuosavo buto, maisto pilno
šaldytuvo ir nuolatinio darbo, kuris būtų toks pats įdomus,
kaip žiūrėti į džiūvančius dažus.
Jiedu kalba ir kalba, ir kalba. Praėjo penkiolika minučių, o
jie vis dar mala šūdą.
– Darlina? Man dabar matematika. Gal galiu grįžti, kai
ponas Tompsonas bus neužsiėmęs?
Paklausiu kaip įmanydama gražiau, tačiau gyvenime
mačiau mažai suaugusiųjų – mano miela, bet nenuspėjama
mama nesiskaito, – todėl mano balse nėra paklusnumo
gaidelės, kurios suaugusieji tikisi iš visų, kuriems dar
neleidžiama vartoti alkoholio.
– Ne, Ela, ponas Tompsonas tuoj baigs.
Pasirodo, ji teisi, nes durys atsidaro ir direktorius išeina iš
kabineto. Ponas Tompsonas maždaug penkių pėdų ir
dešimties colių ūgio, atrodo lyg pats pernai būtų baigęs
vidurinę, tačiau jam pavyksta sukurti atsakingo žmogaus
įspūdį.
Jis parodo man eiti vidun.
– Panele Harper, prašom užeiti.
Užeiti? Kai ten sėdi Donžuanas?
– Bet jūsų kabinete kažkas yra, – primenu tai, kas
akivaizdu. Jo žvilgsnis įtarus, o nuojauta man kužda, kad
reikia kuo greičiau sprukti, bet jei pabėgsiu, galiu pamiršti
apie šį atsargų gyvenimą, kurį planavau tiek mėnesių.
Tompsonas apsisuka ir pažvelgia į Donžuaną, o tas
atsistoja ir pamoja man savo didele ranka.
– Taip, dėl jo tave ir pasikviečiau. Prašom užeiti.
 Nenoromis prasispraudžiu pro direktorių ir sustoju tiesiai
už durų. Tompsonas jas uždaro ir aklinai užsuka žaliuzes.
Dabar man tikrai neramu.
– Panele Harper, malonėkite atsisėsti, – taria Tompsonas
rodydamas į kėdę, kurią man užleido Donžuanas.
Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir tyliai juos nužvelgiu.
Greičiau planeta paskęs po vandeniu, nei aš atsisėsiu.
Tompsonas atsidūsta, ir supratęs, kad reikalas beviltiškas,
atsisėda į savo kėdę. Dabar man dar neramiau. Jei jis
pasiduoda šioje kovoje, vadinasi, laukia didesnis mūšis.
Direktorius paima ant stalo gulinčių popierių krūvą.
– Ela Harper, čia Kalamas Karalius, – ištaria ir nutyla, tarsi
man tai turėtų kažką reikšti.
Tuo tarpu Karalius stebeilija į mane, lyg būčiau pirma jo
sutikta mergina. Supratusi, kad sukryžiuotos rankos
spaudžia ir kelia krūtis, greitai nuleidžiu, ir jos nejaukiai
pakimba iš šonų.
– Malonu susipažinti, pone Karaliau, – tarsteliu, nors visi
suprantame, kad iš tiesų yra visiškai priešingai.
Mano balsas tarsi pažadina jį iš hipnozės. Vyriškis žengia į
priekį ir, man nespėjus pasitraukti, abiem delnais suspaudžia
man dešinę ranką.
– Dieve mano, atrodai lygiai taip pat kaip jis, – sušnabžda
tyliai, kad išgirsčiau tik aš, o tuomet, lyg prisiminęs, kur yra,
paspaudžia man ranką. – Prašom vadinti mane Kalamu.
Jis keistai taria žodžius, lyg jam tai keltų kokių nors
sunkumų. Trukteliu ranką į save, bet keistuolis nenori jos
paleisti. Tik ponui Tompsonui krenkštelėjus Karalius ją
paleidžia.
 – Kas čia vyksta? – griežtai paklausiu. Turint galvoje, kad
tarp suaugusiųjų esu vienintelė septyniolikmetė, toks tonas
nedera, bet niekas net nemirkteli.
Ponas Tompsonas nervingai persibraukia plaukus.
– Nežinau, kaip viską paaiškinti, tad pasakysiu tiesiai
šviesiai. Ponas Karalius sako, kad abu tavo tėvai mirę, todėl
jis yra tavo globėjas.
Sustingstu. Tik akimirkai, bet jos pakanka, kad nuostaba
virstų pykčiu.
– Šūdų pasaka! – nusikeikiu nespėjusi susivaldyti. – Mama
užrašė mane į mokyklą. Turite jos parašą ant priėmimo
dokumentų.
Širdis daužosi kaip pašėlusi, nes iš tiesų tas parašas mano.
Nors aš ir nepilnametė, nuo penkiolikos šeimoje turėjau būti
suaugusi.
Taškas direktoriaus naudai – nė žodžio apie keiksmažodį.
– Dokumentai rodo, kad tai, ką sako ponas Karalius,
tiesa, – perverčia popierius.
– Ar ne? Bet jis meluoja. Gyvenime nesu jo mačiusi ir, jei
leisite man išeiti kartu su juo, paskui per žinias pamatysite
reportažą, kaip mergina iš Džordžo Vašingtono vidurinės
pateko į sekso vergiją.
– Tu teisi, mes nepažįstami, – įsiterpia Karalius. – Bet tai
nieko nekeičia.
– Leiskit man pažiūrėti.
Šoku prie direktoriaus stalo ir ištraukiu popierius jam iš
rankų. Akimis perbėgu eilutes neskaitydama, kas ten
rašoma. Matau tik žodžius globėjas, mirę ir testamentas, bet
jie neturi jokios reikšmės. Kalamas Karalius man vis tiek
svetimas, ir taškas.
– Na, galbūt būtų lengviau viską išsiaiškinti, jei susitiktume
su tavo motina, – pasiūlo Tompsonas.
– Tikrai, Ela, atsivesk mamą ir aš daugiau neturėsiu jokių
pretenzijų.
Karaliaus balsas švelnus, bet plieninis. Jis kažką žino.
Atsisuku į direktorių. Jis čia silpnoji grandis.
– Tokius popierius galėčiau suklastoti mokyklos
kompiuterių klasėje. Neprireiktų net fotošopo, – numetu jam
dokumentus. Iš akių matau, kad jis ima abejoti, tad spaudžiu
toliau. – Man reikia grįžti į pamoką. Nenoriu atsilikti vos
prasidėjus semestrui.
Jis neužtikrintai apsilaižo lūpas. Stebeiliju į jį kuo
įtikinamiau. Neturiu tėčio. Neturiu ir globėjo. O jei ir turiu,
tai kur šitas asilas buvo visą mano gyvenimą, kai mama vos
sudūrė galą su galu, kai kentė skausmus nuo vėžio, kai verkė
ligoninės lovoje, kad palieka mane vieną? Kur jis buvo tada?
Tompsonas atsidūsta.
– Gerai, Ela, grįžk į pamoką. Akivaizdu, kad mudviem su
ponu Karaliumi dar reikia pasikalbėti.
– Dokumentai tikri. Pažįstate ir mane, ir mano šeimą. Jei
tai būtų netiesa, manęs čia nebūtų. Kodėl turėčiau jums
meluoti? – paprieštarauja jis.
– Pasaulyje daug iškrypėlių, – kandžiai atrėžiu. – Jie gali
susigalvoti visokių istorijų.
Tompsonas mosteli ranka.
– Gana, Ela. Pone Karaliau, mums visiems tai labai
netikėta. Kai tik susisieksime su Elos motina, viskas bus
aišku.
Karaliui atidėliojimai nepatinka. Jis iš naujo pradeda
aiškinti, koks jis svarbus ir kad Karalių šeimos narys niekada
nemeluotų. Sekundėlę pasirodo, kad jis neapsieis
nepaminėjęs Džordžo Vašingtono ir vyšnios1, bet kol jiedu
ginčijasi, tyliai išsėlinu lauk.
– Einu į tualetą, Darlina, – pameluoju. – O paskui grįšiu į
pamoką.
Ji iškart patiki.
– Neskubėk. Įspėsiu tavo mokytoją.
Neinu nei į tualetą, nei į pamoką. Šoku į autobusą ir
važiuoju iki paskutinės stotelės.
Nuo jos pusvalandis kelio iki buto, kurį išsinuomojau už
varganus penkis šimtus dolerių. Vienas miegamasis, klaiki
vonia ir dumblu dvokianti virtuvė, sujungta su svetaine, bet
butas pigus, o šeimininkė mielai priėmė grynuosius ir
daugiau nieko neklausinėjo.
Nežinau, kas toks Kalamas Karalius, bet suprantu, kad iš jo
apsilankymo Kerkvude nebus nieko gero. Tų popierių niekas
neklastojo. Jie tikri, tačiau nė už ką neatiduosiu savo
gyvenimo kažkokiam nepažįstamajam į rankas.
Mano gyvenimas priklauso man. Aš jį gyvenu, aš ir
kontroliuoju.
Ištraukiu šimtus dolerių kainavusius vadovėlius iš kuprinės
ir susimetu į ją drabužius, higienos reikmenis ir paskutines
santaupas – tūkstantį dolerių. Velnias. Jei noriu iš čia
išsinešdinti, turiu skubiai gauti pinigų. Aš visiškai išgręžta.
Čia atsikraustyti su autobuso bilietais, pirmo ir paskutinio
mėnesio nuoma ir užstatu už butą kainavo du tūkstančius
dolerių. Negerai, kad teks pravalgyti likusius nuomai skirtus
pinigus, bet pasilikti čia negaliu.
Vėl turiu bėgti. Tą dariau visą gyvenimą. Mudvi su mama
bėgome nuolat. Nuo jos vyrų, nuo iškrypėlių viršininkų, nuo
socialinių darbuotojų, nuo skurdo. Ilgėliau užsibuvome tik
prieglaudoje, bet tik todėl, kad mama jau gulėjo mirties
patale. Kartais atrodo, kad visata nusprendė, jog man
nelemta būti laimingai.
Atsisėdu ant lovos. Stengiuosi neverkti iš nerimo, pykčio ir,
taip, netgi baimės. Duodu penkias minutes savigailai ir
paimu telefoną. Velniop tą visatą.
– Labas, Džordžai, galvojau apie tavo darbo pasiūlymą
„Tėvelio mergaitėse“, – tariu atsiliepus vyriškam balsui. –
Galiu pradėti bet kada.
Sukiojuosi aplink stulpą „Saldžiojoje“, nedideliame klube,
kur nusirengiu iki kelnaičių su juostele ir spenelių lipdukų.
Pinigai neblogi, bet būna ir geriau. Džordžas pastarąsias
porą savaičių įkalbinėjo pakilti karjeros laiptais ir ateiti į
„Tėvelio mergaites“, kur nusirengiama visiškai. Atsisakiau,
nes nemačiau reikalo, bet situacija pasikeitė.
Esu apdovanota tokiu pat kūnu kaip ir mano mama. Ilgos
kojos, siauras liemuo. Krūtys ne dvigubas D, bet Džordžas
sakė, kad mano B kaušeliai jam patinka – sudaro jaunystės
įspūdį. Tai joks įspūdis, bet pase parašyta, kad man
trisdešimt ketveri, o mano vardas ne Ela Harper, o Margaret
Harper. Mano mirusi mama. Jei nors sekundėlę apie tai
pagalvoji, žiauriai šiurpu, tad stengiuosi negalvoti.
Nedaug yra tokių darbų, kuriuos septyniolikmetė galėtų
dirbti puse etato ir apmokėti sąskaitas. Be to, jie visi
nelegalūs. Prekyba narkotikais. Vagystės. Striptizas.
Renkuosi paskutinį.
– Prakeikimas, mergyt, puikios naujienos! – krankteli
Džordžas. – Gali pradėti šiąnakt. Trūksta trečios šokėjos.
Apsivilk katalikiškos mokyklos uniformą. Vaikinams patiks.
– Kiek gausiu už šį vakarą?
– Kiek ko?
– Grynųjų, Džordžai, grynųjų.
– Penki šimtai ir visi arbatpinigiai, kuriuos susirinksi. Jei
sutiksi pašokti privačiai, duosiu dar po šimtą už šokį.
Velnias. Lengvai susirinkčiau tūkstantį per vieną vakarą.
Nerimą ir gėdą teks pamiršti. Dabar ne laikas moraliniams
klausimams. Man reikia pinigų, o striptizas – greičiausias
būdas jų gauti.
– Būsiu. Privačių šokių užrašyk kuo daugiau.

1Garsi legenda apie tai, kaip jaunystėje Džordžas Vašingtonas nukirto tėvo
mylimą vyšnią, tačiau pats prisipažino ir todėl tėvas nesupyko. Tėvas atsakė, kad
sūnaus sąžiningumas jam brangesnis už bet kokį medį.
 2 SKYRIUS

„TĖVELIO MERGAITĖS“ – tikra skylė, bet čia vis tiek geriau

nei daugumoje miesto klubų. Žinoma, tai tas pats, kas sakyti:
„Imk šitą sugedusį viščiuką. Jis ne toks pažaliavęs ir
apgliaumijęs kaip kiti.“ Bet pinigai yra pinigai.
Kalamo Karaliaus pasirodymas mokykloje nedavė ramybės
visą dieną. Jei turėčiau kompiuterį ir interneto prieigą,
paieškočiau jo per Google, bet mano senas kompiuteris
neveikia, o naujam pinigų neturiu. Nenorėjau eiti į
biblioteką. Gal ir kvaila, bet bijojau, kad išėjus iš buto
Karalius užpuls mane gatvėje.
Kas jis toks? Ir kodėl manosi esąs mano globėjas? Mama
nė karto nėra apie jį užsiminusi. Buvo kilusi mintis, ar jis
nebus mano tėvas, bet dokumentuose parašyta, kad tėvas
miręs. Be to, jei mama nemelavo, mano tėvo vardas tikrai ne
Kalamas. Jis buvo Stivas.
Stivas. Man jis visada atrodė išgalvotas. Kai vaikas
netikėtai paprašo: „Mamyte, papasakok apie tėvelį!“, ir turi
suktis ekspromtu, lepteli pirmą vardą, kuris ateina į galvą:
„Aa, jis buvo vardu, ee... Stivas, mieloji.“
 Nenoriu galvoti, kad mama melavo. Visada buvome viena
kitai atviros.
Nuginu mintis apie Kalamą, nes šiandien mano debiutas
„Tėvelio mergaitėse“ – negaliu leisti, kad kažkoks vidutinio
amžiaus nepažįstamasis prabangiu kostiumu mane
išblaškytų. Šiuo metu vidutinio amžiaus vyrų man per akis.
Klubas sausakimšas. Tikriausiai katalikiškos vidurinės
mokinukių vakaras „Tėvelio mergaitėse“ didelis įvykis.
Staliukai už atitvarų pirmame aukšte nugulti, tačiau
aukščiau įrengta VIP zona tuščia. Nieko keisto. Kerkvude
daug VIP nerasi. Tai mažas Tenesio miestelis už Noksvilio,
apgyventas darbininkų klasės. Jei uždirbi daugiau kaip
keturiasdešimt tūkstančių per metus, čia esi turčius. Todėl
čia ir atvažiavau. Nuoma pigi, o valstybinė mokykla padori.
Persirengimo kambarys pačiame gale. Man įėjus vidun, ten
jau verda gyvenimas. Į mane atsisuka kelios pusnuogės
moterys. Kas linkteli, kas nusišypso, ir visos vėl grįžta
taisytis kojinių diržų ir dažytis prie tualetinių staliukų.
Tik viena prieina prie manęs.
– Pelenė? – paklausia ji.
Linkteliu. Šiuo vardu prisistatydavau „Saldžiojoje“. Tuo
metu atrodė labai tinkamas.
– Aš Rouzė. Džordžas prašė viską tau aprodyti.
Kiekvienas klubas turi vištą perekšlę – vyresnę moterį, kuri
supranta, kad kova su gravitacija darosi nelygi, ir
nusprendžia pasitarnauti kitais būdais. „Saldžiojoje“ šį
vaidmenį buvo užėmusi Tina, senstelėjusi platininė blondinė,
kuri nuo pirmos minutės priglaudė mane po savo sparneliu.
Čia vyresnė raudonplaukė Rouzė kudakuodama veda mane
prie kostiumų kabyklos.
Siekteliu mokinės uniformos, bet ji patraukia mano ranką
šalin.
– Ne, šitą apsivilksi vėliau. Dabar imk šitą.
Netrukus ji jau spraudžia mane į juodą nėriniuotą korsetą
ir juodas nėriniuotas kelnaites su juostele.
– Šoksiu apsivilkus šitai? – su korsetu vos pajėgiu įkvėpti,
ką jau kalbėti, kad jį reikės nusivilkti.
– Nesuk dėl jo galvos, – nusijuokia pastebėjusi, kad
lioviausi kvėpavusi. – Pakraipyk užpakaliuką, pasisukiok
aplink stulpą ir viskas bus gerai.
Išpučiu akis.
– Maniau, lipsiu ant scenos.
– Džordžas nieko tau nesakė? Dabar turi privatų šokį VIP
zonoje.
Ką? Aš ką tik atėjau. Paprastai „Saldžiojoje“ pirma porą
kartų pasirodai scenoje, o paskui kas nors užsisako privatų
pasirodymą.
– Matyt, bus koks nors tavo nuolatinis klientas iš
ankstesnio klubo, – pamėgina spėti pamačiusi, kokia aš
sutrikusi. – Kažkoks turtuolis atžygiavo čia kaip povas, lyg
klubas priklausytų jam, padavė Džordžui penkis šimtus ir
pasakė, kad atsiųsčiau tave, – mirkteli ji. – Jei darysi, ką
reikia, išspausi iš jo dar kelis Bendžaminus.
Rouzė dingsta, nuplasnoja prie kitos šokėjos, o aš lieku
stypsoti galvodama, ar nepadariau klaidos.
Visada apsimetu, kad esu kieta. Iki tam tikros ribos taip ir
yra. Kenčiau alkį ir skurdą. Mane užaugino striptizo šokėja.
Jei reikia, galiu visai neblogai trinktelėti, bet man tik
septyniolika. Kartais atrodo, kad gyvenu daug ilgiau. Kartais
apsidairau aplink ir atrodo, kad man čia ne vieta.
Bet aš čia. Aš čia, o kišenės tuščios, tad jei noriu tapti
normalia mergina, turiu išlįsti iš persirengimo kambario ir,
kaip sakė Rouzė, pasisukioti aplink pono VIP stulpą.
Man išėjus į koridorių pasirodo Džordžas. Jis tvirtai
sudėtas vyrukas didele barzda ir geraširdiškomis akimis.
– Ar Rouzė pasakė apie klientą? Jis tavęs laukia.
Linkteliu ir sunkiai nuryju seiles.
– Man nereikės daryti nieko ypatingo? Tai tik privatus
šokis?
Jis nusijuokia.
– Tu gali daryti, ką nori, bet jei jis tave palies, Brunas
išspirs jo subinę lauk.
Išgirdus, kad „Tėvelio mergaitėse“ praktikuojama „Prekių
liesti negalima“ politika, man palengvėja. Šokti gašliems
diedams daug lengviau, kai jie nekiša prie tavęs savo
šlykščių rankų.
– Viskas bus gerai, mergyt, – patapšnoja per petį. – Ir jei jis
klaus, tau dvidešimt ketveri, gerai? Nepamiršk, čia nė vienai
nėra daugiau kaip trisdešimt.
O jeigu mažiau nei dvidešimt? Vos susilaikau nepaklaususi,
bet tik kietai sučiaupiu lūpas. Jis turbūt ir taip žino, kad
pamelavau apie savo amžių. Gal gyvenimas manęs ir
nelepino, bet tikrai neatrodau kaip trisdešimt ketverių. Su
makiažu pavyksta apsimesti, kad man dvidešimt vieni, bet ir
tai vos vos.
 Džordžas dingsta persirengimo kambaryje, o aš giliai
įkvėpiu ir nužingsniuoju koridoriumi.
Pagrindinėje salėje mane pasitinka žemas bosas. Šokėja
ant scenos ką tik atsisagstė baltus uniformos marškinius.
Vyrai pašėlsta vos pamatę perregimą liemenėlę. Ant scenos
pasipila banknotų lietus. Pinigai. Man tai ir svarbiausia.
Velniop visa kita.
Na, ne visai viską. Nenorėčiau palikti Džordžo Vašingtono
vidurinės ir visų tų mokytojų, kuriems nuoširdžiai rūpi
mokiniai, bet jei reikės, susirasiu kitą mokyklą kitame
mieste. Mieste, kuriame Kalamas Karalius niekada manęs
neras...
Sustoju kaip įkasta. Po sekundėlės apsisuku apimta
panikos.
Per vėlu. Karalius jau perėjo prietemoje skendinčią VIP
zoną ir jo stipri ranka suima mane už rankos.
– Ela, – taria žemu balsu.
– Paleisk, – stengiuosi ištarti kuo ramiau, bet man dreba
rankos.
Jis nepaleidžia, bet tuomet iš šešėlių iškyla kita figūra,
vyras tamsiu kostiumu ir plačiais pečiais.
– Liesti negalima, – grėsmingai taria apsaugininkas.
Karalius paleidžia mano ranką lyg nusiplikęs, niūriai
dėbteli į Bruną ir vėl atsisuka į mane. Jis įdėmiai žvelgia man
į akis, lyg norėtų aiškiai parodyti, kad mano kuklus
kostiumėlis jam visiškai neįdomus.
– Mums reikia pasikalbėti.
Jam iš burnos kaip reikiant trenkia viskiu.
 – Neturiu ką tau pasakyti! – atšaunu. – Aš tavęs net
nepažįstu.
– Aš tavo globėjas.
– Tu svetimas, – man ima kaisti kraujas. – Ir trukdai man
dirbti.
Jis išsižioja. Ir užsičiaupia. Tuomet taria:
– Gerai, tuomet eik dirbti.
Ką?
Jo akys pašaipiai sužiba, ir jis grįžta prie minkštų sofų.
Atsisėda, šiek tiek praskečia kojas. Atrodo visiškai
patenkintas savimi.
– Noriu gauti tai, už ką sumokėjau.
Širdis pasileidžia šuoliais. Negali būti. Aš jam nešoksiu.
Akies krašteliu matau, kad prie laiptų artinasi Džordžas.
Naujasis viršininkas vylingai žvelgia į mane.
Nuryju seiles. Noriu apsiverkti, bet turiu laikytis.
Apsimestinai užtikrintai nužingsniuoju prie Karaliaus.
– Puiku. Nori, kad tau pašokčiau, tėtuk? Pašoksiu.
Akis degina ašaros, bet žinau, kad skruostais jos neriedės.
Niekada neverkiu viešumoje. Paskutinį kartą verkiau prie
mirštančios motinos, bet ir tai tik tada, kai išėjo visi
gydytojai ir seselės.
Man pradėjus judėti Kalamas Karalius nutaiso skausmingą
veido išraišką, bet aš, lyg vedama instinkto, toliau siūbuoju
klubais. Taip, tai instinktas. Šokis įaugęs man į kraują. Tai
dalis manęs. Kai buvau maža, mama trejus metus išgalėjo
leisti mane į baleto ir džiazo pamokas. Pinigams pasibaigus,
ėmė mokyti pati. Pažiūrėdavo mokomųjų filmukų arba
nueidavo į kursus bendruomenės centre, kol vieną kartą ją
pričiupo, ir grįžusi namo mokydavo mane.
Man patinka šokti ir man tai puikiai sekasi, bet nesu tokia
kvaila, kad tikėčiausi iš to padaryti karjerą ir nusirenginėti
už pinigus visą gyvenimą. Ne, aš būsiu praktiška. Kas nors
su teise arba vadyba, kas užtikrins patogų gyvenimą. Šokiai –
tik naivi mergaitiška svajonė.
Man rankomis gundančiai slystant korseto priekiu Karalius
sudejuoja, bet tai ne tokia dejonė, kokias aš pratusi girdėti.
Jis atrodo ne susijaudinęs, o... nuliūdęs.
– Dabar jis vartosi karste, – kimiai taria Kalamas.
Nekreipiu į jį dėmesio. Man jis neegzistuoja.
– Taip negalima, – sugergždžia.
Atmetu plaukus ir atkišu krūtis. Jaučiu, kaip iš tamsos
mane stebi Brunas.
Šimtas žalių už dešimties minučių šokį. Dvi jau prastūmiau,
liko aštuonios. Man pavyks.
Bet, atrodo, nepavyks Karaliui. Dar kartą pakraipau klubus
ir juos staiga suspaudžia dvi stiprios rankos.
– Ne, – suurzgia, – Stivas nebūtų šito norėjęs.
Nespėju nei mirktelėti, nei įsisąmoninti, ką jis pasakė.
Kalamas jau ant kojų, aš pakylu į orą, o mano juosmuo
nusileidžia ant jo plataus peties.
– Paleisk! – sušunku.
Jis nesiklauso. Nusineša mane persimetęs per petį kaip
skudurinę lėlę. Jo nesustabdo net Brunas.
– Dink man iš kelio! – sušunka jis, kai Brunas žengia
artyn. – Šiai mergaitei septyniolika! Ji nepilnametė, o aš – jos
globėjas, tad tepadeda man Dievas. Jei žengsi dar bent
žingsnį, čia suvažiuos visi Kerkvudo farai, o tu ir visi kiti
iškrypėliai keliausit į kalėjimą už nepilnametės išnaudojimą.
Brunas gal ir panašus į jautį, bet ne kvailas. Jis nustebęs
pasitraukia iš kelio. Aš ne tokia paklusni. Kumščiais daužau
Karaliui į nugarą, nagais akėju brangų švarką.
– Nuleisk mane ant žemės! – suklykiu.
Karalius nesiklauso, ir jam žingsniuojant prie išėjimo
niekas jo nesustabdo. Visiems vyrams daug labiau rūpi
švilpauti ir šūkauti prie scenos. Pamatau, kaip kažkas
sujuda – prie Bruno išdygsta Džordžas, bet apsaugininkas
piktai kažką šnipšteli jam į ausį ir jiedu dingsta, o man į
veidą plūsteli vėsaus oro gūsis.
Mes lauke, bet Kalamas Karalius vis dar manęs
nepaleidžia. Matau, kaip brangūs batai žingsniuoja
automobilių aikštelės grindiniu. Raktų skimbtelėjimas,
pyptelėjimas, mane vėl pakelia į orą ir nuleidžia ant odinės
sėdynės. Aš automobilyje. Durys užsidaro. Suriaumoja
variklis.
O Dieve, šitas vyras mane pagrobė.
 3 SKYRIUS

MANO KUPRINĖ!
Joje pinigai ir laikrodis! Mano užpakalis gyvenime nesėdėjo
ant nieko, kas prabanga prilygtų monstrui, kurį Kalamas
Karalius vadina automobiliu. Gaila, kad negaliu tuo
pasimėgauti. Šoku prie durelių ir pamėginu atidaryti, bet
nesėkmingai.
Žvilgteliu į vairuotoją. Tai beprotiška, bet kito pasirinkimo
neturiu – šoku į priekį ir čiumpu jį už peties. Jo kaklas mano
šlaunies pločio.
– Apsisuk! Man reikia grįžti!
Jis nė nemirkteli. Gal jis geležinis? Pamėginu pajudinti jį
dar kartą, bet esu tikra, kad tai beprasmiška – turbūt net
badomas peiliu darytų tik tai, ką jam liepia Kalamas, o
Kalamas net nekrusteli savo sėdynėje. Turiu susitaikyti, kad
mašina bus apsukta tik jam leidus. Dėl viso pikto pamėginu
atidaryti langą, bet jis užsispyręs neatsidaro.
– Apsauga nuo vaikų? – burbteliu, nors jau žinau atsakymą.
Jis vos linkteli.
– Taip, bet gali būti rami, kad liksi čia iki kelionės
pabaigos. Šito ieškai?
 Man ant kelių nusileidžia kuprinė. Susivaldau
nepažiūrėjusi vidun, ar jis nepaėmė mano pinigų ir tapatybės
kortelės. Be jų likčiau jo valioje, bet pirma turiu išsiaiškinti,
ko jam iš manęs reikia.
– Klausyk, ponuli, nežinau ko nori, bet akivaizdu, kad
pinigų jau turi. Gali susirasti daugybę prostitučių, kurios
padarys, ką tik nori, ir nepridarys teisinių rūpesčių, kurių
galiu pridaryti aš. Tiesiog išleisk mane prie kitos sankryžos ir
pažadu, kad daugiau niekada manęs nepamatysi. Į farus
nesikreipsiu. Pasakysiu Džordžui, kad tu senas klientas, bet
mes viską išsiaiškinom.
– Prostitutės man nereikia. Atvykau dėl tavęs.
Po tokio grėsmingo pareiškimo Karalius nusivelka
kostiumo švarką ir pasiūlo jį man.
Norėčiau būti tvirtesnė, bet sėdėdama prabangiame
automobilyje priešais vyrą, kuriam ką tik kraipiausi,
jaučiuosi nejaukiai. Dabar atiduočiau bet ką už senelės
pantalonus. Nenoromis užsimetu švarką ir stengdamasi
negalvoti apie korseto keliamą skausmą prispaudžiu atlapus
sau prie krūtinės.
– Neturiu nieko, ko tau gali reikėti.
Akivaizdu, kad grynieji, kuriuos turiu kuprinėje, jam
nerūpi. Vien už automobilį galėtų gauti visą klubą „Tėvelio
mergaitės“.
Karalius tik kilsteli antakį tyliai rodydamas, kad nesutinka.
Jam likus tik su marškiniais, ant riešo pastebiu laikrodį, ir jis
atrodo... lygiai taip pat kaip maniškis. Jis nuseka mano
žvilgsnį.
– Tokį jau esi mačiusi.
 Tai ne klausimas. Jis atkiša man savo riešą. Paprasta
juodos odos apyrankė, sidabrinės rankenėlės ir ciferblatą
supantis auksinis apvadas. Tamsoje šviečiantys skaičiai ir
rodyklės.
Man išdžiūsta burna, bet vis tiek pameluoju.
– Gyvenime nesu mačiusi.
– Tikrai? Oris laikrodis. Šveicariškas, rankų darbo. Jis buvo
jūros pėstininkų PNP2 mokymų baigimo dovana. Tokį patį šia
proga gavo ir mano geriausias draugas Stivas Ohaloranas.
Kitoje pusėje išgraviruota...
Non sibi sed patriae.
Kai man buvo devyneri, susiradau, ką reiškia ta frazė, nes
mama pasakė, kad tai mano gimimo istorija. Atleisk, vaikeli,
bet permiegojau su jūreiviu. Jis man paliko tik savo vardą ir
laikrodį. Ir mane, priminiau jai, bet ji tik pašiaušė man
plaukus ir pasakė, kad aš geriausia, kas jai yra nutikę.
Prisiminus, kad jos nebėra, širdis nusmunka į kulnus.
– Ji reiškia „ne sau, o šaliai“. Stivo laikrodis dingo prieš
aštuoniolika metų. Sakė, kad pametė, bet naujo neįsigijo. Ir
daugiau niekada nedėvėjo jokio laikrodžio, – Karalius
apgailestaudamas prunkštelėjo. – Už tai turėjo pasiteisinimą,
kodėl nuolat vėluoja.
Staiga suprantu, kad sėdžiu palinkusi į priekį, laukiu ką
dar išgirsiu apie Stivą Ohaloraną, kas po velnių tie PNP ir iš
kur jie vienas kitą pažinojo. Tuomet mintyse trinkteliu sau
per veidą ir vėl prisispaudžiu prie durų.
– Nebloga istorija, biče, bet kaip tai susiję su manimi? –
dirstelėjusi į Galijotą priekinėje sėdynėje pakeliu balsą. – Nes
judu ką tik pagrobėte nepilnametę. Esu tikra, kad visose
penkiolikoje valstijų tai laikoma nusikaltimu.
Man atsako tik Karalius.
– Nusikaltimas yra pagrobti bet ką, nesvarbu, kokio
amžiaus, bet aš esu tavo globėjas, o tu buvai įsitraukusi į
nelegalią veiklą, tad turiu teisę ją nutraukti.
Iš paskutiniųjų pašaipiai nusijuokiu.
– Nežinau, kuo mane laikai, bet man trisdešimt ketveri, –
įkišu ranką į kuprinę ieškodama tapatybės kortelės,
apčiuopiu laikrodį, kuris atrodo lygiai taip pat kaip tas, kurį
turi Karalius ant savo kairio riešo. – Matai? Margaret
Harper. Trisdešimt ketverių metų amžiaus.
Jis ištraukia kortelę man iš rankų.
– Penkios pėdos ir septyni coliai. Šimtas trisdešimt svarų, –
dirsteli į mane. – Atrodė kaip šimtas, bet tikriausiai numetei
svorio, kol slapsteisi.
Slapsčiausi? Iš kur jis tai žino?
Kalamas prunkšteli, tarsi perskaitęs mano mintis.
– Turiu penkis sūnus. Jie su manimi išbandė visus
įmanomus triukus. Atpažinčiau paauglę net ir po pėda
makiažo.
Pažvelgiu į jį akmeniniu veidu. Kad ir kas jis toks, šis
vyrukas nieko iš manęs nesužinos.
– Tavo tėvas yra Stivenas Ohaloranas, – taria ir pats
pasitaiso: – Buvo. Tavo tėvas buvo Stivenas Ohaloranas.
Nusisuku į langą, kad šis svetimas žmogus, nepamatytų,
kaip mano veidą akimirką iškreipia skausmas. Žinoma, mano
tėvas miręs. Žinoma.
Man užgniaužia gerklę, o akis ima gelti ašaros, bet ašaros
skirtos mažvaikiams. Ir silpniesiems. Verkti dėl tėvo, kurio
net nepažinojau? Tikrai silpna.
Per padangų gaudimą išgirstu barkštelėjimą į stiklą ir
skysčio, pilamo į taurę, garsą. Karalius prabyla po nedidelės
pauzės.
– Mudu su tavo tėvu buvome geriausi draugai. Kartu
užaugome. Kartu lankėme koledžą. Kartu impulsyviai
nusprendėm stoti į laivyną. Galiausiai tapome jūrų
pėstininkais, tačiau mūsų tėvai norėjo anksčiau išeiti į
pensiją, tad, užuot pradėję tarnybą, grįžom namo perimti jų
verslų. Jei tau įdomu, statome lėktuvus.
Kurgi ne, pagalvoju karčiai.
Jis arba nekreipia dėmesio į tai, kad tyliu, arba priima tai
kaip raginimą kalbėti.
– Prieš penkis mėnesius Stivas žuvo skrisdamas
parasparniu. Nelaimingas atsitikimas, bet prieš
išvykdamas... o tai labai keista, tarsi būtų kažką nujautęs, –
papurto galvą. – Perdavė man laišką ir pasakė, kad tai
svarbiausias laiškas, kokį jis yra gavęs per visą savo
gyvenimą. Sakė, kad jam grįžus perskaitysime jį kartu, bet
po savaitės iš kelionės grįžusi jo žmona pranešė, kad jis žuvo.
Palikau laišką stalčiuje, nes reikėjo tvarkytis su kilusiomis
komplikacijomis... su laidotuvėmis ir našle.
Komplikacijomis? Kaip suprasti? Juk miršti ir viskas, ar ne?
Be to, našlė jis ištarė taip, lyg tai būtų baisus dalykas.
Įdomu, kas ji per viena.
– Laišką prisiminiau tik po kelių mėnesių. Ar žinai, kas
jame rašoma?
 Ar įmanoma dar labiau mane paerzinti? Žinoma, kad noriu
žinoti, kas jame rašoma, bet tikrai nesuteiksiu jam
pasitenkinimo atsakydama į klausimą. Prispaudžiu skruostą
prie lango.
Pravažiavus porą kvartalų Karalius pasiduoda.
– Tas laiškas nuo tavo motinos.
– Ką? – atsisuku nustebusi.
Jis neatrodo patenkintas, kad pagaliau patraukė mano
dėmesį, – tik pavargęs. Jo veidas išvagotas draugo, mano
tėvo, netekties. Dabar pirmą kartą matau Kalamą Karalių
kaip žmogų, kuriuo jis tvirtina esąs – tėvą, kuris neteko
geriausio draugo ir gavo didžiausią staigmeną gyvenime.
Automobilis sustoja man nespėjus nieko pasakyti.
Pažvelgusi pro langą suprantu, kad mes užmiestyje. Lygus
laukas, didelis, vieno aukšto pastatas iš metalo lakštų ir
bokštas. Prie pastato didelis baltas lėktuvas su užrašu
„Atlanto aviacija“. Karalius sakė, kad stato lėktuvus, bet
nesitikėjau, kad tokius lėktuvus. Tiesą sakant, nežinau, ko
tikėjausi, bet tikrai ne didžiulio lėktuvo, galinčio pakelti į orą
šimtus žmonių.
– Čia tavo? – sunku nestebeilyti išsižiojus.
– Mano, bet mes nestojame.
Patraukiu pirštus nuo stambios, sidabrinės durų
rankenėlės.
– Kaip suprasti?
Minutėlei pamirštu, kad man šokas, nes mane pagrobė, nes
paaiškėjo, kad mano biologinis tėvas miręs, pamirštu net
paslaptingą laišką ir išsižiojusi žiūriu, kaip įvažiuojame pro
vartus, nuriedame pro pastatą ir sustojame, mano supratimu,
ant pakilimo tako. Lėktuvo gale atsidaro dugnas ir ant žemės
nusileidžia rampa. Galijotas padidina greitį ir lengvai
įvažiuoja į lėktuvą.
Apsisuku pasižiūrėti, kaip dangtis garsiai užsitrenkia
mums pavymui. Jam užsidarius automobilio durelės tyliai
cakteli. Aš laisva. Beveik.
– Po tavęs, – taria Kalamas rodydamas į Galijoto atidarytas
duris.
Tvirtai susisiaučiu švarką stengdamasi išlaikyti orumą. Net
lėktuvas geresnės būklės nei aš su svetimu striptizo šokėjos
korsetu ir nepatogiais aukštakulniais.
– Man reikia persirengti.
Džiaugiuosi, kad pavyksta tai pasakyti beveik normaliu
balsu. Kadangi turiu daug patirties su gėda ir patyčiomis,
žinau, kad geriausia gynyba – puolimas, bet dabar mano
padėtis ne pati geriausia. Nenoriu, kad Galijotas ar skrydžio
palydovai matytų mane tokiais drabužėliais.
Lėktuve esu pirmą kartą. Anksčiau visur keliaudavau
autobusais arba paprašydavau pavėžėti vilkikų vairuotojus.
Šis daiktas milžiniškas, jame telpa visas automobilis. Kur
nors tikrai turi būti vietos, kad galėčiau persirengti.
Kalamo žvilgsnis švelnus. Jis linkteli Galijotui.
– Palauksime viršuje, – parodo į garažo patalpos galą. –
Laiptai už tų durų. Ateik, kai būsi pasirengusi.
Vos tik likusi viena greitai nusirengiu šokėjos drabužius,
įšoku į patogiausius apatinius, apsmukusius džinsus,
apsivelku marškinėlius be rankovių ir flanelinius marškinius.
Paprastai palikčiau prasegtus, bet šįkart susisagstau iki pat
kaklo. Atrodau kaip benamė, bet bent jau prisidengusi.
 Susikišu savo striptizo reikmenis į kuprinę ir pasitikrinu, ar
vis dar turiu pinigus. Laimė, jie šalia Stivo laikrodžio. Be jo
jaučiuosi nuoga, o kad jau Kalamas ir taip apie jį žino, galiu
užsisegti. Kai tik odinė apyrankė prisispaudžia prie riešo,
pasijuntu stipresnė. Kad ir ką pasakytų Kalamas Karalius,
dabar man nebaisu.
Užsimetusi kuprinę ant peties patraukiu prie durų. Mintys
veja viena kitą. Man reikia pinigų. Kalamas jų turi. Turiu
greitai susirasti, kur gyventi. Jei iš jo gausiu nemažai pinigų,
galėsiu pabėgti ir pradėti iš naujo. Tai moku puikiai.
Viskas bus gerai.
Viskas bus gerai. Jei nuolat sau tai kartosiu, galiausiai
patikėsiu. Net jei tai netiesa.
Užlipusi laiptais randu manęs laukiantį Kalamą. Jis
supažindina mane su vairuotoju.
– Ela Harper, čia Diuranas Sahadis. Diuranai, Stiveno
duk​ra Ela.
– Malonu susipažinti, – atsako Diuranas juokingai žemu
balsu. Dievulėliau, jis kaip Betmenas. – Užjaučiu dėl
netekties.
Diuranas linkteli. Jis toks malonus, kad būtų nemandagu jį
ignoruoti. Patraukiu savo kuprinę į šalį ir paspaudžiu ištiestą
ranką.
– Ačiū.
– Ir tau ačiū, Diuranai, – taria Kalamas vairuotojui ir
atsisuka į mane. – Prisėskime. Noriu grįžti namo. Iki Beivju
laukia valandos skrydis.
– Valandos? Išsikvietei lėktuvą, kad paskristum vieną
valandą?! – sušunku.
 – Važiuoti būtų reikėję šešias – tikrai per ilgai. Armija
detektyvų ir taip užtruko devynias savaites, kol tave surado.
Neturiu kito pasirinkimo, tad nuseku jam įkandin prie
minkštų, baltos odos krėslų, atsuktų vienas į kitą, su juodu
staliuku sidabriniais krašteliais per vidurį. Jis atsisėda ir
parodo man sėstis priešais. Ant stalelio jau stovi butelis ir
taurė, lyg personalas žinotų, kad viršininkas negali gyventi
be gėrimų.
Už takelio stovi dar pora tokių pačių krėslų ir sofa. Kažin,
ar galėčiau čia įsidarbinti stiuardese? Lėktuvas dar gražesnis
nei jo automobilis. Tikrai galėčiau čia gyventi.
Atsisėdu ir pasidedu kuprinę tarp kojų.
– Gražus laikrodis, – tarsteli akmeniniu veidu.
– Ačiū. Mama atidavė. Sakė, kad, be vardo ir manęs, tėvas
daugiau nieko ir nepaliko, – nebėra prasmės meluoti. Jei
detektyvų armija surado mane Kerkvude, tikriausiai apie
mamą ir mane žino daugiau nei aš. Na, bent jau atrodo, kad
daug žino apie mano tėtį, o aš, kad ir kaip nemalonu
pripažinti, noriu žinoti viską.
– Kur laiškas?
– Namie. Parodysiu, kai atvyksime, – taria atidarydamas
odinį lagaminėlį ir traukdamas pluoštą banknotų – visai kaip
iš filmo, perrištų balta juostele. – Ela, noriu su tavimi
susitarti.
Žinau, kad mano akys didelės kaip lėkštutės, bet nieko
negaliu padaryti. Gyvenime nesu mačiusi tiek šimtinių
vienoje vietoje.
Jis pastumia krūvelę per tamsų paviršių į mano pusę. Gal
čia koks žaidimas ar realybės šou? Užsičiaupiu ir pasistengiu
susitvardyti. Niekas manęs neapkvailins.
– Klausau, – atsakau prisimerkusi ir sukryžiuoju rankas ant
krūtinės.
– Kaip suprantu, šoki striptizo klube, kad pragyventum ir
gautum mokyklos diplomą. Vėliau tikriausiai norėtum įstoti į
koledžą, su striptizu atsisveikinti ir imtis kitokio darbo.
Galbūt norėtum tapti buhaltere, gydytoja ar teisininke. Šie
pinigai – pasitikėjimo ženklas, – patapšnoja per banknotus. –
Čia dešimt tūkstančių dolerių. Už kiekvieną mėnesį, kurį
praleisi su manimi, gausi po tokią pačią krūvelę. Jei gyvensi
su manimi, kol baigsi mokyklą, gausi papildomus du šimtus
tūkstančių. Jų užteks koledžui, apgyvendinimui, drabužiams
ir maistui. Jei koledžą baigsi, gausi dar vieną premiją.
– O kas tau iš to? – man nieži pirštus čiupti pinigus,
susirasti parašiutą ir dingti iš čia, kol Kalamas nespėjo ištarti
akcijų birža.
Tačiau lieku savo vietoje ir laukiu, kol jis pasakys, ką
turėsiu padaryti, kad gaučiau šiuos pinigus. Greitai
apgalvoju, kur reikėtų nubrėžti ribą.
– Tu nesipriešinsi, nemėginsi pabėgti, priimsi mano globą,
gyvensi mano namuose ir su mano sūnumis elgsiesi kaip su
broliais. Už tai gausi gyvenimą, apie kurį svajojai, –
stabteli. – Ir kurio tau būtų linkėjęs Stivas.
– O kas iš to tau? – noriu, kad jis aiškiai išdėstytų sąlygas.
Kalamas išpučia akis. Jo veidas įgauna žalsvą atspalvį.
– Man nieko. Ela, tu labai graži mergaitė, bet tik mergaitė,
o aš keturiasdešimt dvejų metų vyras su penkiais sūnumis.
Be to, turiu labai patrauklią merginą, kuri patenkina visus
mano poreikius.
 Fui. Ištiesiu ranką rodydama, kad liautųsi.
– Gerai, daugiau gali neaiškinti.
Kalamas nusijuokia iš palengvėjimo, bet po sekundėlės
rimtai priduria:
– Žinau, kad nepakeisiu tau tėvų, bet kaip galėdamas
pasistengsiu juos atstoti. Nors ir netekai šeimos, Ela, nebesi
viena. Dabar tu Karalaitė.

2 povandeninio naikinimo pagrindų

 4 SKYRIUS

LEIDŽIAMĖS, BET, NET ir prispaudus nosį prie stiklo, lauke

per tamsu, kad ką nors įžiūrėčiau. Matau tik blyksinčias
nusileidimo tako šviesas, o nusileidus Kalamas neduoda laiko
apsižvalgyti. Į automobilį lėktuve negrįžtame. Matyt, tai
„kelionių“ automobilis, nes Diuranas atidaro kito juodo
sedano dureles. Langai taip užtamsinti, kad net nenutuokiu,
koks peizažas lekia pro šalį, tačiau Kalamui pravėrus langą
užuodžiu – druska. Vandenynas.
Vadinasi, mes pakrantėje. Viena iš Karolinų? Per šešias
valandas iš Kerkvudo turėtume atsidurti kur nors prie
Atlanto. Turint galvoje Kalamo įmonės pavadinimą, būtų
visai logiška, bet tai nesvarbu. Dabar svarbiausia, kad mano
kuprinėje guli pluoštas žalių. Dešimt gabalų. Vis dar negaliu
to suvokti. Po dešimt gabalų per mėnesį. Ir dar daugiau, kai
baigsiu mokyklą.
Jis turi ką nors už tai gauti. Nors ir patikino, kad nesitiki
jokių... ypatingų paslaugų, bet man tai ne pirmas kartas. Visi
visada nori ką nors gauti, galiausiai yla išlys iš maišo, bet kai
taip nutiks ir reikės sprukti, bent jau turėsiu dešimt gabalų.
 Iki tol žaisiu pagal jo taisykles ir su Karaliumi elgsiuos
gražiai.
Ir su jo sūnumis...
Velnias, pamiršau apie sūnus. Sakė, kad turi penkis.
Gal nebus labai baisūs? Penki išlepinti berniūkščiai? Cha.
Esu mačius daug blogesnių. Pavyzdžiui, mamos vaikinas
gangsteris Leo, kuris mėgino pagraibyti mane, kai buvau
dvylikos. Po to, kai trenkiau jam į pilvą ir vos nesusilaužiau
rankos, išmokė mane, kaip laikyti kumščius. Buvo daug
juoko, greitai susidraugavome. Savigynos įgūdžiai pravertė
su kitu mamos vaikinu, kuris irgi nevaldė rankų. Mama
puikiai mokėjo išsirinkti.
Bet stengiuosi jos neteisti. Ji stengėsi išgyventi. Niekada
neabejojau, kad mane myli.
Po trisdešimties minučių kelio Diuranas sumažina greitį.
Vartai. Nuo vairuotojo sėdynės mus skiria širma, bet išgirstu
pyptelėjimą, kitą mechaninį ūžimą ir mes vėl pajudame, tik
šįkart lėčiau. Galiausiai automobilis sustoja ir durų spynelės
tyliai atsidaro.
– Mes namie, – tarsteli Kalamas.
Noriu jį pataisyti, kad toks dalykas neegzistuoja, bet
prikandu liežuvį.
Diuranas atidaro dureles ir ištiesia man ranką. Išlipant vos
vos sudreba keliai. Prie didžiulio garažo stovi dar trys
automobiliai – du juodi visureigiai ir raudonas pikapas, kuris
čia kažkaip nedera.
Pastebėjęs, kur krypsta mano žvilgsnis, Kalamas
apmaudžiai šypteli.
 – Anksčiau stovėdavo trys Range Rover, bet Istonas saviškį
iškeitė į pikapą. Tikriausiai norėjo daugiau vietos dulkintis.
Jis tai ištaria ne piktai, o taip, tarsi būtų pasidavęs. Kaip
suprantu, Istonas jo sūnus. Kalamo balse yra kažkas
daugiau... Gal bejėgiškumas? Pažįstu jį tik kelias valandas,
bet negaliu įsivaizduoti šio vyro bejėgio. Reikia nepamiršti
būti atsargiai.
– Pirmas porą dienų tave pavėžės kuris nors iš berniukų, –
priduria jis. – Kol nupirksiu tau automobilį. – O tuomet
prisimerkia. – Žinoma, jei tik turi vairuotojo pažymėjimą savo
vardu, ant kurio neparašyta, kad tau trisdešimt ketveri.
Pagiežingai linkteliu.
– Tai gerai.
Tik tuomet suprantu, ką jis pasakė prieš tai.
– Nupirksi man automobilį?
– Taip bus paprasčiau. Mano sūnūs... – atrodo, kad jis
atsargiai renka žodžius. – Sunkiai apsipranta su naujais
žmonėmis, o tau reikia eiti į mokyklą, tad... – Gūžteli pečiais
ir dar kartą pakartoja. – Taip bus paprasčiau.
Man kyla įtarimas. Kažkas čia ne taip. Ir su juo, ir su jo
vaikais. Gal Kerkvude reikėjo labiau pasistengti pasprukti iš
jo automobilio. Galbūt...
Bet mintis nutrūksta vos pamačius dvarą.
Ne, rūmus. Karalių rūmus. Tikrąja to žodžio prasme.
Tai neįmanoma. Namas tik dviejų aukštų, bet vos matau jo
galą. Visur langai. Gal namą projektavęs architektas buvo
alergiškas sienoms arba labai bijojo vampyrų?
– Tu... – man užlūžta balsas. – Tu čia gyveni?
 – Mes čia gyvename, – pataiso jis. – Dabar čia ir tavo
namai, Ela.
Čia niekada nebus mano namai. Mano vieta ne tarp turtų,
o tarp skarmalų. Puikiai tai žinau ir esu visiškai patenkinta,
nes skarmalai niekada nemeluoja. Jie nesuvynioti į gražią
pakuotę. Jie yra tokie, kokie yra.
Šis namas – tik miražas. Jis švarus ir gražus, bet svajonė,
kurią man mėgina parduoti Kalamas, laikina kaip jo
popieriai. Niekas neblizga amžinai.
Karalių dvaro vidus toks pats ekstravagantiškas kaip ir
išorė. Visas fojė, kuris, rodosi, tęsiasi mylių mylias, išklotas
baltomis plytelėmis, išvagotomis pilkų ir aukso gijų – kaip
banke ar gydytojo kabinete. Lubos taip pat begalinės. Norisi
sušukti ir patikrinti, ar gerai aidi.
Iš abiejų pusių kylantys laiptai susitinka balkonėlyje virš
fojė. Sietyne virš mano galvos tiek krištolų ir lempučių, kad
jei jis nukristų ant manęs, gelbėtojai rastų tik stiklo dulkes.
Toks labiau tiktų viešbučiui. Nieko keisto, jei jis iš ten ir
atkeliavo.
Visur matau prabangą.
Tuo tarpu Kalamas įdėmiai mane stebi, lyg būtų pamatęs,
kas vyksta mano galvoje, ir žinotų, kad galiu bet kada
pratrūkti. Kad tuoj galiu dėti į kojas, nes man čia ne vieta.
– Žinau, kad nesi prie šito pratusi, – taria kimiu balsu. – Bet
priprasi. Pažadu, tau čia patiks.
Mano pečiai įsitempia.
– Nieko man nežadėk, pone Karaliau, nei dabar, nei kada
nors vėliau.
Jis atrodo nustebęs.
 – Vadink mane Kalamu, Ela, bet jei tau ką nors pažadu,
pasistengsiu ištesėti. Taip pat kaip ištesėjau visus pažadus,
duotus tavo tėvui.
Tai mane šiek tiek suminkština.
– Tu... aa... – nutęsiu nejaukiai. – Stivas tau buvo labai
svarbus, ar ne?
– Jis buvo mano geriausias draugas, – paprastai atsako
Kalamas. – Jam būčiau patikėjęs savo gyvybę.
Kaip miela. Vienintelio žmogaus, kuriuo galėjau pasitikėti,
nebėra. Ji negyva ir palaidota. Pagalvojus apie mamą
užplūsta toks ilgesys, kad užgniaužia gerklę.
– Eee... – noriu, kad mano balsas nuskambėtų normaliai,
lyg manęs nesmaugtų ašaros. – Tai turi liokajų? Ar namų
šeimininkę? Kas rūpinasi tokiu namu?
– Turiu personalą. Tau nereikės šveisti grindų
pragyvenimui, – pamačius mano akmeninę veido išraišką jo
šypsena dingsta.
– Kur mano laiškas?
Kalamas tikriausiai jaučia, kad aš ant ribos, nes jo balsas
tampa švelnesnis.
– Klausyk, jau vėlu, šiandien nuotykių pakaks. Palikim šį
pokalbį rytojui. Dabar noriu, kad gerai išsimiegotum, –
įdėmiai mane nužvelgia. – Nes įtariu, kad to nebuvo jau kurį
laiką.
Jis teisus. Giliai įkvėpiu ir iškvėpiu.
– Kur mano kambarys?
– Aš tave palydėsiu... – ir išgirdęs žingsnius viršuje staiga
nutyla. Jo akys pritariamai sublizga. – Štai ir jie. Gideonas
koledže, bet kitų paprašiau nusileisti susipažinti. Jie ne
visada manęs klauso...
Atrodo, kad neklauso ir dabar – kad ir kokie nurodymai
buvo duoti jauniesiems Karaliams, jie juos ignoruoja. Mane
taip pat. Prie balkono turėklų išdygusios keturios figūros
tamsiais plaukais, bet į mane nė viena net nežvilgteli.
Man trumpam atvimpa žandikaulis, bet greitai užsičiaupiu
ir pasiruošiu agresijos bangai iš viršaus. Neparodysiu, kaip
jie mane pribloškė, bet aš tikrai priblokšta. Ne, dar blogiau,
įbauginta.
Karaliaus berniukai ne tokie, kokių tikėjausi. Jie neatrodo
kaip turtingi išperos brangiais drabužiais. Jie atrodo kaip
banditai, kurie perlaužtų mane perpus kaip šakelę.
Visi tokie pat aukšti kaip ir tėvas, mažiausiai šešių pėdų
ūgio, tik ne vienodai raumeningi – du dešinėje plonesni, o du
kairėje platesnių pečių ir didesnių rankų. Turbūt
sportininkai. Tokius raumenis reikia užsidirbti, išlieti daug
kraujo ir prakaito.
Dabar, kadangi nė vienas vis dar nepratarė nė žodžio, imu
nerimauti. Tyli ir jie, ir Kalamas. Net stovėdama toli
apačioje, matau, kad visų sūnų akys tokios pačios kaip tėvo.
Šviesiai žydros, veriančios kiaurai ir dabar visos įsmeigtos į
tėvą.
– Berniukai, – galiausiai taria jis. – Ateikit susipažinti su
viešnia. – Ir greitai papurtęs galvą pasitaiso. – Su nauja
šeimos nare.
Tyla.
Nejauku.
 Vienas, stovintis viduryje, pašaipiai vypteli, vos trūkteli
vienas lūpų kamputis. Jis šaiposi iš tėvo stovėdamas
pasirėmęs į turėklus ir tylėdamas.
– Ridai, – nuo sienų atsimuša įsakmus tėvo balsas. –
Istonai. – Kaip komandą išspjauna antrą vardą. – Sojeri.
Sebastianai. Leiskitės žemyn. Dabar pat.
Jie net nekrusteli. Dabar suprantu, kad du dešinėje –
dvyniai. Vienodi veidai ir vienodos pozos – rankos
sukryžiuotos ant krūtinės. Vienas iš dvynių dirsteli į šalį ir
vos pastebimai žvilgteli į brolį toliau kairėje.
Nugara perbėga šiurpas. Dėl jo turėčiau nerimauti. Jo
turėčiau saugotis.
Jis vienintelis pakreipia galvą mano pusėn, lėtai ir
apskaičiuotai. Mūsų žvilgsniams susitikus širdis ima greičiau
plakti. Iš baimės. Galbūt kitomis aplinkybėmis ji plaktų dėl
kitos priežasties – jis labai gražus. Jie visi gražūs.
Bet jis mane gąsdina, turiu labai pasistengti, kad
nuslėpčiau, ką jaučiu. Sutinku jo žvilgsnį kaip iššūkį. Pirmyn,
Karaliau, nusileisk žemyn.
Mėlynos akys prisimerkia. Jis pajunta nebylų iššūkį. Mato
mano užsispyrimą ir jam tai nepatinka. Bet tuomet Ridas
pasitraukia nuo turėklų ir nueina. Kiti nuseka iš paskos, lyg
gavę įsakymą. Į tėvą net nežvilgteli. Tuščiuose namuose
nuaidi žingsniai. Užsidaro durys.
Kalamas atsidūsta.
– Atsiprašau. Maniau, kad mes susitarėme, – jie turėjo
laiko pasiruošti, – bet akivaizdu, kad jiems reikės daugiau
laiko viską suvirškinti.
 Viską? Jis turi galvoje mane. Mano buvimą jų namuose,
mano ryšį su jų tėvu, apie kurį vakar dar nieko nežinojau.
– Esu tikras, rytoj jie bus draugiškesni, – tarsteli. Atrodo,
kad mėgina įtikinti pats save, bet manęs neįtikina.
 5 SKYRIUS

NUBUNDU SVETIMOJE LOVOJE. Man tai nepatinka. Ne

lova. Lova nieko. Minkšta, bet tuo pačiu tvirta, paklodės
glotnios ir švelnios – čia ne tas šiurkštus šlamštas, prie kurio
aš pratusi ar bent jau pratinausi, kai pasisekdavo miegoti
lovoje su paklodėmis. Dažnai tekdavo tenkintis miegmaišiu, o
tie nailoniniai maišai po kurio laiko prasmirsta.
Ši lova kvepia medumi ir levandomis.
Mane tokia prabanga ir grožis gąsdina, nes iš patirties
žinau, kad po ko nors gražaus laukia nemaloni staigmenėlė.
Kartą grįžusi iš darbo mama paskelbė, kad kraustomės į
geresnį butą. Padėti supakuoti mūsų kuklų turtą atvyko
aukštas lieknas vyras, ir po kelių valandų jau buvome
mažame namelyje. Jis buvo nuostabus, su klostuotomis
užuolaidomis ant langų ir, nors labai mažas, turėjau atskirą
miegamąjį.
Tą pačią naktį mane pažadino riksmas ir dūžtančio stiklo
garsas. Į kambarį atbėgusi mama pakėlė mane iš lovos. Man
nespėjus susigaudyti, kas vyksta, jau buvome lauke. Tik už
poros kvartalų pastebėjau, kad ant jos skruostikaulio
formuojasi mėlynė.
 Gražūs daiktai ne tas pats kas geri žmonės.
Atsisėdu ir apsidairau aplink. Tai princesės kambarys –
jaunos princesės. Visur tiek rožinės spalvos ir raukinių, kad
galima apsivemti. Trūksta tik Disnėjaus plakatų, nors
tikriausiai jų nėra tik todėl, kad šiems namams tai būtų per
žemas lygis – kaip ir mano kuprinė, numesta ant grindų prie
durų.
Prieš akis prabėga vakarykščiai įvykiai. Juosta sustoja ties
pluoštu šimtinių. Šoku iš lovos ir griebiu kuprinę. Atidariusi
ir ant viršaus pamačiusi krūvelę bendžaminų, atsidūstu iš
palengvėjimo. Perbraukiu pirštu pluošto karštą klausydamasi
malonaus šiugždėjimo, užpildžiusio kambario tylą. Galėčiau
juos paimti ir dingti dabar pat. Dešimties gabalų man
užtektų ilgam laikui.
Bet, jei pasilikčiau... Kalamas pažadėjo daug daugiau.
Lova, kambarys, po dešimt gabalų kiekvieną mėnesį, kol
gausiu diplomą... vien už tai, kad eisiu į mokyklą? Kad
gyvensiu šiame dvare ir vairuosiu nuosavą automobilį?
Įsikišu pinigus į vidinę kišenę kuprinės dugne. Palauksiu
dienelę. Jeigu kas, niekas manęs nesulaikys nei rytoj, nei po
mėnesio. Jei tik pajusiu pavojų, iškart bėgsiu.
Paslėpusi pinigus, likusį kuprinės turinį išverčiu ant lovos
ir peržiūriu atsargas. Iš drabužių turiu dvi poras siaurų
džinsų ir vienus apsmukusius, kuriuos apsimoviau vakar
vengdama dėmesio, penkerius marškinėlius, penkias
kelnaites, vieną liemenėlę, korsetą, su kuriuo šokau vakar
vakare, kelnaites su juostele, striptizo šokėjos aukštakulnius
ir vieną gražią suknelę, kuri kažkada priklausė mano
motinai. Ji juoda ir trumpa. Kai ją apsivelku, atrodo, kad
mano antras aukštas didesnis, nei apdovanojo Dievas. Taip
pat turiu kosmetinę, kurioje vien tik mamos daiktai ir keli
kitų striptizo šokėjų palikti suvenyrai. Visas kosmetinės
turinys turėtų būti vertas mažiausiai tūkstančio.
Dar turiu Odeno poezijos knygą, kuri čia tikriausiai
romantiškiausia ir mažiausiai reikalinga iš visų mano daiktų,
tačiau radau ją gulinčią kavinėje ant stalo ir, pamačiusi, kad
ant jos užrašyti tie patys žodžiai kaip ant mano laikrodžio,
negalėjau jos palikti. Tai buvo likimas, nors ir netikiu tokiais
dalykais. Likimas skirtas silpniems, tiems, kurie neturi jėgų
ar valios kurti tokį gyvenimą, kokio nori. Kol kas ir aš neturiu
daug jėgų, bet vieną dieną turėsiu.
Delnu paglostau knygos viršelį. Galbūt pavyktų kur nors
susirasti padavėjos darbą ne visu etatu. Galėčiau dirbti
kepsnių restorane. Turėčiau pinigų smulkioms išlaidoms,
nereikėtų leisti tų, kuriuos davė Kalamas, nes jų
nusprendžiau neliesti.
Beldimas į duris mane išgąsdina.
– Kalamai? – pašaukiu.
– Ne, čia Ridas. Atidaryk.
Nuleidžiu akis į savo milžiniškus marškinėlius. Jie
priklausė vienam iš mamos vaikinų ir uždengia beveik viską,
bet nesiruošiu stoti prieš kaltinantį ir piktą Karaliaus sūnaus
žvilgsnį neapsišarvavusi. Man reikia drabužių ir storo
sluoksnio blogos mergaitės makiažo.
– Aš neapsirengusi.
– Tarsi man rūpėtų. Duodu penkias sekundes ir einu
vidun, – jo balsas šaltas ir griežtas.
 Bjaurybė. Bet turint galvoje, kokie to vaikino raumenys,
neabejoju, kad panorėjęs lengvai išlaužtų duris.
Piktai nutrepsiu prie durų ir atidarau.
– Ko nori?
Jis nepagarbiai nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir, nors
mano marškinėliai dengia daug daugiau nei būtina, priverčia
mane pasijusti nuoga. Man tai nepatinka. Vakar vakare
pasėtas nepasitikėjimas pamažu virsta nuoširdžia
neapykanta.
– Noriu sužinoti, ką čia sumanei, – žengia į priekį. Žinau,
kad daro tai norėdamas mane įbauginti. Šis vaikinas savo
sudėjimu naudojasi ir kaip ginklu, ir kaip masalu.
– Apie tai tau reikėtų pasikalbėti su savo tėvu. Tai jis mane
pagrobė ir atgabeno čia.
Ridas žengia dar žingsnį ir dabar mes taip arti vienas kito,
kad abiem įkvėpus mūsų kūnai susiliečia.
Jis toks karštas, kad man išdžiūsta burna ir ima pulsuoti
vietos, kurios tokiam šikniui turėtų būti visiškai abejingos. Iš
mamos išmokau, kad kūnui gali patikti tai, kas nepatinka
galvai, tačiau viską kontroliuoti turi galva. Ji sakydavo
„daryk, kaip sakau, o ne kaip darau“.
Jis šiknius ir nori tave nuskriausti, sušunku savo kūnui, bet
speneliai sustangrėja, nepaisydami įspėjimo.
– O tu labai priešinaisi, ar ne? – su pasibjaurėjimu
nužvelgia mano stangrias viršūnėles po marškinėliais.
Man nelieka nieko kito kaip tik apsimesti, kad mano
speneliai nuolat dėmesio centre.
– Kaip jau sakiau, pasikalbėk su tėvu, – nusisuku
apsimesdama, kad jis nepažadino kiekvieno mano kūno
receptoriaus. Nužingsniuoju prie lovos ir pasiimu paprastas
kelnaites. Tarsi man niekas nerūpėtų, nusitraukiu senas ir
palieku gulėti ant kreminio kilimo.
Sau už nugaros išgirstu įtraukiamo oro gurkšnį. Vienas
taškas svečių komandai.
Kaip galėdama nekalčiau, atsargiai užsitraukiu naujas po
savo naktiniais marškiniais. Jaučiu jo žvilgsnį visu kūnu, tarsi
tai būtų prisilietimas.
– Tikiuos, žinai – kad ir kokį žaidimą žaidi, nelaimėsi. Tu
viena prieš mus visus, – jo balsas žemas ir kimus. Mano
pasirodymas jį paveikė. Antras taškas. Džiaugiuosi, kad
stoviu atsukusi nugarą ir Ridas nemato, kad ir jis mane
paveikė vien savo balsu ir žvilgsniu.
– Jei pasitrauksi dabar, nenukentėsi. Leisim tau pasilikti
kad ir ką gavai iš mūsų tėvo ir nė vienas nutrukdysim tau
ramiai gyventi. Jei pasiliksi, pamatysi, ką sugebam, ir
galiausiai šliauši iš čia keliais.
Užsitraukiu džinsus ir vis dar atsukusi jam nugarą kilsteliu
marškinėlius, bet staiga pasigirsta kimus juokas ir skubūs
žingsniai. Jo ranka nusileidžia man ant peties, neleisdama
nusitraukti marškinių. Tuomet Ridas apsuka mane veidu į
save ir palinksta taip arti, kad jo lūpos beveik liečiasi prie
mano ausies.
– Turiu tau naujieną, mažute, nedulkinčiau tavęs, net jei
šoktum man striptizą kiekvieną dieną, supratai? Gal mano
tėvas ir apsivyniojo aplink tavo nepilnametį užpakaliuką, bet
mes visi permatom tave kiaurai.
Kaklą pakutenus karštam Rido kvapui, man prireikia
sutelkti paskutinius valios likučius, kad nesuvirpėčiau. Ar aš
išsigandau? Ar susijaudinau? Kas žino. Mano kūnas
nesupranta, kas vyksta. Velniava. Ar aš mamos vaikas? Nes
Megė Harper būtų galėjusi užsirašyti ant vizitinės kortelės,
kad jai patinka vyrai, kurie blogai su ja elgiasi.
– Paleisk mane, – atsakau šaltai.
Jis dar stipriau suspaudžia mano petį ir po sekundės
stumteli mane šalin. Krentu į priekį ir atsiremiu į lovos
kraštą.
– Mes visi tave stebime, – taria grėsmingai ir išžirglioja
lauk.
Baigiu rengtis drebančiomis rankomis. Nuo šiol šiuose
namuose visada vaikščiosiu apsirengusi – net ir savo
miegamajame. Tas pašlemėkas Ridas daugiau niekada
neužklups manęs nepasirengusios.
– Ela?
Iš nuostabos net pašoku, bet apsisukusi tarpduryje
pamatau Kalamą.
– Kalamai, išgąsdinai, – cypteliu prispaudusi rankas prie
besidaužančios širdies.
– Atsiprašau, – taria ir įeina rankoje laikydamas seną lapą
iš užrašų knygutės. – Tavo laiškas.
Mūsų žvilgsniai susitinka.
– A, ačiū.
– Manei, kad neatiduosiu, ar ne?
Nutaisau grimasą.
– Jei nuoširdžiai, net netikėjau, kad jis egzistuoja.
– Ela, aš tau nemeluočiau. Turiu daug trūkumų. Mano sūnų
išdaigos užimtų daugiau lapų nei „Karas ir taika“, bet
niekada nemeluoju. Tavęs prašau tik suteikti progą, – taria
spausdamas lapą man į delną. – Kai perskaitysi, nusileisk
pusryčių. Koridoriaus gale rasi juodus laiptus, vedančius į
virtuvę. Ateik, kai tik būsi pasirengusi.
– Ačiū, ateisiu.
Jis šiltai nusišypso.
– Labai džiaugiuosi, kad tu čia. Jau maniau, kad tavęs
nerasiu.
– Aš... nežinau, ką atsakyti.
Jei čia būtume tik Kalamas ir aš, visai džiaugčiausi. Gal net
būčiau dėkinga, bet po susidūrimo su Ridu esu tarp išgąsčio
ir panikos.
– Viskas gerai, pamatysi, apsiprasi. Pažadu, – jis
drąsinamai mirkteli ir dingsta.
Prisėdusi ant lovos drebančiais pirštais išlankstau laišką.

Mielas Stivai,

nežinau, ar gausi šį laišką ir ar gavęs patikėsi tuo, ką

perskaitysi. Siunčiu jį į Mažojo Kriko jūrų laivyno bazę su
tavo tapatybės numeriu. Radau jį užrašytą ant nedidelio
lapelio, kurį pametei kartu su laikrodžiu. Laikrodį
pasilikau.
Šiaip ar taip, einu tiesiai prie esmės – tą vakarą, likus
mėnesiui iki tau išplaukiant Dievas žino kur, aš pastojau.
Kol supratau, kas įvyko, tu jau buvai dingęs. Vaikinų,
kuriuos radau bazėje, mano istorija nesudomino. Įtariu,
kad nebus įdomi ir tau, bet jei susidomėsi, atvyk.
Sergu vėžiu. Jis ėda mano žarnas. Prisiekiu, jaučiu,
kaip jis auga manyje lyg koks parazitas. Mano mergytė
 liks viena. Ji tvirta ir stipri, daug stipresnė nei aš. Aš ją
myliu ir, nors mirties nebijau, bijau palikti ją vieną.
Žinau, kad mes vienas kitam buvome tik kūnas, bet
prisiekiu, kad kartu sukūrėme nuostabiausią dalyką
pasaulyje. Jei su ja net nesusipažinsi, nekęsi pats savęs.
Ela Harper. Pavadinau ją pagal tą muzikinę dėžutę,
kurią laimėjai man Atlantik Sityje. Pamaniau, kad tau
patiks.
Šiaip ar taip, tikiuosi, kad gausi mano laišką laiku. Ji
net nežino, kad esi, bet turi tavo laikrodį ir akis. Suprasi
vos ją pamatęs.

