Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pa­

žįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kri­

minalinių romanų: Raudongurklė (norvegų k. pasiro­
dė 2000 m.), Nemezidė (norvegų k. pasirodė 2002 m.)>
Pentagrama (norvegų k. pasirodė 2003 m.), Gelbėto­
jas (norvegų k. pasirodė 2005 m.), Sniego Senis (nor­
vegų k. pasirodė 2007 m.), Šarvuota širdis (norvegų k.
pasirodė 2009 m.).
JO N E S B 0
V A I DU O K L I S

Iš norvegų kalbos vertė

Giedrė Rakauskaitė

baltos lankos
UDK 821.113.5-31 Versta iš:
Ne-154 Jo Nesbø, Gjenferd, H. Aschehoug & Co.
(W. Nygaard), 2011

Redagavo
Dalia Kižlienė

Viršelio dailininkas
Zigmantas Butautis

Maketavo
Sigrida Juozapaitytė

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISSN 2029-2579 Copyright © Jo Nesbø, 2011

ISBN 978-9955-23-795-2 Published by agreement with
Salomonsson Agency
© Giedrė Rakauskaitė, vertimas
į lietuvių kalbą, 2014
© Baltų lankų leidyba, 2014
 I dalis

1 skyrius

Apsupta Oslo centro garsų - nesiliaujančio automobilių gau­

desio už langų, tolumoje smarkėjančio ir slopstančio sirenų
kauksmo ir bažnyčios varpo skambesio šalimais, žiurkė iš­
lindo ieškoti maisto. Paprastai darydavo tai vėlai vakare arba
prieš pat saulėtekį. Nosimi braukė per purviną linoleumą vir­
tuvėje. Žaibiškai išskyrė kvapus ir suskirstė į tris rūšis: ėda­
ma, pavojinga, neturi nieko bendro su išlikimu. Aitrus pilkų
cigaretės pelenų dvokas. Salsvas ant vatos gumulėlio ištryšku-
sio kraujo kvapas. Karstelėjęs „Ringnes“ alaus tvaikas vidinėje
kamštelio pusėje. Sulfanilamido molekulės, salietra ir anglies
dvideginis iš metalinės tūtelės nuo 9 x 18 mm švininės kul­
kos, dar vadinamos Makarovo, kadangi Makarovo pistoletui
ir buvo pritaikytas šovinys. Dūmai iš vis dar rūkstančios ci­
garetės geltonu filtru ir juodu popieriumi su Rusijos imperi­
jos ereliu. Tabakas - ėdamas. Ir štai: alkoholio smarvė, oda,
riebalai ir asfaltas. Batas. Žiurkė apuostė apavą. Nusprendė,
kad atsikąsti šio daikto nebus taip lengva kaip striukės spinto­
je - tos, kuri atsiduoda benzinu ir negyvu gyvūnu, iš kurio pa­
gaminta. Tada žiurkės smegenys ėmė darbuotis, ieškojo būdo
prasibrauti pro priešaky riogsančią masę. Ji mėgino prieiti iš
abiejų pusių, pragrūsti savo dvidešimt penkių centimetrų il­
gio ir gerokai mažiau nei pusės kilogramo svorio kūną, bet
jai nepavyko. Kliūtis gulėjo ant šono, nugarą atsukusi į sieną,
užstodama landą į gūžtą, kur reikalaudami pieno vis garsiau
5
cypsėjo jos aštuoni ką tik atsivesti beplaukiai jaunikliai. Mėsos
kalnas trenkė druska, prakaitu ir krauju. Tai - žmogaus kūnas.
Vis dar gyvo - tarp alkanų mažylių cypsėjimo jautrios žiurkės
ausys atpažino silpnus širdies dūžius.
Gyvūnas bijojo, bet neturėjo iš ko rinktis. Pamaitinti ma­
žylius - svarbiau už bet kokius pavojus, kliūtis ir instinktus.
Tad žiurkė stovėjo pakeltu snukučiu ir laukė, kol atsiras kokia
nors išeitis.
Bažnyčios varpas suskambo žmogaus širdies ritmu. Vienas
dūžis, du. Trys, keturi...
Žiurkė suleido dantis.

Liepa. Šūdas. Kaip čia nenumirus liepę?Ar tikrai girdžiu baž­

nyčios varpę? Ar toje nelemtoje kulkoje būta haliucinogenų?
OK, tai viskas baigsis čia? O koks, po velnių, skirtumas? Čia
ar ten. Dabar ar vėliau. Bet ar tikrai nusipelniau mirti liepę?
Čiulbant paukščiams, skambčiojant buteliams, prie Akerio upės
aidint juokui, tiesiai už lango verdant vasaros linksmybėms? Ar
užsitarnavau gulėti ant grindų apkrėstoje narkomanų landynėje
su dar viena skyle kūne, iš kurios laukan srūva gyvastis, sekun­
dės ir prisiminimai apie tai, kaip čia atsidūriau? Visi svarbūs ir
nereikšmingi įvykiai, virtinė atsitiktinumų ir ne visai mano pa­
sirinkimai. Ar tai - aš, argi tai viskas, ar tai mano gyvenimas?
Aš juk turėjau planų, ar ne? O dabar beliko šnipštas, juokelis
be kulminacijos, toks trumpas, kad spėčiau jį papasakoti, dar
nepabaigus skambėti tam prakeiktam bažnyčios varpui. Šūdas!
Man niekas nesakė, kad mirštant taip skauda. Tėti, ar tu čia?
Neišeik, tik ne dabar. Paklausyk, pokštas toks: Aš vardu Gustas.
Man suėjo devyniolika. Tu buvai nedoras vaikinas, išdulkinai
nedorų panelę, ir po devynių mėnesių pasirodžiau aš, tada bu­
vau atiduotas vienai šeimai įvaikinti, taip ir neištaręs „tėti!“Ir
ten išsidirbinėjau kiek įmanydamas, o jie tik apsupdavo mane
savo dusinančia rūpesčio antklode ir teiraudavosi, ką gavęs nu­
siraminčiau. Gal sušiktą ledų?Jie nė velnio nežinojo, kad tokius
kaip aš ir tu reikia iš karto nudėti, sunaikinti kenkėjus, nes mes
platinam užkratą, skatinam žlugimą ir, vos tik pasitaiko proga,
dauginamės kaip žiurkės. Patys kalti. Bet ir jie norėjo kai ką
gauti. Visi ko nors nori. Kai pirmą kartą mamos akyse pama­
čiau, ko ji nori, man buvo trylika.
- Gustai, tu toks gražus, - tarstelėjo ji.
Mama atėjo į vonios kambarį, - buvau palikęs praviras du­
ris ir neatsukau vandens duše, kad garsas jos nesulaikytų. Prieš
išeidama ji užsibuvo viena sekunde per ilgai. O aš nusijuokiau,
nes tada jau žinojau. Tai mano talentas, tėti, aš matau, ko žmo­
nės nori. Ar paveldėjau tai iš tavęs, ar tu irgi toks buvai? Jai
išėjus nužvelgiau save dideliame vonios kambario veidrodyje. Ji
ne pirmoji pasakė, kad aš gražus. Brendau greičiau nei kiti ber­
niukai. Lieknas, aukštas, jau plačiapetis ir raumeningas. Plau­
kai - juodi ir žvilgantys. Aukšti skruostikauliai. Kvadratiškas
smakras. Burna - plati ir plėšri, bet su putniomis kaip merginos
lūpomis. Rusva glotni oda. Rudos, beveik juodos akys. „Rudoji
žiurkė“, - pavadino mane vienas bendraklasis. Regis, jo vardas
buvo Didrikas. Šiaip ar taip, jis norėjo tapti profesionaliu pia­
nistu. Man suėjo penkiolika, o jis klasėje garsiai pareiškė: „Ru­
doji žiurkė net nemoka padoriai skaityti.“
Aš tik nusijuokiau ir, aišku, žinojau, kodėl jis taip pasakė.
Ko norėjo. Kamila, kurią jis slapta mylėjo, buvo ne visai slapta
įsimylėjusi mane. Per klasės vakarėlį šiek tiek geriau susipažinau
su tuo, kas po jos nertiniu. O aptikau ne kažin ką. Užsiminiau
apie tai keliems berniokams, o Didrikas turbūt nugirdo ir su­
manė ant manęs užsisėsti. Nepasakyčiau, kad man labai rūpėjo
pritapti prie šutvės, bet patyčios yra patyčios. Taigi nuėjau į bai-
kerių klubą pas Tutu. Mokyklos laikais parduodavau jiems šiek
tiek hašišo. Pasakiau, kad jei noriu deramai atlikti darbą, turiu
susilaukti šiokios tokios pagarbos. Tutu pažadėjo pasirūpinti
Didriku. Vėliau Didrikas niekam neaiškino, kaip berniukų
tualete sugebėjo įkišti du pirštus tarp vyrių durų viršuje, bet
rudąja žiurke manęs daugiau niekada nebevadino. Be toy taip
ir netapo profesionaliu pianistu. Šūdas, kaip skauda! Net tėti,
man reikia ne paguodos, o šūvio. To paskutinio šūvio, ir tada
aš paliksiu šį pasaulį tyliai ir ramiai, pažadu. Vėl suskambo
varpas. Tėti?

2 skyrius

Skrydžiui numeris SK-459 artėjant prie pabaigos ir iš Bankoko

nusileidusiam lėktuvui sukant link vartų numeris 46, Oslo oro
uosto Gardermoene laikrodis rodė beveik vidurnaktį. Lakūnas
Tordas Šulcas įjungė orlaivio „Airbus A340“ stabdį, ir lėktuvas
sustojo jam paskirtoje vietoje. Nutraukus degalų padavimą šai­
žus variklio švilpimas palaipsniui tilo, virto draugišku burzgi­
mu ir galiausiai liovėsi. Tordas Šulcas nedelsdamas pasižymėjo
laiką: trys minutės ir keturiasdešimt sekundžių po nutūpimo,
dvylika minučių anksčiau numatyto laiko. Juodu su antruo­
ju pilotu patikrino, ar išjungti visi lėktuvo mechanizmai, ir
ėmė tvarkyti formalumus, susijusius su lėktuvo stovėjimu oro
uoste naktį. Lėktuvas su kroviniu. Lakūnas vartė segtuvą su
kompanijos logotipu. 2003 metai, rugsėjo mėnuo. Bankoke vis
dar šniokščia lietūs, kaip visada, tvyro drėgna šiluma, o jis
pasiilgo namų ir pirmųjų vėsių rudens vakarų. Oslas rugsėjį.
Pasaulyje nėra geresnės vietos. Jis užpildė skirsnį apie likusius
degalus. Išlaidos už juos. Kartą jam teko pasiaiškinti. Po reisų
į Amsterdamą ir Madridą, kai skrido greičiau nei finansiškai
naudinga. Kad tik suspėtų. Galiausiai skrydžių vadovas išsi­
kvietė jį „ant kilimėlio“.
- Spėti kur? - suriko jis. - Juk neskraidinai keleivių, turin­
čių jungiamųjų skrydžių bilietus!
 - Punktualiausia oro linijų bendrovė pasaulyje, - sumur­
mėjo Tordas Šulcas, kartodamas reklamos žodžius.
- Finansiškai suknisčiausia oro linijų bendrovė pasaulyje!
Ar gali pasakyti tik tiek?
Tordas Šulcas patraukė pečiais. Negali atskleisti tiesos: de­
galų padavimą padidindavo todėl, kad pačiam reikėdavo su­
spėti kai ką padaryti. Skraidinant į Bergeną, Trondheimą arba
Stavangerj. Buvo labai svarbu, kad lėktuvą valdytų jis> o ne
koks kitas lakūnas.
Jis buvo senas vilkas, tad jį galėjo tik aprėkti. Išvengė rimtų
klaidų, kompanija jį vertino, ir jam beliko vos keleri metai iki
the twofives, penkiasdešimt penkerių, kai vis tiek išeis į pensi­
ją. Tordas Šulcas linktelėjo. Liko keleri metai susitvarkyti, kad
neliktų finansiškai suknisčiausias lakūnas pasaulyje.
Jis pasirašė dokumentą, atsistojo ir išėjo iš kabinos paro­
dyti keleiviams baltų kaip perlai dantų rusvame veide. Šypse­
nos, bylojančios, jog jis - gyvas saugumo įsikūnijimas. Lakū­
nas. Ši profesija žmonių akyse kadais pavertė jį kažkuo kitu. Jis
matė, kaip ištarus šį stebuklingą žodį žmonės - tiek vyrai, tiek
moterys, tiek pagyvenę, tiek jauni - iškart imdavo vertinti jį
kitaip ir įžvelgdavo kerintį berniokišką žavesį ir nerūpestingu­
mą, taip pat ramius ir tikslius kapitono veiksmus, ypatingą in­
telektą ir beribę narsą, keliančią baimę paprastiems mirtingie­
siems. Bet tai buvo seniai. Dabar jie žiūrėjo į jį kaip į autobuso
vairuotoją, koks jis ir buvo, keleiviai klausinėjo, kiek kainuoja
pigiausias bilietas į Gran Kanarijos las Palmą ir kodėl kompa­
nijos „Lufthansa“ lėktuvuose yra daugiau vietos kojoms.
Velniop juos. Velniop juos visus.
Tordas Šulcas atsistojo prie išėjimo šalia stiuardesių, ištie­
sė nugarą, išsišiepė, kartojo: „Welcome back, miss.“*Pasitelkė
savo amerikietišką Teksaso akcentą, išmoktą Šeperdo lakūnų
mokykloje. Kaip atsakymo sulaukdavo geranoriškos šypsenos.

* Iki pasimatymo, panele. (Angį.)

Kadais taip išsišiepęs gebėdavo suvilioti moterį ateiti į pasi­
matymą atvykimo salėje. Žinoma, taip ir darydavo. Reisas iš
Keiptauno į Altą. Moterys. Tai ir buvo problema. Ir sprendi­
mas. Moterys. Dar daugiau moterų. Naujos moterys. O dabar?
Jo plaukų augimo linija traukėsi vis tolyn po lakūno kepure,
bet siuvėjo siūta uniforma ryškino aukštą plačiapetį stotą. Dėl
ūgio lakūnų mokykloje nepateko į naikintuvą, tad mokėsi val­
dyti karinį transportinį lėktuvą „Hercules“, dangaus darbinį
arklį. Visiems namuose papasakojo, kad jo nugara esanti pora
centimetrų per ilga, lakūno kabina naikintuvuose „Starfihter“,
F-5 ir F-16 tinkanti tik nykštukams. Tiesa ta, kad jam net ne­
teko jų išmėginti. Kūnas buvo vienintelis dalykas, kurį pavyko
išlaikyti iš tų laikų. Vienintelis, kuris nesubyrėjo, nesužlugo.
Kaip jo santuokos. Šeima. Draugai. Kaip tai atsitiko? Kur buvo
jis, kai visa tai vyko? Greičiausiai viešbučio kambaryje Keip-
taune arba Altoje: nosis - kokaine, kad atlygintų už potencijai
kenkiančius alkoholinius gėrimus bare, o „draugužis“ - ko­
kioje nors not-welcome back miss', kad atlygintų už tai, kuo
nebuvo ir niekada nebus.
Tordo Šulco žvilgsnį patraukė tarpu tarp sėdynių eilių ei­
nantis žmogus. Ėjo palenkęs galvą ir vis tiek atrodė gerokai
aukštesnis už kitus. Liesas ir plačiapetis, kaip ir pats Šulcas.
Kirptas ežiuku: šeriai styro tarsi šepetys. Matyt, jaunesnis už
jį, panašus į norvegą, bet vargu ar tai namo grįžtantis turis­
tas, veikiau emigrantas kiek papilkėjusią rusva oda, kokia bū­
dinga baltiesiems, praleidusiems daug laiko Pietryčių Azijoje.
Aiškiai pagal užsakymą siūtas rudas lininis kostiumas atrodo
kokybiškas ir solidus. Galbūt verslininkas. Ne itin turtingas,
nes keliauja ekonomine klase. Tačiau Tordo Šulco žvilgsnį pri­
kaustė ne vyro kostiumas ar ūgis. Randas. Šis tęsėsi nuo kairio
lūpų kampučio beveik iki pat ausies - kaip pjautuvo formos
šypsena. Groteskiška ir itin dramatiška.

* „Ne iki pasimatymo“ panelė. (Angį.)

10
 - See you/
Tordas Šulcas krūptelėjo, bet nesuspėjo atsakyti į išlipančio
keleivio atsisveikinimą. Atvykėlio balsas buvo gergždžiantis ir
užkimęs, o paraudusios akys liudijo, kad vyras ką tik nubudo.
Lėktuvas ištuštėjo. Ant pakilimo tako stovėjo autobusiukas
su darbuotojais, tvarkysiančiais saloną. Tordas Šulcas paste­
bėjo, kaip pirmiausia iš autobusiuko išlipa ir laiptais aukštyn
pasileidžia nedidukas kresnas rusas, vilkintis geltoną liemenę
su atšvaitais ir kompanijos „Solox“ ženklu.
See you.
Koridoriumi žingsniuodamas link įgulų pasitarimo kam­
bario, Tordas Šulcas mintyse kartojo įstrigusius žodžius.
- Ar kartais neturėjai rankinio krepšio? - klustelėjo viena
stiuardesė, rodydama į Tordo Šulco „Samsonite“ kompanijos
lagaminėlį su ratukais.
Šulcas neprisiminė jos vardo. Mija? Maja? Šiaip ar taip,
kažkada prieš šimtą metų permiegojo su ja per pertrauką tarp
skrydžių. O gal ir ne?
- Ne, - atsiliepė Tordas Šulcas.
See you. Tarsi - dar pasimatysime? Arba - matau, kad į
mane stebeiliji? Prie įgulų pasitarimo kambario durų jie pra­
ėjo pro pertvarą, kur teoriškai buvo įrengtas muitinės postas.
Beveik visą laiką kėdė už pertvaros stovėjo tuščia, ir jis nieka­
da - per trisdešimt metų darbo oro linijų bendrovėje - nebuvo
sustabdytas ir patikrintas.
See you.
Tarsi - žinok, matau tave. Ir - permatau, kas tu per vienas.
Tordas Šulcas skubiai žengė pro duris į įgulų pasitarimo
kambarį.

* Pasimatysime. (Angį.)
Autobusiukui sustojus ant degutbetonio prie orlaivio, Serge­
jus Ivanovas, kaip visada, pasistengė išlipti pirmas ir pasileido
laipteliais aukštyn į tuščią lėktuvą. Į lakūno kabiną nusinešė
dulkių siurblį ir užsirakino duris. Užsimovė gumines piršti­
nes ir patempė jas aukštyn iki pat tatuiruočių. Pakėlė siurblio
dangtį ir pravėrė lakūno spintelę. Ištraukė nedidelį „Samsoni­
te“ rankinį krepšį, atsegė ir apžiūrėjo keturias po kilogramą
sveriančias plytos formos pakuotes. Tada sugrūdo jas į siurblį
tarp žarnos ir didelio dulkių maišo, kurį iš anksto buvo iš­
tuštinęs. Vėl nuleido dangtį, atrakino kabinos duris ir įjungė
siurblį. Viskas užtruko vos kelias sekundes.
Išvalęs ir išplovęs kabiną jis lengvu žingsniu išlipo iš lėk­
tuvo, melsvus šiukšlių maišus sumetė į „Daihatsu“ automobi­
liuką ir sugrįžo į laukiamąjį. Beliko keli lėktuvai, kurie leisis
ir kils iki užsidarant oro uostui. Ivanovas per petį pažvelgė į
pamainos vadybininkę Dženę. Užmetė akį į ekranus. Nė vienas
lėktuvas nevėluoja.
- Paimsiu Bergeną, - su ryškiu akcentu tarė Sergejus. Na,
jis bent jau išmoko norvegiškai. Pažįsta rusų, kurie gyvena
Norvegijoje dešimt metų ir vis dar turi griebtis anglų kalbos.
Bet kai prieš dvejus metus jis atvyko čionai, dėdė jam aiškiai
pasakė, kad teks išmokti norvegiškai, ir paguodė, kad gal bus
paveldėjęs šiek tiek pačiam dėdei būdingų gabumų kalboms.
- Susidorosime su Bergenu, - atsakė Dženė. - Tu gali pa­
laukti Trondheimo.
- Sutvarkysiu Bergeną, - užsispyrė Sergejus. - Trondhei­
mo gali imtis Nikas.
Dženė pažvelgė į jį.
- Kaip nori. Nenusivaryk nuo kojų, Sergejau.
Sergejus priėjo prie lango ir atsisėdo ant kėdės. Iš lėto atsi­
lošė. Pečių oda, kur pasidarbavo Norvegijos tatuiruočių meist­
ras, vis dar perštėjo. Jis atkartojo piešinius, kuriuos Sergejui
atsiuntė Imras, tatuiruotojas iš Žemutinio Tagilo kalėjimo.
Liko dar daug darbo. Sergejus galvojo apie dėdės parankinių
Andrejaus ir Piotro tatuiruotes. Melsvi brūkšniai ant dviejų
kazokų iš Altajaus odos bylojo apie jų dramatiškus gyvenimus
ir didžiulius nuopelnus. Bet su Sergejaus vardu irgi siejamas
žygdarbis. Žmogžudystė. Ji nebuvo ypatinga, bet jau yra įam­
žinta angelo pavidalu. O dabar, ko gero, laukia dar viena. Iš­
skirtinė. Jei reikės, tai reikės, pasakė dėdė ir įspėjo, kad būtų
pasiruošęs, moraliai stiprus, kad pratintųsi naudotis peiliu.
Akiratyje - vyras, pasakė jis. Dar nežinia, bet tikriausiai.
Tikriausiai.
Sergejus Ivanovas žiūrėjo į savo rankas. Guminių pirštinių
nenusimovė. Žinoma, grynas atsitiktinumas: jo darbo specifi­
ka užtikrino, kad jei vieną dieną reikalai pakryptų nepalankia
linkme, ant pakuočių neliks pirštų atspaudų. Rankos nė ne­
virptelėjo. Jis darė tai itin ilgai, tad gaudavo nuolat priminti
sau apie pavojų, kad išsaugotų budrumą. Tikėjosi, kad pirštai
bus tokie pat ramūs ir tada, kai teks padaryti tai, ką reikia -
čto nužno. Kai užsitarnaus tatuiruotę, kurios paveiksliuką jau
užsisakė. Jam prieš akis vėl iškilo vaizdas: namie, Tagilyje, visų
savo brolių urkų akivaizdoje svetainėje atsisegs marškinius ir
parodys naujas tatuiruotes. Nereikės jokių pastabų ar žodžių.
Tad jis nieko ir nesakys. Tik jų akyse įžvelgs - jis jau nebe Ma­
žasis Sergejus. Ištisom savaitėm jis meldėsi per naktis, kad tik
pasirodytų tas vyras. Ir kad tektų padaryti tai, ką reikia.
Sutraškėjo nešiojamoji radijo stotelė: laikas tvarkyti į Ber­
geną skrisiantį lėktuvą.
Sergejus atsistojo. Nusižiovavo.
Kitoje lakūno kabinoje procedūra bus dar paprastesnė.
Atidaryti siurblio dangtį, pakus sudėti į krepšį lakūno
spintelėje.
Išeidami jie sutiko ateinančią lėktuvo įgulą. Sergejus Iva­
novas nemėgino sugauti lakūno žvilgsnio, nuleido akis ir pa­
stebėjo, kad vyro lagaminas su ratukais lygiai toks kaip Šulco.
„Samsonite Aspire GRT“. Toks pat raudonas. Trūko nediduko
prie rankenos tvirtinamo krepšio. Jie nieko vienas apie kitą
nežino. Apie motyvus, gyvenimą ar šeimą. Sergejų, Šulcą ir
jaunąjį lakūną siejo tik jų neregistruoti Tailande pirktų mo­
biliųjų telefonų numeriai, kad galėtų pasiųsti žinutę, jei tvar­
karaštyje atsirastų pakitimų. Sergejus abejojo, ar Šulcas ir šis
lakūnas žino vienas apie kitą. Andrejus griežtai ribojo infor­
maciją, teikė tik būtiniausias žinias. Dėl to Sergejus nė ne­
nutuokė, kas nutiks su pakuotėmis. Bet galėjo nuspėti. Mat
nusileidus po vietinio skrydžio iš Oslo į Bergeną lakūnui ne­
reikia eiti per muitinę ar apsaugą. Bergene jis nešasi rankinį
bagažą į viešbutį, kur apsistoja įgula. Vidurnaktį į kambario
duris tyliai pabeldžiama ir keturi kilogramai heroino perduo­
dami iš rankų į rankas. Nors dėl naujojo narkotiko fiolino’
heroino kainos krito, gatvėje už dvidešimt penkis miligramus
paprastai mokama 250 kronų. 1000 už gramą. Turint galvoje,
kad į narkotikus su priemaišomis dar dedama priedų, susidaro
aštuoni milijonai kronų. Skaičiuoti jis moka gerai. Tiek, kad
žinotų, jog jam mokama per mažai. Bet žino ir tai, kad didesnį
pyrago gabalą užsitarnaus padaręs tai, ką reikia. Ir, gaudamas
tokį užmokestį, po poros metų galės nusipirkti namą Tagilyje,
susirasti dailią panelę iš Sibiro, na, gal ir priglausti motiną su
tėvu, kai šie nusens.
Sergejus Ivanovas jautė, kaip peršti tatuiruotės vietą tarp
menčių.
Tarsi oda nekantriai lauktų dar vieno atvaizdo.

3 skyrius

Oslo geležinkelio stotyje iš oro uosto traukinio išlipo vyras

lininiu kostiumu. Suprato, kad jo gimtajame mieste būta šil-*

* Fiolinas - Jo Nesbo išgalvotas narkotikas. (Čia ir toliau - vert. past.)

14
tos ir saulėtos dienos, kadangi oras vis dar malonus ir švel­
nus. Jis nešėsi kone juokingai atrodantį kanvos lagaminėlį ir
mikliai žingsniavo iš pastato pietinėje pusėje. Iš pažiūros Oslo
širdis - nors, kai kurių teigimu, miestas išvis tokios neturi -
plakė ramiai. Nakties ritmu. Skirtingų lygmenų sankryža vie­
ną po kito išspjaudavo po ją besisukiojančius automobilius: į
rytus - Stokholmo ir Trondheimo pusėn, į šiaurę, kur išsidės­
tę kiti miesto rajonai, į vakarus - Drameno ir Kristiansando
kryptimi. Tiek savo forma, tiek dydžiu didžiulės sankryžos
žiedas priminė brontozaurą, netrukus išnyksiantį merdėjantį
milžiną, kurį greitai pakeis prašmatnaus naujo rajono namai
ir biurų pastatai, išdygsiantys netoli naujojo statinio - Operos
teatro. Vyras stabtelėjo ir nužvelgė baltą ledkalnį, stūksantį
tarp sankryžos ir fiordo. Pastatas jau susišlavė keletą tarp­
tautinių architektūros apdovanojimų. Žmonės iš tolimiausių
pasaulio kampelių suplūsdavo pasivaikščioti ant itališko mar­
muro stogo, besileidžiančio iki pat vandens. Šviesa už didelių
pastato langų plieskė ryškiai kaip ir ant jų krintantis pilnaties
tviskesys.
Jėzau, kokia pažanga, pagalvojo vyras.
Jis matė ne daug žadančią miesto plėtrą, o praeitį. Mat
čia irgi rinkosi narkomanai, driekėsi besibadančiųjų teritori­
ja: šiek tiek pridengti palaikių pašiūrių kvaišalus švirkštėsi ir
svaiginosi prarastieji miesto vaikai. Pašiūrės atstojo ploną per­
tvarą tarp jų ir nieko nenutuokiančių geranoriškų tėvų social­
demokratų. Kokia pažanga, pagalvojo jis. Į pragarą keliaujama
gražesnėje aplinkoje.
Nuo tada, kai stovėjo čia paskutinį kartą, praėjo treji me­
tai. Viskas nauja. Viskas taip pat.
Jie grūdosi siaurame žolės plotelyje tarp stoties ir greit­
kelio, beveik kelkraštyje. Taip pat apkvaitę kaip ir anuomet.
Gulėjo ant nugaros, primerkę akis, tarsi per ryškiai spigintų
saulė, tupėjo ir ieškojo dar sveikos kraujagyslės, į kurią būtų
galima įbesti adatą, arba stovėjo pasvirę, sulinkusiais keliais,
5
su kuprinėmis ant pečių, nebesuvokiantys, kas dedasi. Tokie
patys veidai. Ne tie patys gyvi lavonai, kuriuos matė anuomet,
tie jau seniai pakišti po velėna. Bet veidai - tokie patys.
Pakeliui link Muitinės gatvės vyras pamatė ir daugiau ti­
pelių. Kadangi jie buvo susiję su jo grįžimo priežastimi, pa­
mėgino susidaryti įspūdį. Bandė nuspręsti, ar jų daugiau, ar
mažiau. Pastebėjo, kad jie vėl prekiauja Platos aikštėje. Baltai
nudažytas nedidukas asfalto kvadratas į vakarus nuo Geležin­
kelio aikštės virto Oslo Taivanu, nekontroliuojama prekybos
narkotikais zona, įrengta taip, kad pareigūnai galėtų atidžiai
stebėti, kas vyksta, ir galbūt sustabdyti pirmą kartą pasiro­
džiusius jaunus pirkėjus. Bet verslas plėtėsi, Platoje atsiskleidė
tikrasis Oslo veidas (tai vienas bjauriausių heroino platinimo
punktų Europoje) ir ši vieta tapo tikru turistų traukos cent­
ru. Heroino apyvartos ir perdozavimo statistika sostinei nuo
seno darė gėdą, bet visgi nebuvo tokia matoma dėmė kaip Pla­
ta. Laikraščiai ir televizija užversdavo visuomenę nuo narko­
tikų apdujusių jaunų žmonių - po Oslo centrą dienos akyje
besibastančių zombių - nuotraukomis. Kaltino politikus. Kai
valdžios postuose sėdėjo dešinieji, kairieji triukšmavo. „Nepa­
kanka priklausomybės ligų klinikų.“ „Pasmerktieji kalėjimui
tampa vartotojais.“ „Naujojoje klasinėje visuomenėje imigran­
tų rajonuose buriasi gaujos.“ Kai valdžią į rankas paėmė kai­
rieji, šurmulį ėmė kelti dešinieji. „Trūksta policijos pareigū­
nų.“ „Per lengvos sąlygos prieglobsčio ieškotojams.“ „Šeši iš
septynių kalinių - svetimšaliai.“
Tad iš visų pusių puolama Oslo miesto taryba griebėsi ne­
išvengiamo sprendimo - išgelbėti savo kailį. Sušluoti mėšlą po
kilimu. Uždaryti Platą.
Vyras lininiu kostiumu pastebėjo ant laiptelių stoviniuo­
jantį jaunuolį dvispalviais futbolo komandos „Arsenai“ marš­
kinėliais. Priešais jį mindžikavo keturi tipeliai. „Arsenai“
marškinėlius vilkinčiojo galva sukiojosi tai kairėn, tai deši­
nėn - kaip viščiuko. Kitos keturios galvos nejudėjo: pirkėjai
16
nenuleido akių nuo baltos ir raudonos spalvų drabužį vilkinčio
narkotikų prekeivio. Šis lūkuriavo, kol atsiras daugiau klientų,
kol susiburs pakankamai didelė šutvė, gal penki ar šeši. Tada
jis surinks pinigus už užsakytas prekes ir nuves klientus ten,
kur kvaišalai. Už kampo arba į užpakalinį kiemą, kur laukia
bendrininkas. Principas paprastas: tas, kuris turi narkotikų,
nekiša nagų prie pinigų, o tas, kuris ima pinigus, neliečia nar­
kotikų. Tai apsunkina narkotikų prekybos tyrimą ir policijos
darbą, ieškant svarių įrodymų. Visgi vyrą lininiu kostiumu tai
nustebino, nes su šiuo senu metodu jis buvo susidūręs aštunta­
jame ir devintajame dešimtmečiuose. Kai policija liovėsi gau­
džiusi pinigų surinkėjus, šie nutraukė savo įprastinę veiklą,
nebeburdavo šutvės ir pradėdavo prekiauti vos pasirodžius
pirkėjams: vienoje rankoje - pinigai, kitoje - kvaišalai. Ar po­
licija vėl ėmė persekioti narkotikų platintojus?
Pro šalį pravažiavo dviratininkas - su šalmu, oranžiniais
akiniais, ryškiais orui pralaidžiais marškinėliais. Po aptemptais
šortais pūpsojo raumeningos šlaunys. Dviratis atrodė brangus.
Todėl, su šutve traukdamas paskui „Arsenai“ marškinėlius vil­
kintį prekeivį iki kampo anapus pastato, kartu nusivarė ir dvi­
ratį. Viskas nauja. Niekas nepasikeitę. Bet jų mažiau, ar ne?
Prostitutės prie Škiperio gatvės kampo kalbino jį prasta
anglų kalba: „Hey, baby!“, „Wait a minute, handsome!“*, bet
jis tik purtydavo galvą. Ir atrodė, kad gandas apie jo kuklumą
ir galimus finansinius sunkumus plinta sparčiau, nei jis žings­
niuoja: merginos gatvės gale nebeskyrė jam jokio dėmesio. Jo
laikais Oslo kekšės rengėsi praktiškai: džinsai ir striukė. Jų
darbavosi kelios, paklausa viršijo pasiūlą. Bet dabar konku­
rencija pasidarė nuožmesnė, šmėžavo trumpi sijonai ir tink­
linės kojinės, kaukšėjo aukštakulniai. Susidarė įspūdis, kad
panelėms iš Afrikos jau šalta. Luktelėkit gruodžio, pagalvojo
vyras.

* Sveikas, mažuti! Luktelk, gražuoli! (Angį.)

17
 Jis patraukė tolyn link Kvadratūros, kur kadaise buvo pir­
masis Oslo centras, o dabar plyti asfalto ir mūro dykuma su
administraciniais pastatais ir biurais, kuriuose triūsia 250 000
skruzdžių darbininkių. Laikrodžio rodyklėms rodant keturias
arba penkias vakaro, jos skuodžia namo ir užleidžia šį mies­
to rajoną naktiniams graužikams. Andai, kai sekdamas Rene­
sanso idealais karalius Kristijonas IV pagal geometrinį planą
pastatė šią miesto dalį su kvadrato formos kvartalais, Kvadra­
tūros gyventojus įkalindavo gaisrai. Vietinis mitas byloja, kad
kiekvienais keliamaisiais metais čia išvysdavai nuo namo prie
namo lakstančius degančius žmones, girdėdavai jų riksmus ir
matydavai, kaip jie sudega ir išgaruoja, ant asfalto palikdami
tik žiupsnį pelenų. Jei prieš vėjui nupučiant likučius suspėsi
pribėgti ir juos suvalgyti, tai namas, kuriame pats gyveni, nie­
kada neužsiliepsnos. Dėl gaisrų pavojaus Kristijonas IV skur­
džiame Osle liepė nutiesti plačias gatves. Be to, namai čia buvo
statomi iš Norvegijai nebūdingų statybinių medžiagų - plytų.
Viename mūriniame name nūnai buvo įsikūręs baras. Pro pra­
viras duris vyras žengė vidun. Net rūkančiuosius lauke pasiekė
plyšojanti dar viena išdarkyta grupės „Guns N’ Roses“ dainos
„Welcome to the Jungle“ versija, šokiams pritaikytas regio va­
riantas, besiliejanti kaip Marlio, Rouzo, Slašo ir Stredlino šla­
pimas. Vyrą sustabdė ištiesta ranka.
- Turi ugnies?
Į jį žvelgė ketvirtą dešimtį įpusėjusi apkūni didžiakrūtė
ponia. Tarp raudonai nuteptų lūpų provokuojamai šokinėjo
cigaretė.
Vyras kilstelėjo antakį ir pažiūrėjo į moters draugę - šioji
stovėjo jai už nugaros su rusenančia cigarete ir juokėsi. Pa­
mačiusi tai didžiakrūtė irgi nusikvatojo, tada žengtelėjo į šalį.
- Nagi, nebūk toks lėtas, - paragino ji su tokiu pačiu pie­
tinių žemių akcentu, su kokiu kalba ir Norvegijos princesė.
Jis buvo girdėjęs, kad viena vietinės rinkos prostitutė susi­
krovė turtus, kadangi atrodė, kalbėjo ir rengėsi kaip princesė.
Ir kad sumokėjęs penkis tūkstančius kronų už valandą klientas
net gaudavo plastikinį skeptrą, kuriuo galėdavo naudotis kaip
užsigeidęs.
Vyrui benueinant, moteris palietė jį ranka. Pasilenkė ir
pūstelėjo jam į veidą vyno tvaiko.
- Atrodo, kad esi puikus vyrukas. Ar nenori duoti man...
ugnies?
Jis atsuko jai kitą veido pusę. Negražiąją. Ne puikaus vy­
ruko pusę. Pajuto, kaip pamačiusi vinies rėžį iš Kongo laikų
moteris krūpteli ir atšlyja. Rėžis driekėsi nuo ausies iki burnos
kaip prastai užlopytas plyšys.
Jam nužingsniavus tolyn, pasigirdo grupės „Nirvana“ kūri­
nys „Come as You Are“’. Originali versija.
- Hašišo?
Balsas suskambo netoli įėjimo, bet vyras nei atsisuko, nei
atsiliepė.
- Spydo?
Jis išbuvo švarus trejus metus ir neketino pradėti dabar.
- Fiolino?
Tikrai ne.
Ant šaligatvio priešais jį prie dviejų narkotikų platintojų
stabtelėjo jaunuolis, kažką jiems pasakė ir parodė. Vyrui pri­
siartinus, jaunuolis pakėlė galvą ir įsmeigė į jį pilkas tiriančias
akis. Policininko žvilgsnis, pagalvojo vyras, panarino galvą
ir perėjo gatvę. Gal jam tiesiog paranoja, mažai tikėtina, kad
toks jaunas policininkas jį atpažintų.
Štai ir viešbutis. Nakvynės vieta. „Leon“.
Šioje rajono dalyje beveik nesimatė žmonių. Kitapus gat­
vės po žibintu jis pastebėjo kvaišalų pirkėją - stovėjo apžergęs
dviratį, kartu su kitu dviratininku, irgi vilkinčiu sportinę ap­
rangą. Šis padėjo jam įsmeigti į kaklą švirkštą.
Vyras lininiu kostiumu papurtė galvą ir nužvelgė priešais
stūksančio pastato fasadą.*
* Būk toks, koks esi. (Angį.)
19
 Ties trečiu ir viršutiniu aukštais kabėjo tas pats nuo purvo
papilkėjęs skelbimas. „Keturi šimtai kronų už naktį!“ Viskas
nauja. Viskas taip pat.

Viešbutyje „Leon“ dirbo naujas registratorius. Jaunas vaikinas

pasitiko vyrą lininiu kostiumu neįtikėtinai svetingai šypsoda­
masis ir stebėtinai - kaip viešbutyje „Leon“ - neįtariai. Be jo­
kios ironijos gaidelės balse nuoširdžiai pasveikino atvykus ir
paprašė paso. Vyras žinojo, kad dėl rusvo odos atspalvio bei
lininio kostiumo jį dažnai palaiko užsieniečiu, ir ištiesė savo
raudoną norvegišką pasą. Šis buvo aptrintas, nusėtas daugybe
antspaudų. Per daug, kad galėtum pavadinti gyvenimą geru.
- O, taip, - tarė registratorius ir atidavė pasą. Prie langelio
padėjo anketą ir ištiesė rašiklį. - Pakanka užpildyti pažymėtas
grafas.
Registracijos anketa viešbutyje „Leon“? Keista. Gal visgi
kažkas pasikeitė? Jis paėmė rašiklį, o registratorius įsistebeilijo
į jo didįjį pirštą. Tiksliau, į tą vietą, kur kadaise buvo jo didy­
sis pirštas. Jo neteko viename name ant Holmenkoleno kalno
šlaito. Dabar pirmojo sąnario vietoje styrojo melsvai pilkas
matinis titano protezas. Iš jo nebuvo didelės naudos, bet vis­
gi šiokia tokia atrama kitiems pirštams, kai jis mėgindavo ką
nors paimti. Be to, niekam netrukdė, nes buvo gana trumpas.
Vienintelis trūkumas - nuolatinis aiškinimasis per patikrą oro
uostuose.
Grafose First Name ir Last Name jis įrašė savo vardą ir pa­
vardę.
Date of Birth.**

* Gimimo data (Angį.)

20
 Jis užpildė grafas, žinodamas, kad dabar yra panašesnis į
penktą dešimtį įpusėjusį vyrą nei tas sužeistas nusenėlis, išvy­
kęs iš Norvegijos prieš trejus metus. Jis laikėsi griežto režimo:
sportavo, sveikai maitinosi, pakankamai miegojo ir, žinoma,
visiškai negėrė. Režimo reikėjo ne tam, kad atrodytų jaunes­
nis, o tam, kad nenumirtų. Be to, jam tai patiko. Tiesą sakant,
visada mėgo nusistovėjusį ritmą, tvarką, discipliną. Tai kodėl
jo gyvenimą vis tiek persmelkė chaosas, pražūtinga savigriova
ir žlugę santykiai, kuriami laviruojant tarp tamsių intoksika­
cijos periodų? Į jį klausiamai spoksojo tuščios grafos. Bet jose
trūko vietos atsakymams, kurių reikalavo.
Permanent Address/
Ką gi. Butas Sofijos gatvėje buvo parduotas prieš trejus
metus, iškart po to, kai jis išvažiavo. Tas pats nutiko tėvų na­
mui Opsale. Užsiimant tokiu darbu būtų gan rizikinga nuro­
dyti oficialų adresą. Todėl jis parašė tai, ką paprastai nurody­
davo užsiregistruodamas viešbučiuose: „Chung King Mansion,
Hong Kong“. Tai - mažiausiai nutolę nuo tiesos.
Profession.
Žudikas. Šito nerašys. Grafa nepažymėta.
Phone Number
Jis pakeverzojo išgalvotą. Mobiliaisiais telefonais galima
susekti tiek pokalbius, tiek tavo buvimo vietą.
Phone Number Next of Kin.
Artimiausias žmogus? Koks vyras, registruodamasis į vieš­
butį „Leon“, savo noru nurodytų žmonos telefono numerį? Juk
vis tiek ši Oslo vietelė labiausiai iš visų primena viešnamį.
Matyt, registratoriui pavyko perskaityti jo mintis.
- Tik tuo atveju, jei sunegaluotumėte ir mums tektų kam
nors paskambinti.
Haris linktelėjo. Tuo atveju, jei akto metu sustotų širdis.*

* Nuolatinis adresas. (Angį.)

** Telefono numeris. (Angį.)
 - Neprivalote pateikti duomenų, jei neturite...
- Ne, - atsiliepė Haris ir stovėjo, spoksodamas į žodžius.
Artimasis. Yra Sesė. Sesuo, kuri, anot jos pačios, turi „nežymų
Dauno sindromą“ ir kuriai gyventi visada sekėsi geriau nei vy­
resniajam broliui. Be Sesės daugiau nieko nėra. Tikrai nieko.
Taigi, artimiausias žmogus.
Ties apmokėjimo būdu jis pabraukė „Grynieji pinigai“, pa­
sirašė ir ištiesė anketą registratoriui. Šis paskubomis permetė
akimis. Ir tada Haris pastebėjo pagaliau šmėstelint įtarumą.
- Ar jūs... ar jūs Haris Hūlė?
Haris Hūlė linktelėjo.
- Ar tai sukelia sunkumų?
Vaikinas papurtė galvą. Nurijo.
- Puiku, - tarė Haris Hūlė. - Ar duosi man raktą?
- Oi, atsiprašau! Štai. 301.
Haris ištiesė ranką ir atkreipė dėmesį, kad vaikino lėliukės
išsiplėtė, o balsas užlūžo.
- Tai... tai mano dėdė, - aiškinosi vaikinas. - Jis vadovauja
viešbučiui, kadaise tai buvo jo darbo vieta. Jis pasakojo apie jus.
- Numanau, kad tik gerus dalykus, - atsiliepė Haris, nusi­
šypsojo, čiupo mažą kanvos lagaminėlį ir pasuko prie laiptų.
- Liftas...
- Nemėgstu liftų, - neatsigręždamas burbtelėjo Haris.
Kambarys buvo toks kaip ir anuomet. Nušiuręs, ankštas ir
beveik švarus. Beje, kabėjo naujos užuolaidos. Žalios. Stan­
džios. Tikrai nesiglamžančios. Tai priminė jam, jog reikia pa­
kabinti kostiumą vonios kambaryje ir atsukti dušą, kad garas
išlygintų raukšles. Kostiumas kainavo 800 Honkongo dole­
rių, užsakytas „Punjab House“ siuvykloje Neitan Roude, bet
jo darbe tokia investicija būtina. Skarmalių niekas negerbia.
Jis ir pats palindo po dušo srove. Nuo karšto vandens dilgsė­
jo oda. Tada nuogas nužingsniavo per kambarį ir įleido oro.
Trečias aukštas. Užpakalinis kiemas. Pro pravirą langą skli­
do suvaidintos geidulingos dejonės. Haris uždėjo ranką ant
22
užuolaidų karnizo ir persisvėrė pro langą. Pažvelgė tiesiai į
atidarytą šiukšlių konteinerį ir pajuto kylantį salsvą šiukšlių
tvaiką. Nusispjovė ir išgirdo, kaip seilės tekšteli ant popieriaus
konteineryje. Bet paskui sutraškėjo ne popierius. Tą akimirką
pasigirdo pokštelėjimas, ir žalios standžios užuolaidos šlepte­
lėjo ant grindų kiekviena savo pusėje. Velnias! Haris ištraukė
iš medžiagos ploną karnizą. Senovišką, ilgą, su bumbuliukais
galuose, jau seniau sulūžusį ir sutvirtintą lipnia juosta. Haris
atsisėdo ant lovos, atidarė naktinio stalelio stalčių: Biblija švie­
siai mėlynu viršeliu ir siuvimo reikmenų rinkinukas - aplink
kartono skiautelę apvynioti juodi siūlai, persmeigti adata. Ir
Haris pamanė, kad tai turbūt visai neprastas sumanymas. Po
visko klientai gali įsisiūti išdraskytas sagas ir pasiskaityti apie
nuodėmių atleidimą. Jis atsigulė, nužvelgė lubas. Viskas nau­
ja, viskas... Jis užsimerkė. Lėktuve nesudėjo bluosto. Jausda­
mas paros ritmo sutrikimą ar ne, su užuolaidomis ar be jų,
jis miegos. Ir sapnuos tą patį sapną, kuris visus šiuos trejus
metus kasnakt jį aplanko. Kad bėga koridoriumi, sprunka nuo
griausmingos lavinos, išsiurbiančios visą orą, paliekančios jį
be kvapo.
Tereikėjo kiek ilgiau pabūti užsimerkus.
Mintys nutrūko, viskas išsisklaidė.
Artimiausias žmogus.
Artintis. Prisiartinti.
Artimiausias.
Tas žmogus toks ir yra. Dėl to jis ir grįžo.

Sergejus važiavo greitkeliu E6 Oslo link. Ilgėjosi lovos bute

Furuseto rajone. Važiavo lėčiau nei 120 kilometrų per valandą
greičiu, nors taip vėlai naktį kelias tuščias. Suskambo mobilu­
sis telefonas. Tas mobilusis. Pašnekesys su Andrejumi netruko
23
ilgai. Jis kalbėjosi su dėde, arba atamanu, kaip jį vadino And­
rejus. Jiems baigus pokalbį, Sergejus nebegalėjo susivaldyti.
Nuspaudė akceleratorių. Suriko iš pasitenkinimo. Vyras atvy­
ko. Šiandien vakare. Jis čia! Kol kas Sergejui nereikia nieko
imtis, gali būti ir taip, kad viskas išsispręs savaime, perspėjo
Andrejus. Bet dabar jis turi būti dar geriau pasiruošęs. Tiek
moraliai, tiek fiziškai. Treniruotis su peiliu, išsimiegoti, būti
budrus. Jei tektų padaryti tai, ką reikia.

4 skyrius

Gulėdamas ant sofos ir šniokštuodamas Tordas Šulcas be­

veik neišgirdo praskrendančio lėktuvo. Jo apnuogintas liemuo
buvo prakaituotas, o vieno į kitą stuksinčių gelžgalių sukel­
tas aidas vis dar blaškėsi tarp plikų svetainės sienų. Vyrui už
nugaros stovėjo treniruoklis - stovas su štanga ir suoliukas,
aptrauktas dirbtine oda, vis dar drėgna nuo prakaito. Televizo­
riaus ekrane priešais jį pro savo cigaro dūmus žvelgė Donaldas
Dreiperis ir siurbčiojo viskį. Viršuje praūžė dar vienas lėktu­
vas. Mad Men/ Septintasis dešimtmetis. JAV. Padoriai apsiren­
gusios moterys. Padorūs gėrimai padoriose taurėse. Padorios
cigaretės be mentolio ar filtro. Anuomet tai, kas tavęs nenu-
žudydavo, padarydavo stipresnį. Jis nusipirko tik pirmojo se­
zono serijas. Vis žiūrėjo jas ir žiūrėjo. Abejojo, ar jam patiktų
tęsinys.
Tordas Šulcas pažvelgė į baltą ruoželį ant stiklinio kavos
staliuko ir nuvalė tapatybės kortelės kraštą. Kaip paprastai,
šia kortele jis smulkino. Ta pačia, kurią prisisegdavo prie ka­
pitono uniformos priekinės kišenėlės, ta, kuri jam atverdavo
oro uosto teritorijas, lakūno kabiną, oro erdvę, garantavo algą.*

* Originalus amerikiečių serialo „Reklamos vilkai“ pavadinimas.

24
Kortele, kuri padarė jį tuo, kuo jis tapo. Kortele, kuri, kam
nors sužinojus, bus - kartu su viskuo - iš jo atimta. Todėl atro­
dė teisinga naudotis tapatybės kortele. Tai atrodė - nepaisant
viso nesąžiningumo - sąžininga.
Rytoj anksti ryte laukia skrydis į Bankoką. Tada - dvi poil­
sio dienos viešbutyje „Sukhumvit Residence“. Puiku. Bus gerai.
Geriau nei anksčiau. Jam nepatiko, kaip viskas vyko, skren­
dant iš Amsterdamo. Per daug rizikos. Kai buvo išaiškinta, kad
Pietų Amerikos įgulų nariai kontrabanda nuolatos gabena ko­
kainą į Schipholio oro uostą, visoms įguloms, kad ir kokioje
oro linijų bendrovėje jos dirbtų, grėsė rankinio bagažo patik­
rinimas ir apieškojimas. Be to, pagal susitarimą jis, nutupdęs
lėktuvą, visą dieną laikydavo prekes savo krepšyje, taip pat ir
per vietinius skrydžius į Bergeną, Trondheimą ar Stavangerį.
Ten jis privalėdavo skristi. Todėl jam tekdavo kompensuoti vė­
lavimą iš Amsterdamo ir sunaudoti daugiau degalų. Žinoma,
iš Gardermoeno oro uosto teritorijos jis niekada neišeidavo,
tad netekdavo eiti per apsaugą, bet kartais, kol galėdavo pri­
statyti prekę, turėdavo tampytis narkotikus su savimi šešiolika
valandų. O ir pristatymas dažnai būdavo rizikingas. Viešos au­
tomobilių aikštelės. Pustuščiai restoranai. Viešbučiai su aky­
lais registratoriais.
Jis susuko tūstančio kronų banknotą, ištrauktą iš anąsyk
čia gauto voko. Yra šiam tikslui sukurtų plastikinių vamzdelių,
bet jis - ne toks, jis nėra aktyvus vartotojas, kaip paaiškino
savo advokatui. Toji sukta kalė pareiškė reikalaujanti skyrybų,
nes nenorinti, kad jos vaikai augtų su tėvu narkomanu, nes ne­
pajėgianti sėdėti sudėjusi rankų ir stebėti, kaip jis prašvilps jų
gyvenimą ir namus. Ir tai tikrai neturį nieko bendro su stiuar­
desėmis, jai tai esą nė motais, ji seniausiai liovėsi sukusi dėl to
galvą, visa tai pakoreguosiąs jo amžius. Ji su savo advokatu pa­
teikė ultimatumą. Jai atiteks namas, vaikai ir dalis jo tėvo pali­
kimo, kurio dar nespėjo iššvaistyti. Antraip jis bus įduotas dėl
kokaino vartojimo ir laikymo. Ji surinko pakankamai įrodymų,
25
ir net jo advokatas pasakė, jog tokiu atveju lakūnas būtų pa­
trauktas baudžiamojon atsakomybėn, o įdarbinusi bendrovė
nusiplautų rankas.
Pasirinkti nebuvo sunku. Ji leido jam pasilikti tik skolas.
Tordas Šulcas atsikėlė, nužingsniavo prie svetainės lango ir
pažvelgė laukan. Ar greitai jie pasirodys?
Susitarimas buvo neįprastas. Jam reikėjo išgabenti pakuo­
tes iš šalies, pristatyti į Bankoką. Dievas žino kodėl. Kaip sako
norvegai, tarsi vežtum žuvis į Lufuteną ar panašiai. Visgi tai jo
šeštasis reisas, ir iki šiol viskas ėjosi kaip sviestu patepta.
Kaimyniniame name plieskė šviesos, bet pastatai stovė­
jo gana toli vienas nuo kito. Vieniši namai, pagalvojo jis. Kai
Gardermoenas buvo karinis oro uostas, čia išaugo karininkų
gyvenamasis rajonas. Vienodos vienaaukštės dėžės, skiriamos
didelių tuščių pievelių. Statiniai kiek įmanoma žemesni, kad
nekliudytų žemai skrendantiems lėktuvams. Tarp namų - kuo
didesni plotai, kad sudužus lėktuvui neišplistų gaisras. Kol jis
pilotavo karinį transportinį lėktuvą „Hercules“, visa šeima gy­
veno šiame būste. Berniukai lakstydavo tarp namų, lankydavosi
pas jo bendradarbių vaikus. Šeštadienis, vasara. Prie kepsninių
stovi vyrai su prijuostėmis ir aperityvu rankose. Virtuvėje mo­
terys ruošia salotas ir geria „Campari“, o pro pravirus langus
plūsta klegesys. Tarsi epizodas iš jo mėgstamo filmo „Tikrasis
vyriškumas“ apie pirmuosius astronautus ir lakūną bandytoją
Čaką Jėgerį. Velniškai gražios tos lakūnų žmonos. Net jei kal­
bama tik apie „Hercules“ pilotus. Tada jie buvo laimingi, ar
ne? Ar dėl to jis čionai sugrįžo? Nesąmoningas troškimas kažką
susigrąžinti? Ar susivokti, kas blogo įvyko, ir taisyti klaidas?
Netrukus jis pamatė atvažiuojantį automobilį ir nejučia
dirstelėjo į laikrodį. Sumojo, kad lankytojai vėluoja aštuonio­
lika minučių.
Nuėjo prie svetainės staliuko. Dukart giliai įkvėpė. Tada
prirėmė susuktą tūkstančio kronų banknotą prie balto ruože­
lio pabaigos, pasilenkė ir įtraukė į nosį miltelių. Gleivinė ėmė
26
peršėti. Jis lyžtelėjo piršto galiuką, perbraukė per likusius mil­
telius ir pasitrynė dantenas. Skonis buvo kartokas. Sučirškė
durų skambutis.
Pasirodė tie patys mormonai, kaip visada. Vienas žema­
ūgis, kitas aukštas, abu pasipuošę išeiginiais drabužiais. Bet
ties riešais iš po rankogalių vis tiek matėsi tatuiruotės. Atrodė
kone komiškai.
Vyrai padavė jam paketą. Pusė kilogramo ilgoje, į dešrą
panašioje pakuotėje, kuri puikiausiai tilps į tuščiavidurę laga­
mino ertmę prie rankenos strypų. Nusileidęs Suvarnabhumio
oro uoste jis išims pakuotę ir pakiš kuo giliau po kilimėliu
piloto kabinos spintelėje. Ir tai bus paskutinis kartas, kai ma­
tys prekę, likusius reikalus greičiausiai sutvarkys antžeminio
aptarnavimo komanda.
Kai ponai Didysis ir Mažasis pasiūlė pristatinėti pakuotes
į Bankoką, mintis atrodė visiškai absurdiška. Juk nėra tokios
vietos pasaulyje, kur narkotikai gatvėje perkami brangiau nei
Osle. Tai kam eksportuoti? Jis nekamantinėjo, žinojo, kad at­
sakymo nesulauks. Ir gerai. Bet jis mėgino išdėstyti, kad už he­
roino kontrabandą Tailande gresia mirties bausmė, tad norėtų
didesnio atlygio.
Jie nusikvatojo. Pirmiausia - mažaūgis. Tada - didysis. Ir
Tordui toptelėjo, jog mažojo nervai turbūt greičiau perduoda
impulsus. Tad pilotų kabinos naikintuvuose tokios mažos kaip
tik dėl to - kad į jas nepatektų išstypę lėtapėdžiai lakūnai.
Laužyta anglų kalba su rusišku akcentu mažaūgis paaiški­
no Tordui, kad čia ne heroinas, o kai kas visai nematyto, tokia
naujovė, kad įstatymai dar nespėjo jos uždrausti. Bet Tordui
Šulcui pasiteiravus, kodėl reikia kontrabanda vežti legalią me­
džiagą, jie dar garsiau nusijuokė, liepė jam užčiaupti srėbtuvę
ir atsakinėti „taip“ arba „ne“.
Tordas Šulcas atsakė „taip“. Tada pagalvojo, kokių pasek­
mių sulauktų, jei pasakytų „ne“.
Tai įvyko prieš šešis reisus.
27
 Tordas Šulcas pažvelgė į pakuotę. Keliskart toptelėjo min­
tis aptepti jų naudojamus prezervatyvus ir šaldymo maišelius
skystu muilu, bet kažkas jam pasakojo, kad tarnybiniai šunys
puikiai skiria kvapus ir nesileis taip lengvai apkvailinami. Rei­
kia užtikrinti plastikinio maišelio sandarumą.
Jis laukė. Nieko nevyko. Lakūnas kostelėjo.
- OhyI almost forgot, - prisiminė ponas Mažasis. - Yester­
day's delivery../
Piktai išsiviepęs jis kyštelėjo ranką į vidinę švarko kiše­
nę. O gal tai nebuvo pyktis, gal toks Rytų humoras? Tordas
panūdo smogti, į veidą išpūsti cigaretės be filtro dūmus, akin
įspjauti dvylikos metų senumo viskio. Vakarų humoras. Tačiau
tik sumurmėjo thank you" ir paėmė voką. Tarp pirštų šis atro­
dė toks plonytis. Turbūt stambios kupiūros.
Paskui jis vėl stovėjo prie lango ir stebėjo, kaip automobilį
praryja tamsa, kaip jo garsą užgožia „Boeing 737“. O gal 600.
Šiaip ar taip, NG"\ Šaižesnis ir aukštesnis garsas nei senų kla­
sikinių. Lange atsispindėjo jo veidas.
Taip, jis paėmė. Ir nori imti toliau. Ims viską, ką tik gyve­
nimas jam pamėtės. Nes jis - ne Donaldas Dreiperis. Ne Čakas
Jėgeris ar Neilas Armstrongas. Jis - Tordas Šulcas. Ilgšis prasi­
skolinęs lakūnas. Ir įnikęs į narkotikus. Jam reikėtų...
Mintį nutraukė kito lėktuvo ūžesys.

Nelemtas bažnyčios varpas! Ar matai juos, tėti? Vadinamuo­

sius artimuosius, stovinčius prie mano karsto? Raudančius
krokodilo ašaromis. Ojų niūrios marmūzės byloja: na, Gustai,*

* O, vos nepamiršau. Vakarykštis pristatymas. (Angį.)

** Ačiū. (Angį.)
*** Next Generation - naujos kartos. (Angį.)
28
argi negalėjai tiesiog išmokti būti toks kaip mes? Ne, prakeik­
ti savimylos veidmainiai, negalėjau! Negalėjau būti toks kaip
globėja, kvaila bukagalvė, be paliovos sapaliojanti, kaip viskas
puiku, jei tik paskaitai tinkamą knygą, klausai tinkamo guru,
vartoji tinkamas žoleles. Ir jei kas besdavo adata į jos pučiamą
išminties burbulą, ji visada mesdavo tą pačią kortą: „Bet tik
pažiūrėkite, kokį pasaulį mes sukūrėme: karas, neteisybė, žmo­
nės, nebegyvenantys natūralioje harmonijoje su savimi.“ Trys
dalykai, beibi. Visų pirma: natūralu yra karas, neteisybė ir dis­
harmonija. Antra: iš visos bjaurios šeimynėlės esi mažiausiai
harmoninga. Tu norėjai gauti tik meilę, kuri tau nepasiekiama,
ir nusispjovei į tą, kurią gavai. Sorry, Rolfai, Šteinai, Irena,
bet vietos ji turėjo tik man. Dėl to trečias punktas pasidaro dar
juokingesnis: tavęs niekada nemylėjau, beibi, nesvarbu, kad
manei, jog to tikrai nusipelnei. Vadinau tave mama, nes tave
tai džiugino, o man lengvino gyvenimą. Padariau, ką pada­
riau, tik dėl to, kad man leidai, nes nepajėgiau sustoti. Kadangi
toks jau esu.
Rolfai. Manęs paprašei šiukštu nevadinti tavęs tėčiu. Tikrai
bandei mane pamilti. Bet tau nepavyko pergudrauti gamtos: su­
vokei, kad tu irgi labiau myli savo kūną ir kraują. Šteiną ir
Ireną. Kai kitiems sakydavau, kad jūs - mano globėjai, maty­
davau rūgščią miną mamos veide. Ir neapykantą tavajame. Ne
dėl to, kad „globėjai“sumenkindavo jūsų vaidmenį mano gyve­
nime. Bet dėl to, kad skaudindavau moterį, kurią - sunku su­
vokti kodėl - tu mylėjai. Manau, buvai pakankamai nuoširdus,
kad matytum save taip, kaip tave mačiau aš: apsvaigęs nuo savo
idealizmo, nei iš šio, nei iš to pasiryžai išauginti gegutės vaiką,
bet ilgainiui susivokei, kad tavo sąskaitos balansas minusinis.
Mėnesinis atlygis, gaunamas už globą, nepadengia kasdienių iš­
laidų. Juk supratai, kad esu gegužiukas lizde. Kad viską suryju.
Viską, ką tu mylėjai. Visus, kuriuos mylėjai. Privalėjai laiku
susiprasti ir išspirti mane lauk, Rolfai! Juk tu pirmasis paste­
bėjai, kad aš vagiu. Pirmą kartą nukniaukiau tik šimtą kronų.
29
Paneigiau. Pasakiau, kad gavau iš mamos. „Ar ne taip, mama?
Juk pinigus man davei.“Ir „mama“lėtai linktelėjo, su ašaromis
akyse paaiškinoykad turbūt bus pamiršusi. Kitą kartą nukniau­
kiau tūkstantį kronų. Iš tavo rašomojo stalo stalčiaus. Pinigusy
skirtus mūsų atostogoms, anot tavęs. „Viskas, nuo ko per atosto­
gas noriu pailsėti, esate jūs“, - atšoviau. Ir tada tu pirmą kartą
man smogei. Tavyje tarsi kažkas nutrūko, nes nesiliovei manęs
mušęs. Buvau jau aukštesnis ir stambesnis už tave, bet muštis
niekada nemokėjau. Tik ne taip, sugniaužęs kumščius ir įtempęs
raumenis. Aš kovojau tuo būdu, kuriuo įmanoma laimėti. Bet
tu vis smūgiavai ir smūgiavai, kaskart kumščiu. Ir aš supratau
kodėl. Tu norėjai subjauroti man veidą. Atimti iš manęs mano
galią. Bet atėjo ir įsikišo ponia, kurią vadinau „mama“. Ir tada
tu tai ištarei. Žodį „vagišius“. Tikra tiesa. Bet tai reiškė ir tai,
kad privalėjau tave sudoroti, vyruti.
Šteinas. Mažakalbis didysis brolis. Jis pirmasis atpažino ge­
gužiuką lizde, bet buvo pakankamai sumanus ir laikėsi nuoša­
ly. Protingas apsukrus vienišius, paskubėjęs išvykti į studentų
miestelį kuo toliau. Mėgino įkalbėti Ireną, savo mylimą mažąją
sesę, vykti kartu. Tikino, kad gali baigti mokyklą ten, sušiktame
Trondheime, kad išvažiavimas iš Oslo galėtų išeiti jai į naudą.
Bet motina Irenos neišleido. Žinoma, šioji nieko ir nežinojo. Ne­
norėjo žinoti.
Irena. Patraukli, miela, strazdanota, trapi Irena. Šiam pa­
sauliui tu buvai per gera. Buvai viskas, kuo nebuvau aš. Ir tu
vis tiek mane mylėjai. Ar būtum mane mylėjusi, jei būtum ži­
nojusi? Ar būtum mane mylėjusi, jei būtum žinojusi, /cad nuo
penkiolikos metų barškinu tavo mamą? Kad dulkinu raudonojo
vyno pripampusią, unkščiojančią tavo motiną, /raw /s wzpw-
kalio prie tualeto, rūsio arba virtuvės durų, šnabždėdamas žodį
„mama“, nes tai kaitina ir ją, ir mane? Kad ji duodavo man pi­
nigų, kad amžinai mane dangstydavo, kad sakydavo, jog mane
tik skolinasi? Tik iki tol, kol pasidarys sena ir bjauri, o aš sutik­

to
siu mielą panelę. O kai atsakydavau: yyMamay bet tu ir esi sena
ir bjauri“ji tik nusijuokdavo ir maldaudavo daugiau.
Tądien, kai paskambinau globėjui į darbą ir pasakiau, kad
trečią valandą pareitų namo, nes turiu kai ką svarbaus jam pa­
pasakoti, mėlynės nuo jo smūgių ir spyrių dar buvo neišnyku-
sios. Lauko duris palikau praviras, kad ji negirdėtų, kaip vyras
įeina. Ir murmėjau jai į ausį, kad prislopinčiau ateinančiojo
žingsnius, kalbėjau taiykas jai patinka.
Virtuvės lange pamačiau atspindį - Rolfas stovėjo virtuvės
tarpdury.
Kitą dieną jis išsikraustė. Irenai ir Šteinui buvo pasakyta,
kad tėčiui su mama ne itin gerai sekasi, todėl kurį laiką jie pa­
gyvens atskirai. Irena labai nusiminė. Šteinas lindėjo savo stu­
dentų miestelyje, telefonu su juo susisiekti nepavyko, bet jis pa­
rašė žinutę: „Gaila. Kur, manote, turėčiau būti per Kalėdas?“
Irena be paliovos verkė. Ji mylėjo mane. Žinoma, kad manęs
pasigesdavo. Vagišiaus.
Bažnyčios varpas suskambo penktą kartą. Iš klauptų sklinda
verksmai ir šniurksėjimas. Kokainas, žiauriai geras uždarbis.
Išsinuomok butą centre, vakarinėje dalyje, užregistruok kokio
nors narkomano vardu, už paslaugą atsilygink jam doze, pre­
kiauk mažais kiekiais laiptinėse ar prie durų. Kai pirkėjai ims
jaustis saugūs, užkelk kainas, kokso vartotojai už saugumą mo­
kės tau, kiek norėsi. Atsistok ant kojų, išsivaduok, nebevartok,
kuo nors tapk. Nemirk landynėje kaip nelemtas nevykėlis. Pas­
torius kostelėjo: „Susirinkome paminėti Gusto Hanseno.“
Balsas iš galinių klauptų: „V-v-v-vagišiaus.“
Tutu mikčiojimas, jis sėdi tenai su baikerio striuke ir skarele
ant kaklo. O dar toliau - šuns unkščiojimas. Rufas. Gerasis išti­
kimasis Rufas. Ar jūs sugrįžote čionai? Ar aš patekau ten?

31
Tordas Šulcas padėjo savo „Samsonite“ lagaminą ant bėgan­
čio takelio, pristatančio daiktus iki patikros punkto rentgeno
skaitytuvo ir šypsančio apsaugos darbuotojo.
- Nesuprantu, kaip sutinki skraidyti pagal tokį tvarkaraš­
tį, - tarstelėjo stiuardesė. - Bankokas du kartus per savaitę.
- Pats taip norėjau, - atsiliepė Tordas Šulcas ir perėjo per
metalo detektorių.
Kažkas iš profesinės sąjungos pasiūlė lėktuvų įguloms prie­
šintis tam, kad keletą kartų per dieną tenka patirti spindulių
poveikį, mat JAV atliktas tyrimas parodė, jog lakūnai ir kiti
įgulų nariai dažniau už kitus miršta nuo vėžio. Bet streikų or­
ganizatoriai negalėjo teigti, kad kitų vidutinė gyvenimo trukmė
esanti ilgesnė, {gulų nariai miršta nuo vėžio, nes daugiau nėra
nuo ko mirti. Jie gyvena saugiausiai pasaulyje. Nuobodžiausiai.
- Nori tiek daug skraidyti?
- Esu lakūnas, man patinka skraidyti, - pamelavo Tordas,
nusikėlė lagaminą, ištraukė rankeną ir nužingsniavo.
Po kelių sekundžių stiuardesė jau sparčiai tipeno greta,
kulniukai kaukšėjo ir antique foncė marmuro įrėmintose Oslo
oro uosto erdvėse kėlė aidą, užgožiantį beveik visus balsus po
išgaubtomis medinėmis ir plieninėmis lubų konstrukcijomis.
Bet, deja, aidas neužgožė jos pašnabždomis ištarto klausimo:
- Ar viskas todėl, kad ji nuėjo savais keliais, Tordai? O tau
liko per daug laiko ir neturi kuo jo užpildyti? Nepajėgi sėdėti
namie ir...
- Man tiesiog reikia užmokesčio už viršvalandžius, - per­
traukė jis.
Tai bent jau nebuvo grynas melas.
- Puikiai suprantu, kaip dabar jautiesi. Ne paslaptis, kad
žiemą išsiskyriau.
- O, taip, - burbtelėjo Tordas, lig šiol nė nežinojęs, kad
moteris buvo ištekėjusi.
32
 Jis skubiai užmetė į ją akį. Penkiasdešimt? Pagalvojo, kaip
ji atrodo ryte, be makiažo ir dirbtinio įdegio kremo. Išblukusi
stiuardesė su išblukusiomis svajonėmis. Jis buvo tikras, kad
moteriškės niekada nedulkino. Bent jau ne iš priekio. Kieno
tai juokelis? Vieno seno lakūno. Naikintuvo piloto, kurio akys
žydros kaip ir visų whisky-on-the-rocks' mėgėjų. Vieno iš tų,
kurie spėjo išeiti į pensiją prieš subyrant jų statusui. Sukdamas
į koridorių, vedantį link įgulų pasitarimo kambario, Šulcas pa­
spartino žingsnį. Bendradarbė ėmė alsuoti kiek sunkiau, bet
vis dar spėjo su juo koja kojon. Bet jei jis laikys tokį tempą, gal
jai pristigs oro tauzyti.
- Klausyk, Tordai, kadangi nakvosime Bankoke, gal mums
reikėtų...
Jis garsiai nusižiovavo. Ir pajuto, kad moteris įsižeidė.
Po vakar vakaro jis nelabai tvirtai stovėjo ant kojų, kadangi
išėjus mormonams dar šiek tiek pasimėgavo degtine ir milte­
liais. Žinoma, nepadaugino tiek, kad neįveiktų promilių pa­
tikros, bet pakankamai, kad jau dabar kratytųsi būsimos vie­
nuolika valandų truksiančios kovos su miegu ore.
- Žiūrėk! - suriko ji su idiotiška glissando intonacija. Mo­
terys šitaip spygauja tada, kai nori pranešti, kad kažkas yra
neapsakomai, nesuvokiamai, jaudinamai miela.
Ir lakūnas žvilgtelėjo. Jis artėjo. Mažas ilgaausis šviesia­
plaukis šuo liūdnomis akimis ir energingai vizgančia uodega.
Springerspanielis. Jį už pavadėlio vedė moteris - taip pat švie­
siaplaukė, švelniomis rudomis akimis ir su stambiais auska­
rais. Kaip įprasta, su apgailestavimu šypsodama.
- Argi jis ne nuostabus? - pasigirdo murkimas šalia Tordo.
- Tai jau tikrai, - patvirtino jis gergždžiančiu balsu.
Praeidamas šuo įbedė snukutį į priešais einančio lakūno
paslėpsnius ir nutipeno tolyn. Lakūnas atsigręžė į juos pa­
kėlęs antakį, šyptelėjo puse lūpų, turbūt turėjo omeny kažką*

* Viskis su ledukais. (Angį.)

33
šmaikštaus, sąmojingo, bet Tordui nepavyko nuspėti minčių.
Jam nedavė ramybės jo paties mintys.
Šunėkas vilkėjo mažutę geltoną liemenę. Tokią pačią, ko­
kia buvo pasipuošusi ir moteris stambiais auskarais. Ant lie­
menės buvo parašyta „TOLL. CUSTOMS/“
Šunėkas artinosi, vizgeno vos už penkių metrų nuo jų.
Neturėtų kilti problemų. Negali kilti problemų. Narkotikai
supakuoti j prezervatyvus ir dar įdėti į dvigubus šaldymo mai­
šelius. Neištrūks nė viena kvapą skleidžianti molekulė. Taigi,
tiesiog šypsokis. Atsipalaiduok ir šypsokis. Nei per daug, nei
per mažai. Tordas pasisuko į moterį šalimais, tarsi norėdamas
suvokti jos čiauškėjimą turėtų labai susikaupti.
- Atsiprašau.
Jiems praėjus šunėką, Tordas žingsniavo toliau.
- Atsiprašau! - balsas nuskambėjo griežčiau.
Tordas žvelgė priešais save. Nuo įgulų pasitarimo kamba­
rio durų jį skiria mažiau nei dešimt metrų. Saugumas. Dešimt
žingsnių. Išsigelbėjimas.
- Excuse meysir!”
Septyni žingsniai.
- Tordai, manau, kad ji kreipiasi į tave.
- Ką? - Tordas sustojo. Privalėjo sustoti. Atsisuko atgal,
kaip pats tikėjosi, apimtas nuostabos. Link jų žingsniavo ponia
geltona liemene.
- Šuo išsirinko jus.
- Mat kaip, - Tordas nuleido akis į spanielį.
Kaip? - klausė savęs lakūnas.
Šuo žvelgė į jį ir pašėlusiai vizgino uodegą, tarsi Tordas
būtų jo naujasis žaidimų bičiulis.
Kaip? Prezervatyvai ir dvigubi šaldymo maišeliai. Kaip?
- Tai reiškia, kad privalome jus patikrinti. Gal malonėtu­
mėte eiti paskui mane.*
* Muitinė. (Norv., angį.)
** Atsiprašau, pone! (Angį.)
34
 Akyse vis dar matėsi švelnumas, bet sakinys buvo ištartas
be klausiamosios intonacijos. Ir tą akimirką jis suprato kaip.
Vos nepasičiupinėjo tapatybės kortelės ant krūtinės.
Kokainas.
Susmulkinęs paskutinę dozę jis pamiršo nušluostyti korte­
lę. Tai ir bus priežastis.
Bet ten liko vos kelios dulkelės, ir tai jis galės lengvai pa­
aiškinti tvirtindamas, kad vakarėlyje kažkas pasiskolino jo ta­
patybės kortelę. Dabar tai - ne didžiausia bėda. Lagaminas. Jį
patikrins. Kaip lakūnas, jis mokėsi ir treniravosi, kaip elgtis
kritiniu atveju, kad veiktų beveik nesąmoningai. Esmė tokia:
net apimtas panikos privalai viską padaryti teisingai. Nebe­
gaudamos jokių kitų komandų smegenys verčia atlikti iš anks­
to numatytus veiksmus. Kiek kartų jis įsivaizdavo šias aplin­
kybes: muitininkas liepia jam sekti įkandin. Galvojo, ką tada
darytų. Kartojo visa tai mintyse. Jis atsisuko į stiuardesę nuo­
lankiai šypsodamas, skubiai pažvelgė į kortelę su jos vardu.
- Kaip matai, Kristina, mane išsirinko. Ar nepaimtum
mano lagamino?
- Lagaminas lieka su mumis, - nukirto muitininkė.
Tordas Šulcas atsisuko.
- Maniau, sakėte, kad šuo išsirinko mane, o ne lagaminą.
- Teisingai, bet...
- Lagamine guli skrydžio dokumentai, kuriuos turi per­
žiūrėti kiti įgulos nariai. Nebent norite prisiimti atsakomybę
už orlaivio „Airbus A340“ skrydžio į Bankoką užvilkinimą, -
Tordas pastebėjo, kad tiesiogine žodžio prasme išsipūtė. Kad
pripildė oro plaučius ir po uniformos švarku atstatė krūtinės
raumenis. - Jei praleisime nustatytą laiką, tai gali reikšti kelias
valandas vėlavimo ir tūkstantinius nuostolius kompanijai.
- Bijau, kad taisyklės...
- Trys šimtai keturiasdešimt du keleiviai, - pertraukė Šul­
cas. - Daug vaikų.
Jis tikėjosi, kad muitininkė išgirs rimtą piloto susirūpini­
mą, o ne augančią narkotikų kontrabandininko paniką.
35
 Muitininkė patapšnojo šuniui galvą ir pažvelgė į Šulcą.
Ji panaši į namų šeimininkę, sumojo Tordas. Į moterį su
vaikais, prislėgtą atsakomybės. Į tokią, kuri turėtų suprasti jo
padėtį.
- Lagaminas lieka čia, - pakartojo ji.
Netoliese išdygo dar vienas muitininkas. Stovėjo atokiau,
pražergęs kojas, sukryžiavęs rankas.
- Tada eime prie reikalo, - atsiduso Tordas.

Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininkas Gunaras Hagenas

atsilošė kėdėje ir tyrinėjo žmogų lininiu kostiumu. Prieš trejus
metus žmogus atrodė palūžęs, o susiūtas rėžis veide driekėsi
raudonas kaip kraujas. Bet dabar jo buvęs pavaldinys iš pažiū­
ros buvo sveikas, priaugęs keletą labai reikalingų kilogramų,
ir švarkas nekarojo ant jo kaip ant pakabo. Kostiumas. Hage­
nas prisiminė žmogžudysčių tyrėją su džinsais ir sunkiais su­
varstomais batais. Neprisiminė apsirengusio kitaip. Dar vienas
skirtumas - lipdukas ant atlapo, rodantis, kad vyriškis - ne
darbuotojas, o lankytojas: HARIS HŪLĖ.
Tačiau ant kėdės jis drybsojo ta pačia poza: labiau gulėjo
nei sėdėjo.
- Atrodai geriau, - tarstelėjo Hagenas.
- Tavo miestas irgi, - atsiliepė Haris su tarp dantų šokčio­
jančia nepridegta cigarete.
- Taip manai?
- Graži Opera. Gatvėse - kiek mažiau narkomanų.
Hagenas atsistojo ir nužingsniavo prie lango. Iš policijos
biuro šeštojo aukšto galėjo matyti saulės nutviekstą Bjorviką -
naują Oslo rajoną. Statybinės atliekos buvo vežamos pilnu
tempu. Griovimo darbai baigėsi.
- Pastaraisiais metais pastebėtas ryškus mirtino perdoza­
vimo atvejų sumažėjimas. Kainos šoktelėjo, vartotojų sumažė­
36
jo. Miesto taryba pasiekė, ko norėjusi. Pagal mirtinų perdoza­
vimų skaičių Oslas nebėra pirmoje vietoje Europoje.
- Happy days are here again , - Haris sunėrė rankas ant
pakaušio ir atrodė, kad tuoj nuslys nuo kėdės.
Hagenas atsiduso.
- Nepapasakojai, kokie vėjai atpūtė tave į Oslą, Hari.
- Ne?
- Ne. Arba, tiksliau, kas parvedė tave čionai, į Smurtinių
nusikaltimų skyrių.
- Argi neįprasta lankyti buvusius bendradarbius?
- Taip, tikrai, įprasta tiems, kurie mėgsta įprastą bendra­
vimą.
- Ką gi, - Haris krimstelėjo „Camel“ cigaretės filtrą. -
Mano darbas yra žmogžudystės.
- Turi galvoje, buvo žmogžudystės, ar ne?
- Leisk suformuluoti kitaip, mano profesija, mano specia­
lizacija yra žmogžudystės. Ir iki šiol tai vienintelis dalykas,
apie kurį šį tą išmanau.
- Ir ko tu nori?
- Imtis veiklos. Tirti žmogžudystes.
Hagenas kilstelėjo antakį.
- Nori vėl man dirbti?
- Kodėl gi ne? Jei gerai pamenu, buvau vienas iš geriausių.
- Klysti, - pareiškė Hagenas ir vėl nusisuko į langą. - Bu­
vai geriausias.
- Mielai paimsiu vieną narko-žmogžudystę.
Hagenas šaltai šyptelėjo.
- Kurią? Per šešis mėnesius sukaupėme jų keturias. Su nė
viena niekur neišjudėjome.
- Gusto Hanseno.
Hagenas neatsakė ir toliau stebėjo ant pievelės drybsančius
žmones. O mintys nevaldomai plūdo viena po kitos. Piktnau-
džiautojai valstybės socialinio aprūpinimo sistema. Vagys.*
* Laimingos dienos sugrįžo. (Angį.) Barbaros Streisand dainos pavadinimas.
37
Teroristai. Kodėl jis mato juos, o ne sunkiai dirbančius žmo­
nes, rugsėjo saulėje leidžiančius kelias pelnytas laisvas valan­
das. Policininko žvilgsnis. Policijos aklumas. Jis puse ausies
girdėjo Hario balsą sau už nugaros.
- Gustas Hansenas. Devyniolikos metų. Žinomas polici­
jai, narkotikų platintojų pasiuntinukas ir narkomanas. Liepos
dvyliktąją rastas negyvas bute Hausmano gatvėje. Nukraujavo
pašautas į krūtinę.
Hagenas pratrūko juoku.
- Kodėl nori imtis būtent tos, kuri išaiškinta?
- Spėju, kad numanai.
- Taip, - atsiduso Hagenas. - Bet jei tave pasamdyčiau,
paskirčiau tau kitą bylą. Taptum slaptuoju agentu.
- Noriu šitos.
- Yra maždaug šimtas priežasčių, kodėl tau niekada ne­
skirtume šios bylos, Hari.
- Ir kokios gi jos?
Hagenas atsisuko į Harį.
- Pakaks paminėti pirmąją. Byla išaiškinta.
- O visa kita?
- Kad byla priklauso ne mums, o KRIPOS’uf. Kad aš ne­
samdau žmonių, priešingai - bandau mažinti darbuotojų skai­
čių. Kad tu nesi tinkamas kandidatas. Ar man tęsti?
- Mhm. Kur jis?
Hagenas parodė pro langą. Į pilką akmeninį pastatą už pa­
geltusių liepų kitapus pievelės.
- Botsene, - ištarė Haris. - Sulaikytas.
- Kol kas.
- Lankytojai neįleidžiami?
- Kas tave susirado Honkonge ir papasakojo apie šią bylą?
Ar?..
- Ne, - pertraukė Haris.*

* Norvegijos nacionalinis kriminalinių nusikaltimų tyrimų biuras.

38
 - Na?
- Na?
- Kas?
- Turbūt perskaičiau apie tai internete.
- Vargiai, - suabejojo Hagenas, nutaisęs bereikšmį žvilgsnį
ir vos pastebimai šyptelėjęs. - Byla buvo paminėta laikraštyje
tik vieną kartą, paskui nugrimzdo užmarštin. Ir ten nebuvo
nurodytas vardas. Tik pranešimas apie vieną apkvaitusį narko­
maną, dėl kvaišalų nušovusį kitą narkomaną. Nieko, kas kam
nors būtų įdomu. Nieko, kas bylą padarytų ypatingą.
- Jei neminėsime aplinkybės, kad tai buvo paaugliai, - pa­
brėžė Haris. - Devyniolikos metų. Ir aštuoniolikos, - jo balsas
įgavo kitą skambesį.
Hagenas patraukė pečiais.
- Pakankamai suaugę, kad žudytų, pakankamai suaugę,
kad mirtų. Po Naujųjų metų jie būtų buvę pašaukti į armiją.
- Ar gali man suorganizuoti pokalbį su juo?
- Kas tau pranešė, Hari?
Haris pasitrynė sprandą.
- Bičiulis iš Kriminalinių ekspertizių tarnybos.
Hagenas nusišypsojo. Šįkart šypsena blykstelėjo ir akyse.
- Tu velniškai mielas, Hari. Kiek žinau, policijoje turi tik
tris draugus. Bjorną Holmą iš Kriminalinių ekspertizių tar­
nybos. Ir Beatę Len iš Kriminalinių ekspertizių tarnybos. Tai
katras pasakė?
- Beatė. Ar suorganizuosi apsilankymą?
Hagenas atsisėdo ant rašomojo stalo krašto ir įsižiūrėjo į
Harį. Dėbtelėjo į telefoną.
- Su viena sąlyga, Hari. Kad pažadėsi laikytis per tūkstantį
mylių nuo šios bylos. Šiuo metu tarp KRIPOSb ir mūsų juodos
katės nelaksto, bet nenoriu jokių bėdų.
Haris rūgščiai nusiviepė. Susmuko taip giliai kėdėje, kad
galėjo tyrinėti savo diržo sagtį.
- Tai su KRIPOSo karaliumi tapote artimais draugeliais?
39
 - Mikaelis Beįmanąs išėjo iš KRIPOSo. Tai todėl juodos
katės ir nebelaksto.
- Atsikratėte psichopato? Happy days...
- Anaiptol, - Hagenas prisiverstinai nusijuokė. - Beįmano
buvimas šalia jaučiamas geriau nei bet kada. Jis čia, biure.
- O, velnias. Čia, Smurtinių nusikaltimų skyriuje?
- Neduok Dieve. Jau daugiau nei metai vadovauja Orgkrimui.
- Turite ir naują trumpinį.
- Organizuotas nusikalstamumas. Sujungė kelis skyrius.
Apiplėšimus, Prekybą žmonėmis ir Narkotikus. Dabar visa tai
yra Orgkrimas. Daugiau nei du šimtai darbuotojų, didžiausias
skyrius biure.
- Daugiau, nei turėjo KRIPOSe.
- Jam vis tiek sumažino algą. O tu žinai, kas būna, kai
žmonės kaip jis griebiasi prasčiau apmokamų darbų?
- Jie vaikosi galios, - spėjo Haris.
- Juk Beįmanąs įvedė tvarką narkotikų rinkoje, Hari. Ge­
ras slaptųjų agentų darbas. Suėmimai ir reidai. Turime mažiau
gaujų, nebūna susirėmimų. Kaip jau minėjau, mažėja perdoza­
vimo atvejų, - Hagenas nukreipė pirštą į lubas. - O Beįmanąs
kyla aukštyn. Vyrutis kažkur taikosi, Hari.
- Aš irgi, - tarė Haris ir pašoko ant kojų. - Į Botseną. Ti­
kiuosi, man ten atėjus registratūroje gulės leidimas apsilan­
kyti.
- Jei susitarėme.
- Žinoma, kad susitarėme, - patvirtino Haris, pačiupo iš­
tiestą buvusio viršininko ranką, du kartus ją krestelėjo ir pa­
suko prie durų. Honkongas - gera melavimo mokykla. Jis iš­
girdo, kaip Hagenas pakelia telefono ragelį, bet nuo slenksčio
vis tiek atsisuko.
- Kas trečiasis?
- Ką? - Hagenas žvelgė į telefoną ir smiliumi ryžtingai
spaudinėjo skaičius.
- Trečias draugas, kurį turiu biure?
40
 Skyriaus viršininkas Gunaras Hagenas prispaudė ragelį
prie ausies, nužvelgė Harį išvargusiu žvilgsniu ir atsidusdamas
tarė:
- O tu kaip manai? - Tada tęsė: - Alio? Hagenas. Mielai
gaučiau leidimą aplankyti. Taip? - Hagenas ranka užspaudė
ragelį. - Sutvarkysiu. Dabar priešpiečių metas, tad prisistatyk
ten dvyliktą.
Haris nusišypsojo, sumurmėjo „ačiū“ ir išėjęs tyliai uždarė
duris.

Tordas Šulcas stovėjo kabinoje: užsisagstę kelnes, apsivilko

striukę. Jie vos nepatikrino angų. Muitininkė - ta pati, kuri jį
sulaikė, - laukė šalia kabinos. Stovėjo ten kaip egzaminatorė
po žodinio egzamino.
- Ačiū už bendradarbiavimą, - tarė ji ir ranka mostelėjo į
duris.
Tordas spėliojo, kiek kartų jiems yra tekę atsiprašinėti po
to, kai narkotikų ieškantis šuo ką nors išsirenka, o kvaišalų
rasti nepavyksta. Be abejo, tie, kurie dėl sulaikymo pavėluoja,
įtarti suglumsta, norėtų išgirsti atsiprašymą. Bet ar atsipraši-
nėji už tai, kad dirbi savo darbą? Nieko nestebino, kad šuo
kartais išsirenka narkotikų negabenančius žmones. Atsiprašy­
mas kone prilygtų pripažinimui, kad procedūra ydinga, kad
į sistemą įsivėlė klaida. Kita vertus, prie uniformos prisiūtos
juostelės turėtų byloti, kad jis - kapitonas. Ne koks nors trijų
juostelių nešiotojas, ne koks penkiasdešimtmetis nevykėlis la-
kūnėlis, taip ir likęs kiurksoti kėdėje dešinėje pusėje, kadangi
susigadino karjerą. Ne, jis puikuojasi keturiomis juostelėmis,
rodančiomis, kad jis palaiko tvarką, kontroliuoja, yra žmogus,
valdantis padėtį ir savo gyvenimą. Jis žinojo, kad priklauso
oro uosto brahmanų luomui. Ir vis dėlto orlaivio kapitonas yra
41
žmogus, privalantis atsižvelgti į dvi juosteles teturinčio mui­
tininko priekabes.
- Ką jūs, malonu žinoti, kad kažkas daro būtent tai, ką
reikia, - pagyrė Tordas ir pasidairė savo nešulio. Blogiausiu
atveju jie bus patikrinę, kas sudėta vidun, juk šuo užuodė ne
lagaminą. O metalinė plokštelė, rėminanti ertmę, kurioje guli
pakuotė, rentgeno spinduliams kol kas dar neįkandama.
- Lagaminą tuojau atneš, - patikino muitininkė.
Jiems žvelgiant vienam į kitą, porai sekundžių stojo tyla.
Tą akimirką įžengė kitas muitininkas.
- Dėl jūsų lagamino su ratukais... - prašneko jis.
Tordas pažvelgė į vyriškį. Pamatė tai jo žvilgsnyje. Paju­
to, kaip skrandyje pučiasi gniutulas, kyla viršun, erzina ryklę.
Kaip? Kaip?
- Mes viską išėmėme ir jį pasvėrėme, - kalbėjo jis. - Tuš­
čias „Samsonite Aspire GRT 26“ lagaminas su ratukais sveria
5,8 kilogramo. Jūsiškis sveria 6,3. Ar malonėtumėte paaiškinti
kodėl?
Muitininkas buvo pernelyg profesionalus, kad šypsotųsi,
bet Tordas Šulcas vis tiek matė jo akyse švytint pergalę. Muiti­
ninkas nežymiai pasilenkė į priekį, nuleido balsą:
- O gal tiesiog?..

Papietavęs bare „Olympen“ Haris išėjo į gatvę. Jo atmintyje iš­

likusi sena erzelio kupina smuklė vakarų Osle virto prabangia
rytinio Oslo restorano kopija su dideliais paveikslais, vaizduo­
jančiais istorinius miesto darbininkų rajonus. Viskas atrodė
gražiai, buvo išpuošta šviestuvais ir taip toliau. Kartais čia pa­
sitaikydavo ir gerai paruoštos skumbrės. Bet tai nebebuvo...
senasis „Olympen“.

42
 Haris prisidegė cigaretę ir perėjo Botseno parką’, įsisprau­
dusį tarp policijos biuro ir senų akmeninių Oslo kalėjimo sie­
nų. Praėjo pro vyriškį, ant medžio kabinantį raudoną nušiu­
rusį plakatą. Vyriškis vinių šaudykle trankė senos saugomos
šimtametės liepos žievę. Neatrodė, kad žmogėnas suvokia da­
rąs rimtą nusižengimą, puikiai matomas pro visus fasadinius
langus iš to Oslo pastato, kuriame dirba daugiausia policijos
pareigūnų visoje Norvegijoje. Haris akimirkai stabtelėjo. Ne
sustabdyti nusikaltimo, o pažiūrėti į plakatą. Šis skelbė apie
grupės „Russian Amcar dub“ koncertą klube „Sardine’s“. Ha­
ris prisiminė ir seniausiai iširusią grupę, ir uždarytą klubą.
„Olympen“. Haris Hūlė. Matyt, atėjo mirusiųjų prisikėlimo
metas. Haris jau norėjo žingsniuoti toliau, bet už nugaros pa­
sigirdo drebantis balsas:
- Bus fiolino?
Haris atsisuko. Vyrukas jam už nugaros vilkėjo naują šva­
rią „G-star“ firmos striukę. Buvo smarkiai pasviręs į priekį,
tarsi iš užpakalio jį koštų stiprus vėjas. Keliai sulinkę nuo he­
roino, to su niekuo nesupainiosi. Haris jau žiojosi atsakyti, bet
susivokė, kad tipas kreipiasi į plakatą kabinusį vyrą. Tačiau tas
nieko neatsakęs nukiūtino savais keliais. Naujas bendravimo
būdas, nauji narkotikų pavadinimai. Senos grupės, seni klubai.
Oslo kalėjimo, dažnai vadinamo Botsenu, fasadas iškilo
devyniolikto amžiaus viduryje. Konstrukciją sudarė du dideli
sparnai su viduryje įspraustu įėjimu, kas Hariui visada sukel­
davo minčių apie tarp dviejų policininkų murksantį sulaikytą­
jį. Jis paspaudė durų skambutį, dėbtelėjo į stebėjimo kamerą,
išgirdo tylų zirzimą, stumtelėjęs duris pateko vidun. Jį pasi­
tiko uniformuotas pareigūnas, nusivedė laiptais aukštyn, pro
duris ir pro du uniformuotus kalėjimo prižiūrėtojus, tiesiai į
stačiakampį belangį lankytojų kambarėlį. Hariui jau buvo tekę*

* Parko pavadinimas kildinamas iš greta stovinčio Botseno. Dar vadinamas Grion-

lando parku.
43
čionai užsukti. Čia sulaikytieji susitikdavo su savo brangiau­
siais artimaisiais. Kažkas be didelio entuziazmo pabandė su­
kurti jaukią aplinką. Haris apėjo sofą ir atsisėdo ant kėdės, nes
puikiai žinojo, kas vyksta ant sofos tas kelias minutes, kurias
kaliniams leidžiama praleisti su žmonomis ar draugėmis.
Jis laukė. Pastebėjo, kad ant švarko atlapo vis dar prikli­
juotas lipdukas, leidžiantis įeiti į policijos biurą, nusiplėšė
popiergalį ir įsikišo į kišenę. Sapnas apie siaurą koridorių ir
laviną baigėsi blogiau nei visada: jį užvertė ir į burną pateko
sniego. Bet dabar jo širdis daužėsi ne dėl to. Ar kaltas lauki­
mas? Ar baimė?
Nespėjus rasti atsakymo, atsidarė durys.
- Dvidešimt minučių, - burbtelėjo kalėjimo pareigūnas,
pasišalino ir paskui save užtrenkė duris.
Prie durų sustingęs vaikinas buvo taip pasikeitęs, kad vie­
ną akimirką Haris vos nesuriko, jog tai ne tas žmogus, jog tai
ne jis. Vaikinas mūvėjo „Diesel“ džinsus ir vilkėjo juodą megz­
tinį su gobtuvu, reklamuojantį „Machine Head“, kas, Hario
manymu, reiškė ne seną grupės „Deep Purple“ įrašą, o - turint
galvoje šiuos laikus - naują sunkiojo metalo grupę. Sunkusis
metalas buvo vienas iš skiriamųjų ženklų, bet kaip įrodymas
pasitarnavo akys ir skruostikauliai. Tiksliau tariant - rudos
kaip Rakelės akys ir aukšti kaip Rakelės skruostikauliai. Pa­
matęs, koks jis panašus į motiną, Haris sutriko. Tiesa, motinos
patrauklumo berniukas nepaveldėjo: kakta atrodė pernelyg iš­
sišovusi ir suteikė veidui atšiaurią, beveik agresyvią išraišką.
Įspūdį tik sustiprino glotnūs kirpčiukai - kaip nujautė Haris,
plaukus jaunuolis bus paveldėjęs iš tėvo. Prasigėrusio žmogė­
no, kurio berniukas niekada taip ir nepažino. Kai Rakelė par­
sivežė jį į Oslą, berniukui tebuvo vos keleri metukai. Čia Haris
ją ir susitiko.
Rakelė.
Jo didžioji gyvenimo meilė. Viskas buvo taip paprasta. Ir
taip sudėtinga. Olegas. Sumanus rimtuolis Olegas. Jis buvo
44
toks uždaras, kad nieko neprisileido. Išskyrus Harį. Haris nie­
kada apie tai neprasitarė, tačiau ką Olegas galvoja, jaučia ir ko
nori, jis žinojo geriau nei Rakelė. Tada, kai abu su Olegu įnikę
žaisdavo „Tetris“, kiekvienas užsidegęs surinkti daugiau taškų
už priešininką. Kai su Olegu čiuožinėdavo „Valle Hovin“ čiuo­
žykloje. Kai berniukas ruošdavosi bėgti ilgas distancijas, mat
išties turėjo tam talentą. Olegas kantriai ir nuolaidžiai šypso­
davosi, kai Haris žadėdavo, kad rudenį arba pavasarį jie nu­
keliaus į Londoną pažiūrėti, kaip „White Hart Lane“ stadione
žaidžia „Tottenham“ komanda. O kartais vėlai vakare Olegas
pavadindavo jį tėčiu. Pavargęs ir kiek mieguistas. Haris matė
berniuką prieš beveik penkerius metus. Tada Rakelė išsivežė jį
iš Oslo, kuo toliau nuo šiurpių prisiminimų apie Sniego Senį,
kuo toliau nuo su Hariu susijusio prievartos ir žmogžudysčių
pasaulio.
O dabar jis stovi prie durų, aštuoniolikmetis, beveik su­
augęs, ir žvelgia į Harį be jokios išraiškos. Bent jau be tokios,
kurią Haris sugebėtų įvertinti.
- Labas, - prabilo Haris.
Velnias, jis nekostelėjo, pasigirdo tik šnabždesys. Vaiki­
nas turbūt pamanė, kad lankytojas tuojau pravirks ar panašiai.
Tarsi bandydamas prasiblaškyti ar nukreipti Olego dėmesį Ha­
ris išsitraukė „Camel“ cigarečių pakelį ir tarp lūpų įspraudė
cigaretę.
Tada vėl pakėlė akis ir pamatė Olego veidą užplūdusį rau­
donį. Ir pyktį.
Tas staigus pyktis tiesiog pratrūko, nuo jo akis užliejo tam­
sa, o kraujagyslės kakle išpampo nuo kraujo ir virpėjo kaip
gitaros stygos.
- Nesijaudink, neprisidegsiu, - patikino Haris ir linktelėjo
link rūkyti draudžiančio užrašo.
- Mama, ar ne? - balsas irgi tapo brandesnis. Buvo priki­
męs nuo tūžmasties.
-Ką?
45
 - Tai ji tau pranešė.
- Visai ne, aš...
- Žinoma, kad taip.
- Ne, Olegai, ji net nežino, kad aš parvykau.
- Tu meluoji! Kaip visada!
Haris nustebęs pažvelgė į vaikiną.
- Kaip visada?
- Kai melavai tada, žadėdamas, kad visada būsi su mumis.
Kai tauzijai visa kita. Bet jau per vėlu. Todėl nešdinkis... iš kur
atėjęs!
- Olegai! Paklausyk...
- Ne! Nenoriu tavęs klausytis. Tau nėra čia ką veikti. Nega­
li pasirodyti dabar ir vaidinti tėtušio, supranti?
Haris matė, kaip vaikinas sunkiai nuryja. Stebėjo, kaip iš
akių pamažu traukiasi įsiūtis, tuomet užplūsta nauja tamsos
banga.
- Tu mums niekas. Užklydai pas mus, kelerius metus pa-
sitrynei aplink, o paskui... - Olegas pamėgino sprigtelėti, bet
pirštai praslydo be garso, - dingai.
- Tai netiesa, Olegai. Tu tai žinai, - Haris girdėjo savo bal­
są: užtikrintą ir kupiną savikliovos, bylojantį, kad jis ramus ir
patikimas kaip lėktuvnešis. Bet gniutulas skrandyje liudijo ką
kita. Jis buvo pripratęs, kad ant jo rėkia per apklausas, jam dėl
to nebuvo nei šilta, nei šalta, geriausiu atveju jis tik nurimdavo
ir imdavo analizuoti.
Olegas karčiai nusijuokė.
- Pažiūrėkime, ar pavyks dabar, - vaikinas priglaudė didįjį
pirštą prie nykščio. - Dabar... dink!
Haris atsuko Olegui delnus.
- Olegai...
Įsmeigęs į Harį juodas kaip naktis akis Olegas papurtė gal­
vą ir trinktelėjo į duris sau už nugaros.
- Pareigūne! Apsilankymas baigtas. Išveskit mane!
Olegui išėjus Haris kelias sekundes sėdėjo ant kėdės.
46
 Paskui vangiai pakilo ir nuspūdino iki saulėje besimau­
dančio Botseno parko.
Stovėjo ir stebėjo policijos biurą. Galvojo. Tada pasuko
link kardomojo kalinimo bloko. Bet pusiaukelėje sustojo, nu­
gara prisišliejo prie medžio ir taip smarkiai užmerkė akis, kad
pajuto, kaip ištrykšta ašaros. Prakeikta šviesa. Prakeiktas laiko
juostų pasikeitimas.

5 skyrius

- Noriu tik juos pamatyti, nieko neliesiu, - patikino Haris.

