Judith McNaugth

Tobula
Judith McNaugth

Tobula
Romanas

Iš anglų kalbos vertė

LILIJA V A N A G I E N Ė

Alma
littera
UDK 820(73)-3 Versta iš: Judith McNaught
Mc748 Perfect
Pocket Books, N ew York, 1994

ISBN 9 9 5 5 - 0 8 -2 5 2 - 6 Copyright O 1993 by Eagle

Syndication, Inc.
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Lilija Vanagienė, 2003
O Alma littera, 2003
 Prologas
1976
Margaretė Stenhoup stovėjo prie durų į verandą,
aristokratiški jos veido bruožai buvo virtę ledine kauke, kai ji stebė­
jo savo vyriausiąjį liokajų, paduodantį padėklą su gėrimais jos anū­
kams, ką tik grįžusiems vasaros atostogų iš įvairių privačių mokyk­
lų. Už verandos, vešlaus slėnio apačioje, buvo aiškiai matyti Pensil­
vanijos miestas Ridžmontas su vingiuotomis, medžiais apsodintomis
gatvėmis, gražiai prižiūrėtu parku, prašmatniu prekybos kvartalu, o
toliau, dešinėje ,bangavo „Ridžmonto krašto klubo" kalvos. Pačiame
Ridžmonto centre buvo plačiai išsidėstęs raudonų mūrinių pastatų
kompleksas - Stenhoupų pramonės įmonė, nuo kurios tiesiogiai ar
netiesiogiai priklausė daugumos miesto šeimų ekonominė gerovė.
Kaip ir daugelyje mažų bendruomenių, Ridžmonte buvo tvirtai susi­
formavusi socialinė hierarchija, kurios viršūnėje nepajudinamai buvo
įsitvirtinusi Stenhoupų šeima, kaip ir didžiuliai Stenhoupų namai ant
aukščiausio Ridžmonto skardžio.
Tačiau šiandien Margaretės Stenhoup mintys sukosi ne apie regi­
nį iš verandos ar aukštą socialinę padėtį, kurią ji užėmė nuo pat gi-

• 5 •
mimo, o dar labiau pagerino savo vedybomis; ji galvojo apie triuški­
nantį smūgį, kurį ruošėsi smogti trims atgrasiems savo vaikaičiams.
Jauniausias berniukas, šešiolikmetis Aleksas, matė, kad senelė jį
stebi, todėl nenorom nuo vyriausiojo liokajaus sidabrinio padėklo pa­
ėmė atšaldytos arbatos vietoj šampano. Jis ir jo sesuo visai vienodi,
su panieka galvojo Margaretė, apžiūrinėdama porelę. Abu buvo išle­
pinti, ištižę, pasileidę ir neatsakingi; per daug gėrė, per daug švais­
tė pinigus ir per daug lošė; jie buvo viskuo piktnaudžiaujantys pien­
burniai, kurie nieko nebuvo girdėję apie savitvardą. Bet visa tai tu­
rės pasibaigti.
Ji žvilgsniu lydėjo vyriausiąjį liokajų, siūlantį gėrimus Elizabetei,
kuri vilkėjo prigludusią geltoną vasarinę suknelę su gilia iškirpte.
Kai Elizabetė pamatė savo senelę ją stebint, septyniolikmetė sviedė
išdidų provokuojamą, paniekos kupiną žvilgsnį į ją ir pasiėmė dvi
taures šampano. Margaretė Stenhoup stebėjo ją, tačiau nieko nesa­
kė. Mergaitė buvo tikra savo motinos kopija: lėkštos, pernelyg sek­
sualios lengvabūdės alkoholikės, kuri mirė prieš aštuonerius metus,
kai Margaretės sūnus ant apledėjusios autostrados nesuvaldė sporti­
nio automobilio ir užsimušė kartu su žmona, palikdamas našlaičiais
keturis mažamečius vaikus. Policijos pranešime buvo nurodyta, kad
jie abu buvę girti, o jų automobilis važiavęs greičiau negu šimtą my­
lių per valandą.
Prieš šešis mėnesius žuvo ir Margaretės vyras, kuris, nepaisyda­
mas savo senyvo amžiaus ir blogo oro, skrido nuosavu lėktuvu į
Kouzumelį, kaip spėjama, žvejoti. Dvidešimt penkerių m etų m ane­
kenė, skridusi tame pačiame lėktuve, matyt, buvo masalas ant kab­
liuko užmauti, galvojo Margaretė su jai nebūdingu žiaurumu ir šaltu
abejingumu. Lemtingos avarijos iškalbingai bylojo apie ištisų Sten-
houpų giminės vyrų kartų ištvirkimą ir lengvabūdiškumą. Visi jie,
arogantiški, nerūpestingi, gražūs, nugyveno savo gyvenimą lyg būtų
nemirtingi ir už nieką neatsakingi.

• 6 •
 Todėl Margaretė visą savo amžių stengėsi, kiek tai buvo įmano­
ma, išlikti ori ir neprarasti savitvardos, kai jos ištvirkęs vyras švais­
tė turtą savo užgaidoms tenkinti ir išmokė vaikaičius lygiai taip pat
gyventi. Pereitais metais, kai ji miegojo viršuje, jis buvo atsivežęs
prostitučių į namus ir naudojosi jų paslaugomis kartu su vaikaičiais.
Visais, išskyrus Džastiną. Jos numylėtą Džastiną...
Švelnus, protingas ir darbštus Džastinas buvo vienintelis iš trijų
vaikaičių, panašus į Margaretės giminę, ir ji mylėjo jį visa siela. Bet
dabar Džastinas buvo miręs, o jo brolis Zakaris tebebuvo gyvas ir
sveikas, erzindamas ją jau vien savo gyvybingumu. Pasukusi galvą, ji
žiūrėjo, kaip jis, atsiliepdamas į jos kvietimą, skubiai žirglioja akme­
niniais laiptais į verandą, ir neapykantos protrūkis, perskrodęs ją
matant šį aukštą tamsiaplaukį aštuoniolikmetį, buvo beveik nepake­
liamas... Jos pirštai kietai suspaudė taurę, ir vos susitvardė jos ne-
sviedusi ar nagais neperbraukusi saulėje įdegusio jo veido.
Zakaris Benediktas Stenhoupas III, pavadintas taip pagal Marga­
retės vyrą, atrodė lygiai taip, kaip ir jo bendravardis, kai buvo tokio
pat amžiaus. Bet ne dėl to ji nekentė jo. Ji turėjo daug svaresnę
priežastį, ir Zakaris tiksliai ją žinojo. Tačiau po kelių minučių jam
teks galiausiai užmokėti, žinoma, nepakankamai, už tai, ką buvo pa­
daręs. Ji negalėjo išreikalauti viso atlyginimo ir niekino savo bejė­
giškumą beveik taip pat, kaip niekino ir jį patį.
Ji palaukė, kol liokajus padavė jam taurę šampano, o tada paleng­
va nuėjo į verandą.
- Tikriausiai stebiesi, kodėl šiandien sukviečiau šitą nedidelį šei­
mos susirinkimą, - tarė ji.
Zakaris stebėjo ją iš savo vietos prie baliustrados abejingai tylė­
damas, tačiau Margaretė pagavo nekantraus nuobodulio žvilgsnį, ku­
riuo persim etė Aleksas ir Elizabetė, sėdintys prie stalo po skėčiu.
Be jokios abejonės, abiem rūpėjo kuo greičiau pabėgti iš verandos ir
susitikti su savo draugais paaugliais, kurie buvo tokie pat amoralūs

• 7 •
jauni bevaliai, stiprių pojūčių ieškotojai, darantys visa, kas jiems
šaudavo į galvą, žinodami, kad šeimos pinigai išpirks juos iš bet ko­
kių nemalonumų.
- Matau, kad jūs nekantraujat, - pridūrė ji kreipdamasi į tuodu
prie stalo, - todėl eisiu tiesiai prie reikalo. Neabejoju, kad nė vie­
nam iš jūsų netoptelėjo pagalvoti apie tokį žemišką dalyką kaip jūsų
finansinė padėtis, tačiau abejonių nekelia tai, jog jūsų senelis buvo
pernelyg užsiėmęs savo „visuomenine veikla", taip pat pernelyg tik­
ras dėl savo nemirtingumo, kad deramai užtikrintų jūsų turto globą
po jūsų tėvų mirties. Susiklostė taip, kad šiuo metu aš valdau jo
nuosavybę. Jeigu norit žinoti, ką tai reiškia, nedelsiu jums išaiškin­
ti. - Šypsodama su pasitenkinimu ji pareiškė: - Kol judu tebesimo-
kysit mokykloje, gausit neblogus pažymius ir man jūsų elgesys ne­
atrodys nepriimtinas, aš ir toliau mokėsiu už jūsų mokslą ir leisiu
jums turėti madingus sportinius automobilius. Taškas.
Elizabetė ne tiek išsigando, kiek suglumo:
- O kas bus su mano kišenpinigiais ir pragyvenimo išlaidom, kai
kitais metais pradėsiu lankyti koledžą?
- Tu neturėsi jokių pragyvenimo išlaidų. Gyvensi čia ir lankysi
dvimetį koledžą. Jeigu įrodysi, kad tavim galima pasitikėti ateinančius
dvejus metus, tada, ir tiktai tada, leisiu tau išvažiuoti studijuoti.
- Dvimetis koledžas?! - įsiutusi pakartojo Elizabetė. - Nejau jūs
kalbate rimtai?
- Patikėk manim, Elizabete. Neklausyk manęs ir pamatysi, kaip
paliksiu tave be cento. Jeigu dar sykį išgirsiu apie išgertuves, nar­
kotikus ir ištvirkavimą, negausit iš manęs nė vieno dolerio. - Ir,
dirstelėjusi į Aleksandrą, pridūrė: - Jeigu tu dar abejoji, visa tai su­
siję ir su tavimi. Be to, kitą rudenį nebegrįši į Ekseterį, vidurinę
mokyklą baigsi čia.
- Negalit šito padaryti, - pratrūko Aleksas. - Senelis niekada ne­
būtų jums šito leidęs!

• 8 •
 - Jūs neturit teisės mums nurodinėti kaip gyventi, - aimanavo
Elizabetė.
- Jeigu jums nepatinka mano pasiūlymas, - plieniniu balsu jai pa­
reiškė Margaretė, - patariu susirasti padavėjos darbą arba sąvadau­
toją, nes tai vienintelės dvi profesijos, kurioms šiuo metu tinki.
Ji žiūrėjo, kaip blykšta jų veidai, ir patenkinta linkterėjo, kai
Aleksandras niūriai paklausė:
- O kaip su Žaku? Jis gauna puikius įvertinimus Jeilio universite­
te. Negi ir jį priversit apsigyventi čia?
Valanda, kurios ji laukė, išmušė.
- Ne, - pasakė ji, - to aš nedarysiu. - Atsisukusi į Zakarį, kad
gerai jį matytų, išrėžė: - Nešdinkis! Nešdinkis lauk iš šių namų ir
niekada nebesugrįžk. Nenoriu niekada daugiau matyti tavo veido ar
vėl išgirsti tavo vardą.
Jeigu jis nebūtų staigiai sukandęs žandikaulių, ji būtų maniusi,
kad jos žodžiai jo visiškai nepaveikė. Jis neprašė paaiškinti, jam to ir
nereikėjo. Po teisybei, jis šito laukė iškart po to, kai senelė pateikė
ultimatumą jo seseriai. Netaręs nė žodžio, jis atsitraukė nuo baliust­
rados ir tiesė ranką prie automobilio raktų, kuriuos buvo numetęs
ant stalo, tačiau kai pirštai palietė juos, Margaretės balsas staiga su­
stabdė jo ranką:
- Palik juos! Neišsineši nieko, išskyrus drabužius ant savo kū­
no. - Jis atitraukė ranką ir pažvelgė į savo seserį bei brolį, lyg lauk­
damas, kad šie ką nors pasakytų, bet jie buvo arba pernelyg pri­
blokšti savo bėdos, kad kalbėtų, arba pernelyg bijojo susilaukti tokio
pat likimo, jeigu pasipriešintų jai.
Margaretė bjaurėjosi abiem jaunesniaisiais dėl jų bailumo ir
egoizmo, bet tuo pat metu geidė būti absoliučiai tikra, kad nė vienas
jų vėliau neparodys užslėptos drąsos blyksterėjimo.
- Jei bent vienas iš jūsų kada nors bendrausit su juo ar leisit jam
jus susirast, - perspėjo ji, kai Zakaris nusigręžė ir pasuko prie laip­

• 9 •
tų, vedančių iš verandos, - jeigu drįsit dalyvauti tame pačiame vaka­
rėlyje kartu su juo, jus ištiks tas pats likimas, kaip ir jį, supratot? -
Išeinantį vaikaitį taip pat perspėjo: - Zakari, jeigu manai, kad tavęs
pagailės katras nors iš tavo draugų, nesijaudink. Stenhoupų įmonė
aprūpina darbu kone visą Ridžmontą, todėl dabar nuo manęs priklau­
so absoliučiai viskas. Niekas čia nepanorės tau padėti, rizikuodamas
užsitraukti mano nemalonę ir prarasti darbą.
Jos perspėjimas privertė jį atsigręžti ant paskutinio laiptelio ir
pažvelgti į ją taip šaltai ir niekinamai, kad ji pavėluotai suvokė, jog
jam niekada net nebūtų dingtelėjusi mintis priimti draugų labdarą.
Bet labiausiai toje veido išraiškoje ją sudomino jausmas, blyksterė­
jęs Žako akyse prieš jam nusigręžiant. Ar ji ten pamatė skausmą? O
gal įniršį? Baimę? Ji nuoširdžiai vylėsi, kad ten būta visko.

Furgonas palengva sulėtino greitį priešais vaikiną, kuris vienišas

ėjo paplente, per petį persim etęs sportinį švarką, palenkęs galvą,
tarsi priešindamasis stipriam vėjui.
- Ei! - šūktelėjo Čarlis Merdokas. - Gal pavėžėti?
Pora apstulbusių gintaro spalvos akių nukrypo į Čarlį, ir valandė­
lę jaunuolis atrodė visai praradęs nuovoką, it nakviša slampinėjęs
plentu, paskui staigiai linkterėjo. Kai jis įlipo į kabiną, Čarlis atkrei­
pė dėmesį į brangias rusvas keleivio kelnes, blizgančius pusbačius,
priderintas puskojines ir madingai apkirptus plaukus, todėl nuspren­
dė įsisodinęs prestižinės privačios mokyklos moksleivį, kuris dėl
kažkokios priežasties ieškojo, kas jį pavėžėtų. Pasitikėdamas savo
intuicija ir pastabumu, Čarlis nesivaržydamas paklausė:
- Kokį koledžą lankai?
Vaikinas nurijo seiles, tarsi gerklę būtų užspaudęs kartėlio gu­
mulas, ir nusuko veidą į šoninį langą. Tačiau kai prašneko, jo balsas
buvo šaltas ir ryžtingas.
- Aš nelankau koledžo.

• 10 •
 - Ar tavo automobilis čia kur nors sugedo?
-N e.
- Gal tavo šeima čia kur netoliese gyvena?
- Neturiu šeimos.
Nepaisydamas šiurkštaus keleivio tono, Čarlis, turintis tris suau­
gusius sūnus Niujorke, aiškiai jautė, kad vaikinas iš paskutiniųjų
tvardosi norėdamas užgniaužti savo jausmus. Po kelių minučių pa­
klausė:
- Kuo tu vardu?
- Žakas... - atsakė tas ir padvejojęs pridūrė: - Benediktas.
- Kur trauki?
- Ten, kur jūs važiuojat.
- Aš važiuoju ligi pačios Vakarų Pakrantės - į Los Andželą.
- Puiku, - atsakė tokiu tonu, kuris nutraukė bet kokio tolesnio
pokalbio galimybę. - Nesvarbu.
Prabėgo nemaža valandų, kol vaikinas pirmą kartą pats prašneko:
- Ar jums nereikės pagalbos iškrauti šiam furgonui, kai atvyksit
j Los Andželą?
Čarlis dėbtelėjo j jį ir kaipmat pakeitė savo nuomonę apie Žaką
Benediktą. Apsirengęs jis buvo kaip turtingų tėvų vaikas, ir jo kal­
bėjimo maniera kaip turtingų tėvų vaiko, bet akivaizdu, kad šitas
turtingų tėvų vaikas pateko į bėdą ir nebeturi pinigų. Taip pat jis no­
rėjo pažaboti savo puikybę ir imtis paprasto rankų darbo. Čarliui at­
rodė, kad visa tai, draugėn sudėjus, liudija tam tikrą būdo tvirtumą.
- Atrodai taip, lyg be vargo galėtum kilnoti sunkius daiktus, - pa­
sakė jis, skubiai vertinančiu žvilgsniu nužvelgęs augalotą raumenin­
gą Benedikto povyzą. - Ar svorius kilnojai, ar šiaip ką?
- Aš boksavausi... boksavausi, - atsakė tas.
Koledže, mintyse užbaigė Čarlis, ir gal dėl to, kad Benediktas pri­
minė jo paties sūnus, kai šie buvo tokio pat amžiaus ir bandė spręsti
sunkias problemas, o gal ir dėl to, kad jautė, jog Žako Benedikto

• 11 •
problemos buvo gana beviltiškos, nusprendė duoti jam šiokio tokio
darbo. Šitaip apsisprendęs Čarlis ištiesė ranką:
- Aš esu Merdokas, Čarlis Merdokas. Negaliu tau daug mokėti,
tačiau bent turėsi progos iki valiai prisižiūrėti filmų, kai atvyksim j
Los Andželą. Šis furgonas prikrautas Empire studijų rekvizito. Pasi­
rašiau sutartį nugabenti jiems dalį ir štai dabar mes ten traukiam. -
Niūrus Benedikto abejingumas šiai informacijai dar labiau sustiprino
Čarlio įsitikinimą, kad jo keleivis ne tik neturi nė cento, bet gal ir
nenumano, kaip artimiausioje ateityje išsikapstyti iš bėdos. - Jeigu
gerai padirbėsi, gal ir galėsiu tarti žodį už tave Empire personalo
skyriuje. Tik jeigu nebijai stumdyti šluotos ar lankstyti nugaros?
Jo keleivis nusuko veidą į šoninį langą ir vėl įsispoksojo į tamsą.
Kaip tik tuo metu, kai Čarlis grįžo prie savo pirmykštės nuomonės
ir nusprendė, kad Benediktas laiko fizinį darbą jį žeminančiu, jaunuo­
lis prašneko iš palengvėjimo ir dėkingumo sutrikusiu kimiu balsu.
- Ačiū. Būčiau dėkingas.
 1
1978
- Aš esu ponia Borovski iš Lašalo globos tarnybos, -
pareiškė pusamžė moteriškė žingsniuodama rytietišku kilimu prie
registratorės, ant rankos užsikabinusi „Vulvorto" parduotuvės krep­
šį. Rodydama į vienuolikmetę mažytę, kuri bidzeno iš paskos, šaltai
pridūrė: - O čia Džulė Smit. Atėjo susitikti su daktare Teresa Vil-
mer. Grįšiu jos pasiimti, kai apsipirksiu.
Sekretorė nusišypsojo mergytei.
- Daktarė Vilmer tuojau priims tave, Džule. O kol kas gali pasė­
dėti ir užpildyti šią kortelę, tiek, kiek sugebėsi. Užmiršau tau pa­
duoti, kai buvai anąsyk atėjusi.
Drovėdamasi nušiurusių džinsų ir apskretusio švarkelio, kuriais
vilkėjo, Džulė sutrikusi dairėsi po elegantišką laukiamąjį, kur ant
senovinio kavos stalelio stovėjo trapios porceliano figūrėlės, o ant
marmurinių pjedestalų - brangios bronzinės skulptūros. Iš tolo ap­
lenkdama stalą su trapiais niekučiais ant jo, ji pasuko prie kėdės
greta didžiulio akvariumo, kuriame tarp gležnos augmenijos tingiai
plaukiojo egzotiškos auksinės žuvelės plevendamos pelekais. Už

• 13 •
jos ponia Borovski dar sykį įkišo galvą į kambarį ir perspėjo regist­
ratorę:
- Džulė vagia viską, kas neprikalta. Ji slapukė ir vikri, todėl ver­
čiau nenuleiskit nuo jos akių.
Pažeminimo įsiutinta Džulė klestelėjo į kėdę, paskui ištiesė kojas
tiesiai prieš save apsimesdama, kad jai nuobodu ir kad jos visai ne­
paveikė bjaurios ponios Borovski pastabos, tačiau įspūdį sugadino
ryškiai raudonos dėmės, išmušusios suglumusios mergytės skruos­
tus, ir tai, kad kojomis ji nesiekė žemės.
Po valandėlės ji išsirangė iš nepatogios pozos ir su siaubu pažvel­
gė į kortelę, kurią sekretorė jai buvo davusi užpildyti. Žinodama, kad
nesugebės išsiaiškinti žodžių, ji vis tiek pabandė. Prikandusi liežuvį, ji
iš visų jėgų susikaupė prie spausdintų ženklų kortelėje. Pirmas žodis
prasidėjo raide P kaip ant ženklų No Parkingi, kuriuos ji matydavo
gatvėse; tuos ženklus ji žinojo - vienas iš jos draugų buvo jai sakęs.
Antroji raidė kortelėje buvo a kaip ir žodyje katė, tačiau žodis nebuvo
katė. Jos rankutė spaudė geltoną pieštuką, kai Džulė grūmėsi su pa­
žįstamais apmaudaus nusiminimo ir nevilties jausmais, užplūstančiais
ją kiekvieną sykį, kai turėdavo ką nors perskaityti. Pirmoje klasėje ji
buvo išmokusi žodį katė, bet niekas niekur nerašė to žodžio! Rausda­
ma prie nesuprantamų žodžių kortelėje, ji niršo stebėdamasi, kodėl
mokytojai verčia vaikus skaityti tokius kvailus žodžius kaip katė, kai
niekas niekur nerašo žodžio katė, išskyrus kvailas knygas pirmokams.
Bet knygos nebuvo kvailos, priminė sau Džulė, taip pat ir mokyto­
jai. Kiti jos bendraamžiai gal akies mirksniu būtų perskaitę šią kvailą
kortelę! Ji nesugebėjo perskaityti nė žodžio,;/ pati buvo kvailė.
Kita vertus, pasakė sau Džulė, ji labai daug žinojo tokių dalykų,
apie kuriuos kiti vaikai nieko nenutuokė, nes ji stengėsi įsidėmėti. Ir
vienas iš tų dalykų, kuriuos ji buvo įsidėmėjusi, yra tai, kad žmonės,

* No Parking (angį.) - nestatyti automobilių.

• 14 •
duodami tau ką nors užpildyti, beveik visada tikisi, kad tu ten užra­
šysi savo pavardę...
Su didžiausiu vargu ji tvarkingai spausdintomis raidėmis užrašė
Dž-u-l-ė-S-m-i-t kortelės viršuje, o paskui liovėsi, nesugebėjusi už­
pildyti kitų skilčių. Pajuto, kad vėl pradeda pykti, ir, užuot sutrikusi
dėl šito kvailo popiergalio, nutarė galvoti apie ką nors malonaus, kad
ir apie pavasarį jai į veidą pučiantį vėją. Ji įsivaizdavo, kad guli po
didžiuliu žaliuojančiu medžiu ir stebi šakose jai virš galvos strikinė-
jančias voveraites, kai malonaus sekretorės balso išgąsdinta ji stai­
giai kilsterėjo galvą, pasijutusi kalta.
- Ar kas nors nutiko tam pieštukui, Džule?
Džulė spūstelėjo grafito šerdelę į savo džinsus ir nulaužė.
- Šerdelė lūžo.
- Štai tau kitas...
- Man peršti ranką, - pamelavo ji stodamasi. - Nenoriu šiandien
rašyti. O be to, man reikia į tualetą. Kur jis?
- Čia pat, greta liftų. Netrukus daktarė Vilmer bus laisva ir tave
priims. Ilgai neužtruk.
- Neužtruksiu, - klusniai atsakė Džulė.
Uždariusi už savęs kabineto duris, ji atsigręžė pažiūrėti į pavar­
dę ant jų ir atidžiai įsižiūrėjo į kelias pirmąsias raides, kad galėtų at­
pažinti šias duris, kai grįš atgal.
- P, - garsiai sušnibždėjo, kad neužmirštų. - S. I. - Patenkinta ji
nužingsniavo ilgu, kilimu išklotu koridoriumi, jo gale pasuko į kairę,
o prie vandens fontanėlio - į dešinę, bet kai galiausiai pasiekė liftus,
rado dvejas duris su raidėmis ant jų. Ji beveik neabejojo, kad čia tu­
aletai, nes vienas iš dalykų, kuriuos buvo stropiai įsiminusi, buvo
tai, kad didelių pastatų tualetų duryse būdavo kitokios rankenos ne­
gu paprastose įstaigose. Visa bėda, kad nė ant vienerių durų nebuvo
užrašų - Vyrams ar Moterims - dviejų žodžių, kuriuos ji sugebėjo at­
pažinti, nebuvo ant jų ir tų gražių prilipdytų vyro ir moters figūrų,

• 15 •
kurios nurodė žmonėms, tokiems kaip ji, katruo tualetu naudotis.
Labai atsargiai Džulė palietė vienas duris, pravėrė jas ir pro plyšelį
dirstelėjo į vidų. Staigiai atsitraukė, prie sienos pamačiusi keistus
unitazus, ji žinojo dar du dalykus, kurių, kaip manė, negalėjo žinoti
kitos mergaitės: vyrai naudojosi keistais unitazais. Ir jie užsiusdavo,
jeigu mergaitė atverdavo duris. Džulė atidarė kitas duris ir pataikė į
tą tualetą, kurio jai reikėjo.
Suvokdama, kaip bėga laikas, ji išėjo iš tualeto ir nuskubėjo vėl
ten, iš kur buvo atėjusi, kol prisiartino prie tos koridoriaus dalies,
kur turėjo būti daktarės Vilmer kabinetas, tada pradėjo uoliai studi­
juoti pavardes ant durų. Daktarės Vilmer pavardė prasidėjo PSI. Ji
iššifravo PET ant gretimų durų ir, nusprendusi, kad bus blogai įsimi­
nusi raides, skubiai jas stumtelėjo. Nematyta žilaplaukė moteriškė
pakėlė akis nuo rašomosios mašinėlės.
- Taip?
- Atleiskit, ne tas kambarys, - rausdama sumurmėjo Džulė. - Ar
žinot, kur daktarės Vilmer kabinetas?
- Daktarės Vilmer?
- Taip, žinot... Vilmer... prasideda raidėmis PSI!
- PSL.. O, tikriausiai turi omeny Psichologų bendriją! Tai du
tūkstančiai penki šimtai šešioliktas kambarys koridoriaus gale.
Normaliai Džulė būtų apsimetusi suprantanti ir toliau ėjusi per
kabinetus, kol būtų radusi reikalingą, bet ji per daug jaudinosi bijo­
dama pavėluoti ir negalėjo apsimetinėti.
- Gal man pasakytumėt paraidžiui?
- Atleisk, nesupratau.
- Skaičius! - nusiminusi paprašė Džulė. - Pasakykit šitaip: trys,
šeši, devyni, keturi, du, - šitaip ištarkit.
M oteriškė pažiūrėjo į ją taip, tarsi ji būtų visiška idiote, ką Džu­
lė ir taip žinojo, tačiau nepakentė, kai tai pastebėdavo kiti. Irzliai at­
sidususi moteriškė pasakė:

• 16 •
 - Daktarė Vilmer yra kabinete du, penki, vienas, šeši.
- Du, penki, vienas, šeši, - pakartojo Džulė.
- Tai ketvirtos durys kairėje, - pridūrė moteriškė.
- Ką! - suriko nevilties apimta Džulė. - Kodėl iš karto man ne­
pasakėt?!
Daktarės Vilmer sekretorė pakėlė akis, kai Džulė įėjo.
- Ar pasiklydai, Džule?
- Aš? Ne! - pamelavo Džulė, ryžtingai purtydama garbanotą gal­
velę ir grjžo prie savo kėdės. Nesuvokdama, kad ją stebi pro kažko­
kį į veidrodį panašų daiktą, ji savo dėmesį nukreipė į akvariumą ša­
lia. Pastebėjo, kad viena iš gražiųjų žuvelių buvo nugaišusi, o kitos
plaukiojo aplinkui, tarsi svarstydamos, ar jos nesuėdus. Džulė auto­
matiškai pabilsnojo pirštu į stiklą, kad jas nubaidytų, bet po akimir­
kos jos vėl sugrįžo.
- Ten viena žuvelė nugaišo, - pasakė ji sekretorei, stengdamasi
atrodyti kiek susirūpinusi. - Galėčiau jums ją ištraukti.
- Valytojai išims vakare, ačiū, kad pasisiūlei.
Džulė užgniaužė įtūžį dėl beprasmiško žiauraus elgesio su negy­
va žuvele. Negalima tokio nuostabiai gražaus ir bejėgio padarėlio ši­
taip palikti. Paėmusi nuo stalelio žurnalą, dėjosi jį žiūrinėjanti, ta­
čiau akies kampu sekė dvi plėšrias žuvytes. Kiekvieną kartą, kai
jos priplaukdavo pabaksnoti ir pabadyti negyvos draugės, ji vogčia
dirstelėdavo į sekretorę, norėdama įsitikinti, kad toji nežiūri, tada
Džulė ištiesdavo ranką, kiek tik pasiekia, ir pabelsdavo į stiklą bai­
dydama jas.
Už kelių pėdų savo kabinete anapus dvipusio veidrodžio daktarė
Teresa Vilmer sekė visą tą scenelę, jos akyse švytėjo supratingas
šypsnys, kai ji stebėjo, kaip šauniai Džulė bando gelbėti negyvą žu­
velę vaizduodama abejingą. Žiūrėdama į vyriškį greta, kitą psichiat­
rą, kuris neseniai pradėjo skirti dalį savo laiko jos ypatingam projek­
tui, daktarė Vilmer pašaipiai pastebėjo:

17
 - Štai ji, „Džulė baisioji", paauglė siaubūnė, kurią kai kurie glo­
bos tarnybų darbuotojai pasm erkė kaip ne tik „nepajėgią mokytis",
bet dar ir „nesutramdomą, neigiamai veikiančią savo bendraamžius,
taip pat nenuoramą, būsimą nepilnametę nusikaltėlę". Ar žinojot, -
kalbėjo ji toliau, o jos balse atsirado linksmo susižavėjimo intonaci­
ja, - kad ji iš tikrųjų suorganizavo bado streiką Lašale. Ji prikalbino
keturiasdešimt penkis vaikus, daugumą vyresnių už save, kartu rei­
kalauti geresnio maisto.
Daktaras Džonas Frezjeris pasižiūrėjo pro dvipusį veidrodį į m er­
gytę.
- Manau, tai padarė dėl to, kad turėjo užgniaužtą norą mesti iš­
šūkį valdžiai?
- Ne, - santūriai atsakė daktarė Vilmer, - ji tai padarė dėl to, kad
norėjo geresnio maisto. Lašale valgis maistingas, tačiau neskanus.
Aš ragavau.
Frezjeris metė išgąstingą žvilgsnį į savo bendradarbę.
- O vagiliavimas? Šitos problemos negalima taip paprastai igno­
ruoti.
Atsirėmusi petimi į sieną, Terė mostelėjo galva į mergaitę lau­
kiamajame ir šypsodama atsakė:
- Ar esat kada girdėjęs apie Robiną Hudą?
- Žinoma. Kodėl klausiat?
- Todėl, kad dabar matot šiuolaikinį Robino Hudo variantą. Džu­
lė gali išlupti auksą jums tiesiai iš dantų, ir jūs net nepastebėsit,
nes ji labai mikli.
- Vargu ar tai rekomendacija pasiųsti ją gyventi nieko neįtarian­
tiems jūsų giminaičiams Teksase, ką, kaip įtariu, ketinat daryti.
Daktarė Vilmer gūžtelėjo.
- Džulė vagia maistą, drabužius, žaislus, bet nieko nepasilieka
sau. Savo grobį atiduoda mažesniems Lašalo vaikams.
- Ar jūs tuo tikra?

• 18 •
 - Absoliučiai. Patikrinau.
Apžiūrinėdamas mergytę, Džonas Frezjeris nenorom šyptelėjo:
- Ji veikiau panaši į Piterį Peną, o ne į Robiną Hudą. Ne tokią ti­
kėjausi pamatyti, perskaitęs jos bylą.
- Ji ir mane nustebino, - prisipažino daktarė Vilmer.
Anot Džulės bylos, Lašalo globos bendrijos direktorė, kur dabar
dirbo Vilmer, manė ją esant „drausmės problema su polinkiu valka­
tauti, trikdyti ramybę, vagiliauti ir trainiotis su bjauriais berniokais''.
Baigusi skaityti neigiamus komentarus Džulės byloje daktarė Vilmer
buvo įsitikinusi, kad Džulė Smit bus karinga, užkietėjusi mergaitė,
kuri, nuolat bendraudama su vyresniais berniukais, galbūt buvo
anksčiau fiziškai subrendusi ir net seksualiai aktyvi. Todėl ji beveik
žioptelėjo, pamačiusi prieš porą mėnesių į jos kabinetą įžingsniavu­
sią mergytę, panašią į apskretusį mažą elfą su džinsais, apiplyšusiais
marškinėliais, trumpai kirptais tamsiais garbanotais plaukais. Vietoj
bręstančios fem m e fatale, kurią tikėjosi išvysti daktarė Vilmer, ji pa­
matė malonų Džulės Smit padaužos veidelį, iš kurio išsiskyrė di­
džiulės stebinančios tamsiai mėlynų našlaičių spalvos akys tankio­
mis blakstienomis. Kaip priešybė tam šmaikščiam veidukui, nekaltai
žaviom akutėm ji tą pirmą dieną stovėjo priešais daktarės Vilmer ra­
šomąjį stalą su berniokiška bravūra, atlošusi smakriuką ir susigrū­
dusi rankas į savo džinsų užpakalines kišenes.
Teresa buvo pakerėta to pirmojo susitikimo, bet Džule ji susiža­
vėjo dar anksčiau - beveik nuo tos akimirkos, kai ji namie vieną va­
karą atsivertė mergaitės bylą ir ėmė skaityti jos atsakymus į daugy­
bę klausimų, kurie buvo dalis vertinamojo tyrimo, neseniai sudaryto
pačios Teresos. Baigusi Teresa jau buvo visiškai suvokusi, kaip vei­
kia paviršutiniškas vaiko protas, taip pat ir jos skausmo gelmes bei
dabartinės būklės niuansus: pamesta tikrųjų tėvų, atstumta dviejų
įtėvių porų, Džulė buvo priversta praleisti savo vaikystę Čikagos
lūšnynų pakraščiuose keliuose perpildytuose globos namuose. Todėl

• 19 •
per visą jos gyvenimą vienintelis žmogiškos šilumos ir paramos šal­
tinis buvo bičiuliai - apskretę, nevalyvi vaikai, kuriuos ji filosofiškai
laikė „savais" ir kurie išmokė ją kniaukti prekes iš parduotuvių, o
paskui drauge su jais bėgti iš pamokų. Guvus protas ir dar miklesni
pirštai Džulę išgarsino ir vienoje, ir kitoje srityje, kad ir kiek kartų
buvo kilnojama iš vienų globos namų j kitus, ji beveik tučtuojau įgy­
davo tokį populiarumą ir pagarbą tarp savo bendraamžių, kad prieš
keletą mėnesių berniukų šutvė teikėsi jai pademonstruoti įvairių bū­
dų, kaip įsilaužti į automobilius ir be rakto juos užvesti, tik sujun­
giant laidus. Ši pamoka baigėsi tuo, kad akylas Čikagos policininkas
visus juos susėmė, tarp jų ir Džulę, kuri buvo tiktai stebėtoja.
Tą dieną Džulę suėm ė pirmąsyk ir, nors Džulė to nežinojo, tai
buvo ir pirmas Džulės „tikras nusižengimas". Dėl to ji galiausiai pa­
teko į daktarės Vilmer akiratį. Po to, kai ją kiek neteisingai arešta­
vo už bandymą pavogti automobilį, Džulė tapo dalyve daktarės Vil­
m er naujosios eksperim entinės programos, kurią sudarė daugybė
psichologinių, intelektualinių testų, asmeninių pokalbių ir vertinimų.
Visa tai atliko daktarės Vilmer sudaryta savanorių psichiatrų ir psi­
chologų grupė. Programos tikslas buvo perduoti nepilnamečius vals­
tybės globai, ištraukti juos iš nusikaltimų ir dar blogesnių dalykų pa­
saulio.
Dėl Džulės daktarė Vilmer buvo tvirtai pasiryžusi tą daryti, ir
kiekvienas, kuris ją pažinojo, gerai suprato, kad daktarė Vilmer pa­
siekdavo užsibrėžtą tikslą. Trisdešimt penkerių Terė Vilmer buvo
malonaus rafinuoto elgesio, maloniai šypsojosi ir turėjo geležinę va­
lią. Be įspūdingo medicinos laipsnių ir genealoginio medžio, kuris
atrodė panašus į Socialinį registrą, ji dar turėjo ir nemaža specifinių
savybių: intuiciją, užuojautą ir absoliutų pasišventimą. Su tikro evan­
gelijos skelbėjo nenuilstančiu entuziazmu gelbėti paklydusias sielas
Teresa Vilmer atsisakė puikios privačios praktikos ir dabar atsidavė
perkrautos, prastai finansuojamos valstybinės globos sistemos bejė­

« 20 •
gių aukų gelbėjimui. Savo tikslams pasiekti daktarė Vilmer be jokios
gėdos buvo pasiryžusi išnaudoti kiekvieną jos dispozicijoje esančią
priemonę, taip pat ir savo kolegų, tokių kaip Džonas Frezjeris, para­
mą. Dėl Džulės ji net pasitelkė pagalbą tolimų giminaičių, kurie toli
gražu nebuvo turtingi, bet savo namuose ir savo jautriose širdyse
rado vietos vienai labai ypatingai mergaitei.
- Norėjau, kad dirstelėtumėt į ją, - pasakė Terė.
Ji siekė užtraukti draperijas ant stiklo kaip tik tuo metu, kai
Džulė staigiai atsistojo, nusiminusi pažiūrėjo į akvariumą ir panardi­
no abi rankas į vandenį.
- Kurių galų... - pradėjo Džonas Frezjeris, o paskui apstulbęs ir
nuščiuvęs ėmė stebėti, kaip mergaitė nužingsniavo prie sekretorės,
šlapiose rankose laikydama negyvą žuvelę.
Džulė žinojo, kad jai nederėjo aplaistyti kilimo, bet ji negalėjo pa­
kęsti, kad toks gražus padaras kaip ši žuvytė su ilgais plevenančiais
pelekais būtų maitojama kitų. Negalėdama suprasti, ar sekretorė jos
nepastebi, ar paprasčiausiai ignoruoja, ji priėjo iš užpakalio prie pat
jos kėdės.
- Atleiskit, - išpyškino pernelyg garsiai, ištiesusi rankas.
Sekretorė, pasinėrusi į darbą mašinėle, nervingai krūptelėjo,
staigiai ant kėdės apsisuko ir prislopintu balsu aiktelėjo, pamačiusi
blizgančią, šlapią žuvį tiesiai sau prieš nosį.
Džulė atsargiai žengė atbula vieną žingsnį, tačiau nepasitraukė.
- Ji nebegyva, - drąsiai pasakė, stengdamasi, kad jos balse nesi­
girdėtų sentimentalaus gailesčio, kurį jautė. - Kitos žuvys ją suės, o
aš nenoriu to matyti. Tai žiauru. Jei duotumėt man popieriaus lapą,
aš ją suvyniočiau, ir jūs galėtumėt išmesti ją į šiukšliadėžę.
Atsitokėjusi iš apstulbimo, sekretorė stropiai užgniaužė šypseną,
atidarė stalčių, ištraukė keletą plono popieriaus lapų iš padavė juos
mergytei.
- Gal norėtum pasiimti ją su savimi ir palaidoti ją namie?

• 21 •
 Džulė kaip tik tai ir norėjo padaryti, bet jai pasirodė, kad m ote­
riškės balse girdi pašaipą, todėl skubiai suvyniojo žuvį į jos plono
popieriaus įkapes ir pakišo sekretorei.
- Žinot, aš ne tokia jau kvaila. Čia tik žuvis, o ne triušis ar šiaip
koks ypatingesnis gyvūnas.
Kitoje lango pusėje Frezjeris tyliai sukikeno ir papurtė galvą.
- Ji miršta, kaip nori žuvį deramai palaidoti, bet išdidumas jai ne­
leidžia to pripažinti. - Aprimęs pridūrė: - O kaip su jos mokslais?
Kiek prisimenu, ji pasiekė tiktai antros klasės lygį.
Daktarė Vilmer visai nesubtiliai prunkštelėjo ir paėmė nuo savo
stalo storo rudo popieriaus aplanką, kuriame buvo visų Džulės atlik­
tų testų rezultatai. Atskleidusi bylą prieš jį, šypsodama pasakė:
- Pažiūrėkit į rezultatus, kai tikrinami protiniai sugebėjimai žo­
džiu ir nereikalaujama skaityti.
Džonas Frezjeris pažiūrėjo ir tyliai nusijuokė:
- To vaiko intelektualumo koeficientas aukštesnis negu mano.
- Džulė, Džonai, daugeliu atžvilgių ypatingas vaikas. Probėgš-
miais tai pastebėjau peržiūrinėdama jos bylą, bet susitikusi ją akis į
akį, supratau, taip iš tiesų yra. Ji peštukė, drąsi, jautri ir labai gudri.
Po visa ta jos bravūra slypi retas švelnumas, neblėstanti viltis, don­
kichotiškas optimizmas, kurio ji laikosi įsitvėrusi, nors bjauri tikrovė
jį triuškina. Savo dalios gyvenime ji negali pagerinti, todėl nesąmo­
ningai aukojasi vaikams, esantiem s kartu su ja toje pačioje globos
institucijoje. Dėl jų vagia ir meluoja, organizuoja bado streikus, o jie
seka jai įkandin, tarsi ji būtų koks Hamelino muzikantas*. Nors jai
dar tik vienuolika metų, ji jau vadas iš prigimties, tačiau jeigu ji ne­
bus skubiai nukreipta kita vaga, jos pasirinkta taktika nuves ją į ne­

* Vokiečių pasakos personažas, kuris grodamas fleita išvedė visas žiurkes iš

m iesto. Kai miestelėnai jam neatlygino, jis tokiu pat būdu išvedė visus vaikus ir
juos nuskandino.

• 22 •
pilnamečių sulaikymo centrą ir galiausiai kalėjimą. O šiuo metu tai
netgi nėra pati opiausia jos problema.
- Ką norit tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad ir kokių nuostabių savybių ji turėtų, m er­
gaitės savigarba tokio žemo lygio, kad jos beveik išvis nėra. Kadan­
gi ji perduota įvaikinti, ji įsitikinusi esanti niekam tikusi ir neverta
niekieno meilės. Nemokėdama skaityti taip kaip bendraamžiai, ji lai­
ko save visiška kvaile, nesugebančia išmokti. Ir baisiausia tai, kad ji
jau ruošiasi viską mesti. Ji svajotoja, tačiau tik už siūlelio laikosi sa­
vo svajonių. - Visai nenorom Terė ryžtingai baigė savo kalbą: - Aš
neleisiu, kad niekais nueitų Džulės sugebėjimai, jos viltis, jos opti­
mizmas.
Nuo jos tono daktaro Frezjerio antakiai staigiai pakilo.
- Atleiskit, Tere, kad apie tai kalbu, bet ar ne jūs postringauda-
vot apie tai, kad nereikia per daug asmeniškai įsijausti į paciento
problemas?
Graudžiai šypsodama daktarė Vilmer atsirėmė į savo stalą, tačiau
to nepaneigė:
- Lengva buvo to paisyti, kai visi mano pacientai buvo vaikai iš
turtingų šeimų, kurie manė esą skriaudžiami, jeigu per savo šešio­
liktą gimtadienį negaudavo penkiasdešimt tūkstančių dolerių kainuo­
jančio sportinio automobilio. Palaukit, kol daugiau padirbėsit su to­
kiais vaikais kaip Džulė - vaikais, priklausančiais nuo „sistemos",
kurią m es patys sukūrėm taikydami jiems ir kažkokiu būdu patys
įkritom į šios sistemos plyšius. Ims kankinti nemiga, jeigu anksčiau
tuo nesiskundėt.
- Manau, jūs teisi, - atsidusęs pasakė Džonas, grąžindamas jai
aplanką. - Bet kodėl niekas vien iš smalsumo jos neįsivaikino?
Teresa gūžtelėjo.
- Greičiausiai tai įvyko dėl dviejų priežasčių - nesėkmių ir netin­
kamo laiko. Anot jos bylos Vaikų ir šeimos globos departamente, ji tik

• 23 •
išvydusi pasaulį buvo pamesta kažkokiame skersgatvyje. Ligoninės
dokumentuose rašoma, kad ji gimė dešimt savaičių per anksti. Dėl to
bei dėl prastos jos būklės, kai ją atnešė į ligoninę, prasidėjo įvairios
sveikatos komplikacijos, kurios kankino ją iki septynerių metų, per tą
laiką ji buvo ne kartą guldoma į ligoninę ir tapo labai gležna.
Darbuotojai iš šeimos centro rado jai įtėvius, kai jai sukako dve­
ji, tačiau įpusėjus įvaikinimo procesui pora nutarė skirtis, ir mergai­
tė vėl buvo grąžinta šeimos centrui. Po kelių savaičių ją atidavė ki­
tai porai, kuri buvo patikrinta, kiek galima patikrinti žmones, tačiau
Džulė susirgo plaučių uždegimu, ir naujieji įtėviai, kurie buvo nete­
kę savo Džulės amžiaus vaiko, emociškai visai palūžo ir atsisakė
įvaikinti. Paskui ją atidavė globėjų šeimai tiktai laikinai, bet po kelių
savaičių už Džulę atsakingas asmuo pateko į avariją, sunkiai susižei­
dė ir niekada nebegrįžo į darbą. Nuo to laiko prasidėjo tikra „Klaidų
komedija" - Džulės byla kažkur dingo.
- Jos byla dingo? - šūktelėjo daktaras Frezjeris, negalėdamas tuo
patikėti.
- Per daug rūsčiai neteiskit šeimos centro žmonių. Didžiuma jų
nepaprastai pasišventę ir sąžiningi, bet jie juk žmonės. Turint ome­
ny, kaip jie apkrauti darbais ir kaip prastai finansuojami, nuostabą
kelia tai, ką jie daro. Kiekvienu atveju, trumpai tariant, šių globėjų
namai buvo pilni vaikų, kuriuos reikėjo prižiūrėti, ir jie spėjo, kad
šeimos centras negalėjo rasti įtėvių Džulei dėl jos prastos sveikatos.
Tuo metu, kai centras suprato, kad Džulės dokumentai pasimetė,
mergaitei sukako penkeri, ir ji jau buvo išaugusi įtėviams patrauk­
liausią amžių. Jos sveikata tikrai buvo prasta ir atsikrausčius pas
naujus globėjus ją ištisai kankindavo astmos priepuoliai. Mergaitė iš­
tisus mėnesius prasirgo pirmoje ir antroje klasėje, tačiau buvo „to­
kia gera mergytė", kad mokytojai vis tiek perkeldavo ją į aukštesnę
klasę. Naujieji jos įtėviai jau globojo tris fiziškai neįgalius vaikus ir
taip buvo užsiėmę jų priežiūra, kad nepastebėjo, jog Džulė atsilieka

• 24 •
mokykloje ir gauna tik patenkinamus pažymius. Tačiau ketvirtoje
klasėje Džulė pati suprato, kad nesugeba mokytis su visais, todėl
ėmė apsimetinėti serganti, kad galėtų likti namie. Kai jos globėjai
nutvėrė ją ir pareikalavo, kad ji vaikščiotų į mokyklą, Džulė rado iš­
eitį, kaip to išvengti - ėmė bėgioti iš pamokų ir kada tik galėdama
trainiotis gatvėje su kitais vaikais. Kaip jau anksčiau sakiau, ji peš­
tukė, drąsi ir žvitri. Gatvės vaikai išmokė ją kniaukti prekes parduo­
tuvėse ir išsisukti, kad nebūtų sugauta bėgant iš pamokų.
- Visa kita jūs daugmaž žinot: galiausiai ją sugavo praleidinėjant
pamokas ir vagiliaujant parduotuvėse ir pasiuntė į Lašalo įstaigą,
kur siunčiami vaikai, neprisitaikantys prie globos sistemos. Prieš
keletą m ėnesių ją suėmė, - man regis, neteisėtai, - kartu su grupe
vyresnių berniukų, kurie demonstravo jai savo ypatingus sugebėji­
mus be rakto užvesti mašinas. - Prislopindama juoką, Terė baigė: -
Džulė buvo tik susidomėjusi stebėtoja, tačiau ji moka tai daryti. Ji
pasisiūlė man pademonstruoti. Ar galit įsivaizduoti, - toji mažytė
mergytė didžiulėm nekaltom akim gali be rakto užvest jūsų mašiną!
Tačiau vogti jos nemėgins. Kaip sakiau, ji ima daiktus, kuriais gali
naudotis vaikai iš Lašalo.
Reikšmingai šypsodamas Frezjeris linkterėjo galvą stiklo link.
- Manau, jie gali „panaudoti" raudoną pieštuką, tušinuką ir saują
saldainių.
-K ą?
- Kol su manimi kalbėjotės, jūsų pavyzdinė pacientė visa tai nu­
kniaukė laukiamajame.
- Dieve šventas! - aiktelėjo daktarė Vilmer, žiūrėdama pro stik­
lą, tačiau per daug nesusirūpinusi.
- Ji pakankamai mikli rodyti triukams, - pridūrė Frezjeris, neno­
rom ja susižavėjęs. - Aš ją čia pasikviesčiau, kol ji dar nesumetė,
kaip pro duris išboginti tą akvariumą. Kertu lažybų, kad Lašalo vai­
kams patiktų tos egzotiškos tropikų žuvytės.

• 25 •
 Žvilgterėjusi į savo laikrodį, daktarė Vilmer pasakė:
- Šiuo metu man turėtų skambinti Matisonai iš Teksaso ir tiks­
liai pranešti, kada jie bus pasiruošę ją paimti. Noriu Džulei viską pa­
sakyti.
Jai bekalbant, suburzgė vidaus ryšio telefonas, ir sekretorės bal­
sas pranešė:
- Daktare Vilmer, prie telefono ponia Matison.
- Čia tas skambutis, - patenkinta pasakė Džonui Terė.
Daktaras Frezjeris dirstelėjo į rankinį laikrodį:
- Po kelių minučių mano pirmas susitikimas su Keira Anderson.
Jis pasuko durų link į savo kabinetą, uždėjęs delną ant rankenos
stabtelėjo ir šiepdamasis pasakė:
- Man ką tik dingtelėjo, kad pasidalijimas darbo krūviu jūsų pro­
gramoje labai neteisingas. Noriu pasakyti, - juokavo jis, - kad pati
imatės darbo su mergaite, kuri kniaukia saldainius ir pieštukus, kad
atiduotų juos vargšams, o man duodat Keirą Anderson, mėginusią nu­
žudyti savo globėją. Jūs gaunat Robiną Hudą, o aš gaunu Ližę Borden.
- Jūs m ėgstat iššūkius, - tarė Teresa Vilmer juokdamasi, bet
siekdama telefono ragelio pridūrė: - Ketinu paprašyti šeimos centro
darbuotojų perkelti ponią Borovski iš Lašalo dirbti tik su kūdikiais ir
mažais vaikais. Esu dirbusi su ja anksčiau, ir jai puikiai tai sekasi,
nes mažieji meilūs ir nenusižengia taisyklėms. Jai neverta turėti rei­
kalų su paaugliais. Ji neįžiūri skirtumo tarp menko paauglio maišta­
vimo ir nepilnamečio nusikaltėlio.
- Ar kartais nekerštaujat jai dėl to, kad ji pasakė jūsų sekretorei,
jog Džulė vogs viską, kas paklius jai po ranka?
- Ne, - atsakė daktarė Vilmer, imdama telefono ragelį, - bet tai
buvo geras pavyzdys to, ką aš turėjau omeny.
Baigusi kalbėti telefonu, daktarė Vilmer atsistojo ir nuėjo ligi ka­
bineto durų, galvodama apie staigmeną, kurią pateiks panelei Džulei
Smit.

• 26 •
 - Džule, - kreipėsi ji iš tarpdurio, - gali užeiti. - Kai
Džulė uždarė už savęs duris ir žengė vidun, Terė linksmai pridū­
rė: - Tu jau pabaigei mūsų testų programą. Visi rezultatai gauti.
Užuot atsisėdusi ant kėdės, jaunoji pacientė atsistojo priešais Te-
rės rašomąjį stalą, šiek tiek prakėtusi mažas kojytes, rankas įgrūdu­
si į užpakalines džinsų kišenes. Linksmai ir įžūliai gūžtelėjusi pe­
čiais, ji nepaklausė apie testų rezultatus, nes, kaip žinojo Terė, bijo­
jo išgirsti atsakymus.
- Testai buvo kvaili, - ji pareiškė. - Visa ta programa kvaila. Ne­
galit nieko apie mane pasakyti iš tos šūsnies testų ir pokalbių jūsų
kabinete.
- Aš, Džule, labai daug apie tave sužinojau per tuos kelis mu­
dviejų pažinties mėnesius. Ar norėtum, kad papasakočiau ką?
-N e.
- Prašau, leisk man pasakyti, ką manau.
Ji atsiduso, tada šelmiškai šyptelėjo ir pasakė:
- Vis tiek jūs tą darysit, nesvarbu, norėsiu to klausytis, ar ne.
- Tu teisi, - sutiko daktarė Vilmer, slopindama šypseną. Ties­
muki metodai, kuriuos ji ketino taikyti Džulei, buvo visiškai kito­
kie, negu tie, kuriuos ji paprastai naudodavo, tačiau Džulė turėjo
įgimtą intuiciją ir iš gyvenimo gatvėje pasisem tos išminties, kad
galėtum ją apmulkinti saldžiomis frazėmis ir pusiau tiesomis. -
Prašom sėstis, - pakvietė ji, ir kai Džulė klesterėjo į kėdę priešais
jos rašomąjį stalą, daktarė Vilmer ramiai, bet tvirtai pradėjo: - Aš
išsiaiškinau, kad nepaisant visų tavo drąsių žygių ir bravūros de­
monstravimo savo bičiuliams, iš teisybės, tu, Džule, kiekvieną savo
gyvenimo akimirką esi kaustoma mirtinos baimės. Tu nežinai, kas
esi, kokia esi ir kokia būsi. Nemoki nei rašyti, nei skaityti, todėl
manai, kad esi kvaila. Bėgi iš pamokų todėl, kad negali lygiuotis su
kitais savo bendraamžiais, ir tau baisiai skaudu, kai jie klasėje iš
tavęs juokiasi. Jautiesi praradusi viltį ir užspeista į kampą, ir negali
to pakęsti.
Žinai, kad tave mažą atidavė įvaikinti, ir žinai, kad tave paliko mo­
tina. Labai seniai nusprendei, kad tikroji priežastis, kodėl tavo tikrieji
tėvai nenorėjo tavęs auginti, o įtėviai įvaikinti, buvo ta, kad jie visi
suprato, jog pasirodysi esanti niekam tikusi ir nesi pakankamai protin­
ga ar graži. Todėl berniukiškai nusikirpai plaukus, atsisakei vilkėti
mergaitiškus drabužius ir ėmei vaginėti, tačiau vis dar nesijauti lai­
mingesnė. Atrodo, kad visa, ką darai, tau nėra svarbu, tai ir yra pa­
grindinė problema. Kad ir ką darytum, - nebent įkliūni į bėdą, - nie­
kam nerūpi, ir nekenti savęs dėl to, nes nori, kad kam nors rūpėtum.
Daktarė Vilmer stabtelėjo, kad paskutiniai jos ištarti žodžiai pa­
siektų mergaitės sąmonę, o tada spūstelėjo stipriau.
- Tu, Džule, nori, kad kas nors tavim rūpintųsi. Jei turėtum tik
vieną norą, tai būtų šis noras.
Džulė jautė, kaip jai dilgsi akis nuo pažeminimo ašarų, kai negai­
lestingi daktarės Vilmer žodžiai taikė tiesiai į širdį, ir ji mirkčiojo,
norėdama jas sulaikyti.
Skubus jos mirksėjimas ir drėgnos akys neliko nepastebėtos Terės
Vilmer. Džulės ašaros patvirtino, kad užgauti apnuoginti jos nervai.
Sušvelninusi balsą, daktarė Vilmer tęsė toliau:
- Nekenti vilčių ir svajonių, bet, atrodo, atsisakyti jų nepajėgi,
todėl kuri stebuklingas istorijas ir pasakoji jas vaikams iš Lašalo, pa­
sakojimus apie vienišus, negražius vaikus, kurie vieną dieną atranda
šeimas, meilę ir laimę.
- Jūs viską blogai supratot! - karštai užprotestavo Džulė, rausda­
ma ligi pat plaukų šaknų. - Jūs įsivaizduojat, kad aš kažkokia... kaž­
kokia ištižėlė verksnė. Man nereikia, kad kas nors mane mylėtų, ir
vaikams iš Lašalo taip pat šito nereikia. Man nereikia, ir aš nenoriu!
Aš laiminga...
- Tai netiesa. Šiandien mudvi viena antrai išklosim visą teisybę,
o aš dar nebaigiau. - Atlaikydama mergytės žvilgsnį, ji ramiai ir ryž­

• 28 •
tingai pareiškė: - Teisybė štai kokia, Džule: per tą laiką, kurį pralei­
dai dalyvaudama šitoje testų programoje, mes pamatėm, kad esi drą­
si, puiki ir labai protinga mergytė. - Ji nusišypsojo, matydama Džu-
lės apstulbus}, abejojantį veidą, ir tęsė toliau: - Vienintelė priežastis,
kodėl neišmokai skaityti ir rašyti, ta, kad praleidai labai daug pamo­
kų sirgdama ir vėliau nebegalėjai pasivyti. Tai visai nesusiję su tavo
sugebėjimu mokytis, kurį vadini „protu“, o m es vadinam „intelek­
tu". Kad pasivytum mokykloje, tereikia, kad kurį laiką tau kas nors
pagelbėtų. O tu ne tik protinga, - šnekėjo toliau daktarė Vilmer, tru ­
putėlį keisdama temą, - bet turi labai normalų, natūralų poreikį būti
mylima tokia, kokia esi. Esi labai jautri, todėl tavo jausmai lengvai
užgaunami. Štai dėl ko tau nepatinka žiūrėti, kai skaudinami kiti vai­
kai, ir kodėl taip atkakliai stengiesi juos nudžiuginti, pasakodama
jiems visokias istorijas ir vogdama daiktus. Žinau, tau nepatinka bū­
ti jautriai, bet patikėk, tai vienas brangiausių bruožų. Ką gi, mums
nieko daugiau nereikia daryti, tiktai apgyvendinti tokioje aplinkoje,
kurioje taptum graži jauna mergina, kokia gali būti...
Džulė išblyško, galvodama apie jai nežinomą žodį aplinka, kuris
skambėjo taip, lyg reikštų įstaigą, galbūt kalėjimą.
- Žinau tau tinkamus globėjus - Džeimsą ir Merę Matisonus. Po­
nia Matison buvo mokytoja, ir ji mielai padės tau pasivyti mokyklo­
je. Tėvas Matisonas yra dvasininkas.
Džulė pašoko nuo kėdės lyg įgelta.
- Kunigas! - sušuko ji purtydama galvą, prisiminusi skambius pa­
mokslus apie pragaro liepsnas ir prakeikimą, kurių į valias buvo pri­
siklausiusi bažnyčioje. - Ne, dėkui, verčiau eisiu į cypę.
- Tu niekada nebuvai cypėje, todėl nežinai, ką kalbi, - pareiškė
daktarė Vilmer, o paskui kalbėjo toliau apie naujus globėjų namus,
tarytum Džulė neturėtų teisės rinktis, ir Džulė suprato, kad iš tiesų
taip ir yra. - Džeimsas ir Merė Matisonai prieš keletą metų persikė­
lė į mažą miestelį Teksase. Jie turi du sūnus, kurie penkeriais ir tre­
jais metais vyresni už tave, ir, priešingai, negu kituose globos na­

• 29 •
muose, kur esi gyvenusi, ten nebus daugiau jokių globotinių. Tu,
Džule, būsi tikros šeimos narys. Turėsi net savo kambarį, o kiek ži­
nau, ir viena, ir kita tu gausi pirmą kartą gyvenime. Kalbėjausi apie
tave su Džeimsu ir Mere, ir jie labai nori, kad atvyktum pas juos.
- Kuriam laikui? - paklausė Džulė, stengdamasi nesidžiaugti tuo,
kas tikriausiai buvo laikina ir, šiaip ar taip, nieko gera iš to neišeis.
- Visam laikui, jeigu tau ten patiks ir jeigu norėsi laikytis vieno
griežto reikalavimo, kurį jie taiko patys sau ir savo vaikams: sąži­
ningumo. Tai reiškia - daugiau jokio vaginėjimo, jokių melagysčių ir
bėgimų iš pamokų. Tau tereikės būti sąžiningai. Jie tiki, kad tokia
būsi, ir jie labai labai nori, kad taptum jų šeimos nare. Ponia Mati-
son prieš keletą minučių skambino man, ir ji jau ketina eiti į par­
duotuves pirkti žaidimų ir kitų daiktų, kurie pagelbėtų tau kuo grei­
čiau išmokti skaityti. Ji laukia tavęs, kad eitum drauge su ja ir pasi­
rinktum pati tai, ko reikės tavo miegamajam, idant jis būtų toks, ko­
kio tu nori.
Slopindama blyksterėjusį džiaugsmą, Džulė paklausė:
- Jie nežino, kad buvau sulaikyta, ar ne? Kad bėgau iš pamokų?
- Kad bėgai iš pamokų, - pabrėžtinai pakartojo daktarė Vilmer
konstatuodama baisią tiesą, - ir bandei įvykdyti didelę vagystę - pa­
vogti automobilį. Taip, jie viską žino.
- Ir jie vis tiek nori, kad aš su jais gyvenčiau? - kandžia pašaipa
smogė Džulė. - Jiems tikrai reikia tų pinigų, kuriuos šeimos centras
moka globėjams.
- Pinigai neturi jokio ryšio su jų sprendimu, - atkirto daktarė
Vilmer, o jos balso griežtumą kiek sušvelnino nežymi šypsena. - Tai
ypatinga šeima. Neturi per daug pinigų, tačiau jaučiasi esą turtingi
kitais atžvilgiais; turi kitokių gėrybių ir nori jomis pasidalyti su vai­
ku, kuris to vertas.
- Ir jie mano, kad aš to verta? - nusišaipė Džulė. - Niekas ma­
nęs nenorėjo, kol dar nebuvau policijos įskaitoje. Kodėl turėtų norėti
dabar?

• 30 •
 Ignoruodama jos retorinį klausimą, daktarė Vilmer atsistojo ir
apėjo stalą.
- Džule, - maloniai tarė ji laukdama, kol Džulė nenorom pakels
akis. - Man atrodo, tu esi pats verčiausias vaikas, kokį esu kada
nors sutikusi. - Niekada negirdėtas nuostabus komplimentas buvo
palydėtas vienu iš tų nedaugelio švelnių gestų, kokių Džulei kada
teko patirti: daktarė Vilmer pridėjo savo delną Džulei prie skruosto,
sakydama: - Nežinau, kaip išlikai tokia miela ir nepaprasta, bet pati­
kėk, esi verta visos paramos, kokią galiu suteikti, ir visos meilės,
kurią, manau, rasi pas Matisonus.
Džulė gūžtelėjo pečiais, mėgindama apsidrausti nuo neišvengia­
mo nusivylimo, tačiau atsistodama ji negalėjo visai užslopinti savo
širdyje blyksterėjusios vilties.
- Nesitikėkit šito, daktare Vilmer.
Daktarė Vilmer maloniai nusišypsojo.
- Aš tikiu tavim. Tu be galo supratinga ir nuovoki mergaitė, mo­
kanti atskirti, kas yra gera.
- Jūs tikriausiai puikiai išmanot savo darbą, - pasakė Džulė atsi­
dusdama viltingai ir drauge baimingai dėl ateities. - Jūs beveik pri­
vertėt mane visu tuo patikėti.
- Aš nepaprastai puikiai išmanau savo darbą, - sutiko daktarė
Vilmer. - O tu labai protinga ir nuovoki, jei tai supratai. - Šypsoda­
ma ji palietė Džulės smakrą ir su švelnia rimtimi pasiteiravo: - Ar
retsykiais man parašysi ir praneši, kaip tau sekasi?
- Žinoma, - atsakė Džulė, dar sykį gūžtelėdama pečiais.
- Matisonams nė motais, ką esi padariusi praeityje, jie tiki, kad
nuo šiol su jais būsi sąžininga. Ar tu taip pat norėsi užmiršti praeitį
ir suteikti jiems galimybę padėti tau tapti nuostabiu žmogumi, kokia
gali būti?
Visi tie nelaukti komplimentai privertė Džulę išpūtus akis dro­
viai sukikenti:
- Taip. Žinoma.

• 31 •
 Neleisdama Džulei nerimtai žiūrėti j savo ateitį, Teresa rimtai
tarė:
- Pagalvok apie tai, Džule. Merė Matison visada norėjo dukros,
bet tu esi vienintelė mergytė, kurią ji pakvietė gyventi pas save.
Nuo šiol viską pradedi iš pradžių su švaria reputacija ir sava šeima.
Tu spindinti ir naujintelaitė, lyg būtum ką tik gimęs kūdikis. Ar su­
pranti?
Džulė išsižiojo, norėdama atsakyti suprantanti, bet gerklėje jai
įstrigo kažkoks keistas gumulas, todėl ji tik linkterėjo.
Teresa Vilmer pažvelgė į didžiules mėlynas akis, išsprogintas į ją
iš to žavaus padaužos veidelio, ir pajuto, kaip jai pačiai taip pat su ­
gniaužė gerklę, kai ji ištiesusi ranką pabraukė per sutaršytas rudas
Džulės garbanas.
- Gal kada nors nutarsi auginti plaukus, - sumurmėjo ji šypsoda­
ma. - Jie bus gražūs ir tankūs.
Pagaliau Džulė atgavo amą ir susirūpinusi suraukė kaktą:
- Toji ponia, ta ponia Matison, - juk nemanot, kad ji mėgins su­
garbanoti man plaukus ir įrišti kaspinus ar kokią kitą nesąmonę?
- Nebent pati to norėtum.
Sentimentali Teresos nuotaika nepraėjo net ir tada, kai ji nulydė­
jo žvilgsniu išeinančią Džulę.
Pastebėjusi, kad Džulė paliko kabineto duris kiek praviras, ir ži­
nodama, kad jos sekretorė pietauja, Teresa atsistojo ir nuėjo pati jų
uždaryti. Ji jau siekė rankenos, kai pamatė, kaip Džulė pasuko į šo­
ną, kad praeitų pro mažąjį stalelį nestabtelėjusi, o paskui vėl pasi­
traukė į šalį, kad praeitų pro tuščią sekretorės stalą.
Jai nuėjus ant mažojo stalelio liko didelė sauja pasisavintų saldai­
nių. Ant tuščio sekretorės stalo - raudonas pieštukas ir tušinukas.
Nuo džiaugsmo ir pasididžiavimo Teresai užkimo balsas, kai ji su­
šnibždėjo išėjusiai mergytei:
- Tu norėjai, kad niekas nesuterštų tavo gražios švarios reputa­
cijos, ar ne, mieloji? Šaunuolė!

• 32 •
 3
Mokyklos autobusas sustojo priešais jaukų Viktorijos
laikų namą, kurį Džulė, tris mėnesius gyvenusi pas Matisonus, jau
laikė savo namais.
- Na štai, Džule, ir namai, - pasakė malonus autobuso vairuoto­
jas, bet kai Džulė lipo iš autobuso, nė viena iš jos naujųjų draugių
nešūktelėjo jai sudie, kaip paprastai darydavo. Jų šaltas įtarus tylė­
jimas sustiprino tą didžiulį siaubą, nuo kurio jai jau gniaužė pašir­
džius, kai ji žingsniavo apsnigtu šaligatviu. Kažkas iš mokytojos sta­
lo pavogė pinigus, surinktus Džulės klasėje už savaitės priešpiečius.
Visi vaikai buvo apklausti dėl vagystės, tačiau būtent Džulė tą dieną
per pertrauką liko klasėje baigti savo savarankiško geografijos dar­
bo. Būtent Džulė tapo pagrindine įtariamąja ne tik dėl to, kad jai pa­
sitaikė puiki proga pavogti pinigus, bet ir dėl to, kad ji buvo naujo­
kė, pašalinė, vaikas iš didelio bjauraus miesto, ir kadangi ligi šiol
nieko panašaus nebuvo nutikę klasėje, ją visi laikė kalta. Šią popie­
tę laukdama prie direktoriaus durų ji girdėjo, kaip ponas Dankenas
sakė sekretorei, kad jam teks apsilankyti pas garbųjį tėvą Matisoną
ir ponią Matison ir papasakoti jiems apie vagystę. Matyt, ponas Dan­
kenas jau tą ir buvo padaręs, nes garbiojo tėvo Matisono automobi­
lis stovėjo ant keliuko, o jis retai kada grįždavo namo taip anksti.
Kai Džulė priėjo vartus baltoje statinių tvoroje, kuri juosė kiemą,
ir sustojo ten įsistebeilydama į namą, nuo minties, kad bus iš čia iš­
tremta, keliai taip drebėjo, kad net daužėsi vienas į kitą. Matisonai
buvo davę jai atskirą kambarį bei lovą su baldakimu ir gėlėtu uždan­
galu, bet ji pasiges ne tiek viso šito, kiek nuolatinės globos. Ir juo­
ko. Ir gražių jų balsų. O, jų visų buvo tokie švelnūs, malonūs, links­
mi balsai! Vos pagalvojusi apie tai, kad niekada nebeišgirs Džeimso
Matisono sakant: „Labanakt, Džule. Neužmiršk, mieloji, sukalbėti
vakarinę maldą", Džulei norėjosi pulti į sniegą ir verkti kaip kūdi­
kiui. Ir kaip ji gyvens, jei niekada daugiau negirdės Karlo ir Tedo,

• 33 •
kuriuos jau laikė savo didžiaisiais broliais, kviečiančiais ją pažaisti
kokį žaidimą ar eiti drauge į kiną. Niekada ji daugiau nebeis į bažny­
čią su savo naująja šeima, ir nebesėdės priekiniame klaupte kartu
su jais, ir nebesiklausys, kaip garbusis tėvas Matisonas maloniai kal­
ba apie „Viešpatį", o tuo tarpu visa tikinčiųjų bendruomenė pagar­
bioje tyloje gaudo kiekvieną jo žodį. Iš pradžių jai tai nepatikdavo:
pamaldos bažnyčioje, regis, tęsdavosi ne valandų valandas, o dienų
dienas, klauptai buvo kieti kaip akmuo, bet vėliau ji pradėjo klausy­
tis garbiojo tėvo Matisono. Po kelių savaičių ji beveik ėmė tikėti,
kad tikrai egzistuoja geras mylintis Dievas, kuris iš tiesų sergsti
kiekvieną, net tokį menką vaikelį kaip Džulė Smit. Stovėdama snie­
ge Džulė sumurmėjo „Prašau" garbiojo tėvo Matisono Dievui, nors
ir žinojo, kad iš to nebus jokios naudos.
Geras gyvenimas negali ilgai tęstis, su kartėliu pagalvojo Džulė,
ir ašaros, kurias iš paskutiniųjų tramdė, dabar užtvindė jai akis. Aki­
mirką ji norėjo tikėti, kad ją tiktai prilups ir neišsiųs atgal į Čikagą,
tačiau numanė, kaip iš tiesų bus. Jos globėjai nepripažino rykščių,
tačiau melavimą ir vogimą laikė sunkiais prasižengimais, kurie abso­
liučiai nepriimtini „Viešpačiui" ir jiems. Džulė buvo pažadėjusi šito
nedaryti, ir jie visiškai pasitikėjo ja.
Naujos nailoninės kuprinės dirželis nuslydo jai nuo kairiojo pe­
ties, ir kuprinė įsmuko į sniegą, tačiau Džulė jautėsi pernelyg nelai­
minga, kad tai pastebėtų. Tempdama kuprinę už kito dirželio, kaus­
toma siaubo, ji prisiartino prie namo ir užlipo priebučio laipteliais.
Džulės mėgstamiausi šokolado trupinių sausainiai padėkluose au­
šo virtuvėje ant spintelės, kai ji uždarė lauko duris. Paprastai nuo
gardaus ką tik iškeptų sausainių kvapo Džulei tekėdavo seilės, bet
šiandien jai norėjosi vemti, nes M erė Matison daugiau niekada jų
nekeps specialiai jai. Virtuvė atrodė keistai tuščia, ir, užmetusi akį
svetainėn, suprato, kad ir ši tuščia, tačiau ji išgirdo savo brolių bal­
sus, sklindančius iš jų miegamojo koridoriaus gale. Drebančiomis
rankomis Džulė užkabino kuprinės dirželį ant vieno iš kablių šalia

• 34 •
virtuvės durų, paskui nusivilko vatinę žieminę striukę, pasikabino ją
ten pat ir nuėjo koridoriumi berniukų miegamojo link.
Jos šešiolikmetis įbrolis Karlas, pamatęs ją stovint tarpduryje,
apglėbė per pečius.
- Sveika, kumelaite Džuli, - paerzino jis. - Kaip tau mūsų nauja­
sis plakatas?
Paprastai Karlo sugalvota pravardė versdavo ją šypsotis, bet da­
bar jai norėjosi rėkti, nes ir jos daugiau nebeišgirs. Tedas, dvejais
metais jaunesnis už Karlą, nusišypsojo jai ir parodė naujausio jų ki­
no dievaičio Žako Benedikto plakatą.
- Puikus, ar ne? Vieną dieną aš turėsiu motociklą, lygiai tokį pat
kaip Žako Benedikto.
Džulė pro ašaras pažiūrėjo į plakatą, kuriame visu ūgiu buvo pa­
vaizduotas greta motociklo stovintis aukštas, plačiapetis, rūstaus
veido vyriškis, sukryžiavęs rankas ant plačios, tamsiai įdegusios,
juodais gyvaplaukiais apžėlusios krūtinės.
- Jis pats nuostabiausias, - sutiko ji visa užtirpusi. - Kur jūsų
motina ir tėvas? - paklausė ji nusiminusi. Nors jos įtėviai iš pat pra­
džių prašė ją vadinti juos Mama ir Tėčiu, ir ji mielai sutiko, Džulė
žinojo, kad toji teisė bus atšaukta. - Man reikia su jais pasikalbėti.
Jos balsas užkimo nuo neišlietų ašarų, tačiau ji buvo pasiryžusi
kuo greičiau iškęsti tą pokalbį, nes ji tikrai daugiau nė akimirkos ne­
galėjo ištverti to siaubo.
- Jie miegamajame svarsto kažką asmeniško, - pasakė Tedas, ne­
nuleisdamas nuo plakato susižavėjusių akių. - Mudu su Karlu eisim
rytoj vakare žiūrėti naujo Žako Benedikto filmo. Norėjom ir tave pa­
siimti, bet į jį leidžia tik nuo trylikos metų, nes yra smurto scenų, ir
mama sakė, kad mums negalima tavęs vestis. - Jis atplėšė žvilgsnį
nuo savo stabo ir pažiūrėjo į sielvartingą Džulės veidelį. - Ei, vaike,
nebūk tokia nusiminusi. Nusivesim tave į pirmą filmą, kuris...
Durys kitoje koridoriaus pusėje atsidarė, ir iš savo miegamojo iš­
ėjo Džulės globėjai rūškanais veidais.

• 35 •
 - Man pasigirdo tavo balsas, Džule, - pasakė Merė Matison. -
Gal norėtum užkąsti prieš pradėdama ruošti namų darbus?
Garbusis tėvas Matisonas pažiūrėjo j įsitempusį Džulės veidą ir
pareiškė:
- Manau, Džulė per daug nusiminusi, kad susikauptų namų dar­
bams. - 0 mergaitės pasiteiravo: - Ar apie tai, kas tave slegia, norė­
tum pakalbėti dabar ar po vakarienės?
- Dabar, - sušnibždėjo ji. Karlas su Tedu persimetė sutrikusiais,
susirūpinusiais žvilgsniais ir jau buvo beišeiną iš kambario, bet Džu­
lė papurtė galvą, kad jie liktų. Verčiau baigti viską išsyk visų aki­
vaizdoje, pamanė jinai. Kai jos įtėviai susėdo ant Karlo lovos, ji pra­
dėjo drebančiu balsu: - Šiandien klasėje buvo pavogti pinigai.
- Mes tą žinom, - ramiai atsakė garbusis tėvas Matisonas. - Mo­
kyklos direktorius jau skambino mums. Ponas Dankenas, taip pat ir
tavo mokytoja, linkę manyti, kad kalta tu.
Džulė grįždama namo iš mokyklos jau buvo nusprendusi, kad nors
ir kokie skaudūs ir neteisingi galėtų būti jų kaltinimai, ji jokiu būdu
neprašys, nemaldaus ir nesižemins. Deja, ji neįsivaizdavo to neįtikė­
tino skausmo, kurį jaus tą akimirką, kai neteks savo naujosios šei­
mos. Ji susigrūdo rankas į užpakalines džinsų kišenes, nesąmoningai
užimdama provokuojančią pozą, bet, jos siaubui, jos pečiai ėmė smar­
kiai drebėti, ir jai teko rankove šluostytis nuo veido bjaurias ašaras.
- Ar tu, Džule, pavogei pinigus?
- Ne! - Tas žodis skausmingu riksmu išsiveržė jai iš burnos.
- Vadinasi, taip ir yra. - Kai garbusis tėvas Matisonas ir ponia
Matison abudu atsistojo, tarsi abu būtų nusprendę, kad ji ne tik m e­
lagė, bet dar ir vagilė, Džulė ėmė maldauti ir prašyti, nors ir buvo
pasiryžusi to nedaryti.
- P-prisiekiu, neėmiau tų priešpiečių pinigų, - graudžiai verkė ji,
rankose sukiodama megztuko kraštą. - Aš jums pa-pažadėjau dau­
giau nebemeluoti ir nevogti, ir aš to nedariau. Nedariau! Prašau!
Prašau, patikėkit!..

• 36 •
 - Mes tikim tavimi, Džule.
- Aš tikrai pasikeičiau, tikrai... - staigiai nutilusi, ji netikėdama
įsistebeilijo į juos. - Jūs... ką? - sušnibždėjo ji.
- Džule, - kreipėsi į ją įtėvis, priglausdamas delną jai prie
skruosto, - kai atvykai gyventi pas mus, paprašėme tave duoti
mums žodį, kad daugiau nebemeluosi ir nebevogsi. Kai mums davei
žodį, patikėjom tavimi, pameni?
Džulė linkterėjo, aiškiai kaip dieną prisiminusi tą akimirką sve­
tainėje, tada dirstelėjusi pamatė besišypsančią įmotę ir puolė į glėbį
Merei Matison. Įmotė apkabino ją, apgaubdama Džulę gvazdikų aro­
matu ir nebyliu pažadu, kad visas jos gyvenimas bus pilnas labos
nakties bučinių ir juoko. Džulės ašaros plūdo srautais.
- Na, liaukis, dar susirgsi, - sudraudė Džeimsas Matisonas, vir­
šum Džulės galvos šypsodamas spindinčioms savo žmonos akims. -
Tegu jūsų mama pasirūpina vakariene, ir pasitikėkime, kad gerasis
Dievas viską sutvarkys.
Paminėjus „gerąjį Dievą" Džulė staiga sustingo, paskui išdūmė iš
kambario, šūktelėjusi per petį, kad grįš dengti vakarienės stalo.
Gluminančioje tyloje, kuri stojo jai taip staigiai ir keistai išbėgus,
garbusis tėvas Matisonas susirūpinęs pasakė:
- Jai dabar niekur nederėtų išeiti. Ji vis dar labai nusiminusi, o
netrukus jau bus tamsu.
- Karlai, - pridūrė jis, - eik paskui ją ir išsiaiškink, kas jai šovė
į galvą.
- Ir aš eisiu, - pasisiūlė Tedas, jau traukdamas savo striukę iš
spintos.
Už dviejų kvartalų nuo namų Džulė sugriebė šaltas varines ran­
kenas ir įstengė atidaryti sunkias bažnyčios duris, kur pastoriavo jos
įtėvis. Pro aukštus langus švietė blanki žiemos šviesa, kai ji ėjo
centriniu taku ir sustojo bažnyčios priekyje. Sutrikusi, gerai nežino­
dama, kaip toliau elgtis tokiomis aplinkybėmis, ji pakėlė spindinčias
akis į medinį kryžių. Po valandėlės nedrąsiai tyliu balsu prašneko:

• 37 •
 - Tūkstantį kartų dėkoju, kad privertei Matisonus patikėti mani­
mi. Noriu pasakyti, kad žinau, jog esi tas, kuris privertei juos tai pa­
daryti. Tai tikrų tikriausias stebuklas. Tu nesigailėsi, - žadėjo ji. -
Aš būsiu tokia tobula, kad visi manimi didžiuosis. - Ji nusisuko, pas­
kui vėl atsigręžė: - Ir, jeigu turi laiko, padaryk taip, kad ponas Dan-
kenas sužinotų, kas iš tiesų pavogė tuos pinigus, antraip man vis
tiek teks už tai atsiimti, o tai neteisinga.
Tą vakarą po vakarienės Džulė sutvarkė nuo viršaus iki apačios
savo miegamąjį, kuris ir šiaip spindėte spindėjo švara; maudydama­
si ji du kartus nusimazgojo paausius. Ji buvo pasiryžusi būti tokia
tobula, kad tuo metu, kai Karlas ir Tedas prieš einant miegoti pa­
kvietė ją žaisti drauge su jais žaidimo - dėlioti iš raidžių žodžius, -
tą žaidimą jie žaisdavo, prisitaikę prie jos lygio, kad padėtų jai gerin­
ti skaitymo įgūdžius, - jai net nekilo noras dirstelėti į kitą kaladėlių
pusę, kad galėtų parinkti raides, kurios tinka geriausiai.

Kitos savaitės pirmadienį septintokas Bilis Nesbitas buvo sučiup­

tas su šešiomis alaus skardinėmis, kuriomis jis vidurdienį dosniai
dalinosi su keliais bičiuliais mokyklos stadiono tribūnose. Įgrūstas į
tuščią dėžę nuo šešių alaus skardinių, aiškiai matėsi rudas vokas su
žodžiais „Priešpiečių pinigai - Panelės Ebot klasė", užrašytais Džu­
lės mokytojos ranka.
Džulės buvo oficialiai atsiprašyta prieš visą klasę o atsiprašė la­
bai nenorom pats paniurėlis ponas Dankenas.
Tą popietę Džulė išlipo iš mokyklos autobuso priešais bažnyčią
ir penkiolika minučių praleido jos viduje, paskui likusį kelią tekina
parbėgo namo pranešti naujienos. Įpuolusi į vidų, išraudusi nuo
žvarbaus oro, be galo trokšdama pateikti neginčijamą įrodymą, kad ji
iš tikrųjų nekalta, ji įbėgo į virtuvę, kur Merė Matison ruošė vaka­
rienę.
- Galiu įrodyt, kad nepaėmiau tų priešpiečių pinigų! - prašvokš­
tė jinai, viltingai žiūrėdama į motiną, paskui į brolius.

• 38 •
 Merė Matison pažvelgė į ją, sutrikusi nusišypsojo ir toliau skuto
morką prie kriauklės; Karlas beveik nepakėlė akių nuo namo plano,
kurį braižė savo Amerikos ateities architektų projektui mokykloje; o
Tedas atsainiai šyptelėjo jai ir toliau skaitė kino žurnalą su Žaku Be­
nediktu viršelyje.
- Mes žinojom, brangute, kad tu nepaėmei tų pinigų, - galiausiai
atsakė ponia Matison. - Sakei, kad nepaėmei.
- Teisybė. Juk sakei mums, kad neėmei, - priminė jai Tedas,
versdamas žurnalo puslapį.
- Taip, bet... bet galiu priversti jus tikrai tuo patikėti. Galiu įro­
dyti! - sušuko Džulė, klaidžiodama akimis nuo vieno abejingo veido
prie kito.
Ponia Matison atidėjo j šalį morkas ir ėmė atseginėti Džulei
striukę. Maloniai šypsodama ji tarė:
- Tu jau įrodei - davei mums žodį, prisimeni?
- Taip, bet mano žodis nėra neginčijamas įrodymas. Jo negana.
Ponia Matison pažiūrėjo Džulei tiesiai į akis.
- Taip, Džule, - pasakė ji švelniai, bet ryžtingai, - gana. Visiškai
gana. - Atsegusi pirmą Džulės vatinės striukės sagą, pridūrė: - Jei­
gu visada su visais būsi tokia sąžininga kaip su mumis, netrukus ta­
vo žodis bus pakankamas įrodymas visam pasauliui.
- Bilis Nesbitas nušvilpė tuos pinigus, kad nupirktų alaus savo
draugams, - pasakė Džulė, atkakliai priešindamasi šitam emocijų
atoslūgiui. O paskui, nebegalėdama susilaikyti, pareiškė: - Iš kur jūs
žinot, kad visada jums sakysiu teisybę ir daugiau nieko nebenu-
kniauksiu?
- Žinom, nes pažįstam tave, - pabrėžė įmotė. - Pažįstam ir pasi­
tikim tavimi, ir mylim tave.
- Taip, mažę, mylim, - šypsodamas įsiterpė Tedas.
- Taip, mylim, - aidu atsiliepė Karlas, pakėlęs akis nuo savo pro­
jekto ir linksėdamas.

• 39 •
 Savo siaubui, Džulė pajuto, kaip ašaros dilgčioja jai akyse, ir tuč­
tuojau nusisuko į šalį, tačiau toji diena negrįžtamai pakeitė jos gyve­
nimą. Matisonai davė namus, pasitikėjimą ir meilę jai, o ne kokiam
kitam laimingam vaikui. Šita nuostabi, šilta šeima tapo jai sava ne
trumpam, o visam laikui. Jie žinojo viską apie ją ir vis tiek ją mylėjo.
Džulė džiaugėsi ką tik tai supratusi; ji pražydo šitoje šilumoje
kaip gležna gėlė, skleidžianti savo žiedlapius saulei. Ji dar su dides­
niu ryžtu ėmėsi mokslų mokykloje ir pati nustebo, kaip lengvai su­
gebėjo mokytis. Atėjus vasarai, paprašė leidimo lankyti vasaros mo­
kyklą, kad galėtų pasivyti tai, ką buvo praleidusi.
Kitą žiemą Džulę pakvietė į svetainę išvynioti pačių pirmųjų sa­
vo gimtadienio dovanų stebint švytinčiai šeimai. Kai paskutinis pa­
ketas buvo išvyniotas ir surinktos suplėšyto vyniojamojo popieriaus
skiautelės, Džeimsas ir Merė Matisonai su Tedu ir Karlu įteikė jai
pačią nuostabiausią dovaną.
Ji buvo dideliame grėsmingai atrodančiame rudame voke. Viduje
gulėjo ilgas popieriaus lapas su gražiai viršuje išspausdintomis rai­
dėmis: „Prašymas įvaikinti".
Džulė pažvelgė į juos ašarų užtvindytomis akimis, prie krūtinės
prispaudusi popierių.
- Mane? - sušnibždėjo ji.
Tedas ir Karlas klaidingai suprato jos ašaras ir vienu metu susi­
rūpinusiais balsais pradėjo aiškinti:
- Mes, visi mes, tik norėjom, kad tai būtų oficialu, Džule, tik
tiek, kad tavo pavardė, kaip ir mūsų, būtų Matison, - pasakė Karlas,
o Tedas pridūrė: - Jeigu nesi tikra, kad tai geras sumanymas, gali su
juo nesutikti. - Jis nutilo, kai Džulė puolė jam į glėbį vos nepar­
griaudama jo.
- Aš tikra, - džiugiai sukliko ji. - Aš tikra, tikra, tikra!
Niekas negalėjo aptemdyti jos džiaugsmo. Tą vakarą, kai broliai
pakvietė ją eiti į kiną drauge su būreliu savo draugių ir pasižiūrėti
jų dievinamo Žako Benedikto, ji nedelsdama sutiko, nors ir nesupra­

• 40 •
to, kodėl jos broliai laikė jį tokiu nepakartojamu. Apimta džiaugsmo,
ji sėdėjo trečioje eilėje Bižu kino teatre su savo broliais, - tarp jų
pečių ji atrodė mažytė, - ir atsainiai žiūrėjo filmą, kuriame vaidino
aukštas tamsiaplaukis vyriškis. Jis beveik nieko kito nedarė, tik
lakstė motociklais, įsiveldavo į peštynes bei atrodė nuobodžiaujantis
ir kažkoks... šaltas.
- Ar patiko filmas? Ar Žakas Benediktas ne kietas? - paklausė
Tedas, kai jie išėjo iš kino su minia paauglių, kalbančių tą patį, ką ir
Tedas.
Džulės pasiryžimas būti absoliučiai sąžininga vos įveikė jos norą
pritarti visais atžvilgiais nuostabiems savo broliams.
- Na... jis... atrodo kiek senyvas, - pasakė ji, tikėdamasi, kad ją
parems trys paauglės, kurios drauge su jais buvo atėjusios į kiną.
Tedą lyg perkūnas trenkė:
- Senas! Jam tiktai dvidešimt vieneri, bet jis jau visko matęs gy­
venime! Kino žurnale skaičiau, kad nuo šešerių m etų jis jau gyvena
savarankiškai, Vakaruose pragyvenimui užsidirbdavo rančose. Ži­
nai... - išjodinėjo arklius. Vėliau jodinėjo rodeo. Kurį laiką priklausė
motociklininkų gaujai... trankėsi po visą šalį. Žakas Benediktas, -
svajingai baigė Tedas, - supervyras.
- Taip, bet jis atrodo šaltas, - nesutiko Džulė. - Šaltas ir dar kaž­
koks nedoras.
Mergaitės garsiai nusijuokė iš to, kas Džulei pasirodė visai pro­
tinga kritika.
- Džule, - kikendama į ją kreipėsi Lorė Polson, - Zakaris Bene­
diktas puikus ir be galo patrauklus. Visi taip sako.
Džulė, kuri žinojo, kad Karlas slapčia įsimylėjęs Lorę, nedelsda­
ma visai sąžiningai pasakė:
- Aš taip nemanau. Man nepatinka jo akys. Jos rudos ir atrodo
piktos.
- Jo akys nėra rudos, jos auksinės. Bet ko gali klausti, jo neįtikė­
tinai seksualios akys!

• 41 •
 - Džulė nieko apie tai neišmano, - įsiterpė Karlas, nusigręžda­
mas nuo savo slaptos mylimosios ir eidamas šalia Tedo, kai jie pasu­
ko namo. - Ji per jauna.
- Nesu per jauna suprasti, - nepasidavė Džulė, sunerdama ran­
kas ant krūtinės. - Kad tas Žakas Benediktas nė iš tolo judviem ne­
prilygsta!
Išgirdęs tokį komplimentą, Karlas per petį išdidžiai šyptelėjo Lo-
rei ir pasitaisė:
- Džulė pagal savo metus labai subrendusi.
Tedo mintyse tebesisuko nuostabus filmo herojaus gyvenimas.
- Įsivaizduokit, jau vaikystėje gyveno savarankiškai, dirbo rančo­
je, išjodinėjo arklius, kilpavirve gaudė jaučius...

1988
- Išvarykit iš čia tuos prakeiktus jaučius, nuo tokios
sm arvės net lavonas uždustų! - įsakė Zakaris Benediktas, sėdėda­
mas ant juodos brezentinės kėdės su baltu užrašu virš jo pavardės:
„Režisierius". Dėbtelėjo į galvijus, vaikštinėjančius po laikiną aptva­
rą netoli plačiai kėpsančio šiuolaikinio rančos pastato, o paskui vėl
ėmė rašyti pastabas savo scenarijuje. Už keturiasdešimties mylių
nuo Dalaso plytintis prabangus dvaras su medžiais apsodinta alėja,
erdviomis arklidėmis, su daugybe jodinėjimui skirtų arklių ir lau­
kais, pilnais naftos gręžinių, buvo išsinuomotas iš vieno Teksaso mi­
lijardieriaus filmui, pavadintam Lemtis. Filmui, kuris, pasak žurnalo
Variety, tikriausiai atneš Žakui dar vieną Akademijos apdovanojimą
už geriausią aktorių ir geriausią režisieriaus darbą, - jeigu tik jis
įstengs baigti filmą, kurį visi laikė pasmerktu nesėkmei.
Ligi pereito vakaro Žakas manė, kad reikalai negalėjo dar labiau
pablogėti: iš pradžių filmui buvo skirti 45 milijonai ir keturi mėne-

• 42 •
šiai filmavimui, bet Lemtis jau mėnesiu atsiliko nuo plano ir 7 mili­
jonais dolerių viršijo biudžetą dėl keistų problemų ir nelaimių, ku­
rios kamavo juos beveik nuo pat filmavimo pradžios.
Dabar, po daugelio mėnesių gaišaties ir negandų, liko nufilmuoti
tiktai dvi scenas, tačiau džiugų pasitenkinimą, kurį Žakas turėjo
jausti, nustelbė vos tramdomas įsiūtis, kai nesėkmingai bandė susi­
kaupti prie pakeitimų, kuriuos norėjo padaryti kitoje scenoje.
Į dešinę nuo jo, netoli pagrindinio kelio, kamera buvo statoma
taip, kad nufilmuotų ryškų saulėlydį su Dalaso kontūrais, įsibrėžusiais
tolimame horizonte. Pro atviras arklidžių duris Žakas matė, kaip ka­
meras prižiūrintys vyrukai krovė šieno pundus, operatoriaus asisten­
tai ropštėsi ant sijų ir reguliavo prožektorius, tuo tarpu operatorius
šūkavo, duodamas jiems nurodymus. Už arklidžių, ten, kur nesiekė
kamera, du kaskadininkai statė automobilius su Teksaso valstijos ke­
lių patrulių ženklais gaudynių scenai, kuri bus filmuojama rytoj. Vejos
pakrašty po ąžuolais į didelį pusratį buvo sutemptos gyvenamosios
priekabos, skirtos pagrindiniams veikėjams, su uždengtais langais ir
oro kondicionieriais, intensyviai kovojančiais su negailestinga liepos
mėnesio kaitra. Šalia jų maisto tiekėjų furgonai aprūpino šaltais gėri­
mais prakaituojantį techninį personalą ir perkaitusius aktorius.
Visi jie buvo profesionalai, pripratę stoviniuoti ir laukti valandų
valandas, kad būtų nufilmuotos vos kelios minutės. Paprastai nuotai­
ka tvyrodavo linksma, o pabaigtuvių išvakarėse tiesiog pakili. Pa­
prastai tie sutrikę žmonės, besibūriuojantys prie maisto furgonų, bū­
tų šlaistęsi aplinkui Žaką, šmaikštavę apie vargus, kuriuos drauge
ištvėrė, arba entuziastingai kalbėję apie filmavimo pabaigtuvių vai­
šes rytojaus vakarą. Tačiau po to, kas įvyko vakar vakare, niekas su
juo nesišnekėjo, jeigu tik galėjo to išvengti, ir niekas nesitikėjo pa­
baigtuvių vakarėlio.
Šiandien visi trisdešimt aštuoni Dalaso aktoriai ir techninis per­
sonalas akivaizdžiai iš tolo vengė ir šalinosi jo, ir visi su baime lau­
kė darbo aikštelėje. Dėl to nurodymus, kurie paprastai būdavo duo-

• 43 •
darni ramiu tonu, dabar griežtai ir nekantriai rėkte išrėkdavo kiek­
vienas, kuris turėjo teisę juos duoti; įsakymai, kurie paprastai būda­
vo vykdomi negaišuojant, dabar buvo pildomi delsiant ir netiksliai,
kaip būna visada, kai sutrikę žmonės skuba ką nors užbaigti.
Žakas beveik jautė kiekvieno, netoliese esančio emocijas: jį
m ėgstančiųjų užuojautą, piktdžiugišką pašaipą tų, kurie jo nemėgo
arba buvo jo žmonos draugai, godų smalsumą tų, kurie nė vienam iš
jų nieko nejautė.
Pagaliau supratęs, kad niekas neišgirdo jo įsakymo nuginti galvi­
jus, jis ėmė dairytis savo padėjėjo. Pamatė jį stovint vejoje, įsispren-
dusį į šonus, atkraginusį galvą ir stebintį vieną iš sraigtasparnių, ku­
ris kilo aukštyn, kaip įprasta, į Dalaso laboratoriją gabendamas ry š­
kinti filmuotą dienos medžiagą. Po sraigtasparniu žemių ir dulkių
sūkurys susisuko ir pakilo, tiesiai į Žaką blokšdamas karšto žemėto
vėjo šuorą, pagardintą šviežiu karvės mėšlo kvapu.
- Tomi! - suirzęs riktelėjo jis.
Tomis Niutonas pasisuko ir žengė pirmyn, valydamas dulkes nuo
savo chaki spalvos trum pų kelnių. Žemo ūgio, retėjančiais rudais
plaukais, šviesiai rudų akių su vieliniais akinių apsodais trisdešim t
penkerių m etų režisieriaus padėjėjo rimta išvaizda slėpė nesuvaldo­
mą humoro jausmą ir neišsenkančią energiją. Tačiau šiandien net
Tomis neįstengė juokauti. Išsitraukęs savo bloknotą iš po pažasties,
jeigu kartais prireiktų ką nors pasižymėti, jis paklausė:
- Ar kvietei mane?
Nepakeldamas akių, Žakas atšovė:
- Liepk kam nors tuos jaučius nuginti pavėjui.
- Gerai, Žakai.
Spausdamas telefono garso stiprintuvo mygtukus prie savo juos­
tos, Tomis prikišo ausinių mikrofoną prie burnos ir kreipėsi į opera­
torių Dagą Ferlo, kuris vadovavo brigadai, stačiusiai išardomą aptva­
ro tvorą aplink tvartą rytdienos paskutiniam kadrui.
- Dagai, - šūktelėjo Tomis į mikrofoną.

• 44 •
 - Ko, Tomi?
- Paprašyk tų rančos darbininkų prie gardo nuginti jaučius į pie­
tinę ganyklą.
- Maniau, kad Žakui jų reikės kitam kadrui.
- Jis persigalvojo.
- Gerai, aš pasirūpinsiu. Ar galim pradėti ardyti dekoracijas na­
mo viduje, ar jis nori, kad mes jų neliestume?
Tomis dvejojo, pažvelgė į Žaką ir pakartojo klausimą.
- Nelieskit, - trumpai atsakė Žakas. - Nelieskit tol, kol aš nepa­
matysiu rytdienos dienraščių. Jeigu bus problemų, nenoriu sugaišti
daugiau nei dešimt minučių ruošdamasis kitam kadrui.
Perdavęs atsakymą Dagui Ferlo, Tomis jau ketino nusisukti, bet
suabejojo.
- Žakai, - paniuręs pasakė jis, - gal tu ir nesi nusiteikęs dabar
šito klausytis, bet šį vakarą bus gana karšta, ir aš gal neturėsiu ki­
tos progos tau kai ką pasakyti.
Prisiversdamas atrodyti susidomėjęs, Žakas pakėlė akis, kai To­
mis užsikirsdamas tęsė toliau.
- Tu vertas dar dviejų „Oskarų" už šitą filmą. Dėl kelių scenų,
kurias suvaidinai ir privertei suvaidinti Reičelę ir Tonį, visam kolek­
tyvui pagaugai per nugarą ėjo, ir aš visai neperdedu.
Vien tik jo žmonos vardo paminėjimas, ir dar drauge su Tonio
Ostino, užsiutino Žaką, ir jis staigiai atsistojo laikydamas rankoje
scenarijų.
- Ačiū už komplimentą, - pamelavo jis. - Per valandą dar taip ne-
sutems, kad galėtume filmuoti kitą sceną. Kai tvarte viskas bus pa­
ruošta, paleisk žmones vakarieniauti, o aš patikrinsiu. Tuo tarpu su­
sirasiu ko nors išgerti ir nueisiu kur nors, kad galėčiau susikaupti. -
M ostelėjęs galva į ąžuolų guotą vejos pakraštyje, pridūrė: - Būsiu
ten, jeigu tau prireiks manęs.
Žakui einant prie maisto furgonų, Reičelės priekabos durys atsi­
vėrė ir ji atsidūrė ant laiptelių kaip tik tuo metu, kai jis ėjo pro šalį.

• 45 •
Jų žvilgsniai susidūrė, visos kalbos staiga nutilo, visų galvos nukry­
po į juos ir oras pritvinko įtampos prieš audrą. Tačiau Žakas tik apė­
jo savo žmoną ir nužingsniavo toliau, stabtelėjęs prie maisto furgono
pasišnekėti su Tomio Niutono padėjėju ir apsikeisti komplimentais
su dviem kaskadininkais. Jam tai buvo Akademijos apdovanojimo
vertas spektaklis, reikalaujantis didžiausių valios pastangų, nes jis
negalėjo žiūrėti į Reičelę, neprisimindamas jos vakar vakare, kai jis
nelauktai grįžo į jų viešbučio kambarius Delčios viešbutyje ir užklu­
po ją su Toniu Ostinu. Tą dieną jis buvo sakęs jai, kad vėlai vakare
susitinka su operatorių brigada ir režisieriaus padėjėjais aptarti kai
kurių naujų sumanymų, o miegoti liko filmavimo aikštelėje, savo
priekaboje. Kai brigada susirinko į jo priekabą, Žakas apsižiūrėjo pa­
likęs savo užrašus Dalaso viešbutyje ir, užuot pasiuntęs ką nors jų
paimti, nusprendė taupyti laiką ir pasikvietė juos visus drauge su
savimi į Delčios viešbutį. Neįprastai gerai nusiteikę dėl pagaliau ar­
tėjančios filmavimo pabaigos, šeši vyrai įžengė į tamsoje skendin­
čius viešbučio kambarius, ir Žakas uždegė šviesas.
- Žakai! - suriko Reičelė, risdamasi nuo nuogo vyriškio, kurį bu­
vo apžergusi ant sofos, ir čiupdama savo peniuarą iš siaubo pastėru­
siomis akimis. Tonis Ostinas, kuris su ja ir Žaku vaidino pagrindi­
nius vaidmenis Lemtyje, staigiai atsisėdo.
- Nurimk, Žakai, - meldė jis, pašokdamas ant kojų ir slėpdamasis
už pusapvalės sofos, kai Žakas puolė į priekį. - Neliesk mano vei­
do, - įspėjo jis vis garsiau šaukdamas tuo metu, kai Žakas metėsi
per sofos atlošą. - Aš dar vaidinu dviejose scenose ir... - Prireikė vi­
sų penkių vyrų, kad atplėštų Žaką nuo jo.
- Žakai, nekvailiok! - sušuko vyriausiasis apšvietėjas, stengda­
masis jį sulaikyti.
- Negalėsi baigti to nelemto filmo, jeigu sudarkysi jam veidą! -
švokštė Dagas Ferlo, laikydamas Žaką už pečių.
Žakas nubloškė šalin abu smulkesnius vyrus ir šaltai, apgalvotai
sulaužė Toniui du šonkaulius, nesuskubus jiems vėl jo sulaikyti.

• 46 •
Švokšdamas labiau iš įniršio nei įtampos, Žakas stebėjo, kaip jie vi­
si ratu apsupę padėjo nuogam, šlubuojančiam Ostinui išeiti iš vieš­
bučio numerio. Pustuzinis viešbučio svečių, stovėję hole prie atvirų
durų, be abejo, girdėjo Reičelę rėkiant Žakui, kad jis liautųsi. Nužir-
gliojęs Žakas užtrenkė duris jiems prieš nosis.
Atsisukęs į Reičelę, kuri buvo įsisupusi į persikų spalvos atlaso
peniuarą, žengė pirmyn mėgindamas sutramdyti norą ir ją fiziškai
sudoroti.
- Dink man iš akių! - perspėjo ją, kai ji ėmė trauktis atbula. -
Dink arba aš neatsakysiu už savo veiksmus!
- Nedrįsk man grasinti, šunsnuki, - atšovė ji su tokiu niekinan­
čiu triumfu, kad jis sustojo kaip įbestas. - Jei bent pirštu mane pa­
liesi, mano skyrybų advokatai nepasitenkins vien tiktai puse tavo
turto, aš viską pasiimsiu! Ar supranti mane, Žakai? Aš skiriuosi su
tavimi. Rytoj mano advokatai Los Andžele užpildys visus dokumen­
tus. Mudu su Toniu tuokiamės.
Supratęs, kad jo žmona su meilužiu krušosi jam už nugaros ra­
miai planuodami gyventi iš tų pinigų, kuriuos jis taip sunkiai uždir­
bo, Žakas prarado savitvardą. Čiupo ją už pečių ir smarkiai pastūmė
svetainės durų link.
- Užmušiu tave, prieš leisdamas tau pasigrobti pusę! O dabar
nešdinkis lauk.
Ji suklupo, įsikibusi durų rankenos, atsistojo, o jos veidas spindu­
liavo neapsakoma neapykanta, kai sudavė paskutinį kirtį:
- Jeigu manai, kad rytoj neleisi filmuotis Toniui arba man, nesi­
vargink. Tu tiktai režisierius. Studija į šį filmą investavo milžiniškus
pinigus, jie privers tave jį užbaigti ir spirs tau į subinę, jei mėginsi
atidėlioti ar sužlugdyti darbą. Pamąstyk apie tai, - baigė piktdžiugiš­
kai šypsodama ir staigiai atplėšė duris. - Bet kuriuo atveju tu pralo-
šei. Jeigu nebaigsi filmo, žlugsi. Jei baigsi, aš gausiu pusę tavo už­
darbio!
Ji trenkė durimis.

• 47 •
 Reičelė buvo teisi dėl Lemties baigimo. Net šitaip įniršęs Žakas
tai suvokė. Nufilmuoti liko dar dvi scenas, ir Reičelė su Toniu vaidi­
no vienoje iš jų. Žakas neturėjo kitos išeities, kaip pakęsti savo ne­
ištikimą žmoną ir jos meilužį, kol režisuos jų sceną. Jis priėjo prie
baro, įsipylė gryno škotiško viskio, maktelėjo ir įsipylė dar. Nešinas
stikline priėjo prie langų ir įsispitrėjo į dangaus fone žaižaruojančius
Dalaso kontūrus, įsiūtis ir skausmas ėmė rimti. Rytą jis paskambins
savo advokatams imtis skyrybų bylos jam, o ne jai palankiomis sąly­
gomis, nusprendė jis. Nors kaip aktorius buvo sukaupęs nemažą tu r­
tą, daug sykių padidino jį gudriomis investicijomis, kurias dabar sau­
gojo daugybė sudėtingų kreditų ir teisėtų sandėrių. Tai turėjo apsau­
goti didžiumą jo turtų nuo Reičelės. Žako pirštai atsileido nuo stik­
linės, kurią laikė. Dabar jis jau tvardėsi; jis išgyvens tai ir eis toliau.
Žinojo, kad gali ir kad ištvers. Žinojo, nes labai seniai, būdamas aš­
tuoniolikos, buvo patyręs daug skaudesnę nei Reičelės išdavystę, ir
suprato turįs sugebėjimą nutolti nuo to, kuris jį išdavė, ir niekada
niekada nebeatsigręžti.
Nusisukęs nuo langų, nuėjo į miegamąjį, ištraukė iš spintos Rei­
čelės lagaminus, sukimšo į juos visus jos drabužius, paskui prie lo­
vos pakėlė telefono ragelį.
- Atsiųskit pasiuntinį į Karališkuosius apartamentus, - pasakė
prie komutatoriaus sėdinčiai operatorei. Kai po kelių minučių prisi­
statė pasiuntinys, Žakas atkišo jam lagaminus su pro kraštus taba­
luojančiais drabužiais. - Nuneškit į pono Ostino apartamentus.
Jei tą akimirką Reičelė būtų grįžusi ir maldavusi jį vėl atgal ją
priimti, jeigu ji būtų galėjusi įrodyti jam, kad buvo netekusi proto ir
nesuvokė, ką daranti ar sakanti, būtų buvę per vėlu, net jeigu jis ja
ir patikėtų. Jam ji buvo mirusi.
Tokia pat mirusi kaip senelė, kurią kadaise mylėjo, ir sesuo, ir
brolis. Reikėjo didelių pastangų ištrinti jiems iš savo širdies ir pro­
to, tačiau jam pavyko.

• 48 •
 5
Stengdamasis užmiršti pereitos nakties įspūdžius, Ža­
kas atsisėdo po medžiu, kur nematomas galėjo stebėti, kas vyksta.
Pritraukęs kelį, uždėjo ant jo riešą ir žiūrėjo, kaip Reičelė eina į To-
nio Ostino priekabą. Šio ryto paskutinėse žiniose buvo pilna sensa­
cingų detalių iš scenos apartamentuose ir po to kilusių muštynių,
detalių, kurias, be jokios abejonės, pateikė visa tai matę viešbučio
svečiai. Dabar žurnalistai tiesiog užgriuvo filmavimo teritoriją, ir Ža­
ko apsaugininkai buvo ligi kaklo užsiėmę, mėgindami sulaikyti juos
prie pagrindinio kelio vartų pažadais vėliau perskaityti pareiškimą
spaudai. Reičelė ir Tonis jau buvo pateikę pareiškimus, tačiau Žakas
neketino nė žodžio jiems pasakyti. Jis buvo toks pat šaltas ir abejin­
gas spaudai prie savo „slenksčio", kiek ir šįryt gautai žiniai, kad
Reičelės advokatai pateikė dokumentus skyryboms Los Andžele. Jo
savitvardą trikdė tik mintis, kad jam teks režisuoti vienintelę likusią
sceną su Toniu ir Reičele prieš baigiant šią filmavimo dieną, - karš­
tą, labai juslingą sceną, - ir jis nežinojo, kaip tą suvirškins, stebint
visai komandai.
Įveikus šią kliūtį, ištrinti Reičelę iš savo gyvenimo bus daug
lengviau, negu jis manė vakar vakare. Pats sau pripažino, kad tai, ką
jautė jai vesdamas prieš trejus metus, labai greitai išnyko. Nuo to
laiko jie vienas kitam tebuvo seksualiniai ir visuomeninės naudos
objektai. Be Reičelės gyvenimas jam neatrodys tuštesnis, bepras­
miškesnis ir paviršutiniškesnis nei dabar.
Raukdamasis nuo tos minties, Žakas stebėjo, kaip mažytis vaba­
lėlis prie jo klubo uoliai stengiasi užlipti žolės stiebu, ir susimąstė,
kodėl jo paties gyvenimas dažnai atrodydavo toks beviltiškai betiks­
lis, be jokios prasmės ar nuoširdaus pasitenkinimo. Žakas prisiminė,
kad ne visada jis taip jautėsi...
Kai jis atvyko į Los Andželą Čarlio Merdoko furgonu, jam pats
išlikimas atrodė kaip iššūkis ir kroviko darbas, kurį jis gavo Empire

• 49 •
studijose Čarlio padedamas, buvo tarytum didžiausia pergalė. Po m ė­
nesio režisieriui, užpakalinėje aikštelėje filmavusiam nedidelio biu­
džeto filmą apie miesto centro galvažudžių gaują, terorizavusią vieną
priemiesčio vidurinę mokyklą, masinei scenai prireikė dar kelių
žmonių, ir paėmė Žaką. Jam tereikėjo rymoti atsilošusiam į mūro
sieną bei atrodyti atsainiam ir kietam. Papildomi pinigai, kuriuos jis
uždirbo tą dieną, prilygo dovanai. Kaip dovana atrodė ir režisieriaus
kvietimas po kelių dienų.
- Žakai, vyruti, tu turi tai, ką mes vadinam scenine išvaizda. Tu
tinki ekranui. Filme atrodai kaip įnoringas šių laikų Džeimsas Dynas,
tik tu aukštesnis ir gražesnis už jį. Tu vien tik stovėdamas išsisky-
rei tame kadre. Jei sugebi vaidinti, aš tau duosiu vaidmenį vesterne,
kurį mes pradėsim filmuoti. Tik tau reiks gauti sutikimą iš sąjungos.
Tiesą sakant, ne perspektyva vaidinti filme nudžiugino Žaką, o
jam siūlomas atlyginimas. Taigi, jis gavo sutikimą iš Kino aktorių
gildijos ir mokėsi vaidinti.
Po teisybei, vaidinti jam nebuvo sunku. Visų pirma jis „vaidino"
daugelį metų, prieš palikdamas savo senelės namus, kai apsimetinė­
davo, kad jam į viską nusispjaut, nors buvo priešingai; antra, jis bu­
vo visiškai pasišventęs vienam tikslui: pasiryžęs įrodyti savo sene­
lei ir visiems kitiems Ridžmonte, kad gali ne tik gyventi savarankiš­
kai, bet ir klestėti. Tam tikslui pasiekti buvo pasirengęs daryti bet
ką, nesvarbu, kiek pastangų tai pareikalautų.
Ridžmontas buvo nedidelis miestelis, ir Žakas neabejojo, kad jo
gėdingo išvykimo smulkmenas visi sužinojo prabėgus vos keliom
valandom po to, kai jis pėsčias paliko savo senelės namus. Kai buvo
pastatyti pirmieji du jo filmai, jis peržiūrėjo visus gerbėjų laiškus
vildamasis, kad kas nors iš jo pažįstamų bus jį atpažinęs. Bet jei ir
atpažino, nepasistengė parašyti.
Kurį laiką jis svajojo grįžti į Ridžmontą, nupirkti Stenhoupų įmo­
nes ir jas valdyti, bet kai jam sukako dvidešimt penkeri, o jis turėjo
sukaupęs pakankamai pinigų įsigyti bendrovei, buvo jau pakankamai

• 50 •
subrendęs, kad suprastų, jog net ir nusipirkęs visą tą nelemtą mies­
tą, nieko nepakeistų. Tuo metu jis jau buvo gavęs vieną „Oskarą",
Kongreso apdovanojimą, pripažintas turįs fantastinių sugebėjimų ir
pavadintas „būsima legenda". Jis galėjo rinktis pagrindinius vaidme­
nis, banke turėjo tikrą lobį ir jo ateitis žadėjo būti dar nuostabesnė.
Buvo visiems įrodęs, kad Zakaris Benediktas sugebėjo išgyventi
ir puikiausiai klestėti. Dabar jis nebeturėjo ko siekti, jam nieko ne­
bereikėjo įrodinėti, ir šitų dviejų dalykų trūkumas vertė jį jaustis
keistai subliūškusį ir tuščią.
Jgyvendinęs ankstesnius tikslus, Žakas ieškojo pasitenkinimo ki­
tur. Statėsi didelius namus, važinėjo lenktyniniais automobiliais; ly­
dėjo gražias moteris į prašmatnius pokylius, o paskui tempdavosi jas
į lovą. Mėgaudavosi jų kūnais ir nuolatine jų draugija, bet niekada
nežiūrėjo į jas rimtai, o jos retai šito ir laukdavo. Žakas tapo seksu­
aliniu grobiu, kurio ieškoma tik dėl prestižo permiegoti su juo, o ak­
torės jo geisdavo tik dėl jo įtakos ir ryšių. Kaip visos kitos super­
žvaigždės ir sekso simboliai, jis irgi tapo asm eninės sėkmės auka.
Negalėdavo išlipti iš lifto ar pavalgyti restorane, kad jo neapniktų
gerbėjai; moterys kišdavo jam į delną raktus nuo viešbučių kamba­
rių ir papirkinėjo tarnautojus, kad įleistų jas į jo apartamentus. Pro­
diuserių žmonos kviesdavosi jį į savaitgalio pobūvius savo namuose
ir išsmukdavo iš savo vyrų lovų, kad įliptų į jo.
Nors Žakas dažnai vaišindavosi jam skirtoje seksualinių ir visuo­
meninių privilegijų puotoje, buvo jo dalis, - jo sąžinė ar koks užslėp­
tas tradicinės jankių moralės bruožas, - kurį piktino pasileidimas ir
paviršutiniškumas, narkomanai ir pataikūnai, save įsimylėję žmonės,
visa, ką gamino Holivudas, jam atrodė tarsi kanalizacija, apvalyta
nuo kvapų, kad neužgautų visuomenės jautrumo.
Vieną rytą jis pabudo ir staiga ėmė viso to nepakęsti. Pabodo be­
prasmis seksas, įkyrėjo triukšmingi pobūviai, jį pykino neurotiškos
aktorės ir ambicingos žvaigždutės, - jis absoliučiai pasibodėjo savo
buvusiu gyvenimu.

• 51 •
 Ėmė ieškoti, kuo galėtų užpildyti savo dienų tuštumą, naujo iššū­
kio ir prasmingesnio egzistencijos tikslo. Vaidyba jau nebebuvo iššū­
kis, todėl jis susidomėjo režisūra. Jeigu jam nepavyks tapti režisie­
riumi, tai bus labai viešas žlugimas, tačiau net rizika savo reputacija
šioje srityje turėjo stimuliuojant} poveikį. Mintis režisuoti filmą, ku­
ri jau nuo seno kirbėjo jo sąmonės paraštėse, tapo naujuoju jo tiks­
lu, ir Žakas siekė jo nesižvalgydamas į šalis taip pat ryžtingai kaip
visada. Empire prezidentas Irvinas Levainas bandė jį atkalbėti, pra­
šė, protino, meilikavo, tačiau galiausiai kapituliavo, kaip Žakas ir ži­
nojo atsitiksiant.
Filmas, kurį režisuoti jam leido Levainas, buvo pigus trileris, pa­
vadintas Košm aru, kuriame buvo du pagrindiniai vaidmenys: devy­
nerių m etų vaikui ir moteriai. Vaikui vaidinti Empire kompanija būti­
nai norėjo Emilės Makdenjels, vaiko-žvaigždės su Širlės Tempi duo­
butėmis skruostuose, kuri jau buvo beveik trylikos metų, nors atro­
dė devynerių, ir vis dar buvo su jais susaistyta sutartimi. Emilės
karjera jau buvo besibaigianti kaip ir kerinčios blondinės Reičelės
Evans, kuriai buvo skirtas kitas vaidmuo. Ankstesniuose filmuose
Reičelė Evans atliko tik nežymius vaidmenis ir nė viename iš jų ne­
atskleidė savo aktorinių sugebėjimų.
Žako studija įkišo jam abi aktores akivaizdžiai norėdama įrodyti,
kad ne režisūra, o vaidyba yra jo sritis. Filmas galėjo tiktai grąžinti
į jį investuotus pinigus, ir studijos administracija tikėjosi tuo pat
metu padaryti galą savo įžymiausios žvaigždės norui stovėti prie fil­
mavimo kamerų, užuot darius pinigus vaidinant.
Žakas visa tai žinojo, bet tai jo nesulaikė. Prieš pradėdamas sta­
tyti filmą, jis daugelį savaičių praleido namie peržiūrinėdamas senus
Reičelės ir Emilės filmus ir žinojo, kad pasitaikydavo akimirkų,
trum pų akimirkų, kai Reičelė Evans pademonstruodavo tikrą talen­
tą. Akimirkų, kai Emilės „vaikiškas meilumas", kuris nublanko jai
augant, virsdavo tikru žaviu patrauklumu, kurį fiksavo kamera.

• 52 •
 Žakas išgavo ir ištraukė visa tai ir net dar daugiau iš pagrindinių
moterų vaidmenų atlikėjų per aštuonias filmavimo savaites. Jo paties
pasiryžimas susilaukti sėkmės persidavė abiem aktorėms, jo veiks­
mų sinchronizavimo, apšvietimo pojūtis taip pat padėjo, bet daugiau­
sia lėmė intuicija žinojimas, kaip tinkamiausiai panaudoti Emilę ir
Reičelę.
Reičelė niršo, kad taip kankinama, kad vis kartojami dubliai ir
kartojami, tačiau, kai jis parodė jai pirmosios savaitės filmuotą me­
džiagą, ji be galo pagarbiai pažvelgė į jį didžiulėmis žaliomis akimis
ir maloniai padėkojo:
- Ačiū, Žakai. Pirmą kartą gyvenime man atrodo, kad aš tikrai
tikrai sugebu vaidinti.
- Ir man taip pat atrodo, kad aš tikrai tikrai galiu režisuoti, - šai­
pėsi jis, tačiau buvo patenkintas ir to neslėpė.
Reičelė apstulbo.
- Nori pasakyti, kad ir tu abejojai savimi? Maniau, kad puikiai ži­
nai, ką darai.
- Tiesą sakant, nė vienos nakties ramiai nemiegojau nuo to laiko,
kai pradėjom filmuoti, - prisipažino Žakas.
Tai buvo pirmas sykis per daugelį metų, kai jis išdrįso kam nors
pasakyti turįs abejonių dėl savo darbo, bet toji diena buvo ypatinga.
Jis ką tik įsitikino turįs režisieriaus talentą. Be to, jo naujas atrastas
talentas dramatiškai nušvies patrauklaus vaiko - Emilės Makdenjels
ateitį, kai kritikai pamatys jos puikią vaidybą Košmare. Dirbdamas
su Emile, Žakas taip prie jos prisirišo, kad ėmė ilgėtis savo tikro
vaiko. Matydamas, kaip artimai ji bendrauja ir kartu juokiasi su savo
tėvu, kuris filmuojant ją prižiūrėdavo, Žakas staiga suprato norįs šei­
mos. Tai ir buvo, ko taip trūko jo gyvenimui - žmona ir vaikai, su
kuriais galėtų dalytis laimėjimais, drauge juoktųsi ir drauge kovotų.
Jiedu su Reičele atšventė tą vakarą prie vėlyvos vakarienės
stalo, kurį aptarnavo jo tarnas. Abipusio atvirumo nuotaika, atsira­
dusi tada, kai jie pripažino savo abejones dėl individualių sugebėji­

• 53 •
mų, privedė prie švelnaus intymumo, kurio Žakas nepažinojo ir ku­
ris veikė jį kaip terapija. Sėdėdami jo svetainėje Ramiojo Vandeny­
no skardžiuose priešais per du aukštus einančią stiklo sieną į van­
denyno pusę, jie ilgas valandas kalbėjosi, bet ne apie „reikalus".
Tai buvo geistina permaina Žakui, kuris troško sutikti aktorę, besi­
dominčią kuo nors kitu. Viskas pasibaigė jo lova, kur jie labai ma­
loniai ir išradingai mylėjosi. Reičelės aistra atrodė tikrai nuoširdi,
tai daugiau negu įprastas atsilyginimas už tai, kad filme ji atrodė
gerai, tai jam irgi patiko. Po teisybei, jis buvo labai patenkintas
viskuo, ką jie darė lovoje - tempu, Reičelės juslingumu, nuovoku­
mu ir sąmojumi.
Gulėdama greta, Reičelė pasikėlė ant alkūnių.
- Žakai, ko tu iš tikrųjų trokšti iš gyvenimo? Turiu omeny, ko iš
tikrųjų nori?
Akimirką jis tylėjo, ir gal dėl to, kad buvo nusilpęs nuo ilgų san­
tykiavimo valandų, ar kad buvo įkyrėję apsimetinėti, jog jo susikur­
tas gyvenimas ir buvo jo norų išsipildymas, atsakė tik su nežymia
pašaipa:
- Namelio prerijose.
- Ką? Nori pasakyti, kad pageidautum vaidinti seriale „Namelis
prerijose"?
- Ne. Noriu pasakyti, kad pageidaučiau ten gyventi. Namas nebū­
tinai turi būti prerijose. Galvojau apie rančą kur nors kalnuose.
Ji prapliupo juoktis.
- Ranča?! Visi žino, kad tu nekenti arklių ir bjauriesi galvijais.
Tomis Niutonas man sakė, - nusišaipė ji, remdamasi Košmaro reži­
sieriaus jaunojo padėjėjo žodžiais. - Jis dirbo operatoriaus pagalbi­
ninku pirmajame vesterne, kuriame tu filmavaisi dar būdamas vaikė­
zu, kur Mišelė Pfaifer vaidino tavo draugę. - Šypsodama ji pirštu pa­
trynė jam lūpas. - Beje, ko tau taip nepatinka arkliai ir galvijai?
Jis žaismingai krimstelėjo jai pirštą ir pasakė:

• 54 •
 - Jie nė velnio nepaiso, kas jiems liepiama, ir paniškai bėga į
priešingą pusę. Taip atsitiko filmuojant tą vesterną - jaučiai pasisu­
ko ir ėmė lėkti tiesiai į mus.
- Mišelė sako, kad tą dieną tu išgelbėjai jai gyvybę. Pakėlei ją ir
nunešei j saugią vietą.
Žakas kepštelėjo smakrą ir išsišiepė:
- Privalėjau, - juokavo jis. - Bėgau kiek jkertu ligi uolų, o jaučiai
jau lipo man ant kulnų. Mišelė gulėjo ant tako. Pakėliau ją, kad man
netrukdytų.
- Nesikuklink. Ji sakė bėgusi kiek įkabina ir spiegusi, kad jai kas
nors padėtų.
- Ir aš tą patį dariau, - šaipėsi jis. Surimtėjęs pridūrė: - Mudu
dar buvom vaikai. Atrodo, lyg tai būtų vykę prieš šimtą metų.
Ji pasivertė ant šono ir, išsitiesusi greta jo, gundančiai perbraukė
pirštu nuo jo peties ligi bambos, paskui sustojo.
- Iš kur esi iš tikrųjų? Ir prašau, nepasakok man visų tų studijos
nesąmonių, kad augai be globos, jodinėjai rodeo stadionuose ir šlais-
teisi su motociklininkų gaujomis.
Apimtas ramios nuotaikos, Žakas nebuvo linkęs aptarinėti praei­
ties. Niekada anksčiau nebuvo to daręs ir niekada nedarys. Kai jam
buvo aštuoniolika, ir studijos reklamos skyrius panoro sužinoti jo
praeitį, jis šaltai liepė jiems ką nors patiems sugalvoti. Tai jie ir pa­
darė. Tikroji jo praeitis buvo mirusi, ir svarstyti jos nebederėjo. Tai
buvo visai akivaizdu iš jo išsisukinėjimo.
- Nesu iš kokios ypatingos vietos.
- Bet tu nebuvai gatvės vaikas, kuris užaugo neišmanydamas,
kaip naudotis šakute, tiek aš žinau, - neatlyžo jinai. - Tomis Niuto­
nas man sakė, kad, būdamas aštuoniolikos, jau buvai neblogų manie­
rų ir gerokai apsitrynęs. Tai viskas, ką jis žino apie tave, o juk kar­
tu su tavimi suko kelis filmus. Nė viena iš moterų, su kuriomis tu
dirbai, taip pat nieko nežino. Glena Klouz ir Golde Houn, Lorena

• 55 •
Haton ir Merilė Stryp - visos tvirtina, kad su tavimi dirbti nuostabu,
bet savo asmeninį gyvenimą tu slepi. Žinau, nes jų klausinėjau.
Žakas nebandė slėpti savo nepasitenkinimo.
- Jei manai, kad smalsaudama teiki man malonumą, tai labai
klysti.
- Negaliu nesidomėti, - juokėsi Reičelė bučiuodama jam skruos­
tą. - Tu, pone Benediktai, esi visų moterų išsvajotas meilužis, taip
pat ir paslaptingasis Holivudo vyriškis. Visi žino, kad nė viena m ote­
ris, gulėjusi prieš mane šioje lovoje, neprakalbino tavęs apie kokius
nors asmeninius dalykus. Kadangi atsidūriau šioje lovoje su tavimi ir
kadangi šiąnakt kalbėjaisi su manimi apie daugelį dalykų, kurie yra
asmeniniai, imu manyti, kad aš arba užklupau tave silpnumo akimir­
ką, arba kad... galbūt... patinku tau labiau už kitas. Šiaip ar taip, pri­
valau pabandyti išpešti iš tavęs ką nors tokio, ko dar nė viena neži­
no. Aš rizikuoju paminti savo moterišką išdidumą, supranti?
Nerūpestingas jos bukumas pavertė Žako pyktį irzliu linksmumu.
- Jeigu ir toliau nori man patikti labiau už kitas, - pusiau rimtai
patarė jis, - liaukis kamantinėjusi, ir verčiau pasišnekėkim apie ką
nors malonesnio.
- Malonesnio... - Ji atsigulė jam ant krūtinės ir viliojančiai pažiū­
rėjo į akis, pirštais kedendama tankiai sužėlusius jo krūtinės plau­
kus. Spręsdamas iš jos kūno kalbos, Žakas manė, kad Reičelė pasa­
kys ką nors gundančio, bet jos pasirinkta tema nelauktai privertė jį
sukikenti: - Klausyk... žinau, kad nekenti arklių, bet mėgsti moto­
ciklus ir greitus automobilius. Kodėl?
- Nes, - erzino kedendamas jai plaukus, - j i e nesusiburia į kai­
menes, kai palieki juos stovėti, ir kai nusigręži, nebando tavęs su­
trypti. Jie juda ten, kur jiems parodai.
- Žakai, - sušnibždėjo jinai apžiodama jo lūpas. - Ne tik motocik­
lai juda ten, kur jiems parodai. Ir aš tą darau.
Žakas puikiai žinojo, ką ji turėjo omeny. Jis parodė. Ji pasislinko
žemiau ir palenkė galvą.

• 56 •
 Kitą rytą ji paruošė jam pusryčius.
- Norėčiau suvaidinti dar viename filme svarbų vaidmenį, kad
parodyčiau pasauliui, jog aš iš tiesų sugebu vaidinti, - pasakė ji, kiš­
dama į orkaitę angliškas bandeles.
Pasisotinęs ir nurimęs, Žakas žiūrėjo, kaip ji triūsia virtuvėje, ap­
simovusi kelnes su kloste ir apsivilkusi marškinius priekyje su­
megztais skvernais. Be seksualių drabužių ir ekstravagantiško ma-
kiažo ji buvo jam daug patrauklesnė ir nepalyginamai gražesnė. Kaip
jis jau įsitikino, ji buvo taip pat ir nuovoki, juslinga ir sąmojinga.
- Ir kas tada? - susidomėjo jis.
- O tada mesčiau kiną. Man trisdešimt. Kaip ir tu, aš noriu pras­
mingo gyvenimo, rūpintis ne tik savo figūra ar raukšlėmis. Gyveni­
me yra daugiau dalykų, ne tik šita žėrinti paviršutiniška fantazijos
šalis, kurioje gyvenam ir kurią primetam likusiam pasauliui.
Šitoks negirdėtas pareiškimas iš aktorės lūpų padvelkė į jį ne­
lauktu gaivaus oro gūsiu. Be to, kadangi ji ketino liautis vaidinusi,
atrodė, kad jis bus tikrai sutikęs moterį, kuri domėjosi juo pačiu, o
ne tuo, ką jis gali duoti jos karjerai. Jis mąstė apie tai, kai Reičelė,
palinkusi virš virtuvės stalo, tyliai paklausė:
- Kaip mano svajonės dera prie tavųjų?
Žakas suprato, kad ji pateikia jam pasiūlymą ir daro tai ramiai ir
drąsiai, be jokių žaidimų. Tylėdamas jis valandėlę stebėjo ją, o pas­
kui, nemėgindamas slėpti svarbos, kurią teikė savo klausimui, pa­
sakė:
- Ar tu, Reičele, svajoji turėti vaikų?
Meiliai ir nedvejodama ji pasiteiravo:
- Tavo vaikų?
- Mano.
- Ar galim pradėti dabar?
Išgirdęs netikėtą atsakymą, jis prapliupo kvatoti, o kai Reičelė
klesterėjo jam ant kelių, jo juokas nutilo. Žakas pajuto jaudinantį
švelnumą ir kirbančią viltį, jausmus, kuriuos jis manė išnykus dar

• 57 •
tada, kai jam buvo aštuoniolika. Jo delnai nuslydo po jos marškiniais,
ir švelnumas susiliejo su aistra.
Po keturių mėnesių jie susituokė grakščioje terasoje Žako dvaro
Karmelyje vejoje, stebint tūkstančiui kviestinių svečių, tarp jų buvo ir
keli gubernatoriai bei senatoriai. Daugybė, nors ir nekviestų, sraigtas­
parnių kurie sklandė viršum galvų, propeleriai kėlė vėjo sūkurius ve­
joje ir kilnojo moterims sijonus bei šiaušė kuodus. Tuo tarpu sraigtas­
parniuose sėdintys reporteriai savo kameras buvo nukreipę į iškilmes
apačioje. Žako pabrolys buvo jo kaimynas iš Karmelio, pramonininkas
Metjus Farelas; pasipiktinęs spaudos invazija, dėbčiodamas į sraigtas­
parnius, kurie kaip pašėlę sklandė viršum galvų, jis pareiškė: „Jiems
derėtų atšaukti tą nelemtą pirmąjį Konstitucijos straipsnį"*.
Žakas šypsojo. Tai buvo jo vestuvės, ir jis buvo apimtas retai už­
plūstančios šventinės nuotaikos ir ramaus optimizmo, jau vaizdavosi
jaukius vakarus su vaikais ant savo kelių ir tokiu šeimyniniu gyve­
nimu, kokio jis niekada nepatyrė. Reičelė norėjo prašmatnių vestu­
vių, o jis norėjo jai jas duoti, nors pats mieliau būtų nuskridęs į Ta-
hou tik su keliais draugais.
- Visada galėčiau pasiųsti ką nors į namą, kad atneštų porą šau­
tuvų, - pokštavo jis.
- Gera mintis. Paversim terasą bunkeriu ir iššaudysim tuos šun­
snukius.
Abu vyrai nusijuokė, o paskui nugrimzdo į bičiulišką tylą. Jie su­
sipažino prieš trejus metus, kai grupė Žako gerbėjų perlipo apsaugi­
nę tvorą, juosiančią jo namą, ir pabėgdami išjungė apsaugos siste­
mas abiejuose namuose. Tą naktį Žakas ir Metas suprato, kad juos
sieja kai kurie dalykai, pavyzdžiui, stiprus škotiškas viskis, polinkis
į beatodairišką šiurkštumą, netolerancija puikybei, o vėliau panašus
požiūris į finansines investicijas. Todėl jie tapo ne tiktai draugai, bet
ir partneriai daugelyje verslo reikalų.

* Konstitucijos straipsnis, garantuojantis daugybę pilietinių laisvių, tarp jų ir su s i­

rinkimų laisvę.

• 58 •
 Kai Košmaras buvo pastatytas, jis negavo „Oskaro" ir net nesu­
laukė jokios nominacijos, tačiau davė gerą pelną, susilaukė puikių
recenzijų ir visiškai sugrąžino pašlijusią Emilės ir Reičelės reputaci­
ją. Emilės ir jos tėvo dėkingumas buvo beribis. Tačiau Reičelė stai­
ga nusprendė, kad ji dar ne visai pasirengusi atsisakyti savo karjeros
ir pagimdyti kūdikį, kurio taip troško Žakas. Karjera, kurios teigė
nesieksianti, iš teisybės buvo ją apsėdusi lyg manija. Ji negalėdavo
praleisti „svarbaus" vakarėlio ar ignoruoti bet kokią, kad ir men­
kiausią progą pasirodyti viešumoje. Ji sulaikė Žako namų personalą,
jo sekretorę ir atstovę spaudai su didžiausiu triukšmu, kad tvarkytų
jos aukštuomenės gyvenimo reikalus ir pridengtų skandalingiausius,
į viešumą iškilusius jos romanus. Ji taip nenumaldomai troško šlo­
vės ir pripažinimo, kad nekentė visų už save žymesnių aktorių, ir
taip abejojo savo sugebėjimais, kad bijojo vaidinti bet kokiame filme,
jeigu jo nerežisavo jos vyras.
Optimizmas, kurį Žakas patyrė savo vestuvių dieną, dingo, pri­
spaustas realybės. Žaką klasta įviliojo į santuoką gudri ir ambicinga
aktorė, kuri tikėjo, kad tik nuo jo vieno priklausė jos garbė ir laimė.
Žakas tą suvokė, tačiau labiau kaltino save negu Reičelę. Garbėtroš­
ka paskatino ją už jo ištekėti, ir Žakas, nors ir nesižavėdamas jos
metodais, suprato ją, nes kadaise ir jis pats to paties norėjo. Kita
vertus, jis buvo priverstas susituokti dėl jam visai nebūdingos ir
keistos savybės, kuri paskatino jį patikėti, nors ir trumpai, jaukiu iš­
tikimų sutuoktinių ir rausvažandžių linksmų vaikų, vakarais prašan­
čių pasakų, reginiu. Jam derėjo žinoti iš savo patirties, kad tokios
šeimos buvo mitas, skleidžiamas poetų ir filmų prodiuserių. Tai suvo­
kus, gyvenimas Žakui virto priešais jį plytinčia monotoniška lyguma.
Tiems Holivudo veikėjams, kuriuos kamavo panašus nuobodulys,
rekomenduojama išeitis buvo kokainas, įvairūs narkotikai, legalūs ir
kitokie, arba alkoholio butelis dusyk per dieną. Tačiau Žakas iš savo
senelės paveldėjo panieką silpnumui ir nepripažino jokių kvaišalų.
Savo problemą jis sprendė vieninteliu jam žinomu būdu: kiekvieną

• 59 •
rytą pasinerdavo į darbą ir dirbdavo be atvangos, kol galiausiai vaka­
re griūdavo į lovą. Užuot išsiskyręs su Reičele, jis samprotavo, kad
nors jo santuoka nebuvo idiliška, vis dėlto buvo žymiai geresnė ne­
gu jo senelių ir ne blogesnė už daugelį jo matytų. Todėl jis Reičelei
pasiūlė rinktis: arba skirtis, arba sutramdyti savo ambicijas ir nusi­
raminti, o jis savo ruožtu patenkins jos norą dirbti su ja kitame fil­
me. Reičelė pasielgė išmintingai, ir dėkinga priėmė pastarąjį pasiū­
lymą, o Žakas dar labiau suintensyvino ir taip įtemptą savo darbo
grafiką, kad išpildytų sandėrio sąlygas. Po Košmaro sėkmės, Empire
mielai sutiko leisti jam vaidinti pagrindinį vaidmenį ir režisuoti bet
kokį jo pasirinktą filmą: Žakas rado jam patikusį scenarijų intriguo­
jančiam trileriui Laimėtojas gauna viską su pagrindiniais vaidmeni­
mis sau ir Reičelei. Empire skyrė pinigų. Pasitelkęs kantrybę, mei­
likavimą, kandžią kritiką ir retkarčiais ledinį pyktį, jis kankino Rei­
čelę ir kitus filmo aktorius, kol išgavo iš jų tai, ko norėjo. Be to, su­
reguliavo apšvietimą ir parinko reikiamus kameros rakursus.
Rezultatai buvo fantastiški: Reičelė buvo pristatyta Akademijos
nominacijai už vaidmenį filme Laimėtojas gauna viską. Žakui už šį
filmą buvo įteikti „Oskarai" kaip geriausiam aktoriui ir geriausiam
režisieriui. Pastarasis apdovanojimas tik patvirtino tai, ką Holivudo
magnatai jau buvo pastebėję: Žakas turėjo režisieriaus talentą. Jis
instinktyviai jautė, kaip įvesti įtampa trykštantį kadrą į šiurpinančią
sceną, nuo kurios žiūrovams ėjo pagaugai, jis sugebėjo sukelti aud­
ringą juoką tuo, kas scenarijuje buvo tik nelabai juokinga replika ir
galėjo įkaitinti ekraną meilės scena. Ir dar jis sugebėjo tą pasiekti
neviršydamas filmo biudžeto.
Du „Oskarai" Žakui suteikė didžiulį pasitenkinimą, tačiau laimės
jis nepajuto. Laimės jis nebesitikėjo ir neieškojo, bet sąmoningai
stengėsi būti labai užimtas, kad nepatirtų jos trūkumo. Stengdamasis
išlikti reikalingas, jis per ateinančius dvejus metus pastatė dar du
filmus ir atliko juose pagrindinius vaidmenis: erotiniame trileryje
vaidino kartu su Glena Klouz, o nuotykių filme - su Kime Besindžer.

• 60 •
 Jis buvo ką tik baigęs visų jo jėgų pareikalavusius darbus ir dai­
rėsi naujų, kai nuskrido j Karmelį baigti bendro verslo projekto, ku­
rį sudarinėjo Metas Farelas. Vėlai vakare, ieškodamas ko nors skai­
tyti, paėmė romaną, paliktą nežinomo tų namų svečio. Dar jo nebai­
gęs prieš išauštant Žakas žinojo, kad Lemtis bus naujas jo filmas.
Kitą dieną jis įėjo į Empire prezidento kabinetą ir padavė jam
knygą.
- Štai, Irvinai, kitas mano filmas.
Irvinas Levainas perskaitė anotaciją ant knygos aplanko krašto,
atsikėlė savo aukštoje zomša apmuštoje kėdėje ir atsiduso:
- Čia, Žakai, atrodo, sudėtinga drama. Norėčiau, kad įvairumo
dėlei imtumeis ko nors lengvesnio. - Staiga jis apsisuko su kėde,
paėmė scenarijų nuo stiklinio stalelio už tokio pat savo rašomojo
stalo ir su patenkinta šypsena padavė jį Žakui. - Kažkas perdavė
man šitą scenarijų iš pastalės. Jis jau turi pirkėją, bet jei tu pasaky^
si, kad dirbsi su juo, mes galėtume pabandyti dėl jo tartis. Tai mei­
lės istorija. Gera medžiaga. Smagi. Jau ištisus dešimtmečius niekas
nėra daręs tokio filmo, ir, man regis, publika išalko jų. Tu tobulai
tinki pagrindiniam vaidmeniui, galėtum net miegodamas suvaidinti,
tai taip lengva. Pastatyti galėtum pigiai ir greitai, jaučiu, kad filmas
turėtų didžiulį pasisekimą.
Scenarijus, kurį Žakas sutiko perskaityti tą vakarą, pasirodė esąs
paviršutiniškas, be jokios fantazijos parašytas meilės romanas, kur
tikra meilė pakeičia ciniško pramonės magnato gyvenimą, o paskui
jis laimingai gyvena su savo gražia nauja žmona. Žakui jis labai nepa­
tiko, iš dalies dėl to, kad pagrindiniam vaidmeniui atlikti jam nerei­
kėtų jokių pastangų, bet labiausiai dėl to, kad priminė jam kvailus
svaičiojimus apie meilę ir santuoką, kuriuos jis patyliukais puoselėjo
būdamas jaunuolis, o suaugęs įgyvendino. Kitą rytą jis sviedė Gražios
moters scenarijų Levainui ant rašomojo stalo ir išdidžiai pareiškė:
- Nesu dar toks geras aktorius ir režisierius, kad šitą šlamštą
padaryčiau įtikinamą.

• 61 •
 - Tu pasidarei ciniškas, - atsakė jam įsižeidęs Levainas, purtyda­
mas galvą. - Pažįstu tave nuo to laiko, kai buvai berniūkštis, ir my­
liu tave kaip tikrą sūnų. Man skaudu matyti, kas darosi su tavimi.
Labai skaudu.
Reaguodamas į tuos sentimentalius paistalus, Žakas tik pakėlė
antakius ir absoliučiai nieko nepratarė; Levainas mylėjo jį kaip savo
banko sąskaitą, ir jam buvo skaudu, kad Žakas nenori statyti Gražios
moters. Tačiau Levainas nebandė jo spausti. Paskutinį kartą šitaip
pabartas, Žakas išėjo iš jo kabineto ir susuko po filmą Paramount bei
Universal studijose.
- Tu niekada nebuvai vilčių kupinas jaunuolis, - pasakė jis. - Bu­
vai kietas ir realistas, tačiau nebuvai ir visiškas skeptikas. Kai vedei
Reičelę, pradėjai keistis. - Pamatęs Žako veide blyksterint sudirgi-
mą, skubiai pridūrė: - Gerai, užteks sentimentalumų. Kalbėkim apie
reikalus. Kada nori pradėti Lem tį ir ką numatei pagrindiniams vaid­
menims?
- Aš vaidinsiu vyrą ir norėčiau, kad Dajana Kouplend, jeigu ji
laisva, vaidintų žmoną. Reičelė puikiai tiktų meilužės rolei. Emilė
Makdenjels - dukters.
Levaino antakiai staiga pakilo aukštyn.
- Reičelę ištiks įsiūčio priepuolis, jeigu ji gaus antraeilį vaidmenį.
- Su Reičele aš susitarsiu, - nuramino jį Žakas.
Reičelė ir Levainas nekentė vienas kito, nors nė vienas jų nieka­
da to nepripažino. Žakas įtarė, kad prieš daugelį metų tarp jų buvo
romanas, kuris blogai baigėsi.
- Tu dar nenusprendei, kas vaidins valkatą, - kiek padvejojęs po
pauzės tęsė Levainas. - Norėčiau paprašyti paslaugos. Ar nesutik­
tum tą vaidmenį skirti Toniui Ostinui?
- Nieku gyvu! - atrėžė Žakas.
Ostino polinkis į alkoholį ir narkotikus buvo plačiai žinomas kaip
ir kitos jo ydos, ir jis buvo absoliučiai nepatikimas. Paskutinį kartą
atsitiktinai perdozavęs pradedant sukti filmą Empire studijai, še­

• 62 •
šiems mėnesiams atsidūrė reabilitacijos centre, ir jo vaidmenį teko
atiduoti kitam aktoriui.
- Tonis nori dirbti ir įrodyti, ką gali, - kantriai tęsė Levainas. -
Jo gydytojai man garantuoja, kad jis metė savo įpročius ir tapo nau­
ju žmogumi. Šį kartą aš linkęs jais tikėti.
Žakas gūžtelėjo pečiais.
- O kuo skiriasi šis kartas?
- Todėl, kad šį kartą, kai jie skubiai atvežė jį į Kedrų-Sinajaus, jis
vos galo negavo. Gydytojai jį atgaivino, bet toji patirtis galutinai at­
grasė jį nuo to mėšlo, ir jis pasiruošęs susiimti ir dirbti. Norėčiau
suteikti jam galimybę pradėti iš naujo. - Levaino balse suskambo
maldavimas. - Žakai, tai vienintelis doras darbas, kurį galima padary­
ti. Mes visi gyvenam šioje žemėje. Privalom rūpintis vieni kitais,
žiūrėti vieni kitų. Turim padėti Toniui gauti darbą, nes jis palūžęs ir...
- Ir skolingas tau krūvą pinigų už tą filmą, kurio jis taip ir nebai­
gė, - drėbė Žakas į akis.
- Na taip, jis prasiskolino mums nemažą sumą pinigų už tą fil­
mą, - nenorom pripažino Levainas. - Bet vis dėlto atėjo pas mus ir
paprašė sutikimo atidirbti už skolą, kad galėtų susigrąžinti vardą.
Kadangi esi nejautrus, pasvarstyk praktinę naudą, kurią iš to gau­
sim: kad ir kokia prasta jo reputacija, publika vis dar žavisi juo. Jis
blogasis, suvedžiotas, gražusis vaikinas, vyras, kurį kiekviena mote­
ris trokšta paguosti.
Žakas dvejojo. Jeigu Ostinas tikrai pasikeitė, jis šiam vaidmeniui
tobulai tiko. Būdamas trisdešimt trejų, jis savo gražią šviesiaplaukio
jaunuolio išvaizdą buvo nuniokojęs lengvabūdišku gyvenimu, bet dėl
to jis tapo patrauklesnis moterims nuo dvylikos iki devyniasdešim­
ties. Ostino pavardė afišoje garantavo pasakiškas pajamas. Taip pat
ir Žako; kartu tai duotų šansų sumušti kai kuriuos rekordus. Kadan­
gi Žakas ketino gauti nemažą dalį pelno kaip atlyginimą už Lemties
pastatymą, tai akivaizdžiai lėmė jo apsisprendimą, kaip ir tai, kad
Ostinas girtas vaidino geriau ir šiam vaidmeniui jis tobulai tiko. Ki­

• 63 •
ta vertus, panaudoti Ostiną šiame filme būtų paslauga Empire studi­
jai, o Žakas ketino savo ruožtu iš jos išsireikalauti nuolaidų. Todėl jis
slėpė entuziazmą dėl šio sumanymo ir tiktai pasakė:
- Duosiu jam susipažinti su vaidmeniu, bet neketinu būti narko­
mano auklė, ar jis pasitaisęs, ar ne. Pasakysiu, kad Danas Mojesas
paskambintų tau rytą, - pakilęs išeiti pridūrė jis, turėdamas omeny
savo agentą, - ir judu galit pradėti tartis dėl kontrakto sąlygų.
- Šitas filmas daug kainuos, filmuosite keliose vietovėse, - pri­
minė jam Irvinas, jau būgštaudamas dėl sumos, kurios Žakas buvo
linkęs prašyti už pagrindinį vaidmenį ir režisūrą, jau nekalbant apie
paslaugas, kurių jis išreikalaus už tai, kad filme leis vaidinti Ostinui.
Stropiai slėpdamas savo entuziazmą dėl šio projekto, jis atsistojo ir
paspaudė ranką Žakui. - Imuosi šito reikalo tik dėl to, kad tu taip
labai jo nori. Aš pats žadu melstis parpuolęs ant kelių, kad jis atneš­
tų mums nors tiek pajamų, kiek kainuos jo gamyba.
Žakas užgniaužė supratingą šypsnį. Spaudžiant rankas pasipylė
įžanginė sutarties sąlygų papliūpa.
Dajana Kouplend atsisakė Žako personažo žmonos vaidmens, nes
ji jau buvo susitarusi, todėl Žakas tą vaidmenį atidavė Reičelei, kuri
buvo jo alternatyva. Po kelių savaičių Dajanos planai pasikeitė, bet
tuo metu Žakas jau ir morališkai, ir teisiškai buvo įsipareigojęs Rei­
čelei palikti pirmaeilį vaidmenį. Žako nuostabai, Dajana paprašė ma­
žesnio - meilužės - vaidmens. Emilė Makdenjels mielai sutiko vai­
dinti paauglę dukrą, o Toniui Ostinui buvo skirtas valkatos vaidmuo.
Atlikėjai mažesniems vaidmenims buvo surasti be vargo, ir Žako
mėgstama rinktinė filmavimo brigada vėl susibūrė į krūvą statyti ki­
to filmo.
Prabėgus mėnesiui nuo Lemties filmavimo pradžios, pasklido kal­
bos, kad nors darbui kliudė įvairios nelaimės ir trukdymai, fragmen­
tai, kiekvieną dieną siuntinėjami į laboratoriją išryškinti, buvo fan­
tastiški. Holivudo paskalų malūnas pradėjo skleisti per ankstyvas
pranašystes apie Akademijos premijų nominacijas.

• 64 •
 6
Čežėjimas žolėje pažadino Žaką iš svajonių ir, žvilgte­
rėjęs per petį, jis tirštėjančiose sutemose pamatė besiartinantį Tomį
Niutoną.
- Komanda išėjo pietauti, o arklidėse viskas paruošta, - pasakė jis.
Žakas atsistojo.
- Puiku. Einu pažiūrėsiu. - Jis šiandien jau buvo tikrinęs kiek
ankstėliau, tačiau norėjo, kad būtų išvengta bet kokių netikėtumų,
be to, tai suteikė jam galimybę kiek ilgiau išvengti bendravimo su
kitais. - Šį vakarą repeticijos nebus, - pridūrė jis. - Mėginsim fil­
muoti iš karto.
Tomis linkterėjo:
- Pranešiu visiems.
Arklidėse Žakas apžiūrėjo paskutinės didelės scenos aplinką. Per
pastaruosius mėnesius siužetas atgijo priešais kameras, tapo gyves­
nis ir labiau įtemptas, negu jis tikėjosi iš pradžių. Tai buvo pasakoji­
mas apie moterį, plėšomą tarp meilės savo dukrai bei vyrui, darbuo­
se paskendusiam pramonės magnatui, ir aistringo susidomėjimo gra­
žuoliu valkata, kurio noras ją pasiekti virto pavojinga manija. Žakas
vaidino tą tariamai nedėmesingą vyrą, vyriškį, kurio finansinė impe­
rija jau buvo bežlunganti ir kuris svarstė, ar nevertėtų jam imtis
verslo su narkotikų tiekėjais, kad nereikėtų matyti savo žmonos ir
dukros, netekusių įprasto gyvenimo būdo. Emilė Makdenjels buvo
toji paauglė dukra, kuriai nėmaž nerūpėjo jos tėvų teikiama praban­
ga ir kuri tenorėjo didesnio jų susidomėjimo, dėmesio. Siužetas bu­
vo stiprus, bet labiausiai išsiskyrė puikūs ir ryškūs herojų charakte­
riai, žmogaus prigimties ir poreikių, jo silpnybių ir jėgos apnuogini­
mas. Lemtyje nebuvo „blogų vyrukų". Žakas žinojo, kad kiekvienas
personažas darys didžiulį emocinį poveikį filmo žiūrovams.
Dauguma scenų buvo nufilmuota ne nuoseklia seka kaip įprasta.
Kadangi technika buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą, paskutinės

• 65 •
dvi scenos, kurios dar turėjo būti nufilmuotos, iš tikrųjų buvo pasku­
tinės paties filmo scenos. Vienoje, kurią jie ruošėsi filmuoti, Reiče­
lė susitinka savo meilužį arklidėse, kur anksčiau yra ne kartą m atę­
si. Priversta pasimatyti su juo „dar kartą", nes kitaip jis grasina at­
skleisti jų romaną jos vyrui ir dukrai, Reičelė paslepia arklidėse šau­
tuvą, kuriuo ketina jį nubaidyti. Kai jis mėgina priversti ją mylėtis, ji
grasina jam ginklu, ir paskui per kilusias grumtynes abudu susižei­
džia. Norėta, kad scena būtų karšta ir seksuali, ir režisierius Žakas
turėjo užtikrinti, kad ji būtų labai seksuali ir labai karšta.
Dairydamasis aplinkui jis palengva ėjo koridoriumi, kuris skyrė
pusiau menkai apšviestas arklides. Viskas buvo tiksliai taip, kaip jis
norėjo: arkliai stovėjo garduose palei sieną į kairę nuo jo, jam einant
pro šalį, jie smalsiai žiūrėjo, iškišę snukius pro užtvarų viršų. Kama­
nos ir jojimo įnagiai kabėjo ant priešingos sienos kablių; balnai buvo
sukrauti ant medinių lentynų; arklių priežiūros ir valymo reikm e­
nys - savo vietoje ant stalo prie tolimiausios sienos už ratinės. Ta­
čiau tikrasis scenos centras buvo stalas koridoriaus gale greta šieno
pundų, kur įvyks dviejų pagrindinių veikėjų finalinė kova. Ryšuliai
buvo vietoje, ir šautuvas, kuris bus panaudotas grumtynėse, gulėjo
ant stalo, paslėptas tarp butelių su tepalais ir šukavimo šepečių. Vir­
šuje ant gegnių antroji kamera jau buvo nutaikyta į dvivėres duris,
kad pagautų Emilę, kai ji įjos į arklides, išgirdusi šūvį, ir visi pro­
žektoriai sureguliuoti taip, kad juos įjungus būtų pasiektas maksima­
lus efektas.
Žakas keliu stumtelėjo stalą per colį į kairę, tada perkėlė keletą
ant jo stovėjusių butelių ir pajudino šautuvo buožę, kad kamera jį
užgriebtų. Bet tą padarė greičiau iš nerimo nei būtinybės. Vyriausia­
sis operatorius Semas Hadžinsas ir kostiumininkė Linda Tompkin
jau buv.o baigę savo įprastinį nepriekaištingą darbą - pavertę Žako
sumanymus scenovaizdžiu, kuris buvo tobulai sumontuotas ir išbaig­
tas ligi mažiausios smulkmenos, sukuriant tiksliai tai, ko Žakas ir
norėjo. Nekantraudamas pradėti ir greičiau atsikratyti kankynės, Za-

• 66 •
kas staigiai apsigręžė ir pasuko prie durų, o jo žingsniai skardžiai ai­
dėjo blizgančiomis grindų plytelėmis.
Milžiniški prožektoriai apšvietė šoninį kiemą, kur komanda ėmė
sau maistą iš savitarnos bufeto ir valgė prie pikniko stalų arba susė­
dę ant žolės. Tomis pastebėjo Žaką, vos tik įžengęs į apšviestą plo­
tą ir, Žakui linkterėjus, sušuko:
- Visi pasiruošę, dar dešimt minučių ir pradedam.
Kilo subruzdimas, kai vieni komandos nariai atsistojo ir pasuko į
arklides, o kiti ėjo prie bufeto dar pasiimti šaltų gėrimų. Stengdama­
sis apkarpyti nereikalingas išaugusio biudžeto išlaidas, Žakas čia pa­
liko tiktai reikalingiausius komandos narius, o likusius pasiuntė atgal
į Vakarų pakrantę, tarp jų ir antrąjį bei trečiąjį režisieriaus padėjėjus
ir keletą pastatymo asistentų. Net be papildomos pagalbos Tomis
Niutonas sugebėjo viską tvarkyti ne mažiau puikiai.
Žakas stebėjo, kaip šis vienintelį savo asistentą pasiuntė į Ostino
gyvenamąją priekabą, ir po valandėlės pamatė išeinant iš jos Ostiną
ir Reičelę, lydimus jų kirpėjų ir grimuotojos. Ostinas atrodė nesma­
gus ir kiek negaluojantis; Žakas vylėsi, kad jį žudo jo šonkauliai. Tuo
tarpu Reičelė pražygiavo pro komandą ir Žaką išdidžiai iškėlusi gal­
vą - už nieką neatsakinga karalienė. Emilė Makdenjels žingsniavo
pirmyn atgal priešais savo tėvą, kartu su juo kartodama tekstą. Su
savo Širlės Tempi duobutėmis skruostuose, būdama šešiolikos, ji vis
dar atrodė ne ką vyresnė nei vienuolikos. Ji pakėlė akis kaip tik tuo
metu, kai pro ją ėjo Reičelė, ir jos veidas iš pasidygėjimo sustingo.
Paskui vėl skubiai pažvelgė į tėvą ir ėmė kartoti savo tekstą. Kadan­
gi iš pradžių Emilei labai patiko Reičelė, Žakas staigią vaiko permai­
ną palaikė jos ištikimybe jam, ir jį akimirką tai sujaudino. Jis jau sie­
kė nuo bufeto sumuštinio su kepta jautiena, kai Dajanos Kouplend
švelnus, užjaučiantis balsas privertė jį krūptelėti.
- Žakai?
Jis pasisuko, iš nustebimo suraukęs antakius.
- Ką čia veiki? Maniau, šįryt išvažiuosi į Los Andželą.

• 67 •
 Apsimovusi baltus šortus, apsivilkusi rankas ir nugarą apnuogi­
nančią raudoną palaidinę, kaštoninius plaukus susipynusi į prancū­
zišką kasą, ji atrodė graži ir sutrikusi.
- Ketinau, bet išgirdusi, kas vakar vakare nutiko viešbutyje, nu­
sprendžiau šiandien dar pasilikti ir šj vakarą čia pabūti.
- Kodėl? - šiurkščiai paklausė Žakas.
- Priežastys dvi, - atsakė Dajana, žūtbūtinai stengdamasi jį įti­
kinti savo nuoširdumu. - Pirmoji priežastis - suteikti tau šiokią to­
kią moralinę paramą, jeigu tau jos reikia.
- Nereikia, - mandagiai tarė Žakas. - O kokia antroji?
Dajana pažvelgė į jo išdidžius, tarsi išskaptuotus bruožus, į stul­
binančias gintarines akis, kurios po tankiomis juodomis blakstieno­
mis darėsi šaltos, ir suprato, kad jos žodžiai skambėjo taip, tarytum
jinai jo gailėtųsi. Sutrikdyta atkakliai į ją įbesto žvilgsnio ir ilgai
trunkančios tylos, galiausiai ji pratrūko:
- Klausyk, nežinau, kaip pasakyti... bet aš... aš manau, kad Rei­
čelė kvailė. Ir jeigu galiu tau kuo nors padėti, prašau man pasakyti.
Ir, Žakai, - jausmingai baigė ji, - dirbsiu su tavim bet kada, bet kur,
vaidinsiu bet kokį vaidmenį. Tiesiog norėjau, kad žinotum.
Ji stebėjo, kaip neperprantama jo veido išraiška virsta niūriu
linksmumu, ir pavėluotai suprato, kad iš jos kalbos atrodė, lyg jos
užuojautos žodžiai slėptų garbėtrošką.
- Ačiū tau, Dajana, - atsakė jis su tokiu niūriu mandagumu, kad
ji pasijuto dar kvailiau. - Tegu tavo agentas paskambina man po ke­
lių mėnesių, kai rinksiu aktorius kitam filmui.
Ji stebėjo, kaip jis eina šalin dideliais ryžtingais žingsniais, jo
tamsiai mėlyni marškinėliai dar labiau pabrėžė plačius pečius, chaki
spalvos kelnės glaudžiai apgulė siaurus jo klubus, lankstus, galingas
kūnas su tvirtomis sausgyslėmis ir standžiais raumenimis, grakštus
kaip liūtas, liūto akimis ir budraus liūto išdidumu. Šią analogiją grio­
vė tik gražūs, tankūs plaukai, ilgesingai pamanė Dajana. Jie buvo to­
kie tamsūs, beveik juodi. Suglumusi ir sutriuškinta ji paraudo ir,

• 68 •
staigiai atsikolusi į medį sau už nugaros, pažvelgė į Tomį, kuris be­
veik per visą jos kalbą stovėjo šalia Žako.
- Aš tikrai prašoviau, ar ne, Tomi?
- Sakyčiau, tai blogiausias tavo spektaklis.
- Jis mano, kad aš norėjau vaidmens viename iš jo filmų.
- Argi ne taip?
Dajana sviedė į jį apmaudų žvilgsnį, tačiau Tomis stebėjo Tonį
Ostiną ir Reičelę. Po valandėlės ji nusistebėjo:
- Kaip toji kalė gali teikti pirmenybę ne Žakui, o Toniui Ostinui?
Kaip ji gali?
- Gal jai patinka jaustis reikalingai? - atsakė Tomis. - Žakui nie­
ko nereikia, iš tiesų nieko. Toniui reikia visų.
- Tonis naudojasi visais, - su panieka pataisė jį Dajana. - Tas
šviesiaplaukis Adonis iš tiesų yra vampyras. Jis ryja žmones, iščiul­
pia juos, o paskui, kai jie nebereikalingi, atsikrato.
- Tu geriau žinai, - pasakė jis, guosdamas apglėbė ją per pečius
ir nežymiai spūstelėjo.
- Tonis siuntinėdavo mane susitikti su jo narkotikų tiekėju. Sykį
mane areštavo, kai rado narkotikų pas mane. Iš kalėjimo paskambi­
nau jam, kad ateitų ir išlaisvintų mane už užstatą, jis taip įsiuto dėl
to, kad mane sugavo, jog padėjo ragelį. Aš baisiai išsigandau, pa­
skambinau į studiją, jie laidavo už mane ir viską užglostė. Tada jie
vėl mane priėmė ir atlygino visas teismo išlaidas.
- Jis, matyt, turėjo kažkokių paperkančių savybių, antraip nebū­
tum jo įsimylėjusi.
- Man buvo dvidešimt metų, buvau pamišusi dėl žvaigždžių, kai
įsimylėjau jį, - nesutiko jinai. - 0 tu kuo pasiteisinsi?
- Gal vidutinio amžiaus krizė? - atsakė jis, nevykusiai mėginda­
mas pajuokauti.
- Baisiai blogai, kad ligoninėje jį atgaivino paskutinį kartą perdo­
zavus.
Arklidėse jau žiebėsi žiburiai, ir jis mostelėjo galva į tą pusę.

• 69 •
 - Eime, jau metas.
Dajana apkabino jį per liemenį, ir jie nužygiavo į arklides.
- Žinai, kaip sakoma, - pareiškė ji, - kaip pasiklosi, taip iš­
miegosi.
- Taigi, bet ne visada patalas minkštas.
Savo priekaboje Žakas paskubom šaltu vandeniu apsišlakstė vei­
dą ir krūtinę, užsivilko švarius marškinius ir išėjo. Stabtelėjo, pama­
tęs Emilės tėvą, vaikštinėjantį pirmyn atgal priešais jos priekabą.
- Ar Emilė arklidėse?
- Ne, Žakai, dar ne. Nuo karščio jai visą laiką bloga, - pasiskun­
dė Džordžas Makdenjelsas. - Jai nereikėtų tiek laiko praleisti saulė­
je. Ar ji negalėtų likti mūsų priekaboje, kur yra oro kondicionierius,
kol jums jos prireiks? Noriu pasakyti, dar tikriausiai filmuosite kele­
tą kadrų su Reičele ir Ostinu prieš Emilės sceną.
Kitomis aplinkybėmis pasiūlymas, kad režisierius lauktų aktorės
dėl to, kad ši nori patogiai padrybsoti, Makdenjelsui būtų kainavęs
kandų Žako atkirtį. Tačiau Žakas, kaip ir daugelis kitų, jautė silpny­
bę Emilei, todėl sutramdė savo balsą atsakydamas:
- Apie tai negali būti nė kalbos, ir tu, Džordžai, tą žinai. Emilė
yra eilinis kareivis. Ji susidoros su kaitra laukdama savo eilės.
- Bet... aš pakviesiu Emilę, - pasitaisė jis, kai Žako išraiška tapo
grėsminga.
Paprastai Žakas jausdavo tiktai panieką įkyriems vaikų aktorių
tėvams, tačiau Emilės tėvas buvo kitoks. Jo žmona paliko juos abu,
kai Emilė dar buvo kūdikis. Tik per laimingą atsitiktinumą režisie­
rius pastebėjo mergytę su duobutėmis skruostuose žaidžiant parke
su tėvu. Kai tas pats režisierius pasiūlė Emilei vaidmenį filme, jos
tėvas atsisakė dieninio darbo, kad galėtų globoti ją per filmavimą, ir
pradėjo dirbti naktimis. Makdenjelsas nujautė, kad ji mažiau „iš-
puiks“, jeigu liks viena nakčiai su aukle, negu filmavimo aikštelėje
dieną su samdoma globėja. Vien tai nebūtų Žako patraukę prie šio

• 70 •
vyriškio, bet visi žinojo, kad jis kiekvieną Emilės uždirbtą centą
investavo į jai skirtą fondą. Jam rūpėjo tiktai jos interesai, ir jo bud­
rumas atsipirko: Emilė buvo geras vaikas, stebinantis Holivudo vai­
kas žvaigždė. Ji nekvailiojo su alkoholiu ir narkotikais, nemiegojo su
kuo pakliūva, buvo mandagi ir padori, ir Žakas žinojo, kad visa tai
dėl jos tėvo begalinio atsidavimo ją tokią išsaugoti.
Emilė atskubėjo jam įkandin, kai jis artinosi prie arklidžių, ir jis
šūktelėjo jai per petį:
- Lipk, gražuole, ant žirgo ir baikim tai!
Tekina pralėkė pro jį su jojimo kelnėmis ir švarkeliu - savo kos­
tiumu.
- Aš, Žakai, pasiruošusi, jeigu ir jūs pasiruošęs, - riktelėjo ji, ir
ją apėmė nenusakomas sielvartas dėl to, ką jam teks patirti, paskui
dingo už kampo, kur du operatoriaus padėjėjai laukė jos su žirgu.
Žakas žinojo, kad tėra menka galimybė pirmu bandymu tobulai
nufilmuoti sceną, nesvarbu, ar ją repetuos prieš tai, ar nerepetuos,
bet turint omeny tai, kas buvo įvykę pereitą vakarą, jis norėjo kiek
įmanoma mažiau sugaišti bandymams. Maža to, įtampa tarp jo žmo­
nos, jos meilužio ir jo paties tik stiprės, kuo daugiau kartų jis turės
režisuoti įtemptą seksualią sceną.
Iš krūmų prie durų išlindo šešėlis ir stropiai moduliuojamas tai­
kus Ostino balsas privertė Žaką sustoti kaip įdiegtą.
- Klausyk, Žakai, šitą sceną bus pakankamai sunku nufilmuoti ir
be priešiškų mudviejų jausmų dėl Reičelės, - pasakė jis, išeidamas į
šviesą. - Mudu esam daug patyrę, mes protingi, suaugę žmonės.
Tad taip ir elkimės.
Jis ištiesė ranką, kad ją paspaustų.
Žakas su panieka pažvelgė į jo ištiestą ranką, o paskui į jį patį.
- Eik velniop!

• 71 •
 7
Įtampa, tiršta ir įkaitusi, tvyrojo nelyginant uždanga
viršum arklidžių, kai Žakas praėjo pro žiūrovus ir taku pasuko tam­
soje skendinčių dekoracijų link. Semas Hadžinsas jau stovėjo prie
kameros, ir Žakas stabtelėjo prie dviejų monitorių, prijungtų prie ka­
meros lęšių, kad galėtų tiksliai matyti tai, ką filmavo kameros. Jis
linktelėjo Tomiui, ir viskas pajudėjo įprasta seka:
- Junkit! - garsiai šūktelėjo režisieriaus padėjėjas.
Sugergždė metalas, spragtelėjus jungiklius, ir įsižiebė milžiniški
prožektoriai, užliedami visą plotą kaitria balta šviesa. Susikišęs ran­
kas į kišenes, Žakas stebėjo vaizdus abiejuose monitoriuose. Niekas
nekalbėjo, niekas nesukosėjo, niekas nesujudėjo, tik jis vienas mig­
lotai suvokė tą neįprastą tylą. Tai, ko trūko jo gyvenimui, daugelį
metų jis kompensavo darbu, visiškai pasinerdamas į jį ir nieko neįsi­
leisdamas, ir dabar tai darė be sąmoningų pastangų. Šiuo momentu
scena, kurią žadėjo filmuoti, buvo visa, kas jam rūpėjo; tai buvo jo
kūdikis, jo mylimoji, jo ateitis, ir jis tyrinėjo kiekvieną detalę abie­
juose monitoriuose, įsivaizduodamas, kaip visa tai atrodys trisdešim­
ties pėdų pločio kino teatro ekrane.
Ant gegnių asistentas ir elektrikas laukė instrukcijų pajudinti
prožektorių arba, jeigu reikia, pakreipti kitu kampu deflektorių. Vy­
riausiasis apšvietėjas stovėjo už Semo kameros, laukdamas nurody­
mų, o dar du elektrikai buvo šalia krano ir žiūrėjo aukštyn į antrąjį
operatorių, kuris sėdėjo dvidešimčia pėdų aukščiau, kad sceną galė­
tų nufilmuoti iš reikiamo kampo. Operatoriaus pagalbininkai stovėjo
šalia, kad pertvarkytų bet ką, ką tiktai Žakas palieps; garso operato­
rius buvo pasiruošęs užsidėti ant kaklo kabančias ausines, scenari­
jaus kontrolierė vienoje rankoje laikė scenarijų, o antrojoje - chrono­
metrą. Šalia jos režisieriaus asistentas rašė ant pliauškės, kuri bus
panaudota pažymėti scenai, kai Žakas įsakys įjungti kameras. Tonis
ir Reičelė laukdami stovėjo šone.

• 72 •
 Patenkintas Žakas linkterėjo ir pažiūrėjo į Semą.
- Kaip tau atrodo?
Kaip jau buvo daręs keletą kartų per dieną, vyriausiasis operato­
rius prikišo akį prie kameros ir dirstelėjo paskutinį kartą. Neati­
traukdamas akies, jis dvejodamas pasakė:
- Man, Žakai, truputį kliūva tas stalas. Pristumkim jį arčiau šieno.
Vos tik pravėrė burną, du operatoriaus padėjėjai prišokę čiupo
stalą ir ėmė stumti jį po colį, sekdami Semo, žiūrinčio pro kamerą,
rankos judesius.
- Gerai, palikit čia.
Nekantraudamas pradėti, Žakas pažvelgė aukštyn į operatorių ant
krano strėlės.
- Lesai? Kaip ten atrodo iš viršaus?
- Gerai, Žakai.
Žakas paskutinį kartą apsidairė ir linkterėjo Tomiui, kuris kaip
įprasta šūktelėjo tylos ir dėmesio, nors visa komanda ir taip tylėjo
kaip negyvi.
- Prašau tyliau. Visi į vietas. Čia ne repeticija. Mes iš karto fil-
muojam.
Tonis ir Reičelė užėmė vietas, pažymėtas jiems ant grindų, tuo
tarpu grimuotoja paskutinį kartą perbraukė pudra prakaituotą Tonio
kaktą, aprengėja timptelėjo žemyn Reičelei suknelės juosmenį, ir
Žakas kaip visada greitakalbe priminė jiems sceną, kurią ruošėsi fil­
muoti.
- Gerai, - pasakė jis žvaliu, dalykišku ir ryžtingu balsu, - jūs ži­
not siužetą ir žinot pabaigą. Galbūt mums pavyks nufilmuoti iš kar­
to. Jei ne, panaudosim kaip repeticiją. - Ir įsmeigė žvilgsnį į Reiče-
lę, bet kreipėsi į ją personažo vardu, kaip paprastai darydavo: - Jo-
hana, tu įeini į arklides, žinodama, kad Rikas kažkur tyko. Žinai, ko
jis iš tavęs nori. Tu bijai jo ir bijai pati savęs. Kai jis bando tave su­
vedžioti, tu pasiduodi, bet tik kelioms akimirkoms, tačiau tai karštos
akimirkos, - baigė Žakas, nusprendęs, kad jam nereikia labai konkre­

• 73 •
čiai kalbėti apie tokią aistrą, kokią tikėjosi išvysti tarp jos ir jos mei­
lužio tikrame gyvenime. - Supratai? Labai karštos.
- Supratau, - atsakė ji ir tik jos žalių akių mirktelėjimas nežy­
miai išdavė sutrikimą dėl to, ką jai teks daryti priešais žmones, ku­
rių buvo pilna patalpa.
Žakas kreipėsi į Tonį, užėmusį savo vietą tuščiame garde.
- Tu čia ilgiau kaip valandą laukei Johanos, - priminė jam greita­
kalbe. - Bijai, kad ji gali neateiti, ir nekenti pats savęs už tai, kad
jos geidi. Tu lyg apsėstas, nori eiti į namą ir pasakyti jos dukrai ir
namų šeimininkei, ir bet kam, kas tiktai klausysis tavęs, kad ji mie­
gojo su tavimi. Jautiesi pažemintas dėl to, kad ji vengia tavęs, ir tu­
ri susitikinėti su ja arklidėse, kol jos vyras miega jos lovoje. Kai ji
įžengia į vidų ir praeina pro gardo duris, nematydama tavęs, visas
įniršis ir skausmas, susikaupęs tavyje per daugelį mėnesių, prasi­
veržia. Tu griebi ją, bet kai tik ją palieti, vėl jos geidi ir esi pasiry­
žęs padaryti taip, kad ji geistų tavęs. Priverti ją bučiuoti tave ir jau­
ti, kaip ji iš pradžių atsiliepia. Kai ji persimaino ir ima grumtis, tu
jau per toli nuėjęs, kad patikėtum, jog ji nori, kad liautumeis. Neti­
ki tuo, kol ji griebia ginklą ir nutaiko į tave, o tada tu įtūžti. Nebe-
sivaldai. Stveri ginklą, ir kai ji šauna į tave, esi per daug įniršęs, kad
patikėtum, jog tai įvyko atsitiktinai. Visa toji aistra, tas apsėdimas
dėl jos akimirksniu virsta įsiūčiu, kai grumiesi su ja dėl ginklo. Gin­
klas iššauna antrąsyk. Reičelė sukniumba ant grindų, tada nusviedi
ginklą - iš baimės ir sielvarto tave ima pykinti, kai supranti, kad ji
sunkiai sužeista. Išgirsti Emilę - tu delsi, paskui bėgi. - Nepajėgda­
mas paslėpti neapykantos, Žakas kandžiai pridūrė: - Ar sugebėsi?
- Taip, - tvirtai ir sarkastiškai atsakė Ostinas. - Manau, sugebėsiu.
- Tai pradedam ir baikim šią kokčią šaradą, - atkirto Žakas, ne­
spėjęs susitvardyti. Atsisukęs į Reičelę, pridūrė: - Tu niekada neke­
tinai panaudoti to ginklo prieš jį, ir kai jis iššaus, noriu matyti, kaip
tave apima siaubas, toks siaubas, kad, kai ginklas nukreiptas į tave,
tu negali greitai sureaguoti.

• 74 •
 Nelaukęs, kol ji pritars jo nurodymams, Žakas pasisuko į Emilę ir
truputį sušvelnino savo balsą:
- Emile, tu išgirsti šūvius ir atjoji čia. Tavo motina sužeista, ta­
čiau nepraradusi sąmonės, ir tu supranti, kad ji nėra mirtinai sužeis­
ta. Tu apimta siaubo. Mamos meilužis bėga į sunkvežimį, o pati
čiumpi telefoną, esantį arklininko kontoroje, ir iškvieti greitąją pa­
galbą, o paskui skambini tėvui. Aišku?
- O kaip su Toniu, noriu pasakyti su Riku? Ar neturėčiau vytis jo
keletą žingsnių arba pakelti ginklą?
Normaliai jie būtų visa tai išsiaiškinę per repeticiją, ir Žakas su­
prato, kad elgėsi kvailai manydamas, kad jie galėsią repeticiją panau­
doti filmo kadrui, ypač dėl to, kad jis nuo vakar dienos svarstė, kad
gal Reičelė neturėtų pirmutinė iššauti, netgi jei šito reikalavo sce­
narijus. Trumpai padvejojęs, jis papurtė galvą Emilei.
- Iš pradžių suvaidinkim taip, kaip parašyta. Paskui, jei reikės,
galėsim paimprovizuoti.
Atsisukus į aktorius ir komandą, jo tonas tapo šiurkštus:
- Klausimų yra?
Davė jiems sekundės dalelytę atsakyti, prieš linktelėdamas To-
miui, ir pasakė:
- Tai pradedam.
- Išjunkit oro kondicionierius, - riktelėjo Tomis, ir po valandėlės
įrenginiai nutilo. Garso režisierius užsidėjo ausines, abu operatoriai
palinko į priekį, o Žakas atsistojo tarp kameros ir monitorių, iš kur
galėjo matyti ir monitorius, ir veiksmą priešais save.
- Prašom raudoną šviesą! - šūktelėjo jis, nurodydamas, kad už­
degta raudona šviesa prie arklidžių iš lauko pusės būtų įspėjanti,
kad vyksta filmavimas.
- Junkit kameras!
Jis luktelėjo žodinio patvirtinimo, kad kameros ir garso įranga
veikia tinkamai.
- Jungiam! - po akimirkos sušuko operatorius ant gervės.

• 75 •
 - Jungiam! - aidu atsiliepė Šernas Hadžinsas.
- Greičiau! - suriko garso operatorius.
- Pažymėkit, - įsakė Žakas, ir pastatymo asistentas skubiai žen­
gė priešais Semo kamerą, laikydamas baltai juodą pliauškę, kurioje
buvo pažymėtas filmuojamos scenos numeris ir kadrų skaičius.
- 126 scena, - pakartojo tai, kas buvo parašyta ant pliauškės, - 1
kadras.
Jis suglaudė pliauškės dalis, kad būtų lengviau redaktoriams, ku­
rie vėliau tai panaudos sinchronizuodami garsą su veiksmu, o paskui
skubiai pasitraukė į šalį.
- Veiksmas! - sušuko Žakas.
Reičelė įžengė į arklides iš šono; eidama nervingai dairėsi aplin­
kui, jos veidas tobulai atspindėjo siaubą, susijaudinimą ir blogą nuo­
jautą.
- Rikai? - sušuko ji drebančiu balsu taip, kaip reikalavo scenari­
jus, ir, kai jos meilužio ranka išlindo iš slėptuvės tuščiame garde, jos
prislopintas klyktelėjimas buvo tobulas.
Stovėdamas šalia kameros, ant krūtinės sukryžiavęs rankas, Ža­
kas stebėjo abejingai prisimerkęs, bet kai Ostinas ėmė bučiuoti, gla­
monėti ir tempti Reičelę žemyn ant šieno ryšulių, viskas sutriko.
Ostinas buvo nevikrus ir akivaizdžiai suglumęs.
- Nutraukti! - suriko Žakas, įsiutintas minties, kad jam teks ste­
bėti Ostiną pakartotinai glamonėjant ir bučiuojant jo žmoną. Įžirglio-
jęs į šviesos apšviestą plotą, jis pervėrė aktorių lediniu niekinamu
žvilgsniu.
- Ostinai, mano viešbučio kambaryje tu jos nebučiavai kaip nevy­
kėlis choro berniukas. Pažiūrėkim, kaip atrodys toji scena, jei mes ją
pakartosime be tos mėgėjiškos vaidybos.
Ostino veidas, dėl jaunuoliško žavesio lyginamas su Roberto
Redfordo veidu, skaisčiai išraudo.
- Jėzau, Žakai, kodėl negali į visa tai reaguoti kaip suaugęs...

• 76 •
 Ignoruodamas jį, Žakas užsipuolė Reičelę, kuri dėbsojo į jį, ir
šiurkščiai, kaip dar niekada ligi šiol, pasakė:
- O tu... tu privalai būti susijaudinusi, o ne galvoti apie manikiū­
rą, kol jis tave niurkys.
Kiti du kadrai buvo puikūs, ir visa komanda tai žinojo, bet abu
sykiu Žakas juos sustabdė, dar prieš Reičelei siekiant ginklo, ir lie­
pė pakartoti. Darė tai iš dalies staiga pajutęs kažkokį iškrypusį pasi­
tenkinimą, versdamas juos gašliai grabinėtis, daryti tai, kas jį viešai
apkvailino, bet labiausiai dėl to, jog jautė, kad kažkas toje scenoje
blogai.
- B aikit! - sušuko jis, nutraukdamas ketvirtą kadrą, ir žengė į
priekį.
Ostinas pašoko nuo šieno ryšulių įniršęs, pasirengęs susimušti,
ranka apglėbęs Reičelę, kuri galų gale pakankamai įsiaudrino, kad
būtų suglumusi ir taip pat įniršusi.
- Klausyk, tu šunsnuki sadiste, paskutiniai du kadrai buvo geri!
Tobuli! - pareiškė Ostinas, tačiau Žakas ignoravo jį ir nutarė pakeisti
sceną, kaip buvo sugalvojęs vakar.
- Užsičiaupk ir klausyk, - atrėžė jis, - mes pabandysim kitaip.
Kad ir ką autorius galvojo, rašydamas šitą sceną, aišku, kad nušovu­
si savo meilužį, netgi atsitiktinai, Johana praranda visas mūsų simpa­
tijas. Vyriškis apimtas beprotiškos seksualinės ir emocinės aistros, o
ji naudojasi juo tenkindama savo norus, tačiau niekada neketino pa­
likti dėl jo savo vyro. Ji turi būti peršauta anksčiau už jį, antraip jis
taps vienintele auka, o filmo esmė yra ta, kad jie visi yra aukos.
Žakas išgirdo, kaip žmonės prie kameros, netoli arklidžių durų,
nustebę pritariamai murma, bet jo sprendimui sustiprinti visa tai ou-
vo nereikalinga. Dabar jis žinojo esąs teisus. Tie patys giluminiai
instinktai, leidę jam laimėti Akademijos nominaciją už filmą, kuris iš
pradžių atrodė niekuo neypatingas, kol jo nesiėmė režisuoti Žakas.
Atsigręždamas į Rečelę ir Tonį, kurį pakeitimas nemaloniai nustebi­
no, greitai pasakė:

• 77 •
 - Dar vieną paskutinį kartą ir, man atrodo, mums pavyks. Tau te ­
reikia grumiantis dėl ginklo padaryti taip, kad Johana pirmoji būtų
sužeista.
- Ir ką? - paklausė Tonis. - Ką man darytį po to, kai suprasiu ją
nušovęs?
Žakas stabtelėjo galvodamas, tada ryžtingai tarė:
- Tegu ji paima ginklą į savo rankas. Tu neketinai jos sužeisti,
bet ji to nesuvokia. Žengi žingsnį atgal, tačiau ji jau turi ginklą ir
taiko į tave, verkdama dėl savęs ir dėl tavęs. Tu pradedi trauktis.
Reičele, - kreipėsi į ją visiškai užvaldytas savo minčių, - noriu ma­
tyti, kaip tu raudi, paskui užsimerki ir spūsteli gaiduką.
Žakas grįžo į savo vietą.
- Įsidėmėk.
Operatoriaus asistentas atsistojo priešais kamerą su pliauškėmis.
- 126 scena, 5 kadras!
- Filmuojam!
Tai turėjo būti paskutinis kadras, tobulas kadras - Žakas tai jau­
tė, stebėdamas, kaip Ostinas čiumpa Reičelę ir pargriauna ją ant šie­
no ryšulių, grabinėdamas ir burna rydamas ją. Dabar nebuvo jokio
dialogo, fono partitūra bus įrašyta vėliau, todėl, kai Reičelė užgriebė
ginklą ir įspraudė jį į tarpą tarp savęs ir Tonio, Žakas skatino ją
grumtis smarkiau.
- Galynėkis, - sulojo jis ir pašaipiai sušvokštė: - Įsivaizduok, kad
ten aš!
Gudrybė padėjo, ji išsirietė ir įniršusi iš tikrųjų ėmė daužyti To­
niui pečius, ginklas atsidūrė jos rankoje.
Vėliau bus įrašytas tikras šūvis vietoj tylaus tuščios gilzės pokš­
telėjimo, ir Žakas stebėjo, kaip Tonis plėšia jai iš rankų ginklą, lauk­
damas tinkamo momento sušukti: „Šūvis!“, kad Tonis spūstelėtų
gaiduką, iššaudamas tuščią šovinį, o Reičelė kristų aukštielninka ir
čiuptų netikro kraujo paketą, paslėptą jai prie peties. Dabar!

• 78 •
 - Šūvis! - sušuko jis, ir visas Reičelės kūnas smarkiai krūptelė­
jo, kai šūvis trinktelėjo lyg fejerverkas didelėje daržinėje, aidu atsi­
mušdamas į metalinį stogą.
Visi sustingo, akimirksniu sukaustyti nelaukto stipraus garso, kai
turėjo pokštelėti tik tuščias šovinys. Reičelė palengva išslydo iš To-
nio glėbio žemėn, tačiau nebuvo jokios tariamos žaizdos petyje, ne­
tikro kraujo, tekančio jai per ranką.
- Kas po... - pradėjo Žakas, jau šokdamas į priekį.
Tonis lenkėsi prie jos, tačiau Žakas jį nustūmė.
- Reičele? - šūktelėjo jis, apversdamas ją.
Jos krūtinėje buvo tik maža skylutė, iš kurios sunkėsi menka
kraujo srovelė. Pirmoji nuosekli Žako mintis, kai jis šaukė, kad kas
nors iškviestų greitąją pagalbą ir medikus, karštligiškai ieškodamas
pulso, buvo ta, kad ši žaizda negalėtų būti mirtina. Reičelė beveik
nekraujavo, žaizda buvo arčiau raktikaulio negu širdies, be to, profe­
sionali pagalba buvo vos ui kelių jardų, čia pat, tarp dekoracijų, kaip
reikalavo taisyklės. Visur kilo pragariškas triukšmas, moterys klykė,
vyrai šaukė, o komanda puolė į priekį pro besigrūdančią minią.
- Po velnių! - sustugo Žakas ir, neužčiuopęs pulso, ėmėsi ją gai­
vinti.

Prabėgo valanda. Žakas stovėjo lauke prie pat arklidžių durų, už ke­
lių jardų nuo kitų, laukdamas žinios iš viso pulko medikų ir policinin­
kų, kurie buvo viduje su Reičele. Policijos ir greitosios pagalbos maši­
nos buvo sustatytos vejoje ir ant kelio, jų pamėkliški raudoni ir mėly­
ni avariniai švyturėliai kaip pašėlę sukosi tylioje, drėgnoje naktyje.
Reičelė buvo nebegyva. Jis tą jautė, žinojo. Buvo ir seniau matęs
mirtį; prisiminė, kaip ji atrodo. Bet vis tiek negalėjo patikėti.
Policininkai jau buvo apklausę Tonį ir operatorius. Dabar jie ėmė
klausinėti visus, kurie buvo ten, kai tai atsitiko. Bet jie neklausė Ža­
ko, ką jis matė. Jis pagalvojo, kiek sugebėjo racionaliai galvoti, jog
keista, kad jie nenori kalbėtis su juo.

• 79 •
 Viršum jo ryški šviesa ėmė švysčioti po teritoriją, ir jis išgirdo
garsų sraigtasparnio propelerių kauksmą. Pamatė raudoną kryžių ant
sraigtasparnio šono ir jam atlėgo; matyt, jie ketino nuskraidinti Rei­
čelę j artimiausią ligoninę, kas, be abejonės, reiškė, kad medikams
pavyko stabilizuoti jos gyvybę. Vos tik jį užvaldė ši guodžianti min­
tis, jis pamatė tai, nuo ko jam sustingo kraujas. Policininkai, kurie
atvykę apsupo visą plotą, dabar praleido tamsų sedaną. Besileidžian­
čio sraigtasparnio šviesoje jis perskaitė emblemą ant vairuotojo du­
rų „Apygardos prokuroras".
Visi tai pamatė. Emilė ėmė raudoti tėvo glėbyje, o Žakas išgirdo
Ostino įnirtingus keiksmus, lydimus guodžiančio Tomio murmėjimo.
Dajana stebeilijo į tardytojo automobilį išbalusiu, sustingusiu veidu,
o visi kiti tik spoksojo vieni į kitus.
Bet nė vienas nežiūrėjo į Žaką ir nebandė prieiti artyn. Apkvaitu­
siam Žakui toks elgesys atrodė keistokas, nors taip jam buvo geriau.

Kitą dieną visiems aktoriams ir komandos nariams

buvo įsakyta likti viešbutyje, kad policija galėtų juos apklausti. Ža­
kas visą laiką buvo apimtas neramios, slogios nuotaikos, kai policija
atsisakė suteikti jam bet kokią informaciją, o žiniasklaida be paliovos
platino ją po visą šalį. Pagal NBC programą, kurią jis žiūrėjo vidur­
dienį, ginklas, kuriuo nužudyta Reičelė, buvo užtaisytas ekspansyvi-
niu šoviniu, turėjusiu susprogti ir išplisti nuo smūgio, visiškai sunio­
kodamas didelę kūno dalį, užuot prasiskverbęs pro jį, dėl to jos mir­
tis buvo staigi. Per CBS „Vakaro žinias" balistikos ekspertas, stovė­
damas priešais stovą su rodomąja lazdele prie Reičelės kūno diagra­
mos, visai Amerikai paaiškino, kaip šovinys buvo sudarkęs kūną. Ža­
kas su trenksmu nuspaudė televizoriaus nuotolinio valdymo mygtu­
ką, paskui nuėjo į tualetą ir išsivėmė. Reičelė buvo nebegyva, bet

• 80 •
nors jų santuokoje ir nebuvo tikros šilumos, nors ji ir ketino išsi­
skirti su juo dėl Tonio, jis negalėjo susitaikyti su jos mirtimi ir tuo,
kaip baisiai, siaubingai tai įvyko. ABC 10 valandos žinios kirto jam
skaudų smūgį, pranešdamos, jog atlikus skrodimą paaiškėjo, kad
Reičelė Evans Benedikt buvo jau šešios savaitės nėščia.
Žakas klestelėjo ant sofos ir užsimerkė, rydamas karčią tulžį,
jausdamasis taip, tarsi būtų šėlstančio uragano centre. Reičelė nėš­
čia. Bet ne nuo jo. Jis jau daugelį mėnesių nebuvo su ja miegojęs.
Nesiskutęs, negalėdamas valgyti, jis slankiojo po viešbučio apar­
tamentus, kartkartėmis nusistebėdamas, ar visi kiti taip pat sulaiky­
ti, jeigu taip, kodėl nė vienas neužėjo į jo kambarį pasikalbėti, už­
jausti ar šiaip pabūti. Viešbučio komutatorius buvo apgultas žmonių
iš Holivudo, mėginančių susisiekti su Žaku, daugumai jų, tą jis žino­
jo, labiau rūpėjo apdrabstyti jį purvais, negu išreikšti nuoširdžią
užuojautą dėl Reičelės mirties. Todėl jis atsisakė kalbėti telefonu su
bet kuo, išskyrus Metą Farelą, ir visą laiką svarstė, kas troško jos
mirties. Slenkant valandoms, jis jau įtarinėjo kiekvieną filmavime
dalyvavusį asmenį dėl vienokios ar kitokios absurdiškos priežasties,
vieną atmesdavo, imdavosi kito, nes žmogžudystės motyvai buvo ab­
soliučiai nepagrįsti.
Sąmonės gelmėse jis suvokė, kad policija gali manyti turint kai
kurių labai tvirtų motyvų Reičelei nužudyti, ir vis dėlto toji mintis
buvo tokia juokinga, kad liko atkakliai įsitikinęs, jog policija tą su­
pras.
Dviem dienoms praslinkus nuo Reičelės mirties, Žakas atidarė
duris, pabeldus į jo apartamentus, ir pervėrė žvilgsniu du aukšta­
ūgius rūsčius detektyvus, tardžiusius jį vakar.
- Pone Benediktai, - pradėjo vienas, tačiau Žakas jau buvo nete­
kęs kantrybės.
- Kodėl, po velnių, jūs, šunsnukiai, gaištat laiką su manimi! -
pratrūko jis. - Reikalauju mane informuoti, ką nuveikėt, ieškodami
mano žmonos žudiko!

• 81 •
 Jis buvo taip įniršęs, kad pasijuto netikėtai užkluptas, kai vienas,
įėjęs į kambarį ir atsistojęs už Žako, staiga pristūmė jį prie sienos,
čiupo už riešų ir užlaužė rankas už nugaros. Žakas pajuto šaltą ant­
rankių spaudimą, o antrasis pasakė:
- Zakari Benediktai, jūs suimtas už Reičelės Evans nužudymą.
Turit teisę tylėti, turit teisę kviestis advokatą. Jeigu neturit pinigų
advokatui...

- Ponios ir ponai prisiekusieji, jūs girdėjot pritren-

kiančius liudijimus ir neginčijamus įrodymus... - Oltonas Petersonas,
kaltintojas, stovėjo absoliučiai ramiai, skvarbiai ir lėtai nužvelgė
dvylika Dalaso apygardos prisiekusiųjų, kurie turėjo nulemti bylą,
sukėlusią publikos susidomėjimą ir demaskavusią Holivudo žvaigž­
džių svetimoteriavimo ir žmogžudystės faktus.
Kuluarai buvo pilni reporterių, suvažiavusių iš viso pasaulio ir
nekantraujančių sužinoti paskutines intriguojančias Zakario Benedik­
to bylos naujienas. Kadaise žiniasklaida šokinėjo aplinkui jį, o dabar
pranešinėjo kiekvieną Žako nuopuolio detalę su dar didesniu pasi­
mėgavimu, pateikdami kiekvieną gardų spėjimų ir prielaidų kąsnelį
suintriguotiems amerikiečiams, kurie virškins kiekvieną pikantišką
naujieną, sėdėdami prie vakarien.ės stalo ir žiūrėdami vakaro žinias.
- Jūs girdėjot įrodymus, - pabrėždamas priminė Petersonas pri­
siekusiesiems, tęsdamas savo galutinį apibendrinimą, - nenuginčija­
mus įrodymus, pateiktus dešimčių liudininkų, kai kurie jų buvo tik­
ri Zakario Benedikto draugai. Jūs žinot, kad nužudymo išvakarėse
Zakaris Benediktas užklupo Reičelę Evans nuogą Antonio Ostino
glėbyje. Jūs žinot, kad Benediktas buvo įsiutęs, kad jis puolė Osti­
ną ir turėjo būti plėšte atplėštas nuo to žmogaus. Jūs girdėjot vieš­
bučio svečių, buvusių hole prie Benedikto apartamentų ir girdėjusių

• 82 •
garsų barnį, parodymus. Iš šių liudininkų jūs sužinojote, kad Reiče­
lė Evans buvo sakiusi Benediktui ketinanti išsiskirti su juo ir ište­
kėti už Antonio Ostino ir žadanti pasiimti pusę Zakario Benedikto
turto. Tie patys liudininkai tvirtino, kad Benediktas perspėjo savo
žmoną, ir aš cituoju... - Petersonas stabtelėjo žvilgtelėti į savo užra­
šus, tačiau tai buvo daroma dėl efekto, nes niekas teismo salėje ne­
galėjo užmiršti to grasinimo. Norėdamas pabrėžti, pakėlęs balsą pa­
kartojo: - Užmušiu tave prieš leisdamas tau ir Ostinui paim ti pusę
turto!
Įsitvėręs užtvaro aplinkui prisiekusiųjų suolą, jis tyrinėjo kiek­
vieną susidomėjusį veidą:
- Ir jis iš tiesų ją nužudė, ponios ir ponai. Nužudė ją šalta­
kraujiškai kartu su nekaltu negimusiu kūdikiu, kurį ji nešiojo! Jūs
žinot, kad jis tą padarė, ir aš žinau, kad jis tą padarė. Tačiau tai, ko­
kiu būdu jis tai padarė, nusikaltimą paverčia dar bjauresniu, dar
šlykštesnių, nes parodo, kokia šaltakraujė pabaisa yra Zakaris Bene­
diktas. - Pasisukęs jis ėmė žingsniuoti, atkurdamas tai, kaip buvo
įvykdytas nusikaltimas ir galiausiai baigė tokia išvada: - Zakaris Be­
nediktas nenužudė, apimtas staigaus aistros įsiūčio kaip paprastas
žudikas. Ne, tiktai ne jis. Jis laukė dvidešimt keturias valandas tam,
kad jo brangus filmas galėtų būti baigtas, ir tada pasirinko būdą at­
keršyti, kuris yra toks keistas, toks šaltakraujis, kad man net kvapą
gniaužia. Jis į ginklą sudėjo ekspansyvinius šovinius, o paskui, kai
filmavo pabaigą, pakeitė scenarijų taip, kad jo žmona, o ne Antonis
Ostinas, būtų nušauta per jų tariamas grumtynes.
Oltonas stabtelėjo ir vėl įsitvėrė turėklų.
- Tai nėra mano spėjimai. Jūs girdėjot liudijimus, kurie patvirtino
kiekvieną žodį: tą popietę, kai įvyko žmogžudystė, kai kiti komandos
nariai per pertrauką ilsėjosi, Zakaris Benediktas vienas įėjo į arklidę
tariamai patvarkyti dekoracijų. Keli žmonės matė jį įeinant - jis pats
tą pripažino, - tačiau nė vienas iš komandos neprisiminė nė vieno
dalyko, kuris atrodė kitaip, kai jie sugrįžo. Ką jis darė ten? Jūs žinot

• 83 •
ką. Jis tuščius šovinius, kuriuos pastatymo asistentas tvirtino pats
įdėjęs į ginklą, pakeitė mirtinais ekspansyviniais. Dar sykį primenu
jums, kad ant to ginklo buvo Benedikto pirštų atspaudai. Jo ir, be
abejonės, tiktai jo, per klaidą palikti po to, kai jis švariai nušluostė
ginklą. Ir kai visa buvo paruošta, ar jis baigė savo šiurpų darbą ir
nuėjo sau kaip paprastas žudikas? Ne, tik ne jis. Užuot tą daręs, -
Oltonas atsigręžė į kaltinamąjį ir su tikra neapykanta bei pasidygėji­
mu pareiškė: - Zakaris Benediktas stovėjo greta operatoriaus arkli­
dėse, stebėdamas, kaip jo žmona ir jos meilužis glėbesčiuojasi, bu­
čiuojasi, glamonėja vienas kitą, ir vertė juos tai vis kartoti ir karto­
ti! Sustabdydavo kiekvienąsyk, kai jo žmona būdavo pasirengusi
siekti ginklo. O tada, kai jau buvo ligi valios „pasismaginęs", pasi­
tenkinęs liguistu kerštu, kai nebegalėjo pratęsti tos akimirkos, ku­
rios reikalavo scenarijus, akimirkos, kai jo žmona turėjo siekti gin­
klo ir šauti į Tonį Ostiną - Zakaris Benediktas pakeitė scenarijų!
Apsigręždamas Petersonas dūrė pirštu į Žaką, o jo balse skambė­
jo pasidygėjimas:
- Zakaris Benediktas, žmogus, taip sugadintas turto ir garbės,
kad Įtikėjo esąs aukščiau ir anapus visų įstatymų, skirtų jums ir
man. Jis tikėjosi, kad jūs leisit jam išsisukti. Pažvelkit į jį, ponai ir
ponios prisiekusieji.
Verčiami skambaus Petersono baritono, visi kaip vienas perpildy­
toje teismo salėje atsisuko į Žaką, sėdintį kaltinamųjų suole. Greta
pagrindinis Žako advokatas sušnypštė nepajudindamas lūpų:
- Po velnių, Žakai, pažiūrėkit į prisiekusiuosius!
Žakas automatiškai pakluso ir pakėlė galvą, tačiau abejojo, ar kas
nors, ką jis darė, pakeis prisiekusiųjų kolektyvinę sąmonę. Jeigu
Reičelė būtų norėjusi apkaltinti jį dėl jos nužudymo, ji nebūtų suge­
bėjusi geriau priversti „liudininkus" suversti jam kaltę, negu jis pats
tą padarė.
- Pažvelkit į jį, - su nauju įkarščiu ir įniršiu paliepė Oltonas Pe­
tersonas, - ir patys pamatysit, kas jis - žmogus, kaltas dėl pirmo

• 84 •
laipsnio žmogžudystės. Tai nuosprendis, vienintelis nuosprendis, ku­
rį galit priimti, jeigu turi būti įvykdytas teisingumas!

Kitą rytą prisiekusieji*išėjo priimti nuosprendžio, ir Žakas, pa­

leistas už milijono dolerių užstatą, grįžęs į savo apartamentus Del­
čios viešbutyje ėmė svarstyti, ar jam mėginti bėgti į Pietų Ameriką,
ar nužudyti Tonį Ostiną. Tonis jam atrodė logiškiausias įtariamasis,
tačiau nei Žako advokatai, nei privatūs detektyvai, kuriuos jie pa­
samdė, negalėjo pateikti jokių triuškinančių įrodymų prieš jį, išsky­
rus tai, kad jis tebeturėjo brangiai kainuojantį įprotį vartoti narkoti­
kus - įprotį, kuriam pasiduoti .būtų buvę daug geriau, jeigu Reičelė,
išsiskyrusi su Žaku, būtų likusi gyva ir už jo ištekėjusi. Maža to, jei­
gu Žakas nebūtų paskutinę minutę nusprendęs pakeisti scenarijų,
Tonis, o ne Reičelė, būtų buvęs nušautas. Žakas bandė prisiminti, ar
jis kada nors užsiminė Toniui, kad jam nepatinka pabaiga tokia, ko­
kia parašyta, ir jis ketina ją pakeisti. Kartkartėmis jis galvojo balsu
ir griebėsi svetimų minčių, nebeprisimindamas, kad pats būtų tai pa­
daręs. Buvo parašęs pastabas apie pabaigos keitimą savo scenarijaus
egzemplioriuje ir palikęs scenarijų gulėti kur pakliūva, tačiau visi
liudininkai neigė ką nors apie tai žinoję.
Tarsi tigras narve jis blaškėsi po savo kambarį, keikdamas liki­
mą, Reičelę ir pats save. Vis iš naujo svarstė savo advokato baigia­
mąjį pareiškimą, bandydamas prisiversti patikėti, jog Arturas Hand-
leris būtų galėjęs paveikti prisiekusiuosius, kad jo nepasmerktų.
Handlerio vienintelis tikras ir įtikėtinas gynybos argumentas buvo
tas, kad Žakas būtų buvęs absoliutus kvailys, jei būtų įvykdęs tokį
akivaizdų ir groteskišką nusikaltimą, kai žinojo, kad kiekviena men­
kiausia įrodymo detalė rodys tiesiai į jį. Kai per procesą išaiškėjo,
kad Žakas turėjo didžiulę ginklų kolekciją ir puikiai išmanė visokių
rūšių ginklus ir šaudmenis, Handleris bandė įrodyti, - nes tai buvo
tiesa, - jog Žakas būtų taip pat sugebėjęs sukeisti šovinius, neapdai­
riai nepalikdamas pirštų atspaudų ant ginklo.

• 85 •
 Mintis pamėginti bėgti į Pietų Ameriką, o paskui dingti, sukosi
Žako galvoje, bet tai buvo nevykusi mintis, ir jis tai žinojo. Visų pir­
ma jeigu jis bėgs, tada prisiekusieji nuspręs, kad jis kaltas, net jeigu
jie ir ketintų jį išteisinti. Antra, jo veidas buvo toks pažįstamas, ypač
dabar, kai spaudos puslapiuose mirgėjo proceso aprašymai, kad ir
kur jis vyktų, po kelių minučių būtų surastas. Vienintelis geras daik­
tas, ko jis galėjo tikėtis, buvo tai, jog Tonis Ostinas daugiau niekada
nebevaidins filmuose, nes tiriant bylą išaiškėjo visos jo ydos ir iš­
krypimai ir pateko į laikraščių antraštes.

Kitą rytą, kai pasigirdo beldimas į duris, iš nevilties ir įtampos

visus jo kūno raumenis sutraukė mėšlungis. Jis plėšte atplėšė duris
ir susiraukęs pasitiko savo vienintelį draugą, kuriuo visada besąly­
giškai pasitikėjo. Žakas nenorėjo, kad Metas Farelas dalyvautų teis­
mo procese iš dalies dėl to, kad jautėsi pažemintas, iš dalies neno­
rėdamas, kad dėmė, kuria dabar buvo pats paženklintas, suterštų
garsųjį pramonininką. Kadangi Metas ligi vakarykštės dienos buvo
Europoje derybose dėl bendrovės, kurią pirko, Žakui buvo lengva
dėtis optimistu, kai paskambino jo draugas. Dabar Žakas, metęs rūš­
kaną žvilgsnį į draugo veidą, suprato, kad tas jau sužinojo baisią tei­
sybę ir akivaizdžiai dėl to atskrido į Dalasą.
- Nešvytėk taip, pamatęs mane, - šaltai tarė Metas, įeidamas į
viešbučio apartamentus.
- Sakiau tau, kad nėra jokio reikalo čia atvažiuoti, - atšovė Ža­
kas, uždarydamas duris. - Dabar prisiekusieji posėdžiauja. Viskas
bus gerai.
- Tokiu atveju, - atsakė Metas, nesutrikdytas bedžiaugsmio pa­
sveikinimo, - mes galim praleisti laiką lošdami pokerį. O’Hara pasta­
tys automobilį ir užsakys mums kambarius, - pridūrė jis, turėdamas
omeny savo vairuotoją-asmens sargybinį. Jis išsinėrė iš savo švarko,
dirstelėjo į sulysusį Žako veidą ir siekė telefono. - Atrodai klaikiai, -
pridūrė, liepdamas į kambarį atnešti sočius pusryčius trims.

• 86 •
 - Šiandien man tikrai laiminga diena, - pasakė O’Hara po šešių
valandų, kai susišlavė saują laimėtų pinigų nuo stalo vidurio. Stam­
bus vyras deformuotu boksininko veidu ir imtynininko kūnu slėpė
savo susirūpinimą dėl Žako ateities po triukšmingo optimizmo kau­
ke, kuri negalėjo nieko apgauti, bet kažkokiu būdu įtempta atmosfe­
ra kambaryje darėsi pakenčiamesnė.
- Primink man, kad sumažinčiau tau algą, - kreivai šypsodamasis
tarė Metas, žiūrėdamas į pinigų krūvą, augančią prie jo vairuotojo
alkūnės. - Neturėčiau tau tiek mokėti už tai, kad sėdi lošdamas iš
tokių sumų.
- Jūs visada taip sakot, kai aplošiu kortomis jus arba Žaką, -
linksmai atsakė O’Hara, maišydamas kortas. - Čia kaip tais senais
gerais laikais Karmelyje, kai mes nuolat lošdavom. Tik visada būda­
vo naktis.
Ir Žako gyvybei niekas negrėsė...
Nepasakyta mintis tvyrojo slogioje tyloje, kurią pertraukė šaižus
telefono skambutis. Žakas paėmė ragelį, paklausė ir atsistojo.
- Prisiekusieji priėmė sprendimą. Turiu eiti.
- Aš eisiu drauge, - pasisiūlė Metas.
- Atvarysiu automobilį, - įsiterpė O’Hara, jau siekdamas automo­
bilio raktelių iš švarko kišenės.
- Nereikia, - sulaikė Žakas, kovodamas su savo panika. - Mano
advokatai paims mane. - Jis palaukė, kol O’Hara, paspaudęs jam ran­
ką, išėjo, tada pažvelgė į Metą ir nuėjo prie rašomojo stalo. - Turiu
paprašyti tave paslaugos. - Jis ištraukė iš stalčiaus oficialų doku­
mentą ir padavė savo draugui. - Paruošiau tam atvejui, jei kas nors
būtų ne taip. Čia įgaliojimas, suteikiantis tau absoliučią teisę veikti
mano vardu bet kur, kas susiję su mano finansais ar turtu.
Metas Farelas pažvelgė žemyn į dokumentą ir jo veidas išblyško
nuo minties, kad Žakas neabejojo, jog yra mažiausiai penkiasdešimt
procentų tikimybės, kad jis bus nuteistas.

• 87 •
 - Tai tik formalumas, planas nenumatytam atvejui. Esu tikras,
kad tau niekada jo neprireiks, - melavo Žakas.
- Aš taip pat, - pareiškė Metas taip pat melagingai.
Du vyrai, beveik vienodo ūgio, sudėjimo, plaukų spalvos, pana­
šiais išdidžiais, apsimestinio pasitikėjimo pilnais veidais, žiūrėjo vie­
nas į kitą.
Kai Žakas siekė savo švarko, Metas atsikrenkštė ir nenorom pa­
sakė:
- Jeigu... jeigu man prireiktų tą panaudoti, ką norėtum, kad pada­
ryčiau?
Žiūrėdamas j veidrodį, Žakas sumezgė savo kaklaraištį ir, gūžte­
lėjęs pečiais, vangiai pabandė juokauti:
- Pasistenk nepriversti manęs bankrutuoti, tik tiek.
Po valandos teismo posėdžių salėje stovėdamas šalia savo advo­
katų, Žakas stebėjo, kaip teismo vykdytojas įteikia teisėjui prisieku­
siųjų sprendimą. Tarytum žodžiai būtų tariami tolimame tunelyje, jis
išgirdo teisėją sakant:
- ...Kaltas dėl pirmo laipsnio žmogžudystės.
Paskui po trumpo pasitarimo dėl bausmės taikymo Žakas išgirdo
kitą sprendimą, dar labiau bauginantį už pirmąjį.
- Skiriama bausmė keturiasdešimt penkerius metus kalėti Teksa­
so kriminalinių nusikaltimų skyriuje Amarile. Apeliacija paleisti už
užstatą nepriimama, nes bausmė viršija penkiolika metų... Kalinys
atlieka bausmę kalėjime...
Žakas susitvardė nekrūptelėjęs; jis nedarė nieko, kas galėjo iš­
duoti teisybę - viduje jis klykė.
Stovėjo sustingęs, tiesus, net kai kažkas griebęs jam už riešų už­
laužė už nugaros rankas ir spragtelėjo uždedami antrankiai.