Nuoširdžiai
Megė Harper

Neriu tiesiai į savo asmeninį vonios kambarį, kuris, beje,

taip pat kramtomosios gumos rausvumo, ir prispaudžiu prie
veido rankšluostį. Neverk, Ela. Nėra prasmės. Pasilenkusi
virš praustuvės apsišlakstau vandeniu ir apsimetu, kad į
porcelianinį dubenį krenta tik vanduo iš čiaupo, o ne iš mano
akių.
Susitvardžiusi perbraukiu plaukus šepečiu ir sukeliu į
aukštą arklio uodegą. Paskui pasitepu dieniniu
maskuojamuoju kremu, kad paslėpčiau paraudusius paakius.
Prieš išeidama susidedu viską atgal į kuprinę ir persimetu
ją per petį. Kol nerasiu, kur jos paslėpti, nešiosiuosi visur su
savimi.
Iki juodų laiptų praeinu ketverias duris. Koridorius prie
mano kambario toks platus, kad juo galėtų pravažiuoti
Kalamo automobiliai. Čia kažkada tikrai turėjo būti viešbutis,
būtų kvailystė statyti tokį namą vienai šeimai.
Laiptų apačioje įrengta virtuvė milžiniška. Dvi viryklės,
sala marmuriniu stalviršiu ir visa siena baltų spintelių.
Matau kriauklę, bet nerandu nei šaldytuvo, nei indaplovės.
Galbūt kur nors giliai yra kita, darbinė virtuvė, kurioje,
nesvarbu ką žadėjo Kalamas, šveisiu grindis. Tiesą sakant,
neprieštaraučiau. Jausčiausi geriau, jei už pinigus nors kiek
padirbėčiau, o ne tik eičiau į mokyklą kaip visi paaugliai.
Kam moka už tai, kad lankytų mokyklą? Niekam.
Kitame virtuvės gale priešais langą nuo grindų iki lubų, už
kurio atsiveria vaizdas į vandenį, stovi didelis stalas.
Keturios vietos iš šešiolikos užimtos brolių Karalių. Visi dėvi
uniformas – baltus marškinius, ištrauktus ant samaninių
kelnių. Ant kėdžių atkalčių kabo mėlyni švarkai. Nežinau
kaip, bet nors ir apsipešioję, visi keturi sugeba atrodyti
nuostabiai.
Šie namai kaip Edeno sodas – gražūs, bet kupini pavojų.
– Kokius kiaušinius mėgsti? – paklausia Kalamas. Jis stovi
prie viryklės su mentele vienoje rankoje ir dviem kiaušiniais
kitoje. Kažkodėl neatrodo, kad jam tai įprasta. Paskubomis
žvilgtelėjus į vaikinus, mano įtarimai pasitvirtina. Kalamas
gamina retai.
– Keptus, – šitų neįmanoma sugadinti.
Jis linkteli ir mentele parodo į dideles spintelės duris šalia
savęs.
– Šaldytuve yra vaisių ir jogurto, o už manęs – bandelių.
Nueinu prie spintelės ir, varstoma keturių niūrių, piktų
porų akių, atidarau dureles. Jaučiuosi kaip pirmą dieną
mokykloje, kurioje niekas nemėgsta naujokės, nes vaikams
taip smagiau. Įsijungia šviesa ir į veidą plūsteli vėsus oras.
Įmontuojamas šaldytuvas. Argi norėtum, kad kas nors
pamatytų, jog turi šaldytuvą? Keista.
Pasiimu dėžutę braškių ir padedu ant spintelės.
Ridas numeta servetėlę.
– Aš jau pavalgiau. Ką pavėžėti?
Dvyniai taip pat atstumia kėdes, bet kitas – tikriausiai
Istonas – papurto galvą.
– Aš pakeliui paimsiu Kler.
– Berniukai, – įspėjamai taria tėvas.
– Viskas gerai, – nenoriu pyktis ar sukelti įtampą tarp tėvo
ir jo sūnų.
– Viskas gerai, tėti, – pašaipiai pakartoja Ridas ir atsisukęs
į brolius priduria: – Išvažiuojam po dešimties minučių.
Jie visi išeina vienas paskui kitą kaip ančiukai. Arba gal
geresnis palyginimas būtų kaip kareiviai.
– Atleisk, – sunkiai atsidūsta Kalamas. – Nesuprantu, kodėl
jie tokie nepatenkinti. Ketinau pats nuvežti tave į mokyklą,
bet tikėjausi, kad jie bus... draugiškesni.
Užuodę svylančių kiaušinių kvapą abu atsisukame į viryklę.
– Šūdas, – nusikeikia jis. Priėjusi pamatau juosvą,
anglėjančią masę. Kalamas apgailestaujamai šypteli. –
Paprastai negaminu, bet pamaniau, kad su kiaušiniais
susimauti neįmanoma. Matyt, klydau.
Jis niekada negamina, bet ruošia pusryčius nepažįstamai
merginai? Dabar jau aišku, kodėl jo sūnūs nepatenkinti.
– Tu alkanas? Nes man užteks vaisių ir jogurto.
 Švieži vaisiai – nedažnai pasitaikanti prabanga. Tiesą
sakant, bet kas šviežio man yra prabanga.
– Tiesą sakant, net labai.
– Aš galiu paruošti kiaušinių... – man net nespėjus užbaigti,
jis jau traukia šoninę. – Su šonine, jei turi.
Kol aš ruošiu pusryčius, Kalamas stovi atsišliejęs į stalviršį.
– Penki berniukai. Nemažai.
– Jų motina mirė prieš dvejus metus. Jie taip ir neatsigavo.
Aš taip pat. Marija buvo šią šeimą laikantys klijai, – ranka
persibraukia plaukus. – Prieš jos mirtį retai rodžiausi namie.
„Atlanto aviacijai“ buvo sunkus metas, vaikiausi sandorius po
visą pasaulį. – Sunkiai atsidūsta. – Verslą pastatyti ant kojų
pavyko, o su šeima dar reikės padirbėti.
Sprendžiant iš to, ką kol kas mačiau, bet kokie pokyčiai vis
dar labai toli, bet Kalamo auklėjimo problemos – ne mano
rūpestis. Nerūpestingai pamykiu, ragindama Kalamą
pasakoti.
– Gideonas vyriausias. Dabar jis koledže, bet savaitgaliais
parvažiuoja namo. Įtariu, kad su kažkuo susitikinėja, bet su
kuo – nežinau. Šį vakarą turėtum su juo susipažinti.
Nuostabu.
– Būtų smagu, – taip pat smagu kaip klizma.
– Norėčiau nuvežti tave į mokyklą, užrašyti į pamokas.
Paskui Bruk, mano mergina, pasisiūlė nusivežti tave
apsipirkti. Manau, pamokas galėsi pradėti lankyti
pirmadienį.
– Kiek atsilikau?
– Pamokos prasidėjo prieš dvi savaites. Tavo pažymius
mačiau, tad manau, kad viskas bus gerai, – patikina.
 – Jei gavai net pažymių išrašus, turi gerus detektyvus, –
susiraukusi nudelbiu akis į kiaušinius.
– Dažnai krausteisi, bet kai tik išsiaiškinau visą tavo
mamos vardą, nebuvo sunku išsiaiškinti ir visa kita.
– Mama dėl manęs labai stengėsi, – atkišu smakrą.
– Ji šoko striptizą. Ar ir tave vertė daryti tą patį? – piktai
atšauna Kalamas.
– Ne, pati norėjau, – nuteškiu kiaušinius ant lėkštės. Tegu
pats kepa savo prakeiktą šoninę. Niekas neįžeidinės mano
mamos man girdint.
Kalamas čiumpa mane už rankos.
– Klausyk...
– Ar aš trukdau? – iš tarpdurio pasigirsta šaltas balsas.
Apsisukusi pamatau Ridą. Jo balsas ledinis, bet akys
liepsnoja. Jam nepatinka, kad stoviu taip arti jo tėvo. Žinau,
kad elgiuosi kaip šiknė, bet žengiu dar arčiau Kalamo, beveik
prie jo prisiglaudžiu. Visas Kalamo dėmesys skirtas sūnui,
tad jis nesupranta, kodėl staiga pasidariau tokia meili, bet
Ridas prisimerkia. Jis supranta, ką noriu pasakyti.
Pakeliu ranką ir uždedu ją Kalamui ant peties.
– Ne, nesutrukdei, tik gaminu tavo tėčiui pusryčius, –
meiliai išsišiepiu.
Nežinau, ar tai įmanoma, bet Rido veido išraiška tampa
dar piktesnė.
– Pamiršau švarką, – nužingsniavęs prie stalo nutraukia jį
nuo kėdės atlošo.
– Pasimatysim mokykloje, Ridai! – sušunku pavymui.
Jis meta man dar vieną piktą žvilgsnį ir dingsta. Patraukiu
ranką.
 – Tampai liūtą už ūsų, – šypsodamasis taria Kalamas.
– Jis patempė pirmas, – gūžteliu pečiais.
Kalamas tik papurto galvą:
– Maniau, kad penki berniukai yra iššūkis, bet pasirodo,
viskas dar prieš akis.
 6 SKYRIUS

KALAMAS NUVEŽA MANE į mokyklą, kurią lankysiu

ateinančius dvejus metus. Na, tiksliau, nuveža Diuranas, nes
mudu su Kalamu sėdime ant galinės sėdynės. Jis varto
pluoštą brėžinių, o aš žiūriu pro langą ir stengiuosi negalvoti
apie tai, kas nutiko miegamajame tarp manęs ir Rido.
Po dešimties minučių Kalamas pagaliau pakelia akis nuo
darbų.
– Atsiprašau, turiu pasivyti. Po Stivo mirties pasiėmiau
ilgokas atostogas ir dabar taryba spaudžia mane įsitraukti į
darbą.
Norėčiau paklausti, koks buvo Stivas, ar jis buvo geras
žmogus, ką veikė laisvalaikiu, kodėl niekada negrįžo pas
mano mamą. Tačiau laikau liežuvį už dantų. Dalelė manęs
norėtų pažinti tėvą, nes tuomet jis taptų tikras. Gal net visai
geras, bet lengviau galvoti, kad jis šiknius, kuris paliko mano
mamą.
– Ar čia lėktuvų brėžiniai? – parodau į popierius.
Jis linkteli.
– Kuriame naują naikintuvą. Kariuomenės užsakymas.
 Jėzau. Jis kuria ne šiaip lėktuvus, o karinę techniką. Turėtų
suktis dideli pinigai. Kita vertus, juk mačiau namą, ko čia
stebėtis.
– O mano tė... Stivas? Jis irgi kūrė lėktuvus?
– Jam labiau patikdavo juos išmėginti. Tuo kartais užsiimu
ir aš, bet tavo tėvas skraidymui jautė didelę aistrą.
Tėčiui patiko skraidyti lėktuvu. Pasidedu šią informaciją į
atskirą stalčiuką.
Man nutilus, Kalamas prabyla švelnesniu balsu.
– Gali klausti apie jį, ko tik nori, Ela. Pažinojau Stivą geriau
nei kas kitas.
– Dar nežinau, ar esu pasirengusi sužinoti ką nors
daugiau, – burbteliu.
– Suprantu, bet kai tik būsi pasirengusi, mielai
papasakosiu. Jis buvo nuostabus žmogus.
Norėčiau atrėžti, kad nebuvo toks jau nuostabus, nes mane
paliko, bet ir vėl prikandu liežuvį. Nenoriu apie tai kalbėti su
Kalamu.
Visos mintys apie Stivą išgaruoja privažiavus mažiausiai
dvidešimties pėdų aukščio vartus. Ar taip gyvena Karaliai?
Važinėja nuo vienų vartų prie kitų? Įvažiuojame vidun ir
nuriedame keliu, kuris atveda prie gebenėmis apaugusio
gotikinio stiliaus pastato. Lipdama laukan apsidairau.
Panašūs pastatai išsibarstę po visą Astoro Parko
parengiamosios akademijos teritoriją. Visur žalia veja.
Tikriausiai dėl to mokykla vadinasi parku.
– Palauk, – taria Kalamas Diuranui pro pravirą vairuotojo
langą. – Kai ruošimės išeiti, paskambinsiu.
 Juodas automobilis pasuka prie aikštelės, o Kalamas
atsisuka į mane ir taria:
– Mūsų laukia direktorius Berindžeris.
Lipant plačiais laiptais, vedančiais prie durų, sunku
nespoksoti išsižiojus. Ši mokykla prašmatni. Akivaizdu, kad
čia mokosi turtingieji ir privilegijuotieji. Nupjauta veja ir
didelis kiemas tušti – tikriausiai visi jau klasėse – tolumoje
matau uniformuotus vaikinus, žaidžiančius futbolą.
Kalamas nuseka mano žvilgsnį.
– Sportuoji?
– Ne, nors esu visai sportiška. Man patinka šokiai,
gimnastika ir panašiai, bet nesu sportininkė.
Jis suspaudžia lūpas.
– Gaila. Jei įstotum į komandą, būtum atleista nuo kūno
kultūros pamokų. Paklausiu, ar nėra vietos palaikymo
komandoje. Tau turėtų patikti.
Patiktų būti strikse? Kurgi ne. Tam turi būti energinga,
trykšti gyvenimo džiaugsmu. Aš to neturiu.
Žengiame į vestibiulį. Tokį esu mačiusi tik per filmus apie
koledžą. Ant ąžuolo plokštėmis išmuštų sienų kabo buvusių
mokinių ir mokytojų portretai, mums po kojomis nublizgintos
kietmedžio grindys. Pro šalį praeina keli vaikinai mėlynais
švarkais. Pakeliui visi smalsiai mane nužvelgia.
– Ridas ir Istonas žaidžia futbolą – mūsų komanda
geriausia visoje valstijoje, o dvyniai žaidžia vertinį tenisą. Jei
patektum į palaikymo komandą, galbūt vėliau būtum kurios
nors iš jų komandos striksė.
Nežinau, ar jis supranta, kad tai dar vienas argumentas,
kodėl nenoriu tapti strikse. Tikrai nešokinėsiu iškėlusi
rankas dėl kažkokio subingalvio Karaliaus.
– Gal, – sumurmu. – Bet mieliau susitelkčiau į mokslus.
Kalamas žengia į direktoriaus laukiamąjį taip, tarsi čia
lankytųsi šimtąjį kartą. Tikriausiai lankėsi, nes žila sekretorė
pasveikina jį kaip seną draugą.
– Pone Karaliau, malonu, kad nors kartą apsilankėte
maloniomis aplinkybėmis.
Jis kreivai šypteli.
– Galit nepasakoti. Ar Fransua mūsų laukia?
– Taip, eikit vidun.

SUSITIKIMAS SU DIREKTORIUMI praeina geriau, nei

tikėjausi. Gal Kalamas jam davė pinigų, kad per daug
neklausinėtų? Tačiau akivaizdu, kad direktorius apie mane
jau girdėjo, nes susitikimo pradžioje paklausia, ar noriu būti
vadinama Ela Harper ar Ohaloran.
– Harper, – atsakau nedvejodama. Neatsisakysiu mamos
pavardės. Mane užaugino ji, o ne Stivas Ohaloranas.
Gaunu pamokų tvarkaraštį su kūno kultūros pamoka.
Nepaisydamas mano prieštaravimų, Kalamas pasako
direktoriui, kad norėčiau išmėginti jėgas palaikymo
komandoje. Jėzau. Nesuprantu, kodėl šis žmogus taip
nusiteikęs prieš kūno kultūrą.
Mums baigus, Berindžeris paspaudžia man ranką ir
pasako, kad vestibiulyje manęs laukia gidė, kuri greitai viską
aprodys. Pažvelgiu į Kalamą panikos kupinomis akimis, bet
jis net nepastebi – kalbasi apie rizikingą devintąją duobutę.
Atrodo, jiedu su Berindžeriu kartu žaidžia golfą. Jis su manim
atsisveikina pasakęs, kad Diuranas grįš maždaug po
valandos.
Iš direktoriaus kabineto išeinu sukandusi lūpą. Nežinau, ar
man čia patinka. Visi sako, kad akademiškai mokykla
stipriausia iš visų, bet visa kita... uniformos, prabanga... Man
čia ne vieta. Ir taip tai žinau, bet mano įtarimai pasitvirtina
vos susitikus su ekskursijos gide.
Ji dėvi tamsiai mėlyną sijoną ir baltus marškinius, kaip ir
reikalauja mokyklos taisyklės. Viskas nuo jos tobulai
sušukuotų plaukų iki prancūziško manikiūro rėkte rėkia:
pinigai. Ji prisistato kaip Savana Montgomeri.
– Taip, iš tų Montgomerių, – patikina, lyg man tai turėtų ką
nors reikšti. Vis dar nenutuokiu, kas ji per viena.
Savana – vienuoliktokė kaip ir aš. Ji geras dvidešimt
sekundžių mane nužiūrinėja suraukusi nosį. Jai neįtinka nei
mano džinsai, nei berankoviai marškinėliai, nei nesutvarkyti
nagai, nei plaukai, nei paskubomis pasidarytas makiažas.
– Uniforma bus pristatyta į namus šį savaitgalį. Dėl sijono
negali būti jokių derybų, bet galima jį patrumpinti, – mirkteli
ir pasitaiso savo sijono apačią. Jis vos dengia šlaunis. Kitų
merginų, kurias mačiau koridoriuje, sijonai siekė kelius.
– Pačiulpk mokytojui – pasitrumpink sijoną? – paklausiu
mandagiai.
Jos ledo mėlynumo akys išgąstingai išsipučia, o tuomet ji
nejaukiai nusijuokia.
– Na, ne visai. Jei kuris mokytojas pasiskųs, paduok
Berindžeriui šimtinę ir jis užsimerks.
Turbūt malonu gyventi pasaulyje, kur gali dalyti šimtines.
Man dažniau pasitaiko vieno dolerio banknotai – paprastai
tokių būdavo prikaišiota už mano kelnaičių su juostele.
Apie tai Savanai nusprendžiu nepasakoti.
– Šiaip ar taip, leisk viską aprodyti, – taria ji, tačiau tuoj
pat paaiškėja, kad gidės darbas jos visai nedomina. Jai labiau
patinka žaisti šnipę.
– Čia klasė, čia dar viena klasė, čia moterų tualetas, –
einant koridoriumi rodo ji savo gražiais nagučiais. – Tai
Kalamas Karalius tavo globėjas? Klasė, klasė, bendras
vienuoliktokų kambarys. Kaip tai nutiko?
Užtrunku su atsakymu.
– Pažinojo mano tėvą.
– Jis buvo Kalamo verslo partneris? Mano tėvai dalyvavo jo
laidotuvėse, – Savana persimeta per petį kaštonų rudumo
plaukus ir atidaro dvivėres duris. – Čia devintokų klasės, –
taria ji. – Čia lankysiesi retai. Vienuoliktokų klasės rytiniame
sparne. Tai gyveni su Karaliais?
– Taip, – plačiau neaiškinu.
Praeiname pro ilgą eilę mokinių spintelių, tačiau jos ne
tokios kaip tos surūdijusios valstybinėse mokyklose, kurias
lankiau anksčiau. Šios tamsiai mėlynos ir tris kartus
platesnės nei įprastos. Jos spindi pro stiklinę koridoriaus
sieną besiliejančioje šviesoje.
Man nespėjus nė mirktelėti, mes jau lauke, einame
akmenimis grįstu keliuku, iš abiejų pusių apsodintu pavėsį
metančiais medžiais. Savana parodo į kitą gebenėmis
apaugusį pastatą.
– Ten vienuoliktokų korpusas. Tau visos pamokos vyks ten.
Išskyrus kūno kultūrą. Ji vyksta ant pietinės vejos.
Rytinis sparnas, pietinė veja. Ši mokykla juokinga.
 – Ar jau susipažinai su jo sūnumis? – ji sustoja vidury kelio
ir įdėmiai mane nužvelgia savo rudomis akimis. Vėl mane
vertina.
– Taip, – sutinku jos žvilgsnį aukštai iškelta galva. – Bet
nebuvau sužavėta.
Ji nustebusi nusijuokia.
– Tuomet priklausai mažumai, – ir vėl nutaiso rimtą veido
išraišką. – Pirmas dalykas, kurį turi žinoti apie Astorą – čia
viską valdo Karaliai, Eleonora.
– Ela, – pataisau.
Ji tik numoja ranka.
– Kaip nori, bet taisykles nustato jie. Ir jie prižiūri, kad jų
būtų laikomasi.
– O jūs jų ir laikotės kaip geros avelės.
Jos lūpos pašaipiai išsilenkia.
– Antraip ketveri metai čia virsta košmaru.
– Na, man jų taisyklės nerūpi, – patraukau pečiais. – Gal ir
gyvenu jų namuose, bet jų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Aš
čia tik dėl diplomo.
– Gerai, tuomet metas dar vienai pamokai apie Astorą, –
gūžteli pečiais. – Vienintelė priežastis, kodėl su tavimi
elgiuosi gražiai...
Pala, ar ji čia gražiai elgiasi?
– ...kad dar negavau nurodymų iš Rido.
Kilsteliu antakį.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad užteks vieno jo žodžio, ir tu čia būsi
niekas. Nematoma. Arba dar blogiau.
Dabar nusijuokiu aš.
 – Ar turėčiau išsigąsti?
– Ne, tiesiog tokia tiesa. Mes laukėme, kada pasirodysi.
Buvome įspėti elgtis gražiai, kol nebus pasakyta kitaip.
– Kol kas nepasakys kitaip? Ridas? Astoro Parko karalius?
Jėzau, varau į kelnes.
– Jie dar nepriėmė sprendimo, bet greitai priims. Pažįstu
tave tik penkias minutes, bet jau žinau, koks bus kitas jų
nurodymas, – išsišiepia ji. – Moterys turi šeštąjį pojūtį.
Greitai suprantame, su kuo turime reikalą.
– Žinoma, – išsišiepiu taip pat.
Kelias sekundes žvelgiame viena kitai į akis, bet man
nerūpi nei ji, nei Ridas, nei hierarchija, kuriai ji paklūsta.
Tuomet ji vėl persimeta plaukus per petį ir nusišypso.
– Eime, Eleonora, parodysiu futbolo stadioną. Tikras meno
kūrinys.
 7 SKYRIUS

SAVANA EKSKURSIJĄ BAIGIA olimpinio dydžio vidaus

baseinu. Jeigu jai kuo nors patinku, tai figūra. Ji šiurkščiu
tonu informuoja mane, kad badauti madinga. Imu galvoti,
kad Savana taip elgiasi ne dėl to, kad manęs nemėgsta, o
todėl, kad jos tiesiog toks būdas.
– Jei nori, galvok, kad aš kalė, bet iš tiesų aš tiesiog atvira.
Astoro Parkas – kitokia mokykla nei kitos. Kaip suprantu,
lankei valstybinę? – paklausia rodydama į mano aptemptus
džinsus iš dėvėtų drabužių parduotuvės.
– Taip, o ką? Mokykla yra mokykla. Visi draugauja
grupelėmis – populiarūs, turtingi...
Ji sustabdo mane rankos mostu.
– Ne, ne. Nesi mačiusi nieko panašaus kaip čia. Pameni
sporto salę? – linkteliu. – Iš pradžių ji turėjo atitekti futbolo
komandai, bet įsikišo Džordan Karington šeima, ir ji tapo
bendro naudojimo, išskyrus nurodytą laiką. Nuo penkių iki
aštuonių ryte ir nuo dviejų iki aštuonių po pietų ji skirta tik
futbolui. Kitu laiku ten gali lankytis, kas nori. Gražus poelgis,
ar ne?
 Nesuprantu, ar ji juokauja, bet naudojimo apribojimas man
skamba juokingai.
– Kodėl Karingtonai paprieštaravo? – paklausiu smalsiai.
– Astoro Parkas – parengiamoji mokykla iš didžiosios M, –
Savana eina toliau. Jos neįmanoma sustabdyti. – Kiekviena
valstijos šeima nori leisti savo atžalas čia, bet kad patektum į
mokyklą, pinigų neužtenka. Visi, kurie čia mokosi, net tie,
kurie gauna stipendiją, turi ką nors pasiūlyti. Jie gali būti
futbolo aikštės žvaigždės, gali prisidėti prie mokslo
komandos ir laimėti valstybinius prizus, o tai reiškia
pasirodymą spaudoje valstybiniu mastu. Džordan yra šokių
komandos kapitonė, mano nuomone, tai nedaug skiriasi nuo
striptizo...
Velnias, ar dėl to Kalamas man pakišo šitą mintį?
– ...bet jos komanda vis laimi, o Astorui patinka matyti savo
pavadinimą šalia žodžio pergalė.
– Tuomet kodėl aš čia? – burbteliu.
Bet Savana turi superherojės klausą.
– Tu kaip ir Karalių šeimos narė, – taria atidarydama
paradines duris. – Kokia, dar pamatysim. Jei esi silpna, ši
mokykla tave praris, tad siūlau pasinaudoti visomis Karalių
vardo teikiamomis privilegijomis, net jei jas reikėtų pasiimti
jėga.
Trinkteli automobilio durelės, ir laukan išlipa lieknutė
platininė blondinė aptemptais džinsais ir dangų remiančiais
aukštakulniais. Ji patraukia prie mūsų.
– Labas... ee... – nepažįstamoji pakelia ranką prie kaktos,
lyg mėgintų prisidengti akis nuo saulės, nors tai visiškai
nebūtina, nes jos veidą dengia didžiuliai saulės akiniai.
 – Čia Kalamo Karaliaus mergina. Neprivalai būti jai maloni.
Ji pašalinė, – tyliai sumurma mano gidė.
Davusi paskutinį patarimą, Savana dingsta, palikdama
mane su šia moterimi.
– Tu tikriausiai būsi Eleina. Aš Bruk, Kalamo draugė.
Vesiuosi tave apsipirkti, – taria ji ir suploja rankomis, lyg tai
būtų nuostabiausias dalykas pasaulyje.
– Ela, – pataisau.
– Oi, atleisk! Niekaip neįsimenu vardų, – plačiai
išsišiepia. – Šiandien bus labai smagu!
Abejoju.
– Em. Neprivalom eiti apsipirkti. Aš galiu pabūti čia, kol
atvažiuos autobusas.
– Jergutėliau, – nervingai nusijuokia ji. – Autobuso nebus.
Be to, Kalamas man liepė nusivežti tave apsipirkti, tad taip ir
padarysim.
Ji čiumpa mane už rankos stebėtina jėga ir nutempia prie
automobilio. Viduje Diuranas. Jis man pradeda patikti.
– Labas, Diuranai, – pamojuoju ir greitai atsisuku į Bruk. –
Gal man sėstis į priekį pas Diuraną, o tu galėsi atsipalaiduoti
gale?
– Ne, noriu su tavim susipažinti, – taria stumdama mane
ant galinės sėdynės ir pati įlipa iš paskos. – Turi viską man
papasakoti.
Vos susilaikau neatsidususi – nenoriu plepėti su Kalamo
mergina, tačiau pasiryžtu, nes kol kas Bruk man labai
maloni. Paprastai nevertinu žmonių iš pirmo žvilgsnio, tad
nusprendžiu truputį atsipalaiduoti. Jei jau vaikinų
bendramoksliai vadina ją pašaline, turbūt ji man artimesnė
nei Karaliai.
Ji atrodo jauna. Labai jauna. Tokia jauna, kad tiktų Kalamui
į dukras.
– Kad nėra ką pasakoti, – atsakau gūžtelėdama pečiais. –
Aš Ela Harper. Kalamas sako, kad Stivas Ohaloranas – mano
tėvas.
Bruk linkteli.
– Taip, apie tai jis man papasakojo šį rytą. Argi ne
nuostabu? Sakė, kad rado tave vos už kelių valandų kelio nuo
čia, tik labai nuliūdo sužinojęs, kad tavo mama mirusi, – Bruk
siekteli mano rankos, ir jos šypsena truputį priblėsta. – Mano
mama mirė, kai man buvo trylika. Smegenų aneurizma. Man
plyšo širdis, tad žinau, kaip jautiesi.
Jai spustelėjus man ranką, gerklėje įstringa gumulas. Prieš
atsakydama turiu du kartus nuryti seiles.
– Apgailestauju dėl tavo netekties.
Ji trumpam užsimerkia, lyg ir pati tvardytųsi.
– Na, bet dabar mums abiem sekasi daug geriau. Kalamas
išgelbėjo ir mane.
– Tu irgi šokai striptizą? – lepteliu.
Bruk išpučia akis. Prieš jai užsidengiant burną ranka,
išsprūsta juoko pliūpsnis.
– Tai tu tuo ir užsiėmei?
– Nenusirengdavau nuogai, – jos kikenimas priverčia mane
susitraukti. Verčiau jau nebūčiau net užsiminus.
Bet Bruk greitai susitvardo ir patapšnoja man ranką.
– Atleisk, kad juokiuosi, bet juokiuosi ne iš tavęs, o iš
Kalamo. Jis turėjo pasibaisėti. Taip stengiasi būti geru tėvu
savo sūnums, o čia randa globotinę striptizo klube. Esu tikra,
buvo priblokštas.
Nuraudusi ir susigėdusi nusisuku į langą. Diena negalėjo
būti blogesnė. Nuo keistų jausmų, kuriuos sukėlė agresyvus
ir piktas Ridas, iki maloniosios Savanos ekskursijos ir
gėdingo prisipažinimo Kalamo merginai. Nekenčiu šito
jausmo, bet man čia ne vieta. Pirma diena naujoje mokykloje.
Pirma kelionė autobusu. Pirma...
Mintis nutraukia bakstelėjimas į kaktą.
– Ei, nesikrimsk, mieloji.
Grįžteliu į ją per petį.
– Nesikremtu.
– Šūdų pasaka, – nusikeikia švelniai ir tyliai pakėlusi ranką
paglosto man skruostą. – Aš striptizo nešokau, bet
užsiminėjau daug blogesniais dalykais. Aš tavęs neteisiu.
Tikrai. Svarbiausia, kad dabar tu čia ir tau niekada nereikės
grįžti atgal. Jei sužaisi teisingai, būsi aprūpinta visam
gyvenimui. – Tuomet atsitraukia ir švelniai man pliaukšteli. –
O dabar nusišypsok, nes einam apsipirkti.
Nemeluosiu, skamba neblogai.
– Kiek man tai kainuos?
Parduotuvėse esu buvusi. Net ir per išpardavimus gali
susidaryti nemaža suma, bet jei mokyklos uniformą jau turiu,
man reikia vos kelių daiktų. Naujų kelnių, poros marškinėlių,
gal ir maudymosi kostiumėlio, nes netoliese yra paplūdimys.
Galėčiau išsiskirti su pora šimtų dolerių.
Bruk veidas nušvinta. Ji išsitraukia kortelę ir pamojuoja ja
man prieš veidą.
 – Ne to klausi. Viską perka Kalamas! Patikėk, kad ir ką jis
pasakoja apie krizę, ištikusią prieš kelerius metus, jis galėtų
nusipirkti visą prekybos centrą ir dar užtektų net pačios
prabangiausios prostitutės orgazmui.
Net nežinau, ką į tai atsakyti.

ATVAŽIUOJAME Į PREKYBOS miestelį po atviru dangumi su

daug mažyčių parduotuvėlių, kuriose daug mažyčių
drabužėlių už milžiniškas kainas. Niekaip negaliu pasiryžti
nė vienam pirkiniui – 1500 dolerių už batus? jie gal
auksiniai? – vadžias perima Bruk. Ji padavinėja pardavėjai
vieną drabužį po kito.
Nešamės tiek maišelių ir dėžučių, kad bijau, jog Diuranui
teks iškeisti prabangų sedaną į autobusiuką. Po dešimtos
parduotuvės daugiau nebeturiu jėgų ir, sprendžiant iš
sunkaus atodūsio, Bruk taip pat.
– Aš prisėsiu ir atsigaivinsiu, o tu užbaik darbą, – ji
susmunka aksominiame krėsle ir parodo į pardavėją. Ši
prisistato nedelsdama.
– Ką galėčiau atnešti, panele Deividson?
– Mimozą.
Ji pamoja man ranka, tarp pirštų spausdama kreditinę
kortelę. Mes ją šiandien naudojom tiek kartų, kad keista, jog
dar neištirpo.
– Eik, apsipirk. Jei pirkiniais neužpildysi bent pusės
bagažinės, Kalamas labai nusivils. Jis aiškiai pasakė, kad tau
reikia visko.
– Bet... aš...
 Aš nesavam kailyje. Palikit mane universalinėje
parduotuvėje ar bent jau paprastame prekybos centre ir aš
išgyvensiu, bet čia? Šie drabužiai net neatrodo skirti dėvėti,
bet Bruk pokalbį su manimi baigė. Dabar ji diskutuoja su
pardavėja, ar šį rudenį madingiau pilka flanelė, ar pilkas
tvidas.
Nenoromis paimu kortelę. Ji sunkesnė nei mano anksčiau
čiupinėtos. Galbūt jos viduje yra dar viena kortelė ir todėl
Bruk gali nupirkti pusę parduotuvės? Nusiperku dar kelis
daiktus, kurių kainos priverčia mane krūpčioti, ir, kai
Diuranas grįžta parvežti mūsų į karališkąją pilį, pajuntu
didelį palengvėjimą.
Pakeliui namo Bruk visiškai išūžia man galvą savo
patarimais, kaip suderinti šiandienos pirkinius, kad
sukurčiau tobulą „ansamblį“. Kai kurie jos pasiūlymai sukelia
juoką, bet tik dabar suprantu, kad šiandien su Bruk buvo
visai smagu. Gal ji kiek per daug entuziastinga ir nejaučia
saiko, tačiau klydau abejodama Kalamo skoniu moterims. Su
Bruk bent jau neliūdna.
– Ačiū, kad pavežėjai, Diuranai, – tarsteliu sustojus prie
dvaro durų. Šįkart jis čia ir sustoja, nepasuka į šoną kaip
vakar, kai atvykome iš Kerkvudo.
Diuranas padeda Bruk išlipti iš automobilio ir palydi prie
laiptų. Velkuosi iš paskos tarsi pašalinė, kaip Savana
apibūdino Bruk.
– Atnešiu pirkinius, – taria Diuranas atsisukęs per petį.
Negalėdama būti naudinga, jaučiuosi nejaukiai. Man tikrai
reikėtų susirasti darbą. Galbūt turėdama savų pinigų ir tikrų
draugų vėl pasijusčiau normali.
 Mano svajonėse apie ateitį nebuvo nei limuzinų, nei dvarų,
nei bjaurių mergiočių, nei dizainerių drabužių. Mano
gyvenimo švytuoklė švystelėjo per smarkiai į priešingą pusę.
Kalamas laukia mūsų fojė. Mudvi su Bruk velkamės iš
paskos pirkinius nešančiam Diuranui.
– Ačiū už pagalbą, – taria Kalamas vairuotojui.
– Mielasis! – Bruk atgyja, vos išgirdusi Kalamo balsą ir tuoj
pat pakimba jam ant kaklo. – Buvo labai smagu!
Kalamas pritardamas linkteli.
– Džiaugiuosi, – dirsteli į mane. – Gideonas namie. Noriu,
kad su juo susipažintum... niekieno neblaškoma. O paskui gal
galėsime papietauti?
– Gideonas? – Bruk akys nušvinta. – Kaip seniai nemačiau
to berniuko. – Pasistiebusi ant pirštų galiukų pakšteli
Kalamui į skruostą. – Planas papietauti skamba puikiai.
Laukiu nesulaukiu, – taria tokiu žemu ir kimiu balsu, kad net
nuraustu. Kalamas nejaukiai kosteli.
– Eime, Ela, noriu, kad susipažintum su mano vyresnėliu.
Jo balse skamba pasididžiavimas. Smalsiai nuseku jį į namo
gilumą, kur nupjautą veją puošia mėlynomis ir baltomis
plytelėmis išklotas baseinas.
Baseino vandenį tolygiais grybšniais kaip strėlė skrodžia
žmogaus figūra. Šalia manęs sustojusi Bruk atsidūsta. O gal
labiau sudejuoja. Tikėtini abu variantai, nes net per vandenį
matyti iškilę vyriausiojo Karaliaus sūnaus raumenys. Jei
galima spręsti pagal kitus Karaliaus sūnus, į jį turbūt galima
žiūrėti ir jam išlipus iš vandens.
Turbūt suprantu, kodėl Bruk susijaudina vien išgirdus jo
vardą, bet turint galvoje, kad draugauja su jo tėčiu, tai šiek
tiek keista. Nusprendžiu, kad suaugusieji – sudėtingi
žmonės. Jų santykiai – ne mano reikalas.
Po dar dviejų ratų Gideonas sustoja ir išlipa iš vandens. Iš
jo glaudžių matyti, kad šiam vaikinui vandenyje niekas
nesusitraukia.
– Tėti, – rankšluosčiu pasitrina šlapią veidą ir užsimeta jį
ant kaklo. Atrodo, jis net nepastebi arba jam visai nerūpi,
kad nuo jo ant terasos vis dar varva vanduo.
– Gideonai, čia Ela Harper, Stivo duktė.
Jo sūnus atsisuka į mane.
– Vadinasi, ją radai.
– Taip.
Jie kalba apie mane taip, lyg būčiau pasiklydęs šuniukas.
Kalamas uždeda ranką man ant peties ir stumteli mane į
priekį.
– Malonu susipažinti, Gideonai, – nusivalau ranką į džinsus
ir atkišu.
– Man taip pat.
Jis paspaudžia man ranką ir, nepaisant šalto tono, atrodo
kur kas draugiškesnis nei visi kiti Karaliaus sūnūs.
– Turiu paskambinti keliems žmonėms, – taria
atsisukdamas į tėvą. – Bet pirma noriu palįsti po dušu.
Pasimatysim vėliau.
Jis praeina pro mus, o mes visi apsisukam jam pavymui, ir
tą akimirką pamatau Bruk veidą. Jos žvilgsnis alkanas, akys
godžios – visai kaip mano mamos, kai ji pamatydavo ką nors,
ko negali įpirkti.
Atrodo, kad Kalamas nieko nemato. Jo dėmesys jau
sutelktas į mane, bet negaliu liautis galvojusi apie Bruk. Ji
nori Kalamo sūnaus. Ar aš vienintelė tai suprantu?
Liaukis, Ela. Tai ne tavo reikalas.
– Gal dabar papietaukim? – pasiūlo Kalamas. – Už penkių
minučių kelio nuo čia žinau puikią, mažą kavinukę. Tiekia
maistą tiesiai iš ūkio. Viskas šviežia ir lengva.
– Puiku, – aš pasiruošus sprukti.
– Eisiu kartu, – taria Bruk.
– Tiesą sakant, Bruk, jei neprieštarauji, noriu pabūti su Ela
vienas, – tačiau iš Kalamo tono aišku, kad jam visai
nesvarbu, ar ji prieštarauja, ar ne.
 8 SKYRIUS

PIETŪS SU KALAMU stebėtinai malonūs. Nors ir

neklausinėju, pats daugiau papasakoja apie Stivą ir
prisipažįsta, kad turėdamas su kuo apie jį pasikalbėti, jaučia
palengvėjimą. Pasirodo, jis ne visada būdavo šalia, kai jo
reikėdavo žmonai ar sūnums, tačiau dėl Stivo viską mesdavo
ir bėgdavo. Mat jūrų pėstininkų ryšys amžinas.
Jis nesijuokia iš manęs, kai paklausiu, ar tada ir
susidraugavo, bet aiškindamas, kas yra PNP, vos tramdo
šypseną. Kol baigiame valgyti, susidarau geresnį įspūdį apie
vyriausiąjį Karalių – atsidavęs, šiek tiek per daug susitelkęs į
darbą, ne visai kontroliuojantis savo gyvenimą. Temos apie jo
sūnus neliečiame, tačiau atsidarius namų vartams truputį
įsitempiu.
– Jie apsipras, – padrąsina Kalamas.
Vaikinus randame įsitaisiusius dideliame kambaryje
dešiniajame namo sparne. Kalamas jį vadina žaidimų
kambariu.
Nors sienos juodos, dėl neįtikėtino dydžio patalpa nė kiek
neprimena urvo. Vaikinai pasitinka mus ledine tyla. Dabar
ankstesnis Kalamo padrąsinimas skamba nelabai įtikinamai.
 – Kur visi eisit šį vakarą? – nerūpestingai paklausia
Kalamas.
Iš pradžių visi tyli. Jaunesnieji stebi Ridą, o tas stovi
pasirėmęs į baro kėdę, viena koja ant žemės, kita pakelta ant
kojų atramos. Gideonas stovi už baro, stebi visus pasirėmęs į
stalviršį.
– Gideonai? – paragina tėvas.
Vyresnėlis gūžteli pečiais.
– Džordan Karington rengia vakarėlį.
Ridas kaipmat atsisuka ir piktai nužvelgia brolį, lyg tas
būtų jį išdavęs.
– Į vakarėlį pasiimk ir Elą, – paliepia Kalamas. – Jai bus
puiki proga susipažinti su naujais bendraklasiais.
– Ten bus daug alkoholio, narkotikų ir sekso, – pašaipiai
taria Ridas. – Tikrai to nori?
– Aš mielai liksiu namie, – pasisiūlau, bet manęs niekas
neklauso.
– Tuomet jūs penki ją prižiūrėsit. Dabar ji jūsų sesuo.
Kalamas sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Tai varžybos, ir
jis pasiryžęs jas laimėti. Atrodo, kad alkoholis, narkotikai ir
seksas jam nė motais. Puiku. Tiesiog fantastika.
– Tai tu ją įsivaikinai? – sarkastiškai atrėžia Ridas. – Turbūt
neturėtume stebėtis. Juk tu niekada nesitari su mumis, ar ne,
tėti?
– Aš net nenoriu eiti į vakarėlį, – įsikišu. – Aš pavargusi.
Mielai liksiu čia.
– Puiki mintis, Ela, – Kalamas nuleidžia rankas ir uždeda
jas man ant pečių. – Mudu pažiūrėsim filmą.
Rido skruoste trūkteli raumenėlis.
 – Laimėjai. Ji gali eiti su mumis. Išvažiuojam aštuntą.
Kalamas patraukia rankas. Jis nuovokesnis, nei aš maniau.
Vaikinai nenori, kad likčiau su juo viena, ir jis tai žino.
Dabar ledo žydrumo Rido akys sminga į mane.
– Verčiau lipk viršun ir pasiruošk vakarui, sesut. Juk nenori
sugadinti savo debiuto atrodydama kaip kokia kaimietė.
– Ridai... – įspėja Kalamas.
Jo sūnaus balsas kaip angelėlio.
– Tik stengiuosi padėti.
Atrodo, kad į pulo stalą atsirėmęs Istonas vos tramdo
šypseną. Gideonas nesikiša, o dvyniai į mus nekreipia
dėmesio.
Nugara perbėga panikos šiurpas. Visuose mokyklos
vakarėliuose, kuriuose buvau iki šiol, aprangos kodas
apsiribodavo džinsais ir marškinėliais. Žinoma, merginos
sugebėdavo suvulgarinti ir tokį variantą, bet tik iki tam tikro
lygio. Noriu paklausti, ar vakarėlis prašmatnus, bet
nesuteiksiu jiems pasitenkinimo išsiduodama, kad bijau
nepritapti.
Kadangi iki aštuntos valandos likusios penkiolika minučių,
pasileidžiu viršun. Visi pirkinių maišeliai išrikiuoti į eilę lovos
kojūgalyje. Iš galvos niekaip neišeina Savanos patarimas. Jei
būsiu čia dvejus metus, turiu padaryti gerą įspūdį, tačiau
taip pat negaliu nuginti kitos minties – kodėl man tai turėtų
rūpėti? Man nereikia, kad tie žmonės mane mėgtų. Aš tik
noriu baigti mokyklą.
Bet man rūpi. Nekenčiu savęs už tai, bet privalau
pamėginti. Pamėginti pritapti. Pamėginti praleisti šiuos
mokslo metus kitaip nei ankstesnius.
 Lauke šilta, tad išsirenku trumpą tamsiai mėlyną sijoną ir
žydrai baltą palaidinę iš šilko bei medvilnės. Jie kainuoja tiek
pat, kiek visas drabužių skyrius universalinėje parduotuvėje,
bet atrodau taip gražiai, kad apsirengusi net atsidūstu.
Kitame maišelyje randu tamsiai mėlynus plokščiapadžius
su plačia sidabrine retro stiliaus sagtimi. Išsišukuoju plaukus
ir sukeliu ilgas sruogas į arklio uodegą, bet tuomet
apsigalvoju ir palieku palaidus. Užsidedu sidabrinį lankelį,
kurį įsigyti privertė Bruk. Aksesuarai privalomi, pareiškė ji,
tad dabar turiu visą maišą pilną apyrankių, vėrinių, skarelių
ir rankinių.
Vonioje įninku į savo kosmetinę. Stengiuosi neperspausti ir
atrodyti gaiviai. Tikiuosi, kad striptizo klubuose praleistas
laikas nepadarė įtakos mano skoniui. Nesu pratusi prie
mokyklos vakarėlių. Aš pratusi dirbti su trisdešimtmetėmis,
kurios nori apsimesti dešimtmečiu jaunesnėmis ir laikosi
principo, kad jei nepasidarei trijų sluoksnių makiažo,
vadinasi, net nesistengi.
Baigusi nužvelgiu savo atvaizdą veidrodyje ir matau
nepažįstamą merginą. Aš tvarkinga ir manieringa. Labiau
primenu Savaną Montgomeri, o ne Elą Harper. Bet gal taip ir
geriau.
Tačiau reakcija, kurios sulaukiu susitikusi su broliais
Karaliais prie garažo, manęs nepadrąsina. Gideonas atrodo
priblokštas. Dvyniai ir Istonas prunkšteli, o Ridas
patenkintas išsišiepia.
Ar minėjau, kad jie visi dėvi džinsus ir marškinėlius?
Tie subingalviai mane išdūrė.
 – Einam į vakarėlį, o ne arbatėlės pas karalienę, sesut, –
šįkart nuo žemo Rido balso nepajuntu jokių šiurpuliukų. Jis ir
vėl iš manęs šaiposi ir jaučiasi labai savimi patenkintas.
– Gal galit palaukti penkias minutes, kol persirengsiu? –
paklausiu.
– Ne, reikia važiuoti, – neatsigręždamas nužirglioja prie
savo Range Rover.
Gideonas dar kartą žvilgteli į mane, į brolį, atsidūsta ir
nueina prie automobilio.

VAKARĖLIS VYKSTA NAMUOSE toli nuo vandenyno. Mane

veža Istonas. Kiti gerokai priekyje, tad jis nedžiūgauja, kad
liko su manimi. Vairuodamas beveik nekalba. Radijo taip pat
neįjungia, tad kelionė dar nejaukesnė.
Tik įvažiavęs pro trijų aukštų dvaro vartus atsisuka į mane
ir taria:
– Gražus lankelis.
Vos susilaikau neužvožusi jam per patenkintą, išsiviepusią
marmūzę.
– Ačiū. Kainavo šimtą trisdešimt žalių. Pasitarnavo tavo
tėčio juoda stebuklinga kortelė.
Jo veidas kaipmat apsiniaukia.
– Pasisaugok, Ela.
Šypsodamasi siekteliu durelių rankenos.
– Ačiū, kad pavėžėjai, Istonai.
Prie įėjimo su kolonomis atsukę nugaras tyliai
šnekučiuojasi Ridas ir Gideonas. Nugirstu, kaip Gideonas
susierzinęs nusikeikia, o paskui taria:
– Elgiesi neprotingai, broliuk. Juk dabar sezonas.
 – O koks tau skirtumas? – burbteli Ridas. – Jau parodei,
kieno tu pusėje, ir tikrai ne mūsų.
– Tu mano brolis ir man rūpi... – pamatęs mane iškart
užsičiaupia.
Abu įsitempia. Ridas atsisuka pasisveikinti, bet jis
pasisveikinimą supranta kaip sąrašą, ką galiu daryti ir ko ne.
– Čia Džordan namai. Jos tėvai užsiima viešbučių verslu.
Neprisigerk iki žemės graibymo. Nepadaryk gėdos Karalių
vardui. Nesekiok mums iš paskos. Nesinaudok Karalių vardu
norėdama ką nors gauti. Jeigu elgsiesi kaip kekšė, skrisi
lauk. Gidas sakė, kad tavo motina buvo prostitutė. Čia
nemėgink išdarinėti nieko panašaus, aišku?
Garsieji Karalių įsakai.
– Velniop jus. Ji nebuvo prostitutė, nebent šokiai tau tas
pats kas seksas. Jei taip, tavo intymus gyvenimas turėtų būti
apgailėtinas, – įžūliai sutinku jo žvilgsnį. – Be to, kad ir kaip
stengtumeisi, esu mačius daug blogiau.
Praeinu pro brolius Karalius ir žengiu vidun lyg namų
šeimininkė, bet tuoj pat pasigailiu, nes visi atsisuka į mane.
Namo sienas drebina žemas ritmas, grindys po kojomis net
vibruoja, o iš už arkinio įėjimo į kambarį kairėje girdėti
garsūs balsai ir juokas. Kelios merginos siauručiais džinsais
ir trumputėmis palaidinėmis nepritariamai mane nužvelgia.
Aukštas vaikinas polo marškinėliais išsišiepęs pakelia prie
lūpų alaus butelį.
Labiau už viską norėčiau bėgti atgal į naktį, bet turiu du
pasirinkimus: išsigąsti ir likusius dvejus metus būti taikiniu
arba drąsiai žengti pirmyn. Šiuo atveju geriausia būtų
nutaisyti drąsų veidą ir pasitaikius pirmai progai dingti
minioje. Nenoriu būti pajuokos objektu, bet nėra reikalo kelti
bangų.
Taigi mandagiai jiems šypsausi, kol visų žvilgsniai
nenukrypsta į vaikinus, įėjusius paskui mane, o tuomet neriu
į artimiausią koridorių. Einu tiesiai, kol galiausiai randu tylų,
šešėliuose skendintį kampelį koridoriaus pabaigoje. Nors
atrodo tobula vieta pasiglamonėti, čia kažkodėl tuščia.
– Dar ankstoka, – taria moteriškas balsas, ir aš iš
nuostabos atšoku. – Bet čia tuščia net ir vėlesniu metu.
– O Dieve, nemačiau tavęs, – prispaudžiu rankas prie
sunkiai besikilnojančios krūtinės.
– Ne tu pirma.
Akims apsipratus su tamsa, pamatau kampe stovintį fotelį.
Jame sėdinti mergina atsistoja. Ji žema, juodais plaukais iki
smakro ir mažyčiu apgamu virš lūpos. Jos apvalumai
pavydėtini.
– Aš Valeri Karington.
Džordan sesuo?
– Aš...
– Ela Karalaitė, – nutraukia ji.
– Tiksliau, Harper, – pataisau. Ar ji skaitė su žibintuvėliu?
Ant mažyčio staliuko prie fotelio guli telefonas. Susirašinėjo
su vaikinu? – Slepiesi?
– Taip. Pasiūlyčiau prisėsti, bet daugiau nėra kur.
– Man aišku, kodėl aš slepiuosi, – tariu nusprendusi būti
atvira. – Bet koks tavo pasiteisinimas? Jei tu Karington, čia
tavo namai.
Ji prunkšteli.
 – Aš vargšelė Džordan pusseserė, bet mus skiria dvi kartos.
Aš jiems tik labdaros projektas.
Esu tikra, Džordan neleidžia jai to pamiršti.
– Slėptis visai neblogai. Jei pabėgai ir likai gyvas, gali
kautis dar vieną dieną. Bent jau aš vadovaujuosi šia teorija, –
gūžteliu pečiais.
– O ko tu slepiesi? Juk tu dabar karalaitė, – išgirdusi jos
balse menkiausią pašaipą iškart kertu atgal.
– Taip pat kaip tu Karington.
– Supratau, – suraukia antakius Valeri.
Persibraukiu ranka kaktą. Jaučiuosi kaip visiška
subingalvė.
– Atsiprašau, nenorėjau. Tiesiog pastarosios dienos buvo
labai sunkios. Esu pavargusi ir jaučiuosi nesavam kailyje.
Valeri pakreipia galvą ir minutėlę pagalvoja.
– Gerai, Ela Harper, – ištaria pabrėžtinai. – Tuomet reikia
išsiaiškinti, kas tave pažadintų. Moki šokti?
– Na, turbūt. Anksčiau lankiau pamokas.
– Tuomet bus smagu. Eikš.
Ji nusiveda mane koridoriumi prie laiptų.
– Tik nesakyk, kad miegi sandėliuke po laiptais.
– Cha! Ne, nemiegu, turiu gražų miegamąjį viršuje. Čia
personalo zona. Gerai sutariu su ūkvedės sūnumi. Nuolat
žaisdavom ŠR.
– Net nenutuokiu, kas tai, – prisipažįstu. Kai su mama
gyvenome paskutiniuose namuose Sietle, neturėjome net
televizoriaus.
– „Šokių revoliucija“. Judi taip pat, kaip rodo ekrane. Kuo
geriau atkartoji judesius – tuo daugiau taškų gauni. Man
sekasi neblogai, bet jei esi lankiusi šokius, gal nebūsi visiškai
sutriuškinta.
Kai ji plačiai išsišiepia, noriu suspausti ją glėbyje. Seniai
neturėjau draugės ir iki dabar net nesupratau, kaip man to
trūko.
– Temui nesisekdavo, – prisipažįsta ji.
Liūdna gaidelė Valeri balse išduoda, kad ji jo ilgisi. Ilgisi
beprotiškai.
– Ar jis dažnai čia lankosi? – pagalvoju apie Gideoną, kuris
grįžo namo pabuvęs koledže vos dvi savaites.
– Ne, jis neturi automobilio, tad pasimatysim tik per
Padėkos dieną. Jo mama važiuos namo ir pasiims mane
kartu, – prabilus apie kelionę ji beveik virpa iš jaudulio. – Bet
kada nors turės.
– Ar jis tavo vaikinas?
– Taip, – meta kaltinamą žvilgsnį. – O ką? Kas tau darbo?
Iškeliu rankas rodydama, kad pasiduodu.
– Nieko, nieko. Man buvo smalsu.
Ji linkteli ir atidaro duris į mažytį kambariuką su tvarkingai
paklota lova ir įprasto dydžio televizoriumi.
– Tai kokie tie Karaliai namie? – paklausia jungdama
žaidimą.
– Visai nieko, – pameluoju.
– Tikrai? – ji, atrodo, nepatikėjo. – Nes apie tave jie
atsiliepia nelabai gražiai.
Bet kažkodėl jaučiuosi prisirišusi prie tų šiknių, todėl
numoju ranka.
– Apsipras, – pakartoju ankstesnius Kalamo žodžius, nors
vis dar tuo netikiu.
 – Pasiruošus? – parodau į televizorių mėgindama pakeisti
temą.
– Taip, – nerūpestingai atsako Valeri. Tuomet iš mažyčio
šaldytuvo ištraukia du buteliukus vyno ir priduria: – Už
linksmas slėpynes.
Žaidimas smagus, bet jis per lengvas mums abiem. Valeri
puiki šokėja, bet tai mano stichija – nėra nė vieno judesio
klubais, nė vieno rankos mosto, kurio negalėčiau pakartoti.
Valeri nusprendžia, kad žaidimą reikia pasunkinti, tad abi
atsikemšam vyną. Kuo daugiau geriam, tuo prasčiau ji šoka,
bet mane alkoholis veikia teigiamai. Atsiduodu muzikai.
– Kaip judi, mergyt, – paerzina ji. – Tau reikėtų sudalyvauti
viename iš tų šokių šou, kuriuos rodo per televiziją.
– Ne, – nuryju dar gurkšnį. – Nenoriu, kad mane rodytų per
televiziją.
– O reikėtų. Tu tik pažiūrėk į save. Net su tais turtingos
kalės drabužiais atrodai karštai, o kur dar tavo žingsneliai.
Būtum tikra žvaigždė.
– Ne, – pakartoju.
– Gerai, kaip nori, bet man reikia pasisioti, – nusijuokia
Valeri.
Aš taip pat nusijuokiu, o ji vidury dainos nueina į tualetą.
Valeri beprotiškai energinga ir man tai patinka. Mintyse
pasižymiu, kad reikės paklausti, ar ir ji lanko Astoro Parko
parengiamąją. Pirmadienį būtų smagu turėti nors vieną
draugę, tačiau pasikeitus dainai mane įtraukia muzika.
Kol Valeri tualete, užgroja „Liečiu save“. Pradedu šokti. Ne
pagal žaidimą, o pati. Lėtais, geidulingais judesiais, nuo
kurių kaista kraujas ir drėksta rankos.
 Man prieš akis išdygsta seksualus kūnas ir žydros akys.
Ridas. Prakeikimas, tas subingalvis neišeina man iš galvos,
nieko negaliu padaryti. Užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip jis
uždeda rankas man ant klubų ir pritraukia mane prie savęs.
Tuomet įkiša vieną koją tarp mano...
Staiga įsijungia šviesos ir aš kaipmat liaujuos.
– Kur jis? – Vilką mini, vilkas čia.
– Kas? – paklausiu nustebusi. Negaliu patikėti, kad svajoju
apie vaikiną, kuris mano, kad dulkinuosi su jo tėvu.
– Tas asilas, kuriam šokai, – Ridas įeina vidun ir čiumpa
mane už rankos. – Sakiau, kad neišdarinėtum jokių
nesąmonių.
– Čia nieko nėra.
Mano apgirtusios smegenėlės neiškart supranta, ką jis
sako. Išgirstu nuleidžiamą vandenį.
– Tikrai?
Ridas pastumia mane į šoną ir atplėšia tualeto duris.
Pasigirdus klyksmui jis neatsiprašęs užtrenkia duris.
Negaliu susilaikyti nenusišypsojus.
– Ar jau sakiau, kad aš lesbietė?
Bet jam nejuokinga.
– Kodėl nepasakei, kad tu čia su Valeri?
– Nes buvo smagu žiūrėti, kaip darai skubotas išvadas. O
jei ir būčiau pasakiusi, vis tiek nebūtum patikėjęs. Tu jau
susidarei apie mane nuomonę ir niekas jos nepakeis.
Jis suraukia antakius, bet neprieštarauja.
– Eime.
– Leisk, pagalvosiu, – piršteliu patapšnoju apatinę lūpą,
tarsi rimtai svarstyčiau jo nemandagų kvietimą. Jis įdėmiai
mane stebi. – Na, apsisprendžiau. Ne.
– Tau čia nepatinka, – konstatuoja kaip faktą.
– Koks nuovokumas.
Atrodo, kad mano sarkazmas liko nepastebėtas.
– Man irgi nepatinka, bet galiu pasakyti, kaip viskas bus.
Jeigu dabar neisi su manim ir truputį nepasistengsi, mano
tėvas ir toliau vers tave eiti į šituos vakarėlius. Bet jei dabar
išneši savo subinę laukan, visi tave pamatys ir atraportuos
tėvams, kad tave matė, tėvas atsikabins. Supratai?
– Nelabai.
Ridas žengia artyn. Lieku dar kartą priblokšta jo stoto. Jis
toks aukštas, kad jei būtų liesas, jį pravardžiuotų šakaliu, bet
jis visai ne liesas. Jis tvirtas ir raumeningas. Šalia jo kraujas
užverda gyslose.
Tačiau jis kalba toliau, nepaisydamas mano gašlių minčių.
– Jei tėtis manys, kad tu vieniša paklydusi avelė, ir toliau
vers mus būti kartu. O gal tu to ir nori? Rimtai? Nori būti
matoma su mumis? Nori eiti į šituos vakarėlius?
Jo kaltinimai grąžina mane į protą.
– Taip, todėl šį vakarą nesitraukiu nuo tavęs nė per
žingsnį.
Jo fizionomija nepasikeičia. Jis nepripažins, kad aš teisi.
Kaip sau nori.
– Eime, Valeri, pasilinksminsim! – pašaukiu.
– Negaliu. Mirsiu iš gėdos. Ridas Karalius matė mane
tualete, – sudejuoja už durų.
– To subingalvio čia nebėra. Be to, galiu lažintis, kad šį
vakarą buvai gražiausia jo matyta mergina.
Ridas užverčia akis, bet, man parodžius dingti, išeina.
Galiausiai Valeri išlenda laukan.
– Kodėl nori palikti mūsų prieglobstį?
– Kitų pažiūrėti ir savęs parodyti, – atsakau atvirai.
– Fui. Skamba siaubingai.
– Aš ir nesakiau, kad man tai patinka.
 9 SKYRIUS

PIRMAS ŽMOGUS, KURĮ pamatau mudviem su Valeri įėjus į

svetainę – Savana Montgomeri. Ji mūvi aptemptus džinsus,
suplėšytus ties keliais, ir palaidinę, apnuoginančią pusę
nugaros. Jos žvilgsnis įsmeigtas į Gideoną, kuris stovi
atsukęs jai nugarą ir atsišliejęs į sieną šnekučiuojasi su kitu
vaikinu.
Tarsi supratusi, ką galvoju, iškart atsisuka į mane. Ji nei
pamoja, nei pasisveikina, tik greitai nusisuka į draugę ir
kažką jai pasako.
Griaudėja muzika, visi geria, šoka arba bučiuojasi
pakampėse. Už dvivėrių prancūziškų lauko durų matau didelį
inksto formos baseiną. Vandens atspindžiai žaidžia ant aplink
sustojusių paauglių veidų. Visur pilna žmonių. Čia taip
triukšminga ir karšta, kad jau gailiuosi palikusi tylią
personalo zoną.
– Ar privalome būti čia? – burbteli Valeri.
Pastebiu, kad ir už ąžuolinio baro kitame kambario gale
mus stebi Ridas. Jis su Istonu. Sutikę mano žvilgsnį abu
įspėjamai linkteli.
– Taip.
 – Gerai. Tuomet pirmyn, – nuolankiai taria ji.
Valeri man atsiuntė Dievas. Ji įsikimba man į parankę ir
ima vedžioti po namus, pakeliui supažindindama su
visokiausiais žmonėmis, o paskui šnabždėdama man į ausį,
kas jie tokie.
– Matai pupytę Kler? Ji dulkinasi su Istonu ir mėgsta
visiems pasakoti, kad yra jo mergina, nors visi žino, kad
Istonas neturi merginų.
– Tomas? Narkaša, bet tėvelis senatorius, tad išsrebia visą
jo privirtą košę.
– Laikykis atokiau nuo Dereko. Chlamidijų centras.
Vos nepaspringstu juokais, o ji vedasi mane tolyn, prie trijų
merginų grupelės pastelinėmis suknelėmis.
– Lidija, Džine, Fracina, čia Ela, – Valeri parodo į mus visas
rankos mostu ir nusiveda mane šalin, joms net nespėjus
išsižioti. – Tau kartais neatrodo, kad kai kurie žmonės gimė
besmegeniais? – paklausia ji. – Tai yra gyvas įrodymas. Tos
merginos suteikia naują reikšmę žodžiams tuščia galva.
Nemeluosiu – man patinka pažindintis. Dar labiau patinka
paskalos, kurias pašnabždomis beria Valeri. Pastebiu, kad
beveik visi tik burbteli „labas“ ir greitai akimis ieško Karalių
laukdami jų reakcijos.
– Gerai, lengvoji dalis baigta, – atsidūsta Valeri. – Laikas
stoti prieš drakoną.
– Drakoną?
– Mano pusseserę, dar žinomą kaip Astoro Parko
parengiamosios karalienė. Pasiruošk – Karalius ji laiko savo
nuosavybe. Esu tikra, kad yra buvusi su jais visais – net su
dvyniais.
 Kalbant apie dvynius, pakeliui laukan praeiname pro
Sojerį. Žinau, kad tai jis, nes dėvi juodus marškinėlius, o
anksčiau girdėjau, kaip Gideonas pavadino kitą, apsivilkusį
baltus marškinėlius, Sebastianu. Jį apsivijusi smulki
raudonplaukė. Ji bučiuoja jam kaklą, bet man einant pro šalį
jo žvilgsnis įsmeigtas į mane.
– Mažoji Karaliaus draugė, – taria Valeri. – Loren ar Laura,
kažkas panašaus. Atleisk, bet dešimtokų beveik nepažįstu.
Užtat atrodo, kad pažįsta visus kitus. Nors ir slapukė,
Valeri yra begalinis apkalbų šaltinis, tačiau rinkti informaciją
tikriausiai patogiausia pasislėpus.
– Pasiruošk, – įspėja. – Ji gali parodyti nagus.
Nagų savininkė – graži brunetė šilkine žalia suknele, vos
dengiančia šlaunis. Ji įsitaisiusi ant minkšto gulto prie
baseino kaip kokia Kleopatra. Jos draugės sėdi panašiomis
pozomis, visos įsispraudusios į tokias pat trumpas sukneles.
Plaukeliai ant sprando pasišiaušia. Pasisukusi pamatau,
kaip laukan išeina Ridas ir Istonas. Mano ir Rido žvilgsniai
susitinka. Jam apsilaižius lūpas mano širdis nelauktai
suvirpa. Nekenčiu jo. Savo paties nelaimei, jis pernelyg
patrauklus.
– Džordan, – pasisveikina Valeri su pussesere. – Kaip
visada šaunus vakarėlis.
Brunetė pašaipiai išsišiepia.
– Stebiuosi tave matydama, Val. Argi paprastai nesislepi
palėpėje?
– Šį vakarą nusprendžiau surizikuoti.
Džordan įsmeigia akis į nuraudusius pusseserės skruostus.
– Matau. Prisigėrei?
 Valeri užverčia akis ir stumteli mane į priekį.
– Čia Ela. Ela – Džordan, – tuomet pirštu parodo į kitas tris
merginas ir išberia vardus. – Šėja, Reičel, Ebė.
Tik viena iš jų malonėja į mane žvilgtelėti. Šėja.
– Jau pažįsti mano sesę – Savaną, – šaltai taria ji.
Linkteliu.
– Taip, faina pupa.
Ji prisimerkia. Tikriausiai mėgina suprasti, ar ironizuoju, ar
ne.
Džordan blyksteli migdolų rudumo akimis ir prabyla:
– Na, Ela, girdėjau Kalamas Karalius tavo naujas tėvelis.
Pajuntu, kad visas kiemas nuščiuvęs. Atrodo, pritilo net iš
svetainės sklindanti muzika. Jaučiu, kad visi žiūri į mus.
Tiksliau, į Džordan. Jos draugės kone džiūgauja.
Pasiruošiu pulti, nes akivaizdu, kad to išvengti nepavyks.
Džordan atsisėda ir gundančiai sukryžiuoja kojas.
– Tai koks jausmas čiulpti senio pimpalą? – paklausia ji.
Kažkas prunkšteli. Nugara nubėga šiurpas.
Iš gėdos užgniaužia gerklę. Visi iš manęs juokiasi.
Suprantu, kad broliai paskleidė žinią dar prieš man
atvykstant. Niekas net neketino suteikti man progos.
Su pasibaisėjimu pajuntu, kad akis gelia ašaros. Ne.
Velniop. Velniop Džordan ir juos visus. Gal aš ir nepriklausau
šeimai, kuri „sukasi viešbučių versle“, bet aš daug geresnė
už šią kalę.
Tik mirkteliu ir nutaisau abejingą išraišką.
– Tavo tėtis ne toks ir prastas, jei šito klausi, bet truputį
keista, kai nori tampyti mane už plaukų ir prašo vadinti jį
tėtuku. Ar namie viskas gerai?
 Valeri sukikena.
Viena Džordan draugių aikteli iš nuostabos.
Džordan akys plyksteli tik akimirką, o tuomet ji vėl nutaiso
pašaipią mimiką ir kimiai nusijuokia.
– Buvai teisus! – sušunka kažkam man už nugaros. – Ji
šiukšlė.
Net neatsisukusi žinau, kad kalba su Ridu.
Valeri vėl įsitempia.
– Žinai, kad esi tikra kalė? – taria pusseserei.
– Geriau kalė nei nuoboda, – išsišiepusi atsako Džordan ir
numoja į mus ranka. – Dinkit man iš akių. Noriu pasimėgauti
vakarėliu.
Mus pavarė. Valeri apsisuka ant kulno, o aš nuseku iš
paskos, bet prie durų atsiskiriu nuo jos ir prieinu prie Rido.
Jo žydros akys nieko nesako, bet pamačius mane jo
žandikaulis vos matomai trūkteli.
– Prašom. Atlikau savo karališkąją pareigą, – burbteliu. –
Kai reikės važiuoti, mane susirasi.
Praeinu pro jį ir daugiau neatsigręžiu.

IŠEINAME TIK PIRMĄ valandą nakties. Istonas randa mane

Valeri kambaryje, kur mudvi išsitiesusios ant lovos žiūrime
„Manai, kad gali šokti“. Valeri atsisiuntė visą sezoną ir
privertė peržiūrėti ne vieną seriją tvirtindama, kad privalau
sudalyvauti atrankoje. Dar kartą atsisakiau.
Istonas pareiškia, kad važiuojam, ir varto akis, kol
atsisveikindama apkabinu Valeri ir pasakau, kad pirmadienį
susirastų mane mokykloje.
 Lauke suprantu, kad Gideonas ir dvyniai jau išvažiavo
Range Rover, o tai reiškia, kad turėsiu grįžti su Ridu ir
Istonu. Ridas sėda prie vairo, jo brolis įsitaiso keleivio
sėdynėje, o aš sėdžiu gale, ir jie kalbasi, lyg manęs čia net
nebūtų.
– Sutriuškinsim Vaito parengiamąją, – taria Istonas. – Pusė
puolėjų pernai baigė mokyklą, tad jie mums tik tiesus kelias į
Donovaną.
Ridas pritariamai suurzgia.
– Paskui laukia Devlino vidurinė – sutaršysim kaip šiltą
vilną. Jų įžaidėjas amžinai pagiringas, o puolėjai – vienas
juokas, – balbatuoja Istonas. Pirmą kartą matau jį kalbant
taip gyvai, jo pečiai atsipalaidavę. Arba girtas, arba pagaliau
susitaikė, kad būsiu jo gyvenimo dalis.
Pamėginu įsikišti į pokalbį.
– Kokiose pozicijose žaidžiate?
– Saugas, – atsako Ridas net neatsisukdamas.
– Gynėjas, – burbteli Istonas.
Ir vėl mane ignoruoja. Dabar Istonas pasakoja broliui, kaip
jam šiandien pačiulpė.
– Atrodo, kad dabar dirba keturiasdešimties procentų
pajėgumu, – skundžiasi. – O juk aš pratęs prie solidaus šimto.
Anksčiau čiulpdavo kaip šokoladinį, o dabar pora lyžtelėjimų
ir pasiglamonėkim. Velniop.
Ridas prunkšteli.
– Ji mano, kad yra tavo mergina. Merginoms nereikia
stengtis.
– Jo, turbūt laikas ją palikt.
– Jūs tikri kiaulės, – atsiliepiu iš galo.
 Istonas atsuka į mane žydras, pašaipias akis.
– O tu šventuolė, panele prostitute.
Sukandu dantis.
– Aš ne prostitutė.
– Hmm, – numykia ir nusisuka nuo manęs.
– Aš ne prostitutė, – gerklėje įstringa gumulas. – Žinot ką?
Velniop jus abu. Jūs manęs nepažįstat.
– Apie tave žinom pakankamai! – atšauna Ridas.
– Šūdą jūs žinot, – prikandu lūpą ir nusisuku į langą.
Mes nuvažiavę tik pusę kelio iki Karalių rūmų, bet Ridas
staiga sustabdo automobilį šalikelėje. Mūsų žvilgsniai
susitinka galinio vaizdo veidrodėlyje, tačiau jo veidas
akmeninis.
– Paskutinė stotelė. Lauk, – išspjauna jis.
Mane persmelkia panika.
– Ką?
– Mudu su Istu turime kitų reikalų. Mes važiuojam ten, –
parodo į kairę. – Namai ten. – Parodo tiesiai. – Kulniuok.
– Bet...
– Tik dvi mylios, tau nieko nenutiks.
Akivaizdu, kad jam tai patinka.
Istonas jau išlipęs iš automobilio ir dabar atidaro man
dureles.
– Judinkis, sesut. Nenorim pavėluoti.
Jaučiuosi apsvaigusi, bet jis ištempia mane lauk ir
nustumia šalin nuo automobilio. Jie tikrai mane čia paliks?
Dabar pirma nakties, tamsu.
Bet jiems tai nerūpi. Istonas įšoka atgal į keleivio vietą,
užtrenkia duris ir pamojuoja. Visureigis šoka į priekį, Ridas
staigiai pasuka į kairę ir palieka mane dulkių debesyje.
Girdžiu jų juoką pro atdarus langus.
Neverkiu. Tiesiog einu.
 10 SKYRIUS

KITĄ RYTĄ VIENA pusryčiauju virtuvėje. Po dviejų mylių

pasivaikščiojimo nedėvėtais ir ankštais batais skauda kojas ir
pėdas. Sapnavau, kad Ridas Karalius vaikosi mane po tamsų
tunelį. Jo žemas balsas persekiojo mane tamsoje, sprandu
jutau jo karštą kvapą. Atsibudau jam taip ir nespėjus manęs
pagauti, tačiau norėčiau galvoti, kad jei būčiau pamiegojusi
ilgiau, būčiau spėjusi jį pasmaugti.
Pirmadienio ir mokyklos nelaukiu. Kuprinėje gulintys
dešimt tūkstančių dolerių vilioja dingti. Dingti. Pabėgti.
Pradėti iš naujo. Tačiau galėčiau gauti daug daugiau...
Galbūt Karaliai teisūs. Gal aš tikrai kekšė. Nors su niekuo
nemiegu už pinigus, imu juos iš Kalamo už neaiškias būsimas
paslaugas. Bruk sakė, kad jis ją išgelbėjo, bet iš to, kaip jie
vienas su kitu elgiasi, esu tikra, kad su juo miega.
Koridoriuje pasigirsta žingsniai ir netrukus į virtuvę ateina
Istonas. Jis iki pusės nuogas, mūvi tik sportines kelnes,
pakibusias žemai ant klubų. Stengiuosi nespoksoti į ryškius
pilvo raumenis. Už tai spoksau į prakirstą dešinį smilkinį.
Turbūt iš pradžių kraujavo, bet dabar likusi tik colio ilgio
raudona linija, bjaurojanti tobulą odą.
 Nesiteikęs pasisveikinti, iš šaldytuvo pasiima apelsinų
sulčių ir atsigeria tiesiai iš pakelio.
Įsidėmėti: jei nenori pasigauti burnos pūslelinės, negerti iš
pakelio.
Sutelkiu visą dėmesį į savo jogurtą ir apsimetu, kad jo čia
nėra. Neturiu supratimo, nei kur jiedu su Ridu buvo vakar
naktį, nei kada grįžo, ir net nežinau, ar noriu žinoti.
Jaučiu, kad jis mane stebi. Pakėlusi galvą pamatau, kad
stovi pasilenkęs virš stalviršio. Žydros akys nuseka prie lūpų
keliamą šaukštą, paskui nuklysta prie trumpų naktinių
kraštelio.
– Pamatei, kas patinka? – sugergždžiu kabindama dar
jogurto.
– Tikrai ne.
Užverčiu akis ir šaukštu parodau jam į galvą.
– Kas nutiko? Susitrenkei į prietaisų skydelį čiulpdamas
broliui?
Jis nusijuokia ir pažvelgia į duris man už nugaros.
– Girdėjai, Ridai? Mūsų naujoji sesutė mano, kad vakar tau
čiulpiau.
Ridas įeina į virtuvę. Jis taip pat pusnuogis, vien su
sportinėmis kelnėmis. Į mane net nepažvelgia.
– Paprašyk patarimo. Atrodo, kad ji šį reikalą išmano.
Atkišu vidurinį pirštą, bet jis stovi atsukęs man nugarą. Už
tai pamato Istonas ir lėtai išsišiepia.
– Nuostabu. Man patinka kovingos pupytės, – nutęsia jis ir
atsistūmęs nuo stalviršio patraukia prie manęs užkišęs
nykščius už kelnių juosmens.
 – Ką pasakysi, Ela? – ištaria mano vardą kaip
keiksmažodį. – Gal parodysi, ką moki?
Man sustoja širdis. Man nepatinka jo laukinis žvilgsnis.
Istonas sustoja priešais mane. Tuomet dar plačiau išsišiepia
ir įkišęs vieną ranką į kelnes susiima už klyno.
– Juk dabar tu mūsų sesuo, ar ne? Nagi, – paglosto save. –
Padėk broliukui.
Negaliu kvėpuoti. Man... baisu.
Dirsteliu į Ridą, bet jis stovi pasirėmęs į stalviršį ir
sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Atrodo, jam linksma.
Žydros Istono akys aptemsta.
– Kas nutiko, sesut? Prarijai liežuvį?
Netenku žado. Greitai žvilgteliu į laiptus. Kitos durys man
už nugaros, bet jei prireiktų šauktis pagalbos, nenoriu
atsukti jam nugaros.
Pamatęs mano akyse baimę Istonas nusikvatoja ir iškart
ištraukia ranką iš kelnių.
– Ak, Ridai, tik pažiūrėk. Ji mūsų bijo. Mano, kad ją
nuskriausim.
Ridas taip pat nusijuokia ir piktdžiugiškai išsiviepia.
– Ne mūsų stilius. Galim miegot su kuo panorėję.
Noriu pasakyti, kad seksualinis smurtas susijęs ne su
miegojimu, o su jėgos demonstravimu, bet jau matau, kad
veltui išsigandau. Jiems nėra reikalo mane skriausti. Jie ir
taip galingesni. Čia buvo... tik pagąsdinimas. Žaidimas. Jie
norėjo priversti mane pasijusti nejaukiai ir jiems pavyko.
Kaip tik tada, kai susitinka mūsų žvilgsniai, įeina Kalamas.
Pamatęs, kad Istonas stovi labai arti manęs, o kitas sūnus
stebi mus nuo baro, susiraukia.
 – Ar viskas gerai?
Broliai laukia, kol juos paskųsiu, bet aš laikau liežuvį už
dantų.
– Viskas puiku, – nuryju dar šaukštą jogurto, tačiau
apetitas dingo. – Stengiamės geriau susipažinti. Ar žinojai,
kad jie turi puikų humoro jausmą?
Istono lūpos trūkteli. Tėvui nusisukus jis vėl pasikaso
tarpkojį.
– Ar patiko vakarėlis? – klausia Kalamas.
Ridas kilsteli antakį. Vėl laukia, ar pasakysiu tėvui, kad
vakar išlaipino mane vidury kelio. Tačiau šią informaciją taip
pat pasilaikau sau.
– Puikus vakarėlis, – pameluoju. – Buvo labai smagu.
Kalamas atsisėda prie stalo, tarsi mėgindamas užstoti
mane nuo vaikinų, tačiau jo dėmesys tik verčia Ridą ir Istoną
prunkščioti. Jie net nesivargina slėpti, ką galvoja.
– Ką norėtum nuveikti šį savaitgalį?
– Ką nors sugalvosiu, neprivalote manęs linksminti, –
atsakau.
Jis atsilošia kėdėje ir pakėlęs smakrą paklausia.
– O judu?
Reikia suprasti Ką judu veiksite su Ela? Susitraukiu kėdėje,
tarp menčių atsiranda įtampa, kurią tuoj praminsiu
karališkuoju skausmu.
– Turim planų, – burbteli Ridas ir išeina lauk, Kalamui net
nespėjus išsižioti. Šis atsisuka į Istoną, bet sūnus tik iškelia
rankas ir nekaltai sumirksi.
– Manęs neklausk. Aš vidurinis vaikas – darau, ką liepia
kiti.
 Kalamas užverčia akis, o aš, nepaisydama skausmo tarp
menčių, prunkšteliu į savo dubenį. Istonas daro, ką nori.
Niekas nevertė jo kišti ranką į kelnes ir prie manęs kabinėtis.
Tas žaidimas jam patiko, niekam nereikėjo jo raginti. Jam
patogu apsimesti, kad Ridas vadas, o jis už nieką
neatsakingas.
– Tuomet vėliau galėsi man pranešti, ką tau liepė Ridas, –
iškošia Kalamas.
Istonas nurausta. Viena apsimesti, kad Ridas – lyderis, ir
visai kas kita, kai tėvas sako, kad jis kažkieno marionetė.
– Anksčiau nesirūpinai, ką veikiu savaitgaliais, – atšauna
dėdamas sulčių pakelį atgal į šaldytuvą ir, metęs tėvui tokį
piktą žvilgsnį, kad tas galėtų pražilti, išeina iš virtuvės.
Kalamas atsidūsta.
– Ko gero, metų tėvo apdovanojimas atiteks kam nors
kitam.
Pabarbenu šaukštu į stalą, nes žinau, kad geriau nesikišti
ne į savo reikalus, bet dabar Kalamas nori mane įtraukti į
visiškai nevaldomą situaciją, kuri, jei jis jos nesuvaldys, gali
palikti rimtų pasekmių.
– Klausyk, Kalamai, nesuprask manęs neteisingai,
suprantu, kad tu savo vaikus pažįsti geriau nei aš, bet ar
tikrai protinga grūsti mane jiems per gerkles? Tiesą sakant,
jausčiausi daug geriau, jei jie į mane nekreiptų dėmesio.
Man nesvarbu, kad jie nepatenkinti, jog aš čia. Namai
pakankamai dideli, kad nesusitiktume dienų dienas.
Jis įdėmiai mane stebi, lyg mėgintų perprasti, ar kalbu
nuoširdžiai. Galiausiai geraširdiškai nusišypso.
 – Tu teisi. Anksčiau buvo kitaip. Iki motinos mirties
sutarėme puikiai, o paskui šeima tarsi iširo. Gaila, kad
berniukai tokie išlepinti. Jiems reikėtų paragauti tikro
gyvenimo.
Ir aš esu tas tikras gyvenimas?
Susiraukiu.
– Aš ne popamokinė veikla. Be to, žinai ką? Aš patyriau, ką
reiškia tikras gyvenimas, ir galiu pasakyti, kad jis suknistas.
Nenorėčiau, kad jį patirtų man brangūs žmonės. Priešingai,
stengčiausi juos nuo jo apsaugoti.
Atsistoju nuo stalo palikdama jį vieną.
Išėjusi iš virtuvės randu Ridą, slampinėjantį po koridorių.
– Manęs lauki? – net neapgailestauju dėl savo kandaus
tono.
Ridas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, nuostabių, žydrų
akių žvilgsnis stabteli ties nuogom šlaunim.
– Man įdomu, ką čia sugalvojai.
– Aš tik stengiuosi išgyventi, – atsakau nuoširdžiai. – Man
rūpi tik baigti koledžą.
– Ir pasiimti apvalią sumelę mūsų pinigų?
Mane nupurto šiurpas. Jis neatstos.
– Ir galbūt užkariauti kelių Karalių širdis, – tarsteliu saldžiu
balseliu.
Ir tuomet, sukaupus visą drąsą, pakeliu pirštą ir lėtai
perbraukiu jam per nuogą krūtinę, nagučiu slysdama per
tobulą odą. Rido kvėpavimas vos matomai padažnėja.
Mano širdis daužosi gerklėje, kraujas pulsuoja tokiose
kūno vietose, kurių visai nenoriu sieti su Ridu.
– Žaidi pavojingą žaidimą, – sugergždžia.
 Kokia naujiena, tačiau negaliu parodyti Ridui, kad jo bijau.
Lėtai atitraukiu pirštus ir sugniaužiu kumštį.
– Kitaip nemoku.
Šis nuoširdus atsakymas jį pribloškia, tad pasinaudoju
proga ir sprunku. Norėčiau galvoti, kad šį raundą laimėjau,
tačiau atrodo, kad kiekvienas susitikimas su Ridu nudaužia
dalelę kažko gyvybiškai svarbaus viduje.