Areštinės budėtojas iš už langelio dvejodamas žvelgė į Harį.
- Nagi, Ture, juk tu mane pažįsti.
Nilsenas kostelėjo.
- Taip. Bet ar vėl čia dirbi, Hari?
Haris patraukė pečiais.
Nilsenas pakreipė galvą, o jo vokai leidosi tol, kol liko ma­
tyti tik pusė lėliukių. Tarsi filtruotų regos signalus. Atmestų
tai, kas nereikalinga. Ir tai, kas liko, suveikė Hario naudai.
Nilsenas sunkiai atsiduso, pradingo ir grįžo su dėže. Kaip
Haris ir tikėjosi, daiktai, kuriuos per suėmimą turėjo Olegas,
liko čia, kur jį pirmiausia atvedė. Nusprendus, kad kardoma­
sis kalinimas truks ilgiau nei kelias dienas, sulaikytuosius
perkeldavo į Botseną, bet asmeninius daiktus perveždavo ne
visada.
Haris peržvelgė dėžės turinį. Smulkūs pinigai. Žiedas su
dviem raktais bei kaukole ir grupės „Slayer“ ženkliukas. Vie­
našmenis kišeninis šveicarų armijos peiliukas, dar atsuktuvas
ir raktai ratams atsukti. Vienkartinis žiebtuvėlis. Ir dar vienas
dalykas.
Harį nukrėtė šiurpas, nes jis jau žinojo. Laikraščiai įvardi­
jo tai kaip „susidorojimą narkomanų pasaulyje“.
47
 Ten gulėjo vienkartinis švirkštas. Vis dar įpakuotas į plas­
tiką.
- Ir viskas? - paklausė Haris ir pakėlė žiedą su raktais. Nu­
leido kiek žemiau langelio ir tyrinėjo raktus. Nilsenui aiškiai
nepatiko, kad nemato Hario rankų, tad jis pasilenkė į priekį.
- O piniginės nebuvo? - pasitikslino Haris. - Jokios banko
ar tapatybės kortelės?
- Regis, ne.
- Gal gali pažiūrėti į rastų daiktų sąrašą?
Iš stalčiaus Nilsenas paėmė sulankstytą popierių. Pasi-
krapštinėjo su akiniais ir pažvelgė į lapą.
- Buvo mobilusis telefonas, bet jį pasiėmė. Matyt, norėjo
patikrinti, ar skambino aukai.
- Mhm, - numykė Haris. - Kas dar?
- Kas dar galėtų būti? - klausimu į klausimą atsakė Nilse­
nas ir žvilgsniu perbėgo lapą. Viską patikrinęs, patvirtino: -
Nieko.
- Ačiū, tai tiek. Dėkui už pagalbą, Nilsenai.
Nilsenas lėtai linktelėjo. Vis dar su akiniais.
- Žiedas su raktais.
- Taip, žinoma, - Haris padėjo ryšulį atgal į dėžę. Matė,
kaip Nilsenas patikrina, ar raktai du.
Haris išėjo lauk, perėjo automobilių aikštelę ir pateko į
Okebergo kelią. Pasuko link Tiojeno stotelės ir Urtės gatvės.
Mažasis Karačis. Mažos parduotuvėlės, hidžabai, nusenėliai,
su kavos puodeliais įsitaisę plastikinėse kėdėse. Ir „Švyturys“.
Gelbėjimo armijos valgykla miesto varguoliams. Haris žinojo,
kad tokiomis dienomis kaip ši čia ramu. Bet kai užeis žiema ir
šalčiai, visi susigrūs prie stalų viduje. Ateis kavos ir šviežiai
suteptų sumuštinių. Švarių drabužių, praeitais metais madin­
gų apdarų, mėlynų sportbačių iš armijos sandėlių likučių. Pro­
cedūrų kabinete antrame aukšte tvarstomos žaizdos po narko­
manų muštynių arba - jei reikalai tikrai prasti - suleidžiama
vitamino B injekcija. Akimirką Haris pasvarstė, ar neužsukus
pas Martiną. Gal ji čia tebedirba. Vienas poetas rašė, kad po
didžiosios meilės ateina mažosios. Ji buvo viena mažųjų. Bet
užsuktų į valgyklą ne dėl to. Oslas ne toks jau didelis, ir nuo­
latiniai vartotojai renkasi čia arba sriubos valgykloje Škipe­
rio gatvėje. Nebūtų keista, jei mergina būtų pažinojusi Gustą
Hanseną. Arba mačiusi Olegą.
Bet Haris nusprendė tvarkyti reikalus iš eilės ir nužings­
niavo tolyn. Perėjo Akerj. Pažvelgė žemyn nuo tilto. Upės
vanduo, vaikystėje buvęs visiškai rudas, dabar tviskėjo švarus
kaip kalnų upelio. Sako, šiais laikais čia veisiasi upėtakiai. Ant
takelių abipus upės stovėjo jie - kvaišalų platintojai. Viskas
nauja, viskas taip pat.
Haris pakilo Hausmano gatve. Praėjo Jokūbo bažnyčią.
Stebėjo namų numerius. Užrašas „Žiaurumo teatras“. Durys
aprašinėtos ir apipaišytos šypsenėlėmis. Aprūkęs apleistas
pastatas, degėsiai jau išvežti. O štai ir jis. Oslui būdingas de­
vyniolikto amžiaus daugiabutis namas. Nekrintantis į akis,
saikingai dekoruotas, keturių aukštų. Haris stumtelėjo ir pra­
vėrė pagrindines duris. Neužrakinta. Pateko tiesiai j laiptinę.
Trenkė šlapimu ir atliekom.
Kiekviename aukšte Haris kreipė dėmesį į užkoduotas ži­
nutes ant sienų. Išklibę laiptų turėklai. Durys su išplėštų spy­
nų žymėmis, kelerios su naujais ir kokybiškesniais užraktais.
Trečiame aukšte jis sustojo supratęs, kad atrado nusikaltimo
vietą. Ant durų buvo sukryžiuotos baltos ir oranžinės juostos.
Haris įkišo ranką į kišenę ir susižvejojo du raktus, kuriuos,
Nilsenui skaitant sąrašą, nusikabino nuo Olego žiedo. Haris
nebuvo tikras, kuriuos savo raktus paskubomis užkabino vie­
toj jų, bet Honkonge tikrai nebus sunku pasidaryti naujus.
Vienas raktas turėjo „Abus“ ženklą. Haris žinojo, kad juo
rakinama pakabinamoji spyna, nes sykį ir pats tokią pirko. Bet
kitas raktas buvo gamintas „Ving“. Įkišo jį į spyną. Pusiaukelė­
je metalas užstrigo. Jis mėgino stumtelėti. Bandė sukioti.
- Velnias.
49
 Haris sugraibė mobilųjį. Vardų sąraše jos vardas buvo pa­
žymėtas raide B. Kadangi mobiliajame buvo tik astuoni nume­
riai, užteko vienos raidės.
- Len.
Hariui Beatė labiausiai patiko tuo, kad - jei neminėsime,
jog ji yra geriausia kriminalinių ekspertizių specialistė, su ko­
kia jam yra tekę dirbti, - ji visada suteikdavo tik reikalingiau­
sią informaciją. Kad ji, kaip ir Haris, niekada nevilkindavo
bylos tuščiažodžiaudama.
- Labas, Beate. Stoviu Hausmano gatvėje.
- Nusikaltimo vietoje? Ką tu ten...
- Negaliu patekti vidun. Ar turi raktą?
- Ar turiu raktą?
- Juk esi atsakinga už viską ten viršuje, ar ne?
- Žinoma, turiu raktą. Bet nė nešovė mintis įteikti jo tau.
- Aišku, kad ne. Bet nusikaltimo vietoje tikrai liko kele­
tas dalykėlių, kuriuos privalai patikrinti. Pamenu guru, kuris
sakė, kad tirdami žmogžudystes kriminalistai ekspertai nieka­
da nepasidarbuoja pakankamai nuosekliai.
- Taigi, šitą prisimeni.
- Tai buvo pirmieji guru žodžiai, ištarti grupei praktikan-
tų. Tikiuosi, galėsiu eiti kartu ir pažiūrėti, kaip tu dirbi.
- Hari...
- Nieko neliesiu.
Tyla. Haris suprato, kad ją išnaudoja. Ji - daugiau nei ben­
dradarbė, ji - draugė, bet svarbiausia - ji ir pati mama.
Moteris atsiduso.
- Duok man dvidešimt.
Pasakyti „minučių“ jai atrodė perdėta.
Pasakyti „ačiū“ Hariui irgi atrodė perdėta. Todėl jis tiesiog
padėjo ragelį.

50
Pareigūnas Trulsas Berntsenas pamažu žingsniavo Kovos su
organizuotu nusikalstamumu skyriaus koridoriumi. Iš patir­
ties žinojo: kuo lėčiau jis eina, tuo greičiau bėga laikas. O jei
jis ir turi ko nors į valias, tai laiko. Kabinete jo laukė įdubusi
kėdė ir siauras stalas su šūsnimi ataskaitų, kurios riogsojo ten
dėl akių. Kompiuterį paprastai naudodavo naršyti po interne­
tą, bet ilgainiui pabodo ir tai, kadangi buvo ribojama, kuriuo­
se tinklalapiuose galima lankytis. Ir kadangi jis dirba su nar­
kotikais, o ne su lytiniais nusikaltimais, jam tučtuojau tektų
pasiaiškinti. Pareigūnas Berntsenas atsargiai žengė pro duris
su sklidinu puodeliu kavos, pastatė jį ant stalo. Stengėsi ne-
apvarvinti „Audi Q5“ lankstinuko. 211 arklių. Visureigis. Ne
kokia pakistaniečio gelda. Ne nusmurgėlio kiužena. Ir nėra ko
lyginti su tarnybiniu „Volvo V70“. Tai automobilis, rodantis,
kad šį tą reiški. Rodantis jai, tai iš namo Hiojenhalyje, kad esi
šis tas. Ne tuščia vieta.
„Palaikyti status quo. Dabar tai svarbiausia. Mes pasiekė­
me didelių laimėjimų.“ Taip paskelbė Mikaelis pirmadienio
susirinkime. O tai reiškė, jog reikia pasirūpinti, kad niekas
nekaišiotų pagalių į ratus. „Aišku, turime stengtis, kad gatvėse
būtų dar mažiau narkotikų. Bet dabar, kai per trumpą laiką
pasiekėme tiek daug, labai tikėtina, kad vėl smuktelsime že­
myn. Prisiminkite Hitlerį ir Maskvą. Nereikia kąsti daugiau,
nei pajėgiame sukramtyti.“
Pareigūnas Berntsenas daugmaž suprato, ką tai reiškia. Il­
gas dienas, sėdint ant stalo susikėlus kojas.
Kartais jis ilgėdavosi darbo KRIPOSe. Žmogžudysčių bylos
skiriasi nuo narkotikų tyrimo. Jokios politikos, tereikia išsi­
aiškinti, ir taškas. Bet pats Mikaelis Beįmanąs paprašė Trulso
pereiti iš Briuno alėjos į policijos biurą. Pasakė, kad jam reikia
palaikymo priešo teritorijoje, ko nors, kuo galėtų pasitikėti,
tokio, kuris apsaugotų flangą, jei kartais prasidėtų puolimas.
Potekstė: taip, kaip Mikaelis kadais apsaugojo Trulso flangą. O
dar ta istorija su pastarąja byla ir kardomajam kalinimui pa­
sodintu vaikinuku, kurį Trulsas šiek tiek paauklėjo kumščiais,
o po to, nelaimei, nukentėjo sulaikytojo regėjimas. Be abejo,
Mikaelis davė Trulsui velnių, pasakė, kad nepakęs prievartos
policijoje, kad jo skyriuje negali taip būti, kad dabar, deja, jo,
kaip šefo, atsakomybė verčia jį perduoti žinias policijos teisi­
ninkei, o ji jau nuspręs, ar tai turėtų keliauti toliau į Specia­
lųjį skyrių. Bet vaikinuko regėjimas beveik visiškai pasitaisė,
Mikaelis susitarė su jo advokatu, nuosprendis dėl narkotikų
laikymo buvo atšauktas, ir paskui viskas nuščiuvo.
Taip, kaip ir šiuo metu čia.
Ilgos dienos ir kojos ant stalo.
Trulsas Berntsenas kaip tik ketino jas ten ir susikrauti - taip
darydavo mažiausiai dešimt kartų per dieną, - tačiau pro langą
pažvelgė į seną liepą kalėjiman vedančios alėjos viduryje.
Pasirodė.
Raudonasis plakatas.
Jis pajuto, kaip sudilgčioja oda, kaip padažnėja pulsas. Pa­
sitaiso nuotaika.
Trulsas Berntsenas akimirksniu atsistojo, apsivilko striukę
ir paliko kavą garuoti.

Senamiesčio bažnyčią nuo policijos biuro skyrė aštuonios mi­

nutės kelio sparčiu žingsniu. Trulsas Berntsenas patraukė Oslo
gatve iki Atminimo parko, pasuko kairėn link Diuvekės tilto
stotelės ir pateko į Oslo širdį, nuo kur pradėjo augti miestas.
Bažnyčia buvo tokia kukli, kad netgi atrodė aptriušusi, be ba­
nalių ornamentų, kokiais buvo išpuošta neoromantizmo sti­
liaus bažnyčia šalia policijos biuro. Bet Senamiesčio bažnyčia
buvo apipinta labai jaudinančiomis istorijomis. Jei bent pusė
52
to, ką jam augant Manglerude paporino močiutė, buvo tiesa...
Berntsenų šeima iš apgriuvusio namo centre persikraustė į
Manglerudą, šeštojo dešimtmečio pabaigoje pastatytą daugia­
bučių rajoną miesto pakrašty. Bet keisčiausia buvo tai, kad jie,
trys kartos darbininkų, grynakraujė Oslo Berntsenų šeimyna,
ten jautėsi kaip atvykėliai. Šeštajame dešimtmetyje daugiabu­
čių rajonuose gyveno daugiausia buvę ūkininkai arba žmonės,
iš toli atvykę susikurti naujo gyvenimo. Ir kai aštuntajame ir
devintajame dešimtmečiuose Trulso tėvas prasigėrė ir lindė­
damas savo blokiniame bute keikė visus ir viską, Trulsas kiū­
tindavo arba pas savo geriausią ir vienintelį draugą Mikaelį,
arba pas močiutę į senamiestį. Ji pasakojo, kad Senamiesčio
bažnyčia buvo pastatyta ant trylikto amžiaus vienuolyno griu­
vėsių, per marą vienuoliai ten buvo užsirakinę melstis, bet
žmonės kalbėjo, kad taip jie bėga nuo pareigos pasirūpinti
artimaisiais ir padėti apsikrėtusiesiems. Mėnesių mėnesiais
vienuolyne nepastebėjus gyvybės ženklų, kancleris galiausiai
išgriovė vartus ir aptiko ant apirusių vienuolių palaikų puo­
taujančias žiurkes. Prieš miegą senelė mėgo pasakoti, kad
tame pačiame sklype buvo pastatyta psichiatrijos klinika, visų
vadinama beprotnamiu, ir keli ligoniai skųsdavosi, jog naktį
koridoriais vaikštinėja būtybės su gobtuvais. Ir kai vienas pa­
cientas nutraukė gobtuvą, pasirodė žiurkių apgraužtas blyškus
veidas tuščiomis akiduobėmis. Bet Trulsui labiausiai patiko
istorija apie Askildą Ausyląjį. Šis gyveno ir mirė daugiau nei
prieš šimtą metų, tuo metu, kai Kristijanija, kaip andai buvo
vadinamas Oslas, tapo padoriu miestu, kuriame jau ilgą laiką
stovėjo bažnyčia. Buvo kalbama, kad Askildo šmėkla blaškosi
po kapines, gretimas gatves, palei uostą ir Kvadratūros rajone.
Bet niekada nenuklysta toli, nes turi tik vieną koją ir, norė­
dama grįžti į savo kapą dar neprašvitus, vengia ilgo kelio, pa­
sakojo senelė. Askildas Ausylasis neteko kojos po gaisrininkų
vežimo ratu, kai jam buvo treji metukai, ir Trulso močiutė tvir­
tino, kad tai, jog pravardę jam visgi priklijavo dėl didelių ausų,
53
atspindi rytinės Oslo dalies humoro jausmą. Laikai buvo sun­
kūs, ir vienakojis vaikas neturėjo iš ko rinktis. Taigi Askildas
Ausylasis pradėjo elgetauti ir tose augančio miesto dalyse, po
kurias klibikščiuodavo, tapo visiems gerai žinomas, nes visada
maloniai ir džiaugsmingai užmegzdavo pokalbį. Ypač su tais,
kurie per dienų dienas sėdėdavo smuklėse ir neturėjo darbo.
Ir kurių kišenėse kada ne kada vis tiek sužvangėdavo pinigai.
Tuomet šiek tiek nuskildavo ir Askildui Ausylajam. Bet kar­
tais Askildas Ausylasis panūsdavo gauti kiek daugiau, tad po­
licijai išklodavo, kurie veltėdžiai pastaruoju metu itin dosniai
švaistosi. Ir, pradėję ketvirtą bokalą, nekreipdami dėmesio į
nepavojingą elgetą netoliese, paatvirauja, kad juos pavadino
dalyvauti apiplėšiant auksakalį iš Karolio Jono gatvės arba me­
dienos pirklį iš Drameno. Pradėjo sklisti gandai, kad Askildo
Ausylojo ausys išties geros, ir kai Kampeno rajone buvo suim­
ta plėšikų gauja, Askildas pradingo. Niekada niekas jo neap­
tiko, bet vieną žiemos rytą ant Senamiesčio bažnyčios laiptų
atsirado lazda ir dvi nurėžtos ausys. Askildas buvo palaidotas
kažkur kapinėse prie bažnyčios, bet kadangi negavo kunigo
palaiminimo, jo siela ir toliau blaškosi. Ir nusileidus nakčiai
Kvadratūros rajone arba palei bažnyčią galima susitikti užsi­
maukšlinusį kepurę vyrą, prašantį pinigų: „Duokite pinigėlį!“
O jei neduosi elgetai kelių monetų, ištiks nesėkmė.
Taip pasakojo močiutė. Bet Trulsas Berntsenas vis tiek ne­
paisė prie kapinių vartų sėdinčio ir elgetaujančio rusvos odos
sulysėlio keistu apsiaustu ir skaičiuodamas patraukė akmenu­
kais barstytu takeliu tarp kapų; pasiekęs septintą pasuko kai­
rėn, tada dešinėn, atskaičiavo dar tris ir sustojo prie ketvirto
kapo.
Ant paminklo išraižytas vardas jam nieko nesakė. AfA
A. K. Rudas. Mirė Norvegijos nepriklausomybės metais,
1905-aisiais, tik dvidešimt devynerių metų amžiaus, bet, be
gimimo ir mirties datų, ant akmens daugiau užrašų nebuvo:
jokių įprastinių palinkėjimų ilsėtis ramybėje ar kitų sparnuotų
54
žodžių. Gal dėl to, kad grubus paminklas buvo toks mažas, jog
daugiau raidžių nesutilpo. Bet tuščias ir šiurkštus paminklo
paviršius puikiai tiko rašyti žinutėms kreida. Dėl to kapas ir
buvo pasirinktas.
ĄLCĄŠURDKTOINDEGSU
Trulsas iššifravo paprastą jų sukurtą kodą, naudojamą tam,
kad užrašas nekristų j akį kokiam atsitiktiniam prašalaičiui.
Jis perskaitydavo dvi paskutines raides ir peršokdavo per tris
raides kairėn, perskaitydavo jas, peršokdavo per dvi raides
kairėn, perskaitydavo jas. Tada vėl peršokdavo per tris, per­
skaitydavo jas, tada vėl per dvi ir taip iki pabaigos.
SUDEGINK TORDĄ ŠULCĄ
Trulsas Berntsenas neužsirašė. Nereikėjo. Puikiai prisimin­
davo vardus, artinančius jį prie odinių sėdynių „Audi Q5 2.0“
automobilyje su šešių greičių pavarų dėže. Jis nutrynė raides
striukės rankove.
Trulsui išeinant elgeta pakėlė galvą. Šuniškos akys. Turbūt
kur nors jo laukia prašmatnus automobilis ir elgetų gauja. Ar
tik jie neteikia pirmenybės „Mercedes“ automobiliams? Ėmė
mušti bažnyčios laikrodis. Kainininke parašyta, kad „Q5“ kai­
nuoja 666 tūkstančius. Trulsas Berntsenas nesusimąstė, ar tuo­
se skaičiuose kartais nėra paslėptos prasmės.

- Gerai atrodai, - pagyrė Beatė, kišdama raktą į spyną. - Ir

pirštą vėl turi.
- Made in Hong Kong, - atsakė Haris, trindamas trumpą
titano strypelį.
Kol smulki blyški moteris atidarė duris, Haris ją stebėjo.
Ploni trumpi geltoni plaukai karojo surišti į uodegą. Moters*

* Pagaminta Honkonge. (Angį.)

55
oda buvo tokia plonytė ir permatoma, kad jis galėjo įžiūrėti
smulkių kraujagyslių tinklą ant smilkinio. Tai priminė jam be­
plaukęs peles laboratorijose, naudojamas vėžio tyrimams.
- Sakei, jog Olegas gyveno įvykio vietoje, tad tikėjausi at­
sirakinti jo raktu.
- Ta spyna turbūt sugadinta senų seniausiai, - tarė Beatė ir
stumtelėjo duris. - Buvo galima tiesiog užeiti vidun. Mes įtai­
sėme šį užraktą, kad vėl neįslinktų narkomanai ir neužterštų
nusikaltimo vietos.
Haris linktelėjo. Tai buvo tipiška narkomanų landynė. Jo­
kios prasmės turėti spyną, ją akimirksniu išlauš. Visų pirma,
narkomanai laužiasi į vietas, kurių šeimininkai gali turėti kvai-
šalų. Visų antra, net ir gyvenantieji drauge vagia vienas iš kito.
Beatė patraukė į šalį policijos juostas, ir Haris prasisprau­
dė vidun. Koridoriuje ant kabliukų kabėjo drabužiai ir plasti­
ko maišeliai. Haris dirstelėjo į vieno maišelio vidų. Popierinių
rankšluosčių tūtos, tuščios alaus skardinės, drėgni marškinė­
liai su kraujo dėmėmis, aliuminio folijos skiautės, tuščias ciga­
rečių pakelis. Prie vienos sienos stūksojo šūsnis tuščių „Gran-
diosa“ dėžių ir pasviręs picų bokštas vos ne iki lubų. Keturi balti
vienodi drabužių pakabai. Haris visai suglumo. Tik po akimirkos
susigaudę, kad tai vogtos prekės, kurių nepavyko paversti pini­
gais. Jis prisiminė, kad narkomanų butuose jie kaskart susidur­
davo su daiktais, už kuriuos šeimininkai tikėdavosi kada nors
gauti grynųjų. Aptiko maišą su šešiasdešimčia beviltiškai senų
mobiliųjų telefonų, o virtuvėje rado pusiau išardytą mopedą.
Haris žengė į kambarį. Tvoskė prakaitu, alumi sulieta me­
diena, drėgnais pelenais ir kažkuo saldžiu, ko Haris neatpa­
žino. Nebuvo jokių įprastų baldų. Ant grindų mėtėsi keturi
čiužiniai - tarsi aplink laužą. Iš vieno kyšojo vielos galas, su­
lenktas devyniasdešimties laipsnių kampu, gale išlankstytas
kaip raidė Y. Tarp čiužinių likęs kvadratinis medinių grindų
plotas su tuščia pelenine viduryje buvo pajuodęs nuo karščio.
Haris sumetė, kad peleninę turbūt ištuštino tyrėjų grupė.
56
 - Gustas gulėjo čia, prie virtuvės sienos, - parodė Beatė. Ji
stovėjo kambario ir virtuvės tarpduryje.
Užuot ėjęs į virtuvę, Haris liko stovėti prie slenksčio ir
apsidairė. Toks buvo jo įprotis. Ne toks kaip kriminalistų
ekspertų, kurie ima tirti įvykio vietą iš toliau, pradeda nuo
kruopščios periferijos apžiūros ir tada žingsnelis po žings­
nelio artėja prie palaikų. Tai nebuvo ir kriminalinės policijos
pareigūno arba patrulio įgūdis - pirmojo žmogaus nusikal­
timo vietoje, suprantančio, kad gali užteršti aplinką, palik­
ti savo pėdsakus arba, blogiausiu atveju, sunaikinti įkalčius.
Beatės žmonės jau seniausiai čia nuveikė viską, ką reikia. Tai
buvo savo taktiką turinčio detektyvo įprotis. Žinančio, kad
yra tik viena galimybė susikurti pirmąjį įspūdį, leisti veik ne­
pastebimoms detalėms papasakoti savo istoriją, įspausti savo
atspaudus prieš sustingstant cementui. Tai turi nutikti dabar,
kol dar neįsijungė analizuojanti smegenų dalis, kuri reikalau­
ja faktų. Haris paprastai apibūdindavo intuiciją kaip papras­
tas, logiškas išvadas, pagrįstas pojūčių suteikta informacija,
kurios smegenys nesugebėjo arba nespėjo paversti aiškia ir
suprantama.
Visgi ši nusikaltimo vieta Hariui ne kažin ką tepapasakojo
apie įvykusią žmogžudystę.
Jis matė, girdėjo ir užuodė plotą su daugiau ar mažiau at­
sitiktiniais gyventojais, kurie čia susiburdavo, svaigindavosi,
miegodavo, retais atvejais pavalgydavo ir po kiek laiko prašap­
davo. Kitoje gaujoje, nakvynės namų kambaryje, parke, kon­
teineryje, pigiomis plunksnomis kimštame miegmaišyje po til­
tu arba baltai nudažytoje medinėje dėžėje kokiame nors kape.
- Žinoma, čia reikėjo šiek tiek apsikuopti, - prabilo Beatė,
tarsi atsakydama į klausimą, kurio Hariui nė neprireikė už­
duoti. - Visur trūnijo šiukšlės.
- Radot narkotikų? - paklausė Haris.
- Plastikinį maišelį su nevirtais vatos gumulėliais, - atsakė
Beatė.
57
 Haris linktelėjo. Labiausiai besikankinantys ir nuskurdę
narkomanai paprastai kaupia vatos gumulėlius, per kuriuos,
prieš sutraukdami narkotikus į švirkštą, nukošė stambesnes
daleles. Tada kokią niūrią dieną gumulėlius išverda, o nuovirą
susileidžia.
- Ir dar prezervatyvą su sperma ir heroinu.
- O? - Haris pakėlė antakį. - Gal vertėtų išbandyti?
Haris pastebėjo moterį išmušusį raudonį - primenantį tą
kuklią ką tik Policijos mokyklą baigusią merginą, kokią Haris
kitados pažinojo.
- Jei tiksliau, su heroino likučiais. Priėjome išvadą, kad
prezervatyve milteliai buvo laikomi, o kai visus suvartojo, pa­
naudojo jį pagal tikrąją paskirtį.
- Mhm, - numykė Haris. - Narkomanai, kurie saugosi. Ne­
blogai. Išsiaiškinot, kas...
- DNR prezervatyvo viduje ir išorėje buvo dviejų asmenų.
Mergina švedė ir įvaras Torsteinsenas, slaptiesiems agentams
geriau žinomas kaip Hivaras.
- Hivaras?
- Ne kartą policininkams grasino naudotomis adatomis,
tikindavo, kad yra užkrato nešiotojas.
- Mhm, tai paaiškina, kam reikėjo prezervatyvo. Ar buvo
sulaikytas už smurtą?
- Ne. Tik už šimtus vagysčių, narkotikų laikymą ir preky­
bą. Kartais - už kontrabandą.
- Bet grasino nužudyti su švirkšto adata?
Beatė atsiduso, žengė į kambarį ir atsistojo nugara į Harį.
- Atleisk, Hari, bet šioje byloje nėra palaidų galų.
- Beate, Olegas nėra nė musės priplojęs. Tai tiesiog ne jo
prigimtis. O štai tasai Hivaras...
- Hivaras ir ta mergina yra... na, galima sakyti, eliminuoti
iš bylos.
Haris žvelgė jai į nugarą.
- Perdozavimas. Savaitę prieš žmogžudystę. Prastas heroi­
nas, sumaišytas su fentaniliu. Matyt, neturėjo pinigų fiolinui.
58
 Hario žvilgsnis keliavo sienomis.
Rimtai įklimpę narkomanai be nuolatinės buveinės pa­
prastai turi slėptuvę ar dvi, tik jiems žinomą vietą, kur gali
saugiai laikyti narkotikų atsargas. Kartais ir pinigų. Galbūt
kitų neįkainojamų vertybių. Apie daiktų tampymąsi su savimi
negali būti nė kalbos, benamiui narkomanui tenka susišvirkšti
viešose vietose ir vos tik suveikus kvaišalams jis virsta bejėge
grobikų auka. Dėl to slėptuvės laikomos šventomis. Kadangi
tokie podėliai gelbsti gyvybę, narkomanai įdeda tiek energijos
ir fantazijos jiems paslėpti, kad netgi įgudusius tyrėjus ir nar­
kotikų ieškančius šunis ištinka nesėkmės. Apie slėptuvę nar­
komanas niekam neprasitars, netgi artimiausiam draugui. Iš
patirties žino, kad joks draugas iš kūno ir kraujo negali būti
toks geras kaip bičiuliai kodeinas, morfinas ir heroinas.
- Ar ieškojote čia slėptuvių?
Beatė papurtė galvą.
- Kodėl ne? - pasidomėjo Haris, žinodamas, kad tai kvai­
las klausimas.
- Nes tada mums būtų reikėję išgriozti visą butą ieškant
kažko, kas šiam tyrimui vis tiek neturi reikšmės, - kantriai
paaiškino Beatė. - Privalome atsižvelgti į ribotus išteklius. Be
to, turėjome reikiamų įrodymų.
Haris linktelėjo. Atsakymas, kokio ir nusipelnė.
- O įrodymai? - tyliai pasiteiravo jis.
- Manome, kad žudikas šovė iš ten, kur dabar stoviu aš.
Paprastai kriminalistai ekspertai vardų neminėdavo. Beatė
ištiesė vieną ranką prieš save:
- Iš arti. Mažiau nei per metrą. Aplink žaizdas ir jose pa­
čiose rasta anglies likučių.
- Žaizdos?
- Du šūviai.
Moteris pažvelgė į Harį su užuojauta, o tai bylojo, jog ji
žino, ką jis galvoja: gynyba neteko galimybės tvirtinti, kad šū­
vis paleistas netyčia.
59
 - Abi kulkos susmigo į krūtinę, - Beatė praskėtė dešinės
rankos smilių ir didįjį pirštą ir priglaudė prie palaidinės kai­
rėje pusėje, tarsi naudodama ženklų kalbą. - Turint galvoje,
kad tiek auka, tiek žudikas stovėjo ir žudikas paleido šūvį im­
pulsyviai, pirmojo šūvio išeinamoji žaizda rodo, kad žudiko
ūgis - tarp metro aštuoniasdešimties ir metro aštuoniasdešimt
penkių. Įtariamojo ūgis - metras aštuoniasdešimt trys.
Dieve mano. Jis galvojo apie tą vaikinuką, kurį matė sto­
vintį prie lankymo kambario durų. Atrodo, kad tik vakar, jiems
žaismingai kumščiuojantis, Olegas vos siekė Hariui krūtinę.
Beatė pasitraukė iš tarpdurio ir žengė į virtuvę. Mostelėjo
į sieną prie riebalais aptekusios viryklės.
- Kaip matai, kulkos pataikė čia ir čia. O tai rodo, kad an­
trasis šūvis paleistas tuojau po pirmojo, aukai pradėjus kristi.
Pirmoji kulka perskrodė plaučius, antra perėjo per krūtinės
viršų ir kliudė mentę. Auka...
- Gustas Hansenas, - tarė Haris.
Beatė nutilo. Pažvelgė į jį. Linktelėjo.
- Gustas Hansenas mirė ne iš karto. Kraujo klane buvo at­
spaudų, o ant drabužių - dėmių, rodančių, kad nukritęs jis
judėjo. Bet tai negalėjo trukti labai ilgai.
- Suprantu... O kas... - Haris persibraukė ranka veidą. Jam
vertėjo pamėginti kelias valandas numigti. - Kas sieja Olegą
su žmogžudyste?
- Vakare, be trijų devynios, į Operatyvaus valdymo sky­
rių paskambino du žmonės ir pranešė, kad iš pastato girdėjo
šūvius primenančius garsus. Vienas gyvena Miolerio gatvėje
anapus sankryžos, antras - kitapus gatvės.
Haris pro purviną langą nužvelgė atsiveriantį vaizdą į
Hausmano gatvę.
- Labai jau gera klausa, jei miesto centre girdi, kas dedasi
kitame pastate.
- Nepamiršk, kad buvo liepa. Šiltas vakaras. Visi langai -
praviri. Visiems atostogos, beveik jokio eismo. Be to, kaimynai
ne kartą mėgino uždaryti šią landynę, tad, galima sakyti, rei­
60
kėjo labai mažos dingsties pranešti apie triukšmą. Policijos pa­
reigūnas liepė jiems likti ramiems ir nenuleisti akių nuo namo,
kol atvažiuos patrulių automobilis. Nedelsdamas informavo
kriminalinę policiją. Patrulių automobiliai atvyko dvidešimt
po devynių, užėmė pozicijas ir ėmė laukti ginkluoto būrio.
- „Deltos“?
- Visada užtrunka, kol tie vyrukai užsimaukšlina šalmus
ir įlenda į neperšaunamas liemenes. Tada Operatyvaus valdy­
mo skyrius informavo apie pranešimą: kaimynai pastebėjo pro
duris išeinantį, pastatą apsukantį ir žemyn link upės pasilei­
džiantį jauną vyrą. Du policininkai nusileido prie upės ir ten
aptiko... - ji padelsė, kol iš Hario sulaukė beveik nepastebimo
linktelėjimo, - Olegą. Jis nesipriešino. Buvo toks apkvaitęs,
kad nesusigaudė, kas dedasi. Ant jo dešinio delno ir rankos
aptikome šūvio paliktų dalelių.
- Koks ginklas naudotas?
- Neįprasto kalibro, turbūt 9x18 mm, Makarovo pistole­
tas. Ne toks jau didelis pasirinkimas.
- Na, makarovas - mėgstamiausias organizuotų nusikal­
tėlių ginklas buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kartu su „Fortl2“
savitaisiais pistoletais, kuriais naudojasi Ukrainos policija.
Yra ir dar keli.
- Teisingai. Ant žemės radome tūteles ir anglies likučių.
Makarovo šovinio parakas turi savitą salietros ir sieros mišinį,
jie taip pat naudoja šiek tiek spirito, kaip mišinyje be sieros.
Ant tūtelės ir aplink žaizdą rastų nuodegų cheminė sudėtis ati­
tiko aptiktąsias ant Olego rankos.
- Mhm. O pats ginklas?
- Nerastas. Mūsų komanda ir narai ieškojo netoliese ir pa­
čioje upėje, bet veltui. Tai nereiškia, kad pistoletas ten neguli.
Žinai, dumblas ir purvas...
- Suprantu.
- Du čia gyvenusieji aiškino, kad Olegas kartą rodė pisto­
letą ir puikavosi, kad tokius naudoja Rusijos mafija. Nė vienas
61
iš jų apie ginklus neišmano, bet kai parodėme jiems maždaug
šimto pistoletų nuotraukas, abu bakstelėjo į „Odessą“. O šiam,
kaip žinai, naudojami...
Haris linktelėjo. 9x18 mm Makarovo šoviniai. „Odessos“
beveik neįmanoma su kuo nors supainioti. Kai pirmą kartą pa­
matė šį ginklą, pagalvojo apie futuristinį pistoletą grupės „Foo
Fighters“ disko viršelyje, - tas diskas buvo vienas iš daugelio,
kurie pateko pas Rakelę ir Olegą.
- Ir, kiek suprantu, jie itin patikimi liudytojai, turintys ne­
reikšmingų problemų su narkotikais?
Beatė neatsiliepė. To ir nereikėjo. Haris žinojo, kad ji su­
pranta, ką jis daro - griebiasi šiaudo.
- Kokie Olego kraujo ir šlapimo tyrimų rezultatai? - pa­
klausė Haris, braukdamas žemyn per savo švarko rankoves,
tarsi bijotų, kad jos gali pakilti į viršų. - Ką rodo jie?
- Rasta aktyvi svaiginanti medžiaga. Apkvaitimas gali būti
lengvinanti aplinkybė.
- Mhm. Taigi manai, kad jis buvo apsvaigęs jau prieš nu­
šaunant Gustą Hanseną. O koks motyvas?
Beatė pažvelgė į Harį buku žvilgsniu.
- Motyvas?
Jis žinojo, kas jos galvoje: ar įmanoma įsivaizduoti, kad
vienas narkomanas nudeda kitą dėl ko nors kito nei kvaišalai?
- Jei Olegas jau buvo apkvaitęs, kam jam reikėjo kažką žu­
dyti? - paklausė jis. - Tokia žmogžudystė dėl kvaišalų visada
yra spontaniškas beviltiškas veiksmas, sukeltas arba troškimo
svaigintis, arba prasidedančios abstinencijos.
- Motyvus tiria tavo skyrius, - atsakė Beatė. - Aš atsakau
už kriminalines ekspertizes.
Haris įkvėpė.
- OK. Dar kas nors?
- Pamaniau, kad norėsi pažiūrėti nuotraukas, - tarė Beatė
ir atvertė ploną odinį aplanką.
Haris paėmė šūsnį nuotraukų. Pirmiausia į akis krito Gus­
to grožis. Kitaip nepavadinsi. Neužtektų pasakyti - gerai atro­
62
dantis, patrauklus. Netgi negyvas, užmerktomis akimis, su ties
krūtine krauju permirkusiais marškinėliais, Gustas Hansenas
akivaizdžiai priminė nenusakomą jauno Elvio Preslio gro­
žį; vaikinas pasižymėjo išvaizda, traukiančia tiek vyrus, tiek
moteris. Tokį grožį, kuriame susilieja priešingų lyčių bruožai,
randi visų religijų paveiksluose. Haris vertė vieną atvaizdą po
kito. Padaręs viso kūno nuotraukų, fotografas priartino veidą
ir šautines žaizdas.
- Kas čia? - paklausė jis ir parodė į Gusto dešinės rankos
nuotrauką.
- Jam po nagais rasta kraujo. Mes paėmėme mėginius, bet
jie, deja, neišliko.
- Neišliko?
- Taip jau nutinka, Hari.
- Tik ne tavo skyriuje.
- Kraujas buvo sugadintas vežant į Teismo medicinos
tarnybą tirti DNR. Tiesą sakant, dėl to labai nepanikavome.
Kraujas buvo gana šviežias, bet vis tiek pakankamai sukrešė­
jęs, kad su nužudymo laiku neturėtų nieko bendro. Ir kadangi
auka taip pat badėsi, gali būti, kad tai jo paties kraujas. Bet...
- Bet jei ne, tai tikrai įdomu sužinoti, su kuo jis tą die­
ną susirėmė. Pažiūrėk į tuos batus, - Haris parodė vieną viso
kūno nuotrauką. - Ar tai ne „Alberto Fasciani“ modelis?
- Nežinojau, kad tiek daug išmanai apie batus, Hari.
- Juos gamina vienas mano klientas Honkonge.
- Klientas, ar ne? O kiek aš žinau, originalūs „Fasciani“
gaminami tik Italijoje.
Haris patraukė pečiais.
- Skirtumo įžvelgti neįmanoma. Bet jeigu tai tikrai „Al­
berto Fasciani“, tai jie visai nesiderina su jo apranga. Ko gero,
gavo drabužius „Švyturyje“.
- Batai gali būti vogti, - priminė Beatė. - Gusto Hanseno
pravardė buvo Vagišius. Garsėjo tuo, kad vogė viską, kas tik
pakliūdavo po ranka, taip pat ir kvaišalus. Sklando gandai, kad
63
Švedijoje Gustas pavogė į pensiją išėjusį tarnybinį šunį ir šis
užuosdavo slėptuves.
- Gal jis aptiko ir Olego? - tarė Haris. - Ar jis ką nors mi­
nėjo per apklausą?
- Vis dar tyli kaip žuvis. Pasakė tik tai, kad viskas kaip
sapne. Net neprisimena, kad lankėsi bute.
- Gal ir nesilankė.
- Mes radome jo DNR, Hari. Plaukų, prakaito.
- Juk jis čia gyveno ir miegojo.
- Ant lavono, Hari.
Haris stovėjo suakmenėjęs ir spoksojo priešais save.
Beatė kilstelėjo ranką, gal norėdama uždėti ją Hariui ant
peties, bet apsigalvojo ir vėl ją nuleido.
- Ar pavyko su juo pasikalbėti?
Haris papurtė galvą.
- Jis išmetė mane lauk.
- Jis gėdijasi.
- Žinoma.
- Sakau rimtai. Tu jam esi pavyzdys. Jaučiasi pažemintas,
kad jį tokį matai.
- Pažemintas? Aš šluosčiau tam berniukui ašaras, pūčiau
į nubrozdinimus. Vaikiau šalin trolius ir palikdavau degančią
šviesą.
- To berniuko nebėra, Hari. Žmogus, į kurį išaugo Olegas,
nenori tavo pagalbos. Jis nori tapti toks, kaip tu.
Žvelgdamas į sieną Haris viena koja treptelėjo į grindis.
- Nereikėtų tapti tokiam, kaip aš, Beate. Kaip tik tai jis ir
suprato.
- Hari...
- Eime prie upės?

64
Sergejus stovėjo bute priešais veidrodį nusvarinęs rankas.
Patraukė apsauginę svirtelę ir paspaudė mygtuką. Iššoko ir
blykstelėjo geležtė. Peilis buvo gražus, iš Sibiro, su automatiš­
kai iššokančia geležte. Urkų, Sibiro nusikaltėlių, dar vadinamas
„geležimi“. Geriausias duriamasis ginklas pasaulyje. Ilga siaura
rankena su ilga plonyte geležte. Kai užsitarnaudavai, tradiciš­
kai gaudavai tokį iš vyresnio šeimos nusikaltėlio. Bet tradicijos
nyko, dabar peilius pirko, vogė arba nelegaliai kopijavo. Bet šį
peilį jis gavo iš dėdės. Anot Andrejaus, prieš patekdamas į Ser­
gejaus rankas peilis gulėjo po atamano čiužiniu. Sergejus gal­
vojo apie prietarą: jei padedi „geležį“ po ligonio čiužiniu, šis
sugeria visus negalavimus ir kančia vėliau perduodama tam,
kuriam tuo peiliu smeigi. Tai buvo urkų be galo mėgstamas
prietaras, kaip ir tas, kuris teigia, kad jei kas nors pavogs tavo
„geležį“, vagį netrukus ištiks nelaimingas atsitikimas ar mir­
tis. Pamažu nykstanti senovinė romantika ir mistika. Vis tiek
jis priėmė dovaną su dideliu ir gal kiek perdėtu nuolankumu.
O kodėl gi ne? Už viską buvo skolingas dėdei. Tai šis žmogus
ištraukė jį iš košės, kurios buvo prisiviręs, sutvarkė popierius,
tada Sergejus atsibeldė į Norvegiją ir dėdė retsykiais suorgani­
zuodavo jam valytojo darbą Oslo oro uoste. Lengvai atliekamą
ir gerai apmokamą, juk tokio norvegai ne itin noriai imasi,
geriau jau renkasi socialinę pašalpą. Menki nusikaltimai, ku­
riuos Sergejus buvo įvykdęs Rusijoje, irgi nesukėlė sunkumų.
Jo kriminalinius įrašus dėdė iš karto ištrynė. Taigi gavęs dova­
ną Sergejus pabučiavo mėlynąjį savo geradario žiedą. Ir turėjo
pripažinti, kad rankoje laikomas peilis yra itin gražus. Iš elnio
rago pagamintos tamsiai rudos kriaunos, puoštos dramblio
kaulo spalvos stačiatikių kryžiumi.
Kaip ir buvo mokytas, Sergejus suktelėjo klubą, atsistojo
į reikiamą padėtį ir dūrė peiliu: pirmyn, tada viršun. Pirmyn

65
atgal. Pirmyn atgal. Greitai, bet ne per greičiausiai, kad ilgas
peilis nespėtų sulįsti iki galo, kaskart ne iki pat galo.
Priežastis, kodėl žudyti reikės peiliu, yra ta, kad būsima
auka - policininkas. O žudant policininką kova visada būna
nuožmesnė, taigi reikia palikti kuo mažiau pėdsakų. Pagal pis­
toleto kulką galima atsekti vietas, ginklą, asmenis. Glotnaus
švaraus peilio pjūvis yra anonimiškas. Dūris ne toks: gali iš­
duoti geležtės ilgį ir formą, todėl Andrejus jam patarė ne durti
policininkui į širdį, bet perrėžti miego arteriją. Sergejui nie­
kada nebuvo tekę perpjauti gerklės ar persmeigti širdies, jis tik
yra įpjovęs gruzinui į šlaunį viso labo už tai, kad tasai - gru­
zinas. Todėl Sergejui šovė mintis, kad reikėtų pasipraktikuoti.
Su kuo nors gyvu. Jo kaimynas pakistanietis laiko tris kates, ir
kiekvieną rytą išėjus į koridorių nosį riečia jų šlapimo smarvė.
Sergejus nuleido peilį, stovėjo panarinęs galvą. Pakėlė akis,
kad veidrodyje pamatytų savo atvaizdą. Jis atrodė gerai: pui­
kios fizinės formos, grėsmingas, pavojingas, pasirengęs. Tarsi
filmo plakate. Tatuiruotės rodys, kad jis nužudė policijos pa­
reigūną.
Jis stovės policininkui už nugaros. Žengs pirmyn. Kaire
ranka sučiups jį už plaukų, truktels atgal. Prispaus peilio galą
jam prie sprando. Paslinks kairiau. Perrėš odą, pusračiu ap­
suks geležtę apie kaklą. Štai.
Širdis išpumpuos kraujo kaskadą, po trijų širdies tvinksnių
čiurkšlės liausis. Policininko smegenys jau bus mirusios.
Sergejus sulankstys peilį, nueidamas įsikiš į kišenę. Grei­
tai, bet ne pernelyg. Jei netoliese bus žmonių, niekam nežiūrės
į akis. Eis ir bus laisvas.
Jis žengė atatupstas. Ištiesė nugarą, įkvėpė. Įsivaizdavo. Iš­
kvėpė. Žengė pirmyn. Ir tada peilio geležtė blyškiai ir gražiai
blykstelėjo. Tarsi vertingas papuošalas.

66
 6 skyrius

Beatė su Hariu išėjo į Hausmano gatvę, pasuko kairėn, kirto

kampą ties daugiabučiu ir perėjo sklypą, kur tebestovėjo sude­
gusio namo griuvenos su vis dar pajuodusiais langų dužgaliais
ir apsvilusiomis plytomis.
- Kas gyvena gretimame bute? - paklausė Haris.
- Niekas, - atsakė Beatė. - Tušti kambariai. Patalpos pri­
klausė Anarchistui, nedideliam leidiniui, kuris...
- Žinau. Buvo neblogas žurnalas. Dabar tie žmonės rašo
kultūros skiltis didelių laikraščių redakcijose. Ar patalpos
buvo atrakintos?
- Ten įsilaužė. Turbūt jau seniai nerakinamos.
Haris pažvelgė į Beatę. Šioji nuolankiai lingavo galvą, pri­
tardama tam, ko Hariui neprireikė ištarti: kas nors galėjo lin­
dėti Olego bute ir per ten nepastebėtas pasprukti.
Šiaudas.
Jie nusileido iki takelio, besidriekiančio palei upę. Haris
įvertino, jog vandens ruožas pakankamai siauras, kad tvirtų
rankų vyrukas galėtų nusviesti pistoletą į kitą krantą.
- Tol, kol neradote ginklo... - prabilo jis.
- Ieškinį pareiškusiai šaliai ginklas nereikalingas, Hari.
Jis linktelėjo. Parako dalelės ant rankos. Liudytojai, matę,
kaip Olegas rodo pistoletą. DNR ant lavono.
Atsirėmę į žalią geležinį suoliuką į juos dėbsojo du balta­
odžiai vaikigaliai, vilkintys pilkus megztinius su užtrauktukais
ir gobtuvais. Kažką susišnabždėjo ir nušliurino takeliu tolyn.
- Atrodo, kad siūlytojai vis dar užuodžia, kad tu - polici­
ninkas, Hari.
- Maniau, kad čia kvaišalus platina tik marokiečiai.
- Atsirado konkurentų. Kosovo albanai, somaliečiai, Rytų
Europa. Prieglobsčio prašytojai platina viską. Spydą, amfeta-
niiną, ekstazį, morfiną.
- Heroiną.
67
 - Abejoju. Osle sunku gauti heroino. Dabar vyrauja fioli-
nas, pardavinėjamas netoli Platos. Dar gali nukeliauti į Gete­
borgą arba Kopenhagą, kur jis neseniai pasirodė.
- Vis girdžiu apie tą fioliną. Kas tai?
- Naujas sintetinis narkotikas. Ne taip apsunkina kvėpa­
vimą kaip standartinis heroinas, ir nors gyvenimas suluošina­
mas, pasitaiko mažiau perdozavimo atvejų. Priėjo akimirksniu
priprantama: pavartoję visi nori gauti vėl. Bet jis toks brangus,
kad turintys mažiau šlamančiųjų negali sau to leisti.
- Tada perka ką nors kito?
- Dabar tikra aukso gysla virto morfinas.
- Vienas žingsnis pirmyn, du atgal.
Beatė papurtė galvą:
- Vyksta karas prieš heroiną. Ir jis jau laimėtas.
- Beįmanąs?
- Tai jau girdėjai?
- Hagenas minėjo, kad jis supakavo beveik visas heroiną
platinančias gaujas.
- Pakistaniečių grupuotes. Vietnamiečius. Kai suėmė stam­
bią organizuotą gaują iš šiaurinės Afrikos, laikraštyje Dagbla-
det buvo pavadintas generolu Romeliu. Tada sučiupo didelę
baikerių gaują Alnabru rajone. Visi susemti.
- Baikerių? Mano laikais baikeriai prekiavo spydu ir heroi­
no vengė kaip maro.
- „Los Lobos“. „Pragaro Angelų“ mėgdžiotojai. Manome,
kad tai buvo viena iš dviejų grupuočių, prekiavusių fiolinu.
Bet juos visus masiškai suėmė per reidą Alnabru. Tau reikėjo
pamatyti išsiviepusio Beįmano nuotrauką laikraščiuose. Vyk­
dant operaciją jis dalyvavo asmeniškai.
- Lets do some goodV*

* Padarom gerą darbą? (Angį.) Citatos dalis iš Erico Toledano ir Olivier Nakacheo
filmo „Neliečiamieji“.
68
 Buvusi bendradarbė nusijuokė. Tai buvo dar vienas daly­
kas, dėl ko Beatė jam patiko. Ji pakankamai domėjosi kinu, kad
juoktųsi jam cituojant pusėtino gerumo frazes iš pusėtino geru­
mo filmų. Haris pasiūlė cigaretę, ji atsisakė. Jis prisidegė savąją.
- Mhm. Kaip Beįmanąs, atėjęs į Kovos su narkotikais sky­
rių, sugebėjo padaryti tai, kas mano laikais atrodė neįmanoma?
- Žinau, kad jis tau nepatinka, bet jis yra geras vadovas.
KRIPOSe jį visi mėgo, bambėjo, kad policijos viršininkas per­
kelia jį į policijos biurą.
- Mhm, - Haris įkvėpė. Jautė, kaip sotinamas alkis krau­
jyje. Nikotinas. Daugiaskiemenis žodis su galūne -inas. - Tai
kas dar liko?
- Čia ir yra bėda, naikinant kenkėjus. Suardai mitybos
grandinę ir nežinai, ar gyvius išnaikinai, ar tik padarei vietos
kitiems. Blogesniems nei tie, kurių atsikratei...
- Ar yra tokių ženklų?
Beatė patraukė pečiais.
- Jau kuris laikas nebesulaukiame žinių iš gatvių. Slaptie­
ji nieko nebežino. Arba neprasižioja. Tik visi šnabždasi apie
vyrą iš Dubajaus. Jo niekas nėra matęs, nežino jo vardo, tarsi
būtų koks nematomas lėlių teatro aktorius. Matome, kad pre­
kiaujama fiolinu, bet šaltinio nerandame. Sučiupti platintojai
tikina, kad pirko iš kitų to paties lygio prekiautojų. Neįprasta,
kad kažkas taip nepriekaištingai dangstytų pėdsakus. Ir mums
aišku, kad egzistuoja paprastas ir itin profesionalus tinklas,
kuris savo rankose laiko įvežimą ir platinimą.
- Vyras iš Dubajaus. Mistiškas ir genialus. Argi nesame
girdėję tokių pasakų? O pasirodydavo, kad tai eilinis sukčius.
- Viskas šiek tiek kitaip, Hari. Metų pradžioje pasipylė
daug su narkotikais susijusių žmogžudysčių. Su tokiu žiauru­
mu dar nebuvome susidūrę. Ir niekas nepraveria burnos. Rasti
du vietnamiečiai, narkotikų platintojai, kabantys nuo sijos že­
myn galva bute, kuriame prekiavo. Prigėrę. Ant galvos kiekvie­
nam buvo užrištas plastikinis maišelis su vandeniu.
69
 - Tai ne arabiškas metodas, o rusiškas.
- Kaip sakai?
- Auka pakabinama žemyn galva, aplink galvą apmutu­
riuojamas plastikinis maišelis, ties kaklu praduriama skylė,
kad galėtų kvėpuoti. Tada aukai nuo padų pilamas vanduo. Jis
teka kūnu iki plastikinio maišelio ir pamažu jį pripildo. Meto­
das vadinasi Man on the Moon .
- Iš kur žinai?
Haris patraukė pečiais.
- Buvo toks labai turtingas kirgizų vadeiva Berajevas. De­
vintajame dešimtmetyje jam į rankas pateko originalus „Apol­
lo 11“ astronautų kostiumas. Du milijonai dolerių juodojoje
rinkoje. Tie, kurie mėgindavo apmauti Berajevą arba nesumo­
kėdavo skolų, būdavo sugrūdami į kostiumą. Pildami vandenį
parankiniai filmuodavo nelaimėlio fizionomiją. Paskui me­
džiagą išsiųsdavo tiems, kuriuos spaudžia terminai.
Akis įbedęs į dangų, Haris išpūtė dūmus.
Beatė pažvelgė į jį ir lėtai papurtė galvą.
- Ką tu išties veikei Honkonge, Hari?
- Klausei manęs, kai kalbėjome telefonu.
- O tu neatsakei.
- Taigi. Hagenas sakė, kad galėtų man duoti kitą bylą vie­
toje šios. Minėjo slaptojo agento žūtį.
- Taip, - patvirtino Beatė, o balse pasigirdo palengvėjimas,
kad kalba pakrypo ne apie Gusto bylą ar Olegą.
- Kas ten nutiko?
- Jaunas slaptasis agentas. Jį išplovė ten, kur Operos teat­
ro stogas leidžiasi į vandenį. Turistai, vaikai ir panašiai. Daug
triukšmo.
- Nušautas?
- Prigėręs.
- Iš kur žinot, kad buvo nužudytas?*

* Vyras Mėnulyje. (Angį.)

70
 - Jokių išorinių sužeidimų, atrodė, kad į jūrą bus pliump­
telėjęs per nelaimingą atsitikimą. Jis dažnai sukiodavosi prie
Operos. Bet Bjornas Holmas patikrino plaučių turinį. Aptiko
gėlo vandens. O juk vanduo Oslo fiorde sūrus. Matyt, kažkas
įmetė jį į jūrą, kad atrodytų, jog policininkas prigėrė tenai.
- Na, - tarstelėjo Haris, - kaip slaptasis Narkotikų skyriaus
pareigūnas, jis turbūt vaikštinėjo palei upę. Ten - gėlas van­
duo, ir jis įteka į jūrą ties Opera.
Beatė nusišypsojo.
- Kaip smagu, kad vėl esi čia. Bet Bjornas irgi apie tai pagal­
vojo, tad patikrino bakterijų florą ir mikroorganizmus. Plaučių
turinys pasirodė tyresnis už Akerio upės vandenį. Buvo pratekė­
jęs pro geriamojo vandens filtrus. Kertu lažybų, kad jis prigėrė
vonioje. Arba telkinyje prie vandens valymo įrenginių. Arba...
Haris nusviedė nuorūką priešais save.
- Plastikiniame maišelyje?
- Taip.
- Vyras iš Dubajaus. Ką apie jį žinote?
- Tai, ką jau pasakiau, Hari.
- Tu man nieko nepasakei.
- Taigi.
Jie sustojo prie Inkaro tilto. Haris žvilgtelėjo į laikrodį.
- Kažkur skubi? - pasidomėjo Beatė.
- Niekur, - prisipažino Haris. - Užmečiau akį, kad išdrįs­
tum pasakyti, jog turi eiti, ir pasirūpinau, kad nesijaustum
kalta, jog mane palieki.
Beatė šyptelėjo. Ji visai graži, kai šypsosi, pagalvojo Haris.
Keista, kad nesusirado naujo draugo. O gal susirado? Beatė
buvo įtraukta į jo aštuonių numerių adresų knygą, o jis to net
nesuvokė.
B- Beatė.
H reiškė Halvorseną, buvusį Hario bendradarbį, Beatės
vaiko tėvą. Nužudytą, vykdant užduotį. Jis vis dar neištrintas
iš adresų knygos.
71
 - Ar susisiekei su Rakele? - paklausė Beatė.
R. Haris susimąstė, ar pasirodęs vardas sukeltų asociacijų
su žodžiu „prarasta“. Jis papurtė galvą. Beatė lūkuriavo. Bet jis
neturėjo ką pridurti.
Jie prabilo tuo pačiu metu:
- Tau turbūt...
- Tiesą sakant, man reikia...
Ji nusišypsojo.
- ...eiti.
- Žinoma.
Jis stebėjo, kaip moteris tolsta.
Tada prisėdo ant vieno suoliuko ir įsistebeilijo į upę ir ra­
miame užutekyje plaukiojančias antis.
Vėl pasirodė vaikigaliai su gobtuvais. Priėjo prie jo.
- Ar tu five-o7.
Amerikiečių šnekamoji kalba, iš originaliais vadinamų te­
levizijos serialų pasiskolintas policininko apibūdinimas. Jie
užuodė Beatę, o ne jį.
Haris papurtė galvą.
- Ir tu ieškai?..
- Ramybės, - atsakė Haris. - Tylos ir ramybės.
Iš vidinės kišenės jis išsitraukė firmos „Prada“ akinius.
Juos gavo iš vieno vėluojančio susimokėti parduotuvės savi­
ninko Kantono kelyje. Visgi verslininkas pajuto, kad su juo
elgiamasi gražiai. Modelis buvo moteriškas, bet Haris nesuko
dėl to galvos, akiniai jam patiko.
- Tarp kitko, - šūktelėjo jis vaikigaliams pavymui, - ar tu­
rite fiolino?
Vienas į tai tik prunkštelėjo.
- Miesto centre, - atsakė kitas ir mostelėjo per petį.
- Kur?
- Ieškok van Persio arba Fabrego.
Jų juokas nutilo prie džiazo klubo „Bla“. Haris atsilošė ir
ėmė stebėti, kaip veiksmingai atsispiria per vandenį slystan­
čios antys - tarsi čiuožėjai juodu ledu.
72
 Olegas nepravėrė burnos. Kaip ir visi kaltieji. Tai prasikal-
tusiojo privilegija ir vienintelė gera strategija. Tai kur toliau?
Kaip tirti kažką, kas jau išspręsta, atsakyti į klausimus, į ku­
riuos jau atsirado reikalingi atsakymai? Ką jis tikisi pasiekti?
Įveikti tiesą ją neigdamas? Juk jis, žmogžudysčių tyrėjas, ne
kartą matė artimuosius beviltiškai kartojant tą pačią giesmelę:
„Mano sūnus? Niekada gyvenime!“ Jis žinojo, kodėl nori tirti
toliau. Nes tik tiek tesugeba. Gali prisidėti tik taip. Elgiasi kaip
motina, užsispyrusi pati ruošti gedulingus pietus per sūnaus
laidotuves. Kaip muzikantas, į draugo pakasynas atsinešęs
nuosavą instrumentą. Poreikis ką nors daryti, kad atsikraty­
tum sunkių minčių ar pasiguostum.
Viena antis priplaukė arčiau. Turbūt tikisi trupinėlio duo­
nos. O gal ne tikisi, bet nujaučia tokią galimybę. Paukštis su­
naudojo energiją dėl galimo atlygio. Viltis. Juodas ledas.
Staiga Haris pašoko. Iš kišenės išsitraukė raktus. Prisimi­
nė, kodėl anuomet pirko pakabinamąją spyną. Išrinko ją ne
sau. O čiuožėjui. Olegui.7

7 skyrius

Pareigūnas Trulsas Berntsenas šnektelėjo su Oslo oro uosto

policijos padalinio viršininku. Taip, jis žinąs, kad oro uostas
priklauso Romerikės policijai, ir neketinąs perimti sulaikyto­
jo. Bet jis jau kurį laiką slapta sekęs Tordą Šulcą, o dabar jo
šaltiniai pranešę, kad šis sulaikytas su narkotikais. Jis paro­
dė savo tapatybės kortelę: trečiojo lygio policijos pareigūnas,
Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyrius, Oslo policijos
apygarda. Padalinio viršininkas patraukė pečiais, tada be žo­
džių nuvedė jį į vieną iš trijų kamerų sulaikytiesiems.
Prieš užsitrenkiant kameros durims Trulsas apsidairė įsi­
tikinti, ar koridorius ir kitos kameros tušti. Tada atsisėdo ant
73
unitazo dangčio ir nužvelgė medinį gultą ir priekin palinkusį
vyrą, užsidengusį rankomis veidą.
- Tordas Šulcas?
Vyras pakėlė galvą. Sėdėjo nusivilkęs švarką, ir jei ne uni­
forminiai marškiniai, Berntsenui niekuomet nebūtų šovę gal­
von, kad mato lėktuvo kapitoną. Šis neturėtų taip atrodyti:
persigandęs, išblyškęs, nuo patirto sukrėtimo išsiplėtusiomis
ir patamsėjusiomis lėliukėmis. Antra vertus, taip atrodo visi,
įkliuvę pirmą kartą. Berntsenas šiek tiek užtruko, kol išsi­
aiškino, kad Tordas Šulcas laikomas Oslo oro uoste. Bet visa
kita buvo paprasta. Anot STRASAK, oficialaus nusikaltimų
registro, Šulcas neturėjo kriminalinių įrašų, niekada nebuvo
susidūręs su policija ir, remiantis neoficialiu slaptųjų agentų
registru, nėra susijęs su narkotikais.
- Kas tu toks?
- Mane atsiuntė tie, kuriems dirbi, Šulcai, ir galvoje turiu
ne skrydžių bendrovę. Į kitką gali nusispjauti. Sutarta?
Šulcas mostelėjo į tapatybės kortelę, kabančią Berntsenui
ant kaklo.
- Tu policininkas. Bandai mane apmauti.
- Būtų gerai, jei tai būtų tiesa. Tai įvardytume kaip proce­
dūrų pažeidimą, ir tavo gynėjas gautų galimybę tave išteisinti.
Bet mes apsieisim be advokato, gerai?
Lakūnas tebespoksojo išsiplėtusiomis lėliukėmis, suge­
riančiomis visą šviesą, mažiausią vilties blykstelėjimą. Trulsas
Berntsenas atsiduso. Tikėjosi, kad tai, ką pasakys, lakūnas iš­
girs.
- Ar žinai, kas yra degintojas? - paklausė Berntsenas ir
nelaukdamas atsakymo varė toliau: - Tas, kuris policijai suga­
dina tyrimą. Pasirūpina, kad įrodymai būtų sunaikinti ar pra­
dingtų, kad nagrinėjant bylą įvyktų nesusipratimas, dėl kurio
ji niekada nepasiektų teismo. Arba kad per tyrimą būtų pa­
darytos kitos kasdieniškos klaidos, dėl kurių sulaikytąjį tektų
paleisti. Supranti?
74
 Šulcas dusyk suklapsėjo akimis. Lėtai linktelėjo.
- Puiku, - kalbėjo Berntsenas. - Padėtis tokia, kad esam
du krintantys vyrai, o parašiutą turim tik vieną. Aš ką tik iššo­
kau iš lėktuvo, kad tave išgelbėčiau, bet neskubėk man dėkoti,
nes dabar privalai manimi visiškai pasikliauti. Kitaip abu tėk-
šimės j žemę. Gapisce?*
Vėl mirksėjimas. Akivaizdu, kad ne.
- Buvo toks vokiečių policininkas, degintojas. Jis dirbo
Kosovo albanų gaujai, įvežančiai heroiną Balkanų keliu. Prekę
jie gabendavo sunkvežimiais: iš opijaus laukų Afganistane iki
Turkijos, tada per buvusią Jugoslaviją iki Amsterdamo, o iš ten
albanai veždavo tolyn į Skandinaviją. Reikėjo kirsti daug sie­
nų, sumokėti daugeliui žmonių. Taip pat ir tam degintojui. Ir
vieną kartą kažkoks jaunas albanas įkliuvo su benzino kanis­
tru, prikimštu žalių aguonų. Galvutės net nebuvo suvyniotos,
tik pamerktos tiesiai į benziną. Vaikiną pasodino į areštinę, ir
tą pačią dieną jis susisiekė su degintoju. Šis nuėjo pas Kosovo
albaną, prisistatė ir patikino, kad sulaikytajam reikia tiesiog
atsipalaiduoti. Jis viskuo pasirūpinsiąs. Degintojas pažadėjo,
kad ateisiąs kitą dieną ir pranešiąs, kaip pasiaiškinti policijai.
Kol kas tereikia prikąsti liežuvį. Bet sulaikytasis buvo naujo­
kas, niekada nesėdėjęs. Prisiklausęs per daug istorijų apie tai,
kas nutinka, kai duše pasilenki pakelti muilo. Šiaip ar taip, per
pirmą apklausą ėmė čirkšti kaip kiaušinis mikrobangų krosne­
lėje ir išklojo apie susitarimą su degintoju. Vylėsi, kad teisėjas
į tai atsižvelgs. Taigi. Kad surinktų įrodymų prieš degintoją,
policininkai įtaisė kameroje mikrofoną. Bet parsidavėlis poli­
cininkas, degintojas, nepasirodė kaip žadėjęs. Jį surado tik po
pusmečio. Išmėtytą gabaliukais tulpių lauke. Pats esu miesto
vaikas, bet girdėjau, kad tokie elementai - puiki trąša.
Berntsenas nutilo, pažvelgė į lakūną ir laukė įprasto klau­
simo.

* Supranti? (Ital.) Dažnai vartojama imituojant italų mafiją, grasinant.

75
 Sulaikytasis tiesiau atsisėdo ant gulto, šiek tiek raustelėjo,
kostelėjo.
- Kodėl... ee, degintoją? Juk išdavikas ne jis.
- Nes teisybės nėra, Šulcai. Yra tik būtini praktinių prob­
lemų sprendimai. Įrodymus naikinantis degintojas pats tapo
įrodymu. Jei policija būtų viską apie jį išsiaiškinusi ir jį sučiu­
pusi, tyrėjai būtų galėję prisikasti iki Kosovo albanų. Kadangi
degintojas nebuvo vienas iš Kosovo albanų brolių, o tik ko-
rumpuotas faras, pasirodė logiška pasiųsti jį anapilin. Be to,
jie žinojo, kad to policininko nužudymui pirmenybės neteiks.
O kam? Degintojas jau susilaukė bausmės, ir policijai nevertė­
jo pradėti tyrimo, kuriuo laimėtų tik tiek, kad viešumon iškil­
tų žinios apie dar vieną nesąžiningą pareigūną. Sutinki?
Šulcas neatsakė.
Berntsenas pasilenkė į priekį. Balsas pritilo ir įsitempė:
- Nenoriu būti rastas tulpių lauke, Šulcai. Vienintelis būdas
mums išsisukti - pasitikėti vienam kitu. Parašiutas. Supranti?
Lakūnas kostelėjo.
- O kaip su tuo Kosovo albanu? Ar jam sušvelnino bausmę?
- Kaip čia pasakius... Prieš teismą buvo rastas savo kame­
roje, kabantis ant sienos. Kažkas suvarė jam į galvą drabužių
pakabą.
Šulco veide vėl nebeliko spalvos.
- Kvėpuok, Šulcai, - paragino Trulsas Berntsenas. Šiame
darbe jam tai labiausiai patiko. Jausmas, kad nors kartą pats
valdo padėtį.
Šulcas atsilošė ant gulto ir atsirėmė galva į sieną.
- O jeigu iškart atsisakau pagalbos ir mes apsimetam, kad
niekada čia nesilankei?
- Prasta mintis. Mudviejų darbdaviui esi nereikalingas liu­
dytojas.
- Tai sakai, kad neturiu pasirinkimo?
Berntsenas nusišypsojo. Ir ištarė savo mėgstamiausią sa­
kinį:
- Šulcai, pasirinkimas yra prabanga, kurios jau seniai neturi.
76
„Valle Hovin“ stadionas. Nedidukė betono oazė žalių pievelių,
beržų, sodų, verandose pūpsančių gėlių lovelių dykumos ap­
supty. Žiemą plotas naudojamas kaip čiuožykla, vasarą - kaip
koncertų arena, dažniausiai tokiems dinozaurams kaip „Rol­
ling Stones“, Prince’as, Bruce’as Springsteenas. Rakelė net įkal­
bėjo jį nueiti ir drauge pasiklausyti „U2“ koncerto, nors Haris
visada pirmenybę teikė klubams ir nemėgo renginių stadio­
nuose. Vėliau Rakelė erzino jį, kad giliai širdyje Haris yra be
liudininkų klausomos muzikos fundamentalistas.
Bet dažniausiai „Valle Hovin“ stadionas dunksojo apleistas
kaip ir dabar, apšepęs, tarsi uždarytas fabrikas, gaminęs kažką,
ko niekam nebereikia. Gražiausias Hario prisiminimas iš čia -
čiuožiančio Olego vaizdas. Jis tiesiog sėdėdavo ir stebėdavo,
kaip berniukas treniruojasi. Kovoja. Patiria nesėkmę. Dar vie­
ną. Kol jam galiausiai pasiseka. Nieko didingo: asmeninių re­
zultatų pagerinimas, antra vieta klubo varžybose jo amžiaus
grupėje. Bet šių laimėjimų pakakdavo, kad paika Hario širdis
išsipūstų iki absurdiško dydžio, ir jam tekdavo užsidėti abe­
jingumo kaukę, idant padėtis netaptų nepatogi jiems abiem.
„Neblogai, Olegai.“
Haris apsidairė. Po tribūna nematyti nė gyvos dvasios. Kyš­
telėjo „Ving“ raktą į rūbinės durų spyną. Viduje viskas atrodė
kaip anksčiau, tik gal kiek labiau nušiurę. Jis pasuko į vyrų rū­
binę. Ant grindų mėtėsi šiukšlės. Akivaizdu, kad čia lankomasi
retai. Vieta, kurioje gali pabūti vienas. Haris žingsniavo tarp
rakinamų spintelių. Daugelis buvo praviros. Bet štai, jis rado
ko ieškojęs - „Abus“ pakabinamąją spyną.
Jis prikišo rakto galiuką prie rantytos angos. Nelenda. Vel­
nias!
Haris apsisuko. Žvilgsniu keliavo per gremėzdiškas geleži­
nes spinteles. Sustojo ir prie vienos sugrįžo. Ant jos irgi kabėjo
„Abus“ firmos spyna. Ir nutepliotas žalias apskritimas. O.
77
 Atrakinęs Olego spintelę Haris pirmiausia pamatė Olego
pačiūžas. Ilgos siauros geležtės palei kraštą buvo nusėtos rū­
džių. Durelių vidinėje pusėje, užkištos už ventiliacijos grote­
lių, kabėjo dvi nuotraukos. Du šeimyniški vaizdeliai. Viena­
me - penki veidai. Du vaikai ir, kaip jis numanė, tėvai atrodė
nematyti. Bet jis pažino trečią vaiką. Nes regėjo jį kitose nuo­
traukose. Iš nusikaltimo vietos.
Gražuoliukas. Gustas Hansenas.
Haris paklausė savęs, ar kalta gera išvaizda. Iškart apniko
jausmas, kad Gustui ne vieta toje nuotraukoje. Arba, jei tiks­
liau, ne vieta toje šeimoje.
Keista, bet to paties negalėjai pasakyti apie aukštą šviesia­
plaukį vyrą antroje nuotraukoje, sėdintį tamsiaplaukei mote­
riai ir jos sūnui už nugarų. Fotografuota vieną rudens dieną
prieš keletą metų. Jie vaikštinėjo ant Holmenkoleno kalno,
braidžiojo po oranžinius lapus, o Rakelė pastatė savo kišeni­
nį fotoaparatą ant akmens ir paspaudė automatinio laikmačio
delsos mygtuką.
Ar čia tikrai jis? Haris neprisiminė turėjęs tokius švelnius
veido bruožus kaip toje nuotraukoje. Rakelės akys spindėjo,
ir jam pasidingojo, kad girdi jos juoką. Jį pamilo, jis niekada
nepabosdavo, jį prisimindavo be jokių pastangų. Ji kvatodavo
ir su kitais, bet šalia Hario ir Olego juokas įgydavo ypatingą
gaidelę, skirtą tik jiedviem.
Haris naršė po likusius daiktus.
Rado baltą megztinį mėlynais pakraštėliais. Ne Olego sti­
lius: vaikinas dėvėjo trumpas striukes ir juodus marškinėlius
su „Slayer“ ir „Klipnot“ simbolika. Haris pauostė drabužį.
Švelnūs kvepalai, moteriški. Ant kepurių lentynėlės gulėjo
plastikinis maišelis. Haris jį praplėšė. Skubiai įkvėpė. Narko­
mano podėlis: du švirkštai, šaukštelis, guminis raištis, žiebtu­
vėlis ir gumulėlis vatos. Trūko tik narkotikų. Haris jau keti­
no padėti maišelį atgal, tačiau kai ką pastebėjo. Marškinėlius,
nugrūstus į tolimiausią spintelės kampą. Raudona ir balta. Jis
78
paėmė drabužį. Futbolininko marškinėliai su paraginimu ant
krūtinės: Fly Emirates. Arsenai\
Jis pakėlė akis į nuotrauką. Į Olegą. Net ir jis šypsosi. Tarsi
žinodamas, bent jau anuomet, kad čia sėdi trys žmonės, suta­
riantys dėl to, kad tai malonu, kad viskas gerai, kad tai tęsis ir
ateityje. Tai kodėl buvo iškrypta iš kelio? Kodėl sėdintysis prie
vairo nuslydo į šalikelę?
„Kai melavai tada, žadėdamas, kad visada būsi su mumis.“
Haris nulupo nuo durelių abi nuotraukas ir įsikišo į vidinę
kišenę.
Jam išėjus saulė jau buvo pasislėpusi už Ulerno keteros.

8 skyrius

Ar matai, kad kraujuoju, tėti? Iš manęs teka tavo prastas krau­

jas. Ir tavo kraujas, Olegai. Bažnyčios varpas turėtų gausti tau.
Prakeikiu tave ir tų dienų, kai tave sutikau. Tu atėjai į „Judas
Priest“koncertų arenoje „Oslo Spektrum“. Aš laukiau tolėliau ir
įsiliejau į vidun plūstančių minių.
- Oho, kieti marškinėliai, - pagyriau. - Kur parovei?
Tu keistai į mane dėbtelėjai.
- Amsterdame.
- Ar matei „Judas Priest“Amsterdame?
- O kas čia keisto?
Apie „Judas Priest“neraukiau nė velnio, bet bent jau susi­
žinojau, kad tai grupė, o ne koks nors tipelis ir kad vokalisto
vardas - lyg ir Robas.
- Kieta! „Priest“veža!
Tu akimirkų sustingai ir pažvelgei į mane. Susitelkęs tarsi
žvėris, užuodęs kvapų. Pavojų, aukų} imtynių partnerį. Arba,

4 Skriskite su kompanija „Emirates“. Arsenai. (Angį.)

79
 tavo atveju, sielos draugę. Nes tampaisi savo vienatvę kaip sun­
kų permirkusį apsiaustų, Olegai. Kai eini gunktelėjęs ir vilkda­
mas kojas. Tave išsirinkau būtent dėl vienatvės. Pažadėjau, kad
jei papasakosi man apie koncertų, nupirksiu tau kokakolos.
Tada dėstei apie „Judas Priestukoncertų, vykusį „Heineken“
muzikos rūmuose prieš dvejus metus. Apie du draugus, aštuo­
niolikos ir devyniolikos metų, kurie šovėsi, pasiklausę „Judas
Priest“ įrašų su užslėpta žinia: Do it** . Bėda ta, kad vienas iš
jų išgyveno. „Priest“grojo sunkųjį metalų, atliko kūrinius tech­
niškai ir greitai. Kai po dvidešimties minučių užsidegęs porinai
apie gotų subkultūrų ir mirtį, buvo pats laikas į pokalbį įtraukti
metų.
- Paklajokim aukštesnėse erdvėse, Olegai. Atšvęskime šį gi­
miningų sielų susitikimų. Kų manai?
- Kų turi omeny?
- Pažįstu kelis linksmus žmones, kurie parke šiek tiek pa­
rūko.
- Tikrai?
Nepatiklus.
- Nieko rimto, tik šiek tiek ledo.
- Į tokius reikalus nesiveltu, sorry.
- Šūdas, aš irgi ne. Tik patrauksime kiek iš pypkutės. Tu ir
aš. Tikras ledas, ne kokie sušikti milteliai. Visai kaip Robas.
Olegas sustingo per pusę kokakolos gurkšnio.
- Robas?
- Taip.
- Robas Halfordas?"
- Taip. Jo patikėtinis pirko iš to paties platintojo kaip ir aš
šiandien. Ar turi pinigų?
Pasakiau tai nerūpestingai, taip lengvai, kad į mane įbesta­
me jo žvilgsnyje nepasirodė nė šešėlio abejonės.

* Padaryk tai. (Angį.)

** Grupės „Judas Priest“ vokalistas.
80
 - Robas Halfordas rūko ledą?
Jis padavė penkis šimtus kronų, kurių užsiprašiau. Liepiau
palaukti, atsistojau ir nuėjau. Link Vaterlano tilto. Tada, dingęs
jam iš akių, pasukau dešinėn, perėjau gatvę ir nuskuodžiau tris
šimtus metrų iki Centrinės geležinkelio stoties. Pamaniau, kad
tai bus paskutinis kartas, kai regėjau nelaimingąjį Olegą Faukę.
Tik sėdėdamas tunelyje po peronais su pypkute tarp dantų
supratau, kad mūsų reikalai dar nebaigti. Toli gražu. Jis stovėjo
prie manęs netardamas nė žodžio. Atsuko nugarą į sieną ir šlep­
telėjo šalia. Ištiesė ranką. Padaviau jam pypkutę. Jis įtraukė.
Užsikosėjo. Ir ištiesė kitą ranką.
- Grąžą.
Ir taip susikūrė Gusto ir Olego duetas. Kiekvieną dieną,
kai baigdavosi jo sezoninis darbas parduotuvės „Clas Ohlson“
sandėlyje, traukdavome link prekybos centro „Oslo City“mies­
to centre, lankydavomės parkuose, maudydavomės purviname
Viduramžių parko ežerėlyje ir stebėdavome, kaip aplink Operos
teatrą dygsta nauja miesto dalis.
Pasakojom vienas kitam viską, ką norime nuveikti ir kuo
tapti, apie vietas, kurias norime aplankyti. Rūkėm ir uostėm
viską, ką tik nusipirkdavom už jo vasaros uždarbį.
Papasakojau jam apie globėją, kaip jis mane išspyrė, ka­
dangi mane ėmė kabinti jo žmonelė. O tu, Olegai, papasako­
jai man apie vyrą, su kuriuo draugavo tavo mama, farą vardu
Haris, kuris, sakei, yra jėga. Toks, kuriuo gali pasitikėti. Bet
kažkas pašliję. Pirmiausia - tarp jo ir tavo mamos. Ir tada jūs
buvot įpainioti į jo tiriamą žmogžudystės bylą. Opaskui judu
su mama išlėkėt į Amsterdamą. Aš pasakiau, kad tas vyrukas
turbūt tikrai yra jėga, bet tai labai jau nuvalkiotas pasakymas.
O tu pasakei, kad „sušiktas“yra dar labiau nuvalkiotas ir rei­
kėtų sakyti „prakeiktas“. Net ir tai buvo taip vaikiška. Ir išvis,
kodėl aš šneku tokia žemiausių sluoksnių prastakalbe? Aš juk
net ne iš rytų Oslo. Pasakiau, kad paprastai perlenkiu lazdą,
nes tai padeda pabrėžti esmę, ir kad žodis „sušiktas“yra toks
81
netinkamas, kad net tampa tinkamas. Tada Olegas pažvelgė į
mane ir pasakė, kad tai aš toks netinkamas, kad net tampu tin­
kamas. Švietė saulė, ir aš pagalvojau, fcad tai gražiausia, kas
nors yra apie mane pasakęs.
Juoko dėlei paelgetaudavom Karolio Jono gatvėje. Rotušės
aikštėje aš nušvilpiau riedlentę ir po pusės valandos išmainėm
ją į spydą Geležinkelio aikštėje. Kateriu nusigavome iki Pagrin­
dinės salos, maudėmės ir maukėme alų. Kažkokios panos pa­
kvietė pasilinksminti jų tėvų jachtoje, o tu nušokai nuo stiebo
ir panėrei - tiesiog tamy kad dingtum nuo denio. Tramvajumi
nusigavome iki Ekebergo pažiūrėti, kaip leidžiasi saulė, vyko
Norvegijos futbolo taurės finalas, ir vienas liūdnas treneris iš
Triondelago pažvelgė į mane, o aš pasakiau, kad už tūkstantį
kronų jam pačiulpsiu. Jis padavė pinigus, aš palaukiau, kol jo
kelnės nusileido iki kulkšnių, o tada dėjau į kojas. Paskui tu
papasakojai, kad jis atrodė visai sutrikęs, atsisuko į tave, tars/
prašydamas, /cadperimtum darbą. Dievulėli, fc/e/cprisižvengėm!
Tai vasarai nebuvo pabaigos. Bet paskui ji vis dėlto baigėsi.
Už tavo paskutinę algą nusipirkom marihuanos cigaretę ir su­
traukėme jąyspoksodami į balkšvą tuščią naktinį dangų. Sakei,
kad vėl eisi į mokyklą, prisirinksi gerų pažymių ir studijuosi
teisę kaip ir tavo mama. Ir tada eisi į sušiktą Policijos mokyklą!
Juokėmės taipy kad tryško ašaros.
Prasidėjus mokslo metams tave matydavau vis rečiau. Pas­
kui - dar rečiau. Tu gyvenai ant Holmenkoleno kalno su mama,
o aš nakvodavau ant čiužinio vienos grupės repeticijų patalpose,
jie leido ten apsistoti, jei prižiūrėsiu instrumentus ir išsineš­
dinsiu, kai jie repetuos. Todėl tavęs išsižadėjau, pamaniau, kad
saugiai gyveni savo tvarkingą gyvenimą. Ir maždaug tada pra­
dėjau prastūminėti.
Iš tikrųjų viskas nutiko atsitiktinai. Iš panelės, pas kurią
nakvojau, nušvilpiau pinigų. Tada nuėjau iki geležinkelio sto­
ties ir paklausiau, ar Tutu dar turi ledo. Tutu šiek tiek mikčiojo
ir buvo Odino, „Los Lobos“gaujos vadeivos iš Alnabru, vergas.
82
Jis buvo taip pakrikštytas, kai Odinui reikėjo išplauti visą la­
gaminą už narkotikus gautų pinigų. Todėl jis pasiuntė Tutu į
tarptautinį lažybų punktą Italijoje, kad pastatytų pinigų už
futbolo komandą, dėl kurios laimėjimo, kaip sužinojo Tutu, iš
anksto susitarta, vietinė komanda laimės rezultatu 2:0. Odinas
pamokė Tutu, fca/p sakyti „tu nil“*, bet Tutu labai jaudinosi ir
stovėdamas prie langelio tiek mikčiojo, kad lažybų organizato­
rius išgirdo „tu tu“ir užrašė tai ant kupono. Dešimt minučių
prieš rungtynių pabaigą rezultatas buvo 2:0, ir visi buvo ramūs.
Tik ne Tutu, kuris ant savo kupono pastebėjo two-two. 2:2.
Žinojo, kad Odinas peršaus jam kelio sąnarį. Odinui patinka
šaudyti į kelio sąnarius. Bet štai, lemiamas momentas numeris
du. Ant vietinės komandos suoliuko sėdėjo neseniai papirktas
lenkų teneris, kuris itališkai kalbėjo taip pat prastai kaip Tutu
angliškaiy tad nesuprato, kad rungtynės parduotos. Todėl, va­
dybininkui jį čia atsiuntuSy jis padarė taiy už ką, manė, jam
sumokėjo - pasirūpino įvarčiais. Du kartus. Tutu buvo išgelbė­
tas. Dar tą patį vakarą, kai lėktuvas nusileido Osle, jis nuvyko
tiesiai pas Odiną. Papasakoti apie netikėtą sėkmę, tą velniškai
didelę jam nusišypsojusią laimę. Tutu pradėjo nuo blogų žinių:
kad susipainiojo ir pastatė pinigus ne už tą rezultatą. Baikeris
taip nekantravo ir tiek daug mikčiojot kad Odinas neteko kan­
trybės, išsitraukė iš stalčiaus pistoletą ir - lemiamas momentas
numeris trys - peršovė Tutu kelį, jam taip ir nespėjus išpyškinti
naujienų apie lenką.
Taigi tą dieną Oslo geležinkelio stotyje Tutu man pasakė,
kad ledo ne-ne-nebegauna, kad man teks pasitenkinti mi-mi-
milteliais. Ir ledas, ir milteliai yra metamfetaminas, tik milte­
liai pigesni. Bet aš negaliu jų pakęsti. Ledas - tai balti malonūs
kristalai, išplečiantys smegenis, o gelsvi dvokiantys milteliai,
platinami Osle, būna sumaišyti su kepimo milteliais, cukraus
pudra, aspirinu, vitaminu B12 ir dar velniai žino kuo. Dar būna

* Two nil - du nulis. (Angį.)

83
žinovams skirtas variantas su susmulkintomis tabletėmis nuo
skausmo, jų skonis kaip spydo. Bet visgi nusipirkau jo prekę su
šiokia tokia nuolaidūy dar sukrapščiau ir spydo tabletėms. Ir
kadangiy palyginti su metamfetaminuy amfetaminas yra tikrai
nekenksmingas, tik kiek lėčiau veikia, uosčiau spydą, į metam-
fetaminą primaišiau dar daugiu kepimo miltelių ir pardaviau
Platoje, neblogai pasipelnydamas.
Kitų dienų nuėjau pas Tutuy nusipirkau to patiesf tik šiek
tiek daugiau. Truputį pauosčiau, primaišiau ir pardaviau tai,
kas liko. Kitų dienų vėl viskų pakartojau. Pasakiau, kad paim­
čiau daugiau, jei duotų skolon. Jis tik nusijuokė. Kai pasiro­
džiau ketvirtų dienų iš eilėsy Tutu pasakėy kad jo bosas siūlo
šį reikalų su-su-suderinti. Jie pastebėjo mane pardavinėjanty ir
jiems patiko tai, kų pamatė. Jei per dienų parduočiau dvi pakuo-
teSy penki tūkstančiai grynaisiais įkristų tiesiai man į kišenę. Ir
taip patapau vienu iš Odino ir „Los Lobos“perpardavinėtojų.
Priešpiet iš Tutu gaudavau dozes, o dienos laimikį, kartais ir
likučius, pristatydavau netrukus}penktų valandų. Pasiimdavau
vėl. Likučių likdavo vis rečiau.
Kokias tris savaites viskas ėjosi puikiai. Trečiadienis, Vi-
petangeno kyšulys. Pardaviau dvi pakuoteSy kišenėse nebetilpo
pinigaiy o nosyje - spydast ir staiga nebeįžvelgiau jokios priežas­
ties susitikti su Tutu Centrinėje geležinkelio stotyje. Parašiau
žinutę, kad išvažiuoju atostogų, ir nusigavau iki Danijon pluk­
dančio kelto. Toks protelio aptemimas neturėtų stebinti, nes taip
ilgai ir kiek per dažnai vartojau metų.
Grįžęs išgirdau, kad manęs dairosi Odinas. Kaip reikiant
persigandauy juolab kad žinojau, kaip Tutu gavo savo pravardę.
Taigi laikiausi atokiai, tūnojau Griunerliokoje. Ir laukiau su­
sidorojimo dienos. Bet Odinas turėjo kitokios veiklos nei sukti
galvų dėl jam kelis tūkstančius skolingo perpardavinėtojo. Mies­
te pasirodė konkurentai. iyVyras iš Dubajausa. Ne meto rinkoje,
o heroinoy kuris „Los Lobos“ buvo svarbiau už viskų. Vieni kal-
84
bėjOy kad tai bus baltarusiai, kiti - kad lietuviaiy dar kiti - kad
Norvegijos pakistaniečiai.
Visi žinojo tik tai, kad operacijos vykdomos profesionaliai,
kad tie tipai bebaimiai, kad geriau žinoti mažiau negu daugiau.
Atėjo sušiktas ruduo.
Buvau seniai išleidęs visus pinigus, nebeturėjau darbo, teko
sumažinti išlaidas. Bispės gatvėje radau grupės instrumentų
pirkėją, jis atėjo ir viską apžiūrėjo, buvo įsitikinęs, kad instru­
mentai mano. Aš juk ten gyvenau! Teliko sutarti dėl laiko, kada
jis viską išsiveš. Tada - tarsi angelas sargas - pasirodė Irena.
Strazdanota, miela Irena. Spalio rytą su keliais tipeliais sėdėjau
Sofienbergo parke, ir staiga prieš akis išdygo ji - beveik ašaro­
janti iš džiaugsmo. Paklausiau, ar turi pinigų, o ji pamojavo
„Visau banko kortele. Jos tėvo, Rolfo. Nuskubėjom prie pirmo
pasitaikiusio bankomato ir ištuštinom jo sąskaitą. Iš pradžių
Irena dvejojo, bet kai pasakiau, kad nuo to priklauso mano
gyvybė, nebesispyriojo. Trisdešimt vienas tūkstantis. Nuėjom į
restoranėlį „Olympen\ valgėm ir gėrėm, tada nusipirkome kelis
gramus amfos ir pasukome link Bispelokos sankryžos - namo.
Ji papasakojo, kad susibarė su mama. Nakvojo pas mane. Kitą
dieną nusivedžiau ją į geležinkelio stotį. Tutu sėdėjo ant moto­
ciklo, pasipuošęs odine striuke su vilko galvos piešiniu ant nu­
garos. Tutu - smaili barzdelė, skarelė ant galvos, iš po apykaklės
matosi tatuiruotės, o vis tiek atrodo kaip sumautas pienburnis.
Jau norėjo nusiropšti ir šokti manęs gaudyti, bet suprato, kad
einu pas jį. Atidaviau jam dvidešimt tūkstančių, kuriuos buvau
skolingas, ir penkis procentus palūkanų. Padėkojau už pasko­
lą atostogoms. Pasakiau tikįs, kad atversim naują puslapį. Tutu
skambino Odinui ir akimis rijo Ireną. Žinojau, kas jam maga. Jis
nesiliaudamas stebeilijosi į Ireną. Vargšė gražuolė blyški Irena.
- Odinas sako, kad nori dar pe-pe-penkių tūkstančių, - pa­
reiškė Tutu. - Jei ne, man liepta tave su-su-su... - jis įkvėpė oro.
- Sumušti, - pagelbėjau aš.
- Čia ir dabar, - patvirtino Tutu.
85
 - Gerai, šiandien parduosiu dvi pakuotes.
- Už jas pirma turi su-su-sumokėti.
- Nagi, parduosiu prekę per dvi valandas.
Tutu pažiūrėjo į mane. Galva mostelėjo į Ireną, kuri stovėjo
prie laiptų Geležinkelio aikštėje ir laukė.
- O k-k-kaip su ja?
- Ji man padės.
- Merginos geros pa-pa-pardavėjos. Jinai vartoja?
- Dar ne, - atsakiau.
- Va-va-vagišius, - išlemeno Tutu ir išsišiepė bedantę burna.
Suskaičiavau pinigus. Paskutiniai. Visada paskutiniai. Iš
manęs kliokiantis kraujas.
Po savaitės prie kavinės „Elm Street Rock Cafė“prieš mus
stabtelėjo vaikinukas.
- Susipažink su Olegu, - sukrutau ir nušokau nuo akmeni­
nės tvoros. - Čia mano sesė, Olegai.
Tada jį apkabinau. Jaučiau, kad laiko pakėlęs galvą ir žiūri
man per petį. Tiesiai į Ireną. Ir per džinsinę striukę pajutau,
kaip jam ima daužytis širdis.

Pareigūnas Berntsenas sėdėjo susikėlęs kojas ant stalo, prie

ausies prispaudęs telefono ragelį. Jis paskambino į Lilestrio-
mo policijos skyrių, susiekė su Romerikės policija ir prisistatė
Tomu Lunderiu, laborantu iš KRIPOSb. Pareigūnas, su kuriuo
kalbėjosi, patvirtino, kad iš Gardermoeno gavo maišelį su, kaip
įtariama, heroinu. Tvarka tokia, kad visi konfiskuoti narkotikai
turi būti siunčiami tirti į KRIPOSo laboratoriją Briuno alėjoje.
Vieną kartą per savaitę KRIPOSo automobilis apvažiuoja visas
rytines šalies apygardas ir surenka medžiagas tirti. Kitos poli­
cijos apygardos siunčia medžiagas per savo kurjerius.

86
 - Gerai, - tarė Berntsenas, čiupinėdamas padirbtą tapa­
tybės kortelę su savo nuotrauka ir užrašu „Tomas Lunderis,
KRIPOS“. - Aš vis tiek vykstu į Lilestriomą, tad pats nuvešiu
maišelį į Briuno alėją. Tokį didelį kiekį mielai patikrinsime
nedelsdami. Puiku, tad iki pasimatymo rytoj ryte.
Jis padėjo ragelį ir pažvelgė pro langą. Į aplink Bjorviką
dygstantį naują rajoną, kylantį lig dangaus. Galvojo apie kiek­
vieną smulkmeną: atsuktuvų dydį, veržles, cemento skiedinio
kokybę, langų rėmų sandarumą, viską, kas turi sutapti, norint,
kad visuma derėtų. Ir pajuto didžiulį pasitenkinimą. Šiame
mieste viskas dera.

9 skyrius

Ilgos plonos moteriškos pušų kojos slėpėsi po žalumos sijonu,

metančiu miglotą popietės šešėlį ant akmenukais barstyto ke­
liuko priešais namą. Haris stovėjo ties privažiavimu, stebėjo
tamsų namą ir šluostėsi prakaitą, išpylusį kopiant stačiomis
kalvomis nuo Holmeno užtvankos. Juodu beicu nutepta masy­
vi mediena bylojo apie saugumą, solidumą, apsaugą nuo tro­
lių ir gamtos. To nebuvo gana. Kaimyniniai namai - didžiulės
griozdiškos vilos, nuolat didinamos ir remontuojamos. Eistei-
nas, jo telefono adresų knygoje pažymėtas raide E, buvo sakęs,
kad rąstiniai namai liudija buržuazijos natūralumo, papras­
tumo ir sveikatos siekį. Tai, ką Haris regėjo, buvo nesveika
ir iškrypėliška - serijinio žudiko užpulta šeima. Vis dėlto ji
nutarė išsaugoti namą?
Haris priėjo prie durų ir paspaudė skambutį.
Viduje pasigirdo sunkūs žingsniai. Haris akimoju suvokė,
kad jam derėjo pirmiausia paskambinti.
Durys prasivėrė.

87
 Priešais jį pasirodė vyras šviesiais kirpčiukais - tokiais,
kurie jaunystėje buvo vešlūs ir darė jį išvaizdų, dėl to buvo
palikti ir vyresniame amžiuje, su viltimi, kad jau praretėjusi
puošmena vis tiek atliks savo darbą. Vyras vilkėjo švarką ir
išlygintus šviesiai mėlynus marškinius, kokiais, Haris kirstų
lažybų, rengėsi ir jaunystėje.
- Klausau? - prabilo vyras. Atviras, draugiškas veidas.
Akys, kuriose, rodos, niekada nešvytėjo niekas kitas, tik drau­
giškumas. Ant krūtinės kišenėlės - prisiūtas žolės riedulinin-
ko paveiksliukas.
Haris jautė, kaip džiūsta gerklė. Užmetė akį į lentelę prie
skambučio.
Rakelė Faukė.
Bet prieš jį stovėjo gražaus putnaus veido vyras ir įsitvėręs
laikėsi durų, tarsi šios priklausytų jam. Haris žinojo, kad gali
rinktis iš kelių iš anksto apgalvotų variantų. Ir pasirinko šį:
- Kas tu toks?
Vyras priešais nutaisė tokią veido išraišką, kokios Hariui
niekada nepavyko išgauti. Jis suraukė kaktą ir tuo pačiu metu
nusišypsojo. Pranašesnio žmogaus maloningas pasismagini­
mas, sukeltas menkesniojo įžūlumo.
- Kadangi aš stoviu viduje, o tu lauke, tai gal tau derėtų
prisistatyti? Ir pasakyti, ko reikia?
- Kaip nori, - atšovė Haris ir garsiai nusižiovavo. Be abejo,
kaltę galėtų suversti laiko juostų pasikeitimui. - Atėjau pasi­
kalbėti su ta, kurios vardas parašytas prie durų skambučio.
- O tu esi?..
- Jehovos liudytojas, - Haris pažvelgė į laikrodį.
Pašnekovas nesąmoningai dirstelėjo į šalį, ieškodamas dar
vieno liudytojo, nes paprastai jie vaikšto po du.
- Aš vardu Haris ir atvykau iš Honkongo. Kur ji?
Vyras kilstelėjo antakį.
- Tas Haris?
- Kadangi pastaruosius metus šis vardas - nemadingiau-
sias Norvegijoje, galima pasakyti ir taip.
 Vyras tyrinėjo Harį linksėdamas, šypsodamas puse lūpų,
tarsi smegenys dorotų apie priešais stovintį tipą gautą infor­
maciją. Bet nė neketino pasitraukti nuo tarpdurio ar atsakyti
į Hario klausimus.
- Taigi? - Haris perkėlė svorį ant kitos kojos.
- Pranešiu, kad buvai atėjęs.
Staiga Haris atkišo į priekį pėdą. Akimoju kilstelėjo ir suk­
telėjo padą, kad durys atsitrenktų į gumą, o ne į bato šonus.
Šito jį išmokė naujoji profesija. Vyras dėbtelėjo į Hario batą, o
tada - į Harį. Maloningą pasismaginimą kaip ranka nuėmė. Jis
norėjo ką nors pasakyti. Ką nors šiurkštaus, kad viskas stotų į
savo vietas. Bet buvęs policininkas žinojo, kad vyras apsigal­
vos. Kai išvys Hario veide tai, kas visus priverčia apsigalvoti.
- Gal verčiau... - pradėjo vyras. Sumirksėjo. Haris laukė.
Suglumimo. Delsimo. Atsitraukimo. Dar vienas mirktelėjimas.
Vyras kostelėjo. - Ji išėjusi.
Haris stovėjo ramiai, tarsi sustingęs. Leido spengti tylai.
Dvi sekundės. Trys sekundės.
- Aš... hmm... nežinau, kada ji grįš.
Hario veide nekrustelėjo nė raumenėlis, o pašnekovo veide
išraiškos keitė viena kitą, tarsi vyras ieškotų tokios, už kurios
galima pasislėpti. Galiausiai išsirinko tą, kuria ir pradėjo -
draugišką.
- Aš Hansas Kristijanas. Aš... aš atsiprašau, kad pasiro­
džiau kiek atsainus. Bet pastaruoju metu dažnai sulaukiu įvai­
riausių klausimų dėl bylos, o dabar Rakelei reikia šiek tiek ra­
mybės. Esu jos advokatas.
- Jos?
- Jų. Jos ir Olego. Užeisi?
Haris linktelėjo.
Ant stalo svetainėje stūksojo šūsnys popierių. Haris priėjo
arčiau. Bylos dokumentai. Ataskaitos. Sprendžiant iš šūsnių
aukščio, ieškota ilgai ir daug.
- Ar galiu paklausti, ko atėjai? - pasiteiravo Hansas Kris­
tijanas.
89
 Haris vartė lapus. DNR tyrimai. Liudytojų parodymai.
- Tai ar pasakysi?
-Ką?
- Ko atėjai.
- O tu ką čia veiki? Ar neturi biuro, kur galėtum pasiruošti
gynybai?
- Rakelė nori dalyvauti, juk ji irgi teisininkė. Paklausyk,
Hūle. Gerai žinau, kas esi, kad Rakelei ir Olegui buvai artimas,
bet...
- O kiek artimas jiems esi tu?
- Aš?
- Taip. Atrodo, kad ėmeisi globoti ir vieną, ir kitą.
Haris išgirdo keistą gaidelę savo balse ir suvokė, kad išsi­
davė; pamatė, kaip vyras pažvelgia į jį su nuostaba. Suprato,
kad neteko pranašumo.
- Mudu su Rakele - seni bičiuliai, - paaiškino Hansas
Kristijanas. - Užaugau netoliese, kartu studijavome teisę ir...
na... Kai su žmogumi praleidi geriausius savo metus, užsimez­
ga ryšys.
Haris linktelėjo. Žinojo, kad be reikalo neprikando liežu­
vio. Žinojo, jog viskas, kad ir ką vyriškis pasakytų, tik paaš­
trins skausmą.
- Mhm. Keista, kai su Rakele buvome kartu, apie šį ryšį ar
tave ji nė karto neužsiminė.
Hansas Kristijanas nespėjo atsakyti. Atsidarė durys. Ir pa­
sirodė ji.
Haris pajuto, kaip sugniaužia širdį ir ši apsiverčia kūliais.
Siluetas toks pats: lieknas, tiesus. Veidas toks pats: širdelės for­
mos, su tamsiai rudomis akimis, kiek platokas, lūpos išlenktos
patrauklios šypsenos. Plaukai beveik tokie patys: ilgi, tik vos
šviesesni. Tačiau žvilgsnis - kitoks. Primenantis medžiojamą
žvėrį - laukinį ir įsiaudrinusį. Bet išvydus Harį kažkas tarsi
sugrįžo. Jos esybės dalelė. Jų esybės.