• 88 •
 10
1993
- Saugokitės, panele Matison! - šaižus invalido veži­
mėlyje sėdinčio berniuko įspėjimas nuskambėjo per vėlai: Džulė
juokdamasi varė krepšinio kamuolį į aikštės vidurį, o kai pasisuko
sviesti, jos kulkšnis įstrigo į invalido vežimėlio pakoją ir ji nuskrie­
jo atbula, gėdingai klestelėjusi tiesiog ant sėdynės.
- Panele Matison! Panele Matison! - sporto salė aidėjo nuo iš­
gąstingo neįgalių vaikų šauksmo per gimnastikos pamoką, kurią
Džulė vedė baigusi savo nuolatinį darbą mokykloje. Aplinkui ją susi­
būrė vaikai su invalidų vežimėliais, ramentais ir kojų įtvarais.
- Ar jūs sveika, panele Matison? - choru klausinėjo jie. - Ar ne­
sužeista, panele Matison?
- Žinoma, aš sužeista, - pajuokavo Džulė, pasikėlusi ant alkūnių
ir braukdama plaukus nuo akių. - Mano išdidumas labai sužeistas.
Vilis Dženkinsas, devynerių metų mokyklos padauža, kuris viską
stebėjo sėdėdamas ant atsarginių suolelio, susikišo rankas į kišenes,
pažiūrėjo į mokytoją, sutrikęs nusišypsojo ir storu varlės balsu su-
kvarksėjo:
- Kaip galėjot sužeisti savo išdidumą, jeigu nugriuvot ant savo s...
- Taip tik iš tavo vietos atrodo, - nusijuokusi atsakė Džulė. Ji jau
stojosi, kai pamatė skylutėmis papuoštų batų porą, rudas kojines ir
šviesiai rudo poliesterio kelnių klešnes.
- Panele Matison! - suriaumojo direktorius, rūsčiai dėbsodamas į
subraižytas ir spindinčias mokyklos gimnastikos salės grindis. - Man
tai neatrodo panašu į krepšinį. Ką jūs čia žaidžiat?
Nors Džulė dabar mokė trečią klasę Kytono pradinėje mokykloje,
jos santykiai su direktoriumi, ponu Dankenu, nelabai tepagerėjo nuo
to laiko, kai jis prieš penkiolika metų buvo apkaltinęs ją pavogus kla­
sės priešpiečių pinigus. Nors jos sąžiningumas jam nebekėlė proble­
mų, tačiau jos mokinių nuolat laužomos taisyklės buvo it dyglys pašo-

• 89 •
nėję. Ir ne vien tai, Džulė mirtinai kamavo jį savo naujovėmis, ir, kai
jis suniekindavo jas, ji sulaukdavo moralinės pagalbos iš miestelio gy­
ventojų, o jei reikėdavo, ir finansinės kai kurių piliečių paramos. Vie­
nas iš jos sumanymų buvo Kytono pradinėje mokykloje speciali lavi­
namoji ir sporto programa fiziškai neįgaliems vaikams, kurią ji sukū­
rė ir tolydžio tobulino. Tai ponas Dankenas laikė tipišku, lengvabūdiš­
ku nesiskaitymu su jo anksčiau nustatyta tvarka. Vos tik panelė Ma­
tison spėjo praėjusiais metais įvesti savo programą neįgaliesiems, jau
ėmėsi kitos reikšmingesnės užduoties, ir nebuvo būdo jai sustabdyti.
Dabar ji pradėjo asmeninę kovos kampaniją su moterų neraštingumu
Kytone ir jo apylinkėse. Šitą kryžiaus žygį ji pradėjo pamačiusi, kad
sargo žmona nemoka skaityti. Džulė Matison pasikvietė tą moteriškę
į savo namus ir ėmėsi ją mokyti, tačiau netrukus paaiškėjo, kad sargo
žmona pažįsta kitą moterį, taip pat nemokančią skaityti, o ta dar kitą,
o ta vėl kitą. Per trumpą laiką atsirado septynios moterys, kurias rei­
kėjo mokyti skaityti, ir panelė Matison priprašė direktoriaus leisti jai
du vakarus per savaitę naudotis klase darbui su savo mokinėmis.
Kai ponas Dankenas visai pagrįstai pasipriešino dėl papildomų iš­
laidų, kurios susidarys vakarais naudojantis klase, ji maloniai užsimi­
nė tokiu atveju pakalbėsianti su vidurinės mokyklos direktoriumi.
Nenorėdamas pasirodyti beširde pabaisa, kai vidurinės direktorius
pasidavė jos mėlynoms akims ir giedrai šypsenai, ponas Dankenas
leido jai naudotis jos pačios klase Kytono pradinėje mokykloje. N e­
trukus atkakli kovotoja sugalvojo, kad jai reikia specialių mokymo
priemonių „jos“ suaugusiųjų mokymui paspartinti. Savo dideliam nu­
sivylimui, jis suprato, jeigu Džulė Matison jau sykį iškėlė sau kokį
tikslą, ji nesustos tol, kol jo neįgyvendins. Kilus pavojui kokiam
svarbiam dalykui, Džulė Matison, įsitikinusi savo teisumu, pade­
monstruodavo tokį nepalenkiamą atkaklumą, tokią neribotą energiją
ir optimizmą, kurie jį ne tik stebino, bet ir erzino.
Buvo ji užsispyrusi ir dėl savo neįgalių vaikų, bet toji neraštingu­
mo programa buyo jos pačios bandymas, ir, kad ir ką jis sakytų ar

• 90 •
darytų, niekas nebūtų jos sulaikęs. Ji buvo pasiryžusi išsirūpinti
specialią reikalingą medžiagą, o jis neabejojo, kad Džulė dviejų lais­
vų dienų norėjo tam, kad nuvažiavusi į Amarilą rastų pinigų už ją
susimokėti. Jis tikrai žinojo, kad ji prikalbino vieno neįgalaus vaiko
turtingą senelį - žmogų, kuris, beje, gyveno Amarile, - finansuoti
įrangą, reikalingą neįgaliųjų programai. Dabar, kaip įtarė ponas Dan-
kenas, ji ketino užgriūti nieko neįtariantį žmogų, kad jis finansuotų
jos moterų neraštingumo programą.
Tas jos ypatingas polinkis „rinkti lėšas" jam buvo pats atgrasiau­
sias ir labiausiai atstumiantis. Tai atrodė visai neoru, kai ji vaikšti­
nėjo prašinėdama „papildomų" lėšų, kreipdamasi į turtingus piliečius
ar jų giminaičius. Per tuos ketverius metus, kai ji mokytojavo Kyto-
no pradinėje mokykloje, Džulė Matison tapo tikru dygliu jo pašonė­
je, pūsle ant kulno. Dėl to jo visiškai neveikė žavus vaizdas, kai ji
atsistojo ir sukvietė savo mokinius į drabužinę, duodama nurodymus
dėl žaidimo kitą savaitę. Be jokios kosmetikos, nubraukusi nuo kak­
tos pečius siekiančius kaštoninius plaukus ir surišusi į arklio uode­
gą, ji tryško sveikata ir jaunatvišku gyvybingumu, kuris poną Danke-
ną tuo metu, kai jis ją samdė, privertė galvoti, kad ji meili, daili ir
paprasta. 5 pėdų 5 colių ūgio, smulkių kaulų, ilgakojė su dailia nosy­
te, klasikiniais skruostikauliais ir putliomis, švelniomis lūpomis. Po
grakščiai išlenktais tamsiais antakiais jos didelės akys buvo švytin­
čio tamsaus mėlio, apjuostos tankiomis riestomis blakstienomis,
akys, kurios atrodė ir nekaltos, ir švelnios. Tačiau, kaip jis, savo ne­
laimei, jau buvo pastebėjęs, vienintelis bruožas tame gležname vei­
de, kuris tikrai rodė, kokia mergina slepiasi po juo, buvo jos nemo­
teriškai atkaklus skeltas smakras su duobute.
Mintyse bilsnodamas koja, jis palaukė, kol toji jauna nenuorama
mokytoja baigs tartis su savo „komanda", išlygins delnu savo trenin­
gą, perbrauks praskėstais pirštais plaukus, ir tik tada teikėsi paaiš­
kinti savo neįprasto popamokinio apsilankymo sporto salėje priežastį.

• 91 •
 - Skambino jūsų brolis Tedas. Atsiliepiau aš, nes daugiau nieko
viršuje nebuvo, - pridūrė irzliai. - Liepė jums pasakyti, kad motina
laukia vakarienės aštuntą valandą ir kad jis duos jums Karlo mašiną.
Jis... jis minėjo, kad žadat vykti į Amarilą. Šito nepasakėt, kai prašėt
laisvų dienų savo asmeniniams reikalams.
- Taip, į Amarilą, - pakartojo Džulė, giedrai ir nekaltai nusišyp­
sodama, taip tikėdamasi išsisukti, tačiau priešingai, - tik sukėlė jam
įtarimą.
- Turit ten draugų? - paklausė, staigiai suraukdamas antakius
viršum nosies.
Džulė ketino važiuoti į Amarilą susitikti su vieno savo neįgalaus
mokinio giminaičiu, vildamasi įtikinti jį paremti jos neraštingumo
programą, ir ją apėmė baugi nuojauta, kad ponas Dankenas jau tai
nuspėjo.
- Manęs nebus tiktai dvi darbo dienas, - bandė aiškintis ji. - Aš
jau susitariau, kas mane pavaduos.
- Amarilas yra už kelių šimtų mylių. Tikriausiai turit ten labai
svarbių reikalų.
Užuot patenkinusi direktoriaus smalsumą jos kelionės tikslu,
Džulė atsmaukė savo treningo rankovę, žvilgterėjo į laikroduką ir
uždususi pasakė:
- Viešpatie! Jau pusė penkių. Turiu paskubėti, jeigu noriu dar
grįžti namo, nusiprausti po dušu ir suspėti šeštą valandą į pamoką.

Kai Džulė išėjo iš mokyklos, Vilis Dženkinas laukė jos prie auto­
mobilio, o mažą jo veidelį buvo išvagojusios gilios raukšlės.
- Girdėjau, kaip judu su ponu Dankenu kalbėjotės apie kelionę į
Amarilą, - pareiškė jis neįtikėtinai šiurkščiu balsu, kuris skambėjo
taip, lyg kalbėtų koks suaugęs vyriškis, sergantis laringitu. - Ir aš,
panele Matison, norėčiau žinoti, ar man bus leista dainuoti Žiemos
karnavale?

• 92 •
 Džulė užgniaužė šypseną. Kaip ir jo vyresnieji broliai, Vilis
Dženkinas galėjo dalyvauti bet kokioje sporto šakoje ir žaisti gerai;
jį visada pirmą išrinkdavo į kiekvieną komandą; jis buvo populiariau­
sias vaikas žem esnėse klasėse, todėl jam buvo labai skaudu, kad
kiekvieną sykį, kai tik kas būdavo susiję su muzika, jis tapdavo pas­
kutinis. Jam niekada neduodavo dainuoti jokios partijos todėl, kad
vos tik jis išsižiodavo, nuo garsų, sklindančių iš jo burnos, publiką
ištikdavo neįveikiami juoko priepuoliai.
- Sprendžiu ne aš, Vili, - tarė Džulė, sviesdama portfelį ant savo
seno fordo keleivio sėdynės. - Šiais metais ne aš vadovauju Žiemos
karnavalui,
Jis šelmiškai mįslingai šyptelėjo jai - kaip vyras, instinktyviai ži­
nantis, kad moteris jaučia jam silpnybę, o Džulė tikrai jautė. Jai pa­
tiko jo įžūlumas, drąsa, narsumas, o labiausiai įgimtas švelnumas
vienam neįgaliam jos klasės berniukui, vardu Džonis Everetas.
- Ką gi, - sugergždė jis, - jei būtumėt jūs, noriu pasakyti, jei jūs
vadovautumėt, ar leistumėt man dainuoti?
- Vili, - nusišypsojo Džulė, užvesdama variklį, - tą dieną, kai
man teks spręsti, kas dainuos, dainuosi tu.
- Pažadat?
Džulė linkterėjo.
- Pamėgink kokią dieną ateiti į bažnyčią ir aš įrodysiu. Leisiu tau
giedoti vaikų chore.
- Mano namiškiams nelabai patinka per didelis pamaldumas.
- Na štai, tikra dilema, - pasakė Džulė, pradėjusi palengva atbu­
la važiuoti iš mokytojų automobilių stovėjimo aikštelės, kalbėdama
su juo pro langą.
- O ką reiškia de-lema?
Ji iškišo ranką ir pakedeno jam plaukus.
- Pasižiūrėk į žodyną.
Kelias namo ėjo per Kytono centrą, pro keturis parduotuvių ir
verslo įmonių blokus, kurie kvadratu juosė seną didingą apygardos

• 93 •
teismo pastatą. Kai ji vaikystėje pirmąsyk atvyko į Kytoną, mažas
Teksaso miestelis be bulvarų ir dangoraižių - ir be lūšnų - jai pasi­
rodė labai keistas ir svetimas, bet ji greitai pamilo jo ramias gatves
ir draugišką atmosferą. Per pastaruosius penkiolika m etų neįvyko
jokių žymesnių permainų. Jis liko toks kaip visada - vaizdingas ir
keistas su gražiu baltu paviljonu viduryje miesto parko, plytelėmis
išklotomis gatvėmis, parduotuvėmis ir nepriekaištingai tvarkingais
namais. Nors gyventojų skaičius Kytone išaugo nuo 3000 iki 5000,
miestelis savo naujuosius piliečius privertė prisitaikyti prie savo gy­
venimo būdo, užuot pats pasikeitęs ir taikęsis prie jų. Dauguma pi­
liečių sekmadieniais vis dar lankė bažnyčią, vyrai vis dar rinkdavosi
Elko klube kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį, o vasaros atosto­
gų pradžia vis dar būdavo pažymima ilgamete tradicija apželdintoje
miesto aikštėje, kur ant pakylos, šia proga drapiruotos raudonai, bal­
tai ir mėlynai, grieždavo Kytono miesto valdybos orkestras. Seniau
Kytono gyventojai į tas iškilmes atvykdavo raiti ar vežimaičiais. Da­
bar suvažiuodavo pikapais ir nedideliais automobiliais, tačiau juokas
ir muzika kaip ir visada aidėdavo vasaros vėjelyje, vaikai vis dar
žaisdavo gaudynių tarp senų ąžuolų ar vaikštinėdavo viena ranka įsi­
tvėrę tėvų, kitoje laikydami vaflį su ledais, tuo tarpu jų seneliai, su­
sėdę ant parko suolelių, dalydavosi prisiminimais. Tai buvo m ieste­
lis, kur žmonės liko ištikimi seniems draugams, senoms tradicijoms,
seniems prisiminimams. Tai taip pat buvo miestelis, kur visi žinojo
viską apie visus.
Džulė dabar buvo viso to dalis, jai buvo malonus saugumo, ben­
drumo jausmas ir nuo to laiko, kai jai buvo vienuolika, ji skrupulin­
gai vengė daryti bet ką, kas sukeltų smerkiančias paskalas. Būdama
paauglė, ji susitikinėdavo tik su keliais vaikinais, kuriuos teigiamai
vertino jos tėvai ir visas miestelis, ir su jais drauge dalyvaudavo tik
mokyklos renginiuose bei bažnyčios organizuojamuose padoriuose
vakarėliuose. Ji niekada neperžengė draudžiamos linijos, nenusižen­
gė eismo taisyklėms ar rimtiems įstatymams; o kai pernai galiausiai

• 94 •
išsinuomojo sau namelį šiaurinėje miesto dalyje, nepriekaištingai rū­
pinosi tvarka ir laikėsi nuostatos niekada sutemus neįsileisti vyriš­
kių, išskyrus šeimos narius. Kitas devintojo dešimtmečio merginas
tokie varžymai, ar jie būtų pačių išgalvoti, ar ne, būtų erzinę, bet tik
ne Džulę. Ji buvo radusi tikrus namus, mylinčią šeimą, kuri ją gerbė
ir ja pasitikėjo, ir buvo pasiryžusi visada būti viso to verta. Jos pa­
stangos buvo tokios efektingos, kad jau suaugusi Džulė Matison ta­
po pavyzdine Kytono miestelio piliete. Be mokytojavimo Kytono
pradinėje mokykloje ir savanoriško darbo su neįgaliaisiais bei moky­
mo skaityti programos, ji dar dėstė ir sekmadieninėje mokykloje,
giedojo chore, kepdavo pyragėlius bažnyčios mugėms ir mezgė ap­
klotus, kad gautų lėšų naujos gaisrinės statybai.
Tvirtai nusprendusi atsikratyti visų nutrūktgalvio impulsyvaus
gatvės vaikėzo, kuriuo ji buvo, požymių. Ir kiekviena jos auka sutei­
kė jai tokį atlygį, kad ji visada jautėsi esanti ta, kuri apdovanojama.
Jai patikdavo dirbti su vaikais, ir suaugusiųjų mokymas jai teikė
džiaugsmo. Džulė susikūrė tobulą gyvenimą. Tiktai kartais nakčia,
būdama viena, ji negalėdavo atsikratyti jausmo, kad čia kažkas ne
visai taip, kaip turėtų būti. Kažkas buvo apgaulinga ar kažko trūko,
ar buvo netinkama. Ji jautėsi tarsi pati būtų susikūrusi sau vaidme­
nį ir tikrai nežinojo, ką turėtų daryti toliau.
Prieš metus, kai naujasis pastoriaus padėjėjas Gregas Houlis at­
vyko padėti Džulės tėvui, ji suvokė tai, ką jau seniai derėjo apsvars­
tyti: dabar jai reikėjo vyro ir savos šeimos, kuriuos galėtų mylėti. Ir
Gregas taip manė. Jie kalbėjosi apie vedybas, bet Džulė norėjo dar
palūkėti, kol įsitikins, o dabar Gregas buvo savo parapijoje Floridoje
ir vis dar laukė, kol ji apsispręs. Miestelio liežuvautojos, nuoširdžiai
pritarusios, kad jaunas ir gražus pastoriaus padėjėjas taptų Džulės
vyru, pasijuto apviltos, kai pereitą mėnesį po Kalėdų Gregas išvyko,
neužmovęs Džulei ant piršto sužadėtuvių žiedo. Džulė taip pat iš
esmės teigiamai žiūrėjo į jį. Tiktai kartais, vėlai naktį, ją apnikdavo
miglotos, nepaaiškinamos dvejonės...

• 95 •
 11
Klubu įsirėmusi į stalą, Džulė šypsojo toms septy­
nioms moterims nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų, besimo­
kančioms skaityti. Jų ryžtas, drąsa, energija jau buvo užkariavusios
jos širdį, ir tik dabar ji pradėjo jas pažinti. Turėjo mažiau nei dvide­
šimt minučių prieš eidama vakarieniauti į savo tėvų namus, ir jai la­
bai nesinorėjo baigti pamokos. Nenorom dirstelėjo į savo laikrodėlį
ir pasakė:
- Gerai, šiam kartui bus gana. Ar turit klausimų dėl kitos savai­
tės užduočių, o gal kas šiaip nori ką pasakyti?
Septyni rimti veidai pažvelgė į ją. Rozali Silmet, dvidešimt pen­
kerių metų vieniša motina, pakėlė ranką ir nedrąsiai tarė:
- Na, mes visos norėtume pasakyti, kaip mums svarbu tai, ką jūs
darote. Mane išrinko, kad jums tą pasakyčiau, nes ligi šiol aš geriau­
siai iš visų skaitau. Norim, kad žinotumėt, kaip mums svarbu jau vien
tai, kad tikit mumis. Kai kurios iš mūsų, - ji padvejojo ir pažvelgė į
Poliną Perkins, kuri Rozali paraginta neseniai atėjo į klasę, - nemano,
kad galit mus išmokyti, bet mes mielai suteiksim tą galimybę.
Nukreipdama žvilgsnį į rimtą tamsiaplaukę, maždaug keturiasde­
šimties metų moterį, Džulė maloniai pasakė:
- Polina, kodėl manot, kad nesugebėsit išmokti skaityti?
Moteris atsistojo, tarsi kreiptųsi į be galo svarbų asmenį, ir oriai,
bet skausmingai prisipažino Džulei:
- Mano vyras sako, kad jei aš nebūčiau kvaila, vaikystėje būčiau
išmokusi skaityti. Mano vaikai sako tą patį. Jie tvirtina, kad tik gai­
šinu jūsų laiką. Atėjau čia tik dėl to, kad Rozali sako išmokstanti tik­
rai greitai ir niekada nemaniusi, jog sugebės. Pasakiau, kad kelias
savaites ir aš pabandysiu.
Kitos moterys klasėje nenorom pritardamos linktelėjo, ir Džulė
trumpam užmerkė akis, prieš pasakydama joms teisybę, kurią taip
seniai ilgam buvo paslėpusi.

• 96 •
 - Aš žinau, kad jūs visos galit išmokti skaityti. Žinau, kad nesu­
gebėjimas skaityti visai nesusijęs su kvailumu. Galiu įrodyti.
- Kaip? - šiurkštokai paklausė Polina.
Džulė giliai įkvėpė, o tada, kreivai šyptelėjusi, prisipažino:
- Žinau, nes kai atvykau į Kytoną, buvau ketvirtoje klasėje ir ne­
mokėjau skaityti nė tiek, kiek Rozali išmoko jau po kelių savaičių
šioje klasėje. Žinau, kaip jautiesi, kai kėblini koridoriumi, nesugebė­
dama perskaityti užrašų ant tualeto durų. Žinau, kokių būdų sugal­
vojot tam paslėpti nuo žmonių, kad jie iš jūsų nesijuoktų. Aš iš jūsų
nesijuokiu. Niekada nesijuoksiu. Kadangi žinau dar kai ką... Žinau,
kiek drąsos reikia kiekvienai iš jūsų ateiti čia dusyk per savaitę.
Moterys išsižiojusios įsistebeilijo į ją, o tada Polina paklausė:
- Ar tai teisybė? Jūs nemokėjot skaityti?
- Teisybė, - ramiai atsakė Džulė, žiūrėdama jai į akis. - Štai ko­
dėl ėmiausi to mokyti. Štai kodėl esu pasiryžusi gauti jums visas tas
naujas priemones, kurios prieinamos suaugusiems, norintiems dabar
skaityti. Pasitikėkit manimi, - pridūrė ji atsitiesdama. - Aš rasiu bū­
dą gauti jums visa tai, todėl rytoj rytą vykstu į Amarilą. Dabar aš jū­
sų prašau tiktai truputį pasitikėti manimi. Ir savimi.
- Aš labai jumis pasitikiu, - juokėsi Pegė Linstrom, stodamasi ir
susirinkdama savo sąsiuvinius bei pieštukus. - Bet aš dar pati savęs
nepažįstu.
- Negaliu tuo patikėti, - nusijuokė Džulė. - Ar aš negirdėjau,
kaip pamokos pradžioje gyrėtės šią savaitę sugebėjusi perskaityti
kai kurių miesto gatvių pavadinimus?
Kai Pegė išsišiepė ir pakėlė vaikutį, snaudusį kėdėje priešais ją,
Džulė surimtėjo ir nusprendė, kad jas reikėjo padrąsinti tik prade­
dant joms mokytis.
- Prieš išeidamos gal visos turėtum ėt priminti sau, kodėl norėjot
išmokti skaityti. Rozali, o jūs ką pasakytumėt?
- Tai nesunku. Noriu važiuoti į didelį miestą, kur daug tarnybų,
ir galėčiau gauti socialinę paramą, tačiau negaliu gauti darbo, nes

• 97 •
nesugebu užpildyti pareiškimo anketos. Net jei ir sugalvočiau būdą
kaip nors tai padaryti, vis tiek niekas neduotų man padoraus darbo,
nes nemoku skaityti.
Kitos dvi moterys pritariamai linktelėjo, o Džulė pažiūrėjo į Po-
liną ir paklausė.
- Polina, kodėl jūs norit išmokti skaityti?
Pastaroji kvailai vyptelėjo.
- Gal norėčiau įrodyti savo vyrui, kad jis klysta. Norėčiau bent
kartą atsilaikyti prieš jį ir įrodyti, kad nesu kvaila. O tada... - ir su­
sidrovėjusi nutilo.
- O tada? - švelniai paragino Džulė.
- O tada, - graudžiai atsidususi baigė Polina, - norėčiau atsisėsti
ir padėti savo vaikams ruošti namų darbus.
Džulė pažvelgė į Debę Sju Kesidi, trisdešimtmetę lygiais tamsiai
rudais plaukais, švytinčiom rudom akim, ramaus būdo, kurią besi-
kraustantys tėvai nuolat atsiiminėdavo iš mokyklos, kol penktoje
klasėje ji visai m etė mokslus. Ją Džulė įsidėmėjo kaip nepaprastai
gabią ir iš to, ką ji retkarčiais pasakydavo per pamokas, labai kūry­
bingą ir gerokai išprususią. Ji dirbo tarnaite, tačiau elgėsi kaip bib­
liotekininkė. Dvejodama ji prisipažino:
- Jeigu galėčiau ką nors veikti, kai būsiu išmokusi skaityti, norė­
čiau tik viena.
- Ko? - paklausė Džulė, šypsniu atsakydama į jos šypseną.
- Nesijuokit, bet aš norėčiau parašyti knygą.
- Čia nieko nėra juokingo, - maloniai atsakė Džulė.
- Manau, kad vieną dieną galėčiau tai padaryti. Noriu pasakyti,
kad turiu gerų minčių visokiausioms istorijoms ir žinau, kaip balsu
jas papasakoti, tik nesugebu jų užrašyti. Aš... aš klausausi į magne­
tofono juostelę įrašytų knygų - žinot, akliesiems, nors ir nesu akla.
Tačiau kartais jaučiuosi lyg būčiau tokia. Jaučiuosi tarytum tamsiam
tunely, iš kurio nėra išėjimo, o gal dabar jau ir yra. Jeigu tikrai iš­
moksiu skaityti ir rašyti.

• 98 •
 Tie prisipažinimai sužadino kitus prisipažinimus, ir Džulė ėmė
susidaryti aiškesnį vaizdą to gyvenimo, kuriam šios moterys buvo
pasmerktos. Nė viena jų neturėjo savigarbos; jas tikrai niekino vy­
rai, su kuriais jos gyveno ar už kurių buvo ištekėjusios, ir jos manė
nesančios vertos ko nors geresnio. Tuo metu, kai Džulė išeidama
uždarė klasės duris, ji jau buvo dešimt minučių pavėlavusi vakarie­
nės ir labiau nei bet kada pasiryžusi gauti pinigų, reikalingų moko­
mosioms priemonėms, kurios moterims padėtų sparčiai mokytis.

Kai Džulė privažiavo prie namų, Tedo policijos auto-

mobilis jau stovėjo, o Karlas vaikštinėjo keliuku, šnekučiuodamas su
broliu. Mėlynas Karlo bleizeris, kuriuo jis primygtinai siūlė Džulei
važiuoti į Amarilą, nes jos pačios automobilis buvo ne toks patiki­
mas, stovėjo ant kelio, ir Džulė greta pastatė savo mašiną. Abu vy­
rai atsigręžė ir sustojo jos palaukti, ir net po šitiek metų ji vis dar
jautė, kaip ją šildo pasididžiavimas ir nustebimas, kokie aukšti ir
dailūs užaugo jos broliai ir kokie šilti ir mylintys išliko jai.
- Sveika, sese! - šūktelėjo Tedas, abiem rankomis ją apglėb­
damas.
- Sveikas, - pasisveikino ji. - Kaip teisės mokslų reikalai?
Tedas dirbo Kytono šerifo padėjėju, tačiau ką tik buvo gavęs tei­
sininko diplomą ir dabar laukė advokatūros egzamino rezultatų.
- Puikūs, - nusijuokė jis. - Šiandien po pietų įteikiau poniai Her-
kovic kvietimą į teismą už tai, kad ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų
perėją. Tai mane nudžiugino.
Nors jis ir mėgino juokauti, jo balse buvo girdėti ciniškų gaidelių,
kurios ten radosi per pastaruosius trejus metus, žlugus jo trumpalai­
kei santuokai su turtingiausių Kytono piliečių dukra. Tas gyvenimas

• 99 •
įskaudino jį, o paskui padarė nejautrų; visa šeima tą žinojo ir jiems
tai labai nepatiko.
O Karlas jau šeši mėnesiai buvo vedęs ir, spausdamas Džulę sa­
vo lokio glėbyje, švytėjo ir buvo kupinas optimizmo.
- Sara šiandien negali atvažiuoti vakarienės, ji dar ne visai svei­
ka, - paaiškino jis.
Priebutyje degė lempa ir jos šviesoje tarpduryje pasirodė Merė
Matison, prisikišusi prijuostę. Išskyrus kelias žilas sruogas tamsiuo­
se plaukuose ir sulėtėjusius judesius po širdies smūgio, ji tebebuvo
tokia pat graži, gyvybinga ir šilta kaip visada.
- Vaikai, - šūktelėjo ji, - paskubėkit! Vakarienė aušta.
Matisonas stovėjo jai už nugaros, vis dar aukštas ir tiesus, tačiau
beveik visai pražilęs ir dabar jau visą laiką nešiojo akinius.
- Paskubėkit, - paragino ir jis, spausdamas glėbyje Džulę ir tapš­
nodamas savo sūnums per pečius, jiems nusivelkant švarkus.
Vienintelė permaina Matisonų šeimos vakarienėse po daugelio
metų buvo ta, kad dabar, kai visi vaikai jau buvo suaugę ir turėjo sa­
vus namus, Merė Matison buvo linkusi naudotis valgomuoju ir ten
vakarieniauti ypatingom progom. Tačiau pačios vakarienės nepasi­
keitė: jos tebebuvo proga juokauti ir bendrauti, metas, kai kartais
buvo užsimenama apie problemas ir siūlomi sprendimai. Prie vaka­
rienės stalo vykdavo pokalbiai, perdavinėjant iš rankų į rankas pus­
dubenius su kepta jautiena, bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis.
- Kaip vyksta Adelsono namo statyba? - paklausė Karlą Džulės
tėvas, vos tik jiems sukalbėjus maldą.
- Ne kažin kaip. Iš teisybės dėl jo aš iš proto išsikraustysiu. San­
technikas prijungė karštą vandenį prie šalto vandens čiaupo, o elek­
trikas - priebučio šviesą prie jungiklio virš skirstytuvo, todėl, jun­
giant skirstytuvą, šviesa priebutyje taip pat užsidega.
Paprastai Džulė labai jautriai reaguodavo į savo brolio statybų ne­
sėkm es ir vargus, bet tik ne dabar. Karlo nemalonumai jai veikiau
atrodė juokingi nei beviltiški.

• 100 •
 - Kur jis įtaisė jungiklį skirstytuvui? - šaipėsi ji.
- Hermanas prijungė jį prie prie krosnies ventiliatoriaus. - Jį vėl
buvo apėmusi viena iš jo „nuotaikų". - Aš nuoširdžiai manau, kad jis
taip džiaugiasi turėdamas darbą, kad sąmoningai viską sujaukia norė­
damas ilgiau išsilaikyti.
- Tokiu atveju verčiau patikrink, kad jis džiovintuvo laido nepri­
jungtų prie ko nors kito. Būtų tikra bėda, jeigu meras Adelsonas at­
sikraustęs įjungtų džiovintuvą ir susprogdintų įmontuotas mikroban­
gų krosneles.
- Tai visai nejuokinga, Džule. Mero Adelsono advokatas reikala­
vo, kad į statybos sutartį būtų įtrauktas straipsnis apie baudą. Jeigu
nebaigsiu to namo iki balandžio, man kiekviena diena kainuos po
150 svarų, nebent yra koks nors Dievo įstatymas, kuris nuo šito ap­
saugotų.
Džulė stengėsi atrodyti rimta, bet juoko kibirkštėlės žybčiojo jai
akyse, kai ji pamėgino įsivaizduoti, kaip meras Adelsonas įžiebia
šviesą prieangyje ir, užuot nušvitus ima riaumoti skirstytuvas. Ed­
vardas Adelsonas buvo ne tik meras, jam dar priklausė bankas, buvo
dalininkas Fordo firmoje ir turėjo metalo dirbinių parduotuvę, ir dar
žemės į vakarus nuo Kytono. Kytone visi žinojo Hermaną Henkel-
meną; pagal profesiją jis buvo elektrikas, viengungis - pagal pasirin­
kimą ir ekscentrikas - pagal genetinį paveldą. Kaip ir jo tėvas, Her­
manas gyveno vienas mažoje trobelėje miesto pakraštyje, dirbdavo
tada, kai užsimanydavo, dainuodavo, kai gerdavo, o blaivas leisdavo­
si į istorijos labirintus, demonstruodamas tokį žodyną ir žinių baga­
žą, kuris būtų daręs garbę net universiteto profesoriui.
- Vargu ar tau reiktų nerimauti dėl to, kad meras Adelsonas pa­
reikalaus tave nubausti, - linksmai svarstė Džulė. - Patį Hermaną
tikrai galima apibūdinti kaip stichinę nelaimę. Jis, kaip ir uraganai
bei žemės drebėjimai, - nenuspėjamas, nevaldomas. Visi tai žino.
Tada nusijuokė Karlas, žemu gerkliniu juoku.

• 101 •
 - Tu teisi, - pritarė. - Jeigu meras Adelsonas paduos mane į teis­
mą, vietiniai prisiekusieji priims nutartį mano naudai.
Po to sekusi tylos minutė buvo pilna bendro, nors žodžiais ir ne­
išreikšto, tarpusavio supratimo, tada Karlas atsiduso ir tarė:
- Nežinau, kas jį apsėdo. Kai Hermaną apsėda viena iš jo „nuo-
taikų“, jis pats puikiausias elektrikas, kokį esu kada sutikęs. Norė­
jau suteikti jam galimybę užsidirbti pinigų ir maniau, kad jis elgsis
deramai.
- Meras Adelsonas nepaduos tavęs į teismą, jei keliom dienom
vėliau atiduosi namą, - įsiterpė tėvas Matisonas, ir jo lūpas iškraipė
šypsena, kai krovėsi į lėkštę keptos jautienos gabalą. - Jis teisingas
žmogus. Žino, kad esi geriausias statybininkas šioje Dalaso pusėje ir
kad meras už savo pinigus gaus su kaupu.
- Tavo teisybė, - sutiko Karlas. - Verčiau pašnekėkim apie ką
nors linksmesnio. Džule, tu daugelį savaičių išsisukinėjai nuo tiesio­
ginio atsakymo. Dabar atvirai pasakyk: ar teki už Grego?
- O! - atsiduso ji. - Ką gi, aš... mes...
Visa šeima smaginosi stebėdama, kaip ji pradėjo perdėlioti sidab­
rinius stalo įrankius šalia savo lėkštės, paskui atsargiai pasuko dube­
nėlį su bulvių koše taip, kad piešinys atsidurtų pačiame centre. Te­
das pratrūko juoktis, o ji susizgribo rausdama. Nuo pat vaikystės,
kai pasijusdavo netvirta ar susirūpinusi, ją staiga pagaudavo noras
tvarkyti daiktus, dėlioti juos, - ar tai būtų jos kambario spinta, virtu­
vės spintelės ar stalo indai. Droviai nusišypsojusi, ji dirstelėjo į juos.
- Turbūt taip. Kada nors.
Ji vis dar mąstė, kai jie visi trys ėjo iš namų ir sutiko šaligatviu
priešais juos ateinantį Hermaną Henkelmeną su skrybėle rankoje,
sutrikusį ir kvailai šypsantį. Septyniasdešimties sulaukęs, jis buvo
aukštas, prakaulus, tačiau kai ištiesdavo pečius, - ką dabar pada­
rė, - jo povyzoje atsirasdavo orumo, kuris visada suvirpindavo Džu­
lei širdį.

• 102 •
 - Labą vakarą visiems, - pasveikino jis pulkelį, susibūrusį prie­
butyje, o tada atsigręžė į Karlą ir tarė: - Žinau, kad praradau Adelso­
no darbą, bet, Karlai, tikėjausi, kad bent leisi man sutvarkyti tą dar­
bą, kurį sugadinau. Tik tiek tenoriu. Neprašau, kad man užmokėtu-
mėt, bet aš apvyliau jus ir norėčiau už tai atlyginti, kaip įmanyda­
mas geriau.
- Hermanai, atleisk, bet negaliu...
Senesnysis vyras pakėlė ranką, ilgapirštę, stebinamai aristokra­
tišką.
- Karlai, niekas kitas, išskyrus mane patį, negali įsivaizduoti, ką
aš ten pripainiojau. Visą savaitę jaučiausi blogai, tik nenorėjau tau
nieko sakyti, nes bijojau, kad pamanysi, jog esu susenęs ir ligotas, ir
atleisi mane iš darbo. Jokios rimtos ligos, tiktai gripas. O dabar jūsų
naujasis elektrikas tikriausiai tariasi žinąs visa, ką aš blogai pada­
riau, bet jeigu kas nors paaiškės išdžiūvus sienoms, jūs griausit sie­
nas savaitę po to, kai atsikraustys Adelsonas. Žinot, kad negalima
keisti elektrikų darbo vidury, jei nenorit vėliau turėti bėdų.
Karlas dvejojo, o Džulė su Tedu suteikė jam galimybę vienam
persigalvoti. Atsisveikinę jie pasuko prie Karlo bleizerio.
- Mėlynai pažymėtas šiaurinis kelias į Penhendlą, - paaiškino Te­
das, vilkėdamas lengvu švarku. - Jeigu ims snigti, džiaugsies turė­
dama keturratę važiuoklę. Būtų gerai, jeigu Karlui nereikėtų telefo­
no jo pikape. Geriau jausčiausi, jei būtų galėjęs palikti jį bleizeryje.
- Man nieko neatsitiks, - linksmai pažadėjo Džulė, pakštelėdama
jam į skruostą.
Nuvažiuodama užpakaliniame veidrodėlyje ji stebėjo brolį. Jis sto­
vėjo ant šaligatvio, rankas susikišęs į kišenes, aukštas, lieknas, pa­
trauklus, šviesiaplaukis vyras - šaltas ir nelaimingas. Tą išraišką ji
dažnai matydavo jo veide po skyrybų su Ketrina Keihil. Ji buvo ge­
riausia Džulės draugė, ir dabar tebebuvo, nors ir persikėlė į Dalasą.
Nei Ketrina, nei Tedas nieko bloga vienas apie kitą nesakė Džulei, ir

• 103 •
ši nesuprato, kodėl du žmonės, kuriuos ji taip mylėjo, negalėjo my­
lėti vienas antro. Nuvydama šalin tas slegiančias mintis, Džulė ėmė
galvoti apie rytdienos kelionę į Amarilą. Tikėjosi, kad nesnigs.

- Ei, Žakai, - kuždesys buvo beveik negirdimas. - Ką darysi, jei­

gu poryt ims snigti, kaip žadėjo orų prognozė? - Dominikas Sandinis
persilenkė žemyn nuo viršutinio gulto ir pažvelgė į vyriškį, tysantį
ant lovos apačioje ir stebeilijantį į lubas. - Žakai, ar girdi mane? -
sušnibždėjo garsiau.
Atsitraukdamas nuo begalybės minčių apie artėjantį bėgimą ir su
juo susijusios rizikos, Žakas iš lėto pasuko galvą ir pažvelgė į ištver­
mingą judrų trisdešimtmetį, gyvenantį su juo toje pačioje kameroje
Amarilo valstijos kalėjime ir žinantį apie pabėgimo planus, nes pats
buvo į juos įtrauktas. Dominiko dėdė užėmė svarbią vietą tuose pla­
nuose - buvęs bukmekeris, pagal kalėjimo bibliotekoje esančią infor­
maciją, turėjo ryšių su Las Vegaso mafija. Žakas užmokėjo Enrikui
Sandiniui didžiulius pinigus už tai, kad tas viską paruoštų pabėgi­
mui. Jis tai padarė Dominikui užtikrinus, kad jo dėdė - „sąžiningas
žmogus", tačiau niekaip negalėjo per kelias valandas įsitikinti, ar pi­
nigai, kuriuos liepė Metui Farelui pervesti į Sandinio sąskaitą Švei­
carijos banke, iš tikrųjų nebus prarasti.
- Aš viską sutvarkysiu, - trumpai drūtai pareiškė Žakas.
- Na, kai „tvarkysi", nepamiršk, kad esi man skolingas dešimt do­
lerių. Pernai lažinomės dėl Lokių žaidimo ir tu pralošei. Prisimeni?
- Atiduosiu, kai ištruksiu iš čia. - Ir dėl viso pikto, jeigu kas
nors jų klausėsi, Žakas pridūrė: - Kada nors.
Šypsodamas kaip sąmokslininkas, Sandinis atsilošė, pakišo nykš­
tį po laiško, kurį šiandien buvo gavęs, kraštu, sukryžiavo kojas ties
kulkšnimis ir, ėmęs skaityti, nutilo.
Dešimt sumautų dolerių, niūriai pagalvojo Žakas, prisimindamas
tuos laikus, kai dalydavo dešimtinėmis arbatpinigius pasiuntiniams ir

• 104 •
viešbučio patarnautojams taip nerūpestingai, lyg tai būtų lošimo pi­
nigai. Šitoje pragaro skylėje, kurioje jis praleido pastaruosius penke­
rius metus, vyrai už dešimt dolerių žudė vienas kitą. Už dešimt do­
lerių galėjai nusipirkti bet ką, kas čia parduodama: saują cigarečių su
marihuana, saują raminamųjų ar slopinamųjų, žurnalų, galinčių pa­
tenkinti bet kokį iškrypimą. Tai buvo tik kelios „prabangos prekės",
kurias čia galėdavai gauti už pinigus. Paprastai jis stengdavosi negal­
voti apie tai, kaip kadaise gyveno; mintys apie tai paversdavo jo
dvylikos ir penkiolikos pėdų kamerą su kriaukle, tualeto puodu ir
dviem gultais dar labiau nepakenčiamą, bet dabar, kai buvo pasiryžęs
bėgti arba bėgdamas mirti, nenorėjo to gyvenimo užmiršti. Prisimi­
nimai sustiprins jo ryžtą ištrūkti, kad ir kiek tai kainuotų, kad ir
kaip būtų rizikinga. Norėjo prisiminti įniršį, užplūdusį pačią pirmą
dieną, kai trinktelėjo uždaromos kameros durys, ir kitą kartą, kai
gauja galvažudžių apsupo jį kalėjimo kieme, erzindami: „Eikš, ekra­
no zvaigzdeee, parodyk mums, kaip kine laimėdavai visas tas mušty­
nes". Tai buvo grynas, aklas, iracionalus įniršis, privertęs jį tvoti di­
džiausiam grupėje, įniršis ir neišreikštas noras baigti savo gyvenimą
ten ir kaip įmanoma greičiau, - bet prieš tai įskaudinti savo kankin­
toją. Ir tą dieną jis daugelį įskaudino. Buvo puikios formos ir visos
pamokos, per kurias išmoko tariamai muštis vaidindamas „kietą vy­
ruką", nenuėjo veltui. Numaldžius muštynes, Žakui buvo sulaužyti
trys šonkauliai ir sutrenktas inkstas, tačiau du jo priešininkai atrodė
nepalyginamai prasčiau.
Jo triumfas baigėsi vienute savaitei, tačiau paskui jau niekas jo
nebeerzino. Pasklido gandas, kad jis maniakas, ir net bjauriausi chu­
liganai plačiu lankstu apeidavo jį. Galų gale jis buvo nuteistas už
žmogžudystę, o ne už paprastą smulkų prasižengimą. Tai irgi kėlė
tam tikrą pagarbą. Jam prireikė trejų metų, kol įgijo išminties ir su­
prato, kad lengviausias kelias - tapti patikėtiniu, o tai reiškė pačiam
gerai elgtis ir žaisti žaidimą, tarsi jis būtų geras kareivėlis. Ir jis tai

• 105 •
darė, netgi pamėgo kai kuriuos kalinius, tačiau niekada per šitiek
metų nepatyrė ramybės. Ramybė galėjo ateiti tik susitaikius su liki­
mu, tačiau nė sykio būnant kalėjime, net nė akimirką jis negalėjo
daryti to, kas buvo patariama kaliniams: jis negalėjo susitaikyti su
savo įkalinimu ir paprasčiausiai stumti čia laiką. Jis išmoko žaisti šį
žaidimą ir dėtis esąs „prisitaikęs", tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai.
Iš teisybės kiekvieną rytą, kai tik atsimerkdavo, prasidėdavo vidinė
kova ir siautėdavo tol, kol Žakas galiausiai užmigdavo. Jam reikėjo iš
čia ištrūkti, kol dar neišsikraustė iš proto. Jo planas buvo aiškus:
kiekvieną trečiadienį viršininkas Hedlis, tvarkęs kalėjimą, lyg čia
būtų koks stalininis lageris 17, dalyvaudavo susirinkime Amarile;
Žakas buvo jo vairuotojas, o Sandinis - jo pasiuntinys. Šiandien buvo
trečiadienis, ir visa, ko Žakui reikėjo sėkmingai pabėgti, buvo Ama­
rile, tačiau paskutinę akimirką Hedlis, šią savaitę turėjęs kalbėti su­
sirinkime, pranešė Žakui, kad susirinkimas perkeltas į penktadienį.
Žakas sukando dantis. Jeigu ne tai, jis jau būtų laisvas. Arba nebegy­
vas. Dabar jam teks laukti ligi porytdienos, o jis nežinojo, kaip iš­
tvers tą įtampą.
Užmerkęs akis, vėl ėmėsi savo plano. Jis buvo pilnas spąstų, ta­
čiau Dominikas Sandinis buvo patikimas, todėl kalėjimo viduje jis
galėjo padėti. Viskuo anapus sienų turėjo rūpintis Enrikas Sandinis -
pinigais, transportu ir nauja tapatybe. Paskui jau viskas priklausė
nuo Žako. Šiuo metu labiausiai jį jaudino dalykai, kurių negalėjo tiks­
liai numatyti ar jiems pasiruošti, pavyzdžiui, oras, galimos kliūtys
kelyje. Net kruopščiai suplanavus, buvo tūkstančiai smulkmenų, ga­
linčių rastis ir sukelti grandininį efektą, galintį sugriauti visą jo pla­
ną. Rizika didžiulė, tačiau tai nebuvo svarbu. Iš tiesų nebuvo. Jis tu­
rėjo tiktai dvi galimybes: likti šitoje pragaro duobėje ir leisti jai su­
naikinti jo proto likučius arba bėgti ir rizikuoti būti nušautas, kai jį
mėgins sugauti. Žakui daug priimtinesnis variantas pasirodė būti nu­
šautam negu supūti čia.

• 106 •
 Net jeigu sugebėtų pabėgti, žinojo, kad jie niekada nesiliaus jo
medžioję. Visą likusį gyvenimą - gal net ir labai trumpą - jis nieka­
da negalės atsipalaiduoti ar liautis žvilgčiojęs per petį, nesvarbu, į
kokį pasaulio kampelį nusidangintų. Buvo verta. Bet kas buvo verta.
- Po šimts pypkių! - džiaugsmingas Sandinio šūktelėjimas paža­
dino Žaką iš minčių apie pabėgimą. - Džiną išteka! - Jis pamojavo
laišku, kurį skaitė, ir, kai Žakas tik pasuko galvą ir dirstelėjo į jį abe­
jingu žvilgsniu, garsiau pridūrė: - Žakai, ar girdėjai, ką sakiau? Ma­
no sesuo Džiną išteka po dviejų savaičių! Išteka už Gvido Dorelio.
- Gerai pasirinko, - šaltai tarstelėjo Žakas, - juk jis užtaisė jai
vaiką.
- Taip, bet kaip tau sakiau, mama neketino jai leisti už jo tekėti.
- Nes jis skolina pinigus nežiūrėdamas kam, - kiek patylėjęs pa­
aiškino Žakas, prisimindamas, ką žinojo apie Gvidą.
- Po velnių, ne. Mama supranta, kad vyras turi uždirbti pragyve­
nimui. O Gvidas tik skolina pinigus tiems, kam jų reikia.
- O jeigu jie negali grąžinti, laužo jiems kojas.
Žakas pamatė, kaip Sandinio veidas ištįso, ir tuojau pat pasigailė­
jo savo sarkazmo. Nors Sandinis buvo pavogęs dvidešimt šešis auto­
mobilius ir šešiolika kartų suimtas dar nesulaukęs dvidešimt aštuo­
nerių, kažkoks mielas ir vaikiškas buvo tas liesas italiūkštis. Kaip ir
Žakas, jis buvo patikėtinis, tačiau jam jau buvo likę kalėti keturias
savaites. Sandinis buvo įžūlus kaip velnias, visada pasiruošęs kibti į
atlapus, be galo ištikimas Žakui, kurio filmai jam patiko. Turėjo di­
džiulę įvairiaspalvę šeimą, kuri reguliariai ateidavo pas jį į kalėjimo
kiemą lankymo dienomis. Kai jie sužinojo, kad Žakas - jo kameros
draugas, juos pagavo šventa pagarba, o kai paaiškėjo, kad Žako nie­
kas niekada nelanko, jie užmiršo, kas jis, ir priėmė jį kaip artimą gi­
minaitį. Žakui būtų labiau patikę, jeigu niekas jam netrukdytų, ir jis
rodė jiems tai, būdamas santūrus ir pabrėžtinai ignoruodamas jų
uvertiūras, kai jau niekaip nebegalėdavo jų išvengti. Bergždžios pa­

• 107 •
stangos. Kuo labiau stengėsi nuo jų atsiriboti, tuo atkakliau aplinkui
jį būrėsi klegantis draugiškas jų pulkas. Nespėjus susigaudyti, kaip
tai įvyko, jį jau glėbesčiavo ir bučiavo apkūni mama Sandini ir Domi-
niko seserys bei pusseserės. Tamsiaplaukiai vaikučiai su čiulpinu-
kais, lipniomis rankytėmis ir meiliomis šypsenomis buvo susodinti
jam ant skreito, o tuo tarpu rusvaveidės jų motinos aptarinėjo gau­
sios Dominiko šeimos reikalus, ir Žakas beviltiškai stengėsi susigau­
dyti jų varduose, tuo pat metu mėgindamas budriu žvilgsniu stebėti
čiulpinukus, kurie kas kartą galiausiai atsidurdavo jo plaukuose. Sė­
dėdamas ant suolo kalėjimo kieme, pilname žmonių, jis stebėjo, kaip
rubuilis Sandinių kūdikis žengė pirmus netvirtus žingsnius, tiesda­
mas rankutes, kad jam pagelbėtų ne kuris nors iš Sandinių, o Žakas.
Jie apgaubdavo jį šiluma, o išėję reguliariai dusyk per mėnesį
siųsdavo jam, kaip ir Dominikui, itališkus pyragėlius ir kvapnią deš­
rą, įvyniotą į taukuotą rudą popierių. Nors dėl to Žakui sutrikdavo
virškinimas, jis visada suvalgydavo dalį dešros ir visus pyragėlius, o
kai Sandinio pusseserės ėmė jam siuntinėti raštelius ir prašyti auto­
grafų, Žakas pareigingai atsakydavo. Sandinio mama siųsdavo Žakui
gimtadienio atvirukus ir laiškus, kad jis esąs per liesas. Ir tais retais
atvejais, kai Žaką iš tiesų ėmė juokas, jį visada sukeldavo Sandinis.
Kažkodėl Sandinis ir jo šeima jam buvo artimesni, negu kada nors
buvo jo paties šeima.
Mėgindamas užglostyti savo pastabą, smerkiančią Sandinio būsi­
mą svainį, Žakas nepaprastai iškilmingai pareiškė:
- Kai pagalvoji, neką geresni ir bankai. Jie išmeta į gatvę našles
ir našlaičius, kai tie negali susimokėti.
- Iš tiesų! - linksėdamas galva pritarė Sandinis, atgavęs savo ge­
rą nuotaiką.
Suprasdamas, kad geriau atidėti į šalį kankinančius rūpesčius dėl
galimų netikėtumų per pabėgimą, kurių jis negalėjo numatyti, Žakas
susidomėjo Sandinio naujiena ir pasiteiravo:

• 108 •
 - Jeigu tavo motinai neužkliuvo Gvido profesija ar jo kriminalinė
praeitis, kodėl ji turėtų drausti Džinai tekėti už jo?
- Aš tau minėjau, Žakai, - rimtai paaiškino Sandinis. - Gvidas jau
anksčiau buvo susituokęs - bažnyčioje, o dabar jis išsiskyręs, vadi­
nasi - atskirtas nuo bažnyčios.
Žakas nuoširdžiai atsakė:
- Iš tiesų. Pamiršau tai.
Sandinis vėl ėmė skaityti laišką.
- Džiną siunčia tau linkėjimus. Ir mama taip pat. Mama sako, kad
tu jai per mažai rašai ir per mažai valgai.
Žakas žvilgterėjo į plastmasinį laikrodį, kurį jam buvo leista ne­
šioti, ir atsistojo.
- Judink subinę, Sandini. Metas tikrinti kalinius.

Senyvos Džulės kaimynės, dvynės Eldridž, sėdėjo

sūpynėse savo namo priebutyje, pamėgtoje vietoje, iš kur galėdavo
stebėti, ką veikė kaimynai per keturis Guobų gatvės namų masyvus.
Šiuo m etu abi senmergės stebėjo, kaip Džulė deda savo kelioninį
krepšį ant bleizerio užpakalinės sėdynės.
- Labą rytą, Džule, - šūktelėjo Flosė Eldridž, o Džulė, staigiai
atsisukdama, krūptelėjo pamačiusi abi žilagalves moteriškes šeštą
valandą ryto jau atsikėlusias ir sėdinčias lauke.
- Labą rytą, panele Flose, - tyliai šūktelėjo Džulė, mandagiai at­
sigręždama į jas ir eidama per drėgną žolę pasisveikinti. - Labą ry­
tą, panele Ada.
Nors jau buvo įpusėjusios aštuntą dešimtį, abi moteriškės vis dar
atrodė stebinamai panašios, o tą įspūdį dar labiau stiprino viso gyve­
nimo įprotis dėvėti vienodus drabužius. Tačiau čia ir baigėsi visas

• 109 •
panašumas, nes Flosė Eldridž buvo stora, miela, draugiška ir links­
ma, o jos sesuo - plona, surūgusi, valdinga ir triukšminga. Sklido
gandai, kad panelė Flosė jaunystėje mylėjusi Hermaną Henkelmeną,
tačiau panelė Ada suardžiusi poros vedybinius planus, įtikinusi nuo­
laidžią seserį, kad Hermanas, keleriais metais jaunesnis už Flosę,
domėjosi tik Flosei priklausančia kuklaus jų paveldėjimo dalimi ir
kad jis pragersiąs viską, o Flosę paversiąs miestelio pajuokų objektu.
- Gražus rytas, - pridūrė panelė Flosė, stipriau apsimuturiuoda­
ma šaliku žvarbų sausio rytą.
- Tomis nešaltomis dienomis, kurių pasitaiko kartkartėmis, be
abejo, žiema atrodo trumpesnė ir lengviau pakeliama, ar ne, Džule?
Nespėjus Džulei atsakyti, Ada Eldridž susidomėjo ja pačia:
- Ar tu, Džule, vėl išvažiuoji? Juk vos prieš keletą savaičių su­
grįžai.
- Aš tik porą dienų nebūsiu namie.
- Dar viena kelionė su reikalais, o gal šį kartą kokia pramoga? -
neatlyžo Ada.
- Yra reikalų.
Ada kilstelėjo antakius, nebyliai reikalaudama konkretesnio atsa­
kymo, ir Džulė, nenorėdama būti grubi, pasidavė:
- Važiuoju į Amarilą pasišnekėti su vienu vyriškiu dėl dotacijos
mokyklinei programai.
Ada linkterėjo stengdamasi suvirškinti šią naujieną.
- Girdėjau, tavo brolis turi bėdų baigdamas statyti mero Adelso-
no namą. Nereikėjo jam samdyti Hermano Henkelmeno. Tas žmogus
niekada nieko gerai nepadaro.
Užgniauždama norą dirstelėti į panelę Flosę ir pažiūrėti, kaip ji
reaguoja į menamo jos buvusio mylimojo pasmerkimą, Džulė atkir­
to Adai:
- Karlas - geriausias statybininkas šioje Dalaso pusėje, todėl m e­
ro Adelsono architektas jį ir pasirinko. Viskas tame name turi būti

• 110 •
specialiai padaryta. Tam reikia laiko ir kantrybės. - Ada išsižiojo no­
rėdama tęsti savo kamantinėjimą, bet Džulė užbėgo jai už akių ir,
skubiai dirstelėjusi į savo laikroduką, atsisveikino: - Verčiau jau va­
žiuosiu. Ligi Amarilo toli. Sudie, panele Flose, sudie, panele Ada.
- Būk atsargi, - perspėjo panelė Flosė. - Girdėjau, kad ryt ar po­
ryt atslinks šalto oro frontas kažkur nuo Amarilo. Penhendlyje smar­
kiai prisnigo. Juk nenorėtum, kad užkluptų pūga.
Džulė meiliai nusišypsojo storulei dvynei.
- Nesirūpinkit. Aš važiuoju Karlo bleizeriu. Be to, per orų prog­
nozę pranešė, kad tėra tik dvidešimt procentų tikimybės, jog ten
snigs.
Dvi senyvos moteriškės stebėjo, kaip bleizeris atbulas išvažiavo
iš keliuko, o tada Flosė svajingai atsidūsėjo.
- Džulės gyvenimas pilnas nuotykių. Pernai vasarą ji važiavo į
Prancūziją, į Paryžių, su mokytojais, o dar prieš metus - į Didįjį
Kanjoną. Sakau, ji nuolatos keliauja.
- Taip daro valkatos, - pasakė Ada gaižiu balsu. - Jei klaustum
mane, sakyčiau, kad jai derėtų sėdėti namie ir, kol dar turi galimybę,
ištekėti už pastoriaus padėjėjo, kuris jai neabejingas.
Užuot šokusi beprasmiškai prieštarauti valdingai seseriai, Flo­
sė, - kaip tokiais atvejais elgdavosi, - paprasčiausiai pakeitė pokal­
bio temą.
- Tėvas Matisonas ir ponia Matison tikriausiai labai didžiuojasi
savo vaikais.
- Jie nesididžiuotų, jei žinotų, kad Tedas pusę nakties praleidžia
su ta mergina, su kuria dabar vaikštinėja. Irma Boder sakė, kad
prieš dvi naktis beveik ligi ketvirtos ryto negirdėjo, kaip nuvažiavo
jo mašina.
Flosės išraiška tapo svajinga.
- Bet, Ada, gal jie turi labai daug kalbos. Kertu lažybų, kad jie
jau įsimylėję!

• 111 •
 - Aistra juos degina! - atkirto Ada. - 0 tu tebesi tokia pat ro­
mantiška kvailė kaip ir tavo mama. Tėtis visada taip sakydavo.
- Ji buvo ir tavo mama, Ada, - atsargiai pastebėjo Flosė.
- Bet aš tokia kaip tėtis. Aš visai nepanaši į mamą.
- Ji mirė, kai mes buvom dar visai mažytės, tad negali būti tokia
tikra.
- Aš tikra, nes tėtis visada taip sakydavo. Sakydavo, kad tu kvai­
la kaip ir ji, o aš - stipri kaip jis. Štai kodėl jis į mano rankas atida­
vė visą turtą, jei prisimeni, tavimi negalima pasikliauti, kad pati sa­
vimi pasirūpintum, todėl aš rūpinuosi mumis abiem.
Flosė prikando lūpą, o paskui vėl atsargiai pakeitė temą.
- Mero Adelsono namas bus pavyzdinis. Girdėjau, net liftas bus
įrengtas.
Ada užkėlė koją ant slenksčio ir taip piktai atsispyrė, kad sūpy­
nės ėmė linguoti ir girgždėti.
- Kai stato Hermanas Henkelmenas, merui teks džiaugtis, kad jo
liftas neprijungtas prie jo komodos! - atkirto ji su kandžia panieka. -
Tas žmogus - beviltiškas netikša, koks buvo ir jo tėtis, ir tėčio tėtis.
Sakiau jums, kad jis toks bus.
Flosė, nunarinusi akis, žiūrėjo į savo mažas rankas, sudėtas į
skreitą. Ji nieko nepasakė.

Žakas stovėjo priešais nedidelį veidrodį viršum

praustuvų dušuose, nematančiomis akimis įsispoksojęs į savo at­
spindį, mėgindamas save įtikinti, kad Hedlis šiandien nebepakeis
planų, kai įpuolė Sandinis, kurio veidas išdavė slopinamą susijaudini­
mą, ir per petį sviedė atsargų žvilgsnį į holą už nugaros. Įsitikinęs,

• 112 •
kad nieko nėra, kas galėtų išgirsti, Sandinis priėjo artyn ir susijaudi­
nęs ėmė šnibždėti:
- Hedlis pranešė, kad trečią valandą nori vykti į Amarilą. Štai
kaip!
Žaką taip ilgai buvo kamavusi įtampa ir nekantrumas, kad jis be­
veik negalėjo susitaikyti su mintimi, kad lauktoji valanda jau čia.
Dvejus ilgus metus jis apsimetinėjo pripratęs prie sistemos, tapęs
pavyzdiniu kaliniu, norėdamas būti paskirtas patikėtiniu ir gauti vi­
sas tą postą lydinčias laisves, ištisi mėnesiai planavimo ir sąmoks­
lų - pagaliau visa tai davė vaisius. Po kelių valandų, jeigu atidėlioji­
mas nebus nepataisomai pakenkęs jo pasirengimui, jis jau bus kely­
je su išnuomotu automobiliu, tapęs nauju žmogumi, su smulkmeniš­
kai sudaryta dienotvarke ir lėktuvo bilietais, kurie valdžią privers jį
medžioti tarsi vėją lauke.
Prie gretimo praustuvo Sandinis pasakė:
- Jėzau, kaip norėčiau bėgti drauge. Tikrai norėčiau dalyvauti
Džinos vestuvėse!
Žakas pasilenkęs šliūkšterėjo vandens sau ant veido, tačiau išgir­
do slopinamą susijaudinimą Sandinio balse ir tai be galo jį išgąsdino.
- Net negalvok! Po keturių savaičių tu iš čia vis tiek išeisi, - pri­
dūrė traukdamas rankšluostį nuo kablio.
- Taip, - sutiko tas. - Tavo teisybė. Štai, paimk, - pridūrė išties­
damas ranką.
- Kas tai? - paklausė Žakas, šluostydamas veidą.
Jis nusviedė rankšluostį ir pažiūrėjo į popierių ištiestoje Sandinio
rankoje.
- Čia mamos adresas ir telefono numeris. Jeigu reikalai susiklos­
tys taip, kaip turėtų, nugabensi savo subinę pas mamą, o ji pristatys
tave mano dėdei. Jis turi ryšių visur, - gyrėsi Sandinis. - Žinau, tu
abejojai, ar jis norės tau pagelbėti, tačiau po kelių valandų įsitikinsi,

• 113 •
kad viskas Amarile bus taip, kaip pageidauji. Jis šaunus vyrukas, -
išdidžiai pridūrė Sandinis.
Žakas atsainiai nusismaukė šiurkščių baltų kalėjimo marškinių
rankoves, stengdamasis negalvoti apie nieką, išskyrus tai, kas dėjo­
si šią akimirką, tačiau, kai bandė užsisegti rankogalius, rankos jo ne­
klausė. Sudraudė save, liepdamas nusiraminti ir galvoti apie tai, ką
kalba.
- Yra kai kas, Dominikai, ko seniai norėjau tave paklausti, - at­
sargiai pradėjo Žakas. - Jeigu jis toks „šaunus vyrukas" ir turi tiek
„ryšių", kodėl jis nieko nepadarė, kad išvaduotų tave iš šito pragaro?
- A, tai? Aš padariau žioplą klaidą, ir dėdė Enrikas pamanė, kad
mane reiktų pamokyti.
Sandinio balsas buvo toks sielvartingas, kad Žakas nustebęs pa­
kėlė į jį akis.
- Kokią klaidą?
- Mat viena iš mašinų, kurią paskutinį kartą pavogiau, priklau­
sė jam.
- Tokiu atveju gali džiaugtis likęs gyvas.
- Tai jis ir pasakė.
Įtampa užgniaužė Žako juoką.
- Jis bus Džinos vestuvėse. Man tikrai gaila, kad ten nedalyvau­
siu. - Ir pakeisdamas temą Dominikas pridūrė: - Gerai, kad Hedliui
patinka, jog žmonės tave atpažįsta, kai jį vežioji. Jeigu tavo plaukai
būtų tokie trumpi kaip kitų kalinių, tave daug greičiau atpažintų už
kalėjimo sienų. Tas truputis papildomų plaukų, kuriuos turi...
Abu vyrai krūptelėjo, kai į dušus įėjo kitas patikėtinis ir nykščiu
parodė durų link.
- Judinkis, Sandini, - įsakė jis. - Ir tu, Benediktai. Viršininkui po
penkių minučių reikės automobilio.

• 114 •
 15
- Labą rytą, Benediktai, - pasveikino Hedlis, kai Ža­
kas pabeldė į kalėjimo viršininko būsto duris, netoli teritorijos var­
tų. - Matau, kaip ir visada esi rūškanas ir nedraugiškas. Prieš mums
važiuojant, - pridūrė jis, - pavedžiok Hitlerį po kiemą. - Kalbėdamas
jis padavė Žakui pavadį, už kurio buvo pririštas didelis dobermanas.
- Aš nesu jūsų tarnas, po velnių, - atšovė Žakas, ir bejausmis
Hedlio veidas lėtai apsiniaukė.
- Tau nusibodo naudotis mano palankumu ir patikėtinio laisve?
Ar tau, Benediktai, knieti kurį laiką pasisvečiuoti mano pokalbių
kambaryje?
Mintyse keikdamas save, kad leido prasiveržti neapykantai tokią
dieną, kai galėjo tiek daug prarasti, Žakas gūžtelėjo pečiais ir paėmė
pavadėlį.
- Nelabai.
Nors Hedlis buvo tik penkių pėdų ir šešių colių ūgio, jo savimei­
lė buvo milžiniška ir jo geros manieros slėpė sadistišką psichopatiš-
ką piktumą, kurį žinojo visi, išskyrus, ko gero, Valstijos kalėjimų
valdybą, tikriausiai nežinančią arba nekreipiančią dėmesio į didelį
mirtingumą, kuris jam pavaldžiame padalinyje buvo priskiriamas
„kalinių peštynėms" ir „bandymams bėgti". „Pokalbių kambariu" ka­
lėjime vadindavo garsui nepralaidžią patalpą šalia Hedlio kabineto.
Kaliniai, neįtikę jam, būdavo atgabenami besispardantys ir iš tikro
siaubo apsipylę prakaitu, o išleisti jie būdavo nešami arba į izoliato­
rių, arba į ligoninę, arba į lavoninę. Jis jausdavo sadistišką malonu­
mą, versdamas žmones raitytis ir šliaužioti; iš teisybės ne geras Ža­
ko elgesys paskatino Hedlį skirti jį patikėtiniu, tai buvo Hedlio ego.
Mažajam viršininkui buvo be galo smagu gainioti ir komanduoti Za-
kariui Benediktui, versti jį patarnauti. Žakui atrodė komiška ironija,
kad Hedlio ego galiausiai suteikė jam galimybę pabėgti.

• 115 •
 Jis jau suko už namo kampo, kai Hedlis riktelėjo:
- Benediktai, nepamiršk iškuopti po Hitlerio!
Žakas grįžo atgal, tempdamas urzgiantį šunį, ir paėmė mažą sem ­
tuvėlį, kurį Hedlis laikė prie durų. Užsisagstę švarką ir pažvelgė į
dangų; buvo šalta, o dangus atrodė kaip švininis. Snigs.

Sėdėdamas ant automobilio užpakalinės sėdynės, Vei-

nas Hedlis įsikišo paskaitos konspektą į portfelį, paskui atleido kak­
laraištį, ištiesė kojas ir patenkintas atsiduso, žiūrėdamas į du patikė­
tinius priekinėse sėdynėse. Sandinis buvo smulkus sukčius, liesutis
italiūkštis, niekybė; vienintelė priežastis, dėl kurios buvo paskirtas
patikėtiniu, ta, kad vienas iš jo giminaičių priklausė tai pačiai gaujai,
kaip ir kažkas iš kalėjimo, ir tas kažkas pašnibždėjo, kad Dominikas
Sandinis turėtų būti skirtas patikėtiniu. Iš Sandinio Hedliui nebuvo
jokios pramogos, jokio smagumo, jokios garbės; nebuvo ir malonumo
jį pjudyti. O štai Benediktas - jau kita kalba. Benediktas - ekrano
žvaigždė, sekso simbolis, pramonės magnatas, turėjęs lėktuvų, limu­
zinų su vairuotojais. Benediktas buvo stambus ryklys, o dabar jis
rankomis ir kojomis tarnavo Veinui Hedliui. Yra teisybė pasaulyje,
pagalvojo Hedlis. Tikra teisybė. Dar svarbiau buvo tai, nors B ene­
diktas bandė neparodyti, kad pasitaikydavo atvejų, kai Hedlis galėda­
vo pradurti kietą jo odą ir versti raitytis, norėti to, ko negalėjo gau­
ti, tačiau tai buvo nelengva. Net tada, kai priversdavo Benediktą žiū­
rėti naujuosius filmus vaizdajuostėje, Akademijos apdovanojimus te ­
levizoriuje, Hedlis negalėjo būti tikras jį įskaudinęs. Turėdamas
omeny tą malonų tikslą, Hedlis ieškojo tinkamos temos ir atsitikti­
nai užtaikė sekso klausimą. Kai tik automobilis sustojo priešais
šviesoforus netoli kelionės tikslo, jis maloniai pasiteiravo:

• 116 •
 - Galiu guldyti galvą, kad moterys maldaudavo įsileisti jas į lovą,
kai buvai turtingas ir garsus, ar ne, Benediktai? Ar kada pagalvoji
apie moteris, kokios jos buvo, kai jas lietei, koks jų kvapas, skonis?
Turbūt nelabai mėgai seksą. Jeigu būtum buvęs tinkamas lovoje, to­
ji graži šviesiaplaukė kalė, kurią buvai vedęs, nebūtų prasidėjusi su
tuo tipu, Ostinu, ar ne?
Jis su pasitenkinimu užpakaliniame veidrodėlyje stebėjo, kaip ne­
žymiai įsitempė Benedikto apatinis žandikaulis, ir suklydo, pamanęs,
kad jį įskaudino kalbos apie seksą, o ne Ostino pavardė.
- Jeigu tave kada paleistų lygtinai - tavim dėtas nesitikėčiau iš
manęs rekomendacijos, - išėjęs turėtum pasiieškoti prostitučių. Visos
m oterys - kekšės, bet net ir kekšės turi skrupulų, ir jos nemėgsta
nešvarių ekskalinių savo lovose. - Nors Hedlis ir stengdavosi išlikti
mandagus ir gerų manierų su tomis padugnėmis - savo kaliniais, jam
amžinai būdavo sunku susivaldyti, ir jis juto, kaip ima veržtis apmau­
das. - Atsakyk, šunsnuki, arba kitą mėnesį tau teks praleisti karcery­
je! - Suvokęs, kad jau prarado savitvardą, Hedlis beveik maloniai pri­
dūrė: - Galiu galvą guldyti, kad turėjai vairuotoją anais gerais laikais,
ar ne? O dabar - tik pažvelk į save - tu mano vairuotojas. Yra Die­
vas. - Pasirodė pastatas didžiuliais langais, ir Hedlis atsitiesė, taisy­
damasis kaklaraištį. - Ar pasvarstai kada, kas nutiko pinigams, turiu
omeny tiems, kurie liko sumokėjus advokatams?
Atsakydamas Benediktas smarkiai nuspaudė koja stabdį ir auto­
mobilis žviegdamas staigiai sustojo priešais pastatą. Tyliai keiksno­
damas Hedlis susirinko savo popierius, nuslydusius ant grindų, ir
veltui laukė, kad Žakas išeitų.
- Ak tu, įžūlus šunsnuki! Nežinau, kas šiandien tave apsėdo, bet
aš atsiskaitysiu su tavimi, kai mes sugrįšim. Dabar pakelk savo su­
binę ir atidaryk dureles!
Žakas išlipo, nejausdamas žvarbaus vėjo, plėšusio jam nuo pečių
ploną baltą švarką, nerimaudamas tiktai dėl sniego, kuris jau ėmė

• 117 •
kristi ne juokais. Dar penkios minutės ir jis išdums. Pašaipiu jude­
siu jis staigiai atplėšė užpakalines dureles ir plačiai mostelėjo ranka.
- Ar sugebėsit išlipti, ar man teks jus išnešti?
- Tu paskutinį kartą stumdai mane, - perspėjo Hedlis, lipdamas
lauk ir griebdamas savo portfelį nuo sėdynės. - Kai grįšim, man
teks tave truputį pamokyti. - Sutramdęs savo pyktį, Hedlis pažvelgė
į Sandinį, kuris spoksojo į tolį ir stengėsi atrodyti klusnus ir kur­
čias. - Tu, Sandini, turi savo užduočių sąrašą. Atlik viską ir grįžk
čia. Tu, - įsakė Žakui, - nešk savo subinę į maisto prekių parduotu­
vę anapus gatvės, rask man gero importinio sūrio ir šviežių vaisių, o
paskui palauk automobilyje. Baigsiu po pusantros valandos. Žiūrėk,
kad neišjungtum šildymo ir variklis veiktų.
Nelaukęs atsakymo, Hedlis nuėjo šaligatviu. Abu likę vyrai sto­
vėjo, žiūrėdami jam į nugarą, laukdami, kol jis įeis į pastatą.
- Koks diegas, - sušnibždėjo Sandinis, o paskui atsigręžė į Ža­
ką. - Na štai. Sėkmės. - Jis dirstelėjo į tamsius, sniegą nešančius
debesis. - Bus tikra pūga.
Nekreipdamas dėmesio į orą, Žakas skubiai pasakė:
- Tu žinai, ką reikia daryti. Nenukrypk nuo plano ir, dėl Dievo
meilės, nepakeisk savo istorijos. Jeigu suvaidinsi taip, kaip sakiau,
liksi didvyriu, o ne bendrininku.
Tingi Sandinio šypsena ir įtempta, nerami laikysena velnioniškai
gąsdino Žaką. Jis aiškiai ir glaustai pakartojo planą, kurį iki šiol ga­
lėjo išdėstyti tik kuždomis.
- Domai, tik daryk taip, kaip sutarėm. Palik Hedlio pirkinių sąra­
šą ant automobilio grindų. Valandą atlikinėk pavedimus, paskui pasa­
kyk pardavėjai, kad sąrašą palikai automobilyje ir nesi tikras, ar vis­
ką paėmei. Pasakyk, kad turi grįžti jo pasiimti, tada ateik čia. Auto­
mobilis bus užrakintas.
Kalbėdamas Žakas iš Sandinio rankos paėmė sąrašą ir numetė
ant grindų keleivio pusėje, uždarė mašinos duris ir užrakino. Su ta­

• 118 •
riama vidine ramybe paėmė Sandinį už alkūnės ir ryžtingai pastū­
mėjo kampo link.
Pikapai lėkė pro šalį, kol jie laukė, kada užsidegs žalia šviesa, ta­
da neskubėdami perėjo gatvę - du vyrai, atrodę kaip eiliniai teksa-
siečiai, nerūpestingai aptarinėjantys ekonomiką arba artėjančias fut­
bolo rungtynes, - išskyrus tai, kad jie mūvėjo baltas kelnes ir vilkė­
jo baltus švarkus su juodais inicialais TDC, užrašytais ant nugarų.
Kai jie priėjo šaligatvio kraštą, Žakas kuždomis mokė:
- Kai prieisi prie automobilio ir pastebėsi, kad durelės užrakin­
tos, pereik per gatvę ligi parduotuvės, valandėlę dairykis aplinkui, o
tada paklausk pardavėjų, ar jie nematė žmogaus, panašaus į mane.
Kai jie pasakys nematę, eik į vaistinę, knygyną ir paklausk ten to
paties. Kai atsakys tau ne, drožk tiesiai į tą pastatą ir pradėk atida­
rinėti duris, klausinėdamas, kur vyksta viršininkų susirinkimas. Sa­
kyk visiems, kad tau reikia pranešti apie galimą pabėgimą. Pardavė­
jai visose krautuvėse, kuriose buvai anksčiau, patvirtins tavo pasa­
kojimą, o kadangi tu ketini perspėti viršininką, kad prieš pusvalandį
pasigedai manęs, dar jam negrįžus ir pačiam nepastebėjus, jis ne­
abejos, kad esi nekaltas it kūdikis. Tikriausiai išleis tave anksčiau,
kad galėtum dalyvauti Džinos vestuvėse.
Sandinis išsišiepė ir, užuot iškilmingai paspaudęs ranką, linksmai
parodė Žakui iškeltus nykščius, kad atrodytų įtartiniau.
- Nesijaudink dėl manęs ir eik.
Žakas linkterėjo, nusigręžė, o paskui vėl atsisuko atgal.
- Sandini? - rimtai kreipėsi jis.
- Ką, Žakai?
- Man trūks tavęs.
- Taip, žinau.
- Pasveikink mamą nuo manęs. Pasakyk seserims, kad jos visa­
da bus mano mylimiausios pamergės, - pridūrė Žakas, paskui pasi­
suko ir skubiai nudrožė tolyn.

• 119 •
 Maisto prekių parduotuvė buvo prie kampo su įėjimu iš gatvės
priešais pastatą, kuriame buvo Hedlis, ir priešais kitą fasadu į šalu­
tinę gatvę. Prisiversdamas nenukrypti nuo plano, Žakas įėjo pro pa­
grindinį įėjimą. Tam atvejui, jei Hedlis stebėtų jį iš pastato, ką jis
kartais darydavo, jis palūkuriavo už durų, kad būtų nepastebėtas, ir
lėtai suskaičiavo ligi trisdešimties.
Po penkių minučių jis jau buvo už penkių gatvių ir, po pažastimi
pasikišęs kalinio švarką, skubiai drožė ligi pirmo tikslo - vyrų tuale­
to Filipso 66 stotelėje Korto gatvėje. Iš įtampos ir baimės plakančia
širdimi jis kirto gatvę per raudoną šviesą, nerdamas tarp taksi ir
velkamo sunkvežimio, kuris sumažinęs greitį suko į dešinę, o tada
pamatė tai, ko ieškojo - neaiškų juodą dvivietį automobilį, pastatytą
ties viduriu gatvės su Ilinojaus numeriais. Automobilis tebestovėjo,
nors Žakas jį pasiekė pavėlavęs dvi dienas.
Palenkęs galvą, rankas susikišęs į kišenes, jis sulėtino žingsnį.
Jau buvo pradėję labai smarkiai snigti, kai Žakas žirgliojo pro raudo­
ną korvetę, pastatytą prie degalinės, tiesiai į vyrų tualetą. Stvėrė
rankenos burbulą ir pasuko jį. Užrakinta! Atsispirdamas pagundai įsi­
remti pečiu į duris ir pabandyti jas išlaužti, jis čiupo už rankenos ir
smarkiai papurtė. Iš vidaus piktai suriko vyriškas balsas:
- Dar nesimauk kelnių! Tuojau išeisiu.
Galiausiai po kelių minučių išniro tualete sėdėjęs žmogus, plačiai
atplėšė duris, apsidairė po tuščią plotą prie pastato ir pasuko prie
raudonos korvetės greta kolonėlės. Jam už nugaros Žakas išlindo iš
už šiukšlių konteinerio, įėjo į vyrų tualetą, stropiai užrakino duris ir
visą dėmesį sutelkė į perpildytą šiukšlių dėžę. Jeigu kas nors ją iš­
tuštino per pastarąsias dvi dienas, sėkmė bus jį aplenkusi.
Čiupęs ją apvertė. Iškrito keli popieriniai rankšluosčiai ir skardi­
nės nuo alaus. Jis dar sykį papurtė ir išvertė gyvą galą atmatų, o ta­
da - iš paties dugno - du nailoniniai turistiniai maišai guodžiamai
dunkstelėjo ant nešvarių grindų. Viena ranka atplėšdamas pirmąjį

• 120 •
maišą, kita atsagstinėjo kalinio marškinius. Maiše buvo pora jo dy­
džio džinsų, neišvaizdus juodas megztinis, paprastas šiurkščios med­
vilnės švarkas, tinkamo dydžio batai ir lakūno akiniai nuo saulės. Ki­
tame maiše rado Kolorado žemėlapį, kuriame raudonai buvo nubrėž­
tas jo m aršrutas, mašinėle atspausdintas sąrašas, nurodantis, kaip
pasiekti galutinį tikslą - vienišą namą Kolorado kalnų glūdumoje, -
du stori rudi vokai, 45 kalibro automatinis pistoletas, šovinių dėželė,
automatinis peilis ir komplektas automobilio raktelių, kurie, kaip jis
žinojo, tiks juodam dviviečiui automobiliui kitapus gatvės. Automati­
nis peilis jį nustebino. Matyt, Sandinis nemanė, kad gerai apsirengęs
pabėgęs kalinys turėtų būti be peilio.
Mintyse skaičiuodamas brangias sekundes, Žakas nusimetė dra­
bužius, apsivilko naujuosius, tada senuosius sukišo į vieną iš maišų
ir į šiukšlių dėžę sugrūdo atmatas nuo grindų. Dingti nepalikus nei
ženklo, nei pėdsako, buvo jam gyvybiškai svarbu. Jis atplėšė storuo­
sius vokus ir patikrino jų turinį: pirmame buvo 25 000 dolerių nežy­
mėtomis dvidešimties dolerių kupiūromis ir pasas Aleno Oldričo
vardu; antrame - rinkinys apmokėtų lėktuvo bilietų į įvairius mies­
tus, kai kurie Aleno Oldričo vardu, kiti - įvairiais vardais, kuriuos
galėtų panaudoti, jei valdžios atstovai sužinotų, kokiu slapyvardžiu
jis naudojasi. Pasirodyti oro uoste Žakui buvo rizikinga, kol viskas
nenurims. Kaip tik dabar jis daugiausia vilčių dėjo į planą, kurį buvo
sumanęs, ir kaip galėdamas geriau realizavo iš kalėjimo kameros,
naudodamasis brangia kai kurių Sandinio kontaktų ekspertize. Pasta­
rasis, matyt, buvo nusamdęs, ką buvo galima palaikyti Žaku - vyriš­
kį, kuris laukė viename iš Detroito viešbučių Žako skambučio. Ten
atsidūręs jis išsinuomos automobilį Benedikto Džounso vardu ir dar
šį vakarą kirs Kanados sieną ties Vindzoru.
Jeigu policija užkibs už šito kabliuko, tada visuotinės gaudynės,
kurias jie tikriausiai pradės, bus nukreiptos į Kanadą, ne čia, ir Za-

• 121 •
kas galės patraukti į Meksiką, o iš ten, kai paieška bus kiek aprimu­
si, - į Pietų Ameriką.
Pats Žakas rimtai abejojo, kad šita gudrybė ilgai gelbėtų ar kad
jis pasiektų pirmąjį savo kelionės tikslą dar negavęs galo. Tačiau da­
bar niekas nesvarbu. Šiuo metu svarbu tik tai, kad jis jau kurį laiką
laisvas ir yra kelyje prie Teksaso - Oklahomos sienos, devyniasde­
šimt mylių į šiaurę. Jeigu jis tiek nukeliaus nepastebėtas, gal jam
pavyks kirsti siaurą Oklahomos kyšulį, esantį tik už trisdešimt pen­
kių mylių nuo Kolorado sienos. Kolorade, kažkur aukštai kalnuose,
buvo pirmasis jo kelionės tikslas - vienišas namas miškų glūdumoje,
kuriuo - taip jam jau nuo seno buvo tvirtinama - jis galįs naudotis
kaip „slėptuve", kai tik jam prireiksią. Iki tol jam rūpėjo kirsti dvie­
jų valstijų sieną ir saugiai nusigauti ligi to namo niekieno nepaste­
bėtam, o tada pažaboti savo nekantrum ą ir laukti, kol sukeltas
triukšm as dėl jo pabėgimo aprims, kad galėtų imtis antrosios savo
plano dalies.
Jis paėmė pistoletą, sugrūdo į jį pilną apkabą, patikrino saugiklį ir
įsikišo ginklą į švarko kišenę kartu su sauja banknotų po dvidešimt
dolerių, paskui čiupo maišus, automobilio raktelius ir atidarė duris.
Jis sugebės tai padaryti, jis jau kelyje.
Apsuko pastato kampą, žengė nuo šaligatvio ir sustojo kaip įbes­
tas, akimirką negalėdamas patikėti savo akimis. Vilkikas, pro kurį
buvo praėjęs, kirsdamas gatvę pakeliui į degalinę prieš kelias minu­
tes, važiavo tolyn. Ant keltuvo buvo užkeltas juodas dvivietis auto­
mobilis su Ilinojaus numeriais.
Keletą sekundžių Žakas stovėjo kaip stabo ištiktas, stebėdamas jį
vinguriuojant tarp automobilių. Užpakalyje išgirdo vieną iš degalinės
tarnautojų šaukiant antrajam:
- Sakiau tau, kad toji mašina čia palikta. Tris dienas čia stovėjo.
Jų balsai pažadino Žaką iš sąstingio. Jis galėjo grįžti atgal į vyrų
tualetą, vėl apsivilkti kalinio drabužius, viską palikti ir mėginti iš

• 122 •
naujo viską planuoti arba galėjo čia pat improvizuoti. Pasirinkimo iš
tiesų nebuvo. Į kalėjimą jis nebegrįš. Verčiau mirs. Tai supratęs, pa­
darė vienintelį dalyką, kurį galėjo sugalvoti - nėrė prie kampo, žval­
gydamasis kokios nors priemonės išvykti iš miesto. Gatve važiavo
autobusas. Čiupęs išmestą laikraštį iš šiukšliadėžės, ėmė moti juo ir
sustabdęs autobusą įlipo. Laikydamas laikraštį sau priešais veidą,
tarsi įsigilinęs į straipsnį, jis prasibrovė pro pulką koledžo studentų,
plepančių apie artėjančias futbolo rungtynes, į autobuso galą. Dvide­
šimt kankinamai lėtai slenkančių minučių autobusas dardėjo tarp
mašinų, riaugėdamas išmetamosiomis dujomis ir beveik ties kiek­
vienu kampu išleisdamas keleivius, tada pasuko dešinėn į autostra­
dą, vedančią į keturių juostų plentą. Įvažiavus į šį kelią, keleivių jau
buvo sumažėję - liko tik koks pustuzinis triukšmingų koledžo stu­
dentų ir jie visi pakilo išlipti, kai pasirodė, kaip buvo galima spėti, jų
pamėgtas pakelės baras.
Žakui pasirinkimo nebuvo; jis išėjo drauge su jais pro galines du­
ris ir ėmė žingsniuoti ligi kryžkelės už mylios, kur žinojo keturių
juostų plentą ant rampos ir gretimą kelią susikertant su autostrada.
Vienintelė galimybė buvo prašyti, kad kas pavėžėtų, tam jis turėjo
daugiausia pusvalandį. Vos tik Hedlis pamatys, kad jis dingęs, kiek­
vienas policininkas penkiasdešimties mylių spinduliu ims jo ieškoti
ir atkreips dėmesį į kiekvieną, kas kelyje stabdys automobilius.
Sniegas lipo jam prie plaukų ir sūkuriavo apie kojas, kai ėjo pa­
lenkęs galvą prieš vėją. Keli sunkvežimiai praūžė pro šalį, vairuoto­
jai nepaisė iškelto jo nykščio, ir jis stengėsi įveikti klaikią gresian­
čios lemties nuojautą. Autostradoje judėjimas buvo didelis, tačiau,
matyt, visi skubėjo pasiekti kelionės tikslą, prieš įsisiautėjant pūgai,
ir nebuvo linkę sustoti. Priešais, ties sankryža, buvo senamadiška
degalinė-kavinė, kurios aikštelėje stovėjo du automobiliai - mėlynas
bleizeris ir rudas automobilis atlenkiamomis sėdynėmis. Nešinas sa­
vo maišais, jis žingsniavo keliu ir, praeidamas pro kavinę, atidžiai pa­

• 123 •
žvelgė pro didelį fasado langą į viduje esančius žmones. Vienoje ka­
binoje sėdėjo vieniša moteris, kitoje - motina su dviem mažais vai­
kais. Jis tyliai nusikeikė, nes abu automobiliai priklausė moterims, o
jos vargu ar ims pakeleivius. Nelėtindamas žingsnių, Žakas ėjo to­
liau iki pastato galo, kur stovėjo abu automobiliai, spėliodamas, ar
rakteliai įkišti į uždegimo spyneles. Net jei jie ir būtų, jis žinojo, kad
vogti vieną iš tų mašinų beprotybė, nes jam tektų sukti pro kavinės
langus, kad išvažiuotų iš stovėjimo aikštelės. Jei jis taip padarytų,
automobilio savininkė paskambintų policijai, dar prieš jam dingstant,
ir nusakytų, kaip atrodo jis ir mašina. O be to, iš čia jos galėjo ma­
tyti, į kurią pusę jis patrauks keturių juostų greitkeliu. Gal vienai
m oterų išėjus į lauką, pabandyti ją papirkti, kad pavežtų.
Jeigu nepalenktų pinigais, jis turėjo ginklą, kuris galėtų ją įtikin­
ti. Jėzau Kristau! Turėtų būti geresnis būdas iš čia ištrūkti.
Priešais jį, apačioje, greitkeliu riaumodami lėkė sunkvežimiai, ra­
tais sukeldami mažytes pūgas. Jis dirstelėjo į laikrodį. Buvo prabėgu­
si valanda nuo to laiko, kai Hedlis nuėjo į savo susirinkimą. Žakas jau
nebedrįso stabdyti pakeleivinių mašinų. Nuo viaduko jis bus per visą
mylią matomas. Jeigu Sandinis laikėsi jo nurodymų, Hedlis maždaug
už penkių minučių sukels ant kojų visus vietinius policininkus. Tary­
tum jo minties paragintas, staiga ant viaduko pasirodė vietos šerifo
automobilis, sulėtino greitį, paskui pasuko į kavinės automobilių aikš­
telę už penkiasdešimt jardų nuo Žako slėptuvės, artėdamas prie jo.
Žakas instinktyviai susigūžė, dėdamasis apžiūrįs bleizerio padan­
gą, o tada staiga jam šovė į galvą mintis - gal per vėlai, o gal ir ne.
Išsitraukęs iš kelionmaišio automatinį peilį, smeigė jį į automobilio
padangą, pasitraukdamas į šoną, kad išvengtų oro išsiveržimo. Akies
kampu stebėjo, kaip policijos automobilis lėtai šliauždamas sustojo
užpakalyje. Užuot paklausęs, ką Žakas veikia šlaistydamasis apie ka­
vinę su kelionmaišiais, vietos šerifas nuleido automobilio langą ir
pasakė tai, kas ir šiaip buvo akivaizdu:

• 124 •
 - Atrodo, padanga prakiuro.
- Kur jau ne, - sutiko Žakas, tapšnodamas per padangą ir steng­
damasis neatsisukti atgal. - Žmona bandė mane perspėti, kad šita
padanga kiaura... - Likusius jo žodžius nustelbė staigus pašėlęs po­
licijos radijo žviegimas ir policininkas, nė žodžio netaręs, apsuko
klykiantį automobilį, stipriai paspaudė akceleratorių ir riaumodamas
nudūmė, kaukiant sirenai. Po akimirkos Žakas išgirdo daugiau sire­
nų, artėjančių iš visų pusių, o tada pamatė, kaip per viaduką lekia
patrulių automobiliai su besisukančiais švyturėliais.
Žakas suprato, kad dabar valdžios atstovai žino, jog vienas kali­
nys atsidūręs laisvėje. Medžioklė prasidėjo.
Kavinėje Džulė baigė gerti kavą ir piniginėje ieškojo pinigų susi­
mokėti. Jos apsilankymas pas poną Vernoną sugaišino ją ilgiau, negu
buvo planavusi, o kur dar kvietimas pabūti šiek tiek su jo žmona ir
juo, atsisakyti ji negalėjo. Merginos laukė penkių valandų kelionė,
kuri užtruks dar ilgiau dėl sniego, tačiau piniginėje ji turėjo solidų
čekį ir jautėsi taip pakiliai, kad mylios lėkte lėkė pro šalį. Ji dirste­
lėjo į laikroduką, paėmė termosą, kurį buvo atsinešusi iš automobi­
lio, kad pripiltų kavos, nusišypsojo vaikams, valgantiems su motina
gretimame bokse, ir priėjo prie kasos apmokėti sąskaitos.
Išėjusi iš pastato, nustėro, kai policijos automobilis it pašėlęs ap­
sisuko priešais ją, įjungė sireną, o paskui nėrė iš aikštelės į greitkelį
ir nuvinguriavo per skystą sniego apklotą. Ji nepastebėjo tamsiaplau­
kio vyriškio, tupinčio prie jos automobilio užpakalinio rato vairuoto­
jo pusėje, kol vos neužgriuvo ant jo. Jis staigiai atsitiesė visu šešių
pėdų dviejų colių ūgiu, o ji išsigandusi atsargiai žengė žingsnį atbu­
la, ir nuo išgąsčio ir įtarumo drebančiu balsu paklausė:
- Ką čia darot? - raukdamasi savo atspindžiui sidabrinėse jo la­
kūno saulės akinių linzėse, pasiteiravo ji.
Žakas išspaudė lyg ir kokią šypseną, nes jo protas galiausiai ėmė
veikti ir dabar jau tiksliai žinojo, kaip privers ją pasiūlyti jį pavežti.

• 125 •
Vaizduotė ir sugebėjimas improvizuoti buvo du didžiausi jo kaip re ­
žisieriaus privalumai. Mostelėjęs galva į merginos automobilio užpa­
kalinę padangą, kuri buvo visiškai subliūškusi, pasakė:
- Ketinu jums pakeisti padangą, jeigu turit domkratą.
Džulė staiga susirūpinusi atsiduso:
- Atleiskit, kad buvau tokia šiurkšti, bet jūs mane išgąsdinot. Aš
stebėjau policijos mašiną, lekiančią iš čia.
- Tai buvo Džo Lumis, vietos policininkas, - neužsikirsdamas im­
provizavo Žakas, tarytum policininkas būtų jo draugas. - Jis gavo iš­
kvietimą ir turėjo važiuoti, antraip būtų man padėjęs pakeisti jūsų
padangą.
Šis pasiaiškinimas numaldė Džulės būgštavimus, ir ji nusišypso­
jo Žakui.
- Jūs labai malonus, - pripažino ji, atidarydama bleizerio bagažinę
ir ieškodama domkrato. - Čia mano brolio automobilis. Domkratas
kažkur čia, bet nesu tikra kur.
- Štai, - skubiai pasakė Žakas, greitai suradęs kėliklį ir ištrauk­
damas jį. - Tai truks vos kelias minutes, - pridūrė jis. Jis skubėjo,
bet daugiau nepanikavo. Moteris jau galvojo, kad jis bičiuliaujasi su
vietos šerifu, todėl ji visai natūraliai pagalvojo, kad jis patikimas, o
po to, kai jis bus pakeitęs jai padangą, jaus pareigą jį pavėžėti. Kai
jie jau bus kelyje, policija nebesidomės jais, nes ieškos žmogaus, ku­
ris keliauja vienas. Nes jei dabar kas nors jį pastebės, palaikys eili­
niu vyru, keičiančiu padangą, stebint žmonai.
- Kur jūs traukiat? - paklausė jis, darbuodamasis su domkratu.
- Tolyn į rytus, Dalaso link, o paskui į pietus, - pasakė Džulė,
žavėdamasi, kaip jis lengvai ir sumaniai dirba su sunkiu įrankiu. Jo
nepaprastai gražus balsas, neįprastai žemas ir lygus, o smakras
kampuotas ir griežtas. Jo plaukai buvo tamsiai rudi ir labai tankūs,
tačiau nedailiai nukirpti, ir ji, tarp kitko, pamėgino įsivaizduoti, kaip
jis atrodytų be tų veidrodinių akinių. Labai gražus, nusprendė ji, bet

• 126 •
ne išvaizda neleido jai atitraukti žvilgsnio nuo jo profilio, buvo kaž­
kas kita, kažkas apgaulinga, bet negalėjo tiksliai pasakyti kas. Džu­
lė nuvijo šalin tą jausmą ir, ranka apglėbusi termosą, leidosi į man­
dagų pašnekesį.
- Ar dirbat čia kur netoliese?
- Jau nebe. Turėjau pradėti dirbti nuo rytdienos, tačiau privalau
prisistatyt septintą ryto, o jei ne - jie tą darbą atiduos kam nors ki­
tam. - Jis baigė kelti automobilį ir ėmė atsukinėti rato varžtus, o
paskui galva mostelėjo į nailoninius kelionmaišius, kurių Džulė iki
tol nematė, nes jie buvo palindę po mašina. - Draugas prieš dvi va­
landas turėjo mane iš čia paimti ir šiek tiek pavežti, - pridūrė jis, -
bet spėju, kad kažkas nutiko.
- Jūs laukiat čia dvi valandas? - sušuko Džulė. - Tikriausiai su­
šalot.
Jis veidu buvo nusisukęs, matyt, susikaupęs prie savo darbo, ir
Džulė sutramdė keistą norą pasilenkti ir įdėmiau pažiūrėti į jį.
- Ar nenorėtum ėt puodelio kavos?
- Mielai išgerčiau.
Užuot įpylusi iš termoso, Džulė pasuko atgal į kavinę.
- Atnešiu jums. Kokią geriat?
- Juodą, - atsakė Žakas, mėgindamas sutramdyti savo nusivylimą.
Ji važiavo į pietryčius nuo Amarilo, tuo tarpu jo kelionės tikslas
buvo už keturių šimtų mylių į šiaurės vakarus. Jis vogčia dirstelėjo
į laikrodį ir ėmė sparčiau darbuotis. Prabėgo beveik pusantros valan­
dos nuo to laiko, kai jis nuėjo nuo viršininko automobilio ir rizika
būti sugautam augo kas akimirką, kol jis buvo netoli Amarilo. Vis
tiek, į kurią pusę moteris keliaus, jam reikia važiuoti su ja. Dabar
buvo svarbu tik tai, kad jį nuo Amarilo skirtų bent kelios mylios. Jis
galėjo važiuoti su mergina valandą, o vėliau grįžti atgal kitu keliu.
Padavėjai teko užplikyti dar vieną puodą kavos ir tuo metu, kai
Džulė grįžo prie savo automobilio su garuojančiu popieriniu puode­

• 127 •
liu, jos gelbėtojas jau buvo beveik baigęs keisti ratą. Sniegas jau per
du colius apklojo žemę, o žvarbus vėjas tolydžio stiprėjo, plaikstėsi
jos palto skvernai, net akys ėmė ašaroti. Mergina matė, kaip vyras
trina nuogas rankas, ir pagalvojo apie naująjį darbą, kuris jo laukė
rytoj - jeigu jis tenai nusigaus. Ji žinojo, kad darbą Teksase, ypač
tarnautojams, buvo nelengva gauti, ir tai, kad jis neturėjo automobi­
lio, rodė, jog jam labai reikėjo pinigų. Jo džinsai buvo nauji, tatai ji
suprato išsyk, kai jis atsistojo, - mat pastebėjo išdavikišką vertikalią
raukšlę priekyje. Gal buvo juos nusipirkęs, kad padarytų gerą įspū­
dį būsimam darbdaviui, nusprendė ji, ir, pagalvojusi apie tai, pajuto
užplūstant užuojautą jam.
Džulė dar niekada nebuvo pasisiūliusi pavežti kokį pakeleivį; rizi­
ka buvo per didelė, bet šįsyk nusprendė tai padaryti ne vien dėl to,
kad jis pakeitė jai ratą, ar dėl to, kad atrodė malonus, bet ir dėl pa­
prastų džinsų - naujų džinsų. Naujus džinsus, standžius ir be dėm e­
lės, greičiausiai įsigijo bedarbis, visas viltis sudėjęs į šviesesnę atei­
tį, kurios nebus, jeigu jo kas nors nepaveš bent pusę kelio ligi kelio­
nės tikslo, kad galėtų pradėti darbą.
- Atrodo, jau baigėt, - tarė Džulė, eidama prie jo.
Ji ištiesė jam puodelį kavos, ir jis paėmė jį nuo šalčio paraudusio­
mis rankomis. Jis buvo kažkoks atsainus ir dėl to ji suabejojo, ar siū­
lyti jam pinigų, tačiau manydama, kad pinigai jam labiau pravers už
pavežimą, vis dėlto pasiūlė.
- Norėčiau jums užmokėti už rato pakeitimą, - pradėjo ji, o kai
jis griežtai papurtė galvą, pridūrė: - Tokiu atveju gal galiu jus pavež­
ti? Aš važiuosiu valstijas jungiančiu greitkeliu į rytus.
- Būčiau labai dėkingas, - atsakė Žakas ir šyptelėjo priimdamas
pasiūlymą, o paskui pasilenkęs skubiai ištraukė kelionmaišius iš po
mašinos. - Aš taip pat keliauju į rytus.
Kai abu susėdo į automobilį, jis pasisakė esąs Alenas Oldričas.
Džulė prisistatė kaip Džulija Matison, tačiau norėdama užsitikrinti,

• 128 •
kad jis suvokia, jog jam siūloma tik važiuoti ir nieko daugiau, kitą
kartą jį kalbindama, kreipėsi kaip į poną Oldričą. Jis suprato jos
užuominą ir vėliau pats vadino ją panele Matison.
Paskui Džulei atlėgo. Panelės Matison formalumas ją nuramino,
kaip ir tai, kad jis pripažino jų situaciją. Bet vėliau, kai jis visiškai
nutilo ir tapo abejingas, ji pasigailėjo reikalavusi tokio formalumo.
Žinojo nesugebanti slėpti savo minčių, todėl jis greičiausiai iš pat
pradžių suprato, kad ji jam parodė jo vietą - nereikalingas užgaulu­
mas, tuo labiau kad jis, pakeisdamas jai ratą, parodė tik galantišką
draugiškumą.

Po dešimties minučių kelyje, Žakas pajuto, kad smau-

gianti įtampa, veržusi jam krūtinę, ima atlėgti, ir jis atsikvėpė - pir­
mas lengvas atokvėpis po daugelio valandų. Ne, ištisų mėnesių. Me­
tų. Tuštuma ir bejėgiškumas taip ilgai buvo jį užvaldę, kad be jų jam
beveik svaigo galva. Pro šalį praūžė raudonas automobilis, kirto jų
juostą, kad išsuktų iš greitkelio, paslydo ir apsisuko, vos per kelis
colius nuo bleizerio - tik todėl, kad jauna moteris šalia jo stebėtinai
meistriškai valdė keturių ratų važiuoklę. Deja, ji taip pat važiavo
velnioniškai greitai ir nutrūktgalviškai agresyviai, drąsiai ignoruoda­
ma pavojų, tai, kaip Žakas patyrė, buvo unikalūs ir būdingi teksasie-
čių bruožai.
Jis svarstė, kaip pasisiūlyti, kad ji leistų jam vairuoti, kai ji ra­
miai ir linksmai pasakė:
- Dabar galit nurimti. Aš jau sulėtinau greitį. Nenorėjau jūsų
gąsdinti.
- Aš nebijojau, - nenorėdamas atžariai atsakė jis.
Ji sužvairavo į jį ir lėtai nuovokiai nusišypsojo.

• 129 •
 - Jūs abiem rankom laikotės įsikibęs į prietaisų skydelį. Papras­
tai tai visada išduoda.
Du dalykai staiga pribloškė Žaką: jis taip ilgai išbuvo kalėjime,
kad lengvas pajuokavimas tarp dviejų skirtingos lyties asmenų jam
tapo visai nebesuprantamas ir svetimas ir kad Džulės Matison šyp­
sena pritrenkianti. Jos šypsena, įsižiebusi akyse, kerinčiai nušvies­
davo visą veidą, nors šiaip jis buvo tik dailus. Kadangi gėrėtis ja bu­
vo daug parankiau negu rūpintis tais dalykais, kurie nepriklausė nuo
jo valios, Žakas visą dėmesį sutelkė į Džulę. Ji buvo beveik nepasi­
dažiusi, tik lūpas lengvai brūkštelėjusi lūpdažiu, ir iš merginos
sklindantis skaistumas, tankių žvilgančių rudų plaukų šukuosenos
paprastumas - viskas vertė jį galvoti, kad ji dar neturi dvidešimties,
o gal keleriais metais perkopusi dvidešimt. Kita vertus, kaip dvide­
šim tm etė atrodė pernelyg tikra ir pasitikinti savimi.
- Kiek jums metų? - tiesiai paklausė jis, paskui susigūžė, kad
taip stačiokiškai, netaktiškai paklausė. Tikriausiai, jeigu jie nesu­
čiups jo ir nesugrąžins atgal į kalėjimą, jam teks iš naujo mokytis
kai kurių dalykų, kuriuos manė turįs iš prigimimo - elementaraus
mandagumo ir pokalbių su moterimis etiketo.
Tačiau, užuot suirzusi, Džulė švystelėjo jam vėl savo kerinčią
šypseną ir smagiai atsakė:
- Man dvidešimt šešeri.
- Dieve mano! - Žakas išgirdo save lepterint, paskui užsimerkė
pasidygėjęs savo neįtikėtinu netaktu. - Norėjau pasakyti, - paaiškino
jis, - kad neatrodot esanti tokio amžiaus.
Ji, matyt, pajuto jo suglumimą, nes tyliai nusijuokė ir pasakė:
- Gal dėl to, kad aš vos kelios savaitės esu dvidešimt šešerių.
Bijodamas pasakyti vėl ką nors spontaniškai, jis stebėjo, kaip
stiklo valytuvai be perstojo brėžia pusmėnulius ant priekinio stiklo,
ir tuo pat metu analizavo kitą klausimą, kad jame nebūtų nė krisle­
lio tos beskonybės, sudarkiusios ankstesnius jo žodžius. Jausdamas,
kad kitas klausimas geresnis, jis tarė:

• 130 •
 - Ką jūs veikiat?
- Aš mokytoja.
- Nepanaši.
Nepaaiškinamas juokas vėl įsižiebė jos akyse, ir jis pastebėjo,
kaip ji sutramdė savo šypseną. Jausdamasis visai sutrikęs ir suglu­
męs dėl jos nenuspėjamų reakcijų, jis kiek šiurkštokai paklausė:
- Ar aš pasakiau ką nors juokinga?
Džulė papurtė galvą ir atsakė:
- Visai ne. Šitaip sako dauguma vyresnių žmonių.
Žakas nesuprato, ar ji turėjo omenyje jį kaip „vyresnį", nes jis iš
tiesų atrodė kaip senis greta jos, ar tai buvo smagus atkirtis nevyku­
sioms pastaboms apie jos amžių ir išvaizdą. Mąstė apie tai, kai Džu­
lė paklausė, kuo jis dirba ir jis paminėjo, kas pirmiausia šovė į galvą,
kas jam, rodės, neprieštaravo tam, ką jau buvo apie save sakęs.
- Dirbu statybose.
- Iš tiesų? Mano brolis taip pat statybininkas - vyriausiasis kon­
struktorius. Kokį darbą dirbat?
Žakas nelabai žinojo, kuriuo plaktuko galu kalti vinį, ir gailėjosi
nepasirinkęs miglotesnės profesijos ar verčiau išvis patylėjęs.
- Sienas, - vangiai atsakė jis. - Sienas statau.
Ji nusigręžė nuo kelio - tai jį išgąsdino.
- Sienas? - pakartojo suglumusi. O paskui paaiškino: - Norėjau
paklausti, ar turit kokią specialybę?
- Taip. Sienos, - trumpai atsakė Žakas, širsdamas ant savęs, kad
pradėjo tokį pokalbį. - Čia mano specialybė. Aš statau sienas.
Džulė pagalvojo tikriausiai iš pradžių jo nesupratusi.
- Stambiaplokščius! - sušuko ji apgailestaudama. - Žinoma, esat
stambiaplokščių namų montuotojas?
- Teisingai.
- Tokiu atveju stebiuosi, kad jums sunku rasti darbą. Geri mon­
tuotojai paprastai turi didžiulę paklausą.

• 131 •
 - Aš nesu geras, - atkirto Žakas, parodydamas, kad nebenori tę s ­
ti pokalbio.
Džulė sutramdė netikėtai prasiveržusį juoką, kurį sukėlė jo atsa­
kymas ir tonas, ir sutelkė visą dėmesį į kelią. Jis buvo labai neįpras­
tas žmogus. Ji negalėjo apsispręsti, ar jis jai patinka ir ar jai maloni
jo draugija... Ir negalėjo įveikti slegiančio jausmo, kad jis jai kažką
primena. Norėjo matyti jo veidą be tų tamsių akinių, kad galėtų su­
prasti, kas jis. Miestas dingo užpakaliniame veidrodėlyje, ir dangus
nuo ankstyvų sambrėškų pasunkėjo ir grėsmingai papilkėjo. Auto­
mobilyje tvyrojo tyla, o stambios snaigės pakšėjo į priekinį stiklą,
vis kaupdamosi ant valytuvų kraštų. Jie jau važiavo ištisą pusvalan­
dį, kai Žakas dirstelėjo į šoninį veidrodėlį savo pusėje - ir kraujas
gyslose jam sustingo. Už pusės mylios užpakalyje sparčiai artėjo po­
licijos automobilis su nepaliaujamai besisukančiais raudonais ir m ė­
lynais švyturėliais.
Po sekundės jis išgirdo kaukiant sireną.
Moteris šalia jo taip pat išgirdo; ji žvilgterėjo į užpakalinio vaiz­
do veidrodėlį ir nukėlė koją nuo pedalo, sulėtindama bleizerio greitį
ir pasukdama jį į kelkraštį. Žakas įkišo ranką į švarko kišenę ir del­
nu apėmė automatinio pistoleto rankeną, nors tą akimirką dar aiškiai
nesuvokė, ką ketino daryti, jei policininkas bandytų juos lenkti. Po­
licijos automobilis dabar buvo taip arti, kad jis sugebėjo įžiūrėti, jog
priekyje sėdi ne vienas, o du policininkai. Jie aplenkė bleizerį.
Ir nuvažiavo toliau.
- Tikriausiai čia kur nors avarija, - spėjo Džulė, kai jie užvažiavo
ant kalvos ir stabtelėjo už kažko, panašaus į automobilių kamštį ant
apsnigto greitkelio. Po akimirkos prie jų žviegdamos sustojo dvi
greitosios pagalbos mašinos.
Plūstelėjusi adrenalino srovė Žako kūne aprimo, palikdama jį su­
krėstą ir vangų. Jis pasijuto taip, lyg staiga būtų praradęs sugebėji­
mą į bet ką reaguoti stipriu susijaudinimu, kas greičiausiai įvyko dėl

• 132 •
to, kad bandė dvi dienas vykdyti stropiai apgalvotą pabėgimo planą,
kuris dėl savo visiško paprastumo turėjo garantuotai pavykti. Ir bū­
tų pavykęs, jeigu Hadlis nebūtų atidėjęs savo kelionės j Amarilą. Vi­
sos kitos nesėkm ės kilo iš šios. Dabar jis net nebebuvo tikras, ar
tebeegzistavo jo ryšininkas, Detroito viešbutyje laukiantis Žako
skambučio prieš jam išsinuomojant automobilį į Vindzorą. Ir pakan­
kamai nenutolęs nuo Amarilo, jis nedrįso sustoti ir ieškoti telefono.
Dar daugiau, nors Koloradas buvo vos už 130 mylių nuo Amarilo su
mažyčiu Oklahomos kyšuliu tarp jų, norėdamas ten patekti, jis turė­
jo traukti į šiaurės vakarus. O tuo tarpu jis keliavo į pietvakarius.
Manydamas, kad gal jo Kolorado žemėlapyje gali būti mažas gabalė­
lis Oklahomos ir Teksaso kyšulio, jis nusprendė produktyviai panau­
doti laiką, ieškodamas naujo kelio iš čia į ten. Apsisukdamas savo
vietoje, pasakė:
- Manau, reiktų dirstelėti į žemėlapį.
Džulė, žinoma, pagalvojo, kad jis nori pasitikrinti kelią į tą mies­
tą Teksase, kur buvo jo naujasis darbas.
- Kur jūs traukiat? - paklausė ji.
- Į Elertoną, - atsakė Žakas, šyptelėjęs jai, kai siekė pro nuleis­
tą užpakalinę sėdynę savo kelionmaišio netoli bagažinės durelių. -
Amarile aš tariausi dėl to darbo, bet pats ten niekada nesu buvęs, -
pridūrė, kad ji neimtų klausinėti apie vietovę.
- Vargu ar esu kada girdėjusi apie Elertoną. - Po kelių minučių,
kai jis tvarkingai sulankstė žemėlapį su mašinraščiu atspausdintu la­
pu viršuje, Džulė paklausė: - Ar radot Elertoną?
- Ne. - Kad sulaikytų ją nuo kitų klausimų apie neegzistuojantį
miestą, jis pamojavo jai mašinėle prirašytu lapeliu, kai persilenkė
per sėdynę įkišti žemėlapio atgal į kelionmaišį. - Aš čia turiu smul­
kius nurodymus, todėl rasiu jį.
Ji linkterėjo, tačiau jos žvilgsnis buvo nukreiptas į išvažiavimą
priekyje.

• 133 •
 - Manau, čia išsuksiu iš greitkelio ir šoniniu keliu aplenksiu ava­
rijos vietą.
- Gera mintis. - Išvažiavimas pasirodė esąs kaimo kelias, beveik
lygiagretus greitkeliui, o paskui sukantis į dešinę. - Gal tai ir nebu­
vo gera mintis, - pasakė ji po poros minučių, kai siauras asfaltuotas
kelias ėmė vingiuoti tolyn nuo pagrindinio greitkelio.
Žakas ne išsyk atsakė. Priekyje ties kryžkele stovėjo apleista de­
galinė, o tuščiame sklype netoli kelio - atvira telefono būdelė.
- Norėčiau paskambinti, jeigu jūs galėtumėt stabtelėti. Nesugai-
šiu nė poros minučių.
- Neprieštarausiu. - Džulė sustabdė automobilį po gatvės žibintu
ir stebėjo, kaip jis eina apšviestas prožektorių spindulių.
Sutemo anksčiau negu paprastai ir atrodė, kad pūga vejasi juos
per Teksaso kyšulį, stulbinančia jėga drėbdama sniegą. Nusprendusi
nusivilkti gremėzdišką paltą ir persirengti megztinį, kad būtų pato­
giau vairuoti, ji atsuko radiją, tikėdamasi išgirsti orų prognozę, pas­
kui išlipo iš automobilio, nuėjo prie bagažinės. Atidarydama ją, gir­
dėjo Amarilo pranešėją skelbiant, kaip išmintinga esą pirkti naują
automobilį Vilson Forde.
- Bobas Vilsonas parduos jum s už bet kokią kainą, bet kur, bet ka­
da... - entuziastingai skelbė diktorius.
Laukdama pranešimo apie orus, ji nusivilko paltą, ištraukė iš la­
gamino rusvą moherinį megztinį ir dirstelėjo į žemėlapį, kyšantį iš
kelionmaišio. Kadangi ji pati neturėjo pasiėmusi žemėlapio ir nebuvo
tikra, koks kelias kirs greitkelį, arba jeigu savo keleivį ji veš taip toli
nuo jo kelio, jog jis norės, kad kas nors kitas jį pavėžėtų, nusprendė
dirstelėti į žemėlapį. Ji žvilgterėjo į telefono būdelę, ketindama iš­
traukti žemėlapį ir paprašyti jo leidimo, bet jis petimi buvo atsisukęs
į ją ir atrodė, kad jis kalba į ragelį. Nusprendusi, kad jis veikiausiai
neprieštarautų, Džulė sulankstė mašinraščiu rašytus nurodymus ir
išskleidė žemėlapį, kurį Žakas studijavo. Pasitiesė žemėlapį ant ba­

• 134 •
gažinės ir prilaikė jo kraštus, kad vėjas neišplėštų jo iš rankų. Pra­
bėgo gera minutė, kol ji suvokė, kad tai ne Teksaso, o Kolorado že­
mėlapis. Suglumusi pažiūrėjo į tvarkingai atspausdintus nurodymus,
prisegtus prie žemėlapio: „Tiksliai už 26,4 mylių pravažiavęs Stento-
no miestą", buvo ten rašoma, „pasieksi nepažymėtą kryžkelę. Toliau
pradėk žvalgytis siauro kaimo kelio, kuris atsišakoja iš dešinės ir
dingsta tarp medžių maždaug už penkiolikos jardų nuo plento. Na­
mas yra šio kelio gale, maždaug penkios mylios nuo posūkio, ir nei
nuo plento, nei nuo bet kurios kalno pusės nėra matomas".
Iš nuostabos Džulė prasižiojo. Jis traukė ne į tarnybą kažkokiame
nežinomame Teksaso mieste, bet prie namo Kolorade?
Radijo diktorius baigė savo reklamas ir pranešė:
- Mes turim naują pranešimą apie artėjančią pūgą, bet pirmiausia
štai keletas naujausių žinių iš šerifo įstaigos...
Džulė beveik jo negirdėjo, buvo jsispitrėjusi į aukštą vyriškį, kal­
bantį telefonu, ir vėl pajuto atslenkant tą keistą nerimą - kažkas jai
buvo pažįstama. Jis tebestovėjo petimi atsisukęs į ją, tačiau buvo nu­
siėmęs tamsius akinius ir dabar laikė juos rankoje. Tarsi pajutęs jos
žvilgsnį, pasuko galvą. Žako akys susiaurėjo, pastebėjusios išskleis­
tą žemėlapį jos rankose, ir tą pačią akimirką Džulė pirmąsyk aiškiai
pamatė gerai apšviestą jo veidą be maskuojančių tamsių akinių.
- Apytikriai ketvirtą valandą po pietų šiandien, - sakė balsas per
radiją, - kalėjimo darbuotojai pastebėjo, kad įkalintas žmogžudys Za­
karis Benediktas pabėgo, būdamas Amarile.
Akies mirksniu suakmenėjusi, Džulė spoksojo į atšiaurų, šiurkš­
tų jo veidą.
Ir atpažino.
- Ne! - suriko ji, kai jis numetė telefono ragelį ir leidosi bėgti prie
jos. Ji nėrė prie mašinos šono, atplėšė dureles ir, persilenkusi per
priekinę sėdynę, užspaudė keleivio durų užraktą akimirką po to, kai
Žakas atplėšė duris ir pagriebė ją už riešo. Su jėga, gimusia iš gryno

• 135 •
siaubo, ji sugebėjo ištraukti ranką ir pulti šonu pro atviras savo dure­
les. Klubu trenkėsi į žemę, vargais negalais atsistojo ir leidosi bėgti,
slysdama ant pažliugusio sniego, klykdama pagalbos, žinodama, kad
niekas aplinkui jos neišgirs. Jis sugavo ją, nenubėgusią nė penkių jar­
dų, staigiai apsukęs truktelėjo atgal ir prispaudė prie bleizerio šono.
- Nejudėk ir užsičiaupk!
- Imk mašiną! - sušuko Džulė. - Imk ją ir palik mane čia!
Nekreipdamas į ją dėmesio, per petį žvilgterėjo į Kolorado žem ė­
lapį, num estą Džulės, priplotą prie aprūdijusio šiukšlių konteinerio
už penkiolikos pėdų. Tarytum sulėtintame filme Džulė stebėjo, kaip
vyras iš kišenės išsitraukė blizgantį juodą daiktą ir nutaikė į ją, at­
bulas eidamas prie žemėlapio ir jį pakeldamas. Ginklas. Dieve šven­
tas, jis turi ginklą!
Visas jos kūnas ėmė nevaldomai drebėti, kol ji, apimta kažkokio
isteriško netikėjimo, klausėsi diktoriaus balso, baigiančio skaityti
žinias.
- Manoma, kad Benediktas ginkluotas ir pavojingas. Pamačiusius
jį, prašome nedelsiant pranešti Amarilo policijai. Piliečiai neturėtų ar­
tintis prie jo. Antrasis pabėgęs kalinys, Dominikas Sandinis, rastas ir
suimtas...
Jai vos nesulinko keliai, bežiūrint, kaip Žakas artinasi prie jos
vienoje rankoje su ginklu, kitoje su vėjo plėšiamu žemėlapiu ir nuro­
dymais. Už ketvirčio mylios automobilių prožektoriai apšvietė kalvą,
ir jis ginklą įkišo atgal į kišenę, kad niekas nepamatytų, tačiau kar­
tu įkišo ir savo ranką.
- Lipk į mašiną, - įsakė jis.
Džulė sviedė žvilgsnį per petį į artėjantį pikapą, karštligiškai
svarstydama neįmanomas galimybes išvengti kulkos ar net viltį at­
kreipti mašinos vairuotojo dėmesį, prieš Zakariui Benediktui ją nu­
šaunant.

• 136 •
 - Nemėgink, - perspėjo jis grėsmingu balsu.
Širdis jai daužėsi į šonkaulius, bežiūrint, kaip pikapas ties kryž­
kele suko į kairę, tačiau neklausyti jo įsakymo neišdrįso. Ne čia, dar
ne. Instinktas ją įspėjo, kad šis apleistas kelio ruožas pernelyg izo­
liuotas, kad jai kas nors pavyktų, nepraradus gyvybės.
- Judinkis!
Jis paėmė ją už alkūnės ir nuvedė prie atvirų durų vairuotojo pu­
sėje. Gaubiama tirštėjančių snieguoto žiemos vakaro sutemų, Džulė
Matison netvirtu žingsniu ėjo šalia nuteisto žmogžudžio, nutaikiusio
į ją ginklą. Ją buvo apėmęs stingdantis jausmas, kad jie abu išgyve­
na vieną jo filmų sceną - tą, kuriame įkaitas nužudomas.

Rankos jai taip smarkiai drebėjo, kad tik apčiuopomis

įstengė sugraibyti mašinos raktelius, o kai bandė užvesti mašiną, ji
vos neužsiurbė variklio, nes ir kojos jai virpėjo iš baimės. Pagrobė­
jas abejingai stebėjo ją iš keleivio vietos.
- Važiuok, - piktai paliepė jis, užkūrus variklį.
Džulė įstengė apsukti automobilį ir nuvažiuoti ligi stovėjimo
aikštelės galo, tačiau sustojo prie pagrindinio kelio; jos sąmonė buvo
taip paralyžiuota baimės, kad ji negalėjo rasti žodžių suformuluoti
paprasčiausiam klausimui.
- Sakiau, važiuok!
- Į katrą pusę? - sušuko ji, nekęsdama to baikštaus, maldaujan­
čio savo balso tono ir šlykštėdamasi tuo gyvuliu šalimais, privertu­
sio ją patirti tokį nesutramdomą siaubą.
- Atgal tuo pačiu keliu.
- A... atgal?
- Girdėjai, ką sakiau.

• 137 •
 Piko valandą užpustytu greitkeliu netoli miesto mašinos vos
šliaužė. Automobilyje įtampa ir tyla smaugte smaugė. Beviltiškai
mėgindama nuraminti įsisiautėjusius nervus ir žvalgydamasi kokios
nors galimybės pabėgti, Džulė pakėlė drebančią ranką perjungti radi­
jo stočiai, neabejodama, kad jis įsakys to nedaryti. Kai jis nieko n e­
pasakė, ji pasuko rodyklę ir išgirdo diskžokėjaus balsą pristatant
vesterno kantri dainą. Po sekundėlės automobilį užliejo linksmi dai­
nos „Ali My Ex’s Live in Texas“ garsai.
Kol dainavo Džordžas Streitas, Džulė žvalgėsi į kituose automo­
biliuose sėdinčius žmones, kurie po ilgos dienos traukė namo. Vyriš­
kis, sėdintis gretimame eksploreryje, klausėsi tos pačios radijo sto­
ties, pirštais bilsnodamas į vairą pagal dainos ritmą. Jis pasižiūrėjo į
ją ir pastebėjęs, kad mergina į jį žiūri, draugiškai linkterėjo, o paskui
vėl įsistebeilijo į priekį. Džulė žinojo, kad vyras nepamatė nieko ne­
įprasta. Jam viskas atrodė absoliučiai normalu ir, jeigu jis būtų sėdė­
jęs ten, kur ji sėdėjo, būtų atrodę absoliučiai normalu. Džordžas
Streitas dainavo normaliai, greitkelis, prisigrūdęs automobilių, kurių
vairuotojams rūpėjo pasiekti namus, atrodė normaliai, sniegas buvo
gražus, visa buvo kaip įprastai. Viskas buvo normalu.
Išskyrus vieną dalyką.
Šalia jos sėdėjo pabėgęs žmogžudys, laikantis į ją nukreiptą gin­
klą. Tas jaukus, tariamas normalumas, kaip priešprieša jos būklės
beprotiškai realybei, staiga Džulę iš sąstingio pastūmėjo veikti. Ma­
šinos pajudėjo ir iš nevilties jai gimė mintis: jie jau buvo pravažiavę
kelias mašinas grioviuose abipus kelio. Jeigu ji galėtų imituoti slydi­
mą į griovį dešinėje ir jeigu galėtų staigiai pasukti vairą į kairę, ta­
rytum jie slystu į griovį, jos durelės liktų varstomos, o jo gal užsi­
kirstų. Jos automobilyje tai suveiktų, bet ji nebuvo tikra, kaip būtų
su keturių varomųjų ratų bleizeriu.
Šalia sėdintis Žakas pastebėjo, kaip mergina nepaliaudama žvilg­
čioja į kelkraštį. Pajuto jos kylančią paniką ir suprato, kad baimė pri­
vers ją bet kurią akimirką griebtis ko nors desperatiško.

• 138 •
 - Nurimk! - įsakė jis.
Džulės baimė pasiekė viršūnę, ir ją apėmęs siaubas žaibiškai vir­
to įniršiu.
- Nurimk! - paantrino ji drebančiu balsu, muistydama galvą ir
piktai dėbsodama į jį. - Dėl Dievo meilės, kaip, tavo manymu, aš ga­
liu nurimti, kai sėdi į mane nutaikęs ginklą? Pasakyk!
Ji turėjo tikslą, pagalvojo Žakas, ir prieš merginai griebiantis dar
kokių nors priemonių, kurios iš tikrųjų apsunkintų jo padėtį, jis nu­
sprendė ją nuraminti, taip abiem būtų geriau.
- Tik nesijaudink, - mokė jis.
Džulė stebeilijo tiesiai prieš save. Palengva retėjo automobilių
srautas, tolydžio greitėdamas, ir ji ėmė svarstyti galimybę įsirėžti
bleizeriu į aplinkinius automobilius, bandant sukelti nemažą grūstį.
Dėl tokio įvykio tektų iškviesti policiją. Tai būtų labai gerai.
Tačiau ir ją, ir kitus niekuo dėtus vairuotojus, patekusius į susi­
dūrimą, tikriausiai galų gale nušautų Zakaris Benediktas.
Tai būtų labai blogai.
Ji svarstė, ar jo ginklo apkaba su devyniais patronais, ar jis tikrai
išžudytų beginklius žmones, kai jis ramiu nuolaidžiu balsu, kokiu su­
augę kalbasi su isteriškais vaikais, pasakė:
- Tau, Džule, nieko nenutiks. Daryk, kaip liepta, ir liksi sveika.
Man reikia, kad kas nuvežtų ligi valstijos sienos, o tu turi automobi­
lį, štai ir viskas. Nebent tau ši mašina tokia svarbi, kad nori rizikuoti
savo gyvybe nepadedama man išsikrapštyti; visa, ką tau reikia dary­
ti, tai tik važiuoti ir neatkreipti dėmesio. Jeigu koks policininkas
mus čia užklups, prasidės susišaudymas, o tu atsidursi jo viduryje.
Taigi būk gera mergaitė ir nurimk.
- Jei nori, kad nurimčiau, - atšovė ji, galutinai netekusi kantry­
bės dėl jo globėjiško tono ir įtemptų savo nervų, - duok man tą gin­
klą ir aš tau parodysiu, kaip nurimti! - Ji pamatė, kaip staigiai jis su­
siraukė, tačiau net nepabandė jai keršyti, Džulė beveik patikėjo, kad

• 139 •
jis iš tiesų nelinki jai nieko bloga - tol, kol netrukdys jam pabėgti.
Bet tai nenuslopino jos būgštavimų, priešingai, kurstė jos beviltišką
neapykantą kankynei, kuriai Žakas ją pasmerkė. - Dar daugiau, - ap­
maudžiai tęsė ji, - nekalbėk su manimi kaip su vaiku ir nevadink
manęs Džule! Buvau tau panele M atison, kai laikiau tave maloniu,
padoriu vyriškiu, kuriam reikia darbo ir k-kuris nusipirko t-t-tuos
nelem tus džinsus, norėdamas p-padaryti įspūdį savo d-darbdaviui.
Jei ne t-tie nelemti džinsai, nebūčiau įkliuvusi į šitą bėdą...
Džulės siaubui, ji pajuto staiga tvinstančias ašaras, todėl sviedė į
vyrą, jos manymu, niekinamą žvilgsnį ir nenuleisdama akių įsispitrė-
jo į priekį.
Žakas pakėlė antakius ir tylėdamas abejingai ėmė ją stebėti; vi­
duje jis buvo priblokštas ir prieš savo valią paveiktas netikėtai pra­
siveržusios jos drąsos. Pasukęs galvą, jis įsižiūrėjo į priešais juos at­
sivėrusį tarpą automobilių virtinėje ir į tirštą krentantį sniegą, kuris
prieš kelias valandas atrodė kaip prakeikimas, bet iš teisybės nu­
kreipė dėmesį policijos, kuriai teko tvarkytis su įstrigusiais vairuo­
tojais, prieš pradedant jo ieškoti. Galiausiai jis mąstė apie jam nusi­
šypsojusią laimę, nepalikusią jo mažame išsinuomotame automobily­
je, kuris buvo nutemptas jo akyse, o galingoje keturių varomųjų ra­
tų mašinoje, galinčioje be vargo skverbtis per sniegą ir neįklimpti
retai naudojamame kelyje, kuriuo ketino keliauti į Kolorado kalnus.
Žakas suprato, kad visa ta gaišatis ir komplikacijos, siutinusios jį
pastarąsias dvi dienas, pasirodė esančios privalumais. Koloradą pa­
siekti jam padės Džulė Matison. Panelė Matison, pasitaisė, slapčia
šypsodamas, kai patogiai atsilošė sėdynėje. Tačiau akimirką trukęs
pasitenkinimas išblėso taip pat greitai, kaip buvo atėjęs, nes kažkas
toje žinių laidoje, kurią buvo anksčiau girdėjęs, pavėluotai ėmė kelti
jam nerimą: Dominikas Sandinis buvo pavadintas kitu pabėgusiu ka­
liniu, kuris „rastas ir suimtas". Jeigu Sandinis laikėsi plano - kalėji­
mo viršininkas Hedlis turėjo būti paskelbęs spaudai džiugią žinią

• 140 •
apie vieno iš patikėtinių lojalumą, o ne paminėjęs Sandinį kaip su­
gautą kalinį.
Žakas pamanė, kad informacija per žinias buvo supainiota, dėl to
ir įsivėlė klaida apie Sandinį, ir prisivertė sutelkti dėmesį į įširdusią
jauną mokytoją šalia savęs. Nors jam be galo reikėjo jos ir jos auto­
mobilio kaip tik dabar, ji ne mažiau komplikavo jo planus. Tikriausiai
Džulė žinojo, kad jis traukia į Koloradą; ir gal buvo pakankamai ilgai
žiūrėjusi į žemėlapį ir instrukcijas prie jo, kad galėtų pasakyti poli­
cijai, kur pasislėps Žakas. Jeigu jis paliktų ją Teksaso - Oklahomos
pasienyje ar kiek šiauriau nuo Oklahomos - Kolorado sienos, ji galė­
tų pranešti valdžios atstovams, kur jis vyksta, taip pat ir kokį auto­
mobilį jis vairuoja. Dabar jo veidas parodytas per visas šalies televi­
zijas, tad negalėjo tikėtis neatpažintas išsinuomoti arba nusipirkti ki­
tą automobilį. Dar daugiau, jis norėjo, kad policija patikėtų, jog jis
sugebėjo nuskristi į Detroitą ir kirsti sieną per Kanadą.
Džulė Matison atrodė tiek paties Dievo siųsta, tiek ir pražūtinga
kliūtis jo planams. Užuot keikęs likimą, užkrovusį jam Džulę, tapusią
mirtina grėsme jo laisvei, Žakas nusprendė suteikti likimui progą iš­
spręsti jo problemą ir pamėginti padėti jiems abiem atsipūsti. Siekda­
ma sau už nugaros termoso su kava, prisiminė jos paskutines pasta­
bas ir pamanė, kad tai kaip tik tinkama pradžia pokalbiui. Gerai ap­
galvotu, nerūpestingu ir negrėsmingu tonu jis mandagiai pasiteiravo:
- Kuo užkliuvo mano džinsai?
Ji nieko nesuvokdama spoksojo į jį.
-Ką?
- Sakei kažką, kad mano nelemti džinsai buvo vienintelė priežas­
tis, dėl kurios pasiūlei mane pavežti, - aiškino jis, pildamas kavą į
termoso dangtelį. - Kuo tau užkliuvo mano džinsai?
Džulė sutramdė vos neprasprūdusį isterišką piktą juoką. Jai rū­
pėjo išlikti gyvai, o jam - pademonstruoti madas!
- Ką, - ryžtingai pakartojo jis, - turėjai omeny?

• 141 •
 Ji jau ketino kandžiai atsikirsti, kai vienu metu jai dingtelėjo du
dalykai - kad būtų beprotybė tyčia priešgyniauti ginkluotam vyriš­
kiui ir kad apmaldžius jo budrumą nerūpestingu pokalbiu jos galimy­
bės pabėgti arba gyvai ištrūkti iš susidariusios padėties smarkiai pa­
didėtų. Stengdamasi prabilti kuo mandagiau ir neutraliau, ji giliai
įkvėpė ir, nenukreipdama žvilgsnio nuo kelio, atsakė:
- Pastebėjau, kad tavo džinsai nauji.
- Kaip tai susiję su tavo pasiryžimu pavežti mane?
Džulės balse suskambo kartėlis dėl savo patiklumo.
- Kadangi tu neturi automobilio ir užsiminei esąs bedarbis, su ­
pratau, kad turi finansinių sunkumų. Paskui pasakei, kad tikiesi gau­
ti naują darbą, o aš pastebėjau klostę tavo kelnėse...
Jos balsas nutrūko, kai ji pasibjaurėjusi suprato, kad vietoj skur­
džiaus, kuriuo jinai jį palaikė, iš tikrųjų čia buvo multimilijonierius,
kino žvaigždė.
- Tęsk, - paragino jis, o jo balse pasigirdo suglumimas.
- Staiga padariau išvadą, dėl Dievo meilės! Įsivaizdavau, kad par­
duotuvėje nusipirkai naujus džinsus, norėdamas padaryti gerą įspū­
dį darbdaviui, ir pamaniau, kaip tau tai buvo svarbu ir kokią viltį
puoselėjai juos įsigijęs. Todėl man nepakeliama atrodė mintis, kad
tavo viltis žlugs, jeigu nepasisiūlysiu tavęs pavežti. Todėl, nors nie­
kada gyvenime nebuvau įsisodinusi pakeleivio, mintis, kad prarasi
savo galimybę, man pasirodė nepakeliama.
Žakas ne tiktai apstulbo, bet ir prieš savo valią pasijuto sujaudin­
tas. Tokio gerumo kaip jos, gerumo, kuris tuo pat metu reikalavo as­
meninės rizikos arba aukos, nepasitaikė jo gyvenime per visus tuos
kalėjime praleistus metus. Net ir prieš tai, pagalvojo jis. Nuvydamas
šalin tą trikdančią mintį, tarė:
- Tu visa tai įžvelgei džinsų klostėje? Turi velnionišką vaizduo­
tę, - pridūrė, pašaipiai purtydamas galvą.

• 142 •
 - Be to, matyt, nesugebu perprasti žmonių charakterių, - su kar­
tėliu pasakė Džulė.
Akies kampu ji pamatė jo kairę ranką, užsimojusią jos link, ir pa­
šoko, užgniauždama klyksmą, tik paskui suprato, kad jis tik laiko iš
termoso įpiltos kavos puodelį. Ramiai, tarsi atsiprašymas dėl to, kad
dar labiau sustiprino jos išgąstį, vyras pasakė:
- Manau, tai pagelbėtų.
- Nėra nė mažiausio pavojaus, kad galėčiau užmigti prie vairo,
kol esi šalia.
- Vis tiek gurkštelėk, - paliepė Žakas, pasiryžęs apmaldyti jos
išgąstį, net ir žinodamas pats esąs to kaltininkas. - Taip, - jis susvy­
ravo, pajutęs, kad jam trūksta žodžių, ir pridūrė: - Viskas atrodys
normaliau.
Džulė pasisuko ir įsistebeilijo į jį, ir iš jos išraiškos buvo akivaiz­
du, kad jo „susirūpinimas" ja buvo ne tik atgrasus, bet net beprotiš­
kas. Ji jau ruošėsi tai sakyti, tačiau prisiminusi ginklą jo kišenėje
drebančia ranka paėmė kavą ir, nusigręžusi nuo jo, gurkšnojo, ste­
beilydama į kelią priešais.
Žakas stebėjo išdavikišką kavos puodelio virpėjimą, jai keliant jį
prie lūpų, ir pajuto juokingą norą atsiprašyti už tai, kad taip ją išgąs­
dino. Jos žavus profilis, pamanė jis, tyrinėdamas jos veidą, atsispin­
dintį skydelio šviesoje: maža nosytė, atkaklus smakras ir išsišovę
skruostikauliai. Jos akys taip pat nuostabios, nusprendė jis, prisimi­
nęs, kaip prieš kelias minutes jos svaidė kibirkštis į jį. Fantastiškos
akys. Jis pajuto, kaip stipriai jį pervėrė gėda dėl to, kad jis išnaudo­
jo ir išgąsdino tą nekaltą mergaitę, bandžiusią būti gailestinga sama­
riete, ir dėl to, kad buvo tvirtai pasiryžęs ir toliau ją išnaudoti, pasi­
juto esąs tas žvėris, kokiu visi jį laikė. Kad nuramintų savo sąžinę,
nutarė padaryti viską, kad jai būtų kuo lengviau, o tai paskatino
įtraukti ją į tolesnį pokalbį.

• 143 •
 Jis pastebėjo, kad ji nemūvi sutuoktuvių žiedo, o tai reiškė, kad ji
neištekėjusi. Bandė prisiminti, kaip žmonės - mandagūs žmonės
„anapus sienų" - šnekučiuodavosi, ir galiausiai paklausė:
- Ar tau patinka mokytojauti?
Ji vėl pasisuko, nepatiklios jos akys išsiplėtė nuo slopinamo prie­
šiškumo.
- Ar manai, kad aš, - nusistebėjo ji, negalėdama patikėti, - imsiu
šnekučiuotis su tavimi?
- Taip! - atkirto jis, nepaaiškinamai perširdęs dėl jos nenoro leis­
ti jam pasitaisyti. - Tikiuosi! Pradėk.
- Man patinka mokyti, - abejodama atšovė Džulė, pykdama, kad
jis taip lengvai galėjo ją įbauginti. - Iki kur turėčiau tave vežti? - pa­
siteiravo ji, kai jie pravažiavo ženklą, rodantį, kad Oklahomos siena
už dvidešimties mylių.
- Ligi Oklahomos, - beveik nuoširdžiai pasakė Žakas.

- Mes Oklahomoje, - tarė Džulė, kai jie pravažiavo

pro ženklą, nurodantį, kad jie jau ten.
Jis sviedė į ją niūraus pasitenkinimo kupiną žvilgsnį.
- Matau.
- Na? Kur nori išlipti?
- Važiuok toliau.
- Važiuoti toliau? - suriko ji, apimta nervingo įtūžio. - Na, pa­
klausyk, nelaimingasis, aš nevešiu tavęs ligi paties Kolorado!
Žakas gavo savo atsakymą - ji žino, kur jis vyksta.
- Aš to nedarysiu, - neryžtingai perspėjo Džulė, nesuvokdama
ką tik pasirašiusi sau nuosprendį. - Negaliu.
Širdyje atsidusęs dėl to, kad teks ginčytis, jis pasakė:

• 144 •
 - Gali, panele Matison. Ir veši.
Jo netrikdoma ramybė buvo paskutinis lašas.
- Eik velniop! - suriko Džulė, smarkiai pasukdama vairą j deši­
nę, nesuskubus jam sulaikyti ir, pakreipusi automobilį ant šono, stai­
giai paspaudė stabdžius. - Pasiimk automobilį! - meldė ji. - Pasiimk
ir palik mane čia. Niekam nepasakysiu, kad tave mačiau ar kur tu
važiuoji. Prisiekiu, niekam neišduosiu.
Žakas pažabojo savo įtūžį ir pabandė ją nuraminti, stengdamasis
dėtis esąs lengvabūdis.
- Filmuose žmonės visada žada tą patį, - nerūpestingai pastebė­
jo jis, per petį žvilgterėjęs į pralekiančias mašinas. - Visada maniau,
kad tai atrodo kvaila.
- Filmuose to nėra!
- Bet tu vis dėlto sutinki, kad tai yra absurdiškas pažadas, -
prieštaravo jis, nežymiai šypsodamas. - Zinai, kad taip yra. Pripažink
tai, Džule.
Priblokšta, kad jis, ko gero, bando erzinti ją, tarytum jie būtų
draugai, mergina spoksojo į vyriškį ir supykusi tylėjo, žinodama, jog
jis teisus dėl kvailumo, bet nesutiko to pripažinti.
- Nejaugi manai, kad patikėsiu, - kalbėjo jis toliau šiek tiek švel­
niau, - jog leisi man pasprukti po to, kai pagrobiau tave ir pavogiau
automobilį, o paskui būsi dėkinga man už viena ir už kita, kad tesė­
tum pažadą, duotą man išskirtinės prievartos sąlygomis? Ar tai ne­
atrodo šiek tiek beprotiška?
- Ar tikiesi, kad su tavim svarstysiu psichologijos problemas, kai
mano gyvybei gresia pavojus? - pratrūko jinai.
- Suprantu, kad tu bijai, bet tau nieko bloga neatsitiks, nebent
pati įstumsi save į pavojų. Jokio pavojaus gyvybei nėra, nebent pati
jį sukelsi.
Gal tai buvo išsekimas ar žemas jo balso tembras, ar atkaklus jo
žvilgsnis, bet kai Džulė pažvelgė į rimtą jo veidą, beveik juo patikėjo.

• 145 •
 - Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų, - tęsė jis, - ir nenutiks, jei­
gu nieko nedarysi, kas atkreiptų dėmesį į mane ir sudomintų teisė­
tvarką...
- Tada, - apmaudžiai pertraukė jį Džulė, staigiai išsiverždama iš
transo, - savo ginklu ištėkši man smegenis. Tai labai guodžia, pone
Benediktai. Ačiū.
Žakas susivaldė ir paaiškino:
- Jei policininkai pasivys mane, jiems teks mane nušauti, nes pa­
siduoti aš nežadu. Turint omeny policininkų budrumą, labai gali bū­
ti, kad grumtynėse tu būsi sužeista arba žūsi. Nenoriu, kad taip at­
sitiktų. Supranti?
Širsdama ant savęs už tai, kad pasidavė tuštiems švelniems be­
širdžio žudiko žodžiams, Džulė nusuko žvilgsnį nuo jo ir įsistebeili­
jo pro priekinį langą.
- Ar tu tikrai manai galįs mane įtikinti esąs seras Galahadas, o
ne ištvirkęs siaubūnas?
- Matyt, ne, - suirzęs atsakė jis.
Kai ji atsisakė vėl pažiūrėti į jį, Žakas nekantriai mostelėjo ranka
ir griežtai pasakė:
- Liaukis ožiuotis ir vairuok. Man reikia surasti pakelės telefoną
prie vieno iš šių šoninių kelių.
Iškart, kai Žako balsas atvėso, Džulė suprato, kaip kvailai pasiel­
gė, ignoruodama jo „draugišką" uvertiūrą ir priešindamasi jam. Grįž­
dama atgal į greitkelį, pavėluotai suprato, ką jai reikėjo padaryti -
priversti jį patikėti, kad ji sutinka važiuoti su juo. Snaigėms šokant
priešais automobilio žibintus, jos mintys ėmė rimti, ir ji pradėjo ati­
džiai svarstyti visus įmanomus būdus išsivaduoti iš keblios padėties,
nes šiurpo vien nuo minties, kad turės vežti Žaką ne tik per Okla-
homą, bet ir per Koloradą. Rasti būdą jo planams sugriauti ir ištrūkti
tapo ne tik būtinybe, bet tikru iššūkiu. Kad tai pavyktų, ji žinojo tu ­
rinti būti objektyvi ir stengtis, kad baimė ar įniršis netrukdytų jai

• 146 •
galvoti. Jai turėtų pasisekti, drąsino save Džulė. Galiausiai juk ji nė­
ra išlepinta, pasaulio nepažįstanti išpaikinta šiltnamio gėlė. Pirmus
vienuolika savo gyvenimo metų ji praleido Čikagos gatvėse ir nepra­
žuvo! Kramtydama apatinę lūpą, ji nusprendė pamėginti apie susi­
klosčiusią kankinančią padėtį galvoti taip, tarsi tai būtų vienas iš jos
pamėgtų kriminalinių romanų. Džulė visada jautė, kad kai kurios tų
romanų veikėjos elgėsi nepaprastai kvailai, o šitaip darė ir ji pati,
nusprendė ji, priešindamasi savo pagrobėjui. Protinga herojė būtų
dariusi atvirkščiai, - būtų gudravusi ir radusi būdą priversti Bene­
diktą prarasti budrumą. O tada jos galimybė pabėgti - ir sugrąžinti jį
į kalėjimą, kur buvo jo vieta, - gerokai padidėtų. Norėdama pasiekti
užsibrėžtą tikslą, mergina turėtų apsimesti galvojanti apie šitą koš­
marą kaip apie nuotykį, gal net galėtų apsimesti esanti pagrobėjo
pusėje, tai iš jos pareikalautų meistriškos vaidybos, bet ji norėjo pa­
bandyti.
Nors visai rimtai būgštavo dėl savo sugebėjimų, Džulė staiga pa­
juto užplūstant lauktą ramybę ir ryžtą, išstumiančius jos baimę ir
praskaidrinančius jai galvą. Prieš prašnekdama ji palūkėjo kelias aki­
mirkas, kad jos kapituliacija jam nepasirodytų per staigi ir įtartina,
tada giliai įkvėpė, kad jaustųsi tvirtesnė, ir pasistengė, kad jos bal­
sas nuskambėtų graudžiai.
- Pone Benediktai, - pradėjo ji, iš tiesų įstengusi nežymiai krei­
vai šyptelėti. - Aš dėkinga jums už pažadą manęs nenuskriausti. Ne­
norėjau būti sarkastiška. Tiesiog bijojau, ir tiek.
- O dabar jau nebebijai? - suabejojo jis, o balse pasigirdo skeptiš­
kų gaidelių.
- Na, taip, - Džulė skubiai užtikrino jį. - Bet jau nebe taip. Šitą
aš ir turėjau omeny.
- Gal galiu pasiteirauti, kas sukėlė tokią staigią permainą? Apie
ką galvojai, kai tylėjai?

• 147 •
 - Apie knygą, - atsakė ji, jai tai atrodė saugu. - Kriminalinę is­
toriją.
- Perskaitytą? Ar tą, kurią ketini parašyti?
Ji išsižiojo, tačiau nieko nepasakė, o tada suprato, kad jis pats to
nesuvokdamas suteikė jai puikią progą jį sutriuškinti.
- Visada norėjau kada nors parašyti kriminalinį romaną, - kaip
pašėlusi ėmė Džulė improvizuoti, - ir man šovė į galvą, kad tai ga­
lėtų būti... na, tyrimas.
- Suprantu.
Ji sviedė dar vieną žvilgsnį į jį ir išsigando jo šiltos šypsenos.
Tas velnias sugebėjo kerėti gyvates, suprato ji, prisimindama tą šyp­
seną, švysčiodavusią kino ekranuose ir uždegdavusią visą moterišką
auditoriją.
- Tu, Džule, nepaprastai drąsi mergina.
Ji sutramdė savo irzlų reikalavimą būti vadinama panele Matison.
- Iš teisybės aš didžiausia bailė pasaulyje, pone...
- Mano vardas Žakas, - įsiterpė jis, ir abejingame jo balso tone ji
vėl išgirdo įtarumo gaidelių.
- Žakas, - skubiai pritarė ji. - Tu teisus, mums derėtų vadinti
vienas kitą vardais, nes mudu, matyt, būsim drauge?
- Kurį laiką, - pasufleravo jis, ir Džulė visomis pastangomis su­
gebėjo paslėpti savo beviltišką įniršį dėl jo neapibrėžto atsakymo.
- Kurį laiką, - pritarė ji, stengdamasi išsaugoti neutralų toną. -
Ką gi, gal tai pakankamai ilgas laikas, kad pagelbėtum mano prelimi­
nariam tyrimui, - ji stabtelėjo, svarstydama, ko jo toliau klausti. -
Gal galėtum man truputį paaiškinti, koks iš tiesų yra kalėjimas. Tai
labai padėtų mano knygai.
- Nejau?
Žakas velnioniškai ją baugino subtiliais tolydžio besikeičiančiais
balso niuansais. Dar niekada ji nebuvo sutikusi to kito vyro ar mo­
ters, kuris sugebėtų tiek perteikti nepastebimai keisdamas balsą, ir

• 148 •
niekada gyvenime nebuvo girdėjusi tokio balso. Tai buvo sodrus ba­
ritonas, akies mirksniu galėdavęs nepaaiškinamai pereiti iš manda­
gaus į linksmą, ledinį ar grėsmingą toną. Atsakydama į jo klausimą,
Džulė ryžtingai linkterėjo galvą, mėgindama neutralizuoti skeptišką
jo toną, savajam suteikdama energijos ir įtikinamumo.
- Be jokios abejonės. - Staiga jai šovė į galvą mintis, kad jei jis
manytų ją palaikant jį, gal būtų nebe toks atsargus. - Esu girdėjusi,
kad į kalėjimą pasodinama daug nekaltų žmonių. Ar ir tu buvai ne­
kaltas?
- Kiekvienas kalinys tvirtina esąs nekaltas.
- Taip, bet ar tu nekaltas? - neatlyžo jinai, trokšdama sulaukti
teigiamo atsakymo, kad ji galėtų dėtis tikinti juo.
- Prisiekusieji pasakė, kad esu kaltas.
- Kartais prisiekusieji klysta.
- Dvylika dorų garbingų piliečių, - staiga atsakė jis iš neapykan­
tos suledėjusiu balsu, - nusprendė, kad aš kaltas.
- Esu tikra, kad jie stengėsi būti objektyvūs.
- Mėšlas, - pareiškė jis su tokiu įniršiu, kad nuo vėl užplūdusios
išgąsčio ir baimės bangos Džulė rankomis stipriau suspaudė vairą. -
Jie įkalino mane už tai, kad esu turtingas ir įžymus, - atrėžė jis. -
Stebėjau jų veidus per teismą, ir kuo daugiau apygardos prokuroras
siautėjo dėl mano privilegijuoto gyvenimo ir Holivudo nemoralumo,
tuo labiau prisiekusieji troško mano kraujo! Visa ta nelemta šventei­
viška dievobaiminga šutvė žinojo, jog buvo „pagrįsta abejonė", kad
neįvykdžiau tos žmogžudystės, todėl jie ir nesiūlė mirties bausmės.
Visi buvo matę per daug filmų su Periu Meisonu - jie įsivaizdavo,
jei aš to nepadariau, turėčiau įrodyti, kas tai padarė.
Džulė pajuto, kaip nuo įsiūčio jo balse sudrėko jai rankos. Dabar,
labiau negu bet kada, ji suvokė, kaip būtina įtikinti jį, kad jį užjaučia.
- Bet tu nekaltas, ar ne? Tiktai negalėjai įrodyti, kas iš tiesų nu­
žudė tavo žmoną, juk taip? - tikino ji drebančiu balsu.

• 149 •
 - Ar ne vis tiek? - atkirto jis.
- M-man ne vis tiek.
Akimirką ledinėje tyloje jis stebėjo ją, o paskui jo balsas vėl stai­
giai pasikeitė, ir Džulė išgirdo jį švelniai bei įtaigiai tariant:
- Jeigu tau išties ne vis tiek, tokiu atveju - ne, aš jos nenužu­
džiau.
Žinoma, jis melavo. Turėjo meluoti.
- Tikiu. - Ir, mėgindama jį dar labiau įtikinti, pridūrė: - O jeigu
esi nekaltas, tuo didesnė teisė bėgti iš kalėjimo.
Jis atsakė nesmagiai ilga tyla, ji jautė, kaip skvarbus jo žvilgsnis
tyrinėjo kiekvieną jos veido bruožą, o paskui netikėtai tarė:
- Ženklas rodo, kad toliau yra telefonas. Sustok, kai pamatysi.
- Gerai.
Telefonas buvo prie kelio, ir Džulė įsuko į šalikelę. Ji stebėjo iš­
orinį užpakalinio vaizdo veidrodėlį, tikėdamasi pamatyti kokį sunk­
vežimį ar šiaip kokį vairuotoją, kurį galėtų susistabdyti, bet apsnig­
tame kelyje buvo labai menkas judėjimas. Jo balsas privertė ją stai­
giai atsigręžti kaip tik tuo metu, kai jis ištraukė jos automobilio rak­
telius iš uždegimo spynelės.
- Tikiuosi, - tarė jis pašaipiai, - nepamanysi, kad nepatikėjau, kai
sakei tikinti, jog esu nekaltas, ir nori matyti mane pabėgant. Raktus
imu tik dėl to, kad, tarp kitko, esu labai atsargus žmogus.
Džulė pati save nustebino sugebėjusi papurtyti galvą ir įtikina­
mai pasakyti:
- Aš tavęs nekaltinu.
Šyptelėjęs jis išlipo iš automobilio, tačiau tebelaikė ranką kišenė­
je su ginklu, kaip sąmoningą grėsmingą priminimą jai, ir paliko pra­
viras keleivio duris, be jokios abejonės, tam, kad matytų, ką ji darys,
kol jis skambins telefonu. Neturėdam a galimybės pabėgti nuo jo ir
nuo gresiančios kulkos, Džulė nesitikėjo tučtuojau išsigelbėti, tačiau
galėjo ruoštis ateičiai. Kai jis žengė į sniegą, ji taip nuolankiai papra­
šė, kaip tik įstengė:
 - Ar neprieštarausi, jeigu iš savo rankinuko išsiimsiu rašiklį ir
popieriaus, kad galėčiau kai ką užsirašyti, kol kalbėsi telefonu, su­
pranti, pasižymėti jausmus ir visa kita, kad galėčiau panaudoti savo
knygoje? - Nespėjus jam uždrausti, ką akivaizdžiai jis ketino daryti,
ji atsargiai siekė savo rankinės nuo užpakalinės sėdynės, tuo pat
m etu dėstydama motyvus, kodėl jis neturėtų atmesti jos prašymo. -
Rašymas visada ramina man nervus, - aiškino ji, - o tu, jei nori, ga­
li iškrėsti mano rankinę. Pamatysi, kad neturiu nei antrų raktų, nei
jokių ginklų. - Norėdama įrodyti, ji atsegė rankinę ir padavė jam. Jis
sviedė į ją nekantrų susirūpinusį žvilgsnį, ir Džulė pajuto, kad jis nė
akimirką netikėjo jos pasakojimu apie romano rašymą ir tik pritarė
jai, kad apmaldytų.
- Rašyk, - pasakė, paduodamas jai rankinuką.
Jam nusigręžus, Džulė ištraukė nedidelį bloknotą ir rašiklį. Ne­
nuleisdama akių nuo jo nugaros, ji sekė, kaip jis ima telefono ragelį
ir meta monetas į automatą, paskui skubiai tą patį pranešimą užrašė
ant trijų skirtingų popierėlių.
PRANEŠK POLICIJAI. AŠ PAGROBTA. Akies kampučiu ji matė,
kaip jis ją stebi, ir palaukė, kol jis nusisuko pasikalbėti su tuo, kam
skambino, paskui išplėšė pirmuosius tris lapelius, sulenkė juos pu­
siau ir įkišo į rankinės išorinę kišenę, kad be vargo galėtų pasiekti.
Vėl atsivertė užrašų knygelę ir įsistebeilijo į ją, mintyse karštligiš­
kai ieškodama būdų perduoti raštelius žmonėms, kurie galėtų jai pa­
gelbėti. Dingtelėjus gerai minčiai, vogčia dirstelėjo į jį, norėdama
įsitikinti, ar jis nežiūri, tada skubiai ištraukė vieną raštelį iš savo
rankinuko ir sulanksčiusi įkišo jį į dešimties dolerių banknotą iš sa­
vo piniginės.
Ji turėjo planą, vykdė jį, ir žinojimas, kad dabar ateitis priklauso
nuo jos, leido jai kiek nurimti ir nepanikuoti. Baugu buvo tik dėl
galvoje rezgamo plano. Jausmas gimė iš instinktyvaus, tačiau tvirto
įsitikinimo, kad vienas dalykas, kurį pasakė Zakaris Benediktas, bu­
vo teisybė: jis nenorėjo jai pakenkti. Todėl šaltakraujiškai jos nenu­

• 151 •
šaus. Iš teisybės jeigu dabar mėgintų pabėgti, neabejojo, kad jis vy­
sis ją, bet nešaus, nebent atrodytų, kad ji bando sustabdyti prava­
žiuojantį automobilį. Kadangi kelyje nebuvo jokių automobilių, Džu­
lė nematė tikslo plačiai atverti duris ir bandyti bėgti - ne dabar, kai
jis galėjo pralenkti ją ir ji nieko daugiau nelaimėtų, tik priverstų jį
visą laiką ją sergėti. Daug geriau dėtis bendradarbiaujančiai ir kiek
įmanoma numaldyti jo budrumą. Zakaris Benediktas gal ir yra pabė­
gęs kalinys, bet ji nebuvo tokia lengvatikė nesunkiai įbauginama
bailė, kokia savo elgesiu pasirodė esanti ligi šiol. Visų pirma ji pri­
valo elgtis protingai, priminė sau, drąsindama pati save. Tuo metu,
kai jis buvo išpaikintas paauglių kino dievaitis, Džulė melavo, vogė
ir kovojo už išlikimą gatvėje! Jeigu Džulė dabar susikaupusi apie tai
galvotų, galėtų nepasiduoti Žakui, tuo ji neabejojo! Taip, beveik ne­
abejojo. Kol ji nepraras galvos, turės puikią galimybę laimėti šitas
sumanumo varžybas. Išsiėmusi užrašų knygelę, pradėjo užrašinėti
saldžius komentarus apie savo pagrobėją tam atvejui, jeigu jis kar­
tais paprašytų parodyti, ką ji buvo pasižymėjusi. Baigusi perskaitė
savo absurdiškus komentarus:
Zakaris Benediktas bėga nuo neteisingo įkalinimo, įvykdyto šališko
prisiekusitįjų teismo. Jis atrodo esąs inteligentiškas, malonus, šiltas
žmogus - aplinkybių auka. A š juo tikiu.
P rastesnės beletristikos pavyzdžio niekur nebūtum radęs, nu­
sprendė ji viduje nusivaipydama. Ji buvo taip įsigilinusi, kad tik aki­
mirką pajuto persmelkiant baimę, kai suprato, jog jis baigė kalbėti
telefonu ir lipa į automobilį. Skubiai užversdama užrašų knygelę ir
kišdama ją į rankinę, ji mandagiai paklausė:
- Ar pasikalbėjai su tuo, kam mėginai prisiskambinti?
Reaguojant į jos šypseną, jo akys smarkiai susiaurėjo, ir mergina
pasijuto nejaukiai, supratusi, kad persistengė vaidindama „draugiš­
ką" spektaklį.
- Ne. Jis tebėra ten, tačiau ne savo kambaryje. Maždaug už pus­
valandžio vėl pabandysiu. - Džulė dar virškino šitą nenaudingos in­

• 152 •
formacijos kąsnelį, kai jis siekė jos rankinės ir išėmė užrašų knyge­
lę. - Tik dėl atsargumo, - pašaipiai pasakė jis, atversdamas knyge­
lę. - Neabejoju, kad supranti?
- Suprantu, - patvirtino Džulė, nervingai linksmai ir drauge ne­
viltingai, stebėdama, kaip jam atvipo žandikaulis, kai perskaitė, ką ji
buvo parašiusi.
- Na? - paklausė ji su tariamu naivumu plačiai išpūsdama akis. -
Ką manai?
Jis užvertė knygelę ir įkišo ją atgal į jos rankinę.
- Manau, kad esi per didelė lengvatikė, kad galėtum nevaržoma
bastytis po pasaulį, jeigu iš tiesų tiki visu tuo.
- Aš labai didelė lengvatikė, - karštai patikino jį, užvesdama va­
riklį ir išvažiuodama į greitkelį. Jeigu jis laikė ją kvaile ir naivuole,
tai buvo nuostabu, fantastiška.

Pusvalandį jie važiavo tylėdami, tik retkarčiais ką

nors tarstelėdami apie blogą orą ar vis sunkėjančias vairavimo sąly­
gas, tačiau Džulė stebėjo kelkraštį, ar nepasitaikys kokia skelbimų
lenta, kad galėtų įgyvendinti savo planą. Tiks bet kokia greito mais­
to restorano reklama artėjant išvažiavimui iš greitkelio. Kai galiau­
siai pamatė, širdis jai ėmė plakti dvigubai greičiau.
- Žinau, kad tu tikriausiai nenorėsi sustoti ir užeiti į restoraną,
bet aš mirštu badu, - pasakė ji atsargiai, draugiškai. - Šitas ženklas
rodo, kad priekyje yra Makdonaldo restoranas. Galėtume gauti mais­
to, neišlipę iš automobilio.
Jis dirstelėjo į laikrodį ir ėmė purtyti galvą, tada mergina skubiai
pridūrė:
- Man reikia ką nors užvalgyti kas porą valandų, nes sergu... - ji
padvejojo sekundėlę, karštligiškai ieškodama tinkamo medicininio

• 153 •
termino apibūdinti sutrikimui, kurio ji neturėjo, - hipoglikemija. At­
siprašau, bet jeigu nieko neužvalgau, man pasidaro labai bloga ir aš
alpstu, ir...
- Puiku, mes ten sustosim.
Džulė vos nesuriko apimta nervingo džiaugsmo, kai sustojo prie
išvažiavimo rampos ir pasirodė auksinės Makdonaldo arkos. Resto­
ranas buvo tarp dviejų atvirų sklypų šalia vaikų žaidimų aikštelės.
- Sustojom pačiu laiku, - pridūrė ji, - nes man taip svaigsta gal­
va, kad ilgiau nebeįstengsiu vairuoti.
Nepaisydama jo įdėmaus žvilgsnio, Džulė įjungė posūkį ir įvažia­
vo pro Makdonaldo vartus. Nors ir siautė pūga, stovėjimo aikštelėje
buvo keletas automobilių, nors ir ne tiek, kiek Džulė būtų pageida­
vusi, ji matė keletą šeimų, susėdusių prie stalų restorane. Laikyda­
masi ženklų rodomos krypties, ji apvažiavo restoraną iš užpakalio li­
gi langelio, pro kurį būdavo aptarnaujami klientai, ir stabtelėjo prie
garsiakalbio.
- Ko norėtum? - paklausė ji.
Prieš įkalinimą Žakas nebūtų sustojęs prie tokio restorano kaip
šis, net jeigu jam būtų tekę kiaurą dieną važiuoti nevalgiusiam. Da­
bar jis pajuto, kaip teka seilės vien pagalvojus apie paprastą mėsai­
nį ir keptas bulvytes. Tai padarė laisvė, pamanė jis, pasakęs Džulei,
ką norįs valgyti. Laisvėje oras atrodė gaivesnis ir maistas patrauk­
lesnis. O be to, laisvėje žmogus buvo labiau įsitempęs ir įtarus, nes
kažką slėpė pernelyg linksma belaisvės šypsena, tai vertė jį būti ne­
paprastai atsargų. Ji atrodė tokia gaivi ir nuoširdi su tomis didžiulė­
mis mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, bet iš išsigandusios b e­
laisvės per daug greitai virto įniršusia įkaite, o paskui draugiška są­
jungininke.
Džulė pakartojo jų užsakymą į mikrofoną - du mėsainiai su sūriu,
du keptų bulvyčių ir du kokakolos.
- Iš viso 5 doleriai 9 centai, - pranešė balsas per mikrofoną. -
Prašau važiuoti prie pirmojo langelio.

• 154 •
 Sustojusi prie pirmojo langelio, ji pamatė, kaip jis rausiasi kiše­
nėje pinigų, tačiau ji ryžtingai papurtė galvą, jau siekdama rankinės.
- Aš užmokėsiu, - pasiūlė ji, stengdamasi žiūrėti jam tiesiai į
akis. - Aš vaišinu. Nesiginčyk.
Akimirką padvejojęs, jis ištraukė iš kišenės ranką, bet suglumęs
suraukė tamsius savo antakius.
- Tu labai vaišinga.
- Tokia jau esu. Visada vaišinu. Visi taip sako, - lengvabūdiškai
plepėjo, traukdama dešimties dolerių banknotą, į kurį buvo įkištas
sulankstytas raštelis, pranešantis, kad ji pagrobta. Nebegalėdama il­
giau atlaikyti pagrobėjo triuškinamo žvilgsnio, Džulė skubiai nusuko
akis į šalį ir visą dėmesį sutelkė į prie maisto išdavimo langelio sto­
vinčią paauglę, kuri nuobodžiaudama nekantriai ją stebėjo. Kortelėje
buvo užrašytas mergaitės vardas - Tifanė.
- Tai kainuos 5 dolerius 9 centus, - pasakė Tifanė.
Džulė ištiesė jai dešimties dolerių banknotą ir maldaujamai įsi­
stebeilijo į mergaitę. Jos gyvybė priklausė nuo tos nuobodžiaujančios
paauglės garbanotais, į arklio uodegą surištais plaukais. Tarytum su­
lėtintame filme Džulė pamatė, kaip ji išlanksto dešimties dolerių
banknotą... Mažytis raštelis nuskriejo žemėn... Tifanė pasilenkė, pa­
kėlė jį, šiepdamasi atidengė dantų smegenis. Atsitiesė... Dirstelėjo į
Džulę.
- Ar jūsų? - paklausė, laikydama raštelį iškeltą aukštyn, ir žiūrė­
jo į automobilį.
- Nežinau, - atsakė Džulė, mėgindama priversti mergaitę per­
skaityti žodžius. - Galbūt. Kas ten rašoma... - pradėjo ji, o tada už-
stelbė riksmą, kai Zakario Benedikto ranka suspaudė jai alkūnę ir
pistoleto vamzdis dūrė į šoną.
- Nekreipk dėmesio, Tifane, - tarė jis ramiai ir, persilenkęs pro
Džulę, ištiesė ranką. - Raštelis mano. Tai pokštas. - Kasininkė dirs­
telėjo į raštelį, tačiau neįmanoma buvo suprasti, ar perskaitė jį prieš
ištiesdama ranką ir paduodama jį į automobilį.

• 155 •
 - Prašom, pone, - pasakė ji, persilenkdama pro Džulę ir paduo­
dama Zakariui raštelį. Džulė sukando dantis, kai Zakaris Benediktas
tariamai supratingai nusišypsojo Tifanei, kuri iš pasitenkinimo išrau­
do, duodama grąžą, priklausančią jiems iš dešimties dolerių bankno­
to. - Štai jūsų užsakymas.
Džulė automatiškai siekė baltų maišų su maistu ir kokakola, o iš­
gąstingas jos veidas be žodžių maldavo mergaitę pakviesti policiją,
administratorių ar dar ką nors! Nedrįsdama susidurti su Benedikto
žvilgsniu, perdavė jam maišus, taip smarkiai drebančiomis rankomis,
kad vos neišmetė kokakolos. Važiuodama šalin nuo langelio, ji laukė
kokios nors jo reakcijos, bet kadangi planas taip niekingai žlugo,
Džulė buvo nepasiruošusi tokiam grubiam įniršio protrūkiui, kurį iš­
girdo.
- Kvaila kekšele, ar bandai viską padaryti, kad būtum nužudy­
ta? Važiuok ligi stovėjimo aikštelės, ten, kur ji galėtų mus matyti,
ji stebi.
Džulė automatiškai pakluso, krūtinė smarkiai kilsavo, jai tankiai
alsuojant.
- Valgyk, - įsakė jis, kišdamas jai panosėn mėsainį su sūriu. - Ir
šypsokis arba... tepadeda man Dievas...
Ir vėl Džulė pakluso. Kramtė nejausdama skonio, kiekviena kūno
ląstele stengėsi nuraminti įdirgintus nervus, kad vėl pajėgtų galvo­
ti. Įtampa automobilyje buvo tokia didelė, kad virto gyvu, beveik ap­
čiuopiamu daiktu, nuo kurio dar labiau sudirgo nervai. Ji prašneko
vien tam, kad pertrauktų tylą.
- Ar n-n-negalėčiau gauti savo k-kolos, - paprašė ji, siekdama
balto maišelio su gėrimais ant grindų prie jo kojų.
Jo delnas tarsi replės surakino jai riešą, grasindamas sulaužyti
trapius jos kaulus.
- Man skauda! - sušuko Džulė, vėl pagauta panikos.
Jis dar skaudžiau suspaudė jai riešą, prieš blokšdamas šalin.
Mergina atsilošė sėdynėje, atm etė galvą ir užsimerkė, rydama aša­

• 156 •
ras ir trindama tvinksinčią ranką. Dar prieš kelias akimirkas jis iš
teisybės nebandė sukelti jai skausmo ir ji buvo nusiraminusi, klai­
dingai manydama, kad jis nėra išsigimėlis žudikas, žudantis kas pa­
puola, o veikiau vyras, atkeršijęs neištikimai žmonai, apimtas bepro­
tiško pavydo. Kodėl, nevilties apimta svarstė jinai, kodėl ji leido sau
galvoti, kad jam ne vis tiek, ar nužudyti moterį, kurią jis paėmė į
nelaisvę, ar paauglį, kuris sukels triukšmą ir pats paklius į pavojų.
Atsakymas buvo toks: ją apmulkino ir suklaidino prisiminimai - pri­
siminimai visų tų žavingų istorijų apie jį žurnaluose, prisiminimai
apie nesuskaičiuojamas valandas, praleistas kino teatruose su bro­
liais, o vėliau su gerbėjais, besigėrint juo ir net fantazuojant apie jį.
Būdama vienuolikos, ji nesuprato, kodėl jos broliai ir visi jos draugai
laikė Žaką Benediktą tokiu nepaprastu, tačiau po kelerių metų ji pa­
ti tai puikiausiai suvokė. Šiurkštaus grožio, nepasiekiamas, seksua­
lus ir ciniškas, sąmojingas ir kietas. O kadangi Džulė, gavusi stipen­
diją, buvo Europoje per garsiąją jo bylą, jai neteko girdėti tų bjaurių
detalių, nieko konkretaus, kas atsvertų visus tuos žavius paveikslus
ekrane, kurie tokie tikroviški pasirodė jai kino teatruose. Didžiausia
gėda, kad Žakui pasakius, jog jis nekaltas, ji patikėjo, nes tik tada
jam būtų prasminga bėgti, jeigu galėtų įrodyti savo nekaltumą. Dėl
kažkokios nesuprantamos priežasties mažyčiukė jos dalelytė vis dar
sakė jai, kad tai padėjo jai sutramdyti baimę, tačiau nesumenkino
siekimo žūtbūt pabėgti. Net jeigu jis ir neįvykdė to nusikaltimo, už
kurį buvo pasodintas į kalėjimą, tai nereiškė, kad jis nežudys, o jei­
gu jis nekaltas, - tas jeigu buvo milžiniškas ir labai neįtikėtinas.
Ji krūptelėjo visu kūnu, kai ant grindų dunkstelėjo maišas.
- Štai, - šiurkščiai pasakė jis, kišdamas jai skardinę su gėrimu.
Nenorėdama į jį žiūrėti, Džulė ištiesė ranką ir paėmė kokakolą,
žvilgsnį įsmeigusi į vaizdą, matomą pro priekinį stiklą. Dabar ji su­
prato, vienintelė viltis jai pabėgti taip, kad niekas nebūtų sužeistas
ar nužudytas, leisti Žakui išvažiuoti jos mašina, paliekant ją, užuot
slankiojus aplinkui ir mėginus išsiveržti iš keblios padėties. Tai reiš­

• 157 •
kė, kad ji privalo išlipti iš automobilio ir būti gerai matoma žiūro­
vams. Žlugo jos pirmasis bandymas pabėgti; dabar jis žinojo, kad ji
žūtbūt stengsis antrąsyk vėl tai pakartoti. Jis lauks. Stebės. Kai ji
vėl pamėgins, viskas turės būti tiksliai apgalvota. Ji instinktyviai ži­
nojo, kad jai nebeteks laukti trečios progos. Bent nebebuvo reikalo
apsimetinėti, kad esanti jo pusėje.
- Važiuojam, - šiurkščiai paragino jis.
Tylėdama Džulė užkūrė variklį ir išsuko iš aikštelės.
Po ketvirčio valandos jis vėl paliepė jai sustoti prie pakelės tele­
fono ir dar sykį paskambino. Jis nebuvo prataręs nė žodžio, tik lie­
pęs jai sustoti, ir Džulė įtarė jį žinant, kad tyla labiau tąso jai nervus
negu bet kas, ką jis darytų, norėdamas ją įbauginti. Šį kartą skam­
bindamas jis nenuleido nuo jos akių. Kai jis grįžo į automobilį, Džu:
lė dirstelėjo į abejingą jo veidą ir nė minutės ilgiau nebegalėjo pa­
kęsti tylos. Išdidžiai pažiūrėjusi į jį, mostelėjo galva į telefono būde­
lę ir paklausė:
- Atrodo, blogos žinios?
Žakas susitvardė nenusišaipęs, kad mergina vis dar nesiliauja
priešinusis. Dailus jos veidelis išdavė atkaklią drąsą ir kandų protą,
kuris nuolatos netikėtai jį užklupdavo. Užuot atsakęs, kad naujienos
labai geros, jis gūžtelėjo. Tyla ją žlugdė, jis tai pastebėjo.
- Važiuok, - paliepė, atsilošęs sėdynėje ir ištiesęs kojas, tingiai
stebėjo grakščius jos pirštus ant vairo.
Po kelių greitai prabėgsiančių valandų, vyras, labai panašus į Ža­
ką, išvažiuos iš Detroito pro Vindzoro tunelį į Kanadą. Pasienyje su­
kels nemažą sumaištį, kad muitininkai jį įsimintų. O kai Žakas vieną
ar dvi dienas pabus laisvėje, tie muitininkai turėtų jį prisiminti ir
pranešti Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios atstovams, kad pabė­
gęs kalinys greičiausiai įvažiavo į Kanadą. Per savaitę Žako Bene­
dikto medžioklė greičiausiai susikoncentruos Kanadoje, tad Žakas
galės laisviau vykdyti tolimesnį planą. Dabar galėjai pamanyti, kad
kitą savaitę jam nieko nebereikės daryti, tiktai ilsėtis ir mėgautis

• 158 •
laisve. Mintis atrodė maloni ir būtų sutaikiusi jį su pasauliu, jeigu
ne ta įkaitė. Vienintelė kliūtis jo atokvėpiui. Labai didelė kliūtis, nes
ne taip paprasta su ja susidoroti, kaip buvo manęs iš pradžių. Šiuo
metu ji be reikalo važiavo taip lėtai ir svaidė į jį piktus žvilgsnius.
- Kas nutiko? - paklausė jis piktai.
- Visa bėda, kad man reikia tualeto.
- Vėliau!
- Bet... - Jis dirstelėjo į ją, ir Džulė suprato, kad ginčytis bepras­
miška.
Po valandos jie perkirto Kolorado valstijos pasienį, ir jis pirmą­
syk prašneko.
- Priešais yra sunkvežimių stovėjimo aikštelė. Išlipk prie išva­
žiavimo ir, jeigu viskas tvarkoj, mes ten sustosim.
Sunkvežimių aikštelė pasirodė pernelyg judri, kad tiktų jam, ir
prabėgo dar geras pusvalandis, kol jis rado autoservisą, palyginti
tuščią ir tenkinantį Žaką, nes tarp siurblių buvo tarnautojas, todėl
galėjo užsimokėti už benziną, neįeidamas vidun, be to, iš lauko pu­
sės prie pastato buvo tualetai.
- Eime, - paliepė merginai. - Neskubėk, - perspėjo, kai ji išlipo
iš automobilio ir pasuko tualeto link. Jis pagriebė ją už alkūnės, tar­
si norėdamas jai padėti pereiti per sniegą, jo pėdos traškino trapią
sniego plutą, tuo pačiu ritmu, kaip ir jos, kai jis žengė lygiuodamas
su ja. Kai jie priėjo tualetą, užuot paleidęs jos alkūnę, jis ištiesė ran­
ką ir atidarė duris, o tada Džulė nebeištvėrė:
- Ar žadi drauge su manim įeiti vidun ir žiūrėti? - piktai pratrū­
ko, negalėdama patikėti.
Nepaisydamas jos, jis apsižvalgė po mažytę kokliais išklotą patal­
pą, kaip ji spėjo, ieškodamas langų, ir jų neradęs paleido jos ranką.
- Paskubėk. Ir, Džule, tik nekvailiok.
- Kaip? - paklausė ji. - Nepasikarti tualetiniu popieriumi? Eik
sau, po galais! - Ištraukusi ranką, ji žengė vidun ir, bedarant duris,
staiga dingtelėjo mintis - užsklęsti duris ir likti viduje. Su pergalės

• 159 •
šūksniu viduje ji pirštų galais pasuko užraktą ir tuo pat m etu už­
trenkė duris, paremdama jas petimi. Durų liežuvėlis įkrito į skląstį,
saugiai trinktelėjęs, tačiau atrodė, kad užraktas neužsikabino, ir ją
pagavo nemalonus jausmas, kad kitoje durų pusėje Žakas laiko ran­
keną.
Kitoje durų pusėje jis suko rankeną ir rankena sukosi jos delne,
o tuo pat metu jo smagios rezignacijos pilnas tonas pasakė jai, kad ji
neklydo.
- Tu, Džule, turi pusantros minutės, kol atidarysiu šias duris.
Puiku. Be jokios abejonės, jis buvo dar ir iškrypėlis, pamanė ji,
skubiai atlikdama tai, ko ir buvo čia atėjusi. Ji plovėsi rankas lediniu
vandeniu, kai Žakas pravėrė duris ir pranešė:
- Laikas baigėsi.
Užuot lipęs į bleizerį, jis delsė, laikydamas kišenėje ranką su
ginklu.
- Įpilk benzino, - nurodė jis, atsišliejęs į automobilio šoną ir ste ­
bėdamas ją, kol ji vykdė jo paliepimą. - Užmokėk, - įsakė, kai ji bai­
gė pilti, nugręžęs veidą nuo vyriškio būdelėje.
Pažeistas Džulės taupumo jausmas akies mirksniu nustelbė jos
neviltį ir baimę, ir ji puolė prieštarauti pamačiusi, kad jis ištiestoje
rankoje laiko du banknotus po dvidešimt dolerių. Jos pasipiktinimas
išaugo dešimt kartų, kai ji suvokė, kad Žakas tramdo lyg ir kokią
šypseną.
- Man regis, tu jau pradedi tuo mėgautis! - rėžė ji piktai, grieb­
dama pinigus jam iš rankos.
Žakas stebėjo sustingusius jos pečius, kai ji nusisuko, ir priminė
sau, kad daug protingiau ir naudingiau būtų kiek nukenksminti jos
priešiškumą, kaip anksčiau buvo ketinęs. Jeigu jis galėtų nuteikti ją
normaliai, būtų dar geriau. Todėl tyliai kikendamas pasakė:
- Tu visiškai teisi. Man regis, aš imu tuo mėgautis.
- Šunsnukis, - drėbė ji.

• 160 •
 Aušra jau ėmė rausvinti pilko dangaus pakraščius, kai Džulė pa­
manė, kad Žakas bus užmigęs. Jis vertė ją laikytis šalutinių kelių,
vengiant valstijas jungiančių greitkelių, todėl jai teko važiuoti per gi­
lų sniegą, tokį klastingą, kad vietomis galėjo keliauti tik vidutiniškai
po trisdešimt mylių per valandą. Tris kartus jiems teko prastovėti il­
gas valandas dėl avarijų ant plento, ir vis tiek jis vertė ją važiuoti
toliau. Kiaurą naktį radijas ištisai pranešinėjo apie jo pabėgimą, ta­
čiau kuo toliau į Koloradą jie važiavo, tuo mažiau buvo kalbama apie
jo dingimą, be abejonės, dėl to, kad niekas nesitikėjo, jog jis trauks
į šiaurę, tolyn nuo didžiųjų oro uostų, traukinių ir autobusų. Žen­
klas, kurį ji buvo pravažiavusi prieš mylią, rodė, kad priekyje už
penkių mylių yra poilsiavietė, ir Džulė meldėsi, kad šioje, kaip ir
paskutiniojoje, kurią buvo pravažiavę, stovėtų nors keli sunkvežimiai
su kabinose miegančiais vairuotojais. Realiausias sumanymas, kurį ji
įstengė sukurti per visą begalinę, varginančią kelionę, buvo tiktai
tas, kuris turėjo dvigubą tikslą - priversti pagrobėją paimti automo­
bilį, o ją palikti. Atrodė taip pat nepavojinga, kaip ir bet kas šiomis
aplinkybėmis. Ji įsuks į aikštelę, o atsidūrusi greta sunkvežimių, nu-
spaus bleizerio stabdžius, iššoks iš automobilio ir taip ims šauktis
pagalbos, kad pažadintų sunkvežimių vairuotojus. Tada, jeigu visa ši
fantazija išsipildys, keli tvirti vairuotojai - geriausia milžinai vyrai su
ginklais ir variniais krumpliais ant rankų - pabus, iššoks iš mašinų
ir lėks jos gelbėti. Jie partrenks Zakarį Benediktą žemėn, Džulei pa­
dedant, o paskui jį nuginkluos ir per racijas iškvies policiją.
Tai buvo geriausias scenarijus iš visų galimų, Džulė tai žinojo,
bet jeigu bent dalelytė jo būtų įvykdoma, - jeigu nors vienas vairuo­
tojas nubustų ir išliptų pasidomėti, kas vyksta, - ji beveik neabejojo
išsivaduosianti nuo Zakario Benedikto. Kadangi, kai tik ji duos pavo­
jaus ženklą ir atkreips žmonių dėmesį, vienintelis protingas jos
žingsnis būtų pabėgti, sėdus į bleizerį. Jis nieko nelaimėtų gaišda­
mas, kad nušautų ją, o paskui eidamas nuo sunkvežimio prie sunk­
vežimio iššaudytų vairuotojus, kai pirmas šūvis tiktai privers kitus

• 161 •
vairuotojus suklusti. Bet koks mėginimas suvaidinti finalinę sceną iš
„Susišaudymo prie OK stovyklos" būtų paprasčiausiai kvailas, o Be­
nediktas kvailas tikrai nebuvo.
Džulė dėl to buvo tokia tikra, kad galėjo lažintis iš savo gyvybės.
Žvairomis dar sykį dirstelėjo į jį, kad įsitikintų, jog jis miega. Jo
rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, ilgos kojos ištiestos prieky­
je, galva atremta į šoninį langą. Alsavo lygiai ir ramiai.
Jis miegojo.
Padrąsinta Džulė atsargiai nukėlė koją nuo akceleratoriaus, pa­
lengva, nepastebimai sekdama, kaip spidometro rodyklė iš pradžių
krinta nuo keturiasdešimt penkių mylių per valandą ligi keturiasde­
šimt dviejų, o paskui labai lėtai ligi keturiasdešimties. Norėdama
įsukti į aikštelę, staigiai nepakeitusi greičio, kad nepabudintų kelei­
vio, ji privalėjo važiuoti ne greičiau kaip trisdešimt mylių per valan­
dą. Visą minutę ji išlaikė keturiasdešimt mylių greitį, paskui vėl at­
leido akceleratorių, koja jai drebėjo nuo pastangų kiekvieną kartą
nepastebimai sumažinti greitį. Automobilis sulėtėjo ligi trisdešimties
mylių per valandą, ir Džulė, ištiesusi ranką, truputį pagarsino radiją,
kad išbalansuotų padidėjusią tylą automobilyje.
Poilsio zona buvo už ketvirčio mylios, nuo greitkelio slepiama
pušų guoto, kai Džulė sumažino greitį ligi trisdešimties ir po colio
dalelytę suko vairą, norėdama išvažiuoti iš plento. Murmėdama kaž­
kokią padriką maldą, kad rastų ten sunkvežimių, ji sulaikė kvapą,
apvažiuodama medžius, o paskui tyliai su palengvėjimu ir dėkingu­
mu atsiduso. Priekyje trys sunkvežimiai stovėjo priešais mažą pa­
statėlį, kuriame buvo tualetai, ir nors auštant niekas ten nevaikšti-
nėjo, ji tarėsi girdinti, kaip ūžia vienas iš dyzelinių variklių. Širdis jai
daužėsi it pašėlusi, bet ji nepasidavė pagundai iškart veikti. Norėda­
ma padidinti savo galimybes, ji turėjo būti prie pat sunkvežimių, kad
galėtų pasiekti vieno jų dureles, prieš Benediktui ją sučiumpant.
Penkiolika jardų už pirmojo sunkvežimio Džulė buvo absoliučiai
tikra girdinti motorą, ir kojos pėdą nukreipė prie stabdžio, visus ki­

• 162 •
tus pojūčius sutelkdama į sunkvežimio kabiną, kad net aiktelėjo iš­
sigandusi, kai Zakaris Benediktas staiga atsisėdo.
- Kur, po velnių... - pradėjo jis, tačiau Džulė neleido jam užbaig­
ti. Staigiai nuspausdama stabdį, čiupo durų rankenėlę, atplėšė dure­
les ir, išpuolusi iš tebevažiuojančio automobilio, griuvo ant šono į
apsnigtas provėžas. Skausmo ir siaubo apakinta, ji pamatė, kaip blei-
zerio užpakaliniai ratai rieda šalia per kelis colius nuo jos rankos ir
automobilis pasviręs sudrebėjo ir sustojo.
- PADĖKIT MAN! - sukliko ji, stodama keturpėsčia, pėdos sly­
do, kai stengėsi išsilaikyti pažliugusiame sniege. - PADĖKIT MAN!
Ji jau buvo atsistojusi ant kojų ir bėgo prie artimiausio sunkveži­
mio kabinos, kai Zakaris Benediktas išsiveržė iš bleizerio ir, apsu­
kęs ją iš užpakalio, puolė tiesiai prie jos, užkirsdamas jai kelią į pa­
galbą. Džulė pakeitė kryptį, norėdama jo išvengti.
- MALDAUJU! - klykė ji, bėgdama per sniegą, kad spėtų į tuale­
tą ir užrakintų duris. Pamatė, kaip kairėje staigiai atsidarė sunkveži­
mio durys ir išlipo vairuotojas, nepatenkintas dėl kilusio sąmyšio;
čia pat sau už nugaros išgirdo Benedikto kojas dundant per sniegą. -
PADĖKIT! - klykė ji vairuotojui ir, dirstelėjusi per petį, spėjo pama­
tyti, kaip Zakaris Benediktas paėmė saują sniego.
Sniego gniūžtė skaudžiai kliudė jai petį ir bėgdama ji suriko:
- SULAIKYKIT JĮ! Jis...
Zakario Benedikto kvatojimas už kelių pėdų jai už nugaros užgo­
žė jos žodžius.
- LIAUKIS, Džule, - rėkė jis ir vis dar bėgdamas šoko ant jos. -
PAŽADINSI VISUS!
Stengdamasi įkvėpti pakankamai oro, kad vėl galėtų klykti, Džu­
lė pasisuko ir, netekusi kvapo, atsidūrė po iškėtotu jo kūnu sniege,
o paklaikusios mėlynos jos akys buvo vos už kelių colių nuo jo įnir­
šusių; sunkvežimio vairuotoją turėjo apgauti tariamai šypsenai iš­
šiepti sukąsti Žako dantys. Sunkiai alsuodama Džulė staigiai pasuko
galvą į šoną, norėdama surikti, bet tuo metu jis sugrūdo saują šlapio

• 163 •
sniego tiesiai jai j veidą. Dusdama ir apžlibinta ji girdėjo įnirtusį
šnabždėjimą, kai jis čiupo už riešų ir užlaužė rankas virš galvos.
- Užmušiu jį, jei nors kiek priartės, - prašvokštė jis, dar sm ar­
kiau suspausdamas jai riešus. - Tegu tave velniai, jeigu šito nori! Ar
kas nors turės dėl tavęs numirti?
Džulė inkštė, neįstengdama kalbėti, ir purtė galvą, stipriai už­
merkusi akis; jai buvo bjauru žiūrėti į savo pagrobėją, nepakenčiama
žinoti, kad vos už kelių pėdų buvo laisvė, ir viskas veltui, viskas dėl
to, kad galiausiai atsidurtų aukštielninka ant sniego, prislėgta jo kū­
no, skaudant klubui, tyčia iškritus iš bleizerio. Ji girdėjo tankų Žako
alsavimą, jautė jo atkaklumą.
- Jis ateina čia. Bučiuok mane, ir taip, kad atrodytų įtikėtina, ki­
taip jis mirs!
Nespėjus jai sureaguoti, jo burna prisispaudė prie jos. Džulės
akys staigiai atsimerkė, jos žvilgsnį prikaustė sunkvežimio vairuoto­
jas, kuris atsargiai ėjo artyn ir susiraukęs bandė įsižiūrėti į jų veidus.
- Po velnių, apkabink mane!
Jo burna sukaustė jai lūpas, ginklas kišenėje smigo jai į paširdžius,
tačiau jos riešai dabar buvo laisvi. Ji galėjo grumtis, ir galbūt sunkve­
žimio vairuotojas linksmu veidu po juoda kepure su užrašu „PETE“
pamatys, kad vyksta kažkas labai negero, ir ateis jos gelbėti.
Ir jis mirs.
Benediktas buvo jai įsakęs apkabinti jį ir „taip, kad atrodytų įti­
kėtina". Tarsi marionetė Džulė pakėlė nuo sniego švininius riešus ir
glebiai uždėjo jam ant pečių, bet negalėjo prisiversti padaryti dar ką
nors.

Žakas jautė sustingusias jos lūpas po savosiomis; jautė jos kūną,

kietą kaip akmenį, prislėgtą jo svorio, ir suprato, kad ji bando su­
telkti jėgas kitam momentui, kai, padedama trijų sunkvežimių vai­
ruotojų, nutrauks trumpą jo laisvę ir gyvybę. Akies kampu jis matė,
kaip vairuotojas lėtina žingsnius, tačiau vis dar artinasi prie jų, o jo

• 164 •
veido išraiška darosi vis atsargesnė ir skeptiškesnė. Tai ir dar kai
kas daugiau pralėkė Žako sąmonėje per tas tris sekundes, kol jie gu­
lėjo, dėdamiesi, - nejtikinamai, - kad bučiuojasi.
Paskutinį kartą beviltiškai mėgindamas išvengti to, kas jam grė­
sė, Žakas prispaudė burną jai prie ausies ir prašvokštė žodį, kurio
dešimt metų neleido sau vartoti: „Prašau!"
Tvirčiau apglėbdamas suakmenėjusią merginą, jis dar sykį suvai­
tojo maldaujamu tonu, kurio užslopinti neįstengė:
- Prašau, Džule...
Jausdamasi, tarsi pasaulis staiga būtų pakvaišęs, Džulė išgir;do
maldavimą išsiveržiant iš jos pagrobėjo lūpų, lyg išplėštą jam iš krū­
tinės, akimirką prieš jo lūpoms įsisiurbiant į josios, ir jis skausmin­
gai sukuždėjo:
- Aš nieko nenužudžiau, prisiekiu.
Maldavimas ir neviltis, pasigirdę jo balse, iškalbingai atgijo jo bu­
činyje ir padarė tai, ko negalėjo padaryti jokie grasinimai ir pyktis:
privertė Džulę suabejoti ir susvyruoti, privertė patikėti, kad tai, ką
ji girdėjo jo balse, buvo tikra.
Apkvaitusi nuo prieštaringų signalų, lekiančių jai galvoje, ji pasi­
aukojo dėl sunkvežimio vairuotojo. Kadangi norėjo išsaugoti šio
žmogaus gyvybę ir verčiama dar kažko, kas buvo veik neprotinga ir
visai nepaaiškinama, Džulė sutramdė bejėgiškumo ašaras, atsargiai
apglėbė Zakario Benedikto pečius ir pasidavė jo bučiniui. Kai tik ji
šitaip padarė, jis pajuto ją kapituliuojant, drebulys supurtė jį, o lūpos
atlėgo. Nesuvokdama, kad per sniegą girgždėję žingsniai sustojo,
Džulė leido jam praskirti jai lūpas, o pirštai patys apkabino jam kak­
lą ir pasinėrė į švelnius, tankius plaukus jam ant sprando. Ji juto,
kaip Žakas sunkiai alsuodamas įkvėpė oro, kai atsakė į jo bučinį, ir
staiga viskas ėmė keistis. Dabar jis iš tikrųjų bučiavo ją, jo rankos
šliaužė žemyn, slydo jos pečiais, paskui paniro į šlapius plaukus, kel­
damos jos veidą arčiau prie savo alkanos ieškančios burnos.

• 165 •
 Kažkur toli virš jos suglumęs lėtas Teksaso gyventojo balsas
šūktelėjo:
- Panele, ar reikia jums pagalbos, ar ne?
Džulė girdėjo ir mėgino papurtyti galvą, tačiau burna, kuri nuož­
miai slinko įžambiai jos lūpomis, dabar buvo atėmusi iš jos galimybę
kalbėti. Kažkur sąmonės gelm ėse ji žinojo, kad čia tik vairuotojui
skirtas spektaklis; žinojo taip pat aiškiai, kaip ir tai, kad jai nieko ki­
to neliko, kaip jame dalyvauti. Bet net jei taip ir buvo, tai kodėl ji
negalėjo bent papurtyti galvą ar atmerkti akis.
- Spėju, kad nereikia, - pasakė vairuotojas Teksaso tarme, n e­
švankiai sukikenęs. - O jums, pone? Ar reikia pagalbos tam, ką da­
rot? Galėčiau leisti jums kurį laiką atsipūsti...
Žakas kilsterėjo galvą tiek, kiek reikėjo atsitraukti nuo jos bur­
nos, o jo žodžiai buvo kimūs ir tylūs.
- Susirask sau kitą, - patarė juokais vairuotojui. - Šita mano.
Paskutinį žodį jis iškvėpė tiesiai Džulei į lūpas; nespėjus jo bur­
nai paliesti jos lūpų, jo rankos apglėbė ją, liežuvis atsargiai nuslydo
per jos lūpas, versdamas jas prasižioti, o jo klubai, kieti ir reiklūs,
atsirėm ė į jos klubus. Tyliai suvaitojusi ir pasiduodama, Džulė pri­
ėmė karščiausią, aistringiausią, patį reikliausią bučinį, kokį kada
nors buvo patyrusi.
Už penkiasdešimties jardų atsidarė sunkvežimio kabinos durelės
ir vyriškas balsas paklausė:
- Ei, Pytai, kas tenai sniege dedasi?
- Po velnių, žmogau, o kaip tu manai? Du suaugę kvailioja, mu­
šasi gniūžtėm ir niurkosi sniege.
- Atrodo, kad jie padarys vaiką, jeigu nesiliaus.
Gal naujas vyriškas balsas ar staigus suvokimas, kad jos pagro­
bėjas fiziškai susijaudinęs, Džulę grąžino į realybę, o gal sunkveži­
mio durų trinktelėjimas, lydimas motoro burzgimo, kai didžiulė pus­
priekabė pradėjo trauktis iš aikštės. Kad ir kokia būtų priežastis,
Džulė uždėjo rankas Žakui ant pečių ir ėmė spausti, bet prireikė ne­

• 166 •
įsivaizduojamų pastangų, kad ji pajudėtų ir sugebėtų atsistoti. Pa­
gauta siaubo dėl nesuprantamo savo bejėgiškumo, Džulė stumtelėjo
stipriau.
- Laikykit jį! - tyliai šūktelėjo. - Laikykit. Jis pabėgs!
Apstulbintas verksmingo jos balso, Žakas kilsterėjo galvą, įsiste­
beilijęs į drėgną merginos odą ir švelnią burną taip godžiai, kad be­
veik nesugebėjo pažaboti savo aistros. Ji nepaprastai žaviai pasidavė,
tai, kokia ji buvo jo glėbyje, jos prisilietimo saldybė, mintis, kad ga­
lima mylėtis sniege auštant, pasirodė įtikėtina. Jis palengva apsidai­
rė aplinkui ir nenorom nulipo nuo jos. Ne visai suprato, kodėl ji nu­
sprendė neperspėti vairuotojo, tačiau kad ir kokie būtų jos motyvai,
jis buvo jai skolingas daugiau negu mėginimą išprievartauti sniege.
Be žodžių ištiesė jai ranką, slopindamas šypseną, kai ta pati mergi­
na, kuri prieš minutę tirpte tirpo jo glėbyje, dabar pasiruošė gintis,
akivaizdžiai ignoruodama jo gestą, ir pakilo nuo sniego.
- Aš kiaurai peršlapau, - nusiskundė ji, uoliai vengdama jo
žvilgsnio ir braukdama sniegą nuo plaukų, - esu visa snieguota.
Žakas automatiškai siekė valyti nuo jos sniegą, tačiau ji kaipmat
atšoko, vengdama jo prisilietimo, kai pati valėsi pečius ir džinsų už­
pakalį.
- Nemanyk, kad gali liesti mane vien dėl to, kas ką tik įvyko! -
perspėjo jį, tačiau Žakas vis dar mėgavosi jų bučinio sukeltais padari­
niais: didžiulės akys tamsiomis blakstienomis spindėjo, balta kaip
porcelianas oda ties aukštais skruostikauliais nusidažė rausvai. Pa­
raudusi ir kiek susijaudinusi, kokia buvo dabar, Džulė Matison atrodė
stulbinamai graži. Be to, buvo drąsi ir labai gera, nes, nors ir neįvei­
kė jos bauginimais ar žiaurumu, ji reagavo į jo beviltišką prašymą.
- Leidausi bučiuojama tik dėl to, kad supratau, jog tu teisus, -
kodėl kas nors turėtų žūti vien dėl to, kad aš išsigandau. Na, dabar
keliaukim ir baikim šią kankynę.
Žakas atsiduso.
- Iš tavo tono, panele Matison, suprantu, kad mes vėl priešai?

• 167 •
 - Žinoma, priešai, - atšovė ji. - Nuvešiu tave ten, kur tau reikia,
bet daugiau jokių triukų, tik išsiaiškinkim vieną dalyką: kai tave nu­
vešiu, netrukdysi man išvažiuoti, gerai?
- Gerai, - pamelavo Žakas.
- Tad keliaukim.
Valydamas sniegą nuo savo švarko rankovių, Žakas nusekė įkan­
din, stebėdamas, kaip vėjyje plaikstosi jos plaukai ir grakščiai supa­
si liekni klubai, jai žingsniuojant prie automobilio. Sprendžiant iš jos
kalbos ir sustingusios nugaros, nebuvo jokios abejonės, kad ji pasi­
ryžusi vengti bet kokių romantiškų susidūrimų su juo.
Šiuo atžvilgiu, kaip ir visais kitais, Žakas dabar buvo tvirtai pasi­
ryžęs pasiekti tikslą, absoliučiai priešingą jos tikslui: jis buvo raga­
vęs jos lūpų skonio ir pajutęs jų atsaką. Išbadėję jo pojūčiai norėjo
mėgautis puotos gausa.
Viena jo proto dalis perspėjo jį, kad bet koks seksualinis įsipai­
niojimas su jo belaisve - beprotybė. Tai viską sukomplikuotų, o jam
daugiau komplikacijų nebereikėjo.
Kita jo proto dalis klausėsi sujaudinto kūno balso ir teigė, labai
įkyriai ir labai palankiai, - kad tai protinga. Galų gale patenkinti be­
laisviai tampa vos ne bendrininkais. Ir su jais daug maloniau ben­
drauti.
Žakas ryžosi ją suvedžioti ne todėl, kad mergina būtų gundanti,
kad jį labai intrigavo ir jaudino, ar dėl to, kad ji būtų labai patraukli,
ar dėl to, kad būtų puoselėjęs kokį nors užgimstantį švelnų jausmą.
Sau jis pasakė, kad suvedžios Džulę Matison, nes tai naudinga.
Ir, žinoma, be galo malonu.
Galantiškai, - to dar nebuvo prieš jiems pasibučiuojant, ir Džulei
tai pasirodė labai juokinga, o kartu ir baugino dabar, pasikeitus aplin­
kybėms, - jis palydėjo ją ligi vairuotojo vietos, tačiau jam nereikėjo
atidaryti jai durelių - jos tebebuvo atviros po nepavykusio bandymo
bėgti. Jis uždarė automobilio dureles ir apėjo mašiną iš priekio, bet,

• 168 •
atsisėdęs šalia, pastebėjo, kad ji krūptelėjo ir sunkiai atsiduso pasi­
traukdama.
- Kas nutiko?
- Užsigavau klubą ir koją, kai šokau iš mašinos, o tu griebei ma­
ne, - atšovė ji, pykdama ant savęs, kad iš teisybės jai patiko tas bu­
činys. - Ar tau dėl to nesmagu ir graužia sąžinė?
Jis ramiai atsakė:
- Taip, graužia.
Ji staigiai nusuko žvilgsnį nuo niūrios jo šypsenos, negalėdama ir
atkakliai nenorėdama pasijausti sužavėta ir patikėti tokia neįtikėtina
melagyste. Jis buvo įkalintas žmogžudys, ir ji neturi teisės, negali
šito niekada pamiršti.
- Aš alkana, - pareiškė ji, nes tai buvo pirmas dalykas, kurį ji su­
galvojo pasakyti.
Ji suprato, kad to nereikėjo daryti tą pačią akimirką, kai jo žvilgs­
nis įsmigo į jos lūpas.
- Ir aš.
Ji užrietė nosį ir įjungė motorą.
Jis atsakė tyliu kikenimu.

- Kur, po šimts velnių, ji galėtų būti? - Karlas Mati-

sonas žingsniavo po mažą kambarėlį, kur buvo įsikūręs jo brolis Ky­
tono šerifo įstaigoje, paskui stabtelėjo ir piktai įsistebeilijo į sidabri­
nį ženklą ant pilkų uniforminių Tedo marškinių.
- Tu policininkas, o ji dingęs asmuo, taigi daryk ką nors, po galais.
- Oficialiai ji nėra dingusi, kol nepraėjo bent dvidešimt keturios
valandos, - atsakė Tedas, mėlynos jo akys buvo apniūkusios, ir jis
pridūrė: - Iki tol oficialiais kanalais nieko negaliu daryti, tu žinai.

• 169 •
 - O tu žinai, - piktai tarė Karlas, - kad Džulė paprastai taip stai­
ga nekaitalioja savo planų. Žinai, kokia ji nuosekli. Ir jeigu jai būti­
niausiai prireiktų keisti planus, ji paskambintų katram nors iš mūsų.
Be to, ji žinojo, kad man šįryt reikės automobilio.
- Tu teisus. - Tedas priėjo prie lango. Uždėjęs delną ant devynių
milimetrų pusiau automatinio revolverio, kurį nešiojosi prie šono,
rankenos, jis atsainiai stebėjo automobilius, pastatytus miesto aikš­
tėje, o jų savininkai žvalgėsi po vietines parduotuves ar ieškojo, ką
galėtų pigiai įsigyti tose vietose, kurios buvo tapusios prieglobsčiu
senienų medžiotojams. Kai jis vėl prašneko, jo balsas buvo dvejojan­
tis, tarytum jam būtų baugu garsiai išreikšti savo mintis. - Zakaris
Benediktas vakar pabėgo iš Amarilo. Jis buvo paskirtas patikėtiniu ir
paspruko, viršininką nuvežęs į Amarilą.
- Girdėjau per žinias. Na ir kas?
- Benediktas ar žmogus, atitinkantis Benedikto aprašymą, pasku­
tinį kartą buvo pastebėtas restorane netoli greitkelio.
Labai lėtai, labai atsargiai Karlas padėjo prespapjė, kurį ritino
tarp delnų, ir įdėmiai įsistebeilijo į jaunesnįjį brolį.
- Kur tu suki?
- Benediktas buvo pastebėtas netoli automobilio, kuris atrodo la­
bai panašus į tavąjį. Restorano kasininkė tariasi mačiusi jį įlipant į
bleizerį su mergina, kuri ten buvo stabtelėjusi nusipirkti sumuštinio
ir kavos. - Tedas nusisuko nuo lango ir nenorom pažvelgė į brolio
veidą. - Kalbėjausi su kasininke, - žinoma, neoficialiai, - prieš pen­
kias minutes. Merginos, nuvažiavusios su Benediktu bleizeryje, ap­
rašymas visai atitinka Džulę.
- O Dieve!
Tarnautoja prie rašomojo stalo, pusamžė moteris, smulkiai garba­
notais žilais plaukais ir pikto buldogo veidu, klausėsi Matisonų pokal­
bio apie Džulę, tuo pat metu pildydama orderį suėmimui ir laukdama
atvykstant šerifo padėjėjo juodai balta patruliuojančia mašina. Dabar ji
pakėlė akis, ir jos žvilgsnis užkliuvo už žvilgančio raudono BMW pa­

• 170 •
keliamu stogu, kuris kitoje gatvės pusėje sustojo greta Tedo patru­
linės mašinos. Kai graži kokių dvidešimt penkerių metų blondinė išli­
po iš automobilio, Ritos akys susiaurėjo ir virto plyšeliais, ir ji, stai­
giai apsisukusi kėdėje, atsigręžė į du kontoroje esančius vyrus.
- Bėda viena nevaikšto, - perspėjo ji Tedą ir, kai abu broliai pa­
žvelgė į ją, mostelėjo galva j langą ir paaiškino: - Pažiūrėkit, kas grį­
žo į miestą - pati ponia Kekšė.
Nors ir stengėsi, nieko nepajausti ir neparodyti jokios reakcijos,
pamačius savo buvusią žmoną, Tedo Matisono veidas įsitempė.
- Matyt, šiuo metų laiku Europoje nuobodu, - tarė jis, nužvelg­
damas tobulas blondinės kūno linijas ir ilgas grakščias kojas. Ji din­
go siuvykloje kitapus aikštės, kai Rita pridūrė:
- Girdėjau, kad Flosė ir Ada Eldridž žada siūti jai vestuvinę suk­
nią. Šilkas, nėriniai ir kiti niekučiai gabenami iš Paryžiaus, iš Pran­
cūzijos, lėktuvu, tačiau ponia Didžioji ir Galingoji norėjo, kad sukne­
lę siūtų dvynės Eldridž, nes niekas rankų darbu neprilygsta joms. -
Pavėluotai suvokusi, kad galbūt Tedas Matisonas nenori girdėti apie
buvusios žmonos ekstravagantiškų vestuvių su kitu vyru planus, lo­
jalioji moteriškaitė palinko vėl prie savo popierių ant rašomojo stalo
ir atsiprašė: - Atleiskit. Kvailai pasielgiau.
- Neatsiprašinėkit. Man nė motais, ką ji veikia, - atsakė Tedas,
taip jis ir galvojo. Žinia, kad Ketrina Keihil ruošiasi antroms vedy­
boms, šįsyk su penkiasdešimt penkerių m etų aukštą padėtį visuo­
menėje užimančiu Dalaso gyventoju Spenseriu Heivordu, Tedui bu­
vo visai neįdomi ir nė kiek jo nestebino. Jis buvo skaitęs apie tai
laikraščiuose, kur buvo aprašomi ir Heivordo reaktyviniai lėktuvai,
dvidešimt dviejų kambarių rūmų ir spėjamos draugystės su prezi­
dentu, tačiau niekas nesukėlė Tedui pavydo.
- Važiuojam pasikalbėti su motina ir tėčiu, - pasakė jis, vilkda­
masis švarką, ir pravėręs palaikė duris, praleisdamas Karlą. - Jie ži­
no, kad Džulė vakar naktį negrįžo ir juos graužia rūpestis. Gal jie
girdėjo ką nors daugiau apie jos planus, kurie nežinomi man.

• 171 •
 Jie buvo tik spėję pereiti gatvę, kai seserų Eldridž siuvyklos du­
rys atsivėrė ir išėjo Ketrina. Ji staigiai stabtelėjo, pastebėjusi, kad
atsidūrė vos per šaligatvį nuo savo buvusio vyro, tačiau Tedas tik
linkterėjo jai taip atsainiai ir mandagiai, kaip sveikinamasi su abso­
liučiai svetimais žmonėmis, kad ir kokie reikšmingi jie būtų, o tada
atidarė savo juodai balto automobilio dureles vairuotojo pusėje. Ta­
čiau Ketrina, matyt, galvojo kitaip - tikriausiai pagal visuomenės
normas teisingiau - apie tai, kaip išsiskyrusios poros turėtų elgtis
pirmąsyk po skyrybų susitikusios viešumoje. Nekreipdama dėmesio
į tai, kad yra ignoruojama, Ketrina žengė pirmyn ir išlavintu balsu
pašaukė Tedą, priversdama jį sustoti.
- Tedai? - Stabtelėjusi trumpai ir nepriekaištingai mandagiai nu­
sišypsojusi Karlui, kuris jau viena koja buvo automobilyje, atsigręžė
į savo buvusį vyrą ir pridūrė: - Kur taip leki, kad net nepasisveiki­
ni su manimi?
- Aš kaip tik ir ketinau labintis, - atsakė, o jo veidas išliko toks
pat abejingas net ir tada, kai išgirdo naujų, švelnesnių ir liūdnesnių
Ketrinos balso niuansų.
Ji, vilkėdama vyšniniu vilnoniu kostiumėliu, apgulančiu liekną
liemenį, ilgų šviesių plaukų gaubiamais pečiais, artinosi, tiesdama
jam delną.
- Tu... gerai atrodai, - baigė ji kiek vangiai, kai Tedas nepadavė
jai rankos. Kai jis ir toliau ignoravo buvusią žmoną, ji maldaujamai
pažvelgė į Karlą. - Ir tu, Karlai, gerai atrodai. Girdėjau, vedei Sarą
Veikfyld?
Siuvykloje jai už nugaros, plyšyje tarp langinių, pasirodė Ados
Eldridž akies obuolys, o šalia kosmetikos salone prie lango stovėjo
dvi didžiausios miestelio liežuvautojos su suktukais plaukuose, aki­
vaizdžiai šnipinėjo. Tedas nebeištvėrė:
- Ar baigei tai, ką išmokai per Visuomeninį bendravimą 201? -
paklausė jis kandžiai. - Tu keli sceną.