DIENĄ PRALEIDŽIU TYRINĖDAMA namus ir lauko teritoriją.

Prie baseino stovi stiklinis namelis, kuriame yra sofa, keli
krėslai ir mažytė virtuvė. Į pakrantę veda laiptai, tačiau
apačioje tiek akmenų, kad jos tikrai negali vadinti
paplūdimiu. Iki tikro paplūdimio reikia paėjėti. Vis dėlto čia
gražu, galiu įsivaizduoti save sėdinčią su knyga ir puodeliu
karštos kakavos.
Sunku patikėti, kad dabar tai mano gyvenimas. Jei man
kitus dvejus metus tereikės pakęsti Karalių įžeidinėjimus, tai
bus tik gėlytės, palyginti su tuo, ką jau patyriau. Čia nereikės
nerimauti, kad neturėsiu ko valgyti, ar nežinosiu, kur
miegosiu. Nereikės nuolat kraustytis iš vieno miesto į kitą
ieškant greitų pinigų. Nereikės sėdėti prie motinos lovos
stebint, kaip ji verkia ir dreba iš skausmo, nes neturime
pinigų vaistams, kurie nutrauktų jos kančias.
Prisiminimai perveria mane aštriu sielvarto durklu. Kaip ir
Kalamas, mama nebuvo tobula, tačiau ji labai stengėsi ir aš
ją už tai mylėjau. Kol buvo gyva, nebuvau viena.
Stovėdama priešais bekraštį vandenyną, kur bangos
putodamos traukiasi nuo manęs ir nematyti nė gyvos
dvasios, skaudžiai pajuntu vienatvę. Nesvarbu, ką Kalamas
sako ar kaip jis stengiasi – niekada nebūsiu jo šeimos narė.
Gal verčiau paskaitysiu viduje.
Namuose tylu. Vaikinų nebėra. Kalamas paliko raštelį, kad
dirba. Ant lapelio užrašytas interneto slaptažodis, jo telefono
numeris ir Diurano numeris. Po juo maža balta dėžutė. Mano
kvėpavimas padažnėja. Viduje išmanusis telefonas, kuris
atrodo, tarsi būtų pagamintas iš cukruotų kristalų. Anksčiau
esu turėjus tik kelis vienkartinius telefonus, kuriais galima
paskambinti ir atsiliepti. Šis... atrodo, kad su juo galėčiau
įsilaužti į duomenų bazę.
Likusią popietę žaidžiu telefonu, skaitinėju nesąmones,
žiūriu kvailus YouTube filmukus. Pasaka.
Apie septynias paskambina Kalamas. Vakarienė paruošta.
Juodu su Bruk randu terasoje.
– Neprieštarauji, jei valgysime čia? – paklausia jis.
Stebeilydama į skaniai atrodantį maistą ir gražiai apšviestą
terasą, stengiuosi nevartyti akių – tai patiktų bet kuriam
sveiko proto žmogui.
– Tobula.
Per vakarienę pamatau kitokią Bruk. Ji atrodo silpna ir
lengvai pažeidžiama. Glaustosi prie Kalamo ir klapsi
blakstienomis. O Kalamas? Vyras, kuris vadovauja
korporacijai, kuriančiai karinius lėktuvus, priima viską už
gryną pinigą.
– Gal dar vyno, mielasis? – pasiūlo Bruk. Kalamo taurė ir
taip pilna.
– Ne, dėkui, – nusišypso. – Su manimi vakarieniauja dvi
gražiausios damos. Kepsnys tobulai iškepęs, o aš ką tik
pasirašiau sutartį su Singapūru.
Bruk suploja rankomis.
– Tu nuostabus. Ar jau sakiau, koks tu nuostabus?
Ji pasilenkia prie jo krūtimis įsiremdama jam į ranką ir
duoda drėgną bučkį į skruostą. Kalamas greitai žvilgteli
mano pusėn ir švelniai atsitraukia. Bruk nusivylusi sudejuoja,
bet grįžta į savo kėdę.
Kimbu į kepsnį. Kažin, ar kada nors esu valgiusi tokią
sultingą mėsą.
– Kepsniai eina į kūną. Kaip ir visa raudona mėsa, –
informuoja Bruk.
– Elai tai neturėtų rūpėti, – šaltai atsako Kalamas.
– Jei nerūpės dabar, gailėsiesi vėliau, – įspėja Bruk.
Pažvelgiu į sultingą kepsnį, pakeliu akis į lieknutę Bruk.
Manau, kad ją suprantu. Ji vargšė kaip ir aš, tad yra
priklausoma nuo Kalamo dosnumo ir tikriausiai bijo, kad jei
rytoj nebus tokia graži, jis ją paliks. Nežinau, ar ji teisi, bet
nesistebiu, kad nerimauja. Deja, aš išalkusi ir labai noriu
kepsnio.
– Ačiū už pastangas.
Bruk suraukus nosį, Kalamas vos susilaiko
neprunkštelėjęs. Jos veidu nuslenka sunkiai nusakomas
šešėlis. Kažkas panašaus į nusivylimą ar nepritarimą.
Suspaudusi putlias lūpas ji atsisuka į Kalamą ir ima kalbėti
apie vakarėlį, kuriame jie lankėsi prieš man atvykstant.
Antrą kąsnį apkartina kaltė. Aš ją įžeidžiau, tad dabar ji
mane ignoruoja. Be Valeri, ji vienintelė elgėsi su manimi
draugiškai naujoje vietoje, o aš ją įskaudinau.
 – Gal reikėtų surengti vakarėlį ta proga, kad prie šeimos
prisidėjo Ela? – paklausia Kalamas, stengdamasis įtraukti
mane į pokalbį.
Ne, buvau neteisi. Kalamas irgi mano draugas. Nuo tada,
kai ištempė mane iš „Tėvelio mergaičių“, visą laiką buvo man
labai geras, tačiau vakarėlis su tais subingalviais iš
mokyklos? Verčiau leisčiau nulupti nagus.
Padedu šakutę šalia lėkštės.
– Nereikia jokio vakarėlio. Ir taip turiu viską, ko reikia.
Bruk padeda galvą įsitempusiam Kalamui ant peties.
– Kalamai, nesijaudink. Ela po truputį su visais
susidraugaus, ar ne, mieloji?
Pritariamai linkteliu.
– Taip.
Pasistengiu nusišypsoti kuo įtikinamiau. Tikriausiai man
pavyksta, nes jis truputį atsipalaiduoja.
– Gerai, vakarėlio nebus.
– Kalamas pats geriausias, ar ne?
Bruk ištiesia ranką ir ima žaisti jo marškinių saga. Jos
judesiai kaip savininkės, ginančios savo teritoriją. Norėčiau
pasakyti, kad jai nėra ko bijoti, bet nežinau, ar patikėtų.
– Mes jo susitepusios balandėlės. Tikėkimės, kad nuvalęs
mūsų plunksneles nelieps pakelti sparnų.
– Niekas nelieps Elai kelti sparnų, dabar ji šeimos narė, –
pareiškia Kalamas.
Dirsteliu į Bruk. Sprendžiant iš įsitempusios veido
išraiškos, ji pajuto, kad jos vardas nebuvo paminėtas.
– Tikrai? Aš maniau, kad ji Stivo dukra. Ar tu ko nors mums
nesakai? – išdainuoja Bruk.
 Jis lošteli atgal, lyg gavęs antausį.
– Ką? Ne. Žinoma, ji Stivo, bet... – Kalamas sunkiai
nuryja. – Jo nebėra, tad dabar Ela mano šeimos narė. Jei kas
nors būtų nutikę man, jis su berniukais būtų elgęsis lygiai
taip pat.
– Na, žinoma. Tik norėjau pasakyti, kad tu labai dosnus, –
dabar ji jau murkia. – Labai, labai dosnus.
Su kiekvienu žodžiu ji slenkasi vis arčiau, kol galiausiai
atsiduria Kalamui ant kelių. Šis perima šakutę į kitą ranką ir
uždeda ranką ant jos kėdės atkaltės, tačiau akimis maldauja
manęs suprasti: aš naudojuosi ja taip pat kaip ji naudojasi
manimi.
Aš suprantu. Tikrai suprantu. Vyras neteko žmonos ir
netrukus geriausio draugo. Žinau, ką reiškia netektis. Jei
Bruk užpildo atsivėrusią tuštumą, tuomet puiku.
Tik nenoriu stebėti, kaip jie užsimiršta.
– Einu vidun paimti... – net nesivarginu užbaigti, nes Bruk
atsisėda ant jo raitomis ir timpteli už ausų kaip ponį.
– Ne čia, Bruk, – burbteli Kalamas ir greitai žvilgteli į
mane, bet aš jau sparčiai žygiuoju į virtuvę. Už nugaros
išgirstu, kaip ji patikina Kalamą:
– Mielasis, jai septyniolika. Apie seksą ji išmano daugiau
nei mudu kartu sudėjus, o jei ir ne, tai tavo sūnūs greitai
atvers jai akis.
Aš net nusipurtau, tačiau kad ir ką ji sumanė, jai pavyko,
nes Kalamas vėl dejuoja.
– Palauk. Palauk, Bruk.
Ji sukikena ir iškart išgirstu, kaip sugirgžda Kalamo kėdė.
Prakeikimas, kokia didelė šita terasa.
 Man sprunkant vidun iš virtuvės išeina Istonas. Jis praeina
pro šalį visiškai abejingas tam, kas vyksta terasoje.
– Sveika atvykusi į karališkuosius rūmus, – taria jis
šelmiškai šypsodamasis ir garsiai sušunka: – Tik nepamirškit
apsaugos! Mums nereikia dar vieno pinigus siurbiančio
pavainikio.
Mano šypsena dingsta.
– Ar tave kas nors mokė būti šikniumi, ar tau išeina
natūraliai?
Istonas minutėlę sudvejoja, o tuomet, lyg paragintas Rido,
nuleidžia ranką sau ant klyno.
– Gal lipam viršun, parodysiu, kas man išeina natūraliai.
– Atsisakysiu, – praeinu pro jį kaip įmanydama ramiau ir tik
prie laiptų pasileidžiu bėgte.
Atsidūrusi savo kambaryje išvardiju priežastis, kodėl
neverta dingti dabar pat. Primenu sau, kad nesu alkana, kad
kuprinėje guli dešimt gabalų, kad neturiu nusirenginėti
gašlūnams, prakaituotomis rankomis spaudžiantiems
banknotus. Aš galiu ištverti dvejus metus seksualinio
priekabiavimo ir žeminimo.
Vis dėlto likusį vakarą praleidžiu savo kambaryje
ieškodama darbo pasiūlymų savo naujutėliu Macbook,
stebuklingai atsiradusiu ant mano stalo. Pro namus
nevažiuoja joks viešasis transportas, bet vakar naktį pakeliui
praėjau autobuso stotelę. Gal už ketvirčio mylios kelio.
Kitą dieną pasivaikščioju ir, anot mano laikrodžio, einant
sparčiu žingsniu tą atstumą galima įveikti per dešimt
minučių. Sekmadienį autobusų tvarkaraštis varganas –
autobusas pravažiuoja kas valandą iki šeštos. Kad ir kokį
darbą gausiu, sekmadieniais jis turi baigtis anksti.
Pakeliui namo savo blizgančiu visureigiu pravažiuoja
Gideonas. Plaukai susivėlę, ant kaklo raudonos žymės. Jei tai
būtų kas nors kitas, pasakyčiau, kad ką tik mylėjosi, bet
atrodo pernelyg piktas. Gal kovojo su meškėnu.
– Ką darai? – suloja.
– Einu.
– Lipk vidun, – atidaro man dureles. – Tau nedera vaikščioti
čia vienai.
– Man pasirodė, kad čia visai gera kaimynystė.
Namai dideli, vejos dar didesnės. Be to, aną naktį jo
broliukai išmetė mane šalikelėje be jokių skrupulų.
– Kol kas pavojingiausias buvo kažkoks senis, mėginęs
įsivilioti mane į savo vilkiką, bet aš ne tokia naivi.
Jis nenoriai šypteli.
– Kadangi nesiūlau nei saldainių, nei ledų, turėčiau būti
saugus variantas.
– Kurgi ne. Greičiausiai dar vienas iškrypėlis.
– Tu lipsi ar stabdysim eismą visą sekmadienį?
Dirsteliu sau už nugros. Atvažiuoja automobilis. Kodėl gi
ne? Iki namų visai netoli.
Vairuodamas Gideonas visą laiką tyli, tik retkarčiais
pasitrina ranką. Po kelių minučių sustoja prie namo ir
pastato automobilį.
– Ačiū, kad pavėžėjai, Gideonai, – pastebėjusi, kad jis
nelipa, atsisuku ir šūkteliu. – Neini?
Jis pakelia akis į namą.
– Ne. Man reikia ilgo pasiplaukiojimo.
 Tuomet vėl pasitrina ranką, lyg būtų išsipurvinęs ir niekaip
negalėtų nusivalyti. Pamatęs, kad jį stebiu, susiraukia.
Norėčiau paklausti, kas nutiko, bet jo žvilgsnis sako, kad
verčiau nesikišti, tad laikau liežuvį už dantų. Metu jam
neramų žvilgsnį, kvietimą. Mačiau visko, mėginu perduoti
jam mintimis, bet jis tik kiečiau sukanda dantis.

ANT LOVOS RANDU dar vieną Kalamo raštelį. Užsilipu ant

rausvai balto debesėlio ir perskaitau atsirėmusi į galvūgalį.

Atleisk dėl vakar vakaro. Daugiau nepasikartos. Ryte

Diuranas nuveš tave į mokyklą. Tik pasakyk, kada.

P. S. Atvažiuoja tavo automobilis. Noriu, kad viskas

būtų tobula, bet tinkama spalva buvo tik Kalifornijoje.

O Dieve, kad tik nebūtų rožinis. Jei turėsiu vairuoti Barbės

svajonių automobilį, numirsiu.
Staigiai pašoku nuo lovos. Negaliu patikėti, kad man į
galvą šovė tokia mintis. Automobilis yra automobilis.
Turėčiau būti dėkinga, kad išvis galėsiu vairuoti. Kam rūpi,
kokios jis spalvos? Jei bus rožinis, bučiuosiu jo kapotą.
Jėzau, praleidau čia vos vieną savaitgalį ir jau virstu į
išlepintą mergiotę.
 11 SKYRIUS

KITĄ RYTĄ ATSIKELIU su aušra. Daugiau tos klaidos, kurią

padariau su vakarėliu, nekartosiu. Visus gražius batelius,
kuriuos nupirko Bruk, nustumiu į šalį ir išsitraukiu
paprastus, baltos drobės sportbačius. Prie jų priderinu
siaurus džinsus ir marškinėlius.
Prikandu lūpą. Kuprinę palikti čia ar pasiimti su savimi? Jei
pasiimsiu į mokyklą, koks nors tuščiagalvis gali ją pavogti.
Jei paliksiu, po ją gali pasikuisti kuris nors iš Karalių. Nors
žinau, kad nešdamasi dešimt gabalų būsiu visiška
paranojikė, pasiimu ją kartu.
Virtuvėje sutinku Kalamą. Jis ruošiasi į darbą, bet
nustemba sutikęs mane taip anksti. Pameluoju, kad
susitariau papusryčiauti su Valeri. Kalamas iš susijaudinimo,
kad turiu draugę, rodosi, privarys į kelnes.
Užsivertusi puodelį kavos ir iki pamokų likus dviem
valandoms lauke susitinku su Diuranu.
– Ačiū, kad sutikai pavėžėti.
Jis vos matomai linkteli.
Paprašau išleisti mane prie kepyklėlės, kuri už kelių
minučių kelio nuo mokyklos. Vos įžengus vidun mane
pasveikina dieviškas kvapas. Už baro stovi maždaug mano
mamos metų moteris į kietą balerinos stiliaus kuodą
sukeltais šviesiais plaukais.
– Sveika, mieloji, ko pageidautum? – paklausia rankomis
pasirėmusi į stalviršį.
– Aš esu Ela Harper ir atėjau dėl padėjėjos darbo.
Skelbime buvo parašyta, kad siūlote su pamokomis
suderinamas darbo valandas. Lankau Astoro Parką.
– Hmmm, gavai stipendiją? – aš jos net nepataisau, nes tai
beveik tiesa. Mane remia privatus Kalamo Karaliaus fondas.
Jai mane apžiūrinėjant sulaikau kvapą. – Ar turi patirties su
kepiniais?
– Ne, – prisipažįstu. – Bet greitai mokausi ir esu pasiryžusi
dirbti daugiau už kitus. Man nebaisios nei ilgos darbo
dienos, nei ankstūs rytai, nei vėlyvi vakarai.
Ji suspaudžia lūpas.
– Nelabai mėgstu samdyti mokinius, bet... pamėginsim.
Savaitę aptarnausi savo bendraamžius. Tinka?
– Žinoma.
– Kai kurie Astoro Parko mokiniai kartais pagadina nervus.
Vertimas: mokykloje vieni subingalviai.
– Kaip jau sakiau, klientai man ne bėda.
Ji atsidūsta.
– Tuomet gerai. Man iš tiesų reikia pagalbos. Jei
ateinančias šešias dienas kasdien pasirodysi laiku ir išdirbsi
nurodytas valandas, darbas tavo, – kai plačiai nusišypsau, ji
prispaudžia ranką prie krūtinės. – Mieloji, kodėl nesišypsojai
iš pat pradžių? Šypsena visiškai pakeičia tavo veidą. Tiesą
sakant, kuo daugiau šypsosies, tuo daugiau arbatpinigių
gausi. Nepamiršk to.
Šypsotis man nėra natūrali būsena. Tiesą sakant, net
truputį skauda. Mano veidas nepratęs šypsotis, tačiau
turėsiu priprasti, nes noriu, kad šita maloni moteris mane
pamėgtų.
– Kepti pradedu ketvirtą, bet tavęs lauksiu tik nuo pusės
šešių. Man tavęs reikės kiekvieną savaitės rytą. Padirbėsi iki
pamokų, o trečiadieniais ir penktadieniais turėsi grįžti po
mokyklos ir pabūti, kol baigsis darbo diena, tai yra iki
aštuntos valandos. Ar darbas nesikirs su popamokine veikla?
– Ne.
– Net penktadieniais?
– Šis darbas man daug įdomesnis nei mokyklos renginiai
penktadienio vakarais.
Ji dar kartą man nusišypso.
– Gerai. Tuomet išsirink raguolį, padarysiu kavos. Beje, aš
vardu Liusė. Tikrasis darbas prasidės maždaug po valandos.
Pamačiusi, koks čia beprotnamis, gali apsigalvoti.

LIUSĖ TEISI – KEPYKLĖLĖ SAUSAKIMŠA, tačiau triukšmas

man netrukdo. Dvi valandas sukiodamasi už baro ir
nešiodama skanėstus bent jau negalvoju, kas bus, kai nueisiu
į mokyklą.
Su uniforma jaučiuosi keistai, tačiau esu tikra, kad greitai
priprasiu. Pastebiu, kad kitos merginos mokykloje sugalvoja,
kaip neatrodyti nuobodžiai. Kaip sakė Savana, daugumos
sijonai patrumpinti, o marškiniai atsagstyti beveik iki pusės
ir atidengia nėriniuotų liemenėlių kraštelius. Aš nenoriu
patraukti dėmesio, tad mano sijonas siekia kelius, o
marškiniai užsagstyti iki kaklo.
Ryte manęs laukia matematika, verslas ir anglų kalba.
Valeri šiose pamokose nematau, bet visur sutinku Savaną, o
per anglų kalbą – ir Istoną, bet jis sėdi klasės gale su savo
draugeliais ir man neprataria nė žodžio. Man nerūpi. Tiesą
sakant, tikiuosi, kad ignoruos mane visą semestrą.
Atrodo, ignoravimas – šios dienos tema. Niekas, išskyrus
mokytojus, man neprataria nė žodžio. Kelis kartus
pamėginusi nusišypsoti bendramoksliams koridoriuje ir
nesulaukusi jokio atsako, galiausiai pasiduodu, bet kaip tik
tada pamatau pažįstamą veidą.
– Harper! Nešk savo užpakalį čia, – nuo salotų baro
valgykloje pamoja Valeri.
Tiesą sakant, žodis valgykla nelabai tinka apibūdinti šią
didelę ir tamsią patalpą. Sienos išmuštos medžiu, kėdės
aptrauktos oda, o maistas išdėliotas ant švediško stalo kaip
prabangiame viešbutyje. Patalpos gale visa eilė pravirų
prancūziškų durų, už kurių lauko terasa, joje mokiniai gali
valgyti geru oru. Dar net ne rugsėjo pabaiga, šviečia saulė.
Galėtume įsitaisyti lauke, bet pamačiusi lauke sėdinčią
Džordan Karington su draugėmis, o netoliese Ridą ir Istoną,
nusprendžiu likti viduje.
Mudvi su Valeri prisikrauname padėklus maisto ir
susirandame tuščią staliuką kampe. Apsidairiusi suprantu,
kad visi atrodo vyresni.
– Devintokų nėra? – klausiu.
Ji papurto galvą.
– Jie pietauja valanda anksčiau.
 – Supratau.
Šakute pasmeigiu makaronų ir dairausi toliau. Niekas
nežiūri man į akis. Tarsi manęs ir Valeri čia nebūtų.
– Siūlau apsiprasti su nematomu apsiaustu, – pataria
Valeri. – Tiesą sakant, siūlau priimti jį kaip malonės ženklą.
Tai reiškia, kad turtingoms kalėms nerūpi tiek, kad tave
kankintų.
– O kaip jos supranta kankinimus?
– Nieko naujo. Užrašo ką nors purškiamais dažais ant tavo
spintelės, pakiša koją koridoriuje, rašinėja bjaurius dalykus
apie tave internete. Džordan ir jos pakalikės nelabai
išradingos.
– Tai ji moteriška Rido versija?
– Taip. Jei būtų jos valia, nesitrauktų nuo jo nė per žingsnį
ir dulkintųsi su juo kiekvieną vakarą, tačiau, šlovė Dievui,
mano vargšelei pusseserei nesiseka jo suvystyti.
Prunkšteliu.
– Iš kur viską apie visus žinai?
Valeri tik gūžteli pečiais.
– Stebiu, klausausi ir įsimenu.
– Gerai, tuomet papasakok daugiau apie Karalius, – keista
to prašyti, tačiau po kelių susirėmimų su jais padariau
išvadą, kad reikia gerai apsiginkluoti.
Naujoji draugė sudejuoja.
– O ne, tik nesakyk, kad jau įsižiūrėjai vieną iš jų.
– Fui, niekada.
Stengiuosi negalvoti, kaip daužosi mano širdis, kai į
kambarį įeina Ridas. Prakeikimas, aš jo neįsimylėsiu. Jis
tikras šiknius, nenoriu turėti su juo nieko bendro.
 – Tik noriu žinoti, su kuo turiu reikalą.
Valeri atsipalaiduoja.
– Gerai. Ką gi. Jau pasakojau apie Istoną ir Kler. Vienas iš
dvynių turi merginą, o kitas kekšė kaip ir kiti broliai. Dėl
Rido nesu tikra. Pusė šios mokyklos merginų pasakoja, kad
su juo miegojo, bet kas žino, ar tai tiesa. Tiksliai žinau tik dėl
Džordan draugės Ebės – patikėk, mano pusseserė dėl to
neapsidžiaugė.
– Kas dar? Skandalai? Gandai? – jaučiuosi kaip detektyvė,
tardanti įtariamąją.
– Jų tėvas turi netikėlę merginą. Jie kartu jau porą metų.
Prieš akis švysteli prisiminimas, kaip Kalamas ir Bruk
meilikavo prie vakarienės stalo.
– Apie merginą žinau, – atsakau atsidusdama.
– Gerai... kas dar... prieš kurį laiką mirė jų mama, – Valeri
ima kalbėti pašnabždom. – Perdozavo.
– Tikrai? – mano kvėpavimas padažnėja.
– Tikrai taip. Rodė per žinias, rašė laikraščiuose. Spėju, jai
buvo išrašyta migdomųjų ar ko nors panašaus, kurie
sureagavo su kokiais nors kitais vaistais. Smulkmenų
nežinau, bet man atrodo, kad gydytojui buvo mesti
kaltinimai.
Nieko negaliu padaryti, man skauda širdį dėl Karalių.
Svetainėje ant židinio atbrailos stovi kelios jų mamos
nuotraukos. Ji buvo graži brunetė geromis akimis. Kiekvieną
kartą, kai Kalamas apie ją užsimena, jo akys prisipildo
sielvarto. Suprantu, kad labai ją mylėjo.
Susimąstau, ar ji artimai bendravo su savo sūnumis, ir
staiga man pasidaro gaila Rido ir jo brolių. Niekam
nelinkėčiau netekti mamos.
Kadangi Valeri žinios apie Karalius išsisėmė, pakeičiame
temą. Papasakoju apie naują darbą. Ji pažada užsukti po
pamokų du kartus per savaitę manęs paerzinti. Likusią pie​tų
pertrauką plepame stengdamosi geriau susipažinti. Kai
nueiname nunešti padėklų, nusprendžiu, kad tikrai būsim
draugės.
– Negaliu patikėti, kad neturim nė vienos pamokos kartu, –
pasiskundžia mums einant iš valgyklos. – Kas per velniava?
Kas privertė tave užsirašyti į visas tas matematikas, fizikas ir
verslo pamokas? Tau reikėtų kartu su manimi lankyti
gyvenimo įgūdžius. Dabar mokomės, kaip užpildyti paraišką
kreditinei kortelei gauti.
– Aš pati jas pasirinkau. Esu čia tam, kad mokyčiausi, o ne
tam, kad švaistyčiau laiką.
– Moksliukė.
– Bjaurybė.
Išsiskiriame prie chemijos klasės. Per pietus jau
apsikeitėme telefono numeriais. Pažadėjusi parašyti, Valeri
nueina į pamoką.
Man įėjus į chemijos laboratoriją, mokytojas pakyla nuo
stalo, lyg būtų manęs laukęs. Jis Hobito ūgio, didele barzda,
kuri, rodos, praris jo veidą. Prisistato kaip ponas Nevilis.
Stengiuosi nežiūrėti į kitus mokinius, bet prie vieno stalo
jau pamačiau sėdint Istoną. Jis vienintelis sėdi vienas. Šūdas.
Nieko gero.
– Malonu susipažinti, Ela, – taria ponas Nevilis. – Užmečiau
akį į tavo ankstesnių metų rezultatus ir likau sužavėtas
chemijos pažymių.
 Gūžteliu pečiais. Chemija ir matematika man lengvai
sekasi. Žinau, kad talentą šokti paveldėjau iš motinos, tačiau
ji vos mintinai apskaičiuodavo arbatpinigių procentą, kai
eidavom kur nors pavalgyti, tad visada galvojau, kad meilę
skaičiams turėjau paveldėti iš tėvo Stivo, jūrų pėstininko,
piloto ir multimilijonieriaus.
– Taigi, ponas Karalius savaitgalį skambino direktoriui ir šį
semestrą prašė pasodinti tave su Istonu, – Nevilis ima kalbėti
beveik pašnibždom. – Istonui vertėtų pasimokyti disciplinos,
tad, manau, bus neblogai, jei laboratorijoje dirbsite kartu.
Galėsite kartu pasimokyti ir namie.
Jergutėliau. Prisiverčiu nedūsauti ir patraukiu prie Istono.
Numetusi kuprinę po suolu atsisėdu šalia. Neatrodo
patenkintas mane matydamas.
– Prakeikimas, – burbteli.
– Ei, į mane nežiūrėk, – burbteliu ir aš. – Čia tavo tėvo
mintis.
Jis stebeilija tiesiai prieš save, skruoste pulsuoja
raumenėlis.
– Žinoma.
Kitaip nei rytinės pamokos, chemija tęsiasi amžinai, bet
tikriausiai taip atrodo tik todėl, kad Istonas devyniasdešimt
procentų laiko piktai į mane dėbčioja, o likusius dešimt –
patenkintas vypso, kai atsilošęs kėdėje įsako sumaišyti
tirpalą, iš kurio turime išauginti kristalus.
Kai tik pasigirsta skambutis, pašoku nuo kėdės
nekantraudama sprukti nuo savo susiraukusio „broliuko“.
Išbėgu iš klasės pasirengusi eiti į kitą pamoką, bet tuomet
prisimenu, kad reikia stabtelėti prie spintelės ir pasiimti
vadovėlį. Visos mano pamokos sustiprintos, mokomės iš
tūkstančio puslapių vadovėlių. Negaliu sugrūsti jų visų į
kuprinę.
Laimė, spintelė netoli pasaulio istorijos klasės.
Nelaimė, Džordan Karington ir jos draugės išnyra iš už
kampo man nespėjus prieiti prie spintelės.
Pamačiusios mane visos keturios sustoja ir piktai išsišiepia.
Nė viena nepasisveikina. Kaip sau nori. Aš irgi nesisveikinu.
Praeidama pro jas stengiuosi pasitikėti savimi. Gal jos ir
kalės, bet gražios kalės. Jas nužiūrinėja visi vaikinai, netgi
Istonas, kuris tingiai išslenka iš klasės ir prieina prie jų.
Grupelei sustojus prie spintelių, Džordan uždeda savo
nulakuotus nagučius Istonui ant rankos ir sušnabžda į ausį.
Jis gūžteli. Tamsiai mėlynas švarkas aptempia plačius
pečius. Negali būti net kalbos, jis karščiausias vaikinas
penkių mylių spinduliu, nors žiūrint į tuos du, kurie prie jo
prisideda, akių irgi neskauda.
Nekreipdama į juos dėmesio, nueinu prie spintelės ir
pasukioju kodinę spyną. Liko dvi pamokos ir daugiau niekas į
mane nespoksos. Grįšiu į dvarą, paruošiu namų darbus ir
eisiu miegoti. Rasiu kuo užsiimti ir į šitas nesąmones
nekreipsiu dėmesio. Toks mano naujas moto ir žadu jo
laikytis.
Spynai atsirakinus iš pirmo bandymo, man palengvėja.
Nebuvau tikra, ar gerai atsimenu derinį, tačiau durelės
lengvai atsidaro ir...
Pasipila kalnas šiukšlių.
Aš tokia priblokšta, kad garsiai cypteliu ir tuoj pat save už
tai prakeikiu. Man už nugaros nugriaudėja juokas.
Užsimerkiu tikėdamasi, kad skruostus užliejęs karštis
atslūgs.
Nenoriu parodyti, kad šita dvokianti šiukšlių krūva man
prie kojų padarė kokį nors įspūdį.
Paspiriu į šalį banano žievę ir stengiuosi kvėpuoti pro
burną, kad nuo dvoko neašarotų akys. Ant grindų pilna daug
bjauresnių daiktų nei sugedęs maistas – panaudotos
servetėlės, kruvinas tamponas...
Aš neverksiu.
Juokas nenutyla, bet aš nekreipiu dėmesio. Pasiimu
pasaulio istorijos vadovėlį iš apatinės prabangios spintelės
lentynos, paspiriu į šalį suglamžytus laikraščius, prilipusius
prie vyrių, ir užtrenkiu dureles.
Apsisukus pamatau, kad visų žvilgsniai įsmeigti į mane,
tačiau ieškau tik piktai blizgančių, migdolų rudumo Džordan
akių. Ji pamoja man kaip karalienė.
Atlošiu pečius ir pasikišu knygą po pažastim. Man
pasisukus eiti, aukštas vaikinas rudomis garbanomis
prunkšteli. O Dieve. Man prie pado prilipęs higieninis
įklotas. Nuryju išdidumą, nuspiriu įklotą šalin ir einu toliau.
Istonas vaidina, kad jam nuobodu.
Stabteliu tik prie Džordan. Kilsteliu antakį ir plačiai
išsišiepiu.
– Tik tiek tesugebi, Karington? Aš šiukšlė? Ct, ct. Aš
nusivylusi, kad tu tokia nekūrybinga.
Ji plyksteli akimis, bet aš jau einu šalin, lyg man visa tai nė
kiek nerūpėtų.
Dar vienas taškas svečių komandai. Beveik. Nes tik aš
žinau, kad vos susilaikau nepravirkusi.
 12 SKYRIUS

IŠTVERIU LIKUSIAS PAMOKAS neapsiverkusi, tačiau dalelė

manęs nori virsti Džeku Skerdiku, kad tie vaikiščiai šiukšles
spintelėse prisimintų kaip geras dieneles.
Per pamoką parašo Valeri. Kaip tu? Girdėjau apie spintelę.
Džordan šikna.
Viskas gerai, – atrašau. – Kvailystė. Kaip ir sakei, jokio
kūrybiškumo. Šiukšlės? Ar ji jas pavogė iš Disnėjaus laidos?
Cha! Nesakyk taip. Dabar turės sugalvoti ką nors
blogesnio.
Per vėlu.
Atnešiu gėlių ant tavo kapo!
Jėzau, kaip ačiū. Pastebėjusi, kad mokytoja žvilgčioja mano
pusėn, padedu telefoną į šalį. Kai tik pasigirsta prabangusis
skambutis ir pamoka baigiasi, susimetu knygas į kuprinę ir
išbėgu laukan tikėdamasi, kad Diuranas jau laukia, ir greitai
galėsiu pasislėpti princesės kambaryje. Rožinė ir balta
pradeda man patikti.
Automobilių aikštelėje triukšmas, daug žmonių ir brangių
automobilių, bet Diurano nė ženklo.
 – Harper, – į dešinį petį pabaksnoja Valeri. – Tavęs
neatvažiavo?
– Ne, nematau jo.
Ji užjaučiamai cakteli liežuviu.
– Pasiūlyčiau pavėžėti, bet nemanau, kad norėsi sėdėti
viename automobilyje su Džordan.
– Tu teisi.
– Verčiau eik. Po pamokų būna visko.
– Čia? Vidury baltos dienos? – man tai kelia nerimą.
Valeri susirūpinusi suraukia kaktą.
– Džordan gali būti labai klastinga. Nenuvertink jos.
Tvirčiau sugniaužiu kuprinę ir mintyse trinkteliu sau per
veidą už tai, kad nešiojuosi su savim tiek pinigų.
Karališkojoje plytų krūvoje turi būti vieta, kur galėčiau ją
paslėpti.
– Ir kaip jai pavyksta išvengti atsakomybės? Savana
Montgomeri sakė, kad visi mokiniai čia ypatingi. Kodėl
Džordan lyderė, jei ji neturi jokių išskirtinių gabumų?
– Ji turi pažinčių, – niūriai atsako Valeri. – Karingtonai,
kitaip nei Karaliai, nėra dešimtženklių sumų klubo nariai,
užtat visus pažįsta. Jie dirba su garsenybėmis ir su karaliais.
Džordan teta iš tėvo pusės ištekėjusi už kažkokio italų grafo.
Kai ji atvažiuoja per Kalėdas, turime ją vadinti ledi Perino.
– Neįtikėtina.
– Taigi, Džordan pagal giminystės ryšį... – Valeri nutyla. –
Laikykis. Ji ateina.
Džordan artinantis, sukaupiu visas jėgas. Kaip ir visos
lyderės, ji turi savo gaują. Visos atrodo kaip iš dantų pastos
reklamos – akrai baltutėlių dantukų ir iš paskos
besiplaikstančių ilgų, tiesių plaukų.
– Jei nuo to pasijusi geriau, Džordan plaukai garbanoti, tad
ji kiekvieną rytą praleidžia valandą juos tiesindama, – tyliai
sumurma Valeri.
Nejaugi ji nežino nieko pikantiškesnio? Nes ji praleidžia
per daug laiko rūpindamasi plaukais man neužteks.
– Dabar jaučiuosi pranašesnė, – atsakau sausai.
Valeri kreivai šypteli ir įsikimba man į parankę.
Džordan sustoja per dvi pėdas nuo manęs ir
demonstratyviai pauosto.
– Dvoki, – pareiškia ji. – Bet ne šiukšlėmis iš spintelės.
– Ačiū, kad pasakei. Nuo šiol maudysiuosi ne vieną, o du
kartus per dieną, – atsakau saldžiai, nors viduje iš tiesų
nerimauju – o kas, jei tikrai dvokiu? Tai būtų dar blogiau, nei
vaikštinėti su prilipusiu įklotu prie pado.
Ji atsidūsta ir persimeta plaukus per petį.
– Šito dvoko nenusiprausi jokiame duše. Tu eilinė.
Klausiamai pažvelgiu į Valeri, bet ji tik užverčia akis.
– Gerai, – atsakau linksmai. – Malonu žinoti.
Džordan nori, kad pasirodyčiau kaip kvaiša, tad
protingiausia būtų nesileisti į jos žaidimą. Deja, mano
atsakymas jos neatbaido. Ji ir toliau balbatuoja. Turbūt labai
patinka klausytis savo balso.
– Eilinė visada dvoks neviltim.
Na, čia ji mane pričiupo. Tai galėtų būti striptizo klubo
kvepalai.
Prisiverčiu gūžtelėti pečiais.
 – Nežinau, ką eilinė reiškia kalių kalba, bet numanau, kad
kažką negero. Vis dėlto nesuprantu, kodėl manai, kad man
rūpi, ką tu apie mane manai. Pasaulis didelis, Džordan. Po
dvejų metų niekam nerūpės, kad prikimšai mano spintelę
šiukšlių ar kad kaip nors mane pavadinai. Tiesą sakant, ir
dabar mažai kam rūpi.
Jai atvimpa žandikaulis. Valeri įsikniaubia man į ranką
tramdydama juoką.
Nežinau, ką būtų atsakiusi Džordan, nes man už nugaros
kyla sujudimas. Visi pasitraukia. Žinau, kas ten, raudonom
Džordan lūpom net nespėjus ištarti jo vardo.
– Ridai, – aikteli ji. – Nemačiau tavęs.
Labai keista, bet jos balsas skamba neužtikrintai. Vis dar
nežinau, kaip tiksliai skamba įsakymas prieš Elą, tad mintyse
pasižymiu vėliau paklausti Valeri.
– Jau baigei? – paklausia jis, bet nesuprantu, ar kalba su
manim, ar su Džordan. Sprendžiant iš to, kaip jos žvilgsnis
bėgioja nuo manęs prie taško kažkur man virš galvos, nežino
ir ji.
– Pamaniau, gal nori kartu ruošti anglų namų darbus, –
galiausiai taria ji.
– Jau paruošiau, – sausai atkerta jis.
Džordan kandžiojasi lūpas. Visi suprantame, kad jai tai
kaip antausis per veidą. Man jos beveik gaila. Beveik...
– Labas, Ridai, – pasigirsta kitas, švelnesnis balselis. Jis
priklauso neįprastos išvaizdos merginai, kurios auksiniai
plaukai supinti į kasas ir apsukti aplink galvą kaip karūna.
Rugiagėlių mėlynumo akis dengia neįtikėtinai ilgos
blakstienos. Ji mosuoja jomis kaip plunksnomis laukdama
Rido atsakymo.
– Ebe, – taria ir visas jo veidas tampa švelnesnis. – Malonu
tave matyti.
Pusė šios mokyklos merginų pasakoja, kad su juo miegojo,
bet kas žino, ar tai tiesa. Tiksliai žinau tik dėl Džordan
draugės Ebės.
Tai čia toji mergina, kuri bent kartą pričiupo Ridą.
Nenuostabu. Ji labai graži. Žinoma, Džordan irgi graži, bet
Ebė turi švelnumo, kurio stinga man ir Džordan. Tai štai kas
patinka Ridui? Švelnios mergaitės, kurios kalba nuleidusios
akis į žemę? Man nerūpi, ar aš jam įdomi. Jis gali mėgautis
visomis išblyškusiomis, mėlynakėmis mergaitėmis kaip Ebė,
kiek tik nori.
– Pasiilgau tavęs, – taria ji. Nuoširdus ilgesys jos balse
priverčia mus visus nejaukiai pasimuistyti.
– Vasarą buvau labai užsiėmęs, – atsako Ridas, susikišęs
abi rankas į kelnių kišenes. Jis nežiūri Ebei į akis, o jo tonas
sako, kad viskas baigta.
Tai supratus jos akys iškart sudrėksta. Ridui viskas gal ir
baigta, tačiau akivaizdu, kad Ebei vis dar skaudu. Man jos
truputį gaila.
Kai Ridas uždeda savo sunkią ranką man ant peties, vos
nepašoku. Matau, su kokia neapykanta į mane žvelgia
merginos iš dantų pastos reklamos, pastebiu sužeisto
balandžio išraišką Ebės veide. Jei Ridas Karalius ką nors ir
liečia, tai neturėčiau būti aš.
– Ela, tu pasirengusi? – sumurma jis.
– Naaa, turbūt.
 Po šio susidūrimo mano pečiai akmeniniai, tad
nesiginčydama leidžiuosi nuvedama prie Istono pikapo.
Priėjusi prie automobilio išsilaisvinu iš Rido gniaužtų.
– Kur Istonas?
– Jis parveš dvynius.
– Ar ką tik pasinaudojai manimi, kad pabėgtum nuo savo
buvusiosios? – paklausiu jam atidarant duris ir stumiant
mane vidun.
– Ji ne mano buvusioji, – užtrenkia dureles.
Ridui apgręžiant pikapą pamatau nuo ausies iki ausies
išsišiepusią Valeri ir iš pykčio pažaliavusią Džordan. Ebė
atrodo kaip paspirtas šuniukas.
– Prisisek, – įsako Ridas pradėdamas važiuoti.
Prisisegu tik todėl, kad taip saugiau, o ne todėl, kad jis
liepė.
– Kur Diuranas? – pamojuoju Valeri. Ji rodo iškeltus
nykščius. Tikiuosi, Džordan to nematė. Antraip Valeri gali
tekti išsikraustyti į sandėliuką rūsyje. – Ir kodėl mane veži?
– Norėjau pasikalbėti, – jis stabteli. – Nori padaryti šeimai
gėdą?
Pritrenkta pasisuku sėdynėje ir stengiuosi nežiūrėti, kaip
seksualiai atrodo jo rankos, kai jis sutrikęs gniaužia vairą.
– Manai, kad pati prikroviau šiukšlių į savo spintelę? –
paklausiu pasipiktinusi.
– Kalbu ne apie vaikiškas Džordan nesąmones. Turėjau
galvoje darbą kepyklėlėje.
– Visų pirma, iš kur apie tai žinai, pone Persekiotojau? Ir
antra, kaip tai gali daryti gėdą?
 – Pirma, rytais man futbolo treniruotė. Mačiau, kaip
Diuranas išleido tave prie durų, – atšauna. – Antra, tai
reiškia, kad mes tavimi nesirūpiname. Per pietus manęs
paklausė, ar Kalamas nusipirko kepyklėlę, nes ten dirba
naujoji Karalaitė.
Atsilošiu sėdynėje ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
– Jėzau, atsiprašau, kad per pietus turėjai atsakyti į tokį
nepatogų klausimą. Turėjo būti labai nemalonu. Daug
nemaloniau, nei gauti per veidą iš spintelės atskrendančiu
tamponu.
Jam išsišiepus nesusivaldau. Visas pyktis ir skausmas
sukyla į paviršių. Man atsibodo vaidinti ramią, gerą
mergaitę. Atsiklaupiu sėdynėje, ištiesiu ranką ir trenkiu jam
per viršugalvį.
– Šūdas! – nusikeikia jis. – Už ką?
– Už tai, kad esi subingalvis! – Trenkiu dar kartą. Nykštys
viduje, krumpliai atkišti – lygiai taip, kaip mokė mamos
vaikinas.
Ridas grubiai nustumia mane šalin ir stipriai prispaudžia
prie keleivio durelių.
– Raminkis! Per tave padarysiu avariją.
– Nesiraminsiu! – užsimoju dar kartą. – Pavargau nuo
tavęs, nuo tavo įžeidinėjimų ir tavo idiotų draugų!
– Jei būtum su manim atvira, galbūt pririščiau šunis. Koks
tavo tikslas? – meta man piktą žvilgsnį, vis dar prilaikydamas
mane ranka.
Pamėginu jį pasiekti, mosuoju rankomis, tačiau pagaunu
tik orą.
 – Nori sužinoti, koks mano tikslas? Gauti diplomą ir įstoti į
koledžą! Štai koks mano tikslas.
– Kodėl čia atvykai? Žinau, kad paėmei iš tėvo pinigų.
– Neprašiau tavo tėvo manęs čia atsivežti!
– Bet per daug ir nesipriešinai, – užsiplieskia jis. – Tiksliau,
visai nesipriešinai.
Kaltinimas gelia. Iš dalies dėl to, kad tai tiesa, iš dalies dėl
to, kad tai nesąžininga.
– Taip, aš nesipriešinau, nes nesu idiotė. Tavo tėvas pasiūlė
man ateitį. Būčiau paskutinė kvaiša, jei nebūčiau
pasinaudojusi šia galimybe. Jei dėl to esu aukso ieškotoja ar
barakuda, puiku, tebūnie, bet bent jau niekada nepalikau
nieko vidury nepažįstamo kelio eiti dviejų mylių tamsoje.
Su pasitenkinimu stebiu, kaip jo veidu nuslenka kaltės
šešėlis.
– Tai pripažįsti, kad neturi gėdos? – išspjauna.
– Taip, pripažįstu, kad neturiu gėdos! – atšaunu. – Gėda ir
principai skirti žmonėms, kuriems nereikia jaudintis dėl
tokių smulkmenų, kaip prasimaitinti už dolerį visą dieną,
kaip sumokėti už motinos gydymą ar kaip nupirkti žolės, kad
jai bent valandą neskaudėtų. Gėda yra prabanga.
Susmunku išsekusi. Nebesipriešinu. Vis tiek nepavyks.
Prakeikimas, jis per stiprus.
– Tu ne vienintelis, kurį slegia sielvartas. Tu ne vienintelis,
kuris neteko mamos. Ak, vargšiukas Ridas Karalius, – imu
pašaipiai verkšlenti. – Jis tapo subine, nes neteko mamytės.
– Užsičiaupk.
– Tai tu užsičiaupk.
 Vos ištarusi žodžius suprantu, kaip juokingai mes elgiamės
ir imu juoktis. Prieš minutėlę abu rėkėme kaip penkiamečiai.
Juokiuosi tol, kol pradedu verkti. O gal verkiau ir anksčiau,
tik iš pradžių tai skambėjo kaip juokas? Pasilenkiu ir
nuleidžiu galvą tarp kelių, nes nenoriu, kad Ridas pamatytų,
jog mane palaužė.
– Liaukis žliumbusi, – sumurma.
– Neaiškink, ką daryti, – sukūkčioju.
Jis pagaliau užsičiaupia, o aš susitvardau kaip tik laiku, nes
jau važiuojame pro vartus. Ar tikrai pasakiau, kad neturiu
gėdos? Tai ne visai tiesa. Mirštu iš gėdos, kad penkias
minutes verkiau Rido akivaizdoje.
– Baigei? – paklausia sustojęs ir užgesinęs variklį.
– Velniop tave, – atsakau pavargusi.
– Noriu, kad mestum darbą kepyklėlėje.
– O aš noriu, kad Džordan per naktį užsiaugintų širdį, bet
ne visada gauname, ko norime.
– Kalamui nepatiks, – sutrikęs sudejuoja.
– O Dieve! Tu nuolat keiti taisykles. Laikykis nuo manęs
atokiau, Ela. Ela, lipk į automobilį. Negręžk mano tėvo, Ela.
Nedirbk, Ela. Nesuprantu, ko iš manęs nori.
– Nesuprantame mes abu, – niūriai atsako jis.
Net nenoriu į tai gilintis, tad atidarau visureigio dureles ir
išlipu lauk.
Bet staiga mano viduje nubudus šėtonui, apsisuku.
– Ridai? Daugiau nesinaudok manim kaip priedanga, kai
nenorėsi kalbėtis su savo buvusiąja.
– Ji ne mano buvusioji! – suriaumoja man pavymui.
Neturėčiau mėgautis tais žodžiais, bet, deja.
 13 SKYRIUS

VOS ĮSMUKUSI VIDUN užbėgu laiptais ir užsirakinu savo

kambaryje. Numetusi vadovėlius ant lovos, griebiu pirmą
pasitaikiusį namų darbą, bet iš pykčio ir gėdos dėl to, kas ką
tik nutiko su Ridu, negaliu susikaupti.
Racionalioji smegenų dalis supranta, kas sukėlė šį
protrūkį. Mažiau nei prieš savaitę visas mano gyvenimas
apsivertė aukštyn kojom. Kalamas pagrobė mane iš
Kerkvudo, atsivežė į nepažįstamą miestą ir savo prabangius
namus, kur turiu kovoti su jo subingalviais sūnumis. Nuo
tada, kai čia atvykau, broliai Karaliai tik ir galvoja, kaip man
pakenkti. Prieš porą dienų jų draugai sugėdino mane
vakarėlyje, šiandien pažemino mokykloje, o kur dar auksinės
Rido Karaliaus taisyklės, kurios keičiasi kas sekundę.
Kuri normali septyniolikmetė neprarastų savitvardos?
Tačiau kita smegenų pusė, kuri stengiasi apsaugoti mane
bet kokia kaina, slopindama emocijas... ji piktai rėkia ant
manęs, kad leidau sau apsiverkti Rido akivaizdoje. Kad
leidau jam pamatyti, kokia neužtikrinta ir pažeidžiama
jaučiuosi šiame naujame pasaulyje, į kurį mane įmetė.
Nekenčiu savęs už tai, kad esu silpna.
 Kažkaip sugebu užbaigti namų darbus, tačiau dabar šešta
valanda vakaro ir skrandis gurgia iš alkio.
Dieve, kaip nenoriu eiti į apačią. Gal galėčiau užsisakyti
kambarių aptarnavimą? Tikrai, kodėl čia nėra kambarių
aptarnavimo? Juk šiaip tikrai panašu į viešbutį.
Nebesislėpk nuo jo. Nesuteik jam tokio pasitenkinimo.
Jei neateisiu vakarieniauti, Ridas supras, kad laimėjo, o aš
negaliu leisti jam laimėti. Nesileisiu palaužiama.
Vis dėlto, net ir nusprendusi stoti akis į akį prieš tą
subingalvį, neskubu. Ilgai maudausi po dušu, išsitrenku
galvą, apsirengiu švarius juodus šortukus ir raudoną
berankovę palaidinę. Paskui išsišukuoju šlapius plaukus,
pasitikrinu telefoną, ar neparašė Valeri. Tuomet...
Gerai, gana atidėlioti. Leidžiantis įvijais laiptais man visą
kelią pritaria gurgiantis pilvas.
Virtuvėje prie viryklės randu vieną iš dvynių, mentele
maišantį kažką panašaus į makaronus. Kitas dvynys įkišęs
galvą į šaldytuvą skundžiasi broliui:
– Kas per velniava? Maniau, Sandra jau grįžo iš atostogų.
– Grįš rytoj, – atsako kitas.
– Tai šūdas. Nuo kada namų tvarkytojos vyksta
atostogauti? Kiek galiu pats gamintis maistą? Reikėjo
važiuoti vakarieniauti su tėčiu ir Ridu.
Supratusi, kas čia vyksta, suraukiu kaktą. Visų pirma, šie
vaikinai tokie išlepinti, kad net negali patys pasigaminti
valgyti. Antra, Ridas išvažiavo vakarieniauti su Kalamu? Ar
Kalamas jam pagrasino ginklu?
Prie viryklės stovintis dvynys pamato mane lūkuriuojant
tarpduryje ir susiraukia.
 – Ko spoksai?
Bet iškart atsisuka į keptuvę ir sudejuoja pamatęs, kad iš
jos rūksta dūmai.
– Velnias! Sebai, greičiau paimk pirštinę!
Jėzau, kokie jie beviltiški. Ką, po velniais, jis ruošiasi veikti
su pirštine?
Atsakymas paaiškėja netrukus, nes Sojeris užsimauna
brolio pamėtėtą pirštinę ir paėmęs keptuvę už rankenos,
kuri, jei tik keptuvė nesugadinta, neturėtų būti įkaitusi, ją
pakelia. Stebėti, kaip tiedu gelbėja savo vakarienę, tikras
smagumėlis. Kai Sojerio ranką aukščiau pirštinės nudegina
įkaitęs aliejus, nesusilaikau neprunkštelėjusi.
Jis sušunka iš skausmo, o brolis išjungia ugnį. Tuomet abu
nusivylę pažvelgia į sudegintą vištieną ir makaronus.
– Gal dribsnių? – pasiūlo Sebastianas.
Sojeris atsidūsta.
Nors ore tvyro siaubingas degėsių tvaikas, mano pilvas vis
dar gurgia, tad prieinu prie spintelės ir, kol dvyniai įdėmiai
mane stebi, imu traukti produktus.
– Gaminsiu spagečius, – tariu neapsisukdama. – Norėsit?
Po ilgos tylos vienas iš jų burbteli:
– Taip.
Iškart atsiliepia ir antras.
Gaminu tylėdama, o jie tingiai drybso prie stalo kaip tikri
aristokratai. Nė vienas nepasisiūlo padėti. Po dvidešimties
minučių visi trys valgome vakarienę. Nepersimetame nė
žodeliu.
Mums jau baigiant įeina Istonas. Pamatęs, kad dedu
lėkštes į indaplovę, prisimerkia. Tuomet atsisuka į stalą, kur
jo broliai doroja jau po antrą porciją.
– Sandra grįžo iš atostogų?
Sebastianas papurto galvą, kimšdamas į burną dar vieną
kąsnį.
Jo brolis dvynys galva parodo mano pusėn.
– Ji pagamino.
– Ji turi vardą, – tarsteliu. – Ir nėra už ką, jūs nedėkingi
bjaurybės, – tyliai sumurmu eidama iš virtuvės.
Tačiau šįkart patraukiu ne į savo kambarį, o į biblioteką.
Kalamas aprodė ją prieš porą dienų. Vis dar negaliu patikėti,
kiek ten knygų. Sieninės lentynos siekia lubas. Pasiekti
viršutines lentynas padeda senovinės kopėčios. Kitoje
kambario pusėje – patogūs minkšti foteliai, pastatyti priešais
šiuolaikinį židinį.
Skaityti nenoriu, bet vis tiek klesteliu į fotelį ir įkvepiu
odos bei senų knygų kvapo. Žvilgsniui slystant nuo lentynų
prie židinio atbrailos, padažnėja pulsas. Ant akmeninio
krašto išrikiuotos kelios nuotraukos, bet ypatingą dėmesį
patraukia tik viena. Joje užfiksuotas jaunas Kalamas jūrų
pėstininko uniforma. Jis stovi uždėjęs ranką aukštam,
šviesiam, irgi uniformuotam vyrui ant peties.
Manau, kad tai Stivas Ohaloranas, mano tėvas.
Įdėmiai apžiūriu tarsi marmure iškaltą veidą, žydras akis,
kurios šelmiškai žvelgia į objektyvą. Aš turiu jo akis, o mano
plaukai tokie pat šviesūs kaip ir jo.
Man už nugaros pasigirdus žingsniams, apsisuku ir
pamatau į biblioteką atžirgliojantį Istoną.
– Girdėjau, šiandien mėginai nužudyti mano brolį, –
nutęsia.
 – Pats prisiprašė, – vėl atsuku jam nugarą, bet jis sustoja
šalia. Akies krašteliu matau, kad jo profilis šaltesnis nei
akmuo.
– Būkim vienas kitam atviri. Nejau tikrai manei, kad
apsidžiaugsim pamatę tave įsikibusią mūsų tėvui į parankę?
– Aš nebuvau ir nesu įsikibusi į jūsų tėvo parankę. Aš jo
globotinė.
– Tikrai? Tai pažiūrėk man į akis ir pasakyk, kad
nesidulkini su mano tėvu.
Dėl Dievo meilės. Sukandusi dantis sutinku jo niūrų
žvilgsnį aukštai iškelta galva.
– Nesidulkinu su tavo tėvu. Man bjauru vien apie tai
pagalvoti.
– Manęs tai nenustebintų. Jam patinka jaunos, – gūžteli
pečiais.
Tai akivaizdi užuomina apie Bruk, bet aš nesiruošiu nieko
komentuoti. Žvilgsnis vėl nukrypsta į nuotrauką ant židinio
atbrailos.
Abu tylim taip ilgai, kad net imu svarstyti, kodėl jis vis dar
čia.
– Dėdė Stivas buvo mergišius, – galiausiai taria. – Panos
nusimaudavo kelnaites vos jam įėjus į kambarį.
Fui fui. Šito apie savo tėvą žinoti nenoriu.
– Koks jis buvo? – paklausiu nenoromis.
– Visai nieko. Su juo bendraudavom nedaug. Paprastai
sėdėdavo su tėvu jo darbo kambaryje. Kalbėdavosi valandų
valandas, – karčiai priduria.
– Aaa, tai tavo tėtukas mano tėtuką mylėjo labiau nei jus?
Dėl to taip manęs nekenčiat?
 Istonas užverčia akis.
– Padaryk sau paslaugą ir liaukis erzinus brolį. Jei ir toliau
lįsi jam į akis, nukentėsi.
– Kodėl mane įspėji? Argi ne to nori? Kad nukentėčiau?
Istonas tyliai atsitraukia nuo židinio ir palieka mane
bibliotekoje vieną, o aš toliau stebeiliju į tėvo nuotrauką.

NUBUNDU VIDURNAKTĮ, IŠGIRDUSI šnabždesį prie savo

kambario durų. Jaučiuosi velniškai mieguista, bet greitai
atpažįstu Rido balsą ir, nors guliu, pajuntu, kaip nutirpsta
kojos.
Nuo tada, kai susivaidijome automobilyje, jo daugiau
nemačiau. Jam grįžus po vakarienės su tėvu, aš jau buvau
užsirakinusi savo kambaryje, bet, sprendžiant iš piktų
žingsnių ir trankomų durų, esu tikra, kad vakarienė
nenusisekė.
Nežinau nei kodėl išslenku iš lovos, nei kodėl nusėlinu prie
durų, bet noriu išgirsti, ką ir kam jis sako. Noriu išgirsti, ar
tai susiję su manimi. Gal aš ir per daug susireikšminusi, bet
noriu būti tikra.
– ...treniruotė ryte, – dabar kalba Istonas. Prispaudžiu ausį
prie durų, tikėdamasi geriau girdėti. – ...sutarėme, kad per
sezoną sumažinsiu.
Ridas burbteli, bet nesuprantu, ką.
– Suprantu, suprantu. Aš irgi nesidžiaugiu, kad ji čia, bet
tai dar ne priežastis... – Istonas nutyla vidury sakinio.
– Su ja tai nesusiję, – išgirstu sakant garsiai. Net nežinau,
ar man palengvėja, ar aš nusiviliu supratusi, kad pokalbis ne
apie mane.
 – ...tuomet važiuosiu su tavimi.
– Ne, – griežtai atkerta Ridas. – Šįvakar važiuosiu vienas.
Jis kažkur važiuos? Kur, po galais, jis gali važiuoti tokiu
metu, kai rytoj į mokyklą? Viduje pajutusi nerimą, vos
nenusijuokiu, kad ėmiau nerimauti dėl Rido Karaliaus,
vaikino, kurį neseniai užpuoliau automobilyje.
– Kalbi taip pat kaip Gidas, – meta Ridas kaltinamu tonu.
– Gal ir taip, bet tau...
Jų balsai vėl nutyla, o aš sutrinku, nes žinau, kad
nenugirdau kažko labai svarbaus.
Mintis atidaryti duris ir sustabdyti Ridą nuo to, ką jis
ruošiasi daryti, viliojanti, bet jau per vėlu. Koridoriumi
nutolsta dvi poros žingsnių ir užsidaro durys. Vieni vos
girdimi žingsniai nusileidžia laiptais.
Po kelių minučių kieme suriaumojus automobilio varikliui
suprantu, kad Ridas išvažiavo.
 14 SKYRIUS

KITĄ RYTĄ RANDU Ridą prie garažo, atsirėmusį į Istono

pikapą. Jis avi sportbačius, mūvi ilgus sportinius šortus ir
raumenis atidengiančius berankovius marškinėlius. Joks
šunsnukis neturėtų atrodyti taip karštai. Beisbolo kepuraitė
užsmaukta ant akių.
Apsižvalgau, bet juodo sedano nematyti.
– Kur Diuranas?
– Ruošiesi važiuoti į kepyklėlę?
– O tu ruošiesi ją sudeginti, kad nedaryčiau gėdos Karalių
vardui ten dirbdama?
Jis susierzinęs suurzgia.
Suurzgiu ir aš.
– Tai? – sumurma.
– Taip, einu į darbą, – metu jam piktą žvilgsnį.
– Man futbolo treniruotė, tad, jei nori, kad pavėžėčiau,
siūlau šokti vidun. Antraip teks pėdinti.
Jis atidaro keleivio dureles ir nužingsniuoja prie vairuotojo
pusės.
Dar kartą apsidairau ieškodama Diurano. Po velniais, kur
jis?
 Ridui užkūrus variklį, pasimuistau. Kas blogo gali nutikti
per dvidešimties minučių kelionę?
– Prisisek, – plyksteli.
– Ką tik įlipau, minutėlę, – pakėlusi akis sukalbu maldelę,
kad Dievas suteiktų man kantrybės. Ridas nepajuda iš vietos,
kol neprisisegu. – Tau gal vyriškas PMS ar tu sušiktos
nuotaikos dvidešimt keturias valandas per parą?
Jis neatsako.
Nekenčiu savęs už tai, bet negaliu atitraukti nuo jo akių.
Negaliu liautis nužiūrinėjus kino žvaigždės veido, tobulos
ausies, įrėmintos tamsių plaukų. Visų Karalių plaukai rudi,
tik skirtingų atspalvių. Rido arčiausiai kaštonų rudumo.
Profiliu matyti, kad nosis su mažyte kuprele. Įdomu, kuris
brolis ją sulaužė.
Tikrai nesąžininga, kad šis vaikinas toks gražus. Vos
pažiūrėjus aišku, kad jis blogas berniukas. Paprastai manęs
tokie nedomina, bet kažkodėl jis dėl to tik dar karštesnis.
Turbūt man patinka blogi berniukai.
Pala, po velnių, ką aš čia tauziju? Man nepatinka nei blogi
berniukai, nei juo labiau Ridas. Jis didžiausias subingalvis,
kokį man...
– Ko į mane spoksai? – paklausia susierzinęs.
– O ką? Negalima? – atremiu nustūmusi šalin anas mintis.
– Aš tau patinku, ar ne? – paerzina.
– Ne, tiesiog noriu gerai įsidėmėti, kaip atrodo pavyzdinis
bjaurybė. Jei kada reikėtų nupiešti per dailės pamoką,
galėčiau pasisemti įkvėpimo, – atsakau nerūpestingai.
Jis keistai suurzgia, tarsi mėgintų užgniaužti juoką. Pirmą
kartą būdama šalia Rido imu atsipalaiduoti.
 Kelionė prabėga greitai, beveik per greitai. Pamačiusi
kepyklėlę net truputį nusiviliu, o tai tikrai keista, nes šis
vaikinas man nepatinka.
– Vežiosi mane kasdien ar tik šiandien? – paklausiu jam
sustojus prie „Prancūziško raguolio“.
– Priklauso nuo to, kiek tęsi šią šaradą.
– Tai ne šarada, o pragyvenimo šaltinis.
Išlipu iš automobilio jam nespėjus sugalvoti dar vieno
kvailo ir kandaus atkirčio.
– Ei! – sušunka pavymui.
– Ką? – apsisukusi pirmą kartą per visą rytą pamatau jo
veidą iš priekio. Ranka užsidengiu burną. Kairė veido pusė,
kurią, kaip dabar suprantu, jis visą laiką slėpė, sumušta.
Lūpa sutinusi. Antakis praskeltas, viršuje ant skruosto
mėlynė.
– O Dieve, kas tau nutiko?
Pakeliu ranką jam prie veido, net nesuvokdama, kad kojos
atnešė mane nuo kepyklėlės atgal į pikapą.
Ridas atšlija.
– Nieko.
Mano ranka pakimba prie šono.
– Man taip neatrodo.
– Bet turėtų.
Jis paniuręs nurūksta keliu, palikdamas mane svarstyti, ką
veikė praėjusį vakarą ir kodėl pasikvietė mane, jei nesiruošė
pasakyti nieko svarbaus. Žinau tik viena – jei mane taip
sudaužytų, aš kitą rytą irgi būčiau nepatenkinta.
Nepaisydama sveiko proto, visą rytinę pamainą kepyklėlėje
nerimauju dėl Rido. Liusė žvelgia į mane susirūpinusi, bet,
kol dirbu, nieko nesako.
Po pamainos nuskubu į mokyklą, bet Rido ten nematyti.
Nei takelyje į sporto salę, nei koridoriuje, nei per pietų
pertrauką. Tarsi taip ir nebūtų nuvažiavęs į Astoro Parką.
Po pamokų manęs laukia didelis juodas sedanas. Diuranas
nekantriai stovi prie pravirų durelių, tad nesiryžtu lūkuriuoti
aikštelėje. Taip bus geriau, – kartoju sau. – Iš minčių apie
Ridą Karalių nebus nieko gero.
Moralizuoju sau visą kelią namo, bet įvažiavus pro
geležinius vartus Diuranas nukreipia mano mintis kitur.
– Ponas Karalius norėtų su tavimi susitikti, – praneša savo
žemu bosu sustabdęs automobilį prie pagrindinių laiptų.
Sėdžiu kaip pabučiuota, kol galiausiai suprantu, kad ponas
Karalius yra Kalamas.
– Gerai.
– Jis namelyje prie baseino.
– Namelyje prie baseino, – pakartoju. – Ar mane kviečia į
direktoriaus kabinetą?
Mūsų žvilgsniai susitinka atgalinio vaizdo veidrodėlyje.
– Nemanau, Ela.
– Tai menkas padrąsinimas.
– Nori dar pasivažinėti?
– Ar vėliau jis vis dar norės susitikti?
Diuranas linkteli.
– Tuomet verčiau eisiu, – atsidūstu dramatiškai.
Jo akių kampučiai vos pastebimai pakyla į viršų – jam tai
plati šypsena.
Numetusi kuprinę prie laiptų, patraukiu takeliu, sukančiu
už namo, į kitą kiemo galą. Namelis prie baseino įstiklintas iš
trijų pusių. Stiklas kažkoks keistas – kartais vitrina arčiausiai
baseino tampa nepermatoma kaip veidrodis.
Priėjusi suprantu, kad tai ne vitrinos, o slankiosios durys.
Dabar jos atidarytos, įleidžia vidun nuo vandenyno dvelkiantį
brizą.
Kalamas sėdi ant sofos atsisukęs į vandenyną. Man žengus
ant plytelių atsisuka.
– Diena mokykloje praėjo gerai, Ela? – linkteli
pasisveikindamas.
Jokių šiukšlių spintelėje? Jokių išdaigų tualete?
– Galėjo būti ir blogiau, – atsakau.
Jis ranka parodo sėstis šalia.
– Čia buvo mėgstamiausia Marijos vieta, – taria jis. –
Atidarius visas duris gali girdėti vandenyną. Jai patikdavo
atsikelti anksti ir ateiti pasižiūrėti, kaip teka saulė. Kartą
pasakė, kad saulėtekis jai prilygsta kasrytiniam magijos šou.
Saulė atitraukia rašalo juodumo užuolaidą ir atidengia tokių
nuostabių spalvų paletę, kad jų nepakartotų joks meistras.
– Ar ji nebuvo poetė?
Kalamas šypteli.
– Marija buvo poetiška. Ji taip pat sakydavo, kad ritminga
bangų mūša prilygsta geriausiai diriguojamam kūriniui.
Kurį laiką klausomės, kaip bangos dūžta į krantą
užliedamos smėlį ir vėl nuslysta atgal, lyg traukiamos
nematomos rankos.
– Išties gražu, – pripažįstu.
Kalamas tyliai sudejuoja. Vienoje rankoje jis kaip visada
laiko stiklą viskio, o kitoje pabalusiais krumpliais gniaužia
tamsiaplaukės moters nuotrauką. Jos akys tokios šviesios,
kad atrodo, jog iš nuotraukos šviečia saulė.
– Čia Marija? – parodau į rėmelį.
Jis nuryja seiles ir linkteli.
– Graži, ar ne?
Linkteliu.
Kalamas užverčia galvą ir ištuština stiklą vienu mauku. Net
nenuleisdamas jos ant stalo siekteli butelio.
– Marija buvo kaip klijai, laikantys šeimą kartu. Prieš
maždaug dešimt metų „Atlanto aviacijai“ atėjo sunkūs laikai.
Dėl kelių skubotų sprendimų sūnų palikimui iškilo grėsmė,
tad puoliau jo gelbėti, bet atitolau nuo šeimos. Retai
matydavausi su Marija. Ji visada norėjo dukters.
Galiu tik linktelėti. Sunku sekti jo minčių šuolius.
Nenutuokiu, kur link jis suka.
– Ji būtų tave mylėjusi. Ji būtų atėmusi tave iš Stivo ir
auginusi kaip savo. Ji taip norėjo mergaitės.
Sėdžiu sustingusi kaip akmuo. Ši liūdna istorija prie gero
nenuves.
– Sūnūs kaltina mane dėl jos mirties, – taria staiga
išgąsdindamas mane netikėtu prisipažinimu. – Jie turi tokią
teisę. Todėl ir nepykstu ant jų, kad ir ką darytų. Žinau, kad
jie maištauja, bet nedrįstu net subarti. Dabar stengiuosi
suimti vadžias į rankas, bet pirma turiu prisipažinti, kad
nežinau, nuo ko pradėti. Tai aš kaltas, kad šeimoje nėra
tvarkos. – Drebančia ranka persibraukia plaukus, kita vis dar
laikydamas stiklą, lyg krištolas būtų vienintelis daiktas,
laikantis jį šioje Žemėje.
– Apgailestauju, – tik tiek tesugebu pasakyti.
 – Turbūt galvoji, kodėl tau tai pasakoju.
– Truputį.
Jis kreivai šypteli. Ta šypsena taip primena Ridą, kad man
širdis nusmunka į kulnus.
– Dina nori su tavim susipažinti.
– Kas ji tokia?
– Stivo našlė.
Širdis ima greičiau plakti.
– A.
– Vis atidėliojau, nes tu ką tik atvykai. Be to, norėjau, kad
apie Stivą išgirstum iš manęs. Į pabaigą jiedviem su Stivu, –
nutęsia jis, – sekėsi nekaip.
Iškart pasidarau atsargi.
– Nujaučiu, kad tai, ką dabar pasakysi, man nepatiks.
– Ir esi labai įžvalgi, – greitai užbaigia antrą stiklą. – Ji
reikalauja, kad ateitum viena.
Tai dabar turėsiu viena susipažinti su mirusio tėvo žmona,
kurios Kalamas taip nemėgsta, kad griebiasi viskio?
Atsidūstu.
– Kai sakiau, kad diena galėjo būti ir blogesnė, tai nebuvo
iššūkis.
Jis tik prunkšteli.
– Dina nuolat man primena, kad jos ryšys su tavimi
artimesnis nei mano. Ji tavo tėvo našlė, o aš tik draugas ir
verslo partneris.
Oda perbėga šiurpas.
– Nori pasakyti, kad nesi teisėtas mano globėjas?
– Esu laikinas globėjas, kol bus įvykdytas Stivo
testamentas, – pripažįsta. – Dina gali jį užginčyti.
 Negaliu išsėdėti. Pašokusi pereinu kambarį ir įsistebeiliju į
vandenį. Staiga pasijuntu tokia kvaila. Leidau sau tikėti, kad
čia bus mano namai, nors Ridas manęs nekenčia, o Astoro
Parko mokiniai mėgaujasi mane kankindami. Visa tai turėjo
būti tik trumpi trukdžiai. Juk Kalamas man pažadėjo ateitį, o
dabar sako, kad šita Dina gali tą ateitį sugriauti?
– Jei nenueisiu, – tariu lėtai, – ji pridarys mums problemų,
ar ne?
– Nenustebčiau.
Pasiryžusi atsisuku į Kalamą.
– Tuomet ko laukiame?