90
 - Hari, - tarė ji. Ir, pasigirdus jos balsui, sugrįžo likę daly­
kai. Sugrįžo viskas.
Jis žengė du plačius žingsnius ir ją apkabino. Jos plaukų
kvapas. Jos pirštai jam ant nugaros. Ji atšlijo pirmoji. Jis žengė
atatupstas ir nužvelgė ją.
- Gerai atrodai, - pagyrė ji.
- Tu irgi.
- Melagis, - šyptelėjo ji. Jos akys prisipildė ašarų.
Jie ir toliau stovėjo. Haris leido jai tyrinėti jo trejais metais
senesnį veidą su nauju randu.
- Hari, - pakartojo ji, pakreipė galvą ir nusijuokė. Pirmoji
ašara sublizgo jai ant blakstienų ir kaptelėjo žemyn. Ant švel­
nios odos paliko žymę.
Kažkur kambaryje kostelėjo vyras su žolės riedulininko
paveiksliuku ant marškinių ir kažką sumurmėjo apie susitiki­
mą, į kurį jam reikia suspėti.
Tada jie liko vieni.

Kol Rakelė ruošė kavą, jis pastebėjo, kaip jos žvilgsnis už­
kliūva už metalinio piršto, bet nė vienas apie tai neužsimi­
nė. Tai buvo nebylus susitarimas: niekada nebeminėti Sniego
Senio. Haris sėdėjo virtuvėje prie stalo ir pasakojo apie savo
naująjį gyvenimą Honkonge. Pasakė tiek, kiek galėjo. Kiek
norėjo. Kad naujasis turtuolio Hermano Kluito skolų valdy­
mo konsultanto darbas susideda iš susitikimų su laiku pinigų
nesumokėjusiais skolininkais ir draugiškų priminimų apie tai.
Tiesiai šviesiai, visą konsultaciją sudaro patarimas sumokėti
kuo greičiau. Haris prasitarė, kad iš esmės jo svarbiausia ir
vienintelė kvalifikacija yra 193 centimetrų ūgis, platūs pečiai,
kraujagyslių išvagotos akys ir naujasis randas.

91
 - Draugiškai, profesionaliai. Kostiumas, kaklaraištis, tarp­
tautinės bendrovės Honkonge, Taivane, Šanchajuje, viešbučių
kambariai, aptarnavimas. Prašmatnūs biurų pastatai. Aukšto
lygio šveicariško stiliaus privatūs bankai su Kinijos dvasia.
Vakarietiški rankos paspaudimai ir mandagumo frazės. Azijai
būdingos šypsenos. Dažniausiai visi sumoka kitą dieną. Her­
manas Kluitas patenkintas. Mes suprantame vienas kitą.
Ji įpylė abiem kavos ir atsisėdo. Įkvėpė oro.
- Buvau gavusi darbo pasiūlymą iš Tarptautinio Teisingu­
mo Teismo Hagoje, biuras - Amsterdame. Maniau, jei išva­
žiuosime iš šito namo, iš miesto, nuo viso dėmesio, nuo...
Nuo manęs, pagalvojo Haris.
- ...prisiminimų, tada viskas bus gerai. Kurį laiką taip ir
atrodė. Bet paskui viskas pasikeitė. Pirmiausia - beprasmiški
agresyvūs išpuoliai. Vaikystėje Olegas niekada nepakeldavo bal­
so. Taip, būdavo irzlus, bet niekada... toks. Sakė, išsitempusi iš
Oslo sugrioviau jam gyvenimą. Tvirtino, kad argumentų pasitei­
sinti nesurasiu. O kai pradėdavau raudoti, ašaromis paplūsdavo
ir jis. Klausė, kodėl tave atstūmiau, juk tu mus išgelbėjai nuo...
nuo... - Haris linktelėjo, ir jai neprireikė ištarti vardo. - Jis pra­
dėjo vėliau grįžinėti namo. Sakė, kad leidžia laiką su draugais,
bet su jais man neteko susipažinti. Vieną dieną prisipažino, kad
sėdėjo kavos namuose Leideno aikštėje ir rūkė hašišą.
- „Buldoge“, turistų apsupty?
- Teisingai. Pamaniau, kad tai dalis pažinties su Amsterda­
mu. Bet kartu išsigandau. Jo tėvas... Na, tu žinai.
Haris linktelėjo. Olego rusų aukštuomenės šeima iš tėvo
pusės. Narkotikai, įniršis, depresija. Dostojevskio šalis.
- Jis dažnai sėdėdavo kambary vienui vienas ir klausyda­
vosi muzikos. Sunkių niūrių kūrinių. Taip, juk tu žinai tas
grupes...
Haris vėl linktelėjo.
- Bet klausėsi ir tavo įrašų. Frankas Zapa. Mailsas Deivi-
sas. „Supergrass“. Neilas Jungas. „Supersilent“.
92
 Pavadinimai pasipylė taip greitai ir natūraliai, kad Haris
įtarė, jog Rakelė irgi slapta klausydavosi įrašų.
- O vieną dieną siurbiau grindis jo kambary ir radau dvi
tabletes su šypsenėlėmis.
- Ekstazio?
Ji linktelėjo.
- Po dviejų mėnesių gavau darbą Generalinėje prokuratū­
roje ir grįžau.
- Į saugų nekaltą Oslą.
Ji patraukė pečiais.
- Jam reikėjo pakeisti aplinką. Reikėjo naujos pradžios. Ir
tai suveikė. Jis ne toks žmogus, kuris turėtų galybę draugų, bet
susitiko kelis senus bičiulius, gerai mokėsi, kol... - staiga jos
balsas užlūžo per pusę sakinio.
Haris laukė. Siurbtelėjo kavos. Suėmė save į rankas.
- Jis galėdavo nepasirodyti namie keletą dienų. Nežinojau,
ko griebtis. Jis darė viską, ką panorėjęs. Skambinau policijai,
psichologams, socialiniam skyriui. Jis nepilnametis, bet vis
tiek niekas negalėjo nieko imtis, kol nebuvo svaiginimosi ar
įstatymų pažeidimo įrodymų. Jaučiausi tokia bejėgė. Aš! Ta,
kuri manė, kad visada būna kalti gimdytojai, kuri girdėdama,
kad kažkieno vaikai pasuko klystkeliais, visada galėdavo pa­
siūlyti sprendimą. Nebūkite abejingi, neužgniaužkite jausmų.
Veikite!
Haris pažvelgė į jos ranką, padėtą šalia jo rankos ant stalo
su kava. Dailūs pirštai. Plonytės kraujagyslės ant odos, kuri
ankstyvą rudenį paprastai dar būna įdegusi. Bet jis įveikė troš­
kimą uždėti ant jos rankos savąją. Kažkas neleido. Olegas. Ji
atsiduso.
- Tada ėmiau važinėti į centrą ir jo ieškoti. Vakaras po va­
karo. Kol radau. Jis stovėjo Muitinės gatvėje ir džiaugėsi mane
matydamas. Sakė, kad yra laimingas. Kad turi darbą ir gyvena
bute su keliais draugais. Kad jam reikalinga laisvė, kad neturė­
čiau tiek klausinėti. Kad jis „keliauja“, kad tai laisvi jo metai,
93
per kuriuos apkeliaus pasaulį. Kaip ir kiti jauni žmonės iš Hol-
menkoleno. Kelionė aplink pasaulį Oslo centre.
- Ką jis vilkėjo?
- Ką turi galvoje?
- Nieko. Pasakok.
- Žadėjo greitai parsirasti namo. Ir baigti mokyklą. Tada
susitarėme, kad ateis ir sekmadienį su manimi papietaus.
- Atėjo?
- Taip. Jam išvažiavus susivokiau, kad spėjo įsmukti į mie­
gamąjį ir iškraustyti mano papuošalų skrynelę, - Rakelė įkvė­
pė. Lėtai ir su virpuliu. - Toje skrynelėje gulėjo žiedas, kurį
pirkai man Vestkantorgės turguje.
- Vestkantorgės?
- Nepameni?
Hario smegenys paknopstom pasileido į praeitį. Aptiko ke­
lis tamsius laukus, kai buvo praradęs sąmonę, kelis balkšvus,
iš kurių buvo išstūmęs prisiminimus, ir didelių plynių, tiesiog
išdegintų alkoholio. Bet rado ir plotelių su spalvomis ir raštais.
Antai vieną dieną jie vaikštinėjo po Vestkantorgės sendaikčių
turgų. Ar Olegas ėjo kartu? Taip, tikrai. Žinoma. Nuotrauka.
Automatinio laikmačio delsos mygtukas. Rudeniniai lapai. Ar
tai vyko kitą dieną? Jie palengva žingsniavo nuo vieno kiosko
prie kito. Seni žaislai, porcelianiniai indai, aprūdiję portsiga­
rai, vinilinės plokštelės su aplankais ir be jų, žiebtuvėliai. Ir
auksinis žiedas.
Ant prekystalio papuošalas atrodė toks vienišas. Tad Haris
jį nupirko ir užmovė Rakelei ant piršto. Pasak jo, kad suteik­
tų žiedui naujus namus. Ar kažką panašaus. Kažką lengvabū­
diško, ką, kaip Haris tikėjosi, moteris palaikys jo kuklumu ir
netiesioginiu meilės prisipažinimu. O gal tai ir buvo prisipa­
žinimas? Šiaip ar taip, jie abu nusijuokė. Dėl poelgio, dėl žie­
do, dėl to, kad abu žinojo, jog ir kitas žino. Ir todėl, kad tai
buvo puiku. Nes viską, ko jie norėjo ir ko nenorėjo, išreiškė tas
nuzulintas pigus žiedelis. Pažadas mylėti vienas kitą iš visos
94
širdies tol, kol gyvuos meilė, o kai jos nebeliks, pasitraukti. Ir
kai Rakelė galiausiai pasitraukė, tai, be abejo, nutiko dėl kitų
priežasčių. Svarbesnių. O dabar Haris sužinojo, kad moteris
buvo išsaugojusi jų menkavertį žiedą ir padėjusi į skrynelę ša­
lia brangenybių, paveldėtų iš austrės mamos.
- Eime pasivaikščioti, kol dar šviečia saulė? - pasiūlė Ra­
kelė.
- Gerai, - sutiko Haris ir taip pat nusišypsojo. - Taip ir
padarykim.

Jie kopė viršūnėn besirangančiu šlaito keliuku. Medžių lapai

rytinėje pusėje raudonavo taip, jog atrodė, kad liepsnoja. Sau­
lė žaidė fiordo paviršiuje tarsi ant išsilydžiusio metalo. Bet
Harį žavėjo žmonių kūrybos vaisiai ten, apačioje. Skruzdėly­
no principas. Namai, parkai, keliai, kranai, laivai uoste, besi-
žiebiančios šviesos. Automobiliai ir traukiniai, riedantys šen
ir ten. Mūsų veiksmų visuma. Ir klausimas, kurį sau užduoti
leidžia tik žmonės, turintys laiko užlipti viršun ir pažvelgti į
knibždančias skruzdėles: „Kodėl?“
- Sapnuoju taiką ir ramybę, - tarė Rakelė. - Vien tik tai.
O tu?
Haris patraukė pečiais.
- Kad siaurame koridoriuje mane užpila ir palaidoja snie­
go lavina.
- Vaje.
- Na, juk žinai apie mano klaustrofobiją.
- Dažnai sapnuojame tai, ko norime ir kartu bijome. Išnyk­
ti, būti palaidotam. Iš dalies tai suteikia saugumo jausmą, ar ne?
Haris susikišo rankas giliau į kišenes.
- Prieš trejus metus mane užvertė sniego lavina. Pasakyki­
me tiesiog taip.
95
 - Tai tau nepavyko pabėgti nuo vaiduoklių? Net nusigavus
iki Honkongo?
- Šiek tiek, - pripažino Haris. - Jų gretos praretėjo.
- O?
- Taip. Išties įmanoma palikti įvykius praeityje, Rakele.
Menas susidoroti su vaiduokliais - tai gebėjimas atidžiai žvelg­
ti į juos tol, kol supranti, kad jie yra būtent tokie. Vaiduokliai.
Negyvi ir bejėgiai.
- Taigi, - tarė Rakelė su intonacija, iš kurios Haris suprato,
kad ši tema jai nemaloni. - Ar tavo gyvenime yra moterų?
Klausimas nuskambėjo nerūpestingai. Taip lengvabūdiš­
kai, kad Haris net nenorėjo patikėti.
- Na.
- Pasakok.
Ji užsidėjo akinius nuo saulės. Buvo sunku įvertinti, ar
daug ji norėtų išgirsti. Haris nutarė, kad ji galėtų papasakoti
tą patį ir apie save. Jei jis norės išgirsti.
- Ji buvo iš Kinijos.
- Buvo? Ar ji mirė?
Rakelės lūpas išlenkė daili šypsena. Jam toptelėjo, kad ji
galėtų ištverti šiek tiek kaitros. Visgi jam norėjosi, kad buvusi
draugė būtų kiek jautresnė.
- Verslininkė iš Šanchajaus. Puoselėjanti guanxi\ turinti
pažinčių tinklą ir palaikanti naudingus ryšius. Popinanti savo
nusenusį piniguotį vyrą kiną. O kada jai tinka - ir mane.
- Kitaip sakant, tu naudojiesi jos globėjiška prigimtimi?
- Deja, negalėčiau to pasakyti.
- O?
- Ji kelia labai ypatingus reikalavimus kur ir kada. Ir kaip.
Jai patinka...
- Gana! - šūktelėjo Rakelė.*

* Šilti santykiai, paremti abipusiu pasitikėjimu, patarnavimu ir paslaugomis. Vers­

le guanxi traktuojama kaip strategiška vadyba ir valdymo įrankis.
96
 Haris kreivai šyptelėjo.
- Kaip žinai, man visada patiko moterys, žinančios, ko nori.
- Sakiau, kad gana.
- Supratau.
Toliau jie žingsniavo tylėdami. Galų gale Haris ištarė žo­
džius, tvyrančius ore aplink juos.
- O kaip su tuo Hansu Kristijanu?
- Hansas Kristijanas Simonsenas? Jis Olego advokatas.
- Žmogžudysčių bylose niekada neteko susidurti su jokiu
Hansu Kristijanu Simonsenu.
- Jis - kaimynas. Kartu studijavome teisę. Atvyko ir pasiū­
lė savo paslaugas.
- Mhm. Štai kaip.
Rakelė nusijuokė.
- Rodos, pamenu, kad kartą ar du jis pakvietė mane į pasi­
matymą. Ir norėjo, kad lankyčiau su juo svingo kursus.
- Neduok Dieve.
Ji nusijuokė dar garsiau. ODieve, kaip jis pasiilgo šito juoko.
Ji bakstelėjo Harį alkūne.
- Kaip žinai, visada jaučiau silpnybę vyrams, žinantiems,
ko nori.
- Na, - atsiliepė Haris. - Ir ką gi jie dėl tavęs padarė?
Rakelė neatsakė. To ir nereikėjo. Moteris susiraukė. Tarp
plačių tamsių antakių išryškėjo raukšlė, kurią Haris vos paste­
bėjęs lygindavo smiliumi. Ji patikslino:
- Kartais geriau turėti reikalų su teisininku, kuris tau at­
sidavęs, nei su patyrusiu advokatu, kuris iš anksto žino, kaip
viskas baigsis.
- Mhm. Turi galvoje tokį, kuris žino, kad byla pralaimėta?
- Manai, kad man reikėjo pasirinkti kokį seną vilką?
- Na, geriausieji paprastai būna labai atsidavę.
- Hari, tai nedidelė su narkotikais susijusi byla. Geriausieji
užsiėmę prestižinėmis bylomis.
- Tai ką gi Olegas papasakojo tam atsidavusiam teisininkui?
97
 Rakelė atsiduso.
- Kad jis nieko neprisimena. Ir apskritai nenori kalbėti.
- Ir tokia bus jūsų gynyba?
- Klausyk, Hansas Kristijanas - puikus advokatas. Žino,
koks reikalas. Patys geriausieji duoda jam patarimų. Jis pluša
dieną naktį, tikrai.
- Kitaip sakant, naudojiesi jo globėjiška prigimtimi.
Šįkart Rakelė nenusikvatojo.
- Esu motina. Tai paprasta. Esu pasiruošusi daryti, ką reikia.
Priėję mišką jie sustojo ir prisėdo ant eglių kelmų. Saulė
leidosi už medžių viršūnių kaip subliuškęs Gegužės septynio­
liktosios* balionas.
- Suprantu, kodėl atvykai, - prašneko Rakelė. - Bet ką
tiksliai esi suplanavęs?
- Išsiaiškinti, ar dėl Olego kaltės nekyla abejonių.
- Kadangi?..
Haris patraukė pečiais.
- Kadangi esu tyrėjas. Taip jau mes sukūrėme šį skruzdė­
lyną. Niekas negali būti nuteistas, kol mes tuo neįsitikiname.
- O tu neįsitikinęs?
- Ne.
- Ir esi čia tik dėl to?
Jais slinko eglių šešėliai. Lininį kostiumą vilkintis Haris
pašiurpo. Jo termostatas dar nebuvo nustatytas 59,9 laips­
niams šiaurės platumos.
- Keista, - paatviravo jis, - bet man sunku ką nors prisi­
minti apie tą laiką, kai buvome kartu. Liko tik nuotrupos. Kai
žiūriu į nuotrauką, visus prisiminimus nulemia ji. Tai, kokie
mes toje nuotraukoje. Nors ir žinau, kad tai netiesa.
Haris pažvelgė į moterį. Ji sėdėjo ranka parėmusi smakrą.
Saulė švietė į jos primerktas akis.

* Norvegijos Nepriklausomybės diena.

98
 - Bet gal dėl to mes ir fotografuojamės, - kalbėjo Haris. -
Kad sukurtume melagingus įrodymus ir jais paremtume mela­
gingą teiginį, kad buvome laimingi. Nes mintis, kad nė karto
gyvenime nepatyrėme laimės, yra nepakeliama. Suaugusieji
liepia vaikams šypsotis priešais fotoobjektyvą, skatina juos
meluoti, tad mes ir šypsomės, vaidiname laimę. Bet Olegas
niekada negalėjo šypsotis, jei taip nesijautė. Negalėjo meluoti,
neturėjo tokio gebėjimo, - Haris vėl atsisuko į saulę, suspėjo
pamatyti, kaip kalno viršūnėje tarp aukščiausių šakų tarytum
auksiniai pirštai tiesiasi paskutiniai spinduliai. - Jo spintelėje
„Valle Hovin“ stadiono rūbinėje radau mūsų trijų nuotrauką.
Ir žinai ką, Rakele? Toje nuotraukoje jis šypsosi.
Haris sutelkė žvilgsnį į eglių šakas. Atrodė, kad staiga iš
augmenijos buvo išsiurbta visa spalva ir medžiai liko stūksoti
kaip tamsūs sargybinių siluetai. Tada pajuto, kaip moteris pri­
siglaudžia, įkiša ranką jam užantin, kaip jam ant peties padeda
galvą, užuodė jos plaukų kvapą ir per lininę medžiagą mėgavo­
si jos skruosto šiluma.
- Hari, man nereikia jokios nuotraukos, kad prisiminčiau,
kokie laimingi mes buvom.
- Mhm.
- Gal jis išmoko meluoti. Taip nutinka visiems.
Haris linktelėjo. Vėjo gūsis perkošė kiaurai, ir jis nusipurtė.
O kada jis pats išmoko meluoti? Gal pirmas kartas buvo tada,
kai Sesė paklausė, ar mama stebi juos iš dangaus? Ar išmoko
taip anksti, jog jam buvo lengva apsimesti, kad nežino, kuo už­
siima Olegas. Nekaltumo Olegas neteko ne todėl, kad išmoko
meluoti, leistis heroiną ar gvelbti mamos papuošalus. O todėl,
kad išmoko nerizikuodamas sėkmingai pardavinėti narkoti­
kus, suėdančius sielą, suluošinančius kūną ir pasiunčiančius
pirkėją į šaltą klampų priklausomybės pragarą. Jei Olegas ir
nebūtų kaltas dėl Gusto nužudymo, jis vis tiek būtų kaltas.
Vaikinukas siuntė juos į lėktuvą. Į Dubajų.
Fly Emirates.
99
 Dubajus yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Nėra jokių arabų, tik „Arsenai“ marškinėlius vilkintys pre­
keiviai, gatvėse viliojantys pirkėjus ir siūlantys fioliną. Apsi­
rengę drabužiais, kuriuos gavo kartu su nurodymais, kaip be
rizikos platinti narkotikus: vienas laiko pinigus, kitas - kvai-
šalus. Į akį krintanti ir visgi įprasta apranga, rodanti, ką jie
parduoda ir kokiai organizacijai priklauso. Ne toms laikinoms
gaujoms, kurias visada pribaigia godumas, tingumas, kvailu­
mas ir neatsargumas. Bet tinklui, kuris vengia nereikalingų
pavojų, neišduoda nė vieno, stovinčio aukščiau, ir kuriam, ro­
dos, priklauso narkomanų pamėgtų naujų kvaišalų monopolis.
Olegas buvo vienas iš jų. Haris ne itin domėjosi futbolu, bet
buvo įsitikinęs, kad van Persis ir Fabregas - „Arsenai“ žaidė­
jai. Ir tikrai joks „Tottenham“ sirgalius nesugalvotų šiaip sau
įsigyti „Arsenai“ aprangos. Nebent būtų kokia ypatinga prie­
žastis. Štai ko jam pavyko išmokti iš Olego.
Olegas ne šiaip sau nenori kalbėtis nei su juo, nei su policija.
Jis dirbo kažkam, apie ką niekas nenutuokia. Kažkam, kas su­
geba visiems užčiaupti srėbtuves. Hariui reikia pradėti nuo čia.
Rakelė pravirko ir įsikniaubė jam į kaklą. Ašaros šildė jam
odą - tekėdamos už marškinių, per krūtinę, per širdį.
Tamsa nusileido staiga.

Sergejus gulėjo ant lovos ir spoksojo į lubas.

Viena po kitos tiksėjo sekundės.
Lėčiausiai einantis laikas. Laukimas. O jis net nežino, ar
tai išties nutiks. Ar to prireiks. Miegojo blogai. Sapnavo bai­
sius sapnus. Jam reikia sužinoti. Taigi jis paskambino Andre­
jui, paklausė, ar gali pakalbėti su dėde. Bet Andrejus atšovė,
kad atamanas nepasiekiamas. Ir nieko daugiau.
Su dėde niekada ir nebuvo kitaip. Juk didžiąją gyvenimo
dalį Sergejus net nežinojo, kad tokį turi. Tai pasikeitė tik tada,
100
kai giminaitis - arba, tiksliau, jo pasiuntinukas iš Armėnijos -
pasirodė ir paskatino Sergejų susidomėti. Tik tada jam nušvito
akys: kaip mažai šeima žino apie šį ryšį. Sergejus atkapstė, kad
iš Vakarų kilęs dėdė išsirinko žmoną ir atėjo į šeimą šeštajame
dešimtmetyje. Vieni sakė, kad jis iš Lietuvos, iš buožių šeimos -
valstiečių ir žemės savininkų aukštuomenės, kurią Stalinas pa­
skubom deportavo, ir kad dėdės šeima buvo per prievartą iš­
tremta į Sibirą. Kiti tvirtino, kad jis priklausė nedidelei Jehovos
liudytojų grupelei, kuri 1951-aisiais buvo deportuota į Sibirą
iš Moldovos. Viena sena tetulė pasakojo, kad nors dėdė buvo
apsiskaitęs, gabus kalboms ir mandagus žmogus, tuojau perė­
mė paprastą gyvenimo būdą ir urkų tradicijas, tarsi šios būtų
jam savos. Galbūt dėl šio gebėjimo prisitaikyti ir akivaizdžios
verslininko gyslelės kiti urkos netrukus pripažino jį lyderiu.
Labai greitai vyras ėmė vadovauti vienai pelningiausių kontra­
bandos organizacijų pietų Sibire. Devintajame dešimtmetyje
dėdės verslas išaugo tiek, kad valdžios organai nebesileido pa­
perkami ir nebesuko akių šalin. Sovietų milicija smogė byrant
Sovietų Sąjungai, puolimas buvo toks nuožmus ir buvo pralieta
tiek kraujo, kad, anot dėdę menančio kaimyno, viskas labiau
priminė žaibo karą nei įstatymų vykdymą. Pirmiausia buvo pa­
skelbta, kad dėdė nužudytas. Sklido kalbos, kad jį pašovė į nu­
garą. Kad milicija, bijodama atsakomųjų veiksmų, slapta pa­
skandino jį Lenos upėje. Vienas milicininkas pavogė jo peilį su
automatiškai iššokančia geležte ir be paliovos puikavosi. Bet
po metų dėdė atsiliepė iš Prancūzijos. Pranešė, kad slapstosi,
ir teiravosi, ar jo žmona ne nėščia. Ji nesilaukė, ir po to Tagi-
lyje daug metų niekas apie jį negirdėjo. Iki tol, kol mirė žmona.
Tėvas pasakojo, kad dėdė pasirodė laidotuvėse. Už viską su­
mokėjo, o rusiškos stačiatikių laidotuvės kainuoja nepigiai. Jis
taip pat davė pinigų giminaičiams, sunkiai suduriantiems galą
su galu. Sutuoktinės tėvui pinigų nestigo, kaip tik su juo dėdė
ir kalbėjosi, norėdamas sužinoti, kokių giminių Tagilyje turė­
jo žmona. Ir tada jam papasakojo apie sūnėną, mažąjį Sergejų.
101
Kitą rytą dėdė pranyko lygiai taip pat paslaptingai ir nepaaiški­
namai, kaip ir pasirodęs. Metai bėgo, Sergejus virto jaunuoliu,
subrendo, ir dauguma manė, kad dėdė, kuris, anot jį pažinoju­
siųjų prisiminimų, andai atvyko į Sibirą jau būdamas pagyvenęs
vyras, seniausiai bus miręs ir palaidotas. Bet tada, kai Sergejų
sulaikė už narkotikų kontrabandą, netikėtai atsirado kažkoks
vyras ir prisistatė kaip dėdės pasiuntinukas, sutvarkė visus Ser­
gejaus reikalus ir perdavė kvietimą atvykti į Norvegiją.
Sergejus dirstelėjo į laikrodį. Ir nustatė, kad nuo tada, kai
žvelgė į rodykles paskutinį kartą, praėjo lygiai dvylika minu­
čių. Jis užmerkė akis ir pamėgino įsivaizduoti jį. Policininką.
Beje, su istorija apie tariamą dėdės mirtį susijusi dar vie­
na detalė. Milicininkas, pavogęs jo peilį, netrukus buvo rastas
taigoje. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Beveik visus palaikus suėdė
lokys.
Sučirškus telefonui, kambaryje ir už lango tvyrojo tamsa.
Skambino Andrejus.10

10 skyrius

Tordas Šulcas atsirakino namų duris. Įsispoksojo į tamsą ir

valandėlę klausėsi tirštos tylos. Neuždegęs šviesos sudribo ant
sofos ir laukė raminančio dar vieno lėktuvo gausmo.
Jį paleido.
Į kamerą atėjo vyriškis, prisistatė inspektoriumi ir paklau­
sė, kurių galų savo lagamine jis paslėpęs maišiuką su bulvių
miltais.
- Bulvių miltais?
- Iš KRIPOSo laboratorijos pranešė, kad juos pasiekė bū­
tent ši medžiaga.
Tordas Šulcas pakartojo tą patį, ką tvirtino, kai buvo sulai­
kytas. Veiksmai kritiniu atveju. Jis ničnieko nežinąs: nei kaip
tas maišiukas pas jį pateko, nei kas jame buvo.
102
 - Tu meluoji, - pareiškė inspektorius. - Ir mes nepaleisim
tavęs iš akių.
Tada pareigūnas atidarė kameros duris ir galvos judesiu
parodė, kad sulaikytasis laisvas.
Tordas krūptelėjo nuo šaižaus garso, staiga pripildžiusio
tuščią tamsų kambarį. Atsikėlė ir apgraibomis nuėjo iki telefo­
no, stovinčio ant kėdės šalia treniruoklio suoliuko.
Skambino skrydžių vadovas. Pranešė, kad kol kas Tordui
bus skiriami tik vietiniai reisai.
Tordas pasidomėjo kodėl.
Skrydžių vadovas paaiškino, kad sušaukė vadovybės susi­
rinkimą ir aptarė aplinkybes.
- Manau, supranti, jog negalime skirti tau tarptautinio rei­
so, kai virš galvų susitvenkė toks įtarimo debesis.
- Tai kodėl manęs neatleidžiate?
- Na, supranti.
- Suprantu ką?
- Jei tave atleisime ir apie sulaikymą suuos spauda, visi
tuoj padarys išvadą, kad laikome tave kaltu, ir sumals mus į
miltus. Eh... no pun intended/
- O jūs nelaikote manęs kaltu?
Iki pasigirstant atsakymui tvyrojo tyla.
- Jei patvirtintume, kad vieną lakūną įtariame kontraban­
da skraidinant narkotikus, tai pakenktų kompanijai. Nemanai?
The pun was intended
Paskesnius skrydžių vadovo žodžius užgožė TU-154 gau­
desys.
Tordas padėjo ragelį. Grįžo prie sofos, atsisėdo. Pirštais
perbraukė stiklinį svetainės staliuko paviršių. Užčiuopė pri­
džiūvusių gleivių, seilių ir kokaino likučių dėmes. Kas toliau?
Išgerti ar sniegelio? Išgerti ir sniegelio?*

* Nejuokauju. (Angį.)
** Tikrai juokavo. (Angį.)
103
 Jis atsistojo. Leidosi „Tupolev“. Lėktuvo šviesos užtvindė
visą kambarį, ir Tordas žvilgtelėjo į svetainės lange šmėstelė­
jusį savo atspindį.
Tada vėl užplūdo tamsa. Bet jis spėjo dėbtelėti į save. Ir
savo žvilgsnyje pastebėjo tai, ką, be abejo, išvys ir kolegų aky­
se. Panieką, pasmerkimą ir - blogiau už viską - užuojautą.
Vietiniai reisai. Mes nepaleisim tavęs iš akių. I see you.
Jei nebeskraidys į užsienį, jiems bus nereikalingas. Taps
rizikos faktoriumi. Beviltišku, prasiskolinusiu, į kokainą įni­
kusiu vyru, kuriuo domisi policija, kurį slegia įtampa. Jis ne
kažin kiek težinojo, bet vis dėlto pakankamai, kad suvoktų,
jog gali pakenkti tų tipų sukurtai infrastruktūrai. Ir jie pada­
rys tai, ką reikia. Tordas Šulcas sunėrė rankas ant pakaušio ir
tyliai sudejavo. Jis negimė pilotuoti naikintuvo. Viskas išslydo
iš rankų ir pradingo, jis nesugebėjo suvaldyti padėties, tiesiog
sėdėjo ir stebėjo, kaip artėjant žemei viskas sukasi ratu. Ir ži­
nojo, kad vienintelis būdas išsigelbėti - paaukoti lėktuvą. Jam
reikia katapultuotis. Dabar pat.
Reikia nueiti pas ką nors iš policijos, kas sėdi labai aukštai.
Pas ką nors, ko tikrai nepasiekia nešvarūs narkotikus platinan­
čių gaujų pinigai. Jam reikia pakilti.
Taip, pagalvojo Tordas Šulcas. Iškvėpė ir pajuto, kaip atsi­
palaiduoja raumenys. O juk net nejautė, kad jie įsitempę. Rei­
kia nusigauti iki pat viršaus.
Bet pirmiausia - išgerti.
Ir sniegelio.

Registratūroje Haris pasiėmė raktą iš to paties vaikinuko.

Padėkojo ir plačiais žingsniais pasileido laiptais aukštyn.
Eidamas nuo geležinkelio stoties per Egertorgę iki pat viešbu­
104
čio „Leon“ nepastebėjo nė vieno, vilkinčio „Arsenai“ marški­
nėlius.
Artėdamas prie kambario numeris 301 jis sulėtino žings­
nį. Koridoriuje nedegė dvi lemputės ir buvo taip tamsu, kad
Haris aiškiai matė pro savo kambario durų apačią sklindan­
čią šviesą. Elektros kainos Honkonge išgujo prastą norvegišką
įprotį išeinant palikti degančią šviesą, bet kažin ar šio įpročio
bus atsikračiusi ir valytoja. O jeigu ne, ji dar pamiršo užra­
kinti duris.
Jam bestovint su raktu rankoje, durys pačios prasivėrė.
Vieniša lemputė palubėje Hariui apšvietė žmogaus figūrą.
Šis stovėjo atsukęs nugarą, pasilenkęs prie ant lovos gulinčio
lagamino, priklausančio šio kambario gyventojui. Durims
nesmarkiai stuktelėjus į sieną, žmogysta romiai atsisuko, ir
į Harį senbernaro akimis pažvelgė pailgo, raukšlių išvago­
to veido vyriškis. Jis buvo aukštas, gunktelėjęs, vilkėjo ilgą
apsiaustą, vilnonį megztinį, ant kaklo segėjo purviną pasto­
riaus apykaklę. Ilgi neplauti plaukai buvo perskirti per vidurį
ir užkišti už didžiausių Hario kada nors regėtų ausų. Vyras
atrodė mažiausiai septyniasdešimties. Jie negalėjo būti dar
skirtingesni, tačiau Harį apėmė jausmas, kad žvelgia į savo
atvaizdą.
- Kokį velnią čia veiki? - paklausė Haris ir liko stypsoti
koridoriuje. Rutina.
- O kaip manai? - švediškai atsiliepė įsibrovėlis.
Balsas nuskambėjo jauniau, nei atrodė veidas: skardus, tu­
rintis išskirtinę švedišką intonaciją, kuri kažkodėl taip patinka
švedų šokių muzikos grupėms ir metodistų kunigams.
- Juk matai - įsilaužiau patikrinti, ar turi ką nors vertin­
go, - įsibrovėlis pakėlė abi rankas. Dešinėje laikė universalų
adapterį, o kairėje - Filipo Roto romaną minkštais viršeliais
Amerikietiška pastoralė. - Bet tu neturi visiškai nieko, - vy­
ras numetė daiktus ant lovos. Dėbtelėjo į kanvos lagaminėlį ir
klausiamai pažvelgė į Harį. - Net ir skutimosi reikmenų?
105
 - Bet po velnių... - Haris nusispjovė į rutiną, žengė į kam­
barį ir užvožė lagamino dangtį.
- Ramiai, sūnau, - maldė vyras ir suglaudė delnus priešais
save. - Nieko asmeniško. Esi nepratęs atsidurti tokioje padė­
tyje. Klausimas, kas apvogė tave pirma manęs?
- Čia? Nori pasakyti...
Senis ištiesė ranką.
- Sveikas atvykęs. Esu Katas. Gyvenu kambaryje numeris 310.
Haris nuleido akis į rusvą kaip keptuvė ranką.
- Nagi, - paragino Katas. - Rankos - vienintelė mano vie­
ta, kurią patartina liesti.
Haris ištarė savo vardą ir paspaudė vyrui ranką. Ši buvo
stebėtinai minkšta.
- Pastoriaus ranka, - tarė vyras, tarsi išgirdęs jo mintis. -
Ar turi ko nors išgerti?
Haris linktelėjo į lagaminą ir atidarė drabužių spintos duris.
- Jau žinai.
- Taip, nieko nėra. Bet gal turi su savimi? Kad ir švarko
kišenėje?
Haris išsitraukė „Gameboy“ ir nusviedė žaidimų pultą ant
lovos prie kitų išdraikytų daiktų.
Katas pakreipė galvą ir dėbtelėjo į Harį. Ausis prisiplojo
prie peties.
- Pamatęs tave su šiuo apdaru pamaniau, kad esi vienas iš
valandinių klientų, o ne gyventojas. Ką čia veiki?
- Manau, šį klausimą turėčiau užduoti aš.
Kato delnas prisilietė prie Hario rankos, ir senis pažvelgė
jam į akis.
- Mano sūnau, - tarė jis skambiu balsu ir dviejų pirštų
galiukais perbraukė per kostiumo medžiagą. - Šis kostiumas
labai gražus. Kiek sumokėjai?
Hariui derėjo ką nors pasakyti. Kokią nors mandagią frazę,
kuri išreikštų atstūmimą ir grasinimą. Bet buvęs policininkas

106
suprato, kad iš to nebus jokios naudos. Tad nusileido ir šyp­
telėjo.
Katas atsakė šypsena.
Tarsi veidrodžio atspindys.
- Neturiu laiko plepėti. Turiu grįžti prie darbo.
- O tai būtų?..
- Na štai. Tu irgi šiek tiek domiesi aplinkiniais. Užtarsiu šį
nelaimėlį prieš Dievą.
- Dabar?
- Mano pašaukimui bažnyčios nereikia. Viso geriausio.
Senis galantiškai apsisuko ir išėjo. Neprašytam svečiui
žengiant per slenkstį, Haris pastebėjo šiam iš kišenės kyšantį
savo naują „Camel“ cigarečių pakelį. Jis uždarė duris seniui pa­
vymui. Kambary liko tvyroti pelenų ir seno žmogaus kvapas.
Haris nuėjo ir atvėrė langą. Patalpą akimoju pripildė miesto
garsai: prislopintas tolygus eismo gausmas, pro pravertą langą
besiveržianti džiazo muzika, tylanti ir garsėjanti policijos au­
tomobilio sirena, kažkokio nelaimėlio skausmo riksmas tarp
pastatų, iškart po to pasigirdęs dūžtančio stiklo žvangesys,
sausuose lapuose šnarantis vėjas, moteriškų batelių kaukšėji­
mas. Oslo garsai.
Kažkoks krustelėjimas privertė Harį pažvelgti žemyn. Už­
pakaliniame kieme prie sienos buvo pritvirtinta lempa, kuri
apšvietė po langu stovintį konteinerį. Šmėstelėjo ruda uo­
dega. Ant krašto tupėjo ir pakėlusi snukutį uostinėjo žiurkė.
Haris prisiminė, ką sakė jo sumanusis darbdavys Hermanas
Kluitas. Galbūt tie žodžiai tiko ir pačiam Hariui. O gal ir ne.
„Žiurkė nėra nei bloga, nei gera, ji tiesiog daro tai, ką turi da­
ryti žiurkė.“

107
Buvo pačios nykiausios žiemos dienos. Prieš fiordui apsitrau­
kiant leduy centro gatvesykaip paprastai, košė ledinis druskingas
vėjas. Kaip visada, stovėjau Karalienės gatvėje ir prastūminėjau
spydqf stesolidą ir rohipnolį. Trepsėjau. Nebejaučiau kojų pirš­
tų ir mąsčiau, ar nepaskyrus šiandienos uždarbio pasiutusiai
brangiems ifFreelance“batams, kuriuos mačiau yiSteen & Strom‘
parduotuvės vitrinoje. Ogal ledui, kuris, girdėjau, pasirodė Plo­
toje. Galėčiau kokį kartą nukniaukti truputį spydo (Tutu vis
tiek nepastebėtų) ir tada nusipirkti batus. Bet gerai pagalvojęs
nusprendžiau, kad saugiausia būtų nukniaukti batusf o Odinui
atiduoti taiy kas priklauso. Man juk vis tiek nuskilo labiau nei
Olegui: jam teko pradėti nuo nulio ir pardavinėti hašišą vel­
niškame šaltyje palei upę. Tutu paskyrė jam vietą po Naujuoju
tiltUy kur teko konkuruoti su platintojais iš visų sušiktų pasaulio
kampelių, turbūt nuo Inkaro tilto iki fiordo jis vienintelis kal­
bėjo norvegiškai.
Kiek toliau gatvėje mačiau tipelį su „Arsenai“marškinėliais.
Paprastai ten stovėdavo Biskenas, šuns antkaklį segintis spuo­
guotas berniokas iš pietinių žemių. Naujas tipelis, bet procedūra
ta pati. Jis rinko grupę. Jau laukė trys pirkėjai. Dievai žino, ko
jie visi taip baiminasi. Šiame ruožefarai seniai nebesilanko, ojei
gatvėje kada supakuoja kokį platintojąy tai tik dėl akiųf nes vie­
nas ar kitas politikas išlindo į viešumą ir vėl paleido kakarinę.
Gatve praėjo vyras, pasipuošęs taip, tarsi skubėtų į iškilmeSy
ir aš pastebėjauy kaip jis nežymiai susižvalgė su tyArsenai1‘marš­
kinėlius vilkinčiu tipeliu. Sustojo prie manęs. Firmos tyFerner
Jacobsen‘ lietpaltis, yyErmenegildo Zegna“ kostiumas ir choro
yySidabriniai berniukai“mėgstamas sklastymas ant šono.
Žmogėnas buvo stambus.
- Somebody wants to meet you/*

* Kai kas nori su tavimi susitikti. (Angį.)

108
 Maniau, kad eilinis reikalas. Pamatė mano veidą, pamanė,
kad esu perkamas berniukas, ir užsigeidė, kad jam pačiulpčiau
arba atkiščiau savo jaunutę subinę. Ir turiu pripažinti, kad to­
kiomis dienomis kaip šita man magėdavo pakeisti profesiją. Šil­
domos sėdynės ir keturis kartus didesnis valandinis užmokestis.
- No thanks*, - atsisakiau.
- Right answer is yes, thanks* **, - atšovė vyras, čiupo mane
už rankos ir labiau nusinešė nei nusitempė prie šaligatvio kraš­
to, kur tą pačią akimirką be garso privažiavo juodas limuzinas.
Atsidarė užpakalinės durelės, ir kadangi priešintis net nevertė­
jo, ėmiau sukti galvą, kaip čia kuo daugiau užsiprašius. Apmo­
kėtas išprievartavimas vis tiek geriau už neapmokėtą.
Buvau nustumtas ant užpakalinės sėdynės, o tada minkštai
ir tyliai užsitrenkė durelės. Pro langus, kurie iš išorės buvo tam­
sūs ir nepermatomi, pamačiau, kad pasukome į vakarus. Prie
vairo sėdėjo smulkus vyriokas su tikrai per maža galva stam­
bioms detalėms, turinčioms ten sutilpti: milžiniškai nosiai, bal­
tai suglebusiai ryklio burnai, išvirtusioms akims, įtupdytomis
po, rodės, priklijuotais antakiais. Jis irgi vilkėjo prašmatnų, lai­
dotuvėms tinkantį kostiumą ir buvo pasidaręs choro berniukų
sklastymą. Dėbtelėjo į mane per veidrodėlį.
- Sales good, eh?***
- Ką čia mali, kiaušingalvi?
Neūžauga nusišypsojo ir linktelėjo. Mintyse nutariau neda­
ryti jiems nuolaidos už daugiau nei vieną klientą, jei jie tokios
užsiprašytų, bet dabar jo akyse pamačiau, kad jie nori ne ma­
nęs. Jiems rūpėjo kažkas kito, tik dar neįžvelgiau kas. Išniro
ir vėl pranyko rotušė. Amerikos ambasada. Rūmų parkas. Dar
į vakarus. Bažnyčios kelias. NRK. Tada - vilos ir turtuolių ra­
jonas.

* Ačiū, ne. (Angį.)

** Teisingas atsakymas yra „taip, ačiū“. (Angį.)
*** Kaip sekasi prekiauti? (Angį.)
109
 Sustojome prie didelės medinės vilos ant kalvos, ir laidoji­
mo biuro agentai nusivedė mane prie vartų. Kol per žvirgždų
ėjome link ąžuolinių durų, apsidairiau. Sklypas - suligfutbolo
aikšte, apsodintas kriaušėmis ir obelimis, tarp jų stūkso į bun­
kerį panašus cementinis bokštas, primenantis vandens talpyk­
lų, kokias stato dykumose. Dvivietis garažas - grotuotas, dėl to
susidarė įspūdis, kad jame stovi gelbėtojų automobiliai. Visų tų
grožį juosė dviejų trijų metrų aukščio tinklinė tvora. Per tų lai­
kų ėmiau nutuokti, pas kų keliaujame. Limuzinas, anglų kalba
sušniaukrota frazė ,,Sales good, eh?“, vila-tvirtovė.
Prieškambaryje aukštesnysis kostiumuotis mane apieškojo,
tada kartu su mažuoju žengtelėjo link kampo, kur stovėjo rau­
donu fetru užtiestas stalas su daugybe senų ikonų, o ant sienos
kabėjo kryžiai. Iš perpečių dėklų abu išsitraukė ginklus, padėjo
juos ant raudono fetro ir ant viršaus uždėjo savo kryžius. Tada
atidarė gretimo kambario duris.
- Atamanas, - tarė mažasis ir mostelėjo, ragindamas eiti vidun.
Senis kambaryje savo amžiumi turbūt prilygo odiniam krės­
lui, ant kurio sėdėjo. Aš spoksojau. Senis gumbuotais pirštais
laikė juodų cigaretę.
Griozdiškame židinyje smagiai spragsėjo ugnis, ir aš pa­
sistengiau atsistoti kuo arčiau, kad šiluma pasiektų nugarų.
Liepsnų švieselės pleveno ant baltų šilkinių marškinių ir suse-
nusio veido. Senis padėjo į šalį cigaretę ir pakėlė rankų delnu že­
myn, tarsi tikėdamasis, kad pabučiuosiu didelį mėlynų akmenį,
pūpsantį ant jo rodomojo piršto.
- Birmos safyras, - prabilo jis. - Šeši kablelis šeši karato.
Keturi tūkstančiai penki šimtai dolerių už karatų.
Jis kalbėjo su akcentu. Labai nežymiu, bet visgi girdimu.
Lenkija?Rusija? Šiaip ar taip, Rytai.
- Kiek? - paklausė jis, priglaudęs smakrų prie žiedo.
Kol supratau, kų jis turi galvoje, man prireikė poros se­
kundžių.
- Kiek mažiau nei trisdešimt tūkstančių, - atsakiau.
- Kiek mažiau?
110
 Pagalvojau.
- Dvidešimt devyni tūkstančiai septyni šimtai būtų pretty
close*.
- Dolerio kursas yra penki aštuoniasdešimt trys.
- Apie šimtų septyniasdešimt tūkstančių.
Senis linktelėjo.
- Jie sako, kad esi geras.
Jo akys švytėjo ryškiau nei sušiktas Birmos safyras.
- Susiprato, - atsakiau.
- Mačiau, kaip darbuojiesi. Tau reikia daug pasimokyti, bet
matau, kad esi gudresnis už kitus kvailius. Sugebi pažvelgti į
klientų ir perprasti, kiek jis nusiteikęs mokėti.
Aš patraukiau pečiais. Man rūpėjo, kiek jis pats nusiteikęs
mokėti.
- Bet jie dar sakė, kad vagiliauji.
- Tik tada, kai apsimoka.
Senis nusijuokė. Mačiau jį pirmų kartų iry tiesų sakant,
pamaniau, kad jam prasidėjo kosulio priepuolis, tarsi sergant
plaučių vėžiu. Giliai gerklėje pasigirdęs gurguliavimas priminė
seno kateriuko pukšėjimų. Tada jis įsmeigė savo šaltas mėlynas
žydiškas akis į mane ir prabilo tokiu tonu, tarsi aiškintų antrųjį
Niutono dėsnį.
- Vadinasi, sugebėsi įvertinti ir tai. Jei vogsi iš manęs, tavęs
nebeliks.
Man nugara pasruvo prakaitas. Prisiverčiau atremti jo
žvilgsnį. Pagavo jausmas, kad žiūriu į sušiktų Antarktidų. Nie­
ko. Šalta nelemta dykynė. Tačiau įžvelgiau, ko jis trokšta. Dvie­
jų dalykų. Visų pirma - pinigų.
- Tie baikeriai leidžia tau už penkiasdešimt parduotų gra­
mų dešimt įsidėti sau į kišenę. Septyniolika procentų. Nuo šiol
viskų už prekę atiduosi man, opinigai tau bus sumokėti grynai­
siais. Penkiolika procentų. Tau bus paskirtas kampas. Ten dirbs

* Maždaug. (Angį.)
trys žmonės. Vienas su pinigais, kitas - su narkotikais, trečias -
verbuotojas. Kiekvieną vidurnaktį atsiskaitysi Andrejui.
Jis linktelėjo mažesniajam choristui.
Gatvės kampas. Bendrininkas. Sušikta „The Wire“'.
- Sutarta, - pareiškiau aš. - Duokit marškinėlius.
Senis nusišypsojo roplio šypsena, primenančia, kur tavo vie­
ta hierarchijoje.
- Tuo pasirūpins Andrejus.
Mes dar kiek šnektelėjome. Jis teiravosi apie mano tėvus,
draugus, ar turiu kur gyventi. Papasakojau, kad gyvenu su glo­
bėjų dukra, ir nemelavau daugiauf nei būtina, nes nujaučiau,
kad atsakymus jis jau žino. Tik vieną kartą truputį atsivėriau,
kai jis paklausė, kodėl kalbu tokiu senovišku rytinės miesto da­
lies dialektu, jeigu užaugau mokslininkų šeimoje, šiaurinėje
miesto dalyje. Ir aš atsakiau, kad mano tėvas, tas tikrasis, iš
ten. Velniai žino, ar tai tiesa, bet visada įsivaizdavau tave taip,
tėti: kad bastaisi rytų Osle, kišenėse švilpia vėjai, esi be darbo,
nuskurdęs, butas įšalęs - prasta aplinka mažyliui auginti. Ogal
tauškiau apie tai, kad paerzinčiau Rolfą ir išpuikusius kaimynų
vaikus. Ir tada pastebėjau, kad dėl to įgijau pranašumą, tarsi
būčiau ant rankos pasidaręs tatuiruotę. Žmonės ėmė prisibijoti,
traukėsi į šalį, palikdavo man daugiau erdvės. Kol monotoniš­
kai dėsčiau apie savo gyvenimą, senis tyrinėjo mano veidą ir be
paliovos tolygiai barbeno safyru į krėslo ranktūrį, tarsi kažką
skaičiuodamas. Išsekus klausimams, kai tesigirdėjo barbenimas,
apėmė jausmas, kad jei nepertrauksiu tylos, mes tuoj išlėksim į
orą.
- Šauni vila, - pagyriau.
Nuskambėjo taip kvailai, kad nuraudau.
- Nuo 1942-ųjų iki 1945-ųjų tai buvo gestapo viršininko
būstas. Helmuto Reinhardo.*

* Blakė. (Angį.) Amerikiečių televizijos serialas apie Baltimorės policijos kovą su

organizuotu nusikalstamumu.
112
 - Kertu lažybų, kad kaimynai jums netrukdo.
- Man priklauso ir kaimyninis namas. Jame gyveno Rein-
hardo leitenantas. Ogal atvirkščiai.
- Atvirkščiai?
- Čia ne viską suprasi, - tarė senis. Išsiviepė driežo šypsena.
Varano.
Žinojau, kad turiu būti atsargus, bet negalėjau susilaikyti.
- Vis tiek yra dalykas, kurio nesuprantu. Odinas man moka
septyniolika procentų, kitų irgi tokia taksa. Bet jūs norit turėti
trijų žmonių komandą ir galiausiai atiduoti dvidešimt penkis
procentus. Kodėl?
Senio žvilgsnis buvo įsmeigtas į vieną mano veido pusę.
- Nes grupėje saugiau nei vienam, Gustai. Mano platintojų
rizika yra mano rizika. Netekus pėstininkų, tik laiko klausimas,
kada tau paskelbs šachą ir matą, Gustai.
Atrodė, kad jis kartoja mano vardą vien tam, kad girdėtų
jo skambesį.
- Bet uždarbis...
- Dėl šito nesirūpink, - atrėžė jis. Tada nusišypsojo, o balsas
vėl tapo švelnus. - Prekė pasiekia mus tiesiai iš šaltinio, Gus­
tai. Yra šešis kartus grynesnė nei vadinamasis heroinas, kuris
pirmiausia sumaišomas Stambule, tada Belgrade ir galiausiai
Amsterdame. Vis tiek už gramą mes sumokame mažiau. Su­
pranti?
Aš linktelėjau.
- Į šią prekę galima primaišyti septynis aštuonis kartus dau­
giau nei į kitas. Mes ir primaišome, bet mažiau nei kiti. Par­
duodame tai, ką išties galime vadinti heroinu. Tu jau tai žinai,
todėl iš karto sutikai, nepaisydamas mažesnių procentų, - ant
jo baltų dantų šokčiojo liepsnų atšvaitai. - Žinai, kad siūlome
geriausią prekę mieste ir šio produkto tu parduosi tris ar ketu­
ris kartus daugiau nei Odino miltų. Žinai, nes kasdien matai,
kaip pirkėjai praeina pro eilę heroino platintojų ir skuba prie
vilkinčio...
 - ...„Arsenai“marškinėlius.
- Gustai, nuo pirmos dienos klientai žinos, kad geriausią
prekę ras tavo rankose.
Paskui jis mane išlydėjo.
Kadangi senis sėdėjo vilnoniu apklotu prisidengęs kojas,
pamaniau, kad jis koks luošys ar panašiai, bet žingsniavo jis
stebėtinai lengvai. Prie durų stabtelėjo, aiškiai nenorėjo kišti
nosies į lauką. Suėmė mano ranką tiesiai virš alkūnės. Spuste­
lėjo tricepsus.
- Greitai susitiksime, Gustai.
Linktelėjau. Žinojau, kad jis nori dar kažko.
- Mačiau, kaip tu darbuojiesi.
Jis sėdėjo už užtamsintų limuzino langų ir studijavo mane,
tarsi būčiau koks šūdžius Rembrantas. Žinojau, kad gausiu, ko
panorėjęs.
- Žvalgysis ir klientus medžios mano įseserė. O su narkoti­
kais stovės berniokas vardu Olegas.
- Skamba visai neblogai. Dar kas nors?
- Noriu marškinėlių su numeriu 23.
- Aršavinas, - patenkintas sumurmėjo išstypęs sidabrinis
berniukas. - Rusas.
Aiškiai nėra girdėjęs apie Maiklą Džordaną.
- Pažiūrėsim, - sukikeno senis. Pakėlė akis į viršų. - Dabar
Andrejus tau kai ką parodys, o paskui galėsi pradėti.
Jo delnas vis tapšnojo man per ranką, o šypsena nesitraukė
iš veido. Aš išsigandau. Buvau suintriguotas. Išsigandęs ir suin­
triguotas kaip varanų medžiotojas.
Sidabriniai berniukai nuvežė mane prie ištuštėjusios valčių
prieplaukos Frognerio įlankoje. Atrakino vartus ir mes nuvažia­
vome tarp žiemai apdengtų valčių. Prieplaukos gale sustojome
ir išlipome. Aš stovėjau ir spoksojau į ramų juodą vandenį, o
Andrejus atidarė bagažinę.
- Come here*, Aršavinai.

* Ateik čia. (Angį.)

14
 Priėjau prie jo ir pažiūrėjau į bagažinę.
Jis vis dar segėjo kaklo papuošalą ir vilkėjo „Arsenai“marš­
kinėlius. Biskenas visada buvo bjaurus, bet pamatęs jį vos neap-
sivėmiau. Jo spuoguotame veide žiojėjo juodos skylės, aplipusios
sukrešėjusiu kraujuy viena ausis buvo perplėšta, o vienoje aki­
duobėje buvo ne akis, o kažkas panašaus į ryžių pudingą. Kai
man pavyko atplėšti žvilgsnį nuo pudingo, pamačiau, kad ne­
didelė skylė žioji ir marškinėliuosey tiesiai virš raidės m žodyje
„Emirates“. Kaip palikta kulkos.
- Kas nutiko? - išspaudžiau.
- Jis kalbėjosi sufaruydėvinčiu beretę.
Supratau, ką jis turi galvoje. Kvadratūroje šniukštinėjo ir
trainiojosi toks tipas. Visi pažįsta nuolatinius patrulius. Bet ši­
tas turbūt buvo slaptasis agentas. Ar bent jau pats manė, kad
toks yra.
Andrejus luktelėjo, leido man gerai įsižiūrėti. Tada paklausė:
- Got the message?’
Aš linktelėjau. Negalėjau liautis spoksojęs į išluptą akį. Kokį
velnią su juo padarė?
- Piotrai, - paragino Andrejus.
Jie kartu iškėlė lavoną iš bagažinės, nuvilko „Arsenai“marš­
kinėlius ir numetė kūną nuo prieplaukos. Juodas vanduo jį ap­
žiojo, be garso prarijo ir užčiaupė srėbtuvę.
Andrejus nusviedė man skarmalą.
- This is yours now.”
Prakišau pirštą pro kulkos paliktą skylę. Apsukau marškinė­
lius nugara į save.
52. Niklasas Bendtneris.*

* Ar supratai? (Angį.)
** Dabar jie tavo. (Angį.)
 11 skyrius

Laikrodis rodė pusę septynių. Anot laikraščio Aftenposten pa­

skutinio puslapio, iki aušros liko penkiolika minučių. Tordas
Šulcas sulankstė laikraštį ir padėjo ant kėdės šalimais. Nužvel­
gė tuščią vestibiulį ir duris.
- Paprastai jis ateina į darbą anksti, - pasigirdo apsaugos
darbuotojo balsas iš registratūros.
Paryčiais Tordas Šulcas sėdo į traukinį ir nuvažiavo iki
Oslo geležinkelio stoties, tada nužingsniavo į rytus Grion-
landsleireto gatve. Ten praėjo pro šiukšliavežį. Tordui šmėste­
lėjo, kad šiurkštus šiukšlininkų elgesys tuštinant konteinerius
labiau byloja apie jų požiūrį, o ne apie darbo efektyvumą. Nai­
kintuvo F-16 pilotai. Pakistanietis daržovių pardavėjas išnešė
dėžes su prekėmis ir pastatė prie savo parduotuvėlės. „Her­
cules“ pilotas. Praėjęs Grionlando bažnyčią Šulcas pasuko į
kairę. Priešais jį stūksojo stiklinis fasadas, suprojektuotas ir
sukonstruotas aštuntajame dešimtmetyje. Policijos biuras.
06.37 vai. atsidarė durys. Registratorius kostelėjo, ir Tor­
das pakėlė galvą. Sulaukė pritariamo linktelėjimo ir atsistojo.
Prie jo artėjo žemesnis už jį vyriškis.
Žmogus žingsniavo skubiai, kiek spyruokliuodamas. Jo
plaukai buvo ilgesni, nei Tordas tikėjosi išvysti ant didžiausio
Norvegijoje kovos su narkotikais skyriaus vadovo galvos. Jam
priėjus arčiau, Tordas pastebėjo balkšvas ir šviesiai rausvas dė­
mes įdegusiame beveik mergaitiško grožio veide. Tai priminė
jam vieną stiuardesę, turėjusią pigmentacijos defektą. Baltas
dryžis tęsėsi per jos soliariume nurudintą odą: per kaklą, tarp
krūtų, iki pat apskustų lytinių organų. Dėl to likęs odos plotas
atrodė tarsi aptrauktas nailonine kojine.
- Mikaelis Beįmanąs?
- Taip, kuo galiu padėti? - atsakė vyras šypsodamas, bet
žingsnio nesulėtino.
- Norėčiau pasikalbėti akis į akį.
116
 - Bijau, kad man reikia pasiruošti rytiniam susirinkimui,
bet jei paskambintumėte...
- Privalau pasikalbėti su jumis dabar, - nenusileido Tordas
ir pats nustebo dėl savo primygtinio tono.
- Štai kaip? - Kovos su organizuotu nusikalstamumu sky­
riaus viršininkas jau buvo įkišęs savo tapatybės kortelę į skai­
tytuvą prie įėjimo į tarnybines patalpas, bet stabtelėjo ir įsi­
žiūrėjo į Tordą.
Tordas Šulcas priėjo arčiau. Nuleido balsą, nors, be apsau­
gos darbuotojo, vestibiulyje vis dar nieko nebuvo.
- Aš vardu Tordas Šulcas, esu orlaivio kapitonas, dirbu
didžiausioje Skandinavijos skrydžių bendrovėje ir turiu žinių
apie narkotikų kontrabandą į Norvegiją per Oslo oro uostą
Gardermoeną.
- Supratau. Ar kalbama apie didelius kiekius?
- Aštuonis kilogramus per savaitę.
Tordas kone fiziškai jautė, kaip pašnekovas tyrinėja jį
žvilgsniu. Žinojo, kad jo smegenys registruoja ir apdoroja visą
prieinamą informaciją: kūno kalbą, drabužius, laikyseną, vei­
do išraišką, santuokinį žiedą, kuris kažkodėl vis dar buvo ant
piršto, ausį, kurioje trūko auskaro, nublizgintus batus, žodžių
pasirinkimą, ryžtingą žvilgsnį.
- Gal jus užregistruokime, - pasiūlė Beįmanąs ir linktelėjo
registratūros pusėn.
Tordas Šulcas nedrąsiai papurtė galvą.
- Norėčiau, kad šis susitikimas būtų konfidencialus.
- Taisyklės reikalauja, kad visi lankytojai užsiregistruotų,
bet galiu užtikrinti, kad informacija iš policijos biuro nenute­
kės.
Beįmanąs davė ženklą registratoriui.
Kildamas liftu Šulcas vis braukė per striukės atlapą, ant
kurio apsaugininkas priklijavo popierinį lipduką su išspaus­
dintu jo vardu ir liepė nenusiplėšti.
- Ar kas negerai? - pasiteiravo Beįmanąs.
 - Viskas gerai, - atsakė Tordas. Bet ir toliau braukė, tarsi
tikėdamasis nutrinti savo vardą.
Beįmano kabinetas buvo stebėtinai ankštas.
- Ne dydis svarbiausia, - tarė Beįmanąs tonu, rodančiu,
kad prie tokios reakcijos jis pripratęs. - Iš čia buvo sutvarkyta
daug reikalų. Jis parodė į nuotrauką ant sienos: - Larsas Ak-
selsenas, buvusio Apiplėšimų skyriaus vadovas. Devintajame
dešimtmetyje dalyvavo suimant Tveitos rajono gaują.
Jis mostelėjo Tordui, kviesdamas prisėsti. Išsitraukė blok­
notą, susidūrė su Tordo žvilgsniu ir padėjo bloknotą į šalį.
- Taigi? - prabilo jis.
Tordas įkvėpė. Ir papasakojo. Pradėjo nuo skyrybų. Jam
to reikėjo. Pradėti pasakojimą nuo paaiškinimo kodėl. Tada
perėjo prie šių dienų. Ir galiausiai išklojo apie degintoją.
Kol jis šnekėjo, Beįmanąs sėdėjo palinkęs į priekį ir ati­
džiai klausėsi. Tačiau išgirdus apie degintoją klausytojo veide
nebeliko susitelkimo ir profesionalumo. Po pirmiausia užplū­
dusios nuostabos bangos baltos dėmės užsiliepsnojo raudonai.
Vaizdas buvo nepakartojamas, tarsi viduje smarkautų ugnis.
Akių kontaktas su Belmanu nutrūko, mat šis su kartėliu spok­
sojo į sieną kažkur Tordui už nugaros, galbūt į Larso Akselse-
no nuotrauką.
Tordui nutilus, Beįmanąs atsiduso ir panarino galvą.
Kai vėl pakėlė akis, žvilgsnyje Tordas pamatė šį tą naujo.
Kažką nuožmaus ir įžūlaus.
- Labai gaila, - tarė skyriaus viršininkas. - Savo paties,
savo bendradarbių ir visos policijos vardu apgailestauju, kad
iki šiolei neatsikratėme utėlių.
Tordas pamanė, kad Beįmanąs turbūt turi omeny policiją,
o ne jį - lakūną, kas savaitę kontrabanda atgabendavusį aštuo­
nis kilogramus heroino.
- Suprantu, kad bijai, - kalbėjo Beįmanąs. - Labai norė­
čiau pasakyti, kad nėra ko nerimauti. Deja, mano sunkiai įgyta
patirtis rodo, kad tada, kai demaskuojama tokio masto korup­
cija, ji jau būna paveikusi daugiau nei vieną pareigūną.
n8
 - Suprantu.
- Ar dar kam nors apie tai pasakojai?
- Ne.
- Ar kas nors žino, kad esi čia ir kalbiesi su manimi?
- Ne.
- Tikrai niekam nesakei?
Tordas pažvelgė į vyriškį. Puse lūpų šyptelėjo, bet nutylėjo,
ką galvoja: o kam gi galėjau sakyti?
- OK, - tarė Beįmanąs. - Turbūt supranti, kad atkreipei
mano dėmesį į rimtą ir itin delikatų reikalą. Reikės veikti labai
atsargiai, kad neįspėčiau tų, kurie neturėtų būti įspėti. Taigi
teks kreiptis į vadovybę. Žinai, iš esmės po to, ką išklojai, turė­
čiau tave sulaikyti, bet sulaikymas galėtų išduoti tiek tave, tiek
mus. Taigi kol išsiaiškinsime padėtį, važiuok namo ir būk ten.
Supranti? Niekam apie tai neprasitark, nekišk nosies į lauką,
neatidaryk durų nepažįstamiems asmenims, nekelk ragelio, jei
neatpažinsi skambintojo numerio.
Tordas lėtai linktelėjo.
- Kiek laiko tai truks?
- Daugiausia tris dienas.
- Roger that/
Atrodė, kad Beįmanąs žiojasi kažką sakyti, bet susilaikė ir
delsė, kol pagaliau apsisprendė.
- Tai toks dalykas, su kuriuo niekada nesugebėjau susitai­
kyti, - prašneko jis. - Kai kurie žmonės pasiryžę sužlugdyti
kitų žmonių gyvenimą vien tam, kad pasipelnytų. Noriu pa­
sakyti, kad šiek tiek suprasčiau, jei būtum nususęs valstietis
iš Afganistano. Bet norvegas, gaunantis lėktuvo kapitono at­
lyginimą...
Tordas Šulcas atrėmė jo žvilgsnį. Jis buvo tam pasiruošęs,
veik pajuto palengvėjimą, kad pagaliau tai išgirdo.*

* Supratau. (Angį.)
19
 - Vis dėlto tai, kad atėjai čia laisva valia ir atvertei visas
kortas, yra drąsu. Žinau, kuo rizikuoji. Nuo šios akimirkos gy­
venimas nebebus lengvas, Šulcai.
Sulig šiais žodžiais skyriaus viršininkas atsistojo ir ištiesė
jam ranką. Ir Tordas Šulcas pagalvojo tą patį, ką ir tada, ma­
tydamas jį atžingsniuojantį per vestibiulį: Mikaelio Beįmano
ūgis idealiai tiktų būti naikintuvo pilotu.

Tuo metu, kai Tordas Šulcas išėjo pro policijos biuro duris,
Haris Hūlė skambino prie Rakelės durų. Ji atidarė vilkėdama
chalatą, pabrinkusiais paakiais. Nusižiovavo.
- Kiek įdienojus atrodau geriau, - tarė ji.
- Gerai, kad taip nutinka bent vienam iš mūsų, - atsiliepė
Haris ir žengė vidun.
- Sėkmės, - palinkėjo ji, abiem stovint svetainėje prie sta­
lo, nukrauto popierių šūsnimis. - Viskas čia. Tyrimų ataskai­
tos. Nuotraukos. Laikraščių iškarpos. Liudytojų parodymai.
Jis dirba nuosekliai. Skubu į darbą.
Užsitrenkus durims Haris užsiplikė pirmąjį puodelį kavos
ir kibo į popierius.
Tris valandas paskaitęs turėjo padaryti pertrauką, kad
įveiktų apimantį liūdesį. Pasiėmė puodelį ir nuėjo prie virtu­
vės lango. Priminė sau, jog parsirado čionai tam, kad priverstų
abejoti kalte, o ne įrodytų nekaltumą. Abejonės pakanka. Bet
vis dėlto. Medžiaga vienareikšmė. Ir visi tie metai, jo praleisti
dirbant žmogžudysčių tyrėju, veikėjo nenaudai. Gluminančiai
dažnai viskas ir yra taip, kaip atrodo.
Paskaitęs dar tris valandas nepadarė jokios naujos išvados.
Medžiagoje neaptiko nieko, kas pasiūlytų kokį kitą paaiškini­
mą. Tai nereiškia, kad tokio nėra, jo tiesiog nėra šioje medžia­
goje, guodė save Haris.
120
 Jis išėjo Rakelei dar negrįžus. Teisinosi pats prieš save lai­
ko juostų pasikeitimu ir miego trūkumu. Bet žinojo tikrąją
priežastį. Neįstengs jai pasakyti, kad perskaičius pasidarė dar
sunkiau įsikirtus laikytis abejonės - atskleisti tiesą, parodyti
kelią, dovanoti gyvenimą ir vienintelę galimybę išsigelbėti.
Taigi jis apsirengė ir išėjo. Nužingsniavo visą kelią nuo
Holmenkoleno, palei Rišo apylinkes, per Sognės studentų
miestelį, Ulevolį ir Boltelioką iki restorano „Schroder“. Pa­
svarstė, gal užeiti vidun, bet apsigalvojo. Verčiau pasuko į ry­
tus, perėjo upę, nuėjo iki Tiojeno.
Kai pravėrė „Švyturio“ duris, diena jau geso. Viskas buvo
taip, kaip jis ir prisiminė. Šviesios sienos, šviesios dekoracijos,
dideli langai, kad vidun patektų kuo daugiau šviesos. Ir ap­
supti visos tos šviesos prie stalų su kava ir sumuštiniais sėdėjo
popietės klientai. Vieni snopsojo panarinę galvas virš lėkščių,
tarsi ką tik būtų pasiekę finišą penkiasdešimties kilometrų
maratone, kiti staccato šnekučiavosi nesuprantama narkomanų
greitakalbe, o dar kitiems, regis, būtų labiau tikę gerti espreso
kavą turtuolių pamėgtoje kepyklėlėje „United Bakeries“.
Kai kurie buvo gavę dėvėtų drabužių iš naujos siuntos ir
vis dar laikė juos plastikiniuose maišuose arba buvo jau apsi­
vilkę. Kiti atrodė kaip draudimo agentai arba provincijos mo­
kyklų mokytojos.
Haris patraukė prie bufeto, ir apvalaina šypsanti mergina,
vilkinti Gelbėjimo armijos megztinį su gobtuvu, pasiūlė jam
nemokamos filtruotos kavos ir šviesios duonos su ruduoju
sūriu.
- Ačiū, ne šiandien. Ar yra Martina?
- Šiandien ji darbuojasi gatvės klinikoje, - mergina pirštu
parodė į lubas: antrame aukšte buvo įsikūręs visą parą veikian­
tis Gelbėjimo armijos procedūrų kabinetas. - Bet jau turėtų
būti bai..
- Hari!
Jis atsisuko.
121
 Martina Ekhof buvo tokia pat nedidukė kaip ir anksčiau.
Šypsančiame katiniškame veidelyje dėmesį traukė nepropor­
cingai plati burna, nosis tebuvo kauburėlis. Lėliukės atrodė
tarsi įsiliejusios į rudos rainelės pakraštį, įgavusios kriaušės
formą. Kadais ji paaiškino Hariui, kad tai įgimta ir vadinama
rainelės koloboma.
Martina pasistiebė ant pirštų galų ir ilgam jį apkabino.
O kai pagaliau kiek atšlijo, vis tiek nenorėjo paleisti ir, suėmusi
abi Hario rankas, pakėlusi akis žvelgė į jį. Haris pastebėjo, kaip
pamačius jo randą šypsančiu merginos veidu nuslenka šešėlis.
- Tu taip... sulysai.
Haris nusijuokė.
- Ačiū. Bet tai ne aš sulysau, o...
- Tikrai! - šūktelėjo Martina. - Tai aš sustorėjau. Bet visi
sustorėja, Hari. Tik ne tu. Beje, turiu pasiteisinimą, kodėl esu
stora...
Ji patapšnojo sau per pilvą, aptrauktą juodu vilnoniu
megztiniu.
- Mhm. Ar Rikardas pasistengė?
Ji nusijuokė ir energingai palinksėjo. Jos veidas degė rau­
doniu, nuo jos kaip nuo plazminio ekrano sklido karštis.
Jie nuėjo prie vienintelio tuščio staliuko. Haris atsisėdo ir
stebėjo juodą pilvo pusrutulį, Martinai bandant įsitaisyti ant
kėdės. Sužlugusių gyvenimų ir beviltiškos apatijos apsupty tai
atrodė absurdiška.
- Gustas, - prabilo jis. - Žinai apie šią bylą?
Ji giliai atsiduso.
- Žinoma. Jis čia sukiojosi. Visi jį pažinojo. Užeidavo ne
itin dažnai, bet kartais apsilankydavo. Čia dirbančios mergi­
nos buvo jį įsimylėjusios, visos iki vienos. Jis buvo toks gražus!
- O kaip dėl Olego, kuris, kaip įtariama, jį nužudė?
- Jis irgi retkarčiais čia pasėdėdavo. Kartu su mergina, - ji
suraukė kaktą. - Įtariama? Ar kilo abejonių?
- Tą ir bandau išsiaiškinti. Sakai, mergina?
22
 - Maloni, bet labai išblyškusi, smulkutė. Inguna? Irjama? -
Martina pasisuko link bufeto ir šūktelėjo: - Ei! Kuo vardu
Gusto globėjų dukra? - ir, niekam nespėjus atsakyti, prisiminė
pati: - Irena!
- Kaštoninių plaukų, strazdanota? - pasitikslino Haris.
- Ji buvo tokia išbalusi, kad jei ne rusvoki plaukai, jos būtų
nė nesimatę. Turiu galvoje, kad pačioje pabaigoje mergina at­
rodė tiesiog peršviečiama.
- Pačioje pabaigoje?
- Taip, mes kaip tik apie tai kalbėjome, ji jau seniai pas
mus nebeateina. Daugelio lankytojų klausinėjau, gal išvažiavo
į kitą miestą, bet, regis, niekas nežino, kas jai nutiko.
- Ar pameni, kas dėjosi tuo metu, kai buvo įvykdyta žmog­
žudystė?
- Nieko ypatingo, jei neminėsime būtent to vakaro. Išgir­
dau policijos sirenas ir supratau, kad tai bus susiję su mūsų
apylinkių jaunuoliais, nes vienam tavo kolegai paskambino ir
po sekundės jis strimgalviais išlėkė lauk.
- Maniau, kad laikantis nerašytos taisyklės slaptiesiems
agentams neleidžiama dirbti valgykloje.
- Nemanau, kad jis dirbo, Hari. Jis sėdėjo prie stalo vie­
nui vienas ir apsimetė, kad skaito laikraštį Klassekampen. Gali
nuskambėti pagyrūniškai, bet manau, kad jis sėdėdavo čia dėl
manęs, - Martina koketiškai priglaudė delną sau prie krūtinės.
- Tai reiškia, kad tu trauki vienišus policininkus.
Ji nusijuokė.
- Tai aš parodžiau tau dėmesį, pameni?
- Tokia krikščioniškai išauklėta mergina kaip tu?
- Tiesą sakant, dėl to jo spoksojimo darydavosi kiek nepa­
togu, bet kai ėmė matytis nėštumas, liovėsi stebeilijęs. Taigi,
tą vakarą uždarė paskui save duris ir pranyko kažkur netoli
Hausmano gatvės. Nusikaltimo vieta juk yra vos už kelių šimtų
metrų nuo čia. Netrukus pradėjo sklandyti gandai, kad Gustas
nušautas. Ir kad suėmė Olegą.
23
 - Ką žinai apie Gustą, išskyrus tai, kad jis traukė moteris ir
augo globėjų šeimoje?
- Jį vadino Vagišiumi. Pardavinėjo fioliną.
- Kam dirbo?
- Abu su Olegu platino baikerių gaujos „Los Lobos“ iš
Alnabru kvaišalus. Bet manau, kad vėliau perėjo pas Duba-
jų. Visi, kurie gaudavo tokį pasiūlymą, jį priimdavo. Jie turė­
jo gryniausią heroiną, o kai pasirodė fiolinas, jo buvo galima
gauti tik iš Dubajaus platintojų. Manau, kad vis dar taip ir yra.
- Ką žinai apie Dubajų? Kas jis toks?
Ji papurtė galvą.
- Net nežinau, ar tai žmogus, ar gaujos pavadinimas.
- Pardavėjai lengvai pastebimi gatvėse, o už to stovintys
vyrai - nematomi? Ar tikrai niekas nieko nežino?
- Tikrai žino. Bet niekas nenori prasižioti.
Kažkas pašaukė Martiną vardu.
- Pabūk čia, - tarė Martina ir sunkiai pakilo nuo kėdės. -
Tuoj grįšiu.
- Nieko tokio, man reikia eiti, - atsiliepė Haris.
- O kur?
Akimirką įsivyravo tyla, ir abu suprato, kad atsakymo į šį
klausimą Haris neturi.

Tordas Šulcas sėdėjo virtuvėje prie stalo palei langą. Blausiai

švietė saulė, ir dienos šviesoje vis dar būtum įmatęs visus, atei­
nančius keliu tarp namų. Bet į kelią jis nežiūrėjo. Vėl atsikan­
do sumuštinio su servelatu.
Virš namų stogų skraidė lėktuvai. Leidosi ir kilo. Leidosi
ir kilo.
Tordas Šulcas klausėsi skirtingų variklių garsų. Tarsi ieš­
kotų jiems vietos chronologijos lentelėje. Senesni, teisingai
ūžiantys varikliai, triukšmingi ir kalstantys, žadino gerus
124
prisiminimus, prasmingus prisiminimus, virto to meto garso
takeliu, kai dar šį tą reiškė tokie dalykai kaip darbas, punk­
tualumas, šeima, moters meilė, kolegų pripažinimas. Naujos
kartos varikliai buvo didesnės traukos ir greitesni, naudojo
mažiau degalų, tad buvo efektyvesni, mažiau reikėjo rūpintis
smulkmenomis. Taip pat ir svarbiomis smulkmenomis. Šulcas
užmetė akį į didžiulį laikrodį, vėl pastatytą ant šaldytuvo. Jis
tiksėjo skubiai ir karštligiškai, kaip įbauginta širdelė. Septy­
nios. Liko laukti dvylika valandų. Tuojau sutems. Jis girdėjo
„Boeing 747“. Klasiškas modelis. Pats geriausias. Garsas vis
kilo ir kilo, virto riaumojimu, nuo kurio ėmė drebėti langų
stiklai, o stiklinė ant stalo tarkštelėjo į pustuštį butelį. Tor-
das Šulcas užsimerkė. Šis garsas - kaip tikėjimas ateitimi, kaip
galia, pagrįstas išdidumas. Kaip nenugalimas vyras, pasiekęs
geriausius savo metus.
Garsui nutilus ir vėl įsivyravus tylai Šulcas pastebėjo, kad
ji tapo kitokia. Tarsi būtų pakitęs oro tankis.
Tarsi namuose būtų atsiradę žmonių.
Jis visu kūnu pasisuko į svetainę. Pro duris matė treniruok­
lio suoliuką ir dalį stiklinio stalelio. Pažvelgė į grindų parketą,
į šešėlius, krintančius iš tos kambario dalies, kurios negalėjo
matyti. Sulaikė kvėpavimą ir klausėsi. Nieko. Tik ant šaldytuvo
tiksintis laikrodis. Tada vėl atsikando sumuštinio, gurkštelėjo
iš stiklinės ir atsirėmė į kėdės atkaltę. Atskrenda didelis lėk­
tuvas. Tordas Šulcas girdėjo garsą už nugaros. Lėktuvo riau­
mojimas užgožė vis dar einantį laiką. Ir Tordui toptelėjo, kad
jis turbūt skrenda tarp namo ir saulės, kadangi ant jo ir stalo
nutįso šešėlis.

Haris žingsniavo Urtės gatve, paskui - Platu gatve iki Grion-

landsleireto. Kojos pačios nešė link policijos biuro. Stabtelėjo
25
prie Botseno parko. Nužvelgė kalėjimo pastatą, storas pilkas
akmenines sienas.
„O kur?“ - paklausė ji.
Ar jis tikrai abejoja, kas nužudė Gustą Hanseną?
Kasdien prieš vidurnaktį iš Oslo tiesiai į Bankoką skren­
da SAS lėktuvas. Iš ten penkis kartus per parą skraidinama į
Honkongą. Jis galėtų nueiti tiesiai į viešbutį „Leon“. Susikrau­
tų lagaminą ir išsiregistruotų lygiai per penkias minutes. Oro
uosto traukiniu nuvyktų iki Gardermoeno. Prie SAS langelio
įsigytų bilietą. Pietautų ir vartytų laikraščius atpalaiduojan­
čioje beasmenėje kelioninėje oro uosto aplinkoje.
Haris apsigręžė. Pamatė, kad nebėra vakar prisegto raudo­
no plakato, skelbiančio apie koncertą.
Jis patraukė Oslo gatve, pro Atminimo parką ir Senamies­
čio kapines, kur iš šešėlių patvory jį pasiekė balsas.
- Gal atsirastų atliekama dušimtinė? - nuskambėjo šve­
diškai.
Haris sulėtino žingsnį ir išvydo elgetą. Maskatavo ilgas ir
apdriskęs apsiaustas, o žibintų šviesoje nuo milžiniškų ausų
seniui ant veido krito šešėliai.
- Kiek suprantu, prašai paskolos? - atsiliepė Haris ir išsi­
traukė piniginę.
- Renku aukas, - atsakė Katas ir ištiesė ranką. - Jų nebeat-
gausi. Savo piniginę palikau viešbutyje „Leon“.
Seniui iš burnos neatsidavė degtine ar alumi, tik tabaku
ir kažkuo, kas priminė Hariui, kaip vaikystėje pas senelį žais­
damas slėpynių įlįsdavo į drabužių spintą miegamajame ir
įtraukdavo salsvo priplėkusių drapanų kvapo, - šios kabėjo
ten metų metais ir turbūt buvo tokios pat senos kaip ir namas.
Haris rado tik vieną penkių šimtų kronų banknotą ir ištie­
sė jį Katui.
- Štai.
Katas nužvelgė banknotą. Perbraukė jį ranka.
- Šį bei tą girdėjau, - tarė jis. - Kalbama, kad tu iš policijos.
126
 -o?
- Ir kad tu geri. Kuo nuodijiesi?
- „Jim Beam“.
- A, Džimas. Mano Džonio* draugelis. Ir tu pažįsti tą ber­
niuką, Olegą.
- Žinai jį?
- Kalėjimas baisiau už mirtį, Hari. Mirtis paprasta, ji išva­
duoja sielą. O kalėjimas sielą sugraužia, kol tavyje nebelieka
žmogaus. Kol tampi vaiduokliu.
- Iš ko sužinojai apie Olegą?
- Mano bendruomenė didelė ir parapijiečių turiu begalę,
Hari. Aš tik klausausi. Kalbama, kad ieškai to žmogaus. Du-
bajaus.
Haris pažvelgė į laikrodį. Tokiu metų laiku lėktuvuose pa­
prastai būna laisvų vietų. Iš Bankoko galėtų nuvykti ir į Šan­
chajų. Džan In parašė žinutę ir pranešė, kad šią savaitę bus
viena. Kad jie galėtų kartu nuvažiuoti į užmiestį.
- Tikiuosi, kad jo nerasi, Hari.
- Aš nesakiau, kad ieš...
- Tie, kurie tai daro, miršta.
- Katai, šį vakarą aš...
- Ar esi girdėjęs apie vabalą?
- Ne, bet...
- Šešios vabzdžio kojos, susmingančios tau į veidą.
- Turiu eiti, Katai.
- Pats mačiau, - Katas prispaudė smakrą prie pastoriaus
apykaklės. - Geteborge, prie uosto, po Elvsborgo tiltu. Poli­
cininkas ieškojo narkotikų gaujos pėdsakų. Jie suvarė jam į
veidą plytą, prikaltą vinių.
Haris suprato, apie ką kalbama. Žūk. Vabalas.
Rusiškas metodas, taikomas informatoriams. Pirmiausia
vieną informatoriaus ausį prikala prie grindų šalia gegnės.

* „Jim Beam“, „Johnnie Walker“ - viskio rūšys.

27
Paskui į plytą iki pusės sukala šešias vinis ir apriša ją virve,
o jos galą permeta per gegnę. Tada informatoriui liepia su­
kąsti virvės galą. Esmė - ir simbolika - ta, kad informatorius
lieka gyvas tol, kol neprasižioja. Haris matė, ką padarė Tapė-
jaus triados* vabalas su vienu vargšeliu, kurį rado skersgatvyje
Tianšujuje. Jie sukalė vinis plačiomis galvutėmis, bet sulįsda-
mos jos nepaliko didelių angų. Kai atvyko greitoji ir medikai
nukėlė plytą, kartu nuplėšė ir veidą.
Katas įsikišo penkių šimtų kronų banknotą į kelnių kišenę,
o kitą ranką uždėjo Hariui ant peties.
- Suprantu, kad nori apsaugoti sūnų. Bet pagalvok: jeigu
tai jis nužudė aną berniuką? Juk anas irgi turėjo tėvą, Hari.
Kai tėvai kovoja už savo vaikus, tai vadinama pasiaukojimu,
bet iš tiesų jie nori apsaugoti save, savo klonus. Ir tam nereikia
jokios moralinės drąsos, tai tik genų egoizmas. Kai vaikystėje
tėvas mums skaitydavo Bibliją, aš maniau, kad Abraomas buvo
bailys, kadangi, Dievui paliepus, sutiko paaukoti savo sūnų.
Ūgtelėjęs supratau, kad tik savęs išsižadėjęs tėvas sutinka pa­
aukoti vaiką, jei tai pasitarnaus aukštesniam tikslui. Nes tokio
esama.
Haris nusviedė nuorūką ant šaligatvio.
- Tu klysti. Olegas nėra mano sūnus.
- Ne? Tai kodėl tu čia?
- Esu policininkas.
Katas nusijuokė.
- Šeštasis Dievo įsakymas, Hari. Nekalbėk netiesos.
- O kartais ne aštuntas? - Haris užmynė ant rūkstančios
cigaretės. - Ir, kiek pamenu, įsakymas draudžia meluoti apie
savo artimą, vadinasi, šiek tiek pameluoti apie save galima. Bet
tu turbūt nebaigei visų teologijos mokslų?

* Triada - bendras pavadinimas kinų kriminalinių organizacijų, dažniausiai vei­

kiančių pačioje Kinijoje ar Honkonge ir kraštuose, kuriuose gyvena didelė kinų
populiacija.
128
 Katas patraukė pečiais.
- Nei aš, nei Jėzus neturime jokios oficialios kvalifikacijos.
Mes esame žodžio meistrai. Bet, kaip ir visi šamanai, šarlata­
nai ir aiškiaregiai, mes kartais suteikiame paguodos ir sužadi­
name netikrų vilčių.
- Tu net nesi krikščionis?
- Pasakykime taip: tikėjimas man niekada nieko gero ne­
atnešė, tik sukeldavo abejonių. Ir tai tapo mano Testamentu.
- Abejonė.
- Taigi, - gelsvi Kato dantys sužvilgo tamsoje. - Aš klau­
siu: ar tikrai taip jau akivaizdu, kad Dievo nėra? Kad jis neturi
plano?
Haris tyliai nusijuokė.
- Mes ne tokie jau skirtingi, Hari. Aš segiu netikrą pasto­
riaus apykaklę, tu - netikrą šerifo žvaigždę. O ar tvirtas tavo
tikėjimas? Ar neabejoji, kad reikia ginti tuos, kurie atrado
savo kelią, ir nubausti išklydusius iš jo nusidėjėlius?
Haris iškratė iš pakelio cigaretę.
- Deja, šioje byloje nebėra kuo abejoti. Vykstu namo.
- Jei taip, linkiu geros kelionės. Man reikia laikyti mišias.
Pasignalizavo automobilis, ir Haris akimoju atsisuko. Prieš
išnykdami už posūkio jį apakino priekiniai žibintai. Stabdžių
šviesos žaižaravo tamsoje: automobilis sustojo prie policijos
biuro garažo. Kai Haris vėl apsigręžė, Kato nebebuvo. Atrodė,
kad senasis pastorius pranyko tamsoje. Haris girdėjo tik žings­
nius prie kapinių.

Kol Haris susikrovė daiktus ir išsiregistravo iš „Leon“, praėjo

lygiai penkios minutės.
- Svečiams, mokantiems grynaisiais, darome nedidelę
nuolaidą, - tarė vaikinas prie langelio.
129
 Ne viskas nauja.
Haris naršė piniginę. Honkongo doleriai, juaniai, Ameri­
kos doleriai, eurai. Suskambo mobilusis. Haris pakėlė jį prie
ausies, banknotus išskleidė vėduokle ir atkišo vaikinui.
- Klausau.
- Čia aš. Ką veiki?
Velnias. Ketino palaukti ir paskambinti jai iš oro uosto.
Padaryti viską paprastai ir kuo brutaliau. Nuplėšti vienu truk­
telėjimu.
- Tuoj išsiregistruosiu iš viešbučio. Gal galiu paskambinti
po kelių minučių?
- Tik norėjau pasakyti, kad Olegas susisiekė su savo advo­
katu. Ee... Su Hansu Kristijanu.
- Priimame tik Norvegijos kronas, - pranešė registratorius.
- Hari, Olegas sako, kad nori-su tavimi susitikti.
- Velnias!
- Ką? Hari, ar klausaisi?
- Ar priimate „Visa“ kortelę?
- Jums bus pigiau nueiti iki bankomato ir pasiimti grynųjų.
- Nori su manimi susitikti?
- Jis taip sako. Kuo greičiau.
- Tai neįmanoma, Rakele.
- Kodėl ne?
- Kadangi...
- Bankomatas stovi už šimto metrų, Muitinės gatvėje.
- Kadangi?
- Tiesiog sumokėsiu kortele, OK?
- Hari?
- Visų pirma, jo neleidžiama lankyti, ir antrą kartą man
nepavyks prasmukti.
- O visų antra?
- Visų antra, Rakele, aš nematau reikalo. Aš perskaičiau
dokumentus. Aš...
- Ką - tu?
- Manau, kad jis nušovė Gustą Hanseną, Rakele.
130
 - „Visa“ neimame. Gal turite kokią kitą? „MasterCard“?
„American Express“?
- Ne! Rakele?
- Tada galiu paimti dolerius ir eurus. Valiutų kursas ne
pats geriausias, bet geriau už kortelę.
- Rakele? Rakele? Velnias!
- Ar kas negerai, Hūle?
- Ji padėjo ragelį. Ar tiek pakaks?

12 skyrius

Stovėjau Škiperio gatvėje ir stebeilijau į kliokiantį lietų. Žiema

taip ir neprasidėjOy tik vis dažniau lijo. Bet paklausa nesuma­
žėjo. Olegas, Irena ir aš per dieną parduodavome daugiau nei
aš per visą savaitę, dirbdamas Odinui ir Tutu. Per dieną užkal­
davau maždaug šešis tūkstančius. Miesto centre suskaičiavau
visus, vilkinčius yyArsenalu marškinėlius. Apytikriais skaičiavi­
mais, senis turbūt gauna du milijonus kronų pelno per savaitę.
Kiekvieną vakarąyprieš atsiskaitydami su Andrejumi, drau­
ge su Olegu suskaičiuodavome pinigus ir prekės likučius. Nekart
netrūko nė kronos. Nebūtų apsimokėję.
Olegu galėjau pasitikėti visu šimtu procentų. Manaut jam
neužteko vaizduotės pagalvoti apie vogimą, o jei ir užteko, jis
nė nenutuokė, kaip tai daroma. O gal jo mintys ir širdis buvo
pernelyg užimtos Irena. Buvo tiesiog juokinga matyti, kaip ber­
niokas rėžia apie ją sparną. Ir kaip mergina suka akis šalin. Nes
ji matė tik vieną.
Mane.
Tai manęs nei džiuginot nei trikdėy tiesiog niekada nebuvo
kitaip.
Aš puikiai ją pažinojau, gerai mokėjau priversti jos mažą
tyrą širdelę daužytis, saldžias lūpytes - nusijuokti, o akis - jei
norėjau - paplūsti ašaromis. Galėjau paleisti ją į laisvę, atida­
ryti duris ir pasakyti sudie. Bet aš vagišius, o vagys neatiduoda
nieko, ką mano galintys kada nors paversti grynaisiais. Irena
priklausė man, o du milijonai per savaitę priklausė seniui.
Nuostabuy kaip šeši tūkstančiai per dieną skraidina ant
sparną, kai kristalinį metamfetaminą dediesi kaip ledo kubelius
į gėrimą, o skudurus perki ne „Cubus“parduotuvėse. Todėl vis
dar gyvenau repeticijų patalpose, kartu su Irena, kuri miegojo
ant čiužinio už būgnų. Bet ji su viskuo susidorojo puikiai, nesi-
lietė prie niekoyišskyrus cigaretes, valgė tik vegetarišką šlamštą
ir atsidarė sušiktą banko sąskaitą. Olegas gyveno pas mamą,
todėl maudėsi piniguose. Jis nebevartojo, pradėjo mokytis ir net
treniruotis „Valle Hovin“stadione.
Stovėdamas Škiperio gatvėje galvojau ir mintyse skaičiavau.
Pamačiau per liūtį artėjantį siluetą. Akiniai - aprasoję, ploni
plaukai - prilipę prie viršugalvio. Žmogelis dėvėjo bjaurią bet
kokiam orui tinkamą striukę, kokias atgrasios nutukusios pa­
nelės Kalėdų proga dovanoja sau ir savo draugui. Taigi: arba
šio vyrioko panelė tikrai atgrasi, arba jis iš viso tokios neturi.
Mačiau iš eisenos. Jis šlubavo. Tikriausiai galima pasakyti ir
gražiau, bet tokius aš vadinu šlubiais. Tačiau aš vartoju ir to­
kius žodžius kaip yypsichas€<ir „negras“.
Šlubis sustojo priešais mane.
Manęs jau nebestebino jokie heroino pirkėjai, bet šis tikrai
atrodė kažkoks keistas.
- Kiek...
- 350 už 25 mg.
- ...mokat už gramą heroino?
- Mokam?Mes parduodam, asile.
- Žinau. Tiesiog šiek tiek tyrinėju.
Pažvelgiau į jį. Žurnalistas? Socialinis darbuotojas? O gal
politikas? Kai dirbau Odinui ir Tutuy kartą prisistatė panašus
tipas. Pareiškė, kad dirba miesto savivaldybės tarybai ir kažko­
kiam komitetui, kuris vadinasi RUNOy tada velniškai manda­
132
giai paklausė, gal sutikčiau atvykti į komiteto susirinkimą, tema
„Narkotikai ir jaunimas“. Jie norintys išgirsti „balsą iš gatvės“.
Aš nuvykau linksmumo dėlei ir pasiklausiau, kaip jie pliurpia
apie ECAD' ir grandiozinį tarptautinį planą - Europa be nar­
kotikų. Gavau limonado, bandelių ir prisijuokiau iki ašarų. O
susirinkimo pirmininkė, pagyvenusi ponia, buvo dar tinkama
vartoti, MILF", vulgariai geltonais plaukais, vyriškų bruožų,
dideliais papais ir įsakmiu balsu. Akimirką pasvarsčiau, ar tik
nebus operavusi ko nors daugiau nei krūtis. Po susirinkimo ji
priėjo prie manęs, prisistatė kaip Socialinių reikalų skyriaus
sekretorė ir pareiškė, kad apie šiuos dalykus mielai pasikalbė­
tų daugiau, gal susitiktume pas ją namuose kokią dieną, kai
turėsiu „galimybę“. Pasirodo, ji buvo MILF be M. Gyveno so­
dyboje viena. Atidarė duris, mūvėdama siauras jojiko kelnes, ir
pareikalavo, kad tai įvyktų tvarte. Nesukau galvos, ar jai tikrai
nupjovė penį. Gydytojai gražiai viską sutvarkė ir įstatė melžimo
aparatą, kuris siurbė kaip pasiutęs. Bet kažkaip keista dulkin­
ti tvirtų žiaumojančių ir šiek tiek susidomėjusių arklių apstotą
moterį, ūkaujančią kaip garvežys. Vėliau išsirinkau iš šiknos
šiaudus ir paklausiau, ar neturi man paskolinti tūkstantuko.
Tol, kol pradėjau uždirbti šešis tūkstančius per dieną, mes vis
susitikdavome, ir tarp dulkinimųsi ji rasdavo laiko papasakoti,
kad sekretorė ne tik rašo miesto tarybos laiškus, bet užsiima ir
praktiniais dalykais. Šiuo metu ji plušanti kaip vergė, užtat jos
dėka rutuliojasi įvykiai. Ir kai protingi žmonės tai supras, atei­
sianti ir jos eilė tapti tarybos nare. Iš to, ką ji man porino apie
Rotušę, supratau, kad visi politikai - tiek menki, tiek galingi -
nori tų pačių dviejų dalykų: valdžios ir sekso. Tokia eilės tvar­
ka. Kai, šnabždėdamas į ausį „savivaldybė“, sukišdavau jai du
pirštus, priversdavau ją myžčioti iki pat kiaulidės. Nejuokauju.*

* European cities against drugs - Europos miestai prieš narkotikus. (Angį.)

** Mother I’d like to fuck - Mamytė, su kuria norėčiau pasidulkinti. (Angį.)
133
Ir prieš mane dabar išdygusio vyro veide įžvelgiau tokį patį in­
tensyvų nesveikų geismų.
- Atsiknisk.
- Kas tavo bosas? Noriu su juo šnektelėti.
Take me to your leader?* Šlubis arba pakvaišęs, arba tiesiog
bukas.
- Dink.
Šlubis nepajudėjo iš vietos, tiesiog stovėjo ten, keistai atkišęs
klubų, ir iš striukės kišenės kažkų išsitraukė. Plastikinį maišiokų
su baltais milteliais. Ko gero, bus apie pusę gramo.
- Čia mėginukas. Nunešk savo bosui. Kaina - aštuoni šimtai
kronų už gramų. Atsargiai dozuokit, šitų padalyk į dešimt. Po­
ryt vėl ateisiu, tuo pačiu laiku.
Jis padavė man maišiokų, apsisuko ir nušlubčiojo gatve tolyn.
Šiaip jau maišiokų būčiau išmetęs į pirmų šiukšliadėžę. Ne­
galėjau to šlamšto pardavinėti pats, turėjau saugoti gerų vardų.
Bet pakvaišėlio žvilgsnyje kažkas buvo. Tarsi jis kažkų žinotų.
Taigi, pasibaigus dienai ir atsiskaičius su Andrejumi, Olegų su
Irena nusivedžiau į „heroino parkų**. Ten pasiteiravome, ar kas
nors pageidautų tapti bandomaisiais triušiais. Kartų abu su
Tutu irgi taip darėme. Mieste pasirodžius naujai prekei, papras­
tai važiuodavom ten, kur renkasi beviltiški narkomanai, pasi­
ruošę bandyti bet kų, už kų nereikia mokėti, spjaunantys į tai,
kad galbūt atsisveikins su gyvybe, nes ir taip žino, kad mirtis
visada už kampo.
Prisistatė keturi tipeliai, bet pareiškė, kad nori aštuntadalio
gryno heroino. Kai atkirtau, kad dėl to nesutarsim, pasiliko tik
trys. Padalijau dozes.
- Per mažai! - sušuko vienas narkomanas, tardamas žo­
džius kaip insultų patyręs ligonis.
Atrėžiau, kad užsičiauptų, jei nori gardėsio.*

* Vesk mane pas savo vadą. (Angį.) Posakis, dažnai vartojamas filmukuose apie
ateivius ir įvairių atlikėjų dainų pavadinimuose.
134
 Irena, Olegas ir aš sėdėjome ir stebėjome, kaip jie tarp krau-
josruvų ieško kraujagyslių, o paskui stulbinančiai tiksliai susi­
leidžia.
- O, velnias! - sudejavo vienas.
- Ufffff!.. - sustugo kitas.
Paskui viskas nurimo. Stojo tyla. Tarsi į kosmosų būtų pa­
siųsta raketa ir su ja būtų nutrūkęs ryšys. Bet aš jau žinojau.
Prieš jiems atsijungiant supratau tai iš ekstazės jų akyse: Hous­
ton, we have no problem/ Kai jie vėl grįžo į Žemę, buvo jau
tamsu. Kelionė truko ilgiau nei penkias valandas, dvigubai il­
giau nei po įprasto heroino. Bandytojų nuomonės sutapo: nie­
kada nebuvo jutę tokio stipraus poveikio. Jie norėjo daugiau,
visko, kas liko maišioke, dabar pat, būk geras, ėmė krapinėti
link mūsų kaip tie prisikėlę negyvėliai filme „Trileris“. Mes gar­
siai nusikvatojom ir pasipustėm padus.
Kai po pusvalandžio visi sėdėjom repeticijų kambary, man
reikėjo kiek pagalvoti. Paprastai užkietėjęs narkomanas vie­
nu kartu susileidžia ketvirtadalį gramo gatvėj įsigyto heroino.
O nuo ketvirtadalio gramo šitų miltelių labiausiai užsigrūdinę
narkomanai išskrido kaip nekaltos mergelės. Šlubis įbruko man
grynų produktų. Bet kas tai? Medžiaga atrodė ir kvepėjo kaip
heroinas, buvo tokios pačios konsistencijos, bet penkios valan­
dos apkvaitimo nuo tokio mažo kiekio? Šiaip ar taip, suvokiau,
kad užčiuopiau aukso gyslų. Nusipirkus už aštuonis šimtus kro­
nų, galima pridėti priemaišų, patrigubinti kiekį ir parduoti už
du tūkstančius keturis šimtus. Penkiasdešimt gramų per dienų.
Trylika tūkstančių tiesiai į kišenę. Man. Ir Olegui, ir Irenai.
Pateikiau jiems verslo pasiūlymų. Paminėjau skaičius.
Jie susižvalgė. Neatrodė tokie sužavėti, kaip tikėjausi.
- Bet Dubajus... - prabilo Olegas.*

* Hiustonai, nėra problemos. (Angį.) Perfrazuoti veikėjo žodžiai iš Gonzalo L6pe-

zo filmo „Apollo 13“.
135
 Pamelavau ir patikinau, kad jokių sunkumų nekils, kol iš
senio nevogsim. Pirmiausia nueisim ir pasakysim, kad reikalų
užrauktam, /cad sutikome Jėzų, ar /c# nors panašaus. Tada pa­
lauksim ir po truputį pradėsim.
Jie vėl susižvalgė. Ir staiga supratau, /cad čia slypi dar kaž­
kas. Tai, apie ką lig šiol nesusiprotėjau.
- Tiesiog... - Olegas įbedė žvilgsnį į sieną. - Irena ir ašy mes...
-Ką - jūs?
Olegas ėmė rangytis kaip persmeigtas kirminas ir galiausiai,
tikėdamasis pagalbos, įsistebeilijo į Ireną.
- Mes su Olegu nutarėm gyventi kartu, - išlemeno ji. - Tau­
pome butui priemiestyje, Bioleryje. Galvojame padirbėti iki va­
saros, o paskui...
- Opaskui?
- Tada ketinam baigti mokyklą, - pasakė Olegas. - O vė­
liau - turbūt studijuoti.
- Teisę, - pridūrė Irena. - Olegojuk tokie geri pažymiai, - ji
nusijuokė. Kaip visada, kai manydavo pasakiusi kokią paikystę.
Bet amžinai išblyškę skruostai švytėjo, buvo užlieti šilumos ir
nuraudę iš džiaugsmo.
Slapukai sugebėjo susikukuoti man už nugaros? Kaip galė­
jau nepastebėti?
- Teisę, - pakartojau ir atidariau maišioką, kuriame turė­
jau maždaug gramą. - Ar tai skirta ne tiems, kurie nori tapti
žandarais?
Nė vienas neatsakė.
Paėmiau šaukštą, su kuriuo valgydavau dribsnius, ir patry-
niaujį į kelnes ties šlaunimi.
- Ką darai? - paklausė Olegas.
- Reikia atšvęsti, - atsakiau ir subėriau miltelius į šaukš­
tą. - Be to, prieš siūlydami seniui, produktą privalom išbandyti
patys.
- Tai viskas gerai? - pratrūko Irena su palengvėjimu balse. -
Viską darysime kaip ir anksčiau?
36
 - Žinoma, brangioji, - prikišau žiebtuvėlį prie šaukšto. -
Čia tau, Irena.
- Man?Bet aš nemanau...
- Dėl manęs, sese, - pakėliau j ją akis ir nusišypsojau. Nu-
švitau ta šypsena, kuriai ji negalėjo atsispirti. Ir ji žinojo, kad
aš tai žinau. - Labai nuobodu apkvaisti vienam, supranti. Netgi
nyku.
Ištirpę milteliai kunkuliavo šaukšte. Neturėjau vatos, tad
ketinau nukošti per cigaretės filtrą. Bet skystis atrodė toks šva­
rus. Baltas ir vientisos konsistencijos. Todėl tiesiog leidau kelias
sekundes pravesti ir sutraukiau į švirkštą.
- Gustai... - prabilo Olegas.
- Turime būti atsargūs, kad neperdozuotume, nes čia už­
tenka trims. Tu irgi kviečiamas, mano drauge. O gal nori tik
stebėti?
Man nereikėjo pakelti akių. Pernelyg gerai jį pažinojau. Ty­
ros širdies, apakintas meilės ir kupinas drąsos, kad net sugebėjo
stryktelėti į Oslo fiordą nuo penkiolikos metrų stiebo.
- Gerai, - tarė jis ir ėmė raitotis marškinių rankovę. - Aš
irgi kartu.
Šita drąsa panardins jį iki pat dugno. Paskandins kaip žiurkę.