• 172 •
 Ketrina dirstelėjo į kosmetikos salono langą, tačiau nepasidavė,
nors nuo jo pašaipos gėdos raudonis užliejo jai skruostus.
- Džulė man rašė, kad baigei Teisės fakultetą.
Jis nusisuko nuo jos ir atidarė automobilio dureles.
Ji kilsterėjo smakrą.
- Aš išteku - už Spenserio Heivordo. Panelės Flosė ir Ada siuva
man suknelę.
- Neabejoju, kad jos džiaugiasi gavusios bet kokio darbo, net ir iš
tavęs, - įgėlė Tedas, lipdamas į automobilį. Ji uždėjo ranką ant dure­
lių, neleisdama jam uždaryti.
- Tu pasikeitei, - pastebėjo ji.
- Tu ne.
- Taip, aš pasikeičiau.
- Ketrina, - ryžtingai tarė jis. - Man nėmaž nerūpi, ar tu pasikei­
tei, ar ne.
Jis uždarė dureles jai prieš nosį, užkūrė variklį ir nuvažiavo, užpa­
kalinio vaizdo veidrodėlyje stebėdamas, kaip ji atkragino pečius, pil­
na išdidaus orumo, kurį, kaip atrodo, turtuoliai ir privilegijuotieji at­
sineša gimdami, o paskui pasisuko ir piktai dėbtelėjo į veidus kosme­
tikos salono lange. Jeigu Tedas nebūtų taip labai jos niekinęs, būtų
susižavėjęs jos drąsa tokio viešo pažeminimo akimirką, tačiau nejuto
nei susižavėjimo, nei pavydo dėl to, kad ji vėl išteka. Jautė tik užuo­
jautą vyrui, gausiančiam žmoną papuošalą - gražią, tuščią ir ūmaus
būdo. Kaip Tedas jau buvo patyręs ir skaudžiai nusivylęs, Ketrina
Keihil Matison buvo išlepinta, nesubrendusi, savanaudė ir išdidi.
Ketrinos tėvui priklausė naftos gręžiniai ir galvijų ranča, tačiau
jis mieliau didžiumą laiko leido Kytone, kur buvo gimęs ir kur nau­
dojosi neabejotinai aukšta padėtimi. Nors Ketrina ten užaugo, tačiau
nuo dvylikos metų gyvendavo prašmatniuose internatuose. Juodu su
Tedu pirmą kartą ir susitiko, kai jai buvo devyniolika. Baigusi vieno
prašmatnaus rytų koledžo antrą kursą, ji grįžo namo, kad pavasarotų
Kytone. Jos tėvai, dviem mėnesiams išvykę pagyventi į Europą, nu­

• 173 •
baudė ją palikdami Kytone už tai, - kaip ji vėliau papasakojo Tedui, -
kad praleido tiek daug pamokų koledže ir vos iš jo neišlėkė. Grynai
vaikiškai užsiožiavusi, - Tedas vėliau prie to priprato, - Ketrina at­
keršijo tėvams - pasikvietė dvidešimt koledžo draugų praleisti m ė­
nesio linksmybių jos šeimos rūmuose. Vieną tokj vakarą kažkas su­
sigalvojo pašaudyti, tad teko iškviesti policiją.
Tedas atvyko su kitu vietos šerifu patikrinti, kas vyksta. Duris
atidarė Ketrina, iš baimės išsprogintomis akimis, vos prisidengusi
dviejų dalių tinkliniu kostiumėliu, apnuoginančiu beveik kiekvieną
įrudusio dailaus kūno centimetrą.
- Tai aš jus kviečiau, - pratrūko ji, rodydama rankomis į namo vi­
dų, kur pro iki žemės įstiklintus langus atsivėrė plaukimo baseinas
ir terasa su vaizdu į Kytono miestą. - Čia mano draugai, bet vakarė­
lis kiek per daug įsišėlo, o jie nenori padėti mano tėvo ginklų. Bijau,
kad ko nors nesužeistų.
Stengdamasis nukreipti savo geidulingą žvilgsnį nuo jos apvalaus
užpakaliuko, Tedas nulydėjo ją per namą, išklotą persiškais kilimais,
su įspūdingomis prancūziškomis senienomis. Lauke jis su partneriu
pamatė dvidešimt jaunų žmonių, visiškai nuogų, apgirtusių arba ap­
kvaitusių nuo narkotikų ir siautėjančių baseine, jie svaidė nuo tera­
sos molio grum stus ir šaudė į juos. Nuraminti susirinkusius buvo
nesunku: kai tik vienas plaukiojančių sukliko: „O Dieve, policija!" -
šėlsmas staigiai liovėsi. Plaukikai išlindo iš baseino, šaudantieji pa­
dėjo ginklus - išskyrus vieną grėsmingą dvidešimt trejų m etų vyru­
ką, apsvaigusį nuo marihuanos, kuris nusprendė suvaidinti sceną iš
Rembo, pasirinkęs Tedą savo priešu. Kai nutaikė į jį ginklą, Ketrina
suriko, o Tedo partneris išsitraukė tarnybinį revolverį, tačiau Tedas
rankos mostu davė ženklą jį paslėpti.
- Čia nereikia jokių nesusipratimų, - pareiškė jis vaikinui. Ir im­
provizuodamas pridūrė: - Mudu su partneriu atėjom čia pasilinks­
minti. Ketrina mus pakvietė. - Jis dirstelėjo į ją ir kerinčiai nusišyp­
sojo. - Pasakykit jam, Keite, kad pakvietėt mane.

• 174 •
 Mažybinis vardas, kurį jis sugalvojo ekspromtu, galbūt išgelbėjo
kai kam gyvybę, nes arba pakankamai išgąsdino vaikiną ir jis nulei­
do savo ginklą, arba įtikino, kad Tedas iš tiesų šeimos draugas. Ket-
rina, kurios niekas niekada taip nevadino, šoko vaidinti spektaklį:
pripuolė prie Tedo, prisiglaudė visu kūnu prie jo, ranka apglėbdama
jam nugarą.
- Žinoma, Brendonai, - patikino ji, tik nežymus balso virptelėji­
mas išdavė ją, o akių vis dar negalėjo atitraukti nuo ginklo, kurį vai­
kinas vis dar laikė.
Ketindamas ir toliau žaisti šį žaidimą, Tedas apkabino ją, delnu
apimdamas jos neįtikėtinai liekną liemenį, ir palenkė galvą kažko jai
sakyti. Ar atsitiktinai, ar sąmoningai Ketrina klaidingai suprato
užuominą ir pasistiebusi pabučiavo jį tiesiai į lūpas. Tedas iš nuosta­
bos prasižiojo, o ranka automatiškai įsitempė, mergina staiga atsidū­
rė jo glėbyje ir įsisiurbė jam į burną. Lygiai taip pat nesąmoningai
jis atliepė į jos netikėtą įkarštį. Tedo rankos suėmė Ketriną tvirčiau,
o kūnas įsitempė nuo geismo. Liežuvis prasiskverbė pro godžias jos
lūpas ir bučiniu atsakė į josios, stebint būriui džiūgaujančių girtų ap­
stulbusių turtingų jaunuolių, vaikino, vardu Brendonas, nutaikiusio į
policininką užtaisytą ginklą akivaizdoje.
- Gerai jau gerai, jis vienas iš šauniųjų vyrukų, - šaukė Brendo­
nas. - Taigi dar pašaudykim į grumstus.
Tedas paleido Ketriną ir nužirgliojo prie išsišokėlio, eisena buvo
lėta, laisva, veide - tariama šypsena.
- Kuo jūs vardu? - paklausė Brendonas, kai policininkas priėjo
artyn.
- Policininkas Matisonas, - atkirto Tedas, išplėšdamas ginklą iš
vyruko rankos ir, apsukęs jį veidu į tvorą, spragtelėjo antrankius jam
ant riešų. - O jūs?
- Brendonas Baristeris trečiasis, - pasigirdo piktas atsakymas. -
Mano tėvas - senatorius Baristeris. - Jo balsas virto bjauriu meili­
kaujančiu inkštimu. - Sutarkim, Matisonai. Jūs nuimsit man tuos

• 175 •
antrankius ir išsinešdinsit iš čia, o aš nepasakysiu savo tėvui, kaip
jūs šį vakarą elgėtės su mumis. Užmiršim, kad šis nesusipratimas
kada nors buvo įvykęs.
- Ne, aš jums kitaip siūlau, - atšovė Tedas, apsukdamas jį ir
stumdamas namo link. - Jūs man parodysit, kur slepiat narkotikus, ir
aš netrukdysiu toliau ramiai ir maloniai vakaroti mūsų daboklėje,
nepateikęs jums dešimties kaltinimų, kurie, esu tikras, gerokai pri­
blokštų jūsų tėvą senatorių.
- Brendonai, - ėmė maldauti viena iš mergaičių, vyrukui besi-
spyriojant, - jis tikrai padoriai elgiasi. Daryk, ką liepia.
Truputį nuramintas jaunuolių reakcijos, Tedas pasakė:
- Tai liečia jus visus. Eikit vidun, surinkit marihuaną ir visa kita,
ką ten turit, ir suneškit į svetainę. - Jis atsigręžė į Ketriną, kuri su­
sikaupusi stebėjo jį su keista šypsenėle. - Tai liečia ir jus, panele
Keihil.
Ji nusišypsojo šilčiau, tačiau balsas atrodė beveik baikštus.
- Keitė man patiko labiau už panelę Keihil.
Stovėdama mėnesienos nuauksintais plaukais, su gundančiu biki­
niu ir Madonos šypsena, ji atrodė tokia žavi, kad Tedui teko sau pri­
minti, jog jam ji per jauna, taip pat pernelyg turtinga ir išlepinta. Ne­
pasiduoti buvo dar sunkiau vėliau, nes Ketrina Keihil buvo ne ma­
žiau ryžtinga už savo protėvius - Amerikos pionierius, kurie furgo­
nais nukeliavo pusę žemyno, kad pareikštų savo teises į Teksaso naf­
tos telkinius. Kad ir kur eidavo Tedas, kad ir kaip šaltai su ja elgėsi,
ji nuolatos išdygdavo priešais jį. Atsidurdavo greta, kai jis vakare iš­
eidavo iš darbo namo, ir imdavo jį kamantinėti apie darbą policijoje;
kviesdavo jį vakarienės, ateidavo į šerifo būstinę, prašydama patari­
mo, kokį automobilį jai pirkti; kai jis eidavo pietauti, įsmukdavo į
boksą priešais jį, apsimesdama, kad jie susitikę atsitiktinai. Maždaug
po trijų savaičių tokio bevaisio maivymosi, ji griebėsi paskutinės des­
peratiškos gudrybės: vieną vakarą, dešimtą valandą, įsitikinusi, kad
Tedas budi, paskambino policijai dėl tariamo įsilaužimo į jos namus.

• 176 •
 Kai jis atvyko patikrinti namo, ji stovėjo tarpduryje, apsivilkusi
gundantį juodo šilko drabužį, skirtą poilsiui, vienoje rankoje laikyda­
ma lėkštę to, ką ji vadino canapės, o antrojoje - gėrimą, paruoštą
jam. Supratus, kad iškvietimas dėl įsilaužimo buvo tik vaikiškas
triukas jam pasikviesti, Tedo įtempti nervai nebeišlaikė. Kadangi jis
negalėjo pasinaudoti tuo, ką mergina jam siūlė, nors ir labai būtų no­
rėjęs, nors ir labai maloni jam būtų buvusi jos draugija, jis apmau­
džiai papriekaištavo:
- Kokių velnių tu nori iš manęs, Ketrina?
- Noriu, kad įeitum į vidų, atsisėstum ir pasimėgautum skania
vakariene, kurią tau paruošiau.
Ji žengė žingsnį į šalį ir mostelėjo ranka į žvakėmis apšviestą val­
gomojo stalą, apkrautą žaižaruojančiu krištolu ir spindinčiu sidabru.
Savo siaubui, Tedas iš tiesų ėmė galvoti, ar jam nepasilikti. Jis
norėjo klesterėti į kėdę prie stalo, matyti jos veidą žvakių šviesoje,
kol jis ragaus vyną iš sidabrinio šaldymo indo; jis norėjo valgyti pa­
lengva, skonėdamasis kiekvienu kąsniu, žinodamas, kad jinai bus jo
desertas. Jis taip jos geidė, kad vargiai galėjo išstovėti negriebęs jos
į glėbį. Bet jis susitvardė ir kalbėjo su ja kaip įmanydamas šiurkš-
čiau, puldamas tą jos vietą, kuri, kaip jis instinktyviai žinojo, buvo
labiausiai pažeidžiama - jos jaunystę.
- Nesielk kaip vaikas, tu išpaikinta mergiūkšte, - pasakė jis, ne­
paisydamas truktelėjimo, kurį jis pajuto, kai ji atšoko, tarsi būtų jai
trenkęs. - Nežinau, kokių velnių nori iš manęs ar ką tikiesi tuo pa­
sieksianti, tačiau veltui gaišti laiką, taip pat ir mane gaišini.
Ji atrodė akivaizdžai sukrėsta, tačiau žvelgė tiesiai, ir Tedas pasi­
juto besižavįs jos drąsa, jam taip negailestingai priešinantis.
- Įsimylėjau tave tą naktį, kai atėjai nutraukti mūsų vakarėlio, -
pasakė ji.
- Mėšlas! Žmonės neįsimyli per penkias minutes.
Mergina vangiai nusišypsojo iš jo žodžių, bet neatlyžo.

• 177 •
 - Kai pabučiavai mane tą vakarą ir tu man pajutai kažką... kažką
stipraus, ypatinga ir...
- Ką pajutau - buvo paprasčiausias, niekuo neišsiskiriantis geis­
mas, - atkirto Tedas, - taigi išmesk iš galvos tas vaikiškas fantazijas
apie meilę ir liaukis man įkyrėjusi. Ar reikia dar daugiau aiškinti?
Nežymiai papurčiusi galvą, ji nurimo.
- Ne, - sušnibždėjo ji neryžtingai, - tu man puikiai išaiškinai.
Tedas kryptelėjo linkterėdamas galva ir jau buvo benusisukąs, ta­
čiau Ketriną jį sulaikė.
- Jeigu tikrai nori, kad užmirščiau tave, mus, tada, spėju, čia at­
sisveikinimas.
- Atsisveikinimas, - atšovė jis.
- Tad pabučiuok mane atsisveikindamas ir aš patikėsiu. Tai mano
sąlyga.
- O, dėl Dievo! - pratrūko jis, tačiau pasidavė jos „sąlygoms".
Gal tikriau - savo geismui. Paėmė ją į glėbį ir pabučiavo tyčia
šiurkščiai, spausdamas gležnas jos lūpas, paskui atstūmė, nors kaž­
kas giliai viduje rėkte rėkė, protestuodamas dėl to, ką jis padarė -
dėl to, ką atėmė iš savęs.
Ji atbulus pirštus prispaudė prie užgautų lūpų, o akys buvo pil­
nos kaltinimų ir kartėlio.
- Melagis, - metė ji.
O paskui uždarė duris.
Kitas dvi savaites Tedas pastebėjo, kad žvalgosi jos, ar kur eida­
mas, ar būdamas ne tarnyboje, ar patruliuodamas, ar būstinėje tvar­
kydamas popierius, ir kai nepamatydavo jos ar baltos jos korvetės,
pasijusdavo nuviltas. Ir tuščias. Jis pamanė, kad tikriausiai Ketriną
išvykusi ten, kur važiuoja turtingos merginos, kai vasarą ima nuobo­
džiauti. Ir tik kitą savaitę, kai už dviejų mylių nuo jos namų buvo
pastebėtas įsilaužėlis, jis suvokė, kad jis tikrai jos apsėstas. Tvirtin­
damas sau, kad važiuoti aukštyn į kalną vingiuotu keliu beprotybė,
ko joks sveiko proto vagis pėsčias nedarytų, Tedas nuvažiavo prie

• 178 •
jos namų, kad įsitikintų, ar jie saugūs. Namo užpakalyje viename
lange degė šviesa, ir jis išlipo iš automobilio lėtai, nenorom, tarsi
kojos suprastų, ko protas nenorėjo pripažinti, - kad jo buvimas čia
galėjo sukelti ilgalaikių, o gal net pražūtingų padarinių.
Jis pakėlė ranką, norėdamas paspausti durų skambutį, paskui nu­
leido. Beprotybė, nutarė jis, nusisukdamas, o tada staigiai atsigręžė,
kai durys atsivėrė ir ten stovėjo ji. Net su paprasta rausva liemene
ir baltais šortais Ketrina Keihil buvo tokia graži, kad jis apkvaito. Šį
vakarą ji buvo kitokia - veido išraiška blaivi, balsas veikiau švelniai
nuoširdus nei koketiškas.
- Ko norite, pareigūne Matisonai?
Susidūręs su jos ramiu brandžiu tiesumu, Tedas pasijuto kaip tik­
ras kvailys.
- Įvyko įsilaužimas, - bandė apsimesti jis. - Netoliese. Atvykau
čia patikrinti.
Jis negalėjo patikėti, kad ji jam prieš nosį ėmė daryti duris, išgir­
do save tariant jos vardą. Vardas išsprūdo, nespėjus jam sulaikyti.
- Ketrina! Nereikia...
Durys atsivėrė, o ji, nežymiai šypsodama, laukė, pakreipusi
galvą.
- Ko nori? - pakartojo, akimis gaudydama jo žvilgsnį.
- Jėzau Kristau! Aš nežinau...
- Taip, žinai. Maža to, - ji linksmai erzino. - Nemanau, kad di­
džiai garbaus Kytono kunigo Matisono sūnus turėtų meluoti dėl to,
ką jaučia, dėl to, kad vartoja tokius žodžius kaip „mėšlas" ar kad be
reikalo mini Dievo vardą.
- Ar čia viskas dėl to? - metė Tadas, visai netekęs savitvardos,
kaip skęstantis žmogus, kuris griebiasi šiaudo, norėdamas išsigelbėti
nuo jam gresiančios lemties. Manei, kad būtų ypač malonu permie­
goti su kunigo sūnumi? Nori sužinoti, kaip mes mylimės?
- Pareigūne, ar čia kas nors kalbėjo apie seksą?

• 179 •
 - Dabar suvokiau, - šaipėsi jis, įsitverdamas jos panaudotą tarny­
binį titulą. - Jaučiat potraukį policininkams, ar ne? Supainiojot mane
su Briusu Vilisu ir manot, kad mylėtis su...
- Ir vėl kalbat apie seksą. Ar tik apie tai sugebat galvoti?
Suglumęs ir užsiutęs pats ant savęs, jis susigrūdo rankas į kiše­
nes ir piktai įsistebeilijo į ją.
- Jeigu jūs negalvojat apie seksą su manimi, tai kas, velniai
griebtų, yra?
Ji žengė į priebutį - atrodė drąsesnė ir labiau patyrusi, negu kad
jis, tačiau jo rankos siekė jos pečių ir prisitraukė artyn alkano savo
kūno. Ji tyliai tarė:
- Vedybos, štai apie ką aš galvoju. Ir nesikeikit.
- Vedybos! - pratrūko Tedas.
- Atrodai priblokštas, mielasis!
- Išsikraustei iš galvos!
- Dėl tavęs, - sutiko ji.
Pasistiebusi ji glostė delnais jam aukštyn krūtine ir kaklu, ir Te­
do kūnas užsiliepsnojo it nuo deglo.
- Turi progą atsiteisti už tai, kad užgavai mane pereitą kartą bu­
čiuodamas. Man tai nepatiko.
Tedas bejėgiškai palenkė galvą, liesdamas savo lūpomis jos švel­
nias lūpas, braukdamas per jas liežuviu. Ji suvaitojo ir nuo to garso
jis prarado savitvardą. Įsisiurbė jai į burną, spausdamas prie savęs
klubus, bučinys sušvelnėjo, o paskui pagilėjo. Jos burna buvo dieviš­
ka ir tokią jis ją jautė, jos krūtys papilnėjo ir užpildė jam delnus, o
jų kūnai tiko vienas prie antro taip, tarsi kas būtų specialiai juos iš­
skaptavęs. Po daugelio minučių jis galiausiai įstengė pakelti galvą ir
prabilti, tačiau jo balsas buvo užkimęs nuo geismo ir jis neįstengė
atplėšti rankų nuo jos liemens.
- Mes abu pamišę.
- Nuo vienas kito, - sutiko ji. - Man regis, rugsėjis - nuostabus
mėnuo vestuvėms, ar ne?

• 180 •
 -N e .
Ji atlošė galvą ir pažiūrėjo į jį, o Tedas išgirdo save sakant.
- Man labiau patinka rugpjūtis.
- Galėtume susituokti rugpjūtį per mano dvidešimtą gimtadienį,
bet rugpjūtis karštas.
- Ne toks, koks aš.
Ji bandė smerkiamai atsakyti į jo pastabą, tačiau galiausiai ėmė
kikenti ir paerzino:
- Aš pritrenkta, girdėdama kunigo sūnų šitaip kalbant.
- Ketriną, aš paprastas vyriškis, - įspėjo jis, tačiau nenorėjo, kad
ji tuo patikėtų.
Iš tiesų nenorėjo. Jis troško, kad ji tikėtų jį esant tokį nepapras­
tą, kokiam ji leido jam pasijusti, - galingą, švelnų, stiprų, išmintingą.
Vis dėlto jautė, kad būtų geriau, jei ji pati galėtų sužinoti, kas jis ir
koks jis.
- Rugsėjis man tiks.
- Nors nemanau, kad man tiks, - tyrinėdama jo veidą, pašaipiai
tarė ji. - Noriu pasakyti, kadangi tavo tėvas dvasininkas ir tai tik­
riausiai reiškia, kad tu norėsi laukti tol, kol mes būsime vedę.
Tedas sugebėjo apsimesti esąs naivus ar suglumęs:
- Ko laukti?
- Mylėtis.
- Aš nesu dvasininkas, dvasininkas mano tėvas.
- Tai pasimylėk dabar su manimi.
- Ne taip greitai! - Staiga Tedas atsidūrė nepatogioje padėtyje,
priverstas išreikšti savo požiūrį į vedybas, kai prieš valandą jis iš
viso neketino vesti. - Nenoriu nė cento tavo tėvo pinigų. Jei mes
susituoksim, tu būsi policininko žmona, kol aš gausiu teisininko di­
plomą.
- Puiku.
- Tavo tėvams tikrai nepatiks, kad nori tekėti už manęs.
- Tėtis su tuo susitaikys.

• 181 •
 Ji buvo teisi. Kai tekdavo kam nors įsiteikti, Ketrina būdavo ge­
niali. Visi, taip pat ir jos tėvai, automatiškai prisitaikydavo prie jos
įnorių. Visi, išskyrus Tedą. Po šešių mėnesių jis negalėjo priprasti
prie gyvenimo namuose, kurie niekada nebūdavo tvarkomi, ir prie
valgymo iš konservų skardinių. Labiausiai negalėjo priprasti prie jos
aikštingumo ir iracionalių reikalavimų.
Iš tikrųjų Ketrina niekada nenorėjo būti Tedo žmona ir juo la­
biau - motina. Įsiuto supratusi, kad pastojo po dvejų vedybinio gyve­
nimo metų, ir apsidžiaugė, kai persileido. Jos reakcija į nėštumą bu­
vo paskutinis lašas Tedui, ir jis apsisprendė skirtis, kuo Ketrina gra­
sindavo kiekvienąkart, kai jis prieštaraudavo jai dėl visko, ko ji įsi­
geisdavo.
Karlo balsas nutraukė jo apmąstymus. Tedas pakėlė akis į brolį,
kai tas pasakė:
- Nereikia motinai ir tėčiui minėti Benedikto pavardės. Jeigu
Džulei gresia pavojus, tegu jie kuo ilgiau to nežino.
- Sutinku.

- Mes pasiklydom. Dėl Dievo, kur mes važiuojam?

Kas galėtų būti ten, aukštai, jei ne kokia apleista miško kirtėjų sto­
vykla?
Džulės balsas drebėjo nuo nervinės įtampos, kai ji stengėsi ką
nors įžiūrėti pro sniegą, drebiantį ant priekinio automobilio stiklo.
Jie išvažiavo iš plento ir įsuko į statų kelią, kuris kilo aukštyn, dary­
damas begalę staigių posūkių, kurie net ir vasarą būtų ją erzinę; o
dabar, kai viską dar labiau komplikavo slidus sniegas ir prastas mato­
mumas, jai piestu stojosi plaukai. Kai tik ji pamanė, kad blogiau jau
nebegalėtų būti, jie įvažiavo į vingiuotą keliuką, tokį siaurą, kad tan­
kių juodų pušų šakos iš abiejų pusių braukė per automobilio šonus.

• 182 •
 - Žinau, tu pavargai, - pasakė jos keleivis. - Jei būčiau buvęs tik­
ras, kad nebandysi šokti iš automobilio, pats būčiau vairavęs ir lei­
dęs tau kiek pailsėti.
Nuo jų bučinio praėjo beveik dvylika valandų, Žakas su mergina
elgėsi mandagiai ir šiltai, o tai daug labiau baugino Džulę nei jo pyk­
tis, nes ji negalėjo nusikratyti minties, kad jis pakeitė savo planus,
ką su ja darys. Todėl į visas jo pastangas užmegzti malonų pokalbį ji
reagavo aštriai ir dygiai replikuodama, dėl to Žakui ji priminė žiežu­
lą, ir pati tokia jautėsi. Ir dėl to ji taip pat kaltino jį.
Ignoruodama jo žodžius, Džulė tik abejingai gūžtelėjo.
- Pagal žemėlapį ir kelio ženklus mes važiuojam teisingai, tačiau
niekur nebuvo nurodytas kelias, kylantis tiesiai į viršų. Čia automo­
bilis, o ne lėktuvas ar sniego valytuvas.
Žakas padavė jai limonado, pirkto degalinėje, kur buvo įsipylęs ir
kuro, ir dar sykį palydėjo ją į tualetą. Kaip ir anksčiau, jis neleido jai
užsirakinti durų, o paskui patikrino tualetą, norėdamas įsitikinti, ar ji
nepaliko kokio nors raštelio. Kai padavė jai limonadą, nereaguoda­
mas į jos skundą dėl blogų sąlygų, Džulė nutilo. Kitomis aplinkybė­
mis ją būtų pakerėję kvapą gniaužiantys didingų snieguotų kalnų ir
aukštų pušų reginiai, bet gėrėtis vaizdais buvo neįmanoma, nes rei­
kėjo labai susikaupti, kad automobilis važiuotų ten, kur reikia. Ga­
liausiai jie ėmė artėti prie kelionės tikslo, kaip spėjo Džulė, nes
prieš dvidešimt minučių buvo išsukę iš paskutinio padoraus kelio.
Dabar jie vingiavo aukštyn į kalną per įsismarkavusią pūgą keliu, ku­
ris, ko gero, buvo vos tik keliais coliais platesnis už patį automobilį.
- Tikiuosi, kad tas, kas davė tau tą žemėlapį ir nurodymus, žino­
jo, ką daro, - pasakė Džulė.
- Iš tiesų, - nusišaipė jis. - Manau, tikėjaisi, kad mes būsim pa­
klydę.
Ji nekreipė dėmesio į geraširdišką ir linksmą jo toną.
- Man labiau patiktų, jei būtum paklydęs, bet neturiu jokio noro
pasiklysti drauge su tavimi! Vairavau baisiu oru siaubingais keliais

• 183 •
daugiau nei dvidešimt keturias valandas ir esu visai nusivariusi. - Ji
išsigandusi nutilo, išvydusi priešais save siaurą medinį tiltą. Dar
prieš dvi dienas oras Kolorade buvo neįprastai šiltas ir tirpstantis
sniegas tokius mažus upeliukus kaip šis pavertė ištvinusiomis siau­
romis upėmis, kurios liejosi per krantus. - Šitas tiltas neatrodo sau­
gus. Vanduo per daug pakilęs...
- Neturim kito pasirinkimo. - Ji išgirdo susirūpinimo gaidelę jo
balse, ir išgąstis privertė ją minti stabdžių pedalą.
- Aš nevažiuosiu per tą nelemtą tiltą.
Žakas buvo per toli nukeliavęs, kad pasuktų atgal, be to, apsi­
gręžti ant siauro keliuko su sniege įspaustomis provėžomis buvo ne­
įmanoma. Kaip ir neįmanoma važiuoti atbulu automobiliu į pakalnę
tais staigiais posūkiais. Kelias buvo neseniai išraustas - gal net šį­
ryt - tarsi Metas Farelas būtų sužinojęs apie Žako pabėgimą ir at­
spėjęs, kodėl Žakas prieš keletą savaičių buvo prašęs jį paskambinti
kam nors ir duoti smulkius nurodymus apie namelį kalnuose. Tik­
riausiai Metas taip pat buvo liepęs sargui išrausti kelią, kad Žakas
galėtų patekti į namą. Tačiau tiltas neatrodė saugus. Ištvinęs upelis
nešė dideles medžių šakas ir srauniai tekėjo, grėsmingai drebinda­
mas tiltą.
- Išlipk, - netrukus paliepė Žakas.
- Išlipti? Po valandos būsiu mirtinai sušalusi. Tai štai ką man
ruošei visą kelią, - pirma reikalavai, kad taip toli tave atvežčiau, o
paskui paliksi numirti sniege?
Per visą dieną nė viena iš jos dygių pastabų negadino jam nuotai­
kos, išskyrus šią, nuo jos jaudinančių žodžių - žandai jam sustingo,
ledinis pyktis suskambo balse.
- Išlipk iš mašinos, - įsakė jis. - Aš pervažiuosiu per tiltą. Jei at­
laikys, galėsi pėsčia pereiti ir įlipti į mašiną kitame upės krante.
Džulės raginti nebereikėjo. Spausdama prie savęs megztinį, ji
atidarė dureles ir išlipo, tačiau palengvėjimas, kad jai negresia pavo­
jus, virto kažkuo kitu, kažkuo visiškai absurdišku šiomis sąlygomis:

• 184 •
stebėdama, kaip jis spraudžiasi prie vairo, pasijuto kalta palikusi au­
tomobilį, susigėdo savo bailumo ir susirūpino Žako saugumu. Tą
jausmą patyrė dar prieš tai, kai jis ištiesė ranką ir nuo užpakalinės
sėdynės paėmė merginos paltą ir dvi Karlo antklodes, kurias padavė
jai pro atviras duris ir pasakė:
- Jeigu tiltas neišlaikys, įsisupk į juos ir susiieškok vietą, kur ga­
lėtum pereiti pėsčia. Kalvos viršūnėje yra namas su telefonu ir dau­
gybe maisto. Gali išsikviesti pagalbą ir, kol ji atvyks, pralaukti pūgą.
Jis pasakė: J e ig u tiltas neišlaikys", nei veidas, nei balsas neišdavė
nė menkiausio susijaudinimo, ir Džulė pašiurpo supratusi, kad Žakas
Benediktas taip šaltakraujiškai gali rizikuoti savo gyvybe. Jeigu tiltas
neišlaikys, tada jis ir mašina nugarmės į tą patvinusį ledinį upelį.
- Jeigu neišlaikys, - tarė ji, - numesiu tau virvę ar šaką, kad ga­
lėtum pasiekti krantą.
Jai tariant paskutinius žodžius, jis uždarė dureles, ir Džulė drebė­
dama prispaudė prie savęs paltą ir antklodes. Automobilio ratai su­
kosi sniege, paskui užkibo ir mašina palengva pajudėjo pirmyn. Džu­
lė sulaikė kvapą, padrikai šnabždėdama maldas ir kėblindama per
sniegą prie tilto. Pažvelgė žemyn į sraunų vandenį, spėliodama,
koks galėtų būti gylis. Pro šalį lėkė rąstai sukdamiesi ir daužyda-
miesi, kai ji pritraukė prie krašto sausą aštuonių pėdų ilgio šaką ir
smeigė ją. Šaka nesiekė dugno ir mergina apmirė iš siaubo.
- Palauk! - sukliko ji, mėgindama perrėkti kaukiantį vėją. - Ga­
lim palikti automobilį ir eiti abu!
Jeigu jis ją ir girdėjo, vis tiek nepaisė. Motoras dirbo dar smarkiau,
kai padangos slydo sniege ir kabinosi, paskui automobilis pasviro ir
nėrė į priekį, įgaudamas pakankamą pagreitį prasiskverbti sniegu per
tiltą. Staiga Džulė išgirdo, kaip ėmė vaitoti tilto rąstai, ir sukliko:
- Nemėgink! Tiltas tavęs neišlaikys! Lipk lauk! Lipk iš mašinos...
Buvo per vėlu. Bleizeris nestodamas važiavo per girgždančius
rąstus, bamperiu ardamas sniegą, padangoms sukantis, kimbant, vėl
sukantis, kai keturių ratų mechanizmas dirbo savo darbą.

• 185 •
 Prie krūtinės prispaudusi antklodes, aplinkui sūkuriuojant snie­
gui, Džulė stovėjo bejėgė, tarsi paralyžiaus ištikta, priversta stebėti
tai, kam sukliudyti ji negalėjo.
Kol automobilis kartu su bepročiu vairuotoju saugiai nepasiekė
kranto, mergina negalėjo alsuoti, o tada jai pasidarė labai apmaudu,
kad Žakas dar kartą privertė ją patirti siaubą. Rūškana perkėblino
per tiltą, atidarė keleivio dureles ir įsėdo.
- Atvykom, - pareiškė jis.
Džulė sviedė į jį triuškinantį žvilgsnį.
- Kur atvykom?
Atsakymas pasigirdo po kelių minučių, kai įveikė paskutinį staigų
posūkį kalno viršūnėje. Ten, atokioje proskynoje tarp tankių pušų,
stovėjo didingas namas, pastatytas iš vietinių akmenų ir kedrų, su
medinėmis terasomis ir didžiulėmis įstiklintomis verandomis.
- Čia, - pasakė jis.
- Kas, dėl Dievo meilės, čia pastatė tokį namą, gal koks atsi­
skyrėlis?
- Kažkas, kam patinka vienatvė ir nuošalumas.
- Ar jis koks tavo giminaitis? - įtariai paklausė ji.
- Ne.
- Ar savininkas žino, kad ketini pasinaudoti jo namu kaip slėptu­
ve, kol policija tavęs ieškos?
- Po galais, per daug klausinėji, - pyktelėjo jis, sustabdęs auto­
mobilį prie namo ir lipdamas lauk. - Tačiau atsakymas - ne. - Jis
priėjo prie jos pusės ir atidarė dureles. - Einam.
- Einam? - apstulbo Džulė, prisispausdama prie sėdynės atlo­
šo. - Sakei, kad kai tave čia atvešiu, mane paleisi.
- Melavau.
- Šunsnukis, aš tavimi patikėjau! - suriko ji, tačiau ir ji melavo.
Kiaurą dieną ji beviltiškai stengėsi ignoruoti tai, ką jai kuždėjo
sveika nuovoka. Žakas nepaleido merginos taip ilgai tik dėl to, kad

• 186 •
sutrukdytų jai pranešti valdžios atstovams, kur jis: jeigu dabar ją pa­
leistų, jai niekas nesukliudys to padaryti.
- Džule, - tarė jis su tariama kantrybe, - neapsunkink savo pa­
dėties daugiau, negu reikia. Tu įstrigai čia keletui dienų, ir tai nėra
tokia prasta vieta laikui praleisti.
Tai sakydamas, jis ištiesė ranką pro ją, ištraukė raktelius iš užde­
gimo spynelės ir nužirgliojo namo link. Sekundę ji buvo per daug
įširdusi ir per daug nelaiminga, kad galėtų pajudėti, paskui sutramdė
ašaras, plūstančias jai į akis, ir išlipo iš automobilio. Be paliovos
drebėdama stingdančiuose vėjo šuoruose, Džulė klampojo Žako pė­
domis, atidžiai statydama kojas į duobes, gilumo ligi kelių, kurias pa­
liko jo kojos pusnyse, supančiose namą. Apsiglėbusi rankomis, ste­
bėjo, kaip Žakas klibina durų rankeną. Užrakinta. Jis smarkiai papur­
tė duris. Buvo tvirtai užrakintos. Paleido rankeną ir stovėjo, įsi-
sprendęs į šonus, dairydamasis, akimirką paskendęs mintyse. Džulė
ėmė kalenti dantimis.
- K-k-kas dabar? - paklausė ji. - K-k-kaip žadi patekti į vidų?
Jis sviedė į ją ironišką žvilgsnį.
- Kaip manai?
Nelaukdamas atsakymo, jis apsigręžė ir nuėjo prie terasos, supan­
tį namo fasadą. Džulė klusniai bidzeno jam įkandin, sušalusi ir pikta.
- Iškulsi langą, - svarstė ji pasipiktinusi, paskui pakėlė akis į
milžiniškas stiklo plokštes, kylančias aukštyn ligi stogo viršaus ma­
žiausiai per dvidešimt penkias pėdas, ir pridūrė: - Jeigu iškulsi vie­
ną šitų, šukės sukapos tave į gabalėlius.
- Net nepuoselėk tokių vilčių, - pasakė jis, o jo žvilgsnis nukry­
po į keletą didelių sniego pusnių, po kuriomis tikriausiai kažkas bu­
vo. Ėmė kapstytis vienoje iš jų ir atkasė didelį gėlių puodą, kurį pa­
kėlė ir nunešė prie durų į kiemą.
- Ką dabar darai?
- Spėk.
- Iš kur galiu žinoti, - atšovė Džulė. - Tu nusikaltėlis, ne aš.

• 187 •
 - Taip, bet mane pasodino už žmogžudystę, o ne už įsilaužimą į
namą.
Negalėdama patikėti ji stebėjo, kaip Žakas bandė moliniame puo­
de žarstyti sušalusias žemes, paskui trenkė puodą į namo sieną ir
pabirusias žemes sum etė į sniegą prie durų. Netaręs nė žodžio, pri­
tūpė ir plikais kumščiais ėmė daužyti žemes, tuo tarpu Džulė, vis
dar apstulbusi, stebėjo.
- Ar tau užėjo pykčio priepuolis? - paklausė ji.
- Ne, panele Matison, - pabrėžtinai kantriai atsakė jis, keldamas
žemių grumstą ir pirštu braukydamas jį. - Aš ieškau rakto.
- Niekas, turintis tiek pinigų, kad pasistatytų šitokį namą ir už­
mokėtų už kelią, nutiestą ligi jo per visą kalną, nebūtų toks naivus
ir neslėptų rakto gėlių puode! Veltui gaišti laiką.
- Ar visada buvai tokia pikčiurna? - paklausė jis, irzliai purtyda­
mas tamsiaplaukę galvą.
- Pikčiurna! - pakartojo Džulė, nevilties smaugiamu balsu. - Pa­
vagi mano automobilį, paimi mane įkaite, grasini mano gyvybei, m e­
luoji, ir dar tau užtenka... įžūlumo kritikuoti mano elgesį?
Ši tirada buvo pertraukta, kai Žakas iškėlė žemėm apkibusį si­
dabrinį daiktą, kuris, kaip suprato Džulė, buvo raktas, o paskui įkišo
jį į spyną. Perdėtai iškilmingai jis atvėrė duris, o tada plačiu rankos
mostu pakvietė ją vidun.
- Mes jau susitarėm, kad aš sulaužiau visas Emilės Post* taisyk­
les, kiek tai susiję su tavimi. Dabar siūlau įeiti vidun ir apsižvalgy­
ti, kol atnešiu iš automobilio tavo daiktus. Kodėl nenori atsikvėpti? -
pridūrė jis. - Pailsėk. Pasigėrėk vaizdais. Įsivaizduok, kad atvykai
atostogauti, - pridūrė jis.
Džulė išsižiojusi dėbtelėjo į jį, o paskui susičiaupė ir piktai atkirto:
- Man ne atostogos! Aš paimta įkaite ir nesitikėk, kad tai pa­
miršiu.

* Emily Post (1872-1960) - amerikietė, rašiusi knygas ir straipsnius į laikraščius

apie etiketą.

• 188 •
 Atsakydamas jis pažvelgė j ją iškamuotu žvilgsniu, tarsi jam bū­
tų neįmanomai sunku, todėl ji staigiai nusigręžė nuo jo ir įžygiavo į
namą. Namas buvo kartu ir kaimiškas, ir stulbinamai prabangus, vi­
duje didžiulis šešiakampis kambarys su trejomis durimis, vedančio­
mis į miegamuosius. Labai aukštos medinės lubos buvo paremtos
milžiniškomis skersinėmis sijomis iš grubiai nutašyto kedro, o sraig­
tiniai laiptai kilo į galeriją, apstatytą gražiomis knygų spintomis. Ke­
turios iš šešių sienų buvo ištisai stiklinės, atveriančios vaizdą į kal­
nus, kurie, Džulė pamanė, giedrą dieną bus stulbinantys. Penktoji
siena buvo iš vietos akmens su įspūdingo dydžio židiniu, išmūrytu
centre virš aukščiau esančios krosnies. Priešais židinį atgręžta į lan­
gą stovėjo ilga L raidės pavidalo sofa, apmušta minkšta sidabro spal­
vos oda. Priešais ją - du labai minkšti krėslai ir otomanės, apmuštos
sidabriniais ir žaliais dryžiais išmarginta medžiaga, kuri tiko prie iš­
sipūtusių pagalvių ant sofos ir erdvės prie židinio. Storas kilimas,
tokio pat rašto kaip ir pagalvės, buvo priderintas prie apkraštuotos
blizgančių medinių grindų dalies priešais židinį. Dar dvi poros kė­
džių buvo pastatytos visai arti lango, o stalas - įkištas į kampą, tarp
stiklo sienų. Bet kokiu kitu metu Džulė būtų sužavėta ir suintriguo­
ta tos pačios unikaliausios ir gražiausios vietos, kokią kada nors yra
mačiusi, tačiau buvo pernelyg susikrimtusi ir pernelyg alkana, kad
galėtų labiau negu probėgšmais susidomėti.
Apsisukusi ji nužingsniavo į virtuvę, įspūdingą, laivo kambuzą
primenančią patalpą, įrengtą išilgai galinės namo sienos ir nuo sve­
tainės atskirta aukšto bufeto su šešiomis oda apmuštomis taburetė­
mis. Pilvas suurzgė, pažvelgus į ąžuolines spinteles ir ąžuolu ap­
muštą šaldytuvą, tačiau apetitas jau buvo bepralaimįs mūšį su nuo­
vargiu. It pasalūnas, vagis, ji atidarė vieną spintelę, kurioje buvo in­
dai ir stiklinės, paskui kitą, kurioje, laimei, buvo įvairiausių konser­
vų. Nusprendusi susitepti sumuštinį, o paskui gulti į lovą, ji nedrą­
siai siekė skardinės su albakoro tunu, kai Žakas įžengė į namą ir pa­
matė ją.

• 189 •
 - Drįstu spėti, - pasakė jis, daužydamas nuo batų sniegą, - kad
tai reiškia, jog esi linkusi šeimininkauti.
- Manai, aš moku virti?
- Taip.
- Tik ne tau! - Džulė skardinę su tunu vėl padėjo atgal į vietą ir
uždarė spintelės duris kaip tik tuo metu, kai jos skrandis protestuo­
damas garsiai suurzgė.
- Jėzau, na ir atkakli gi tu!
Trindamas sušalusias rankas, jis priėjo prie termostato ant sienos
ir įjungė šildymą, paskui pasuko prie šaldiklio ir atidarė jo dureles.
Džulė dirstelėjo pro jį ir pamatė dešimtis storų pjausnių bei kiaulie­
nos muštinių, didžiulius kepsnius, keletą į foliją įvyniotų sušaldytų
paketų ir daugybę dėžių su daržovėmis, žaliomis ir paruoštomis. To­
kia paroda nebūtų padariusi gėdos bet kokiai gurmanų parduotuvei.
Jai ėmė tekėti seilės, kai Žakas siekė pusantro colio storumo pjaus­
nio, tačiau nuovargis buvo stipresnis už alkį. Nuo užplūdusios šilu­
mos, po begalinio nervus alinančio važiavimo pasiekusi kelionės
tikslą, ji staiga suglebo ir suprato, kad labiau negu maisto nori karš­
to dušo ir ilgo miego.
- Turiu nors truputį numigti, - pasakė ji, beveik nebeįstengdama
pasirodyti šalta ir valdinga. - Prašom parodyti kur?
Kažkas išblyškusiame jos veide ir mieguistose akyse privertė jį
be ginčų reaguoti.
- Miegamasis štai čia, - pasakė jis, jau sukdamasis ant vieno kul­
no ir eidamas prie durų, vedančių iš svetainės. Jis spragtelėjo jun­
giklį, ir Džulė pamatė atsidūrusi dideliame miegamajame su židiniu
ir vonios kambariu iš juodo marmuro ir veidrodinėmis sienomis. Te­
lefoną ant stalelio prie didžiulės lovos ji pastebėjo tą pačią akimirką
kaip ir Žakas.
- Čia yra ir vonia, - visai be reikalo pasakė jis, kai, priėjęs prie
naktinio stalelio, staigiai ištraukė telefoną iš elektros lizdo ir pasiki­
šo po pažastimi.

• 190 •
 - Bet telefono nėra, - pridūrė ji nusiminusi, sukdama į svetainę
pasiimti lagamino.
Jai už nugaros jis patikrino duris į vonios kambarį ir į miegamą­
jį, paskui, kai Džulė svetainėje lenkėsi pasiimti savo lagamino, čiupo
jai už alkūnės.
- Klausyk, - pareiškė jis. - Mes galėtume nusistatyti ir taisyk­
les. Situacija tokia: ant šio kalno namų daugiau nėra. Aš turiu auto­
mobilio raktelius, todėl vienintelis būdas ištrūkti - išeiti pėsčiai, bet
tuomet tu mirtinai sušalsi, net nespėjusi pasiekti plento. Miegamo­
jo ir vonios kambario durų užraktai yra niekam tikę ir bet kas gali
jas atrakinti iš kitos pusės plaukų segtuku, taigi, nesiūlyčiau užsiba­
rikaduoti, tai būtų tik laiko gaišimas, nekalbant jau apie bereikalingą
savęs įkalinimą. Ar girdi, ką sakau?
Džulė nesėkmingai pabandė ištraukti ranką.
- Aš nesu silpnaprotė.
- Gerai. Tad jau turbūt supratai, kad gali laisvai judėti po namus...
- Po namus? Kaip koks dresuotas skalikas, ar ne?
- Ne visai, - atsakė Žakas, šypsenai perkreipiant jam lūpas, kai
susižavėjusiu žvilgsniu glostė jos tankius banguotus kaštoninius
plaukus ir liekną judrią figūrėlę. - Greičiau kaip žaismingas airių se­
teris, - pataisė jis.
Džulė išsižiojo, ketindama trenkti jam kandų atsakymą, kokio jis
nusipelnė, tačiau, dar nespėjusi rasti tinkamų žodžių, vėl nusižiovavo.

Ant grotelių kepančio pjausnio kvapas, nuo kurio tįso

seilės, pažadino ją iš kieto miego. Miglotai suvokdama, kad didžiulė
lova, kurioje miegojo, per didelė, kad būtų jos lova, ji apsivertė
aukštielninka, visiškai nesiorientuodama. Mirkčiodama įsistebeilijo į
juodą kaip rašalas nepažįstamo kambario tamsą, ji veidu atsigręžė į
priešingą pusę, ieškodama, iš kur sklinda blanki šviesa, o tai pasiro-

• 191 •
dė esąs siauras tarpas sienų draperijose. Mėnesiena. Kelias palai­
mingas akimirkas ji įsivaizdavo atostogaujanti kažkur prabangiame
didelio viešbučio kambaryje.
Dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį ant naktinio stalelio. Ten, kur ji
atsidūrė, vietos laiku buvo 20.20. O kambaryje buvo šalta - taip šal­
ta, kad Džulė, nors ir buvo apsnūdusi, aiškiai suvokė, jog čia ir ne
Kalifornija, ir ne Florida. Tada jai dingtelėjo, kad viešbučio kamba­
riuose niekada nejusti gaminamo maisto kvapai. Ji buvo kažkokiuose
namuose, ne viešbutyje, o gretimame kambaryje girdėjosi žingsniai.
Sunkūs, vyriški žingsniai.
Džulė atsitokėjo, tarsi gavusi smūgį į paširdžius, ir atsisėdo kaip
įbesta lovoje, nusviesdama apklotus, ir jau stojosi, o adrenalinas ėmė
sroventi jos gyslomis. Ji skubiai priėjo prie lango, galvoje ėmė suk­
tis pabėgimo planas, nors protu dar nespėjo logiškai mąstyti. Basos
kojos pašiurpo ir visa virpėdama, niekaip negalėdama patikėti savo
akimis, Džulė pažiūrėjo į tai, ką vilkėjo - vyriškus sportinius m arš­
kinėlius, kuriuos buvo ištraukusi iš tualetinio stalelio stalčiaus po to,
kai nusiprausė duše. Vėl prisiminė savo pagrobėjo įspėjimą: ,A š tu­
riu automobilio raktelius, o ant šio kalno nėra kitų nam ų... M irtinai
sušalsi, jei bandysi pėsčia pabėgti... Durų užraktai lengvai atsirakina...
Gali laisvai judėti po nam us...“
- Ilsėkis, - balsu pasakė Džulė pati sau, tačiau dabar ji buvo pail­
sėjusi ir visai žvali, o galvoje vienas ant kito griuvo bėgimo planai,
nes nė vienas iš jų neatrodė nors kiek realus. Be to, ji buvo peral-
kusi. Visų pirma reikia pavalgyti, nutarė ji, o paskui galvoti, kaip iš
čia ištrūkti.
Iš lagamino ji išsitraukė džinsus, kuriuos mūvėjo važiuodama į
Amarilą. Išsimaudžiusi duše, ji išsiskalbė apatinius baltinius, bet jie te­
bebuvo šlapi. Užsimovusi džinsus, nuėjo prie didelės sieninės spintos
ir apžiūrėjo lentynose dailiai sudėtus storus vyriškus nertinius, norė­
dama rasti ką nors švaraus ir užsivilkti. Išsiėmė storą smėlio spalvos
nertinį ir prisidėjo prie savęs. Jis nutįso jai ligi kelių. Gūžtelėjusi pe­

• 192 •
čiais, ji nutarė, kad jai nėmaž nė motais, kaip ji atrodo, o storas nerti­
nis paslėps, kad ji be liemenėlės, ir užsivilko jį. Prieš eidama miegoti
Džulė buvo išsitrinkusi galvą, todėl dabar reikėjo plaukus išsišukuoti.
Ji palenkė galvą ir plaukus, ilgumo iki pečių, braukė šepečiu iš apačios
aukštyn, kaip visada darydavo, ir tai ją maloniai ramino. Baigusi atsi­
tiesė, dar porą kartų brūkštelėjo šepečiu, o paskui sušukavo plaukus
aukštyn nuo kaktos, leisdama jiems natūraliomis bangomis kristi šo­
nuose. Siekė rankinės išsiimti lūpdažį, bet persigalvojo. Būti gražiai
pabėgusiam kaliniui ne tik nereikalinga, bet gal ir didelė klaida, turint
omeny tą bučinį sniege, kurio bendrininkė ji buvo šįryt auštant.
Tas bučinys...
Atrodė, kad nuo to laiko prabėgo ne valandos, o ištisos savaitės,
ir dabar, kai buvo pailsėjusi ir atsigavusi, Džulė neabejojo, kad ji rū­
pėjo jam tik kaip galimybė užsitikrinti saugumą. Ne dėl sekso.
Žinoma, ne dėl sekso.
Dieve, meldžiu. Ne dėl sekso.
Žvilgterėjusi į veidrodžius ant vonios kambario sienų, ji nurimo.
Visada būdavo per daug užsiėmusi, kad labai rūpintųsi savo išvaizda.
O kai turėdavo laiko pasidomėti, paprastai jausdavosi esanti gana
keistų veido bruožų, kurie buvo pernelyg ryškūs, pavyzdžiui, akys,
skruostikauliai ir tas kvailai perskeltas smakras, kuris dar labiau iš­
ryškėjo, kai jai sukako trylika. Tačiau dabar Džulė buvo priblokšta
savo išvaizdos. Su džinsais, gerokai per dideliu nertiniu, šitokiais
plaukais, nepasidažiusi, ji nebus patraukli jokiam vyriškiui, tuo la­
biau pergulėjusiam su šimtais puikių, žavingų, įžymių moterų. Ji tik­
rai jo seksualiai nesujaudins, tvirtai įsitikinusi nusprendė Džulė.
Giliai įkvėpusi, kad nusiramintų, ji siekė durų rankenos ir pasu­
ko ją, nenorėdama, tačiau pasiruošusi rasti savo pagrobėją ir, reikia
tikėtis, gardžią vakarienę. Miegamojo durys buvo neužrakintos. Ji
tiksliai prisiminė, eidama miegoti jas užrakinusi, iš principo.
Tyliai atidarė duris ir įėjo į pagrindinį namo kambarį. Kurį laiką
patrauklus vaizdas ją pakerėjo. Židinyje riaumojo ugnis, šviesos

• 193 •
aukštai ant sijų buvo pritemdytos, o ant mažo stalelio degė žvakės,
kurių šviesa žaidė ant krištolinių vyno taurių, Žako sustatytų prie
drobinių servetėlių. Gal dėl vyno taurių ir žvakių Džulė staiga pasi­
juto lyg žengtų j gundymo sceną, o gal tai buvo dėl prislopintų švie­
sų ar tyliai iš stereogrotuvo sklindančios muzikos. Stengdamasi savo
balsui suteikti žvalų, dalykišką toną, ji priėjo prie Zakario Benedik­
to, stovinčio virtuvėje nugara j ją ir imančio kažką iš krosnelės.
- Ar mes laukiam svečių?
Jis pasisuko ir pažvelgė į ją, nepaaiškinamas tingus šypsnys
šmėkštelėjo jo veide, kai nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų. Ar Džulę
apėmė įspūdis, kad Žakui patiko tai, ką jis pamatė, įspūdis, kurį dar
labiau sustiprino pagrobėjo keliama vyno taurė ir žodžiai:
- Atrodai žavi su šiuo per dideliu nertiniu.
Pavėluotai suvokusi, kad po penkerių kalėjime praleistų m etų
veikiausiai bet kokia moteris jam atrodytų patraukli, Džulė atsargiai
atsitraukė per žingsnį atatupsta.
- Aš mažiausiai noriu atrodyti tau graži. Iš teisybės mieliau vil­
kėčiau savo drabužius, net jeigu jie nešvarūs, - pasakė ji, apsisukda­
ma ant vieno kulno.
- Džule! - šiurkščiai šūktelėjo jis, o jo balse nebebuvo nė lašo
draugiškumo.
Ji susverdėjo, priblokšta ir išgąsdinta greitos jo nuotaikų permai­
nos. Žengė dar vieną žingsnį atbula, kai jis priėjo prie jos, abiejose
rankose laikydamas po vyno taurę.
- Išgerk, - paliepė, kišdamas jai taurę ilga kojele. - Gerk, po vel­
nių! - J i s akivaizdžiai stengėsi sušvelninti savo toną. - Tai padės tau
atsipalaiduoti.
- Kodėl turėčiau atsipalaiduoti? - užsispyrusi atkirto ji.
Nors smakras ir buvo atkakliai pakeltas, o tonas maištingas, vis
dėlto jos balse nežymiai virptelėjo baimė, ir tai išgirdus išgaravo vi­
sas Žako pyktis. Mergina parodė tokią drąsą per pastarąsias dvide­
šimt keturias valandas; ji taip negailestingai su juo kovojo, kad jis iš

• 194 •
tiesų patikėjo, jog didžiumą laiko ji nejautė jokios baimės. Tačiau da­
bar, pažvelgęs j jos aukštyn iškeltą veidą, išvydo, kad kankynė, ku­
rią privertė ją ištverti, nežymiai mėlynai nudažė jai paakius, o lygi
oda buvo akivaizdžiai išblyškusi. Ji buvo stulbinama, galvojo jis, drą­
si, gera ir velnioniškai narsi. Galbūt, jeigu Džulė nebūtų Žakui pati­
kusi, - nuoširdžiai patikusi, - jam būtų buvę nė motais, kad ji stebi jį
kaip pavojingą žvėrį. Užgniaužęs norą priglausti delną jai prie
skruosto ir pamėginti ją nuraminti, kas tikrai būtų ją išgąsdinę, ar
atsiprašyti už pagrobimą, ką ji, be abejonės, būtų palaikiusi veidmai­
nyste, jis padarė tai, ką buvo sau žadėjęs niekada nedaryti: pabandė
ją įtikinti esąs nekaltas.
- Prieš valandėlę prašiau tave atsipalaiduoti ir... - pradėjo jis, ta­
čiau Džulė pertraukė jį.
- Tu įsakei man atsipalaiduoti, ne prašei.
Jos pedantiškas priekaištas privertė jį nenorom nusišypsoti.
- Dabar prašau.
Visiškai išmušta iš pusiausvyros jo balso švelnumo, Džulė gurkš­
telėjo vyno, ir kuriam laikui jai pavyko susitvardyti ir numaldyti su­
jauktus pojūčius, o Žakas tuo tarpu stovėjo vos per dvi pėdas nuo
jos, gerokai aukštesnis už ją, plačiais pečiais užstodamas jai viską,
išskyrus patį save. Staiga jai toptelėjo, kad, kol ji miegojo, jis nusi­
prausė po dušu, nusiskuto ir persirengė, apsimovė juodas kaip an­
glis kelnes ir apsivilko juodą megztinį. Toks Zakaris Benediktas bu­
vo daug gražesnis negu ekrane. Jis iškėlė ranką ir atrėmė ją į sieną
greta jos peties, ir kai vėl prašneko, žemame jo balse galėjai girdėti
tą patį keistą, kerintį švelnų toną.
- Važiuojant į čia, klausei manęs, ar aš neįvykdžiau to nusikalti­
mo, už kurį buvau įkalintas, ir aš tau pirmą kartą įžūliai atšoviau, o
paskui nenorom atsakiau. Dabar pasakysiu tau teisybę paprastai ir
norom.
Džulė atplėšė nuo jo savo žvilgsnį ir įsistebeilijo į tamsiai raudo­
ną vyną savo taurėje, staiga pabūgusi, kad būdama tokia silpna ir pa­

• 195 •
vargusi ji iš tiesų ims ir patikės tuo melu, kurį, kaip jautė, Žakas ke­
tino jai pasakyti.
- Pažvelk į mane, Džule.
Su baime, sumišusią su bejėgiu laukimu, ji pakėlė akis ir sutiko
tvirtą gintarinį jo žvilgsnį.
- Aš savo žmonos nežudžiau ir neketinau žudyti nei jos, nei ko
nors kito. Buvau uždarytas į kalėjimą už nusikaltimą, kurio neįvyk-
džiau. Norėčiau, kad bent patikėtum, jog galbūt aš sakau tau teisybę.
Džulė abejingai žiūrėjo jam į akis, tačiau mintyse staiga atgamino
sceną prie išgverusio tilto: užuot reikalavęs, kad ji drauge su juo va­
žiuotų per tiltą, jis leido jai išlipti iš automobilio, paskui atidavė ant­
klodes, kad ji nesušaltų, jeigu tiltas sugriūtų ir jeigu jis nuskęstų, au­
tomobiliui nugarmant į gilų, ledinį upokšnį. Ji prisiminė tą atšiaurią
neviltį jo balse, kai jis bučiavo ją sniege, melsdamas drauge su juo
imtis tos gudrybės, kad sunkvežimio vairuotojui nieko neatsitiktų.
Savo kišenėje jis turėjo ginklą, tačiau nebandė juo naudotis. O paskui
prisiminė jo bučinį - tą reiklų, žiaurų bučinį, kuris staiga taip sušvel­
nėjo ir tapo toks meilus, atkaklus ir juslingas. Visą rytą nuo pat auš­
ros ji iš visų jėgų stengėsi iš atminties ištrinti tą bučinį, bet dabar ji
vėl prisiminė tokį gyvą ir pavojingai jaudinantį. Šitie prisiminimai
gundančiai susiliejo su žemo jo balso sodriu tembru, kai jis pridūrė:
- Tai pirma normali naktis po penkerių metų. Jeigu valdžios at­
stovai jau lipa man ant kulnų, tai bus man ir paskutinė. Norėčiau ja
pasidžiaugti, jeigu man padėsi.
Staiga Džulė panoro jam padėti: visų pirma, nors truputį numigu­
si, ji vis dar jautėsi psichiškai išsekusi ir nenusiteikusi vaidytis su
juo; be to, buvo peralkusi ir jai įkyrėjo bijoti. Tačiau prisiminimas
apie bučinį neturėjo jokio ryšio su jos kapituliacija. Visiškai nieko!
Tikino pati save. Ir nieko bendra su tuo staigiu, neįtikėtinu įsitikini­
mu, kuris jai šovė į galvą, kad jis sako teisybę!
- Aš nekaltas dėl to nusikaltimo, - pakartojo jis dar primygtiniau,
nenuleisdamas nuo jos akių.

• 196 •
 Žodžiai smogte smogė jai, tačiau ji vis dar spyriojosi, mėgindama
neleisti kvailiems savo jausmams užgožti jai protą.
- Jei iš tiesų negali tuo patikėti, - pasakė jis kimiai atsidusdamas, -
gal bent apsimesk tuo tikinti ir pabendrauk su manimi šį vakarą?
Nustelbdama norą linkterėti, Džulė atsargiai paklausė:
- Kokį bendravimą turi omeny?
- Pokalbį, - tarė Žakas. - Nerūpestingas pokalbis su protinga mo­
terimi - man užmirštas malonumas. Kaip ir padorus maistas, mėnu­
lio šviesa languose, gera muzika, durys vietoj virbų ir graži m ote­
ris. - Meilikavimo gaida radosi jo balse, kai jis pridūrė: - Aš imsiuos
gaminti maistą, jeigu sutinki su paliaubomis.
Džulė dvejojo, priblokšta jo užuominos, kad ji esanti graži mote­
ris, paskui nusprendė, kad Žakas šiaip pataikauja. Jai buvo pasiūlytas
vakaras be įtampos ir baimės, o ištąsyti jos nervai meldė poilsio. Juk
nieko bloga jis neprašė. Tuo labiau jeigu jis išties nekaltas.
- Tu gaminsi maistą? - pasiteiravo ji.
Žakas linkterėjo, tingus šypsnys nuslinko per atšiaurų jo veidą,
kai mergina suprato, kad jis ketina sutikti, ir nelauktas baltadantės
šypsenos žavumas klastingai privertė jos širdį smarkiau plakti.
- Gerai, - sutiko ji, mažumėlę šypsodama, nors norėjo išlikti
nors iš dalies atsaini, - bet tiktai tokiu atveju, jeigu tu ne tik gamin­
si, bet ir indus suplausi.
Žakas sukikeno:
- Čia kietos derybos, bet aš sutinku. Sėskis, kol baigsiu ruošti.
Džulė pakluso ir atsisėdo ant vienos iš taburečių prie bufeto,
skyrusio virtuvę nuo svetainės.
- Papasakok apie save, - paprašė jis, traukdamas iš orkaitės kep­
tą bulvę.
Kad būtų drąsiau, ji dar gurkštelėjo vyno.
- Ką nori žinoti?
- Pradžioje bendrus dalykus, - nerūpestingai pasakė Žakas. - Sa­
kei, kad nesi ištekėjusi. O gal tik išsiskyrusi?

• 197 •
 Ji papurtė galvą.
- Niekada nebuvau ištekėjusi.
- Susižiedavusi?
- Mudu su Gregu galvojam apie tai.
- O ką čia svarstyti?
Džulė užspringo vynu. Slopindama suglumusį juoką, ji pasakė:
- Nemanau, kad šis klausimas priklauso bendros informacijos ka­
tegorijai.
- Gal ir ne, - šypsodamas sutiko Žakas. - Tai kas gi trukdo su­
žieduotuvėms?
Pasidygėjo pati savimi, kai pajuto, kaip rausta, jam linksmai ste­
bint ją, bet atsakė be galo ramiai:
- Norim būti tikri, kad tinkam vienas antram, kad mūsų tikslai ir
pažiūros dera.
- Man atrodo, tu išsisukinėji. Ar gyveni kartu su tuo Gregu?
- Nieko panašaus, - smerkiančiu balsu atsakė Džulė, o jis kilste­
rėjo antakius, tarsi ji jam būtų pasirodžiusi juokinga.
- Ar gyveni kartu su kuo nors?
- Gyvenu viena.
- Be vyro ar be kambario draugių, - nusistebėjo jis, vėl įpildamas
vyno jai į taurę. - Vadinasi, dabar niekas tavęs neieško, ir nespėlio-
ja, kur esi?
- Esu tikra, kad ieško daugybė žmonių.
- Pavyzdžiui?
- Visų pirma tai mano tėvai. Dabar jie tikriausiai jau kraustosi iš
proto ir skambinėja visiems, ar kas nors negirdėjęs apie mane. Pir­
miausia jie paskambins mano broliui Tedui. Karlas taip pat ieškos
manęs. Aš važiuoju jo automobiliu, ir dabar mano broliai jau tikrai
organizuoja paieškas, patikėk.
- Ar Tedas - tas brolis statybininkas?
- Ne, - patenkinta linksmai paaiškino Džulė. - Jis tas brolis, ku­
ris yra Kytono šerifas.

• 198 •
 Ją nudžiugino staigi jo reakcija.
- Jis šerifas! - Tarsi norėdamas nuplauti nemalonią žinią, jis iš­
gėrė didelį gurkšnį vyno ir niūriai, neslėpdamas ironijos pridūrė. - Ir
tikriausiai tavo tėvas teisėjas?
- Ne. Jis dvasininkas.
- O Dieve!
- Teisingai. Tai jo darbdavys. Dievas.
- Iš visų Teksaso moterų, - niūriai purtydamas galvą pasakė
jis, - man pavyko pagrobti šerifo seserį ir dvasininko dukrą. Ziniask-
laida pasidžiaugs, kai sužinos, kas tu esi.
Trumpas savo galios pojūtis, kurį Džulė patyrė, matydama jo iš­
gąstį, svaigino labiau už vyną. Smagiai linkčiodama ji pažadėjo:
- Ištikimi tvarkos saugotojai visame krašte ieškos tavęs su šuni­
mis ir ginklais, o dievobaimingi amerikiečiai melsis, kad tučtuojau
tave surastų.
Truputį pasisukęs į šalį, jis supylė likusį vyną į savo taurę ir už­
sivertęs išgėrė.
- Puiku!
Linksma nuotaika buvo tokia palaima, kad Džulė netrukus gailė­
josi jai nuslūgus, tad ėmė ieškoti, ką dar pasakyti, kas praskaidrintų
atmosferą.
- Ką valgysim vakarienės? - galiausiai paklausė ji.
Klausimas privertė jį atsitokėti, ir jis atsigręžė į krosnelę.
- Ką nors paprasta, - atsakė jis. - Aš ne kažin koks virėjas.
Jis visu kūnu užstojo nuo jos savo ruošiamą maistą, todėl Džulė
neturėjo ką veikti ir stebėjo, kaip nertinis apgula plačius jo pečius.
Žakas buvo nepaprastai raumeningas, tarytum būtų mankštinęsis ka­
lėjimo sporto salėje. Kalėjimas. Kažkur ji skaitė, kad daugelis žmo­
nių, uždaromų į kalėjimą, iš teisybės yra nekalti, ir užklupo save
staiga įsitvėrus tos guodžiančios minties, kad Zakaris Benediktas
gal iš tiesų yra vienas iš jų. Neatsigręždamas jis paliepė:
- Sėskis ant sofos. Aš ten atnešiu valgį.

• 199 •
 Džulė linkterėjo ir lipdama nuo taburetės pastebėjo, kad antra
vyno taurė tikrai padarė savo - mergina pasijuto gal kiek per daug
laisvai. Lydima Žako, kuris nešė lėkštes, ji priėjo prie sofos ir atsi­
sėdo prie vienos iš lininių staltiesėlių, kurias jis buvo išdėliojęs
priešais židinį. Jis padėjo dvi lėkštes, vienoje jų buvo sultingas keps­
nys ir kepta bulvė.
Priešais Džulę jis padėjo lėkštę, ant kurios pastatė skardinę su
tunu. Nieko daugiau. Jokių daržovių, jokio garnyro, nieko.
Taigi, ilgai varvinusi seilę, laukdama storo, sultingo, šnypščiančio
pjausnio, Džulė, pamačiusi šaltą apskritą nepapuoštą, neapetitišką
tuno krūvelę, reagavo žaibiškai ir negalvodama. Suirzęs jos žvilgsnis
įsmigo Žakui į veidą, o piktas nusiminimas privertė išsižioti.
- Ar ne šito pageidavai? - lyg niekur nieko pasiteiravo jis. - O
gal kartais norėtum gardaus pjausnio, likusio virtuvėje?
Kažkas jo vaikiškoje išdaigoje, kažkas patrauklioje šypsenoje ir
besijuokiančiose akyse sužadino netikėtą, nevaldomą ir šiomis aplin­
kybėmis groteskišką Džulės reakciją: ji ėmė kikenti. O paskui kva­
toti. Jos pečiai vis dar kretėjo, kai ji grįžo prie sofos, nešina kita
lėkšte su pjausniu ir padėjo ją priešais save.
- Ar čia kiek geriau?
- Na, - pradėjo ji, stengdamasi pasirodyti griežta, nors juokas vis
dar kibirkščiavo jos akyse, - galiu tau atleisti už mano pagrobimą ir
gąsdinimą, bet čia nedovanotinas nusižengimas: pakišti man tuną
tuo metu, kai pats šveiti pjausnį. - Džulei būtų labiau patikę valgyti
ramioje tyloje, bet, jai atkandus pirmą kąsnį, jis pastebėjo mėlynę
ant jos riešo ir paklausė, iš kur ji.
- Žaidžiau futbolą, - paaiškino Džulė.
- Ką?
- Žaidžiau futbolą pereitą savaitę ir atkovojau kamuolį.
- Iš kokio augaloto saugo?
- Ne, iš mažo berniuko ir didelio invalido vežimėlio.
- Ką?

• 200 •
 Buvo aišku, kad jis pageidavo šnekėtis, kaip ir buvo sakęs, ir Džu­
lė valgydama sugebėjo jam išdėstyti sutrumpintą žaidimo variantą.
- Pati buvau kalta, - baigė ji šypsodama. - Man patinka krepši­
nis, bet futbolo niekada nesupratau. Tai beprasmis žaidimas.
- Kodėl šitaip kalbi?
Ji pamosavo šakute.
- Yra tight end, bet nėra loose end. Tai tikrai žaidimas ne man,
bet nesvarbu, nes vaikams jis patinka. Vienas mano berniukas gal
dalyvaus neįgaliųjų olimpiadoje.
Žakas išgirdo jos balse atsiradusį švelnumą ir spindesį, nušvitusį
jos akyse, kai ji kalbėjo apie „savo berniukus", ir vis dar šypsojosi
jai, gėrėdamasis jos sugebėjimu užjausti ir tikru meilumu. Nenorė­
damas, kad mergina nutiltų, ėmė ieškoti kitos temos ir paklausė:
- Ką veikei Amarile tą dieną, kai mes susitikom?
- Atvažiavau susitikti su vieno mano neįgalių mokinių seneliu.
Jis gana turtingas, ir aš tikėjausi prikalbinti jį paaukoti pinigų suau­
gusiųjų raštingumo programai, kurią vykdau mokykloje.
- Ar pavyko?
- Taip. Jo čekis mano rankinėje.
- O kas tave paskatino tapti mokytoja? - paklausė jis, keistai neno­
rėdamas, kad ji liautųsi kalbėjusi. Tema buvo sėkmingai pasirinkta, su­
prato Žakas, kai ji kerinčiai nusišypsojo jam ir tučtuojau puolė kalbėti:
- Aš myliu vaikus, o mokytojavimas - sena ir garbinga profesija.
- Garbinga? - pakartojo jis, išgąsdintas subtilaus tos sąvokos
keistumo. - Nemanau, kad šiais laikais kam nors rūpėtų būti garbin­
gam. Kodėl tau tai svarbu?
Džulė išvengė pernelyg aiškaus komentaro, gūžtelėdama p e la is.
- Aš dvasininko duktė, o Kytonas - mažas miestelis.
- Suprantu, - pasakė jis, bet iš teisybės nieko nesuprato. - Yra
kitų profesijų, ne mažiau garbingų.
- Taip, bet man netektų dirbti su tokiais žmonėmis kaip Džonis
Everetas ir Debi Sju Kesidi.

• 201 •
 Jos veidas nušvito vien tiktai paminėjus Džonio vardą, ir Žakui
tučtuojau parūpo tas vyriškis, kuris atrodė esąs jai svarbesnis negu
jos tariamas sužadėtinis.
- Kas tas Džonis Everetas?
- Vienas iš mano mokinių - iš teisybės vienas mylimiausių. Jis
paralyžiuotas žemiau juosmens. Kai pradėjau mokytojauti Kytone, jis
visai nekalbėjo ir buvo toks nedisciplinuotas, kad ponas Dankanas
norėjo jį išsiųsti į specialią mokyklą protiškai atsilikusiems vaikams.
Jo motina prisiekinėjo, kad jis sugeba kalbėti, bet niekas niekada ne­
buvo jo girdėjęs, o kadangi ji niekada neišleisdavo jo iš namų žaisti
su kitais vaikais, niekas negalėjo būti tikras, ar ji nesistengia pada­
ryti, kad jos sūnus atrodytų normalesnis. Klasėje Džonis kenkdavo -
svaidydavo knygas žemėn, per pertraukas užtverdavo duris, - smul­
kmenos, bet jos nuolat kartodavosi, todėl ponas Dankanas nuspren­
dė pasiųsti jį į specialią mokyklą.
- Kas tas ponas Dankanas?
Ji suraukė nosytę taip pasidygėjusi,* kad Žakas išsiviepė.
- Jis mūsų direktorius.
- Tau jis nelabai patinka, ar ne?
- Jis nėra blogas žmogus, tačiau per kietas. Būtų buvęs savo vie­
toje prieš šimtą metų, kai mokinys, balsu prašnekęs klasėje, būdavo
baudžiamas riešutmedžio lazda.
- Ir Džonis jo bijojo, ar ne?
Ji linksmai sukikeno ir papurtė galvą.
- Iš teisybės buvo visai atvirkščiai. Visai atsitiktinai sužinojau,
kad Džonis nepakentė švelnaus elgesio. Jis norėjo būti tramdomas.
- Kaip tai sužinojai?
- Vieną vakarą, po pamokų, aš buvau pono Dankano kabinete ir
kaip paprastai gavau pylos.
- Turi nemalonumų su direktoriumi?
- Nuolatos, - patvirtino jinai, o jos šypsena blyksterėjo kaip saulės
šviesa. - Kad ir kaip ten būtų, tą dieną Džonis laukė, kol motina jį pa­

• 202 •
siims iš mokyklos, ir nugirdo, kas vyksta. Kai išėjau iš direktoriaus
kabineto, ten buvo jis - šiepėsi man sėdėdamas invalido vežimėlyje,
tarsi būtų koks didvyris. O tada pasakė: J u s suims, panele Matison?"
Aš taip apstulbau išgirdusi jį kalbant, kad vos neišmečiau glėbio kny­
gų, kurias nešiausi. Bet kai užtikrinau, kad niekas manęs nesuims, jis
atrodė manimi nusivylęs. Pasakė manęs, kad mergaičių niekas nesu-
iminėja, tik berniukus. Normalius berniukus. Tada aš ir sužinojau! -
Kai Žakas apstulbo, Džulė skubiai paaiškino: - Matai, jį labai saugojo
motina, o jis svajojo eiti į mokyklą, kaip visi vaikai, tačiau visa bėda,
kad nei mokiniai, nei mokytojai nesielgė su juo kaip su paprastu vaiku.
- Ką tu padarei?
Ji atsilošė ant sofos, po savimi pasėdusi kojas, ir tęsė:
- Padariau vienintelį padorų dalyką, kokį tik galėjau padaryti: lau­
kiau ir stebėjau jį kitą dieną ir, kai jis metė pieštuką į priešais sėdinčią
mergytę, užsipuoliau jį, lyg tai būtų valstybinis nusikaltimas. Pasakiau,
kad jis turi būti įkalintas daugeliui savaičių, ir nuo šiol būsiąs baudžia­
mas taip, kaip ir visi. Tada paskyriau jam kalėti ne vieną, o dvi dienas!
Atrėmusi galvą į sofos atlošą, ji švelniai šypsodama sužvairavo į
Žaką ir pasakojo toliau:
- Tada vaikštinėjau aplink mokyklą ir stebėjau jį, kad įsitikinčiau,
jog neklystu dėl jo ketinimų. Jis atrodė gana patenkintas, kai sėdė­
davo sulaikymo kambaryje drauge su kitais mažais nenuoramom, bet
negalėjau būti tikra. Tą vakarą telefonu man paskambino jo motina
ir užsipuolė dėl to, ką padariau. Sakė, kad aš vaiką susargdinusi, kad
esu beširdė ir nedora. Bandžiau paaiškinti, bet ji padėjo ragelį. Buvo
užsiutusi. Kitą dieną Džonis neatėjo į mokyklą.
Kai Džulė nutilo, Žakas atsargiai paragino:
- Ką darei?
- Po pamokų nuėjau į namus jo aplankyti ir pakalbėti su jo motina.
Be to, padariau dar kai ką: pasiėmiau drauge vieną mokinį - Vilį Džen-
kinsą. Vilis - tikras padūkėlis, klasės padauža ir trečios klasės didvyris.
Jis sugeba viską, pradedant futbolu, beisbolu ir baigiant keikimusi - vis­

• 203 •
ką, išskyrus, - ir ji patikslino, kreivai šyptelėjusi, - dainavimą. Kai Vilis
kalba, atrodo lyg kvarktų didžiulė varlė, o kai dainuoja, jis taip garsiai
kvaksi, kad visi prapliumpa juoktis. Šiaip ar taip, pasiėmiau su savimi
Vilį, ir kai priėjau Džonio namus, radau jį kieme, sėdintį invalido veži­
mėlyje. Vilis buvo atsinešęs savo kamuolį - man regis, jis ir miega su
juo - ir liko lauke. Kai įėjau į namą, Vilis bandė priversti Džonį gaudyti
sviedinį, tačiau tas net nebandė. Jis pažiūrėjo į savo motiną, o paskui
sėdėjo, ir tiek. Praleidau pusvalandį, kalbėdama su ponia Everet. Pasa­
kiau jai nuoširdžiai mananti, kad mes žlugdom Džonio galimybes būti
laimingam, elgdamiesi su juo, tarsi jis būtų pernelyg gležnas ką nors
veikti ir galėtų tiktai sėdėti invalido kėdėje. Baigiau kalbėti, bet dar ne­
buvau jos įtikinusi, kai staiga pasigirdo šauksmai ir triukšmas lauke, ir
mes abi išbėgom į kiemą. Ten buvo Džonis, - pasakė Džulė, ir prisimi­
nus akys sublizgėjo, - gulėjo aukštielninkas ant krūvos apverstų šiukš­
lių dėžių, suspaudęs kamuolį, o jo veide - šypsena iki ausų. Atrodo,
Džonis neįstengė sugauti kamuolio, bet, pasak Vilio, Džonio dešinė ran­
ka tokia pat gera kaip ir Džono Elvio*! Džonis švytėjo, o Vilis jam pa­
sakė, kad priims jį į savo komandą, tik reikės pasitreniruoti, Džonis ga­
lėtų ne tik išmokti gaudyti, bet ir perdavinėti kamuolį.
Kai ji nutilo, Žakas tyliai paklausė:
- Ir jie treniruojasi?
Ji linkterėjo ir išraiškingas jos veidas spindėjo iš džiaugsmo.
- Jie žaidžia futbolą kiekvieną dieną drauge su visa Vilio koman­
da. Paskui jie eina į Džonio namus, kur Džonis padeda Viliui atlikti
namų darbus. Paaiškėjo, kad, nors Džonis ir nedalyvaudavo pamoko­
se, jis tarsi kempinė sugerdavo viską. Jis be galo gabus, o dabar at­
sirado dalykų, kurių jis siekia, ir jis niekada nesiliauja bandęs. Man
dar neteko matyti tiek drąsos, tiek ryžto.
Kiek suglumusi, kad taip emocingai užsidegė, Džulė vėl nutilo ir
susikaupusi ėmė valgyti.

* Džonas Elvis - žym us amerikiečių futbolininkas.

• 204 •
 24
Baigęs valgyti, Žakas atsikėlė nuo sofos ir atrėmė
kulkšnį į kitos kojos kelį, stebėdamas, kaip židinyje spragsi ir šoka
liepsnos, tuo pat metu leisdamas valgančiai Džulei netrukdomai
baigti vakarienę. Susikaupęs mėgino galvoti apie kitą kelionės etapą,
bet sočiai prisivalgęs labiau buvo linkęs mąstyti apie neįtikėtiną liki­
mo posūkį, pasodinusį Džulę Matison priešais jį. Per visas tas ilgas
savaites, kai svarstė kiekvieną savo pabėgimo detalę, - per tas be­
galines naktis, kai gulėjo kameroje, svajodamas apie pirmą naktį šia­
me name, - niekada nepagalvojo, kad atsidurs čia ne vienas. Dėl
tūkstančio priežasčių būtų buvę geriau, jeigu jis čia būtų vienas, ta­
čiau dabar čia buvo ji ir jis negalėjo užrakinti jos kambaryje, nuneš­
ti jai maisto ir elgtis taip, tarsi jos nebūtų. Tačiau po paskutinės va­
landos, praleistos su ja, jautė didžiulę pagundą būtent taip ir padary­
ti, nes ji vertė jį pripažinti ir mąstyti apie visus tuos dalykus, kurių
nebuvo jo gyvenime, dalykus, kurių visą laiką jam trūks. Savaitės
pabaigoje jis vėl bėgs, ir ten, kur važiuos, nebus prabangių jaukių
kalnų trobų, kur spragsės ugnis; nebus jokių pokalbių apie neįgalius
berniukus su uoliomis trečios klasės mokytojomis, kurių akys it an­
gelo, o šypsenos, galinčios net akmenį ištirpdyti. Jis neprisiminė ka­
da nors matęs moters veidą nušvintant taip, kaip nušvisdavo jos vei­
das kalbant apie tuos vaikus! Jis matė ambicingas moteris džiūgau­
jant dėl gautų vaidmenų ar brangenybių; buvo matęs puikiausias pa­
saulio aktores, - scenoje ir ne scenoje, lovoje ir išlipusias iš lovos, -
labai įtikinamai vaidinančias aistringą švelnumą ir meilę, bet ligi šio
vakaro jam niekada nebuvo tekę stebėti ką nors tikra.
Kai Žakui buvo aštuoniolika, sėdėdamas puspriekabės kabinoje
kelyje į Los Andželą, beveik dusdamas nuo gerklę užgniaužusių aša­
rų, kurių lieti sau neleido, prisiekė niekada niekada neatsigręžti at­
gal, nesvarstyti, koks būtų galėjęs būti jo gyvenimas, „jeigu tik vis­
kas būtų kitaip susiklostę". Tačiau dabar, būdamas trisdešimt penke­

• 205 •
rių, užgrūdintas dalykų, kuriuos buvo padaręs, vietų, kur jam buvo
tekę būti, ir to, ką buvo matęs, jis žvelgė į Džulę Matison ir pasida­
vė pagundai spėlioti. Pakėlęs prie lūpų brendžio taurę, stebėjo
pliauską, krintančią nuo grotelių kibirkščių lietuje, ir spėliojo, kas
būtų atsitikę, jei jaunystėje būtų sutikęs ką nors panašaus į ją. Ar ji
būtų galėjusi išgelbėti jį nuo paties savęs, išmokiusi atleisti, su­
minkštinusi jam širdį, užpildžiusi tuštumas jo gyvenime? Ar ji būtų
jam suteikusi tikslų, didesnių ir teikiančių didesnį pasitenkinimą ne­
gu pinigai, valdžia ir pripažinimas, kurie formavo jo gyvenimą? Jeigu
jo lovoje būtų gulėjęs kas nors panašus į Džulę, ar būtų išgyvenęs
ką nors geresnio, gilesnio, prasmingesnio, pastovesnio negu tas be­
prasmis orgazmo malonumas?
Jį pavėluotai pribloškė neįtikėtini jo svarstymai, ir jis stebėjosi
savo kvailumu. Kur, po galais, jis būtų sutikęs tokią moterį kaip
Džulė Matison? Ligi aštuoniolikos metų jį supo tarnai ir giminaičiai,
kurie vien savo buvimu tolydžio jam primindavo socialinį jo pranašu­
mą. Anuomet mažo miestelio dvasininko dukra, tokia kaip Džulė,
niekada nebūtų patekusi į jo aplinką.
Ne, ir Holivude nebūtų susidūręs su jokia mergina, panašia į ją.
Bet kas būtų buvę, jeigu dėl kažkokios likimo užgaidos būtų ten at­
radęs Džulę? Žakas svarstė susikaupęs, raukdamas kaktą. Jeigu ji
kaip nors būtų išlikusi nesugadinta šioje socialinio ištvirkimo, beri­
bio savo ydų tenkinimo ir siautėjančios garbėtroškos jūroje, koks bu­
vo Holivudas, ar jis iš tiesų būtų ją pastebėjęs, o gal ją visiškai būtų
jo akyse užtemdžiusios žavingesnės, įspūdingesnės, labiau patyru­
sios moterys? Jeigu Džulė būtų įėjusi į jo kabinetą Beverli Draive ir
paprašiusi ją išbandyti ekrane, ar jis būtų pastebėjęs tą mielą smul­
kų ^eidelį, tas neįtikėtinas akis, tą grakščią figūrą? Gal nebūtų, juk ji
nebuvo pritrenkiančiai graži ir sudėta kaip perpildytas smėlio laikro­
dis. Jeigu Džulė būtų praleidusi valandą jo kabinete, šnekėdama su
juo taip, kaip šnekėjo šįvakar, ar jis iš tiesų būtų įvertinęs jos sąmo­
jį, jos inteligenciją, jos neapsimestinį nuoširdumą. O gal būtų ją iš­

• 206 •
girdęs, juk ji nekalbėjo „apie reikalus" ir niekaip neparodė ketinanti
gultis su juo į lovą, o tai būtų du pagrindiniai jį dominę dalykai.
Žakas sukiojo taurę tarp delnų, ieškodamas atsakymų į šiuos re­
torinius klausimus, stengdamasis būti pats sau negailestingai atvi­
ras. Po kelių akimirkų nusprendė, kad būtų pastebėjęs Džulės Mati­
son subtilius bruožus, skaisčią veido spalvą, nuostabias akis. Galų
gale jis buvo grožio ekspertas, ar tai būtų įprastinis grožis, ar ki­
toks, tačiau nepastebėti jos negalėjo. Taip, būtų įvertinęs jos tiesų
nuoširdumą, jį būtų sujaudinusi merginos užuojauta ir švelnumas,
meilumas, kaip kad sujaudino šįvakar. Tačiau nebūtų pakvietęs jos
bandymams.
Ir nebūtų rekomendavęs geram fotografui, kuris, - dabar Žakas
tuo nėmaž neabejojo, - būtų galėjęs pagauti tą jos visoms Amerikos
merginoms būdingą gaivumą ir pavertęs milijono dolerių vertu žur­
nalo viršeliu, net jeigu ji ir buvo gerokai peraugusi amžių modelio
karjerai pradėti.
Žakas nuoširdžiai tikėjo, kad, užuot tai daręs, ją tuojau pat būtų
išlydėjęs iš savo kabineto, liepęs važiuoti namo ir ištekėti už savo
sužadėtinio, pagimdyti jam vaikų ir gyventi prasmingą gyvenimą.
Net tuomet, kai būdavo šiurkščiausias, labiausiai išsikamavęs, Žakas
niekada nebūtų panorėjęs, kad tokia nuostabi ir skaisti būtybė kaip
Džulė Matison būtų išnaudojama ir gadinama tiek Holivudo, tiek ir
jo paties.
O jeigu ji vis tiek būtų užsispyrusi likti Holivude, nepaisydama
jo patarimų, kas tada? Ar būtų pasiguldęs ją į lovą vėliau, jai tam ne­
prieštaraujant?
Ne.
Ar jis būtų to norėjęs?
Ne!
Ar jis būtų panorėjęs, kad ji būtų šalia, matytis su ja per pietus,
vakarais, ar kviestis ją į vakarėlius?
Jėzau, ne!

• 207 •
 Kodėl ne?
Žakas jau tiksliai žinojo, kodėl ne, tačiau žvilgterėjo į ją, tarsi no­
rėdamas patvirtinti tai, ką jautė: ji sėdėjo ant sofos, pabrukusi po sa­
vimi kojas, židinio šviesa spindėjo ant jos blizgančių plaukų, kai ji,
pakėlusi akis, žiūrėjo į gražų peizažą, kabantį viršum židinio, - iš
profilio ji buvo tokia tyra ir nekalta kaip ir tos mažos choristės per
Kalėdų mišias. Ir čia buvo tai, kodėl jis niekada nebūtų norėjęs su­
artėti su ja, prieš patekdamas į kalėjimą, ir kodėl iš teisybės neno­
rėjo suartėti su ja dabar.
Nors jis buvo devyneriais metais vyresnis už Džulę, iš tiesų juos
skyrė ištisi šimtmečiai ir didžiuma tos patirties nebuvo tokia, kuria
ji žavėtųsi ar netgi pritartų - ir tai buvo teisybė net prieš jam paten­
kant į kalėjimą. Šalia jos jaunatviško idealizmo Žakas jautėsi baisiai
senas ir nusidėvėjęs.
Tai, kad mergina pasirodė jam patraukli ir geidžiama dabar, čia
pat, nors ir buvo paskendusi tame beformiame didžiuliame nertiny­
je, ir tai, kad šią akimirką jis patyrė erekciją, tik privertė jį jaustis
nešvariu, senu, šlykščių ištvirkėliu.
Kita vertus, Džulė šį vakarą jį prajuokino, ir jis tai įvertino, pa­
manė gurkštelėdamas brendžio. Palinkęs į priekį, jis rankomis įsirė­
mė į kelius, atsainiai šypsodamas ir žvilgčiodamas į tuščią taurę, ku­
rią ritino tarp delnų.
Staiga jam dingtelėjo, kad ji visai nepasidomėjo juo kaip buvusiu
aktoriumi, režisieriumi. Jis negalėjo prisiminti nė vienos sutiktos
moters ar vyro, kuris, apipildamas jį žodžių srautu, - gal ir nenuošir­
džiai, - nebūtų pareiškęs, kad Žakas esąs jų mėgstamiausia kino
žvaigždė, o paskui užvertęs asmeniniais klausimais apie jį patį ir ki­
tas kino žvaigždes, kuriomis jie ypač žavėjosi. Net kai kurie kiečiau­
si, didžiausi kraugeriai kalėjime absurdiškai žavėjosi jo praeitimi ir
troško jam pasakyti, kokie jo filmai jiems labiausiai patikę. Paprastai
šis šunuodegiavimas jį labai pykdė ir erzino. O dabar jis buvo tik
truputį sudirgęs, kad Džulė Matison, rodos, net nebuvo girdėjusi

• 208 •
apie jį. Gal jie neturėjo kino teatro tame užkampyje, kur gyveno, pa­
galvojo jis. O gal ji niekada nebuvo mačiusi filmo per visą savo izo­
liuotą gyvenimėlį kaimiškoje Meiberio provincijoje.
Galbūt... Dieve, galbūt ji vaikščiojo į dorovingus filmus vaikams.
O Žako filmus dėl nešvankumo, smurto, seksualinio turinio buvo
draudžiama žiūrėti jaunesniems negu penkiolika ar septyniolika m e­
tų. Pajutęs šiokią tokią gėdą Žakas baisiausiai susierzino, ir tai buvo
dar viena svari priežastis, kad jis niekada nebūtų pasirinkęs tokios
moters kaip ji.
Jis buvo taip nugrimzdęs į savo mintis, kad net pašoko, kai m er­
gina abejingai šypsodama paklausė:
- Neatrodo, kad per daug džiaugtumeis šiuo vakaru.
- Ketinau pasižiūrėti žinias, - vangiai atsakė jis.
Niūri tyla kėlė Džulei nesmagumo jausmą, todėl ji nudžiugo, ga­
lėdama užsiimti kuo kitu, o ne svarstymais, ar jis tikrai nekaltas dėl
žmogžudystės ir ar jis mėgins ją pabučiuoti, vakarienei dar nepasi­
baigus.
- Gera mintis, - pasakė ji, stodama ir siekdama savo lėkštės nuo
stalo. - Tu susirask kanalą, o aš tuo tarpu nukraustysiu indus?
- Apkaltinsi mane neatliekant savo pareigų? Jokiu būdu. Aš pats
nukraustysiu.
Džulė stebėjo, kaip jis nurinkinėja lėkštes, valgymo įrankius ir
eina į virtuvę.
Per pastarąją valandą, kai Žakas neatsakinėjo į klausimus, abejo­
nės dėl jo kaltės nesiliovė jos kamavusios. Džulė prisiminė, su ko­
kiu įniršiu jis kalbėjo apie prisiekusiuosius, pasodinusius jį į kalėji­
mą. Prisiminė baisią neviltį jo balse, kai sniege maldavo ją pabučiuo­
ti, kad suklaidintų vairuotoją. JtPrašau! A š nieko nenužudžiau, prisie­
kiu!"
Tą akimirką jis privertė ją suabejoti jo kalte; dabar, po septynio­
likos valandų, toji abejonė įleido gilias šaknis, maitinama siaubo, kad
galbūt nekaltas žmogus ilgus penkerius metus buvo praleidęs kalė­

• 209 •
jime. Kiti dalykai, kurių ji taip pat negalėjo patikrinti, susitelkė į
krūvą ir ją, nesugebančią atsispirti, traukė prie jo: prisiminimas apie
jo godų bučinį; drebulys, sukrėtęs jo kūną, Džulei galiausiai nusilei­
dus, akivaizdus susivaldymas, kai ji iš tikrųjų pasidavė. Iš teisybės
didžiumą laiko, praleisto drauge, jis elgėsi su ja santūriai ir netgi
mandagiai.
Dešimtą kartą per pastarąją valandą ji nutarė, kad tikras žmogžu­
dys nebūtų buvęs toks švelnus, bučiuodamas moterį, ir nebūtų toks
geras ir šmaikštus kaip Žakas. Protas jai sakė, kad ji kvaila, jei ma­
no, kad prisiekusieji klydo; bet šį vakarą, kada tik pažvelgdavo į jį,
visi instinktai, kokius tik turėjo, šaukte šaukė, kad jis nekaltas. O
jeigu nekaltas, juo labiau beveik nepakeliama atrodė mintis apie tai,
ką jam teko patirti.
Jis grįžo į svetainę, įjungė televizorių ir atsisėdo priešais ją, iš­
tiesdamas ilgas kojas ir sukryžiuodamas ties kulkšnimis.
- Po žinių žiūrėsim, ką tu norėsi, - pasakė jis, įsistebeilydamas į
didžiulį televizoriaus ekraną.
- Puiku, - sutiko Džulė, skersuodama į jį per mažąjį stalelį.
Dailus jo veidas atspindėjo nesutramdomą išdidumą, išsišovęs
smakras - ryžtą, žandikauliai - aroganciją, inteligenciją ir stiprią jė­
gą, įrėžtą kiekvienoje veido linijoje. Kadaise ji buvo skaičiusi apie jį
daugybę straipsnių, parašytų plepių reporterių ir autoritetingų kino
kritikų. Jie mėgdavo lyginti su ankstesnėm is didžiausiomis žvaigž­
dėmis. Vienas kritikas, kurį Džulė buvo mačiusi per televiziją, ban­
dė jį paversti žmogumi-konglomeratu, teigdamas, kad Zakaris Bene­
diktas turįs jaunojo Šono Konerio fizinį patrauklumą, Niumeno talen­
tą, Kostnerio žavesį, jaunojo Istvudo grubumą, Voreno Bičio rafinuo­
tumą, Maiklo Duglaso įvairiapusiškumą ir šiurkštų Harisono Fordo
patrauklumą.
Dabar, praleidusi beveik dvi dienas šalia šio žmogaus, Džulė nu­
sprendė, kad nei straipsniai, kuriuos buvo skaičiusi, nei bet kokia
kino kamera deramai jo neįvertino, ir ji miglotai suprato kodėl: rea­

• 210 •
lybėje jame glūdėjo atsainumas, nepaprastas žavesys, o tai visai ne-
sisiejo su augalota plačiapete Žako povyza ar su jo garsiąja pašaipia
šypsena. Buvo kažkas kita... jausmas, apimdavęs Džulę kiekvieną­
syk, kai tik pažvelgdavo į jį. Nors Zakaris Benediktas ir buvo pabė­
gęs kalinys, jis jau buvo daręs ir matęs viską, ką buvo galima daryti
ir matyti, ir visa, kas patirta, amžiams paslėpta už nepralaužiamos
mandagaus rafinuotumo, tingaus žavesio ir skvarbių auksinių akių
sienos. Neprieinama jokiai moteriai.
Ir Džulė suprato - čia glūdėjo tikrasis Žako patrauklumas: iššū­
kis. Kad ir ką buvo jai padaręs per pastarąsias dvi dienas, Zakaris
Benediktas masino ją - ir gal ir visas moteris, kurios jį pažinojo ar
buvo mačiusios jo filmus, - prasibrauti pro tas barikadas. Pamatyti,
kas slypi po jomis, sušvelninti, rasti berniuką, koks jis tikriausiai
kažkada buvo, priversti vyrą, kuriuo buvo tapęs, kvatoti ir iš meilės
tapti švelnų.
Džulė mintyse griežtai sudraudė save. Visa tai nesvarbu! Svarbu
tik tai, kaltas jis ar ne dėl tos žmogžudystės. Ji dar sykį vogčia dirs­
telėjo į jo profilį ir pajuto, kaip jai tirpsta širdis.
Jis buvo nekaltas. Ji tai žinojo. Jautė. Ir mintis, kad šis vyriškas
grožis ir protas penkerius metus buvo įkalinti, gniaužė jai gerklę.
Jos vaizduotėje šmėkštelėjo kalėjimo korpusas, uždaromų kamerų
durų bildesys, prižiūrėtojų, skalbyklose ir kalėjimo kiemuose dirban­
čių vyrų šūkavimas, vyrų, praradusių laisvę ir asmeninį gyvenimą.
Visą savo orumą.
Diktoriaus balsas pažadino ją iš apmąstymų.
- Perskaitysime žinias apie valstijos ir vietos įvykius, informaci­
ją apie šį vakarą artėjančią pūgą, o grįžę į studiją paklausysime To­
mo Brokou skubaus pranešimo.
Džulė atsistojo, nes iš susijaudinimo negalėjo sėdėti nieko ne­
veikdama.
- Einu į virtuvę atsinešti stiklinės vandens, - pasakė eidama, ta­
čiau staiga sustojo, išgirdusi Tomo Brokou balsą.
 - Labą vakarą, ponios ir ponai. Prieš dvi dienas Zakaris Benedik­
tas, kadaise laikytas vienu iš geriausių Holivudo aktorių ir talentingų
režisierių, pabėgo iš Amarilo valstijos kalėjimo, kur buvo įkalintas ke­
turiasdešimt penkeriems metams už makiavelišką savo žmonos, aktorės
Reičelės Evans nužudymą 1988 metais.
Staigiai apsigręžusi Džulė spėjo pamatyti per visą ekraną Žako,
vilkinčio kalėjimo uniformą su numeriais ant krūtinės, nuotrauką ir
įėjo į valgomąjį, pasibjaurėjusi tuo, ką matė, girdėjo ir jautė, o Bro-
kou tęsė toliau:
- Manoma, kad Benediktas keliauja su šia moterimi...
Džulė aiktelėjo pamačiusi ekrane savo nuotrauką, darytą perei­
tais metais kartu su trečiokais. Ji vilkėjo palaidinę su kukliu kaspinu
po apykakle.
- Valdžios atstovai Teksase praneša, kad ši dvidešimt šešerių metų
mergina, Džulė Matison, paskutinį kartą buvo pastebėta prieš dvi die­
nas Amarile, kur vyras, atitinkantis Benedikto aprašymą, lipo drauge
su ja į mėlyną ševrolė bleizerį. Iš pradžių valdžios atstovai manė, kad
panelė Matison buvo paimta įkaite prieš savo valią...
- Iš pradžių? - išsprūdo Džulei, žiūrinčiai į Žaką, kuris iš lėto
stojosi. - Ką reiškia iš pradžių?
Atsakyta buvo staigiai ir negailestingai, kai Brokou pasakė:
- Įkaitų teorija žlugo šiandien pavakary, kai Pytas Golašas, sunkve­
žimio vairuotojas, pranešė matęs porelę, atitinkančią Benedikto ir M a­
tison aprašymą, vienoje Kolorado poilsio aikštelėje prieš aušrą šįryt...
Dabar ekrane pasirodė linksmas Pyto Golašo veidas, tik interviu
buvo įrašytas ir nuo to, ką jis kalbėjo, Džulei iš pykčio ir gėdos pa­
sidarė bloga.
- Toji pora mušėsi sniego gniūžtėmis kaip du vaikai. Paskui mote­
ris - Džulė Matison - po galais, žinau, kad tai buvo ji! Vienu žodžiu,
j i paslydo ir griuvo, o Benediktas užvirto ant jos, tada pamačiau, kad
jie glamonėjasi. Bučiuojasi. Jeigu j i įkaitė, tikrai elgėsi ne kaip įkaitė.

• 212 •
 - O Dieve mano! - suvaitojo Džulė, rankomis apglėbdama sau
liemenį ir rydama tulžį, kylančią gerklėje.
Po kelių akimirkų atgrasi tikrovė įsibrovė į apgaulingai jaukią
kalnų prieglobsčio atmosferą ir ji užsipuolė vyrą, atgabenusį ją čia
tokį, kokį rodė per televizorių ir koks buvo iš tiesų: kalinys, vilkin­
tis kalėjimo uniformą su numeriais ant krūtinės. Nespėjus jai atsito­
kėti, dar viena kankinama scena nušvito ekrane ir Brokou pareiškė:
- M ūsų reporteris Filas Morou yra Kytone, Teksase, kur gyveno
Matison ir mokė vietos pradinės mokyklos trečią klasę. Jam pavyko
trumpai pasikalbėti su jos tėvais, dvasininku Džeimsu Matisonu ir po­
nia Matison.
Džulė protestuodama suriko, kai pamatė rimtą ir orų savo tėvą,
žvelgiantį į ją, ir pasigirdo jo balsas, įtaigus, patiklus, mėginantis įti­
kinti pasaulį, kad ji nekalta.
- Jeigu Džulė kartu su Benediktu, ji ten atsidūrė prieš savo va­
lią. Tas sunkvežimio vairuotojas, tvirtinantis visai ką kita, arba klys­
ta dėl to, ką matė, arba dėl to, kas vyko, - baigė jis griežtai ir smer­
kiamai žiūrėdamas į reporterius, kurie vienas per kitą puolė jį klau­
sinėti. - Tai viskas, ką turiu jums pasakyti.
Plūstant gėdai, Džulė akimirksniu nusigręžė nuo ekrano ir įsiste­
beilijo į Zakarį Benediktą pro karštų ašarų užtvindytas akis, kai jis
ėjo prie jos.
- Šunsnuki! - prašvokštė ji, traukdamasi atatupsta jam besiar­
tinant.
- Džule, - kreipėsi į ją Žakas ir bandė apglėbti jai pečius, bejė­
giškai mėgindamas paguosti.
- Neliesk manęs! - suriko ji, stengdamasi nublokšti jo rankas,
raitydamasi ir stumdama tolyn nuo savęs jo krūtinę, nesutramdomai
kūkčiodama. - Mano tėvas - dvasininkas! - verkė ji. - Jis gerbiamas
žmogus, o tu jo dukrą pavertei šliundra! Aš mokytoja! - isteriškai
šaukė ji. - Aš mokau mažus vaikus! Ar manai, kad jie leis man to­

• 213 •
liau mokyti vaikus, kai viešai apsijuokiau niurkydamasi sniege su
pabėgusiu žmogžudžiu?
Mintis, kad ji galbūt teisi, perskrodė Žaką tarsi dantyti ašmenys,
ir jis dar stipriau suspaudė jai ranką.
- Džule...
- Aš penkiolika metų, - kūkčiojo ji, dar ryžtingiau mėgindama iš­
siveržti iš jo gniaužtų, - stengiausi būti tobula! - verkė ji, o jos
skausmingas balsas persmelkė Žaką, nors jis ne visai suprato, iš kur
tai. - Ir viskas veltui.
Tarytum visiškai nebetekusi jėgų, Džulė liovėsi grumtis, galva
nusviro, o pečiai vis dar krūpčiojo nuo raudos.
- Aš taip stengiausi, - dusdama kalbėjo ji. - Tapau mokytoja, kad
jie galėtų manimi didžiuotis. Aš... aš vaikštau į bažnyčią ir mokau
sekmadieninėje mokykloje. Po šito jie man nebeleis mokyti.
Staiga Žakui jos sielvarto, ar savo kaltės, našta tapo nebepake­
liama.
- Liaukis, prašau, - sušnibždėjo skausmingai, apglėbdamas jos gal­
vą ir sau prie krūtinės glausdamas jos veidą. - Aš viską suprantu ir
labai dėl to apgailestauju. Kai visa tai baigsis, priversiu juos patikėti.
- Tu supranti! - pakartojo ji apmaudžiai su kartėliu, pakėlusi į j j
ašarotą veidą. - Kaip gali toks žmogus kaip tu suprasti, ką aš jaučiu.
Toks kaip tu. Toks gyvulys kaip tu.
- O, aš suprantu! - sušvokštė jis, laikydamas ją atstu nuo savęs
ir purtydamas tol, kol ji pažvelgė į jį. - Aš puikiai žinau, kaip jaučia­
si žmogus, kurį niekina už tai, ko nėra padaręs!
Džulė susivaldė, nepuolė protestuoti dėl jo šiurkštaus elgesio,
kai pastebėjo įniršį jo veide ir kančią akyse. Jo pirštai sugriebė jai
pečius, o iš susijaudinimo balsas sušiurkštėjo.
- Aš nieko nenužudžiau! Ar girdi mane? Pameluok man ir sakyk,
kad tiki. Tik pasakyk! Noriu išgirsti ką nors tai sakant!
Ką tik patyrusi mažą dalelytę to, ką jis galėjo jausti, jeigu tikrai
yra nekaltas, Džulė pašiurpo, pagalvojusi, ką jis išgyvena. Jeigu jis

• 214 •
tikrai nekaltas. Ji nurijo seiles, ašarotomis akimis žvelgė į jo gražų
iškamuotą veidą ir balsu pasakė tai, ką galvojo:
- Tikiu tavimi, - sušnibždėjo, o ašaros vėl pasruvo per blakstienas
ir ėmė riedėti skruostais. - Tikiu. - Žakas išgirdo nuoširdumą jos
verksmingame balse, o mėlynose akyse pamatė užgimstant tikrą
užuojautą ir giliai viduje ledo siena, kuria jis daugeliui metų apsitvėrė
širdį, ėmė tirpti ir skeldėti. Pakėlęs ranką, pridėjo ją prie švelnaus
Džulės skruosto, bejėgiškai nykščiu šluostydamas karštas jos ašaras.
- Neverk dėl manęs, - sumurmėjo kimiu balsu.
- Tikiu tavimi, - pakartojo ji švelniai ir aistringai. Žako santūru­
mo neliko nė lašo. Gerklę užgniaužė nepažįstamų emocijų potyris, ir
akimirką jis stovėjo suakmenėjęs nuo to, ką matė, girdėjo ir jautė.
Jai ašaros upeliais sruvo per skruostus, sušlapo juodos blakstienos,
sudrėko jo delnas; Džulės akys atrodė kaip rasotos mėlynos našlai­
tės, bandydama sulaikyti virpulį, kramtė apatinę lūpą.
- Prašau, neverk, - skausmingai šnibždėjo jis, priartinęs savo lū­
pas prie jos burnos, kad sutramdytų virpėjimą. - Prašau, neverk.
Vos tik prisilietus jo burnai, mergina sustingo, sulaikė kvapą, bet
Žakas nesuprato, kas ją paralyžiavo - baimė ar nustebimas. Šią aki­
mirką jis nežinojo, ir jam buvo nė motais. Jis troško tik vieno - su­
laikyti ją, mėgautis jį užplūstančiais maloniais jausmais - pirmą kar­
tą patirtais po daugelio metų - ir viskuo dalytis su ja.
Stengdamasis neskubėti, patenkintas tuo, kuo mergina jam atsi­
veria, Žakas lūpomis lietė jos lūpų kontūrus, ragaudamas jos ašarų
sūrumą. Mėgino neversti jos, neskubinti ir net tuo metu, kai tą da­
rė, sau kartojo, nors darė ir viena, ir kita.
- Bučiuok mane, - ragino ją ir bejėgis švelnumas, kurį girdėjo
savo balse, buvo jam nepatirtas, kaip ir kiti jausmai, užplūdę jį. -
Bučiuok mane, - pakartojo, liežuviu braukdamas per sučiauptas jos
lūpas. - Prasižiok, - paprašė jis. Džulei paklusus ir palinkus prie jo,
Žakas iš pasitenkinimo vos nesuvaitojo. Geismas, primityvus ir beri­
bis, plūdo jo gyslomis, ir jis pasidavė instinktui. Ranka įsitempė, ap­

• 215 •
glėbdama ją per pečius, spausdama jos klubus prie savęs, o tuo tar­
pu jo lūpos privertė jos burną plačiau išsižioti, ir liežuvis įsiskverbė
į vynu kvepiančią švelnią jos burną. Žakas prispaudė merginą prie
sienos, bučiuodamas su visa turima įtaigia jėga, jo burna lietė jos
burną, o liežuvis gundė ir provokavo, rankos slydo žemyn jos nuga­
ra ir vėl kilo aukštyn po nertiniu. Po jo rankomis švelni nuoga jos
oda atrodė nelyginant plonas aksomas, kai glamonėjo jos liekną lie­
menį, glostė nugarą, prakėtęs pirštus lietė jos diafragmą, o galiausiai
ir krūtis. Ji stipriau prisiglaudė prie jo ir suvaitojo tiesiai į jo burną,
kai Žakas palietė jai krūtis, ir tas žavus garsas kiaurai jį persmelkė:
privertė kūną tvinkčioti, - o pirštai tyrinėjo kiekvieną jos krūtų cen­
timetrą ir spenelius, lūpos įsisiurbė jai į burną ir liežuvis tyrinėjo su
nesuvaldomu goduliu.
Tai, ką Žakas darė, Džulei atrodė lyg ji būtų įkalinta į pavojingą
gąsdinantį juslingumą, kur niekas jai nepakluso. Ypač ji pati. Ilgiems
jo pirštams tyrinėjant krūtis, mergina ėmė degti geismu, prieš jos
pačios valią įkaitęs kūnas ėmė taikytis prie sukietėjusio vyro kūno;
o prasivėrusios jos lūpos įsileido besibraunantį liežuvį.
Žakas pajuto, kaip jos pirštai slenka per švelnius jo sprando plau­
kus ir, braukdamas jos skruostą burna, prisiartino jai prie ausies.
- Dieve, kokia tu miela! - sušnibždėjo jis, pirštais suimdamas jos
krūtų spenelius, kad sukietėtų ir taptų standūs it kieti pumpurai,
norėjo ją dosniai apdovanoti malonumu.
- Mažyte, - kimiai sumurmėjo jis, - tu tokia pašėlusiai graži...
Gal jo ištartas malonybinis žodis, - tas, kurį ji tikrai prisiminė jį
sakius filme, - o gal taip juokingai pavartotas žodis graži, galutinai
išblaškė apžavėjusius juslinius kerus, ir Džulė suprato, kad mato jį
vaidinant tą pačią sceną, kurią jis dešimtis kartų vaidino filmuose su
dešimtimis tikrai gražių artisčių. Tik šį kartą tai buvo jos nuogas kū­
nas, kurį jo rankos tyrinėjo taip įgudusiai ir tiksliai.
- Liaukis! - griežtai perspėjo ji, išsivaduodama iš jo glėbio, at­
stumdama jį ir tempdama žemyn nertinį.

• 216 •
 Akimirką Žakas tiktai stovėjo, giliai alsuodamas, rankas nuleidęs
prie šonų, visiškai sutrikęs. Jos veidas nuo geismo buvo iškaitęs, o
akys dar tebeblizgėjo, tačiau ji atrodė taip, tarsi būtų norėjusi bėgti
pro duris. Švelniai, tarsi kalbėtų su baikščia kumelaite, jis paklausė:
- Kas negerai, mažyte?..
- Tučtuojau liaukis, - pratrūko ji. - Aš nesu tavo „mažytė". Ten
buvo kita moteris, vaidinusi su tavimi kažkokioje kitoje scenoje. Ne­
noriu girdėti mane šitaip vadinant. Ir nenoriu girdėti, kad esu graži.
Žakas papurtė galvą, kad atsitokėtų. Pavėluotai suvokęs, kad ji
tankiai ir negiliai alsuoja, stebi jj lyg laukdama, kada jis puls ją, nu­
plėš drabužius ir išprievartaus, labai ramiai ir atsargiai pasakė:
- Ar tu, Džule, bijai manęs?
- Žinoma, ne, - atšovė Džulė, tačiau vos tik pasakiusi, suprato,
kad tai melas.
Kai Žakas ėmė ją bučiuoti, ji instinktyviai suprato, kad tai leido
jam pasijusti it apsivalant, ir ji norėjo, kad jis tai patirtų. Bet dabar,
kai jos širdis tą bučinį priėmė kaip reikalavimą duoti jam žymiai
daugiau, ji išsigando. Dėl to, kad pati šito labai geidė. Ji norėjo jaus­
ti, kaip jo rankos skuba per jos nuogą odą, o jo kūnas skverbiasi į
jos kūno gilumą. Tomis akimirkomis, kai ji tylėjo, matyt, aistrą pa­
keisdavo įsiūtis, nes jo balsas buvo ne švelnus ir malonus, bet šal­
tas, šaižus ir griežtas.
- Jeigu nebijai, tada kas tave trikdo? O gal pabėgusiam kaliniui
gali parodyti truputį užuojautos, tačiau nenori, kad jis per daug pri­
artėtų. Ar ne?
Džulė vos netreptelėjo koja iš apmaudo dėl jo siauraprotės logi­
kos ir savo kvailumo, kad taip toli nuėjo.
Dabar jis kalbėjo nutęsdamas žodžius, tarsi nuobodžiautų.
- Tai kas yra, o gal neturėčiau klausti?
- Nederėtų, - atsakė ji, braukdama plaukus nuo kaktos, kai tru­
putį sutrikusi ėmė žvalgytis, ko galėtų griebtis, kad kaip nors pra­

• 217 •
skaidrintų susidariusią padėtį, kuri bauginančiai staigiai tapo jai n e­
pavaldi.
- Aš nesu gyvulys, - pradėjo jis.
Jos žvilgsnis nuklydo į paveikslą ant sienos šalimais, kuris buvo
per kelis centimetrus pakrypęs, ir ji apsigręžė jo pataisyti.
- O tu manai, kad esu? Gyvulys? Taip?
Sugluminta jo klausimų ir artumo, Džulė žvilgterėjo per petį ir
pastebėjo pagalvėlę ant grindų.
- Aš manau, - tiesiai pasakė jam, eidama prie pagalvėlės, - tu esi
vyras, kuris ilgus penkerius m etus buvo atskirtas nuo moterų.
- Teisybė. Na ir kas?
Ji pagalvėlę padėjo vertikaliu kampu prie sofos ranktūrio ir juto,
kad ima tvardytis, kai dabar tarp jų atsirado distancija.
- Taigi, - aiškino ji ir iš tikrųjų sugebėjo išspausti abejingą šypse­
nėlę per visą veidą, - galiu suprasti, kad tau bet kuri moteris būtų...
Tamsūs jo antakiai staiga susiglaudė virš grėsmingų akių, ir ji
suglumusi nutilo, paskui pasilenkė ir kitas pagalves ėmė dėlioti me-
niškiau, tačiau ir toliau nesiliovė aiškinusi:
- Tau, taip ilgai išbuvusiam kalėjime, bet kokia moteris tarsi...
puota išbadėjusiam žmogui. Bet kokia moteris, - pabrėžė jinai. - No­
riu pasakyti, aš neprieštaraučiau, kad mane bučiuotum, jeigu tu, na,
jeigu tau dėl to palengvėtų.
Žakas pasijuto pažemintas ir įsiutintas pamatęs, kad mergina jį
laiko gyvuliu, kuriam svaido žmogiškų jausmų trupinius, sekso išal­
kusiu elgeta, kuriam ji nenorom sutiko dovanoti trumpą bučinį.
- Kokia tu kilni, panele Matison, - nusišaipė jis ir, nekreipdamas
dėmesio į blykštantį jos veidą, tyčia toliau šiurkščiai kalbėjo: - Du
sykiu man paaukojai savo brangųjį aš. Bet priešingai, negu manai,
net tokiam gyvuliui kaip aš nesvetimas tam tikras susivaldymas ir
sugebėjimas atskirti, kas yra kas. Trumpai tariant, Džule, gali many­
ti esanti puota, bet aš tikrai galiu tau atsispirti, nors ir esu išalkęs
sekso.

• 218 •
 Staigus jo pykčio protrūkis buvo apčiuopiamas, šiurpinantis ir vi­
sai nesuprantamas susijaudinusiai Džulei. Ji žengė atgal, apglėbdama
save rankomis, tarsi norėtų apsiginti nuo užgauliojimų, kuriais jis
sąmoningai žeidė ją. Žakas išraiškingose jos akyse galėjo perskaity­
ti kiekvieną jausmą ir buvo patenkintas, kiek įmanoma daugiau pa­
kenkęs jai; apsisukęs ant vieno kulno nuėjo prie spintelės šalia tele­
vizoriaus ir ten ėmė skaitinėti įvairių lentynose sudėtų vaizdajuos­
čių pavadinimus.
Džulė žinojo, kad ji buvo ką tik nusviesta šalin lyg panaudoto vy­
niojamojo popieriaus skiautė ir atstumta, bet sutryptas jos išdidumas
sukilo nuo minties, kad dabar ji turėtų pasitraukti į savo miegamąjį
kaip sužeistas triušelis. Atkakliai stengdamasi neišlieti nė vienos
ašaros ar pasirodyti nors menkiausiai sudirgusi, ji nuėjo prie stalo ir
pradėjo tvarkyti ant jo gulinčius žurnalus. Ledinis jo įsakymas pri­
vertė ją krūptelėti.
- Eik gulti. Kas tu esi, ar kokia namų šeimininkė per prievartą?
Žurnalai išslydo jai iš rankos, ir Džulė dėbtelėjo į jį, tačiau pada­
rė, kaip buvo liepta.
Akies kampučiu Žakas stebėjo, kaip mergina pasitraukia, įsidėmė­
damas išdidžiai pakeltą smakrą, jos eisenos grakštumą, ir nuo aštuo­
niolikos metų tobulinta puikybės maniera jis nusigręžė ir Džulę Mati­
son visiškai šaltai išstūmė iš savo minčių. Dabar jis visą dėmesį su­
telkė į Tomo Brokou skaitomas žinias, kurias Džulė buvo pertraukusi
pykčio protrūkiu. Būtų galėjęs prisiekti, kad tuo laiku, kai bandė ją
paguosti, Brokou kažką pasakė apie Dominiką Sandinį. Atsisėdęs ant
sofos, susiraukęs įsispitrėjo į televizorių. Dievaži, kaip būtų norėjęs
tiksliai išgirsti, kas sakoma. Maždaug po dviejų valandų bus paskuti­
nės vėlyvosios žinos ar bent jų pakartojimas, prieš baigiantis progra­
mai. Atsirėmęs kojomis į stalelį, Žakas atsilošė ir pradėjo laukti. Jo są­
monėje iškilo įžūliai besišypsančio Sandinio veidas, ir nežymus šyps­
nys šmėkštelėjo lūpose, prisiminus ištvermingą, vietoje nenustygs­
tantį italą. Per šitiek metų buvo tik du žmonės, kuriuos Žakas laikė

• 219 •
tikrais draugais: vienas jų buvo Metas Farelas, antrasis - Dominikas
Sandinis. Žako šypsena praplatėjo, kai pagalvojo apie tai, kokie skir­
tingi buvo tuodu vyrai, kuriuos jis laikė draugais. Metas Farelas - pa­
saulinės klasės milijardierius; Žako ir jo draugystė susiformavo iš
daugybės bendrų interesų ir didelės tarpusavio pagarbos.
Dominikas Sandinis buvo pasaulinės klasės smulkus vagišius; jo
absoliučiai niekas nesiejo su Žaku, ir Žakas absoliučiai nieko nepada­
rė, kad pelnytų Sandinio pagarbą ar lojalumą. Ir vis dėlto Sandinis
davė jam ir viena, ir kita, dosniai, be rezervų. Kvailais juokeliais ir
šmaikščiais pasakojimais apie savo didžiulę neįprastą šeimą jis pra­
laužė Žako vienatvę. Paskui, Žakui to net nespėjus suvokti, Sandinis
sąmoningai įtraukė jį į savo artimųjų gretas. Sandinio giminaičiai
lankydavosi kalėjime ir ten elgdavosi taip, tarsi kalėjimo kiemas bū­
tų visai normali vieta šventiškiem s šeimos susibūrimams. Kišdavo
Žakui į negrabias rankas palaikyti kūdikius, jų elgesys su juo buvo
toks pat triukšmingai gluminantis, pilnas šilto prieraišumo, o drauge
ir griežto šeimyninio rūpestingumo, kokį jie rodydavo ir Domui.
Žvelgdamas atgal, Žakas suprato, kiek daug jam reiškė ir jų pyragė­
liai, ir net Mamos Sandini česnakinė dešra. Jis viso to pasiges daug
labiau, negu galėjo įsivaizduoti. Atrėmęs galvą į sofos atlošą, užmer­
kė akis, malonūs prisiminimai gerokai paguodė jį. Jis neabejojo atra­
siąs būdą nusiųsti Džinai vestuvių dovaną. Sidabrinį arbatos servizą.
O paskui nusiųs dovaną ir Domui. Ką nors ypatinga. Bet ką jis galė­
tų nupirkti Dominikui Sandiniui, kas Domui patiktų? Logiškiausia
dovana, atėjusi jam į galvą, prajuokino Žaką savo absurdiškumu: s e ­
nų automobilių prekybos aikštelę!
Prieš pat vidurnaktį, kaip jis ir tikėjosi, buvo pakartotas Brokou
pasakojimas drauge su trum pa filmuota medžiaga, kurią Žakas jau
buvo matęs. Domas buvo nufilmuotas su rankomis už galvos, apieš­
komas, su antrankiais ir grūdamas į Amarilo šerifo mašinos galą, va­
landai prabėgus po Žako pabėgimo, tačiau Žaką privertė susiraukti
diktoriaus žodžiai:

• 220 •
 - Antrasis pabėgęs kalinys, Dominikas Sandinis, trisdešimties
metų, sugautas ir suimtas po nedidelio susirėmimo su pareigūnais.
Jis buvo perkeltas tardymui j Amarilo valstijos kalėjimą, kur sėdėjo
vienoje kameroje su Benediktu, vis dar tebesančiu laisvėje. Kalėji­
mo viršininkas Veinas Hedlis laiko Sandinj itin pavojingu.
Palinkęs j priekį, Žakas įdėmiai stebeilijo į televizoriaus ekraną,
ir jam atlėgo pamačius, kad Domas neatrodė, lyg būtų smarkiai nu­
kentėjęs nuo Amarilo policininkų. Tačiau tai, kas buvo apie jį pasa­
kyta, atrodė nesuprantama. Žiniasklaida ir Hedlis turėjo traktuoti
Domą kaip didvyrį - pasitaisiusį kalinį patikėtinį, kuris sukėlė
triukšmą kameros draugui pabėgus. Vakar, kai pranešėjai tolydžio
kalbėjo apie Domą, kaip „apie antrąjį pabėgusį kalinį", Žakas manė,
kad jie paprasčiausiai dar nesuskubo apklausti Hedlį ir visko išsiaiš­
kinti. Dabar jie turėjo galybę laiko ir tikriausiai jau buvo apklausę
kalėjimo viršininką. Tačiau Hedlis charakterizavo Sandinį kaip itin
pavojingą. Kurių galų jam taip daryti, spėliojo Žakas, kai reikėjo dė­
koti už tai, kad bent vienas iš jo patikėtinių buvo toks garbingas, do­
ras pilietis.
Atsakymas, kuris tuojau dingtelėjo Žakui, buvo neįsivaizduoja­
mas, neįmanomas: Hedlis nepatikėjo Domo pasakojimu. Ne, to nega­
lėjo būti, pamanė Žakas, juk jis buvo užtikrinęs, kad Domo alibi bū­
tų neginčijamas. Buvo dar viena galimybė: Hedlis tikėjo Domo alibi,
tačiau jį taip įsiutino Žako pabėgimas, kad negalėjo laikyti Domą ne­
pakaltinamu. Žakas šito nebuvo numatęs; manė, kad milžiniška Hed-
lio savimyla lieps jam girti Domą, tuo labiau kad šis įvykis sukėlė
tokį žiniasklaidos dėmesį. Jis niekada neįsivaizdavo, kad Hedlio ap­
maudas galėtų nustelbti jo savimylą arba sveiką protą, bet jeigu taip
įvyko, tada metodai, kuriuos Hedlis galėtų naudoti, keršydamas Do­
mui, būtų šiurpiai žiaurūs. Kalėjime sklido baisūs pasakojimai apie
mušimus, kai kurie jų buvo mirtini, kurie vykdavo blogą reputaciją
turinčiame Hedlio susirinkimų kambaryje, padedant keliems Hedlio
mėgstamiausiems kalėjimo prižiūrėtojams. Įprastinis Hedlio paaiški­

• 221 •
nimas dėl sužalotų kūnų, kurie vėliau patekdavo į kalėjimo ligoninę
ar kalėjimo lavoninę, visada buvo tas pats „sužeidimai, atsiradę
tramdant kalinį bandantį pabėgti".
Žako išgąstis virto panika, kai vietinis Kolorado pranešėjas pridūrė.
- Mes turime naujausių žinių apie Benedikto ir Sandinio pabėgi­
mą. Pagal pareiškimą, kurį pateikė Amarilo valstijos kalėjimo viršinin­
ko štabas, prieš valandą Dominikas Sandinis bandė antrą kartą pabėg­
ti tuo metu, kai buvo tardomas apie savo dalyvavimą Benedikto pabėgi­
me. Trys sargybiniai buvo užpulti prieš tai, kai Sandinis buvo sulaiky­
tas ir sutramdytas. Jis nugabentas į kalėjimo ligoninę, kur nustatyta,
kad jo būklė kritinė. Daugiau apie jo savijautą kol kas nežinoma.
Priblokštas ir įsiutęs Žakas pajuto, kaip sustingo visas kūnas,
skrandis įsitempė, ir jis atlošė galvą, stengdamasis susilaikyti nevė-
męs. Įsistebeilijęs į aukštas lubas, jis konvulsiškai rijo seiles, o jo
sąmonėje šmėkščiojo išsišiepusio optimistiško Dominiko veido ir
kvailų jo pokštų prisiminimai.
Pranešėjas kalbėjo toliau, bet jo žodžiai lėkė pro šalį:
- Patvirtinti gandai apie sukilim ą Amarilo valstijos kalėjime, pra­
nešama, kad Teksaso gubernatorius Anas Ričardsas ketina pasiųsti
Nacionalinės gvardijos būrius, jeigu pasirodys būtina. Kaliniai Amari-
le, matyt, naudodamiesi žiniasklaidos pranešimais apie Zakario Bene­
dikto ir Dominiko Sandinio pabėgimą protestuoja prieš tai, ką jie va­
dina kai kurių pareigūnų ir tarnautojų nepateisinamu žiaurumu, per­
pildytus gyvenamuosius būstus ir prastą maistą.
Dar ilgai, net kai išsijungė televizijos stotis, Žakas nepajudėjo iš
vietos, priblokštas kančios ir nevilties, kad nebegalėjo sukaupti jėgų
atsistoti. Pasiryžimas bėgti ir išlikti gyvam, kuris palaikė jį pastaruo­
sius penkerius metus, palengva blėso. Atrodė, kad mirtis visą laiką
buvo šalia jo ar sekė jam pavymui, ir jis staiga pavargo bėgti. Iš pra­
džių žuvo jo tėvai, paskui - brolis, senelis, tada žmona. Jeigu Sandi­
nis mirė, kaltas buvo tiktai jis. Sėdėdamas čia, Žakas iš tiesų jautė,
kad jį persekioja kažkoks makabriškas prakeikimas, kuris kiekvie­

• 222 •
nam, kas tik buvo jam brangus, siuntė ankstyvą mirtj. Net pro savo
neviltį Žakas suvokė, kad šitokios mintys pavojingos, trikdančios,
beprotiškos. Bet tuo pat metu jautė, lyg jo sveiko proto pagrindas
būtų labai smarkiai susvyravęs.

Nešina pundeliu drabužių, kuriuos ką tik buvo išėmu-

si iš džiovintuvo, Džulė, basa, šlapiais plaukais, nutapeno per svetai­
nę į kambarį, kur praleido beveik ištisą bemiegę naktį. Buvo vienuo­
likta valanda ryto ir iš šniokščiančio vandens ji spėjo, kad Žakas jau
taip pat pabudęs ir dabar prausėsi po dušu.
Prisimerkusi nuo įkyraus, tvinkčiojančio galvos skausmo, ji abe­
jingai atliko vieną iš ryto reikalų - išsidžiovino plaukus, paskui iššu­
kavo juos šepečiu, užsimovė džinsus ir nertinį, kurį vilkėjo prieš
tris dienas, važiuodama į Amarilą. Tas rytas tarytum buvo prieš dau­
gelį savaičių, nes tai buvo paskutinis kartas, kai viskas atrodė nor­
malu. Dabar jau niekas nebebuvo normalu, tuo labiau jos savijauta.
Įkaite ją buvo paėmęs pabėgęs kalinys - paprasta, padori, garbinga
moteris tikrai būtų nepakentusi pagrobėjo ir niekinusi viską, kas
siejosi su juo. Bet kokia kita normali, dora dvidešimt šešerių metų
moteris būtų nepasidavusi Zakariui Benediktui, bandžiusi sužlugdy­
ti jo planus, išsiveržti iš jo gniaužtų, pasistengusi, kad jis vėl būtų
sugautas ir grąžintas atgal į kalėjimą, kur ir buvo jo vieta! Štai kaip
būtų dariusi gera, padori, dievobaiminga jauna moteris.
Bet šito Džulė Matison nepadarė, svarstė Džulė ir apmaudžiai dy-
gėjosi savimi. Ne, iš tiesų ji to nepadarė. Priešingai, leido pagrobėjui
bučiuoti ir liesti ją, dar blogiau, net mėgavosi tuo. Vakar vakare ji pa­
ti save apgaudinėjo, norėjusi tik paguosti nelaimingą žmogų, tik bu­
vusi gera, kokią būti ją mokė, tačiau išaušus rytui aiškiai žinojo, kad
tai akivaizdus melas. Jeigu Zakaris Benediktas būtų buvęs koks bjau­

• 223 •
rus senis, ji nebūtų puolusi jam į glėbį ir bandžiusi bučiniais jį pa­
guosti. Nebūtų ir taip troškusi patikėti, kad jis nekaltas. Iš teisybės ji
patikėjo juokingais Zakario Benedikto tvirtinimais, kad jis nekaltas,
nes norėjo tuo tikėti, o paskui „guodė" jį, nes jis taip kokčiai ją trau­
kė. Užuot pabėgusi ir pagelbėjusi jį sugauti poilsio aikštelėje vakar
rytą, gulėjo sniege ir bučiavo jį, bet vargu ar dėl to, jog nenorėjo, kad
sunkvežimio vairuotojas, vardu Pytas, būtų buvęs sužeistas.
Kytone ji beatodairiškai vengė gerų, padorių vyrų seksualinių pre­
tenzijų, veidmainiškai girdamasi aukšta morale, kurią perėmė iš savo
įtėvių. Tačiau dabar akivaizdi teisybė svilino akis: ji niekada nejautė
seksualios traukos nė prie vieno iš tų šaunių dorų vyriškių ir dabar ji
suprato kodėl: taip buvo dėl to, kad ją galėjo vilioti tik tokie kaip ji -
socialinės atmatos, panašios į Žaką Benediktą. Padorumas, garbingumas
jos netraukė; smurtas, rizika ir uždrausta aistra akivaizdžiai viliojo.
Paaiškėjo šlykšti tikrovė: iš išorės Džulė Matison atrodė teisin­
ga, ori, dora pilietė, tačiau širdyje ji tebebuvo Džulė Smit - nežino­
mų tėvų gatvės vaikas. Visuomenės doros normos jai nieko nereiš­
kė anuomet; be jokios abejonės, ir dabar nieko nereiškė. Ponia Bo-
rovski, Lašalo globos organizacijos direktorė, buvo teisi; Džulė pik­
tai brūkštelėjo šepečiu sau per plaukus, o mintyse išgirdo gaižų tos
m oters balsą ir pamatė paniekos iškreiptą veidą. „Leopardas negali
pakeisti savo dėmių, negali pasikeisti ir tu, Džule Smit. Gali apgauti
tą išpuikėlį psichiatrą, bet manęs neapgausi. Tu bloga sėkla kaip ta­
me filme, kurį matėme per televiziją... Iš tavęs nebus nieko dora,
įsidėmėk mano žodžius... Iš kiaulės ausies nepasiųsi šilkinės pinigi­
nės, o tokia tu ir esi - kiaulės ausis. Toks tokį traukia - štai kodėl
tu trainiojiesi su niekam tikusiais gatvės vaikais. Jie tokie kaip ir
tu - niekam tikę... NIEKAM TIKĘ."
Džulė stipriai užsimerkė, bandydama pabėgti nuo skaudžių prisi­
minimų ir visas mintis nukreipti į tą malonų žmogų, kuris ją įdukri­
no. „Tu gera mergaitė, Džule, - šnibždėjo jis jos mintyse taip, kaip
šnibždėdavo po to, kai ji apsigyveno su jo šeima. - Šauni, gera, mie­

• 224 •
la mergytė. Tu užaugsi ir tapsi šaunia puikia mergina. Kada nors iš­
sirinksi gerą, dievobaimingą vaikiną ir būsi nuostabi žmona ir moti­
na, tokia pat nuostabi, kokia dabar esi dukra".
Draskoma minties, kad apvylė jį, Džulė rankomis atsirėmė į spin­
telę ir palenkė galvą.
- Tu klydai... - sukuždėjo ji trūkčiojančiu balsu.
Dabar ji suvokė bjaurią teisybę: ją traukė ne geri, dievobaimingi
vyrai, netgi ne gražūs, tokie kaip Gregas Houlis. Ją traukė tokie vy­
rai kaip Žakas Benediktas, sužavėjęs ją iškart, kai tik jį pamatė res­
torano automobilių aikštelėje. Atgrasi buvo toji tiesa, kad vakar vaka­
re ji geidė gultis su juo į lovą, ir jis tai žinojo. Toks tokį pažino, Ža­
kas suprato, kad ji tokia, kaip ir jis. Todėl jis taip perpyko ir pasi­
bjaurėjo ja, kai Džulė nutraukė jo meilinimąsi - jis niekino jos bailu­
mą. Ji norėjo gultis su juo, vos tik jis pradėjo ją bučiuoti ir glamonė­
ti.
Leopardas negali pakeisti savo dėmių. Ponia Borovski neklydo.
Bet tėvas Matisonas atkakliai tam prieštaravo, prisiminė Džulė.
Kai ji pakartojo jam tą priežodį, jis ją papurtė ir pasakė: „Žvėrys ne­
gali keistis, Džule, tačiau žmonės gali! Štai kodėl Viešpats mums
suteikė protą ir valią. Jei nori būti gera mergaitė, tau nieko kito ne­
reikia daryti, tik būti gerai. Pasiryžk ir būk! Pasiryžk, Džule..."
Džulė lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į savo atspindį veidrodyje, ir
nauja jėga, nauja stiprybė užgimė joje. Ji dar nebuvo nieko padariu­
si, kas būtų nedovanotina. Dar ne.
Kol dar nepadarė to, kuo neatšaukiamai išduotų pati save ir savo
auklėjimą, ji, po galais, išsiverš iš Zakario Benedikto nagų. Ne, rūs­
čiai pasitaisė, trūks plyš išsiverš iš jo nagų. Šiandien. Jai šiandien
pat reikia dingti, kol dar silpna valia ir gležna moralė galėjo atsispir­
ti pavojingam vyro patrauklumui. Jeigu ji pasiliktų, faktiškai taptų jo
bendrininke, o tada ji socialiai ir moraliai nebepataisomai nusmuktų.
Džulė ryžtingai prisiekė šiandien pat pabėgti.

• 225 •
 Priėjusi prie miegamojo lango, ji atitraukė draperijas ir pažvelgė j
pilką, niūrų rytmetį. Aukštai danguje sunkūs sniego debesys buvo su­
virtę vienas ant kito, o vėjas kaukė pro pušis ir bildino langų stiklus. Jai
ten bestovint ir mintyse keliaujant atgal tuo keliu, kuriuo jie buvo čia
atvažiavę, pro šalį nuskriejo pirmosios snaigės ir mergina susiraukė.
Per pastarąsias dvi dienas ji buvo mačiusi tiek sniego, kad jai užteks jo
ligi gyvenimo galo! Už dvidešimties jardų, anapus medinės terasos, su­
pusios namą, kažkas buvo pritvirtinęs didžiulį apvalų lauko termometrą
prie medžio; jis rodė dvidešimt aštuonis laipsnius, nors vėjas buvo toks
šaltas, kad, kaip spėjo Džulė, temperatūra galėtų nukristi ligi nulio.
Ji pakėlė galvą, krūptelėjusi nuo netikėto radijo balso. Vyras,
įstūmęs ją į visą tą bėdą, tikriausiai jau buvo apsirengęs ir greičiau­
siai svetainėje laukė žinių.
Valandėlę ji svarstė, ar jai nepabandžius užsibarikaduoti šiame
jaukiame šiltame kambaryje, kol jis galiausiai išeis ten, kur ketino
eiti, tačiau tai buvo neįmanoma ir nenaudinga. Jai reikėjo valgyti ir,
jeigu ji užsidarytų, vis tiek nieko neišeitų padaryti su langu. O be
to, kuo ilgiau ji su juo pasiliktų, tuo mažiau galimybių turėtų įtikinti
valdžios atstovus ir Kytono piliečius, kad nebuvo bendrininkė savo
noru nei nuteisto žmogžudžio sugulovė.
Nerimastingai atsidususi, Džulė suprato, kad vienintelis „kelias į
laisvę" ir garbingumą buvo lauke, apsnigtą kalną galėtų įveikti bleize-
riu, jeigu tik sugalvotų, kaip jį užvesti, arba pėsčia. Jeigu reikės keliau­
ti pėsčiai, kas atrodė labiausiai įtikėtina, svarbiausia pasirūpinti šiluma.
Nusisukusi nuo lango, Džulė nuėjo prie didžiosios spintos, tikė­
damasi iš ten „pasiskolinti" šiltesnių drabužių. Po kelių akimirkų ji
džiaugsmingai šūktelėjo: netoli spintos galo buvo kažkas panašaus į
ištisinius slidininkų kombinezonus suaugusiesiems. Jie buvo ryškiai
mėlyni su raudonais ir baltais apvadais, tačiau vienas jų buvo žymiai
mažesnis ir, prisidėjusi jį prie savęs, Džulė suprato galėsianti jį ap­
sivilkti. Užsimetusi kombinezoną ant rankos, grįžo į miegamąjį ir
ėmė raustis po komodos stalčius. Netrukus vėl susitvardė džiaugs­

• 226 •
mingai nešūktelėjusi, kai ištraukė pašiltintų apatinių baltinių kom­
plektą ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes.
Daug vargo, kol galų gale užsisegė džinsus virš storų apatinių
baltinių, džinsai buvo tokie ankšti, kad Džulė nebegalėjo sulenkti
kelių, tačiau šito nepatogumo ji nepastebėjo. Galvojo tik apie tai,
kaip apgauti Zakarį Benediktą, kad jis pakankamai ilgam laikui pra­
rastų budrumą ir ji galėtų pabėgti, o jeigu ketintų eiti pėsčia, tai
kaip nors pergudrauti, kad neimtų jos vytis, kol nebus pakankamai
nutolusi. Dėl tos priežasties ji dar nesivilko slidininko kombinezono.
Šiuo m etu atrodė daug išmintingiau priversti jį manyti, kad ji pa­
prasčiausiai eina į lauką įkvėpti gryno oro.
Nutaisiusi mandagų, bet abejingą veidą, Džulė užsitraukė ant
klubų megztinį ir švarką, tikėdamasi likti nepastebėta, kad jos kojos
atrodė - ir judėjo - kaip pora kietai prikimštų dešrų, paskui atvėrė
duris ir įėjo į svetainę.
Jos akys iškart nukrypo į sofą prie židinio, kur ji tikėjosi pamaty­
ti Žaką. Tačiau jis buvo kitoje kambario pusėje ir žiūrėjo pro langą į
krintantį sniegą, nugara atsisukęs į ją, rankas sukišęs giliai į kelnių
kišenes. Norėdama nutolinti tą akimirką, kai pirmąsyk po vakarykš­
tės nakties teks pažvelgti jam į akis, Džulė stebėjo, kaip Žakas ke­
lia ranką. Kai jis atsainiai trynėsi sprandą, jos klastingas protas kaip­
mat jai priminė, kaip įgudusiai ilgi jo pirštai glostė jai krūtis ir kaip
nepaprastai malonu tai buvo. Tuo metu jai dingtelėjo, kad jis tikrai
vertas pagyrimo už tai, kad vakar vakare pasirodė gana santūrus ir
padorus. Ji prisiminė, kad jis ne mažiau už ją buvo fiziškai susijaudi­
nęs, ir pajuto, kaip jai kaista veidas, ryškiai prisiminus jo standų kū­
ną spaudžiantis prie jos.
Ji sujaudino jį, o paskui netyčia įžeidė ir užrūstino, ir vis dėlto jis
visai neketino jos išprievartauti...
Žakas nežymiai pasuko galvą, ir Džulė pamatė rūstų išdidumą,
paženklinusį šiurkščiai išskaptuotą profilį, godžią burną, bučiavusią
ją su tokia sielą draskančia aistra. Be jokios abejonės, vyras, suge­

• 227 •
bėjęs būti toks švelnus ir taip valdytis net apimtas aistros, penke­
rius metus neprisiartinęs prie moters, tikrai negalėjo būti žudikas.
Džulė mintyse piktai save sudraudė. Ji vėl pasirodė esanti visiš­
ka kvailė - stovi čia, gailisi to niekšo vien dėl to, kad jis aukštas,
gražus, nepaprastai patrauklus, ir dėl to, kad ji idiote - bestuburė
idiote, kurią šlykščiai ir bejėgiškai traukia prie jo!
- Atsiprašau! - žvaliai pasakė ji, keldama balsą, kad būtų išgirsta
pro radijo garsus.
Jis staigiai apsisuko ir prisimerkęs įsispoksojo į jos aprangą.
- Kur taip susiruošei?
- Tu sakei, - atšovė Džulė, visiškai prisiderinusi prie jo atšiauraus
tono, - kad galiu vaikštinėti po namus ir aplinkui juos. Aš išsikrausty-
siu iš proto įkalinta viduje. Ketinu išeiti laukan įkvėpti gryno oro.
- Lauke šąla.
Suprasdama, kad jis beveik ketina jai uždrausti, ji skubiai perėjo
į ramų, logišką toną.
- Pats sakei, kad numirčiau nuo šalčio, jei bandyčiau bėgti pės­
čia. Man tik reikia kiek pasimankštinti ir įkvėpti gryno oro. Noriu
apžiūrėti kiemą ir... - Ji suabejojo, paskui ją staiga pagavo įkvėpimas
ir pabandė baigti su vaikišku entuziazmu: - Noriu nulipdyti senį be­
smegenį! Prašau, nesakyk, kad negalima, - meilikavo jinai. - Nesu
mačiusi tokios daugybės sniego nuo to laiko, kai dar maža atsikėliau
į Teksasą.
- Daryk kaip tinkama, bet žiūrėk, kad galėčiau tave matyti pro
šiuos langus.
- Klausau, viršininke! - atšovė Džulė, supykusi dėl jo valdingo
tono. - Bet gal man bus leista retsykiais dingti tau iš akių, - pasi­
rinkti šakų ir šiaip, ko man reikės?
Užuot atsakęs, Žakas pakėlė antakius ir tylėdamas atšiauriai pa­
žvelgė į ją.
Džulė nusprendė jo tylą priimti kaip sutikimą, nors žinojo, kad
tai nieko panašaus nereiškė. Kadangi buvo pasiryžusi pabėgti, buvo

• 228 •
pasirengusi daryti bet ką, net palaikyti jį ir meilikauti, kad tik pa­
siektų savo tikslą.
- Vaikystėje seniams besmegeniams vietoj nosies įkišdavau mor­
ką, - pasakė jam, pati nustebusi, kad sugeba vaidinti ir gudrauti. Šyp­
telėjusi pridūrė: - Žvilgterėsiu į šaldytuvą pažiūrėti, ką ten turim.
Šaldytuvas buvo šalia stalčiaus, kuriame, kaip vakar vakare buvo
pastebėjusi, gulėjo keli keistos formos raktai nežinomiems užrak­
tams. Kaire ranka Džulė atidarė šaldytuvą, o dešine tyliai ištraukė
stalčių, pirštais mėgindama užčiuopti plokščius metalinius raktus,
kuriuos buvo mačiusi.
- Morkų nėra, - pasakė ji grįžtelėjusi ir pažvelgė į jį dirbtinai
šypsodamasi, o paskui skubiai dirstelėjo į stalčių.
Pamatė vieną iš raktų ir pačiupo jį, tačiau žinojo, kad ten jų būta
daugiau, ne tik tas vienas. Tada pamatė kitus tris raktus, palindusius
po mentelėmis ir šaukštais. Įbedusi akis į šaldytuvą, ji įstengė paim­
ti dar vieną, tačiau drebanti ranka ir ilgi nagai sukliudė jai ištraukti
kitus du, ypač į juos nežiūrint. Kaip tik tuo metu, kai jau buvo su­
graibiusi vieną, išgirdo jį ateinant, o kai pakėlė akis, jis jau žirgliojo
tiesiai prie jos. Džulė staigiai ištraukė ranką iš stalčiaus ir jį uždarė,
du raktus suspaudusi saujoje; iš susijaudinimo balsas jai drebėjo:
- Ko nori?
- Ko nors valgomo. Kodėl klausi?
- Tik šiaip. - Ji nuskubėjo pro jį, kai jis pasuko už bufeto kam­
po. - Pats pasiimk.
Žakas stabtelėjo, žvilgsniu lydėdamas ją, kai ji sustingusiomis ko­
jomis žingsniavo prie spintos.
- Kas nutiko tavo kojoms?
Džulei išdžiūvo burna.
- Nieko. Radau porą ilgų apatinių kelnių stalčiuje ir pasimoviau
po džinsais, kad nesušalčiau, kol būsiu lauke.
- Nenueik toli nuo namo, - perspėjo jis. - Žiūrėk, kad man nerei­
kėtų tavęs ieškoti.

• 229 •
 - Nenueisiu, - melavo ji, jau atidarydama prieangio spintą, kur buvo
mačiusi slidininko kepurių ir pirštinių, priklausančių namo savininkui.
- Kaip manai, iš ko man padaryti seniui besmegeniui akis ir no­
sį? - klausinėjo ji, nepaliaudama čiauškėti ir tikėdamasi jam taip įky­
rėti, kad jis prarastų budrumą.
- Nežinau ir, atvirai kalbant, man tai nėmaž nerūpi.
Tariamai nuoširdžiai ir entuziastingai ji dirstelėjo į jį per petį, kai
rausėsi spintoje tarp batų.
- Seniai besmegeniai - labai svarbūs meno kūriniai kai kuriose
kultūrose, - pareiškė jam, nė nepajutusi, kad jos balso tonas toks,
kokiu kalbėdavo su savo trečiokais. - Ar žinojai?
- Ne.
- Juos ne taip paprasta nulipdyti, - nuoširdžiai pridūrė ji.
Užuot atsakęs, jis kurį laiką susimąstęs tyliai ją stebėjo, paskui
šiurkščiai atsuko jai nugarą ir grįžo į virtuvę.
Džulė jau būtų liovusis šnekėti, bet staiga jai dingtelėjo mintis,
kaip kuo dažniau dingti jam iš akių, ir tučtuojau be jokios gėdos ėmė
fantazuoti.
- Kalbu apie tas kultūras, kur sniego ir ledo figūros laikomos dė­
mesio vertomis meno formomis, senį besmegenį sudaro ne tiktai
trys dideli sniego rutuliai. Aplinkui sukuriama ištisa scenelė, naudo­
jant šakas, uogas ir akmenis, - dėstė ji, užsimaudama neperšlampa­
mas slidinėjimo pirštines, kurias buvo radusi spintos dugne. Stoda­
ma ir uždarydama spintos duris, ji dirstelėjo per petį ir linksmai
šypsodama pridūrė: - Ar neįdomu?
Jis ištraukė peilį iš stalčiaus su valgymo įrankiais ir atidarė vie­
ną spintelę.
- Intriguoja, ar ne? - nusišaipė jis.
- Neatrodo, kad būtum labai sudomintas, - nusiskundė Džulė, pa­
siryžusi taip jam įkyrėti, kad jis lieptų jai eiti į lauką ir palikti jį ra­
mybėje. - Noriu pasakyti, kad galėtum susikaupti prie projekto. Įdėti

• 230 •
savo indėlį. Pagalvok, kaip būtų smagu ir kokį pasitenkinimą patir­
tum, kai senis besmegenis bus...
Jis uždarė spintelės duris su tokiu trenksmu, kad Džulė staigiai
apsisuko ir jos dėmesį prikaustė peilis jo kumštyje.
- Džule, - perspėjo, - po velnių, užsičiaupk!
Būtų pakakę to netikėto nuotaikos pasikeitimo priminti jai, kad
Zakaris Benediktas - pavojingas nenuspėjamas priešas, tačiau, jo
rankoje blykčiojant peilio ašmenims ir grėsmingai blizgant akims, jis
atrodė tikrai galįs šaltakraujiškai įvykdyti žmogžudystę.
Žakas pamatė, kaip išblyško jai veidas, pamatė, kaip ji įsistebeili­
jo į peilį, ir tiksliai žinojo, ką ji galvoja apie jį. Užsiplieskęs pyktis
virto baisiu įniršiu.
- Teisybė, - tyčiojosi jis. - Aš nuteistas žudikas.
- B-bet tu sakei to nepadaręs, - priminė ji, labai nesėkmingai
mėgindama pasirodyti rami ir tikinti tuo, ką sako.
- Sakiau, - šaipėsi jis meilikaujančiu balsu, nuo kurio Džulei per
nugarą ėjo pagaugai. - Bet tu, Džule, tai geriau žinai, ar ne?
Ji mėšlungiškai nurijo seiles ir atbula ėmė trauktis trumpu kori­
doriumi.
- Ar galiu išeiti?
Nelaukdama atsakymo, ji aklai sugraibė duris ir atidarė jas.
Už jos Žakas stovėjo visiškai ramiai, stengdamasis susitvardyti ir
numaldyti siaubą, kurį buvo matęs jos veide. Pasakė sau, kad nesvar­
bu, ką ji galvojo, ar kad ji žaviai atrodė plepėdama apie senius be­
smegenius ir kad, palyginti su ja, jis jautėsi nežmoniškas ir šlykštus.
Po kelių minučių išgirdo žinią per radiją, ir jo nuotaika smarkiai
pasitaisė. Diktorius pranešė, kad Sandinio būklė nepagerėjo, bet ir
nepablogėjo. Žakas nepasidavė. Jis ėmė perjunginėti radijo stotis,
kol galiausiai rado tokią, kuri transliavo tik žinias ir jokios muzikos.
Jis jau ėjo į svetainę, kai komentatorius pranešė, kad vyras, kurį Ka­
nados pareigūnai manė esant Zakariu Benediktu, prieš dvi naktis iš­
sinuomotu juodu sedanu kirto Kanados sieną ties Vindzoru.

• 231 •
 26
- Po velnių, - tyliai nusikeikė Džulė, kai iščiuožė iš
bleizerio, tebestovinčio prie namo ir nematomo pro priekinius ir
šoninius didžiulius langus. Per penkiolika metų, kai ją vienintelį
kartą pamokė, kaip galima sujungus laidus užkurti variklį, laidų
sistem os tikriausiai pasikeitė, o ir šiaip ji nebuvo labai sumani mo­
kinė, nes neturėjo nė menkiausio supratimo, kurie iš visos saujos
laidų, kuriuos buvo ištraukusi iš po prietaisų skydelio, buvo tie rei­
kalingieji.
Konvulsiškai drebėdama, mergina pasilenkė ir pakėlusi glėbį pu­
šų šakų, kurias buvo surinkusi, pučiant vėjui ir krintant sniegui nu­
dūmė prie namo šono. Per tas penkiolika minučių, kol ji buvo lauke,
Žakas stovėjo prie langų ir stebėjo ją kaip sustingusi akmeninė sta­
tula. Tariama būtinybė rasti „rekvizitą" įsivaizduojamai senio besm e­
genio scenai leisdavo jai dingti iš akių kiekvieną sykį kelioms minu­
tėms, nesukeliant jam įtarimo, kaip ji ir tikėjosi, tačiau bijojo užtruk­
ti per ilgai. Ligi šiol ji buvo atlikusi tris trumpus žygius, kas kartą
vis ilgesnius, kiekvieną sykį grįždama su pušų šakomis po mėgini­
mo sujungti laidus ir užkurti bleizerį. Ji puoselėjo viltį, kad netrukus
jis nuspręs, jog ji tikra kvailė, gaišdama laiką šaltyje lipdyti senį be­
smegenį, ir jam įkyrės sargybinio pareigos.
Pakėlusi rankas, Džulė užsitempė ant sušalusių ausų megztą sli­
dinėjimo kepurę, kurią buvo pasiėmusi iš spintos ir paskui ėmė ri­
tinti apatinį rutulį senio besmegenio liemeniui, tuo pat metu svars­
tydama likusias pabėgimo alternatyvas: bėgti pėsčiai tokiu oru būtų
beprotiška savižudybė. Net jei nepasiklystų, bandydama leistis tie­
siai nuo kalno, greičiausiai mirtinai sušaltų, nepasiekusi pagrindinio
kelio. Jeigu jai netyčia pavyktų, ji tikriausiai numirtų nuo šalčio, kol
pasirodytų koks nors automobilis. Važiuodami čia, jie per paskutines
dvi valandas nesutiko nė vieno. Galimybė rasti Žako paslėptus blei-

• 232 •
zerio raktus atrodė tokia pat neįtikėtina, o be jų ji negalėjo užkurti
automobilio variklio.
- Turi būti koks nors būdas ištrūkti iš čia! - tarė balsu Džulė,
stumdama ir ridendama sniego kamuolį pušų šakų krūvos link. Na­
mo gale buvo garažas, rakinamas kabinama spyna, kuris, kaip Zaka­
ris Benediktas sakė, naudojamas kaip sandėlis ir dėl to ten nebuvo
galima pastatyti bleizerio. Gal jis melavo. Gal tikrai nežinojo. Vienas
iš raktų jos kišenėje atrodė lyg tinkamas kabinamai spynai, o vienin­
telė tokia spyna, kokią ji matė, buvo ant garažo šoninių durų. Tiki­
mybė, kad namo savininkas ten buvo palikęs savo automobilį, šiuo
metu per daug jos nenudžiugino. Jeigu ji ir būtų radusi raktus ir už-
vedusi automobilį, bleizeris užtvėrė garažo vartus.
Džulei buvo likusi tik viena galimybė: net nemačiusi garažo vi­
daus, ji nujautė, ką ras viduje.
Slides.
Miegamojo spintoje buvo slidžių batai, tačiau slidžių name nebu­
vo, vadinasi, jos greičiausiai garaže.
Džulė niekada nebuvo slidinėjusi. Buvo pasiruošusi pamėginti.
Be to, tai neatrodė labai sunku, kai televizijoje ir kine matydavo
žmones slidinėjant. Ar tai galėtų būti sunku? Vaikai sugebėjo šliuož­
ti. Be abejo, ji taip pat sugebės.
Ir Zakaris Benediktas sugebės, prisiminė pagauta išgąsčio. Matė
jį šliuožiant viename iš filmų paslaptingoje vietovėje Šveicarijoje.
Tame filme jis atrodė esąs įgudęs slidininkas, bet gal sunkiausiose
vietose jį keitė dubleris?
Stenėdama ji ritino per sniegą sunkų, vis didėjantį kamuolį. Ga­
liausiai po dešimties minučių pavyko nuridenti jį ten, kur reikia, -
nemažas žygis, turint omenyje, kad, mūvėdama ankštus džinsus, ji
beveik negalėjo sulenkti kelių. Baigusi pirmą senio besmegenio da­
lį, ji skubiai pusračiu išbarstė pušų šakeles, tarsi turėdama galvoje
kažkokį planą, paskui stabtelėjo ir dėjosi tyrinėjanti savo kūrinį.

• 233 •
Akies kampučiu vogčia dirstelėjo į langus ir pamatė, kad Žakas ten
tebestovi, sustingęs lyg akmeninis sargybinis.
Metas, nusprendė ji, nervingai drebėdama, įsiveržti į užrakintą
garažą.
Pirštinėtom is rankomis, sugrubusiomis nuo įtampos ir šalčio,
Džulė nesėkmingai pabandė įkišti pirmą raktą į sunkią spyną. Sulai­
kiusi kvapą, įkišo antrąjį raktą ir spyna jos rankoje išsiskyrė į dvi
dalis. Per petį žvelgdama į kiemo duris, ji užsitikrino, kad Žakas tik­
rai nenusprendė išeiti į lauką, paskui peržengė pusnį, pastojusią jai
kelią, ir įėjo į garažą, už savęs uždarydama duris.
Viduje buvo tamsu, nors pirštu į akį durk, tačiau klupterėjusi ant
semtuvo ir atsitrenkusi į kažkokį daiktą dideliais ratais, ji galiausiai
užčiuopė ant sienos šviesos jungiklį ir uždegė šviesą. Viršum galvos
plyksterėjo didelių prožektorių eilė. Akimirką apakusi, Džulė mirk­
sėjo, paskui apsižvalgė po užgrioztą plotą, nuo laukimo ir nuojautos
plakančia širdimi. Slidės. Buvo kelios poros slidžių ir slidžių lazdų,
pritvirtintų ant stelažų galinėje sienoje. Kairėje stovėjo traktorius su
didžiuliu įrenginiu sniegui nupūsti. Džulė pabandė įsivaizduoti sė­
dinti traktoriaus kabinoje ir besibraunanti klastingu keliu, vingiavu­
siu žemyn nuo kalno, tačiau atm etė tą galimybę. Net jeigu ir užtek­
tų drąsos nustumti nuo kelio bleizerį ir leistis traktoriumi į pakalnę,
mašina sukeltų tokį triukšmą, kad atkreiptų Žako dėmesį. Dar dau­
giau, ji judėtų taip lėtai, kad jam pavyktų ištempti ją laukan net ne­
pradėjus bėgti.
Kitoje dviem automobiliams skirto garažo pusėje stovėjo trakto­
riaus įrenginiai, snieginės padangos, dėžės ir kitokie daiktai, už­
dengti didžiuliu juodu brezentu.
Slidės. Ji pabandys slidėmis nusileisti į pakalnę; jeigu ji mirtinai
nesušals, gal mirs nusisukusi sprandą. Taip pat beviltiška kaip ir
laukti rytojaus arba porytdienos, kad pabandytų, nes vėjas lauke
stiprėjo ir jau ėmė snigti taip, tarsi kiltų tikra pūga. Daugiau smal-

• 234 •
šaudama nei vildamasi Džulė kilsterėjo brezento kampą ir dirstelėjo
po juo, o paskui staigiai nuleido džiugiai sušukusi ir negalėdama pa­
tikėti savo akimis.
Po brezentu buvo du išblizginti tamsiai mėlyni sniegovežiai ir
šalmai, pakabinti ant sėdynių.
Drebančiais pirštais ji pabandė įkišti antrąjį raktą į artimiausio
sniegovežio uždegimo spynelę. Raktas įlindo ir pasisuko. Tinka! Su­
kasi! Nudžiugusi ir pilna vilčių, Džulė išlėkė iš garažo ir stropiai už­
darė šonines duris už savęs. Oras, prieš kelias minutes atrodęs toks
grėsmingas, dabar tebuvo tik nežymi kliūtis. Po pusvalandžio, ar dar
greičiau, - kai tik ji galės apsivilkti tą sniegovežio kostiumą iš savo
spintos ir išsėlinti iš namo, - ji jau bus kelyje į laisvę. Niekada anks­
čiau jai neteko vairuoti sniegovežio, tačiau nėmaž neabejojo galė­
sianti kaip nors su juo susitvarkyti, daug geriau negu su tomis slidė­
mis ir lazdomis. Pasiryžusi laikytis savo plano, kurį įgyvendinti se­
kėsi geriau nei buvo maniusi, Džulė pakankamai ilgai gaišo, rinkda­
ma dar daugiau pušų šakų, paskui movė prie senio besmegenio ir
sumetė jas ten, tarsi visą laiką būtų jas rinkusi. Zakaris Benediktas
tebestovėjo prie langų, sekdamas ją, ir Džulė prisivertė stabtelėti ir
apsidairyti, tarytum ieškotų kieme dar vieno „rekvizito" savo seniui
besmegeniui, o išties paskutines sekundes panaudojo apgalvoti šuo­
lio į laisvę detalėms. Jai reikėjo tiktai persirengti, užsimauti sausas
pirštines ir paimti antrojo sniegovežio raktus, kad Žakas negalėtų
jos vytis, supratęs, kad ji pabėgo.
Ji buvo pasiruošusi važiuoti.
Nei sniegas, nei vėjas, nei pabėgęs kalinys su ginklu nebegalėjo
jai sukliudyti. Ji jau buvo beveik kelyje.
Iš namo Žakas stebėjo, kaip Džulė užsimaukšlino ant ausų kepu­
rę ir nukėblino tolyn, dingdama jam iš akių ieškoti to, ko jai reikėjo
tai nenusakomai „scenai, kurią ji ten kūrė". Apmaudas, apėmęs
anksčiau, dabar jau blėso, gerokai apmaldytas žinios, kad Sandinio

• 235 •
būklė nepablogėjo, ir kiek mažiau nenorom kilusio linksmumo, kurį
jautė žiūrėdamas, kaip Džulė galynėjasi su tuo milžinišku sniego ka­
muoliu, stumia jį, ridena, nors kojos per kelius beveik nesilankstė.
Lūpos jam kryptelėjo vos nepradėjus šypsotis, kai prisiminė, kaip
stebėjo ją, mėginančią susidoroti su kliūtimi: kai sniego kamuolys
buvo pakankamai didelis, ji liovėsi stūmusi jį rankomis ir pečiais, ap­
sisuko, įrėmė nugarą į sniego rutulį, o kojomis įsispyrė į sniegą ir
toliau rideno. Žakas vos ištvėrė neišėjęs į lauką ir nepasisiūlęs jai
padėti, tačiau žinojo, kad šį pasiūlymą mergina būtų piktai atmetusi
ir tuo pat metu atėmusi iš jo malonumą stebėti ją iš tokios patogios
pozicijos. Ligi šiol jis niekada neįsivaizdavo, kad gali būti taip malo­
nu žiūrėti į moterį, lipdančią senį besmegenį. Kita vertus, jis nepa­
žinojo suaugusios moters, kuriai šautų į galvą užsiimti tokia banalia
ir naivia veikla kaip žaisti su sniegu.
Ši mergina buvo visiška mįslė, galvojo jis, laukdamas prie lango,
kol ji vėl pasirodys. Nuovoki ir išradinga, užjaučianti ir karšta, aist­
ringa ir žaisminga - ji buvo pilna kontrastų, ir jie visi buvo labai pa­
trauklūs. Bet vienas Džulės Matison bruožas labiausiai jį intrigavo -
tai buvo jos natūralus sveikumas. Iš pradžių jis buvo beveik įsitiki­
nęs, kad ji tik apsimetinėja, vaizduodama nekaltumo aurą, tačiau va­
kar vakare pamatė, kad ji beveik nemoka bučiuotis! Tai privertė jį
stebėtis, kokie gvėros vyrukai gyvena Kytone, Teksase. Ir koks nie­
kingas snarglius buvo tas jos tariamas sužadėtinis, kad neišmokė jos
seksualinių žaidimų? Džulė pašoko kaip pabaidytas triušis, Žakui pa­
lietus jai krūtis. Jeigu jis nebūtų žinojęs, kad šiais laikais ir šiame
amžiuje tai neįmanoma, būtų pamanęs, kad ji dar skaisti mergelė.
Susigriebęs, apie ką galvoja, jis tyliai susikeikė, o tada nustebęs
atsisuko, išvydęs Džulę įeinant pro duris.
- Man... man reikia drabužių seniui besmegeniui apvilkti, - pasa­
kė ji linksmai šypsodama.

• 236 •
 - Kodėl nenori palaukti ir užbaigti rytoj? - paklausė jis ir šypse­
na iš merginos veido išblėso.
- Bet... bet man smagu! - paprieštaravo jinai, o balse suskambo
neviltis. - Koks tau malonumas drausti man daryti tą, kas padėtų
greičiau stumti laiką?!
- Aš nesu pabaisa! - atkirto Žakas, negalėdamas pakęsti baimės
ir nepasitikėjimo jos akyse.
- Tada leisk man... baigti savo kūrinį!
- Gerai, - sutiko jis ir atsiduso pyktelėjęs. - Puiku.
Ir vėl šypsnys užsiplieskė per visą veidą.
- Ačiū.
Žakas tirpte tirpo nuo spindulingos jos šypsnio šilumos.
- Nėra už ką, - atsakė jis, ir švelnumas, kurį išgirdo savo balse,
sudirgino jį.
Per radiją virtuvėje pranešėjas pasakė, kad jie turį naujienų apie
Benedikto ir Sandinio pabėgimą, kurios bus perskaitytos po reklami­
nės pertraukėlės. Mėgindamas neišsiduoti atsainiai linkterėdamas,
jis stebėjo, kaip mergina nuskriejo į miegamąjį, paskui nužingsniavo
į virtuvę ir pagarsino radiją.
Jis pylėsi sau kavos, kai komentatorius pranešė:
- Prieš dešimtį m inučių neįvardytas šaltinis iš Amarilo valstijos
kalėjimo paskambino N BC žinių agentūrai ir informavo, kad Domini-
kas Karlas Sandinis, kuris prieš dvi dienas bandė bėgti su savo kame­
ros draugu Zakariu Benediktu, šįryt 11.15 mirė, greitosios pagalbos
automobiliu vežamas į Sv. Morkaus ligoninę. Sandinis, garsaus nusi­
kalstamo pasaulio veikėjo Enriko Sandinio sūnėnas, mirė nuo sužeidi­
mų, gautų tuo metu, kai jis puolė du sargybinius, vakar antrąsyk la n ­
dydamas pabėgti...
Džulė eidama iš miegamojo, slidinėjimo kostiumą paslėpusi sau
už nugaros, išgirdo pranešėjo žodžius, lydimus įsiutusio pagrobėjo
riaumojimo ir dūžtančio stiklo žvangėjimo, kai jis trenkė kavos puo­
delį į glazūruotas virtuvės grindis.

• 237 •
 Mergina stovėjo atokiai, visa apmirusi iš siaubo, o Zakaris Bene­
diktas tuo tarpu svaidė viską, kas papuolė po ranka, į sienas ir į
grindis, riebiai keikdamasis ir nuožmiai grasindamas. Skrudintuvas
sudužo atsitrenkęs j grindis, paskui plaktuvas, kavinukas, paskui at­
sivedėjęs ranka nušlavė nuo bufeto lėkštes, puodelius, stiklainius,
viską paversdamas duženų krūva. Jis vis dar tebesikeikė, kai spinte­
lės ištuštėjo, o tada, taip pat staigiai, kaip buvo užsiutęs, nurimo.
Tarytum išeikvojęs ir savo įniršį, ir jėgas, delnais atsirėmė į bufeto
viršų. Galva nuknabo, jis užmerkė akis.
Staigiai atsitokėjusi iš ją užhipnotizavusio siaubo, Džulė išmintin­
gai atsisakė bet kokių vilčių ištraukti iš stalčiaus greta jo klubo
sniegovežio raktą ir, nugara prisišliejusi prie sienos, nuspūdino per
holą. Kai atidarė duris, nykią virtuvės tylą perskrodė iškamuotas Ža­
ko vaitojimas:
- Domai... atleisk, Domai. Atleisk man.

Bauginanti scena, kurios liudininkė ji ką tik buvo, be

paliovos sukosi Džulės galvoje, kai ji lėkė per sūkuriuojantį sniegą į
garažą ir paknopstom įpuolė vidun pro šonines duris. Drebančiomis
rankomis paskubomis apsivilko slidininko kombinezoną, užsimovė
pirštines ir užsidėjo šalmą, paskui ėmė sniegovežį tempti prie durų,
bijodama užvesti variklį, kad nesukeltų triukšmo. Išsivariusi į lauką
apžergė sėdynę, sugrabaliojo šalmo dirželį, segamą ant smakro, ir
pasuko uždegimo spynelės raktą. Variklis įsijungė daug tyliau, negu
ji tikėjosi, ir po valandėlės ji jau lėkė per sniegą tolimajame kiemo
pakraštyje miško link, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą ir melsda­
masi, kad sniegovežis neūžtų per garsiai, ir Žakas jos neišgirstų.
Drebėdama iš džiaugsmo ir kartu iš baimės, Džulė nuvingiavo pro

• 238 •
medžius, stengdamasi suvaldyti mašiną, ant kurios sėdėjo, braukda­
ma pušų šakas ir aplenkdama riedulius, padengtus sniegu. Kai nu­
tols nuo namo tiek, kad jos iš ten nebegalės matyti, ir įsitikins, kad
niekas nesiveja, ji įsuks į snieguotą kelią ir juo važiuos ligi plento,
bet kol kas džiaugėsi galėdama pasislėpti miške. Nes už jo vėjas jau
kaukė ir įsisiautėjusi pūga virto tikra sniego audra.
Penkios minutės virto dešimčia, ir pajutusi sėkmę bei laisvę ji
įsidrąsino, tačiau džiaugsmas nelauktai priblėso, prisiminus sielvartą
žmogaus, kurį paliko. Jai dingtelėjo, kad gan keista, iš teisybės be­
veik neįmanoma, kad šaltakraujis žudikas galėtų jausti tokį skausmą
dėl savo kameros draugo mirties.
Džulė dirstelėjo per petį, norėdama įsitikinti, kad niekas nesive­
ja, paskui suriko išsigandusi, kai vos nesitrenkė į medį, staigiai pa­
suko, kad jo neužkliudytų, ir per plauką neapvertė sniegovežio.

Atsitiesęs Žakas abejingai apsižvalgė aplinkui į sumaitotus prie­

taisus ir stiklo šukes ant virtuvės grindų.
- Mėšlas, - burbtelėjo atsainiai ir siekė grafino su brendžiu.
Įsipylė į stiklinę stipraus gėrimo ir išgėrė vienu mauku, mėgin­
damas apmarinti skausmą krūtinėje. Ausyse jam tebeskambėjo
linksmas Domo balsas, kai tas skaitė paskutinį motinos laišką: „Ei,
Žakai. Džiną išteka. Jokiu būdu nenorėčiau praleisti šitų vestuvių".
Prisiminė jis ir kitus dalykus, kaip Sandinio neįprastą patarimą bei
išmanymą. „Tau, Žakai, prireiks padirbto paso, tu neik pas vyruką,
pavarde Rubinas Švarcas, apie kurį niekada niekas nėra girdėjęs. At­
eik pas mane ir aš tave suvesiu su Volių Žebenkštim. Jis geriausias
fotografas šalyje. Tu, Žakai, turi leisti man tau padėti..." Žakas leido
jam padėti, ir dabar dėl to Domas buvo nebegyvas.
- Ei, Žakai, ar nori dar mamos dešros? Turiu daugybę vyniotinio.
Stovėdamas prie lango, gerdamas brendį ir nieko nereginčiu
žvilgsniu įsistebeilijęs į senį besmegenį, Žakas šalia savęs jautė

• 239 •
esant linksmą Domą. Domas taip džiaugdavosi kvailomis smulkme­
nomis. Jis galėjo būti čia drauge su Džule, lipdyti senį besmegenį.
Žakas apmirė, stiklinė su brendžiu stabtelėjo nepasiekusi burnos,
akinimis ėmė klydinėti po kiemą. Džulė!
- Džule! - sušuko jis, žirgliodamas prie durų ir atplėšdamas jas.
Sniego gūsis trenkė jam į veidą ir jam teko petimi paremti duris,
kad galėtų jas atidaryti priešais stiprėjantį vėją. - Džule, eik vidun,
kol dar nenušalai savo...
Vėjas sugrąžino jo balsą, tačiau Žakas nepastebėjo. Jo žvilgsnį
prikaustė gilūs pėdsakai, jau prisipildę sniego, ir jis bėgo greta jų
garažo link.
- Džule! - griaudėjo jis, atplėšdamas šonines garažo duris. - Po
galais, ką tu ten darai...
Žakas nutilo, akimirką nesugebėjęs patikėti tuo, ką pamatė, kai
jo žvilgsnis atšoko nuo sniegovežio, kyšančio po brezentu tarpdury­
je. Ten prasidėjo sniegovežio provėžos ir vedė tiesiai į miškus.
Prieš keletą minučių jis būtų galėjęs prisiekti, kad labiau įširsti ar
pasijusti vienišesnis, kaip jautėsi išgirdęs apie Domo mirtį, nebūtų
galėjęs, tačiau apėmęs įsiūtis ir nelaimės nuojauta pranoko net ir tai.

Šalta. Kelioms minutėms prabėgus po to, kai Džulė paliko miško

prieglobstį ir lėkė sniegovežiu žemyn stačiu medžiais apsodintu ke­
liu, kuriuo jie buvo atvažiavę bleizeriu, ji pajuto kaustantį, ligi kaulų
smelkiantį šaltį, kuris buvo beveik nepakeliamas. Ledo krisleliai pri­
lipo jai prie akių kampučių, sniegas kibo prie veido, akindamas ją;
lūpos, rankos ir kojos sustingo. Sniegovežis perlėkė per provėžą ir
paslydo, tačiau, bandant jį pristabdyti, jos galūnės buvo taip užtirpu­
sios, kad prabėgo ne viena brangi akimirka, kol kūnas galėjo paklus­
ti pašėlusiems smegenų įsakymams reaguoti.
Vienintelis dalykas, nesustingęs nuo šalčio, buvo baimė, baimė,
kad Žakas pagaus ją, ir kita ne mažiau kankinanti baimė, kad jei ir

• 240 •
nepagaus, tai ji veikiausiai numirs, pasiklydusi pūgoje, palaidota po
sniegu. Mintyse ji jau regėjo, kaip pavasarį paieškų ekspedicija ras
jos puikiai išlikusius palaikus po tirpstančio sniego kauburiu, jos kū­
nas ir galva vis dar apvilkti tuo dailiu mėlynu sniegovežio kombine­
zonu su priderintu šalmu, taip tinkančiu - neatsitiktinai, tuo ji ne­
abejojo, - prie sniegovežio, kuriuo ji važiavo. „Tobula" pabaiga, pa­
manė ji rūškana ir susigraužusi, merginai iš Čikagos lūšnynų, norė­
jusiai būti tobulai.
Toli apačioje, pro medžių šakas, lekiančias pro šalį, šmėkštelėjo
valstijos kelias, kuris rangėsi aplinkui kalną, tačiau nuo čia ligi ten
šlaitas buvo staigus, beveik status, nusileisti buvo dar kebliau, nes
kelią pastojo medžiai ir milžiniški apsnigti rieduliai, kyšantys iš kal­
no. Jeigu ji pasirinktų šį kelią, gal ir keliomis sekundėmis greičiau
atsidurtų pakalnėje, tačiau nebuvo jokios vilties pasiekti plentą ne­
subyrėjus į gabalėlius. Be to, jei ji leistųsi šlaitu nuo kalno, pirmiau­
siai turėtų pasinaudoti tiltu, kad persikeltų per ištvinusį upelį. Ji
bandė prisiminti, kur yra upelis. Jai atrodė, kad jis turėtų būti neto­
li kito staigaus posūkio kelyje, tačiau nelengva buvo spėlioti, kai
„kelias" virto siauru taku tarp pusnių.
Jai dingtelėjo, kad gal derėtų išlipti iš sniegovežio ir kaip nors
apšilti - bėgti vietoje ar šiaip daryti ką nors panašaus. Kita vertus,
bijojo gaišti. Jei sniegas jau užpustė jos pėdsakus nuo garažo ligi
miško, kai tik Žakas suvoks, kad jos nebėra, jis iškart pamanys, kad
ji važiuoja keliu, ir pasivys ją greičiau ir lengviau, negu sekdamas
jos išvagotais pėdsakais per mišką. Džulė sąmoningai vengė dirsčio­
ti atgal per petį, nes bijojo atitraukti akis nuo kelio ir rizikuoti vėl iš
rankų prarasti sniegovežio valdymą, tačiau dabar, kai suvokė, kad
viskas priklausė nuo to, kaip greitai sniegas paslėps jos pėdsakus, ji
nebegalėjo atsispirti. Ji skubiai dirstelėjo per petį ir sutramdė riks­
mą. Aukščiau, bet dar gerokai už jos, iš miškų skriejo sniegovežis ir
suko kelio link, o vežėjas gūžėsi priekyje - grėsminga lemties

• 241 •
šmėkla, besisukiojanti tarp riedulių ir medžių tarytum be jokių pa­
stangų.
Siaubas ir įniršis nustelbė viską, net stingdantį šaltį ir pašėlusia
jėga varė adrenaliną jos gyslomis. Melsdamasi, kad jis dar nebūtų
jos pastebėjęs pro tankius medžius, kurie iš abiejų pusių juosė siau­
rą kelią, ji ėmė dairytis vietos pasukti į šoną ir pasislėpti, kol jis
pralėks pro ją. Aukščiau priekyje, ties artimiausiu kelio vingiu, Džu­
lė pamatė siaurą plynaukštę, tačiau kelias čia iš kraštų buvo apdėtas
rieduliais, kad automobiliai nenusiverstų per šoną. Jai reikėjo kaž­
kaip pravažiuoti sniegovežiu tarp riedulių žemyn ir pristabdyti jį
prieš jam pasiekiant plynaukštės kraštą, o tada rasti vietą pasislėpti
apačioje tarp medžių, kurių viršūnės kilo viršum kairiosios kelio pu­
sės. Neturėdama laiko sugalvoti ko nors kito, Džulė pasuko sniego-
vežį tarp dviejų žmogaus ūgio riedulių, paskui nuspaudė stabdžius ir
nėrė per kalno kraštą.
Plynaukštė buvo daug siauresnė, negu atrodė, ir kelias sekundes
ji lėkė oru, skriedama tankiai suaugusių pušų viršūnių link, paskui
sniegovežio nosis smigo žemyn kaip nevaldoma raketa, pasukusi tie­
siai į medžių guotą ir už kelių pėdų tekantį upelį. Klykdama Džulė
pajuto, kaip žemės trauka plėšia iš po jos sniegovežį kaip tik tuo
metu, kai vidurinės pušies šakos iškilo priešais ją, atverdamos jai
savo glėbį. Sniegovežis nėrė žemyn krantu, persivertė, nuslydo le­
du, susidariusiu prie kranto, ir galiausiai sustojo pavirtęs ant šono,
rankenoms pakibus virš tekančio vandens, pavažoms įstrigus pusiau
panirusios epušės šakose.
Apkvaitusi nuo atlėgio ir praradusi nuovoką, Džulė gulėjo šalia
pušies, į kurią atsitrenkė, ir stebėjo, kaip sniegovežis nėrė per pa­
krantės kraštą. Vydamasis ją... Versdama savo kūną judėti, ji apsi­
vertė, pakilo keturpėsčia ir nuropojo po medžiu. Žako sniegovežio
pavažos pralėkė oru pro jos slėptuvę, ir Džulė nušliaužė giliau tarp
šakų, bet jai nebuvo ko nerimauti, nes jis net nedirstelėjo į jos pusę.

• 242 •
Jis buvo pastebėjęs jos sniegovežį, apvirtusį ant ledo ir jau traukia­
mą j srauniai tekantį upelio vandenį, visas jo dėmesys buvo sutelk­
tas tik į jį.
Negalėdama aiškiai suvokti visko, kas dedasi, ar patikėti savo
sėkme, ji žiūrėjo, kaip jis iššoka iš sniegovežio, dar jam nesustojus,
ir bėga prie upelio.
- DŽULE! - šaukė jis be perstojo į kaukiantį vėją ir, negalėdama
patikėti savo akimis, ji pamatė, kaip jis žengia per ploną ledą. Tik­
riausiai pamanė, kad ji bus įlūžusi, ir tikriausiai bus nudžiugęs, kad
nebeliko kliūties, su kuria jam reikėjo taikstytis.
Džulė manė, kad Žakas tenorėjo atgauti sniegovežį, ir jos žvilgs­
nis nukrypo į sniegovežį, kurį jis buvo palikęs. Dabar sniegovežis
buvo kur kas arčiau jos nei jo; Džulė galėjo pasiekti jį anksčiau ir
nebent jam pavyktų jos sniegovežį nutempti į saugią vietą, ji dar
puikiausiai galėjo pabėgti. Įsmeigusi žvilgsnį į jo nugarą, ji iššliaužė
iš po medžio, atsitiesė ir vogčia žengė vieną žingsnį nuo savo slėp­
tuvės, o paskui dar vieną, ir dar vieną, ketindama šonu tykinti nuo
medžio prie medžio.
- DŽULE, ATSILIEPK, DĖL DIEVO! - šaukė jis, nusiplėšdamas
švarką. Aplink jį ledas ėmė traškėti ir jos sniegovežio užpakalis iš­
kilo į orą, o paskui mašina įvirto į upelį ir dingo. Užuot bandęs išsi­
kapstyti, jis stvėrėsi nukritusios epušės šakų, ir ji negalėjo patikėti
savo akimis, matydama, kaip jis palengva leidžiasi į ledinį vandenį.
Dingo jo pečiai, paskui galva, ir Džulė nudūmė pasislėpti už
gretimo medžio. Gaudydamas orą, jis vėl iškilo į paviršių, šaukda­
mas ją vardu, paskui paniro po vandeniu, o Džulė nulėkė prie kito
medžio. Arčiau nei per tris jardus nuo jo sniegovežio ir nuo laisvės
ji sustojo, o jos žvilgsnį bejėgiškai prikaustė upokšnis, kur Žakas
buvo dingęs. Protas jai šaukte šaukė, kad Zakaris Benediktas - pa­
bėgęs kalinys, kuris dar labiau prasikalto, paimdamas įkaitę, ir ji
privalėjo jį palikti, kol dar galėjo. Sąžinė jai klykė, kad jeigu ji da­

• 243 •
bar jį paliktų ir paimtų jo sniegovežį, jis mirtinai sušaltų dėl to,
kad bandė ją išgelbėti.
Staiga tamsi jo galva ir pečiai išniro iš vandens greta nuskendu­
sio medžio kamieno ir pajutusi palengvėjimą ji sukūkčiojo, matyda­
ma, kaip jis pasikelia ant ledo briaunos. Apstulbinta Žako valios ir
kūno jėgos, Džulė stebėjo, kaip jis rankomis remiasi į ledą, pasikelia
ir nusverdėja ligi švarko, kurį buvo numetęs. Užuot apsivilkęs, su­
smuko greta apsnigto riedulio šalia upelio.
Vidinė kova tarp Džulės proto ir širdies virto neįmanoma. Jis ne­
nuskendo; jis sveikas; jeigu ji ketina palikti jį, tą reikia daryti dabar,
kol jis nepakėlė akių ir nepamatė jos.
Vis dar nesiryždama Džulė stebėjo, kaip Žakas kelia aukštyn ran­
koje laikomą švarką. Kvaila, bet palengvėjo, kai pamanė, kad jis ke­
tina jį apsivilkti, tačiau netrukus ji apmirė iš siaubo, kai pamatė Ža­
ką darant tai, kas buvo klaiki priešingybė: jis sviedė švarką šalin, iš­
kėlė rankas ir palengva ėmė atsagstinėti marškinius, o paskui atrė­
mė galvą į riedulį ir užmerkė akis. Sniegas sūkuriavo, kibdamas prie
šlapių plaukų, veido ir kūno, o tuo metu jai ėmė aiškėti, kad Žakas
net neketina gelbėtis. Tikriausiai jis pamanė, kad ji nuskendo, m ė­
gindama pabėgti nuo jo, ir jis pasmerkė save myriop.
„Pasakyk, kad tiki, jog aš n e k a l t a s - paliepė jai pereitą vakarą,
ir Džulė, be jokios abejonės, suprato, kad žmogus, norėjęs numirti
dėl to, kad tapo „jos mirties" priežastimi, tikrai buvo nekaltas.
Nesuvokdama verkianti ar pradėjusi bėgti, Džulė tyliai nusileido
žemyn šlaitu ligi tos vietos, kur sėdėjo Žakas. Kai atsidūrė taip arti,
kad galėjo matyti jo veidą, savigrauža ir švelnumas beveik parklup­
dė ją. Atkraginta galva ir užm erktos akys, gražus jo veidas virto
širdgėlos suniokota kauke.
Užmiršusi šaltį, Džulė pakėlė jo švarką ir ištiesė jam. Pro baisų
gumulą, įstrigusį jai gerklėje, Džulė skausmingai sukuždėjo:
- Tu laimėjai. Grįžkim dabar namo.

• 244 •
 Kai jis nereagavo, mergina parpuolė ant kelių ir pamėgino sugle­
busią jo ranką įkišti į rankovę.
- Žakai, nubusk! - šaukė ji. Nuo tramdomos raudos jai drebėjo
pečiai, Džulė apglėbė vyrą, priglaudė sau prie krūtinės jo galvą, mė­
gindama šiek tiek sušildyti, ir ėmė sūpuoti. - Maldauju! - vapėjo ji,
kone isterijos apimta. - Maldauju, stokis. Aš negaliu tavęs pakelti.
Privalai man padėti. Žakai, meldžiu. Prisimink, kaip sakei, kad nori,
jog kas nors patikėtų tavo nekaltumu? Tada aš ne visai tavimi pati­
kėjau, bet dabar tikiu. Prisiekiu. Žinau, kad tu nieko nenužudei. Ti­
kiu viskuo, ką sakei. Kelkis! Prašau, prašau, kelkis! - Atrodė, kad jis
vis labiau sunkėja, tarytum visai prarastų sąmonę, ir Džulę apėmė
siaubas. - Žakai, neužmik, - vos ne klykdama ragino ji. Čiupusi už
riešo, ėmė grūsti į švarko rankovę jo bejėgę ranką, o tuo pat metu
griebėsi kvailo papirkinėjimo, stengdamasi priversti jį atsitokėti. -
Mes grįšim namo. Mes kartu atsigulsim į lovą. Aš vakar to norėjau,
tačiau bijojau. Padėk man, Žakai, pargabenti tave namo, - maldavo ji,
kišdama į švarką antrą jo ranką ir mėgindama užsegti užtrauktuką. -
Mes mylėsimės priešais židinį. Tu šito norėtum, ar ne?
Užvilkusi jam švarką, Džulė atsistojo, čiupo jam už riešų ir pa­
traukė iš visų jėgų, bet, užuot jį pajudinusi kojos jai paslydo ir ji nu­
griuvo šalia jo. Vėl atsistojusi ant kojų, Džulė nuskubėjo prie jo
sniegovežio ir pristūmė ten, kur jis gulėjo. Palinkusi prie Žako, pa­
purtė jį, o tada, kai negalėjo pabudinti, užsimerkė, kad būtų drąsiau,
atsivedėjo ir smarkiai trenkė jam per veidą. Žakas atsimerkė, paskui
vėl užsimerkė. Nepaisydama aštraus skausmo, pervėrusio jai visą
ranką nuo sušalusių pirštų, mergina pagriebė vyrą už riešų ir truk­
telėjo, bandydama jam pasakyti kažką kita, kas gal priverstų jį atsi­
kelti. - Be tavęs negaliu rasti kelio namo, - melavo ji, tąsydama Ža­
ką už riešų. - Jei nepadėsi man grįžti namo, mirsiu čia drauge su ta­
vimi. Ar tu šito nori? Žakai, meldžiu, padėk man! - šaukė ji. - Ne­
leisk man numirti!

• 245 •
 Prabėgo sekundė, kol suprato, kad jis jau šiek tiek reaguoja į jos
žodžius ir bando iš paskutiniųjų pastovėti.
- Gerai, - dusdama gyrė jį Džulė. - Atsistok. Padėk man grįžti
namo, kad sušilčiau.
Žakas judėjo labai lėtai, o kai atsimerkė, akys klydinėjo, tačiau
dabar jis instinktyviai bandė jai padėti. Ne iškart, bet po kelių mėgi­
nimų, Džulei pavyko pastatyti jį ant kojų, apkabinti jo ranka sau pe­
čius ir nuvesti ligi sniegovežio, kur jis užsikniaubė ant vairo.
- Pasistenk padėti man išlaikyti pusiausvyrą, - paprašė ji, prilai­
kydama jį rankomis ir skubiai įlipdama jam pavymui. Ji pažvelgė
aukštyn į kelią, kuriuo buvo nusileidęs, suprato, kad atgal tuo stačiu
šlaitu nebepakilsi, ir nusprendė kol kas judėti upeliu palei jo vingį,
tikėdamasi, kad bus koks nors būdas pakilti ligi tilto, o iš ten - į ke­
lią. Užmiršusi savo baimę nepažįstamos mašinos jėgai, Džulė prisi­
gūžė, kad kūnu užstotų Žaką nuo vėjo ir paleido mašiną lėkti per
sniegą. - Žakai, - pasakė jam beveik į ausį, žiūrėdama į kelią, žūtbūt
stengdamasi išlaikyti jo budrumą ir pažaboti savo siaubą. - Tu vis
dar drebi. Gerai, kad drebi. Vadinasi, tavo kūno tem peratūra nenu­
krito ligi žemiausio pavojingo taško. Kažkur esu apie tai skaičiusi.
Jie apsuko vingį ir Džulė nukreipė sniegovežį į vienintelį kelią,
kuriuo ji manė galėsiant pakilti.

Jis dusyk susmuko hole dar nespėjus Džulei nutemp-

ti jo į savo miegamąjį, kur tikrai žinojo, kad židinys prikrautas malkų
ir paruoštas užkurti. Uždususi ji nusvirduliavo ligi lovos ir paguldė
Žaką ant jos. Mergina tučtuojau pradėjo nuvilkinėti viršutinius dra­
bužius, kurie buvo sustingę ir apledėję. Tik tada, kai traukė žemyn
kelnes, Žakas pirmąkart nuo to laiko, kai ji atbėgo jo gelbėti, prabilo:

• 246 •
 - Dušas, - vos girdimai sumurmėjo jis. - Karštas dušas.
- Ne, - paprieštaravo ji, stengdamasi išlaikyti dalykišką ir objek­
tyvų toną, kai ėmė tempti žemyn apledėjusius apatinius. - Dar ne.
Žmones, ištiktus hipotermijos, reikia atšildyti palengva, bet ne su
tiesiogine šiluma, to išmokau mokykloje per pirmosios pagalbos pa­
mokas. Ir nekreipk dėmesio, kad tave nurenginėju. Aš mokytoja, o
tu man tik vienas iš tų mažų berniukų, - pamelavo ji. - Mokytoja
beveik tas pats kaip slaugė, ar žinojai? - ir pridūrė: - Nesnausk!
Klausyk manęs!
Ji nusmaukė trumpikes per raumeningas jo kojas, Žakas dirstelė­
jo žemyn, kad pamatytų, kaip jai sekasi, ir pamatė ryškų raudonį už­
liejant jai veidą. Puikus vyriškas kūnas buvo jai prieš akis lyg žurna­
lo „Panelė" dvigubas vidurinis puslapis, kurį buvo mačiusi koledže.
Tik šis kūnas buvo pamėlęs nuo šalčio ir virpėjo krečiamas drebulio.
Čiupo antklodes, apkamšė jį ir ištrynė kūną, o paskui nuėjo į san­
dėliuką, atnešė dar keturias antklodes ir užklojo. Patenkinta tuo, ką
rado, nuskubėjo prie židinio kampe ir uždegė prakuras. Tik tada, kai
malkos židinyje įsiliepsnojo, Džulė stabtelėjo nusivilkti viršutinių
drabužių. Bijodama jį palikti, stovėjo lovos kojūgalyje, sekdama jo lė­
tą negilų kvėpavimą, o pati tuo tarpu nusivilko sniegovežio kostiumą.
- Žakai, ar girdi mane? - paklausė ji ir, nors jis tylėjo, Džulė to­
liau jį kalbino - pažėrė ištisą virtinę kvailų padrikų komentarų, kurie
turėjo paskatinti jį atsigauti ir sustiprinti jos blėstančią viltį, kad jis
atsigaus. - Tu labai stiprus, Žakai. Iškart tai supratau, kai žiūrėjau,
kaip keiti man padangą, ir kai ropšteisi iš upelio. O be to, tu labai
drąsus. Mano klasėje yra mažas berniukas - Džonis Everetas, kuris
labiau už viską pasaulyje nori būti stiprus. Jis luošas, todėl visą lai­
ką sėdi invalido vežimėlyje, kai žiūriu į jį, man plyšta širdis, bet jis
niekada nepasiduoda. Prisimeni, pasakojau tau apie jį vakar vaka­
re? - Nepastebėdama sušvelnėjusio balso, ji pridūrė: - Jis labai drą­
sus, kaip ir tu. Mano brolių kambaryje kabojo plakatai su tavo at­

• 247 •
vaizdu. Ar esu tau tai sakiusi? Aš, Žakai, tiek daug norėčiau tau pa­
pasakoti, - pasakė ji užlūžtančiu balsu. - Ir papasakosiu, jei išliksi
gyvas ir leisi man. Viską papasakosiu, ką tik norėsi žinoti.
Ją apėmė siaubas. Gal jai reikėtų dar ką nors daryti, kad sušildy­
tų jį ir neleistų miegoti. O jeigu jis numirs dėl jos neišmanymo?
Čiupo storą frotinį chalatą iš spintos, apsivilko jį, o tada atsisėdo ant
lovos greta jo klubo ir pirštų galais užčiuopė pulsą jo kakle, o jos
žvilgsnį prikaustė laikrodis ant tualetinio stalelio. Jo pulsas buvo
bauginamai lėtas. Rankos ir balsas jai drebėjo, kai lygino antklodes
ant plačių jo pečių ir pasakė:
- Dėl vakar vakaro... norėčiau, kad žinotum, jog man buvo malo­
nu, kai mane bučiavai. Nenorėjau, kad sustotum, ir tai mane išgąsdi­
no. Tai neturi nieko bendra su tuo, kad sėdėjai kalėjime, tai įvyko
dėl to, kad aš... kad aš nebesivaldžiau, ir aš nieko panašaus nesu pa­
tyrusi. - Ji jautė, kad jis veikiausiai negirdėjo nė vieno jos žodžio, ir
nutilo, kai stiprus drebulys vėl supurtė jam kūną. - Gerai, kad dre­
bi, - balsu pasakė ji, tačiau kaip pašėlusi suko galvą, kuo dar galėtų
jam pagelbėti. Staiga senbernarų veislės šunų su mažyčiukėm stati­
naitėm prie kaklo, skirtom žmonėms, užkluptiems pūgos, vaizdas iš­
kilo jos sąmonėje ir privertė pliaukšterėjus pirštais pašokti ant kojų.
Po kelių minučių ji grįžo prie jo lovos, nešina stikline brendžio, ne­
sitverdama savame kailyje iš džiaugsmo dėl to, ką buvo išgirdusi per
virtuvės radiją.
- Žakai, - entuziastingai sušuko ji, sėsdama ant lovos ir pakišda­
ma ranką jam po galva, kad galėtų kilsterėti ją ligi stiklinės, -
gurkštelėk ir pabandyk suprasti, ką tau sakau: ką tik per radiją iš­
girdau, kad tavo draugas - Dominikas Sandinis - yra Amarilo ligoni­
nėje. Jis taisosi! Ar supranti? Jis nenumirė. Dabar jau atgavo sąmo­
nę. Jie mano, kad tas kalinys iš kalėjimo ligoninės, kuris pateikė
klaidingą informaciją, suklydo arba bandė kalinių protestą paversti
tikru maištu... būtent tai ir įvyko... Žakai?

• 248 •
 Po kelių minučių jai pavyko sugirdyti Žakui tik vieną valgomąjį
šaukštą brendžio, ir Džulė liovėsi. Ji žinojo galinti rasti telefoną, kurį
jis buvo paslėpęs, ir iškviesti greitąją pagalbą, tačiau gydytojas bere­
gint jį atpažintų ir nedelsdamas iškviestų policiją. Jie išgabentų jį iš
čia ir nuvežtų atgal į kalėjimą, o jis sakė verčiau mirsiąs, negu grį­
šiąs.
Džulės akių kampučiuose ištryško abejonių ir nuovargio ašaros,
ir, minutėms slenkant, ji sėdėjo ant skreito susidėjusi rankas, m ė­
gindama sugalvoti, ką daryti, kol galiausiai ėmė pašnibždomis kalbėti
maldą.
- Prašau, padėk man, - meldėsi ji. - Nežinau, ką daryti. Nežinau,
kodėl Tu mus suvedei. Nesuprantu, kodėl verti mane puoselėti jam
tokius jausmus, kodėl nori, kad likčiau su juo, bet kažkodėl manau,
kad visa tai padarei Tu. Aš tai žinau, nes... nuo to laiko, kai buvau
maža mergytė, niekada nejaučiau Tavo rankos, uždėtos man ant pe­
ties - kai Tu man davei Matisonus.
Džulė giliai, su drebuliu atsiduso ir brūkštelėjusi ranka nusi­
šluostė ašarą akies kamputyje, bet, tardama paskutinius maldos žo­
džius, jau jautėsi tvirtesnė:
- Meldžiu, saugok mus.
Po valandėlės ji pažvelgė į Žaką ir pastebėjo, kad drebulys vėl
krečia jo kūną, paskui jis įsikniso giliau į apklotus. Supratusi, kad jis
kietai įmigo, o ne prarado sąmonę, ko ji labiausiai bijojo, Džulė pa­
linko į priekį ir švelniai pabučiavo jam kaktą.
- Drebėk ir toliau, - sukuždėjo. - Drebėti sveika.
Nejausdama, kad pora gintarinių akių sumirksėjusios atsimerkė,
paskui, jai atsistojus, vėl užsimerkė, Džulė nuėjo į vonios kambarį
nusiprausti po karštu dušu.

• 249 •
 29
Ji suposi j chalatą, kai dingtelėjo, kad galėtų susirasti
paslėptą telefoną, ir paskambinti tėvams, kad praneštų, jog yra svei­
ka ir gyva. Sustojusi prie savo lovos, uždėjo delną Žakui ant kaktos
ir stebėjo, kaip jis alsuoja. Temperatūra buvo beveik normali, o alsa­
vo giliau, lygiai taip alsuoja snaudžiantis išvargęs žmogus. Staiga už-
plūdęs atlėgis pakirto jai kelius, kai pasisuko pakurstyti riaumojan­
čios ugnies, kurią buvo užkūrusi. Patenkinta, kad Žakas jau pakan­
kamai sušilęs, paliko jį miegoti ir nuėjo ieškoti telefono. Pagalvojusi,
kad protingiau būtų pradėti paieškas nuo Žako miegamojo, Džulė
pravėrė duris ir sustojo, apstulbinta neįtikėtinos prabangos, atsivė­
rusios jai prieš akis. Ji buvo maniusi, kad jos kambarys su akmeni­
niu židiniu, veidrodinėmis durimis, erdvia plytelėmis išklota vonia
buvo absoliuti prabangos viršūnė, bet šis kambarys buvo keturis
kartus didesnis ir dešimt kartų prašmatnesnis. Kairėje visa siena
buvo veidrodinė, atspindinti įspūdingo dydžio lovą su didžiuliais
stoglangiais viršum jos ir balto marmuro židinį priešais lovą. Aukšti
langai rikiavosi išilgai galinės sienos, o paskui pusračiu išsidėstę su­
darė plačią nišą baltai marmuro voniai, pastatytai ant pakylos. Prie
židinio stovėjo kelios lenktos sofos, apmuštos dramblio kaulo, raus­
vai violetiniu ir jūrų putos žalumo dryžuotu šilku. Ant pakylos, abi­
pus vonios, buvo dar du minkšti krėslai ir otomanės, apmuštos tų
pačių spalvų, tačiau dygsniuotu gėlėtu audeklu, priderintu prie lovos
apkloto.
Džulė palengva žengė į priekį, kojos grimzdo į blyškiai žalius ki­
limo vilnos gaurus. Kairėje ji pamatė dviejų veidrodinių panelių va­
rines rankenėles ir dvejodama stumtelėjo, paskui išgąstingai aiktelė­
jo, išvydusi didelę vonią m armuro grindimis, apšviestą iš viršaus,
kurią per vidurį skyrė į dvi dalis du ilgi marmuriniai praustuvai su
dvigubom kriauklėm ir veidrodine pussiene virš jų. Kiekvienoje vo­

• 250 •
nios kambario pusėje buvo po atskirą didžiulę dušo kabiną iš skaid­
raus stiklo ir po marmuro vonią su auksiniais čiaupais.
Nors likusi namo dalis buvo įrengta taip, kad galėjo tikti ir vyrui,
ir moteriai, nebuvo jokios abejonės, kad šitiems apartamentams mo­
teriškos rankos suteikė viliojančios prabangos aurą, leidusią vyrui
pasijusti, tarsi pakviestam į privatų moters buduarą. Džulė kažkokia­
me žurnale buvo skaičiusi, kad vedę vyrai, neabejojantys savo vyriš­
kumu, retai rodydavo nepasitenkinimą savo žmonų norui turėti labai
moteriškus miegamuosius, ir iš teisybės jiems net patikdavo taria­
mas įsibrovimas į anksčiau „uždraustą" sritį. Ligi šiol jai tai atrodė
keista, bet kai pastebėjo visas subtilybes, skirtas vyriškiui, milži­
nišką lovą ir patogius, pernelyg minkštus krėslus šalia vonios, nu­
sprendė, kad teorija buvo ne iš piršto laužta.
Ji pasuko prie didžiulės spintos-kambario, atsidarančio vonios
kambario dešinėje, ir įėjo vidun ieškoti telefono. Nuodugniai viską
apieškojusi abiejose spintose ir visuose miegamojo stalčiuose ir nie­
ko neradusi, Džulė neatsispyrė pagundai ir iš moteriškės spintos pa­
siskolino raudono šilko japonišką kimono, išsiuvinėtą auksiniais siū­
lais. Išsirinko jį iš dalies dėl to, kad neabejojo, jog jis tiks jai, o iš da­
lies dėl neįveikiamo noro gražiai atrodyti, jeigu Žakas nubustų prieš
rytą. Ji juosėsi diržą per liemenį, spėliodama, kur, po galais, jis pa­
slėpė telefoną, kai prisiminė spintelę hole, tą su užraktu, rakinamu
tik iš vienos pusės. Nuėjo tiesiai prie jo ir paėmė už rankenos, ir kai
paaiškėjo, kad užrakinta tvirtai, ji nuėjo į savo miegamąjį. Rado rak­
tą ten, kur ir manė jį būsiant - jo permirkusių kelnių kišenėje.
Užrakintoje spintelėje buvo gausios vyno ir likerių atsargos ir
keturi telefonai, kuriuos rado už šampano Dom Perignon dėžės, kur
Žakas buvo juos paslėpęs.
Slopindama netikėtai apėmusį jaudulį, Džulė nusinešė vieną iš
aparatų į svetainę, įjungė į lizdą ir susirangė ant sofos po savimi pa­
sikišusi kojas, o telefoną pasidėjo ant skreito. Jau buvo surinkusi pu­

• 251 •
sę ilgo tolimojo nuotolio numerio, kai suvokė, kad tikriausiai daro
didžiulę klaidą, ir tučtuojau padėjo ragelį, nutraukdama ryšį. Kadan­
gi pagrobimas buvo valstybinis nusikaltimas, - o Žakas buvo pabėgęs
žudikas, - be jokios abejonės, FTB agentai turbūt yra jos tėvų na­
muose ir laukia Džulės skambučio, kad galėtų atsekti, iš kur skam­
binama. Bent šitaip visada būdavo filmuose. Nors mergina ir buvo
apsisprendusi pasilikti čia su Žaku ir atsiduoti Dievui į rankas, kad
ir kas toliau vyktų, tačiau jai žūtbūt reikėjo pakalbėti su namiškiais
ir juos nuraminti. Be tikslo pirštu braukydama ryškų auksinį povą,
išsiuvinėtą ant raudono kimono, ji įtemptai galvojo. Kadangi nedrįso
skambinti šeimos nariams, pirmiausia reikėjo susisiekti su kuo nors
kitu, kuo nors, kuo galėjo besąlygiškai pasitikėti, kuo nors, kas ne­
sutriks ir išpildys jos prašymą.
Apie mokyklos koleges negalėjo būti nė kalbos. Jos buvo šaunios
moterys, tačiau greičiau baikščios nei drąsios ir ne tokios pasitikin­
čios savimi, kad galėtų taip rizikuoti. Staiga jos veidą nušvietė šyp­
sena ir ji pasiėmė mažą adresų knygelę, kurią nešiojosi kišenėje. At-
vertusi ties K raide, ji pasidėjo telefoną ant skreito ir susirado Ket-
rinos Keihil namų numerį, kurį buvo užsirašiusi dar prieš tai, kai
Ketrina tapo ponia Matison. Šio mėnesio pradžioje Ketrina buvo at­
siuntusi jai laiškutį, klausdama, ar jos negalėtų susitikti, kai ji šią
savaitę lankysis Kytone. Smagiai nusijuokė pagalvojusi, kad Tedas
užsius ant jos už tai, kad ji sugrąžino Ketriną į patį Matisonų šeimos
centrą, kur jis negalėjo jos išvengti arba ją ignoruoti... O Ketrina jai
bus už tai dėkinga.
- Ketrina? - skubiai pasakė Džulė, kai toji atsiliepė telefonu iš
savo namų. - Čia Džulė. Nieko nesakyk, jei esi ne viena.
- Džule! Dieve mano! Taip, aš viena. Mano... mano tėvai Baha­
mų salose. Kur tu? Ar viskas gerai?
- Taip. Prisiekiu, viskas gerai. - Ji nutilo, kad nurimtų, o tada pa­
klausė: - Ar mano tėvų namuose yra kas nors - policija ar FTB?

• 252 •
 - Jie pas tavo tėvus ir teiraujasi apie tave visame mieste.
- Klausyk, noriu tave paprašyti labai didelės paslaugos. Tu nepa­
žeisi įstatymų, bet turi laikyti paslapty, kad aš tau skambinau.
Ketrinos balsas virto verksmingu kuždesiu:
- Džule, aš bet ką dėl tavęs padarysiu. Jaučiuosi pagerbta, kad
man paskambinai, - kad duodi man progą atlyginti už visa, ką pada­
rei, mėgindama sulaikyti Tedą nuo skyrybų su manimi, už tai, kad
visada mane palaikei... - Ji staigiai nutilo kaip tik tada, kai Džulė bu­
vo benutraukianti ją. - Ką turėčiau padaryti?
- Norėčiau, kad praneštum mano tėvams ir broliams, jog po va­
landos vėl tau paskambinsiu ir galėsiu su jais pasikalbėti. Ketriną,
nieko nedaryk ir nieko nesakyk, kas sukeltų FTB įtarimą. Elkis na­
tūraliai, pakalbėk su mano šeima be pašalinių. Tavęs neišgąsdins su­
sitikimas su FTB agentais, ar ne?
Ketriną liūdnai sukikeno.
- Kaip Tedas teisingai pabrėždavo - buvau išlepinta maža prince­
sė, kurią tėtis privertė patikėti, kad ji gali daryti viską, kas tik šau­
na į galvą. Neįmanoma, - tęsė ji linksmiau, - kad keli niekingi FTB
agentai sunervintų tokią princesę kaip aš. O jeigu pabandys, - juo­
kavo ji, - prašysiu tėtį, kad paskambintų senatoriui Vilkinsui.
- Puiku, tiesiog nuostabu, - apsidžiaugė Džulė ir nusišypsojo iš­
girdusi nerūpestingą drąsų Ketrinos toną, paskui atsitokėjo, mėgin­
dama perspėti, kad Ketriną, drauge ir Džulės šeima nenuspręstų pa­
čios Džulės gerovei pranešti FTB apie Džulės skambutį. - Dar vie­
nas dalykas: įtikink, kad mano šeima suprastų, jog dabar esu visiš­
kai saugi, bet jeigu kas nors atseks, kad skambinu, man kils baisus
pavojus. Aš... aš negaliu tiksliai paaiškinti, ką turiu omeny, - neturiu
laiko, ir net jei paaiškinčiau...
- Tau nereikia man nieko aiškinti. Iš tavo balso suprantu, kad tau
nieko nenutiko, o tai visa, kas man rūpi. O dėl to, kur tu esi... ir su
kuo... žinau, kad ir ką darytum, elgiesi teisingai. Tu, Džule, geriau­

• 253 •
sias žmogus, kokį man teko pažinti. Verčiau jau eisiu. Po valandos
paskambink dar sykį.
Džulė užkūrė svetainėje židinį, paskui ėmė vaikštinėti priešais,
nekantriai žvilgčiodama į savo laikroduką, kol prabėgs valanda. Dėl
ramios, nesmalsaujančios Ketrinos reakcijos į tai, ką sakė Džulė, ši
buvo visai nepasiruošusi tam, kas įvyko, kai paskambino antrąsyk.
Paprastai santūrus jos tėvas, vos tik suskambus Keihilų telefonui,
čiupo ragelį:
- Taip. Kas čia?
- Čia Džulė, tėti, - pasakė ji, stipriai suspaudusi ragelį. - Man
nieko nenutiko. Aš sveika...
- Ačiū Dievui! - atsakė jis, o balsas iš susijaudinimo buvo užki­
męs ir gergždė, paskui jis sušuko: - Mere, čia Džulė, ji sveika. Te­
dai, Karlai, - čia Džulė, ji sveika. Džule, mes padarėm, ką liepei, -
mes nepranešėm FTB.
Už tūkstančio mylių Džulė girdėjo, kaip pakėlus kelis telefonų
ragelius suaidėjo džiugių bei išgąstingų balsų chaosas, bet visus juos
nustelbė Tedo balsas - raminantis, valdingas.
- Nurimkit visi, - paliepė jis. - Džule, ar tu viena? Ar gali kalbė­
ti? - Nespėjus jai atsakyti, pridūrė: - Tas tavo mokinys storu balsu -
Džo Bonas Artis - iš galvos kraustosi.
Kiek suglumusi Džulė išsižiojo, išgirdusi, ką Tedas kalba ir kokį
vardą mini, paskui užslopino nervingą juoką, supratusi, kad jis tyčia
pasakė ne tą vardą.
- Turi omeny Vilį, - pataisė ji. - Aš iš tiesų viena, bent kol kas.
- Ačiū Dievui! Kur tu, mieloji?
Džulė išsižiojo, tačiau neištarė nė garso. Pirmą sykį nuo tada, kai
apsigyveno pas Matisonus, ketino jiems pameluoti ir, kad ir kokia
rimta priežastis, ji vis dar šito bijojo ir jai buvo gėda.
- Nesu visai tikra, - bandė išsisukti taip nevykusiai, kad jie galė­
jo suprasti ją meluojant. - Tačiau... čia šalta, - pridūrė ji vangiai.