DIURANAS NUVEŽA MUS į miestą ir sustoja priešais

dangoraižį. Kalamas sako palauksiąs manęs automobilyje –
dėl to man tik dar neramiau.
– Nesąmonė, – tarsteliu šaltai.
– Neprivalai eiti, – paglosto man ranką.
– Kito pasirinkimo neturiu. Galiu arba nueiti pas ją ir toliau
gyventi su jumis arba likti automobilyje ir paskui būti nuo
jūsų atskirta.
– Ela! – pašaukia man išlipus ant šaligatvio.
– Ką?
– Stivas tavęs norėjo. Sužinojęs, kad turi dukterį, rodės,
persiplėš pusiau. Prisiekiu, kad būtų labai tave mylėjęs.
Nepamiršk to, kad ir ką sakys Dina.
Tie žodžiai nelabai padrąsina, bet leidžiuosi Diurano
palydima vidun. Pastato vestibiulis įspūdingas, bet
akmeninės sienos, mediniai apvadai ir krištoliniai šviestuvai
nebedaro tokio įspūdžio, kokį būtų padarę prieš
susipažįstant su Karaliais.
– Ji atvyko pas Diną Ohaloran, – taria Diuranas
registratūros darbuotojui.
– Kilkite viršun.
Diuranas švelniai stumteli mane į priekį.
– Paskutinis liftas. Spausk P.
Kilimu išklotas, medžio plokštėmis išmuštas liftas kyla be
jokio garso. Muzikos nėra, tik tylus mechanizmo ūžimas.
Atrodo, kad jis sustoja gerokai per greitai.
Atsidarius lifto durims žengiu į platų trumpą koridorių. Jo
gale dvivėrės durys. Dieve šventas, ar jai priklauso visas
aukštas?
Man priėjus, duris atidaro moteris kambarinės uniforma.
– Ponia Ohaloran laukia jūsų svetainėje. Gal galėčiau
atnešti jums ko nors atsigerti?
– Vandens, – sugergždžiu. – Prašyčiau vandens.
Mano sportbačiai paskęsta tankaus kilimo minkštume.
Seku paskui kambarinę į svetainę jausdamasi kaip avelė,
vedama į skerdyklą.
Dina Ohaloran sėdi po milžinišku nuogos moters paveikslu.
Auksiniai modelio plaukai palaidi krenta ant nugaros, o ji
pati žvelgia per petį gundančiai primerkus žalias akis. Ji... O
Dieve. Tai Dina.
– Patinka? – paklausia ji kilstelėdama antakius. – Namuose
yra ir kitų, bet šis pats konservatyviausias.
Konservatyviausias? Moteriške, aš matau tavo šiknos
griovelį.
 – Gražus, – sumeluoju. Koks žmogus prisikabina namuose
savo paties aktų?
Nusitaikau prisėsti į kitą krėslą, tačiau mane sustabdo
šaižus Dinos balsas.
– Ar pasiūliau prisėsti?
– Ne, atsiprašau, – sustingstu ir lieku stovėti sustingusiais
skruostais.
Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
– Tai tu esi ta mergina, kuri, Kalamo tvirtinimu, yra Stivo
duktė. Ar jau darei tėvystės testą?
Tėvystės testą?
– Na ne.
Ji nusijuokia kraupiu, šaltu juoku.
– Tuomet iš kur žinoti, kad nesi Kalamo benkartė, kurią jis
mėgina prastumti kaip Stivo? Jam tai būtų labai patogu.
Visada tvirtino, kad savo žmonelei buvo ištikimas, o tu būtum
aiškus įrodymas, kad melavo.
Kalamo duktė? Bruk irgi buvo apie tai užsiminus, bet
Kalamas po jos žodžių atrodė įsižeidęs. Be to, mama sakė,
kad tėvas buvo vardu Stivas. Turiu jo laikrodį.
Deja, dabar, nors stoviu apsimestinai drąsiai atlošusi
pečius, jaučiu šleikštulį.
– Aš ne Kalamo duktė.
– Ir iš kur tai žinai?
– Nes Kalamas ne iš tų, kurie ignoruotų faktą, kad turi
vaiką.
– Pagyvenai su juo savaitę ir manai, kad pažįsti? –
prunkšteli ir įsikibusi į krėslo ranktūrius pasilenkia į priekį. –
Stivas ir Kalamas buvo seni draugai iš kariuomenės laikų.
Darželyje vaikai turi mažiau bendrų žaislų nei jie – moterų.
Stebeiliju išsižiojusi iš nuostabos.
– Net neabejoju, kad tavo kekšė motina dulkinosi su
abiem, – priduria.
Ant motinos pilamas purvas mane tarsi pažadina.
– Nekalbėkit apie mano motiną. Jūs nieko apie ją nežinot.
– Žinau pakankamai, – atrėžia Dina atsilošdama krėsle. – Ji
murdėsi skurde ir mėgino išgręžti iš Stivo pinigų jį
šantažuodama. Kai tai nepadėjo, apsimetė, kad augina jo
vaiką, tačiau nežinojo, kad Stivas buvo nevaisingas.
Atrodo, kad Dina svaido kaltinimus kaip makaronus į sieną
tikėdamasi, kad kas nors prilips. Visai kaip Džordan su
tamponais. Man nuo šito jau bloga.
– Tuomet atlikim tėvystės testą. Aš neturiu ko prarasti. Jei
esu Karalių kraujo, tuomet pretenduosiu į šeštadalį jų turto.
Man tai atrodo daug geresnė perspektyva nei Kalamo
Karaliaus globotinė.
Mano drąsa Dinai nepadaro jokio įspūdžio. Ji smogia atgal
dviguba jėga.
– Manai, kad rūpi Kalamui Karaliui? Tas vyras nesugebėjo
pasirūpinti net savo žmona. Ji nusižudė, kad nereikėtų su juo
gyventi. Pagalvok, su kokiu žmogumi gyveni. O jo sūnūs?
Apsvaigę nuo pinigų ir privilegijų, o jis leidžia jiems siautėti.
Tavim dėta, naktį užsirakinčiau duris.
Nenoromis prisimenu pirmąjį rytą, kai Istonas įsikišo ranką
į kelnes ir pagrasino man be jokių skrupulų. Sukandu dantis.
– Kodėl mane čia pasikvietėt? – vis dar nesuprantu, kokia
mano apsilankymo prasmė. Atrodo, kad jos tikslas – mane
paerzinti ir priversti pasijusti nejaukiai.
Dina šaltai šypteli.
– Tik norėjau pamatyti, su kuo turiu reikalą, – kilsteli
antakį. – Ir turiu pasakyti, kad kol kas nesu sužavėta.
Ne ji viena.
– Žinai, ką tau patarčiau? – tęsia ji. – Čiupk viską, ką tau
davė Kalamas, ir dink. Tie namai moteriai kaip vėžys ir
netrukus iš jų liks tik dulkės. Siūlau sprukti, kol gali.
Ji ištiesia ranką ir paima varpelį. Užtenka vieno
dzingtelėjimo, ir kambarinė pasirodo kaip paklusnus šuo. Ji
laiko padėklą su stikline vandens.
– Panelė Haper jau išeina, – praneša Dina. – Vandens jai
nebereikia.
Dingstu iš ten kaip įmanydama greičiau.
Man išvirtus iš lifto Kalamas laukia manęs vestibiulyje.
– Ar viskas gerai? – iškart paklausia.
Pasitrinu rankas. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvo
taip šalta.
– Ar Stivas tikrai mano tėvas? – lepteliu. – Pasakyk dabar
pat.
Neatrodo, kad klausimas būtų jį nustebinęs.
– Taip, žinoma, – atsako tyliai.
Kalamas palinksta į priekį išskėtęs rankas, tarsi norėtų
apkabinti, bet aš atšoku, vis dar priblokšta Dinos žodžių.
Dabar man reikia ne paguodos, o tiesos.
– Kodėl turėčiau tavim tikėti? – prisimenu ciniškus jos
žodžius. – Nedavei jokio tėvystės įrodymo.
– Nori įrodymo? Gausi, – taria. Jis atrodo pavargęs. – DNR
rezultatai mano seife namuose ir Dina juos jau matė. Jos
teisininkai turi kopiją.
Aš priblokšta. Ji man melavo? Ar melagis jis?
– Turi DNR testą?
– Nebūčiau atsivežęs tavęs čia, jei nebūčiau tikras.
Paėmiau Stivo plauką iš biuro tualeto pats, o tavo pavyzdį
paėmė detektyvas.
Kaip jis... nesvarbu, net nenoriu žinoti, kaip jis gavo mano
DNR.
– Noriu pamatyti tyrimo rezultatus, – pareikalauju.
– Kaip nori, bet patikėk – tu tikrai Stivo dukra. Supratau tai
vos tave pamatęs. Turi jo griežtą žandikaulį ir akis. Net tarp
tūkstančio mergaičių būčiau atpažinęs, kad tu Stivo
Ohalorano vaikas. Dina pikta ir išsigandusi. Neleisk, kad ji
tave paveiktų.
Neleisti, kad paveiktų? Ta moteris numetė tiek bombų,
kad, rodosi, galva sprogs.
Negaliu daugiau apie tai galvoti. Negaliu. Noriu tik...
– Važiuojam, – tariu abejingai.
Automobilyje neprisiverčiu pažvelgti į susirūpinusias
Kalamo akis. Ausyse be perstojo skamba Dinos žodžiai.
– Ela, netekęs žmonos išgyvenau sunkų periodą, –
akivaizdu, jis nujaučia, ką Dina man pasakė.
Atsakau ir toliau nežiūrėdama jam į akis.
– Man atrodo, kad tas sunkus periodas dar nepraėjo.
Kalamas įsipila dar vieną stiklą.
– Galbūt.
Likusį kelią važiuojame tylėdami.
 15 SKYRIUS

SUSITIKIMAS SU DINA neišeina iš galvos dar tris dienas. Aš

kaip sugedusi plokštelė. Liusė tikriausiai galvoja, kad
pasamdė robotą, nes nesugebu išreikšti jokių emocijų. Bijau,
kad jei veide krustelės nors raumenėlis, apsiverksiu. Tačiau
ji mane laiko, nes ateinu laiku kiekvieną rytą vakarą ir dirbu
nesiskųsdama.
Kol dirbu, lengviau. Kai esu užsiėmusi, užmirštu, koks
sumautas mano gyvenimas. Turint galvoje, kad pabėgau iš
Sietlo nuo socialinių darbuotojų, kurie ieškojo man įtėvių, ir
bėgau savaitę, kol apsistojau Kerkvude, tai šis tas. Maniau,
kad kvaila padirbinėti mirusios motinos parašą mokyklos
dokumentams, tačiau, palyginti su Karaliais ir jų aplinka, tai
buvo vieni niekai.
Mokykloje išvengti šios temos kiek sunkiau, nes Val nuolat
klausinėja, kas negerai. Kad ir kaip man patinka Val,
nemanau, kad ji pasirengusi apie tai išgirsti... dar nesu
pasirengusi išsipasakoti.
Nesvarbu, kad tą vakarą grįžus namo Kalamas parodė
tėvystės testo rezultatus. Abejonės mane graužė ištisas tris
dienas iki pat šio ryto, bet šįryt atsikėliau iš lovos po dar
vienos bemiegės nakties ir dar kartą priminiau sau vieną
nenuginčijamą faktą – mano mama nebuvo melagė.
Faktus, kuriuos ji atskleidė apie mano tėvą, galiu
suskaičiuoti ant vienos rankų pirštų. Jis buvo vardu Stivas,
blondinas, jūreivis ir paliko savo laikrodį.
Tai sutampa su viskuo, ką sakė Kalamas, be to, reikia
pridėti akivaizdų mano panašumą į vyrą iš bibliotekos
nuotraukos. Vadinasi, paprastai tariant, Dina Ohaloran
tauškia nesąmones.
– Su kuo nors dulkiniesi?
Grubus Rido klausimas nutraukia mano mintis. Sėdžiu
keleivio sėdynėje jo Range Rover ir stengiuosi liautis
žiovavus.
– Ką? Kodėl išvis to klausi?
– Tau po akimis juodi ratilai. Nuo antradienio slankioji po
namus kaip zombis, atrodo, kad nemiegojai kelias dienas. Tai
ar su kuo nors dulkinies? Išsmunki susitikti? – iškošia pro
sukąstus dantis.
– Ne.
– Ne, – atkartoja aidu.
– Taip, Ridai, ne. Su niekuo nesusitikinėju. O jei ir
susitikinėčiau, tai ne tavo reikalas.
– Viskas, ką darai, yra mano reikalas, nes tai veikia mane ir
mano šeimą.
– Oho! Turbūt smagu gyventi pasaulyje, kuriame viskas
sukasi apie tave.
– Tuomet kas yra? – griežtai paklausia. – Vaikštai kaip
nesava.
 – Aš vaikštau kaip nesava? Tarsi tu mane pažinotum taip
gerai, kad galėtum šitai sakyti, – metu piktą žvilgsnį. – Žinai
ką, aš tau išklosiu visas savo paslaptis, bet pirma tu turėsi
pasakyti, kur išsmunki kiekvieną naktį ir kodėl grįžti su
mėlynėmis.
Jis blyksteli akimis.
– Taip ir maniau, – sukryžiuoju rankas ant krūtinės
stengdamasi nežiovauti.
Ridas įsmeigia susierzinusį žvilgsnį į kelią ir suspaudžia
vairą savo didelėmis rankomis. Kiekvieną rytą pusę šešių
veža mane į darbą, o paskui važiuoja į mokyklą ir šeštą eina į
futbolo treniruotę. Istonas taip pat priklauso komandai, bet į
treniruotę važiuoja vienas. Tikriausiai dėl to, kad Ridas nori
pabūti su manimi dviese. Tuomet gali mane tardyti kaip ir
kiekvieną rytą nuo tada, kai pradėjo vežioti.
– Tu niekur neišvažiuosi, ar ne? – jo balse skamba ne tik
įprasta pykčio dozė, bet ir pasidavimas.
– Ne, neišvažiuosiu.
Jis sustoja priešais kepyklėlę ir pastumia pavarų svirtį į
parkavimo režimą.
– Ką? – burbteliu jam pervėrus mane žydru žvilgsniu.
Jis suspaudžia lūpas.
– Šį vakarą varžybos.
– Ir? – laikrodis prietaisų skydelyje rodo be dviejų minučių
pusę šešių. Saulė dar nepakilus, bet „Prancūziško raguolio“
vitrina jau šviečia. Liusė laukia manęs viduje.
– Tėvas nori, kad ateitum.
Tarpumentę surakina karališkas skausmas.
– Jam gerai.
 Atrodo, kad Ridas stengiasi manęs nepasmaugti.
– Ateisi į varžybas.
– Ne. Nemėgstu futbolo. Be to, turiu dirbti.
Siekteliu durų rankenos, bet jis pasilenkia į šoną ir
sučiumpa mane už rankos. Prisilietimo karštis perbėga
pirštais, ranka ir nusėda tarp kojų. Įsakau kūnui išdavikui
nusiraminti ir stengiuosi neįkvėpti jo aitraus vyriško
aromato, pasiekusio mano šnerves. Kodėl jis kvepia taip
skaniai?
– Man nerūpi, kas tau patinka ar nepatinka. Žinau, kad
baigi septintą. Pradedam pusę aštuonių. Tu ateisi.
Jo balsas žemas, kupinas... nebe pykčio, o... net nežinau ko.
Žinau, jis pernelyg arti, kad jausčiausi saugi, o mano širdis
plaka pavojingai greitai.
– Tikrai neisiu į kažkokias kvailas vidurinės mokyklos
varžybas palaikyti tavęs ir tavo tuščiagalvių draugų, –
plyksteliu ir ištraukiu ranką iš jo gniaužtų. Netekus jo
šilumos, kūnu perbėga šiurpas. – Kalamui teks su tuo
susitaikyti.
Iššoku iš visureigio ir trenkusi durimis nubėgu į kepyklėlę.

VOS SPĖJU Į MOKYKLĄ prieš pirmą skambutį. Laiko turiu

tik greitai užbėgti į tualetą ir persirengti Astoro Parko
uniformą, o paskui sėdžiu rytinėse pamokose, stengdamasi
neužmigti. Per pietus susiverčiu tiek kavos, kad galiausiai
Valeri liepia liautis, bet aš bent jau budri.
Per chemijos pamoką atsisėdu šalia Istono ir nenoromis
pasisveikinu.
– Šįryt knarkei per anglų, – išsišiepia.
 – Tikrai ne. Visą laiką buvau budri.
Juk tikrai buvau? Dabar nebesu tokia tikra.
Istonas užverčia akis.
– Oi, sesut, per daug dirbi. Man dėl tavęs neramu.
Aš taip pat užverčiu akis. Žinau, kad broliams mano darbas
nepatinka. Nepatinka ir Kalamui, kuris apie tai išgirdęs liko
sėdėti susiraukęs. Jis tvirtino, kad turėčiau susitelkti į
mokslus, nesiblaškyti tarp mokyklos ir darbo, bet aš
nenusileidau. Kai pasakiau, kad darbas man svarbus ir kad
negaliu užimti viso laisvo laiko vien mokykla, jis paliko mane
ramybėje.
Bent jau taip maniau. Tik suskambus paskutiniam
skambučiui tą dieną suprantu, kad Kalamas ir vėl mane
apsuko.
Man išeinant iš matematikos klasės prie manęs prieina
aukšta, liekna moteris. Ji juda grakščiai kaip balerina, tad jai
prisistačius šokių komandos trenere nė kiek nenustembu.
– Ela, – taria ponia Keli stebėdama mane griežtu
žvilgsniu. – Tavo globėjas man sakė, kad šoki nuo vaikystės.
Kur mokeisi?
Nejaukiai pasimuistau.
– Kad nelabai mokiausi, – pameluoju. – Nežinau, kodėl
ponas Karalius jums taip pasakė.
Atrodo, kad ji permato mane kiaurai, nes kilstelėjusi antakį
taria:
– Gal leisk man nuspręsti? Šiandien po pamokų sudalyvausi
atrankoje į komandą.
Mano galvoje suskamba pavojaus varpai. Ką? Tikrai ne.
Nenoriu priklausyti šokių komandai. Šokiai tik kvailas hobis.
Be to... argi Savana neminėjo, kad Džordan – komandos
kapitonė? Dabar tikrai nenoriu dalyvauti atrankoje.
– Po pamokų einu į darbą, – atsakau trumpai.
Ponia Keli sumirkčioja.
– Į darbą? – ištaria tą žodį, tarsi jai tai būtų nesuprantama
sąvoka, bet tikriausiai Astoro Parke darbus turi mažuma
mokinių. – Kada?
– Pusę keturių.
Ji susiraukia.
– Gerai. Na, iki keturių man treniruotė. Hmmm, – gerai
pagalvoja. – Žinai ką, tavo pasirodymą pažiūrės kapitonė –
Karington žino, ko ieškome. Ji bus laisva trečią, o tu po visko
spėsi į darbą.
Mane apima panika. Turėsiu pasirodyti prieš Džordan? To
tai jau nebus.
Pastebėjusi mano mimiką ponia Keli vėl susiraukia.
– Ponas Karalius ir aš tikimės, kad ateisi, Ela. Visi Astoro
Parko mokiniai skatinami būti naudingi mokyklos
bendruomenei. Popamokinė veikla – puikus užsiėmimas
laisvu laiku.
Velniop Kalamą. Išgirdusi tą pačią frazę, kurią pasakiau
jam, – užsiimti laisvu laiku, – suprantu, kad už šito stovi jis.
– Po paskutinės pamokos ateik į sporto salę. Gali apsivilkti
kūno kultūros uniformą, – patapšnoja per ranką ir nueina
man nespėjus paprieštarauti.
Gerkle kyla aimana, bet aš ją nuryju. Ar Karaliams yra kas
nors neįmanomo? Nenoriu prisidėti prie šokių komandos, bet
žinau, kad jei neateisiu į atranką, ponia Keli atraportuos
Kalamui, o jis supykęs gali priversti mane išeiti iš darbo.
Arba dar blogiau – mokyklai pasirodys, kad negaliu jiems
pasiūlyti nieko „ypatingo“ ir Berindžeris mane išmes, o tai
Kalamui tikrai nepatiks.
Tiesą sakant, nepatiktų ir man. Valstybines mokyklas,
kurias lankiau anksčiau, ši mokykla lenkia šviesmečiais.
Per paskutinę pamoką visiškai negaliu susikaupti. Taip
bijau atrankos, kad žingsniuodama per pietinę pievelę po
paskutinio skambučio jaučiuosi kaip kalinė, einanti žaliąją
mylią. Reikėjo paklausti Val, kaip jai pavyko išsisukti nuo
panašių dalykų, nes ji tikrai puiki šokėja, bet niekas neverčia
jos dalyvauti atrankoje.
Man įėjus į merginų persirengimo kambarį viduje tuščia,
tačiau ant ilgo, blizgančio suoliuko tarp spintelių guli
kvadratinė dėžutė.
Ant viršaus užrašyta ELA ir priklijuotas popieriaus lapelis.
Man sutraukia skrandį. Paimu raštelį drebančiomis
rankomis ir išlankstau

Atleisk, mieloji, bet į komandą striptizo šokėjų

nepriimame. Vis dėlto esu tikra, kad klubas
„Ekskaliburas“ mielai tavęs lauks. Tiesą sakant, taip
tavimi tikiu, kad net nupirkau tau aprangą atrankai.
Klubą rasi ant Šiukšlių gatvės ir Paplavų aveniu kampo.
Sėkmės!

Džordan

Jos vardas paskrebentas moteriška rašysena, jaučiu

piktdžiugą su kiekviena raide.
 Atidarant dėžutę rankos ima drebėti dar stipriau.
Nutraukus šilkinį popierių ir pamačius, kas viduje, skrandį
suspaudžia gėda.
Dėžutėje guli mažutės raudonos kelnaitės, penkių colių
aukštakulniai bateliai ir nėriniuota raudona liemenėlė
juodais kutais ties speneliais. Apatiniai bjaurūs ir vulgarūs,
tačiau dirbdama „Saldžiojoje“ Kerkvude taip ir rengiausi.
Įdomu, kuris Karalius joms pasakė, kad šokau striptizą.
Kalamas tikriausiai pasidalijo informacija su sūnumis, tad
kuris išplepėjo? Ridas? Istonas? Lažinuosi, kad Ridas.
Tačiau gėdą lydi dar kai kas – įsiūtis. Didžiausias įsiūtis
užlieja gyslas ir priverčia dilgčioti pirštų galiukus. Man jau
gana. Gana jų įžeidinėjimų, smerkimo, kreivų žvilgsnių ir
prunkščiojimų. Gana visko.
Sugniaužiu Džordan paliktą raštelį kumštyje ir numetu į
kampą. Tuomet apsisuku ant kulno ir patraukiu prie išėjimo,
bet pasiaukelėje sustoju. Žvilgsniu grįžtu prie vulgarių
apatinių, paliktų ant suoliuko.
Žinot ką?
Jos mano, kad aš šiukšlė? Parodysiu joms šiukšlę.
Gal iš pykčio, gal iš nepasitenkinimo, o gal iš gryno
bejėgiškumo, gniaužiančio gerklę, netenku galios valdyti
savo kūną. Rankos nuplėšia man drabužius, tarsi įjungus
autopilotą. Aš tokia įsiutusi, kad beveik jaučiu pykčio skonį.
Burnoje kaupiasi seilės. Dieve, man tuoj ims virsti putos.
Užsitraukiu nėrinių skiautę ant klubų, užsisegu liemenėlę
ir nužingsniuoju prie durų, bet ne prie tų, kurios veda
laukan, o prie tų, kurios veda į sporto salę.
 Aukštakulnius palieku ant suolelio – noriu gerai laikyti
pusiausvyrą.
Žingsniuoju basomis varoma pykčio ir nepasitenkinimo
neteisybe. Tie žmonės manęs nepažįsta. Jie neturi jokios
teisės manęs smerkti. Atlapoju duris ir įeinu į salę aukštai
iškėlusi galvą ir prispaudusi rankas prie šonų.
Kažkas pastebėjęs mane aikteli.
– Po velniais, – ataidi vyriškas balsas iš kito salės galo, kur
svarmenų ir treniruoklių zonos neskiria jokia širma.
Kažkas sunkiai dunksteli į grindis, tarsi numesti
svarmenys.
Nebesijaučiu taip užtikrintai. Ten visa futbolo komanda
sportuoja ir kilnoja svarmenis. Vos dirstelėjus jų pusėn
skruostai užsiliepsnoja. Prie manęs prilimpa visų vaikinų
žvilgsniai, visiems atvimpa žandikauliai. Išskyrus vieną.
Vienas žandikaulis savo vietoje. Mane perveria žydros Rido
akys.
Atplėšiu nuo jo akis ir patraukiu prie grupelės merginų,
kurios atlieka tempimo pratimus ant mėlynų kilimėlių. Man
ėmus lengvai siūbuoti klubais jos sustoja ir išpučia akis.
Džordan išsiduoda apstulbusi vos akimirką. Nuostaba
iškart virsta budrumu. Galiu prisiekti, kad sutikusi mano
žvilgsnį sudreba. Po akimirkos pašokusi ant kojų sukryžiuoja
rankas ant krūtinės.
Ji mūvi mažyčius šortukus ir aptemptus berankovius
marškinėlius. Tamsūs plaukai sukelti į arklio uodegą. Ji
aukšta ir tvirta. Stipri. Bet aš taip pat.
– Tu visai neturi orumo, ar ką? – išsišiepusi nužvelgia mano
aprangą.
 Sustoju priešais, bet nepratariu nė žodžio. Visi sporto
salėje žiūri į mus. Ne, jie žiūri į mane. Aš stoviu pusnuogė,
tačiau žinau, kad net ir su šituo pigiu šlamštu atrodau gerai.
Gal ir neturiu milijonierių tėvų kaip jie, bet paveldėjau
motinos išvaizdą.
Merginos ir pačios tai supranta. Į mane susminga keli
pavydūs žvilgsniai, bet juos greitai pakeičia pašaipa.
– Ko nori? – paklausia Džordan man ir toliau tylint. – Man
nesvarbu, ką sakė trenerė Keli. Tu atrankoje nedalyvausi.
– Ne? – nutaisau nekaltą balselį. – Bet aš taip laukiau.
– Deja, nieko nebus.
Lipšniai nusišypsau.
– Kaip gaila. Labai norėjau tau parodyti, kaip šokame
klubuose, bet manau, kad vis tiek galiu tai padaryti.
Džordan nespėjus atsakyti, atitraukiu ranką ir trenkiu
kumščiu jai į veidą.
Prasideda tikras pragaras. Džordan galva lošteli nuo
smūgio, jos pykčio kupinas riksmas paskęsta tarp vaikinų
šūksnių. Kažkas net surinka „Kova!“, bet neturiu kada
atsisukti ir pasižiūrėti kas, nes Džordan šoka ant manęs.
Kalė tikrai stipri. Parkrintame ant kilimėlio. Ji atsiduria ant
manęs ir ima talžyti mane kumščiais. Gindamasi imu ridenti
mus ant šono, kumščiuodama ją alkūnėmis į pilvą. Galiausiai
man pavyksta sučiupti ją už plaukų ir stipriai trūktelėti. Aš
tokia įsiutusi, kad viską matau per pykčio miglą. Dar kartą
trenkiu jai į skruostą, o ji atsilygina nagais akėdama man
kairę ranką.
– Nulipk nuo manęs, kvaila kale! – rėkia ji.
 Nekreipdama dėmesio į skausmą rankoje, pakeliu kitą
kumštį.
– Priversk.
Paleidžiu kumštį, bet jam nespėjus paliesti jos veido,
pakylu į orą. Raumeningos vyriškos rankos surakina mane
per krūtinę ir atplėšia nuo Džordan.
Imu daužyti savo pagrobėjui per rankas.
– Paleisk mane!
Jis suurzgia man į ausį. Net neatsigręžusi žinau, kad tai
Ridas.
– Nusiramink, po velnių, – išspjauna.
Už trijų pėdų Džordan draugės padeda jai atsistoti. Ji
paliečia savo raudoną skruostą ir meta man piktą žvilgsnį.
Atrodo, kad tuoj puls, bet Šėja ir Reičel ją sulaiko.
Gyslomis srūvantis adrenalinas suteikia man jėgų, bet
žinau, kad jis tuoj baigsis. Jau tuoj susmuksiu iš nuovargio.
Mano kūnas, prispaustas prie stiprios Rido krūtinės, ima
drebėti.
– Duokš ją man, Ridai, – pratrūksta Džordan. Išsitaršę
plaukai krenta į įsiūčio kupinas akis. Ant skruosto ryškėja
mėlynė.
– Šita kalė nusipelnė...
– Gana, – griežtai nutraukia Ridas.
Ridui mane paleidus jos grėsminga veido išraiška kažkur
dingsta. Jis nusitraukia prakaituotus marškinėlius. Dabar
pusė merginų akimis ryja jo pilvo raumenis, o kitos su
panieka stebeilija į mane.
Ridas atkiša marškinėlius man.
– Renkis.
 Nedvejodama užsitraukiu marškinėlius. Iškišus galvą per
jų iškirptę pamatau, kad Džordan pasiruošusi nužudyti mane
žvilgsniu.
– O dabar dink iš čia, – plyksteli Ridas. – Apsirenk ir
važiuok namo.
Prie mūsų prieina pliktelėjęs, į ketvirtą dešimtį įžengęs
vyras. Jis vilki trenerio uniformą, ant kaklo kabo švilpukas,
bet žinau, kad jis ne vyriausiasis treneris, nes mačiau, kaip
koridoriuje Istonas kalbėjosi su treneriu Luisu. Šis turbūt
komandos treneris ir dabar jis atrodo įpykęs.
– Šios merginos eis nebent į direktoriaus kabinetą, –
pareiškia jis.
Ridas atsisuka į vyruką su nuobodulio kupina išraiška.
– Ne, mano sesuo keliaus namo, o Džordan eis ten, kur jūs
liepsit.
– Ridai, – įspėja jis. – Čia vadovauji ne tu.
– Viskas, jos jau nusiramino, – taria nekantriai ir
pašnairuoja į mus. – Ar ne?
Greitai linkteliu.
Džordan taip pat.
– Tuomet nešvaistykim Berindžerio laiko veltui, – Rido
balsas įsakmus ir stiprus, bet kartu ir linksmas, lyg jam būtų
malonu nurodinėti vyresniam žmogui, ką daryti. – Nes abu
žinome, kad jis nesiims jokių veiksmų. Mano tėvas jam
sumokės ir pabars Elą. Džordan tėvas padarys tą patį.
Treneris kietai sukanda dantis, bet žino, kad Ridas teisus,
tad nesiginčija. Po akimirkos, kuri trunka visą amžinybę, jis
apsisuka, papučia švilpuką, ir veriantis garsas priverčia visus
krūptelėti.
 – Nematau jūsų kilnojant, merginos! – sugriaudėja jis.
Mūsų kovą stebėję žaidėjai grįžta į savo pusę taip mikliai,
tarsi sviltų padai.
Ridas lieka su manimi.
– Eik, – įsako. – Mūsų šį vakarą laukia rungtynės, bet
apsirengusi kaip kekšė išblaškei visą komandą. Keliauk.
Jis nueina šalin pusnuogis, pro stoglangius plūstančioje
saulės šviesoje blizgančia raumeninga nugara. Kažkas
pameta jam naujus marškinėlius ir jis užsitraukia juos
pakeliui pas brolį. Istono ir mano žvilgsniai susitinka, bet tik
akimirką, jo veidas akmeninis. Tuomet jis nusisuka į Ridą ir
Karaliai ima šnabždėtis.
– Kalė, – sušnypščia moteriškas balsas.
Išeinu nekreipdama dėmesio į Džordan.
 16 SKYRIUS

Į FUTBOLO VARŽYBAS neinu. Šį vakarą net laukiniai arkliai

nenutemptų manęs į mokyklą po to, kas įvyko šiandien. Bent
jau kepyklėlėje buvau gyvybinga. Vis dar degdama po kovos,
po kavinukę sukausi kaip vilkelis. Išeidama Liusė užsiminė,
kaip pasiilgsta jaunystės ir energijos.
Norėjau surikti jai pavymui, kad jei nemėgsti subingalvių ir
kalių, nėra ko ilgėtis, bet turbūt ant viršininkės geriau
nerėkti.
Vis dar negaliu patikėti, kad smogiau Džordan Karington.
Bet tikrai padaryčiau tą patį dar kartą. Net nemirktelėjusi.
Kalė pati prisiprašė.
Šį vakarą noriu tik pasislėpti savo kambaryje ir apsimesti,
kad daugiau nieko nėra. Kad nėra Karalių ir jų snobų
draugų. Deja, net ir nubaudusi save vienatve, pasiduodu
pagundai įsijungti vietos radijo stotį, komentuojančią
rungtynes.
Žinoma, Karaliams skiriama daug dėmesio. Ridas gauna
baudą. Istono žaidimas priverčia komentatorius aikčioti.
– Čia tai smūgis!
 – Šį vakarą abu šaldys šonkaulius, – pritaria antras
komentatorius.
Astoro Parkui nugalėjus, sarkastiškai burbteliu:
– Pirmyn, komanda! – ir išjungiu radiją.
Mėgindama prasiblaškyti paruošiu namų darbus, bet mane
pertraukia Valeri atsiųsta žinutė. Ji rašo, kad šį vakarą vyks
vakarėlis kažkokio Veido namuose ir klausia, ar nenorėčiau
ateiti pas ją ir šokti visą naktį. Atsisakau. Neturiu nuotaikos
apsimesti, kad viskas gerai.
Nekenčiu šios mokyklos. Nekenčiu šių žmonių. Žinoma,
išskyrus Valeri, bet nesu tikra, kad mano linksmos
energingos draugės – mano vienintelės draugės – pakanka,
kad pasijusčiau geriau.
Galiausiai nusileidžiu į virtuvę, kur prie baro randu Bruk,
gurkšnojančią vyną. Ji dėvi šilkinę raudoną suknelę,
aukštakulnes basutes ir atrodo nekantraujanti.
– Sveika, – tarsteliu atsargiai.
Ji linkteli pasisveikindama.
– Ar viskas gerai? – pasiėmusi iš spintelės pakelį kukurūzų
traškučių lieku nejaukiai stovėti pati nesuprasdama, kodėl
užmezgiau su ja pokalbį.
– Kalamas vėluoja, – atsako įsitempusi. – Turėtume skristi į
Manhataną vakarienės, bet jis dar negrįžęs namo.
– Aaa, kaip gaila, – jie skrenda į Manhataną vien dėl
vakarienės? Kas taip elgiasi? – Esu tikra, kad greitai grįš.
Tikriausiai užtruko darbe.
Bruk prunkšteli.
– Žinoma, kad užtruko darbe. Jei dar nepastebėjai, ten ir
yra jo namai.
 Jos tonas toks atžarus, kad nejaukiai pasimuistau.
Pastebėjusi, kad man nejauku, Bruk atsileidžia.
– Atsiprašau, mieloji, nekreipk į mane dėmesio. Šiandien aš
bjauri kalė, – šypteli, bet šypsena nepaliečia jos akių. – Gal
prablaškyk mane, kol laukiu? Kaip sekėsi mokykloje?
– Kitas klausimas, – išberiu ir iškart sulaukiu nuoširdaus
juoko. Bruk akys nušvinta, ir ji patapšnoja per tuščią kėdę
šalia savęs.
– Sėsk, – paliepia. – Ir klok viską iš eilės.
Atsisėdu, nors pati nesuprantu kodėl.
– Kas nutiko mokykloje, Ela?
Sunkiai nuryju seiles.
– Nieko baisaus. Tik sumušiau vieną merginą.
Bruk apstulbusi nusikvatoja.
– Oho!
Nežinau kodėl, bet papasakoju jai visą istoriją. Kaip
Džordan norėjo mane pažeminti ir sugėdinti. Kaip trenkiau
jai į veidą. Mano nuostabai, išklausiusi Bruk švelniai
patapšnoja man ranką.
– Nieko keisto, kad nenusivaldei, – taria tvirtai. – Ir gerai,
kad pastatei tą bjaurią mergiotę į vietą.
Įdomu, ar Kalamas taip pat didžiuotųsi manimi, jei
sužinotų, ką padariau Džordan, bet kažkodėl abejoju.
– Dabar truputį gailiuosi, – prisipažįstu. – Paprastai
nesimušu.
Bruk gūžteli pečiais.
– Kartais turi parodyti jėgą. Ypač šiame pasaulyje.
Karališkame pasaulyje. Ar manai, kad Karington vienintelė
kabinėsis prie tavęs dėl tavo kilmės? Tikrai ne. Susitaikyk su
tuo, kad dabar turi priešų, Ela. Daug priešų. Karaliai –
galinga šeima ir dabar tu esi tos šeimos narė. Daug žmonių
tau pavydės ir tavęs nekęs.
Prikandu lūpą.
– Aš nesu jų šeimos narė. Mūsų nesieja kraujo ryšys.
– Ne, bet esi Ohaloran, – šypteli ji. – Patikėk, tai beveik tas
pats. Tavo tėvas buvo labai turtingas žmogus. Kalamas taip
pat labai turtingas. Taigi, esi labai turtinga mergina, – Bruk
nuryja gurkšnelį vyno. – Priprask prie apkalbų, mieloji.
Priprask, kad įėjus į kambarį visi šnabždėsis, jog tau čia ne
vieta. Priprask, bet neleisk, kad jie tave nugalėtų. Kiekvieną
kartą, kai jie smogs, smok atgal. Nebūk silpna.
Ji kalba kaip karo vadas prieš mūšį. Nesu tikra, ar jai
pritariu, tačiau negaliu paneigti, kad šiandien buvo malonu
pagražinti savimi patenkintą Džordan veidelį.
Išgirstame, kaip atsidaro pagrindinės durys, ir po
akimirkos į virtuvę įeina Kalamas. Jis vilki gražų kostiumą,
bet atrodo susitaršęs.
– Nieko nesakyk, – įsako, Bruk net nespėjus prasižioti, o
tuomet prabyla švelniau: – Atsiprašau, kad vėluoju. Man jau
einant pro duris taryba nusprendė sušaukti susirinkimą.
Leisk man persirengti ir Diuranas nuveš mus į oro uostą.
Sveika, Ela, kaip sekėsi mokykloje?
– Gerai, – pameluoju šokdama nuo aukštos baro kėdės.
Stengiuosi nežiūrėti į Bruk, nes atrodo, kad ji tuoj
nusijuoks. – Smagios jums vakarienės. Einu ruošti namų
darbų.
Išbėgu iš virtuvės, kol Kalamas nesuprato, kad nenuėjau į
varžybas, kaip jis norėjo.
 Grįžtu į savo kambarį ir praleidžiu dvi valandas dorodama
matematikos lygtis. Kai laikrodis jau rodo po vienuoliktos,
mano kambario durys atsilapoja ir vidun nepasibeldęs įeina
Istonas.
Krūpteliu iš nuostabos.
– Kodėl nepasibeldei?
– Mes juk šeima. Šeimos nariai nesibeldžia.
Jo tamsūs plaukai šlapi, lyg būtų ką tik išsimaudęs. Jis
mūvi sportines kelnes, vilki aptemptus marškinėlius ir atrodo
paniuręs. Dešinėje rankoje butelis viskio.
– Ko nori? – griežtai paklausiu.
– Nepasirodei rungtynėse.
– Ir?
– Ridas liepė tau ateiti.
– Ir? – pakartoju.
Istonas susiraukia ir žengia artyn.
– Todėl turėjai ateiti. Tėtis nori, kad įsilietum į šeimą. Jei
žaisi pagal taisykles, jis nesikabinės.
– Nemėgstu žaidimų. Tau ir tavo broliams nepatinka, kai aš
šalia. Man irgi nepatinka būti su jumis, tad kam apsimesti,
kad yra kitaip?
– Neee, tau patinka būti su mumis, – žengia dar arčiau ir
pasilenkia man prie ausies. Kaklo oda pajuntu jo karštą
kvapą, bet alkoholio neužuodžiu. Nemanau, kad jau spėjo
įnikti į tą butelį. – Gal ir man patinka būti su tavim.
Prisimerkiu.
– Kodėl esi mano kambaryje, Istonai?
– Nes man nuobodu ir daugiau nieko nėra namie, – klesteli
ant mano lovos ir pasidėjęs prie savęs viskį pasiremia
alkūnėmis.
– Valeri sakė, kad po varžybų bus vakarėlis. Galėjai nueiti.
Nutaisęs grimasą Istonas pasikelia marškinėlius
atidengdamas baisią mėlynę ant šono.
– Pakankamai nusikaliau aikštelėje, nebenoriu niekur eiti.
Man visa tai įtartina.
– Kur Ridas?
– Vakarėlyje. Dvyniai taip pat, – gūžteli pečiais. – Jau
sakiau, kad namie tik mudu.
– Ruošiausi eiti miegoti.
Jo žvilgsnis sustoja ties mano nuogomis kojomis. Žinau,
kad plonais marškinėliais aptempta krūtinė taip pat nelieka
nepastebėta. Susilaikydamas nuo komentarų, jis pasislenka
aukštyn ir padeda galvą ant mano pagalvės.
Sukandusi dantis stebiu, kaip jis nuo naktinio stalelio
pasiima nuotolinį pultelį, įjungia televizorių ir perjungia
ESPN kanalą.
– Keliauk, – paliepiu. – Noriu eiti miegoti.
– Miegoti dar anksti. Liaukis elgusis kaip kalė ir prisėsk.
Keista, bet jo balse nėra jokio piktumo. Jis linksmas, bet aš
vis tiek įtari. Atsisėdu kuo toliau nuo jo, ant paties čiužinio
kraštelio.
Istonas išsišiepęs apžvelgia mano rožinį kambarį ir taria:
– Mano tėvas visiškai nenuovokus, ar ne?
Nesusilaikau nenusišypsojus.
– Turbūt nepratęs auginti mergaičių.
– Nepratęs auginti ir berniukų, – tyliai burbteli.
– Aaa, tai dabar pasipasakosi man apie problemas šeimoje?
Tėvelio nebuvo namie, tėvelis nekreipė į mane dėmesio,
tėvelis manęs nemylėjo?
Jis dar kartą užverčia akis, bet mano komentarą ignoruoja.
– Brolis ant tavęs pyksta, – galiausiai taria.
– Tavo brolis visada dėl ko nors pyksta.
Istonas neatsako, tik pakelia butelį prie lūpų.
Smalsumas mane nugali.
– Gerai, užkibau. Kodėl jis pyksta?
– Nes kibai Džordan į plaukus.
– Ji prisiprašė.
Jis patraukia dar vieną gurkšnį.
– Prisiprašė.
Nustebusi kilsteliu antakius.
– Ką? Nebus pamokslo? „Ela, darai gėdą Karalių vardui. Tu
visus mus nuvylei.“
Jo lūpos išsilenkia.
– Nee, – nutęsia ir vėl nusišypso, bet šįkart šelmiškai. – Jau
seniai nemačiau tokio karšto vaizdelio. Kaip judvi ritinėjotės
ant grindų... po velnių. Dar gerus metus turėsiu medžiagos
savo spermos bankui.
– Fui, nenoriu nieko girdėti apie tavo spermos banką.
– Aišku, kad nori, – gurkštelėjęs dar ištiesia butelį man. –
Gerk.
– Ne, ačiū.
– Dėl Dievo meilės, nebūk tokia užsispaudus. Pagyvenk, –
įspaudžia butelį man į ranką. – Gerk.
Gurkšteliu.
Net nežinau, kodėl tai padarau. Gal todėl, kad noriu
apsvaigti. Gal todėl, kad pirmą kartą kažkas kitas iš šios
šeimos, be Kalamo, elgiasi su manimi beveik gražiai.
 Man nurijus didelį gurkšnį Istono akys pritariamai sužiba.
Jis ranka persibraukia plaukus, bet tuoj pat krūpteli iš
skausmo. Man jo gaila. Mėlynė baisi.
Kurį laiką sėdime tylėdami, padavinėdami vienas kitam
viskį. Vos pasijutusi apgirtusi liaujuosi gėrusi. Istonas
kumšteli mane į šoną neatitraukdamas akių nuo
televizoriaus.
– Per mažai geri.
– Daugiau nebenoriu.
Atsilošiu į galvūgalį ir užsimerkiu.
– Nemėgstu būti girta. Liaujuosi, kol dar esu tik apgirtusi.
– O esi kada nors pasigėrusi? – meta iššūkį.
– Taip, o tu?
– Niekada, – atsako nekaltai.
Prunkšteliu.
– Kurgi ne. Turbūt jau dešimties buvai alkoholikas, –
pasakau ir iškart atsidūstu.
– Ką?
Istonas stebi mane susidomėjęs. Kai nežiūri susiraukęs ar
piktai išsišiepęs, atrodo daug gražesnis.
– Nieko, tik kvailas prisiminimas, – reikia keisti temą,
paprastai vengiu kalbėti apie praeitį, bet tas prisiminimas
labai ryškus, negaliu susilaikyti nenusijuokusi. – Tiesą
sakant, visai juokingas.
– Man jau smalsu.
– Pirmą kartą pasigėriau būdama dešimties, – prisipažįstu.
Jis išsišiepia.
– Rimtai?
 – Taip. Mama susitikinėjo su tokiu vaikinu Leo, – kuris
buvo susijęs su mafija, bet Istonui to nesakau. – Tuomet
gyvenome Čikagoje ir vieną savaitgalį jis nusivedė mus
pažiūrėti rungtynių. Leo gėrė alų, o aš vis prašiau atsigerti.
Žinoma, mama griežtai neleido, bet Leo ją įtikino, kad nuo
vieno gurkšniuko nieko neatsitiks.
Užsimerkiu nusikeldama į tą šiltą birželio dieną.
– Paragavau, bet skonis man visai nepatiko. Leo mano
mimika, kai gėriau, pasirodė labai juokinga, tad kiekvieną
kartą, kai mama nusisukdavo, paduodavo man butelį ir vos
neprivarydavo į kelnes juokdamasis iš mano veido išraiškos.
Neišgėriau daugiau kaip ketvirtadalio butelio, bet visiškai
nusitašiau.
Istonas prapliumpa juokais ir aš staiga suprantu, kad
pirmą kartą Karalių rūmuose girdžiu nuoširdų juoką.
– Mama apsiputojo?
– O taip. Dievulėliau. Kad būtum matęs. Ėjau klupinėdama.
Dešimtmetė mergytė vos apvertė liežuvį kaip sena
alkoholikė: „Kaip tai nenupirksi dešrainio?“
Dabar abu juokiamės taip, kad dreba čiužinys. Gera. Bet
tai reiškia, kad ilgai netruks.
Staiga Istonas nutyla ir atsisukęs pažvelgia man į akis.
– Tikrai šokai striptizą?
Sustingstu. Liežuvį nieži atrėžti ne, bet koks dabar
skirtumas? Kad ir ką pasakysiu, visi mokykloje galvos, kad
šokau.
Linkteliu.
Istonui tai padaro įspūdį.
– Kietai.
 – Visai ne.
Jis pasimuisto, jo petys prisiliečia prie mano. Nežinau, ar
jis to ir norėjo, bet mūsų žvilgsniams susitikus, pasidaro
aišku, kad ir jis pajuto prisilietimą.
– Žinai, kai neprunkštauji ir neatsikirtinėji, esi labai
karšta, – jo žvilgsnis nuslysta prie mano lūpų.
Sustingstu, tačiau mano širdis daužosi ne iš baimės. Istono
akis aptemdo aistra. Jos tokios pat spalvos kaip Rido.
– Tau jau metas, – sunkiai nuryju seiles. – Aš noriu eiti
miegoti.
– Ne, nenori.
Jis teisus, nenoriu. Mano mintys susipynusios. Galvoju apie
Ridą, apie jo tobulą veidą ir tvirtą smakrą. Istono smakras
toks pats. Nesusivaldau ir ištiesusi ranką jį paliečiu.
Istonas tyliai suurzgia ir prisispaudžia prie mano pirštų. Jo
šereliai šiurkščiai perbraukia mano švelnią odą.
Nustembu pajutusi pulsavimą tarp kojų.
– Privalėjai čia atsitrenkti ir viską apversti aukštyn kojom,
ar ne? – sumurma.
Ir tuomet jo lūpos prisispaudžia prie mano.
Širdis ima greičiau plakti varoma gyslomis tekančio
alkoholio. Įtraukusi oro atsitraukiu, kol bučinys nenuėjo
toliau.
Greitai iškvepiu pasirengusi apsimesti, kad nieko nebuvo,
bet atrodo, kad nuvertinau Karalių patrauklumą. Jis
nuostabus. Akys primerktos, smakras toks pats tvirtas kaip
jo brolio. Jo kvailo brolio. Kodėl negaliu išmesti iš galvos
Rido?
 Istonas panardina pirštus man į plaukus ir vėl prisitraukia
prie savęs. Vos mūsų lūpoms susilietus, jis atsitraukia. Jo
žvilgsnis – atviras kvietimas.
Paliečiu Istono skruostą ir užsimerkiu. Signalas aiškus. Iki
dabar net nesupratau, kaip man trūko žmogaus prisilietimo.
Karštų vyriškų lūpų, plaukus glostančių rankų. Gal aš ir
skaisti, bet kvailiojusi esu ne kartą, ir kūnas prisimena, kaip
tai gera. Mūsų lūpoms susitikus, prisiglaudžiu prie Istono
krūtinės.
Man nespėjus nė mirktelėti, jis jau ant manęs, jo kūno
svoris spaudžia mane prie čiužinio. Jis pajudina klubus ir
kūną užlieja malonumas, suvirpu iš geismo.
Istonas dar kartą mane pabučiuoja. Giliai ir aistringai.
Jo liežuvis įslysta man tarp lūpų, bet tą pačią akimirką
sugriaudėja įtūžęs balsas:
– Gal juokaujat?
Mudu su Istonu atsitraukiam vienas nuo kito ir abu
atsisukam į duris, o ten stovi Ridas ir žiūri į mus
negalėdamas patikėti savo akimis.
– Ridai... – pradeda Istonas, bet veltui. Brolis apsisuka ir
išeina.
Jo žingsniai aidi taip pat garsiai kaip mano besidaužanti
širdis.
Istonas apsiverčia ant nugaros ir įsmeigęs akis į lubas
sušnabžda:
– Šūdas.
 17 SKYRIUS

PRAEINA SEKUNDĖ. DVI. Trys. Tada Istonas pašoka iš lovos

ir pasileidžia Ridui iš paskos.
– Prisigėriau! – girdžiu, kaip sušunka koridoriuje.
Mane nudegina pažeminimas – gėda, kurios prisiekiau
neturinti. Jis mane pabučiavo tik todėl, kad buvo girtas.
– Nesvarbu, Istonai. Daryk, ką nori. Kaip visada.
Ridas atrodo pavargęs, o mano širdis, alkana ir vieniša, ką
tik leidusi Istonui mane pabučiuoti, jo ilgisi.
– Velniop tave, Ridai. Norėjai, kad negerčiau
nuskausminamųjų. Negeriu, bet į mane rėžėsi tris šimtus
svarų sveriantis bulius ir man velniškai skauda šonkaulius.
Galiu gerti alų arba vaistus. Rinkis.
Istono balsas nutrūksta. Rido atsakymo neišgirstu. Žinau,
kad nedera taip elgtis, bet nusėlinu prie durų ir iškišu galvą į
koridorių. Kaip tik spėju pamatyti, kaip abu dingsta Rido
kambaryje. Basomis kojomis, be garso nutykinu prie
uždarytų durų.
– Ko grįžai iš vakarėlio? Po žaidimo Ebė negalėjo nuo tavęs
atsitraukti, – taria Istonas. – Ko nepatenkintas?
Ridas prunkšteli.
 – Todėl ir grįžau. Negalėjau ten pasilikti.
– Tai kam išvis su ja susitikinėjai?
Sulaikau kvapą. Man rūpi tas pats klausimas. Kas patinka
Ridui?
Pasigirsta vienas dunkstelėjimas ir iškart kitas, lyg metus
kažką į sieną.
– Ji... priminė man mamą. Ji švelni ir tyli. Neatkakli.
– Kitaip nei Ela, – sarkastiškai nusijuokia Istonas ir
pasigirsta dar vienas dunkstelėjimas, tik šįkart tylesnis. – Ei,
vos nepataikei į mane su tuo kamuoliu, asile.
Abu nusijuokia. Ar juokiasi iš manęs?
– Laikykis nuo jos atokiau, Istai. Nežinai, su kuo ji buvo, –
įspėja Ridas. Sprendžiant iš garso, jie mėtosi kamuoliu ir
aptarinėja mano intymią praeitį.
– Ar ji tikrai šoko striptizą? – po minutėlės paklausia
Istonas. – Sakė, kad šoko, bet gal melavo.
– Taip sakė Bruk. Be to, tas pats parašyta tėčio byloje.
Bruk pasakė jiems, kad šokau striptizą? Kad dar ja
pasitikėčiau! Ir ką, po velnių, reiškia, kad Kalamas turi mano
bylą?
– Aš jos neskaičiau. Nuotraukų yra?
Istonas toks atkaklus, kad užverčiu akis.
– Taip.
– Kuriose ji šoka? – dar labiau susijaudina jis.
– Nee, ten ji nedaro nieko ypatingo, – Ridas stabteli. –
Praėjusią vasarą turėjo tris darbus. Rytais dirbdavo vilkikų
stotelėje, po pietų eidavo į parduotuvę, o vakarais
nusirenginėdavo kažkokiam pigiam bare.
 – Po velnių, jai buvo nesaldu, – atrodo, kad Istonui tai
padarė įspūdį, bet tik ne Ridui. Jis atrodo pasibjaurėjęs.
– Kaip apie tai sužinojo Džordan?
– Išpliurpė kažkuris iš dvynių. Turbūt tuo metu jam čiulpė.
– Tuomet Sojeris. Jis nesugeba patylėti, kai jo pimpalas
kokios kalės burnoj.
– Tiesa, – girdžiu, kaip užsidaro stalčius. – Tau šitas
pravers. Jei tu jai patinki, siūlau pasinaudoti. Būk su ja,
išsiaiškink, ko nori. Aš netikiu, kad tarp jos ir tėvo nieko
nėra.
– Jis sakė, kad jo nedulkina.
– Ir tu patikėjai?
– Gal, – Rido skepticizmas paveikia Istoną. – Kaip manai, su
kiek bičų ji miegojo?
– Kas žino. Aukso ieškotojos išskečia kojas prieš kiekvieną,
kuris turi porą dolerių.
Noriu sušukti, kad aš nesu aukso ieškotoja. Šitie asilai,
kalbėdami apie mano aktyvų „intymų gyvenimą“, visiškai
klysta. Net nesu čiulpusi. Sekso srityje esu ne žinovė, o
pirmokė.
– Kaip manai, gal galėtų ir mane ko nors išmokyti? –
susimąsto Istonas.
– Nebent apie lytiškai plintančias ligas, bet jei nori ją
išdulkinti, pirmyn. Man nerūpi.
– Tikrai? Nes kamuolį mėtai taip stipriai, kad atrodo, jog
rūpi.
Dunksėjimas liaujasi.
– Tu teisus. Rūpi.
 Prispaudžiu ranką sau prie gerklės. Dunkst. Dunkst.
Dunkst. Jie vėl ima mėtytis kamuoliu. O galbūt taip viltingai
daužosi mano širdis.
– Man rūpi tu. Man rūpi, jei susirgsi, jei tau nutiks kas nors
blogo, bet į ją man nusispjaut.
Atitraukiu ranką tikėdamasi pamatyti ant jos kraują iš
žaizdos, kurią jis ką tik paliko, bet veltui.

ŽADINTUVAS SUSKAMBA PENKTĄ. Akys traiškanotos,

jaučiuosi sutinusi. Gal vakar prieš užmigdama ir paverkiau,
bet šįryt jaučiu naują ryžto antplūdį. Nėra prasmės stengtis,
kad Karaliai mane pamėgtų. Ypač Ridas. Stivo našlė – kalė,
bent jau tai aišku, tad žinau, ko saugotis. Bet Istono turiu
saugotis dvigubai. Jei pamėgins manimi pasinaudoti, aš juo
irgi pasinaudosiu.
Tiesą sakant, paslapčių nebeturiu. Jos visos surašytos
Kalamo byloje.
Susivarstau sportbačius ir užsimetu dešimčia gabalų
palengvėjusią kuprinę ant peties. Nusprendžiau, kad
nešiodamasi tokią krūvą grynųjų per daug jaudinuosi, tad
priklijavau juos po vonios praustuve. Tikiuosi, ten jie bus
saugūs.
Atsikėlusi taip anksti šeštadienio rytą visiškai nesigaudau,
bet Liusė paprašė ateiti padėti su užsakytu tortu, o atsisakyti
atrodė negražu. Be to, papildomi pinigai bus ne pro šalį.
Koridoriuje stengiuosi eiti kaip įmanydama tyliau, kad
nepažadinčiau Karalių. Sėlinu laiptais taip tyliai, kad vos
nenusiverčiu, už nugaros išgirdusi žemą Rido balsą:
– Kur susiruošei?
 Hmm, tai ne tavo reikalas. Nutariu, kad jei neatsakysiu, jis
grįš į savo kambarį.
– Kaip nori, – burbteli nesulaukęs atsakymo. – Man
nusispjaut.
Jo kambario durims užsidarius, mintyse paploju sau per
nugarą už tai, kad sėkmingai atstūmiau dar vieną žmogų, ir
išsmunku pro duris. Man einant į autobusų stotelę vis dar
tamsu. Nuėjusi pasislepiu po maža pastoge, mėgindama
negalvoti apie visus blogus dalykus, kurie man nutiko.
Jei ir turiu kokį talentą, tai ne šokiai. Tai gebėjimas tikėti,
kad rytoj bus geriau. Net nežinau, iš kur tiek optimizmo.
Galbūt iš mamos. Kažkuriuo metu ėmiau galvoti, kad jei
išgyvensiu šią bjaurią patirtį, dar vieną blogą dieną, rytojus
bus geresnis ir šviesesnis.
Vis dar tuo tikiu. Vis dar tikiu, kad manęs laukia kas nors
gero. Tiesiog turiu sulaukti, kol ateis mano laikas, nes tai,
kas man nutiko, tikrai nebūtų nutikę, jei po visko nelauktų
prizas.
Giliai įkvėpiu. Nuo jūros druskos oras atrodo gaivus ir
aitrus. Kad ir kokie siaubingi Karaliai, kad ir kokia bjauri
Dina Ohaloran, šiandiena geresnė nei praėjusi savaitė. Turiu
šiltą lovą, gražių drabužių ir daugybę maisto. Lankau puikią
mokyklą ir netgi turiu draugę.
Viskas bus gerai.
Tikrai.
Atvažiavusi į kepyklėlę, jaučiuosi geriau nei bet kada.
Tikriausiai tai matosi, nes iš karto sulaukiu Liusės
komplimento.
 – Šįryt atrodai nuostabiai. Kad ir aš būčiau tokia jauna, –
juokaudama cakteli liežuviu.
– Ir pati atrodai puikiai, Liuse, – atsakau rišdamasi
prijuostę. – Kažkas labai skaniai kvepia. Kas čia? – parodau į
glazūruoto gėrio kauburėlius.
– Beždžioniukų duonelė. Mažyčiai cinamoninės duonos
tešlos gabaliukai su sviestu ir karamele. Nori paragauti?
Linkteliu taip entuziastingai, kad vos nenukrinta galva.
– Man atrodo, kad patyriau orgazmą vos juos užuodusi.
Liusė patenkinta nusijuokia. Jos trumpos garbanos ima
šokinėti aplink veidą.
– Tuomet paragauk, o paskui parodysiu, kaip pagaminti
dar keturis tuzinus.
– Laukiu nesulaukiu.
Beždžioniukų duonelės sulaukia didelio pasisekimo. Iki
aštuntos išparduodame visas, o paskui Liusė išsiunčia mane į
virtuvę pagaminti dar, kol nesibaigė mano pamaina. Kai be
penkiolikos dvyliktą pasirodo Valeri, aš taip gerai
nusiteikusi, kad apkabindama vos jos nepasmaugiu.
– Ką čia veiki? – paklausiu laiminga ir dar kartą stipriai ją
suspaudusi pagaliau paleidžiu.
– Buvau netoliese. Kas naujo? – nusijuokia Valeri. – Gal
vakar su kuo nors permiegojai?
– Ne, bet visą rytą mėgaujuosi cukraus sukeltais
orgazmais, – ištraukiu vieną ką tik iškepusį skanėstą ir
paduodu jai.
Valeri atsikanda gabaliuką duonelės ir pajutusi cukrų
sudejuoja:
– O Dieve.
 – Matai? – sukikenu.
– Tave paims Diuranas ar nori, kad pavėžėčiau? Šiandien
turiu automobilį! – taria Valeri kimšdama angliavandenius.
– Jei pavėžėtum, būtų puiku, – nusitraukiu prijuostę ir
greitai susirenku daiktus. – Nieko tokio, jei išeisiu, Liuse?
Ji pamoja man ranka užsiėmusi su kitu klientu.
Valeri automobilis – senyva Honda. Tarp Mercedes, Land
Rover ir Audi, užpildžiusių aikštelę, ji nepritampa.
– Automobilis Temo mamos, – paaiškina. – Pasisiūliau
atvežti jai porą daiktų.
– Puiku, – ir droviai priduriu: – Kalamas sakė, kad gausiu
automobilį, tad kai tik jis bus čia, galėsi skolintis kada tik
panorėjusi.
– Oi, kaip ačiū, tu pati geriausia draugė, – nusijuokia ir
pažvelgia į mane. – Iš tiesų užvažiavau, nes norėjau
paklausti, ar nenorėtum šį vakarą kur nors nueiti?
Mano nuotaika priblėsta. Tikiuosi, nekvies manęs į
vakarėlį, nes mintis leisti laiką su Astoro Parko mokiniais po
mokyklos nė kiek negundo.
– Tai kad turiu neparuoštų namų darbų...
Valeri ištiesia ranką ir man gnybteli.
– Ai! Už ką? – pasitrinu įgnybtą vietą ir metu piktą žvilgsnį.
– Prašau įvertinti mano pastangas. Nekviečiu tavęs į Astoro
vakarėlį. Na, gal ten ir bus kas nors iš Astoro, bet mieste yra
klubas, į kurį kartais įleidžia jaunesnius nei dvidešimt vienų.
Šiandien kaip tik toks vakaras. Susirinks ne tik Astoro Parko
mokiniai.
– Man dar nėra aštuoniolikos, – susmunku sėdynėje. –
Vieninteliame asmens dokumente, kurį turiu, parašyta, kad
man trisdešimt ketveri.
– Nesvarbu. Tu karšta. Tave įleis, – užtikrintai taria Valeri.

JI TEISI. VĖLIAU vakare atvykus į klubą, nė vienos iš mūsų

nepaprašo asmens dokumento. Apsaugininkas žibintuvėliu
pirma apšviečia Valeri, paskui mane, apžiūri mūsų
šukuosenas, trumputes sukneles ir aukštakulnius. Galiausiai
mirktelėjęs praleidžia.
Klubas įsikūręs renovuotame sandėlyje. Sienas drebina
žemas ritmas, šokių aikštelė apšviesta besisukančių šviesų.
Priekyje scena, ant kurios gašliai šoka merginos.
– Šiandien šoksim ten! – į ausį sušunka Valeri.
Nuseku iš paskos įsikibus jai į parankę. Virš šokių aikštelės
skirtinguose aukščiuose kabo keturi žmogaus dydžio
paukščių narvai. Kiekviename kas nors šoka. Viename vienas
į kitą trinasi vaikinas ir mergina, kituose matau po vieną
merginą.
– Kodėl? – paklausiu įtariai.
– Nes tai geras jausmas. Ilgiuosi Temo. Noriu pašokti ir
pasilinksminti.
– Ar negalim pašokt ant scenos?
Val papurto galvą.
– Ne. Pusę šokio malonumo sudaro minios palaikymas, –
išsišiepia.
Žvelgiu į ją negalėdama patikėti savo ausimis.
– Tu nepanaši į save.
Ji tik nusijuokia ir papurto savo išsipūtusius plaukus.
– Aš ne pilka pelytė. Mėgstu šokti ir būti matoma – čia
galiu tą daryti, kiek noriu. Kai Temas mane čia atsivedė,
šokių aikštelė buvo mūsų, o paskui mūsų buvo ir paklodės.
Prisiminusi linksmybes po vakarėlio su vaikinu Val
prikanda lūpą, o jos akys pasidaro truputį stiklinės.
Tai Val – ekshibicionistė? Kas galėtų pamanyti? Tikriausiai
taip jau būna su tais tyleniais. Niekada nesigėdijau šokti kitų
akivaizdoje, bet akivaizdu, kad manęs tai neįaudrina taip
kaip jos. Pradėjus šokti atsiduodu muzikai ir pamirštu, kad
kas nors mane stebi.
Galbūt tai savisaugos refleksas, kurį įgijau, kai būdama
penkiolikos pradėjau šokti striptizą. Šiaip ar taip, kai kraują
užvaldo ritmas, šalia gali nebūti nieko arba gali stebėti
šimtas žmonių – judu muzikai, o ne publikai.
– Puiku, aš pasirengusi.
Valeri atrodo susijaudinusi.
– Jėga. Vienas narvas ar du?
– Gal kartu? Surengsim jiems tikrą šou.
„Saldžiojoje“ vyrams labai patikdavo, kai dvi merginos
šokdavo kartu. Visai kaip futbolininkams patiko stebėti mano
ir Džordan kovą.
Valeri suploja rankomis.
– Palauk čia. Tuoj grįšiu.
Žiūriu, kaip ji prieina prie vyruko ant pakylos. Maniau, kad
jis didžėjus, bet, matyt, jis sprendžia, kas šoks narvuose.
Jiedu trumpai šnekteli ir vyrukas iškelia nykštį. Valeri
pasilenkia per pertvarą ir jį apkabina.
Įtikinusi vaikiną, kad mūsų pasirodymas bus geresnis,
grįžta pas mane.
– Viena daina, – taria ji. – Ir einam.
 Nuo praeinančios padavėjos padėklo Val paima dvi
stiklines vandens ir vieną paduoda man.
Ji nekantrauja. Neramiai perkelia svorį nuo vienos kojos
ant kitos, delnais paplekšnoja per šlaunis. Galiausiai atsisuka
į mane.
– Kodėl Džordan pavadino tave striptizo šokėja?
– Nes tai tiesa, – prisipažįstu. – Iš pradžių šokau, kad
apmokėčiau mamos gydymo išlaidas, o paskui, kad turėčiau
stogą virš galvos.
Val atvimpa žandikaulis.
– Po velnių. Kodėl neišsikraustei pas gimines?
– Nežinojau, kad tokių turiu, – gūžteliu pečiais. – Kiek tik
pamenu, su mama visada buvome tik dviese. Jos nelikus,
nenorėjau patekti į vaikų namus, nes apie juos girdėjau
baisiausių dalykų. Pamaniau, kad taip ilgai rūpinausi mumis
abiem, kad rūpintis vien savimi bus niekai.
– Oho, man tu per kieta, – pareiškia Valeri.
Prunkšteliu.
– Kuria prasme? Nedaug kas žavisi, kai nusirenginėji už
pinigus, – mintys nevalingai grįžta prie Rido. Jis tikrai
nemano, kad derėtų tuo girtis.
– Tu turi daug drąsos, o tai tikrai žavu.
– Drąsos? Kas taip sako?
– Aš! – nusišypso ir paima mane už rankos. – Drąsos,
drąsos, drąsos.
Imu juoktis, nes Val tikrai žavi, o jos šypsena – užkrečianti.
Ji trukteli mane į priekį.
– Eime, mūsų eilė.
 Leidžiuosi nutempiama prie laiptų. Porelė jau dingo, durys
atviros. Užbėgame laiptais ir įlipam vidun. Val uždaro duris.
– Pašėlkim! – sušunka perrėkdama muziką.
Mes taip ir padarom. Pradedam šokti viena šalia kitos,
kiekviena savo šokį. Visai kaip per kompiuterinį žaidimą, tik
šįkart gyvai. Vaikinai apačioje liaujasi šokę ir ima stebėti
mus. Jų susižavėjimo kupini žvilgsniai veikia mane taip, kad
tikrai nesitikėjau. Anksčiau į mane stebeilydavo dešimtys
vyrų, tačiau dabar pirmas kartas, kai iš tiesų mėgaujuosi
dėmesiu. Rankomis nuslystu savo šonais ir pasilenkiu žemai
prie grindų. Val prisispaudusi prie virbų, rangosi pagal
muziką tvirtai į juos atsirėmusi.
Pradėjusi kilti pamatau jį – Ridą. Jis stovi atsirėmęs į barą,
rankoje butelis alaus. Lūpos praviros. Iš nuostabos? Iš
geismo? Nesu tikra, bet net per atstumą jaučiu jo žvilgsnio,
slystančio manimi, karštį.
Turiu pripažinti, jis karščiausias vaikinas visame klube.
Aukštesnis, raumeningesnis ir visoks esnis nei dauguma.
Negaliu nesižavėti, kaip jo juodi marškinėliai aptempia
tobulą krūtinę. Nugara perbėga šiurpuliukai. Apsilaižau
lūpas ir atsitiesiu. Val uždeda rankas man ant klubų. Su
aukštakulniais mes beveik vienodo ūgio. Jaučiu, kaip jos
krūtinė prisispaudžia prie mano nugaros, kai ji ima rangytis
aplink mane kaip aplink stulpą.
Minia apačioje ima šėlti dar labiau, bet man egzistuoja tik
Ridas Karalius. Žvelgiu į jį, o jis į mane.
Įsikišu pirštą į burną ir jį ištraukiu. Jis nenusuka akių.
Perbraukiu pirštu sau per kaklą, per slėnį tarp krūtų, pilvu
žemyn. Triukšmas eina vis garsyn ir garsyn, o mano ranka
slysta žemyn.
Ridas vis dar neatitraukia nuo manęs akių. Jo lūpos sujuda.
Ela... Ela...
– Ela.
Valeri čiumpa mane už liemens ir pasilenkia prie ausies.
– Daina baigėsi. Pasirengusi?
Atsigręžiu į barą, bet Ridas dingęs. Papurtau galvą. Ar aš
viską tik įsivaizdavau? Ar jis išvis čia buvo?
– Taip, – sumurmu. – Pasirengusi.
Mano visas kūnas pulsuoja ir nesu tokia nepatyrusi, kad
nesuprasčiau, ką reiškia tas pulsavimas man tarp kojų.
Tiesiog... nemaniau, kad liesdama save taip atsipalaiduosiu.
– Šaunuolės, merginos, tikros šaunuolės, – sušunka
apsaugininkas mums išeinant. – Narvas jūsų kada tik
panorėsit.
– Ačiū, Džordžai! – atsako Val.
Jis paduoda jai du buteliukus vandens.
– Bet kada, mažute, bet kada.
– Jis tavęs nori, – šnipšteliu paėjėjus į šalį.
– Žinau, bet noriu tik Temo, – užsiverčia vandenį ir
prispaudžia šaltą buteliuką prie kaktos. – Noriu jo dabar.
Supranti, ką turiu galvoje?
Deja, taip.
– Na, man reikia pasisioti. Eini kartu?
Papurtau galvą.
– Palauksiu čia.
Ji dingsta tualete, o aš išgeriu savo vandenį ir apsidairau
po klubą. Dabar žmonių daug daugiau, pastebiu kelis į mane
nukreiptus smalsius žvilgsnius.
 Sutinku gražaus vaikino pankiška šukuosena žvilgsnį. Jis
mūvi džinsus, aptemptus marškinėlius ir sportinius batelius.
Besisukantis prožektorius apšviečia auskarą antakyje ir
viršutinėj lūpoj.
Jis atrodo... savas. Lyg būtume pažįstami. Lyg būtume
vieno kirpimo. Gundančiai nusišypsau ir jis atsako tuo pačiu.
Stebiu, kaip sušnabžda kažką draugui į ausį ir patraukia prie
manęs. Atsitiesiu...
– Sveika, sesut. Einam pašokti, – tarsi iš niekur išdygsta
Istonas. Virš manęs iškyla jo aukštas stotas.
Vaikinas, einantis prie manęs, sustoja. Velnias.
– Darau pertraukėlę, – ar jam pamojuoti, kad suprastų, jog
viskas gerai? Kad Istonas nesikandžioja?
Istonas paseka mano žvilgsnį ir tol piktai spokso į vaikiną
su auskarais, kol tas pasiduodamas iškelia rankas ir grįžta
prie savo staliuko.
– Tai kur mes baigėme? – paklausia nekaltai. – A, šokome.
Atsidūstu ir pasiduodu. Istonas aiškiai parodė, kad šį
vakarą nubaidys visus kandidatus. Jis čiumpa mane už
liemens ir tikrąja to žodžio prasme nusineša į šokių aikštelę.
– Šį vakarą atrodai karštai. Jei nebūtum mano sesuo,
neatplėščiau nuo tavęs rankų.
– Ir taip neatplėši, – kilsteliu antakį stebėdama jo abejingą
veido išraišką. – Pamiršai vakar vakarą?
Jis išsišiepia.
– A? Šitai... Nagi, pašokim.
Mums praeinant keli vaikinai paplekšnoja jam per nugarą
ir sušunka kažką panašaus į „pavaryk“. Nekreipiu dėmesio,
nes jei Istonas čia, vadinasi, prieš tai tikrai mačiau Ridą.
Mačiau Ridą ir jam šokau, o jis rijo mane akimis ir taip
įkaitino, kad mano kūnas vis dar liepsnoja.
– Esu tikra, kad tokios būklės neatplėštum rankų nuo bet
kurios merginos, – pasakau.
Istonas rankomis perbraukia man per šonus ir sustoja ten,
kur iškirpti šonai atidengia nuogą odą.
– Daug reikalavimų neturiu, bet yra keli.
– Kaip džiaugiuosi, kad juos atitinku, – sausai tarsteliu.
Jis prisitraukia mane artyn, tačiau, mano nuostabai, jo
rankos lieka nuleistos. Suneriu rankas jam už kaklo ir
galvoju, kokį žaidimą žaisim dabar.
– Surengei gerą pasirodymą. Mielai būčiau pažiūrėjęs, kaip
nusirengi.
– Užleisiu vietą tau ir, jei pasirodymas man patiks,
atsilyginsiu tuo pačiu.
Jo akys nušvinta. Reginiai jam patinka.
– Negaliu rodyti tau savo gėrybių, sesut. Aš toks puikus,
kad vien mane pamačiusi daugiau nenorėsi jokio kito vyro.
Nenoromis nusijuokiu.
– Su tavim neįmanoma, Istonai.
– Tikrai taip, – rimtai linkteli. – Todėl ir miegu su visom –
viena mergina su manim nesusitvarko.
Po šio pareiškimo užverčiu akis.
– Jei šita istorija leidžia tau pasijusti geriau, ir toliau ją sau
kartok.
– Ir kartoju, dėl manęs nesijaudink, – jis priglaudžia savo
galvą prie manęs, ir į mane plūstelėjęs alkoholio tvaikas vos
neišverčia iš kojų.
– Jėzau, dvoki kaip bravoras, – stumteliu jį šalin.
 Istonas nusišypso, bet jo šypsena visai negraži.
– Argi nežinai, kad aš alkoholikas? Turiu priklausomybę.
Paveldėjau iš mamytės taip pat kaip tu paveldėjai
kekšiškumą iš savosios. Argi ne puikios dovanos?
Jei nebūčiau pamačiusi skausmo jo akyse, būčiau atrėžusi,
kad verčiau rengsiuosi kaip kekšė, nei paskęsiu butelyje,
tačiau jo skausmas man pažįstamas, tad vietoj kandaus
komentaro priglaudžiu jo galvą sau prie peties.
– Ak, Istonai, aš taip pat ilgiuosi mamos, – sušnabždu į nuo
prakaito sudrėkusius plaukus.
Jis sudreba ir tvirčiau mane suspaudžia. Atsukęs veidą į
mano kaklą prispaudžia lūpas prie venos. Tai ne erotiška.
Tiesiog... jis ieško paguodos žmoguje, kuris jo nesmerktų.
Per jo pakumpusius pečius išvystu porą liepsnojančių akių.
Ridas.
Man viskas taip atsibodo. Gal Istonas ir nori manimi
pasinaudoti, bet aš taip pat galiu pasinaudoti juo.
Abu kažko norime... paguodos, meilės, atkeršyti pasauliui.
Trukteliu Istono galvą į viršų.
– Kas yra? – sumurma jis.
– Pabučiuok mane taip, lyg tikrai manęs norėtum, –
pasakau.
Jo akys aptemsta, liežuvio galiukas sudrėkina apatinę lūpą.
Velniškai seksualu.
Žvilgteliu į Ridą, kuris vis dar svaido piktus žvilgsnius.
– Pabučiuok mane, – pakartoju.
– Man nesvarbu, kad apsimeti, jog aš esu Ridas. Aš taip pat
apsimetu, kad tu esi kita, – sušnabžda pasilenkęs prie manęs.
 Jo žodžiai nutrūksta susilietus mūsų lūpoms. Jo lūpos
šiltos, o kūnas, stiprus ir tvirtas, visai kaip brolio, spaudžiasi
prie manęs. Atsiduodu jam. Bučiuojamės ir bučiuojamės
linguodami pagal ritmą, kol kažkas mus išskiria ir ištempia iš
šokių aikštelės.
Nepatenkintas apsaugininkas sukryžiuoja rankas ant
krūtinės.
– Sekso šokių aikštelėje nebus. Metas namo.
Istonas isteriškai nusikvatoja atlošęs galvą, bet
apsaugininkas nesutrinka ir ranka parodo į duris.
Apsižvalgau, bet Ridas jau dingęs.
– Kur Ridas? – kvailai paklausiu.
– Tikriausiai dulkina Ebę mašinų aikštelėje.
Laimė, Istonas išsiblaškęs kažko ieško kišenėse ir nemato,
kaip mane skaudina jo žodžiai. Radęs, ko ieškojo, paduoda
man raktus.
– Aš pernelyg girtas, kad vairuočiau, sesut.
Susirandu Valeri, bet ji sako, kad grįš namo pati. Ji jau
pakeliui į narvą, pasirengusi dar vienam šokiui. Pasiduodu ir
išsivedu Istoną laukan. Turbūt alkoholis atliko savo darbą,
nes jis atsiremia į mane visu svoriu.
– Kur pasistatei?
Jis parodo į kairę.
– Ten. Ne, palauk, – pasisuka į dešinę. – Ten.
Pamatau jo pikapą ir imame krypuoti jo link. Tuomet
pamatau Rido visureigį. Jis... juda.
Pamatęs Rover, Istonas trinkteli per kapotą ir garsiai
nusijuokia.
– Jei ratai siūbuoja, belstis negalima!
 Žinodama, kas vyko tame visureigyje, graužiuosi visą kelią
namo. Po penkių minučių kelionės Istonas atsijungia, tad
bent jau nereikia su juo kalbėtis.
Atvykus į dvarą padedu jam išlipti laukan ir užkopti
laiptais. Pasukęs į mano miegamąjį Istonas veidu krinta ant
lovos. Po kelių nesėkmingų mėginimų jį pajudinti pasiduodu
ir nueinu į vonią. Kai grįžtu, jis jau knarkia ir seilėjasi ant
mano antklodės.
Galvoju eiti į jo kambarį ir miegoti jo lovoje, bet paskui
nusprendžiu, kad tiesiog jį užklosiu ir atsigulsiu šalia.
Užmetu ant jo skiautinių antklodę. Nusitraukusi medžiagos
skiautę, kurią Val vadino suknele, plačiai nusižiovauju ir
numetu ją ant grindų. Likusi tik su apatiniais palendu po
antklode ir pasiduodu miegui.