Pabudau nuo daužymo į duris. Apniko jausmas, kad galvoje at­

sivėrė šachta, nesiryžau praplėšti akių. Saulės spinduliai skver­
bėsi pro durų ir langinių plyšius. Irena gulėjo ant savo čiužinio,
o tarp dviejų stiprintuvų kyšojo Olego „Pum Speed Catusport­
batis. Girdėjau, kaip beldžiantysis paleidžia į darbą kojas.
Atsikėliau ir nušlitiniavau prie durų, mėgindamas prisimin­
ti kokius nors susitarimus dėl repeticijų ar instrumentų perve­
žimo. Šiek tiek pravėriau duris ir nesąmoningai prirėmiau koja.
Tai nepadėjo. Nuo stumtelėjimo griuvau aukštielninkas tiesiai
13 7
ant būgnų. Šūdas, koks triukšmas. Patraukęs lėkštes ir būgnelį
su stygomis, išvydau savo mielojo įbrolio marmūzę. Šteino.
Brangiausiojo.
Jis kiek ūgtelėjo, bet trumpai kaip desantininko kirpti plau­
kai ir tamsios, nuožmios, neapykantos sklidinos akys nepasikei­
tė. Mačiau, kaip jo burna prasižioja ir dėlioja žodžius, bet mano
ausyse skambėjo tik lėkščių žvangesys. Jam artinantis akimoju
užsidengiau rankomis veidą, bet jis praėjo pro mane, peržengė
būgnininko kėdę ir puolė prie čiužinio. Kai sugriebė Ireną už
rankos ir pastatė ant kojų, mergina riktelėjo.
Tvirtai ją sugriebęs, įjos kuprinę sugrūdo kelis daiktus. Kai
stumtelėjo Ireną prie durų, ši jau nebesipriešino.
- Šteinai... - pradėjau.
Tas sustojo tarpduryje ir pažvelgė į mane, nutaisęs klausia­
mą veido išraišką, bet neturėjau ką pridurti.
- Jau pakankamai sužlugdėt mūsų šeimą, - drėbė jis.
Kai paspyrė ir paskui save užtrenkė duris, atrodė kaip sušik­
tas Briusas Lt. Suvirpėjo oras.
Olegas iškišo galvą iš už stiprintuvo ir kažką pasakė, bet aš
vėl buvau apkurtęs.

Stovėjau nugara į židinį ir jaučiau, kaip stuburą kutena šiluma.

Kambaryje šviesą skleidė tik liepsnos ir sušikta senovinė stalinė
lempa. Senis sėdėjo odiniame krėsle ir stebėjo šlubį, kurį limu­
zinu atsivežėme iš Škiperio gatvės. Jis vis dar vilkėjo savo bet
kokiam orui tinkamą striukę. Stovėdamas už nugaros Andrejus
nurišo jam nuo akių raištį.
- Taigi, - prašneko senis, - tu tieki prekę, apie kurią teko
tiek girdėti.
- Taip, - atsakė šlubis, užsidėjo akinius ir apsidairė po kam­
barį.
138
 - Iš kur ji?
- Aš čia tam, kad parduočiau, o ne teikčiau apie ją infor­
maciją.
Senis didžiuoju pirštu ir nykščiu persibraukė smakrą.
- Tadaji manęs nedomina. Šioje srityje perėmus vogtas pre­
kes visada atsiranda lavonų. O lavonai visada sukelia nemalo­
numų ir kenkia verslui.
- Tai nėra vogta prekė.
- Drįsčiau pasakyti, kad žinau pagrindinius tiekėjus, o šis
produktas dar nematytas. Kartoju: nepirksime, kol neįsitikinsi-
me, kad tai negrįš mums bumerangu.
- Leidausi atvežamas čionai užrištomis akimis, nes supran­
tu, kad norite privatumo. Tikiuosi, atsilyginsite tuo pačiu.
Nuo šilumos šlubio akiniai aprasojo, bet jis jų nenusiėmė.
Andrejus ir Piotras jį apieškojo, o aš tyrinėjau žvilgsnį, kūno
kalbą, balsą, rankas. Įžvelgiau tik vienatvę. Nebuvo jokios nu­
tukusios atgrasios panelės, tik šitas šlubis ir jo fantastiški kvai-
šalai.
- Manau, gali būti ir policininkas, - tarė senis.
- Su šita? - atkirto šlubis ir parodė į savo pėdą.
- Jeigu įveži prekę, kodėl nesu apie tave girdėjęs?
- Nes esu naujokas. Neturiu kriminalinių įrašų ir apie mane
negirdėjo niekas nei iš policijos, nei iš jūsiškių. Turiu garbingą
profesiją ir iki šiol gyvenau normalų gyvenimą, - jis kiek ne­
drąsiai nutaisė grimasą, kuri, kiek supratau, turėjo reikšti šyp­
seną. - Tokį normalų, kad kai kam gal pasirodytų nenormalus.
- Hmm, - senis vis braukė sau per smakrą. Tada pačiupo
mane už rankos ir prisitraukė prie krėslo, kad stovėčiau ten ir
stebėčiau šlubį. - Žinai, ką manau, Gustai? Galvoju, kad prekę
gamina jis pats. O tu kaip manai?
Kiek pasvarsčiau.
- Gali būti, - pritariau.
- Gustai, juk tu žinai, kad nereikia būti chemijos Einšteinu.
Internete pilna receptų, kaip opijų paversti morfinu, o paskui -
139
heroinu. Sakykime, tu gauni dešimt kilogramų neapdoroto opi­
jaus. Tada nusiperki kokių nors virimo aparatų, šaldytuvų, tru­
putį metanoliOy ventiliatorių ir - abrakadabra - gauni aštuonis
su puse kilogramo gatvės heroino kristalų. Atskiedi juos ir gauni
kilogramų ir du šimtus gramų gatvės heroino.
Bet kokiam orui tinkamų striukę vilkintis vyras kostelėjo.
- Tam reikia šiek tiek daugiau.
- Klausimas tas, - kalbėjo senis, - iš kur gauni opijaus?
Vyras papurtė galvų.
- Aha, - numykė senis ir paglostė man rankų. - Ne opiatas.
Opioidas.
Šlubis tylėjo.
- Ar girdėjai, kų jis pasakė, Gustai?- senis nukreipė pirštų į
luošų pėdų. - Jis gamina grynai sintetinius narkotikus. Jam ne­
reikia gamtos ar Afganistano pagalbos. Jis remiasi paprasčiausia
chemija ir pagamina tai virtuvėje. Visiškas padėties valdymas ir
jokios rizikingos kontrabandos. Ir veikia tikrai ne prasčiau už
heroinų. Gustai, tarp mūsų stovi gudročius. Toks verslininkas
nusipelno pagarbos.
- Pagarba, - burbtelėjau.
- Kiek tau pavyktų pagaminti?
- Gal du kilogramus per savaitę. Tai priklauso nuo daugelio
dalykų.
- Paimsiu viskų, - tarė senis.
- Viskų? - pasitikslino šlubis be entuziazmo ar nuostabos.
- Viskų, kų pagaminsi. Ar galiu pateikti verslo pasiūlymų,
pone...
- Ibsenai.
- Ibsenai?
- Jei jūs nieko prieš.
- Žinoma, kad nieko. Jis juk buvo didis menininkas. Taip
pat norėčiau pasiūlyti partnerystę, pone Ibsenai. Vertikalių
integracijų. Užimsime monopolistines pozicijas ir nustatysime
kainų. Didesnis pelnas mums abiem. Kų pasakysite?
140
 Ibsenas papurtė galvą.
Senis pakreipė galvą ir nežymiai šyptelėjo belūpe burna.
- Kodėl ne, pone Ibsenai?
Mačiau, kaip nedidukas vyriokas išsitiesia, tarsi būtų ūgte­
lėjęs savo kiek per didelėje bet kokiam orui tinkamoje nuobo-
džiausio žmogaus pasaulyje striukėje.
- Jei atiduosiu monopolį jums, pone...
Senis surėmė pirštų galiukus.
- Vadinkite mane kaip norite, pone Ibsenai.
- Nenoriu tapti priklausomas nuo vienintelio pirkėjo, pone
Dubajau. Tai pernelyg rizikinga. Ir tai reiškia, kad galėtumėt
numušti kainas. Antra vertus, nenoriu per daug pirkėjų, nes
kyla pavojus, kad mane suseks policija. Atėjau pas jus, nes gir­
dėjau, kad esat nematomas. Bet noriu dar vieno pirkėjo. Jau
susisiekiau su „Los LobosTikiuosi, suprantate.
Senis sukrizeno pukšintį kateriuką primenančiu juoku.
- Klausykis ir mokykis, Gustai. Jis išmano ne tik farmaciją,
bet ir verslą. Gerai, pone Ibsenai. Taip ir sutarkime.
- Kaina...
- Mokėsiu tiek, kiek paprašėt. Netrukus suprasit, kad tai ne
ta sritis, kurioje daug laiko gaištama deryboms, pone Ibsenai.
Gyvenimas yra per trumpas, o mirtis per arti. Sakykime, kad
pirmas pristatymas - kitą antradienį?
Mums einant link durų senis apsimetė, kad turi į mane pa­
siremti. Nagais brūkštelėjo man per ranką.
- Ar pagalvojot apie eksportą, Ibsenai? Žinot, norint išvežti
narkotikus iš Norvegijos nėra jokių suvaržymų.
Ibsenas neatsakė. Bet štai, aš pamačiau. Ko šis tipas iš tiesų
trokšta. Stypsodamas su savo luoša pėda ir išsišovusiu klubo
sąnariu. Įžvelgiau tai po plonyčiais plaukais ir blankiai bliz­
gančia kakta. Nuo akinių stiklų nudžiūvo aprasojimas, ir jo
akys blykstelėjo taip, kaip Škiperio gatvėje. Kompensacijos,
tėti. Jis troško kompensacijos. Už visa tai, ko negavo: pagarbos,
meilės, susižavėjimo, pripažinimo, už visus tuos dalykus, kurių,
141
kaip sakoma, negali nusipirkti. Bet žinoma, kad gali. Tačiau tik
tada, jei atsilygini pinigais, o ne sušikta užuojauta. Ar ne taip,
tėti? Gyvenimas tau skolingas, ir jei išmokų negauni tiesiai į
rankas, pačiam tenka išmušinėti sušiktas skolas. Ir jei už tai
mes degsime pragare, danguje atsiras daugiau vietos. Argi ne,
tėti?

Haris sėdėjo prie įlaipinimo vartų ir žvelgė į tolį. Stebėjo ant

nusileidimo tako tupiančius ir vėl kylančius lėktuvus.
Po aštuoniolikos valandų jis būtų Šanchajuje.
Jam patiko Šanchajus. Patiko maistas, patiko eiti Bundo
keliu palei Huangpu upę iki „Peace Hotell“ viešbučio ar už­
sukti į barą „Old Jazz Bar“ ir klausytis, kaip nusenę džiazo
atlikėjai knerkia savo populiarius kūrinius. Patiko mintis, kad
jie taip ir sėdi ten nuo pat 1949-ųjų revoliucijos. Patiko ji. Tai,
ką jie turėjo ar ko neturėjo, bet nekreipė į tai dėmesio.
Nekreipti dėmesio. Tai - nuostabi savybė, tokia, kuri ne­
buvo jam įgimta, bet kurios mokėsi pastaruosius trejus metus.
Nedaužyti galvos į sieną, kai nėra būtina.
O ar tvirtas tavo tikėjimas? Ar neabejoji?
Po aštuoniolikos valandų jis būtų Šanchajuje.
Po aštuoniolikos valandų jis galėtų būti Šanchajuje.
Velnias.
Ji atsiliepė po antro signalo.
- Ko nori?
- Tik vėl nemesk ragelio, OK?
- Klausau.
- Sakyk, ar tvirtai laikai tą Nilsą Kristijaną?
- Hansą Kristijaną.
- Ar vyrukas pakankamai įsimylėjęs, kad įkalbėtum jį leis­
tis į labai abejotiną avantiūrą?
142
 13 skyrius

Visą naktį pliaupė, ir stovėdamas priešais Oslo kalėjimą Haris

stebėjo naują lapų sluoksnį, kuris tarsi šlapias gelsvas brezen­
tas nuklojo parką. Iš oro uosto nuvykęs tiesiai pas Rakelę taip
dorai ir neišsimiegojo. Atvažiavo Hansas Kristijanas, pernelyg
neprieštaravo ir vėl išvažiavo. Paskui Haris su Rakele išgėrė
arbatos ir kalbėjosi apie Olegą. Ir apie tai, kaip viskas buvo
anksčiau. Apie tai, kas buvo. Bet ne apie tai, kaip būtų galė­
ję būti. Paryčiais Rakelė pasakė, kad Haris gali nakvoti Ole­
go kambaryje. Prieš eidamas į lovą Haris pasinaudojo Olego
kompiuteriu: ieškojo ir rado straipsnių apie policijos parei­
gūną, kurį aptiko negyvą po Elvsborgo tiltu Geteborge. Jie
tik pavirtino tai, ką pasakojo Katas. Haris taip pat rado sen­
sacijų besivaikančio laikraščio Goteborgstidningen straipsnį,
skleidžiantį paskalas, kad negyvėlis buvo degintojas, vadina­
si, žmogus, kuris nusikaltėlių pavedimu naikina įkalčius. Vos
prieš dvi valandas Rakelė atnešė puodelį kavos ir šnabždėda­
ma pažadino Harį. Ji visada taip darydavo, pradėdavo dieną
kuždėdama tiek jam, tiek Olegui, kad palengvintų perėjimą iš
sapnų į tikrovę.
Dabar Haris dėbtelėjo į stebėjimo kamerą, išgirdo tylų zir­
zimą ir stumtelėjo duris. Greitai įėjo vidun. Lagaminėlį laikė
matomai atkišęs, padėjo tapatybės kortelę prie langelio prie­
šais kalėjimo pareigūnę ir atsuko gerąjį skruostą.
- Hansas Kristijanas Simonsenas... - sumurmėjo moteris,
nepakeldama akių ir žvilgsniu tyrinėdama sąrašą. - Štai. Pas
Olegą Faukę.
- Teisingai, - atsiliepė Haris.
Kitas pareigūnas nusivedė Harį koridoriais ir per atvirą
galeriją pastato viduryje. Pliauškė, kokio šilto rudens tikima­
si, ir kaskart atrakindamas duris žvangindavo didžiuliu raktų
ryšuliu. Jiedviem praėjus bendrąsias patalpas, Haris pastebė­
jo teniso stalą ir dvi raketes, atverstą knygą ant stalo, mažą
143
virtuvėlę, kurioje gulėjo sumuštinių aptepai, traški duona ir
virtuvinis peilis. Bet aplink nesimatė nė gyvos dvasios.
Jie sustojo prie baltų durų, ir pareigūnas jas atrakino.
- Maniau, kad tokiu paros metu kamerų durys būna atida­
rytos, - tarstelėjo Haris.
- Kitos - taip, bet šis kalinys kali zonoje 171, - atsakė pa­
reigūnas. - Tik vienos valandos pasivaikščiojimas per dieną.
- O kur visi kiti?
- Dievai žino. Gal per televizorių vėl rodo „Hustler Chan­
nel“ kanalą*.
Pareigūno įleistas vidun Haris liko stovėti prie durų ir lau­
kė, kol žingsniai už durų nutols. Kamera buvo kaip ir visos ki­
tos. Dešimt kvadratinių metrų. Lova, spinta, rašomasis stalas
su kėde, knygų lentyna, televizorius. Olegas sėdėjo prie stalo
ir apstulbęs spoksojo į Harį.
- Norėjai su manimi susitikti, - prabilo Haris.
- Maniau, kad mane lankyti uždrausta, - atsiliepė Olegas.
- Tai ne apsilankymas, o konsultacija su advokatu.
- Advokatu?
Haris linktelėjo. Ir pamatė, kad Olego akys nušvinta. Pro­
tingas vaikinas.
- Kaip...
- Už tą žmogžudystę, kuria esi įtariamas, griežtasis reži­
mas neskiriamas. Nebuvo labai sunku, - Haris atidarė lagami­
nėlį, išėmė baltą žaidimų pultą „Gameboy“ ir ištiesė Olegui. -
Prašau, čia tau.
Olego pirštai nuslydo ekranu.
- Kur jį gavai?
Hariui pasidingojo, kad rimtame veide ima rastis šypsena.
- Pasenęs modelis su elementais. Pirkau Honkonge. Per
kitą susitikimą ketinau sudoroti tave žaidžiant „Tetris“.

* Kanalas, transliuojantis pornografiją.

144
 - Nė už ką! - nusijuokė Olegas. - Nei žaidžiant, nei plau­
kiant po vandeniu.
- Tada, Frognerio baseine? Mhm. Turi omeny, kad nuplau­
kiau vienu metru toliau už tave?
- Buvai vienu metru atsilikęs. Mama gali paliudyti.
Haris sėdėjo ramiai, tarsi bijodamas viską sugadinti. Mė­
gavosi džiaugsmu, užplūdusiu matant džiaugsmą pašnekovo
veide.
- Olegai, apie ką norėjai su manimi pasikalbėti?
Vaikino veidas vėl apsiniaukė. Jis čiupinėjo žaidimų pultą,
vartė ir sukiojo, tarsi ieškodamas įjungimo mygtuko.
- Turi tiek laiko, kiek tau reikia, bet kartais tiesiog leng­
viausia pradėti nuo pradžių.
Vaikinas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į Harį.
- Ar galiu tavimi pasitikėti? Kas bebūtų?
Haris žiojosi kažką sakyti, bet susilaikė. Tiesiog linktelėjo.
- Turi man kai ko gauti...
Haris pasijuto taip, tarsi kažkas į širdį būtų įsmeigęs peilį
ir pasukiojęs. Jau žinojo, kas bus toliau.
- Čia jie turi tik heros ir spydo, bet man reikia fiolino. Ar
gali man padėti, Hari?
- Ar dėl to prašei, kad ateičiau?
- Esi vienintelis, kuriam pavyko apeiti draudimą mane
lankyti, - Olegas įbedė į Harį tamsų rimtą žvilgsnį. Tik nežy­
mus plono vienos akies voko trūkčiojimas išdavė neviltį.
- Olegai, juk žinai, kad negaliu to padaryti.
- Žinoma, kad gali! - tarp kameros sienų balsas skambėjo
šaižiai, metališkai.
- O kaip tie, kurių prekę platinai? Ar negalėtų pristatyti jie?
- Kokią prekę?
- Velnias, nemeluok man! - Haris plojo delnu per lagami­
nėlį. - Tavo spintelėje „Valle Hovin“ rūbinėje radau „Arsenai“
marškinėlius.
- Tu įsilaužei į...
145
 - Radau ir šitą, - Haris numetė šeimos nuotrauką ant stalo
priešais Olegą. - Ta mergina nuotraukoje. Ar žinai, kur ji?
- Kas?
- Irena Hansen. Ji buvo tavo mergina.
- Kaip...
- „Švyturyje“ jus matė kartu. Radau gėlėmis dvelkiantį
megztinį ir du švirkštus. Dalytis slėptuve yra intymiau nei da­
lytis šeimynine lova, ar ne? Juolab kad tavo mama pasakojo,
jog kai rado tave mieste, atrodei laimingas kaip idiotas. Mano
diagnozė: ką tik įsimylėjęs.
Olego kakle šokčiojo Adomo obuolys.
- Na? - paklausė Haris.
- Nežinau, kur ji! Ji tiesiog pradingo. Gal vėl atvažiavo
brolis ir ją išsivežė. Gal uždaryta kokioje priklausomybės ligų
klinikoje. Gal sėdo į lėktuvą ir paspruko nuo viso šito mėšlo.
- O gal viskas ne taip jau puiku? - svarstė Haris. - Kada
matei ją paskutinį kartą?
- Nepamenu.
- Pabandyk prisiminti.
Olegas užsimerkė.
- Prieš šimtą dvidešimt dvi dienas. Daug anksčiau už įvykį
su Gustu. Kaip tai susiję?
- Tai susiję, Olegai. Žmogžudystė yra baltasis banginis.
Žmogaus dingimas yra baltasis banginis. Jei matei baltąjį ban­
ginį du kartus, tai tas pats banginis. Ką gali man papasakoti
apie Dubajų?
- Tai didžiausias Jungtinių Arabų Emyratų miestas, bet ne
sos...
- Kodėl juos dangstai, Olegai? Ko negali pasakoti?
Olegas surado „Gameboy“ įjungimo mygtuką, paslankio­
jo jį pirmyn atgal. Paskui nuėmė baterijų lizdo dangtelį, nuo
šiukšlių dėžės prie stalo nukėlė metalinį dangtį ir išmetė ele­
mentus, tada ištiesė žaidimą Hariui.
- Negyvas.
Haris nužvelgė „Gameboy“ ir įsidėjo pultą kišenėn.
46
 - Jei negali gauti fiolino, susileisiu sušikto vietinio skieda­
lo. Girdėjai apie fetanilį ir heroiną?
- Olegai, fetanilis - geriausias būdas perdozuoti.
- Taigi. Paskui galėsi papasakoti mamai, kad tai tavo kaltė.
Haris neatsiliepė. Beviltiškas Olego bandymas manipu­
liuoti jo nesupykdė, tik sukėlė norą apkabinti berniuką ir tvir­
tai priglausti. Kad suvoktų, kokia kova verda Olego kūne ir
sąmonėje, Hariui net nereikėjo išvysti ašarų akyse, jis tiesiog
fiziškai jautė kankinantį jaunuolio alkį. O tokiu atveju nebe­
lieka nieko: jokios moralės ar meilės, jokios atodairos, tik be
paliovos graužianti mintis apie apsvaigimą, apie apkvaitimą,
apie ramybę. Vieną kartą Haris vos per plauką nesusigundė
susileisti heroino dozės, bet, netikėtai prašviesėjus protui,
atsisakė. Galbūt suvokė, kad heroinas padarys tai, ko iki šiol
nepadarė alkoholis: narkotikas pasiglemš jo gyvenimą. Gal
prisiminė merginą, papasakojusią, kaip tapo priklausoma nuo
pirmos adatos, nes niekas, ko ji tikėjosi ar galėjo įsivaizduoti,
neprilygo patirtai ekstazei. Arba draugelį iš Opsalo, atsigulusį
į priklausomybės ligų kliniką, kad atprastų, mat jis vylėsi, jog
vėl susileidęs pajus pirmojo apkvaitimo saldumą. Ir dar jis pa­
pasakojo, kaip po pirmųjų savo trijų mėnesių sūnelio skiepų
ant vaikelio šlaunies pamatė adatos žymę ir pratrūko raudoti,
nes pajuto tokį troškimą apkvaisti, jog norėjo viską mesti ir
žygiuoti tiesiai į Platą.
- Susitarkim, - pasiūlė Haris niūriu balsu. - Gausiu tau, ko
prašai, jei papasakosi man viską, ką žinai.
- Puiku! - šūktelėjo Olegas.
Haris stebėjo, kaip išsiplečia vaikino lėliukės. Jam teko
skaityti, kad dideliais kiekiais heroiną vartojančių narkoma­
nų smegenyse tam tikros dalys suaktyvėja dar prieš įsmeigiant
adatą, kad jie fiziškai apkvaista jau tirpindami miltelius ir ieš­
kodami venos. Haris žinojo, kad dabar veikia kaip tik tos sme­
genų dalys, kad nėra jokio kito atsakymo, išskyrus „puiku!“,
nesvarbu, ar tai tiesa, ar melas.
147
 - Bet aš nenoriu pirkti gatvėje, - pareiškė Haris. - Ar turi
fiolino slėptuvėje?
Atrodė, kad Olegas sudvejojo.
- Juk radai mano slėptuvę.
Haris vėl pagalvojo, kad netiesa, jog heroino vartotojui
nėra nieko švento. Tokia yra slėptuvė.
- Nagi, Olegai. Kvaišalus juk saugai ne toje vietoje, kuri
prieinama ir kitam vartotojui. Kur tavo kita slėptuvė, atsar­
ginė?
- Turiu tik vieną.
- Nieko iš tavęs nepavogsiu.
- Sakau, kad turiu tik vieną slėptuvę!
Haris girdėjo, kad jis meluoja, bet ne tai buvo svarbiau­
sia, - galbūt jis tiesiog nelaiko ten fiolino.
- Rytoj ateisiu vėl, - pažadėjo Haris, atsistojo, patrankė į
duris ir laukė. Bet niekas neatėjo. Galiausiai jis paspaudė durų
rankeną. Tikrai ne griežtojo režimo kalėjimas.
Haris nužingsniavo tuo pačiu keliu, kaip ir atėjęs. Kori­
doriai buvo tušti, bendrasis kambarys irgi atrodė apleistas, ir
Haris iškart pastebėjo, kad sumuštinių aptepai ir duona vis dar
guli kur gulėję, bet peilis paimtas. Jis pasiekė duris iš kamerų
zonos į galeriją pastato viduryje; savo nuostabai, šias irgi rado
neužrakintas.
Užrakintos buvo tik durys prie registratūros. Jis užsiminė
apie tai kalėjimo pareigūnei už stiklinės pertvaros, o ši pakėlė
vieną antakį ir nužvelgė priešais save įtaisytus ekranus.
- Vis tiek niekas nenusigautų toliau nei iki čia.
- Tikiuosi, man tai negalioja.
-Ką?
- Nieko.
Nukulniavus beveik šimtą metrų parku link Grionlands-
leireto gatvės, Hariui kai kas smilktelėjo. Tuščios patalpos, at­
rakintos durys, virtuvinis peilis. Jis sustojo kaip įbestas. Šir­
dis ėmė pašėlusiai tvaksėti taip staiga, kad jam pristigo oro.
148
Haris girdėjo, kaip čiulba paukštis. Užuodė žolės kvapą. Tada
apsisuko ir bėgte pasileido atgal į kalėjimą. Jautė, kaip iš bai­
mės džiūsta burna - nuo adrenalino, kurį į kraują pumpuoja
širdis.

14 skyrius

Fiolinas užgriuvo Oslą kaip sušiktas asteroidas. Olegas paaiš­

kino man skirtumą tarp meteorito ir meteoroido ir apie visą
tą šūdą, kuris bet kada gali vožtelėti mums per galvas. Tai irgi
buvo asteroidasy toks siaubūnast kuris gali sulyginti Žemę su...
Šūdas, tėtiy nesijuok, juk žinai, ką turiu omeny. Mes stovėjom ir
nuo ryto lig vakaro pardavinėjom po aštuntadalį, po ketvirta­
dalį, po gramą ir po penkis gramus. Miesto centre viskas apvirto
aukštyn kojom. Tada mes pakėlėme kainą. O eilės nusidriekė
dar ilgesnės. Tada mes vėl pakėlėme kainą. O eilės nėmaž nesu­
trumpėjo. Mes vėl pakėlėme kainą. Ir tada užvirė pragaras.
Kosovo albanų gauja apiplėšė mūsų grupelę prie biržos. Du
broliai estai darbavosi be žvalgo, ir prisistatė Kosovo albanai
su beisbolo lazdomis ir kastetais. Pagrobė pinigus, kvaišalus ir
sutraiškė vyriokams klubakaulius. Už dviejų dienų, vakarop,
dešimt minučių prieš Piotrui su Andrejumi surenkant dienos
pelną, Princo gatvėje smogė vietnamiečių šutvė. Užpakaliniame
kieme jie užpuolė žmogų su kvaišalais, net nepastebėjus pinigų
rinkėjui ar žvalgui. Kilo klausimas: kas toliau?
Atsakymą gavom po dviejų dienų.
Kol dar nebuvo pasirodęfarai, anksti į darbą skubantys Oslo
gyventojai suspėjo pamatyti nuo Sanerio tilto kyburiuojantį
siauraakį. Jis buvo aprengtas kaip pamišėlis: su tramdomaisiais
marškiniais, iš burnos kyšojo kamštis. Ties kulkšnimis apsukta
virvė buvo kaip tik tokio ilgio, kad jis neįstengtų išlaikyti galvos
virš vandens. Bent jau tada, kai nustips pilvo raumenys.
149
 Tą vakarą iš Andrejaus gavome ginklą. Rusišką. Andrejus
pasikliovė tik rusiškais gaminiais. Rūkė juodas rusiškas ciga­
retes, kalbėjo rusišku mobiliuoju telefonu (nejuokaujuy tėti,
„Gresso“ - prabangus gaminys iš afrikinio juodmedžio, bet,
aišku, atsparus vandeniui, išjungtas nesiunčia signalų, kadfa-
rams nepavyktų susekti)y taip pat buvo prisiekęs rusiškų gink­
lų gerbėjas. Andrejus paaiškino, kad šita patranka vadinasi
„Odessa“ ir yra pigesnė Stečkino pistoleto versija, tarsi kuris
nors iš mūsų žinotųy kas tai per velnias. Visgi įdomiausia taiy
kad tas sušiktas ginklas galėjo tratinti salvėmis. Jo dėtuvėje už­
teko vietos dvidešimčiai Makarovo kalibro šovinių, 9 x 18 mmy
tokių, kokius naudojo Andrejus su Piotru ir dar keli platinto­
jai. Gavome dėžutę šovinių, jis parodė mums, kaip juos sudėti,
kaip tą keistą gremėzdišką pistoletą užtaisyti ir iššauti. Pasakė,
kad turime laikyti ginklą tvirtai ir taikytis kiek žemiau taško,
/ /cwr/ norime pataikyti. Ir kad taikytis reikia ne į makaulę, o į
bet kurią vietą virš juosmens. Jei gaiduką pastatysime į padėtį
C, šaudys serijomis ir menkutis nuleistuko spustelėjimas pa­
leis tris keturis šūvius. Bet jis patikino, kad devyniais atvejais
iš dešimties pakanka ginklą tiesiog parodyti. Jam išėjus Olegas
pastebėjo, kad pistoletas primena kažkokio yyFoo Fighters“disko
viršelį, ir pareiškė, kad jisypo velnių, tikrai į nieką nešaus, fcad
rd/c/a šveisti tą griozdą į konteinerį. Tad pasakiau, /cad daifc-
č/m/c# priglausiu aš.
Laikraščiai pašėlo. Rėkavo apie gaujų karus, blood in the
streets*, kaip kokiam sušiktam Los Andžele. Politikai iš partijų,
nepatekusių į miesto savivaldybės tarybą, spygavo apie ydingą
kovos su nusikalstamumu politiką, ydingą kovos su narkoma­
nija politiką, ydingą miesto tarybos pirmininką, ydingą miesto
tarybą. Ydingas miestas, pareiškė netikėlis iš Centro partijos ir
tikino, fcad Oslą reikia ištrinti iš pasaulio žemėlapio, fcad
tik daro gėdą protėvių žemei. Labiausiai kliuvo policijos virši­

* Kraujas gatvėse. Angliškas Sergio Sollimos filmo „Revolveris“ pavadinimas.

150
ninkui, bet, kaip žinome, mėšlas teka žemyn, fodė/ fcflf vidury
dienos prie Platos vienas somalietis iš arti nušovė du tipus iš
priešiškos genties ir niekas nebuvo sulaikytas, atsistatydinimo
raštą. įteikė Orgkrimo viršininkas. Socialinių reikalų skyriaus
vadovė, miesto taryboje kuruojanti ir policijos darbų, pareiškė,
kad už nusikaltimus, narkotikus ir policijos darbų atsakomybė
visų pirma tenka valstybei, bet ji prisiimanti pareigų užtikrinti
Oslo gyventojų saugumų gatvėse. Tokį ji kūrė įvaizdį. Ojai už
nugaros stovėjo sekretorė. Mano sena pažįstama. MILF be M.
Ji atrodė rimta ir dalykiška. Bet aš mačiau tik kalę su iki kelių
nusmauktomis jojiko kelnėmis.
Vienų vakarų Andrejus prisistatė anksčiau ir pareiškė, kad
šiandien pakaks ir man teks eiti su juo iki Blinderno.
Kai privažiavome senio sklypų, mano galvoje ėmė suktis vel­
niškai nemalonios mintys. Bet štai, laimė, Andrejus pasuko link
kaimyninio sklypo, prie kito namo, kuris, kaip minėjo senis, irgi
priklauso jam. Andrejus įėjo vidun su manimi. Namas nebu­
vo toks tuščias, kaip atrodė iš išorės. Už apsilaupiusių sienų ir
suskilusių langų rėmų stovėjo baldai ir buvo šilta. Senis sėdėjo
kambaryje su knygų lentynomis per visų sienų, o iš didelių ant
grindų stovinčių kolonėlių sruvo kažkokia klasikinė muzika. At­
sisėdau ant vienintelės kėdės kambaryje, o Andrejus pasišalino
ir uždarė paskui save duris.
- Gustai, norėjau tavęs kai ko paprašyti, - prabilo senis ir
uždėjo rankų man ant kelio.
Aš žvilgtelėjau į uždarytas duris.
- Prasidėjo karas, - tarė jis ir atsistojo. Priėjo prie lentynos
ir ištraukė storų knygų dėmėtu rudu viršeliu. - Šis tekstas para­
šytas šeši šimtaisiais metais prieš Kristų. Kiniškai nesuprantu,
todėl turiu tik šiek tiek senesnį nei dviejų šimtų metų prancūziš­
kų vertimų, darytų jėzuito Žano Žozefo Mari Amio. Pirkau šitų
knygų aukcione, pasiūliau šimtų devyniolika tūkstančių kronų.
Čia aprašyta, kaip apgauti priešininkų kare, ir, gvildenant šių
temų, daugiausia cituojama iš šio veikalo. Tiek Stalinas, tiek
15
Hitleris ar Briusas Li naudojosi juo kaip Biblija. Bet žinai ką? -
jis įkišo knygą atgal į lentyną ir išsitraukė kitą. - Man labiau
patinka šita, - metė man knygą.
Tai buvo mažo formato leidinys blankiu mėlynu viršeliu,
regis, gana naujas. Perskaičiau pavadinimą: Šachmatai prade­
dantiesiems.
- Šešiasdešimt kronų per didįjį išpardavimą, - tarė senis. -
Mes padarysime rokiruotę.
- Rokiruotę?
- Ėjimas į šoną, kai šalia karaliaus atsiduria apsaugantis
bokštas. Mes sudarysime sąjungą.
- Su bokštu?
- Pagalvok apie rotušės bokštą.
Aš pagalvojau.
- Miesto taryba, - paaiškino senis. - Socialinių reikalų sky­
riuje dirba sekretorė vardu Izabelė Skiojen, kuri realiai lemia su
narkotikais susijusią miesto politiką. Suderinau su savo patikė­
tiniu: ji puikiai tinka. Protinga, efektyviai dirbanti ir itin am­
bicinga. Dėl toykad nenusiyrė toliauy anot mano šaltinio, kaltas
jos gyvenimo būdasy labai jau tinkantis skandalingoms antraš­
tėms. Ji šėlioja vakarėliuose, sako tait ką galvoja, ir meilužius
keičia kaip kojines.
- Skamba siaubingai, - atsiliepiau.
Prieš kalbėdamas toliau senis įspėjamai mane nužvelgė.
- Jos tėvas vadovavo centro jėgoms, bet kai panoro dalyvau­
ti didžiojoje politikoje, buvo nušalintas. Mano šaltinis teigia,
kad Izabelė perėmė tėvo svajonę, o kadangi geriausias galimy­
bes turi Darbo partija, ji išstojo iš negausios Valstiečių partijos,
kuriai priklausė jos tėvas. Trumpai tariant, viskas, kas susiję su
Izabele Skiojen, yra lankstu ir pritaikoma prie jos ambicijų. Be
to, gyvena viena šeimos ūkyje ir yra įklimpusi į skolas.
- Tai ką mums daryti? - paklausiau, lyg pats būčiau vienas
iš tų, kurie vadovauja fiolino prekybai.
Senis šyptelėjo, tarsi sužavėtas mano klausimo.
152
 - Mes jai pagrasinsime ir pakviesime derėtis, tada pasiūly­
sime sudaryti sąjungą. Ir tuy Gustai, būsi atsakingas už grasini­
mus. Dėl to ir esi čia.
- Aš? Grasinsiu politikei?
- Tikrai taip. Politikei, su kuria turėjai lytinių santykių,
Gustai. Miesto tarybos darbuotojai, kuri, pasinaudodama tar­
nybine padėtimi, seksualiai išnaudojo rimtų socialinių proble­
mų turintį paauglį.
Pirmiausia negalėjau patikėti savo ausimis. Tačiau senis iš
švarko kišenės išsitraukė nuotrauką ir padėjo ant stalo. Atrodė,
kad fotografuota pro murzinus automobilio langus. Buvo ma­
tyti, kaip Muitinės gatvėje vaikinukas lipa į automobilį „Land
Rover“. Matėsi automobilio numeriai. Vaikinukas buvau aš. Au­
tomobilis priklausė Izabelei Skiojen.
Man nugara perbėgo šiurpulys.
-Iškurži...
- Brangusis Gustai, juk sakiau, kad nenuleidžiu nuo ta­
vęs akių. Štai ką noriu, kad padarytum: surink privatų Izabe­
lės Skiojen numerį, kurį, neabejoju, esi iš jos gavęs, ir pranešk,
kokią istorijos versiją esame paruošę spaudai. Ir paprašyk kuo
slaptesnio mūsų trijų susitikimo, - jis nužingsniavo prie lango ir
pažvelgė į pilkšvą aplinką. - Pamatysi, jos darbotvarkėje tikrai
atsiras laisva valandėlė.

15 skyrius

Per pastaruosius trejus metus Haris bėgiojo daugiau nei per

visą savo gyvenimą. Visgi per trisdešimt sekundžių, kurių jam
prireikė įveikti šimtui metrų iki kalėjimo durų, jo širdis sukūrė
daugybę scenarijų, turinčių vieną bendrą dalyką: jis pavėlavo.
Haris paspaudė skambutį ir laukdamas, kol durys automa­
tiškai atsidarys, tramdė troškimą jas daužyti. Pagaliau pasigirdo
153
zirzimas, durys atsivėrė, ir jis užbėgo laiptais aukštyn iki re­
gistratūros.
- Ką nors pamiršot? - paklausė pareigūnė.
- Taip, - patvirtino Haris ir palaukė, kol jam atrakins du­
ris. - Įjunkit aliarmą! - sušuko įpuolęs vidun, numetė lagami­
nėlį su dokumentais ir nubėgo tolyn. - Olego Faukės kamera!
Jo žingsniai aidėjo tuščiame vestibiulyje, koridoriuose ir
įtartinai ištuštėjusiame bendrajame kambaryje. Haris nesijau­
tė pridusęs, bet jo alsavimas priminė riaumojimą.
Pribėgus paskutinį koridorių, ausis pasiekė Olego riksmas.
Kameros durys buvo praviros, o per sekundes, kurių prirei­
kė iki jų nusigauti, Hario atmintin įsibrovė košmaras - sniego
lavina, jausmas, kad kojos įaugo į žemę.
Tada jis įsiveržė vidun ir įvertino padėtį.
Stalas apvirtęs, aplinkui mėtosi knygos ir popieriai. Prie
tolimiausios sienos atsirėmęs į spintą stovi Olegas. Juodi marš­
kinėliai su užrašu „Slayer“ permirkę krauju. Atstatęs prieš
save jis laiko metalinį šiukšliadėžės dangtį. Burna pražiota,
Olegas neužsičiaupdamas rėkia. Haris matė prieš Olegą sto­
vinčio vyro nugarą, aptemptą „Gym Tech“ marškinėliais, platų
suprakaitavusį buliaus sprandą, kiek aukščiau - blizgančią pli­
kę, o dar aukščiau - pakeltą ranką su virtuviniu peiliu. Peiliui
atsitrenkus į šiukšliadėžės dangtį, pasigirdo metališkas žvang­
telėjimas. Vyras turbūt pastebėjo kameroje pasikeitus šviesą,
todėl žaibiškai atsisuko. Panarino galvą ir, žemai laikydamas
peilį, mostelėjo juo link Hario.
- Lauk! - sušvokštė.
Haris nesileido suklaidinamas ir sutelkė žvilgsnį ne į peilį,
o į užpuoliko kojas. Pastebėjo, kaip vyrui už nugaros Olegas
suglemba ir šlepteli ant žemės. Palyginti su kovos menais užsi­
imančiu žmogumi, Hario puolimo technikos repertuaras buvo
itin siauras. Težinojo du būdus. Ir dvi taisykles. Pirma: nėra
jokių taisyklių. Antra: pulk pirmas. Ir kai Haris ėmėsi veikti,
jo nesąmoningi judesiai išdavė, kad jis žino, moka ir visada
154
naudoja du puolimo būdus. Jis žengė tiesiai prie peilio, tad
norėdamas užsimoti priešininkas turėjo pasitraukti į šoną. Kai
jis taip ir padarė, Haris kilstelėjo pėdą ir priekin atkišo dešinį
klubą. Prieš vyrui užsimojant, pakėlė koją ir suktelėjo klubą
dešinėn. Peiliui artėjant Hario koja jau leidosi žemyn. Buvęs
policininkas spyrė į kelio sąnarį, tiesiai virš girnelės. O kadan­
gi žmogaus anatomijai būdinga, kad nuo smūgio tokiu kampu
audiniai rimtai pažeidžiami, pirmiausia subliūško keturgalvis
raumuo, paskui trūko kelio sąnario raištis, o tada - kai sukne­
žinta kelio girnelė smuktelėjo ir atsidūrė ties blauzdikauliu -
ir girnelės sausgyslė.
Vyras rėkdamas pargriuvo. Bandė apsikabinti kelį, ir pei­
lis dzingtelėjo ant grindų. O sąnarį aptikus visai kitoje vietoje
jam išvirto akys.
Haris nuspyrė peilį ir pakėlė koją, kad užbaigtų puolimą
taip, kaip buvo išmokęs: užminti ant šlaunies raumenų, sukelti
tokį smarkų vidinį kraujavimą, kad priešininkas negalėtų atsi­
stoti. Bet pamatė, kad darbas jau atliktas, ir vėl nuleido koją.
Koridoriuje sukaukšėjo skubūs žingsniai ir sužvangėjo
raktai.
- Čionai! - suriko Haris ir pro aimanuojantį vyrą puolė
prie Olego.
Prie durų pasigirdo šniokštavimas.
- Išneškit tą tipą ir kvieskite gydytoją! - kad perrėktų ne­
tylančias aimanas, Hariui prireikė šaukti.
- Po velnių, kas čia...
- Velniop, tiesiog kvieskite gydytoją! - Haris nudraskė „Slayer“
marškinėlius ir pirštais braukė per kraują, kol aptiko žaizdą. - Pir­
miausia tegu skuba čionai. Šitam tiesiog išklero kelis.
Kruvinomis rankomis suėmęs Olego veidą, Haris girdėjo,
kaip išvelkamas rėkiantis užpuolikas.
- Olegai? Ar girdi?
Vaikinas užvertė akis, o žodis, nusprūdęs jam nuo lūpų,
buvo toks tylus, kad Haris jo neišgirdo. Tik pajuto, kaip jam
suspaudžia krūtinę.
55
 - Olegai, viskas gerai. Jis nepažeidė nieko, kas būtų tikrai
pavojinga.
- Hari...
- Tuoj ateis Kalėdos, jie suleis tau morfino.
- Tylėk, Hari.
Haris prikando liežuvį. Olegas atsimerkė. Akys karštligiš­
kai blizgėjo iš nevilties. Jo balsas buvo prikimęs, bet skambėjo
aiškiai:
- Hari, turėjai leisti jam užbaigti darbą.
- Ką čia paistai?
- Turi leisti man tai padaryti.
- Ką padaryti?
Jokio atsakymo.
- Ką padaryti, Olegai?
Olegas uždėjo ranką Hariui ant pakaušio, prisitraukė jį ar­
tyn ir sušvokštė:
- Tai toks dalykas, kurio tu negali sustabdyti, Hari. Tai jau
atsitiko, leisk įvykiams tekėti savo vaga. Jei pastosi kelią, bus
tik daugiau aukų.
- Kas bus nužudytas?
- Tai per daug galinga, Hari. Tai praris tave, praris mus
visus.
- Kas bus nužudytas? Ką tu bandai apsaugot, Olegai? Ireną?
Olegas vėl užsimerkė. Lūpos sukrutėjo. Paskui nurimo vi­
sai. Ir Hariui toptelėjo, kad vaikinukas atrodo kaip vienuolik­
metis, miegantis po ilgos dienos. Tada Olegas pratarė:
- Tave, Hari. Jie nužudys tave.

Hariui išėjus iš kalėjimo pastato, jau laukė greitosios pagalbos

automobiliai. Jis galvojo, kaip viskas buvo anksčiau. Koks kita­
dos buvo miestas. Ir jo gyvenimas. Kai vakar vakare sėdėjo prie
156
Olego kompiuterio, taip pat paieškojo „Sardines“ ir „Russian
Amcar Club“. Nerado jokių užuominų, kad jie būtų atnaujinę
veiklą. Apskritai, tikėtis prisikėlimo būtų šiek tiek per daug.
Gal gyvenimas išmoko ir ne kažin ko, bet vieno tai tikrai: jokie
keliai neveda atgal. Haris prisidegė cigaretę ir, prieš įtrauk­
damas pirmojo dūmo, kai smegenys jau mėgaudamosi laukė
nikotino, netrukus pateksiančio į kraują, vėl išgirdo šnabždesį.
Žinojo, kad girdės jį visą likusį vakarą ir visą naktį. Tą beveik
negirdimą žodį, kuris kameroje pirmiausia nusprūdo Olegui
nuo lūpų:
„Tėti.“
 II dalis

16 skyrius

Žiurkė lyžtelėjo metalą. Skonis priminė druską. Įsijungus ir

suburzgus šaldytuvui, graužikas krūptelėjo. Vis dar skambėjo
bažnyčios varpas. Liko dar vienas neišbandytas kelias iki gūž­
tos.
Nedrįso, kadangi žmogus, užstojantis įėjimą, tebebuvo gy­
vas. Bet dėl nesiliaujančio jauniklių cypsėjimo žiurkė pasiryžo
viskam. Todėl įsidrąsino ir pasileido aukštyn švarko ranko­
ve. Drabužis šiek tiek atsidavė dūmais. Ne cigarečių ar laužo,
bet kažko kito. Priminė dujas, įsigėrusias į medžiagą. Tarsi po
skalbimo audinyje būtų likusios kelios kvapo molekulės. Žiur­
kė nusigavo iki alkūnės, bet ten pasidarė per ankšta. Ji sustojo
ir įsiklausė. Tolumoje kaukė policijos automobilių sirenos.

Štai visos nereikšmingos akimirkos ir visi sprendimai, tėti. Ma­

neiyjie visai nesvarbūs, tarsi here today, gone tomorrow*. Bet
jie susikaupia. Irytau dar nepastebėjus, ištvinsta į upę, kuri tave
nusineša. Nuplukdo ten, kur tau ir skirta. O man buvo skirta
patekti čionai. Sušiktą liepos mėnesį. Ney aš neturėjau patekti
čionai! Aš taikiausi į visai kitą vietą, tėti.

* Buvę nebuvę. (Angį.) Taip pat - grupės „Ramones“ daina.

159
 Kai pasukome link gyvenamojo namo, lauke pamatėme
stovinčią Izabelę Skiojen: išsižergusią, mūvinčią siauras jojiko
kelnes.
- Andrejau, tu lauksi čia, - paliepė senis. - Piotrai, patikrink
aplinką.
Išlipę iš limuzino patekome į karvidės tvaiką ir musių spie­
čių, o tolumoje skimbčiojo karvių varpeliai. Izabelė Skiojen
dalykiškai paspaudė seniui ranką, paprašė mus užeiti vidun ir,
nekreipdama į mane dėmesio, pakvietė jį puodelio kavos, pa­
brėždama žodį „puodelio“.
Koridoriuje kabėjo grynakraujų žirgų nuotraukos, daugy­
bė apdovanojimų už kažkokias lenktynes ir velniai žino ką. Se­
nis praėjo pro nuotraukas ir pasiteiravo, ar čia tik ne angliškos
kilmės grynakraujis, pagyrė ilgas kojas ir įspūdingą krūtinę, ir
man pasidarė įdomu, ar jis tauškia apie žirgus, ar apie ją.
Visgi tai buvo veiksminga: Izabelės žvilgsnis pasidarė drau­
giškesnis, atsakymai - kiek išsamesni.
- Susėskime svetainėje ir šnektelėkime, - pasiūlė jis.
- Manau, pasišnekėsime virtuvėje, - atsiliepė ji šaltai.
Mes susėdome, stalo vidury Skiojen pastatė kavinuką.
- Gustai, įpilk, - paragino senis ir dirstelėjo pro langą. - Po­
nia Skiojen, jūs turite neblogą sodybą.
- Ponių čia nėra.
- Kai buvau jaunas, visas moteris, gebančias rūpintis ūkiu,
vadino poniomis. Nesvarbu, ar jos buvo našlės, išsiskyrusios ar
netekėjusios. Tai - pagarbos ženklas.
Plačiai išsišiepęs jis atsisuko į moterį. Šioji atrėmė senio
žvilgsnį. Ir kelias sekundes tvyrojo tokia tyla, kad net girdėjai,
kaip bandydama ištrūkti laisvėn į lango stiklą trankosi kvaiša
musė.
- Ačiū, - pratarė ji.
- Puiku. Kol kas pamirškime tas nuotraukas, ponia Skiojen.
Ji sustingo ant savo kėdės. Kai kalbėjausi su Izabele telefo­
nu, ji bandė viską nuleisti juokais, bet pasakiau, kad turime
160
mudviejų nuotraukų, kurias galime nusiųsti žiniasklaidai. Ji
atšovė, kad yra vieniša seksualiai aktyvi moteris, pasirinkusi
jaunesnį vaikinų. Na ir kas? Visų pirma, ji tėra nereikšminga
miesto tarybos sekretorė, o visų antra - čia Norvegija. Veidmai­
nystė būdinga Amerikos prezidento rinkimų kampanijoms. Tada
glaustais sakiniais ir tirštom spalvomjai pagrasinau. Ji man su­
mokėjusi, ir aš galįs tai įrodyti. Ji buvo klientė, o prostitucija ir
narkotikai - tai temos, kurias ji gvildena spaudoje Socialinių
reikalų skyriaus vardu, ar ne?
Po dešimties minučių susitarėme dėl šio susitikimo laiko ir
vietos.
- Spauda jau ir taip pakankamai rašo apie politikų asme-
ninį gyvenimų, - postringavo senis. - Geriau pakalbėkime apie
verslo pasiūlymų, ponia Skiojen. Kitaip nei šantažas, geras pa­
siūlymas turėtų duoti naudos abiem pusėms. Sutinkate?
Ji suraukė kaktų. Senis džiugiai išsiviepė.
- Žinoma, sakydamas „verslo pasiūlymas“, turiu galvoje ne
pinigus. Nors šis ūkis, be abejo, pats savęs neišlaiko. Bet tai būtų
korupcija. Siūlau grynai politinį susitarimų. Žinoma, slaptų,
bet tai irgi toks dalykas, kuris Rotušėje - kasdienybė. Ir tai pa­
sitarnauja gyventojų naudai, ar aš neteisus?
Skiojen nepatikliai linktelėjo.
- Susitarimas turi likti tarp mūsų, ponia Skiojen. Visų pir­
ma tai bus naudinga miestui, tačiau jei turite politinių ambici­
jų, įžvelgiu naudų ir jums. Jei tokių turite, kelias iki vadovau­
jančio posto Rotušėje gerokai sutrumpės. Kų jau kalbėti apie
valstybinę politikų.
Kavos puodelis sustojo pusiaukelėje tarp stalo ir moters bur­
nos.
- Man nė į galvų nešovė prašyti jūsų daryti kų nors neetiš­
ko, ponia Skiojen. Noriu tiesiog parodyti jums, kur slypi bendri
mūsų interesai, o tada paliksiu jums atlikti tai, kų manau esant
teisinga.
- Atlikti tai, kų jūs manote esant teisinga?
161
 - Savivaldybė pateko į keblią padėtį. Dar prieš išryškėjant
nepalankioms pastarųjų mėnesių tendencijoms valdančiųjų
tikslas buvo išbraukti Oslą iš daugiausia heroino suvartojančių
Europos miestų sąrašo. Jūs norėjote sumažinti narkotikų apy­
vartą, priklausomybę tarp jaunų žmonių ir - nė kiek ne ma­
žiau - mirtinų perdozavimų skaičių. Kaip tik dabar niekas ne­
atrodo labiau nepasiekiama, ar ne, ponia Skiojen?
Ji neatsakė.
- Šiuo atveju reikia didvyrio arba didvyrės, kuri susemtų
visą šiukšlyną nuo paties dugno.
Ji lėtai linktelėjo.
- Didvyrei reiktų sutvarkyti gaujas ir narkotikų kartelius.
Izabelė šniurkštelėjo.
- Dėkui, bet tai padaryti buvo bandyta visuose Europos
miestuose. Naujos gaujos dygsta kaip piktžolės. Ten, kur yra pa­
klausay visada vėl atsiras pasiūla.
- Tikrai taip, - patvirtino jis. - Kaip piktžolės. Matau, kad
tą lauką apsodinote braškėmiSy ponia Skiojen. Ar naudojate
antsėlį?
- Taip, dobilus.
- Aš galiu jums pasiūlyti antsėlį, - pradėjo senis. - Dobilus,
apvilktus yyArsenal‘ marškinėliais.
Izabelė pažvelgė į senį. Mačiauy kaip jos godžios smegenys
darbuojasi didžiausiomis apsukomis. Senis atrodė patenkintas.
- Antsėlis, mano brangusis Gustaiy - tarė jis ir gurkštelėjo iš
kavos puodeliOy - yra vienos rūšies piktžolės, kurias pasėjiy kad
jos neleistų išplisti kitoms piktžolėms. Trumpai tariant, antsėlis
yra mažesnė blogybė už kitas. Supranti?
- Manau, kad taip, - atsiliepiau. - Ten, kur vis tiek augs piktžo­
lės, protinga užveisti tokią piktžolę, kuri nepažeis braškių šaknų.
- Tikrai taip. Ir šioje mažoje analogijoje - miesto tarybos
vizija yra klestinčios Oslo braškės, o visos gaujos, platinančios
gyvybei pavojingą heroiną ir sukeliančios anarchiją Oslo gatvė­
se, yra piktžolės. O mes sufiolinu esame antsėlis.
162
 - Vadinasi... - pradėjo Izabelė.
- Vadinasi, pirmiausia turite susidoroti su visomis piktžo­
lėmis, kurios yra ne dobilai. O tada privalot palikti dobilus ra­
mybėje.
- O kuo gi dobilai geresni už kitus? - paklausė ji.
- Mes į nieką nešaudom. Veikiame tyliai. Platiname me­
džiagą, kurios beveik niekada neperdozuojama. Jei braškių lau­
ke turėsime monopolį, kainas galime užkelti taip aukštai, kad
sumažės esamų vartotojų ir mažiau jaunuolių bus užverbuota.
Žinoma, jei nenukentės mūsų pelnas. Nedaug vartotojų, nedaug
platintojų: narkomanai nebesigrūs parkuose ir centrinėse gatvė­
se. Trumpai tariant, Oslas bus vienas malonumas turistų, poli­
tikų ir rinkėjų akims.
- Aš nesu Socialinių reikalų skyrius.
- Dar ne, ponia Skiojen. Bet vėlgi, ravėti piktžoles - ne ta­
rybos narių darbas. Tamjie turi sekretorius. Tai sekretoriai pri­
ima paprastus kasdienius sprendimus, galiausiai nulemiančius,
kas bus daroma. Be abejo, jums reikia dirbti pagal miesto tary­
bos nustatytas taisykles, betgi jūs kasdien bendraujate su polici­
ja, aptariate pareigūnų veiksmus ir, pavyzdžiui, tai, ko jie keti­
na imtis Kvadratūroje. Žinoma, jums teks kiek aiškiau apibrėžti
savo vaidmenį, bet tam išties turite talentą. Trumputis interviu
apie su narkotikais susijusią politiką vienur, pasisakymas apie
dar vieną perdozavimo atvejį kitur. Kad tada, kai aplankys sėk­
mė, visi žinotų, kam reikia dėkoti už... - senis nutaisė varano
šypsnį, - didžiausias metų braškes.
Visi sėdėjome labai tyliai. Aptikusi indelį su cukrumi, musė
jau nebesistengė ištrūkti laukan.
- Šio pokalbio, žinoma, niekada nebuvo, - pabrėžė Izabelė.
- Žinoma, kad ne.
- Mes net nebuvom susitikę.
- Labai gaila, bet tikrai ne, ponia Skiojen.
- O kaip, anot jūsų, reikėtų... ravėti piktžoles?
163
 - Žinoma, galime šiuo tuo patalkinti. Šioje srityje seniai gy­
vuoja tradicija šnipinėti, norint atsikratyti konkurentų, ir mes
suteiksime jums reikalingų informacijų. Žinoma, Socialinių rei­
kalų skyrių ir patarėjų teisėtvarkos klausimais užversite pasiū­
lymais, bet jums reikia patikėtinio ir policijoje. Galbūt tokio,
kuriam irgi praverstų būti šios sėkmingos istorijos dalimi. To­
kio, kuris... kaip čia geriau pavadinti?
- Yra ambicingas ir pragmatiškas, jei tai duoda naudos mies­
tui, - Izabelė Skiojen kilstelėjo puodelį, tarsi siūlydama tostų. -
Eime, prisėsime svetainėje.

Sergejus gulėjo ant suoliuko, o tatuiruočių meistras žiūrinėjo

paveikslėlius.
Kai sutartu laiku jis prisistatė į studiją, menininkas daili­
no stambų drakoną vaikinui ant nugaros. Tas gulėjo sukandęs
dantis, o moteris, akivaizdžiai jo motina, bėrė paguodos žo­
džius ir be paliovos klausinėjo meistro, ar tatuiruotė tikrai turi
būti tokia didelė; paskui, procesui pasibaigus, sumokėjo ir iš­
eidama sūnelio teiravosi, ar jis nesidžiaugia, kad jo tatuiruotė
yra dar kietesnė už Prebeno ir Kristoferio.
- Šita labiau tiktų ant nugaros, - tarė tatuiruočių meistras
ir bakstelėjo į vieną paveikslėlį.
- Tupoj, - tyliai burbtelėjo Sergejus. - Idiotas.
-Ką?
- Viskas turi būti taip, kaip paveikslėlyje. Kiek dar turėsiu
kartoti?
- Taip, taip. Bet negalėsiu visko pabaigti šiandien.
- Bet reikia padaryti viską. Sumokėsiu dvigubai.
- Tai skubu?
Sergejus linktelėjo. Andrejus kasdien jam skambino, pra­
nešinėjo naujienas. Bet kai paskambino šiandien, Sergejus pa­
sijuto nepasiruošęs. Mat Andrejus kai ką pasakė.
 Reikės padaryti tai, ką reikia.
Nutrūkus ryšiui Sergejų pirmiausia pervėrė mintis, kad ke­
lio atgal nebėra.
Staiga jis sustingo.
Kelio atgal? O kas nori atgal?
Gal jis taip pagalvojo, nes Andrejus jį perspėjo. Papasa­
kojo, kaip policininkui pavyko nuginkluoti kalinį, kuriam jie
sumokėjo, kad nužudytų Olegą Faukę. Aišku, tas kalinys - tie­
siog norvegas, niekada nežudęs peiliu, bet tai vis tiek reiškė,
kad nebus taip lengva kaip anąsyk. Nebus taip paprasta kaip
nušauti tą vaikėzą, kvaišalų platintoją. Tąsyk užteko paspausti
nuleistuką. Prie šio policininko teks prisėlinti, palaukti, kol jis
pateks ten, kur numatyta, užklupti, kai jis mažiausiai tikėsis.
- Nenoriu gadinti nuotaikos, bet jūsų tatuiruotės nėra ko­
kybiškos. Linijos neryškios, spalva išblukusi. Gal vertėtų at­
naujinti?
Sergejus neatsakė. Ką tas mulkis išmano apie kokybišką
darbą? Linijos buvo neryškios, kadangi tatuiruotojas kalėjime
vietoj adatos naudojosi nusmailinta gitaros styga, pritvirtin­
ta prie skutimosi mašinėlės, o rašalą pagamino iš lydyto bato
pado, sumaišęs su šlapimu.
- Piešinį, - paliepė Sergejus ir bedė pirštu. - Dabar pat!
- Ar tikrai norite pistoleto? Spręsti jums, bet iš patirties
galiu pasakyti, kad žmones gąsdina su prievarta susiję simbo­
liai. Tiesiog įspėju.
Mulkis tikrai nieko nenutuokia apie Rusijos nusikaltėlių
tatuiruotes. Nežino, kad katinas reiškia, jog esi teistas už va­
gystę, o bažnyčia su dviem bokštais - kad esi teistas du kartus.
Nežino, kad nudegimo žymė jam ant krūtinės liko po to, kai
norėdamas pašalinti tatuiruotę tiesiai ant odos užsipylė mag­
nio miltelių. Ten buvo moters lytinių organų atvaizdas, kurį,
antrą kartą kalint zonoje, jam įtaisė Gruzijos gaujos „Juodasis
grūdas“ nariai, nusprendę, kad po lošimo kortom jis liko sko­
lingas.
165
 Šis tatuiruočių meistras nežino ir to, kad Makarovo pisto­
leto, rusų milicijos tarnybinio ginklo, piešinys simbolizuoja,
kad jis, Sergejus Ivanovas, nudėjo policininką.
Jis ničnieko nenutuokia, ir taip geriausia, visi bus paten­
kinti, jei jis ir toliau darys drugelių, kiniškų simbolių ir spal­
vingų drakonų tatuiruotes Norvegijos piniguočių atžaloms,
manančioms, kad dešimtys tatuiruočių įkūnija vienokį ar ki­
tokį pareiškimą.
- Pradėsime? - pasiteiravo tatuiruočių meistras.
Sergejus akimirką padelsė. Tas mulkis teisus. Tai skubu.
Sergejus ir pats svarstė, iš kur tokia skuba, kodėl negali pa­
laukti, kol policininkas bus negyvas. Ir rado rūpimą atsakymą.
Jei jį sučiups iškart po nužudymo ir pasodins į Norvegijos ka­
lėjimą, kur nėra tokių tatuiruotojų kaip Rusijoje, jis, velniai
griebtų, bent jau turės tatuiruotę.
Bet Sergejus žinojo, kad yra ir kitas atsakymas.
Gal jis tatuiruojasi prieš žmogžudystę, nes giliai širdyje
bijo? Taip labai, kad net nėra tikras, ar sugebės atlikti užduo­
tį... Tad jam tatuiruotės reikia jau dabar. Vien tam, kad už sa­
vęs sudegintų visus tiltus, sugriautų visas galimybes atsitrauk­
ti, kad privalėtų įvykdyti žmogžudystę. Nereikia nė sakyti, kad
nė vienas Sibiro urka negali gyventi su ant odos išraižytu me­
lagingu pareiškimu. Juk jis džiaugiasi, pats žino, kad džiūgau­
ja, tai kas čia per mintys, iš kur jos?
Jis žinojo, iš kur.
Kvaišalų platintojas. Berniukas su „Arsenai“ marškinėliais.
Vaikėzas ėmė lankytis jo sapnuose.
- Pradėkime, - paragino Sergejus.

166
 17 skyrius

- Gydytojas mano, kad Olegas atsigaus po kelių dienų, -

pranešė Rakelė. Ji rymojo prie šaldytuvo su puodeliu arbatos
rankoje.
- Tada reikia jį perkelti ten, kur niekas negalės jo pasiek­
ti, - atsiliepė Haris.
Jis stovėjo prie virtuvės lango ir žvelgė į miestą, kur po­
pietinio piko metu pagrindinėmis gatvėmis kaip jonvabaliai
ropojo automobiliai.
- Policija turi tokių vietų liudytojams saugoti, - priminė ji.
Rakelės neapėmė isterija - žinią apie Olego užpuolimą pei­
liu ji priėmė su tam tikru nuolankumu. Tarsi būtų savotiškai
laukusi, kad taip nutiks. Tačiau jos veide Haris išvydo ir pasi­
piktinimą. Kovotojos išraišką.
- Jam teks ir toliau kalėti, bet su valstybės skirtu advoka­
tu pakalbėsiu apie jo perkėlimą, - tarė Hansas Kristijanas Si-
monsenas. Vos tik Rakelei paskambinus jis prisistatė čionai ir
dabar sėdėjo prieš ją su prakaito ratilais marškinių pažastyse.
- Pažiūrėk, gal įmanoma veikti ne oficialiai, - pasiūlė Haris.
- Ką turi omeny? - paklausė advokatas.
- Durys buvo paliktos nerakintos, tad čia tikriausiai įsipai­
niojęs bent vienas kalėjimo darbuotojas. Kol nenutuokiame,
kas čia prikišo nagus, privalome turėti omeny, kad tai gali būti
bet kas.
- Ar dabar nesielgi kaip paranoikas?
- Paranoja gelbsti gyvybes, - pabrėžė Haris. - Ar gali tai
sutvarkyti, Simonsenai?
- Pasistengsiu. O ar saugu ten, kur jis pervežtas dabar?
- Guli Ulevolio ligoninėje. Pasirūpinau, kad prie jo budė­
tų du policininkai, kuriais pasitikiu. Dar vienas dalykas: ligo­
ninėje guli ir Olego užpuolikas, bet vėliau jam bus pritaikyti
specialūs apribojimai.
- Jokių laiškų ar apsilankymų? - paklausė Simonsenas.
167
 - Aha. Ar gali sužinoti, kaip jis pasiaiškins policijai ar savo
advokatui?
- Čia jau sunkiau, - Simonsenas pasikasė galvą.
- Iš jo turbūt neišpeš nė žodžio, bet vis tiek pamėgink, -
tarė Haris ir užsisagstę švarką.
- Kur leki? - paklausė Rakelė ir uždėjo jam ant rankos
savąją.
- Prie šaltinio, - atsakė Haris.

Šalies sostinėje, kur darbo valandos tokios trumpos kaip nie­

kur kitur, aštuntą valandą vakaro eismas jau buvo seniausiai
nurimęs. Vaikėzas, stovintis ant laiptelių Muitinės gatvės gale,
vilkėjo marškinėlius su numeriu 23. Aršavinas. Megztinio gob­
tuvas - užmaukšlintas ant galvos. „Air Jordan“ sportiniai bate­
liai - per dideli. „Gordain“ džinsai - išlyginti ir tokie standūs,
kad galėtų stovėti vieni, be žmogaus. Gaujos apranga: viskas
tiksliai nukopijuota nuo naujausio Riko Roso vaizdo klipo, ir
Haris buvo įsitikinęs, kad nusmaukus tuos džinsus pasirodytų
ir derantys apatiniai. Jokių peilio ar kulkos paliktų randų, bet
mažiausiai viena smurtą šlovinanti tatuiruotė.
Haris prisiartino.
- Fiolino, ketvirtį.
Neištraukdamas rankų iš megztinio kišenių platintojas
dėbtelėjo į Harį ir linktelėjo.
- Nagi? - nekantravo Haris.
- Tau reikės palaukti, boraz.
Vaikėzas atsakė su pakistanietišku akcentu, kurį, kaip Ha­
ris numanė, pamiršdavo, kimšdamas mamos gamintus mėsos
kukuliukus savo grynai norvegiškuose namuose.
- Neturiu laiko laukti, kol subursi grupę.
- Ramiakas, jau greit.
168
 - Sumokėsiu šimtu daugiau.
Vaikėzas nužvelgė Harį. Ir Haris nujautė, ką šis galvoja: į
keistą kostiumą įlindęs bjaurus verslininkas vartoja saikingai,
siaubingai bijo, kad atsitiktinai pastebės bendradarbiai ar šei­
ma. Žioplys, kuris prašyte prašosi apmulkinamas.
- Šeši šimtai, - pareiškė vaikėzas.
Haris atsiduso ir linktelėjo.
- Idra, - pasigirdo raginimas.
Haris nusprendė, kad tai paliepimas sekti iš paskos.
Jie pasuko už kampo ir pro atvirus vartus įėjo į užpakalinį
kiemą. Narkotikus turėjo juodaodis, greičiausiai iš šiaurinės
Afrikos: stovėjo ir laukė atsirėmęs į medinių padėklų stirtą.
Jo galva judėjo aukštyn žemyn pagal muziką, sklindančią iš
aipodo. Viena ausinė kabėjo nuleista prie šono.
- Ketvirtį, - pareiškė Rikas Rosas su „Arsenai“ marškinėliais.
Narkotikų pardavėjas kažką ištraukė iš giliausios kišenės ir
padavė Hariui prekę delnu žemyn, kad jos nesimatytų. Haris
pažvelgė į gautą maišiuką. Milteliai balti, su mažomis tamsio­
mis kruopelytėmis.
- Noriu kai ko paklausti, - prabilo Haris ir susigrūdo mai­
šiuką į kišenę.
Tuodu sustingo, ir Haris pastebėjo, kaip narkotikų parda­
vėjas kyšteli ranką sau už nugaros. Ko gero, už kelnių juos­
mens užkištas mažo kalibro pistoletas.
- Gal kuris iš jūsų matėt šitą merginą? - Haris ištiesė Han­
senų šeimos nuotrauką.
Prekeiviai dėbtelėjo ir papurtė galvas.
- Turiu penkis tūkstančius kronų tam, kas užves mane ant
kelio, papasakos paskalų. Bet ką.
Tuodu susižvalgė. Haris laukė. Paskui jie gūžtelėjo pečiais
ir vėl sužiuro į Harį. Galbūt leidosi paklausiami, kadangi jau
anksčiau buvo su tuo susidūrę: tėvas tarp narkomanų ieško
savo dukters. Visgi jiems pritrūko cinizmo arba vaizduotės,
kad sukurptų istoriją ir išpeštų pinigų.
169
 - OK, - tarstelėjo Haris. - Bet perduokit linkėjimus Du-
bajui ir praneškit, kad turiu informacijos, kuri galėtų jį sudo­
minti. Apie Olegą. Pasakykit, kad gali ateiti į viešbutį „Leon“
ir pasiteirauti Hario.
Kitą akimirką jis pasirodė. Haris buvo teisus, ginklas panė­
šėjo į „Beretta Cheetah“. Devinto kalibro. Trumpa riesta ran­
kena, nieko gero nežadantis.
- Tu iš mentūros?
Imigrantų žargonas. Jie užuodė policininką.
- Ne, - atsakė Haris ir mėgino užgniaužti šleikštulį, visada
sukylantį, žvelgiant į ginklo vamzdį.
- Neskiesk. Nesileidi fiolino. Esi užsislaptinęs mentas.
Juodaodis su narkotikais skubiai linktelėjo Rikui Rosui,
šis priėjo prie Hario ir atraitojo jam rankovę. Haris stengėsi
atplėšti akis nuo žiojinčio vamzdžio. Pasigirdo tylus švilpte­
lėjimas.
- Žiū, visgi ponulis badosi, - pranešė Rikas Rosas.
Haris naudojosi paprasta virš žiebtuvėlio liepsnos įkaitinta
siuvimo adata. Įsmeigė giliai ir pasukiojo keliose vietose, pas­
kui patrynė muilu su amoniu, kad žaizdelės įgautų ryškią rau­
doną spalvą. Galiausiai iš abiejų pusių pradūrė kraujagyslę ties
alkūnės linkiu, kad atsirastų kraujosruvų ir įspūdingų mėlynių.
- Vis tiek manau, kad jis meluoja, - tarė juodaodis su kvai-
šalais, perkėlė svorį ant kitos kojos ir abiem rankom suėmė
ginklą.
- Kodėl? Žiūrėk, kišenėje turi švirkštą ir folijos.
- Jis nebijo.
- Ką čia paistai? Pažiūrėk į jį!
- Per mažai bijo. Ei, mente, smeik švirkštą, dabar.
- Gal tau važiuoja stogas, Ragi?
- Užsičiaupk!
- Ramiakas, ko šėlsti?
- Nemanau, kad Ragiui patiko, kad šauki jį vardu, - įsikišo
Haris.
170
 - Tu irgi užsičiaupk! Durkis! Ir imk iš savo maišiuko.
Haris niekada nebuvo tirpinęs ir leidęsis, bent jau bū­
damas blaivus, tačiau kitados vartojo opijų ir žinojo, ką rei­
kia daryti: kaitinti masę, kol ši pavirs skysčiu, tada sutrauk­
ti į švirkštą. Kas čia sudėtingo? Jis pritūpė, subėrė miltelius
į foliją; kai jų šiek tiek nubiro žemėn, lyžtelėjo pirštą, palietė
miltelius, {trynė juos į dantenas, bandė atrodyti susijaudinęs.
Skonis buvo kartokas, kaip ir kitų miltelių, kurių teko ragauti
dirbant policijoje. Bet jautėsi ir kitoks skonis. Amonio. Ne,
ne amonio. Kažkoks veik nejaučiamas prieskonis. Štai, jis at­
gamino: kvapas primena pernokusią papają. Haris spustelėjo
žiebtuvėlį, vildamasis, kad tuodu pateisins nerangumą ir atsi­
žvelgs į aplinkybę, jog pirkėjas darbuojasi su kakton nutaikytu
pistoletu.
Po dviejų minučių švirkštas buvo pritrauktas ir paruoštas.
Rikas Rosas nutaisė kieto gangsterio povyzą. Pasiraitojo
rankoves iki alkūnių, atsistojo plačiai išžergęs kojas, sukryžia­
vęs rankas, atlošęs galvą.
- Šauk! - paragino jis. Sutrūkčiojo ir prisidengė delnu. -
Ne tu, Ragi!
Haris nužvelgė abu platintojus. Ant Riko Roso dilbių žy­
mių nėra, o Ragis atrodo pernelyg budrus. Haris dusyk pri­
traukė kairį kumštį prie kairio peties, pliaukštelėjo per dilbį ir
įsmeigė švirkštą rekomenduojamu trisdešimties laipsnių kam­
pu. Tikėjosi, kad tiems, kurie patys nesibado, atrodo įgudęs.
- Aaah, - sudejavo Haris.
Pakankamai profesionaliai, kad tuodu neabejotų, jog adata
tikrai įsmigo į kraujagyslę.
Jis užvertė akis, sulenkė kelius.
Pakankamai profesionaliai, kad abu patikėtų suvaidintu
orgazmu.
- Nepamirškite pasakyti Dubajui, - sušnabždėjo.
Tada nusvirduliavo iki gatvės ir nulingavo link Karališkųjų
rūmų.
171
 Tik Karalienės gatvėje šiek tiek atsitiesė.
Princo gatvėje pasireiškė uždelstas poveikis. Sukeltas nar­
kotikų dalelių, kurios pateko į kraują ir rangytais kapiliarų
tinklais nusigavo iki smegenų. Tarsi tolimas aidas to, ką patiri
įsmeigęs adatą tiesiai į veną. Bet Haris pajuto, kaip akys prisi­
pildo ašarų. Tarsi būtų sutikęs mylimąją, kurios jau nesitikėjo
pamatyti. Jo ausys prisipildė ne dieviškos muzikos, o dieviš­
kos šviesos. Ir jis iškart suprato, kodėl ši medžiaga pavadinta
fiolinu*.

Dešimtą valandą vakaro Kovos su organizuotu nusikalstamu­

mu skyriaus patalpos skendėjo tamsoje, o koridoriai niūkso­
jo tušti. Bet Trulso Berntseno kabinete melsvas kompiuterio
ekranas apšvietė kojas ant stalo susikėlusį policininką. Jis pa­
statė tūkstantį penkis šimtus kronų už „Man City“, o dabar
atrodė, kad komanda pralaimės. Bet štai - laisvas smūgis. Aš­
tuoniolika metrų ir Tevezas.
Jis išgirdo, kaip prasiveria durys, ir jo dešinės rankos smi­
lius nesąmoningai spustelėjo „išeiti“. Bet per vėlai.
- Tikiuosi, kad už elektrą mokama ne mano biudžeto pi­
nigais.
Mikaelis Beįmanąs atsisėdo ant vienintelės kėdės. Trulsas
pastebėjo, kad kildamas karjeros laiptais Beįmanąs atsikratė
tarimo, susiformavusio jiems augant Manglerude. Tik kalbė­
damas su Trulsu kartais prisimindavo savo šaknis.
- Ar skaitei laikraščius?
Trulsas linktelėjo. Kadangi daugiau nebuvo ko skaityti, jis
permesdavo akimis viską, taip pat sporto ir nusikaltimų ap­
žvalgas. Rasdavo ir nemažai miesto tarybos sekretorės Izabe­

* Fiolin - smuikas. (Norv.)

172
lės Skiojen nuotraukų. Ją pradėjo fotografuoti premjerose ir vi­
suomeniniuose renginiuose. Nuo tada, kai vasarą laikraštis VG
išspausdino jos nuotrauką ir interviu pavadinimu „Gatvių šva-
rintoja“, ji buvo liaupsinama kaip stratege, kurios dėka iš Oslo
gatvių ėmė trauktis kvaišalų platintojai ir narkomanai ir kuri
veikiausiai taps parlamento nare. Šiaip ar taip, miesto taryba
gerokai pažengė į priekį. Trulsui atrodė, kad Izabelės Skiojen
iškirptė pagilėja kaskart, sulaukus opozicijos pritarimo, o šyp­
sena nuotraukose darosi tokia pat plati kaip ir jos sėdynė.
- Turėjau itin neoficialų pokalbį su aukščiausia policijos
vadovybe, - pranešė Beįmanąs. - Teisingumo ministrui jie
žada siūlyti mano kandidatūrą į policijos viršininko postą.
- Po velnių! - suriko Trulsas. Tevezas pasiuntė kamuolį
tiesiai į skersinį.
Beįmanąs atsistojo.
- Beje, pamaniau, kad tave tai sudomins. Savaitgalį su Ūla
ketiname pasikviesti svečių.
Kaip ir kaskart, išgirdęs Ūlos vardą, Trulsas pajuto dūrį
tiesiai į širdį.
- Žinai, naujas namas, naujas darbas. O tu padėjai statyti
terasą.
„Padėjau? - pamanė Trulsas. - Juk tai aš nudirbau patį šū-
diniausią darbą.“
- Tad jei nesi labai užsiėmęs, - pabrėžė Beįmanąs ir linkte­
lėjo į ekraną, - esi kviečiamas.
Trulsas padėkojo ir sutiko ateiti. Kaip ir vaikystėje, sutiko
būti prielipą. Tapo nuolatiniu savaime suprantamos Mikaelio
Beįmano ir Ūlos laimės liudininku. Sutiko praleisti dar vieną
vakarą, slėpdamas, kas jis toks ir ką jaučia.
- Dar vienas dalykas, - pridūrė Beįmanąs. - Ar pameni
vyrą, kurio pavardę liepiau ištrinti iš lankytojų sąrašo regis­
tratūroje?
Trulsas linktelėjo nė nemirktelėjęs. Beįmanąs jam pa­
skambino ir paaiškino, kad prisistatė kažkoks Tordas Šulcas ir
173
suteikė informacijos apie narkotikų kontrabandą ir policijos
gretose veikiantį degintoją. Jis baiminasi dėl to žmogaus sau­
gumo ir nori ištrinti jo vardą, nes degintojas gali dirbti biure
ir prieiti prie lankytojų sąrašo.
- Be paliovos bandau su juo susisiekti, bet niekas nekelia
ragelio. Šiek tiek nerimauju. Ar esi tikras, kad „Securitas“ dar­
buotojas įvykdė nurodymą ir apie lankytoją niekas nesužinojo?
- Esu visiškai tikras, policijos viršininke, - patikino Trul-
sas. „Man City“ vėl pasiruošė gynybai ir nusivarė kamuolį to­
lyn. - Gal dar ką nors girdėjai iš to įkyraus Oslo oro uosto
inspektoriaus?
- Ne, - atsiliepė Beįmanąs. - Manau, sužinojęs, kad rasta
medžiaga yra bulvių miltai, jis apsiramino. Kodėl klausi?
- Šiaip sau, policijos viršininke. Kai parsirasi namo, per­
duok linkėjimų drakonui.
- Gal sugalvok kitą pravardę.
Trulsas paraukė pečiais.
- Pats ją taip vadini.
- Turiu galvoje policijos viršininką. Dar dvi savaites apie
tai nebus paskelbta oficialiai.

Skrydžių vadovas atsiduso. Skrydžių kontrolierius ką tik pra­

nešė, kad reisas į Bergeną atidedamas, mat orlaivio kapitonas
nei pasirodė, nei paskambino, tad jiems tenka skubiai ieškotis
kito piloto.
- Šulcui dabar sunkus metas, - tarė vadovas.
- Jis nekelia telefono ragelio, - pasakė kontrolierius.
- To ir bijojau. Nutinka, kad laisvalaikiu kiek paskraido
vienas.
- Taip, teko girdėti. Bet tai - ne laisvalaikis. Mums vos
neprireikė atšaukti skrydžio.
174
 - Kaip minėjau, kai kas jam vis pakiša koją. Pakalbėsiu su
juo.
- Georgai, mums visiems pasitaiko, kad kas nors pakiša
koją. Turbūt supranti, kad turėsiu parašyti išsamią ataskaitą.
Skrydžių vadovas padelsė. Bet nusileido.
- Žinoma.
Baigus pokalbį jo atmintyje iškilo vaizdinys. Popietė, vaka­
rėlis sode, vasara. „Campari“, „Budweiser“ ir milžiniški keps­
niai tiesiai iš Teksaso, atskraidinti apmokomo lakūno. Niekas
nematė, kaip jis su Elze įsmuko į miegamąjį. Ji dejavo švel­
niai, labai tyliai, kad viską užgožtų žaidžiančių vaikų šūksniai,
skrendantys lėktuvai ir nerūpestingas juokas už pravirų langų.
Kylantys ir besileidžiantys lėktuvai. Skambus Tordo kvatoji­
mas, papasakojus dar vieną klasikinę lakūnų istoriją. Ir tylios
Tordo žmonos dejonės.

18 skyrius

- Pirkai fiolino?
Beatė Len nepatikliai žvelgė į kabineto kampe sėdintį Harį.
Jis patraukė kėdę į šešėlį, toliau nuo ryškios saulės šviesos,
ir suėmęs abiem rankom laikė jos pasiūlytą puodelį su kava.
Veidą tarsi plastikinė folija dengė prakaito sluoksnis, švarkas
kabėjo ant kėdės atlošo.
- Tu ne...
- ...nekvailiok, - Haris siurbtelėjo deginančios kavos. -
Alkoholikams negalima tuo užsiimti.
- Gerai, nes kitaip pasakyčiau, kad labai jau prastai įsidū-
rei, - pareiškė ji ir parodė pirštu.
Haris dėbtelėjo į savo ranką.
Be kostiumo, iš drabužių turėjo trejus apatinius, vieną
porą kojinių ir dvejus trumparankovius marškinėlius. Manė,
175
kad jei ko prireiks, nusipirks Osle, bet pristigo laiko. O šian­
dien ryte nubudo kamuojamas kažko panašaus į pagirias, tad
vos ne iš įpročio nusivėmė į klozetą. Įsmeigta į ranką adata pa­
liko dėmę, savo forma ir spalvomis primenančią JAV Reigano
perrinkimo metais.
- Norėčiau, kad man tai ištirtum, - paprašė Haris.
- O kam?
- Dėl įvykio vietos nuotraukų: ten matyti pas Olegą rastas
maišiukas.
- Ir?
- Jie turi velniškai gerą fotoaparatą. Galima įžiūrėti, kad
tie milteliai visiškai balti. O šiuose yra rudų dalelių. Noriu ži­
noti, kas tai.
Beatė iš stalčiaus pasiėmė didinamąjį stiklą ir palinko prie
miltelių, Hario paskleistų ant žurnalo Forensic Magazine vir­
šelio.
- Tu teisus, - patvirtino ji. - Pavyzdžiai, kuriuos tada ga­
vome, buvo visiškai balti. Bet pastaraisiais mėnesiais praktiš­
kai nieko nebuvo konfiskuota, taigi darosi įdomu. Ypač dėl to,
kad neseniai paskambino vienas Oslo oro uosto policijos pa­
dalinio inspektorius ir papasakojo kažką panašaus.
- Apie ką?
- Vieno lakūno rankiniame bagaže buvo aptiktas maišiu­
kas su milteliais. Inspektorius domėjosi, kaip mes nustatėme,
kad tai gryni bulvių miltai, medžiagoje jis savo akimis matęs
rudų grūdelių.
- Vadinasi, lakūnas kontrabanda atgabeno fiolino?
- Tikriausiai žinai, kad pasienyje nekart nebuvo konfis­
kuota fiolino. Todėl inspektorius jo nėra matęs. Baltas he­
roinas yra retenybė, dažniausiai įveža rudą, tad inspektorius
pamanė, kad bus sumaišytos dvi siuntos. Beje, lakūnas ne par­
skrido, o ruošėsi skristi į užsienį.
- Į užsienį?
- Taip.
- Kur?
76
 - Į Bankoką.
- Jis skraidino bulvių miltus į Bankoką?
- Turbūt buvo skirti kokiems nors norvegams, norintiems
prie žuvų kukuliukų pasigaminti padažo.
Ji nusišypsojo ir nuraudo dėl savo bandymo pašmaikštauti.
- Mhm. Kiek nukrypsiu nuo temos. Ką tik skaičiau apie
slaptąjį policijos agentą, kurį rado nužudytą prie uosto Gete­
borge. Sklandė gandai, kad jis galėjo būti degintojas. Ar sklido
tokių kalbų apie Osle nužudytą policininką?
Beatė užtikrintai papurtė galvą.
- Ne. Kaip tik atvirkščiai. Jis visiems buvo žinomas kaip
pernelyg uolus nusikaltėlių persekiotojas. Prieš pat nužudymą
kalbėjo, kad jau užkibo didžioji žuvis, kad pats ją ištrauks.
- Pats?
- Daugiau pasakoti jis nenorėjo, sakė, kad niekuo nepasiti­
ki. Tik savimi. Gal skamba kiek pažįstamai, Hari?
Jis nutaisė šypseną, atsistojo ir apsivilko švarką.
- Kur lėksi?
- Aplankysiu seną bičiulį.
- Nemaniau, kad tokių turi.
- Tik toks pasakymas. Susisiekiau su KRIPOSb viršininku.
- Heimenu?
- Taip. Paklausiau, gal galėtų duoti man numerius asme­
nų, su kuriais prieš nužudymą mobiliuoju kalbėjosi Gustas. Jis
atsakė, jog, visų pirma, byla tokia aiški, kad tokio sąrašo jie
net nesudarė. Visų antra, net jei tokį turėtų, tikrai nieku gyvu
neduotų kažkokiam... na... - Haris užsimerkė ir skaičiavo pirš­
tais, - iš darbo atleistam farui, alkoholikui ir išdavikui kaip aš.
- Kaip ir sakiau, nemanau, kad turi senų draugų.
- Todėl dabar teks išbandyti laimę kitur.
- OK. Šiaip ar taip, šiandien ištirsiu miltelius.
Tarpdury Haris stabtelėjo.
- Minėjai, kad neseniai fiolinas pasiekė Geteborgą ir Ko­
penhagą. Nori pasakyti, kad pasirodė ten vėliau nei Osle?
- Taip.
77
 - Ar paprastai nebūna atvirkščiai? Juk nauji narkotikai
pirmiausia patenka į Kopenhagą, o paskui keliauja į šiaurę?
- Gal tu ir teisus. Kodėl klausi?
- Nesu visiškai tikras. Koks, sakei, to lakūno vardas?
- Nesakiau. Šulcas. Tordas. Dar kas nors?
- Taip. Ar nemanai, kad slaptasis policijos agentas elgėsi
teisingai?
- Teisingai?
- Kad laikė liežuvį už dantų ir niekuo nepasitikėjo. Gal
suprato, kad kažkur sėdi degintojas.

Haris apsidairė erdvioje gerai vėdinamoje telekomunikacijų

įmonės „Telenor“ pagrindinės būstinės registratūros salėje
Fornebu. Už dešimties metrų du žmonės laukė, kol juos ap­
tarnaus. Haris matė, kaip išduodami įėjimo lipdukai, kaip prie
užtvaro lankytojus pasitinka darbuotojai. „Telenor“ akivaiz­
džiai sugriežtino taisykles, ir jo planas patekti į Klauso Tor-
kildseno kabinetą tiesiog iš gatvės nebeatrodė itin vykęs.
Haris įvertino padėtį.
Torkildsenas tikrai neapsidžiaugs jo apsilankymu. Dėl pa­
prasčiausios priežasties - kitados jis buvo teistas už lytinių
organų demonstravimą, tačiau jam pavyko nuslėpti tai nuo
darbdavių. Metų metais Haris naudojosi tuo, reikalaudamas
atskleisti informaciją. Kartais ir tokią, prie kurios prieidama
telekomunikacijų įmonė nusižengtų įstatymams. Tačiau nete­
kus privilegijų, kurias suteikia visagalė policijos pareigūno ta­
patybės kortelė, Torkildsenas jo turbūt nė neįsileis.
Darbuotojai į liftus patekdavo perėję per vienus iš ketve-
rių sukamųjų vartelių, o dešinėje pusėje nuo jų buvo atverti
platūs vartai ir pro juos vidun plūdo didelė lankytojų grupė.
Haris staigiai apsisprendė. Plačiais žingsniais nuskubėjo prie
jų ir įsimaišė į žmonių būrį, lėtai judantį pro vartus laikančius
178
„Telenor“ darbuotojus. Haris atsisuko į greta stovintį kiniškų
bruožų vyriškį.
- Nin hao.'
- Excuse me?"
Haris pažvelgė į kortelę su lankytojo vardu. Jukis Nakazava.
- OhyJapanese.**"
Haris nusijuokė ir keliskart paplekšnojo nedidukam vyrui
per petį, tarsi šis būtų senas bičiulis. Atsakydamas Jukis Naka­
zava nedrąsiai šyptelėjo.
- Nice day""y - tarstelėjo Haris, vis dar laikydamas ranką
vyrui ant peties.
- YeSy - atsiliepė Jukis. - Which company are you?"*"
- „Telia Sonera“, - atsakė Haris.
- Very, very good.....
Eidamas pro „Telenor“ darbuotojus Haris akies krašteliu
stebėjo, kaip vienas iš jų žengia link jų. Nujautė, ką pasakys.
Nuojauta neapgavo:
- Sorry, sir, I cant let you in without a tag......
Jukis Nakazava nustebęs pažvelgė į darbuotoją.

Torkildsenui buvo paskirta nauja darbo vieta. Įveikęs kilomet­

rą atvirų kabinetų erdvės, stikliniame narve Haris atpažino
stambų kūną.

* Labas. (Kin.)
** Atsiprašau? (Angį.)
*** A, japonas. (Angį.)
**** Puiki diena. (Angį.)
***** xaįp iš kokios jūs kompanijos? (Angį.)
****** puįku, puiku. (Angį.)
******* Atieiskite, pone, negaliu įleisti jūsų be vardo kortelės. (Angį.)
179
 Jis nedelsdamas žengė vidun.
Vyras sėdėjo nugara į jį, prie ausies prispaudęs telefono
ragelį. Haris matė, kaip ant stiklo tykšta seilių purslai.
- Po galais, dabar reikia įjungti ir paleisti SW2 serverį!
Haris kostelėjo.
Kėdė pasisuko. Per tuos metus Klausas Torkildsenas spėjo
dar labiau nutukti. Stulbinančiai elegantiškas pagal užsakymą
siūtas kostiumas sėkmingai slėpė sudribusį kūną, bet niekas
negalėjo paslėpti baimės, užliejusios keistą Torkildseno veidą.
Veidas atrodė keistas, nes nors buvo itin stambus, akys, nosis
ir burna grūdosi mažytėje salelėje, apsuptoje riebalų vande­
nyno. Torkildseno žvilgsnis įsmigo į vardo kortelę ant Hario
švarko.
- Jukis... Nakazava?
- Klausai!
Haris plačiai išsišiepė ir išskėtė rankas, tarsi ketindamas
apsikabinti.
- Ką, po velnių, čia veiki? - sušnabždėjo Klausas Torkild­
senas.
Haris nuleido rankas.
- Ir aš džiaugiuosi tave matydamas.
Jis prisėdo ant rašomojo stalo krašto. Taip, kaip visada. Kai
įsiverždavo ir nugalėdavo. Paprasta ir veiksminga vadovavimo
technika. Torkildsenas paskubomis nurijo seiles, ir Haris pa­
stebėjo, kaip vyrui ant kaktos prasimuša stambūs blizgantys
prakaito lašai.
- Mobiliojo tinklas Trondheime, - suniurnėjo Torkildse­
nas ir linktelėjo į telefoną. - Serverį turėjo sutvarkyti jau pra­
eitą savaitę. Po šimts, niekuo negalima pasitikėti. Mane spau­
džia laikas. Ko nori?
- Gusto Hanseno įeinančių ir išeinančių skambučių išklo­
tinės nuo gegužės mėnesio.
Haris pačiupo rašiklį ir užrašė vardą ant geltono lipuko.
- Dabar vadovauju operacijoms.
180
 - Na, bet vis tiek gali gauti man numerius.
- Ar turi orderį?
- Jei turėčiau, būčiau ne ėjęs pas tave, o susisiekęs su tar­
nautoju, atsakingu už policijos informavimą.
- Tai kodėl policijos teisininkas nedavė orderio?
Senasis Torkildsenas niekada nebūtų sau leidęs šito pa­
klausti. Pasidarė kietesnis. Labiau pasitiki savimi. Ar dėl aukš­
tesnių pareigų? Ar yra kas nors kito? Haris pažvelgė į ant sta­
lo stovinčių rėmelių nugarėlę. Kažkokia asmeninė nuotrauka,
primenanti, kad tavo gyvenime kažkas yra. Tad jei ten ne šuo,
turbūt moteris. Gal net su vaiku. Kas būtų pagalvojęs? Buvęs
ekshibicionistas susirado moteriškaitę.
- Nebedirbu policijoje, - tarė Haris.
Torkildseno lūpos išsitempė į šypseną.
- Bet vis tiek nori informacijos apie pokalbius?
- Man daug nereikia, tik šito mobiliojo telefono.
- Kodėl turėčiau tai daryti? Jei paaiškėtų, kad privačiam
asmeniui suteikiau tokią informaciją, mane atleistų. Ir tikrai
lengva patikrinti, ar naudojausi sistema.
Haris neatsakė. Torkildsenas karčiai nusijuokė.
- Žinoma. Vėl imsi mane šantažuoti. Jei nesuteiksiu tau in­
formacijos ir nenusižengsiu taisyklėms, pasirūpinsi, kad mano
bendradarbiai sužinotų apie teistumą.
- Ne, - atsiliepė Haris. - Neskleisiu paskalų. Tik prašau pa­
slaugos, Klausai. Tai asmeniška. Neteisingai apkaltintam mano
buvusios merginos sūnui gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
Haris matė, kaip dvigubas Torkildseno pagurklis sutrūk-
čioja ir sukelia mėsingą bangą, nusiritančią kaklu žemyn ir
galiausiai pranykstančią bendroje masėje. Haris niekada anks­
čiau nesikreipė į Klausą Torkildseną vardu. Šis pažvelgė į Harį.
Sumirksėjo. Susitelkė. Prakaito lašai ant kaktos blizgėjo, ir Ha­
ris galėjo matyti, kaip skaičiuotuvas smegenyse prideda, atima
ir galiausiai gauna rezultatą. Torkildsenas pakėlė rankas ir at­
silošė nuo svorio girgždančioje kėdėje.
181
 - Atleisk, Hari. Mielai tau padėčiau. Bet dabar lyg tyčia
negaliu sau leisti rodyti tokios užuojautos. Tikiuosi, supranti.
- Žinoma, - Haris pasitrynė sprandą. - Tai visiškai su­
prantama.
- Ačiū, - su akivaizdžiu palengvėjimu tarė Torkildsenas ir
sutelkęs visas pastangas ėmė keltis nuo kėdės, kad išleistų Harį
iš stiklinio narvo ir savo gyvenimo.
- Taigi, - prabilo Haris. - Jei neduosi man numerių, apie
ekshibicionizmą sužinos ne tik tavo bendradarbiai, bet ir žmo­
na. Ar jau turi vaikų? Vieną? Du?
Torkildsenas vėl sudribo kėdėje. Nepatikliai pažvelgė į
Harį. Senasis virpantis Klausas Torkildsenas.
- Tu... tu sakei, kad tu ne...
Haris patraukė pečiais.
- Atleisk. Bet dabar lyg tyčia negaliu sau leisti rodyti to­
kios užuojautos.

Dešimt po devynių restoranas „Schroder“ buvo puspilnis.

- Nenorėjau, kad ateitum pas mane į darbą, - prisipažino
Beatė. - Skambino Heimenas, pranešė, kad teiravaisi telefonų
numerių. Sužinojo, kad buvai pas mane. Įspėjo, kad nekiščiau
nagų prie Gusto bylos.
- Na, - atsiliepė Haris. - Gerai, kad galėjai ateiti čionai.
Jis pagavo Ninos žvilgsnį - kitoje salės pusėje ji nešiojo
puslitrinius bokalus. Pakėlė du pirštus. Haris lankėsi čia prieš
trejus metus, bet padavėja vis dar suprato buvusio nuolatinio
lankytojo ženklų kalbą: alaus bičiuliui, kavos alkoholikui.
- Ar tavo draugas padėjo gauti sąrašą?
- Net labai.
- Tai ką sužinojai?
- Kad galiausiai Gustui stigo pinigų. Jo numerį ne kartą
blokavo. Jis daug neskambindavo, bet trumpai pasikalbėdavo su
182
Olegu. Gan dažnai susisiekdavo su įsesere Irena, bet pokalbiai
staiga nutrūko savaitę prieš jo mirtį. Šiaip daugiausia skambin­
ta į „PizzaXpress“. Netrukus eisiu pas Rakelę ir per „Google“
patikrinsiu kitus abonentus. Ką pasakysi apie analizę?
- Tavo pirkta medžiaga beveik sutampa su mūsų anksčiau
tirtais fiolino pavyzdžiais. Bet yra šioks toks cheminės sudė­
ties skirtumas. Ir dar - rudos kruopelytės.
- Taip?
- Tai nėra kokia nors veiklioji medžiaga. Tiesiog tablečių
apvalkalas. Žinai, kad būtų lengviau ar skaniau nuryti.
- Ar galima išsiaiškinti gamintoją?
- Teoriškai taip. Bet aš patikrinau ir sužinojau, kad vaistų
gamintojai paprastai gamina ir apvalkalus, o tai reiškia, kad
kalbama apie tūkstančius gamintojų visame pasaulyje.
- Vadinasi, mūsų tai niekur neveda?
- Vien apvalkalai - ne, - patikslino Beatė. - Bet kai kurių
apvalkalų vidinėje pusėje buvo likę veikliosios medžiagos da­
lelių. Metadono.
Nina atnešė alaus ir kavos. Hariui padėkojus, nuėjo.
- Maniau, kad metadonas yra skystas ir pilstomas į bute­
liukus.
- Į buteliukus pilsto metadoną, skirtą narkomanų reabili­
tacijai. Tad aš paskambinau į šv. Olafo ligoninę. Jie tiria opioi-
dus ir opiatus. Man pasakė, kad metadono tabletės skirtos
skausmui malšinti.
- O fiolinas?
- Jie pripažino, kad jo gamyboje gali būti naudojamas mo­
difikuotas metadonas.
- Tai reiškia tik tiek, kad fiolino gamyba pradedama ne
tuščioje vietoje, bet kokia mums iš to nauda?
Beatė apėmė rankomis alaus bokalą.
- Tokia, kad metadono gamintojų labai mažai. Ir vienas jų
yra Osle.
- „Nycomed“?
183
 - Radiumo ligoninė. Jie turi savo tyrimų skyrių, kuriame
sukūrė metadono tabletes nuo nepakeliamų skausmų.
- Vėžio.
Beatė linktelėjo. Viena ranka pakėlė bokalą prie lūpų, kita
padėjo kažką ant stalo priešais Harį.
- Iš Radiumo ligoninės?
Beatė vėl linktelėjo.
Haris pakėlė tabletę. Ši buvo apvali, maža, ant rudo apval­
kalo buvo įspausta raidelė R.
- Beate, žinai, ką manau?
- Ne.
- Manau, kad Norvegijoje atsirado nauja eksporto prekė.