• 254 •
 - Kokioje valstijoje esi? Gal tu Kanadoje?
- Aš... aš negaliu pasakyti.
- Benediktas ten, ar ne?! - spėjo Tedas, ir tramdomas pyktis
prasiveržė: - Todėl negali pasakyti, kur esi. Tučtuojau paduok ragelį
tam šunsnukiui!
- Negaliu. Klausykit visi, aš negaliu ilgai kalbėti, bet noriu, kad
patikėtumėt manimi, kai sakau, kad niekas su manimi blogai nesiel­
gia. Tedai, - pridūrė ji, mėgindama kaip nors susišnekėti su žmogu­
mi, išmanančiu įstatymus, ir vildamasi, kad galėjo būti padaryta tei­
sinių klaidų, - jis nieko nenužudė. Prisiekusieji suklydo, ir todėl tu
negali - mes negalim - smerkti jo už bandymą pabėgti.
- Suklydo! - pratrūko Tedas. - Džule, netikėk šitom nesąmonėm!
Jis nuteistas žudikas ir pagrobėjas!
- Ne! Jis neketino pagrobti manęs. Jam reikėjo tik automobilio,
supranti, kad išvažiuotų iš Amarilo, ir jis sutvarkė mano bleizerio
prakiurusią padangą, todėl, savaime aišku, aš ir pasiūliau jį pavėžė­
ti. Būtų mane paleidęs, tačiau negalėjo, nes pamačiau jo žemėlapį...
- Kokį žemėlapį tu pamatei, Džule? Kieno žemėlapį? Kur?
- Jau turiu eiti, - pasakė ji graudžiai.
- Džule! - įsiterpė tėvo Matisono balsas. - Kada sugrįši?
- Kai tik mane paleis, kai tik galėsiu. Aš... aš turiu eiti. Pažadė­
kit, jog niekam nepasakysit, kad skambinau.
- Pažadam ir mylim tave, Džule, - ramino ją tėvas Matisonas,
besąlygiškai ja pasitikėdamas. - Visas miestas meldžiasi, kad tau
nieko nenutiktų.
- Tėti, - paprašė ji, nes nepajėgė susilaikyti, - ar negalėtum pa­
prašyti, kad jie pasimelstų ir už jį?
- Ar tu proto netekai! - pratrūko Tedas. - Tas žmogus nuteis­
tas... - Džulė nebegirdėjo, ką jis dar sakė. Ji jau padėjo ragelį ir
mirksėdama bandė sulaikyti sielvarto ašaras. Prašydama juos mels­
tis už savo pagrobėją, ji netyčia leido namiškiams spėti esanti arba

• 255 •
Zakario Benedikto apgaulės auka, ar jo bendrininkė. Ir viena, ir kita
buvo išdavystė to, kuo jie tikėjo, ir to, kuo jie patikėjo ją esant. Nu­
sikratydama apimančia neviltimi, Džulė priminė sau, kad Zakaris
Benediktas buvo nekaltas, ir tik tai buvo dabar svarbu. Padėti nekal­
tam žmogui ištrūkti iš kalėjimo nebuvo nei nemoralu, nei nelegalu,
dėl to ji nepamynė savo šeimos pasitikėjimo.
Atsistojusi ji prikrovė malkų į abu židinius, padėjo telefoną atgal
į spintą, tada nuėjo į virtuvę ir ėmė tvarkytis, o paskui ruošti troš­
kinį, kad turėtų kuo sušildyti savo pacientą, kai jis nubus. Pjaustyda­
ma bulves, suprato, kad jeigu Žakas sužinotų, kad ji skambino tele­
fonu, sunkiai, gal net visai nepavyktų įtikinti jo, kad jos artimieji ir
buvusi svainė patikimi ir nepraneš valdžios atstovams, kad ji skam­
bino. Kadangi jis ir šiaip turėjo pakankamai rūpesčių, nusprendė jam
nesakyti.
Baigusi nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos, neišjungusi radijo
virtuvėje, kad galėtų išgirsti, jei būtų daugiau naujienų, kurios rūpė­
tų Žakui.
Keista gyvenimo ironija, pamanė Džulė graudžiai šypsodama, kai
išsitiesė ant sofos ir įsistebeilijo į lubas: ji tiek metų elgėsi kaip
M erė Popins ir niekada nė sykio neišklydo iš tiesaus kelio, o štai
ėmė ir atsidūrė čia.
Vidurinėje mokykloje ji turėjo daug draugų berniukų, bet niekada
jiems neleido būti daugiau negu draugais, o jie, kaip atrodė, mielai
su tuo sutiko. Jie vesdavosi merginą į futbolo rungtynes, paveždavo
į mokyklą ir kviesdavo į triukšmingus, linksmus susiėjimus. Abitū­
ros metais Robas Kyferis, mokyklos „šaunuolis", įstūmė ją į keblią
padėtį, kai pakvietė vykti kartu į išleistuvių pobūvį. Nors ne viene­
rius metus buvo slapčia įsimylėjusi Robą Kyferį, nors ir labai troško
sutikti, ji atsisakė, nes visi kalbėjo, kad Robas Kyferis greičiau nu­
vilktų mergaitei baltinius, negu Merė Kostler galėtų nurengti Kost-
lerio drabužių parduotuvės vitrinos manekenus.

• 256 •
 Džulė netikėjo, kad Robas galėtų jai ką nors padaryti, juk jie bu­
vo draugai. Be to, ji buvo tėvo Matisono duktė, kas jai teikė tam
tikrą „imunitetą" nuo nepageidautinų priekabiavimų, bet eiti su Ro-
bu į išleistuves ji negalėjo. Nors ji be galo troško sakyti taip, nors
jis ir buvo iškilmingai pažadėjęs gerai elgtis išleistuvių vakarą, ji ži­
nojo, kad visa mokykla ir galiausiai visas m iestas manys, kad tėvo
Matisono duktė tapo dar vienu numeriu ilgame Robo seksualinių
pergalių sąraše. Užuot ėjusi su Robu, ji nuėjo į išleistuves su simpa­
tinguoju Bilu Svensenu, kurio tėvas buvo mokyklos orkestro vado­
vas, o Robas lydėjo Denisę Porter, vieną iš šokėjų, kurios žygiuoda­
vo su orkestru. Tą vakarą, be galo nelaiminga, ji stebėjo, kaip Ro­
bas, kuris buvo vainikuotas išleistuvių karaliumi, pasilenkė ir pabu­
čiavo savo karalienę, Denisę Porter.
Denisė tą naktį pastojo. Kai po trijų m ėnesių pora susituokė ir
išsinuomojo nešvarų vieno kambario butą, užuot stoję į koledžą, kaip
buvo planavę, visas Kytono miestas žinojo kodėl. Kai kurie Kytono
piliečiai gailėjo Denisės, bet dauguma elgėsi taip, lyg ji pati būtų
prisišaukusi bėdą lįsdama prie Robo Kyferio.
Džulė jautė keistą atsakomybę už visą tą košmarą. Toji patirtis
sustiprino jos ryžtą visomis išgalėmis vengti bėdų ir skandalų. Kole­
dže ji atkakliai išsisukinėdavo iš pasimatymų su Styvu Baksteriu,
nors jis ir patiko jai, nes gražuolis futbolininkas buvo žinomas m er­
gišius, pagarsėjęs nuopelnais miegamuosiuose, daug dažnesniais ne­
gu futbolo stadione. Styvas, dėl jai nesuprantamų priežasčių, beveik
dvejus m etus sekiojo paskui ją, pasirodydavo vienas vakarėliuose,
jeigu žinojo ją ten būsiant, būdavo šalia, nuoširdumu ir žavesiu
stengdamasis ją įtikinti, kad ji jam ypatinga, jie drauge kvatojo, va­
landų valandas kalbėdavosi, bet tik būreliuose, nes Džulė atkakliai
vengė likti su juo viena.
Dabar, kai Džulė palygino savo nuosaikią praeitį su chaotiška da­
bartimi ir miglota ateitimi, nežinojo, verkti ar juoktis: per šitiek me­

• 257 •
tų ji nė karto nebuvo išklydusi iš kelio, nes nenorėjo, kad jos šeima
ir žmonės Kytone blogai apie ją galvotų. Dabar, kai buvo beišklys-
tanti iš „tiesaus ir siauro kelio", ji nenorėjo, kad miestelyje kiltų pa­
skalų dėl to, kad ji nepaiso moralinių ir socialinių taisyklių. Ne, iš
tiesų tik ne ji, nesmagiai pagalvojo Džulė. Ką ji ketino daryti, buvo
ne tik moralinių principų, bet gal ir Jungtinių Amerikos Valstijų įsta­
tymų laužymas, ir žiniasklaida netruks paskleisti per pasaulį gan­
dus - ką jie jau ir dabar darė.
Nuotaika iškart subjuro ir Džulė rūškana pažiūrėjo į savo rankas.
Nuo tada, kai apsigyveno su Matisonais, ji nusprendė kai ką „paau­
koti", užuot pasirinkus kitokį, pelningesnį profesinį kelią, tapo mo­
kytoja. Ir vis dėlto kiekviena auka paprastai atnešdavo tokį gausų
atlyginimą, kad ji visada jausdavosi gavusi žymiai daugiau, negu bu­
vo davusi.
Dabar mergina aiškiai jautė, kad likimas pareikalavo išpirkos už
viso gyvenimo neužtarnautą atlyginimą: Zakaris Benediktas buvo
taip pat nekaltas dėl tos šaltakraujiškos žmogžudystės kaip ir ji pa­
ti, ir ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad iš jos kažko tikimasi.
Pasivertusi ant šono, ji pakišo ranką po ant sofos gulinčiomis pa­
galvėmis ir stebėjo liepsnas, šokinėjančias židinyje ant grotelių. Kol
bus rastas tikrasis žudikas, niekas, drauge ir jos tėvai, nuo šiol nie­
ko netoleruos, kad ką ji būtų padariusi. Žinoma, kai šeima supras,
kad Žakas nekaltas, jie pritars viskam, ką ji buvo įvykdžiusi ar ką
galėtų įvykdyti. Ką gi, gal ir ne viskam, pagalvojo Džulė. Jie nepri­
tartų tam, kad ji taip greitai įsimylėjo, jeigu tai, ką ji jautė, iš tiesų
buvo meilė, ir jie tikrai nepritartų tam, kad ji miega su juo. Rami ir
susitaikiusi, o drauge ir kankinama nervingo laukimo, Džulė supra­
to, kad mylėti ar ne - nepriklausė nuo jos valios; miegoti su juo bu­
vo iš anksto nulemta, nebent po vakarykštės nakties jis būtų dras­
tiškai pakeitęs savo norus. Nors ji vylėsi, kad Žakas suteiks jai pro­
gą per kelias dienas geriau jį pažinti.

• 258 •
 Ji nieko daugiau negalėjo padaryti, tik saugoti savo širdį nuo ne­
reikalingo skausmo ir nedaryti, ir nesakyti nieko, kad netaptų dar
lengviau jo pažeidžiama, negu buvo ligi šiol. Pagaliau ji nebuvo visiš­
ka kvailė. Dar prieš patekdamas į kalėjimą, Zakaris Benediktas buvo
gyvenęs elitiniame prabangos pasaulyje, apgyventame rafinuotų
žmonių, garsėjančių palaida morale, neturinčių asmeninio elgesio ar
etikos normų. Ji buvo pakankamai daug skaičiusi apie jį žurnaluose,
prieš jam pakliūnant į kalėjimą, ir žinojo, kad vyras, su kuriuo atsi­
dūrė vienišoje kalnų troboje, kažkada turėjo pasakiškus namus ir vi­
las, kur ruošdavo gausingas puotas, kuriose dalyvaudavo ne tik įžy­
mios kino žvaigždės, bet ir tarptautinio verslo magnatai, Europos
monarchai ir net Jungtinių Valstijų prezidentas.
Jis nebuvo jaukus, nuoširdus mažos miestelio bažnytėlės pasto­
riaus padėjėjas. Džulė žinojo, kad, palyginti su juo, ji buvo tokia pat
naivi ir nepatyrusi, kaip ką tik gimęs naujagimis.

Buvo jau po dešimtos vakaro, kai mergina sutrikusi ir

išsigandusi nubudo, pagalvėlę spausdama sau prie krūtinės. Dėmesį
patraukė nežymus krustelėjimas kairėje, ir Džulė staigiai sukdama
galvą išgirdo smagų vyrišką balsą:
- Slaugė, kuri palieka savo pacientą ir užminga budėdama, ne­
gauna viso atlyginimo.
Džulės „pacientas" stovėjo, atsainiai atsirėm ęs pečiu į židinio
lentynėlę, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, ir tingiai šypsodamas
stebėjo ją. Dar nuo dušo drėgnais plaukais, su kremine zomšos pa­
laidine, ties kaklu prasegta ir sukišta į rudas kelnes, jis atrodė neįti­
kėtinai gražus, visai atsigavęs ir... dėl kažko labai smagus.

• 259 •
 Stengdamasi nekreipti dėmesio į išdavikišką širdies plakimą, vos
išvydusi kerinčią šypseną, Džulė tuoj pat atsisėdo.
- Tavo draugas - Dominikas Sandinis - nemirė, - pranešė jam,
norėdama jį kuo greičiau nuraminti. - Jie mano, kad jis pasveiks.
- Girdėjau.
- Girdėjai? - atsargiai paklausė Džulė.
Jai dingtelėjo, kad gal besirengdamas jis išgirdo šią žinią per ra­
diją. Jei ne, - jeigu jis prisiminė, kaip ji jam tai sakė, - tada buvo re ­
ali galimybė, kad Žakas gali prisiminti ir kitus dalykus, kuriuos buvo
jam sakiusi visai atvirai, kai manė, kad jis jos negirdi. Ji laukė, tikė­
damasi, kad jis užsimins apie radiją, tačiau jis ir toliau stebėjo ją
šypsodamas, ir Džulė pajuto, kaip nuo suglumimo jai kaista visas
kūnas.
- Kaip jautiesi? - paklausė staigiai stodamasi.
- Dabar geriau. Kai nubudau, jaučiausi tarsi bulvė kepanti savo
lupenose.
- Ką? O, nori pasakyti, kad miegamasis per daug prikaito?
Jis linkterėjo.
- Sapnavau, kad numiriau ir patekau į pragarą. Kai atmerkiau
akis ir pamačiau aplinkui šokančias liepsnas, tuo nė kiek neabejojau.
- Atleisk, - tarė Džulė, nerimastingai ieškodama jo veide kokių
nors peršalimo požymių.
- Neatsiprašinėk. Labai greitai supratau, kad iš tiesų negaliu bū­
ti pragare.
Nerūpestinga jo nuotaika buvo tokia užkrečianti ir tokia atpalai­
duojanti, kad mergina siekė savo plaštakos viršų priglausti jam prie
kaktos, kad patikrintų, ar nekarščiuoja, nesuvokdama ką daranti.
- Iš kur žinojai, kad nesi pragare?
- Kurį laiką virš manęs sklandė angelas, - ramiai atsakė jis.
- Tau tikriausiai prasidėjo haliucinacijos, - juokavo jinai.
- Nejaugi?

• 260 •
 Šį kartą kimus Žako balso tembras negalėjo jos apgauti, ir ji ati­
traukė ranką nuo jo kaktos, bet negalėjo nukreipti žvilgsnio.
- Žinoma.
Akies kampučiu Džulė staiga pastebėjo, kad porcelianinė antelė
ant lentynėlės greta jo peties buvo pasukta ne į tą pusę ir siekė pa­
taisyti, o paskui kitaip sustatė dvi mažesnes antis šalia.
- Džule, - tarė Žakas ir žemas aksominis balsas pavojingai pavei­
kė jos širdies ritmą, - pažvelk į mane. - Kai ji pasisuko į jį, jis ra­
miai ir rimtai padėkojo: - Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę.
Užhipnotizuota jo tono ir akių, ji turėjo atsikrenkšti, kad balsas
nevirpėtų.
- Ačiū, kad stengeisi man išgelbėti gyvybę.
Kažkas pabudo neišmatuojamoje vyro akių gelmėje, kažkas karš­
to ir viliojančio, ir Džulės pulsas ėmė plakti trigubai sparčiau, nors
jis ir nebandė jos liesti. Mėgindama apsisaugoti, perėjo prie praktiš­
kų dalykų ir paklausė:
- Ar tu išalkęs?
- Kodėl neišvažiavai? - neatlyžo jis.
Jo tonas tarsi perspėjo, kad neleis pakeisti temos, kol jam nebus
atsakyta, ir Džulė, susmukusi ant sofos, įsistebeilijo į stalviršį, nes
negalėjo atlaikyti tiriamo jo žvilgsnio.
- Negalėjau palikti tavęs tenai numirti, kai pats rizikavai savo
gyvybe, manydamas, kad nuskendau.
Ji pastebėjo, kad dvi šilkinės magnolijos stalo viduryje pakrypu­
sios nedailiu kampu ir pakluso impulsui pasilenkti į priekį ir jas pa­
taisyti.
- Tai kodėl nepalikai manęs, kai sugrįžai čia ir paguldei į lovą?
Džulė jautėsi taip, lyg vaikščiotų per lauką, pilną minų. Net jeigu
būtų išdrįsusi pažiūrėti į Žaką ir išpyškinti, ką jam jautė, negalėjo
būti tikra, kad tai neatsisuks prieš ją pačią.

• 261 •
 - Visų pirma apie tai net nepagalvojau, o be to, - pridūrė staiga
pajutusi palengvėjimą, - nežinojau, kur automobilio rakteliai!
- Jie buvo mano kelnių kišenėje - tų kelnių, kurias numovei.
- Iš teisybės... aš neketinau ieškoti automobilio raktelių. Ko ge­
ro, per daug jaudinausi dėl tavęs, kad logiškai protaučiau.
- Ar tau neatrodo truputį keistos tos aplinkybės, atvedusios tave
čionai?
Džulė palinko į priekį ir pakėlė žurnalą, gulintį ant stalo krašto,
ir kaip vėduoklę uždėjo ant kitų dviejų, paskui pastūmėjo krištolinę
vazą su šilkinėmis gėlėmis per du colius į kairę, tiesiai į patį stalo
centrą.
- Viskas atrodė gana keista pastarąsias tris dienas, - atsargiai pa­
bandė išsisukti ji. - Negaliu spėlioti, kas būtų normalu šiomis aplin­
kybėmis.
Atsistojusi ji ėmė tvarkyti sofos pagalves, kurias gulėdama buvo
sujaukusi. Ji lenkėsi pakelti vieną iš jų nuo kilimo, kai Žakas, tram ­
dydamas juoką, pasakė:
- Čia tavo įprotis, ar ne? Tvarkyti aplink esančius daiktus, kai
nesmagiai jautiesi?
- Aš taip nepasakyčiau. Esu tik labai tvarkinga.
Žakas atsistojo ir pažvelgė į merginą, o ji vos tvardėsi nesusijuo­
kusi. Jo antakiai buvo pakelti pašaipiam iššūkiui, o akys blizgėjo nuo
smagaus susižavėjimo.
- Na, gerai, - atsakė ji, bejėgiškai nusijuokdama. - Pripažįstu. Tai
nervinimosi įprotis. - Dėdama pagalvę į vietą, pridūrė graudžiai šyp­
sodama: - Sykį, kai jaudinausi dėl neišlaikyto egzamino koledže, vis­
ką pertvarkiau palėpėje, paskui abėcėlės tvarka sudėliojau visas bro­
lių stereoplokšteles ir motinos receptus.
Klausantis jo akys juokėsi, tačiau balsas buvo suglumęs ir rimtas.
- Ar aš darau ką nors, kas tave nervina, Džule?

• 262 •
 Mergina spoksojo į jį, apimta juoko, o paskui bergždžiai bandyda­
ma būti griežta, pasakė:
- Tu ištisas tris dienas darei tai, kas man e ypač nervino!
Nors Džulės tonas ir buvo smerkiantis, tai, kaip ji žiūrėjo į jį, už­
liejo Žaką širdį veriančiu švelnumu: meiliame, išraiškingame veide
nebuvo nė ženklo baimės, įtarimo, pasidygėjimo ar neapykantos, ir
atrodė, kad ištisą amžinybę niekas nebuvo į jį taip žvelgęs. Net jo
advokatai iš tikrųjų netikėjo, kad jis nekaltas. Džulė tikėjo. Jis tai
suprato vien pažvelgęs į ją, tačiau prisiminimas apie jos žodžius prie
upelio, kaip užlūžo jos balsas tariant juos, tūkstantį kartų sustiprino
jų prasmę: Prisim ink, kaip sakei, jog nori, kad kas nors patikėtų, jog
esi nekaltas. Tada ne visai patikėjau tavimi, bet dabar tikiu. Prisie­
kiu! Ž inau, kad nieko nenuzudei.
Ji galėjo palikti jį - numirti prie upelio arba, jeigu buvo neįsivaiz­
duojama, kad taip pasielgtų dvasininko dukra, galėjo nugabenti jį į
namą, paskui paimti automobilį ir iš artimiausio telefono iškviesti
policiją. Bet ji to nepadarė. Nes tikrai tikėjo, kad jis nekaltas. Žakas
norėjo paimti ją į glėbį ir pasakyti, kokia ji jam svarbi; norėjo šildy­
tis jos šypsenoje ir vėl išgirsti jos užkrečiamą juoką. O užvis labiau
norėjo burna prisiliesti prie josios lūpų, bučiuoti ją, glamonėti, kol
abu pašėls, o tada padėkoti kūnu jai už jos pasitikėjimo dovaną. Tai
buvo vienintelis dalykas, kurį jai galėjo duoti.
Jis žinojo, kad mergina juto permainą jų santykiuose ir dėl kaž­
kokios nesuprantamos priežasties buvo labiau išsigandusi nei tada,
kai jis laikė nutaikęs į ją ginklą. Jis buvo tuo tikras, kaip ir tuo, kad
šiąnakt jie mylėsis ir ji to nori taip pat kaip ir jis.
Džulė laukė, kad jis ką nors pasakytų arba pasijuoktų iš jos sąmo­
jo, bet Žakas tylėjo, ir ji žengė atgal, mostelėdama ranka į virtuvę.
- Ar tu alkanas? - pasiteiravo jau antrąsyk.
Jis neskubėdamas linkterėjo, o balse pasigirdo kimus intymumas:
- Mirštu badu.

• 263 •
 Džulė patikino save, kad šitą žodį jis pavartojo netyčia, nes jis
buvo pavartotas per jų ginčą pereitą vakarą. Stengdamasi atrodyti
visiškai laisva nuo panašių minčių, ji labai mandagiai paklausė:
- Ko norėtum?
- O ką siūlai? - paklausė jis, žaisdamas su ja žodinę šachmatų
partiją taip nevaržomai, kad Džulė nebežinojo, ar visos jų pokalbio
dvigubos prasmės egzistavo tik įkaitintoje jos vaizduotėje.
- Žinoma, maistą.
- Žinoma, - iškilmingai pritarė jis, tačiau jo akys linksmai
spindėjo.
- Konkrečiai troškinį.
- Svarbu, kad konkrečiai.
Džulė nusprendė strategiškai pakeisti keistą pokalbio temą ir at­
bula ėmė eiti prie bufeto, skyrusio virtuvę nuo svetainės.
- Aš padengsiu stalą ir ten paduosiu troškinį.
- Verčiau valgykim čia, prie židinio, - pasiūlė jis, o balsas skam­
bėjo kaip švelni glamonė. - Jaukiau.
Jaukiau... Džulei išdžiūvo burna. Virtuvėje ji sukosi lyg ir sėk ­
mingai, bet rankos taip smarkiai drebėjo, kad vargiai įstengė krauti
tirštą troškinį į dubenėlius. Akies kampučiu matė jį einant prie ste-
reogrotuvo ir peržiūrint kompaktinių plokštelių krūvas, o paskui
kraunant juos ant besisukančio padėklo; po valandėlės Barbros
Streisand kylantis balsas pasklido po kambarį. Iš visų spintelėje su­
krautų plokštelių nuo Eltono Džono iki džiazo jis išsirinko Barbrą
Streisand.
Jaukiau.
Šis žodis sukosi jai galvoje; paėmusi dvi servetėles, padėjo jas
ant padėklo, tada, atsukusi nugarą į svetainę, atsirėmė delnais į bu­
fetą ir, norėdama nusiraminti, giliai įkvėpė. Jaukiau. Ji puikiai supra­
to, kad tai reiškė „labiau priartina intymumą". „Romantiška". Jinai,
kaip ir jis, puikiai žinojo, kad situacija negrąžinamai pasikeitė po to,

• 264 •
kai ji nusprendė būti su juo, užuot palikusi jį prie upelio ar atgabe­
nusi čia ir iškvietusi policiją. Ir Žakas tai žinojo. Tai buvo akivaizdu:
naujas švelnumas radosi jo akyse, kai žiūrėjo į ją, o balse - meilu­
mas, ir viena, ir kita galutinai sutriuškino jos savitvardą. Džulė atsi­
tiesė ir papurtė galvą, kad taip kvailai ir tuščiai bando save apgauti.
Iš jos savitvardos nebeliko nieko, jokių tiesų, kurios jai ką nors
reikštų, ji neturėjo kur dingti, kad pasislėptų nuo tiesos.
Tiesa buvo ta, kad ji geidė jo. O jis geidė jos. Abu tai žinojo.
Ant padėklo sudėjusi sidabrinius stalo įrankius, skersai dirstelė­
jo per petį į jį ir tuoj pat nukreipė žvilgsnį į šalį. Žakas sėdėjo ant
sofos, atm etęs rankas ant atlošo, nerūpestingai užkėlęs pėdą ant ki­
tos kojos kelio, ir stebėjo ją - atsainus, kantrus, patrauklus. Jis ne­
ketino jos skubinti, buvo visai ramus, juk jis, be jokios abejonės, bu­
vo mylėjęsis tūkstančius kartų su šimtais moterų, kurios visos buvo
daug gražesnės ir tikrai labiau patyrusios už ją.
Džulė užgniaužė nesuvaldomą norą tvarkyti virtuvės stalčius.
Žakas stebėjo ją grįžtant prie sofos ir lenkiantis statyti padėklo
ant stalo, jos judesius, grakščius ir baikščius kaip pabaidytos gaze­
lės. Iš židinio sklindanti šviesa atsispindėjo ant jos sunkių kaštoni­
nių plaukų, kai jie iš priekio krito jai ant pečių viename šone; jie
švytėjo ant švelnios jos odos, kai ji dėliojo stalo paklotes ir dubenė­
lius. Nuo ilgų tamsių jos blakstienų ant lygių skruostų krito vėduok­
lės pavidalo šešėliai, ir jis pirmąsyk pastebėjo, kokios gražios jos
rankos - ploni pirštai, ilgi, smailėjantys nagai. Staiga labai aiškiai
prisiminė rankas, spaudusias prie savęs jo veidą šalia upelio, kai su­
po jį glėbyje ir meldė atsikelti. Tuokart tai atrodė tarsi sapnas, ku­
riame ji buvo tik pašalinis žiūrovas, tačiau vėliau, po to, kai jis nu-
sverdėjo į lovą, jo prisiminimai tapo aiškesni. Prisiminė jos rankas,
lyginančias jį užklojusias antklodes, baisiausią susirūpinimą žaviame
jos balse. Dabar, žiūrėdamas į ją, vėl iš naujo gėrėjosi ją supančia
nepaprasta nekaltybės aura, paskui užgniaužė sutrikusią šypseną,

• 265 •
pamatęs, kad Džulė atkakliai vengia jo žvilgsnio. Per pastarąsias tris
dienas ji priešinosi, prieštaravo ir m etė jam iššūkį; šiandien - p er­
gudravo jį, o paskui išgelbėjo jam gyvybę. Ir vis dėlto, nepaisant ne­
abejotinos jos drąsos ir narsumo, ji buvo stebėtinai baikšti, dabar, kai
nebeliko priešiškumo tarp jų.
- Atnešiu vyno, - pasiūlė Žakas ir, nespėjus jai atsisakyti, atsi­
stojo ir grįžo su buteliu ir dviem taurėm.
- Aš jo neužnuodijau, - nuramino jis, kai pamatė ją siekiant tau­
rės, o paskui staigiai atitraukiant ranką.
- Nemanau, kad galėtum, - pasakė ji droviai juokdamasi.
Džulė paėmė taurę ir truputį nugėrė, o Žakas pastebėjo, kad jai
dreba ranka. Ji nerimauja dėl to, kad teks gultis su juo į lovą, pama­
nė; ji žinojo, kad penkerius metus jis nebuvo prisiartinęs prie jokios
moters. Galbūt būgštavo, kad jis šoks ant jos, vos jie bus baigę val­
gyti, arba kai tik ims mylėtis, nebesusivaldys ir per dvi minutes vis­
ką užbaigs. Žakas nežinojo, kodėl jai visa tai turėtų rūpėti; jeigu kam
ir derėtų rūpintis, kaip maloniai pratęsti aktą ir gerai jį atlikti, tai tik­
tai jam - vis dėlto nebuvo to daręs ilgus penkerius įkalinimo metus.
Ir jam rūpėjo.
Jis nusprendė pamėginti ją nuraminti - geriausia įtraukti į kokį
nors malonų nerūpestingą pokalbį. Mintyse pralėkė pro tas temas,
kurios jį domino, ir nenorom atm etė jos gražaus kūno, nepaprastų
akių ir - labiausiai nenorom - pašnibždomis prie upelio ištartus žo­
džius, kad ji ketinanti gultis į lovą drauge su juo. Pastarasis prisimi­
nimas atgaivino kitus dalykus, kuriuos šią popietę ji buvo kalbėjusi
jam miegamajame, kai gulėjo sukaustytas stingulio ir nieko negalėjo
jai atsakyti. Dabar jis buvo beveik tikras, kad neprivalėjo girdėti di­
džiumos jos žodžių. O gal jis kai ką tiktai įsivaizdavo? Jis norėjo, kad
ji kalbėtų apie savo mokinius; jam patiko jos pasakojimai. Jau ruošė­
si prašyti ją papasakoti, kai suvokė, kad ji kažkaip keistai, neįprastai
žiūri į jį.

• 266 •
 - Kas? - pasiteiravo jis.
- Man įdomu, - pasakė ji, - tą dieną prie restorano ar tikrai ma­
no padanga buvo kiaura?
Žakas iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kaltą šypseną.
- Savo akimis matei.
- Ar nori pasakyti, kad pervažiavau vinį ar šiaip ką ir nesupratau,
jog bliūkšta automobilio padanga?
- Nesakyčiau, kad įvyko būtent taip.
Dabar jis beveik neabejojo, kad mergina įtarė jį, tačiau jos veidas
buvo toks nuostabiai ramus, kad Žakas nebesuprato, ar ji žaidžia su
juo slėpynių, ar ne.
- Kaip tai būtų galėję įvykti?
- Pavyzdžiui, automobilio padanga užvažiavo ant aštraus, smailo
daikto.
Suvalgiusi troškinį, Džulė atsilošė ir įsmeigė į jį tokį tiesų
žvilgsnį, kuris kaipmat būtų akies mirksniu privertęs prisipažinti ir
atsiprašyti bet kokį atkaklų aštuonmetį berniuką. Jis įsivaizdavo ją,
stovinčią prie klasės su prasižengėliu, žiūrinčią į jį lygiai taip pat.
- Ant smailo daikto? - svarstė ji, kilstelėjusi antakius. - Pana­
šaus į peilį.
- Panašaus į peilį, - patvirtino Žakas, kiek įmanoma stengdama­
sis išsaugoti rimtį veide.
- Į tavo peilį?
- Į mano. - Ir šypsodamasis išpyškino kaip mažas berniukas: -
Atsiprašau, panele Matison.
Ji nepraleido smūgio. Pakėlusi antakius, juokaudama pasakė:
- Tikiuosi, Žakai, sutvarkysi tą padangą.
Vienintelis dalykas, sulaikęs jo skardų kvatojimą, buvo malonus
apstulbimas išgirdus tariant jo vardą.
- Taip, ponia, - atsakė. Tai neįtikėtina, pamanė Žakas, visas jo
gyvenimas buvo baisioje sumaištyje, o jis nieko daugiau nenorėjo,

• 267 •
tik pratrūkti juokais ir čiupti šią merginą į glėbį. - Man nereikia ra­
šyti trijų puslapių rašinio, kodėl turėčiau, ar ne? - paklausė jis, ste­
bėdamas, kaip didžiulės tamsiai mėlynos akys smagiai spindi, atsa­
kydamos jam, kai ji įdėmiai įsistebeilijo į dubenėlį, kurį jis ką tik bu­
vo pastūmėjęs į šalį.
- Ne, - atsakė ji, - bet šiandien tavo eilė šeimininkauti virtuvėje.
- O, puiku! - atsakė jis, klusniai atsistodamas ir paimdamas savo
dubenėlį. Siekdamas jos dubenėlio, pridūrė: - Jūs, panele Matison,
esat nedora.
O ji ryžtingai atšovė:
- Prašom neinkšti.
Žakas nebeištvėrė. Pratrūko kvatoti, pasuko galvą ir apstulbino ją
netikėtai pakštelėdamas jai į kaktą.
- Ačiū, - sušnibždėjo, nustelbdamas kikenimą, kurį jam sukėlė
sutrikusi jos veido išraiška.
- Už ką?
Jis prablaivėjo, atlaikydamas jos žvilgsnį.
- Už tai, kad prajuokinai mane. Už tai, kad likai čia ir neįdavei
manęs policijai. Už tai, kad buvai drąsi, šmaikšti ir nepaprastai žavi
su tuo raudonu kimono. Ir už tai, kad pagaminai tokį gardų valgį.
Jis pakuteno jai pasmakrę, kad bent sekundėlę sumažintų įtampą
dar nesupratęs, jog spindinčių jos akių išraiška anaiptol nerodė su­
trikimo.
- Aš tau padėsiu, - pasakė ji stodamasi.
Žakas uždėjo ranką jai ant peties.
- Lik čia ir pasimėgauk šiluma bei vynu.
Per daug įsitempusi, kad sėdėtų ramiai, nekantraudama pamaty­
ti, kas vyks toliau, ne kada tai įvyks, Džulė atsistojo ir priėjo prie
langų. Atrėmusi petį į stiklą, ji stebeilijo į fantastiškas mėnesienoje
spindinčias snieguotas kalnų viršūnes. Virtuvėje Žakas palietė reos­

• 268 •
tatą sienoje, pritemdydamas šviesas ant sijų svetainėje ligi švelnaus
švytėjimo.
- Šitaip bus geriau žiūrėti į lauką, - paaiškino jis, kai grįžtelėjusi
mergina klausiamai dirstelėjo į jį. Ir, pagalvojo Džulė, daug jaukiau,
pritemdytoms šviesoms ir židinio žarai apšviečiant kambarį. Labai
jauku ir labai romantiška, ypač grojant muzikai.

Žakas pastebėjo, kaip nežymiai sustingo jos pečiai,

kai jis iš nugaros priėjo prie jos, stovinčios priešais langus, ir nesu­
prantama jos reakcija pradėjo nuoširdžiai jį nervinti. Užuot apkabi­
nęs ją ir pabučiavęs, ką būtų daręs su bet kuria kita pažįstama m er­
gina, jis griebėsi subtilesnio būdo nuvesti ją ten, kur norėjo. Susiki­
šęs rankas į kišenes, jis sutiko jos žvilgsnį lange, pakreipė galvą į
stereogrotuvo pusę ir pašaipiai, bet mandagiai pakvietė:
- Ar galiu tikėtis kito šokio, panele Matison?
Ji pasisuko, iš nuostabos kerintis šypsnys nušvietė jai veidą, o
Žakas pakilo ligi pat padebesių vien dėl to, kad ji buvo patenkinta.
Jis dar giliau įgrūdo rankas į kišenes, kad nepaliestų jos ir kreivai
šypsodamas pareiškė:
- Kai paskutinį kartą iškviečiau mokytoją šokti, buvau tinkamiau
apsirengęs: balti marškiniai, kaštonų spalvos kaklaraištis ir mėgsta­
miausias tamsiai mėlynas kostiumas. Bet ji vis tiek atstūmė mane.
- Iš tiesų? Kodėl?
- Tikriausiai manė, kad esu jai per žemas.
Džulė nusišypsojo, nes jis tikriausiai buvo maždaug 6 pėdų ir 2
colių, ir pamanė, kad Žakas arba juokauja, arba toji moteris buvo
milžinė.
- Tikrai buvai mažesnis už ją?

• 269 •
 Jis linkterėjo.
- Kokiom trim pėdom. Tačiau tuom et nelaikiau to rimta kliūtimi,
nes buvau baisiausiai ją įsimylėjęs.
Ji pažvelgė į jį, tarytum žinotų, kad tas atstūmimas buvo jį įžei­
dęs, ir kai dabar apie tai pagalvojo, tikrai taip buvo.
- Aš, Žakai, niekada nebūčiau tavęs atstūmusi.
Nežymi klasta jos balse ir švelnus žvilgsnis beveik nuginklavo
Žaką. Pakerėtas atsiskleidusių jausmų, jis ištraukė rankas iš kišenių
ir ištiesė jai kairę ranką, o jo akys prikaustė jos žvilgsnį. Mergina
įdėjo savo ranką jam į delną, o jis apglėbė ją per liekną liemenį ir
priglaudė prie savęs, tuo tarpu stebuklingas Streisand balsas laisvai
įsiliejo į pirmuosius dainos People taktus.
Jis netikėtai krūptelėjo pajutęs jos blauzdas ir šlaunis, kai ji be
jokių pastangų grakščiai prisiderino prie jo žingsnių, o kai ji švelniai
prisiglaudė prie jo krūtinės, širdis jam ėmė per smarkiai plakti. Jis
jos dar net nepabučiavo, o geismas jau pulsavo kiekviename nerve,
einančiame per jo kūną. Kad apie tai negalvotų, bandė rasti tinkamą
tem ą pokalbiui, kuri priartintų jį prie galutinio tikslo jo dar labiau
nestimuliuodama. Prisimindamas, kad visai smagiai juokavo apie pa­
dangą, kurią buvo prapjovęs, nusprendė, kad abiem būtų naudinga
pajuokauti apie įvykius, kurie tuo metu visai neatrodė juokingi. Su-
nerdamas savo pirštus su josios, jis priglaudė jos delną sau prie krū­
tinės ir pasakė jai į plaukus:
- Beje, panele Matison, dėl jūsų neplanuoto skrydžio sniegove-
žiu šiandien...
Ji tučtuojau pagavo klastingą jo toną, atkragino galvą ir išpūtusi
akis suvaidino tokį apstulbimą, kad Žakas vos susivaldė nepradėjęs
juoktis.
- Taip? - nustebo ji.
- Kur, po galais, keliavai, kai lyg raketa šovei per kalno briauną
ir pradingai?

• 270 •
 Nuo juoko jai sudrebėjo pečiai.
- Nusileidau į didelės pušies glėbį.
- Tai buvo labai gudru, - šaipėsi jis. - Išlikai nenukentėjusi, sau­
sutėlė ir privertei mane elgtis kaip kuoktelėjusią lašišą lediniame
upelyje.
- Si dalis nebuvo juokinga. Ką šiandien padarei, buvo drąsiausias
poelgis, kokį tik esu mačiusi.
Jis ištirpo ne nuo jos ištartų žodžių, o nuo to, kaip žvelgė į jį -
nuo susižavėjimo jos akyse ir pagarbaus nustebimo balse. Ištvėrus
pažeminimą teisme ir nužmoginantį elgesį, patirtą kalėjime, svaigino
jau ir tai, kad į jį žiūrima kaip į žmogų, o ne gyvulį. Bet tai, kad ji­
nai žiūri į jį, lyg jis būtų šaunus, puikus ir doras, buvo dovana, bran­
gesnė už bet ką, jam kada nors duotą. Žakas norėjo suspausti m er­
giną glėbyje, ištirpti jos meilume, įsisupti į ją lyg į antklodę ir pasi­
nerti joje; norėjo būti pačiu geriausiu meilužiu, kokį ji kada yra turė­
jusi, ir šią naktį padaryti jai tokią įsimintiną, kokia ji bus jam.
Džulė stebėjo, kaip jo žvilgsnis nuslydo jos lūpų link, ir laukti ta­
po nebeįmanoma, apsvaigusi nekantravo, kada jis ją pabučiuos. Kai
nusivylusi suprato, kad jis to nepadarys, ji neišsidavė, spindulingai,
plačiai nusišypsojo ir pabandė būti linksma.
- Jei kada nors atvažiuosi į Kytoną ir susitiksi Timą Martiną, ne­
sakyk jam, kad šį vakarą šokai su manimi.
- Kodėl?
- Jis susim ušė su žmogumi, kuris paskutinį kartą su manimi
šoko.
Nors ir suvokė, kaip tai absurdiška, Žakas pirmą kartą savo su­
mautame gyvenime pajuto skaudų pavydo dieglį.
- Ar Martinas - tavo vaikinas?
Ją prajuokino tūžminga jo veido išraiška.
- Ne, jis vienas iš mano mokinių. Iš tų pavyduolių...

• 271 •
 - Ragana! - tarė Žakas, prisitraukdamas ją artyn savęs, o tuo
m etu Džonas Denveras stereogrotuve ėmė dainuoti Anės dainą. -
Puikiai žinau, kaip tas vargšas vaikas turėjo jaustis.
Ji išpūtė akis.
- Nejaugi manai, kad patikėsiu, jog tu ką tik dabar manęs pavy­
dėjai?
Žako akys godžiai įsmigo į jos lūpas.
- Prieš penkias minutes, - sumurmėjo jis, - būčiau sakęs, kad
man svetimi tokie jausmai.
- A. Gerai, - atsakė ji su linksma pašaipa, o paskui pridūrė apsi­
mestinai griežtai. - Tu persistengi vaidindamas, pone Kino Žvaigžde.
Žakas sustingo. Jei jam tektų rinktis, ar leisti Džulei Matison įsi­
vaizduoti jį kaip pabėgusį kalinį, kai jis šiąnakt ją pasiguldė į lovą, ar
kaip kino žvaigždę, jis būtų nedvejodamas pasirinkęs pirmąjį varian­
tą. Bent tas pirmasis buvo tikras, realus, ne pasibjaurėtinas ir apsi­
m estinis. Jis praleido daugiau nei dešimtmetį savo gyvenimo su
įvaizdžiu, kuris jį pavertė seksualiniu trofėjumi. Kaip į futbolo žaidė­
jų ir ledo ritulio žvaigždžių, taip ir į jo asmeninį gyvenimą brovėsi
m oterys gerbėjos, kurios norėjo miegoti su Zakariu Benediktu. Ne
su vyriškiu. Su jo įvaizdžiu. Iš teisybės šis vakaras buvo pirmas kar­
tas, kai jis buvo visiškai tikras, kad moteris norėjo miegoti su juo
tik dėl jo paties, ir užsiuto pamanęs, kad klydo.
- Kodėl, - atsargiai paklausė ji, - taip žiūri į mane?
- Gal tu pasakysi man, - atšovė jis, - kodėl būtent dabar pavadi­
nai mane kino žvaigžde?
- Tau nepatiks atsakymas.
- Pažiūrėsime, - paragino jis.
Jo tonas privertė ją prisimerkti.
- Gerai. Pasakiau, nes man atgrasus nenuoširdumas.
Žakas susiraukė.
- Gal galėtum kalbėti kiek konkrečiau?

• 272 •
 - Žinoma, - atsakė Džulė, atsilygindama už jo sarkazmą jai ne­
būdingu šiurkštumu. - Pasakiau taip, nes apsimetei esąs pavydus, o
paskui dar labiau viską sugadinai, dėdamasis, kad per visą gyvenimą
niekada nejautei pavydo. Aš pamaniau, kad tai ne tik banalu, bet ir
nenuoširdu, ypač dėl to, jog žinau, kad turiu būti pati nepatraukliau­
sia moteris, su kuria kada nors teikeisi flirtuoti! Dar daugiau, kadan­
gi aš su tavimi nebesielgiu kaip su pabėgusiu žudiku, būčiau dėkin­
ga, jeigu nežiūrėtum į mane kaip... j kokią pusgalvę gerbėją, kurią
gali taip sužavėti, kad ji nuo kelių tuščių pataikavimo žodžių alps tau
po kojom.
Pavėluotai pastebėjusi grėsmingą jo veido išraišką, Džulė staigiai
nusuko akis ir įsispitrėjo jam į petį, sutrikusi ir susigėdusi dėl to, kad
nesusitvardė ir išliejo visą tulžį. Ji sukaupė jėgas atkirčiui, bet po aki­
mirką trukusios grėsmingos tylos, prašneko tyliai atgailaudama:
- Ko gero, man nereikėjo būti tokiai konkrečiai. Atleisk. Dabar
tavo eilė.
- Ką daryti? - atšovė jis.
- Pavyzdžiui, pasakyti man, kad ką tik buvai šiurkštus ir užgaulus.
- Puiku. Tu teisi.
Jis liovėsi šokęs ir Džulė giliai įkvėpė, drąsindama save, prieš
pakeldama akis į jo abejingą veidą.
- Tu pyksti, ar ne?
- Nesu tikras.
- Ką reiškia - nesi tikras?
- Ogi tai, kad nebuvau tikras niekuo, kas susiję su tavimi, iki
šios dienos vidurdienio, o netikrumas tolydžio vis augo.
Jis kalbėjo taip keistai, lyg būtų praradęs pusiausvyrą, kad Džu­
lės lūpas iškreipė aikštingas šypsnys. Ji labai abejojo, ar bet kokia
kita moteris, kad ir kokia graži būtų, galėtų jį įstumti į tokią padėtį.
Ji suvokė, kaip tai atsitiko, tačiau labai tuo didžiavosi.
- Manau, - tarstelėjo ji, - man tai patinka.

• 273 •
 Jis nenudžiugo.
- Deja, man nepatinka.
- O!
- Iš tiesų manau, mums vertėtų aiškiai susitarti dėl to, kas įvyks
tarp mūsų ir ko mes norim, kad vyktų. - Sąmonės gelmėse Žakas
žinojo, kad elgiasi labai neprotingai, tačiau penkeri metai kalėjime,
šios dienos įvykiai, pareikalavę tiek emocinių ir fizinių jėgų, ir tas
„pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais", vejantis ją, viskas susi­
telkė į krūvą ir išvedė jį iš pusiausvyros, sujaukė emocijas ir min­
tis. - Ar sutinki?
- Tikriausiai taip.
- Puiku, nori pradėti pirma ar leisi man?
Džulė nurijo seiles, draskoma prieštaringų jausmų: baimės ir
linksmumo.
- Tu pradėk.
- Pusę laiko esu apimtas keisto jausmo, kad tu nesi reali... kad
esi pernelyg naivi, kad būtum dvidešimt šešerių... kad esi trylika­
metė, kuri dedasi esanti moterimi.
Ji nusišypsojo su palengvėjimu, kad jis nepasakė nieko blogesnio.
- O kitą pusę?
- Verti mane jaustis taip, lyg aš būčiau trylikos. - Iš akyse blyks­
terėjusios smagios kibirkštėlės Žakas suprato, kad jai tai patiko, ir
staiga jį pagavo nenugalimas noras sugriauti visas iliuzijas, kokias
dar galėjo turėti dėl jo, taip pat ir dėl jo ketinimų šįvakar. - Kad ir
ką galvotum apie tai, kas įvyko šiandien prie upelio, aš nesu riteris
spindinčiais šarvais. Nesu kino žvaigždė ir toli gražu nesu naivus
idealistas paauglys! Naivumą ir idealizmą, atsineštą atėjus į šį pa­
saulį, praradau dar prieš prarasdamas nekaltybę. Nesu vaikas, tu
taip pat nesi. Mes suaugę. Abu žinom, kas dedasi dabar tarp mūsų ir
tiksliai žinom, kur visa tai veda. - Juokas dingo iš jos akių, o jį pa­
keitė kažkas, kas nebuvo baimė, bet nebuvo ir pyktis. - Ar nori, kad

• 274 •
tai ištarčiau, kad nesupainiotum mano motyvų? - neatlyžo jis, stebė­
damas, kaip lygius jos skruostus išpila karštas raudonis. Žinojimas,
kad jis nori permiegoti su ja, įskaudino ją, užgesino šypseną jos vei­
de, jis tyčia pabrėžė savo poziciją. - Motyvai nėra kilnūs; tai suau­
gusio žmogaus motyvai ir jie natūralūs. Mums ne trylika, čia ne mo­
kykliniai šokiai ir aš nesvarstau, ar galėsiu, ar negalėsiu tave pabu­
čiuoti, linkėdamas labos nakties. Jau iš anksto nuspręsta, kad aš ta­
ve pabučiuosiu linkėdamas labos nakties. Aš geidžiu tavęs ir manau,
kad tu taip pat manęs geidi. Dar nesibaigus šiai nakčiai, padarysiu
taip, kad ir tu geistum, o tada pasiguldysiu tave, nurengsiu ir mylė-
siuosi su tavimi kiek įmanydamas jausmingiau ir lėčiau. O dabar no­
riu šokti su tavimi, kad galėčiau jausti tavo kūną. Kol šoksim, galvo­
siu, ką darysiu tau - ir su tavimi, - kai būsim drauge lovoje. Na, ar
viską išaiškinau? Jeigu tavęs tai netenkina, pasakyk man, ką tu no­
rėtum veikti, ir mes galėsim tai daryti. Gerai? - Jis nekantriai
spragtelėjo pirštais, kai ji vis dar tebetylėjo, palenkusi galvą. - Ką tu
nori daryti?
Džulė prikando drebančią lūpą ir pažvelgė į jį nuo juoko ir geis­
mo švytinčiomis akimis.
- Ar nenorėtum man pagelbėti sutvarkyti spintą hole?
- Ar neturi kito pasiūlymo? - paklausė jis baisiausiai suirzęs, nes
nesuprato, kad ji juokauja.
- Iš teisybės, - pasakė ji, raukdama kaktą ir nudelbusi žvilgsnį į
jo prasegtų marškinių iškirptę, - čia buvo mano antras pasiūlymas.
- Na, o koks pirmas pasiūlymas? Ir neapsimesk, kad taip tave
nervinu, kad nori tvarkyti spintas, nes, net įrėm ęs į tave šautuvo
vamzdį, neišgąsdinčiau.
Prie to, kuo jai Žakas patiko, Džulė dar pridūrė jo staigumą ir ne­
supratingumą ir nervingai įkvėpė, pasiruošusi skelbti žaidimo pabai­
gą, tačiau negalėjo sutikti jo žvilgsnio, tyliai sakydama:

• 275 •
 - Tu teisus, tikrai, po šios dienos negalėtum išgąsdinti manęs,
net ir įrėmęs į mane šautuvo vamzdį, nes žinau, kad nieku gyvu ma­
nęs nenuskriaustum. Galėtum mane išgąsdinti tik darydamas lygiai
tą patį, ką darei, kai šiandien nubudau ir pamačiau tave stovintį ša­
lia židinio.
- O tai yra? - staigiai paklausė jis.
- O tai yra, kad verti mane spėlioti, ar tu išvis kada nors pabu­
čiuosi mane taip, kaip bučiavai vakar vakare. O tai yra, kad elgiesi
taip, lyg vieną minutę šito norėtum, o kitą - jau nebenorėtum.
Žakas suėmė delnais jos veidą, pakėlė aukštyn ir akimirksniu sa­
vo burna sugavo dar neištartus žodžius, bučiuodamas ją pirštais
braukė iš šonų jos plaukus. Ir kai paaiškėjo, kad kaip tik šito ji no­
rėjo, braukdama delnais aukštyn jam per krūtinę ir aplinkui kaklą,
prisiglaudusi prie jo, bučiuodama jį savo ruožtu, o jis pajuto augantį
malonumą ir nustebimo džiaugsmą, kuris buvo beveik nepakeliamas.
Mėgindamas užglostyti ankstesnį savo šiurkštumą, jis atitraukė
savo lūpas nuo josios ir švelniai perbraukė jai per smakrą, skruostą
ir smilkinį, paskui vėl suieškojo jos burną ir lūpomis pasitrynė į jos
lūpų švelnius kontūrus. Liežuviu užčiuopė virpančią liniją tarp jos
lūpų, primygtinai versdamas jas prasiskirti, o kai jos prasiskyrė, ryž­
tingai įsibrovė jai į burną - išbadėjęs žmogus, bejėgiškai mėginantis
numaldyti savo alkį, mokydamas ją dar labiau tą alkį sustiprinti. O
moteris jo glėbyje buvo stropi ir gabi mokinė. Tirpte tirpdama šalia
jo, ji spaudė savo lūpas prie jo burnos, pasitikdama jo liežuvį ir ati­
duodama jam savąjį, pajutusi menkiausią užuominą, kad jis to nori.
Prabėgus daugeliui minučių, Žakas galiausiai prisivertė pakilti ir
įsispitrėjo žemyn jai į akis, nesąmoningai prisimindamas, kaip ji at­
rodė - visa iškaitusi, gaivi ir viliojanti. Mėgindamas nusišypsoti jis
suėmė delnu jai už sprando ir nykščiu iš lėto trynė švelnią apatinę
jos lūpą, tačiau gilūs mėlyni jos akių duburiai atkakliai traukė jį vėl
į savo gelmes. Nykštys sustojo, jis spūstelėjo jį žemyn, kad praver­

• 276 •
tų Džulės lūpas, ir godžiai į jas įsisiurbė. Virpėdama jo glėbyje, ji pa­
sistiebė ir naujas nežymus kietos jo erekcijos sustiprėjimas privertė
jo širdį audringai plakti, o pirštus konvulsiškai spausti jai nugarą.
Klusnų jos kūną prisispaudė prie savojo, jo rankos skubiai iš šonų
glostė jai krūtis, paskui nuslydo jos sėdm enų link, tvirtai glausda­
mas ją prie vis labiau įsitempiančio savo kūno. Jis jau nebesitvardė,
jautė tai.
Žakas mėgino neskubėti, įsakė liautis, prieš pargriaudamas ją ant
grindų ir užguldamas, prieš pradėdamas elgtis kaip sekso išalkęs ka­
linys, koks jis ir buvo, o ne kantrus meilužis, kuriuo žadėjo būti iš­
sakęs piktą tiradą. Tik tolimas įkyrus pažado prisiminimas galiausiai
privertė jį mėginti pratęsti įžangą, paisyti sujaudinto tvinksėjimo,
sakančio, kad kulminacija, sykį prasidėjusi, jai bus per staigi.
Jis prisivertė atitraukti rankas nuo merginos krūtų ir uždėjo ant
juosmens, tačiau daug sunkiau sekėsi sustabdyti vis giliau besi­
skverbiantį liežuvį. Kai ji spaudėsi prie jo, atliepdama ir suleisdama
nagus jam į nugarą. Kai Žakas galiausiai per colį atitraukė savo bur­
ną nuo josios, jis nebuvo tikras, ar tai jis, ar ji suvaitojo nutraukus
glamonę, prieš jai bejėgiškai priglaudžiant galvą jam prie krūtinės.
Bet kas iš to - jam reikėjo jos, visos, dabar. Trūkčiojančiai įkvėpda­
mas orą, jis pakišo delną jai po smakru ir kilsterėjo aukštyn. Akys
buvo užmerktos, ilgos blakstienos gulėjo ant gelsvai baltų skruostų,
ir ji instinktyviai priartėjo prie jo lūpų.
Žakas daugiau nebegalėjo tvardytis. Jo burna su nuožmia nevilti­
mi įsisiurbė į josios, versdama jos lūpas prasiskirti, o tuo tarpu jo
pirštai atrišo šilkinį jos chalato diržą, paskui jį praskleidė, nusmauk­
dami rankoves žemyn jai per rankas ir nusviesdami chalatą ant
grindų priešais židinį, kad galėtų mėgautis jos kūno vaizdu ir liesti
jos odą.
Atsidūrusi jo glėbyje, Džulė jautė, kaip jis nuleido ją žemėn, ta­
čiau ji vis dar buvo apimta beribio pasitenkinimo būklės, kol jis ati­

• 277 •
traukė nuo jos savo burną ir rankas. Ji atsimerkė ir pamatė, kaip Ža­
kas neskubėdamas atsisagsto marškinius, traukia juos iš kelnių,
sviedžia šalin, bet tik tada, kai jis pažvelgė į ją, ji iš tiesų pajuto ky­
lančią paniką. Židinio šviesoje jo akys nuožmiai blizgėjo, kai jo
žvilgsnis neramiai slinko jos kūnu, nuo aistros jo veidas tapo žiaurus
ir įsitempęs, o kai ji pakėlė ranką, norėdama droviai prisidengti krū­
tis, jis šiurkščiai sudraudė:
- Nedaryk to!
Ji konvulsiškai sudrebėjo nuo to svetimo balso, nuo to svetimo
veido, o kai jis atitraukė jos ranką ir uždengė ją savo kūnu, ji ins­
tinktyviai pajuto, kad staiga nutrūko įžanga ir po kelių akimirkų jis
smigs į ją, jeigu jinai jo nepristabdys.
- Žakai, - sušnibždėjo ji, bandydama priversti jį paklausyti, neat-
skleisdama jam paslapties. - Palauk!
Šis žodis nepasiekė Žako sąmonės, tačiau jame slypinti panika
užgavo nežymiai disonansišką stygą, taip pat ir tai, kad ji stūmė nuo
savęs jo pečius ir spurdėjo prie jo šlaunies, tam tikra prasme pašė­
lusiai provokuodama.
- Žakai!
Žakas žinojo, kad jis per daug skuba, nusukdamas sueities įžangi­
nę dalį, ir pamanė, kad jai tai nepatinka.
- Yra kai kas, ką turiu tau pasakyti.
Su didžiausiomis pastangomis, iščiulpusiomis beveik visas jėgas,
jis prisivertė pasitraukti į šoną, tačiau, kai prilenkė savo galvą jai
prie krūtinės, norėdamas jai įtikti, ji delnais apėmė jo veidą, kad jį
sulaikytų, ir privertė pakelti į viršų.
- Meldžiu! - paprašė Džulė, žiūrėdama į aistrą slepiančias jo
akis. Praskėstais pirštais ji apėmė sustingusį jo žandą, sušvelninda­
ma jį, o kai jis pasukęs veidą įdėjo jį jai į delną ir pabučiavo, širdis
jai pritvinko ramybės ir švelnumo. - Iš pradžių mums dar reikia pa­
sišnekėti.

• 278 •
 - Kalbėk, - šiurkščiai tarė jis, stipriau prispausdamas ją prie sa­
vęs ir bučiuodamas jos lūpų kraštą ir kaklą, glostydamas delnu jai
krūtinę. - Aš klausysiu, - pamelavo jis, pirštais braukdamas žemyn
per plokščią jos pilvą, {slysdamas į garbanų trikampį. Ji krūptelėjo
po juo, griebė jam už rankos, o tema, kurią ji pasirinko svarstyti, jo
nuomone, buvo pati netinkamiausia, kokią kada nors yra moteris pa­
siūliusi tokioje situacijoje kaip ši.
- Kiek tau buvo metų, kai pirmąsyk mylėjaisi?
Jis užsimerkė ir, visai suprantama, nekantriai atšovė:
- Dvylika.
- Ar nori žinoti, kiek man buvo metų?
- Ne, - atkirto jis, lenkdamasis bučiuoti jos krūtinę, nes dėl kaž­
kokios tiktai jai vienai žinomos priežasties ji nenorėjo būti intymiai
liečiama. Nuo geismo įsitempė visas jo kūnas, ir jis kaip pašėlęs
mėgino paliesti ją tokiose vietose, kurios, kaip jis aiškiai prisiminė,
moterims suteikdavo kuo greičiau didžiausią pasitenkinimą.
- Man buvo dvidešimt šešeri, - pranešė ji siaubo apimtu balsu,
kai jo burna glaudžiai apžiojo spenelį.
Kraujas šniokštė jam ausyse; žodžius jis girdėjo, bet jų prasmės
nesuvokė. Ji buvo tokia saldi; liesti ją buvo dar maloniau. Jos krūtys,
nei didelės, nei sunkios, buvo gražios ir be galo moteriškos, lygiai
tokios, kokia buvo ir ji pati, ir jeigu ji tik bus tokia imli jam, kokia
buvo tada, kai jie stojosi, jis dabar jai suteiks kulminaciją, dar neįė­
jęs į ją, o paskui pasimylės su ja taip, kaip dera. Jam reikėjo išeikvo­
ti per penkerius metus susikaupusį geismą; jis galėtų su ja mylėtis
kiaurą naktį be perstogės, jeigu tik ji leistų ir liautųsi suglaudinėju­
si kojas ir kalbėjusi apie tai, kokio amžiaus ji buvo tada, kai... pirmą­
syk... mylėjosi.
Džulė suprato, kad Žakas suvokė, ką ji pasakiusi, nes jis per ke­
lis milimetrus pakėlė burną nuo jos kūno, o jo kūnas taip nurimo,
jog jai pasirodė, kad jis nekvėpuoja.

• 279 •
 - Čia man pirmas kartas, - baikščiai prisipažino ji.
Jis staigiai priglaudė kaktą jai prie krūtinės, užmerkė akis ir su­
sikeikė:
- Velnias!
Staigus protrūkis akivaizdžiai parodė Džulei, kad jo nenudžiugino
prisipažinimas - ir tas įsitikinimas dar labiau sustiprėjo, kai jis ga­
liausiai pakėlė galvą ir įdėmiai įsispitrėjo jai į veidą, jo akys studija­
vo kiekvieną jos bruožą, tarsi tikėtųsi rasti kokį įrodymą, kad ji m e­
luoja. Stingdama iš baimės, Džulė suprato, kad jis arba perpykęs, ar­
ba pasidygėjęs. Ji nenorėjo, kad jis liautųsi, tiktai kad taip neskubė­
tų ir nesielgtų su ja lyg su... kūnu, kuris pratęs būti valdomas.
Žakas nebuvo pasidygėjęs, jis buvo priblokštas. Nežinojo, ką jam
galvoti. Jam dar nėra tekę sutikti dvidešimt šešerių m etų nekaltos
mergelės, tuo labiau gražios, sąmojingos, protingos, geidžiamos.
Bet jam bežiūrint į jos mielą, išgąstingą veidą, staiga viskas joje,
kas vakar vakare ir šiandien jį glumino, įgijo prasmę. Jis prisiminė
jos sielvartingą protrūkį po žinių laidos vakar vakare. „Mano tėvas
dvasininkas! - verkė ji. - Jis gerbiamas žmogus. Aš pastaruosius pen­
kiolika savo gyvenimo metų praleidau, stengdamasi būti tobula11. Jis
prisiminė Džulės atsakymą, kai paklausė, ar ji susižadėjusi. „Mes
šnekamės apie ta i!u Matyt, jie daug šnekėjosi ir visai nesimylėjo. Ir
pereitą naktį Žakas pats ją buvo palyginęs su choriste.
Dabartis jį dar labiau suglumino. Matyt, savo skaistybę slėpė net
nuo savo vaikino, kuris tikriausiai ją mylėjo ir norėjo išsaugoti jos
orumą. Tačiau šį vakarą ji buvo pasirengusi viską atiduoti bėgliui ka­
liniui, nesugebančiam mylėti ir visai nieko negalinčiam jai duoti. Ža­
ko sąžinė pasirinko tą momentą, kad pirmąsyk po daugelio metų pa­
tvirtintų apie savo egzistenciją, primindama jam, kad Džulės beveik
sužadėtinis neprivertė jos atsisakyti savo nekaltybės; jeigu Žakas
turėjo kokių skrupulų, nors kiek padorumo, jis nekiš pirštų prie jos.
Jau buvo ją pagrobęs, žodžiais piktnaudžiavęs, atidavęs viešai gėdai

• 280 •
ir pasmerkimui. Dar prie to pridėti išniekintą jos nekaltybę buvo ne­
dovanotina.
Bet silpno jos sąžinės protesto neužteko jam sulaikyti. Jis geidė
jos. Turėjo ją gauti. Gaus ją. Likimas atėmė iš jo orumą, jo laisvę, jo
ateitį, tačiau kažkodėl davė Džulę per tas trumpas dienas, kurios
greičiausiai taps jo gyvenimo pabaiga. Nei sąžinė, nei kas nors kita
nesutrukdys jam turėti ją. Nesuvokdamas bėgančio laiko, jis stebei­
lijo į ją, kol drebantis jos balsas nutraukė jo mintis, o jos žodžiai
skausmingai liudijo ją neturint patirties su vyrais.
- Nesitikėjau, kad supyksi, - pasakė ji, visiškai klaidingai supra­
tusi jo tylėjimo priežastį.
Šaižiai atsidusęs, jis pasakė:
- Pykstu ant savęs, ne ant tavęs.
Džulė tyrinėjo jo veidą.
- Kodėl?
- Todėl, - šiurkščiai atsakė jis, - kad tai manęs nesulaikys. Nes
man visai nusišvilpt, kad niekada nesi to dariusi, net su tuo, kurį
mylėjai ar kuris būtų likęs su tavimi, jeigu būtum pastojusi. Dabar
man niekas nesvarbu... - sukuždėjo jis, ją bučiuodamas, - tik tai...
Tačiau jos nepatyrimas buvo svarbus. Toks svarbus, kad Žakas
prisivertė nutraukti bučinį ir pabandė suvaldyti savo geismą, kad ga­
lėtų vėl iš naujo viską su ja pradėti.
- Eikš čia, - sukuždėjo jis, imdamas ją į glėbį ir pasiversdamas
ant šono taip, kad ji atsidurtų veidu į jį, galvą atrėmusi į jo petį. Gi­
liai alsuodamas laukė, kol sunormalės pulsas, palengva braukdamas
ranka per jos švelnią nugarą raminančia glamone, ir nusprendė elg­
tis taip, kad jai būtų gera, net jeigu pats ir mirtų dėl nepatenkinto
geismo. Jam kažkokiu būdu teks stipriai sujaudinti ją, pačiam nesu­
sijaudinus labiau, negu kad dabar buvo susijaudinęs.
Džulė gulėjo jo glėbyje, priblokšta staigaus jo nuotaikos pasikei­
timo ir išsigandusi, kad, matyt, bus visai išgujusi jo norą mylėtis.

• 281 •
Nebegalėdama ilgiau to pakęsti, ji įsmeigė žvilgsnį į jo gerklę ir ta­
rė drebančiu balsu:
- Aš neketinau visko taip... sureikšminti dėl to, kad čia man pir­
mas kartas. Aš tik norėjau, kad taip neskubėtum... Neketinau tavęs
stabdyti.
Žakas žinojo, kaip sunku jai buvo pasakyti tai, ir pajuto užplūs-
tant dar vieną nepažįstamą švelnumo bangą, kai kilsterėjo jai smak­
rą ir ramiai, rimtai pasakė:
- Nesugadink mudviem visko, sumenkindama šito svarbą. Iš tei­
sybės man niekada neteko atsakomybė - ar privilegija - būti pirmuo­
ju moters meilužiu, todėl čia ir man pirmas kartas.
Pakėlęs ranką, nubraukė jai nuo skruosto suveltus plaukus, lėtai
pirštais šukuodamas juos, stebėdamas, kaip jie krinta jai ant kairio
peties, kai jis balsu svarstė:
- Tikriausiai Kytono vaikinus varei iš proto, versdama spėlioti,
kokia būsi?
- Ką turi omeny?
Jis atitraukė žvilgsnį nuo jos plaukų ir kreivai šypsodamasis pa­
žiūrėjo jai akis.
- Turiu omeny tai, kad nuo vakar dienos svajojau, kaip sukišiu
pirštus į tuos tavo puikius karčius, o tik dvi dienas esu į juos žiūrėjęs.
Džulė pajuto, kaip nuo jaudinančių jo žodžių šiluma ėmė plūsti
per visą kūną, o Žakas beregint pastebėjo permainą jos išraiškoje ir
kaip jos kūnas atsipalaidavo šalia jo. Per vėlai prisiminęs, kad žo­
džiai gali taip pat greitai sujaudinti moterį, kaip ir sumaniausias sek­
sualinis stimuliavimas, Žakas suvokė, kad čia pats geriausias būdas
pasiekti tikslą, nenustūmus savęs ligi pavojingų geismo kraštutinu­
mų, kuris rasdavosi ją liečiant ir bučiuojant. Švelniai ir atvirai jis
prisipažino:
- Ar žinai, ką galvojau vakar per vakarienę?
Ji papurtė galvą.

• 282 •
 - Spėliojau, koks būtų tavo burnos skonis ant mano burnos ir ar
tavo oda palietus tokia pat švelni, kokia atrodo.
Džulė pasijuto grimztanti gilyn į malonius juslinius kerus, kai jis
uždėjo jai ant skruosto savo prakėstus pirštus ir pasakė:
- Tavo oda dar švelnesnė, negu atrodo. - Jo nykštys braukė jos
lūpas, o akys tuo tarpu žiūrėjo. - O tavo burna... O Viešpatie, tavo
lūpų skonis dieviškas. - Jo ranka nesustabdomai slydo žemyn jai per
kaklą, petį, paskui iš lėto uždengė krūtinę, o ji nuleido žvilgsnį į
tamsų garbanotų plaukų kilimą ant jo krūtinės.
- Nenusigręžk, - sušnabždėjo jis, ir ji prisivertė vėl žvelgti į jį. -
Tavo gražios krūtys.
Džulė jautė, kad tai taip toli nuo tiesos, jog nenorom suabejojo
kitais dalykais, kuriuos jis ką tik buvo sakęs. Jis pamatė skeptišką
jos veido išraišką, ir lūpas jam iškreipė niūrus šypsnys.
- Jeigu sakau netiesą, - tarė jis, nykščiu glostydamas jos spene­
lį, - pasakyk man tada, kodėl mirštu, kaip noriu paliesti tavo krūtis,
žiūrėti į jas ir tučtuojau pabučiuoti. - Sukietėjęs spenelis virto stan­
džių pumpurėliu po jo nykščiu, ir Žakas vėl pajuto, kaip geismas
ėmė šėlti visame jo kūne. - Tu, Džule, žinai, kad tai teisybė. Iš ma­
no veido gali matyti, kaip stipriai aš tavęs geidžiu.
Tą ji iš tiesų matė - jis tvyrojo sunkiais vokais pridengtame jo
žvilgsnyje.
Mirtinai geisdamas ją pabučiuoti, Žakas giliai įkvėpė, kad nurim­
tų, stengdamasis susivaldyti, kai liežuviu palietė jai lūpas.
- Tu tokia miela, - kuždėjo jis. - Tokia nežmoniškai miela.
Džulė anksčiau už jį prarado savitvardą. Tyliai suvaitojusi, ji ap­
glėbė jam sprandą ir pabučiavo su visa aistra, besikaupiančia joje,
glausdamasi visu ūgiu prie sustingusio Žako kūno, mėgaudamasi tuo
šiurpuliu, kuris sukrėtė jo kūną, kai jo burna prasivėrė jos šiurkš­
čiam ir švelniam bučiniui. Instinktyviai - nežinojo tą turinti savyje -
ji pajuto beviltiškas jo grumtynes sulaikyti tą bučinį nuo per didelio

• 283 •
erotiškumo, ir švelnumas, kurį ji jautė, buvo beveik nepakeliamas.
Braukdama pravertas lūpas per jo lūpas, ji kvietė jį pagilinti bučinį,
o kai tai nepavyko, ėmė bučiuoti jį taip, kaip jis tą darė anksčiau.
Liežuviu palietė jam lūpas ir pajuto, kaip jis įkvėpė orą; šito padrą­
sinta, ji leido savo liežuviui trumpai ir juslingai įsibrauti į jo burną,
lengvai ją tyrinėdama...
Ir pasiekė savo tikslą.
Žako santūrumas dingo su tyliu vaitojimu, kai pavertė ją aukš­
tielninką, bučiuodamas su godžiu, atkakliu alkiu, nuo kurio ji pasiju­
to tuo pat metu galinga ir bejėgė. Jo rankos ir burna reikalavo jos
kūno, slysdamos per jos krūtis bei liemenį ir vėl atgal, kai vėl pabu­
čiavo į lūpas, jis panardino savo pirštus jai į plaukus, laikydamas ją
kaip belaisvę, pasidavusią savo noru. Kai jis galiausiai atsitraukė
nuo jos lūpų, visas Džulės kūnas degė geismu.
- Atmerk akis, mažyte, - kuždėjo jis.
Džulė pakluso ir pasijuto bežiūrinti į raumeningą vyrišką krūtinę,
apžėlusią susiraičiusiais tamsiais plaukais. Vien nuo tos krūtinės re ­
ginio pulsas ėmė smarkiai jai tvinksėti. Dvejodama ji pakėlė žvilgs­
nį nuo jo krūtinės ir išvydo permainas, kurias sukėlė jam aistra.
Gerklėje jam mėšlungiškai trūkčiojo raumuo, veidas buvo griežtas ir
patamsėjęs, o akys degė. Ji stebėjo, kaip juslingos jo lūpos suforma­
vo du žodžius ir išgirdo gergždžiant jo balsą, kai jis juos tarė:
- Paliesk mane.
Tai buvo kvietimas, įsakymas ir maldavimas.
Džulė atsiliepė lygiai į visus tris. Iškėlusi ranką, uždėjo ją ant jo
skruosto. Nenukreipdamas savo žvilgsnio nuo jos akių, jis įdėjo savo
veidą jai į delną ir glostė lūpomis jautrų jos delną.
- Liesk mane.
Širdis vėl jai ėmė įnirtingai plakti, kai ji pirštų galais braukė per
šiurkštų jo skruostą, per storas jo sprando virves ligi peties, paskui
žemyn per kietą jo krūtinę. Jo oda atrodė tarsi atlasas, užtiestas ant

• 284 •
granito, o kai ji pasilenkė ir pabučiavo jam krūtinę, raumenys neva­
lingai susitraukė. Svaigdama nuo savo naujai atrastos galios, ji bučia­
vo mažyčius jo spenelius, o paskui ilgu bučiniu braukė žemyn ligi
juosmens. Jam iš lūpų išsiveržė pusiau juokas, pusiau dejonė, ir jis
staigiai pavertė ją aukštielninką, prispausdamas jai rankas šalia gal­
vos, savo kūnu užguldamas ją. Jo liežuvis įlindo į jos burną, susipin-
damas su josios, panirdamas ir išnerdamas, akivaizdžiai imituodamas
tai, ką jis norėjo daryti jai su savo kūnu, ir ugnis užsiliepsnojo Džu­
lės viduje. Ji ištraukė savo riešus iš jo delnų, apsivijo rankomis ap­
linkui jį ir įsikniaubė į jo glėbį, grąžindama jam svaiginančius jo bu­
činius, glostydama jam pečius, vaitodama iš džiaugsmo, kai jo burna
lietė jai krūtinę. Ji buvo taip pasinėrusi į savo geismą, kad beveik
nepastebėjo, kai jo ranka nusileido žemyn jai tarp šlaunų, jo pirštai
ėmė tyrinėti intymiausias jos kūno vietas. Stipriai užsimerkusi, ji
priešinosi bangomis ją užplūstančiai gėdai ir leido sau pasinerti į
nuostabų malonumą, kurį jai teikė jo sumanūs pirštai.
Tramdydamas šėlstantį geismą, Žakas stebėjo, kaip reakcijos atsi­
spindėjo žaviame jos veide, kai kūnas pasidavė neįprastam, inty­
miam jo pirštų glostymui. Kiekvienas garsas iš jos burnos, kiekvie­
nas neramus galvos krustelėjimas, kiekvienas kartas, kai ji suvirpė­
davo nuo jo prisilietimo, užliedavo jį skvarbiu švelnumu. Kiekviena
sekundė išsikristalizavo jo sąmonėje tarytum spindintis deimantas.
Po jo pirštais ji atsivėrė jam, drėgna ir šilta, ir jis trokšte troško pa­
sislėpti joje. Tačiau susitvardė ir palenkęs galvą ilgai ir stipriai ją
bučiavo, o tuo tarpu įkišo pirštą giliai į jos kūną. Apsivijusi rankomis
apie jo pečius, ji virpėjo, ir mėšlungiški jos judesiai ryškiai priminė
anksčiau jam pasakytus žodžius: „Drebėti sveika", - kuždėjo jis, dar
giliau skverbdamasis į ją. „Drebėti labai labai sveika". Jo pirštams ji
atrodė neįprastai siaura ir be galo ankšta, ir jį pagavo baisus jaus­
mas, kad jis per didelis jai, kad ji nesugebės priimti jo nesuplėšyta
ar nesužalota.

• 285 •
 Jos rankos glamonėjo jį įsidrąsindamos, o jam pritrūko kvapo, kai
ji galiausiai brūkštelėjo pirštais per sustandėjusią jo varpą, o paskui
paėmė į delną. Tą akimirką, kai jos pirštai apgniaužė ją, iš siaubo
akys jai atsimerkė ir įsmigo jam į veidą. Jeigu situacija nebūtų buvu­
si tokia žiauri ir tokia reikšminga, Žakas būtų pasijuokęs iš jos akių
išraiškos. Tačiau jis nebuvo nusiteikęs juoktis arba jaustis pamalo­
nintas to, kad jai tikriausiai „padarė įspūdį" jo dydis. Židinio liepsnos
šviesoje ji žiūrėjo į jį, tarytum kažko lauktų - kažkokio jo sprendi­
mo, judesio ir visą tą laiką jos pirštai varė jį iš proto, kol jis vos ne­
sprogo jos delne. Kita jos ranka pakilo ligi jo skruosto, numaldyda-
ma įtampą, ir žodžiai, kuriuos ji jam kuždėjo, ištirpdė jį:
- Verta buvo tavęs laukti dvidešimt šešerius metus, pone Bene­
diktai.
Žakas nebeįstengė valdyti savo alsavimo. Uždėjęs delnus iš abie­
jų pusių ant jos iškaitusio veido, jis pasilenkė jos pabučiuoti, tik šį­
kart žodis, kurį jis pašnibždėjo, buvo kimus iš pagarbios baimės:
- Dieve.
Kraujui tvinksint jam ausyse, nuojautai slegiant, Žakas atsidūrė
ant jos ir tarp jos kojų, bandydamas įeiti į jos kūną, palengva
skverbdamasis į jos siaurą drėgną makštį, iškvėpdamas orą iš plau­
čių, nuo nepaprasto jausmo, kai jos kūnas prasiskyrė jam priimti,
drėgnai jos šilumai apgaubiant jį. Kai jis susidūrė su gležna kliūtimi,
pakėlė jos siaurus klubus, sulaikė alsavimą ir nėrė vidun. Jos kūnas
sustingo nuo trumpalaikio skausmo, tačiau, nesuskubus jam surea­
guoti, jos ranka apsivijo aplinkui jį, ir ji atsivėrė nelyginant gėlė...
pasitikdama, apgobdama jį. Stengdamasis suvaldyti orgazmą, kuris
grėsė prasiveržti, Žakas labai lėtai judėjo jos viduje, tačiau kai ji pra­
dėjo judėti drauge, spausdama jį prie savęs, jo susivaldymas dingo
kartu su noru pratęsti aktą. Plėšriai pabučiavo ir įsibrovė į ją, vis la­
biau skubindamas ją ligi pačios kulminacijos, stumdamasis prie jos,
mėgaudamasis prislopintu jos riktelėjimu tuo metu, kai ji suleido sa­

• 286 •
vo nagus jam į nugarą ir pradėjo mėšlungiškai drebėti po juo. Pakė­
lęs savo klubus aukštyn ir tvirčiau prisiglaudęs prie jos, jis nėrė
smarkiau, stumiamas kažkokio nevaldomo poreikio, kad atėjęs įsi­
skverbtų kiek įmanoma giliau. Patekęs į vidų, jis sprogo su tokia jė­
ga, kuri išplėšė iš jos lūpų tylią dejonę, o jis vis dar judėjo, tarsi ji
kokiu nors būdu galėtų išvaduoti jį nuo praeities kartėlio ir ateities
niūrumo. Antroji kulminacija išsiveržė staigiu pojūčiu, kuris sukrėtė
jo nervų galiukus, supurtė visą kūną ir paliko jį nusilpusį. Išsekintą.
Suglebęs, išsekęs, jis nugriuvo ant jos ir parvirto ant šono, vis
dar susijungęs su ja. Nuovargio nualintas, Žakas laikė ją glėbyje,
glostydamas jai nugarą, stengdamasis negalvoti, įsikibęs į blėstančią
euforiją tuo metu, kai stengėsi laikyti tikrovę pažabotą, tačiau po ke­
lių minučių jau nebebuvo jokios prasmės tą daryti. Dabar, kai jo aist­
ra galiausiai buvo išeikvota, nebeliko jokios užtvaros tarp jo proto ir
sąžinės ir, įsistebeilijęs į ugnį, jis aiškiai išvydo visus savo pastarų­
jų trijų dienų veiksmus ir motyvus. O tiesa buvo tokia: jis paėmė
beginklę moterį įkaite, grasindamas ginklu, šantažuodamas privertė
patikėti, kad paleis ją, jeigu ji nuveš jį į Koloradą; grasino jai panau­
dosiąs fizinę prievartą, jeigu ji bandysianti pabėgti, o kai ji vis tiek
neklausė jo, privertė bučiuoti jį vienam liudininkui matant, todėl da­
bar šalies spauda kankins ją užuominomis, kad ji jo bendrininkė.
Teisybė buvo ta, kad jis pradėjo galvoti apie sanguliavimą su ja tą
pačią dieną, kai tik paėmė ją į nelaisvę, ir jis to siekė, naudodamas
visus įmanomus būdus nuo bauginimo ligi gerumo ir flirto. Kokti
tiesa buvo ta, kad jam pavyko pasiekti atgrasų galutinį tikslą. Jis su­
vedžiojo nekaltą dvasininko dukrą, žavią, gyvą, skaisčią būtybę, kuri
už visus jo žiaurumus ir skriaudas atsimokėjo šiandien išgelbėdama
jam gyvybę. Suvedžiojo buvo pernelyg mandagus žodis tam, ką jis ką
tik buvo padaręs, nusprendė Žakas kokčiai pasidygėjęs, kai jo žvilgs­
nis nukrypo į kilimą. Jis paėmė ją čia pat, ant tų nelemtų grindų,
netgi ne lovoje! Sąžinė su nauju įniršiu ėmė jį graužti už tai, kad jis

• 287 •
per daug grubiai elgėsi su ja, kad privertė pakęsti dvi jo kulminaci­
jas, už tai, kad pasislėpė joje, užuot parodęs truputį padoraus santū­
rumo. Tai, kad ji nesuriko, nesigrūmė, jokiu ženklu neparodė esanti
įžeista ar pažeminta, nė kiek nesumažino jo kaltės. Ji nežinojo turin­
ti teisę gauti daugiau, negu jis jai davė, tačiau jis tą žinojo. Paaug­
lystėje jis sekso partnerėm s buvo neišrankus; suaugęs tiek siautėjo,
kad net sunku įsivaizduoti. Atsakomybė už tai, kad sujaukė visą
Džulės gyvenimą, kai ji pirmąsyk permiegojo su vyru, teko tiktai
jam vienam. Geriausiu atveju tik sujaukė, o jeigu ji pastojo! Nerei­
kėjo būti genijumi, kad įsivaizduotum, jog dvasininko duktė nesvars­
tys apie abortą, taigi jai arba teks pakelti viešą gėdą gimdant nesan­
tuokinį kūdikį, išsikėlus į kitą miestą ir ten jo sulaukiant, arba pri­
m etant jo kūdikį jos beveik sužadėtinio globai.
Žakas neabejojo, kad netrukus po kelių dienų ar net valandų jis
bus nušautas, kai paliks šių namų prieglobstį. Dabar jis norėjo, kad
Dievas būtų leidęs nučiupti jį, dar prieš jam įlipant į automobilį
drauge su ja. Ligi to laiko, kai atsidūrė kalėjime, jis niekada neban­
dė įklampinti nekalto žmogaus į savo bėdas, nekalbant jau apie gra­
sinimą ginklu ar išprievartavimą. Kalėjime jis, matyt, tapo socialiai
patologiška asmenybe. Be sąžinės, be skrupulų, be moralės.
Sušaudymas, tą jis dabar suprato, buvo pernelyg geras galas tai
pabaisai, kuria jis buvo tapęs.
Buvo taip paniręs į savo mintis, kad prabėgo nemažai laiko, kol
jis suvokė, kad mergina šalia verkia, ir drėgmė ant jo krūtinės buvo
ne jo prakaitas, o jos ašaros. Netekęs žado dėl graužaties, Žakas pa­
leido ją iš savo glėbio ir leido jai atsigulti ant kilimo, tačiau ji tebe­
laikė ranka stipriai apgniaužusi jam petį, o šlapią veidą prispaudusi
prie krūtinės.
Atsirėmęs ant alkūnės, bejėgiškai mėgindamas ją paguosti, brauk­
damas išdrikusių spindinčių jos plaukų sruogas nuo jos šlapio skruos­
to, jis nurijo seiles, kad pašalintų graužaties gumulą savo gerklėje.

• 288 •
 - Džule, - kimiu balsu šnabždėjo jis, - jeigu galėčiau užbraukti
visa tai, kuo esu tave nuskriaudęs, aš tą padaryčiau. Ligi šios nak­
ties visa, ką įvykdžiau, buvo iš beviltiškos būtinybės... Bet tai... - Jis
stabtelėjo, kad nurytų seiles, ir negrabiai nubraukė garbaną jai nuo
smilkinio. Ji vis dar gulėjo, įsikniaubusi jam į krūtinę, ir jis negalėjo
suprasti jos reakcijos, išskyrus tai, kad nuo to momento, kai jis ėmė
kalbėti, ji buvo kaip nebylė. - Bet tai, ką aš tau padariau, - tęsė
jis, - visiškai nepateisinama. Tai gal paaiškinama, bet jokiu būdu ne­
dovanotina. Tu negali būti tokia naivi, kad nesuprastum, jog penkeri
metai - ilgas laikas vyrui apsieiti be... - Žakas staigiai nutilo, supra­
tęs, kad dar labiau ją žeidžia, sakydamas, jog seksualiai išalkusiam
vyrui būtų tikusi bet kokia moteris. - Bet ne dėl to šiąnakt tai pada­
riau. Tai tik dalis priežasties. Pagrindinė priežastis ta, kad geidžiau
tavęs nuo tada, kai...
Pasidygėjimas savimi plūsterėjo jam gerklėje lyg tulžis, ir jis ne­
begalėjo tęsti.
Po ilgokai trukusios tylos galiausiai prabilo moteris, gulinti Žako
glėbyje.
- Tęsk, - tyliai tarė ji.
Jis nunarino smakrą, mėgindamas įžvelgti šešėlyje skendinčius
jos bruožus, o antakiai susiglaudė.
- Tęsti? - pakartojo jis.
Ji linkterėjo, švelnus jos veidas brūkštelėjo jam per odą.
- Taip, tu ką tik priartėjai prie gerosios dalies.
- Gerosios dalies? - sutrikęs pakartojo jis.
Ji pažvelgė į jį, ir nors akys tebebuvo drėgnos nuo ašarų, jos veide
atsiradęs linksmas šypsnys privertė Žako širdį daužytis į šonkaulius.
- Tu labai blogai pradėjai, - kuždėjo ji, - sakydamas, jog apgailes­
tauji, kad mes tai darėm. Ir dar labiau viską sugadinai, sakydamas,
kad aš naivi, o paskui kalbėdamas taip, lyg tau puikiausiai būtų tiku­
si bet kokia moteris po tokių ilgų abstinencijos metų.

• 289 •
 Jis žvelgė į ją, ir ramybė užliejo jam kūną tarsi koks balzamas.
Jis suprato, kad pernelyg lengvai išsisuko, tačiau pasinaudojo tuo,
kaip skęstantis su dėkingumu čiumpa gelbėjimo ratą.
- Ar aš taip sakiau?
- Beveik.
Atsakydamas į užkrečiančią jos šypseną, jis bejėgiškai išsišiepė.
- Koks aš nemandagus.
- Labai, - sutiko ji, tariamai pasipiktinusi.
Prieš minutę ji laikė jį juodžiausioje'neviltyje, prieš penkias - pa­
nardino j malonumo rojų, o dabar privertė juoktis. Kažkur sąmonės
gelm ėse Žakas suvokė, kad nė vienai moteriai nėra to pavykę, ta­
čiau nenorėjo tyrinėti priežasties. Šiuo metu jis džiaugėsi dabartimi
ir ignoravo ateitį.
- Šiomis aplinkybėmis, - šnabždėjo jis, braukdamas krumpliais jai
skruostą, - ką man reikėjo daryti ir sakyti?
- Ką gi, kaip žinai, mano patirtis per menka.
- Iš teisybės aš jokios patirties neturiu, - priminė jis jai paten­
kintas.
- Bet aš esu skaičiusi šimtus meilės scenų romanuose.
- Čia ne romanas.
- Teisybė, bet yra panašumų.
- Paminėk bent vieną, - erzino jis, sutrikdytas jos nuoširdaus
džiaugsmo.
Jo nustebimui, ji prablaivėjo, tačiau akyse spindėjo nuostaba, kai
pažvelgė gilyn į jo akis.
- Visų pirma, - šnibždėjo ji, - moteris dažnai jaučiasi taip, kaip
jaučiausi aš, kai buvai mano viduje.
- Ir kaip tu jauteisi? - pasiteiravo jis, nes negalėjo susilaikyti.
- Jaučiausi geidžiama, - pasakė ji visai nežymiai užlūžtančiu bal­
su. - Ir reikalinga. Be galo reikalinga. Ir labai labai ypatinga. Jau­
čiausi pilna...

• 290 •
 Žako širdį sugniaužė jausmas, toks stiprus, kad jam net suskaudo.
- Tai kodėl tu verki?
- Kartais grožis mane taip veikia, - sušnibždėjo ji.
Žakas žvelgė į spindinčias jos akis ir pamatė švelnų grožį ir ne­
nuslopinamą dvasią, galinčią beveik pravirkdyti vyriškį.
- Ar tau yra kas sakęs, - sušnibždėjo jis, - kad tavo šypsena to­
kia kaip Mikelandželo Madonos?
Džulė jau žiojosi, ketindama protestuoti, bet jis užbėgo jai už
akių, skubiai ir stipriai ją pabučiuodamas.
- Ar nemanai, - uždususi atsakė ji, kai jis nuritino ją ant nuga­
ros, - kad šis palyginimas kiek šventvagiškas, kai pagalvoji apie tai,
ką veikėm vos prieš kelias minutes?
Jis nustelbė juoką, įsikniaubęs jai į kaklą.
- Ne, bet gal ir yra, pagalvojus, ką mes dabar darysim.
Ji palenkė galvą:
- O kas tai?
Pečiai jam ėmė tirtėti, nes nesugebėjo suvaldyti juoko, kurį jam
sukėlė tyras jos džiaugsmas, net ir tuo metu, kai jo burna ėmė pa­
lengva leistis žemyn.
- Aš tau parodysiu.
Džulė atgavo kvapą ir išlenkė savo klubus po juslingos ieškančių
jo rankų ir burnos atakos.
Juokas išblėso Žako sąmonėje, ir apėmė kažkoks kitas daug gi­
lesnis jausmas.

Atsirėmusi į plunksninių pagalvių kalną pagrindinio

miegamojo milžiniškoje lovoje, Džulė žvelgė į indus ant žemo stale­
lio priešais židinį kitapus kambario. Ten jie suvalgė vėlyvus pusry­

• 291 •
čius, o paskui Žakas ją sugrąžino atgal j lovą ir mylėjosi su ja. Be­
veik kiaurą naktį neleido jai užmigti, mylėjosi su ja, derindamas
reiklų skubėjimą ir nepaprastą švelnumą, kas Džulę pašėlusiai jaudi­
no, o tuo pat metu buvo kankinančiai malonu. Kiekvieną kartą už­
baigęs, jis vėl paimdavo ją į glėbį ir laikydavo priglaudęs, kol jie
snūduriavo. Dabar jau buvo po vidurdienio, ir Džulė sėdėjo greta Ža­
ko, išsilenkusi pagal jo kūną, jo ranka laikė apglėbusi jai pečius, o
pirštai tingiai glostė jos alkūnę. Deja, dienos šviesoje jai buvo daug
sunkiau ramintis iliuzija, kad čia maža trobelė, kur jai šilta ir smagu
lovoje greta nuostabaus paprasto vyro, tapusio ištikimu meilužiu.
Skaisčioje dienos šviesoje ji, deja, suvokė, kad vyras, kuris taip
švelniai ir kartu reikliai mylėjosi su ja, kuris iš aistros vaitojo jos
glėbyje, versdamas ją surikti ir jaustis tarsi ji būtų vienintelė m ote­
ris, kada nors tai dariusi su juo, lygiai taip pat būtų mylėjęsis su ne­
suskaitoma daugybe kino žvaigždžių ir kitų įžymybių. Tai buvo jo
pasaulis - prabangus, karštligiškas, pilnas turtingų, gražių, talentin­
gų žmonių.
Tai buvo senasis jo gyvenimas, ir, nors jis viską buvo praradęs, ji
neabejojo, kad Žakas įrodysiąs savo nekaltumą dabar, kai netrukdo­
mas ims ieškoti tikrojo žudiko - noriai padedant neįgudusiai Džulei,
jeigu tai įmanoma. O paskui jis netrukdomas galės grįžti į savo
ankstesnį gyvenimą, vėl imtis darbų Holivude. Tada Džulė bus ne­
bereikalinga. O kai tai įvyks, kai atsidurs „senų draugių" sąraše, ji
žinojo, bus nepakeliamai skaudu.
Jis neįsimylės jos ir neprisieks jai amžinos meilės. Paprasčiausiai
dabar ji buvo jam reikalinga, ir Dievas skyrė jai būti čia su Žaku. Vi­
sa, ką ji galėjo padaryti - buvo išgyventi kiekvieną akimirką tokią,
kokia ji ateis, mėgautis ja ir įsiminti. Tai reiškė niekada neprašyti jo
daugiau negu jis gali duoti, niekada neužkrauti jam savo jausmų ir
kiek įmanoma ilgiau savo širdį išsaugoti nepaliestą. Tai reiškė rasti
būdą į viską žiūrėti kiek įmanoma lengviau ir lengvabūdiškiau. Ji no­

• 292 •
rėjo būti rafinuota, patyrusi su vyrais: dabar tai būtų nepaprastai pa­
dėję jai atliekant tai ir daug ką kita.
- Apie ką galvoji? - pasiteiravo Žakas.
Mergina pasuko galvą ir pamatė, kad jis iš susirūpinimo surauk­
ta kakta stebi ją.
- Apie nieką, - išsisukinėdama atsakė ji, linksmai ir nenatūraliai
šypsodama. - Apie gyvenimą apskritai.
- Papasakok man.
Mėgindama išvengti tiek ir tiriančio jo žvilgsnio, tiek ir visos
diskusijos, Džulė išlindo iš po jo rankos ir prisitraukė aukštyn ke­
lius, rankomis apglėbdama juos.
- Tikrai neverta viso to svarstyti.
- Kodėl neleidi nuspręsti man?
Ji sviedė į jj rūstų žvilgsnį.
- Ar visada buvai toks atkaklus?
- Tai vienas iš pačių nemaloniausių mano bruožų, - atsakė jis ra­
miai, visai neatgailaudamas. - Tai ką galvojai?
Išpūtusi akis, tariamai rūsčiai pažvelgė į jį, bet kai jis ir toliau ty­
lėdamas ir laukdamas žiūrėjo į ją, Džulė nusileido ir atskleidė jam
dalį tiesos. Padėjusi smakrą ant kelių, kad išvengtų jo žvilgsnio, tarė:
- Galvojau, koks keistas tas gyvenimas. Viskas gali atrodyti nu­
spėjama, o paskui staiga, - per tiek laiko, kiek reikia išsukti iš greit­
kelio kavos išgerti, - viskas gali pasikeisti.
Žakas atlošė galvą į pagalves, užsimerkė ir pajutęs palengvėjimą
nurijo seiles. Buvo manęs, kad ji mąsto apie tai, kaip jis griauna jai
gyvenimą.
Akies kampučiu Džulė vogčia dirstelėjo į įsitempusį jo veidą, ir
širdis jai apmirė. Juokas, lengvumas ir juslingumas buvo tai, ko jam
reikėjo ir ko norėjo, ne filosofijos ar ko nors emociškai sekinančio, ir
ji nusprendė neleisti jam vėl pasinerti į tokią diskusiją.
Jis giliai atsiduso, neatmerkdamas akių, ir abejingai paklausė:

• 293 •
 - Džule, ar tu nori likti čia su manimi?
- Ar leidi man rinktis? - erzino ji, stengdamasi nekomplikuoti si­
tuacijos.
Vos tik ištarusi šiuos žodžius, pamatė, kaip nepastebimai įsitem­
pė jo žandikaulis, ir ją apėmė keistas jausmas, kad ir šį kartą ji atsa­
kė jam ne taip, kaip jis norėjo.
- Ne, - atsakė jis po ilgos pauzės. - Bijau, kad ne.
- Ar manai, kad pasakysiu valdžiai, kur esi, jei leisi man išva­
žiuoti? Ar dėl to?
- Ne. Jeigu davei man žodį šito nedaryti, aš jį priėmiau.
- Tai kodėl?
- Nes nemanau, kad galėtum ištverti tą žiaurų tardymą, kurį jie
surengs. Net jei pasakytum, kad buvau užrišęs tau akis, kol atkakom
čia, jie tolydžio kamuos tave, mėgindami „padėti" prisiminti ką nors
svarbaus, ir anksčiau ar vėliau tu paslysi, net nenorėdama ar nesu­
prasdama, ką padarei.
Džulė šį sykį stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuoširdumo ir
humoro.
- Gerai. Spėju, kad man teks pasilikti čia, šioje sumautoje trobe­
lėje, ir praleisti keletą dienų su šiuo irzliu, diktatorišku, surūgusiu
vyriškiu, kuris turi nepasotinamą seksualinį apetitą. Matyt, iškeliau­
siu iš čia, negalėdama be tavo žinios nei vaikščioti, nei stovėti.
Akys tebebuvo užmerktos, tačiau lūpos virptelėjo nuo tramdo­
mos šypsenos.
- Nesu aš surūgęs.
- Tačiau irzlus, diktatoriškas ir nepasotinamas, - atkirto Džulė
kikendama, pasijutusi geriau, kai suvokė galinti valdyti situaciją ir
pati save. - Klausyk, einam į lauką.
Raukšlės prie jo burnos įsirėžė ir virto netramdoma šypsena -
tingia, patenkinta savimi ir pasipūtusia.
- Apie tai negali būti nė kalbos. Nušalsi savo subinę.

• 294 •
 - Ketinu pirmiausia apsirengti, - nusimaivydama pareiškė Džulė,
o Žakas neteko žado, pamatęs, kaip paprastai ji reagavo j nešvankią
pastabą. - Grynas oras ir fizinis aktyvumas, - skubiai pridūrė ji, kai
jo pečiai ėmė kretėti iš juoko akivaizdžiai suglumus, - išgydo beveik
viską.
- Išskyrus nušalimus.
Ji vožė jam pagalve, juokdamasi, painiodama kojas iš patalų, kai
jis buvo užsimerkęs.
- Ar tu visada tari paskutinį žodį?
- Matyt.
- Tada tau teks kalbėtis pačiam su savimi, nes aš ketinu eiti lau­
kan, - pareiškė ji, vilkdamasi chalatą. - Nors, jei liksiu su tavimi,
manęs ir laukia sibaritiški malonumai, privalau gauti nors kiek sau­
lės šviesos ir gryno oro. Namie šiuo metu būčiau lauke su savo kla­
se, nes dabar pietų pertrauka.
- Sibaritiški malonumai, - pakartojo Žakas kikendamas. - Labai
graži frazė. Man patinka.
- Patiktų, - atšovė Džulė šypsodama ir pasuko į savo kambario
vonią nusiprausti po dušu ir apsirengti.
Jai už nugaros jis pasakė:
- Pasinaudok šia vonia, ji daug gražesnė.

Džulė stovėjo vienoje milžiniško drabužinės veidro-

džio pusėje apšviesta tviskančių varinių lempų, kurios įrėmino veid­
rodį, ir džiovinosi plaukus, o Žakas tuo tarpu skutosi kitoje veidro­
džio pusėje. Užuot pasinaudojęs mažesniu jos vonios kambariu, kaip
ji manė jį darysiant, jis taip pat prausėsi čia. Džulė manė, kad daly­
tis vonia su vyru - keistas intymumas, net jeigu vonios kambarys

• 295 •
didumo kaip pusė jos namo ir teikė visišką privatumą tol, kol esi sa­
voje veidrodžių pusėje. Tačiau buvo girdėti garsai - kaip Žakas atsu­
ko dušo čiaupą, tuo metu, kai ji prausėsi po savuoju, o dabar - į
kriauklę tekančio vandens čiurlenimas, jam skutantis barzdą. Kai
Džulė įėjo į dušo kabiną, stropiai uždengė vienu iš didžiulių minkš­
tų rankšluosčių perregimas stiklines duris, kad būtų nematoma, jei­
gu jis eitų pro šalį - išmintinga atsargumo priemonė, kaip jai rodėsi.
Įsisupusi į kitą žalią rankšluostį, ji buvo beeinanti į savo miega­
mąjį pasiimti džinsų, kai jai už nugaros Žakas šūktelėjo:
- Apsivilk ką nors iš šitos spintos.
Krūptelėjusi nuo jo balso, nes jie nebuvo kalbėjęsi nuo tada, kai
abu prausėsi vonios kambaryje, ji apsisuko ir pamatė jį, stovintį prie
kriauklės, toks pat kaip ir jos rankšluostis buvo sumegztas ant siau­
rų jo klubų, pusė veido - ištepta skutimosi kremu.
- Ne, - paprieštaravo ji. - Aš tai dariau vakar vakare ir man ne­
patiko.
Prieš savo valią žavėdamasi ji stebėjo, kaip jis atlošė galvą ir
braukė skustuvu aukštyn per kaklą ir skruostą, sakydamas:
- Kažkodėl nujaučiau, kad imsi ginčytis.
Džulė nusišypsojo patenkinta savimi.
- Malonu kartais laimėti debatus su tavimi.
Ji nuėjo į miegamąjį prie kėdės, kur vakar buvo palikusi savo
drabužius. Jų nebebuvo. Sekundėlę ji kvailai spoksojo į išmargintą
audeklą ant kėdės, tarsi ten galėtų atsirasti jos drabužiai, o paskui
susizgribo ir, apsisukusi ant vieno kulno, nužygiavo atgal į vonią ka­
ringai žybčiojant akims.
- Nesivilksiu jokių drabužių iš tos spintos.
Jis, smagiai nusiteikęs, šnairai dirstelėjo į ją, prieš pradėdamas
vėl skustuvu braukti sau per skruostą.
- Tokį nepasotinamą vyrą kaip aš gundo viena mintis - tu gali čia
būti kiaurą dieną visai be drabužių.

• 296 •
 Ji panaudojo savo mokvtojišką balsą - šaltą, įspėjantį:
- Tu per daug sau leidi, jaunuoli. Žakai, aš labai stengiuosi ne­
prarasti kantrybės...
Žakas susilaikė nepradėjęs kvatoti, ji pasirodė jam nepaprastai
žavi, ir nieko neatsakė.
- Žakai! - rūsčiai kreipėsi ji, o tonas, jai artinantis prie jo, tapo
ryžtingesnis ir valdingesnis. - Tikiuosi, kad tuojau pat atneši mano
drabužius iš ten, kur juos paslėpei.
Žako pečius jau ėmė purtyti juokas, kai jis pasilenkęs apsišlaks-
tė vandeniu veidą, paskui nusitraukė rankšluostį nuo kaklo ir nusi­
šluostė.
- O jeigu aš to nedarysiu, panele Matison? - pasiteiravo jis,
šluostydamasis veidą. - Kas tada - ar būsiu įkalintas?
Džulė gana dažnai susidurdavo su paauglių maištingumu, ir ji ži­
nojo, kad verčiau nerodyti savo nusivylimo ir neprarasti tvirto pa­
grindo po kojomis. Išdidžiai ir pabrėžtinai tvirtai ji labai aiškiai pa­
sakė:
- Šiuo klausimu aš neįveikiama.
Jis nusviedė žemėn rankšluostį ir atsigręžė. Žavinga baltadantė
šypsena šmėstelėjo jo šiurkščiame veide.
- Tavo žodynas nuostabus, - pastebėjo jis nuoširdžiai susižavė­
jęs. - Beje, kodėl nekalbi Teksaso tarme, nutęsdama žodžius?
Džulė beveik jo negirdėjo. Sutrikusi ir apstulbinta spoksojo į gy­
vą, alsuojantį, gražų, patrauklų vyrą, kurį daugelį metų buvo stebė­
jusi milžiniškuose kino ekranuose ir televizoriuose. Ligi šiol Zakaris
Benediktas, žmogus, jai niekada neatrodė kaip Zakaris Benediktas,
ekrano žvaigždė, todėl taip lengva buvo ignoruoti, kas ir kuo jis bu­
vo anksčiau. Per penkerius kalėjime praleistus metus jo veidas pa-
šiurkštėjo, apie akis ir burną nuo įtampos įsirėžė raukšlelių, dėl to
jis atrodė dar vyresnis ir atšiauresnis, bet visa tai pasikeitė per vie­
ną naktį. Dabar, kai jis buvo gerai pailsėjęs, seksualiai pasotintas,

• 297 •
šviežiai nusiskutęs, panašumas buvo toks pritrenkiantis, kad iš nuo­
stabos ji atbula žengė žingsnį tarsi nuo svetimo žmogaus.
- Ko taip spoksai į mane, lyg man iš ausų dygtų plaukai?
Balsas buvo pažįstamas. Ji žinojo tą balsą. Tai ją nuramino. Vidu­
je sukrėsta, Džulė prisivertė liautis fantazavusi ir grįžti prie pokal­
bio. Labiau negu bet kada pasiryžusi laimėti, Džulė sukryžiavo ran­
kas ant krūtinės ir atkakliai pareiškė:
- Noriu savo drabužių.
Žakas atsirėmė klubu į ilgą marmurinį tualetinį stalą ir, mėgdžio­
damas jos pozą, sukryžiavo rankas ant krūtinės, tačiau jis šypsojo, o
ne dėbsojo.
- Negali būti nė kalbos, širdele. Išsirink ką nors iš spintos.
Švelnumas, atlydėjęs šitą staigią permainą iš kalinio į ekrano
žvaigždę, Džulei atrodė atsitiktinis ir beprasmis. Ji buvo tokia nusi­
vylusi ir išmušta iš vėžių, kad jai norėjosi treptelėti koja.
- Po velnių, noriu savo...
- Prašau, - ramiai pertraukė ją, - apsivilk ką nors iš spintos. -
Kai ji išsižiojo, ketindama ginčytis, jis abejingai pridūrė: - Sumečiau
tavo drabužius į židinį.
Džulė suprato esanti pergudrauta, bet tai, kaip neapgalvotai jis
pasielgė, įskaudino ją ir supykdė.
- Gal buvusiai ekrano žvaigždei jie atrodė išmestini skarmalai, -
atšovė Džulė, - bet tai buvo mano drabužiai. Aš dirbau, kad galėčiau
juos nusipirkti, mėgau juos!
Ji apsisuko ant vieno kulno ir patraukė į drabužinę, nesuvokusi,
kad žodžiai kirto stipriau, negu tikėjosi. Ji įžygiavo į spintą, nekreip­
dama dėmesio į sukneles ir sijonus, kabančius ant dvidešimties pė­
dų pakabų į abi puses nuo jos, ir patraukė į galą, kur čiupo pirmas
pasitaikiusias kelnes ir nertinį. Prisidėjusi juos prie liemens, kad pa­
žiūrėtų, ar jie tinka, nutarė, kad bus geri, ir nesivaržydama apsivil­
ko. Kelnės buvo iš minkšto smaragdo spalvos kašmyro, o priderintas

• 298 •
nertinis aukštu kaklu buvo su smulkiomis žibutėmis, įaustomis į
plačias rankoves. Nesusikišusi nertinio į kelnes, išeidama iš spintos,
ji dar pačiupo žalią odinį diržą, stabtelėjo jo užsijuosti, apsisuko ir
vos neatsitrenkė Žakui į krūtinę.
Jis stovėjo tarpduryje, ranka įsirėmęs aukštai į durų staktą, už­
stodamas išėjimą.
- Atleisk, - atsiprašė ji, bandydama lankstu apeiti jį ir nesiteikda­
ma pakelti akių, kad pažvelgtų į jį.
Jo balsas buvo toks pat nepermaldaujamas kaip ir poza:
- Aš kaltas, kad tau teko vilkėti tuos pačius drabužius pastarą­
sias tris dienas. Aš tik norėjau, kad apsivilktum ką nors kita, kad
nesijausčiau kaltas, kiekvienąsyk pažvelgęs į tavo džinsus. - Išmin­
tingai nutylėdamas, kad troško pamatyti ją dėvinčią ką nors gražaus
ir puikaus, verto jos veido ir figūros, paprašė: - Gal teiktumeis pasi­
žiūrėti į mane ir leistum paaiškinti?
Džulė turėjo daugiau negu užtektinai atkaklumo ir drąsos atsi­
spirti jo spaudimui, bet nebuvo taip supykusi, kad nesuprastų jo lo­
gikos, ir tokia nedėmesinga, kad nesuprastų, kaip kvaila būtų be­
prasmiškai ginčytis ir sugadinti jiems likusį truputį laiko.
- Negaliu pakęsti, kai mane ignoruoji ir spoksai į grindis, - pasakė
jis. - Tuoj imsiu manyti, kad mano balsas sklinda iš kažkokio tarakono
pažemėje, o tu spėlioji, kur jis galėtų būti, kad galėtum jį sumindyti.
Džulė jau ketino maloniai pažvelgti aukštyn į Žaką ir sukniubo
ant drabužių sau už nugaros, kretėdama iš juoko.
- Tu tikrai nepataisomas, - tarė ji, kikendama ir džiaugsmo skli­
dinomis akimis žvelgdama aukštyn į jį.
- O tu tikrai nuostabi.
Džulės širdis sekundei sustojo išgirdus tokius žodžius, tačiau jis
buvo aktorius, ir tai jai ką tik primygtinai priminta, ir jai bus tik
skaudžiau, jeigu tai, kas jam tebuvo nereikšmingi komplimentai, ims
traktuoti kaip gilų jausmų prisipažinimą.

• 299 •
 Kai ji nieko neatsakė, Žakas nusišypsojo ir pasuko į miegamąjį.
Grįžtelėjęs pasiūlė:
- Apsivilkim striukes ir išeikim laukan, jeigu dar nori.
Mergina spoksojo į jį, negalėdama patikėti savo ausimis, paskui
nusekė įkandin, plačiai išskėtusi rankas ir, žvelgdama į savo apran­
gą, tuo pat metu versdama ir jį žiūrėti, paklausė:
- Su šitais drabužiais? Ar iš galvos išsikraustei? Tos kašmyro
kelnės tikriausiai kainavo... mažiausiai du šimtus dolerių!
Prisimindamas kai kurias Reičelės išlaidų sąskaitas, jis sumetė,
kad kaina buvusi veikiau šeši šimtai dolerių, bet šito nepasakė. Iš
teisybės Žakas taip norėjo išsivesti ją į lauką, ko, kaip žinojo, ir ji
pati troško, kad uždėjo delnus jai ant pečių, truputį supurtė ir pasa­
kė daug daugiau, nei ketino:
- Džirfe, šie drabužiai priklauso moteriai, turėjusiai ne vieną par­
duotuvę, pilną gražiausių drabužių. Ji nėmaž neprieštarautų, jei kai
kuriuos iš jų apsivilktum.
Baigdamas kalbėti, jis negalėjo patikėti buvęs toks kvailas ir išsi-
davęs. Apstulbusi Džulė išsprogino akis, ir jis pamatė, kaip dirba jos
galvą net prieš jai klausiant:
- Nori pasakyti, kad pažįsti žmones, kuriems priklauso šis na­
mas? Jie tau leidžia juo naudotis? Ar jie nerizikuoja, priglausdami
pabėgusį...
- Liaukis! - įsakė jis šiurkščiau, negu norėjo. - Nieko panašaus
neturėjau omeny! /
- Bet aš tiktai mėginu suprasti...
- Po velnių, aš nenoriu, kad suprastum. - Suprasdamas, kaip ne-
teisingai elgiasi pyktį išliedamas ant jos, jis praskėstais pirštais pa­
braukė per vieną plaukų šoną ir pasakė truputėlį kantriau: - Paban­
dysiu paaiškinti kiek galima aiškiau ir glausčiau, o paskui noriu, kad
toji tema būtų užmiršta.

• 300 •
 Džulė taip dėbtelėjo į jį, kad buvo aišku, jog nepateisina jo požiū­
rio ir tono, tačiau nieko nepasakė. Susigrūdusi rankas į kelnių kiše­
nes, atsirėmė pečiais į miegamojo sieną, sukryžiavo kulkšnis ir su­
sikaupusi stebėjo jį.
- Kai grįši namo, - pradėjo Žakas, - policija ims tave klausinėti
visko, ką aš kalbėjau ir dariau, kad galėtų pabandyti perprasti, kaip
man padėta pabėgti ir kur toliau patrauksiu. Vers tave vis kartoti,
kartoti ir kartoti, kol visai neteksi jėgų ir nebesugebėsi blaiviai gal­
voti. Jie taip elgsis, tikėdamiesi, kad prisiminsi dar ką nors, kas
jiems svarbu, net jeigu tau ir nesvarbu. Kol galėsi sakyti jiems tei­
sybę, visą teisybę, - būtent tai aš ir patarsiu tau daryti, kai iš čia iš­
važiuosi, - tau nebus ko nerimauti. Bet jeigu bandysi apsaugoti ma­
ne ką nors slėpdama nuo jų arba meluosi, galiausiai imsi prieštarau­
ti pati sau, jie tave pričiups ir sudraskys. Pradės manyti, kad nuo
pat pradžių buvai mano bendrininkė* ir atitinkamai su tavimi elgsis.
Paprašysiu pameluoti jiems vieną dalyką, kuris turėtų pagelbėti
mums abiem, neįklampinant tavęs per tardymą. Išskyrus tai, neno­
riu, kad dar ką nors meluotum ar slėptum nuo policijos. Pasakyk
jiems viską. Šiuo metu nežinai nieko, kas galėtų pakenkti man ar
bet kam, kas susiję su manimi. Ketinu šito laikytis, - pabrėžtinai
baigė jis, - savo ir tavo labui. Ar aišku? Ar dabar supranti, kodėl ne­
noriu, kad daugiau mane klausinėtum? - Jis susiraukė, kai Džulė,
užuot paklususi, pateikė klausimą, bet jį išgirdęs, aprimo.
- Ko manfe prašysi pameluoti?
- Paprašysiu,\cad pasakytum policijai tiksliai nežinanti, kur tas
namas. Pasakyk jiems, kad užrišau tau akis iškart, kai tik pamėg nai
pasprukti nuo manęs, sustojds toje poilsio aikštelėje, ir kad priver­
čiau tave gulėti a M užpakalinės sėdynės beveik visą likusį laiką, kad
negalėtum pabėgti nuo manęs. Tai įtikinama ir logiška, jie patikės.
Tai sugriaus tO' sunkvežimio vairuotojo versiją dėl to, ką jis matęs;
jis vienintelė priežastis, kad policija galėtų įtarti tave pagelbėjus

• 301 •
man ir padėjus pabėgti. Aš bet ką padaryčiau, kad nereiktų tavęs
prašyti šitaip meluoti dėl manęs, tačiau čia geriausia išeitis.
- O jeigu aš atsisakysiu?
Akies mirksniu jo veidas surimtėjo, tapo uždaras ir atsainus.
- Žinoma, viskas priklauso nuo tavęs, - atrėžė Žakas šaltai ir
mandagiai.
Ligi tos akimirkos, kol ji pastebėjo, kaip jis pasikeitė pamanęs,
jog apsigavo, be reikalo pasitikėjęs ja, Džulė dar nebuvo visiškai su­
vokusi, kaip nuo vakar dienos sušvelnėjo jo elgesys. Erzinantis jo
abejingumas ir švelnumas mylintis nebuvo vien tiktai patogus ir ma­
lonus būdas praleisti laiką, kol jie drauge - bent tą jo dalį, kuri iš
tiesų buvo tikra. Tas atradimas buvo toks mielas, kad ji beveik ne­
pastebėjo, kai jis ėmė aiškinti:
- Jeigu užsimanysi pranešti policijai, kur tas namas, būčiau dė­
kingas, jeigu dar jiems pasakytum, kad neturėjau rakto ir ketinau
įsilaužti, jeigu nebūčiau jo radęs. Jeigu šito nepabrėši, žmonės, ku­
riems priklauso šis namas, kurie tiek pat kiek ir tu neapkaltinami
padėję regzti mano pabėgimo planus, taps nekaltomis to paties klas­
tingo įtarinėjimo aukomis kaip ir tu dėl to, ką pasakė sunkvežimio
vairuotojas.
Ji suprato, kad jis visiškai nesistengia pats apsisaugoti. Žūtbūt
stengėsi apsaugoti tuos, kuriems priklausė namas. Vadinasi, jis juos
pažinojo. Jie buvo ar buvo buvę jo draugai...
- Gal pasakytum, ką pasirinksi? - pasiteiravo Žakas vėl taip pat
šaltai ir atsainiai, ko ji nepakentė. - O gal norėtum dar apie tai pa­
galvoti?
Būdama vienuolikos, Džulė prisiekė niekada daugiau nemeluoti
ir per penkiolika metų nė karto nesulaužė tos priesaikos. Dabar ji
žiūrėjo į vyrą, kurį mylėjo, ir tyliai tarė:
- Ketinu jiems pasakyti, kad man buvo užrištos akys. Kaip galė­
jai pagalvoti, kad apvilsiu?

• 302 •
 Jai atlėgo, stebint, kaip įtampa dingsta iš jo veido, bet, užuot pa­
sakęs ką nors malonaus, jis triuškinamai dėbtelėjo į ją ir pareiškė:
- Tu, Džule, skiriesi nuo visų kitų tuo, kad esi vienintelė gyva
moteris, kuriai kada nors pavyko mane priversti pasijusti už virvelės
aukštyn žemyn tampomu žaisliuku.
Džulė prikando apatinę lūpą, tramdydama šypsnį, nes jai atrodė
labai reikšminga, kad ji sugeba paveikti jį, kaip nė viena kita mote­
ris. Nors jam tai visai nepatiko.
- Atsiprašau, - vangiai ir nenuoširdžiai pralemeno ji.
- Nė velnio tu neatsiprašai, - atšovė jis, bet aštrumo balse nebu­
vo nė pėdsako ir jas pakeitė smagios intonacijos. - Tu neriesi iš kai­
lio, kad tik nesusijuoktum.
Ji susilaikė nepradėjusi kikenti iš jo sutrikimo, iškėlė smilių ir
įdėmiai jį apžiūrėjo, sukinėdama į visas puses.
- Man atrodo, kad čia visai paprastas pirštas, - tyčiojosi ji.
- Nieko paprasto tavyje nėra, panele Matison, - pareiškė Žakas
linksmai, bet kartu ir irzliai. - Tepadeda Dievas tam, kuris ves tave,
nes vargšelis be laiko pasens ir pražils!
Akivaizdus jo įsitikinimas, kad galiausiai šalia jos bus kitas žmo­
gus, ne jis, - kas nors, ką jis, be to, dar ir užjaučia, - nuslopino Džu­
lės staigiai prasiveržusį džiaugsmą ir bloškė ją atgal į žemę. Prisiek­
dama nuo šios akimirkos neteikti niekam per daug reikšmės ir dau­
giau niekada neįžvelgti jo žodžiuose ir veiksmuose daugiau, nei iš
tiesų buvo, ji nusišypsojo, linktelėjo, atsitraukė nuo sienos ir nerū­
pestingai tarė, vartodama teniso žargoną:
- Man regis, paskutinis taškas, kurį uždirbai, suteikia tau teisę
žaisti setą ir mačą. Aš pripažįstu tau šią žodinę pergalę drauge su
visom kitom.
Nors Džulė atrodė nerūpestingai nusiteikusi, Žaką slėgė nemalo­
nus jausmas, kad jis kažkaip ją įžeidė. Netrukus jis paliko miegamą­
jį ir priėjo prie jos prieangio spintoje, kur ji vilkosi sniegovežio kom­
binezoną, vilkėtą vakar.

• 303 •
 - Buvau užmiršusi šį drabužį, - aiškino jinai. - Apsaugos tai, ką
dėviu. Išėmiau iš savo spintos ir tau kitą, - pridūrė, mostelėjusi gal­
va į didesnį sniegovežio kombinezoną, kabantį ant durų.
Siekdamas jo ir pradėjęs į jį lįsti, Žakas nusprendė, kad prie jų
pokalbio, įvykusio miegamajame, vis dar reikia kažką pridurti.
- Klausyk, - tarė jis ramiai ir nuoširdžiai. - Nenoriu ginčytis ar
peštis su tavimi, tai paskutinis dalykas, ko galėčiau pageidauti. Ir, be
jokios abejonės, nenoriu su tavimi svarstyti savo ateities planų ar
dabarties rūpesčių. Kaip įmanydamas stengiuosi pats dėl to nesirū­
pinti ir paprasčiausiai mėgautis ta netikėta dovana turėti čia tave.
Pasistenk suprasti, kad tos kelios artimiausios dienos čia, šiuose na­
muose, su tavimi bus paskutinės „normalios" mano gyvenime. Ne
dėl to, kad turėčiau nors menkiausią supratimą, kas iš tiesų yra nor­
malu, - abejingai pridūrė jis. - Tačiau esmė ta, kad nors mudu ir ži­
nom, jog visa tai fantazija, kuri staigiai pasibaigs, aš vis tiek noriu,
kad ji egzistuotų - kelios idiliškos dienos čia, viršuje, su tavimi, ku­
rias galėčiau prisiminti. Nenoriu jų sugadinti mintimis apie ateitį. Ar
supranti, ką bandau pasakyti?
Džulė neparodė užuojautos ir liūdesio, kuriuos sužadino jo žo­
džiai, šiltai šypsodama linktelėjo.
- Ar man galima sužinoti, kaip ilgai būsim čia drauge?
- Aš... dar nenutariau. Ne ilgiau kaip savaitę.
Ji iš visų jėgų stengėsi negalvoti, kaip tai mažai, ir ryžosi jam
neprieštarauti, tačiau balsu ištarė tą klausimą, kuris rūpėjo nuo tada,
kai ji išėjo iš miegamojo.
- Baigiant pokalbį apie policiją ir visa kita, norėčiau dar kai ko
tave paklausti. Tai yra išsiaiškinti.
Žakas stebėjo, kaip ryškus raudonis užliejo jai skruostus, ir ji
staigiai nunarino galvą, atkakliai brukdama plaukus po mėlyna megz­
ta kepuraite.
- Sakei norįs, kad viską pasakyčiau policijai. Bet negali būti, kad
tu tikiesi, jog jiems papasakosiu, kad m es... tu... aš...

• 304 •
 - Tu pavartojai visus įvardžius, - šaipėsi Žakas, tiksliai spėdamas,
kur ji taiko. - Gal galėtum pasiūlyti ir pritinkantį veiksmažodį?
Ji užsimovė pirštines, įsirėmė rankomis į siaurus klubus ir pa­
žvelgė į jį nepritariamai šypsodama.
- Tu per daug iškalbingas, pone Benediktai.
- Privalau toks būti, kad neatsilikčiau nuo tavęs.
Džulė papurtė galvą tariamai pasipiktinusi ir pasuko į trumpo ko­
ridoriaus galą prie durų, vedančių į kiemą. Apgailestaudamas dėl
pasirinkto laiko, o gal greičiau dėl atsakymo, Žakas pasivijo ją kaip
tik tą akimirką, kai ji žengė laukan. Dangus virš galvos buvo skais­
čiai, akinamai žydras, buvo šalta, tačiau ne žvarbu, ir pasaulis lauke
atrodė kaip arktinė pasakų šalis didelėmis pusnimis ir giliais krate­
riais, kuriuos išrausė vėjas.
- Nenorėjau abejingai priimti tavo paskutinio klausimo, - paaiški­
no jis, uždarydamas už savęs duris, maudamasis pirštines, ir atsar­
giai žengė ant vėjo supustyto tako, kur pūpsojo penkių pėdų aukščio
pusnys. Ji pasisuko ir palaukė, kol jis per kelis žingsnius priartės
prie jos, ir, bežiūrint į saulės nutvieksto jos veido stebuklą, nutrūko
jo minčių gija. Paslėpusi po kepure visus plaukus, nepasidažiusi, iš­
skyrus lūpas, ji buvo kvapą gniaužiantis stebuklas - skaisti porcelia­
no baltumo oda ir didžiulės tarsi brangūs safyrai spindinčios akys,
įrėmintos tamsių blakstienų ir dailių antakių.
- Aš, žinoma, nemanau, kad paskelbsi, jog mes buvom suartėję;
tai nieko neliečia, išskyrus mus. Kita vertus, - pridūrė Žakas, atgau­
damas savitvardą, - turint omeny, kad esu kaltinamas žmogžudyste,
jie manys, kad aš, be abejonės, reikalavau ar skatinau tave lytiškai
santykiauti. Kadangi daugumos policininkų mąstysena padugnių ly­
gio, kai neigsi, kad priverčiau tave, jie spėlios, kamantinės ir steng­
sis, kad pri^ipažintum, jog gal pati norėjai, kad aš išdulkinčiau tave.
- Nekalbėk taip! - sudraudė Džulė, lyg būtų kokia aikštinga pasi­
piktinusi cypdavatkė, kokia, kaip šypsodamas jis nusprendė, iš tikrų­
jų ji ir buvo.

• 305 •
 - Aš tik sakau, kaip jie galvos, - aiškino jis. - Jie prieis prie šito,
skirtingai formuluodami klausimus, tarytum jie būtų visai tarpusavy­
je nesusiję, pavyzdžiui, prašys, kad nupasakotum, kaip atrodė na­
mas, kad galėtų nustatyti, kur jis yra, ir ieškoti pėdsakų. Paskui
klausinės apie miegamuosius, o tada ir kaip jie apstatyti. Kas gali ži­
noti, kaip jie mėgins prieiti prie tavęs, bet kai tik išsiduosi žinanti
per daug, - ar per daug įsijausi, - o dėl manęs jie padarys pačias
blogiausias išvadas ir puls tave. Kai tave čia atvežiau, man net ne­
dingtelėjo, kad jie turės tokią gerą dingstį manyti, jog gali tapti ma­
no bendrininke. Ir tai nebūtų įvykę, jeigu tas prakeiktas sunkveži­
mio vairuotojas nebūtų... - Jis staiga nutilo ir papurtė galvą. - Kai
vos nepasprukai toje poilsio aikštelėje, galvojau tik kaip kuo greičiau
tave sulaikyti. Nemaniau, kad sunkvežimio vairuotojas pakankamai
gerai įsižiūrėjo į mus ir vėliau atpažins. Šiaip ar taip, bėda įvyko ir
nėra prasmės svarstyti to, ko ištaisyti negaliu. Kai policininkai pa­
klaus tave apie šį epizodą, papasakok jiems tiksliai, kas įvyko. Jie
manys, kad elgeisi didvyriškai. Taip iš tiesų ir buvo. - Uždėjęs ran­
kas jai ant pečių, svariai jis pridūrė: - Įdėmiai paklausyk manęs, o
paskui pamiršime šią temą. Kai policija klausinės apie mūsų santy­
kius, jeigu atsitiktinai prasitarsi, kad turėjom intymių santykių, no­
riu, kad kai ką pažadėtum.
- Ką? - paklausė Džulė, nekantraudama baigti pokalbį, kol jų
nuotaika dar nebuvo nepataisomai subjurusi.
- Noriu, kad pažadėtum jiems pasakyti, jog aš tave išžaginau.
Džulė išsižiojusi įsistebeilijo į jį.
- Aš jau nuteistas už žmogžudystę, - pabrėžė Žakas, - tad pati­
kėk, tai labiau mano reputacijos, jeigu dar būsiu apkaltintas ir išža­
ginimu, nesuterš. Bet gali išgelbėti tavo reputaciją, ir tai svarbiau­
sia. Supranti, ar ne? - paklausė jis, stebeilydamas į be galo keistą
jos žvilgsnį, nukreiptą į jį.
Jos balsas buvo tylus ir labai labai meilus:

• 306 •
 - Taip, Žakai, - pasakė ji su visai jai nebūdingu nuolankumu. -
Suprantu. Suprantu, kad tu... išsikraustei... iš proto! - Ji suplojo
delnais jam per pečius, netikėtai užkluptas jis griuvo aukštielninkas
ir, išskėtęs rankas, plesterėjo į penkių pėdų aukščio pusnį.
- Po velnių, už ką? - piktai paklausė jis, stengdamasis išsikepur­
nėti iš gilios duobės, įspaustos pusnyje.
- Už tai, - atsakė Džulė, šypsodama pačia nekalčiausia šypsena,
rankomis įsisprendusi į šonus ir nežymiai prakėtusi kojas, - kad drį­
sai man siūlyti, net pasvarstyti, ar nepasakius kam nors, kad mane
žaginai.

Žakas pašoko ant kojų ir stropiai ėmė valytis sniegą

nuo plaukų, švarko ir kojų, bet negalėjo atsispirti džiaugsmui, staiga
užplūdusiam jį, kai atsidūrė lauke po dangaus žydryne, apsuptas pa­
sakiškų apsnigtų pušų drauge su jauna moterimi, kuri visai netikėtai
tapo žaisminga. Šypsodamas baigė valytis sniegą, o paskui palengva,
ryžtingai ėmė artintis prie jos.
- Tai buvo be galo vaikiška, - prikišo jai.
Žingsnis po žingsnio traukdamasi atbula, Džulė stebėjo Žaką.
- Nemėgink, - pasakė ji, springdama iš juoko. - Įspėju tave.
Žakas puolė į priekį, ji staigiai pasisuko, pakišusi koją jam po pa­
kinkliu, smarkiai trūktelėjo aukštyn, ir jis atsitokėjo tik pajutęs, kaip
vėl virsta, plasnodamas rankomis tarsi pašauta žąsis, mėgindamas
atgauti pusiausvyrą. Jis garsiai pliumpterėjo aukštielninkas jai po ko­
jomis, jos juokui tarsi varpeliams aidint tarp pušų.
- Čia, - tarė Džulė, baisiausiai įsismaginusi, - iš dalies atlyginta
už mano veido murdymą sniege. - Mergina stovėjo šalia, laukdama,

• 307 •
kol jis atsikels, tačiau jis liko gulėti keistai susimąstęs, akis įsmei­
gęs į žydrą dangų. - Ar tu... ar nežadi keltis? - sukikeno ji.
Jis pažvelgė į ją.
- Kokia prasmė?
- Aš juk neužgavau tavęs, ar ne? - pasiteiravo ji atsargiai.
- Iš mano išdidumo, Džule, nieko nebeliko.
Staiga jos atmintyje šmėkštelėjo visi filmai, kuriuose Žakas vaidi­
no kietą vyruką, ir ji suvokė, kodėl jis priblokštas. Suprato, kad jis
neapsimetė išsitiesdamas paslikas. Matyt, dubleris, panašus į jį, fil­
muose grumdavosi vietoj jo, suprato Džulė, apgailestaudama dar la­
biau tokiu niekingu kerštu apsunkinusi jo naštą.
- Kvailai pasielgiau. Prašau keltis.
Prisimerkęs nuo saulės, jis ramiai paklausė:
- Ar vėl žadi mane partrenkti?
- Ne, pažadu, daugiau to nebedarysiu. Tu visiškai teisus. Tai bu­
vo vaikiška.
Ji ištiesė ranką jam padėti, guosdamasi menka viltimi, kad čia tik
gudrybė ir jis bandys ją pergudrauti, tačiau jis su dėkingumu priėmė
jos pagalbą.
- Aš per senas tokiems pokštams, - pasiskundė jis, trindamas
vieną pakinklį ir valydamasis sniegą.
- Pažiūrėk čia, - pakvietė Džulė, norėdama, kad jis užsimirštų, ir
parodė senį besmegenį, kurį vakar buvo pradėjusi lipdyti. Šypsoda­
ma jam saulėta šypsena, ji paaiškino: - Vėjas čia išgraužė kraterį, o
sniego nėra jau taip daug. Ar nenorėtum man padėti vėl iš naujo nu­
lipdyti senį besmegenį?
- Puiku, - sutiko Žakas ir, maloniai ją nustebindamas, siekė jos
rankos ir nebepaleido - du meilužiai, laikydamiesi už rankų, brenda
per sniegą. - Ką ten man darei? - paklausė jis susižavėjęs. - Ar tai
buvo koks karatė judesys, o gal dziudo? Aš visada juos painioju.
- Dziudo, - atsakė ji, pasijutusi nesmagiai.

• 308 •
 - Kodėl, po galais, nepanaudojai jo prieš mane toje poilsio aikšte­
lėje, užuot bėgusi?
Sutrikusi ji dirstelėjo į Žaką.
- Mano brolis Tedas moko savigynos, bet man pasirodė, kad to­
kioje vietovėje kaip Kytonas kvaila tuo užsiimti, ir nelankiau jo pa­
mokų. Todėl labai seniai jis išmokė mane tik to vieno judesio. Kai tą
dieną mane vijaisi, aš išsigandau ir bėgau. Net nebeprisiminiau mo­
kėjusi tai daryti. Šiandien iš anksto sugalvojau, kad griausiu tave,
todėl taip lengvai tave... - Ir nutilo vidury sakinio, kaip įmanydama
stengdamasi, nors ir pavėluotai, nepažeisti jo išdidumo.
Jie priėjo prie senio besmegenio ir Žakas paleido Džulės ranką,
susižavėjusiu žvilgsniu žiūrėdamas žemyn į ją.
- Ar moki daugiau tokių gudrių triukų?
Džulė mokėjo dar kelis.
- Ne, daugiau nemoku.
Vos šypsodamas jis tebežiūrėjo į ją ir labai tyliai ir švelniai tarė:
- Tad paprašysiu, kad leistum tave išmokyti dar vieną.
Jis taip vikriai apsisuko, kad Džulė išgąstingai sukliko tik tada,
kai pakilo nuo žemės ir atbula nuskriejo ant sniego krūvos tiksliai
apskaičiavus, kad, iškėtusi kojas, nėmaž neužsigavusi, atsisėstų.
Įsistebeilijusi į Žaką, bejėgiškai juokėsi iš gėdingo skrydžio oru,
paskui atsistojo.
- Tu tikrai baisus, - priekaištavo Džulė, dėdamasi valanti sniegą,
o iš tikrųjų svarstė, kaip jam atkeršijus.
Akimirkai nusigręžė nuo jo, paskui vėl atsisuko ir eidama artyn
šyptelėjo, lyg būtų niekuo dėta.
- Ar pakaks? - šiepdamasis paklausė, prie šonų nusvarinęs rankas.
- Taip, tu laimėjai. Pasiduodu.
Tačiau šįkart Žakas pamatė įsižiebiant kibirkštėlę jos kerinčiose
mėlynose akyse.

• 309 •
 - Melagė, - juokėsi jis, kai ji ėmė iš lėto sukti aplink jį ratus,
ieškodama vietos įsprausti savo kūnui.
Jis pasisuko kartu su ja, dabar jau juokėsi abu: Žakas, pasiryžęs
neduoti jai dar vienos galimybės pulti, Džulė - tiksliai žinodama, kad
suteiks jam tokią progą.
- Laikas baigėsi, - nusikvatojo ji, sustojusi ir tariamai čiupinėda­
ma užtrauktuką, kurį prieš minutę pati buvo atsegusi. - Nenuostabu,
kad man šalta. Šitas užtrauktukas tolydžio atsiseginėja.
- Leisk man pabandyti, - paskubomis mandagiai pasisiūlė Žakas,
kaip to ir tikėjosi Džulė. Jis nusimovė dešinę pirštinę ir įsistebeilijo
žemyn į užtrauktuką. Kai jo pirštai palietė galvutę, Džulė staigiai
pasisuko, nusitaikė pečiu jam į krūtinę ir iš visų jėgų trenkė jam it
futbolo saugas. Jis pasitraukė į šalį, o merginos petys taip stipriai
perskrodė orą, kad ji žemyn galva praskriejo pro jį. Ir paniro visa
galva ligi pat pečių į pusnį.
Gaudydama orą, juokdamasi ir tuo pat metu valydamasi nuo vei­
do sniegą, atbula išsikrapštė iš pusnies, apsisuko ir atsikolė į ją, o
Žakas tuo tarpu kvatodamas tarė:
- Dar niekada neregėjau, kad kas nors savo galva mėgintų gręž­
ti sniegą. Buvo įdomu. Kaip manai, gal galėtume šį sumanymą par­
duoti kokiam nors prodiuseriui?
Tai padėjo: klykdama iš juoko Džulė nuslydo žemyn ir išsitiesė
paslika prie jo kojų. Mėgindama atgauti kvapą, ji pažvelgė aukštyn
į išsišiepusį jo veidą. Įsisprendęs į šonus, išsitiesęs visu ūgiu, atro­
dė kaip be galo savimi patenkintas vyras, tikras pranašumo įsikūni­
jimas.
- Kai būsi pasiruošusi rimtai imtis senio besmegenio, - išdidžiai
pareiškė, aukštyn užvertęs smakrą, - tu...
Džulė pakišo jam koją. Jis užkliuvo, pasisuko ir griuvo kaip nu­
kirstas medis. Staugdama iš juoko, ji staigiai nuriedėjo į šalį, vargais
negalais atsistojo ir pasitraukė atbula, kad Žakas jos nepasiektų.

• 310 •
 - Išdidumas eina prieš nuopuolį, - priminė kikendama, o jam at­
sistojus, ėmė trauktis tolyn.
Jis šypsojosi, tačiau akyse spindėjo pavojingi žiburiukai, kai lėtai,
bet ryžtingai ėmė artintis prie jos.
- Šitaip būna, - tyliai tarė jis. - Šitaip būna.
- Nedaryk nieko, paskui gailėsies, - kikeno ji negalėdama liautis
ir tiesė ranką, tarytum norėtų jį sulaikyti, o pati tuo tarpu dar grei­
čiau traukėsi. Jis ryžtingai paspartino žingsnį. - Liaukis, Žakai, -
juokėsi ji netvirtai. - Nedrįsk! - sušuko ir apsisuko, pasiruošusi ner­
ti į mišką Žakui prišokus prie jos. Jis nuvertė ją, apglėbęs per juos­
menį, jai nesuskubus žengti nė vieno žingsnio, pamurkdė sniege, o
paskui apvertė aukštielninką, apžergdamas per liemenį. Šaipydama­
sis iš jos beprasmio priešinimosi, viena ranka prispaudė jai riešus
viršum galvos.
- Mažvaikė, - linksmai ir tyliai tarė jis, o Džulė dar labiau juokė­
si, raitėsi ir spurdėjo, kad atgautų kvapą. - Pasiduodi?
- Taip, taip, taip! - trūkčiojančiu balsu pralemeno.
- Sakyk: „Dėde“.
- Dėde! - prunkštė ji. - Dėde!
- Dabar užsimerk ir pabučiuok mane.
Pečiams nuo juoko dar tebetrūkčiojant, ji užsimerkė ir tyčia vai­
kiškai pakštelėjo jam. Šaltas šlapias sniegas atsakė į jos bučinį - vi­
sas veidas buvo snieguotas. Jis išmurdė jai skruostus, o ji tik
prunkštė ir dar smarkiau juokėsi, o tada jis liovėsi.
- Na, dabar, - tarė jis, šiepdamasis kaip patenkintas sultonas, kai
ištiesė ranką, kad padėtų jai atsikelti, - ar esi tikra, kad tau užteko?
- Užteko, - juokėsi Džulė, tik dabar pastebėjusi, koks vaikiškai
laimingas ir atsipalaidavęs atrodė jis, pašėlęs sniege. Paskutinių
įtampos pėdsakų nebuvo nė ženklo jo gražiame veide, ir ji pajuto,
kaip ima užlieti švelnumas, sumišęs su nuostaba, kad toks paprastas
dalykas kaip grumtynės suteikė jam tiek džiaugsmo. Žinoma, Los

• 311 •
Andžele nesninga, gal tai jam buvo naujas potyris. Kad ir kaip ten
būtų, Džulė suvokė vieną dalyką: jis buvo absoliučiai teisus dėl to,
kad reikia susikoncentruoti į dabartį ir kaupti prisiminimus ateičiai.
Aišku, ko jam reikėjo.
Žakas brido per gilų sniegą, prilaikydamas ją už alkūnės ir galvo­
damas apie statinį.
- Manau, mes iš tikrųjų galim imtis senių besmegenių verslo, -
pareiškė jis, atsistojęs priešais beformę sniego krūvą, kuri kažkada
buvo jos senis besmegenis, ir atsukęs jai nugarą, rankas susidėjęs
ant liemens, apžiūrinėjo ją, - dabar, kai supratai, kaip kvaila provo­
kuoti daug didesnį, stipresnį ir išmintingesnį už tave. Kadangi ga­
liausiai sulaukiau deramos tavo pagarbos, turiu labai specifinių idėjų,
susijusių su šiuo pro...
Didžiulė sniego gniūžtė visai nepagarbiai trenkė jam į pakaušį.

Aukštai vienišoje Kolorado kalnų viršūnėje ilgą žiemos popietę

dažnai skardėjo juokas, baidydamas voveraites, iš medžių stebėju­
sias, kaip du žmonės trikdė tylą: tarsi vaikai sniege, šėldami, gainio­
dami vienas kitą aplinkui medžius, be paliovos svaidėsi sniego
gniūžtėmis, o paskui ėmėsi darbo - lipdė senį besmegenį, kuris už­
baigtas nebuvo panašus į jokį senį besmegenį, aprašytą istorijos šal­
tiniuose.

Jie drauge sėdėjo ant sofos, ištiesę kojas, pėdas užkė-

lę ant mažojo stalelio, užsikloję smėlio spalvos megztu pledu, o
Džulė žvelgė pro stiklo sieną, einančią išilgai kambario. Jautėsi ma­
loniai nuvargusi po dienos, praleistos lauke, sočios vakarienės ir Ža­
ko meilės žaidimų ant sofos. Net ir dabar, kai jau seniai pasimylėjo

• 312 •
ir jis gulėjo paskendęs mintyse, įsistebeilijęs į židinį, ji pastebėjo,
kad jis laiko ją apglėbęs ranka, priglaudęs prie šono, jos galvą padė­
jęs sau ant peties, tarsi jam ypač malonu būti arti jos ir ją liesti. Jai
tai patiko, bet šiuo metu galvojo apie jo „senį besmegenį" čia pat už
lango. Kai svetainės žiburiai prigeso ir ėmė švelniai žėrėti, o ugnis
židinyje virto oranžinėmis žarijomis, Džulė tik įžvelgė stūksantį tar­
si šešėlis jo pavidalą. Jis be galo kūrybingas ir lakios vaizduotės, pa­
manė ji šypsodama, ir tai neturėtų stebinti, turint omenyje jo karje­
rą. Bet jei ir taip, senis besmegenis turėtų atrodyti kaip senis be­
smegenis, o ne vypsantis dinozauras-mutantas.
- Ką galvoji? - pasiteiravo jis, lūpomis švelniai brūkštelėdamas
jai per plaukus viršugalvyje.
Ji atlošė smakrą, norėdama matyti jo veidą, ir nusišypsojo:
- Apie tavo senį besmegenį. Ar tau niekas nėra sakęs, kad jis tu­
rėtų būti linksmas?
- Šitas, - pataisė ją, o žiūrėdamas į senį pro langą, atrodė išdidus
ir vaikiškas, - sniego pabaisa.
- Tokį būtų galėjęs susapnuoti Stivenas Kingas. Beje, tavo vai­
kystė turėjo būti nuodėminga, ar ne? - šaipėsi jinai.
- Nuodėminga, - patvirtino Žakas, šypsodamas ir tvirčiau ją ap­
kabindamas.
Atrodė, kad jam jos negana ir lovoje, ir iš jos išlipus, - o šito jis
dar niekada nebuvo patyręs. Ji tilpo jo rankos įlinkyje, tarsi būtų bu­
vusi jam sutverta; lovoje ji buvo gundytoja, angelas ir kurtizanė.
Balsu, žvilgsniu, prisilietimu galėjo jį nunešti į nesuvokiamas aistros
aukštumas. Išlipusi iš lovos, ji buvo juokinga, kerinti, atkakli, sąmo­
jinga ir nuovoki. Galėjo užrūstinti žodžiu, o šypsena nuginkluoti. Ji
buvo natūraliai rafinuota, be jokių pretenzijų, taip trykštanti gyvybe
ir meile, kad kartais, tais atvejais, kai kalbėdavo apie savo mokinius,
užhipnotizuodavo jį. Žakas ją pagrobė, o ji atsilygino jam, išgelbėda-
ma gyvybę. Jis buvo laikomas klastingu, žiauriu nusikaltėliu, tačiau

• 313 •
ji buvo pakankamai gudri ir drąsi, kad pabėgtų jam tiesiai iš pano­
sės. O paskui apsigręžė ir noriai atidavė jam savo mergystę, taip
meiliai, kad jam suspausdavo širdį, kai tik apie tai pagalvodavo. Jau­
tėsi sutriuškintas jos drąsos, švelnumo ir dosnumo.
Jis buvo devyneriais metais vyresnis ir tūkstantį kartų kietesnis
už ją, bet kažkas joje darė jį švelnesnį ir jam patiko būti švelniam, -
ir viena, ir kita jam buvo nauja. Prieš patenkant į kalėjimą, jį m ote­
rys kaltino viskuo: nuo atsainumo ir neprieinamumo ligi šaltumo ir
negailestingumo. Kai kurios buvo sakiusios, kad jis tarsi mašina, o
viena šitaip jį apibūdino: jis įjungia save seksui, o paskui išsijungia
viskam, išskyrus savo darbą. Per vieną iš dažnų kivirčų Reičelė pa­
sakė, kad jis galįs sužavėti gyvatę ir pats esąs šaltas kaip gyvatė.
Kita vertus, jau būdamas suaugęs vyras niekada nepažinojo mo­
ters, įskaitant ir Reičelę, kuriai pirmiausia nerūpėtų jos pačios kar­
jera ir ką jis dėl jos galėtų padaryti. Kai pridursi visus kitus apsime­
tėlius ir pataikūnus, kuriuos jam teko pakęsti tada, kai atvyko į Ho­
livudą, per daug nestebino, kad tapo toks ciniškas, viskuo nusivylęs
ir nejautrus. Ne, pamanė Žakas, tai netiesa. Tiesa ta, kad toks jis
buvo dar prieš atvykdamas į Los Andželą - bejausmis ir pakankamai
šaltas, kad, būdamas vos aštuoniolikos, išsižadėtų senojo gyvenimo,
savo šeimos, net savo pavardės. Pakankamai šaltas, kad visus juos
išstum tų iš atminties ir niekada nebeatsigręžtų atgal - net su studi­
jos Reklamos skyriaus darbuotojais, kurie skundėsi turį „sugalvoti
jam foną“, kai statė savo pirmą filmą, net su meilužėmis, su žmona.
Jo buvusi pavardė, šeima ir praeitis buvo negyvi faktai, kuriuos
prieš septyniolika m etų negrąžinamai palaidojo.
- Žakai?
Paprastas jos balso skambesys, tariant jo vardą, magiškai jį vei­
kė: jo vardas skambėdavo ypatingai, kitoniškai.
- Hm?

• 314 •
 - Ar supranti, kad labai maža žinau apie tave, nors, nors mes bu­
vom... e... buvom... - Džulė nutilo, dvejodama, ar ne per drąsu var­
toti žodį meilužiai.
Žakas išgirdo sutrikimą jos balse ir nusišypsojo, nes spėjo, kad ji
ieško kokio padoraus ir tinkamo žodžio, - tiksliau, visai netinkamo, -
įvardyti tai nežabotai aistrai, užvaldžiusiai juos abu, arba žodžio pa­
vadinti tam, kas juodu buvo vienas antram dabar, kai toji aistra buvo
bendra.
Jis nusišypsojo jai į plaukus ir paklausė:
- Kas tau labiau patiktų - vienas žodis ar frazė?
- Nebūk toks išpuikęs. Beje, aš parengta dėstyti lytinį auklėjimą
visose klasėse ligi pat priešpaskutinės.
- Tai kokios bėdos? - sukikeno Žakas.
Jos atsakymas nutraukė jo juoką, privertė sulaikyti kvapą ir galu­
tinai jį ištirpdė.
- Kažkodėl, - pradėjo ji, atidžiai apžiūrinėdama savo rankas, gu­
linčias skreite, - terminas „lytiniai santykiai" skamba nekaip, apra­
šant tai, kas iš tiesų taip nuostabu. Taip gilu. Ir taip esminga.
Žakas atrėm ė galvą į sofos atlošą ir užsimerkė, svarstydamas,
kodėl ji taip keistai jį veikia. Po valandėlės jis beveik normaliu bal­
su įstengė atsakyti:
- Kaip skamba meilužiai?
- Meilužiai, - pritarė jinai, keletą kartų linkterėdama galvą. -
Bandžiau paaiškinti, kad nors mes ir esame meilužiai, iš tiesų nieko
apie tave nežinau.
- O ką norėtum sužinoti?
- Iš pradžių, ar Zakaris Benediktas - tikra tavo pavardė, ar pasi­
keitei ją, pradėjęs statyti filmus?
- Mano pirmasis vardas buvo Zakaris, Benediktas - vidurinis, bet
ne paskutinis, kol įstatymo numatyta tvarka pasikeičiau jį, sulaukęs
aštuoniolikos.

• 315 •
 - Iš tiesų? - Ji pasuko galvą ir, kai pažvelgė į jį, švelnus jos
skruostas palietė jam petį. Net užsimerkęs jis jautė, kad yra stebi­
mas, matė jos smalsią šypseną ir laukė klausimo, - jautė, kad jis
bus, - prisiminė kitus dalykus...
- A š niekada nebūčiau tavęs atstūmusi, Žakai.
- Kaip drįsti užsiminti, kad imsiu svarstyti, ar pasakyti kam nors,
kad mane išprievartavai!
- Terminas „lytiniai santykiai“ skamba nekaip, aprašant tai, kas
iš tiesų taip nuostabu. Taip gilu. Ir taip esminga.
Jos balsas įsibrovė į jo atmintį.
- Kokia buvo tavo pavardė, prieš pakeičiant ją į Benediktą?
Tai buvo kaip tik tas klausimas, kurio jis tikėjosi, tas, į kurį nie­
kada niekam nebuvo atsakęs.
- Stenhoupas.
- Kokia graži! Kodėl ją pakeitei?
Džulė pamatė, kaip įsitempė jo skruostai, o kai jis atsimerkė, ją
apstulbino nuožmi jo išraiška.
- Tai ilga istorija, - atsakė jis.
- O, - aiktelėjo jinai, pamaniusi, kad tai turbūt nemaloni istori­
ja ir kol kas verčiau jos nejudinti. Norėdama jį išblaškyti, pasakė
pirmą dalyką, šovusį jai į galvą. - Aš pakankamai daug žinau apie
tavo jaunystę, anuomet mano vyresnieji broliai buvo karšti tavo
gerbėjai.
Žakas dirstelėjo žemyn į ją, puikiai suvokdamas, kad ji pasiryžo
nesidomėti jo „ilga istorija", ir tai ištirpdė šaltį, sukausčiusį jį, išta­
rus Stenhoupo pavardę.
- Nejaugi? - nusišaipė jis.
Džulė linktelėjo patenkinta, pajutusi palengvėjimą, kad pakeista
tema taip greitai pagelbėjo.
- Kadangi jie buvo tikri tavo gerbėjai, žinau, kad augai savaran­
kiškai, keliavai su rodeo ir su kilpavirve gaudomais jaučiais, gyvenai
rančose ir tramdei arklius... Ar aš pasakiau ką nors juokinga?

• 316 •
 - Rizikuoju sugriauti visas tavo iliuzijas, princese, - pasakė Ža­
kas kikendamas. - Visos tos istorijos buvo pernelyg lakios Reklamos
skyriaus vaizduotės rezultatas. Aš verčiau praleisiu dvi paras „grei-
haundo“ autobuse, nei dvi valandas arkliui ant nugaros. O jeigu yra
pasaulyje, ko nemėgstu labiau už arklius, tai karvės. Turiu omeny
jaučius.
- Karvės! - suprunkštė ji, ir užkrečiantis jos juokas skambėjo
tarsi muzika, numesdamas naštą jam nuo širdies, kai ji pasislinko
ant sofos ir atsisėdo veidu j jį, pritraukusi kelius prie krūtinės. Ap­
glėbusi juos rankomis, stebėjo jį susidomėjusi ir sužavėta.
- O tu? - erzino jis, siekdamas nuo stalo brendžio taurės, ir pa­
mėgino atitraukti ją nuo kito klausimo. - Ar Matison pavardė, su ku­
ria tu gimei, ar tu ją pakeitei?
- Aš negimiau su pavarde.
Žakas stabtelėjo, nespėjęs nuryti gurkšnio.
-K ą?
- Iš tiesų mane rado kartoninėje dėžėje ant šiukšlių konteinerio
viename skersgatvyje, susuktą į rankšluostį. Kiemsargis, aptikęs
mane, parsinešė namo pas žmoną, o kai sušilau, nunešė į ligoninę.
Jam atrodė, kad turėčiau būti pavadinta jo žmonos, tą dieną prižiūrė­
jusios mane, vardu, ir jie pavadino mane Džule.
- Dieve mano, - atsiduso Žakas, stengdamasis nepasirodyti toks
pašiurpęs, koks jautėsi.
- Man pavyko! Galėjo būti daug blogiau.
Žakas buvo taip pasipiktinęs, kad nepastebėjo juoko kerinčiose
jos akyse.
- Kaip?
- Jo žmona galėjo būti Matilda. Arba Vilhimena. Mane kankinda­
vo košmarai, kad esu pavadinta Vilhimena.
Jis vėl pajuto tą patį, aštrų dilgterėjimą širdyje, keistą skausmą
krūtinėje, kai ji šitaip šypsojo.

• 317 •
 - Šiaip ar taip, šios istorijos pabaiga laiminga, - tarė jis, mėginda­
mas pats save įtikinti, kas atrodė juokinga, netgi jam. - Tave įsiduk­
rino Matisonai, ar ne? - Kai ji linktelėjo, jis pridūrė: - Ir jie įsigijo
gražią mergytę, kad ją mylėtų.
- Ne visai taip.
- Ką? - paklausė jis, pasijutęs kvailas ir apstulbintas.
- Matisonai iš teisybės gavo vienuolikmetę mergaitę, kuri jau
buvo pradėjusi nusikaltėlės gyvenimą Čikagos gatvėse, padedant ir
kurstant berniukams, neką vyresniem s už mane, kurie ir išmokė
mane kai kurių triukų. Iš teisybės, - linksmai pridūrė ji, - būčiau tu­
rėjusi visai šaunią karjerą. - Ji iškėlė delną ir pakrutino jam prieš
akis savo ilgus pirštus. - Turėjau labai miklius pirštus. Kibius.
- Tu vogei?
- Taip, ir įkliuvau, kai man buvo vienuolika.
- Už vagystę? - netikėdamas pralemeno Žakas.
- Žinoma, ne, - atsakė ji ir atrodė įsižeidusi. - Buvau pernelyg
mikli, kad mane sučiuptų. Prisvilau per valkatų gaudynes.
Žakas stebeilijo į ją. Girdėdamas, kaip Džulė vartoja gatvės žar­
goną, norėjo purtyti galvą, kad išlėktų iš jos visos miglos. Tačiau jo
laki vaizduotė, padėjusi jam tapti įžymiu režisieriumi, jau dirbo, re ­
gėdama merginą tokią, kokia ji veikiausiai buvo vaikystėje: mažytė
ir liesutė, pamanė jis, dėl prastos mitybos... gatvės berniūkščio vei­
das, su tomis didžiulėmis akimis... tas mažas atkaklus smakriukas...
tamsūs, trumpai kirpti plaukai... susivėlusi... karinga. Pasirengusi
pulti ir susidurti su žiauriu, negailestingu pasauliu... Pasirengusi pa­
sigailėti buvusio kalinio... Pasirengusi persigalvoti ir likti su juo, ne­
paisydama visko, kuo buvo tapusi, nes juo patikėjo...
Nustebintas, prajuokintas ir apimtas švelnių jausmų, jis atsipra­
šydamas dirstelėjo į ją.
- Mano vaizduotė išblėso kartu su manimi.
- Neabejoju, - pasakė, supratingai šypsodama.

• 318 •
 - O ką veikei, kai tave nutvėrė?
Pažvelgė į jį smagiai žybsint akims.
- Keli vyresni berniukai noriai aiškino man techniką, kuri būtų
itin pravertusi su tavimi. Tik kai vakar mėginau ja pasinaudoti blei-
zeryje, nesugebėjau prisiminti, kur ką jungti.
- Nesupratau? - nesuvokdamas paklausė Žakas.
- Bandžiau vakar užvesti bleizerį be raktelio, sujungdama laidus.
Garsus Žako kvatojimas atsimušė į lubas ir, Džulei nesuskubus
reaguoti, jis apglėbė ją, prisitraukė artyn ir besijuokdamas paniro
veidu jai į plaukus.
- Tepadeda man Dievas, - kuždėjo jis. - Niekas kitas, išskyrus
mane, nebūtų sugebėjęs pagrobti dvasininko dukros, kuri dar moka
be raktelio užvesti automobilį.
- Esu tikra, kad vakar man būtų pavykę, jei nebūtų reikėję kas
kelias minutes pasirodyti tau prieš langą, - išpyškino Džulė, o Žakas
dar labiau prapliupo kvatoti.
- Viešpatie švenčiausias! - pratrūko ji priblokšta. - Man labiau
vertėjo iškraustyti tavo kišenę! - Antras juoko pliūpsnis beveik nu­
stelbė jos kitą sakinį. - Per sekundę būčiau tai padariusi, jei būčiau
nujautusi, kad raktai tavo kišenėje. - Be galo patenkinta galėjusi ši­
taip jį prajuokinti, Džulė atrėmė galvą į jo krūtinę, bet vos tik jis nu­
stojo juoktis, tarė: - Dabar tavo eilė. Kur iš tikrųjų užaugai, jeigu ne
rančose ir panašiose vietose?
Žakas palengva atitraukė veidą nuo kvepiančių jos plaukų ir pirš­
tu pakėlė aukštyn jos smakrą.
- Ridžmonte, Pensilvanijoje.
- Ir, - bandė paraginti Džulė, sutrikdyta keisto įspūdžio, kad jis
atsakymui į šį klausimą teikė ypatingą reikšmę.
- Ir, - toliau kalbėjo jis, žiūrėdamas į suglumusias jos akis, -
Stenhoupams priklauso didelė manufaktūros bendrovė, kuri beveik
ištisą šimtmetį buvo Ridžmonto ir kelių aplinkinių bendruomenių
ekonominis stuburas.

• 319 •
 Pasipiktinusi ji papurtė galvą.
- Tu buvai turtingas! Tos visos pasakos, kad augai be globos, be
šeimos, rodeo aikštelėse - visa tai nesąžininga. Mano broliai tikėjo
šitom nesąmonėm!
- Atleisk, kad suklaidinau tavo brolius, - pasakė jis kikendamas,
kad ji taip pasipiktinusi. - Iš teisybės aš nežinojau, ką Reklamos
skyrius apie mane sukūrė, kol vieną dieną pats perskaičiau žurna­
luose, o tada jau buvo per vėlu kelti skandalą, - anuomet man tai
nebūtų davę nieko gera. Šiaip ar taip, iš Ridžmonto aš vis dėlto išvy­
kau dar neturėdamas devyniolikos, o paskui gyvenau savarankiškai.
Džulė norėjo paklausti, kodėl jis paliko namus, tačiau šiuo m etu
jai rūpėjo esminiai dalykai.
- Ar turi brolių ir seserų?
- Turėjau du brolius ir seserį.
- Ką reiškia „turėjai"?
- Man regis, reiškia daug, - pasakė jis ir atsidusęs vėl atrėm ė
galvą į sofos atkaltę, jausdamas, kad ji pasislenka ir grįžta į buvusią
pozą - kojas užkelia ant mažojo stalelio.
- Jeigu nenori apie tai kalbėti, - tarė ji, jautriai reaguodama į pa­
sikeitusią jo nuotaiką, - nekalbėk.
Žakas žinojo, kad papasakos jai viską, tačiau nenorėjo tyrinėti be­
galės jausmų, vertusių tai daryti. Niekada nejautė poreikio ar noro
atsakinėti į tuos pačius klausimus, pateiktus Reičelės. Tačiau nieka­
da nepatikėjo nei jai, nei kam kitam to, kas galėjo jį skaudinti. Gal­
būt dėl to, kad Džulė jau buvo tiek daug davusi jam, jautėsi skolin­
gas jai atsakyti. Tvirčiau apglėbė ją, o ji prisitraukė arčiau, veidu pu­
siau prisiglaudusi jam prie krūtinės.
- Aš su niekuo nesu apie tai kalbėjęs, nors Dievas žino, kad ma­
ne tūkstančius kartų apie tai klausinėjo. Tai nėra nei ilga, nei įdomi
istorija, bet jeigu mano kalba atrodo keista, tai dėl to, kad man ji la­
bai nemaloni, ir dėl to, kad truputį keistai jaučiuosi, pirmą kartą po
septyniolikos metų apie tai kalbėdamas.

• 320 •
 Džulė tylėjo, priblokšta ir pamaloninta to, kad jis ketino jai pasi­
pasakoti.
- Mano tėvai žuvo autoavarijoje, kai man buvo dešimt, - pradėjo
jis. - Du brolius, seserį ir mane augino seneliai, kai nebūdavome iš­
siųsti į internatus. Visi buvom pametinukai: Džastinas - vyriausias,
toliau aš, tada Elizabetė, paskutinis - Aleksas. Džastinas buvo... -
Žakas stabtelėjo, bandydamas rasti tinkamą žodį, tačiau negalėjo. -
Jis buvo didelis jūrininkas ir, priešingai nei dauguma vyresniųjų bro­
lių, jis visada mielai leisdavo man vilktis iš paskos, kad ir kur vyk­
davo. Buvo geras. Švelnus. Būdamas aštuoniolikos, nusižudė.
Džulė nesugebėjo susivaldyti ir pašiurpusi aiktelėjo:
- Dieve mano, kodėl?
Žako krūtinė po jos delnu pakilo, kai jis įkvėpė ir lėtai iškvėpė.
- Jis buvo gėjus. Niekas to nežinojo. Išskyrus mane. Pasakė
man, likus mažiau nei valandai, kai ištėškė savo smegenis.
Jam nutilus, Džulė paklausė:
- Ar jis nebūtų galėjęs su kuo nors pasišnekėti - gauti kokios pa­
ramos iš šeimos?
Žakas trumpai ir niūriai nusijuokė:
- Mano senelė buvo Harison, kilusi iš senos kietų ir teisių žmo­
nių giminės, kurie ir sau, ir kitiems kėlė nežmoniškai didelius mora­
lės reikalavimus. Jie Džastiną būtų palaikę išsigimėliu, pabaisa ir
viešai nusigręžę nuo jo, jei tučtuojau nebūtų visko atsižadėjęs. O
Stenhoupai visada buvo absoliuti priešybė - nutrūktgalviai, lengvabū­
džiai, žavūs, mėgstantys pramogauti ir silpni. Bet pats ryškiausias
bruožas, einantis per visą vyrišką liniją, tas, kad Stenhoupų vyrai -
mergišiai. Visi. Jų ištvirkimas tapo legenda tame krašte, ir šiuo bruo­
žu jie visi be galo didžiavosi. Ypač mano senelis. Nežinau, ar Kene­
džių giminės vyrai panašiai elgdavosi su moterimis kaip ir Stenhou­
pų vyrai. Duosiu tau pavyzdį: kai kiekvienam anūkui sukakdavo dvy­
lika, senelis kaip gimtadienio dovaną iškviesdavo kekšę. Jis namie

• 321 •
suruošdavo nedidelį gimtadienio pokylį, ir kekšė, kurią jis parinkda­
vo, būdavo atvežama į pokylį, o paskui lipdavo aukštyn su jubiliatu.
- Ką tavo senelė apie tai manė? - pasidygėjusi paklausė Džulė. -
Kur buvo ji?
- Kažkur namuose, tačiau ji suprato nieko negalinti pakeisti ar
sukliudyti, todėl kaip įmanydama laikė iškeltą galvą ir dėjosi neži­
nanti, kas dedasi. Panašiai ji traktavo mano senelio merginėjimą. -
Žakas nutilo, ir Džulė pamanė, kad jis daugiau nieko nebesakys, bet
netrukus jis tęsė: - Mano senelis pasimirė metais vėliau už Džasti-
ną ir dar mirdamas sugebėjo senelę pažeminti. Jis skrido nuosavu
lėktuvu į Meksiką, kartu su juo buvo graži jauna manekenė, ir lėk­
tuvas sudužo. Harisonams priklauso Ridžmonto laikraštis, todėl ma­
no senelė sugebėjo tai nuslėpti, tačiau tai buvo bergždžios pastan­
gos, mat pasigavo radijo tarnybos ir apie tai buvo rašoma didžiuo­
siuose miesto laikraščiuose, neminint radijo ir televizijos laidų.
- Kodėl senelis paprasčiausiai neišsiskyrė, jeigu ji jam nebe­
rūpėjo?
- To paties paklausiau senelį tą vasarą, prieš išvykdamas į Jeilį.
Abu šventėm jo kabinete mano būsimą karjerą koledže ir drauge pa-
sigėrėm. Užuot liepęs man nekišti nosies kur nereikia, jis buvo pa­
kankamai išgėręs, kad pasakytų teisybę, bet ne iki galo. - Jis siekė
likusio brendžio ir išgėrė ligi dugno, tarsi norėdamas nuplauti savo
žodžių skonį, o paskui atsainiai įsistebeilijo į tuščią stiklinę.
- Ką jis tau pasakė? - nekantriai paklausė ji.
Žakas dirstelėjo į ją, tarytum būtų pamiršęs, kad ji čia.
- Pasakė, kad mano senelė - vienintelė moteris pasaulyje, kurią
jis kada nors mylėjęs. Visi manė, kad jis vedė ją, norėdamas sujung­
ti Harisonų turtą su tuo, kas buvo likę iš jo turto, tuo labiau kad se­
nelė anaiptol nebuvo graži, bet senelis sakė, kad tai netiesa, ir aš
juo tikiu. Iš tikrųjų, kai mano senelė kiek paseno, ji tapo tokia, kaip
sakoma, gerai atrodanti moteris - labai aristokratiška.

• 322 •
 Jis vėl nutilo ir Džulė pasidygėdama paklausė:
- Kodėl tu juo tikėjai? Noriu pasakyti, jeigu jis ją mylėjo, man re­
gis, nebūtų jos šitaip apgaudinėjęs.
Pašaipus šypsnys iškreipė jam lūpas.
- Tau reiktų pažinti mano senelį. Niekas negalėjo išpildyti dide­
lių senelės reikalavimų, tuo labiau nutrūktgalvis senelis, ir jis tai ži­
nojo. Kai tik susituokė, jis netrukus liovėsi stengęsis. Vienintelis iš
mūsų, kurį iš tiesų senelė pripažino, buvo Džastinas. Ji dievino
Džastiną. Matai, - aiškino jis lyg su pasitenkinimu, - Džastinas buvo
vienintelis vyras šeimoje, panašus į jos giminę. Kaip ir ji, buvo švie­
siaplaukis, neaukštas, vidutinio ūgio, stulbinamai panašus į jos tėvą.
Visi kiti, tarp jų ir mano tėvas, buvom Stenhoupams būdingo ūgio ir
tų pačių bruožų, ypač aš. Buvau tikra senelio kopija, kas, kaip gali
įsivaizduoti, anaiptol nedžiugino senelės.
Džulė pagalvojo, kad tai pats juokingiausias daiktas, kokį tik yra
girdėjusi, bet nutylėjo.
- Jeigu senelė taip stipriai mylėjo Džastiną, - pasakė ji, - esu
tikra, kad nebūtų jo atstūmusi, jei jis būtų pasisakęs esąs gėjus.
- Niekada gyvenime! Ji niekino silpnumą, bet kokį silpnumą. Jo
prisipažinimas būtų papiktinęs ir sukrėtęs ją. - Žakas paskersavo į
Džulę ir pridūrė: - Turint visa tai omeny, ji tikrai nutekėjo ne į tą
šeimyną. Kaip jau minėjau, Stenhoupams būdingos visokiausios sil­
pnybės. Per daug gėrė, per greitai važinėjo, švaistė pinigus, paskui
tuokėsi su tais, kurie turėjo pakankamai pinigų paremti jų žlungan­
čiam turtui. Pramogavimas buvo vienintelis jų užsiėmimas. Jie nie­
kada nesirūpindavo rytojumi ir jiems nusišvilpti į visus, išskyrus
juos pačius, pavyzdžiui, mano tėvai, kurie žuvo grįždami namo po iš­
gertuvių, - apsnigtu keliu važiavo daugiau nei šimto mylių per va­
landą greičiu. Jie turėjo keturis vaikus, kuriems jie buvo reikalingi,
bet tai jų nepristabdė.
- Ar Aleksas ir Elizabetė panašūs į tavo tėvus?

• 323 •
 Jis atsakė sausu, nesmerkiančiu tonu:
- Aleksui ir Elizabetei buvo būdingos įprastinės Stenhoupų sil­
pnybės ir ekscesai. Kai jiems buvo po šešiolika, abu buvo smarkiai
įnikę į narkotikus ir alkoholį. Elizabetė jau turėjo vieną abortą. Alek­
sas buvo dusyk sulaikytas ir, žinoma, paleistas su švariais dokumen­
tais už narkotikus ir lošimą. Reikia pasakyti teisybę, kas būtų mėgi­
nęs juos suimti į rankas. Senelė būtų galėjusi, tačiau senelis net gir­
dėti apie tai nenorėjo. Galų gale mes visi buvom sutverti pagal jo
pavyzdį. Net jeigu ji būtų mėginusi, nieko gera iš to nebūtų išėję,
nes namie mes būdavome tiktai kelis vasaros mėnesius. Seneliui
primygtinai reikalaujant, likusią metų dalį mes praleisdavome išskir­
tinėse privačiose mokyklose. Tose mokyklose visiems buvo nė mo­
tais, ką veiki, kol neįkliūni ir nepridarai jiems bėdų.
- Vadinasi, tavo senelė greičiausiai nepalankiai žiūrėjo į tavo se­
serį ir brolį, ar ne?
- Taip. Jie taip pat jos nemėgo. Nors senelė manė, kad jie turėjo
galimybių, jeigu kas nors juos būtų laiku suėmęs į rankas.
Džulė įsidėmėjo kiekvieną Žako žodį, dar daugiau, nepraleido nė
vieno subtilaus jo tono niuanso ir veido išraiškos. Nors jis visą laiką
įtraukdavo ir save, kalbėdamas apie Stenhoupų „silpnybes", ji paju­
to panieką, nuspalvinančią jo balsą, kai jis pasakojo apie juos. Ji pati
taip pat padarė keletą įdomių išvadų iš to, ko jis nebuvo pasakęs.
- O tu? - atsargiai pasiteiravo. - Ką jai jautei?
Jis provokuojamai atstatė jai kaktą.
- Kas verčia tave manyti, kad kitaip žiūrėjau į ją negu Aleksas ir
Elizabetė?
Ji neišsisukinėjo.
- Jaučiu, kad kitaip žiūrėjai.
Jis linktelėjo, tyliai pritardamas jos taikliai pastabai.
- Iš teisybės aš žavėjausi ja. Kaip jau sakiau, mums jos morali­
niai reikalavimai buvo neįmanomi. Bet ji bent juos turėjo. Ji norėjo,

• 324 •
kad bent pamėgintum būti geresnis negu esi. Ir jos patenkinti nega­
lėjai. Tik Džastinas tai įstengė.
- Sakei, kaip ji žiūrėjo į tavo brolius ir seserį, o kaip ji žiūrėjo
į tave?
- Jautė, kad esu iš akies luptas senelis.
- Išvaizda, - patikslino Džulė.
- Koks skirtumas? - trumpai paklausė jis.
Džulė pasijuto žengianti į draudžiamą teritoriją, bet vis tiek nesi­
liovė. Ramiai ir tvirtai pasakė:
- Manau, turėtum žinoti skirtumą, net jeigu ji to nepripažino.
Gal atrodei kaip tavo senelis, bet visai nebuvai toks kaip jis. Buvai
toks kaip jinai. Džastinas išoriškai buvo panašus į ją, bet jis nebuvo
toks kaip ji. Tu buvai.
Negalėdamas jos priversti pakeisti savo nuomonę, žiūrėdamas
pasipiktinusiu rūsčiu žvilgsniu, jis santūriai tarė:
- Kaip dvidešimt šešerių metų vaikas, tu baisiausiai pasitiki savo
nuomone.
- Graži taktika, - atsakė ji puikiai prisiderinusi prie jo tono, jo
žodžiai, atrodo, paveikė ją. Jei negali manęs apgauti, išsityčiok iš
manęs.
- Sujaudintas, - tyliai sušnibždėjo jis, palenkdamas galvą jos pa­
bučiuoti.
- Ir, - tęsė ji, pasukdama galvą taip, kad vienintelis jam prieina­
mas taikinys būtų jos skruostas, o ne burna, - jeigu nepavyks ma­
nęs išjuokti, pamėgink mane išblaškyti.
Jo juokas buvo sodrus ir žemas, kai jis paėmė jos galvą tarp
nykščio ir smiliaus ir ryžtingai pakreipė jos burną prie savosios.
- Žinai, - pasakė jis lėtai šypsodamasis, - tu gali tapti tikra rakš­
timi subinėj.
- Ak, prašau, ne - nepradėk pataikauti, - juokėsi ji, sėkmingai iš­
vengusi jo bučinio. - Tu žinai, kad ištirpstu, kai kalbi man malonius
dalykus. Kas įvyko, kad palikai namus?

• 325 •
 Jis užčiaupė jos besijuokiančias lūpas savosiomis.
- Pirmos rūšies skausmas subinėj.
Džulė sutriuškinta nusileido. Braukdama ranka aukštyn per jo
pečius, ji pasidavė reikliam jo bučiniui, sudėdama į jį visą savo širdį
ir sielą, jausdama, kad ir kiek duotų, jis duoda daugiau.
Kai jis galiausiai ją paleido, ji tikėjosi, kad jis pasiūlys jai gultis į
lovą.
Tačiau jis pasakė:
- Kadangi negaliu tavęs pergudrauti, manau, kad esu tau skolin­
gas atsakyti, kodėl palikau namus. Paskui norėčiau niekada negrįžti
prie šios temos apie mano kilmę, spėdamas, kad tavo smalsumas pa­
tenkintas.
Džulė nemanė kada nors sužinosianti apie jį tiek, kad būtų pa­
tenkinta, bet puikiai suprato jo norą. Kai ji linktelėjo, Žakas atsakė:
- Mano senelis pasimirė, kai pirmus metus mokiausi koledže, ir
savo dvarą paliko absoliučioje senelės valdžioje. Ji parsikvietė Alek­
są, kuriam tuo metu buvo šešiolika, Elizabetę, kuriai buvo septynio­
lika, ir mane per vasaros atostogas į namus ir terasoje surengė ne­
didelį mūsų keturių susirinkimą. Trumpai tariant, ji pasakė, kad atsi-
imanti brolį ir seserį iš privačių mokyklų ir siunčianti į vietines mo­
kyklas, pragyvenimui duosianti griežtai ribotą pinigų sumą. Ir dar
pasakė, kad jeigu jie sulaužys bent vieną jos nustatytą taisyklę dėl
narkotikų, gėrimo, ištvirkavimo ir taip toliau, išvarysianti juos iš na­
mų ir paliksianti be cento. Kad visiškai suprastum, kaip tai veikė,
privalai žinoti, kad mes buvom įpratę savo žinioj turėti begalę pini­
gų. Visi vairavome sportinius automobilius, pirkdavomės tokius dra­
bužius, kokių užsimanydavom. - Nežymiai šypsodamas jis papurtė
galvą. - Niekada nepamiršiu Alekso ir Elizabetės veidų tą dieną.
- Ir jie pakluso jos įsakymui?
- Žinoma. O ką kita jie galėjo daryti? Jiems ne tik patiko turėti
pinigų ir juos leisti, jie nebuvo pasiruošę ką nors dirbti, kad gautų
nors vieną centą, ir jie tai žinojo.

• 326 •
 - Bet tu nepriėmei jos sąlygų, todėl palikai namus? - spėjo Džu­
lė šyptelėjusi.
Jo veidas vėl tapo panašus į kaukę - visiškai tuščias, bejausmis,
ir, kai jis šitaip padarydavo, ji pasijusdavo be galo nesmagiai.
- Senelė man nesiūlė sąlygų.
Ilgokai patylėjęs pridūrė:
- Ji man liepė dingti iš namų ir niekada nebegrįžti. Pasakė mano
broliui ir seseriai, kad jeigu jie kada nors pabandys susisiekti su ma­
nimi arba leis man tai padaryti, iškart juos išvarys. Nuo tada man vi­
sam gyvenimui atimtos teisės į nuosavybę. Jai reikalaujant, aš atida­
viau savo automobilio raktelius ir nusileidau alėja žemyn ligi plento.
Savo sąskaitoje Konektikute turėjau apie penkiasdešimt dolerių ir
drabužius, kuriuos tą dieną vilkėjau. Po kelių valandų susistabdžiau
sunkvežimį, pakrautą rekvizitu, kuris važiavo į Empire ir galiausiai
atsidūriau Los Andžele. Vairuotojas pasitaikė malonus vyrukas, ir jis
užtarė mane studijoje. Ten man pasiūlė dirbti kroviku, ten ir dirbau,
kol kažkoks idiotas režisierius per vėlai susigriebė, kad jam reikia
kelių statistų scenai, kurią filmavo kino studijoje. Tą dieną įvyko
mano debiutas filme, grįžau į koledžą, įgijau laipsnį ir toliau stačiau
filmus. Visa istorija.
- Bet kodėl senelė išvarė iš namų tave, o ne tavo brolį ar sese­
rį? - paklausė Džulė, stengdamasi neatrodyti tokia priblokšta, kokia
jautėsi.
- Neabejoju, ji manė turinti tam priežasčių, - atsakė jis, gūžtelė­
jęs pečiais. - Kaip jau sakiau, aš jai per daug priminiau senelį ir vi­
sa tai, ką jis buvo jai padaręs.
- Ir tu nieko paskui negirdėjai apie savo seserį ir brolį? Niekada
nemėginai slapčia susiekti su jais arba jie su tavimi?
Jai atrodė, kad iš visko, ką Žakas pasakojo, brolio ir sesers tema
jam buvo skaudžiausia.
- Kai turėjo pasirodyti pirmasis mano filmas, kiekvienam iš jų
pasiunčiau po laišką su atgaliniu adresu, Galvojau, gal jie kartais...

• 327 •
 B ūk išdidus, pagalvojo Džulė, kai jis nutilo. B ūk laimingas dėl
savęs. Atsakyk į laišką.
Iš šaltos tuščios jo veido išraiškos ji suprato, kad nieko panašaus
neįvyko, bet norėjo tai išgirsti iš jo. Kas akimirką ji vis daugiau jį
suprato.
- Ar jie atsakė?
- Ne. Ir niekada daugiau nebemėginau su jais susisiekti.
- O jeigu senelė sučiupo laiškus, ir jie niekada jų negavo?
- Gavo. Tuo metu jie turėjo butą ir lankė vietinį koledžą.
- Ak, bet, Žakai, jie tada buvo jauni ir, pats sakei, kad silpni. Tu
buvai vyresnis ir daug išmintingesnis. Ar nebūtum galėjęs palaukti,
kol jie kiek suaugs ir suteikti jiems kitą progą?
Išgirdęs šiuos žodžius, Žakas negalėjo susivaldyti ir stingdančiai
šaltu, pilnu nepajudinamo ryžto balsu tarė:
- Niekam, Džule, - pasakė jis, - aš nesuteikiau antros progos.
Niekada.
- Bet...
- Man jie mirę.
- Tai juokinga. Tu prarandi tiek pat kiek ir jie. Negali eiti per gy­
venimą, degindamas tiltus, užuot juos taisęs. Taip save žlugdai ir,
šiuo atveju tai visai neteisinga.
- O dabar baikim apie tai.
Balse pasigirdo grėsmingų niuansų, bet Džulė atsisakė trauktis.
- Manau, esi daug panašesnis į savo senelę, nei manai.
- Smarkiai rizikuoji, panele.
Iš teisybės ji net krūptelėjo nuo jo balso kandumo. Tylėdama at­
sistojo, nurinko tuščias stiklines ir nunešė į virtuvę, išgąsdinta nau­
jo bruožo, negailestingo ryžto, leidusio jam pašalinti žmones iš savo
gyvenimo, neatsisukant atgal. Baugino ne tiek tai, ką jis pasakė, o
tai, kaip pasakė, kokia veido išraiška! Kai Žakas pirmąsyk pagrobė
ją, visi jo veiksmai ir žodžiai buvo motyvuoti būtinybės ir nevilties,
nepagrįsto šiurkštumo, ir ji tai suprato. Bet ligi šių paskutinių minu-

• 328 •
č;4» ~ kai ji išgirdo grasinimą jo balse ir pamatė veide, - ji niekada
nebūtų supratusi, kaip kas nors galėtų pamanyti, kad Zakaris Bene­
diktas pakankamai šaltakraujiškas įvykdyti žmogžudystei, bet jeigu
ir kiti žmonės buvo jį tokį matę, galėjo įsivaizduoti. Daug aiškiau
negu seniau Džulė suprato, kad nors lovoje jų santykiai buvo inty­
mūs, iš tikrųjų jie buvo absoliučiai svetimi. Ji įėjo į savo kambarį pa­
siimti ko nors vietoj naktinių, uždegė palubės lempą ir persirengė
vonioje. Buvo taip užsiėmusi, kad, užuot tuojau pat ėjusi į jo kamba­
rį, atsisėdo ant lovos ir susimąstė.
Po kelių minučių pašoko ir staigiai atsigręžė tuo metu, kai jis
perspėjo ją:
- Tai labai neprotingas sprendimas, Džule. Siūlau atidžiai jį per­
galvoti.
Jis stovėjo tarpduryje, pečiu atsirėmęs į staktą, rankas sukryžia­
vęs ant krūtinės, abejingas. Džulė neįsivaizdavo, kokį sprendimą jis
turėjo omeny ir, nors vis dar buvo atsainus, nebebuvo panašus į pa­
baisą ir nekalbėjo kaip niūrus vaiduoklis, koks atrodė svetainės prie­
blandoje. Ji jau beveik suabejojo, ar tai, kas ją išgąsdino, nebuvo
vaizduotės ir židinio šviesos vaisius.
Mergina atsistojo ir ėmė palengva artėti prie jo, abejodama, aki­
mis ieškodama jo veido.
- Ar čia turėtų būti tavo atsiprašymas?
- Aš nesuvokiau, už ką turiu atsiprašyti.
Toji arogancija taip buvo jam būdinga, kad Džulė vos nesusijuokė.
- Pabandyk ištarti žodį „šiurkštus" ir pažiūrėk, ar jis nepalies tau
nervų.
- Ar aš buvau šiurkštus? Nenorėjau. Perspėjau tave, kad pokal­
bis bus itin nemalonus man, bet tu vis tiek norėjai.
Jis atrodė taip, tarsi nuoširdžiai jaustųsi esąs neteisingai ap­
šmeižtas.
- Supratau, - pasakė atsistodama priešais jį. - Vadinasi, tai tik
mano kaltė?

• 329 •
 - Turėtų būti. Kad ir ką reikštų tas „tai“.
- Tu nežinai, ar ne? Tu visai nesuvoki, kad tavo tonas kalbant su
manimi buvo... - ji ieškojo tinkamo žodžio ir pasirinko tokj, kuris
nelabai tiko, - šaltas, šiurkštus ir be reikalo žiaurus.
Jis abejingai gūžtelėjo, bet Džulė įtarė, kad jis apsimetinėja.
- Tu ne pirma moteris, kaltinanti mane visais tais dalykais ir
daugybe kitų. Sutinku su tavo nuomone. Aš šaltas, šiurkštus ir...
- Žiaurus, - pasufleravo Džulė, palenkdama galvą, stengdamasi ne­
susijuokti - kokie juokingi jai dabar atrodė tie debatai. Žakas rizikavo
gyvybe, kad išgelbėtų ją, ir norėjo mirti tada, kai manė, kad jam nepa­
vyks. Koks jis buvo, toks, bet tik ne šaltas ir šiurkštus. Visos tos mo­
terys klydo. Jos juokas nutilo, ir ji pajuto skaudų sąžinės graužimą dėl
to, ką buvo pasakiusi, ir dėl to, ką jos visos buvo sakiusios.
Žakas negalėjo suprasti, ar ji tikrai ketino atsilyginti už kažkokį ta­
riamą jos ignoravimą, miegodama čia viena, kas iš pat pradžių jį suer­
zino, o gal jos nebuvo galima apkaltinti ta kokčia moteriška gudrybe.
- Šiurkštus, - po minutėlės sutiko jis, trokšdamas, kad ji pakeltų
akis, ir jis galėtų gerai įsižiūrėti jai į veidą.
- Žakai, - pasakė ji. - Kai kitą sykį kokia moteris ką nors pana­
šaus tau pasakys, liepk jai geriau pasižiūrėti. - Ji pakėlė akis ir tyliai
pridūrė: - Jeigu ji tai padarys, pamatys retą taurumą ir neapsakomą
švelnumą.
Žakas nuleido rankas, visiškai apstulbintas, jausdamas, kad širdis
jam sudreba taip, kaip ir kiekvieną sykį, kai ji šitaip į jį pasižiūrėdavo.
- Visai neketinau užsiminti, kad esi dar ir autokratiškas, diktato­
riškas ir arogantiškas, supranti, - pridūrė ji, tramdydama juoką.
- Bet aš vis tiek tau patinku, - šaipėsi jis, braukdamas krum ­
pliais jai per skruostą, aprimęs, jausdamas palengvėjimą. - Net ir po
viso šito.
- Pridėk prie mano sąrašo dar „tuščias", - įgėlė ji, o jis paėmė ją
į tvirtą savo glėbį.

• 330 •
 - Džule, - šnibždėjo jis, lenkdamas galvą, kad pabučiuotų, - užsi­
čiaupk.
- Ir dar kategoriškas! - konstatavo prie pat jo lūpų.
Žakas ėmė juoktis. Ji buvo vienintelė moteris, kuri prajuokindavo
jį bučiuojama.
- Primink man, - pasakė jis, nusprendęs pabučiuoti jai ausį, -
kad niekada nesiartinčiau prie kitos moters, kuri vartoja tokį žodyną
kaip tu!
Jis liežuviu braukė per jos ausies įlinkį, o ji virpėjo prisiglaudusi,
kai neatgaudama kvapo sušnibždėjo dar vieną jo charakterio apiben­
drinimą.
- Ir neįtikėtinai juslingas... ir labai labai patrauklus...
- Kita vertus, - šypsodamas pataisė jis, bučiuodamas jai spran­
dą, - niekas negali pakeisti nuovokios ir įžvalgios moters.

Nešina dubenėliu su kukurūzų spragėsiais, Džulė pa-

suko į svetainę, kur jie žiūrėjo filmą. Visą rytą ir popietę jie pralei­
do kalbėdamiesi apie viską, išskyrus tai, kas labiausiai Džulei rūpėjo:
sužinoti, kokie jo planai rasti žmonos žudiką ir išsiteisinti pačiam.
Pirmą sykį, kai iškėlė šį klausimą, Žakas pakartojo, ką buvo sakęs
vakar, kad nenorįs gadinti dabarties rūpesčiais dėl ateities. Kai ji pa­
aiškino norinti padėti jam kaip galėdama, jis erzino, kad ji esanti vil­
tį praradusi Nensė Dru*. Nenorėdama sugadinti dienos, primygtinai
spirdamasi, kurį laiką nutarė nekamantinėti ir pritarė pasiūlymui pa­
žiūrėti vieną iš filmų, esančių didžiojoje vaizdajuosčių spintoje. Ža­
kas atkakliai reikalavo, kad Džulė išrinktų filmą, ir Džulė pasijuto

* Personažas iš vaikiškų knygelių, detektyve.

• 331 •
nesmagiai, kai tik pamatė, kad ant lentynų gulėjo keletas jo filmų.
Negalėdama pakelti minties, kad jai teks žiūrėti, kaip jis mylisi su
kita moterimi vienoje iš karštų meilės scenų, kurios jj visai pagrįs­
tai išgarsino, Džulė parinko tikrai jam patiksiantį filmą, kurio jis ne­
buvo matęs.
Dar filmui neprasidėjus, jis atrodė visiškai patenkintas jos pasi­
rinkimu, bet po valandėlės suprato, kad tariamai paprastas laisvalai­
kio praleidimas žiūrint filmą buvo visai kas kita Zakariui Benediktui,
buvusiam aktoriui ir režisieriui. Mergina visiškai sutriko supratusi,
kad Žakas į filmą žiūri kaip į meno formą, kurią reikia detaliai tyri­
nėti, analizuoti, mėsinėti ir vertinti. Iš teisybės jis taip kritikavo fil­
mą, jog galiausiai Džulė sugalvojo dingstį - paspraginti kukurūzų, -
kad pabėgtų nuo jo negailestingų komentarų.
Ji dirstelėjo į didžiulį televizoriaus ekraną, dėdama ant stalo
spragėsiu dubenį, ir tyliai su palengvėjimu atsiduso, kad netrukus
bus kulminacija. Žakui, matyt, nelabai į tai buvo panašu, nes pakėlė
akis į ją ir šypsodamasis tarė:
- Mėgstu kukurūzų spragėsius. Ar druskos užbėrei?
- Taip, - atsakė Džulė.
- Tikiuosi, ir sviesto?
Užteko vieną sykį žvilgterėti į tą berniūkščio šypseną ir Džulė
užmiršo, kad prieš valandėlę širdo ant jo.
- Plaukte plaukia svieste, - juokavo ji. - Aš tuojau atnešiu froti­
nius rankšluosčius ir ko nors atsigerti.
Juokdamasis iš jos žaismingos pastabos, Žakas žiūrėjo, kaip m er­
gina eina į virtuvę, žavėdamasis lengva, natūraliai graikščia eisena ir
kaip subtiliai ir elegantiškai ji vilkėjo drabužius. Jam primygtinai rei­
kalaujant, tą popietę ji iš spintos išsirinko kitus drabužius - papras­
tus balto šilko marškinius plačiomis laisvomis rankovėmis ir porą
juodų vilnonių krepo kelnių su klostyta plačia medžiagine juosta ap­
link liemenį. Kai pamatė šiuos drabužius, padėtus ant lovos, nusivy­

• 332 •
lė, kad Džulė neišsirinko ko nors ypatingesnio. Tačiau, kai pamatė ją
apsirengusią, su siauru kaltiniu aukso diržu ant liekno juosmens, pa­
siskolinta auksine apyranke ant riešo ir pakelta marškinių apykakle,
Žakas akies mirksniu pakeitė savo nuomonę. Turėdama vešlius spin­
dinčius plaukus, kurie bangomis ir garbanomis krito jai ant pečių,
Džulė rengėsi nerūpestingai elegantiškai ir jai tai labai tiko. Jis ban­
dė svarstyti, koks vakarinis drabužis labiausiai papildytų jos natūra­
lų rafinuotumą, kai suprato niekada neturėsiąs progos nusivesti ją j
tokius viešus renginius, kuriems reikėjo vakarinių suknelių. Dienos,
kai dalyvaudavo Holivudo premjerose, labdaros baliuose, Brodvėjaus
premjerose, Akademijos apdovanojimų vakarienėse, buvo seniai pra­
ėjusios ir negalėjo įsivaizduoti, kaip visa tai pamiršo. Jis negalės nu­
sivesti Džulės nė į vieną tokį renginį. Jis niekur negalės jos nusi­
vesti, niekada.
Tai suvokęs, pasijuto taip prislėgtas, kad turėjo labai pasistengti,
jei nenorėjo sugadinti dar vienos įsimintinos dienos. Didžiausiomis
valios pastangomis prisivertė galvoti apie vakarą, kuris jo laukė, ir
nusišypsojo, kai mergina prisėdo ant sofos šalimais.
- Gal nori išrinkti kitą filmą?
Už viską labiau Džulei nesinorėjo klausyti dar vieno jos parinkto
filmo kritikos. Kadangi Žakas norėjo žiūrėti dar vieną, tad ji sutiko
būti drauge, bet nejausti atsakomybės už išrinktą juostą. Pažiūrėjusi
į jį su perdėtu siaubu, pasakė:
- Prašau, neversk manęs to daryti. Prašyk, kad išlyginčiau tau
kojinaites, išstandyčiau tavo nosines, bet neprašyk, kad parinkčiau
dar vieną filmą.
- Kodėl ne? - pasiteiravo jis, apstulbęs ir nesuvokdamas.
- Kodėl?! - greitakalbe išpylė Džulė juokdamasi. - Tu blogesnis
už blogiausius kritikus! Filmą, kurį išrinkau, tiesiog išdėjai į šuns
dienas.
- Aš tik nurodžiau kai kuriuos jo trūkumus, bet neišdėjau.

• 333 •
 - Išdėjai. Taip smarkiai juokeisi per mirties sceną, kad net negir­
dėjau, ką jie sakė.
- Nes buvo juokinga, - išdidžiai atkirto jis. - Toks prastas scena­
rijus ir tokia prasta vaidyba, kad scena pasirodė komiška. Žinai, ką
pasakysiu, - geraširdiškai pasiūlė kompromisą, stodamasis ir tiesda­
mas jai savo ranką. - Mes bendradarbiausime. Išsirinkim kitą filmą
drauge.
Džulė nenorom atsistojo ir nuėjo prie sienoje įmontuotos spinte­
lės, kurioje gulėjo daugiau nei šimtas filmų, pradedant senąja klasi­
ka ir baigiant naujausiais.
- Ar turi kokių ypatingų pageidavimų? - paklausė jis.
Džulė perbėgo akimis per pavadinimus, jos žvilgsnį nesmagiai
prikaustė paties Žako filmai. Ji žinojo, kad iš mandagumo, jei ne dėl
kokios kitos priežasties, jai derėtų pasiūlyti pažiūrėti vieną iš jo fil­
mų, bet ji paprasčiausiai negalėjo to padaryti, ypač penkių pėdų ilgio
ekrane, kur ji galės matyti kiekvieną intymių meilės scenų detalę.
- Aš... aš negaliu apsispręsti, - pasakė ji, ilgokai patylėjusi. - Tu
išrink keletą, o paskui vieną iš jų paimsiu.
- Gerai. Pasakyk man, kokie aktoriai tau patinka.
- Senesniuose filmuose, - ėmė vardyti ji, - Polas Niumenas, Ro­
bertas Redfordas ir Styvas Makvynas.
Žakas nenuleido akių nuo spintelės. Jis buvo nustebintas, kad
vien iš mandagumo ji neįtraukė jo pavardės. Nustebintas ir truputį
įžeistas. Nors, šiek tiek pasvarstęs suprato, kad jo filmai iš tiesų ne­
tilpo į „senesniųjų" kategoriją. Visiškai ignoruodamas, kad visuose
trijuose filmuose vaidino tie aktoriai, jis pareiškė:
- Šitie filmai daugiausia pastatyti per pastaruosius dešimt metų.
O iš naujesnių aktorių kas patinka?
Jis laukė Džulės paminint jo pavardę.
- Hm... Kevinas Kostneris, Maiklas Duglasas, Tomas Kruzas,
Ričardas Giras, Harisonas Fordas, Patrikas Sveizas, Melas Gibso­

• 334 •
nas, - berte išbėrė pavardes aktorių, kokius tik prisiminė, - ir Sil­
vestras Stalonė.
- Sveizas, Gibsonas, Stalonė ir Makvynas, - su panieka pakarto­
jo Žakas, tuščiai įsižeidęs, kad į savo numylėtųjų sąrašą ji neįtraukė
jo. - Ar seniai turi keistą polinkį į žemaūgius vyrus?
- Žemaūgius? - nustebusi sužiuro į jį Džulė. - Ar jie žemo ūgio?
- Smulkūs, - nesąžiningai ir netiksliai atsakė Žakas.
- Styvas Makvynas mažiukas? - paklausė ji, negalėdama patikė­
ti. - Niekada nebūčiau atspėjusi. Kai buvau jaunesnė, maniau, kad jis
baisus macho*.
- Gyvenime jis buvo macho, - pritarė Žakas, grįždamas prie vaiz­
dajuosčių spintelės ir dėdamasis įsigilinęs į jos turinį. - Deja, nesu­
gebėjo vaidinti.
Vis dar besirūpinant, kad Žakas nedavė jokio ženklo, jog esąs pa­
siryžęs surasti tikrąjį savo žmonos žudiką, o juk tada jis galėtų grįžti
į savo ankstesnį gyvenimą, Džulei staiga dingtelėjo, kad švelniai pri­
mindama jam jo ankstesnio gyvenimo privalumus, pakurstys jo ryž­
tą. Ji pakreipė galvą ir nusišypsojo:
- Kertu lažybų, kad buvai pažįstamas su Robertu Redfordu, juk
taip?
- Buvau.
- Koks jis buvo?
- Mažas.
- Jis nėra mažas.
- Aš nesakau, kad jis nykštukas, turiu omeny, kad nėra itin
aukštas.
Nekreipdama dėmesio į atžarią jo laikyseną, ji tarė:
- Kertu lažybų, kad daugybė aktorių buvo tau artimi draugai...
tokie kaip Polas Niumenas ir Kevinas Kostneris, ir Harisonas For­
das, ir Maiklas Duglasas.

* Macho - norintis būti ar atrodyti tikras vyras, stiprus, drąsus, nesentimentalus.

• 335 •
 Jokio atsakymo.
- Ar buvo?
- Buvo kas?
- Artimi draugai.
- Mes nesimylėjom, jeigu šitai turi omeny.
Džulė iš juoko vos nesprogo.
- Negaliu patikėti, kad tu šitaip pasakei. Žinai, kad visai to netu­
rėjau omeny.
Žakas ištraukė filmus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko
Kostneris, Sveizas, Fordas ir Duglasas.
- Štai, išsirink.
- Viršutinį, Purvini šokiai, - pasakė Džulė, pritariamai šypsoda­
ma, nors iš teisybės jai nepakenčiama atrodė mintis, kad jiems teks
gaišti laiką su šitais filmais.
- Negaliu patikėti, kad nori visa tai žiūrėti, - pasakė jis su panie­
ka ir įkišo juostą į grotuvą.
- Tu išrinkai.
- Tu norėjai jį pamatyti, - atšovė Žakas, nevykusiai stengdamasis
atrodyti abejingas. Dvylika m etų m oterys erzino jį, kėlė jam pasi­
bjaurėjimą, kai aplipdavo jį, švytėdamos iš susižavėjimo ir postrin-
gaudamos, kad jis jų mėgstamiausias aktorius. Gaudydavo jį poky­
liuose, trukdydavo restoranuose, stabdydavo gatvėje, vaikėsi jo au­
tomobilį ir įmesdavo jam į kišenę viešbučio raktus. Dabar pirmą
kartą gyvenime jis iš tiesų norėjo, kad moteris žavėtųsi jo darbu, o
ji, atrodė, bet kokius pasaulio aktorius vertinanti labiau nei jį. Jis pa­
spaudė nuotolinio valdymo pulto mygtuką ir tylėdamas žiūrėjo, kaip
bėga titrai.
- Nori spragėsiu?
- Ačiū, ne.
Džulė vogčia stebėjo jį, mėgindama suvokti, kas jam darosi. Ar
jis ilgisi ankstesnio gyvenimo? Jeigu taip, tada ne taip jau blogai.

• 336 •
Nors Džulė nieku būdu nenorėjo sukelti jam kančių, neįstengė nusi­
kratyti slegiančio jausmo, kad jis bent turėtų kalbėti apie savo norą
įrodyti, jog nenužudė savo žmonos, net jeigu ir nenorėtų aptarinėti
su ja, kaip tai ketina padaryti. Filmas prasidėjo. Žakas ištiesė kojas
priešais save, sukryžiavo pėdas ties kulkšnimis, ant krūtinės susidė­
jo rankas ir atrodė visai kaip žmogus, kuris tikisi nepasitenkinimo.
- Nebūtinai turim žiūrėti, - pasakė Džulė.
- Nieku gyvu jo nepraleisčiau.
Po kelių minučių jis pasidygėjęs suprunkštė.
Džulė stabtelėjo, įkišusi ranką į dubenį su kukurūzų spragėsiais.
- Ar kas negerai?
- Apšvietimas netikęs.
- Koks apšvietimas?
- Pažiūrėk į šešėlį ant Sveizo veido.
Ji pakėlė akis į ekraną.
- Manau, kad tai šešėlis. Dabar naktis.
Jis dėbtelėjo į ją pasipiktinęs, pašiepdamas jos spėjimą, ir nieko
nebepasakė.
Purvini šokiai visada buvo mėgstamiausias Džulės filmas. Jai pa­
tiko muzika, šokiai ir žavus meilės istorijos paprastumas; jau buvo
bepradedanti mėgautis visu tuo, kai Žakas pratarė:
- Man regis, jie Sveizui plaukus sutepė ratų tepalu.
- Žakai, - perspėjo ji, - jeigu vėl pradėsi kritikuoti, aš išjungsiu.
- Netarsiu nė vieno žodžio. Tik sėdėsiu.
- Gerai.
- Ir stebėsiu blogą redakciją, blogą režisūrą, blogą dialogą.
- T a i ir yra...
- Sėdėk ramiai, - paliepė Žakas, kai ji pakilo eiti. Be galo pasidy­
gėjęs savimi, kad elgėsi kaip pavydus paauglys ir šmeižė aktorius,
savo draugus, kad kritikavo filmą, kuris savoje kategorijoje buvo tik­
rai geras, jis uždėjo delną jai ant alkūnės ir pažadėjo: - Neištarsiu
daugiau nė vieno žodžio, nebent tai būtų komplimentas.

• 337 •
 Tesėdamas savo pažadą, Žakas neištarė nė vieno žodžio, bet kai
Sveizas ėmė šokti su mergina, filme vaidinusią jo šokių partnerę,
pareiškė:
- Ši nors šokti moka. Parinkti puikūs aktoriai.
Blondinė ekrane buvo graži, talentinga, įspūdingos figūros, Džu­
lė būtų sutikusi nusipjauti kokią galūnę, kad atrodytų taip kaip ji, ir
pajuto niekingą pavydo dieglį, kurį buvo sunkiau paslėpti, susidūrus
su dar neregėtu Žako įnoringumu. Be to, ji manė, kad jis neteisingai
nutyli Patriko Sveizo kaip šokėjo talentą. Ji jau ketino pabrėžti, kad,
matyt, visos moterys filmuose jam patinka, kai dingtelėjo, kad ir jis
galėjo jausti tą patį, kai ji spyriojosi. Įsistebeilijusi į akmeninį jo pro­
filį, ji lepterėjo:
- Ar tu jam pavydi?
Jis sviedė į ją triuškinančios paniekos sklidiną žvilgsnį.
- Kaip galėčiau pavydėti Patrikui Sveizui?
Aišku, kad jam iš tiesų patikdavo žiūrėti į gražias moteris, pagal­
vojo Džulė, ir tai ją skaudino, nors žinojo neturinti absoliučiai jokios
teisės šitaip jaustis. Jam nemalonus buvo ir tas filmas, akivaizdu.
Stengdamasi išlaikyti mandagų veidą, ji ištiesė ranką į krūvą vaizda­
juosčių ant stalo ir ramiai pasakė:
- Verčiau pasižiūrėkim Šokius su vilkais. Kevinas Kostneris ten
nuostabus, ir tai istorija, kuriai vyras turėtų nelikti abejingas.
- Mačiau kalėjime.
Daugumą kitų jis taip pat buvo matęs, sakė tai anksčiau, todėl
nesuprato, kokį tai turi ryšį.
- Ar tau patiko?
- Man pasirodė per vidurį ištęstas.
- Iš tiesų, - pritarė ji, supratusi, kad nė vienas filmų, išskyrus jo
paties, nesulauks jo pritarimo ir kad jai teks pakentėti arba kitaip iš­
tverti jo prastą nuotaiką.
- Ar tau patiko pabaiga?

• 338 •
 - Kevinas knygos pabaigą filme pakeitė. Jam nereikėjo to daryti.
Netaręs nė žodžio, Žakas atsistojo ir pasuko į virtuvę išsivirti ka­
vos, stengdamasis susivaldyti. Jis buvo taip įsiutęs dėl savo iraciona­
lių ir neteisingų pastabų apie abu filmus, kad dusyk blogai pamatavo
sumaltą kavą ir turėjo vėl viską pradėti iš naujo. Patrikas Sveizas
pirmajame filme labai puikiai padirbėjo. Kevinas buvo ne tik drau­
gas, bet Šokis su vilkais atnešė jam pripažinimą, kurį jis teisėtai pel­
nė, ir Žakas tuo džiaugėsi.
Jis buvo taip paskendęs savo mintyse, kad net nepastebėjo, kada
Džulė sustabdė juostą. Kai buvo perėjęs pusę kambario su dviem
puodeliais kavos, susvyravo ir akimirką stovėjo visiškai apstulbintas
to, ką pamatė. Mergina ne tik buvo išėmusi filmą ir įdėjusi vieną iš
Žako filmų, bet pasukusi juostą pirmyn ir išjungusi garsą žiūrėjo
meilės sceną. Iš visų meilės scenų, kokias yra suvaidinęs, šioji filme
Intymūs svetimieji, pastatytame prieš septynerius metus, buvo įžū­
liausiai seksuali. Ir kol stovėjo, bandydamas prisitaikyti prie susi­
klosčiusios situacijos, stebėjo save lovoje su Glena Klouz filme, ku­
rio nematė nuo jo pasirodymo. Žakas pirmą kartą gyvenime pasijuto
nesmagiai dėl kažko, ką buvo daręs filme. Ne, ne dėl to, ką buvo da­
ręs, suprato jis, bet dėl to, kad Džulė mato jį tai darant akmeniniu
tuščiu veidu, kurio jis negalėjo nepastebėti. Negalėjo nepastebėti ir
to, kad nors mergina dėjosi nesusipažinusi nė su vienu jo filmų
spintelėje, iš tikrųjų žinojo juos pakankamai gerai, kad gana lengvai
rasdavo tam tikras scenas. Apskritai, kai jis pagalvojo apie tą šaltą
jos veidą ir sceną, kurią žiūrėti ji specialiai parinko, aiškiai pajuto,
kad jautėsi kur kas geriau prieš dešimt minučių, kai reikėjo nuslo­
pinti savo paties absurdišką pavydą. Jis pastatė kavos puodelius ant
stalo ir išsitiesė ne visai tikras, kodėl ji staiga taip supyko.
- Kas yra, Džule?
- Ką turi omeny? - tarė ji lyg niekuo dėta ir padidino garsą, ne­
atitraukdama žvilgsnio nuo televizoriaus ekrano.

• 339 •
 - Kodėl visa tai žiūri?
- Ką žiūriu? - paklausė Džulė taip abejingai, kad visai užgniaužė
skausmą, sukilusį skrandyje, matant Žako rankas ant Glenos Klouz
kūno, jo burną ant josios, aistringą bučinį, kokio sulaukdavo Džulė;
nuogas įdegęs jo liemuo švytėjo ant akinamai baltos paklodės, kuri
vos dengė jo klubą.
- Tu puikiausiai žinai, ką turiu galvoje. Iš pradžių vaidinai, tarsi
toje spintelėje niekada nebūtum mačiusi nė vieno mano filmo, o pas­
kui, kai vis dėlto nusprendei vieną pasižiūrėti, eini tiesiai prie šitos
scenos.
- Mačiau visus tavo filmus, - pareiškė ji, žiūrėdama į televizorių
ir nenorėdama dirstelėti į jį, kai jis prisėdo šalia. - Daugumą jų turiu
vaizdajuostėse, taip pat šį esu žiūrėjusi kokį pustuzinį kartų. - Ji
galva mostelėjo į ekraną. - O kaip čia apšvietimas?
Žakas nusuko žvilgsnį nuo sustingusio jos veido ir paskubomis
žvilgterėjo į televizorių.
- Neblogas.
- O vaidyba?
- Nebloga.
- Taip, bet ar tas bučinys pakankamai geras? Noriu pasakyti, ar
negalėjai bučiuoti giliau ir stipriau? Veikiausiai ne, - su kartėliu at­
sakė pati sau. - Tavo liežuvis jau buvo jos burnoje.
Ji iškalbingai pabrėžė savo poziciją, ir dabar, kai jis suprato, kas
ją graužė, apgailestavo dėl visko, ką buvo sakęs, ir kas galiausiai
privertė ją taip elgtis. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad Džulė taip nusi­
mins žiūrėdama į jį ką nors veikiant ten, kas jam buvo tiktai filmas,
vaidinimas, dalyvaujant daugybei žmonių.
- Kaip jauteisi, kai ji šitaip bučiavo tave?
- Buvo karšta, - atsakė jis. Kai ji krūptelėjo nuo jo pavartoto žo­
džio, jis patikslino: - Šviesos buvo per stiprios. Per ryškios - mačiau
tai ir labai dėl to nerimavau.

• 340 •
 - O, bet aš tikra, kad apie šviesas tuo m etu negalvojai, - moste­
lėjo ji galvą į televizorių, lyg būtų pakerėta, - kai savo delną laikei
ant jos krūtų.
- Kiek prisimenu, galvojau, kad noriu pasmaugti tą režisierių už
tai, kad jis užsimanė dar vieno dublio.
Ji visiškai ignoravo šią tiesą ir su nuoskauda, kurią vargiai slėpė
sarkazmas, pasakė:
- Įdomu, ką galvojo Glena Klouz, kai bučiavai jai krūtis?
- Ji norėjo nužudyti režisierių dėl tos pačios priežasties.
- Iš tiesų? - sarkastiškai nustebo ji. - Kaip manai, o ką galvojo,
kai šitaip ant jos užvirtai?
Žakas ištiesė ranką, pačiupo Džulės smakrą ir švelniai atgręžė
jos veidą j save.
- Žinau, ką galvojo. Meldėsi, kad nukelčiau savo alkūnę jai nuo
pilvo, kol ji vėl nepradėjo kikenti ir nesugadino kito kadro.
Jam taip ramiai, nuoširdžiai ir dalykiškai laikantis, Džulė staiga
pasijuto kvaila ir visai nerafinuota. Su neviltimi atsidusdama ji atsi­
prašė:
- Atleisk, elgiausi kaip kvailė. Priežastis, kodėl apsimečiau, kad
man neįdomu žiūrėti tavo filmus, buvo ta, kad bijojau pamatyti mei­
lės sceną su tavimi. Žinau, tai kvaila, bet verčia mane jausti... - Ji
nutilo, nenorėdama pasakyti - pavydą, nes žinojo neturinti tam jo­
kios teisės.
- Pavydą? - pasufleravo jis, o garsiai ištartas žodis atrodė dar la­
biau atstumiantis.
- Pavydas - destruktyvus ir nebrandus jausmas, - vengdama tie­
sioginio atsakymo, paaiškino ji.
- Toks, kuris žmogų paverčia iracionalia ir nesugyvenama būty­
be, - sutiko jis.
Džulė bežode malda padėkojo Dievui pati nepavartojusi šio žo­
džio ir linktelėjo.

• 341 •
 - Taip, na, matant tave tuose filmuose, man norisi... Galėtume
žiūrėti kitokį filmą.
- Puiku. Kokį filmą norėtum žiūrėti? Pasakyk bet kokį aktorių. -
Ji išsižiojo atsakyti, o jis tiesmukai pridūrė: - Jeigu tai nėra Sveizas,
Kostneris, Kruzas, Redfordas, Niumenas, Makvynas, Fordas, Dugla-
sas arba Giras.
Džulė išsižiojusi dėbsojo į jį.
- Kas beliko?
Apkabinęs merginą per pečius, prisitraukė artyn ir pašnibždėjo
jai į plaukus:
- Peliukas Mikis.
Džulė nežinojo, ar juoktis, ar pareikalauti paaiškinimo.
- Peliukas Mikis! Bet kodėl?
- Todėl, - kuždėjo jis, braukydamas lūpomis jai smilkinį, - kad
manau galįs tavęs klausytis klejojant apie Mikį, vėl netapdamas ira­
cionaliu ar nesugyvenamu.
Stengdamasi paslėpti begalinį malonumą, užplūdusį dėl to, ką jis
ką tik prisipažino, Džulė pakėlė savo veidą artyn prie jo ir erzinda­
ma pasakė:
- Visada dar lieka Šonas Koneris. Jis puikiai suvaidino Raudono­
jo spalio medžioklėje.
Žakas pašaipiai išprovokuodamas kilsterėjo antakius:
- Toje spintelėje dar lieka kiti šeši mano filmai.
Dabar, kai juokais pavertė jo prisipažinimą ir sėkmingai išvengė
būtinybės pripažinti, kad pavydi, Džulė tuojau pat pasigailėjo savo
bailumo ir to, kad ji sumenkino ypatingą momentą. Atsitokėjusi pa­
žvelgė jam į akis ir netvirtai pasakė:
- Negalėjau žiūrėti, kaip mylėjaisi Su Glena Klouz.
Atlyginimas jai už drąsą buvo ilgų jo pirštų brūkštelėjimas jai per
skruostą ir švelniai šiurkštus bučinys, užgniaužęs kvapą.