PIRMAS DALYKAS, KURĮ pamatau nubudusi, – piktas Rido

veidas. Dirsteliu į šoną, kur turėjo būti Istonas, bet jis
dingęs.
– Sakiau nelįsti prie mano brolių, – suurzgia.
– Nesu labai paklusni, – imu sėstis, bet tuomet prispaudžiu
antklodę prie krūtinės. Pamiršau, kad suknelę nusivilkau ir
likau tik su kelnaitėmis.
– Seksas yra tik seksas, – atsako niūriai. – Jei turėsiu tave
išdulkinti tam, kad nesugriautum mano šeimos, taip ir
padarysiu.
Jis dingsta garsiai trinktelėjęs durimis, o aš lieku sėdėti
sustingus iš nuostabos.
Ką jis norėjo pasakyti?
 18 SKYRIUS

PO TOKIO GRUBAUS pažadinimo vilčių užmigti neturiu.

Nesivarginu ir nelekiu paskui Ridą, kad pasiaiškintų, nes
žinau, kad to nebus, bet dabar – dirsteliu į žadintuvą –
septinta ryto, o aš visiškai žvali. Nuostabu.
Savaitgaliais nedirbu, tad ši diena man nepatinka jau
dabar. Žinant Kalamą, jis sugalvos daugybę komandinės
veiklos, į kurią įtrauks ir savo sūnus. Galit pribaigti mane
dabar.
Išsiverčiu iš lovos, greitai palendu po dušu ir apsivelku
ryškiai geltoną vasarinę suknelę, kurią nusipirkau, kai su
Bruk ėjom apsipirkti. Pro užuolaidas jau dabar veržiasi saulė,
tikriausiai bus graži diena. Atidarius langą papučia šiltas
vėjelis. Staiga nustembu. Jau beveik rugsėjo pabaiga. Oras
neturėtų būti toks šiltas.
Ar šiandien namo grįš Gideonas? Praėjusią savaitę grįžo
penktadienį, tad kažin, ar pasirodys savaitgaliui einant į
pabaigą, bet aš visai to norėčiau. Galbūt pamatę jį broliai ir
tėvas pamirštų, kad aš čia.
Išeinu iš kambario tą pačią akimirką, kai atsidaro Sojerio
miegamojo durys ir į koridorių išeina smulkutė
raudonplaukė, su kuria jis glamonėjosi per Džordan vakarėlį.
Sojeris išlenda jai iš paskos ir uždėjęs rankas ant liemens
pabučiuoja.
Ji tyliai sukikena.
– Turiu eiti. Privalau grįžti namo, kol tėvai nesuprato, kad
vakar negrįžau.
Jis kažką sušnabžda jai į ausį, ir ji nusijuokia.
– Myliu tave.
– Aš tave irgi, mažute, – atsako jis. Vaikiui tik šešiolika, bet
balsas toks pats žemas ir kimus kaip vyresnių brolių.
– Paskambinsi?
– Būtinai.
Šypsodamasis Sojeris ištiesia ranką, užkiša raudonų
plaukų sruogą jai už ausies ir...
Dieve mano. Ten ne Sojeris.
Man atvimpa žandikaulis. Nudegimo, kuris liko sudeginus
vakarienę savaitės pradžioje, nebėra, nors vakar buvo –
puikiai jį prisimenu.
Tai reiškia, kad vaikinas, miegojęs su Sojerio mergina – ne
Sojeris, o Sebastianas. Įdomu, ar mergina žino.
Jam dar kartą pabučiavus jai kaklą, ji laiminga nusijuokia.
– Liaukis, man reikia eiti!
O gal ir žino.
Atsiplėšę vienas nuo kito pagaliau pastebi mane stovint
koridoriuje. Mergina minutėlę atrodo sutrikusi. Ji
paskubomis burbteli:
– Labas, – ir nubėga laiptais.
Sojeris – ne, Sebastianas, – meta man piktą žvilgsnį ir
dingsta savo – ne, brolio, – kambaryje.
 Gerai. Aš nesikišiu.
Virtuvėje randu kitą dvynį, valgantį dribsnius. Tuoj pat
apžiūriu jo kairę ranką. Taip, nudegimas vis dar vietoje.
Tikrindama savo teoriją pasisveikinu:
– Labas rytas, Sebastianai.
– Sojeri, – iškošia ir įsikiša į burną dar šaukštą dribsnių.
Vos neaikteliu. Dievulėliau. Ar jie naudojasi Sojerio
mergina pakaitomis? O jie drąsūs. Ir iškrypę.
Pati taip pat įsipilu dubenį dribsnių ir pradedu valgyti
atsirėmusi į spintelę. Po kelių minučių į virtuvę įeina
Sebastianas. Praeidamas pro brolį dvynį sumurma:
– Ačiū, broliuk.
Nesusilaikiusi pratrūkstu juokais.
Abu atsuka į mane piktus žvilgsnius.
– Kas? – burbteli Sojeris.
– Ar tavo mergina žino, kad šiąnakt miegojo su tavo
broliu? – paklausiu.
Jis įsitempia, bet, užuot paneigęs, meta įspėjimą:
– Tark dar bent žodį, ir...
Bet mano juokas jį nutraukia.
– Atsipalaiduokit, Karaliukai. Žaiskit kokius tik norit
iškrypėliškus sekso žaidimus. Aš tylėsiu kaip žuvis.
Į virtuvę apsivilkęs baltus polo marškinėlius ir apsimovęs
samanines kelnes įeina Kalamas. Tamsūs plaukai sutepti žele
ir sušukuoti atgal nuo veido. Bent kartą turiu vilčių, kad dar
nespėjo įnikti į viskį.
– Gerai, kad jau atsikėlėt, berniukai, – taria dvyniams. –
Kur kiti? Liepiau po septynių penkiolika būti apačioje, –
tuomet atsisuka į mane. – Atrodai labai gražiai, bet gal
persirenk ką nors, kas labiau tiks buriuoti.
Įsistebeiliju į jį netikėdama savo ausimis.
– Buriuoti?
– Argi vakar nesakiau? Šįryt visi buriuosime.
Ką? Ne, man jis nieko nesakė. Jei būčiau apie tai žinojusi,
būčiau išsmukusi iš namų kartu su Sojerio mergina ir
pasislėpusi bagažinėje.
– „Marija“ tau patiks, – susijaudinęs ima pasakoti
Kalamas. – Šiandien vėjas nestiprus, tad nežinau, ar
panaudosime bures, bet vis tiek bus smagu.
Aš su Karaliais laive? Atviroje jūroje? Nežinau, ar Kalamas
supranta, ką reiškia smagu.
Tuomet į virtuvę įkrypuoja Istonas. Jis mūvi šortus su daug
kišenių ir berankovius marškinėlius. Beisbolo kepuraitė
užsmaukta žemai ant akių. Žinoma, jam pagirios po vakar
vakaro. Staiga prieš akis iškyla vaizdas, kaip laivą mėto
bangos, o Istonas visą rytą vemia pasilenkęs per bortą.
– Ridai! – sušunka Kalamas durų pusėn. – Judinkis! Ela, eik
persirengti ir būtinai apsiauk denio batus, kuriuos nupirko
Bruk. Juk ji nupirko denio batus?
Neturiu žalio supratimo, nes mano žodyne „denio batų“
nėra. Pamėginu išsisukti nuo jo ką tik nupiešto košmaro.
– Kalamai, turiu daug namų darbų...
– Pasiimk su savimi, – mosteli ranka ir dar kartą surinka: –
Ridai!
Prakeikimas. Atrodo, teks buriuoti.
„MARIJA“ TURI VISKĄ, ko tikėtumeisi iš multimilijonieriaus
laivo. Laivo. Žinoma, tai jachta, o aš, stovėdama prie turėklų
ir gurkšnodama taurę Crystal, kurią, Kalamui nematant, man
padavė Bruk, jaučiuosi, lyg vaidinčiau repo vaizdo klipe.
Bruk mirktelėjo kaip sąmokslininkė ir sušnabždėjo, kad jei
Kalamas paklaus, kas čia, o jis to tikrai nedarys, atsakyčiau,
jog imbierinis alus.
Kalamas buvo teisus – ant vandens nuostabu, į visas puses
nuo mūsų banguoja ramus ir gražus Atlantas.
Į prieplauką atvykau su Kalamu ir Bruk, o vaikinai
atvažiavo Rido visureigiu. Man dėl to tik palengvėjo, nes
pykina vien nuo minties, kad reikės sėdėti šalia Rido po to,
kai mačiau, kaip aikštelėje siūbavo jo automobilis.
Įdomu, su kuo jis ten buvo. Lažinuosi, kad su mieląja,
tyrąja Ebe, bet nesu tikra, kad tai jį patenkino. Girėjau, kad
seksas atpalaiduoja, bet nuo tada, kai sulipom į jachtą, Ridas
atrodo sukaustytas įtampos.
Jis stovi kitame gale, kiek įmanoma toliau nuo manęs ir
Kalamo, neiškrintant už borto. Viršutiniame denyje, kur
įrengtas valgomasis ir burbulinė vonia, nuoga deginasi Bruk.
Saulėje blizga jos auksiniai plaukai. Nėra taip šilta, kad
galėtum likti vien su maudymosi kostiumėliu ar juo labiau
Ievos kostiumu, tačiau jai tai nė motais.
– Tai ką galvoji? – paklausia Kalamas rodydamas į
vandenį. – Ramu, ar ne?
Nelabai. Kai į tave stebeilija Ridas Karalius, apie ramybę
negali būti net kalbos. Tiksliau, jis ne spokso, o jau gerą
valandą piktai žvelgia iš padilbų.
 Istonas vis dar apačioje, velnias žino, ką jis ten veikia, o
dvyniai netoliese miega ant gultų, tad vienintelis man likęs
kompanionas – Kalamas, ir Ridui tai nepatinka.
– Mielasis! – pašaukia Bruk iš viršutinio denio. – Ateik,
įtrink nugarą losjonu!
Kalamas vengia žvelgti man į akis. Tikriausiai nenori, kad
pamatyčiau jo alkaną žvilgsnį.
– Ar nieko, jei trumpam paliksiu tave vieną?
– Viskas gerai, eik.
Likusi viena, pajuntu palengvėjimą, bet tai ilgai netrunka.
Ridui grobuoniškai prisiartinus prie manęs vėl sukyla
įtampa. Jis dilbiais pasiremia į turėklus ir įsmeigia akis
priešais save.
– Ela.
Nesuprantu, ar tai pasisveikinimas, ar klausimas. Užverčiu
akis.
– Ridai.
Jis nieko nesako, tik stebeilija į vandenį.
Dirsteliu į jį, ir širdis prieš mano valią, kaip visada, kai
šalia yra Ridas, akimirką nusmunka į kulnus. Jis įkūnija
vyriškumą. Aukštas, plačiapetis, tobulai išskaptuotais
bruožais. Gėrintis jo lygiomis, raumeningomis rankomis, ant
kurių atsispindi vandens raibuliai, man išdžiūsta burna.
Jis už mane aukštesnis visa pėda, tad kai galiausiai
atsisuka į mane, turiu užversti galvą, kad sutikčiau jo
žvilgsnį.
Žydros akys perlieja mane žvilgsniu nuo galvos iki kojų
trumpam stabtelėdamos prie trumpučių, džinsinių šortų, už
kaklo surišamos palaidinės ir galiausiai sustoja ties mano
tamsiai mėlynais ir baltais denio batais. Vienas lūpų
kamputis kilsteli į viršų.
Galvoju, kad tikriausiai pasišaipys iš batų, bet mums virš
galvų pasigirdus kimiai dejonei jo šypsena dingsta.
– O taip, – išgirdę kimų Bruk balsą mudu krūptelime.
Iškart po to pasigirsta vyriškas urzgimas. Panašu, kad
Kalamas nesibodi pažaisti, kai šalia yra jo sūnūs. Man tai
atrodo šlykštu, nors ir negaliu ant jo pykti, – ypač, kai
prisipažino, kad vis dar sielvartauja dėl žmonos. Netektis
priverčia elgtis beprotiškai.
Ridas tyliai nusikeikia ir taria:
– Eime.
Mano ranką suspaudus geležiniams gniaužtams nebelieka
nieko kito, kaip tik sekti paskui jį laiptais žemyn.
– Kur mes einame?
Jis neatsako. Tik atidaro duris ir žengia į prabangią
svetainę, apstatytą odinėmis sofomis ir stikliniais staliukais.
Ridas kaip tankas pereina per virtuvės ir valgomojo zoną link
galinių kajučių.
– Istai, kelkis, po velnių, – pasibeldžia į ąžuolines duris.
Pasigirsta garsi aimana.
– Eik sau. Man plyšta galva.
Ridas žengia į kajutę nepasibeldęs. Žvilgtelėjusi pro jo
plačius pečius pamatau ant lovos išsitiesusį Istoną su
pagalve ant galvos.
– Kelkis, – įsako Ridas.
– Kodėl?
– Reikia, kad užimtum tėtį, – sardoniškai nusijuokia
Ridas. – Tiesą sakant, kol kas jis ir taip užsiėmęs, bet jei tai
pasikeistų, noriu, kad būtum šalia.
Istonas nusiima nuo veido pagalvę ir dejuodamas atsisėda.
– Visada esu pasirengęs tau padėti, bet klausytis tos
moters man prilygsta košmarui. Kaip ji cypauja, kai tėtis... –
pastebėjęs mane Ridui už nugaros, nutrūksta vidury sakinio.
Rido veido nematau, tačiau, kad ir ką sako jo akys, Istonas
atsikelia iš lovos.
– Supratau.
– Pasirūpink ir dvyniais, – taria Ridas.
Brolis dingsta daugiau netaręs nė žodžio, o Ridas, užuot
likęs Istono kajutėje, įeina į kitą ir parodo sekti jam iš
paskos, bet aš lieku, kur buvusi, ir sukryžiuoju rankas ant
krūtinės.
– Ko nori?
– Pasikalbėti.
– Tai kalbėk čia.
– Eik vidun, Ela.
– Ne.
– Taip.
Nuleidžiu rankas ir įeinu į kajutę. Šis vaikinas... laido
komandas, o aš paklūstu. Žinoma, iš pradžių priešinuosi kaip
įprasta, bet galiausiai jis visada laimi.
Ridas uždaro paskui mane duris ir persibraukia vėjo
sutaršytus plaukus.
– Galvojau, apie ką kalbėjome anksčiau.
– Mes nesikalbėjome. Kalbėjai tu.
Prisiminus, ką jis pasakė, širdis ima greičiau plakti.
Jei turėsiu tave išdulkinti tam, kad nesugriautum mano
šeimos, taip ir padarysiu.
 – Noriu, kad daugiau nelįstum prie mano brolio.
– Ką? Pavydi?
Kaip pasakytų Kalamas, tampau liūtą už ūsų, bet man
nerūpi. Pavargau būti varinėjama.
– Suprantu, kad esi pripratusi prie tam tikro gyvenimo
būdo, – taria Ridas nekreipdamas dėmesio į mano žodžius. –
Lažinuosi, ankstesnėje mokykloje vaikinai rikiavosi į eilę, kad
tave išdulkintų.
Jam suėmus apatinę marškinių sagą man sustoja širdis.
– Tu turi poreikių, – patrauko pečiais. – Negaliu tavęs dėl
to kaltinti. Be to, žinau, kad per mane tau nebuvo lengva
susirasti draugų Astoro Parke. Retas kuris turi drąsos man
pasipriešinti ir pakviesti tave į pasimatymą, bet patikėk, jie
mano, kad tu karšta. Visi iki vieno.
Kur link jis suka? Ir kodėl, Dieve mano, kodėl velkasi
marškinius?
Pamačiusi jo nuogą krūtinę, išsižioju. Jo pilvo raumenys
tokie ištreniruoti, kad man nutįsta seilė. Tvirti ir stiprūs.
Kūną užlieja karštis. Suspaudžiu šlaunis tikėdamasi, kad
pulsavimas tarp jų liausis, bet pasidaro dar blogiau.
Ridas išsišiepia. O taip, jis puikiai supranta, kaip mane
veikia.
– Mano brolis lovoje neblogas, – blyksteli akimis. – Bet aš
dar geresnis.
Ridas atsisega šortų sagą ir trukteli žemyn užtrauktuką.
Negaliu kvėpuoti. Sustingusi stebiu, kaip jis nusitraukia
šortus ir nuspiria juos į šalį.
Man ima drebėti kojos. Kur tik žiūriu, visur auksinė oda ir
tvirti raumenys.
 – Štai ką siūlau. Mano brolis ir tėvas tau uždrausti. Jei
labai nieži ir nori pasikasyti, ateik pas mane ir aš tavimi
pasirūpinsiu.
Jis uždeda delną tarp galingų krūtinės raumenų ir ima
slysti žemyn.
Deguonis sustingsta mano plaučiuose. Negaliu daryti nieko
kito, kaip tik sekti jo rankos trajektoriją. Ji nuslysta pilvo
raumenimis ir sustoja tiesiai virš kirkšnių, o tuomet
pasislenka dar žemyn už trumpikių gumos.
Jo pirštai apsiveja akivaizdžiai stangrų pasididžiavimą, ir
kažkas sudejuoja. Tikriausiai aš, nes jis nusišypso.
– Nori šito? – iš lėto ima judinti ranką. – Imk. Gali jį laižyti,
čiulpti, dulkinti, gali daryti, ką tik nori, mažute. Su sąlyga,
kad darysi tai tik su manimi.
Širdis ima plakti dar greičiau.
Ridas pakreipia galvą į šoną.
– Sutarėm?
Iš transo mane pažadina apskaičiuota gaidelė jo balse. Į
paviršių sukyla siaubas ir pasibjaurėjimas. Žengiu atatupsta,
bet blauzdos atsitrenkia į lovos kraštą.
– Velniop tave, – išspjaunu.
Mano protrūkis jo nepaveikia.
Apsilaižau lūpas. Mano burna sausesnė už Sacharą, tačiau
dar niekada nesijaučiau tokia gyva. Šitam manęs nesugebėjo
paruošti nei striptizas, nei mamos vaikinų priekabiavimas.
Gal vaikinai ir rikiavosi į eilę norėdami su manimi
permiegoti, bet aš buvau susitelkusi į darbą, mamos gydymą
ir išlikimą. Neprisimenu nė vieno vaikino, su kuriuo pernai
lankiau mokyklą, veido.
 Užtat žinau, kad į mano atmintį amžiams įsirėš priešais
stovintis Ridas – nuogas, įdegęs, rankoje sugniaužęs savo
pimpalą.
Jis turi viską, ko tik gali norėti mergina: tvirtą kūną, gražų
veidelį, kuris atrodys gerai dar po daugybės metų, pinigų ir
dar kažką. Turbūt tai vadinama charizma. Gebėjimas
paskersti tave vienu žvilgsniu.
Obuolys kabo tiesiai man prieš akis. Raudonas, sultingas ir
saldus, tačiau, kaip ir pasakoje, Ridas Karalius yra tik princu
apsimetantis blogiukas. Atsikąsti jo būtų didelė klaida.
Gal jis mane ir traukia, bet nenoriu savo pirmojo karto
patirti su žmogumi, kuris mane niekina, kuris nori apsaugoti
savo brolį nuo mano nekaltos destrukcijos, nors jo visai
nereikia saugoti.
Vis dėlto nenoriu išeiti net neparagavusi. Nesu nei tokia
stipri... nei kvaila.
O jis, nors ir manęs nekenčia, vis tiek manęs nori. Jis ir
toliau spaudžia rankoje savo pasididžiavimą. Tiksliau, dabar
jo raumenys dar labiau įsitempę, lyg nekantrautų pajusti
mano prisilietimą.
Štai apie ką vakar kalbėjo Valeri, kai šokome. Minia manęs
nejaudino, bet pajutusi karštą Rido žvilgsnį, sekantį
kiekvieną mano judesį, pasijutau tikra. Žinau, kad jei dabar
perskaityčiau jo mintis, pamatyčiau, kad ten tik aš.
Prieinu prie kėdės kambario kampe, kur guli sulankstytas
ir diržu perrištas chalatas. Ištraukiu diržą ir pirštais
perbraukiu frotinį audinį.
– Ką tik noriu? – paklausiu.
 Jis užsimerkia ir atsimerkia. Jo akyse toks geismas, kad
mane vos laiko kojos.
– Taip, ką tik nori, – atsako, tarsi atsakymui reikėtų sutelkti
paskutines jėgas. – Bet tik su manimi.
– Ko toks nekantrus? – paerzinu. – Juk mylėjaisi su kažkuo
vakar vakare.
Ridas prunkšteli iš pasibjaurėjimo.
– Vakar nieko nedulkinau. Tai tu glamonėjaisi su Istu.
– O tu nelingavai visureigio taip stipriai, kad vos nesprogo
padangos? – paklausiu sarkastiškai.
– Ten buvo Veidas, – turbūt pasirodau sutrikusi, nes jis
paaiškina: – Kitas komandos žaidėjas iš Astoro Parko, mano
draugas. Tualetas buvo užimtas, negalėjo palaukti.
Kažkodėl mane apima palengvėjimas. Galbūt jo išdidumas
tik taip leidžia būti mums kartu. Galbūt išties galėčiau jį
turėti. Galbūt čia nėra nieko blogo. Toks mano atlygis?
Nusprendžiu pamėginti.
– Noriu tave surišti.
Jis sukanda dantis. Tikriausiai galvoja, kad toks mano
fetišas, kad esu dariusi tai daugybę kartų.
– Žinoma, mažute, gali daryti, ką nori.
Jis nepasiduoda, jis mane masina. Mintyse trinkteliu sau už
tai, kad bent akimirką patikėjau, jog esu jam šis tas daugiau
nei karštas kūnas.
Ryžtingai žengiu artyn.
– Jis puikiai tiks, ar ne?
Jis atsargiai mane stebi, kai parodau ištiesti rankas
priešais save. Kad ir kiek apsimetinėčiau nekalta, vos
neaikteliu, kai jo rankos prisiliečia prie mano apnuoginto
juosmens. Nepamiršti: kai netoliese Ridas, apsivilkti daugiau
drabužių, kad būtų lengviau susitvardyti.
Nesu nei skautė, nei jūreivė, tad žinau tik vieną mazgą –
tokį, kokiu užsiraišioju batus. Apvynioju jam riešus du
kartus. Diržo galui du kartus atsimušus į jo stangrų
trumpikių priekį, abu giliai įkvepiame.
– Tu mane žudai, – iškošia pro sukąstus dantis.
– Tai gerai, – sušnabždu, tačiau man taip dreba rankos, kad
vos sugebu užrišti mazgą.
– Tau patinka, kai esu tavo valioje?
– Abu žinome, kad niekada nesi mano valioje.
Ridas burbteli, kad aš nieko nežinau, bet nekreipiu
dėmesio. Apsižvalgau ieškodama, prie ko galėčiau jį pririšti.
Gerai, kad esame laive, nes čia viskas gerai pritvirtinta.
Pamačiusi spindinčią žalvarinę kilpą šalia kėdės, nusivedu
Ridą prie jos.
Stumtelėjusi jį ant kėdės atsiklaupiu jam tarp kojų su diržu
rankose. Jis sėdi kaip Dievas, šiuolaikinis karalius
Tutanchamonas, stebintis vergę sau prie kojų.
Pulsavimas tarp kojų kone skausmingas. Girdžiu tik tylų,
velnišką balselį, tvirtinantį, kad nenutiks nieko blogo.
Šis vaikinas taip manęs nori, kad jo erekcija nesumažėjo nė
per colį. Ji laukia po medvilne, kol paliesiu, kaip jis liepė – o
gal maldavo. Dar niekada nesu laikiusi burnoje pimpalo.
Įdomu, koks tai jausmas.
Nesusivaldau. Ištiesiu ranką ir trukteliu trumpikes žemyn
jį išlaisvindama. Man prisilietus, jis sušnypščia. Oho.
Nustembu pajutus, koks jis švelnus. Jo oda aksominė.
 – Tu... – tobulas, noriu pasakyti, bet bijau, kad jis
pasišaipys, tad suimu jį pirštais ir giliai įkvėpiu. Mano
gyslomis pulsuoja geismas.
– Ar šito nori? – paklausia Ridas. Žinau, kad nori mane
paerzinti, bet tai nuskamba kaip malda.
Spoksau į jo erekciją. Ji mane baugina. Ant galiuko
susirinkęs lašelis skysčio... nulaižau jį. Tačiau vieno
lyžtelėjimo nepakanka. Grįžtu antro, trečio, laižau jį lyg
šiandien būtų karščiausia liepos diena, o jis būtų ledai, kurie
tuoj ištirps man tarp pirštų.
– Prakeikimas, – uždeda sugniaužtas rankas man ant
galvos. – Čiulpk, po velnių. Čiulpk. Žinau, kad moki.
Jo žiaurūs žodžiai kaipmat išsklaido aistros miglą. Lošteliu.
– Žinai, kad moku?
Aš tokia atsipalaidavusi, kad nepavyksta nuslėpti, kokia
pažeidžiama jaučiuosi šią akimirką.
– Kaip... – jis minutėlę stabteli nustebintas skausmingos
gaidelės mano balse, bet kažkodėl užbaigia: – ...kaip čiulpei
milijoną kartų.
– Na, žinoma, – neužtikrintai nusijuokiu. – Tuomet verčiau
pasiruošk, nes moku tokių triukų, apie kokius tu net
nesvajojai.
Stipriai trukteliu diržą ir pririšu jį prie žiedo grindyse.
Stipriai užveržiu. Ridas stebi mane blizgančiomis akimis.
Noriu jam trenkti, noriu, kad jam skaudėtų, tačiau fizinį
skausmą jis pakels, tad man belieka jį įtikinti, kad
neatitaisomai sugriausiu jo mylimą šeimą. Kad sužeisiu jį
taip pat stipriai, kaip jis mane.
 Užlipu ant kėdės taip, kad mano keliai atsidurtų ant jo
tvirtų šlaunų.
– Žinau, manęs nori, žinau, trokšti, kad vėl atsiklaupčiau, –
suleidžiu pirštus jam į plaukus ir atlošiu galvą, kad gerai
matytų mano akis. – Bet greičiau pragaras užšals, nei vėl
pamatysi mane klūpant. Neliesčiau tavęs, net jei man
sumokėtum. Neliesčiau, net jei to maldautum. Net jei
prisiektum, kad myli mane stipriau, nei saulė myli dieną, o
mėnuo – naktį. Greičiau išdulkinsiu tavo tėvą nei tave.
Stumteliu jį atgal ir nulipu.
– Žinai ką? Gal net padarysiu tai dabar pat. Pamenu,
Istonas sakė, kad tavo tėvui patinka jaunos.
Užtikrintai nužingsniuoju prie durų, nors užtikrintumo
manyje nė lašo. Ridas trūkteli savo pančius, bet mano
mazgai, nors ir paprasti, laiko jį vietoje.
– Grįžk ir atrišk, – suurzgia.
– Nee, turėsi pats ką nors sugalvoti, – žengiu prie durų ir
uždedu ranką ant rankenos. Apsisukusi pliaukšteliu sau per
užpakalį ir paerzinu paskutinį kartą: – Jei tu geresnis už
Istoną, tai iš patirties žinau, kad jūsų tėvas bus nuostabus.
– Ela, tuoj pat nešk savo subinę čia.
– Ne, – nusišypsau ir išeinu. Net uždariusi duris girdžiu,
kaip šaukia mano vardą, bet man tolstant garsas silpsta, kol
galiausiai lieka tik nemalonus prisiminimas.
Denyje Kalamas verčia vieną stiklą po kito, o Istonas
netoliese miega ant gulto.
– Ela, ar viskas gerai? – Kalamas greitai pakyla ant kojų ir
prieina.
 Pasitaisau plaukus ir stengiuosi apsimesti, kad viskas lyg
niekur nieko.
– Viskas gerai. Tiesą sakant... galvojau apie Stivą. Jei
sutiktum papasakoti, norėčiau sužinoti apie jį daugiau.
Kalamas tiesiog nušvinta.
– Taip, žinoma. Eikš, sėskis.
Sukandu lūpą ir nuduriu akis į savo pėdas.
– Gal galėtume susirasti privatesnę vietelę?
– Žinoma. Gal eime į mano kajutę?
– Būtų tobula, – išsišiepiu.
Jis trumpam išsižioja.
– Dieve, ta šypsena visai kaip Stivo. Eime, – uždeda ranką
man ant peties. – Mudu su Stivu kartu užaugome. Jo senelis,
kartu su mano seneliu įkūręs „Atlanto aviaciją“, buvo
jūreivis. Mes valandų valandas sėdėdavom klausydamiesi jo
senų istorijų. Turbūt todėl taip norėjom užsirašyti į
kariuomenę.
Kalamui vedantis mane į kajutę Istonas staiga kilsteli
galvą. Jis nužvelgia mane, tuomet pastebi Kalamo ranką.
Pasiruošiu kandžiam ir šį kartą pelnytam komentarui, tačiau
jis atrodo, lyg gavęs spyrį į pilvą ar pričiupęs mane
meluojant, o tai būtų dar blogiau.

LEIDŽIU KALAMUI PLEPĖTI apie senąjį gerąjį Stivą geras

dešimt minučių, kol galiausiai jį pertraukiu.
– Kalamai, tai labai įdomu ir džiaugiuosi, kad dalijiesi
prisiminimais, bet... – sudvejoju. – Turiu paklausti vieno
klausimo, kuris nedavė man ramybės nuo tada, kai įžengiau į
tavo namus.
 – Žinoma, Ela, gali klausti bet ko.
– Kodėl tavo sūnūs tokie nelaimingi? – prisiminusi amžinai
persikreipusį Rido veidą, sunkiai nuryju seiles. – Kodėl jie
tokie pikti? Abu žinome, kad jie manęs nemėgsta, todėl noriu
žinoti, kodėl.
Kalamas ranka pasitrina veidą.
– Duok jiems šiek tiek laiko ir jie apsipras.
Pariečiu po savimi kojas. Kajutėje tik viena kėdė, tad
Kalamas sėdi ant jos, o aš ant lovos. Keista sėdėti ant
čiužinio ir kalbėtis su nauju patėviu apie tėvą, kurio
nepažinojau ir kuris jau miręs.
– Jau sakei, bet aš labai abejoju, – tariu tyliai. – Ir nieko
nesuprantu. Ar jie dėl pinigų? Ar jie taip pyksta todėl, kad
davei man pinigų?
– Ne dėl pinigų. Dėl... šūdas, tai yra mėšlas, – burbteli
Kalamas. – Dieve, man reik išgerti, – nejaukiai nusijuokia. –
Bet tu turbūt man neleisi.
– Tik ne dabar, – sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Kalamas
nori, kad būčiau jam griežta? Aš galiu.
– Tau patinka, kai viskas klojama tiesiai šviesiai, ar ne?
Turiu nusišypsoti.
– Taip.
Jis atlošia galvą ir pažvelgia į lubas.
– Šiuo metu mano santykiai su berniukais taip sugadinti,
kad net atsivedus motiną Teresę jie galvotų, kad ji nori įlįsti į
man į kelnes. Jie mano, kad apgaudinėjau jų motiną ir esu
kaltas dėl jos mirties.
Vos išlaikau žandikaulį vietoje. Gerai. Oho. Na, tai šį tą
paaiškina. Giliai įkvepiu.
 – Ar tai tiesa?
– Ne, niekada nebuvau jai neištikimas. Niekada net nebuvo
pagundos. Nė karto per visą mūsų santuoką. Kol buvau
jaunas, mudu su Stivu pašėliodavom, bet vedęs Mariją
daugiau niekada net nepažvelgiau į kitą moterį.
Kalamas atrodo nuoširdus, bet nujaučiu, kad tai ne visa
istorija.
– Tuomet kodėl vaikai surūgę?
– Stivas buvo... – Kalamas nusigręžia. – Prakeikimas, Ela,
norėjau, kad pamiltum savo tėvą, o ne klausytumeis apie
nesąmones, kurias jis darė iš vienatvės.
Griebiuosi kiekvieno šiaudo, kad priversčiau Kalamą iškloti
viską, ką taip kruopščiai slepia.
– Klausyk, nenoriu būti bjauri, bet Stivo nepažinojau, o
dabar jo nebėra, tad niekada jo nepažinsiu. Jis man nėra
tikras. Bent jau ne toks tikras kaip Ridas ir Istonas tikri tau.
Nori, kad būčiau tavo šeimos narė, bet niekada ja netapsiu,
jei jie manęs nepriims. Kodėl baigusi mokslus turėčiau grįžti
į namus, kuriuose esu nepageidaujama?
Mano emocinis šantažas pavyksta. Kalamas iškart pradeda
kalbėti. Nuoširdžiai susijaudinu, kaip stipriai jis nori, kad
tapčiau jo šeimos dalimi.
– Stivas ilgą laiką buvo viengungis ir dažnai tuo girdavosi.
Turbūt jaunesnieji sūnūs manė, kad dėdė Stivas yra
vyriškumo įsikūnijimas. Jis pasakodavo jiems apie
ankstesnius mūsų šėliojimus, o aš niekada jo nestabdydavau.
Dažnai skraidydavome verslo reikalais, Stivas tuo naudojosi.
Prisiekiu, kad aš taip nesielgiau, bet... ne visi tuo patikėjo.
Pavyzdžiui, jo vaikai ir žmona.
 Kalamas pasimuisto kėdėje. Akivaizdu, kad istorija jam
nemaloni.
– Marija susirgo depresija, bet aš nemačiau požymių.
Žvelgdamas atgal suprantu, kad ji atitolo, nuolat būdavo
prastos nuotaikos, bet tuomet buvau pernelyg užsiėmęs
verslu. Stengiausi išgelbėti jį. Ji gėrė vis daugiau tablečių,
vienintelė jos draugija buvo vaikai. Kai ji perdozavo, aš
buvau kitame pasaulio krašte, Tokijuje, ir mėginau ištempti
Stivą iš viešnamio, tad jie apkaltino mane.
Gal ir gerai padarė, pagalvojau.
– Stivas nebuvo blogas žmogus, bet tu... tu tikriausiai esi...
įrodymas. Įrodymas, kad vedžiojamas jo už nosies galiausiai
pražudžiau savo vaikų motiną.
Jo akys maldauja manęs supratimo, gal net atleidimo, bet
nesu ta, kuri gali tai padaryti.
– Gavęs tavo motinos laišką, Stivas pasikeitė. Per naktį
tapo nauju žmogumi. Prisiekiu, kad būtų buvęs
dėmesingiausias, labiausiai atsidavęs tėvas. Jis labai norėjo
vaikų, tad sužinojęs apie tave buvo labai laimingas. Būtų
iškart pradėjęs tavęs ieškoti, bet jau seniai buvo suplanavęs
kelionę su Dina. Jie turėjo skristi parasparniais tokioje
vietoje, kur tai neleidžiama, bet jis papirko vietos pareigūnus
ir pasiekė savo. Stivas ketino pradėti tavo paieškas vos tik
grįžęs. Nereikia jo nekęsti.
– Nejaučiu jam neapykantos. Aš jo net nepažįstu. Aš...
Nutęsiu, nes mano galvoje viskas susimaišę. Kažin kaip
Karalių galvose jų motinos mirtis ir tėvo santykiai su Stivu
susipynė į viena, o aš tapau labai patogiu, gyvu taikiniu.
Dabar suprantu, kad niekaip nepakeisiu jų nuomonės, tačiau
pati prašiau tiesos ir Kalamo nekaltinu.
– Ačiū, – tariu drebančiu balsu. – Vertinu tavo atvirumą.
Galėčiau būti tyra kaip krištolas, bet jie vis tiek manęs
nekęstų. Galėčiau būti kaip Ebė... ir kilusi mintis nestabdoma
atsiduria man ant liežuvio.
– Kokia buvo Marija?
– Miela. Ji buvo miela ir švelni. Vos aukštesnė nei penkios
pėdos, angelo siela, – užtenka vien jo šypsenos, kad
suprasčiau, jog mylėjo Mariją. Iki šiol tikrą meilę esu mačiusi
tik vieną kartą – savo pačios motinos akyse. Jai sunkiai
sekėsi, bet ji visada mane mylėjo.
Marija tokią pačią meilę įkvėpė ir savo sūnums. Neturėčiau
jaudintis dėl to, kad Ebė tokia pat kaip ji ir visiškai kitokia
nei aš, bet, kad ir kaip nenoriu to pripažinti, jaudinuosi, nes
norėčiau, kad tokius jausmus Ridas jaustų man.
O tai yra kvailiausia, ką kada nors esu sugalvojusi.
 19 SKYRIUS

VISĄ KELIĄ ATGAL į krantą ir pakeliui namo Ridas net

nežvilgteli mano pusėn, bet jo susierzinimo kupina tyla
pasako viską. Jis įtūžęs ir dabar neatsileis labai, labai ilgai.
Išsiprašau iš vakarienės pasiteisinusi saulės smūgiu. Nė už
ką nesiruošiu sėdėti visą vakarienę arba ignoruojama, arba
erzinama kiekviena proga.
Žinau, kad pati prisiprašiau, bet, pajutusi piktą Istono
žvilgsnį man einant į savo kambarį, imu galvoti, kad padariau
klaidą.
– Maniau, kad nesidulkini su mano tėvu, – sušnypščia man
einant pro šalį koridoriumi.
– Ir nesidulkinau. Tik norėjau, kad Ridas taip manytų, –
matydama, kad Istonas vis dar abejoja, atsidūstu. – Mudu su
Kalamu tik pasikalbėjom apie Stivą. – Ir jūsų mamą, bet
įtariu, kad dabar Istonui tai nepatiktų.
Mano prisipažinimas jo nė kiek nenuramina.
– Nežaisk su mano broliu. Kaip reikiant jį išerzinai – dabar
jis turės kaip nors atsigriebti.
Išbąlu.
 – Ką turi galvoje? – klausiu bijodama atsakymo. Ar jis bėgs
pas Ebę? Vien apie tai pagalvojus, norisi apvemti Istono
denio batus.
– Nesvarbu, – numoja ranka. – Judviem reikėtų arba
pasidulkinti, arba laikytis atokiai. Aš balsuoju už tai, kad
laikytumėtės atokiai.
– Turėsiu galvoje, – praveriu savo kambario duris, bet
Istonas sučiumpa mane už rankos.
– Aš rimtai. Jei tau ko reikia, ateik pas mane. Manęs tu taip
neerzini.
Och. Kaip man jie visi įgriso.
– Dieve, Istonai, koks tu dosnus. Ar sekso iš gailesčio
pasiūlymas turi galiojimo datą? O gal čia kuponas, kurį galiu
panaudoti kada tik panorėjusi?
Žengiu į savo kambarį ir užtrenkiu duris tiesiai jam prieš
nosį. Dar anksti, bet nutariu atsigulti, nes kepyklėlėje turiu
būti prieš aušrą, o paskui keliauti į mokyklą. Šiuose namuose
nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo dabar norėčiau
pasikalbėti.
Įsirangau po antklode ir liepiu sau užmigti, bet vis
būdrauju, miegai išlaksto su kiekvienu durų trinktelėjimu ar
žingsniu koridoriuje.
Jau vėlai naktį koridoriuje išgirstu piktą šnabždesį. Tą patį
piktą šnabždesį, kurį girdėjau aną naktį. Istonas ir Ridas dėl
kažko ginčijasi. Dirsteliu į laikrodį – laikas taip pat panašus.
– Važiuoju, – šaltai taria Ridas. – Praėjusį kartą pykai, kad
neleidžiu važiuoti kartu, o dabar dejuoji, nes pakviečiau?
Oi, jis žino, kur paspausti.
 – Atsiprašau, kad jaudinuosi dėl tavo galvos, kuri taip giliai
sulindusi tau į subinę, kad net nepastebi artėjančio
kumščio, – plyksteli Istonas. Taip, mygtukas nuspaustas.
– Aš bent jau nesiseilėju dėl Stivo dukters.
– Na, žinoma, – pašaipiai spjauna Istonas. – Turbūt todėl
vakar radau tave pusnuogį ir pririštą prie kėdės. Tu Elos
visai nenori.
Jie nueina toliau, tad viso Rido atsakymo neišgirstu, bet jis
atkerta kažką panašaus į:
– Verčiau dulkinsiu Džordan, nei kišiu pimpalą į jos žabtus.
Iš pykčio nusimetu antklodę ir šoku prie durų. Jiedu turi
paslapčių ir nenori, kad apie jas sužinočiau? Jei jau dalyvauju
kare Karalių namuose, man reikalinga visa įmanoma
amunicija.
Puolusi prie spintos užsimetu pirmus drabužius, kuriuos
randu. Pasirodo, tai trumpas sijonėlis. Ne tobulas nindzės
drabužis, bet negaliu švaistyti laiko veltui. Užsisegu sijoną,
užsitraukiu marškinėlius, įšoku į sportbačius ir kaip
galėdama tyliau išsėlinu iš kambario.
Ant pirštų galiukų nulipu galiniais laiptais. Virtuvėje nieko
nėra, bet kažką girdžiu lauke. Užsidaro automobilio durelės.
Velnias. Reikia paskubėti. Laimė, dvyniai amžinai palieka
drabužius, pinigines, raktus ir visą kitą šlamštą
prieškambaryje.
Per virtuvę nubėgu į tambūrą ir užsimetu pirmą
pasitaikiusį bliuzoną. Priekinėje kišenėje automobilio
rakteliai ir pluoštas grynųjų. Tobula. Pasilenkusi žvilgteliu
pro durų langelį ir įvažoje pamatau Rido Range Rover
galines šviesas.
 Atidarau duris ir nuskubu į garažą. Nuspaudus pultelio
mygtuką, mirkteli dvynių visureigis. Atsidūstu iš
palengvėjimo ir sėdu vidun.
Sunku sekti ką nors automobiliu tamsią naktį ramioje
gatvėje, bet man pavyksta. Ridas nesustoja ir neapgręžia
automobilio. Paskui jį važiuoju į miesto centrą, paskui kelis
kartus pasuku į šonines gatveles, kol galiausiai atsiduriame
prie vartų.
Ridas pastato visureigį, o aš užgesinu variklį ir išjungiu
šviesas. Mėnesienoje vos įžiūriu, kaip broliai išlipa iš Rover
ir perlipa tvorą.
Kur aš veliuosi? Ar jie prekiauja narkotikais? Tai būtų
beprotybė. Šeima turi krūvas pinigų. Vien bliuzone, kurį
vilkiu, iš dvidešimtinių ir penkiasdešimtinių susukti penki
šimtai dolerių. Lažinuosi iš savo pluošto, kad patikrinusi
visas prieškambaryje kabančių švarkų kišenes, rasčiau
kalnus pinigų.
Tai ką jie čia daro?
Pribėgu prie tvoros mėgindama ką nors įžiūrėti, bet matau
tik eilę pailgų, stačiakampio formos ir panašaus dydžio
statinių. Nei Rido, nei Istono.
Nekreipdama dėmesio į vidinį balsą, kuris man sako, kad
negali būti nieko kvailiau, nei lipti per tvorą ir eiti į tamsą,
persiritu į kitą pusę.
Priartėjusi prie statinių suprantu, kad ten visai ne statiniai,
o jūriniai konteineriai, vadinasi, tikriausiai atsidūriau uoste.
Mano denio batų padai minkštutėliai ir neskleidžia jokio
garso, tad man užtikus Istoną duodant pluoštą grynųjų
nepažįstamajam, prisidengusiam gobtuvu, niekas manęs
neišgirsta.
Greitai žengiu atatupsta ir prisišliejusi prie konteinerio
šono žvilgteliu iš už kampo kaip nevykėlė šnipė iš prasto
veiksmo filmo. Tarp Istono su nepažįstamuoju ir keturių
medinių dėžių matau ratą, o to rato viduje – Ridą. Jis stovi
apsivilkęs tik džinsus.
Jis pasilenkęs paliečia kojų pirštus viena ranka, paskui
kita, ir galiausiai pašoka ant pirštų galų, tarsi mėgindamas
atsipalaiduoti. Pamačius antrą pusnuogį vaikiną, visos
dėlionės detalės stoja į vietas. Paslaptingi pasivažinėjimai
naktimis. Mėlynės ant veido. Matyt, Istonas stato už brolį.
Prakeikimas, jei gerai pamenu prieš porą savaičių nugirstą
pokalbį, kausis ir Istonas.
– Mačiau, kad mus kažkas seka, bet Ridas nesiklausė.
Apsisukusi pamatau už nugaros stovintį Istoną. Pasiruošiu
gynybai nelaukdama, kol ims bambėti, kad juos sekiau.
– Ir ką tu padarysi? Paskųsi mane? – paklausiu pašaipiai.
Jis tik užverčia akis ir trukteli mane į priekį.
– Eime, pasalūne. Tu esi šito priežastis. Galėsi pasižiūrėti.
Leidžiuosi nutempiama prie rato krašto, bet nesiruošiu
sutikti su tuo, ką jis pasakė.
– Aš esu šito priežastis? Kaip?
Istonas pastumia kitus žmones į šalis, kad praeitume į
priekį.
– Pririšai Ridą prie kėdės nuogu užpakaliu?
– Jis buvo su apatiniais.
Istonas mane ignoruoja ir kalba toliau:
 – Palikai jį įsiaudrinusį labiau nei devynis mėnesius jūros
dugne praleidęs jūreivis. Prašyčiau, sesut, nevaidink, kad
nesupranti, jog dabar jo kūne tiek adrenalino, kad jam
belieka arba susimušt, arba, – susimąstęs nužvelgia mane, –
pasidulkinti, bet juk tu su juo nesidulkini, jam belieka tik
šitai. Ei, broliuk! – sušunka. – Mūsų mažoji sesutė atėjo
pažiūrėti.
Ridas apsisuka.
– Ką, po velnių, čia veiki?
Nepasiduodu instinktui pasislėpti už plačių Istono pečių.
– Tik atėjau palaikyti šeimos. Pirmyn... – Karaliai, žiojuosi
sakyti, bet tuomet pagalvoju, kad galbūt jie prisistato
slapyvardžiais. – Pirmyn, šeimyna! – iškeliu kumščius.
– Istai, jeigu tu ją pakvietei, prisiekiu, kitą sekmadienį
atspardysiu tau subinę.
Istonas iškelia rankas.
– Biče, juk sakiau, kad mus kažkas seka, bet tu per savo
burbuliavimą, kaip kai ką pamokysi, – galva parodo į mane, –
nieko negirdėjai.
Ridas susiraukia. Akivaizdu, kad nori pakelti mane nuo
žemės ir nusviesti į tamsą, tačiau, jam nespėjus nieko
padaryti, jam per petį patapšnoja kitas pusnuogis vaikinas
šlaunimis sulig trijų medžių kamienais.
– Ar jūsų šeimos susitikimas baigėsi? Norėčiau, kad kova
baigtųsi iki aušros.
Žydras Rido akis temdęs pyktis dingsta. Jis pralinksmėja.
– Kaningemai, tu neištempsi net penkių sekundžių. Kur
tavo broliukas?
Kaningemas gūžteli plačiais pečiais.
 – Kažkokia eilinė jam čiulpia. Nebijok, Karaliau, labai tavęs
neprilupsiu. Žinau, kad rytoj Astoro Parke turėsi parodyti
savo gražų veidelį.
– Lik čia, – Ridas parodo į mane ir į žemę. – Jei bent
pajudėsi, bus dar blogiau.
– Nes iki dabar viskas buvo labai gerai, – karkteliu.
– Baikit taukšt liežuviais ir greičiau pradėkit! – sušunka
kažkas iš minios. – Jei būčiau norėjęs pažiūrėti muilo operą,
būčiau likęs namie.
Istonas stipriai smogia Ridui į petį ir Ridas atsako tuo
pačiu. Aš nuo tokių smūgių būčiau nuskridus į šalį, bet jie tik
nusikvatoja kaip maniakai.
Kaningemas grįžta į rato centrą ir parodo Ridui sekti iš
paskos. Ridas nedvejoja. Jie netūpčioja vienas apie kitą
vertindami priešininką. Ridas šoka ant Kaningemo ir abu
talžo vienas kitą geras penkias minutes. Krūpteliu po
kiekvieno Kaningemo smūgio, bet Istonas tik juokiasi ir
ragina brolį šūksniais.
– Šis statymas už Ridą bus lengviausiai uždirbti pinigai! –
sušunka.
Sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Kalamas sakė, kad jam
sudėtingas laikotarpis, bet ar jis žino, kad jo sūnums taip
pat? Kad jie važiuoja čia ir leidžiasi talžomi, kol atsikrato
juos kankinančių jausmų?
O ką apie mane išduoda drėkstantys delnai ir kitos kūno
vietos? Mano padažnėjęs kvėpavimas ir besidaužanti širdis?
Negaliu nuleisti nuo Rido akių. Jo raumenims spindint
mėnesienoje jis toks gyvuliškai gražus, kad manyje nubunda
giliai slypintis pirmykštis instinktas, kurio negaliu
sutramdyti.
– Tave tai užveda, ar ne? – į ausį sušnabžda Istonas.
Papurtau galvą rodydama, kad ne, bet visas mano kūnas
šaukia taip. Ridui sudavus paskutinį smūgį, nuo kurio
priešininkas apsisuka aplink savo ašį ir krinta veidu ant
cemento, žinau, kad jam užtektų pamoti piršteliu ir aš
nesugebėčiau atsakyti. Šį kartą ne.
 20 SKYRIUS

ATGAL VAŽIUOJU SU Istonu keleivio sėdynėje, nes Ridas

burba, kad pati negrįšiu. Noriu priminti, kad puikiausiai
nusigavau į uostą viena, bet nutyliu. Akivaizdu, kad šį vakarą
Rido geriau neerzinti.
Po Kaningemo jis kovėsi su dar dviem vaikinais ir taip pat
išspardė jiems subines. Istonas pakeliui namo skaičiavo
laimėjimus – iš viso aštuoni tūkstančiai. Palyginti su tuo, ką
jie turi, tai tik lašas jūroje, bet Istonas pareiškia, kad krauju
uždirbti pinigai teikia didesnį malonumą.
Na, Ridas nekraujavo. Abejoju, ar rytoj turės mėlynių ar ką
nors skaudės. Šį vakarą kumščiais talžydamas tuos vaikinus
jis buvo pašėlęs ir galingas kaip laukinis.
Įsukus į įvažą, užgesinu variklį, bet lieku automobilyje, nes
Ridas dar neišlipo. Istonas nelaukia – susikiša grynuosius į
kišenę, išlipa iš visureigio ir net nežvilgtelėjęs atgal
patraukia prie šoninių namo durų.
Tik pamačiusi Ridą lipant laukan, padarau tą patį.
Sustojame per dešimt pėdų ir mūsų žvilgsniai susitinka. Jo
įdėmios akys ir tvirtas žandikaulis mano kūnu pasiunčia iš
kojų verčiančią nuovargio bangą. Aš tokia pavargusi, bet ne
todėl, kad jau beveik antra ryto, o kėliausi septintą.
Pavargau nuo Rido neapykantos, kurią jaučiu kiekvieną
kartą, kai jis mane pamato. Pavargau su juo kovoti. Pavargau
nuo žaidimų, įtampos ir nesibaigiančio priešiškumo.
Žengiu prie jo, bet jis atsuka man nugarą ir dingsta už
namo kampo.
Ne. Tik ne šį kartą. Jis nuo manęs nepabėgs. Aš jam
neleisiu.
Pasileidžiu jam iš paskos tyliai džiaugdamasi, kad namą
supa judesio aktyvinamos šviesos, kurios dabar rodo man
kelią per kiemą ir toliau apšviečia takelį, vedantį į pakrantę.
Ridas per dvidešimt pėdų priekyje. Be to, jis čia gyvena
visą gyvenimą, tad lengvai narsto tarp akmenų paplūdimyje,
kol galiausiai pasiekia vandenį.
Aš dar lipu per pakrantės akmenis, kai pamatau, kaip jis
nusispiria batus, nusimauna kojines ir žengia į vandenį.
Neatrodo, kad jam rūpėtų šlampančios džinsų klešnės.
Nors ir vėlu, bet ne aklinai tamsu. Jo gražų veidą apšviečia
mėnulis. Man sustojus šalia, jo pečiai nusvirę. Ridas abiem
rankomis persibraukia plaukus.
– Ar šiandien dar nepakankamai vienas kitą iškankinom? –
paklausia pavargęs.
Sunkiai atsidūstu.
– Įdomi buvo diena.
– Pririšai mane prie kėdės, – sumurma.
– Tu to nusipelnei.
Minutėlę abu tylime. Nusimovusi batus žengiu į priekį, bet
cypteliu kojas užliejus lediniam vandeniui. Ridas kimiai
nusijuokia.
– Ar Atlantas visada toks šaltas? – sumurmu.
– Taip.
Stebeiliju į vandenį ir klausausi, kaip į krantą dūžta
bangos. Tuomet vėl atsidūstu.
– Šitai tęstis negali, Ridai.
Jis neatsako.
– Aš rimtai, – uždedu ranką jam ant peties ir atsuku veidu į
save. Jo žydros akys dabar abejingos, bet tikriausiai tai
geriau nei įprasta neapykantos dozė. – Nebenoriu pyktis.
Pavargau.
– Tuomet išvažiuok.
– Jau sakiau, kad pasiliksiu. Eisiu į mokyklą, ją baigsiu, o
paskui išvažiuosiu į koledžą.
– Tai jau sakei.
Sudejuoju ir iš susierzinimo.
– Nori, kad pasakyčiau dar ką nors? Puiku. Aš turiu ką
pasakyti. Aš nemiegu su tavo tėvu, Ridai, ir niekada
nemiegosiu, nes, visų pirma, tai šlykštu, o antra – šlykštu. Jis
mano globėjas, vertinu viską, ką jis dėl manęs padarė, bet tik
tiek, ir tai niekada nepasikeis.
Ridas tyli susikišęs rankas į kišenes.
– Šiandien jachtoje su Kalamu tik kalbėjomės. Jis man
pasakojo apie tėvą, bet, tiesą sakant, vis dar nežinau, ką apie
jį galvoti. Stivo nepažinojau, o sprendžiant iš to, ką apie jį
girdėjau, nežinau, ar jis man būtų patikęs, tačiau negaliu
pakeisti fakto, kad jis mano tėvas. O tu negali ir toliau
naudoti to kaip ginklo prieš mane. Neprašiau Stivo užtaisyti
mano mamai vaiko, taip pat kaip neprašiau tavo tėvo kištis į
mano gyvenimą ir atvežti mane čia.
Jis prunkšteli.
– Nori pasakyti, kad mieliau nusirenginėtum už pinigus?
– Dabar? Taip, – atsakau nuoširdžiai. – Bent jau žinočiau,
ko tikėtis iš gyvenimo. Žinočiau, kuo pasitikėti, o nuo ko
laikytis atokiau. Apie striptizą gali sakyti, ką nori, bet niekas,
nė vienas žmogus, per visą laiką, kol dirbau klubuose,
nepavadino manęs kekše.
Ridas užverčia akis.
– Nes tai tokia gerbiama profesija?
– Tai pajamų šaltinis, – atrėžiu. – Ir, kai tau penkiolika ir
turi apmokėti mirštančios motinos gydymo išlaidas, tai
galimybė išgyventi. Tu manęs nepažįsti, nieko apie mane
nežinai ir net nesistengei manęs pažinti, tad neturi teisės
smerkti. Neturi teisės kalbėti apie tai, apie ką neturi žalio
supratimo.
Rido pečiai vėl įsitempia, jis žengia į priekį aptaškydamas
vandeniu mano nuogas kulkšnis.
– Tu manęs nepažįsti, – pakartoju.
– Žinau pakankamai, – perlieja niūriu žvilgsniu.
– Ar žinojai, kad esu skaisti? – žodžiai išsprūsta man
nespėjus jų sulaikyti, ir Ridas atšoka iš nuostabos.
Vis dėlto greitai atsigauna. Jo veide pasirodo cinizmas.
– Žinoma, Ela, tu skaisti.
– Tai tiesa, – iš gėdos nukaista skruostai, nors net pati
nežinau, ko gėdijuosi. – Gali ir toliau galvoti, kad aš kekšė,
bet klysti. Mama susirgo, kai man buvo penkiolika – kada
galėjau lakstyti paskui vaikinus?
 Jis žiauriai nusijuokia.
– Gal dar pasakysi, kad nesi bučiavusi vaikino?
– Bučiavusi esu. Esu dariusi... kai ką, – dabar mano
skruostai liepsnoja. – Bet ne tai, apie ką tu galvoji ir kuo
mane kaltini.
– Ar dabar paprašysi padaryti iš tavęs moterį?
Jaučiuosi kaip gavusi šlapiu skuduru per veidą.
– Ar žinai, kad kartais elgiesi kaip tikras asilas?
Jis susiraukia.
– Pasakoju tau tik tam, kad suprastum, jog elgiesi
neteisingai, – sušnabždu. – Suprantu, kad turi problemų.
Nekenti tėvo, ilgiesi mamos ir mėgsti daužyti žmones, kad
kiti galėtų pasijuokti. Akivaizdu, kad tau negerai su galva.
Nesitikiu, kad tapsim draugais. Tiesą sakant, nieko iš tavęs
nesitikiu, bet žinok, kad aš baigiau... šita kova baigta.
Atsiprašau už tai, kaip elgiausi anksčiau. Atsiprašau, kad
pririšau tave prie kėdės ir leidau tau galvoti, kad tarp manęs
ir Kalamo kažkas yra, bet nuo šios akimirkos kova baigta.
Gali apie mane sakyti ir galvoti, ką nori, gali ir toliau elgtis
kaip subingalvis. Man nerūpi. Aš šito žaidimo nebežaidžiu.
Baigta.
Kadangi Ridas ir toliau tyli, išlipu iš vandens ir patraukiu
link namo. Aš savo pasakiau ir buvau visiškai nuoširdi.
Pamačius, kaip Ridas talžo kitus vaikinus, ėmiau kitaip viską
vertinti.
Broliams Karaliams dar sunkiau nei man. Jiems skaudu,
tad nori rasti atpirkimo ožį, tačiau mėgindama kovoti tik dar
labiau viską pabloginau. Pasipriešinimas tik pakurstė jų
pyktį. Daugiau į tai nesivelsiu.
 – Ela, – Rido balsas sustabdo mane terasoje.
Sustoju prie baseino ir, pamačiusi jo akyse atgailą, sunkiai
nuryju seiles.
Jis prieina prie manęs ir kaip žvyras gergždžiančiu balsu
taria:
– Aš...
Mums už nugaros suskamba garsus balsas:
– Vaikai, ką čia veikiate taip vėlai?
Pamačiusi prie lauko durų Bruk, stengiuosi nuslėpti savo
susierzinimą. Ji dėvi baltą šilkinį chalatą, šviesūs plaukai
krinta per vieną petį. Dešinėje rankoje butelis raudono vyno.
Pastebiu, kad išgirdęs jos balsą Ridas krūpteli, tačiau jo
balsas šaltas ir abejingas:
– Kalbamės. Eik miegoti.
– Juk žinai, kad negaliu užmigti, kai tavo tėvo nėra šalia.
Bruk kažkaip pavyksta nesuklupus nulipti laiptais. Jai
priėjus sunkiai atsidūstu – jos akys stiklinės nuo alkoholio.
Kalamas – girtavimo profesionalas, bet Bruk girtos dar
nemačiau.
– Kur Kalamas? – ištiesiu jai ranką, kad išlaikytų
pusiausvyrą.
– Išvažiavo į darbą, – sudejuoja. – Sekmadienio vakarą.
Sakė, kad iškilo skubus reikalas, kurį būtinai reikia
sutvarkyti.
Nenoromis pajuntu jai užuojautą. Akivaizdu, kad Kalamas
neatsidavęs santykiams su Bruk, o ji trokšta būti mylima.
Man jos gaila.
– Nežinojau, kad patvarkyti sekretorę reiškia sutvarkyti
skubius reikalus, – pašaipiai atšauna Ridas.
 Ji perveria Ridą akimis ir aš iškart žengiu prie jo, lyg
mėgindama apsaugoti.
– Leisk, nuvesiu tave vidun. Į svetainę. Atnešiu antklodę
ir...
Bruk išsilaisvina iš mano rankų.
– Ar dabar tu namų šeimininkė? – kone suspiegia ji. – Nes
jei manai, kad Karaliams ką nors reiški, esi visiška kvaiša, o
tu... – atsuka paklaikusį žvilgsnį į Ridą. – Tu verčiau šitaip su
manimi nekalbėk.
Buvau tikra, kad Ridas vėl atšaus ką nors kandaus, bet ne.
Nustebusi atsisuku į jį, bet jo nebėra. Jo išraiška visiškai
abejinga.
– Vieną dieną tapsiu tavo motina. Mokykis būti
mandagesnis.
Bruk svirduliuodama žengia į priekį ir perbraukia lakuotu
nagu jam per skruostą.
Ridas krūptelėjęs patraukia Bruk ranką.
– Tik per mano lavoną.
Jis prasispaudžia pro ją ir nužygiuoja prie stiklinių durų.
Pasileidžiu jam iš paskos, palikusi Kalamo merginą kieme. Šį
kartą aš šaukiu jam pavymui:
– Ridai!
Jis sustoja priešais laiptus, vedančius į virtuvę.
– Ką?
– Ką... ką norėjai pasakyti prieš pasirodant Bruk?
Jis nusisuka, o atsisukęs pažvelgia į mane pykčio
kupinomis akimis.
– Nieko, – burbteli. – Visiškai nieko.
 Sau už nugaros išgirstu terkštelėjimą. Labiau už viską
noriu bėgti Ridui iš paskos, bet negaliu palikti Bruk vienos,
prisigėrusios prie baseino.
Atskubėjusi randu ją svirduliuojančią pavojingai arti
baseino krašto.
– Eime, Bruk, – trukteliu už rankos. Šį kartą ji paklūsta ir
lengvu kūnu atsiremia į mane.
– Jie visi siaubingi, – aimanuoja ji. – Verčiau laikykis nuo jų
atokiau – pasisaugok.
– Viskas bus gerai. Nori eiti viršun, ar geriau į svetainę?
– Kur į mane spoksos Marijos vaiduoklis? – suvirpa Bruk. –
Ji čia. Visada čia, bet kai vadovausiu aš, iškart
persikraustysim. Sulyginsim šį namą su žeme ir pamiršim
Mariją.
Vargu. Vedu ją pusiau tempdama, pusiau nešdama į
svetainę, kur virš židinio kaip tik kabo Marijos portretas.
Mums einant pro šalį Bruk į paveikslo pusę ištiesia kryžiumi
sudėtus pirštus.
Mane iš to ima juokas. Svetainė tėra ilgas kambarys, kuris
tęsiasi per visą namo priekį. Jame yra dvi zonos, skirtos
atsisėsti, tad nutempiu Bruk prie antrosios, kuri arčiau lango
ir toliau nuo Marijos portreto.
Ji dėkinga susmunka ant sofos, sulenkia kojas per kelius ir
pasikiša delnus po skruostu. Ašaros sugadino makiažą.
Dabar ji atrodo kaip liūdna lėlė arba kaip viena iš striptizo
šokėjų, įsitikinusi, kad turtingas vyras, palikęs jai šimtą
dolerių arbatpinigių, grįš jos pasiimti. Žinoma, to nebus. Jis
tik ja naudojasi.
 – Bruk, kodėl nepalieki Kalamo, jei santykiai su juo šitaip
tave skaudina?
– Nejau tikrai manai, kad yra vyrų, kurie tavęs
neįskaudins? Tokie jau tie vyrai, Ela. Jie mus skaudina, –
ištiesusi ranką čiumpa mane už riešo. – Bėk iš čia kuo
greičiau. Karaliai tave sužlugdys.
– Gal aš noriu būti sužlugdyta, – atsakau nerūpestingai.
Bruk pratraukia ranką ir paleidusi mane užsisklendžia
savyje.
– Niekas nenori būti sužlugdytas. Visi norime, kad mus
išgelbėtų.
– Esu tikra, kad pasaulyje yra bent vienas padorus
vaikinas.
Tai ją prajuokina. Bruk prapliūpsta isterišku juoku ir
nebesugeba sustoti.
Palieku moterį, nuoširdžiai tikinčią, kad neras vyro, kuris
jos neįskaudins, ir užlipu laiptais. Galiausiai kikenimas
nutyla.
Tik nežinau, kodėl jos žodžiai sminga kaip peilis man į
nugarą.
 21 SKYRIUS

KITĄ RYTĄ RIDAS nenuveža manęs į darbą. Kai išeinu pro

duris, jis jau išvažiavęs į futbolo treniruotę, bet aš nesistebiu.
Esu tikra, kad vakar paliaubų iš manęs tikėjosi mažiausiai.
Tai reiškia, kad greičiausiai dabar jis jau pakeliui į mokyklą,
svarsto, ar mano atsiprašymas nebus tik dar vienas triukas.
Tiesą sakant, jis klystų taip manydamas. Laikysiuosi vakar
priimto sprendimo ir daugiau prieš Karalius nestosiu.
Į kepyklėlę nuvažiavusi autobusu, tris valandas dirbu kartu
su Liuse, o paskui einu į mokyklą ir pasislėpusi tualete
greitai persirengiu uniformą.
Išėjusi iš tualeto, sutinku merginą, su kuria tariamai
susitikinėjo Istonas. Kler, jei gerai pamenu.
Vos mane pamačiusi ji kietai suspaudžia lūpas ir
praeidama pro mane sušnypščia:
– Kekšė.
Tie du skiemenys – kaip smūgis į pilvą. Sudvejoju, ar gerai
ją nugirdau, tačiau man einant koridoriumi visos
vienuoliktokės svaido man piktus žvilgsnius. Kažkas negerai.
Užtat vaikinai šypsosi. Kad ir kaip nemalonu, suprantu, kad
šiandien aš – karščiausia tema.
 Tik prie spintelės mane susiradusi Valeri mane apšviečia.
– Kodėl nesakei, kad bučiavaisi su Istonu Karaliumi? –
paklausia tyliu, griežtu balsu.
Vos neišmetu iš rankų matematikos vadovėlio. Pala, viskas
dėl Istono? Bet juk bučiavomės mano miegamajame, Ridas
tikrai nebūtų to išpliurpęs. Tuomet iš kur visi žino...
Klubas. Velnias. Prisiminimai grįžta tą pačią akimirką, kai
Valeri ima juoktis.
– Tą vakarą taip ir žinojau, kad reikia atidžiau tave
prižiūrėti, – paerzina. – Bet juk mes net negėrėm! O tai
reiškia, kad bučiavaisi su juo blaivi! Ar man reikėtų įsikišti?
– Galbūt, – atsidūstu.
Pro šalį praeina merginos, su kuriomis Val supažindino
mane Džordan vakarėlyje, – Pastelės. Visos trys atsisuka į
mane ir ima šnabždėtis tarpusavyje.
– Pasielgiau kvailai, – pripažįstu. – Nepagalvojau.
Ne, negalvojau. Man rūpėjo tik Ridas ir kaip jis į mane
žiūrėjo, kai šokau narve.
– Ar jau visi žino?
Ji išsišiepia.
– Patikėk. Šį rytą visi tik apie tai ir kalba, o dar net
nenuskambėjo pirmasis skambutis. Kler širsta.
Tikiu. Jei Kler pyksta, galiu tik įsivaizduoti, ką apie tai
pasakys Džordan. Aš, kažkokia „eilinė“, prikišau savo
nešvarias rankas prie brangiojo Karaliaus? Turbūt plaukus
nuo galvos raunasi.
– O tu? – paklausiu vienintelio žmogaus, kurio nuomonė
man rūpi. – Pyksti?
 – Už tai, kad sukišai liežuvį Istonui į gerklę? Kodėl man tai
turėtų rūpėti?
Man gavus atsakymą, kurio tikėjausi, išsiskiriame
koridoriuje ir nueiname kiekviena į savo pamokas. Nesvarbu,
kad visi šnibždasi ir merginos kas kartą man įėjus į klasę
akimis svaido žaibus. Man rūpi tik Valeri nuomonė.
Vis dėlto, atėjus pietų pertraukai, noriu nusirauti plaukus.
Kiekviena mergina, su kuria prasilenkiu koridoriuje, atrodo
pasirengusi mane nužudyti. Istono vizitas prie mano
spintelės ir stiprus apkabinimas tik dar labiau viską
pablogina. Jis apsimeta, kad nepastebi, kaip visi į mus
spokso, bet aš pastebiu viską.
– Tu Ela, ar ne?
Kai dedu vadovėlius į spintelę, prie manęs prieina vaikinas
pasišiaušusiais šviesiais plaukais ir dryžuotais regbio
marškinėliais.
Jo klausimas juokingas. Jis puikiai žino, kas aš tokia. Šie
vaikai mokyklą lankė kartu nuo darželio, visoje Astoro Parko
parengiamojoje nėra nė vieno, kuris nebūtų girdėjęs apie
naująją „Karalaitę“.
– Taip, – nutaisau abejingą veidą. – O tu?
– Danielis Delakortė, – atkiša ranką ir, man jos
nepaspaudus, nejaukiai nuleidžia. – Jau senokai norėjau
prisistatyti, bet... – Gūžteli pečiais.
Užverčiu akis.
– Bet tai prieštaravo Rido taisyklėms?
Jis droviai linkteli.
Dieve, kokie jie visi apgailėtini.
– Tai kodėl prisistatai dabar?
 Vėl gūžtelėjimas pečiais.
– Keli draugai šeštadienio vakarą buvo klube ir sakė, kad
matė tave su Istonu.
– Tai? – laukiu įžeidimo, bet nesulaukiu.
– Tai taisyklės pasikeitė. Ridas niekam neleido pakviesti
tavęs į pasimatymą, bet, kadangi buvai su Istonu, taisyklės
pasikeitė.
Ei, ar jis kviečia mane į pasimatymą?
Įtariai prisimerkiu.
– Ir nevadinsi manęs kekše už tai, kad klube bučiavausi su
Istonu?
Jo lūpos linksmai išsilenkia.
– Jei visas merginas, kurios bučiavosi su Istonu, vadinčiau
kekšėm, mokykloje kitokių ir nebūtų.
Nesutramdau juoko.
– Aš rimtai, – neatlyžta Danielis. – Girti bučiniai su Istonu
Karaliumi – priėmimo į Astoro Parką ceremonija.
– Kalbi iš asmeninės patirties? – mandagiai paklausiu.
Jis plačiai išsišiepia. Turiu pripažinti, Danielis gražus.
– Laimė, ne. Šiaip ar taip, atėjau paklausti, ar nenorėtum
kada pavakarieniauti.
Mane persmelkia įtarimas. Tikriausiai Danielis tai pajunta,
nes greitai priduria:
– Tai nebūtinai turi būti pasimatymas. Jei jausiesi patogiau,
galim tai vadinti draugų susitikimu. Tiesiog noriu susipažinti
su mergina, su kuria nesusitvarko net Karaliai.
Kadangi vis dar dvejoju, jis sunkiai atsidūsta.
– Gal gali duoti telefoną?
 Nežinau kodėl, bet įkišu ranką į užpakalinę kišenę,
ištraukiu telefoną ir paduodu jį jam.
Danielio pirštai greitai perbėga liečiamu ekranu.
– Štai. Dabar turi mano numerį. Pagalvok ir, jei nuspręsi,
kad nori pavakarieniauti, parašyk.
– Gerai. Būtinai.
Danielis dar kartą nusišypso ir atidavęs pagarbą nueina.
Žvelgiu jam pavymui, negalėdama atitraukti akių nuo
gražaus užpakaliuko. Jis tvirtas, atletiško sudėjimo. Įdomu,
ar priklauso futbolo komandai. Tikiuosi, kad ne, nes tuomet
per popietinę treniruotę Ridas sužinos, kad jis pakvietė mane
į pasimatymą.
Tačiau aš pernelyg nuvertinau šios mokyklos gandų
nešiotojus. Žinios apie Danielio kvietimą pasklinda per
penkias minutes. Pakeliui į valgyklą gaunu žinutę nuo Valeri.
Danielis Delakortė pakvietė tave į pasimatymą???
Jo, – atsakau.
Ar sutikai?
Pasakiau, kad pagalvosiu.
Per daug negalvok. Jis vienas maloniausių.
Netrukus pasirodo dar viena žinutė.
Lakroso komandos kapitonas, – priduria ji, lyg man tai ką
nors reikštų.
Pavartau akis ir įėjusi į valgyklą randu Val prie mūsų
įprasto staliuko kampe. Ji išsišiepia vos mane pamačiusi,
padeda telefoną į šalį ir taria:
– Gerai, dabar klok viską. Ar jis priklaupė ant vieno kelio?
Ar atnešė gėlių?
 Valeri visą valandą kamuoja mane klausinėdama apie
vaikiną, su kuriuo kalbėjau dvi minutes. Tiesą sakant,
malonu trumpam pamiršti rytinius šnabždesius ir negalvoti,
ką pasakys Ridas, kai apie tai sužinos.
 22 SKYRIUS