- Sakai, kad Norvegijoje kažkas gamina ir eksportuoja fio-

liną? - perklausė Rakelė. Ji stovėjo sukryžiavusi rankas, atsirė­
musi į Olego kambario durų staktą.
- Bent jau keli dalykėliai rodo, kad taip, - atsiliepė Haris ir
įvedė dar vieną vardą iš Torkildseno duoto sąrašo. - Visų pir­
ma, bangelės nuvilnijo iš Oslo. Kol fiolinas nepasirodė Osle,
Interpolas nebuvo jo nei matęs, nei apie jį girdėjęs. Tik da­
bar šie kvaišalai pasiekė Švedijos ir Danijos gatves. Visų ant­
ra, medžiagoje yra susmulkintų metadono tablečių, kurios,
galiu prisiekti, pagamintos Norvegijoje, - Haris spustelėjo ant
paieškos laukelio. - Trečia, Gardermoeno oro uoste buvo su­
laikytas lakūnas, gabenantis kažką panašaus į fioliną, tačiau
vėliau ta medžiaga buvo sukeista su bulvių miltais.
- Sukeista?
- Tai reiškia, kad sistemoje turime degintoją. Esmė ta, kad
lakūnas gabeno iš šalies, vyko į Bankoką.
Haris pajuto kvepalų aromatą ir suvokė, kad moteris pasi­
traukė nuo durų ir atsistojo šalia jo. Tamsų kambarį apšvietė
tik mirgantis kompiuterio ekranas.
184
 - Patraukli. Kas čia tokia? - Rakelės balsas suskambo prie
pat ausies.
- Izabelė Skiojen. Iš miesto tarybos. Viena iš tų, kuriems
skambino Gustas. Arba, jei tiksliau, tai ji skambino Gustui.
- Kraujo donoro marškinėliai jai kiek mažoki, ar ne?
- Turbūt raginti tapti kraujo donoru yra politiko pareiga.
- Argi įsidarbinusi sekretore taryboje tampi politike?
- Šiaip ar taip, moteris sako, kad jos grupė yra AB rezus
minus, o tokiu atveju tai tampa pilietine pareiga.
- Taip, grupė reta. Ar dėl to taip ilgai žiūri į tą nuotrauką?
Haris šyptelėjo.
- Apie ją daug prirašyta. Žirgų veisėja, „Gatvių švarintoja“.
- Tai jos nuopelnas, kad visas gaujas sukišo už grotų.
- Akivaizdu, kad ne visas. Man įdomu, apie ką ji galėjo
kalbėtis su Gustu.
- Na, ji vadovauja Socialinių reikalų skyriaus kovai su nar­
kotikais, tai gal naudojosi juo rinkdama bendrą informaciją.
- Pusę dviejų nakties?
- Oho!
- Gal geriau paklausiu jos pačios.
- Taip, esu tikra, kad labai to trokšti.
Haris atsisuko. Jos veidas buvo taip arti, kad jis net negalė­
jo padoriai į ją įsižiūrėti.
- Ar aš girdžiu tai, ką manau, brangioji?
Ji tyliai nusijuokė.
- Visai ne. Ji atrodo pigiai.
Haris lėtai įkvėpė. Ji nepajudėjo.
- O kas verčia tave manyti, kad aš neatrodau pigiai? - pa­
klausė jis.
- O kodėl tu šnabždi? - Rakelės lūpos krutėjo taip arti Ha­
rio burnos, kad jai tariant žodžius jis galėjo jausti oro virp-
čiojimą.
Dvi ilgas sekundes kambaryje girdėjosi tik kompiuterio
vėsintuvo ūžimas. Staiga ji išsitiesė. Pažvelgė į Harį nutolusiu
185
žvilgsniu ir priglaudė delnus sau prie skruostų, tarsi juos vė­
sindama. Tada nusisuko ir išėjo.
Haris atlošė galvą, užsimerkė ir tyliai nusikeikė. Girdėjo,
kaip Rakelė brazdinasi virtuvėje. Keletą kartų giliai įkvėpė.
Nutarė, kad to, kas ką tik nutiko, niekada nebuvo. Stengėsi
surikiuoti mintis. Vėl ėmėsi tyrimo.
Per „Google“ ieškojo kitų vardų. Įvedus vienus pasirodyda­
vo dešimties metų senumo slidininkų varžybos ar pranešimas
apie šeimos sambūrį, įvedus kitus nebūdavo nė to. Tai buvo
nebeegzistuojantys žmonės, pasitraukę iš beveik viską nutvies­
kiančių šiuolaikinės visuomenės prožektorių šviesų, nulindę į
šešėlių nuklotą kampą, kur laukė dozės arba išvis tuštuma.
Haris sėdėjo ir tyrinėjo ant sienos kabantį plakatą, kuriame
buvo pavaizduotas galvą spalvingomis plunksnomis apsikaišęs
vaikinas. Apačioje - užrašas „Jonsi“. Haris miglotai prisiminė,
kad tai kažkaip susiję su Islandijos grupe „Sigur Ros“. Lengvi
garsai ir nesiliaujantis falcetas. Gerokai skiriasi nuo „Mega-
death“ ar „Slayer“. Bet juk Olego skonis galėjo pasikeisti. Arba
buvo pakeistas. Haris sunėrė rankas ant pakaušio.
Irena Hansen.
Hariui toptelėjo, kad telefonų sąraše jį kažkas nustebino.
Gustas ir Irena beveik kasdien kalbėdavosi telefonu, paskui
ūmai liovėsi. Po to jis net nemėgino jai prisiskambinti. Tarsi
būtų susikivirčiję. O gal Gustas žinojo, kad Irenos neįmanoma
pasiekti telefonu. Bet tada, kelios valandos prieš šūvį, Gustas
paskambino jai namo į laidinį telefoną. Ir kažkas pakėlė ragelį.
Pokalbis truko vieną minutę ir dvylika sekundžių. Kodėl jam
pasirodė, kad tai keista? Haris bandė sugrįžti prie tos minties iš­
takų. Bet pasidavė. Surinko telefono numerį. Niekas neatsiliepė.
Tada paskambino į Irenos mobilųjį. Balsas pranešė, kad var­
totojo numeris laikinai užblokuotas. Neapmokėtos sąskaitos.
Pinigai.
Viskas prasideda nuo pinigų ir jais baigiasi. Su narkotikais
taip jau yra. Haris pamėgino prisiminti Beatės minėtą vardą.
186
Lakūno, kurį sulaikė su narkotikais rankiniame bagaže. Polici­
ninko atmintis vis dar veikė. Telefono numerius nurodančia-
me tinklalapyje jis įvedė „TORDAS ŠULCAS“.
Pasirodė skaičiai.
Ieškodamas rašiklio Haris atidarė Olego rašomojo stalo
stalčių. Pakėlė žurnalą Masterful Magazine, ir žvilgsnis už­
kliuvo už laikraščio iškarpos plastikiniame aplanke. Jis iškart
atpažino savo paties veidą prieš kelerius metus. Išėmė aplanką,
pervertė kitas iškarpas. Visur buvo rašoma apie Hario tirtas
bylas: kai kur buvo minimas vardas, kitur - išspausdintos ir
nuotraukos. Ten gulėjo ir senas interviu psichologijos žurna­
lui, kuriame jis - kiek prisiminė - ne be susierzinimo atsaki­
nėjo į klausimus apie serijinius žudikus. Haris uždarė stalčių.
Apsidairė. Jautė poreikį ką nors suknežinti. Tada išjungė kom­
piuterį, susikrovė į lagaminėlį daiktus, nuėjo tiesiai į prieš­
kambarį ir apsivilko lininį švarką. Pasirodė Rakelė. Jam nuo
atlapo nupūtė nematomą dulkelę.
- Taip keista, - tarė ji. - Tavęs nemačiau taip ilgai, kaip tik
buvau tave bepamirštanti, o tu ir vėl čia.
- Taip, - atsiliepė jis. - Ar tai gerai?
Ji šyptelėjo.
- Nežinau. Ir gerai, ir blogai. Supranti?
Haris linktelėjo ir prisitraukė ją prie savęs.
- Tu - blogiausias man kada nors nutikęs dalykas, - tarė
ji. - Ir geriausias. Net ir dabar, vien būdamas čia, gali priversti
mane užmiršti visa kita. Ne, nesu tikra, ar tai gerai.
- Žinau.
- Kas čia? - paklausė ji ir parodė į lagaminą.
- Vėl apsistosiu „Leon“.
- Bet...
- Pasikalbėsime rytoj. Labanakt, Rakele.
Haris pabučiavo ją į kaktą, atidarė duris ir žengė į šiltą
rudens vakarą.

87
Vaikinas viešbučio „Leon“ registratūroje pasakė, kad naujos
registracijos anketos pildyti nereikia, ir pasiūlė Hariui tą patį
301-ąjį kambarį. Haris sutiko su sąlyga, jei jie sutaisys sulūžusį
užuolaidų karnizą.
- Vėl sulaužytas? - paklausė vaikinas. - Tai padarė anks­
tesnis gyventojas. Taip jau nutiko, kad vargšeliui prasidėjo
agresijos priepuolis, - jis ištiesė raktą. - Kaip ir jūs, vyrukas
buvo policininkas.
- Gyventojas?
- Taip, jis buvo vienas nuolatinių. Slaptasis agentas. Kaip
sakoma, under cover .
- Mhm. Jei net tau buvo žinoma, kad jis - slaptasis agen­
tas, tai panašiau į over cover \
Vaikinas šyptelėjo.
- Tuojau nueisiu ir pažiūrėsiu, ar sandėliuke turiu užuolai­
dų karnizą, - ir pradingo.
- Vyrukas su berete elgėsi visai kaip tu, - pasigirdo žemas
švedo balsas. Haris atsisuko.
Katas sėdėjo ant kėdės patalpoje, kurią kilniadvasiškai
būtų galima pavadinti vestibiuliu. Jo veidas atrodė perkreip­
tas, galva lėtai lingavo.
- Labai panašus į tave, Hari. Labai aistringas. Labai kan­
trus. Labai užsispyręs. Deja. Ne toks aukštas kaip tu, bet pilkų
akių. Tokios pat policininkams būdingos išvaizdos. Ir toks pat
vienišas. Ir mirė jis ten, kur mirsi ir tu. Tau reikėjo išvykti,
Hari. Reikėjo sėsti į lėktuvą.
Savo ilgais pirštais jis parodė kažką nesuprantamo. Jo iš­
raiška buvo tokia graudi, kad akimirką Haris pamanė, jog se-*

* Po priedanga. (Angį.)
** Virš priedangos. (Angį.)
188
nis tuoj pravirks. Hariui pasisukus į registratorių, senis pakilo
ant kojų.
- Ar jis sako tiesą?
- Kas ką sako? - paklausė vaikinas.
- Jis, - tarė Haris, - sukdamasis parodyti į Katą. Bet šis
buvo dingęs. Turbūt nėrė į tamsą prie laiptų.
- Ar slaptasis agentas mirė čia, mano kambaryje?
Prieš atsakydamas vaikinas spoksojo į Harį.
- Ne, jis dingo be žinios. Jį išplovė į krantą prie Operos
teatro. Bijau, kad neturiu karnizo, bet gal tiks ši nailono juos­
telė? Galite perverti ją per užuolaidas ir pririšti prie karnizo
laikiklių.
Haris lėtai linktelėjo.

Naktį, laikrodžio rodyklei pasiekus antrą, Haris vis dar nemie­

gojo ir rūkė paskutinę cigaretę. Ant grindų gulėjo užuolaidos
ir plona nailono juostelė. Pro langą jis matė moterį, bute kita­
pus kiemo be partnerio šokančią begarsį valsą. Haris klausėsi
miesto garsų ir stebėjo link lubų besiraitančius dūmus. Tyri­
nėjo vingiuojančius jų kelius, iš pirmo žvilgsnio atsitiktines
figūras ir bandė įžvelgti struktūrą.

19 skyrius

Praėjus dviem mėnesiams po senio ir Izabelės susitikimo, prasi­

dėjo svarinimas.
Pirmiausia supakavo vietnamiečius. Laikraštyje rašė, kad
farai vienu metu apsupo devynias vietas, rado penkias heroino
slėptuves ir suėmė trisdešimt šešis siauraakius. Po dviejų savaičių
189
atėjo Kosovo albanų eilė. Farai pasitelkė elitinį „Deltos“ būrį ir
apgulė butų prie Helsfyro stotelėsy nors vadeiva čigonas buvo
įsitikinęs, kad apie šį būstų niekas nenutuokia. Paskui susėmė
šiaurės afrikiečius ir lietuvius. Vyras, vadovaujantis Orgkrimui,
gražuolis ilgomis blakstienomis, laikraščiui atskleidė, kad jie
gavo anoniminių pranešimų. Per paskesnes savaites buvo su­
pakuoti ir uždaryti visi: nuo juodų kaip anglis somaliečių iki
baltų kaip pienas norvegų. Bet mūsųyvilkinčių „Arsenai“marš­
kinėlius, nė vieno nepalietė. Iškart pastebėjome, kad neberei­
kia trintis su kitais, driekiasi eilės. Senis apmokė kelis gatvės
platintojus, bet laikėsi sutarties: Oslo centre prekyba heroinu
nebe taip krito į akį. Mes sumažinom heroino importų ir daug
daugiau uždirbdavom iš ftolino. Šis buvo brangusy ir kai kas
bandė persimesti prie morfino, bet greit vėl sugrįždavo pas mus.
Mes parduodavom greičiau, nei Ibsenas pagamindavo.
Antradienį prekė baigėsi pusę pirmos, o kadangi mobiliai­
siais naudotis buvo uždrausta (senis manė, kad Oslas - tai su­
šikta Baltimore), nudrožiau iki geležinkelio stoties ir iš telefono
automato paskambinau į rusiškų „Gresso“.Andrejus pasakė, kad
yra užsiėmęs, bet pažiūrės, kų gali padaryti. Olegas, Irena ir aš
atsipūtę sėdėjom Škiperio gatvėj ir vaikėm šalin klientus. Po va­
landos pastebėjau, kad link mūsų šlubčioja žmogysta. Prisistatė
pats Ibsenas. Buvo įniršęs. Rėkė ir keikėsi. Kol pamatė Irenų.
Audra kaipmat nurimo - iš balso sprendžiau, kad nori taikytis.
Nuėjo su mumis iki užpakalinio kiemo ir padavė plastikinį mai­
šiukų su šimtu pakelių.
- Dvidešimt tūkstančių, - pareiškė jis, ištiesęs letenų, mat
šiame versle atsiskaitoma tik grynaisiais.
Pasivedžiau jį į šonų ir pasakiau, kad vėl pritrūkę galime
ateiti iki jo.
- Nenoriu lankytojų, - nukirto šlubis.
- Galbūt sumokėsiu daugiau nei du šimtus už pakelį, - pa­
viliojau.
Jis įtariai mane nužvelgė.
190
 - Ruošiatės pradėti savarankiškai?Ką sako jūsų šefas?
- Tai liks tarp mudviejų, - paaiškinau. - Kalbam apie mai­
lių. Dešimt dvidešimt maišiokų draugams ir pažįstamiems.
Jis garsiai nusikvatojo.
- Atsivesiu merginą, - pažadėjau. - Bejeyji vardu Irena.
Jis nebesijuokė. Pažiūrėjo į mane. Vėl pamėgino išsiviepti,
bet nesugebėjo. Jo akyse viskas buvo parašyta didelėmis raidėmis.
Vienatvė. Godumas. Neapykanta. Ir geismas. Sušiktas geismas.
- Penktadienį, - tarė jis. - Dvidešimtą valandą. Ar ji geria
džiną?
Aš linktelėjau. Nuo šiol gers.
Jis davė man adresą.
Po poros dienų senis pasikvietė mane pietų. Man toptelė­
jo, kad Ibsenas mus įskundė, atminty iškilo jo veido išraiška.
Piotras nešiojo patiekalus, mes sėdėjome prie ilgo stalo šaltoje
svetainėje, o senis pasakojo, kad nutraukė heroino įvežimą sau­
suma iš Amsterdamo ir dabar gauna tik iš Bankoko, per kelis
lakūnus. Jis paminėjo man skaičius, patikrino, ar suprantu, ir
skubiai pakartojo klausimą, ar nevartoju fiolino. Sėdėjo prie­
blandojey nenuleisdamas nuo manęs akių, bet vėlai vakare pa­
sikvietė Piotrą ir liepė parvežti mane namo. Automobilyje man
knietėjo Piotro paklausti, ar jis nemano, kad senis impotentas.
Ibsenas gyveno viengungiškame bute Ekeberge. Didelis plaz­
minis televizorius, nedidukas šaldytuvas, tuščios sienos. Šliūkšte­
lėjo mums pigaus džino su išsivadėjusiu tonikų, be citrinos grie­
žinėlio, bet su trim ledo gabaliukais. Irena elgėsi, kaip sutarta.
Šypsojosi, buvo miela, kalbėti leido man. Ibsenas akimis rijo mer­
giną ir sėdėjo kvailai išsiviepęs, bet prieš nutįstant seilėms spėda­
vo užsičiaupti. Leido sušiktus klasikinės muzikos įrašus. Gavau
savo maišiokus, sutarėm, kad ateisiu po dviejų savaičių. Su Irena.
Tada pasirodė pirmoji ataskaita: sumažėjo mirtinų perdo­
zavimų skaičius. Tačiau jie neparašė, kad pradėjusieji vartoti
fioliną jau po kelių savaičių stovi eilėje su savo suglamžytais
banknotais, akivaizdžiai purtomi drebulio, nuo abstinencijos
191
išsprogusiomis akimis. O kai sužino apie vėl pakilusias kainas,
apsipila ašaromis.
Per trečią apsilankymą Ibsenas pasivedėjo mane į šalį ir pa­
reiškė norįs, kad kitą kartą Irena ateitų viena. Pasakiau: puiku,
bet pageidaučiau penkiasdešimties pakelių, šimtas kronų už vie­
ną. Jis linktelėjo.
Ireną teko įkalbinėti, ir pirmą kartą nepakako įprastų triu-
kųyteko griežtai su ja šnektelėti. Paaiškinau, kad tai mano šan­
sas. Mūsų galimybė. Paklausiau, ar ji norinti, kad visą gyveni­
mą voliočiausi ant čiužinio repeticijų patalpose. Ir galiausiai ji
pro ašaras sumurmėjo, kad šito nenorinti. Bet kad nėra nusitei­
kusi... O aš pasakiau, kad jai ir neteks, reikės tik kiek maloniau
elgtis su tuo vargšu vienišu vyriškiu. Jam nelabai nuskilo su ta
koja... Ji linktelėjo ir liepė pažadėti, kad neprasitarsiu Olegui.
Jai išėjus, taip subjuro nuotaika, kad susileidau dozę fiolino, o
iš to, kas liko maišioke, susisukau cigaretę. Pabudau nuo purty­
mo. Irena stovėjo prie mano čiužinio ir taip raudojo, kad ašaros
tekėjo jai per skruostus, kapsėjo man ant veido, graužė akis.
Ibsenas lindęs, bet jai pavykę pasprukti.
- Ar gavai maišiokus?- paklausiau.
Be abejo, tas klausimas nuskambėjo ne laiku. Ji visai palū­
žo. Tada kažką išlemenau, kad pataisyčiau padėtį. Ir, jai ste­
bint mane drėgnomis mėlynomis akimis, pritraukiau švirkštą,
baltoje plonytėje odoje suradau mėlyną veną ir įbedžiau adatą.
Spausdamas stūmoklį, kūnu jutau, kaip jai prasideda spazmai.
Irenos burna prasivėrė nuo nebylaus orgazmo. Paskui ekstazė
užtraukė jai akis tankia užuolaida.
Gal Ibsenas ir nusenęs paršas, bet chemiją išmano.
Bet žinojau ir tai, kad praradau Ireną. Supratau iš jos
žvilgsnio, kai paklausiau apie maišiokus. Jau niekada nebebus
kaip anksčiau. Tą vakarą mačiau, kaip Irena ištirpsta kvaituly­
je. Kartu su mano galimybe tapti milijonieriumi.
Užtat senis ir toliau uždirbo milijonus. Ir vis tiek norėjo
daugiau, greičiau. Tarsi jam reikėtų kažką suspėti, apmokėti
192
skolą, kurios grąžinimo terminas tuojau sueis. Nemačiau, kad
būtą leidęs pinigus:gyveno tame pačiame sename name, nekeitė
nušiurusio limuzino, nesamdė daugiau žmoniąyjam dirbo tik
Andrejus ir Piotras. „Los Lobos“ buvo vienintelis mūsų kon­
kurentas, jie irgi išplėtojo gatvės prekybą. Pasamdė dar nesu­
semtus vietnamiečius ir marokiečius ir pardavinėjo fioliną ne
tik miesto centre, bet ir Kongsvingeryje, Trumsėje, Trondheime
ir - sklandė tokie gandai - Helsinkyje. Odinas su „Los Lobos“
gal ir uždirbo daugiau nei senis, bet juodu dalijosi rinka, Lovos
dėZteritorijos nekurstė, smarkiai turtėjo. Bet kuris smegenų
turintis verslininkas būtų buvęs patenkintas padėtimi - sušiktu
status quo.
Bet ryškiai mėlyną dangų aptemdė debesys.
Visų pirma - tas užsislaptinęs f aras su idiotiška kepure. Ži­
nojome, kad policijai nurodyta „Arsenai“marškinėlių neliesti,
bet vyras su berete vis tiek šniukštinėjo aplinkui. Antra - Liles-
triome ir Dramene „Los Lobosil pradėjo pardavinėti fioliną už
žemesnę kainą ir kai kurie vartotojai traukiniu nuvažiuodavo
iki ten.
Vieną dieną senis mane pasikvietė ir liepė perduoti žinią
policininkui. Šis buvo vardu Trulsas Berntsenas. Ir padaryti tai
reikėjo diskretiškai. Paklausiau, kodėl nesiunčia Andrejaus ar
Piotro, o jis atsakė, kad nenori jokių ryšių, galinčių atvesti po­
liciją iki jo. Tokia esanti viena iš taisyklių. Bet nors nemažai
žinojau apie senio darbelius, jis pasikliovė manimi kaip Piotru
ar Andrejumi. Taip, jis pasitikėjo manimi daugeliu atžvilgių.
Narkotikų Baronas pasitiki Vagišiumi, pamaniau.
Man perdavė žinią: senis rengia susitikimą su Odinu, kad
aptartų reikalus Lilestriome ir Dramene. Ketvirtadienį, septintą
vakare, visi turėtų susitikti „McDonald's“restorane Majuštujo-
je, Bažnyčios gatvėje. Jie išsinuomojo visą pirmą aukštą uždaram
vaikų vakarėliui. Galėjau įsivaizduoti: balionai, ilgi siauri kas­
pinai, popierinės skrybėlės ir šūdžius klounas. Kurio veidas su­
stingsta, pamačius gimtadienio vakarėlio svečius: raumeningus
193
baikerius galvažudžių akimis, su gelžgaliais ant krumplių, ka­
zokus ir Odiną su seniu, varstančius kits kitų žvilgsniais virš
skrudintų bulvyčių.
Trulsas Berntsenas gyveno vienas blokiniame name Man-
glerude, bet kai ankstyvų sekmadienio rytų paskambinau jam į
duris, namie nieko nebuvo. Kaimynas, turbūt išgirdęs čirškiant
Berntseno skambutį, iškišo galvų iš verandos ir pasakė, kad po­
licininkas pas Mikaelį, stato terasų. Keliaudamas gautu adresu
galvojau, kad Manglerudas - siaubinga vieta. Matyti, kad visi
pažįstami.
Buvau lankęsis Hiojenhalio rajone. Tai - Manglerudo Be­
verti Hilsas. Milžiniški, toli vienas nuo kito stovintys namai, iš
kurių veriasi vaizdas į Kvernerio slėnį, centrų ir Holmenkolenų.
Stypsojau ant kelio ir spoksojau į statomo namo griaučius. Prie­
šais stovėjo būrys vyrų nuogomis krūtinėmis, visi laikė rankose
po alaus skardinę, kvatojo ir rodė į statinį, kuris neabejotinai
turėjo pavirsti terasa. Iškart vienų jų pažinau. Gražuolį ilgomis
blakstienomis. Naujųjį Orgkrimo viršininkų. Pastebėję mane
vyrai staiga nuščiuvo. Ir aš žinojau kodėl. Jie - policininkai, visi
aliai vieno užuodė nusikaltėlį. Keista padėtis. Aš nepasiteiravau
senio, bet man dingtelėjo, kad Trulsas Berntsenas ir yra tas sų-
jungininkas policijoje, kurį poniutei buvo liepta susirasti.
- Klausau jūsų? - kreipėsi ilgablakstienis.
lis buvo puikios fizinės formos. Pilvo raumenys primi­
nė grindinio akmenis. Vis dar galėjau atsitraukti ir aplankyti
Berntsenų kiek įdienojus. Tad nelabai suprantu, kodėl nutariau
pasielgti kitaip.
- Turiu žinutę Trulsui Berntsenui, - pareiškiau garsiai ir aiškiai.
Visi pasisuko į vienų vyrų, o šis padėjo alų ir atlingavo kiek
sulenktomis kojomis. Sustojo per tokį atstumų, kad kiti mūsų
negirdėtų. Faro plaukai buvo šviesūs, išsišovęs žandikaulis ky­
šojo kaip praviras stalčius. Neapykantos kupinas žvilgsnis žai­
bavo siaurose kiauliškose akyse, jei jis būtų naminis gyvūnas,
vien estetiniais sumetimais tektų jį užmigdyti.
194
 - Nežinau, kas esi, - sušvokštė jis, - bet numanau. Nenoriu
tokių sušiktų apsilankymų. Supratai?
- Supratau.
- Klok. Staigiai.
Pasakiau apie susitikimo vietų ir laikų. Kad Odinas įspėjo,
jog ateis su visa gauja.
- Kitaip gi neišdrįstų, - kriuktelėjo Berntsenas.
- Sužinojom, kad neseniai jis gavo didelį krovinį, - tariau.
Vyrai terasoje ir toliau siurbčiojo alų, bet mačiau, kad Orgkri-
mo viršininkas vis žvilgčioja į mus. Kalbėjau tyliai ir stengiausi
paminėti kiekvienų smulkmenų. - Viskas saugoma klube Alnab-
ru, bet po poros dienų iškeliaus.
- Ko gero, kalbame apie kelis suėmimus ir nedidukų reidų, -
vėl kriuktelėjo Berntsenas, ir tik tada supratau, kad tai turėtų
būti juokas.
- Viskas, - baigiau ir pasisukau eiti.
Nuėjęs vos kelis žingsnius išgirdau, kaip kažkas mane šau­
kia. Nereikėjo atsisukti, kad suprasčiau kas. Perskaičiau tai jo
žvilgsnyje. Juk tokia mano specializacija. Jam prisivijus, stab­
telėjau.
- Kas tu toks? - paklausė jis.
- Gustas, - nusibraukiau nuo akių plaukus, kad jis galėtų
geriau įsižiūrėti. - O tu?
Akimirkų jis žvelgė į mane su nuostaba, tarsi tai būtų sudė­
tingas klausimas. Tada atsakė su šypsena:
- Mikaelis.
- Labas, Mikaeli. Kur treniruojiesi?
Jis kostelėjo.
- Kų čia veiki?
- Kaip ir sakiau. Perdaviau žinutę Trulsui. Ar galiu gurkš­
telti tavo alaus?
Atrodė, kad keistos baltos dėmės jam ant veido staiga sužai­
žaravo. Jam vėl prabilus balsas kunkuliavo pykčiu:
- Jei padarei, ko atėjęs, siūlau keliauti.
195
 Atrėmiau jo žvilgsnį. Kupinę įsiūčio. Mikaelis Beįmanąs
buvo toks neapsakomai gražus, kad man kilo noras uždėti ran­
ką jam ant krūtinės. Pirštų galiukais prisiliesti tos saulėje įšilu­
sios prakaituotos odos. Palytėti raumenis, kurie nevalingai įsi­
temptų, nustebus, kiek daug, po velnių, sau leidžiu. Pačiupinėti
spenelius, kurie, suspaudus tarp nykščio ir smiliaus, sukietėtų.
Norėjau pajusti saldų skausmą, kai jis man smogtų, gelbėdamas
savo gerą vardą ir orumą. Mikaelis Beįmanąs. Jaučiau geismą.
Sušiktą geismą.
- Iki, - atsisveikinau.
Tą vakarą man dingtelėjo mintis. Kaip padaryti tai, ko tuy
kertu lažybų, niekada nedrįsai. Jei būtum išdrįsęs, niekada ne­
būtum manęs išsižadėjęs, ar ne? Kaip man pasiekti pilnatvę.
Kaip tapti žmogumi. Kaip tapti milijonieriumi.

20 skyrius

Spinduliai taip smarkiai plieskė į fiordą, kad Hariui teko pri­

merkti moteriškų akinių nuo saulės pridengtas akis.
Bjorvikos rajone Oslui ne tik patempė veidą, bet ir įtaisė
silikoninę krūtinę: naują miesto dalį, išsikišusią į fiordą ten,
kur anksčiau buvo plokščia ir nuobodu. Silikoninis stebuklas
vadinosi Tjuvholmenu ir atrodė prabangiai. Brangūs butai ir
brangus į fiordą atsiveriantis vaizdas, brangios prieplaukėlės
kateriams laikyti, nedidukės prašmatnios vienetinių madingų
drabužių krautuvėlės ir galerijos, išklotos parketu iš dar negir­
dėtų džiunglių, labiau krintančiu į akis nei menas ant sienų. Į
fiordą toliausiai išsikišęs spenelis vadinosi „Jūros žurnalas“ -
ne leidinių apie katerius kioskas, o išskirtinis restoranas, ku­
riame kainos siekė tokias aukštumas, kad Oslas galėtų aplenkti
brangiausią miestą pasaulyje - Tokiją.
Hariui įėjus, jį pasveikino malonus padavėjas.
196
 - Ieškau Izabelės Skiojen, - tarė Haris ir apžvelgė valgomą­
ją salę. Patalpa buvo sausakimša.
- Ar žinote, kieno vardu užakytas staliukas? - paklausė pa­
davėjas su šypsena, bylojančia, kad visi staliukai rezervuojami
iš anksto.
Moteris, Socialinių reikalų skyriuje atsiliepusi j Hario tele­
fono skambutį, iš pradžių teikėsi pasakyti tik tiek, kad Izabelė
Skiojen pietauja mieste. Bet Haris paaiškino, kad jis kaip tik
dėl to ir skambinąs, mat sėdįs restoranėlyje „Continental“ ir
jos laukiąs. O pasibaisėjusi asistentė išpyškino, kad sekretorė
pietauja „Jūros žurnale“.
- Ne, - atsakė padavėjui Haris. - Ar jūs nieko prieš, jei
nueisiu ir pasidairysiu?
Padavėjas delsė. Tyrinėjo kostiumą.
- Nesirūpinkit, - tarė Haris, - aš ją matau.
Nelaukdamas galutinio nuosprendžio jis žengė pro pada­
vėją.
Haris atpažino veidą ir laikyseną iš nuotraukų internete.
Ji alkūnėmis rėmėsi į barą ir žvelgė į salę. Matyt, kažko laukė,
bet atrodė taip, lyg staipytųsi scenoje. Nužvelgęs prie staliukų
sėdinčius vyrus Haris suprato, kad turbūt ji daro abu daly­
kus vienu metu. Jos stambų, kiek vyrišką veidą per pusę dalijo
kirvį primenanti nosis. Visgi Izabelė Skiojen buvo tradicinio
grožio, kurį kitos moterys pavadintų „neprasta išvaizda“. Akys
buvo gausiai padažytos, o dėl šaltas mėlynas raineles juosian­
čio juosvo apvado žvilgsnis priminė medžiojantį vilką. Užtat
plaukai sudarė beveik komišką kontrastą: šviesios lėlės garba­
nos, sruogomis krintančios abipus vyriško veido. Bet labiau­
siai dėmesį traukė Izabelės Skiojen kūnas.
Ji buvo aukšta ir atletiška, plačių pečių ir klubų. Aptemptos
juodos kelnės išryškino stambias ir raumeningas šlaunis. Haris
spėliojo, ar krūtys pirktos, ar prilaikomos itin geros liemenėlės,
ar tiesiog įspūdingos. Iš „Google“ jis sužinojo, kad moteris vei­
sia žirgus fermoje Riugėje, kad yra dukart išsiskyrusi (antras
197
vyras buvo finansininkas, kuris triskart praturtėjo ir keturis­
kart viską prarado), kad dalyvavo šalies šaudymo varžybose,
yra kraujo donorė, turėjo nemalonumų, kai vienam politikui
raštiškai pasiūlė atsistatydinti, neva jis - „tikras netikėlis“, ir
kad labiau nei noriai pozuoja fotografams filmų ir spektaklių
premjerose. Trumpai tariant, spalvinga asmenybė.
Haris pasistengė pakliūti į moters akiplotį, o pasiekęs sa­
lės vidurį vis dar jautė jos tyrinėjantį žvilgsnį. Izabelė Skiojen
spoksojo, tarsi manytų turinti tokią teisę. Haris priėjo prie jos,
puikiai žinodamas, kad dabar jam į nugarą sminga mažiausiai
dešimt porų akių.
- Jūs - Izabelė Skiojen, - prabilo Haris.
Ji pažvelgė taip, lyg ruoštųsi atkirsti trumpai ir šiurkščiai,
bet apsigalvojo ir pakreipė galvą:
- Taip jau yra su tais prabangiais Oslo restoranais, ar ne?
Kiekvienas yra kažkas. Taigi... - tęsdama raidę i, ji nužvelgė
Harį nuo galvos iki kojų, - o kas tu?
- Haris Hūlė.
- Atrodai šiek tiek pažįstamas. Gal tave rodė per televizorių?
- Prieš daug metų. Kol dar nebuvo šito, - jis bakstelėjo į
randą sau ant veido.
- A, taip, esi policininkas, suėmęs serijinį žudiką, ar ne?
Iš šios padėties vedė du keliai. Haris pasirinko siaurąjį.
- Buvau.
- O ką veiki dabar? - paklausė ji be susidomėjimo ir jam
per petį dirstelėjo į laukujės duris. Suspaudė raudonai nutep­
tas lūpas ir kelis kartus išplėtė akis. Apšilimas. Turbūt laukia
svarbūs pietūs.
- Drabužiai ir avalynė, - atsakė Haris.
- Matau. Puikus kostiumas.
- Puikūs ilgaauliai. „Riek Owens“?
Moteris nužvelgė jį, tarsi dabar būtų išties pastebėjusi.
Žiojosi atsakyti, bet kažkas šmėkštelėjo Hariui už nugaros.

198
 - Pasirodė bičiulis, su kuriuo pietausiu. Gal dar kada pa­
simatysime, Hari.
- Tikėjausi, kad šiek tiek šnektelėsime.
Ji nusijuokė ir pasilenkė į priekį.
- Man patinka sumanymas, Hari. Bet dabar dvylika valan­
dų, esu blaivi kaip agurkėlis ir jau turiu su kuo pietauti. Geros
dienos, - ir nužingsniavo, kaukšėdama kulniukais.
- Ar Gustas Hansenas buvo tavo meilužis? - tyliai paklau­
sė Haris, kai Izabelė Skiojen pasitraukė per tris metrus nuo jo.
Moteris sustingo, lyg jo balsas būtų užgožęs kulniukų
kaukšėjimą, šurmulį bei fone skambantį sentimentalų Dianos
Krol dainavimą ir smogęs tiesiai į ausų būgnelius. Atsigręžė.
- Vieną vakarą skambinai jam keturis kartus, paskutinį
kartą - naktį, be dvidešimt šešių dvi.
Haris prisėdo ant baro kėdės. Izabelė Skiojen pargrįžo tris
metrus. Sustojo prie jo. Haris pagalvojo apie Raudonkepuraitę
ir vilką. Ir Raudonkepuraitė buvo ne ji.
- Ko nori, Hariuk? - paklausė moteris.
- Noriu išgirsti viską, ką žinai apie Gustą Hanseną.
Nosies-kirvio šnervės sujudėjo, o didinga krūtinė pakilo.
Haris pamatė, kad moters oda nusėta stambiomis juosvomis
poromis, primenančiomis animacinio filmuko taškelius.
- Kadangi šiame mieste esu viena iš nedaugelio, kurie ban­
do išgelbėti narkomanams gyvybę, prisimenu ir Gustą Hanse­
ną. Mes jo netekome, ir tai labai liūdna. Šie skambučiai susiję
su tuo, kad buvau įtraukusi jį į kontaktinių asmenų sąrašą savo
mobiliajame, mat kvietėme jį dalyvauti susitikime su RUNO
komitetu. Jo vardas sąraše atsidūrė greta vieno mano bičiu­
lio, ir rinkdama numerius kartais sumaišau mygtukus. Taip jau
nutinka.
- Kada paskutinį kartą buvai su juo susitikusi?
- Paklausyk, Hari Hūle, - sušnypštė ji, pabrėždama „Hūle“,
ir pasilenkė dar arčiau prie jo veido. - Jei suprantu teisingai,

199
esi ne policininkas, o vyras, prekiaujantis drabužiais ir batais.
Nematau jokio reikalo su tavimi kalbėtis.
- Tiesiog, - Haris loštelėjo ir atsirėmė į barą, - degu noru
su kuo nors pasikalbėti. Jei ne su tavimi, tai su žurnalistais.
O jiems taip patinka plepėti apie į skandalus įsivėlusias įžy­
mybes.
- Įžymybes? - paklausė ji ir nutaisė akinančią šypseną,
kuri buvo skirta ne Hariui, o kostiumuotam vyrui, stovinčiam
prie padavėjo ir mojančiam jai. - Tesu miesto tarybos sekre­
torė, Hari, viena kita nuotrauka laikraštyje nepaverčia manęs
įžymybe. Pamatysi, netrukus užmirš ir tave.
- Manau, kad spaudos atstovai žiūri į tave kaip į kylančią
žvaigždę.
- Ar tikrai? Galbūt, bet net ir pigiausiems bulvariniams
laikraštėliams reikia ko nors konkretaus, o tu neturi nieko. Pa­
skambinti ne tuo numeriu...
- Taip jau nutinka. Bet nenutinka taip... - Haris giliai įkvė­
pė: moteris juk teisi, jis nieko prieš ją neturi, ir todėl jam nėra
ko klaidžioti vingiuotais takeliais, - kad tiriant tą pačią žmog­
žudystės bylą AB rezus minus kraujas aptinkamas dviejose
vietose. Tokį kraują turi vienas žmogus iš dviejų šimtų. Todėl
kai Teismo medicinos tarnybos ataskaitoje teigiama, kad po
Gusto nagais rastas AB rezus minus grupės kraujas, o laikraš­
čiai rašo, kad tokia yra tavo kraujo grupė, pagyvenęs detekty­
vas nevalingai prideda du prie dviejų. Man tereikia užsakyti
DNR tyrimą, tada šimtu procentų įsitikinsime, į ką prieš pat
mirtį Gustas suleido nagus. Skamba kaip intriguojanti laikraš­
čio antraštė, ar ne, Skiojen?
Miesto tarybos sekretorė be paliovos klapsėjo akimis, tarsi
tai būtų padėję ką nors pasakyti.
- Kažin, ar tik mūsų princas nepriklauso Darbo partijai? -
paklausė Haris prisimerkdamas. - Koks ten jo vardas?
- Galime šnektelėti, - sutiko Izabelė Skiojen. - Bet turi
prisiekti, kad laikysi liežuvį už dantų.
200
 - Kada ir kur?
- Duok savo telefono numerį, po darbo paskambinsiu.
Lauke taip pat isteriškai tviskėjo fiordas. Haris užsidėjo
akinius nuo saulės ir, švęsdamas pavykusį triuką, prisidegė
cigaretę. Prisėdo ant prieplaukos krašto, mėgavosi kiekvienu
dūmu, stengėsi nekreipti dėmesio į neatlyžtančią graužatį ir
sutelkė dėmesį į beprasmiškai brangius žaisliukus, kuriuos
krantinėje prišvartavo turtingiausia darbininkų klasė pasau­
lyje. Tada sutrypė nuorūką, nusispjovė į fiordą ir pasiruošė
kitam numatytam vizitui.

Administratorei Radiumo ligoninėje Haris patvirtino, kad yra

susitaręs, ir gavo iš jos anketą. Buvęs policininkas įrašė savo
vardą ir telefono numerį, bet ties „organizacija“ paliko tuščią
langelį.
- Asmeninis vizitas?
Haris papurtė galvą. Žinojo, kad toks gerų administrato­
rių profesinis įprotis: visus nužvelgti, domėtis tiek lankyto­
jais, tiek bendradarbiais. Jei jis, kaip tyrėjas, norėdavo šį tą
sužinoti apie visus įstaigos darbuotojus, droždavo tiesiai pas
administratorę.
Ji nurodė Hariui kabinetą koridoriaus gale ir mostelėjo
ranka. Eidamas koridoriumi jis vis dirstelėdavo į uždarytas
kabinetų duris ir stiklines erdvių patalpų sienas, už kurių dar­
bavosi žmonės baltais chalatais, stovėjo stiklinėmis kolbomis
apkrauti stalai ir didelėmis spynomis užrakintos geležinės
spintos, kuriose, Hario spėjimu, slypėjo kiekvieno narkomano
išsvajotas rojus.
Galiausiai Haris sustojo prie uždarų durų ir prieš pasibels-
damas dėl viso pikto perskaitė vardą lentelėje: Stigas Nybakas.
Vos pabarbenus pasigirdo šūktelėjimas:
201
 - Prašom!
Nybakas stovėjo prie rašomojo stalo su telefono rageliu
prie ausies, bet mostelėjo Hariui užeiti. Po trijų „taip“, dviejų
„ne“, vieno „po šimts“ ir nuoširdaus juoko jis padėjo ragelį ir
įsmeigė į Harį guvias akis, o šis, kaip įpratęs, sudribo ant kėdės
ir ištiesė kojas.
- Haris Hūlė! Jūs manęs turbūt neatsimenate, užtat aš pa­
menu jus.
- Esu suėmęs galybę žmonių, - atsiliepė Haris.
Vėl pasigirdo nuoširdus juokas.
- Kartu lankėm Opsalo mokyklą, mokiausi dviem klasėm
žemiau.
- Jaunesni atsimena vyresnius.
- Kaip ir teisingai. Bet, jei atvirai, prisimenu tave ne iš mo­
kyklos. Tave rodė per televizorių, ir kažkas man pasakė, kad
mokeisi Opsale, draugavai su Treskumi.
- Mhm.
Haris nužvelgė savo batų nosis, tarsi rodydamas, kad visai
nenori gilintis į asmeninius reikalus.
- Tai ėmeisi žmogžudysčių tyrimo? Kokią tiriat dabar?
- Tiriu, - prabilo Haris, stengdamasis kuo mažiau nutolti
nuo tiesos, - narkomano nužudymą. Ar užmetėt akį į mano
atsiųstą medžiagą?
- Taip, - Nybakas pakėlė telefono ragelį, surinko numerį ir
laukdamas atsakymo įnirtingai kasėsi pakaušį. - Martinai, ar
gali užeiti? Taip, dėl to tyrimo.
Nybakui padėjus ragelį, tris sekundes tvyrojo tyla. Nybakas
šyptelėjo. Haris žinojo, kad pašnekovo smegenys karštligiškai
darbuojasi ir ieško temos tylai nutraukti. Haris jam nepadėjo.
Nybakas kostelėjo.
- Jūs gyvenote geltoname name prie žvyrkelio, o aš užau­
gau raudoname name ant kalvos. Nybakų šeimyna.
- Taip, tikrai, - pamelavo Haris ir dar kartą įsitikino, kad
apie savo vaikystę pamena labai mažai.
- Ar namas vis dar priklauso jums?
202
 Haris sukryžiavo kojas. Kol nepasirodė Martinas, anksti
skelbti rungtynių pabaigą.
- Mano tėvas mirė prieš trejus metus. Kiek užvilkinome
pardavimą, bet...
- Dėl vaiduoklių.
- Prašau?
- Prieš parduodant svarbu leisti išsilakstyti vaiduokliams.
Mano motina mirė prieš metus, bet namas vis dar tuščias. Tu
vedęs? Turi vaikų?
Haris papurtė galvą. Ir permetė kamuolį į kitą aikštės pusę.
- Bet pats, kaip matau, vedęs.
- Argi?
- Žiedas, - Haris galva parodė į pašnekovo ranką. - Kadais
turėjau tokį patį.
Nybakas kilstelėjo ranką su žiedu ir nusišypsojo.
- Kadais? Vadinasi, išsiskyręs?
Haris mintyse nusikeikė. Kokių velnių žmonėms reikia
plepėti? Išsiskyręs? Aišku, kad išsiskyręs. Atskirtas nuo myli­
mo žmogaus. Haris užsikosėjo.
- Na, štai, - tarė Nybakas.
Haris atsisuko. Nuo durų į jį šnairavo mėlyną laboratori­
jos chalatą vilkintis kuprius. Ilgi juodi kirpčiukai draikėsi ant
blyškaus, balto kaip sniegas veido. Akys slėpėsi giliose akiduo­
bėse. Haris nė negirdėjo, kaip kuprius atėjo.
- Čia Martinas Pranis, vienas geriausių mūsų mokslinin­
kų, - pristatė Nybakas.
Čia Paryžiaus katedros kuprius, smilktelėjo Hariui.
- Na, Martinai, - paragino Nybakas.
- Tai, ką vadinat fiolinu, yra ne heroinas, o į levorfanolį
panaši medžiaga.
Haris užsirašė pavadinimą.
- O kas tai per daiktas?
- Kaip bomba veikiantis opioidas, - įsiterpė Nybakas. -
Puikiai malšina skausmą. Šešis aštuonis kartus stipresnis už
morfiną. Triskart stipresnis už heroiną.
203
 - Tikrai?
- Taip, - patvirtino Nybakas. - Ir veikia dvigubai ilgiau
už morfiną. Nuo astuonių iki keturiolikos valandų. Vos trys
miligramai levorfanolio sukelia bendrąją nejautrą. Injekcijai
pakanka pusės tokio kiekio.
- Mhm. Regis, tai pavojinga.
- Ne taip pavojinga, kaip galima pamanyti. Tinkamos gry­
nų opioidų, tokių kaip heroinas, dozės sveikatai tiesioginės ža­
los nedaro. Tačiau priklausomybė sugriauna gyvenimą.
- Šit kaip? Šiame mieste heroino vartotojai krinta kaip musės.
- Taip, bet iš esmės dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, he­
roinas maišomas su kitomis medžiagomis, kurios paverčia jį
nuodu. Pavyzdžiui, sumaišius heroiną ir kokainą...
- Spydbolas*, - įsikišo Haris. - Džonas Belušis.
- Tegul ilsisi ramybėje. Kita dažna mirčių priežastis ta, kad
heroinas sutrikdo kvėpavimą. Jei susileisi per didelę dozę, tie­
siog nustosi kvėpuoti. Bet po kiek laiko, kai organizmas pri­
pranta prie medžiagos, dozių reikia vis didesnių ir didesnių.
O štai levorfanolis įdomus tuo, kad kvėpavimo beveik nesu­
trikdo. Ar ne taip, Martinai?
Nepakeldamas akių kuprius linktelėjo.
- Mhm, - numykė Haris, stebėdamas Pranį. - Stipresnis už
heroiną, ilgiau veikia, mažesnė perdozavimo tikimybė. Skam­
ba kaip narkomano svajonė.
- Priklausomybė, - sumurmėjo kuprius. - Ir kaina.
- Atsiprašau?
- Matome, kas vyksta su pacientais, - atsiduso Nybakas. -
Jiems išsivysto priklausomybė, štai taip, - jis spragtelėjo pirš­
tais. - Bet vėžininkams priklausomybė nebaisi. Mes parenka­
me skausmą malšinančius preparatus ir didiname dozes pagal
schemą. Siekiame užbėgti skausmui už akių, o ne malšinti jau

* Speedball - kokaino ir heroino / morfino mišinys. (Angį.)

204
prasidėjusį. O levorfanolio gamyba ir įvežimas kainuoja bran­
giai. Galbūt dėl šios priežasties gatvėse jo nėra.
- Tai ne levorfanolis.
Haris ir Nybakas atsisuko į Martiną Pranį.
- Jis modifikuotas, - Pranis kilstelėjo galvą. Ir Hariui pa­
sirodė, kad mato, kaip švyti pašnekovo akys, tarsi ką tik būtų
užžiebta šviesa.
- Ką? - paklausė Nybakas.
- Prireiks laiko nustatyti, bet atrodo, kad viena chloro mo­
lekulė buvo pakeista fluoro molekule. Gali būti, kad gamyba
nebuvo labai brangi.
- Vaje! - nepatikliai šūktelėjo Nybakas. - Ar kalbame apie
Dreserį?
- Galbūt, - tarė Pranis su vos pastebima šypsena.
- Dievulėli! - pratrūko Nybakas ir susijaudinęs abiem ran­
komis pasikasė pakaušį. - Tokiu atveju mes kalbame apie ge­
nijų. Arba apie kažkokį laimės kūdikį.
- Vyručiai, bijau, kad nelabai su jumis suspėju, - įsikišo
Haris.
- O, atsiprašau, - sukruto Nybakas. - Heinrichas Dreseris.
1897-aisiais jis išrado aspiriną. Paskui pabandė vaistą modifi­
kuoti. Daug padaryti nereikia: molekulė ten, molekulė šen, ir
štai, labukas, preparatas veikia visai kitus žmogaus kūno re­
ceptorius. Po vienuolikos dienų Dreseris išrado naują vaistą.
Iki 1913-ųjų jį pardavinėjo kaip priemonę nuo kosulio.
- Ir tas vaistas buvo?..
- Pavadinimas turėtų asocijuotis su herojumi.
- Heroinas? - pasitikslino Haris.
- Teisingai.
- O kaip dėl dangalo? - paklausė Haris ir atsigręžė į Pranį.
- Tai vadinama apvalkalu, - nepatenkintas pataisė kup­
rius. - O kas dėl jo?
Jis pasisuko į Harį, bet įsistebeilijo kažkur į sieną. Kaip
gyvūnas, ieškantis būdo pasprukti, pamanė Haris. Arba žvėris,
205
sukantis žvilgsnį, kai viršesnis gaujos narys žiūri jam tiesiai į
akis. Arba tiesiog žmogus, kurį slegia kiek didesni nei vidu­
tiniai socialiniai suvaržymai. Bet Hario dėmesį patraukė dar
kažkas - jo stovėsena ir sulinkusi povyza.
- Na, - nutęsė Haris. - Teismo medicinos ekspertai nusta­
tė, kad fioline matomos rudos dalelės yra susmulkintas table­
čių dangalas. Ir kad tai tas pats... apvalkalas, kuriuo paden­
giate čia, Radiumo ligoninėje, gaminamas metadono tabletes.
- Ir? - skubiai paklausė Pranis.
- Ar gali būti, kad fioliną gamina Norvegijoje? Žmogus,
prieinantis prie jūsų metadono tablečių?
Stigas Nybakas ir Pranis dėbtelėjo vienas į kitą.
- Dabar mes tiekiame tabletes ir kitoms ligoninėms, tad
prie jų prieina daug žmonių, - pareiškė Nybakas. - Bet fioli-
nui pagaminti reikia aukštosios chemijos, - jis išpūtė orą per
burną. - Ką pasakysi, Prani? Ar tarp Norvegijos mokslininkų
turime protų, galinčių išrasti tokią medžiagą?
Pranis papurtė galvą.
- O jei nusišypsotų sėkmė? - paklausė Haris.
Pranis patraukė pečiais.
- Be abejo, gali būti, kad sėkmė nusišypsojo ir Bramsui, kai
šis kūrė Ein deutsches Requiem\
Kambaryje įsivyravo tyla. Net ir Nybakas neapsimetė, kad
turi ką pridurti.
- Na, - tarė Haris ir atsistojo.
- Tikiuosi, kad šiek tiek padėjome, - tarė Nybakas ir per
stalą ištiesė Hariui ranką. - Perduok linkėjimus Treskui. Ar jis
vis dar budi naktimis „Halfslundo energijoje“ ir stebi miesto
saugiklius?
- Kažkas panašaus.
- Ar jis nemėgsta dienos šviesos?
- Erzelio.
Nybakas sutrikęs nusišypsojo.*
* Vokiškasis requiem. (Vok.)
206
 Išeidamas Haris dukart stabtelėjo. Vieną kartą tam, kad
pažvelgtų į tuščią laboratoriją, kur po darbo dienos jau buvo
užgesintos šviesos. Kitą - prie durų, ant kurių kabėjo lentelė
su Martino Pranio vardu. Pro durų apačią skverbėsi šviesa. Jis
atsargiai palenkė durų rankeną. Užrakinta.
Įsėdęs j nuomotą automobilį Haris pirmiausia patikrino
mobilųjį. Rado neatsakytą Beatės Len skambutį, bet iš Izabe­
lės Skiojen nebuvo jokios žinutės. Jau prie Ulevolio stadiono
jis susivokė, kokį netinkamą laiką pasirinko išvykti iš miesto.
Trumpiausiai pasaulyje dirbanti tauta skubėjo namo. Iki Kari-
haugeno rajono teko važiuoti penkiasdešimt minučių.

Sergejus sėdėjo automobilyje ir barbeno į vairą. Jo darbo vieta

lyg ir turėjo padėti išvengti sangrūdų, bet po vakarinės pa­
mainos važiuodamas iš miesto jis vis tiek amžinai užstrigdavo
spūstyje. Automobiliai kaip vėstanti lava pamažu slinko link
Karihaugeno. Per „Google“ jis paieškojo medžiagos apie po­
licininką. Susipažino su senomis bylomis. Žmogžudystėmis.
Australijoje jis sučiupo serijinį žudiką. Sergejus tai įsidėmė­
jo, nes tą patį vakarą per „Animal Planet“ žiūrėjo laidą apie
Australiją. Buvo kalbama apie Šiaurės Teritorijos krokodilų
sumanumą, mat šie sugeba perprasti savo aukų įpročius. Kai
žmogus išsiruošia į gamtą ir nakvoja palapinėje krūmynuose,
nubudęs ryte žvaliai žingsniuoja keliuku palei upės atšaką at­
sinešti vandens. Žingsniuodamas keliuku nepaiso krokodilų,
nors mato, kad šie tįso vandenyje ir jį stebi. Jei vėl nakvoja
toje pačioje vietoje, tas pats pasikartoja kitą rytą. Jei nakvoja
ir trečią naktį, vėl žingsniuoja keliuku, bet jokio krokodilo ne-
bepastebi. O šis puola iš krūmų ir nusitempia auką į vandenį.
Internete paskelbtose nuotraukose policininkas atrodė su­
trikęs. Tarsi nemėgtų fotografuotis. Arba būti stebimas.
207
 Suskambo telefonas. Andrejus iškart prabilo apie reikalus:
- Jis apsistojo viešbutyje „Leon“.
Andrejaus Pietų Sibiro dialektas buvo kapotas, staccatto,
bet iš jo lūpų liejosi švelniai. Jis dukart pakartojo adresą, lėtai
ir aiškiai, o Sergejus įsiminė.
- Puiku, - tarė Sergejus ir mėgino pasirodyti guvus. -
Okuriam kambary jis gyvena? Jei ne koridoriaus gale, aš lauk­
siu ten, tolimiausiam kampe. Kai išeis iš kambario ir pasuks
prie laiptų arba lifto, galėsiu sekti jam iš paskos.
- Ne, Sergejau.
- Ne?
- Ne viešbutyje. Viešbutyje jis mūsų lauks.
Sergejus krūptelėjo.
- Lauks?
Jis persirikiavo į kitą eismo juostą ir toliau važiavo pas­
kui nuomojamą automobilį, o Andrejus pasakojo, kad polici­
ninkas susisiekė su dviem jų platintojais ir pakvietė atamaną į
„Leon“. Kad visa tai kvepia žabangomis. Kad atamanas griežtai
liepė Sergejui atlikti darbą kur nors kitur.
- Kur? - paklausė Sergejus.
- Lauk jo gatvelėje prie viešbučio, - pasiūlė Andrejus.
- Bet kur tai padaryti?
- Pasirink pats, - pasiūlė Andrejus. - Bet man labiausiai
patinka pulti iš pasalų.
- Iš pasalų?
- Visada iš pasalų, Sergejau. Ir dar vienas dalykas...
- Koks?
- Jis artėja prie dalykų, kurių niekas neturėtų pasiekti. Va­
dinasi, spaudžia laikas.
- Ką... ee, tai reiškia?
- Atamanas sako, kad gali duoti laiko tiek, kiek tau reikia.
Bet nė sekundės daugiau. Per vieną parą yra geriau nei per dvi.
Supranti?

208
 - Suprantu, - atsakė Sergejus ir vylėsi, kad Andrejus negir­
dėjo, kaip jis nurijo.
Baigęs pokalbį, Sergejus vis dar stovėjo spūstyje. Niekada
gyvenime nesijautė toks vienišas.

Popietės sangrūdos užkimšo kelius. Eilės nejudėjo nei prie

Bergerio, nei prie Skedsmoko sankryžų. Valandą prasėdėjęs
automobilyje ir išmaigęs visus radijo mygtukus Haris protes­
tuodamas pasirinko NRK radijo stoties kanalą „Visada klasi­
ka“. Po dvidešimties minučių pamatė atšaką į Oslo oro uostą.
Per pastarąją parą jis dešimtis kartų rinko Tordo Šulco telefo­
no numerį, bet atsakymo taip ir nesulaukė. Orlaivio kapito­
no kolega, su kuriuo Haris susisiekė paskambinęs į oro linijų
bendrovę, pasakė, kad nenutuokia, kur Tordas galėtų būti, mat
kai neskraido, paprastai sėdi namie. Ir patvirtino, kad namų
adresas, kurį Haris rado internete, teisingas.
Kai Haris perskaitė užrašą lentelėje ir įsitikino, kad atva­
žiavo ten, kur jam reikia, jau leidosi sutemos. Automobilis lė­
tai riedėjo tarp vienodų, batų dėžes primenančių pastatų, iš­
sirikiavusių abipus naujo asfaltuoto kelio. Kaimyniniai namai
buvo apšviesti, tad Haris įžiūrėjo numerius ant sienų ir rado
Tordo Šulco namą. Jis skendėjo aklinoje tamsoje.
Haris pastatė automobilį. Pakėlė akis. Iš juodo dangaus
išniro sidabriškas siluetas - tarsi plėšrus paukštis be garso
sklendžiantis lėktuvas. Šviesos nutvieskė namų stogus, ir lėk­
tuvas pranyko jam už nugaros, paskui save kaip nuometą nusi­
tempdamas garso bangą.
Haris užlipo laipteliais prie laukujų durų, priglaudė veidą
prie stiklo ir paspaudė durų skambutį. Laukė. Paspaudė dar
kartą. Palaukė minutę.

209
 Tada išdaužė stiklą. Sugraibė automatinę spyną ir atrakino
duris.
Peržengė per stiklo šukes koridoriuje ir pasuko į svetainę.
Pirmiausia jį nusmelkė mintis, kad labai tamsu, kad netgi
svetainėje, kur išjungta šviesa, neturėtų būti taip aklinai tam­
su. Susiprotėjo, kad užtrauktos užuolaidos. Storos, neperšvie­
čiamos, kokios naudojamos kareivinėse Finmarke, kad me­
džiaga naktį nepraleistų saulės šviesos.
Paskui apniko jausmas, kad jis ne vienas. O kadangi Haris
iš patirties žinojo, jog tokį jausmą visada sukelia labai speci­
finės juslės, pasistengė į jas įsigilinti. Ir slopino savo labai na­
tūralią reakciją: padažnėjusį pulsą ir poreikį drožti ten, iš kur
atėjęs. Jis klausėsi, bet girdėjo tik kažkur, galbūt gretimame
kambaryje, tiksintį laikrodį. Haris įkvėpė. Aitrus užsistovėjęs
kvapas, bet ir dar kažkas. Kažkas vos jaučiamo, bet pažįstamo.
Jis užsimerkė. Dažniausiai pajusdavo juos prieš įsiveržiant. Su
metais išmoko mąstyti taip, kad įstengtų jų neprisileisti. Bet
šįkart jie apipuolė prieš užremiant duris. Vaiduokliai. Nusikal­
timo vietos kvapas.
Haris atsimerkė ir buvo apakintas. Pro stoglangius tvykste­
lėjo šviesa ir užliejo svetainės grindis. Tada pasigirdo lėktuvo
ūžesys, ir po akimirkos kambarys vėl paniro į tamsą. Bet jis
pamatė. Ir daugiau nebegalėjo nekreipti dėmesio į padažnėjusį
pulsą ir troškimą nešdintis lauk.
Tai buvo vabalas. Žūk. Kyburiavo ore tiesiai jam prieš akis.

21 skyrius

Veidas buvo sudarkytas.

Haris uždegė svetainėje šviesą ir nužvelgė negyvą vyriškį.
Kairė ausis buvo prismeigta prie parketo, veide žiojėjo šeši
tamsūs kruvini krateriai. Hariui neprireikė dairytis žmogžu­
210
dystės įrankio, šis kabėjo galvos aukštyje tiesiai priešais jį.
Plyta, aprišta per siją permestos virvės galu. Iš jos kyšojo še­
šios kruvinos vinys.
Haris pritūpė ir pakėlė lavono ranką. Nors patalpoje buvo
šilta, kūnas atrodė šaltas. Tikrai prasidėjo rigor mortis\ Taip
pat ir livor m ortis dėl žemės traukos jėgos širdies nebevari-
nėjamas kraujas susitelkė žemiausiuose kūno taškuose ir apa­
tinėms rankų dalims suteikė rausvą spalvą. Haris spėjo, kad
vyriškis mirė mažiausiai prieš dvylika valandų. Balti, neseniai
išlyginti marškiniai pasikėlė, tad matėsi šiek tiek pilvo odos. Ji
dar neįgavo žalsvos spalvos, rodančios, kad jį pradėjo graužti
bakterijos. Paprastai ši puota prasideda po keturiasdešimt aš-
tuonių valandų ir plinta nuo pilvo.
Vyriškis mūvėjo juodas kostiumo kelnes ir avėjo nubliz­
gintus batus, prie marškinių buvo priderinęs kaklaraištį, kuris
dabar kabėjo kiek atlaisvintas. Tarsi būtų atėjęs tiesiai iš lai­
dotuvių ar darbo, kur reikalinga tokia apranga, pamanė Haris.
Jis pakėlė ragelį ir pasvarstė, ar skambinti į Operatyvaus
valdymo skyrių, ar tiesiai į Smurtinius nusikaltimus. Dairyda­
masis aplinkui surinko Smurtinių nusikaltimų skyriaus nume­
rį. Nematė jokių įsilaužimo ar grumtynių svetainėje požymių.
Vieninteliai įrodymai - plyta ir kūnas, ir Haris žinojo, kad
atvykusi ekspertų komanda nieko neras. Nei pirštų, nei batų
atspaudų, nei medžiagų, iš kurių galima nustatyti DNR. Tad
mandagūs tyrėjai nieko nesumos, kaimynai tvirtins nieko ne­
matę, netoliese veikiančios degalinės stebėjimo kameros nebus
užfiksavusios jokio įsidėmėtino veido, Šulco telefone nebus
rasta jokių įtartinų įeinamųjų ar išeinamųjų skambučių. Nie­
ko. Laukdamas, kol kas nors pakels ragelį, Haris nužingsnia­
vo į virtuvę. Kaip nuo seno įpratęs, žengė atsargiai ir stengėsi
nieko neliesti. Žvilgsnis užkliuvo už virtuvinio stalo ir lėkštės,

4 Lavono sustingimas. (Lot.)

** Lavondėmė. (Lot.)
kurioje guli prakąstas sumuštinis su dešra. Ant kėdės atkal­
tės kabo švarkas, derantis prie kelnių, kurias mūvi negyvėlis.
Haris apieškojo kišenes ir rado keturis šimtus kronų, lipduką,
traukinio bilietą ir oro linijų bendrovės išduotą tapatybės kor­
telę. Tordas Šulcas. Profesionalios šypsenos nutviekstas veidas
priminė Hariui tai, ką matė svetainėje.
- Operatyvaus valdymo skyrius.
- Radau lavoną. Adresas...
Haris spoksojo į lipduką.
- Taip?
Kai ką prisiminė.
- Alio?
Haris pakėlė lapelį. Viršuje didelėm raidėm buvo parašyta
OSLO POLICIJA. Apačioje - TORDAS ŠULCAS. Ir data. Prieš
tris dienas lankytasi policijoje, ko gero, netgi policijos biure.
O dabar - jis nebegyvas.
- Alio?
Haris padėjo ragelį.
Atsisėdo.
Pamąstė.
Kratai sugaišo pusantros valandos. Tada nušluostė visus
paviršius, kur galėjo palikti pirštų atspaudų, nusiėmė maišiu­
ką, kurį buvo užsimovęs ant galvos, kad nepribarstytų plaukų.
Pagal įprastą tvarką visi žmogžudystės vietos tyrėjai ir visi į ją
patenkantys policininkai užregistruoja savo pirštų atspaudus
ir DNR. Jei Haris paliks pėdsakų, policija per penkias minutes
sužinos, kad jis čia lankėsi. Baigęs darbą Haris turėjo tris mai­
šelius su kokainu ir keturis butelius tikriausiai kontrabanda
įvežto alkoholio. Daugiau, kaip ir įtarė, neaptiko nieko.
Jis išėjo laukan, sėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Oslo policija.
Velnias, velnias.

212
Pasiekęs centrą ir pastatęs automobilį Haris liko sėdėti ir spok­
sojo pro priekinį stiklą. Tada surinko Beatės numerį.
- Labas, Hari.
- Du dalykai. Noriu paprašyti paslaugos. Ir anonimiškai
pranešti apie negyvą su byla susijusį žmogų.
- Ką tik sužinojau.
- Tai jau žinot? - nustebo Haris. - Metodas vadinasi žūk.
Vabalas rusiškai.
- Apie ką kalbi?
- Apie plytą.
- Kokią plytą?
Haris įkvėpė.
- O tu apie ką kalbi?
- Gojką Tošicą.
- Kas jis toks?
- Vyras, užpuolęs Olegą.
- Ir?
- Rado negyvą kameroj.
Haris žvelgė tiesiai į artėjančias priekines šviesas.
- Kaip?..
- Dabar atliekamas tyrimas. Atrodo, kad pasikorė.
- Pašalintas. Jie pribaigė ir lakūną.
-Ką?
- Tordas Šulcas tįso savo svetainėje, netoli Gardermoeno
oro uosto.
Po dviejų sekundžių Beatė atsakė:
- Pranešiu Operatyvaus valdymo skyriui.
- OK.
- Koks antras dalykas?
-Ką?
- Sakei, kad nori prašyti paslaugos.
 - O, taip, - Haris išsitraukė iš kišenės lapelį su lankytojo
vardu. - Ar gali patikrinti lankytojų sąrašą policijos biure? Pa­
žiūrėk, pas ką prieš tris dienas lankėsi Tordas Šulcas.
/ Vėl stojo tyla.
- Beate?
- Hari, ar esi tikras, kad tai toks dalykas, į kurį norėčiau
veltis?
- Esu tikras, kad tai toks dalykas, į kurį veltis tu nenori.
- Velniai tave griebtų.
Haris padėjo ragelį.

Haris paliko nuomotą automobilį daugiaaukščiame garaže

Kvadratūroje ir patraukė link viešbučio „Leon“. Priėjo užeigą,
ir iš jos plūstanti muzika priminė jam pirmąjį vakarą parskri-
dus, kaip tada masino grupės „Nirvana“ kūrinys „Come as You
Are“. Jis nesąmoningai įžengė pro atviras duris, bet patekęs
vidun susivokė tik tada, kai pasisukiojęs rangytais užeigos ko­
ridoriais atsidūrė priešais barą.
Ant kėdžių prie baro murksojo trys susikūprinę svečiai.
Atrodė taip, lyg nejudėdami sėdėtų čia nuo laidotuvių iki pat
ketvirtinių. Ir kvapelis buvo kaip per laidotuves. Barmenas
pervėrė Harį „užsisakyk arba nešdinkis po velnių“ žvilgsniu
ir toliau suko nuo kamščiatraukio kamštį. Skersai storą kaklą
buvo išsitatuiravęs tris gotiškas raides. EAT.
- Ko norėsit? - šūktelėjo barmenas, beveik perrėkdamas
Kurtą Kobainą, raginantį Harį būti kaip draugas, kaip draugas.
Kaip senas priešas.
Haris lyžtelėjo lūpas, bet per sekundę jos dar labiau išdžiū­
vo. Matė, kaip barmeno rankos nusuka kamštį. Nuo paties pa­
prasčiausio kamščiatraukio su keliais sriegiais. Tokiam reikia
įgudusios ir stiprios rankos, užtat pakanka poros suktelėjimų
214
ir metalas įsisuka pakankamai giliai, todėl viskas vyksta grei­
tai. Kamštis buvo persmeigtas kiaurai. Vadinasi, čia ne vyninė.
Tai ką dar jie pilsto? Veidrodyje barmenui už nugaros Haris
pamatė iškreiptą savo atvaizdą. Pakeistus bruožus. Beje, ten
atsispindėjo ne vien jo veidas, bet ir visų kitų. Visų vaiduoklių.
Prie jų ką tik prisidėjo Tordas Šulcas. Haris naršė žvilgsniu po
veidrodines lentynas su buteliais ir - pagaliau - kaip šiluminė
raketa surado taikinį. Seną priešą. „Jim Beam“.
Kurtas Kobainas šūkavo, kad neturi pistoleto.
Haris kostelėjo. Tik vieną.
Tau reikėtų būti tuo, kuo esi, ir, ne, aš neturiu pistoleto.
Jis užsisakė.
- Ką? - šūktelėjo barmenas ir prisilenkė arčiau.
- „Jim Beam“.
Nėra pistoleto.
- Kokio džino?
Haris nurijo. Kobainas pakartojo žodį memoria**. Haris gir­
dėjo dainą gal dešimt kartų, bet visada manė, kad Kobainas
dainuoja more”.
Memoria. In memoriam. Kur jis tai matė? Ant antkapio?
Veidrodyje Haris pastebėjo judesį. Tą akimirką kišenėje
suvibravo telefonas.
- Kokio džino? - pakartojo barmenas ir padėjo kamščia­
traukį ant baro.
Haris išsiėmė telefoną. Pažvelgė į ekraną. R. Paspaudė po­
kalbio mygtuką.
- Labas, Rakele.
- Hari?
Dar vienas judesys jam už nugaros.
- Girdžiu tik triukšmą, Hari. Kur esi?
Haris atsistojo ir sparčiai nužingsniavo prie durų. Lauke
įkvėpė išmetamųjų dujų prisotinto, bet visgi grynesnio oro.
* Atmintis. (Lot.)
** Daugiau. (Angį.)
 - Stoviu ir galvoju, sukti į dešinę ar į kairę, - atsakė Ha­
ris. - O tu?
- Eisiu miegoti. Ar tu blaivus?
-Ką?
- Girdėjai. Ir aš tave girdžiu. Žinau, kai esi sudirgęs. Pasi­
rodė, kad sėdėjai bare.
Haris išsitraukė „Camel“ cigarečių pakelį. Pajuto, kad dre­
ba pirštai.
- Smagu, kad paskambinai, Rakele.
- Hari?
Jis prisidegė cigaretę.
- Taip?
- Hansas Kristijanas sutvarkė taip, kad Olegą perkeltų į
kalėjimą rytinėse žemėse, ir niekas nežinos kur.
- Neblogai.
- Jis puikus vyras, Hari.
- Be abejo.
- Hari?
- Klausau.
- Jei mes galėtume pakišti įkalčių. Jei prisiimčiau kaltę už
žmogžudystę. Ar man padėtum?
Haris įkvėpė.
- Ne.
- Kodėl?
Hariui už nugaros atsidarė durys. Bet jis neišgirdo tolstan­
čių žingsnių.
- Paskambinsiu tau iš viešbučio. OK?
- OK.
Haris baigė pokalbį ir neatsisukdamas žengė į gatvę.

Sergejus stebėjo per gatvę bėgantį vyrą.

Matė, kaip šis dingsta viešbutyje „Leon“.
216
 Jis stovėjo taip arti. Taip arti. Pirmiausia - ten, užeigoje.
Paskui - čia, gatvėje.
Sergejus vis dar laikė ranką striukės kišenėje ir gniaužė
peilio kriauną iš elnio rago. Iššokusi geležtė supjaustė kišenės
pamušalą. Du kartus jis beveik pasiryžo žengti pirmyn, kaire
ranka sučiupti jį už plaukų, smeigti ir įrėžti pusmėnulio for­
mos lanką. Policininkas buvo aukštesnis, nei jis įsivaizdavo,
bet tai neturėtų sukelti sunkumų.
Niekas neturėtų jų sukelti. Mat po kiek laiko, aprimus pulsui,
jis pajuto grįžtant ramybę. Ramybę, kurią buvo praradęs, kurią
buvo užgožęs išgąstis. Jis vėl pajuto, kad džiūgauja, nekantrauja
atlikti šią svarbią užduotį - įsilieti į jau papasakotą istoriją.
Kadangi tokia ir bus pasala, apie kurią kalbėjo Andrejus.
Sergejus juk matė policininko žvilgsnį, kai šis akimis rijo bute­
lių turinį. Kai jo paties tėvas grįžo iš kalėjimo, visus vėrė tokiu
pačiu žvilgsniu. Sergejus taps krokodilu upėje. Žinančiu, kad
žmogus tuo pačiu taku eis vandens. Reikia tik laukti.

Haris gulėjo ant lovos kambaryje numeris 301, pūtė į lubas

dūmus ir per telefoną klausėsi jos balso.
- Žinau, kad esi iškrėtęs blogesnių dalykėlių už įkalčių
klastojimą, - tikino ji. - Tai kodėl gi ne? Kodėl nepadaryti to
dėl mylimo žmogaus?
- Tu geri baltąjį vyną, - tarė Haris.
- Iš kur žinai, kad ne raudonąjį?
- Girdžiu.
- Tai paaiškink, kodėl atsisakai man padėti.
- Privalau tai padaryti?
- Taip, Hari.
Haris užgesino cigaretę į tuščią puodelį ant naktinio sta­
liuko.
217
 - Aš, įstatymų laužytojas ir iš darbo išėjęs policininkas,
manau, kad įstatymai visgi šį tą reiškia. Ar labai idiotiškai
skamba?
- Tęsk.
- Įstatymai - tai tvora, kurią surentėme ant bedugnės kraš­
to. Kaskart, kai kas nors sulaužo įstatymą, nugriūva šiek tiek
tvoros. Tada mums reikia ją sutaisyti. Nusikaltėlis privalo kalėti.
- Ne, kalėti privalo kas nors. Reikia ką nors nubausti, kad
visuomenei parodytum, jog žmogžudystė nepriimtina. Tą tvo­
rą sutvirtinti gali bet koks atpirkimo ožys.
- Iš įstatymų išskaptuoji tai, kas tau naudinga. Esi teisinin­
kė, pati geriau žinai.
- Esu motina. Teisininke tik dirbu. O tu, Hari? Ar esi poli­
cininkas? Ar pavirtai juo? Robotu, skruzdėlyno vergu, nesuge­
bančiu mąstyti savo galva? Nejau tu toks?
- Mhm.
- Ar turi man kokių atsakymų?
- Na... Kaip manai, ko parsiradau į Oslą?
Tyla.
- Hari?
- Taip.
- Atsiprašau.
- Neverk.
- Žinau. Atleisk.
- Neatsiprašinėk.
- Labanakt, Hari. Aš...
- Labanakt.

Haris nubudo. Kažką išgirdo. Triukšmą, nustelbusį jo žingsnių

garsą bėgant koridoriumi, į kurį veržiasi sniego lavina. Jis pa­
žvelgė į laikrodį. 01.34 vai. Nukritęs karnizas stovėjo atremtas
218
į lango rėmą ir priminė tulpės siluetą. Haris atsikėlė, nuėjo
prie lango ir pažvelgė žemyn. Ten gulėjo ir vis dar tirtėjo ant
šono apvirtęs šiukšlių konteineris. Jis priglaudė kaktą prie šalto
stiklo.

22 skyrius

Anksti ryte grūsdamiesi ir tyliai šnabždėdami link Grion-

landsleireto gatvės slinko automobiliai, o Trulsas artėjo prie
policijos biuro. Prieš pasiekdamas duris pastebėjo prie liepos
kamieno pritvirtintą raudoną plakatą. Tada apsisuko ir ramiai
patraukė atgalios. Pro lėtai judančias automobilių eiles nu­
žingsniavo link gatvelės, vedančios į kapines.
Netrukus jis žengė į kapines, kurios, kaip visada tokiu
paros metu, dūlavo apleistos. Bent jau gyvųjų. Sustojo prie
A. K. Rudui skirto antkapio. Ant akmens nesimatė jokių užra­
šų, taigi šiandien ras atlygį.
Jis pritūpė ir ėmė rausti žemę prie pat akmens. Sugraibė
ir ištraukė rudą voką. Atsispyrė pagundai jį atplėšti ir suskai­
čiuoti pinigus čia ir dabar, tiesiog įsikišo į striukės kišenę. Jau
ketino stotis, bet pagautas jausmo, kad yra stebimas, liko tu­
pėti dar kelias akimirkas, tarsi galvodamas apie A. K. Rudą,
gyvenimo trapumą ir panašų šlamštą.
- Nė iš vietos, Berntsenai.
Ant jo užslinko šešėlis. Kartu ir šaltis, tarsi saulę būtų ap-
temdęs debesis. Trulsas Berntsenas jautė, kad patenka į laisvo­
jo kritimo būseną ir skrandis prisiploja prie krūtinės. Tai štai
koks būna viešas demaskavimas.
- Šįkart turim tau kitokią užduotį.
Trulsas vėl pajuto pagrindą po kojomis. Balsas. Nežymus
akcentas. Tai jis. Trulsas pašnairavo. Pamatė žmogystą, stūk­
sančią nuleista galva prie paminklo, tarsi būtų panirusi į maldą.
219
 - Privalai išsiaiškinti, kur jie paslėpė Olegą Faukę. Žiūrėk
tiesiai prieš save!
Trulsas spoksojo į paminklą priešais.
- Bandžiau, - pasiaiškino jis. - Bet pervežimas niekur ne­
registruotas. Bent jau ten, kur galiu patikrinti. Otie, su kuriais
kalbėjausi, apie tokį žmogų nė negirdėjo, todėl įtariu, kad jam
suteikė kitą vardą.
- Turi kalbėti su tais, kurie žino. Pabendrauk su ginančiu
advokatu. Simonsenu.
- Kodėl ne su mama? Ji gi turėtų...
- Jokių bobų! - žodžiai priminė botago kirtį. Jei kapinėse
buvo žmonių, jie tikrai nugirdo pokalbį. Tada žmogysta kiek
aprimo: - Bandyk advokatą. O jei nepavyks...
Stojus trumpai tylai Berntsenas girdėjo, kaip ošia medžių
viršūnės. Kaltas vėjas, tai dėl gūsių sukaustė toks šaltis.
- ...tada susisiek su vaikigaliu vardu Krisas Redis, - vėl
pasigirdo balsas. - Gatvėje jį vadina Adidu. Jis platina...
- Spydą. Adidas reiškia amfe...
- Užsičiaupk, Berntsenai. Tik klausyk.
Trulsas užsičiaupė. Ir klausėsi. Taip užsičiaupdavo kaskart,
liepus kažkam, turinčiam tokį balsą. Paklusdavo, kai jam liep­
davo kapstytis po mėšlą. Liepdavo jam...
Balsas padiktavo adresą.
- Girdėjai paskalas, kad Adidas šlaistosi aplink ir giriasi,
kad nušovė Gustą Hanseną. Pakviesk jį į apklausą. Ir Adidas
nieko neslėpdamas prisipažins. Dėl detalių susitarkit patys.
Įsitikink, kad jis būtų šimtu procentų patikimas. Bet pirmiau­
sia bandyk kalbėti su Simonsenu. Aišku?
- Taip, bet kodėl Adidui...
- Ne tavo rūpestis kodėl, Berntsenai. Tavo vienintelis klau­
simas turėtų būti „kiek“.
Trulsas Berntsenas nurijo. Rijo ir rijo. Kapstė mėšlą. Rijo mėšlą.
- Kiek?
- Štai taip. Šešiasdešimt tūkstančių.
220
 - Šimtas tūkstančių.
Jokio atsako.
- Alio?
Bet girdėjosi tik rytiniai automobilių spūsties šnabždesiai.
Berntsenas tūnojo tyliai. Pašnairavo. Šalia nieko nepama­
tė. Pajuto, kaip vėl ima šildyti saulė. O šešiasdešimt tūkstančių
ne taip jau blogai. Tikrai.

Be dešimt dvylika Hariui pasukus prie Skiojen sodybos pa­

grindinio pastato, pažeme vis dar sluoksniavosi rūkas. Izabe­
lė Skiojen išsišiepusi stovėjo ant laiptų ir nediduku bizūnėliu
čaižė sau per jojiko kelnėmis aptemptą šlaunį. Hariui išlipus iš
automobilio, po jos ilgaauliais batais sugurgždėjo akmenėliai.
- Labas rytas, Hari. Ar ką nors išmanai apie žirgus?
Haris užtrenkė automobilio dureles.
- Statydamas už juos praradau daug pinigų. Ar tai ką nors
sako?
- Tai dar ir loši?
- Dar?
- Aš irgi atlikau šiokį tokį tyrimą. Tavo ydos nusveria tavo
laimėjimus. Bent jau tavo kolegos laikosi tokios nuomonės. Ar
pinigus pralošei Honkonge?
- „Laimingojo slėnio“ hipodrome. Tai nutiko tik kartą.
Ji pasuko link žemo raudonai dažyto medinio pastato, ir
Hariui teko pasiskubinti, kad suspėtų kartu.
- Ar kada teko jodinėti, Hari?
- Ondalsnese mano senelis turėjo tvirtą arklį.
- Tai esi patyręs jojikas.
- Irgi vienkartinė patirtis. Senelis pasakė, kad arkliai - ne
žaidimams. Įspėjo, kad jodinėti savo malonumui - nepagarba
darbiniam gyvuliui.
221
 Moteris sustojo prie medinio stovo su dviem siaurais odi­
niais balnais.
- Nė vienas mano žirgas nematė ir nematys vežimo ar
plūgo. Kol pabalnosiu, siūlau nueiti iki prieškambario tame
pastate, - ji parodė į gyvenamąjį namą. - Spintoje rasi mano
buvusiam vyrui priklausiusių drabužių. Juk reikia patausoti
tavo kostiumą, ar ne?
Koridoriaus spintoje Haris aptiko megztinį ir džinsus, ku­
rie, tiesą sakant, buvo tinkamo ilgio. Bet buvusio vyro kojos
buvo gerokai mažesnės: Haris savųjų neįkišo nė į vienus batus.
Pagaliau toliausiame spintos kampe aptiko mėlynus nunešio­
tus Norvegijos armijos sportinius batelius.
Jam vėl išėjus į kiemą, ten laukė Izabelė Skiojen ir du pa­
balnoti žirgai. Haris pravėrė nuomoto automobilio dureles
keleivio pusėje, prisėdo, kojas paliko kyšoti lauke, išėmė iš
sportbačių vidpadžius, numetė juos ant automobilio kilimėlio,
persiavė, iš dėtuvės išsitraukė akinius nuo saulės.
- Pasiruošęs.
- Čia Medūza, - prabilo Izabelė ir patapšnojo per kaštoni­
nį snukį. - Oldenburgo veislės, puikiai tinka dresuoti. Dešim­
ties metų, kaimenės vedlė. O čia - Balderis, penkerių metų.
Kastruotas, todėl seka paskui Medūzą.
Ji įdavė Hariui smulkaus kastruoto žirgo pavadžius ir
stryktelėjo ant kumelės.
Haris pasekė moters pavyzdžiu: įkišo kairę koją į kairę bal­
nakilpę ir užšoko ant balno. Nesulaukęs komandos žirgas pa­
sileido paskui Medūzą.
Haris pamelavo, teigdamas, kad yra jojęs tik kartą, bet
dabartinė patirtis labai skyrėsi nuo jodinėjimo ant rambaus
senelio kuino. Jam teko balansuoti balne, o priglaudęs kelius
prie lieso žirgo šonų jausdavo jo šonkaulius ir judančius rau­
menis. Kai laukų takeliuose Medūza šiek tiek paspartindavo
žingsnį, o Balderis risnodavo jai įkandin, menkiausias greičio
padidinimas sukeldavo Hariui įspūdį, kad sėdi apžergęs „For­
222
mulei-1“ skirtą padarą. Gale lauko jie nujojo taku, vingiuojan­
čiu per mišką ir vedančiu į kalną. Takas šakojosi juosdamas
medį, ir Haris mėgino pasukti Balderį kairėn, bet šis nepaisė
komandos ir sekė paskui Medūzą dešiniau medžio.
- Maniau, kad kaimenei vadovauja eržilai, - prabilo Haris.
- Dažniausiai taip, - per petį patvirtino Izabelė. - Bet vis­
ką lemia charakteris. Stipri, ambicinga ir gudri kumelė gali
nurungti visus. Jei tik nori.
- O ar tu šito nori?
Izabelė Skiojen nusikvatojo.
- Žinoma. Jei nori ką nors gauti, privalai to norėti. Politiko­
je reikia įgyti galios, politikas privalo būti pasiruošęs varžytis.
- O tau patinka varžytis?
Jis matė, kaip moteris patraukia pečiais.
- Varžytis sveika. Tai reiškia, kad laimės stipriausieji ir
šauniausieji, o kaimenei taip geriausia.
- Ir ji gali poruotis su kuo panorėjusi?
Moteris neatsakė. Haris ją nužvelgė. Nugara lanksti, klubai
švelniai siūbuoja į šonus, standūs sėdmenys masažuoja žirgą. Jie
pasiekė proskyną. Švietė saulė, pažeme spietėsi rūko taškeliai.
- Leiskim jiems pailsėti, - pasiūlė Izabelė ir nušoko nuo
žirgo.
Jiems pririšus žirgus prie medžių, Izabelė atsigulė ant žolės
ir mostelėjo Hariui. Šis prisėdo šalia ir užsidėjo akinius nuo
saulės.
- Sakyk, ar šie akiniai vyriški? - paklausė ji erzindama.
- Jie apsaugo nuo saulės, - atsiliepė Haris ir išsitraukė ci­
garečių pakelį.
- Man tai patinka!
- Kas?
- Kai vyrai neabejoja savo vyriškumu.
Jis nužvelgė moterį. Šioji gulėjo pasirėmusi ant alkūnių,
prasisegusi palaidinę. Haris tikėjosi, kad akinių stiklai pakan­
kamai tamsūs. Ji nusišypsojo.
223
 - Tai ką gali papasakoti apie Gustą? - paklausė Haris.
- Man patinka nuoširdūs vyrai, - tarė ji. Ir nusišypsojo dar
plačiau.
Mėgaudamasis paskutiniu rudens pasiskraidymu pro šalį
prazvimbė rusvas laumžirgis. Hariui nepatiko tai, ką matė jos
akyse. Ką išvydo vos atvykęs. Atviras pasitenkinimas. Tikrai
jokio kankinančio rūpesčio, nors jis turėtų graužti kiekvieną,
kuriam gresia karjerą žlugdantis skandalas.
- Man nepatinka tai, kas netikra, - kalbėjo ji. - Pavyzdžiui,
blefas.
Jos padažytos mėlynos akys pergalingai švytėjo.
- Matai, paskambinau pažįstamam iš policijos. Ir jis man
ne tik papasakojo apie legendinį žmogžudysčių tyrėją Harį
Hūlę, bet ir patikino, kad Gusto Hanseno byloje nebuvo atlikti
jokie kraujo tyrimai. Pasirodo, mėginiai buvo sugadinti. Mano
grupės kraujo nėra po jokiais nagais. Tu blefavai, Hari.
Haris prisidegė cigaretę. Jokio kraujo antplūdžio skruos­
tuose ar ausyse. Jam pasidarė įdomu, ar yra per senas nurausti.
- Mhm. Jei tavo ryšys su Gustu - nekalti interviu, kodėl
taip išsigandai, kad siųsiu kraują ištirti DNR?
Ji tyliai susijuokė.
- Kas sako, kad išsigandau? Gal tiesiog norėjau, kad atvyk­
tum čionai? Pasigrožėtum gamta ir panašiai.
Haris įsitikino, kad nėra per senas nurausti, atsigulė ir išpūtė
dūmus į pernelyg mėlyną dangų. Užsimerkė ir ėmė ieškoti svarių
priežasčių neišdulkinti Izabelės Skiojen. Tokių buvo ne viena.
- Ar tai blogai? - paklausė ji. - Tiesiog sakau: esu subren­
dusi vieniša moteris, turinti natūralių poreikių. Tai nereiškia,
kad esu nerimta. Niekada nesusidėčiau su kuo nors, ko ne­
laikau sau lygiu, pavyzdžiui, su Gustu. - Haris girdėjo, kaip
jos balsas priartėja. - O suaugęs subrendęs vyras... - moteris
uždėjo įkaitusią ranką jam ant pilvo.
- Ar su Gustu gulėjai čia, kur dabar tįsome mes? - tyliai
paklausė Haris.
224
 -Ką?
Jis pasirėmė ant alkūnių ir galva parodė į mėlynus sport­
bačius.
- Tavo spinta pilna brangių keturiasdešimt antro dydžio
batų. Šitie laivai - vieninteliai keturiasdešimt penkto dydžio.
- Na ir kas? Negaliu garantuoti, kad pas mane nesilankė
vyrai, kurių koja keturiasdešimt penkto dydžio.
Jos ranka judėjo pirmyn atgal.
- Kurį laiką tokius batus gamino armijai, o pakeitus mo­
delį likučiai buvo atiduoti labdaringoms organizacijoms ir šios
išdalijo juos skurstantiesiems. Policijoje juos vadiname nar­
komanų batais, nes Gelbėjimo armija dalija juos „Švyturyje“.
Klausimas: kodėl atsitiktinis lankytojas ima ir palieka savo ba­
tus? Natūralus paaiškinimas: jis staiga įsigyja kitus.
Izabelės Skiojen ranka sustingo. Haris dėstė toliau:
- Kolega parodė man nuotraukas iš nusikaltimo vietos. Kai
Gustas mirė, mūvėjo pigias kelnes, bet avėjo itin brangius ba­
tus. Jei neklystu, „Alberto Fasciani“. Dosni dovana. Kiek už
juos sumokėjai? Penkis tūkstančius?
- Nė nenutuokiu, ką paistai, - ji atitraukė ranką.
Haris priekaištingai nužvelgė savo sustandėjusį penį, įsirė-
musį į skolintų kelnių medžiagą. Sukryžiavo kojas.
- Vidpadžius palikau automobilyje. Ar žinojai, kad kojų
prakaitas puikiai tinka nustatyti DNR? Tikrai aptiksime ir
mikroskopinių odos dalelių. Be to, Osle nėra labai daug par­
duotuvių, prekiaujančių „Alberto Fasciani“ batais. Viena, dvi?
Kad ir kaip ten būtų, bus nesunku patikrinti pagal tavo kredi­
tinę kortelę.
Izabelė Skiojen atsisėdo. Įsmeigė žvilgsnį tiesiai prieš save.
- Ar matai sodybas? - paklausė ji. - Argi jos ne puikios?
Man patinka kultūrinis landšaftas. O miško nekenčiu. Išskyrus
sodintą. Nekenčiu netvarkos.
Haris tyrinėjo moters profilį. Kirvį primenanti nosis tie­
siogine žodžio prasme atrodė pavojinga.
225
 - Papasakok man apie Gustą Hanseną.
Ji patraukė pečiais.
- O kam? Juk aišku, kad viską perpratai pats.
- Gali rinktis, iš ko nori sulaukti klausimų. Iš manęs ar iš VG?
Ji susijuokė.
- Gustas buvo gražus ir jaunas. Toks žirgas, į kurį malo­
nu paganyti akis, tačiau jo genai kelia abejonių. Anot globė­
jo, biologinis tėvas - nusikaltėlis, motina - narkomanė. Tokio
žirgo nekergi, bet mėgaujiesi jojimu, jeigu... - Izabelė Skiojen
įkvėpė. - Jis atvyko čionai ir mudu mėgavomės seksu. Kartais
duodavau jam pinigų. Jaunuolis susitikinėjo ir su kitom, taigi
nebuvo nieko ypatingo.
- Ar pavyduliavai?
- Pavyduliavau? - Izabelė papurtė galvą. - Dėl sekso nie­
kada nepavyduliauju. Aš irgi susitikinėjau su kitais. O po kiek
laiko - su vienu neeiliniu vyru. Taigi ryšius su Gustu nutrau­
kiau. O gal jis nutraukė su manimi. Ko gero, jam nebereikėjo
tų kišenpinigių, kuriuos gaudavo iš manęs. Bet galiausiai jis
vėl susisiekė su manimi. Pasidarė įkyrus. Manau, kad pristigo
pinigų. Ir kilo bėdų dėl narkotikų.
- Koks jis buvo?
- Ką turi galvoje - koks? Egoistiškas, nepatikimas, žavin­
gas. Savimi pasitikintis velnio vaikis.
- Ir ko jis norėjo?
- Ar aš panaši į psichologę, Hari?
- Ne.
- Į žmones nesigilinu.
- Tikrai?
Izabelė Skiojen linktelėjo. Pažvelgė į tolį. Drėgnos akys
blizgėjo.
- Gustas buvo vienišas, - tarė ji.
- Iš kur žinai?
- Žinau, kas yra vienatvė. OK? Be to, jis buvo kupinas pa­
niekos sau.
226
 - Pasitikėjimas savimi ir panieka sau?
- Tai - ne priešpriešos. Žinai, ką galėtum pasiekti, bet ne­
sitiki, kad kas nors galėtų tave pamilti.
- Ir kas tai lemia?
- Klausyk, juk sakiau, kad nesu psichologė.
- Supratau.
Haris laukė.
Ji kostelėjo.
- Tėvai jo išsižadėjo. Kaip manai, ką tai reiškia berniukui?
Po visais faktais ir kietais šarvais slypėjo žmogus, nemanantis,
kad yra ko nors vertas. Kaip ir tie, kurie jo išsižadėjo. Argi
tai - ne paprasta logika, gerbiamasis beveik policininke.
Haris pažvelgė į ją. Linktelėjo. Pastebėjo, kad žvilgsniu ve­
riama moteris jaučiasi nejaukiai. Bet Haris neuždavė klausi­
mo, kuris aiškiai sukosi jam ant liežuvio galo. Kokia jos pačios
istorija? Ar labai daug vienatvės ir saviniekos slypi už jos pa­
čios fasado?
- Ar teko matytis su Olegu?
- Tuo, kurį sulaikė už žmogžudystę? Niekada. Bet Gustas
keliskart minėjo kažkokį Olegą, sakė, kad yra geriausias jo
draugas. Manau, kad jis buvo vienintelis Gusto draugas.
- O Irena?
- Minėjo ir ją. Mergina buvo jam kaip sesuo.
- Sesuo ir buvo.
- Bet svetimo kraujo. Tai ne tas pats.
- Ne?
- Žmonės yra naivūs, mano, kad gebame mylėti išsižadė­
dami. Bet svarbu tik pratęsti genus, kurie kuo labiau prilygtų
saviesiems. Augindama žirgus matau tai kiekvieną dieną, pati­
kėk. O, taip, žmonės gyvena kaip žirgai, mes esam bandos gy­
vūnai. Tėvas nori apsaugoti savo biologinį sūnų, brolis - savo
biologinę seserį. Kilus konfliktui mes nevalingai stosim ton
pusėn, kuri artimiausia mums. Tarkim, esi džiunglėse, pasukęs
takeliu pamatai, kad kitas baltasis, apsivilkęs kaip ir tu, kovoja
227
su pusnuogiu juodaodžiu, išsipaišiusiu karo spalvomis. Abu
ginkluoti peiliais ir kaunasi žūtbūtinai. Tu laikai pistoletą. Ko­
kia bus pirma nesąmoninga tavo mintis? Nušauti baltąjį, kad
išgelbėtum juočkį? Ne!
- Mhm. Ir ką tai įrodo?
- Tai įrodo, kad mūsų ištikimybė yra nulemta biologiškai.
Tarsi ratilai, plintantys nuo centro, kuriame įsitaisę mes ir
mūsų genai.
- Tai nušautum vieną iš jų, kad apsaugotum savo genus?
- Nedvejodama.
- O gal nužudytum abu, kad būtum tikra, jog pasirinkai
teisingai?
Ji atsisuko.
- Ką turi galvoje?
- Ką veikei tą vakarą, kai buvo nužudytas Gustas?
- Ką? - moteris primerkė vieną akį prieš saulę ir nužvelgė
jį plačiai išsišiepusi. - Įtari, kad nužudžiau Gustą, Hari? Ir kad
persekioju tą... Olegą?
- Atsakyk.
- Pamenu, kur buvau, nes laikraštyje perskaičiusi apie
žmogžudystę apie tai pagalvojau. Sėdėjau susirinkime su tyrė­
jais iš policijos, Kovos su narkotikais skyriaus. Jie turėtų būti
patikimi liudytojai. Ar nori išgirsti vardus?
Haris papurtė galvą.
- Dar kas nors?
- Na... Dėl to Dubajaus. Ką žinai apie jį?
- Taip, Dubajus. Žinau ne daugiau už kitus. Apie jį sklinda
kalbos, bet policija - aklavietėje. Tipiška. Padugnėms vado­
vaujantys profesionalai visada išsisuka.
Haris stebėjo, ar keičiasi lėliukių dydis ir skruostų spalva.
Jei Izabelė Skiojen melavo, darė tai puikiai.
- Klausiu, kadangi iššlavei iš gatvių visus platintojus, iš­
skyrus Dubajų ir keletą smulkių gaujų.
- Ne aš, Hari. Esu tik savivaldybės sekretorė, vykdanti So­
cialinių reikalų skyriaus nurodymus ir veikianti pagal miesto
228
tarybos politiką. O tuo, ką vadini šlavimu, iš esmės pasirūpino
policija.
- Mhm. Norvegija - mažytė pasakų šalis. Bet pastaruosius
metus praleidau tikrame pasaulyje, Skiojen. O šį valdo dviejų
tipų žmonės. Tie, kurie nori valdžios, ir tie, kurie nori pinigų.
Pirmieji nori paminklo, antrieji siekia malonumų. Ir valiuta,
kurią jie naudoja deryboms ir savo tikslams pasiekti, vadinasi
korupcija.
- Šiandien turiu daug nuveikti, Hūle. Kur link suki?
- Link ten, kur kitiems nusigauti pristigo drąsos arba vaiz­
duotės. Kai ilgai gyveni mieste, į esamą padėtį dažnai žiūri
kaip į mozaiką, kurios detales puikiai pažįsti. Bet tas, kuris
į miestą sugrįžta ir detalių nepažįsta, mato tiesiog vaizdą. O
vaizdas toks, kad aplinkybės Osle labai palankios dviem ša­
lims. Platintojams, kuriems atiteko visa rinka, ir politikams,
kuriems atiteko garbė už iššluotas gatves.
- Ar teigi, kad esu korumpuota?
- Ar esi?
Jis matė, kaip moters akys užsiplieskia įsiūčiu. Tikrai ne­
suvaidintu. Jam kilo klausimas, ar tai buvo teisiojo, ar įkliuvu-
siojo įsiūtis. Staiga ji nusikvatojo. Skambus, stebėtinai mergai­
tiškas juokas.
- Patinki man, Hari, - ji atsistojo. - Pažįstu vyrus. Ištikus
krizei jie ištyžta. Bet atrodo, kad esi išimtis.
- Na, - atsiliepė Haris. - Tada žinai, koks aš.
- Metas grįžti į tikrovę, mielasis.
Haris atsigręžė ir stebėjo, kaip galinga Izabelės Skiojen sė­
dynė nulinguoja prie žirgų.
Jis nusekė iš paskos. Užsiropštė ant Balderio. Sukišo kojas
į balnakilpes. Pakėlė akis ir susitiko su Izabelės žvilgsniu. Dai­
lių griežtų formų veide šmėstelėjo iššūkį metanti šypsenėlė. Ji
suglaudė lūpas tarsi bučiniui. Išleido nepadorų čiulptelėjimo
garsą ir kulnais bakstelėjo Medūzai į šonus. Stambiam žirgui
pasileidus pirmyn, jos nugara ėmė švelniai siūbuoti.
229
 Balderis sureagavo staiga, tačiau Haris spėjo įsitverti. Iza­
belė paragino vėl, ir iš po Medūzos kanopų pažiro drėgni že­
mių grumstai. Tada kumelė pasileido šuoliais. Haris pamatė,
kaip joms dingstant už posūkio Izabelės surišti plaukai pasi­
stoja piestu. Jis kiek labiau pritraukė pavadžius, bet, kaip iš­
mokė senelis, jų neįtempė. Takelis buvo siauras, šakos čaižė,
bet Haris susilenkė balne ir kojas pritraukė arčiau žirgo šonų.
Jis žinojo, kad nepajėgs sustabdyti žirgo, tad stengėsi pėdas
išlaikyti balnakilpėse, o galvą - palenktą. Akipločio pakraš­
čiuose kaip raudonos ir geltonos linijos pro šalį skriejo me­
džiai. Jis nesąmoningai kiek pakilo nuo balno ir perkėlė kūno
svorį į kelius ir balnakilpes. Po juo krutėjo ir judėjo raumenys.
Harį apėmė jausmas, kad sėdi ant smauglio boa. Ir štai jie su­
derino ritmą, lydimą griausmingo kanopų dunksėjimo. Baimė
grūmėsi su jausmu, prilygstančiu apsėdimui. Dabar jojo tiesiu
takelio ruožu, ir priešaky už penkiasdešimties metrų Haris pa­
matė Medūzą su Izabele. Akimirką atrodė, kad vaizdas sustin­
go, tarsi žirgas su jojike nebe šuoliuotų, o sklęstų oru. Paskui
Medūza vėl pasileido šuoliais. Praėjus dar vienai sekundei Ha­
ris suprato, kas dedasi.
Kaip ir tai, kad praėjo labai brangi sekundė.
Policijos mokykloje Haris skaitė tyrimų ataskaitas, rodan­
čias, kad kritinėse situacijose žmogaus smegenys per trumpą
laiką mėgina apdirbti milžiniškus kiekius informacijos. Kai ku­
rie policininkai nepajėgia nieko imtis, kitus užplūsta jausmas,
kad laikas sulėtėja, kad prieš akis prabėga visas gyvenimas.
Spėjama išanalizuoti padėtį ir įsiminti neįtikėtinai daug. Pavyz­
džiui, kad jie, pasiekę kone septyniasdešimties kilometrų per
valandą greitį, jau įveikė dvidešimt metrų, o iki bedugnės, kurią
peršoko Medūza, liko trisdešimt metrų ir pusantros sekundės.
Kad neįmanoma pamatyti, kokio pločio yra tarpeklis.
Kad Medūza - dresuota suaugusi išjodinėta kumelė, valdo­
ma patyrusios jojikės, o Balderis - jaunesnis, smulkesnis, ant
nugaros nešantis beveik devyniasdešimties kilogramų naujoką.
230
 Kad Balderis - kaimenės gyvūnas, o Izabelė Skiojen, be
abejo, tai žino.
Kad sustoti jau vis tiek per vėlu.
Haris paleido pavadžius ir kulnais smogė Balderiui į šo­
nus. Įsisąmonino paskutines greičio akimirkas. Staiga viskas
nutilo. Griausmingas dunksėjimas liovėsi. Jie sklendė. Giliai
apačioje Haris pamatė medžio viršūnę ir upelį. Tada jėga bloš­
kė jį pirmyn, jis trenkėsi galva į žirgo kaklą. Jie krito.