• 342 •
 37
Džulė pažvelgė pro virtuvės langą j besileidžiančią
saulę, padėjo j šalį didelį virtuvinį peilį ir nuėjo į svetainę įjungti te­
levizoriaus. Palydovinė lėkštė buvo kažkur aukštai ant kalno, dėl to
jie galėjo žiūrėti CNN laidas, o šį rytą ji dar negirdėjo žinių.
Žakas visą dieną valė įvažiavimą prie tilto, naudodamasis didžiu­
liu traktoriumi iš garažo, kuris spjaudė sniegą per septyniasdešimt
pėdų nuo orapūtės, o dabar prausėsi po dušu. Šįryt, kai pirmąsyk jai
pasakė, ką planuoja, ji pamanė, kad jie drauge šiandien arba rytoj iš
čia išvyks, ir ją apėmė tokia panika, kad vos neužduso. Tarsi skaity­
tų jos mintis, Žakas tarė:
- Kai ateis laikas išvažiuoti, pasakysiu iš vakaro.
Kai bandė iškvosti, ar jis žinąs, kokia tai būsianti diena, jis mig­
lotai atsakė nesąs tikras, kas Džulei sukėlė įspūdį, kad Žakas laukia
kažko nutinkant... arba ko nors užmezgant ryšį su juo.
Žinoma, jis buvo teisus, kad kuo mažiau ji žinojo, tuo saugesni
abu buvo. Kaip ir teisus dėl to, kad primygtinai reikalavo mėgautis
kiekviena akimirka likusio jiems laiko būti kartu ir negalvoti, kas
bus. Dėl visko buvo teisus, tačiau neįmanoma nespėlioti ir nesirū­
pinti, kas jo laukia. Džulė negalėjo įsivaizduoti, kaip jis tikėjosi išsi­
aiškinti, kas nužudė jo žmoną, kai jo veidas buvo puikiai žinomas ir,
kad ir kur jis eitų, visur jį atpažintų.
Vis dėlto Žakas buvo aktorius, todėl užsimaskuoti jam būtų ne­
sunku. Ji tuo pasikliovė, manydama, kad tai jį išsaugos. Ir šiurpo
nuo minties, o jei neišsaugos.
Televizoriaus ekranas nušvito, ir Džulė atsainiairėmė klausytis
kažkokio psichologo, matyt, CNN svečio, kai pasuko atgal į virtuvę.
Jau buvo beveik nuėjusi, kai suvokė, kad psichologas kalba apie ją.
Negalėdama patikėti, išpūtusi akis priėjo prie televizoriaus ir įsiste­
beilijo į titrus ekrane, kalbėjo filosofijos daktaras Viljamas Everhartas.

• 343 •
 - Atlikta daug tyrimų su įkaitais, tokiais kaip panelė M atison, -
dėstė jis. - A š pats esu knygos apie tai bendraautoris ir tvirtai galiu
pareikšti, kad jaunoji panelė patiria didelį stresą, tačiau jo baigtį ga­
lima numatyti.
Džulė pakreipė galvą, suintriguota, kas šio nepažįstamo eksperto
nuomone dedasi jos galvoje.
- Pirmą ir antrą dieną baimė, paralyžiuojanti sąmonę, yra pagrin­
dinė. Įkaitas jaučiasi bejėgis, per daug įbaugintas, kad galėtų galvoti
ar veikti, tačiau tiki būsiąs išgelbėtas. Vėliau, paprastai trečią dieną,
įsisiautėja įniršis. Įniršis dėl padarytos skriaudos ir aukos vaidmens,
kurį įkaitas priverstas pakęsti.
Smagiai tyčiodamasi Džulė iškėlė aukštyn pirštus ir atskaičiavo
dienas, lygindama realybę su „eksperto žinojimu". Pirmą dieną per
kelias valandas jos baimė virto įniršiu ir ji pabandė paduoti raštelį
greito maisto restorano kasininkei. Antrą dieną mėgino nuo Žako pa­
bėgti poilsio aikštelėje, - ir jai beveik pavyko. Trečią dieną jai pasi­
sekė pabėgti. Ji truputį bijojo ir baisiai jaudinosi, bet tikrai nebuvo
paralyžiuota. Iš pasipiktinimo purtydama galvą, ji toliau susikaupusi
klausėsi daktaro Everharto pastebėjimų.
- Dabar panelė Matison ja u pasiekė tą fazę, kurią norėčiau pava­
dinti dėkingumo - priklausomybės sindromu. Į savo pagrobėją jis žiū ­
ri kaip į globėją, beveik sąjungininką, nes jos dar nenužudė. Ė ... mes
manome, kad Benediktas neturi jokios priežasties tai daryti. Dabar j i
niršta ant teisėtvarkos atstovų, kad nesugeba jos išgelbėti. Pradeda gal­
voti, kad jie bejėgiai, ir pradeda nenorom žavėtis pagrobėju, kuris aiš­
kiai gudrum u juos lenkia. Be susižavėjimo, dar yra ir begalinis dėkin­
gumas už tai, kad jis nieko bloga ja i nepadarė. Benediktas yra nuovo­
kus vyras, turintis, kiek aš suprantu, šiokio tokio žavesio, o tai reiš­
kia, kad j i tiek fiziškai, tiek ir emociškai priklausoma nuo jo malonės.
Džulė spoksojo į barzdotą veidą ekrane, negalėdama patikėti ir
kartu smagindamasi tomis pompastiškomis kalbomis apie ją. Įsi­
sprendusi į šonus, ji balsu patarė daktarui Everhartui:

• 344 •
 - Jums pasisekė, kad nedalyvaujat Lario Kingo spektaklyje. Jis
niekada jūsų nepaleistų su tokiom triuškinančiom prielaidom.
Vienintelis daiktas, kurį daktaras Everhartas teisingai pastebėjo,
buvo tai, kad Žakas - protingas ir žavus. Ji negalėjo patikėti, kad
psichologas nestabtelėjo šito pasvarstyti. Kadangi įkaite ją buvo pa­
ėmę ne kokie teroristai svetimoje šalyje ir jai gal neteks pergyventi
visą tą „numanomą įvykių eigą“.
- Jai prireiks intensyvių psichologo konsultacijų, kad po šios kan­
kynės galėtų visai atsigauti, ir prabėgs nemaža laiko, tačiau jeigu ji
kreipsis pagalbos, viskas bus gerai.
Džulė negalėjo patikėti šio žmogaus įžūlumu - dabar jis visam
pasauliui paskelbė, kad ji psichinis ligonis. Reikėtų, kad Tedas iškel­
tų jam bylą.
- Žinoma, - ramiai įterpė žinių vedėjas, - jeigu sutiksime su prie­
laida, kad Džulė Matison iš tiesų buvo paimta įkaite, o nebuvo Bene­
dikto bendrininkė, kaip mano kai kurie žmonės.
Daktaras Everhartas, glostydamas savo barzdą, mąstė apie tai:
- Mano nuomonė paremta tuo, ką man pavyko sužinoti apie šią
moterį, ir šios teorijos nepalaikau.
- Ačiū, - balsiai padėkojo Džulė. - Si pastaba išgelbėjo jį nuo
teismo dėl didybės manijos.
Ji buvo taip pasinėrusi į interviu, kad net nesuvokė girdinti labai
aiškų sraigtasparnio burzgimą, kol jis neatsidūrė tiesiai viršum jos
galvos. Net kai išgirdo garsą, jis taip nesiderino prie šios kalnų vie­
numos, kad dirstelėjo pro langą daugiau nustebusi nei nusigandusi ir
tik paskui jai toptelėjo:
- Žakai! - sukliko sukdamasi ir bėgdama. - Čia sraigtasparnis. Jis
žemai, - šaukė ji, vos nepartrenkdama Žako, kai jis išpuolė iš miega­
mojo. - Sklando čia pat!
Mergina sustojo it įbesta, kai pamatė pistoletą jo rankoje.

• 345 •
 - Bėk į lauką ir lik miške! - įsakė jis, stumdamas ją koridoriumi
galinių durų link, skubėdamas pro šalį, ištraukė iš spintos striukę ir
įbruko jai. - Nesiartink prie namo, kol nepasakysiu ar kol jie manęs
neišveš.
Jis įkišo patroną į pistoleto apkabą ir drauge su ja nulėkė per ho­
lą, iškėlęs pistoletą vamzdžiu aukštyn - šitaip nesvyruodamas elgia­
si tas, kuris žino, kaip elgtis su ginklu, ir yra pasirengęs jį panaudo­
ti. Kai mergina atidarė duris, jis nustūmė ją iš kelio, vienas išėjo į
tarpdurį, pažvelgė aukštyn, pasiklausė, o tada stumtelėjo ją į priekį.
- Bėk!
- Dėl Dievo meilės! - sušuko Džulė, sustodama čia pat už du­
rų. - Negi nori tą daiktą šūviu numušti! Juk turi būti...
- BĖK! - sugriaudėjo jis.
Džulė pakluso, širdis jai daužėsi iš siaubo, kai bėgo palei namą,
klupdama giliame sniege, stabčiodama po medžiais, paskui nerdama
pro juos, sukdama aplinkui namą tol, kol viduje už fasado langų pa­
matė Žaką. Sraigtasparnis, apskriejęs ratą, pasuko į kairę, paskui dar
sykį pralėkė virš namo ir vieną siaubo minutę ji pamanė, kad Žakas
kelia pistoletą, ketindamas šauti pro langą. O tada pamatė, kad jis,
laikydamas žiūronus, stebi, kaip sraigtasparnis praskrenda virš gal­
vos ir dingsta. Jai sulinko keliai, ir ji susmuko ant žemės, negalėda­
ma atsitokėti nuo to, ką regėjo - kaip Žakas laiko pistoletą ir stumia
ją per holą. Atrodė, tarsi čia būtų kadrai iš trilerio tik viskas buvo
tikra. Ji pajuto, kaip jai verčiasi skrandis, ir atsišliejo į medį, rydama
seiles, stengdamasi sulaikyti savo pietus ir savo baimę.
- Viskas gerai, - ramino Žakas, eidamas prie jos, tačiau ji paste­
bėjo pistoleto rankeną kyšant jam prie* liemens iš po kelnių. - Čia
tik slidininkai, gurkšnodami vyną jie kiek per žemai pasisukiojo.
Mergina pažvelgė į jį, bet, kaip atrodė, nepajudėjo iš vietos.
- Štai, - ramiai tarė jis. - Duok man ranką.

• 346 •
 Džulė papurtė galvą, mėgindama tuo judesiu nuvyti šalin ją kaus­
čiusį siaubą ir jį nuraminti.
- Viskas gerai. Man nereikia pagalbos. Puikiai jaučiuosi.
- Tu visai nesijauti puikiai! - įsiutęs atkirto jis, pasilenkęs paė­
mė ją už pažastų ir pradėjo kelti. - Tu tuoj nualpsi.
Pykinimas ir svaigimas atlėgo, ir Džulė išspaudė vangią šypseną,
kai Žakas sulaikė ją, kad nemosuotų rankomis.
- Mano brolis policininkas, ar prisimeni? Ir seniau esu mačiusi
ginklų. Tik nebuvau tam pasiruošusi.
Kai grįžo į namą, ji buvo taip nusiraminusi, kad sraigtasparnis vi­
sai nepavojingas, jog vos nealpo.
- Tedas organizuodavo pasalas mūsų kieme, kai lankė policijos
akademiją, - bandė juokauti Džulė, kabindama savo striukę. - Buvo
labai juokinga žiūrėti. Nesuprantu, kaip galima praktikuoti tokius da­
lykus.
- Išgerk, - paliepė Žakas atėjęs iš virtuvės ir grūsdamas jai į
ranką stiklą brendžio. - Ligi dugno, - nurodė, kai ji gurkštelėjusi
bandė jam grąžinti.
Ji nurijo dar vieną gurkšnį ir padėjo stiklą ant indaujos.
- Daugiau nebenoriu.
- Puiku. - Ir griežtai įsakė: - Dabar eik ten ir ilgam įlįsk į karš­
tą vonią.
- Bet...
- Daryk, ką liepiu. Nesiginčyk.
Jau buvo pradėjęs jai aiškinti, kad ji privalanti daryti tiksliai taip,
kaip liepė, kai vėl atsitiks kas nors panašaus, bet žinojo, kad kito
karto jau nebus. Tai buvo klaidingas aliarmas, tačiau privertė jį su­
prasti, kaip jis rizikuoja merginos gyvybe ir kokį siaubą verčia ją iš­
gyventi.

• 347 •
 Jau buvo tamsu, kai Džulė, išsimaudžiusi ir vėl apsivilkusi megz­
tinį ir kelnes, įėjo į svetainę. Žakas stovėjo priešais židinį sukandęs
dantis ir stebeilijo ugnį.
Sprendžiant iš jo išraiškos ir ankstesnio elgesio, mergina teisin­
gai spėjo, kad jį labiausiai slegia kaltės jausmas dėl to, ką privertė ją
iškęsti, bet dabar, kai visa buvo baigta, tas sukrėtimas paveikė juos
skirtingai. Ji siuto, kad žmonės verčia Žaką taip gyventi, ir nuspren­
dė sužinoti, ką jis žada daryti, kad visa tai užbaigtų. Kad ir kokie bū­
tų jo ketinimai, mergina buvo tvirtai pasiryžusi įtikinti, kad leistų
jam padėti.
Užuot iš karto pradėjusi spręsti šį klausimą, Džulė nutarė pa­
laukti, kol Žakas baigs vakarieniauti. Žinodama, kaip jis meistriškai
sugeba nustumti šalin rūpesčius, spėjo, kad pakaks kelių valandų
įveikti tam, kas atrodė tik bloga nuotaika.
Eidama artyn, ji nerūpestingai pasakė:
- Ar tu šį vakarą kepsi pjausnius ant to prašmatnaus grilio, o gal
visą maisto gaminimą nori palikti man?
Jis pasigręžė ir įsispitrėjo į ją kelias sekundes susikaupusiu ir
akmeniniu veidu.
- Atleisk. Ką sakei?
- Svarsčiau, kas ką turi gaminti.
Užsikišusi delnus už kelnių juosmens, erzino jį:
- Tu nusižengi įkaitų teisių biliui.
- Ką čia kalbi? - paklausė Žakas, iš visų jėgų stengdamasis patikė­
ti, kad jai bus saugu, jei ji liks čia, mėgindamas užmiršti, kaip ji atro­
dė susigūžusi po medžiu - visa drebanti, gniauždama striukę sau prie
krūtinės, bandydamas save įtikinti, kad tai daugiau nebepasikartos.
Ji pasiuntė jam vieną iš kvapą gniaužiančių šypsnių.
- Aš kalbu apie maisto gaminimą, pone Benediktai! Pagal Žene­
vos konvenciją, su belaisviu negalima elgtis žiauriai arba neteisingai,
o versti mane virti dvi dienas iš eilės kaip tik tai ir yra. Nesutinki?

• 348 •
 Žakas įstengė išspausti dirbtinę šypseną ir linktelėjo. Šiuo metu
jis nieko daugiau netroško, tik pasiguldyti ją į lovą ir joje paskęsti,
vieną palaimingą valandą pamiršti, kas buvo atsitikę ir kas, kaip jis
dabar žinojo, vėl atsitiks, ir daug greičiau, nei manė.

Džulės viltis, kad Žakas išnirs iš niūrios nuotaikos, šį

sykį pasirodė esanti per daug optimistiška. Buvo mandagus, tačiau
susimąstęs per visą vakarienę ir dabar, nunešusi indus, ji ketino
griebtis klastingo, bet puikaus triuko - atpalaiduoti jį vynu. Jai rei­
kėjo daug ko jį paklausti, ir ji jautė turėsianti geresnę galimybę su­
laukti tiesių, išsamių atsakymų, jeigu jis bus atsipalaidavęs ir ne
toks budrus.
Palinkusi į priekį, pakėlė butelį ir jau ketvirtą kartą pripildė tau­
rę, o paskui padavė jam, džiaugdamasi, kad kol kas viskas puikiai
sekasi.
Žakas pakėlė akis nuo vyno taurės į ją.
- Tikiuosi, nebandai manęs nugirdyti, - sausai konstatavo jis, -
nes, jei ir ketini, vynas tam netinka.
- Tai gal atnešti škotiško viskio? - paklausė Džulė, slopindama
nervingą juoką.
Žakas stabtelėjo, nebaigęs kelti taurės prie lūpų, per vėlai su­
prasdamas, kad ji tyčia stengiasi pilti jam vyno tiek, kiek jis spėja
išgerti, ir keistai stebi jį beveik per visą vakarienę.
- Ar man šito reikės?
- Nežinau.
Kažką negera nujausdamas jis stebėjo, kaip ji traukiasi ant sofos
taip, kad jos nugara būtų prie sofos ranktūrio, o pati sėdėtų veidu į
jį. Pirmasis jos klausimas atrodė kaip pajuokavimas, netgi nepiktas.

• 349 •
 - Žakai, ar nesutinki, kad aš pavyzdinga įkaitė?
- Pavyzdinga, - pritarė jis, šyptelėjęs iš jos užkrečiančio humoro
ir bandydamas prisiderinti prie jos nuotaikos.
- Ar tu taip pat nesutiktum, kad buvau klusni, paslaugi, maloni,
tvarkinga ir... kad talkinau gaminant maistą?
- Viskas, išskyrus „klusni".
Mergina nusišypsojo.
- Ir kaip pavyzdinga kalinė, ar nemanai, kad turiu teisę į kai ku­
rias... ypatingas privilegijas?
- Ką turi omeny?
- Atsakymus į kai kuriuos klausimus.
Džulė atsargiai stebėjo, kaip keičiasi Žako veido išraiška.
- Galbūt. Priklausys nuo klausimo.
Truputį sutrikusi, nesulaukusi jo pritarimo, ji vis tiek ėjo tolyn.
- Ar ketini sužinoti, kas iš tiesų nužudė tavo žmoną?
- Kitas klausimas, - abejingai atsakė jis.
- Gerai. Ar turi kokių nors spėjimų, kas tikrasis žudikas?
- Kita tema.
Tas nereikalingas atžarumas žeidė ją ne vien dėl to, kad įsimylėju­
si jį tapo itin jautri, bet dar ir dėl to, kad nuoširdžiai jautė turinti tei­
sę gauti atsakymus. Išlaikydama savo balsą lygų ir nuoširdų, ji tarė:
- Prašau, nenuvyk manęs šalin.
- Tada prašau kalbėti apie ką nors kita.
- Ar liausies buvęs įžūlus ir paklausysi manęs? Pasistenk su­
prasti - kai įvyko tavo teismas, buvau išvykusi pagal koledžų mainų
programą. Net tiksliai nežinau, kas nutiko, ir labai norėčiau sužinoti.
- Viską rasi vietinėje bibliotekoje senuose laikraščiuose. Pažiū­
rėk, kai grįši namo.
Sarkazmas visada suerzindavo Džulę.
- Nenoriu skaityti žiniasklaidos versijos, velniop ją! Noriu išgirs­
ti tavąją. Iš tavęs privalau išgirsti, kas nutiko.

• 350 •
 - Tau nepasisekė.
Žakas atsistojo, pastatė ant stalo savo taurę ir ištiesė jai ranką.
Džulė taip pat atsistojo, kad nesijaustų labai maža prieš jį, ir jau
buvo automatiškai bededanti plaštaką jam į delną, manydama, kad
tai susitaikymo mostas.
- Eime gulti.
Ji staigiai patraukė ranką, įžeista ir įskaudinta jo elgesio.
- Neisiu. Tai, ko prašau, labai maža, palyginti su tuo, ko reikala­
vai iš manęs nuo tada, kai mes susitikom.
- Neketinu dar sykį smulkiai aprašinėti tos dienos nei tau, nei
kam nors kitam, - atšovė jis. - Aš šimtą kartų tą dariau teisme po­
licininkams ir advokatams. Viskas baigta. Galutinai.
- Bet aš noriu padėti. Prabėgo penkeri metai. Tavo požiūris ir
prisiminimai gali būti pasikeitę. Pamaniau, gal mes galėtume iš pra­
džių sudaryti sąrašą tų, kurie ten buvo tą dieną, kai tai įvyko, ir tu
galėtum papasakoti man apie kiekvieną iš jų. Esu visiškai nešališka.
Gal galėčiau atkreipti dėmesį į ką nors, ko nepastebėjai?
Pašaipus jo juokas pataikė į pačią jautriausią vietą.
- Kaip galėtum man padėti?
- Galėčiau pabandyti.
- Tai juokinga. Aš išleidau daugiau negu du milijonus dolerių ad­
vokatams ir tardytojams, ir jie nerado kito įtariamojo, išskyrus mane.
- Bet...
- Liaukis, Džule!
- Nesiliausiu. Turiu teisę gauti paaiškinimą!
- Tu neturi jokių teisių, - atkirto Žakas. - Aš nenoriu tavo pagal­
bos ir man jos nereikia.
Džulė sustingo, tarsi jis būtų smogęs jai, bet susivaldė, tad įnir­
šio ir pažeminimo nebesigirdėjo jos balse.
- Suprantu.

• 351 •
 Ir ji suprato - dabar ji pamatė esanti jam visai nereikalinga, iš­
skyrus jos kūną. Ji neturėjo galvoti, ji neturėjo jausti, ji turėjo links­
minti, kai jis nuobodžiavo, ir išskėsti kojas, kai jam to norėjosi.
Jis siekė jos ir uždėjo plaštakas ant jos pečių, kad prisitrauktų ją
artyn.
- Eime į lovą.
- Patrauk rankas! - sušnypštė Džulė ir atšoko tolyn, kad jis ne­
pasiektų.
Drebėdama iš įsiūčio ir širdgėlos dėl savo patiklumo, ji rankomis
apglėbė savo pilvą ir atbula slinko aplink sofą ir stalelį, kol netruk­
doma galėjo įeiti į savo miegamąjį.
- Ką, po velnių, nori pasiekti?
- Nieko nesiekiu, aš ką tik supratau, koks tu esi beširdis šun­
snukis. - Stingdantis žvilgsnis, stebintis ją tolstant, buvo vieni nie­
kai, palyginti su merginos įsiūčiu. - Tu bėgsi, išvažiavęs iš čia, ar
ne? Tu visai nežadi pamėginti surasti tikrąjį žudiką, ar ne?
- Ne, - atkirto jis.
- Tikriausiai esi didžiausias bailys žemėje! - tyčiojosi Džulė, per­
nelyg įširdusi, kad išsigąstų žudikiškos, žiaurios išraiškos, iškreipu­
sios jam veidą.
- Šiaip arba taip, tu pats ją nužudei! - Ji atidarė duris į savo
kambarį, atsisuko ir kandžiai pareiškė: - Rytą išvažiuoju iš čia, o jei­
gu ketini mane sulaikyti, verčiau būk pasirengęs pasinaudoti šiuo
ginklu.
Jis perskrodė ją paniekinamai.
- Sulaikyti tave? - nusišaipė jis. - Nunešiu tavo krepšį į auto­
mobilį!
Džulė trenkė miegamojo duris, jam tariant paskutinius žodžius.
Tramdydama ašaras ir maudamasi kelnes, tempdamasi sportinius
marškinėlius, kuriuos rado komodos stalčiuje, girdėjo, kaip jis įėjo į
savo kambarį. Tik tada, kai užgesino lempą ir įlipo į lovą, atsileido.

• 352 •
Užsitraukusi storą pūkinę antklodę ligi pat smakro, apsivertė
kniūbsčia ir įsikniaubė į pagalvę. Ji verkė iš gėdos ir pykčio, kad bu­
vo tokia kvaila, patikli ir taip pažeminta. Verkė, kol pritrūko ašarų,
tada pasivertė ant šono, aklai įsispoksojusi pro langą į m ėnesėtą žie­
mos peizažą.
Savame miegamajame Žakas nusivilko megztinį, mėgindamas pa­
miršti sceną svetainėje, tačiau veltui stengėsi. Jos žodžiai it plaktu­
ko dūžiai aidėjo jam galvoje, vis labiau kankindami kiekvieną kartą,
kai tik prisimindavo paniekos iškreiptą jos veidą, pavadinus jį bailiu
ir žudiku. Per teismą ir įkalinimą jis grūdino save, kad nieko nejaus­
tų, bet Džulė kažkaip sugebėjo prasmukti pro jo barikadas. Nekentė
jos dėl to, o savęs dar ir dėlto, kad leido tam įvykti.
Nusviedęs megztinį ant lovos, nusimovė kelnes. Ir tada jam
dingtelėjo - vienintelis įtikėtinas paaiškinimas, kodėl ji taip juokin­
gai ir vaikiškai reagavo į tai, ką jis pasakė svetainėje, ir jis sustingęs
stabtelėjo, blokšdamas kelnes ant lovos.
Džulė manė esanti jį įsimylėjusi. Štai kodėl ji manė turinti teisių
į visa, kas buvo susiję su Žaku. Gal ji manė, kad ir jis ją įsimylėjęs.
Ir kad ji jam reikalinga.
- Šunsnukis! - susikeikė jis ir sviedė kelnes ant lovos. Jam ne­
reikėjo Džulės Matison ir jam, po galais, nereikėjo papildomos kal­
tės ir atsakomybės už naivią mažo miestelio mokytoją, nesugebančią
atskirti seksualinio geismo nuo tos miglotos emocijos, vadinamos
meile. Jai būtų geriau, jeigu ji nekęstų jo. Jam taip pat būtų geriau,
daug geriau. Nieko tarp jų nebuvo, išskyrus seksą, kurio norėjo abu,
o ji tai neigė iš kažkokio vaikiško noro keršyti.
Dar ne visai suvokdamas, kaip ketina tai įrodyti jai ir sau pačiam,
jis nužirgliojo prie savo miegamojo durų ir jas pravėrė.
Džulė niūriai svarstė, ką reikės veikti rytoj, jeigu jis išsigins sa­
vo žodžių ir neleis jai išvykti, kai jos miegamojo durys staigiai atsi­
vėrė ir įžengė Žakas - nuogas.

• 353 •
 - Ko nori? - atžariai paklausė ji.
- Šitas klausimas, - šaipėsi jis, nublokšdamas nuo jos šiltą ant­
klodę, - beveik toks pat asiliškas, kaip ir tavo sprendimas miegoti
šioje lovoje, nes aš neateisiu tavęs paguosti.
Įsiutusi, kad Žakas akivaizdžiai ketina miegoti drauge su ja, Džu­
lė metėsi j priešingą lovos pusę ir išsiropštė lauk, mėgindama sker­
somis pribėgti prie durų. Jis nutvėrė ją, kai ji suko aplink lovos ko­
ją, ir pritraukė prie nuogos savo krūtinės.
- Paleisk, tegu tave velniai!
- Ko aš noriu? - pradėjo jis, po laiko atsakydamas j jos pirmą
klausimą. - To paties, ko nori tu kiekvieną sykį, kai mes pažvelgia­
me vienas į kitą!
Atmetusi galvą, Džulė nustojo grumtis, kaupdama jėgas kitam
ėjimui.
- Tu nevidonas. Jeigu net sugalvosi mane išprievartauti, nužudy­
siu tave tavo paties ginklu.
- Išprievartauti tave? - nustebo jis su ledine panieka. - Net ne­
sapnuočiau. Po trijų minučių pati maldausi manęs, kad mylėčiausi su
tavimi.
Džulė trenkė kaip tik tuo metu, kai jo burna sugavo josios. Kel­
dama aukštyn kelį, ji taikėsi į jo slėpsnas, o nepataikiusi sukliko ir
krito aukštielninka po sunkiu jo kūnu.
Užuot atkeršijęs jai už netikslų smūgį į jo slėpsnas, įsiskverbė į
ją, ko ji beveik tikėjosi jį darysiant; pajuto, kaip jo pirštai slysta per
jos plaukus ten, kur susijungia jos šlaunys, labai atsargiai tirdami, ir
pradeda masažuoti bei glostyti įprastu įgudusiu judesiu. Jis neketino
jos skubinti, kaip suprato Džulė; norėjo visaverčio bendravimo ir,
jeigu tai suteiktų jam, tai daug labiau pakenktų savo išdidumui nei
būdama bejėgė auka. Jos kūnas jau atliepė prieš savo pačios valią, ir
ji taip siuto ant savęs, kad iš tiesų bandė priversti jį užbaigti aktą
prieš jai galutinai kapituliuojant.

• 354 •
 - Baik greičiau, tegu tave galas!
Jis atsakė šnabždesiu, taip šaltai, kokia buvo jo širdis:
- Kodėl? Kad galėtum mane pavadinti prievartautoju lygiai kaip
žudiku ir bailiu? - Jo pirštai judėdami brovėsi gilyn. - Nė negalvok.
Burna apžiojo jai spenelį, liežuvis sukiojosi, lūpos čiulpė, ir Džu­
lė nurijo įnirtingo protesto riksmą. Ji išrietė klubus po jo delnu, o jis
patyliukais susijuokė, kišdamas pirštą gilyn į ją taip, kad ji jojo, ap­
žergusi jį. Ji staigiai sustojo, įtempusi kiekvieną kūno raumenį, kad
pasipriešintų tam, ką darė jis, ir tyloje privertė klastingą savo kūną
išduoti ją, o jo akys nepaliaujamai stebėjo ją.
- Tu visa šlapia, - pastebėjo jis, ir net apskaičiuotas beširdišku­
mas to, ką jis darė jai, negalėjo numalšinti greitų persmelkiančių
geismo dūrių, kuriais jis jau pradėjo ją trankyti. - Ar tu, Džule, gei­
di manęs?
Ji norėjo jo savyje, taip norėjo patirti kulminaciją, kurią galėjo jai
suteikti, kad manė numirsianti.
- Prasmek pragaran, - žiopčiojo ji.
- Aš ir esu pragare, - sušnibždėjo, kildamas visu kūnu aukštyn
per jos kūną ir pirmąsyk ją pabučiavo, priversdamas jos lūpas prasi­
skirti. Staiga jo bučinys tapo švelnus, lūpos bučiavo ją taip godžiai,
kad ji tirpte tirpo jusdama jo erekciją.
- Pasakyk, kad geidi manęs, - įkalbinėjo jis.
Sujaudintas minties, ką žada jai jo nuostabus kūnas, ir atkaklios
veržlios burnos, jos pačios kūnas pradėjo drebėti iš nevaldomo geis­
mo ir drauge su iškankinta rauda jai iš burnos išsiveržė žodžiai:
- Geidžiu tavęs.
Kai tik Džulė kapituliavo, Žakas tučtuojau įsiskverbė į ją, smar­
kiai sukiodamas savo klubus, per kelias akimirkas suteikdamas jai
didžiausią malonumą.
Jis išėjo iš jos dar tada, kai jos kūną tebepurtė drebulys, ir paki­
lo, išsivaduodamas iš jos glėbio.

• 355 •
 - Reikėjo tik trijų minučių, - tarstelėjo jis.
Durys jam už nugaros trinktelėjo it mirtinas šūvis.
Džulė, likusi gulėti, neužsiklojusi ir drebanti nuo šoko, nepajėgė
suvokti, koks Žakas nedoras, šitaip įrodydamas savo teisumą. Emo­
ciškai išsekusi, lėtai nušliaužė ligi lovos galvūgalio, pakėlė nuo že­
mės šiltą antklodę ir užm erkė akis, tačiau nieko nedarė. Daugiau
niekada dėl jo neišlies nė vienos ašaros. Niekada.

Sėdėdamas tamsoje ant šezlongo prie židinio savo miegamajame,

Žakas pasilenkė ir padėjo galvą ant rankų, bandydamas nieko negal­
voti ir nejausti. Buvo padaręs tai, ką nusprendė, ir dar daugiau, sau
ir Džulei įrodė, kad jam ji nereikalinga, net dėl sekso. Ir įrodė jai,
kad neverta jį mylėti ir rūpintis juo po to, kai ji rytą išvažiuos.
Puikiai, iškalbingai, neišdildomai pasiekė savo tikslą.
Niekada gyvenime nesijautė vienišesnis ir nepatyrė didesnės
gėdos.
Po šios nakties ji nebegalvos, kad jį įsimylėjo, jis tai žinojo. Ims
jo nekęsti. Tačiau ne taip, kaip nekentė pats savęs. Žakas niekino
save už tai, ką buvo padaręs Džulei, ir už niekada ligi šiol nepatirtą
silpnumą, vertusį eiti pas ją ir melsti atleidimo. Atsitiesęs krėsle,
skersai kambarį dirstelėjo į lovą, kurioje miegodavo abu, bet žinojo
negalėsiąs joje miegoti, tik ne tada, kai gretimame kambary guli ji ir
nekenčia jo.

Bleizerio raktai gulėjo ant tualetinio stalelio, kai Džu-

lė kitą rytą auštant išlipo iš lovos, o name buvo nykiai tylu. Pereitos
nakties kančia virto buku sąstingiu, ir ji apsivilko drabužius, nelabai
suvokdama, ką daro. Ji norėjo tik vieno - dingti iš čia ir niekada

• 356 •
nebeatsigręžti, niekada nebeprisiminti. Viską užmiršti. Į tai buvo su­
telktas visas jos dėmesys: užmiršti, kad kada nors buvo Žaką suti­
kusi ir buvo tokia kvaila, kad mylėjo. Ji nebenorėjo daugiau nieko
mylėti, jei tai reiškė tapti tokiai pažeidžiamai Išsiėmė iš spintos sa­
vo tuščią nailoninį kelionmaišį, sugrūdo į jį tualeto reikmenis, užse­
gė užtrauktuką ir pakėlė nuo grindų.
Prie miegamojo durų stabtelėjo apsidairyti po kambarį, norėdama
įsitikinti nieko nepalikusi, tada užgesino šviesas. Ramiai pasuko du­
rų rankeną ir išėjo į pritemdytą svetainę, paskui trumpam sustojo, o
širdis iš jaudulio ir baimės daužėsi. Praskydusioje pilkoje ankstyvos
aušros šviesoje ji matė Žako siluetą languose kitoje kambario pusė­
je, nugara į ją, kairė ranka įkišta į kelnių kišenę. Staigiai nukreipusi
žvilgsnį, Džulė pasisuko ir ėmė tyliai eiti per holą, bet nespėjus jai
žengti antro žingsnio, neatsisukdamas jis tarė:
- Sąrašas visų, kurie buvo kompanijoje žmogžudystės dieną, ant
mažojo stalelio.
Nepaisydama staigaus spazmo krūtinėje, supratusi, kad jis galų
gale nusileido, ji prisivertė eiti holu pro spintą.
- Neišvažiuok, - kimiai šūktelėjo jis. - Prašau.
Širdis jai susigniaužė, išgirdus skaudžią neviltį, tačiau sutryptas
merginos išdidumas klykte klykė, kad tik kvailė, neturinti savigar­
bos ir nuovokos, prisileistų jį artyn po vakarykštės nakties, ir ėjo
toliau. Ji siekė laukinių durų rankenos, o Žako balsas atskriejo iš
kažkur arčiau jai už nugaros, kupinas neslepiamo jausmo:
- Džule, prašau, neišvažiuok!
Jos ranka atsisakė spausti durų rankeną, pečiai ėmė drebėti nuo
tylios raudos, ir Džulė atrėmė kaktą į duris, ašaros tekėjo jos
skruostais, kelionės krepšys slydo iš rankos. Ji verkė iš gėdos, kad
jai stinga valios, ir iš baimės, kad myli, o nemylėti ji negalėjo. Ir kai
ji verkė dėl savęs, leido jam paimti ją į glėbį ir prisitraukti prie krū­
tinės.

• 357 •
 - Atleisk, - susijaudinęs kuždėjo Žakas, bejėgiškai mėgindamas
ją paguosti, rankomis glostydamas jai pečius, spausdamas arčiau sa­
vęs. - Prašau, atleisk man.
- Kaip tu galėjai taip su manimi pasielgti vakar naktį! - raudojo
ji. - Kaip galėjai!
Jis atgręžė jos drėgną veidą į save, nes manė, kad neturi teisės
slėptis, kai pripažino:
- Padariau tai dėl to, kad išvadinai mane žudiku ir bailiu, o aš ne­
galėjau šito pakęsti, tik ne iš tavęs. Ir dar dėl to, kad esu beširdis
nevidonas, kaip sakei.
- Taip, tu teisus, - springdama ašaromis kalbėjo Džulė, - ir visų
blogiausia, kad aš vis tiek tave myliu.
Žakas vėl suspaudė ją savo glėbyje ir užgniaužė žodžius, kuriuos
žinojo ją norint išgirsti, žodžius, kuriuos jautė. Jis tiktai stipriai ją
apglėbė, bučiuodamas jai kaktą ir skruostą, paskui atsirėmė skruos­
tu į kvapnius jos plaukus, leisdamas jos žodžiams panardinti jį į sa­
vo saldybę. Būdamas trisdešimt penkerių, jis galiausiai suprato, kaip
jautiesi mylimas be jokios priežasties, tik toks, koks esi... mylimas,
nors neturi nei turtų, nei garbės, net orumo, kuriais gali patraukti...
mylimas be jokių išlygų nepaprastai drąsios ir ištikimos moters. Da­
bar jis žinojo taip pat tvirtai, kad jeigu pasakytų, ką jai jaučia, dauge­
lį metų priverstų ją laukti, kol jis grįš. Netgi jei ir taip, jis negalėjo
jos mielo prisipažinimo palikti be komentarų, todėl patrynė skruos­
tą jai į plaukus ir švelniai tarė:
- Aš to nenusipelniau, brangioji.
- Žinau, kad nenusipelnei, - pro ašaras juokavo ji, nenusiminda­
ma, kad jis nepasakė taip pat ją mylįs. Džulė išgirdo skausmo ir
kančios iškreiptą balsą nuo minties, kad ji išvažiuoja. Pajuto, kaip
nevalingai įsitempė jo rankos ir kaip smarkiai ėmė plakti jo širdis
šalia jos veido, ištarus šiuos žodžius. To jau buvo gana. Turėjo būti.
Ji užsimerkė, kai jo delnas nuslydo po jos plaukais ant sprando, ilgi

• 358 •
jo pirštai juslingai glostė, tačiau kai jis prašneko, jo balsas atrodė ne­
įtikėtinai išvargęs:
- Gal galėtum grįžti atgal į lovą su manimi kelioms valandoms ir
mūsų pokalbį apie nužudymą atidėti, kol kiek numigsiu? Visą naktį
bluosto nesudėjau.
Džulė linktelėjo ir drauge su juo įėjo į kambarį, kurio jau nieka­
da nesitikėjo išvysti.
Žakas užmigo, rankomis apsivijęs aplinkui ją ir savo skruostą pri­
glaudęs jai prie krūtinės.
Neįstengdama miegoti, Džulė stebėjo jo veidą, o pirštai žaidė su
švelniais plaukais jam prie smilkinio. Miegas nesušvelnino šiurkščių
jo bruožų, pastebėjo ji, gal todėl, kad net ir tada jis nerado tikros ra­
mybės. Jo antakiai buvo tamsūs ir tankūs, tokios buvo ir blakstie­
nos, ji staiga pastebėjo - nusmailintos blakstienos, tokios tamsios,
kad atrodė juodos. Ji truputėlį pasitraukė, kad jam būtų patogiau, ta­
čiau tą pačią akimirką jo ranka įsitempė, be abejo, tam, kad sukliu­
dytų jai išeiti. Nesąmoningas savininko judesys privertė ją nusišyp­
soti, nes buvo nereikalingas. Ji visai neketino pasprukti.
Prieš daugelį metų ji rado Šekspyro citatą, kad gyvenimas - sce­
na, kurioje kiekvienas žmogus turi atlikti savo vaidmenį. Nuo tada,
kai baigė koledžą, ji jautėsi taip, lyg stovėtų už scenos, kurioje turė­
tų vykti jos gyvenimas, laukdama užkulisiuose, laukdama, kol kas
nors duos ženklą, kad jau metas žengti į sceną ir daryti tai, kas
skirta. Džulė drebėdama įkvėpė ir kiek ašaringai nusišypsojo, nes
galiausiai jai buvo duotas ženklas. Dabar ji žinojo, ko laukė visus
šiuos metus, kodėl buvo sutverta ir kam buvo skirta. Nors ir uoliai
stengėsi perdirbti save, būti tobula, kai atėjo meilė, ji atmetė visas
taisykles ir pamilo vyrą, kuris buvo renegatas, juoda avelė, įžūlus,
ciniškas, kietas, visuomenės atmata, kuris kai kuriais atžvilgiais pri­
minė jai berniukus, kuriuos pažinojo Čikagos gatvėse. Ji mylėjo jį
nuožmiai ir globėjiškai, tai leido jai jaustis stipriai, išmintingai ir mo­

• 359 •
teriškai, mylėjo jį su neviltim, vertusia ją jaustis bejėge, gležna ir jo
valdoma.
Ir ji mylėjo tuos jausmus, kiekvieną jų, draskančius jai nervus.
Ateitis buvo nenubrėžtas takas, pilnas pavojų ir pasmerkimo.
Džulė jautė visišką ramybę ir harmoniją su visa visata.
Uždėjusi delną jam ant veido, ji kaip globėja priglaudė jį prie sa­
vo širdies ir palietė lūpomis tamsius jo plaukus.
- Myliu tave, - sukuždėjo.

Atsisėdusi ant grindų šalia mažojo stalelio, pasėdusi

kojas, su pieštuku rankoje ir krūvele kortelių, kurias rado stale prie
savo šono, Džulė nagrinėjo sąrašą, į kurį Žakas įtraukė visus tą die-
ną buvusius Lemties grupėje, kai buvo nužudyta jo žmona. Šalia
kiekvienos pavardės jis buvo užrašęs jo pareigas filmo statytojų gru­
pėje, o ji užrašinėjo kiekvieną pavardę ir žmogaus pareigas ant at­
skirų kortelių, kad galėtų pažymėti pastabas apie kiekvieną asmenį,
kai Žakas pradės kalbėti.
Žakas sėdėjo ant sofos greta Džulės, stebėdamas ją ir atkakliai
tramdydamas šypseną, šaipydamasis iš absurdiško sumanymo, kad
Džulei pasisektų tai, kas nepavyko jo brangiai apmokamų kriminali­
nių advokatų ir profesionalių tardytojų komandai. Apsimovusi vyšni­
nės spalvos vilnones kelnes ir priderintą storą nertinį, ilgus plaukus
ant sprando surišusi prašmatnia raudona ir geltona skarute, ji atrodė
veikiau kaip žavi vidurinės mokyklos moksleivė nei mokytoja ir bu­
vo absoliučiai nepanaši į jokį detektyvą - realų ar tariamą. Jai už nu­
garos tiesiai į kambarį pro langus plūdo saulės šviesa, spindinčius
jos plaukus nudažydama rausvai ruda ir auksine spalvomis, išryškin­
dama jos skaisčią odą ir rausvus skruostus. Džulė nutraukė jam ma­

• 360 •
lonumą stebėti jos profilį, pakeldama į jį savo akis tarsi du safyrus ir
sutrikusiu balsu pareikšdama:
- A š mačiau Lemtį, tik jie iš naujo nufilmavo pabaigą su duble­
riais. Kažkodėl maniau, kad, statant tokį filmą, dalyvauja daug dau­
giau žmonių.
- Dalyvavo žymiai daugiau, tačiau jų nebuvo Dalase, - paaiškino
Žakas, nenorom atkreipdamas dėmesį į tai, ką ji darė. - Kai ruošia­
masi filmuoti didelio biudžeto filmą įvairiose skirtingose vietovėse,
daug efektyviau padalyti visą statytojų komandą į keletą grupių, ku­
rios dirbtų konkrečiose vietose. Taip jie jau būna atlikę visus reika­
lingus paruošiamuosius darbus, prieš atvykstant aktoriams ir pagrin­
dinei komandai. Žmonės, surašyti lape, sudarė dalį Dalaso grupės.
Buvo ir kitų, kurie buvo Dalase filmuojant ankstesnę dalį. Jų nėra
sąraše, nes jau buvau išsiuntęs juos namo.
- Kodėl?
- Filmas jau ir taip milijonais dolerių viršijo biudžetą, tad ban­
džiau jį apkarpyti Mes jau buvom beveik baigę filmavimą, o aš nebu­
vau numatęs, kad gali prireikti papildomų jėgų, todėl pasilikau tiktai
pagrindinę komandą.
Ji klausėsi taip susižavėjusi, kad šypsena ėmė virpinti jam lūpas.
- Dar turi kokių bendrų klausimų, prieš man pasakojant, kas nu­
tiko tą dieną?
- Keletą, - įsijautusi tarė Džulė, žiūrėdama į pareigas šalia pa­
vardžių sąraše. - Beje, ką veikia asistentas? Aš visada spėliodavau,
žiūrėdama filmo titrus.
- Asistentas yra pirmasis elektriko padėjėjas.
Ji išpūtusi akis pažiūrėjo į jį, mėgindama paerzinti ir įtraukti į
diskusiją apie nužudymą, ko, kaip ji žinojo, Žakas bijojo. Ji taip pat
pagalvojo, kad išmintinga būtų sužinoti visas smulkmenas, net jeigu
šiuo metu jos atrodė nereikšmingos.
- Tai daug pasako, pone Benediktai. O ką veikia elektrikas?

• 361 •
 Jos gudrybė suveikė, nes jis ėmė kikenti, matydamas jos veido
išraišką.
- Vyriausiasis elektrikas yra operatoriaus dešinioji ranka. Jis at­
sako už visus elektrikus komandoje, už apšvietimą, už pačius ben­
driausius dalykus.
- O ką veikia pagalbininkai?
- Jie tvarko butaforiją ir viską, ką reikia perstatinėti iš vietos j
vietą. Vyriausiasis pagalbininkas taip pat turi savo asistentą.
Žakui šypseną sukėlė tai, kaip romantiška jos burna ties lūpų
kampučiais pakilo ir kaip sėkmingai ji sugebėjo išsaugoti diskusijos
lengvumą.
- Vyriausiasis pagalbinis atsako už kitus pagalbinius.
- Kas yra pastatymo asistentas?
- Iš esmės elektrikas, atliekantis įvairius pavedimus ir raportuo­
jantis apie tai režisieriaus padėjėjui.
Džulė linktelėjo.
- O prodiuseris?
- Rakštis subinėj.
Jos juokas Žakui nuskambėjo kaip varpeliai ir jis susigriebė šyp-
sąs jai, kai Džulė klausė toliau:
- Ar fotografijos direktorius taip pat yra ir operatorius, o gal ir
kontrolierius?
- Gali būti ir tuo, ir tuo. Geras fotografijos direktorius dalyvauja
visuose etapuose projektuojant dekoracijas. Jis ir dailininkai įkūnija
režisieriaus idėjas scenoje ir dažnai patobulina pradines idėjas.
Džulė pažvelgė į sąrašą ir radusi žmogų, Lemties fotografijos di­
rektorių, nenorom leidosi į detales.
- Ar Semas Hadžinsas buvo geras?
- Vienas iš geriausių. Mes drauge statėm keletą filmų ir aš spe­
cialiai jį pasikviečiau į Lemtį. Iš teisybės nurodžiau visus pagrindi­
nius komandos narius, nes visi sėkmingai dirbom anksčiau kaip vie­
na komanda ir žinojau galįs jais pasitikėti.

• 362 •
 Lygioje jos kaktoje įsirėžė raukšlės, o jis pasiteiravo:
- Kas nutiko?
- Aš tik svarsčiau, kodėl tas, su kuriuo drauge dirbai praeityje,
staiga nuspręstų tave apkaltinti žmogžudyste?
- Nepanašu, - nepritarė Žakas, truputį nustebęs, kad ji priėjo
prie tos pačios išvados, kaip ir jo advokatai ir profesionalūs tardyto­
jai, ir taip lengvai ir greitai.
- Ar galėjai ką nors padaryti arba pasakyti prieš nužudymą, kad
vienas iš jų taip imtų tavęs nekęsti, jog norėtų tau atkeršyti?
- Ką tiksliai reikia padaryti, kad užsitrauktum tokį kerštą? - sau­
sai atšovė Žakas.
- Tavo teisybė, - sutiko ji, skubiai linkterėjusi galvą.
- Be to, nepamiršk, kad taikinys iš tikrųjų buvau ne aš, tai buvo
arba Ostinas, arba Reičelė. Aš paprasčiausiai sėdau į kalėjimą už
svetimą nusikaltimą.
Džulė giliai įkvėpė ir ramiai tarė:
- Papasakok man tiksliai, kas įvyko tą dieną. Ne, pradėk nuo tos
dienos, kai radai... - Ji padvejojo ir kitaip suformulavo klausimą, no­
rėdama būti subtili. - Jau sakiau tau, buvau Europoje, kai įvyko
žmogžudystė, tačiau prisimenu mačiusi spaudos kioske žurnalą su
straipsniu, kurio antraštė...
Kai ji sutrikusi nebaigė minties, Žakas jai padėjo:
- Antraštėje buvo parašyta, kad mano žmona dulkinosi su mūsų
komandoje vaidinančiu aktoriumi, ir aš kaip tik tuo metu juos už­
klupau.
Džulė susigūžė vien nuo minties, bet akių nenusuko į šalį.
- Pasakok man viską, ką prisimeni, ir neskubėk, kad spėčiau pa­
sižymėti.
Remdamasis ankstesne patirtimi, Žakas tikėjosi, kad kalba bus
sunki, geriausiu atveju žeminanti, blogiausiu - siutinanti, bet anks­
čiau jį visada apklausdavo žmonės, kamantinėdavę dėl to, kad neti­

• 363 •
kėjo juo arba iš smalsumo. Pasakoti Reičelės nužudymo detales
Džulei, visiškai pasitikėjusiai juo ir jo žodžiais, buvo naujas, netgi
katarsį sukeliantis potyris, ir, baigęs kalbėti, pajuto palengvėjimą.
- Ar tai negalėjo būti nelaimingas atsitikimas, klaida? - pasido­
mėjo Džulė, kai Žakas liovėsi pasakoti. - Noriu pasakyti, kas, jeigu
žmogus, turėjęs į ginklą įdėti tuščius šovinius, Edis Stemplas, per
klaidą įdėjo išcentrinio veikimo kulkas ir buvo per didelis bailys, kad
prisipažintų?
Žakas atsirėmė alkūnėmis į kelius ir papurtė galvą.
- Stemplas klaidos nepadarė, jis buvo šaunamųjų ginklų specialis­
tas. Po nelaimės įvykusios filmuojant Prieblandos zoną, režisierių gil­
dija ėmė reikalauti, kad specialiai apmokyti pirotechnikos specialistai,
kaip Stemplas, būtų atsakingi už bet kokius šaunamuosius ginklus,
naudojamus filme. Stemplas buvo kvalifikuotas ir atsakingas už gin­
klus, bet kadangi buvo naudojamas tik tas vienintelis ginklas, o
mums trūko žmonių, jis dar dirbo ir kaip scenos darbininkas. Jis bu­
vo patikrinęs ginklą ir pats tą rytą į jį sudėjęs tuščius patronus. Be
to, tos išcentrinės kulkos nepateko ten atsitiktinai. Ginklas buvo šva­
riai nuvalytas nuo bet kokių pirštų pėdsakų, prieš dedant jį ant sta­
lo, - priminė jis. - Ta maža detalė viena iš įkišusių mane į kalėjimą.
- Bet jeigu švariai nušluostei ginklą, nebūtum buvęs toks kvailas
ir palikęs ant jo pirštų atspaudų.
- Tai nebuvo visas atspaudas, tai buvo dėmelė, kurią smiliumi
padariau ant drūtgalio apačios. Prokuroras įtikino prisiekusiuosius,
kad valydamas neatkreipiau dėmesio į tą ginklo dalį.
- Bet, - svarstė jinai, - piršto atspaudas ten atsirado, kai stum te­
lėjai ginklą kiek į priekį, kad nebūtų toks matomas kamerai.
Tai nebuvo klausimas, ji tik pakartojo tai, ką jis buvo sakęs, lyg
kokį faktą iš Šventojo Rašto, ir Zakaris žavėjosi, kad taip juo pasitiki.
- Niekas nebūtų pasikeitę, jeigu ginklas nebūtų buvęs švariai nu­
valytas ar ant jo būtų rasti mano atspaudai. Jie būtų sakę, kad mūvė­

• 364 •
jau pirštines. Jeigu nebūčiau pakeitęs tos paskutinės scenos ir vietoj
Reičelės būtų nušautas Ostinas, jie vis tiek būtų sakę, kad tai mano
darbas. Nes akivaizdu buvo tai, kad aš vienintelis turėjau neginčija­
mą motyvą nužudyti Ostiną arba Reičelę. - Žakas stebėjo, kaip ji ko­
voja su savimi, kad išraiškingi jos veido bruožai neparodytų jos
užuojautos ar rūstybės, ir pabandė drąsinamai jai nusišypsoti, saky­
damas:
- Ar negana tau nusivylimų per vieną dieną? Ar negalim dabar
liautis ir pasimėgauti tuo, kas dar liko? Jau po penkių.
- Žinau, - atsakė Džulė labai užimto žmogaus balsu. Ji išskleidė
visas nuorodų korteles ant mažojo stalelio, tačiau keturios kortelės
iš apatinės eilės, arčiausiai jos, labiausiai ją domino. - Dar kelias mi­
nutes? - paprašė ji, o kai jis prasižiojo prieštarauti, ji desperatiškai
pasakė: - Žakai, ant stalo guli viena kortelė, kurioje įrašytas vardas
žmogaus, įvykdžiusio žmogžudystę, o paskui likusio stebėti, kaip sė­
dai į kalėjimą!
Žakas tai puikiai žinojo, tačiau jam neužteko ryžto jai tai paneig­
ti, todėl užslopino savo nusiminimą ir kantriai laukė, kada ji liausis
kalbėti.
- Man nepatinka Dajana Kouplend, - pradėjo Džulė, žiūrėdama
kažkur pro jį tolyn, paskendusi mintyse. - Man atrodo, ji buvo tave
įsimylėjusi.
- Dėl Dievo, iš kur tokios mintys? - nustebo Žakas, nebežinoda­
mas, ar jam juoktis, ar pykti.
- Tai gana akivaizdu. - Pasidėjusi alkūnę ant stalo, o smakrą ja -
rėmusi ranka, ji aiškino: - Tu sakei, kad ji turėjo išvykti į Los An-
dželą tą žmogžudystės rytą, kai buvo įvykdyta, tačiau liko Dalase ir
atėjo į filmavimo aikštelę. Pati tau sakė likusi todėl, kad išgirdusi,
kas įvyko viešbučio kambaryje pereitą naktį, norėjusi būti ten, jeigu
tau prireiktų moralinės paramos. Manau, ji buvo tave įsimylėjusi, to­
dėl ir nusprendė nužudyti Reičelę.

• 365 •
 - Ir leisti, kad vyras, kurį tariamai mylėjo, už tai atsiimtų? - šai­
pėsi jis. - Be to, praktiškai nėra jokios galimybės, kad Dajana būtų
žinojusi, kad ketinau leisti Toniui, o ne Reičelei, iššauti pirmam. Be
to, - kalbėjo jis, - tavo požiūris į meilę ir tarpusavio santykius Holi­
vude absurdiškai naivus. Iš tikrųjų aktorėms labai reikia nuolatinio
užtikrinimo, kad jos visų mylimos. Jos neįsimyli ir dėl kokio nors
vyro visko neatsižada, tuo labiau dėl jo nieko niekada nežudytų.
Joms rūpi, ką kokie nors ryšiai gali joms duoti. Emociškai jos skur­
džios, pašėlusiai ambicingos ir perdėm ekscentriškos.
- Turi būti išimčių.
- Nežinau tokių iš savo asmeninės patirties, - sausai pridūrė jis.
- Tu gyvenai dideliame pasaulyje, - paprieštaravo ji, - jeigu jis
pavertė tave tokiu ciniku žmonių, o ypač moterų atžvilgiu.
- Aš nesu cinikas, - užsigavo Žakas, aiškiai jai nepritariant. - Aš
realistas. O tu, beje, esi absurdiškai naivi dėl santykių tarp skirtin­
gų lyčių.
Užuot įtūžusi ant jo, ji žvelgė į jį akimis, panašiomis į du tamsiai
mėlynus kristalus.
- Ar tikrai, Žakai? - tyliai paklausė ji.
Kai tik ištardavo jo vardą, širdis jam tarsi atsimušdavo į šonkau­
lius ir dar labiau trikdė tai, kad toji „absurdiškai naivi mergaitė", sė­
dinti jam prie kojų, galėjo jį priversti gailėtis ir atsižadėti savo žo­
džių vien žiūrėdama pro blakstienas, ką ji dabar ir darė.
- Vienas iš mūsų toks yra, - irzliai pasakė jis, o kai ji vis dar ne­
nuleido nuo jo akių, jis toliau atgailavo. - Gal buvau cinikas, prieš
statydamas savo pirmąjį filmą. - Beviltiškai šypsodamas dėl to, kad
nesugebėjo atlaikyti to mielo ir tylaus Džulės spaudimo, pridūrė: -
Dabar liaukis šitaip žiūrėjusi į mane, tarsi lauktum, kad prisipažin­
čiau anksčiau kalbėjęs kaip asilas, ir klausk toliau.
Ji atlygino jam, dovanodama užkrečiamą šypseną, o paskui paklu­
so jo raginimui tęsti toliau.

• 366 •
 - Tomis Niutonas, - pasakė ji, pažiūrėjusi į vieną iš kortelių.
- Kurių galų Tomis užsimanytų žudyti Reičelę arba Ostiną?
- Gal jis norėjo visiems laikams tavimi atsikratyti, o čia tebuvo
priemonė jo tikslui pasiekti. Pats sakei, kad kelis filmus jis statė
drauge su tavimi kaip antrasis režisierius. Gal jam įkyrėjo griežti
antruoju smuiku ir visada likti didžiojo Zakario Benedikto šešėlyje.
- Džule, - kantriai aiškino Žakas, - visų pirma Tomio laukė pui­
ki režisieriaus karjera ir jis tai žinojo. Kaip ir aš. Jis labai norėjo
dirbti kartu su manimi statant Lemtį.
- Bet...
- Antra, - sausai ją pertraukė Žakas, - jis taip pat buvo įsimylė­
jęs potencialią auką, todėl nebūtų keitęs šovinių pistolete.
- Bet čia didelis skirtumas! Tu man nesakei, kad jis buvo įsimy­
lėjęs Reičelę...
- Nebuvo.
- Bet ką tik sakei...
- Jis buvo įsimylėjęs Ostiną.
- Atleisk?
- Tomis - gėjus.
Akimirką ji spoksojo į jį, tada demonstratyviai paėmė kitą korte­
lę, skirtą trečiam jos įtariamajam, nieko nekomentuodama.
- Emilė Makdenjels. Sako, ji jautėsi labai skolinga tau už tai, kad
prikėlei ją karjerai, o vėliau davei vaidmenį Lemtyje. Ji pažįsta tave
jau daugelį metų, ir tu sakei, kad judu praleisdavot daug laiko drau­
ge, kai statėte filmą. Vaikai, ypač paauglės, gali aistringai prisiristi
prie autoritetingo vyro. Gal ji manė, kad, atsikratęs Reičelės, atsa­
kysi į jos jausmus.
Žakas niekinamai prunkštelėjo, bet kalbant apie mergaitę, jo bal­
sas sušvelnėjo.
- Emilei šešiolika, ir ji labai miela. Greta tavęs maloniausia, pati
sveikiausia savo lyties atstovė, kokią kada pažinojau. Neįmanoma,

• 367 •
kad šitas vaikas būtų ką nors padaręs, dėl ko turėčiau bėdos. Bet,
tarkim, tu teisi - ji buvo įsižiūrėjusi mane ir pavydėjo Reičelei. Jei
taip, jai nereikėjo vargti žudant Reičelę, nes filmavimo aikštelėje vi­
si žinojo, kad Reičelė užpildė dokumentus skyryboms ir ketino tekė­
ti už Ostino.
- Bet, tarkim, ji nekentė Reičelės už tai, kad išvakarėse ji taip
pažemino tave su Toniu Ostinu, ir nusprendė suvesti sąskaitas su
Reičele dėl tavęs.
- Ši teorija griūna. Mat Emilė žinojo, kad Reičelė turi iššauti pir­
ma, kaip buvo parašyta scenarijuje.
- Tada kodėl mes nedarom prielaidos, kad Tonis Ostinas buvo žu­
diko numatyta auka, ir savo tyrimo nepradedam nuo čia?
- Tokios prielaidos daryti negalima, nes, kaip jau minėjau anks­
čiau, savo scenarijuje buvau pasižymėjęs pakeitimus ir daugelis ga­
lėjo būti matę mano scenarijų, gulintį atverstą, ir perskaityti, ką bu­
vau parašęs. Mano advokatai prieš teismą paėmė parodymus su
priesaika iš visų aktorių ir visos komandos, ir visi neigė žinoję, kad
ketinau keisti tą sceną.
- Bet, tarkim, Tonis Ostinas tikrai buvo numatytoji auka. Jeigu
taip, tada įmanoma, kad žudikė - Emilė. Noriu pasakyti, kad ji buvo
taip apsėsta savo jausmų tau, jog niekino Tonį Ostiną už romaną su
tavo žmona ir tavo pažeminimą.
- Emilė Makdenjels, - pertraukė ją Žakas, nepalikdamas jai jo­
kios galimybės prieštarauti, - nieko nenužudė. Taškas. Nebūtų galė­
jusi. Ne daugiau kaip tu. - Per vėlai suvokęs, kad kortelės apatinėje
eilėje buvo pagrindiniai jos įtariamieji, Žakas galva mostelėjo į pas­
kutinę kortelę ir nusišypsojo su palengvėjimu, kad diskusija jau be­
veik baigta. - Kieno pavardė paskutinėje kortelėje apatinėje eilėje?
- Tonio Ostino.
Visas linksmumas iš Žako veido dingo, jis patrynė skruostus del­
nais, tarsi galėtų nutrinti nuožmią neapykantą, sukilusią, kai tik jis
sau leisdavo sau pagalvoti, kad žudikas - Ostinas.

• 368 •
 - Manau, kad tai Ostinas, - paskendęs mintyse, jis pažvelgė aukš­
tyn į Džulę. - Ne, aš žinau, kad tai to nevidono darbas, o paskui tyčia
leido man už tai įkliūti. Kada nors, jeigu gyvensiu pakankamai ilgai...
Džulė staigiai atšoko, išgirdusi žiaurų jo balsą.
- Bet tu sakei, kad Ostinas neturi nė cento, - skubiai pertraukė
jį. - Nužudęs Reičelę, kuri turėjo gauti daug pinigų iš tavęs per sky­
rybas, jis būtų praradęs galimybę savo nagus prikišti prie tavo pinigų.
- Jis buvo narkomanas. Ką gali žinoti, kokios mintys sukasi nar­
komano galvoje?
- Tu sakei, kad jis buvo įjunkęs į labai brangius narkotikus. Tada
jam pirmiausia galėjo rūpėti prikišti nagus prie tavo pinigų, kad ga­
lėtų tenkinti savo įpročius?
- Aš jau turėjau viską, ką iš viso to galima išspausti, - kandžiai
pasakė Žakas. - Aš kalbu rimtai!
Jis pamatė, kaip blykšta jos veidas, ir tučtuojau ėmė apgailestau­
ti, kad pratrūko. Sušvelninęs toną, jis atsistojo ir ištiesė ranką, kad
padėtų jai atsikelti.
- Atidėkim visa tai į šalį ir pagalvokim, ką veiksim likusią vaka­
ro dalį.
Džulė susitvardė ir nepuolė atsakyti į jo pykčio proveržį ir prisi­
vertė atsiminti, kad tai, kas nutiko vakar vakare, niekada nebepasi­
kartos.

Po dešimties minučių ji sėdėjo ant taburetės prie vir-

tuvės indaujos, visiškai rami, juokdamasi, nes jie niekaip negalėjo
nuspręsti, ką veikti vakare.
- Sudarysiu sąrašą, - juokavo ji, arčiau prisitraukdama bloknotą
užrašams ir pieštuką. - Ligi šiol tu siūlei mylėtis. - Kai Džulė rašė,

• 369 •
Žakas, palinkęs viršum jos, uždėjęs ranką jai ant peties, su šypsena
stebėjo. - Mylėtis. Ir mylėtis.
- Ar aš tai pasakiau tiktai tris kartus? - juokavo Žakas, jai baigus
rašyti.
- Taip, ir aš visus tris kartus sutikau, bet mes turėjom sugalvo­
ti, ką veiksim ankstyvą vakarą.
Dabar jam dingtelėjo tai, ką jau anksčiau buvo pastebėjęs, kai ji
žymėjosi pastabas ant kortelių, ir pasakė jai komplimentą:
- Tavo rašysena tokia taisyklinga ir aiški; atrodo, lyg žodžiai bū­
tų parašyti mašinėle.
- Nenuostabu, - atsakė ji, šypsodama jam per petį, - ne viene­
rius m etus to mokiausi. Kai kitos trylikametės pradėjo seilėtis dėl
tavęs, likdavau namie ir tobulindavau savo rašyseną.
Jis atrodė netekęs žado dėl tokio pastangų eikvojimo.
- Kodėl?
Palengva sukdamasi ant taburetės, Džulė pažvelgė į jį.
- Nes, - pasakė ji, - buvau visiška beraštė beveik ligi dvylikos
metų. Nesugebėjau perskaityti daugiau nei kelis žodžius ir nieko ne­
mokėjau parašyti, išskyrus savo vardą, ir tai nelabai įskaitomai.
- Tau buvo disleksija ar šiaip kas?
- Ne, tiesiog buvau beraštė, nes manęs niekas nemokė. Kai pa­
sakojau tau apie savo vaikystę, šią dalį praleidau.
- Tyčia? - pasidomėjo Žakas, kai Džulė atsistojo ir apėjo lankstu
bufetą atsinešti stiklinės vandens.
- Gal ir tyčia, nors sąmoningai nebuvau nusprendusi slėpti to
nuo tavęs. Keista, ar ne, kad taip lengvai galiu prisipažinti buvusi
smulki vagilė, bet protas neleido man sakyti, kad buvau beraštė.
- Nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti tokiam protingam žmogui
kaip tu.
Džulė sviedė į Žaką pranašumo kupiną žvilgsnį, kuris privertė jį
geisti čiupti ją į glėbį ir bučiniais jį nuvyti nuo jos lūpų, ir išdidžiai
pasakė:

• 370 •
 - Jūsų žiniai, pone Benediktai, tai gali nutikti kiekvienam, o pro­
tingumas su tuo neturi nieko bendra. Kas penkta moteris šioje šaly­
je faktiškai yra beraštė. Dar būdamos mažos, jos praleidinėjo pamo­
kas, nes buvo reikalingos namie padėti prižiūrėti jaunesnių, arba dėl
to, kad jų šeimos nuolat kilnodavosi iš vienos vietos į kitą ir dar dėl
dešimties kitokių priežasčių. Kai jos negali pasivyti, nusprendžia
esančios kvailos ir paprasčiausiai daugiau nebebando. Kad ir kokia
būtų priežastis, rezultatai visada tie patys. Jos pasmerktos dirbti
sunkų fizinį darbą ir tikėtis pašalpų; jos nepalieka kasdien jas plūs­
tančių savo vyrų, nes jaučiasi bejėgės ir nevertos ko nors geresnio.
Negali įsivaizduoti, ką reiškia gyventi pasaulyje, kur tiek daug infor­
macijos, o ji tau nesuprantama. Aš puikiai prisimenu, ką tai reiškia.
Paprasčiausi dalykai, pavyzdžiui, kaip rasti kelią į tau reikalingą
įstaigą pastate, tau visiškai neprieinami. Gyveni apimta baimės ir
gėdos. Gėda nepakeliama, ir todėl moterys tai slepia.
- Tu jautei gėdą, nors buvai dar tokia mažutė? - paklausė Žakas,
kitaip žvelgdamas į jos vaikystę.
Ji linktelėjo, nurijo kelis gurkšnius vandens, tada pastatė stiklinę
j šalį.
- Kai lankiau mokyklą, stengdavausi atsisėsti pirmoje eilėje, kad
nematyčiau kitų vaikų veidų, kai jie juoksis iš manęs. Mokytojus įti­
kinau, kad mano regėjimas prastas.
Žakas beveik nebežinojo, kaip susidoroti su emocijomis, siautė-
jančiomis jo viduje, pagalvojus apie Džulę kaip mažą vaikutį, mėgi­
nantį apgaule prasiskinti kelią per gyvenimą didžiuliame nešvariame
mieste, kur visiems viskas nė motais. Atsikrenkšdamas jis tarė:
- Tu sakei, kad pradinė šios problemos priežastis buvo ta, kad
nelankei mokyklos. Kodėl tavęs niekas nevertė eiti?
- Buvau ligotas vaikas, todėl daug pamokų praleidau pirmoje ir
antroje klasėje, tačiau mokytojai mylėjo mane ir vis tiek keldavo į
aukštesnę klasę. Tai darantis mokytojas elgiasi idiotiškai, nes tai ne­

• 371 •
duoda rezultatų, bet taip jau būna, ypač su „geromis mergytėmis".
Trečioje klasėje supratau neišsilaikysianti, todėl ėmiau bėgti iš pa­
mokų ir su vaikais šlaistytis po gatves. Mano globėjai, pas kuriuos
gyvenau, turėjo ligi kaklo rūpesčių su kitais vaikais ir jie nesuuodė,
kol mane pričiupo už bėgimą iš pamokų. Tuomet jau buvau ketvirto­
je klasėje ir beviltiškai atsilikusi.
- Taigi nusprendei specializuotis, kaip užkurti variklį be raktelio
ir kraustyti kišenes, kol Matisonai tave sutramdė?
Ji susidrovėjusi nusišypsojo jam ir linktelėjo, grįždama atgal prie
taburetės.
- Prieš keletą mėnesių visai atsitiktinai sužinojau, kad kiemsar­
gio žmona nemoka skaityti. Pradėjau ją mokyti ir neilgai trukus ji
man atvedė kitą moteriškę, o toji - dar kitą, ir dabar jų yra septy­
nios, mums teko persikelti į tikrą klasę. Kai jos ateina pirmąsyk į
klasę, jos iš teisybės netiki, kad galiu joms padėti. Jos pažemintos,
sugniuždytos ir galutinai įtikintos esančios beviltiškai kvailos. Iš tie­
sų man sunkiausia įtikinti jas, kad taip nėra. - Tyliai kikendama ji
pridūrė: - Sukirtau lažybų su Pege Listrom, kad visą mėnesį prižiū­
rėsiu jos kūdikį, jeigu ji pavasarį nesugebės perskaityti visų užrašų
gatvėje ir parduotuvių iškabų Kytone.
Žakas palaukė, kol ji atsistojo šalia, o tada juokais nuleido jį apė­
musį švelnumą.
- Tai atrodo rizikinga.
- Ne taip rizikinga, kaip leisti jai eiti per gyvenimą tokiai, kokia
yra. Beje, lažybas faktiškai jau laimėjau.
- Ji jau perskaito gatvių pavadinimus?
Džulė linktelėjo, ir Žakas pamatė, kaip iš džiugaus susijaudinimo
jai nušvito akys.
- Ak, Žakai, tu tiesiog negali įsivaizduoti, kaip jautiesi, kai stebi
jas pradedant mokytis! Jos tebegalvoja esančios kvailos, kol staiga
ištaria visus žodžius trumpame sakinyje ir žiūri į mane su tokia...

• 372 •
nuostaba akyse! - Ji ištiesė ranką delnu aukštyn. - Kai gali jas mo­
kyti - jautiesi lyg delne laikytum stebuklą.
Žakui keistai užgniaužė gerklę, jis nurijo seiles ir prisivertė leng­
vabūdiškai pasakyti:
- Stebuklas esate jūs, panele Matison.
Ji nusijuokė:
- Ne, aš nesu, bet jaučiu, kad ir Debė Sju Kesidi vieną dieną bus
stebuklas. - Kadangi jis atrodė susidomėjęs, Džulė pridūrė: - Jai
trisdešimt, ji atrodo kaip tikra bibliotekininkė - lygūs rudi plaukai,
rimtas veidas, tačiau nuo šešiolikos metų ji dirba tarnaite pas ponią
Nelson. Ji vikri kaip botagas, labai jautri ir be galo kūrybinga. Ji no­
ri kada nors parašyti knygą.
Klaidingai supratusi Žako šypsenos priežastį, Džulė pasakė:
- Nesijuok, ims ir parašys. Kaip beraštės, jos kalba nuostabiai
turtinga. Bibliotekoje ji visą laiką magnetofonu klausosi knygų įrašų.
Žinau, nes ponia Nelson tai sakė mano tėvui. Ji taip pat minėjo, kad
kai Nelsonų vaikai buvo maži, Debė Sju sekdavo jiems visokiausias
pasakas, ir jie ištisas valandas išbūdavo netriukšmaudami. Štai kodėl
buvau Amarile tą dieną, kai mudu susitikom, - baigė Džulė. - Aš
rinkau pinigus specialiai mokomajai medžiagai pirkti. Ji nebrangi, bet
kai susideda...
- Gavai pinigų?
Ji linktelėjo, ir imdama pieštuką jam nusišypsojo.
Netverdamas jos nepalietęs, Žakas uždėjo ranką jai ant peties ir
ėmė žaismingai gnybčioti jai ausį. Ji juokėsi, paskui pakreipė galvą ir
savo švelnų veidelį patrynė į jo plaštakos viršų.
Tas paprastas meilus gestas staigiai p ^ l ė g ė Žakui nuotaiką, nes
jam tai priminė, kad po šio vakaro daugiau jokių gestų nebebus. Jam
derėjo šįryt ją išleisti, bet jis neįstengė, nes tada ji būtų amžinai jo
neapkentusi, ir kuo ilgiau jis ją laikė su savimi, tuo sunkiau bus leis­
ti jai išvažiuoti. Išsiųsti ją rytoj, galvojant, kad Džulė neatlaikys tar­

• 373 •
dytojų spaudimo, reiškė, kad jam teks išvykti iš Jungtinių Valstijų
greičiau kaip už savaitės, bet rizikuoti vertėjo, nes norėjo būti tik­
ras, kad merginai taip bus saugiau, juk negalėjai žinoti, kada kitą
kartą straigtasparnio invazijos bus tikros.
Mėgindamas atsikratyti niūrios nuotaikos, apėmusios jį, Ža­
kas tarė:
- Kad ir ką šiandien darytume, tegu tai būna kažkas ypatinga.
Šventiška.
Prireikė sutelkti visas pastangas, kad nesiliautų šypsojęsis, kad ji
nesuprastų, jog rytą jis išsiųs ją iš čia.
Džulė akimirką pagalvojo ir staiga nusišypsojo.
- O jeigu tai bus vakarienė prie žvakių su šokiais - pasimatymas,
jeigu nepaisysim to, kad puotausime čia? Aš pasipuošiu, - pridūrė,
norėdama paskatinti Žaką sutikti, bet jam jokio paskatinimo nereikė­
jo. Jis su tokiu palengvėjimu ir pasitenkinimu linksėjo galvą, kad
Džulė negalėjo patikėti, kaip entuziastingai priėmė jos kuklų suma­
nymą.
- Nuostabu, - tučtuojatr-pritarė jis. Dirstelėjo į savo laikrodį. -
Pasinaudosiu tavo kambario vonia ir „pasiimsiu" tave už pusantros
valandos. Ar užteks laiko?
Džulė nusijuokė.
- Man regis, valandos iki valiai bet kokiai transformacijai, kokios
tik imčiausi.

Ir Džulė nusprendė jį priblokšti ir sužavėti, todėl be-

siruošdama sugaišo daugiau nei valandą. Didžiuotis ji galėjo vešliais
plaukais, o kadangi Žakas aiškiai kreipė į juos ypatingą dėmesį, ji iš-
sitrinko juos ir išdžiovino, tada sutvarkė juos taip, kad jie nerūpes­

• 374 •
tingomis bangomis ir garbanomis kristų iš šonų apie veidą ir vilny­
tų jai per nugarą. Patenkinta padariusi su plaukais geriausia, kas
įmanoma, nusivilko chalatą ir apsivilko minkštą megztą suknelę, be­
sikeičiančio kobalto atspalvio, kuri ant pakabos atrodė veikiau kaip
megztinis ligi žemės, palaidinės tipo liemeniu ir plačiomis rankovė­
mis, balto atlaso rankogaliais ir spindinčiomis mėlynomis krištolinė­
mis sagomis. Tik tada, kai Džulė siekė sau už nugaros užsagstyti
suknelės, suprato, kad nėra užtrauktuko. Nors suknelė buvo su pla­
čia į gobtuvą panašia apykakle iš priekio, ant pečių apykaklė buvo
drapiruota, o nugaroje liko gili ovalinė iškirptė, pro kurią buvo maty­
ti nuogas kūnas. Apgaulingas modelio paprastumas kartu su kukliu
priekiu ir įspūdinga nugara buvo neapsakomai gražus ir leido jai pa­
sijusti gražiai, bet Džulė pasitraukė nuo veidrodžio, dvejodama, ar ji
gali vilkėti tokią gražią ir, be abejonės, brangią suknelę, priklausiu­
sią kažkam kitam.
Kita vertus, ji žinojo neturinti didelio pasirinkimo. Jai reikėjo vil­
kėti kažką ilga, nes neturėjo kojinių, ir pagalvojo, ar jai nepasiskoli­
nus šeimininkės baltinių. Išskyrus šitą poilsiui skirtą suknelę, visa
kita spintoje, kas siekė kulkšnis, atrodė arba labai prašmatniai, arba
buvo kelnės. Maža to, šių drabužių savininkė akivaizdžiai buvo aukš­
tesnė, o tai mažino pasirinkimo galimybę. Kramtydama lūpą, Džulė
nusprendė vilkėti šią nuostabią mėlyną suknelę ir tylomis atsiprašė
nepažįstamos moters, prašmatnių drabužių spintos savininkės.
Pasiraususi antroje spintoje rado porą derėsiančių jai prie sukne­
lės mėlynų baleto batelių, kurie buvo puse numerio per dideli, ta­
čiau labai patogūs. Patenkinta padariusi absoliučiai visa, kas įmano­
ma, iš to, ką rado, ji pašiaušė plaukus ir paskutinį kartą žvilgtelėjo į
veidrodį. Džulė užtruko kur kas ilgiau, ruošdamasi šiandieniniam
„pasimatymui", negu buvo praleidusi pamergės vaidmeniui Karlo ir
Saros vestuvėse, bet ji visai dėl to nesigailėjo, pamanė ji. Kosmeti­
ka su užsienietiškais pavadinimais, kurią ji pavartojo šiandien, labai

• 375 •
skyrėsi nuo tos pigios, kurią buvo pirkusi kosmetikos parduotuvėje
Kytone, o paskui išmetusi - šita buvo daug švelnesnė ir subtilesnė.
Prislopinti šešėliai akims ir blakstienų tušas pagražino jos akis, nors
atrodė neįprastai, o nuo trupučio skaistalų ant skruostų jos skruos­
tikauliai atrodė aukštesni ir ryškesni, bet jos akys spinduliavo ir oda
kaito nuo minties pamatyti Žaką ir praleisti su juo nerūpestingą va­
karą. Apskritai, nutarė Džulė, ji beveik niekada neatrodė gražiau ne­
gu dabar. Pasilenkusi į priekį, pasidažė savu lūpdažiu, tada žengė at­
bula, nusišypsojo savo atspindžiui ir pasuko miegamojo durų link. Ji
sužinos šitos vietovės adresą, o tada atsiųs čekį, kad atsilygintų už
čia suvartotą kosmetiką ir valyklos išlaidas už drabužius, kuriuos
buvo pasiskolinusi.
Žvakės ant mažojo stalelio jau buvo uždegtos, kai ji įžengė į sve­
tainę; židinyje skaisčiai liepsnojo ugnis, o Žakas stovėjo prie bufeto,
atkimšdamas šampano butelį. Jai užgniaužė kvapą - kaip gražiai jis
atrodė skolinta tamsiai mėlyna eilute, dailiai apgulančia jo plačius
pečius ir puikiai kontrastuojančia su sniego baltumo marškiniais ir
išmargintu kaklaraiščiu. Jau buvo kažką besakanti, kai staiga prisi­
minė jau sykį ir anksčiau mačiusi jį tokį išsipusčiusį - tik savais dra­
bužiais, - ir pajuto, kaip skaudžiai jai sudiegė širdį dėl to, ką jis bu­
vo praradęs. Tas kitas kartas buvo tada, kai matė jį televizijoje per
Akademijos apdovanojimų ceremoniją, ir dar sykį, kai jis teikė Oska­
rą, ir paskui, kai jis žingsniavo į sceną atsiimti savo Oskaro už Ge­
riausią aktorių. Tą vakarą jis vilkėjo juodą smokingą su baltais klos­
tytais marškiniais ir juoda peteliške, ir ji prisiminė pagalvojusi, koks
puikus, elegantiškas vyras, toks aukštas ir rafinuotas. Nebeprisimi­
nė, ką jis pasakė dėkodamas, tik kad kalba buvo trumpa ir labai są­
mojinga, nes visa salė plyšo juokais ir dar tebesijuokė, jam nuėjus
nuo scenos.
Tai, kad jis dabar ištrem tas ir turi slapstytis kaip medžiojamas
žvėris ir vilki skolintais drabužiais, jos vos nepravirkdė.

• 376 •
 Džulė pagalvojo, kad jis niekada nesiskųsdavo ir nepriimdavo nei
jos užuojautos, nei pasigailėjimo. Kadangi tai turėjo būti šventinis
nerūpestingas vakaras, Džulė nusprendė pasistengti, kad toks jis ir
būtų. Jausdamasi truputį nedrąsi ir varžydamasi, ji sukišo rankas į
kišenes, paslėptas suknelės šoninėse siūlėse, ir žengė į priekį:
- Labas, - pasisveikino linksmai šypsodama.
Žakas pakėlė akis ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos, o šam­
panas, kurį pylė, ėmė lietis per taurės kraštus.
- Dieve mano, - sušnibždėjo jis kimiai ir pagarbiai, žvilgsniu pa­
lengva apvesdamas jos veidą, plaukus ir kūną. - Kaip galėjai pavydė­
ti Glenai Klouz?
Ir tik tada Džulė tikrai suprato, kad kaip tik dėl to ji norėjo iš­
sipuošti, pasidažyti ir sutvarkyti plaukus. Ji mėgino varžytis su to­
mis garsiomis moterimis, kurias Žakas pažinojo, kiek lygesnėmis
sąlygomis.
- Tu išliejai šampaną, - tyliai tarė ji, tokia patenkinta, kad beveik
nežinojo, kaip elgtis.
Jis tyliai susikeikė, kilsterėjo butelį aukštyn ir siekė pašluostės.
- Žakai?
- Ką, - paklausė jis gailiai, neatsigręždamas ir pakeldamas taures.
- Kaip tu galėjai pavydėti Patrikui Sveizui?
Staigus baltas jo šypsenos žavesys išdavė, kad jis patenkintas jos
komplimentu taip pat, kaip ir jinai jo.
- Garbės žodis, nežinau, - nusijuokė jis.

- Kokius dainininkus išrinkai? - nusijuokė Džulė po vakarienės

žvakių šviesoje. - Jei išrinkai Peliuką Mikį, aš su tavimi nešoksiu.
- Šoksi.
- Kodėl esi toks tikras?
- Tau patinka šokti su manimi.

• 377 •
 Nors jie ir žaismingai apsižodžiavo, Džulė suvokė, kad per vaka­
rienę Žako nuotaika subjuro. Nors jis pabrėžtinai paprašė ją vakarie­
nę laikyti šventiška proga, jo veide radosi kažkokia neaiški įtampa ir
niūrumas, kuris vakarui bėgant vis labiau ryškėjo. Ji manė, kad tai
pokalbis apie nužudymą bus sukėlęs šią keistą nuotaiką, nes vienin­
telis paaiškinimas, atėjęs jai į galvą, buvo tai, kad Žakas mąsto apie
jos išsiuntimą namo, o ji to neištvers. Nors ir labai troško likti su
juo, Džulė puikiausiai žinojo, kad spręs ne ji. Nors ir buvo jį įsimy­
lėjusi, neįsivaizdavo, ką jis iš tiesų jaučia jai, išskyrus tai, kad jam
labai patinka turėti ją prie savęs. Čia.
Jai už nugaros stereogrotuve Barbros Streisand balsas be jokių
pastangų kilo į pirmuosius ryškiai romantiškos dainos taktus, ir
Džulė vėl pabandė nusikratyti savo nuojauta. Kai Žakas atvėrė jai
savo glėbį.
- Tai tikrai ne Peliuko Mikio balsas, - pabrėžė jis. - Ar tiks?
Džulė linktelėjo šypsodama iš pasitenkinimo.
- Streisand - mano pati mylimiausia dainininkė.
- Mano taip pat, - Žakas apglėbė ranka jai liemenį, prisitraukda­
mas artyn.
Jeigu turėčiau tokį balsą kaip jos, - pasakė Džulė, stengdamasi
numaldyti susirūpinimą, - dainuočiau vien tam, kad girdėčiau save.
Dainuočiau atidarydama duris ir skambindama telefonu.
- Ji fenomenali, - pritarė Žakas. - Operinių sopranų už dešimt
centų gali dešimtį gauti, bet Barbra - unikali, neprilygstama.
Staiga Džulė suprato, kad jo ranka kyla palengva aukštyn per jos
nuogą nugarą; ji pamatė įsiliepsnojant jo akyse skendinčias ugneles
ir giliai viduje pajuto, kaip gimsta atliepiantis geismas - kankinan­
čios jo prisilietimo saldybės, audringo bučinio atkaklumo ir sukre­
čiančio džiaugsmo geismas, kai jo kūnas paims josios. Kaip jaudino
žinojimas, kad visa tai ji gaus prieš pasibaigiant nakčiai ir galės m ė­
gautis, pratęsiant tą akimirką, jautė, kad ir Žakas nori to paties. Bet

• 378 •
ar ji visa tai turės rytoj vakare ir dar kitą vakarą, spėliojo ji, steng­
damasi sutramdyti savo paniką dėl to, ką jos intuicija sakė jai slypint
po jo niūria nuotaika.
- Ar buvai pažįstamas su ja? - paklausė ji.
- Su Barbra?
Džulė linktelėjo.
- Taip, buvau.
- Kokia ji? Kažkur skaičiau, kad ji nėra maloni žmonėms, dirban­
tiems su ja.
Žakas pagalvojo valandėlę, mėgindamas paaiškinti.
- Ji turi talentą, kokio neturi niekas, - po valandėlės atsakė jis. -
Ji žino, kaip nori jį panaudoti, ir nemėgsta, kai žmonės elgiasi su ja
taip, lyg jie geriau už ją išmanytų, kaip tai daryti. Trumpai tariant, ji
nepakenčia kvailių.
- Tau ji labai patiko, ar ne?
- Labai.
Džulė klausėsi jaudinamų dainos žodžių, svarstydama, ar jis į
juos įsiklauso, o gal jis taip, kaip ir dauguma vyrų, vien tik girdi mu­
ziką ir ignoruoja tekstą.
- Graži daina, - pasakė ji, nes be galo troško, kad jis išgirstų žo­
džius taip, lyg jie būtų jos.
- Gražios eilės, - pritarė Žakas, stengdamasis susitvardyti, pasaky­
ti sau, kad tai, ką jis jaučia, netrukus išblės, kai jie nebebus kartu. Jis
žvelgė į ją, ir Streisand dainos žodžiai tarytum persmelkė jam širdį.

Tą rytdieną tavo akių gelmėj

Pažadinsiu aš savo bučiniais
Ir lauksiu, kol aušra ateis,
Visas dienas, kol būsiu aš gyva,
A r saulė švies skaisti,
A r šėls nuožmi audra,
Tave aš prisim insiu, apie tave galvosiu.

• 379 •
 Jam iš tiesų atlėgo, kai Streisand balsas nutilo ir pradėjo dainuo­
ti Vitni Hiuston ir Žermenos Džekson duetas. Kaip tik tuo m etu
Džulė atitraukė savo skruostą nuo jo krūtinės ir pažvelgė aukštyn į
jį, o kai jis pažvelgė jai į akis ir išgirdo dainos tekstą, pajuto, kaip
jam gniaužia krūtinę.

Kaip skaisti žvakės liepsna

Meilė spindi tavo akyse.
Tamsią naktį kelią j i apšvies,
Leis mums neprarast vilties.

Kai baigėsi daina, ji visa virpėdama įkvėpė, o jis suprato, kad ji

bando išsivaduoti iš muzikos kerų, pradėdama pokalbį apie tai, kas
abiem labiausiai patinka.
- Kokia tavo, Žakai, mėgstamiausia sporto šaka?
Žakas pirštais pakėlė aukštyn jos smakrą.
- Mano mėgstamiausia sporto šaka, - tarė jis geismo pilnu, ki­
miu balsu, kurį ir pats vargiai atpažino, - mylėtis su tavimi.
Jos akys patamsėjo iš meilės, kurios ji jau nebesistengė slėpti.
- O mėgstamiausias maistas? - netvirtai paklausė ji.
Atsakydamas Žakas palenkė galvą ir švelniai pabučiavo ją į
lūpas.
-T u.
Ir tą akimirką suvokė, kad ištremti Džulę iš savo gyvenimo bus
sunkiau, nei prieš penkerius metus išgirsti, kaip už nugaros trinkteli
kalėjimo vartai. Nesuvokdamas, ką daro, jis tvirtai ją apkabino, pa­
nardino veidą į jos plaukus ir stipriai užsimerkė.
Jos delnas palietė jam veidą, pirštai išsiskėtė ant sustingusio jo
skruosto, o jos balsas drebėjo.
- Tu ketini rytoj išsiųsti mane namo, ar ne?
- Taip.

• 380 •
 Tame žodyje Džulė išgirdo nepalaužiamą ryžtą, ir taip gerai pa­
žįstamą, kad žinojo, ginčytis bergždžia, bet vis tiek pabandė.
- Nenoriu išvažiuoti!
Jis pakėlė galvą ir, nors jo balsas vis dar tebebuvo tylus, skambė­
jo tvirtai ir ryžtingai.
- Neapsunkink visko dar labiau.
Džulė, nevilties apimta, nustebo, kaip gali būti dar sunkiau, ta­
čiau susivaldė tuščiai neprotestavusi ir padarė taip, kaip Žakas šiuo
metu norėjo. Atsigulė į lovą drauge su juo, kai jis jos paprašė ir ban­
dė šypsotis, kai to prašė. Po to, kai jis juos abu privedė prie palai­
mingos kulminacijos, ji pasisuko jo glėbyje ir sukuždėjo:
- Myliu tave. Myliu tave.
Jis pirštų galais uždengė jai lūpas, nutildydamas žodžius, kai ji
vėl pabandė juos ištarti.
- Nereikia.
Džulė atitraukė savo žvilgsnį nuo jo ir palenkė galvą, įsistebeily­
dama jam į krūtinę. Jai norėjosi, kad ir jis tai pasakytų, net jeigu tai
būtų netiesa. Norėjo išgirsti žodžius iš jo lūpų, bet neprašė, žinoda­
ma, kad jis atsisakys.

Bleizerio variklis tuščiai burzgė, išmetamosios dujos

tirštai rangėsi iš duslintuvo į žvarbų orą, kai jie abu auštant stovėjo
greta automobilio.
- Orų prognozė nežada sniego, - pasakė Žakas, žvelgdamas į
rausvą saulėtekį, dryžiais išmarginusį dangų, kai, persisverdamas
per vairą, greta jos ant keleivio sėdynės pastatė termosą kavos. Pa­
žvelgė žemyn į ją, jo veidas buvo santūrus. - Kelias ligi pat Teksaso
turėtų būti tuščias.

• 381 •
 Džulė suprato išvykimo taisykles, nes šįryt buvo jai išaiškinęs, -
jokių ašarų, jokio apgailestavimo, - ir žūtbūtinai stengėsi atrodyti
susitvardžiusi.
- Būsiu atsargi.
- Neskubėk, - patarė jis. Kalbėdamas ištiesė ranką ir aukščiau
užtraukė jos striukės užtrauktuką, paskui, palyginęs apykaklę, kils­
telėjo ją arčiau smakro. Tas paprastas gestas vos nepravirkdė jos. -
Tu važinėji per daug greitai.
- Aš neskubėsiu.
- Pasistenk kaip įmanoma toliau nukakti nuo čia neatpažinta, -
vėl priminė, imdamas jai iš rankos tamsius akinius ir dėdamas juos
ant nosies. - Kai būsi perkirtusi Oklahomos sieną, pasuk į pirmą po­
ilsio aikštelę ir palik automobilį priešais ją. Penkiolika minučių būk
nematoma nuo kelio, paskui eik tiesiai prie mokamo telefono auto­
mato ir paskambink savo šeimai. FTB agentai klausysis tavo pokal­
bio, tad pasistenk, kad atrodytum kiek galima labiau išsigandusi ir
sutrikusi. Pasakyk jiems, kad nuvežiau tave į aikštelę ir palikau ant
grindų mašinos gale užrištomis akimis ir kad aš dingau, o tu išsilais­
vinai. Pasakyk jiems, kad grįžti namo. Kai pasieksi namus, sakyk tik
teisybę.
Žakas iš namų buvo pasiėmęs kaklaskarę, sumezgęs taip, lyg ji
būtų buvusi užrišta aplink galvą, o šįryt numetė ją į automobilį.
Džulė patylėjo ir linktelėjo, nes nebebuvo ką sakyti - bent nieko, ką
išgirsti jis būtų norėjęs.
- Klausimų yra?
Džulė papurtė galvą.
- Gerai. Dabar atsisveikindama pabučiuok mane.
Džulė pasistiebė ant pirštų galų jo pabučiuoti ir nustebo, kai jo
rankos labai stipriai apglėbė ją, bet jo pabučiavimas buvo trumpas, o
tada jis pastūmėjo ją šalin nuo savęs.
- Metas, - pasakė jis abejingu balsu.

• 382 •
 Ji linktelėjo, bet neatrodė, kad pajudėtų iš vietos, ir jos ryžtas
neiškelti jokios nesmagios scenos ėmė svyruoti.
- Tu man rašysi, ar ne?
-N e.
- Bet galėtum man pranešti, kaip gyveni, - nevilties apimta pa­
prašė ji, - net jeigu negali pasakyti, kur esi. Privalau žinoti, kad esi
saugus! Pats sakei, kad jie ilgai neseks mano korespondencijos, jei­
gu iš viso seks.
- Jei mane sugaus, išgirsi apie tai per žinias po kelių valandų. Jei
ne, žinosi, kad esu saugus.
- Bet kodėl negali man parašyti? - nebeištvėrė ji ir tučtuojau pa­
sigailėjo, kai jo veidas sustingo ir tapo budrus.
- J o k i ų laiškų, Džule! Viskas bus baigta, kai tik išvažiuosi iš čia.
Mes baigėm. - Žodžiai kapojo it botago kirčiai, nors jo balse nebuvo
jokio šiurkštumo. - Jau rytoj vėl grįši į savo senąjį gyvenimą ten,
kur jį palikai. Įsivaizduok, kad viso šito niekada nebuvo, ir užmirši
per kelias savaites.
- Gal tu ir galėsi, aš ne, - atsakė ji, nekęsdama maldaujančio to­
no ir ašaringo balso. Ji papurtė galvą, tarsi tam, kad paneigtų savo
žodžius, ir atsisuko į automobilį, piktai pečiu brūkštelėdama per šla­
pią akį. - Išvažiuoju, kol nepasirodžiau esanti dar didesnė kvailė, -
smaugiamu balsu kalbėjo ji.
- Nereikia, - kimiai sukuždėjo jis, čiupdamas ją už alkūnės ir
sustabdydamas. - Tik ne taip. - Ji pažvelgė aukštyn į bedugnes jo
akis, ir pirmąsyk Džulė nebebuvo tokia tikra, kad jam šio ryto at­
sisveikinimas toks lengvas, kaip buvo maniusi. Pridėjęs delną jai
prie skruosto, jis nubraukė jai plaukus ir iškilmingai pasakė: - Vie­
nintelis kvailas dalykas, kurį padarei pereitą savaitę, - per daug
pamilai mane. Visa kita, ką kalbėjai ar darei... buvo teisinga. Buvo
tobula.

• 383 •
 Užmerkusi akis ir tramdydama ašaras, Džulė įsikniaubė veidu
jam į delną ir pabučiavo jį, kaip jis sykį buvo bučiavęs josios, ir su­
kuždėjo:
- Aš tave labai myliu.
Jis staigiai atitraukė ranką. Jo balsas tapo nuolaidžiai linksmas:
- Tu nemyli manęs, Džule. Esi naivi ir nepatyrusi, ir nežinai,
kuo skiriasi geras seksas nuo tikros meilės. O dabar būk gera m er­
gaitė, grįžk namo, kur tavo vieta, ir užmiršk mane. Šito aš ir noriu
iš tavęs.
Ji pasijuto taip, tarsi jis būtų jai šėręs, tačiau įžeistas išdidumas
privertė ją pakelti smakrą aukštyn.
- Tu teisus, - pasakė ramiai ir oriai, lipdama į mašiną. - Metas
grįžti į tikrovę.
Žakas žiūrėjo, kaip jos automobilis dingo už pirmojo posūkio ir
išnyko iš akių tarp aukštų pusnių. Žakas liko stovėti dar ilgai, jos jau
nebebuvo, kol žvarbus vėjas priminė, kad jis stovi šaltyje tik su plo­
nu švarku. Jis įskaudino ją, nes turėjo tai padaryti, tikino save, grį­
žęs į namą. Negalėjo sau leisti sugaišti nė vienos papildomos jos
brangaus gyvenimo akimirkos mylint jį, ilgintis ar laukiant jo. Jis pa­
sielgė teisingai, tauriai, išjuokdamas jos meilę.
Jis nuėjo į virtuvę, abejingai paėmė kavinuką ir siekė paimti puo­
delį iš spintelės, tada pamatė puodelį, iš kurio tą rytą gėrė Džulė,
sėdėdama ant bufeto. Lėtai ištiesė ranką ir pakėlė jį, paskui jo kraš­
tą prisiglaudė sau prie skruosto.

Dviem valandoms prabėgus po to, kai paliko namą

kalnuose, Džulė privažiavo tuščią šlaitą paplentėje ir siekė termoso
nuo sėdynės šalimais. Nuo ašarų, kurias lieti ji buvo griežtai atsisa­

• 384 •
kiusi, jai perštėjo akis ir gerklę, o sąmonė buvo apdujusi nuo bevil­
tiškų pastangų išstumti iš atminties skausmingus atsisveikinimo žo­
džius.
„Tu nemyli manąs, Džule. E si naivi ir nepatyrusi, ir nežinai, kuo
skiriasi geras seksas nuo tikros meilės. O dabar būk gera mergaitė,
grįžk namo, ku r tavo vieta, ir užmiršk mane. Šito aš ir noriu iš
tavęs “.
Ranka jai drebėjo, - ji buvo tokia nelaiminga, - kai pylė kavą iš
termoso į dangtelį. Kaip beprasmiškai žiauriai elgėsi jis šitaip ją iš­
juokdamas, tuo labiau kad žinojo, jog vos tik grįžusi turės susitikti
su policija ir žurnalistais. Kodėl jis negalėjo arba ignoruoti jos žo­
džių, arba pameluoti ir pasakyti, kad taip pat myli ją, tik tam, kad ji
turėtų už ko įsitverti per tą kankynę, kuri jos laukė. Būtų buvę daug
lengviau tai ištverti, jei tik jis būtų pasakęs, kad taip pat myli ją.
„ Tu nemyli manęs, Džule... O dabar būk gera mergaitė, grįžk na­
mo, kur tavo vieta, ir užmiršk mane... “
Džulė bandė nuryti kavos gurkšnį, bet jis užstrigo gerklėje, kai
sutrikusi suvokė dar vieną skaudų dalyką, dar labiau ją prislėgusį ir
pribloškusį negu atsisveikinimas. Nors jis ir išsityčiojo iš jos jaus­
mų, Žakas puikiausiai žinojo, kad ji tikrai jį mylėjo. Iš tiesų jis buvo
tuo toks tikras, kad manė galįs šitaip su ja elgtis ir kad ji grįš namo,
neišdavusi jo valdžios atstovams. Ji žinojo, kad ir čia jis buvo teisus.
Šitaip įžeista jo beširdiškumo, ji niekada nebandys smogti jam atgal.
Per daug jį mylėjo, kad norėtų įskaudinti, kad ir kaip būtų keista, jos
tikėjimas jo nekaltumu tebebuvo toks pat nepalaužiamas ir tvirtas
kaip ir vakar.
Pro ją prašvilpė pikapas, pažliugusiu sniegu apdrėbdamas jos au­
tomobilio šoną, ir ji prisiminė Žako įspėjimą išvažiuoti kuo toliau,
neatkreipiant į save dėmesio. Ji sunkiai atsisėdo ir įjungė pavarą,
žiūrėdama per petį, ar saugu išvažiuoti į kelią, tačiau greitį pasirin­
ko šešiasdešimt penkias mylias per valandą. Nes jis jai buvo liepęs

• 385 •
neskubėti. Ir sustabdyta už greičio viršijimą ji patektų j kategoriją
„patraukti dėmesį".

Pasiekti Kolorado-Oklahomos sieną Džulei prireikė daug mažiau

laiko, nei nuvažiuoti tą patį atstumą per pūgą. Laikydamasi Žako nu­
rodymų, ji sustojo pirmoje poilsio aikštelėje Oklahomos pusėje ir pa­
skambino telefonu.
Į pirmą skambutį atsakė jos tėvas.
- Tėti, - pasakė ji, - čia Džulė. Aš laisva. Esu pakeliui į namus.
- Ačiū Dievui, - išsprūdo jam, - ak, ačiū Dievui.
Per visus tuos metus ji niekada nebuvo girdėjusi tokio nusiminu­
sio tėvo, ir jai net silpna pasidarė pagalvojus, ką privertė jį išgyven­
ti. Tačiau nė vienam iš jų nespėjus dar ką pasakyti, įsiterpė nepažįs­
tamas balsas:
- Čia agentas Ingremas iš FTB. Panele Matison, kur jūs?
- Aš Oklahomoje, poilsio aikštelėje. Aš laisva. Jis... jis paliko
mane automobilyje su rakteliais, užrištom akim. Bet jo nėra. Aš tik­
ra, jis išvyko. Nežinau kur.
- Atidžiai klausykit, - tarė balsas. - Grįžkit į automobilį, užsira-
kinkit dureles ir tučtuojau iš ten išvažiuokit. Nepasilikit ten, kur
paskutinį kartą jį matėt. Važiuokit į artimiausią gyvenvietę ir iš ten
paskambinkit mums. Mes pranešim vietos valdžiai, ir jie atvyks pas
jus. Dabar, panele Matison, važiuokit iš ten.
- Aš noriu grįžti namo! - perspėjo Džulė, nuoširdžiai apimta
nevilties. - Noriu susitikti su savo šeima. Nenoriu likti Oklahomo­
je ir laukti. Negaliu. Aš tik norėjau, kad kas nors žinotų, jog aš jau
kelyje.
Ji padėjo telefono ragelį ir pasuko prie automobilio, o iš kitos gy­
venvietės visai nebeskambino.
Po dviejų valandų sraigtasparnis, tikriausiai ieškojęs iš baimės
pakvaišusios įkaitės, keliavusios namo, pastebėjo ją ant tamsaus

• 386 •
Teksaso greitkelio ir pakibo jai virš galvos. Kelios minutės po to, kai
Džulė pamatė jį, patrulių automobiliai su besisukančiais raudonais ir
mėlynais švyturėliais ėmė lėkti į autostradą iš visų pusių, išsirikiuo­
dami priešais ją ir už jos, sudarydami eskortą lydėti ją namo. Arba
veikiau, kaip sunerimusi pagalvojo Džulė, sutrukdyti įtariamai Žako
Benedikto bendrininkei persigalvojus bandyti pabėgti, kol ji dar ne-
apklausta.
Baisu įsivaizduoti, kokio masto turėjo būti, jų abiejų medžioklė,
ir Džulė nuoširdžiai piktinosi oficialia palyda, kol įvažiavo į Kytoną ir
priartėjo prie savo tėvų namo. Nors buvo antra valanda nakties, re­
porterių spiečius apgulė kiemą ir gatvę, o fotoaparatų blykstės švys­
čiojo priešais, kai ji lipo iš automobilio. Prireikė trijų Teksaso polici­
ninkų ir abiejų jos brolių pagalbos, kad mergina galėtų prasibrauti
pro minią reporterių, vienas per kitą rėkiančių jai klausimus, ir pa­
tekti į priebutį.
Namo viduje laukė dar du FTB agentai, bet jos tėvai atskubėjo
pro juos ir apgaubė ją saugia savo šiluma ir meile.
- Džule, - kartojo motina, glėbesčiuodama ją verkdama ir kartu
šypsodama. - Mano Džule, mažyte mano Džule.
Tėvas suspaudė ją savo lokio glėbyje ir vis kartojo ir kartojo:
- Ačiū Dievui, ačiū Dievui!
Ir Džulė pajuto, kaip ašaros užtvindė jai akis, nes ji niekada tik­
rai nebuvo suvokusi, kaip stipriai jie ją myli.
Tedas ir Karlas glėbesčiavo ją ir bandė juokauti apie jos „nuoty­
kį", tačiau abu atrodė smarkiai sulysę, o ašaros, kurias ji tramdė il­
giau nei dvidešimt keturias valandas, riedėjo jai skruostais. Per pas­
taruosius dešimt metų ji buvo išvarvinusi tik keletą ašarų, ir tos pa­
čios buvo dėl liūdnų filmų, - bet per pastarąją savaitę ji jautė priver­
kusi ištisą vandenyną. Tai, ryžtingai nutarė ji, turi tučtuojau baigtis,
ir visiems laikams. Netrukus įsibrovė šviesiaplaukis FTB agentas,
jis išėjo į priekį ir ramiai, bet valdingai pareiškė:

• 387 •
 - Atleiskit, kad trukdau, panele Matison, tačiau laikas dabar
svarbiausia, ir mes turim klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Aš esu
Deividas Ingremas, mes kalbėjomės telefonu. - Jis ranka parodė į
aukštą tamsiaplaukį agentą šalia savęs ir pasakė: - Čia agentas Polas
Ričardsonas, kurio žinioje yra Benedikto byla.
Prašneko ponia Matison:
- Verčiau eime į valgomąjį, ten, prie stalo, visiems užteks vie­
tos. - Ji pasiūlė savo seną universalų vaistą, kuris pagydydavo visus
Džulės vaikystės negalavimus. - Atnešiu pieno, sausainių ir kavos, -
pridūrė ji.
- Ne, atleiskit, ponia Matison, - ryžtingai atsisakė Polas Ričard­
sonas. - Manau, šis pokalbis turėtų būti privatus. Jūsų duktė galės
jus painformuoti iš ryto.
Džulė ėjo į valgomąjį tarp Tedo ir Karlo, tačiau, išgirdusi tai, su­
stojo ir atsisuko. Primindama sau, kad šie vyrai - tikrai ne priešai, o
tik atlieka savo darbą, ji ramiai, bet tvirtai pasakė:
- Pone Ričardsonai, suprantu, kaip jums rūpi pateikti klausimus,
bet mano šeima ne mažiau nekantrauja išklausyti mane, ir jie turi
didesnę teisę negu jūs. Norėčiau, kad jie šiandien dalyvautų, jeigu
jūs neprieštarausit.
- O jeigu prieštarausiu?
Ūgiu ir veido spalva jis skausmingai priminė jai Žaką, ir po var­
ginančios kelionės ji visai nebuvo pasiruošusi gintis. Todėl iškankin­
tas jos šypsnys, skirtas jam, buvo kartu ir labai, asmeniškas.
- Prašau, pasistenkit neprieštarauti. Aš išvargusi ir tikrai neno­
riu su jumis ginčytis.
- Manau, kad jūsų šeima gali dalyvauti, - nusileido jis, - paskui
sviedė į savo susiraukusį bendrą keistą, raminantį žvilgsnį.
Džulė visai nepastebėjo šito susižvalgymo, bet Tedas pamatė,
Karlas taip pat.

• 388 •
 - Gerai, panele Matison, - staiga pasakė Ingremas, pradėdamas
vadovauti pokalbiui, vos tik jiems susėdus. - Pradėkim nuo pat pra­
džių.
Džulė pajuto nežymų baimės virpulį, kai Ričardsonas įkišo ranką į
savo kišenę, išsitraukė magnetofoną ir padėjo jį ant stalo priešais ją,
tačiau prisiminė, kad Žakas buvo sakęs, kad šito jai ir reikia laukti.
- Nuo ko turėčiau pradėti? - paklausė ji, dėkingai šypsodama
motinai, kai toji padavė Džulei stiklinę pieno.
- Mes jau žinom, kad manoma, jog jūs važiavot j Amarilą susitik­
ti su vienu jūsų mokinio seneliu, - pradėjo Ričardsonas.
Džulė staigiai atsisuko:
- Ką reiškia - manoma?
- Nereikia gintis, - skubiai įsiterpė Ingremas raminamai. - Papa­
sakokit mums, kas nutiko. Pradėkim nuo to, kai jūs pirmąsyk suti­
kot Zakarį Benediktą.
Džulė sukryžiavo rankas ant stalo ir pamėgino visai nesijaudinti.
- Sustojau išgerti kavos restorane prie autostrados. Nebeprisi­
menu, kaip vadinosi ta vieta, bet pamačiusi atpažinčiau. Kai išėjau į
lauką, snigo, ir aukštas tamsiaplaukis vyras pasilenkęs kiūtojo prie
subliūškusios mano automobilio padangos. Ir pasisiūlė sutvarkyti.
- Gal pastebėjot, ar jis buvo ginkluotas?
- Jei būčiau pastebėjusi, kad turi ginklą, be jokios abejonės, ne­
būčiau siūliusi jį pavėžėti.
- Ką jis vilkėjo?
Klausimai sparčiai vijo vienas kitą, valanda po valandos.
- Panele Matison, privalot prisiminti kai ką daugiau apie tai, kur
stovi tas namas, kuriame jis slapstosi!
Tai buvo Polas Ričardsonas, kuris stebėjo ją, tarsi Džulė būtų
vabzdys po mikroskopu, ir kalbėjo valdingai, jai truputį primindamas
Žako toną, kai tas supykdavo. Ji buvo tokia išvargusi, kad tai jos ne­
erzino, ir veikiau pasirodė malonu.

• 389 •
 - Sakiau jums, man buvo užrištos akys. Ir prašau mane vadinti
Džule - tai trumpiau ir užima mažiau laiko negu panelė Matison.
- Ar, būdama kartu su Benediktu, galėjot sužinoti, kur jis vyksta?
Jau apie tai jie buvo kalbėję.
- Jis man pasakė, kuo mažiau žinosiu, tuo jis bus saugesnis.
- Ar bandėt sužinoti, kur jis vyksta?
Džulė papurtė galvą. Tai buvo kitas klausimas.
- Prašom atsakinėti garsiai į magnetofoną.
- Gerai! - atkirto ji, staiga nusprendusi, kad jis visai nepanašus į
Žaką - buvo jaunesnis ir malonesnis, ir iš teisybės neturėjo Žako ši­
lumos. - Aš jo neklausiau, kur jis važiuoja, nes jau buvo sakęs, kad
kuo mažiau aš žinosianti, tuo saugesnis jis būsiąs.
- O jūs norit, kad jis būtų saugus, ar ne? - paklausė jis, savo ra­
šiklio galu barškindamas į stalą. - Nenorit, kad jį sugautų, ar ne?
Atsiskaitymo valanda atėjo. Ričardsonas laukė, ir Džulė dirstelė­
jo pro valgomojo langą į reporterius, knibždėte knibždančius kieme
ir išsirikiavusius palei gatvę, o nuovargis bangomis apėmė ją.
- Jau sakiau jums, jis mėgino išgelbėti man gyvybę.
- Nesuprantu, kodėl tai turėtų paneigti faktą, kad jis yra nuteis­
tas žmogžudys ir kad paėmė jus įkaite.
Atsilošdama kėdėje, Džulė žiūrėjo į jį vienu metu niekinamai ir
neviltingai.
- Aš nė vieną minutę netikėsiu, kad jis ką nors nužudė. O dabar,
pone Ričardsonai, leiskit man kai ko jus paklausti.
Ignoruodama Tedo mėginimą ją perspėti, spūstelint jai kelį, dėl
karingo jos tono, ji tarė:
- Įsivaizduokit esąs mano vietoje, kad aš jus paėmiau įkaitu, o
jūs sugebėjot nuo manęs pabėgti. Jūs slepiatės nuo manęs, bet aš
galvoju, kad jūs įkritot į gilų ledinį upelį. Iš savo slėptuvės jūs ste-
bit, kaip aš bėgu prie upelio ir neriu į ledinį vandenį. Aš vis neriu ir
neriu, šaukdama jus vardu, o kai negaliu jūsų rasti, jūs stebit, kaip

• 390 •
aš sverdėdama išlipu iš upelio ir sukniumbu sniege. Tačiau aš ne­
grįžtu į savo sniegovežį ir nevažiuoju namo. Aš kapituliuoju. Atsi-
sagstau permirkusius marškinius, kad šaltis greičiau mane nužudy­
tų, atkraginu galvą, užmerkiu akis ir lieku ten, leisdama krintančiam
sniegui užkloti man galvą ir veidą.
Kai Džulė nutilo, Ričardsonas pakėlė antakius.
- Ką norit įrodyti?
- Noriu įrodyti, - atsakė ji, - ar jūs, tai matydamas, patikėtumėt,
kad iš tiesų galėjau šaltakraujiškai ką nors nužudyti? Ar bandytumėt
išgauti iš manęs informaciją, kuri tiktai leistų mane nušauti, man
nespėjus įrodyti, kad nieko nenužudžiau?
- Ar tai ketina daryti Benediktas? - paklausė jis, pasilenkdamas
į priekį.
- Aš padaryčiau, - išsisuko ji nuo atsakymo, - o jūs man neatsa­
kėt. Ar po to, kai sužinojot, kad bandžiau išgelbėti jums gyvybę ir
pati norėjau numirti, kai maniau, kad man nepavyko, - mėgintumėt
išgauti iš manęs informaciją, kad galėtumėt mane sugauti ir galbūt
per gaudynes nužudyti?
- Aš jausčiausi priverstas, - atšovė Ričardsonas, - atlikti savo
pareigą ir padėti įvykdyti teisingumą nuteistam žudikui, kuris, be to,
dabar dar yra ir grobikas.
Džulė ilgai žiūrėjo į jį, o paskui ramiai tarė:
- Tokiu atveju man belieka tikėtis, kad koks nors donoras ati­
duos jums savo širdį, nes pats jūs tikriausiai neturit.
- Manau, šiandien pakaks, - įsiterpė agentas Ingremas, jo balsas,
kaip ir šypsena, buvo malonus. - Mes visi buvom ant kojų nuo vakar
vakaro, kai jūs paskambinot.
Matisonų šeima atsistojo - po bemiegės nakties visi buvo pavar­
gę, tik kiek skirtingai.
- Džule, - kreipėsi į ją ponia Matison, užgniauždama užklupusį
žiovulį, - ^ u miegosi senajam savo kambary. Judu taip pat, Karlai ir

• 391 •
Tedai, - pridūrė ji. - Nėra prasmės mėginti prasibrauti pro visus
tuos reporterius, o be to, gal šiandien kiek vėliau Džulei jūsų pri­
reiks.

Agentai Ingremas ir Ričardsonas gyveno tame pačiame daugiabu­

čių namų Dalaso rajone, jie buvo draugai ir bendradarbiai. Paskendę
mintyse, jie važiavo j motelį už miesto, kur buvo apsistoję jau visą
savaitę. Tik tada, kai pastatė sedaną priešais savo butą, Deividas In­
gremas galiausiai išdrįso pasakyti savo nuomonę. Pareiškė ją tuo pa­
čiu maloniu, neagresyviu tonu, kuriuo pavyko apgauti Džulę, pri­
versdamas galvoti, kad tiki viskuo, ką ji sakė.
- Polai, ji kažką slepia.
Ričardsonas susiraukęs pažiūrėjo į apsilaupiusius baltus num e­
rius ant savo kambario durų ir paprieštaravo:
- Nesąmonė. Ji sąžininga. Nemanau, kad ji ką nors slėptų.
- Tada, - sarkastiškai pastebėjo Ingremas, - verčiau pradėk mąs­
tyti smegenimis, o ne tuo organu, vos tik ji pažvelgia į tave tom di­
džiulėm mėlynom akim.
Jis staigiai atsigręžė.
- Po velnių, ką tai turi reikšti?
- Tai reiškia, - pasidygėjęs atsakė Ingremas, - kad tave apsėdo
mintys apie tą moterį nuo tada, kai čia atvykome, ir tu pradėjai do­
mėtis ja, kaip ir visi kiti vietiniai gyventojai. Kiekvieną kartą, kai
sužinodavai apie kokį jos atliktą gerą darbą, susileisdavai; kiekvieną
kartą pakalbėjęs vis su kitu iš tų invalidų vaikų, kuriuos ji moko ir
kurių tėvai garbina ją, grimzdai vis gilyn. O kai sužinojai, kad ji dar
moko beraštes moteris ir gieda bažnyčios chore, vos nepasiūlei pa­
skelbti ją šventąja. Šįvakar kiekvieną sykį, kai ji atrodė nepatenkin­
ta tavo balsu ar tavo klausimu, tu prarasdavai ryžtą. Buvai šališkas
jos atžvilgiu, dar tada, kai turėjai tik jos nuotrauką, o kai pamatei ją
gyvą, tavo objektyvumas nugarmėjo tiesiai pragaran.
- Nesąmonė. *

• 392 •
 - Tikrai? Tada pasakyk man, kodėl taip norėjai sužinoti, ar ji mie­
gojo su Benediktu? Dusyk ji tau pasakė, kad jis jos neprievartavo ir
jokiu būdu nevertė lytiškai santykiauti su juo, bet šito tau neužteko.
Kokio velnio neišėjai ir paprasčiausiai jos nepaklausei, ar ji leidosi jo
dulkinama? Jėzau, - pasidygėdamas kalbėjo jis, - negalėjau patikėti,
kai tu ją paklausei, ar ji mums negalėtų nupasakoti, kokie jo lovos
patalai, kad mes galėtume atsekti manufaktūrininką ir tokiu būdu
nustatyti jo slėptuvės vietą!
Ričardsonas sviedė į jį nesmagų žvilgsnį.
- Ar buvo taip akivaizdu? - paklausė jis, atidarydamas savo auto­
mobilio dureles. - Manai, šeima pastebėjo?
Ingremas taip pat išlipo.
- Žinoma, pastebėjo! - suprunkštė jis. - Simpatingoji mažytė po­
nia Matison susigalvojo užkimšti tave sausainiais. Polai, judink savo
smegeninę. Džulė Matison - ne angelas, ji įrašyta nepilnamečių nu­
sikaltėlių įskaitoje...
- To mes nebūtume žinoję, jeigu vienas egzempliorius nebūtų li­
kęs Ilinojaus globos valdybos bylose, užuot buvęs sunaikintas prieš
daugelį metų, kas ir turėjo būti padaryta, - pertraukė jį Polas. - Dar
daugiau, jei nori išgirsti teisybę, slypinčią už Džulės smulkių nusi­
kaltimų sąrašo, tada paskambink daktarei Terezai Vilmer iš Čikagos.
Tai užčiaups tavo srėbtuvę. Ji manė ir ligi šiol tebemano, kad Džulė
dora ir puiki, ir visada tokia buvo. Būk sąžiningas, Deivai, - pasakė
jis, kai juodu vienas šalia kito žingsniavo į savo gretimus kamba­
rius. - Ar esi kada gyvenime matęs tokias akis kaip Džulės Ma­
tison?
- Taip, - atsakė tas, pašaipiai prunkštelėjęs. - Bembis turėjo to­
kias akis.
- Bembis buvo elniukas. Ir jo akys buvo rudos. Jos mėlynos, tar­
si perregimi tamsiai mėlyni kristalai. Mano mažoji sesutė kadaise
turėjo lėljgtokiomis akimis.

• 393 •
 - Netikiu šitom kalbom! - tyliai pratrūko Ingremas. - Tik paklau­
syk savęs, dievaži!
- Nurimk, - atsiduso Polas, išskėstais pirštais braukdamas sau
per plaukus. - Jeigu tu teisus - jeigu ji padėjo Benediktui pabėgti
arba jeigu ji duos mums kokią dingstį tikėti, kad slepia nuo mūsų in­
form aciją- aš pirmas perskaitysiu jai Mirandą*, juk tu žinai.
- Žinau, - atsakė Ingremas, kišdamas raktą į spyną ir atidaryda­
mas savo duris tuo metu, kai Ričardsonas darė tą patį. - Bet, Polai?
- Taip?
- Ką tu darysi, jeigu vienintelis jos nusikaltimas tas, kad ji mie­
gojo su Benediktu?
- Surasiu tą šunsnukį ir pats jį nušausiu už tai, kad ją suvedžiojo.
- O jeigu ji dėl to nekalta, kaip ir dėl bendrininkavimo su juo,
kas tada?
Polas linksmai nusišypsojo.
- Tada verčiau susirasiu širdį, kuri jai bus priimtina, ir ją persiso-
dinsiu. Ar matei, kaip ji šį vakarą žiūrėjo į mane, Deivai? Atrodė,
tarsi ji mane pažinotų, tarytum būtume pažįstami. Ir vienas kitam
patiktume.
- Visame Dalase yra moterų, kurios pažįsta tave bibline to žodžio
prasme, ir joms patinka tavo didžiulis...
- Tu paprasčiausiai pavydi man dėl to, kad ta žavi blondinė, bu­
vusi Džulės brolio žmona, įėjusi į namą, net nepažvelgė į tave, -
šiepdamasis pertraukė jį Ričardsonas.
- Kaip tokiam dailiam miesteliui, čia labai daug neprastų moterų.
Kaip gaila, kad jie neturi padoraus motelio.

* 1966 m. JAV Aukščiausiasis teism as priėmė sprendimą, kad suimdama policija

privalo žmogui pranešti jo teises , ypač teisę tylėti.

• 394 •
 - Netikiu, kad mums reikia visa tai iškęsti vien tam,
kad turėtum e kiek ramybės ir vienumos! - sušuko Džulė, apimta
bejėgio pykčio tą pavakarę, kai Tedas, įjungęs besisukantį švyturėlį
ir sireną ant savo patrulinio automobilio, įlipo į jį ir nulėkė tolyn nuo
tėvų namų pro transparantą, ištemptą skersai Didžiosios gatvės, ant
kurio buvo užrašyta SVEIKA PARVYKUSI NAMO, DŽULE, ant kul­
nų lipant besivejantiems reporteriams. - Kaip aš mokysiu savo vai­
kus, kai pirmadienį grįšiu į darbą? Kai šiandien parvažiavau namo,
reporteriai apspito mane, dar nespėjus įeiti į vidų. Kol buvau ten,
telefonas skambėjo be perstogės. Flosė ir Ada Eldridž jaučiasi de­
vintame danguje, galėdamos iš gretimo namo stebėti visą sujudimą
ir apšnekėti, - pridūrė ji išvargusi.
- Jau daugiau kaip dvylika valandų esi grįžusi ir dar nepadarei
pareiškimo, - pasakė Tedas, savo užpakaliniame veidrodėlyje stebė­
damas įkandin lekiančius automobilius.
Dvylika valandų, mąstė Džulė, ir nė vienos laisvos akimirkos pa­
galvoti apie Žaką, peržvelgti karčiai saldiems prisiminimams, atgau­
ti jėgoms, pabandyti kaip nors sutvarkyti savo mintis. Ji prastai mie­
gojo, o kai išlipo iš lovos, FTB agentai svetainėje jau laukė jos ap­
klausti, ir baigė tik prieš dvi valandas. Ketriną skambino, siūlydama
Džulei pas ją nuvažiuoti, ir dabar jie jau buvo pakeliui, bet ji įtarė,
kad Tedas ir Karlas, abu, ketino pas Ketriną kai ko jos paklausti, ko
nedrįso teirautis prie tėvų.
- Ar negali atsikratyti tais reporteriais? - paklausė ji piktai. - Jų
tikriausiai šimtai ir jie tikriausiai nusižengia kokiam nors miesto
municipaliteto nutarimui.
- Meras Adelsonas sakė, kad jie pulkais važiuoja į teismą dabar,
kai pasklido žinia, kad grįžai, ir reikalauja tavo pareiškimo. Jie nau­

• 395 •
dojasi savo teisėmis pagal pirmąją įstatymo pataisą, tačiau, kiek ži­
nau, nenusižengia jokiam įsakymui.
Džulė apsisuko savo sėdynėje ir pamatė, kad dauguma automobi­
lių, sekančių įkandin, susilygino su Tedu.
- Pavažiuok į kelkraštį ir duok visai tai gaujai talonų už greičio
viršijimą. Mes važiuojam devyniasdešimties mylių per valandą
greičiu, jie taip pat. Tedai, - pridūrė ji, staiga iš nuovargio visai su ­
glebusi, - nežinau, ar neišsikraustysiu iš proto, jeigu žmonės nepa­
liks manęs ramybėje bent kurį laiką, kad galėčiau pamąstyti ir pail­
sėti.
- Jeigu žadi naktį praleisti pas Ketriną, - tarė jis, žiūrėdamas į
užpakalinio vaizdo veidrodėlį, - turėsi laiko į valias išsimiegoti po to,
kai mes su Karlu išklausysim, ką turi pasakyti.
- Jeigu tai, ką judu su Karlu ketinat daryti, dar vienas tardy­
mas, - netvirtai pasakė ji, pasibaisėjusi užuomina, kad abu broliai
nori daugiau atsakymų negu tie, kuriuos jie vakar vakare girdėjo
prie valgomojo stalo, - įspėju jus, aš nenusiteikusi atsakinėti.
- Tu, panele, atsakinėsi! - pasakė Tedas taip griežtai, kaip nieka­
da su Džule nekalbėdavo. - Aš tai žinau ir Karlas žino. Greičiausiai
žino ir Ingremas su Ričardsonu. Aš nutariau, kad mūsų pokalbis
įvyks šiandien pas Ketriną, nes ji gyvena vieninteliame Kytono na­
me su elektriniais vartais ir aukšta tvora, galinčiais sulaikyti mūsų
bičiulius.
Jam bekalbant, jie įvažiavo į posūkį kelyje, jis nuspaudė stabdžius,
staigiai pasuko vairą ir policijos automobilis pasišokėdamas, svyruo­
damas nudūmė aukštyn pro medžius Keihilų privačia alėja ligi vartų,
kurie jau vėrėsi, valdomi iš namo, kur buvo įmontuota nuotolinio val­
dymo kamera. Užpakalyje automobiliai, pilni reporterių, pralėkė pro
posūkį, tačiau Džulė buvo per daug sutrikdyta Tedo laikysenos, kad
pajustų palengvėjimą. Karlo bleizeris jau buvo pastatytas apskritoje

• 396 •
alėjoje priešais didžiulį mūrinį Keihilų namą, bet kai Džulė jau lipo iš
automobilio, Tedas ją sulaikė, čiupdamas už alkūnės.
- Manau, bus geriau apie kai ką pasikalbėti dabar, be liudinin­
kų. - Jis pasigręžė į ją ir uždėjo ranką ant sėdynės atlošo. - Kaip ta­
vo advokato, manęs niekas neprivers pakartoti to, ką man pasakysi.
Karlas neturi šito imuniteto, o tuo labiau Ketriną.
- Advokatas? Ar tu išlaikei savo advokatūros egzaminus?
- Dar nesužinojau, - trumpai atkirto jis. - Tarkim, kad išlaikiau,
ir manykim, kad tai, jog man nepranešta, tėra tik laiko klausimas.
Džulė pajuto šaltį, kitokį, visiškai nesusijusį su tuo, kad buvo iš­
jungtas automobilio variklis.
- Man nereikia advokato.
- Manau, kad reikės.
- Kodėl?
- Todėl, kad vakar vakare nepasakei visos teisybės. Tu bjauri
melagė, Džule, be abejo, dėl savo nepatyrimo. Nedėbsok taip į ma­
ne. Aš mėginu padėti.
Džulė nuogas savo rankas sukišo į švarko švelniu pamušalu ran­
koves ir įsistebeilijo į pūkelį ant atlapo.
- Išklausykim, - paliepė jis, - tą dalį, kurios nepasakojai FTB.
Ji taip stipriai ir ilgai jį mylėjo, kad bijojo pamatyti nesupratimą
jo veide pirmą sykį per šitiek metų, bet pakėlė aukštyn smakrą ir
sutiko jo žvilgsnį.
- Ar prisieksi niekada niekam nepasakoti to, ką dabar tau pas a­
kysiu?
Jos atkaklus reikalavimas privertė jį atlošti galvą ir tylutėliai nu­
sikeikti:
- Tu giliau įklimpusi, nei galvojau.
- Nežinau, Tedai, ką tu galvojai. Duodi žodį, ar ne?
- Žinoma, duodu! - įnirtingai atsakė jis. - Dėl tavęs, Džule, per­
eičiau patį pragarą ir tu tai žinai. Karlas taip pat.

• 397 •
 Mėgindama sutramdyti skausmingą širdies spazmą, sukeltą jo žo­
džių, Džulė priminė sau duotą priesaiką daugiau nebelieti ašarų ir
trūkčiodama įkvėpė orą į plaučius.
- Ačiū.
- Nedėkok man, tik kalbėk. Ką vakar naktį melavai FTB agen­
tams?
- Man nebuvo užrištos akys. Aš žinau, kaip rasti namą Kolorade.
Ji matė tas pastangas, kurių jam prireikė suvaldyti savo veidui ir
neišduoti jokios reakcijos.
- Kas dar?
- Čia viskas.
- Kas?
- Tai vienintelis dalykas, kurį pamelavau.
- Tada ką pasakodama praleidai? Ką nutylėjai?
- Nieko, kas rūpi kam kitam, išskyrus mane pačią.
- Nežaisk su savo advokatu! Ką tu praleidai? Privalau žinoti, kad
arba galėčiau tave apsaugoti, arba rasti patyrusį advokatą, jeigu man
tai pasirodys neįkandama.
- Mėgini iškvosti, ar aš miegojau su juo? - piktai paklausė Džu­
lė, kai jos nuovargis ir įtampa staiga prasiveržė pykčiu. - Jeigu
taip, tada nežaisk to drovaus žaidimo, kurį su manimi žaidžia Ri­
čardsonas.
- Neliesk Ričardsono, - atšovė Tedas. - Jis vienintelė priežastis,
kodėl Ingremas dar tau neperskaitė Mirandos teisių. Ingremas žino,
kad kažką slepi, - gal daug kažko, - bet taip apakinai Ričardsoną,
kad jis leidžiasi vyniojamas aplinkui pirštą.
- Ričardsonas šiurkštus.
- O tu užsimiršti, kaip veiki vyrus. Ričardsonas apimtas nevil­
ties, - pabrėžė Tedas, - ir beprotiškai tave įsimylėjęs. Vargšas žmo­
gelis.
- Ačiū, - be jokio dėkingumo pasakė ji.

• 398 •
 - Ar mes tęsim šias paauglių peštynes, ar tu man pasakysi, ką
dar slepi nuo FTB?
- Tau kartais nešovė į galvą, kad galbūt aš turiu teisę ir į šiokį
tokį neliečiamumą ir pagarbą?
- Jeigu nori pagarbos, nesišlaistyk su pabėgusiais kaliniais.
Džulė pasijuto taip, lyg jis būtų smogęs jai į paširdžius. Netarusi
nė žodžio, išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles. Ji jau siekė du­
rų skambučio, kai Tedas staigiai atitraukė jos ranką.
- Ką, po velnių, darai?
- Aš tau jau pasakiau tą vienintelį dalyką, kuris man galėtų už­
traukti bėdą, jeigu išaiškėtų, - prašvokštė Džulė, įnirtingai spausda­
ma durų skambutį. - Dabar pasakysiu Karlui ir tau, ką jūs mirtinai
norit sužinoti. O paskui nebebus ko pasakoti.
Karlas atidarė duris, ir Džulė energingai žengė pro jį į plytelėmis
išklotą fojė ir apsisuko. Nepastebėjusi Ketrinos, kuri jau buvo be­
veik nulipusi žemyn sraigtiniais laiptais, piktai dėbtelėjo į apstulbu-
sį Karlą ir pilna kartėlio pasakė:
- Tedas man teigia, kad judu išsiaiškinot, kad aš viską meluojan­
ti. Jis sako, kad norėdama būti gerbiama ir palikta ramybėje, neturė­
čiau bastytis su pabėgusiais kaliniais, ir aš neabejoju, kad jis teisus!
Tai štai visa teisybė. Aš pasakiau FTB, kad Žakas fiziškai manęs ne­
nuskriaudė, ir tikrai nenuskriaudė! Jis rizikavo savo gyvybe, mėgin­
damas išgelbėti manąją, ir netgi judu, kurie akivaizdžiai jį niekinat,
kad ir ką sakyčiau, galit tai iškreipę pavadinti „fiziniu išnaudojimu".
Jis manęs nenuskriaudė. Neišprievartavo. Aš miegojau su juo. Mie­
gojau ir būčiau toliau miegojusi ligi gyvenimo galo, jeigu jis būtų no­
rėjęs! Ar dabar tu patenkintas? Ar šito gana? Tikiuosi, taip, nes tai
visa, kas man liko papasakoti tau! Aš nežinau, kur Žakas! Ir nežinau,
kur jis važiuoja. Bet Dievas mato, labai norėčiau žinoti.
Karlas čiupo ją į savo glėbį ir piktai dėbtelėjo į Tedą:
- Kas, po velnių, tave apsėdo, kad šitaip ją įskaudinai?

• 399 •
 Tedas buvo taip priblokštas, kad net pažiūrėjo į savo buvusią
žmoną, ieškodamas paramos, tačiau Ketrina tik papurtė galvą ir pa­
sakė:
- Tedas puikiai sugeba pravirkdyti moteris, kurios jį myli. Jis to
nenori daryti, tik negali mums atleisti, kai mes laužom jo taisykles.
Štai kodėl jis policininkas, štai kodėl jis bus advokatas. Jam patinka
taisyklės, - kalbėjo ji, imdama Džulę už parankės. - Eikš drauge su
manimi į biblioteką. Tu išvargusi, o šito, kaip atrodo, nesupranta nė
vienas iš tavo brolių.
Eidamas įkandin, Tedas piktai pažvelgė į Karlą ir pasiteisino:
- Aš neketinau nuliūdinti jos, paprasčiausiai paprašiau nieko ne­
slėpti nuo manęs.
- Galėjai pasistengti būti kiek taktiškesnis, užuot reikalavęs at­
sakymų ir vertęs ją jaustis lyg kokią valkatą! - priekaištavo Karlas,
kartu su Tedu įeidamas į biblioteką.
Džulė nugrimzdo į krėslą ir kaltai nustebusi spoksojo, kai visa
jėga įsiliepsnojo dar negirdėtas šeimyninis vaidas, vadovaujant Ket-
rinai.
- Judu abu turit pakankamai įžūlumo brautis į asmeninį Džulės
gyvenimą ir teisti ją, - piktai pareiškė ji ir, nuėjusi prie raudonme­
džio baro, įpylė raudono vyno į kelias taures. - Kokia didinga veid­
mainystė! Ji galėtų pagalvoti, kad judu abu šventieji, nes jūs visada
stengėtės, kad ji taip galvotų, bet aš geriau žinau. - Ji paėmė Džulės
ir savo taures, o kitas paliko ant baro. - Tedai, tu šitam pačiam kam­
bary nuvilkai man drabužius dar prieš pirmą oficialų mūsų susitiki­
mą, o man buvo tiktai devyniolika.
Džulė automatiškai paėmė vyną, o Ketrina tuo metu ranka paro­
dė sėstis ant tamsiai raudonos sofos ir piktai priminė jam:
- Nuvilkai man drabužius ir mylėjaisi su manimi štai ant tos pa­
čios sofos! Kaip prisimenu, buvai labai patenkintas ir nustebęs, kai

• 400 •
supratai, kad aš dar mergaitė. Po valandos vėl mylėjaisi su manimi
plaukimo baseine ir vėl...
- Prisimenu! - piktai atkirto Tedas, žirgliodamas prie baro ir im­
damas likusias dvi vyno taures. Vieną įbruko į ranką Karlui ir pasa­
kė: - Nebent aš klystu, bet po dešimties sekundžių tau jos prireiks.
Kaip tik tuo metu, Ketrina patvirtino jo spėjimą ir užsipuolė ne­
laimėlį vyresnįjį brolį:
- Ir tu, Karlai, toli gražu nesi šventas! Prieš vesdamas tu miego­
jai su...
- Nepainiok mano žmonos! - griežtai įspėjo Karlas
- Aš neketinau minėti Saros, - šaltai ir pašaipiai pasakė Ketri­
na. - Turėjau omeny Eleną Richter ir Lisą Bartlesman, kai buvai vi­
durinės mokyklos paskutinėje klasėje, o dar buvo Kaja Somerfyld,
kai buvai devyniolikos, ir...
Pašiurpusi Džulė juokdamasi puolė maldauti, ir visi atsisuko į ją:
- Liaukitės! Prašau! - kalbėjo ji, atsidūrusi kažkur tarp linksmy­
bės ir glebaus nuovargio. - Tik liaukitės. Šį vakarą mes jau sugrio-
vėm pakankamai iliuzijų vienas apie kitą.
Tedas atsisuko į Ketriną ir pakėlė savo taurę, pašaipiai sveikin­
damas:
- Kaip ir visados, Ketrina, tu sugebėjai sukritikuoti ir pašėlusiai
sugluminti kiekvieną iš mūsų, pati likdama be priekaištų.
Atrodė, kad priešiškumas dingsta.
- Iš teisybės man reiktų daugiausia gėdintis.
- Spėju dėl to, kad taip nupuolei miegodama su manimi, - pasa­
kė jis nuolaidžiai ir abejingai.
- Ne, - ramiai atsakė ji.
- Tada kodėl? - neatlyžo jis.
- Tu žinai atsakymą.
- Žinoma, ne dėl to, kad mūsų santuoka nepavyko? - tyčiojosi jis.
- Ne, dėl to, kad aš ją sužlugdžiau.

• 401 •
 Jis sukando dantis, kai piktai atmetė jos tyliai ištartą stulbinantį
prisipažinimą:
- Beje, kurių velnių neišvažiuoji iš Kytono? - piktai paklausė jis.
Ketrina vėl grįžo prie padėklo su gėrimais ir įkišo kamščiatraukį
į antrąjį butelį.
- Spenseris tvirtina, kad mano pasąmonėje glūdi noras grįžti čia
prieš vestuves. Man reikia susidurti akis į akį su vietinių žmonių
pasmerkimu už pabėgimą mūsų santuokai sudužus. Jis sako, kad tai
vienintelis būdas man atgauti savigarbą.
- Spenseris, - ištarė Tedas, paniekinamai žvilgterėjęs, - skamba
taip, lyg tai būtų skylė šiknoje.
Jo nuostabai, temperamentingoji jo buvusi žmona užkrečiamai
nusikvatojo, kai atsigręžė ir pakėlė taurę į jo sveikatą.
- Kas čia juokinga? - pasiteiravo jis.
- Spenseris, - neryžtingai paaiškino Ketrina, - visada man pri­
mena tave...
Džulė pastatė savo vyno taurę ir atsistojo.
- Turėsite ginčytis man neteisėjaujant. Einu gulti. Privalau nors
kiek numigti.

Apsivilkusi chalatą, kurį jai buvo paskolinusi Ketrina,

Džulė neskubėdama nulipo laiptais žemyn ir rado Ketriną biblioteko­
je, žiūrinčią 10 valandos vakaro žinias.
- Nesitikėjau pamatyti tavęs čia, apačioje, ligi ryto, - atsistodama
su nustebusia šypsena tarė Ketrina. - Paruošiau tau padėklą su va­
kariene, jeigu kartais atsikeltum. Tuojau atnešiu.
- Ar per žinias buvo kas nors svarbaus? - paklausė Džulė, nega­
lėdama paslėpti baimės savo balse.

• 402 •
 - Nieko apie Zakarį Benediktą, - užtikrino ją Ketriną. - Tačiau tu
buvai pagrindinė valstijos ir šalies naujienų tema - apie tai, kad grį­
žai iš nelaisvės ir, kaip atrodo, esi sveika ir nenukentėjusi.
Kai Džulė tik gūžtelėjo pečiais, neteikdama jos žodžiams dides­
nės reikšmės, Ketriną įsisprendė į šonus ir paerzino:
- Ar įsivaizduoji, kaip išgarsėjai?
- Nori pasakyti, kokia žinoma tapau? - juokavo Džulė, pereidama
į įprastinį draugišką jų pasižodžiavimą ir jausdamasi nepalyginamai
geriau nei per pastarąsias dvi dienas.
Mostelėjusi galva į šūsnį laikraščių ir žurnalų ant lempos stalelio
greta Džulės kėdės, Ketriną pasakė:
- Išsaugojau juos tam atvejui, jeigu jų norėtum iškarpų albumui
ar šiaip kam. Peržiūrėk juos, kol atnešiu vakarienę, o gal jau juos
matei?
- Visą savaitę nemačiau jokio laikraščio ar žurnalo, - prisipažino
Džulė, siekdama viršuje gulinčio žurnalo ir versdama jį nuo pirmo
ligi paskutinio puslapio. - O Dieve šventas! - pratrūko ji, nežinoda­
ma ar pykti, ar juoktis, kai pamatė savo veidą ant žurnalo Newsweek
viršelio ir sensacingą pavadinimą: „Džulė Matison - bendrininkė ar
įkaitė?" Bloškė žurnalą į šalį ir pervertė likusius šūsnyje, nustebin­
ta pamačiusi savo nuotraukas daugybės šalies žurnalų ir laikraščių
pirmuose puslapiuose.
Grįžo Ketriną, nešina padėklu, ir pastatė jį priešais Džulę.
- Visas miestas susibūrė aplink tave, - tarė Ketriną, dirstelėjusi
į Newsweek viršelį. - Meras Adelsonas parašė vedamąjį Keaton Crier,
visiems primindamas, kad nesvarbu, ką apie tave sako didmiesčių
spauda, mes čia tave pažįstam ir žinom, kad niekada „nesusidėsi" su
nusikaltėliu, tokiu kaip Zakaris Benediktas. Man regis, tiksliai taip
ir pasakė.
Džulės šypsena virptelėjo, ir ji padėjo į šalį laikraštį.

• 403 •
 - Bet tu žinai geriau. Kaip girdėjai mane sakant Karlui ir Tedui,
aš „susidėjau" su juo.
- Tuomet Adelsonas norėjo atsikirsti to sunkvežimio vairuotojo
kaltinimams, kad, rodos, noriai padėjai Benediktui pabėgti - dūkai
sniege ir taip toliau. Džule, - dvejodama pasakė ji, - ar nori su ma­
nimi apie tai kalbėti, apie jį?
Žiūrėdama į draugę, Džulė prisiminė, kaip daugelį m etų jos vie­
na kitai patikėdavo savo paslaptis. Jos buvo vieno amžiaus ir bere­
gint susidraugavo beveik iškart, kai Tedas jas supažindino. Kai iširo
Tedo ir Ketrinos santuoka, Ketrina grįžo į koledžą, o paskui persikė­
lė į Dalasą. Ligi šiol ji atkakliai atsisakinėjo grįžti į Kytoną, tačiau
Džulė, Ketrinos primygtinai prašoma, dažnai ją lankydavo Dalase.
Tos ypatingos draugystės, užsimezgusios iš karto, nepaveikė nei lai­
kas, nei išsiskyrimas, ir ji buvo tokia pat gyva ir natūrali kaip vi­
sada.
- Man regis, turiu kalbėti apie jį, - po valandėlės sutiko Džulė. -
Gal tada išsivaduosiu iš jo ir vėl galėsiu pradėti galvoti apie ateitį. -
Tiek pasakiusi, ji iškėlė rankas delnais į priekį ir bejėgiškai tarė: -
Net nežinau, nuo ko pradėti.
Ketrina susirangė ant sofos, tarsi turėtų marias laiko, ir pasiūlė
išeities tašką:
- Koks Zakaris Benediktas tikrame gyvenime?
- Koks jis? - susimąstė Džulė, ant skreito užsitraukdama megz­
tą vilnonę skarą. Akimirką ji žvelgė tolyn pro Ketrinos petį, mėgin­
dama galvoti, kaip apibūdinti Žaką, o paskui tarė: - Jis kietas, *Ketri-
na. Labai kietas. Bet taip pat ir švelnus. Kartais man viską viduje
skaudėdavo nuo saldybės visko, ką jis darė ir sakė. - Ji nutilo, o
paskui vėl pabandė pailiustruoti. - Per pirmąsias dvi dienas aš tikrai
maniau, kad jis gali mane nužudyti, jei su juo nesiskaitysiu. Trečią
dieną sugebėjau pabėgti nuo jo sniegovežiu, kurį radau garaže...

• 404 •
 Po trijų valandų Džulė baigė, papasakojusi Ketrinai beveik viską,
išskyrus pačius intymiausius momentus, kurių slėpti Džulė nebandė,
bet ir smulkmeniškai neaptarinėjo.
Ketrina susikaupusi klausėsi, pertraukdama tik tada, kai jai būda­
vo neaišku, juokdamasi iš to, kas buvo juokinga, pavyzdžiui, mūšis
sniego gniūžtėmis, spoksojo išsižiojusi, negalėdama patikėti Žako
pavydu Patrikui Sveizui, raukdamasi kitais atvejais, - kartais su
užuojauta, kartais nepritardama.
- Kokia istorija! - pasakė ji, kai Džulė baigė. - Jei pasakotų kas
nors kitas, ne tu, nepatikėčiau nė vienu žodžiu. Ar esu tau sakiusi,
kad buvau smarkiai įsimylėjusi Zakarį Benediktą? Vėliau apie jį gal­
vodavau paprasčiausiai kaip apie žudiką. Bet dabar... - Ji staiga nu­
tilo, tarsi negalėdama savo minčių išreikšti žodžiais, o paskui bai­
gė: - Nenuostabu, kad negali liautis galvojusi apie jį. Noriu pasaky­
ti, ta istorija neturi pabaigos, ji lyg nebaigta. Jeigu jis nekaltas, tada
tos istorijos pabaiga turėtų būti laiminga ir tikrasis žudikas sėsti į
kalėjimą. Geras žmogus neturėtų likusio gyvenimo praleisti kaip
medžiojamas žvėris.
- Deja, - niūriai pasakė Džulė, - čia tikrovė, ne filmas, ir todėl ši
istorija taip ir baigsis.
- Vis tiek pabaiga sumauta, - nenusileido Ketrina. - Ir čia vis­
kas? - Pakartodama paskutinius žodžius, kuriuos jai buvo sakiusi
Džulė, Ketrina apibendrino: - Vakar auštant judu abu atsikėlėt, jis
tave palydėjo į automobilį ir tu nuvažiavai? Tik šitaip?
- Norėčiau, kad būtų buvę „tik šitaip"! - liūdnai pripažino Džu­
lė. - Šito norėjo Žakas, aš tai žinojau. Deja, - pridūrė ji, stengdama­
si, kad balsas jai nesudrebėtų. - Atrodo, kad man nepavyko. Ne tik­
tai pravirkau, bet dar labiau viską sugadinau, prisipažindama jį my­
linti. Žinojau, kad jis nenori to girdėti, nes išvakarėse jam tai išpyš­
kinau, o jis apsimetė negirdįs. Vakar buvo dar blogiau. Aš ne tik pa­

• 405 •
žeminau pati save, sakydama jam, kad myliu jj, bet jis... jis... - su­
sigėdusi Džulė nutilo.
- Ką jis padarė? - atsargiai paklausė Ketriną.
Prisiversdama žiūrėti į draugę ir išlaikyti ramų balsą, ji atsakė:
- Jis nusišypsojo, kaip šypsosi suaugęs žmogus kvailam vaikui, ir
pareiškė man, kad aš jo nemylinti, kad aš tik galvojanti, jog myliu,
nes nežinau, kuo skiriasi meilė nuo sekso. Tada liepė man grįžti na­
mo, kur esanti mano vieta, ir visiškai užmiršti jį. Būtent tai ir keti­
nu daryti.
Nustebusi ir priblokšta Ketriną suraukė kaktą.
- Kaip keistai ir bjauriai jis pasielgė, - griežtai pasakė ji, - jeigu
ligi to laiko jis buvo toks, kokį tu jį pavaizdavai.
- Ir man taip pasirodė, - graudžiai prisipažino Džulė, - ypač kai
buvau beveik tuo tikra, kad jis man neabejingas. Kartais jo akyse at­
sirasdavo žvilgsnis, tarytum jis... - Ji staigiai nutilo pasidygėjusi sa­
vo patiklumu ir piktai pridūrė: - Jeigu galėčiau sugrįžti į vakar die­
nos rytą ir iš naujo tai pakartoti, apsimesčiau, kad jaučiuosi visai lai­
minga išvažiuodama. Padėkočiau jam už puikų nuotykį ir palikčiau jį
bestovintį. Štai ką būčiau turėjusi... - Ji nutilo, mintyse įsivaizduo­
dama tą sceną, paskui labai iš lėto papurtė galvą, atmesdama tą min­
tį, staiga suvokusi kai ką, kas jai leido pasijusti nepalyginamai ge­
riau. - Tai būtų buvęs neįtikėtinai kvailas, visai netinkamas elge­
sys, - pasakė ji balsu.
- Kodėl? Tu bent būtum išsaugojusi savo išdidumą, - paaiškino
Ketriną.
- Taip, bet visą likusį gyvenimą būčiau galvojusi, kad gal ir jis
būtų mane mylėjęs ir kad jeigu mes būtume prisipažinę, ką iš tiesų
jautėm vienas antram, gal tada būčiau galėjusi jį prikalbinti pasiimti
mane kartu, o vėliau ieškotume tikrojo žudiko. Galiausiai, - ramiai
baigė Džulė, - aš būčiau neapkentusi savęs už tai, kad neprisipažinau

• 406 •
jam mylinti jį, nepabandžiusi pakeisti mūsų istorijos galo. Žinoti, kad
Žakas nė truputėlio manęs nemylėjo, sunku, skaudu, bet kitaip būtų
buvę skaudžiau ir skaudėję būtų daug ilgiau.
Ketrina stebeilijo į ją netekusi žado.
- Džule, tu stulbini mane. Esi teisi dėl visko, ką tik sakei, bet jei
aš būčiau tavo vietoj, man prireiktų daugelio metų, kad galėčiau bū­
ti tokia objektyvi kaip tu. Noriu pasakyti, pasvarstyk, ką tas vyras
padarė - pagrobė tave, suvedžiojo po to, kai išgelbėjai jam gyvybę,
nuplėšė tavo skaistybę, paskui, kai prisipažinai mylinti jį, išdidžiai,
įžūliai tau atsakė ir pasiuntė tave namo pačią vieną susitikti su FTB
ir pasaulio žiniasklaida. Iš visų beširdžių, šiurkščių...
- Prašau, nepradėk, - beveik juokdamasi paprašė Džulė, pakelda­
ma ranką, - antraip aš vėl supyksiu ir užmiršiu, kokia esu „objekty­
vi". Be to, - pridūrė ji, - manęs jis nesuvedžiojo.
- Iš to, ką tik pasakojai, akivaizdu, kad jis tave apžavėjo.
Džulė nukreipė savo žvilgsnį į tuščią židinį ir papurtė galvą.
- Aš norėjau būti suvedžiota. Aš labai jo geidžiau.
Po valandėlės Ketrina paklausė:
- Jeigu jis būtų tau pasakęs, kad myli tave, ar tikrai būtum nusi­
gręžusi nuo šeimos ir darbo, nuo visko, kuo tiki, ir pradėjusi drauge
su juo slapstytis, jeigu būtų prašęs?
Atsakydama Džulė pakėlė akis į Ketriną:
- Taip.
- Bet tada būtum tapusi bendrininke, ar kaip jie ten vadina tą,
kuris susideda su nusikaltėliu.
- Nemanau, kad žmona gali būti teisiama už tai, kad stovi greta
vyro.
- Dieve mano! - aiktelėjo Ketrina. - Tu kalbi iš rimtųjų! Būtum
tekėjusi už jo!
- Tau iš visų žmonių būtų lengviausia tuo patikėti, - pabrėžtinai
pasakė Džulė.

• 407 •
 - Ką turi omeny?
Džulė žvelgė į ją liūdnai, bet ypatingai šypsodama.
- Tu žinai, Ketrina, ką turiu omeny. Dabar tavo eilė prisipažinti.
- Apie ką tu?
- Apie Tedą, - paaiškino Džulė. - Ištisus metus man kalbėjai, kad
nori priversti Tedą išklausyti tave, nes yra dalykų, kuriuos tau reikia
priversti jį suprasti. Tačiau šįvakar netardama nė žodžio nuolankiai
priėmei kiekvieną bjaurią, neteisingą jo pastabą. Kodėl?

Ketrina suglumusi pasimuistė nuo įsmeigto į ją

Džulės žvilgsnio, tada nervingai siekė arbatinuko, stovinčio ant pa­
dėklo priešais ją, ir į puodelį prisipylė drungnos arbatos. Kai pa­
kėlė puodelį sau prie lūpų, ranka jai truputį virpėjo, ir Džulė tai
matė.
- Aš susitaikiau su tuo, nes nieko kito nenusipelniau po visko,
kaip elgiausi su juo būdama jo žmona.
- Tu ne šitaip jauteisi prieš trejus metus, kai padavei dokumen­
tus skyryboms, - priminė jai Džulė. - Sakei man, kad skiriesi su juo,
nes jis egoistas, beširdis, reiklus, valdingas ir taip toliau.
- Prieš trejus metus, - liūdnai konstatavo Ketrina, - buvau išle­
pinta mergiūkštė, ištekėjusi už vyro, kurio vienintelis nusikaltimas
buvo tas, kad jis tikėjosi mane būsiant žmona, o ne nesupratingu
vaiku. Visi Kytone, išskyrus tave, žinojo, kad buvau juokingas tikros
žmonos pakaitalas. Tu buvai pernelyg lojali savo geriausiai draugei,
kad matytum tai, kas buvo prieš akis, o man trūko drąsos ir brandu­
mo pripažinti teisybę. Tedas buvo per daug galantiškas, kad sugriau­
tų tavo draugystę ir tikėjimą manimi, sakydamas, kokia žmona iš

• 408 •
tiesų buvau. Iš tikrųjų vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių mes
sutarėm, buvo tai, kad tau nederėtų žinoti, jog mes turim problemų.
- Ketriną, - tyliai pertraukė ją Džulė, - tu vis dar jį įsimylėjusi,
ar ne?
Nuo šių žodžių visas Ketrinos kūnas įsitempė, paskui ji pažvelgė
žemyn į didžiulį kriaušės formos deimantą, spindintį ant jos kairės
rankos, pasukiojo jį pirštais, nukreipusi žvilgsnį į šalį.
Slopindama juoką, pasakė:
- Prieš savaitę, kai tu paskambinai man ir Tedas su manimi pa­
kalbėjo, būčiau atsakiusi - ne.
- O kaip atsakytum dabar?
Ketriną giliai įkvėpė ir pažvelgė į ją.
- Kaip ir tu, kai iškalbingai pasakei apie Zakarį Benediktą šį va­
karą, - atsakė ji, - aš miegočiau su tavo broliu visą likusį savo gyve­
nimą - jeigu tik jis vėl paprašytų mane.
- Jeigu taip manai, - ramiai paklausė Džulė, žvilgsniu ieškodama
Ketrinos veido, - kaip gali pateisinti tai, kad vis dar nešioji kito vy­
ro sužadėtuvių žiedą?
- Iš teisybės žiedas dabar man paskolintas.
-Ką?
- Vakar nutraukiau mūsų sužadėtuves, bet Spenseris paprašė
mane kelias savaites to viešai neskelbti. Jis mano, kad aš persisten­
giu reaguodama į senus gražius prisiminimus, apnikusius mane, kai
vėl pamačiau Tedą.
Tramdydama norą džiūgauti, išgirdus žinią apie nutrauktas suža­
dėtuves, Džulė nusišypsojo ir pasiteiravo:
- Kaip ketini susigrąžinti Tedą? - Jos šypsena mažumėlę nublan­
ko, kai pridūrė: - Lengva nebus. Jis pasikeitė po skyrybų, jis vis dar
prisirišęs prie savo šeimos, tačiau retai juokiasi ir tapo atsainus...
tarytum būtų apsitveręs siena, ir‘nieko neprisileidžia artyn, net Kar­

• 409 •
lo ir manęs. Viena, kas, atrodo, dar jam rūpi - išlaikyti advokatūros
egzaminus ir pradėti praktiką. - Ji stabtelėjo, mėgindama sugalvoti,
kaip kuo švelniau tai pasakyti, ir pasirinko paprastą teisybę. - Jis ne­
mėgsta tavęs, Ketrina. Kartais beveik atrodo, kad nekenčia.
- Ar ir tu tai pastebėjai? - pabandė juokauti Ketrina, bet jos bal­
sas mažumėlę drebėjo. Susivaldžiusi pasakė: - Jis turi rimtą pagrin­
dą nekęsti manęs.
- Netikiu. Kartais dviem puikiems žmonėms paprasčiausiai nepa­
siseka susituokus, ir niekas dėl to nekaltas. Šitaip nuolatos atsitinka.
- Neteisink manęs, kol dar neišdrįsau atskleisti tau bjaurios tie­
sos, - tarė Ketrina neryžtingai. - Iš teisybės aš kalta dėl skyrybų.
Mylėjau Tedą, tekėdama už jo, bet buvau tokia išlepinta ir tokia ne­
subrendusi, kad nesupratau, jog ką nors mylėti reiškia kai ką paau­
koti. Skamba keistai, bet iš tiesų maniau turinti teisę santuoka pri­
rišti prie savęs Tedą, o paskui kelerius metus praleisti nuo nieko
nepriklausydama ir be rūpesčių, kol būsiu pasirengusi gyventi su
juo. Pateiksiu tau pavyzdį, - toliau kalbėjo ji, o jos balse skambėjo
pasidygėjimas savimi, - mėnesiui prabėgus po mūsų vestuvių, pama­
čiau, kad visi mano draugai grįžta į koledžą rudens semestrui, o aš
ne. Staiga pasijutau kankine, nes man buvo tik dvidešimt, o jau su­
pančiota ir nedalyvauju koledžo gyvenime. Tedas buvo sutaupęs pa­
kankamai pinigų, dirbdamas šerifo padėjėju, kad galėtų pats mokytis
ir apmokėti už mano mokslą, ir jis davė puikų pasiūlymą: mes galė­
tume suplanuoti savo pamokas tomis pačiomis dienomis ir kartu va­
žinėti į Dalasą. Bet man to buvo negana. Matai, aš norėjau grįžti į
Rytus ir gyventi savo moterų klubo namuose kaip studentė, o vasa­
ras ir šventes leisti su savo vyru.
Džulė tvardėsi, kad jos veidas neišduotų nustebimo dėl tokio
beviltiškai nesąžiningo vedybinio susitarimo, bet Ketrina taip uoliai
sm erkė save, kad vis tiek nieko nebūtų pastebėjusi.

• 410 •
 - Tedas nurodė akivaizdų tokios santuokos nepraktiškumą ir pri­
dūrė, kad net jeigu jis norėtų šitaip gyventi, neįstengtų pasiųsti ma­
nęs į Brukliną. Todėl ėmiau lakstyti į namus, prašinėdama tėčio pi­
nigų, nors Tedas labai aiškiai buvo man pasakęs, kad jeigu ištekėsiu
už jo, jis neims nė cento iš mano tėvo. Tėtis, aišku, pasakė Tedui,
kad džiaugtųsi galėdamas apmokėti visas mano išlaidas Brukline,
bet Tedas atsisakė, o tai įsiutino mane. Nuo tos dienos ėmiau keršy­
ti, atsisakydama bent pirštą pajudinti namuose. Negaminau jam val­
gyti, neskalbiau baltinių. Todėl jis pats virė, pirko maistą ir nešė
skalbinius į Kylingo skalbyklą, kas privertė visus mieste kalbėti, ko­
kia netikusi žmona aš esanti. Nepaisydamas viso to, - pasakojo Ket­
rina, - jis niekada neprarado vilties, kad aš netrukus suaugsiu ir
pradėsiu elgtis kaip moteris, o ne vaikiūkštis. Matai, jis jautėsi kal­
tas, - pridūrė ji, žiūrėdama tiesiai į Džulę, - kad vedė mane tokią
jauną ir neturėjau progos tikrai pagyventi. Šiaip ar taip, vienintelė
žmonos pareiga, kurią atlikdavau per likusią mūsų pirmųjų metų da­
lį, buvo mylėjimasis, kas, - pridūrė ji, švelniai šypsodama, - tavo
broliui nebuvo baisi pareiga.
Ketrina nutilo ilgam, ir Džulė nebežinojo, ar ji dar ketina
pasakoti, bet drebėdama įkvėpė oro ir kalbėjo toliau:
- Po kurio laiko tėčiui, kuris žinojo, kokia nelaiminga jaučiausi,
nes amžinai skųsdavausi jam, dingtelėjo mintis, kad jei turėčiau nuo­
stabų namą, kuriame galėčiau gyventi, būčiau laimingesnė žmona.
Buvau pakankamai vaikiška, kad man patiktų mintis vaidinti šeimi­
ninkę nuosavame puikiame name su plaukimo baseinu ir teniso kor­
tu, bet tėtis susirūpino, kad Tedas tikrai bus nepalenkiamas ir neno­
rės priimti iš jo jokios finansinės paramos. O aš, kita vertus, kvailai
tikėjau, kad jeigu mes Tedui tai pranešim, kai visa bus baigta, jam
nieko kita neliks, kaip susitaikyti. Taigi, tėtis nupirko žemės prie
Vilsono gūbrio, mudu su juo slapčia susitikom su architektu ir užsa-

• 411 •
kėm nubraižyti planus mano namui. Mylėjau kiekvieną to namo cen­
timetrą, suplanavau kiekvieną detalę, kiekvieną sandėliuką, kiekvie­
ną sieninę spintą, - kalbėjo Ketriną, žiūrėdama į Džulę. - Aš net
pradėjau gaminti valgį Tedui ir skalbti baltinius, ir jis pamanė, kad
aš galiausiai būsiu pasiryžusi būti žmona. Jis buvo toks patenkintas,
kad esu laiminga, nors priežasties nesuprato. Manė, kad mano tėvai
stato sau namą ant Vilsono gūbrio, mat jie norėjo mažesnio, o aš
juos įtikinau. Iš teisybės visi Kytone taip manė.
Šįsyk Džulė nesugebėjo paslėpti savo apstulbimo, nes ant Vilso­
no gūbrio stovėjo milžiniškas namas ir jis buvo puikus - su plauki­
mo baseinu ir teniso kortu.
- Taip, - tarė Ketriną, stebėdama jos veidą. - Namas, kuriame
gyvena daktaras Delorik ir ponia Delorik, turėjo būti mano namas.
- Kas nutiko? - paklausė Džulė, nes nežinojo, ką sakyti.
- Atsitiko tai, kad kai namas jau buvo beveik baigtas, mudu su
tėčiu nusivežėm ten Tedą, ir tėtis įteikė jam raktus. - Nežymiai
krūptelėjusi kalbėjo Ketriną. - Kaip gali įsivaizduoti, Tedas užsiuto.
Užsiuto dėl slaptumo, dėl apgaulės, dėl to, kad sulaužiau žodį, duotą
prieš mums tuokiantis, gyventi iš pajamų, kurias jis galės parūpinti.
Jis mandagiai pasakė mano tėvui, kad susirastų ką nors, kas išgali
čia gyventi ir išlaikyti šį namą, ir paliko mus bestovinčius name.
Kadangi tai atsitiko vos keli mėnesiai prieš įteikiant dokumentus
skyryboms, Džulė, be abejonės, manė, kad Tedas, atsisakydamas pri­
imti namą, sudavė mirtiną smūgį jų santuokai.
- Ir tai vedė prie naujų konfliktų, kurie galų gale nutraukė jūsų
santuoką? - nusprendė Džulė.
- Ne. Tai vedė prie to, kad ištrėmiau Tedą iš mūsų lovos, bet bu­
vo jau per vėlu.
- Ką turi omeny?
Ketriną prikando lūpą ir nudelbė akis. Balsas jai truputį drebėjo,
kai pasakė:

• 412 •
 - Po kelių dienų - prieš pat mudviejų su Tedu išsiskyrimą - aš
smarkiai susitrenkiau, krisdama nuo vieno iš savo tėvo žirgų, prisi­
meni?
- Žinoma, prisimenu, - atsakė Džulė. - Tu susilaužei ranką.
- Tą dieną sulaužiau ir santuoką kartu su savo vyro širdimi. - Ji
giliai įkvėpė, pažvelgė į Džulę, o akyse sublizgo ašaros... - Aš, Džu­
le, buvau nėščia. Tai sužinojau vėliau, po to, kai Tedas atsisakė rak­
to nuo namo ant Vilsono gūbrio. Buvau antrą mėnesį nėščia ir supy­
kau, kad Tedas atsisakė namo, kuriame buvo įrengtas žavus vaikų
kambarys, bet dar labiau užsiutau dėl to, kad jis gaus tai, ko labai
troško - kūdikį. Kitą dieną išjojau jodinėti, nors Tedas primygtinai
prašė mane to nedaryti, bet aš žirgą paėmiau ne tam, kad jočiau at­
sargia ristele. Lėkiau išilgai upelio, verčiau šokinėti per gyvatvores,
kol jis numetė mane.
Kai jau atrodė, kad ji toliau nebetęs, Džulė tyliai baigė už ją:
- Ir tu praradai savo kūdikį
Ketrina linktelėjo.
- Tedas ne tik sielvartavo, jis buvo užsiutęs. Manė, kad tyčia
stengiausi sukelti persileidimą, kas nenuostabu, turint omeny mano
elgesį po to, kai sužinojau esanti nėščia. Ir juokingiausia, - kalbėjo
ji, o jos balsas buvo sklidinas ašarų, kurias sulaikyti ji bandė mirksė­
dama, - kad tai vienintelis nelemtas daiktas mūsų santuokoje, dėl
kurio nebuvau kalta, bent tyčia to nedariau. Visada jodinėdavau kaip
pašėlusi, kai kas nors mane jaudindavo, ir kaskart pasijusdavau ge­
riau. Tą dieną, kai išsivedžiau Perkūną, nė akimirkos nepagalvojau,
kad rizikuoju persileisti. Daugelį metų šokinėjau su juo per tas pa­
čias kliūtis ir niekada neturėjau nė menkiausios bėdos. Vienintelis
skirtumas, kad, man nežinant, veterinaras gydė patemptą jo koją, ir
ji dar nebuvo visai sveika. Matai, - pridūrė ji neryžtingai, - Perkū­
nas dėl manęs būtų šokęs nuo kalno, ir jis neparodė jokio ženklo,
kad jam skauda priekinę koją, kol šoko per paskutinę gyvatvorę ir

• 413 •
suklupo. Aš atsidūriau pusiau jo prislėgta. Mudu su tėvu bandėm
Tedui tai paaiškinti, bet jis mumis netikėjo, ir, prisimenant mūsų ap­
gaulę dėl namo, kas galėjo laukti, kad patikės? Be to, kokia protinga
moteris, verta žmonos vardo, būtų šitaip rizikavusi savo vyro kūdi­
kiu? - Jos balsas buvo pilnas gėdos ir ašarų, kai ji baigė: - Ne aš nu­
sprendžiau išsiskirti su Tedu, Džule. Kai grįžau namo iš ligoninės,
jis jau buvo susikrovęs savo krepšius. Bet, - pridūrė ji gailiai šypso­
dama, - išliko galantiškas ligi pat pabaigos, net prislėgtas sielvarto,
įniršęs ir visiškai nusivylęs. Leido man išsiskirti su juo. Ir niekada
niekam neprasitarė apie kūdikį, kurį, kaip jis ligi šiol tebegalvoja, aš
tyčia praradau. Aš suaugau tą dieną, kai pamačiau hole lagaminus ir
supratau, ko netenku, bet buvo jau vėlu. Likusią šios istorijos dalį tu
žinai - aš grįžau į Rytus, į koledžą, gavau savo laipsnį, paskui išvy­
kau į Dalasą dirbti muziejuje.
Džulė atsistojo, skubiai perėjo per holą ir grįžo su sauja popieri­
nių servetėlių iš tualeto kambario.
- Aš pamaniau, - pasakė Ketriną uždususi, siekdama popierinės
servetėlės ir šluostydamasi ašaromis pasruvusias akis, - tu užlipai į
viršų supakuoti savo krepšio, kad galėtum palikti mane - juk aš tau
atgrasi.
Pagriebusi ją karštai į savo glėbį, Džulė sušnibždėjo:
- Tu vis dar tebesi mano geriausia draugė.
Tada paleido ją, perėjo į kitą sofos galą, šniurkšdama nosį.
Po kelių minučių merginos jau sėdėjo viena priešais kitą, kvailo­
kai šypsodamos ir šluostydamos paskutines ašaras, neištekėjusias
joms iš akių.
- Kaip nemalonu! - pasakė Džulė.
Ketriną nusišnypštė nosį.
- Koks pažeminimas! - su drebančia šypsena pridūrė ji. - Manau,
kad mudviem reikia dviejų savaičių mano tėvų namuose Santa Bart-

• 414 •
se. Ar gali pasakyti esanti išsekusi nuo savo kankynių ir pasisteng­
ti, kad Dankanas duotų tau trumpas atostogas? Mes pamiršim vyrus
ir pasikaitinsim saulėje. Kaip manai?
Pritraukusi kelius prie krūtinės, Džulė apglėbė juos rankomis ir
padėjo smakrą ant kelių.
- Sakau, - tarė ji, - verčiau lik čia, jeigu nori atgauti Tedą, kol
dar nevėlu. Jis dažnai susitikinėja su Greise Halvers, ar žinai?
Ketrina linktelėjo, paminėjus gražiąją raudonplaukę.
- Sužinojau iš pono Kylingo, kai nunešiau ten skalbinius pereitą
savaitę, nes mano tėvų skalbimo mašina sugedusi. Ar gali atspėti,
ką jis pasakė, pamatęs mane? - Kai Džulė papurtė galvą, Ketrina
gailiai tarė: - Pažiūrėjo j mane, tarsi būčiau niekam tikęs vaikas, ir
paklausė: „Kiek vyrų žadi turėti prieš tai, kol pagaliau suprasi, kaip
naudotis skalbimo mašina?" O paskui pasakė: „Galiu kirsti lažybų,
kad Greisė Halvers nevers Tedo Matisono skalbti, vaikščioti į par­
duotuves ir gaminti maistą, jeigu tik jai pasiseks jj suvystyti. Ir Sju
Elen Džuri to nedarys, jeigu nukonkuruos Greisę".
Džulė susimąsčiusi susiraukė, paskui papurtė galvą.
- Kad ir ką prieš minutę sakiau apie Tedą ir Greisę, nemanau,
kad jis kada nors dar sykį vestų.
Užuot pasijutusi užtikrinta, Ketrina tarytum nugeibo, prislėgta
kaltės.
- Tedas turėtų ką nors vesti, net jeigu tai būsiu ne aš, jis iš tų
patrauklių, švelnių vyrų, apie kuriuos svajoja dauguma moterų. Būtų
tikras nusikaltimas, jeigu jis daugiau niekada nevestų. Jo negalima
valdyti ar stengtis juo manipuliuoti, tai siutino mane, kai buvau jau­
na, tačiau buvo neįtikėtinai švelnus ir tais atvejais, kai man užtekda­
vo proto paprasčiausiai paprašyti to, ko norėjau, Užuot mėginusi rei­
kalauti ar gauti meilikavimu, jis stebinamai noriai leisdavosi palen­
kiamas ir pasiduodavo. - Nustebimo gaidelė atsirado jos balse, kai ji

• 415 •
pakėlė akis į Džulę ir baigė kalbėti: - Gal mes baisiai netikom vie­
nas kitam dėl daugelio dalykų, bet susitikę įsimylėjom vienas kitą
per kelias valandas. Tai buvo tarytum ... tarytum koks savaiminis už­
sidegimas.
- Judu dar tebeturit progą, - juokavo Džulė, bandydama pralinks­
minti savo draugę. - Po to, kai šį vakarą jus stebėjau, pamaniau, kad
drąsiai galima sakyti, kad judu labai nepastovus derinys. Vargšas
Karlas, - kikeno jinai, - atrodė, lyg norėtų kuo greičiau šokti ir pasi­
slėpti, kai judu pradėjot ginčytis vienas su kitu. Ir žinai ką? - baigė
ji jau visai rimtai. - Jeigu Tedas taip reaguoja į tave, tegu ir neigia­
mai, jis tikriausiai dar kažką tau jaučia.
- Jaučia. Panieką, - pasufleravo Ketrina. Ir liūdnai pridūrė: - Jei­
gu Tedas man nieko daugiau nepasakys, kol viską mesiu ir grįšiu į
Dalasą, man teks rasti kokį būdą užsitarnauti jo atleidimą. Nežinau,
kaip tai padarysiu. Visų pirma jis vengia manęs kaip maro.
Džulė nusišypsojo jai atsistodama ir ėmė krauti indus ant pa­
dėklų.
- Manau, galiu padėti. Gal norėtum pagelbėti man po pamokų
mūsų neįgalių vaikų programoje? Man reikia savanorių, kurie sutik­
tų būti partrenkti invalidų vežimėlių ir parklupdyti švaistomų ra­
m entų futbolo aikštėje ir ant sporto salės grindų.
- Tai ne visai atitinka mano mokslinį laipsnį iš menų srities, bet
skamba nuostabiai, - juokavo Ketrina, imdama vieną iš padėklų ir
drauge su Džule eidama į virtuvę. - Aš sutinku. Na, o ką sugalvojai,
kad sukliudytum Tedui vengti manęs?
- Tedas dirba su vaikais dusyk per savaitę, kartais dažniau. O
man tikrai praverstų tavo pagalba mokant mano moteris skaityti.
Nepatikėsi, kokį malonumą patirsi.
Didžiulėje virtuvėje Džulė padėjo padėklą ant nerūdijančio plieno
bufeto viršaus, tada pasisuko pažiūrėti į milžiniškas virimo plokštes

• 416 •
ir orkaites, naudojamas garsiosioms vyresniųjų Keihilų puotoms. Už­
sižiūrėjusi ji nepastebėjo, kad Ketriną stovi čia pat jai už nugaros,
kol ji tyliai nepašaukė:
- Džule? - Atsisukusi pasijuto tvirtai apglėbta. - Man taip trūko
tavęs, - susijaudinusi kuždėjo Ketriną, dar tvirčiau spausdama ją
glėbyje. - Ačiū, kad išsaugojai mūsų draugystę laiškais, pokalbiais
telefonu ir aplankydavai mane Dalase. Aš taip norėjau pasakyti tau
teisybę apie mano santuoką su Tedu, bet visada bijojau, kad sužino­
jusi imsi manęs nekęsti.
- Niekada negalėčiau tavęs nekęsti, - atsakė Džulė, glėbesčiuo­
dama ją.
- Tu geriausias, mieliausias žmogus, kokį esu kada pažinojusi.
Džulė atsitraukė ir išpūtė akis.
- Tikra teisybė, - erzino ji.
- Iš tiesų, - neatlyžo Ketriną. - Aš norėdavau būti tokia kaip tu.
- Tu laiminga, kad tau nepavyko, - pasakė Džulė ir, pagalvojus
apie Žaką, jos veidas pragiedrėjo. - Jeigu būtum tokia kaip aš, šį va­
karą būtum užpylusi Tedą savo kalbom, kaip stipriai jį myli, o tada
jis būtų sutrypęs tau širdį ir pasiuntęs tave namo. - Ketriną jau bu­
vo besakanti kažkokius užuojautos žodžius, tačiau Džulė, pajutusi,
kad tuoj tuoj pravirks, papurtė galvą, kad ją sulaikytų. - Po kelių
dienų atsitokėsiu. Dabar esu pavargusi ir mano gynyba menka, bet
aš užmiršiu jį ir puikiai jausiuosi, pamatysi. Na, tarkim, kad vakaras
buvo neprastas.

• 417 •
 48
Ketrina įkišo skardą su kildinama tešla sausainiams į
orkaitę ir nustebusi pakėlė akis, kai ant virtuvės sienos įkyriai su­
zvimbė vidinis telefonas, prijungtas prie vartų. Šluostydamasi rankas
į pašluostę, ji nuspaudė mygtuką.
- Taip?
- Ar čia panelė Keihil?
Pabrėžtinai ignoruodama klausimą, ji pasiteiravo:
- Kas čia?
- Polas Ričardsonas, - atsakė nekantrus balsas. - Ar Džulė Mati­
son pas jus?
- Pone Ričardsonai, - rūsčiai tarė Ketrina. - Dabar rytas, tik sep­
tynios trisdešimt. Mes su Džule dar su chalatais. Eikit sau ir grįžkit
padoresniu laiku, tarkim, vienuoliktą. Manyčiau, kad FTB turėtų sa­
vo agentus pamokyti geresnių manierų, - pridūrė ji, o paskui įsiste­
beilijo į kalbantįjį telefonu prie vartų, nes pamanė, kad iš tikrųjų jis
šaiposi iš jos priekaišto.
- Padorus tai laikas, ar ne, bet aš primygtinai reikalauju pasima­
tyti su Džule - panele Matison.
- O jeigu aš neatidarysiu vartų? - atkakliai spyriojosi Ketrina.
- Tokiu atveju, - atsakė agentas linksmai, - bijau, kad man teks
peršauti užraktą tarnybiniu revolveriu.
- Jeigu ketinat tai daryti, - pasakė Ketrina ir suirzusi paspaudė
mygtuką vartams atidaryti, - verčiau taisykit tą savo revolverį, nes
du tėvo šautuvai bus nutaikyti tiesiai į jus, kai čia atsidursit.
Nelaukdama atsakymo, ji atleido telefono mygtuką ir skubiai nu­
žingsniavo holu ligi bibliotekos, kur rado Džulę, susirangiusią k rė s­
le ir žiūrinčią ryto žinias. Ekrane buvo Žako Benedikto atvaizdas, ir
neslepiamas švelnumas bei ilgesys Džulės veide, kai ji šypsojo jam,
sugildė Ketrinai širdį.

• 418 •
 - Ar jis sveikas? - paklausė ji.
- Jie net nenutuokia, kur jis galėtų būti, - paskelbė Džulė ne­
slėpdama pasitenkinimo, o paskui, perkreipusi lūpą, pridūrė: - Be
to, jie neturi jokio supratimo, ar aš vis dar esu įtariama bendrininkė.
Jie elgiasi taip, lyg mano tylėjimas ir FTB tyla reikštų kaltės pripa­
žinimą. Ar pagelbėsi man kepti omletą?
- Taip, - linksmai sutiko Ketrina, - tačiau mes turim vieną ne­
kviestą svečią, kuris galbūt pusryčiaus drauge su mumis. Toks ne­
mandagus elgesys kaip jo leidžia mums priimti jį nesišukavus ir ne­
persirengus padoresniais drabužiais, - pasakė ji, kai Džulė pažvaira­
vo į jos ilgą geltoną chalatą.
- Kas tai?
- Polas Ričardsonas. Beje, jis apie tave kalba kaip apie Džulę.
Kalbant vidaus telefonu, jam tai išsprūdo, ir jis mėgino paslėpti.
Po ilgo vakarykščio pokalbio Džulė gerai išsimiegojo ir atgavo di­
džiumą jėgų ir dvasios stiprybę.
- Vadinasi, jis neketina manęs suimti, - juokavo ji, kai ėmė ska­
lambyti varpelis prie durų. - Aš atidarysiu, - pasakė ji, tvirčiau susi-
juosdama chalato diržą.
Nesivaržydama Džulė atplėšė paradines duris, o paskui priblokš­
ta žingtelėjo atgal, kai Polas Ričardsonas iškėlė aukštyn rankas ir
komišku balsu paprašė:
- Nešaukit. Meldžiu.
- Kokia puiki mintis, - atsakė Džulė, tačiau susitvardė ir nenusi­
šypsojo iš jo sąmojo. - Ar galiu pasiskolinti jūsų ginklą?
Jis išsišiepė, jo žvilgsnis klaidžiojo ant jos spindinčių kaštoninių
plaukų, paskui nukrypo prie šviesių akių ir švelnaus šypsnio.
- Nakties tyla ir ramybė, atrodo, jums nepaprastai daug davė, -
pastebėjo jis, o paskui suraukė antakius ir griežtai tarė: - Daugiau
taip nedinkit. Aš jau anksčiau jums sakiau, kad noriu visą laiką žino­
ti, kur esat!

• 419 •
 Padrąsinta per televiziją gautos žinios, kad Žakas dar saugus,
Džulė neprotestuodama priėmė jo priekaištą.
- Ar atėjot man skaityti paskaitos, ar suimti? - linksmai pasitei­
ravo ji, instinktyviai jausdama, kad jis čia bus dėl pirmosios priežas­
ties, ir apsigręžusi drauge su juo nužingsniavo per holą.
- Ar nusižengėt kokiam nors įstatymui? - paklausė jis, kai jie įė­
jo į virtuvę.
- Ar žadat pasilikti pusryčių? - išsisuko nuo atsakymo Džulė, ei­
dama prie trinkos mėsai kapoti virtuvės viduryje.
Polas Ričardsonas nuo Ketrinos, kuri įmušė kiaušinius į dubenį,
nukreipė žvilgsnį į Džulę, kuri, paėmusi peilį, ruošėsi pjaustyti pa­
priką. Abi moterys buvo nepasidažiusios, su chalatais ir pižamomis,
po miego dar suveltais plaukais, jos atrodė mielos, nekaltos ir be ga­
lo žavios.
- Ar aš kviečiamas? - šiepdamasis paklausė jis Džulę.
Pakėlusi akis, ji pažvelgė į jį, tamsiai mėlynos jos akys tyrinėjo
jo veidą, tarsi bandytų pamatyti, kas slypi anapus jo odos, ir galėtų
įsiskverbti į jo sielą, ir staiga jis panoro, kad ten ji pamatytų daugiau
gerumo ir švelnumo.
- O norit būti pakviestas?
- Taip.
Tada ji nusišypsojo, pirmąsyk jis sulaukė nuoširdaus, nesukaus-
tyto šypsnio, o jis buvo toks spinduliuojantis, kad Polui širdis ėmė
plakti greičiau.
- Tai sėskit už stalo, kol iškepsim jums vieną iš mūsų ypatingų­
jų omletų. Mes ištisus m etus nesam jų kepusios kaip komanda, to­
dėl kažin ko nesitikėkit.
Polas nusivilko švarką, nusirišo kaklaraištį, atsisegė viršutinę
marškinių sagą ir įsitaisė prie stalo; Džulė atnešė jam puodelį kavos,
o paskui grįžo prie kapojimo trinkos. Tylėdamas jis stebėjo jas, klau­
sydamas linksmo jų juokavimo, jausdamasis taip, tarytum jam būtų

• 420 •
leista įžengti į ramią karalystę, valdomą gražių fėjų, pasišiaušusiais
plaukais ir ilgomis pastelinių spalvų suknelėmis, jos juokaudamos kal­
bėjo apie taip jį intriguojančius buvusius įvykius. Ketrina Keihil neap­
sakomai graži, pamanė jis, o Džulė Matison tiktai graži - jis negalėjo
atitraukti nuo jos akių, it būtų prikaustytas magnetas. Jis stebėjo,
kaip pro langą šviečianti saulė spindi ant jos plaukų, žiūrėjo į kerinčią
jos šypseną, švelnią odą, stebinantį jos riestų blakstienų tankumą.
- Pone Ričardsonai? - tyliai kreipėsi ji, nepakeldama akių nuo
mažo balto daikto, kurį kapojo į smulkius gabaliukus.
- Vadinkit mane Polu, - paprašė jis.
- Polai, - pasitaisė ji.
Jam tikrai patiko jo vardo skambesys jos lūpose.
- Taip?
- Kodėl jūs stebeilijat į mane?
Polas kaltai susvyravo ir pasakė tai, kas jam pirmiausia šovė į
galvą.
- Bandžiau spėti, ką jūs ten smulkinat?
Jis stebėjo, kaip vienas ilgas smailėjantis pirštas rodo tai, kas pa­
sirodė esanti paprasčiausia česnako skiltelė.
- Ar šitą? - paklausė ji, pakeldama galvą ir smagiai žvelgdama
tiesiai į jį, ir jis pasijuto nevikriu mokinuku, kuris buvo nutvertas
akivaizdžiai meluojant.
- Taip, - bandė išsisukti jis. - Tas. Kas tai?
Jis stebėjo, kaip jos lūpos šypsodamos taria žodžius, ir išgirdo ją
taip maloniai sakant:
- Čia nuokana.
- Ačiū Dievui. Bijojau, kad česnakas.
Stulbinantis jos juokas nuskambėjo tarsi muzika, o kai nutilo, abu
šypsojosi vienas antram.
- Jūsų graži šypsena, - ramiai pasakė jis, kai ji grįžo prie savo
darbo.

• 421 •
 Ji pažvelgė iš po blakstienų ir kandžiai tarė:
- Kad išsiskirčiau iš FTB nusikaltėlių sąrašo.
Polo šypsena beregint išblėso.
- Ar Benediktas susisiekė su jumis? Ar dėl to jūs išvykot vakar,
man nepasakiusi nė žodžio, ir atvažiavot čia? Ar dėl to šįryt du kar­
tus užsiminėt, kad jus suims?
Išpūtusi akis, Džulė pažvelgė į jį ir ėmė juoktis.
- Jūsų vaizduotė pernelyg laki.
- Po velnių! - nusikeikė jis, atsistodamas ir eidamas artyn prie
jos, dar nesuvokdamas, ką daro. - Nežaiskit su manimi, Džule! Kai
jūsų klausiu, noriu tiesaus atsakymo. - Per jos petį Polas pažiūrėjo į
Ketriną. - Ar neprieštarautum ėt, jeigu paprašyčiau palikti mus vie­
nus, - piktokai paprašė jis.
- Žinoma. Nejau jūs iš tiesų manot, kad Džulė padėjo tam vyrui
pabėgti iš kalėjimo? - pasipiktinusi paklausė ji.
- Ne, - atšovė jis, - ne, nemanau, nebent nurodytų man priežas­
tį persigalvoti. Vis dėlto nesu tikras, kad ji negintų Benedikto nuo
mūsų, jeigu tik galėtų.
- Negalit jos suimti dėl to, ko ji nepadarė, - logiškai nurodė
Ketrina.
- Aš visai neketinu jos suimti! Iš teisybės pasistengiau, kad kas
nors kitas neužsimanytų to padaryti.
Išgąstingas Džulės balsas privertė jį atsigręžti.
- Ar tikrai? - paklausė ji, nustebusiu ir dėkingumo kupinu balsu.
Polas dvejojo - jis jautė, kad šių akių išraiška nuginklavo ir nu­
maldė jį, tada linkterėjo.
- Taip.
Akimirką jos šypsena buvo skirta jam, ir jis šildėsi jos šilumoje,
tada Džulė nusišypsojo Ketrinai ir kandžiai pasakė:
- Išmesk tą nuokaną! - kas jį prajuokino.

• 422 •
 Pusryčiai buvo labai smagūs, patenkintas pagalvojo Polas, kai pa­
kilęs nuo stalo prisipylė puodelį kavos, o tuo tarpu Džulė ir Ketriną
sudėjo indus į plovyklę. Nepaprastai maloniai praleistas laikas - ir
jis puikiai žinojo kodėl. Kaip jis ką tik suprato, savo begaliniam su­
sižavėjimui, kai Džulė galiausiai nuspręsdavo, kad jai kas nors patin­
ka, ji tą žmogų pamėgdavo iš visos širdies ir be jokių išlygų. Nuo
tos akimirkos, kai jis pasisakė bandęs užtikrinti, kad jos niekas ne­
suimtų, ji bendravo su juo nuoširdžiai ir šiltai, šypsojosi jam kalbant,
erzino jį, kai jis sustingdavo ir imdavo elgtis kaip FTB agentas. Jis
mąstė apie visa tai, supratęs, kad ji prašo jo patarimo, ir tai jam taip
pat pasirodė labai malonu.
- Vakar, - aiškino ji, valydama omleto keptuvę, - kalbėjausi su
ponu Dankanu, mūsų mokyklos direktoriumi, ir jis sutiko, kad rytoj
grįžčiau į darbą, bet tik tuo atveju, jeigu spauda netrukdys pamo­
koms, mėgindama pasiekti mane. Ketriną mano, kad vienintelis bū­
das juos nuo to sulaikyti ir jais galutinai atsikratyti - surengti spau­
dos konferenciją ir perskaityti oficialų pareiškimą apie tai, kas įvyko,
o paskui atsakyti į kitus klausimus, jeigu jų bus. Ką manot jūs?
- Manau, ji visiškai teisi. Iš tiesų kaip tik tai ir ketinau jums pa­
siūlyti, kai šįryt pas jus atvykau.
Nusiminusi, kad privalės gintis, Džulė atidarė spintelę ir padėjo
ten omleto keptuvę.
- Negaliu jums apsakyti, kaip man atgrasu, kad visas pasaulis,
pilnas svetimų žmonių, mano turįs teisę gauti paaiškinimą dėl to,
kas jų visiškai neliečia.
- Suprantu, bet jūs turit rinktis vieną iš dviejų galimybių: susi­
tikti su spauda dabar ir bendrauti su jais pagal savo sąlygas ar leis­
ti jiems spausdinti bjaurias spėliones ir vaikytis jus visur, kur tik
eitumėt.
Džulė padvejojo, o paskui atsiduso.

• 423 •
 - Gerai, aš sutinku, bet man būtų daug lengviau stoti prieš šau­
dymui išsirikiavusį kareivių dalinį.
- Ar norėtumėt, kad ten dalyvaučiau ir palaikyčiau jus?
- Ar iš tiesų padarytumėt tai dėl manęs?
Ar jis padarytų tai dėl jos, kreivai šyptelėjęs pagalvojo Polas. Dėl
jos jis padarytų ne tik tai, gal net nudėtų drakoną... pasipriešintų
liūtui... pajudintų kalną. Dievaži... net iššluostytų keptuvę!
- Kadangi iš dalies FTB kaltas, kad spauda jus taip persekioja, -
pripažino jis, eidamas prie kriauklės ir imdamas pašluostę, kurią bu­
vo padėjusi Ketrina, skubėdama atsiliepti telefonu, - tai mažiausia,
ką dėl jūsų galiu padaryti.
- Aš... aš nežinau, kaip jums atsidėkoti, - santūriai pasakė ji,
stengdamasi nepastebėti, kaip jis jai priminė Žaką, kai tas būdavo
malonus.
- O gal atsidėkotumėt trečiadienį drauge pavakarieniaudama?
- Trečiadienį? - sušuko ji išsigandusi. - Ar jūs dar būsit čia ir
trečiadienį?
Drakonas, kurį jis ketino nugalabyti, atsistojo piestu ir suleido
dantis Polui į subinę, liūtas riaumojo kvatodamas iš jo kvailumo, o
kalnas iškilo priešais, milžiniškas ir nepajudinamas.
- Taip nedžiūgaukit, - perspėjo jis.
- Aš ne tai turėjau omeny, - pasitaisė ji, uždedama delną jam ant
rankovės - atrodė nelaiminga ir bandė teisintis. - Iš tikrųjų. Aš tik­
tai... negaliu pakęsti, kai mane seka ir kamantinėja, net ir jūs.
- Ar jums nedingtelėjo mintis, kad Benediktas galėjo atvykti čia
įkandin jūsų ar kad jūsų gyvybei gali grėsti pavojus, - pasakė jis,
truputį nuramintas nuoširdaus jos atsiprašymo, o dar daugiau nesą­
moningo jos gesto. - Benediktas - žudikas ir, pagal jus, jūs jam ne-
pridarėt jokios bėdos po to, kai jis bandė gelbėti jūsų gyvybę. Tar­
kim, jis pasigenda malonumo būti su jumis? Ar malonaus saugumo,
kurį jūs teikėt jam, būdama jo įkaitė? Tarkim, jis staiga nusprendžia,

• 424 •
kad jūs nebesat jam lojali, ir nutaria atkeršyti tokiu pat būdu kaip
savo žmonai?
- Tarkim, keptuvė, kurią jūs blizginat, nusprendžia tapti veidro­
džiu ir pasikaria ant svetainės sienos, - atkirto ji, purtydama galvą
dėl to, kas jai atrodė visiškas absurdas.
Tą akimirką Polas labai nuoširdžiai troško, kad Benediktas pa­
skubėtų ir ką nors padarytų jai, kad jis, Polas, galėtų išgelbėti ją nuo
to šunsnukio ir tuo pat metu įrodyti buvęs teisus. Dėl priežasčių,
kurių Polas negalėjo nei paaiškinti, nei suprasti, visi jo instinktai
šaukte šaukė, kad Žakas atvyks jos. Ar mėgins su ja susisiekti. De­
ja, Deivas Ingremas visai su tuo nesutiko ir turėjo pašaipų paaiškini­
mą Polo „instinktams", kurie velnioniškai jį glumino. Deivas sakė,
kad Polas taip beviltiškai įklimpęs, kad negali patikėti, jog Benedik­
tas taip pat įsispitrėjo į ją.
- Tai kaip dėl vakarienės trečiadienį? - paklausė jis, imdamas
menteles ir šluostydamas jas.
- Negaliu, - atsakė Džulė, - trečiadienio ir penktadienio vakarais
mokau suaugusiuosius skaityti.
- Gerai, o kaip ketvirtadienis?
- Atrodo, tinka, - atsakė Džulė, užgniauždama nusiminimą, kad
FTB agentas dar taip ilgai ją seks. - Ar norėtumėt, kad pakviesčiau
Ketriną prisidėti prie mūsų?
- Kurių velnių turėčiau norėti?
- Pradedu jausti, - juokdamasi tarė Ketrina iš tarpdurio, - kad
esu čia baisiai nepageidaujama.
Išgirdęs jos balsą, Polas atkragino galvą, užsimerkė ir žaibiškai
pasiteisino dėl savo netakto:
- Aš ne visada būnu toks bjaurus ir netašytas. Žinau, kad Deivas
Ingremas primygtinai reikalaus, kad mes būtume keturiese, jeigu
jūs, Ketrina, eisit drauge, o man nelabai norisi praleisti dar vieną
vakarą su juo, dėl to šitaip ir pasakiau.

• 425 •
 Jis atmerkė akis ir pamatė tapęs abiejų moterų linksmo pasigai­
lėjimo objektu - jos akivaizdžiai šaipėsi iš jo padėties.
- Man regis, mes turėtum e jam atleisti, - pasiūlė Ketriną.
- Ir man taip pat, - pritarė Džulė.
Polas tylomis kalbėjo trumpą dėkingumo maldelę dėl jų abiejų
patiklumo, kai Ketriną ironiškai pridūrė:
- Be abejonės, jis meluoja.
Džulė supratingai jam šyptelėjo.
- Žinoma, - pritarė ji.
- Dėl spaudos konferencijos, - pradėjo Ketriną surimtėjusi ir pa­
žvelgė į Polą ieškodama pritarimo, - kur ji įvyks, kam turėtum e apie
tai pranešti?
- Koks artimiausias pastatas, sutalpinsiantis daugiausia žmo­
nių? - paklausė Polas, jo mintys vėl nukrypo į svarbiausią reikalą.
- Vidurinės mokyklos salė, - įsiterpė Džulė.
Po trumpų diskusijų buvo nutarta surengti spaudos konferenciją
trečią valandą. Ketriną pasisiūlė paskambinti vidurinės mokyklos di­
rektoriui ir pranešti merui, kuris susitars su spauda ir sutvarkys vi­
sa kita.
- Paskambinkit Džulės broliui Tedui, - pridūrė Polas, vilkdamasis
švarką. - Paprašykit, kad jis praneštų šerifo būstinei, kad jie galėtų
ten būti ir sulaikyti spaudą nuo spūsties prie Džulės, jeigu vienas
nepajėgčiau su jais susitvarkyti. - Džulei jis pasakė: - Kodėl tau ne­
apsirengus, parvežčiau tave namo ir turėtum pakankamai laiko pasi­
žymėti tai, ko tau prireiks susiduriant su žiniasklaida.
- Kaip šiurpiai kalbat, - šaipėsi Ketriną.
- Visai nešiurpiai, - Džulė nustebino visus ir pati save. - Tai siu­
tina ir yra absurdiška, bet ne šiurpu. Neleisiu, kad jie mane šiurpin­
tų ar baugintų.
Polas pritariamai šypsojo, bet pasakė tik tiek:

• 426 •
 - Einu pašildyti automobilio, kol jūs apsirengsit. Ketrina, - pridū­
rė jis vangiai šypsodamas, - ačiū už žavų rytm etį ir puikius pusry­
čius. Susitiksim spaudos konferencijoje.
Kai jam už nugaros užsidarė laukujės durys, Ketrina atsigręžė į
Džulę ir atvirai pasakė:
- Jeigu tu nepastebėjai, tai labai ypatingas vyras. Ir dėl tavęs,
Džule, jis kraustosi iš proto. Tai aišku kiekvienam, kas tik atidžiau
pažiūri. - Ji mirktelėjo, o tada pridūrė: - Beje, jis taip pat aukštas,
tamsiaplaukis, gražus ir labai seksualus...
- Liaukis, - pertraukė ją Džulė. - Nenoriu viso to girdėti.
- Kodėl ne?
- Dėl to, kad jis man primena Žaką, - atvirai prisipažino ji. - Vi­
sada primena.
Ji nusirišo prijuostę ir pasuko į fojė.
- Tiedu vyrai labai skiriasi dviem atžvilgiais, - tarė Ketrina, lip­
dama laiptais įkandin jos. - Polas Ričardsonas nėra nusikaltėlis, nė­
ra pabėgęs kalinys ir, užuot stengęsis užgauti tau širdį, viską daro,
kad apsaugotų ir padėtų.
- Žinau, - atsiduso Džulė. - Tu teisi dėl visko, ką sakei, išskyrus
viena: Žakas nėra nusikaltėlis. Ir nors rytoj visiems laikams išmesiu
jį iš galvos, pasistengsiu kai ką nuveikti jo labui šiandien per spau­
dos konferenciją.
- Ką? - susirūpinusi paklausė Ketrina pusiaukelėje į svečių mie­
gamąjį, kur pereitą naktį miegojo Džulė.
- Noriu visiškai įtikinti likusią pasaulio dalį, kad aš nemanau, jog
jis ką nors nužudė. Jei man pavyks, gal visuomenės nuomonė pri­
vers valdžią atnaujinti jo bylą!
Ketrina stebėjo, kaip ji nusivelka chalatą.
- Tu vis dar dėl jo tai padarytum, nors jis ir blogai elgėsi su ta­
vimi ir taip žiauriai įskaudino?
Džulė linksmai šyptelėjo ir pritariamai palingavo galvą.

• 427 •
 Ketrina jau buvo beišeinanti, bet apsisuko ir atsidususi patarė:
- Jeigu esi pasiryžusi šiandien tapti Zakario Benedikto atstove,
patarčiau tau atrodyti kuo gražiau. Tai neteisinga, bet daugumą žmo­
nių labiau veikia moters išvaizda nei tai, ką ji sako.
- Ačiū, - padėkojo Džulė dabar tokia pilna ryžto, kad visai nusto­
jo jaudintis, ir mintyse jau peržiūrinėjo savo drabužių spintą, galvo­
dama, ką labiausiai tiktų apsivilkti. - Kas dar?
Ketrina papurtė galvą:
- Tu būsi nuostabi, nes esi nuoširdi ir neabejinga, o tai bus ma­
tyti iš visko, ką šiandien kalbėsi ir darysi. Visada taip būna.
Džulė beveik jos negirdėjo, ji galvojo, kaip geriausiai galėtų pa­
siekti savo tikslą. Jai dingtelėjo mintis šitą įvykį - ir žiniasklaidą -
traktuoti nerūpestingai, ir ji stabtelėjo, valandėlę užmiršusi drabu­
žius savo rankoje. Rimtas, formalus pasakojimas apie tai, kas atsiti­
ko, ji pabandys sušvelninti jų požiūrį į Žaką, būtų geriausia, nu­
sprendė ji, kad nesiliautų šypsojusi ir ramiai laikytųsi, kai pasipils
klausimai.
Šypsena. Nerūpestingumas. Ramumas.
Aktorius buvo Žakas, ne ji, ir ji nežinojo, kaip jai pavyks, bet
kaip nors įstengs.

Čikagoje, paskutinio aukšto bute langais į Paežerės

alėją, buvęs Žako kaimynas ir pajaunys Metjus Farelas pakėlė akis,
kai maža dukrytė įpuolė į kambarį, lydima motinos, ir užšoko jam
ant kelių. Šilkiniais šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis Marisa
buvo tokia panaši į savo motiną Meredit, kad Metas išsišiepė, žiūrė­
damas į abi mergaites.
- Maniau, dabar pogulio metas, - tarė jis dukrai.

• 428 •
 Ji pažiūrėjo į blizgantį akcijų prospektą, kurį jis skaitė ir, matyt,
palaikė jį viena iš savo pasakų knygų.
- Pasaką, tėti. Pirmiausia. Prašau.
Prieš atsakydamas jis klausiamai pažvelgė į Meredit, kuri buvo
Bancroft & Company, daugybės puikių universalinių parduotuvių tin­
klo, įsteigto jos protėvių, prezidentė, ir bejėgiškai jam nusišypsojo:
- Sekmadienis, - priminė ji. - Sekmadienis - ypatinga diena. Ma­
nau, pogulis gali palaukti kelias minutes.
- Mamytė sutiko, - pasakė Metas ir, pasisodinęs dukrą ant kelių,
sugalvojo pasaką.
Meredit pamatė linksmus žiburiukus įsižiebiant jo akyse, kai su­
sirangė ant kėdės priešais tuodu, ir suprato jų priežastį iškart, kai
tik Metas ėmė sekti pasaką.
- Seniai seniai, - pradėjo jis labai rimtai, - gyveno labai graži
princesė, kuri sėdėjo soste Bancroft & Company.
- Mamytė? - sučirpsėjo Marisa.
- Mamytė, - patvirtino jis. - Ta princesė buvo ne tik graži ir
nuostabi, bet ir labai protinga. Bet vieną dieną, - pasakė jis be galo
rimtai, - ji leido piktam bankininkui prikalbinti ją investuoti šiek
tiek pinigų į bendrovę, kuri...
- Dėdei Parkeriui? - šiepdamasi paklausė Marisa.
Meredit susivaldė nesusijuokusi, girdėdama, kaip Metas apibūdi­
no jos buvusį sužadėtinį, ir skubiai įsiterpė:
- Tėtukas juokauja. Dėdė Parkeris visai nepiktas.
- Čia mano pasaka, - šypsodamas nenusileido Metas ir tęsė to­
liau: - Atsitiko taip, kad princesės vyras, kuris, beje, daug žinojo
apie pinigų investavimą, perspėjo princesę neklausyti piktojo banki­
ninko, bet ji jo nepaisė. Iš teisybės, - pridūrė jis žemu įspūdingu
balsu, - princesė buvo tokia tikra, kad sukirto lažybų su savo vyru,
jog akcijų kaina pakils, bet ji nepakilo. Penktadienį krito dviem
punktais. Ar žinai, kas atsitiks dabar, kai princesė pralaimėjo lažybas
savo vyrui?

• 429 •
 Ji papurtė galvą šypsodama, nes ir jis šypsojo.
Iškalbingu žvilgsniu dirstelėjęs į žmoną, M etas reikšm ingai
baigė:
- Jai teks užmokėti. Tai reiškia, kad princesė turės šiandien ilgai
ilgai miegoti su savo vyru.
- Mamytei reikės eiti pogulio! - suprunkštė Marisa, plodama
delnais.
- Kaip tik šito aš ir noriu, - pasakė Metas.
Atsistodama Meredit siekė Marisos rankos, tačiau šilta jos šyp­
sena buvo skirta Metui.
- Išmintinga mamytė kerta tik tokių lažybų, kurias pralaimėti
malonu, - paaiškino dukrai.
Jaukią atmosferą sudrumstė tik įėjęs Džo O’Hara, šeimos apsaugi­
nis ir vairuotojas, kuris laikė save - ir buvo laikomas - šeimos nariu.
- Metai, - tarė jis susirūpinęs, - ką tik savo kambaryje per tele­
viziją mačiau, kad Džulė Matison, toji moteris, kurią Žakas buvo pa­
ėm ęs įkaite, surengė spaudos konferenciją. Tuojau pat prasideda.
Meredit niekada nebuvo susitikusi su Zakariu Benediktu, jis jau
buvo uždarytas į kalėjimą, kai juodu su Metu pradėjo gyventi kartu,
bet žinojo, kad abu vyrai buvo labai geri draugai. Dabar ji tik žvilg­
terėjo į Meto apniukusį veidą, kai jis įjungė televizorių, ir skubiai
pasakė:
- Džo, gal nuvestum Marisą į jos kambarį pogulio?
- Žinoma. Eikš, širdele, - pakvietė jis, ir abu susitvėrę už rankų
išėjo - milžinas vyras ir maža mergytė, kuri laikė jį savo asmeniniu
meškučiu.
Per daug susijaudinęs, kad sėstų, Metas susikišo rankas į kelnių
kišenes ir įtemptoj tyloj žiūrėjo, kaip graži jauna moteris priėjo prie
mikrofonų, vilkėdama paprastą baltą vilnonę suknelę su aukso spal­
vos sagomis prie apykaklės ir rankogaliuose, ilgi vešlūs plaukai ant
sprando buvo surišti klostytu kaspinu.

• 430 •
 - Dieve, padėk jam, - pasakė Metas, turėdamas omeny Žaką. - Ji
atrodo kaip snieguole, o tai privers visą pasaulį klykti reikalaujant
Žako kraujo už jos pagrobimą.
Bet kai Kytono meras baigė skaityti įspėjimą, kad spaudos dar­
buotojai elgtųsi mandagiai, ypač su mergina, Džulė Matison ėmė pa­
sakoti, kas jai nutiko pagrobėjo rankose, raukšlė Meto kaktoje ėmė
nykti ir palengva veide pasirodė nustebęs šypsnys. Priešingai negu
jis tikėjosi, Žako belaisvė sugebėjo pavaizduoti su juo praleistą sa­
vaitę tarsi tai būtų buvęs nuotykis, kurį ji patyrė, malonus poelgis
žmogaus, kurį ji pasauliui charakterizavo kaip „be galo gerą", užuot
kalbėjusi apie baisias kančias, patirtas iš pabėgusio žudiko rankų.
Kai ji papasakojo teisybę apie mėginimą pabėgti poilsio aikštelė­
je ir užsiminė apie Žako išradingą būdą jai sulaikyti, ji tai padarė su­
keldama kelių spaudos atstovų tramdomą, bet susižavėjimo juoką. O
kai nupasakojo, kaip antrąsyk bandė pabėgti sniegovežiu, ir Žako pa­
stangas „išgelbėti" ją iš upelio, pavaizdavo jį užjaučiančiu herojumi,
kuriuo jį esant ji tikrai tikėjo. Baigiantis jos pareiškimui, salė plyšo
nuo spaudos atstovų klausimų, ir Metas įsitempė nuo jų aštrumo.
- Panele Matison, - sušuko vienas CBS reporteris, - ar Zakaris
Benediktas grasino jum s ginklu?
- Žinojau, kad jis turi ginklą, mačiau jį, - atsakė ji ramiai šypso­
dama, - ir to užteko, kad įsitikinčiau, - bent pradžioje, - jog gal man
nederėtų su juo susigrumti arba kritikuoti senus jo filmus.
Salėje pasigirdo juokas, pertraukinėjamas naujų, garsiai šaukiamų
klausimų.
- Panele M atison! Kai Benediktas bus vėl sugautas, ar pareikšit
jam kaltinim us dėl pagrobimo?
Pašaipiai šypsodama ji papurtė galvą ir atsakė:
- Nemanau, kad sulaukčiau nuosprendžio. Noriu pasakyti, jeigu
tarp prisiekusiųjų būtų moterų, jos beregint jį išteisintų, vos tik iš­
girdusios, kad jis atlikdavo pusę ruošos darbų gaminant valgį ir tvar­
kant namus.

• 431 •
 - A r jis jus prievartavo?
Negalėdama patikėti, ji linksmai išsprogino akis.
- Klausykit, aš jums ką tik smulkiai papasakojau, kas įvyko tą sa­
vaitę, ir specialiai pabrėžiau, kad fiziškai jis nė karto manimi nepikt­
naudžiavo. Tikrai negaliu pasakyti, kad jis bent būtų bandęs įvykdy­
ti tokį niekšingą veiksmą.
- A r jis žodžiais užgauliojo jus?
Džulė rimtai linkterėjo galvą, tačiau jos akys spindėjo juoku, kai
atsakė:
- Taip, iš tiesų tai darė.
- Gal pasakysit kaip?
- Žinoma, - atsakė ji. - Jis rimtai įsižeidė vieną vakarą, kai ty­
čia praleidau jo pavardę vardindama savo mėgstam iausias kino
žvaigždes.
Auditorijoje pasigirdo kvatojimas, tačiau reporteris, pateikęs šį
klausimą, matyt, nesuvokė, kad ji juokauja.
- A r jis tuo metu ju m s grasino? - paklausė jis. - Ką tiksliai jis sa­
kė ir kaip sakė?
- Na, jis kalbėjo balsu, pilnu pasidygėjimo, ir apkaltino mane jau­
čiant keistą potraukį žemo ūgio vyrams.
- A r jūs, panele Matison, bijojot jo?
- Pačią pirmą dieną bijojau jo ginklo, - atsargiai tarė ji, - bet kai
nenušovė manęs po to, kai bandžiau perduoti raštelį darbuotojai
greito maisto restorane, nei po kitų dviejų mėginimų pabėgti, supra­
tau, kad nieko bloga man nedarys, kad ir kaip jį provokuočiau.
Metas stebėjo, kaip ji tolydžio atmušinėja jų klausimus ir įsten­
gia palenkti juos nuo priešiškumo ligi simpatijos pagrobėjui.
Maždaug po trisdešim ties minučių negailestingų klausimų, tem ­
pas ėmė lėtėti. Vienas CNN reporteris sušuko:
- Panele Matison, ar norit matyti Zakarį Benediktą sugautą?
Ji pasisuko į reporterio pusę ir paklausė:

• 432 •
 - Kaip galima norėti, kad žmogus, kuris buvo neteisėtai įkištas j
kalėjimą, būtų vėl ten grąžintas? Nežinau, kaip prisiekusieji nuteisė
jį už žmogžudystę, bet tikrai žinau, kad jis ne daugiau už mane suge­
bėtų nužudyti žmogų. Jeigu tai sugebėtų, nestovėčiau dabar čia, nes,
kaip prieš kelias minutes aiškinau, aš ne vieną kartą bandžiau su­
žlugdyti jo pabėgimą. Taip pat norėčiau, kad jūs prisimintumėt, jog
tuo metu, kai jis manė, kad mus aptiko sraigtasparnis, jis visų pirma
susirūpino mano saugumu, o ne savo. Ką norėčiau pamatyti atsitin­
kant - tai, kad šito žmogaus medžioklė būtų nutraukta ir kas nors
peržiūrėtų jo bylą. - Tvirtu, mandagiu tonu ji užbaigė: - Jei jūs, po­
nios ir ponai, nebeturit daugiau klausimų, galim baigti šį pokalbį, ir
jūs visi galit eiti namo. Kaip paaiškino m eras Adelsonas, Kytono
miestas nori grįžti į normalų gyvenimą, to paties noriu ir aš, todėl
daugiau interviu nebeduosiu ir į jokius klausimus neatsakinėsiu. Mū­
sų miestas džiaugiasi, kad jūsų „turistiniai" pinigai plaukia į mūsų
kasas, bet jeigu užsimanysit čia pasilikti, įspėju, veltui gaišit laiką.
- A š turiu dar vieną klausim ą! - įsakmiai sušuko reporteris iš
Los Angeles Times. - A r jūs įsimylėjusi Zakarį Benediktą?
Ji pažvelgė į jį, pakėlė savo dailius antakius ir su panieka atsakė:
- Tokio klausimo tikėjausi iš N ational Enąuirer, bet ne iš Los
Angeles Times.
Jos bandymas išsisukti prajuokino, bet šį kartą buvo nesėkmin­
gas, nes reporteris iš Enąuirer užriko:
- Gerai, panele Matison, dabar mes klausiam: ar jū s įsimylėjusi
Zakarį Benediktą?
Tai buvo vienintelė akimirka, kai Metas pamatė ją susvyruojant,
ir širdį užliejo užuojauta, žiūrint, kaip ji stengiasi šypsotis abejingu
veidu, tačiau ją išdavė akys - tos didžiulės ilgom blakstienom safyro
spalvos akys patamsėjo ir surimtėjo iš susijaudinimo, kuris buvo aiš­
kiai panašus į meilę. Ir kaip tik tada, kai Meto nerimas pasiekė vir­
šūnę, ir jis suprato, kad reporteriai galiausiai ją sugavo, mergina pa­

• 433 •
keitė taktiką ir savo noru įėjo j jų spąstus taip, kad jis turėjo staigiai
įkvėpti oro, nustebintas jos drąsos.
- Vienu ar kitu metu, - tarė Džulė, - dauguma šios šalies m ote­
rų galbūt įsivaizdavo esančios įsimylėjusios Zakarį Benediktą. Dabar,
kai aš jį pažįstu, - pridūrė ji nežymiai virptelėjusiu balsu, - manau,
kad jos pasirodė labai protingos. Jis... - Ji sudvejojo, akivaizdžiai ieš­
kodama tinkamų žodžių, o tada visai paprastai pasakė: - Vyras, kurį
moteriai labai lengva pamilti.
Netarusi daugiau nė žodžio, ji nusisuko nuo mikrofonų ir tuojau
pat buvo apsupta dviejų vyrų, kurie, kaip spėjo Metas, buvo FTB
agentai, ir kelių uniformuotų šerifų, kurie ją saugiai išvedė iš scenos.
Metas nuspaudė nuotolinio valdymo mygtuką, kai CNN reporte­
ris pradėjo kartoti interviu, o tada pažvelgė į savo žmoną.
- Ką apie tai manai?
- Manau, - ramiai pasakė Meredit, - ji buvo fantastiška.
- Bet ar ji visai pakeitė tavo nuomonę apie Žaką? Aš nusiteikęs
palankiai, bet tu niekada jo nepažinojai, todėl greičiausiai reaguotum
į jos interviu kaip ir visi kiti.
- Abejoju, ar esu tokia nešališka, kaip manai. Tu, brangusis, labai
griežtai sprendi apie žmones ir aiškiai pasakei, kad tiki, jog jis ne­
kaltas. Jeigu tu tiki, tada aš taip pat linkusi tikėti.
- Ačiū už tavo palankumą mano nuomonei, - švelniai padėkojo
jis, bučiuodamas jai kaktą.
- Dabar turiu klausimą tau, - pridūrė ji, ir Metas instinktyviai
pajuto, ko ji ketina klausti.
- Džulė Matison sakė buvusi nuvežta į vienišą namą kažkur Ko­
lorado kalnuose. Ar tai buvo mūsų namas?
- Nežinau, - atsakė jis atvirai, šiepdamasis, kai ji skeptiškai pa­
žvelgė į jį. - Bet spėju, kad taip, - pridūrė jis, norėdamas išlikti są­
žiningas. - Žakas yra ten buvęs anksčiau, nors visada atskrisdavo
trumpam ir per šitiek metų ne sykį siūliau jam pasinaudoti tuo na­

• 434 •
mu. Be abejo, visai natūralu, kad jis jautėsi galįs nevaržomas juo pa­
sinaudoti, kol manęs tiesiogiai neįpainiojo...
- Bet tu esi įpainiotas! - kiek desperatiškai pratrūko Meredit. -
Tu jam padėjai...
- Aš nesu įsipainiojęs su Žaku taip, kad rizikuočiau savo šeima. -
Kai ji vis dar atrodė neįtikinta, jis ramiai pakartojo: - Eidamas į ka­
lėjimą, jis man davė įgaliojimą tvarkyti jo investicijas ir finansus, ką
aš ligi šiol tebedarau. Tai nėra neteisėta ir neslepiama nuo teisėtvar­
kos organų. Ligi pabėgimo iš kalėjimo jis nuolat bendravo su manimi.
- Bet kaip dabar, kai jis pabėgo, Metai? - paklausė ji, akimis ieš­
kodama jo veido. - Kas bus, jeigu jis mėgins susisiekti su tavimi?
- Tuo atveju, - atsakė jis nerūpestingai gūžtelėjęs, kas ją dar la­
biau sujaudino, - darysiu viską, ką privalo daryti įstatymų paisantis
pilietis ir ko iš manęs tikėtųsi Žakas: aš pranešiu valdžios organams.
- Kaip greitai?
Jis nusijuokė iš jos supratingumo ir apglėbė ranka jai pečius,
vesdamasis ją į miegamąjį.
- Pakankamai greitai, kad neleisčiau valdžios atstovams apkaltin­
ti mane bendrininkavimu, - pažadėjo jis. - Ir nė kiek ne greičiau, -
tyliai pridūrė.
- O kaip dėl to, kad jis naudojosi mūsų namu? Ar pasakysi val­
džios atstovams, ką įtari?
- Manau, - nusprendė jis, valandėlę pamąstęs, - tai puiki mintis!
Tai jie palaikys dar vienu mano nekaltumo įrodymu ir didelio pasiti­
kėjimo vertu gestu iš mano pusės.
- Gestu, - kreivai šyptelėjusi pridūrė jo žmona, - kuris negali pa­
kenkti tavo draugui, nes, pasak Džulės Matison, jis išvyko iš Kolora­
do prieš kelias dienas.
- Labai protingai galvoji, brangioji, - pritarė jis šypsodamas. - O
dabar kodėl nesiguli į lovą trumpo pogulio ir nepalauki manęs, kol
paskambinsiu vietiniam FTB padaliniui?