RIDĄ SUTINKU TIK po pamokų, bet ir tuomet jis nepribėga

pareikalauti, kad laikyčiausi nuo Danielio atokiau. Jis stovi
pasirėmęs į vairuotojo dureles ir kalbasi su Ebe. Švelnioji
blondinė stovi atsišliejusi į automobilį ir uždėjusi vieną ranką
jam ant klubo. Nuo to vaizdo man darosi negera.
– Kaip meiliai jie atrodo.
Atsisukusi šalia pamatau Savaną. Nuo tada, kai aprodė
man mokyklos teritoriją, daugiau nė karto nesikalbėjom, tad
pamačiusi ją nustembu.
– Tikriausiai.
– Girdėjau, šiandien Danielis Delakortė pakvietė tave į
pasimatymą, – ranka pasitaiso ir taip lygų sijoną.
– Atrodo, šiandien mokykloje mažai naujienų, –
pajuokauju. – Bet taip.
– Nesutik, – taria staiga. – Antraip pasigailėsi.
Numetusi bombą ji nulipa nuo šaligatvio ir nueina prie
savo automobilio palikusi mane sutrikusią ir išsižiojusią.
Man nespėjus suprasti, kodėl Savana mane įspėjo, prieš
akis išdygsta žemas sportinis kabrioletas. Iš vairuotojo
sėdynės man šypsosi Danielis.
 – Gražus automobilis, – žvilgteliu vidun. Viskas juoda,
blizgantis prietaisų skydelis. – Riaumoja kaip žvėris.
– Ačiū. Tėvai padovanojo šešioliktojo gimtadienio proga.
Išgirdęs, kad turi keturis šimtus arklio galių, truputį
susirūpinau, kad, tėčio nuomone, man reikia kompensuoti
kokius nors trūkumus.
Išsišiepiu. Gebėjimas iš savęs pasijuokti iškart palenkia
mane jo pusėn.
– O tavo nuomone?
– Ela, – cakteli liežuviu. – Turėtum patikinti, kad man
neverta jaudintis dėl savo vyriškumo.
– O iš kur man žinoti? – paerzinu.
– Išduosiu paslaptį, – taria Danielis ir pasilenkęs per
pavarų svirtį parodo, kad prieičiau. – Mūsų, vyrų, ego labai
gležnas. Jei nenori, kad virstume psichopatais, visada mus
girk.
– Tau neverta jaudintis dėl savo vyriškumo, – atsakau
pa​reigingai.
– Šaunuolė, – pritariamai linkteli. – Nori, kad pavėžėčiau?
Atsitiesusi apžvelgiu aikštelę ieškodama Istono, dvynių ar
bent jau Diurano, bet Karalių nėra, tik Ridas, bet jis manęs
nemato. Visas jo dėmesys skirtas angeliškai fėjai,
primenančiai jo motiną.
Danielis paseka mano žvilgsnį.
– Ebė ir Ridas, – mąsliai nutęsia. – Jiems lemta būti kartu.
– Kodėl taip sakai? – žinau, kad atrodau suirzusi, nes taip ir
yra, bet norėčiau geriau nuslėpti savo jausmus.
– Kitaip nei Istonas, Ridas išrankus. Per pastaruosius
dvejus metus mačiau jį tik su viena mergina. Manau, kad Ebė
skirta jam.
– Tuomet kodėl jie ne kartu?
Abu žiūrime, kaip Ridas pasilenkia prie Ebės, lyg ruoštųsi
pabučiuoti.
– O kas sakė, kad ne kartu? – Danieliaus komentarai
nerūpestingi, jis nenori manęs įskaudinti, bet man vis tiek
skauda. – Ar galvojai apie mano pasiūlymą?
Atplėšiu akis nuo Rido ir atsisuku į Danielį. Jis tipinis
turtingas vaikinas. Toks, kokius pirmą kartą tikėjausi
pamatyti Karalius: šviesiaplaukis, žydrų akių, veidas kaip iš
paveikslo sename anglų muziejuje. Palyginti su jo
nerūpestinga elegancija, Karaliai labiau primena valkatas.
Bet kuri mergina džiaugtųsi, jei Danielis pakviestų ją į
pasimatymą, tad manau, jog nieko gero, jei manęs tai nė kiek
nejaudina.
– Man dabar sunkus laikotarpis, – pareiškiu. – Jūroje yra
daugiau geresnių žuvelių.
Jis įdėmiai mane stebi.
– Nesuprantu, ar mėgini švelniai mane atstumti, ar save
nuvertinti, tačiau bet kuriuo atveju nesiruošiu pasiduoti.
Nuo atsakymo mane išgelbėja už nugaros nugriaudėjęs
signalas. Apsisukę pamatome, kad Ridas privažiavo taip arti
sportinės Danielio mašinos, kad tuoj pasibučiuos buferiais.
Tarpelis tarp automobilių juokingas, o Rover iškilęs aukštai
virš dviviečio kabrioleto. Atrodo, kad tik ir laukia, kada galės
pervažiuoti per Danielį.
Danielis grįžta į vairuotojo sėdynę, įmeta pavarą ir
šelmiškai šypsodamasis galva makteli Rido pusėn:
 – Jei kas ir mėgina kompensuoti kokius nors trūkumus, tai
tikrai ne aš.
Su tais žodžiais jis pasitraukia užleisdamas vietą, kurią
Ridas iškart užima. Danielis klysta. Ridui nereikia
kompensuoti jokių trūkumų. Milžiniškas visureigis jam tinka
puikiai.
– Eisi su juo į pasimatymą? – paklausia Ridas vos man
uždarius dureles.
– Su Danieliu?
– Ar tave į pasimatymą kvietė dar kas nors?
Gaila, kad jis dėvi saulės akinius. Nematau akių. Ar jis
supykęs? Sutrikęs? Patenkintas?
– Ne, tik Danielis, bet kol kas dar galvoju, – nužvelgiu jo
profilį. – Ar yra kokia priežastis, kodėl neturėčiau?
Trūkteli raumenėlis jo veide. Pasinaudosiu net menkiausia
proga. Nagi, Ridai. Nagi.
Jis trumpai žvilgteli mano pusėn ir vėl įsmeigia žvilgsnį į
kelią.
– Maniau, vakar paskelbėm paliaubas.
Nors man pačiai keista, norėčiau daugiau nei paliaubų.
Paliaubos viena, bet prisipažinti sau ir jam, kad noriu
patyrinėti mus siejančią trauką? Man atrodo, tai būtų didelė
klaida.
– Na taip, – sumurmu.
– Tuomet būčiau subingalvis, jei pasakyčiau neiti.
Ne, galvoju aš, tai reikštų, kad tau rūpiu.
– Nemanau, kad rūpinimasis kito gerove prieštarauja
paliauboms, – atsakau nerūpestingai.
 – Jei klausi, ar jis tavęs neįskaudins, atsakyčiau, kad ne.
Negirdėjau, kad persirengimo kambaryje girtųsi apie
merginas, su kuriom miegojo. Manau, kad visi laiko jį
padoriu vaikinu, – gūžteli pečiais. – Priklauso vartinio teniso
komandai. Jie visi bendrauja savo grupelėje, tad nesu jo
geriausias draugas, bet manau, kad pažįstu pakankamai. Jei
turėčiau seserį, neprieštaraučiau, kad su juo susitikinėtų.
Ne to klausiau! – sušunku mintyse. Nusprendžiu pastumti
jį iš kito kampo.
– Ar judu su Ebe vėl kartu?
– Mes niekada nebuvome kartu, – atrėžia šiurkščiai.
– Dabar atrodėt visai meiliai. Danielis sakė, kad jums lemta
būti pora.
– Ar ne? – atrodo, kad Ridą tai pralinksmino. – Nežinojau,
kad Danielis šitaip domisi mano intymiu gyvenimu.
– O Ebė tavo intymaus gyvenimo dalis? – žinau, kad šitais
klausimais prašausi bausmės.
– Ko būtent klausi? – nusisuka į kairę, tad nematau jo
veido.
Kadangi man gėda spausti jį toliau, sudrimbu sėdynėje ir
burbteliu:
– Nieko.
Po minutėlės Ridas atsidūsta.
– Klausyk, kitais metais išvyksiu į koledžią ir, kitaip nei
Gideonas, negrįšiu kas antrą savaitgalį. Man reikia pabėgti
nuo šito miesto ir nuo šitos šeimos. Mudviem su Ebe buvo
tikrai gera, bet ji nėra mano ateitis, tad nesiruošiu tampyti
nei jos, nei ko nors kito iš paskos vien tam, kad turėčiau su
kuo pasidulkinti.
 Štai mano atsakymas. Jei aš jį ir traukiu, nors jis
pasistengė apie tai neužsiminti, nieko dėl to nedarys. Išvyks
iš čia, kai tik galės. Rido atvirumas turėtų mane žavėti, bet
ne. Dalis manęs, labai kvaila dalis, norėtų, kad jis pareikštų,
jog jei labai manęs norėtų, jo nesulaikytų niekas. Dieve, aš
kaip inkščiantis šunytis.
Nusisuku nuo jo ir stebiu, kaip pro šalį bėga miestas, kol
Ridas veža mus namo.
Galiausiai, pavargusi nuo tylos, lepteliu:
– Kodėl dalyvauji kovose? Dėl pinigų?
Ridas garsiai nusikvatoja.
– Tikrai ne. Kaunuosi, nes man patinka tas jausmas.
– Nes neleidi sau permiegoti su Ebe? Todėl aptalžai kelis
vaikinus ir atsikratai visko, kas būna susikaupę viduje? –
žodžiai išlekia smegenims net nespėjus suvokti, kas vyksta.
Ridas sustabdo visureigį. Apsižvalgiusi nustembu, kad mes
jau namie. Pagaliau jis nusiima akinius ir pažvelgia į mane.
Man išdžiūva gerklė.
– Kas yra?
Jis ištiesia ranką ir paliečia mano plaukų sruogą. Jo
krumpliai vos per colį nuo mano krūties. Man prireikia
antgamtinių galių, kad nepalinkčiau į priekį,
neprisispausčiau prie jo.
– Nejau manai, kad Ebė neleidžia man užmigti naktimis?
– Nežinau, – sudvejoju. – Bet nenorėčiau, kad taip būtų.
Laukiu jo atsakymo sulaikiusi kvapą, bet jis paleidžia mano
plaukus ir siekteli durų rankenos, o tuomet, neatsisukdamas
į mane, taria:
– Danielis – geras vaikinas. Turėtum suteikti jam progą.
JAM IŠLIPUS LIEKU automobilyje, kol susitvardau. Nė
vienas nepasakėm tiesiai šviesiai, bet dabar viskas aišku. Aš
pasakiau jam, ką jaučiu, o jis man patarė pasilaikyti tuos
jausmus sau. Žinoma, jis tai padarė gražiai, bet net ir švarus
peilis palieka skaudžią žaizdą.
Man įėjus vidun, Bruk sėdi prie baseino. Atrodo, kad jau
atsigavo po vakarykščių išgertuvių. Ji kažką pasakoja Ridui, o
jis stovi prie jos gulto kaip mietą prarijęs, kol ji ranka brauko
aukštyn žemyn jam per blauzdą. Anksčiau mačiau ją taip pat
liečiant ir Gideoną, tik nesuprantu, kodėl jie su tuo taikstosi.
Žinau, kad nė vienas negali jos pakęsti. Jei yra bent vienas
dalykas, kurį Kalamas galėtų padaryti, kad pagerintų
santykius su sūnumis, tai atsikratyti Bruk.
Vieniša ir susierzinusi susirandu Istoną. Jis sudribęs ant
savo lovos žiūri laidą apie automobilius, kurioje jie išardomi
ir surenkami iš naujo taip, kad atrodytų kaip nupiešti.
– Tai paliaubinamės? – išsišiepia mane pamatęs.
– Ar toks žodis išvis yra? – paklausiu žengdama į kambarį.
– Skamba kaip žodis, tai turbūt yra.
– Subindebilis irgi skamba kaip žodis, bet kažin ar rasi jį
žodyne.
– Vadini mane subindebiliu?
– Ne, tu tiesiog subinė.
– Oi, kaip ačiū, sesut.
– Juk žinai, kad mes vienmečiai? – užverčiu akis ir atsigulu
šalia ant lovos. Istonas pasislenka padarydamas man vietos.
– Visada buvau protingas ir išvaizdus ne pagal metus.
– Aha. Kurgi ne.
 – Tikrai. Ridas sakė, kad viskas gerai. Ar čia rimtai, ar tu
tik sugalvojai naują žaidimą?
– Niekada nežaidžiu jokių žaidimų, – sumurmu. – Ir taip,
manau, kad rimtai. – Istono veide matau didesnį
palengvėjimą, nei tikėjausi. – Šiaip ar taip, norėjau kai ko
paklausti. Ką manai apie Danielį Delakortę?
– Kodėl tau tai rūpi?
– Išgirdęs, kad mane pabučiavai, pakvietė į pasimatymą.
Pasirodo, tavo bučinys suveikė kaip leidimas.
Istonas pakilnoja antakius.
– Aš tikras stebukladarys.
– Tu tikrai išskirtinis egzempliorius, – metu pagalvę jam į
galvą, bet jis ją sugauna ir pasikiša po krūtine. – Kodėl mane
pabučiavai?
– Buvau susijaudinęs. Tu buvai šalia. Norėjau tave
pabučiuoti, – gūžteli pečiais ir vėl nusisuka į televizorių.
Buvo gera. Norėjau. Istonui viskas taip paprasta. Jį valdo
pagrindiniai instinktai. Valgyti, gerti, bučiuotis, kartoti nuo
pradžių. – O kodėl tu pabučiavai mane? – atremia.
Mano priežastys ne tokios aiškios. Norėjau sukelti Ridui
pavydą. Norėjau įrodyti sau ir visiems tame klube, kad esu
geidžiama. Norėjau pajusti šiltą, meilų prisilietimą –
nesvarbu, kieno. Tikriausiai pabučiavau jį dėl visai kitų
priežasčių nei jis mane.
– Nes norėjau.
– Tai gal nori paragauti manęs dar kartą? – kviesdamas
patapšnoja sau per skruostą.
Juokdamasi papurtau galvą.
– Kodėl ne? – atsisakymas jo nė kiek nesuglumina.
 – Todėl, kad... todėl, – nusuku akis.
– Ne, ne, taip lengvai neišsisuksi. Noriu, kad pasakytum.
Pasakyk vyresnėliam broliui, kad esi įsižiūrėjusi kitą
vyresnėlį brolį.
– Fantazuoji. Aš neįsižiūrėjusi Rido, – sumeluoju.
– Nesąmonės.
– Ne nesąmonės, – spiriuosi, bet Istonas permato mane
kiaurai.
– Dieve, Ela, kiekvieną kartą, kai atsiduriat per penkias
pėdas vienas nuo kito, net dūmai rūksta, – išsišiepia, bet
greitai nusiramina. – Klausyk, tu man patinki. Nesitikėjau,
kad patiksi, bet patinki, todėl noriu tave įspėti, kad mes visi
truputį susipykę su protu. Lovoje mes geri, bet už jos ribų
mes – ketvirto laipsnio uraganas.
– O Danielis?
– Jis geras vaikinas. Ne kokia kekšė kaip aš. Vaikinai iš
vartinio teniso komandos jį mėgsta. Tėvas teisėjas.
– Girdėjai apie jį kokių gandų?
– Ne. Planuoji su juo susitikti?
– Savana sakė...
– Neklausyk nieko, ką ji kalba, – nutraukia Istonas.
– Kodėl? – įtariai jį nužvelgiu.
– Praėjusią vasarą tarp jos ir Gideono kai kas buvo.
Man atvimpa žandikaulis. Rimtai? Savana ir Gideonas?
Prisimenu ekskursiją po mokyklą, paaiškinimą, kad mokyklą
valdo Karaliai, bet neprisimenu, kad būtų rodžiusi kokias
nors emocijas. Nebent... ji stebeilijo į jį per Džordan vakarėlį.
Stebeilijo neatitraukdama akių, lyg mėgintų mintimis jį iš ten
ištrinti.
 – Savana buvo iš tų keistuolių, – tęsia Istonas. – Su
kabėmis ir keista šukuosena. Nežinau, ką ji pasidarė, gal
kitaip nusikirpo, bet į dešimtą klasę atėjo visiškai pasikeitusi.
Gidui užteko tik ją pamatyti ir iškart užklijavo savo vardą jai
ant subinės, bet maždaug tuo metu, kai žuvo dėdė Stivas,
kažkas pasikeitė. Jis ją paliko ir nuo tada ji elgiasi kaip bjauri
senmergė.
– Oho, – švilpteliu. – Savana ir Gideonas. Net negaliu
įsivaizduoti jų kartu.
– O ką aš sakiau? Ketvirto laipsnio uraganas, – kumščiu
trinkteli per lovą, atsidūsta ir vėl nusisuka į televizorių.
 23 SKYRIUS

KITĄ RYTĄ DANIELIS laukia prie mano spintelės. Nors

Istonas ir Ridas davė man savo palaiminimą, vis dar nežinau,
ką daryti, tačiau Ridą turiu pamiršti. Tiek man aišku.
Danieliui net nespėjus pasisveikinti, įspėju:
– Turiu iškart pasakyti, kad šiuo metu esu pastovumo
antonimas, – paaiškinu. – Dabar mano gyvenime vyksta dideli
pokyčiai, tad neieškau nieko rimto.
– Suprantu, – atsako jis ir pasilenkęs švelniai pakšteli į
skruostą. – Tu labai miela. Aš palauksiu.
Aš miela? Manęs niekas niekada taip nevadino. Tik mama.
Bet man tai visai patinka.

PASKUI DANIELIS PASITINKA mane prie spintelės

kiekvieną dieną. Papasakoja ką nors juokingo ir nueina
pabučiavęs į skruostą. Vakarais Istonas mane dėl to erzina,
bet kai atsisuku į Ridą, jis visada atrodo abejingas. Net
nenutuokiu, ką jis galvoja apie Danielio rodomą dėmesį,
tačiau bent jau laikomės paliaubų. Net Kalamas pastebėjo
pokyčius Karalių dvare.
 Kai kažkurį vakarą eidamas pro mano kambarį pamatė
mudu su Istonu kartu žiūrinčius televizorių, prisiekiu, vos
nepametė akių.
Penktadienį atnešu Danieliui bandelę su obuoliais, nes
sakė, kad tai jo mėgstamiausias saldumynas iš „Prancūziško
raguolio“. Šį kartą jis pabučiuoja mane tiesiai į lūpas –
švelniai ir sausai, bet maloniai.
Garsus trinktelėjimas koridoriaus gale taip mane
išgąsdina, kad pašoku ir vos neišmetu jo dovanos.
– Ramiai, – Danielis ištraukia bandelę man iš rankų. –
Negalima gadinti maisto. Tai rimtas Ženevos konvencijos
pažeidimas. Už bausmę turėsiu tave suimti, – taria
spindinčiomis akimis.
– Ar nori su manimi susitikinėti tik todėl, kad turiu priėjimą
prie kepinių? – paklausiu apsimestinai įtariai.
– Dievulėliau, – prispaudžia ranką prie širdies. – Tu mane
demaskavai. Ar man gresia nemalonumai? – jo teatraliniai
sugebėjimai priverčia mane nusišypsoti. – O ne, priverčiau
tave nusišypsoti. Nieko gero, nes ta šypsena, mieloji, mane
žudo. Atrodo, man sustojo širdis. – Patapšnoja sau per
krūtinę. – Paklausyk.
Danielis toks lengvabūdis saldžialiežuvis, kad nusprendžiu
pažaisti. Priglaudusi galvą jam prie krūtinės klausausi, kaip
tolygiai plaka jo širdis.
Šalia išgirstų garsą, lyg kas vemtų. Atsitiesusi pamatau
Istoną, susikišusį du pirštus sau į gerklę. Jis užverčia akis ir
nueina. Šalia jo žirgliojantis Ridas net nepakelia akių. Su
išsipašiusiais uniformos marškiniais jis atrodo taip karštai,
kad turiu nusisukti.
 Danielis nusijuokia.
– Tai šį vakarą ateisi į rungtynes?
– Tikriausiai, – įsmeigiu akis į jį, kad nepasiduočiau
pagundai apsisukti ir pasižiūrėti, ką veikia Ridas. – Bet
tikriausiai ateisiu tik į antrą kėlinį. Penktadieniais dirbu iki
septintos.
– O į vakarėlį paskui?
– Einu su Istonu, – prisipažįstu.
Vakar susitarėme, kad jis vesis mane į vakarėlį po futbolo
rungtynių. Val lieka namuose, nes laukia pasimatymas su
Temu per Skype. Gaila. Su ja visada smagiau.
Kol mudu su Istonu diskutavome apie varžybas ir kieno
automobiliu važiuosim į vakarėlį, Ridas stovėjo sustingęs
kaip statula. Nepratarė nė žodžio. Taip ir norėjosi suknežinti
jo garso išjungimo mygtuką ir priversti prabilti, bet tuomet
paliaubos tikriausiai būtų nutrūkusios.
Nežinau, kas man patinka labiau – ramybė Karalių
namuose ir bebalsis Ridas ar jo išrėkiami nurodymai
nesiartinti ir grasinimai pimpalu.
– Supratau, bet galėsim pabūti kartu? – paklausia Danielis.
– Žinoma.
Jis blyksteli milijono dolerių verta šypsena ir nueina, o aš
lieku galvoti, kodėl tiesiog neatsakiau taip.

VAKARĖLIS VYKSTA VIENO vartinio teniso žaidėjo dvare.

Faris ne eilinis, bet jo nepažįstu. Jis dvyliktokas kaip ir Ridas.
Kiek girdėjau – gamtos mokslų fanatikas. Jis ir kitas vaikinas,
kuris taip pat mėgsta gamtos mokslus, maišo gėrimus ir
tiekia juos stiklinėse menzūrėlėse. Jie tokie atsidavę savo
darbui, kad net apsivilkę baltus laboratorijos chalatus.
Žinoma, jie prasegti ir atidengia tvirtus kaip skalbimo lenta
pilvo raumenis – apie stereotipinius moksliukus negali būti
net kalbos.
Nors barmenas chemikas mėgina man įsiūlyti keistai
atrodantį žalią gėrimą, užsisakau braškinį daikirį.
Istonas žaidimo atsisako.
– Aš geriu tik alų, – pareiškia. – Jei susiversiu ką nors
vaisinio, apyniai ims maištauti.
Pasiėmus menzūrą, Istonas nusiveda mane į šoną.
– Tie kokteiliai gali būti labai stiprūs. Būk atsargi, – įspėja.
Gurkšteliu.
– Skonis kaip vaisinio kokteilio.
– Būtent. Tie vaikinai moka nepastebimai visus nugirdyti.
– Gerai. Tai bus mano vienintelis gėrimas per visą
vakarą, – esu sujaudinta Istono rūpestingumo. Man tai
nepatirta. Apsidairau ieškodama Rido, bet jo nematyti.
Žinau, kad apgailėtina, bet dar pasitikslinu: – Ridas ateis?
– Nežinau, tikriausiai, bet... po rungtynių vėl mačiau jį su
Ebe.
Vietoj atsakymo susiverčiu pusę menzūros turinio.
Istonas įdėmiai mane nužvelgia.
– Viskas gerai?
– Super, – pameluoju.
– Jei ko prireiks, aš pasiekiamas telefonu, – iškelia savo
telefoną. – Bet dabar man reikia pasidulkinti, sesut. –
Pakšteli man į skruostą ir patraukia prie baseino.
Danielis išdygsta šalia, vos dingus Istonui. Jo akys
žaismingai žiba.
 – Jėzau, maniau, tavo palydovas taip ir nepasitrauks. Eime,
su visais supažindinsiu.
Jis apkabina mane per pečius ir ima vedžioti nuo vienos
grupelės prie kitos. Tie patys žmonės, kurie ką tik manęs
nepastebėdavo, dabar linksi, šypsosi ir stengiasi užmegzti
pokalbį apie šį vakarą laimėtas rungtynes, apie priešininkus,
kuriuos sutriuškinsim kitą savaitę, apie hobitą chemijos
mokytoją, kurio niekas nemėgsta, ir visų mylimą dailės
mokytoją.
Viskas beveik kaip sapne. Nežinia, ar dėl to, kad šalia
Danielis, ar dėl to, kad Karalių paliaubos paveikė ir
paprastus žmones, bet staiga visi malonūs. Jų šypsenos
plačios, o lengvabūdiškas juokas – užkrečiantis. Nuo tiek
šypsojimosi man skauda skruostus.
– Gerai leidi laiką? – į plaukus sumurma Danielis.
Atsiremiu į jį.
– Taip. Tikrai taip, – atsakau pati tuo stebėdamasi. Ridas
kažkur dingęs. Tikriausiai šįkart jo automobilį siūbuoja ne
Veidas, kurį mačiau su mergina ant kelių, o jis ir Ebė. Na ir
kas? Man ant pečių tvirta gražuolio Danielio ranka, jis visu
kūnu prisiglaudęs prie manęs. Mane apima keistas
sunkumas. Kaip ir įspėjo Istonas, alkoholis mane atpalaidavo.
Sprandą pakutena pavojaus signalas.
– Eime, paimsim tau dar vieną gėrimą, – pasiūlo Danielis.
– Manau... – pakeliu į jį akis pati nežinodama, ką galvoju.
– Jai reikia į tualetą.
Susiraukusi atsisuku į įsibrovėlę. Savana Montgomeri. Ką
ji čia veikia? Bet man nespėjus užprotestuoti, Savana
nusitempia mane į artimiausią tualetą ir užtrenkia duris.
 Stebiu, kaip ji atsuka čiaupą ir pakiša rankšluostį po
vandens srove.
– Kas čia vyksta? – griežtai paklausiu.
Ji atrodo paniurusi.
– Klausyk, – taria abejingai. – Nepasakyčiau, kad tave
mėgstu...
– Jėzau, kaip tau ačiū.
– Bet net didžiausiai priešei nelinkėčiau Danielio.
Stoviu dar labiau suglumusi.
– O kuo jis blogas? Ridas ir Istonas jį palaimino. Sakė, kad
jis geras...
– Nori patarimo? – nutraukia ji. – Neklausyk, ką sako
Karaliai.
Kartėlis, apie kurį kalbėjo Istonas, akivaizdus. Jos
žandikaulis įsitempęs, žodžiai kupini pagiežos.
– Suprantu, kad jų nemėgsti, – tarsteliu. – Girdėjau apie
tave ir Gideoną...
Savana atsisuka pagieža degančiomis žaliomis akimis ir
pertraukia mane dar kartą:
– Žinai ką? Apsigalvojau. Judu su Danieliu puikiai tinkat
vienas kitam. Gero vakaro, Ela.
Sulig tais žodžiais Savana meta į mane šlapią rankšluostį,
jis prilimpa prie veido ir sušlapina marškinėlių priekį.
Sutrikusi nusiimu rankšluostį ir pakabinu į vietą. Kas, po
velnių, čia nutiko?
Danielis susirūpinęs laukia manęs prie tualeto durų.
– Kas negerai? Susipykot su Savana?
– Ne visai. Net nežinau, kas nutiko, bet ji supyko ir
sušlapino mano marškinėlius, – parodau į šlapius Astoro
Parko marškinėlius, kuriuos pasiskolinau iš dvynių ir surišau
nugaroje, kad geriau tiktų.
– Nori naujų marškinėlių? Galiu atnešti iš Fario
kambario, – parodo į viršų.
– Ne, viskas gerai, išdžius, – suimu medžiagą. Ji plonytė,
turėtų greitai išdžiūti.
Jis linkteli.
– Klausyk, nenoriu negražiai apie ją kalbėti, bet Savana
pastaruoju metu nėra pats laimingiausias žmogus. Neleisk,
kad išsilietų ant tavęs.
– Suprantu.
– Kitame kambaryje bus žaidžiamas smiginis. Nori?
– Žinoma, kodėl gi ne.
Danielis paduoda man buteliuką vandens.
– Nežinau, ar nori, nes ir taip esi permirkusi, bet
pamaniau, kad pravers. Fario gėrimai stiprūs.
– Ačiū, – atsuku buteliuką pastebėdama, kad prieš tai jis
nebuvo atsuktas. Akivaizdu, kad Danielis yra iš gerų vaikinų.
Būčiau visiška kvaiša, jei nesuteikčiau jam progos.
Mums einant koridoriumi jo ranka atsitrenkia man į petį.
– Žinai ką, Danieli... – įkvepiu. – Manau, mums reikėtų
nueiti į pasimatymą.
– Tikrai? – išsišiepia jis.
– Taip.
– Puiku.
Jis prisitraukia mane arčiau ir dar kartą drąsinamai
pabučiuoja mane į smilkinį.
– Bet pirma einam pamėtyt strėlyčių.
 Smiginio lenta, tokia pat kaip bare, kabo namelyje prie
baseino, Fario kiemo gale. Ant odinės sofos pamačiusi dvi
merginas, nusiraminu. Mano sutikimo vienam pasimatymui
Danielis nepalaikė sutikimu permiegoti.
– Čia Zojė ir Nadinė. Jos iš miesto.
Zojė sunkiai kilsteli ranką.
– Mes einam į Pietryčių vidurinę.
– Ar mes dabar žaidėm ne su jūsų komanda?
– Taip, – patvirtina ji. – O dabar švenčiam.
Nusijuokiu.
– Tai kad pralaimėjot.
– Tuomet, matyt, guodžiamės.
Ji su Nadine vėl sukikena.
– Gerai, kad turim Hju.
Hju yra liesas vaikinas vos keliais coliais aukštesnis už
mane. Jis įtraukia kažko, ką rūko, ir vos pastebimai linkteli.
Danielis mirkteli merginoms.
– Na, mudu su Ela esam paskyrę pasimatymą smiginiui.
Gal norit prisidėti?
– Ne, mes pažiūrėsim. Hju patinka stebėti, ar ne, Hju?
Hju išpučia dūmus joms į veidus, ir jos nusikvatoja dar
garsiau. Nesunku suprasti, kad jos arba girtos, arba
apsirūkiusios.
– Nori geltonų ar raudonų? – Danielis iškelia dvi strėlytes.
– Raudonų.
Jis paduoda man raudonas strėlytes ir nusiveda prie lentos.
Man nespėjus mesti savosios, pajuntu dūrį į petį.
– Ai! – prispaudžiu delną prie peties. – Kas čia dabar?
Jis iškelia savo geltoną strėlytę droviai šypsodamasis.
 – Įdūriau tau strėlyte.
– Jėzau. Danieli, man skaudėjo. Net nejuokinga, – pasitrinu
skaudamą vietą.
Jis susiraukęs žvilgteli į strėlytės galiuką.
– Atleisk, turbūt per stipriai paspaudžiau.
Prisiverčiu atsipalaiduoti.
– Bet daugiau taip nedaryk, gerai?
Jis prisitraukia mane prie savęs ir apkabina.
– Gerai.
Leidžiu jam taip pabūti minutėlę, nes prisilietimas tikrai
malonus, bet jam mane paleidus, turiu pasiremti į stalą, kad
neparkrisčiau. Nejaučiu pusiausvyros. Turbūt vis dar veikia
gėrimas. Sužaidžiam vieną kartą. Paskui antrą. Niekaip
negaliu susikaupti, dažniau pataikau į sieną nei į lentą.
Danielis pajuokauja – reikia tikėtis, man neprireiks dalyvauti
„Bado žaidynėse“.
Pradėjus žaisti trečią kartą burna keistai išdžiūsta.
Siekteliu vandens buteliuko, bet nepataikau ir jį nuverčiu.
– Oi, velnias. Atsiprašau.
Girdžiu, kaip už nugaros sukikena merginos. Atsiklaupusi
ant grindų imu ieškoti, kuo jas iššluostyti. Mano
marškinėliai. Mano marškinėliai vėl šlapi. Audinys mane
erzina. Tiesą sakant, visi drabužiai mane erzina. Liemenėlė
atrodo per ankšta, o apatinių guma graužia odą. Sijono siūlė
brūkšteli per šlaunis su kiekvienu judesiu. Reikėtų
nusirengti.
– Gera mintis, – sutinka Danielis.
Matyt, pasakiau garsiai.
– Drabužiai man trukdo, – prisipažįstu.
 – Tikrai, nusirenkim! – nuo Sofos sušunka viena mergina.
Pasigirsta audinių šlamėjimas ir kikenimas.
– Man įstrigo galva, – atsiliepia kita.
– Gal padėkit viena kitai? – pasiūlo Hju.
Atsistoju pasiremdama Danieliui į petį. Zojė nutraukia
Nadinei palaidinę ir numeta ją Hju, o jis numeta drabužį ant
grindų ir ateina ant sofos.
– Man jau reikia eiti, – tariu Danieliui. Puikiai žinau, kas
nutiks tarp tų trijų. Tikrai nenoriu žiūrėti.
Danielis vėl prisitraukia mane prie savęs ir apkabina per
liemenį. Akivaizdu, kad tai, kas vyksta priešais mus, jam
labai patinka.
– Kur Ridas? – staiga apsisuku. Dilgčiojimas tarp kojų
primena jį. – Man jo reikia.
– Visai ne. Juk turi mane, – Danielis iš lėto pasitrina į mane.
– Ne, – išsilaisvinu iš jo rankų. – Atleisk, Danieli, nemanau,
kad... nesu... – Pakeliu ranką prie galvos ir sunkiai
persibraukiu plaukus. Gyslomis pulsuoja aistra. Girdžiu, kaip
garsiai ir greitai plaka širdis, bet prisiverčiu susikaupti.
– Man reikia Rido.
– Jėzau, kvaila kale, užsimerk ir mėgaukis.
Jo balsas nebe malonus. Jis šaltas ir susierzinęs. Danielis
trukteli mano marškinėlių apačią. Noriu trenkti jam per
rankas, bet mano judesiai tokie nekoordinuoti, kad jis juos
nutraukia man taip ir nespėjus pasipriešinti.
– Kaip sekasi? – išgirstu Hju balsą. Jis arti. Labai arti.
– Ji apsinešusi. Daviau molės3. Pagalvojo, kad įdūriau su
strėlyte, – Danielis atrodo patenkintas savo triuku. Pamėginu
užsimoti kumščiu, bet mano ranka per sunki.
 Hju stabteli.
– Biče... Nemanai, kad nereikėtų to daryti su Ela Karalaite?
Maniau, kad po to, kas nutiko su Savanos pussesere,
užsiimsim tik viešniom. Negalima šikti ten, kur valgai.
Danielis prunkšteli.
– Karaliai jos nekenčia. Ji niekam nesiskųs. Šiukšlė.
Nusivalkiojusi mergšė, dėl kurios turėjau dirbti visą savaitę.
Jis suima mano veidą. Prisilietimas toks malonus.
Norėčiau, kad tai būtų Ridas ir jo ranka.
Sumurmu jo vardą.
– Ką ji pasakė?
Danielis nusijuokia.
– Man atrodo, kad ji dulkinosi ir su Istonu, ir su Ridu.
Jis grubiai suima mano krūtis ir nuo prisilietimo vėl
sudejuoju.
– Jėzau, kokia užsivedusi, – piktdžiugiškai taria Hju. –
Nuostabu. Ar kai baigsi, galėsiu pasilinksminti ir aš?
– Žinoma. Pirma leisk man, o paskui ji visa tavo.
– Kaip manai, ji labai pasileidusi? Girdėjau, kad gerai
nusivalkiojusi.
– Nežinau, niekaip negaliu praskėst jai kojų, – nustumia
mane ant kėdės ir įkiša kelį man tarp kojų.
– Gal duok jai truputį kokso? Pažadintų.
– Jo, gera mintis.
Danieliui atsistojus ir nuėjus prie spintelės, spaudimas
dingsta. Išsigandusi stebiu, kaip jis kuičiasi stalčiuje.
– Kur Faris laiko tą šūdą? Maniau jis čia... A, gal šaldytuve.
Už durų išgirstu prislopintus balsus.
– Ela... mačiau ją... Danielis... baseino...
 – Ridai, – sukaupusi paskutines jėgas, atsistoju. – Ridai. –
Nusvirduliuoju pro besibučiuojančias merginas.
– Ei, neskubėk, – Danielis uždaro stalčių ir atbėgęs prie
manęs užstoja duris man nespėjus jų atidaryti. – Kur
susiruošei?
– Man jau metas, – spiriuosi čiupdama už durų rankenos.
– Ne, ne, ne. Grįžk čionai.
Imame grumtis dėl durų. Danielio rankoje blizga kažkas
aštraus.
– Hju, padėk truputėlį, – paprašo.
Imu daužyti duris.
– Ridai! Ridai!
Danielis nusikeikia, Hju atplėšia mane nuo durų, bet per
vėlai. Durys atsilapoja, ir pasirodo Ridas. Pamačius mus tris
jo žydros akys iškart blyksteli iš įsiūčio.
Metuosi prie jo, bet Danielis iš nuostabos paleidžia mane iš
glėbio ir krentu ant grindų.
– Kas, po velnių, čia vyksta? – suurzgia Ridas.
– Šūdas, ji visiškai nusitašė, – taria Danielis ir greitai
nusijuokia. – Atsivedžiau čia, kad nepasidarytų gėdos.
– Ne, ne, – paprieštarauju mėgindama atsisėsti, bet ant
grindų didelė bala. Nežinau, kaip pasiteisinti. Sugebu tik
desperatiškai pakelti akis į Ridą. Dabar jis ims manęs
nekęsti. Patikės, kad tikrai esu kekšė, bet nebeturiu jėgų
priešintis.
Ateina daugiau žmonių, man prieš akis išsirikiuoja penkios
poros didelių pėdų. Dar daugiau žmonių atėjo pasižiūrėti
mano pažeminimo. Nuleidžiu galvą ant plytelėmis išklotų
grindų tikėdamasi, kad jos prasivers ir mane praris.
 – Turi du pasirinkimus, – prabyla Ridas. Jo balsas stiprus ir
ramus, lyg kreiptųsi į mokinuką pirmadienio rytą. – Gali arba
atsiprašyti, pasakyti tiesą ir tau į veidą trenks tik vienas iš
mūsų, arba gali pameluoti ir visi kartu padarysim iš tavęs
biologijos projektą. Patariu atsargiai rinkti žodžius.
Ar jis kalba su manimi? Gali būti. Pakeliu galvą norėdama
tai užginčyti, pasakyti, kad nepadariau nieko blogo, bet
pakėlusi akis pamatau Karalių sieną. Visi penki broliai čia.
Visi iki vieno, net ir Gideonas. Jie stovi sukryžiavę rankas ant
krūtinių, rūsčiais veidais, tačiau nė vienas nežiūri į mane.
Žvilgteliu per petį dairydamasi Danielio. Jo rankos karo
prie šonų, tarp pirštų švirkštas.
Jis atsikrenkščia.
– Ridai, aš nieko nepadariau...
– Kaip matau, jau pasirinkai.
– Ir labai kvailai, – sumurma Istonas.
Atitraukęs akis nuo Danielio Ridas pasilenkia ir pakelia
mane ant rankų. Jis prispaudžia mane prie krūtinės, viena
ranka prilaikydamas užpakalį, kita tvirtai apkabinęs pečius.
Šis vaikinas buvo mano priešas, suteikęs tiek daug skausmo,
o dabar kabinuosi į jį, tarsi jis vienintelis visame pasaulyje
galėtų mane paguosti.

MUMS ATSIDŪRUS VISUREIGYJE, apsiverkiu.

– Ridai, man kažkas negerai.
– Žinau, mažute, bet viskas bus gerai.
Ridas uždeda vėsią ranką man ant kojos. Pojūtis varo mane
iš proto.
 – Noriu, kad mane liestum, – pamėginu patraukti ranką
arčiau, bet jis tik suurzgia, akimirką stipriau suspaudžia man
koją ir patraukia ranką. – Ne, – užprotestuoju. – Man buvo
gera.
– Ela, Danielis tau suleido ekstazio. Narkotikas sukėlė
aistros bangą, bet nesiruošiu tavim pasinaudoti.
– Bet... – pradedu ginčytis vėl siekdama jo rankos.
– Ne! – suloja. – Prašau, dėl Dievo meilės, nutilk ir leisk
man vairuoti.
Susigūžiu sėdynėje, bet dilgčiojimas nesiliauja. Patrinu
kojas vieną į kitą tikėdamasi, kad palengvės, ir pulsavimas
truputį nurimsta. Man labiau patiktų, jei mane liestų Ridas,
bet savų rankų prisilietimas taip pat suteikia palengvėjimą,
tad man nelieka nieko kito. Atrodo, kad mano oda – gyvas
organizmas. Pakišusi ranką po Rido skolintais marškinėliais
imu save masažuoti.
– Jėzau, Ela, prašyčiau. Tu mane nužudysi.
Susigėdusi liaujuosi.
– Atsiprašau, – tariu tyliai. – Nesuprantu, kas vyksta.
– Vežu tave namo, – taria pavargęs.
Likusi kelionė automobiliu – kankynė. Turiu sutelkti visą
valią, kad savęs neliesčiau.
Ridas sustabdo automobilį prie namų, iššoka iš visureigio
net neužgesinęs variklio, atidaro mano dureles ir aš krentu
tiesiai jam į glėbį. Abu sudejuojam – aš iš palengvėjimo, jis iš
sumišimo.
Trinkteli kito automobilio durelės, ir prie mūsų prisideda
kiti broliai. Sojeris bėga atidaryti durų.
Pirmas prabyla Gideonas:
 – Jos laukia ilga naktis. Vienas iš mūsų turi jai padėti.
– Kaip? – iškošia Ridas.
– Pats žinai, – tyliai atsako brolis.
– Šūdas.
– Nori, kad tai padaryčiau aš? – paklausia Istonas.
Prisiglaudžiu prie Rido ir jis stipriau mane suima.
– Ne, ne. Aš pats.
Jam nešant mane laiptais į viršų, jaučiuosi apdujusi.
Galiausiai jis paguldo mane ant lovos ir atsitraukia, bet aš
ištiesiu ranką mėgindama jį pasiekti.
– Nepalik manęs.
– Nepaliksiu, – pažada. – Tik paimsiu rankšluostį.
Jam dingus vonioje, vėl apsiverkiu.
– Tu visiškai apsvaigusi. Molė. Koksas. Kas žino, ko dar jis
tau davė, – su pasibjaurėjimu taria Ridas.
– Atsiprašau, – sušnabždu.
– Ant tavęs nepykstu, – prispaudžia šaltą rankšluostį man
prie kaktos. – Pykstu ant savęs. Tai mano kaltė. Mano ir
Istono. Tai aš kaltas. Aš esu Ridas Griovėjas, – taria liūdnai. –
Žinojai?
– Man šitas vardas nepatinka.
Jis prisėda šalia, patraukia rankšluostį nuo kaktos ant
veido, nuo veido ant kaklo, tuomet ant pečių. Dieviškas
jausmas.
– Sakai? O kaip mane norėtum vadinti tu?
– Savo, – atsakau.

3 Grynas, molekulinis ekstazis.

 24 SKYRIUS

ABU SULAIKOM KVAPĄ.

– Ela, – pradeda sakyti jis, bet nutyla. Tik žiūri, kaip
atsisėdu.
Ištraukusi jam iš rankų rankšluostį, numetu jį ant grindų.
Netrukus šalia nusileidžia ir jo paskolinti marškinėliai.
– Ela, – pamėgina dar kartą.
Tačiau aš nenoriu, kad jis toliau vaidintų kilnų. Noriu jo
dabar pat.
Atsisėdu jam ant kelių ir kojomis apsiveju klubus.
– Paklausk, kodėl Danielis taip ant manęs supyko.
Ridas pamėgina patraukti mano kojas.
– Ela...
– Paklausk.
Praeina ilga akimirka, bet jis liaujasi mėginęs nukelti mane
nuo savęs ir uždeda rankas man ant šlaunų. Visu kūnu
perbėga šiurpuliukai.
– Kodėl jis taip ant tavęs supyko? – paklausia Ridas kimiu
balsu.
– Nes nuolat kartojau tavo vardą.
Jo akys užsiliepsnoja.
 – Nes man reikia tik tavęs. Visada reikėjo tik tavęs.
Pavargau kovoti su savimi.
Jo veidas staiga apsiniaukia.
– Mano brolis...
– Tavęs, – pakartoju. – Tik tavęs.
Man sunėrus rankas jam už kaklo, jis sudejuoja.
– Tu negali mąstyti blaiviai.
– Bet ne dėl narkotikų, – sušnabždu. – Negaliu mąstyti
blaiviai nuo tada, kai susipažinom.
Jis vėl sudejuoja.
– Bet jaučiuosi taip, tarsi tavimi naudočiausi.
Prisitraukiu Rido veidą prie savęs.
– Ridai, man tavęs reikia. Neversk maldauti.
Ir pagaliau jis pasiduoda. Vieną ranką panardina man į
plaukus, kita šiurkščiai prisitraukia mane prie savęs.
– Daugiau prašyti nereikės. Duosiu tau, ko tik panorėsi.
Iš pradžių jo lūpos švelniai prisiliečia prie mano lūpų, vos
juntamai, tarsi mėgintų įsiminti jų formą, o tada, kai jau
ruošiuosi prašyti daugiau, jo liežuvis įslysta pro mano
praviras lūpas ir pabučiuoja taip giliai, kad apsvaigsta galva.
Parkrentam ant čiužinio. Jo rankos suima mane už klubų ir
ima trinti mano kūną į savo. Mūsų lūpos, alkanos ir reiklios,
sulipusios. Šiam bučiniui atiduodu viską, ką turiu. Visą savo
meilę, vienatvę, viltis ir liūdesį.
Ridas priima viską ir atsako tuo pačiu. Mūsų rankos
susipina, o jo lūpos suranda už ausies ir kaklo apačioje
tvinksintį pulsą. Ridas bučiuoja mane, tarsi niekaip negalėtų
pasisotinti.
 Jis įkiša vieną šlaunį man tarp kojų ir net per kelnaites ir jo
džinsus pajuntu palengvėjimą, kurio taip troškau. Beveik.
Man vis dar negana ir savo nepasitenkinimą išreiškiu
agonijos kupina dejone.
Ridas pasikelia ant alkūnių ir prisimerkęs pažvelgia į mane
iš viršaus. Jo lūpos paraudusios nuo bučinių. Jis karščiausias
vaikinas Žemėje ir jis mano. Bent jau šiąnakt.
– Dar, – maldauju.
Jis išsišiepia, tuomet apsiverčia ant šono ir įkiša vieną
ranką man tarp kojų.
Kūnu perbėga elektros srovė.
– Geriau? – sušnabžda.
Toli gražu. Man pasimuisčius jis kreivai šypteli, ir jo akys
vėl aptemsta. Rido pirštai ima judėti ratu, o ranka spausti jo
geidžiančią vietelę.
Mano kūnas kaip plikas elektros laidas, iš kurio bet kada
gali pažirti kibirkštys. Bet kada, nes užtenka dar vieno jo
prisilietimo, ir visu kūnu nuvilnija pasitenkinimas. Aikteliu ir
sudrebu negalėdama patikėti, kaip man gera. Galbūt taip
veikia narkotikai, bet man patinka galvoti, kad tai Ridas. Jo
tylios, raginančios dejonės, kai trinuosi jam į ranką. Jo
susijaudinimo įrodymas prisispaudęs man prie klubo.
Rido lūpos vėl suranda manąsias. Bučiuoju jį su nauja
aistra, nes man greičiau, nei abu tikėjomės, vėl kyla geismas.
Suimu jį už pečių ir traukiu prie savęs tol, kol jis atsiduria
ant manęs.
Mūsų lūpoms vėl susiliejus ir man kilstelėjus klubus, norint
į jį pasitrinti, jis vėl sudejuoja. Mane nuraminti gali tik jo
tvirtas kūnas. Jis didelis ir pasirengęs, tačiau man įkišus
ranką tarp mūsų, Ridas ją patraukia.
– Ne, – sunkiai iškošia jis. – Šį vakarą svarbiausia tu. Apie
mane negalvok, nes...
Galvoju, kad pasakys „nes tave veikia narkotikai“, bet
nebesijaučiu apsvaigusi. Jei ir truputį apsvaigusi, tai tik nuo
jo.
Rido lūpos prisispaudžia prie mano kaklo, bučiuoja ir
čiulpia tuo pačiu metu, kai jo kūnas trinasi į mane. Jaučiu,
kaip viduje auga pasitenkinimas, bet mums trukdo jo džinsai.
Nenoriu galvoti tik apie save. Noriu...
Ridas vėl patraukia mano ranką ir dabar nuo manęs nulipa,
bet nenueina toli. Jam pabučiavus tarpelį tarp krūtų odą
užlieja karštis. Šiltos lūpos prisiliečia prie spenelio. Pajutus
jo liežuvį iš akių pasipila kibirkštys. Kai jo burna apžioja
mane, sulaikau kvapą.
Kiekvienas erzinantis lyžtelėjimas vis labiau mane kaitina.
Blaškausi jo glėbyje maldaudama daugiau. Ridas pasislenka
ir apžioja kitą spenelį, o tuomet pasislenka žemyn ir pajuntu,
kaip jo lūpos slysta mano pilvu.
– O Dieve mano, – sušnabždu. Visi mano receptoriai
įsiaudrina. – Ridai. – Maldauju.
– Viskas gerai, mažute. Aš čia. Žinau, ko tau reikia.
Ridui nusileidus man tarp kojų, sustoja širdis. Jaučiu, kaip
traukiant kelnaites žemyn mano kojomis, jam dreba rankos.
Jis giliai įkvepia ir burna prisispaudžia prie manęs.
Sušunku nuo iki šiol nepatirto pojūčio. Gera. Labai gera. Jo
liežuviui suradus jautriausią lopinėlį, kilsteliu klubus ir
nesusivaldžiusi garsiai sudejuoju. Sukandu apatinę lūpą,
stengdamasi būti tyliai, bet Ridas varo mane iš proto. Vos
neapalpstu gniauždama jo plaukus.
Jis pakelia į mane padūmavusias akis.
– Nori, kad liaučiausi?
– Ne.
Ridas tęsia. Jo liežuvis stebuklingas, laižo mane vienodu
ritmu ir retkarčiais kimiai suurzgia, lyg mano atsakas jam
būtų toks pats malonus kaip tai, ką jis suteikia man.
Rido pirštai perbėga vidine šlaunies puse. Jis kilsteli galvą
prašydamas leidimo, kurį iškart suteikiu nekantriai
linktelėdama. Aš taip šito trokštu.
Jis užsimerkia ir panardina į mane vieną pirštą.
– Tu tokia ankšta, – iškošia pro sukąstus dantis.
– O ką sakiau, – šiaip ne taip atsakau.
Ridas nusijuokia.
– Sakei, – ištraukia pirštą ir vėl paglosto šlaunį. –
Pasistengsiu, kad tau būtų labai gera.
– Man jau dabar gera, – paprieštarauju sulenkdama kojas.
Prieš mane sušvinta gerai pažįstama, užtikrinta šypsena.
– Palauk ir pamatysi.
Jis vėl grįžta man tarp kojų ir pečiais praskečia jas taip
plačiai, kad turėčiau raudonuoti, bet tik nekantrauju. Viena
ranka apsivijęs mano šlaunį vėl panardina į mane vieną
pirštą.
Kojų raumenys įsitempia. Pirštais suspaudžiu jo galvą, bet
jis nesiliauja manęs bučiavęs net tada, kai mane galinga
banga užlieja didžiausias pasitenkinimas. Kai sudrimbu, jis
atsikelia, atsigula šalia ir prisitraukia mane prie savęs.
Jo lūpos vėl suranda mano kaklą, ir jis giliai įkvepia.
 – Kodėl čia atvažiavai?
Klausimas mane glumina.
– Aš... nežinau, kodėl. Tavo tėvas...
– Norėjau pasakyti, kodėl dabar.
Jo netikėti žodžiai kaitina mano odą.
– Galbūt kitu laiku, kitoje vietoje, mūsų lauktų kitokia
istorija.
– Nesuprantu, apie ką kalbi.
– Sakau, kad tai negali pasikartoti, – jam pakėlus galvą
matau liūdesį. – Man reik išvykti. Reikia išvykti iš šių
prakeiktų namų ir tapti geresniam... vertesniam... – ties
paskutiniais žodžiais jo balsas užlūžta.
– Vertesniam, – tyliai pakartoju. – Kodėl manai, kad nesi ko
nors vertas?
Ridas nutyla, bet ir toliau glosto mano petį.
– Nesvarbu, – galiausiai taria. – Pamiršk.
– Ridai...
Jis atsisėda lovoje ir nusitraukia marškinėlius, apsivilktus
automobilyje. Kiti marškinėliai, kuriuos nusivilko ir aprengė
mane, kai išėjom iš vakarėlio, guli numesti ant grindų šalia
kitų mano drabužių.
– Užsimerk, Ela, – taria kimiai vėl įsitaisydamas šalia.
Dabar jis pusnuogis, bet vis dar su džinsais. Užmetusi ant jo
koją šlaunimi pajuntu šiurkštų audinį. – Užsimerk ir užmik.
– Pažadi manęs nepalikti? – sušnabždu į jo nuogą krūtinę.
– Pažadu.
Prisiglaudžiu dar arčiau pasiduodama jo kūno šilumai ir
tolygiam širdies plakimui prie mano ausies.
Kai nubundu kitą rytą, Rido nebėra.
 25 SKYRIUS

– GERAI JAUTIES, sesut? – man įsvirduliavus į virtuvę

Istonas įdėmiai mane nužvelgia nuo valgomojo stalo.
Jaučiuosi taip, lyg vakar būčiau pervažiuota sunkvežimio.
– Ne. Jaučiuosi siaubingai, – priėjusi prie plautuvės įsipilu
stiklinę vandens, užsiverčiu ir įsipilu dar.
– Žiauriai smigai, ar ne? Kai pirmą kartą sutikau molę, man
buvo tas pats, – taria Istonas užuojautos kupinu balsu.
– Molė? – nuo durų pasigirsta smalsus Kalamo balsas. –
Susiradai naują merginą, Istonai? Kas nutiko Kler?
Matau, kad Istonas vos tvardo juoką.
– Tarp mūsų su Kler viskas baigta, bet Molė visai šauni, –
šelmiškai išsišiepia, tačiau man taip skelia galvą, kad
nesugebu net šyptelėti. Kalamas atsisuka į mane ir
akivaizdžiai lieka priblokštas reginio.
– Ela, atrodai siaubingai, – jo veidą iškart aptemdo
įtarimas, ir jis greitai atsisuka į sūnų. – Į kokias nesąmones
įvėlei ją vakar?
– Įprastos problemos su skysčiais. Pasirodo, Ela
netoleruoja alkoholio.
 Kalamui už nugaros atsakau jam dėkingu žvilgsniu.
Panašu, kad paliaubos su Karaliais reiškia, jog padėsim
vienas kitam išsukti uodegą. Nors vakar narkotikus vartojau
ne savo noru. Prisiminusi aistringą Danielio žvilgsnį ir kaip
jis mane grabaliojo, sugniaužiu kumščius.
– Pasigėrei?
Kalamas atsisuka į mane kietai sučiaupęs lūpas.
– Truputį, – prisipažįstu.
– Nagi, tėti, tik nepradėk mūsų auklėti, – įsikiša Istonas. –
Pirmą kartą pasiūlei man alaus, kai buvau dvylikos.
– O man vienuolikos, – atsiliepia Gideonas įeidamas į
virtuvę. Jis pusnuogis, tad kairėje pusėje ant krūtinės aiškiai
matyti įdrėskimas. Jis žvilgteli į mane su užuojauta.
– Kaip jautiesi?
– Jai pagirios, – atsako Istonas už mane, ir tėvui nusisukus
meta broliui smailų žvilgsnį.
Kalamas vis tiek nepatenkintas.
– Nenoriu, kad per daug gertum.
– Bijai, kad atims iš tavęs Karalių šeimos gėrimo čempiono
titulą? – pratrūksta Istonas.
– Gana, Istonai.
– Tik norėjau pasakyti, kad tu dviveidis, tėti, ir akivaizdžiai
taikai dvejopus standartus. Jei tau nerūpi, kai prisigeriam
mes, kodėl Ela negali daryti to paties?
Kalamas nusisuka nuo sūnaus į mane ir papurto galvą.
– Tikriausiai turėčiau džiaugtis, kad ginate vienas kitą.
Koridoriuje pasigirdus žingsniams ir į virtuvę įėjus Ridui,
sustingstu kaip įkasta. Jam žemai ant klubų kabo juodos
sportinės kelnės, krūtinė nuoga ir truputį drėgna, lyg būtų
ką tik iš dušo.
Nežiūrėdamas į mane jis patraukia prie šaldytuvo.
Nors ir nežinau, kokios reakcijos tikėjausi, man dingsta
nuotaika. Jo žinutė aiški – nubudau viena. Be to, vakar sakė,
kad tai negali pasikartoti. Kurios dalies aš nesupratau?
– Oi, Ela, – staiga taria Kalamas. – Pamiršau pasakyti. Rytoj
atvažiuoja tavo automobilis, tad pirmadienį galėsi pati
nuvažiuoti į darbą.
Kalamui pirmą kartą ištarus žodį „darbas“ ir nesusiraukus,
man palengvėja, tačiau kartu pajuntu ir nusivylimą. Pastebiu,
kaip įsitempia Rido nugara prie šaldytuvo. Jis taip pat žino,
ką tai reiškia. Daugiau jokių pavėžėjimų.
– Puiku, – numykiu.
– Taigi, – Kalamas apsižvalgo virtuvėje. – Kokie šiandienos
planai? Ela, galvojau, galėtume nueiti...
– Su Valeri eisime į prieplauką, – pertraukiu. – Pietausime
jūrų gėrybių restorane prie vandens, apie kurį ji nuolat
kalba.
Jis atrodo nusivylęs.
– Na, gerai. Skamba puikiai, – taria atsisukdamas į sūnus. –
Gal kuris norit kartu pasitreniruoti golfą? Seniai nežaidėm
visi kartu.
Jo kvietimo nepriima nė vienas sūnus. Kalamui išėjus iš
virtuvės lyg benamiam šuneliui, nesusilaikau.
– Vaikinai, jūs negalit net pasistengti? – klausiu.
– Patikėk, mes stengiamės, – kandžiai atrėžia Gideonas. Aš
tam nepasirengusi.
Jam nuėjus pažvelgiu į Istoną.
 – Kokia širšė jam įgėlė?
– Nežinau.
Nors kartą Istonas neturi žalio supratimo visai kaip aš, bet
Ridas kažką žino, nes susiraukia ir burbteli:
– Palikit Gidą ramybėj, – ir taip pat išeina. Jis nė karto į
mane nepažvelgė. Širdį spaudžiantis skausmas tūkstantį
kartų stipresnis už pagirias.

PIETŪS SU VALERI praeina smagiai, bet atsisveikinu anksti,

nes atrodo, kad galvą vis dar bado surūdijusiais peiliais. Ji
nusijuokia sakydama, kad kuo baisesnės pagirios, tuo
geresnis vakarėlis. Leidžiu jai tikėti tuo pačiu kaip ir
Kalamui – kad kenčiu bausmę už tai, kad padauginau.
Nežinau, kodėl nepapasakoju jai apie Danielį. Valeri mano
draugė. Ji būtų pirmoji eilėje norinčių atspardyti jam subinę
už tai, ką man padarė, bet kažkodėl nutyliu. Gal iš gėdos.
Neturėčiau gėdytis. Neturėčiau. Nepadariau nieko blogo.
Jei būčiau bent įtarus, kad Danielis psichopatas, nė už ką
nebūčiau ėjusi su juo į namelį prie baseino.
Tačiau kiekvieną kartą, kai prisimenu vakar vakarą,
įsivaizduoju save nusiplėšiančią drabužius ir šnabždančią
Rido vardą, kol landžios Danielio rankos slysta per mano
kūną. Nuo to vaizdo mane apima gėda.
Negaliu prasiblaškyti net galvodama apie tai, kas nutiko
vėliau – apie gerąją dalį, kai šnabždėjau Rido vardą dėl visai
kitų priežasčių. Negaliu apie tai galvoti, nes iškart nuliūstu.
Vakar Ridas manęs norėjo ir atsidavė man visas, bet iškart ir
atėmė.
 Valeri išleidžia mane prie dvaro ir nuvažiuoja namų
ūkvedės automobiliu. Per pietus sakė, kad kitą savaitgalį
atvažiuoja jos vaikinas, tad nekantrauju su juo susipažinti.
Val tiek kalba apie Temą, kad atrodo, jog mes jau pažįstami.
Kadangi popietė graži, nusprendžiu apsivilkti maudymosi
kostiumėlį ir truputį pagulėti prie baseino. Tikiuosi, kad
saulėkaita vėl leis pasijusti žmogumi. Pasiimu knygą ir
įsitaisau ant gulto, bet vos dvidešimt minučių trukusią
ramybę nutraukia Gideonas, pasirodęs vienomis glaudėmis.
Iš visų brolių Karalių Gideono kūne mažiausiai riebalų. Jis
turi plaukiko figūrą. Istonas pasakojo, kad už plaukimą gavo
visą koledžo stipendiją. Dvyniai tvirtina, kad kitose
olimpinėse vasaros žaidynėse jis pelnys auksą, tačiau gerai,
kad šiandien olimpinio komiteto čia nėra, nes iškart būtų
diskvalifikuotas. Gideono grybšniai netolygūs, tempas, kitaip
nei visada, labai lėtas.
O gal aš be reikalo jaudinuosi. Juk iki šiol mačiau jį
plaukiantį vos kartą. Galbūt šiandien jis ilsisi.
– Ela, – pašaukia lipdamas iš baseino po geros valandos.
– Ką?
Jis prieina prie manęs taškydamas vandenį.
– Šį vakarą paplūdimyje vyks vakarėlis. Pas Vorfingtonus, –
rankšluosčiu pasitrina krūtinę. – Noriu, kad liktum namie.
Kilsteliu antakį.
– Ar dabar tu būsi atsakingas už mano laisvalaikį?
– Bent jau šį vakarą, – jo tonas sako, kad geriau
nesiginčyti. – Aš rimtai. Į vakarėlį neik.
Po vakar vakaro neturiu jokio noro eiti į dar vieną vakarėlį,
bet man vis tiek nepatinka, kai kas nors aiškina, ką turiu
daryti.
– Gal.
– Jokių gal. Lik namuose.
Jis dingsta viduje, bet po penkių minučių prie mano gulto
pasirodo Istonas.
– Brentas Vorfingtonas rengia...
Jis pasitrina šerelius ant smakro.
– Tu į jį neisi.
– Kaip matau, jau kalbėjai su Gideonu.
Iš akių matau, kad kalbėjo, bet tada jis pamėgina prieiti iš
kitos pusės ir berniukiškai išsišiepia.
– Klausyk, sesut, tau nėra jokio reikalo kur nors eiti. Šį
vakarą pailsėk, atsipalaiduok, pažiūrėk muilo operą...
– Muilo operą? Kuo tu mane laikai? Penkiasdešimtmete
namų šeimininke?
– Gerai, gali žiūrėti porno, bet šį vakarą su mumis neisi, –
atkerta.
– Su mumis? – pakartoju. – Ridas irgi eis?
Istonas tik gūžteli pečiais ir nusisuka vengdamas sutikti
mano žvilgsnį, bet tai patvirtina visas abejones. Ką, po
velnių, jie sugalvojo? Pilve ima kilti panika. Ar ten bus ir
Danielis? Ar dėl to nori mane sulaikyti?
Istonas sprunka, neturiu progos paklausti. Atsidususi
paimu knygą ir pasistengiu susitelkti į skyrių, kurį skaičiau,
bet veltui. Man vėl neramu.
– Ei.
Pakėlusi akis pamatau artinantis Ridą. Jis pirmą kartą per
dieną pažvelgia man į akis.
Ridas atsisėda ant kėdės šalia manęs.
 – Kaip jautiesi?
Padedu knygą į šalį.
– Geriau. Galvos nebeskauda, bet vis dar silpna.
Jis linkteli.
– Tau reikia pavalgyti.
– Valgiau.
– Tai pavalgyk dar.
– Patikėk, aš prisikimšus, – išsišiepiu. – Per pietus Valeri
man sukišo nesuvokiamą kiekį krevečių ir krabų kojų.
Jo lūpos trūkteli.
Nusišypsok, – tyliai maldauju. – Nusišypsok. Paliesk mane.
Pabučiuok. Padaryk ką nors.
Bet šypsenos nesulaukiu.
– Klausyk, dėl vakar vakaro... – krenkšteli. – Noriu kai ko
paklausti.
– Gerai, – suraukiu kaktą.
– Ar tau... ar... – sunkiai iškvepia. – Ar tau pasirodė, kad
tavimi pasinaudojau?
– Ką? Žinoma, ne.
Tačiau Rido žvilgsnis vis dar įdėmus ir griežtas.
– Turi būti su manimi atvira. Jei tau atrodo, kad tavimi
pasinaudojau ar padariau ką nors, ko tu nenorėjai... turi
pasakyti.
Atsisėdu, pasilenkiu prie jo ir suimu jo veidą abiem
rankomis.
– Nepadarei nieko, ko aš nebūčiau norėjusi.
Ridui akivaizdžiai palengvėja. Man nykščiais paglosčius
jam smakrą, jis ima tankiau kvėpuoti.
– Nežiūrėk į mane taip.
 – Kaip? – sušnabždu.
– Pati žinai, – sugergždžia, patraukia mano rankas sau nuo
veido ir neužtikrintai atsistoja. – Tai negali pasikartoti. Aš to
neleisiu.
Nieko nesuprantu.
– Kodėl?
– Nes taip negalima. Aš ne... tavęs nenoriu, aišku? –
atrėžia. – Vakar buvau tau malonus tik dėl to, kad buvai
apsinešusi nuo ekstazio ir tau reikėjo pagalbos. Tiesiog
padariau paslaugą, bet nieko daugiau. Aš tavęs nenoriu.
Ridas nueina man net nespėjus atsakyti, arba, tiksliau,
pavadinti jo bjauriu melagiu. Jis manęs nenori? Nesąmonė.
Jei manęs nenorėtų, nebūtų manęs bučiavęs taip, tarsi jis
būtų badaujantis, o aš būčiau vienintelis maisto šaltinis. Jei
manęs nenorėtų, nebūtų garbinęs mano kūno kaip
didžiausios dovanos gyvenime ar laikęs manęs glėbyje, kol
užmigau.
Jis man meluoja ir dėl to man tik dar labiau neramu. Ne tik
neramu. Dabar manyje atsiranda ryžtas, nes akivaizdu, kad
Ridas Karalius turi tiek paslapčių, kad nežinau, nuo kurios
pradėti.
Bet aš jas atskleisiu. Sužinosiu viską. Sužinosiu, kodėl jis
nieko neprisileidžia, kodėl savęs nevertina ir kodėl apsimeta,
kad tarp mūsų nieko nėra, nors abu žinome, kad yra
priešingai. Po velnių, aš išsiaiškinsiu visas jo paslaptis.
O tai reiškia... kad šį vakarą laukia dar vienas vakarėlis.
 26 SKYRIUS

MAN REIKIA PASTIPRINIMO ar bent jau žvalgybinės

informacijos. Sprendžiant iš to, ką sakė Gideonas,
Vorfingtonai gyvena pakrantėje, pakankamai netoli, kad
vakarėlio triukšmas pasiektų ir Karalių dvarą. Taip pat jie
turi maždaug Karalių brolių amžiaus vaikų, bet tai praktiškai
viskas, ką žinau.
Gerai, kad pažįstu gandų centro direktorę.
Valeri atsiliepia po pirmo signalo.
– Nori dar jūrų gėrybių? Juk sakiau, kad geriausias vaistas
nuo pagirių – maistas.
Galiu apsivemti vien nuo minties apie dar vieną moliuską
mano skrandyje.
– Ne, ačiū. Galvojau, kad jau baigei bendrauti su Temu per
Skype ir norėtum apsilankyti pas mane? Kartu
pašnipinėtume Karalius.
Valeri giliai įkvepia.
– Tuoj būsiu.
– Ei, – įsiterpiu, kol ji nespėjo padėti ragelio. – Automobilį
turi?
 – Ne, ir, kaip suprantu, negali prašyti vieno iš brolių, kad
mane paimtų? – taria sutrikusi.
– Nesijaudink. Tave paims Diuranas. Tiesą sakant, kai
pasakysiu Kalamui, kad noriu pasikviesti draugę, jis
pasisiūlys atvežti tave pats.
– M, Kalamas. Būtų labai miela. Kaip senukas jis tikrai
karštas.
– Valeri, kaip šlykštu. Jam keturiasdešimt su trupučiu.
– Na ir kas? Tokius vadina sidabrinėmis lapėmis. Žinai,
kam tokios patinka?
– Neturiu žalio supratimo. Kuriai nors iš Pastelių?
– Tikrai ne. Tos merginos nežinotų, ką daryti su suaugusiu
vyru, ką jau kalbėti apie tokį, kuris vyresnis už jas
dvidešimčia metų. Džordan vyresnioji sesuo! Jai dvidešimt
dveji, bet nuolat vedžiojasi namo senius. Paskutinis netgi
buvo pražilęs ir, prisiekiu, vyresnis už dėdę Brajaną. Net
nežinau, ar toks jos fetišas, ar jai patinka vyrai, kurie žino, ką
daro, ar ji turi vaikystėje neišspręstų problemų su tėvu.
– Tuomet mano įžeidimas Džordan per vakarėlį turėjo
smogti skaudžiau, nei maniau.
– Bet kažin, ar padėjo, – linksmai atsako Valeri.
– Viskas, dedu ragelį, nes nuo šito pokalbio man norisi
grąžinti pietus, – padedu telefoną mėgindama pamiršti apie
Kalamą ir jaunas merginas.
Laimė, Diuranas neužsiėmęs, ir Valeri atkeliauja labai
greitai.
– Oho, čia taip... – pamačiusi mano miegamąjį nutęsia
ieškodama tinkamo žodžio.
 – Vaikiška? Mergaitiška? Valentino dienos dekoracijų
sandėlio sprogimas? – pasiūlau.
Ji nugara krenta ant rožinės lovatiesės su raukiniais.
– Įdomu.
– Galima pasakyti ir taip.
Atsisėdu į baltu kailiu apklotą kėdę prie tualetinio staliuko
ir stebiu, kaip Valeri klapsi blakstienomis apžiūrinėdama
perregimas užuolaidas, kabančias nuo lovos baldakimo.
– Nori atsigerti? Turiu net minibarą, – paaiškinu
atidarydama stiklines dureles po tualetiniu staliuku.
– Žinoma. Ko nors su mažai kalorijų. Jei nepaisytum
rožinės spalvos, būtų visai gražus kambarys. Televizorius,
prabangi lova, – taria liesdama lovatiesę. – Čia šilkas?
Tuo metu aš jau kišu ranką į šaldytuvą.
– Aš miegu ant šilkinės antklodės?
– Tiksliau, po ja. Žinoma, neprivalai, bet paprastai
miegama ant paklodės, po antklode.
Valeri atrodo susirūpinusi. Tarsi mano klausimas būtų toks
keistas, kad man dar reikėtų paaiškinti ir apie paklodes.
Liūdna, tačiau ji arti tiesos.
– Tiek žinau, gudrute, – ištraukiu dietinės kolos, paduodu
vieną jai ir pasiimu sau. – Tiesiog keista. Anksčiau miegojau
miegmaišyje, o dabar ant – atleiskite, po – šilkinėmis
antklodėmis, – pasitaisau Valeri nespėjus įsikišti. Tačiau
gana apie paklodes. Man reikia informacijos.
– Pasakok viską, ką žinai apie Vorfingtonus, – paliepiu.
– Telekomunikacijų Vorfingtonus ar nekilnojamojo turto
Vorfingtonus? – paklausia neatitraukdama lūpų nuo
skardinės.
 – Net neįsivaizduoju. Jie gyvena netoliese ir šiandien
vakare rengia vakarėlį paplūdimyje.
– Tuomet apie telekomunikacijų Vorfingtonus. Jie gyvena
maždaug už penkių namų, – kilsteli skardinę. – Gal turi
padėkliuką?
Numetu Val užrašų knygutę ir ji pastato skardinę ant jos.
– Brentas Vorfingtonas – dvyliktokas. Labai įsitempęs ir
skrupulingas, bet ne tiek dėl pinigų, kiek dėl šeimos vardo.
Jo merginos Lindsės tėvai prieš kelerius metus buvo priversti
paskelbti bankrotą ir nebeleido dukters į Astoro Parką, nes
nebegalėjo sumokėti už mokslą, bet Brentas jos nepaliko, nes
Lindsė – ARD.
– O ką daro tie Ardai? – klausiu.
Valeri juokdamasi papurto galvą.
– Ne, tai ne pavardė. ARD reiškia Amerikos revoliucijos
duktė. Jos šeimos medis siekia vieną iš pirmų trijų laivų,
atplaukusių iš Anglijos.
– Rimtai? – išsižioju.
– Taip. Tai kas nutiko?
– Šį vakarą broliai eis į tą vakarėlį, bet man liepė likti
namie.
– Kodėl? Tokie vakarėliai ne ką įdomesni už mokyklos
renginius. Jie užrakina visas namų duris, nes Brentas nenori,
kad kas nors mylėtųsi miegamuosiuose. Svečiams
paliekamas vienas tualetas prie durų į kiemą. Namelis prie
baseino taip pat užrakinamas. Brentas pasirūpina, kad būtų
patiektas maistas, ir nurodo, kad visi apsirengtų taip, lyg
ruoštųsi išplaukti jachta. Jis pats apsivelka klubo švarką, o
visos merginos dėvi sukneles. Jokių išimčių.
 Skamba siaubingai. Jei Karaliai būtų apie tai papasakoję,
nebūtų reikėję jokių įspėjimų, tačiau jei jau įspėjo, vadinasi,
įvyks kažkas, ko neturėčiau matyti.
– Ar pakviestas ir Danielis Delakortė?
Ji pagalvoja ir iš lėto linkteli.
– Taip. Jo tėvas teisėjas, manau, kad sūnus ketina sekti
tėvo pėdomis. Be to, argi gali būti per daug teisėjų draugų?
Staiga šią akimirką suprantu, kodėl turtingi žmonės
praturtėja dar labiau. Jų tarpusavio ryšiai susiformuoja
mokykloje arba dar anksčiau, tad suaugę jie mielai vienas
kitam padeda.
– Ar vakar tarp tavęs ir Danielio kažkas nutiko? Žinau, kad
kentei pagirias, bet Džordan sakė, kad taip nusitašei, jog
Ridui teko tave išnešti iš Fario namų. Juk jis... nieko
nepadarė? – klausia susirūpinusi.
Nenoriu pasakoti Valeri visų to vakaro siaubų, bet jei ji
veliasi į šitai kartu su manimi, nusipelnė žinoti.
– Jis manė, kad aš lengvabūdė, bet taip nėra, o Karaliams
nepatinka, kai kas nors negražiai elgiasi su jų beveik galbūt
lyg ir sesute. Sakykim taip.
Ji susiraukia.
– Dieve, koks asilas, bet kodėl aš čia, jei Karaliai jau rezga
keršto planą?
– Nežinau, ar rezga. Žinau tik tiek, kad trys iš jų liepė
nieku gyvu nesirodyti Vorfingtonų vakarėlyje.
Valeri akys nušvinta.
– Myliu tave už tai, kad tau nerūpi, ką mano Karaliai, –
sučirška ir pašokusi nuo lovos atlapoja mano spintos duris. –
Pažiūrėkim, ar turi Vorfingtonams tinkamą suknelę.
 Kol Valeri kuičiasi ir meta netinkamus drabužius lauk,
išgeriu savo kolą.
– Tau reikia daugiau drabužių. Net Karingtonai prigrūda
mano spintą visko, ko tik noriu. Tai labai padeda suformuoti
nuomonę apie save. Nemaniau, kad Kalamas toks šykštus.
– Nešykštus, – atsakau įsižeidusi už Kalamą. – Ėjau
apsipirkti su Bruk, bet tos parduotuvės, į kurias ji mane
nusivedė, pernelyg prabangios.
– Čia viskas prabangu, – mosteli ranka Valeri. – Tiesiog
galvok, kad tai tavo uniformos dalis. Be to, jei prastai
atrodysi, visi galvos taip pat kaip ir aš – kad Kalamas tau
šykštus. Aha! – sušunka traukdama tamsiai mėlyną suknelę
trumputėmis rankovėmis ir gilia V formos iškirpte,
apkraštuota baltais nėriniais. Nepamenu, kad būčiau ją
mačiusi, vadinasi, Bruk paėmė ją vogčiomis. – Šita graži. Gili
iškirptė sako, kad esu seksuali, bet neimu po penkiasdešimt
baksų grynais prieš suteikdama paslaugas.
– Pasikliausiu tavo nuomone.
Ankstesniame darbe, kad iš karto gautum penkiasdešimt
baksų grynais, turėdavai pademonstruoti gerokai gilesnę
iškirptę. Pereinu kambarį ir pradedu rengtis. Jau vėlu, tad
noriu atsidurti vakarėlyje prieš fejerverkus.
– Ar galiu pasiskolinti šitą? – Valeri užsimeta ant savęs
baltų nėrinių suknią.
– Pirmyn.
Valeri pora colių žemesnė už mane, tad sijonas turėtų
siekti šlaunų vidurį.
– Klausiu vien iš smalsumo, bet kiek suknelių man reikia?
Jau ir dvi atrodo daug.
 – Poros tuzinų.
Atsisuku į ją, bet ji nusiteikusi visiškai rimtai.
– Turbūt juokauji.
– Tikrai ne, – atsako kabindama suknelę atgal į spintą ir
ima lenkti pirštus vieną po kito. – Tau reikia popietės
suknelių, jachtos suknelių, klubų suknelių – tiek užmiesčio
klubų, tiek naktinių klubų, – man jau sukasi galva. – Sodo
vakarėlių suknelių, oficialių mokyklos vakarėlių suknelių,
suknelių veiklai po pamokų, vestuvių suknelių, laidotuvių
suknelių...
– Ar tu ką tik pasakei laidotuvių? – pertraukiu.
Valeri mosteli pirštu ir mirkteli.
– Tik tikrinu, ar įdėmiai klausai.
Valeri nusijuokia man užvertus akis ir pradeda rengtis.
– Tau reikia daug daugiau drabužių. Įvaizdis svarbus net ir
Karaliams. Pavyzdžiui, pasakyk nors ką nors blogo apie
velionę Mariją, ir visi Karaliaus sūnūs pašėls. Ridas vos
neatsisėdo už tai, kad užpuolė kažkokį vaikį iš Pietryčių
vidurinės, pavadinusį jo motiną tablečių prisirijusia
savižude, – jai velkantis marškinėlius per galvą balsas truputį
prislopsta.
– Jis apkaltino Mariją savižudybe? – aikteliu priblokšta.
Valeri apsisuka, tarsi tikėdamasi, kad ant jos šoks Ridas, o
tuomet tyliai taria:
– Tai tik gandai, bet Karaliams jie nepatinka. Net padavė
Marijos gydytoją į teismą už neprofesionalumą.
– Ar laimėjo?
– Jie pasiekė tarpusavio susitarimą, bet gydytojas daugiau
šito darbo nebedirba ir išvyko iš valstijos, tad... turbūt taip?
 – Oho.
– Šiaip ar taip, – priduria Valeri, – jie labai saugo savo
motinos atminimą, tad svarbu, kad visi galvotų, jog su tavimi
gerai elgiamasi.
Lieku lyg trenkta žaibo. Ar Ridas tai ir daro? Rūpinasi
šeimos reputacija? Ne, negali būti. Tai, ką čia darėme ant
šilkinės antklodės ir po ja, buvo intymu, tai niekaip nesusiję
su Karalių šeimos reputacija.
Dirstelėjusi į laikrodį suprantu, kad reikia paskubėti.
Greitai persirengiu, bet žvilgtelėjusi į veidrodį matau, kad
yra viena bėdelė.
– Valeri, iškirptė per gili, – apsisuku, kad ji pamatytų
išlindusį baltą liemenėlės kaspinėlį.
Ji tik gūžteli pečiais.
– Nusisek ją. Jei bijai dėl spenelių, užsiklijuok pleistrus.
– Gerai.
Nors būti šalia Danielio be liemenėlės neatrodo protinga
mintis.
Užtrunkame dar pusvalandį, kol pasidarome makiažą ir
šukuosenas. Tiesą sakant, Valeri padažau aš. Ji priblokšta,
kiek makiažo priemonių turiu.
– Gal tau ir reikia suknelių, bet už tai makiažo turi per
akis, – aikteli.
– Ačiū, bet būtų gerai, jei užsičiauptum, kad neužtepčiau
lūpdažio tau ant dantų, – pagrūmoju lūpų teptuku ir ji
paklusniai sučiaupia lūpas.
Susiruošusios palaukiame, kol Karaliai išeis pirmi.
Pasigirsta kelios užtrenkiamos durys ir žingsniai koridoriuje.
Bent viena pora kojų stabteli prie mano durų.
 Pasigirdus kurtinamam beldimui net krūpteliu. Tuoj pat
išgirstu ir Istono balsą.
– Tau viskas gerai? Mes greitai grįšim.
– Nesirūpink! – sušunku apsimesdama, kad pykstu. – Ir
daugiau nesibelsk. Aš pykstu. Ant jūsų visų.
– Net ir ant Rido? – nusijuokia Istonas.
– Visų.
– Nagi, sesut, juk viskas tavo pačios labui.
Staiga reikalo vaidinti piktą nebelieka.
– Jūs nesuprastumėte, kas man yra gerai, net jei tą gerą
jums pakištų Pleibojaus zuikutė.
Valeri padrąsindama iškelia nykščius.
Istonas sunkiai atsidūsta.
– Na, žinoma, jei prieš mane stovėtų Pleibojaus zuikutė,
nieko nematyčiau. Stovėčiau išvertęs akis į jos papus.
Valeri nesulaiko juoko.
– Liaukis, – sušnypščiu. – Tu jį tik dar labiau skatini.
– Aš jus girdžiu, ir taip, tu teisi, mane paskatino! – iš už
durų šūkteli Istonas. – Grįšim namo po poros valandų. Palauk
manęs, pažiūrėsim filmą.
– Eik sau, Istonai.
Jis nužingsniuoja.
– Istonas labai mielas. Jei nebūčiau įsimylėjus Temo,
medžiočiau jį, – prisipažįsta Valeri.
– Nemanau, kad jį sumedžioti labai sunku, – atsakau
sausai.
– Tikrai? O kas tuomet sunku?
– Jį išlaikyti.
 27 SKYRIUS