23 skyrius

Ar tu irgi buvai vagišius, tėti? Mat aš visą laiką žinojau, kaip

tapti milijonieriumi. Mano šūkis - vogti tik tada, kai apsimoka,
todėl buvau kantrus ir laukiau. Tą ir tedariau. Laukiau labai
ilgai, o kai atsirado galimybė, pajutau, kad, velniai griebtų, jos
nusipelniau.
Planas buvo paprastas ir genialus. Kol baikerių gauja
„McDonald's“restorane lauks senio, mes su Olegu iš saugyklos
Alnabru išnešime dalį heroino. Visų pirma, klube nieko nebus,
mat visi Odino smogikai sėdės kartu su juo. Visų antra, Odi-
nas niekada nesužinos, jog buvo apiplėštas, kadangi restorane
bus susemtas. Atsidūręs kaltinamųjų suole turės mums su Olegu
padėkoti, kad per reidą buvo aptikta mažiau kilogramų. Vie­
nintelė problema - farai ir senis. Jei farai supras, kad kažkas
užbėgo jiems už akių ir apšvarino slėptuvę, ir senis apie tai suži­
nos, mus užvers. Problema išsisprendė taip, kaip senis ir mokė:
rokiruote, strategine sąjunga. Nuvažiavau tiesiai prie blokinio
namo Manglerude ir šįkart Trulsą Berntseną radau namie.
Kol aiškinau, tas tipas priešiškai į mane spoksojo, bet man
buvo nė motais. Nes jo žvilgsnyje kai ką pamačiau. Godumą.
Dar vienas kompensacijos ieškotojas, manantis, kad už pinigus
galima nusipirkti vaistų nuo depresijos, vienatvės ir kartėlio.
231
Kad egzistuoja ne tik abstraktus teisingumas, bet ir tai, kas
skirta vartotojams. Išdėsčiau, kad mums prireiks jo profesinės
patirties ir pagalbos: teks paslėpti visus pėdsakus, kurių ieškos
policija, ir sudeginti tuos, kuriuos galbūt aptiks. Jei reikės, turės
sukelti įtarimą dėl ko nors kito. Mačiau, kaip žybtelėjo akysy
kai pasakiau, kad iš dvidešimties kilogramų partijos paimsime
penkis. Po du man su juo ir vienas Olegui. Aiškiai susiskaičiavo
pats: vienas kablelis du dauginame iš dviejų - du kablelis keturi
atiteks jam.
- Ir tas Olegas yra vieninteliSy su kuriuo tareisi? - paklausė jis.
- Prisiekiu.
- Ar turi kokių ginklų?
- Abu dalijamės „Odessa“.
- Kuo?
- „Hennes&Mauritz“Stečkino pistoleto versija.
- OK. Mažai tikėtina, kad tyrėjams kils kokių nors abejo­
nių dėl kilogramų skaičiaus, jei nesimatys įsilaužimo žymių, bet
turbūt nerimauji, kad Odinas žino, kiek ten jų turėtų būti? Bi­
jai, kad tave susiras?
- Ne, - atkirtau. - Man nusišvilpt ant Odino. Baiminuosi
dėl savo boso. Nenutuokiu iš kur, bet jis žino apie kiekvieną tos
siuntos gramą.
- Aš pasiimsiu pusę, - pareiškė jis. - O tu su Borisu galėsi
pasidalyti tai, kas liks.
- Olegu.
- Tiesiog džiaukis, kad mano prasta atmintis. Tikiuosi, kad
ir tavo tokia. Man prireiktų pusdienio, kad tave susirasčiau, o
tada per sekundę tave sunaikinčiau, - policininkas su malonu­
mu pabrėžė raidę n.
Olegas sugalvojo, kaip nuslėpti apiplėšimą. Labai paprastai.
Tad stebėjausi, kodėl man pačiam nešovė į galvą.
- Vietoj to, ką nušvilpsim, padėsime bulvių miltų. Polici­
ja praneš, kiek kilogramų konfiskavo, o ne koks buvo produkto
grynumas.
232
 Kaip sakiau, planas buvo ir paprastas, ir puikus.
Tą vakarą, /caf Odinas turėjo dalyvauti gimtadienio vaka­
rėlyje „McDonald's“restorane ir derinti fiolino kainą Dramene
ir Lilestriome, Berntsenas, Olegas ir aš sutemus stovėjome Al-
nabru palei baikerių klubą juosiančią tvorą. Berntsenas viską
parengė, ir mes užsismaukėme ant galvų nailonines kojines, mū­
vėjome pirštines, vilkėjome juodas striukes. Į kuprines buvom
susikrovę ginklus, atsuktuvą, laužtuvą ir plastikinius maišiokus
su šešiais kilogramais miltų. Mes su Olegu žinojom, kur „Los Lo-
bos“įtaisė stebėjimo kameras, todėl drąsiai perlipome per tvorą
ir nubėgome prie sienos kairėje. Galėjom triukšmauti kiek širdis
geidžia, nes viską užgožė magistralės E6 ūžesys, tad Berntsenas
įrėmė grąžtą į medinę sieną ir jį įjungė, Olegas stebėjo aplinką,
o aš niūniavau dainą „Been Caught Stealing“', kuri skambėjo
Šteino GTA žaidimo garso takelyje, pasak jo, atliekama grupės
„Jane's Addiction“". Prisiminiau ją dėl kieto pavadinimo, tiesą
sakant, jis buvo kietesnis už pačią dainą. Mudu su Olegu žino­
jom, jog visas klubas yra viena didelė patalpa. Bet visus langus
dengė medinės langinės, todėl nusprendėme prasigręžti skylę ir
pažiūrėti. Įsitikinti, kad viduje tikrai nieko nėra. Berntsenas už­
sispyrė, negalėjo patikėti, kad Odinas bus palikęs nesaugomus
dvidešimt kilogramų heroino, už kuriuos gatvėje susižertų dvi­
dešimt penkis milijonus. Mes Odiną pažinojom kiek geriau, bet
nusileidom. Safety first.****
- Na štai, - burbtelėjo Berntsenas, suėmęs grąžtą, bet šis
užsikirto ir išsijungė.
Prikišau akį prie skylės. Nė velnio nepamačiau. Arba kažkas
buvo išjungęs visas šviesas, arba mes nepragręžėm kiaurai. Pa­
sisukau į Berntseną, šluostantį grąžtą.

* Buvau sučiuptas vagiant. (Angį.)

** Džeinės priklausomybė. (Angį.)
*** Pirmiausia - saugumas. (Angį.)
233
 - Kokia čia, po velnių, izoliacija? - paklausė jis, pakėlęs
pirštų. Masė priminė kiaušinio trynį ir sušiktus plaukus.
Jis paėjo kelis žingsnius į šonų ir išgręžė naujų skylę. Pa­
žvelgiau. Ir štai - pasirodė senas pažįstamas klubas. Su įpras­
tom odinėm kėdėmy tuo pačiu baru ir Karen Makdugal plakatu
„Playmate of the Year“*, kabančiu virš pagal užsakymų paga­
minto motociklo. Niekada nesupratau, nuo ko jiems stovi la­
biausiai - nuo moterų ar nuo motociklų.
- Viskas švaru, - patikinau.
Užpakalinės durys buvo nusagstytos spynomis ir lankstais.
- Rodos, sakei, kad kabo tik viena spyna, - drėbė Berntsenas.
- Taip ir buvo, - atsiliepiau, - jam aiškiai vystosi paranoja.
Ketinome nusukti spynų, o išeidami vėl prisukti, kad nesi­
matytų įsilaužimo pėdsakų. Tai vis dar atrodė įmanoma, tačiau
spaudė laikas. Ėmėmės darbo.
Po dvidešimties minučių Olegas dirstelėjo į laikrodį ir įspė­
jo, kad turime pasiskubinti. Nežinojome, kada tiksliai prasidės
reidas, aišku buvo tik tai, kad viskas įvyks po suėmimų, o šie
turėtų prasidėti po septynių. Supratęs, kad senis nepasirodys,
Odinas nebenorės sėdėti ir knapsoti.
Kad atidarytume tų šūdų, mums prireikė pusės valandos.
Triskart daugiau, nei tikėjomės. Išsitraukėm ginklus, užsismau-
kėm ant veidų kojines ir įėjom. Berntsenas pirmas. Mums vos
žengus pro duris, Berntsenas priklaupė ant vieno kelio ir kaip
koks sušiktas specialiųjų pajėgų karys prieš save atstatė abiem
rankomis laikomų ginklų.
Prie vakarinės sienos sėdėjo vyras. Kaip sarginį šunį Odinas
paliko Tutu. Ant kelių jis laikė nupjautavamzdį šautuvų. Bet
sarginio šuns akys buvo užmerktos, nasrai atvipę, galva atremta
į sienų. Sklandė gandai, kad Tutu net knarkdamas mikčioja, bet
dabar jis miegojo saldžiai kaip kūdikis.

* Metų mergina. (Angį.)

234
 Berntsenas atsistojo ir atstatęs ginklą nutykino prie Tutu.
Mes su Olegu ant pirštų galų nusekėm pavymui.
- Yra tik viena skylė, - šnipštelėjo man Olegas.
- Ką? - sušnabždėjau.
Bet tada supratau.
Pamačiau antrą grąžto paliktą skylę. Ir susivokiau, kur pra­
gręžta pirmoji.
- O, šūdaSy - sušnabždėjau, nors supratau, kad nėra reikalo
slopinti balso.
Berntsenas priėjo prie Tutu. Stumtelėjo. Baikeris nusirito
nuo kėdės ir šleptelėjo ant žemės. Liko tįsoti veidu žemyn ant
betoninių grindų, o pakaušyje pamatėm apskritą skylutę.
- Visgi pragręžiau sieną, OK, - įvertino Berntsenas. Pa­
baksnojo pirštu į skylę sienoje.
- Šūdas, - suvapėjau Olegui. - Kokia tikimybė, kad taip nu-
tikSy ką?
Bet jis neatsakė. Spoksojo į kūnąf tarsi neapsispręsdamas -
vemti ar verkti.
- Gustai, - sušvokštė jis, - ką mes padarėm?
Nežinau, kas man užėjo, bet prapliupau juoku. Nepajėgiau
susilaikyti. Pernelyg aikštingai į šonus įsisprendęs faras, kurio
apatinis žandikaulis primena ekskavatoriaus kaušą, neviltis iš-
tįsusioje Olegofizionomijoje po nailonine kojine ir Tutu atvipu­
sia burna. Ojis, pasirodo, visgi turėjo smegenis. Žvengiau taip,
kad net rėkiau.
- Susiimk, nes ir tau skylę įtaisysiu, - įspėjo Berntsenas, trin­
damas rankas.
- Ačiū, - atsisakiau ir surimtėjau. - Nagi, ieškom kvaišalų.
- Pirmiausia turime sugalvoti, ką daryti su šituo pragręž­
tu, - sulaikė Berntsenas.
- Jau per vėlu, - tariau. - Dabar jie vis tiek sužinos, kad čia
įsilaužta.
- Nesužinos, jei nutempsim Tutu į mašiną ir vėl prisuksim
spynas, - spigiu ašaringu balsu suinkštė Olegas. - Jei supras,
235
kad trūksta kvaišalų, pamanys, kad juos nušvilpė Tutu, o tada
išnešė muilą.
Berntsenas žvilgtelėjo į Olegą ir kinktelėjo.
- Turi galvotą partnerį, Dustai. Pirmyn.
- Pirmiausia - kvaišalai.
- Pirmiausia - pragręžtas, - laikėsi savo Berntsenas.
- Kvaišalai, - pakartojau.
- Pragręžtas.
- Ei tu, nelaimingas pelikane, šįvakar ruošiuosi tapti mili­
jonieriumi.
Berntsenas pakėlė ranką.
- Pragręžtas.
- Užsičiaupkit! - pratrūko Olegas.
Mes sužiurom į jį.
- Paprasčiausia logika. Jei atvykus policijai Tutu negulės
bagažinėje, neteksim ir laisvės, ir kvaišalų. Jei bagažinėje gulės
tik Tutu, o ne kvaišalai, prarasime tik pinigus.
Berntsenas pasisuko į mane.
- Regis, Borisas sutinka su manimi, Dustai. Du prieš vieną.
- Gerai, - nusileidau. - Jūs tempkit kūną, o aš ieškosiu miltelių.
- Klysti, - tarė Berntsenas. - Mes tempiam kūną, o tu šluos­
tai mėšlą paskui mus, - jis mostelėjo į kriauklę prie sienos.
Prisipyliau kibirą vandens, o Berntsenas su Olegu čiupo
Tutu už kojų ir palikdami siaurą kraujo ruožą nutempė jį prie
durų. Virš manęs provokuojamai žvelgiant Karenai Makdugal,
gramdžiau nuo sienos kraują su smegenimis, paskui iššveičiau
grindis. Baigęs ketinau ieškoti kvaišalų, bet pro praviras duris
nuo magistralės E6 mane pasiekė garsas. Vyliausi, kadjis nutils,
mašinoms pasukus kita kryptimi, kad įspūdis, jog jis pamažu
artėja, - tik mano vaizduotės vaisius. Policijos sirenos.
Patikrinau barą, salę ir šikinyką. Paprasta daržinė: jokio
antro aukšto ar rūsio, ne tiek jau daug vietų paslėpti dvidešim­
ties kilogramų kroviniui. Tada mano akys užkliuvo už įrankių
dėžės. Už spynos. Anksčiau jos čia nebuvo.
236
 Olegas kažką sušuko prie durų.
- Duok man laužtuvų! - surikau.
- Reikia nešdintis. Jie jau čia pat!
- Laužtuvų!
- Greičiau, Gustai!
Žinojau, kad milteliai ten. Dvidešimt penki milijonai tiesiai
man prieš nosį, šlykščioj medinėj dėžėj. Ėmiau daužyti spynų.
- Šausiu, Gustai!
Atsisukau į Olegų. Jis buvo nukreipęs į mane sušiktų rusiškų
pistoletų. Nemaniau, kad iš tokio atstumo pataikytų, mus skyrė
daugiau nei dešimt metrų, bet užteko to, kad išdrįso nukreipti
į mane ginklų.
- Jei įkliūsi tu, sučiups ir mus! - rėkėjis, springdamas ašaromis.
- Liaukis!
Vėl smogiau per spynų. Sirenos vis garsėjo ir garsėjo. Bet
su sirenomis amžinai taip: vis atrodo, kad jos arčiau, nei yra iš
tikrųjų.
Išgirdau, kaip virš manęs sutraškėjo siena, lyg būtų perlieta
botagu. Atsisukau į duris, ir man sustingo kraujas. Berntsenas.
Jis stovėjo ten su rūkstančiu ginklu rankoje.
- Kitąkart pataikysiu, - tarė jis ramiai.
Paskutinį kartų trenkiau per dėžę. Tada dėjau į kojas.
Vos perlipę per tvorų ir nusitraukę kojines pakėlėme akis į
policijos automobilių priekines šviesas. Ramiai žingsniavome
tiesiai į jas.
Automobiliai padidino greitį ir pasuko prie klubo.
Mes nuėjom iki kalvos, kur Berntsenas buvo palikęs savo au­
tomobilį. Sulipom vidun. Pravažiavus klubų, atsisukau ir dėbte­
lėjau į Olegų, sėdintį ant užpakalinės sėdynės. Ašarų ir priglu­
dusios kojinės sudirgintam veide šmėkščiojo mėlynos švieselės.
Berniokas atrodė visiškai tuščias, tiesiog spoksojo į tamsų, tarsi
būtų pasiruošęs mirti.
Niekas neprasižiojo, kol Berntsenas neprivažiavo autobusų
stotelės Sinsene.
237
 - Susimovei, Dustai, - pareiškė jis.
- Iš kur galėjau žinoti apie spynas!? - atkirtau.
- Tai vadinama pasiruošimu, - atsiliepė Berntsenas. - Ap-
sišniukštinėjimu ir panašiai. Kažkur girdėta? Mes aptikom atvi­
ras duris ir atsuktą spyną.
Supratau, kad sakydamas „mes“galvoje turi policiją. Keis­
tas tipas.
- Aš paėmiau spyną ir lankstą, - šniurkštelėjo Olegas. - At­
rodys, kad pasigirdus sirenoms Tutu spruko ir net nespėjo užra­
kinti. O atsuktuvo žymės gali būti paliktos po kokio nors įsilau­
žimo kad ir pernai.
Per užpakalinio vaizdo veidrodėlį Berntsenas dirstelėjo į
Olegą.
- Mokykis iš savo draugelio, Dustai. Nors gal geriau nerei­
kia. Osle ir taip pakanka gudrių ilgapirščių.
- Gerai, - pritariau. - Bet tikrai nelabai gudru stovėti ne­
leistinoje vietoje su lavonu bagažinėje.
- Sutinku, - atsakė Berntsenas. - Nešdinkitės.
- Lavonas...
- Pragręžtu pasirūpinsiu aš.
- O kaip...
- Ne jūsų reikalas! Lauk!
Mes išlipom ir stebėjom, kaip nurūksta Berntseno „Saab“.
- Nuo dabar reikia šio tipo vengti, - įspėjau.
- Kodėl?
- Jis nužudė žmogų, Olegai. Jam reikia sunaikinti visus fizi­
nius įkalčius. Pirmiausia jis turi rasti vietą kūnui paslėpti. Bet
paskui...
- Jam reikės pašalinti liudytojus.
Linktelėjau. Jaučiausi velniškai prislėgtas. Tada pamėginau
pasakyti ką nors gero.
- Tutu turbūt laukia didelė slėptuvė, ar ne?
- Už tuos pinigus ruošiausi su Irena persikelti į Bergeną.
Pažvelgiau į jį.
238
 - Įstojau į Teisėsfakultetą Bergene. Irena gyvena Trondheime
kartu su Šteinu. Pamaniau, kad nuvažiuosiu ten irją perkalbėsiu.
Spėjom į autobusą, vežantį link centro. Nebegalėjau tverti
bereikšmio Olego žvilgsnio. Reikėjo jį kažkuo užpildyti.
- Eikš, - paraginau.
Kol repeticijų kambaryje ruošiau švirkštą, mačiau, kaip ne­
kantriai jis žvilgčioja į mane, tarsi norėtų tai padaryti pats,
tarsi laikytų mane nerangiu. Kai pasiraitojo rankovę, supratau
kodėl. Bernioko dilbis buvo nusėtas adatos dūrių.
- Tik tol, kol parsiras Irena, - patikino jis.
- Ar turi savo podėlį? - paklausiau.
Jis papurtė galvą.
- Išplėšė.
Tą naktį išmokiau Olegą, kur ir kaip įsirengti tinkamą slėp­
tuvę.

Trulsui Berntsenui ilgiau nei valandą pralaukus daugiaaukš­

čiame garaže, prie vienintelės tuščios, kaip rodė ženklas, advo­
katų firmai „Bachas ir Simonsenas“ rezervuotos stovėjimo
vietos pagaliau privažiavo automobilis. Berntsenas nusprendė,
kad tai tinkama vieta: kol laukė, čia pravažiavo tik du auto­
mobiliai, nesimatė ir stebėjimo kamerų. Trulsas patikrino au­
tomobilio registracijos numerius: tokie patys, kokius aptiko
AUTOSYS duomenų bazėje. Hansas Kristijanas Simonsenas
vėlai išsiropštė iš lovos. O gal jis nemiegojo, gal leido laiką su
kokia nors poniute. Iš automobilio išlipusio vyro kaktą den­
gė šviesūs berniokiški kirpčiukai. Berntseno vaikystėje tokiais
puikavosi neišmanėliai iš vakarų Oslo.
Trulsas Berntsenas užsidėjo akinius nuo saulės, įkišo ran­
ką į apsiausto kišenę ir suėmė pistoleto rankeną - pusiau au­
tomatinio austriško „Steyr“. Įprastinio policijos revolverio
239
nepasiėmė, kad advokatas neįžvelgtų nereikalingų sąsajų. Sku­
biai žingsniavo, kad užkirstų Simonsenui kelią, jam dar sto­
vint tarp automobilių. Grasinimas veiksmingiausias, kai būna
trumpas ir agresyvus. Jei auka, persigandusi dėl savo gyvybės,
nespėja suregzti jokios išganingos minties, iš jos išgausi viską,
ko tik nori.
Jį apėmė jausmas, tarsi kraujyje cirkuliuotų gazuoto gėrimo
burbuliukai: ausis, paslėpsnius ir gerklę užpildė šnypštimas ir
dunksėjimas. Įsivaizdavo, kas nutiks. Ginklą prie Simonseno
fizionomijos prikiš taip arti, kad jis teprisimins vamzdį. „Kur
Olegas Faukė? Atsakyk tuoj pat ir tiksliai, kitaip iškart nudė­
siu.“ Atsakymas. Tada: „Jei ką nors įspėsi arba praneši apie šį
pokalbį, sugrįšim tavęs pribaigti. Aišku?“ - „Taip.“ Arba neby­
lus linktelėjimas. Gal nevalingas apsišlapinimas. Mintis sukėlė
Trulsui šypseną. Jis paspartino žingsnį. Dunksėjimas pasiekė
skrandį.
- Simonsenai!
Advokatas pakėlė akis. Ir jo veidas nušvito.
- O, sveikas, Berntsenai! Trulsas Berntsenas, ar ne?
Trulso dešinė ranka sustingo apsiausto kišenėje. O veido
išraiška veikiausiai buvo it musę kandus, kadangi Simonsenas
nuoširdžiai nusikvatojo.
- Puikiai prisimenu veidus, Berntsenai. Tu ir tavo bosas
Mikaelis Beįmanąs tyrėte bylą dėl lėšų švaistymo Heiderio
muziejuje. Aš buvau gynėjas. Deja, jūs laimėjot.
Simonsenas vėl nusijuokė. Draugiškas vakarų Oslo juokas.
Taip juokiasi žmonės, užaugę ten, kur visi vieni kitiems gera­
noriški, ten, kur yra pakankamai turtuolių, kad tai būtų įma­
noma. Trulsas nekentė visų pasaulio simonsenų.
- Ar galiu kuo padėti, Berntsenai?
- Aš... - Trulsas Berntsenas ieškojo žodžių. Bet tai nebuvo
jo stiprioji pusė: sugalvoti, ką daryti, susidūrus akis į akį su...
su kuo? Su žmonėmis, kurie, žinoma, mąsto greičiau už jį? Tą­
syk Alnabru ėjosi neblogai, mat susidūrė su dviem vaikėzais,
240
kuriems galėjo nurodinėti. Bet Simonsenas vilkėjo kostiumą,
buvo išsilavinęs, kalbėjo taip, tarsi būtų viršesnis ir... velnias!
- Tiesiog norėjau pasilabinti.
- Pasilabinti? - klausiamu tonu su nuostaba pakartojo Si­
monsenas.
- Labas, - pasisveikino Berntsenas ir išspaudė šypseną. -
Gaila dėl tos bylos. Įveiksi mus kitą kartą.
Tada Berntsenas skubiai nužingsniavo link išėjimo. Nuga­
ra jautė Simonseno žvilgsnį. Kapstyti mėšlą, ryti mėšlą. Kad
juos kur velniai.
Bandyk advokatą. Ojei nepavyks, tada susisiek su vaikiga­
liu vardu Krisas Redis. Gatvėje jį vadina Adidu.
Spydo platintojas. Trulsas vylėsi, kad sulaikant atsiras pro­
ga pasmurtauti.

Haris plaukė į šviesą, į paviršių. Šviesa vis ryškėjo ir ryškėjo.

Tada jis išniro. Atsimerkė. Ir įsmeigė akis tiesiai į dangų. Gu­
lėjo ant nugaros. Akiplotyje kažkas ryškėjo. Žirgo galva. Dar
viena.
Jis prisidengė akis. Kažkas sėdėjo ant žirgo, bet Harį akino
šviesa.
Iš toli jį pasiekė garsas.
- Regis, sakei, kad anksčiau jodinėjai, Hari.
Haris dejuodamas pakilo. Atkūrė, kas ką tik nutiko. Balde-
ris peršoko per gilų tarpeklį ir nusileido ant priekinių kojų, o
Harį smūgis nulakdino į priekį: jis trenkėsi į žirgo kaklą, išsi­
nėrė iš balnakilpių ir įsitvėręs pavadžių nuslydo žemyn žirgo
šonu. Miglotai prisiminė, kad tempėsi ir Balderį, bet galiausiai
atsiplėšė, kad neužgriūtų pusę tonos sveriantis gyvulys.
Ko gero, smarkiai susitrenkė nugarą, bet šiaip jautėsi lyg
ir sveikas.
241
 - Senelio kuinas nešokinėjo per kanjonus, - atsiliepė Haris.
- Kanjonus? - Izabelė Skiojen nusijuokė ir ištiesė Hariui
Balderio pavadžius. - Tai tik siaurutis penkių metrų plyšys. Aš
be žirgo galiu nušokti toliau. Hari, nemaniau, kad esi bailys.
Kas pirmas pasieks sodybą?
- Balderi, - pašnekino Haris, tapšnodamas žirgui per snu­
kį ir stebėdamas, kaip Izabelė su Medūza leidžiasi pakalnėn į
atvirą lauką ir dingsta jam iš akių, - ar girdėjai apie tokį daly­
ką kaip žinginė?

Magistralėje E6 Haris stabtelėjo prie degalinės ir nusipirko ka­

vos. Įsėdo į automobilį ir žvilgtelėjo į veidrodėlį.
Izabelė davė jam pleistro nubrozdinimams ant kaktos, pa­
kvietė nueiti su ja į „Don Žuano“ premjerą Operoje („...neįma­
noma rasti partnerio, kuris, kai apsiaunu aukštakulnius, siektų
aukščiau nei man iki smakro, o tai prastai atrodo laikraščiuo­
se“) ir stipriai jį apkabino.
Haris išsitraukė telefoną ir radęs praleistą skambutį
atskambino.
- Kur buvai dingęs? - paklausė Beatė.
- Šiek tiek žemės ūkio darbų, - atsakė Haris.
- Nusikaltimo vietoje prie Gardermoeno nelabai ką apti­
kom. Mano žmonės viską iššukavo. Nada' Nustatėm tik tiek,
kad vinys - įprastos, plieninės, tik su kiek didesnėm šešių mi­
limetrų aliumininėm galvutėm, o plyta turbūt paimta iš devy­
nioliktame amžiuje statyto Oslo pastato.
- O?
- Plytoje aptikome kiaulių kraujo ir arklių ašutų. Kitados
Osle buvo įprasta maišyti šias medžiagas į molį, tad jų aptik-*

* Nieko. (Isp.)
242
tume daugelyje centro pastatų. Plyta gali būti paimta iš bet
kurio.
- Mhm.
- Kitaip sakant, šie pėdsakai irgi niekur neveda.
- Irgi?
- Taip. Dėl to vizito, kurį minėjai. Turbūt jis lankėsi kur
nors kitur, o ne policijos biure, nes ten joks Tordas Šulcas ne­
užregistruotas. Ant lapelio parašyta „Oslo policija“, o tokie la­
peliai dalijami visuose policijos skyriuose.
- OK. Ačiū.
Haris rausėsi kišenėse, kol rado, ko ieškojęs. Tordo Šulco
lankytojo lapelis. Ir jo paties, kurį gavo pačią pirmą dieną, kai
aplankė Hageną Smurtinių nusikaltimų skyriuje. Sugretino la­
pelius, padėjęs ant prietaisų skydelio. Tyrinėjo. Padarė išvadas
ir sugrūdo popieriukus atgal į kišenę. Pasuko uždegimo rak­
telį, įkvėpė oro, įvertino, kad vis dar trenkia arkliu, ir nutarė
aplankyti seną varžovą Hiojenhalyje.

24 skyrius

Penktą pradėjo lyti, o kai šeštą valandą Hiojenhalyje Haris pa­

spaudė didelės vilos durų skambutį, buvo tamsu kaip Kūčių
vakarą. Visi ženklai rodė, kad pastatas ką tik išdygo, prie ga­
ražo vis dar stūksojo statybinių medžiagų rietuvės, o po laip­
tais Haris pastebėjo dažų skardines ir izoliacinės medžiagos
pakuotes.
Už raštuoto stiklo jis išvydo judančią figūrą ir pajuto, kaip
sprandas nueina pagaugais.
Tada atsidarė durys. Staigiai ir nuožmiai, tarsi artėtų vy­
riškis, kurio niekas nebaugina. Visgi pamatęs Harį žmogus su­
stingo.
- Labas vakaras, Beįmanai, - prabilo Haris.
243
 - Haris Hūlė. Tik pamanyk.
- Pamanyk ką?
Beįmanąs susijuokė.
- Tik pamanyk, kaip keista matyti tave stovintį prie mano
durų. Kaip sužinojai, kur gyvenu?
- Juk tu visiems kaip ant delno. Ar žinai, kad bet kokioje
kitoje šalyje Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus
viršininkui būtų paskirtas prie vartų budintis apsaugininkas?
Sutrukdžiau?
- Visai ne, - atsakė Beįmanąs ir pasikasė smakrą. - Tiesiog
svarstau, ar kviesti tave vidun, ar apsieisime be to.
- Na, - atsiliepė Haris, - lauke šlapia. O aš nusiteikęs taikiai.
- Tu nežinai, ką šis žodis reiškia, - atkirto Beįmanąs ir
atvėrė duris. - Nusivalyk kojas.
Mikaelis Beįmanąs nusivedė Harį koridoriumi į svetainę -
pro kartoninių dėžių bokštą ir dar neapstatytą virtuvę. Haris
įvertino, kad namas įrengtas labai kokybiškai. Ne prašmatniai,
kaip teko matyti kai kuriose vilose vakarinėje dalyje, bet so­
lidžiai, sukuriant daug erdvės šeimai. Vėrėsi įstabus vaizdas į
Kvernerio slėnį, Oslo geležinkelio stotį ir centrą. Haris atkrei­
pė į tai dėmesį.
- Sklypas kainavo beveik daugiau negu namas, - pasakojo
Beįmanąs. - Atleisk už netvarką, neseniai įsikraustėm. Kitą sa­
vaitę rengsime įkurtuvių vakarėlį.
- Ir pamiršai pakviesti mane? - nusistebėjo Haris ir nusi­
traukė permirkusį švarką.
Beįmanąs šyptelėjo.
- Galiu pakviesti tave išgerti dabar. Ką...
- Aš negeriu, - Haris irgi nusišypsojo.
- O, velnias, - susizgribo Beįmanąs, neparodydamas jokių
susierzinimo požymių. - Kaip greit pasimiršta. Pasidairyk, gal
rasi kokią kėdę, o aš einu ieškoti kavinuko ir dviejų puodelių.
Po dešimties minučių jie sėdėjo prieš langus ir žvelgė į te­
rasą ir panoramą. Haris iškart prabilo apie reikalus. Mikaelis
244
Beįmanąs klausėsi nepertraukdamas, nors jo akyse Haris matė
nepasitikėjimą. Hariui nutilus, Beįmanąs apibendrino:
- Taigi tu manai, kad lakūnas Tordas Šulcas mėgino iš ša­
lies kontrabanda išvežti fiolino? Jis buvo sučiuptas, bet išėjo į
laisvę, kai policininko tapatybės kortelę turintis degintojas su­
keitė fioliną su bulvių miltais. Paskui Šulcui jo namuose buvo
įvykdyta mirties bausmė, greičiausiai todėl, kad jo darbdavys
sužinojo apie apsilankymą policijoje ir persigando, kad lakū­
nas papasakos, ką žino.
- Mhm.
- O išvadą, kad jis lankėsi policijos biure, tu padarei dėl
lapelio, ant kurio buvo užrašas „Oslo policija“?
- Palyginau jį su savo lapeliu, kurį gavau, kai lankiausi pas
Hageną. Raidės I labai blankios. Tikrai toks pats atspaudas.
- Neklausiu tavęs, kaip prisikasei iki Šulco lankytojo lape­
lio, bet kaip gali būti toks tikras, kad tai nebuvo paprastas ap­
silankymas? Gal jis norėjo ką nors paaiškinti apie tuos bulvių
miltus, įsitikinti, kad juo tikime.
- Jo vardas ištrintas iš lankytojų sąrašo. Buvo svarbu išlai­
kyti apsilankymą paslaptyje.
Mikaelis Beįmanąs atsiduso.
- To visada ir norėjau, Hari. Turėjome veikti išvien, o ne
vienas prieš kitą. KRIPOSe tau būtų patikę.
- Ką turi galvoje?
- Prieš pasakodamas noriu paprašyti tavęs paslaugos. Pa­
žadėk, kad niekam neprasitarsi apie tai, ką dabar išgirsi.
- OK.
- Šis reikalas jau įstūmė mane į keblią padėtį. Tordas Šul­
cas lankėsi pas mane. Kaip tik ir norėjo atskleisti, ką žino.
Pasakė, ką jau seniai įtariau: mūsų gretose veikia degintojas.
Ko gero, dirbantis policijos biure ir prieinantis prie Orgkri-
mo bylų. Liepiau jam sėdėti namie, kol pasitarsiu su vadovy­
be. Privalėjau veikti atsargiai, kad neišbaidyčiau degintojo.
Tačiau atsargumas dažnai pristabdo reikalus. Paderinau su
245
pensijon besiruošiančiu policijos viršininku, bet jis paliko
spręsti man.
- Kodėl?
- Kaip sakiau, jis išeina į pensiją. Jam nereikia tokios at­
sisveikinimo dovanėlės - mėšlinos bylos, į kurią įpainiotas ko-
rumpuotas policijos pareigūnas.
- Tai nutarė viską tempti tol, kol pasitrauks iš pareigų?
Beįmanąs nudūrė akis į kavos puodelį.
- Hari, gali būti, kad kitu policijos viršininku tapsiu aš.
- Tu?
- Jis turbūt nusprendė, kad iškart galėsiu pradėti nuo mėš­
linos bylos. Reikalas tas, kad niekaip nenuspaudžiau nuleistu­
ko. Sukau galvą. Galėjom priversti Šulcą tuojau pat atskleisti
degintoją. Bet tada būtų išsilakstę ir išsislapstę visi kiti. Pa­
maniau: o kas, jei prie Šulco pritvirtintume slaptą mikrofo­
ną, palieptume mus nuvesti iki kitų ir pirmiausia sučiuptume
juos? Kas žino, gal net būtume prisikasę iki stambiausios Oslo
žuvies.
- Dubajaus.
Beįmanąs linktelėjo.
- Bėda tokia: kaip sužinoti, kuo biure galiu pasitikėti, o
kuo ne. Ką tik subūriau nedidelę grupę, visus gerai patikrinau.
O tada išgirdau apie anoniminį pranešimą...
- Tordas Šulcas rastas negyvas, - užbėgo už akių Haris.
Beįmanąs griežtai į jį dėbtelėjo.
- O dabar, - pareiškė Haris, - atsirado nauja bėda: visa tai
gali pakišti tau koją kelyje į policijos viršininko kėdę.
- Gali būti ir taip, - sutiko Beįmanąs. - Bet didžiausią ne­
rimą man kelia ne tai. Gaila, kad iš to, ką Tordas Šulcas spėjo
papasakoti, nėra jokios naudos. Kaip ir anksčiau, mes įstri­
gę aklavietėje. Tas vadinamasis pareigūnas, kuris lankė Tordą
Šulcą kameroje ir sukeitė kvaišalus...
- Taip?
246
 - Jis prisistatė kaip policininkas. Oslo oro uosto inspek­
torius atsimena, kad jis buvo vardu Tomas ar panašiai. Biure
turime penkis Tomus. Beje, nė vienas nedirba mūsų skyriuje.
Nusiunčiau visų Tomų nuotraukas, bet Gardermoene nė vie­
no neatpažino. Tad kiek mums žinoma, degintojas net nedirba
policijoje.
- Mhm. Gal tai žmogus, turintis padirbtą policininko ta­
patybės kortelę. Arba, labiau tikėtina, yra buvęs policininkas,
kaip ir aš.
- Kodėl?
Haris patraukė pečiais.
- Policininką apmauti gali tik policininkas.
Atsidarė lauko durys.
- Brangioji! - šūktelėjo Beįmanąs. - Mes čia.
Prasivėrė svetainės durys ir pasirodė mielas, saulėje įdegęs
ketvirtą dešimtį įpusėjusios moters veidas. Jos šviesūs plaukai
buvo surišti į uodegą, ir Haris pagalvojo apie Taigerio Vudso
buvusią žmoną.
- Vaikus palikau pas mamą. Ar ateini, meškiuk?
Beįmanąs kostelėjo.
- Turime svečių.
Ji pakreipė galvą.
- Matau, meškiuk.
Beįmanąs pažiūrėjo į Harį nutaisęs nuolankią „ką padary­
si“ veido išraišką.
- Ei, - prabilo ji ir erzindama nužvelgė Harį. - Mes su tė­
čiu atvešime naują krovinį. Gal norėtum...
- Skaudanti nugara ir staiga sukilęs namų ilgesys, - su­
murmėjo Haris, išmaukė kavos puodelį ir pašoko ant kojų.
- Dar vienas dalykas, - pridūrė Haris, jiems su Belmanu
stovint prieangyje. - Dėl to apsilankymo Radiumo ligoninėje,
kurį minėjau.
- Taip?
- Ten sutikau tokį tipą, mokslininką. Martiną Pranį. Tie­
siog šeštasis pojūtis, bet gal gali man jį patikrinti?
247
 -Tau?
- Atleisk, senas įprotis. Policijai. Šaliai. Žmonijai.
- Šeštasis pojūtis?
- Iš esmės tai viskas, kas šioje byloje veda mane pirmyn. Jei
galėtum man pranešti apie tai, ką atrasit...
- Pagalvosiu.
- Ačiū, Mikaeli, - Haris juto, kaip keista tarti Beįmano
vardą. Pasvarstė, ar yra kada nors taręs jį anksčiau.
Mikaelis atidarė duris į lietų, ir tarp vyrų siūbtelėjo šaltas
oro gūsis.
- Apgailestauju dėl vaikinuko, - pasakė Beįmanąs.
- Kurio?
- Dėl abiejų.
- Mhm.
- Žinai ką? Esu matęs Gustą Hanseną. Jis buvo čia atėjęs.
- Čia?
- Taip. Pritrenkiamai gražus vaikis. Toks kaip... - Beįma­
nąs ieškojo žodžio. Pasidavė. - Ar vaikystėje irgi buvai įsimy­
lėjęs Elvį? Man crush\ kaip sako amerikiečiai.
- Na, - Haris išsitraukė cigarečių pakelį. - Ne.
Haris galėjo kirsti lažybų, kad baltos pigmentinės dėmės
Mikaelio Beįmano veide užsiplieskė raudoniu.
- Tiesiog jo veidas buvo ypatingas. Ir žavesys.
- Ko jam čia prireikė?
- Pasikalbėti su policininku. Čia vyko talka ir darbavosi
būrys pareigūnų. Žinai, kai tegauni policininko algą, privalai
kiek įmanoma pasidaryti pats.
- Su kuo jis kalbėjosi?
- Ką? - Beįmanąs įsispoksojo į Harį. Tiksliau, pasisuko į
Harį, bet akis įsmeigė į tolį, tarsi žvilgsnis būtų už kažko už­
kliuvęs. - Nepamenu. Tie, kurie badosi, visada pasiruošę ką*

* Vyrų dievukas. (Angį.)

248
nors išduoti, kad tik išpeštų tūkstantuką dozei. Gero vakaro,
Hari.

Hariui žingsniuojant per Kvadratūrą, nusileido tamsa. Kiek

tolėliau gatvėje priešais juodaodę prostitutę sustojo automobi­
linis namelis. Prasivėrė durys ir iššoko trys jaunuoliai, nedaug
vyresni nei dvidešimties. Vienas filmavo, o kiti patraukė prie
moters. Ji papurtė galvą. Turbūt nenorėjo dalyvauti barškini-
mosi filmuke, kuris bus dedamas į „YouPorn“. Ten, iš kur mo­
teris atvyko, irgi įvestas internetas. Šeima, giminės. Gal visi
mano, kad jiems siunčiamas atlygis už padavėjos darbą. O gal
taip ir nemano, tik neklausinėja. Hariui prisiartinus vienas
jaunuolis nusispjovė ant asfalto priešais moterį ir šaižiu apgir­
tusiu balsu tėškė:
- Cheap nigger ass/
Haris susidūrė su pavargusiu juodaodės žvilgsniu. Abu
linktelėjo, tarsi kažką atpažinę. Kiti du jaunuoliai pastebėjo
Harį ir išpūtė krūtines. Stambūs įmitę vaikinai. Pūpsančiais
skruostais, sporto klubuose ištreniruotais raumenimis, gal ko­
kius metus lankę kikboksą ar karatė.
- Labas vakaras, geros valios žmonės, - nusišypsojo Haris,
nelėtindamas žingsnio.
Praėjęs išgirdo, kaip užsitrenkia automobilinio namelio
durys ir užriaumoja variklis.
Pro duris liejosi ta pati melodija kaip visada. „Come as You
Are.“ Kvietimas.
Haris sulėtino žingsnį. Minutėlei.
Paskui vėl paspartino, praėjo pro šalį, nesidairydamas nei
kairėn, nei dešinėn.*

* Pigi kvaiša negrė. (Angį.)

249
Rytą Harį pažadino mobilusis. Jis atsisėdo lovoje, apakintas
pro neužtrauktą langą krintančios šviesos, prisimerkė, ištiesė
ranką į švarką, kabantį ant kėdės atlošo, ir kuitėsi po kišenes,
kol sugraibė telefoną.
- Kalbėk.
- Čia Rakelė, - iš susijaudinimo moteris buvo pridususi. -
Jie paleido Olegą. Jis laisvas, Hari!

25 skyrius

Nutviekstas ryto šviesos Haris stovėjo viešbučio kambaryje be

užuolaidų. Prisidengęs tik mobiliuoju telefonu. Bute kitapus
kiemo sėdėjo galvą pakreipusi mieguista moteris, lėtai kramtė
duonos riekę ir spoksojo į jį.
- Hansas Kristijanas sulaukė žinių prieš penkiolika minu­
čių, atėjęs į darbą, - čiauškėjo Rakelė. - Olegą paleido vakar,
gerokai po pietų. Dėl Gusto nužudymo kaltę prisiėmė kitas.
Argi ne nuostabu, Hari?
Taip, pagalvojo Haris. Tai „nuostabu“. Beveik neįtikėtina.
- Kas prisiėmė kaltę?
- Kažkoks Krisas Redis. Pravarde Adidas. Jis sukiojasi su
narkotikais. Nušovė Gustą, nes šis buvo skolingas už amfeta-
miną.
- Kur Olegas dabar?
- Nežinom. Naujiena mus ką tik pasiekė.
- Galvok, Rakele! Kur jis galėtų būti? - Hario balsas nu­
skambėjo griežčiau, nei jis tikėjosi.
- Kas... kas negerai?
- Prisipažinimas. Kažkas negerai su prisipažinimu, Rakele.
- Kodėl?
250
 - Argi nesupranti? Prisipažinimas suklastotas!
- Ne, ne. Hansas Kristijanas sako, kad jis išsamus ir labai
įtikimas. Tai dėl to jie iškart paleido Olegą.
- Adidas sako, kad nušovė Gustą, nes tas buvo skolingas
jam pinigų. Taigi šaltakraujiškas ciniškas žudikas. Tačiau pas­
kui pajunta sąžinės graužatį ir tiesiog prisipažįsta?
- Bet pamatęs, kad bus nuteistas nekaltas žmogus...
- Pamiršk! Prisiekusiam narkomanui galvoje tik viena -
kvaišalai. Ten tiesiog nebelieka vietos sąžinės graužačiai, pa­
tikėk. Tas Adidas toks beviltiškas, kad už padorų atlygį labai
noriai sutiks prisipažinti nužudęs, o vėliau, kai pagrindinis įta­
riamasis bus paleistas, prisipažinimą atsiims. Nejau neperpranti
plano? Kai katinas suprato, kad pas paukštelį į narvelį neįlįs...
- Liaukis! - suriko Rakelė ir pratrūko raudoti.
Bet Haris nesiliovė:
- Paukštelį reikia išvilioti iš narvelio.
Jis girdėjo, kaip moteris verkia. Žinojo, kad bus tiesiog
garsiai išsakęs mintis, kurios kilo ir jai pačiai, bet buvo už­
gniaužtos.
- Ar negali manęs nuraminti, Hari?
Jis neatsiliepė.
- Daugiau nenoriu bijoti, - šnabždėjo ji.
Haris įkvėpė.
- Rakele, kartą mums jau pavyko, pavyks ir vėl.
Jis padėjo ragelį. Ir vėl sau pripažino: jis virto tobulu me­
lagiu.
Lange priešais moteris tingiai pamojavo jam trimis pirš­
tais.
Haris persibraukė ranka veidą.
Dabar viskas priklausys nuo to, kas pirmas ras Olegą - jis
ar jie?
Reikia galvoti.
Olegą paleido vakar popiet kažkur rytinėse žemėse. Nar­
komanas, kuriam reikia fiolino. Jei neturi atsargų kokioje nors
251
slėptuvėje, tiesiausiu keliu vyks į Oslą, į Platą. Į Hausmano
gatvę nepateks, nusikaltimo vieta vis dar užplombuota. Tai kur
jis miegotų? Be pinigų, be draugų. Urtės gatvėje? Ne, Olegas
susiprastų, kad ten visiems kris į akis, kad paskalos pasklis
žaibiškai.
Olegas gali slėptis tik vienoje vietoje.
Haris pažvelgė į laikrodį. Tereikia nusigauti ten, kol paukš­
telis dar neišskrido.

Kaip ir tada, kai Haris pastarąjį kartą lankėsi „Valle Hovin“

stadione, čia nesimatė nė gyvos dvasios. Pasukęs link rūbinių
jis iškart pastebėjo, kad išdaužtas vienas pusrūsio langas. Pa­
žvelgė vidun. Pamatė pažirusias stiklo šukes. Tada nuskubėjo
prie lauko durų ir atrakino raktu, kurį vis dar turėjo. Nuėjo iki
rūbinės, įžengė vidun.
Staiga pasijuto tarsi partrenktas krovininio traukinio.
Jis gaudė orą ir kepurnėjosi ant grindų, su kažkuo grum­
damasis. Su kažkuo dvokiančiu, drėgnu ir beatodairišku. Ha­
ris išsisuko, bandė ištrūkti iš gniaužtų. Sutramdė instinktyvią
reakciją smogti, tiesiog sučiupo vyruko ranką ir užlaužė. Atsi­
klaupė ant kelių, užpuoliko veidą prispaudė prie grindų.
- Au! Velnias! Paleisk!
- Čia aš!
Haris paleido, padėjo Olegui atsistoti, pasodino jį ant per­
sirengimo kambario suoliuko.
Vaikinas atrodė prastai. Išblyškęs. Sulysęs. Išverstomis aki­
mis. Nuo jo nenusakomai trenkė dantisto kabinetu ir išmato­
mis. Bet Olegas buvo blaivus.
- Maniau... - sumikčiojo Olegas.
- Manei, kad tai jie?
Olegas užsidengė rankomis veidą.
252
 - Eikš, - paragino Haris. - Nešdinamės iš čia.
Jie susėdo aukštai tribūnoje. Sėdėjo balkšvoje priešpiečio
šviesoje, mirguliuojančioje ant suskeldėjusio betono. Haris
galvojo apie visus tuos kartus, kai sėdėjo čia ir stebėjo čiuo­
žiantį Olegą, girdėjo, kaip prieš susmigdami į ledą rauda plie­
niniai pačiūžų ašmenys, matė prožektorių atspindžius ant
žalsvo kaip jūra, o po kiek laiko - balto kaip pienas paviršiaus.
Jie sėdėjo greta, tarsi tribūna būtų sausakimša.
Kurį laiką Haris klausėsi Olego kvėpavimo, tada pradėjo:
- Kas jie, Olegai? Turi manimi pasitikėti. Jei tave surasti
sugebėjau aš, sugebės ir jie.
- O kaip tu mane radai?
- Šis procesas vadinamas dedukcija.
- Žinau, kas tai. Atmesti tai, kas neįmanoma, ir peržvelgti
tai, kas lieka.
- Kada čia atsidūrei?
Olegas truktelėjo pečiais.
- Kažkada vakar vakare. Devintą.
- Kodėl išleistas nepaskambinai mamai? Žinai, kad tau
gresia pavojus.
- Mama būtų mane kur nors išvežusi, paslėpusi. Arba tas
Nilsas Kristijanas.
- Hansas Kristijanas. Tu žinai, kad jie tave suras.
Olegas nudelbė akis į savo rankas.
- Maniau, kad atvyksi į Oslą susiveikti dozės, - tarė Ha­
ris. - Bet tu blaivus.
- Toks jau daugiau nei savaitė.
- Kodėl?
Olegas neatsakė.
- Ar dėl jos? Dėl Irenos?
Olegas nudūrė akis į betoną, tarsi ten matytų savo atvaizdą.
Tarsi girdėtų šaižų geležčių cypimą atsispiriant. Lėtai linktelėjo.
- Aš vienintelis bandau ją surasti. Jai likau tik aš.
Haris tylėjo.
253
 - Dėl tos papuošalų skrynelės, kurią pavogiau iš mamos...
- Taip?
- Viską pardaviau dėl narkotikų. Išskyrus tą žiedą, kurį jai
nupirkai.
- Kodėl jo nepardavei?
Olegas šyptelėjo.
- Visų pirma jis ne kažin kiek vertas.
- Ką? - Haris apsimetė sukrėstas. - Ar mane apmovė?
Olegas nusijuokė.
- Auksinis žiedas su pajuodusiu įskilimu? Tai žalvaris.
Maišytas su trupučiu švino, kad būtų sunkesnis.
- Tai kodėl jo tiesiog nepalikai?
- Mama žiedo nebemūvėjo. Norėjau jį padovanoti Irenai.
- Varis, švinas ir aukso spalvos dažai.
Olegas patraukė pečiais.
- Apėmė geras jausmas. Pamenu, kaip mama laiminga nu­
švito, kai užmovei tą žiedą jai ant piršto.
- Ką dar atsimeni?
- Sekmadienį. Vestkantorgės turgų. Dangaus pakrašty spin­
dėjo saulė, o mes braidėm po čežančius rudens lapus. Jūs su
mama šypsojotės ir iš kažko juokėtės. Norėjau paimti tave už
rankos. Bet jau nebebuvau mažas berniukas. Paėmei žiedą nuo
prekystalio, ant kurio buvo išdėlioti išsikrausčius palikti daiktai.
- Pameni visa tai?
- Taip. Ir pamaniau: jei tik Irena apsidžiaugtų nors pusę
tiek, kiek mama.
- Apsidžiaugė?
Olegas pažvelgė į Harį. Sumirksėjo.
- Nepamenu. Kai jį gavo, abu kaifavom.
Haris nurijo.
- Jis ją sučiupo, - prabilo Olegas.
- Kas?
- Dubajus. Jis sučiupo Ireną. Laiko ją įkaite, kad neišduočiau.
Haris spoksojo į galvą panarinusį Olegą.
254
 - Dėl to nieko ir nesakiau.
- Tu tai žinai? Ar jie pagrasė, kad jei prasižiosi, nuskriaus
Ireną?
- Jiems nebūtina to daryti. Žino, kad nesu kvailas. Be to,
reikia užčiaupti ir Ireną. Jie sučiupo ją, Hari.
Haris pasimuistė. Pagalvojo, kad abu lygiai taip sėdėdavo
prieš svarbias varžybas. Panarinę galvas, nebylūs, vienodai su­
sikaupę. Olegas nenorėjo patarimų. O Haris jų ir neturėjo. Bet
Olegui patikdavo tiesiog taip drauge pasėdėti.
Haris kostelėjo. Tai - ne Olego varžybos.
- Jei bandysime gelbėti Ireną, privalai man padėti surasti
Dubajų, - tarė jis.
Olegas pažiūrėjo į Harį. Pakišo delnus po šlaunimis ir su­
trepsėjo kojomis. Įprotis. Tada linktelėjo.
- Pradėk nuo žmogžudystės, - paragino Haris. - Neskubėk.
Olegas kelioms sekundėms užsimerkė. Atsimerkė.
- Buvau apkvaitęs. Hausmano gatvėje prie upės netoli
mūsų namų buvau ką tik susileidęs fiolino. Taip saugiau. Kar­
tą, smeigiant adatą bute, kiti neištvėrė ir mane užpuolė. Žinai,
bandė atimti.
Haris linktelėjo.
- Užlipęs laiptais pirmiausia pamačiau, kad išlaužtos prie­
šais mūsų butą įsikūrusio biuro durys. Vėl. Daugiau apie tai
nesusimąsčiau. Nuėjau į svetainę ir ten radau Gustą. Ir vyrą
su pošalmiu. Atstačius} į Gustą pistoletą. Ir nežinau, ar tai
man pakuždėjo narkotikai, ar kažin kas kito, bet supratau, kad
čia - ne apiplėšimas. Pajutau, kad Gustą nužudys. Reagavau
instinktyviai. Čiupau pistoleto rankeną. Bet nespėjau. Vyras
šovė. Nukritau ant žemės, o kai pakėliau akis, gulėjau šalia
Gusto su prie kaktos prikištu vamzdžiu. Vyras nepratarė nė
žodžio, ir aš buvau tikras, kad mirsiu, - Olegas nutilo, įkvėpė
oro. - Bet atrodė, kad tas tipas niekaip negali apsispręsti. Tada
pirštu persibraukė per gerklę: parodė, kas laukia, jei nelaikysiu
liežuvio už dantų.
255
 Haris linktelėjo. Užčiaupk srėbtuvę arba mirsi.
- Jis pakartojo judesį, o aš linktelėjau. Tada vyras išėjo.
Gustas kraujavo kaip persmeigta kiaulė, ir aš suvokiau, kad
mums reikia skubios pagalbos. Bet nesiryžau pajudėti iš vie­
tos, buvau tikras, kad vyras su ginklu tyko už durų, kadangi
negirdėjau žingsnių ant laiptų. O jei mane pamatytų, galbūt
apsigalvotų ir visgi pribaigtų, - Olegas tebetrepsėjo. - Mė­
ginau užčiuopti pulsą, mėginau kalbėtis su Gustu, pasakiau,
kad iškviesiu pagalbą. Bet jis neatsiliepė. Paskui nebeužčiuo-
piau pulso. Ir tada neištvėriau. Sprukau, - Olegas išsitiesė,
tarsi jam būtų paskaudę nugarą. Sunėrė rankas ant pakaušio.
Kai vėl prabilo, balsas džeržgė: - Apkvaitau. Nepajėgiau blai­
viai mąstyti. Nuėjau iki upės. Sumaniau paplaukioti. Maniau,
jei nusišypsos laimė, paskęsiu. Išgirdau sirenas. Jos priartė­
jo... O aš tegalėjau galvoti apie tai, kaip jis pirštu persibrau­
kė per gerklę. Kad turiu laikyti liežuvį už dantų. Juk žinau,
kokie tie žmonės. Girdėjau juos apie tai kalbant. Žinau, kaip
jie veikia.
- Ir kaipgi jie veikia?
- Pirmiausia smeigia tau ten, kur labiausiai skauda. Iš pra­
džių baiminausi dėl mamos.
- Bet Ireną sučiupti paprasčiau, - tarė Haris. - Juk niekas
nepasiges gatvės merginos.
Olegas pažvelgė į Harį. Nurijo.
- Tai tu manimi tiki?
Haris patraukė pečiais.
- Tau lengva mane apmauti. Žinai, taip jau būna, kai esi...
kai esi... na, pats žinai.
Olego akyse žibėjo ašaros.
- Bet... bet tai visai neįtikėtina. Visi įrodymai...
- Viskas sustoja į savo vietas, - tarė Haris. - Nuodegų pa­
teko tau ant rankos tada, kai stūmei įsibrovėlį. Gusto krau­
jas - tada, kai tikrinai pulsą. Ant jo palikai ir pirštų atspaudų.
Priežastis, dėl kurios niekas nematė išeinant nieko kito, tik
256
tave, yra ta, kad žudikas įsmuko į biurą, išlindo pro langą ir
gaisrininkų kopėčiomis nusileido upės pusėje. Todėl ir negir­
dėjai žingsnių ant laiptų.
Olegas įsmeigė mąslų žvilgsnį Hariui į krūtinę.
- Bet kodėl nužudė Gustą? Ir kas?
- Nežinau. Bet manau, kad žudiką pažįsti.
- Aš?
- Taip. Todėl, užuot kalbėjęs, jis rodė ženklais. O pošalmį
užsimaukšlino, nes bijojo, kad jį atpažins aplinkiniai. Galbūt jį
pažįsta daugelis namo gyventojų.
- Bet kodėl jis manęs nepribaigė?
- Šito nežinau.
- Nesuprantu. Vėliau jie bandė mane nužudyti kalėjime.
Nors nepratariau nė žodžio.
- Gal žudikas nebuvo gavęs smulkių nurodymų, ką daryti
su galimais liudytojais. Susvyravo. Viena vertus, jei buvai jį ne
kartą matęs anksčiau, galėjai atpažinti iš povyzos, laikysenos,
eisenos. Kita vertus, buvai toks apkvaitęs, kad per daug neįsi­
dėmėjai.
- Kvaišalai išsaugojo gyvybę? - paklausė Olegas ir nedrą­
siai šyptelėjo.
- Taip. Visgi kai bosas gavo ataskaitą, tokiam parankinio
sprendimui nepritarė. Bet buvo jau per vėlu. Tad norėdami įsi­
tikinti, kad nešnekėsi, jie pagrobė Ireną.
- Jie žino, kad laikysiu liežuvį už dantų tol, kol nepaleis
Irenos. Tai kam mane žudyti?
- Pasirodžiau aš, - svarstė Haris.
- Tu?
- Taip. Nuo tos akimirkos, kai nusileido lėktuvas, jie žino,
kad esu Osle. Suvokia, kad galiu išpešti iš tavęs informaciją. Ir
kad nepakanka sučiupti Irenos. Tada Dubajus davė nurodymą
tave užčiaupti.
Olegas lėtai linktelėjo.
- Papasakok man apie Dubajų, - paragino Haris.
257
 - Niekada nesu jo matęs. Bet manau, kad lankiausi name,
kur jis gyvena.
- O kur jis yra?
- Nežinau. Jo parankiniai pasiėmė mus su Gustu ir nuvežė
prie namo, bet man užrišo akis.
- Žinai, kad ten gyvena Dubajus?
- Tiek supratau iš Gusto kalbų. O patalpos kvepėjo kaip
gyvenamieji kambariai. Iš garso sprendžiau, kad tai namas su
baldais, kilimais ir užuolaidomis. Jeigu...
- Supratau. Pasakok.
- Mus nuvedė į rūsį ir tik tada man nuėmė raištį. Ten ant
grindų tįsojo negyvas žmogus. Vyrai pareiškė, kad taip jie el­
giasi su tais, kurie bando juos apmulkinti. Paliepė gerai įsižiū­
rėti. Ir tada papasakoti, kas nutiko Alnabru. Kodėl, atvykus
policijai, durys nebuvo užrakintos. Ir kodėl pradingo Tutu.
- Alnabru?
- Apie tai papasakosiu vėliau.
- OK. Dėl to vyro. Kaip jis buvo nužudytas?
- Ką turi omeny?
- Ar ant kūno matėsi durtinių žaizdų? Ar šautinių?
- Neminėjau? Nesupratau, nuo ko policininkas mirė. Kol
Piotras neužmynė jam ant pilvo. Tada per lūpų kampučius pa­
sruvo vanduo.
Haris apsilaižė lūpas.
- Ar žinai, kas nužudytasis?
- Taip. Slaptasis agentas, kuris sukiodavosi ten, kur ir mes.
Vadinom jį Berete. Dėl kepurės, kurią užsimaukšlindavo.
- Mhm.
- Hari?
-Ką?
Olegas be paliovos trepsėjo ant betono.
- Apie Dubajų žinau nedaug. Net Gustas kalbėjo apie jį
nenoriai. Bet aišku viena: jei pradėsi jo paieškas, mirsi.

258
 III dalis

26 skyrius

Žiurkė nekantriai šmirinėjo po grindis. Žmogaus širdis plakė,

bet vis silpniau. Ji vėl sustojo prie bato. Suleido dantis į odą.
Minkštą, bet storą ir solidžią. Vėl perbėgo kūnu. Drabužiai
dvokė labiau nei batai: prakaitu, maistu ir krauju. Jis - nes
žiurkė užuodė, kad čia patinas, - gulėjo nekeisdamas padėties,
nė nekrustelėdamas, vis dar užstodamas įėjimą. Ji pasisukiojo
ties žmogaus pilvu. Žinojo, kad šitas kelias trumpiausias. Silp­
ni širdies tvinksniai. Netrukus ji galės pradėti.

Nebūtina liautis gyventi, tėti. Bet reikia mirti tamykad sustab­

dytam visą šūdą. Nemanai, kad turėtų būti geresnis būdas?
Neskausmingas prasiveržimas į šviesą, o ne ši prakeikta ledinė
kaustanti tamsa. Kas nors tikrai privalėjo į Makarovo kulkas
įmaišyti žiupsnelį opiatoy padaryti tai, ką aš padariau Rufuiy
tam nusususiam šunėkui. Nupirkti man bilietą į vieną pusę iki
Euforijos. Po velnių, geros kelionės! Bet visus dalykus, kurie su­
šiktam pasauly yra geri, jau išpardavė, parduoda tik su recep­
tu arba aukštesnėmis kainomis. Jei nori pajusti jų skonį, tenka
parduoti sielą. Gyvenimas - tai restoranas, kuriame nepajėgi
susimokėti. Mirtis - sąskaita už maistą, prie kurio nespėjai nė
259
prisiliesti. Tad iš valgiaraščio užsisakai brangiausią patiekalą.
Juk susimokėti vis tiek teks, ar ne? O gal net suspėsi ką nors
įsimesti į burną?
OK, tėti, nustosiu aimanuoti, dar neskubėk, dar neišgirdai
visos istorijos. Laukia gera pabaiga. Kur mes sustojom? Praėjus
kelioms dienoms po įsilaužimo Alnabru, atsibeldė Andrejus su
Piotru ir mus išsivežė. Olegui ant akių užrišo šaliką, tada nuve­
žė mus prie senio namo ir nusivedė į rūsį. Ten dar nebuvau bu­
vęs. Mus vedė ilgu siauru žemu koridorium, teko palenkti galvą.
Pečiais rėmėmės į sienas šonuose. Po kiek laiko supratau, kad
tai ne rūsys, o požeminis tunelis. Gal atsarginis išėjimas? Tik
Beretei iš to nebuvo jokios naudos. Vargšas panėšėjo į prigėrusią
žiurkę. Na, jis ir buvo prigėrusi žiurkė.
Paskui Olegui ant akių vėl užrišo šaliką ir nuvedė jį prie
mašinos, o man reikėjo užeiti pas senį. Jis sėdėjo ant kėdės tie­
siai prieš mane, stalo tarp mūsų nebuvo.
- Ar tai jūsų darbelis? - paklausė.
Žvelgiau tiesiai jam į akis.
- Jei klausi, ar buvom Alnabru, atsakymas yra neigiamas.
Jis tylomis mane tyrinėjo.
- Tu toks, kaip aš, - galiausiai pareiškė senis. - Neįmanoma
perprasti, kada meluoji.
Nekirsčiau lažybų, bet pasirodė, kad šmėstelėjo šypsenėlė.
- Taigi, Gustai, supratai, kas guli ten, apačioje?
- Slaptas f aras. Beretė.
- Teisingai. O kodėl?
- Nežinau.
- Pabandyk.
Kertu lažybų, kad kitados senis buvo labai netikęs mokyto­
jas. Bet atsakiau puikiai:
- Ką nors nušvilpė?
Senis papurtė galvą.
- Jis išsiaiškino, kad čia gyvenu. Žinojo, kad neturi pagrindo
prašyti kratos orderio. Po „Los Lobosusuėmimo ir konfiskacijos
260
Alnabru susivokė, kad jokio kratos orderio niekada negaus. Kad
ir kokią aiškią bylą turėtų, - senis nusiviepė. - Įspėjome jį ir
tikėjomės, kad tai jį sulaikys.
-A?
- Tokie slapukai kaip jis pasikliauna netikra tapatybe. Ma­
no, kad neįmanoma išsiaiškinti, kas jie tokie. Kur jų šeimos. Bet
viską galima rasti policijos archyvuose. Jei tik gauni reikiamus
slaptažodžius. Ojuos, pavyzdžiui, žino įgaliotas Orgkrimo pa­
reigūnas. Na, o kaipgi mes jį įspėjom?
Atsakiau nepagalvojęs:
- Nugalabijot jo vaikus?
Senio veidu nuslinko šešėlis.
- Mes ne pabaisos, Gustai.
- Sorry.
- Be to, jis vaikų neturėjo, - variklio pukšėjimą primenantis
juokas. - Bet turėjo seserį. Ogal tik įseserę.
Linktelėjau. Buvo neįmanoma perprasti, ar jis meluoja.
- Įspėjom, kad poniutę išprievartausim. Tada pribaigsim.
Bet jį nuvertinau. Užuot susimąstęs, kad privalo apsaugoti ir
kitus giminaičius, jis griebėsi puolimo. Labai vienišo beviltiško
puolimo. Naktį jam pavyko įsigauti į šitą namą. Nebuvom tam
pasiruošę. Turbūt labai mylėjo tą seserį. Jis buvo ginkluotas.
Nulipau į rūsį, ojis sekė iš paskos. Tada numirė, - senis pakrei­
pė galvą. - O nuo ko?
- Jam iš burnos bėgo vanduo. Priburbuliavo?
- Teisingai. O kur?
- Ar atvilkot jį čionai iš kokio vandens telkinio?
- Jis įsigavo čionai ir prigėrė. Taigi?
- Neži...
- Galvok! - žodis nuskambėjo kaip bizūno kirtis. - Jei nori
išgyventi, privalai mokėti galvoti, įvertinti tai, ką matai. Toks
yra tikrasis gyvenimas.
- Gerai, gerai, - mėginau galvoti. - Tas rūsys yra ne rūsys,
o tunelis.
261
 Senis sukryžiavo rankas.
- Ir?
- Jis ilgesnis už šį pastatę. Bejokios abejonės, gali išvesti kur
nors po atviru dangumi.
- Bet?
- Bet pasakojot, kad jums priklauso ir kaimyninis namasy
tai turbūt išėjimas bus ten.
Senis patenkintas nusišypsojo.
- Spėky kiek tam tuneliui metų.
- Daug. Sienos apaugusios žaliom samanom.
- Dumbliais. Po partizanų organizuotų keturių nesėkmingų
namo užpuolimų gestapo šefas iškasė tunelį. Jam pavyko išlai­
kyti tai paslapty. Kai popiet Reinhardas grįždavo namo, įeidavo
pro šio namo pagrindines duris, kad visi matytų. Uždegdavo
šviesų, tada tuneliu pasiekdavo savo tikruosius namus kaimy­
nystėje, o čionai atsiųsdavo vokiečių leitenantų, kuris, visų ma­
nymu, gyveno ten. Tas leitenantas sukiodavosi čia, ir dar kuo
arčiau langų, apsivilkęs tokių pačių uniformų kaip gestapo šefas.
- Kaip sitting duck*.
- Teisingai.
- Kodėl man tai pasakojat?
- Nes noriu, kad žinotum, koks yra tikrasis gyvenimas, Gus­
tai. Dauguma žmonių šioje šalyje nė nenutuokia, kokia išgy­
venimo kaina tikrame pasaulyje. Bet tau viskų pasakoju dar ir
tam, kad prisimintum, kaip tavimi pasitikėjau.
Jis pažvelgė į mane taip, tarsi tai būtų ypač svarbu. Apsi­
mečiau, kad man viskas aišku. Norėjau namo. Turbūt jis tai
permatė.
- Ačiū už susitikimų, Gustai. Andrejus parveš jus namo.
Automobiliui važiuojant pro universitetų, supratau, kad jo
teritorijoje vyksta kažkoks renginys. Nuo scenos po atviru dan­
gumi mus pasiekė su įkarščiu brazdinamų gitarų garsai. Blin-

* Lengva auka, jaukas. (Angį.)

262
derno keliu link mūsų ėjo žmonės. Laimingais, viltingais veidais,
tarsi jiems būtų kažkas pažadėta. Ateitis ar dar koks nors šūdas.
- Kas tai?- paklausė Olegas, kuriam vis dar buvo užrištos akys.
- Taip skamba netikras gyvenimas, - atsakiau.

- Ir net nenutuoki, kaip jis prigėrė? - paklausė Haris.

- Ne, - prisipažino Olegas. Vaikino kojų judesiai pagreitė­
jo, visas kūnas virpėjo.
- OK. Taigi, tau užrišo akis. Vis tiek pasakok viską, ką pri­
simeni apie kelionę ten ir atgal. Visus garsus. Pavyzdžiui, gal
išlipęs iš automobilio girdėjai tramvajų arba traukinį?
- Ne. Kai atvykom, lijo. Tiek ir tegirdėjau.
- Smarkiai lijo ar krapnojo?
- Krapnojo. Kai išlipom iš automobilio, trumpai pajutau
lašus ir išgirdau kapsėjimą.
- OK. Kai nesmarkus lietus girdimas taip aiškiai, jis krinta
ant lapuočių?
- Galbūt.
- Kas buvo po kojomis, kai ėjai prie durų? Asfaltas? Plokš­
tės? Žolė?
- Žvirgždas. Taip manau. Taip, girdėjau gurgždėjimą. To­
dėl žinojau, kur žingsniuoja Piotras. Jis sunkiausias, todėl po
juo gurgždėjo labiausiai.
- Puiku. Iki durų užlipot laipteliais?
- Taip.
- Keliais?
Olegas sudejavo.
- OK, - nuramino Haris. - Ar tau stovint prie durų vis dar
lijo?
- Taip, žinoma.
- Turiu omeny, ar lijo tau ant galvos?
263
 - Taip.
- Vadinasi, virš prieangio nebuvo stogelio?
- Ar ketini tikrinti visus Oslo namus be stogelių?
- Na... Skirtingi Oslo rajonai statyti skirtingu metu, o kiek­
vienam rajonui būdinga šis tas bendro.
- O kokiu metu statyta toli nuo tramvajaus bėgių esanti
medinė vila su sodu, žvirgždu barstytu keliuku, su laiptukais,
vedančiais iki durų be stogelio?
- Kalbi kaip policijos viršininkas, - Haris tikėjosi šypsenos
ar juoko, tačiau nesulaukė. - Gal jums išvažiavus tavo dėmesį
patraukė aplinkos garsai?
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, pypsintis pėsčiųjų perėjos šviesoforas prie
tramvajaus bėgių.
- Ne, nieko panašaus. Bet girdėjau muziką.
- Įrašą ar atliekamą gyvai?
- Manau, kad gyvai. Aiškiai skambėjo cimbolai. Galėjai
girdėti, kaip vėjas vis išsklaido gitarų skambesį.
- Panašu į gyvą atlikimą. Puiki atmintis.
- Pamenu tik todėl, kad skambėjo viena iš tavo dainų.
- Mano dainų?
- Vienas iš tavo įrašų. Pamenu, kadangi Gustas pasakė, jog
tai netikras gyvenimas. O aš pagalvojau, kad tai nesąmoninga
minčių seka, kad jis išgirdo dainos eilutę.
- Kokią eilutę?
- Kažkas apie sapną, nepamenu. Bet tu amžinai leisdavai
tą įrašą.
- Nagi, Olegai, tai svarbu.
Olegas pažvelgė į Harį. Liovėsi trypęs kojomis. Užsimerkė
ir nedrąsiai suniūniavo.
- It is just dreamy Gonzales...* - jis vėl atsimerkė. Veidą
buvo išmušęs raudonis. - Kažkas panašaus.

* Tai tik sapnuojantis Gonzalesas. (Angį.)

264
 Haris paniūniavo. Ir papurtė galvą.
- Atleisk, - tarė Olegas. - Nesu tikras. Tai truko tik kelias
akimirkas.
- Viskas gerai, - atsiliepė Haris ir patapšnojo vaikinui per
petį. - Geriau papasakok, kas nutiko Alnabru.
Olegui vėl ėmė tirtėti kojos. Jis dukart įkvėpė, giliai įtrau­
kė oro, tarsi ruošdamasis pritūpti prie starto linijos, o tada
pradėjo pasakoti.
Haris sėdėjo ir ilgai trynėsi sprandą.
- Tai jūs mirtinai pergręžėt žmogų?
- Ne mes. Policininkas.
- Bet jo vardo tu nežinai? Nei kur jis dirba?
- Ne. Ir Gustas, ir aš elgėmės labai atsargiai. Gustas sakė,
bus geriausia, jei nežinosiu.
- Ir nė neįtari, kur jis padėjo lavoną?
- Ne. Ar įduosi mane policijai?
- Ne, - Haris išsitraukė cigarečių pakelį ir išsikratė cigaretę.
- Galiu vieną? - paklausė Olegas.
- Atleisk, vaikine. Kenkia sveikatai.
- Bet...
- Su viena sąlyga. Kad leisi Hansui Kristijanui tave paslėp­
ti, o man - surasti Ireną.
Olegas spoksojo į blokinius gyvenamuosius namus ant kal­
vos už stadiono. Ant balkonų kraštų vis dar stovėjo vazonai su
gėlėmis. Haris tyrinėjo vaikino profilį. Stebėjo ploname kakle
aukštyn žemyn šokčiojantį Adomo obuolį.
- Sutarta, - sutiko jis.
- Gerai, - Haris ištiesė cigaretę ir abiem pridegė.
- Dabar suprantu, kam reikalingas metalinis pirštas. Rūkyti.
- Aha, - tarė Haris, rinkdamas Rakelės numerį ir laikyda­
mas cigaretę tarp titano protezo ir smiliaus.
Hansui Kristijanui skambinti neprireikė, kadangi jis buvo
kartu su Rakele. Patikino, kad atvyks nedelsdamas.
265
 Olegas susitraukė, tarsi staiga būtų užėjęs šaltis.
- Kur jis mane paslėps?
- Nežinau ir žinoti nenoriu.
- Kodėl ne?
- Visai neturiu kiaušų. Vos kas nors pagrasina prisvilinti
padus, kaipmat viską iškloju.
Olegas nusikvatojo. Trumpai, bet tai buvo juokas.
- Netikiu. Leistumeisi nužudomas. Ir vis tiek nepravertum
burnos.
Haris pažvelgė į vaikiną. Galėtų visą dieną skaldyti jam
abejotinus pokštus, kad tik pamatytų šmėstelint šypsenėlę.
- Tu visada gerai apie mane galvojai, Olegai. Per gerai. O aš
visada norėjau, kad manytum, jog esu geresnis nei iš tikrųjų.
Haris nužvelgė savo rankas.
- Ar ne visų berniukų didvyris - jų tėvas?
- Galbūt. Nenorėjau, kad žiūrėtum į mane kaip į sprunkan­
tį nevykėlį. Bet nutiko taip, kaip nutiko. Noriu pasakyti: net jei
ir nesugebėjau būti šalia, kai tau manęs reikėjo, tai dar nereiš­
kia, kad man nerūpėjai. Nesugebam nugyventi gyvenimo taip,
kaip norim. Esam suvaržyti... aplinkybių. To, kas esame.
Olegas kilstelėjo smakrą.
- Mėšlo ir šlamšto.
- To irgi.
Jie užsitraukė vienu metu. Nužvelgė link plataus mėlyno
dangaus šuorais kylančius ir išsisklaidančius dūmus. Haris ži­
nojo, kad nikotinas nenuslopins Olego alkio, tačiau bent ke­
lioms minutėms prablaškys. O kaip tik tai ir svarbiausia - tos
kelios paskesnės minutės.
- Ei!
-Ką?
- Kodėl nesugrįžai?
Prieš atsakydamas Haris dar kartą patraukė cigaretės
dūmo.
- Nes tavo mama manė, kad jums netinku. Ir teisingai.

266
 Haris rūkė, įsmeigęs akis tiesiai priešais save. Žinojo, Ole­
gas nenori, kad dabar į jį žiūrėtų. Verkiantys aštuoniolikmečiai
nemėgsta būti stebimi. Haris neuždėjo rankos jam ant peties,
nepratarė nė žodžio. Tiesiog sėdėjo greta. Nesitraukė. Drauge
galvojo apie artėjančias varžybas.
Išgirdę atvažiuojant automobilį jie nulipo nuo tribūnų ir
nuėjo į stovėjimo aikštelę. Haris pamatė, kaip Rakelei šokant
iš automobilio Hansas Kristijanas švelniai suima ją už rankos.
Olegas atsisuko į Harį, išpūtė krūtinę, nykštį sukabino su
Hario nykščiu, tada abu susidaužė dešiniuoju petimi. Bet Ha­
ris nepaleido vaikino taip lengvai ir prisitraukė jį prie savęs.
Sušnabždėjo į ausį:
- Laimėk!

Irenos Hansen adresas buvo tas pats kaip ir jos tėvų. Sublo­
kuotas namas Grefseno rajone. Prieš jį - užžėlęs obelų sodelis:
be obuolių, bet su sūpynėmis.
Atidarė vyrukas, Hario nuomone, kokių dvidešimt dvejų
metų. Veidas buvo pažįstamas, ir kelias dešimtąsias sekundės
dalis buvusio policininko smegenys naršė po savo duomenų
bazę, kol surado du atitikmenis.
- Esu Haris Hūlė. O tu turbūt Šteinas Hansenas.
- Taip?
Jo veide atsispindėjo nekaltumas ir budrumas, o tai būdin­
ga jauniems vyrams, patyrusiems ir šilto, ir šalto, bet akistato­
je su pasauliu vis dar svyruojantiems tarp visiško atlapaširdiš-
kumo ir perdėto atsargumo.
- Atpažįstu tave iš nuotraukos. Esu Olego Faukės draugas.
Pilkose Šteino Hanseno akyse Haris ieškojo reakcijos, bet
nepamatė.
267
 - Gal girdėjai, kad jis paleistas, o kaltę dėl tavo brolio nu­
žudymo prisiėmė kitas?
Šteinas Hansenas papurtė galvą. Vyruko veidas vis dar ne­
atspindėjo jokių jausmų.
- Esu buvęs policininkas. Bandau rasti tavo seserį Ireną.
- Kodėl?
- Kad įsitikinčiau, jog jai viskas gerai. Pažadėjau Olegui
tai padaryti.
- Puiku. Ir jis vėl galės pripumpuoti ją narkotikų?
Haris perkėlė svorį ant kitos kojos.
- Dabar Olegas švarus. Kaip žinai, tai reikalauja nemažai
pastangų. Bet jis liovėsi, kad galėtų surasti Ireną. Jis myli Ire­
ną, Šteinai. Bet ieškau jos dėl mūsų visų, ne vien dėl Olego.
Esu laikomas gan sumaniu žmonių ieškotoju.
Šteinas Hansenas žvelgė į Harį. Kiek padvejojo. Tada atla­
pojo duris.
Haris nusekė iš paskos į svetainę. Ši buvo tvarkinga, gra­
žiai apstatyta, atrodė visiškai negyvenama.
- Tavo tėvai...
- Šiuo metu jie čia negyvena. O ir aš apsistoju čia tik tada,
kai parvykstu iš Trondheimo.
Raidę r jis tarė ypatingai, vibruojamai, - anksčiau tai buvo
pietinių žemių šeimų, įstengiančių samdyti auklę, simbolis.
Dėl tokios vibruojančios r tavo kalbėseną lengva įsidėmėti,
pagalvojo Haris, pats nežinodamas kodėl.
Ant pianino, kuris, rodos, niekada nebuvo naudotas, sto­
vėjo nuotrauka. Fotografuota prieš kokius šešerius septyne­
rius metus. Irena ir Gustas jaunesni: tarsi žvelgtum į mažas jų
versijas. Į akis krito ryškūs drabužiai ir šukuosenos, dėl ku­
rių, kaip Haris nujautė, dabar jiems šiek tiek nesmagu. Štei­
nas stypsojo toliausiai, nutaisęs rimtą veido išraišką. Motina
stovėjo sukryžiavusi rankas ir globėjiškai, beveik sarkastiškai
šypsojosi. Tėvo šypsena bylojo, kad mintis padaryti šią šeimos
nuotrauką šovė jam: jis vienintelis rodė šiokį tokį užsidegimą.
268
 - Ar čia šeima?
- Buvo. Tėvai išsiskyrė. Tėvas persikėlė į Daniją. Tiksliau,
paspruko. Mama guli ligoninėje. O visi kiti... na, apie visus
kitus turbūt žinai.
Haris linktelėjo. Vienas nužudytas. Kita dingusi be žinios.
Didelės netektys.
Nelaukdamas pakvietimo Haris dribo į vieną gilų krėslą.
- Ar gali papasakoti ką nors, kas padėtų rasti Ireną?
- Nė nenutuokiu.
Haris šyptelėjo.
- Pamėgink.
- Irena atsikraustė pas mane į Trondheimą. Mat ten kažkas
nutiko, bet ji atsisakė apie tai pasakoti. Vis dėlto esu tikras,
kad į tą kažką ją įvėlė Gustas. Irena dievino Gustą, dėl jo darė
ką įmanydama, įsivaizdavo, kad jam rūpi, ir vien dėl to, kad
tas retkarčiais patapšnodavo jai per skruostą. Bet po kelių mė­
nesių ji sulaukė telefono skambučio. Man pranešė, kad privalo
grįžti į Oslą, bet neprasitarė kodėl. Tai įvyko prieš keturis mė­
nesius, ir nuo to laiko jos nei mačiau, nei girdėjau. Kai dvi sa­
vaites nepavyko su ja susisiekti, nuėjau į policiją ir pranešiau
apie jos dingimą. Jie užregistravo duomenis ir šį tą patikrino,
o daugiau taip nieko ir neįvyko. Niekam nerūpi narkomanė be
nuolatinės gyvenamosios vietos.
- Turi kokią teoriją? - paklausė Haris.
- Ne. Bet ji prapuolė ne savo noru. Ji ne tokia, kad papus­
tytų padus kaip... kaip kai kurie.
Haris žinojo, ką vyrukas turi omeny, strėlė pataikė tiesiai
į taikinį.
Šteinas Hansenas pasikasė šašą ant dilbio.
- Ką jūs visi joje matot? Nuosavą dukrą? Ar tas, kurių dar
viliatės turėti?
Haris nustebęs pažvelgė į jį.
- Jūs visi? Ką turi omeny?
269
 - Jus, seniokus, varvinančius dėl jos seilę. Tiesiog todėl,
kad ji atrodo kaip keturiolikmetė Lolita?
Haris prisiminė nuotrauką rūbinės spintelėje. Šteinas Han­
senas teisus. Ir Harį nusmelkė mintis, kad jis, galimas daiktas,
suklydo: gal Ireną ištiko kas nors, kas su šia byla visai nesusiję.
- Studijuoji Trondheimo mokslo ir technologijos univer­
sitete?
- Taip.
- Kokį dalyką?
- Informacines technologijas.
- Mhm. Olegas irgi norėjo studijuoti. Ar jį pažįsti?
Šteinas papurtė galvą.
- Niekada su juo nekalbėjai?
- Buvome susitikę gal porą kartų. Galima sakyti, labai
trumpai.
Haris dėbtelėjo į Šteino dilbį. Profesinė liga. Bet, be to vie­
no šašo, daugiau jokių žymių nesimatė. Žinoma, kad ne. Jis
atsispyrė, buvo vienas iš tų, kuriems pavyko. Haris atsistojo.
- Šiaip ar taip, apgailestauju dėl to, kas nutiko tavo broliui.
- Įbroliui.
- Mhm. Ar galiu gauti tavo telefono numerį? Jei kas pa­
aiškėtų.
- O kas galėtų paaiškėti?
Jie persimetė žvilgsniais. Atsakymas liko tvyroti tarp jų,
nebuvo reikalo nieko aiškinti, ištarti to, kas per sunku. Šašas
įtrūko, ir ranka žemyn iki delno nutekėjo kraujo srovelė.
- Žinau vieną dalyką, kuris tau galėtų padėti, - tarstelėjo
Šteinas Hansenas, Hariui jau stovint ant laiptų. - Šis tas apie
vietas, kuriose ketini jos ieškoti. Urtės gatvė. Vargetų valgykla
„Susitikimas“. Parkai. Jaunimo viešbučiai. Narkomanų landy­
nės. Kekšių trasos. Pamiršk jas. Ten aš jau lankiausi.
Haris linktelėjo. Užsidėjo moteriškus akinius.
- Neišjunk telefono. OK?

270
Haris nuvažiavo papietauti į kavinę „Lorry“, bet lipdamas laip­
teliais užsimanė alaus ir tarpduryje apsigręžė. Patraukė į naują
vietelę tiesiai prieš Literatūros namus. Akimis skubiai perme­
tęs lankytojus išėjo ir galiausiai atsidūrė „Pla“, kur užsisakė
tailandietišką tapas variantą.
- Ką gersite? „Singha“?
- Ne.
- „Tiger“?
- Ar turit tik alaus?
Padavėjas suprato užuominą ir prisistatė su vandeniu.
Haris suvalgė karališkąsias krevetes ir vištieną, bet tailan-
dietiškos dešros nepanoro. Tada paskambino Rakelei ir papra­
šė peržiūrėti jo muzikinius diskus, kuriuos bėgant metams vis
atsinešdavo į Holmenkoleną ir ten palikdavo. Vienų norėdavo
pasiklausyti pats, o kiti turėjo juos išlaisvinti. Elvis Kostelas,
Mailsas Deivisas, „Led Zeppelin“, Kauntas Beisis, „The Jaywal­
ker“, „Muddy Waters“. Taip ir nepavyko nieko išlaisvinti. Ra-
kelė paskyrė jiems kampelį lentynoje, kurį be jokios juntamos
ironijos vadino „Hario muzika“.
- Noriu, kad perskaitytum visų kūrinių pavadinimus, -
tarė jis.
- Juokauji?
- Paaiškinsiu vėliau.
- OK. Pirmasis - „Aztec Camera“.
- Ar tu?..
- Taip. Sudėliojau įrašus pagal abėcėlę.
Ji kiek sumišo.
- Taip daro vyrukai.
- Taip daro Haris. O šie diskai tavo. Ar jau galiu skaityti?
Po dvidešimties minučių jie priėjo prie raidės Wir „Wilco“,
o Hariui vis dar nekilo jokių asociacijų. Rakelė giliai atsiduso,
bet skaitė toliau:
271
 - „When you wake up felling old“.
- Mhm. Ne.
- „Summerteeth“.
- „In a Future Age“.
- Palauk!
Rakelė laukė.
Haris ėmė kvatoti.
- Ar buvo juokinga? - pasidomėjo Rakelė.
- Priedainis „Summerteeth“. Skamba taip... - Haris uždai­
navo: - It s just a dream he keeps having/
- Skamba nekaip, Hari.
- Puikiai! Turiu omeny, originalas skamba gerai. Netgi
taip, kad Olegui šį takelį grojau daug kartų. Bet jis išgirdo žo­
džius its just a dreamy Gonzalesy - Haris vėl nusikvatojo. Ir
užniūniavo: - Its just a dreamy Gonz...
- Hari, būk geras...
- OK. Bet dabar nueik į Olego kambarį ir man kai ko pa­
ieškok internete.
- Ko?
- Per „Google“ paieškok „Wilco“ ir jų puslapio. Pažiūrėk,
ar šįmet jie koncertavo Osle. Jei taip, tai kur.
Rakelė vėl prabilo po šešių minučių:
- Tik vieną kartą.
Ji pasakė kur.
- Ačiū, - padėkojo Haris.
- Tavo balsas vėl pasidarė toks.
- Koks?
- Nekantrus. Kaip vaikėzo.

Ketvirtą vakaro virš Oslo lyg grėsminga armada užslinko pilki

kaip plienas debesys. Haris pasuko iš Skiojeno link Frognerio*
* Tiesiog jam vis sapnuojasi sapnas.(Angį.)
272
parko ir pastatė automobilį Thorvaldo Erikseno kelyje. Tris
kartus paskambinęs Beįmano mobiliojo numeriu ir nesulau­
kęs atsakymo, jis susisiekė su policijos biuru ir sužinojo, kad
Beįmanąs išėjo iš darbo anksčiau, mat Oslo teniso klube treni­
ruoja savo berniuką.
Haris nužvelgė debesis. Tada žengė vidun ir įvertino OTK
įrangą.
Puikus klubo pastatas, skalūno ir kietos dirbtinės dangos
teniso aikštelės, netgi tribūnos. Visgi naudojamos tik dvi iš
dvylikos aikštelių. Norvegijoje žaidžiamas futbolas ir slidinė-
jama. O atvirai prisipažinęs, kad esi tenisininkas, sulauksi pri­
slopintų šnabždesių ir įtarių žvilgsnių.
Haris rado Beįmaną skalūnu grįstoje aikštelėje. Jis sto­
vėjo netoli tvoros, ėmė kamuoliukus iš krepšio ir atsargiai
mėtė juos berniukui, kuris veikiausiai mokėsi kairiojo įstrižo
smūgio; sunku pasakyti, kadangi kamuoliukai lakstė į visas
puses.
Haris pro vartus įžengė į aikštelę ir atsistojo Belmanui už
nugaros.
- Atrodo, jam sunkiai sekasi, - tarė Haris, traukdamas ci­
garečių pakelį.
- Hari! - atsiliepė Beįmanąs, nesustodamas ir neatplėšda­
mas akių nuo berniuko. - Išmoks.
- Matau šiokį tokį panašumą. Ar jis?..
- Mano sūnus. Filipas. Dešimties.
- Laikas bėga. Gabus?
- Daug paveldėjo iš tėvo, neprarandu vilties. Tereikia gerai
jį paraginti.
- Nemaniau, kad tai vis dar legalu.
- Savo vaikams norime geriausio, bet gali būti ir taip, kad
darome jiems meškos paslaugą, Hari. Judinam kojas, Filipai!
- Ar ką nors sužinojai apie Martiną Pranį?
- Pranį?
- Keistą kuprių iš Radiumo ligoninės.
273
 - O, taip, šeštasis pojūtis. Ir taip, ir ne. Noriu pasakyti:
taip, patikrinau. Bet ne, nieko apie jį neradome. Visai nieko.
- Mhm. Ketinau paklausti kitko.
- Visada pasiruošęs! Ko?
- Noriu paprašyti teismo leidimo atkasti Gusto Hanseno
palaikus, kad pažiūrėtume, ar jam po nagais yra likę kraujo
naujam tyrimui.
Kad įsitikintų, ar Haris kalba rimtai, Beįmanąs atplėšė
žvilgsnį nuo sūnaus.
- Hari, gavome labai įtikinamą prisipažinimą. Manau, ga­
liu drąsiai tvirtinti, kad prašymas bus atmestas.
- Gustui po nagais buvo rasta kraujo. Kraujo mėginys pra­
dingo prieš tyrimą.
- Taip nutinka.
- Itin retai.
- O kieno, tavo manymu, ten kraujas?
- Nežinau.
- Net neįtari?
- Ne. Bet jei pirmieji mėginiai buvo sunaikinti, vadinasi,
jie kažkam kėlė grėsmę.
- Pavyzdžiui, tam spydo pardavėjui, kuris prisipažino?
Adidui?
- Tikrasis vardas yra Krisas Redis.
- Ar, paleidus Olegą Faukę, neužbaigei reikalo su šia byla?
- Ar atlikdamas kairįjį smūgį vaikis neturėtų laikyti rake­
tės abiem rankomis?
- Ar nusimanai apie tenisą?
- Šiek tiek pažiūriu televizorių.
- Viena ranka atliekami kairieji smūgiai lavina charakterį.
- Net nežinau, ar kraujas susijęs su žmogžudyste. Gal kas
nors tiesiog bijo, kad bus susietas su Gustu.
- Pavyzdžiui?
- Gal Dubajus. Be to, nemanau, kad Adidas nužudė Gustą.
- O? Kodėl ne?
274
 - Užkietėjęs platintojas staiga nei iš šio, nei iš to ima ir
prisipažįsta?
- Suprantu, ką turi galvoje, - tarė Beįmanąs. - Bet tai -
prisipažinimas. Ir visai neblogas.
- Tai tik narkomano nužudymas, - kalbėjo Haris ir palen­
kė galvą, kad išvengtų pro šalį skriejančio kamuoliuko. - Ojūs
užversti dar neišaiškintomis bylomis.
Beįmanąs atsiduso.
- Hari, viskas taip, kaip visada. Mūsų ištekliai pernelyg ri­
boti, kad teiktume pirmenybę jau išaiškintoms byloms.
- Išaiškintoms? O ką gi jūs išsiaiškinot?
- Kaip vadovas, privalau išmokti gudriai išsisukti.
- OK. Tad leisk tau suteikti informacijos, kuri padės išsi­
aiškinti du dalykus. O tu padėsi man rasti vieną namą.
Beįmanąs liovėsi mušinėjęs kamuoliukus.
- Informacijos?
- Apie žmogžudystę Alnabru. Baikeris, vadinamas Tutu.
Vienas šaltinis man papasakojo, kad jam į galvą buvo suvary­
tas grąžtas.
- Ar tas šaltinis pasiruošęs liudyti?
- Galbūt.
- Koks antras dalykas?
- Šis tas apie slaptąjį agentą, išplautą į krantą prie Operos
teatro. Tas pats šaltinis pasakojo matęs jį negyvą ant Dubajaus
rūsio grindų.
Beįmanąs primerkė vieną akį. Pigmentinės dėmės užsi­
liepsnojo, ir Haris pagalvojo apie tigrą.
- Tėti!
- Filipai, eik į persirengimo kambarį ir prisipilk butelį
vandens.
- Durys užrakintos, tėti!
- O koks kodas?
- Metai, kuriais gimė karalius, bet aš neprisimenu.
- Prisimink ir atsigerk, Filipai.
275
 Nusvarinęs rankas berniukas išpėdino pro vartus.
- Ko nori, Hari?
- Man reikalinga žmonių grupė, kuri vieno kilometro spin­
duliu iššukuotų teritoriją apie Frederiko aikštę prie universi­
teto. Noriu gauti sąrašą vilų, atitinkančių šitą aprašymą, - jis
ištiesė Belmanui popieriaus lapą.
- O kas nutiko Frederiko aikštėje?
- Vyko koncertas.
Kai Beįmanąs suprato, kad daugiau nieko neišpeš, nuleido
akis į lapą ir garsiai perskaitė:
- „Lapuočių apsupta sena medinė vila su ilgu žvirgždo ke­
liuku, be stogelio virš durų.“ Taip galima apibūdinti pusę ne­
toli universiteto stovinčių namų. Ko ieškai?
- Žiurkių lindynės. Erelio lizdo.
- O kas bus, jeigu rasi?
- Jei norėtum ko nors imtis, pareigūnams būtų reikalingas
kratos orderis, tačiau toks paprastas pilietis kaip aš gali kokį
rudens vakarą ir pasiklysti. Tada jam tektų ieškotis prieglobs­
čio artimiausioje viloje.
- OKy pažiūrėsiu, kokią grupę pavyks suburti. Bet pirma
paaiškink, kodėl taip užsidegei sučiupti tą Dubajų.
Haris patraukė pečiais.
- Gal profesinė liga? Paruošk sąrašą ir atsiųsk elektroniniu
paštu, kuris nurodytas lapo apačioje. Tada matysim, kuo galė­
siu padėti tau.
Hariui išeinant, Filipas tuščiomis rankomis pėdino atgal.
Žingsniuodamas link automobilio Haris išgirdo, kaip į raketės
kraštą atsitrenkusį kamuoliuką nulydi tylus keiksnojimas.
Sėdant į automobilį debesų armada ėmė griaudėti kaip iš
patrankų ir staiga užslinko vakarinė tamsa. Haris įjungė varik­
lį ir paskambino Hansui Kristijanui Simonsenui.
- Čia Haris. Kokia dabar skiriama bausmė už kapo išnie­
kinimą?
- Amm. Sakyčiau, nuo ketverių iki šešerių metų.
276
 - Ar sutiktum surizikuoti?
Trumputė pauzė.
- Kokiu tikslu?
- Kad sučiuptume Gusto žudiką. Ir galbūt tą, kuris kėsinasi
į Olegą.
Ilga pauzė. Tada:
- Jei esi tikras, kad žinai, ką darai, tada sutinku.
- O jei nesu?
Trumputė pauzė.
- Tada sutinku.
- OK, sužinok, kur palaidotas Gustas, pasiimk porą kastu­
vų, žibintuvėlį, žirklutes ir du atsuktuvus. Rytoj naktį imsimės
darbo.
Hariui važiuojant Solio aikšte prapliupo lietus. Sruvo
namų stogais, gatvėmis, čaižė jauną vyrą, stovintį Kvadratūro-
je priešais atidarytas duris į užeigą, kurioje visiems leidžiama
būti tokiems, kokie yra.

Registratorius niūriai nužvelgė įeinantį Harį.

- Gal norite pasiskolinti skėtį?
- Ne, nebent prakiuro jūsų viešbučio stogas, - atšovė Ha­
ris, persibraukė delnu per styrančius plaukus ir nuo jų čiurkš­
lėmis pasipylė vanduo. - Ar man yra kokių žinių?
Registratorius nusijuokė, tarsi tai būtų pokštas.
Lipant į trečią aukštą Hariui pasidingojo, kad apačioje gir­
di žingsnius. Jis stabtelėjo. Įsiklausė. Tyla. Arba išgirdo savo
paties žingsnių aidą, arba pavymui sliūkinęs žmogus irgi su­
stojo.
Haris lėtai ėjo toliau. Koridoriuje paspartino žingsnį, įkišo
raktą į spyną ir atrakino. Apžvelgė tamsų kambarį ir apšviestą
moters butą kitapus kiemo. Nieko nėra. Nei čia, nei ten.
277
 Jis spustelėjo jungiklį.
Plykstelėjus šviesai Haris pamatė savo atvaizdą veidrodyje.
Ir už nugaros stypsantį žmogų. Tą akimirką pajuto, kaip sunki
ranka sugriebia jį už peties.
Tik vaiduoklis gali būti toks greitas ir tylus, pamanė Haris
ir pasimuistė, nors žinojo, kad jau per vėlu.

27 skyrius

- Mačiau juos. Vieną kartą. Tai priminė šermenis.