• 435 •
 Ji palingavo galvą ir uždėjo delną jam ant alkūnės.
- Jeigu tave paprašyčiau daugiau nesikišti niekur, kas susiję su
Zakariu Benediktu, - pradėjo ji, bet Metas papurtė galvą, kad ją nu­
tildytų.
- Aš bet ką pasaulyje padaryčiau dėl tavęs, tu tai žinai, - atsakė
jis balsu, kuris nuo užliejusių emocijų skambėjo kimiai. - Bet pra­
šau, Meredit, nereikalauk iš manęs šito. Turiu sutarti su savimi, ir
man bus labai sunku, jeigu pakenksiu Žakui.
M eredit dvejojo, vėl nustebinta Meto lojalumo šiam vyrui. Pa­
prastai laikomas puikiu, bet kietu verslininku, Metas turėjo šimtus
pažįstamų, bet jis nei pasitikėjo jais, nei laikė juos savo draugais. Iš
teisybės, kiek ji žinojo, Zakaris Benediktas buvo vienintelis, kurį jis
laikė artimu, patikimu draugu.
- Jis tikriausiai nepaprastas žmogus, jeigu tu jam toks ištikimas.
- Tau jis patiktų, - patikino jis, glostydamas jai pasmakrę.
- Kodėl toks tikras? - erzino ji, prisiderindama prie nerūpestingo
jo tono.
- Esu tikras, - tyčia manieringai atsakė jis, - kad dėl manęs tu
kraustaisi iš proto.
- Negi nori pasakyti, kad judu panašūs?
- Daugumai žmonių šitaip atrodė ir ne tik dėl to, kad bandė įsi­
teikti mums. Tačiau, - pridūrė jis surimtėdamas, - aš esu viskas, ką
turi Žakas. Aš vienintelis, ką jis turi. Kai jį suėmė, pataikūnai ir
konkurentai, daugelį m etų šokinėję aplinkui, paliko jį, lyg jis būtų
apsikrėtęs buboniniu maru, ir džiūdavo dėl jo žlugimo. Buvo ir to ­
kių, kurie liko lojalūs jam net po to, kai pakliuvo į kalėjimą, tačiau
jis atstūm ė juos ir net nenorėjo atsakyti į jų laiškus.
- Gal jam buvo gėda.
- Esu tuo tikras.
- Tu klysti dėl vieno dalyko, - tyliai tarė ji. - Jis, be tavęs, turi
dar vieną sąjungininką.

• 436 •
 -K ą?
- Džulę Matison. Ji įsimylėjusi jį. Kaip manai, ar jis matė ją arba
girdėjo, ką ji kalbėjo šį vakarą?
Metas papurtė galvą.
- Abejoju. Kad ir kur jis būtų, tai kažkur labai toli ir ne šioje ša­
lyje. Būtų kvailas, jei liktų Valstijose, o Žakas nėra kvailys.
- Norėčiau, kad būtų galėjęs ją girdėti, - pasakė Meredit, visa
širdimi linkėdama jam gero, nors ir buvo labai susirūpinusi vyro sau­
gumu. - Gal jam pavyko, ir jis žino, ką ji bando daryti.
- Žakui niekada nesiklostė asmeninis gyvenimas.
- Ar manai, kad jis įsimylėjo Džulę Matison, kai jie buvo drauge?
- Ne, - nepalikdamas jokių abejonių, griežtai nukirto jis. - Tuo
metu jis turėjo daug skubesnių dalykų, Žakas... turi beveik visišką
imunitetą moterims. Jis naudojasi jomis seksualiai, bet per daug jų
negerbia, kas nestebina, turint omeny, kokias moteris jis pažinojo.
Kai jo aktoriaus karjera buvo sėkminga, jos kibo prie jo kaip musės
prie musgaudžio, bet kai tapo režisieriumi - su solidžiais kino vaid­
menimis, kuriuos galėjo dalinti laimingoms aktorėms, - jos spietėsi
aplinkui jį kaip gražios glotnios piranijos. Jis buvo pripratęs prie jų.
Iš teisybės vienintelis tikras švelnumas, kokį mačiau jį rodant, buvo
skirtas vaikams, dėl to jis ir vedė Reičelę. Ji jam pažadėjo pagimdy­
ti vaikų ir, aišku, išsigynė savo pažado taip pat kaip ir savo priesaikų.
Purtydamas galvą, kad dar labiau pabrėžtų savo žodžius, jis baigė:
- Žakas neįsimylės dailutės jaunos mokytojos iš mažo miestelio -
tik ne per kelias dienas, net ir ne per kelis mėnesius.

• 437 •
 50
Apšviestas besileidžiančios saulės, aukštas vyras ėjo
dulkėtu keliu, kuris iš kaimo vedė į judrius dokus, rankoje laikydamas
laikraštį ir keletą žurnalų. Pasukęs į prieplauką, jis neužkalbino nė
vieno žvejo, kurie iškrovinėjo dienos laimikį arba taisė savo tinklus, ir
nė vienas jų neužkalbino jo, tačiau kelios poros smalsių akių nulydėjo
nepažįstamąjį jo laivo link, keturiasdešimt dviejų pėdų ilgio heteraso,
vardu Džulė, šviežiai mėlynais dažais užrašytu laivagalyje. Be laivo
pavadinimo, kurį užrašyti laivagalyje reikalavo įstatymai, laivas niekuo
neišsiskyrė. Iš tolo atrodė kaip ir tūkstančiai laivų, kurie slydo per
vandenis Pietų Amerikos pakrantėje, kai kurie jų frachtuoti sportinin­
kams žūklautojams, tačiau didžiuma naudojami tik žvejybai, ir visi
kiekvieną vakarą grįždavo iškrauti laimikio, o kitą rytą, kai žvaigždės
dar tebemirkčiodavo priešaušrio danguje, vėl išplaukdavo.
Kaip ir laivas, jo savininkas beveik niekuo neišsiskyrė, kai žings­
niavo doku. Vietoj trumpų kelnių ir megztų marškinių, kuriuos mėg­
davo frachtuotų laivų kapitonai, jis vilkėjo paprastus žvejo drabu­
žius - baltus plačiarankovius marškinius iš šiurkščios medvilnės,
chaki kelnes, minkštapadžius batus ir tamsią kepurę, užsmauktą ant
kaktos. Jo veidas, apžėlęs keturias dienas neskusta tamsia barzda,
buvo įdegęs saulėje, tačiau įdėmiau pažiūrėjęs pastebėtum, kad jo
oda nebuvo tokia nugairinta, kaip kitų žvejų, ir jo laivas buvo grei­
čiau pritaikytas plaukiojimui nei žvejybai. Bet tai buvo judrus preky­
bos salos uostas ir Džulė buvo tiktai vienas iš tūkstančio laivų, apsi-
stojančių čia - laivų, dažnai gabenančių krovinį, kuris nėra nei valgo­
mas, nei legalus. Kitapus prieplaukos du žvejai Diablo laive pakėlė
akis, kai Džulės savininkas įlipo į savo laivą. Po valandėlės atgijęs
ėmė burgzti laivo generatorius ir apačioje užsidegė kajutės šviesos.
- Jis veltui eikvoja kurą, leisdamas generatorių pusę nakties, -
pastebėjo vienas žvejas. - Ką jis veikia, kad jam reikia motoro?

• 438 •
 - Kartais pro užuolaidas matau jo šešėlį prie stalo. Manau, kad
sėdi ir skaito.
Kitas žvejas reikšmingai pažiūrėjo į penkias antenas, kyšojusias
aukštai virš Džulės viršutinio vairo.
- Jis šitame laive turi visus įrenginius, kartu ir radarą, - reikš­
mingai pastebėjo jis, - tačiau niekada nežvejoja ir neieško frachtavi-
mui klientų. Mačiau, kaip vakar netoli Kalvario salos buvo išmetęs
inkarą ir net lynų nebuvo nuleidęs į vandenį.
Pirmasis žvejas prunkštelėjo pasipiktinęs:
- Todėl, kad jis nėra nei žvejas, nei frachtuojamo laivo kapitonas.
- Manai, jis dar vienas narkotikų kontrabandininkas?
- O kas gi daugiau? - pritarė jo bičiulis, abejingai gūžtelėjęs.
Nenujausdamas, kad jo buvimas sukėlė tiek komentarų judriuose
dokuose, Žakas studijavo žemėlapius, išskleistus ant stalo, ir stropiai
braižė įvairius maršrutus, kuriais galėtų plaukti kitą savaitę. Buvo
trečia valanda nakties, kai jis galiausiai susuko žemėlapius, tačiau ži­
nojo negalėsiąs miegoti, nors ir buvo išvargęs. Per pastarąją savaitę
jis beveik visai nemiegojo, nors pabėgo iš Jungtinių Valstijų visai
sklandžiai tik dėl Eriko Sandinio ryšių ir Žako pusės milijono dole­
rių. Kolorade mažas išnuomotas sraigtasparnis pasirodė, kaip buvo
laukta, paimti jo už 200 jardų nuo namo, aikštelėje, specialiai skirto­
je tam tikslui, išskyrus tai, kad ji buvo numatyta naudotis namo sa­
vininkams ir jų kviestiniams svečiams. Nešinas slidėmis ir apsiren­
gęs kaip slidininkas su dideliais spalvotais apsauginiais akiniais, slė­
pusiais beveik visą veidą, Žakas įlipo į sraigtasparnį ir buvo nuskrai­
dintas į mažą slidininkų trobelę valanda kelio nuo ten. Pilotas nieko
neklausinėjo, neparodė jokio nustebimo dėl to, kas, kaip Žakas žino­
jo, buvo gana įprasta transporto priemonė, naudojama slidininkų, ku­
riems patiko turėti savo kalnus, o slidinėti nuo svetimų.
Išnuomotas automobilis laukė Žako slidininkų trobelės automobi­
lių stovėjimo aikštelėje, ir iš ten jis važiavo į pietus, į mažą nutūpi­

• 439 •
mo aikštelę, kur laukė privatus lėktuvas, kaip buvo suplanuota, ant
nuvalyto nusileidimo tako. Priešingai negu sraigtasparnio pilotas,
kuris buvo absoliučiai niekuo dėtas ir legalus, keturių motorų su
propeleriu lėktuvo pilotas toks nebuvo. Skrydžio planas, kurį jis pa­
teikdavo kiekvieną sykį, kai jie nusileisdavo papildyti degalų, buvo
ne tas, kurio jie laikėsi, kai lėktuvėlis pasuko į pietus ir pietryčius.
Netrukus po to, kai jie paliko JAV oro erdvę, Žakas užmigo ir nu­
budo tik tada, kai jie pakeliui nusileido įsipilti kuro, bet nuo tada, kai
išlipo, ligi šiol jis sugebėjo nusnūsti tik po keletą valandų.
Atsistojęs nuėjo į laivo virtuvę ir įsipylė į stiklinę brendžio, vil­
damasis, kad tai padės jam užmigti, nors jau žinojo, kad negelbės,
tada nusinešė brendį į mažą saloną, naudojamą kaip svetainę ir val­
gomąjį jo jūriniuose „namuose". Žakas išjungė didžiąsias kajutės
šviesas ir paliko tik mažą varinę lempą ant stalelio greta sofos, ap­
švietusią Džulės nuotrauką, kurią buvo išplėšęs iš savaitės senumo
laikraščio ir įdėjęs į mažus rėmelius, kuriuos nuėmė nuo sienos,
esančios priešais lovą. Iš pradžių jis manė, kad tai jos koledžo baigi­
mo nuotrauka, bet šį vakarą, kai gurkšnodamas brendį gerai įsižiūrė­
jo, nusprendė, kad nuotrauka greičiausiai bus padaryta, kai Džulė
buvo išsipuošusi kokiam pobūviui, o gal vestuvėms. Ant kaklo ji tu­
rėjo puikų vėrinį ir vilkėjo persikų spalvos suknelę kuklia iškirpte,
bet labiausiai toje nuotraukoje jam patiko jos plaukai, sušukuoti kaip
ir tada, kai jie buvo išsipustę savo „pasimatymui".
Žinodamas, kad kankina pats save, ir vis dėlto negalėdamas liau­
tis, jis ištiesė ranką ir nukabino rėmelius, tada atrėm ė kulkšnį į
priešingos kojos kelį ir padėjo nuotrauką prie kojos. Palengva brau­
kė nykščiu per šypsančias jos lūpas, spėliodamas, ar ji šypsosi dabar,
grįžusi namo. Vylėsi, kad šypsosi, bet tai, ką jis matė nuotraukoje,
buvo paskutinis jos vaizdas - iškamuota išraiška veide, kai jis išjuo­
kė ją už tai, kad ji pasakė jį mylinti. Šitas prisiminimas persekiojo
Žaką. Jis draskė jį kartu su kitais rūpesčiais dėl jos, spėliojimais, ar

• 440 •
ji nėščia. Jis be paliovos kankino save, svarstydamas, ar jai teks iš­
kęsti abortą, ar nesantuokinės motinystės gėdą mažame miestelyje.
Buvo tokia daugybė dalykų, kuriuos jis norėjo jai pasakyti, tokia
daugybė, kuriuos būtinai reikėjo jai papasakoti. Jis nurijo brendžio li­
kutį, grumdamasis su noru parašyti jai dar vieną laišką. Jis kiekvie­
ną dieną rašė jai laiškus, nors velnioniškai gerai žinojo negalįs jų iš­
siųsti. Jam reikia liautis rašius tuos laiškus, tikino save Žakas.
Reikia išmesti ją iš galvos, kol neišėjo iš proto...
Reikia nors kiek numigti.
Ir net šitaip galvodamas siekė plunksnos ir bloknoto.
Kartais jis pasakodavo jai, kur esąs ir ką veikiąs, kartais smulkiai
aprašydavo daugybę dalykų, kurie, kaip manė, būtų jai įdomūs, kokia
sala ir vietos žvejų papročiai, tačiau šiandien buvo kitaip nusiteikęs.
Šį vakarą nuovargis ir brendis kiek apmalšino šėlstantį jo sielvartą ir
rūpesčius. Pasenusiame Amerikos laikraštyje, kurį jis šįryt nusipirko
kaime, buvo rašoma, kad Džulė įtariama padėjusi jam ir sukursčiusi
jo pabėgimą. Staiga jam dingtelėjo, kad jai teks pasamdyti advokatą,
kad policija ir FTB liautųsi ją persekioti ar, dar blogiau, kaltinti ben­
drininkavimu vien tam, kad įbauginę ją, priverstų prisipažinti tai,
kas buvo netiesa. Jeigu tai įvyktų, jai reikėtų labai gero advokato, o
ne kokio kaimo Jurgio. Jai reikės pinigų tokiam advokatui pasamdy­
ti. Naujas rūpestis nuslopino neviltį, kuri buvo apniaukusi jo mąsty­
mą nuo to laiko, kai jinai jį paliko, ir jo protas ėmė įnirtingai dirbti,
rasdamas naujas problemas ir netikėtus jų sprendimus.
Jau aušo, kai Žakas atsilošė kėdėje, neįtikėtinai iškamuotas ir vi­
siškai sutriuškintas. Sutriuškintas, nes žinojo išsiusiąs jai šitą laišką.
Turėjo išsiųsti iš dalies dėl to, ką buvo nusprendęs, bet ir dėl to,
kad be galo troško, jog ji sužinotų, kaip jis jautėsi. Jis dabar tikrai ži­
nojo, kad teisybė negalėjo įskaudinti jos tiek, kiek jis buvo ją įskau­
dinęs melu. Tai bus paskutinis jo bendravimas, bet jis bent pataisys
tą bjaurią pačių gražiausių jo gyvenime dienų ir naktų pabaigą.

• 441 •
 Saulė skverbėsi pro užuolaidas salone, ir jis dirstelėjo į laikrodį.
Šioje saloje paštas būdavo išvežamas tik kartą per savaitę ankstų
rytą pirmadieniais, tai reiškė, kad jis nebeturi laiko perrašyti savo
kliedesių pilnam, padrikam laiškui, be to, jam dar reikėjo parašyti
laišką Metui ir paaiškinti, ko jis iš jo nori.

- Ten Kytonas, apačioje, už dešiniojo sparno, pone

Farelai, - paaiškino pilotas, kai blizgantis reaktyvinis lėktuvas grakš­
čiai išlindo iš už debesų uždangos ir pradėjo leistis. - Žadu praskris-
ti virš to ruožo, kad įsitikinčiau, jog lėktuvas toks pat geras, kaip ir
būdavo.
Metas ištiesė ranką ir paspaudė vidaus telefono mygtuką.
- Puiku, Styvai, - atsainiai pasakė jis, įdėmiai žiūrėdamas į susi­
rūpinusią žmoną. - Kas negerai? - ramiau pasiteiravo jis Meredit. -
Tariausi visiškai įtikinęs tave, kad nėra nieko neteisėto nuvežti laiš­
ką, adresuotą Džulei Matison, kurį turėjau perduoti. Valdžia puikiai
žino, kad turiu Žako advokato įgaliojimus tvarkyti jo finansinius rei­
kalus. Aš jau perdaviau voką su jo nurodymais, todėl jie gali mėgin­
ti jį atsekti. Bet tai jiems nepadės, - kikendamas pridūrė jis. - Laiš­
kas su Dalaso antspaudu, ir tikriausiai kam nors mokama, kad ko­
respondencija, skirta man, būtų išimta iš voko, o paskui peradresuo­
ta mano vardu.
Žinodama, kaip jam rūpi tai, ką jis daro, Meredit pasistengė pa­
slėpti savo susirūpinimą ir paklausė:
- Kodėl jis taip elgiasi, jeigu taip besąlygiškai pasitiki tavimi?
- Kad laisvai galėčiau perduoti valdžios organams vokus, gauna­
mus iš jo, neišduodamas, kur jis yra. Jis saugo mus abu. Taigi ma­
tai - ligi šiol kuo griežčiausiai laikiausi įstatymų.

• 442 •
 M eredit atrėm ė galvą į išlenktą baltą odinę sofą, užėmusią be­
veik visą lėktuvo kabiną, ir juokdamasi atsiduso:
- Ne, tu nesilaikei. Nepasakei FTB, kad jis drauge su laišku tau
įdėjo ir laišką Džulei Matison, ir nepranešei jiems, kad gabeni jį.
- Laiškas jai yra neužrašytame antspauduotame voke, - nerūpes­
tingai atšovė jis. - Neturiu jokios galimybės sužinoti, ką Žakas jame
parašė. Kiek žinau, ten kulinariniai receptai. Tikiuosi, - pridūrė jis
pasibaisėjęs, - nesiūlai atplėšti laiško, kad sužinočiau, kas jame. Ši­
taip daryti, beje, federalinis nusižengimas. Dar daugiau, mieloji, nė­
ra įstatymo, kuris konkrečiai reikalautų, kad pranešinėčiau valdžiai
kiekvieną sykį, kai Žakas susisiekia su manimi.
Išsigandusi ir nenorom pralinksminta jo drąsaus nerūpestingumo,
Meredit pakreipė galvą ir pažiūrėjo į išvaizdų vyrą, kurį ji įsimylėjo
ir prarado, kai buvo nekalta aštuoniolikmetė debiutante, o jis - dvi­
dešimt penkerių metų plieno pramonės darbininkas. Per vieną trum ­
pą dekadą jis paliko gamyklą ir įkūrė savą finansinę imperiją, parem­
tą drąsa, talentu ir ryžtu. O tada jis susigrąžino ją. Nors jis ir buvo
subtiliai rafinuotas - dėvėjo drabužius, siūtus pagal užsakymą, turė­
jo jachtų ir privačių lėktuvų, širdyje Metas buvo ir visada liks gat­
vės mušeika. Ir už tai Meredit mylėjo jį. Mylėjo tą beprotišką jo
drąsą, jėgą, nors ir žinojo, kad dėl to jis dabar ignoravo visus gali­
mus teisinius savo veiksmų padarinius. Jis tikėjo Zakario Benedikto
nekaltumu, ir tai buvo vienintelis pateisinimas, kodėl jis buvo toks
nepalenkiamas. Taškas. Nors ji ir žinojo, kad tai beprasmiška, gal ir
nereikalinga, užsispyrė šiandien po pietų važiuoti drauge vien tam,
kad įsitikintų, jog Metas per toli nenueis.
- Ko šitaip šypsaisi? - paklausė jis.
- Nes myliu tave, - kreivai šyptelėjusi prisipažino ji. - Na, o tu
ko šypsaisi?
- Nes tu mane myli, - meiliai sušnibždėjo jis, apglėbdamas ją ir
nosimi trindamas jai kaklą. - Ir, - pridūrė jis, iš priekinės švarko ki­
šenės traukdamas laišką, kurį jam buvo parašęs Žakas, - dėl šito.

• 443 •
 - Sakei, kad čia sąrašas nurodymų dėl Džulės Matison. Kuo gi jis
juokingas?
- Tai ir yra juokinga - nurodymų sąrašas. Kai Žakas sėdo į kalė­
jimą, jis turėjo didžiulį turtą investicijomis, išblaškytomis po visą pa­
saulį. Ar žinai, kiek nurodymų tada davė man, kai įgaliojo jas visas
tvarkyti?
-N e.
- Tik vieną, - pasakė jis šiepdamasis, iškėlęs smilių. - Jis pasa­
kė: „Pasistenk nepriversti manęs bankrutuoti".
Meredit nusijuokė, o Metas pažvelgė pro langą, kai lėktuvas sau­
lėlydyje staigiai krito žemyn, lėkdamas į nutūpimo taką.
- Čia Džo su automobiliu, - pasakė jis, turėdamas omeny jų vai­
ruotoją, kuris atskrido į Dalasą komerciniu reisu tą rytą, išsinuomo­
jo neaiškų automobilį ir atvažiavo čia jų pasitikti. Metas norėjo at­
vykti ir išvykti taip, kad niekas nesužinotų juos čia buvus, o tai reiš­
kė, kad jie negalėjo išsikviesti taksi iš oro uosto, net jeigu Kytone ir
buvo taksi tarnyba.

- Ar yra kokių problemų, Džo? - paklausė Metas, kai jie šm urkš­

telėjo į galinę automobilio sėdynę.
- Ne, - linksmai atsakė Džo ir, nuspaudęs akceleratorių, nušvilpė
automobiliu pakilimo taku jam būdinga lenktynininko maniera. - At­
važiavau čia prieš valandą ir susiradau Džulės Matison namą. Prie­
šais jį kieme buvo krūva vaikiškų dviračių.
Meredit įsikibo Metui į ranką, kad nenugriūtų ir išpūtė akis,
linksmai susitaikiusi su nutrūktgalvišku Džo vairavimu. Kad nežiū­
rėtų į žvyrą, skriejantį iš po pašėlusiai besisukančių automobilio ra­
tų, kai jie išlėkė į plentą, ji grįžo prie ankstesnio jų pokalbio lėktuve.
- Kokius nurodymus tau davė Žakas dėl Džulės Matison?
Ištraukęs sulankstytą laišką iš savo švarko kišenės, Metas dirs­
telėjo į pirmąsias eilutes ir abejingai pasakė:

• 444 •
 - Tarp kitų dalykų, turiu atidžiai pasižiūrėti, kaip ji atrodo, ir įsi­
tikinti, ar ji ne sublogusį, ar išsimieganti.
Neįprastą Žako Benedikto susirūpinimą savo buvusia įkaite tuč­
tuojau pastebėjo Meredit, ir tai sušvelnino jos požiūrį į jį.
- Iš kur gali žinoti, tik pasižiūrėjęs į ją. Tu nežinai, kaip ji atrodė,
prieš praleisdama savaitę su juo.
- Galiu tik spėti, kad patirtas stresas Žaką galutinai nualino. -
Prisiversdamas neparodyti, kaip jam tai rūpi, Metas nerūpestingai
tęsė: - Tau patiks kitas punktas tame sąraše. Aš taip pat turėčiau iš­
siaiškinti, ar ji nėščia.
- Žiūrėdamas į ją? - sušuko Meredit, kai Džo sulėtino greitį ir
įsuko į medžiais apsodintą gyvenamųjų namų gatvę.
- Ne, man regis, turėčiau paklausti ją. Štai kodėl taip apsidžiau­
giau, kai pasisiūlei važiuoti drauge. Jeigu ji paneigs esanti nėščia,
turiu Žakui pranešti, ar aš tuo tikiu.
- Jeigu ji nepanaudojo kokio testo ankstyvajam nėštumui nusta­
tyti, ji pati gali to nežinoti. Dar tik trys savaitės, kai jie išsiskyrė
Kolorade. - Meredit užsimovė pirštines, kai Džo O’Hara staigiai su­
stabdė automobilį priešais dailų vienaaukštį rančos stiliaus namą,
kur maži berniukai lipo ant savo dviračių ir mynė tolyn. - Jeigu jis
šitaip rūpinasi, Metai, jo jausmai jai turi būti labai gilūs.
- Jis jaučia kaltę ir atsakomybę, - abejingai spėjo Metas, lipda­
mas iš automobilio. - Žakas visada buvo labai atsakingas.
Kai jie ėmė eiti šaligatviu, du maži berniukai invalidų vežimė­
liuose balsu kvatodami išriedėjo pro šonines duris ir nusileido pan­
dusu į alėją, o juos nusivijo visa sukaitusi jauna daili moteris.
- Džoni! - šaukė ji taip pat kvatodama, besivydama vaiką. - Grą­
žink!
Berniukas, pašauktas Džoniu, ant keliuko taip įspūdingai pasisu­
ko, ore mojuodamas užrašų knygele, kurios puslapiai sujungti spira­
le, kad ji negalėtų pasiekti, o tuo metu jo draugas vikriai įterpė sa­

• 445 •
vo vežimėlį, kad jam padėtų. Metas ir Meredit sustojo, stebėdami šį
džiugų žaidimą, o tuo m etu kvatojanti Džulė Matison nesėkmingai
bandė pergudrauti jungtinę berniukų gynybą.
- Gerai, - sušuko mergina, įsispręsdama į šonus, nepastebėjusi
suaugusių svečių, - laimėjot, pabaisos! Rytoj nebus kontrolinio. O
dabar grąžinkit pažymių sąsiuvinį.
Su pergalės šauksmu Džonis padavė jai sąsiuvinį.
- Ačiū, - padėkojo Džulė ir meiliai užsmaukė jam ant ausų ir
akių megztą kepuraitę, o jis juokdamasis atstūmė ją atgal į viršų. Ji
pasilenkė priešais antrąjį išsišiepusį berniuką ir užsegė jam švarko
užtrauktuką ligi pat pasmakrės, o tada pakedeno raudonus plaukus. -
Tu, Timai, labai įsigudrinai blokuoti. Neužmiršk to per žaidimą kitą
šeštadienį, gerai?
- Gerai, panele Matison.
Džulė pasisuko stebėdama, kaip jie nuvažiuoja keliuku, ir tada
pamatė gražiai apsirengusią porą stovint netoli šaligatvio krašto
priešais jos namus. Jie žengė pirmyn, ir Džulė apglėbė save ranko­
mis žvarbiame vėjyje, mandagiai šypsodama, kol laukė jų, galvoda­
ma, kad tirštėjančiose rūkuose jie abu atrodė kažkur matyti.
- Panele Matison, - prašneko vyras, šypsena atsakydamas į jo­
sios. - Aš esu Metjus Farelas, o čia mano žmona Meredit.
Iš arti Meredit Farel buvo tokia pat graži kaip ir jos vyras, ir to­
kia pat šviesi kaip jis tamsus, o jos šypsena tokia pat šilta kaip ir jo.
- Ar jūs viena? - paklausė jis, žvelgdamas į namą.
Džulė sustingo nuo išgąstingo įtarimo.
- Ar jūs reporteriai? Jeigu jūs reporteriai, aš...
- Aš Žako draugas, - ramiai pertraukė ją Metas.
Džulės širdis atsitrenkė jai į šonkaulius.
- Prašom užeiti, - skubiai pakvietė ji, priblokšta ir džiugiai susi­
jaudinusi ji žodžius berte išbėrė.
Ji įvedė juos per kiemo duris, pro virtuvę, kur ant kablių sienoje
kabojo variniai puodai ir keptuvės, į svetainę.

• 446 •
 - Čia labai gražu, - pastebėjo Meredit Farel, nusivilkusi paltą, ir
dairydamasi po erdvų kambarį su baltais pintais baldais, ryškiai ža­
liomis ir mėlynomis languotomis pagalvėmis ir kampuose sustaty­
tais puoduose vešinčiais medeliais ir gėlėmis.
Džulė bandė šypsotis, tačiau, imdama Meto paltą, ji neviltingai
išpyškino:
- Ar Žakas sveikas?
- Kiek man žinoma, jis jaučiasi puikiai.
Jai truputį atlėgo, tačiau sunkiai sekėsi būti mandagia šeiminin­
ke, kai ji troško tik vieno - sužinoti, ko jie atvyko, ir tuo pat metu
žūtbūt pratęsti jų viešnagę, nes Metas Farelas buvo jo draugas, ir
tam tikra prasme tai atvedė Žaką tiesiai čia, į jos namus.
- Gal norėtum ėt taurės vyno ar kavos? - paklausė ji, grįžtelėju­
si, kai kabino svečių paltus į spintą, o jie susėdo ant sofos.
- Mielai išgerčiau kavos, - pasakė m oteris, o jos vyras link­
terėjo.
Džulė per rekordinį laiką paruošė kavą, išdėliojo puodukus ir
lėkštutes ant padėklo ir grįžo į svetainę taip greitai, kad abu jos
svečiai nusišypsojo jai, tarytum supratę ir įvertinę jos dilemą.
- Kažkodėl baisiai jaudinuosi, - prisipažino ji, slopindama juoką,
dėdama padėklą priešais juos ir trindama delnais sau šlaunis. - Bet
aš... labai džiaugiuosi, kad jūs atvykot. Atnešiu kavą, kai bus gatava.
- Jūs nė trupučio nesijaudinot, - susižavėjęs pastebėjo Metas Fa­
relas, - kai televizijoje susitikot su visu pasauliu ir bandėt, man re­
gis, labai sėkmingai palenkti juos į Žako pusę.
Šiluma jo akyse ir balse leido jai pasijausti taip, tarsi ji būtų pa­
dariusi kažką nuostabaus ir drąsaus.
- Tikiuosi, visi Žako draugai taip galvoja.
- Žakas nebeturi daug draugų, - atsakė jis kategoriškai. - Kita
vertus, - pridūrė, nežymiai šyptelėjęs, - turint tokią šalininkę kaip
jūs, jam daug draugų ir nereikia.

• 447 •
 - Kiek laiko jį pažįstat? - paklausė Džulė, sėsdama ant kėdės
tiesiu kampu su sofa.
- Meredit niekada nebuvo su juo susitikusi, bet aš jį pažįstu jau
aštuonerius metus. Mes buvom kaimynai Kalifornijoje, Karmelyje. -
Metas stebėjo, kaip ji truputį lenkiasi į priekį, visą dėmesį sutelku­
si į jį, ir, jausdamas jos norą sužinoti viską, ką galima, pridūrė: -
Mes taip pat buvom partneriai keliuose verslo projektuose. Kai Ža­
kas sėdo į kalėjimą, jis man davė įgaliojimus, tai man davė teisę ir
atsakomybę tvarkyti visus jo finansinius reikalus.
- Nuostabu, kad jūs viso to imatės, - maloniai pasakė Džulė, ir
Metas pirmą kartą pamatė retą, nuoširdžią šilumą, kuria ji tikriausiai
buvo apgaubusi Žaką, kai jam labiausiai jos reikėjo Kolorade. - Tik­
riausiai jis labai jus vertina ir gerbia, kad taip besąlygiškai jumis pa­
sitiki.
- Mes pasitikim vienas kitu, - atsakė jis, kiek suglumęs, norėda­
mas rasti kokį nors būdą, kuris palengvintų priėjimą prie jo apsilan­
kymo tikslo.
- Ir dėl to jūs čia atvykot iš Kalifornijos, - viltingai tarė ji, - nes
kaip Žako draugas norėjot, kad aš žinočiau, jog jūs pritariat tam, ką
aš kalbėjau per spaudos konferenciją?
Metas papurtė galvą, nenorėdamas nuklysti į smulkmenas.
- Mes dabar tik atostogaujame Karmelyje, - paaiškino jis. - Nuo­
latinė mūsų gyvenamoji vieta - Čikaga.
- Man atrodo, aš labiau norėčiau gyventi Karmelyje, nors nieka­
da nesu ten buvusi, - pasakė ji, sekdama jo pavyzdžiu ir pereidama
prie mandagaus pasišnekėjimo.
- Mes gyvename Čikagoje, nes Meredit yra firmos Bancroft and
Company, kurios centras ten, prezidentė.
- Bancroft! - sušuko Džulė, jai padarė didelį įspūdį Meto paminė­
tos elitinės universalinės parduotuvės, ir, šypsodama Meredit, ji pa­
sakė: - Esu buvusi jūsų parduotuvėje Dalase, nuostabu, - pagyrė ji,

• 448 •
tačiau nutylėjo, kad jai ten viskas atrodė pernelyg brangu. Atsistoda­
ma pasiūlė: - Atnešiu kavą, jau turėtų būti išvirusi.
Jai išėjus, Meredit palietė savo vyro rankovę ir tyliai tarė:
- Ji jau pajuto, kad atvykai čia su tikslu, ir kuo ilgiau delsi, tuo
labiau ji jaudinsis.
- Aš ne per labiausiai noriu eiti prie reikalo, - prisipažino Me­
tas. - Žako prašymu, atvažiavau tūkstantį mylių, kad tiesiai ją pa-
klausčiau, ar ji nėščia, ir atsiskaityčiau su ja čekiu nuo jo. Pasakyk
man, kaip galima subtiliau pasakyti: „Panele Matison, aš atvežiau
jums ketvirčio milijono dolerių čekį, nes Žakas baiminasi, kad jūs
nėščia, ir jaučiasi dėl to kaltas, ir nori, kad jūs užmokėtumėt advo­
katui, kad sulaikytų spaudą ir teisminę valdžią".
Ji jau buvo besiūlanti aiškesnį ir taktiškesnį būdą, bet jai dar ne­
pradėjus kalbėti, grįžo Džulė su porcelianiniu kavinuku ir ėmė pils­
tyti kavą į puodelius. Metas nusikrenkštė ir pradėjo šiurkščiu sutri­
kusiu balsu:
- Panele Matison...
- Prašom vadinti mane Džule, - pertraukė ji, atsitiesdama ir au­
tomatiškai įsitempdama nuo jo tono.
- Džule, - pasitaisė jis, niūriai šyptelėdamas, - iš teisybės čia at­
važiavau ne dėl jūsų spaudos konferencijos. Čia esu dėl to, kad Ža­
kas prašė mane pasimatyti su jumis.
Jos veidas nušvito, kaip saulei prasiveržus pro debesis.
- Jis... jis prašė? Ar sakė jums kodėl?
- Jis nori, kad sužinočiau, ar jūs nėščia.
Džulė žinojo, kad ji ne nėščia, ir taip išsigando ir sutriko nuo
klausimo, kad ėmė purtyti galvą, neigdama, kol Meredit puolė jos
gelbėti.
- Metas turi jums perduoti laišką, kuris gal geriau paaiškins visa
negu susijaudinęs vyras, - maloniai pasakė Meredit.

• 449 •
 Džulė žiūrėjo, kaip Metas kiša ranką į sportinio švarko vidinę ki­
šenę ir traukia iš ten voką. Jausdamasi taip, tarsi pasaulis aplinkui ją
imtų suktis ir svirti į šoną, ji paėmė laišką iš ištiestos jo rankos ir
virpančiu balsu pasakė:
- Ar neprieštarausit, jei laišką perskaitysiu dabar - viena pati?
- Anaiptol. Kol jūs skaitysit, mes gersim kavą.
Džulė linkterėjo ir apsisuko. Skubiai nykščiu atplėšusi voką, ji iš­
ėjo iš svetainės, ketindama eiti į savo kambarį, tačiau valgomasis
buvo arčiau, todėl nuėjo ten, visai nekreipdama dėmesio, kad iš da­
lies buvo matoma savo svečiams. Ji pasiruošė dar vienam malonin­
gam Žako pamokslui apie tai, koks infantiliškas absurdas teikti kokią
nors reikšmę jų santykiams Kolorade, bet kai ji išskleidė lapus ir
ėmė skaityti, švelnumas ir džiaugsmas, užtvindęs jai širdį, užgydė
visas žaizdas. Pasaulis nutolo, egzistavo tik žodžiai, kuriuos ji skaitė,
ir negalėjo patikėti, kad tas fantastiškas žmogus, kuris buvo juos pa­
rašęs, net nemanė, kad ji juos kada nors perskaitys.

Brangioji mano Džule, žinau, niekada nepamatysi šito laiško,

bet man lengviau, kai kiekvieną dieną tau rašau. Tai tave pri­
artina. Dieve, kaip aš tavęs pasigendu. Vaideniesi man kiek­
vieną gyvenimo valandą. Būtų daug geriau, jei niekada nebū­
čiau tavęs sutikęs. Ne, ne tai. Ko vertas būtų mano gyveni­
mas be prisiminimų apie tave, kurie leidžia man šypsotis.

Visą laiką spėlioju, ar tu laiminga. Noriu, kad tokia būtum.

Noriu, kad tavo gyvenimas būtų nuostabus. Štai kodėl negalė­
jau pasakyti to, ką norėjai išgirsti, kai buvom drauge. Bijojau,
kad jei pasakyčiau, tu lauktum manęs metų metus. Žinau, no­
rėjai, kad pasakyčiau, jog myliu tave. Nesakydamas tau šito,
žengiau vienintelį nesavanaudišką žingsnį Kolorade. Dabar ap­
gailestauju net ir dėl to.

• 450 •
Myliu tave, Džule. Jėzau, kaip myliu.

Atsisakyčiau viso savo gyvenimo už vienerius m etus su tavi­

mi. Už šešis mėnesius. Už tris. Už bet ką.

Tu pagrobei mano širdį per kelias dienas, bet ir man atidavei

savąją. Žinau tai - mačiau iš tavo akių kiekvieną sykį, kai
žvelgdavai į mane.

Jau nebesigailiu praradęs savo laisvę, nebesiuntu dėl neteisy­

bės, kad šitiek m etų praleidau kalėjime. Dabar apgailestauju
tik dėl vieno, kad negaliu turėti tavęs. Tu jauna, ir žinau,
greitai užmirši mane ir toliau gyvensi savo gyvenimą. Šitaip
ir turėtum daryti. Privalai. Noriu, Džule, kad darytum.

Tai toks sumautas melas. Ko aš iš tiesų noriu, tai vėl matyti

tave, laikyti savo glėbyje, vis mylėtis ir mylėtis su tavimi, kol
užpildysiu tave taip, kad tavyje nebeliks vietos niekam kitam,
tiktai man. Ligi tavęs apie lytinius santykius negalvojau kaip
apie mylėjimąsi. Tu šito nežinojai.

Kartais mane išpila šaltas prakaitas, nes bijau, kad dėl mano
kaltės tu pastojai. Žinau, turėjau pasakyti, kad pasidarytum
abortą, jei būtum pastojusi. Žinojau tai Kolorade, bet, Dieve,
aš to nenorėjau, Džule.

Palauk - man ką tik dingtelėjo išeitis, apie kurią niekada ne­

buvau pagalvojęs. Žinau, neturiu teisės prašyti, kad pagimdy-
tum mano kūdikį, bet yra būdas tai išspręsti, jeigu tik sutiksi.
Galėtum paimti atostogų ir išvažiuoti - aš pasirūpinsiu, kad
turėtum daug pinigų kompensuoti tam, ką prarasi savo tarny-

• 451 •
boję, ir apmokėti visoms savo išlaidoms. Kai gims kūdikis,
norėčiau, kad nuvežtum jį mano senelei. Jeigu esi nėščia ir
nori tai padaryti, iš anksto jai parašysiu ir viską paaiškinsiu.
Nors ji ir turi daug trūkumų, ši moteris niekada nevengė at­
sakomybės ir ji pasirūpins, kad mūsų kūdikis būtų tinkamai
auginamas. Ji valdo tai, kas būtų buvę labai didelis man tekęs
palikimas; mažos dalelytės šito palikimo užtektų apmokėti vi­
soms to kūdikio išlaidoms ir mokslui.

Buvai teisi, kai sakei, kad man nederėjo užtrenkti durų savo
šeimai ir sudeginti tiltus. Buvo dalykų, kuriuos būčiau galėjęs
papasakoti savo senelei net ir po to, kai išėjau iš namų, tai
būtų apmaldę jos neapykantą. Buvai teisi, kai sakei, kad my­
lėjau ją ir žavėjausi, kai augau. Tu dėl visko buvai teisi, ir jei
dabar galėčiau ką nors pakeisti, padaryčiau tai.

Galų gale nutariau išsiųsti tau šitą laišką. Tai klaida. Žinau,
bet negaliu susilaikyti. Privalau tau pasakyti, ką turėtum da­
ryti, jeigu esi nėščia. Negaliu pakęsti minties, kad tu nesu­
voksi, jog gali būti alternatyva abortui.

Jie įdėmiai seka mano korespondenciją, todėl šį laišką perduo­

siu per rankas, užuot naudojęsis paštu. Žmogus, kuris tau jį
perduos, yra draugas. Jis rizikuoja dėl manęs, kaip rizikavai
tu. Pasitikėk Metu taip pat besąlygiškai, kaip pasitikėjai mani­
mi. Pasakyk jam, kad esi nėščia ir ką nori daryti, jis perduos
man. Dar kai kas prieš tai, kai išskubėsiu nunešti laiško į kai­
mą, kad būtų išsiųstas dar šią savaitę, - noriu, kad turėtum
pinigų tam, ko norėsi ar ko tau prireiks. Pinigai, kuriuos M e­
tas tau duos, yra mano, todėl nėra prasmės su juo ginčytis ir
jų neimti. Jis elgsis pagal mano nurodymus ir jų smulkmeniš-

• 452 •
 kai laikysis, todėl nekomplikuok reikalų tam žmogui, brangu­
te. Savo reikalams aš turiu daugybę pinigų.

Norėčiau, kad turėčiau daugiau laiko parašyti geresniam laiš­

kui ar kad būčiau išsaugojęs vieną iš tų, kuriuos parašiau
anksčiau, kad galėčiau pasiųsti vietoj šito. Jie visi buvo daug
nuoseklesni už šitą. Kito laiško aš nebeatsiųsiu. Todėl nelauk.
Laiškai mus abu vers viltis ir svajoti, o jeigu nesiliausiu to
daręs, mirsiu, geisdamas tavęs.

Prieš išeidamas - laikraščiuose skaičiau, kad Kostneris Valsti­

jose išleido naują filmą. Jeigu išdrįsi fantazuoti apie Keviną po
to, kai pamatysi filmą, aš vaidensiuos tau ligi gyvenimo galo.

Myliu tave, Džule. Mylėjau Kolorade. Myliu čia, kur esu. Vi­
sada mylėsiu. Visur. Visada.

Džulė būtų dar sykį skaičiusi laišką, bet negalėjo sukoncentruoti

žvilgsnio pro srautą ašarų, tekančių jai iš akių, ir lapai išslydo jai iš
pirštų. Delnais užsidengusi veidą, ji nusisuko į sieną ir verkė. Verkė
iš džiaugsmo, iš karčiai saldaus ilgesio ir kankinančios tuštumos,
verkė dėl neteisybės, kuri pavertė jį bėgliu, kad buvo tokia kvaila ir
paliko jį Kolorade.
Svetainėje Meredit tylomis kai ko Meto paklausė, siekdama por­
celianinio kavinuko, bet jos žvilgsnis nuklydo į valgomojo tarpdurį, o
išgąstis prikaustė akis prie verkiančios moters nugaros.
- Metai, žiūrėk! - skubiai tarė ji, jau stodamasi ir puldama į prie­
kį pirma jo. - Džule, - tyliai tarė ji, atsidūrusi valgomajame. Gūžda­
masi nuo širdį draskančios kitos moters raudos, uždėjo rankas ant
krūpčiojančių Džulės pečių ir sušnibždėjo: - Ar galiu kuo nors jums
padėti?

• 453 •
 - Taip, - trūkčiojančiu balsu atsakė Džulė. - Perskaitykit laišką ir
man pasakykit, kaip kas nors galėjo patikėti, kad šis žmogus kažką
nužudė!
Meredit abejodama siekė lapų, gulėjusių ant grindų, ir pažiūrėjo į
savo vyrą, sustojusį tarpduryje.
- Metai, kodėl neįpili mums visiems vyno, kurio anksčiau siūlė
Džulė?
Metas sugaišo kelias minutes, kol surado vyną, kamščiatraukį ir
atkimšo butelį. Jis ėmė taures iš bufeto, kai išgirdo Meredit įeinant
į virtuvę. Žvilgterėjo per petį, ketindamas jai vėl padėkoti už tai,
kad čia atvažiavo, bet priblokštas jos veidas privertė jį apsigręžti,
užmiršus taures.
- Kas nutiko? - susirūpinęs paklausė, tyrinėdamas jos išblyškusį
dailų veidą.
Nepagrįstai supykęs ant Žako, kad tas nuliūdino jo žmoną, Metas
apkabino ją per liemenį, prisitraukdamas artyn prie savęs, o tuo pat
metu paėmė iš jos rankų laišką ir prisimerkęs ėmė skaityti.
Iš pradžių jis suirzo, paskui pasijuto sukrėstas, paskui negalėjo
patikėti ir galiausiai sielvartas suspaudė jam širdį. Buvo ką tik bai­
gęs skaityti paskutinę eilutę, kai tarpduryje pasirodė Džulė. Meredit
išgirdo ir skubiai atsigręžė veidu, imdama nosinę iš Meto, o Džulė
tuo metu bandė šypsotis ir pirštų galais šluostytis ašaras.
- Čia tikra velniava, - pasakė Metas apgailestaudamas užuojau­
tos kupinu balsu. - Atleiskit, Džule, - nevykusiai baigė jis, stebėda­
mas keistą jos drėgnų akių žvilgsnį. - Žinau, kad Žakas nenorėjo, jog
būtumėt nelaiminga.
Paskutinį kartą Džulė greitai pasvėrė viską, ką jai tektų palikti,
jeigu imtųsi vykdyti paskubomis sukurptą planą, tačiau sprendimą
jau buvo priėmusi valgomajame. Stengdamasi, kad nedrebėtų balsas,
pasakė:

• 454 •
 - Kai Žakas susisieks su jumis, gal primintumėt jam, kad mane
paliko motina, ir informuotumėt, kad neišleisiu j pasaulį kūdikio, ži­
nodama, kad tą patį padariau jam. - Pro ašaras šypsodama ji pridū­
rė: - Prašom jam dar pasakyti, kad jeigu jis iš tiesų nori, jog aš jam
pagimdyčiau kūdikį, ką mielai padaryčiau, jam tereikia tik leisti man
prisijungti prie jo tremtyje.
Paskutinis sakinys krito į kambarį tarsi bomba ir paskui stojusio­
je apstulbintoje tyloje Džulė stebėjo, kaip Meto Farelo veide nuste­
bimą pakeitė susižavėjimas, tačiau jo žodžiai buvo kruopščiai apgal­
voti jos entuziazmui prislopinti.
- Neįsivaizduoju, kada Žakas vėl susisieks su manimi ir ar išvis
kada nors susisieks.
Džulė nusijuokė truputį isteriškai.
- 0 taip, jis susisieks - ir labai greitai! - patikino ji, būdama ab­
soliučiai tikra ir žinodama, kad dėl Žako jos instinktai niekada neap-
gaudavo, ir jeigu tik būtų jų klausiusi, būtų galėjusi prikalbinti leisti
jai vykti drauge. - Jis tuojau pat susisieks su jumis, nes netvers kai­
lyje norėdamas sužinoti ką pasakiau.
Metas suprato, kad ji greičiausiai teisi, ir sutramdė šypseną.
- Ar dar yra kas nors, ką norėtumėt, kad pasakyčiau, kai jis su­
sisieks su manimi?
Džulė pabrėžtinai palingavo galvą.
- Taip. Pasakykit jam, kad jis turi daugiausia... keturias savaites
man atsivežti, prieš man imantis kitokių veiksmų. Ir pasakykit jam,
kad... - Ji dvejojo, suglumusi nuo minties, kad sako tokį dalyką Ža­
kui per trečią asmenį, o paskui nusprendė, kad tai nesvarbu, svar­
biausia, kad Žakas tai išgirstų. Skausmai tęsė: - Dar pasakykit, kad
mirštu be jo. Ir pasakykit, kad jeigu jis man neleis atvažiuoti pas jį,
iššvaistysiu visus jo pinigus dvidešimt penkiems tūkstančiams Kevi-
no Kostnerio naujojo filmo vaizdajuosčių, o tada ligi gyvenimo galo
seilėsiuos dėl to vyriškio!

• 455 •
 - Manau, - pasakė Meredit, slopindama juoką, - tai jį privers ne­
delsiant sutikti. - O Metui pridūrė: - Ar prisiminsi pažodžiui, o gal
derėtų užsirašyti?
Metas išgąstingai dirstelėjo į žmoną, kuri dabar atrodė tiek pat
pasiryžusi įpainioti jį į Žako susinarpliojusį gyvenimą, kaip prieš dvi
valandas - apsaugoti nuo jo; tada jis pasisuko ir įpylė į taures vyno.
- Manau, čia reikia kokio nors tosto, - paskelbė jis, paduodamas
vyno taures. - Deja, jaučiuosi netekęs žado.
- O aš ne, - pasakė Meredit. Pakėlusi savo taurę, ji pažvelgė į
Džulę ir pasakė švelniai šypsodama: - Už kiekvieną moterį, kuri
myli taip stipriai kaip mes! - O tada pakėlė veidą į savo vyrą ir ra­
miai pridūrė: - Ir už tuos du vyrus, kuriuos mes mylim.
Džulė stebėjo, kaip jis šypsosi jai, pilnas švelnumo ir atviro pasi­
didžiavimo, ir tą akimirką įsimylėjo juos abu. Jie buvo tokie kaip Ža­
kas ir ji pati, pamanė Džulė, meilė, įsipareigojimas ir vienybė spin­
duliavo iš jų.
- Prašom pasakyti, kad liksit vakarienės. Nesu kažin kokia virė­
ja, bet mes galim niekada nebesusitikti, o aš mirštu, kaip noriu su­
žinoti daugiau apie... apie viską.
Jie lyg susitarę linktelėjo, o Metas atvirai paklausė:
- Apie viską? Na, tai turėčiau pradėti nuo detalios pasaulio finan­
sinės rinkos analizės. Turiu įdomų požiūrį į galimas smunkančios pa­
saulio rinkos priežastis. - Jis nusijuokė iš išgąstingos merginos vei­
do išraiškos ir pridūrė: - Arba, manau, galėtume pakalbėti apie Žaką.
- Kokia puiki mintis, - šaipėsi jo žmona. - Galėtum mudviem pa­
pasakoti apie tuos laikus, kai judu buvot kaimynai.
- Leiskit man pradėti ruošti vakarienę, - paprašė Džulė, sukdama
galvą, ką paruošti, kad ji būtų kuo mažiau atitraukta nuo pokalbio.
- Ne, - tarė Meredit, - verčiau pasiųskim Džo atvežti picos.
- Kas tas Džo? - paklausė Džulė, jau siekdama telefono picai už­
sakyti.

• 456 •
 - Oficialiai jis mūsų vairuotojas. Neoficialiai - šeimos narys.
Po pusvalandžio visi trys buvo jaukiai įsitaisę svetainėje, ir kai
Metas kaip įmanydamas stengėsi patenkinti abiejų moterų smalsu­
mą su stropiai cenzūruotu savo viengungiškų dienų, praleistų Žako
kaimynystėje, variantu, pasigirdo durų skambutis.
Tikėdamasi pamatyti gražų, išdidų uniformuotą vairuotoją, Džulė,
atidariusi duris, pamatė baugiai negražų milžiną, maloniai šypsantį ir
abiejose ištiestose rankose laikantį po picą.
- Įeikit ir prisijunkit prie mūsų, - linksmai pakvietė ji, imdama
vieną picą ir įtraukdama jį vidun. - Visų pirma jums nereikėjo likti
automobilyje.
- Ir aš taip maniau, - juokavo Džo, tačiau žvilgterėjo į Metą, no­
rėdamas įsitikinti, ar jis neprieštarauja. Kai Metas linkterėjo, Džo
įžengė vidun ir nusivilko paltą.
- Valgykim čia, kur daugiau vietos, - pašaukė juos Džulė, dėlio­
dama lėkštes ant valgomojo kambario stalo.
- Aš atnešiu vyno, - pasisiūlė Meredit stodamasi.
Džo neskubėdamas įėjo į valgomąjį ir, susikišęs rankas į kišenes,
ėmė įdėmiai apžiūrinėti drąsią jauną moterį, kalbėjusią televizijoje ir
palaikiusią Žaką. Ji atrodė greičiau kaip daili koledžo studentė nei
mokytoja, pamanė jis, spindinčiais tamsiais plaukais, perrištais kaspi­
nu ant sprando, ir išraudusia švelnia oda. Ji visai nebuvo panaši į tas
pretenzingas seksualias moteris, kibusias prie Žako, ir Džo tai pati­
ko. Jis klausiamai pažvelgė į Metą, kuris stovėjo šalia ir draugiškai
šypsodamas stebėjo ją. Atsakydamas į jo neištartą klausimą, jo šeimi­
ninkas iš lėto linktelėjo, ir Džo padarė aiškiai jį patenkinusią išvadą.
- Vadinasi, - balsu tarė Džo, - jūs Žako mergina?
Ji stabtelėjo dėliodama servetėles greta lėkščių ir pakėlė į jį
melsvų žibučių spalvos ir švelnumo akis.
- Čia, - pasakė ji jam, - pats gražiausias komplimentas, kokio
esu kada nors sulaukusi. - Džulė nustebo, kad didžiulio vyro spran­
das ties apykakle paraudo.

• 457 •
 - Ar jūs taip pat pažįstat Žaką? - pasiteiravo ji, kad jis pasijustų
smagiau, nes ir jai rūpėjo sužinoti viską.
- Tikrai pažįstu, - atsakė jis šiepdamasis, kai Farelai susėdo. - Ga­
lėčiau papasakoti jums istorijų apie jį, kurių niekas, net Metas nežino.
- Papasakokit nors vieną, - su įkarščiu paprašė Džulė.
O’Hara įsidėjo gabalą picos, valandėlę pagalvojo, o paskui pradė­
jo pasakoti:
- Gerai, štai viena. Vieną vakarą Metą aplankė netikėtas svečias,
ir jis pasiuntė mane į gretimą namą, pas Žaką, nes mes pritrūkom
Stoli... vodkos, - paaiškino jis. Džulė linktelėjo supratusi, o jis atsi­
kando dar picos ir entuziastingai tęsė toliau: - Buvo beveik vidur­
naktis, Žako namuose degė šviesos, bet niekas neatidarė durų. Ta­
čiau aš girdėjau jo ir m oterų balsus, sklindančius iš už namo, todėl
apėjau aplinkui ir pamačiau Žaką, stovintį prie baseino vis dar su
smokingu, kurį vilkėjo kažkokiame vakarėlyje.
Džulė suintriguota parėmė ranka smakrą.
- Ką jis veikė? - paklausė ji, kai O’Hara vėl atsikando picos.
- Keikėsi, - trumpai atsakė.
- Ant ko?
- Ant trijų nuogų m oterų savo baseine. Jos buvo jo gerbėjos,
kažkaip sužinojusios jo adresą ir įsivaizdavusios, kad jis prisijungs
prie jų nedidelės orgijos, kai pamatys jas nuogas savo baseine.
- O’Hara! - perspėjo Metas.
- Ne, šita istorija visai nieko, Metai, garbės žodis. Džulė neims
pavydėti. Ar ne? - abejodamas paklausė jis.
Juokdamasi Džulė papurtė galvą. Žakas ją mylėjo, dabar tai ji ži­
nojo. Nebuvo ko pavydėti.
- Aš nepavydėsiu.
- Žinojau, - pasakė O’Hara, su pasitenkinimu žvilgterėjęs į šei­
mininkus. - Šiaip ar taip, Džule, - toliau pasakojo jai, - Žakas buvo
mirtinai įsiutęs, ir pasakysiu jums kai ką, ko gal ir nežinot, - po šal­

• 458 •
ta ramia Žako išore slypi toks temperamentas, kad jūs nepatikėsit!
Kai m oterys norėjo išlįsti iš jo baseino, kaip buvo joms įsakęs, jis
liepė man jas gaudyti, kai jis svies jas lauk, ir jis tikrai tą padarė. Su
visais drabužiais įbrido į baseiną ir tada kažkokia mergiotė, gal kokių
dvidešimties metų, išriedėjusi iš baseino, nuogut nuogutėlė, atsidū­
rė prie mano kojų. Tada Žakas išbrido iš baseino, po abiem pažastim
pasikišęs po merginą.
Džulė stengėsi atrodyti to pasakojimo nė kiek nešokiruota.
- Ką jūs darėt su jomis?
- Ką Žakas liepė. Jis buvo taip velnioniškai įširdęs, kad neleido
joms net apsirengti. Mes nuboginom jas, meldžiančias savo drabu­
žių, alėja ligi ten, kur jos buvo palikusios automobilį, tada Žakas sa­
viškes dvi sugrūdo į užpakalinę sėdynę, o aš numečiau savąją ant
priekinės. Paskui jis atplėšė priekines dureles, pasuko uždegimo
spynelę ir įjungė pavarą.
- Važiuokit arba sudužkit, - įsakė joms, - bet nešdinkitės iš čia ir
niekada nebesugrįžkit.
Moterys patenkintos susižvalgė, matyt, visiškai pritardamos Žako
garbingam moralumui.
- Niekada man šito nepasakojai, - nusistebėjo Metas, suglumęs
raukdamas kaktą.
- Po galais, bandžiau papasakoti, bet moteris, kurią jūs tą vakarą
linksminot, mėgino nuvilkti jums drabužius, todėl aš Stoli... palikau
ant baro ir nuėjau miegoti.
Džulė delikačiai nukreipė savo besijuokiančias akis į picą, M ere­
dit parėmė smakrą ant sudėtų rankų ir linksmai stebeilijo į vyrą, o
Metas šaltai pervėrė vairuotoją, kuris iškėlė aukštyn rankas ir gin­
damasis tarė:
- Meredit šypsosi, Metai. Ji supranta, kad jūs neįsivaizdavot, jog
tuo m etu buvot ją vedęs.
Džulė užspringo vynu.

• 459 •
 - Gali paaiškinti, - irzliai tarė Metas, susižvelgęs su žmona, - kol
Džulė nenusprendė, kad Žakas patikėjo savo ateitį visiškam silpna­
pročiui.
- Maniau, visi jau žino tą istoriją, ji buvo visuose laikraščiuo­
se, - pasakė Džo, bet kai Džulė atrodė nesusigaudanti, paaiškino: -
Matot, Metas ir Meredit susituokė ir išsiskyrė, kai Meredit buvo tik
aštuoniolikos, tik niekas apie tai nežinojo, net aš. Prabėgus dvylikai
metų, Meredit išsiaiškina, kad jų skyrybas įformino apsimetėlis ad­
vokatas, ir jie iš tikrųjų neišsiskyrę, todėl ji pasikviečia jį pietų, ir
jie pirmąsyk per šitiek m etų pasikalba, ir ji praneša jam žinią. Jėzau,
kaip Metas uždūko! Meredit jau buvo susižadėjusi su kažkuo kitu ir
visiems trims teko surengti spaudos konferenciją ir stengtis atrody­
ti draugiškais, o Metas bandė tai paversti pokštu.
- Žinau tą istoriją, - prisiminė Džulė, kai staiga viskas stojo į
vietas. - Štai kodėl judu man pasirodėt pažįstami, kai pamačiau jus
pirmąsyk šį vakarą. Mačiau tą spaudos konferenciją.
Savo išgąstingą žvilgsnį ji nukreipė į Metą Farelą ir pridūrė:
- Prisimenu, kad jūs ir Meredit sužadėtinis juokavo dėl visos tos
sumaišties ir atrodė veikiau kaip draugas. O tada... vos po kelių die­
nų - jūs smogėt jam! Ar ne? Laikraščiuose buvo jūsų muštynių nuo­
trauka.
- Dabar mes visi geri draugai, - pareiškė Metas, truputį šaipyda­
masis iš susimąsčiusio jos veido.
Jau buvo po vienuoliktos, kai draugija pakilo. Džulė atsiprašė -
turinti kažką atsinešti iš miegamojo. Kai ji grįžo su žaliu megztiniu
ir kelnėmis, kuriais vilkėjo važiuodama namo iš Kolorado, Džo
O’Hara jau buvo išėjęs į lauką pašildyti variklio, o Metas su Meredit
laukė prie durų.
Patenkindamas žmonos pašnibždomis pareikštą prašymą pasikal­
bėti su Džule atskirai, Metas nusišypsojo Džulei, atsisveikino ir pri­
dūrė:

• 460 •
 - Mudu su Džo palauksim automobilyje, kol judvi su Meredit at-
sisveikinsit.
Ji pasistiebė jo pabučiuoti, o Metas tvirtai ją apkabino, nustebin­
tas savo kankinančios baimės, kurią dėl jos pajuto ir Žakas.
- Jeigu jums dėl to bus geriau, - pasakė jis, nepaisydamas svei­
ko proto, - mano korporacijai priklauso tarptautinė tyrimų agentūra
ir per pastarąsias tris savaites pasistengiau, kad jų žmonės patikrin­
tų kiekvieną, kuris buvo Dalase ir dirbo prie Žako filmo.
Užuot apsidžiaugusi, Džulė paklausė:
- Bet kodėl jūs anksčiau to nepadarėt? - Per vėlai supratusi, ką
pasakė, ji atsiprašė: - Atleiskit, tai buvo neįtikėtinai šiurkštu ir ne­
dėkinga.
Metas jai nusišypsojo ir papurtė galvą, gėrėdamasis, kaip ji atsi­
davusi Žakui.
- Atrodė, kad jūs apimta nevilties ir labai susirūpinusi, bet tai
nebuvo šiurkštu. O atsakymas tas, kad Žakas užmokėjo agentūrai,
turinčiai reputaciją tokią pat, kaip ir mūsų, atlikti tą patį prieš prasi­
dedant teismo procesui, ir jie negalėjo pateikti nieko svarbaus. Jis
taip pat tada man pasakė, kad nenori mano pagalbos, didesnės už
tai, ką jau padariau. Kadangi jo išdidumas jau buvo visai suniokotas
dėl viešumo, dar neprasidėjus procesui, aš sutikau su jo prašymu ir
leidau jam pačiam tvarkyti savo bylą.
- Jūsų tardytojai, - susirūpinusi tarė Džulė, nusitverdama kažko­
kio neapibrėžto padrąsinimo gaidelės, kurią jau tarėsi girdinti jo bal­
se, - ar jie rado ką nors nauja?
Nenorom padvejojęs Metas pamanė, kad nieko bloga neatsitiks,
jeigu jai pasakys, tuo labiau kad ji jau buvo nutarusi dalintis trem ti­
mi su Žaku.
- Iš dalies tai susiję su Toniu Ostinu, - pradėjo jis, tačiau Džulė
jį pertraukė.
- Tonis Ostinas ją nužudė?

• 461 •
 - Aš to nepasakiau, - ryžtingai perspėjo ją Metas. - Jeigu būtų
kokių nors įrodymų, trimituočiau per visas žiniasklaidos priemones,
ir teisminė valdžia turėtų griebtis veiksmų.
- Tai ką jūs sužinojot?
- Ostinas, matyt, melavo duodamas parodymus. Per teism ą jis
teigė, kad jo romanas su Reičele Evans tęsėsi daugelį m ėnesių ir
kad jie „pašėlusiai įsimylėję vienas kitą". O iš teisybės jis buvo su­
sipainiojęs dar ir su kita moterimi.
- Kas ji? - neatgaudama kvapo paklausė Džulė. - Gal ji įdėjo tik­
rus šovinius į ginklą, nes pavydėjo Toniui ir Reičelei?
- Mes nežinom, kas ji buvo. Žinom tik tiek, kad dvi savaites
prieš žmogžudystę viešbučio pasiuntinys, atnešęs šampaną į Ostino
numerį vėlai vakare, girdėjo moters balsą. Tas pats pasiuntinys buvo
ką tik atnešęs vėlyvą vakarienę į Žako numerį, ir duris atidarė Rei­
čelė, taigi, kas buvo Ostino miegamajame, buvo ne jinai. Kiekvienu
atveju, nemanau, kad tuos šovinius būtų pakeitusi moteris, manau,
kad tai buvo Ostinas.
- Bet kodėl taip manot?
- Gal dėl to, kad Žakas visada tvirtino, jog Ostinas įsivėlęs į tą
reikalą, o dabar negaliu atsikratyti šios minties, - kimiai atsidusęs
pripažino Metas. - Mat Reičelė nebūtų galėjusi išlaikyti savęs ir Os­
tino, nebent ji ir toliau būtų dirbusi ir gavusi solidžią skyrybų kom­
pensaciją iš Žako per Kalifornijos teismus. Tačiau ji niekada nebuvo
publikos numylėtinė, kai tik spauda suuodė, kad ji nučiupta apgaudi­
nėjant Žaką, jos populiarumas ir galimybė užsidirbti krito.
Dabar, kai žinom, kad Ostinas, turėdamas romaną su Reičele, su­
sitikinėjo dar su kažkuo, tai gerokai paneigia jo parodymus, kad jis
dėl jos kraustėsi iš proto. Galime spėti, kad labiausiai jį domino jos
pinigai ir tada, kai ji sužlugdė savo finansinę ateitį, užklupta su Os-
tinu Žako numeryje, jis nutarė ja atsikratyti. Gali būti, kad jis nieka­
da neketino Reičelės vesti ir nužudė ją dėl to, kad ji to reikalavo.

• 462 •
Kas žino. Toliau - Ostinas buvo vienintelis, savo rankose laikęs gin­
klą scenoje, kurią jie filmavo. Net jeigu Žakas nebūtų pakeitęs sce­
narijaus taip, kad Ostinas, o ne Reičelė iššautų pirmas, Ostinas bu­
vo pakankamai pajėgus užtikrinti, kad ginklas, kai iššaus, būtų nu­
taikytas į ją, o ne į jį.
Džulė virpėjo nuo to makabriško pokalbio ir jo išvadų.
- Ar Žakas tai žino?
- Taip.
- Ką jis sakė? Turiu omeny, ar jis dėl to jaudinosi, ar džiaugėsi?
- Džiaugėsi? - pakartojo Metas, karčiai nusijuokdamas. - Jeigu
būtumėt nuteista už nusikaltimą, kurį įvykdė kažkas kitas, ir būtu­
mėt visiškai bejėgė pakeisti situaciją, ar džiaugtumėtės galų gale iš­
siaiškinusi, kad asmuo, kurio labiausiai pasaulyje nekenčiate, gal yra
tas, kuris užtraukė visa tai ant jūsų galvos? Yra dar vienas kompli­
kuotas dalykas, - pridūrė jis. - Mes taip pat gavom šiek tiek smul­
kesnės informacijos apie kitus žmones, dalyvavusius filmuojant Da­
lase, kuriuos vietoj Ostino taip pat galima įtarti.
- Kokia tai informacija?
- Visų pirma Dajana Kouplend prieš daugelį m etų išdykavo su
Ostinu, bet manoma, kad tai jau baigta. Tačiau ji dar pakankamai pa­
vydėjo Reičel, kad pasakotų žmonėms, teismo furorui aprimus, jog
džiaugiasi, kad Reičelė nebegyva. Gal ji taip labai pavydėjo, kad ir
įvykdė tai. Yra Emilė Makdenjels, kurią po žmogžudystės ištisus
metus teko gydyti nuo visokiausių ligų, kas atrodė kaip perdėta re­
akcija žmogaus, kuris, manoma, tebuvo nekaltas pašalietis. Tomis
Niutonas, filmo režisieriaus padėjėjas, po žmogžudystės nepajegė
surašyti savo veiksmų, nors niekam ne paslaptis, kokie jo santykiai
su Ostinu. Taigi, - niūriai baigė jis, - nauji faktai, kurie vienu metu
rodo į visus ir dėl to yra visiškai nenaudingi.
- O, bet nebūtinai turi šitaip būti. Aš noriu pasakyti, kad policija
arba apygardos prokuroras, ar tas, kas už tai atsako, galėtų būti įpa­
reigotas patikrinti naujus faktus.

• 463 •
 - Teisinė valdžia, - piktai užprotestavo jis, - nusprendė, kad Ža­
kas kaltas, jie jį suėmė ir teisė. Nenoriu sugriauti jūsų iliuzijų, bet
jie paskutiniai žmonės, kurie norėtų atnaujinti bylą ir pasirodyti
kvailiais, atskleidę savo klaidą. Jeigu mes rastume nepaneigiamą įro­
dymą, kad kaltas Ostinas ar kas nors kitas, atiduočiau jį Žako advo­
katams ir žiniasklaidai prieš perduodamas valdžiai, kad jie nebandy­
tų jo palaidoti. Visa bėda, kad neturim galimybių surasti daugiau, ne­
gu jau turim. Mes jau išsėmėm visus variantus, bandydami sužinoti,
kas buvo toji moteris su Ostinu. Ostinas neigia iš viso ją buvus. Jis
sako, kad pasiuntinys suklydęs ir balsas, kurį jis girdėjęs, buvo tele­
vizijos programa. - Metas sušvelnino savo toną, tarsi nuo to sušvel­
nėtų smūgis, kurį ketino smogti jai. - Žakas visa tai supranta. Jis ži­
no, kad dabar devyniasdešimt devyni procentai tikimybės, jog Osti­
nas yra žudikas, ir jis taip pat žino, kad teisinė sistema nepajudins
nė piršto, nebent jis ir aš duotume jiems šimtaprocentinį įrodymą,
tik bijau, kad tai bus neįmanoma. Svarbu, kad ir jūs, Džule, tai su­
prastumėt. Pasakiau jums, ką mes sužinojom, nes jūs pasiryžusi va­
žiuoti pas jį, ir aš pamaniau, gal tai padėtų jums tuo atveju, jeigu
pradėtumėt abejoti jo nekaltumu.
Džulė iš visos širdies atm etė jo fatalistinę logiką.
- Aš niekada neprarasiu vilties. Aš melsiuos, vilsiuos, kaulysiu
Dievą, kad jūsų tyrimas duotų laukiamus rezultatus.
Ji atrodė pasirengusi dėl Žako susiremti su visu pasauliu, ir M e­
tas, impulsyviai prisitraukęs ją artyn, trumpam apkabino.
- Žakui galiausiai pasisekė, kad jis sutiko jus, - maloniai tarė
jis. - Nesustokit ir melskitės, - pridūrė, paleisdamas ją. Įkišęs ranką
į kišenę, ištraukė vizitinę kortelę ir antroje pusėje užrašė du telefo­
no numerius ir adresą. - Čia mūsų privatūs telefonai Čikagoje ir
Karmelyje. Jeigu nepavyks susisiekti su mumis nei vienoj, nei kitoj
vietoj, paskambinkit mano sekretorei kortelės pradžioje užrašytu
numeriu, ir aš jai paliksiu instrukcijas, kur mes būsim ir kaip mus

• 464 •
rasti, nesvarbu, kur tai būtų. Adresas antroje kortelės pusėje - tai
mūsų namai Čikagoje. Aš taip pat turėjau jums perduoti šitą čekj
nuo Žako.
Džulė papurtė galvą.
- Laiške jis parašė, kam skirtas čekis. Man jo neprireiks.
- Apgailestauju, - maloniai pasakė Metas, - kad daugiau nieko
negaliu dėl jūsų padaryti. Man nuoširdžiai gaila jūsų ir Žako.
Džulė papurtė galvą.
- Jūs buvot nuostabūs. Ačiū, kad papasakojot man, ką padarėt.
Kai jis išėjo, kad kartu su O’Hara palauktų automobilyje, Džulė
padavė M eredit drabužius, kuriuos buvo vilkėjusi grįždama iš Ko­
lorado.
- Pastebėjau, kad Metas tokio pat ūgio ir sudėjimo kaip Žakas, o
aš maždaug dviem coliais žemesnė už jus. Dėl to ir dėl kai kurių ki­
tų dalykų, kuriuos sužinojau šį vakarą, nujaučiu, kad jūs atpažinsit
štai šituos. - Kai Meredit linkterėjo, Džulė juos dar labiau atkišo į
priekį. - Turėjau vilkėti juos, važiuodama namo, bet buvau atidavusi
į valyklą. Ketinau paštu pasiųsti į namą, tačiau niekaip nepavyko su­
žinoti adreso.
- Pasilaikykit juos, - tyliai tarė Meredit, - dėl prisiminimų, kurie
slypi juose.
Džulė instinktyviai, tarsi saugodama, priglaudė drabužius prie
krūtinės.
- Ačiū.
Nurydama gumulą gerklėje, kurį pajuto dėl šito iškalbingo mosto,
Meredit pasakė:
- Sutinku, kad Žakas netrukus susisieks su Metu, bet ar jūs vi­
sai tikra, kad privalot visa tai išgyventi? Jūs tikriausiai nusižengsit
kokiam nors įstatymui, ir jie medžios jus abu. Jeigu jums pasiseks,
visą likusį gyvenimą turėsite slapstytis.

• 465 •
 - Pasakykit man, - tarė Džulė, žiūrėdama jai tiesiai į akis, - jei­
gu čia kur nors būtų Metas, vienui vienas, mylintis jus, jeigu Metas
būtų parašęs tą laišką, kurį šį vakarą skaitėt, ką darytumėt jūs? Są­
žiningai atsakykit, - pridūrė ji, jausdama, kad naujoji jos draugė gali
bandyti apsimetinėti.
Meredit drebėdama atsiduso.
- Sėsčiau į pirmą lėktuvą, laivą, automobilį ar sunkvežimį, kurie
mane nuvežtų pas jį. - Tvirtai apglėbdama Džulę, ji sušnibždėjo: -
Aš net meluočiau, sakyčiau esanti nėščia, kad jis man leistų atvykti.
Išsigandusi Džulė sustingo.
- Kodėl jūs manot, kad nesu nėščia?
- Jus išduoda jūsų veido išraiška, kai Metas to paklausė, ir tai,
kad jūs pradėjot purtyti galvą prieš susilaikydama.
- Tik nesakykit Metui, gerai?
- Negaliu jam nepasakyti, - atsidusdama paaiškino ji. - Per visą
mūsų vedybinį gyvenimą nieko nesu nuo jo nuslėpusi, bet jeigu aš
jam išduosiu šitą paslaptį, jis pasakys Žakui. Padarys tai, kad apsau­
gotų jus abu, nes nors jis tai ir slepia, be galo bijo to, ką jūs norit
padaryti ir ką tai gali sukelti. Ir aš taip pat.
- Tai kodėl padedat man?
- Nes, - atvirai pasakė Meredit, - nemanau, kad katras nors iš
judviejų galės gyventi be antrojo. Ir, - pridūrė ji, įstengdama nuošir­
džiai nusišypsoti, - manau, jūs tą patį padarytumėt, jeigu mes pasi-
keistume vietomis.
Džulė atsisveikindama iš priebučio jiems pamojavo, paskui grįžo
į namą ir paėmė Žako laišką. Atsisėdusi ant kėdės, dar sykį jį per­
skaitė, leisdama žodžiams šildyti ir jaudinti, ir teikti jai drąsos.

Myliu tave, Džule. Jėzau, taip myliu. Atsisakyčiau viso savo

gyvenimo už vienerius m etus su tavimi. Už šešis mėnesius.
Už tris. Už bet ką... Ligi tavęs aš apie lytinius santykius ne-

• 466 •
 galvojau kaip apie mylėjimąsi. Kito laiško aš tau nebeatsiųsiu,
todėl nelauk. Laiškai mus abu vers viltis ir svajoti, o jeigu
nesiliausiu to daręs, mirsiu, geisdamas tavęs.

Ji vėl prisiminė paskutinius Žako žodžius Kolorade, jo nuolaidžią

pašaipą, kai ji pasakė jį mylinti. Tu, Džule, manęs nemyli. Nežinai,
kuo geras seksas skiriasi nuo tikros meilės. Dabar būk gerutė ir grižk
namo, ten, kur tavo vieta. 0 tada palygino tai su tikra teisybe jo laiš­
ke. Myliu tave, Džule. Mylėjau tave Kolorade. Myliu čia, kur esu. Visa­
da mylėsiu. Visur. Visada.
Akivaizdus kontrastas privertė ją papurtyti galvą iš baugaus ap­
stulbimo.
- Nenuostabu, - meiliai sušnibždėjo ji jam, - kad laimėjai Akade­
mijos apdovanojimą!
Džulė atsistojo ir uždegė svetainėje šviesas, bet laišką nusinešė
į miegamąjį, kad galėtų jį vėl perskaityti. „Pakviesk mane, Žakai, -
paliepė jam širdyje, - ir išvaduok mus abu iš tos kančios. Pakviesk
mane kuo greičiau, mielasis".

Kaimynystėje dvynės Eldridž taip pat neįprastai ilgai vakarojo.

- Jis liepė jam paskambinti, - aiškino Ada Eldridž užsispyrusiai
seseriai. - Ponas Ričardsonas liepė jam paskambinti į Dalasą, ne­
svarbu, kiek būtų valandų, jei pastebėsim kokius svetimus žmones
ar ką nors neįprasta prie Džulės Matison namų. Pasakyk man nume­
rius automobilio, prastovėjusio ten pusę nakties, kad galėčiau jam
padiktuoti.
- Ak, Ada, - nesutiko Flosė, slėpdama už nugaros popieriaus
skiautę su automobilio numeriais. - Nemanau, kad turėtum e šnipi­
nėti Džulę, net jei to ir prašė FTB.
- Mes nešnipinėjam! - atšovė Ada ir, apėjusi aplinkui Flosę, iš­
traukė popieriaus skiautę jai iš rankos. - Mes tik padedam jam sau­

• 467 •
goti Džulę nuo to pabaisos nevidono, pagrobusio ją. Nuo jo ir nuo
šlykščių jo filmų! - pridūrė, nukeldama telefono ragelį.
- Jie nėra šlykštūs. Tai geri filmai, ir manau, kad Zakaris Bene­
diktas nekaltas. Ir Džulė taip mano. Sakė man tai pereitą savaitę ir
per televiziją tą patį pakartojo. Taip pat patikino, kad jis jos neįskau­
dino, todėl nematau, kodėl turėtų skaudinti dabar. Manau, - prisipa­
žino Flosė, - Džulė jį įsimylėjusi.
Ada stabtelėjo, rinkdama skaičius pokalbiui su Dalasu, už kurį tu­
rės užmokėti tas, kuriam skambinama.
- Ką gi, jeigu jau taip, - su pasidygėjimu pareiškė Ada, - ji tokia
pat kvaila romantikė kaip ir tu, ir galiausiai sunyks dėl niekam tiku­
sios kino žvaigždės, kaip ir tu sunykai dėl to nenaudėlio Hermano
Henkelmeno. Dėl kurio neverta sugaišti nė vienos valandos tavo lai­
ko ir niekada nebuvo verta.

Telefono skambutis, kurio Džulė laukė ir meldė, pasi-

girdo po keturių dienų tokioje vietoje, kur ji mažiausiai tikėjosi.
- Ei, Džule, - šūktelėjo direktoriaus sekretorė, kai Džulė bai­
giantis dienai užėjo į raštinę atiduoti mokinių lankomumo raporto. -
Kažkoks ponas Stenhoupas skambino tau šiandien po pietų. - Džulė
akimirką pakėlė akis, negalėdama patikėti girdinti šią pavardę, o kai
susivokė, sustingo.
- Ką jis sakė? - paklausė ji, išgąsdinta nevilties savo balse.
- Kalbėjo kažką, kad nori įrašyti savo sūnų į jūsų fizinio lavinimo
neįgaliems vaikams klasę. Pasakiau, kad visos vietos užimtos.
- Kodėl, dėl Dievo, jam tai pasakėt?
- Girdėjau, kaip ponas Dankanas kažką kalbėjo, kad pas mus jau
perpildyta.

• 468 •
 Tačiau ponas Stenhoupas sakė, kad tai labai skubu ir kad jis dar
sykį paskambinsiąs šiandien vakare septintą valandą. Pasakiau, kad
neverta, nes mūsų mokytojai čia taip vėlai nedirba.
Akimirksniu Džulė suprato, kad Žakas atsargumo dėlei nenori jai
skambinti į namus, jeigu jos telefono būtų pasiklausoma, ir kad jam
nepavyko susisiekti su ja, kai jis bandė čia, ir kad gali daugiau nebe­
bandyti, o tai buvo visa, ką ji galėjo padaryti, kad sutramdytų savo
neviltį ir pyktį, neišliejusi jo ant tingios, smalsios sekretorės.
- Jeigu sakė, kad skubu, - atšovė Džulė su nematytu įniršiu, -
kodėl neiškvietėt manęs iš klasės?
- Mokytojams negalima kalbėtis asmeniniais reikalais per pamo­
kas. Toks pono Dankano nurodymas. Labai specifinis.
- Tai, be jokios abejonės, nebuvo asmeninis reikalas, - atrėžė
Džulė, suleisdama nagus sau į delnus. - Ar jis sakė, kur ketina man
paskambinti - ar čia, ar į namus?
- Nesakė.
Šeštą keturiasdešimt penkios Džulė viena sėdėjo mokyklos admi­
nistracijos kambaryje, įsispoksojusi į telefoną ant stalo, kur įsižiebtų
pagrindinė linija, jei kas paskambintų. Jeigu jos spėjimas buvo klai­
dingas, jeigu Žakas, užuot skambinęs čia šį vakarą, paskambins jai į
namus, ji būgštavo, kad jis pamanys, jog ji persigalvojo ir nebeketi­
na prisijungti prie jo, o tada jis daugiau nebeskambins. Už stiklinių
sienų, supusių administracijos patalpą, koridoriai buvo tušti ir nejau­
kūs, ir kai sargas įkišo galvą pro duris, ji užklupta pašoko.
- Jūs baisiai ilgai dirbat šiandien, - pasakė Henris Ruhartas, iš­
šiepdamas burną, kurioje trūko vieno priekinio danties.
- Taip, - atsakė Džulė, skubiai prieš save pasidėdama tuščią
bloknotą ir imdama plunksnakotį. - Turiu... parašyti keletą specialių
pranešimų. Kartais čia lengviau galvoti negu namie.
- Jūs nedaug parašysit, žiūrėdama į tolį, kaip ligi šiol, - pasakė
jis. - Pamaniau, gal kartais laukiat telefono skambučio ar šiaip ko.

• 469 •
 - Ne, visiškai ne...
Jai prie alkūnės skardžiai suskambo telefonas, ji čiupo jj, spaudy­
dama mygtuką, kuris nušvito.
- Alio?
- Sveika, sese, - pasisveikino Karlas. - Skambinau ne kartą tau j
namus ir nusprendžiau patikrinti, gal dar kartais tebesi mokykloje,
kai niekur kitur negalėjau tavęs pasiekti. Ar jau vakarieniavai?
Džulė praskėstais pirštais braukė sau per plaukus, nerimaudama,
ar Žakas išgirs užimtumo signalą, o gal linijos automatiškai persi­
jungs.
- Turiu daug skubaus darbo, - pasakė ji, sviesdama iškankintą
žvilgsnį į Henrį, kuris nusprendė įlepsėti į raštinę ir ištuštinti šiukš-
liadėžes, užuot šlavęs koridorius. - Bandau parašyti keletą praneši­
mų, bet man nelabai sekasi.
- Ar viskas gerai? - neatlyžo jis. - Prieš kelias minutes mačiau
m ieste Ketriną, ji sakė, kad visą šią savaitę kiekvieną vakarą nori
praleisti namie viena.
- Viskas nuostabu. Fantastiška. Stačia galva neriu į darbą, kaip
man ir patarei. Ar prisimeni?
- Ne, neprisimenu.
- O, matyt, tai buvo kažkas kitas. Maniau, kad tu. Dabar turiu
padėti ragelį. Ačiū, kad paskambinai. Myliu tave, - pasakė ji, dėdama
ragelį. - Henri, - pratrūko ji išsiblaškiusi, - ar negalit liautis valęs
raštinę. Negalėsiu galvoti, kai trankysit šiukšliadėžes, - pridūrė ji
kiek nesąžiningai apie patį mažiausią jo keliamą triukšmą.
Jam ištįso veidas.
- Atleiskit, panele Džule, aš tiktai baigsiu šluoti koridorių.
Gerai?
- Taip. Atsiprašau, Henri. Aš truputį... pavargusi, - baigė ji per­
nelyg linksmai šypsodama, kad atrodytų mieguista.

• 470 •
 Ji stebėjo, kaip jis nušlepsi koridoriumi tolyn ir pamatė kitame
gale užsidegant šviesas. Ji turinti išlikti rami, perspėjo pati save, ir
nedaryti to, kas jai nebūdinga ir kas gali sukelti įtarimus.
Lygiai septintą valandą telefonas vėl suskambo, ji čiupo ragelį ir
atsiliepė. Telefonu Žako balsas atrodė net žemesnis, bet buvo šaltas,
atžarus, kalbėjo jis skubėdamas.
- Ar tu, Džule, viena?
- Taip.
- Ar yra kas nors pasaulyje, ką galėčiau pasakyti, kad atkalbėčiau
nuo beprotiškos minties prisijungti prie manęs?
Tai buvo ne tai, ką ji norėjo išgirsti, ir ne taip jį kalbantį norėjo
girdėti, bet ji susikaupė ties žodžiais, kuriuos jis buvo parašęs savo
laiške, neleisdama jam savo balsu apgauti ar išgąsdinti ją.
- Taip, yra, - tyliai atsakė ji. - Gali pasakyti, kad tai, ką rašei
laiške, melas.
- Puiku, - atsakė jis. - Visa tai buvo melas.
Džulė suspaudė telefono ragelį delne ir užsimerkė.
- Dabar, mielasis, pasakyk, kad manęs nemyli.
Ji išgirdo, kaip jis drebėdamas įkvėpė orą, o pritilęs jo balsas vir­
to iškankintu maldavimu.
- Neversk manęs to sakyti. Prašau.
- Aš taip tave myliu, - karštai sušnibždėjo Džulė.
- Nedaryk šito, Džule...
Ragelį laikantys jos pirštai atsileido, ir ji nusišypsojo, nes staiga
pajuto laimėsianti.
- Negaliu liautis, - meiliai pasakė ji. - Negaliu liautis tave mylė­
jusi. Tėra tik vienas sprendimas, kurį priimsiu, ir aš tau jį pasakiau.
- Jėzau Kristau, tai nėra...
- Savo maldas pataupyk vėlesniam laikui, mielasis, - erzindama
sušnibždėjo ji. - Tau keliai nudils, kai ten pateksiu, maldaujant, kad
išmokčiau geriau virti, maldaujant, kad kartais leisčiau tau nakčia

• 471 •
nors kiek pamiegoti, maldaujant, kad liaučiausi gimdžiusi tau vai­
kelius.
- Ak, Džule... nereikia. Dieve, nereikia.
- Ko nereikia?
Jis giliai ir sunkiai įkvėpė ir taip ilgai tylėjo, kad ji pamanė, jog
jis neketina atsakyti, o kai galiausiai atsakė, žodžiai skambėjo taip,
lyg būtų plėšte išplėšti iš jo.
- Nereikia... liautis mane mylėjus.
- Pažadėsiu nemylėti kunigo, pamokslininko ar budistų vienuolio
akivaizdoje.
Tai privertė jį nenorom nusijuokti ir, prisiminus akinančią jo šyp­
seną, širdis jai ėmė daužytis, kai jis paklausė:
- Ar mes čia kalbam apie santuoką?
- Aš kalbu.
- Galėjau tikėtis, kad tu ir šito reikalausi.
Jo bandymas pasirodyti supykusiam visai sužlugo, tačiau Džulė
tęsė žaidimą, norėdama praskaidrinti jam nuotaiką.
- Ar nenori vesti manęs?
Žaidimą užbaigė vienu žodžiu:
- Be galo.
- Tai, pasakyk man, kaip tave pasiekti ir kokio dydžio žiedą tu
nešioji.
Stojo dar viena kankinanti pauzė, iki neįmanomybės įtempusi jos
nervus, o tada jis pradėjo kalbėti, ir ji užmiršo viską, išskyrus jo žo­
džius ir tą neįtikėtiną pakilimą, pagavusį ją jam kalbant.
- Gerai. Sutiksiu tave Meksiko oro uoste po aštuonių dienų, ant­
radienio vakarą. Ankstų antradienio rytą sėsk į savo automobilį ir
važiuok į Dalasą. Dalase išsinuomok automobilį savo vardu ir va­
žiuok juo ligi San Antonijo, bet nesuk į miestą. Palik jį automobilių
nuomos aikštelėje oro uoste, galiausiai jie jį atras. Jeigu mums sek­
sis, valdžios atstovai pamanys, kad tu, užuot skridusi, kažkur va­

• 472 •
žiuoji susitikti su manimi, ir jie neskubės įspėti oro uostų. Kelionei
plentu tau prireiks tiktai kelių valandų. Lėktuvo bilietas ketvirtos
valandos reisui į Meksiką lauks tavęs prie „Aero-Mexico“ bilietų
langelio, Sjuzen Arland vardu. Ar yra klausimų?
Džulė nusišypsojo, supratusi, kad šitaip jis planavo užbaigti po­
kalbį, kai paskambino, nes jau buvo išnagrinėjęs visas keliavimo ga­
limybes.
- Vienas klausimas. Kodėl negaliu su tavimi susitikti anksčiau?
- Todėl, kad iš pradžių man reikia išsiaiškinti keletą smulkme­
nų. - Džulė priėmė tokį paaiškinimą, ir jis tęsė toliau: - Kai antra­
dienio rytą paliksi namus, nieko neimk su savimi. Nesusikrauk laga­
mino, nedaryk nieko, kas leistų spėti, jog tu išvažiuoji. Stebėk užpa­
kalinio vaizdo veidrodėlį ir įsitikink, kad nesi sekama. Jeigu tave se­
ka, atlik kokį nors reikalą, paskui grįžk namo ir lauk, kol vėl išgirsi
ką nors iš manęs. Nuo dabar įdėmiai stebėk laiškų dėžutę. Atplėšk
viską, net reklamas. Jeigu bus kokių pakeitimų, kas nors susisieks
su tavimi arba paštu, arba asmeniškai. Mes negalim naudotis tavo
namų telefonu, nes, galiu galvą guldyti, jis pasiklausomas.
- Kas susisieks su manimi?
- Neturiu nė menkiausio supratimo, bet kai susisieks, neprašyk
paliudyti tapatybės.
- Gerai, - atsakė Džulė, baigusi rašytis nurodymus. - Nemanau,
kad esu stebima. Polas Ričardsonas ir Deividas Ingremas, tie du FTB
agentai, kurie čia buvo, liovėsi ir pereitą savaitę jie grįžo į Dalasą.
- Kaip jautiesi?
- Nuostabiai.
- Nepykina rytais ar šiaip kas nors?
Sąžinę jai sudiegė, bet ji pabandė ją numaldyti, nepameluodama
prisipažino.
- Aš labai sveika moteris. Manau, mano kūnas sutvertas moti­
nystei. Ir, be jokios abejonės, sutvertas tau.

• 473 •
 Ji išgirdo, kaip jis nurijo seiles nuo seksualios užuominos.
- Tyčiokis dabar iš manęs, vėliau teks užmokėti.
- Pažadi?
Tada jis nusijuokė gerkliniu juoku, sušildžiusiu ją, tačiau ne taip,
kaip kimūs jo žodžiai:
- Ilgiuosi tavęs. Dieve, kaip ilgiuosi. - Tarytum bijodamas, kad
katras nors iš jųdviejų per daug neatsipalaiduotų, pasakė: - Supran­
ti, kad negalėsi atsisveikinti su savo šeima? Gali jiems kur nors pa­
likti laišką, kurį jie rastų, kelioms dienoms prabėgus po tavo išvyki­
mo. Paskui niekada nebegalėsi su jais susisiekti.
Džulė stipriai užsimerkė.
- Žinau.
- Ar esi tam pasirengusi?
- Taip.
- Tai beprotiškas būdas pradėti bendrą gyvenimą, - pasakė jis
įsitempęs, - sudraskant tavo šeimą ir nukertant visus ryšius su jais.
Lyg šauktumeis prakeikimo.
- Nekalbėk šitaip, - sudraudė Džulė, tramdydama drebulį. - Laiš­
ke, atsisveikindama su jais, viską paaiškinsiu. Be to, palikdama juos
ir išeidama su tavimi, elgiuosi lyg iš Biblijos. - Kad atitrauktų save
ir jį nuo niūrios nuotaikos, besibraunančios į jų pokalbį, ji paklau­
sė: - Ką veiki dabar? Stovi ar sėdi?
- Aš viešbučio kambarėlyje, sėdžiu ant lovos ir kalbuosi su tavimi.
- Ar tu apsistojęs viešbutyje?
- Ne. Paėmiau kambarį, kad galėčiau pasinaudoti telefonu vienu­
moje ir gauti padorų ryšį su Valstijomis.
- Noriu šiandien atsigulti miegoti, matydama, ką tu matysi, kai
gulėsi lovoje. Nupasakok man savo miegamąjį, ir aš tau pasakysiu,
kaip atrodo manasis.
- Džule, - šiurkščiai tarė jis, - ar mėgini mane sugundyti?
Tokių ketinimų ji neturėjo, bet užuomina buvo maloni.

• 474 •
 - Ar galiu?
- Žinai, kad gali.
- Vien kalbomis apie miegamuosius?
- Vien kalbomis apie bet ką.
Tada ji nusijuokė, taip lengvai ir natūraliai, kaip nuo pat pradžių
galėjo juoktis kartu su juo.
- Kokio jis dydžio? - paklausė jis ir iš balso galėjai justi, kad jis
šypso.
- Mano miegamasis?
- Tavo bevardis pirštas.
Ji virpėdama įkvėpė orą.
- Penki su puse metro, manau. O tavo?
- Nežinau. Turbūt didelis.
- Kokios spalvos?
- Mano pirštas?
- Ne, - kikeno ji, - tavo miegamasis?
- Gudruolė! - erzino jis, tačiau atsakė žemu balsu. - Šiuo metu
jis laive - tiko sienos, varinė lempa, mažas tualetinis stalelis, o tavo
nuotrauka, kurią išsikirpau iš laikraščio, kabo ant sienos.
- Ar tu ją matai prieš užmigdamas?
- Aš nemiegu, Džule. Aš tik galvoju apie tave. Ar tau patinka
laivai?
Džulė dar sykį visa virpėdama įkvėpė oro, stengdamasi prisiminti
visus malonius dalykus, kuriuos jis kalbėjo.
- Taip.
- Koks tavo miegamasis?
- Pilnas raukinių. Balti raukiniai ant lovos užkloto ir ant užuolai­
dų, ir ant tualetinio stalelio kitoje kambario pusėje. Ir tavo nuotrau­
ka ant naktinio stalelio.
- Kur ją gavai?
- Iš seno žurnalo bibliotekoje.

• 475 •
 - Tu nušvilpei žurnalą iš bibliotekos ir iš jo iškirpai mano nuo­
trauką? - paklausė jis, stengdamasis dėtis pasipiktinęs.
- Žinoma, ne. Aš turiu skrupulų, tu žinai. Paaiškinau, kad sugadi­
nau jį nebepataisomai ir užmokėjau baudą. Žakai, - pasakė ji, steng­
damasi, kad balsas neišduotų panikos, - sargas trainiojasi aplinkui už
stiklinės sienos. Nemanau, kad jis galėtų girdėti mane, bet paprastai
jis šitaip neslampinėja.
- Tuojau padėsiu ragelį. Kalbėk į telefoną, kai baigsiu. Pamėgink
jį suklaidinti nerūpestingu pokalbiu, jei gali.
- Gerai. Palauk, jis eina šalin. Tikriausiai jam kažko prireikė iš
vežimėlio.
- Šiaip ar taip, verčiau baikim. Jei dar yra kas nors, kuo tau rei­
kia pasirūpinti prieš išvažiuojant, padaryk tai kitą savaitę.
Ji linktelėjo, negalėdama ištarti nė žodžio - taip nenorėjo jo pa­
leisti.
- Turiu tau pasakyti dar kai ką, - ramiai pridūrė jis.
-Ką?
- Kiekvienas žodis, parašytas laiške, yra teisybė.
- Žinau. - Ji jautė, kad jis nori padėti ragelį, ir skubiai pridūrė: -
Kaip manai, ką Metas sužinojo apie Tonį Ostiną? Nors Metas nema­
no, kad mes galim ką nors padaryti teisėtai, turi būti kažkoks...
- Nesikišk, - perspėjo ją Žakas lediniu balsu. - Ir Ostiną palik
man. Yra kitų būdų su juo susitvarkyti, neįveliant Meto.
- Kokių būdų?
- Neklausinėk. Jeigu tau kils kokių sunkumų dėl to atvykstant
pas mane, jokiu būdu nesikreipk į Metą pagalbos. Ką mes darom,
yra neteisėta, aš negaliu leisti, kad jis įsiveltų dar daugiau, ir taip
jau yra daug padaręs.
Džulė susitvardė ir nesudrebėjo nuo jo grėsmingo tono.
- Pasakyk ką nors malonaus, prieš padėdamas ragelį.
- Ką nors malonaus, - pakartojo jis, o jo balsas sušvelnėjo. - Ką
turi omeny?

• 476 •
 Ji pasijuto truputį įžeista, kai jis atrodė nesugebąs nieko sugalvoti.
- Lygiai po trijų valandų aš eisiu gulti. Būk su manimi. O kai už­
merksiu akis, mano rankos bus apglėbusios tave.
Jos balsas pritilęs virto drebančiu kuždesiu:
- Man tai patinka.
- Jos laikė tave apglėbusios kiekvieną naktį nuo mūsų išsiskyri­
mo. Labanakt, mieloji.
- Labanakt.
Jis padėjo ragelį ir paskutinę minutę Džulė prisiminė jo nurody­
mus tęsti gyvą pokalbį.
Vietoj tariamo pokalbio, kuris, kaip ji manė, nieko neįtikintų, ji
paskambino Ketrinai ir sugebėjo prakalbėti pusvalandį apie bet ką ir
apie viską. Ji padėjo ragelį ir nuplėšė popieriaus lapą, ant kurio bu­
vo surašiusi Žako nurodymus, tada prisiminė mačiusi per televiziją
detektyvą, kur bylą išsprendė rašysenos atspaudas bloknote, todėl
paėmė ir bloknotą.
- Labanakt, Henri, - linksmai šūktelėjo ji.
- Labanakt, panele Džule, - atsakė jis, šlepsėdamas per koridorių.
Džulė išėjo pro šonines duris. Henris išėjo pro tas pačias, bet tik
po to, kai paskambino Dalaso abonentui, kuris pats apmoka už po­
kalbį.

53
Džulė užmetė nedidelį kelioninį krepšį ant automobilio užpakali­
nės sėdynės, dirstelėjo į laikrodį, norėdama įsitikinti turinti daugiau
negu pakankamai laiko iki vidurdienio reiso ir grįžo namo. Kai kro­
vė nuo pusryčių likusius indus į vandenį, ant sienos suskambo tele­
fonas ir ji pakėlė ragelį.
- Sveika, gražuole. - Polo Ričardsono balsas buvo šiltas ir ryžtin­
gas, keistas derinys, pagalvojo Džulė. - Žinau, laiko nedaug, bet

• 477 •
norėčiau susitikti su tavimi šį savaitgalį. Galėčiau atskristi ir nusi­
vesti tave pavakarieniauti rytoj, Šv. Valentino dieną. Bet būtų dar
geriau, jei atskristum čia, į Dalasą, aš pagaminčiau tau vakarienę?
Džulė jau buvo nusprendusi, kad jeigu ji iš tiesų sekama, tokia
„nekalta" savaitgalio išvyka kaip ši galėtų tik suklaidinti jos šnipus
ir nuslopinti jų budrumą.
- Negaliu, Polai, po pusvalandžio išvažiuoju į oro uostą.
- Kur išvyksti?
- Ar čia oficialus klausimas? - pasiteiravo Džulė, sprausdama te ­
lefono ragelį tarp savo peties ir smakro, skalaudama stiklinę.
- Jei būtų oficialus, ar klausčiau asmeniškai?
Jos simpatija ir pasitikėjimas juo prigeso nuo atsargumo, kurį Ža­
kas privertė ją jausti, bet kol ji iš tikrųjų įsės į automobilį, kad pas­
kutinį kartą išvyktų iš Kytono, išmintingiausia ir lengviausia buvo
tiksliai prisilaikyti teisybės.
- Nežinau, ar klaustum, ar ne, - prisipažino ji.
- Džule, ką man daryti, kad pasitikėtum manimi?
- Gal mesti savo tarnybą?
- Turi būti ir lengvesnis būdas.
- Man dar reikia kai ką padaryti prieš išvažiuojant. Pasišnekėsim
apie tai, kai sugrįšiu.
- Iš kur ir kada?
- Ketinu aplankyti vieno draugo senelę, gyvenančią mažame
Pensilvanijos miestelyje, tiksliau - Ridžmonte. Grįšiu namo rytoj vė­
lai vakare.
Jis atsiduso.
- Aišku. Tai paskambinsiu kitą savaitę ir tada susitarsime susi­
tikti, gerai?
- Mmm. Puiku, - atsainiai sutiko ji, pildama indų ploviklį į van­
denį ir uždarydama duris.

• 478 •
 Polas Ričardsonas padėjo telefono ragelį savo įstaigoje, surinko
numerį antram pokalbiui ir laukė atsakymo, pirštais barbendamas į
stalą. Jis čiupo telefoną, vos tik jam suskambus, ir moteriškas balsas
pranešė:
- Pone Ričardsonai, Džulė Matison užsisakė bilietą iš Dalaso per
Filadelfiją į Ridžmontą, Pensilvaniją, vietiniu reisu. Ar reikia dar
daugiau informacijos?
- Ne, - atsakė jis su palengvėjimu atsidusdamas. Jis atsistojo,
priėjo prie lango ir susiraukė, žiūrėdamas į menką judėjimą Dalaso
bulvaru savaitgalį.
- Na? - paklausė Deivas Ingremas, išeidamas iš gretimo kabine­
to. - Ką ji pasakė apie lagaminą, kurį įsidėjo į automobilį?
- Teisybę, po velnių. Pasakė man teisybę, nes neturi ką slėpti.
- Nesąmonė. Tau būtų geriau pamiršti tą skambutį iš Pietų Ame­
rikos, kurio ji laukė mokykloje aną vakarą.
Polas staiga atsigręžė.
- Iš Pietų Amerikos? Vadinasi, tu atsekei?
- Taip, prieš penkias minutes. Skambinta buvo per viešbučio
perjungiklį iš San Lučijos Del Maro.
- Benediktas! - sušuko Polas, sukąsdamas dantis. - Kokia pavar­
de jis užsiregistravo?
- Chosė Feliciano, - atsakė Ingremas. - Tas arogantiškas šunsnu­
kis užsiregistravo kaip Chosė Feliciano.
Polas, negalėdamas patikėti, spoksojo į jį.
- Jis turi pasą tokia pavarde?
- Tarnautoja prie pulto nepaprašė paso. Manė, kad jis vietinis.
Kodėl ne, juk jis tamsaus gymio, jo ispaniška pavardė ir kalba ispa­
niškai, - be abejo, gyvenant Kalifornijoje, tai praverčia. Beje, dabar
jis su barzda.
- Manau, jis jau bus išsiregistravęs.

• 479 •
 - Žinoma. Iš anksto sumokėjo už vieną naktį, o kitą rytą išvyko.
Lova jo kambaryje liko nepaliesta.
- Jis vėl gali grįžti, kad pasinaudotų telefonu. Tegu policija stebi
viešbutį.
- Tuo jau pasirūpinta.
Polas grįžo prie savo stalo ir susmigo į krėslą.
- Džulė kalbėjo su juo dešimt minučių, - pridūrė Ingremas. - Už­
tenka laiko planams sukurpti.
- Taip pat užtenka kam nors pasakyti, kad ji jo gailisi, ir įsitikin­
ti, kad jam nieko nenutiko. Ji minkštos širdies ir tiki, kad tas nevi­
donas - žiaurių aplinkybių auka. Neužmiršk to. Jeigu ji būtų norėju­
si likti «u juo, būtų drauge išvažiavusi iš Kolorado.
- Gal jis atsisakė ją išsivežti?
- Tikriausiai, - sarkastiškai pastebėjo Polas. - Bet dabar, ištisas
savaites jos nematęs, jis staiga pradėjo kraustytis dėl jos iš proto,
ketina išlįsti iš savo slėptuvės ir atvažiuoti jos pasiimti.
- Mėšlas, - nusikeikė Ingremas. - Ir tu tą patį darytum. Rizikuoji
būti išspirtas iš tarnybos vien dėl to, kad nuolatos gini tą moterį, o
tu vis dar kovoji dėl jos. Ji neužsimerkdama melavo, kas vyko Kolo­
rade. Mums reikėjo paaiškinti jai jos teises ir uždaryti į...
Polas priminė sau, kad Ingremas - jo draugas ir kad visas šio
žmogaus apmaudas radosi tik dėl to, kad buvo dėl jo susirūpinęs.
- Maža motyvų pagrįstiem s įtarimams, - griežtai atkirto Dei-
vui. - Mes jų neturim, o juo labiau įrodymų.
- Turim, gavom prieš penkias minutes, kai pranešė apie tą tele­
fono skambutį!
- Jeigu esi teisus dėl visko, ji nuves mus tiesiai pas Benediktą.
Jeigu klysti, mes nieko nepraradom.
- Įsakiau nuolatos ją stebėti, prieš čia įeidamas.
Stipriai sukandęs dantis, Polas susitvardė nuo beprasmio ir klai­
dingo protesto dėl Deivo poelgio, tačiau iškošė pro dantis:

• 480 •
 - Gal galiu tau priminti, kad, kol manęs nenušalino, aš atsakin­
gas už šią bylą. Prieš darydamas dar kokią nesąmonę, pasitark su
manimi. Supratai? - sviedė jis piktai.
- Supratau! - taip pat piktai atšovė Deivas. - Ar sužinojai ką
nors daugiau apie automobilį, kuris pereitą savaitę buvo pastatytas
priešais namus?
Stumtelėjęs jam raportą per stalą, Polas atsakė:
- Jį išsinuomojo Džozefas O’Hara iš Herco, Dalase. Adresas Či­
kagoje. Jokios neigiamos reputacijos. Nekaltas kaip kūdikis. Dirba
vairuotoju-asmens sargybiniu Koljero treste.
- Ar tai bankas?
- Hiustone yra Koljero bankas ir trestas, o jo filialai išbarstyti po
visą šalį.
- Kai dabar jai skambinai, ar nepasiteiravai tos panelytės apie jos
svečius iš Čikagos?
- Ir neįspėjau jos, kad ji sekama, kad ir vėl galėtum mane apkal­
tinti nuolaidžiavimu.
Ingremas sunkiai atsiduso ir sviedė raportą apie O’Harą atgal ant
Polo stalo.
- Klausyk, Polai, atleisk man. Aš tik nenoriu matyti, kaip žlugdai
savo karjerą dėl kažkokios mergos didelėm mėlynom akim ir ilgom
kojom.
Atsilošęs krėsle, Polas žiūrėjo į jį niūriai šypsodamas.
- Vieną dieną tau teks ant kelių atsiklaupus melsti jos atleidimo,
antraip mes tau neleisim būti mūsų pirmagimio krikštatėviais.
Kimiai atsidusęs Ingremas atsakė:
- Tikiuosi, ateis diena, kai man teks tai padaryti, Polai. Dievaži,
tikiuosi.
- Gerai, tada nespoksok taip į jos kojas.

• 481 •
 Džulė baigė tvarkyti virtuvę, paėmė iš spintos paltą ir jau buvo
pasirengusi kelionei į Pensilvaniją, kai išgirdo beldimą į laukujės du­
ris. Persimetusi paltą per ranką, ji atidarė duris ir nustebo pamačiu­
si Tedą ir Ketriną, stovinčius greta.
- Jau seniai nemačiau judviejų, - pasakė ji linksmai šypsodama, -
stovinčių drauge kieno nors priebutyje.
- Ketriną sako man, kad vyksti j Pensilvaniją vaidinti geros va­
lios ambasadorės ar šiaip ko dėl Žako Benedikto... Ką tu, Džule, su­
galvojai? - paklausė jis, eidamas įkandin jos į namą, iš paskos tipe­
nant Ketrinai prasikaltusiu veidu.
Džulė pastūmė į šalį savo paltą, kad galėtų dirstelėti į rankinį
laikrodį, kiek valandų.
- Turiu mažiau nei penkias minutes pasiaiškinti, nors, man regis,
vakar vakare Ketrinai viską išaiškinau.
Normaliai Džulė būtų rimtai pasipriešinusi, kad kišamasi į jos gy­
venimą, tačiau žinojimas, kad po kelių dienų juos abu paliks visiems
laikams, nustelbė bet kokį jos pasipiktinimą. Be jokio apmaudo ji tarė:
- Nors man labai patinka matyti judu vėl drauge, norėčiau, kad
rastum ėt kokią paprastą dingstį, o ne norą mane užsipulti.
- Aš kalta, - įsiterpė Ketriną. - Šįryt sutikau mieste Tedą ir jis
paklausė apie tave. Nesakei man, kad tavo kelionė - paslaptis, - n e­
baigė ji sakinio.
- Tai nėra paslaptis.
- Tad paaiškink man, kodėl važiuoji, - neatlyžo Tedas, iš susirū­
pinimo ir nevilties įsitempusiu veidu.
Uždariusi duris, Džulė atsainiai nusibraukė nuo kaktos vešlius
plaukus, mėgindama sugalvoti, ką jiems pasakyti. Ji negalėjo paaiš­
kinti, kad ją sutrikdė Žako pastaba, jog jų santuoka iš pat pradžių
bus prakeikta dėl tos širdgėlos, kurią ji sukels artimiesiems. Kita
vertus, ji norėjo viską paaiškinti, kad jie prisimintų, padėti jiems
viską suprasti, o vėliau greičiau jai atleisti. Nuo susirūpinusio Ketri-

• 482 •
nos veido ji nukreipė savo žvilgsnį į rūstų Tedo veidą ir užsikirsda­
ma pasakė:
- Ar tikit posakiu, kad viskas vyksta toliau taip, kaip prasidėjo?
Ketrina ir Tedas persimetė nieko nesuprantančiais žvilgsniais, ir
Džulė paaiškino:
- Ar tikit, kad jei kas nors blogai prasideda, blogai ir baigiasi?
- Taip, - pritarė Ketrina. - Man regis, tikiu.
- Aš netikiu, - atšovė Tedas, ir tai, ką jis pasakė, privertė Džulę
įtarti, kad jis galvoja apie savo santuoką su Ketrina. - Kai kurie da­
lykai, gražiai prasidedantys, turi sumautą pabaigą.
- Kadangi jūs pasiryžę kištis į mano gyvenimą, - linksmai pasa­
kė Džulė, - manau turinti teisę taip pat pasakyti, jeigu turit omeny
savo santuoką, visa problema, kad ji nepasibaigė. Ketrina žino, net
jeigu tu, Tedai, ir atsisakai tai pripažinti. Dabar, atsakymas į jūsų
klausimą apie kelionę į Pensilvaniją, turi tik minutę: Žaką augino jo
senelė, su kuria jis išsiskyrė labai bjauriomis aplinkybėmis. Nuo tol
jo asmeninis gyvenimas labai nesėkmingas. Jam dabar gresia pavo­
jus, ir yra absoliučiai vienas, tačiau jis pradeda visai naują gyvenimą.
Norėčiau, kad jam sektųsi, ir jis rastų ramybę tame naujame gyveni­
me, ir jaučiu, - jei norit, vadinkite tai prietarais, - kad galbūt jeigu
sutaisysiu tiltus, kuriuos jis seniai sudegino, tai ir įvyktų. - Stojusio­
je tuščioje tyloje, kai Džulė baigė kalbėti, ji matė, kaip jie abu sten­
giasi rasti kokį argumentą, tačiau nepajėgia, todėl pasuko prie du­
rų. - Prisiminkit tai abu, - pridūrė, stengdamasi, kad balsas neišduo­
tų jos susijaudinimo ir kiek prislopinti kito prašymo svarbą. - Kad
būtum tikrai laimingas, labai padeda žinojimas, kad tavo šeima linki
tau gera... net jeigu ir nedarai to, ko jie tikisi iš tavęs. Kai tavęs
nekenčia tavo paties šeima, tai beveik lygu prakeikimui.
Kai jai už nugaros užsidarė durys, Tedas suirzęs pažvelgė į Ket­
riną.
- Ką ji, po galais, norėjo tuo pasakyti?

• 483 •
 - Man regis, logika atrodė pakankamai aiški, - atsakė Ketrina,
tačiau ji raukė kaktą dėl keistos įtampos, kurią išgirdo Džulės balse.
- Mano tėtis truputį prietaringas, ir aš taip pat. Nors žodis „pra­
keikimas" atrodė kiek per stiprus.
- Aš kalbu ne apie tai. Ką ji turėjo omeny, kai sakė, kad m ūsų
santuoka nepasibaigė ir tu tai žinanti?
Per pastarąsias savaites Ketrina stebėjo, kaip drąsiai Džulė elgė­
si susidūrusi su FTB ir likusiu pasauliu, atvirai reikšdama tikėjimą
Žako nekaltumu, net jeigu jis buvo atstūm ęs jos meilę ir baisiai
įskaudinęs Kolorade. Per visą laiką Ketrina atsidūrė šalia Tedo gal
kokį dešimt kartų, kai abu mokė Džulės auklėtinius sportinių žaidi­
mų, tačiau, bendraudama su juo, stropiai slėpė gilesnius jausmus, ji
tiktai bandė įveikti jo priešiškumą. Iš pradžių įtikino save, kad ge­
riausias būdas prieiti prie Tedo ir pasiekti savo tikslą - lėta, atsargi,
apgalvota strategija, o ne atviras jausmų demonstravimas. Dabar,
žiūrėdama į vyrą, kurį mylėjo, pajuto, kad baimė būti įskaudintai, pa­
sijausti kvaile ir galutinai prarasti visas viltis diktavo visus jos
veiksmus. Ji žinojo, kad jis nuolat susitikinėja su kita moterimi, ir,
Ketrinai grįžus į Kytoną, susitikinėjimai dar padažnėjo, o dabar pa­
vėluotai jai paaiškėjo, kad visa, ką ji pasiekė su juo, buvo savotiškos
ginkluotos paliaubos; jo jausmai jai nebuvo pasikeitę, paprasčiausiai,
nuolatos jai būnant šalia, jis buvo priverstas slėpti savo panieką, iš­
likti mandagiai šaltas.
Ji bijojo, kad jai pritūks laiko, bijojo, kad neužteks drąsos, jeigu
dabar nepasakys, ir bijojo, kad padarys lemtingą klaidą, nes buvo ap­
imta tokios nevilties ir tokia susijaudinusi, kad ketino išsilieti.
- Ar tu galvoji, ką atsakyti, ar studijuoji mano nosies formą? - ir­
zliai paklausė jis.
Savo siaubui, Ketrina pajuto, kaip jai ima drebėti keliai ir prakai­
tuoti delnai, tačiau pažvelgė į jo mėlynas ir šaltas akis ir drąsiai pa­
sakė:

• 484 •
 - Džulė mano, kad mūsų santuoka dar nesibaigė, nes aš vis dar
įsimylėjusi tave.
- Iš kur ji ištraukė tokią idiotišką mintį?
- Iš manęs, - netvirtai atsakė Ketriną. - Aš jai pasakiau.
Tedo antakiai žaibiškai greitai susiglaudė, ir jis nužvelgė savo bu­
vusią žmoną paniekos pilnu žvilgsniu, privertusiu ją krūptelėti.
- Tu jai pasakei, kad vis dar esi mane įsimylėjusi?
- Taip, pasakiau jai viską, net ir tai, kokia netikusi žmona buvau,
ir tai, kaip... kaip praradau mūsų kūdikį.
Net dabar, kai prabėgo šitiek metų, užuomina apie prarastą kūdi­
kį, taip įsiutino Tedą, kad jam teko grumtis su noru trenkti jai, jis
net susverdėjo nuo savo užgniaužto įniršio.
- Niekada neminėk kūdikio nei man, nei kam nors kitam, arba,
tepadeda man Dievas, aš...
- Tu ką? - priblokšta sušuko Ketriną. - Nekęsi manęs? Negali
nekęsti manęs labiau, negu pati savęs nekenčiu už tai, kas jau įvy­
ko. Išsiskirsi su manimi? Jau tai padarei. Atsisakysi tikėti, kad tai
buvo nelaimingas atsitikimas? - isteriškai tęsė ji. - Taip, tai buvo
nelaimingas atsitikimas. Žirgas, kuriuo jojau, apšlubo...
- Po velnių, užsičiaupk! - sušuko Tedas, skaudžiai griebdamas jai
už pečių ir stumdamas į šalį, kad galėtų išeiti, bet Ketriną nepaisė
jo sukelto skausmo ir prisiplojo prie durų, neišleisdama jo.
- Negaliu! - šaukė ji. - Turiu tave priversti suprasti. Trejus me­
tus stengiausi užmiršti, ką mums esu padariusi, trejus metus ieško­
jau kokio nors būdo išpirkti kaltę už visa, kuo buvau ir kuo daugiau
nenoriu būti.
- Nenoriu daugiau nieko girdėti! - Jis pabandė ją pastumti į prie­
kį, kad patrauktų iš kelio, bet ji prisispaudė prie durų, nepaisydama
skaudžiai jai į kūną suleistų jo pirštų.
- Ko, po velnių, nori iš manęs? - šiurkščiai paklausė jis, negalė­
damas jos pajudinti nepanaudojęs brutalios jėgos.

• 485 •
 - Noriu, kad patikėtum, kai sakau tau, jog tai buvo nelaimingas
atsitikim as, - raudojo ji.
Tedas kovojo su savimi, mėgindamas ignoruoti jos žodžių povei­
kį ir nekreipti dėmesio į jos gražų ašarų išvagotą veidą, bet per vi­
są laiką, kai ją pažinojo, niekada nebuvo matęs privestos ligi ašarų.
Ketrina buvo išlepinta, išdidi, įnoringa, tačiau niekada neišliejo nė
vienos ašaros. Net tokiu atveju, gal jis ir būtų galėjęs jai pasipriešin­
ti, jeigu ji tuo metu nebūtų pakėlusi į jį savo drėgnų akių ir skaus­
mingai sukuždėjusi:
- Mes abu visus šiuos m etus viduje verkėm dėl to, kaip nutrūko
mūsų santuoka, todėl bent palaikyk mane ir dabar viską užbaikim.
Prieš jo paties valią delnai nuslydo nuo jos pečių, ji prispaudė
veidą jam prie krūtinės ir staiga jo rankos apglėbė ją ir priglaudė
prie savęs, verkiančią, ir saldus skausmas, kurį jis pajuto, vėl spaus­
damas prie savęs jos kūną, buvo jam beveik pražūtingas. Stengda­
masis, kad balsas išliktų abejingas ir bejausmis, perspėjo ją:
- Baigta, Ketrina. Mes baigėm.
- Tada leisk man pasakyti tai, ko pasakyti grįžau į Kytoną, kad
mes galiausiai liktume draugai, o ne priešai. - Jo ranka liovėsi brau­
kusi žemyn jai per nugarą, ir Ketrina sulaikė kvapą, pusiau tikėda­
masi, kad jis atsisakys, bet kai jis tylėjo, ji pažvelgė į jį ir pradėjo: -
Ar gali pasistengti ir patikėti, kad yra bent penkiasdešimt procentų
tikimybės, jog tyčia nepraradau mūsų kūdikio? - Dar nespėjus jam
atsakyti, ji skausmingai nuoširdžiai pareiškė: - Jeigu prisiminsi, kas
buvo, suprasi, kad man niekada nebūtų užtekę drąsos dėl ko nors ri­
zikuoti savo gyvybe. Aš buvau tokia bailė, bijojau kraujo, gyvačių,
vorų...
Tedas taip pat dabar buvo vyresnis ir išmintingesnis, suvokė, kad
tai logiška, išvydo teisybę jos akyse, ir įniršis, pasidygėjimas, ku­
riuos jis puoselėjo šitiek laiko, pradėjo blėsti, ir jis pajuto neįtikėti­
ną palengvėjimą.

• 486 •
 - Tu bijojai net kandžių...
Ketrina linktelėjo, stebėdama, kaip pirmąsyk po daugelio metų iš
jo veido nyksta priešiškumas.
- Aš apgailestauju labiau, negu galiu apsakyti, dėl to beprotiško,
egoistiško kvailumo, kuris pražudė mūsų kūdikj. Apgailestauju dėl
to, kad mūsų santuoką paverčiau chaosu, dėl to košmaro, kuriuo pa­
verčiau tavo gyvenimą, kol buvom drauge...
- Taip jau blogai nebuvo, - nenorom pasakė jis, - bent ne visą
laiką.
- Neapsimetinėk dėl manęs. Dabar aš jau visai suaugusi, išmo­
kau žvelgti teisybei į akis ir su ja susitaikyti. O teisybė tokia - bu­
vau niekinga žmonos karikatūra. Aš ne tik elgiausi kaip kvaila išle­
pinta iracionali, reikli žmona-kūdikis, buvau njekam tikusi. Negami­
nau valgio, netvarkiau namų, o kai man neleisdavai daryti to, ką no­
riu, nemiegodavau su tavimi. Reikėjo ne vienerių m etų tam pripa­
žinti ir pasakyti teisybei - ne mūsų santuoka žlugo, tu jos nesužlug-
dei - aš ją sužlugdžiau.
Jos nustebimui, jis papurtė galvą ir atsiduso:
- Tu visada buvai tokia žiauri pati sau. Tu nepasikeitei.
- Žiauri sau? - pakartojo Ketrina, slopindama juoką. - Tikriausiai
juokauji, arba turėjai dvi nuotakas. Jeigu jau nebesusigaudai, aš toji,
kuri vos nenunuodijo tavęs tais retais atvejais, kai teikdavosi gamin­
ti maistą. Aš toji, kuri išdegino lygintuvu žymę tavo trejuose unifor­
miniuose marškiniuose pirmą savaitę po vestuvių. Aš toji, kuri išly­
gino klostes visų tavo kelnių šonuose, o ne priekyje, taigi kelnių
klešnės styrojo iš kraštų.
- Tu manęs nenuodijai.
- Tedai, neužtarinėk manęs. Visi vyrukai iš šerifo nuovados er­
zindavo tave, kad tapai Rolaido karaliumi po vestuvių. Girdėjau juos
kalbant.

• 487 •
 - Po velnių, tabletes nuo skrandžio rijau kaip saldainius, nes bu­
vau vedęs moterį, kurios negalėjau padaryti laimingos, ir tai draskė
mane iš vidaus.
Ketriną visą laiką laukė, kad galėtų pripažinti savo nesėkm es ir
paprašyti atleidimo, tačiau nenorėjo, kad Tadas, būdamas galantiš­
kas, be reikalo ją sulaikytų.
- Tai netiesa, ir tu tai žinai! Dieve mano, tavo motina man net
davė tavo mėgstamiausio patiekalo receptą, o tu beveik negalėjai
valgyti to guliašo, kai jį pagaminau. Neneik šito, - pasakė ji įniršusi,
kai jis pradėjo purtyti galvą. - M ačiau, kaip tą guliašą išmetei į kibi­
rą, kai išėjau iš virtuvės. Tikriausiai panašiai atsikratydavai viskuo,
ką išvirdavau, ir aš tavęs nesmerkiu.
- Po galais, aš valgydavau viską, ką man išvirdavai, - piktinosi
Tedas. - Išskyrus guliašą. Atleisk, kad pamatei, kaip jį išmečiau, bet
tai vienintelis patiekalas, kurio nevirškinu.
Ketrinos veido išraiška tapo grėsminga nuo jo užsitęsusio išsisu­
kinėjimo.
- Tedai, bet tavo motina man pati pasakė, kad čia buvo m ėgsta­
miausias tavo patiekalas.
- Ne, tai buvo Karlo mėgstamiausias. Ji visada painiodavo.
Abu vienu metu suvokė tų karštų debatų absurdą; Ketriną pradė­
jo juoktis ir vėl atsirėmė į duris.
- Tai kodėl man nieko nepasakei?
- Tu nebūtum patikėjusi, - atsakė Tedas, kimiai atsidusdamas,
kai pasirėmęs viena ranka greta jos peties, dar sykį bandė paaiškin­
ti jai tai, ko padaryti nesugebėjo, kai ji buvo dvidešimt vienerių. -
Kažkada ankstyvoje jaunystėje kaip graži ir protinga Dilono Keihilo
duktė įsikalei sau į galvą kvailą mintį, kad privalai viską daryti pagal
knygą ir daryti geriau negu kas nors kitas. -Kai tau nepavykdavo kuo
nors pranokti kitus, taip supykdavai ir susigėsdavai, kad su tavimi
būdavo neįmanoma susikalbėti. Tau gyvenimas buvo kaip viena iš tų

• 488 •
drobių, kurios spalvinamos pagal numerius: ten viskas turi būti at­
likta nurodyta tvarka, neperžengiant linijos, antraip niekas neišeina,
Keite, - ramiai paaiškino jis, ir šis malonybinis vardas, kuriuo tik jis
vienas drįsdavo kreiptis, taip ją pribloškė, kaip ir tai, kaip atsainiai
jis savo riešu nubraukė jai plaukus nuo peties. - Tu norėjai lankyti
koledžą tuojau po mūsų vedybų ne dėl to, kad būtum paviršutiniška
ar išlepusi, bet dėl to, kad įsikalei į galvą kažkokią beprotišką min­
tį, jog sujaukei tvarką pirmiausia ištekėdama už manęs, užuot palau­
kusi, kol baigsi mokslus toje prašmatnioje mokykloje Rytuose. O kai
užsinorėjai to prakeikto namo, kurį mums pastatė tavo tėvas, tai ne­
buvo dėl to, kad norėtum, jog jis nustelbtų visus kitus mieste, o dėl
to, kad kažkur širdies gilumoje nuoširdžiai tikėjai, jog mes būsim
laimingi, nes... nes jis atitiko tavo įsivaizdavimą, kas turi būti visai
natūralu Ketrinai Keihil.
Užsimerkdama Ketrina atrėmė galvą į duris ir atsiduso, iš nevil­
ties ir iš laimės.
- Kai grįžau į koledžą mums išsiskyrus, ištisus m etus kartą per
savaitę lankydavausi pas terapeutą, bandydama suprasti, kodėl taip
viską sujaukiau.
- Ką sužinojai?
- Mažiau negu man dabar pasakei per dvi minutes. Ir žinai, ką
tada padariau?
Jo lūpas iškreipė šypsena, ir jis papurtė galvą:
- Net sunku įsivaizduoti.
- Nuvažiavau į Paryžių ir užsirašiau į aukščiausio lygio kulinari­
jos kursus.
- Kaip sekėsi?
- Iš teisybės nelabai gerai, - atsakė ji gailiai šypsodama. - Tai
buvo vienintelis kartas gyvenime, kai nepasižymėjau kursuose, ku­
riuose norėjau mokytis.

• 489 •
 Jis pakėlė antakius, kad pabrėžtų jos atviros pastabos svarbumą,
ir ji priėmė nebylų jo komentarą, supratingai linktelėdama.
- Ar išlaikei egzaminus?
- Išlaikiau jautieną, - šaipėsi ji, o nuo jo juoko širdis jai ėmė dai­
nuoti, - bet susikirtau su veršiena.
Ilgą valandėlę jie šypsojosi vienas antram, po daugelio m etų pir­
mą sykį darniai, 0 tada Ketrina tyliai paprašė:
- Ar nepabučiuotum manęs?
Jis staigiai atsitiesė, traukdamasis nuo durų.
- Negali būti nė kalbos.
- Ar bijai?
- Atstok, po velnių! Tu jau prieš daugelį metų man demonstravai
šį gundymo numerį, o dabar jis pasenęs. Neišdegs.
Ignoruodama smūgį, trenktą jos išdidumui, ji sukryžiavo rankas
ant krūtinės ir nusišypsojo.
- Kaip dvasininko sūnus, tu baisiai daug keikiesi.
- Taip man sakei prieš daugelį metų. Kaip jau tau sakiau, aš ne­
su dvasininkas, mano tėvas - dvasininkas. Maža to, - pridūrė jis są­
moningai mėgindamas atstum ti ją, - tu tikrai traukei mane, kai bu­
vau jaunesnis, o dabar aš pats linkęs gundyti.
Ketrinos įžeistas išdidumas prasiveržė tyliu, bet grėsmingu kuž­
desiu, kai ji, pasitraukusi nuo durų, siekė savo palto, kurį buvo už­
metusi ant kėdės.
- Ar ir dabar?
- Tu velnioniškai teisi, ir dabar. O -dabar paklausyk gero patarimo
ir paskubėk atgal į Dalasą, pas Heivordą Spenserį ar Spenserį Hei-
vordą, ar koks ten jo vardas, ir leisk jam numaldyti tavo pažeistą
orumą penkiasdešimties karatų deimantų vėriniu, priderintu prie to
neįtikėtinai vulgaraus žiedo, kurį mūvi.
Užuot puolusi jį, kaip būtų dariusi prieš daugelį metų, ji sviedė į
jį keistą žvilgsnį ir pasakė:

• 490 •
 - Man jau nebereikia tavo patarimų. Gal nustebsi išgirdęs, tačiau
žmonės, tarp jų ir Spenseris, iš teisybės šiuo m etu prašo mano pa­
tarimų.
- Kokiais klausimais? - tyčiojosi jis. - Pareikšti savo nuomonę
apie madą aukštuomenės gyvenime?
- Užteks! - pratrūko Ketrina, sviesdama savo paltą atgal ant kė­
dės. - Galiu leisti tau skaudinti mane, kai to verta, tačiau, tegu bū­
siu prakeikta, jeigu leisiu tau paslėpti savo seksualinį neryžtingumą,
užsipuolant mane.
- Mano ką? - nusistebėjo Tedas.
- Buvai be galo malonus, visiškai nesivaržei, kol nepaprašiau ma­
ne pabučiuoti, o tada taip absurdiškai mane užsipuolei. Dabar arba
atsiprašyk, arba pabučiuok, arba pripažink, kad bijai.
- Atsiprašau, - burbtelėjo jis taip skubiai ir visiškai neapgailes­
taudamas, kad Ketrina ėmė juoktis.
- Ačiū, - meiliai pasakė ji, imdama paltą, - priimu tavo atsipra­
šymą.
Praeityje toks apsižodžiavimas būtų pasibaigęs karališku mūšiu,
ir Tedas buvo visiškai suglumęs, kad ji tokia rami, ir jis suprato,
kaip iš tiesų ji buvo pasikeitusi.
- Ketrina, - be jokių įžangų kreipėsi jis. - Atsiprašau, kad užsi-
puoliau tave. Aš tikrai gailiuosi. Atleisk.
Ji linkterėjo, bet uoliai slėpė nuo jo savo akis, kad neišsiduotų.
- Žinau. Tu tikriausiai nesupratai, kokio bučinio prašiau. Aš tik
maniau, kad tai galėtų patvirtinti mūsų paliaubas ir padarytų jas ilga­
laikėmis.
Ji pažvelgė jam į akis ir būtų galėjusi prisiekti, kad jo akys spin­
dėjo iš smagumo, ir žinojimo, bet ji pasijuto priblokšta, kai jis nusi­
leido.
Pirštais pakeldamas jos smakrą, jis sumurmėjo:
- Gerai. Pabučiuok mane, bet paskubėk.

• 491 •
 Štai kodėl Ketriną juokėsi, o jo burna šypsojo, kai pirmąsyk po
trejų m etų susilietė jų lūpos.
- Nesijuok, - perspėjo jis, slopindamas juoką.
- Nesišypsok, - atšovė ji, bet jų alsavimas susiliejo į viena ir šito
užteko, kad vėl įsiliepsnotų seniau juos rišusi aistra. Tedo delnai nu­
slydo ligi jos juosmens ir pritraukė ją artyn, ir iškart įsitempė, kai
Ketriną prisiglaudė prie jo kūno, išsilenkdama ir stipriai priglusdama.

Laikydamasi nurodymų, kuriuos jai buvo davęs vyras

automobilių nuomos punkte mažame Ridžmonto oro uoste, Džulė be
vargo rado Žako vaikystės namus. Užtupdyti aukštai ant kalvos, nuo
kurio atsivėrė vaizdingas mažas slėnis, Tiudorų stiliaus rūmai, kur
tebegyveno Margareta Stenhoup, pasak vyriškio automobilių nuo­
mos punkte, faktiškai buvo šių vietovių orientyras. Žvalgydamasi
įmantrių mūrinių kolonų, kurios, kaip buvo sakyta Džulei, žymėjo
alėją, Džulė pamatė jas kairėje ir pasuko iš plento. Važiuodama
aukštyn ilga plačia alėja, vingiavusia aukštyn pro medžius ligi kalvos
viršūnės, prisiminė, ką jai buvo sakęs Žakas apie tą dieną, kai išvy­
ko iš šios vietovės. „ Tada aš visam laikui praradau namus. A tida­
viau savo automobilio raktelius ir nužingsniavau alėja nuo kalvos ligi
plento“ Jam teko eiti labai ilgai, pamanė ji, pajutusi nostalgišką liū­
desį sudiegiant jai širdį, dairydamasi aplink ir mėgindama įsivaizduo­
ti, ką jis jautė ir matė tą dieną.
Kalvos viršūnėje, ties paskutiniu posūkiu, alėja praplatėjo ir vir­
to plačia arka, vedančia pro kruopščiai išpuoselėtas vejas ir didžiu­
lius nuogus medžius. Kažkoks nuožmus griežtumas dvelkė iš to pla­
čiai išsidėsčiusio akmeninio rūmo, kuris ją keistai trikdė, kai ji su­
stojo prie plytomis grįsto įėjimo priešais laiptus. Ji nebuvo skambi­

• 492 •
nusi iš anksto, nes telefonu nenorėjo aiškinti savo atvykimo tikslo,
o taip pat nenorėjo duoti Žako senelei patogios dingsties jos nepri­
imti. Iš patyrimo Džulė žinojo, kad subtilius reikalus visada geriau
tvarkyti asmeniškai. Paėmusi rankinę ir pirštines, ji išlipo iš auto­
mobilio ir stabtelėjo dairydamasi į namą, jo aplinką ir atidėliodama
momentą, kai teks prisistatyti. Žakas buvo čia užaugęs, ir jai atrodė,
kad šitoji vietovė įspaudė jam savo žymę. Tam tikra prasme ji buvo
tokia kaip ir jis - grėsminga, išdidi, solidi, įspūdinga.
Dėl to, lipdama laiptais prie plačių arkinių durų, pasijuto geriau,
drąsiau. Ryžtingai slopindama nepaaiškinamą likimo įspėjimą, kuris
bandė įsibrauti į ją, priminė sau, kad yra atvykusi su gerokai pavė­
luota „taikos misija", ir pakėlė sunkų varinį žiedą pabelsti į duris.
Senutėlis susikūprinęs tarnas su tamsia eilute ir peteliške atida­
rė duris.
- Aš Džulė Matison, - prisistatė ji. - Norėčiau susitikti su ponia
Stenhoup, jeigu ji namie.
Gauruoti balti antakiai virš išsprogintų rudų akių staigiai kilstelė­
jo aukštyn, kai Džulė pasakė savo pavardę. Ji susitvardė ir žengė į
gilią ir tamsią tarsi ola fojė su žaliomis skalūno grindimis.
- Paklausiu, ar ponia Stenhoup norės su jumis susitikti. Galit čia
palaukti, - pridūrė jis, mostelėdamas ranka į senovinę kėdę stačia
atkalte, matyt, labai nepatogią, kuri stovėjo kairiajame fojė gale, gre­
ta į būgną panašaus stalelio. Džulė atsisėdo, pasidėjusi ant kelių ran­
kinę, jausdamasi lyg kokia prašytoja slegiančioje nedraugiškoje fojė
atmosferoje; ji įtarė, jog buvo norima, kad šitaip pasijustų nekviesti
svečiai. Apmąstydama, ką atvažiavo pasakyti, stebeilijo į vokišką
peizažą puošniais rėmais, kabantį priešais ant sienos, o kai tarnas
įšlepsėjo į fojė, išgąstingai atsigręžė:
- Ponia skirs jums lygiai penkias minutes, - pranešė jis.
Nesileisdama, kad ją įbaugintų tokia nieko gera nežadanti pra­
džia, Džulė nuėjo įkandin jo per platų holą, paskui praėjo pro jį, kai

• 493 •
jis atidarė duris ir rankos m ostu davė ženklą jai įeiti į didelį kamba­
rį, kur didžiuliame akmeniniame židinyje liepsnojo ugnis, o ant iš­
blizgintų tamsaus medžio grindų buvo užtiestas rytietiškas kilimas.
Priešais židinį buvo pastatytos kelios kėdės aukštomis atkaltėmis,
apmuštos išblukusiu gobelenu, o kadangi nei ant sofos, nei ant jokio
kito baldo kambaryje niekas nesėdėjo, Džulė pamanė esanti viena. Ji
priėjo prie stalo, apkrauto nuotraukomis sidabriniais rėmeliais, ke­
tindama apžiūrėti veidus, kuriuos spėjo esant Žako giminaičių ir pro­
tėvių, paskui pamatė, kad visa siena kairėje iškabinta didžiuliais por­
tretais. Šypsodama, suintriguota, pasuko prie jų, supratusi, kad Ža­
kas nieko neperdėjo - tarp jo ir daugumos Stenhoupų šeimos vyrų
buvo stulbinantis panašumas. Staiga jai už nugaros šaižus balsas pik­
tai tarė:
- Jūs, panele Matison, ką tik sugaišot vieną iš jums skirtų pen­
kių minučių.
Nustebusi Džulė staigiai apsisuko, ieškodama, iš kur sklinda bal­
sas, ir nuėjo prie kėdžių. Čia ji antrąsyk krūptelėjo, nes moteris, ku­
ri stojosi, pasiremdama juodmedžio lazda sidabrine rankena, nebuvo
miniatiūrinė senutė, o Džulė tikėjosi išvysti kažką panašaus į tarną
tiek stotu, tiek ir elgesiu. Priešingai, ji keliais coliais buvo aukštes­
nė už Džulę, o kai atsistojo, jos laikysena buvo tokia pat šalta ir tie­
si, kaip ir jos beraukšlis veidas - akmeninis ir grėsmingas.
- Panele Matison! - rūsčiai prašneko moteris. - Arba sėskitės,
arba likit stovėti, tačiau pradėkit kalbėti. Ko čia atvykote?
- Labai atsiprašau, - paskubomis tarė Džulė, traukdamasi atbu­
la į kėdę aukšta atkalte priešais Žako senelę. Ji atsisėdo, kad toji
m oteriškė nesijaustų priversta stovėti. - Ponia Stenhoup, aš esu
draugė...
- Žinau, kas jūs, mačiau per televiziją, - šaltai nutraukė ją m ote­
ris sėsdamasi. - Jis paėmė jus įkaite, o tada pavertė savo spaudos
atstove.

• 494 •
 - Ne visai taip, - atsakė Džulė, pastebėjusi, kad Žako senelė
vengia net ištarti jo vardą.
Kaip ir visada, kai Džulė iš anksto būdavo pasirengusi susidurti
su sunkia situacija, ji sugebėdavo likti išoriškai rami, nors ne visada
taip jausdavosi, bet šita situacija buvo net labiau įtempta ir nesmagi,
negu tikėjosi.
- Klausiau, ko čia atvykote?
Užuot leidusi senajai moteriškei savo tonu ją suerzinti ar įbau­
ginti, Džulė nusišypsojo ir ramiai pasakė:
- Esu čia, ponia Stenhoup, nes kai su jūsų vaikaičiu buvau Ko­
lorade...
- Aš turiu tik vieną vaikaitį, - atšovė senolė, - ir jis gyvena čia,
Ridžmonte.
- Ponia Stenhoup, - ramiai kreipėsi Džulė, - jūs skyrėt man pen­
kias minutes. Prašau neversti manęs gaišti, tad nesikabinėkit prie
smulkmenų, nes bijau, kad man teks išvykti iš čia, nepaaiškinus, ko
atvažiavau, o aš manau, jums būtų įdomu tai išgirsti. - Balti moters
antakiai nuo Džulės tono staiga susiglaudė, lūpos suplonėjo, bet
Džulė drąsiai veržėsi į priekį.
- Žinau, kad jūs Žako nepripažįstat savo vaikaičiu, bet taip pat ži­
nau, kad turėjot kitą vaikaitį, kuris tragiškai žuvo. Žinau taip pat,
kad atotrūkis tarp jūsų ir Žako šitiek metų išliko tik dėl to, kad jis
užsispyrė.
Pašaipa iškreipė senolės veidą.
- Jis jums taip pasakė?
Džulė linktelėjo, mėgindama ignoruoti m oters sarkazmą.
- Jis, ponia Stenhoup, daug ką man pasakojo Kolorade, dalykus,
kurių prieš tai niekam nebuvo sakęs. - Ji lukterėjo, tikėdamasi kokio
nors smalsumo požymio, bet kai ponia Stenhoup ir toliau akmeniniu
žvilgsniu stebeilijo į ją, Džulei, nesulaukus padrąsinimo, teko pasa­
koti toliau: - Žakas man taip pat minėjo, kad jeigu jam tektų iš nau­

• 495 •
jo gyventi, būtų seniai su jumis susitaikęs. Jis labai jumis žavėjosi ir
mylėjo...
- Išeikit!
Džulė automatiškai atsistojo, tačiau jos pyktis staigiai užsiplieskė
ir ji iš visų jėgų jį slopino.
- Žakas pripažino, kad jis ir jūs labai panašūs. O dėl atkaklumo
jis buvo teisus. Mėginu jums pasakyti, kad jūsų vaikaitis apgailes­
tauja dėl to, kad tarp jūsų nutrūko ryšys ir kad jis jus myli.
- Sakiau, išeikit! Jums niekada nederėjo čia atvykti!
- Matyt, ne, - įsitempusi sutiko Džulė. - Neįsivaizdavau, kad su­
augusi moteris, kuriai nebeilgai liko gyventi, gali vis dar puoselėti
kažkokią absurdišką pagiežą savo kūnui ir kraujui už kažką, ką jis
padarė dar būdamas berniukas. Kaip baisu tai turėjo būti, jeigu ne­
galit jam dovanoti?
Ponios Stenhoup juokas buvo pilnas kartėlio.
- Vargše kvailele! Jis ir jus apmulkino, ar ne?
-Ką?
- Ar jis iš tiesų prašė, kad čia atvažiuotumėt? - griežtai paklau­
sė ji. - Juk neprašė, ar ne? Niekada nebūtų išdrįsęs.
Jausdama, kad neigiamas atsakymas kažkaip pasitarnautų senajai
moteriai ir dar labiau nuteiktų ją prieš Žaką, Džulė pamynė savo iš­
didumą ir rizikavo viskuo, griebdamasi šios paskutinės progos pa­
siekti senolės širdį.
- Jis neprašė manęs čia atvykti ir pasakyti, ką jaučia jums, ponia
Stenhoup. Jis padarė kai ką, kas dar labiau rodo jo pagarbą ir meilę,
kurią jums tebejaučia. - Įkvėpdama, kad pasijustų tvirtesnė, Džulė
ignoravo šalčiu dvelkiančią senosios m oters išraišką ir pasakė: -
Nieko nebuvau girdėjusi apie jį, kol prieš pusantros savaitės gavau
jo laišką. Jis man parašė, nes bijojo, kad aš galinti būti nėščia, ir
laiške meldė mane, jeigu taip būtų, nepasidaryti aborto. Prašė jo kū­
dikį atvežti jums, kad jūs jį augintumėt, nes, kaip jis sakė, jūs nieka­

• 496 •
da gyvenime nesikratėt atsakomybės, nesikratysit ir šios. Sakė pa­
rašysiąs jums pirmiausia laišką, kad paaiškintų...
- Jeigu jūs nėščia nuo jo ir nors kiek išmanot genetiką, - įniršu­
si pertraukė ją senelė, - pasidarykit abortą. Kad ir kaip jūs pasielg­
siu nepriimsiu į savo namus to niekam tikusio vaikiščio.
Džulė net žingtelėjo atbula nuo pykčio, suskambusio šiuose žo­
džiuose.
- Kokia jūs vis dėlto pabaisa!
- Pabaisa yra jis, panele Matison, o jūs esat jo apmulkinta auka.
Du žmonės, kurie jį mylėjo, jau mirė sm urtine mirtimi nuo jo ran­
kos. Jums pasisekė, kad nesat trečia!
- Jis nenužudė savo žmonos, ir aš žinau apie ką jūs kalbat, kai
sakot, jog du žm onės...
- Kalbu apie jo brolį! Taip, kaip Kainas nužudė Abelį, taip šis pa­
mišęs pabaisa nužudė Džastiną. Susivaidijęs peršovė jam galvą!
Susidūrusi su tokiu apmaudžiu melu, Džulė prarado savitvardą.
Drebėdama iš įniršio, sukrėsta, Džulė užprotestavo:
- Meluojat! Aš tiksliai žinau, kaip mirė Džastinas ir kodėl! Jūs
šitaip kalbat apie Žaką tik todėl, kad norit pasiteisinti, atstumdama
jo kūdikį, jūs veltui eikvojat savo kvapą! Nesu nėščia, o jeigu ir bū­
čiau, nepalikčiau savo kūdikio tame pačiame name, kur esate jūs!
Nenuostabu, kad jūsų vyras negalėjo jūsų mylėti ir tąsėsi su kitomis
moterimis. O, taip, viską žinau! - pratrūko ji, kai šokas akies mirks­
niu sudaužė niekinantį ponios Stenhoup įkarštį. - Žakas man viską
papasakojo. Sakė, kad, pasak jo senelio, jūs buvusi vienintelė mote­
ris pasaulyje, kurią jis kada nors mylėjęs, nors visi ir manė, kad jis
jus vedė dėl pinigų. Jūsų vyras sakė Žakui, negalėjęs atitikti jūsų di­
delių reikalavimų, ir netrukus po vedybų jis liovėsi stengtis. Bet aš
negaliu suprasti, - su panieka baigė kalbėti Džulė, - kodėl jūsų vy­
ras jus mylėjo ir kodėl Žakas žavėjosi jumis! Jūs neturit jokių reika­
lav im ų - jūs tik turit ledinę širdį! Nenuostabu, kad vargšas Džasti­
nas negalėjo jums pasakyti esąs gėjus! Ne Žakas yra pabaisa, o jūs!

• 497 •
 - O jūs, - atkirto ponia Stenhoup, - tos pabaisos įkaitas.
Tarytum Džulės savitvardos praradimas būtų užkrečiamas, su­
stingimas dingo iš pagyvenusios m oters veido ir valdingame jos bal­
se staiga atsirado nuovargis:
- Sėskitės, panele Matison.
- Ne, aš išeinu.
- Jeigu išeinat, - provokavo ji, - vadinasi, bijot teisybės. Sutikau
pasimatyti su jumis, nes mačiau per televiziją, kaip gynėt jį, ir norė­
jau išgirsti, kas galėjo jus čia atvesti. Maniau, esat kokia nors opor­
tuniste, norinti trūks plyš išlikti dėmesio centre, ir atvykot, kad ką
nors išpeštum ėt, kas galėtų jum s praversti. Dabar man aišku, kad
esat jauna moteris, turinti nemaža drąsos ir tvirtus įsitikinimus, ir
kad jus čia atvedė suklaidintas teisingumo jausmas. Aš gerbiu drąsą,
panele Matison, ypač moterų. Pakankamai gerbiu ir jūsų drąsą, kad
svarstyčiau su jumis dalykus, kurie man tebėra labai skaudūs. Jūsų
pačios labui siūlau išklausyti mane.
Priblokšta akivaizdžios permainos pokalbio tone, Džulė dvejojo,
tačiau atkakliai liko stovėti.
- Iš jūsų išraiškos spėju, kad jūs nusprendėt netikėt tuo, ką sa­
kau, - tarė ponia Stenhoup, stebėdama ją. - Gerai. Jeigu aš būčiau
taip suklaidinta ir lojali kaip jūs, aš taip pat neklausyčiau. - Ji paėmė
varpelį nuo stalo greta savo kėdės ir paskambino, o po akimirkos
tarpduryje pasirodė tarnas. - Įeik, Fosteri, - įsakė ji, o kai jis paklu­
so, ji atsigręžė į Džulę ir paklausė: - Kaip, tavo nuomone, mirė
Džastinas?
- Aš žinau, kaip jis mirė, - įniršusi pataisė ją Džulė.
- Ką manot žinanti? - atšovė ponia Stenhoup, kilstelėjusi ant­
akius.
Džulė išsižiojo sakyti, o paskui sudvejojo, prisiminusi, kad čia se­
na moteris, ir Džulė iš teisybės neturi jokios teisės griauti jos prisi­
minimų apie Džastiną vien todėl, kad ji liautųsi nekentusi Žako. Ki­
ta vertus, Džastinas jau buvo miręs, o Žakas dar gyvas.

• 498 •
 - Klausykit, ponia Stenhoup, nenoriu jūsų skaudinti dar labiau,
negu tikriausiai jau įskaudinau, o teisybė tai padarys.
- Teisybė negali manęs įskaudinti, - nusišaipė ji.
Pašaipus ponios Stenhoup tonas skaudžiai draskė jautrius Džulės
nervus ir nutraukė plonytį jos savitvardos siūlelį.
- Džastinas nusižudė, - kategoriškai pareiškė ji. - Šovė sau į gal­
vą dėl to, kad buvo homoseksualus ir negalėjo su tuo susitaikyti.
Prisipažino Žakui valandą prieš nusižudydamas.
Šaltos pilkos vyresniosios m oters akys net nemirktelėjo; ji pa­
prasčiausiai stebeilijo į Džulę vienu metu ir užjausdama, ir niekinda­
ma, tada paėmė nuo gretimo stalelio įrėmintą fotografiją ir ištiesė:
- Pažiūrėkit, - pasakė ji. Džulei nieko nebeliko, kaip paimti foto­
grafiją ir pažiūrėti į šypsantį šviesiaplaukį vaikiną, stovintį burlaivio
priekyje. - Tai Džastinas, - pasakė ponia Stenhoup, sąmoningai abe­
jingu balsu. - Ar jis jums panašus į homoseksualistą?
- Juokinga šito klausti. Kaip vyras atrodo, tai dar nieko nesako
apie jo seksualinę orientaciją...
Džulė staigiai nutilo, kai ponia Stenhoup apsisuko ant vieno kul­
no ir nuėjo prie didelės senovinės spintos prie tolimiausios kamba­
rio sienos. Viena ranka pasiremdama lazdele, ji pasilenkė ir pravėrė
dureles, už kurių pasirodė lentynos, pilnos krištolo taurių, paskui
smarkiai truktelėjo viršutinę lentyną ir visas panelis išlindo kaip ar­
ka. Už jo Džulė pamatė slapto seifo dureles ir apimta nesmagaus
jausmo stebėjo, kaip ponia Stenhoup pasuko diską, atidarė seifą ir
išėmė didelį rudą aplanką, perrištą elastine virvele. Be jokios išraiš­
kos veide ponia Stenhoup atrišo elastinę virvelę ir numetė aplanką
ant sofos priešais Džulę.
- Kadangi nenorit tikėti mano žodžiais, kas atsitiko, štai tardyto­
jo tyrimo protokolas dėl Džastino mirties ir laikraščių pranešimai!
Nenoromis Džulės akys nukrypo į laikraščius, slystančius iš ap­
lanko, ir jos žvilgsnį prikaustė iškarpa iš laikraščio pirmojo puslapio,

• 499 •
kurioje buvo aštuoniolikmečio Žako, o antroje - Džastino nuotraukos
ir pavadinimas: ŽAKAS STENHOUPAS PRISIPAŽĮSTA NUŠOVĘS
SAVO BROLĮ DŽASTINĄ. Rankai pradėjus nesuvaldomai drebėti,
Džulė pasilenkė ir pakėlė tas iškarpas, kurios buvo išslydusios iš
aplanko. Laikraštyje buvo rašoma, kad Žakas, matyt, buvęs Džastino
miegamajame, kalbėjęsis su broliu, o tuo pat metu apžiūrinėjęs gin­
klą iš Džastino kolekcijos, Remingtono automatinį pistoletą, kuris,
kaip manė Žakas, buvęs neužtaisytas. Per pokalbį ginklas atsitiktinai
iššovęs ir kulka pataikiusi Džastinui į galvą, ir jis vietoje mirė. Džu­
lė suvokė skaitomus žodžius, tačiau širdis juos atmetė. Atplėšusi
žvilgsnį nuo iškarpų, ji dėbtelėjo į ponią Stenhoup ir pasakė:
- Netikiu visu tuo. Laikraščiai nuolat spausdina melagingus pra­
nešimus.
Ponia Stenhoup stebeilijo į ją, jos veidas buvo šaltas ir abejingas,
kai ji pasilenkė ir, ištraukusi įrištą nuorašą iš aplanko ant sofos, pa­
kišo jį Džulei.
- Tada perskaityk tiesą jo paties žodžiais...
Džulė atplėšė žvilgsnį nuo bereikšmio moters veido ir pažvelgė į
rankraščio viršelį, tačiau jo nelietė. Bijojo.
- Kas čia?
- Tardytojo kvotos byla.
Džulė nenoromis ištiesė ranką ir atvertė viršelį. Viskas buvo
ten: Žako stenografinė įvykio ataskaita, užrašyta ir transkribuota
stenografistės per tardymą. Žakas buvo tiksliai sakęs tai, kas buvo
nurodyta laikraščio iškarpoje. Kai keliai ėmė linkti, Džulė susmuko
ant sofos ir skaitė toliau; skaitė, kol baigė pranešimą, paskui ėmėsi
laikraščių iškarpų, ieškodama ko nors, bet ko, kas paaiškintų nesuta­
pimus tarp to, ką Žakas buvo sakęs jai, ir to, ką buvo sakęs kitiems.
Kai ji galiausiai nukreipė akis nuo bylos, į ponios Stenhoup veidą,
suprato, kad Žakas arba jai melavo apie šį įvykį... arba prisiekdamas
melavo visiems kitiems.

• 500 •
 Jeigu ir taip, ji iš visų jėgų stengėsi rasti būdą, kaip jo už tai ne­
pasmerkti. Mėgindama įveikti jausmų gniužulą, sukilusį krūtinėje,
pasakė sutelkusi visas jėgas:
- Nežinau, kodėl Žakas pasakė man, kad Džastinas nusišovė, bet
tai tikrai ne Žako kaltė. Pagal šią bylą, tai buvęs atsitiktinum as. Jis
taip sakė...
- Tai nebuvo atsitiktinumas! - atšovė ponia Stenhoup, jos krum­
pliai pabalo, kai visu svoriu parimo ant lazdos.
- Negalit ignoruoti teisybės, kai ji spokso tiesiai į akis. Jis mela­
vo jums kaip ir visiems kitiems.
- Gana! - Džulė pašoko ant kojų ir sviedė bylą ant sofos, tarytum
ji būtų užnuodyta. - Visa tai galima paaiškinti. Žinau tai. Žakas ne­
melavo man Kolorade. Būčiau supratusi, jei būtų sakęs netiesą.
Džastinas tikrai pats nusišovė. Jis buvo gėjus... Prisipažino Žakui
prieš pat nusišaudamas, tada Žakas prisiėmė kaltę sau dėl kažkokios
priežasties - gal dėl to, kad niekas nepultų ieškoti motyvų...
- Kvailė! - pareiškė ponia Stenhoup, bet jos balse buvo tiek pat
gailesčio, kiek ir pykčio. - Džastinas ir Žakas susiginčijo prieš pat
iššaunant ginklui. Jo brolis Aleksas girdėjo ginčą, taip pat girdėjo ir
Fosteris. - Pasukusi galvą į tarną, ji paliepė: - Pasakyk tai vargšei
suklaidintai jaunai merginai, dėl ko jie ginčijosi.
- Jie ginčijosi dėl merginos, panele Matison! - nesvyruodamas
atsakė Fosteris. - Džastinas buvo pakvietęs panelę Eimę Prais į Ka­
lėdų vakarėlį kaimo klube, o Žakas norėjo su ja praleisti vakarą.
Džastinas jau ketino atsisakyti kvietimo dėl Žako, bet Žakas nesuti­
ko. Jis įsiuto.
Tulžis sukilo Džulės skrandyje, ir ji jau siekė savo rankinės, ta­
čiau vis dar bandė ginti Žaką:
- Netikiu nė vienu iš jūsų.
- Verčiau patikėsit vyriškiu, kuris, tikrai žinot, arba melavo jums,
arba tardytojui ir spaudai. Ar ne?

• 501 •
 - Taip! - atšovė Džulė, beviltiškai trokšdama ištrūkti iš čia. - Su­
die, ponia Stenhoup.
Ji ėjo taip greitai, kad Fosteriui teko ristele bėgti priešais ją, kad
spėtų pirmas atsidurti prie laukujų durų ir jas atidaryti.
Jos kulnai garsiai kaukšėjo per fojė plytelių grindis; Džulė buvo
jau beveik pasiekusi duris, kai ponios Stenhoup balsas pašaukė ją
vardu. Išsigandusi ji sustojo ir atsisuko, stengdamasi išlaikyti abejin­
gą veidą, kai pažvelgė į Žako senelę, kuri atrodė taip, lyg per tą mi­
nutę, kol sekė paskui Džulę fojė, būtų pasenusi bent dviem dešim t­
mečiais.
- Jeigu žinot, kur yra Žakas, - tarė ponia Stenhoup, - ir jeigu tu­
rite nors kiek sąžinės, tučtuojau praneškit policijai. Kad ir ką galvo­
jat, lojalumas Zakariui paskatino mane slėpti nuo valdžios atstovų
faktus apie jo vaidą su Džastinu, užuot papasakojus, ką man ir derė­
jo padaryti.
Džulė kilstelėjo galvą, tačiau balsas drebėjo.
- Kodėl taip pasielgėt?
- Jie būtų jį suėmę, o tada jam būtų suteikta psichiatro pagalba!
Žakas nužudė savo brolį, jis nužudė ir savo žmoną. Jeigu jam būtų
suteikta psichiatro pagalba, tada galbūt Reičelė Evans negulėtų ka­
pe. Kaltė dėl jos mirties slegia mano pečius, ir negaliu apsakyti, ko­
kia ji sunki. Jeigu iš pat pradžių nebūtų buvę aišku, kad Zakaris bus
nuteistas už jos nužudymą, man nieko kita nebūtų likę, kaip at­
skleisti tiesą apie Džastino mirtį. - Ji nutilo, veidas trūkčiojo, kai
akivaizdžiai stengėsi susivaldyti. - Savo pačios labui išduokit jį. Ant­
raip vieną dieną bus dar viena auka, ir jūs visą likusį gyvenimą nu-
gyvensit slegiama tokios pačios kaltės kaip ir aš.
- Jis nėra žmogžudys! - sušuko Džulė
- Ne žmogžudys?
-Ne!

• 502 •
 - Bet negalit sakyt, kad jis nėra melagis, - tvirtai pareiškė ponia
Stenhoup. - Apie Džastino mirtį melavo arba jums, arba valdžios at­
stovams, ar ne?
Džulė nieko neatsakė. Neatsakė dėl to, kad negalėjo balsu to pri­
pažinti.
- Jis melagis, - pabrėžtinai konstatavo ponia Stenhoup. - Jis toks
puikus melagis, kad rado sau idealią karjerą - vaidybą. - Ji jau grę­
žėsi šalin, paskui stabtelėjo ir žvilgterėjo per petį. - Galbūt, - pridū­
rė ji nuvargusi sužlugdyto žmogaus balsu, kuris atrodė kažkodėl la­
biau bauginantis nei jos ankstesnė rūstybė, - Zakaris iš tiesų tiki sa­
vo melagystėmis ir dėl to jis toks įtikinamas. Gal jis tariasi esąs vie­
nas iš tų vyrų, kuriuos jis vaidino savo filmuose, ir dėl to jis toks
„talentingas" aktorius. Savo filmuose jis vaidino vyrus, kurie žudė
be reikalo, o paskui išvengdavo padarinių, nes jie buvo „herojai".
Gal jis manė galįs nužudyti savo žmoną ir paskui išvengti atsakomy­
bės, nes yra filmo „herojus". Galbūt, - pabrėžtinai baigė ji, - jis ne­
sugeba atskirti tikrovės nuo fantazijos.
Mėgindama sutramdyti apkvaitusius pojūčius, Džulė taip tvirtai
prispaudė savo rankinę prie krūtinės, kad toji subliūško.
- Ar norit pasakyti, kad jis beprotis?
Ponios Stenhoup pečiai nusviro, o balsas virto kuždesiu, tarsi
kalbėjimas staiga iš jos reikalautų didžiausių pastangų.
- Taip, panele Matison. Būtent tai aš ir noriu pasakyti. Zakaris -
beprotis.
Džulė nežinojo, ar senolė liko fojė, ar išėjo. Nė žodžio netarusi, ji
apsisuko ir sparčiai nužingsniavo prie automobilio, tramdydama norą
bėgti nuo šiame name tvyrančio blogio, nuo jo paslapčių ir nuo pavo­
jingų abejonių sėklos, kurias ponia Stenhoup pasėjo jos širdyje. Ji
buvo ketinusi apsistoti motelyje ir apžiūrėti Žako gimtinę, - užuot
tai dariusi, ji važiavo tiesiai į oro uostą, grąžino išsinuomotą automo­
bilį ir pirmuoju vietiniu reisu paliko mažytį Ridžmonto oro uostą.

• 503 •
 55
Tomis Niutonas pakėlė akis nuo scenarijaus, kurį
skaitydamas žymėjosi pastabas, kai sesuo, atvykusi pas jį savaitga­
liui paviešėti Los Andžele, įėjo į svetainę.
- Kas nutiko? - paklausė jis.
- Tau ką tik skambino kažkoks pakvaišėlis, - pasakė ji, nervingai
juokdamasi. - Bent man atrodo, kad tai pakvaišėlis.
- Los Andžele pilna keistuolių, kurie skambinėja siūlydami ne­
švankybes, - užtikrino ją Tomis. Juokdamasis dar pridūrė: - Pietų
Kalifornijoje tai įprastas bendravimo būdas. Visi čia jaučiasi susveti­
mėję, ar negirdėjai? Štai kodėl šis miestas - prieglobstis kuoktelėju­
siems.
- Čia, Tomi, nebuvo nešvankus skambutis.
- O kas?
Ji kalbėjo lėtai, purtydama galvą, o nuo abejonių jai susiraukšlėjo
kakta.
- Vyras sakėsi esąs Žakas Benediktas.
- Žakas? - pakartojo Tomis, pašaipiai susijuokęs. - Juokinga. Ką
jis dar sakė?
- Liepė... pranešti tau, kad ketina tave nudėti. Sakė, tu žinojęs,
kas nužudė Reičelę, ir nužudysiąs tave už tai, kad nedavei parodymų.
- Beprotybė!
- Jis neatrodė esąs beprotis, Tomi. Kalbėjo labai rimtai, - ji su­
drebėjo. - Manau, turėtum paskambinti policijai.
Tomis dvejojo, paskui papurtė galvą.
- Kad ir kas jis būtų, jis tikrai pakvaišęs.
- Kaip pakvaišėlis galėjo gauti tavo telefono numerį, kurio nėra
abonentų knygoje?
- Matyt, - bandė juokauti Tomis, - pakvaišėlis asmeniškai pažįs­
ta mane.

• 504 •
 Jo sesuo paėmė telefoną nuo stalelio šalia sofos ir padavė jam ra­
gelį.
- Skambink policijai. Jei nenori to daryti dėl savo saugumo, da­
ryk dėl to, kad tai tavo pilietinė pareiga.
- Gerai, - atsidusęs sutiko jis, - bet jie atvirai išjuoks mane.

Savo namuose Beverli Hilse Dajana Kouplend išsivadavo iš myli­

mojo glėbio ir siekė telefono šalia sofos.
- Dajana! - suvaitojo vyriškis. - Tegu tarnaitė atsiliepia.
- Čia privati linija, - paaiškino ji mylimajam, kurio veidas, kaip ir
jos pačios, buvo pažįstamas kino lankytojams. - Gal yra pakeitimų
rytojaus filmavimo tvarkaraštyje. Alio? - atsiliepė.
- Čia Žakas, Dy Dy, - prisistatė žemu balsu. - Tu žinai, kas nu­
žudė Reičelę. Leidai man dėl to sėsti į kalėjimą. Dabar tau galas.
- Žakai, palauk! - suriko ji, bet jai niekas neatsiliepė.
- Kas ten buvo?
Dajana atsistojo, aklai įsistebeilijusi į jį, nuo šoko kūnas jai su­
stingo.
- Tai buvo Žakas Benediktas.
- Ką? Ar tu tikra?
- J i s .. . jis pavadino mane Dy Dy. Žakas vienintelis taip mane va­
dindavo.
Apsisukusi ant vieno kulno, ji paliko mylimąjį ir nuėjo į miega­
mąjį, paėmė telefoną ir surinko kažkokį numerį.
- Toni? - tarė ji drebančiu balsu. - Man ką tik skambino Žakas
Benediktas.
- Ir man taip pat. Ten kažkoks pakvaišėlis. Tikrai ne Žakas.
- Jis pavadino mane Dy Dy! Tik Žakas taip mane vadindavo. Pa­
sakė, kad aš žinanti, kas nužudė Reičelę, ir leidau jam sėsti į kalėji­
mą. Sakė dabar mane nužudysiąs.

• 505 •
 - Nusiramink. Nesąmonė! Kažkoks pakvaišėlis, gal koks iliust­
ruotų leidinių reporteris bando naujai pažvelgti į seną istoriją.
- Aš skambinu policijai.
- Liksi kvailio vietoje šitaip darydama, bet manęs nepainiok. Ten
buvo ne Žakas.
- Sakau tau, Žakas.

Emilė Makdenjels nugrimzdo į šezlongą greta plaukimo baseino

prie didžiulio Benedikt Kanjono namo, priklausiusio jos vyrui, dakta­
rui Ričardui Grouveriui. Gyvenimas, prieš pusmetį jiems susituokus,
virto ilgu medaus mėnesiu, ir ji stebėjo jį plaukiojant baseine, žavė­
damasi, kaip jo kūnas lengvai skrodžia vandenį. Netrukus jis iškilo į
paviršių baseino pakraštyje, prie pat jos.
- Kas skambino? - paklausė jis, nubraukdamas nuo akių plaukus
ilgapirštėmis rankomis, kurios atlikdavo sudėtingas neurochirurgi-
nes operacijas Kedruose - Sinajaus medicinos centre. - Pasakyk,
kad tai ne mano atsakiklis, - pusiau rimtai paprašė jis, sukryžiavęs
rankas baseino pakrašty, žiūrėdamas į jos nusiminusį veidą.
- Ne, ne tavo.
- Gerai, - atsakė jis. Ištiesęs rankas, jis čiupo jos lieknas kulkš­
nis ir komiškai sužvairiakiavo į ją. - Kadangi nė vienas mano pacien­
tų nesielgia nemandagiai ir netrukdo mums šeštadienio vakaro savo
priepuoliais, lįsk pas mane į baseiną ir parodyk, kad vis dar myli
mane.
- Dikai, - pasakė ji įtampos pilnu balsu, - čia skambino mano tėvas.
- Kas nutiko? - paklausė jis išsyk prablaivėjęs ir išlipo iš baseino.
- Sako, jam ką tik skambinęs Žakas Benediktas.
- Benediktas? - piktai pakartojo Dikas, čiupdamas rankšluostį ir
šluostydamasis pečius. - Jeigu tas šliužas tikrai trainiojasi po Los
Andželą, jis ne tik žudikas, bet dar ir pamišėlis. Policininkai bere­
gint jį nutvers. Ko jis norėjo?

• 506 •
 - Manęs. Žakas pasakė mano tėvui, - aiškino ji drebančiu bal­
su, - kad jis mano, jog aš žinanti, kas iš tiesų nužudė Reičelę. Sakė
norįs, kad praneščiau laikraščiams, kas tai padarė, kad jam netektų
nudėti kiekvieno, tą dieną ten buvusio. - Ji papurtė galvą, tarsi no­
rėdama ją pravalyti, ir kai vėl prašneko, išgąstis buvo dingęs. - Tik­
riausiai ten buvo koks pakvaišėlis. Žakas niekada negąsdintų manęs,
tuo labiau nenuskriaustų. Kad ir ką galvotum, Žakas nebuvo kuokte­
lėjęs. Jis pats nuostabiausias vyras, kokį kada nors esu sutikusi, ži­
noma, išskyrus tave.
- Tu tikrai priklausai mažumai, jeigu tuo tiki.
- Aš tai žinau. Nesvarbu, ką girdėjai ir matei per teismą, teisybė
ta, kad Reičelė Evans buvo pikta, klastinga bjaurybė, nusipelniusi
mirties. Vienintelė blogybė, kad Žakas dėl to pateko į kalėjimą. -
Niūriai juokdamasi pridūrė: - Niekas Reičelės nelaikė gera aktore,
bet iš teisybės ji gerai vaidino - ji taip velnioniškai gerai vaidino,
kad beveik niekas neatspėjo, ką ji iš tiesų slėpė po ta šypsena. Ji
buvo laikoma elegantiška, gana santūria ir labai malonia moterimi. O
tokia ji nieku būdu nebuvo. Nieku būdu. Ji buvo skersgatvių katė.
- Ką turi omeny? Kekšė?
- Tai taip pat, bet ne tai norėjau pasakyti, - kalbėjo Emilė, imda­
ma ir lankstydama šlapią rankšluostį, kurį jos vyras buvo palikęs ne­
toli stalo po skėčiu. - Noriu pasakyti, buvo kaip katė, kuri slankioja
skersgatviais, tikrindama žmonių šiukšliadėžes, ir maitinasi iš jų
jiems to nesuvokiant.
- Labai spalvinga, - nusišaipė Dikas, - tik nelabai aišku.
Emilė išsitiesė šezlonge ir pabandė kalbėti konkrečiau:
- Jeigu Reičelė žinodavo, kad kas nors ko nors nori - vaidmens
filme, vyriškio, konkrečios kėdės, - ji išsukdavo iš kelio, kad tik jis
negautų, net jeigu ir jai pačiai to nereikėjo. Štai vargšė Dajana
Kouplend buvo įsimylėjusi Žaką, - iš tiesų įsimylėjusi, - bet slėpė

• 507 •
tai ir niekada nerodė iniciatyvos suartėti su juo. Aš vienintelė tai ži­
nojau ir išsiaiškinau visai atsitiktinai.
Kai ji nutilo, įsistebeilijusi į šviesų atspindžius baseino vandens
paviršiuje, Dikas tarė:
- Niekada nenorėdavai kalbėti apie Benediktą ir teismą, bet ka­
dangi dabar prabilai, prisipažinsiu, man be galo įdomu visa, kas nie­
kada nepateko į laikraščius. Į viešumą taip ir neiškilo, kad Dajana
įsimylėjusi Benediktą.
Emilė linktelėjo, sutikdama patenkinti jo smalsumą.
- Buvau nutarusi niekada apie tai nekalbėti, nes niekuo negalė­
jau pasitikėti, net vyrais, su kurias susitikinėdavau, kad nuėję neiš­
plepės kokiam reporteriui, o tas viską iškraipys ir vėl užvirs košę. -
Ji nusišypsojo jam ir suraukė savo mažą nosytę. - Spėju, kad dabar
galiu padaryti išimtį, nes prisiekei mane gerbti ir mylėti.
- Manau, kad gali, - atsakė jis šypsodamas.
- Sužinojau, ką jautė Dajana, tik keliems mėnesiams prabėgus po
teismo, kai Žakas jau buvo kalėjime, parašiau jam laišką ir pasiun­
čiau, bet laiškas grįžo neatplėštas su užrašu: „Grąžinti siuntėjui",
užkeverzota ant voko Žako ranka. Po kelių dienų Dajana aplankė ma­
ne. Ji norėjo, kad nusiųsčiau Žakui laišką, kurį buvo jam parašiusi,
tačiau voke nuo manęs. Jis grąžino jos laišką lygiai taip pat, kaip bu­
vo grąžinęs manąjį. Žinojau, kad buvo grąžinęs ir Harisono Fordo, ir
Pato Sveizo laiškus, ir jai tai pasakiau. Paskui sužinojau, kad Dajana
taip raudojo, lyg jai plyštų širdis.
- Kodėl?
- Ji ką tik buvo grįžusi iš Teksaso, kur bandė savo apsilankymu
padaryti Žakui staigmeną. Kai jis pamatė ją kitoje pertvaros pusėje,
nė žodžio netaręs, atsuko nugarą ir liepė sargybiniams ją iš ten iš­
vesti. Pasakiau jai, buvau tuo tikra, nes jam gėda ir jis nenori, kad
kas nors iš senų jo draugų jį pamatytų, o tada ji pravirko. Pasakojo,
kad kalėjimas, kuriame jis sėdėjęs, atrodė tarsi neapsakomas košma­

• 508 •
ras, kad buvo nešvarus ir apleistas ir kad jie privertę Žaką vilkėti
kalinio uniformą.
- O ką, ji manė jį vilkėsiant Brooks Brothers firmos kostiumą?
Emilė liūdnai nusijuokė ir paaiškino:
- Matyti jį šitaip apsirengusį ją labiausiai žeidė. Kad ir kaip ten
būtų, ji pravirko ir prisipažino man mylėjusi jį, dėl to keitusi savo
planus ir pasiėmusi mažesnį vaidmenį Lemtyje, kad būtų arčiau Ža­
ko. Reičelė kažkaip nujautė Dajanos jausmus, nes vieną dieną pradė­
jo erzinti Dajaną, kad toji įsispitrėjusi į Žaką, ir kai Dajana to nepa­
neigė, Reičelė ėmė apšnekinėti Žaką, kai netoliese būdavo Dajana.
Nepamiršk, kad Reičelė jau buvo užmezgusi romaną su Toniu Osti­
nu ir netrukus ketino paduoti pareiškimą skyryboms. Paskui, kitą
savaitę, - tą pačią, kai žuvo Reičelė, - keli žmonės girdėjo ją perspė­
jant Žaką kitame filme neimti Dajanos.
- Taip, bet jis daugiau niekada nebepastatė kito filmo, todėl Da­
jana nieko neprarado.
- Ne tai svarbu, - pasakė Emilė. - Svarbu tai, kad Reičelė buvo
it kokia graži ragana. Ji nepakentė matyti kitus laimingus. Jeigu tik
galėjo įsivaizduoti, ko nori, kas tave padarytų laimingą, kad ir koks
menkas būtų tas daiktas, vis tiek rasdavo būdą sukliudyti jį gauti ar
tiesiog pavogdavo iš tavęs.
Jos vyras ilgai stebėjo ją tylėdamas, paskui ramiai paklausė:
- Ką ji pavogė iš tavęs, Emile?
Emilė staigiai kilstelėjo galvą, o paskui atsakė:
- Tonį Ostiną.
- Juokauji!
- Gerai būtų, jeigu juokaučiau, - niūriai pridūrė ji. - Neįmanoma
paaiškinti aklo jaunystės kvailumo. Aš dėl jo krausčiausi iš proto.
- Jis narkomanas ir girtuoklis! Jo karjera jau buvo bežlunganti...
- Žinau visa tai, - atsakė Emilė stodamasi. Bet, matai, aš tikėjau­
si, kad galėsiu išgelbėti jį nuo viso to ir nuo paties savęs. Tik pra­

• 509 •
ėjus daugeliui m etų supratau, kad kaip tik tuo Tonis taip stipriai
traukė moteris: jis buvo toks patrauklus ir toks išoriškai šaltas, kad
manei galėsianti jį apsaugoti nuo pasaulio, paskui pamatydavai, kad
iš dalies jis buvo pažeidžiamas mažas berniukas, ir staiga pagaudavo
noras jį globoti. Gal dėl to vargšas Tomis Niutonas įsimylėjo jį. O
Žakas buvo Tonio priešingybė - jam nieko nereikėjo ir tą jautei.
Jos vyras ignoravo paskutinį sakinį.
- Tomis Niutonas, - šlykštėdamasis pakartojo jis, - tas vyrukas,
kuris režisavo paskutinį tavo filmą, buvo įsimylėjęs Tonį Ostiną?
Kai Emilė linktelėjo, jis papurtė galvą ir pasakė:
- Visas tas verslas, kuriame murdeisi nuo pat vaikystės, man pa­
našus į atmatų duobę.
- Kartais taip atrodo, - juokdamasi pritarė Emilė, - bet dažniau­
siai ne, tai tiesiog veikla - būrys sunkiai dirbančių žmonių, kurie gy­
vena ir dirba drauge keturis ar penkis mėnesius, o paskui išsiskirs­
to kas sau ir vėl kada nors susitinka kitame filme.
- Tai negali būti bloga, - atlyžo jis, - nes daugelį metų šitaip gy­
venai ir esi teisingesnė ir m eilesnė už bet kokią kitą moterį, kurią
man teko pažinti. - Grįždamas prie jų ankstesnės temos, jis susi­
mąstęs pasakė: - Stebina, kad visa ta istorija su tavimi, Toniu, Daja­
na ir Reičele neiškilo aikštėn per teismą.
Emilė gūžtelėjo:
- Policija toli neieškojo kitų įtariamųjų ar kitų motyvų. Matai, jie
žinojo, kad Žakas įdėjo į revolverį tuos šovinius, kurie užmušė Reiče­
lę. Visi tai žinojom. Negana to, jis iš vakaro grasino užmušiąs ją ir tu­
rėjo puikų motyvą, susijusį su jo užgautais jausmais bei finansais, nu­
žudyti, buvo vienintelis iš mūsų, kuriam užteko drąsos tai padaryti.
- Drąsos jis gal ir turėjo, bet tikriausiai buvo velnioniškai aro­
gantiškas, jeigu manė neįkliūsiąs.
- Būtent toks jis ir buvo, - patvirtino Emilė, tačiau jos šypsena
buvo sentimentali, o balse skambėjo susižavėjimo tonai.

• 510 •
 - Žakas buvo kaip... kaip jėga, kuriai negali atsispirti, kaip vėjas,
pučiantis iš tokios daugybės pusių, jog niekada nežinojai, koks pasi­
rodys. Galėdavo būti neįtikėtinai šiltas ir sąmojingas, galantiškas ir
mielas arba labai mandagus ir rafinuotas.
- Atrodo, lyg kokia tobulybė.
- Taip pat galėdavo būti brutalus, šaltas ir beširdis.
- Geriau pagalvojus, - pusiau rimtai pastebėjo Dikas, - atrodo,
kad jis daugialypė asmenybė.
- Jis buvo sudėtingas žmogus, - pripažino Emilė. - Ir uždaras.
Darydavo taip, kaip norėdavo, - jeigu norėdavo, - ir jam absoliučiai
nusišvilpti, kas ką galvojo. Dėl to įgijo daug priešų, bet net tie žmo­
nės, kurie jo nemėgo, gerbė jį. Jam nerūpėjo, kad jo nekenčia, kaip
ir nerūpėjo, ar juo kas žavisi. Atrodė, jam rūpėjo tiktai jo darbas. At­
rodė, kad žmonės jam nereikalingi... Noriu pasakyti, jam nepatikda­
vo, jei kas nors per daug priartėdavo prie jo, išimtis buvau aš. Aš
gal buvau artimesnė jam už bet ką kitą.
- Tik nesakyk, kad jis buvo tave įsimylėjęs. Nepakęsčiau dar
vieno trikampio.
Emilė garsiai susijuokė.
- Jam aš buvau tik vaikas, todėl jis taip arti prisileido mane. Kal­
bėdavo man dalykus, kokius vargu ar sakė kada Reičelei.
- Kokius dalykus?
- Nežinau... smulkmenas, pavyzdžiui, jis domėjosi astronomija.
Vieną vakarą, kai vyko filmavimas rančoje netoli Dalaso, jis sėdėjo
lauke ir rodė man žvaigždes, sakė jų pavadinimus ir pasakojo istori­
jas, kaip žvaigždynai gavo savo vardus. Išėjo Reičelė ir paklausė, ką
mes veikiam, ir kai aš pasakiau, ji apstulbo, kad Žakas domisi astro­
nomija ir dar ką nors išmano.
- Turint tai omenyje, kaip paaiškinsi, kad jis šįvakar skambino
tavo tėvui ir grasino.
Ji staiga nuleido kojas nuo šezlongo.

• 511 •
 - Manau, ten buvo koks pakvaišėlis, tėvas apsiriko, - atsakė ji. -
Mano tėvas taip pat sakė vakar m atęs kažką labai panašų į Žaką,
slampinėjant kitapus gatvės priešais jo butą.
Susirūpinimo raukšlė jos vyro veide virto suirzimu, kai ką su ­
pratus.
- Beje, ar tavo tėvas nebuvo girtas, kai skambino tau?
- Aš... nežinau. Galbūt. Nebūk jam toks griežtas, - paprašė ji,
uždedama delną jam ant alkūnės. - Jis jaučiasi vienišas, kai manęs
nebėra. Aš buvau visas jo gyvenimas, o paskui palikau, kad ištekė­
čiau už tavęs.
- Tu jo nepalikai! Tu jo duktė, o ne žmona.
Ji apkabino jį per liemenį ir padėjo galvą jam ant peties.
- Žinau, ir jis tą žino. - Kai jie pasuko į vidų, ji pridūrė: - Prieš
kelias minutes tu sveikinai mane, kad likau tokia miela po daugybės
kino versle praleistų metų. Pasistenk prisiminti, kad vienintelė prie­
žastis, kodėl įstengiau likti tokia, kokia esu, - tėvo budrumas. Jis pa­
aukojo man savo gyvenimą.
Jos vyras pabučiavo ją į kaktą.
- Žinau.

Buvo jau vidurnaktis, kai Džulė įsuko į keliuką prie

namų, prabėgo ištisos septynios valandos nuo to laiko, kai paliko Ža­
ko senelę. Ji nesiliovė grūmusis su slaptomis abejonėmis ir sutriki­
mu, apnikusiais ją tuose namuose. Savo mūšį ji buvo laimėjusi ir da­
bar, atsidūrusi namie, pasijuto daug geriau. Atidariusi paradines du­
ris, uždegė šviesas svetainėje ir linksmai apžvelgė jaukų kambarį.
Čia mintis, kad Žakas - beprotis, jai pasirodė tokia juokinga, kad ji
supyko pati ant savęs, iš karto neatm etusi jos. Šitame kambaryje,
prisiminė ji, kabindama paltą holo spintoje, Metas ir Meredit Farelai

• 512 •
praleido su ja nuostabų vakarą ir atsisveikino, linkėdami sėkmės.
Metjus Farelas būtų juokęsis tiesiai poniai Stenhoup į akis dėl to,
kad ji spėjo Žaką esant beprotį, tą patį būtų padariusi ir Džulė!
Purtydama galvą iš pasidygėjimo savimi, ji įėjo į miegamąjį, atsi­
sėdo ant lovos ir iš naktinio stalelio stalčiaus ištraukė Žako laišką. Ji
dar kartą perskaitė kiekvieną gražų, meilės kupiną žodį, ir jos gėda
dėl to, kad buvo juo suabejojusi, buvo tokia pat didžiulė, kaip ir stai­
ga kilusi būtinybė nusivalyti kelionės į jo namus pėdsakus. Atidėju­
si į šalį laišką, nusivilko megztinį, nusisegė sijoną, tada nuėjo į vonią
ir palindo po dušu.
Ji mazgojo savo kūną ir plaukus, tarytum būtų apnuodyta kenks­
mingos atmosferos toje niūrioje akmenų krūvoje, kurią Žakas kadai­
se vadino namais. Ten nebuvo jokios šilumos, nei pačiame name, nei
žmonėse, kurie ten gyveno, - galvojo ji, kai, išsidžiovinusi plaukus,
šukavo juos šepečiu. Jeigu kas nors ir kentėjo nuo piktų iliuzijų, tai
buvo jo senelė! Ir jos tarnas! Ir Žako brolis Aleksas! Tiktai jo sene­
lė atrodė daugiau nusiminusi negu pikta, bent vizitui baigiantis. O
tarnas - kiek sutrikęs, bet absoliučiai tikras tuo, ką kalbėjo. Kodėl
jie abu turėtų meluoti dėl Žako konflikto su Džastinu, spėliojo Džu­
lė. Palikusi šį klausimą, Džulė ištraukė džiovintuvo kištuką iš lizdo,
tvirčiau susijuosė chalatą ir įėjo į svetainę. Gal jie tik manė, kad
Džastinas ir Žakas susivaidijo, nusprendė ji, įjungdama televizorių ir
susirasdama CNN kanalą, kad galėtų pasižiūrėti paskutiniąsias žinias.
Tačiau buvo vienas dalykas, kurio ignoruoti, pateisinti ar užgin­
čyti ji negalėjo. Žakas melavo, kaip mirė Džastinas.
Arba jis melavo jai, arba policijai, laikraščiams ir tardytojui.
Jos mintys bėgo tolyn nuo tos neišsprendžiamos dilemos, ir ji
dairėsi po svetainę ko nors, kas būtų ne vietoje, ko nors, ką reikėtų
išlyginti, sutvarkyti, tik nieko nerado. Jos visada tvarkingi namai da­
bar buvo antiseptiškai švarūs, nes per pastarąsias penkias dienas ji
visą laisvalaikį praleido ruošdamasi, kad, jai dingus, policija ir repor­
teriai galėtų apžiūrėti namus. Augalo jai iš kairės vienas lapas buvo

• 513 •
geltonas, ji ištiesė ranką ir nuskynė jj, tada stabtelėjo, staiga šiltai
prisiminusi Žaką Kolorade, kai jis stebėjo ją darant kažką panašaus.
A r čia toks tavo nervinis įprotis - tvarkytis, kai jautiesi nesmagiai?
Vien pagalvojus apie tingų jo šypsnį ir tai, kaip smagiai sublizgo jam
akys, ji pasijuto geriau. Suprato turinti pasinerti į tuos prisiminimus,
nes jie buvo tikri. Jis buvo tikras. Ir laukė jos Meksike.
Visiems kitiems jis melavo apie Džastino mirtį, nusprendė Džu­
lė tą akimirką, o jai sakė tiesą. Negalėjo. Nebūtų to padaręs. Jautė
širdimi. Ir kai pasimatys su juo Meksike, jis paaiškins, kodėl melavo
visiems kitiems. Televizorius rodė specialią laidą apie Kiniją, o ka­
dangi Džulė buvo per daug įsiaudrinusi, kad miegotų, nutarė parašy­
ti laišką, kurį ketino palikti savo šeimai, laukdama naujausių vakaro
žinių, norėdama įsitikinti, kad nėra nieko nauja apie Žaką. Jis buvo
liepęs viską sutvarkyti per savaitę ir būti pasiruošusiai išvykti aš­
tuntą dieną. Penkios dienos jau buvo prabėgusios.
Atsistojusi Džulė nuėjo į savo kambarį pasiimti pradėto rašyti
laiško, tada vėl atsisėdo į supamą kėdę ir, ištiesusi ranką, uždegė
šalimais ant grindų stovinčią lempą. Fone dudenant televizoriui apie
Kinijos ekonominę ateitį, ji perskaitė, ką buvo parašiusi:

Brangioji Mama ir Tėti, brangieji Karlai ir Tedai,

Kai skaitysit šį laišką, jau žinosit, kad išvykau pas Žaką. Ne­
sitikiu, kad man atleisit už tai, ką darau, bet noriu paaiškinti,
gal jūs kada nors galėsite mane suprasti.

Myliu jį.

Labai norėčiau nurodyti jums daugiau ir svaresnių priežasčių,

negu šią vieną, ir mėginau sugalvoti, bet, atrodo, daugiau jų
nėra. Gal dėl to, kad iš tikrųjų svarbi tik ši.

• 514 •
Tėti, Mama, Karlai, Tedai, - visi keturi jūs žinot, kas yra mei­
lė, jautėt ją, žinau tai. Tėti, prisimenu, kaip daugelį kartų ilgai
neidavai miegoti ir sėdėdavai ant sofos ranka apkabinęs Ma­
mą. Prisimenu tavo juoką ir glėbį. Prisimenu ir tą dieną, kai
mama grįžo iš daktaro ir pasakė mums, kad aptiko auglį jos
krūtyje. Tą vakarą išėjai į kiemą ir verkei. Žinau, Tėti, kad
verkei, nes sekiau tau iš paskos. Yra dalykų, kuriais noriu da­
lintis su Žaku, viskuo - kas gera, ramu, džiugu ir liūdna. Pra­
šau tave, pagalvok apie tai ir žinok, taip kaip Mamai ir Tau
buvo skirta būti drauge, taip ir man skirta būti su Žaku. Aš
tuo tikiu. Žinau, kiekvieną kartą įkvėpdama orą. Nežinau, ko­
dėl tai turėjo būti jis. Niekada pati nebūčiau pasirinkusi. Bet
taip yra. Ir aš nesigailiu.

Karlai, tu turi nuostabią, linksmą, mielą Sarą. Ji dievina tave

dar nuo tada, kai judu lankėt pradžios mokyklą, ir, manau, ne­
suvoki, kaip stipriai. Ji daugelį metų laukė, kol tu ją pastebė­
si. Kai mokėmės vidurinėje, ji darydavo pačius neįtikėčiau-
sius dalykus, mėgindama atkreipti tavo dėmesį, pavyzdžiui,
iškrisdavo iš medžio, tau važiuojant pro šalį, numesdavo kny­
gas tau po kojom. Mudvi su Sara mokėmės drauge tą vakarą,
kai ji sužinojo, kad pakvietei Dženę Stoun į abiturientų vaka­
rėlį. Tą vakarą ji verkė. Tu baisiai ją įskaudinai, o dabar aš
įskaudinsiu jus visus, išvažiuodama su Žaku. Sara vis tiek ta­
ve mylės. Prašau, mylėkit mane po to, kai nuoskauda atlėgs.
Bent pabandykit.

Tedai, manau, kad iš visų tu labiausiai ant manęs užsirūstinai

dėl to, ką padariau, ir paskutinis man atleisi. Tu dar neatleidai
pats sau už tai, kad nusigręžei nuo savo santuokos ir, atrodo,
negali atleisti Ketrinai už tai, ką ji padarė. Negali atleisti ir

• 515 •
 negali užmiršti, taigi esi įkliuvęs į savo paties paspęstus
spąstus. Ir juokingiausia tai, kad iš mūsų visų tu ir aš mylime
taip aklai ir besąlygiškai, kad meilė valdo mūsų protus. Tu
mane taip myli. Žinau. Sakei, kad dėl manęs pereitum praga­
rą, ir aš negaliu pakęsti tos minties. Bet kita išeitis man - pa­
daryti tai, ką tu padarei Ketrinai - galėčiau nusigręžti nuo Ža­
ko, kuris myli mane, kuriam aš reikalinga, o paskui likusį gy­
venimą praleisti nekęsdama savęs ir smerkdama jį dėl to, kad
bijojau pasinaudoti dar viena proga.

Man išvykus, visi išgirsite apie Žaką dar daugiau baisių gandų
ir piktų spėliojimų iš reporterių, policijos ir žmonių, niekada
jo nepažinojusių. Aš taip norėčiau, kad jūs būtumėt galėję jį
pažinti. Kadangi tai neįmanoma, palieku jums kažką, kažką jo,
kas nors probėgšmiais parodys, koks jis iš tiesų žmogus. Tai
nuorašas laiško, labai asmeniško, kurį Žakas parašė man. Ma­
ža dalis laiško bus išimta, ne dėl to, kad ten būtų kas nors,
galįs pakeisti jūsų nuomonę, bet dėl to, kad tai liečia kitą
žmogų ir ypatingą paslaugą, kurią tas žmogus padarė mums
abiem. Kai skaitysit Žako laišką, manau, suprasit, kad vyras, jį
parašęs, mylės ir globos mane, kaip galėdamas. Mes susi­
tuoksime, kai tik būsime kartu.

Tai buvo viskas, ką Džulė buvo parašiusi ligi šiol, bet dar nepa­
kankama. Ji paėmė rašiklį ir, klausydama paskutiniųjų žinių, vėl pra­
dėjo rašyti:

Karlai, norėčiau kad judu su Sara paimtumėt visus mano na­

mų ūkio daiktus, kurie praverstų jums naujajame bute. Pagal­
vokit kartais apie mane, kai laistysit gėles.

• 516 •
 Tedai, mano naktinio stalelio viršutiniame stalčiuje yra žiedas,
kuris priklauso tau. Tu jį atpažinsi. Tai sutuoktuvių žiedas, ku­
rį išmetei, kai judu su Ketrina išsiskyrėte. Jo vieta ant tavo
piršto, mano numylėtas, kvailas broli. Pasimatuok jį vien dėl
senų laikų. Gerai? Joks žiedas tau taip tobulai netiks, kaip šis.
Judu abu skaudinsite vienas kitą, jeigu vėl sueisite, bet taip
baisiai nesikankinsit, kaip kankinatės būdami atskirai. Ir...

Džulė staigiai pakėlė galvą, kai televizijos diktorius pasakė:

- Mes pertraukiame specialią laidą apie situaciją Kinijoje, kad
praneštume naujausias žinias apie Zakario Benedikto gaudynes. Kali­
fornijos Orendžo apygardos policijos žiniomis, Benediktas, pabėgęs iš
Amarilo valstijos kalėjimo, kur sėdėjo nuteistas keturiasdešimt penke­
riems metams už žmonos nužudymą, buvo pastebėtas buvusio pažįsta­
mo Los Andžele. Pažįstamas, kurio asmenybė žinoma, bet šiuo metu
neskelbiama, teigia, kad, be jokios abejonės, tas žmogus yra Benedik­
tas. Po šios žinios ir informacijos, kad jis šiandien skambinęs keliems
kino juostoje „Lemtis “ besifilmavusiems aktoriams ir komandos, buvu­
sios netoli jo žmonos mirties vietos, nariams, grasindamas juos nužu­
dyti, suintensyvintos jo paieškos. Orendžo apygardos policija įspėja vi­
sus, dalyvavusius statant „Lemtį", imtis kraštutinio atsargumo prie­
monių, nes žinoma, jog Benediktas ginkluotas ir pavojingas.
Rašiklis, kurį Džulė laikė, nukrito žemėn kartu su laišku, kai pa­
šoko ant kojų, įsistebeilydama į televizorių. Stengdamasi susivaldy­
ti, ji praskėstais pirštais nubraukė plaukus sau nuo kaktos ir pakėlė
laišką su rašikliu. Tai buvo nemalonus pokštas, patikino save. Tik­
riausiai kažkoks maniakas apsimetė esąs Žakas, kad pagąsdintų
žmones ir sukeltų sensaciją.
Žinoma, pokštas, nusprendė ji, kai išjungusi televizorių nuėjo gulti.
Tačiau, kai galiausiai užmigo, sapnai buvo pilni beveidžių šmėklų,
kurios slapstėsi šešėliuose, šūkavo, ją įspėdamos, ir klykdamos gra­
sino.

• 517 •
 Saulė jau tekėjo, kai ji galiausiai išsivadavo iš košmaro. Bijodama
vėl užmerkti akis, Džulė atsikėlė ir nuėjo j virtuvę įsipilti stiklinės
apelsinų sulčių. Išgėrė, nejausdama skonio, paskui atsirėmė delnais
į plastikinį bufeto viršų, ir galva jai nusviro. „Ak, Žakai, - sušnibždė­
jo ji. - Ką tu darai? Paskambink man ir pasakyk, kad visi meluoja.
Prašau... neleisk jiems šitaip mane kankinti".
Ji nutarė nueiti į bažnyčią, o paskui dieną praleisti mokykloje,
taisydama mokinių rašinius, jeigu Žakas, išgirdęs, kas nutiko Los
Andžele, norėtų jai paskambinti ir paaiškinti. Negalėjo skambinti jai
į namus. Mėgins rasti ją mokykloje. Aišku, supras, kad ji nueis į
mokyklą ir tenai lauks, net ir sekmadienį, jeigu įvyko kažkas svar­
baus.

- Džule, mieloji, ar tu sveika? - Flosė pabarbeno į

automobilio priekinį stiklą. - Tu jau beveik pusę valandos sėdi tam­
soje, neišjungusi variklio.
Džulės žvilgsnis staigiai nukrypo į Flosės putlų susirūpinusį vei­
dą, ir, sugraibiusi raktelį, pasuko jį, užgesindama variklį, ir skubiai
išlipo.
- Aš gerai jaučiuosi, panele Flose, tikrai... užsigalvojau apie kaž­
ką... apie vieną bėdą mokykloje ir užmiršau, kur esanti.
Virpėdama žvarbiame vakaro ore, Flosė įsisupo į paltą.
- Mirtinai persišaldysi čia sėdėdama.
Jausdamasi pažeminta dėl to, kad prarado nuovoką, kur yra, Džu­
lė nuo užpakalinės sėdynės paėmė portfelį ir mėgino nusišypsoti se­
nyvai kaimynei.
- Buvau automobilyje įjungusi radiatorių, - pasakė ji, nors ir da­
bar dar nebuvo visai tikra, kad buvo tai padariusi.

• 518 •
 - Ne, nebuvai, - paprieštaravo Flosė. - Tavo priekinis stiklas ap­
šalęs - pažiūrėk. Šį vakarą labai ilgai dirbai, ir dar sekmadienį! - pri­
dūrė ji, pastebėjusi Džulės portfelį.
- Visada daugybė darbų, - atsakė Džulė. - Na štai, leiskit jus pa­
lydėti ligi namų, - tarė, kišdama delną panelei Flosei po alkūne ir pa­
lengva vesdama ją per veją, skiriančią jų namus. - Beveik nieko ne­
matyti, kai nėra mėnulio, o aš nenoriu, kad jūs sukluptumėt žolėje.
- Džule, - nedrąsiai pradėjo panelė Flosė, kai jos įžengė į gelto­
nos šviesos, sklindančios iš priebučio, ratą, - ar tu sveika? Atrodai
sunykusi. Gali man pasakyti teisybę, aš Adai neišplepėsiu. Ar kanki­
niesi dėl Zakario Benedikto?
Letargiško apkvaitimo būsena, varginusi Džulę visą dieną, kaip­
mat virto išgąstingu budrumu, kai Flosė ištarė Žako vardą.
- Kas jums šovė į galvą? - paklausė juokdamasi, bet net jos pa­
čios ausims juokas atrodė užgniaužtas ir priverstinis.
- Tu, - atsakė Flosė, tarytum atsakymas būtų savaime supranta­
mas, - sėdėjai automobilyje ir spoksojai į tolį. Kai buvau mergaitė ir
kankinausi dėl... prisimenu, darydavau tą patį.
- Norit pasakyti, - bandė juokauti Džulė, - įvažiuodavot į alėją
prie namų ir sėdėdavot pusę valandos?
- Ne, žinoma, ne, - papurtė galvą Flosė, kikendama kaip jauna
mergaitė - nuo juoko apie akis jai įsirėžė raukšlelės. Aš taip ir neiš­
mokau vairuoti automobilio. Bet žvelgdavau į tolį lygiai kaip tu šį
vakarą.
Mėgindama išvengti melo arba atsakymo, Džulė išsisuko nuo
klausimo, žvaliai pasakiusi:
- Panele Flose, netikiu, kad galima kankintis dėl ko nors. Jeigu
žinau, kad negaliu ko nors gauti, tada susitaikau su tuo, stengiuosi
išmesti iš galvos visiems laikams ir toliau sau gyventi.
Užuot priėmusi tai ar grįžusi prie pirmo klausimo, kaip Džulė ti­
kėjosi ją pasielgsiant, panelė Flosė uždėjo ranką Džulei ant alkūnės
ir prabilo:

• 519 •
 - Ką darytum, jeigu būtų kas nors, ko visą laiką troškai ir ką ga­
lėtum turėti - gal ir dabar galėtum, - bet bijai, kad visi tave išjuoks.
Ir bijai, kad gavusi gali apgailestauti. - Dabar Džulės juokas buvo
nuoširdesnis negu pirma, ir ji papurtė galvą.
- Sunkus atvejis, - pripažino ji. - Jeigu nebūčiau laiminga be to,
manau, rizikuočiau būti laiminga tai turėdama.
- Tai jis, o ne tai, - prisipažino Flosė.
Džulė tą buvo supratusi jau pokalbio pradžioje.
- Kas tai? - pasiteiravo, jeigu panelė Flosė norėtų patikėti savo
paslaptį. - Norėjau pasakyti, kas jis?
- O, tai paslaptis.
Ne, ne paslaptis, liūdnai pagalvojo Džulė, nes ji neturėjo ko pra­
rasti, o Flosė turėjo viską gauti, ir tarė:
- Manau, kad Hermanui Henklemenui reikia geros moters, kuri
juo tikėtų, stovėtų šalia ir leistų jam didžiuotis. Žinoma, - pridūrė ji
nusivylusiai Flosei, - Hermanas niekada nerizikuos ir pats neprašys
m oters, kurią mylėjo, pabandyti dar kartą, tik ne po tos maišaties,
kokia jis pavertė savo gyvenimą. Moteris privalo žengti pirmą žings­
nį, o tam reikia daug drąsos.
Džulė, impulso pagauta, pasilenkė ir pabučiavo suvytusį jos
skruostą.
- Labanakt, - atsisveikino ji.
Sudie, pagalvojo. Šešios iš aštuonių Žako paskirtų dienų jau buvo
prabėgusios.
Nuosavo namo priebutyje ji rankinėje susirado raktus, paskui
vieną įkišo į spyną, įėjo vidun ir uždarė duris. Jau siekė elektros
jungiklio, kai vyriškas balsas tarė:
- Nedekit šviesos. - Siaubo riksmas įstrigo jai gerklėje, kai vyras
pridūrė: - Viskas gerai. Aš Žako draugas.
- Kodėl turėčiau jumis tikėti? - nustebo ji, o balsas jai drebėjo
taip pat kaip ir ranka.

• 520 •
 - Nes, - atsakė Dominikas Sandinis - iš balso galėjai suprasti,
kad šypsosi, - atėjau čia apsižvalgyti ir įsitikinti, kad jūs aiškiai pa­
sirengusi nedidelei kelionei, jeigu staiga nuspręstum ėt važiuoti.
- Po galais, mirtinai mane išgąsdinot! - pratrūko Džulė pusiau
piktai, pusiau juokais, kai loštelėjo į duris.
- Atleiskit.
- Kaip patekot į vidų? - paklausė ji. - Jautėsi kiek absurdiškai,
kalbėdama su nematomu žmogumi aklinoje tamsoje.
- Įėjau pro užpakalines duris, apsižvalgęs aplinkui. Jūs, ponia, tu­
rit uodegą.
-Ką?
Džulė taip sutriko, kad iš tiesų ėmė ranka graibyti sijono užpaka­
lį, ieškodama uodegos, nespėjus jam paaiškinti:
- Esat stebima. Mėlynas furgonas gatvėje stebi namą, o juodas
pikapas lydi jus visur, kur tik važiuojate. Tai tikriausiai FTB - jie
naudojasi automobiliais, kurių neverta vogti, bet geriau tinka stebė­
ti, negu vietinės kaimo vežėčios. Automobiliai, - išdidžiai pridūrė
jis, - mano specialybė. Pavyzdžiui, jūsiškis: jūs turit 1,5 litro varik­
lį, galbūt gamyklinį radiją, telefono nėra, taigi, išardžius dalimis, už
jį gautum gal 250 dolerių.
- Jūs prekiaujat naudotais automobiliais? - nustebo Džulė, laiki­
nai pamiršusi FTB, nes taip absurdiškai nudžiugo atsiradusi šalia
žmogaus, pasivadinusio Žako draugu...
- Galima būtų sakyti ir taip, - atsakė Dominikas juokdamasis. -
Bet kai juos pardavinėdavau, jie vardų neturėdavo, jūs suprantat, ką
noriu pasakyti?
- J ū s . . . jūs vogdavot automobilius? - paklausė nejaukiai pasijutu­
si Džulė.
- Taip, bet dabar jau nebe, - paaiškino jis, o jo balse vėl buvo
girdėti šypsnys. - Dabar aš pasitaisęs.

• 521 •
 - Gerai, - staiga atsakė ji. Nelabai guodė mintis, kad Žako drau­
gas - automobilių vagis. Suprasdama, kad beveidis jos svečias gali
išsklaidyti kitus jos būgštavimus, Džulė skubiai paklausė: - Žako nė­
ra Los Andžele, ar ne? Jis negrasina tiems žmonėms?
- Aš nežinau, kur jis yra ir ką jis veikia. Ir tai teisybė.
- Bet jūs privalot žinoti! Noriu pasakyti, kad tikriausiai kalbėjo­
tės su juo...
- Ne, tik ne aš. Žakas apsiši... apstulbtų, - skubiai pasitaisė, - jei­
gu žinotų, kad atvykau čia ir įsivėliau į tą reikalą. Buvo numatyta, kad
viską tvarkys visiški pašaliečiai, bet aš sumečiau, kad tai man vienin­
telė proga susitikti su jo Džule... Jūs tikrai velnioniškai jį mylite.
Jis nutilo, o Džulė ramiai patikino:
- Taip. Jis tikriausiai ir jums labai svarbus, kad rizikuojat čia at­
eidamas.
- Velnias, jokios rizikos čia nėra, - atkirto jis įžūliai. - Nedarau
nieko neteisėto. Aš tik pro šalį keliaudamas sustojau aplankyti drau­
go draugės, nes nėra jokio įstatymo, kuris tai draustų arba neleistų
įeiti pro kiemo duris ir laukti tamsoje. Iš teisybės laukdamas jūsų
sutaisiau kiemo durų užraktą. Tas daikčiukas net nuo vaikų nebūtų
galėjęs apsaugoti, jeigu tie užsimanytų patekti vidun. Ar aš ne įsta­
tymus gerbiantis pilietis? - juokavo jis.
Jis buvo sakęs, kad atvyko įsitikinti, ar ji pasiruošusi kelionei, ir
Džulė jau buvo beklausianti, ką jis turėjo galvoje, kai nerūpestingai
paaiškino:
- Šiaip ar taip, priežastis, kodėl aš čia, tokia: Žakas norėjo, kad
jūs turėtum ėt naują automobilį, - suprantat, jeigu staiga po kelių
dienų nuspręstum ėt leistis į ilgą kelionę, - taigi aš pasisiūliau jį at­
gabenti. Ir štai aš čia.
Džulė tučtuojau sum etė, kad gal ji turėsianti važiuoti tuo auto­
mobiliu, o ne savuoju, kad atsikratytų savo palydovais, kai po dviejų
dienų bėgs iš Kytono.

• 522 •
 - Pasakykit man, kad jis nevogtas, - pasakė rūsčiu tonu, kuris
prajuokino jį.
- Ne, nevogtas. Kaip jau sakiau, aš išėjau j atsargą. Žakas užmo­
kėjo už jį, o aš ryžausi įteikti jo dovaną, štai ir viskas. Nėra jokio
specialaus įstatymo, draudžiančio pabėgusiam kaliniui įteikti auto­
mobilį savo panelei už dorai ir sunkiai uždirbtus pinigus. Ar ji norės
juo naudotis, ne mano reikalas.
- Šį vakarą nemačiau jokio automobilio priešais namą.
- Žinoma, ne! - su perdėtu siaubu sušuko jis. - Nemanau, kad
turėčiau nusižengti municipaliteto nurodymams ar dar kam nors,
dardėdamas gražia jūsų gatve. Taigi pastačiau jį miesto aikštelėje už
pastato, vadinamo „Keltono pramoninės prekės".
- Kodėl? - suglumusi pasiteiravo Džulė.
- Įdomus klausimas. Nesu tikras, kodėl šovė tokia beprotiška
mintis, - juokavo jis, staiga Džulei primindamas nepataisomus, nesu­
valdomus aštuonmečius berniukus, kuriuos ji mokė. - Matyt, jeigu
jūs vieną rytą pastatysit savo automobilį priešais tą parduotuvę, gal
įsigeisit patekti į vidų, apsižvalgyti, vėl išeiti pro užpakalines duris
ir pasiimti savo naująjį automobilį nedideliam bandomajam pasivaži­
nėjimui. Žinoma, tai gali supykdyti vyrukus, kurie jus sekioja. Noriu
pasakyti, kad jiems būtų baisiai sunku suvokti, kur jūs važiuojat, kuo
važiuojat ir ką esat apsivilkusi, turint omeny, kad jūs galit staiga už­
simanyti pasikeisti megztinį ar apsivilkti dar ką nors, kas bus jūsų
portfelyje. Jei suprantat, ką noriu pasakyti?
Džulė linktelėjo tamsoje, virpėdama nuo tų prislopintų obertonų,
glūdinčių visuose jo pasakytuose žodžiuose.
- Suprantu, - pasakė ji įsitempusi, nervingai juokdamasi.
Supamoji kėdė sugirgždėjo, kai jis atsistojo.
- Malonu buvo su jumis pasišnekėti, - tarė jis delnu probėgš-
miais paliesdamas jai alkūnę. - Sudie, Žako Džule. Tikiuosi, suvoki,
ką, po velnių, darai?