PASIĖMUSIOS BATELIUS Į rankas mudvi su Valeri pakrante

žingsniuojam Vorfingtonų link.
– Kodėl niekas neateina į vakarėlį nekviestas? – paklausiu
smalsaudama. – Ar negalima tiesiog ateiti paplūdimiu ir
paskui patekti į vidų?
– Jie suprastų, kad atėjai nekviestas, vien iš drabužių. Be
to, į paplūdimį gali patekti tik tie, kurie čia gyvena. Jei negali
įpirkti dešimt milijonų dolerių kainuojančio sklypo, šiuo
smėliu nevaikščiosi.
– Ar mūsų neišsiųs namo?
Iki dabar apie tai net nepagalvojau, nes niekada
nesilankiau tokiuose vakarėliuose.
– Ne, nes tu Ela Karalaitė, o aš, nors ir vargšė giminaitė,
vis dėlto Karington.
Mes net nespėjame nueiti taip toli, kad mus pasitiktų
Brentas Vorfingtonas, ir pastebiu visus penkis Karalius,
sustojusius valdų pakraštyje. Kaip ir įtariau, jie kažkam
ruošiasi. Esu tikra, kad ruošiasi atkeršyti Danieliui. Į ką dar
galėtų nusitaikyti?
 Jei kas nors ir nusipelnė atkeršyti, tai aš. Nužingsniuoju
tiesiai prie jų, bet jie manęs net nemato.
– Labas, didysis broliuk, ką čia veikiat? – baksteliu Gideoną
į nugarą, bet Ridas atsisuka pirmas ir griežtai paklausia:
– Ką čia veiki? Liepiau likti namie.
– Aš taip pat, – Gideonas žvelgia į mane kietai sučiaupęs
lūpas ir suraukęs kaktą.
– Ir aš, – Istonas irgi turi įkišti trigrašį.
– O judu? – smailiai žvilgteliu į dvynius. Abu mūvi
samaninius šortus ir vilki baltus polo marškinėlius su
aligatoriais kairėje pusėje ant krūtinės. Jie nekaltai
sumirkčioja. Dabar tikrai nepasakyčiau, kuris yra kuris, bet
galbūt jų merginai tai patinka. Iki vakarėlio pabaigos turėsiu
paženklinti vieną iš jų lūpdažiu. – Jums bus naujiena, bet aš
ne šuo. Nesėdėsiu vien todėl, kad man taip liepė. Be to,
kodėl turėčiau likti namie? Ar ir čia į gėrimus primaišyta
narkotikų?
Man už nugaros aiktelėjusi Valeri iškart sulaukia penkių
susierzinusių žvilgsnių.
– Ne, – atsako Gideonas. – Bet jei čia nutiks kas nors blogo,
o tu būsi namie, savo lovoje, tėtis nebus toks piktas.
– Arba bučiuosi Valeri, – įsikiša Istonas. – Bet svarbiausia,
kad namie ir lovoje, – greitai priduria, kai smerkiantys
žvilgsniai susminga į jį.
– Jei pasirodysi, Danielis gali suuosti, kad kažką rezgam, –
taria Ridas dar labiau suraukdamas kaktą.
Valeri atsistoja arčiau manęs.
– Jei nenorit kelti įtarimo, Istonas turėtų sukišti liežuvį kam
nors į burną, Ridas šnabždėti ką nors banalaus Ebei... – tuoj
apsivemsiu. – Gideonas turėtų pasakoti apie koledžą, o
judu, – parodo pirštu į dvynius, – turėtumėte krėsti išdaigas,
nes vis dar nesugebu jūsų atskirti.
Istonas dirbtinai sukosėja tramdydamas juoką, o dvyniai
apsimeta, kad jos nemato. Ridas su Gideonu susižvalgo. Jiedu
vadovauja. Bent jau šį vakarą.
– Kad jau esi čia, neverta siųsti tavęs namo, bet tai mūsų
reikalas, – Gideonas pašnairuoja į Valeri, bet ji greita.
– Ištroškau. Einu, paieškosiu taurės šampano.
Valeri dingus pasitrinu rankas.
– Tai koks planas?
– Ridas įplieks ginčą ir sudaužys Danielį kaip obuolį, –
informuoja Istonas.
– Jūsų planas siaubingas.
Visi vėl atsisuka į mane. Nelengva būti jų visų dėmesio
centre, tad atsisuku į Ridą ir Gideoną, nes iš tiesų įtikinėti
reikia juos.
– Manai, kad taip lengvai pakurstysi Danielį susimušti? –
Broliai gūžteli pečiais. – Jaučiatės užtikrinti, nes visi esate
įpratę kovoti gindami savo vardą, bet šis vaikinas neturi jokio
orumo. Jis ne iš tų, kurie kaunasi sąžiningai. Jis iš tų, kurie
apsvaigina merginą, nes nepasitiki savimi arba neturi
kantrybės ją užkariauti. Jis bailys, – parodau į neįtikėtinai
tvirtą Rido kūną. – Ridas sunkesnis dvidešimčia svarų ir
nuolat dalyvauja kovose.
– Ji žino apie kovas? – įsikiša Gideonas. Ridui linktelėjus, jis
tik gūžteli pečiais, lyg nebeturėtų kantrybės su mumis,
mokinukais.
– Vis tiek ginsis, – spiriasi Ridas.
 – Lažinuosi iš šimto žalių, kad nusijuoks ir pasakys, kad
laimėsi. Jei vis tiek jį spausi, pats liksi kaltas.
– Man nerūpi.
– Puiku. Jei nori jį tik primušti, tuomet pirmyn, – parodau į
veją, ant kurios renkasi žmonės.
– Ridas negali smogti pirmas, – įsikiša Istonas.
Sutrikusi imu žvalgytis nuo vieno prie kito.
– Ar čia kovos klubo taisyklė?
– Ne. Prieš kelis mėnesius tėtis pričiupo Ridą mušantis.
Sakė, kad jei pričiups dar kartą, išsiųs dvynius į karinę
mokyklą.
Oho, čia tai bent. Žinau, kad Ridui karinė mokykla būtų nė
motais ar bent jau nieko baisaus, bet jis tikrai nenorėtų, kad
ten išsiųstų dvynius. Kalamas nesiliauja manęs stebinęs.
– Tai daugiau niekam negali trenkti?
– Ne, galiu užvožti, bet tik gindamas save ar šeimos narį
nuo tikros grėsmės. Jis būtent taip ir pasakė, – iškošia Ridas
sukandęs dantis. – Jei turi geresnių pasiūlymų, klok.
Jie visi žino, kad neturiu. Gideonas papurto galvą, Istonas
atrodo manimi nusivylęs. Įsmeigiu akis į tamsiai mėlyną
dangų, tuomet nusisuku į vandenyną, apžvelgiu namą ir
galiausiai atsisuku į brolius. Man kyla mintis.
– Ar Vorfingtonai turi namelį prie baseino?
– Taip, – atsargiai tarsteli Ridas.
– Kur jis?
Karalių namelis prie baseino beveik visas stiklinis – iš
vienos pusės matyti vandenynas, iš kitos – baseinas.
Trukteliu Ridą už rankos.
– Einam, parodysi.
 Ridas padeda man akmenimis užlipti ant vejos ir parodo į
tamsų statinį ant paties betoninio denio aplink didelį,
stačiakampį baseiną, krašto.
– Vorfingtonai jį užrakina.
– Kad niekas ten nesimylėtų. Valeri sakė.
Kaip viskas tobula. Nužvelgiu dvynius.
– Jei turėsiu persirengti moterimi, nedalyvauju, –
protestuodamas iškelia ranką Sojeris. Bent jau manau, kad
tai Sojeris, nes ant rankos vis dar matyti nudegimas.
– Leisk man pasiimti su savimi Valeri. Bus geriau, jei
veiksim dviese. Reikės ir dvynių. Jūs apsimeskit, kad
dalyvaujat vakarėlyje. Kai bus laikas, Sojeris jus susiras ir
praneš. Pasistenkit, kad prie baseino būtų kuo daugiau
žmonių. Galit pasiruošti ir kameras.
– Ką čia sugalvojai, sesut? – prieina Istonas.
– Nieko nėra baisiau už moterį, kurios meilę paniekino,
arba merginą, kurią apsvaigino prieš jos valią, – tariu
paslaptingai ir nubėgu ieškoti Valeri.
Randu ją kalbinančią Savaną tarp pakrantės ir baseino.
Koks sutapimas.
– Labas, galiu su jumis šnektelėti?
Valeri tenka tempti Savaną sau iš paskos, bet man
pavyksta pasivėdėti jas abi į šalį.
Iš pradžių kreipiuosi į Savaną.
– Klausyk, noriu atsiprašyti, kad vakar tavęs nepaklausiau.
Jaučiausi vieniša, o to, kurio norėjau, gauti negalėjau, tad
nusprendžiau pabūti su Danieliu. Suklydau.
Ji sučiaupia lūpas, bet mano nuoširdumas, o gal bendra
neapykanta Danieliui, pralaužia ledo sieną.
 – Atsiprašymas priimtas, – galiausiai taria.
– Oi, Savana, išsitrauk pagalį iš užpakalio, – įsiterpia
Valeri. – Susirinkome atkeršyti Danieliui, ar ne, Ela?
Savana susidomėjusi kilsteli antakį, ir aš iškart
entuziastingai linkteliu.
– Štai koks planas.
Kai viską joms paaiškinu, Valeri net šūkteli iš džiaugsmo,
bet Savana atrodo nusiteikus skeptiškai.
– Tikrai manai, kad jis susidomės?
– Savana, Danielis apsvaigina merginas, kad galėtų su
jomis pasimylėti. Tokio pasiūlymo tas vaikinas nepraleis. Jam
tai proga parodyti pranašumą. Jis užkibs.
Ji elegantiškai kilsteli petį.
– Gerai, prisidėsiu. Metas pastatyti tą asilą į vietą.

DANIELIS SĖDI ANT gulto su alaus buteliu vienoje rankoje

ir jaunos merginos šlaunimi – kitoje. Tikriausiai devintokė.
Mane užlieja nauja ryžto banga. Jį reikia sustabdyti ir, kaip
sakė Savana, pastatyti į vietą.
– Labas, Danieli, – nutaisau nuolankiausią toną, kokį galiu.
Jis pakelia galvą minioje ieškodamas Karalių. Jų nepamatęs
atsilošia ir prisitraukia merginą arčiau tarsi ji būtų skydas.
– Ko nori? Aš užsiėmęs.
Baleto batelio nosimi pakrapštau betoną.
– Norėjau atsiprašyti už vakar vakarą... Aš... per stipriai
reagavau. Tu Danielis Delakortė, o aš... – prisiverčiu
nežiaugčioti. – Apsimetėlė, kuri iš tiesų yra niekas.
Mergina nejaukiai pasimuisto.
 – Man atrodo, sesuo mane kviečia, – tarsteli ir išslysta
Danieliui iš rankų.
Jis mėgina protestuoti, bet įsikišu aš:
– Man Danielio reikės tik minutėlei. Paskui jis visas tavo.
Danielis išsišiepia.
– Tik minutėlei? Aš galiu daug ilgiau.
Mergina sukikena ir pabėga. Suprantu, kad nejauku
stebėti, kaip kitas žeminasi. Vos jai nutolus tiek, kad mūsų
nenugirs, Danielio šypsena dingsta, ir jis blyksteli akimis.
– Ką čia sumanei?
– Prašau dar vienos progos, – pasilenkiu į priekį atkišdama
krūtinę. – Suklydau. Jei būtum pasakęs, ko nori, būčiau
reagavusi kitaip.
Dieve, negaliu patikėti, kad kalbu tokias nesąmones.
Nuleidęs akis į mano gilią iškirptę jis apsilaižo lūpas kaip
bjauri kiaulė.
– Karaliai neatrodė labai patenkinti.
– Jie supyko, nes iškėliau sceną. Karaliai norėjo, kad
užsičiaupčiau ir dingčiau jiems iš akių.
– Bet dabar tu čia.
– Jų tėvas privertė pasiimti mane kartu.
Danielis susiraukia.
– Tai nori jiems atkeršyti? Tu dėl to?
– Jei atvirai, iš dalies, taip, – pameluoju, nes manau, kad
jam ši mintis turėtų patikti. – Man atsibodo. Tie subingalviai
verčia mane būti kitu žmogumi. – Gūžteliu pečiais. – Man
patinka linksmintis. Dėl jų stengiausi elgtis tinkamai, bet...
aš ne tokia.
Danielis atrodo susidomėjęs.
 – Daugiau galim neapsimetinėt. Esu pasiryžusi duoti tau
viską, ko nori. Ir ne tik aš, – parodau kažkur už savęs. –
Pažįsti Valeri, ar ne? – Danielis linkteli ir vėl nukreipia
žvilgsnį man į krūtinę. – Papasakojau jai apie tavo drauges,
Zoją ir Nadinę. Ji taip pat susidomėjusi. Pagalvojome... –
nutęsiu, atsiremiu Danieliui į kelį ir pasilenkiu prie ausies, –
pagalvojome, kad galėtume parodyti tau, ką moka Astoro
Parko merginos. Ar žinojai, kad abi esame šokėjos?
– Tikrai? – jo akys nušvinta.
– Galėsi su mumis daryti, ką nori, – paerzinu.
Dabar jis atrodo dar labiau susidomėjęs.
– Bet ką?
– Bet ką... viską. Jei nori, gali pasiimti ir kamerą, kad liktų
prisiminimas.
– Kur? – nuleidžia ranką sau tarp kojų. Fui, ar jis lies save
man matant? Suspaudžiu lūpas, kad neatpilčiau jam ant
kelių.
– Namelyje prie baseino. Pakrapščiau spyną. Susitinkam
ten po penkių minučių.
Nužingsniuoju šalin neatsisukdama atgal. Jei supratau
Danielį neteisingai, nieko neišdegs ir turėsiu aiškintis
broliams, bet kažin, ar klystu. Danielis Delakortė turi progą
pažeminti du „niekus“ ir dar padaryti nuotraukų, kurias
paskui galės rodyti kitiems iškrypėliams draugams. Tokios
progos jis nepraleis.
Man įėjus į namelį, Valeri pašoka nuo vienos iš kėdžių,
kurias jos su Savana atitraukė nuo lubas siekiančių langų.
Kaip Karalių namelis prie baseino, šis beveik visas stiklinis,
kad niekas neužstotų vandenyno vaizdų, tačiau čia yra
užuolaidos, kurias merginos jau spėjo užtraukti.
– Galėtumėt būt interjero dizainerės, – pajuokauju.
Valeri kažką man numeta ir aš instinktyviai sugaunu.
Chalato diržas.
– Ačiū. Nusprendėm rinktis minimalistinį stilių. Mudvi su
Savana nusprendėm, kad taip geriau atsiskleis mūsų meno
kūrinys. Diržas tiks?
Prisiminusi jachtą ir Ridą tariu:
– Tiks, – apvynioju jį sau apie riešą. – O kur Savana?
– Aš tualete, – sušnypščia ji.
Garsus beldimas į duris reiškia, kad Danielis jau čia.
– Spektaklis prasideda, – sušnabždu ir atidarau duris.
 28 SKYRIUS

– JAU MANIAU, kad rengi man pasalą, bet ką tik mačiau

Ridą geriant. Atrodo gatavas pasinerti į Ebę iki kiaušių, –
Danielis įžūliai nužvelgia mane ir atsisuka į Valeri. – O tu,
Val. Niekada net neįtariau, kad esi tokia ištvirkėlė, bet gal ir
galėjau numanyti.
Nes jūs abi žemos klasės ir pasileidusios, mintyse užbaigiu.
Valeri akivaizdžiai pašaipiai šypteli. Jai nesiseka apsimesti,
kad nori Danielio, tad skubu nukreipti jo dėmesį.
– Ko norėtum iš pradžių? – ranka perbraukiu per pečius ir
nusivedu prie stalo kambario viduryje. Matyt, buvo per
sunkus, kad Valeri ir Savana jį perneštų.
– Gal jūs patenkinkit viena kitą oraliniu? – pasiūlo.
– Jokių įžangų? Tiesiai prie veiksmo? – stipriau, nei būtina,
stumteliu jį ant stalo. – Man atrodo, tave reikėtų pamokyti
kantrybės. Pirma mes tau pašoksim.
Pasirėmęs rankomis už savęs Danielis valdingai linkteli.
– Gerai, bet noriu pamatyti daug nuogos odos ir kaip liečiat
viena kitą.
Valeri susikaupia ir žengia į priekį.
– O gal galėtume tave pamasažuoti? Esi bandęs?
 – Masažą? Žinoma, nuolat tėvo klube.
– O su dviem merginom ir laiminga pabaiga? – pamoja
pirštu. – Kaip Ela ir sakė, nėra kur skubėti. Pirma mes tave
pamasažuosim, o paskui galėsi stebėti, kaip mes tenkinam
viena kitą. Juk tu turėtum baigti pirmas.
Danielis svarsto pasiūlymą, bet greitai sutinka.
– Skamba neblogai. Jūs, kalės, palauksit savo eilės, – taria
ir mirkteli, tarsi leisdamas suprasti, kad komentaras apie
kales buvo juokelis, tačiau nė viena iš mūsų nenusijuokia.
Abiem reikia antgamtinių galių, kad susilaikytume
netrenkusios jam per savimi patenkintą marmūzę.
– Gal padėkim tau nusirengti, – tariu meiliai.
Laimė, Danielis nieko neįtaria. Ridu ir Gideonu jis
nepasitikėtų, bet šios dvi pasileidėlės, jei neturėtų turtingų
giminaičių, tikriausiai ir taip parsidavinėtų gatvėje. Taip
veikia jo protas, todėl mūsų šarada pavyksta. Juk jis –
Danielis Delakortė, teisėjo sūnus, vartinio teniso žaidėjas,
vaikinas su nepriekaištinga reputacija, kurio niekas neįtartų
esant tokiu bjaurybe. Nė akimirkos nesuabejoju, kad
Savanos pusseserės šeima nėra labai įtakinga.
Mudvi su Valeri pasirengiame jį paliesti, bet, mūsų laimė,
jam pagalbos nereikia. Mums nespėjus nė mirktelėti,
Danielis nusimauna šortus, apatinius, marškinėlius.
– Koks nekantrus, – sušnabžda Valeri.
Danielis apsilaižo lūpas.
– Kur man gultis?
Valeri rankomis įsisprendžia į klubus apsimesdama, kad
rimtai svarsto klausimą.
– Gal ten? – parodo į kalną pagalvėlių prie pat lango.
 Danielis nueina prie minkštų pagalvėlių ir atsiklaupia.
– Tik dantis pasilaikykit sau. Pasistenkit uždengti juos
lūpom.
Pagalvojusi, kad tai paskutinis jo įsakymas man, nekaltai
pakeliu nuo stalo vaisių dubenį ir trenkiu juo jam per
pakaušį.
Jis atsisuka šaukdamas:
– Kas per velnias!
Ir apstulbęs prispaudžia vieną ranką prie galvos.
– Sakiau, kad dubuo per lengvas, – taria Savana, iššokusi iš
tualeto. Danieliui nespėjus atsikelti, ji išsitraukia buteliuką
plaukų lako ir papurškia deginančio skysčio jam į veidą.
– Šūdas! Jums trims šakės! – suriaumoja Danielis ir
neišlaikęs pusiausvyros parkrinta ant pagalvių.
Visos trys nusijuokiam.
– Nenoriu, kad jį užmuštum. Užteks apsvaiginti, – primenu
Savanai. – Gal imk žvakidę? – Užsimoju sunkiu sidabriniu
ginklu ir trenkiu juo Danieliui per petį. Savana pasiima antrą
tokią pat ir vožia jam per galvą. Nuo smūgio Danielis
susmunka.
Valeri greitai paima diržą ir numeta man antrą galą.
– Buvai teisi, Ela. Jis išsigimėlis.
Kaip įmanydamos greičiau surišame jį it kalakutą. Danielis
apsvaigęs, todėl nesunkiai surišame rankas jam už nugaros,
diržu apvyniojam kulkšnis ir galiausiai perkišam diržą tarp
abiejų pančių.
– Gaila, kad neturim lipnios juostos, – pakeliu nuo grindų
bananą ir išmetu jį į orą. – Galėtume priklijuoti jam prie
užpakalio.
 – Būtų nuostabu, – pritaria Valeri.
Savana susiraukia.
– Turiu kai ką, ką galėtume sukišti jam į užpakalį.
Sulig tais žodžiais ji piktai prieina prie Danielio, pakelia
vieną koją ir spiria taip, kaip esu mačiusi tik per filmus.
Pasirodo, trenkdama jam penkių svarų žvakide Savana dar
neišliejo viso pykčio.
Nedidelės pėdutės smūgis jam į užpakalį neįtikėtinai
stiprus. Jis tarsi pažadina Danielį iš sąstingio ir šis sušunka iš
skausmo. Savanos veidą iškreipia pikta šypsena. Mudvi su
Valeri stebime, kaip ji pasilenkusi sušnabžda Danieliui į ausį
kažką, kas priverčia jį sudrebėti visu kūnu.
Tuomet ji atsitiesia, ranka persibraukia plaukus
priglostydama sruogas prie savo gražios galvutės.
– Aš pasirengusi. Daugiau su šita šiukšle nenoriu praleisti
nė sekundės.
– Palauk, – taria Valeri. Apsisukusi pamatau, kaip ji mėto
obuolį.
Iš lėto išsišiepiu.
– Ar tu galvoji apie tą patį kaip ir aš? – paklausiu. Jos
planas žiaurus, bet man patinka.
Savana taip kvatojasi, kad vos įstengia padėti mums
pražiodyti Danielį ir įkišti obuolį jam į burną, tačiau
apsvaigęs, nuogas vaikinas sunkiai gali pasipriešinti mums
trims.
– Eime, – paraginu. Nubėgusi prie durų randu Sojerį. – Mes
pasirengusios.
– Mes taip pat, – atsako išsišiepęs. – Ar neužmušėt? Labai
skaudžiai suklykė.
 – Manau, Savana būtų norėjusi užmušti, bet mes ją
sulaikėme.
– Man ji visada patiko, – atsako Sojeris.
Pasitraukusi nuo durų parodau merginoms sprukti. Savana
ir Valeri išsmunka pro slankiąsias duris, vedančias į
paplūdimį. Joms nubėgus į pakrantę, įjungiu šviesas ir
nuspaudžiu mygtuką, įjungiantį užuolaidų atitraukimo
mechanizmą. Vorfingtonai gerokai palengvino mums darbą.
Įsijungus šviesoms ir prasiskyrus užuolaidoms, mudu su
Sojeriu išskubame paskui merginas, jos jau stovi šalia
Sebastiano.
Kai atbėgame prie jų, Sebas per pečius apkabina Valeri ir
Savaną.
– Negaliu patikėti, kad praleidžiame visą pasirodymą, –
taria niūriai.
Aš taip pat nedžiūgauju, bet nusprendėme, kad merginoms
minioje per Danielio atidengimą ne vieta. Jei kas nors iš jo
draugų suprastų, kad tai mūsų darbas, jie gali šokti ant
mūsų. Dvyniai liko su mumis kaip asmens sargybiniai, jei
netyčia taip ir nutiktų.
Stovime ir laukiame, kada išgirsime šūksnius, reiškiančius,
kad jie pamatė Danielį, surištą prieš visus kaip kalakutą per
Padėkos dieną.
Pirmiausia pasigirsta aikčiojimai. Tuomet kažkas šūkteli,
bet nesuprantame ką, ir stoja tyla. Atrodo, kad tyla tęsiasi
ilgai, bet surištam, nuogam Danieliui tai turėtų atrodyti kaip
amžinybė. Tuomet pasigirsta „O Dieve mano!“ ir „Jėzau, ar
ten Danielis Delakortė?“, kol galiausiai visi svečiai ima
aptarinėti prieš jų akis atsivėrusią sceną.
 Žmonės ploja, švilpia, rėkia, bet aš kažkodėl imu drebėti.
Virpu taip stipriai, kad turiu atsiremti į Sojerį. Jis mane
apkabina ir patrina rankas.
– N-nesuprantu, kodėl man taip silpna, – sumikčioju.
– Tavo kraujyje staiga sumažėjo adrenalino kiekis, –
paaiškina ir pasikuitęs kišenėse ištraukia mėtinių saldainių. –
Atleisk, bet nieko daugiau neturiu.
– Viskas gerai, – sumurmu dėdamasi į burną iš karto du.
Susitelkiu į saldainių kramtymą. Nežinia, ar man padeda
cukrus, ar susikaupimas, bet liaujuosi drebėjusi ir po truputį
sušylu. – Kur likusi komandos dalis?
Sebastiano žvilgsnis linksmas, tarsi jis puikiai žinotų, kuris
Karalius man rūpi.
– Stebi Danielio pažeminimą su visu Astoro Parku ir
rūpinasi, kad visi išgirstų istoriją.
– Kokią istoriją?
– Tiesą. Jį primušė mergina.
– Trys merginos, – pataisau.
– Istorija geresnė su viena mergina, – įsikiša Sojeris. – Bet
ar tikrai nenori prisiimti nuopelnų?
– Viešai? Tikrai ne. Tėčiui tai nepatiktų. Vėl imtų kabinėtis
su savo karine mokykla, – išsišiepia Sebas. – Svarbiausia,
patys žinosime, kas tai padarė.
Mano dėmesį patraukia judesys vejos pakraštyje. Ateina
kiti trys Karaliai. Sojeris čiumpa mane už rankos ir nusiveda
paplūdimiu. Valeri pavymui sušunka, kad namo grįš su
Savana, tad greitai jai pamojuoju ir nubėgu su dvyniais. Jų
broliai neatsilieka.
– Kad būtum mačiusi jo veidą... – pradeda Gideonas.
 – Žmogau, koks mažytis jo pimpaliukas, – kikena Istonas. –
Ar čia jam susitraukė, ar jis visada toks...
– Mėlynė ant kaktos atrodė baisiai. Ten tavo darbas? –
panašu, kad Ridui tai padarė didelį įspūdį.
Trys broliai užpuola mus visi kalbėdami vienu metu.
– Ei, ei, ei, – iškeliu rankas. – Negaliu su jumis visais iškart.
– Puikiai padirbėjai, – pagiria Gideonas ir, mano nuostabai,
pašiaušia man plaukus.
– Buvo tobula, – nutęsia Ridas. Pritariamai žibančios jo
akys šildo mane iš vidaus.
Istonas savo ruožtu pakelia mane nuo žemės ir apsuka
ratu.
– Tu mano valdovė, Ela. Primink, kad daugiau nedrįsčiau
tavęs pykdyti.
Šūksnių ir keiksmų pliūpsnis priverčia mus atsisukti
Vorfingtonų valdų pusėn. Viršuje pamatęs minią žmonių,
Istonas mane nuleidžia. Pasigirsta pliūkštelėjimas. Ar kažką
įstūmė į baseiną?
– Jis įmetė Penę Lokvud-Smit į baseiną! – sušunka kažkas,
ir visi prapliumpa juokais.
– O štai ir jis, – atsidūsta Gideonas.
Jis – tai Danielis, besibraunantis per žmonių minią. Net
nakties tamsoje matyti, kad jis įsiutęs.
– Saugokis, kad neįkąstu, – į ausį sušnabžda Istonas. – Gali
būti, kad jam pasiutligė.
Danielis sustoja vejos pakraštyje ir nužvelgia paplūdimį.
Pamatęs mus, suriaumoja, parodo pirštu ir vienu šuoliu
nusileidžia ant smėlio. Atletiškas judesys tikrai įspūdingas.
– Tik pažiūrėkit, – tarsteliu susižavėjusi.
 – Juk jis priklauso vartinio teniso komandai, – primena
Sojeris.
– Aš tave užmušiu. Užmušiu jus visus! Bet pradėsiu nuo
tavęs, šiukšle!
Ridas išsišiepęs atsisuka į mus. Tai vienas iš tų retų atvejų,
kai jis nuoširdžiai šypsosi.
– Skamba, kaip grasinimas, ar ne?
Istonas linkteli.
– Manau, kad Elai gresia pavojus. Juk žinai, kad tėčiui tai
nepatiktų.
Nežinau, ar kada mačiau Ridą laimingesnį. Jis stumteli
mane sau už nugaros ir stebi, kaip Danielis atbėga
prisidengęs vien samaniniais šortais. Viršuje blyksteli
daugybė švieselių – vakarėlio svečiai nusprendė, kad
akimirka turi būti įamžinta. Karaliai sustoja priešais mane,
tad turiu prasibraut pro dvynius, kad matyčiau, kas vyksta.
Spėju pačiu laiku, nes vos tik kyšteliu galvą iš už Rido
raumenų sienos, Danielis kriokdamas šoka ant jo, o Ridas
žengia žingsnį į priekį ir trenkia kumščiu tiesiai Danieliui į
smakrą.
Danielis parkrinta kaip akmuo.
 29 SKYRIUS

VISI GERAI NUSITEIKĘ traukiame namo. Greitai brūkšteliu

Valeri žinutę norėdama įsitikinti, ar ji neprieštarauja grįžti
namo su Savana, bet ji atrašo, kad viskas gerai. Pasirodo,
Karingtonai gyvena už kampo nuo Montgomerių.
Istonas žingsniuoja už manęs. Dvyniai priekyje, vis dar
juokiasi prisiminę sceną, paliktą Vorfingtonų namuose. Jų
balsai atsklinda iki mūsų.
– Jis nokautavo jį per sekundę, – kikena Sojeris.
– Naujas Rido rekordas, – pritaria Sebastianas.
Ridas ir Gideonas velkasi mums už nugaros. Kiekvieną
kartą, kai atsisuku, jie šnekučiuojasi vis arčiau sukišę galvas.
Akivaizdu, kad jie turi paslapčių, apie kurias nežino nei
Istonas, nei dvyniai. Man tai nepatinka. Jau buvau beveik
patikėjusi, kad jie visi eina išvien.
Priėjus namus sustoju prie laiptų, vedančių į viršų.
– Noriu truputį pasivaikščioti palei vandenį, – tariu Istonui.
– Paėjėsiu su tavimi.
Papurtau galvą.
– Visai norėčiau pabūti viena. Neįsižeisk.
– Viskas gerai, – tarsteli ir pasilenkęs į priekį pakšteli į
skruostą. – Šį vakarą atkeršijai klasiškai, sesut. Tu mano
didvyrė.
 Jam dingus, palieku batelius ant akmens ir nueinu smėliu
basa. Kelią apšviečia mėnesiena, bet man nenuėjus nė
dvidešimties metrų už nugaros pasigirsta žingsniai. Net
neatsisukus žinau, kad tai Ridas.
– Tau nederėtų būti čia vienai.
– Gal manai, kad mane užpuls iš už akmens iššokęs
Danielis?
Ridas mane pasiveja. Sustoju ir atsisuku į jį. Kaip visada,
pamačius jo gražų veidą netenku kvapo.
– Kas žino. Juk šį vakarą kaip reikiant jį pažeminai.
Nusijuokiu.
– O tu gerai jį išjungei. Tikriausiai dabar jis jau namie,
šaldo veidą.
Ridas gūžteli pečiais.
– Pats prisiprašė.
Stebeiliju į vandenį. Jis stebeilija į mane. Veidu pajutusi jo
deginantį žvilgsnį, atsisuku ir kreivai šypteliu.
– Klok.
– Ką klok?
– Dar kokį nors melą. Pats žinai. Kaip vakar, kai padarei
man paslaugą, kad manęs nenori ir taip toliau, ir panašiai, –
numoju ranka.
Mano nuostabai, jis nusijuokia.
– O Dieve. Ar tu nusijuokei? Žmonės, Ridas Karalius
juokiasi. Kas nors skambinkit į Vatikaną, nes nutiko tikras
stebuklas.
Jis vėl sukikena.
– Kaip tu mane užknisi, – burbteli.
– Bet vis tiek tau patinku.
 Ridas nutyla. Jau galvoju, kad taip ir liks, bet tuomet tyliai
nusikeikia ir taria:
– Taip, patinki.
– Du stebuklai per vieną vakarą? Ar čia pasaulio pabaiga? –
apsimetu nustebusi.
Ridas trukteli mane už plaukų.
– Jau gana.
Žengiu arčiau vandens, bet jis dar šaltesnis nei paprastai,
tad atšoku vos įmerkusi pirštus.
– Nekenčiu Atlanto, – pareiškiu. – Ramusis vandenynas
daug geresnis.
– Gyvenai vakarinėje pakrantėje? – paklausia pagiežingai,
bet smalsiai.
– Vakarinėje, rytinėje, šiaurėje, pietuose. Gyvenome visur.
Niekada neužsibūdavome vienoje vietoje. Manau, ilgiausiai
esame ištempusios metus Čikagoje. Nors gal ilgiausiai
buvome apsistojusios Sietle – praleidome ten dvejus metus,
bet jų neskaičiuoju, nes mama sirgo ir neturėjome kito
pasirinkimo, kaip tik likti ten, kur esame.
– Kodėl taip dažnai kraustėtės?
– Daugiausia dėl pinigų. Jei mama netekdavo darbo,
susikraudavom daiktus ir keliaudavom ten, kur laukia
pinigai. Arba ji įsimylėdavo ir tada kraustydavomės pas naują
vaikiną.
– Ji turėjo daug vaikinų? – paklausia šaltai.
– Taip. Ji dažnai įsimylėdavo, – atsakau atvirai.
– Vadinasi, tai nebuvo meilė.
Klausiamai pažvelgiu į Ridą.
 – Tai geismas, – paaiškina gūžtelėdamas pečiais. – O ne
meilė.
– Galbūt, bet jai tai buvo meilė, – sudvejoju. – Ar tavo tėvai
mylėjo vienas kitą?
Tikriausiai man reikėjo patylėti, nes jis įsitempia kaip
lenta.
– Tėtis tvirtina, kad mylėjo, bet tikrai niekada nesielgė kaip
įsimylėjėlis.
Manau, kad Ridas klysta. Užtenka išgirsti, kaip Kalamas
kalba apie Mariją, kad suprastum, jog labai ją mylėjo.
Nesuprantu, kodėl jo sūnūs nenori to matyti.
– Jūs visi labai jos ilgitės, ar ne? – pakreipiu temą saugesne
linkme, bet įtampa jo veide niekur nedingsta.
Ridas neatsako.
– Man gali pasakyti. Aš ilgiuosi savo mamos kiekvieną
dieną. Ji buvo svarbiausias žmogus mano gyvenime.
– Ji buvo striptizo šokėja.
Jo patyčios priverčia įsitempti ir mane.
– Na ir kas? – iškart persijungiu į mamos gynimo režimą. –
Šokdama striptizą ji galėjo apmokėti mūsų sąskaitas,
užmokėti už stogą virš galvos, už mano šokių pamokas.
Mane perveria skvarbios žydros akys.
– Ar susirgusi vertė šokti ir tave?
– Ne, ji apie tai net nežinojo. Pasakiau jai, kad dirbu
padavėja. Tai buvo tiesa. Tuo metu dirbau ir vilkikų stotelėje,
bet to nepakako, kad apmokėčiau mamos gydymą, tad
pavogiau jos asmens dokumentą ir susiradau darbą klube, –
atsidūstu. – Nesitikiu, kad suprasi. Tau niekada gyvenime
nereikėjo rūpintis dėl pinigų.
 – Ne, nereikėjo, – pritaria jis.
Nežinau, kuris pajudame pirmas, bet vėl žingsniuojame. Iš
pradžių tarp mūsų atsiranda kelių pėdų atstumas, bet po
truputį artėjame, kol mūsų nuogos rankos ima liestis su
kiekvienu žingsniu. Jo oda šilta. Su kiekvienu prisilietimu per
ranką perbėga adatėlės.
– Mano mama buvo gera, – galiausiai taria.
Tą patį sakė ir Kalamas. Prisimenu moterį, kurią vedė
Stivas, – Diną, siaubingą furiją, kuri gyvena apkabinėjusi
namus savo pačios aktais, ir galvoju, kaip du draugai galėjo
vesti tokias skirtingas moteris.
– Ji nuoširdžiai rūpinosi kitais. Gal net per daug. Ją
paveikdavo graudžios istorijos. Visada mesdavo, ką dariusi,
kad padėtų kitiems.
– Ar ji buvo gera tau? Tavo broliams?
Ridas linkteli.
– Ji mus mylėjo ir visada buvo šalia pasirengusi duoti
patarimą ar padėti su namų darbais. Kasdien praleisdavo
nors šiek tiek laiko su kiekvienu atskirai. Tikriausiai
nenorėjo, kad kuris nors jaustųsi atstumtas arba mylimas
labiau nei kiti. Savaitgaliais visi veikdavom ką nors kartu.
– Pavyzdžiui? – paklausiu smalsiai.
Jis patrauko pečiais.
– Eidavome į muziejus, zoologijos sodą, kaituodavom.
– Kaituodavot?
Jis užverčia akis.
– Laidydavom aitvarus, Ela. Tik nesakyk, kad nesi to
dariusi.
 – Ne, – papučiu lūpas. – Bet kartą buvau zoologijos sode.
Vienas iš mamos vaikinų nusivedė mus į mažytį apšnerkštą
zoologijos sodą pasaulio pakrašty. Ten buvo ožka, lama ir
beždžionėlė, kuri, man einant pro šalį, metė į mane savo
kakutį.
Ridas nusijuokia atlošęs galvą. Tai seksualiausias garsas,
kokį man yra tekę girdėti.
– Paskui paaiškėjo, kad zoologijos sodas – narkotikų verslo
priedanga. Vaikinas atsivežė mus ten tik tam, kad nusipirktų
žolės.
Nė vienas garsiai nekalbame, kad mūsų vaikystės buvo
visiškai skirtingos, bet žinau, kad abu apie tai galvojame.
Einame toliau. Jo pirštai paliečia mano delną. Sulaikiusi
kvapą laukiu, ar paims mane už rankos, bet nepaima.
Nusivylimas nepakeliamas.
Sustoju kaip įkasta ir pažvelgiu jam į akis, bet tai prasta
mintis, nes dabar jis mato ilgesį mano veide. Ridas iškart
užsidaro viduje, bet aš turiu būti stipresnė.
– Aš tau patinku, – pareiškiu.
Jo žandikaulis trūkteli.
– Tu manęs nori.
Trūkt.
– Po velnių, Ridai, kodėl negali prisipažinti? Kokia prasmė
meluoti?
Jam neatsakius apsisuku ir nužingsniuoju šalin basomis
kojomis spardydama smėlį, bet staiga mane timpteli atgal ir
pečiais atsitrenkiu į tvirtą vyrišką krūtinę. Atrodo, kad
plaučiuose nebelieka oro.
 Ridas nuleidžia smakrą man ant peties. Jo lūpos vos per
milimetrą nuo mano ausies.
– Nori, kad pasakyčiau? – sušnabžda. – Gerai. Pasakysiu.
Aš tavęs noriu. Labai tavęs noriu.
Pajutusi, kaip prie užpakaliuko spaudžiasi jo erekcija,
žinau, kad nemeluoja. Nugara ima kilti šiurpuliukai. Ridas
apsuka mane į save ir daugiau nieko netaręs įsisiurbia į
lūpas.
Bučinys toks karštas, kad Atlantas galėtų virsti lava.
Praveriu lūpas įleisdama vidun jo liežuvį ir leisdama jam
mane ryti alkanais brūkšniais, atimančiais man kvapą. Iš
pradžių įsikimbu jam į plačius pečius, paskui nuleidžiu
rankas ant siauro juosmens.
Ridas sudejuoja ir suėmęs mano užpakaliuką pasukioja
klubus, kad pajusčiau kiekvieną jo colį, o po dar vieno
svaiginančio bučinio mane paleidžia ir žengia atatupstas.
– Kitais metais išvykstu į koledžą, – taria kimiai. – Išvykstu
ir, gali būti, niekada negrįšiu. Nesu toks savanaudis, kad
pradėčiau tai, ko negalėsiu užbaigti. Nenoriu tavęs
skaudinti.
Man nesvarbu, – noriu atsakyti. Noriu jį turėti bet kokia
kaina, kad ir trumpam, bet nutyliu, nes žinau, kad
nepriversiu jo apsigalvoti.
– Grįžkim namo, – sumurma užsitęsus tylai.
Nuseku jam iš paskos netardama nė žodžio. Lūpas vis dar
dilgčioja po bučinio, širdį vis dar skauda, kad atstūmė.
Jau snūduriuoju, kai girgždėdamos atsidaro mano
kambario durys. Pakeliu apsunkusią galvą ir po kelių
sekundžių aš jau visiškai budri.
 Ridas įlipa į lovą ir atsigula šalia. Jis neprataria nė žodžio.
Kambaryje per tamsu, kad matyčiau jo veidą, bet, jam
pasislinkus arčiau, pajuntu kūno šilumą, rankos karštį, kai
paglosto skruostą ir suėmęs smakrą kilsteli mano veidą prie
savo.
– Ką darai? – sušnabždu.
– Nusprendžiau pabūti savanaudžiu, – paaiškina tokiu
balsu, lyg jam skaudėtų, bet man krūtinę užlieja laimė.
Suneriu rankas jam už kaklo ir prisitraukiu jį arčiau. Ridas
pasilenkia prie manęs, bet nepabučiuoja.
– Tik šį vakarą, – įspėja.
– Tą patį sakei vakar.
– Bet šįkart aš rimtai.
Ir tuomet pabučiuoja mane taip, kad, jei ir norėjau
prieštarauti, prieštaravimas paskęsta skubiai susiliejus mūsų
lūpoms.
Mūsų liežuviams susilietus, Ridas sudejuoja. Jo stiprūs
klubai ima trintis į mane, jo stangrus vyriškumas į mano
šlaunį. Apsiverčiu, kad abu gulėtume ant šono, veidu vienas į
kitą, liesdamiesi lūpomis.
– Velnias, – tarsteli ir pakišęs ranką man po marškinėliais
panardina ją į kelnaites.
Jo pirštai erzina mane spaudinėdami jautriausias vieteles ir
versdami mane dejuoti jam į burną. Liečiame vienas kitą,
glostome kiekvieną nuogos odos plotelį neiškildami iškvėpti
oro. Atrodo, kad nuvalgysim vienas kito veidą.
Netrukus įtampos mazgas manyje trūksta pažirdamas į
milijoną mažų dalelių. Kūną užliejus malonumui aikteliu jam į
lūpas. Ridas taip pat sudreba mano glėbyje ir šįkart aš
nuryju jo pasitenkinimo dejonę.
Paskui gulime susipynę. Atrodo, kad bučiuojamės valandų
valandas. Nenoriu, kad jis išeitų. Noriu, kad amžinai liktų
mano lovoje.
Tačiau lygiai kaip ir vakar, man ryte pramerkus akis jo
nebėra.
Pagalvoju, kad galbūt tik sapnavau, bet apsivertusi
užuodžiu jį ant pagalvių. Jo šampūną, muilą, aitrų losjoną. Jis
buvo čia. Viskas buvo tikra. Netektis mane liūdina. Net pro
langus plūstantys saulės spinduliai nepajėgia išsklaidyti
nusivylimo.
Deja, netrukus nusivylimą pakeičia panika, nes staiga
namuose nuaidi spigus klyksmas. Atrodo, jis sklinda iš
svetainės, tad šokusi iš lovos atlapoju kambario duris kaip tik
tą akimirką, kai mano ausų būgnelius vėl sudrebina riksmas.
– Tu taip lengvai neišsisuksi! – rėkia Bruk. – Tik ne šį kartą,
Kalamai Karaliau!
 30 SKYRIUS

PRIBĖGU PRIE TURĖKLŲ tą pačią akimirką, kai iš savo

kambario išlenda Istonas. Tamsūs plaukai styro į visas šalis,
akys paraudusios. Jis atsistoja šalia manęs.
– Kas per velniava, – sumurma.
Abu nužvelgiame fojė. Apačioje riejasi Kalamas ir Bruk.
Scena atrodo beveik juokingai, nes ji žemesnė už jį visa galva
ir atrodo kaip mažiausiai pavojingas sutvėrimas pasaulyje.
– Turiu teisę čia būti! – sušunka Bruk įbedusi aštrų nagelį
Kalamui į krūtinę.
– Neturi. Tu nei Karalienė, nei Ohaloran. Čia ne tavo
namai.
– Tuomet pasakyk, kur mano namai? Kodėl taikstausi su
šitomis nesąmonėmis? Elgiesi su manimi ne kaip su savo
mergina, o kaip su meiluže! Kur mano žiedas, Kalamai? Kur
mano prakeiktas žiedas?
Kalamo veido nematau, bet jo pečiai įsitempę.
– Mano žmonos kūnas dar neatšalo! – suriaumoja.
Istonas taip pat įsitempia. Kai paimu jo ranką, jis manąją
suspaudžia tokia jėga, kad net nudiegia skausmas.
 – Tikiesi, kad vesiu antrą kartą, lyg tai būtų visiškai
paprasta...
– Dveji metai! – pertraukia Bruk. – Ji mirė prieš dvejus
metus! Pamiršk ją!
Kalamas susverdėja, lyg gavęs antausį.
– Daugiau nesileisiu tampoma. Nesileisiu, – Bruk šoka į
priekį ir įsikibusi jam į marškinius sugniaužia audinį tarp
pirštų. – Tarp mūsų viskas baigta. Girdi? Baigta!
Su tais žodžiais ji stumteli Kalamą į krūtinę ir, kulniukais
kaukšėdama per marmurą, patraukia prie durų.
Supratusi, kad Kalamas nepuola jai iš paskos, apsisuka ir
parodo į jį pirštu:
– Jei dabar išeisiu, daugiau niekada negrįšiu!
– Žiūrėk, kad išeinant durys netrenktų per užpakalį, –
atsako jis visiškai šaltai.
Istonas prunkšteli.
– Tu... tu... tu pabaisa! – sušunka Bruk ir atplėšia duris su
tokia jėga, kad vėjo gūsis pūsteli per fojė pasiekdamas net
antrą aukštą.
Šviesūs plaukai ir trumpute suknele aptemptas kūnas
dingsta už slenksčio, o Bruk užtrenkia duris su tokia pačia
jėga, kokia atidarė.
Namuose stoja tyla. Akies kampučiu pamačiusi judesį
apsisuku ir sau už nugaros išvystu kitus Karalius. Dvyniai
atrodo apsimiegoję, Gideonas priblokštas, o Ridas –
abejingas, bet prisiekiu, kad jo akys pergalingai žiba.
Istonas net nemėgina nuslėpti džiaugsmo.
– Čia rimtai? – paklausia mūsų iš nuostabos purtydamas
galvą.
 Išgirdęs sūnaus balsą Kalamas pakelia galvą į viršų. Atrodo
priblokštas, bet ne sukrėstas, kad jį ką tik paliko mergina.
– Tėti, – pašaukia Istonas šypsodamasis nuo ausies iki
ausies. – Tu šaunuolis! Ateik čia ir duok penkis.
Jo tėvas atrodo pavargęs. Užuot atsakęs Istonui, pažvelgia
į mane.
– Ela, kad jau atsikėlei, gal galėtum ateiti į mano darbo
kambarį? Reikia šnektelėti, – taria ir išeina iš fojė.
Sukandu lūpą bijodama sekti jam iš paskos. Staiga
prisiminus, ką jis ką tik sakė Bruk – kad ji ne Karalienė ir ne
Ohaloran – imu dar labiau nerimauti. Nujaučiu, kad jie
pykosi dėl Stivo, o tai netiesiogiai reiškia, kad ir dėl manęs.
– Eik, – sušnabžda Ridas man nepasitraukus nuo turėklų.
Kaip visada instinktyviai paklūstu jo įsakymui. Atrodo, kad
jam priklausau, ir man tai nepatinka, bet negaliu nieko sau
padaryti.
Drebančiomis kojomis nusileidusi į apačią, randu Kalamą
jo darbo kambaryje. Man įeinant pro duris, jis jau atsidaręs
barą ir pilasi stiklą viskio.
– Viskas gerai? – tyliai paklausiu.
Jis pamoja su stiklu rankoje ir skystis tykšteli per kraštą.
– Taip, gerai. Atsiprašau, kad negražiai pažadinau.
– Ar manai, kad tarp jūsų tikrai viskas baigta?
Kažkodėl man gaila Bruk. Mačiau ne tik gerąją jos pusę,
bet su manimi ji elgėsi maloniai. Ar bent jau aš taip manau.
Bruk Deividson – kietas riešutėlis.
– Tikriausiai, – gurkšteli gėrimo. – Tiesą sakant, galiu ją
suprasti. Moteris laukė dvejus metus. – Kalamas pastato
stiklą ant stalo ir ranka persibraukia plaukus. – Testamentas
bus skaitomas po dviejų savaičių nuo rytojaus.
– Testamentas? – žiūriu į jį kaip ožka į naujus vartus.
– Taip. Stivo testamentas.
Aš vis dar sutrikusi.
– O to dar nebuvo? Maniau, kad laidotuvės jau įvyko.
– Įvyko, bet turtas dar nepadalintas. Po Stivo mirties aš ir
Dina patvirtinome, kad testamentas oficialus, bet pats
skaitymas buvo atidėtas, kol rasim tave.
Lažinuosi, kad Dinai tai patiko.
– Ar tikrai privalau dalyvauti? Argi Dina nepaveldės visko
kaip jo žmona?
– Viskas gerokai sudėtingiau, – taria, bet daugiau
nepaaiškina. – Tačiau dalyvauti privalai. Aš taip pat
dalyvausiu kaip tavo globėjas. Bus ir Dina, ir mūsų
teisininkai. Vakar vakare ji išvyko į Paryžių, bet grįš po
dviejų savaičių ir tuomet viską išsiaiškinsim. Pažadu,
neskaudės.
Kai šalia bus Dina Ohaloran? Kurgi ne. Dar ir kaip skaudės.
Bet aš tik linkteliu ir tarsteliu:
– Gerai. Jei privalau ateiti, ateisiu.
Kalamas taip pat linkteli ir vėl pakelia savo stiklą.

NETRUKUS KALAMAS IŠVAŽIUOJA žaisti golfo. Jis sako,

kad apėjus aštuoniolika duobučių palengvėja galva. Man
neramu, kad jis ten prisigers, bet tuomet primenu sau, kad
jis suaugęs, o aš septyniolikmetė, tad prikandu liežuvį.
Karaliai išsiskirsto vienas po kito. Gideonas prieš pietus
išvažiuoja į koledžą. Išvažiuodamas visada atrodo
laimingesnis nei atvykęs.
Netrukus lieku viena. Pasišildau anksčiau iškeptą kišą.
Vėliau galvoju pasivaikščioti paplūdimiu.
Karalių namuose praleidau tik mėnesį, bet tas mėnuo buvo
kupinas... tikriausiai gyvenimo. Kas nors nutinka nuolat. Ne
visada nutinka kas nors gero, bet iki šiol niekada nelikdavau
viena, ir tik dabar suprantu, kad būti vienai man nepatinka.
Gera turėti šeimą ir draugų – nesvarbu, kad ta šeima turi
savų problemų.
Įdomu, ar dėl to Gideonas kas antrą savaitgalį grįžta namo.
– Ar palikai man to dalyko su kiaušiniais? – išgirdusi Rido
balsą net pašoku.
Prispaudžiu ranką prie krūtinės, kad širdis neiššoktų per
gerklę.
– Išgąsdinai. Maniau, išvažiavai su Istonu.
– Ne, – pereina virtuvę ir dirsteli man per petį. – Ko dar yra
šaldytuve?
– Maisto.
Jis žaismingai – ar bent jau taip tikiuosi – trukteli mane už
plaukų ir nueina pažiūrėti, kokį pasirinkimą turi.
Viena ranka prilaikydamas dureles, o kita pasirėmęs į
spintelę sustoja – ne, pasilenkia – prie šaldytuvo ir
nepasitraukia, kol neatvėsta visa virtuvė.
– Kažkas negerai? – atsitraukiu nuo maisto pasigrožėti
seksualiu kūnu – kaip jam kuičiantis šaldytuve ir ieškant
maisto įsitempia nugaros raumenys.
– Nesitikiu, kad padarysi man sumuštinį, – taria iš
šaldytuvo.
– Nesitikėk.
 Ridas užtrenkia dureles, prisėda šalia, man iš po nosies
nugvelbia lėkštę su šakute ir, man net nespėjus pasipriešinti,
susikiša į burną pusę kišo.
– Jis buvo mano! – ištiesiu ranką mėgindama atgauti
maistą.
– Sandra būtų norėjusi, kad pasidalintum, – sulaiko mane
viena ranka.
Prakeikimas. Man reikia pradėti kilnoti svarmenis.
Pamėginu atimti lėkštę dar kartą, bet šįkart Ridas manęs
nenugina. Jis prisitraukia mane prie savęs, o aš, iš nuostabos
netekus pusiausvyros, nusileidžiu tiesiai jam ant kelių. Mano
kojos nusvyra jam iš šonų ant plačių šlaunų.
Mėginu išsilaisvinti, bet mano pastangos bevaisės, nes jis
viena ranka suima mane už užpakalio ir prisitraukia prie
savęs. Kai mane pabučiuoja, nesusilaikau – atsakau jam
aistringai, trokšdama išgirsti tas kimias dejones, kurios
išduoda, kaip jį įkaitinu.
– Ryte palikai mane, – tariu, kai jis atsitraukia nuo mano
lūpų, ir iškart pasigailiu išsižiojusi, nes bijau, kad dabar jis
mane įskaudins.
– Nenorėjau.
– Tai kodėl išėjai? – paklausiu pamindama paskutinius
išdidumo likučius, tačiau tai jo neatbaido.
Ridas pirštais perbraukia man plaukus.
– Nes tu esi mano silpnybė. Nepasitikiu savimi tiek, kad
galėčiau praleisti tavo lovoje visą naktį. Tegu būsiu
prakeiktas vien už tai, apie ką galvoju.
Nuo jo žodžių mane užlieja pasitenkinimas.
– Per daug galvoji.
 Jis išleidžia kažkokį neaiškų garsą – kažkas tarp
nekantraus burbtelėjimo, ciniško prunkštelėjimo ir juoko – ir
vėl mane pabučiuoja. Netrukus vien bučinių nebepakanka.
Nuleidusi rankas ištraukiu jo marškinius iš kelnių. Jo rankos
taip pat glamonėja mane visą: jaučiu jas po marškinėliais, už
šortų gumos. Glaudžiuos prie jo vis stipriau ieškodama
palaimos, kurią man gali suteikti tik Ridas.
Mus pertraukia garsai koridoriuje.
– Nieko negirdėjai? – sušnabždu.
Ridas atsistoja vienu grakščiu, galingu judesiu ir vis dar
nepaleisdamas manęs iš rankų išeina į koridorių. Tuščia.
Tuomet nuleidęs mane ant kojų pliaukšteli per užpakaliuką.
– Eik, apsirenk maudymosi kostiumėlį.
– Kam jis man?
Aš tik noriu grįžti prie stalo ir sėdėti jam ant kelių tol, kol
užbučiuos negyvai, bet jis jau eina lauk.
– Nes eisim paplaukioti, – šūkteli per petį.
Atsidusus nupėdinu viršun, bet užlipusi į antrą aukštą
pamatau iš mano kambario išeinančią Bruk. Ar bent jau man
taip atrodo.
Sustoju kaip įkasta. Skrandį sutraukia pyktis ir įtarimas.
Ką, po velnių, ji veikė mano kambaryje?
Šūdas! Mano pinigai.
Kas, jei ji juos pasiėmė?
Greitai ją nužvelgiu, bet ji nesineša jokios rankinės, o
drabužiai tokie aptempti, kad niekur nepaslėptų pluošto
grynųjų. Šiaip ar taip, Bruk čia ne vieta, tad nužygiuoju
tiesiai prie jos.
 – Ką čia veiki? – griežtai paklausiu net neslėpdama
nepasitenkinimo.
Ji tingiai prieina prie manęs.
– Argi čia ne vargšelė našlaitėlė Ela, naujoji Karalių pilies
princesė.
– Juk sakei Kalamui, kad išeini ir niekada negrįši, –
primenu.
– Verčiau nenorėk, – prunkšteli permesdama šviesius
plaukus per petį. Visas jos prielankumas man staiga
išgaravo.
Kadangi nematau prasmės vaidytis, apeinu ją ir žengiu prie
savo kambario durų.
– Nelandžiok į mano kambarį. Aš rimtai, Bruk. Jei dar kartą
tave pričiupsiu, pasakysiu Kalamui.
– Na, žinoma, Kalamui. Savo išgelbėtojui. Vyrui, kuris
ištraukė tave iš skurdo ir atsivežė į savo rūmus, – jos akys
kupinos kartėlio. – Ar nepamiršai, kad jis taip pat išgelbėjo
mane? Bet kaip matai, mieloji, mes vienkartinės. Visi mes
jam vienkartiniai, – sušnypščia ir pamojuoja man prieš veidą
tobulai sutvarkytu nageliu. – Tavo gyvenimas pasikeitė, ar
ne? Gyveni kaip princesė iš pasakos, bet pasakos – netikros.
Tokios merginos kaip mes po puotos vėl atvirsta į pelenes.
Pastebiu, kad jos akys blizga nuo ašarų, kurių ji sau
neleidžia išlieti.
– Bruk, – tarsteliu švelniai. – Gal man iškviesti tau taksi?
Man jos gaila. Bruk įskaudinta, jai reikia pagalbos, bet
nežinau, kaip dar galėčiau jai padėti.
– Tu jam taip pat atsibosi, – Bruk kalba, lyg manęs
negirdėdama. Mano atsakymas nesvarbus, jai tereikia
klausytojo. – Įsidėmėk mano žodžius.
– Ačiū už įžvalgas, – atsakau šaltai. – Bet tau jau metas eiti.
Pamėginu pasivėdėti ją prie laiptų, bet ji atšoka ir
susvirduliavusi atsiremia į sieną. Jos vyšninės lūpos
pratrūksta spigiu, maniakišku juoku.
– Aš su Karaliais buvau daug ilgiau nei tu, brangute.
Man jau gana. Bruk nori tik dejuoti ir drabstyti purvais
Karalių šeimą. Kantrybei išgaravus, nueinu į savo kambarį,
užtrenkiu duris ir nubėgu į vonią. Drebančiomis rankomis
apgraibau spintelę po praustuve. Apčiuopusi priklijuotus
banknotus, atsidūstu iš palengvėjimo.
Reikia kuo greičiau perkelti pinigus į tokią vietą, kur jie
būtų pasiekiami tik man. Kuo greičiau.

– KAS NEGERAI? – paklausia Ridas vos man išėjus į kiemą.

Atsakau jam ne iš karto, nes liežuvis prilipęs prie gomurio.
Nežinau, kaip man išgyventi, kai jis stovi apsivilkęs vien
banglentininko šortus, kurie, rodos, gali bet kada nusmukti
jam nuo klubų. Jo krūtinė – raumenų, kuriuos norisi palaižyti,
siena. Negaliu susikaupti. Kai prieš mane stovi karščiausias
vaikinas pasaulyje, ginčas su Bruk neatrodo toks svarbus.
– Ela? – paragina tramdydamas juoką.
– Ką? – papurtau galvą. – Oi, atleisk. Sutikau Bruk. Ji kaip
tik išėjo iš mano kambario. Ar bent jau man pasirodė, kad iš
mano kambario.
Kalamo kambarys kitame namo gale. Laiptai fojė skiria du
sparnus. Vaikinų kambariai vienoje pusėje – Kalamo kitoje.
Svečių miegamieji pirmame aukšte. Bruk nebuvo jokio
reikalo klaidžioti po mūsų sparną.
 Ridas susiraukęs žengia prie durų.
– Ji jau išėjo, prieš ateidama mačiau ją nuvažiuojant.
– Reikia pakeisti vartų kodą, – sumurma.
– Mmm-hmm, – negaliu liautis spoksojusi.
Man nespėjus nė mirktelėti Ridas pakelia mane ant rankų
ir įmeta į baseiną.
Nusileidžiu į vandenį taškydama purslus ir iškylu
spjaudydamasi ir prunkščiodama.
– Už ką? – cypteliu traukdama šlapius plaukus nuo veido.
Ridas šelmiškai šypteli.
– Pasirodė, kad tau reikia atsivėsinti.
– Kas kalba! – Pasikeliu ant plytelėmis iškloto krašto ir
šoku prie jo, bet jis nesunkiai išsisuka. Nėra prasmės jo
vaikytis. Ridas stambesnis ir greitesnis, tad turėsiu griebtis
apgaulės.
Apsimetu, kad susitrenkiau koją į gultą.
– Ai! – sušunku ir nušlubčiojusi prie vandens pasilenkiu ir
suspaudžiu pėdą.
Ridas tuoj pat prie manęs prišoka.
– Kas tau?
Pakeliu tariamai sužeistą koją, kad apžiūrėtų.
– Susitrenkiau pirštą.
Vos jam pasilenkus prie mano pėdos, įstumiu į vandenį.
Ridas tuoj pat iškyla į paviršių ir papurto galvą, kad
vandens nepribėgtų į akis. Tuomet plačiai išsišiepia.
– Leidau tau atsigriebti.
– Kurgi ne.
Žaviuosi, kaip vanduo teka jo kūnu, bet Ridas kviečia mane
atgal.
 – Kadangi abu esame šlapi, gali nešti savo užpakalį atgal į
baseiną.
– Kam? Kad mane paskandintum?
– Neskandinsiu, – iškelia du pirštus. – Skauto garbės žodis.
Prisimerkusi įsižiūriu į jo išskėstus pirštus.
– Man atrodo, čia Vulkano pasisveikinimas, o ne skauto
priesaika.
Ridas stipriai trenkia delnu per vandenį, apliedamas mane
aukšta vandens banga.
– Gudrutė. Vulkano pasisveikinimas su keturiais pirštais.
Nenorėk, kad išlipčiau lauk.
– Jei ir įlipsiu, tai todėl, kad pati to noriu, o ne todėl, kad tu
taip liepei.
Ridas užverčia akis ir dar kartą mane aptaško.
Atsitraukiu, įsibėgėju, pašoku aukštai į orą ir susivyniojusi
į kamuoliuką nusileidžiu šalia Rido. Girdžiu, kaip jis kvatojasi
man pliūkštelint į vandenį.
Geras dešimt minučių mėginam vienas kitą paskandinti.
Kol darbavomės, aš gal truputį stipriai truktelėjau jo šortus,
o jo ranka prisilietė prie krūties. Mano kūnas atsako net į
švelniausią glamonę.
Kai kitą kartą panėrusi siekteliu jo glaudžių, jis suima
mane už riešų ir iškelia į paviršių. Tuomet atsisėda ant
baseino krašto palikdamas mane stovėti priešais jį
vandenyje.
– Manai, kad gali mane nurengti?
– Aš tik plaukiojau, – sumirkčiojau. – Pareigūne, aš
nekalta. – Pakeliu vis dar surakintus riešus.
Ridas pirštu perbraukia per krūtį.
 – Neatrodai nekalta.
Atsakydama pėda paliečiu jo blauzdą ir patenkinta
nusišypsau, kai jis nepatogiai pasimuisto ant plytelių.
– Čia šalta, bet kam sustangrėtų speneliai.
– Jei šalta, reikia tave sušildyti, – laisva ranka patraukia
maudymosi kostiumėlio liemenėlę į šalį mane
apnuogindamas.
Turbūt anksčiau liečiama visada užsimerkdavau, bet
stebėti dienos šviesoje, kaip jis suima mane burna, velniškai
erotiška. Jis švelniai krimsteli, tuomet lyžteli geliamą vietą ir
išsižiojęs ima čiulpti mano spenelį.
Po velnių.
– Man... man atrodo, aš čia nuskęsiu, – aikteliu.
Ridas pakelia akis šelmiškai šypsodamasis.
– Negalime rizikuoti, – taria ir iškėlęs mane iš vandens
nusitempia į namelį prie baseino.