Katas vis dar laikė purviną ranką Hariui ant peties.
Haris girdėjo savo paties šniokštavimą ir jautė, kaip plau­
čiai remiasi į šonkaulius.
- Apie ką tu kalbi?
- Šnekėjau su tuo, kuris prekiavo ta velniava. Jo vardas
buvo Biskenas. Vaikis segėjo odinį šuns antkaklį. Atėjo pas
mane, nes bijojo. Policija sučiupo jį su heroinu, ir jis prasitarė
Beretei, kur gyvena Dubajus. Beretė pažadėjo jam apsaugą ir
amnestiją, jei liudys teisme. Bet kitą vakarą Beretę išplovė į
krantą prie Operos, ir apie tą jųdviejų susitarimą niekas nieko
negirdėjo. Man ten stovint, jie atvažiavo juodu automobiliu.
Juodi kostiumai, juodos pirštinės. Jis senas. Plataus veido. At­
rodė kaip baltasis aborigenas.
- Apie ką tu?
- Jis - nematomas. Kaip vaiduoklis. Mačiau jį, bet jo ten...
nebuvo. O kai jį pamatė Biskenas, liko stovėti kaip įbestas. Kai
jie tą vaikį sugriebė, šis nė nebandė sprukti ar priešintis. Jiems
išvažiavus atrodė, kad viską tik sapnavau.
- Kodėl nepasakojai man šito anksčiau?
- Nes esu bailys. Ar turi cizą?
Haris padavė jam cigarečių pakelį, ir Katas sudribo ant kėdės.
- Tu vaikaisi vaiduoklio, o aš nenorėjau veltis.
278
 - Tai kodėl veliesi?
Katas gūžtelėjo pečiais ir ištiesė ranką. Haris padavė žieb­
tuvėlį.
- Aš merdėjantis senis. Neturiu ko prarasti.
- Tu merdėji?
Katas prisidegė cigaretę.
- Gal ir nieko ūmaus, bet visi mes merdėjam, Hari. Tiesiog
noriu tau padėti.
- Bet?
- Nežinau. Kokių turi planų?
- Tikrai galiu tavimi pasitikėti?
- Ne, po velnių, pasitikėti manimi negali. Bet esu šamanas.
Aš irgi moku tapti nematomas. Galiu ateiti ir išeiti nepaste­
bėtas.
Haris pasitrynė smakrą.
- Kodėl?
- Jau sakiau.
- Girdėjau. Bet klausiu vėl.
Katas dėbtelėjo į Harį. Visų pirma - priekaištingai. O kai
tai nepadėjo, suirzęs sunkiai nurijo.
- Gal kadais irgi turėjau sūnų. Nepadariau dėl jo to, ką pri­
valėjau padaryti. Gal tai bus nauja galimybė. Ar tiki naujomis
galimybėmis, Hari?
Haris įsižiūrėjo į senį. Gilios veido raukšlės tamsoje atro­
dė tamsesnės - kaip slėniai, kaip rėžiai. Haris ištiesė ranką,
o Katas nenoriai išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį ir jam
grąžino.
- Vertinu tai, Katai. Jei man tavęs reikės, pranešiu. Bet da­
bar man rūpi susieti Dubajų su Gusto nužudymu. Tada pėdsa­
kai nuves tiesiai prie degintojo policijoje ir prie slaptojo agen­
to žudikų, pribaigusių jį Dubajaus name.
Katas lėtai papurtė galvą.
- Tavo širdis drąsi ir tyra, Hari. Turbūt pateksi į dangų.
Haris įsikišo tarp lūpų cigaretę.
279
 - Tai visgi laukia happy ending\
- O tai reikia atšvęsti. Ar galiu pasiūlyti tau išgerti, Hari
Hūle?
- Kas stato?
- Žinoma, kad aš. Jei tik tu pakratysi kišenę. Tada galėsi
pasilabinti su savo Džimu, o aš - su savo Džoniu.
- Eik šalin.
- Nagi. Džimas geba padėti bėdoje.
- Labos nakties. Gerai išsimiegok.
- Labos nakties. O tu kietai nemiegok, nebent...
- Labanakt.

Tai visąlaik tūnojo viduje, bet Hariui pavykdavo susivaldyti.

Iki tol, kol Katas pakvietė išgerti. To užteko, dabar jau nepa­
vyks nugalėti troškulio. Viskas prasidėjo nuo tos fiolino dozės,
ji vėl viską užkūrė, vėl išleido šunis. Ir dabar jie unkštė ir dras­
kė nagais, lojo kimiais balsais, dantimis tąsė jam žarnas. Haris
užsimerkęs gulėjo, klausėsi lietaus ir vylėsi, kad apims miegas
ir jį nusineš.
Taip neatsitiko.
Mobiliojo adresų knygoje jis turėjo numerį, pažymėtą
dviem raidėm. AA. Anoniminiai alkoholikai. Trygvė, AAdrau­
gijos narys ir rėmėjas, keliskart, kai padėtis buvo itin kritiška,
labai padėjo. Treji metai. Kam pradėti dabar, kai viskas pasta­
tyta ant kortos ir jam labiau nei bet kada reikia išlikti blai­
viam? Beprotybė. Iš lauko jį pasiekė riksmas. Paskui - juokas.
Dešimt po vienuolikos Haris atsikėlė ir išėjo lauk. Kai sku­
bėdamas prie pravertų durų ėjo per gatvę, beveik nejautė ant
galvos tekšinčio lietaus. Šįkart neišgirdo žingsnių sau už nu­
garos, nes viską užgožė Kurto Kobaino balsas. Muzika masino*
* Laiminga pabaiga. (Angį.)
280
tarsi glėbys, ir jis žengė vidun, atsisėdo ant kėdės prie baro ir
iškėlęs pirštą pakvietė barmeną:
- Vis... kio. „Jim... Beam“.
Barmenas liovėsi valęs baro stalviršį, šluostę padėjo prie
kamščiatraukio ir nuo veidrodinės lentynos nukėlė butelį.
Įpylė. Pastatė ant baro stiklinę. Haris ją apglėbė ir įsižiūrėjo į
gelsvai rusvą skystį. Ir tą akimirką visa kita nustojo egzistuoti.
Ir „Nirvana“, ir Olegas, ir Rakelė, ir Gustas. Ir Tordo Šulco
veidas. Ir žmogysta, kuri įeidama kelias akimirkas prislopino
gatvės triukšmą. Ir tai, kad atėjūnas tykina jam už nugaros.
Ir spyruoklės girgžtelėjimas, iššokant geležtei. Ir sunkus Ser­
gejaus Ivanovo šnopavimas, kai jis, suglaudęs kojas ir žemai
nuleidęs rankas, sustojo per metrą nuo Hario.

Sergejus spoksojo vyrui į nugarą. Abi jo rankos padėtos ant

baro. Geriau ir būti negali. Išmušė lemtingoji valanda. Širdis
daužėsi. Pašėlusiai pumpavo kunkuliuojantį kraują. Lygiai
taip, kaip tada, kai pirmą kartą iš lakūno kabinos paėmė heroi­
no pakelius. Visa baimė išgaravo. Nes dabar jis patyrė tą jaus­
mą. Kad gyvena. Jis gyvas ir ruošiasi nužudyti priešais sėdintį
vyrą. Atims žmogui gyvastį ir pavers ją dalimi savęs. Vien nuo
minties jis išaugo, tarsi jau būtų sudorojęs žmogaus širdį. Da­
bar. Judesys. Sergejus įkvėpė, žengė pirmyn ir ištiesė kairę ran­
ką Hariui virš galvos. Tarsi laimindamas. Tarsi krikštydamas.

28 skyrius

Sergejus Ivanovas nepajėgė sugriebti vyro plaukų. Tiesiog ne­

galėjo įsitverti. Prakeiktas lietus permerkė trumpus šerius ir
šie slyste praslydo Sergejui pro pirštus. Jis negalėjo atlošti gal­
vos. Vėl ištiesė kairę ranką, stvėrė už kaktos ir atlošė galvą, tuo
tarpu peilis švystelėjo vyrui prie gerklės. Šio kūnas sutrūkčio­
jo. Sergejus trūktelėjo peilį į save, pajuto, kaip ašmenys įsirė­
žia, prapjauna odą. Štai! Prie nykščio čiurkšteli kraujo srovė.
Ne tokia stipri, kaip tikėjosi, bet po trijų širdies tvinksnių vis­
kas bus baigta. Jis pakėlė akis į veidrodį pasižiūrėti į fontaną.
Pamatė iššieptus dantis, o žemiau jų - žiojinčią žaizdą, iš ku­
rios ant marškinių kliokia kraujas. Ir vyro akis. Jo žvilgsnis -
šaltas ir kupinas įsiūčio - bylojo, kad darbas dar neatliktas.

Ant galvos pajutęs ranką Haris instinktyviai suvokė, kad tai ne

koks girtas baro lankytojas ar senas pažįstamas, o jie. Ranka
nuslydo, ir per tą dešimtadalį sekundės Haris spėjo dirstelėti
į veidrodį ir pamatyti blykstelint plieną. Puikiai suprato, į kur
taikosi ginklas. Tada užpuoliko ranka sugriebė jį už kaktos ir
atlošė galvą. Buvo per vėlu įkišti ranką tarp peilio ir kaklo,
tad Haris atsispyrė nuo pakojos po baru, staigiai kilstelėjo lie­
menį, o smakrą palenkė prie krūtinės. Pajuto skausmą, peiliui
smingant į audinius. Peilis kiaurai perrėžė smakrą ir pasiekė
jautrų antkaulį.
Tada Haris susidūrė su užpuoliko žvilgsniu veidrodyje. Šis
prisitraukė Hario galvą prie pat savęs, ir jie atrodė kaip prieš
objektyvą pozuojantys draugai. Haris juto, kaip peilis sminga
tarp smakro ir krūtinės, ieško vienos iš kaklo arterijų. Ir su­
prato, kad po kelių sekundžių ją pasieks.

Sergejus prispaudė Hariui prie kaktos delną ir trūktelėjo iš

visų jėgų. Hario galva kiek loštelėjo. Veidrodyje atsispindėjo,
282
kaip geležtė, pagaliau pasiekusi tarpelį tarp smakro ir krūti­
nės, lenda į jį. Plienas susmigo į gerklę, ir Sergejus suktelėjo
dešinėn, arčiau carotis, miego arterijos. Blyn! Vyrui pavyko
pakelti dešinę ranką ir įkišti pirštą tarp geležtės ir kaklo. Ta­
čiau Sergejus žinojo, kad aštrūs kaip skustuvas ašmenys per­
pjaus kiaurai. Tereikia paspausti. Jis spaudė. Be perstojo.

Haris jautė spaudimą, bet suvokė, kad peilis kiaurai neperrėš.

Pats didžiausias stiprumo ir masės santykis iš visų metalų. Per
titaną, made in Hong Kong ar kur kitur, nepraeis niekas. Tačiau
užpuolikas tuojau susipras, kodėl geležtė nesminga.
Laisvąja ranka Haris grabaliojo baro stalviršį priešais save,
apvertė stiklinę, bet vis dėlto kažką užčiuopė.
Tai buvo T formos kamščiatraukis su keliais sriegiais. Ha­
ris suėmė rankeną taip, kad smaigalys kyšotų tarp smiliaus ir
didžiojo piršto. Persigando išgirdęs, kaip ašmenys nuslysta
palei protezą. Pakėlė akis ir įstengė žvilgtelėti į veidrodį. Pasi­
rinko, kur taikysis. Ištiesė ranką į šoną ir smogė sau už galvos.
Bet prakirto tik nepavojingą paviršinę žaizdą, ji nesustabdys
užpuoliko. Šis dūrė kairiau. Haris susikaupė. Tokiam kamščia­
traukiui reikia tvirtos įgudusios rankos. Bet kad įrankis sulįs­
tų giliai į kamštį, užtenka poros suktelėjimų. Haris pasuko du­
syk. Jautė, kaip geležis skverbiasi per audinius. Veržiasi vidun.
Pajuto silpną pasipriešinimą. Stemplė. Tada trūktelėjo.
Lyg būtų ištraukęs kamštį iš raudonojo vyno statinės.

Sergejus Ivanovas buvo sąmoningas ir veidrodyje viską matė:

kaip po pirmojo širdies tvinksnio dešinėn ištrykšta kraujo
283
čiurkšlė. Jo smegenys registravo, analizavo, darė išvadas: vy­
ras, kuriam mėgino perrėžti gerklę, kamščiatraukiu pataikė
jam į miego arteriją, ištraukė kraujagyslę iš kaklo ir dabar iš jo
pliūpsniais teka gyvastis. Sergejus suspėjo suregzti tris mintis,
o po antrojo širdies tvinksnio jį apleido sąmonė.
Kad jis nuvylė dėdę.
Kad niekada nebepamatys mylimo Sibiro.
Kad bus palaidotas su melaginga tatuiruote.
Po trečiojo širdies tvinksnio jis nugriuvo. O kai Kurtas Ko-
bainas liovėsi plyšavęs memoria memoria ir daina nutilo, Ser­
gejus Ivanovas buvo nebegyvas.

Haris pakilo nuo kėdės. Veidrodyje pamatė skersai smakrą

žiojintį rėžį. Bet grėsmę kėlė ne tai. Pavojingi buvo gilūs pjū­
viai kakle, pro kuriuos sunkėsi kraujas, jau spėjęs nuspalvinti
visą apykaklę.
Kiti trys užeigos lankytojai parodė padus. Haris pažvelgė į
vyrą, tįsantį ant grindų.
Iš skylės kakle kraujas vis dar tekėjo, bet jau nepulsavo.
Vadinasi, širdis liovėsi plakusi ir jam nebereikia sukti galvos,
kaip užpuoliką atgaivinti. Be to, Haris žinojo, kad net jei gy­
vybė ir rusentų, šis tipas niekada neišduotų to, kas jį atsiun­
tė. Mat iš po marškinių apykaklės kyšojo tatuiruotė. Simboliai
Hariui buvo nepažįstami, bet jis suprato, kad tai rusų kalba.
Gal parašyta „Juodasis grūdas“? Piešiniai labai skyrėsi nuo ti­
piškų vakarietiškų barmeno tatuiruočių - šis, prisišliejęs prie
veidrodinių lentynų, spoksojo iš siaubo išsiplėtusiomis lė­
liukėmis, rodos, uždengiančiomis visą akių baltymą. Grupės
„Nirvana“ melodija nuščiuvo ir stojo visiška tyla. Haris pa­
žvelgė į apvirtusią viskio stiklinę priešais save.
- Atleisk už netvarką, - atsiprašė.
284
 Tada nuo baro paėmė šluostę, pirmiausia patrynė pavir­
šių ten, kur buvo pasidėjęs rankas, tada nuvalė stiklinę, pas­
kui - kamščiatraukio rankenėlę ir galiausiai padėjo įrankį į
vietą. Patikrino, ar jo kraujo neliko ant stalviršio ir grindų.
Pasilenkė prie negyvėlio ir nušluostė jo kruviną ranką ir pei­
lį - ilgas dramblio kaulo spalvos kriaunas ir plonytę geležtę.
Ginklas (kadangi tai buvo ginklas ir netiko niekam daugiau)
buvo sunkesnis už visus jo kada nors laikytus peilius. Ašmenys
aštrūs kaip japoniško peilio, skirto ruošti sušiui. Haris dve­
jojo. Tada sukišo geležtę į rankeną, tyliai klaktelėjo užraktas.
Įsimetė peilį į kišenę.
- Ar tiks doleriai? - paklausė Haris ir suėmęs su šluoste
ištraukė iš piniginės dvidešimtinę. - Sakoma, kad tai teisėta
mokėjimo priemonė JAV.
Barmenas tyliai inkštelėjo, tarsi norėtų kažką pasakyti, bet
būtų pamiršęs kalbėti.
Haris buvo beišeinąs, bet sustojo. Apsisuko ir pažiūrėjo į
butelį ant veidrodinės lentynos. Apsilaižė lūpas. Sekundę sto­
vėjo sustingęs. Tada, kūnu ūžtelėjus virpuliui, išėjo.

Pliaupiant lietui Haris perėjo gatvę. Jie žino, kur jis apsistojo.
Gal prisegė jam uodegą, o gal pakišo vyrukas iš registratūros?
O gal degintojas rado jo vardą svečių iš užsienio sąrašuose,
kuriuos viešbučiai nuolat sudarinėja ir teikia tiesiai Interpo-
lui. Jis galėtų nusigauti iki savo kambario nepastebėtas, jei eitų
pro užpakalines duris.
Vartai į kiemą buvo užrakinti. Haris nusikeikė.
Jam įėjus registratūroje buvo tuščia.
Ant laiptų ir šviesiai mėlyno linoleumo koridoriuje Haris
paliko pėdsakus - raudonus taškus, tarsi būtų naudojęs Mor­
zės kodą.
285
 Kambaryje nuo naktinio staliuko jis paėmė siuvimo reik­
menų rinkinį, nusinešė į vonią, nusirengė ir pasilenkė virš
praustuvo, o šį akimoju nudažė kraujas. Sudrėkino rankšluos­
tį, nusišluostė smakrą ir kaklą, bet pjūviai kakle tuoj pat vėl
paplūdo krauju. Šaltoje balkšvoje šviesoje Hariui pavyko įverti
siūlą ir adata persmeigti baltą kaklo odą: pirmiausia žaizdos
apačioje, tada viršuje. Dygsniavo, sustodavo tik nušluostyti
kraujo, tada imdavosi vėl. Bebaigiant nutrūko siūlas. Jis nu­
sikeikė, ištraukė gijas ir įvėręs dvigubą siūlą pradėjo iš naujo.
Paskui susisiuvo žaizdą ant smakro, tai sekėsi lengviau. Nusi­
plovė kraują ir išsitraukė iš lagamino švarius marškinėlius. At­
sisėdo ant lovos. Svaigo galva. Bet laikas spaudė, jie jau tikrai
netoli, jam reikia veikti dabar, kol jie neužjuto, kad jis gyvas.
Jis surinko Hanso Kristijano Simonseno numerį, ir po ketvirto
signalo pasigirdo mieguistas balsas:
- Hansas Kristijanas.
- Haris. Kur palaidotas Gustas?
- Vakarinėse kapinėse.
- Ar paruošei viską, ko reikia?
- Taip.
- Kasime šiąnakt. Susitinkam po valandos ant takelio ry­
tinėje pusėje.
- Dabar?
- Taip. Atsinešk pleistro.
- Pleistro?
- Tiesiog kerėpla kirpėjas. Šešiasdešimt minučių nuo da­
bar. OK?
Trumpa pauzė. Atodūsis. Tada:
- OK.
Prieš nutraukiant ryšį Hariui pasirodė, kad išgirdo dar vie­
ną mieguistą balsą. Bet apsivilkęs įtikino save, kad apsiriko.

286
 29 skyrius

Haris stovėjo po vienišu takelio žibintu. Po dvidešimties mi­

nučių skubiai atžingsniavo juodą sportinį kostiumą vilkintis
Hansas Kristijanas.
- Pastačiau automobilį Monolito kelyje, - tarė jis pridu­
sęs. - Ar atkasant negyvėlius įprasta vilkėti lininį kostiumą?
Haris pakėlė galvą, ir Hansas Kristijanas išpūtė akis.
- O Dieve, kaip tu atrodai? Tas kirpėjas...
- Nerekomenduotinas, - pareiškė Haris. - Eime, pasitrau-
kim, kur tamsiau.
Neapšviestame ruože Haris sustojo.
- Pleistras?
- Prašau.
Hansas Kristijanas žvalgėsi į vilas ant kalvos jiems už nu­
garos, o Haris atsargiai klijavo pleistrą ant siūlių.
- Atsipalaiduok, mūsų niekas nemato, - patikino Haris,
pasiėmė kastuvą ir nužingsniavo. Hansas Kristijanas atskubėjo
pavymui, išsitraukė žibintuvėlį ir įjungė.
- O dabar mato, - perspėjo Haris.
Hansas Kristijanas žibintuvėlį išjungė.
Jie nužingsniavo pro karo aukų memorialą, paskui - pro
britų jūreivių kapus, o tada patraukė toliau akmenėliais bars­
tytais takeliais. Haris nusprendė, kad netiesa, jog mirtis visus
sulygina: vakariniame Osle antkapiai buvo didesni ir šviesesni
nei rytiniame. Vos pastačius koją akmenukai gurgždėjo, o vy­
rams vis spartinant žingsnį gurgždėjimas galiausiai susiliejo į
vientisą garsą.
Jie sustojo prie čigono kapo.
- Antras kairėje, - sušnabždėjo Hansas Kristijanas ir blan­
kioje mėnulio šviesoje sukiojo žemėlapį, kurį turėjo išsispaus­
dinęs.
Haris spoksojo į tamsą jiems už nugaros.
- Kas yra? - šnipštelėjo Hansas Kristijanas.
287
 - Pasirodė, kad girdžiu žingsnius. Mums sustojus jie nu­
tilo, - Haris pakėlė galvą, tarsi uostinėdamas orą. - Aidas, -
nuramino. - Eime.
Po dviejų minučių jie sustojo prie kuklaus juodo antkapio.
Prieš įjungdamas žibintuvėlį Haris prikišo jį prie pat akmens.
Iškaltos raidės buvo nudažytos aukso spalva.
Gustas Hansenas
1992.03.04 - 2011.07.12
Ilsėkis ramybėje
BingOy - sušnabždėjo Haris be jokių jausmų.
-

- Kaip mes... - pradėjo Hansas Kristijanas, bet klausimą

pertraukė dunkstelėjimas: Haris bedė kastuvą į purią žemę.
Advokatas stvėrė savo kastuvą ir įsmeigė.
Pusę keturių mėnulis pasislėpė po debesų užklotu, o Hario
kastuvas atsitrenkė į kažką kieto.
Po penkiolikos minučių subolavo karstas.
Tada vyrai pasičiupo po atsuktuvą ir suklupę pradėjo atsu­
kinėti šešis dangčio varžtus.
- Nenukelsim, kol abu ant jo sėdim, - įvertino Haris. -
Vienam iš mūsų reikia ropštis viršun, o kitas atidarys. Yra sa­
vanorių?
Hansas Kristijanas jau buvo beveik viršuje.
Haris pastatė vieną koją šalia karsto, kita įsirėmė į žemių
sieną šone ir pakišo pirštus po dangčiu. Kilstelėjo ir pagal seną
įprotį pradėjo alsuoti per burną. Dar prieš pažvelgdamas že­
myn pajuto iš karsto tvoskiančią šilumą. Žinojo, kad kūnui
yrant išsiskiria energija. Bet nugara nuėjo pagaugais nuo keis­
to garso - tai knibždėjo musių lervos. Haris keliu stumtelėjo
karsto dangtį.
- Pašviesk čia, - paliepė jis.
Balti blizgūs lervų kūnai rangėsi mirusiojo akiduobėse,
burnoje ir aplink ją. Akių vokai buvo įdubę, kadangi pir­
288
miausia sunaikinami akių obuoliai. Pasklido iš kojų verčianti
smarvė.
Haris atsiribojo nuo vemiančio Kristijano Hanseno žiauk-
čiojimo ir ėmė analizuoti. Veidas patamsėjęs, neįmanoma nu­
statyti, ar mirusysis tikrai Gustas Hansenas, bet plaukų spalva
ir veido forma rodo, kad taip.
Tačiau Hario dėmesį prikaustė ir kvapą užgniaužė visai ki­
tas dalykas.
Gustas kraujavo.
Ant baltų lavono įkapių plito raudonos rožės - skleidėsi jų
žiedai.
Tik po dviejų sekundžių Haris susivokė, jog kraujas srove­
na iš jo paties. Griebėsi už kaklo. Pajuto, kaip pirštai aplimpa
krauju. Trūko siūlas.
- Mesk čion savo marškinėlius, - paliepė jis.
-Ką?
- Man reikia tvarsčių.
Haris išgirdo, kaip skubiai čiūžteli užtrauktukas, ir po po­
ros akimirkų pro šviesos pluoštą į kapą atskriejo marškinė­
liai. Haris sučiupo drabužį, pasižiūrėjo į užrašą. „Nemokama
teisinė pagalba.“ Dieve, kvaišelis idealistas. Jis apsimuturiavo
marškinėliais kaklą, nenutuokdamas, ar tai padės, bet dabar
daugiau nieko negalėjo padaryti. Pasilenkė prie Gusto, abiem
rankomis suėmė įkapių marškinius ir juos praplėšė. Kūnas
buvo patamsėjęs, kiek išpurtęs, šautinėse žaizdose ant krūti­
nės rangėsi lervos.
Haris nustatė, kad žaizdos atitinka aprašytąsias ataskaitoje.
- Atmesk žirklutes.
- Žirklutes?
- Nagams.
- Prakeikimas, - sukosėjo Hansas Kristijanas. - Pamiršau.
Gal rasčiau ką nors automobilyje. Ar man...
- Nereikia, - sulaikė Haris ir iš švarko kišenės išsiėmė
ilgą peilį. Patraukė apsauginę svirtelę ir paspaudė geležtę
289
išstumiantį mygtuką. Geležtė iššoko su tokia baisia jėga, kad
net sutirtėjo rankena. Haris jautė, kaip tobulai subalansuotas
ginklas.
- Kažką girdžiu, - sukruto Hansas Kristijanas.
- Tai „Slipknot“ daina. „Pulse of the Maggots“/
Haris tyliai niūniavo.
- Ne, po velnių! Kažkas ateina.
- Padėk žibintuvėlį taip, kad gaučiau šviesos, ir spruk, -
paliepė Haris, pakėlė Gusto rankas ir ėmė tyrinėti dešinės ran­
kos nagus.
- Bet tu...
- Spruk, - pakartojo Haris. - Greičiau!
Pasiklausė, kaip nutyla bėgančio Hanso Kristijano žings­
nių aidas. Gusto didžiojo piršto nagas nukirptas trumpiau. Jis
tyrinėjo smilių ir bevardį pirštą. Ramiai pratarė:
- Aš iš laidojimo namų. Atliekam šiokius tokius baigia­
muosius darbus, - tada pažvelgė į jaunutį uniformuotą sargą,
stovintį prie duobės krašto ir spoksantį žemyn. - Jo šeimai
nepatiko manikiūras.
- Lipk viršun! - įsakmiai paliepė sargas su vos girdimu
drebuliu balse.
- Kodėl? - paklausė Haris, išsitraukė iš švarko kišenės
plastikinį maišelį, pakišo po bevardžiu pirštu ir ėmė kruopš­
čiai pjauti. Ašmenys perėjo kiaurai nagą, tarsi tai būtų svies­
tas. Tikrai nuostabus gaminys. - Deja, tavo pareigų aprašy­
me teigiama, kad negali sulaikyti įsibrovėlių, - iš po trumpai
nukirpto nago Haris geležtės smaigaliu išgramdė kraujo liku­
čius. - Jei taip padarysi, tave atleis iš darbo, nepateksi į Polici­
jos mokyklą, tau neleis nešiotis didelių pistoletų ir ko nors nu­
šauti ginantis, - Haris ėmėsi smiliaus. - Berniuk, daryk taip,
kaip parašyta instrukcijose, paskambink kokiam nors dėdei į
policiją. Jei tau pavyks, jie pasirodys už pusės valandos. Bet,*

* Lervų pulsas. (Angį.)

290
galvojant tikroviškai, turbūt teks laukti ryto ir darbo valandų.
Štai!
Haris užspaudė maišiukus, susibruko juos į kišenę, užkėlė
karsto dangtį ir išsikabarojo iš duobės. Nuo kostiumo nusi­
braukė žemes. Pasilenkė žibintuvėlio ir kastuvo. Pamatė, kaip
tvyksteli prie bažnyčios sukančio automobilio priekiniai ži­
bintai.
- Tiesą sakant, jie pažadėjo atvykti tuojau pat, - tarė jau­
nasis sargas ir atsitraukė per saugų atstumą. - Matai, pasakiau
jiems, kad atkastas to nušauto vaikino kapas. Kas tu toks?
Hariui išjungus žibintuvėlį, stojo aklina tamsa.
- Esu tas, kurį turėtum palaikyti.
Tada pasileido tekinas.
Bėgo rytų kryptimi, tolyn nuo bažnyčios, ton pačion pu­
sėn, iš kurios buvo atėjęs.
Jis nepaleido iš akių šviesos taškelio, kuris, kaip numanė,
buvo gatvės žibintas Frognerio parke. Jei tik patektų į tą par­
ką - jausdamasis taip, kaip dabar, - galėtų pasprukti nuo bet
ko. Haris vylėsi, kad pareigūnai neatsives šunų. Jis nekenčia
šunų. Geriausia laikytis akmenukais barstytų takelių, kad ne-
užkliūtum už paminklų ar gėlių puokščių, bet dėl gurgždėjimo
sunkiau išgirsti persekiotojus. Pasiekęs karių kapus Haris per­
bėgo ant žolytės. Už nugaros nieko negirdėjo. Bet tada pamatė.
Medžių viršūnėse virpėjo šviesos pluoštas. Kažkas jį persekio­
ja, pasišviesdamas žibintuvėliu.
Haris pribėgo keliuką ir pasuko link parko. Mėgino ne­
kreipti dėmesio į skaudantį kaklą, risnoti atsipalaidavęs ir
lengvai, susitelkti į techniką ir kvėpavimą. Patikino save, kad
atsiplėšė. Bėgo link Monolito, žinojo, jog ten jį pastebės kal­
von kylančio tako žibintų šviesoje ir palaikys skubančiu link
pagrindinių parko vartų rytų pusėje.
Jis pasiekė kalvos viršūnę ir paniro į tamsą, tada pasuko į
pietryčius, Madserudo alėjos pusėn. Adrenalinas slopino nuo­
vargį, bet dabar Haris pajuto, kaip stingsta raumenys. Ūmai
291
akyse aptemo, ir jis pamanė, kad praras sąmonę. Kai atsipeikė­
jo, staiga apėmė šleikštulys ir ėmė pasiutusiai suktis galva. Jis
pažvelgė žemyn. Iš švarko rankovės kapsėjo kraujas, varvėjo
jam nuo pirštų kaip šviežia senelio braškių uogienė nuo duo­
nos riekės. Jam nepavyks įveikti viso kelio.
Jis atsisuko. Kalvos viršūnėje po žibintų šviesomis pamatė
žmogystą. Drūtas vyras, bet bėga lengvai. Aptemptais juodais
drabužiais. Ne policijos uniforma. Gal iš „Deltos“ būrio? Vi­
dury nakties gavo netikėtą pranešimą, kad kažkas rausiasi ka­
pinėse?
Haris žengtelėjo į šoną. Taip jausdamasis jis neturi nė ma­
žiausios galimybės nuo ko nors pabėgti. Reikia rasti vietą pa­
sislėpti.
Jis apžvelgė Madserudo alėjos namus. Nulipo nuo šaligat­
vio, peršoko žolės ruoželį, ištiesė rankas, kad nepargriūtų, pa­
bėgėjo asfaltuotu keliu, peršoko žemą medinę tvorelę, nužirg-
liojo tarp obelų, pasiekė užpakalinį kiemą. Tada išsitiesė ant
drėgnos žolės. Giliai įkvėpė, pajuto, kaip skrandis susisuka į
mazgą, pasiruošė vemti. Susitelkęs į kvėpavimą klausėsi.
Nieko.
Bet juk tik laiko klausimas, kada jį pavys. Ir jam reikia ko
nors kaklui perrišti. Haris atsistojo ir nuėjo iki terasos. Pa­
žvelgė pro terasos durų stiklą: tamsoje skendinti svetainė.
Jis išdaužė stiklą ir įkišo ranką vidun. Gera senoji naivioji
Norvegija. Durų spynoje kyšojo raktas. Haris įslinko į tamsą.
Sulaikė kvėpavimą. Miegamieji kambariai, žinoma, įrengti
antrame aukšte.
Jis įjungė stalinę lempą.
Pliušu aptrauktos kėdės. Spintoje įtaisytas televizorius.
Enciklopedija. Šeimos nuotraukomis nustatytas stalas. Mez­
ginys. Taigi, šeimininkai pagyvenę. O vyresni žmonės miega
kietai. Nors gal ir ne...
Haris susirado virtuvę, uždegė šviesą. Ėmė naršyti stalčius.
Stalo įrankiai, staltiesės. Mėgino prisiminti, kur ieškodavo
292
tokių dalykų vaikystėje. Atidarė apatinį stalčių. Štai. Lipni ir
izoliacinė juostos. Čiupo izoliacinę. Kol rado vonią, teko pra­
verti dvejas duris. Nusimetė švarką ir marškinėlius, palenkė
galvą virš kriauklės ir nukreipė į kaklą rankinį dušą. Žvelgė į
baltą emalį, akimirksniu nusidažantį raudonai. Tada marški­
nėliais nusišluostė kaklą; stengdamasis vienos rankos pirštais
suglausti žaizdos kraštus, kita ranka kelis kartus apsuko aplink
kaklą sidabro spalvos izoliacinę juostą. Mėgino pajusti, ar pa­
kankamai suveržė. Jo smegenims visgi reikia šiek tiek kraujo.
Apsivilko marškinėlius. Dar vienas svaigulio priepuolis. Haris
atsisėdo ant vonios krašto.
Pastebėjo judesį. Pakėlė galvą.
Išsiplėtusiomis iš baimės akimis pro tarpdurį į jį stebeilijo
blyškaus veido pagyvenusi moteris. Ant naktinių marškinių ji
vilkėjo dygsniuotą chalatą. Šis keistai žvilgėjo ir moteriai suju­
dėjus skleidė elektrišką traškesį. Haris spėjo, kad drabužis pa­
siūtas iš kokios nors sintetinės medžiagos, kuri nebegaminama
ir uždrausta, gal sukelianti vėžį, turinti asbesto priemaišų...
- Aš policininkas, - prisistatė Haris. Kostelėjo. - Buvęs
policininkas. Šiuo metu turiu sunkumų.
Ji nieko nesakė, tiesiog stovėjo.
- Žinoma, aš sumokėsiu už išdaužtą stiklą, - Haris pakėlė
nuo grindų švarką ir išsitraukė piniginę. Padėjo keletą bank­
notų ant spintelės prie kriauklės. - Honkongo doleriai. Ši va­
liuta geresnė, nei manoma.
Jis išspaudė šypseną ir pastebėjo raukšlėtais skruostais te­
kančias ašaras.
- Bet mieloji, - prabilo Haris, vis labiau panikuodamas ir
jausdamas, kad nebevaldo padėties. - Nebijokit. Jums tikrai
nieko blogo nepadarysiu. Tuojau pat išeinu. OK?
Jis įkišo ranką į švarko rankovę ir žengė link namų šeimi­
ninkės. Neatplėšdama nuo jo akių ji mažais skubriais žings­
niukais pasitraukė į šalį. Haris iškėlė delnus ir pasuko prie
terasos durų.
293
 - Ačiū, - padėkojo. - Ir atsiprašau.
Tada stumtelėjo duris ir išėjo į terasą.
Siena sudrebėjo taip, lyg būtų šauta iš stambaus kalibro
ginklo. Pasigirdęs šūvio ir sprogstančio parako garsas tai pa­
tvirtino. Antram šūviui sutrupinus netoliese stovinčios sodo
kėdės atlošą, Haris suklupo ant kelių.
Labai stambaus kalibro.
Jis paršliaužė atgal į svetainę.
- Gulkit! - suriko jis, dūžtant svetainės langui. Stiklai pa­
žiro ant parketo, televizoriaus ir šeimos nuotraukomis nusta­
tyto stalo.
Haris pasilenkė ir puolė iš svetainės, perbėgo koridoriumi,
pasiekė duris į gatvę. Atrakintos. Pamatė po gatvės žibintu sto­
vintį juodą limuziną. Pro praviras automobilio dureles buvo
iškištas ginklas, o iš jo žiočių plykstelėjo ugnis. Haris paju­
to deginantį skausmą skruoste, pasigirdo ausį rėžiantis šaižus
džeržgesys. Jis pasisuko ir pamatė, kad peršautas durų skam­
butis. Sienoje styrojo didelės baltos medžio atplaišos.
Jis susirietė. Atsigulė ant žemės.
Stambesnis kalibras nei policijos ginklų. Haris pagalvojo
apie drūtą žmogystą, bėgančią kalvos viršūnėje. Tai nebuvo
policininkas.
- Kažkas nutiko jūsų skruostui!.. - šūktelėjo moteris.
Namų šeimininkei teko šaukti, norint perrėkti be paliovos
džeržgiantį durų skambutį.
Moteris stovėjo Hariui už nugaros, koridoriaus gale. Ha­
ris apsičiupinėjo. Įstrigęs medžio gabalas. Išsitraukė atplaišą.
Spėjo pamintyti, kad, laimė, sužeidimas yra toje pačioje pusėje
kaip ir randas, tad jo rinkos vertė dramatiškai nenukris. Vėl
driokstelėjo. Šįkart išbyrėjo virtuvės langas. Jis tuoj pristigs
Honkongo dolerių.
Pro džeržgimą pasigirdo tolumoje kaukiančios sirenos.
Haris pakėlė galvą. Per koridorių ir svetainę pamatė, kad ap­
linkiniuose namuose įsižiebia šviesos. Gatvė nutvieksta kaip
294
Kalėdų eglutė. Kad ir kur pasuktų, bus kaip apšviestas me­
džiojamas šernas. Alternatyva - būti suimtam arba nušautam.
Ne, nėra jokios alternatyvos. Jie irgi išgirdo sirenas, žino, kad
laikas senka. O jis neatsišaudė, tad užpuolikai jau suprato,
kad bus neginkluotas. Ims persekioti. Reikia nešdintis. Ha­
ris išsitraukė telefoną. Velnias, kodėl jis nesiteikė išsaugoti
jo numerio, pavadinti T. Juk adresų sąrašas tikrai nėra labai
ilgas.
- Koks informacijos telefonu numeris?
- Informacijos... numeris?
- Taip...
- Ką gi, - šeimininkė mąsliai priglaudė pirštą prie lūpų,
palygino raudoną asbesto chalatą ir prisėdo ant kėdės. - Vie­
nas yra 1880. Bet manau, kad maloniau aptarnauja numeriu
1881. Jie taip neskuba ir nekelia įtampos. Jiems pakanka laiko
su tavimi šnektelėti, jei tau...
- Informacija 1880, - pasigirdo nosinis balsas Hariui prie
ausies.
- Asbjornas Trešovas, - tarė Haris. - Su raide š.
- Randame vieną Asbjorną Bertoldą Trešovą Opsale, Osle.
Ir vieną Asbjorną...
- Tai jis! Ar galit sujungti su jo mobiliuoju?
Po trijų sekundžių amžinybės pasigirdo puikiai pažįstamas
niurzgus balsas:
- Man nieko nereikia.
- Treskau?
Ilga pauzė be atsako. Haris įsivaizdavo riebų sutrikusį vai­
kystės draugo veidą.
- Hari? Seniai nebendravom.
- Tik šešerius ar septynerius metus. Ar tu darbe?
- Taip.
Balso tonas ir nutęsta a bylojo apie įtarumą. Treskui niekas
šiaip sau neskambina.
- Man reikia nedidukės paslaugos.
295
 - Neabejoju. O kaip dėl tos šimtinės, kurią pasiskolinai?
Sakei...
- Man reikia, kad išjungtum elektrą aplink Frognerio par­
ką ir Madserudo alėjoje.
-Ką?
- Vykdom policijos operaciją, turim vyrą, kuris pyškina iš
šautuvo. Reikia viską užtamsinti. Vis dar prižiūri elektros pastotę?
Dar viena pauzė.
- Kol kas taip, bet ar tu vis dar faras?
- Aišku. Klausyk, spaudžia laikas.
- Man nusišvilpt. Neturiu įgaliojimo. Turi pakalbėti su
Henmu, ir jis...
- Jis miega, o mes neturime laiko! - suriko Haris.
Tą akimirką driokstelėjo dar vienas šūvis ir pataikė į spinte­
lę virtuvėje. Indai sutarškėjo, nukrito, ant grindų pažiro šukės.
- Kas čia, po galais? - nustebo Treskus.
- O kaip tau atrodo? Gali rinktis: atsakomybė už keturias­
dešimt sekundžių be elektros arba krūva lavonų.
Porą sekundžių spengė tyla. Tada pasigirdo lėtai tariami
žodžiai:
- Tik pamanyk, Hari. Dabar sėdžiu čia ir sprendžiu. Nie­
kad nebūtum tuo patikėjęs, ar ne?
Haris įkvėpė. Pamatė, kaip terasoje šmėsteli šešėlis.
- Ne, Treskau, nebūčiau patikėjęs. Ar gali...
- Jūs su Eisteinu niekada nemanėt, kad iš manęs kažkas
išeis. Ar ne?
- Nemanėm. Žinai, dėl to mes kaip reikiant suklydom.
- Jei pasakysi „praš...“
- Išjunk tą prakeiktą elektrą! - suriaumojo Haris. Ir pa­
stebėjo, kad ryšys nutrūko. Pašoko, čiupo šeimininkę glėbin ir
tempte nutempė į vonios kambarį.
- Būkite čia! - sušnabždėjo, užtrenkė paskui save duris ir
nubėgo prie atlapų lauko durų. Skubėjo į šviesą. Pasiryžo at­
remti kulkų krušą.
296
 Ir tada viskas užtemo.
Taip užtemo, kad išsitiesęs ant grindinio ir nusiridenęs
pirmyn Haris pagalvojo, jog yra negyvas. Tada suvokė, kad
Asbjornas „Treskus“ Trešovas paspaudė mygtuką ar bakstelėjo
klavišą, ar ką jie ten išdarinėja su ta elektros pastote. Ir kad
jam duota keturiasdešimt sekundžių.
Haris be nuovokos skuodė aklinoje tamsoje. Suklupo, už­
kliuvęs už medinės tvorelės, vėl atsikėlė, po kojomis pajuto
asfaltą, bėgo toliau. Girdėjo artėjančius šūkčiojimus ir sire­
nas. Bet taip pat ir užvedamo didelio automobilio riaumojimą.
Laikėsi dešinės, matė pakankamai, kad neišklystų iš kelio. At­
sidūrė Frognerio parko pietinėje dalyje, - o gal vis dėlto pa­
siseks? Dūmė pro užtemusias vilas, medžius, mišką. Visa apy­
linkė tebeskendėjo tamsoje. Variklio ūžimas vis artėjo. Haris
pasuko kairėn, link automobilių aikštelės prie teniso aikštyno.
Vos nepargriuvo ant duobėto asfalto, bet atgavo pusiausvyrą ir
lėkė pirmyn. Vienintelis dalykas, pakankamai šviesus, kad ga­
lėtum susigaudyti tamsoje, buvo baltos linijos teniso aikštyne
už tinklinės tvoros. Haris įžiūrėjo Oslo teniso klubo pastato
kontūrus. Strimgalviais pasileido link mūro priešais drabu­
žinės duris ir, siena slenkant priekinėms automobilio žibin­
tų šviesoms, pasišokėjęs skubiai metėsi pirmyn. Nukrito ant
betono ir nusirito į šoną. Nusileido gan švelniai, bet vis tiek
susisuko galva.
Jis gulėjo tyliai kaip pelė po šluota ir laukė.
Nieko negirdėjo.
Spoksojo į tamsą.
Tada, be jokio įspėjimo, Harį apakino šviesos.
Po stogu tiesiai virš jo blykstelėjo lempa. Atsirado elektra.
Dvi minutes Haris gulėjo ir klausėsi sirenų. Palei klubą
pirmyn ir atgal važinėjančių automobilių. Paieškos komandų.
Visa apylinkė jau tikrai apsupta. Netrukus pasirodys tarnybi­
niai šunys.
Jam nepavyks pasprukti, tad reikia įsigauti į pastatą.
297
 Jis atsikėlė ir apžvelgė mūro pakraštį.
Akys užkliuvo už rausvą švieselę skleidžiančios dėžutės ir
mygtukų prie durų.
Karaliaus gimimo metai. Velniai žino.
Jam prieš akis iškilo nuotrauka iš paskalų žurnaliūkščio,
ir jis pabandė 1941. Pyptelėjus trūktelėjo durų rankeną. Už­
rakinta. Pala, ar tik karalius nebuvo kūdikis, kai 1940-aisiais
karališkoji šeima išdūmė į Londoną? 1939. Gal kiek vyresnis.
1938. Patraukė durų rankeną. Velnias. 1937? Žybtelėjo žalia
švieselė. Durys atsidarė.
Haris įsmuko vidun ir išgirdo, kaip už nugaros užsiveria ir
užsitrenkia durys.
Garsai pradingo. Saugu.
Jis įjungė šviesą.
Persirengimo kambarys. Siauri suoliukai. Geležinės spin­
telės.
Tik dabar Haris pajuto, koks yra išsekęs. Galės likti čia, kol
prašvis. Kol atšauks paiešką. Jis apžvelgė persirengimo kamba­
rį. Praustuvas ir veidrodis. Kelios dušo kabinos. Vienas tuale­
tas. Pravėrė sunkias medines duris patalpos gale.
Suomiška pirtis.
Haris įėjo vidun ir leido durims užsidaryti. Kvepėjo me­
diena. Jis išsitiesė ant plataus suolo priešais atvėsusią krosnelę.

30 skyrius

Jie buvo trise. Bėgo koridoriumi ir laikėsi už rankų, o Haris

šaukė, kad artėjant lavinai reikia laikytis stipriai ir neišsiskirti.
Tada už nugaros išgirdo sniego griūtį: pirmiausia - dundesį,
paskui - riaumojimą. Ir štai juos užplūdo balta tamsa, juoda
nebūtis. Jis laikė kiek išgalėdamas, bet vis tiek pajuto, kaip jų
rankos išslysta.
298
 Haris krūptelėjo ir nubudo. Pažvelgė į laikrodį: miegojo
tris valandas. Iškvėpė lėtai, su giliu atodūsiu, tarsi būtų ilgai
laikęs orą plaučiuose. Atrodė, kad kūnas smarkiai sumuštas ir
nusėtas mėlynėm. Skaudėjo kaklą. Galva plyšo. Pylė prakaitas.
Taip gausiai, kad švarką išmargino tamsios dėmės. Nereikėjo
apsidairyti, kad suprastum priežastį. Šildytuvas. Kažkas įjungė
saunos krosnelę.
Jis atsistojo ir nusvyravo į persirengimo kambarį. Ant suo­
liuko gulėjo drabužiai, lauke bilsnojo rakečių mušinėjamas ka­
muoliukas. Haris pastebėjo, kad jungiklis už durų nuspaustas.
Juk po teniso jiems reikia karštos pirties.
Jis nuėjo prie praustuvo. Pažvelgė į veidrodį. Paraudusios
akys, rausvas pabrinkęs veidas. Juokingas kaklo tvarstis iš si­
dabro spalvos izoliacinės juostos, į minkštą odą įsirėžusiais
kraštais. Jis šliūkštelėjo vandens ant veido ir išėjo į ryto saulę.
Trys vyrai, tipiški pensininkai - iki rudumo įdegę, liesomis
kojomis, - liovėsi žaidę ir sužiuro į jį. Vienas pasitaisė akinius.
- Mums trūksta vieno vyro žaisti poromis. Jaunuoli, gal
norėtum...
Haris žvelgė tiesiai prieš save ir stengėsi kalbėti ramiai.
- Atsiprašau, vyručiai. Tenisininko alkūnė.
Žingsniuodamas Skiojeno kryptimi jautė į nugarą įbestus
žaidėjų žvilgsnius. Kažkur netoliese turėtų stoti autobusas.

Trulsas Berntsenas pasibeldė į skyriaus viršininko duris.

- Prašom!
Beįmanąs stovėjo, prie ausies prispaudęs telefono ragelį.
Atrodė ramus, bet Trulsas pernelyg gerai pažinojo Mikaelį.
Ranka, nuolat siekianti išpuoselėtų plaukų, nežymi greitakal­
bė, kaktoje išryškėjusios raukšlės.
Beįmanąs padėjo ragelį.
299
 - Įtemptas rytas? - pasidomėjo Trulsas ir ištiesė Belmanui
kavos.
Skyriaus viršininkas nustebęs dėbtelėjo į puodelį, bet jį pa­
ėmė.
- Policijos viršininkas, - tarė Beįmanąs ir linktelėjo į te­
lefoną. - Laikraščiai neduoda ramybės dėl tos pagyvenusios
ponios iš Madserudo alėjos. Namas buvo suvarpytas kaip rėtis,
ir jis reikalauja išsiaiškinti, kas ten nutiko.
- Ką atsakei?
- Kad gavęs Vakarinių kapinių sargo pranešimą, jog išnie­
kintas Gusto Hanseno kapas, Operatyvaus valdymo skyrius
nusiuntė ten patrulius. Kad atvykus patruliams kapų niekin­
tojai jau buvo pasprukę, bet tada pradėjo tratinti Madserudo
alėjoje. Kažkas šaudė į tipą, įsigavusį namo vidun. Namo šei­
mininkė sukrėsta: ji tvirtina, kad vidun įsigavo dviejų su puse
metro ūgio jaunas mandagus vyrukas su randu, besitęsiančiu
skersai veidą.
- Manai, kad šaudymas susijęs su kapo išniekinimu?
Beįmanąs linktelėjo.
- Ant svetainės grindų voliojosi molio grumsteliai, tikrai
patekę ten iš kapinių. Tad policijos viršininkas teiraujasi, ar tai
susiję su narkotikais, ar tai dar vienas gaujų išpuolis. Žodžiu,
klausia, ar kontroliuoju padėtį.
Beįmanąs nuėjo prie lango ir persibraukė siaurą nosį.
- Ar dėl to mane kvietei? - paklausė Trulsas ir atsargiai
siurbtelėjo kavos.
- Ne, - atsiliepė Beįmanąs, atsukęs Trulsui nugarą. - Mane
domina tas vakaras, kai gavom anoniminį pranešimą, kad visa
„Los Lobos“ gauja susirinks „McDonalds“ restorane. Tu neda­
lyvavai tame reide, ar ne?
- Ne, - atsakė Trulsas ir užsikosėjo. - Negalėjau. Tą vakarą
sirguliavau.
- Vargino ta liga, kuri užpuolė ir dabar? - neatsisukdamas
klustelėjo Beįmanąs.
-Ką?
300
 - Kai kurie policininkai stebėjosi, kad jiems atvykus baike-
rių klubo durys buvo neužrakintos. Ir jiems parūpo, kaip tam
Tutu, kuris, pasak Odino, turėjo ten sargauti, pavyko paspruk­
ti. Juk niekas nežinojo, kad mes atvyksime. Ar ne?
- Kiek man žinoma, - atsakė Trulsas, - pranešė tik mums.
Beįmanąs žvelgė pro langą ir susidėjęs už nugaros rankas
suposi nuo pirštų ant kulnų. Pirmyn. Atgal. Pirmyn. Atgal.
Trulsas nusišluostė viršutinę lūpą. Tikėjosi, kad nesimato
prakaito.
- Dar kas nors?
Supimasis. Pirmyn atgal. Primena berniuką, besistengiantį
pamatyti tai, kas kitapus, bet stokojantį ūgio.
- Viskas, Trulsai. Ir... ačiū už kavą.
Grįžęs į savo kabinetą Trulsas priėjo prie lango. Pamatė, į
ką, be jokios abejonės, žiūrėjo Beįmanąs. Ant medžio kabėjo
raudonas plakatas.

Laikrodis rodė dvyliktą valandą, o ant šaligatvio priešais res­

toraną „Schroder“, kaip įprasta, stovėjo pora vienišų sielų ir
laukė, kol Nina atidarys.
- O varge, - tarė ji, pamačiusi Harį.
- Nurimk, alaus neprašysiu, tik pusryčių, - atsiliepė Ha­
ris. - Ir paslaugos.
- Turiu omeny kaklą, - paaiškino Nina ir palaikė jam pra­
vertas duris. - Jis visas mėlynas. O kas gi čia...
- Izoliacinė juosta, - atsakė Haris.
Nina linktelėjo ir nulėkė paraginti virėjo. Restorane
„Schroder“ galiojo tokia tvarka: parodęs klientui deramą dė­
mesį, užsiimi savo reikalais.
Haris įsitaisė prie nuolatinio staliuko šalia lango ir pa­
skambino Beatei Len.
301
 Įsijungė atsakiklis. Haris sulaukė pyptelėjimo.
- Čia Haris. Neseniai sutikau vieną pagyvenusią ponią ir
turbūt palikau jai neišdildomą įspūdį, tad nemanau, kad greitu
laiku artinsiuosi prie policijos skyrių ar panašiai. Todėl geriau
paliksiu du maišelius su krauju restorane „Schroder“. Ateik
pati ir pasiteirauk Ninos. Noriu paprašyti ir kitos paslaugos.
Beįmanąs pradėjo ruošti Blinderno kelio adresų sąrašą. Noriu,
kad kuo diskretiškiau pabandytum gauti sąrašus iš kiekvienos
tyrėjų grupės, kol jie dar neišsiųsti Orgkrimui.
Haris paspaudė pokalbio baigimo mygtuką. Tada paskam­
bino Rakelei. Ir vėl atsakiklis.
- Labas, čia Haris. Man reikia švarių drabužių, o po... po
ano karto tavo spintoje kai kas liko. Kiek pakelsiu kartelę ir
užsiregistruosiu viešbutyje „Plaza“. Tad jei grįžusi namo galė­
tum ką nors įdėti į taksi ir atsiųsti čionai, būtų... - jis pajuto,
kad nesąmoningai ieško žodžio, kuris sukeltų jai šypseną. To­
kio kaip „kieta“ arba „jėga“, arba „žiauriai faina“, bet galiausiai
pasirinko: - ...gerai.
Nina atnešė kavos ir kiaušinienės. Tuo metu Haris rinko
Hanso Kristijano numerį. Padavėja smerkiamai jį nužvelgė.
Restorane „Schroder“ visi laikėsi nerašytos taisyklės: nežaisti
stalo žaidimų, nesinaudoti kompiuteriais ir mobiliaisiais tele­
fonais. Tai - vieta gerti, pageidautina, alų, užkandžiauti, šne­
kučiuotis arba tylėti ir, blogiausiu atveju, skaityti laikraštį. Jei
skaitytum knygą, tikriausiai atrodytų keistai.
Haris ženklais parodė, kad tai truks tik kelias sekundes, ir
Nina geranoriškai linktelėjo.
Hanso Kristijano balse girdėjosi tiek palengvėjimas, tiek
išgąstis.
- Hari? Dieve mano! Viskas gerai?
- Skalėje nuo vieno iki dešimties...
- Taip?
- Ar girdėjai apie šaudymą Madserudo alėjoje?
- O, velnias! Ar ten buvai tu?
302
 - Hansai Kristijanai, ar turi ginklą?
Hariui pasirodė, kad girdi, kaip pašnekovas nuryja.
- Ar man jo reikia, Hari?
- Ne tau. Man.
- Hari...
- Tik savigynai. Jei prireiks.
Pauzė.
- Turiu tik seną tėvo paliktą graižtvinį šautuvą. Briedžių
medžioklei.
- Puiku. Ar gali jį paimti, suvynioti ir per penkiasdešimt
tris minutes pristatyti į restoraną „Schroder“?
- Galiu pabandyti. Ką... ką darysi?
- Aš... - prabilo Haris ir pamatė įspėjantį prie baro stovin­
čios Ninos žvilgsnį, - valgysiu pusryčius.

Žingsniuodamas link Senamiesčio kapinių vartų, pro kuriuos

paprastai įeidavo, Trulsas Berntsenas pamatė stovintį juodą li­
muziną. Jam priėjus arčiau, durelės keleivio pusėje atsidarė ir
išlipo vyras. Vilkėjo juodą kostiumą ir tikriausiai buvo aukš­
tesnis nei dviejų metrų. Tvirti žandikauliai, priploti kirpčiu­
kai, kažkas nenusakomo ir būdingo Azijai, ką Trulsas visada
siejo su samiais, suomiais ir rusais. Švarkas tikrai siūtas pagal
užsakymą, tačiau per pečius vis tiek atrodo ankštokas.
Vyras žengė į šoną ir mostelėjo Trulsui sėsti į jo vietą.
Trulsas sulėtino žingsnį. Jei tai Dubajaus vyrai, vadinasi,
nelauktai sulaužyta taisyklė dėl tiesioginio kontakto. Jis apsi­
dairė. Nieko nematyti.
Jis delsė.
Jeigu jie nutarė atsikratyti degintojo, tai puiki proga.
Trulsas pažvelgė į milžiną. Iš jo veido išraiškos nieko ne­
perprato ir nepajėgė įvertinti, gerai tai ar blogai, kad tasai net
nesiteikė užsidėti akinių nuo saulės.
303
 Žinoma, jis gali apsisukti ir pasipustyti padus. Bet kas to­
liau?
- Q5, - sau po nosimi tyliai sumurmėjo Trulsas. Tada įsė­
do į automobilį.
Už jo iškart užsitrenkė durelės. Pasidarė keistai tamsu,
turbūt dėl užtamsintų stiklų. O kondicionierius, matyt, veikė
puikiai, nes atrodė, kad viduje tvyro minusinė temperatūra.
Vairuotojo vietoje sėdėjo vyras vilko veidu. Irgi juodu kostiu­
mu. Priplotais kirpčiukais. Tikrai rusas.
- Gerai, kad atėjai, - pasigirdo balsas Trulsui už nugaros.
Atsisukti nereikėjo. Akcentas. Tai jis. Dubajus. Vyras, apie
kurį niekas nieko nežino. Niekas kitas nežino. Bet kas Trulsui
iš to, kad žino vardą, atpažįsta veidą. Juk nekąsi rankos, kuri
tave maitina.
- Noriu, kad už mus susisiektum su vienu žmogumi.
- Susisiekčiau?
- Sučiuptum. Ir pristatytum mums. Kitkuo rūpintis tau ne­
reikės.
- Sakiau, kad nežinau Olego Faukės buvimo vietos.
- Kalbam ne apie Olegą Faukę. Apie Harį Hūlę.
Trulsas Berntsenas netikėjo savo ausimis.
- Harį Hūlę?
- Nepažįsti?
- Po šimts, pažįstu. Dirbo Smurtinių nusikaltimų skyriuje.
Jam visai nuvažiavęs stogas. Prasigėręs. Išaiškino keletą bylų.
Ar jis mieste?
- Gyvena viešbuty „Leon“. Kambarys numeris 301. Pri­
griebk jį ten, šiąnakt lygiai vidurnaktį.
- Ir kaip man jį prigriebti?
- Suimk. Užvožk. Pasakyk, kad trokšti parodyti savo ka­
terį. Daryk ką nori, tik pristatyk jį prie mažosios prieplaukos
Kongene. Visa kita sutvarkysim. Penkiasdešimt tūkstančių.
Visa kita. Jie kalba apie susidorojimą su Hūle. Apie žmog­
žudystę. Policininko.
304
 Trulsas jau žiojosi pasakyti „ne“. Bet žmogus ant užpakali­
nės sėdynės užbėgo jam už akių.
- Eurų.
Trulsui Berntsenui atvipo žandikaulis, o neištartas „ne“
užstrigo kažkur tarp smegenų ir balso stygų. Jis tik pakartojo
žodžius, kuriuos tarėsi girdėjęs, bet negalėjo patikėti.
- Penkiasdešimt tūkstančių eurų?
- Taigi?
Trulsas žvilgtelėjo į laikrodį. Jamliko kiek daugiau nei vie­
nuolika valandų. Kostelėjo.
- Iš kur žinot, kad vidurnaktį jis bus savo kambaryje?
- Nes jis žino, kad mes ateisim.
- Ką? - pasitikslino Trulsas. - Turit galvoj, nežino, kad
mes ateisim?
Jam už nugaros pratrūko juokas. Garsas priminė medinės
valties variklio pukšėjimą. Pušku pušku dunkt.

31 skyrius

Ketvirtą valandą Haris stovėjo viešbučio „Radisson Plaza“ de­

vynioliktame aukšte po dušu. Tikėjosi, kad izoliacinė juosta
nuo vandens neištiš. Karštis bent trumpam nuslopina skaus­
mą. Jam paskyrė kambarį numeris 1937, ir imant raktą jo sme­
genyse kažkas šmėstelėjo. Karaliaus gimimo metai, Kestleris,
sinchroniškumas ir visa kita. Haris tuo netikėjo. Jis tikėjo
žmogaus proto gebėjimu įžvelgti elgsenos modelį. Netgi ten,
kur tokių modelių nėra. Todėl jis visada buvo abejojantis de­
tektyvas. Abejojo ir tyrė. Tyrė ir abejojo. Atrasdavo elgsenos
modelius, bet abejodavo kalte. Ir atvirkščiai.
Haris išgirdo skambant telefoną. Garsiai, bet maloniai ir
neįkyriai. Gero viešbučio garsas. Jis užsuko vandenį ir priėjo
prie lovos. Pakėlė ragelį.
305
 - Pas jus atėjo ponia, - pranešė registratorė. - Rakelė Faus-
kė. Atsiprašau, Faukė. Norėtų jums kai ką perduoti.
- Duokit jai lifto raktą, lai keliasi viršun, - tarė Haris.
Jis žiūrėjo į spintoje kabantį kostiumą. Šis atrodė kaip iš­
tvėręs du pasaulinius karus. Haris pravėrė kambario duris ir
apie klubus apsivyniojo poros kvadratinių metrų rankšluostį.
Atsisėdo ant lovos ir klausėsi. Vis dar galėjo juos atpažinti.
Energingi skubūs žingsniukai, tarsi ji visada segėtų siaurą si­
joną. Jis trumpam užsimerkė, o kai atmerkė akis, moteris jau
stovėjo priešais jį.
- Labas, nuogaliau, - nusišypsojo ji, numetė ant žemės
krepšius, o pati išsitiesė ant lovos šalia jo. - Kas čia? - ji per­
braukė pirštais per izoliacinę juostą.
- Šiokia tokia pleistro improvizacija, - atsakė jis. - Nerei­
kėjo važiuoti pačiai.
- Tiek supratau, - tarė ji. - Bet neradau jokių tavo drabu­
žių. Matyt, pradingo kraustantis į Amsterdamą.
Buvo išmesti, pagalvojo Haris. Ir teisingai.
- Bet pakalbėjau su Hansu Kristijanu, jis turi pilną spintą
nenešiojamų drabužių. Stilius ne visai tavo, bet judviejų dy­
džiai ne taip jau ir skiriasi.
Rakelė atidarė krepšius, ir Haris pakraupęs stebėjo, kaip ji
išima „Lacoste“ marškinėlius, ketverius išlygintus apatinius,
glamžytus „Armani“ džinsus, megztinį V formos iškirpte,
„Timberland“ striukę, dvejus marškinėlius su žolės riedulinin-
ko atvaizdu ir netgi porą rudų minkštos odos batų.
Ji pradėjo kabinti drabužius į spintą, o jis atsistojo ir per­
ėmė iš jos darbą. Rakelė stebėjo jį iš šono, šypsodamasi už
ausies užsikišo plaukų sruogą.
- Nenori pirkti naujų drabužių, kol tas kostiumas tiesiogi­
ne žodžio prasme nenukris nuo tavęs, ar ne?
- Na, - tarė Haris ir paslinko pakabus. Drabužiai buvo
svetimi, bet jų kvapas - švelnus ir gerai pažįstamas. - Turiu
306
prisipažinti, kad svarsčiau apie naujus marškinėlius ir galbūt
porą apatinių.
- Neturi švarių apatinių?
Haris pažvelgė į ją.
- Apibrėžk sąvoką „švarių“.
- Hari! - Rakelė juokdamasi kumštelėjo jam į petį.
Jis nusišypsojo. Ji neatitraukė rankos.
- Tu šiltas, - įvertino ji. - Tarsi karščiuotum. Ar esi tikras,
kad į tą vietą, kuri yra po vadinamuoju pleistru, nepateko in­
fekcija?
Haris šypsodamasis papurtė galvą. Žinojo, kad žaizdoje
plinta uždegimas. Jautė tvinkčiojantį buką skausmą. Bet tu­
rėdamas daugiametę darbo Smurtinių nusikaltimų skyriuje
patirtį žinojo ir dar kai ką. Kad „Nirvanos“ užeigoje policija
apklausė barmeną ir lankytojus, išsiaiškino, kad vyrą su peiliu
nužudęs asmuo išėjo iš užeigos su giliomis žaizdomis kakle ir
ant smakro. Kad jie senų seniausiai įspėjo visus miesto budin­
čius gydytojus ir stebi traumatologijos punktus. O tai ne pats
geriausias laikas atsidurti areštinėje.
Rakelė paglostė jam petį, jos ranka pakilo kaklu ir vėl nu­
sileido. Perbraukė krūtinę. O jis pagalvojo, kad tikrai jaučia
jos širdį, kad ji - kaip tas „Pioneer“ televizorius, kurį liovėsi
gaminę, nes jis buvo per geras. Ir matėsi, kad jis geras, nes
ekrane juoda spalva buvo išties labai juoda.
Jam pavyko praverti langą tik per plyšį, mat viešbutyje
niekas nenori savižudžių. Net devynioliktame aukšte girdėjosi
popietės eismo triukšmas, kartais - automobilio signalas ir iš
kažkur kitur, gal iš kitos erdvės, atsklindančios vėluojančios
vasarinės melodijos.
- Ar esi tikra, kad to nori? - paklausė jis, net nepaban­
dęs kostelėti ir nuslėpti, jog balsas prikimo. Juodu stovėjo: ji -
padėjusi ranką jam ant peties, nenuleisdama žvilgsnio nuo jo
akių, tarsi susitelkusi tango partnerė.

307
 Ji linktelėjo.
Tokia kosminė intensyvi juoduma, kuri tave įtraukia.
Jis nė nepastebėjo, kaip Rakelė pakėlė koją ir stumtelėjo
duris. Išgirdo tik tada, kai šios užsidarė. Itin švelniai, toks jau
tas prašmatnaus viešbučio garsas - kaip bučinio.
Mylėdamasis Haris galvojo tik apie juodumą ir kvapą. Juo­
dumą plaukų, antakių, akių. Ir kvepalus, kurių pavadinimo jis
niekada nesiteiravo, kurių aromatas tiesiog priklausė jai. Įsi­
gėręs į jos drabužius, jos spintą, kitados persmelkęs jo paties
drabužius, kai šie kabėjo prie pat jos daiktų. O dabar tas aro­
matas sklido iš spintos viešbučio kambaryje. Nes jo, to kito,
drabužiai irgi kaba jos spintoje. Iš ten juos ir atnešė. Ne iš jo
namų. Gal tai buvo net ne jo, to kito, mintis, gal ji nesiklaususi
paėmė juos iš savo spintos ir atvežė čionai. Bet Haris nieko
nesakė. Žinojo, kad ją tik skolinasi. Turi ją tik dabar, ir tai
viskas. Arba visai nieko. Tad prikando liežuvį. Mylėjosi su ja
taip, kaip visada, - aistringai ir lėtai. Nesileido paveikiamas
jos nekantros ir godumo, bet skverbėsi vidun lėtai ir giliai, tad
ji vis keiksnojo jį ir aikčiojo. Taip elgėsi ne todėl, kad manė,
jog moteris šito trokšta, bet todėl, kad šito troško jis. Nes ją tik
skolinosi. Jam priklausė tik šios kelios valandos.
O kai ji, pasiekusi ekstazę, stebeilijo į jį su ta paradoksaliai
iškreipta veido išraiška, sugrįžo visos jų drauge praleistos nak­
tys, ir jam labiausiai norėjosi verkti.
Paskui jie pasidalijo cigarete.
- Kodėl nenori man pasakyti, kad jūs kartu? - paklausė
Haris, įtraukė dūmo ir ištiesė jai cigaretę.
- Nes mes nesam kartu. Tiesiog... toks laikotarpis, - ji pa­
purtė galvą. - Nežinau. Nebežinau nieko. Man reikia laikytis
atokiai nuo visų ir nuo visko.
- Jis - geras vyrukas.
- Taigi. Man reikia gero vyruko, bet kodėl jo nenoriu? Ko­
dėl esame tokie beviltiškai neracionalūs, kai išties žinome, kas
mums geriausia?
308
 - Žmonės - iškrypusi ir traumuota rūšis, - tarė Haris. -
Tai nepagydoma, galima tik palengvinti kančias.
Rakelė prisišliejo prie jo.
- Tuo man ir patinki - nepalaužiamu optimizmu.
- Manau, kad spinduliuoti kaip saulei yra mano pareiga,
mieloji.
- Hari?
- Mhm.
- Ar yra kelias atgal? Mums?
Haris užsimerkė. Klausėsi širdies dūžių. Savo ir jos.
- Ne atgal, - jis atsisuko į Rakelę. - Bet jei manai, kad dar
turi šiek tiek vietos ateičiai...
- Kalbi rimtai?
- Tai tik lovos pašnekesiai, ar ne?
- Kvailiukas, - ji pabučiavo Harį į kaktą, ištiesė jam ciga­
retę ir atsistojo. Apsirengė.
- Gali gyventi pas mane, antrame aukšte. Juk žinai, - pri­
minė ji.
Jis papurtė galvą.
- Dabar geriausia šitaip, - atsiliepė.
- Prisimink, kad tave myliu, - tarė ji. - Niekada šito neuž­
miršk. Pažadi?
Jis linktelėjo. Užsimerkė. Durys ir vėl švelniai užsitrenkė.
Jis atsimerkė. Pažvelgė į laikrodį.
Dabar geriausia šitaip.
Ką daugiau jis turėjo pasakyti? Vykti su ja į Holmenkoleną,
atvesti paskui save galvažudžius, įpainioti ją į šį susidorojimą?
Lygiai taip, kaip su Sniego Seniu? Mat dabar jis viską perprato:
jie nuo pat pirmos dienos stebėjo kiekvieną jo žingsnį, nerei­
kėjo siųsti žinutės Dubajui per platintojus. Galvažudžiai susi­
ras jį pirmi. Tada sučiups Olegą.
Tad vienintelis pranašumas tas, kad jis gali pasirinkti vie­
tą. Žmogžudystės vietą. Jis ir pasirinko. Ne čia, ne „Plazoje“.
309
Vietos pakeitimas tiesiog suteiks jam šiek tiek laiko: porą va­
landų pamiegos, susikaups. Viskas įvyks viešbutyje „LeonM .
Haris pasvarstė, gal susisiekti su Hagenu. Arba Belmanu.
Išdėstyti jiems apie padėtį. Bet jiems neliktų nieko kito, kaip
tik jį suimti. Juk tik laiko klausimas, kada policija susies visų
trijų liudytojų parodymus: barmeno iš Kvadratūros, Vakarinių
kapinių sargo ir senyvos ponios iš Madserudo alėjos. Metro
devyniasdešimt trijų vyras lininiu kostiumu, su randu vienoje
veido pusėje, pleistru apklijuotu kaklu ir smakru. Jie tuojau
pradės Hario Hūlės paieškas. Taigi spaudžia laikas.
Jis dejuodamas atsistojo, atidarė drabužių spintą.
Apsimovė išlygintus apatinius, apsivilko marškinėlius su
žolės riedulininko atvaizdu. Pagalvojo apie „Armani“ džinsus.
Purtydamas galvą tyliai nusikeikė ir vietoje jų apsimovė lini­
nes kelnes.
Tada nuo skrybėlių lentynos pasiėmė teniso krepšį. Hansas
Kristijanas paaiškino, kad graižtvinis šautuvas tilpo tik į jį.
Haris persimetė krepšį per petį ir išėjo iš kambario. Paskui
jį užsidarė durys. Pasigirdo minkštas pakštelėjimas.

32 skyrius

Nežinau, ar įmanoma nupasakoti, kada įvyko permaina. Kada

tiksliai viską užvaldė f tolinas ir ėmė lemti daugiau, nei mes pa­
tys. Viskas ėmė ristis žemyn: reikaliukas, kurį bandžiau pra­
sukti su Ibsenu, gudrus ėjimas Alnabru. Olegas bastėsi rusiškos
depresijos perkreiptu veidu ir kartojoy kad gyvenimas be Irenos
beprasmis. Po trijų savaičių mes susileisdavome daugiau nei
uždirbdavom, prekiavom apkvaitę ir žinojomy kad viskas eina
velniop. Jau tada nebuvo nieko svarbesnio už švirkštą. Skamba
kaip sušikta klišėy tai ir yra klišė, tikrai taip. Tokia velniškai
bjauri ir nesuvokiama. Manau, galiu drąsiai pareikšti, kad nie­
310
kada nemylėjau jokio žmogaus. Turiu omeny tikrą meilę. Bet
beviltiškai įsimylėjau fioliną. Mat, Olegui naudojant fioliną
kaip vaistą nuo širdgėlos, aš jį vartojau pagal paskirtį. Kad tap­
čiau laimingas. Ir turiu galvoje kaip tik tai: sušiktai laimingas.
Fiolinas pasidarė geriau už maistą, seksą, miegą, taip, geriau
už orą.
Todėl visai nesutrikau, kai vieną vakarą, sutvarkius reikalus,
Andrejus pasivedė mane į šalį ir pranešė, kad senis sunerimęs.
- Man viskas gerai, - atkirtau.
Išgirdau paaiškinimą, kad jei nesuimsiu savęs į rankas ir
nuo dabar kiekvieną sušiktą dieną neateisiu į darbą blaivus,
senis prievarta uždarysiąs mane į priklausomybės ligų kliniką.
Aš nusijuokiau. Pasakiau nežinojęs, jog šiame darbe mums
priklauso tokios socialinės garantijos kaip sveikatos apsauga ir
panašiai. Ar Olegas ir aš galime tikėtis dantų gydymo ir pensijos?
- Olegas - ne.
Iš jo žvilgsnio supratau, ką tai reiškia.
Po velnių, dar nesiruošiau prablaivėti. Olegas irgi ne. Todėl
nusispjovėm į viską, kitą vakarą nuskriejom į aukštybes, par­
davėm pusę prekių, kas liko, pasiėmėm sau, pavogėm automo­
bilį ir išmovėm į Kristijansandą. Šūdžius Sinatra plyšojo visa
gerkle. „I got plenty of nothing“*, ir tai buvo tiesa. Mes neturė­
jom net sušiktų teisių. Galiausiai pradėjom plėšti dainą. Olegas
sakė bandąs perrėkti Sinatrą ir mane. Mes juokėmės ir gėrėm
drungną alų, kaip senais laikais. Apsigyvenom viešbuty „Ernst
Hotel“, kuris nebuvo toks nusmurgęs kaip atrodė, bet kai regis­
tratūroje paklausėme, kur renkasi kvaišalų platintojai, kaip at­
sakymo sulaukėme tik buko žvilgsnio. Olegas man pasakojo apie
mieste surengtą festivalį, kurį sužlugdė kažkoks idiotas: mat jis
taip norėjo būti guru, kad užsakė grupę, tokią kietą, jog neužte­
ko pinigų už ją sumokėti. Visgi miesto krikščionys tvirtina, kad
pusė gyventojų tarp aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių metų

* Turiu begalę nieko. (Angį.)

311
dėl to festivalio tapo nuolatiniais kvaišalų pirkėjais. Bet mes
neaptikome jokių kvaišalų pirkėjų, tik bastėmės vakaro tamsoje
po pėsčiųjų gatvę ir sutikome vienų - tik vienų - apgirtusį vyrų
ir keturiolika choro „Ten Sing“ narių, kurie klausinėjo, ar neno­
rėtume susitikti su Jėzumi.
- Jei jis turifiolino, - atsakiau.
Bet Jėzus tikrai jo neturi, todėl grįžom į viešbutį ir labai
nakčiai susileidome dozę. Nežinau kodėl, bet toje provincijo­
je kiek užtrukome. Nieko neveikėm, tik svaiginomės ir daina­
vom Sinatrų. Vienų naktį pabudau, kadangi prie manęs stovė­
jo Olegas. Rankose laikė sušiktų šunėkų. Sakė, kad jį pažadino
stabdžių garsas už lango, o pažvelgęs žemyn gatvėje pamatė gu­
lintį kiemsargį šunį. Pažiūrėjau. Vaizdelis buvo nekoks. Su Ole­
gu nutarėme, kad lūžo nugara. Šunėkas buvo nušašęs, nusėtas
įsisenėjusiom žaizdom. Vargšeliui daug kliuvo, nežinia, ar nuo
šeimininko, ar nuo kitų šunų. Bet tas kiemsargis buvo gražus.
Rudos romios akysy žvelgiančios į mane su viltimi, kad galiu
sutvarkyti taiykas negerai. Todėl pamėginau. Daviau jam mais­
to ir vandens, glosčiau galvų ir su juo kalbėjausi. Olegas sakė,
kad turime nuvežti jį pas veterinarų, bet aš žinojau, kų ten su
juo padarys, todėl laikėme jį kambaryje, pakabinome lentelę
DON'T DISTURB*, leidom jam gulėti ant lovos. Pasikeisdami
budėjom ir tikrinom, ar jis kvėpuoja. Šuo tiesiog gulėjo, darėsi
vis šiltesnis ir šiltesnis, ojo pulsas vis silpo. Trečių dienų daviau
jam vardų. Rufas. Kodėl gi ne? Smagu nugaištant turėti vardų.
- Šuo kankinasi, - tarė Olegas. - Veterinaras suleis jam
vaistų ir užmigdys. Visai neskaudės.
- Į Rufų niekas nešvirkš jokių pigių kvaišalų gyvūnams, -
tariau, pliaukštelėjęs per švirkštų.
- Išprotėjai? - paklausė Olegas. - Tof tolino vertė - du tūks­
tančiai kronų.
Galbūt. Vis dėlto iš šio pasaulio Rufas iškeliavo verslo klase.

* Netrukdyti. (Angį.)

312
 Man atrodo, kad važiuojant namo plaukė debesys. Šiaip ar
taip, nesigirdėjo Sinatros ir jokių dainų.
Atsidūręs Osle Olegas klaikiai baiminosi to, kas mūsų lau­
kia. Keista, bet aš jaučiausi visai ramiai. Tarsi būčiau žinojęs,
kad senis mūsų nelies. Mes - tik du beviltiški narkomanai, besi­
ritantys žemyn. Be pinigų, be darbo, neilgai trukus - ir be/toli­
no. Olegas išsiaiškino, kad žodis junkie**yra šimto metų senumo,
mat pirmieji heroino vartotojai vogė iš Filadelfijos uosto metalą
ir pardavinėjo, kad nusipirktų dozę. Ir mes su Olegu ėmėmės
būtent to. Pradėjome landyti po statybvietes prie Bjorvikos uos­
to ir vogti viską, kas pakliūdavo po ranka. Varis ir įrankiai buvo
aukso vertės. Varį parduodavom metalo laužo supirkėjui Kalba-
keno apylinkėse, o įrankius - porai meistrų iš Lietuvos.
Bet po kiek laiko, kai šia idėja susiviliojo ir kiti, tvoros pa­
sidarė aukštesnės, naktinių sargų - daugiau, akiratyje ėmė mal­
tis /arai, pirkėjai išsilakstė. Tad taip ir sėdėjome - kiaurą parą
kamuojami alkio. Supratau, kad turiu ką nors sugalvoti, man
reikėjo Endlosung". Tai ir sugalvojau.
Žinoma, Olegui nieko nesakiau.
Kalbą ruošiau visą dieną. Tada jai paskambinau.
Irena buvo ką tik grįžusi namo iš sporto klubo. Atrodė, kad
kone nudžiugo, išgirdusi mano balsą. Kalbėjau be sustojimo
visą valandą. Kai nutilau, ji pravirko.
Kitą vakarą, Oslo geležinkelio stotin įriedant traukiniui iš
Trondheimo, aš jau stovėjau perone.
Kai ji mane apkabino, plūdo ašaromis.
Tokia jauna. Tokia rūpestinga. Tokia neįkainojama.
Kaip jau sakiau, nieko niekada nemylėjau, žinau. Bet buvau
arti to, nes ir pats beveik apsiverkiau.

* Narkomanas. (Angį.)
** Galutinis sprendimas. (Vok.)
 33 skyrius

Pro pravertą kambario numeris 301 langą Haris girdėjo, kaip

kažkur tamsoje bažnyčios laikrodis išmuša vienuoliktą. Kaklo
ir smakro skausmai neleido apsnūsti. Jis atsikėlė iš lovos, pri­
sėdo ant kėdės, atrėmė ją į sieną prie lango, laukė tiesiai prieš
duris, ant kelių laikydamas graižtvinį šautuvą.
Ateidamas jis stabtelėjo registratūroje ir paprašė galingos
elektros lemputės, nes jo kambaryje neva perdegusi. Ir kirvu­
ko, nes norįs sukalti kelias iš slenksčio kyšančias vinis. Paskui
pakeitė silpną lemputę koridoriuje, o kambario slenkstį atlupo
ir nuėmė.
Iš ten, kur dabar sėdi, puikiai matys ateinančiųjų šešėlius.
Haris be perstojo rūkė. Patikrino šautuvą. Surūkė viską,
kas buvo likę pakelyje. Tamsoje už lango bažnyčios laikrodis
išmušė dvyliktą.
Suvibravo telefonas. Skambino Beatė. Pranešė, kad iš penkių
sąrašų, kuriuos patruliai sudarė Blinderne, nukopijavo keturis.
- Penktas patrulių automobilis savo sąrašą jau buvo perda­
vęs Orgkrimui, - paaiškino ji.
- Ačiū, - padėkojo Haris. - Ar Nina iš „Schroder“ atidavė
tau maišelius?
- Taip. Teismo medicinos ekspertus įspėjau, kad jiems pir­
menybė. Dabar tiria kraują.
Pauzė.
- Ir? - pasiteiravo Haris.
- Kas - ir?
- Pažįstu tą balso toną, Beate. Yra dar kažkas.
- Hari, DNR analizės neatliksi per kelias valandas, tai...
- ...gali užtrukti kelias dienas, kol gausi galutinį rezulta­
tą, - užbaigė Haris.
- Taip. Tad kol kas išvados negalutinės.
- Labai negalutinės? - Haris išgirdo žingsnius koridoriuje.

314
 - Na, egzistuoja penkių procentų tikimybė, kad jos netei­
singos.
- Jau gavai išankstinį DNR profilį ir registre radai atitik­
menį, ar ne?
- Dabar atliekame tik dalines analizes, kad matytume, kas
tikrai nėra atitikmuo.
- Ir kokie rezultatai?
- Nenoriu nieko sakyti, kol ne...
- Nagi.
- Ne. Bet galiu pasakyti, kad tai ne Gusto kraujas.
- Ir?
- Ir ne Olego. Ar jau gerai?
- Labai gerai, - atsakė Haris ir pajuto, kad sulaiko kvėpa­
vimą. - Bet...
Šešėlis po durimis.
- Hari?
Jis baigė pokalbį. Šautuvą nutaikė į duris. Laukė. Trys
trumpi bilstelėjimai. Jis laukė. Klausėsi. Šešėlis nesitraukė.
Haris palei sieną prisėlino prie durų, pasislinko iš galimos
ugnies linijos. Žvilgtelėjo pro durų akutę.
Pamatė vyro nugarą. Striukė guli kaip nulieta ir yra tokia
trumpa, kad nedengia kelnių juosmens. Iš užpakalinės kišenės
karo juodos medžiagos gabalas. Gal kepurė. Bet vyras be dir­
žo. Rankos - priglaustos prie šonų. Jei turi ginklą, šis turbūt
yra pistoleto dėkle - arba ant krūtinės, arba prie šlaunies. Nei
viena, nei kita nėra labai įprasta.
Vyras atsisuko į duris ir dukart pabeldė, šįkart smarkiau.
Sulaikęs kvėpavimą Haris tyrinėjo ištįsusius veido bruožus.
Iškraipytas vaizdas, bet vis tiek matosi kažkas, ko su niekuo
nesupainiosi. Atsikišęs apatinis žandikaulis. Vyras kasosi pa­
smakrę kortele, kabančia ant kaklo. Kartais policininkai pasi­
kabina tapatybės kortelę, vykdami ko nors sulaikyti. Velnias!
Policija susisuko greičiau nei Dubajus.

315
 Haris delsė. Jei vyras turi sulaikymo orderį, tai turi ir kra­
tos, - parodė tą mėlyną popiergalį registratūroje ir gavo atsar­
ginį raktą. Haris pasvarstė. Nutykino atgal, užkišo šautuvą už
spintos. Grįžo ir atidarė duris. Paklausė:
- Ko nori ir kas esi?
Apžvelgė abi koridoriaus puses.
Vyras spoksojo į Harį.
- Po velnių, Hūle. Na ir atrodai. Ar galiu užeiti?
Tada kilstelėjo tapatybės kortelę. Haris perskaitė.
- Trulsas Berntsenas. Tu dirbai Belmanui, ar ne?
- Vis dar dirbu. Jis perduoda linkėjimus.
Haris pasitraukė į šoną ir leido Berntsenui užeiti vidun.
- Jauku, - įvertino Berntsenas ir apsidairė.
- Sėskis, - pakvietė Haris, mostelėjo ranka į lovą, o pats
įsitaisė ant kėdės prie lango.
- Kramtukės? - paklausė Berntsenas ir ištiesė pakelį.
- Nuo jos man genda dantys. Ko nori?
- Kaip visada, esi labai draugiškas, - Berntsenas išsiviepė,
susuko kramtomosios gumos juostelę, įsimetė ją į atsikišusio
žandikaulio stalčių ir prisėdo.
Hario smegenys registravo balso toną, laikyseną, akių
judesius, kvapą. Lankytojas buvo atsipalaidavęs, bet vis tiek
grėsmingas. Atviri delnai, jokių staigių judesių, bet akys fik­
suoja informaciją, analizuoja padėtį, kažkam ruošiasi. Haris
jau gailėjosi, kad iš rankų paleido šautuvą. Tai, kad neturi lei­
dimo, dabar būtų mažiausia bėda.
- Reikalas tas, kad po vakarykščio kapo išniekinimo Vaka­
rinėse kapinėse ant Gusto Hanseno marškinių radome kraujo.
DNR analizė rodo, kad tas kraujas tavo.
Haris žiūrėjo, kaip Berntsenas rūpestingai lygina sidabrinį
popieriuką nuo kramtomosios gumos. Dabar Haris prisiminė.
Jie vadino tą žmogėną Byviu. Beįmano pastumdėliu. Kvailu ir
gudriu. Pavojingu. Forestu Gampu, kuris virto blogiuku.
- Nelabai suprantu, apie ką kalbi, - atsiliepė Haris.
 - Taip, tikrai, - Berntsenas atsiduso. - Gal įvyko klaida
registre? O dabar renkis, nuvešiu tave į biurą, kur paimsim
naują kraujo mėginį.
- Ieškau merginos, - prabilo Haris. - Irenos Hansen.
- Ar ji ilsisi Vakarinėse kapinėse?
- Vasarą mergina dingo be žinios. Ji yra Gusto Hanseno
įseserė.
- Man tai nauja. Vis tiek turi vykti su manim...
- Šita mergaičiukė viduryje, - iš švarko kišenės Haris iš­
sitraukė nuotrauką ir ištiesė ją Berntsenui. - Man reikia šiek
tiek laiko. Nedaug. Paskui suprasite, kodėl viską padariau bū­
tent taip. Pažadu, kad po keturiasdešimt aštuonių valandų pri­
sistatysiu pats.
- Keturiasdešimt aštuonios valandos, - pakartojo Bernt­
senas, tyrinėdamas nuotrauką. - Puikus filmas. Noltė ir tas
juodaodis. Makmerfis?
- Merfis.
- Aha. Jis jau nebeprajuokina. Argi ne keista? Kažką turė­
jai, o vieną dieną ėmei ir praradai. Hūle, kaip manai, koks tai
jausmas?
Haris stebėjo Trulsą Berntseną. Nebebuvo tikras dėl tos
minties apie Forestą Gampą. Berntsenas laikė nuotrauką prieš
šviesą. Įdėmiai apžiūrėjo.
- Ar ją atpažįsti?
- Ne, - atsakė Berntsenas, ištiesė nuotrauką ir pasimuis­
tė: sėdėti ant išlindusio skarmalo jam aiškiai buvo nepatogu.
Greitai susikišo jį į striukės kišenę. - Nuvažiuosim į biurą,
ten ir pagalvosim apie tas tavo keturiasdešimt aštuonias va­
landas.
Jo balsas skambėjo nerūpestingai. Pernelyg. O Harį jau
pervėrė mintis: Teismo medicinos tarnyboje Beatė suteikė
DNR analizei pirmenybę, o galutinių rezultatų vis dar nėra.
Kaip gali būti, kad Berntsenas jau atliko į Gusto įkapes įsigė-
rusio kraujo analizę? Dar vienas dalykas. Berntsenas susikišo
317
tą skarmalą nepakankamai greitai. Tai ne kepurė, o pošalmis.
Toks, kokiu naudotasi susidorojant su Gustu.
Šią mintį atsivijo kita. Degintojas.
Tai visgi pirma pasirodė ne policija, o Dubajaus parankinis?
Haris pagalvojo apie šautuvą už drabužių spintos. Bet da­
bar sprukti jau per vėlu, jis girdėjo koridoriumi ateinant dau­
giau žingsnių. Du žmones. Vienas jų - toks galingas, kad po
juo braška grindys. Prie durų žingsniai nutilo. Pro plyšį ant
grindų krito dviejų žmonių pražergtų kojų šešėliai. Žinoma,
Haris galėtų tikėtis, kad prisistatė Berntseno kolegos iš polici­
jos, kad jis išties yra sulaikomas. Bet girdėjosi, kaip aimanuoja
grindys. Tai - stambus vyras, maždaug tokio sudėjimo kaip
tas, kuris vijosi Harį Frognerio parke.
- Eime, - paragino Berntsenas ir atsistojo priešais Harį.
Tarsi atsitiktinai pasikasė krūtinę po striukės atlapu. - Šiek
tiek pasivažinėsim, tik tu ir aš.
- Mūsų padaugėjo, - tarė Haris. - Matau, atėjai su pastip­
rinimu.
Jis kinktelėjo galva į šešėlius po durimis. Tarp keturių še­
šėlių įsiterpė penktas. Tiesus, pailgas. Trulsas sekė jo žvilgsnį.
Ir Haris tai matė. Didžiulę nuostabą jo veide. Nuostabą, kokios
tokie tipai kaip Trulsas Berntsenas nepajėgia suvaidinti. Prisi­
statė ne Berntseno žmonės.
- Pasitrauk nuo durų, - sušnabždėjo Haris.
Trulsas liovėsi čiaumojęs kramtomąją gumą ir dėbtelėjo į jį.

Trulsui Berntsenui patiko nešiotis savo pistoletą „Steyr“ ant

peties kabinamame dėkle, kurį patraukdavo taip, kad ginklas
gluste priglustų prie krūtinės. Dėl to, stovint į ką nors atsisu­
kus veidu, būdavo sunkiau pamatyti pistoletą. Be to, jis žinojo,
kad Hūlė yra patyręs žmogžudysčių tyrėjas, lankęs FTB kursus
318
Čikagoje ir taip toliau, tad nutuokė, jog iškart pastebės, jei
drabužiai bus išsipūtę įprastose vietose. Ne, Trulsas nemanė,
kad teks pasinaudoti savuoju „Steyr“, bet ėmėsi atsargumo
priemonių. Jei Hūlė ims priešintis, išsives jį iš čia, tyliai įrė­
męs pistoletą jam į nugarą, užsimaukšlins pošalmį, kad kokie
nors liudytojai nepapasakotų, su kuo matė Hūlę paskutinį kar­
tą, prieš šiam pranykstant nuo žemės paviršiaus. Automobilis
„Saab“ stovi užpakalinėje gatvelėje. Dėl viso pikto Trulsas iš­
kūlė žibinto lempą, kad niekas neįžiūrėtų registracijos nume­
rių. Penkiasdešimt tūkstančių eurų. Jam reikia kantrybės, dėti
akmenį prie akmens. Įsigyti namą dar aukštėliau Hiojenhalyje,
kad iš viršaus galėtų žvelgti į juos. Žvelgti \ją.
Haris Hūlė pasirodė esąs mažesnis nei tas milžinas, įstri­
gęs atmintyje. Ir dar bjauresnis. Išblyškęs, šlykštus, purvinas
ir išsekęs. Susitaikęs su likimu, nedėmesingas. Darbas bus
lengvesnis, nei jis įsivaizdavo. Todėl kai Haris pašnabždom
liepė trauktis nuo durų, Berntsenas suirzo. Nejau dabar, kai
viskas atrodo taip puikiai, Hūlė griebsis kokių paikų triukų?
Bet tuomet jis suvokė, kad būtent tokiu balso tonu jie ir kalba.
Į kritišką padėtį patekę policininkai. Jokių sutirštintų spalvų
ar dramos, tik neutrali, šalta ir aiški kalba, paliekanti labai
mažai galimybių nesusipratimams ir suteikianti kuo daugiau
šansų išlikti gyvam.
Todėl Truslas Berntsenas žengė - kone nesąmoningai -
vieną žingsnį į šoną.
Tą pačią akimirką kambarin subiro viršutinė durų dalis.
Skubiai pasitraukęs Trulsas Berntsenas instinktyviai padarė
išvadą: kad per tokį mažą atstumą apimtum tokį didelį plo­
tą, reikia nusukti vamzdį. Jo ranka jau palindo po striuke. Be
striukės, dėklui esant įprastoje vietoje, jis sugriebtų ginklą
greičiau, nes kyšotų rankena. Vilkint striukę, ginklą paimti
lengviau, kai šis prigludęs prie krūtinės netoli užtrauktuko.
Traukdamas pistoletą Trulsas Berntsenas aukštielninkas
metėsi ant lovos, o kai nukrito, ranką su ginklu jau buvo ištiesęs
319
priešais save. Tuo metu su trenksmu subyrėjo durų likučiai. Jis
išgirdo, kaip jam už nugaros dūžta stiklas. Tada viską užgožė
dar vienas šūvis.
Garsas apkurtino, o kambaryje turbūt įsisiautėjo sniego
pūga.
Sniego pusnyje tarpdury stūksojo dviejų vyrų siluetai.
Aukštesnysis iškėlė pistoletą. Galva beveik siekė staktą, jis tik­
riausiai aukštesnis nei dviejų metrų. Trulsas iššovė. Tada - vėl.
Ir vėl. Jautė malonią atatranką ir dar malonesnį žinojimą, kas
šįkart vyksta iš tikrųjų, velniop viską, kas laukia paskui. Mil­
žinas sutrūkčiojo, atrodė, kad kresteli kirpčiukus, tada ženg­
telėjo atatupstas ir dingo iš akių. Trulsas nuleido pistoletą ir
įsižiūrėjo. Antrasis vyras stovėjo nejudėdamas. Aplink jį skra­
jojo baltos plunksnos. Trulsas jį stebėjo. Bet nešovė. Geriau
įsižiūrėjo. Vilko veidas. Toks, kokį Trulsas visada siejo su sa­
miais, suomiais ir rusais.
Ir tada vyras lėtai iškėlė pistoletą, atstatė jį priešais save.
Pirštą pridėjo prie nuleistuko.
- Easy\ Berntsenai, - įspėjo jis.
Trulsas Berntsenas giliai tęsiamai sustugo.

Haris griuvo.
Palenkė galvą, susigūžė. Virš galvos švilpiant pirmajai kul­
kai, pasisuko į šoną. Prisislinko prie lango. Pajuto, kaip langas
tarsi išsigaubia, tada prisimena, kad yra stiklinis, ir pažyra.
Paskui Haris krito.
Laikas staiga sustojo, tarsi jis nirtų į vandenį. Rankos ir
kojos vangiai maskatavo kaip irklai, nevalingai bandydamos
sustabdyti kūno sukimąsi, prasidėjusį atbuliniu kūlvirsčių.*

* Ramiai. (Angį.)
320
Smegenų sinapsėse žaibavo pusiau suregztos mintys. Kad jis
nusileis ant galvos ir kaklo.
Kad, laimė, jis nepakabino užuolaidų.
Lange prieš pat akis sušmėžavo nuoga moteris.
Tada jis šlumštelėjo į kažką minkšto. Tuščias kartono dė­
žes, senus laikraščius, naudotas sauskelnes, pieno pakelius,
vakarykščią duoną iš viešbučio virtuvės, drėgnus kavos filtrus.
Gulėjo ant nugaros atvirame konteineryje, užpiltas stiklo
krušos. Virš jo pro kambario langą kaip fotoaparato blykstės
šmėsčiojo šviesos. Šaunamųjų ginklų ugnis. Bet tvyrojo keista
tyla, tarsi šūvius rodytų be garso veikiantis televizorius. Haris
jautė, kad trūko izoliacinė juosta. Tekėjo kraujas. Ir vieną pa­
šėlusią akimirką jis pasvarstė, ar nelikus taip gulėti. Užmerkti
akis, miegoti, nutolti. Tarsi stebėdamas save iš šalies, atsikėlė,
peršoko per kraštą, pasileido į kiemo galą. Girdėdamas pratisą
įsiutusį riaumojimą už lango, atidarė vartus, išpuolė į gatvę.
Slystelėjo ant kanalizacijos grotelių, bet išsilaikė ant kojų. Pa­
matė gatvėje dirbančią juodaodę aptemptais džinsais; moteris
nesąmoningai jam nusišypsojo ir papūtė lūpas, bet apsigalvojo
ir nusisuko į kitą pusę.
Haris ėmė bėgti.
Nusprendė, kad šį kartą tiesiog bėgs.
Kol nebebus kur.
Kol viskas pasibaigs, kol jį sučiups.
Jis tikėjosi, kad ilgai laukti neteks.
Tuo tarpu darys tai, ką medžiojamos aukos ir užprogra­
muotos daryti: spruks, bandys ištrūkti, mėgins išgyventi dar
kelias valandas, kelias minutes, kelias sekundes.
Priešindamasi dunksėjo širdis, ir kirtęs gatvę priešais nak­
tinį autobusą, risnodamas link geležinkelio stoties, Haris pra­
trūko kvatoti.

321
 34 skyrius

Haris apsidairė po uždarą patalpą. Jis ką tik nubudo. Ant sie­

nos tiesiai virš jo kabėjo žmogaus kūno, nuo kurio nudirta
oda, atvaizdas. Šalia - kruopščiai išdrožta statulėlė, vaizduo­
janti nukryžiuotą vyrą, kuris tuojau mirtinai nukraujuos. Ir
eilė lentynų su vaistais.
Jis pasivertė ant minkštasuolio. Mėgino atgaminti, kas nu­
tiko anądien. Bandė susikurti vaizdą. Matė daug elementų, bet
vis dar nepajėgė jų sujungti. O išsiblaškiusios dalelės vis dar
buvo tik prielaidos.
Prielaida numeris vienas. Trulsas Berntsenas yra deginto­
jas. Kaip pareigūnas, dirbantis Orgkrime, puikiai tinka tar­
nauti Dubajui.
Prielaida numeris du. DNR registre Beatė rado atitikme­
nį - Trulsą Berntseną. Dėl to ir nenorėjo nieko sakyti, kol
šimtu procentų neįsitikino. Kraujo mėginys iš Gusto panagių
atvedė prie vieno iš saviškių. Jei taip, nužudymo dieną Gustas
įdrėskė Trulsui Berntsenui.
Bet štai prasideda painioji dalis. Jei Berntsenas tikrai dirba
Dubajui ir jam buvo pavesta susidoroti su Hariu, kodėl išdy­
go tie Blues Brothers*tipeliai ir mėgino jiems abiem nuneš­
ti galvas? Ir jei tuodu darbavosi kaip Dubajaus pasiuntiniai,
kodėl degintojas ir jie atsidūrė skirtingose barikadų pusėse?
O gal vis dėlto jie priklauso skirtingoms komandoms? Gal tai
tik nepavykusi operacija? Gal ji nebuvo suderinta, nes Trulsas
Berntsenas veikė savo nuožiūra, kad sukliudytų Hariui prista­
tyti įrodymus iš Gusto kapo ir jį išduoti? Sužvangėjo raktai, ir
atsidarė durys.
- Labas rytas, - sučiauškėjo Martina. - Kaip jautiesi?