• 523 •
 Džulė irgi tikėjosi to paties.
- Nedekit šviesos namo gale, kol dar neišėjau.
Ji klausėsi lėtų jo žingsnių ir jai pasirodė, kad jis truputį šlub-
čioja.

Tonis Ostinas išgirdo triukšmą už savęs ir siekė lem-

pos ant stalo greta, tuo pat m etu pamatė judant užuolaidas prie
stumdomų stiklinių durų:
- Neįžiebk šviesos! - įsakė balsas, kai šešėlis atsitraukė nuo
užuolaidų. - Puikiai matau tave iš čia.
- Man nereikia šviesos, kad atpažinčiau tavo balsą! Kodėl, po
velnių, neįėjai pro priekines duris? - paklausė Ostinas, staigiai ati­
traukdamas ranką ir po panieka slėpdamas savo nustebimą. - Pali­
kau jas atviras kaip tik tau.
- Ar įsivaizduoji, kaip troškau tave nužudyti?
- Tu prieš penkerius metus pražiopsojai puikią progą. Kur pinigai?
- Esi lyg koks vampyras - žmogui išsiurbi visą kraują.
- Užsičiaupk ir duokš pinigus.
Šešėlis prie užuolaidų iškėlė ranką, ir Tonis pamatė ginklą.
- Nebūk kvailas. Jei dabar nužudysi mane, jie per dvidešimt ke­
turias valandas supras, kad tai tavo darbas.
- Ne! Nesupras! Žakas Benediktas laisvėje, jis siautėja, ar negir­
dėjai? - Nuo šaižaus juoko stingo kraujas. - Jis skambinėja grasinda­
mas. Žmonės mano, kad ir man skambins. Užtikrinau, kad jie taip
manytų. Jie galvos, kad jis tave nužudė... Taip ilgai laukiau šios aki­
mirkos.
Ginklas pakyla, nutaikomas, nustatomas.
- Nebūk beprotis! Jeigu nušausi mane, jie...

• 524 •
 Sprogimas iš revolverio vamzdžio išm ušė nedidelę skylę Tonio
Ostino krūtinėje netoli raktikaulio, tačiau tai, kad išcentrinė kulka
nepataikė j širdį, nebuvo svarbu. Nuo smūgio jos skeveldros paskli­
do po visą krūtinės ląstą, akies mirksniu užgesindamos jo gyvybę.

- Nuostabu, kad mes visi susirinkome vakarienės, -

tarė ponia Matison Džulei, kai ši atsistojo pagelbėti nukraustyti sta­
lo. - Neturėtum laukti ypatingų progų, kaip dažniausiai darom, - pri­
dūrė ji.
Džulė paėmė keturias taures ir nusišypsojo motinai. Proga buvo
labai ypatinga - paskutinis vakaras, kurį ji kada nors praleis su jais,
nes rytą ji jau išvažiuoja pas Žaką.
- Ar tikrai nenori, kad mudu su Karlu liktume ir pagelbėtume
sutvarkyti valgomąjį? - paklausė Sara, kai Karlas padėjo jai apsivilkti
paltą. - Karlui reikia parengti projektą poilsio centrui, bet tai gali
valandą kitą palaukti.
- Ne, negali, - nukirto Džulė ir, skubiai įžengusi į svetainę, apka­
bino Sarą, o paskui - Karlą. Savo glėbyje palaikė juos kiek ilgėliau
negu paprastai, o paskui dar pakštelėjo po bučinį į skruostus. Nes
tai buvo atsisveikinimas.
- Rūpinkitės vienas kitu, - pakuždėjo abiem.
- Mes gyvename vos už pusantros mylios nuo čia, - abejingai
priminė Karlas.
Džulė žiūrėjo, kaip jie nueina šaligatviu, įsimindama tą akimirką,
paskui uždarė duris. Tedas ir Džulės tėvas įsikūrė svetainėje žiūrė­
ti žinių, o Ketrina padėjo nukraustyti stalą.
- Sara tokia miela mergaitė, - kalbėjo ponia Matison, kai liko
viena su Džule virtuvėje. - Jiedviem su Karlu taip gera drauge, jie

• 525 •
tokie laimingi. - Dirstelėjusi per petį į valgomąjį, kur Ketrina nurin-
kinėjo lėkštes, sušnibždėjo: - Man regis, Tedas ir Ketrina vėl rado
vienas kitą, ar ne? Dabar Ketrina sustiprėjusi, subrendusi, Tedas
taip ją mylėjo. Niekada negalėjo jos pamiršti.
Džulė liūdnai nusišypsojo, kraudama vakarienės lėkštes, kurias
Ketrina nešė iš valgomojo, į vandenį indams plauti.
- Nepuoselėk didelių vilčių. Aš pakviečiau Ketriną, ne Tedas. Jis
vis dar susitikinėja su Greise Halvers ir gal kovoja su tuo, ką dar
jaučia Ketrinai.
- Džule, ar kas nutiko? Tu šiandien tokia keista. Susirūpinusi.
Imdama pašluostę, Džulė žvaliai, dėmesingai ėmė šveisti kriauklę.
- Kodėl taip sakai?
- Visų pirma vanduo dar teka, indai nesuplauti, o tu jau pradedi
šluostyti spinteles. Tu, Džule, visada buvai tvarkinga mergaitė, - nu­
sišaipė ji, kai Džulė skubiai nusviedė į šalį mazgotę ir grįžo plauti
indų, - bet tai jau siekia per toli. Tu vis dar galvoji apie Zakarį Be­
nediktą, ar ne?
Tai buvo puiki proga paruošti motiną tam, ką perskaitys laiške, ir
Džulė nusprendė ja pasinaudoti.
- Ką pamanytum, jei pasakyčiau, kad Kolorade aš jį įsimylėjau.
- Sakyčiau, kad kvailas dalykas tau tuo patikėti - betikslis,
skausmingas.
- O ką daryti, jeigu kitaip negaliu?
- Rekomenduosiu laiko tinktūrą, brangute. Ji viską išgydo. Galų
gale tu tik savaitę buvai pažįstama su juo. Kodėl tau neįsimylėjus
Polo Ričardsono? - pusiau rimtai pasiūlė motina. - Jis turi gerą tar­
nybą ir dėl tavęs pametęs galvą - net tėvas tai pastebėjo.
Suprasdama, kad pokalbis apie Polą ir žemiškos pareigos plauti
indus buvo tuščias brangaus laiko eikvojimas, kuris jai buvo dar li­
kęs praleisti su šeima, Džulė nusviedė į šalį mazgotę.

• 526 •
 - Eime į svetainę, - pakvietė ji, išsivesdama motiną iš virtu­
vės. - Vėliau suplausiu indus. - Pakeldama balsą, sušuko:
- Ar dar kam reikia ko iš virtuvės?
- Taip, - atsakydamas šūktelėjo Tedas. - Kavos.
Ketriną, kuri buvo ką tik jėjusi pagelbėti prie kriauklės, siekė
puodukų ir lėkštučių, tačiau Džulė papurtė galvą.
- Eik ir būk su Tedu. Aš grįšiu kavos, kai bus išvirusi.
Džulė jau buvo nuėjusi pusę kelio į svetainę, nešdama padėklą
su puodukais, kai išgirdo tėvą šnypščiant:
- Tedai, užsuk televizorių, Džulei nereikia šito girdėti.
- Ko man nereikia girdėti? - paklausė Džulė ir šalto siaubo su­
kaustyta stabtelėjo, kai Tedas puolė prie televizoriaus. - Palik, Te­
dai, - sudraudė, instinktyviai jausdama, kad tai kažkas apie Žaką. -
Jie sugavo Žaką, ar ne? - paklausė ji taip smarkiai drebėdama, kad
puodukai ant jos padėklo ėmė tarškėti. - Atsakykit! - sušuko ji, žiū­
rėdama į keturis išgąstingus veidus.
- Jie jo nesugavo, - sarkastiškai atšovė Tedas, - jis susirado kitą
auką! - Jam kalbant, baigėsi televizijos reklaminė laidelė, ir Džulė
pamatė iš vieno namo nešamus neštuvus - kūnas uždengtas balta
paklode, o pranešėjo balsas tarytum gaudė kambaryje:
- Kartojamos šios valandos žinios. Tonis Ostinas, vaidinęs „Lemty­
j e “ kartu su Žaku Benediktu ir Reičele Evans, šiandien buvo rastas sa­
vo namuose Los Andžele, miręs nuo šautinės žaizdos krūtinėje. Prelimi­
narūs pranešimai nurodo, kad kulka buvo išcentrinė, panaši į tą, kuri
nužudė Zakario Benedikto žmoną Reičelę Evans. Prokuroras apytikriai
nustatė mirties laiką - vakar vakare maždaug dešimtą valandą. Oren-
džo apygardos policijos pareigūnai patvirtino, kad Ostinui, kiek žino­
ma, vakar vakare grasindamas skambino Žakas Benediktas, ir spėja­
ma, jog Benediktas buvo pastebėtas tame regione kiek anksčiau vakar
vakare. Kiti „Lemtyje“ vaidinę aktoriai ir komanda, kurie taip pat su­
laukė grasinim ų telefonu iš Benedikto, įspėti būti be galo atsargūs.

• 527 •
 Likusius žodžius užgožė dūžtančių indų sukeltas triukšmas, kai
Džulė išmetė padėklą ir užsidengė delnais veidą, mėgindama ištrinti
balto apkloto kūno, nešamo į greitosios pagalbos automobilį, vaizdą,
ir Žako šaltą balsą: Ostiną palik man. Yra kitų būdų jį sutvarkyti.
- Džule! - balsai skriejo prie jos, rankos tiesėsi į ją, bet ji žengė
atbula, nieko nematančiomis akimis žiūrėdama tai į motiną, tai į
Ketriną, kurios pasilenkusios rinko porceliano šukes, į tėvą ir Tedą,
kurie dabar stovėjo šalia jos, sustingę iš išgąsčio, ir stebėjo ją.
- Prašau! - pralemeno ji. - Turiu dabar pabūti viena, tėti, - ji taip
stipriai buvo pažabojusi savo isteriją, kad balsas atrodė prismaug­
tas, - prašau, parvežk mamą namo. Jai nereikėtų sielotis dėl manęs.
Tai kenkia jos kraujospūdžiui.
Ji apsisuko, nuėjo į savo miegamąjį ir, uždariusi duris, atsisėdo
tamsoje. Kažkur name išgirdo skambant telefoną, tačiau galvoje gir­
dėjo klykiant ponios Stenhoup balsą: „Žakas nužudė savo brolį ir
žmoną. Savo filmuose jis vaidino vyrus, kurie žudė be jokio reikalo, o
paskui išvengdavo padarinių, nes jie buvo herojai... Jis nebesugeba at­
skirti tikrovės nuo fantazijos... Žakas - beprotis. Jeigu jam būtų su ­
teikta psichiatro pagalba, Reičelė Evans negulėtų kape... Savo pačios
labui išduokit jį, antraip bus dar viena auka, ir jūs likusį gyvenimą
nugyvensit, slegiama tos pačios kaltės, kokią aš nešu.
Įžymus, malonus Tonio Ostino veidas praplaukė Džulei pro akis,
kerinti ir patraukli jo šypsena. Kaip ir Reičelė Evans, ir Džastinas
Stenhoupas, jis buvo nebegyvas, nužudytas.
Ji girdėjo Meto Farelo perspėjimą: Mes taip pat turime įrodymų,
kurie leidžia įtarti Dajaną Kouplend... Emilę Makdenjels... Tomį
Niutoną.
Iš naktinio stalelio stalčiaus Džulė išsitraukė laišką ir prispaudė
jį prie krūtinės, bet skaityti jai nereikėjo. Ji buvo įsiminusi kiekvie­
ną žodį. Susiėmusi rankomis už liemens, ji pasilenkė į priekį ir lin­
gavo be ašarų, apimta kančios, spausdama prie širdies Žako laišką.

• 528 •
 Prislopinti balsai sklido iš svetainės, palengva traukdami ją iš
prarajos, kur jai niekas neegzistavo, išskyrus šios akimirkos kanky­
nę, balsai, palengva privertę ją atsistoti. Balsai žmonių, kuriems rei­
kia žinoti... padėti... jai pasakyti.

Jos tėvas pertraukė pokalbį su Tedu ir Ketrina, kai

Džulė įėjo į svetainę, sustingusi, tarsi būtų medinė, suspaudusi del­
ne laišką, kurį ketino jiems palikti.
- Parsiunčiau mamą namo, - pasakė tėvas.
Džulė šaltai linktelėjo ir atsikrenkštė:
- Gerai padarei.
Akimirką ji sukiojo rankose laišką, kurį buvo jiems parašiusi,
paskui kyštelėjo jam. Kai tėvas jį paėmė ir išlankstė, laikydamas
taip, kad ir Tedas galėtų skaityti, ji pridūrė:
- Aš išvažiuoju... išvažiuoju, kad rytoj būčiau su juo.
Tedas staigiai pažvelgė jai į akis, įniršęs, prisim erkęs, neprita­
riamai.
- Tai teisybė, - patvirtino ji, dar jam nesuskubus prašnekti.
Džulė stebėjo, kaip jis artinasi prie jos, tačiau atšoko, kai jis sie­
kė jos alkūnės.
- Neliesk manęs! - perspėjo ji isteriškai, įsikibusi rankomis į kė­
dės atkaltę. - Neliesk manęs! - Nukreipė žvilgsnį į rūškaną, įskau­
dintą tėvo veidą, stebėjo, kaip jis baigia skaityti laišką, sviedžia jį
ant stalo ir atsistoja.
- Padėk man, - kreipėsi į jį drebančiu balsu. - Prašau, padėk
man. Tu visada žinai, kas teisinga. Privalau daryti tai, kas teisinga.
Kas nors padėkit man! - sušuko ji Ketrinai, kuri mirksėdama bandė
sulaikyti ašaras, paskui Tedui.

• 529 •
 Staiga ji atsidūrė tėvo glėbyje, tvirtai prispausta, o jo ranka ra­
mindama glostė jai nugarą, kaip glostydavo, kai ji, būdama maža
mergaitė, verkdavo dėl kokios menkos nuoskaudos.
- Tu jau žinai, ką turi daryti, - kimiai tarė jis. - Tą vyrą reikia
sugauti ir sulaikyti. Tedai, - kreipėsi į sūnų, o iš balso atrodė su­
krėstas, nors ir tvardėsi, - tu teisininkas. Kaip geriausia elgtis, to­
liau neinkriminuojant Džulės?
Akimirką patylėjęs, Tedas atsakė:
- Polas Ričardsonas - m ūsų geriausia išeitis. Galėčiau jam pa­
skambinti ir pabandyti su juo susitarti. Džulė įduoda Benediktą, o jis
išsaugo ją nepakaltinamą. Jokių klausimų nekils.
Žodis „klausimai" išjudino Džulę iš nepakeliamo stingulio. Balsu,
drebančiu nuo pašėlusio išgąsčio, ji perspėjo:
- Pasakyk Polui, kad neatsakinėsiu į jokius klausimus, kaip suži­
nojau, kur bus Žakas! - Ji pagalvojo apie Metą ir Meredit Farelus, ir
tą besijuokiantį jauną vyrą, atvežusį jai automobilį - visi jie buvo iš­
tikimi vyrui, išdavusiam jų pasitikėjimą, nes buvo nesveikas. Nes
pats sau padėti negalėjo. Jeigu skambinsi Polui, - pakartojo ji, steng­
damasi, kad balsas išliktų ramus, - jis turi sutikti, kad iš manęs nie­
ko daugiau neišgirs, tik kur rytoj vakare bus Žakas. Aš nieko dau­
giau neįtrauksiu į tą reikalą, užtikrinu jus!
- Tu ligi kaklo įklimpusi ir dar rūpiniesi, kaip apsaugoti kitus! -
piktai atšovė Tedas. - Ar suvoki, ką tau galėtų padaryti Ričardsonas?
Galėtų šį vakarą išboginti iš čia surakintom kojom.
Džulė buvo beatsakanti, tačiau jos savitvarda jau ėmė svyruoti, ir
ji apsisuko ant vieno kulno. Įėjusi į virtuvę, klesterėjo į kėdę prie
stalo, nes tik tiek galėjo atsitraukti nuo telefono, kuris išduos jos
mylimąjį. Pečiai jai drebėjo nuo tylios raudos, delnais ji užsidengė
veidą, o ašaros, kurias tramdė, karštais srautais pasipylė jai per
skruostus.
- Atleisk, mielasis, - verkė ji palaužta. - Man taip gaila...

• 530 •
 Po kelių minučių Ketrina įbruko jai nosinę į delną, tada atsisėdo
priešais, be žodžių ją palaikydama.
Tuo metu, kai Tedas įėjo į virtuvę, Džulė jau sugebėjo atrodyti
susivaldžiusi.
- Ričardsonas imsis šio reikalo, - pranešė jis. - Bus čia po trijų
valandų. - Jis pasisuko, kai virtuvėje ant sienos suskambo telefonas,
ir pagriebė ragelį.
- Taip, - patvirtino jis, - ji čia, bet telefonu neatsiliepinėja. - Jis
susiraukė ir trumpam nutilo, paskui, delnu pridengęs mikrofoną, ta­
rė Džulei: - Čia kažkokia Margaretė Stenhoup. Sako, skubu.
Džulė linktelėjo, nurijo seiles ir siekė ragelio:
- Ar jūs, ponia Stenhoup, paskambinot, kad piktai pasidžiaugtu-
mėt? - karčiai paklausė ji.
- Ne, - atsakė Žako senelė. - Paskambinau prašyti, maldauti, kad
išduotumėt jį, jeigu žinot, kur jis yra, kol nenužudytas dar vienas
nekaltas žmogus.
- Jo vardas Žakas, - įniršusi prašvokštė Džulė. - Liaukitės savo
vaikaitį vadinusi „jis“.
Senolė sunkiai įkvėpė, o kai vėl prašneko, atrodė ne mažiau iš­
kankinta nei Džulė.
- Jeigu žinot, kur Žakas, - meldė ji, - jeigu žinot, kur mano vai­
kaitis, - pridūrė ji, - prašau, dėl Dievo meilės, sulaikyti jį.
Džulės priešiškumas ištirpo, kai išgirdo skausmą išdidžiame balse.
- Sulaikysiu, - sušnibždėjo.

• 531 •
 61
- Reiso 614 įgulos vardu dėkoju jums, kad skrendate
„Aero-Mexico“ lėktuvu, - pasakė stiuardesė. - Prisiminkit, - links­
mai pridūrė ji, - naudodamiesi m ūsų oro linijos paslaugomis, kelio­
nės tikslą pasieksite dvidešimt minučių greičiau. - Jos balsas tapo
dalykiškas, kai ji tęsė toliau: - Prašom likti savo vietose, gerai pri­
sisegę saugos diržus, kol lėktuvas galutinai sustos prie vartų.
Atsisėdusi lėktuvo, pilno keleivių, paskutinėje eilėje tarp Tedo ir
Polo Ričardsono, Džulė stipriai spaudė brolio ranką, ėmė pykinti, kai
lėktuvas leisdamasis pasviro ir nutūpė ant pakilimo tako. Širdis jau
ėmė jai klykti, kaip visa tai neteisinga, sąžinė šaukė, kad teisinga, ir
jautėsi bejėgė, patekusi į kryžminę ugnį. Greta jos sėdintis Polas Ri­
čardsonas pastebėjo, kaip krūtinė ima jai kilsuoti nuo tankaus negi­
laus alsavimo, ir paėmė kitą jos ranką į savo delną.
- Nesijaudink, mieloji, - pasakė jis tyliai ir raminamai. - Jau be­
veik baigta. Oro uostas saugomas prie kiekvieno išėjimo.
Džulė staigiai atitraukė savo žvilgsnį nuo keleivių, kurie jau sto­
josi ir ėmė savo daiktus nuo regzčių virš galvų.
- Negaliu to padaryti. Negaliu. Mane pykina!
Jis tvirčiau suspaudė lipnius jos pirštus.
- Tu pritruksi kvapo. Alsuok lėtai ir giliai.
Džulė prisivertė paklusti.
- Neleisk, kad kas nors jį sužalotų, - perspėjo ji kuždėdama. -
Pažadėjai, kad niekam neleisi jo sužaloti.
Polas atsistojo kartu su keleiviais priešais juos ir, laikydamas del­
ną Džulei ant alkūnės, švelniai paragino ją taip pat atsistoti. Ji stai­
giai atitraukė savo ranką.
- Dar sykį pažadėk, kad niekam neleisi jo sužaloti!
- Niekas nenori jo žaloti, Džule, - ramino jis, tarsi kalbėtų su
įbaugintu vaiku. - Dėl to tu ir atvažiavai. Norėjai būti tikra, kad nie­

• 532 •
kas jo nesužalos, ir aš tau pasakiau, kad bus mažiau smurto, jeigu
Benediktas pamatys tave ir patikės, kad tu taip pat būsi sugauta.
Prisimeni?
Kai ji nervingai linktelėjo, jis ėmė eiti į priekį, delnu prilaikyda­
mas ją už alkūnės.
- Gerai, - pasakė jis. - Štai taip. Nuo šiol mudu su Tedu per ke­
lis žingsnius atsiliksime nuo tavęs. Nebijok. Mano žmonės išsisklai­
dę po visą oro uostą ir už jo, tavo saugumas jiems yra pirmaeilės
svarbos dalykas. Jei Benediktas ims šaudyti, jie rizikuos savo gyvy­
be, kad apsaugotų tave.
- Žakas man nieko bloga nepadarys! - piktai atšovė ji.
- Jis pamišęs. Tu nežinai, ką jis darys, supratęs, kad jį apgavai.
Štai kodėl, kad ir kas atsitiktų, apsimesk palaikanti jį, kol jis bus su­
imtas. Prisimink, mes jau viską aptarėme. - Jis atsitraukė, kai jie
beveik priėjo prie patrauklios brunetės, stiuardesės, stovinčios prie
priešakinių lėktuvo durų. - Ar viskas aišku?
Džulei norėjosi klykti, kad niekas neaišku, tačiau ji suleido nagus
sau į delnus ir kažkaip prisivertė linktelėti.
- Gerai, dabar palieku tave vieną, - tarė jis, sustodamas tarpdu­
ryje, ir, atsargiai nuėmęs jai paltą nuo pečių, užkabino ant rankos. -
Po penkių minučių visa bus baigta. Galvok apie tai - tik penkios mi­
nutės. Ir prisimink, neieškok jo, tegu jis tave randa.
Jis atsistojo, stebėdamas, kaip Džulė iš lėto eina priešais juos pa­
kilimo taku, leisdamas jai per kelis jardus jį pralenkti, tada žengė
per kelis žingsnius nuo Tedo. Kai lėktuvo įgula nebegalėjo jų girdė­
ti, Tedas tyliai ir įniršęs sušnabždėjo:
- Neturėjai jokios teisės priversti ją tai išgyventi. Pats sakei, kad
visame oro uoste knibžda FTB ir Meksikos policininkų. Tau jos čia
nereikia, kad jį ištrauktum!
Polas atsisegė švarką ir atleido kaklaraištį - kasdieniais drabu­
žiais vilkintis verslininkas, kuris atkeliavo į Meksiko miestą su

• 533 •
draugu keliom dienom verslo reikalais ir paūžti. Sukišęs rankas į ki­
šenes, šykščiai šypsodamas pasiteisino:
- Ji primygtinai prašėsi važiuoti kartu, kad būtų tikra, jog Bene­
dikto niekas nesužalos, ir tu tai puikiai žinai. Per piloto radiją iš
anksto iškviečiau daktarą, jis bus čia pat ir duos jai raminamųjų, kai
tik viskas baigsis.
- Jeigu būtum nors per pusę toks gudrus, koks tariesi esąs, tavo
žmonės jau seniai būtų jj pasodinę, bet jie nepasodino. Tą tu sužino­
jai, nuėjęs į lakūno kabiną pasinaudoti radiju, ar ne?
Polo šypsena praplatėjo, tačiau jo žodžiai buvo grėsmingi:
- Taip. Jis kažkaip prasmuko pro juos, o gal visai neatvyko. FTB
neturi jurisdikcijos Meksikoje. Kol mes nepervešime Benedikto per
sieną, galėsime tiktai „padėti" meksikiečių policijai šioje operacijoje,
o jiems tai nekaip sekasi.
Visa tirtėdama, Džulė netvirtai įžengė per vartus į triukšmingą
salę, kur keleivius pasitikinėjo jų šeimos ir draugai, žvilgsniu pašė­
lusiai ieškodama aukšto tamsiaplaukio vyriškio, lūkuriuojančio greta
kokio linksmo būrelio, o kai jo nepamatė, paėjo kiek už vartų į sto­
ties pastatą ir susvyravo, kaustoma prieštaringų jausmų: palengvėji­
mo ir panikos.
- Pardon, senjorita! - šūktelėjo kažkoks meksikietis, braudama­
sis pro ją, bėgdamas j lėktuvą, už vienos rankos jis vedė berniuką, o
antra tempė lagaminą.
- Pardon! - atsiprašė kitas vyriškis, šiurkščiai ją pastumdamas -
jis buvo labai aukštas ir tamsaus gymio, o veidas nugręžtas j šalį.
- Žakai! - pašiurpusi sukuždėjo Džulė, staigiai apsisukdama, ir
sutrikusi žiūrėjo, kaip vyras bėga prie vartų, kur keleiviai pulkais
ėjo iš lėktuvo.
Trys meksikiečiai, parimę prie stulpo, spoksojo į ją, paskui į vy­
rą, vėl į ją, ir vėl į vyrą, ir tuo pat metu ji pamatė tamsiaplaukio vy­
riškio veidą. Tai buvo ne Žakas.

• 534 •
 Ausis jai plėšė per garsiakalbius skelbiama informacija:
- 620 reisas iš Los Andželo atvyksta prie A-64 vartų, 1152 reisas
iš Fenikso atvyksta prie A-23 vartų. 134 reisas...

Dar labiau tirtėdama Džulė iškėlė aukštyn virpančią ranką, nusi­

braukė plaukus nuo kaktos ir ėmė skubiai bei aklai eiti per stoties
patalpas, norėdama, kad tai įvyktų kuo greičiau, jai nematant. Dar
keturios minutės. Jeigu jis eis greitai, galvojo ji, jeigu nesižvalgys
nei į kairę, nei į dešinę, Žakas pasirodys iš už stulpo ar kolonos, at­
siras tarpduryje, jie suims jį, ir viskas bus baigta.
„Dieve, prašau, padaryk, kad tai įvyktų greitai, - tolydžio kartojo
progiesmiu savo ilgų, greitų žingsnių ritmu, kol netrukdoma praėjo
pro muitinę. - Neleisk jiems jo sužaloti. Tegu tai įvyksta kuo greičiau.
Neleisk jiems jo sužaloti. Tegu tai įvyksta kuo greičiau
Skubiai eidama ji prasigrūdo pro keleivius, išeinančius pro saugu­
mo kontrolės vartus, ir nestabtelėjusi žvilgterėjo į ženklą virš gal­
vos - strėlę, rodančią išėjimą iš oro uosto patalpų, pasuko ta krypti­
mi ir ėjo toliau. „Neleisk jiems jo sužaloti... Neleisk jiems jo sužalo­
ti... Neleisk jiem s būti čia", - isteriškai progiesmiu kartojo ji eidama.
Dar dvi minutės. Priešais buvo durys į skaisčiai apšviestą plotą, kur
šviesas uždegę laukė taksi ir automobiliai. Neleisk jam būti čia. Ne­
leisk jam būti čia... Neleisk jam būti čia... Neleisk jam būti čia..
Jo nebuvo.
Džulė sustojo kaip įbesta, nejausdama, kad ją stumdo ir pro ją
grūdasi srautai besijuokiančių, kalbančių žmonių, kurie stengėsi
lankstu apeiti ją ir išsiveržti iš oro uosto. Ji lėtai apsigręžė, žvilgsnis
praslydo pro Polą Ričardsoną, kuris stabtelėjo ir atrodė besišnekąs
su Tedu... pro grupę besijuokiančių meksikiečių, skubėjusių prie
jos... pro aukštą, gunktelėjusį senyvą vyriškį žilstančiais plaukais,
kuris nešėsi lagaminą, palenkęs galvą... pro motiną su vaiku... Se­
nis! Džulės žvilgsnis staigiai nukrypo atgal į jį kaip tik tada, kai jis

• 535 •
palengva pakėlė galvą ir pažvelgė j ją... jo šiltos šypsančios auksi­
nės akys.
Tyliu riktelėjimu perspėjusi jį, Džulė žengė į priekį, vieną, du
žingsnius ir leidosi bėgti, grūsdamasi pro minią, mėgindama įsiterp­
ti tarp jo ir pavojaus, bet tuo m etu vyriškas balsas nugriaudėjo:
„SUSTOKIT. NĖ IŠ VIETOS, BENEDIKTAI!"
Žakas sustingo, vyrai čiupo jį ir bloškė prie sienos, tačiau jo
žvilgsnis liko prikaustytas prie Džulės, įnirtingai įspėdamas ją neiti
artyn. Kilo nežmoniškas triukšmas, keleiviai šaukė vienas per kitą,
stengdamiesi pasitraukti iš kelio Meksikos policininkams, kurie bė-
go į priekį, traukdami pistoletus, ir Džulė išgirdo save šaukiant
jiems:
- Nesužeiskit jo! Nesužeiskit jo!
Polas Ričardsonas čiupo ją ir atitraukė atgal.
- Jie jį sužalos! - rėkė ji, muistydamasi jo rankose, kad ką nors
pamatytų pro aplinkui ją susibūrusių vyrų kūnus. - Jie sužeis jį, su­
žeis jį!
- Viskas baigta! - sušuko Polas jai į ausį, mėgindamas ją sulaiky­
ti ir nuraminti. - Tvarkoj. Viskas baigta!
Pagaliau žodžiai pasiekė jos sąmonę, ir Džulė sustingo. Negalė­
dama išsilaisvinti ar nežiūrėti, ji stebėjo, paralyžiuota skausmo, kaip
Žakas buvo apsuptas ir iškratytas, prižiūrint žemaūgiui vyriškiui re ­
tėjančiais plaukais, kuris pasirodė esąs atsakingas už viską. Jis šyp­
sojo, sekdamas, kaip Žaką krato meksikiečių policija, ir Džulė išgir­
do jį sakant:
- Mes grįžtame namo, Benediktai, ir būsim drauge labai labai il­
gai... - Jis nutilo, kai vienas iš policininkų ištraukė kažką Žakui iš
kišenės ir ištiesė ranką. - Kas čia? - piktai paklausė jis.
Policininkas įmetė tą daikčiuką jam į delną, ir Džulė pajuto, kaip
visas kūnas stingsta nuo piktos šypsenos, kai jis nuo daikto savo
delne pažvelgė į bereikšmį Žako profilį.

• 536 •
 - Kaip miela! - tyčiojosi jis, paskui staiga atsigręžė į Džulę ir
žengė į priekį. - Aš prižiūrėtojas Hedlis, - prisistatė tiesdamas ran­
ką. - Galvą guldau, šitas buvo skirtas jums.
Džulė nereagavo, nes Žakas dabar žiūrėjo į ją, ir nuo jo akių iš­
raiškos jai norėjosi numirti. Jis be žodžių sakė, kad ją myli. Atsipra­
šo. Atsisveikina.
Jis dar galvojo, kad ji atsitiktinai juos atvedė pas jį.
- Paimk! - nuožmiai įsakė Hedlis.
Krūptelėjusi nuo jo tono, Džulė automatiškai ištiesė delną.
Daiktas, kurį jis įmetė į delną, buvo plonas deimantinis sutuoktu­
vių žiedas.
- O, ne! - suvaitojo ji, spausdama žiedą sau prie krūtinės, ir aša­
ros ėmė srūti jos skruostais. - Ne, ne, ne.
Ignoruodamas ją, Hedlis atsigręžė į meksikiečių policiją:
- Išgabenkit jį iš čia, - įsakė, mostelėjęs galva į duris, kur de­
šimtys policijos automobilių su besisukančiais švyturėliais buvo ty­
lomis suvažiavę. Bet kai meksikiečių policininkai stūmė Žaką į prie­
kį, Hedlis, matyt, pagalvojo, kad čia kažkas ne taip. - Palaukit, - pa­
liepė jis, tada atsisuko į Džulę, ir kai Žakas buvo nutemptas šalia
jos, pasakė perdėtai maloniai pikdžiugiškai šypsodamas:
- Panele Matison, aš buvau labai šiurkštus, nepadėkojau jums už
bendradarbiavimą. Jei nebūtumėt padėjusi mums sukurti šio plano,
taip ir nebūtume niekada sugavę Benedikto.
Žakas staiga kilsterėjo galvą, jo žvilgsnis nukrypo į kaltės pri­
blokštą Džulės veidą ir ji baisiausiai kentėdama žiūrėjo, kaip iš pra­
džių jo akyse pasirodė netikėjimas, o paskui neapykanta. Tokia ne­
apykanta, kad įsitempė visi jo veido raumenys ir virto įniršio kauke.
Prasiveržus pykčiui, jis pasisuko į tuos, kurie jį buvo suėmę, ir puo­
lė prie durų.
- Laikykit tą nevidoną! - sušuko Hedlis, ir išgąstis jo balse priver­
tė panikos apimtus meksikiečius policininkus staiga griebtis lazdų.

• 537 •
 Džulė išgirdo, kaip trinkteli medis, atsimušęs į kaulą, sausgysles,
pamatė Žaką, suklumpant ant grindų, ir pašėlo, kai jie vėl iškėlė sa­
vo lazdas jam dar sykį trenkti. Ištrūkusi iš Polo rankų, ji puolė prie
Hedlio. Dejuodama iš beprotiško skausmo dėl vyro ant grindų, na­
gais draskė Hedliui skruostą ir spardė jį, apimta pašėlusio įsiūčio, o
Polas bandė ją sulaikyti. Hedlis sugniaužė kumštį, norėdamas jai už­
vožti, bet sustojo išgirdęs įniršusio Polo įspėjimą:
- Tu, nevidone, sadiste, tik paliesk ją ir aš tau parodysiu!
Pakėlęs galvą, riktelėjo vienam iš savo vyrų:
- Atvesk čia gydytoją! - Tada mostelėjo galva į Hedlį ir palie­
pė: - Ir išveskit jį iš čia!
Bet jam nereikėjo rūpintis, kaip nutraukti dar vieną nelygią ko­
vą... Džulė nualpo ir tarsi nebegyva palengva nuslydo žemyn jo glė­
byje.

Daktaras Delorikas išėjo iš Džulės miegamojo, neši-

nas juodu krepšiu, ir padrąsinamai nusišypsojo susirūpinusiai Džulės
šeimai ir Ketrinai, kurie susibūrę svetainėje laukė jo prognozės.
- Ji tvirta. Po dvidešimt keturių valandų fiziškai bus visai sveika.
Jei norit, galit įeiti ir palinkėti jai labos nakties. Ji gavo daug ramina­
mųjų ir nežinos, kad jau rytas, ne naktis, gali nereaguoti ar net ne­
prisiminti, kad jūs čia buvot, bet gal tada jai bus lengviau ilsėtis.
Praeis kelios dienos, kol ji pasijus norinti grįžti į darbą.
- Paskambinsiu jos direktoriui ir paaiškinsiu, - skubiai tarė ponia
Matison, atsistodama, išgąstingai žvelgdama į praviras Džulės kam­
bario duris.
- Jums nereikės nei jam, nei kam nors kitam daug aiškinti, - tie­
siai pasakė daktaras Delorikas. - Jeigu dar nebuvot įsijungę televi­

• 538 •
zoriaus, vis tiek gal žinot, kad tai, kas vakar vakare įvyko Meksike,
pasakojama visose eterio žinių programose šį rytą, transliuojamos
vaizdo medžiagos, nufilmuotos atostogaujančiųjų, kurie į oro uostą
buvo įsinešę vaizdo kameras. Gera žinia ta, kad, nepaisant smurto,
kurio iš Meksikos policijos sulaukė Benediktas, šitose vaizdajuostė­
se Džulė užfiksuota kaip didvyrė, kuri bendradarbiavo vykdant planą
žudikui sugauti.
Šeši veidai žvelgė į jį be jokio pasitenkinimo jo „gera žinia", to­
dėl vilkdamasis paltą, jis pridūrė:
- Kas nors turėtų likti su ja per artimiausias dvidešimt keturias
valandas - tik akį užmesti ir užtikrinti, kad kas nors bus čia, kai ji
atsibus.
- Mes liksime, - pasiūlė Džeimsas Matisonas, apkabindamas sa­
vo žmoną.
- Judu abu važiuosit namo ir nors kiek numigsit, jeigu norit ne­
mokamo daktaro patarimo, - ryžtingai pasakė daktaras Delorikas. -
Jūs atrodot išsekę. Mere, nenorėčiau jūsų guldyti į ligoninę, jūsų
širdis ir taip silpna.
- Jis teisus, - neginčijamu tonu patarė Tedas. - Judu eikit namo
ir šiek tiek pailsėkit. Karlai, tu ir Sara eikit į darbą ir, jeigu norit,
grįžkit čia vakare. Aš, šiaip ar taip, laisvas per kitas dvi dienas, to­
dėl liksiu čia.
- Jokiu būdu, - prieštaravo Karlas. - Tu nuo užvakar nemiegojai
ir, be to, miegi kaip užmuštas. Jeigu miegosi, neišgirsi, jei Džulei ta­
vęs prireiks.
Tedas jau žiojosi ginčytis, bet rado geresnį sprendimą.
- Ketrina, - kreipėsi į ją atsigręždamas, - ar liksi čia su manimi?
Antraip Karlas ir Sara praras pusę darbo dienos, su manimi besigin­
čydami. O gal turi kitokio darbo?
- Norėčiau, - paprastai sutiko Ketrina.

• 539 •
 - Vadinasi, nuspręsta, - užbaigė tėvas Matisonas, ir visa šeima
per holą patraukė j Džulės miegamąjį, o Ketriną nuėjo į virtuvę pa­
gaminti Tedui lengvų pusryčių.
- Džule, brangute, čia aš, tėtis. Mama čia su manimi.
Apsvaigusi Džulė pajuto, kaip kažkas liečia jai kaktą, o iš labai la­
bai toli girdėti tėvo kuždėjimas:
- Mes mylime tave. Viskas bus gerai. Miegok.
Tada pasigirdo motinos balsas, ašaringas ir švelnus:
- Tu labai narsi, mieloji. Visada buvai narsi. Saldžių sapnų.
Kažkas baisiai dygaus brūkštelėjo jai per skruostą, privertęs ją
krūptelėti ir nugręžti galvą, o šiurkštus Karlo juokas nuskambėjo
jai ausyje.
- Kas šitaip elgiasi su mylimiausiu broliu vien dėl to, kad jis dar
nesiskutęs... Myliu tave, brangute.
O tada Tedas pašaipiai tarė:
- Užteks Karlui riesti nosį! Aš tavo mylimiausias brolis. Mudu
su Ketriną esam čia. Jeigu atsibusi, tik pašauk mus ir mes šoksim
visom keturiom tau patarnauti.
Švelnus Saros balsas sušnibždėjo:
- Ir aš tave myliu, Džule. Saldžių sapnų.
Paskui balsai nutolo, nugrimzdo į tamsą, susimaišydami su visais
kitais keistais garsais ir trikdančiais žmonių vaizdais, jie bėgo, šau­
kė, stum dėsi tarp ginklų, besisukančių švyturėlių ir ledinių akių,
tarsi durklais badančių ją, o lėktuvo varikliai vis riaumojo ir riaumo­
jo, ir riaumojo.
Ketriną išgirdo užsidarant paradines duris, dėdama ant padėklo
skrebutį, džemą ir stiklinę apelsinų sulčių. Kaip vakar buvo žadėjęs,
Tedas paskambino jai šįryt, vos tik parvežęs Džulę namo, bet kai at­
vyko Ketriną, šeima jau buvo susirinkusi, todėl visa, ką ji sužinojo
apie tai, kas įvyko Meksike, buvo trumpas ir, be abejo, sušvelnintas
variantas, kurį Tedas pateikė susirūpinusiems tėvams.

• 540 •
 Nešina padėklu, ji pasuko į svetainę, paskui stabtelėjo, pamačiu­
si Tedą, sėdintį ant sofos, palinkusį į priekį, alkūnėmis įsirėmusį į
kelius, galvą laikantį delnuose. Šitos beribės nevilties poza, kurią ji
akies mirksniu perprato, radosi ne šiaip iš nuovargio.
- Baisu buvo Meksike, ar ne? - ramiai pasiteiravo ji.
- Daugiau negu baisu, - atsakė jis, trindamas delnais veidą, o ji
tuo tarpu padėklą pastatė ant stalelio ir pati atsisėdo kitame sofos ga­
le. Atsirėmęs rankomis į kelius, jis atsuko galvą į ją ir ėmė pasakoti:
- Tai buvo košmaras. Vienintelė mažytė paguoda, kad dar prieš
prasidedant tam siaubui, Džulė buvo tokia isteriška, tokia pervargu­
si, kad, esu tikras, ji nesuvokė nė pusės to, kas vyko. Be to, Polas
Ričardsonas sugebėjo ją laikyti ten, kur pusę reginio jai užstojo ta
sumaištis, todėl ji negalėjo gerai matyti, tuo tarpu aš, - niūriai pridū­
rė jis, - buvau tokioje vietoje, iš kur viską puikiai mačiau ir nebuvau
apimtas isterijos. Jėzau, buvo blogiau, negu galėjau įsivaizduoti...
Kai jis atrodė nebežinąs, kaip pradėti aiškinti, Ketrina paklausė:
- Nori pasakyti, kad Benediktas smarkiai priešinosi? Bandė prie
jos prieiti ir ją sužeisti?
- Priešinosi? - pakartojo jis kartėlio pilnu balsu. - Ją sužeisti?
Norėčiau, kad būtų pabandęs? Taip būtų buvę daug geriau, daug
lengviau jai.
- Nesuprantu.
Kimiai atsidusęs, susmuko sofoje, žiūrėdamas aukštyn į lubas ir
niūriai nusijuokė.
- Ne, jis nesipriešino... Kai tik suprato, kas vyksta, sustingo, ne­
bandė pajudėti, pasilenkti arba bėgti, tik stovėjo nesipriešindamas,
stebeilijo į Džulę ir purtė galvą, perspėdamas, kad ji nesiartintų ir
slėptųsi. Nesudrebėjo, nepratarė nė žodžio, net kai jam uždėjo ant­
rankius ir bloškė prie sienos, kad apieškotų. Meksikos policija be jo­
kių skrupulų naudoja tai, ką mes vadiname „netinkama jėga“, ir jie
šiurkščiai elgėsi su juo prisidengę apieškojimo pretekstu. Vienas

• 541 •
daužė lazda per inkstus, kitas kalė jam per pakinklius, bet jis nesi­
priešino, nesigrūmė su jais ir neišleido nė garso. Dieve, gyvenime
nesu regėjęs, kad žeminamas žmogus taip elgtųsi, prieš jį naudojant
sm urtą. Atrodė, jis žūtbūt nori išlikti ramus, kad jam visai nė mo­
tais, kas su juo daroma. Džulė net negalėjo matyti didžiumos to, kas
vyko. Ji vis dar klykė jiems, kad jo nesužalotų.
- Išgerk, - pasiūlė Ketrina, paduodama jam į rankas stiklinę
apelsinų sulčių. Jis atsitiesė ir dėkingai šyptelėjęs paėmė sultis, ta­
rytum visą laiką būtų jų norėjęs, bet neturėjęs jėgų paimti. - Ar tai
viskas? - paklausė ji, kai jis išgėrė beveik visas sultis.
Jis papurtė galvą ir vėl užėmė senąją pozą - rankos ant kelių, pe­
čiai gunktelėję į priekį, akys įbestos į stiklinę, kurią ritino tarp delnų.
- Na, - sarkastiškai atsakė jis, - čia buvo tik geroji dalis.
- O kokia blogoji? - paklausė Ketrina išgąstingu balsu.
- Toji atėjo po kelių minučių, kai jie tempė Benediktą lauk. Hed­
lis, prižiūrėtojas iš Amarilo valstijos kalėjimo, kuris, beje, taip pat
yra niekšingas sadistas, stabtelėjo pasveikinti Džulės priešais Be­
nediktą.
- Kodėl jį dėl to reikėtų laikyti sadistu?
- Tau reikėjo pamatyti šypseną jo veide, kad suprastum. Bene­
diktui ten stovint, Hedlis tyčia kalbėjo taip, tarsi Džulė būtų supla­
navusi, kaip sučiupti ir įduoti Žaką.
Ketrina ranka stvėrėsi sau už gerklės, ir Tedas linktelėjo pritar­
damas jos nesąmoningam gynybiniam judesiui.
- Gali įsivaizduoti, kaip tai atrodė. Ir Benediktas taip pat. Jėzau,
reikėjo pamatyti Hedlio veidą. Atrodė kaip žmogžudys. Tai vieninte­
lis tinkamas žodis, ir tai dar visko nenusako. Jis bandė prieiti prie
jos, o gal nusigręžti, nesu tikras, bet meksikiečiai tuo pasinaudojo
kaip pretekstu mušti Žaką jai tiesiai prieš akis. Tada Džulė pasiuto
ir puolė Hedlį. O paskui nualpo, ačiū Dievui.
- Kodėl Polas Ričardsonas nieko nedarė, kad to išvengtų?

• 542 •
 Tedas susiraukęs žiūrėjo į stiklinę, paskui ją pastatė.
- Polo rankos buvo surištos... Anapus Meksikos sienos jis priva­
lėjo veikti pagal jų įstatymus. Vienintelė priežastis, kodėl buvo
įtraukta FTB, visų pirma ta, kad jie turėjo federalinį orderį suimti
Benediktą dėl pagrobimo. Meksikos valdžia patvirtino tą orderį ne­
paprastai greitai, sutiko bendradarbiauti oro uoste, bet Meksikos po­
licija turi visą jurisdikciją dėl Benedikto, kol jis bus perduotas prie
Amerikos sienos.
- Kiek laiko tai užtruks?
- Šiuo atveju nė kiek. Užuot vežus jį prie sienos, kas paprastai da­
roma, Polas prikalbino nuskraidinti jį ligi mūsų sienos mažu privačiu
lėktuvu. Jo lėktuvas pakilo beveik tuo pat metu, kaip ir mūsiškis.
Prieš mums paliekant oro uostą, meksikiečiai pademonstravo pavė­
luotai atsiradusią socialinę sąžinę, - sarkastiškai pridūrė jis. - Jie
vaikštinėjo konfiskuodami visas juostas, kurias galėjo gauti iš filmavi­
mo kameras turėjusių žmonių. Polas nučiupo porą vaizdajuosčių, ku­
rias jie pražiopsojo, ne dėl to, kad jį domintų meksikiečių policija, bet
norėdamas apsaugoti Džulę, kad kas nors nepamatytų jos filmuose.
Mačiau vieną juostą, kurią jie pražiopsojo per žinias. Bet beveik visą
laiką kamera buvo nukreipta į Benediktą. Bent tokia menka paguoda.
- Kažkodėl spėju, kad Polas grįš čia kartu su ja.
Purtydamas galvą, Tedas pasakė:
- Jis turėjo būti Teksaso pasienyje, kad perimtų iš meksikiečių
areštuotą Benediktą, o paskui perduotų jį Hedliui.
Ketrina akimirką tyrinėjo jo veidą.
- Ar tai viskas, kas įvyko?
- Ne visai, - atsakė jis griežtai. - Buvo dar viena detalė, dar vie­
nas mirtinas smūgis jai, ko aš nepaminėjau.
- Kas?
- Štai, - pasakė Tedas, kišdamas ranką į marškinių kišenę. - Be­
nediktas turėjo tai su savimi, ir Hedlis su didžiuliu pasimėgavimu

• 543 •
įteikė jį Džulei. Atgniaužęs kumštį, jis be jokių įžangų įmetė žiedą į
nieko neįtariančios Ketrinos ištiestą delną, žiūrėdamas, kaip iš neti­
kėtumo išsiplečia jos akys, o paskui patvinsta ašaromis.
- O, Dieve mano, - sušnabždėjo ji, stebeilydama į deimantų rate­
lį, kibirkščiuojantį jos delne, - jis tikriausiai norėjo, kad ji turėtų ką
nors labai ypatinga. Šitas nepaprastas.
- Nebūk sentimentali, - įspėjo Tedas, bet jo paties balsas buvo
kimus. - Tas vyras - maniakas, žudikas.
Ji garsiai nurijo seiles ir linktelėjo:
- Žinau.
Nuo žiedo jos dešiniajame delne jis nukreipė žvilgsnį į milžiniš­
ką akmenį ant kairiojo jos piršto.
- Jis mažuliukas, palyginti su tuo, kurį nešioji tu.
Ji nusijuokė gniaužiamu juoku.
- Dydis - dar ne viskas. Be to, jis negalėjo jai leisti nešioti tokį
žiedą kaip šis, nes būtų atkreipę dėmesį į juos, kad ir kur jie eitų.
Todėl parūpino šitą, - tyliai svarstė ji.
- Čia visai paprastas deimantinis vestuvinis žiedas.
Ketriną nesutikdama purtė galvą.
- Nieko paprasta jame nėra. Pats žiedas ne aukso, o platinos ir
aplinkui visas nusagstytas deimantais.
- Tai kas, kad jie nėra labai dideli, - bukai atsakė Tedas, bet jie
abu pajuto palengvėjimą, galėdami akimirkai nukrypti nuo pokalbio
temos.
- Dydis - dar ne viskas, - vėl pakartojo ji, sukiodama tarp pirštų
žiedą. - Šitie akmenys kaip reta gražūs ir itin brangaus šlifavimo.
- Jie kvadratiniai.
- Pailgi. Toks šlifavimo būdas vadinamas „spinduliuojančiu". -
Prislopintu balsu ji dar pridūrė: - Jis turi puikų skonį.
- Jis beprotis ir žudikas.

• 544 •
 - Tu teisus, - atsakė ji, dėdama žiedą ant stalo, tada pakėlė akis
į jį, ir Tedas žvelgė į gražų veidą, kuris jį užhipnotizuodavo ir ap-
temdydavo jam protą. Dabar ji buvo kitokia. Vyresnė, švelnesnė,
meilesnė. Susirūpinusi, užuot susidomėjusi vien savimi. Ji penkis
kartus labiau geidžiama.
- Nepradėk kaltinti savęs, kad Džulė žeidžiama, - tarė ji švel­
niai. - Tu išgelbėjai ją nuo gyvenimo, kuris būtų buvęs kaip pragaras
arba dar blogiau. Džulė tai žino.
- Ačiū, - ramiai padėkojo jis, tada ištiesė ranką išilgai sofos, at­
kragino galvą ir užsimerkė. - Aš, Keite, velnioniškai pavargau.
Tarytum jo kūnas būtų atgaminęs prisiminimą, nepritariant išvar­
gusiam protui, jo delnas apėmė jos petį ir jis prisitraukė ją artyn.
Tik tada, kai jos skruostas prisiglaudė prie jo krūtinės ir jos ranka
atsidūrė ant jo alkūnės, jis iš tiesų suprato, ką daro, bet ir tada tai
atrodė gana nepavojinga.
- Mums pasisekė, man ir tau, - kuždėjo ji. - Mes pamatėm vie­
nas kitą, pamilom, susituokėm. O paskui viską metėm.
- Žinau.
Skausmingas apgailestavimas, kurį išgirdo savo paties balse, pri­
vertė jį staiga atm erkti akis iš suirzusio nustebimo ir jis palenkė
galvą žiūrėdamas į ją. Ji norėjo, kad jis ją pabučiuotų, tai galėjai iš­
skaityti jos apniukusiame veide.
- Ne, - atsakė jis griežtai, užmerkdamas akis.
Ji pasitrynė skruostu į jo krūtinę ir jis pajuto, kad jo pasipriešini­
mas ima trupėti.
- Liaukis, - perspėjo jis, - arba aš atsikelsiu ir eisiu miegoti į ki­
tą kambarį.
Ji tučtuojau liovėsi, tačiau supykusi neatšoko nuo jo ir nepratrū-
ko plūstis. O Tedas sulaikė alsavimą, kad ir ji tą padarytų. Prieš mi­
nutę jis buvo suglebęs iš nuovargio; dabar jo protas tebebuvo apmi­
ręs, bet kūnas atgijo ir balsas buvo valdingas.

• 545 •
 - Arba kelkis, - perspėjo jis neatsimerkdamas, - arba nusimauk
tą žiedą, kurį mūvi.
- Kodėl? - sukuždėjo ji.
- Todėl, kad būsiu prakeiktas, jeigu mylėsiuos su tavimi, mūvin-
čia kito vyro žiedą...
Milijardo m etų senumo deimantas, įvertintas ketvirčiu milijono
dolerių, be ceremonijų nušokavo per stalelį. Jo balsas skambėjo pu­
siau kaip juokas, pusiau kaip vaitojimas:
- Keite, tu vienintelė pasaulyje moteris, kuri gali šitaip pasielgti
su tokiu deimantu.
- Aš vienintelė moteris pasaulyje tau.
Tedas atlošė galvą ir vėl užsimerkė, mėgindamas ignoruoti šių
žodžių teisingumą, bet jo ranka jau apglėbė jos sprandą, pirštai sly­
do į plaukus, atlošdami galvą. Atmerkęs akis, pažvelgė žemyn į ją,
prisimindamas tuos pragariškus bendro gyvenimo metus, ir šaltą
tuštumą, kuri buvo gyvenimas be jos, ir pamatė ašarą virpant jos
akių voko kampelyje.
- Žinau, kad esi vienintelė, - sušnibždėjo jis ir, palenkęs galvą,
liežuviu palietė sūrią ašarą.
- Jeigu duosi man dar vieną galimybę, aš tai įrodysiu, - karštai
pažadėjo ji.
- Žinau, kad įrodysi, - šnibždėjo jis, bučiniu nušluostydamas jai
antrą ašarą.
- Ar man duosi dar vieną progą?
Jis pirštais pakėlė jos smakrą, įsižiūrėjo jai į akis ir pražuvo.
- Taip.

• 546 •
 63
Vis dar truputį apkvaitusi nuo vaistų, kuriuos buvo
gavusi prieš dvidešimt keturias valandas, Džulė, ranka susiėmusi
skaudančią galvą, netvirtais žingsniais iš savo miegamojo nužings­
niavo į virtuvę, tada staigiai sustojo mirkčiodama nuo neįtikėtino re­
ginio, kuris ją pasveikino: Tedas ir Ketrina stovėjo netoli kriauklės,
tvirtai laikydami vienas kitą aistringame glėbyje. Tuo metu jos są­
monėje tvyrojo miglotas chaosas, ir ji nusišypsojo jaukiam namų pa­
veikslėliui.
- Vanduo bėga, - pasakė ji sausu gergždžiančiu balsu, išgąsdinda­
ma visus tris.
Tedas pakėlė galvą ir išsišiepė jai, tačiau Ketrina pašoko, lyg bū­
tų užklupta darant kažką bloga, ir išsiveržė iš jo glėbio.
- Džule, atleisk! - pratrūko ji.
- Už ką? - paklausė Džulė, eidama prie bufetuko ir imdama stik­
linę, kurią pripylė vandens.
Išgėrė visą, mėgindama numalšinti keistą troškulį.
- Už tai, kad leidom tau mus tokius pamatyti.
- Kodėl? - paklausė Džulė, laikydama po čiaupu mažą stiklinaitę,
kad vėl ją pripildytų, bet jos galva jau buvo pradėjusi blaivėti ir pri­
siminimai bandė brautis į ją.
- Nes, - sutrikusi vapėjo Ketrina, - mums to nederėtų daryti
stovint priešais tave, ne tada, kai turėtum e pagelbėti tau susidoroti
su tuo, ką išgyvenai Meksike... - Ir staiga nutilo siaubo apimta, kai
stiklinė išslydo Džulei iš rankos ir sudužo ant grindų.
- Nereikia! - pratrūko Džulė, delnais atsirėmusi į bufetą, ji ban­
dė neleisti sau prisiminti įsiutusio Žako veido, tokio, koks jis buvo
prieš Meksikos policijai ėmus jį mušti, ir garso, kai jo kūnas dunks­
telėjo į grindis jai prie kojų. Ją vis dar krėtė drebulys, ji laikė tvirtai
užspaudusi akis, užmerktas tam reginiui, paskui po minutės įstengė

• 547 •
atsisėsti ir pasisukti. - Daugiau niekada apie tai nekalbėk, - paprašė
ji. - Aš sveika, - pridūrė - jos žodžiuose buvo daugiau ryžto negu
teisybės. - Viskas baigta. Aš būsiu sveika, jeigu jūs apie tai nekalbė­
siu Man reikia paskambinti, - pridūrė ji, žiūrėdama į laikrodį ant
sienos virš kriauklės ir nesuvokdama, kad daro priešingai, negu ką
tik prašė. Džulė nukėlė ragelį, paskambino Polui Ričardsonui į darbą
ir pasakė sekretorei savo pavardę.
Po paskutinio jausmų proveržio jautėsi išsekusi ir išsigandusi.
Buvo baisiai įsitempusi ir tai pati suprato, žiūrėdama į drebančias
rankas; tai turėjo liautis, tučtuojau. Gyvenimas daugeliui žmonių bu­
vo sunkus, priminė ji sau, ir jai reikia nustoti sverdėjus nuo kiekvie­
no smūgio. Nedelsiant ji galėjo gauti receptą raminamiesiems ir
virsti zombiu arba ramiai, protingai pasitikti ateitį. Laikas išgydo vi­
sa kita. Daugiau jokių ašarų, prisiekė ji sau. Daugiau jokių protrūkių.
Jokio skausmo. Žmonės pasitiki ja - visi jos mokiniai mokykloje ir
moterys, kurias vakarais mokė skaityti ir rašyti. Jos žiūrėjo būtent į
ją, ir ji privalėjo joms parodyti, kaip pati tvarkosi su savo bėdomis.
Ji turėjo mokinių, kuriuos reikėjo mokyti, futbolo komandas -
treniruoti. Jai reikia dirbti, ji privalo dirbti. Ji neturi teisės palūžti.
- Polai, - tarė ji truputėlį virpėdama, kai pagaliau prisiskambi­
no. - Privalau jį pamatyti, privalau paaiškinti...
Jo balsas buvo užjaučiantis, malonus ir ryžtingas.
- Kol kas tai neįmanoma. Kurį laiką Amarile niekas negalės jo
lankyti.
- Amarile? Tu pažadėjai man, kad jis bus paguldytas į psichiatri­
nę ligoninę diagnozei ir gydymui!
- Sakiau, kad bandysiu tai padaryti ir padarysiu, bet tam reikia
laiko ir...
- Nekalbėk man apie laiką, - perspėjo ji, tačiau liko susitvardžiu-
si. - Tas prižiūrėtojas - pabaisa. Jis sadistas, galėjai tai matyti, kai jis
buvo Meksike. Leis mušti Žaką, kol jis...

• 548 •
 - Hedlis nepalies jo, - švelniai nutraukė ją Polas. - Tiek galiu tau
pažadėti.
- Kaip galiu būti tikra? Privalau būti tikra!
- Esu tuo tikras, nes pasakiau jam, kad mes norėsim apklausti
Benediktą dėl kaltinimo pagrobimu ir jis turi būti geros būklės.
Hedlis žino, kad aš jo nemėgstu, ir žino, kad nejuokauju. Jis nekrės
pokštų nei su manimi, nei su FTB, tuo labiau kad kalėjimo vadovy­
bė tikrina jį dėl sukilimo, įvykusio pereitą mėnesį. Tarnyba ir savas
kailis jam per brangūs.
- Aš nedalyvausiu Žako apkaltoje pagrobimu, - primygtinai primi­
nė jam Džulė.
- Žinau, - atsakė Polas, ramindamas ją. - Tai buvo tiktai priemo­
nė išlaikyti Hedlį kontroliuojamą, nemanau, kad šito iš tiesų prireik­
tų. Kaip jau sakiau, jis žino, kad kalėjimo vadovybė atlieka tyrimą ir
įdėmiai jį stebi.
Džulė atsiduso su palengvėjimu, o jis patarė:
- Atrodo, šiandien tau geriau. Pailsėk. Atvažiuosiu tavęs aplanky­
ti savaitgalį.
- Nemanau, kad tai gera mintis ...
- Ar nori mane matyti, ar ne? - ryžtingai pertraukė jis Džulę. -
Gali rūpintis Benediktu, bet man rūpi tu. Jis žudikas, o tu padarei,
ką privalėjai padaryti dėl jo ir dėl visų kitų. Ir nebandyk galvoti ki­
taip.
Džulė linktelėjo, tikindama save, kad jis teisus.
- Man bus gerai, - tarė ji. - Tikrai bus.
Pakabinusi ragelį, ji pažvelgė į Ketriną ir Tedą.
- Bus, - pažadėjo jiems. - Pamatysit. Taip malonu žinoti, - kalbė­
jo ji su lūpose virpančia šypsena, - kad kažkas gera radosi iš šio
košmaro - judu abu.
Jų verčiama Džulė suvalgė pusryčius, tada pakilo nuo stalo ir vėl
surinko telefono numerį.

• 549 •
 Tvirtai pasiryžusi paraginti Metą Farelą panaudoti savo nemažą
įtaką, kad Žakas būtų paguldytas į ligoninę, ji surinko jo buto num e­
rį Čikagoje. Jo sekretorė juos sujungė, bet, kai Metas Farelas paėmė
ragelį, jo reakcija į jos skambutį buvo blogesnė, negu Džulė būtų ga­
lėjusi įsivaizduoti.
- Tu pikta, klastinga kalė, - išrėžė jis. Jo balsas šnypštė iš įsiū­
čio. - Tau derėjo būti aktore! Nesuprantu, kaip buvau toks kvailas,
kad patikėjau tavo vaidyba ir leidau tau pasinaudoti manimi Žakui
sugauti! - jis padėjo ragelį. Džulė spoksojo į tylintį telefono ragelį
savo rankoje, kol palengva ėmė suvokti, kad Žako draugas tikriausiai
nemano, jog Tonio Ostino mirtis - Žako darbas. Pasiekti savo tikslą
ir reabilituoti save jai buvo būtina. Ji paskambino į Čikagą, gavo
Bankroft & Company pagrindinės universalinės parduotuvės numerį
ir paprašė pakviesti Meredit Bankroft. Kai Meredit sekretorė prieš
sujungdama primygtinai reikalavo Džulės pavardės, Džulė buvo įsiti­
kinusi, kad Meredit atsisakys kalbėti. Tačiau po kelių minučių iš to­
lumos pasigirdo Meredit balsas - šaltas, santūrus, tačiau ji bent ne­
atsisakė kalbėti.
- Ką jūs, Džule, norėtumėt apsvarstyti su manimi? - pasiteiravo ji.
Nepajėgdama išvengti maldaujančio tono, Džulė pasakė:
- Prašau tik mane išklausyti. Skambinau jūsų vyrui prieš kelias
minutes klausdama, ar jis galėtų panaudoti savo įtaką, kad Žakas bū­
tų perkeltas į psichiatrinę ligoninę, o jis padėjo ragelį, dar man ne­
spėjus paklausti.
- Nesistebiu. Jis labai jūsų nekenčia.
- O jūs? - pasiteiravo Džulė, rydama seiles, kad kiek aprimtų. -
Ar tikit, kaip ir jis, kad tą vakarą, kai jūs čia buvot, aš surezgiau pla­
ną Žakui sugauti ir jam įduoti, ir tuo tikslu pasinaudojau jumis abiem.
- Nejaugi ne? - paklausė Meredit, bet Džulė pajuto dvejonę jos
balse ir įsitvėrė jos.
Žodžiams iš nevilties chaotiškai byrant, ji kalbėjo:

• 550 •
 - Jūs negalit taip manyti. Prašau, prašau, nemanykit taip. Aš nu­
vykau aplankyti jo senelės po to, kai jūs buvot čia, ir ji pasakė man
teisybę, kaip mirė Žako brolis. Meredit, Žakas jį nušovė! Trys žmo­
nės, kurie jį buvo užrūstinę, nebegyvi. Aš negalėjau jam leisti nužu­
dyti dar daugiau žmonių, privalot tai suprasti ir patikėti...
Už šimtų mylių Meredit atsilošė savo kėdėje ir ėmė trinti sau
smilkinius, prisimindama juoką ir meilę Džulės svetainėje.
- Aš... aš jumis tikiu, - galiausiai tarė Meredit. - Tą vakarą, kai
mudu su Metu buvom jūsų namuose, tai negalėjo būti jūsų darbas.
Jūs jį labai mylėjot ir tai net negalėjo ateiti jums į galvą.
- Ačiū, - paprastai sukuždėjo jinai. - Sudie.
- Ar jums bus viskas gerai? - paklausė Meredit.
- Aš nebeprisimenu, kaip jautiesi, kai „viskas gerai“, - pasiguo­
dė Džulė, bejėgiškai juokdamasi, paskui susitvardė ir mandagiai pa­
tikino: - Man bus gerai. Aš susidorosiu.

Per kitas savaites Džulė dorojosi su savimi vieninte­

liu jai žinomu būdu: visiškai vengė televizoriaus ir radijo, pasinėrė į
darbą ir į dešimtį visuomeninės bei bažnytinės veiklos sričių, ir dar­
buodavosi tol, kol vakare išvargusi griūdavo į lovą. Ji ėmėsi indivi­
dualių pamokų, savo noru pasisiūlė vadovauti bažnyčios fondo lėšų
rinkimui, sutiko pirmininkauti Kytono dviejų šimtų metų jubiliejaus
šventei, kuri buvo numatyta paskutinę gegužės savaitę su fejerver­
kais ir šokiais parke, ir karnavalu. Niekas Kytone neabejojo, kas
Džulę vertė taip karštligiškai griebtis veiklos, bet dienoms bėgant
žmonių slapti ir pasigailėjimo pilni žvilgsniai tapo vis retesni ir jie
niekada nebūdavo tokie kvaili ir tokie beširdžiai, kad ją sveikintų už
vyro, kurį mylėjo, įdavimą.

• 551 •
 Dienos virto savaitėmis, kurios prabėgo pašėlusiai dirbant, tačiau
palengva, labai palengva Džulė ėmė atgauti pusiausvyrą. Būdavo
dienų, kai ji iš tiesų keturias ar penkias valandas negalvodavo apie
Žaką, naktų, kai prieš užmigdama neskaitydavo jo vienintelio laiško,
aušrų, kai negulėdavo nemiegodama, sausas akis įbedusi į lubas, pri­
simindama tokius dalykus kaip jų kvailą mūšį sniego gniūžtėmis ar­
ba jų nuostabią sniego pabaisą, ar kimius pašnibždomis jai tariamus
meilius žodžius, jiems mylintis.
Polas kiekvieną savaitgalį praleisdavo Kytone, iš pradžių apsisto­
davo motelyje, vėliau, pakvietus jos tėvams, - jų namuose, ir visas
m iestas ūžė, kad FTB agentas, kuris buvo atvykęs į Kytoną suimti
Džulės Matison, įsimylėjo ją. Tačiau Džulė primygtinai stengėsi apie
tai negalvoti. Priešingu atveju ji būtų priversta Polui prisipažinti, jog
jis veltui gaišta laiką, o ji norėjo ir toliau su juo matytis. Jai to rei­
kėjo, nes Polas prajuokindavo ją. Ir dėl to, kad jis jai priminė Žaką.
Ir šitaip jie išeidavo iš namų keturiese su Tedu ir Ketriną, o paskui
jis palydėdavo ją namo ir pabučiuodavo, linkėdamas labos nakties,
kaskart vis aistringiau. Tai įvyko jam leidžiant šeštą savaitgalį Kyto­
ne, kai kantrybė ir santūrumas ėmė krikti. Jie kartu su Tedu ir Ket-
rina buvo kine, ir Džulė pakvietė visus tris į savo namus išgerti ka­
vos. Išėjus Tedui su Ketrinai, Polas čiupo jai už rankų ir privertė ją
atsistoti.
- Puikiai praleidau savaitgalį, - pasakė jis ir šaipydamasis pridū­
rė: - nors ir privertei mane žaisti futbolą su neįgaliais vaikais, kurie
mane nuvarė nuo kojų.
Ji nusišypsojo ir jo veidas sušvelnėjo.
- Man patinka, kai man šypsaisi, - sukuždėjo jis. - Ir tam, kad
būčiau tikras, jog tu šypsai, kada tik pagalvoji apie mane, nupirkau
tau kai ką.
Įkišęs ranką į kišenę, ištraukė plokščią aksominę dėželę ir įdėjo
jai į rankas, žiūrėdamas, kaip Džulė ją atidaro. Joje buvo mažytis

• 552 •
auksinis klounas su miniatiūrinėmis safyro akimis, pakabintas ant il­
gos gražios grandinėlės. Kai Džulė atsargiai nuėmė grandinėlę, pa­
stebėjo, kad klouno rankos ir kojos krypuoja, ir ėmė juoktis.
- Koks gražus, - apsidžiaugė ji, - ir juokingas.
- Gerai. Nusisek šią grandinėlę ir pasimatuok, - pasakė jis, pa­
stebėjęs plonytę grandinėlę po apykakle.
Džulė instinktyviai čiupo už grandinėlės, bet per vėlai. Polas jau
buvo ją ištraukęs ir pamatęs vestuvinį žiedą, kurį Žakas turėjo savo
kišenėje Meksike.
Tylomis keikdamasis, jis griebė jai už pečių.
- Kodėl? - paklausė jis, akivaizdžiai stengdamasis jos nesupurty­
ti. - Kodėl kankini save tai nešiodama? Tu pasielgei teisingai, įduo­
dama jį!
- Žinau, - atsakė Džulė.
- Tai leisk jam dingti, po velnių! Jis kalėjime ir liks ten iki gyve­
nimo galo. Tu turi savo gyvenimą - gyvenimą, kurį turėtų užpildyti
vaikai ir vyras. Ko tau reikia, - pasakė jis jau kiek švelniau, ran­
koms slystant jai per pečius, - tai vyro, kuris pasiguldytų tave į lo­
vą ir priverstų pamiršti, kad esi kada nors gulėjusi su kitu. Žinau,
Džule, kad gulėjai, - pasakė jis, kai jos akys staiga susidūrė su jo
akimis. - Ir tai nesvarbu.
Ji kilsterėjo smakrą ir ramiai, oriai atsakė:
- Kai man tai bus nebesvarbu, būsiu pasirengusi kam nors kitam.
Bet ne anksčiau.
Plėšomas nevilties ir linksmumo, Polas nykščiu palietė jai smakrą.
- Dieve, kokia tu atkakli. Ką tu darytum, - pusiau rimtai paklau­
sė jis, - jeigu aš išvažiuočiau į Dalasą ir niekada nebegrįžčiau?
- Man labai tavęs trūktų, - atsakė ji.
- Tu, ko gero, manai, kad tuo kol kas ir pasitenkinsiu? - irzliai
pasakė jis, nes tai buvo teisybė.
Atsakydama ji drąsiai jam nusišypsojo ir palingavo galvą.

• 553 •
 - Tu iš galvos kraustaisi dėl mano motinos virtuvės.
Juokdamasis jis čiupo ją į glėbį.
- Aš dėl tavęs kraustausi iš galvos. Pasimatysim kitą savaitgalį.

- Tikriausiai tai kokia nors klaida, - pasakė Emilė,

nuo savo vyro nukreipusi žvilgsnį į jo buhalterį. - Mano tėvas nieka­
da nepirktų akcijų ir niekada neinvestuotų pinigų ten, kur prikišo
pirštus Tonis Ostinas, nieku būdu, jei žinotų, kad Tonis ten įsipai­
niojęs.
- Faktai rodo ką kita, panele Makdenjels, - ramiai tarė Edvinas
Ferčaildas. - Jis investavo daugiau kaip 4 milijonus dolerių iš jūsų
globos fondo į TA Productions, priklausiančią ponui Ostinui. Viskas
buvo sąžininga, užtikrinu jus, nors, be abejo, nepelninga ir jūsų tėvo
blogai patarta, nes Ostinas tuos pinigus naudojo išimtinai savo pra­
gyvenimo išlaidoms. Aš nenoriu pasakyti, kad jūsų tėvas kaip nors
kenkė, - užtikrino jis, kai ji ir toliau susiraukusi žiūrėjo į jį. - Jūsų
tėvas pirko TA Productions akcijas jums, ir akcijos jūsų vardu. Vie­
nintelė priežastis, privertusi mane šįsyk tai iškelti, ta, kad kaip nau­
jas jūsų finansų patarėjas manau, jog metas parduoti akcijas vėl Os­
tino paveldėtojams, jeigu jie pirktų, arba atiduoti jas už vieną pensą,
kad mes galėtume nebijoti nuostolių per kitą bendrųjų mokesčių at­
skaitymą.
Emilė iš visų jėgų stengėsi sudėstyti savo mintis nuosekliai.
- Ką mano tėvas sakė apie šias blogas TA Productions inves­
ticijas?
- Ne man svarstyti tai su juo arba abejoti jo sprendimais. Jis
tvarkė jūsų fondą nuo pat jūsų vaikystės, tad sprendimas investuoti
jūsų pinigus - išimtinai jo reikalas. Visa tai teisinga tarp jūsų ir jo.

• 554 •
Vienintelė priežastis, kodėl esu čia įpainiotas, ta, kad aš daugelį me­
tų tvarkiau jūsų vyro finansinius reikalus dėl bendro pajamų mokes­
čių atskaitymo.
- Mano tėvas tikriausiai negalėjo suprasti, kad pats Tonis ir bu­
vo TA Productions, - konstatavo Emilė.
Balti Ferčaildo antakiai pakilo dėl to, ką jis laikė klaidinga.
- Jeigu norit šitaip galvoti, - pasakė jis.
- Nekyla klausimas, ką aš noriu galvoti, - atsakė ji, šiurkščiai
nusijuokusi, - tik tai, kad mano tėvas buvo apgautas, priverstas
pirkti akcijas Tonio bendrovėje... Tai grynas makiavelizmas. Jis nie­
kino tą žmogų.
- Nesuprantu, kaip jis galėjo būti apgautas, - nenorėjo sutikti
Emilės vyras, išlaikydamas neutralų toną, žinodamas, kokia jautri ji
buvo tėvo atžvilgiu. - Mudu su Edvinu šiandien kiek anksčiau
svarstėm tai telefonu, ir nėra jokių abejonių, kad tavo tėvas nusipir­
ko akcijas tiesiai iš Ostino.
- Kas verčia tave taip sakyti?
- TA neužsiima akcijų mainais. Kaip Edvinas minėjo prieš kelias
minutes, tai privati kompanija, ir vienintelis būdas pirkti jų akcijas
būtų iš paties Ostino arba jo atstovo.
Emilė žvilgsnį nukreipė į buhalterį.
- Ar jis turėjo kokį atstovą?
Edvinas Ferčaildas papurtė galvą ir užsidėjo akinius, atidžiai stu­
dijuodamas kažkokio dokumento kopijas.
- Jis tikrai nėra niekam mokėjęs už tai, kad kas nors jam atsto­
vautų ar dirbtų už jį bet kokiose pareigose. Pagal TA korporacijos
chartiją, kuri Sakramente žinoma visiems, Ostinas buvo vienintelis
savininkas, direktorius ir akcininkas. Aš patikrinau kelis savo šalti­
nius; jis taip pat buvo ir vienintelis tarnautojas.
Nusiėmęs akinius, pažvelgė į sunkų auksinį Rolekso laikrodį ant
savo riešo ir tarė:

• 555 •
 - Jau po šešių. Neketinau taip ilgai jūsų gaišinti, bet mes peržiu­
rėjom viską, ką reikėjo apsvarstyti. Jeigu ketinat mėginti TA akcijas
parduoti Ostino paveldėtojams, kuo anksčiau kreipsitės į juos, tuo
geriau. Vėliau jie greičiausiai bus įtraukti į testam ento tvirtinimo
procedūras. Vos tik jūs man pranešit, ar žadat akcijas laikyti arba jas
parduoti, baigsiu jūsų numatomų kitų m etų mokesčių projektą.
Dikas linktelėjo, ir Ferčaildas kreipėsi į Emilę, jo tonas buvo
taikus:
- Nenusiminkit, panele Makdenjels. Nors jūsų tėvas prarado jū­
sų keturis milijonus Ostino kompanijai, mes galėsime tai paimti kaip
mokesčių atskaitymą iš kitų jūsų investicijų. Mokesčiai sumažins jū­
sų nuostolius ne mažiau kaip 3 milijonais.
- Neišmanau apie finansus ir mokesčius, - prisipažino Emilė
abiem. - Paprastai tėvas man visa tai tvarkydavo.
- Tokiu atveju turėtum ėt su juo apsvarstyti TA akcijų klausimą.
Jis įsigijo beveik 20 akcijų per pastaruosius penkerius metus ir tik­
riausiai turėjo galvoje kokį pelno planą, apie kurį mes nieko neži­
nom. Gal jis sugebės nurodyti jums kokį nors pagrindą, kodėl būtų
išmintinga tas akcijas palaikyti dar kiek ilgiau.
Emilė ištiesė jam ranką ir paspaudė.
- Ačiū, pone Ferčaildai, taip ir padarysiu.
- Prieš tai, - kreipėsi į ją Ferčaildas, kai Emilė įsikibo savo vyrui
į parankę, - noriu jus patikinti, kad visais kitais atžvilgiais jūsų tėvo
globa jūsų finansams buvo be priekaištų. Jūsų pinigus jis investavo iš­
mintingai ir atsiskaitė už kiekvieną pensą, išleistą per pastaruosius
penkiolika metų, įskaitant ir pinigus, investuotus į TA Productions.
Emilės veidas sustingo.
- Man nereikia, kad jūs ar kas nors kitas sakytų man, kad mano
tėvas paisė mano interesų. Jis visada taip darė.
Automobilyje Emilė stebėjo, kaip jos vyras manevruoja blizgančiu
BMW per piko valandos mašinų srautą.

• 556 •
 - Buvau jam šiurkšti, ar ne? - paklausė ji.
Dikas kreivai dirstelėjo į ją, kai jie stabtelėjo įsižiebus raudonai
šviesai.
- Tu užėmei gynybines pozicijas, bet šiurkšti nebuvai. Tu visada
taip darai, kai kas nors susiję su tavo tėvu.
- Žinau, - atsiduso ji, - bet tam yra priežastis.
- Tu jį myli, o jis savo gyvenimą atidavė tau, - iškilmingai pa­
reiškė Dikas.
Emilė pakėlė savo akis nuo jo rankos ant pavarų svirties.
- Yra ir kita priežastis. Gerai žinomi skandalai, kaip seniau dauge­
lio vaikų-žvaigždžių tėvai švaistė ir net vogė kiekvieną vaiko uždirbtą
centą. Mano tėvas buvo tikra priešingybė. Nors dabar yra įstatymų,
neleidžiančių tėvams to daryti, daugybė žmonių elgėsi su mano tėvu
taip, tarsi jis gyventų iš mano pinigų, ir net labai puikiai.
- Tikriausiai jie nebuvo matę jo namo, antraip šitaip nekalbėtų, -
įterpė Dikas, perjungdamas iš antros į trečią pavarą, kai automobiliai
vėl pajudėjo. - Per dešimtį m etų jis nenudažė nė vienos sienos ir
jam reikia naujų baldų. Aplinkui ten viskas apleista, o po poros me­
tų bus nebesmagu gyventi.
- Žinau visa tai, bet jis nenori leisti pinigų. - Grįždama prie
ankstesnės temos, ji tęsė: - Tu negali įsivaizduoti, kaip kartais jis
jausdavosi pažemintas, būdamas mano tėvu. Aš vis dar prisimenu,
kaip prieš penkerius metus jis ėjo pirkti automobilio. Pardavėjas
džiaugėsi įsiūlęs jam ševrolė, kol nuvykau padėti tėčiui išrinkti spal­
vos. Kai tik tas vyrukas suprato, kas aš, o kartu ir kas tėtis, jis kok­
čiai ir įžūliai tarė: - Tai viską keičia, pone Makdenjels. Esu tikras,
kad jūsų duktė norėtų šito greito sevilio, kuris jums patiko, ar ne,
mieloji?
- Jeigu tai, ką žmonės galvojo apie jį, trikdė tavo tėvą, - pasakė
Dikas, akimirką pamiršęs savo pasidygėjimą šiuo vyriškiu, - jis būtų
galėjęs gauti dorą, garbingą darbą, kažką veikdamas greta mažosios

• 557 •
Emilės globos. Tada jis gal turėtų kokį užsiėmimą, ne tik pasigerti ir
voliotis, gailintis savęs, nes mažytė Emilė užaugo ir ištekėjo.
Akies kampučiu jis matė, kaip jai ištįso veidas, ir, ištiesęs ranką
skersai sėdynės, apglėbė ranka jos sustingusį petį.
- Atleisk, - atsiprašė jis. - Tikriausiai esu pavydus snarglius, ku­
ris praranda pusiausvyrą dėl to, kad jo žmoną sieja neįprastai arti­
mas ryšys su tėvu. Ar atleisi man?
Linktelėjusi ji patrynė skruostą į jo plaštakos viršų, bet dailus jos
veidelis liko susimąstęs, ir jis tai matė.
- Ne, tu dar neatleidai, - pastebėjo jis, mėgindamas juokais iš­
blaškyti neįprastai niūrią jos nuotaiką. - Atsiprašymo negana. Aš
pelniau spyrį subinėn... pelniau, - jis sudvejojo galvodamas, - nusi­
vesti tave pas Entonį šį vakarą, užsakyti tau pačią brangiausią vaka­
rienę, sėdėti ten ir žiūrėti, kaip visi spoksos į mano žmoną.
Ji nusišypsojo jam, garsiosios duobutės jos veide išryškėjo, o jis
delnu palietė jai skruostus ir ramiai pasakė:
- Myliu tave, Emile. - Juokdamasis dar pridūrė: - Nors tu savo
veide ir turi tas juokingas duobutes, vis tiek myliu tave. Ne kiekvie­
nas vyrukas įstengtų nepaisyti šito gamybos broko, bet aš galiu.
Ji prunkštelėjo, o jis išsišiepė jai, bet šypsena išblėso, kai ji m e­
tė iššūkį:
- Ar myli mane taip, kad užvežtum mane į tėvo namus, prieš
mums vykstant vakarieniauti?
- Kodėl? - suirzęs paklausė jis.
- Turiu su juo pasikalbėti apie pinigus, kuriuos jis investavo pas
Tonį. Negaliu įsivaizduoti kodėl, ir tai mane varo iš proto.
- Manau, - atsakė Dikas, trinktelėdamas per posūkio rodykles ir
keisdamas bėgius, kad galėtų pasukti į jos tėvo namus, - manau, kad
tiek myliu tave.

Emilė nuspaudė zumerį prie tėvo namų durų, ir po ilgokos pau­

zės jis atidarė duris, laikydamas viskio stiklinę rankoje.

• 558 •
 - Emile, vaikeli? - pralemeno jis, žiūrėdamas į ją paraudusiomis
akimis, kokias tris dienas nesiskutęs. - Nežinojau, kad šį vakarą at­
važiuosi. - Visiškai ignoruodamas Emilės vyrą, jis apkabino ją per
pečius ir įtraukė vidun.
Buvo girtas, Emilė tai suprato, jausdama, kaip ją perveria nevil­
tis ir sielvartas, kai žvalgėsi po niūrų jo butą, ne mirtinai girtas, bet
sunkiai pastovintis ant kojų. Kadaise jis buvo visiškas abstinentas,
bet per pastaruosius kelerius metus gėrimo priepuoliai jam užeidavo
vis dažniau.
- Kodėl neužsidegi šviesos? - pasiūlė ji, tiesdama ranką ir už­
degdama vienintelę lempą svetainėje.
- Man patinka tamsa, - atsakė jis ir, ištiesęs ranką jai už nuga­
ros, vėl užgesino. - Saugu ir malonu.
- Man labiau patiktų truputis šviesos, kad Emilė už ko nors už­
kliuvusi nepargriūtų ir neužsimuštų, - ryžtingai pasakė Dikas ir, iš­
tiesęs ranką, vėl įžiebė lempą
- Kas tave privertė čia užvažiuoti? - paklausė tėvas, tarytum Di­
kas nė nebūtų kalbėjęs. - Tu niekada manęs nebeaplankai, - nusi­
skundė jis.
- Pereitą savaitę dusyk buvau čia, - priminė jam Emilė. - Bet at­
sakysiu į tavo klausimą - atvykau pakalbėti apie reikalus, jeigu esi
nusiteikęs. Diko buhalteris turi keletą klausimų, į kuriuos reikia at­
sakyti prieš jam apskaičiuojant mokesčius.
- Žinoma, žinoma. Reikia tai reikia, mieloji. Eime į mano kabine­
tą, kur laikau visas bylas.
- Man reikia paskambinti į keletą vietų, - pasakė Dikas Emilei. -
Pasikalbėk su tėvu, o aš pasinaudosiu telefonu. - Jis apsižvalgė, ieš­
kodamas telefono, bet svetainėje jo nepamatė.
- Virtuvėje, - paaiškino ji, ir jis linktelėjo, jau eidamas ten link.
Emilė įkandin tėvo užlipo laiptais aukštyn į miegamąjį, kurį prieš
daugelį m etų buvo pavertęs kontora; jis atsisėdo už stalo, vieninte­

• 559 •
lės švarios vietos visame name, jeigu nekreiptum dėmesio į dulkių
sluoksnį. Bufetukas ir spintelės byloms laikyti buvo apkrauti begale
įrėmintų Emilės nuotraukų: Emilė - kūdikis, vos pradėjusi vaikščio­
ti, ketverių metų vaikas, Emilė - balerinos sijonėliu, Helovyno šven­
tės kostiumu, kostiumu, kurį vilkėjo pirmąsyk vaidindama pagrindi­
nę rolę, Emilė - trylikos metų, plaukai surišti į arklio uodegą, pen­
kiolikos - su pirma puokštele, gauta iš berniuko. Dabar, žiūrėdama į
nuotraukas, ji pirmąsyk suprato, kad beveik visose tėvas buvo drau­
ge su ja. O tada pastebėjo dar kai ką - šviesa nuo lempos ant dulkė­
to stalo skaisčiai apšvietė stiklus rėmuose, tarsi jie būtų neseniai
nuvalyti.
- Ką nori žinoti, brangute? - paklausė jis, gurkštelėjęs iš stiklinės.
Emilė svarstė, ar jai neužsiminus apie būtinybę pradėti gydytis
nuo alkoholizmo, bet pastaruosius du sykius, kai ji iškėlė tą klausi­
mą, jis iš pradžių buvo pritrenktas, o paskui užsiuto. Sukaupusi visą
drąsą, ji taktiškai ėmėsi šio reikalo.
- Tėti, tu žinai, kokia dėkinga esu tau už tai, kad visus mano pi­
nigus įdėjai į globos fondą ir šitiek m etų juos tvarkei. Ar žinai? - pa­
klausė ji, kai jis, sukryžiavęs rankas, žiūrėjo tarsi kiaurai per ją.
- Be abejo, žinau. Atidėdavau kiekvieną centą ir savo gyvybe
saugojau. Niekada sau nieko neimdavau, išskyrus dvidešimties dole­
rių valandinį atlyginimą, ir tik tada, kai primygtinai to reikalaudavai.
Tu buvai tokia protinga, - ilgesingai prisiminė jis. - Šešiolikos m etų
kaip subrendusi moteris kalbėdavai su savo tėvu, grasindama, kad
jeigu nepaimsiu sau didesnės algos, išmesi mane iš darbo.
- Teisybė, - atsainiai sutiko Emilė. - Taigi aš noriu, kad nė aki­
mirkos negalvotum, jog abejoju tavo sąžiningumu, kai šio to tavęs
paklausiu. Aš tik bandau perprasti tavo mąstymą. Nesiskundžiu dėl
tų pinigų, kuriuos praradai.
- Praradau pinigus? - piktai paklausė jis. - Ką, po velnių, nori
pasakyti?

• 560 •
 - Tuos keturis milijonus dolerių, kuriuos investavai į Tonio Osti­
no firmą per pastaruosius penkerius metus. Tos akcijos bevertės.
Kodėl tai padarei, tėti? Žinojai, kad aš jo nekenčiu, ir visada jaučiau,
kad pats dar labiau jį niekini.
Akimirką jis nejudėjo, paskui palengva pakėlė galvą, o jo akys
buvo kaip giliai nugrimzdusios degančios žarijos, ir Emilė nejučia
prisispaudė nugara prie kėdės.
- Ostinas, - tyliai tarė jis, jo šypsena iš pradžių buvo pikta, o
paskui virto guodžiančia. - Tu gali dėl jo daugiau nesijaudinti, bran­
gute. Aš juo pasirūpinau. Mums nebereikės pirkti jo suklastotų ak­
cijų. Tai liks mūsų mažyte paslaptimi.
- Kodėl mes turėjom pirkti jo suklastotas akcijas? - pasiteiravo
Emilė, nepaaiškinamai sunerimusi dėl tėvo veido išraiškos, jo balso
ir dėl menkai apšviesto kambario niūrumo.
- Jis mane privertė. Aš nenorėjau. Dabar jis nebegyvas ir man
nebereikia to daryti.
- Kaip jis galėjo tave priversti investuoti keturis milijonus mano
pinigų į savo bendrovę, jeigu tu šito nenorėjai? - paklausė ji griež­
čiau, negu ketino.
- Nekalbėk tokiu tonu su manimi, panelyte! - staiga užširdo
jis. - Aš tau užtvosiu.
Emilę taip išgąsdino tas nelauktas grasinimas žmogaus, kuris
niekada per visą jos gyvenimą nebuvo rankos pakėlęs prieš ją, kad ji
atsistojo.
- Pašnekėsim apie tai kitą kartą, kai būsi sukalbamas.
- Palauk! - stulbinančiu greičiu jis siekė skersai stalo ir griebė ją
už alkūnės. - Nepalik manęs, brangute. Man baugu. Tai ir viskas.
Daugelį dienų nebemiegu, nes man taip baugu. Aš tavęs niekada ne­
skaudinau. Žinai tai.
Jis atrodė staigiai ir tikrai išsigandęs, ir Emilę tai sukrėtė.

• 561 •
 Plekšnodama jam p er ranką, jausdamasi ne kaip vaikas, o kaip
motina, ji švelniai pasakė:
- Aš neišeisiu, tėti. Nebijok. Sakyk, kas negerai. Aš suprasiu.
- Išsaugosi paslaptį? Persižegnok.
Ji linktelėjo, krūptelėjusi nuo šito vaikiško prašymo.
- Ostinas privertė mane pirkti šias akcijas. Jis... jis šmeižė mus,
ištisus penkerius m etus tas šunsnukis melžė mūsų pinigus.
- Mūsų? - pratrūko ji, negalėdama patikėti ir nekantraudama.
- Tu ir aš esam viena komanda. Kas ištinka vieną, ištinka ir ant­
rąjį, ar ne?
- Aš... aš taip manau, - Emilė atsakė atsargiai, mėgindama su ­
tramdyti vidinį drebulį, kad jis nepaveiktų jos balso. - Kodėl Tonis
šmeižė mus?
- Jis, - atsakė tėvas, prislopinęs balsą lyg koks bendrininkas, -
žinojo, kad mes nužudėm Reičelę.
Emilė pašoko nuo kėdės ir stovėjo it stabo ištikta, spoksodama į jį.
- Beprotybė. Tu... tikriausiai toks girtas, kad tau vaidenasi! Ko­
kį tikslą galėjai turėti, žudydamas Žako žmoną?
- Jokio.
Emilė ištiestus delnus atrėm ė į stalą.
- Kodėl šitaip kalbi? Tai beprotybė.
- Niekada daugiau man šito nesakyk! Šitaip sakė jis, ir tai melas!
Aš nesu beprotis. Man baugu, kodėl negali šito suprasti? - Jo balsas
virto inkštimu.
- Kas sakė, kad tu beprotis, tėti? Ir kodėl tau baugu? - kantriai
kamatinėjo ji, tarsi kalbėdama su suglumusiu apkvaitusiu aštuonias­
dešimtmečiu seniu.
- Ostinas sakė, kad esu beprotis, tą naktį, kai jį nužudžiau.
- Žakas Benediktas nužudė Tonį Ostiną, - ryžtingai pataisė jį
Emilė. - Visi taip mano.

• 562 •
 Jo akys paklaiko iš baimės, ir jis užsivertęs išlenkė taurę ligi
dugno.
- Ne visi taip mano! - sušuko jis, su trenksmu statydamas taurę
ant stalo. - Vyrai - privatūs sekliai - du sykiu buvo atėję kalbėtis su
manimi po tos nakties. Jie nori, kad pasiaiškinčiau, kur buvau, kai
tai įvyko. Jie kažkam dirba, tikrai dirba, bet nesisako kam. Kažkas
įtaria mane, brangute, ar tu nesupranti? Jie išsiaiškino, kad Ostinas
šmeižė mane, ir netrukus išsiaiškins, kodėl šmeižė, o tada jie suži­
nos, kad nužudžiau Reičelę ir Ostiną.
Stengdamasi kalbėti ramiai, kai kiekviena jos kūno ląstelė virpė­
jo iš pašėlusio išgąsčio, Emilė paklausė:
- Kam tau prireikė žudyti Reičelę?
Jis išskėstais pirštais braukė sau per plaukus.
- Nebūk buka - aš ketinau nužudyti Ostiną! Norėjau jį nužudyti.
Norėjau, kad jis mirtų, bet tas kvailys Benediktas persigalvojo, kas
turėtų iššauti pirmas - Ostinas ar Reičelė.
Emilė sunkiai įkvėpė oro.
- Kodėl norėjai nužudyti Tonį?
- Žinai kodėl! - atkirto jis, susmukęs kėdėje, o ašaros ėmė rie­
dėti jam iš akių. - Jis davė mano mažajai mergytei narkotikų ir už­
taisė jai kūdikį. Manei, kad aš nieko nežinojau, bet aš žinojau, - su­
gergždė jis užsimerkdamas. - Tave rytais pykindavo ir aš paskambi­
nau tam daktarui Dalase, norėdamas sužinoti, kas tau, ir seselė man
viską paaiškino. Ji manė, kad aš tavo vyras, kai išgirdo pavardę. -
Trindamas ranka akis jis kūkčiodamas pasakė: - Tau buvo tik šešio­
lika, o jis užtaisė tau kūdikį ir leido tau vienai važiuoti pasidaryti
aborto. O pats visą tą laiką trainiojosi su ta kekše Reičele, ir abu
juokėsi tau už nugaros. Kai ištekėjai, Ostinas vis grasindavo pasaky­
siąs tavo vyrui, kad įtaisė tau kūdikį... ir apie tai, ką padarei.
Emilė nukėlė rankas nuo kėdės ranktūrių ir nuo drėgnų delnų li­
ko du įspaudai odoje. Jai teko dusyk nusikrenkšti, prieš pradedant

• 563 •
kalbėti, žodžiai nieko bendra neturėjo su jos sąmonėje šėlstančia
audra.
- Dikas žino, kas man nutiko tada, prieš daugelį metų. Prieš ke­
lias savaites aš jam net pasakiau, kad tai buvo Tonis... Slėpiau tai,
nes nenorėjau tavęs skaudinti ir juo labiau, kad jaustum gėdą dėl
manęs.
- Kažkas žino, kad aš tai padariau, - pasakė jis susiėmęs už gal­
vos, o nuo raudos jam ėmė krūpčioti pečiai. - Nužudysiu jį, kai tik
sužinosiu, kas jis, - pagrasino, keldamas galvą, tada įsispitrėjo į tarp­
durį, o ranką įkišo į rašomojo stalo stalčių.
- Verčiau pradėkit nuo manęs, - pasakė Emilės vyras iš tarpdu­
rio, įeidamas į kambarį ir tempdamas drebančią Emilę iš jos k ė­
dės, - nes aš taip pat žinau.
Užuot išsigandęs, Džordžas Makdenjelsas pažvelgė į savo dukrą
ir kaip tikras bendrininkas sušnibždėjo:
- Jis teisus, Emile. Bijau, kad mums teks nužudyti tavo vyrą.
Jis atsistojo ir Emilė pamatė lempos šviesą atsimušant nuo re ­
volverio tėvo rankoje.
- Ne! - sušuko ji, mėgindama kūnu užstoti savo vyrą, o jis tuo
tarpu bandė patraukti ją į šalį.
- Pasitrauk, mieloji, - įsakė tėvas. - Jam neskaudės. Nieko ne­
jaus. Numirs prieš atsitrenkdamas į grindis.
- Tėti! - suriko ji, stumdama Diką atbulą prie durų, išskėtusi
rankas. - Tau teks peršauti ir mane, kad pataikytum į jį. Juk tu šito
nenori, ar ne?
Diko balsas buvo keistai ramus, nors pirštai smigo jai į pečius,
stumdami žmoną į saugesnę vietą.
- Padėkit ginklą, Džordžai. Jeigu nužudysit mane, teks nužudyti
ir Emilę, kad ji nepraneštų policijai, o aš žinau, kad jūs jos nenu-
skriausit. Jūs tik bandėt ją apsaugoti.
Vyriškis su ginklu susvyravo, o Dikas maloniu balsu įsakė:

• 564 •
 - Nuleiskit ginklą. Mes jums padėsim paaiškinti žmonėms, kad
jūs tik bandėt ją apginti.
- Aš pavargau nuo baimės, - inkštė jis, kai Emilė prasmuko pro
tarpdurį ir įpuolusi į jo miegamąjį čiupo telefoną ir surinko 911. - Aš
nebegaliu miegoti.
Palengva eidamas į priekį, ištiesęs vieną ranką, Dikas pasakė:
- Jums daugiau nebereikės bijoti. Gydytojai duos jums tablečių,
kurios padės užmigti.
- Mėgini mane apgauti, šunsnuki! - šaukė Makdenjelsas, ir Di­
kas m etėsi prie ginklo kaip tik tuomet, kai uošvis nusitaikė jam į
krūtinę.
Miegamajame Emilė išgirdo prislopintą šūvio driokstelėjimą ir
kažką sunkaus dunkstelint į grindis: ji numetė telefoną, staigiai ap­
sisuko ir, bėgdama iš kambario, atsitrenkė į savo vyro krūtinę.
- Neik ten! - įspėjo ją, paimdamas į glėbį, užtempė ją atgal į
miegamąjį ir siekė telefono.
- Tėti! - sukliko ji.
- Jam nieko bloga! - pasakė Dikas, mėgindamas ją sutramdyti ir
tuo pat metu iškviesti greitąją pagalbą. - Krisdamas jis galva trenkė­
si į stalą ir dabar kraujuoja kaip paskerstas paršas.

66
Trys advokatai pakilo nuo konferencijų stalo. Buvęs
arčiausiai Emilės ištiesė ranką ir spustelėjo jos delną tardamas:
- Žinau, panele Makdenjels, kaip sunku jums buvo, ir negaliu ap­
sakyti, kaip vertinu jūsų pastangas šįryt rasti mus, atstovaujančius
Zakariui Benediktui, nedelsėt pas mus atvykti.
- Buvo visai nesunku, - atsakė Emilė, o jos balsas nuo streso ir
sielvarto buvo įsitempęs. - Prisiminiau, kokia juridinė firma jam at­
stovavo, ir kai šįryt jiems paskambinau, jie nukreipė mane pas jus.

• 565 •
 - Kai ponas Benediktas buvo apkaltintas nužudęs Tonj Ostiną,
artimas pono Benedikto draugas nusprendė, kad būtų geriau, jeigu
šį kartą mes jam atstovautume.
Ištraukdama iš jo delno savo ranką, Emilė suspaudė abu savo
delnus.
- Ar galit jį šiandien ištraukti iš kalėjimo?
- Bijau, kad ne. Tačiau, jeigu norit, galit palydėti mane į policijos
nuovadą šįryt ir jiems pareikšti, ką mums ką tik pasakėt, kad Žakas
kuo greičiau būtų išlaisvintas.
Emilė linktelėjo, bet iškankintoje jos sąmonėje šmėkštelėjo seni
filmai, kuriuose ji matė, kaip Žakas su antrankiais išvedamas iš teis­
mo, ir naujasis, kurį ji ne kartą žiūrėjo per pastarąsias savaites, kaip
jis mušamas Meksikoje... ir visa tai už nusikaltimą, kurio jis neįvyk­
dė... nusikaltimą, už kurį netiesiogiai buvo atsakinga ji.
- Nesuprantu, kodėl jie šiandien negali išleisti jo iš kalėjimo, -
nusistebėjo ji, stengdamasi susivaldyti nepravirkusi dėl savo kaltės
ir gėdos. - Mes palauksim priimamajame.
Kai ji pasišalino kartu su savo vyru, Džonas Sylingas apžvelgė
išsišiepusius savo partnerius advokatus ir siekė telefono.
- Sjuzen, - kreipėsi jis į savo sekretorę. - Susisiekit telefonu su
kapitonu Jorgenu, tada paskambinkit Metjui Farelui į Čikagą ir pasa­
kykit jo sekretorei, kad tai skubu. Paskui suraskit Viljamą Veslį iš
Amarilo prokuratūros, Teksase. Ir užsakykit tris vietas skrydžiui į
Amarilą rytojaus rytui.
Po penkių minučių sekretorė zumeriu pranešė į konferencijų
kambarį:
- Kapitonas Jorgenas prie telefono.
- Ačiū, - padėkojo jis, o paskui paspaudė mygtuką, sujungdamas
su pirmąja linija. - Kapitone Jorgenai, - linksmai tarė jis. - Ar norė­
tum ėt išbandyti savo šansus tapti mūsų naujuoju policijos komisaru,
o kartu ir žiniasklaidos herojumi? - Jis klausėsi, o jo šypsena vis la­

• 566 •
biau platėjo. - Man reikia ko nors, kas galėtų priimti pareiškimą dėl
Tonio Ostino ir Reičelės Evans mirčių ir neišplepėtų to, ką girdėjo,
kol po vienos ar dviejų dienų neduosiu žinios. - Ir pridūrė: - Man
regis, jūs tai sugebėsit. Mes atvyksim po keturiasdešimt penkių mi­
nučių.
Ant telefono aparato įsižiebė dar dvi švieselės, kai jis padėjo ra­
gelį ir per vidaus liniją pasigirdo jo sekretorės balsas:
- Ponas Farelas - antroje linijoje, o Viljamas Veslis, Amarilo pro­
kuroras, - trečioje.
Sylingas atsiliepė antrąja linija, ir kai jis kalbėjo, jo balsas jau ne­
bebuvo abejingas.
- Pone Farelai, jūs prašėt mus informuoti apie bet kokius naujus
įvykius, ir skambinu jums, kad praneščiau, jog šįryt sulaukėm neti­
kėto lūžio Zakario Benedikto byloje.
Savo Čikagos kontoroje Metas atsuko nugarą Interkorpo vykdo­
mo komiteto posėdžiui, vykstančiam aplinkui jo stalą, ir paklausė:
- Kokio?
- Emilė Makdenjels. Vakar vakare jos tėvas prisipažino nužudęs
Reičelę Evans ir Tonį Ostiną. Šiuo metu jis vietos ligoninėje, jam at­
liekamas psichikos patikrinimas, tačiau jis viską prisipažįsta. Pati
Emilė mums viską papasakojo ir atidavė ginklą, kuriuo buvo nušau­
tas Ostinas.
- Smulkmenas galėsit pateikti vėliau. Per kiek laiko galėsit pa­
leisti Žaką?
- Rytoj vyksim pas Teksaso prokurorą, parodysim jam Emilės
Makdenjels pareiškimą, įteiksim jam habeas corpus* raštą, paskui
įtikinsim nedelsiant jį įteikti teisėjui teisme. Jeigu seksis ir teisėjas
sutiks pasirašyti, tada važiuosim į valstijos sostine Ostine, kad pasi­

* Habeas corpus (lot.) - asmens neliečiamybės Įstatymas, priimtas Anglijos parla­

mento 1679 m.

• 567 •
rašytų apeliacinio teismo teisėjas, ir ponas Benediktas turėtų būti
paleistas už laidą.
- Už laidą, - pakartojo Metas tyliu kandžiu balsu. - Už ką?
Sylingas krūptelėjo nuo tono, kuris, kaip buvo pasakojama, Fare-
lo verslo priešus sutaikydavo ir versdavo prakaituoti.
- Ar jis buvo kaltas, ar ne, tačiau, bėgdamas iš kalėjimo, pažeidė
Teksaso įstatymus. Faktiškai jis nusižengė. Nebent mums pasisektų
ir mes labai gerai sugebėtume įtikinti. Apygardos prokuroras Amari-
le gali norėti, ir tikriausiai norės, turėti šiek tiek laiko, kol nuspręs
ką daryti. Mes nurodysim, kad fizinis susidorojimas su juo Meksike
buvo daugiau negu bausmė. Priklausomai nuo prokuroro nuotaikos,
jis gali arba sutikti ir rekomenduoti bylos teisėjui išankstinį užstatą
ir viską atmesti, arba gali užsispirti.
- Tada užtikrinkite jo gerą nuotaiką arba priverskit, - negailes­
tingai perspėjo Metas.
- Gerai, - sutiko Sylingas.
- Jeigu mes tučtuojau nesulauksim valdžios atstovų pagalbos, no­
riu, kad apie viską būtų painformuota žiniasklaida. Ji ims veikti.
- Sutinku. Aš su savo partneriais rytoj rytą išvykstu į Amarilą.
- Šį vakarą, ne rytoj, - pataisė jį Metas. - Aš jus ten pasitiksiu. -
Jis padėjo ragelį, Sylingui nespėjus paprieštarauti, ir paspaudė vi­
daus telefono mygtuką. - Eleonora, - kreipėsi jis į savo sekretorę, -
atšauk visus rytojaus ir porytdienos mano susitikimus.
Los Andžele advokatas padėjo telefono ragelį. Pakėlęs antakius,
pasakė kitiems dviem vyrams:
- Jeigu jūs kada nors stebėjotės, ką bendra turi Farelas ir Bene­
diktas, aš ką tik sužinojau, jie abu puikūs klientai.
- Ir jie moka didelius honorarus, - pajuokavo vienas iš advokatų.
Sylingas linktelėjo ir skubiai pasisuko.
- Pradėsim užsidirbinėti savąjį, ponai, - ir paspaudė mygtuką tre­
čiai linijai.

• 568 •
 - Pone Vešli, - tarė jis, taip sumoduliavęs savo balsą, kad jis tuo
pat m etu buvo ir tvirtas, ir malonus. - Žinau, kad jūsų pirmtakas,
Oltonas Petersonas, buvo prokuroras Zakario Benedikto byloje prieš
penkerius metus, ir suprantu, kad tai ne jūsų kaltė; bet atrodo, kad
buvo labai smarkiai nusikalsta teisingumui. Man reikia jūsų pagalbos
kuo greičiau tam atitaisyti... Savo ruožtu aš pasirūpinsiu, kad ži-
niasklaida suprastų, jog veikėt skubiai, atitaisydamas skriaudą. Vis
tiek, kad ir ką jūs darytumėt, Zakaris Benediktas iš tos istorijos iš­
eis kaip kankinys ir didvyris. Žiniasklaida užsimanys kieno nors
kraujo už jam padarytą skriaudą, ir nenorėčiau, kad tai būtų jūsų
kraujas. - Jis stabtelėjo klausydamas. - Ką, po velnių, aš čia kalbu?
Kodėl mums viso to neapsvarsčius per vakarienę šiandien vakare
septintą valandą?

Ketriną staigiai nuspaudė stabdžius ir sustabdė žvie-

giantį automobilį priešais Džulės namus, keikdamasi, kai pamatė
kieme priešais namą dviratį, tai reiškė, kad dabar Džulė moko vai­
kus. Palikusi rankinę automobilyje, ji nubėgo šaligatviu, nesibeldusi
pravėrė duris ir įėjo į valgomąjį, kur prie stalo sėdėjo Džulė kartu
su trimis mažais berniukais.
- Džule, turiu su tavimi pasikalbėti, - uždususi pasakė ji, - sve­
tainėje.
Padėjusi į šalį elementorių, Džulė nusišypsojo savo mokiniams ir
nurodė:
- Vili, skaityk toliau balsu. Aš tuojau sugrįšiu.
Jausdamas, kad vyksta kažkas įdomaus, Vilis Dženkinsas skaitė,
kol mokytoja nutolo tiek, kad nebegalėjo jo girdėti, tada nusišiepė
dviem savo bičiuliams.

• 569 •
 - Kažkas vyksta, - pasakė jis, prislopinęs šiurkštų balsą ligi kuž­
desio, persilenkdamas kėdėje, kad geriau matytų svetainę.
Džonis Everetas žvilgterėjo per petį, kai šonu pasuko invalido
vežimėlį ir ėmė žiūrėti į tą pusę. Tomas Vimplis, kurio dešinė koja
buvo amputuota nuo kelio, pasuko savo vežimėlį į vietą ir pritaria­
mai linktelėjo.
- Kažkas svarbaus, kertu lažybų.
Pats imdamasis reguliuotojo ir šnipo vaidmens, Vilis nutykino li­
gi durų.
- Panelė Keihil jungia televizorių... - pranešė jis grįžtelėjęs, pas­
kui vėl atsigręžė į svetainę.
- Ketrina? - kreipėsi Džulė ir iš to, koks įtemptas buvo draugės
veidas, ir iš to, kaip karštligiškai ji ieškojo vieno televizijos kanalo,
jautė, kad tai kažkaip susiję su Žaku. - Nekankink manęs! Pasakyk,
kas nutiko? Tai dėl Žako? Kas nors blogai?
Purtydama galvą, Ketrina atsitraukė nuo televizoriaus.
- Visa tai galima išgirsti per žinias. Jie pertraukia savo programą,
kad praneštų. NBC sakė, kad jie turį vaizdajuostę ir parodysią ket­
virtą trisdešimt. - Ji dirstelėjo į savo laikroduką. - Kaip tik dabar.
- Kas tai? - pratrūko Džulė.
- Gera žinia, - skausmingai juokdamasi pasakė Ketrina. - O gal
ir bloga, priklausys nuo to, kaip pažiūrėsi. Džule, jis... - Ji staigiai
nutilo, rodydama į televizorių, kai diktorius pasakė, kad jie pertrau­
kia savo reguliarią programą specialiu žinių pranešimu. Ekrane pasi­
rodė Tomo Brokou veidas.
- Labą dieną, ponios ir ponai, - pasisveikino jis. - Prieš valandą
Amarile, Teksase, Zakaris Benediktas buvo išleistas iš Amarilo valsti­
jos kalėjimo, kur kalėjo nuteistas keturiasdešimt penkeriems metams
už savo žmonos, aktorės Reičelės Evans nužudymą. Benedikto advoka­
tai gavo jo paleidimo raštą dėl formalaus pareiškimo, kurį pateikė
Emilė Makdenjels, kartu su Benediktu, Evans ir Toniu Ostinu vaidi­
nusi „Lemtyje".

• 570 •
 Džulė nesąmoningai siekė Ketrinos rankos ir stipriai suspaudė,
Brokou kalbant toliau:
- N B C sužinojo, kad panelės Makdenjels pareiškime greičiausiai
buvo priesaika patvirtintas liudijimas, jog prieš dvi dienas jos tėvas,
Džordžas Makdenjelsas, jai prisipažino nužudęs Reičelę Evans ir akto­
rių Tonį Ostiną, kuris pereitą mėnesį buvo rastas negyvas savo na­
muose Los Andžele.
Iš Džulės krūtinės išsiveržė pasitenkinimo, kančios ir triuškinan­
čios kaltės dejonė. Ji abiem rankomis įsitvėrė kėdės atlošo, kad ne­
sukniubtų, kai ekrane pasirodė Amarilo valstijos kalėjimo vartai, ir ji
pamatė išeinantį Žaką su tamsia eilute ir kaklaraiščiu, lydimą per
lietų ligi limuzino, o tuo tarpu Brokou pranešė:
- Benediktas paliko kalėjimą kaip laisvas žmogus, lydimas savo
Kalifornijos advokatų. Lim uzine jo laukė senas draugas pramoni­
ninkas Metjus Farelas, kurio tvirtas tikėjimas Benedikto nekaltumu
nebuvo paslaptis nei žiniasklaidai, nei valdžios atstovams. Be to, šone
stovėjo pažįstama moteris, nors garsiųjų duobučių skruostuose nė žy­
mės. Pažiūrėjus į šią vaizdajuostę, aišku, kad j i nesitikėjo būti paste­
bėta, bet atvyko įsitikinti pati, kad Benediktas tikrai saugiai paleistas.
Džulė stebėjo, kaip Metas skubiai nuėjo prie limuzino, paskui su­
stojo, žiūrėdamas į kairę, kur po skėčiu su savo vyru stovėjo Emilė
Makdenjels, jos veidas buvo iškreiptas skausmo. Akimirką Žakas pa­
stovėjo, žiūrėdamas į ją, paskui palengva prisiartino.
Ašaros riedėjo Džulės skruostais, žiūrint, kaip Žakas paėmė
Makdenjels į savo glėbį. Paleido ją, perdavęs jos vyrui, o paskui din­
go limuzine, kuris nuskubėjo tolyn, o Brokou pridūrė:
- Amarilo reporteriai, sužinoję apie Benedikto paleidimą, nuskubė­
jo į Amarilo oro uostą, tikėdamiesi išgirsti jo pareiškimą. Tačiau jis
drauge su Farelu išvyko pastarojo privačiu reaktyviniu lėktuvu. N B C
sužinojo, kad skrydžio plane, užpildytame Farelo piloto, užrašytas ke­
lionės tikslas - Los Andželas, kur Farelas turi jam priklausantį namą,

• 571 •
nors šiuo metu jis išnuomotas ekrano žvaigždei Polui Restermanui ir
jo žmonai.
Springdama nuo ašarų, Džulė pažvelgė į Ketriną ir kimiai pasakė:
- Metas Farelas niekada nesiliovė juo tikėjęs. Žakas turėjo bent
vieną ištikimą draugą.
- Nepradėk savęs plūsti, - perspėjo ją Ketriną, bet jos pačios bal­
sas nuo emocijų buvo įsitempęs, o Džulė vis tiek jos negirdėjo. Ji
stebeilijo į ekraną ir klausėsi Brokou, kai tas pasakė:
- Amarilo prokuroras Viljamas Veslis ruošiasi padaryti pareiškimą
iš Teismo rūmų.
Ekrane pasirodė Teismo rūm ų laiptai, kur tamsiaplaukis trisde­
šimtmetis vyras išėjo pro duris ir kreipėsi į minią reporterių, kurie
mojuodami mikrofonais, vienas per kitą šaukdami pateikinėjo jam
klausimus.
Palaukit, - įspėjo jis, dėdamasis akinius, - kol perskaitysiu pareiš­
kimą, o tada kiek galėdamas jum s atsakysiu. - Kai triukšmas nutilo,
jis iškėlė lapą, kurį laikė rankoje ir ėmė skaityti: - Vakar Zakario
Benedikto Kalifornijos advokatai pareikalavo specialaus susitikimo su
mano kontora čia, Amarile. Per susitikim ą mums buvo pateiktas prie­
saika patvirtintas panelės Emilės Makdenjels pareiškimas, liudijantis,
kad jos tėvas, Džordžas Andersonas Makdenjelsas prisipažino nužudęs
Reičelę Evans ir Entonį Ostiną. Panelė Makdenjels, savo pareiškimą
padiktavusi policijos kapitonui Džonui Jorgenui Orendžo apygardoje,
Kalifornijoje, taip pat atidavė 45 kalibro automatinį pistoletą, priklau­
santį jos tėvui. Preliminariniais duomenimis tyrimai, atlikti šį rytą,
rodo, kad kulkos, nužudžiusios poną Ostiną, buvo paleistos iš šio g in ­
klo. Tučtuojau po mūsų susitikim o su pono Benedikto advokatais, jie
pateikė habeas corpus raštą čia, Amarile, reikalaudami, kad iš A m ari­
lo vastijos kalėjimo jų klientas būtų paleistas. Raštą pasirašė, neprotes­
tuojant mano kontorai, teisėjas Volkotas, o tada jis buvo perduotas į
Valstijos teismo rūmus Ostine, kad j į pasirašytų apeliacinio teismo

• 572 •
teisėjas. Parašas buvo gautas šį rytą, ir Zakaris Benediktas atitinka­
mu laiku paleistas. Dar yra kai kurių teisinių form alum ų, kurie turi
būti sutvarkyti dėl jo pabėgimo iš Amarilo valstijos kalėjimo prieš du
mėnesius, nes tai Teksaso įstatymų pažeidimas. Tačiau advokatų kon­
tora mano, kad ponas Benediktas ir taip pakankamai brangiai jau su­
mokėjo sumuštas Meksikos policijos už savo trumpą neteisėtą laisvę,
taip pat penkeriais neteisėto įkalinimo metais už nusikaltimą, kurio,
kaip paaiškėjo, jis neįvykdė. Yra klausimų? - pasiteiravo jis, pakelda­
mas akis į reporterius.
Klausimų buvo daugybė, bet jis atsakė į vieną, kuris buvo ištar­
tas garsiausiai:
- O kaip dėl Džulės Matison pagrobimo? A r Žakas bus teisiamas
dėl jo?
- Tai priklausys, ar panelė Matison norės pateikti jam kaltinimus
civiliniame ar kriminaliniame teisme. M ūsų kontora nieko bendra su
tuo neturi.
Tarpduryje Vilis atitraukė savo žvilgsnį nuo iškamuoto mokytojos
veido ir grįžo pas savo bičiulius prie valgomojo kambario stalo, kur
jie negalėjo nei matyti, nei girdėti televizijos programos.
- Tai vėl tas menkysta Benediktas, - įnirtęs sušnibždėjo jis. - Jį
išleido iš kalėjimo, o ji verkia dėl jo. - Susirinkęs nuo stalo knygas,
pradėjo grūsti jas į mokyklinį krepšį. - Mes tuoj pat galim susirink­
ti savo mantą ir nešdintis iš čia. Panelė Matison nenorės, kad mes
matytume ją verkiančią. Ir iš to, kaip ji sriūbauja, galima spėti, kad
dar ilgai nesiliaus.
Kiti berniukai skubiai pakluso savo vado įsakymui, tačiau Džonis
Everetas pakėlė susirūpinusį strazdanotą veidelį į Vilį.
- Kodėl, Vili, matydama Benediktą televizoriuje, ji verkia?
Čiupdamas savo mokyklinį krepšį, Vilis automatiškai pagelbėjo
Timui pajudėti iš vietos invalido vežimėlyje.

• 573 •
 - Mama sakė, kad jis sudaužė jai širdį, štai kodėl. Mano mama
sako, kad ir visas miestas tai žino.
- Jis menkysta, - pasakė Timas.
- Baisus menkysta, - pridūrė Džonis, traukdamasis atbulas inva­
lido vežimėliu nuo stalo ir sukdamas į virtuvę, kur specialiai įreng­
ta nuožulnuma nuo kiemo durų vedė į alėją.
Ant šaligatvio priešais namą trys berniukai stabtelėjo pro ati­
trauktas užuolaidas žiūrėdami į savo mokytoją, kuri šnirpštėsi nosį,
o tuo tarpu panelė Keihil tapšnojo jai per petį. Ji pakėlė akis ir pa­
matė juos stovint, nusišypsojo padrąsinančiai, pamojavo ranka ir
linktelėjo, parodydama, kad jie gali eiti namo.
Bejėgiškai nustėrę jie leidosi žemyn gatve.
- Nekenčiu Zakario Benedikto, - pareiškė Džonis.
- Aš taip pat, - pritarė Timas.
- Taip, ir aš, - neatsiliko Vilis, stumdamas savo dviratį. Globėjo
vaidmenį prisiėmęs, praktiškasis Vilis pridūrė: - Džoni, mudu ateisim
į mokyklą anksti rytą. Įspėsim klasės vaikus, kurį laiką neerzinti pa­
nelės Matison. Jokių spjaudomų gumulėlių. Jokio bėgimo iš pamokų.
Nieko. Timai, tau nereikia rūpintis dėl savo klasės, nes panelė Mati­
son jiems nedėsto. Tavo darbas pranešti vaikams iš komandų, kurias
ji treniruoja. Visiems pasakyti, kad būtų jai geri ir klausytų jos.
- Jie klausinės kodėl, - tarė Timas, sumaniai vežimėliu apvažiuo­
damas sausą šaką, gulinčią skersai šaligatvio.
- Pasakyk jiems, kad Benediktas vėl uždavė jai širdį ir pravirkdė.
Tai nėra paslaptis, nes visi suaugusieji mieste tai žino.

• 574 •
 68
- Sveikas sugrįžęs, pone Benediktai! - Beverly Hills
viešbučio administratorius atskubėjo, pamatęs registruojantis Žaką
prie fojė stalelio tą popietę, kai Žakas buvo paleistas iš kalėjimo. -
Aš jums paskyriau geriausią namelį, o visas personalas pasiruošęs
jums patarnauti. Pone Farelai, - mandagiai kreipėsi į jį administrato­
rius, kai Metas pasirašinėjo prie stalelio greta Žako. - Jūsų sekreto­
rė man sakė, kad jūs tik šią naktį būsit pas mus. Prašom sakyti, kuo
aš ar mano personalas gali jums padėti.
Jiems už nugaros žmonės, kurių buvo pilna fojė, gręžėsi spokso­
ti, ir Žakas išgirdo, kaip tarsi vėjas suošė tariamas jo vardas.
- Atsiųskit į mano namelį didelį butelį šampano, - nurodė jis
nuolankiam klerkui prie stalelio, pastūmėdamas į priekį registracijos
anketą. - Paskui atsiųskit vakarienę dviem aštuntą valandą. Jeigu
per perjungiklį man kas nors mėgins prisiskambinti, pasakykit, kad
aš čia neužsiregistravęs.
- Taip, pone Benediktai.
Linktelėjęs Žakas apsisuko ir vos nesusidūrė su gražia blondine
ir stulbinančia brunete, kurios tiesė jam kokteilių servetėles ir ra­
šiklius.
- Pone Benediktai, - akinamai šypsodama kreipėsi į jį blondinė, -
gal galim gauti jūsų autografą?
Šyptelėjęs tik lūpomis, o ne akimis, Žakas pakluso, bet kai bru­
netė padavė jam pasirašyti savo servetėlę, jis pamatė kampe užrašy­
tą kambario numerį ir neklysdamas pajuto, kad po servetėle jam į
delną spraudžiamas raktas. Jis užrašė savo pavardę ant servetėlės ir
grąžino jai.
Akies kampu Metas stebėjo jam pažįstamą reginį, niekuo nesi­
skiriantį nuo to, kokį jau buvo matęs šimtus kartų anksčiau.

• 575 •
 - Tai, - santūriai pasakė jis, kai jie iš fojė nusekė paskui admi­
nistratorių supančių viešbutį kotedžų link, - šį vakarą man teks va­
karieniauti vienam?
Atsakydamas Žakas žvilgterėjo į raktą savo delne, sviedė jį į krū­
mus ir pažiūrėjo į laikrodį.
- Dabar keturios. Duok man dvi valandas pokalbiams telefonu, o
paskui mudu atšvęsim mano išlaisvinimą.
Po dviejų valandų, kai M etas įėjo į Žako kotedžą, Žakas vilkosi
naujus marškinius ir movėsi plačias kelnes, kurias prieš kelias die­
nas skubiai pristatė jo senas siuvėjas. Siuvėjas išėjo su ašaromis sa­
vo apsiblaususiose akyse, į kišenę įsikišęs Žako užsakymą dviem tu­
zinams naujų kostiumų, marškinių, kelnių ir sportinių švarkų. Vietos
rolsroisų agentas panašiai džiūgavo dėl Žako grįžimo ir pažadėjo ry­
tą į viešbutį pristatyti tris automobilius Žakui apžiūrėti.
- Aš nemanau, - pasakė Metas septintą valandą, kai Žakas paga­
liau padėjo telefono ragelį po ilgai trukusio pokalbio telefonu, kai įti­
kino savo nuomininkus priimti didelę sumą pinigų kaip atlyginimą
už tai, kad jie išsikraustytų iš jo Ramiojo vandenyno uolėtos pakran­
tės namų. - Melsiuos pačiam pragarui, kad man pavyktų tave prikal­
binti porai dienų atsigulti į ligoninę, kad nuodugniai išsitirtum svei­
katą. Mano žmona primygtinai tvirtina, kad turėtum tai padaryti.
- Tu teisus, - santūriai atsakė Žakas, eidamas prie baro paruošti
abiem gėrimo. - Tau nereikia melstis, kad mane įtikintum. - Žvilgte­
rėjęs į išrikiuotus butelius ant baro, išsišiepė ir pridūrė: - Šampano
ar ko nors stipresnio?
- Ko nors stipresnio.
Pritariamai linktelėjęs, Žakas įmetė ledo į dvi krištolines stikli­
nes ir pripylė škotiško viskio praskiesdamas trupučiu vandens, tada
vieną stiklinę padavė Metui. Pirmą kartą išėjęs iš kalėjimo, Žakas
leido sau atsipalaiduoti. Tylomis stebėjo savo draugą, mėgaudamasis
laisvės realybe ir neišreiškiamu dėkingumu, kurį jautė Metui.

• 576 •
 - Pasakyk man ką nors, - iškilmingai paprašė Metas.
- Ką nori išgirsti?
Slėpdamas savo skausmingą sentimentalumą po juoko kauke, Ža­
kas pripažino:
- Nėra būdo atlyginti tau už ištikimybę ir draugystę. Ką galėčiau
įteikti kaip pavėluotą vestuvinę dovaną?
Du vyrai žiūrėjo vienas į kitą, abu suvokdami, kokia prasminga ši
akimirka, tačiau jie buvo vyrai ir per didelis sentimentalumas buvo
neįsivaizduojamas. Metas gurkštelėjo gėrimo ir susimąstęs suraukė
kaktą, tarytum susikaupęs galvotų ką atsakyti.
- Atsižvelgiant į pavojaus, į kurį mane įstūmei, didumą, manau,
kad graži sala Egėjo jūroje būtų deramas tavo dėkingumo ženklas.
- Tau jau priklauso sala Egėjo jūroje, - priminė jam Žakas.
- Tu teisus. Tuo atveju leisk man tai aptarti su Meredit, kai grį­
šiu namo.
Žakas matė, kaip sušvelnėjo jo akys, kai paminėjo žmonos vardą,
ir subtilų pasitenkinimą, pasigirdusį balse, kai ištarė žodį namo. Tar­
si žinodamas, ką Žakas galvoja, Metas pažvelgė į stiklinę ir nurijo
dar vieną gurkšnį gėrimo.
- Ji nekantrauja susipažinti su tavimi.
- Ir man velnioniškai nekantru, - jo balse atsirado pajuokavimo
tonai, kai kalbėjo toliau: - Būdamas kalėjime, sekiau visą tą dramą,
iškilusią viešumon, kai vėl ėmei merginti savą žmoną. - Truputį at­
sitokėjęs, Žakas pridūrė: - Nustebau, kad niekada nebuvai man sa­
kęs, jog prieš penkiolika metų buvai ją vedęs.
- Papasakosiu tau tikrą istoriją, tą dalį, kurios laikraščiai nesuge­
bėjo išknisti, bet kokį kitą kartą. Kai įsikursi, atsivešiu Meredit ir
Marisą ir mes pabūsim drauge.
- 0 jeigu po šešių savaičių? Tai pakankamai laiko, kad viskas vėl
grįžtų į savo vėžes. Suruošiu pokylį. - Jis valandėlę pamąstė. - Ge­
gužės dvidešimt antrą, jeigu tai tinka tavo tvarkaraščiui.

• 577 •
 - Šešios savaitės? Ką gali nuveikti per trumpas šešias savaites?
Žakas kryptelėjo galva į stalelį greta telefono ir be jokių emocijų
pareiškė:
- Čia skubūs pranešimai, kuriuos, kaip sako mano perjungiklio
operatoriai, turėčiau žinoti, nors jie ir sakė skambinusiems, kad aš
čia nepriregistruotas. Žvilgterėk į juos.
Paėmęs pranešimus, Metas pavartė juos. Tarp pranešimų buvo ir
du iš keturių didžiųjų studijų vadovų, keleto nepriklausomų prodiu­
serių ir du iš buvusio Žako agento.
Mesdamas juos šalin, Metas, smagiai šypsodamas, pasakė:
- Visur tas pats. Sveikas, parvykęs namo! Mes žinojom, kad esi
nekaltas, o dabar turim pasiūlymą, kuriam neatsispirsi.
- Įnoringi šunsnukiai, ar ne? - pastebėjo Žakas be jokios pagie­
žos balse. - Juokinga, bet į kalėjimą jie niekad man nesiuntinėjo to­
kių meilės laiškelių. Dabar jie skambina į kiekvieną viešbutį mieste,
kur, kaip jie mano, galėčiau būti apsistojęs, ir palieka žinutes.
Metas nusijuokė, paskui surimtėjo ir prakalbo apie rūpestį, kuris
kamavo nuo to laiko, kai tik Žakas išėjo į laisvę.
- Ką darysi su Džule Matison, jeigu ji tave apkaltins...
Žako šypsena dingo, akys virto ledo gabaliukais.
- Niekada daugiau neminėk man jos vardo! - atšovė jis. - Nie­
kada!
Nuo jo tono Metas suraukė antakius, bet daugiau nieko nepasa­
kė. Vėliau, tą patį vakarą, savo kotedže jis paskambino Meredit pra­
nešti jai, kad rytą parskris namo, ir painformuoti, ką dabar veikia
Žakas.
- Jis yra gavęs telefonu ištisą paklodę pasiūlymų filmuotis, kurie
laukia iš visų Holivudo studijų. Jis nori suruošti vakarėlį po šešių
savaičių, dvidešimt antrą, jei mes galėsim ten būti.
Čikagoje Meredit apvyniojo telefono laidą sau aplink pirštą ir at­
sargiai ištarė vardą, kurio Metas be galo nekentė.

• 578 •
 - O kaip su Džule Matison?
- Ji nepakviesta, - sarkastiškai atsakė Metas ir, sušvelninęs savo
balsą, pridūrė: - Jeigu manai, kad neprotingai elgiuosi, tu nepatikėsi,
kaip reaguoja Žakas, vos paminėjus jos vardą.
Meredit nepasidavė:
- Ar kas nors bent akimirką susimąstė, kaip ji jaučiasi dabar, ži­
nodama, kad jis nekaltas dėl tų žmogžudysčių?
- Be abejo, jaučiasi nusivylusi, kad velniop nuėjo jos didvyrės
įvaizdis.
- Metai, kad ir ką galvotum, jinai jį mylėjo. Žinau, kad mylėjo.
Mačiau.
- Mes jau tai svarstėm, mieloji, ir pati žinai, tai ginčytinas klau­
simas. Žakas jos nekenčia ir tai nėra laikina. Būsiu namie rytoj iš
ryto. Kaip Marisa?
- Ilgisi tavęs.
Pilnas švelnumo jo balsas pažemėjo:
- O kaip Marisos mamytė?
Meredit nusišypsojo.
- Dar labiau ilgisi tavęs.

- Pone Benediktai, ar negalėtume jūsų nufotografuo-

ti su panele Kouplend? - šaukė Los Angeles Daily News reporterė,
stengdamasi perrėkti muziką ir penkis šimtus svečių, dalyvaujančių
gausiose savaitgalio vaišėse Žako namuose. Žakas jos neišgirdo, ji
atsisuko į kitus reporterius ir juokdamasi gūžtelėjo:
- Koks smūgis! - pasakė ji, rankos mostu kviesdama vieną iš
penkiasdešimties frakuotų patarnautojų, besisukiojančių po minią su
užkandžiais ir gėrimais tiems, kurie nenorėjo vargti, eidami į didelę

• 579 •
baltą palapinę, kur maisto tiekėjai vaišino omarais, ikrais ir daugybe
kitų gardumynų. Už jų didžiulis plaukimo baseinas su romėniškomis
kolonomis knibždėte knibždėjo svečių, kai kurie iš jų apsirengę gė­
rė ir šūkavo.
- Jis tik šešios savaitės laisvėje, o tik pažiūrėkit! - linksmai kal­
bėjo ji, imdama taurę su Dom Perignon šampanu nuo padėklo. - Jis
pasaulio viršūnėje, aistringesnis negu bet kada. Visi pramonės mag­
natai čia atvyko, vos tik jam mostelėjus pirštu, netverdami džiaugs­
mu sulaukę garbės būti pakviesti į jo „sugrįžimo pokylį". - Ji gurkš­
telėjo šampano ir tam, kad pokalbis nenutrūktų, patikėjo, ką daugu­
ma jau žinojo. - Jo agentas sako, kad Paramount, Universal ir Fox
studijos siūlo jam bet kokį scenarijų, kurio jis tik norėtų, ir už kitą
filmą jam duoda ligi 20 milijonų. Jis nori dvidešimt penkių ir dides­
nės pajamų dalies.
- Neblogai tam, kuris penkerius m etus nedalyvavo versle, - juo­
kaudamas tarė CBS reporteris; jis, taip pat kaip ir Daily News repor­
teris, skrupulingai vengė žodžio „kalėjimas" ne dėl to, kad būtų labai
taktiškas, bet greičiau dėl praktiškų sumetimų. Žako spaudos atsto­
vas išaiškino visiems reporteriams, kuriems pavyko patekti į šitą
pobūvį, kad yra trys dalykai, apie kuriuos užsiminęs būsi išmestas ir
visam laikui prarasi galimybę ateityje gauti iš jo interviu. Tos visam
laikui uždraustos temos buvo jo kalinimas, jo mirusi žmona ir Džulė
Matison.
NBC reporteris žvilgterėjo į rankinį laikrodį, apsidairė savo ope­
ratoriaus ir pamatė jį stovintį šalia plaukimo baseino, bandantį flir­
tuoti su kažkokia žvaigždute, vilkinčia itin trumpą spandekso sukne­
le, su gilia iškirpte.
- Jo spaudos atstovas sakė, kad, jeigu per pobūvį nelįsim prie jo,
jis visiems mums duosiąs dviejų minučių interviu ir pozuosiąs ke­
lioms nuotraukoms. Jeigu jis to netrukus nepadarys, negalėsiu šios
juostos pateikti dešimtos valandos žinioms.

• 580 •
 Tarytum galiausiai supratusi jų dilemą, Selė Morison, daugelį
m etų tvarkiusi visus Žako reikalus, susijusius su žiniasklaida, ran­
kos mostu parodė, kad jie susiburtų į krūvą, paskui per minią nusi­
gavo ten, kur Žakas klausėsi trijų prodiuserių, besivaržančių dėl jo
dėmesio, o Dajana Kouplend laikėsi įsikibusi jam į dešinę parankę.
Jiems bežiūrint, Selė užkalbino jį, jis linktelėjo, perm etė žvilgsniu
reporterius ir, atsiprašęs jį apsupusio būrelio žmonių, nuėjo prie re­
porterių drauge su Dajana.

- Kaip smagiai praleidau vakarą, - entuziastingai pa-

reiškė Ketrina, kai įėjo į restorano paviljoną, kur jau sėdėjo jos vy­
ras, Džulė ir Polas Ričardsonas. Eiti į kiną šeštadienio vakarą, pas­
kui pas Mandilosą pavakarieniauti tapo ritualu per pastarąsias tris
savaites, kai Džulė nusprendė mestis į pilną keršto gyvenimą, kuris
visus daugiau išgąsdino, negu nuramino.
- Argi ne smagu? - klausė ji, žiūrėdama į jų giedrus šypsančius
veidus.
- Fantastiška, - pritarė Tedas.
- Puiku, - patvirtino Polas.
Jis apglėbė ranka Džulę per pečius:
- Kaip manai? - juokavo jis. - Ar atsakytum, jog tai, kad mes
visi kartu susirenkam kiekvieną savaitgalį, smagu, fantastiška ar
puiku?
- Nuostabu, - tučtuojau pripažino Džulė. - Ir oras koks šiandien
malonus, ar ne? Gegužė visada buvo mano mėgstamiausias mėnuo.
Per tas šešias savaites, kai Žakas buvo paleistas iš kalėjimo, pa­
sikeitė ne tiktai oras. Pereitą mėnesį, tėvas Matisonas Keihilų sve­
tainėje tyliai iš naujo sutuokė Tedą ir Ketriną.

• 581 •
 Polas Ričardsonas atvyko iš Dalaso į jų vestuves, ir jų savaitga­
liai tapo tradicija. Tačiau Džulės tėvas dabar jau laidė užuominas,
kad džiaugtųsi, galėdamas sutuokti dar vieną porą, kai Polas ir Džu­
lė bus pasiruošę. Polas buvo pasiruošęs, o Džulė ne. Nors išoriškai
ji atrodė linksma ir gyva, iš tikrųjų buvo pasiekusi palaimingos ne-
jautros bet kokiam giliam jausmui būseną ir tai jai patiko. Laikėsi jos
įsitvėrusi ir įnoringai puoselėjo ją. Galėjo juoktis, šypsotis ir dirbti,
ir žaisti, ir jaustis labai gerai. Ne geriau. Ir tikrai ne blogiau. Tokia
stipri buvo jos emocinė pusiausvyra, kad per Tedo ir Ketrinos ves­
tuves neišliejo nė vienos sentimentalios ašaros, nors ir jautėsi labai
labai laiminga. Visas savo ašaras buvo išverkusi dėl Žako, o dabar
buvo radusi ramų uždarumą, kurio niekas nebegalėjo suardyti arba
pramušti.
Padavėja atvingiavo pro stalelius, už kurių sėdėjo Kytono gyven­
tojai, ir išsitraukė bloknotą.
- Kaip paprastai? - pasiteiravo ji. - Keturi Niujorko pjausniai, vi­
dutiniškai iškepę, ir keptos bulvytės?
- Puiku, - pasakė Tedas.
Džulė paklausė apie jos vyrą:
- Kaip sekasi Filui jo naujajame darbe Oukdeilo garaže?
- Labai gerai, Džule. Ačiū, kad jį ten užtarėt. Filas sako, kad fak­
tiškai jūs jam tą vietą išrūpinot.
- Jis puikus mechanikas, - atsakė Džulė. - Jo dėka per šitiek
m etų mano automobilis nė karto nebuvo sugedęs. Tą paslaugą pada­
riau Oukdeilui, o ne Filui.
Mandilose buvo pianola - automatas ir nedidelė šokių aikštelė
viename kampe, patalpos centre - stalai, o priešingame gale - poil­
sio kambarys su baru ir dideliu televizoriumi, per kurį baro lankyto­
jai mėgdavo stebėti futbolo rungtynes.
- Aš turiu keletą monetų po 25 centus, - tarstelėjo Polas, kišda­
mas ranką į kišenę. - Gal padėtumėt man išrinkti dainą pianoloje?

• 582 •
 Džulė linktelėjo ir nusišypsojo išljsdama iš bokso greta jo. Resto­
rane, pilname jai pažįstamų žmonių, ji sugaišo dešimt minučių, kol
praėjo pro stalus, kur ji ne kartą stabtelėjo pasikalbėti su draugais,
ir tik dvi minutes dainoms išrinkti.
- Muzikos automatas išjungtas, nes įjungtas televizorius, - pasa­
kė Polas, kai jie grįžo į U raidės pavidalo boksą. - Paprašysiu Milę,
kad jį išjungtų, - pasakė jis, dairydamasis padavėjos.
- Palaukit kokias dvi minutes, - paprašė Tedas. - Dabar žinios ir
aš norėčiau sužinoti, kaip baigėsi rungtynės.
Jam kalbant, visi keturi sužiuro į televizoriaus ekraną, tingiai
klausydami žinių.
- Prieš pereidami prie sporto naujienų, - pasakė diktorius, - mes
turim specialų reportažą, gautą iš Amandos Bleikol, dalyvaujančios
fantastiškam e savaitgalio pasilinksm inim e Pasifiko uolyne, Zakario
Benedikto dvare...
Paminėjus Žako vardą, pokalbiai nutilo visame restorane, ir žmo­
nės nerimastingai ir užjaučiamai sužiuro į Džulę, ir ėmė kalbėti
energingiau, bergždžiai mėgindami nustelbti iš televizoriaus sklin­
dantį garsą. Kai Tedas, Ketrina ir Polas taip pat ėmė plepėti, norėda­
mi atitraukti jos dėmesį, Džulė nutraukė jų pastangas mostelėjusi il­
gais pirštais:
- Tai manęs nė kiek netrikdo, - tarė jiems ir, norėdama įrodyti,
parėmė smakrą ranka, žiūrėdama ir klausydama, su nežymia susido­
mėjusia šypsena, sustingusia jos lūpose. Plačiai atmerkusi akis, ne­
mirksėdama, stebėjo Žaką, draugiškai šnekantį su reporterių minia,
spragsint fotoaparatų blykstėms, o Dajana šalia švytėdama žiūrėjo į
jį, atrodydama nepaprastai prašmatniai. Jis rankoje laikė šampano
taurę, toje pačioje, kuri kadaise glamonėjo ir intymiai tyrinėjo kiek­
vieną jos kūno centimetrą, o tingi balta jo šypsena buvo tokia pat
triuškinamai patraukli, kokia buvo Kolorade, - gal dabar dar patrauk­
lesnė, nes buvo įdegęs saulėje.

• 583 •
 - Jis tikrai gražiai atrodo su fraku, - abejingai tarstelėjo Džulė
nesmagiai pasijutusiai kompanijai. - Ar nemanot?
- Nelabai, - atsakė Polas, matydamas, kaip bąla jos veidas, dings­
ta paskutinis rausvumas.
- Kiekvienas vyras su fraku atrodo gražiai, - skubiai pabrėžė
Ketriną. - Tik pažiūrėkit į kitus vyrus pobūvyje. Visi jie atrodo gra­
žiai. Net Džekas Nikolsonas su fraku.
Džulė užgniaužė juoką iš bereikalingų Ketrinos pastangų sunie­
kinti Žaką, tačiau nesiliovė žiūrėjusi, kai kamera palengva slinko pro
šokančių, besijuokiančių, besišnekučiuojančių žmonių minią, daugu­
mos jų veidai buvo žinomi. Ji stebėjo ir nieko nejautė net tada, kai
kažkas šūktelėjo Dajanai: „O gal reikėtų j į pabučiuoti Dajana, sveiki­
nant sugrįžus“. Nevirptelėjusi ji stebėjo, kaip Žakas išsišiepė ir pa­
kluso, ranka apkabindamas Dajaną per liemenį, kai ji ilgai ir karštai
jį bučiavo, kas paskatino svečius šypsotis ir ploti. Džulė pakentė vi­
sa tai nereaguodama, tačiau kai jis palenkė galvą ir sušnabždėjo kaž­
ką Dajanai arba gnybtelėjo jai ausį, erzinantis, meilus gestas pralau­
žė Džulės emocines barikadas. Šunsnukis, pagalvojo ji, plykstelėjus
piktam skausmui, kurį tučtuojau užgniaužė. Ji tvirtai sau priminė
neturinti jokio pagrindo ant Žako pykti, nes buvo laimingas, o ji...
viduje nebegyva. Jai patiko nieko nebejausti, galų gale toks jos pasi­
rinkimas ir, beje, labai guodžiantis.
Žakas, baigęs trumpą interviu, išėjo drauge su Dajana, tačiau re ­
porterė dar nebuvo baigusi. Kai kamera priartėjo filmuoti stambiu
planu, ji šypsodama, kaip kokia bendrininkė, pranešė publikai: „Šį
vakarą sklinda gandai, kad netrukus gali įvykti Zakario Benedikto ir
jo draugės Dajanos Kouplend santuoka
- Kaip gražiai ji elgiasi, - žvaliai tarė Džulė, žiūrėdama į visus. -
O, štai ir mūsų vakarienė.
Po pusvalandžio Polas žiūrėjo, kaip Džulė su Ketriną nuėjo į da­
mų tualetą, Džulė vėl giedrai šypsojo, gyvai kalbėjo, kai abi ėjo pro

• 584 •
stalelį, stabtelėdamos persimesti keliais žodžiais su draugais. Ati­
traukdamas susirūpinusį žvilgsnį nuo jos nugaros, Polas pažvelgė
į Tedą.
- Kaip manai, kiek svorio ji numetė?
- Per daug. Nors ir dažnai juokiasi, - pridūrė su aštria ironija.
- Ji tvirtos valios.
- Taip. Ji dirba ir žaidžia keršydama.
- Tai geras ženklas, ar ne?
Tedas piktai atsiduso.
- Tai nė velnio nieko nereiškia, tik tiek, kad ji bando pasislėpti
nuo prisiminimų.
- Iš kur taip gerai žinai?
- Dar, kai Džulė jaučia stresą, ji organizuoja ir viską tvarko. Per
pastarąsias šešias savaites ji ne tik dėstė, treniravo neįgalius vaikus,
vedė privačias pamokas, dirbo visuose piliečių ir bažnyčios komite­
tuose mieste ir ėmėsi atsakomybės už dviejų šimtmečių iškilmes; ji
taip pat namuose išklijavo apmušalais visus kambarius, sutvarkė
kiekvieną spintelę, stalčių, komodą, kokią tik turi, perdažė garažą.
Du sykiu. Dabar ėmėsi abėcėlės tvarka dėlioti produktus virtuvės
spintelėse.
Polas vos nepaspringo iš juoko.
- Ką darė?
- Girdėjai, - atsakė Tedas, tačiau nesišypsojo. - Ir tai nejuokinga.
Ji beprotiškai įsitempusi ir gali bet kurią akimirką palūžti. O dabar
noriu tave kai ko paklausti, - pridūrė jis, lenkdamasis į priekį. - Tu
ją įstūmei į šitą košmarą, ir aš taip pat. Mes ją įtikinėjom, kad Bene­
diktas kaltas, kol ji nusileido. Tu privertei ją važiuoti į Meksiką tar­
si avelę į skerdyklą ir aš dariau tą patį. Prisiimu savo kaltės dalį. O
tu ar neigi savąją?
Polas nustūmė į šalį deserto lėkštelę ir papurtė galvą:
-N e .

• 585 •
 Pasilenkęs į priekį, Tedas trumpai pasakė:
- Todėl mudu turim kažką sugalvoti, kad ištrauktume ją iš šito
chaoso!
Polas linktelėjo.
- Pakalbėkim apie tai dar šį vakarą, kai parvešiu Džulę namo.

Kadangi Polas negalėjo praleisti nakties Džulės na-

muose, net platoniškai, nesukėlęs apkalbų audros greta kitų apie jos
nenutrūkusius santykius su Benediktu, jis, atvykęs į Kytoną, Tedui
ir Ketrinai primygtinai kviečiant, apsistodavo naujajame jų bute.
Paradinės durys buvo nerakintos, kai jis ten atvyko, parvežęs
Džulę namo, ir Tedas sėdėjo svetainėje, akivaizdžiai norėdamas pasi­
kalbėti.
- Su ta istorija tarp Džulės ir Benedikto reikia kažką daryti, -
pareiškė Tedas, kai tik Polas atsisėdo priešais jį. - Labai norėčiau,
kad jis dingtų nuo žemės paviršiaus, bet Ketrina mano, kad kol Džu­
lė kaip nors nesusitaikys su juo, niekada nesusitaikys ir su savimi.
Arba su tavimi, jeigu šito tikiesi. Ar ne?
Nustebęs ir akimirką susierzinęs, kad Tedas kišasi, Polas padve­
jojo, o paskui pritariamai linktelėjo.
- Aš ją įsimylėjęs.
- Taip sakė ir Ketrina. Ji taip pat sakė, kad Džulę drasko sąžinė,
nors, jeigu kas nors ir nusipelnė jaustis kaltas, tai tik tas šunsnukis
Benediktas. Džulė nieko daugiau nepadarė, tik pasisiūlė jį pavėžėti,
manydama, kad jis sutvarkė padangą. O viso to rezultatas - 200 mi­
lijonų žmonių šioje šalyje matė filmą, kaip Žakas buvo mušamas
Meksike, ir dabar už tai jie smerkia ją. Tie patys žmonės, kurie jai
plojo už drąsą įduodant jį, dabar ją laiko klastinga ragana, nekaltą

• 586 •
žmogų parklupdžiusią ant kelių. Bent šitaip nemano žmonės, esan­
tys šalia jos, ir tai jau šis tas. Nedaug, tačiau šis tas. Žurnalistai vis
dar ją persekioja, bandydami priversti kalbėti, o jų klausimai pikti.
Iš miegamojo išėjo Ketrina su chalatu ir šlepetėmis, akivaizdžiai
pasiryžusi įsitraukti į pokalbį, ir atsisėdo šalia Tedo ant kėdės rank­
tūrio. Nepaisydama viešosios nuomonės klausimo, kuris jai atrodė
nereikšmingas, ji iškėlė pagrindinę problemą:
- Džulė rašė jam laiškus, kai jis buvo kalėjime, o jis neatplėšęs
juos grąžindavo. Jam išėjus į laisvę, rašė per jo advokatus - papras­
tus, mandagius laiškus, klausdama, kaip jam grąžinti automobilį, ku­
rį buvo davęs. Ir į juos nesulaukė atsako. Kol jis atsakys... kol ji ar
kas nors kitas privers jį suprasti, kad Džulė nemelavo, sakydama
norinti prisidėti prie jo Meksikoje, kad galėtų išsiveržti iš jūsų spąs­
tų, ji neleis sau pamilti tave ar ką nors kitą. Jokiam vyrui neleis sa­
vęs pamilti. Taip ji baudžia pati save.
Polas, iš nuostabos suraukęs kaktą, žiūrėjo į ją.
- Tai viskas, kas jai neleidžia suartėti su manimi?.. Jai reikia Be­
nedikto atleidimo?
- Kiek žinau, tikrai reikia, - vengdama tiesaus atsakymo, tarė
Ketrina.
- Puiku, - po valandėlės griežtai pareiškė jis. - Jeigu jai šito rei­
kia, galiu gauti ir nereikės laukti dar šešių savaičių ar šešių dienų. -
Jis atsistojo kaip žmogus, turintis aiškią užduotį. - Užteks keturias­
dešimt aštuonių valandų. Pasakyk Džulei, kad buvau skubiai iškvies­
tas ir man teko išvykti.
Staiga apsisukusi Ketrina stebėjo, kaip jis įeina į svečių mie­
gamąjį.
- Bet jis, Polai, su ja net kalbėti nenori.
- Su manimi norės! - grįžtelėjęs patikino Polas.
- Kodėl manai, kad jis kalbėsis su tavimi? - paklausė Tedas, kai
Polas po kelių minučių išėjo iš svečių miegamojo, nešinas krepšiu.

• 587 •
 - Šitas, - atsakė Polas, mesdamas savo tarnybinį ženklą Tedui į
skreitą ir imdamas iš spintos švarką.
- Jis gali tau padėti patekti į jo namus, bet neprivers jo tavimi
patikėti.
- Tam šunsnukiui nereikia manimi patikėti. Kas turi laišką, kurį
Džulė ketino jums palikti, bėgdama pas jį?
- Aš, - tarė Ketriną, stodamasi jo ieškoti, - bet jis jo neįtikins.
Negali įrodyti, kad jis parašytas ne vakar, - pridūrė ji, grįždama iš
miegamojo su laišku, ir padavė jį Polui. - Nepamiršk, dabar jis tu r­
tingas ir įžymus, bus dvigubai įtaresnis bet kam, kas atrodys kaip
Džulės bandymas susitaikyti.
- Galbūt. Bet turiu dar kai ką savo kabinete Dalase, kuo jam teks
patikėti!
- Ką?
- Vaizdajuostes, - trumpai atsakė jis, ištiesdamas ranką Tedui,
kad paimtų iš jo savo tarnybinį ženklą. - Vaizdajuostę tos spaudos
konferencijos, kai ji bandė pasaulį palenkti į jo pusę.
- Tai irgi nepadės. Jis manys, kad čia dalis didžiojo plano įvilioti
jį į spąstus.
- Ir, - pridūrė Polas, kišdamas kaklaraištį į švarko kišenę ir imda­
mas kelioninį krepšį, - konfiskuotą vaizdajuostę su tuo, kas iš tikrų­
jų vyko Meksike, - tą dalį, kur aiškiai matyti, kaip Džulė reagavo
areštuojant Benediktą. Bet koks žmogus, kuris gali žiūrėti į ją tame
filme ir nesijausti plėšomas, turi stipresnį skrandį negu aš. Jeigu tu
dar neperpratai, - pridūrė jis, perkreipęs veidą, eidamas prie durų, -
aš važiuoju į Dalasą pasiimti, ko man reikia, paskui rytą skrisiu į Los
Andželą. Kažkur savo kartotekose mes turim jo adresą Kalifornijoje.
Tedas pašaipiai nusišypsojo:
- Juk neketini sugadinti jam puotos?
- Tegu galas tą puotą! Jis daugelį mėnesių drumstė man ir Džu­
lei gyvenimą, ir man tai įkyrėjo. O jeigu ir tai nepadės, - pridūrė jis

• 588 •
Tedui, - jeigu jis vis dar neklausys manęs ar nepaisys įrodymų, ku­
riuos jam pateiksiu, tada pasiūlysiu tau iškelti jam civilinę bylą už
Džulės pagrobimą ir už psichologinį kankinimą, kurį ji dėl to patyrė.
Jei Benediktas manęs neklausys, galės pasiklausyti teisme ir užmo­
kėti stambios pinigų sumos čekiu.
- Ačiū tau, Polai, - padėkojo Ketrina, bučiuodama jį po to, kai jis
paspaudė ranką Tedui. - Sudie, - atsisveikino, jos balse galėjai iš­
girsti susijaudinimą. - Paskambink, kai būsi susitikęs su juo. - Ji va­
landėlę žiūrėjo, kaip jis žingsniuoja šaligatviu tolyn, paskui uždarė
duris ir pamatė Tedą, stebint ją keistu mąsliu žvilgsniu.
- Tavo balsas buvo labai liūdnas, tarytum amžinai atsisveikintum
su juo. Kodėl?
- Todėl, kad, - atsakė ji, kaltai žiūrėdama, - iš tiesų esu baisus
žmogus, nevertas meilės tokio nuostabaus žmogaus kaip tu.
- Nesupratau? - paprašė paaiškinti kreivai šyptelėjęs.
- Yra kai kas, ko nepaminėjau nei tau, nei Polui, - pripažino ji. -
Matai, Džulė galbūt mano, kad jai reikia tiktai Žako atleidimo, bet iš
tikrųjų ji trokšta paties Žako, vyro. Visada jo norėjo. Net tada, kai jis
buvo gaudomas bėglys. Jeigu Polas pasieks savo tikslą, Džulė atgaus
daugiau negu ramybę. Ji atgaus Zakarį Benediktą.
- Tas vyrukas vėl tapo sėkmės išlepinta kino žvaigžde. Šį vaka­
rą per televiziją matei jį apspistą moterų. Matei, kokiuose rūmuose
jis gyvena. Jam nereikia Džulės Matison.
- Aš skaičiau laišką, kurį jis parašė jai, - pasakė Ketrina tvirtai
tikėdama tuo, ką sako, ir ramiai apžiūrinėdama savo manikiūrą. - Tai
buvo meilė, tikra meilė. Bent aš taip manau. - Pakeldama akis, šyp­
sodama pridūrė: - O jeigu jis tikrai ją mylėjo, tada tegu jis verčiau
tikisi, kad ir mažytė Džulė Matison vis dar nori jo po to, ką jis pri­
vertė ją iškęsti. Ji supykusi, Tedai. Giliai viduje įniršusi, baisiai įnir­
šusi už neteisybę, kurią per jį patyrė. Ji kaltina save praradusi tikė­
jimą Žaku, bet kaltina ir už viską, ką jis tyčia leido jai patirti, prade­

• 589 •
dant jos pagrobimu ir melu apie savo brolio mirtį, atsisakymu skai­
tyti jos laiškus ir pasimatyti su ja, kai nuvyko pas jį į kalėjimą pasi­
kalbėti.
- Ji visą laiką juokiasi ir dažniausiai nuoširdžiai, - prieštaravo Te­
das, nes negalėjo galvoti kitaip. - Šį vakarą ji mus vertė kvatoti su­
siėmus už pilvų, kai pasakojo apie tai, kaip netyčia klijais apipylė di­
rektoriui kostiumą.
- Ji supykusi, - priešgyniavo Ketriną, - ir turi tam teisę. Iš teisy­
bės tikiuosi būti netoliese, kai ji jam duos tai, ką jis pelnė. Tai bus
jo asm eninės vertės išbandymas, jeigu jis sugebės tai priimti ir
įveikti.
- O jeigu negalės ar nenorės kvaršinti sau galvos?
- Tada ji bus išgujusi jį iš savo širdies, susitaikiusi su juo ir vis
dar galės gauti Polą.
Atsistodamas ir gesindamas lempą, jis paklausė:
- Ką tu palaikai, Ričardsoną ar Benediktą?
- Džulę.

Sėdėdamas saulėtame soliariume, Žakas atidžiai ana-

lizavo duomenis, kuriuos jam pristatė Metas, kad supažindintų su jo
finansiniais ištekliais. Lauke, anapus stiklo sienų, kurios buvo nu­
spalvintos, kad niekas negalėtų pažiūrėti į soliariumo vidų, kažkas
pašaukė jį vardu ir jis pakėlė akis ne tam, kad atsilieptų, bet kad pa­
simėgautų sugrįžus į namus ir pasidžiaugtų pažįstamu reginiu. Kito­
je stiklo pusėje vešli žalia veja leidosi žemyn ligi didžiulio lanko for­
mos plaukimo baseino su grakščiomis romėniškomis kolonomis ir
marmuro statulomis. Kiemo pakraštyje buvo tos pačios romėniškos
architektūros paviljonas svečiams - dabar visur knibždėjo žmonių.

• 590 •
Kol Žako nebuvo, jo nuomininkai tebelaikė jo sodininką, ir senstan­
čio vyriškio stropios priežiūros rezultatai buvo akivaizdūs: spalvin­
gos gėlės vešliai žydėjo po rūpestingai apkarpytais krūmais ir pavė­
singais medžiais.
Soliariumą supantis storas stiklas slopino už kelių pėdų vykstan­
čio pasilinksminimo, jau visai įsisiūbavusio, garsus, kur šimtas žmo­
nių šokinėjo jo baseine, naudojosi jo teniso kortais arba kaitinosi
saulėje. Likę trys šimtai svečių sugrįš vakare antrai šventės nakčiai
ir maisto tiekėjai jau ruošėsi baltoje palapinėje rytiniame vejos pa­
kraštyje.
- Kur Zakaris Benediktas? - moteris žaliu bikiniu šūktelėjo savo
draugams, nesuvokdama, kad Žakas galėjo ją matyti ir girdėti. - Aš
čia jau visą dieną, o dar jo akyse nemačiau. Pradedu galvoti, kad jis
legenda, neegzistuojanti tikrovėje. - Nenuostabu, kad ji dar nematė,
nes šitas namo sparnas buvo uždarytas visiems, išskyrus Metą ir
Meredit Karelus. Jie buvo vieninteliai tikri Žako namų svečiai, vie­
ninteliai žmonės, įleidžiami į jo vidinę šventovę. Todėl jis susiraukė,
išgirdęs kitos moters balsą koridoriuje, čia pat už soliariumo.
- Ei, ar kas nors matė Žaką? - Matyt, teks jiems pasirodyti, pa­
manė, jeigu tas šūkavimas nesiliaus, ir niekas jo neras.
Jam už nugaros tylus, išlavintas Meredit Farel balsas juokdama­
sis paklausė:
- Gal jūs matėt Zakarį Benediktą?
- Ne, deja, nemačiau, - nusijuokė Žakas, mandagiai pakildamas iš
vietos.
- Atrodo, visi jo ieško, - šaipėsi ji, dėdama ranką į ištiestą jo
delną.
Žakas pasilenkė ir pabučiavo jai skruostą, truputį išsigandęs nu­
degintas šilto jausmo, kurį pajuto Meto žmonai. Kol pats jos nepa­
matė prieš dvi dienas, Žakas buvo linkęs atmesti didžiumą Meto pa­
gyrimų savo žmonai ir šiaip jam nebūdingą aklą susižavėjimą, tačiau,

• 591 •
sutikus ją, įspūdis buvo didžiulis. M eredit Bankroft Farel buvo bū­
dinga ta laikysena ir grožis, kurį visada jai priskirdavo aukštuom e­
nės skilčių laikraščiuose autoriai, tačiau be jokios šaltos puikybės,
kurios tikėjosi Žakas. Užtat ji turėjo švelnumo, elegancijos ir natūra­
lios šilumos, kurie kaipmat jį nuginklavo ir jaudino.
- Girdėjau, - prisipažino jis, - Benediktas yra vienas iš tų neso­
cialių žmonių, kuriems nelabai patinka dideli, daug vietos užimantys
pobūviai, bent jau ne šitas.
Ji prablaivėjo, žvilgsniu ieškodama jo akių.
- Iš tiesų? Kodėl taip spėjat?
Jis nusišypsojo ir truktelėjo pečiais.
- Man regis, šiandien aš nekaip nusiteikęs.
Meredit svarstė, ar jai neprakalbus apie Džulę Matison, kaip jau
daug sykių buvo svarsčiusi per pastarąsias dvi dienas, bet Metas ne
tiktai prašė, bet net neleido minėti Džulės vardo.
- Ar aš jums netrukdau dirbti? - paklausė ji, žiūrėdama į storus
aplankus ant stalo šalia jo kėdės.
- Visai ne, man bus malonu pabendrauti su jumis. - Žakas apsi­
dairė aplinkui, ieškodamas žavios dvejų m etų Farelų dukrytės, kuri,
kaip jis tikėjosi, įlėks į kambarį kaip įprastai reikalaudama, kad jis ją
apkabintų. - Kur Marisa?
- Geria arbatą su Džo prieš pogulį.
- Mažoji koketė, - pasakė jis, dirstelėjęs į senovinį Sevro porce­
liano arbatos servizą, kurį prieš valandą buvo liepęs savo šeiminin­
kei išdėlioti ant stalo, - ji žadėjo su manimi gerti arbatą.
- Net negalvokit, - perspėjo Meredit, - leisti Marisai imti šiuos
puikius puodukus. Pastaruoju m etu ji ėmė manyti, kad atsigėrus
puodukus reikia mesti žemėn.
Taip besišnekučiuojant atžingsniavo Metas, kuris atrodė pailsė­
jęs, atsipalaidavęs ir linksmas.

• 592 •
 - Matyt, taip daro todėl, kad pasakiau, jog ji esanti princesė. To­
kia juk ir yra. Kur Džo? - paklausė jis. - Man reikia jį pasiųsti...
Tarsi vien užteko paminėti geraširdžio vairuotojo vardą, ir jis ste­
buklingai atsirado; Džo O’Hara ryžtingai jėjo į soliariumą, tačiau ne-
sišypsojo.
- Žakai, - tarė jis. - Jūsų šeimininkė susistabdė mane koridoriu­
je. Atrodo, pas jus atvyko svečias, kuris švystelėjo jai savo ženklu ir
baisiausiai sujaudino. Jis iš FTB. Pavarde Polas Ričardsonas. Jinai
nuvedė jį į biblioteką.
Patyliukais keikdamasis, kad jam teks kalbėtis su FTB agentu,
Žakas išėjo iš kambario.
- Žakai? - šūktelėjo Metas jam įkandin. Kai jis atsisuko, paklau­
sė: - Vienas? Ar su liudininkais?
Žakas dvejojo.
- Su liudininkais, jeigu neprieštarauji.
- Ar tu pasiruošusi, kad ir kas ten būtų? - pasiteiravo jis Meredit.
Ji linktelėjo ir abu pasivijo Žaką, eidami greta jo per ilgą korido­
rių į raudonmedžio paneliais iškaltą biblioteką.
Šiurkščiai ignoruodamas aukštą tamsaus gymio vyrą, kuris apžiū­
rinėjo knygas lentynose, Žakas palaukė, kol Metas ir Meredit susė­
do, tada pats atsisėdo už savo stalo ir piktai pareikalavo:
- Parodykit savo asmens pažymėjimą.
FTB agentas, kurį Žakas jau buvo matęs Meksike, ištraukė odinį
dėklą iš vidinės kišenės ir ištiesė.
- Nuotrauka netikusi, bet panaši į jus.
- Baikim tuos žaidimus, - atšovė Polas taip pat nemandagiai, ieš­
kodamas tinkamiausio būdo bendrauti su savo priešu. - Jūs puikiau­
siai žinojot, kas aš, vos tik mane pamatęs. Atpažinot iš Meksiko.
Benediktas tiktai gūžtelėjo.
- Bet kokiu atveju neketinu kalbėtis nei su jumis, nei su kuo ki­
tu iš FTB, nedalyvaujant mano advokatams.

• 593 •
 - Tai nėra oficialus vizitas, tai asmeninis. Toliau galėsit neištarti
nė vieno žodžio. Kalbėsiu tiktai aš.
Užuot pakvietęs jj sėstis, Benediktas, kryptelėjo galvą, rodyda­
mas į kėdę priešais savo stalą. Slopindamas apmaudą dėl tono, kurį
jau įgavo susitikimas, Polas atsisėdo, pasidėjo portfelį ant grindų ša­
limais ir atsegė užraktus.
- Iš teisybės norėčiau tai aptarti privačiai, - tarė per petį dirste­
lėjęs į vyrą ir moterį, stebinčius jį nuo sofos, iš pirmo žvilgsnio juos
atpažinęs, - nedalyvaujant ponui ir poniai Farelams.
- Man absoliučiai neįdomu, ko jūs norėtumėt, - atkirto Benedik­
tas. Atsilošęs odiniame krėsle, paėmė auksinį rašiklį, gulintį šalia
bloknoto ant stalo, ir ėmė ritinėti jį tarp pirštų. - Pasiklausykim, ką
jūs turit pasakyti.
Slėpdamas augantį įniršį, šaltai ir mandagiai Polas pradėjo:
- Pirmiausia norėčiau priminti jums, kad esat itin pažeidžiamas
dėl Džulės Matison pagrobimo. Jeigu ji apsispręstų pateikti jums
kaltinimus, turės puikią progą įkišti jus už grotų dėl to, ką esat jai
padaręs. Grynai dėl asmeninių paskatų, - pridūrė jis maloniai, - mie­
lai imčiausi šios bylos.
Polas stebėjo šaltą Benedikto veidą ir, neišvydęs jokios reakcijos
į savo pašaipą, pabandė kalbėti nuoširdžiai ir mandagiai:
- Klausykit, atsilygindamas už asmeninę garantiją, kad ji jūsų
neapkaltins, visa, ko prašau, - suteikti man penkias minutes ir ne­
pertraukiant mane išklausyti.
- Ar čia tikrai buvo mandagus prašymas, kurį ką tik išgirdau iš
jūsų?
Polas užgniaužė norą suknežinti jam veidą.
- Taip.
Benediktas dirstelėjo į laikrodį:
- Tokiu atveju jums liko keturios minutės ir penkiasdešimt se­
kundžių.

• 594 •
 - Jūs pažadėjot leisti man užbaigti?
- Jeigu sugebėsit tai padaryti per keturias minutes ir keturiasde­
šimt sekundžių. - Auksine plunksna jis ėmė bilsnoti į bloknotą, aiš­
kiai rodydamas nekantrumą, ir Polas atžariai pareiškė:
- Kad jūs neabejotumėt mano informacijos patikimumu ar jos pa­
grįstumu, noriu, kad suprastumėt, jog buvau atsakingas už jūsų by­
lą. Buvau Kytone, kai ji Kolorade buvo su jumis, buvau ten, kai ji
grįžo, ir esu tas, kuris nuolatos ją stebėjo, kai palikome Kytoną, nes
nujaučiau, kad bandys nusigauti pas jus ar jūs pas ją. Taip pat esu
tas, kuriam ji skambino tą vakarą prieš susitikdama su jumis Meksi­
ke. Dabar, - kalbėjo Polas įtaigiai, kai pasiekė tą vietą, kurią jam rei­
kėjo pabrėžti, - kad ir ką jūs galvojat, kad ir kaip žiniasklaida tai pa­
teikė, aš taip pat, be jokios abejonės, žinau, kad Džulė nenorėjo su­
sitikti su jumis Meksike tam, kad galėtų jus įvilioti į spąstus ir per­
duoti mums. Iš teisybės mano įstaiga nieko nežinojo apie jos planą
susitikti su jumis ligi to vakaro, kai ji turėjo tą padaryti. Ji galų gale
supanikavo ir paskambino man dėl dviejų priežasčių: likus trim die­
nom ligi jos išvykimo, ji nuvažiavo aplankyti jūsų senelės, Margare-
tės Stenhoup, vedama kažkokios kvailos minties jūsų labui užlyginti
seną šeimyninį priešiškumą. Užuot pasiekus tikslą, jai buvo pateikti
įrodymai, kad jūs prisipažinot atsitiktinai nušovęs savo brolį ir pas­
kui jūsų senelė pasakė jai pati tikinti, kad jūs tyčia nužudėt tą vaiki­
ną, o vėliau ir savo žmoną.
Polas tikėjosi, kad žodžiai tikrai sukels reakciją, bet, išskyrus
vieną raumenį, kuris ėmė trūkčioti Benedikto žande, paminėjus jo
brolį, nieko daugiau nebuvo, ir jis atkakliai tęsė toliau:
- Džulė grįžo iš Ridžmonto ir tą patį vakarą sužinojo, kad Lem­
ties aktoriams ir filmavimo komandai kažkas telefonu grasina, kaip
spėjama, tai esąs jūs, bet ji vis dar neįdavė jūsų mums. Ir tik išvy­
kimo išvakarėse, kai Tonis Ostinas buvo rastas negyvas, ji pagaliau
pranešė mums apie jūsų ketinimą susitikti su ja Meksike. - Jis vėl

• 595 •
palaukė, o Benediktas tebesėdėjo niekinamai stebeilydamas į jį, Po­
las nebeištvėrė: - Ar girdėjot mane, po galais! Pradžioje tai nebuvo
spąstai. Suprantat?
Benedikto veidas įsitempė, tačiau balsas buvo grėsmingai tylus:
- Dar vieną kartą kreipsitės į mane tokiu tonu, ir aš pats jus iš­
mesiu ant jūsų subinės, nors ir prižadėjau jus išklausyti. - Ir sarkas­
tiškai pridūrė. - Ar supratot?
Prisiversdamas sau priminti, jog yra čia tik dėl Džulės, Polas
glaustai pasakė:
- Baikim tas vaikėziškas peštynes. Akivaizdu, kad nemėgstam
vienas kito, tad liaukimės. Atvykau čia ne tam, kad rodyčiau jums
savo priešiškumą, atvykau įrodyti, kad Džulė iš pradžių nepaspendė
jums spąstų Meksike. Iš tikrųjų tai, ką ji pamatė ten, taip pat jūsų
atsisakymas leisti jai paaiškinti ar atsakyti į jos laiškus, įskaudino ją
labiau, negu jūs galit žinoti ar įsivaizduoti. Jos šeima susirūpinusi
dėl jos, aš taip pat.
- Jūs? - įžūliai pasismagindamas pakartojo jis. - Įdomu, kodėl?
- Dėl to, kad, priešingai negu jūs, jaučiuosi atsakingas už tą
vaidmenį, kurį suvaidinau Meksike, ir už žalą, kurią jai padariau.
Pasiėmęs portfelį, Polas ištraukė iš jo didelį voką, paskui užsegė
portfelį, atsistojo, ir su pasidygėjimu sviesdamas voką ant savo prie­
šo stalo, pasakė:
- Ir dėl to, kad esu ją įsimylėjęs.
Benediktas nesiekė jo paimti, net nežvilgterėjo.
- Kažin kodėl tas jūsų pareiškimas manęs nestebina? - tyčiojo­
si jis.
- Gal jūs aiškiaregis, - atšovė Polas. - Šiaip ar taip, įrodymai ten,
viduje: dvi vaizdajuostės ir laiškas. Nepasikliaukit mano žodžiais,
Benediktai, pažiūrėkit pats. O tada, jeigu turit nors krislelį padoru­
mo, darykit ką nors, kad palengvintumėt jos kančias.

• 596 •
 - Kaip manot, kiek prireiks jos kančioms palengvinti? - piktai ir
sarkastiškai paklausė jis. - Vieno milijonų dolerių? Dviejų? Dvigubai
daugiau, nes abu planuojat pasidalinti grobį?
Įsirėmęs delnais į Benedikto stalą, Polas pasilenkė į priekį ir
įsiutęs iškošė pro dantis:
- Reikėjo leisti policijai duoti jums per galvą kelyje ligi Teksaso
sienos!
- Tikrai? Tai kodėl neleidot?
Išsitiesęs Polas perskrodė jį niekinančiu žvilgsniu.
- Dėl to, kad Džulė privertė mane pasižadėti, prieš įduodama
jus, kad niekam neleisiu jūsų skaudinti. Vienintelis dalykas, kurį ji­
nai jums pamelavo, buvo jos nėštumas. Tai padarė tik dėl to, kad
leistumėt jai pas jus atvykti. Tikriausiai buvo netekusi proto, many­
dama, kad įsimylėjo jus, beširdę, arogantišką išperą.
Tai išgirdęs Benediktas pakilo nuo kėdės ir ėmė sukti ratus ap­
linkui stalą.
- Pabandykit, - kvietė Polas, prie šonų ištiesęs rankas. - Prašau,
ekrano žvaigžde, pabandykit. Smokit pirmą smūgį, kad galėčiau už­
baigti.
- Užteks! - sugriaudėjo Metas Farelas, griebdamas Žaką už alkū­
nės. - Ričardsonai, jūs jau išnaudojot savo penkias minutes. O’Ha-
ra! - sušuko jis. - Palydėkite poną Ričardsoną ligi durų.
Džo O’Hara akimirksniu atsirado kambaryje iš tarpdurio, kur
slapčia klausėsi:
- Puiku, pasidarė labai įdomu, - pasakė jis. Žiūrėdamas į Polą Ri­
čardsoną su šiokia tokia pagarba, jis plačiu mostu parodė duris ir nu­
sistebėjo: - Niekada nesu matęs policininko, vilkinčio kostiumą, pa-
siruošusio nepaisyti savo ženklo ir paleisti į darbą kumščius. Leiskit
palydėti iki automobilio.
Jo humoras nepajėgė išsklaidyti įtampos, kuri jam išėjus liko tvy­
roti kambaryje.

• 597 •
 - Manau, mums derėtų eiti, - pasiūlė Metas.
- O aš manau, - nesutiko Meredit, atitraukdama išgąstingą
žvilgsnį nuo abiejų vyrų, - mums reiktų palaukti, kol Žakas pasižiū­
rės į įrodymus tame voke. - Ji pasisuko į Metą: - Ir dar manau, kad
jau m etas jums pasakyti, kad aš nė kiek neabejoju, jog Džulė labai
jus mylėjo. Taip pat tikiu, kad visa, ką sakė Ričardsonas, teisybė.
- Jei jūs taip galvojat, Meredit, - atšovė Žakas kandžiai ir sarkas­
tiškai, - siūlau pasiimti tuos įrodymus ir pačiai pasižiūrėti! Paskui
galėsit sudeginti.
Metas iš įsiūčio išblyško.
- Duodu tau penkias sekundes atsiprašyti mano žmonos.
- Man užteks ir dviejų, - atšovė Žakas, o Meredit nusišypsojo
anksčiau už Metą, nes ji klausėsi jo žodžių, o ne tono. Ištiesęs savo
ranką jos delnui paspausti, Žakas niūriai nusišypsojo: - Atsiprašau
už savo toną. Buvau nedovanotinai šiurkštus.
- Ne nedovanotinai, - paprieštaravo ji, įdėmiai žiūrėdama jam į
akis, lyg kažko ieškotų. - Tačiau priimsiu, jeigu atsiprašot. Ir, jeigu
jūs neprieštaraujat, aš paimsiu tą voką.
- Kadangi jūsų vyras vis dar svarsto, ar smogti man, ir kadangi
aš tą smūgį jau užsidirbau, - be jokių emocijų pasakė Žakas, - nema­
nau, kad turėčiau rizikuoti, dabar jums atsakydamas neigiamai.
- Manau, elgiatės labai išmintingai, - atsakė ji dabar, besijuokian­
čiu žvilgsniu žiūrėdama į savo vyrą. - Paėmusi nuo stalo voką, ji įsi­
kibo Metui į parankę. - Buvo metas, kai, vos išgirdęs minint mano
vardą, tu panašiai įsiusdavai, - švelniai priminė jam, aiškiai stengda­
masi išsklaidyti tarp dviejų vyrų likusią įtampą.
Rūsti jo išraiška dingo ir jis nenorom nusišypsojo:
- Ar aš buvau toks pat asilas kaip Žakas?
Ji nusijuokė:
- Na, štai ir klausimas, dėl kurio aš garantuotai susipešiu su vie­
nu iš jūsų.

• 598 •
 Metas meiliai pakedeno jai plaukus ir prisitraukė ją prie savęs.
- Pasimatysim pobūvyje, kai persirengsim, - šūktelėjo ji per pe­
tį, kai jie ėjo lauk.
- Puiku, - atsakė Žakas, žiūrėdamas, kaip jie eina; žavėdamasis
jų artumu vienas kitam ir tuo, kaip tai pakeitė Metą. Sykį, nelabai
seniai, Žakas vaizdavosi, kad jis ir Džulė... Įsiutęs vien dėl to, kad ji
įsibrovė į jo mintis, priėjo prie lango ir praskleidė užuolaidas. Nebu­
vo tikras, ko labiau nekenčia - jos išdavystės ar savo patiklumo. Jį,
trisdešimt penkerių metų vyrą, ji taip pažemino, kad jis išliejo savo
širdį kvailais meilės laiškais ir valandų valandas stebeilijo į jos at­
vaizdą, nekalbant jau apie tai, kad rizikavo savo galva, pirkdamas jai
patį puikiausią sutuoktuvių žiedą pas vieną geriausių juvelyrų Pietų
Amerikoje. Gėda ir pasidygėjimas savimi, kuriuos jis jautė dėl viso
to, beveik nustelbė pažeminimą, patirtą, kai, paklupdytas ant kelių,
buvo mušamas pusės pasaulio akivaizdoje. Ji ir už tai buvo atsakin­
ga. Ir kiekvienas žmogus, turintis televizorių, pažino ją - jie žinojo,
kad jis buvo toks aklas, beprotiškai apkvailintas mažo miestelio mo­
kytojos, kad rizikavo savo gyvybe, norėdamas ją gauti.
Ryžtingai išgujęs ją iš savo galvos, Žakas pažvelgė į lauką, į gau­
sėjančią popiečio šventei besirenkančią minią. Glena Klouz kalbėjo­
si su Džulija Roberts. Ji pažvelgė aukštyn, pamatė jį stovint prie
lango ir pamojo ranka.
Žakas sveikindamas taip pat pakėlė ranką. Ant jo vejos stovėjo
kelios gražiausios pasaulio moterys, daugelis jų pasiekiamos jam
vos pirštu pamojus. Aukštai į lango rėmą atrėm ęs ranką, Žakas ap­
žiūrinėjo jas, ieškodamas vienos, kuri ypatingai išsiskirtų ir trauktu
jį - tokios, kuri turėjo itin gražias akis, švelnias lūpas ir storus svei­
kus plaukus - tokios, kuri turėtų šilumos, sąmojo ir tikslą, ir idea­
lą... tokios, kuri ištirpdytų ledą jo viduje. Jis pasitraukė nuo lango ir
pasuko į didįjį miegamąjį pasikeisti drabužių. Pasaulyje nebūtų užte­
kę deglų atitirpdyti jam ir leisti jaustis taip, kaip jis jautėsi Kolora-

• 599 •
de, ir net jeigu tai buvo įmanoma, jis niekada nebesileistų, kad jam
vėl tai nutiktų. Nesielgs kaip koks iš meilės apakęs asilas: jam tik­
riausiai buvo pasimaišęs protas. Be abejo, jį paveikė laikas ir vieta.
Normaliomis aplinkybėmis jis niekada šito nebūtų jautęs jokiai gyvai
moteriai. c
Jis bus dėmesingesnis savo svečiams, negu buvo ligi šiol, prisie­
kė sau. Nežinia kodėl, vos po šešių savaičių kai kurie atgautos kar­
jeros džiaugsmai jau pradėjo blėsti. Buvo išsekęs, pamanė jis, atsags­
tydamas marškinius. Per trumpą laiką, per šešias savaites, jis ne tik
susitiko su šešiais prodiuseriais, penkiais studijų vadovais, nesuskai­
čiuojama daugybe kitų verslo partnerių, jis taip pat perskaitė dešim­
tis scenarijų, sugebėjo susitarimais iškraustyti nuomininkus iš abie­
jų savo namų, pasamdyti naują personalą, atnaujinti sutartis su kai
kuriais senaisiais, nusipirkti du automobilius ir užsisakyti lėktuvą.
Jam reikia atsipalaiduoti ir mėgautis sėkme dabar, kai ji vėl jam nu­
sišypsojo, nusprendė jis, sviesdamas marškinius ant lovos. Užpakaly
jo prasivėrė durys ir jis, uždėjęs rankas ant diržo, atsisuko.
- Visur tavęs ieškojau, Žakai, - pasakė raudonplaukė, viliojančiai
šypsodama ir ryžtingai eidama pirmyn, krūtims gundančiai veržian­
tis pro liemenėlės viršų, klubams linguojant šilko kelnėse, brange­
nybėms blykčiojant ant riešų ir pirštų. - Ir užklupau tave kaip tik
tuo metu, kai tu ketini nusirengti. Ar tai ne stulbinantis sutapimas?
- Stulbinantis, - pamelavo jis, mėgindamas prisiminti, kas, po ga­
lais, ji tokia. - Bet ar ne tam skirti miegamieji?
- Jie ne tik tam, - sušnibždėjo ji, braukdama rankomis aukštyn
jam per krūtinę.
Jis švelniai paėmė jos rankas tarp savo delnų.
- Vėliau, - pasakė jis, apsukdamas ją ir ryžtingai pastūmėdamas
durų link. - Man reikia į dušą, o paskui turiu iš čia išeiti ir vaidinti
šeimininką.

• 600 •
 73
- Fantastiškas pokylis, Zakari, - su niekuo nesupai­
niojamas balsas pašaipiai kuždėjo jam į ausj, - bet kur tu rasi tiek
beždžionių, norinčių vilkėti prašmatnius drabužius?
Šiepdamasis Žakas nusigręžė nuo grupės, kuri šnekėjosi su juo
šalia baseino ir, apglėbęs ranka ją per pečius, prisitraukė prie savęs.
- Tikėjausi, kad ateisi.
- Kodėl, kad išblaškyčiau nuobodulį? - paklausė ji, apžvelgdama
pokylį, kuris pirmą valandą dienos jau buvo pačiame įkarštyje.
Kai ji norėjo nueiti, jis tvirčiau apkabino ją.
- Pabūk su manimi, - juokavo jis. - Ervinas Levainas artinasi
prie mūsų ir jis ketina prikibti prie manęs dėl filmo, kurį Empire no­
ri man duoti. Būk šalia manęs ligi vakaro.
- Bailys, aš tau parodysiu, kaip su tuo reikia dorotis. - Nepaisy­
dama įspėjančio jo spustelėjimo, ji ištiesė ilgus pirštus lakuotais na­
gais. - Ervinai, mielasis, - murkė ji, bučiuodama jam skruostą, - Ža­
kas nori, kad tu išeitum ir leistum jam ramiai mėgautis pokyliu.
- Tu, Barbra, kaip visada bjauri, ar ne? - piktai pasakė jis.
- Gražiai suveikta, - sausai pastebėjo Žakas, stebėdamas, kaip ant­
ras vyriškis po minutės įžeistas nudrožė šalin. - Mano agentas šiuo
metu panašiai veikia daugelį žmonių, kai ima kalbėti apie pinigus.
- Galas nematė to tavo agento. Kodėl tu, menkysta, neatsakinėjai
į mano laiškus? Žinok, aš bet kam nesiuntinėju siuntinių į kalėjimą.
- Todėl, kad man buvo gėda, ir aš nenorėjau labdaros. O dabar
užsičiaupk ir paniūniuok ką nors gražaus, kol mes čia sukiosimės.
Juokdamasi ji apglėbė jį per liemenį ir pradėjo tyliai dainuoti:
- Žmonės, žmonės, kuriems reikia žmonių, laimingiausi žmonės.

• 601 •
 74
- Užteks! - Meredit pašoko nuo sofos svetainėje, kur
ji, M etas ir Džo O’Hara žiūrėjo vaizdajuostes, paliktas FTB agento.
Braukdama ašaras iš akių kampučių, ji visus „įrodymus" sukišo į vo­
ką. - Priversiu Zakarį Benediktą tai pažiūrėti, net jeigu man pirmiau
te k tų jį surišti!
- Meredit! - švelniai tarė Metas, čiupdamas ją už riešo. - Dėl
Džulės tu buvai teisi, matau tai, bet aš pažįstu Žaką. Nepriversi jo
žiūrėti, kol jis nebus tam pasirengęs
Ji dvejojo galvodama, o paskui ryžtinga šypsena nušvietė jai veidą.
- Taip, galiu jį priversti, ir žinau kaip!
Jis atsistojo.
- Jeigu pasiryžusi bandyti, eisiu drauge ir laikysiu, kol jį riši.
- Tai negelbės, - pareiškė ji. - Tu neteksi kantrybės, bet jeigu
tavęs ten nebus, aš labai puikiai tavimi pasinaudosiu, kad sugėdinu­
si priversčiau žiūrėti.
- Abejoju.
- Leisk man pabandyti, - paprašė ji, pasilenkdama ir bučiuodama
jam sprandą. - Jei man prireiks pagalbos, ateisiu ir atsivesiu tave.
Nespėjus jam užprotestuoti, ką jis jau atrodė ketinąs daryti, M e­
redit atstūm ė terasos duris ir nudrožė per veją už namo. Pamačiusi
Žaką stovint prie baseino, apsuptą grupės kino žvaigždžių ir studijų
vadovų, ji iškėlusi aukštyn smakrą nužygiavo į tą pusę, jos itališ­
kiems sandalams tyliai taukšint į basus kulnus, kai ji sąmoningai
lankstu apėjo baltašvarkius padavėjus, nešiojančius padėklus, ir bū­
rius svečių, apšnekančių vieni kitus.
Žakas juokėsi iš kažkokio anekdoto, kai pastebėjo Meredit einant
per kiemą su didžiuliu rudu voku rankoje, ir jo šypsena išblėso.
- Aš atsiprašysiu minutėlei, - tarė Barbrai ir prisimerkė žiūrėda­
mas į voką.

• 602 •
 - Spėliojau, kur judu su Metu, - pasakė jis sąmoningai kuo ža­
viau šypsodamas ir tuo pat metu vengdamas pažiūrėti į voką jos
rankoje. - Jūs dar nepersirengėt?
- Mes buvom svetainėje ir kai ką žiūrėjom, - paaiškino ji, ir Ža­
kas suprato, kad jos akys atrodo taip, tarsi ji būtų verkusi. - Ar ga­
liu pasikalbėti su jumis akis į akj?
- Vyksta pokylis, - išsisukinėdamas tarė jis. - Eime su manimi ir
aš jus pristatysiu Kevinui Kostneriui. Vakar vakare prašė mane su­
pažindinti su jumis.
- Vėliau, - atkakliai spyriojosi ji. - Šis reikalas tikrai negali laukti.
Žakui nieko kito nebeliko, jis linktelėjo ir nusekė paskui ją į vidų,
o paskui koridoriumi į biblioteką.
- Kas jums šovė j galvą? - papriekaištavo jis, sėsdamas ant sta­
lo krašto ir degdamas lempą, kai Meredit užtraukinėjo ant langų
užuolaidas, panardindama kambarį beveik į visišką tamsą.
Nusisukusi nuo lango, ji priėjo artyn ir atsistojo priešais jį.
- Šito voko turinys mano galvoje.
- Prašiau sunaikinti tai, kas viduje.
- Taip, prašėt, - atšovė ji, žiūrėdama į jį kaip šalta šviesiaplaukė
žiežula. - O dabar turiu kai ko paklausti.
- Ko?
- Ar jaučiat kokį įsipareigojimą mano vyrui už visa, ką jis jums
padarė, kol buvot kalėjime?
Žakas atsargiai linktelėjo.
- Gerai. Metas negrasins jūsų draugystei, prašydamas už atlygi­
nimą paslaugos.
- Bet tai padarysit jūs, - nusprendė jis.
- Jūs teisus. Kaip atlyginimo už tuos ištikimybės ir pagalbos m e­
tus, jo vardu prašau vienos paslaugos. Mes norim, kad jūs atsisėstu-
mėt, peržiūrėtum ėt tas vaizdajuostes ir perskaitytum ėt voke esantį
laišką.

• 603 •
 Žako smakras sustingo, bet jis linktelėjo ir atsistojo.
- Vėliau.
- Ne, dabar.
Jis piktai dėbtelėjo į ją šiek tiek iš viršaus, tačiau nesėkmingai.
- Aš labai mažai prašau, - nenusileisdama reikalavo ji. - Tik pus­
valandžio jūsų brangaus laiko.
- Puiku, - atšovė jis. - Ar leisit man vienam tai padaryti, ar no­
rėsit mane stebėti, kad įsitikintumėt, jog laikausi žodžio?
Laimėjusi ji nusileido su paperkančiu meilumu.
- Tikiu jūsų žodžiu. Ačiū. - Ji nuėjo prie vaizdo magnetofono, įki­
šo pirmąją kasetę, įjungė ir padavė jam nuotolinio valdymo pultą. -
Pirmoje vaizdajuostėje spaudos konferencija, kurioje Džulė kalbėjo
vienai ar dviem dienom prabėgus, kai ji paliko jus Kolorade. Ar jau
matėt?
- Ne, - atrėžė jis.
- Gerai, tokiu atveju jūsų laukia trigubas šokas. Antroji vaizda­
juostė akivaizdžiai buvo nufilmuota kažkokio mėgėjo, kai buvot areš­
tuojamas Meksike. Atidžiai stebėkit Džulę.
Jai išėjus Žakas spustelėjo įjungimo mygtuką nuotolinio valdymo
pulte, tačiau pats atsistojo ir nuėjo prie baro. Vien tik paminėjus
Džulės Matison vardą, jis prisiminė savo kvailą patiklumą ir jį apė­
mė noras pasiskandinti alkoholyje. Mintis, kad jam teks į ją žiūrėti
čia, šiame kambaryje, namuose, privertė jį ilgai ir sodriai keiktis, kai
metė į stiklinę ledo kubelius ir pylė alkoholį, kurį rado artimiausia­
me grafine. Jam už nugaros mažo miestelio, kuriame Džulė gyveno,
meras pranešė, kad tuoj įvyks spaudos konferencija ir visi turėtų pa­
garbiai elgtis. Paniekinamai nusivaipęs, Žakas grįžo prie stalo, prisė­
do ant jo ir sukryžiavo rankas. Nors ir buvo pasiruošęs matyti ir gir­
dėti ją, krūptelėjo, kai nepamirštamas jos veidas pažvelgė į jį, tam­
sius plaukus surišusi kaspinu. Kai Džulė prašneko, pirmiausia Žakas
kiek nustebo, kad ji tokia rami priešais gal du šimtus reporterių.

• 604 •
 Po kelių minučių Žakas palengva pastatė ant stalo stiklinę ir su­
siraukė, negalėdamas patikėti tuo, ką girdėjo. Nors jis ir buvo iš­
siuntęs ją iš Kolorado, ketindamas sutrypti bet kokį jos jausmą, ku­
rį ji puoselėjo jam, ji žiūrėjo į kamerą labai sėkmingai stengdamasi
pavaizduoti savo nelaisvę kaip išdaigą, o patį Žaką - kaip išradingą
herojų, kuris linksmai sutrukdė jos bandymui pabėgti poilsio aikšte­
lėje, paskui, per antrąjį bandymą, rizikavo gyvybe, gelbėdamas ją iš
upelio.
Kai baigė skaityti pranešimą ir iš visų pusių pasipylė reporterių
klausimai, ji nesiliovė šypsojusi, tuo pat m etu labai skrupulingai
stengdamasi išvengti neapkaltinusi Žako, duodama paaiškinimus,
kurie, kaip žinojo Žakas, buvo sąžiningi, tačiau neišsamūs. Kai vie­
nas reporteris paklausė, ar Žakas grasinęs jai pistoletu, o Žakas ži­
nojo, kad buvo tą daręs, ji išvengė klausimo juokdamasi: „Žinojau,
kad jis turi ginklą, mačiau jį, ir man to užteko, kad įsitikinčiau, bent
pradžioje, jog man nederėtų susigrumti, arba kritikuoti senus jo f i l ­
mus
Jis susitvardė nenorom nusišypsojęs iš jos sąmojo; Žakas griežtai
priminė pats sau, kad gal ji visa tai sakė, manydama, kad jis gali pa­
matyti jos interviu ir būti greičiau išviliotas iš savo slėptuvės. Ta­
čiau po minutės, kai ji buvo paklausta, ar ketinanti pateikti jam kal­
tinimus dėl pagrobimo, jis pamatė, kaip ji linksmai nusišypsojo,
užuot kalbėjusi apie tai, kas būtų buvę, ir pašmaikštavo: „Nemanau,
kad sulaukčiau nuosprendžio. Noriu pasakyti, jeigu tarp prisiekusiųjų
būtų moterų, jos beregint jį išteisintų, vos tik išgirdusios, kad jis atlik­
davo pusę ruošos darbų gaminant valgį ir tvarkant namus “.
Žakas siekė gėrimo, bet po akimirkos jos atsakymas į klausimą
privertė jį vėl pastatyti stiklą, negalėdamas patikėti, jis suraukė ant­
akius: „Panele Matison, ar norit pamatyti Zakarį Benediktą sugautą?“
„Kaip galima norėti, kad žmogus, kuris buvo neteisėtai įkištas į
kalėjimą, būtų vėl ten sugrąžintas? Nežinau, kaip prisiekusieji nuteisė

• 605 •
jį už žmogžudystę, bet tikrai žinau, kad jis ne daugiau už mane suge­
bėtų nužudyti žmogų. Jeigu sugebėtų, dabar čia nestovėčiau, nes, kaip
ju m s prieš kelias minutes aiškinau, aš ne kartą rizikavau pabėgti.
Taip pat norėčiau, kad jūs prisimintumėt, jog jam pamanius, kad mus
aptiko sraigtasparnis, jis pirm iausia rūpinosi mano saugumu, ne sa­
vo. Norėčiau, kad šio žmogaus medžioklė būtų nutraukta, o byla - per­
žiūrėta. “
Žakas paėmė nuotolinio valdymo pultą, ketindamas atsukti juostą
atgal ir dar kartą paklausyti paskutinio jos atsakymo, ieškodamas jos
veide gudrumo ar apgaulės požymių, tačiau, išgirdus kitą klausimą,
jo pirštas ant mygtuko sustingo: „Panele Matison, ar jū s įsimylėjusi
Zakarį Benediktą? “
Jis stebėjo, kaip ji dvejojo, o paskui pakėlė akis į kamerą ir švel­
niai šypsodama atsakė: „Vienu ar kitu metu dauguma šios šalies mo­
terų galbūt įsivaizdavo įsimylėjusios Zakarį Benediktą. Dabar, kai j į
pažįstu, manau, kad jos pasirodė labai protingos. J is..." Ji sudvejojo,
o paskui nežymiai virptelėjusiu balsu baigė: „Jis vyras, kurį bet k u ­
riai moteriai lengva pam ilti“.
Žakas, atsuko juostą kiek atgal, kad dar sykį išgirstų du paskuti­
nius atsakymus, stebėdamas ekraną, tyrinėdamas Džulės veidą ir
balso intonacijas, ieškodamas užuominos apie ten slypinčią klastą,
kurią žinojo esant. Negalėjo rasti. Ką matė ir girdėjo, buvo drąsi ir
išdidi laikysena ir visa tai, ką jis joje mylėjo Kolorade.
Tikindamas save, kad kažko nepastebėjęs, kažkokios klastos, pa­
slėpto motyvo šitaip elgtis milijonų žmonių akivaizdoje, jis iš karto­
ninės dėžutės išėmė antrąją vaizdajuostę, atsistojo ir įkišo ją į mag­
netofoną. Šį kartą nuėjo už rašomojo stalo ir atsisėdo. Prisivertė
žiūrėti sceną, kurios niekada nepamirš, sceną, kuri parklupdė jį ant
kelių, pažemino prieš pasaulį, ir viskas įvyko dėl to, kad prarado
protą dėl mažos klastingos melagės...
Kuri prisipažino pasauliui mylinti jį.

• 606 •
 Nors jis ją pagrobė.
Ir išsiuntė iš Kolorado pasakęs, kad ji nesuvokianti skirtumo tarp
meilės ir sekso.
Žakas buvo taip nugrimzdęs mintyse, kad prabėgo valandėlė, kol
suprato, kas vyksta ekrane. Jo žandai įsitempė, kai pamatė save,
stumiamą prie sienos, ir policiją, dedančią jam antrankius. Visi kly­
kė, šaukė, tas, kuris filmavo, sukiojo kamerą aplinkui, stengdamasis
atsekti balsą moters, klykiančios, kad kažkas yra žeidžiamas.
Tada Žakas pasilenkė į priekį ir negalėdamas patikėti žiūrėjo,
kaip Džulė bandė prasibrauti pro policiją, klykdama: „Nesužeiskit jo !“
Jis matė Ričardsoną ją griebiant už pečių, traukiant ją atgal, ir matė,
kaip ji verkė, žiūrėdama, ką jie daro Žakui.
Kameros objektyvas grįžo atgal prie Žako ir Hedlio, ir Žakas išvy­
do, kad Hedlis ką tik paėmė vestuvinį žiedą, kurį Žakas turėjo savo
kišenėje. Kamera sekė Hedlį, lydėdama jį ligi Džulės, kuri ištiesė
ranką, reaguodama į tai, ką jai sakė Hedlis, ir kai ji pažvelgė žemyn
į savo delną, ėmė isteriškai verkti, prie krūtinės spausdama žiedą.
Žaką jos iškankintas veidas privertė kilstelėti nuo kėdės, o pas­
kui prisivertė atsisėsti ir žiūrėti, kas, kaip jis žinojo, turėjo įvykti.
Viskas buvo taip, kaip jis prisiminė... meksikiečių policija stūmė ji
pirmyn, paskui, kai jis atsidūrė beveik greta Džulės, Hedlis juos su­
stabdė. Tas, kas filmavo, kiek įsidrąsino ir priėjo arčiau, nes net gar­
sas buvo aiškesnis. Bet Žakui nereikėjo nieko girdėti. Ką pasakė
Hedlis, visam gyvenimui įsirėžė Žakui į sąmonę. „Panele Matison,
buvau labai šiurkštus. Dar nespėjau jum s padėkoti už bendradarbiavi­
mą. Jeigu nebūtumėt mums padėjusi įvykdyti šito plano, Benedikto
niekada niekas nebūtų sugavęs".
Žakas prisiminė, kaip riaumodamas jį perskrodė šaltas smūgis ir
pamatė save filme, iškamuoto įniršio kupinu žvilgsniu žiūrintį į ją
prieš tai, kaip jis trūktelėjo rankas, mėgindamas priversti juos iš ten
išvesti...

• 607 •
 O tada filme, kaip ir oro uoste, užvirė tas pragaras. Staiga jis su­
klupo, buvo daužomas... Tik girdėjosi dar vienas triukšmas - Žakas
tai pamatė dešiniajame ekrano kampe, ir atsistojęs priėjo arčiau prie
televizoriaus, kad geriau įžiūrėtų: Džulė tikriausiai pašėlo, o kai jie
ėmė jį mušti, ji puolė Hedlį, raudodama ir nagais draskydama jam
veidą, daužydama jam krūtinę, o kai Ričardsonas ją atitraukė, ji du
sykius žiauriai spyrė Hedliui į slėpsnas. Paskui ji nualpo, ir Ričard­
sonas ėmė šaukti daktaro, kai Žakas buvo velkamas iš oro uosto.
Širdžiai ėmus plakti giliais skausmingais dūžiais, Žakas atsuko
juostą atgal, tik šį kartą jis neatitraukė akių nuo Džulės veido ir tai,
ką matė, suspaudė jam paširdžius. Ranka jam drebėjo, kai jis išėmė
laišką iš voko ir išskleidė jį.

Brangieji Mama ir Tėti, brangieji Karlai ir Tedai,

Tuo metu, kai skaitysit šį laišką, jau žinosit, kad išvykau pas
Žaką. Nesitikiu, kad atleisit man už tai, ką darau, bet noriu,
kad gal jūs bent kada nors galėsit tą suprasti.

Myliu jį.

Taip labai noriu nurodyti jums ir svarbesnių priežasčių, negu

tiktai tą vieną ir mėginau jų sugalvoti, bet atrodo, daugiau jų
nėra. Gal dėl to, kad svarbi tiktai ši...

Man išvykus, jūs išgirsit apie Žaką dar daugiau baisių gandų
ir piktų spėliojimų iš reporterių, policijos ir žmonių, niekada
jo nepažinojusių. Aš taip norėčiau, kad jūs būtumėt galėję jį
pažinoti. Nes tai neįmanoma, palieku jums kai ką jo, kas nors
probėgšmiais parodys, koks žmogus jis iš tiesų. Tai nuorašas
laiško, labai asmeniško parašyto man. Maža dalis laiško bus

• 608 •
 išimta ne dėl to, kad ten būtų kas nors, kas galėtų pakeisti
jūsų nuomonę, bet dėl to, kad tai liečia kitą žmogų ir ypatin­
gą paslaugą, kurią tas žmogus padarė mums abiem. Kai skai­
tysit Žako laišką, manau, suprasit, kad vyras, kuris jį parašė,
mylės ir globos mane kaip galėdamas. Mes susituoksim, kai
tik būsim drauge.

Žakas atsilošė ir užsimerkė, draskomas kančios ir švelnumo dėl

to, ką buvo matęs ir perskaitęs. Regėjo iškamuotą jos veidą, kai bu­
vo surakinamas, girdėjo jos švelnų balsą per vienintelį jų pokalbį te ­
lefonu. „Aš taip myliu tave... negaliu liautis tavęs mylėjusi... Patau­
pyk savo maldas vėlesniam laikui, mielasis. Tau nudils keliai, kai ten
atvyksiu... meldžiantis, kad aš leisčiau tau naktį nors kiek pamiegoti,
meldžiantis, kad aš liaučiausi gim džiusi tau vaikelius..." Prieš dau­
gelį savaičių jis spėjo, kad ji pamelavo, sakydama esanti nėščia, bu­
vo tvirtai įsitikinęs, kad taip ji norėjo įvilioti jį į spąstus.
Visa kita buvo teisybė.
Džulė Kolorade, griaunanti jį į sniegą... naktį gulinti jo glėbyje,
atsiduodanti jam nesavanaudiškai ir aistringai uždegdama jį beprotiš­
ku geismu ir versdama patenkinti ją taip, kaip jinai patenkino jį...
Džulė spindinčiomis akimis, melodingu juoku, mandagia kalba ir
smagia šypsena.
Jis vis dar jautė ją gulint savo glėbyje tą paskutinę naktį, jos
pirštus, uždėtus jam ant širdies, kai sakė mylinti jį... vis dar matė
tamsėjant jos akis iš užuojautos, kai jis jai pasakojo tą kvailą įvykį,
kai viena*mokytoja atsisakė su juo šokti... Aš, Žakai, niekada nebū­
čiau tavęs atstūm usi... Jis prisiminė, kaip nušvito jai veidas, kai ji
ėmė kalbėti apie tai, kaip stebi suaugusias moteris, besimokančias
skaityti... Ak, Žakai... Tarsi rankose laikytum stebuklą!
Jeigu jai į galvą nebūtų šovusi ta beprotiška mintis aplankyti jo
klastingą senelę, svarstė Žakas, ji gal nebūtų palūžusi po Tonio žū­

• 609 •
ties. Ričardsonas sakė, kad su pirmu smūgiu ji susidorojo nepraras­
dama ryžto. Palūžo po antrojo.
Ji buvo tikra. Ir ji buvo jo. Mylėjo jį tada, kai jis neturėjo, ką jai
pasiūlyti, išskyrus gyvenimą slapstantis su bėgliu. Ji spaudė sau prie
širdies vestuvinį žiedą ir raudojo taip, tarsi plyštų širdis.
Ji visa tai darė ir buvo tokia. Jam staiga dingtelėjo, kad Ričardso­
nas nepasakė, ar Džulė jį vis dar tebemyli, tik kad dabar jaučiasi pri­
blokšta kaltės dėl to, kas įvyko Meksike. Po truputį jam ėmė aiškė­
ti: Ričardsonas, be abejo, pakankamai daug laiko praleido su ja per
pastaruosius tris mėnesius, kad ją įsimylėtų. Žaką ji pažinojo tik sa­
vaitę, bet jis jos gyvenimą pavertė tikru pragaru. Verčiamas būtiny­
bės ką nors daryti ir kaustomas baimės, Žakas palengva atsistojo.

Metas ir Meredit persim etė didžiausio pasitenkinimo

šypsniais, kai Žakas, nešinas lagaminu, įžirgliojo į svetainę. Atsilo­
šęs sofoje, Metas ištiesė kojas ir, apžiūrinėdamas mėlyną kostiumą,
kurį vilkėjo Žakas, išmanančiai šypsodamas pastebėjo:
- Niekas nevilki kostiumo Kalifornijos pobūvyje, Žakai. Taip ne­
daroma.
- Visai užmiršau tą nelemtą pobūvį, - nusikeikė Žakas, dėbsoda-
mas pro langą į svečius. - Pavaduok mane, gerai? Pasakyk jiems,
kad atsirado labai skubus reikalas. Ar galiu pasiskolinti tavo pilotą? -
pridūrė jis, išsiblaškęs pastatė lagaminą ir ėmė rištis kaklaraištį.
- Tik mano pilotą? - nustebo Metas, pakeldamas akis į Meredit,
kuri, prisėdusi ant sofos ranktūrio, uždėjo ranką jam ant peties. -
Ne mano lėktuvą?
Žakas pasisuko į šalį, kai įlėkė šeimininkė paduoti jam dviejų
portfelių, kuriuos jo nurodymu buvo sukrovusi.

• 610 •
 - Tavo lėktuvą ir tavo pilotą, - nekantriai patikslino jis.
- Tai priklauso nuo to, kur planuoji vykti?
Įsitikinęs, kad turi viską, ko prireiks artimiausias dvi dienas, Ža­
kas pagaliau atkreipė dėmesj į draugus.
- Kur, po velnių, aš dar galiu vykti?
- Iš kur man žinoti. Jeigu į Teksasą, į Kytoną, ar nemanai, kad
pirmiau reiktų paskambinti Džulei?
- Ne, nežinau, kaip ji reaguos. Nenoriu, kad ji kur nors išvyktų,
bandydama išvengti manęs. Jeigu skrisčiau komerciniu reisu, man
prireiktų daug daugiau laiko ten nusigauti.
- Ko skubėti? Tu jau leidai jai laukti šešias savaites, kol Ričard­
sonas buvo ten ir laikė už rankos, be jokios abejonės, leisdamas jai
išsiverkti ant jo plataus peties. Maža to, privatūs lėktuvai - brangus
žaisliukas...
- Neturiu laiko šitiems š... - Žakas neištarė keiksmažodžio dėl
Meredit ir žengė į priekį, kad atsisveikindamas ją pabučiuotų, tada
stabtelėjo, kai O’Hara iš tarpdurio jam už nugaros pranešė:
- Pastačiau automobilį priešais namą, Metai. Ir automobilio tele­
fonu pakalbėjau su Styvu. Jis sako, kad lėktuvas jau pripildytas de­
galų ir pasiruošęs skristi. Žakai, kada būsit pasiruošęs važiuoti?
- Manau, - santūriai pajuokavo Metas, - jis jau pasiruošęs.
Žakas piktai dirstelėjo į Metą ir apkabino Meredit.
- Ačiū, - padėkojo jis ramiai ir nuoširdžiai.
- Nėra už ką, - atsakė ji šypsodama. - Pasveikinkit Džulę nuo
manęs.
- Nuoširdžiausiai atsiprašyk už mane, - paprašė Metas, atsisto­
damas ir surimtėdamas, kai ištiesė ranką paspausti Žakui dešinės. -
Sėkmės.
Jie žiūrėjo, kaip jis skubiai išžirgliojo pro duris, tada Meredit pa­
žvelgė į Metą ir jos šypsena suvirpėjo, kai ji pasakė:

• 611 •
 - Tas žmogus taip ją myli, kad jam nė motais, jog žmonės palai­
kys jį kvailiu, kad jis jos vis dar trokšta po to, ką ji jam iškrėtė
Meksike. Jam svarbu tik tai, kad Džulė jį myli.
- Žinau, - niūriai atsakė Metas, žiūrėdamas į jos apsiblaususias
akis. - Pažįstu tą jausmą.

- Ei, Hermanai, ar gali pasitikti vyruką, kuris nusi-

leis po dvidešimties minučių aerodrome?
Racijos spiegimo buvo beveik negirdėti pro triukšmą vidurinės
mokyklos sporto salėje, kur buvo susirinkę 175 Kytono piliečiai į
generalinę dviejų šimtų jubiliejaus maskarado, kuris turėjo vykti ry­
toj po parado, repeticiją. Pastūmėjęs į šalį lenktą kardą, kabantį prie
jo generolo uniformos diržo, Herm anas Henklemenas apgraibomis
surado raciją po juo ir prisidėjo prie burnos.
- Žinoma, Bili, Džulė Matison ką tik sakė, kad aš jau puikiai iš­
mokau savo rolę.
Jausdamasis įspūdingai su savo uniforma, Hermanas dairėsi Džu­
lės, kuri buvo atsakinga už visą maskaradą, ir pastebėjo ją stovint
šone greta brolio ir brolienės ir stebint scenoje vykstančią repeticiją.
- Sveiki, Tedai ir Ketrina, - pasisveikino jis, prasibrovęs pro mi­
nią ligi jos. - Atleisk, Džule, - pridūrė jis ir, kai ji pažvelgė į jį ir nu­
sišypsojo, paaiškino: - Bilis Bredsonas jau leidžia man savaitgaliais
vairuoti taksi. Kad uždirbčiau kiek papildomų pinigų. Turiu už jį kaž­
ką pasitikti prie nusileidimo tako. Kažkoks vyrukas nusileis ten lėk­
tuvu po kelių minučių.
- Važiuok tiesiai, - atsakė Džulė, nepastebėjusi, kaip Ketrina
skubiai metė klausiamą žvilgsnį į Tedą. - Mes čia jau beveik baigėm,
be to, tau ir nebereikia daugiau repetuoti.