ABU BE KVAPO krintame ant sofos. Ridas apsiverčia ant

nugaros ir pasisodina mane raitomis sau ant šlaunų. Mes abu
permirkę, bet man nesvarbu, kad vanduo nuo mano plaukų
laša ant jo nuogos krūtinės. Kol jo rankos traukia mano
liemenėlę, o klubai trinasi į mane, pajėgiu tik dejuoti.
Ridui patraukus raištelius man ant kaklo ir už nugaros,
mano maudymosi kostiumėlio liemenėlė pagaliau nukrenta.
Jo žvilgsnis kupinas karščio.
– Norėjau tavęs nuo tos akimirkos, kai pamačiau, –
prisipažįsta jis.
– Tikrai? – paerzinu. – Nuo tada, kai pirmą kartą atėjau į
jūsų namus, o jūs piktai dėbčiojot į mane nuo turėklų?
 – O taip. Buvai apsirengusi kaip benamė, su tais
flaneliniais marškiniais, susagstytais iki viršaus, ir akimis
svaidei žaibus. Tai buvo seksualiausias vaizdas mano
gyvenime.
– Matyt, skirtingai suprantame, kas yra seksualu.
Jis nusijuokia.
Kalbant apie seksualumą, Rido krūtinė tokia karšta, kad ją
glostant man svyla delnai. Man pasilenkus jo pabučiuoti,
Ridas atsako taip aistringai, kad man užima kvapą. Mūsų
lūpos tinka vienas kitam tobulai. Rankomis perbraukiu jam
per krūtinę. Ridas giliai įkvepia, ir raumenys suvirpa po
mano pirštais.
Man patinka žinoti, kad jį įkaitinu. Kad įkaitinu Ridą
Karalių, kuris ne šypso, o raukosi, kuris slepia savo jausmus
ir emocijas nuo viso pasaulio po dešimčia spynų.
Dabar jis nieko neslepia. Iš jo veido matau, kaip manęs
nori. Jaučiu iš to, kaip prie manęs spaudžiasi.
Vėl pasilenkiu jo pabučiuoti, bet aikteliu, kai jis ima čiulpti
mano liežuvį ir priverčia dejuoti nykščiais žaisdamas su
mano speneliais.
Sunkiai alsuodama prisispaudžiu prie jo delnų, tačiau
Ridas sutrikęs sudejuoja.
– Ir vėl elgiuosi savanaudiškai, – sumurma.
– Man patinka, – kvėpteliu.
Ridas nenoromis nusijuokia ir apsivertęs ant manęs įkiša
ranką į mano maudymosi kostiumėlio kelnaites.
– Noriu, kad tau būtų gera.
Jo lūpoms suradus manąsias, kūnu nuvilnija
pasitenkinimas. Užsimerkusi mėgaujuosi neįtikėtinais
pojūčiais, kol abu imam taip sunkiai alsuoti, kad, rodos,
aprasos visi langai.
– Ridai, – išlemenu jausdama, kaip viskas aplinkui ištirpsta
ir mano smegenys atsijungia. Galiu tik atsiduoti visa
apimančiam malonumui.
Kai grįžtu į Žemę, jis žvelgia į mane plačiai šypsodamasis
ir atrodo velniškai savimi patenkintas.
Prisimerkiu. Norėčiau jam trinktelėti už tai, kad atėmė iš
manęs gebėjimą susivaldyti, tačiau tai tik paikos mintys –
Dieve, kaip man buvo gera.
Vis dėlto būtų neprošal išlyginti rezultatą. Stumteliu jį
atgal ant nugaros ir imu bučiuoti jam krūtinę. Kiekvieną
nuostabų jos colį.
Ridas ima kvėpuoti netolygiai. Man nuklydus prie jo šortų
juosmens, pajuntu, kaip įsitempia. Pakėlusi galvą, pažvelgiu į
jo veidą. Jis įsitempęs iš nekantrumo.
Drebančiais pirštais imuosi šortų gumos.
– Ridai?
– Mmm?
Dabar jis užsimerkęs
– Ar gali pamokyti... kaip... – sumurmu. – Na žinai...
Jis iškart atsimerkia ir, mano susierzinimui, atrodo taip, lyg
tramdytų juoką.
– Na... žinoma.
– Na, žinoma? – pasišiaušiu. – Jei nenori, galiu...
– Noriu, – atsako taip greitai, kad dabar juokiuosi aš. –
Tikrai noriu. – Greitai nusitraukia šortus.
Besidaužančia širdimi pasilenkiu prie jo. Noriu viską
padaryti teisingai, bet jausdama jo žvilgsnį, jaučiuosi stebima
ir noriu bėgti.
– Niekada nesi to dariusi? – paklausia kimiai.
Papurtau galvą. Kažkodėl tai jį labai nuliūdina.
– Kas negerai? – suraukiu kaktą, nes jo veide dar daugiau
kančios.
– Aš tikras bjaurybė. Ko tau prišnekėjau jachtoje...
Turėtum manęs nekęsti, Ela.
– Bet taip nėra, – ranka paglostau jam kelį. – Pamokyk
mane, kaip tave patenkinti.
– Man jau dabar gera.
Jo akys aptrauktos migla. Ridas suima mane už pakaušio
suleisdamas pirštus į plaukus, o kita ranka paima mano
pirštus ir uždeda juos ant savęs.
– Naudok ir rankas, – sušnabžda.
Švelniai pajudinu pirštus aukštyn žemyn.
– Šitaip?
– Taip, šitaip. Taip... gera...
Įsidrąsinusi apžioju jo galiuką burna ir pačiulpiu. Ridas vos
nenukrinta nuo sofos.
– Taip dar geriau, – suurzgia.
Nusišypsau nepaleisdama jo iš lūpų, mėgaudamasi jo
skleidžiamais garsais. Gal aš ir nepatyrusi, bet tikiuosi, kad
viską atperka entuziazmas, nes tikrai noriu, kad jam būtų
gera. Noriu, kad jis visiškai atsipalaiduotų.
Ridas nesiliauja glostęs man plaukų, ir mano noras
išsipildo greičiau, nei tikėjausi. Jis ištrykšta po manimi
drebėdamas visu kūnu. Kai vėliau prie jo prisiglaudžiu, Ridas
stipriai prie manęs prisispaudžia ir taria:
– Aš šito nenusipelniau.
 Noriu paklausti, ką jis turi galvoje, bet nespėju. Mus
pertraukia garsus beldimas į stiklines duris.
– Sesut! Broliuk! Žaidimų laikas baigėsi, – isteriškai
juokdamasis Istonas kumščiu daužo stiklą.
– Dink! – sušunka Ridas.
– Mielai, bet ką tik skambino tėtis. Jis pakeliui namo. Nori,
kad vėliau visi eitume pavakarieniauti. Sakė, bus po penkių
minučių.
– Velnias. – Ridas atsisėda ir ranka persibraukia plaukus.
Tuomet nužvelgia mūsų nuogus kūnus ir išsišiepia. – Reikia
apsirengti. Jei tėvas ras mus šitaip, įsius.
Tikrai? Pirmą kartą nuo tada, kai pradėjome mėgautis
vienas kitu su Ridu, leidžiu sau pagalvoti, kaip į tai reaguotų
Kalamas. Širdis nusmunka į kulnus. Ridas teisus. Beivju
buvau tik mėnesį, bet Kalamas jau dabar saugo mane kaip
tik gali. Turbūt saugojo dar tada, kai manęs nepažinojo.
Kalamui tai nepatiks.
Ridui stojantis ir maunantis šortus nužvelgiu juo nuogą
užpakaliuką.
Ne, Kalamas mūsų nekęs.
 31 SKYRIUS

– ELA! – PO trisdešimties minučių pašaukia Kalamas nuo

laiptų apačios. – Lipk žemyn, noriu tau kai ką parodyti!
Apsiverčiu ir prispaudžiu prie galvos pagalvę. Užlipau į
kambarį persirengti prieš vakarienę, bet visą laiką pratįsojau
lovoje mėgaudamasi prisiminimais apie tai, kas ką tik įvyko
namelyje prie baseino.
Nenoriu lipti žemyn, susitikti su Kalamu ir jaudintis
galvodama, ką jis pasakytų sužinojęs, kuo užiimame mudu su
Ridu. Noriu tik pasilikti savo rožiniame kokone ir nepaleisti
savo prisiminimo. Namelyje prie baseino nepadarėme nieko
blogo, mums abiem buvo gera ir niekas nesugadins šio
prisiminimo.
Deja, sunku ignoruoti griežtą kvietimą apačion, kai Istonas
daužo mano kambario duris.
– Nagi, Ela. Aš alkanas. Tėtis neleis mums važiuoti į
restoraną, kol tu nenusileisi.
– Ateinu.
Pašokusi iš lovos įsispiriu į denio batus, kurie tuoj taps
mano mėgstamiausia avalyne. Jie tokie patogūs! Akimirką
sudvejoju, kad denio batai nelabai tinka, jei nesi valtyje,
tačiau greitai nusprendžiu, kad man nerūpi.
Išėjus į koridorių pamatau apačioje manęs laukiančius
Karalius. Visų šypsenos skirtingos – nuo vos matomos Rido
iki plačios, nuo ausies iki ausies Kalamo.
– Gal bent vienas galėtumėt spoksot į lubas? – burbteliu. –
Man nejauku.
Kalamas nekantriai pamoja ranka.
– Eime laukan paspoksoti į tai, kas laukia prie garažo.
Nenoromis pajuntu, kaip viduje sukyla jauduliukas.
Tikriausiai atkeliavo mano automobilis – ar bent jau
automobilis, kurį man nupirko Kalamas. Stengiuosi
nepasileisti laiptais bėgte, bet Istonas pavargo laukti. Jis
užbėga laiptais šokinėdamas per dvi pakopas ir nusitempia
mane žemyn, o tuomet visi kartu išstumia mane lauk.
Įvažos viduryje, prie plačių, plytelėmis išklotų laiptų, stovi
dvivietis kabrioletas. Viduje – kreminė oda ir tamsi, blizganti
mediena. Chromuotas vairas taip spindi, kad kone turiu
prisidengti akis.
Tačiau labiausiai mane nustebina spalva. Ne rožinė, ne
raudona, o tikra karališka mėlyna – ta pati mėlyna, kuri
puošė mane atskraidinusį lėktuvą ir Kalamo vizitinę kortelę.
Man pažvelgus į Kalamą, jis linkteli.
– Ją nudažė mūsų fabrike Kalifornijoje. Spalva vadinasi
karališkoji mėlyna, formulės patentas priklauso „Atlanto
aviacijai“.
Ridas spusteli man kryžmenį ir aš puolu prie automobilio.
Jis toks gražus, švarus ir naujas, kad net bijau vairuoti.
– Pasirengusi pasivažinėti?
 – Tiesą sakant, nelabai, – prisipažįstu.
Jie visi nuoširdžiai linksmai nusijuokia, bet ne iš manęs, ir
tą akimirką man suspaudžia širdį. Ar čia tikrai mano šeima?
Nuo šios minties subyra mano paskutinės gynybinės sienos.
Kalamas paduoda man raktelius ir lapą popieriaus.
– Čia automobilio dokumentai ir rakteliai. Kad ir kas
nutiktų, jis tavo.
Tai reiškia, kad dėl kažkokių priežasčių nusprendusi išvykti
galiu pasiimti ir automobilį, bet tai visiškai beprotiška, nes
man baisu net į jį atsisėsti.
– Nagi, pramankštinkim mažutę, – taria Ridas ir atidaręs
keleivio dureles sėda vidun.
Jiems visiems vylingai mane stebint, neturiu kito
pasirinkimo, kaip tik sėsti prie vairo. Ridas parodo, kaip
prisistumti sėdynę, kaip nuleisti vairą ir įjungti radiją – tai
svarbiausia funkcija.
Paspaudus mygtuką variklis atgyja, ir mes pradedam
riedėti.
– Nekenčiu vairuoti, – prisipažįstu važiuodama ramiu
dviejų juostų keliuku, vedančiu į Karalių rezidenciją. Pirštai
stipriai spaudžia vairą, negaliu važiuoti greičiau nei
dvidešimt penkios mylios per valandą. Namus nuo medžiais
nusodinto bulvaro skiria arba vartai, arba ilgos įvažos, kurias
praryja tamsūs medžiai ir bugenvilijos.
Automobilis toks mažytis, kad Ridas gali lengvai uždėti
ranką ant mano sėdynės atlošo ir vairuojant pernert pirštus
man per plaukus.
– Tuomet tau pasisekė, kad turi mane, nes man vairuoti
patinka.
 – Tikrai? – paklausiu tyliai, beveik džiaugdamasi, kad turiu
žiūrėti į kelią, o ne į jo žydras akis. – Turiu tave?
– Taip. Manau, kad taip.
Likusią kelionės dalį atrodo, kad skrendu.
– Atrodo, gerai praleidot laiką, – taria Kalamas mums
grįžus.
– Geriausias pasivažinėjimas gyvenime, – pareiškiu ir
apimta laimės pakimbu jam ant kaklo. – Kalamai, tu man per
geras. Ačiū. Ačiū už viską.
Toks jausmų proveržis Kalamą pribloškia, bet jis greitai
mane apkabina. Mus išskiria vaikinai, skųsdamiesi tuščiais
pilvais, tad visi važiuojam valgyti kepsnių. Karaliai suvalgo
tiek, kiek pakaktų penkioms šeimoms.
Grįžusi namo užbėgu į viršų pridėti pasivažinėjimą į savo
katalogą šalia nuostabiausių dalykų gyvenime. Įrašau jį
tiesiai po namelio prie baseino.
Tą patį vakarą, taip vėlai, kad jau sumigę net peliukai, į
mano lovą įlenda Ridas.
– Sapnavau labai gražų sapną, – sumurmu jam priglundant
man prie nugaros.
– Ką sapnavai? – paklausia kimiai.
– Kad atėjai į mano kambarį ir laikei mane apkabinęs visą
naktį.
– Geras sapnas, – sušnabžda į ausį. Jis padaro būtent tai –
apkabina mane ir nepaleidžia, kol neužmiegu.
Man nubudus jo vėl nebėra, bet užuodžiu jį ant paklodžių.
Apačioje randu Ridą, atsirėmusį į virtuvės stalą.
– Ar tau nereikia į treniruotę? – paklausiu nerūpestingai,
negalėdama patikėti, kad jis vis dar nori nuvežti mane į
darbą.
– Negaliu leisti, kad vairuotum naują automobilį taip
anksti. Prieš pradėdama vairuoti apsimiegojus, turi pasisemti
praktikos.
Stengiuosi neparodyti, kad mano širdis iš laimės daužosi į
šonkaulius.
– Ei, aš nekaltai miegojau, kol į mano lovą, palaikęs ją savo
guoliu, neįlipo didelis meškinas.
Ridas timpteli mane už plaukų.
– Man atrodo, supainiojai pasakas.
– O kokią pasaką tu turėjai galvoje? „Aladiną“? Nes
ruošiesi paskraidinti mane ant stebuklingo kilimo? – kilsteliu
antakius.
Ridas pratrūksta juokais.
– Ar taip galvoji apie mano pimpalą? Kad jis
stebuklingas? – nuraustu taip tirštai, kad jis ima juoktis dar
stipriau. – Po velnių, tu tikrai skaisti, ar ne?
Liepsnojančiais skruostais atsuku jam vidurinį pirštą.
– Taip galvoju apie tave ir tavo stebuklingą...
– Pimpalą, – padeda vis dar juokdamasis. – Nagi,
skaistuole, pasakyk – pimpalą.
– Gerai, tu tikras pimpalas, – svaidau jam akimis žaibus
visą kelią iki automobilio.
Prisisegęs Ridas susitvardo, pasilenkęs mane pabučiuoja ir
tas bučinys iškart pataiso man nuotaiką.
Visą pamainą „Prancūziškame raguolyje“ skraidau
padebesiais. Gera nuotaika neblėsta ir mokykloje. Kelis
kartus sutinku Ridą koridoriuje, bet tik vogčiomis žvilgtelime
vienas į kitą, o jis man mirkteli. Nesikalbame. Aš
neprieštarauju, nes dar nesu pasirengusi pranešti visam
Astoro Parkui, kad kaip ir susidėjau su kaip ir įbroliu.
Per pietus mudvi su Valeri pribloškia Savana, pakviesdama
mus prisėsti su savo draugėmis. Tikriausiai operacija
„Pažeminti Danielį Delakortę“ pavyko visomis prasmėmis,
nors atrodo, kad Savana šalia manęs vis dar jaučiasi truputį
nejaukiai.
Po pamokų ruošiu namų darbus atsigulusi ant pietinės
vejos ir laukiu, kol baigsis Rido ir Istono komandos
susitikimas, paskui Ridas parveža mane namo ir visą kelią
laiko mane apkabinęs.
Grįžus namo mūsų laukia naujienos – Kalamas verslo
reikalais išvyko į Nevadą, vadinasi, namai iki šeštadienio
priklauso mums vieniems. Smagumėlis.

TĄ VAKARĄ, KAI skaitau savo kambaryje, Ridas įplaukia

vidun šokio žingsneliu.
– Žinoma, užeik, aš neprieštarauju, – nutęsiu sarkastiškai ir
apsivertusi ant nugaros žiūriu, kaip jis pastato didelį dubenį
kukurūzų spragėsių ant mano naktinio stalelio.
– Ačiū, mielai užeisiu. Nori ko nors atsigerti? – žvilgteli į
mano šaldytuviuką. – Neturi nieko, ant ko nebūtų užrašyta
dietinis?
Nuėjęs prie durų iškiša galvą į koridorių:
– Atsinešk alaus. Pas Elą tik dietinis šlamštas.
– Supratau, – išgirstu prislopintą aidą iš koridoriaus galo.
Susirangau prie galvūgalio.
– Bijau klausti, kas čia vyksta.
– Žiūrėsim varžybas.
 – Mes žiūrėsim?
– Tu, aš ir Istonas. Mes, – paaiškina lipdamas į lovą. Spėju
pasitraukti, kol neatsisėdo ant manęs.
Apsižvalgau po kambarį. Lova pakankamai didelė, kad
tilptume mudu su Ridu, bet Ridas, Istonas ir aš?
– Bijau, kad netilpsim.
– Žinoma, kad tilpsim.
Išsišiepęs Ridas mane pakelia ir nuleidęs sau tarp kojų
prisitraukia prie krūtinės.
Netrukus pasirodęs Istonas išsidrėbia laisvoje vietoje.
Radęs mus taip jaukiai įsitaisiusius net nemirkteli. Ridas
padeda dubenį su spragėsiais tarp mūsų ir įjungia
televizorių.
– O kur dvyniai? – paklausiu. Mano lovoje ankšta ir su
dviem Karaliais. Įsprausti čia dvynius būtų tas pats kaip
grūsti dvigubus D į A dydžio kaušelius.
– Jie važiuos pas Loren, – atsako Istonas ir susikemša į
burną saują spragėsių.
– Abu?
– Neklausinėk to, ko nenori žinoti, – pasufleruoja Ridas.
Iškart užsičiaupiu.
Jei ir turėčiau klausimų, kažin, ar gaučiau atsakymų.
Prasidėjus žaidimui atrodo, kad manęs čia nėra. Ridas su
Istonu šūkauja, dejuoja ir sumuša delnais. Aš tuo tarpu
grožiuos stangriais užpakaliukais ekrane ir šypsausi
klausydama komentarų su užuominomis, kaip vienam
vaikinui su kamuoliu reikia užkišti skylę ir kaip kita komanda
nepakankamai skverbiasi į aikštelę.
 Vaikinams mano pastebėjimai neįdomūs, tad įsitaisau Ridui
tarp kojų ir mėgaujuosi draugija. Retkarčiais Ridas
pamasažuoja nugarą arba paglosto plaukus. Jo prisilietimai
nerūpestingi, nesąmoningi, lyg būtume kartu metų metus,
bet aš geriu jo dėmesį kaip ištroškęs kačiukas. Manau, kad
yra daug prastesnių būdų praleisti vakarą.
Persvara ryški, tad prisikimšusi spragėsių ir pavargusi
stebėti žaidimą kažkuriuo metu užsnūstu. Pabundu nuo
čirpiančio Istono telefono. Jam išėjus atsiliepti Ridas
išsitiesia šalia kaip mano asmeninis šildytuvas.
– Kas skambina? – sumurmu apsimiegojusi.
– Kas žino. Užmigai?
– Ne, tik ilsinau akis. Kaip žaidimas?
– „Liūtai“ doroja „Titanus“.
– Čia tikri komandų pavadinimai ar tavo išgalvoti?
– Tikri, – atsako linksmai ir užkiša šiltą pirštą už mano
šortų juosmens. Pajutusi, kaip į kaulus smelkiasi pažįstama
šiluma, pasirąžau.
– Ar su futbolu baigta? – tai daugiau pasiūlymas nei
klausimas.
Žydros Rido akys sublizga. Jis užlipa ant manęs
įkalindamas savo rankomis ir kojomis.
– Taip, manau, kad baigta.
Jis iš lėto pasilenkia, o aš nekantriai apsilaižau lūpas...
– ...kas per velnias? Ar „Liūtai“ ką tik įmušė? – įgriūva
Istonas.
Ridas atsidūsta ir nulipa nuo manęs.
– Matai, kaip gerai būtų, jei visi belstųsi, – sušnabždu
Istonui pasigriebus pultelį ir pagarsinus televizorių.
 Ridas sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir suurzgia. Abu
stebime, kaip Istonas žingsniuoja po kambarį.
Per aikštę žygiuoja mėlynai ir baltai apsirengusi komanda
su liūtais ant šalmų. Kita komanda su liepsnojančiomis T ant
šalmų sunkiai gina savo aikštės dalį. Per ateinančias
dvidešimt minučių mėlynai balta komanda pelno tašką po
taško, kol nusistovi lygiosios.
Istonas kaip nesavas. Kai pasigirsta švilpukas, jis baltutėlis
kaip perregimos užuolaidos ant langų.
– Kas vyksta? – griežtai paklausia Ridas. – Kiek pastatei už
šį žaidimą?
Problemas su priklausomybe paveldėjau iš mamytės. Ak,
Istonai.
Istonas gūžteli pečiais vaidindamas, kad viskas gerai.
– Susitvarkysiu, broliuk.
Rido žandikaulis įsitempia, lyg vos tvardytųsi neužrikęs ant
Istono, bet galiausiai taria:
– Jei ko reikės, tik pasakyk.
Istonas pavargęs šypteli.
– Žinoma, būtinai. Dabar turiu paskambinti. Nedarykit
nieko, ko nedaryčiau aš, – priduria perdėtai linksmai.
– Ar Istonas turi priklausomybę nuo lošimų? – paklausiu
išgirdusi, kaip koridoriaus gale trinktelėjo durys.
Ridas sutrikęs atsidūsta.
– Gal? Nežinau. Manau, kad lošia ir geria iš nuobodulio, o
ne dėl priklausomybės, bet aš juk ne psichiatras.
Ieškau žodžių, ką atsakyti, bet suveblenu tik:
– Apgailestauju.
Ridas patrauko pečiais.
 – Nei aš, nei tu nieko nepakeisim.
Bet iš griežto Rido smakro suprantu, kad jis pats tuo netiki.
Pariečiu kojas kovodama su savimi, kad neimčiau maldauti
pasilikti.
– Gerai, – tarsteliu.
Jis suraukia antakius.
– Nemanau, kad iš manęs šį vakarą bus gera draugija.
– Viskas gerai, – pakylu nuo lovos ir patraukiu į vonią. Ar
man skaudu, kad šiąnakt jis nenori likti su manimi? Truputį.
Einant pro šalį Ridas sučiumpa mane už riešo.
– Aš tiesiog pavargęs ir... nenoriu tavęs spausti.
– Ar čia ta kalba „kalta ne tu, o aš“? Nes blogiau nebūna.
Niekas nenori jos klausytis.
Ridas nenorom šypteli.
– Ne. Tai „tu per karšta savo pačios labui“ kalba, nes aš
nesugebu atitraukti nuo tavęs rankų.
Apsisukusi baksteliu pirštu jam į tvirtą krūtinę.
– Kas sako, kad noriu, jog patrauktum nuo manęs rankas?
Ridas sučiumpa mano pirštelį ir prisitraukia mane prie
savęs.
– Tu tikrai pasirengusi, Ela? Pasirengusi viskam?
Sudvejoju tik akimirką, bet tokio atsakymo jam pakanka.
Jis pasilenkia prie manęs ir nosimi brūkšteli per skruostą.
– Nesi, ir viskas gerai, nes aš galiu palaukti, bet miegoti
šalia tavęs man kančia. Kai prisispaudžiu prie tavęs... ir
nubundu, – jo balsas užlūžta, bet žinau, ką nori pasakyti, nes
jaučiuosi taip pat.
Staiga karštis užlieja tokias vietas, kokių net nežinojau
esant.
 – Galime daryti kitus dalykus, – apsilaižau prisiminusi
namelį prie baseino.
Ridas sudejuoja ir įsikniaubia veidu man į kaklą.
– Nėra kur skubėti. Aš rimtai. Mes neskubėsim ir viską
padarysim teisingai, – dar kartą įkvepia ir atsitraukęs
nubraukia plaukų sruogą man nuo veido. – Gerai?
Nėra prasmės jam prieštarauti. Pažįstu Ridą pakankamai
gerai – jei jis jau apsisprendė, greitai nepersigalvos, o tai
reiškia, kad naktį praleisiu viena.
– Gerai, – pasistiebiu ant pirštų galiukų pabučiuoti jo į
skruostą, bet jis pasisuka ir mūsų lūpos susitinka.
Jei ir buvau truputį įsižeidusi ar nuliūdusi, tuos jausmus
nusineša ilgas, švelnus bučinys. Gera justi jo platų, tvirtą
stotą.
Paskutiniai kartėlio likučiai dingsta, kai vėlai naktį Ridas
atslenka į mano lovą. Tyliai uždedu jo ranką ant savęs ir
užmiegu giliu, kietu miegu.
 32 SKYRIUS

KETVIRTADIENĮ PER PIETUS Valeri priremia mane prie

sienos.
– Kas vyksta tarp tavęs ir Rido?
– Ką turi galvoje? – atsakau stengdamasi atrodyti visiškai
nekaltai.
– Pasirodo, vakar pakeliui į biologiją jis pakedeno tau
plaukus, – pareiškia.
Kurį laiką bukai į ją stebeiliju, o paskui pratrūkstu juokais.
– Ir Ridui Karaliui tai didelis žingsnis? – paklausiu piktai.
Val linkteli.
– Ridas nedemonstruoja jausmų viešai. Net kai tariamai
susitikinėjo su Ebe...
Suraukiu nosį. Man nepatinka girdėti tuos du vardus
viename sakinyje.
Valeri kalba, nekreipdama į mane dėmesio:
– Jis jos vengė. Nebuvo jokių bučinių prie spintelių, jokių
susikabinimų už rankučių. Žinoma, ji ateidavo į jo rungtynes,
bet jis būdavo aikštelėj, vėlgi – jokių bučinių, – susimąsčiusi
įsistebeilija į tuštumą, tarsi juos įsivaizduodama. Prisiverčiu
nežiaukčioti. – Man atrodo, vienintelį kartą pasirodė drauge
vakarėlyje. Taigi, taip, faktas, kad tyčia tave palietė, labai
svarbus.
Įsistebeiliju į savo padėklą su vištiena iš vietinio ūkio ir
ekologiškas daržoves, kad Valeri nepamatytų, jog man tai
taip pat svarbu. Jo pirštų prisilietimą prie kaklo antradienio
rytą jaučiau dar kelias valandas.
Galiausiai susitvardžiusi atsisuku į Valeri.
– Tiesiog džiaugiamės paliaubomis.
Daugiau nieko neprisipažinsiu.
Ji nužvelgia mane susirūpinusi, bet, kaip tikra draugė,
nespaudžia.
Šelmiškai ištiesiu ranką per stalą ir prispaudžiu jos delną
sau prie krūtinės.
– Mano širdyje tu pirma, Val.
– Žiūrėk tu man, – spusteli man krūtį ir iškart trinkteliu jai
per pirštus.
Valeri kikendama įsikiša į burną morką. Kai pavalgome,
papasakoja, kad „Mėnesienos“ klube dar vienas vakarėlis
aštuoniolikmečiams ir vyresniems.
– Prisidėsi?
Sudvejoju. Pirma mintis – parašyti Ridui ir paklausti, ar jis
eis, bet tuomet suprantu, kad taip išsiduočiau. Be to, kad ir
kas tarp mūsų vyksta, privalau turėti savo gyvenimą, tad
tvirtai linkteliu.
– Taip.
Einant prie spintelių Valeri draugiškai kumšteli man į petį.
– Šoksim narve? – paklausiu išsišiepusi.
– Ar popiežius katalikas?
– Ar man reikės naujos suknelės?
 Valeri papurto galvą apsimesdama, kad klausimas ją
nuliūdino.
– Atrodo, kad tu čia pirmą dieną. Ar per tiek laiko nieko
nepasimokei? Žinoma, kad tau reikia naujos suknelės.
Mudvi susitariame vėliau eiti apsipirkti.
– Paimsiu tave po darbo, – tariu prisiminusi namie
laukiančius naujus ratus.
Ji staiga sustoja ir čiumpa mane už rankos.
– Kaip suprasti, paimsi? Jau gavai automobilį?
Linkteliu.
– Kabrioletą. Kalamas nupirko.
Ji švilpteli taip garsiai, kad žmonės dešimties pėdų
spinduliu atsisuka į mus.
– Ar atvažiavai juo į mokyklą? – suploja rankomis. – Noriu
pamatyti!
– Ne, – stabteliu pagalvoti, kaip galėčiau paaiškinti, kodėl
šį rytą važiavau su Ridu. – Pavėžėjo Ridas. Rytais jam futbolo
treniruotė, tad paprasčiau važiuoti kartu.
Valeri užverčia akis.
– Kiek dar apsimetinėsit, kad nesusitikinėjat?
Susilaikau nenusišypsojusi.
– Tol, kol kas nors tuo tikės.
Akivaizdesnio prisipažinimo ji neišpeš.

KAIP IR TIKĖJAUSI, Valeri mano mašinytė patinka. Pasiimu

pinigų iš savo šūsnies naujai suknelei. Ji nusiveda mane į
paprastą prekybos centrą, kur kainos nemažos, bet ne tokios
didelės, kad jausčiausi išleidusi vienam vakarui klube visą
atlyginimą. Karalių dvare padarau mums abiem dramatišką
vakarinį makiažą ir šukuosenas.
– Atrodau karštai, – pareiškia Valeri apžiūrėjus save
veidrodyje. – Reikia nusiųsti asmenukę Temui.
– Aš tau padėsiu.
Ji duoda man savo telefoną, o aš padarau kelias
nuotraukas, kurias ji iškart nusiunčia savo vaikinui. Atrodo,
kad jų santykiai tobuli. Nors Temas ir neatvažiavo praėjusią
savaitę, kaip buvo žadėjęs, Valeri nenusiminė.
– Kaip jums pavyksta? – paklausiu galvodama, kaip bus, kai
Ridas išvažiuos į koledžą. Kažin, kaip aš tvardysiuos
žinodama, kad jį supa daugybė gražių vyresnių merginų.
Prieš atsakydama Valeri žvilgteli į mane.
– Turiu juo pasitikėti. Nuolat siunčiu nuotraukas.
– Kuriose tu nuoga?
– Taip, bet tose nuotraukose nesimato mano veido... dėl
viso pikto, – nutaiso grimasą. – Ne dėl to, kad juo nepasitikiu,
bet kas nors gali pavogti jo telefoną.
– Suprantu, – sudvejoju. – Ar Temas buvo tau pirmas?
– Ar tu mane smerki? – paklausia smalsiai.
– Ne, jokiu būdu! – iškeliu rankas. – Tikrai nesmerkiu.
Valeri nužvelgia mane taip, lyg negalėtų patikėti savo
akimis.
– Palauk. Nori pasakyti, kad su niekuo nesimylėjai?
– Ne, – prisipažįstu nuleidusi galvą.
– Niekada? – žengia atatupsta. – Oho. Turėsiu iš naujo
įvertinti tavo santykius su Ridu, nes tikrai netikiu, kad jis
apsieina be to.
– A-a-aš, – sumikčioju pritrūkusi žodžių.
 Val iškart užsidengia burną ranka.
– Nenorėjau to pasakyti. Jei jis su tavimi, esu visiškai tikra,
kad nemiega su niekuo kitu. Kai susitikinėjo su Ebe, nė karto
nemačiau jo su kita mergina.
– Aha.
Man nutirpsta galūnės. Niekada net nepagalvojau, kad jis
galėtų miegoti su kita. Ar dėl to jis nenori manęs spausti?
Valeri spusteli man petį.
– Pasakiau kvailystę, bet ji nieko nereiškia. Tikrai. Norėjau
pajuokauti, bet visai nejuokinga. Atleidi?
– Žinoma, – apkabinu ją, bet abejonė jau pasėta.
Po kelių minučių išeiname iš mano kambario trumputėmis
suknelėmis, aukštakulniais ir įmantriom šukuosenom. Tuo
pačiu metu į koridorių išėjęs Istonas garsiai švilpteli.
– Kur susiruošėt?
– Į „Mėnesieną“. Šiandien vakarėlis, – paaiškinu.
Jis kilsteli antakį.
– Ar Ridas apie tai žino?
– Ne. O turėtų? – nemačiau jo nuo ryto.
– Gerai, pasimatysim vėliau, – taria Istonas ir nubėga
laiptais žemyn.
– Kur vėliau? – sušunku jam pavymui.
– O kaip tu manai? – prunkšteli. – Palauk, kol pasakysiu
Ridui, kad vilki diržą ir šoki narve.
– Turbūt galime tikėtis, kad šį vakarą pasirodys ir Ridas su
Istonu, – apibendrina Valeri.
Net nesistengiu nuslėpti patenkintos šypsenos.
MANE IR VALERI palydi į narvus vos įėjus pro duris.
Tikriausiai mus prisimena. Šokame dvi dainas, kol apačioje
išgirstu šaukiant mano vardą. Pažvelgusi žemyn pro grotas,
pamatau Istoną, sudėjusį rankas prie burnos ir mane
šaukiantį.
Patraukęs mano dėmesį, parodo į barą. Pasekusi, kur
krypsta jo pirštai, pamatau Ridą. Jis stovi atsirėmęs į barą
lygiai tokia pat poza kaip pirmąjį vakarą, kai šokome su
Valeri, bet šįkart jis nepradingsta.
Jis laukia.
Laukia, kol išlipu iš narvo.
Laukia, kol pereinu klubą.
Laukia, kol prieinu prie jo.
Jo žibančios akys stebi kiekvieną mano žingsnį.
Sustoju vos per kelis centimetrus nuo jo.
– Apie ką galvoji? – paklausiu kimiu balsu.
Jis įdėmiai nužvelgia mano krūtinę, paskui ilgas kojas,
atidengtas trumpo, juodo sijonėlio.
– Puikiai žinai, apie ką galvoju, – giliai įkvepia. – Bet
kadangi esame viešumoje, galiu tik galvoti.
Uždedu ranką jam ant peties, bet vaikinas, kuris
nedemonstruoja simpatijų viešumoje, paima ją ir pakelia sau
prie lūpų. Delnu pajuntu jo karštą kvapą, o tuomet vienu
stipriu judesiu Ridas prisitraukia mane prie savęs.
– Varai pusę vaikinų iš proto, – suurzgia man į plaukus.
– Tik pusę? – pajuokauju.
– Kita pusė įsimylėjusi Istoną, – pareiškia ir pakišęs ranką
po plaukais perbraukia išilgai per visą nugarą iki pat
kryžmens. Pajuntu įtampą tarp kojų. Prisilietimas abu
priverčia giliai įkvėpti.
– Nori pašokti? – šiaip ne taip sugergždžiu.
Jis užsiverčia savo gėrimą, trenkia stiklinę į barą ir paima
mane už rankos.
– Eime.
Šokių aikštelėje stipriai prisispaudžiam vienas prie kito. Jo
galinga šlaunis atsiduria man tarp kojų, bet Ridas dar truputį
pritūpia, kad jočiau ant jo tiesiogine to žodžio prasme.
Tuomet pirštais perbraukia nugaroje apnuogintas šlaunis.
Suneriu rankas jam už kaklo ir imu judėti.
– Kai stebėjau tave šokančią, bijojau, kad neplyštų kelnės, –
sušnabžda į ausį.
– Tikrai? Patinka stebėti, kaip šoku kartu su Valeri? –
paerzinu. Turbūt visi vaikinai apie tai pasvajoja.
– Ar šalia tavęs buvo dar kažkas? – paklausia glostydamas
plaukus. – Mačiau tik tave.
Visiškai susileidžiu.
– Jei ir toliau taip kalbėsi, galbūt šį vakarą tau pasiseks.
Ridas sulaiko kvapą ir stipriau suima mane rankomis.
– Nori iš čia dingti?
Sukaitusi, įsiaudrinusi, trokšdama jį pajusti, beviltiškai
linkteliu.
– Palauk, turiu surasti Istoną ir pasakyti, kad išvažiuojam, –
spusteli man ranką ir pasilenkęs prispaudžia lūpas man prie
smilkinio. Nekaltas bučinys uždega mane iš vidaus.
– Einu prie baro stiklinės vandens.
Aš visiškai išdžiūvusi.
– Gerai, tuoj grįšiu.
 Ridą praryja minia, o aš imu judėti į priešingą pusę
mėgindama sugauti barmenę. Val vis dar narve, judina savo
gražų užpakaliuką.
Priešais mane sustoja gražus vaikinas ilgesniais,
pasivėlusiais plaukais. Jis dėvi užsagstomus marškinius
paraitotomis rankovėmis ir languotus šortus. Atrodo kažkur
matytas. Gal iš Astoro Parko.
– Ela Karalaitė, ar ne? – paklausia.
Pavargau visiems aiškinti, kokia tikroji mano pavardė.
Ištiesiu dešimtinę ir viena barmenė man linkteli.
– Vandens, – paprašau vien lūpomis. Merginai linktelėjus
įmetu banknotą į arbatpinigių stiklainį. Už vandenį kaip ir
daugoka, bet esu ištroškusi ir tai greičiausias būdas būti
aptarnautai.
– Taip, Ela, o tu iš Astoro Parko?
– Skotas Gastonburgas, – alkūne pasiremia į barą. – Galiu
kai ko paklausti?
– Žinoma, – paimu barmenės paduotą stiklinę ir šūkteliu
ačiū.
– Galvojau, ar pradėjai nuo dvynių ir kopi karališkomis
kopėčiomis aukštyn, ar šokinėji nuo pakopos ant pakopos.
Apsisuku taip greitai, kad vandeniu apsilieju ranką.
– Eik velniop.
Jis iškelia rankas.
– Mielai eičiau kartu su tavimi, bet, deja, mano pavardė ne
Karalius.
Norėčiau šliūkštelėti visą taurės turinį tam subingalviui į
veidą, bet susilaikau.
 – Užsikrušk, – trinkteliu taurę į barą ir apsisuku ant kulno,
bet vos neatsitrenkiu į Ridą.
Jam užtenka tik žvilgtelėti į mano veidą ir į įžūlią Languotų
Šortų išraišką, kad suprastų, kas čia vyksta.
Ridas prisimerkia ir stumteli mane sau už nugaros.
– Ką jai pasakei? – paklausia.
– Nieko tokio, – trukteliu jį už rankos. – Jis nieko man
nepasakė. Eime.
Skotas arba neturi jokių savisaugos instinktų, arba
alkoholis suteikė jam drąsos, bet jis plačiai išsišiepia ir taria:
– Ela ką tik pasiūlė pasidulkinti, bet priminiau jai, kad
nepriklausau Karalių šeimai. Aš net ne koks pusbrolis, bet
kai tik ji jums atsibos, mielai perimsiu.
Rido kumštis išlekia į priekį taip staigiai, kad net nespėju
sureaguoti. Kol suprantu, kas vyksta, Skotas jau ant grindų,
o Ridas ant viršaus. Net per muziką girdžiu, kaip krumpliai
trekši į kaulą.
– Ridai! Ridai, liaukis! – sušunku traukdama jį už pečių, bet
jis pasiryžęs nulipdyti Skotui naują veidą. Kažkas mėgina
man padėti, kiti šūkauja palaikydami kovą.
Galiausiai kelią pro minią prasiskyrę trys apsaugininkai
atplėšia Ridą. Skotas lieka gulėti ant grindų.
– Tau teks iš čia dingti, – iškošia vienas apsaugininkų
juodais marškinėliais.
– Gerai, – burbteli Ridas ir išsilaisvinęs iš apsaugininko
gniaužtų čiumpa mane už riešo. Žinau, ko jis nori, jam net
nespėjus prasižioti.
– Surasiu Istoną, – patikinu.
 Ridas linkteli ir pirštu parodo į kitą šviesiaplaukį
apsaugininką, kuris atrodo taip, lyg pusryčiams rytų
steroidus, o vakarienei – mažus vaikus.
– Tu eisi su ja. Jeigu jai dar kartą kas nors atsitiks, iki
rytojaus vakaro klubas bus uždarytas, o vietoj jo įrengta
vaikų žaidimo aikštelė.
Nelaukiu, kol Ridas susitars su apsaugininku. Ridui metas
namo. Matau, kad jis įkaitęs nuo adrenalino. Turime dingti iš
čia, kol jis vėl neįsivėlė į muštynes.
– Istonas prie tualetų! – sušunka Ridas vedamas prie
išėjimo. Pamečiau iš akių Valeri, bet pirma reikia surasti
Istoną.
Irdamasi per minią girdžiu šnabždesius. Arčiau muštynių
stovėję žmonės jau skleidžia gandus.
– Kas nutiko?
– Man atrodo matėm, kaip įsigali naujas Karalių įsakymas –
pasakyk ką nors blogo apie Elą ir ateinančius šešis mėnesius
valgysi pro šiaudelį.
– Turbūt labai gera lovoj, – pastebi kažkas.
– Seksas su kekšėm geriausias, – atsiliepia kitas. – Su jom
gali daryti, ką nori.
Stumiuosi pro minią, bet Istonas nenueina į tualetą. Jis
nueina koridoriumi prie galinio išėjimo.
– Atsiprašau, – sumurmu braudamasi pro eilėje laukiančias
merginas ir porelę, besibučiuojančią ne pačiame
tamsiausiame kampe.
– Istonai! – pašaukiu, bet jis nesustoja. Žinau, kad mane
girdėjo, nes mačiau, kaip krūptelėjo, bet jis eina toliau.
 Nubėgu koridoriumi ir po kelių sekundžių jam iš paskos
išlendu pro duris. Staiga sustoju.
Jis skersgatvyje su dar dviem vaikinais, bet neatrodo, kad
tai būtų pertraukėlė parūkyti.
O ne. Į ką jis įsivėlė?
Tamsūs vaikinų plaukai sulaižyti atgal nuo veido. Jie dėvi
baltus marškinėlius ir džinsus, kurie kabo nusmukę taip
žemai, kad jei apsisuktų, pamatyčiau jų apatinius. Ne tai, kad
norėčiau. Nuo vieno iš jų diržo kilpos kabo metalinė
grandinė.
– Eik vidun, Ela, – dar niekada negirdėjau Istono kalbant
taip griežtai ir šaltai.
– Palauk, – taria vaikinas su grandine. – Jei nori, gali
sumokėti skolą ja. – Susiima už klyno. – Paskolink man ją
savaitei ir būsim atsiskaitę.
Iki Karalių mano gyvenimas buvo skurdus, tad reketą
atpažįstu vos pamačius.
Iškart prisimenu pirmadienio rungtynes.
– Kiek? – paklausiu Pono Grandinės.
– Ela... – pradeda Istonas.
– Kiek jis tau skolingas? – pertraukiu.
– Aštuonis gabalus.
Vos nenualpstu, bet štai Istonas mėgina nuduoti, lyg jam
tai būtų tik kišenpinigiai.
– Turėsiu kitą savaitę. Jums tereikia palaukti.
Tačiau Ponas Grandinė žino, kad jei jam tai tebūtų
kišenpinigiai, čia nestovėtų.
– Na, žinoma. Jūs, turčiai, įpratę gyventi į skolą, bet iš
manęs kredito nesulauksit. Mano knygose jūsų nuskurę
užpakaliai neužsilaiko ilgiau kaip savaitę, nes man reikia
mokėti mokesčius. Krapštyk grynuosius arba padarysiu iš
tavęs šios savaitės pavyzdį tavo bailiams draugeliams, kad
žinotų, jog Tonis Loreno – ne lombardas.
Istono pečiai įsitempia, jis pasimuisto. Šūdas. Visi žinome,
kad ruošiasi muštis.
Toniui įkišus ranką į kišenę mane persmelkia baimė.
– Aš turiu pinigų. Palaukit čia.
– Ela, kas per velnias? – suloja Istonas.
Bet niekas nelaukia. Visi nuseka mane prie automobilio.
 33 SKYRIUS

ATIDARIUSI BAGAŽINĘ APŽVELGIU aikštelę dairydamasi

Rido Range Rover. Bet jo niekur nematyti, tikriausiai
pasistatė vienoje iš didesnių aikštelių iš kitos pastato pusės.
Iš palengvėjimo pilvą užlieja šiluma. Jei Ridas dabar mus
užtiktų, tai būtų blogiausia, kas gali nutikti. Šiandien jau
sumušė vieną vaikiną. Žinau, kad nedvejodamas primuštų ir
antrą. Ypač gindamas brolį.
– Nemėgink išsitraukti iš ten ginklo, – sušnypščia Tonis,
pasilenkęs virš manęs.
Užverčiu akis.
– Na, žinoma, juk bagažinėje turiu visą arsenalą.
Nusiramink.
Pakeliu veltinį, dengiantį atsarginę padangą ir ištraukiu
giliai paslėptą maišelį. Ištraukusi iš maišelio pinigus
atskaičiuoju aštuonis gabalus, nepaisydama sunkumo
krūtinėje.
Istonas nieko nesako, bet stebi mane susiraukęs. Kai teškiu
banknotus Toniui į delną, susiraukia dar labiau.
– Prašau. Dabar niekas niekam neskolingas. Buvo malonu
turėti reikalų, – tariu kandžiai.
 Tonis šypsodamasis perskaičiuoja banknotus. Du kartus.
Kai pradeda trečią kartą, Istonas suurzgia.
– Visi, šikniau. Dabar dink iš čia.
– Atsargiau, Karaliau, – įspėja Tonis. – Vis dar galiu iš tavęs
padaryti pavyzdį.
Bet visi žinome, kad nepadarys. Muštynės tik atkreiptų
dėmesį į mus ir į jo verslą.
– Beje, nuo šiol galėsi statyti kur nors kitur, – šaltai taria
Tonis. – Man tavo pinigų nereikia. Atsibodo tavo bjauri
marmūzė.
Tonis susikiša pinigus į galinę kelnių kišenių ir tie du
nueina. Taip, matau jo apatinius.
Jiems dingus, atsisuku į Istoną.
– Kas tau negerai? Kam išvis prasidedi su tokiom
padugnėm?
Jis tik gūžteli pečiais.
Mano gyslomis pulsuoja adrenalinas. Stebeiliju į jį
negalėdama patikėti savo akimis. Mus galėjo sužeisti. Tonis
galėjo jį užmušti, o jis stovi čia, lyg jam visa tai būtų nė
motais. Lūpų kamputis truputį pakilęs, lyg tramdytų šypseną.
– Tau linksma?! – surinku. – Gal nuo mirtino pavojaus tau
pasistoja?
– Ela... – galiausiai prabyla.
– Ne, užsičiaupk. Dabar nenoriu nieko girdėti.
Įkišusi ranką į rankinę susirandu telefoną ir parašau Ridui,
kad mes su Istonu grįšim kartu ir susitiksim namie.
Kitoje rankoje vis dar laikau plastikinį maišelį, bet įmetu jį
atgal į bagažinę, stengdamasi negalvoti, koks jis tuščias.
Aštuoni gabalai dingo čia, dar tris šimtus išleidau pirkiniams
su Valeri. Iki kito mėnesio rankpinigių pabėgimo fonde tik
tūkstantis septyni šimtai dolerių.
Po visų gerų pokyčių net neketinau bėgti, bet dabar
norėčiau pasiimti pinigus ir dingti.
– Ela... – pradeda Istonas.
Nutraukiu jį rankos mostu.
– Ne dabar. Turiu rasti Val.
Surenku jos numerį tikėdamasi, kad išgirs skambutį klube.
Laimė, ji atsiliepia.
– Ei, ar viskas gerai?
Metu Istonui piktą žvilgsnį.
– Dabar – taip. Ar galim susitikti prie automobilio? Mūsų
neįleis atgal į vidų.
– Aš tuoj.
– Ela, – Istonas pamėgina dar kartą.
– Neturiu nuotaikos.
Jis pagaliau užsičiaupia. Valeri laukiame tylėdami. Jai
pasirodžius priverčiu Istoną susirangyti gale. Valeri žiojasi
prieštarauti, bet greitai supranta, kad tai beprasmiška.
Kol vežu Valeri namo, niekas nekalba.
– Paskambink rytoj, – taria išlipdama. Paskui ją išlipa ir
Istonas.
– Gerai. Atsiprašau dėl šio vakaro.
Ji atlaidžiai šypteli.
– Visko pasitaiko. Neimk į galvą.
– Labos, Val.
Ji pamojuoja ir dingsta Karingtonų dvare. Istonas tyliai
atsisėda į keleivio sėdynę. Stipriai suspaudžiu vairą ir
stengiuosi susitelkti į vairavimą, nors mieliau trenkčiau jam
per veidą.
Praėjus maždaug penkioms minutėms pagaliau imu ramiau
kvėpuoti.
– Aš gailiuosi, – taria Istonas.
Pajutusi, kad jis kalba nuoširdžiai, atsisuku.
– Ir turėtum.
– Kodėl vežiojiesi su savimi tiek pinigų?
– Todėl.
Žinau, kad atsakymas kvailas, bet nieko daugiau jis nepeš.
Vis dar esu pernelyg pikta, bet, pasirodo, Istonas pažįsta
mane geriau, nei maniau.
– Gavai juos iš mano tėčio, ar ne? Štai kaip jis įkalbėjo tave
apsigyventi su mumis, o tu juos slepi, jei staiga prireiktų
sprukti.
Sukandu dantis.
– Ela.
Kai jis uždeda šiltą delną man ant rankos, net pašoku, bet
tuomet jis nuleidžia galvą man ant peties. Švelnūs plaukai
kutena nuogą odą. Turiu susilaikyti, kad nepaglostyčiau.
Dabar jis nenusipelno paguodos.
– Tau negalima išvažiuoti, – sušnabžda ir kaklu pajuntu jo
kvapą. – Nenoriu, kad išvyktum.
Istonas pabučiuoja man petį, bet tai visai neseksualu. Jis
visai neromantiškai spusteli man pirštus.
– Tavo vieta su mumis. Tu geriausia, kas yra nutikę šiai
šeimai.
Aš apstulbusi. Gerai. Oho.
 – Tu mūsų, – sumurma Istonas. – Atsiprašau už šį vakarą.
Tikrai, atsiprašau, Ela. Prašau... nepyk ant manęs.
Visas mano pyktis išgaruoja. Jis kalba kaip sutrikęs
berniukas. Nesusilaikau ir paglostau jam plaukus.
– Nepykstu, Istonai, bet, po velnių, liaukis lošęs. Kitą kartą
manęs gali nebūti šalia, kai reikės sumokėti išpirką.
– Žinau, – sudejuoja. – Tau nereikėjo mokėti už mane šį
vakarą. Grąžinsiu tau viską iki paskutinio cento. Aš... –
pakelia galvą ir pabučiuoja man petį. – Ačiū, kad padėjai.
Tikrai.
Atsidūstu ir vėl įsmeigiu akis į kelią.
– Nėra už ką.

RIDAS JAU LAUKIA įvažoje prie namų. Įtariai nužvelgia mus

abu. Smunku vidun jam nespėjus paklausti, kas nutiko. Tegu
papasakoja Istonas. Aš pernelyg pavargusi, kad viską
prisiminčiau.
Nuėjusi į savo kambarį nusivelku suknelę ir įlendu į
milžiniškus marškinėlius, su kuriais miegu. Tuomet nueinu į
vonią nusivalyti makiažo ir išsivalyti dantų. Dar tik dešimt,
bet scena su Toniu visiškai mane išsunkė, tad išjungiu šviesą
ir atsigulu į lovą.
Ridas į mano kambarį ateina negreitai. Praeina mažiausiai
valanda, vadinasi, jiedu su Istonu kalbėjosi ilgai.
– Išgelbėjai mano broliui užpakalį.
Jo kimus balsas suranda mane tamsoje. Netrukus sujuda
čiužinys, ir jis įsitaiso šalia.
Nesipriešinu, kai jis mane apkabina ir atsukęs į save
padeda mano galvą ant savo nuogos krūtinės.
 – Ačiū, – taria. Atrodo toks sujaudintas, kad net nejaukiai
pasimuistau.
– Tik sumokėjau jo skolą. Nieko tokio, – atsakau
stengdamasi nesusireikšminti.
– Prakeikimas. Ne nieko tokio, – paglosto man nugarą. –
Istonas papasakojo apie pinigus, kuriuos laikai automobilyje.
Neprivalėjai atiduoti jų tam padugnei, bet esu tau dėkingas.
Šį vakar už tokius pokštus padariau Istonui naują šiknaskylę.
Kitas jo lažybininkas dirba legaliai, bet iš Loreno nelauk
nieko gero.
– Tikiuosi, po šio vakaro daugiau nesilažins, – nors nesu
visiškai tuo tikra. Istonui reikia jaudulio, kurį gauna
lošdamas, gerdamas ar dulkindamas ką papuola. Toks jau jis.
Ridas užsitempia mane ant savęs ir abu nusijuokiame, kai
kojos įsipainioja paklodėse. Jis nuspiria jas į šalį ir palenkęs
mano galvą pabučiuoja. Glosto mane per marškinėlius. Jo
liežuvis įslysta man į burną.
– Ar pyksti, kad šiandien sudaužiau tą padugnę?
Rido rankos mane taip išblaškė, kad net nesuprantu
klausimo.
– Sumušei Tonį?
– Ne, tą asilą Skotą, – Ridas įsitempia. – Niekas negali taip
su tavim kalbėti. Aš to neleisiu.
Ridas Karalius – mano asmeninis drakonų skerdikas.
Nusišypsau ir pasilenkiu jo pabučiuoti.
– Galbūt tai ir ne visai normalu, bet man patinka, kai imi
elgtis kaip laukinis.
Jis išsišiepia.
 – Tik tark žodį – trenksiu vėzdu per galvą ir nusitempsiu į
urvą.
Pratrūkstu juokais.
– Oi, kaip romantiška.
– Niekada nesakiau, kad moku būti romantiškas, – taria
kimiu balsu. – Bet man neblogai sekasi kiti dalykai.
Tikrai taip. Abu nutylam ir mūsų lūpos vėl susitinka. Kurį
laiką bučiuojamės gulėdami, o jo rankos tyrinėja visą mano
kūną. Jam panardinus į mane pirštus, pamirštu ir
lažybininką, ir Istono prašymą neišvažiuoti, ir savo vardą.
Šią akimirką egzistuoja tik Ridas. Čia ir dabar jis yra mano
visatos centras.

SAVAITGALIS PRABĖGA GREITAI. Šeštadienio rytą grįžta

Kalamas, tad mudu su Ridu slepiamės namelyje prie baseino.
Sekmadienio vakarą išeinu pavakarieniauti su Valeri ir
pagaliau jai papasakoju apie viską, ką išdarinėju su Ridu.
Valeri nesitveria savame kailyje, bet atkreipia dėmesį, kad
kol kas išdarinėjame ne viską, ir toliau mane erzina, kad esu
skaistuolė.
Man nesvarbu, kad neskubame. Iš dalies esu pasirengusi
įveikti paskutinę kliūtį, bet jis vis susilaiko, tarsi ko bijotų.
Nežinau, ko jam bijoti, kai ir taip kasdien patenkinam vienas
kitą kitais būdais.
Pirmadienį Ridas nuveža mane į darbą ir, mano
nepasitenkinimui, pamokos prabėga kaip akimirka. Šiandien
laukia testamento skaitymas, tačiau, kad ir kiek maldavau
laikrodžio, kad eitų lėčiau, lipdama laiptais po paskutinio
skambučio ir eidama prie manęs laukiančio sedano vis dar
nesijaučiu pasirengusi.
Kol Diuranas veža mus į miestą, Kalamas nieko nesako, bet
mums sustojus prie spindinčio pastato, kuriame įsikūrę
teisininkai Grieris, Grėjus ir Devero, atsisuka į mane ir
drąsinamai šypteli.
– Gali būti nelengva, – įspėja jis. – Tik žinok – Dina loja, bet
nekanda. Bent jau dažniausiai.
Nuo mūsų pirmojo susitikimo Stivo našlės namuose
daugiau jos nemačiau ir susitikimo tikrai nelaukiu. Atrodo, ji
taip pat, nes prunkšteli vos man ir Stivui įėjus į prabangų
biurą.
Mane supažindina su keturiais teisininkais ir palydi prie
patogios sofos. Kalamas jau ketina sėstis šalia manęs, bet
vienas teisininkas žengia į šalį ir iš už jo pasirodo pažįstama
figūra.
– Ką čia veiki? – plyksteli Kalamas. – Juk sakiau, kad čia
nesirodytum.
Bruk net nepajunta jo tono.
– Atėjau palaikyti geriausios draugės.
Dina atsistoja šalia ir jos susikimba už parankių. Su ilgais
šviesiais plaukais ir švelniais veido bruožais jos galėtų būti
seserys. Staiga suprantu, kad nieko nežinau apie jų praeitį ir
turbūt reikėjo anksčiau išklausinėti Kalamą, nes akivaizdu,
kad jos labai artimos.
Jei reikia rinktis, kieno pusėje stovi, atrodo, kad aš ir Bruk
stovime priešinguose kampuose. Aš ištikima Karaliams ir,
sprendžiant iš paniekos Bruk akyse, ji tai žino. Tikriausiai
tikėjosi, kad palaikysiu ją. Kad ji, Dina ir aš susivienysime
prieš bjauriuosius Karalius, bet aš ją išdaviau.
– Paprašiau jos ateiti, – šaltai taria Dina. – Galime pradėti.
Rezervavom staliuką ankstyvai vakarienei Pierre.
Ketiname išklausyti jos mirusio vyro testamentą, o ji
jaudinasi dėl staliuko rezervacijos? Ši moteris išties neeilinė.
Nuo grupelės atsiskiria vienas vyriškis.
– Aš Džeimsas Deikas, ponios Ohaloran teisininkas, –
ištiesia ranką Kalamui, bet šis tik pažvelgia į ranką, o paskui
į Diną, tarsi negalėtų tuo patikėti.
Nežinau, kaip paprastai vyksta tokie dalykai, bet matau,
jog Kalamas sumišęs ir nepatenkintas, kad Dina atsivedė
Bruk ir dar vieną teisininką.
Kalamas nenoromis prisėda ant sofos, o Bruk ir Dina
susėda priešais. Teisininkai įsitaiso krėsluose, o vienas iš jų,
Grieris iš „Grierio, Grėjaus ir Devero“ sėda prie stalo,
pasklaido kažkokius popierius ir krenkšteli.
– Tokia paskutinė Stivo Džordžo Ohalorano valia ir
testamentas, – pradeda jis.
Žilaplaukis teisininkas spjaudosi teisės terminais ir vieną
po kito vardija paveldėtojus, apie kuriuos nesu girdėjusi,
labdaros fondus, kuriems teks dalis pinigų, ir galiausiai
praneša, kad Dinai paliekama kažkas panašaus į
„gyvenamąją vietą iki gyvos galvos“. Tai išgirdęs Dinos
teisininkas susiraukia – matyt, jai tai ne į naudą. Nemažos
dovanos skirtos ir Kalamo sūnums. Teisininkas krenkšteli
prieš perskaitydamas tą eilutę:
– Kol aš numirsiu, Kalamas jau bus ištaškęs savo pinigus
svaigalams ir blondinėms.
 Kalamas vos matomai šypteli.
– Teisėtiems palikuonims palieku...
Aš taip įsitempusi mėginu suprasti, kas tie „teisėti
palikuonys“, kad nenugirstu likusio sakinio, bet pašoku iš
nuostabos, kai Dina pasipiktinusi sušunka:
– Ką? Ne! Aš šito nepakęsiu!
Pasilenkiu prie Kalamo, kad jis man paaiškintų, ką pasakė
teisininkas, bet atsakymas mane pribloškia. Pasirodo,
teisėtas palikuonis esu aš. Stivas paliko man pusę savo turto.
Maždaug... Kalamui pasakius skaičių, man pasidaro silpna.
Dievulėliau. Tėvas, kurio nepažinojau, paliko man ne
milijonus, ne dešimtis milijonų, o šimtus milijonų.
Aš apalpsiu. Tikrai.
– Ir ketvirtadalį bendrovės, – priduria Kalamas. – Akcijos
bus perrašytos tavo vardu, kai sulauksi dvidešimt vienų.
Kitame kambario gale Dina pašoka ant kojų ir
svirduliuodama ant nesuvokiamai aukštų pakulnių meta
piktą žvilgsnį savo teisininkams.
– Jis buvo mano vyras! Viskas, kas priklausė jam, priklauso
man. Nesiruošiu tuo dalytis su šita šiukšle, kuri galbūt net
nėra jo vaikas!
– DNR testas... – piktai pradeda Kalamas.
– Tavo DNR testas! – atšauna ji. – Visi žinome, ko
imtumeisi, kad apsaugotum savo brangųjį Stivą! – Vėl
atsisuka į teisininkus. – Reikalauju antro testo ir noriu, kad
juo pasirūpintų mano žmonės.
Grieris linkteli.
– Mielai patenkinsime jūsų prašymą. Jūsų vyras paliko kelis
DNR pavyzdžius, kurie saugomi privačioje laboratorijoje
Rolyje. Pats tvarkiau dokumentus.
– Prieš išeidami paimsim panelės Harper pavyzdį. Pats
prižiūrėsiu, kaip viskas vyks, – patikina Dinos teisininkas.
Suaugusieji toliau riejasi tarpusavyje, o aš sėdžiu
priblokšta. Niekaip negaliu suvokti žodžių „šimtus milijonų“.
Niekada nesvajojau apie tokius pinigus. Iš dalies net
jaučiuosi kalta, kad juos paveldėjau. Nepažinojau Stivo.
Nenusipelniau pusės jo turto.
Pastebėjęs, kad esu ištikta šoko, Kalamas spusteli ranką.
Tą pačią akimirką Bruk nutaiso pasibjaurėjimo kupiną
grimasą. Stengiuosi nekreipti dėmesio į jos priešiškumą ir
susitelkiu į kvėpavimą.
Aš nepažinojau Stivo, o jis nepažinojo manęs, tačiau
sėdėdama čia, ištikta šoko staiga suprantu, kad jis mane
mylėjo ar bent jau norėjo mylėti.
Man skauda širdį, kad niekada neturėjau progos pamilti jo.
 34 SKYRIUS

NET IR PRAĖJUS kelioms valandoms po testamento

skaitymo vis dar jaučiuosi apdujusi. Vis dar priblokšta. Vis
dar nuliūdusi. Nežinau, ką daryti su skausmo gumulu pilve,
tad susirangau ant lovos, stengdamasi apie nieką negalvoti.
Neleidžiu sau galvoti apie Stivą Ohaloraną ir kad niekada
jo nepažinsiu. Bent jau artimai.
Negalvoju nei apie Dinos grasinimus, sviestus man ir
Kalamui pavymui, kai ėjo iš teisininkų biuro, nei apie piktus
žodžius, kuriais svaidėsi Bruk, kai Kalamas atsisakė nusivesti
ją vakarienės ir „pasikalbėti“. Tikriausiai ji nori jį
susigrąžinti. Nieko keisto.
Galiausiai į mano kambarį ateina Ridas. Jis užrakina duris
ir atsigulęs į lovą prisitraukia prie savęs.
– Tėtis sakė leisti tau pabūti vienai, tad daviau tau dvi
valandas, bet jos baigėsi. Pasakok, mažute.
Įsikniaubiu jam į kaklą.
– Nenoriu kalbėtis.
– Kas nutiko pas teisininkus? Tėtis nieko nepasakoja.
Prakeikimas, jis pasiryžęs mane prakalbinti. Dejuodama
atsisėdu ir pažvelgiu į jo susirūpinusias akis.
 – Aš multimilijonierė, – lepteliu. – Ne šiaip paprasta
milijonierė, o multimilijonierė. Kraustausi iš proto.
Jo lūpos trūkteli.
– Aš rimtai! Ką man veikti su tiek pinigų? – aimanuoju.
– Investuok. Paaukok labdarai. Išleisk, – Ridas vėl
prisitraukia mane prie savęs. – Daryk su jais, ką nori.
– Aš... nenusipelniau, – numykiu nespėjus pagalvoti, ir
tuomet į paviršių sukyla visos emocijos. Papasakoju jam
viską apie testamento skaitymą, apie Dinos reakciją, apie tai,
kad Stivas, kuris manęs net nepažinojo, laikė mane savo
dukterimi.
Ridas nieko nesako, nė karto nepertraukia mano
monologo. Dabar suprantu, kad to iš jo ir norėjau. Man
nereikia, kad kas nors patartų ar patikintų. Man tik reikia,
kad išklausytų.
Man galiausiai nutilus jis dar kartą maloniai nustebina –
pabučiuoja mane lėtai ir giliai. Jo prisispaudusio kūno jėga
nusineša visą nerimą.
Jo lūpos pakyla mano kaklu, žandikaulio linija, skruostais.
Su kiekvienu bučiniu įsimyliu jį vis stipriau. Šis jausmas
mane gąsdina, jis įstringa gerklėje ir man norisi bėgti.
Anksčiau nieko nemylėjau. Žinoma, mylėjau mamą, bet tai ne
tas pat. Tai, ką jaučiu dabar... jaučiu visa savo esybe. Tai
karštas, galingas jausmas, kuris užlieja širdį ir pulsuoja
gyslomis.
Ridas Karalius manyje. Žinoma, kol kas perkeltine reikšme,
bet, Dieve, kaip norėčiau, kad būtų ir tiesiogine. Man jo
reikia ir jis bus mano. Karštligiškai imu ieškoti jo kelnių
užtrauktuko.
 – Ela, – sudejuoja Ridas ir sučiumpa mano rankas. – Ne.
– Taip, – sušnabždu jam į lūpas. – Aš to noriu.
– Kalamas namie.
Jo žodžiai tykšta kaip šalti purslai man į veidą. Rido tėvas
gali pasibelsti į duris ir veikiausiai tai padarys bet kurią
akimirką, nes pajuto, kokia nusiminusi grįžau namo.
Sutrikusi nusikeikiu.
– Tu teisus. Negalime.
Ridas pabučiuoja mane dar kartą, jo lūpos vos
prisiglaudžia prie mano, ir nuslysta nuo lovos.
– Susitvarkysi viena? Mudu su Istonu susitarę išgerti alaus
su vaikinais iš komandos, bet jei nori, kad pabūčiau,
atšauksiu.
– Ne, viskas gerai, eik. Vis dar virškinu naujienas apie
pinigus. Šį vakarą aš prasta pašnekovė.
– Grįšiu po kelių valandų, – pažada. – Jei dar nemiegosi,
galėsim pažiūrėti filmą.
Jam išėjus vėl susirangau į kamuoliuką ir išmiegu dvi
valandas. Visiškai išsimušiu iš režimo. Nubundu suskambus
telefonui. Gideono numeris ekrane mane gąsdina. Turiu visų
brolių numerius, bet tai pirmas kartas, kai man skambina
Gideonas.
Atsiliepiu vis dar apsimiegojusi.
– Labas. Kaip sekasi?
– Tu namie? – atsako šaltai.
Iškart išsibudinu. Tai tik du žodžiai, bet kažkas jo balse
kelia nerimą. Jis piktas.
– Taip, o ką?
– Būsiu už penkių minučių.
 Ką? Pirmadienį? Gideonas niekada negrįžta iš koledžo
viduryje savaitės.
– Gal galim pasivažinėti? Noriu pasikalbėti.
Suraukiu antakius.
– Kodėl negalim pasikalbėti namie?
– Nes nenoriu, kad kas nors mus nugirstų.
Atsisėdu lovoje. Jo prašymas man nepatinka. Ne dėl to, kad
baiminčiausi, jog mane nužudys ir išmes šalikelėje, bet
kvietimas pasivažinėti skamba keistai. Ypač iš Gideono.
– Aš dėl Savanos, – sumurma jis. – Noriu, kad tai liktų tik
tarp mūsų.
Truputį atsipalaiduoju, bet vis dar esu sumišusi. Tai pirmas
kartas, kai Gideonas užsiminė apie Savaną. Apie tai, kas tarp
jų nutiko, girdėjau tik iš Istono. Vis dėlto negaliu paneigti,
kad man velniškai smalsu.
– Lauksiu tavęs lauke.
Kai nusileidžiu pagrindiniais laiptais, jo visureigis jau stovi
įvažoje. Šoku į keleivio sėdynę ir Gideonas nuvažiuoja
netaręs nė žodžio. Jo veidas akmeninis, pečiai įsitempę.
Važiuojame tyloje, kol po penkių minučių jis įsuka į nedidelę
aikštelę ir užgesina variklį.
– Ar myliesi su Ridu?
Man atvimpa žandikaulis, širdis ima daužytis krūtinėje – jo
piktas žvilgsnis man netikėtas.
– Na... ne, – sumikčioju, bet tai tiesa.
– Bet jūs kartu, – spaudžia Gideonas. – Susitikinėjat.
– Kodėl klausi?
– Mėginu išsiaiškinti, kiek žalos reikės atlyginti?
Žalos? Apie ką, po velniais, jis kalba?
 – Ar neturėtume kalbėtis apie Savaną? – paklausiu.
– Tai susiję ir su Savana. Ir tavimi. Ir Ridu, – taria sunkiai
kvėpuodamas. – Kad ir ką judu išdarinėjate, turit liautis.
Dabar pat, Ela. Turi viską nutraukti.
Širdis ima daužytis dar greičiau.
– Kodėl?
– Nes iš to nebus nieko gero.
Jis ranka persibraukia plaukus ir truputį kilsteli galvą. Tą
akimirką pastebiu raudoną žymę jam ant kaklo. Atrodo kaip
bučinio žymė.
– Ridas labai sudėtingas, – taria atšiauriai. – Toks pats
sudėtingas kaip ir aš, o tu labai miela mergina. Astore yra
daugybė kitų vaikinų. Netrukus Ridas išvyks į koledžą.
Gideonas beria žodžius, tarpusavyje nesusijusius sakinius,
kurių nesuprantu.
– Žinau, kad Ridas sudėtingas, – pradedu.
– Tu net nenutuoki. Patikėk, – pertraukia. – Ridas, aš ir
tėvas turime kai ką bendro. Mes griauname moterims
gyvenimus. Mes privedame jas prie uolos krašto ir
nustumiame. Ela, tu geras žmogus, bet jei liksi čia ir toliau
tęsi, ką pradėjai su Ridu, aš... – nutyla sunkiai šnopuodamas.
– Tu ką?
Jis taip stipriai sugniaužia vairą, kad net pabąla krumpliai,
bet veido išraiška nieko neišduoda.
– Tu ką, Gideonai?
– Tau reikia liautis klausinėjus ir pradėti klausyti, –
plyksteli Gideonas. – Liaukis susitikinėjus su mano broliu.
Galit būti draugais kaip su Istonu ir dvyniais, bet neužmegzk
su juo santykių.
 – Kodėl ne?
– Po velnių, ar su tavim visada taip sudėtinga? Mėginu
apsaugoti tave nuo skausmo ir pabaigos su buteliuku
tablečių, – galiausiai pratrūksta.
Oho. Pagaliau suprantu, apie ką jis. Jo motina nusižudė...
Dieve, ar Savana irgi mėgino?
Mudu su Ridu apie viską kalbėjomės, bet nemanau, kad
Gideonas pasiruošęs tai išgirsti. Įtariu, kad nepasiduos, kol
nesutiksiu su jo beprotiškais reikalavimais. Na gerai, aš
sutiksiu. Mudu su Ridu ir taip viską darom Kalamui už
nugaros. Nesunkiai nuslėpsim savo jausmus ir nuo Gideono.
– Gerai, – ramindama paglostau jam ranką. – Nutrauksiu
santykius su Ridu. Tu teisus, mes pakvailiojam, bet tai
nerimta, – pameluoju.
Jis vėl ranka persibraukia plaukus.
– Tu tuo tikra?
Linkteliu.
– Ridui bus tas pats. Tiesą sakant, jei tu prieštarauji, jis irgi
supras, kad neverta, – spusteliu jam ranką. – Gali
nusiraminti. Nenoriu sugadinti gerų santykių, kurie
nusistovėjo namie. Aš sutinku viską baigti.
Gideonas atsipalaiduoja ir sunkiai atsidūsta.
– Gerai.
Patraukiu savo ranką.
– Ar dabar galim grįžti namo? Jei kas nors pravažiuodamas
pamatys mus čia, rytoj mokykla sprogs nuo gandų.
Jis sukikena.
– Tiesa.
 Nusisuku į langą, o jis įjungia variklį ir pajuda iš aikštelės.
Važiuodami namo nesikalbame, išleidęs mane pats net
neišlipa iš automobilio.
– Dabar grįši į koledžą? – paklausiu.
– Taip.
Jis nuvažiuoja, bet kažkodėl netikiu, kad grįš į koledžą.
Bent jau ne šį vakarą. Be to, vis dar esu priblokšta jo
protrūkio ir nesuvokiamo reikalavimo palikti Ridą ramybėje.
Kalbant apie Ridą, jo automobilis pastatytas prie garažo. Nuo
to vaizdo man truputį palengvėja. Jis grįžo. Kitų automobilių
nėra. Dingęs net sedanas, vadinasi, mudu būsime vieni.
Nuskubu vidun ir užbėgu laiptais šokinėdama per dvi
pakopas. Pasuku į dešinę, į rytinį sparną, kur visos durys
atviros, išskyrus Rido. Dvynių ir Istono nematyti, žvilgtelėjusi
į savo kambarį įsitikinu, kad ten taip pat tuščia.
Iki šiol nesu buvusi Rido kambaryje – jis visada ateina pas
mane, – bet šį vakarą nelauksiu, kol ateis pats. Gideono
žodžiai ne juokais sukrėtė, ir Ridas – vienintelis, kuris gali
paaiškinti keistą brolio elgesį.
Priėjusi prie jo durų pakeliu ranką ruošdamasi pasibelsti,
bet karčiai šypteliu, nes kažkodėl šiuose namuose niekas
nesibeldžia į mano duris. Visi įeina vidun kaip į savo. Tegu
Ridas pats paragauja savo vaistų. Kad ir kaip tai vaikiška,
visai tikiuosi, kad jis dabar smaukosi – tegu vieną kartą
išmoksta, kad reikia belstis.
Atlapoju duris ir tariu:
– Ridai, aš...
Žodžiai užstringa gerklėje. Sustoju kaip įkasta ir aikteliu.
 35 SKYRIUS

DRABUŽIAI IŠMĖTYTI ANT grindų kaip duonos trupinių

takelis. Nuseku jį akimis. Aukštakulniai bateliai nuvirtę ant
šono. Šalia numesti bėgimo bateliai. Marškiniai, suknelė, o
po jais – užsimerkiu, tarsi tikėdamasi ištrinti vaizdą, bet
atsimerkusi matau, kad niekas nepasikeitė. Nėriniuoti
drabužėliai, kurių niekada nedėvėčiau, atrodo taip, lyg
savininkė būtų juos nusimetusi prieš lipdama į lovą.
Mano žvilgsnis pakyla aukštyn stipriomis blauzdomis,
keliais, laisvai sunertomis rankomis, nuogomis pilvo
raumenų kopėtėlėmis ir stabteli ties nauju įbrėžimu kairėje
krūtinės pusėje, kur turėtų būti jo širdis. Galiausiai sutinku
jo žvilgsnį.
– Kur Istonas? – išberiu. Mano protas atsisako suvokti šią
sceną. Tuoj pat pasiūlau sau kitą istoriją, kaip įvirtau į Istono
kambarį, o Ridas, apsvaigęs nuo alkoholio, sumaišė
kambarius.
Tačiau Ridas žvelgia į mane akmeniniu žvilgsniu, tarsi
mesdamas iššūkį suabejoti.
Tikrai netikiu, kad jis apsieina be to, girdžiu Valeri
šnibždant man į ausį.
 – Vaikinai, su kuriais susitikot alaus? – tarsteliu
desperatiškai. Duodu Ridui dar vieną progą apsukti sceną
kitu kampu, nei ją matau aš. Pameluok man, po velnių! Bet
jis užsispyręs tyli.
Bruk pakyla iš už jo kaip blyškus vaiduoklis, ir Žemė
sustoja. Laikas išsitęsia. Ji sulėtintai perbraukia ranka Ridui
per nugarą, pečius ir sutvarkytais nagais perbėga per
krūtinę.
Man net nekyla klausimas, ar ji nuoga. Ji bučiuoja Ridui
kaklą nenuleisdama nuo manęs akių, o jis net nekrusteli. Nė
raumenėliu.
– Ridai... – sušnabždu. Jo vardas skausmingai dreskia
gerklę.
– Tavo desperacija apgailėtina, – Bruk balsas taip netinka
šiame kambaryje. – Tau metas eiti, nebent... – ištiesia nuogą
koją ir užmeta ją Ridui ant klubų. Jis vis dar dėvi sportines
medvilnines kelnes. – Nebent mėgsti stebėti.
Jai ir toliau gulint taip jį apsivijus, o jam net nesistengiant
pajudėti, skausmas gerklėje dar labiau sustiprėja.
Bruk pirštai nuslenka jo ranka ir, kai pasiekia riešą, jis vos
matomai krūpteli. Išsigandusi stebiu, kaip ji slysta jo pilvo
raumenimis, bet kol nespėjo pasisavinti to, kas, maniau,
priklauso man, staiga apsisuku ir išeinu.
Aš klydau. Klydau dėl tiek daug dalykų, kad mano protas
net nespėja įsisąmoninti.
Kai nuolat kraustydavomės, maniau, kad man reikia šaknų.
Motinai susiradus nežinia kelintą vaikiną, kuris per daug į
mane spoksodavo, maniau, kad man reikia tėvo. Kai naktį
likdavau viena, nes ji ilgai ir sunkiai dirbdavo padavėja,
šokdavo striptizą ar darydavo dar Dievas žino ką, kad būčiau
pavalgiusi ir apsirengusi, troškau turėti brolį ar seserį. Kai ji
sirgo, meldžiau pinigų.
Dabar turiu viską, ko taip troškau, bet jaučiuosi dar
blogiau.
Nubėgusi į kambarį susimetu į kuprinę savo makiažo
reikmenis, dvi poras aptemptų džinsų, penkerius
marškinėlius, apatinius, striptizo šokėjos aprangą iš
„Saldžiosios“ ir motinos suknelę.
Neleidžiu sau verkti, nes ašaros neištrauks manęs iš šio
košmaro. Turiu statyti vieną koją priešais kitą.
Namuose mirtinai tylu, tik galvoje aidi Bruk juokas, kai
pasakiau, kad pasaulyje yra bent vienas geras ir padorus
vyras.
Vaizduotė iškelia vaizdus su Bruk ir Ridu. Kaip jis įsisiurbia
jai į lūpas, kaip ją liečia. Išėjusi laukan puolu už kampo ir
apsivemiu.
Burną degina rūgštis, bet nesustoju. Automobilis įsijungia
iš karto. Įmetu pavarą ir drebančiomis rankomis pradedu
riedėti įvažos keliuku. Laukiu tos akimirkos iš filmų, kai
Ridas išbėgs iš namo maldaudamas, kad grįžčiau.
Deja.
Jokio susitikimo lietuje. Veidas drėgnas tik nuo ašarų,
kurių nebepajėgiu sulaikyti.
Monotoniškas navigacijos balsas nuveda mane į tikslą.
Užgesinu variklį, išsitraukiu automobilio dokumentus ir įkišu
tarp Odeno knygos lapų. Odenas rašė, kad vaikinui nukritus
iš dangaus po dar ir dar vienos nelaimės, jo vis dar laukia
ateitis, todėl neverta per ilgai liūdėti kažko netekus. Tačiau
ar jis ištvėrė ką nors panašaus? Ar būtų tai parašęs, jei būtų
nugyvenęs mano gyvenimą?
Galva atsiremiu į vairą. Pečiai ima krūpčioti nuo
kūkčiojimo, vėl sutraukia skrandį. Greitai iššoku iš
automobilio ir drebančiomis kojomis nusvirduliuoju prie
autobusų stoties įėjimo.
– Viskas gerai, mieloji? – susirūpinusi paklausia bilietų
pardavėja. Ji tokia maloni, kad vėl sukūkčioju.
– M-mirė senelė, – pameluoju.
– Ak, apgailestauju. Važiuoji į laidotuves?
Linkteliu.
Jos pirštai ima lakstyti per kompiuterio klaviatūrą, ilgi
nagai barška į mygtukus.
– Į abi puses?
– Ne, tik į vieną. Nemanau, kad grįšiu.
Jos rankos pakimba virš klavišų.
– Tu tikra? Į abi puses pigiau nei į vieną.
– Manęs čia niekas nelaukia. Niekas, – pakartoju.
Pamačiusi skausmą mano akyse, pardavėja liaujasi
klausinėjusi. Ji tyliai atspausdina bilietą, o aš jį paimu ir įlipu
į autobusą. Noriu kuo greičiau atsidurti toli nuo čia.
Ridas Karalius mane palaužė. Nukritau iš dangaus ir
nežinau, ar vėl pakilsiu. Tik ne šį kartą.
 PADĖKA

KAI NUSPRENDĖME SUJUNGTI savo vaizduotes ir

bendradarbiauti rašant šią knygą, net nenutuokėme, kokia
nuostabi ji bus ir kaip įsijausime į savo sukurtus veikėjus bei
jų pasaulį. Šis projektas buvo didelis džiaugsmas nuo pat
pirmos akimirkos, tačiau jis nebūtų persikėlęs iš mūsų galvų
į jūsų rankas be šių nuostabių žmonių pagalbos.
Dėkojame pirmosioms skaitytojoms Margo, Shaunai ir
Ninai, kurios vis dar mus mėgsta, nors palikome jas tokioje
nežinioje.
Mūsų leidėjai Ninai už užkrečiamą entuziazmą ir nuolatinį
palaikymą.
Meljean Brooks už tai, kad sugalvojo viršeliui motyvą, taip
puikiai tinkantį šiai serijai!
Ir, žinoma, liksime amžinai skolingos visiems
tinklaraštininkams, recenzentams ir skaitytojams, kurie
skaitė, recenzavo ir gyrė knygą. Jūsų palaikymas ir
nuomonės palengvino visą procesą!