• 612 •
 - Žinau, - išdidžiai atsakė jis. - Aš puikiai moku vaidmenį: „Pul­
kit, priešo galas jau nebetoli".
Ji nusijuokė.
- Tikrai, moki.
Jis dvejojo, žvelgdamas per salę į Flosę Eldridž, o paskui kiek
pasilenkė:
- Jeigu Flosė teirausis, kur aš, gal galėtum pasakyti, kad turėjau
atlikti kai ką labai svarbaus.
Džulė sąmoningai skyrė jam šį vaidmenį, kad būtų arčiau seny­
vos dvynės, kuri, jo prakalbinta, vis dar rausdavo kaip mokinukė.
- Kodėl pats jai nepasakai, - sušnibždėjo ji. - Ji žiūri tiesiai į tave.
Hermanas sukaupė drąsą ir, pasukęs prie salės durų, stabtelėjo
priešais Flosę ir Adą Eldridž, kurios vilkėjo vienodomis balinėmis
suknelėmis, o plaukai abiem buvo suraityti į vienodas mažų garba­
nėlių kupetas.
- Turiu skubiai važiuoti prie nusileidimo tako vietoj Bilio Bredso-
no, - pasakė jis Flosei. - Dabar padedu jam savaitgaliais greta elek­
triko darbo.
- Būk atsargus, Hermanai, - baikščiai patarė ji.
- Nesudaužyk jo automobilio, - piktai pridūrė Ada.
Hermanas pajuto, kaip jam iškaito sprandas. Jis žengė į šalį, pas­
kui vėl atgal, piktai dėbsodamas:
- Ada, - pasakė jis, pirmą kartą per ištisus dešimtmečius atsisto­
damas priešais šią moteriškę, - esi pagiežinga, kandi, šalta bekrau­
jė moteris ir visada tokia buvai! Sakiau tau tai prieš daugelį metų ir
tai ligi šiol tebėra teisybė.
- O tu, - rausdama atkirto ji, - niekam tikęs nenaudėlis.
Jis užsivožė ant galvos generolo kepurę, įsisprendė rankomis į
šonus ir nutaisė grėsmingą veidą.
- Kai buvai jauna, šitaip negalvojai, vaikeisi mane ir stengeisi
atitraukti nuo Flosės!

• 613 •
 Jis išėjo, palikęs Flosę, spoksančią į supykusią ir įžeistą dvynę
seserį, ir jis viską suprato.
Ketrina palaukė, kol Džulė užlipo ant scenos sukviesti vaikų re­
peticijai, o tada smarkiai spūstelėjo Tedui ranką, ir jos veidas virto
vilties ir įtampos kauke:
- Tedai, ar manai, kad į aviacijos taką leidžiasi Benediktas?
Jis papurtė galvą.
- To negali būti. Vakar per žinias sakė, kad jis savo namuose su­
rengė savaitgalio pobūvį, pameni?
Jai ištįso veidas, o jis patapšnojo žmonai per ranką.
- Tai greičiausiai Larabis atvyksta iš Dalaso, kaip ir kasmet pa­
tikrinti to fabriko, kurį jis stato Ličvilyje.

- Prisisekit diržus, laikykitės ir kalbėkit maldą, - per vidaus te ­

lefoną juokavo pilotas, kai „Lyras" pradėjo greitai leistis pro tirštė­
jančias sutemas, nerdamas žemyn betono juostos link. - Jeigu tas
leidimosi takas būtų šešiais coliais trumpesnis, mes negalėtume ten
nutūpti, o jeigu būtų nors kiek tamsiau, mums tektų leistis Dalaso
tarptautiniame oro uoste. Matyt, jie naktį neapšviečia šito tako. Be­
je, ten apačioje jūsų jau laukia taksi.
Neatitraukdamas žvilgsnio nuo vaizdajuosčių, kurias buvo pasiė­
męs ir į lėktuvą, Žakas prisisegė diržą. Tačiau po kelių minučių pa­
kėlė akis su išgąstinga raukšle, kai pilotas netikėtai nuspaudė stab­
džius, lėktuvui palietus žemę, o grakštus lėktuvas staigiai nutūpė
vos per kelias pėdas nuo tako pabaigos ir sustojo, krestelėjęs taip,
kad net dantys subarškėjo.
- Ponui Farelui reikės naujų stabdžių dar dukart nusileidus šia­
me take, - pasakė pilotas, jis atrodė kiek sukrėstas ir dabar pajutęs
didžiausią palengvėjimą. - Kokie planai šiam vakarui, pone Benedik­
tai? Turėčiau apsistoti motelyje nakčiai ar grįžti atgal į Vakarų Pa­
krantę?

• 614 •
 Žakas siekė vidaus telefono mygtuko ant konsolės tarp dviejų so­
fų, paskui padvejojo ir drąsiai pasitiko tai, ką bandė ignoruoti visą
kelią: skrisdamas čia, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ar Džu­
lė dabar labiau nekentė jo, negu mylėjo. Jis nežinojo, kaip pasitiks jį
ir kiek laiko prireiks, kol įtikins grįžti su juo į Kaliforniją, ir ar iš vi­
so įtikins. Spausdamas mygtuką, nurodė:
- Styvai, apsistok nakčiai motelyje. Aš pasiųsiu taksi tavęs paimti.
Pilotas dar išjunginėjo variklį, kai Žakas nulėkė laipteliais. Taksi
vairuotojas pasitempęs stovėjo šalia atvirų automobilio durų, apsivil­
kęs pačią juokingiausią tariamai pilietinio karo uniformą, kokią Žakui
kada nors teko matyti, spėdamas, kad tokia ji turėjo būti.
- Ar žinot, kur gyvena Džulė Matison? - paklausė jis, atsisėdęs
ant užpakalinės sėdynės ir pasidėjęs portfelį. - Jeigu ne, man reikės
susirasti abonentų knygą. Užmiršau paimti jos adresą.
- Be abejo, žinau, kur ji gyvena, - pasakė vairuotojas ir prisimer­
kęs pažvelgė Žakui į veidą, jo išraiška tapo nuožmi, kai jį atpažino.
Jis atsisėdo priekyje ir be jokio reikalo smarkiai trenkė durelėmis. -
Jūs Benediktas? - paklausė jis po kelių minučių, kai važiavo pro pra­
džios mokyklą į keistai žavų miesto centrą aplinkui teismą, su par­
duotuvėmis ir restoranais, supančiais aikštę.
Žakas susidomėjęs žiūrėjo į miestą, kur buvo užaugusi Džulė.
- Taip.
Už pusės mylios nuo centro automobilis sustojo prie dailaus vie­
naaukščio namo su nepriekaištingai prižiūrėta veja ir didžiuliais ūks­
mingais medžiais, ir Žakas pajuto, kaip iš nekantrumo jam ėmė dau­
žytis širdis, kai kišo ranką į kišenę pinigų.
- Kiek aš skolingas?
- Penkiasdešimt dolerių.
- Juokaujat?
- Kam kitam už važiavimą reiktų mokėti penkis dolerius. Bet to­
kiam niekšui, kaip jūs, kainuoja penkiasdešimt. O dabar jeigu norit,

• 615 •
kad nuvežčiau jus ten, kur iš tiesų yra Džulė, užuot palikęs jus čia,
kur jos nėra, teks mokėti septyniasdešimt penkis.
Draskomas apmaudo, nustebimo ir įtampos, Žakas nekeipė dėme­
sio į šmeižtą, kurio sulaukė, ir atsilošė sėdynėje.
- Kur ji?
- Vidurinėje mokykloje repetuoja maskaradą.
Žakas prisiminė pravažiavęs pro vidurinę mokyklą, prie kurios
automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pilna žmonių. Jis dvejojo, be
galo trokšdamas pamatyti ją, viską išsiaiškinti, laikyti ją savo glėby­
je, jeigu tik ji leis. Balsas skambėjo sarkastiškai, kai paklausė:
- O gal jūs, tarp kitko, žinot, ar ilgai ji ten bus?
- Tai gali trukti ir visą naktį, - pamelavo Hermanas, grynai ap­
imtas apmaudo.
- Tada vežkit mane tenai.
Vairuotojas staigiai linktelėjo ir patraukė automobilį nuo šaligat­
vio krašto.
- Nesuprantu, ko jūs taip skubat ją pamatyti? - paklausė jis, pik­
tai šnairuodamas į Žaką užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. - Visą tą
laiką palikote ją vieną susitikinėti su tais reporteriais ir policininkais
po to, kai ją pagrobėt ir nusivežėt į Koloradą. Kai išėjot iš kalėjimo,
taip pat neatvažiavot pasimatyti su ja. Buvot per daug užsiėmęs iš-
sipusčiusiom moteriškėm ir pokyliais, kad gaištumėt su tokia miela
mergina kaip Džulė, kuri per visą savo gyvenimą nieko nėra nu-
skriaudusi! Jūs užtraukėt jai gėdą viso pasaulio akivaizdoje, viso
miestelio akivaizdoje! Žmonės Kytone nekenčia jos todėl, kad ji tei­
singai pasielgė Meksike, tik tai pavirto blogu dalyku. Tikiuosi, - bai­
gė jis kerštingai, kai jie sustojo priešais vidurinę mokyklą, - ji iš-
durs jums akį, kai pamatys! Jei būčiau jos tėtis, vos tik išgirdęs, kad
jūs mieste, pasiimčiau šautuvą ir ateičiau jūsų ieškoti! Tikiuosi, kad
jis taip ir padarys.

• 616 •
 - Tikriausiai abu jūsų norai išsipildys, - ramiai atsakė Žakas, iš­
sitraukdamas iš kišenės šimto dolerių banknotą ir duodamas jam. -
Grįžkit į oro uostą ir paimkit mano pilotą. Jis nėra niekšas, taigi dar
dvidešimt penki doleriai už kelionę.
Kažkas jo balse privertė Hermaną suabejoti ir apsisukti sėdynėje.
- Ar ketinate su ja susitaikyti? Dėl to čia ir atvykote?
- Pabandysiu.
Priešiškumas kaipmat dingo.
- J ū s ų pilotui teks palaukti kelias minutes. Norėčiau tai pamaty­
ti. Be to, jums gali prireikti draugo minioje.
Žakas jo nebegirdėjo, jis jau žirgliojo į mokyklą, triukšmo link,
sklindančio iš už dvigubų durų koridoriaus gale dešinėje.

Jis pamatė Džulę minioje prieš tai, kaip jam už nuga-

ros užsidarė sporto salės durys. Ji dirigavo vaikų, apsirengusių įvai­
riausiais kostiumais, chorui, kai kurie jų sėdėjo invalidų vežimėliuo­
se, o scenoje jiems akompanavo pianistė.
Žakas stovėjo pakerėtas, klausydamas mielo jos balso, stebėda­
mas neįtikėtiną jos šypseną, ir sukrečiantis švelnumas, kurį pajuto,
sugėlė jam krūtinę. Apsimovusi džinsus, plaukus suėmusi į arklio
uodegą ir perrišusi skarele, ji atrodė žavi... ir liesutė. Jos skruostai
ir akys dabar buvo labiau išryškėję, ir Žakas nurijo kaltės gumulą,
įstrigusį jam gerklėje, supratęs, kaip ji sublogo. Dėl jo. Taksi vairuo­
tojas sakė, kad Žakas užtraukęs jai gėdą prieš visą miestelį; dabar,
jeigu galės, jis nors kiek visa tai atitaisys. Nekreipdamas dėmesio į
išgąstingus žvilgsnius ir kuždesius, kurie pasklido salėje, kai žmo­
nės tribūnose ir parteryje pastebėjo jį ir atpažino, ėjo pirmyn.

• 617 •
 - Na, vaikinai, kas nutiko? - paklausė Džulė, kai keli vyresni vai­
kai liovėsi dainavę ir ėmė kuždėtis bei rodyti pirštais. Už nugaros ji
iš toli pajuto, kaip erdvioje salėje viskas pritilo ir per medines grin­
dis ėmė aidėti vyriški žingsniai, tačiau jai rūpėjo vis labiau artėjan­
tis vėlus laikas ir silpstantis jos mokinių dėmesys. - Vili, jeigu dar
nori sulaukti progos dainuoti, būk atidus, - įspėjo ji, tačiau berniu­
kas rodė kažką jai už nugaros ir nepaliaujamai kuždėjo Džoniui Eve-
retui ir Timiui Vimpliui.
- Panele Timons, - kreipėsi Džulė, pakeldama akis į pianistę, ku­
ri taip pat išsižiojusi spoksojo į kažką jai už nugaros. - Panele Ti­
mons, - pakartokime viską dar sykį. - Bet, kai Džulė vėl pažvelgė
žemyn, dalis choro vaikų jau pakriko ir ėjo pirmyn maža grupe, ve­
dami Vilio Dženkinso. - Kur jūs einat? - pratrūko Džulė, jiems ei­
nant pro ją. Ji staigiai apsisuko. Ir sustingo.
Už penkiolikos pėdų nuo jos stovėjo Žakas, prie šonų priglaudęs
rankas. Susijaudinusi pagalvojo, kad jis bus galiausiai perskaitęs jos
laišką ir atvykęs pasiimti savo automobilio. Ji stovėjo, bijodama pra­
šnekti, bijodama pakrutėti, žvelgdama į gražų veidą, kuris vaidenosi
jai sapnuose ir persekiojo dienomis.
Vilis Dženkinsas žengė į priekį, šiurkštus jo balsas buvo garsus
ir karingas:
- Jūs Žakas Benediktas? - griežtai paklausė jis.
Žakas linkterėjo ir staiga keletas kitų berniukų išėjo į priekį, iš­
sirikiavo priešais Džulę, trys jų buvo invalidų vežimėliuose - visi
pasirengę ginti ją nuo pabaisos, esančios tarp jų, suprato Žakas.
- Tad verčiau apsigręžkite ir dinkit iš čia, - įspėjo tas, kuris kvar­
kė kaip varlė, atkišdamas smakrą. - Jūs pravirkdėt panelę Matison.
Rimtas Žako žvilgsnis sustojo ties išblyškusiu Džulės veidu.
- Ji ir mane pravirkdė.
- Vyrai neverkia, - tyčiojosi berniukas.
- Kartais verkia - jeigu tas, kurį jie myli, labai įskaudina.

• 618 •
 Vilis pažvelgė į mylimos mokytojos veidą ir pamatė ašaras lėtai
srūvančias jai iš akių.
- Tik pažiūrėkit! Vėl ją pravirkdėt, - pasipiktino jis, rūsčiai
žvelgdamas. - Ar dėl to čia atvykot?
- Atvykau čia, - atsakė Žakas, - nes negaliu be jos gyventi.
Visi salėje spoksojo į garsųjį kietą vyruką, kino žvaigždę, kuris
kuklinosi šitokiais stulbinančiais prisipažinimais jų akivaizdoje, bet
Džulė nepastebėjo jų žvilgsnių. Ji puolė pro vaikus, skubiai ėjo, pas­
kui bėgo tiesiai į glėbį, kuris plačiai jai atsivėrė.
Jo rankos apglėbė ją nepaprastai stipriai, delnais prispaudė prie
krūtinės ašarų vagojamą jos veidą, paslėpdamas ją nuo publikos, kai,
palenkęs galvą, kimiai sušnibždėjo: „Myliu tave“. Pečiai jai krūpčio­
jo nuo raudos, ji delnais apėmė jo kaklą, įsikniaubė jam į krūtinę, iš
visų jėgų spausdama prie savęs.
Tolimajame salės gale Tedas apglėbė ranka Ketriną ir prisitraukė
ją artyn.
- Iš kur tu tokia velnioniškai gudri? - paklausė jis kuždomis.
Hermanas Henklemenas buvo nusiteikęs realistiškiau, nors taip
pat ir šiek tiek romantiškai. Mirksėdamas Flosei, sušuko:
- Repeticija baigta!
Tada delnu pliaukštelėjęs užgesino šviesą, panardindamas salę į
visišką tamsą, ir nubidzeno prie savo taksi.
Kai kažkas atrado šviesos jungiklį, Žako ir Džulės jau nebebuvo.
- Šokit į vidų, - paliepė Hermanas, iškilmingai mostelėjęs gene­
rolo skrybėle, kai jie, susikibę už rankų, išlėkė pro mokyklos du­
ris. - Visada norėjau vairuoti sprunkantį automobilį, - pridūrė jis,
nuspaudęs akceleratorių ligi dugno, leisdamas automobiliui su pasi­
šokinėjimu lėkti tolyn nuo mokyklos. - Kur?
Džulė vis dar negalėjo galvoti.
- I tavo namus? - pasiteiravo Žakas.

• 619 •
 - Nepatarčiau, jeigu norit pasislėpti, - patarė Hermanas. - Visas
miestas eis pro šalį ir stengsis užsukti.
- Kur artimiausias viešbutis arba motelis?
Džulė susirūpinusi pažvelgė į jį, bet Hermanas buvo atviresnis.
- Mėginsit jos reputaciją sugriauti ar pataisyti?
Žakas pažvelgė žemyn į jos veidą ir pajuto netekęs žado, bejėgis
ir nieko daugiau netroško, kaip likti vienas su ja. Iš akių buvo maty­
ti, kad ir ji nori to paties.
- Į mano namus, - nurodė mergina. - Mes nukelsim telefono ra­
gelį ir, jeigu reikės, atjungsim durų skambutį.
Po minutės Hermanas sustabdė taksi priešais jos namą, ir Žakas,
siekdamas savo kišenės, kad ištrauktų dar pinigų, šaltai paklausė:
- Kiek šį sykį skolingas?
Vyriškis apsisuko sėdynėje ir su įžeisto orumo išraiška grąžino
Žakui šimto dolerių banknotą.
- Penki doleriai: kelionė pirmyn ir atgal. Įskaitant jūsų piloto at­
vežimą. Tai ypatinga nuolaida, - šelmiškai šypsodamas pridūrė jis, -
vyrui, kuris viso miesto akivaizdoje išdrįso prisipažinti mylįs Džulę.
Keistai sujaudintas Žakas padavė jam dvidešimties dolerių ban­
knotą ir tarė:
- Lėktuve palikau lagaminą ir kitą portfelį. Ar nepristatytumėt jo
čia po to, kai mano pilotą nuvešit į motelį?
- Žinoma. Paliksiu prie Džulės kiemo durų, kad jūsų netrukdyčiau.

Džulė įėjo į svetainę ir uždegė lempą, kai Žakas sie-

kė jos rankos, ji be žodžių puolė jam į glėbį, bučiuodama nebyliai ir
neviltingai, glausdamasi prie jo, švelnią savo burną spausdama prie
jo burnos, rankomis skubiai glostydama jį. Žakas prispaudė ją arčiau

• 620 •
savęs. Jo lūpos siaubė jos lūpas, jo rankos godžiai stengėsi prisimin­
ti jos numylėtą pavidalą.

Šaižus telefono skambutis čia pat greta privertė abu pašokti, ir ji

ištiesė virpančią ranką atsiliepti.
Žakas stebėjo ją pakeliant ragelį prie ausies ir nusišypsojo pats
sau, jai droviai nuleidus akis, kai nusivilko švarką.
- Taip, teisybė, ponia Adelson, - pasakė Džulė, - jis tikrai čia. -
Valandėlę paklausė, o tada tarė: - Nežinau. Pasiteirausiu. - Uždengu­
si delnu mikrofoną, pažvelgė į jį ir pranešė: - Meras ir ponia Adelson
norėtų žinoti, ar tu... ar mes galime su jais šiandien pavakarieniauti.
Žakas nusirišo kaklaraištį, pradėjęs sagstytis marškinius, ir lėtai,
pabrėžtinai purtė galvą, žiūrėdamas, kaip ryškus raudonis išpila jai
skruostus, kai ji neklysdama suvokė žodžių prasmę.
- Bijau, kad negalėsim. Ne, ir nežinau, kokie artimiausi jo planai.
Taip, paklausiu ir jums pranešiu.
Džulė padėjo telefono ragelį, paskui paėmė aparatą ir pakišo po
sofos pagalve, atsitiesė ir nervingai patrynė delnus į šlaunis. Dešim­
tys klausimų kirbėjo jai galvoje, kai stovėjo, žiūrėdama į Žaką, pilna
abejonių, svyravimų ir vilčių, bet viską stelbė džiugus nerealumo
jausmas, kad jis iš tiesų čia, jos svetainėje, o jo akys - švelnios,
linksmos, geismingos.
- Negaliu patikėti, kad tu čia, - garsiai sukuždėjo ji. - Prieš ke­
lias valandas viskas atrodė taip...
- Tuščia? - pasufleravo jis žemu balsu, kurį išgirsti ji geidė. - Ir
beprasmiška? - pridūrė jis, eidamas artyn.
Ji linktelėjo.
- Ir beviltiška, Žakai, jeigu tik leisi, aš... aš turiu tau tiek daug
paaiškinti. Bet aš... - Jos balsas nutrūko, kai jis paėmė ją į savo glė­
bį ir ji virpančiais pirštais palietė jam veidą. - O, Dieve, kaip man
trūko tavęs!

• 621 •
 Žakas atsakė jai savo burna, praskirdamas jos lūpas savosiomis,
ištraukė skarelę jai iš plaukų ir panardino pirštus į vešlią tankmę, o
ji prisispaudė prie jo, atsiliepdama j jo aistrą su tokiu pačiu pašėlu­
siu nuostabiu provokuojančiu karščiu, kuris vaidenosi jam sapnuose
Pietų Amerikoje, o kalėjime turėdavo pabusti išpiltas prakaito. At­
plėšė savo burną nuo jos lūpų.
- Parodyk man savo namus, - paprašė jis kimiu balsu, kurį ji var­
giai atpažino. Iš teisybės jis norėjo paprašyti: parodyk man savo
miegamąjį.
Ji linktelėjo, tiksliai žinodama, ką jis turi galvoje, ir nuvedė jį tie­
siai, kur jis norėjo eiti, bet, kai įžengė pro duris ir pamatė baltus
pintus baldus, vešlias žalias gėles puoduose ir baltą raukinių putą
ant lovos uždangalo, užuolaidų ir tualetinio stalelio, kambarys jam
pasirodė taip atitinkantis jo įsivaizdavimą, kad sustojo kaip įbestas.
Tarytum suprasdama, kur krypsta jo mintys, ji dvejodama paklausė:
- Kaip aš įsirengiau?
- Atrodo lygiai taip, kaip įsivaizdavau, kai...
Džulė matė įtampą jo veide ir liūdnai baigė už jį sakinį:
- Kai laive gulėjai lovoje, nori pasakyti, įsivaizduodamas mane
čia, šiame kambaryje, nes telefonu to tavęs paprašiau. Kai, - tęsė ji
negailestingai atviraudama, - vis dar galvojai, kad būsiu ten su tavi­
mi... Kai netikėjai, kad gudrumu priversiu tave atvykti manęs ir iš­
duosiu tave FTB, ir leisiu tave sumušti ir sugrąžinti atgal į kalėjimą.
Jis žiūrėjo į ją, niūri šypsena palietė jam lūpas ir akis.
- Kaip visa tai buvo tikra.
Ji atsisėdo ant lovos, veidu atsigręždama į jį, akys doros ir ieš­
kančios.
- Ar negalėtume prigulti valandėlei ir pirmiau pasišnekėti?
Žakas dvejojo. Viena vertus, jis norėjo praeitį nustumti, o dabar
mylėtis ant tos mergiškai nėriniuotos lovos, kuri atrodė tokia absur­
diškai jaudinanti, kai ji ant jos sėdėjo. Kita vertus, ji buvo akivaiz­

• 622 •
džiai nusiminusi ir jie negalėjo vėl visko pradėti, kol nebuvo išnar­
plioję praeities.
- Tik trumpą valandėlę, - sutiko jis, ir į galvūgalį atrėmė krūvą
pagalvių abiem, ištiesdamas ranką ir apglėbdamas jai pečius, vos tik
ji atsigulė šalia. Kai ji patogiai įsitaisė prie jo, ranką uždėjusi jam ant
krūtinės, jis prisiminė rytus, kuriuos jie praleisdavo lovoje Kolorade,
susėdę lygiai taip, ir jis nusišypsojo.
- Buvau užmiršęs, kaip tobulai man tinki...
- Tu galvoji apie rytus Kolorade, ar ne?
Tai buvo tik teiginys, o ne klausimas, ir jis linktelėjęs galvą nu­
sišypsojo.
- Buvau jau pamiršęs, kokia tu nuovoki.
- Visai nenuovoki. Aš galvojau apie tą patį. - Ji nusišypsojo, o
paskui dvejodama pabandė pradėti pokalbį apie jų visai neseną baisią
praeitį. - Nežinau, nuo ko pradėti, - kalbėjo ji. - Ir aš... aš... bijau
pradėti. Aš net nežinau, kas galiausiai tave šiandien čia atvedė.
Iš nustebimo Žakas suraukė antakius.
- Ričardsonas. Ar nežinojai, kad jis ketino atvykti pas mane? -
Kai ji priblokšta ir nuščiuvusi stebeilijo į jį, pridūrė: - Jis pasirodė
mano namuose Kalifornijoje, išsipuošęs Brooks Brothers fimos kos­
tiumu, pas Armani pirktu kaklaraiščiu, ir su tikru, autentišku FTB
ženklu.
- Polas atvyko tavęs aplankyti? - paklausė ji apstulbinta. - Polas
Ričardsonas? Juk kalbi ne apie mano Polą?
Žakas suakmenėjo.
- Matyt, vis dėlto kalbu apie „tavo" Polą.
Tada Žakui dingtelėjo, kad nors jis tvirtino ją mylįs, ji buvo tik
pasakiusi, kad jo pasigedo. Sąmoningai abejingai jis pridūrė:
- Kažkodėl man susidarė toks įspūdis, kad norėsi, jog atvykčiau
ne tik tam, kad susitaikyčiau su tavimi. Dabar, kai pagalvoju, tai bu­
vo tik išvada, kurią padariau iš to, ką mačiau tose vaizdajuostėse.

• 623 •
Manau, - griežtai pasakė jis, bandydamas ištraukti ranką, - šiam
pokalbiui tinkamesnė vieta būtų svetainė. O gal rytoj mano viešbu­
čio fojė.
- Žakai, - netvirtai kreipėsi ji, stipriai delnu suspausdama jam
petį, - nedrįsk palikti šios lovos. Jeigu neleisi man kalbėti, neduoda­
mas progos paaiškinti, niekada tau šito neatleisiu. Polas - mano
draugas. Jis buvo čia su manimi, kai buvau be galo vieniša ir nelai­
minga.
Jo galva atvirto ant pagalvės, ir jis stipriai apkabino ją, balsas bu­
vo kimus, nurimęs ir ironiškas.
- Kas tavyje taip žlugdančiai mane veikia? Kolorade privertei
mane jaustis tarsi būčiau kokia emocinė marionetė, o čia vyksta vėl
tas pats.
Grįždamas prie jų pagrindinės temos, jis pasakė:
- Šiandien čia atvykau, nes šįryt Ričardsonas įsiveržė į mano
namus, mosikuodamas savo tarnybiniu ženklu, ir bloškė man ant
stalo voką, kuriame buvo dvi vaizdajuostės ir laiškas. - Nenuslopi­
namas pavydas dėl Ričardsono draugystės su Džule ir jo paties kal­
tė vertė jį ir toliau kalbėti sarkastišku tonu: - Reikšdamas abejones
dėl mano teisių ir mėgindamas fiziškai susigrumti su manimi, jis
sugebėjo pasakyti, kad, priešingai Hedlio tvirtinimams Meksike, tu
atvažiavai pas mane neturėdama tikslo padėti mane įkišti į spąstus.
Be to, jis paaiškino, kad apsilankymas pas Margaretą Stenhoup, taip
pat ir Ostino mirtis, buvo tai, kas tave galiausiai pastūmėjo mane
įduoti.
- Kas buvo vaizdajuostėse ir laiške?
- Vienoje vaizdajuostėje buvo spaudos konferencija, kurią suren­
gei grįžusi iš Kolorado. O laiškas buvo skirtas tėvams, kurį ketinai
palikti važiuodama pas mane. Antroji vaizdajuostė buvo iš FTB kar­
totekų - apie mudu Meksiko oro uoste, kur užfiksuota visa, kas ten
nutiko.

• 624 •
 Džulė sudrebėjo jo glėbyje, paminėjus oro uostą.
- Atleisk, - trūkčiojančiu balsu sukuždėjo ji, veidu užsikniaubda­
ma jam ant krūtinės. - Aš taip gailiuosi. Nežinau, kaip katras nors iš
mūsų kada nors tai pamirš.
Žakas pastebėjo jos reakciją ir apsisprendė, tačiau kelias minutes
delsė. Užuot kalbėjęs pirštais kilstelėjo jai smakrą ir paklausė:
- Dėl Dievo, kas tave buvo apsėdę, kad važiavai pas Margaretę
Stenhoup?
Suskambo durų skambutis, tačiau nė vienas nereagavo.
Atsidususi Džulė paaiškino:
- Laiške minėjai, kad norėtum būti seniai susitaikęs su ja. Net
pasiūlei, kad atiduočiau jai auginti mūsų kūdikį. O telefonu sakei,
kad jautiesi, tarsi mes užsitraukėme prakeikimą, šitiek nelaimių pa­
likdami už savęs. Todėl nusprendžiau važiuoti pas ją ir paaiškinti,
kad tu ją myli ir apgailestauji dėl nutrukusio ryšio.
- Ir ji išjuokė tave.
- Blogiau. Kažkaip iškilo Džastino klausimas, ir tada ji papasako­
jo man, kad tu jį nužudei po konflikto dėl merginos, ir padavė aplan­
ką, pilną laikraščių iškarpų, kur prisipažįsti jį nušovęs... O aš, - ji
trūksmingai atsiduso, nenorėdama jo apkaltinti, - supratau, kad tu,
Žakai, man melavai. Bandžiau sau pasakyti, kad jai melavai, ne man,
bet, kai buvo nužudytas Tonis Ostinas, jau buvo trys žmonės, su ku­
riais tu susivaidijai, ir visi jie mirė nuo tavo rankos, bent taip atro­
dė. Aš pagalvojau... patikėjau, kaip tikėjo ir tavo senelė, kad tu be­
protis. Aš tave išdaviau. Maniau, tai bus tavo labui.
- Tau, Džule, aš nemelavau dėl Džastino, - pasakė Žakas, kimiai
atsidusęs. - Melavau policijai Ridžmonte.
- Bet kodėl?
- To prašė mano senelis. Matai, savižudybės atveju visada vyks­
ta tardymas dėl galimų priežasčių, o mano senelis ir aš norėjom ap­
saugoti tą piktą senę nuo žinios apie Džastino homoseksualumą, kai

• 625 •
policija tai išaiškino. Man nereikėjo tuo rūpintis, - griežtai pridūrė
jis. - Reikėjo leisti jai murdytis ten, ką ji būtų laikiusi gėda. Džasti­
no tai nebūtų žeidę.
- Žinodamas, kaip ji žiūri į tave, - pasakė Džulė, - kaip galėjai
pamanyti, kad ji rūpinsis mūsų kūdikiu?
Jis pakėlė antakius, linksmai suintriguotas.
- Kokiu kūdikiu, Džule?
Užkrečiamas šypsnys, praskaidrindavęs jo gyvenimą Kolorade,
nušvietė jai veidą, - jo poveikį dar labiau sustiprino apsimestos kal­
tės išraiška.
- Kūdikis, kurį sugalvojau, kad leistum pas tave atvykti.
- O, tas kūdikis!
Ji atsegė dar vieną jo marškinių sagą, pabučiavo jam kaklą.
- Atsakyk.
- Ir toliau taip daryk, tada turėsi geresnę progą sulaukti tikro
kūdikio, negu atsakymo į savo klausimą.
Juokdamasi ji rankomis atsirėmė į jo krūtinę, tačiau jos akys bu­
vo mieguistos.
- Aš labai godi, Žakai. Noriu abiejų.
Žakas švelniai suėmė delnais jos veidą, nykščiais trindamas jai
skruostus.
- Ar tikrai, mieloji? Nori mano kūdikėlio?
- Be galo.
- Mes šiąnakt pasistengsim, jeigu tu nusiteikusi.
Ji prikando lūpą, nuo juoko drebėjo jai pečiai.
- Tiksliau, kiek mano atmintis mena, man regis, svarbu, ar tu
nusiteikęs.
- Aš? - pakartojo jis, mėgaudamas seksualiniu pasižodžiavimu ir
džiugia nuotaika, kurią ji visada leisdavo jam pajusti, kai jie vienu
metu ir juokaudavo, ir mylėdavosi.
Ji palingavo galvą.

• 626 •
 - Iš teisybės aš „nusiteikęs" beveik visą laiką po to, kai šįryt
perskaičiau tavo laišką. Įrodymą gali pasiekti ranka.
Vėl nuaidėjo durų skambutis, ir jie vėl nekreipė į jį dėmesio, ta­
čiau tai privertė Džulę kaltai atitraukti ranką nuo to, ką jis tikėjosi
būsiant „įrodymu".
- Ar atsakysi man? - paklausė ji.
- Taip, - atsiduso jis. - Jei pagalvosi apie laišką, kurį parašiau
tau, prisiminsi, kad specialiai sakiau, jog parašysiu jai, prieš pasiųs­
damas tave ten su mūsų kūdikiu. Iš tikrųjų pirmiausia būčiau para­
šęs Fosteriui, o ne jai.
- Fosteriui? Kalbi apie seną tarną?
Žakas linktelėjo.
- Mudu su seneliu prisaikdinom jį tylėti, nes jis žino, kas įvyko.
Jis buvo hole, kai Džastino kambaryje driokstelėjo šūvis, ir matė,
kaip aš iš savo kambario bėgau pas Džastiną. Būčiau atleidęs Foste-
rį nuo pažado ir liepęs pakalbėti su savo darbdave, kad pasakytų tei­
sybę.
- Ji tavo senelė, Žakai. Liaukis ją taip vadinęs. Manau, ji tave
mylėjo labiau, negu įsivaizduoji. Jei pamatytum ją dabar, pasikalbė­
tum su ja, suprastum, kiek sveikatos visa tai...
- Ji man mirusi, Džule, - pertraukė jis su kartėliu balse. - Po šio
vakaro nenoriu niekada girdėti piinint tos m oters vardą ar kalbant
apie ją.
Džulė jau žiojosi ginčytis, bet persigalvojo ir susivaldė. Šypsoda­
ma pasakė:
- Tu niekam nesuteiki antros progos, ar ne?
- Taip, - negailestingai atšovė jis.
- Išskyrus mane.
Jis brūkštelėjo krumpliais jai per lygų skruostą.
- Išskyrus tave, - sutiko jis.
- Kiek progų aš gaunu?

• 627 •
 - O kiek reikia?
- Bijau, kad daugybės, - atsakė ji.
Atsakė ji taip giliai atsidususi, kad Žakas pratrūko juoktis ir čiu­
po ją į glėbį. Kai paleido, pastebėjo plonytę sidabrinę grandinėlę, iš­
lindusią pro tarpą tarp jos apykaklės krašto ir kaklo.
- Kas čia? - pasiteiravo jis.
Ji palenkė smakrą prie krūtinės.
- Kas?
- Šitas, - atsakė jis, pirštu užkabindamas grandinėlę.
Baimindamasi, kad, pamatęs žiedą, jis prisimins visą Meksike vy­
kusią bjaurastį, Džulė skubiai priglaudė savo ranką prie krūtinės, su­
spausdama žiedą.
- Palik. Prašau!
Žako akys susiaurėjo, kai Džulė taip sunerimo, ir vėl pajuto, kaip
jame kirba ligi to nepažintas įtarimas.
- Kas tai? - paklausė jis, stengdamasis, kad balsas skambėtų
normaliai. - Draugo dovana iš senų laikų?
- Panašiai. Aš jo nebenešiosiu.
- Pasižiūrėkim, - pasiūlė Žakas.
- Ne.
- Vyras turi teisę kai ką žinoti apie savo pirmtakų skonį.
- Jis turėjo nuostabų skonį! Tu pritartum. Palik jį.
- Džule, - perspėjo Žakas - meluoji. Kas prisegta prie tos gran­
dinėlės?
Neleidęs jai sulaikyti, jis atstūm ė jos rankas ir ištraukė grandi­
nėlę.
Jo rankoje blizgėjo platininis sutuoktuvių žiedas, šviesoje kibirkš­
čiavo deimantai.
Švelnumo banga užliejo jį ir jis prisitraukė mylimąją prie krūtinės.
- Kodėl bijojai, kad pamatysiu?

• 628 •
 - Bijau visko, kas gali tau priminti Meksiką. Nemanau, kad kada
nors galėsiu pamiršti, kaip žiūrėjai į mane, prieš suprasdamas, kad
aš neatvedžiau jų pas tave netyčia. - Balsas jai sudrebėjo. - Ar tą
permainą tavo veide, kai supratai, kad viskas padaryta sąmoningai.
Žinau, niekada nepamiršiu. Niekada. Visada bijosiu tavo žvilgsnio.
Žakui teko nenorom atidėti meilės žaidimus su Džule, ir atsisės­
damas nustūmė ją nuo savo krūtinės.
- Baikim su tuo.
- Ką? - nustebo ji, jau vėl išsigandusi. - Kur eini?
- Ar turi vaizdo grotuvą?
Jos baimė virto suglumimu.
- Svetainėje.

- Ką darai? - paklausė Džulė, kai Žakas atsisėdo šalia

ir vaizdajuostė, kurią jis ėmė iš portfelio, pradėjo suktis. Ji nervingai
bandė juokauti. - Tikiuosi, kad čia Purvini šokiai o ne sekso scena,
iš kurio nors tavo filmo.
Jis apkabino ją ir ramiai atsakė:
- Čia vaizdajuostė, kurią šiandien žiūrėjau keletą kartų, ta, kurią
iš mūsų Meksikoje atėmė FTB...
Ji kaip pašėlusi ėmė purtyti galvą, mėgindama pagriebti nuotoli­
nio valdymo pultą.
- Nenoriu to matyti. Tik ne šį vakarą! Niekada daugiau!
- Mudu, Džule, drauge pasižiūrėsim. Tu ir aš. Paskui tai nebega­
lės įsibrauti tarp mūsų ar skaudinti, ir tau nereikės bijoti.
- Neversk manęs žiūrėti! - prašė ji drebėdama, kai oro uoste pa­
sigirdo balsai. - Aš neiškęsiu!

• 629 •
 - Žiūrėk į ekraną, - nepermaldaujamai reikalavo jis. - Mes ten
buvom drauge, bet ligi šios dienos aš nežinojau, ką tu veikei jiems
vedant mane į areštinę ir, man regis, tu taip pat visko aiškiai nepri­
simeni.
- O, taip, aš prisimenu. Tiksliai prisimenu, ką jie tau darė! Prisi­
menu, kad tai buvo mano kaltė!
Jis pasuko jos veidą į ekraną.
- Žiūrėk į save, ne į mane. Žiūrėk ir pamatysi, ką aš mačiau -
moterį, kuri kentėjo daugiau už mane.
Džulė prisivertė pažvelgti į televizorių, nematančiomis akimis
įsistebeilijo į sceną, kurią taip troško užmiršti. Matė save klykiančią
visiems jo neskaudinti, matė Polą, traukiantį ją atgal, šaukiantį jai,
kad „viskas baigta", matė Hedlį, einantį prie jos ir piktdžiugiškai
šypsantį, ir metantį žiedą jai į delną. Matė save, spaudžiančią žiedą
ir verkiančią.
Žako balsas buvo skausmingas ir švelnus.
- Džule, - sušnibždėjo jis, tvirtai ją priglausdamas, - pažiūrėk į
save, brangioji, ir pamatysi tai, ką aš matau. Tai tik žiedas, metalo
gabalas ir akmenys. Bet tik pažiūrėk, kaip daug jis tau reiškė.
- Tai buvo sutuoktuvių žiedas, kurį man išrinkai! - karštai pasakė
ji. - Dėl to aš ir verkiau.
- Iš tiesų? - švelniai erzino jis. - Maniau, verki dėl to, kad dei­
mantai tokie smulkūs.
Ji išsižiojo ir iš burnos jai išsiveržė isteriškas juokas tuo metu,
kai ji mirkčiodama bandė sulaikyti ašaras savo stebuklingose
akyse.
- O dabar dėmesio, - pridūrė šiepdamasis ir tvirčiau glausdamas
merginą. - Čia mano mėgstamiausia dalis. Nežiūrėk, ką jie daro
man, - skubiai pasakė, nukreipdamas akis nuo iškeltų policijos vėz­
dų. - Žiūrėk, ką darai Hedliui ekrano dešinėje, - susižavėjęs pridūrė
jis. - Kieta tavo ranka, panele.

• 630 •
 Džulė prisivertė žiūrėti, truputį nustebo ir pajuto gėdingą pasi­
tenkinimą, matydama save puolant tą žmogėną.
- Iš teisybės maža ką teprisimenu, - sušnibždėjo ji.
- Bet, galvą guldau, Hedlis prisimena, kas vyko paskui. Kai Ri­
čardsonas atitraukė tave šalin ir tu nebegalėjai pasiekti Hedlio na­
gais ar rankomis, tu...
- Spardžiau jį! - pasakė ji, priblokšta.
- Tiesiai į slėpsnas, - didžiuodamasis pridūrė Žakas ir susijuokė,
kai Hedlis, apkabinęs save rankomis, susirietė dvilinkas. - Ar įsi­
vaizduoji, kiek pasaulyje yra vyrų, troškusių tai padaryti?
Džulė tylėdama papurtė galvą ir stebėjo filmo pabaigą, kai gydy­
tojas bedė jai į ranką švirkštą, o Polas ją laikė. Žakas leido vaizda­
juostei suktis ir žiūrint sąmonė blaivėjo.
- Hedlį aš sudraskysiu į gabalėlius teisiškai, kol mane priveiks.
Po dviejų savaičių dalyvausiu Teksaso kriminalinio teisingumo val­
dybos posėdyje. Kai viskas baigsis, Hedlis bus vienoje kalėjimo ka­
merų.
- Jis velnias!
- O tu, - liūdnai pareiškė Žakas, pirštų galais keldamas aukštyn
jai smakrą, - angelas. Ar įsivaizduoji, kaip jaučiuosi kaskart, žiūrėda­
mas šį filmą?
Ji papurtė galvą, o jis prisipažino:
- Jaučiuosi mylimas. Nepaprastai, nuoširdžiai, besąlygiškai myli­
mas. Net kai manei, kad esu beprotis žmogžudys, vis dar dėl manęs
kovojai ir verkei. - Prisiglaudęs savo lūpomis prie josios, jis su­
šnibždėjo. - Man niekada neteko pažinti moters, tokios drąsos kaip
t u . . . - Jis pabučiavo jai akies kamputį, braukdamas lūpomis per
skruostą ligi burnos kampelio. - Ar galinčios duoti tiek meilės. - Jo
delnai nuslydo po jos marškinėliais ir žemyn pro džinsų diržą. -
Duok man, brangioji, - šnibždėjo jis. - Viską... Dabar. - Jis pražiodė
jos lūpas savosiomis, rankos braukė jai per švelnią nuogą odą, liežu­

• 631 •
vis ieškojo jos burnos, palengva braudamasis į ją, o kai drebančiais
pirštais ji atsagstė jo marškinius, atlapojo juos ir palietė jį, dejonė,
kurią jis išgirdo, buvo jo paties. Bet ausyse skambėjo durų skambu­
tis, o galvoje dunksėjo, kaip jis palengva suvokė, - kažkas kumščiais
beldė į duris. Žakas keikdamasis atsisėdo, ketindamas nusivesti ją į
miegamąjį, ir ištiesė ranką.
- Džule! - Tedo balsas lydėjo antrą beldimo į duris raundą.
- Tai mano brolis! - pasakė Džulė.
- Ar negali jam pasiūlyti, kad ateitų rytoj?
Ji jau ketino linktelėti, kai Tedas juokdamasis sušuko:
- Atidaryk duris savo pačios labui. Žinau, kad esi ten, - bet ji tik
purtė galvą, skubiai traukdama žemyn marškinius ir mėgindama su­
sitvarkyti plaukus.
- Verčiau pažiūrėk, ko jis nori. Aš palauksiu virtuvėje, - pasakė
Žakas, pirštais braukdamas sau per plaukus.
- Bet aš noriu, kad jis susipažintų su tavimi, jeigu jau jis čia.
- Nori, kad jis dabar susitiktų su manimi? - jis reikšmingai pasi­
žiūrėjo žemyn, o tada linksmai į ją. - Šitaip?
- Gal tu ir teisus, - sutiko mergina smarkiai išrausdama, - ver­
čiau palauk virtuvėje. - Tada pasuko prie durų, o jis nuėjo į priešin­
gą pusę.
Džulė atidarė duris, kai Tedas pakėlė ranką, norėdamas vėl bels­
ti, žvilgsniu supratingai ir linksmai ją tyrinėdamas.
- Atleisk, kad trukdau. Kur Benediktas?
- Virtuvėje.
- Galvą galiu guldyti, - juokėsi jis.
- Ko nori? - paklausė ji supykusi, sutrikdyta ir švytinti jam, nes
ji pavėluotai suvokė, kad jis turėjo perduoti jos laišką Polui.
- Galėčiau pasakyti abiem vienu metu, - pareiškė jis, žirglioda-
mas per holą, stabtelėdamas žvilgterėti į miegamąjį, akivaizdžiai ir
visai nesuprantamai smagindamasis.

• 632 •
 Žakas gėrė vandenį iš stiklinės prie kriauklės, kai Džulė jam už
nugaros pristatė:
- Žakai, čia mano brolis Tedas.
Išgąsdintas tylaus jų atėjimo, Žakas atsigręžė ir jo akis prikaustė
kitas pažįstamas veidas.
Tedas linktelėjo.
- Jūs teisus, aš buvau Meksike su Džule.
Atsigaudamas nuo nustebimo, Žakas ištiesė ranką ir pasisveikino:
- Džiaugiuosi, jus sutikęs geresnėmis aplinkybėmis.
- Bet ne šiuo konkrečiu momentu, - pajuokavo Tedas, spausda­
mas jam ranką, ir Žakas akies mirksniu pajuto stebinančią simpatiją
jaunesniam vyriškiui.
- Jumis dėtas, - toliau šypsodamas Žakui postringavo Tedas, -
pasiruoščiau sau stipresnio gėrimo už vandenį. - Pažvelgęs į suglu­
musią Džulę, paaiškino: - Tėtis nori jus abu matyti savo namuose.
Nedelsiant, - pabrėžė jis komiškai grėsmingu tonu. - Ten dabar Ket­
rina su motina bando įtikinti tėtį, kad bus daug geriau, jeigu jis ten
ramiai palauks, o jau buvo pasiryžęs atvykti, kai negalėjo jums pri­
siskambinti.
- Kodėl jis taip nekantrauja su mumis susitikti? - paklausė Džulė.
Atsirėmęs į sieną, Tedas susikišo rankas į kišenes, pakėlė ant­
akius ir žiūrėjo į Žaką.
- Ar nesuvokiat, kodėl Džulės tėvas galėtų būti, sakykim... pasi­
ryžęs... pasikalbėti, jums nelauktai atvykus į miestą?
Žakas nurijo likusį vandenį ir vėl prisipylė stiklą.
- Manau, suvokiu.
- Džule, - paliepė Tedas kikendamas - eik ir susišukuok plaukus
ir pasistenk neatrodyti tokia... ė... žaviai išsitaršiusi. Paskambinsiu
tėčiui ir pasakysiu, kad mes netrukus atvyksim.
Ji apsisuko ant vieno kulno ir nuskriejo į savo kambarį, per petį
šaukdama, kad telefonas svetainėje, nuimtas nuo svirtelės.

• 633 •
 Kai Tedas paskambinęs grįžo į virtuvę, Žakas vonioje skutosi. Jis
pasirodė po kelių minučių, vilkėdamas švarius marškinius, susišuka­
vęs ir įėjo į virtuvę. Tedas, trumpam liovėsi tikrinti visas spinteles
ir grįžtelėjęs pasakė:
- Nemanau, kad žinotumėt, kur šį sykį Džulė padėjo vodką.
- Šį sykį? - nustebo Žakas, stengdamasis negalvoti apie susitiki­
mą su būsimu uošviu.
- Džulė turi keistą įprotį, - paaiškino Tedas, lenkdamasis ir žiū­
rėdamas po kriaukle. - Kai kas nors ją jaudina, ji viską pertvarko...
sakytum, sudeda daiktus tam tikra tvarka.
Švelni šypsena šmėstelėjo Žako lūpose, kai prisiminė ją tai da­
rant Kolorade.
- Žinau.
- Tad neturėtume nustebti, - tęsė Tedas, atidarydamas šaldytuvą
ir mėgindamas rasti ko atsigerti, - sužinojęs, kad kai išėjot į laisvę,
ji pertvarkė visas spinteles, stalčius ir spintas, kokios tik yra name,
ir perdažė garažą. Du sykius. Žvilgterėkit į šaldytuvą, - paragino jis,
rodydamas į lentynėles durelėse. - Pastebėsit, kad visi buteliai ir
stiklainiai surikiuoti mažėjančia eile, aukščiausias kairėje... Štai ki­
toje lentynėlėje, kad būtų meniškiau, sudėliojo viską priešingai, tai­
gi, aukščiausi daiktai yra dešinėje. Pereitą savaitę viskas buvp sudė­
ta pagal spalvas. Buvo į ką pasižiūrėti.
Draskomas prieštaringų jausmų, smagindamasis tuo, ką girdėjo, ir
apgailestaudamas dėl širdgėlos, privertusios Džulę tai daryti, Žakas
pasakė:
- Neabejoju.
- Čia dar nieko, - santūriai tęsė Tedas. - Pažiūrėkit štai čia, - ir,
atidaręs vieną spintelę, parodė visas skardines ir dėžutes ant lenty­
nų. - Ji net produktus sudėliojo abėcėlės tvarka.
Žakas vos nepaspringo iš juoko:
- Ką ji padarė?

• 634 •
 - Pats pažiūrėkit.
Žakas pasižiūrėjo pro Tedo nugarą. Visos skardinės, buteliai ir
dėželės buvo sumaišytos, tačiau kaip kareiviai stovėjo išrikiuoti ei­
lėm priekyje.
- Abrikosai, agrastai, arbūzai, Briuselio kopūstai, burokėliai, braš­
kės, cukrus... - linksmai skaitė jis, negalėdamas patikėti. Jis dirste­
lėjo į Tedą: - Ji ne ten pastatė grikius.
- Netiesa, - užprotestavo Džulė, įeidama į virtuvę ir stengdama­
si atrodyti abejinga, kai abu vyrai nustebę juokdamiesi atsigręžė į
ją. - Jie prie raidės K.
- K? - nustebo Žakas, veltui mėgindamas išlaikyti rimtą veidą.
Sutrikusi nukreipė žvilgsnį į kažkokį nematomą pūkelį, prilipusį
jai prie megztinio.
- K - kruopos, - painformavo ji.
Žakas springdamas iš juoko, apglėbė ją ir panardino veidą į jos
plaukus, šildomas jos linksmumo.
- Kur degtinė? - sušnibždėjo jai į ausį. - Tedas nori jos.
Ji atkragino galvą, o akys juokėsi.
- Ji už raidės G.
- Ką ji, po velnių, ten veikia? - paklausė Tedas, stumdamas į ša­
lį skardines su daržovėmis ir čiupdamas degtinę.
Pečiai jam drebėjo nuo tramdomo juoko, tačiau Žakas sugebėjo
ramiai ir tiksliai atsakyti:
- Žinoma. Ji ties G raide - gėrimai.
- Aišku, - kikendama patvirtino Džulė.
- Blogai, kad nėra laiko išgerti, - pasiskundė Tedas.
- Aš nenorėjau, - atsakė Žakas.
- Gailėsitės.
Tedo tarnybinis automobilis stovėjo prie šaligatvio ir jis palaikė
pravertas dureles. Žakas nenorom įsmuko į užpakalinę sėdynę už
Džulės, o jo veidas įsitempė.

• 635 •
 - Kas atsitiko? - paklausė ji, taip jautriai reaguodama į jį, kad
akimirksniu pastebėdavo permainą jo balse ar veide.
- Tai nėra mano mėgstamiausia transporto priemonė, ir tiek.
Žakas pamatė, kaip iš sielvarto patamsėjo jai akys, bet ji tučtuo­
jau susiėm ė ir tyčia pajuokavo, kad, kaip suprato Žakas, jam pakeltų
nuotaiką.
- Tedai, - kreipėsi ji, nenuleisdama nuo Žako šypsančių akių, -
tau derėjo atvažiuoti su Karlo bleizeriu. Žakas mano, kad jis daug...
patrauklesnis.
Tai prajuokino abu vyrus.

Po penkiolikos minučių Žakas jau nebesijuokė; jis sė-

dėjo priešais Džulės tėvą jo mažame kabinete, leisdamas, kad jam
kailį tarkuotų garbusis Matisonas, piktai žingsniuojantis priešais jį.
Žakas tikėjosi, kad jam bus karšiamas kailis, net priėmė tai kaip
kažką privaloma, tačiau manė, kad Džulės tėvas - dvasininkas - bus
mažas, romus žmogelis, kuris atskaitys monotonišką pamokslą apie
tai, kokius įsakymus, jo nuomone, sulaužė Žakas. Jis nesitikėjo, kad
Džimas Matisonas bus aukštas, tvirtas vyras, sugebantis išpilti kan­
džiai vaizdingą, iškilmingą tiradą, kuri būtų nurungusi Džordžo K.
Skoto monologą „Patono“ įžangoje.
- Negaliu pateisinti ar atleisti, nieko ką padarėt! Visiškai nie­
ko! - pagaliau baigė Džimas Matisonas, atsilošdamas nuzulintoje odi­
nėje kėdėje prie savo stalo. - Jeigu būčiau smarkaus būdo, paimčiau
jums botagą. Jaučiu pagundą! Per jus mano dukra patyrė siaubą, vie­
šą pasmerkimą, sielvartą. Jūs suvedžiojot ją Kolorade, aš velnioniš­
kai gerai žinau, kad tai padarėt! Ar išsiginat?

• 636 •
 Tai buvo beprotiška, bet tuo metu Žakas žavėjosi viskuo, ką ma­
tė tame žmoguje: jis buvo toks tėvas, kokį Žakas būtų norėjęs tu rė­
ti, - pats norėjo kada nors toks būti, - labai rūpestingas tėvas su
tvirtais principais dėl to, kas dera ir kas nedera, kuris iš aplinkinių
tikėjosi to paties. Jis norėjo, kad Žakas jaustų gėdą. Jam pavyko.
- Ar neigiat suvedžiojęs mano dukrą? - piktai pakartojo jis.
- Ne, - pripažino Žakas.
- O paskui pasiuntėt čia susitikti su žiniasklaida ir ginti jūsų nuo
pasaulio! Iš visų niekingiausių bailių kaip galit po to žiūrėti į save, į
mane, į ją.
- Iš teisybės parsiųsti ją namo buvo vienintelis padorus mano
poelgis, - pasakė Žakas, pirmą kartą nuo to laiko, kai prasidėjo jo
vanojimas liežuviu, gindamasis.
- Tęskit toliau, laukiu, kada išgirsiu, kaip tai įsivaizduojat.
- Žinau, kad Džulė mane buvo įsimylėjusi. Atsisakiau ją vežtis
kartu į Pietų Ameriką ir parsiunčiau ją čia jos pačios labui, ne savo.
- Jūsų padorumas tikrai buvo trumpalaikis, ar ne? Po kelių savai­
čių jau kūrėt planus, kad ji atvyktų pas jus.
Jis vėl laukė, savo tylėjimu reikalaudamas atsakymo, ir Žakas ne­
norom sutiko:
- Aš maniau, kad ji nėščia, ir nenorėjau, kad ji pasidarytų abortą
ar patirtų netekėjusios motinos pažeminimą mažame miestelyje.
Žakas pajuto, kad antrojo vyriškio priešiškumas truputį atlėgo,
bet to nebuvo justi kitoje kandžioje jo replikoje:
- Jeigu Kolorade būtumėt laikęsis padorumo ir sutramdęs savo
gašlumą, jums nebūtų reikėję rūpintis dėl jos nėštumo.
Žakas, draskomas pykčio, suglumimo ir linksmumo, išgirdęs bib­
linį žodį „gašlumas", kilstelėjo antakius ir pažvelgė į jį.
- Būčiau dėkingas, jaunuoli, jei teiktum ėtės atsakyti.
- Atsakymas visiškai aiškus.

• 637 •
 - O dabar, - vėl piktai pradėjo jis, atsilošdamas senoje kėdėje, -
atskrendat į miestą privačiu lėktuvu ir surengiat viešą spektaklį, ku­
riam galui? Kad vėl užduotumėt jai širdį? Esu pakankamai girdėjęs,
ir skaitęs apie jus, prieš jums patenkant į kalėjimą ir išsilaisvinus iš
jo, todėl žinau, kokį gyvenimą gyvenot Kalifornijoje, žinau, koks pa­
laidas, paviršutiniškas, amoralus jis buvo - pašėlusios puotos, nuo­
gos m oterys, girtavimas, nešvankūs filmai. Ką atsakysit į tai?
- Niekada gyvenime nesu pastatęs nešvankaus filmo, - paprieš­
taravo Žakas, be žodžių priimdamas kitus kaltinimus.
Džimas Matisonas beveik šypsojosi.
- Jūs bent nesat melagis. Ar suvokiat, kad Polas Ričardsonas ją
įsimylėjęs? Nori ją vesti. Prašė mano palaiminimo. Jis puikus, doras
vyras su principais. Nori žmonos visam gyvenimui, o ne ligi tol, kol
pasirodys kita krūtininga blondinė kino žvaigždė ir apsuks jam gal­
vą. Jis nori vaikų. Pasiruošęs dėl jos aukotis, net važiuoti į Kaliforni­
ją susitikti su jumis. Jis iš darnios, mylinčios šeimos. Kaip ir Džulė.
Jų bendras gyvenimas galėtų būti nuostabus. Na, ką atsakysit į tai?
Pavydo liepsnos deginamas, Žakas staiga suprato, kad Matisonas
naudojasi juo kaip priemone priversti Žaką matyti savo, kaip poten­
cialaus Džulės vyro, trūkumus, ir taip meistriškai ir apgalvotai pa­
statė Žaką į tokią padėtį, kad šiam beliko arba prisipažinti ir kloti
ant stalo savo kortas, arba atsitraukti ir išeiti. Nepaisant nemalonaus
jausmo, kurį Matisonas sąmoningai privertė Žaką patirti, Žako susi­
žavėjimas šiuo vyriškiu dvigubai išaugo ir jis atsilošė kėdėje.
- Štai ką turiu pasakyti, - pradėjo jis, atsiliepdamas į savybių są­
rašą tokia eile, kokia jam buvo išvardijęs Matisonas. - Galbūt Ri­
čardsonas yra gipsinis šventasis ir gali būti ją įsimylėjęs, bet aš taip
pat įsimylėjęs. Be to, Džulė myli mane. Manęs nedomina krūtinin­
gos blondinės ar raudonplaukės, ar bet kokia kita moteris, išskyrus
Džulę. Aš taip pat noriu vaikų, kada tik panorės pati Džulė. Viską
dėl jos paaukosiu, ką tik reikia. Negaliu pakeisti to gyvenimo, kokį

• 638 •
gyvenau anksčiau, galiu pakeisti tik tą, kurį gyvensiu nuo šiol. Ne­
galiu pakeisti to, kad mano šeima nebuvo darni, galiu tik leisti Džu­
lei išmokyti mane, kokia turi būti šeima. Jeigu negaliu gauti jūsų pa­
laiminimo, norėčiau bent sulaukti nenoromis duoto jūsų pritarimo.
Matisonas sukryžiavo rankas ant krūtinės, žvelgė tiesiai.
- Bet aš neišgirdau žodžio „vedybos"!
Žakas nusišypsojo.
- Maniau, tai jau ir taip aišku.
- Kam? Ar Džulė tikrai sutiko tekėti už jūsų, turiu galvoje, po
to, kai sugrįžot?
- Nebuvo laiko paklausti.
Jo antakiai staiga pakilo aukštyn.
- Net per tą valandą, kai šį vakarą jos telefonas buvo atjungtas?
O gal jūs stengėtės įtikinti ją pradėti tą šeimą, kurios sakot norit?
Žaką pagavo bauginantis jausmas, kad jis paraus kaip mokinukas.
- Man atrodo, - griežtai tęsė toliau Matisonas, - kad jūsų požiū­
ris į tai, kas tinkama ir padoru, kažkoks iškreiptas. Jūsų pasaulyje
poros dulkinasi, paskui gimdo Vaikus ir tik tada tuokiasi. Tokia tvar­
ka nepriimtina Džulės pasauliui, nei Dievo pasauliui, nei mano!
Sutramdęs norą pasirangyti kėdėje, Žakas trumpai atsakė:
- Ketinau šį vakarą prašyti, kad tekėtų už manęs. Iš teisybės
maniau, kad galėtume stabtelėti prie Taho ežero pakeliui į Kaliforni­
ją rytoj ir ten susituokti.
Matisonas pasviro į priekį sėdėdamas kėdėje.
- Jūs ką! Judu tik septynias dienas pažįstami, jau drauge miego­
jot, o dabar norit, kad ji viską pametusi išvažiuotų su jumis ir būtų
sutuokta kažkokioje niekingoje civilinėje ceremonijoje. Ji turi pagal­
voti apie darbą, šeimą, kitus žmones. Argi manot, kad ji koks be­
smegenis žvėrelis, kuriam gali užnerti pavadėlį ir nusivesti į Disnei­
lendą? Kur jūsų teisybės ir prioritetų pajautimas! Aš daugiau tikė­
jausi iš jūsų po to, ką kalbėjot prieš kelias minutes.

• 639 •
 Žakas žengė tiesiai į spąstus.
- Nemanau, kad suprantu, ką turėčiau daryti?
Matisonas tučtuojau sureagavo į tą klausimą:
- Tikiuosi, kad elgsitės kaip džentelmenas, kad kažką paaukosit.
Trumpai tariant, tikiuosi, kad Džulės būsimas vyras kurį laiką pra­
leis čia, artimiau susipažindamas su ja, elgdamasis pagarbiai ir pado­
riai, kaip Dievas nori, kad mes elgtumės su savo moterimis, o pas­
kui jai pasipirš. Tarkim, kad ji sutiks, tada kurį laiką jūs būsit susiža­
dėję ir galiausiai susituoksit. Medaus mėnuo, - negailestingai baigė
jis, - būna tik po vestuvių. Jeigu sutiksit su tokia auka, tik tada aš
duosiu savo palaiminimą arba atliksiu apeigas, kurios, beje, vieninte­
lis būdas Džulei pasijusti tikrai ir laimingai ištekėjus. Ar aišku?
- Labai, - susiraukė Žakas.
Džimas Matisonas tai matė ir pasinaudojo proga.
- Jeigu tų kelių jūsų asmeninio patogumo ir fizinio pasitenkinimo
aukų jums per daug, tada...
- Aš nesakiau, kad per daug, - pertraukė jį Žakas, o mintys jam
beviltiškai susinarpliojo, aiškiai supratus, kad Džulė, be jokios abejo­
nės, norės, kad vestuvių apeigas atliktų tėvas.
- Puiku, Žakai, - pirmą sykį Matisonas į Žaką kreipėsi vardu. Ir
šiltai, tėviškai šypsodamas pridūrė: - Tada viskas nuspręsta.
Atsipeikėjęs Žakas pastebėjo patenkintą Matisono šypseną ir, su­
pratęs, kad teks sutikti su kai kuo, apie ką absoliučiai negalėjo būti
net kalbos, pridūrė:
- Ne, ne viskas, aš mielai liksiu mieste, kol galėsiu, bet nėra jo­
kios priežasties mudviem su Džule „susipažinti vienam su kitu“
prieš man pasiperšant, ir aš nenoriu mėnesių mėnesius laukti vedy­
bų. Paprašysiu, kad ji nedelsdama tekėtų už manęs. Kai tik ji sutiks,
mes susižadėję.
- Būsit susižadėję, kai užmausit jai ant piršto žiedą. Formalumai
ir tradicijos, jaunuoli, turi pagrindą. Taip kaip ir celibatas ligi vestu­
vių. Visa tai pačiam įvykiui suteikia ypatingą, ilgalaikę prasmę.

• 640 •
 - Puiku, - irzliai atsakė Žakas.
Matisonas nusišypsojo:
- Kada norit būti sutuokti?
- Kiek įmanoma greičiau. Ne vėliau kaip už dviejų savaičių. Aš
pasitarsiu su Džule.

- Ar tikrai tau, mama, nereikia jokios pagalbos? - šūktelėjo Džu­

lė, žiūrėdama, kaip motina deda padėklą su pyragėliais ant stalo val­
gomajame.
- Ne, mieloji. Jūs, vaikai, likit svetainėje ir pasišnekėkit. Taip
smagu matyti jus visus laimingus.
Džulė buvo daugiau susinervinusi negu laiminga. Žvilgčiodama į
uždarytas tėvo kabineto duris, nenuleido akių nuo Tedo ir Ketrinos,
kurie drauge sėdėjo ant sofos, draugiškai erzindami Džulę dėl Žako
kalbos sporto salėje.
- Kas čia dedasi, po galais? - paklausė ji.
Tedas išsišiepė ir pažiūrėjo į savo laikrodį.
- Patys žinot, kas dedasi. Tėtis sako vieną iš savo garsiųjų prieš-
vedybinių pamokslų būsimam jaunikiui.
- Iš teisybės Žakas man dar nepasipiršo.
Ketrina pažiūrėjo į Džulę, negalėdama tuo patikėti.
- Po gražių kalbų šį vakarą, girdint pusei miesto, argi gali tuo
abejoti?
- Ne, iš tiesų ne. Bet tėtis per ilgai gaišta.
- Šis pamokslas trunka ilgiau, - neslėpdamas pasitenkinimo pa­
aiškino Tedas, - nes tėtis jaučia tėvišką poreikį Žakui duoti pylos vi­
sų pirma už tai, kad tave pagrobė, o paskui ir už visa kita.
- Žakas jau daugiau negu pakankamai atkentėjo už viską, ką man
padarė, - užjausdama pasakė Džulė.
Ketrina drauge su kokakolos gurkšniu nurijo savo juoką.
- Jis dar ne tiek prisikentės, jeigu užkibs ant jauko ir sutiks su
įprastiniu sandėriu.

• 641 •
 - Kokiu sandėriu? - susidomėjo Džulė.
- Žinai, su tuo „svarbiausia tradicijos", „jokio sekso prieš vestu­
ves", „ilgos sužadėtuvės - geriausia", - tai sandėris, kurį tėtis sten­
giasi išpešti iš kiekvieno būsimo jaunikio.
Džulė nusijuokė.
- Ak, tai, Žakas su tuo niekada nesutiks. Jis vyresnis, išmintin­
gesnis ir rafinuotesnis už daugumą vyrų, su kuriais susiduria tėtis.
- Sutiks, - nusijuokė Tedas. - Kas jam belieka. Tėtis yra ne tik­
tai gudrus dvasininkas, kuris atliks santuokos apeigas, bet jis, tarp
kitko, dar ir tavo tėvas. Jis sutiks dėl tavęs ir dėl šeimyninės har­
monijos. Žakas žino, kad tėčio knygose yra trys įrašai prieš jį.
- Sakai, tikiesi, kad sutiks, - šaipėsi Ketrina, - dėl to, kad ir pats
sutikai.
Tedas pasilenkė ir gnybtelėjo jai į ausį.
- Liaukis, tu glumini Džulę.
- Džulė juokiasi. Rausti tik tu.
- Aš raustu, mano plepioji žmonele, prisimindamas, koks buvo
pats ilgiausias ir labiausiai kankinantis mėnuo mano gyvenime ir
kuo virto mūsų vestuvių naktis po mėnesio susilaikymo.
Ketrina pažvelgė į jį, akimirkai užmiršusi čia pat esant Džulę.
- Buvo nuostabu, - nesutiko ji. - Nepaprasta, tartum tai būtų bu­
vęs pirmas kartas abiem. Man atrodo, kad tuo tikslu tavo tėvas ir pra­
šo palaukti ligi vestuvių nakties, nors jie būtų ir anksčiau mylėjęsi.
- Negi niekam nerūpi, kad ir aš visa tai girdžiu, - neryžtingai pa­
juokavo Džulė.
Prasivėrė kabineto durys ir visi atsigręžė. Tėvas Matisonas atrodė
patenkintas, Žakas - apstulbęs ir supykęs, o Tedas netvėrė juokais.
- Jis šito siekė, - kvatojo Tedas. - Jo veide ta pati suglumusi,
pikta veido išraiška kaip ir jų visų veiduose, - šaipėsi Tedas, purty­
damas galvą. - Mano filmų herojus. Visi tie plakatai su jo portretais,
kuriuos buvau pasikabinęs kambaryje, o jis galiausiai pasirodo esąs

• 642 •
paprastas mirtingasis, dar vienas nieko neįtariantis molio grumstas
tėčio rankose. Kalėjimas jo nepalaužė, tą padarė tėtis.
Žakas, eidamas artyn, mąsliu žvilgsniu dirstelėjo į linksmą būre­
lį svetainėje, bet ponia Matison sustabdė jį, kviesdama valgyti pyra­
gėlių, ir jis apsigręžė:
- Ne, ačiū, ponia Matison, - padėkojo jis, žiūrėdamas į rankinį
laikrodį. - Jau vėlu. Turiu susirasti viešbutį ir užsiregistruoti.
Ji klausiamai pasižiūrėjo į savo vyrą, o šis nusišypsojo, lėtai pa­
lingavo galvą ir pasiūlė:
- Mes pageidautume, kad apsistotumėt pas mus.
Žakas pagalvojo apie daugybę telefono skambučių, kurių jis su­
lauks, kiek kartų pats skambins iš Kytono ir kaip savo buvimu su­
trikdys jų namus, ir papurtė galvą.
- Ačiū, bet manau, bus geriau, jeigu apsistosiu viešbutyje. Atsi­
vežiau darbo, atsisiųsdinsiu dar daugiau, be to, gal turėsiu kelis ver­
slo susitikimus, - pridūrė jis, matydamas, kad Džulė nuoširdžiai nu­
sivylusi. - Manau, kad apartamentai viešbutyje labiau tiks.
Jis nepastebėjo keisto susirūpinusio Džulės žvilgsnio, kurį ji
sviedė į Žaką, kai tas užsiminė apie viešbučio apartamentus, tačiau
nekantravo kuo greičiau iš čia išeiti, paprašyti, kad viešbučio patar­
nautojas atneštų šampano, paskui paimti ją į glėbį ir deramai bei iš­
kilmingai tinkamoje aplinkoje paprašyti jos rankos.
- Ar nepalydėtum manęs į viešbutį? - paprašė Žakas Džulę.

- Na štai, - tarė Džulė po pusvalandžio, kai jie susto­

jo priešais vienintelį motelį Kytone. - Čia geriausias Kytono motelis.
Tedas ir Ketrina išlaipino juos prie Džulės namų, jie paėmė Žako
lagaminus, portfelius ir sudėjo į Džulės automobilį.

• 643 •
 Žakas, negalėdamas patikėti savo akimis, žiūrėjo į seną ilgą pa­
statą su juodomis durimis tarpuose kas penkiolika pėdų, kuris jam
kažkodėl priminė iškirmijusius dantis, į tuščią plaukimo baseiną prie
pat plento, paskui pakėlė akis j blykčiojančią neono iškabą ir balsu
perskaitė:
- Motelis Pailsink savo kaulus. Turėtų būti netoliese ir koks
nors kitas.
- Norėčiau, kad būtų, - tramdydama juoką atsakė Džulė.
Kai jie privažiavo arčiau prie motelio užsiregistruoti, priešais
kontorą ant metalinės kėdės sėdėjo senis su „stetsono" skrybėle,
prisikimšęs pilną žandą kramtomojo tabako, mėgavosi ramiu vakaru.
Žakui išlipus iš automobilio, senis atsistojo.
- Sveika, Džule, - šūktelėjo senis, kai, dirstelėjęs pro priekinį
stiklą, pažino ją.
Žakas prarado visas viltis susirasti gražų anonimišką kampelį pa­
simatymams, ir nuotaika visai subjuro, kai įžirgliojo į kontorą.
- Ar galiu pasilaikyti atminimui? - paklausė administratorius, kai
Žakas brūkštelėjo savo pavardę ant registracijos blanko ir stum telė­
jo per stalą.
- Ne.
- Zakaris Benediktas, - pagarbiai perskaitė administratorius, įsi­
stebeilijęs į parašą. - Zakaris Benediktas apsistoja čia, mano motely­
je. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad tai kada nors įvyks?
- Tik ne aš, - abejingai atkirto Žakas. - Nemanau, kad pas jus
būtų apartamentų.
- Mes turim apartamentus jaunavedžiams.
- Juokaujat, - nepatikėjo Žakas, per petį žvilgterėjęs į nepatrauk­
lų pastatą, paskui pamatė Džulę, atsirėmusią į kontoros duris, kojos
per kulkšnis sukryžiuotos, veidas iškaitęs nuo šelmiško juoko, ir
jam išsyk pakilo nuotaika.

• 644 •
 Prie jaunavedžių apartamento yra ir maža virtuvėlė, - pridūrė
administratorius.
- Kaip romantiška. Gerai, imu, - pasakė Žakas ir išgirdo, kaip ža­
viai skamba slopinamas Džulės juokas. Tai privertė jį nusišypsoti.
- Eiva, - pakvietė jis, išlydėdamas ją iš kontoros savo kambario
link, tuo metu administratorius išėjo jiems įkandin ir liko stovėti po
stogeliu. - Ar man pasivaideno, - paklausė šaltai Žakas, atidaręs du­
ris į apartamentus jaunavedžiams ir žengęs žingsnį į šalį, kad pra­
leistų Džulę, - ar tas vyrukas iš tiesų mus stebi, norėdamas pama­
tyti, kada tu išeisi?
- Jis stebi, ar aš įeisiu, ar mes užsidarysim ir kaip ilgai čia būsiu.
Rytoj visas miestelis žinos atsakymus į visus klausimus.
Žakas įžiebė šviesą, žvilgtelėjo į apartamentus ir skubiai vėl už­
gesino.
- Kiek laiko mes galime praleisti tavo namuose, nesukėlę per
daug apkalbų?
Džulė dvejojo, norėdama, kad jis vėl pasakytų, jog ją myli ir ką
žada daryti.
- Tai priklausys nuo tavo ketinimų.
- Mano ketinimai labai garbingi, bet jiems teks palūkėti rytojaus.
Atsisakau juos atskleisti kambaryje su raudono pliušo širdies pavida­
lo lova ir purpuriniais krėslais.
Džulės palengvėjimas išsiveržė melodingu juoku, ir Žakas čiupo
ją į glėbį. Tamsoje apgraibomis radęs jos veidą, suėmė delnais ir
juokdamasis pradėjo bučiuoti, o paskui jo juokas nurimo, kai ji pri­
glaudė jį prie savęs ir savo ruožtu pati ėmė jį bučiuoti.
- Myliu tave, - kuždėjo jis. - Su tavimi aš nežmoniškai laimin­
gas. Slapstymąsi Kolorade tu pavertei tikra pramoga. Šituose su­
mautuose apartamentuose jaučiuosi tarsi nuotakos pavėsinėje. Net
kalėjime, kai nekenčiau tavęs, sapnuodavau, kaip tu mane pusiau su-

• 645 •
ledėjusį tempei namo, kaip šokai su manimi ir kaip mes mylėjomės,
ir nubusdavau, geisdamas tavęs.
Ji pirštų galiukais brūkštelėjo jam per lūpas ir skruostu pasitry­
nė jam j krūtinę.
- Ar ilgai nelaukęs nenuvežtum manęs į Pietų Ameriką, kad ga­
lėtume gyventi tavo laive. Sapnavau, kad esu ten drauge su tavimi.
- Ne kažin koks ten laivas. Aš turėjau didžiulę jachtą. Nupirksiu
tau kitą ir mes išplauksim į kruizą.
Ji papurtė galvą.
- Norėčiau likti su tavimi laive Pietų Amerikoje, kaip buvom pla­
navę, net jeigu tai būtų tik viena savaitė.
- Mes padarysim ir viena, ir kita.
Nenorom paleidęs ją, išėjo pro atviras duris į lauką.
- Kalifornijoj dabar dviem valandom anksčiau, ir man reikia kai
kam paskambinti bei šį tą sutvarkyti. Kada galėsiu vėl tave pamatyti?
- Rytoj?
- Žinoma, - santūriai atsakė jis. - Ar anksti?
- Kada tik panorėsi! Bus didelė apygardos šventė. Didžiulės ei­
tynės, maskaradas, piknikas, viskas skirta dviejų šimtų metų jubilie­
jui. Tęsis visą savaitę.
- Skamba neblogai, - pats nustebdamas, nes iš tiesų šito ir lau­
kė. - Paimk mane devintą. Pavaišinsiu tave pusryčiais.
- Aš žinau tinkamą vietą - geriausias maistas visame mieste.
- Iš tikrųjų? Kur?
- Pas Makdonaldą,- erzino jinai, juokdamasi iš išgąstingos jo iš­
raiškos, o paskui pakštelėjo į skruostą ir išėjo.
Vis dar šypsodamasis Žakas uždarė duris, uždegė šviesas, priėjo
prie lovos ir nenorom padėjo ant jos savo portfelį. Išėmęs mobilųjį
telefoną, pirmiausia paskambino Farelams, žinodamas, kad jiems rū­
pi jo kelionės rezultatai. Valandėlę lukterėjo, kol Džo O’Hara išėjo į
lauką ir tarp pokylio svečių surado Metą ir Meredit.

• 646 •
 - Na? - pasigirdo viltingas Meto Farelo balsas. - Meredit čia, o
tu prie mikrofono. Kaip Džulė?
- Džulė nuostabi.
- Ar tu jau vedęs?
- Ne, - atsakė Žakas ir suirzęs prisiminė susitarimą, kurį jam
primetė Džulės tėvas. - Mes susitikinėjam.
- Ką darot? - greitakalbe paklausė Meredit. - Mes manėm, kad
jūs jau būsit atvykę prie Taho.
- Aš dar Kytone.
- O!

- Motelyje Pailsink savo kaulus.

Jis išgirdo slopinamą Meredit juoką.
- Apartamentuose jaunavedžiams.
Meredit prapliupo dar labiau kvatoti.
- Ten yra ir virtuvėlė.
Ji jau klykė iš smagumo.
- Jūsų pilotas, vargšelis, matyt, ten įstrigo. Turėčiau jį pakviesti
pokerio.
- Jeigu kviesi, būk atsargus, - šaltai perspėjo Metas. - Jis išsineš
visus tavo pinigus.
- Čia jis neįžiūrės savo kortų. Apžlibs nuo širdies pavidalo lovos
raudono pliušo ir purpurinių gulimųjų kėdžių. Kaip pobūvis?
- Aš mandagiai pranešiau, kad skubiai buvai iškviestas verslo
reikalais. Meredit apsiėmė prižiūrėti personalą ir pabūti šeimininke.
Viskas kuo puikiausia.
Žakas dvejojo, galvodamas apie sužadėtuvių žiedą, kurio jam
reikėjo, ir apie puikius brangakmenius, kuriais, kaip buvo plačiai
žinoma, savo brangiose parduotuvėse prekiavo Bancroft & Compa­
ny firma.
- Meredit, ar galiu prašyti paslaugos?
- Kokios tik reikia, - ramiai ir nuoširdžiai atsakė ji.

• 647 •
 - Man reikia sužadėtuvių žiedo - jei įmanoma, rytojaus rytui. Ži­
nau, ko noriu, bet čia negausiu, o jei pasirodysiu Dalase, mane atpa­
žins. Noriu, kad žiniasklaida neliptų man ant kulnų ir šiame m ieste
pasirodytų kuo vėliau.
Ji išsyk suprato.
- Pasakyk, ko norėtum. Rytoj, kai atidarys mūsų parduotuves
Dalase, paskambinsiu Juvelyrinių dirbinių skyriaus vedėjai ir papra­
šysiu parinkti keletą žiedų. Styvas dešimtą penkiolika galės juos pa­
imti ir jums atvežti.
- Tu angelas. Štai, ko aš noriu...

Dviejų šimtų m etų jubiliejaus šventė mažame Teksa-

so miestelyje, kaip kitą dieną pamatė Žakas, buvo be galo iškilmin­
ga. Ją pradėjo pats meras, tardamas įžanginį žodį, ir visą savaitę tu­
rėjo vykti įvairūs renginiai: eitynės pagrindine gatve, sportinės var­
žybos, gyvulių parodos ir visokiausios linksmybės.
- Ten meras Adelsonas, - parodė Žakui Džulė, kai jie atvyko į
parką miestelio vidury ir sustojo šone, kur būtų mažiausiai pastebi­
mi. Mostelėjusi galva, ji parodė penktą dešimtį bebaigiantį vyrą, ku­
ris energingai žingsniavo į paviljoną, apdangstytą raudonu, baltu ir
mėlynu vėliavų audeklu. - O ten jo žmona Marjam su geltona drobi­
ne suknele, - pridūrė ji, rodydama gražią moterį, vilkinčią elegantiš­
ką suknelę su skrybėlaite ant galvos, sėdinčią tarp garbingiausių
svečių ant specialiai įrengtos pakylos greta paviljono ir stebinčią,
kaip jos vyras ruošiasi pradėti šventę. - Meras Adelsonas seniai
našlavo, - pasakojo Džulė. - Marjam buvo interjero dizainerė, kai jie
prieš dvejus metus susitiko Dalase. Adelsonas parsivežė ją čia, ir tė ­
tis juos sutuokė. Jie turi nuostabią rančą už miesto ir dabar statydi­
nasi naują namą ant kalno. Jie labai malonūs.

• 648 •
 Žakas iš užpakalio apglėbė Džulę, priglausdamas prie savęs
stangrius jos sėdmenis, ir nusišypsojo jai į plaukus.
- Tave labai malonu liesti.
Ji lengvai atsišliejo į jį, ir jis pajuto, kaip kūnas įsitempia ir stan-
dėja.
- Tave taip pat.
Nurydamas seiles, Žakas stengėsi apie tai nebegalvoti ir visą sa­
vo dėmesį nukreipė į merą Adelsoną. Tankūs Adelsono plaukai bu­
vo tos keistos pilkšvai geltonos spalvos, kuri atrodė Teksase daž­
niau sutinkama negu kitose vietovėse, kur Žakui teko būti, bet m e­
rui, matyt, buvo būdingas kiekvieno politiko polinkis į pompastiką ir
prakalbas, nes beveik ištisą pusvalandį postringavo apie didžiulį
mūšį, kuris kadaise įvyko Kytono žemėje, ir apie miesto istoriją,
pradedant jo įkūrėjais. Žakas mintyse lygino individualius privalu­
mus ar jų trūkumą scenarijuose, kuriuos buvo perskaitęs pereitą sa­
vaitę, kai suvokė, jog meras jau baigė savo kalbą ir dabar šneka
apie Žaką.
- Prieš iššaunant patrankai ir atidarant šventę, norėčiau dar pa­
kalbėti apie ypatingą mūsų svečią. Niekam ne paslaptis, kad Zakaris
Benediktas yra čia ir vieši pas Džulę Matison. Taip pat niekam ne
paslaptis, kad praeityje didžioji Teksaso valstija nebuvo jam draugiš­
ka ir čia jis nesijautė laimingas. Žinau, kad jūs visi tikitės susitikti
su juo ir kad mes visi norim pakeisti jo įspūdį apie teksasiečius, bet,
žmonės, geriausias būdas tą padaryti - nevaržyti jo ir leisti jam su­
sipažinti su mumis taip, kaip jis to norės. Jūs visi žinot, ką jam teko
patirti, ir visi žinot, kaip žmonių minios apninka kino žvaigždes ir
kaulija jų autografų. Žakas tikriausiai niekur pasaulyje neturi kitos
vietos, kur galėtų laisvai atsikvėpti ir kur su juo būtų elgiamasi taip,
kaip ir su visais paprastais žmonėmis. Tiktai čia. Parodykim jam, ką
reiškia turėti tokį gimtąjį miestą, kokį turi Džulė, kur žmonės ne­
abejingi vienas kitam ir rūpinasi vieni kitais!

• 649 •
 Šitas kvietimas buvo sutiktas audringais plojimais, būgnų tratėji­
mu nuo orkestro pakylos ir šim tų žmonių draugiškais mojavimais
bei šypsenomis, skirtomis Žakui, į kurias jis mandagiai atsakė.
Žakas buvo džiugiai nustebintas, kad miestelėnai pritarė mero
pasiūlymui, ir jis praleido pačią maloniausią dieną viešumoje, kokią
prisiminė per pastaruosius penkiolika metų. Nebuvo jis abejingas ir
šventės nuotaikai, ir unikaliai amerikietiškai atmosferai. Vakarop jis
be galo smagiai leido laiką, krėsdamas mažas kvailystes - lankėsi
kioskuose, kur buvo prekiaujama visokiais naminiais gaminiais, pra­
dedant pyragaičiais ir baigiant drobinėmis staltiesėlėmis, šveitė ban­
deles su dešrelėmis, tirštai apipiltas garstyčiomis, juokavo su Tedu
ir Ketriną, mėgindami spėti, ar visi žaidimai paviljonuose paženklin­
ti, ar tik tie, kuriuos jie bandė laimėti. Tačiau vaikštinėjo jis su Džu­
le, dar Kolorade buvo supratęs, jog ji turi talentą paversti nuotykiu
tai, kas atrodė kasdieniška.
Džulė buvo miestelėnų numylėtinė, jų meilė apgaubė taip pat ir
Žaką. Kai jis vakar kalbėjo sporto salėje, visi patikėjo, kad jis atvy­
kęs čia „atlyginti" jai padarytos skriaudos. Žakas nekantravo, norė­
damas visam pasauliui tai įrodyti, užmaudamas jai ant piršto sužadė­
tuvių žiedą, kurį buvo išrinkęs tą rytą, ir tik laukė tinkamo momen­
to. Po baisios nesėkmės, ištikusios juos per paskutinį bandymą su­
mainyti žiedus, jis buvo tvirtai pasiryžęs, kad šis mėginimas kom­
pensuotų ankstesniojo nykumą ir būtų džiaugsmingas, įsimintinas ir
smagus.
Dabar, eidamas su Džule per triukšmingą skaisčiai apšviestą aikš­
telę, kurioje vyko karnavalas, leidžiantis saulei, jis jautė dešimties
karatų spinduliais išpjautą deimantą savo kišenėje, taip pat ir šypsan­
čius, smalsius Kytono gyventojų žvilgsnius, kurie mėgavosi karnava­
lo pramogomis ir paviljonais ir, be abejo, spėliojo, ar Žakas iš tiesų
ketina jiems pasirodyti ir kada. Kartkartėmis juodu su Džule paste­
bėdavo, kaip žmonės juos fotografuoja, tačiau daro tą diskretiškai.

• 650 •
 - Nori pasisukti apžvalgos ratu? - paklausė Žakas Džulę, kai toji
stabtelėjo pažiūrėti aukštyn.
- Tik pažadėk neįsupti sėdynės, - paprašė Džulė, atplėšdama ga­
balėlį rausvos cukrinės vatos ir kišdama Žakui į burną.
- Net nesapnuočiau, - pamelavo jis, kramtydamas vatą. - Džule,
koks bjaurus skonis! Kaip gali valgyti? Duok kąsnelį.
Ji nusijuokė ir atplėšė dar vieną lipnų rausvą gabalėlį, ir abu šyp­
sojosi poroms, kurios draugiškai linkčiodamos ėjo pro šalį.
- Aš tikrai turėjau tą galvoje, kai prašiau neįsupti sėdynės, -
perspėjo ji, kai jis rausėsi kišenėje, ieškodamas pinigų. - Aš esu, na,
truputį jautri apžvalgos ratams.
- Tu? - nepatikėjo Žakas. - Moteris, kuri prieš kelias minutes
per plauką mūsų neužmušė toje skrendančioje raketos kapsulėje,
kurią įsukai.
- Tai kas kita. Mes buvom uždaryti narve. Apžvalgos ratai, - kal­
bėjo ji, iškėlusi galvą, žiūrėdama į aukštą apžvalgos ratą, - atviri ir
šiek tiek bauginantys.
Žakas jau buvo beeinąs prie bilietų kasos, kai jam čia pat už nu­
garos sušuko kvieslys:
- Ženkit tiesiai ir laimėkit tikro aukso žiedą, nusagstytą dirbti­
niais brangakmeniais. Nušaukit penkias antis ir laimėsit savo mergi­
nai žiedą, nušaukit dešimt ir laimėsit didžiulį meškiuką, kurį ji galės
glamonėti.
Žakas atsigręžė, pažvelgė į mechanines antis, judančias begalinė­
je virtinėje, į tariamus šautuvus, atremtus į sieną paviljone, ir į ant
padėklo gulinčius žiedus su milžiniškais blizgančiais dirbtiniais
„brangakmeniais", visokiausių spalvų - nuo geltonų kaip trynys ligi
raudonų kaip rubinas. Ir jį pagavo įkvėpimas.
- Maniau, kad nori pasisukti apžvalgos ratu, - pasakė Džulė, kai
jis paėmė ją už alkūnės ir ryžtingai apsuko.

• 651 •
 - Pirmiausia, - pareiškė jis, - noriu laimėti aukso žiedą su dirbti­
niu brangakmeniu.
- Kiek sykių žadat bandyti? - paklausė vyriškis, tačiau iškart nu­
tilo, kai įsispoksojo į Žako veidą. - Tu, brolau, man matytas. - Jis pa­
ėmė iš Žako pinigus ir, nenusigręždamas nuo jo, padavė šautuvą, o
tada atsisuko į Džulę. - Jūsų vaikinas labai panašus į tą, na, žinot,
kokia ten jo pavardė... į tą aktorių. Juk žinot, - pasufleravo jis Džu­
lei, kai Žakas, ignoruodamas jį, pakėlė šautuvą ir nusitaikė. - Juk ži­
not, apie ką kalbu, ar ne?
Džulė provokuojančiu žvilgsniu iš po blakstienų sutiko kreivą Ža­
ko šypseną.
- Tas išvaizdus vyrukas? - patikslino, kalbėdama su kviesliu. -
Šiurkštus? Gražus? Tamsiaplaukis?
- Aha, jis.
- Styvenas Sygalas, - juokavo ji, o Žakas tuo metu spėjo prašauti
pro šalį...
Nuleidęs šautuvą, pasipiktinęs dirstelėjo į ją ir dar sykį nepataikė.
- Ne, tai ne jis. Šitas daug aukštesnis, kiek vyresnis ir gražesnis.
- Vorenas Bytis, - sušuko Džulė, o Žakas vėl prašovė pro šalį.
- Džule! - perkreipęs lūpą įspėjo ją Žakas, o nuo juoko pečiai
jam net tirtėjo. - Nori žiedo?
- ANe, - atsakė ji patenkinta. - Noriu meškiuko.
- Tai liaukis tyčiotis iš mano pastangų ir leisk iššaudyti tas pra­
keiktas antis, kol nesusirinko dar didesnė minia.
Ji apsidairė aplinkui ir pamatė, kad nors žmonės ir stengėsi lai­
kytis mero pasiūlymo ir palikti Žaką ramybėje, susibūrė nemažas
pulkelis žioplių, paviliotų stulbinančio reginio, kaip gyvas Benedik­
tas vaidina šaudymo sceną lyg koks personažas iš savo filmų, tik tai­
kiniai buvo ne kokie mafiozai, šnipai ar panašūs nenaudėliai, o m eta­
linės antys.
Žakas iš aštuonių ančių pataikė į aštuonias ir kažkas ėmė ploti, o
paskui staigiai liovėsi.

• 652 •
 - Nusisuk, mieloji, - paprašė Žakas. - Tu trikdai mane.
Kai ji pakluso, Žakas įsikišo ranką į kišenę, mirktelėjo žmogui,
stovinčiam kioske, ir skubiai padėjo deimantinį žiedą ant padėklo
greta stiklinių žiedų, o tada dar sykį iššovė ir tyčia nepataikė.
- Gerai, - tarė jis Džulei, imdamas padėklą, - atsisuk ir išsirink
žiedą.
Džulė atsisuko.
- Ką? Negausiu meškiuko? - nusiminė ji, užsimiršusi, kad čia pat
karnavalo kvieslys išsižiojęs spokso į padėklą su žiedais.
- Atsiprašau. Paskutinius du sykius prašoviau pro šalį. Kuris žie­
das tau patinka?
Džulė pažvelgė žemyn į didelių, geltonų, violetinių, raudonų ir
tamsiai mėlynų akmenų vaivorykštę, žaižaruojančią virš pigaus aukso
apsodų. Ir pamatė deimantą. Žymiai didesnis už visus stiklinius akme­
nis, kibirkščiavo ir žėrėjo, atspindėdamas besisukančio apžvalgos rato
šviesas. Ji atpažino šlifavimo būdą, nes jis sutapo su jos vestuvinio
žiedo šlifavimu, o kai pakėlė akis į Žaką; sutiko švelnų jo žvilgsnį.
- Ar patinka? - paklausė jis.
Žmonės, kurie buvo stebėję jį šaudant, pajuto, kad kažkas vyks­
ta, o gal kioskininko spoksojimas paskatino juos prieiti arčiau ir pa­
žiūrėti.
- Man patinka, - tyliai ir netvirtai atsakė Džulė.
- Ar mes jį paimsim ir suieškosim vietą, kur galėtume užsimauti?
Džulė be žodžių palingavo galvą, ir jis paėmė žiedą, o kai apsi­
gręžė, negausus žiūrovų pulkelis pamatė šypsantį Žako veidą ir pa­
tys ėmė šypsotis.
- Štai ten, aukštai, - ragino Žakas, tempdamas Džulę prie apžval­
gos rato bilietų kasos. - Skubėk, - pridūrė juokdamasis, kai vyriškis
būdelėje suglumęs garsiai sušuko:
- Tas vyras, tas, kuris panašus į Voreną Bytį, ką tik išsitraukė iš
kišenės didžiausią deimantinį žiedą, kokį man yra tekę matyti, ir pa­
davė jai.

• 653 •
 Tėvas Matisonas ir ponia Matison šnekėjosi su meru, jo žmona
ir Ketrinos tėvais, kurie buvo atvykę į šventę. Jiems bestovint, Ket­
rina ir Tedas atbėgo tekini, lydimi savo draugų.
- Tai oficialu, - juokdamasis pareiškė Tedas. - Džulė ir Žakas ką
tik susižadėjo. - Ir tyčia pridūrė, norėdamas paerzinti savo tėvą. -
Su žiedu, kurį Žakas laimėjo viename iš kioskų.
- Man tai neatrodo labai oficialu, - raukdamasis pastebėjo tėvas
Matisonas.
- Aš pajuokavau, tėti. Čia tikras žiedas.
Visi maloniai nustebinti atsigręžė, dairydamiesi sužadėtinių po­
ros, kad juos pasveikintų.
- Kur jie? - švytėdama paklausė ponia Matison.
Ketrina parodė aukštyn į apžvalgos ratą, kuris dabar sustojo, o
apačioje garsiai džiūgavo minia.
- Jie ten, viršuje, - paaiškino Ketrina šypsodama, - aukščiausio­
je kėdėje ant pasaulio stogo.
Kai iškilo į patį viršų, minia skandavo:
- Žakai, bučiuok ją! Bučiuok ją! - O fotografas iš Kyton Crier
laikraščio, nutaikęs savo aparatą į porą pačiame viršuje, savo balsu
prisidėjo prie choro.
- Jie mūsų nepaleis, kol nepamatys bučiuojantis.
Ji prikando lūpą, skruostai iškaito, akyse spindėjo meilė, delnas
saugiai slėpė žiedą, kurį jis buvo jai užmovęs ant piršto.
- Negaliu patikėti, kad padarei tai čia ir dar visų akivaizdoje. Juk
nepakenti viešumos.
Žakas, įtempęs ranką, truktelėjo ją į priekį.
- Tik ne šitos. Nekenčiu viso to prakeikto pasaulio, - sušnibždė­
jo jis, nuleisdamas galvą, - buvusio mūsų nelaimės liudininko. Tegu
pasižiūri, kas atsitinka, kai užkietėjęs pabėgęs kalinys sutinka ange­
lą, kuris juo tiki. Pabučiuok mane, Džule.

• 654 •
 Ir apačioje skambant džiaugsmingiems šauksmams, kurie kilo į
viršų, žiūrint į tvirtai apsikabinusią porelę, meras Adelsonas nusi­
šypsojo savo žmonai ir atsigręžė j Tedą:
- Ar jūsų tėvas privertė jį pažadėti?
Tedo pečiai krūpčiojo nuo juoko.
- Taip.
- Vargšelis, - užjautė Žaką Adelsonas, žiūrėdamas aukštyn į ilgą
bučinį, kurį savo naujajai išrinktajai dovanojo Žakas. - Jam nepavyks
ilgai ištverti.
- Tikriausiai.
- Kada vestuvės?
- Žakas minėjo norįs po dviejų savaičių.
- Nepakankamai greitai, - įsiterpė supratingai šypsodamas Džo­
nas Greisonas, vienas iš Tedo draugų. Jis pažvelgė į savo žmoną. -
Pasirodys tarsi dveji metai. Ar prisimeni, Sjuzen?
Ji linktelėjo, žvilgčiodama į Ketriną.
- Jūsų uošvis atrodo tikrai klastingas žmogus.
- Ir labai išmintingas, - ramiai pridūrė meras Adelsonas.
- Ne taip, mielasis, tu galvojai prieš mūsų vestuves, - priminė
jam Marjam Adelson.
- Ne, bet taip jaučiausi mūsų vestuvių naktį!
Greisonas kurį laiką stebėjo besišnekučiuojančią porelę, paskui
pridūrė:
- Tikiuosi, jis girdėjęs apie šalto dušo terapiją.

• 655 •
 83
- Džule, mieloji, nereikia. Nebegaliu daugiau šito iš­
tverti, - murmėjo Žakas po kelių vakarų, nenoromis atitraukdamas
jos rankas sau nuo kaklo ir sėsdamas ant sofos jos svetainėje. Po
dviejų dienų, praleistų motelyje Pailsink savo kaulus, Žakas suprato,
kad Džulės tėvai buvo nuoširdžiai įsižeidę, kad jis neapsistojo pas
juos, ir, išsiregistravęs iš motelio, dėkingai priėmė jų kvietimą. Pa­
togumų buvo daug daugiau, maistas - nuostabus, ir miegodavo jis
senajame Džulės miegamajame, apsuptas daiktų, primenančių ją.
Dieną, kai ji būdavo mokykloje, jis dirbdavo jos namuose, peržiūri­
nėjo scenarijus, kalbėjosi su savo personalu Kalifornijoje, telefonu
aptarinėjo potencialius sandėrius su prodiuseriais ir dar įstengė gal­
voti apie ką kitą, ne tik apie savo stiprėjantį seksualinį geismą. Bet,
kai Džulė grįždavo namo, užtekdavo tik vieną sykį į ją žvilgterėti ir
aistra neišvengiamai įsiliepsnodavo, o tai vėl vesdavo į frustraciją, ir
viskas prasidėdavo iš naujo.
Savitvardos likučiai buvo tokie gležni, kad užuot likęs vienas na­
mie su ja, jis vakarus ėmė praleidinėti su Džule ir jos draugais re s­
toranuose ir pramogų centruose. Prieš du vakarus jis galiausiai ėmė
glamonėtis su ja paskutinėje vietinio kino teatro eilėje, kur, kaip vi­
si žinojo, neįmanoma buvo nueiti per toli, o pereitą vakarą pasiūlė
žaisti boulingą, kur išvis niekas negalėjo nutikti.
Patyliukais keikdamasis Žakas ryžtingai atstūmė Džulę nuo savęs
ir pakilo nuo sofos.
- Man nereikėjo tavo tėvui pasižadėti, kad laikomės to juokingo
priešvestuvinio celibato. Tai pasenę, beprasmiška, vaikiška. Jis to
reikalavo, kad suvestų su manimi sąskaitas už tavo pagrobimą. Tas
žmogus gudrus ir sadistiškas! Vienintelį kartą jaučiau, kad tas paža­
das teisingas, tai buvo sekmadienį bažnyčioje.
Džulė užgniaužė bejėgę šypseną ir paklausė stengdamasi atrodyti
rimta.

• 656 •
 - Kaip manai, kodėl tai atsitiko?
- Žinau kodėl! Valanda, praleista bažnyčioje, buvo vienintelė pra­
eitą savaitę, kai man nebuvo erekcijos.
Jau nebe pirmą kartą Žakas užsiminė apie savo susitarimą su jos
tėvu, bet šiuo klausimu jis buvo toks jautrus, kad Džulė beveik bijo­
jo jam priminti, jog jis esąs ne vienintelė auka. Žakas buvo labai iš­
didus, bet ir be galo uždaras žmogus. Dėl to ji nenumanė, kaip jis
reaguotų sužinojęs, kad visi miestelio vyrai, kuriuos buvo sutuokęs
Džulės tėvas, puikiai žinojo, kas su Žaku dedasi. Ji pakėlė akis, kai
jis ėmė žingsniuoti priešais ją.
- Man trisdešimt penkeri, - su kartėliu kalbėjo jis. - Esu protin­
gas rafinuotas žmogus, daugiau negu vidutinės inteligencijos, ir ne
tik jaučiuosi kaip išalkęs sekso gašlus vaikėzas, bet ir elgiuosi taip.
Aš tiek kartų per dieną lendu po šaltu dušu, kad tavo motina greitai
pamanys, jog esu apsėstas švarumo manijos. Darausi irzlus.
Džulė nubraukė plaukus sau nuo kaktos, atsistojo ir linksmai er­
zindama pažvelgė į jj.
- Niekada nebūčiau pastebėjusi.
Piktai atsidusęs, jis sukrovė ant stalo šūsnį scenarijų, kuriuos
buvo perskaitęs, ir paklausė:
- Ką šiandien veiksim?
- Ar pagalvojai, kaip raminamai paveiktų virtuvės spintelių tvar­
kymas? - šaipėsi Džulė. - Man tai visuomet padėdavo. Galėtume ši­
to imtis.
Žakas jau žiojosi atsikirsti, tačiau suskambo telefonas, ir jis stai­
giai pašokęs išliejo savo apmaudą ant galvos tam, kas atsitiktinai bu­
vo kitame laido gale.
- Kokių velnių jums reikia?
Selė Morison, jo spaudos atstovė Kalifornijoje, šaltai pasisveikino.
- Laba vakarą, Žakai, kaip malonu su jumis pasišnekėti. Skambi­
nu, nes man reikia pasitarti su Džule. Ji turi pasakyti, ar jūs norit,

• 657 •
kad pakvietimai į vestuves būtų rytoj rytą išvežioti limuzinu ar per­
duoti per pasiuntinius. Aš jau skambinau pusšimčiui laimingųjų, gau­
siantiems trokštam us kvietimus, todėl spės susiruošti ir atsirasti
Teksase ankstų šeštadienio rytą. Niekas neatsisakė. Mudvi su Bele,
turiu omeny sekretorę, užsakėme limuzinus, kurie juos pasitiks prie
DFW ir nuveš į Kytoną, o aš - daugybę apartamentų Dalaso viešbu­
čiuose, kuriuos jūs pasirinkot.
Ankstesnis Žako suirzimas kiek aprimo. Jis palūkėjo, kol Džulė
nuėjo į valgomąjį, tada tyliai paklausė:
- Ar ji įsivaizduoja, kas čia įvyks?
- Ne, šefe. Juk nurodėt, kad tai turėtų būti staigmena; pasakiau,
kad galime sulaukti penkiasdešimt pačių nuobodžiausių verslo part­
nerių. Penkiasdešimt vieno, įskaitant ir mane.
- O kaip žiniasklaida? - susidomėjo Žakas. - Kaip išvengti žurna­
listų? Jie žino, kad aš čia ir šeštadienį susituoksiu. Visa tai jau pa­
garsinta. Mačiau tik kelis reporterius, besisukiojančius čia, bet jie
laikosi atokiai. Tikėjausi, kad jie apniks mus kaip skėriai.
Selė reikšmingai tylėjo.
- Ar Džulė nesakė, kaip ji ketina tvarkytis?
-N e .
- Ji davė jiems tik vieną valandą. Jeigu jūs neparemsit, man bus
velniškai sunku išsipainioti iš mūsų susitarimo su jais.
- Kokio susitarimo? - susidomėjo Žakas.
- Paklauskit Džulę. Ar galiu dabar su ja pasišnekėti?
Žakas ištiesė Džulei ragelį, grįžtelėjęs į ją.
- Džule, Selė nori su tavimi pasitarti.
- Tuojau, - atsakė Džulė.
Ji įėjo nešina bloknotu, su kuriuo jau niekada nebesiskirdavo ir
kuriame pasižymėdavo visas smulkmenas, svarbias moterims artė ­
jant vestuvėms, ir Žakas pamatė, kaip ji timptelėjo savo dešinį aus­
karą ir įspraudė telefoną tarp peties ir smakro.

• 658 •
 - Sveika, Sele, - maloniai ir švelniai pasisveikino ji, ir Žakas ne­
norom pasijuto esąs vaidingas, savanaudis nedorėlis, nesugebantis
tramdyti savo geismų ir elgtis kaip dera džentelmenui.
- Kas nutiko? - valandėlę paklausiusi tarė ji. - Pasiteirausiu Žako.
Ji nusišypsojo jam, ir Žakas pasijuto dar blogiau.
- Selė vis dar nori sužinoti, ar pakvietimai Kalifornijoje gyvenan­
tiems asmenims turi būti rytoj išvežioti limuzinu ar perduoti per pa­
siuntinius. - Ji dirstelėjo į savo bloknotą. - Limuzinu kainuotų ke­
turgubai brangiau.
- Limuzinu, - pasakė Žakas.
- Limuzinu, - pakartojo Džulė į ragelį.
Kai ji padėjo ragelį, Žakas pažvegė į ją ir nekantravimas virto su­
sižavėjimu. Nors Džulė ir patyrė didžiulę įtampą, ruošdamasi vestu­
vėms savaitės pabaigoje, ji sugebėjo neprarasti savitvardos. Reičelė
jų vestuvėm s sugaišo ištisus mėnesius ir išleido ketvirtį milijono
Žako pinigų, sukurdama baisiausią sumaištį, kurioje dalyvavo trys ei­
lės žurnalistų, ištisa armija tarnų, konsultantų ir padėjėjų, kad vis­
kas vyktų sklandžiai, o Reičelė buvo įpratusi prie viešumos. Ir vis
tiek artėjant vestuvių dienai, Reičelė elgėsi kaip paklaikusi žiežula
ir saujomis rijo raminamuosius.
Džulė jų vestuvėms sugaišo savaitę, padedant tik Ketrinai ir
kompetetingam Žako personalui Kalifornijoje. Tuo pat metu ji kaip
visada dirbo mokykloje, susitarė išnuomoti savo namą ir nepraradu­
si sveiko proto ir neignoruodama Žako. Kadangi visi Kytono gyven­
tojai taip stengėsi, kad Žakas jaustųsi jaukiai, mielai laukiamas, ir
kadangi Džulė buvo taip suaugusi su jų miestu, buvo nutarta, kad
popietinėje vestuvių ceremonijoje dalyvaus šeimos nariai ir arti­
miausi draugai, o visas platus Matisonų draugų ir pažįstamų ratas
bus sukviestas į vakarinę puotą, kuri turėjo įvykti parke. Žakas pa­
reikalavo pakviesti 650 asmenų, užuot surengus nedidelį intymų po­
būvį. Gyvenant Kytone, jam teko bendrauti su daug sąžiningesniais,

• 659 •
dorais ir praktiškais žmonėmis, su kokiais beveik nebuvo susidūręs
per visą savo gyvenimą. Nors ir skundėsi, tačiau visa, ką čia darė,
jam buvo malonu, jam patikdavo šokti su Džule restorane, kur ne­
įkyrėdami prisijungdavo jų bičiuliai, jam patikdavo su ja kartu eiti į
miesto kino teatrą, valgyti apdžiūvusius spragintus kukurūzus, gla­
monėti ją atsisėdus paskutinėje eilėje, o paskui lydėti namo šiltą
naktį, laikant jos ranką. Praeitą vakarą jis žaidė biliardą vyresniųjų
Keihilų namuose su Tedu ir jo draugais, o tuo metu Džulė, Ketrina
ir kitos žmonos atnešė jiems valgyti, ir Žakas nustebęs žiūrėjo, kaip
Džulė susirėm ė su laimėtoju ir galiausiai jį įveikė.
Kažkokiu būdu ji sugebėjo visa tai daryti ir tuo pat metu suorga­
nizuoti dešimt vietinių moteriškių, kad jos parūpintų maisto puotai,
pasamdyti muzikantus, peržiūrėti parinktą muziką, užsakyti gėles iš
vietinio gėlininko, atsisiųsdinti iš Dalaso pavėsines, po kuriomis par­
ke turėjo darbuotis maisto tiekėjai. Žakas, kuris nuolatos girdėjo kal­
bas apie pasiruošimą, patenkintas vylėsi, kad šių antrųjų jo vestuvių
puotos šiluma ir šventiška atmosfera kompensuos etiketą ir grožį,
kurio tikriausiai pritrūks. Jeigu ne - viskas taps juokingu nesusipra­
timu. O tuo atveju jis nuoširdžiai tikėjo, kad ims lyti lietus.
Tik viena problema privertė Džulę trumpam stabtelėti - tai buvo
vestuvinė suknelė jai ir suknelės Ketrinai, Sarai ir Meredit, kurios,
kaip ji nutarė, turėjo būti vienintelės jos pamergės. Kai Džulė pa­
skambino Meredit, kviesdama į vestuves, pastaroji pasiūlė, kaip iš­
spręsti šį klausimą. Ji naktiniu paštu atsiųsdino iš Bancroft & Com-
pany salono nuotakų suknelių nuotraukas, kad Džulė jas apžiūrėtų.
Džulė apsistojo prie trijų pavyzdžių, kuriuos kitą dieną Čikagoje pa­
ėmė Farelų pilotas ir atskraidino į Kytoną. Reičelė gaišo ištisas sa­
vaites, rinkdamasi vestuvinę suknelę, Džulė, Ketrina ir Sara apsi­
sprendė per dvi valandas, išrinko ir nunešė sukneles pas dvynes El­
dridž, kad pataisytų. Meredit, grįžusi į Čikagą su Metu, savo sukne­
lę prisitaikė ten.

• 660 •
 Per tą laiką vienintelis konfliktas tarp Žako ir Džulės kilo jų su­
žadėtuvių vakarą ir įsižiebė jis dėl atkaklaus Žako užsispyrimo ap­
mokėti visas vestuvių išlaidas. Galų gale šį klausimą jie išsprendė
dviese su Džulės tėvu, kuris, laimei, visiškai nieko nenutuokė, kiek
kainuoja vestuvinė suknelė iš Bancroft & Company firmos arba de­
galai lėktuvui, už kurį Žakas ketino atlyginti Metui, ir daug kas kita.
Žakas „teikėsi" nusileisti ir sutiko, kad tėvas Matisonas duotų 2 000
dolerių vestuvių išlaidoms, o paskui pasiūlė, kad jo buhalteris Kali­
fornijoje maloningai, bet ne taip sąžiningai, tvarkytų nuobodų sąskai­
tų apmokėjimą ir grąžintų tėvui Matisonui visas papildomas išlaidas.
Dabar Žakas, žiūrėdamas į Džulę, kaip ji žymisi kažką bloknote,
pagalvojo, kokią didžiulę įtampą jai teko atlaikyti, ir kaip puikiai ji
susidorojo. Palyginti, jo paties dienos buvo nuostabiai ramios ir pil­
nos pasitenkinimo. Išsivadavęs nuo nuolatinių trukdymų, kurie būtų
kamavę jį Kalifornijoje, jis galėjo ramiai skaityti scenarijus ir svars­
tyti, koks bus jo pirmojo filmo projektas. Studijos vadovai, prodiuse­
riai bei bankininkai, kuriuos jam reikėjo sutikti, visi laukė jo grįžtant
namo. Dramatiškas jo pabėgimas iš kalėjimo, areštas ir paleidimas, o
dabar vedybos su jauna mokytoja, buvusia jo įkaite, - visa, krūvon
paėmus, padarė jį dar didesne legenda, negu jis buvo prieš patekda­
mas į kalėjimą. Žakui nereikėjo skaityti Variety, kad sužinotų, jog da­
bar visi, dalyvaujantys kino versle, labiausiai pageidavo jo.
Greta tiesioginio darbo vienintelė problema, kurią reikėjo iš­
spręsti jam pačiam paskutinę savaitę, buvo Džulės viešo įvaizdžio
klausimas. Iš pradžių, kai buvo parodytos jo suėmimo Meksiko
mieste vaizdajuostės, pasaulis į Džulę žiūrėjo kaip į didvyrę, padėju­
sią sugauti pamišusį žudiką. Po kelių savaičių, kai Žako nekaltumas
buvo įrodytas ir jį paleido iš kalėjimo, tos pačios vaizdajuostės pa­
vertė jį herojiška policijos brutalumo auka, o Džulę - klastinga kale,
išdavike. Užuot leidęs jai toliau kentėti dėl šios dėmės, Žakas ramiai
nusiuntė vaizdajuostės, gautos iš Ričardsono, kopiją savo draugui į

• 661 •
CNN, prieš tai nepasitaręs su Džule. Per dvidešimt keturias valan­
das po pirmojo demonstravimo pasaulis reagavo į isterišką Džulės
kančią lygiai taip, kaip buvo reagavęs Žakas, pamatęs juostą. Dabar,
prisiminęs viską, kas nutiko jo gyvenime, Žakas suprato esąs kaltas
ir pajuto gėdą dėl savo dirglumo, sukelto priverstinio dviejų savaičių
celibato šalia moters, kurios jis geidė labiau, negu manė esant įma­
noma.
Priėjęs prie Džulės, paėmė iš jos rankų bloknotą ir, pabučiavęs
jai kaktą, tyliai tarė:
- Tu nepaprasta moteris, mylimoji. Deja, išteki už pernelyg sek­
sualaus pikto nevidono, be galo geidžiančio tavęs.
Ji pasilenkė ir pabučiavo jį taip aistringai, kad jam teko vėl suvai­
toti ir nustumti ją šalin.
- Tau nieko daugiau nereikia daryti, - priminė jam Džulė, - tiktai
sulaužyti savo žodį; ar pasakyti tėvui, kad nutrauki su juo sutartį...
- Po galais, aš neketinu laužyti savo žodžio.
Ji susijuokė, papurtė galvą ir, vėl paėmusi bloknotą, ištraukė
pieštuką iš spindinčių plaukų, tarsi jau būtų užmiršusi bučinį, nuo
kurio vis dar kaito kraujas.
- Žinau, jis nusiviltų, jeigu tai padarytum.
- Tai galėtų pagelbėti, - spėjo Žakas, nesuprantamai suerzintas
tos pačios kantrybės, kuria prieš kelias akimirkas taip žavėjosi, - jei­
gu manyčiau, kad šitas sumanymas ignoruoti seksą tave nors dvigu­
bai mažiau vestų iš proto, kaip veda mane.
Džulė nusviedė į šalį bloknotą, o jis pirmąsyk suprato, kad arba ji
nebuvo tokia rami dėl vestuvių planų ir priverstinio celibato, kaip jis
buvo manęs, arba jo paties laikysena palaužė ją. O gal viskas drauge
paėmus.
- Ar žinai, kad šiandien mes turime būti beisbolo aikštėje? - ne­
kantriai priminė ji Žakui. - Tai labai ypatingos rungtynės tarp Mažo­
sios lygos komandos, kurią padėjau treniruoti visus metus, ir mūsų

• 662 •
varžovų iš Persevilio. Tu sutikai teisėjauti ir visi dėl to labai jaudina­
si. Nesiginčykim. O jeigu ketinam nesutarti, palikim tai rungtynėms.
Žakas sutiko ir daugiau nebesiginčijo.
Po dviejų valandų, stebint dviem apstulbusioms Mažosios lygos
komandoms ir nustebusių tėvų prisigrūdusioms tribūnoms, Zakaris
Benediktas skynė ištisos savaitės savo nepagrįsto nekantrumo, kurį
iškęsti privertė savo sužadėtinę, vaisius. Susigūžęs už plokštės po
septintojo perdavimo, kai bazės buvo pilnos, o rezultatai vienodi, Ža­
kas stebėjo, dangstydamasis teisėjo kauke, kaip antras geriausias
Džulės bėgikas nučiuožė savo bazės link.
- Pražanga! - sušuko Žakas ir kaip įprasta iškėlė aukštyn rankas.
Žakas jau per pastaruosius septynis padavimus buvo pastebėjęs,
kaip rimtai Teksaso gyventojai žiūri į savo sūnų Mažosios lygos
rungtynes, ir net įžymi ekrano žvaigždė, kurią visi jau buvo pamilę,
negalėjo apsaugoti nuo pasipiktinimo bet kokiu teisėju už nepopulia­
rų, nors ir teisingą šūktelėjimą. Minia iš Kytono kaukė ir spiegė,
demonstruodama savo nepasitenkinimą Žaku.
Džulei, kuri sėdėjo ant trenerio suolelio aikštės pakraštyje, Žako
šūktelėjimas, nepalankus jos komandai, pasirodė ne tik nepopulia­
rus, bet ir neteisingas bei klaidingas, kaip ir pirmieji du. Šį kartą ji
ne tik sugriežė dantimis, bet ir nušokusi nuo suolelio, nudrožė į
aikštę pasikalbėti su Žaku.
- Ar proto netekai? - pratrūko ji apstulbusiam ir negalinčiam pa­
tikėti Žakui. - Jis neprasižengė.
- Prasižengė, - nepasidavė Žakas.
Ji įsisprendė rankomis į šonus ir, ginčydamasi toliau, stebint
rėksmingai ir kvatojančiai miniai, įniršusi pridūrė:
- Tu savo kvailą apmaudą bandai išlieti ant mano komandos, o aš
šito nepakęsiu.
Žakas, kuris tupėjo susigūžęs, pažvelgė aukštyn į ją, dabar ir jį
jau pagriebė siutas už tai, kad ji, visiems matant, taip neteisingai ir

• 663 •
piktinančiai užsipuolė jo teisėjavimą ir paniekino jo sportinę kvalifi­
kaciją.
- Jis prasižengė. 0 dabar sėsk ant to suolo, kur tavo vieta, - pa­
liepė jis, rodydamas pirštu. Jau buvo per vėlu, jis tai suprato, nes
nuo juoko, lydėjusio Džulę, kai ji apmaudžiai paklususi nužingsniavo
atgal prie suolo, jis visiškai neteko kantrybės.
Trečias jos mušėjas smogė dusyk ir pasitraukė nuo lekiančio ka­
muolio, kuris per plauką netapo lemtingas.
- Trenk tris, - rėkė Žakas, nes situacija buvo tokia prasta, kad
Žakas, žiūrėdamas iš patogios pozicijos, visai nenustebo išgirdęs iš
pasipiktinimo riaumojančią publiką. Tačiau nustėro, pamatęs, kaip
Džulė, pašokusi nuo suolelio, įsako nusiminusiai savo komandai lik­
ti aikštėje ir tarsi įdūkusi žiežula drožia prie Žako.
- Tau reikia akinių! - pratrūko ji drebėdama iš įniršio. - Čia bu­
vo ne mušimas, o metimas, pats puikiai žinai.
- Jis prasižengė.
- Ne! Tu taip stengiesi visiems įrodyti, koks esi nešališkas, kad
net apgaudinėji mano komandą.
- Jis prasižengė, prasižengsi ir tu pati, jeigu nesiliausi.
- Tu neišdrįsi išmesti manęs iš žaidimo.
Žakas lėtai atsistojo.
- Tu keli sceną, - įgėlė jis. - Sėskis!
- Čia ne scena, - sviedė ji atgal ir apstulbino Žaką, pradėjusi
spardyti žemes ant plokštės, kad jam tektų valyti, o paskui ir ant jo
batų. - Čia scena! - įsiutusi pareiškė ji.
- Tu pašalinta iš žaidimo! - drėbė jai atgal Žakas, staiga iškelda­
mas į viršų ranką ir tuo parodydamas, kad teisėjas išvaro trenerį, o
ramus vakaras vos neplyšo nuo švilpimo, kaukimo ir plojimų, kai
Džulė drožė lauk iš aikštės.
- Išeikit, - rėkė Žakas, mostais rodydamas, kad ir antroji koman­
da paliktų aikštę, o pats, grįžęs į vietą, susigūžė už plokštės. Akies

• 664 •
kampučiu jis stebėjo įsitempusius Džulės pečius, kaip švelniai lin­
guoja jos klubai ir vėjas taršo jai plaukus, kai, nuėjusi prie suolo, ji
čiupo savo megztuką. Žinojo, jis gailėsis savo poelgio. Ji pasistengs,
kad gailėtųsi.
Tą patį manė ir jaunasis Vilis Dženkinsas. Eidamas iš aikštės pro
Žaką, jis savo šiurkščiu garsiu balsu įspėjo:
- Jūs, Žakai, giliai įklimpot į mėšlą.
Džulės komanda pralaimėjo rezultatu 3-4. Kai pralaimėjusieji ir
pralaimėjusiųjų tėvai suėjo į vietos restoraną pavalgyti ir atsigerti,
kas, kaip suprato Žakas, buvo ritualas po kiekvienų rungtynių. Džu­
lė jau laukė jų. Ji visiems berniukams rado paguodos ir padrąsinimo
žodį, o Žakui nieko nepasakė, kai jis pabandė jai duoti ką nors atsi­
gerti. Kiti suaugusieji atrodė buvo linkę užmiršti jo šūktelėjimą, kai­
navusį pralaimėjimą, o keli pasiūlė pasivaišinti alumi, bet Džulė de­
monstratyviai atsuko jam nugarą ir toliau šnekučiavosi su Ketrina,
Sara Matison bei kitomis savo draugėmis.
Žakui nieko kita nebeliko, kaip arba viešai suglostyti pasišiaušu­
sias jos plunksnas, ko jis nieku būdu nebūtų daręs, arba pasitraukti
prie baro, kur pamatė Tedą, Karlą, Džoną ir merą Adelsoną, po rung­
tynių valgančius picą. Žakas pasirinko antrąjį variantą. Tedas matė,
kaip jis pasuko prie jų ir apsigręžė, alkūnėmis atsiremdamas į barą
sau už nugaros.
- Tai buvo blogas ėjimas, kurį, Žakai, pasirinkai per žaidimą, -
šiepdamasis pasakė Tedas.
- Labai blogas, - pritarė jam Karlas.
- Tikrai blogas, - kikendamas paantrino meras Adelsonas, susi-
berdamas į burną saują žemės riešutų.
- Bet šūktelėjimas buvo geras, - abejingai pareiškė Žakas.
- Būtų galėjęs būti geras, - pastebėjo Adelsonas, - tačiau ėjimas
blogas.

• 665 •
 - Po velnių, - susikeikė Žakas, supykęs labiau, negu manė galįs
supykti, nes Džulė vis dar jį ignoravo. - Jeigu ji nepakenčia karščio,
tegu nesiartina prie ugnies.
Kažkodėl šita paprasta, banali, nuvalkiota frazė prajuokino visus
keturis vyrus.
Žakas juos ignoravo, jo pyktis tolydžio vis stiprėjo, suvokus į ko­
kią absurdišką, negarbingą, neteisingą padėtį Džulė jį įstūmė. Jam
trisdešimt penkeri metai, jis vertas daugiau negu šimto milijonų do­
lerių; išskyrus penkerius metus kalėjime, jis visą gyvenimą maitin­
davosi puikiausiuose restoranuose, apsistodavo geriausiuose viešbu­
čiuose, bičiuliaudavosi su puikiais talentingais, įžymiais žmonėmis,
tokiais kaip jis pats. O dabar jis ištremtas valgyti picą stačias kažko­
kiame sumautame restorane Teksaso Sneik Neivelyje, ignoruojamas
tos, kuri turėtų jaustis pagerbta, kad jis nori ją vesti. Jam knietėjo
išsivesti ją iš restorano, iškloti, ką apie ją mano, o paskui pasiguldyti
į lovą, kaip turi teisę daryti kiekvienas suaugęs vyras su moterimi,
su kuria ketina susituokti. Tai nebuvo sandėris, kurį jis sudarė su
jos tėvu, tai buvo klastingo, Bibliją atmintinai iškalusio arogantiško
šikniaus piktavalis kerštas.
Žakas pasitraukė tolyn nuo baro.
Mero Adelsono ranka sunkiai nusileido Žakui ant peties ir jis tė ­
viškai tarė:
- Paklausykit patarimo žmogaus, kuris jau patyrė, ką jūs dabar
išgyvenat. Nedarykit to.
- Ko? - šiurkščiai paklausė Žakas.
Tedas persilenkė pro merą ir nusišypsojo Žakui.
- Pasiimk sau kokio šalto gėrimo, suvalgyk pjausnį, paskui grįžk
namo ir dar sykį nusiprausk po šaltu dušu, o tada sėdėk ramiai dar
vieną savaitę. Kada nors pažvelgsi į visa tai ir nusijuoksi.
- Nežinau, apie ką čia, po velnių, kalbi?

• 666 •
 - Mes kalbam apie tai, kas mieste žinoma kaip Matisono prieš-
santuokinis metodas, - maloniai paaiškino Tedas. - Tai mano tėvo
gerais ketinimais paremtas būdas grąžinti įtampą ir laukimą vestu­
vių nakties epochoje, kur, kaip jis jaučia, niekas nebepatiria jokios
magijos, nes viską pradeda per anksti.
Iš įsiūčio Žakas sukando dantis - jis buvo klaidingai įtikėjęs, kad
Džulės tėvas vaikštinėja po miestą, visiems pasakodamas apie tą
juokingą sandėrį, kurį jis primetė Žakui, keršydamas už dukters pa-
brobimą.
- Ką sakėt? - nenugirdo Žakas.
Greisonas, išgirdęs klausimą, persilenkė pro Tedą.
- Jis jau pradėjo širsti. - Ir, mėgindamas nešvankiai pajuokauti,
pridūrė: - Ar žinai kas, kaip žmonės sako, nuo to atsitinka?
Tedas nurijo gurkšnį savo gėrimo.
- Nežinai? Nuo to apanki, bet neapkursti.
- Ką čia dabar pliurpiat?
- Mes kalbam apie tave, drauguži, - paaiškino Tedas. - Ne Džu­
lė negali ištverti to karščio, o tu. Ir mums taip buvo. Pusė miesto
vyrų buvo prikalbinti sutikti su tokiu sandėriu kaip ir tu, ir dauguma
mūsų - tie, kurie ištvėrė, - galų gale ėmė triukšmingai vaidytis dėl
niekų su savo būsimomis žmonomis.
Žako įniršis ir neviltis akimirksniu išgaravo: apstulbęs jis negalė­
jo patikėti tuo, ką girdėjo, o tuo pat metu pašėlusiai smaginosi viso
to absurdiškumu.
- Pasakykit jam, mere, - paragino Tedas.
- Tai tikras pragaras. Aš už tave, sūnau, dešimčia metų vyresnis
ir pats negalėjau patikėti, kad taip stipriai geisiu to, ko pats sutikau
negauti. Moterys taip pat moka savo duoklę, tik, man atrodo, jų dis­
komfortą mažina slaptas pasitenkinimas matant, kaip vyrų padermė
priversta beviltiškai jų geisti. O apie moteris, - pridūrė jis šypsoda­
mas, - čia ne mano teorija, čia apibendrinimas, kuri padarė vienas

• 667 •
sociologijos profesorius, dėstęs man, kai mokiausi Senųjų ir šiuolai­
kinių kalbų fakulteto antrame kurse. Beje, kur jūs lankėt koledžą?
Atrodot kaip jankis, bet akcentas kiek kitoks.
Vis dar draskomas pykčio ir negalėdamas patikėti Matisono m e­
todu, Žakas dvejojo, supratęs, kad Adelsonas bando išsklaidyti įtam­
pą, paskui pažvelgė į gražų Džulės profilį ir pagalvojo apie tą juokin­
gą faktą, kad jo seksualinė frustracija pažįstama ir suprantama dau­
gumai kitų vyrų, esančių restorane, ir irzliai atsidusęs kapituliavo:
- Koks buvo jūsų disciplinos profilis?
- Finansai ir kinas.
- Dviguba?
Žakas linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo Džulės, vis dar nenorė­
damas antrą kartą maldyti nepelnytą jos rūstybę.
Tolimajame baro gale Elas Sandelas užkabino savo nudrengtą ba­
tą ant taburetės pakojos ir nosine nusišluostė saulėje įrudusį spran­
dą, tada pažvelgė į du rančos darbininkus, sėdinčius drauge su juo.
- Mano sesuo Holė sekmadienį buvo sutikusi Benediktą bažny­
čioje, - mostelėjo jis galva į Žaką, stovintį greta muzikinio automa­
to. - Sakė esąs labai gražus.
- Jis pliuškis, - pareiškė Džekas Bartonas, vėl užsivoždamas
skrybėlę. - Visi Holivudo tipai tokie.
- Nieku gyvu, - nesutiko Martinas Laflinas. - Žinau, kad tas vy­
rukas penkerius metus vargo cypėj.
- Didelio čia daikto. Vis tiek jis pliuškis. Pažiūrėk, kokie jo džin­
sai. Tiesiai nuo dizainerio pakabos.
- Liaukis, Džekai, - nepasidavė Laflinas. - Jis ne tiktai penkerius
metus atsėdėjo kalėjime, bet turėjo pakankamai drąsos pabėgti.
- Bet juk jį sugavo. Jis pliuškis, - neatlyžo Džekas.
Edas Sandelas pamojo padavėjai ir tingiai paprašė:
- Sį vakarą jis teisėjavo rungtynėse su Perseviliu. Džulė Matison
užsipuolė jį dėl vieno šūktelėjimo ir jis išmetė ją iš žaidimo.

• 668 •
 Džekas Bartonas pakėlė akis.
- Nemeluoji?
- Dievaži, ne.
Džeko veide radosi pagarba, jis atsisuko į Zakarį Benediktą, o
paskui šypsodamas pažvelgė į padavėją.
- Treise, - pašaukė jis. - Atnešk ponui Benediktui išgerti ir už­
rašyk į mano sąskaitą.
Džulė skersai per kambarį pažiūrėjo į Žaką. Jis pastebėjo. Jų
žvilgsniai susitiko. Jo veidas liko abejingas. Jis laukė. Išblėso pasku­
tiniai pykčio likučiai. Jinai taip jį mylėjo ir abu tiek prisikentėję. ŠĮ
vakarą ji buvo neteisi ir pati tai žinojo. Gailėjosi, kad neleido jam
anksčiau susitaikyti, vos tik atėjusiam, o dabar turės nepaisyti savo
išdidumo ir nueiti prie jo, kai visi tikrai spoksos. Kita vertus, nu­
sprendė Džulė atsiprašyti visiems girdint, beprotybė - jie sugaiš dar
vieną brangią minutę juokingai užsispyrę. Priėjusi prie Žako, ji link­
telėjo merui, savo broliams ir Džonui Greisonui, o tada, susikišusi
rankas į trumpų kelnių kišenes, dar palūkėjo.
- Na, - švelniai kreipėsi į ją Žakas, stengdamasis nematyti, kaip
sportiniai marškinėliai gundančiai aptempia jai krūtis.
- Norėčiau užsisakyti ko nors pavalgyti.
Netekęs vilties, kad ji suteiktų jam malonumą atsiprašydama, Ža­
kas pakėlė akis ir galvos mostu pašaukė padavėją, kuri atskubėjo
prie jų.
- Ko pageidautumėt? - paklausė Treisė, slėpdama savo sutrikimą
dėl plačiai nuskambėjusio ginčo beisbolo aikštėje, ji stovėjo įbedusi
akis į bloknotą ir pieštuką rankoje.
- Negaliu apsispręsti, - pareiškė Džulė, o jos žvilgsnis nuo pada­
vėjos nukrypo į sužadėtinį. - Žakai, gal man užsisakyti varną? O gal
kuklų pyragaitį?
Nuo tramdomo juoko Žakui virpėjo lūpos.
- Kaip manai?

• 669 •
 Džulė žiūrėjo į padavėją, kuri veltui stengėsi atrodyti rimta.
- Ir viena, ir kita, Treise.
- Ir dar sūrio bei pipirų, - pridūrė Žakas, užsakydamas picą, ir
nusišypsojo, kai apkabinęs per pečius Džulę, priglaudė ją sau prie
šalies. Palaukusi, kol Treisė nueis, Džulė šūktelėjo:
- 0, prašom dar atnešti bifokalus teisėjui.
Restorane visi su palengvėjimu tyliai atsiduso, o tada nugriaudė­
jo juokas ir dar labiau sustiprėjo triukšmas.
Jie ėjo namo ramų pavasario vakarą, susiėmę už rankų.
- Man čia patinka, - prašneko Žakas, kai jie pasuko į šaligatvį
prie Džulės namų. - Nesuvokiau, kaip baisiai man trūko normalaus
gyvenimo. Nebuvau stabtelėjęs atsikvėpti nuo tos dienos, kai išėjau
iš kalėjimo.
Kai, atidariusi paradines duris, Džulė jau buvo beeinanti vidun,
jis papurtė galvą ir liko prieangyje.
- Negundyk vėl manęs, - nusišypsojo jis, - glausdamas ją artyn,
kaip manė, trumpam bučiniui.
Jo lūpos palietė jos lūpas, ir jau jis ketino jas atitraukti, bet ji dar
tvirčiau apkabino jam kaklą, bučiuodama su meile ir tuo pat metu
prašydama atleidimo.
Žakas pralaimėjo mūšį ir jo lūpos godžiai apžiojo jai burną, ran­
kos glostė jai krūtis iš šonų, paskui apkabino sėdmenis, spausda­
mas ją prie suaudrinto savo kūno, jis bučiavo ją tol, kol abu užsi­
liepsnojo.
Kai galiausiai Žakas atplėšė savo lūpas nuo josios, ji tebelaikė
rankomis apsivijusi jam kaklą ir trynė skruostą į jo krūtinę - katytė
įtraukusi nagučius, kuriuos pirma buvo jam parodžiusi. Jos kūnas vis
dar tebebuvo stipriai prisiglaudęs prie jo. Žakas svarstė, ar kankinti
save dar vienu bučiniu, kai ji atkragino galvą ir kviesdama nusišyp­
sojo jam į akis. Jis pajuto, kaip įsitempia jam kūnas ir kyla, atsaky­
damas į provokuojantį jos žvilgsnį, ir nenorom papurtė galvą.

• 670 •
 - Gana, gražus mažas mano žmoguti. Aš jau taip užsivedęs, kad
vargiai bepastoviu. O, be to, - pavėluotai pridūrė jis, stengdamasis
pasirodyti griežtas, - aš dar tau neatleidau už tai, kad nepasakei, jog
tavo tėvas šitą niekingą sandėrį primeta kiekvienam vyrui, kuris pa­
prašo jį sutuokti.
Mėnesienoje Žakas pamatė, kaip jos akyse blykstelėjo sutrikusi
šypsena.
- Bijojau, kad nepasijustum dar nepatogiau, jei paaiškės, kad vi­
si žino, ką išgyveni.
- Džule, - pasakė Žakas prie savo įsiliepsnojusių slėpsnų spaus­
damas jos klubus, - nesmagiau jaustis, negu jaučiuosi, nebeįmanoma.
- Ir man tas pats, - taip įtikinamai pritarė ji, kad jis vėl prapliu­
po juoktis ir ėmė ją bučiuoti, o paskui švelniai atstūmė. - Su tavimi
patyriau daugiau smagumo nei per visą savo gyvenimą.

Atsisėdęs už pono Matisono rašomojo stalo, likus

dviem dienoms ligi vestuvių, Žakas pakėlė akis nuo scenarijaus, ku­
rį skaitė, ir atsainiai nusišypsojo Merei Matison.
- Žakai, mielasis, - kreipėsi ponia Matison, nutaisiusi liūdną vei­
dą dėdama ant stalo lėkštę su ką tik iškeptais pyragaičiais. - Ar ga­
liu tavęs paprašyti ypatingos paslaugos?
- Be abejo, - atsakė Žakas, siekdamas lėkštės.
- Per daug neprisišveisk, paskui nevalgysi, - perspėjo ponia Ma­
tison.
- Neprisišveisiu, - pažadėjo Žakas, šypsodamas kaip koks ber­
niūkštis.
Beveik dvi savaites išgyvenęs jų namuose, Žakas išsiugdė gilų,
nuoširdų jausmą būsimiems savo uošviams. Jie buvo jam kaip tėvai,

• 671 •
kurių jis niekada neturėjo, ir jų namai buvo sklidini juoko ir meilės,
nebuvusių jo paties namuose. Džimas Matisonas buvo protingas ir
geras. Jis ilgai vakarodavo, stengdamasis arčiau susipažinti su Žaku,
įveikdamas jį prie šachmatų lentos, pasakodamas nuostabias istorijas
iš Tedo ir Džulės vaikystės. Su Žaku jis elgėsi taip, tarsi jis būtų
įvaikintas jo paties sūnus, įspėjo taupyti pinigus, neišlaidauti ir pri­
mygtinai patarė nestatyti filmų, žymimų R*. Merė Matison motiniš­
kai globojo Žaką, barė už tai, kad per daug dirba, o paskui siųsdavo
į miestą atlikti visokių pavedimų, tarytum būtų jų sūnus. Žaką, kurio
suaugusio niekas niekada nebuvo siuntinėjęs pas mėsininką ar į
skalbyklą, jaudino ir kartu trikdė, kai jam paduodavo sąrašą visokių
reikalų ir išsiųsdavo iš namų. Taip pat keistai malonu buvo sulaukti
krautuvininko šypsenos ir klausimų apie jo naująją šeimą.
- Kaip gyvuoja Merė, užgriuvus vestuvių rūpesčiams? - domėjo­
si mėsininkas, paduodamas Žakui vištieną, įvyniotą į baltą popie­
rių. - Ji turbūt stebi savo kraujospūdį?
Skalbyklos savininkas padavė Žakui glėbį išskalbtų staltiesių.
- Pinigų neimsiu, - pasakė jis. - Mes visi įnešam savo dalį į šias
vestuves ir džiaugiamės galėdami prisidėti. Jūs, pone Benediktai,
įeinate į įžymią šeimą.
- Į pačią geriausią, - atsakė Žakas ir tikrai taip jautėsi.
Dabar jis išlygino nerimo raukšlę savo veide, kai pamatė Merės
Matison susirūpinimą, kurį ji bandė paslėpti, kai taisydama savo pri­
juostę žiūrėjo į Žaką.
- Kokios paslaugos norėjot? - bandė išklausti Žakas ir šypsoda­
mas pridūrė: - Jeigu vėl teks lukštenti svogūnus kaip vakar, tai vėl
jums kainuos krūvą pyragaičių.
Ji prisėdo ant kėdės krašto.
- Visai ne tai. Man reikia patarimo. Iš teisybės tiktai nuraminimo.

* Amerikoje R žymimi filmai, kuriuos vaikams, jaunesniem s negu 17 metų, lei­

džiama žiūrėti tik leidus tėvams.

• 672 •
 - Dėl ko? - paklausė Žakas, pasiruošęs paguosti ją, kad ir kas
būtų nutikę.
- Dėl kai ko, ką padarė Džulė. O aš ją paskatinau. Turiu jums už­
duoti hipotetinį klausimą - kaip vyrui.
Žakas atsilošė kėdėje, visą dėmesį skirdamas jai.
- Sakykit.
- Tarkim, mano vyras, - pradėjo ji, ir Žakas sumetė, kad aptari­
nėjamas vyras, be abejo, yra Džimas Matisonas, - tarkim, jis turi se­
nyvą giminaitę, su kuria labai seniai susipyko, ir aš tikrai žinau, kad
ši giminaitė labai norėtų susitaikyti su juo, kol dar nevėlu. Jeigu
mes, Džulė ir aš, taip pat žinotume, kad Džulės vestuvės gali būti
paskutinė ir geriausia proga tai padaryti, - ar būtų teisinga pakvies­
ti tą giminaitę, jo neperspėjus?
Žakas užslopino negailestingą ir smagią mintį, kad čia puiki pro­
ga atmokėti uošviui už tą nepakeliamą sandėrį. Tačiau iš tiesų jis
nemanė, kad Džulės ir ponios Matison planas geras, ir jau ketino tą
pasakyti, kai uošvienė nedrąsiai pridūrė:
- Visa bėda, kad mes jau ją pakvietėm.
- Supratau, - šyptelėjo Žakas. - Tada jau nieko nebegalima pada­
ryti, tik tikėtis, kad viskas bus gerai.
Ji linktelėjo ir atsistojo, vėl užsirišdama prikyštę.
- Taip mes ir pamanėm. Svarbiausia nepamiršti, - reikšmingai
pridūrė ji, kai buvo beveik beišeinanti, - kad negerai laikyti širdyje
pagiežą; Biblija įspėja mus atleisti tiems, kurie mums nusižengė.
Viešpats tai labai gerai išaiškino.
Žakas, išlaikydamas deramą rimtį, atsakė:
- Taip, ponia. Ir aš esu tai girdėjęs.
- Vadinkit mane mama, - pataisė jinai, o tada žengė artyn ir nuo­
širdžiai kaip motina apkabino jį per pečius, o jis pasijuto labai jaunas
ir labai ypatingas.
- Tu, Žakai, puikus žmogus. Labai puikus. Mudu su Džimu di­
džiuojamės, kad įeini į mūsų šeimą.

• 673 •
 Po valandos jis vėl pakėlė akis, kai Džulė, grįžusi po pamokų,
dirstelėjo jam per petį.
- Kas čia? - paklausė, bučiuodama jam skruostą, uždėjusi rankas
jam ant pečių.
- Scenarijus filmui, kurį norėčiau statyti... Vadinasi Paskutine in-
terliudija, bet ten yra kelios vietos, kurios pareikalaus daug darbo.
Jis trumpai nupasakojo siužetą ir iškilusias problemas, o Džulė
įdėmiai klausėsi. Kai ši tema buvo išsemta, ji dvejodama tarė:
- Noriu tave paprašyti svarbios paslaugos. Rytoj bus ne tiktai
paskutinė mano darbo mokykloje diena, bet ir paskutinis vakaras su
moterimis, kurias mokiau skaityti. Joms labai svarbu galvoti, kad tu
specialiai atvykai su jomis susitikti. Ypač norėčiau, kad susipažintum
su Debe Kesidi. Ji tokia nuovoki, tačiau visai savęs nevertina, nes
mano, kad per kelis mėnesius neišmokusi skaityti kaip koledžo ab­
solventė pasirodė esanti beviltiška. Ji labai apsiskaičiusi. - Kai Žakas
suglumo, tai išgirdęs, Džulė paaiškino: - Ji klauso į magnetofono
juostelę įrašytas knygas, ir sugeba pasakyti labai paprastai ir pri­
versti tave jausti, ką ji sako. Ji norėtų kada nors parašyti knygą.
- Kas to nenorėtų, - pasišaipė Žakas.
Keistu kaltu žvilgsniu Džulė pažiūrėjo į jį, paskui linktelėjo:
- Galbūt. Bet nenuvertink jos. Tačiau jeigu ją paskatins tas, ku­
riuo ji labai žavisi...
- Toks kaip aš?
Džulė nusijuokė ir pabučiavo jam į kaktą.
- Iš kur žinai?
- Kada turėčiau rytoj pasirodyti?
- Apie septynias. Dar mums liktų pakankamai laiko dalyvauti re­
peticijoje.
- Sutarta. Beje, viena iš tų damų dvynių sustabdė mane, kai bu­
vau mieste, ir privertė užeiti į jos parduotuvę pažiūrėti siuvinių. Ne­
su ekspertas, bet jie tikrai atrodo gražūs.

• 674 •
 - Jūs, miesčionys, visi vienodi, - erzino jį Džulė. - Manot, kad
talentai klesti tik dideliuose miestuose. Mūsų vietinį gėlininką Flo-
ristų asociacija išrinko vadovauti brigadai, puošiančiai Baltuosius Rū­
mus per inauguraciją; palūkėk, kol pamatysi, kokia bus mūsų vestu­
vių puota. Visos moterys, kurios dirba ją ruošdamos, bus taip pat pa­
kviestos, todėl jos dvigubai stengiasi, kad viskas būtų nuostabu.
- Kol tu čia ir kol mes susituoksim, viskas bus nuostabu, - pasa­
kė Žakas, apdairiai nepareikšdamas savo nuomonės apie pobūvį ruo­
šiančių damų kompetenciją.
Be jokio įspėjimo Džulė apniuko ir kiek sunerimo.
- Aš ten būsiu. Dabar svarbiausia, kad mane taip myli ir atleisi,
jeigu ką nors padarysiu, kas tau pasirodys kvaila ar net labai netin­
kama.
- Tai juk nesusiję su kitu vyriškiu, ar ne?
- Žinoma, ne.
- Tokiu atveju, - kilniai pareiškė Žakas, - esu pats atlaidžiausias
iš visų vyrų. Tačiau dėl tavęs ir kitų vyrų, atrodo, turiu savininkiško
pavydumo bruožą, platumo per visą pėdą, - pridūrė jis, galvodamas
apie Ričardsoną. - Na, ką tu padarei, kas yra bloga ir kvaila?
- O aš nesakiau, kad ką nors tokio padariau, - išsisuko ji. - Tai
buvo tik retorinis klausimas. Privalau eiti - reikia padėti mamai
ruošti vakarienę, - pridūrė, staigiai pasitraukdama.
- Ar tu tikra, kad ten nieko bloga?
- Kol kas dar nieko blogo nėra, - neabejodama patvirtino Džulė
ir dingo.

Nors Džulė užtikrino, kad nėra nieko bloga, Žakas per visą vaka­
rienę jautė, kad yra kažkas, kas labai rūpi Džulei ir jos tėvams. Kai
tik buvo nukraustytas stalas, tėvas Matisonas ir ponia Matison stai­
giai išskubėjo, sakydami, kad ketina aplankyti draugus, o tai dar la-
biai sustiprino Žako įtarimus, kad vyksta kažkas keista. Vėliau Džu-
lė atsisakė jo pasiūlymo padėti jai ruoštis virtuvėje, tai taip pat bu­
vo neįprasta, todėl jis grįžo į kabinetą, susimąstęs dėl nesuprantamo
visų elgesio. Jis peržiūrėjo kai kuriuos teisinius dokumentus, ku­
riuos buvo atsiuntęs jo advokatas, kai po pusvalandžio Džulė vėl pa­
sirodė tarpduryje.
- Žakai, - pašaukė ji, o jos šypsena buvo kiek per linksma. - Kai
kas nori su tavimi pasimatyti.
Žakas atsistojo, nuėjo į svetainę ir sustojo kaip mietą prarijęs, jo
žvilgsnį prikaustė senyva m oteriškė su lazdele rankoje viduryje
kambario. Jos balsas skambėjo lygiai taip, kaip jis ir prisiminė - stip­
rus, šaltas, arogantiškas.
Nelyginant karalienė linktelėjusi, ji prašneko:
- Daug laiko prabėgo, Žakai.
- Nepakankamai, - atrėžė jis.
Nukreipęs šaltą ir piktą žvilgsnį į Džulę, paklausė:
- Po velnių, ką visa tai reiškia?
- Tai reiškia, - ramiai atsakė Džulė, - kad privalai išklausyti sa­
vo senelę. - Žakas jau ketino atsukti jai nugarą, bet Džulė uždėjo
delną jam ant rankovės. - Prašau, mielasis. Dėl manęs. Padaryk kaip
vestuvių dovaną man. Aš nueisiu į virtuvę paruošti arbatos.
Žakas atplėšė savo žvilgsnį nuo jos veido ir niekinamai dėbtelėjo
į senąją moterį.
- Sakykit, ko pasakyti atėjote, o tada nešdinkitės velniop iš ma­
no gyvenimo ir daugiau nebepasirodykit.
Užuot jam atkirtusi, ji linktelėjo ir trūkčiojančiu balsu tarė:
- Atvykau tau pasakyti, kaip... kaip skaudžiai apgailestauju dėl
visko, ką esu tau padariusi.
- Puiku, - sarkastiškai nusišaipė Žakas. - O dabar išeikit.
- Atėjau taip pat paprašyti, kad man atleistum.
- Nebūkit juokinga.
- Ir pasakyti tau, kad aš... aš... - Jos balsas nutrūko ir ji bejėgiš­
kai ėmė ieškoti Džulės, melsdama pagalbos, bet mergina jau buvo

• 676 •
nuėjusi į virtuvę. Ištiesusi ranką prašančiu mostu, ji sušnibždėjo. -
Žakai, prašau.
Žakas dirstelėjo žemyn į aristokratišką ranką; ranka dabar atrodė
senesnė ir pernelyg plona, auksinis sutuoktuvių žiedas buvo vienin­
telis jos papuošalas. Kai Žakas atsisakė paimti ranką, moteriškė nu­
leido ją prie savo šono ir išdidžiai atkraginusi galvą pareiškė:
- Aš tavęs nemaldausiu. - Pasisukusi j langus atsitiesė ir, žvelg­
dama į ramią gatvę, pridūrė. - Vis dėlto atvykau, kad kai ką tau pa­
aiškinčiau, ir paaiškinsiu.- Ji valandėlę patylėjo, o kai prašneko, jos
balse pasigirdo abejonė, kokios Žakas niekada anksčiau nebuvo gir­
dėjęs. - Prieš pat tavo brolio mirtį aš užlipau į viršų pastatyti vazos
su ką tik nuskintomis gėlėmis ant stalo laiptų aikštelėje. Išgirdau,
kaip judu su Džastinu ginčijotės jo kambaryje. Ginčijotės dėl to, kas
turėtų vesti Eimę Prais į šokius kaimo klube... - Drebėdama ji
įkvėpė oro ir pasakė: - Po kelių minučių pasigirdo šūvis, ir Džasti­
nas krito negyvas.
Grįžtelėjusi su kartėliu pridūrė:
- Žinojau, kad melavai policijai, kai pasakei atsitiktinai iššovęs,
mačiau iš tavo akių. Tik pamaniau, kad meluoji sakydamas atsitikti­
nai nužudęs.
Žakas žiūrėjo į nykų sielvartą jos veide ir tvardėsi, stengdamasis
nereaguoti, bet jis nustebo sužinojęs, kad ji girdėjo jų ginčą su Džas­
tinu, ir po laiko suvokė, kaip jai visa tai turėjo pasirodyti. Iš teisybės
Džastinas susiginčijo su juo tik dėl to, kad nenorėjo vestis į šokius
Eimės Prais ir įrodinėjo einąs tik dėl Žako.
- Prašau, - kimiu balsu meldė ponia Stenhoup, - pasakyk ką
nors.
Džulė, stovėdama šone, atsargiai įsiterpė, kai Žakas vis dar tylėjo.
- Ponia Stenhoup, kodėl jūs nepasakojot policijai apie Žako ginčą
su Džastinu?
Margaretė Stenhoup pažvelgė žemyn į savo rankas, uždėtas ant
lazdelės, tarytum gėdintųsi savo silpnumo.

• 677 •
 - Negalėjau, - atsakė ji. - Negalėjau žiūrėti į Žaką, bet ir negalė­
jau pakęsti minties, kad jis bus uždarytas į kalėjimą. Ir todėl, - bai­
gė ji, pakeldama akis į abejingą Žako veidą, - aš išsiunčiau tave, kad
daugiau nematyčiau. Tolyn nuo namų, nuo brolio ir sesers. Žinojau,
kad puikiai išgyvensi, - pridūrė ji nuo užplūdusių emocijų prikimu­
siu balsu. - Matai, žinojau, kad tu, Žakai, esi stipriausias iš mano
vaikaičių. - Ji dar sykį įkvėpė oro ir tęsė: - Ir gudriausias. Ir išdi­
džiausias. - Kai Žakas vis dar nereagavo, ji paaiškino: - Tavo senelis
privertė tave ir Fosterį pasižadėti niekada man neprasitarti, kad
Džastinas nusižudė ir kodėl tai padarė. Fosteris pažadą sulaužė tą
dieną, kai buvai išleistas iš kalėjimo. Jis jautė, kad tau buvo padary­
ta per daug skriaudų ir nebepakėlė savo pažado naštos. Dabar aš tu­
riu nešti visų skriaudų, kokias tau padariau, naštą. Atėmiau iš tavęs
brolį ir seserį, išvariau iš teisėtų namų, priverčiau Džulę patikėti,
kad sugebi žudyti. Ir įbauginau ją, kad tave įduotų valdžiai.
Baigusi ji laukė, kad jis ką nors pasakytų, o kai jis tylėjo, nežino­
dama ką daryti, pažvelgė į Džulę.
- Sakiau, kad jis neatleis. Jis per daug panašus į mane, kad at­
leistų tai, ko atleisti negalima. - Ji apsisuko, žengė prie durų, paskui
sustojo ir skausmingai juokdamasi pažiūrėjo į Žaką:
- Kokia apgailėtina aš jums atrodau. Ir kokia akla! Pragaišinau
visą savo gyvenimą, grūdindama save, kad nemylėčiau jūsų senelio,
o paskui - tavęs. O dabar Džulė man sako, kad jūs abu mylėjot ma­
ne labiau nei įsivaizdavau. Dabar likusį savo gyvenimą praleisiu ap­
gailėdama iššvaistytą laiką, grauždamasi dėl savo kvailumo, žiauru­
mo ir aklumo. Pelnyta bausmė man, ar ne, Žakai?
- Ne, - pratrūko Džulė, pajutusi Žako vidinę kovą, stebėdama ju­
dančius jo žandus. - Tai nėra pelnyta bausmė, ir jis taip nemano. -
Ištiesusi ranką, ji palietė jam sustingusį skruostą, neatsitraukdama
nuo žvarbaus šalčio jo akyse. - Žakai, - tyliai tarė ji, - juk neleisi,
kad tai įvyktų. Tu dabar pat gali viską nutraukti. Žinau, mylėjai savo
senelę, tikrai mylėjai! Supratau iš tavo balso, kai Kolorade apie ją

• 678 •
kalbėjai. Ji girdėjo, kaip tu ginčijaisi su Džastinu prieš pat jo mirtį,
ar žinojai tai?
- Ne, - atkirto jis.
Spausdama Žakui alkūnę, Džulė maldavo:
- Tu man atleidai daug sunkesnius nusikaltimus.
Ponia Stenhoup pasisuko išeiti, tada stabtelėjo ir iš rankinės iš­
ėmė mažą aksomo dėžutę.
- Atnešiau tau, - tarė ji, paduodama Žakui. Kai Žakas atsisakė
paimti, padavė Džulei. - Čia buvo tavo senelio laikrodis. - Ji linkte­
lėjo Džulei ir blankiai šypsodama pridūrė. - Ačiū už tai, ką šiandien
bandei padaryti. Tu nepaprasta, gera ir drąsi mergina - tinkama
žmona mano vaikaičiui. - Tariant paskutinį žodį balsas jai užlūžo ir ji
stvėrėsi durų rankenos.
Jai už nugaros Žakas santūriai pasakė:
- Džulė paruošė arbatos; ji tikriausiai norėtų, kad liktumėt iš­
gerti.
Tai buvo arčiausia taikos deklaracijos, kokią jis sugebėjo pareikš­
ti, bet abi moterys suprato, kas tai. Ponia Stenhoup pažvelgė į aukš­
tą, išdidų, išvaizdų vyrą, kuris liko gyvas ir triumfavo nepaisant di­
džiulių nesėkmių, o paskui - į drąsią merginą, kurią mylėjo.
- Tavo sesuo ir brolis laukia automobilyje, - pranešė ji prikimu­
siu balsu. - Jie norėtų tave pamatyti, jeigu neprieštarausi.
Džulė sulaikė kvėpavimą, kol Žakas dvejojo, o paskui jis lėtai nu­
žingsniavo į priebutį. Ten sustojo, rankas susikišęs į kišenes, žiūrė­
damas į limuziną prie šaligatvio. Prie automobilio jis neprieis, Džu­
lė tai suprato, net nepasitiks pusiaukelėje, tačiau jis davė jiems ga­
limybę. Jie ją priėmė.
Užpakalinės limuzino durelės staigiai prasivėrė ir iš jos iššoko
berniūkštis tamsia eilute su išlindusiu kaklaraiščiu, lydimas lėčiau
šaligatviu einančių motinos ir dėdės. Berniukas šuoliais užlėkė prie­
bučio laiptukais ir sustojo priešais Žaką, atlošęs galvą, tyrinėdamas
pastarojo veidą.

• 679 •
 - Ar jūs tikrai mano dėdė Žakas? - paklausė jis.
Žakas pažvelgė žemyn į tamsiaplaukį veidą ir nenorom nusišyp­
sojo, pamatęs, kad Stenhoupų bruožai dar sykį atsikartojo: berniukas
buvo toks panašus į tokio amžiaus Žaką, jog atrodė tarsi kažkas ant­
gamtiška.
- Taip, - atsakė berniukui Žakas.- O tu kas būsi?
Berniukas nusišypsojo:
- Aš Demisonas Zakaris Arturas Stenhoupas. Galit mane vadinti
Džemiu, visi taip vadina. Mamytė man davė tavo vardą. Tai labai už­
rūstino senelę, - atviravo jis.
Žakas pasilenkė ir apkabino vaiką.
- Tai jau, - šaltai patvirtino Žakas.
Iš tarpdurio Džulė žiūrėjo į prieš akis atsivėrusį reginį. Girdėjo
Žaką ramiai sakant:
- Sveika, Elizabete, - ir su ašaringa šypsena stebėjo, kaip Žako
sesuo bėga laiptais aukštyn ir apglėbia Žaką. Žako brolis neryžtingai
ištiesė ranką.
- Aš tavęs, Žakai, nesmerksiu, jeigu atsisakysi paspausti man
ranką, - pasakė jis. - Tavimi dėtas padaryčiau tą patį.
Žakas pritraukė artyn prie kairiojo šono sūnėną ir verkiančią se­
serį, o dešinę ištiesė broliui. Aleksas pažvelgė į jį ir paėmė ranką, o
tada it lokys apglėbė Žaką ir ėmė plekšnoti per nugarą. Džemis žiū­
rėjo į savo motiną ir prosenelę, o paskui į Džulę.
- Ko jos verkia? - paklausė jis Žaką.
- Alergija, - pamelavo Žakas šypsodamas. - Kiek tau metų?

Kiek vėliau tą patį vakarą, susėdę ant Džulės priebučio laiptelių,

jie stebėjo juodame aksominiame danguje mirgančias žvaigždes,
klausydamiesi jiems serenadas traukiančių žiogų.
- Pasigesiu šitos vietos, - tyliai tarė Džulė, atsišliedama į Žako
krūtinę.
- Žinau, - atsakė Žakas. - Aš taip pat.

• 680 •
 Per pastarąsias dvi savaites jis dusyk su reikalais vyko j Kalifor­
niją, ir abu sykiu nekantravo grįžti atgal į Kytoną pas Džulę, beveik
kaip berniūkštis. Rytoj jam teks skristi į Ostiną į rytinį susitikimą
su Teksaso kriminalinio teismo valdyba, kuri svarstė atitinkamų
priemonių taikymą prieš Veiną Hedlį. O poryt įvyks jo vestuvės.
- Norėčiau, kad rytoj nereikėtų važiuoti į Ostiną.
Jis pabučiavo jai viršugalvį ir apkabino per liemenį.
- Ir aš norėčiau.
- Neužmiršk rytoj kuo anksčiau grįžti.
- Kodėl? - šaipėsi jis. - Ar ketini mane nustebinti dar vienu bū­
riu susvetimėjusių giminaičių?
Ji pakėlė aukštyn veidą.
- Ar dar daug jų turi?
- Ne, - patikino jis. Žakas pastebėjo, kad ji bando šypsotis, ir
pirštais pakėlė aukštyn jai smakrą. - Na, kas negerai?
- Man nepatinka, kai artiniesi prie bet ko, kas susiję su kalėji­
mais.
Žakas, ramindamas ją, nusišypsojo, tačiau jo tonas buvo griežtas.
- Privalau tai padaryti, bet nerimauti nėra ko. - Ir juokdamasis
pridūrė: - Jeigu jie bandys mane uždaryti, galiu neabejoti, kad tu su­
skubsi išvaduoti mane vestuvėms.
- Tu teisus! - pareiškė ji taip ryžtingai, kad Žakas net susijuokė.
- Būsiu mokykloje rytoj septintą valandą vakaro,- pažadėjo jis.

Nostalgiškas pirštais tepliojamos akvarelės ir pastelės

kvapas dirgino Žakui uoslę, kai jis lėtai ėjo tuščiu koridoriumi prie
vienintelės klasės, kurioje degė šviesa. Artėdamas prie durų, išgirdo
moterų juoką ir stabtelėjo įžengęs į klasę dar nepastebėtas, žiūrėda­
mas į žemus suolus klasės priekyje, kur sėdėjo septynios moterys.

• 681 •
 Džulė rymojo prie savo stalo, aplinkui kabėjo rašomosios len­
tos, virš lentų - vaikų piešiniai, o pasieniais sustatytos didelės rai­
dės. Džulė jau buvo pasipuošusi vakarienei, kuri bus iškart po ge­
neralinės vestuvių repeticijos; į minkštą kuodą sukelti plaukai da­
rė ją stebinančiai rafinuotą. Žakas gėrėjosi ja, vilkinčia aptemptą
persikų spalvos vasarinę suknelę, kai ji staigiai atsigręžė ir pama­
tė jį stovint.
- Atėjai pačiu laiku, - tarė ji Žakui ir šypsodama atsitiesė. - Šį
vakarą m es jau baigėm ir viską pakartojom, o dabar susėdom prie
nedidelių atsisveikinimo vaišių. - Tai sakydama, ji galva mostelėjo į
mažą pyragą ir popierinius puodukus ant stalo. Tada ištiesė Žakui
ranką ir traukdama jį artyn, savo pirštus sunėrusi su jo pirštais, pa­
aiškino moterims: - Žakas šį vakarą atvyko čia, nes jam labai rūpėjo
susitikti su jumis, prieš mums išvykstant rytoj vakare.
Septyni veidai sužiuro į jį, reakcijos buvo kuo įvairiausios: nuo
akivaizdaus suglumimo ligi didžiausios pagarbos.
- Polina, norėčiau tave supažindinti su savo sužadėtiniu. Žakai,
čia Polina Perkins.
P ristatant antrą moterį, Žakas suprato, jog Džulė stengiasi su­
kurti įspūdį, kad jam garbė būti supažindintam su jomis, o ne joms -
su juo. Jai tai pavyko apie kiekvieną pasakant ką nors ypatinga, ir
Žakas matė, kaip atlėgsta įtampa ir šypsenos nušviečia veidus.
Žakas atsitiesė ir, paspaudęs ranką paskutinei moteriškei, atsisto­
jo greta Džulės prie stalo. Nesmagią akimirką nutraukė jauna, kokių
dvidešimt penkerių metų moteris su kūdikiu krepšyje ant suolo ša­
limais, kurią Džulė buvo pristačiusi kaip Rozali Silmet.
- Gal norėtum ėt pyrago? - ryžtingai, nors ir kiek varžydamasi
pasiūlė Rozali.
- Aš niekada neatsisakau pyrago, - šypsodamas pamelavo Žakas,
kad ji pasijustų laisvai, o paskui atsisuko į stalą ir atsiriekė gabalą.
- Pati iškepiau, - nedrąsiai pasakė ji neklausiama.

• 682 •
 Jis jau gręžėsi atgal nuo stalo su šokoladinio pyrago gabalu ran­
koje, kai pamatė, kaip Džulė be garso sako jai vieną žodį:
- Kaip?
- Aš, - ir liesučiai jos pečiai atsitiesė, - perskaičiau receptą, -
pareiškė taip išdidžiai, kad Žakas pajuto, kaip jam krūtinę kažkas
keistai sugniaužė. - O mus čia atvežė Pegė - pridūrė ji, kryptelėda­
ma galvą j moterį, vardu Pegė Listrom. - Pegė balsu perskaitė visas
iškabas pakeliui.
- J a m tai neįdomu! - baisiausiai rausdama Pegė Listrom bandė ją
sulaikyti. - Visi tai moka.
- Ne, ne visi, - išgirdo Žakas pats save sakant, nes tą akimirką,
kai žvelgė į moteriškes viltingais veidais, būtų galėjęs bet ką padary­
ti, norėdamas užtikrinti, kad jos išeitų iš šios klasės, jausdamosi ypa­
tingai. - Džulė man sakė, kad ilgą laiką ji pati nemokėjusi skaityti.
- Pati tai pasakė? - paklausė viena jų, apstulbusi, kad Džulė ga­
lėjo pati tai pripažinti.
Žakas linktelėjo.
- Aš labai ja žavėjausi, kad jai užteko drąsos tai pripažinti. - Pa­
žiūrėjęs į Pegę Listrom, šypsodamas pridūrė: - O kai išmoksit skai­
tyti žemėlapius, pasakysit man, kur ten slypi visa ta gudrybė. Aš su-
sipainioju kiekvieną sykį, kai kas nors išskleidžia žemėlapį.
Kažkas sukikeno, o Žakas dar paklausė:
- Kas atnešė punšą?
Pakilo viena ranka.
- Aš.
- Ar receptą perskaitėt?
Ji linktelėjo taip didžiuodamasi, kad Žakas nieko nebesuprato, kol
moteris nepaaiškino:
- Punšas iš skardinės. Perskaičiau etiketę parduotuvėje. Kainuo­
ja dolerį ir šešiasdešimt centų. Pati perskaičiau.
- Ar galiu įsipilti?

• 683 •
 Ji linktelėjo, ir Žakas pajuto tą patį keistą dilgtelėjimą, kai į ma­
žą popierinį puodelį įsipylė raudono gėrimo. Buvo taip paniręs į ap­
mąstymus, kad truputį apliejo savo marškinių rankogalį, ir Rozali
Silmet pašoko iš vietos.
- Parodysiu jums, kur kriauklė, kad galėtumėt šaltu vandeniu pa­
plauti.
- Ačiū, - padėkojo Žakas, bijodamas, kad atsisakęs kartais ne­
įžeistų jos. - Tikriausiai šį vakarą jaudinuosi dėl to, kad privalau su­
sitikti su Džulės mokiniais, - juokavo jis. - Bijau, kad ji gali atšauk­
ti vestuves, jeigu aš jums nepatiksiu, - pridūrė jis, eidamas įkandin
Rozali Silmet iš klasės, ir pasijuto taip, lyg būtų padaręs kažką nuo­
stabaus, kai nugriaudėjo juokas.
Kai jis grįžo, vaišės jau buvo besibaigiančios, nes visos bijojo,
kad Džulė nepavėluotų į vestuvių repeticiją.
- Dar pakaks laiko, - pasakė joms Džulė, kai Žakas atsistojęs šo­
ne gurkšnojo punšą.
Jis pastebėjo, kad Rozali Silmet pasilenkusi kažką skubiai kužda
Debei Sju Kesidi, o toji purto galvą. Ligi tol Džulės globotinė, - jau­
na moteris tamsiai rudais lygiais plaukais, užkištais už ausų, viršu­
galvyje prilaikomais beretės, - beveik nebuvo prasižiojusi, kaip pa­
stebėjo Žakas, ir jis nesuprato, kuo ji galėjusi padaryti tokį įspūdį
Džulei. Kitos buvo daug patrauklesnės.
- Džule, - kreipėsi į ją Rozali. - Debė parašė tau gražų eilėraštį,
bet dabar nenori jo perskaityti.
Beregint supratęs, kad kaltas jis, Žakas puolė prašyti, tačiau įsi­
terpė Džulė, ramindama ir drąsindama ją.
- Prašau, Debe, perskaityk.
- Jis nėra labai vykęs, - nedrąsiai teisinosi Debė.
- Prašau.
Rankos Debei virpėjo, kai ji nenorom pakėlė nuo suolo popie­
riaus lapą.
- Nesirimuoja.

• 684 •
 - Eilėraščiams rimai nebūtini. Kai kurie patys gražiausi eilėraš­
čiai visai be rimų. Dar niekas nėra man skyręs eilėraščio. Jaučiuosi
pagerbta, - pridūrė Džulė.
Tai, matyt, padrąsino Debę ir jos pečiai atsitiesė. Paskutinį kartą
baikščiai dirstelėjusi į Žaką, pasakė:
- Pavadinau jį „Džulės dėka“.
Kai ėmė skaityti, su kiekvienu žodžiu jos balse radosi vis dau­
giau jėgos ir jausmo.

Jaučiau aš gėdą,
Dabar aš išdidi.
Aplink buvo tamsu,
Dabar visur šviesu.

Vaikščiojau nunarinusi galvą,

Dabar stoviu ją aukštai iškėlusi.
Turėjau vien tik svajones,
Dabar turiu vilčių.
Džulės dėka.

Žakas stebėjo ją, paprasti išraiškingi žodžiai sukosi jam galvoje,

punšas, nepasiekęs burnos, liko užmirštas. Jis žiūrėjo, kaip Džulė
šypsosi ir klausia, ar galinti tą eilėraštį pasilikti sau, matė, kaip
spaudžia prie krūtinės beveik taip, kaip spaudė jo žiedą Meksike.
Vaišės baigėsi, Žakas pasakė viską, ką derėjo, ir stebėjo, kaip mote­
rys būriu išeina iš klasės. Kol Džulė kraustė savo stalą, jis nužir gs-
niavo prie skelbimų lentos ant šoninės sienos, tačiau prieš akis jam
tebestovėjo vaikų nupieštos pavasario gėlės. Jis tolydžio prisiminė tą
eilėraštį, kurį ką tik buvo išgirdęs, tą, kuris aiškiausiai nusakė, ką
jis pats jautė Džulei, ir tolydžio prisiminė, kokia ji buvo Kolorade,
kaip tiesė jam ranką, o veidas buvo sklidinas nustebimo ir pagarbos,
kai mėgino priversti jį suprasti: „Ak, Žakai, stebėti, kai jos ima su-

• 685 •
vokti mokančios skaityti, tai tas pats, laikyti savo delne tikrą ste­
buklą
Guminė juostelė, vos, nepataikiusi jam į ausį, tyliai prazvimbusi,
nukrito nuo skelbimų lentos ir jis pažvelgė aukštyn, manydamas,
kad kažkas nukrito nuo viršaus. Antroji pralėkė pro smilkinį, net ar­
čiau už pirmąją, ir jis šypsodamas atsigręžė, mėgindamas atsikratyti
nemalonaus jausmo. Džulė rymojo prie stalo, ant pirštų įtempusi gu­
minę juostelę ir nusitaikiusi paleido ją į Žaką.
- Taikliai šaudai, - mėgino juokauti Žakas.
- Mane specialistai išmokė, - atsakė šypsodama Džulė, tačiau jo
bandymas juokauti nė trupučio jos neapgavo.
- Ką jūs sugalvojot, pone Benediktai? - tyliai paklausė ji ir pa­
keitė savo taikinį į knygą paskutiniame suole. Ir kliudė.
Džulės portfelis buvo sukrautas ir uždarytas, ir Žakas priėjo prie
jos, nežinodamas, ką atsakyti.
Ji, matyt, žinojo, ką jis turėjo galvoje, nes pakreipė galvą, sukry­
žiavo rankas ant krūtinės ir lyg niekur nieko paklausė:
- Kaip tau patiko mano ponios?
- Aš... tavo Debė Sju Kesidi kas kita. Jos visos... ne tokios, kaip
tikėjausi, tai geriausia, ką galiu pasakyti.
- Prieš kelis mėnesius nebūtum jų privertęs išsižioti, jei būtum
atėjęs.
- Dabar, atrodo, jos gana pasitikinčios savimi.
- Tu taip manai? - ir jos balse pasijuto keisti abejonės tonai. -
Jeigu jos būtų žinojusios, kad tu šį vakarą atvyksi, nieku būdu nebū­
čiau jų čia atitempusi. Mėsininko žmona ateis į mūsų vestuvių poky­
lį, visų mano mokinių tėvai ateis, bažnyčios sargo žmona ateis. Bet
nė vienos iš šitų moterų negalėjau priversti patikėti, kad noriu, jog
jos būtų mano viešnios, nors su jomis esu praleidusi daugiau laiko
negu su kitais. Matai, jos turi labai daug savigarbos. Kai grįžau iš
Kolorado su pinigais, kuriuos gavau Amarile, užsakiau specialius
testus jų gabumams patikrinti.

• 686 •
 - Kaip tu patikrinsi nemokantį skaityti.
- Žodžiu. Naudojant tinkamą medžiagą tai visai paprasta. Ir to
nevadini „testavimu" dėl to, kad jos taip nepasitiki savimi, jog su­
trinka vos tik paminėjus tą žodį. Ar žinai, ką atradau?
Jis papurtė galvą, sužavėtas jos entuziazmo.
- Debė jau sugeba skaityti trečios klasės lygiu, o kitų dviejų su­
gebėjimai vidutiniai, todėl jos neišmoksta skaityti. Ir žinai, ko joms
reikia ne mažiau kaip mokymo?
Kai jis vėl papurtė galvą, ji susigraudinusi pasakė:
- J o m s reikia manęs. Vieno žmogaus, kuriam jos rūpi. Dieve, jos
pražysta, kai kita moteris tiki jomis ir praleidžia drauge šiek tiek
laiko... Nebūtinai jų mokytoja, tiesiog kita moteriškė. Rozali kūdikio
ateitis priklauso nuo to, ar Ketrina, kuri perima jas iš manęs, suge­
bės išsaugoti Rozali tikėjimą savimi ir mokymosi svarbą. Jei nesuge­
bės, jos vaikas augs iš labdaros ir liks ant skurdo ribos, kaip ir jo
motina. Yra kelios grupės, pradedančios dirbti šiame krašte, kai ku­
rios iš jų įkūrė korporaciją, o viena jų, vadinama „Raštingumas. Per­
duok kitiems", yra sukūrusi nacionalinę programą, skirtą specialiai
moterims. Sužinojau tai vos prieš kelias dienas.
Klausydamas jos, Žakas nebežinojo, ar pasiūlyti išrašyti čekį, ar
mokyti klasę.
- Žinau, Reičelė nusprendė negalinti atsisakyti savo karjeros, kai
tik jūs susituokėt, o aš... aš turiu tau, Žakai, pasakyti, kad Kaliforni­
joje norėsiu ir toliau mokytojauti. Dirbti su suaugusiom moterim, ne
su vaikais. Noriu įsitraukti į tą programą, - kiek liūdnokai pridūrė ji.
- Štai kodėl norėjai, kad šį vakarą čia ateičiau, - šaltai pasvėrė
Žakas, galvodamas, kaip absurdiška būtų lyginti nežabotas egoistiš­
kas Reičelės ambicijas ir Džulės norą padėti savo lyties atstovėms.
Visai klaidingai supratusi Žako toną, Džulė pažvelgė jam i akis ir
pasakė maldaujančiu balsu.
- Aš, Žakai, turiu dovaną, kuria galiu dalintis. Man to reikia.
Žakas čiupo ją į glėbį ir prispaudė prie savęs.

• 687 •
 - Tu pati esi dovana, - karštai šnibždėjo jis. - Tu labiau spindi už
tą deimantą, kurį nešioji.
Kai jis pakėlė galvą ir truputį atleido spaudžiančias savo rankas,
ji patrynė pirštu raštuotą jo kaklaraištį ir dvejodama pažvelgė į jį.
- Debė prarado darbą, nes šeima, kuriai ji dirbo nuo to laiko, kai
buvo paauglė, išsikelia. Kažin ko ji nesugeba, išskyrus namų ruošą.
Žakas pakėlė jai smakrą ir be kovos jai pasidavė:
- Aš turiu labai didelį namą.

- Ar esi tikras, kad bažnyčioje viskas paruošta? - pa-

klausė Žakas Metą Karelą, skubiai kišdamasis mažytes sąsagas į fra­
ko marškinių krūtinę.
- Viskas paruošta, išskyrus tave patį, - juokdamasis atsakė M e­
tas. Kadangi praeitą vakarą jam teko dalyvauti vakarienės repeticijo­
je ir jis negalėjo prisiskambinti iš Matisonų namų, nerizikuodamas
būti išgirstas, jam teko pasikliauti Metu ir Meredit, kurie buvo at­
skridę iš vakaro ir nakvojo Džulės namuose, kad perduotų naujausią
informaciją ir nurodymus.
- Ar jau visi atvyko iš Kalifornijos?
- Visi bažnyčioje.
- Ar perspėjai Meredit, kad neleistų Džulei žvilgčioti į bažnyčią,
kai ji eis viduriniu taku, - tyliau kalbėjo Žakas, žiūrėdamas į veidro­
dį ir rišdamasis juodą kaklaraištį.
- Nenoriu, kad ji žinotų, kas atvyko. Tegu tai būna staigmena.
- Meredit ir Ketrina Keihil Džulę tvirtai sergsti. Ji net kvėptelėti
negali be jų žinios. Dabar ji tikriausiai jaučiasi taip, lyg jos būtų pri­
lipdytos jai prie šono, ir ji nesupranta kodėl.
Žakas įlindo į juodą frako švarką.
- Barbra jau čia?

• 688 •
 - Čia, kartu su savo akompaniatoriumi! Kalbėjau su ja Dalase jos
viešbutyje vakar vakare. Dabar ji stovi prie vargonų, laukia.
Žakas brūkštelėjo delnu sau per skruostą, norėdamas įsitikinti,
ar gerai nuskusta barzda.
- Kiek dabar valandų?
- Be dešimt keturios. Turim dešimt minučių nusigauti iki bažny­
čios. Tedas Matisonas jau ten. Pakeliui pakartosiu tekstą, kurį turė­
jai išmokti per repeticiją vakar vakare.
- Aš jau dalyvavau generalinėje repeticijoje, - šaltai atsakė Ža­
kas. - Nepamiršk, kad sykį jau esu tą daręs.
- Yra keli dideli skirtumai, - šypsodamas nurodė Metas.
- Iš tiesų? Kokie?
- Pereitą kartą tu buvai ramus, bet ne toks laimingas.

Buvo dar vienas skirtumas tarp anų vestuvių ir šių, nepaisant

ekspromtu padarytos pastabos, Žakas tą žinojo. Žinojo net ir prieš
tai, kaip išėjo priešais besišypsančią minią ir atsigręžė į būsimą uoš­
vį bažnyčioje, apšviestoje žvakių, kvepiančioje nuo daugybės baltų
rožių puokščių, perrištų baltais atlaso kaspinais. Šį kartą ramiai prie
altoriaus laukdamas Džulės, jis buvo kupinas pagarbos ir ramaus
džiaugsmo.
Žiūrėjo, kaip Meredit eina viduriniu taku artyn prie jo, įsisupusi
į obuolio žalumo šilką, lydima Ketrinos ir Saros, vilkinčiomis vieno­
domis sukniomis, visos gražios, šypsančios ir giedros, tarytum jos,
kaip ir Žakas, jaustų, kad tai, kas įvyks, absoliučiai teisinga.
Vargonų muzika išaugo ligi crescendo, ir Žakui pasirodė, kad jam
sprogs širdis nuo to reginio, kurį išvydo. Balto aplikuoto šilko ver­
pete, lydint šydo debesiui, artinosi moteris, kurią jis buvo pagrobęs,
su kuria drauge juokėsi ir kurią mylėjo. Ji ėjo žvakių šviesoje, jos
veidas spindėjo, o akyse jis matė viso pasaulio meilę, dar negimu­
sių jo kūdikių pažadą, ištisą gyvenimą, pilną džiaugsmo, kurį ji ke­
tino jam suteikti. Jis visa tai matė, o paskui išvydo, kaip jai išsiplė­

• 689 •
tė akys, kai iš vargonų tribūnos pakilo Barbros Streisand balsas, o
daina buvo ta, kurią Žakas prašė padainuoti, kai Džulė eis pagrindi­
niu taku.

Seniai seniai, labai toli, aš sapną sapnavau,

O šiandien čia aš gyvą j į matau.
Kaip tyro oro, kaip vandens ilgėjaus jo seniai.
Kaip spindulys šviesos skaistus čionai tu atėjai.

M an virpa rankos ir dangus atsiveria staiga.

Užlieja širdį man šilta jausm ų banga.
Abu drauge su tavimi mes žengsim į dausas,
O švelnūs muzikos garsai lydės mūsų dienas.

Žakas siekė Džulės rankos ir tvirtai suėmė ją savo delne, o tada

abu atsisuko į priekį.
Tėvas Matisonas nusišypsojo ir iškėlė į viršų knygą, kurią laikė
rankoje.
- Brangūs bičiuliai, mes čia susirinkom, kad Dievo akivaizdoje...
Bažnyčios priekyje Metas Farelas, nenuleisdamas žvilgsnio, žiū­
rėjo į savo žmonos akis, Tedas ir Ketrina Matisonai švelniai šypso­
josi vienas kitam.
Netoli durų Hermanas Henklemenas ranka siekė Flosės delno, o
paskui tvirtai sunėrė savo pirštus su josios.
Tiesiai už jų jaunasis Vilis Dženkinsas stebėjo, kaip senyva pora
persimetė žvilgsniais ir susiėmė už rankų, o paskui niūktelėjo mažai
mergytei greta savęs ir garsiai šnibždėdamas, kaip šnibždama sceno­
je, juokaudamas pareiškė:
- Galvą galiu guldyti, kad Hermanas Henklemenas nepriims tėvo
Matisono sąlygos. Jis per senas, kad galėtų laukti.
O mergytė oriai atsakė:
- Užsičiaupk, Vili, kokias nesąmones čia paistai.

• 690 •
 O Vilis, nėmaž nesutrikęs, atšovė:
- Mano vyresnysis brolis sakė, kad sandėris sudaromas dėl to,
kad ligi vestuvių nakties niekas nesibučiuotų.
- Aha, - krūptelėjo mažoji mergaitė ir atsitraukė tolyn nuo jo. -
Kad nesibučiuotų.

Pokylis parke, kurį Žakas manė būsiant gana kuklų, vir-

to gausiomis vaišėmis su mirgančiais žiburiais medžiuose, lininėmis
staltiesėmis apdengtais stalais, lūžtančiais nuo gražiai papuoštų valgių,
kurie skoniu prilygo bet kam, ką Žako tiekėjai kada nors buvo atgabenę.
Stovėdamas šone su Metu Farelu, Žakas stebėjo, kaip Patrikas
Sveizas atima partnerę iš Harisono Fordo, šokančio su Džule, ir nu­
sišypsojo pats sau, prisimindamas jos išgąstingą veidą, kai pažindino
beveik su visais vyrais, kuriuos ji buvo išvardijusi kaip mėgstamiau­
sias ekrano žvaigždes. Tačiau ji greit atsitokėjo ir su įžymiais savo
svečiais bendravo natūraliai ir maloniai, kuo Žakas labai didžiavosi.
- Šaunios vestuvės, Žakai, - pagyrė Vorenas Bitis, prilaikydamas
viena ranka savo žmoną, o antrąja žongliruodamas lėkšte su užkan-
džias. - Maistas fantastiškas. Beje, kas čia?
- Ant atviros ugnies kepti šonkauliukai pagal Teksaso papro­
čius, - santūriai paaiškino jis.
Kai jie nuėjo, Žakas žvilgterėjo į laikrodį, paskui ėmė dairytis
Džulės ir pamatė ją vėl šokančią su Sveizu ir besijuokiančią iš visko,
ką tas sakė.
- Ji pakerėjo visus, - pritariamai šypsodamas pastebėjo Metas.
- Ypač Sveizą, - pabrėžė Žakas, matydamas, kaip ji gerai šoka, ir
stengdamasis nepastebėti, kaip arti priglaudęs Sveizas ją laiko.
Metas po kelių minučių niūktelėjo Žakui ir galvos mostu parodė
į Meredit.

• 691 •
 - Pažiūrėk, ką man tenka ištverti. Čia jau trečias Kostnerio šokis
su ja. Meredit, - pridūrė jis, - didelė jo gerbėja.
- Gali pamanyti, kad Kostneris jai neabejingas. Laimei, ir Svei-
zas, ir Kostneris - abu vedę, - tingiai šypsodamas tarstelėjo Žakas.
Pastatęs ant gretimo stalelio šampano taurę, tarė: - Man regis, jau
gana vėlu, tad galima skelbti paskutinį šokį ir pasišalinti.
- Nekantrauji pradėti savo medaus mėnesį?
- Nepatikėsi, kaip nekantrauju, - juokavo Žakas.
Jis ištiesė delną ir paspaudė Metui ranką, bet nepadėkojo už il­
gus ištikimos draugystės metus ir daugybę paslaugų. Jo dėkingumas
buvo per gilus, kad išreikštum jį žodžiais, ir abu tai suprato.
Stabtelėjęs paprašyti orkestro sugroti d#r vieną dainą, Žakas nu­
ėjo atsiimti žmonos. Jam buvo malonu, kad ji nedelsdama paliko Pa­
triką Sveizą ir atskubėjo į Žako glėbį, šypsodama jo akims.
- Jau metas tau mane pasiimti, - tyliai pasakė.
- Pasiruošusi? - paklausė jis orkestrui baigus groti.
Džulė mirtinai troško išeiti, išvažiuoti su juo, būti tiktai su juo. Ji
linktelėjo ir ėmė eiti šalin, tačiau jis papurtė galvą ir kimiu balsu la­
bai reikšmingai sustabdė ją:
- Po kitos dainos.
- Kokios dainos? - susidomėjo ji, bet jis tik šypsojosi, o tada
suskambo energingas lygus ritmas dainos, kurią atlikti buvo prašęs
Žakas.
- Po šitos, - atsakė jis, kai gundantys Feliciano žodžiai suskambo
naktyje.
- Uždek, Džule, mano liepsną, - kimiai paliepė jis, pradėdamas
judėti su ja pagal muzikos taktą.
Per kelias sekundes Džulė pateko į jo sunkiavokių akių ir viliojan­
čios šypsenos kerus. Nematydama žmonių, kurie gręžėsi į juos pažiū­
rėti, ji prisiglaudė prie Žako, prisiderindama savo kūnu prie subtilių jo
judesių. Jo rankos apglėbė jai liemenį ir prispaudė tvirčiau.
- Dar.

• 692 •
 88
Susirangiusi ant sofos prabangioje lėktuvo kabinoje,
Džulė žiūrėjo į juodą kaip derva tamsą anapus langų. Apačioje, toli,
retkarčiais išvysdavo švieselę, bet šiaip atrodė, kad jie leidžiasi į
juodą dykrą. Žakas sėdėjo priešais, kojas užsikėlęs ant stalelio, frako
švarkas - atlapotas: patenkintas ir kupinas ramybės. Kai jie išėjo iš
pokylio, Žakas, neleidęs Džulei persirengti kelionės drabužiais, nu­
vedė ją į laukiantį Meto Farelo lėktuvą. Tačiau dabar, kai buvo pake­
liui į savo kelionės tikslą, kurį įvardinti jis atsisakė, atrodė nusitei­
kęs laukti, kol jie ten atsidurs, ir tik tada mėgausis savo santuoka.
- Aš jausiuos baisiai kvailai su šia suknia įėjusi į viešbučio fojė, -
skundėsi Džulė.
- Ar tikrai, mieloji? - paklausė jis, nežymiai šypsodamas.
Džulė linktelėjo, norėdama, kad jis leistų jai persivilkti vienu iš
jos naujųjų drabužių, gulinčių lagamine.
- Per kelias minutes galėčiau persirengti.
Jis papurtė galvą.
- Norėčiau, kad, nuvykę ten, būtume apsirengę lygiai taip kaip
dabar.
- Bet kodėl?
- Pamatysi, - atsakė Žakas, ją apkabindamas.
Ji persėdo šalia.
- Kartais aš visai tavęs nesuprantu, - nusiminusi tarstelėjo ji.
Bet vis dėlto suprato. Puikiai suprato iškart, kai, išlipę iš lėktu­
vo, įžengė į siaurą pakilimo taką, kur jų laukė automobilis, o Džulė
apsidairė į aplinkui dunksančius kalnų šešėlius.
- Koloradas! - atsiduso ji, gūždamasi nuo žvarbaus nakties oro. -
Mes Kolorade, ar ne?

Važiuojant aukštyn privačiu keliu į kalnų prieglobstį, kuriame jie

drauge buvo praleidę tą neramią savaitę, Džulę užplūdo nepakelia­

• 693 •
mai stiprūs jausmai. Tą patį ji pajuto, įeidama į namą drauge su Ža­
ku ir vėl matydama gražius, pažįstamus kambarius, kuriuose grūm ė­
si su juo, šoko su juo, o paskui jį įsimylėjo.
Kol jis nešė lagaminus ir kūrė židinį, ji priėjo prie langų ir žvel­
gė ten, kur jis buvo pastatęs savo „sniego pabaisą".
Žakas priėjo prie jos iš nugaros ir, viena ranka apkabinęs per
juosmenį, prisitraukė artyn, o lange atsispindėjo jų abiejų siluetai:
aukštas jaunikis, laikantis glėbyje nuotaką. Jie žiūrėjo į savo atspin­
dį ir Žakas pamatė ašaras, blizgančias jos akyse.
- Ko tu verki? - tyliai paklausė ir pasilenkęs nosimi patrynė jai
sprandą.
Džulė nurijo ašaras ir atlošė galvą.
- Todėl, - sukuždėjo ji skausmingai, galvodama apie tą jausmingu­
mą, kuris reiškėsi visur, kad ir ką jis jai darytų, - kad tu toks tobulas.
Žakas dar tvirčiau, tarsi saugodamas, apglėbė ją.
- Mes abu tobuli, - sušnibždėjo jis.
- Tu būsi laimingas su manimi, - pažadėjo ji iš susijaudinimo vir­
pančiu balsu. - Prisiekiu, būsi laimingas.
Jos vyras apgręžė ją savo glėbyje, o jo balse girdėjai šypseną, kai
jis pakėlė ranką ir suglostė jai plaukus.
- Buvau laimingas nuo tos pirmos nakties, kurią čia drauge pra­
leidom, kai tu, sėdėdama ant sofos, įrodinėjai futbolo taisyklių absur­
diškumą.
Ji šyptelėjo, tačiau pamatė liepsnos atšvaitus ant jo sutuoktuvių
žiedo, kurį mūvėjo ant kairės rankos, ir prispaudė jo delną sau prie
skruosto, o lūpomis palietė žiedą.
- Myliu tave, Žakai, - šnibždėjo ji. - Myliu tavo balso skambesį ir
tavo rankos prisilietimą, ir tavo šypseną. Noriu dovanoti tau kūdi­
kį... ir gyvenimą, kupiną juoko... noriu atiduoti save.
Geismas ėmė įnirtingai pulsuoti jo gyslose, kurstomas ilgų susi­
laikymo savaičių* ir Žakas prisitraukė ją artyn, o burna staiga reikliai
apžiojo jai lūpas.

• 694 •
 - Žmona, eikš į lovą pas savo vyrą.
Vyras. Žmona. Žodžiai palengva sukosi Džulės sąmonėje, švelnūs,
malonūs, gilūs, kai ji drauge su juo ėjo į miegamąjį, kur jau buvo abu
miegoję. Jie užtvindė jai širdį, kai jis paėmė ją į glėbį patale ir atsi­
gręžė, verčiamas meilės ir geismo. Su begaliniu noru ji atsiliepė ir į
viena, ir į kita, kas privertė Žako rankas drebėti, kai jos skubėjo
Džulės kūnu, glostydamos jos odą ir traukdamos jos klubus prie sa­
vųjų. Jo aistrą ji pasitiko savąja, skatindama jį jaudinančiais bučiniais
ir, kai galiausiai jis įslydo gilyn į ją, ji tvirtai apkabino jam pečius ir
sukuždėjo:
- Sveikas parvykęs namo, Žakai.
Tie mieli žodžiai išplėšė tylią dejonę jam iš krūtinės, ir jis ėmė
judėti joje, žmona judėjo drauge, panardindama jo pojūčius nepapras­
tame malonume, kol pašėlęs grožis to, ką jie darė vienas kitam, pri­
vedė juos patirti sukrečiančią kulminaciją.
Apglėbę vienas kitą, pasisotinę ir išsekę, jie palengva grįžo į tik­
rovę toje pačioje lovoje, kurioje tada nedrįso galvoti apie ateitį. Pa­
lengva braukdamas ranka jai per nugarą, Žakas m ąstė apie metus,
laukiančius jo su moterimi, kuri jį mylėjo, juo pasitikėjo ir išmokė
atleisti. „Sveikas, parvykęs namo“. Pirmą kartą gyvenime jis paga­
liau suprato, kaip jautiesi turėdamas namus ir šeimą. Džulė buvo jo
namai ir jo šeima.

• 695 •
 Epilogas
Apsupta didžiulių ilgastiebių visų vaivorykštės spalvų
rožių puokščių, Džulė glaudė prie krūtinės savo naujagimį sūnelį
prieš dvi dienas išvydusį šį pasaulį atskiroje palatoje Kedrų-Sinajaus
medicinos centre, bet pirmą kartą jos dėmesys buvo skirtas ne ma­
žučiam tobulam kūdikėliui, kurį jiedu su Žaku buvo sukūrę.
Prieš kelias minutes slaugės buvo suvirtusios į palatą drauge
stebėti Akademijos apdovanojimų, bet paskui išsiskirstė išnešioti
kūdikių mamoms. Džulė slapčia džiaugėsi likusi viena. Netrukus bus
apdovanotas geriausias aktorius už pagrindinį vaidmenį, ir nors ji
buvo tikra, kad tai bus Žakas, nenorėjo palatoje žiūrovų, kai bus pa­
skelbtas laimėtojas.
- Žiūrėk, Niki, - kuždėjo Džulė, truputį jį pasukdama, kad galėtų
matyti televizorių. - Čia tavo būsimas krikštatėvis ir krikštamotė -
ponas ir ponia Farelai. O tavo tėtukas greta, nors kamera šį sykį jo
neparodė.
Nikolas Aleksandras Benediktas, kuris vos prieš kelias minutes
liovėsi žįsti, tučtuojau ėmė prieštarauti, atitrauktas nuo motinos
krūties, ir Džulė paguldė jį atgal į vietą, padėdama jam rasti tai, ko
ieškojo, o tada vėl visą savo dėmesį nukreipė į televizorių.

• 696 •
 Pirmasis Žako filmas po jų vedybų ne tik pajamomis pranoko lū­
kesčius. Paskutinė interliudija gavo Akademijos nominaciją daugely­
je kategorijų už jo kūrime dalyvavusius žmones, ir šiandien skynė
laurus. Žakas buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, Semas Ha-
džinsas - už geriausią scenografiją, taip pat buvo apdovanoti ir žmo­
nės, dalyvavę kuriant filmą nuo vaizdo efektų ligi muzikinės parti­
tūros.
Žakas norėjo likti čia ir drauge su ja stebėti apdovanojimus ir,
kai Džulei nepavyko jo perkalbėti jokiu kitokiu būdu, ji negailestin­
gai įrodė, kad reikia ten būti dėl kitų žmonių, dirbusių prie Inter-
liudijos, net ir dėl techninio personalo, kurie taip pat buvo verti
„Oskarų".
Iš teisybės Džulė jautė, kad šis vakaras - Žako žvaigždžių valan­
da ir buvo tvirtai nusprendusi, kad nei ji, nei kūdikis, nei koks Die­
vo veiksmas tam nesukliudys. Šįryt galiausiai pasiekė jų namus sig­
nalinis egzempliorius knygos, kurią Žakas jai buvo leidęs parašyti,
už kurią gautus pinigus skirs moterų neraštingumo programai pa­
remti. Nors ji ir labai nekantravo parodyti jį Žakui ir išgirsti jo nuo­
monę, paprašė Selę persiųsti, o paskui privertė ją pasižadėti, kad
neparodys Žakui ir nepasakys, kad jis gautas.
Buvo paskelbtos nominacijos Geriausiam originaliam scenarijui,
ir Džulė susirūpinusi prikando lūpą, o paskui tyliai nusijuokė, kai iš­
girdo Pyterio Listermano pavardę, kuris skubiai nudrožė į sceną at­
siimti savo apdovanojimo už darbą Interliudijoje.
- Niki, žiūrėk, - laiminga kuždėjo ji. - Ten Pytas, ir jis laimėjo.
Tu turėtum būti labai dėkingas Pytui, - juokavo ji. - Jo dėka turi
vienintelę pasaulyje paaukštintą kėdutę, kuri atrodo kaip režisie­
riaus kėdė, su tavo vardu ant nugarėlės.
Pytas buvo vienas iš Džulės favoritų. Iš dalies dėl to, kad tas į
mokslininką panašus vyras labai daug laiko praleido jų namuose,
dirbdamas kartu su Žaku prie Interliudijos, ir Džulė gerai jį pažino, o

• 697 •
iš dalies dėl to, kad jis, atrodo, užmezgė kažkokį kontaktą, savotišką
meilės-neapykantos ryšį su Debe Sju Kesidi, kuri vieną dieną, kai
jie bandė sugalvoti geresnę pabaigą scenarijui, ramiai užsiminė jam
ir Žakui jau sugalvojusi. Pyto rami išvaizda slėpė smarkų artisto
temperamentą ir nuo jo rūstybės už kišimąsi ją išgelbėjo tik tai, kad
Žakui išsyk patiko sumanymas. Tikrai patiko. Jis privertė Pytą dirb­
ti su ja ir Debės dėka nauja jaudinanti Interliudijos kulminacija už­
tikrino tokią filmo sėkmę.
Pyto padėkos kalba buvo įprastinė, kol pačioje pabaigoje, pažvel­
gęs į kamerą, jis pridūrė:
- Taip pat norėčiau padėkoti poniai Debei Kesidi, kurios indėlis į
mano darbą buvo neįkainojamas.
- Pytai, mielasis! - sušuko Džulė, tvirtai prie savęs glausda­
ma Nikį.
Debės atkaklus noras mokytis drauge su jos nenuilstančiomis pa­
stangomis ir Pyto nenorom rodomu susižavėjimu ir reikliu mokymu
darė stebuklus.
Po kelių minučių Džulė pajuto, kad jai smarkiai plaka širdis ir įsi­
tempia visas kūnas, kai į sceną išėjo Robertas Diuvalis ir Meryl
Stryp ir ėmė skaityti nominuotųjų Geriausio pagrindinio aktoriaus
vaidmeniui sąrašą.
- Spausk kumštuką, mažyli, - paprašė Džulė. Ji pabučiavo mažy­
tį jo kumštelį, o tada suėmė juo savo pirštą ir ant viršaus uždėjo
smilių. - Kad sektųsi.
- O nominuoti, - Robertas Diuvalis pažvelgė tiesiai į kamerą: -
Kevinas Kostneris už Vaivorykštės pabaigą.
- Tomas Kruzas už Kelią namo, - pasakė Meryl Stryp.
- Kurtas Raselas už Šūvį naktį, - pridūrė Diuvalis.
- Zakaris Benediktas už Paskutinę interliudiją, - tarė Stryp.
- Džekas Nikolsonas už Taikytojus, - baigė Diuvalis.
Jai ištiesus ranką ir imant voką, Džulė pajuto keistą nepaaiškina­
mą dilgsėjimą sprande.

• 698 •
 - „Oskaras" atitenka, - čia jis pažiūrėjo į siaurą popieriaus juos­
telę voke ir ėmė plačiau šypsotis, - Zakariui Benediktui! Už Pasku­
tinę Interliudiją!
Pratrūko aplodismentai ir virto griausmingu crescendo, kai kurie
dalyviai atsistoję ėmė kelti ovacijas. Kamera nusitaikė į aukštą tam­
siaplaukį vyrą, vilkintį fraką, kuris sparčiai žingsniavo taku į sceną,
o Diuvalis pasilenkęs į priekį paskelbė:
- Už Žaką apdovanojimą atsiima Metjus Farelas.
Ir staiga Džulė suprato, kodėl jai taip keistai dilgčiojo sprandas.
Atsirėmusi į pagalves bejėgiškai šypsodama ir nežiūrėdama į
tarpdurį,, paklausė:
- Čia tu, ar ne?
- Iš kur žinai? - pasigirdo pašaipus Žako balsas.
Atsigręždama ji stebėjo, kaip jis žengia pirmyn, nerūpestingai ant
vieno peties užsimetęs frako švarką, o ant kairės rankos nykščio ta­
balavo spindintis auksinis Geriausio režisieriaus „Oskaras".
- Tu turėtum būti ten ir pats priimti apdovanojimą, - priminė jam
Džulė, tačiau kai jis atsisėdo šalia jos, laisvąja ranka tvirtai apkabino
jį per plačius pečius.
- Sveikinu, mielasis.
Atsargiai, kad neprispaustų miegančio sūnelio, Žakas pabučiavo
žmoną į lūpas, paskui į skruostą.
- Esu kaip tik ten, kur norėčiau būti, - švelniai sukuždėjo jis,
trindamas nosimi jai kaklą. - Vienintelėje vietoje, kur norėčiau būti.
- Mudu su Nikiu be galo didžiuojamės tavimi, - tyliai tarė ji, ir
Žakas pajuto niekada nepatirtą perštėjimą nuo ašarų akyse, žiūrėda­
mas į švytintį jos veidą ir prie krūtinės prigludusį savo sūnų, mažą
kumštelį* padėjusį ant atlasinio jos chalato klostės.
- Jis minga, - atsakė Džulė, atsargiai paduodama jam miegantį
kūdikį.
Paguldęs sūnų, Žakas nusispyrė blizgančius lakinius batus ir išsi­
tiesė ant lovos šalia Džulės, spausdamas ją tvirtai prie savęs.

• 699 •
 - Ačiū tau už sūnų, - sušnibždėjo jis, o kadangi šį vakarą jo emo­
cijos atrodė pavojingai pasiekusios ribą, jis apsidairė ieškodamas ko
nors, kas jį išblaškytų. Jo žvilgsnis užkliuvo už knygos, gulinčios
viršeliu žemyn ant stalelio prie lovos, ir pačiupo ją.
- Kokią knygą skaitai?
Nė vieną kartą rašydama knygą ar ruošdama ją išleisti Džulė ne­
norėjo jos aptarinėti su Žaku. Žakas buvo reiklus profesionalas ir
Džulė būgštavo, kad bet kokia kritika arba sutriuškins ją, arba su­
kels panišką išgąstį. Tačiau atėjo prisipažinimo metas, ir ji nervingai
įkvėpė oro.
- Čia mano knyga, signalinis egzempliorius, ką tik gautas iš
spaustuvės. Selė atsiuntė šįryt.
- Po galais, kodėl man nieko nesakei? - nusistebėjo Žakas. - Tai
labai smagu.
- Juk šiandien Akademijos apdovanojimų diena, ir nenorėjau, kad
knyga ar šiaip kas nors bent minutei tave atitrauktų.
Sujaudintas nereikalingo jos susirūpinimo, Žakas pakėlė knygą ir
apvertė, ir Džulė su nerimu, nekantraudama stebėjo, kokia bus pir­
ma jo reakcija į viršelį.
- Gražu, - ryžtingai pasakė jis, apžiūrinėdamas prasiskleidusias
spalvingas rožes, kurios buvo giliai įspaustos į dulkių pilkumo mar­
murinį foną.
- O ką galvoji apie pavadinimą?
Ji nusišypsojo ir garsiai pasakė:
- Pavadinau ją TOBULA.
- Man patinka, - nusišypsojo jis. - Kaip tau į galvą šovė toks pa­
vadinimas?
- Tai buvo lengviausia, - šnibždėjo ji, pakeldama akis į jį. - Tai
mūsų istorija, bet iš teisybės čia knyga apie tave.
Žako šypsena išblėso, ir meilė užliejo jam krūtinę. Jis čiupo ją į
glėbį, slėpdamas veidą jos plaukuose ir glausdamas ją prie savęs.
Džulė stovėjo greta jo, kai pasaulis buvo paženklinęs jį blogio žen­

• 700 •
klu, norėjo jo, kai jis nieko neturėjo, ką būtų galėjęs jai pasiūlyti, ir
mokė jį atlaidumo. Džiaugėsi jo pergalėmis, palaikė jį, kai jis būdavo
teisus, ir atkakliai priešinosi, kai būdavo neteisus. Ji grąžino jam gy­
venimą, pripildė jį tikslo, džiaugsmo ir meilės. O tada dovanojo jam
sūnų.
Jis prisiminė žodžius eilėraščio, kurį jai buvo parašiusi Debė Ke­
sidi:

Jaučiau aš gėdą,
Dabar aš išdidi.
Aplink buvo tamsu,
Dabar visur šviesu.
Turėjau aš svajonių,
Dabar turiu vilčių.
Džulės dėka.

- Neverk, brangusis, - tyliai šnibždėjo Džulė, nustebinta drėg­

mės ant šiurkštaus skruosto, prispausto prie jos. Delnu apimdama
jam sprandą, kad priglaustų arčiau, ji nedrąsiai pasišaipė: - Tu dar
neskaitei mano knygos. Gal aš geresnė rašytoja, negu manai?
Per vieną skaudžiausių ir graudžiausių savo gyvenimo momentų
Žakas prapliupo kvatoti.

• 701 •
 Vokiečių rašytoja Claudia Keller (g. 1944) augo
DOVANOJU m enininkų šeim o je (se n e lis - rašytojas R Kel-
tau leris), todėl anksti pažino m eną ir literatūrą.
SAVO VYRĄ D ebiutavo kaip rašytoja romanu „Vedybinio g y ­
v e n im o sp ek taklis" (1977). Parašė 13 knygų,
išle istų daugiau kaip milijono egzem pliorių ti­
ražu, yra gavusi keletą literatūrinių premijų.

Visi kurortinio m iestelio gyventojai pavydi Ha-

nai vyro - m o k slų daktaro, dviejų šaunių duk­
terų ir sv e ik ų anūkų, tačiau labiausiai - nuo­
stabaus šim ta m ečio jugendo stiliaus namo, ku­
rį supa ūksm ingas sodas m iesto pakrašty. Daug
Ctaudia m e tų Hana ir pati m anė gyvenanti puikiai, be
Keller
jokios atodairos aukojosi, vergaudam a vyrui,
popstydama anytą ir blizgindama didžiulį namą.
Ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus ją pri­
trenkia žinia: vyras turi m eilužę, su ja m ėga u ­
jasi v isa is m alonum ais, kurių per vedybinį g y ­
v e n im ą p riv ertė atsisakyti Haną. Tačiau šis
sm ū g is su teikia Hanai jėgų, kurių ji nė n e siti­
kėjo turinti, ir užguita m o teris sumaniai p a si­
naudoja su sik losčiu sia padėtim ...

Paprastai ved y b o m is baigiasi v is o s gražios pa­

Julie Garvvood sakos ir rom antiškos istorijos. Tačiau šio roma­
no veik ėjų , a n g lė s ledi B renos ir škotų klano
vado K onoro, istorija nuo vedybų tiktai prasi­
deda. Konoras, keršydam as žiauriam kaimynui
M akneirui, pagrobia jo nuotaką ir ją veda. Ledi
Brena n u steb u si pamato, jog Konoras - tai tas
pats galiūnas, jos tė v o svečias, kuriam ji dar
v a ik y stė je „pasipiršo", išd y k ė lė s s e s e r s pa­
kurstyta. L a im ės trokštanti ledi Brena labai
greit užkariauja v iso klano simpatijas ir palan­
kumą, pamažu ima dievinti savo narsų, garbin­
gą ir šv e ln ų vyrą, bet, pasirodo, ne taip lengva
įgyti jo pasitikėjimą, ypač kai priešai vis rezga
intrigų pinkles.
 Anglų rašytoją C atherine C oo k son kritikai va­
C a th r r in e C o o k so n
dina šiuolaikiniu D ik e n su . Ji gim ė 1906 m.
Tain D oke, v a r g šė s tarnaitės pavainikė duktė.
Ir pačios laukė tarnaitės dalia, tačiau ištek ėju ­
si už v ie to s m okytojo, jau sulaukusi keturias­
d e šim ties pradėjo rašyti. Iš pradžių buvo pripa­
žįstama tik savo krašte, bet 1968 m. laimėjusi
Vinfredo H oltbio literatūros premiją išgarsėjo
visoje Anglijoje. Šiuo m e tu jos kn y gos išv e r s­
tos į 12 kalbų, v ien Anglijoje jų parduota 50
milijonų eg zem pliorių. Trylika romanų jau e k ­
ranizuota.
1993 m. už n u o p e ln u s literatūrai karalienė ją
apdovanojo Britų im perijos ordinu.

Vieną dieną į turtuolio M etju Torntono namus

pasibeldė mirtinai serganti, purvina ir s u s i v ė ­
lusi m ote ris su aštu o n erių m e tų m ergaite ir
pareiškė, kad jis yra jo s tėv as. Palikusi užant­
spauduotą laišką dukrai, kuris turi būti jai per­
duotas jo s v e s tu v ių dieną, mirė. Mažoji m e r ­
gaitė, Hana Boil, Torntono žm o n o s Anos vadi­
nama m ergiote, liko gyv en ti jų n am u ose iki sa­
vo vestu v ių . O tada buvo atsk le ista m otinos
laiško paslaptis. Deja, per vėla i...

Du žavingi jaunuoliai - S o d ų c en tro valdytoja

Liusi ir garsus v ie š b u č ių vadybininkas D ž e ­
kas - myli vien as kitą ir nusprendžia su situ ok ­
ti. Atrodo, kas gali sutrukdyti jų laimei? Deja,
likimas lemia kitaip: Liusi palaužia n e te k ty s ir
nežinia, todėl ji žen gia klaidingą žingsnį, vos
nekainavusį jai g y v y b ė s, o D ž e k a s, atstum tas,
intrigų painiojamas, nebeįsivaizduoja tikrosios
pad ėties. Laim ei, tikroji m e ilė pasirodo stip ­
resn ė už v isa s n eg an d a s...

Lietuvių skaitytojam s jau žin o m o s anglų rašy­

tojos, daugelio b e s ts e le r ių autorės, J oseph in e
Cox naujas romanas lietuvių kalba.
„Gimusi tarnauti", 1996, Alma littera
„Velnio pinklėse", 1998, Alma littera
 M cN aught, J u d ith
Mc748 Tobula: romanas / Judith McNaught; iš anglų kalbos vertė
Lilija Vanagienė. - Vilnius: Alma littera, 2003. - 702 p.
ISBN 9955-08-252-6

Vienos populiariausių Amerikos dabartinių rašytojų Judith McNaught (Ju­

ditos Maknot) romanas apie kilnius, romantiškus jausmus, beprotišką aistrą.
Pakylėtos erotinės scen os tiesiog keri grožiu. Knygoje daug neįtikėtinų nuo­
tykių, m eilės akimirkų ir detektyvo elementų.

UDK 820(73)-3

Judith M cN aught

TOBULA
Romanas

Iš anglų kalbos v e r tė Lilija Vanagienė

Redaktorė E g l ė Č i ž a u s k a i t ė
Dailininkas G e d a s Č i u ž e l i s
K orektorė B r o n ė B r a z a u s k a i t ė
Techninė redaktorė B i r u t ė T o l v a i š i e n ė
Kompiuteriu m aketavo A r ū n a s Š l i k a s į
a , i -tf. - < o o 4
SL 412. U žsak ym a s 3.140
Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, 2005 Vilnius
Interneto svetainė: http://www.almali.lt
Spaudė AB spaustu vė „Spindulys", Gedimino g. 10, 300 0 Kaunas
Interneto sveta inė: http://www.spindulys.lt
 Judith M cNaught viena e
populiariausiu Amerikos dabartitutfa
rašytojų, puikiai įvaldžiusių f i ••
pasnkotojos meną. Jos n
gv koše istorijose rasi visko: \ \
ir neįtikėtinų nuotykių, ir V
nuostabiausių meilės akimirkų ir
detekty\'o elementų. Jos veikėjai
originalūs, spalvingi, neužmirštami.
Rašytoja savo knygose įtikina, jo g
kilnūs, romantiški jausmai ir
beprotiškos aistros tebėra būdingi ir šiuolaikinėms moterims,
o pakylėtos erotinės scenos tiesiog keri grožiu. Gal todėl jos
knygos taip mėgstamos, jų tiražai jau siekia 20 milijonų
egzempliorių, o iš !1 jos sukurtų romanų 8 yra tapę New York
Times išrinktais bestseleriais. Judith McNaught gyvena ir
kuria Houstone, Teksase.

Romano Tobula “ heroję Džulę Matison pamilstame iš pirmo

ž\’ilgsnio. Vargšas ganės vaikas, peštukė ir padauža mergaitė,
iš globos namų patekusi į pastoriaus Matisono šeimą
pirmąkart gyvenime pasijunta mylima, tampa mokytoja ir nori
būti tobula bei gerbiama.
Likimas ją suveda su Holivudo dievaičiu aktorium ir
režisierium Žaku Benediktu. Jis bėga iš kalėjimo, kur pateko,
apkaltintas žmonos nužudymu, atsiduria Džulės automobilyje
ir grasindamas ginklu pareikalauja nuvežti j į į slaptą draugo
vilų Kolorado kalnuose. Prasideda tikra įkaitės drama. Ar
pagrobėjas iš tiesų yra policijos ieškomas piktadarys, kaip
sako visuomenės nuomonė? Džulė baiminasi, kovoja, bando
bėgti, bet pamažu ja i atsiveria akys, o ir širdis sako ką kita...