* „The Blues Brothers“ - amerikiečių bliuzo ir soulo grupė. Jų įvaizdis - juodi

kostiumai, akiniai nuo saulės ir juodos skrybėlės.
322
 - Geriau, - sumelavo Haris ir žvilgtelėjo į laikrodį. Šešios
ryto. Jis nusimetė vilnonę antklodę ir nuleido kojas ant grindų.
- Mūsų ligoninė nepritaikyta nakvoti, - pripažino Marti­
na. - Gulėk, o aš perrišiu kaklą.
- Ačiū, kad naktį mane priglaudei, - padėkojo Haris. -
Bet, kaip sakiau, dabar mane slėpti nėra saugu. Tad manau,
kad man laikas eiti.
- Gulkis!
Haris pažvelgė į moterį. Atsiduso ir pakluso. Užsimerkė ir
klausėsi, kaip Martina atidaro ir uždaro stalčius, kaip į stiklą
trinkteli žirklės, kaip į „Švyturio“ valgyklą pusryčiauti renkasi
pirmieji lankytojai.
Kol Martina nuėmė tvarstį, Haris viena ranka surinko
Beatės numerį ir išgirdo trumpą pranešimą, liepiantį kalbėti
glaustai, pypt.
- Žinau, kad kraujas yra buvusio žmogžudysčių tyrėjo iš
KRIPOSo, - prašneko Haris. - Net jei Teismo medicinos tar­
nyba šiandien tai patvirtins, luktelk ir niekam nieko nesakyk.
Vien to neužtenka, kad gautum sulaikymo orderį, ir jei mes
dar labiau jį suerzinsim, jis sudegins visą bylą ir sės į lėktuvą.
Todėl turime jį sulaikyti dėl ko nors kito, tada patys galėsim
ramiai dirbti. Įsilaužimas ir žmogžudystė baikerių klube Al-
nabru. Jei neklystu, jis yra tas pats žmogus, su kuriuo Olegas
bandė apiplėšti klubą. Olegas liudys. Dėl to noriu, kad Trulso
Berntseno, dabar dirbančio Orgkrime, nuotrauką nusiųstum
Hansui Kristijanui Simonsenui į advokatų kontorą ir paprašy­
tum, kad duotų Olegui atpažinti.
Haris baigė pokalbį, įkvėpė. Pajuto, kad tai vėl užklumpa,
taip staiga ir taip smarkiai, kad net žioptelėjo. Jis nusisuko,
jautė, kaip skrandžio turinys kėsinasi sukilti viršun.
- Ar skauda? - paklausė Martina, spirituotu vatos gaba­
lėliu braukdama per kaklą ir smakrą. Haris papurtė galvą ir
linktelėjo į atsuktą spirito buteliuką.
- Supratau, - tarė Martina ir užsuko kamštelį.
323
 Haris kvailai šyptelėjo ir pajuto, kaip muša prakaitas.
- Ar niekada nepalengvėja? - tyliai paklausė Martina.
- Kas? - kimiai pasitikslino Haris.
Ji neatsakė.
Hario akys lakstė tarp minkštasuolių, stengėsi atrasti ką
nors, kas prablaškytų. Žvilgsnis užkliuvo už auksinio žiedo,
kurį, prieš pradėdama valyti žaizdą, Martina nusimovė ir pa­
sidėjo ant minkštasuolio. Jie su Rikardu susituokę jau kele­
rius metus, ant žiedo matėsi įlinkimų ir įbrėžimų, jis tikrai
ne naujas, matiniu paviršiumi, kaip Torkildseno iš „Telenor“.
Harį staiga nukrėtė šiurpas ir panižo galvą. Turbūt sudirgo
nuo prakaito.
- Tikras auksas? - paklausė jis.
Martina pradėjo vynioti naują tvarstį.
- Hari, tai sutuoktuvių žiedas.
- Ir?
- Žinoma, kad auksinis. Kad ir koks nuskurdęs ar šykštus
bebūtum, juk neperki neauksinio sutuoktuvių žiedo.
Haris linktelėjo.
Niežėjo be paliovos, jis jautė, kaip ant sprando pasišiaušia
plaukeliai.
- O aš nupirkau, - tarė jis.
Ji nusijuokė.
- Tad visame pasaulyje esi toks vienintelis, Hari.
Haris spoksojo į žiedą. Ji tai ištarė.
- Po velnių, tikrai esu vienintelis... - tarė jis tyliai. Plauke­
liai ant sprando niekada neapgauna.
- Ei, palauk! Aš dar nebaigiau.
- Bus gerai, - jau atsistojęs pareiškė Haris.
- Šiaip ar taip, tau reikia naujų švarių drabužių. Trenki
šiukšlėm, prakaitu ir krauju.
- Prieš didelius mūšius mongolai paprastai išsitepliodavo
gyvulių išmatomis, - pranešė Haris, sagstydamasis marški­

324
nius. - Jei nori duoti man ką nors, ko man tikrai reikia, kavos
puodelis būtų ne pro...
Ji taikiai pažvelgė į jį. Tada purtydama galvą išėjo pro duris
ir nulipo laiptais žemyn.
Haris skubiai išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Klausau? - Klauso Torkildseno balsas skambėjo kaip
zombio. Fone aidintis vaiko riksmas paaiškino kodėl.
- Čia Haris Hū. Jei dėl manęs tai padarysi, visiems laikams
paliksiu tave ramybėje, Torkildsenai. Patikrink kai kurias ba­
zines stotis. Noriu žinoti visas vietas, į kurias liepos dvyliktąją
buvo patekęs Trulso Berntseno, gyvenančio kažkur Mangleru-
do alėjoje, mobilusis telefonas.
- Mes negalime nustatyti to metrų tikslumu ar pažymėti...
- ...judėjimo minutė minutėn. Visa tai žinau. Tiesiog pa­
sistenk, kiek gali.
Pauzė.
- Ar tai viskas?
- Ne, yra dar vienas vardas, - Haris užsimerkė ir naršė
atmintyje. Prieš jį iškilo raidės lentelėje ant durų Radiumo
ligoninėje. Jis sumurmėjo žodžius sau panosėje. Tada garsiai
pasakė vardą į telefono mikrofoną.
- Pasižymėjau. Ką reiškia visiems laikams?
- Visiems laikams.
- Gerai, - tarė Torkildsenas. - Dar vienas dalykas.
- Taip?
- Vakar policija teiravosi tavo numerio. Toks neužregist­
ruotas.
- Turiu neregistruotą kinišką numerį. O ką?
- Pasirodo, jie norėjo atsekti telefono buvimo vietą. Kas
vyksta?
- Ar tikrai nori žinoti, Torkildsenai?
- Ne, - atsakė šis po dar vienos pauzės. - Kai ką nors turė­
siu, paskambinsiu.

325
 Haris baigė pokalbį ir susimąstė. Jis - ieškomas. Nors jo
vardu numeris ir neregistruotas, jie mokės pridėti du prie
dviejų, patikrins Rakelės įeinamuosius ir išeinamuosius skam­
bučius ir aptiks kinišką numerį. Telefonas išduoda jo buvimo
vietą, teks jo atsikratyti.
Kai Martina grįžo su puodeliu garuojančios kavos, Haris
dusyk gurkštelėjo ir tiesiai šviesiai paklausė, ar negalėtų ke­
lioms dienoms pasiskolinti jos mobiliuko.
Martina pažvelgė į jį tiesiu tyru žvilgsniu ir sutiko. Jei tik
jis viską gerai apsvarstęs.
Haris linktelėjo, gavo nediduką raudoną telefoną, pabučia­
vo ją į skruostą ir, paėmęs kavos puodelį, nuėjo į valgyklą.
Penki staliukai jau buvo užimti, o salėn rinkosi vis daugiau
rytinių pamėklių. Haris atsisėdo prie tuščio staliuko ir persi­
rašė svarbiausius numerius iš savo kiniško telefono. Išsiuntė
žinutes apie savo naują laikiną numerį.
Narkomanai tokie pat neperprantami kaip ir kiti žmonės,
bet vienoje srityje yra visiškai nuspėjami, tad kai Haris ant
vieno tuščio staliuko paliko savo kinišką telefoną ir nuėjo į
tualetą, aparatui tikrai buvo lemta dingti kaip į vandenį. Grį­
žęs telefono neberado. Telefono laukė kelionė, į kurią, gavę
leidimą naudotis miesto bazinėmis stotimis, galės įsitraukti ir
policininkai.
O Haris nužygiavo Tiojeno gatve link Grionlando.
Prieš jį kalva aukštyn kilo policijos automobilis. Haris tuč­
tuojau palenkė galvą, čiupo Martinos telefoną ir apsimetė kal­
bąs. Kad ranka prisidengtų veidą.
Automobilis pravažiavo. Ateinančias valandas jis privalo
slapstytis.
Bet svarbiausia, kad jis kai ką žino. Jam aišku, nuo ko rei­
kėtų pradėti.

326
Trulsas Berntsenas gulėjo po dviem sluoksniais eglišakių ir
šalo iki kaulų smegenų.
Visą naktį jam prieš akis bėgo tie patys vaizdai. Ir vėl, ir
vėl. Vilko Veidas. Vilko Veido išraiška, kai jiems vienas į kitą
nutaikius pistoletus tasai atsargiai traukėsi atatupstas, kartojo
easy, tarsi melstų paliaubų. Vilko Veidas. Limuzino vairuo­
tojas prie Senamiesčio kapinių. Dubajaus žmogus. Kai vyras
pasilenkė, kad prisitrauktų Trulso pašautą milžiną sėbrą, jam
teko nuleisti pistoletą, ir Trulsas suprato, kad gelbėdamas
bendrą Vilko Veidas rizikuoja gyvybe. Jis turbūt buvo karys,
policininkas arba vadovaujasi kokia kita liguista garbingumo
samprata. Kaip tik tuo metu milžinas sudejavo, - buvo gyvas.
Trulsas pajuto ir palengvėjimą, ir nusivylimą. Bet Vilko Veidui
netrukdė. Leido pastatyti milžiną ant kojų, girdėjo, kaip jiems
svirduliuojant koridoriumi link užpakalinių durų sužeisto­
jo batuose žliugsi kraujas. Galvažudžiams pasišalinus, Trul­
sas užsimovė pošalmį ir išlėkė, išbėgo per registratūrą, sėdo į
„Saab“, atvažiavo tiesiai čionai, - pasirodyti namie neišdrįso.
O čia - saugi vieta. Slapta. Čia niekas jo nesuras. Šią vietą žino
tik jis vienas ir atkanka čionai, norėdamas pamatyti j#.
Ta vieta buvo Manglerude, ir aplink visada būdavo gausu
vaikštinėtojų. Bet jie žingsniuodavo takeliais ir niekada nepri-
artėdavo prie jo uolos, kurią, beje, supo tankūs krūmokšniai.
Mikaelio ir Ūlos Belmanų namas stovėjo ant kalno keteros
tiesiai priešais uolą, ir Trulsas puikiai matė svetainės langą,
pro kurį begalę vakarų stebėjo ją sėdinčią. Tiesiog įsitaisiusią
ant sofos: dailus veidas, grakštus kūnas, kuris bėgant metams
beveik nepasikeitė, ji - vis dar Ūla, gražiausia Manglerudo
mergina. Kartais ten sėdėdavo ir Mikaelis. Jis matydavo, kaip
juodu bučiuojasi, glamonėjasi, bet, prieš nutinkant kai kam
daugiau, jie pranykdavo miegamajame. Jis nežinojo, ar norėtų
pamatyti daugiau. Nes jam labiausiai patiko matyti ją vieną.
327
Ant sofos, su knyga, pasėdusią kojas. Retkarčiais ji užmesdavo
akį į svetainės langą, tarsi numanydama, kad ją kažkas stebi.
Ir tada jis pajusdavo, kaip susijaudina nuo minties, kad galbūt
moteris žino. Jog jis kažkur čia.
Bet dabar svetainės langas juodavo. Jie išsikraustė. Ji išsi­
kraustė. O saugių naujojo namo stebėjimo punktų nėra. Jis jau
patikrino. Be to, taip klostantis reikalams išvis neaišku, ar jis
tokiomis vietomis pasinaudotų. Ar išvis kuo nors pasinaudo­
tų. Jis - paženklintas vyras.
Galvažudžiai nusiuntė jį į „Leon“, liepė vidurnaktį susitikti
su Hūle, o tada užpuolė.
Jie bando susidoroti. Bando sudeginti degintoją. Bet ko­
dėl? Nes jis per daug žino? Bet jis juk degintojas, o degintojai
žino per daug. Taip jau yra. Ir kaip jis iškart nesuprato? Vel­
nias! Nesvarbu. Jam reikia tiesiog pasistengti išlikti gyvam.
Jam buvo taip šalta ir kankino toks nuovargis, kad gėlė vi­
sus kaulus, bet jis nedrįso važiuoti namo, kol neprašvis ir jis
neįsitikins, jog pavojaus nebėra. Vos tik įžengs pro savo buto
duris, turės tiek artilerijos, kad galės atlaikyti apsiaustį. Ži­
noma, vos pasitaikius progai reikėjo abu juos nudėti, bet jei
jie bandys vėl, velniai griebtų, pamatys, kad pričiupti Trulsą
Berntseną ne taip jau lengva.
Trulsas atsistojo. Nuo drabužių nusibraukė eglių spyglius,
nusipurtė, rankomis padaužė krūtinę. Tada vėl įsispoksojo
į namą. Brėško. Jis pagalvojo apie kitas ūlas. Pavyzdžiui, ta
smulkutė tamsiaplaukė iš „Švyturio“. Martina. Jis išties pati­
kėjo, kad gali ją užkariauti. Ji dirba apsupta pavojingų žmo­
nių, o jis - tas, kuris gali ją apsaugoti. Bet panelė į jį nė ne­
pažvelgė, o jam, kaip visada, pritrūko drąsos, kad prieitų prie
jos ir ištvertų atstūmimą. Buvo geriau laukti ir tikėtis, tempti
gumą, kankintis, įžvelgti raginimą ten, kur ne tokie beviltiški
vyrai mato tik paprastą draugiškumą. Ir štai vieną dieną jis
nugirdo, kaip kažkas kažką jai pasako, ir jam toptelėjo, kad
panelė nėščia. Prakeikta kekšė. Tokia, kaip ir ta panelytė, ku­
328
rią Gustas naudojo kaip pagalbininkę. Kekšė, kekšė. Jis ne­
kenčia moterų. Ir vyrų, mokančių priversti tas moteris juos
pamilti.
Jis šokinėjo ir rankomis daužė sau per šonus, bet žinojo,
kad niekada nebesušils.

Haris sugrįžo į Kvadratūrą. Susirado staliuką „Pašto“ kavinė­

je. Ją atidarydavo pirma visų, keturiomis valandomis anksčiau
nei „Schroder“, ir kol užsisakė šiokius tokius pusryčius, teko
pastovėti eilėje kartu su alaus ištroškusiais lankytojais.
Pirmiausia jis paskambino Rakelei. Paprašė patikrinti Ole­
go elektroninį paštą.
- Taip, - tarė ji. - Nuo Beįmano tau. Panašu į sąrašą su
adresais.
- OKy - atsiliepė Haris. - Persiųsk jį Beatei Len, - jis pa­
diktavo elektroninio pašto adresą.
Tada parašė žinutę Beatei, pranešė, kad jai siunčiamas są­
rašas, paskui suvalgė pusryčius. Nuėjo iki „Sturturveto užei­
gos“, kur spėjo išgerti dar vieną karštos kavos puodelį. Tuomet
paskambino Beatė.
- Na, palyginau iš patrulių automobilių gautų sąrašų kopi­
jas su tavo atsiųstaisiais. Kas čia per sąrašai?
- Tai adresai, kuriuos gavo Beįmanąs ir atsiuntė man. No­
riu pamatyti, ar jis gavo tikslią ataskaitą, ar pataisytą.
- Supratau. Visi adresai, kuriuos turėjau, yra tame sąraše,
kurį gavot jūs su Belmanu.
- Mhm, - suniurnėjo Haris. - Ar vieno automobilio patru­
liai nepateikė sąrašo?
- Apie ką kalbi, Hari?
- Apie tai, kad bandau paskatinti degintoją mums padėti.
- Padėti kaip?
329
 - Parodyti mums namą, kuriame gyvena Dubajus.
Pauzė.
- Pažiūrėsiu, gal pavyks gauti tą sąrašą, - pažadėjo Beatė.
- Ačiū. Iki.
- Palauk.
-Ką?
- Ar tau neįdomu sužinoti Gusto panagėse rasto kraujo
DNR tyrimo galutinių rezultatų?

35 skyrius

Buvo vasara, aš karaliavau Osle. Mainais už Ireną gavau pusę

kilogramo fiolino ir pusę to kiekio pardaviau gatvėje. Tai turėjo
būti pradinis kapitalas kažkam stambiam. Naujai lygai, kuri
nušluotų nuo kelio senį. Bet pirmiausia reikėjo atšvęsti startą.
Už mažą dalelę uždarbio nusipirkau kostiumą, kuris derėjo prie
batų, gautų iš Izabelės Skiojen. Atrodžiau kaip milijonierius, ir
niekas nė antakio nekilstelėjoy kai nuėjau į sušiktą „Grand“ ir
užsisakiau apartamentus. Gyvenome ten. Mes siautėjom kiau­
rą parą. Tie „mes“ nuolat keitėsi, bet buvo vasara, Oslas ūžė,
merginos, vaikinai, visai kaip senais laikais, tik dozės šiek tiek
didesnės. Išdygo netgi Olegas ir valandėlei atskleidė savo senąjį
aš. Pasirodė, kad turiu daugiau draugų nei galiu prisiminti, o
kvaišalai garavo greičiau, nei tikėjausi. Mus išspyrė iš „Grand“
tada užsiregistravom viešbuty „Christiania“. Paskui „Radisson“
ir „Holbergs plass“.
Aišku, tai negalėjo tęstis amžinai, bet kas, po velnių, tęsiasi
amžinai?
Vieną ar du kartus, išeidamas iš viešbučio, kitoje gatvės pu­
sėje pastebėjau juodą limuziną, bet tokių automobilių juk yra
daug. Vis dėlto šitas nepajudėjo iš vietos.

330
 Ir tada neišvengiamai atėjo diena, kai išseko pinigai, tad
man reikėjo parduoti dar daugiau kvaišalų. Buvau pasidaręs
slėptuvę šluotų kambarėlyje apatiniame aukšte, virš lengvų pa­
kabinamųjų lubų, už elektros laidų gniutulo. Bet arba apkvaitęs
nesuvaldžiau liežuvio, arba kas nors mane ten pamatėykadangi
slėptuvę apšvarino. Tad nebeturėjau jokių atsargų.
Teko pradėti viską nuo pradžių. Pasikeitė tik tai, kad nebe­
liko „mūsų“. Atėjo laikas išsiregistruoti. Ir susiveikti pirmąją
dienos dozę, kurios jau teko dairytis gatvėje. Bet kai reikėjo su­
simokėti už kambarį, kuriame gyvenom ilgiau nei dvi savaites,
pristigau penkiolikos tūkstančių.
Padariau vienintelį protingą dalyką.
Patepiau slides.
Moviau per vestibiulį, tiesiai į gatvę, parku, link jūros. Ma­
nęs niekas nepersekiojo.
Tada nukiūtinau į Kvadratūrą pirkti dozės. „Arsenai“žai­
dėjų nesimatė, tik trynėsi apkvaitę plevėsos, intensyviai me-
džiojantys pirkėjus. Pakalbėjau su vienu, kuris norėjo įbrukti
man amfetamino. Jis pasakė, kad fiolino jau senokai nematyti,
miltelių tiesiog nebetiekia. Bet sklando gandai, kad kai kurie
gudragalviai narkomanai pardavinėja savo fiolino likučius po
penkis tūkstančius kronų už ketvirtį gramo ir taip visai savaitei
apsirūpina heroinu.
Aš, po velnių, penkių tūkstančių neturėjau, tad supratau, kad
įklimpau į bėdą. Trys galimybės. Išsiparduoti, mulkinti, vogti.
Pirmiausia - išsipardavimas. Bet kas gi man liko?Man, par­
davusiam net savo seserį. Sugalvojau. „Odessa“. Ginklas gulėjo
repeticijų patalpose, o Kvadratūroje šikniai pakistaniečiai ga­
rantuotai paklos penkis gabalus už tokią patranką, kuri tratina
salvėm. Tada pasileidau į šiaurę, nuskuodžiau pro Operos teat­
rą ir geležinkelio stotį. Bet ten turbūt buvo įsilaužta, nes ant
durų kabėjo nauja spyna, buvo dingę stiprintuvai, likę tik būg­
nai. Dairiausi, kur „Odessa“, bet jie, ko gero, nukniso ir ginklą.
Prakeikti vagys.
33
 Toliau - mulkinimas. Susistabdžiau taksi, liepiau važiuo­
ti į vakarus, iki Blinderno. Vos įsėdau, vairuotojas ėmė įkyriai
reikalauti pinigų, matyt, vaizdelis jam buvo pažįstamas. Papra­
šiau sustoti prie traukinio bėgių, ten, kur baigiasi gatvė, iššokau
lauk ir pasprukau pėsčiųjų tiltu. Bėgau per visų Frognerio par­
kų, skuodžiauy nors manęs niekas nesivijo. Lėkiau, nes spaudė
laikas. Tik nežinojau kodėl.
Atidariau vartus, žvirgždo keliuku nubėgau prie garažo. Pa­
žiūrėjau pro grotų plyšį. Limuzinas stovėjo viduje. Pabeldžiau
į vilos duris.
Atidarė Andrejus. Pareiškė, kad senio nėra namie. Paro­
džiau į kaimyninį namų už vandens talpyklos ir pasakiau, kad
jis turbūt ten, juk limuzinas stovi garaže. Andrejus pakartojo,
kad atamano nėra namie. Pasakiau, kad man reikia pinigų. Jis
atkirto, kad man padėti negali, kad daugiau čia nesirodyčiau.
Pasakiau, kad man reikia ftolino, tik šį vienintelį kartų. Jis pa­
aiškino, kad šiuo metu fiolino nėra, nes Ibsenui trūksta kažko­
kios sudedamosios dalies, tad man teks kelias savaites palaukti.
Aš pasakiau, kad iki tol jau būsiu pakratęs kojas, kad maw rei-
kia fiolino arba pinigų.
Andrejus norėjo uždaryti duris, i?ef spėjau įsprausti kojų.
Pasakiau, kad negausiu, ko noriu, pranešiu, kur jis gy­
vena.
Andrejus pažiūrėjo į mane.
- Are you trying to get yourself killed? - paklausė jis su tuo
juokingu akcentu. - Do you remember Bisken?*
Ištiesiau rankų. Pasakiau, kad /arai gerai sumokės už in­
formacijų, kur gyvena Dubajus su savo žiurkėmis. Dar pridės
už tai, kad iškločiau apie Biskenų. Bet dosniausiai suplos, jei
papasakosiu apie negyvų slaptųfarų ant Dubajaus rūsio grindų.
Andrejus lėtai papurtė galvų.

* Atsibodo gyventi? Atsimeni Biskeną? (Angį.)

332
 Tada kazokų velniui drėbiau: „Pašol k čiortu“, kas, manau,
rusiškai reiškia „eik po velnių“, ir išsinešdinau.
Iki pat vartų jaučiau į nugarų įsmeigtų jo žvilgsnį.
Tikrai nenutuokiau, kodėl senis leido man su Olegu nusiplau­
ti po to, kai nusimuilinom su kvaišalais, tačiau gerai žinojau, kad
dabar taip lengvai neišsisuksiu. Bet man buvo į tai nusispjaut,
netekęs vilties girdėjau tik viena - alkanų kraujagyslių klyksmų.
Pakilau takeliu už Vakarų Akerio bažnyčios. Stovėjau ir
spoksojau, kaip ateina ir nueina keletas pagyvenusių ponių.
Našlės, lankančios savo vyro ir būsimų savo pačios kapų, nešinos
grynųjų prikimštomis rankinėmis. Bet, po velnių, aš nesugebė­
jau. Aš, Vagišius, stovėjau kaip įbestas ir prakaitavau kaip par­
šas, išsigandęs trapių aštuoniasdešimtmečių bobulių. Nors verk.
Buvo šeštadienis, ir aš apibėgau draugus, ieškodamas tokių,
kurie sutiktų paskolinti pinigų. Ilgai neužtrukau. Tokių neatsi­
rado.
Tada pagalvojau apie tų, kuris tikrai turėtų bent jau pasko­
linti. Jei tik suvokia, kas jam būtų naudinga.
Įsigrūdau į autobusų, vėl nuvažiavau į savųjų rytinę miesto
dalį, išlipau Manglerude.
Šįsyk Trulsas Berntsenas sėdėjo namie. Blokinis namas, šeš­
tas aukštas. Pasitiko mane tarpdury ir išklausė panašų ultima­
tumų kaip ir Blinderno kelyje. Jei neišvers kišenių ir nepaklos
penkių gabalų, pranešiu, kad jis nugalabijo Tutu ir paslėpė la­
vonų.
Tačiau Berntsenas atrodė visai ramus. Pakvietė užeiti vi­
dun. Sakė, kad tikrai kaip nors susitarsime.
Bet jo akyse įžvelgiau kažkų labai negero.
Tad likau stovėti laiptinėje ir atrėžiau, kad nėra dėl ko tar­
tis. Arba išverčia kišenes, arba už atlygį viskų išklosiu. Jis atsa­
kė, kad policija už informacijų nemoka. Bet sutiko duoti penkis
tūkstančius, mus neva sieja bendra istorija, esame beveik drau­
geliai. Pasakė, kad namie tiek grynųjų neturi, teks nuvažiuoti
iki bankomato. Automobilis stovi apačioje, garaže.
333
 Svarsčiau. Skambėjo pavojaus varpai, bet, po velnių, nebe­
galėjau ištverti alkio, jis išstūmė visas protingas mintis. Todėl,
net ir žinodamas, kad kažkas negerai, linktelėjau.

- Tai jau turi DNR tyrimo rezultatus? - paklausė Haris ir

nužvelgė lankytojus „Pašto“ kavinėje. Jokių įtartinų personų.
Arba, tiksliau, krūva įtartinų personų, bet nė vienos, kurią
įtartum esant policininku.
- Taip, - atsiliepė Beatė.
Haris kitaip suėmė telefoną.
- Manau, kad jau žinau, kam įdrėskė Gustas.
- O? - labai nustebo Beatė.
- Aha. Vyras DNR registre gali būti arba sulaikytas įta­
riamasis, arba policininkas, galintis užteršti nusikaltimo vie­
tą. Šiuo atveju - tai policininkas. Vardu Trulsas Berntsenas,
Orgkrimo pareigūnas.
- Iš kur žinai, kad tai jis?
- Na... Galima sakyti, kad tai atskleidė įvykių visuma.
- Puiku, - atsakė Beatė. - Neabejoju, kad gali solidžiai ar­
gumentuoti.
- Dėkui, - atsiliepė Haris.
- Ir vis dėlto tu apsirinki, - pranešė Beatė.
- Pakartok?
- Kraujas po Gusto nagais nėra Berntseno.

Stypsodamas priešais raktų nuskubėjusio Trulso Berntseno du­

ris, pažvelgiau žemyn. Į savo batus. Velniškai gražūs. Pagalvo­
jau apie Izabelę Skiojen.
334
 Ji ne tokia pavojinga kaip Berntsenas. Ir pametusi dėl manęs
galvą. Ogal ne?
Ne juokais pametusi galvą.
Tad nelaukdamas Berntseno per septynias pakopas pasilei­
dau laiptais žemyn, o kiekviename aukšte paspausdavau lifto
mygtuką.
Įšokau į metro traukinį, vežantį iki geležinkelio stoties. Pir­
miausia man toptelėjo, kad turėčiau jai paskambinti, bet apsi­
galvojau. Telefonu ji visada gali manęs atsikratyti, tad verčiau
visu nuostabumu išdygsiu jai tiesiai prieš akis. Be toy šeštadie­
nį jos arklininkui išeiginė. Vadinasi, ji namie, - mat kuinai ir
kiaulės nelabai moka pasiimti maisto iš šaldytuvo. Geležinkelio
stoty sėdau į traukinį į Estfoldą, į nuolatinius bilietus turin­
tiems keleiviams skirtą vagoną, nes kelionė iki Riugės savivaldy­
bės kainuoja šimtą keturiasdešimt keturias kronas, ojų vis dar
neturėjau. Iš stoties nudūmiau iki sodybos. Netrumpas kelias.
Ypač tadaykai užklumpa lietus. Ojis užklupo.
Pasiekęs sodybą pamačiau, kad jos automobilis stovi prie
namo - keturiais ratais varomas žvėris, kokių pilna Oslo centri­
nėse gatvėse. Pasibeldžiau į gyvenamąjį namąy kuris, anot josy
taip vadinasi dėl toy kad jame nelaikomi gyvuliai. Bet niekas
nepasirodė. Šūktelėjau, aidas pasiklydo tarp namo sienų, bet
niekas neatsiliepė. Gal moterytė jodinėja. Puiku, juk žinau, kur
ji laiko grynuosius, o čia, kaime, durų niekas nerakina. Taigi
paspaudžiau rankeną - pasirodo, durys neužrakintos, tikrai.
Kai ketinau lipti į antrą aukštą, į miegamąjį, ji staiga išdygo
laiptų viršuje. Stambi, prasižergusi, su naktiniu chalatu.
- Ką čia veiki, Gustai?
- Norėjau tave pamatyti, - tariau ir išspaudžiau šypseną.
Tada išsišiepiau iki ausų.
- Tau reikia apsilankyti pas dantų gydytoją, - tarė ji šaltai.
Supratau, ką ji turi omeny: ant dantų atsirado keli rudi taš­
keliai. Atrodė kiek papuvę, bet ten nebuvo nieko, ko nesutvarky­
tų metalinis šepetys.
335
 - Ką čia veiki?- pakartojo ji. - Pinigų?
Tas mus su Izabele ir siejo, mes buvom vienodi, mums nerei­
kėjo apsimetinėti.
- Penkių gabalų, - išpyškinau.
- Nieko nebus, Gustai, tie laikai praėjo. Ar pamėtėti tave iki
stotelės?
- Ei? Nagi, Izabele. Pasidulkinam?
- Ššš!
Prireikė dar sekundės, kad įvertinčiau padėtį. Koks aš lėtas,
turbūt kaltas sušiktas alkis. Vidury dienos ji stovi ten su chala­
tuykruopščiai pasidažiusi.
- Ko nors lauki? - paklausiau.
Ji neatsakė.
- Naujo berniuko, kad padulkintų?
- Taip jau būna, kai dingsti iš akiračio, Gustai.
- Bet aš labai moku sugrįžti, - patikinau ir šokau taip stai­
giai, sugriebus jos riešą ir trūktelėjus žemyn į save,
Izabelė neteko pusiausvyros.
- Tu šlapias, - tarė ji ir ėmė priešintis, bet nė kiek ne dau­
giau nei tada, kai tikrai labai norėdavo.
- Lyja, - pasakiau ir krimstelėjau jai į ausies lezgelį. - O
kaip pasiaiškinsi tu? - ranką jau suspėjau pakišti po chalatu.
- Na ir dvoki! Paleisk!
Ranka perbraukiau per šviežiai nuskustą putę, pasiekiau
plyšį. Ji buvo sudrėkusi. Tiesiog varvėjo. Iškart galėjau sukišti
du pirštus. Per šlapia. Pajutau kažką lipnaus. Patraukiau ran­
ką. Kilstelėjau. Pirštai buvo aplipę kažkuo baltu ir gličiu. Nuste­
bęs stebeilijau. Mačiauykaip ji pergalingai išsiviepia, pasilenkia
prie manęs ir sušnabžda:
- Kaip ir sakiau. Kai dingsti iš akiračio...
Netekau savitvardos, pakėliau ranką smogti, bet Izabelė su­
čiupo ją ir mane sulaikė. Stipri kalė, ta Skiojen.
- Dabar keliauk, Gustai.
Pajutau kažką akyse. Jei nežinočiau, kaip yra, būčiau pama-
nęsykad tai ašaros.
336
 - Penki tūkstančiai, - kimiai sušnabždėjau.
- Ne, - atkirto ji. - Tada ateisi vėl. O šito man nereikia.
- Prakeikta kale! - surikau. - Pamiršai kelis velniškai svar­
bius dalykėlius. Krėsk kišenes, kitaip nueisiu į laikraščio redak­
ciją su visa tavo istorija. Ir galvoj turiu ne mūsų dulkinimąsi, o
taiykad visas šis reikaliukas yyapvalykime Oslą“yra tavo ir senio
darbelis. Šūdžiai pusiau socialistai, kvaišalų uždirbti pinigai ir
politika sugulė į vieną lovą. Kaip manai, kiek VG už tai sumo­
kės?
Išgirdau, kaip atsidaro miegamojo durys.
- Tavim dėta, dabar pasipustyčiau padus, - patarė Izabelė.
Girdėjau, kaip tamsoje už jos girgžda parketo lentos.
Norėjau bėgti, tikrai norėjau. Bet vis tiek likau stovėti kaip
įbestas.
Garsas artėjo.
Įsivaizdavau, kad ant jo veido tamsoje švyti dryžiai. Dul-
kintojėlis berniukas. Tigriukas.
Jis kostelėjo.
Tada žengė į šviesą.
Jis buvo toks gražus, kad net būdamas toks paliegęs kaip
dabar pajutau troškimą uždėti ranką jam ant krūtinės. Pirštų
galiukais prisiliesti tos saulėje įšilusios prakaituotos odos. Paly­
tėti raumenis, kurie nevalingai įsitemptų, nustebus, kiek daug,
po velnių, sau leidžiu.

- Kieno, sakei? - perklausė Haris.

Beatė kostelėjo ir pakartojo:
- Mikaelio Beįmano.
- Beįmano?
- Taip.
- Gustas mirė su Mikaelio Beįmano krauju po nagais?
- Regis, taip.
337
 Haris atlošė galvą. Tai viską keičia. O gal ne? Tai nebūtinai
susiję su nužudymu. Bet tai su kažkuo siejasi. Kažkuo, apie ką
Beįmanąs nenori garsiai kalbėti.

- Nešdinkis, - paliepė Beįmanąs, nekeldamas balso, mat to

jam ir nereikėjo.
- Jūs, ar ne? - paklausiau ir pasitraukiau nuo Izabelės. -
Maniau, kad ji pasamdė Trulsą Berntseną. Protingai padarei,
kad palypėjai aukščiau, Izabele. Kaip viskas surikiuota? Ar
Berntsenas dalyvauja tik kaip tavo vergas, Mikaeli?
Jo vardą veikiau išglamonėjau nei ištariau. Juk tądien jo
sklype mes vienas kitam taip ir prisistatėm - Gustas ir Mikae-
lis. Kaip du berniokai, kada nors kartu žaisiantys draugai. Pa­
mačiau, kaip jo žvilgsnyje toks kreipinys kažką įplieskia. Kaip
pašoka liepsnos. Beįmanąs stovėjo visiškai nuogas, gal dėl to
maniau, kad nepuls. Bet jis buvo kaip žaibas. Man dar nespėjus
paleisti Izabelės, puolė ir sugniaužė man galvą.
- Paleisk!
Jis užsitempė mane laiptais į viršų. Mano nosis buvo su­
spausta tarp jo krūtinės ir pažasties, užuodžiau Izabelės ir jo
kvapus. Ir man dingtelėjo: jei jis nori išmesti mane lauk, ko­
dėl tempiasi viršun? Nepajėgiau išsivaduoti, tad suleidau nagus
jam į krūtinę ir drykstelėjau. Pajutau, kaip vienu nagu užka­
binu spenelį. Jis nusikeikė ir paleido. Ištrūkau iš gniaužtų ir
šokau žemyn. Nusileidau laiptų viduryje, bet sugebėjau išsilai­
kyti ant kojų. Moviau koridoriumi, pagriebiau jos raktelius ir
išbėgau laukan. Žinoma, automobilis irgi buvo neužrakintas.
Man įmetus pavarą, ratai įsirausė į akmenukus. Veidrodėlyje
mačiau, kaip Mikaelis Beįmanąs išlekia pro duris. Jo rankoje
kažkas tvykstelėjo. Tada padangos sukibo, aš trenkiausi į sėdy­
nės atlošą, ir automobilis išriedėjo iš kiemo į kelią.

338
 - Į Orgkrimą Trulsą Berntseną atsivedė Beįmanąs, - tarė
Haris. - Ar gali būti, kad Berntsenas kaip degintojas darbavosi
Beįmano nurodymu?
- Hari, ar suvoki, į ką čia mes veliamės?
- Taip, - patvirtino Haris. - Ir nuo dabar, Beate, tu nustosi
veltis į šiuos reikalus.
- Eik šikt! - telefono membrana sutraškėjo. Haris nepri­
siminė, kad kada būtų girdėjęs Beatę keikiantis. - Tai - mano
bendradarbiai, Hari. Negaliu leisti, kad per tokius padugnes
kaip Berntsenas mes būtumėm maišomi su purvais.
- OK, - sutiko Haris. - Tik nepulkime daryti išvadų. Gali­
me įrodyti tik tai, kad Beįmanąs matėsi su Gustu. Prieš Trulsą
Berntseną vis dar neturime nieko konkretaus.
- Tai ką nori daryti?
- Pradėsiu nuo kito galo. Jei viskas yra taip, kaip tikiuosi,
žaisime domino, kol visi kauliukai suguls į vieną eilutę. Bėda
ta, kad kuo ilgiau reikia išlikti laisvėje ir įgyvendinti planą.
- Vadinasi, planą turi?
- Žinoma, kad turiu.
- Gerą planą?
- Taip nesakiau.
- Bet turi?
- Tikrų tikriausiai.
- Meluoji, ar ne?
- Ne tik apie tai.

Važiavau link Oslo magistrale E18, ir tik tada man toptelėjo,

kiek košės prisiviriau.
Beįmanąs bandė užsitempti mane viršun. Į miegamąjį. Ten
turėjo pistoletą ir jį nutvėręs mane vijosi. Tas šiknius buvo
339
pasiruošęs mane nudėti, kad tik užčiauptų. Matytt iki ausų
įklimpęs į šūdų. Tai ko gi dabar griebsis? Aišku, mane pričiups.
Už automobilio vagystę, kvaišalų platinimų, neapmokėtų sųs-
kaitų viešbutyje, yra iš ko rinktis. Įkiš mane už grotų ir nudobs
greičiau, nei spėsiu prasižioti. Be abejo, kai tik būsiu uždary­
tas ir užverstas, jie padarys taip, fcad atrodytų kaip savižudybė
arba kokio kito kalinio darbas. Dabar kvailiausias dalykas - va­
žinėtis automobiliu, kurio tikriausiai jau ieško. Todėl nuspau­
džiau pedalų. Vieta, kurion skubėjau, ž?wvo rytinėje dalyje, tad
nereikėjo važiuoti per visų miestų. Pakilau į kalvų, pasukau į
ramų gyvenamųjį rajonų. Sustojau kiek tolėliau ir patraukiau
pėsčiomis.
Vėl nušvito saulė, ir laukan išgužėję žmonės stumdė vaikų
vežimėlius, rankenų pakabinę tinklelius su vienkartinėmis
kepsninėmis. Visi šypsojosi saulei, tarsi ji būtų laimės šaltinis.
Švystelėjau automobilio raktelius į kažkokį sodų ir nuėjau
iki daugiabučio.
Prie durų radau jo pavardę ir paspaudžiau skambutį.
- Čia aš, - pasakiau, kai galų gale jis atsiliepė.
- Esu truputį užsiėmęs, - sutraškėjo iš telefonspynės.
- O aš esu narkomanas, - atšoviau. Norėjau papokštauti,
bet pajutau, kaip stipriai suveikė žodžiai. Olegas manė, kad la­
bai šmaikštu juokais klientų paklausti, ar jie kartais neserga
narkomanija, ar nenorėtų šiek tiek fiolino.
- Ko nori? - pasigirdo balsas.
- Fiolino.
Pasišaipymas iš klientų dabar tiko man pačiam.
Pauzė.
- Neturiu. Visai nieko. Kad pagaminčiau daugiau, trūksta
bazės.
- Bazės?
- Levorfanolio laisvosios bazės. Gal tau irformulę pasakyti?
Žinojau, kad tai tiesa. Bet juk turi būti kokių nors likučių.
Privalo. Galvojau. Negaliu vykti į repeticijų patalpas, ten ma­

340
nęs tikrai tyko... Olegas. Gerasis senasis draugelis Olegas turėtų
mane įsileist.
- Turi dvi valandas, Ibsenai. Jei per tą laiką nepristatysi
keturių ketvirčių į Hausmano gatvę, eisiu tiesiai pasfarus ir vis­
ką išklosiu. Daugiau neturiu ko prarasti. Supranti? Hausmano
gatvė, numeris 92. Eik tiesiai vidun, trečias aukštas.
Mėginau įsivaizduoti jo veidą. Persigandęs, išprakaitavęs.
Sušiktas apgailėtinas iškrypėlis.
- Gerai, - atsiliepė jis.
Štai taip. Tiesiog reikia išaiškinti jiems visą padėties rimtumą.

Haris išgėrė kavą ir pažvelgė į gatvę. Metas iš čia nešdintis.

Einant Jungo aikšte link kebabinių Turgaus gatvėje, su­
skambo telefonas.
Klausas Torkildsenas.
- Puikios žinios, - pareiškė jis.
- Taip?
- Minėtu laiku Trulso Berntseno telefoną užfiksavo ketu­
rios bazinės stotys Oslo centre, vadinasi, jo telefonas turėjo
būti netoli Hausmano gatvės ir namo numeris 92.
- Apie kokį atstumą kalbam?
- Hmm. Maždaug šešiakampė teritorija, kurios skersmuo -
aštuoni šimtai metrų.
- OK, - tarė Haris, apmąstydamas informaciją. - O kaip
dėl to kito vyruko?
- Jo vardu nieko konkretaus neradau, bet jis turėjo firmos
telefoną, registruotą Radiumo ligoninėje.
- Ir?
- Ir, kaip sakiau, geros žinios. Ir šis telefonas minėtu laiku
buvo toje pačioje teritorijoje.

341
 - Mhm, - Haris žengė pro duris, praėjo pro tris užimtus
staliukus ir sustojo prie vitrinos, kurioje puikavosi nenatūra­
lių spalvų kebabai. - Ar turi jo adresą?
Klausas Torkildsenas padiktavo adresą, o Haris užsirašė
ant servetėlės.
- Ar tuo adresu registruotas dar koks nors telefonas?
- Ką turi galvoj?
- Įdomu, ar turi žmoną arba sugyventinę.
Haris girdėjo, kaip Klausas Torkildsenas spaudo klaviatū­
rą. Paskui pasigirdo atsakymas:
- Ne, tuo adresu daugiau nieko nėra.
- Ačiū.
- Tai mes laikysimės susitarimo? Daugiau niekada nesi-
šnekėsim?
- Taip. Teliko paskutinis dalykėlis. Noriu, kad patikrintum
Mikaelį Beįmaną. Su kuo jis kalbėjosi pastaraisiais mėnesiais.
Ir kur buvo žmogžudystės metu.
Garsus juokas.
- Orgkrimo viršininką? Pamiršk! Galiu nuslėpti arba pasi­
aiškinti, kodėl ieškojau kokio vargano pareigūno, bet už tai, ko
prašai, tą pačią dieną išlėkčiau iš darbo.
Dar garsesnis kvatojimas, tarsi mintis būtų išties juokinga.
- Tikiuosi, kad laikysiesi susitarimo, Hūle.
Ryšys nutrūko.

Taksi atvykus ant servetėlės pakeverzotu adresu, prie namo

stovėjo ir laukė vyriškis.
Haris išlipo ir priėjo prie jo.
- Ūkvedys Ūlė Kvernbergas?
Vyras linktelėjo.
- Inspektorius Hūlė. Tai aš skambinau, - jis pamatė, kaip
ūkvedys dėbso į laukiantį taksi. - Kai trūksta tarnybinių auto­
mobilių, naudojamės taksi paslaugomis.
342
 Kvernbergas žvelgė į atkištą tapatybės kortelę.
- Nepastebėjau jokio įsilaužimo.
- Bet apie jį buvo pranešta, tad gal dėl viso pikto patikrin­
kime. Juk turite visraktį, ar ne?
Kvernbergas kilstelėjo raktų ryšulį.
Jis atrakino pagrindines duris, o Haris apžiūrėjo skambučius.
- Liudytojas minėjo matęs, kaip kažkas balkonais užsika-
baroja į trečią aukštą ir įsilaužia.
- O kas skambino? - lipdamas viršun pasiteiravo ūkvedys.
- Kvernbergai, negaliu to atskleisti.
- Jums ant kelnių yra dėmė.
- Kebabų padažas. Drabužiai greitai išsitepa. Ar galite at­
rakinti šias duris?
- Farmacininko?
- Tikrai?
- Dirba Radiumo ligoninėje. Ar, prieš mums žengiant vi­
dun, nederėtų paskambinti jam į ligoninę?
- Jei jūs nieko prieš, mieliau patikrinčiau, gal viduje yra
įsilaužėlis, ir jį suimčiau.
Ūkvedys atsiprašydamas sumurmėjo ir skubiai atrakino
duris.
Hūlė žengė į butą.
Buvo matyti, kad čia gyvena viengungis. Bet tvarkingas.
Klasikinės muzikos įrašai stovėjo sudėti pagal abėcėlę atskiroje
muzikiniams diskams skirtoje lentynoje. Moksliniai straipsniai
apie chemiją ir farmaciją rikiavosi aukštose ir visgi dailiose
spintose. Knygų lentynoje stovėjo įrėminta dviejų suaugusiųjų
ir berniuko nuotrauka. Haris atpažino berniuką. Šis stypsojo
kiek pasviręs į vieną pusę, nutaisęs rūškaną veidą. Neturėtų
būti vyresnis nei dvylikos trylikos metų. Ūkvedys laukė prie
durų ir įdėmiai stebėjo, tad Haris apsimetė, kad tikrina balko­
no duris. Tada patraukė per kambarius. Atidarinėjo spintas ir
stalčius. Bet neaptiko nieko kompromituojančio.
Kai kuriems kolegoms tai pasirodytų įtartina.
343
 Bet Hariui yra tekę tai matyti. Kai kurie žmonės neturi pa­
slapčių. Ne dažnai, bet vis dėlto pasitaiko. Haris išgirdo, kaip
miegamojo tarpdury jam už nugaros ūkvedys perkelia svorį
ant kitos kojos.
- Nematau jokių įsilaužimo pėdsakų, neatrodo, kad kas
nors būtų paimta, - praeidamas pro ūkvedį tarė Haris ir pasu­
ko link durų. - Kartais pasitaiko pranešimų apie netikrą pa-
vojų.
- Suprantu, - atsiliepė ūkvedys ir užrakino duris. - O ką
būtumėt daręs, jei čia būtumėt aptikęs vagį? Sodinęs jį į taksi?
- Tada būčiau skambinęs patruliuojančiam automobiliui, -
šyptelėjo Haris ir nudūrė akis į batų stovą prie durų. - Sakykit,
ar neatrodo, kad šių batų dydžiai labai skiriasi?
Kvernbergas pasitrynė sprandą ir tiriamai nužvelgė Harį.
- Gal ir taip. Jis vargsta su luoša pėda. Gal galiu darsyk
pažvelgti į jūsų tapatybės kortelę?
Haris padavė dokumentą.
- Galiojimo data...
- Laukia taksi, - pertraukė Haris, pačiupo kortelę ir bėgte
pasileido laiptais žemyn. - Ačiū už pagalbą, Kvernbergai.

Nuėjau iki Hausmano gatvės, o ten, po galais, vis dar neatsi­

rado nė vieno, kuris būtų sutaisęs spynas, tad iškart patekau į
butų. Olego ten nebuvo. Nieko nebuvo. Jie buvo išėję vargo varg­
ti. Susiveikti, susiveikti. Kartu gyvena penki narkomanai, tai jų
skylė taip ir atrodo. Bet velniop, nieko negalėjau rasti, mėtėsi
tik tušti buteliai, panaudoti švirkštai, kruvini vatos gumuliukai
ir tušti cigarečių pakeliai. Šūdas, koks nusiaubtas plotas. Taip
sėdėdamas ir keikdamas purvinų čiužinį pamačiau žiurkę. Kai
žmonės kalba apie žiurkes, visada vaizduoja jas labai dideles.
Bet žiurkės nėra didelės. Jos visai mažytės. Tiesiog jų uodegos
344
gali būti labai ilgos. OK, jei jos jaučia grėsmę, atsistoja ant
dviejų kojų ir gali atrodyti didesnės nei yra. Bet vis dėlto jos
yra apgailėtini padarai, kurie vargsta dėl to paties, kaip ir mes.
Kad susiveiktų.
Girdėjau, kaip muša bažnyčios laikrodis. Patikinau save,
kad Ibsenas pasirodys.
Privalo pasirodyti. Šūdas, kaip man negera. Matydavau,
kaip jie stovi ir laukia, kol pradėsime dirbti, o tada taip nu­
džiunga, kad net graudu. Tirta, kaulija kaip paskutiniai kvai­
liai is anksto ištiesę banknotus. O dabar tokiu pavirtau ir pats.
Žiauriai laukiau, kol ant laiptų išgirsiu Ibseno šlubčiojimų. Kol
pamatysiu tą idiotišką jo marmūzę.
Sužaidžiau savo kortomis kaip idiotas. Tenorėjau vienos do­
zės, o pasiekiau tik tiek, /ead man ant kulnų ėmė minti visa šut­
vė. Senis ir jo kazokai. Trulsas Berntsenas su grąžtu ir bepročio
akimis. Karalienė Izabelė ir jos dulkintojas viršininkas.
Žiurkė šniukštinėjo palei grindjuostę. Iš nevilties patikrinau
po visais kilimais ir čiužiniais. Po vienu čiužiniu aptikau nuo­
trauką ir gabaliuką plieninės vielos, išlankstytos į raidę L, ku­
rios gale suformuota Y. Suglamžytoje išblukusioje nuotraukoje
atpažinau Irenos atvaizdą, tad supratau, kad čiužinys - Olego.
Tik nesupratau, kas čia per plieninė viela. Bet pamažu susivo­
kiau. Ir pajutau, kaip sudrėksta delnai, o širdis pasileidžia šuo­
liais. Pagaliau juk ne kas kitas, o aš pamokiau Olegą įsirengti
slėptuvę.

36 skyrius

Apsuptas turistų Hansas Kristijanas Simonsenas kilo Operos

šlaitu iš balto itališko marmuro. Pastatas atrodė kaip ledkalnis,
plūduriuojantis fiordo vandenyje. Užlipęs ant stogo advoka­
tas pastebėjo ant sienos krašto sėdintį Harį. Šis sėdėjo vienui
345
vienas, kadangi visi turistai gūžėjo į kitą pusę pasigrožėti į
fiordą atsiveriančiu vaizdu. O Haris buvo atsigręžęs į senus
bjaurius miesto rajonus.
Hansas Kristijanas įsitaisė šalia Hario.
- HK, - kreipėsi Haris, nepakeldamas akių nuo skaitomo
lankstinuko, - ar žinai, kad šis akmuo vadinasi baltuoju car-
rara marmuru ir kad kiekvienam norvegui ši Opera kainavo
daugiau nei du tūkstančius kronų?
- Taip.
- Ar girdėjai apie „Don Žuaną“?
- Mocartas. Du veiksmai. Jaunas arogantiškas paleistuvis,
manantis, kad yra Dievo dovana visoms moterims ir vyrams,
visus apgauna ir priverčia užvirti neapykanta jam. Vyrutis
mano, kad yra nemirtingas, bet galiausiai pasirodo paslaptin­
ga statula ir atima jam gyvybę. Juos abu praryja žemė.
- Mhm. Po poros dienų - premjera. Čia parašyta, kad ope­
ros pabaigoje choras traukia, jog taip miršta nusidėjėlis, o nu­
sidėjėlio mirtis visada atspindi jo gyvenimą. Ar manai, kad tai
tiesa, HK?
- Žinau, kad tai netiesa. Mirtis, deja, nė kiek ne teisinges­
nė už gyvenimą.
- Mhm. Ar žinai, kad šioje vietoje į krantą išplovė negyvą
policininką?
- Taip.
- Ar yra kas nors, ko nežinai?
- Kas nušovė Gustą Hanseną.
- O, tai ta paslaptinga statula, - pareiškė Haris ir padėjo į
šoną lankstinuką. - Nori sužinoti, kas tai padarė?
- O tu ne?
- Nebūtinai. Svarbu tik viena: įrodyti, kas to nepadarė. Kad
tai - ne Olegas.
- Sutinku, - pritarė Hansas Kristijanas ir tiriamai nužvelgė
Harį. - Bet toks tavo pasakymas visai nedera prie to, ką girdė­
jau apie uolųjį Harį Hūlę.
346
 - Matyt, žmonės visgi keičiasi, - šyptelėjo Haris. - Ar pasi­
teiravai savo bičiulio policijos teisininko apie paiešką?
- Jie dar neperdavė tavo vardo žiniasklaidai, bet pranešė jį
visiems oro uostams ir visiems pasieniečiams. Kitaip sakant,
tavo paso vertė ne per didžiausia.
- Štai ir nuplaukė kelionė į Maljorką.
- Žinai, kad esi ieškomas, ir vis tiek siūlai susitikti ten, kur
susirenka daugiausia turistų?
- Puikiai patikrinta smulkios žuvelės logika, Hansai Kris-
tijanai, būryje visada saugiau.
- Man pasirodė, kad manei, jog saugiau vienumoje.
Haris išsitraukė cigarečių pakelį, krestelėjo ir ištiesė advo­
katui.
- Ar tau šitaip nupasakojo Rakelė?
Hansas Kristijanas linktelėjo ir paėmė cigaretę.
- Jūs jau seniai kartu? - paklausė Haris ir nutaisė grimasą.
- Kurį laiką. Skauda?
- Kaklą. Gal bus įsimetusi infekcija, - Haris pridegė Han­
sui Kristijanui cigaretę. - Tu ją myli, ar ne?
Advokatui įtraukus dūmo, Hariui dingtelėjo, kad vyras
turbūt nerūkė nuo studentiškų vakarėlių laikų.
- Taip. Myliu.
Haris linktelėjo.
- Bet visada buvai tu, - atviravo Hansas Kristijanas ir
čiulptelėjo cigaretę. - Tarp šešėlių, spintoje, po lova.
- Panašu į vaiduoklį, - įvertino Haris.
- Taip, tikrai, - sutiko Hansas Kristijanas. - Bandžiau jį
išprašyti, bet man nepavyko.
- Tu neprivalai surūkyti visos cigaretės, Hansai Kristijanai.
- Ačiū, - advokatas nusviedė cigaretę. - Kaip galėčiau pa­
gelbėti šįkart?
- Įsilaužti, - atsakė Haris.

347
Leidžiantis sutemoms, jie pajudėjo iš vietos.
Hansas Kristijanas atvažiavo į Griunerliokos gatvę ir pasi­
ėmė Harį iš baro „Bar Boca“.
- Puikus automobilis, - įvertino Haris. - Tinkamas šeimai.
- Turėjau šunį, briedžių medžioklį, - paaiškino Hansas Kris­
tijanas. - Medžioklė. Trobelė. Na, žinai.
Haris linktelėjo.
- Geras gyvenimas.
- Tą šunį persmeigė briedis. Guodžiau save, kad medžiok­
liui tai puikus būdas numirti. Tarsi atliekant pareigą.
Haris linktelėjo. Automobilis pakilo iki Ryjeno rajono ir
pasuko vingiuotais keliukais, vedančiais į sklypus rytinėje
miesto dalyje, iš kur veriasi puikiausias vaizdas.
- Čia, dešinėje, - sustabdė Haris ir parodė į tamsią vilą. -
Pastatyk automobilį kiek aukščiau, kad priekiniai žibintai
šviestų tiesiai į langus.
- Ar man...
- Ne, - atsakė Haris. - Lauk čia. Telefoną laikyk įjungtą. Jei
kas pasirodys, skambink.
Haris pasiėmė laužtuvą ir pasileido akmenukų takeliu prie
namo. Ruduo, geliantis rudens oras, obuolių kvapas. Haris
prisiminė praeitį. Juodu su Eisteinu tykina į kiemą, o Treskus
stovi sargyboje už tvoros. O tada iš tamsos išnyra šlubčiojanti
žmogysta su indėniška plunksnų karūna ir kvykia kaip paršas.
Jis paspaudė durų skambutį.
Laukė.
Niekas nesirodė.
Harį vis tiek apniko jausmas, kad namuose kažkas yra.
Jis įspraudė laužtuvą į durų plyšį prie spynos ir ėmė pamažu
spausti. Durys buvo senos, minkštos, įdrėkusios medienos, su
senovine spyna. Stumdamas duris nuo savęs, Haris kita ranka
kyštelėjo savo tapatybės kortelę į įžambų plyšį palei automati­
348
nės spynos liežuvėlį. Spustelėjo. Liežuvėlis atšoko. Haris įsmu­
ko vidun ir uždarė duris. Stovėjo tamsoje sulaikęs kvėpavimą.
Staiga ant veido pajuto plonytę giją, turbūt voratinklį. Atsi­
davė drėgme ir negyvenamomis patalpomis. Bet trenkė ir dar
kažkuo. Dvokė. Liga, ligonine. Vystyklais ir vaistais.
Haris įjungė žibintuvėlį. Išvydo tuščią drabužių ir skrybė­
lių pakabą. Patraukė tolyn.
Svetainė atrodė kaip nutepta pudra, tarsi iš sienų ir baldų
būtų išsiurbtos spalvos. Šviesos kūgis keliavo kambariu. Spin­
duliams atsispindėjus kažkieno akyse, Hariui apmirė širdis.
Tada sutvaksėjo vėl. Pelėdos iškamša. Tokia pat pilka kaip ir
visas kambarys.
Haris vaikščiojo po kambarius ir nutarė, kad čia viskas taip
pat kaip ir bute su balkonu. Nieko neįprasto.
Tiesą sakant, taip galvojo tik tol, kol pateko į virtuvę, kur
ant stalo aptiko du pasus ir lėktuvo bilietus.
Nors nuotrauka buvo mažiausiai dešimties metų senumo,
Haris atpažino vyrą, sutiktą Radiumo ligoninėje. Jos pasas
buvo naujutėlis. Mergina nuotraukoje atrodė beveik neatpa­
žįstamai. Išbalusi, plaukai sulipę. Bilietai į Bankoką, išvyki­
mas - po dešimties dienų.
Haris toliau vaikščiojo po pirmą aukštą. Nuėjo prie vienin­
telių durų, kurių nebuvo pravėręs. Spynoje kyšojo raktas. Jis
atidarė. Tas pats kvapas, kurį užuodė stovėdamas koridoriuje,
toptelėjo Hariui. Jis spustelėjo jungiklį prie durų, ir lemputė
nušvietė laiptus, vedančius į rūsį. Jausmas, kad kažkas yra na­
muose. Arba „o, taip, šeštasis pojūtis“, kaip šiek tiek ironiškai
pareiškė Beįmanąs, kai Haris paklausė, ar jis patikrino Marti­
no Pranio duomenis. Pojūtis, kuris, kaip suprato Haris, šįkart
suklaidino.
Haris norėjo nusileisti žemyn, bet kažkas jį sulaikė. Rūsys.
Toks pats, kokį turėjo vaikystėje. Kai mama paprašydavo nulipti
į tamsą parnešti bulvių (rūsyje stovėjo du maišai), Haris kurnė­
davo žemyn, stengdamasis negalvoti. Bandydavo įsivaizduoti,
349
kad bėga, nes labai šalta. Kad reikia skubiai virti pietus. Kad
jam patinka bėgti. Kad tai neturi nieko bendro su gelsvu žmo­
gėnu, laukiančiu kažkur ten apačioje, tuo šypsančiu nuogaliu-
mi ilgu liežuviu, kurį vis kaišioja iš burnos. Bet jį sulaikė ne
tai. Kažkas kito. Sapnas. Sniego lavina rūsio koridoriuje.
Haris nuvijo tokią mintį ir pastatė koją ant pirmo laiptelio.
Šis įspėjamai sugirgždėjo. Jis prisivertė lipti lėtai. Rankoje vis
dar laikė laužtuvą. Nusileidęs patraukė koridoriumi tarp kama­
rėlių. Elektros lemputė metė nuo lubų skurdžią šviesą, suku-
riančią dar daugiau šešėlių. Haris pastebėjo, kad ant visų kama­
rėlių durų kabo spynos. Kas rakina patalpas nuosavame rūsyje?
Jis užkišo aštrųjį laužtuvo galą po viena iš spynų. Įtraukė
oro, baiminosi garso. Staiga palenkus laužtuvą į save, trumpai
pokštelėjo. Jis sulaikė kvėpavimą, klausėsi. Atrodė, kad ir pats
namas užgniaužia kvapą. Nė garso.
Tada atsargiai pravėrė duris. Nosin plūstelėjo tvaikas. Pirš­
tai užčiuopė jungiklį, ir po akimirkos Harį užliejo šviesa.
Patalpa buvo daug didesnė, nei galėjai pamanyti. Ir pasi­
rodė pažįstama. Radiumo ligoninės laboratorija. Stiklo kolbos
ant stalų ir stovas reagentams maišyti. Haris priėjo prie stovo.
Pakėlė didelio plastikinio indo dangtį. Baltuose milteliuose
rudavo smulkios dalelės. Jis palaižė smiliaus galiuką, kyštelėjo
į miltelius ir pasitrynė dantenas. Kartu. Fiolinas.
Haris krūptelėjo. Garsas. Jis vėl sulaikė kvėpavimą. Štai ir
vėl. Kažkas šniurkščiojo.
Jis skubiai užgesino šviesą, susigūžė tamsoje, pasiruošęs
atstatė laužtuvą.
Dar vienas šniurkštelėjimas.
Haris kelias sekundes palaukė. Tada greitais žingsniais kuo
tyliau išėjo iš laboratorijos ir pasuko kairiau, link ten, iš kur
sklido garsas. Iki koridoriaus galo teliko vienas kambarys. Jis
perėmė laužtuvą į kairę ranką. Nutykino prie durų su langeliu,
kurį dengė tinklelis. Kadaise tokios pačios durys buvo ir jų
namuose.
350
 Skirtumas tas, kad šios buvo šarvuotos.
Haris pasiruošė žibintuvėlį, atsistojo prie sienos šalia durų,
suskaičiavo nuo trijų iki nulio, įjungė žibintuvėlį ir nukreipė
tiesiai į langelį.
Laukė.
Kai per tris sekundes niekas nešovė ir nesmogė šviesos
kryptimi, jis prikišo galvą prie tinklo ir pažvelgė vidun. Šviesa
virpėjo ant mūrinės sienos, atsispindėjo nuo grandinių, nusly­
do čiužiniu ir pagaliau aptiko tai, ko ieškojusi. Veidą.
Užmerktomis akimis. Mergina sėdėjo visiškai ramiai. Tarsi
būtų prie to pripratusi. Kad į ją spigintų šviesa.
- Irena? - atsargiai paklausė Haris.
Tą akimirką jo kišenėje suvibravo mobilusis telefonas.

37 skyrius

Pažvelgiau į laikrodį. Išieškojau visą butą, bet Olego slėptu­

vės neaptikau. O Ibsenas turėjo prisistatyti čionai prieš dvy­
lika minučių. Tegul tik pabando nepasirodyti, iškrypėlis! Už
jėgos panaudojimą ir išprievartavimą gresia iki gyvos galvos.
Tądien, kai Irena išlipo Oslo geležinkelio stotyje, nusivedžiau
ją į repeticijų patalpas, priskiedęs, kad ten laukia Olegas. Bet,
po šimts, jo ten nė kvapo nebuvo. Jos tykojo Ibsenas. Šunsnukis
laikė ją, kol įsmeigiau adatą. Galvojau apie Rują. Kad taip bus
geriausia. Tada mergaičiukė visai nurimo, beliko nutempti ją
į Ibseno automobilį. Mano puskilogramį jis atvežė bagažinėje.
Ar gailėjausi? Taipy gailėjausi, kad nepareikalavau viso kilo­
gramo! Po velnių, aišku, kad gailėjausi. Juk nesame bejausmiai.
Bet kai toptelėjo: „Velnias, blogai padariaupabandžiau save
įtikinti, kad Ibsenas tikrai gerai su ja elgsis. Turbūt ją myli.
Savaip. Bet vis tiek jau per vėlu, belieka susiveikti vaistų, kad
pasveikčiau.
351
 Man tai buvo naujiena - negauti toy ko reikalauja organiz­
mas. Juk visada gaudavau, ko panorėjęs, tik dabar tai suvokiau.
Irjei nuo šiol viskas bus šitaip, verčiaujau iškart pakratyti kojas.
Mirčiau jaunas ir gražus, dar neišbyrėjusiais dantimis. Ibsenas
nepasirodys. Jau supratau. Stovėjau prie virtuvės lango ir žvel­
giau į gatvę, bet to šildžiaus šlubio nesimatė. Nei jo, nei Olego.
Išbandžiau viską. Liko tik vienas dalykas.
Šį variantą atidėliojau kiek išgalėdamas. Bijojau. Taip, aš
bijojau. Bet neabejojau, kad jis mieste. Kad trinasi aplinkui nuo
tos dienos, kai sužinojo, kad prapuolė sesutė. Šteinas. Mano ne­
tikras brolis.
Žiūrėjau žemyn į gatvę.
Ne. Verčiau pakratysiu kojas nei jam skambinsiu.
Sekundės bėgo. Ibsenas nesirodė.
Po velnių! Geriau numirti nei šitaip sirgti.
Užsimerkiau, bet man iš akiduobių ropojo vabalai, veržėsi iš
po akių vokų, knibždėjo ant viso veido.
Tiek skambinti, tiek būti tokiu ligoniu pasirodė geriau už mirtį.
Beliko finalas.
Skambinti jam ar taip sirgti?
Šūdas, šūdas!

Ėmus vibruoti telefonui Haris išjungė žibintuvėlį. Pažvelgė į

numerį. Hansas Kristijanas.
- Kažkas ateina, - pasigirdo šnabždesys Hariui prie ausies.
Iš susijaudinimo balsas buvo prikimęs. - Jis pasistatė automo­
bilį prie vartų ir dabar eina link namo.
- OK, - atsiliepė Haris. - Ramiai. Jei pamatysi, kad kas
nors darosi, atsiųsk žinutę. Ir dink, jei...
- Dingti? - atrodė, kad Hansas Kristijanas smarkiai neri­
mauja.
- Tik tada, jei suprasi, kad viskas ritasi velniop, OK?
352
 - Kodėl turėčiau...
Haris nutraukė ryšį, įjungė žibintuvėlį ir nukreipė šviesą į
tinklelį.
- Irena?
Mergina išputusi akis mirksėjo prieš šviesą.
- Paklausyk. Aš vardu Haris, esu policininkas, atvykau ta­
vęs pasiimti. Bet kažkas ateina, o man reikia kai ką patikrinti.
Jei jis ateis čionai, elkis kaip niekur nieko, OK? Netrukus tave
iš čia ištrauksiu, Irena. Pažadu.
- Ar turi... - sumurmėjo ji, bet Haris neišgirdo likusių žo­
džių.
- Ką sakai?
- Ar turi... fiolino?
Haris stipriai sukando dantis.
- Šiek tiek pakentėk, - sušnabždėjo jis.
Haris užbėgo iki laiptų viršaus ir išjungė šviesą. Paliko du­
ris praviras ir pažvelgė pro plyšį. Lauko durys matėsi puikiai.
Jis girdėjo šlubčiojimą ant žvirgždo. Žmogus ėjo vilkdamas
kojas. Šleiva pėda. Tada atsidarė durys.
Užsidegė šviesa.
Ir pasirodė jis. Stambus ir linksmas.
Stigas Nybakas.
Radiumo ligoninės skyriaus vadovas. Jis prisimena Harį iš
mokyklos laikų. Pažįsta Trešku. Mūvi vestuvinį žiedą su juodu
įbrėžimu. Ir turi viengungišką butą, kuriame neaptiksi nieko
neįprasto. Bet taip pat ir tėvų paliktą namą, kurio nepardavė.
Nybakas pasikabino švarką ant pakabo ir atkišęs ranką pa­
traukė link Hario. Ūmai sustojo. Pamojavo. Jam kaktoje įsirėžė
gili raukšlė. Jis stovėjo ir klausėsi. Staiga Haris suprato kodėl.
Tai, ką įėjęs pajuto ant veido ir palaikė voratinkliu, tikriausiai
buvo kažkas kito. Kokia nors neįžiūrima gija, kurią Nybakas iš­
tempė koridoriuje, kad nustatytų, ar nesilankė neprašytų svečių.
Nybakas stebėtinai vikriai ir grakščiai pasuko atgal prie
spintos koridoriuje. Kyštelėjo ranką vidun. Kažką patraukė ir
šmėstelėjo matinis metalas. Šautuvas.
353
 Velnias, velnias. Haris nekentė šautuvų.
Nybakas išsitraukė pradarytą šovinių dėžutę. Išėmė du di­
delius šovinius, suspaudė juos tarp didžiojo ir rodomojo pirš­
tų per reikiamą atstumą, kad galėtų įdėti abu vienu judesiu.
Hario galvoje be paliovos skriejo mintys, bet nebuvo nė
vienos geros. Tad jis pasirinko blogą. Išsitraukė telefoną ir
ėmė spaudinėti.
S-i-g-n-a-l-ą-i-r-p-u-l-k
Velnias! Blogai!
Nybakui užtaisius ginklą, pasigirdo metališkas trakštelė­
jimas.
Kur tas trinantis mygtukas? Štai. Lauk u, įterpti a ir au.
...p-a-l-a-u-k-š-v-i-t-ų
Velniškai maži mygtukai! Nagi!
Girdėjosi, kaip vamzdis atsistoja į vietą.
...į-l-a-n-ą
Blogai! Haris girdėjo, kaip Nybakas šlubčioja link jo. Per
mažai laiko, belieka tikėtis, kad Hanso Kristijano vaizduotė
pakankamai laki.
...š-v-i-e-s-o-s!
Jis paspaudė mygtuką „siųsti“.
Iš tamsos Haris stebėjo, kaip Nybakas prisideda ginklą prie
peties. Ir jam toptelėjo, kad vadovo pareigas užimantis farma­
cininkas pamatė praviras rūsio duris.
Tą akimirką užkaukė automobilio signalas. Garsiai ir atkak­
liai. Nybakas krūptelėjo. Žvilgtelėjo į svetainę, nes jos langai
išeina į gatvę, kurioje stovi Hanso Kristijano automobilis. Su­
dvejojo. Tada apsisuko ir nušlubavo tenai.
Vėl pasigirdo pypimas, ir šįkart jis nenutilo.
Haris atidarė duris ir puolė paskui Nybaką. Jam nereikėjo
sėlinti, žinojo, kad signalo garsas nustelbia žingsnius. Atsidū­
ręs prie svetainės durų išvydo užuolaidas praskleidžiančio Ny-
bako nugarą. Kambarį nutvieskė Hanso Kristijano šeimyninio
automobilio per kilometrą šviečiantys „XenonMžibintai.
354
 Hariui užteko keturių plačių žingsnių, o Stigas Nybakas
nei girdėjo, nei matė jį artėjant. Farmacininkas prisidengė
delnu veidą nuo šviesos, o Haris ištiesė rankas jam virš pečių,
čiupo už šautuvo, patraukė jį į save, prispausdamas vamzdį
Nybakui prie mėsingo kaklo, tada trūktelėjo atgalios, išmuš-
damas iš pusiausvyros. Nybakui beviltiškai muistantis ir gau­
dant orą, Haris keliais trinktelėjo jam į pakinklius, ir abu su­
klupo.
Hansas Kristijanas turbūt suprato, kad signalas atliko savo
darbą, tad liovėsi pypsenęs, bet Haris tebespaudė. Tol, kol Ny-
bako judesiai sulėtėjo, nusilpo, vyras tarsi suglebo.
Haris suprato, kad Nybakas netrukus praras sąmonę, kad
negaudamos deguonies po kelių sekundžių bus pažeistos sme­
genys, o dar po kelių akimirkų Stigas Nybakas, grobikas ir fio-
lino kūrėjas, numirs.
Tas jausmas Hariui buvo pažįstamas. Jis suskaičiavo iki tri­
jų ir vieną ranką patraukė nuo ginklo. Nybakas be garso su­
kniubo ant grindų.
Haris prisėdo ant kėdės ir atgavo kvapą. Po kiek laiko,
kraujyje nuslūgus adrenalinui, vėl ėmė skaudėti kaklą ir smak­
rą. Darėsi vis blogiau ir blogiau. Haris mėgino nekreipti į tai
dėmesio, o Hansui Kristijanui nusiuntė žinutę: „OK.“
Nybakas pradėjo tyliai dejuoti ir susirietė kaip embrionas.
Haris jį apieškojo. Viską, ką rado kišenėse, sukrovė sve­
tainėje ant stalo. Piniginė, raktų ryšulys, mobilusis telefonas
ir piliulių buteliukas su gydytojo ir Nybako vardais. „Zestril“.
Haris prisiminė, kad senelis vartojo šiuos vaistus, saugoda­
masis širdies smūgio. Haris įsidėjo piliules į kišenę, šautuvo
vamzdį prikišo Nybakui prie išbalusios kaktos ir paliepė stotis.
Nybakas pakėlė akis į Harį. Žiojosi kažką sakyti, bet apsi­
galvojo. Vos ne vos pakilo ir ėmė svirduliuoti.
- Kur eisim? - paklausė jis, Hariui pastūmus jį priešais
save link koridoriaus.
- Į požeminį butą, - atsakė Haris.
355
 Jiems leidžiantis į rūsį, Stigas Nybakas vis dar svyrinėjo,
ir Haris viena ranka laikė jį už peties, o kita spaudė į nugarą
įremtą ginklą. Jie sustojo prie durų, už kurių Haris aptiko Ireną.
- Iš kur sužinojai, kad tai aš?
- Žiedas, - atsiliepė Haris. - Atrakink.
Padavė Nybakui raktų ryšulį. Šis įkišo raktą į spyną ir pasuko.
Įėjęs spustelėjo elektros jungiklį.
Irena atsistojo. Stovėjo tolimiausiame kampe virpėdama,
pakėlusi vieną petį, tarsi bijodama, kad ją primuš. Jos kulkšnį
juosė metalinis žiedas, nuo kurio iki pat sijos tęsėsi grandinė.
Haris atkreipė dėmesį, kad ši buvo pakankamai ilga ir mer­
gina galėjo judėti po patalpą. Netgi įsijungti šviesą.
Ir kad ji mieliau rinkosi tamsą.
- Išvaduok ją, - paliepė Haris. - Ir prisirakink pats.
Nybakas užsikosėjo. Ištiesė rankas.
- Paklausyk, Hari...
Haris smogė. Prarado savitvardą ir tvojo. Girdėjo, kaip po
metalu žlegteli mėsa, matė raudoną rėžį, kurį Nybakui ant no­
sies paliko šautuvas.
- Dar kartą ištark mano vardą, - sušvokštė Haris, košda-
mas žodžius, - ir buože sugrūsiu tavo galvą į sieną.
Virpančiomis rankomis Nybakas atrakino spyną, o sustin­
gusi Irena abejingai spoksojo priešais save, tarsi šie įvykiai ne­
turėtų su ja nieko bendro.
- Irena! - šūktelėjo Haris. - Irena!
Ji tarsi pakirdo ir nužvelgė jį.
- Išeik, - paliepė Haris.
Ji užsimerkė. Regis, tai reikalavo daug pastangų. Perprasti
artikuliuojamus garsus, suteikti prasmę žodžiams. Imtis veiks­
mų. Ji išėjo į koridorių kaip lunatikė, sukaustytais vangiais
žingsniais.
Nybakas atsisėdo ant čiužinio ir pasiraitojo kelnes. Pamė­
gino metaliniu žiedu apjuosti savo balkšvą storą koją.
-Aš...
- Apie riešą, - paliepė Haris.
356
 Nybakas pakluso, o Haris, trūktelėjęs grandinę, patikrino,
ar žiedas kaip reikiant prigludęs.
- Nusimauk žiedą ir atiduok man.
- Kodėl? Tai tik pigus šlamš...
- Nes jis ne tavo.
Nybakas nusimovė žiedą ir ištiesė jį Hariui.
- Nieko nežinau, - patikino jis.
- Apie ką? - paklausė Haris.
- Apie tai, apie ką turbūt manęs klausinėsi. Apie Dubajų.
Su juo buvau susitikęs dusyk, ir abu kartus man ant akių buvo
užrištas raištis. Todėl nežinau, kur buvau. Dukart per savaitę
ateidavo pora ruselių ir pasiimdavo prekę, bet niekada negir­
dėjau jokių vardų. Paklausyk, jei nori pinigų, aš turiu...
- Tai viskas dėl jų?
- Kas?
- Visa tai. Dėl pinigų?
Nybakas dusyk suklapsėjo akimis. Patraukė pečiais. Haris
laukė. Ir tada Nybako veide šmėstelėjo pavargusi šypsena.
- O tu kaip manai, Hari?
Jis krestelėjo galvą, rodydamas į pėdą.
Haris neatsakė. Nebuvo būtina išgirsti. Nežinojo, ar norė­
tų. Jis galėtų pabandyti suprasti. Bet nėmaž netroško. Du vai­
kinai užauga Opsale, iš esmės vienodomis sąlygomis, bet kaž­
koks, rodos, nereikšmingas apsigimimas dramatiškai pakeičia
vieno iš jų gyvenimą. Kelių pėdos kauliukų padėtis yra kitokia,
pėda pakrypusi į vidinę pusę, keliais dydžiais mažesnė už kitą.
Peš eąuinovarus. Arkliška pėda. Mat žingsniavimas šleiva pėda
primena arklio trepsėjimą. Dėl šio apsigimimo tavo startinės
pozicijos kiek prastesnės, ir jas tau pavyksta arba nepavyks­
ta kompensuoti. Jas reikia kompensuoti patrauklumu, popu­
liarumu, reikia tapti klasės lyderiu, kietuoliu, turinčiu kietų
draugų, ir užkariauti mergaitę prie lango koridoriuje, kurios
šypsena, nors ir skirta kitam, širdį verčia daužytis. Stigas
Nybakas nepastebimai judėjo per gyvenimą su arkliška pėda.
357
Taip nepastebimai, kad Haris jo nė neprisiminė. Viskas sekėsi
gana neblogai. Vaikinas baigė mokslus, sunkiai dirbo, užėmė
vadovo pareigas, ėmė pirmauti. Susilaukė pripažinimo visuo­
menėje. Bet trūko svarbiausio. Mergaitės prie lango. Ji vis dar
šypsojosi kitam.
Turtas. Jam reikėjo praturtėti.
Juk pinigai pridengia kaip makiažas. Atneša viską, net ir
tai, ko, sakoma, nenusipirksi. Pagarbą, susižavėjimą, meilę.
Tereikia apsidairyti: grožis nuolat teka už pinigų. Tad dabar
išmušė jo, šleivapėdžio Stigo Nybako, valanda.
Jis išrado fioliną, ir pasaulis turėjo pulti jam po kojų. Tai
kodėl ji jo nenorėjo? Kodėl suko nosį su prastai slepiama pa­
nieka, nors žinojo - tikrai suvokė, - kad jis virto turtuoliu ir
turtėja sulig kiekviena diena. Ar dėl to, kad turi kitą, kuris už­
valdė jos mintis? Kuris jai ant piršto užmovė juokingą padir-
binį? Tai neteisinga, jis dirbo sunkiai ir nenuilsdamas, idant
atitiktų kriterijus, kad būtų mylimas, ir dabar mergina privalė­
jo pamilti jį. Todėl ją ir pagrobė. Nusitempė nuo lango. Prira­
kino čia, kad daugiau niekada nepaspruktų. O kad sutvirtintų
prievartinę santuoką, atėmė iš jos žiedą ir užsimovė ant piršto.
Tą pigų žiedą, kurį Irena gavo iš Olego, kuris, savo ruožtu,
pavogė jį iš mamos, kuri, savo ruožtu, gavo jį iš Hario, kuris,
savo ruožtu, nupirko papuošalą sendaikčių turguje, kuris...
Kaip kokioje pasakoje: paimi žiedą ir leidi jam klajoti nuo vie­
no prie kito. Haris perbraukė pirštu per juosvą įbrėžimą gels­
vame žiedo paviršiuje. Jis matė, bet vis tiek buvo aklas.
Matė, kai susipažinęs su Stigu Nybaku pasakė: „Kadais tu­
rėjau tokį patį.“
O aklas liko todėl, kad nepagalvojo, kuo tie žiedai panašūs.
Patamsėjęs vario įbrėžimas.
Tik išvydęs Martinos žiedą ir išgirdęs sakant, kad jis vie­
nintelis pasaulyje nupirko bevertį sutuoktuvių žiedą, jis susie­
jo Olegą su Stigu Nybaku.
Haris neabejojo, nors Stigo Nybako bute ir neaptiko nie­
ko įtartino. Priešingai - visi kompromituojantys dalykai buvo
358
pašalinti, tad Hariui išsyk toptelėjo, jog savo juodus darbelius
Nybakas slepia kitoje vietoje. Tėvų name, kuris stūkso apleis­
tas ir neparduotas. Raudonas pastatas ant kalvos, netoli Hūlių
šeimos namo.
- Ar tu nužudei Gustą? - paklausė Haris.
Stigas Nybakas papurtė galvą. Jis atrodė mieguistas, ap­
sunkusiais akių vokais.
- Turi alibi? - paklausė Haris.
- Ne. Ne, neturiu.
- Pasakok.
- Buvau ten.
- Kur?
- Hausmano gatvėje. Ketinau pas jį užeiti. Gustas pagrasi­
no mane išduoti. Bet kai pasiekiau Hausmano gatvę, ten sto­
vėjo policijos automobiliai. Gustą kažkas jau buvo nužudęs.
- Jau? Irgi ketinai padaryti tą patį?
- Ne tą patį. Neturiu pistoleto.
- O ką turi?
Nybakas patraukė pečiais.
- Išsilavinimą chemijos srityje. Gustą kamavo abstinenci­
ja. Jis norėjo, kad atneščiau fiolino.
Haris pažvelgė į pavargusią Nybako šypseną ir linktelėjo.
- Taigi, kad ir kokios baltos medžiagos būtum atnešęs,
Gustas būtų iškart ją susišvirkštęs.
Nybakui kilstelėjus ranką ir parodžius į duris, sužvangėjo
grandinės.
- Irena. Ar galiu pasakyti jai porą žodžių, prieš...
Haris dėbtelėjo į Stigą Nybaką. Pamatė kažką pažįstamo.
Sužalotą žmogų, pribaigtą vyrą. Ėmusį maištauti prieš likimo
jam padalytas kortas. Ir pralaimėjusį.
- Paklausiu jos, - atsiliepė Haris.
Jis išėjo į koridorių. Irenos nebebuvo.
Rado ją svetainėje. Mergina sėdėjo ant kėdės, parietusi ko­
jas. Iš drabužių spintos koridoriuje Haris atnešė apsiaustą ir
apgobė jai pečius. Kalbėjosi su ja tyliai ir ramiai. Ji atsakinėjo
359
tyliu balseliu, tarsi baimintųsi nuo plikų svetainės sienų pok-
šinčio aido.
Ji papasakojo, kad Gustas su Nybaku, jų vadinamu Ibsenu,
ją pagrobė. Užmokestį sudarė pusė kilogramo fiolino. Ji laiko­
ma uždaryta keturis mėnesius.
Haris leido jai išsikalbėti. Laukdavo, kol suprasdavo, kad
viskas išsakyta, ir tik tada užduodavo kitą klausimą.
Apie Gusto nužudymą ji žinanti tik iš Ibseno pasakojimo.
Nežinanti, nei kas per vienas yra Dubajus, nei kur jis gyve­
na. Gustas laikė liežuvį už dantų, o Irena ir neklausinėjo. Apie
Dubajų girdėjo tik visuotinius gandus, kad mieste jis pasirodo
kaip koks vaiduoklis, kad niekas nežino, kas jis toks ar kaip
atrodo, kad jis - nesugaunamas kaip vėjas.
Haris linktelėjo. Pastaruoju metu tokį apibūdinimą girdi
kiek per dažnai.
- Hansas Kristijanas nuveš tave į policiją, jis - advokatas,
padės tau pranešti apie pagrobimą. Paskui nuveš tave pas Ole­
go mamą, galėsi ten gyventi kiek panorėjusi.
Irena papurtė galvą.
- Paskambinsiu Šteinui, savo broliui, galiu gyventi pas jį.
Bet... ar privalau apie tai pranešti?
Haris pažvelgė į merginą. Ji - tokia jauna. Tokia smulkutė.
Kaip paukštelis. Neįmanoma perprasti, kiek suniokota.
- Gali palaukti iki rytdienos, - pasiūlė Haris.
Jis stebėjo, kaip Irenos akys paplūsta ašaromis. Ir pirmiau­
sia jam šovė mintis -pagaliau. Norėjo uždėti ranką jai ant pe­
ties, bet laiku apsigalvojo. Turbūt nepažįstamo pagyvenusio
vyro ranka nėra tai, ko jai reikia. Bet po akimirkos ašaros iš­
džiūvo.
- Ar yra... ar yra kokia kita galimybė? - paklausė ji.
- Pavyzdžiui? - pasitikslino Haris.
- Kad man daugiau nereikėtų jo matyti, - ji įsmeigė žvilgs­
nį jam į akis. - Niekada, - sušnabždėjo tyliu plonyčiu balseliu.
Tuomet jis pajuto. Jos ranką ant savosios.
- Labai prašau.
360
 Haris paplekšnojo Irenai per ranką, padėjo ją merginai ant
kelių ir atsistojo.
- Eime, išlydėsiu tave.

Automobiliui dingus iš akių, Haris sugrįžo ir nusileido į rūsį.

Virvės nerado, bet po laiptais kabėjo vandens žarna. Atnešė ją
prie Nybako ir numetė priešais jį. Žvilgtelėjo į siją. Pakanka­
mai aukštai.
Išsitraukė buteliuką zestrilio, kurį aptiko Nybako kišenėje,
išbėrė turinį sau į delną. Šešios piliulės.
- Sergi širdies liga? - paklausė Haris.
Nybakas linktelėjo.
- Kelias piliules turi išgerti per dieną?
- Dvi.
Haris įspraudė piliules Nybakui į delną, o tuščią buteliuką
įsimetė į kišenę.
- Grįšiu po dviejų dienų. Nežinau, ką tau reiškia geras var­
das, žinoma, gėda būtų daug didesnė, jei gyvi būtų tavo tėvai,
bet turbūt girdėjai, kaip kaliniai elgiasi su prievartautojais. Jei
atėjęs tavęs neberasiu, būsi pamirštas, tavęs daugiau niekada
niekas neminės. Jei rasiu, nuvešim į policiją. Supratai?
Hariui išeinant Stigo Nybako riksmai lydėjo jį iki pat durų.
Riksmai žmogaus, kuris lieka vienui vienas su savo kalte, savo
vaiduokliais, savo vienatve, savo sprendimais. Be abejo, tame
yra kažkas pažįstamo. Haris įnirtingai užtrenkė paskui save
duris.

Vetlando kelyje Haris susistabdė taksi ir paprašė nuvežti į Urtės

gatvę.
361
 Kaklą vis labiau skaudėjo, jis vis labiau tvinkčiojo, tarsi
būtų įgavęs nuosavą pulsą, tapęs užspeistu, uždegimo apim­
tu, iš bakterijų sulipdytu gyviu, bandančiu išsiveržti į laisvę.
Haris pasiteiravo vairuotojo, ar automobilyje turi vaistų nuo
skausmo, bet šis tik papurtė galvą.
Jiems pasukus į Bjorviką, Haris išvydo padangėje virš Ope­
ros teatro sproginėjančius fejerverkus. Kažkas šventė. Jam top­
telėjo, kad ir pats turėtų atšvęsti. Jam pavyko. Jis surado Ireną.
O Olegas - laisvėje. Jis nuveikė tai, dėl ko čionai ir atvyko. Tai
kodėl jam nesinori švęsti?
- Kokia proga? - pasidomėjo Haris.
- A, vyksta kažkokios operos premjera, - atsakė vairuoto­
jas. - Kiek anksčiau nuvežiau ten keletą išsipusčiusių žiūrovų.
- „Don Žuanas“, - toptelėjo Hariui. - Mane irgi kvietė.
- Kodėl nėjot? Turėtų būti neblogas pastatymas.
- Tragedijos mane taip nuliūdina.
Suskambo telefonas. Skambino Klausas Torkildsenas.
- Maniau, mudu daugiau niekada nesišnekėsim, - priminė
Haris.
- Aš irgi, - pritarė Torkildsenas. - Bet aš... na, aš vis tiek
patikrinau.
- Tai nebe taip ir svarbu, - tarė Haris. - Mano požiūriu, ši
byla užbaigta.
- Gerai, bet galbūt norėsi sužinoti, kad prieš žmogžudystę
ir po jos Beįmanąs - ar bent jau jo telefonas - buvo Estfoldo
apskrityje, jis niekaip nebūtų suspėjęs nuvykti iki nusikaltimo
vietos arba sugrįžti iš jos.
- OKyKlausai. Ačiū.
- OK. Niekada daugiau?
- Niekada. Dabar aš pradingsiu.
Haris paspaudė pokalbio baigimo mygtuką. Priglaudė pa­
kaušį prie atramos galvai ir užsimerkė.
Dabar jis panirs į laimę.
Vidinėje vokų pusėje blykčiojo fejerverkai.
362
 IV dalis

38 skyrius

„Vyksiu su tavimi.“
Viskas.
Ji vėl priklauso jam.
Didelėje Gardermoeno oro uosto salėje Haris pajudėjo pir­
myn eilėje prie registracijos. Staiga jam gimė planas, planas
visam gyvenimui. Vienaip ar kitaip - planas. Ir jis pajuto svai­
gulį, kuriam apibūdinti nerado geresnio žodžio nei laimė.
Monitoriuje virš registracijos langelio švietė užrašas „Thai
Air, Business Class“.
Viskas įvyko taip greitai.
Iš Nybako namų jis nuvažiavo tiesiai pas Martiną į „Švytu­
rį“ grąžinti mobiliojo telefono, bet išgirdo, kad gali jį pasilik­
ti, kol nusipirks naują. Leidosi įkalbamas paimti mažai dėvėtą
apsiaustą, kad atrodytų šiek tiek padoriau. Taip pat išgerti tris
paracetamolio tabletes nuo skausmo. Bet nesutiko parodyti
Martinai žaizdos. Ji būtų pareikalavusi leisti perrišti, o tam
nebuvo laiko. Haris paskambino į oro linijų bendrovę „Thai
Air“ ir užsisakė bilietą.
Ir tada tai nutiko.
Jis paskambino Rakelei, papasakojo, kad Irena surasta ir,
Olegui išėjus į laisvę, jo užduotis atlikta. Kol nesuėmė jo pa­
ties, jam reikia nešdintis iš Norvegijos.
Ir tada ji pasakė.
Haris užsimerkė ir vėl išgirdo Rakelės žodžius.
363
 „Vyksiu su tavimi, Hari.“ Vyksiu su tavimi. Vyksiu su ta­
vimi.
Ir: „Kada?“
Kada?
Labiausiai jis norėjo atsakyti, kad dabar. Susikrauk krepšį
ir atvyk dabar!
Bet jam pavyko išlaikyti blaivų protą.
- Paklausyk, Rakele, esu ieškomas, ir policininkai turbūt
stebi tave, tikėdamiesi, kad atvesi juos iki manęs. OK? Išskri-
siu vienas. Vakare. O rytoj vakare tu atskrisi paskui mane „Thai
Air“reisu. Aš lauksiu Bankoke, iš ten kartu vyksim į Honkongą.
- Jei tave suims, Hansas Kristijanas galės tave apginti.
Bausmė juk nebus...
- Problema - ne bausmės trukmė, - pertraukė Haris. - Kol
esu Osle, Dubajus pasieks mane visur. Ar esi tikra, kad Olegas
saugioje vietoje?
- Taip. Bet aš noriu, kad jis vyktų su mumis, Hari. Negaliu
išvykti...
- Žinoma, kad jis vyks su mumis.
- Kalbi rimtai?
Haris išgirdo palengvėjimą moters balse.
- Mes būsim kartu, o Honkonge Dubajus mūsų nepalies.
Olegas šiek tiek luktels, tada Hermanas Kluitas duos man porą
vyrukų, jie atvyks į Oslą ir jį palydės.
- Pasakysiu Hansui Kristijanui. Brangusis, rytojui užsisa­
kysiu lėktuvo bilietą.
- Lauksiu Bankoke.
Trumputė pauzė.
- Bet tu ieškomas, Hari. Kaip pateksi į lėktuvą, ne...
- Prašom.
Prašom. Haris pakėlė akis ir pažvelgė į kitapus langelio
jam šypsančią moterį.
Jis žengė prie langelio ir padavė jai bilietą bei pasą. Matė,
kaip ji suveda pase įrašytą vardą.
364
 - Nerandu jūsų, pone Nybakai...
Haris pamėgino nutaisyti romią šypseną.
- Išties buvau registruotas skristi į Bankoką po dešimties
dienų, bet prieš pusantros valandos paskambinau ir mane per­
registravo šiam vakarui.
Moteris dar šiek tiek paspaudinėjo klaviatūros mygtukus.
Haris skaičiavo sekundes. Įkvėpė. Iškvėpė. Įkvėpė.
- Štai, tikrai. Nauji užsakymai ne iškart pasirodo. Bet čia
parašyta, kad keliausite su Irena Hansen.
- Ji skris, kaip ir buvo suplanuota, - atsakė Haris.
- Supratau. Ar registruosite bagažą?
- Ne.
Vėl spaudinėjami klavišai.
Staiga ji suraukė kaktą. Vėl atvertė pasą. Haris sustingo. Ji
įdėjo į pasą įlaipinimo kortelę ir ištiesė Hariui.
- Verčiau paskubėkite, Nybakai, matau, kad įlaipinimas
jau prasidėjo. Geros kelionės.
- Ačiū, - padėkojo Haris kiek nuoširdžiau nei pats tikėjosi
ir nuskubėjo prie patikros punkto.
Tik perėjęs per rentgeno aparatus ir imdamas raktus bei
Martinos telefoną jis pamatė, kad gauta žinutė. Norėjo išsau­
goti ją kartu su Martinos pranešimais, bet pastebėjo, kad siun­
tėjo vardas labai trumpas. B. Beatė.
Haris skubėjo prie vartų numeris 54, Bankokas, paskutinė
galimybė.
Skaitydamas.
GAVAU PASKUTINĮ SĄRAŠĄ. JAME YRA ADRESAS, KU­
RIO NĖRA SĄRAŠE, GAUTAME IŠ BELMANO. BLINDERNO
KELIAS 74.
Haris įsikišo telefoną į kišenę. Prie pasų kontrolės posto
eilės nebuvo. Jis atvertė pasą, ir pareigūnas patikrino doku­
mentą bei įlaipinimo kortelę. Pažvelgė į Harį.
- Nuotrauka senesnė už randą, - tarstelėjo Haris.
365
 - Pasidarykite naują nuotrauką, Nybakai, - atsakė parei­
gūnas ir atidavė dokumentą. Linktelėjo už Hario laukiančiam
žmogui, ragindamas prieiti.
Haris laisvas. Išgelbėtas. Jam prieš akis - naujas gyvenimas.
Prie langelio šalia vartų eilėje mindžikavo dar penki vėluo­
jantys keleiviai.
Haris žvilgtelėjo į įlaipinimo kortelę. Business Class. Nie­
kada nebūtų skridęs kaip nors kitaip, tik ekonomine klase,
netgi dirbdamas Hermanui Kluitui. Stigas Nybakas viską pa­
darė puikiai. Dubajus viską padarė puikiai. Darė gerai. Daro
gerai. Dabar, šį vakarą, šią akimirką, jie stovi ten, drebėda­
mi, perkreiptais veidais, peralkę, laukia, kol pasirodys tipas su
„Arsenai“ marškinėliais ir mestels: „Eikšenkit“.
Du eilėje.
Blinderno kelias 74.
Vyksiu su tavimi. Haris užsimerkė ir vėl klausėsi Rakelės
balso. O tada pasigirdo: Ar esi policininkas? Ar pavirtai juo?
Robotu, skruzdėlyno vergu, nesugebančiu mąstyti savo galva?
Nejau tu toks?
Nejau jis toks?
Atėjo jo eilė. Moteris už langelio griežtai pažvelgė į jį.
Ne, jis - ne vergas.
Jis ištiesė moteriai įlaipinimo kortelę.
Nužingsniavo pirmyn. Perėjo į lėktuvą vedančiu tuneliu.
Pro stiklą matė besileidžiančio lėktuvo šviesas. Skrendančio
virš Tordo Šulco namų.
Blinderno kelias 74.
Mikaelio Beįmano kraujas po Gusto nagais.
Velnias, velnias!
Haris įlipo į lėktuvą, susirado savo vietą, nusmego giliai
į odinę sėdynę. Dievulėli, kaip minkšta. Jis spustelėjo myg­
tuką ir atlenkė atkaltę žemyn, žemyn, dar žemiau, kol galiau­
siai atsidūrė gulimoje padėtyje. Vėl užsimerkė, norėjo miego.
Miegoti. Tol, kol vieną dieną nubus ir pavirs kuo nors kitu
366
visai kitoje vietoje. Haris ieškojo jos balso. Tačiau vietoj jo
suskambo kitas.
„Aš segiu netikrą pastoriaus apykaklę, tu - netikrą šerifo
žvaigždę. O ar tvirtas tavo tikėjimas? Ar neabejoji?“
Beįmano kraujas, „...buvo Estfoldo apskrityje, jis niekaip
nebūtų suspėjęs...“
Viskas sutampa.
Haris pajuto, kad kažkas liečia jo ranką, ir atsimerkė.
Jam šypsojosi pailgaveidė tajė stiuardesė.
- Vm sorry, sir, but you must raise your seat into the upright
position before take-off ‘
Statmenai.
Haris įkvėpė ir iškišo kojas ant tako. Išsitraukė mobilųjį
telefoną. Peržvelgė naujausią skambinusiųjų sąrašą.
- Sir, you have to turn off./9
Haris pakėlė ranką ir pasirinko funkciją „skambinti“.
- Ar nesutarėme daugiau niekada nesišnekėti? - pasigirdo
Klauso Torkildseno balsas.
- Kur tiksliai Estfolde?
- Atsiprašau?
- Beįmanąs. Kokioje Estfoldo vietoje buvo Beįmanąs Gusto
nužudymo metu?
- Riugėje. Prie Moso miesto.
Haris įsikišo telefoną į kišenę ir atsistojo.
- Sir, the seat belt sign../"
- Sorry, - prabilo Haris, - this is not my flight.""
- Vm sure it is, we have checked passenger numbers and......
Haris pasuko link lėktuvo galo. Sau už nugaros girdėjo
skubius stiuardesės žingsnius.*
* Atsiprašau, pone, prieš pakylant turite atlenkti kėdės atlošą statmenai. (Angį.)
** Pone, privalote išjungti... (Angį.)
*** Pone, saugos diržų ženklas... (Angį.)
**** Atsiprašau, tai ne mano lėktuvas. (Angį.)
***** £su tikra, kad jūsų, mes patikrinome keleivių numerius ir... (Angį.)

367
 - Sirywe have already shut...*
- Then open it.**
Priėjo vyriausiasis stiuardas.
- Sir, Vm afraidt the rules don't allow us to open...***
- I'm out ofpillsy - pranešė Haris ir ėmė raustis švarko ki­
šenėje. Surado tuščią zostrilio buteliuką su paskyrimo lipuku
ir prikišo jį stiuardui prie veido. - Vm mister Nybak, see? Do
you want a heart attack on board when we are over... lets say
Afghanistan?****

Laikrodis rodė šiek tiek po vienuoliktos. Iš oro uosto į Oslą

lėkė pustuštis traukinys. Užsigalvojęs Haris spoksojo į žinių
tekstą ekrane, kabančiame palubėje vagono priekyje. Jis turėjo
planų. Ketino susikurti naują gyvenimą. O dabar teturi dvide­
šimt minučių naujam planui sukurpti. Idiotiška. Galėtų sėdėti
sau lėktuve į Bankoką. Bet čia šuo ir pakastas, jis negalėjo likti
sėdėti tame lėktuve į Bankoką. Jis tiesiog neįstengė, tai buvo jo
kliauda, tam tikras neįgalumas, luošumas - jis niekada nesu­
gebėjo tiesiog nusispjauti, pamiršti, pasprukti. Galėdavo pri­
sigerti, bet vėl išblaivėdavo. Sugebėjo išvykti į Honkongą, bet
parsirado. Be jokios abejonės, jis yra labai sužalotas žmogus.
O iš Martinos gautų piliulių poveikis jau ėmė slūgti, jam reikia
daugiau vaistų, nes nuo skausmo darosi silpna.
Spoksant į skelbiamus metų ketvirčio ir sporto rezultatus
Hariui staiga šovė mintis: o gal dabar jis kaip tik tai ir daro?
Sprunka. Neša muilą.*
* Pone, mes jau uždarėme... (Angį.)
** Tai atidarykit. (Angį.)
*** Pone, bijau, kad taisyklės neleidžia mums... (Angį.)
**** Nebeturiu tablečių. Esu ponas Nybakas, matote? Ar norite, kad lėktuve patirčiau
širdies smūgį? Tarkime, skrendant virš... Afganistano? (Angį.)
368
 Ne, šįkart viskas kitaip. Jam pavyko pakeisti bilieto datą.
Persiregistruoti rytojaus vakarui, į tą patį reisą, kuriuo skris
ir Rakelė. Jis netgi rezervavo vietą šalia savęs verslo klasėje ir
apmokėjo kainų skirtumą. Pasvarstė, ar pranešti jai, ką ketina
daryti, bet žinojo, ką ji pagalvos. Kad jis nepasikeitė. Kad jį vis
dar gena ta pati beprotybė. Kad niekada nebus kitaip, niekada
gyvenime. Bet, jiems sėdint drauge, jaučiant kilimą, lengvu­
mą, negrįžtamumą, ji pagaliau sužinos, kad praeitis lieka už
nugaros, po jais, kad jų kelionė prasideda.
Jis užsimerkė ir dukart sumurmėjo skrydžio numerį.

Haris išlipo iš oro uosto traukinio, perėjo pėsčiųjų tiltu, pa­

traukė iki Operos ir itališku marmuru nužingsniavo prie
pagrindinių durų. Pro stiklą stebėjo besišnekučiuojančius
pasipuošusius svečius, ištaigingoje virvėmis aptvertoje fojė
skanaujančius užkandžius ir gėrimus.
Prie durų stovėjo kostiumuotas vyrukas su ausine, rankas
sunėręs ties paslėpsniais, tarsi tikėdamasis tiesioginio smūgio.
Plačiapetis, bet ne raumenų kalnas. Įgudusiu žvilgsniu jau se­
niausiai pastebėjo Harį ir dairėsi aplinkui ieškodamas to, kas
galėtų būti svarbu. Tai galėjo reikšti tik tai, kad žmogus dirba
PST, Norvegijos valstybės saugumo tarnyboje, ir kad čionai
atvyko policijos viršininkas arba kas nors iš valdžios atstovų.
Hariui artėjant, vyras žengė du žingsnius link jo.
- Atleiskite, uždara premjeros šventė... - pradėjo jis, bet
pamatęs Hario tapatybės kortelę prikando liežuvį.
- Neturiu nieko bendro su tavo viršininku, kolega, - pati­
kino Haris. - Tiesiog privalau su kai kuo šnektelėti. Tarnybi­
niai reikalai.
Vyrukas linktelėjo, sušneko į mikrofoną ant švarko atlapo
ir Harį praleido.
369
 Fojė atrodė kaip didelis iglu, prisigrūdęs žmonių, kurių
veidus net ir po ilgos tremties Haris vis dar atpažino. Spau­
dos pamaivos, kalbančios galvos iš televizoriaus ekrano, šou
verslo atstovai, politikai ir daugiau ar mažiau gerbiami kul­
tūrinio pasaulio autoritetai. Haris suprato, ką Izabelė Skiojen
turėjo galvoje, sakydama, kad sunku rasti partnerį, šalia kurio
ji gerai atrodytų avėdama aukštakulnius. Moteris, kaip bokštas
stūksanti virš susirinkusiųjų, iškart krito į akis.
Haris perlipo virvę ir, aplink liejantis baltajam vynui, be
paliovos atsiprašinėdamas prasibrovė pro susirinkusiuosius.
Izabelė šnekučiavosi su vyru, puse galvos žemesniu už ją,
bet pataikūniškas susižavėjimas jos veide Hariui sakyte sakė,
kad tasai vyras visa galva aukštesnis už ją galios ir padėties po­
žiūriu. Kai iki moters liko vos trys metrai, priešais Harį staiga
išdygo dar vienas vyrukas.
- Esu policininkas, kuris ką tik viską suderino su jūsų ko­
lega prie durų, - prisistatė Haris. - Pasikalbėsiu su ja.
- Labai prašom, - tarė apsaugininkas, ir jo žodžiuose Ha­
ris įžvelgė šiokią tokią potekstę.
Tada žengė likusius metrus.
- Sveika, Izabele, - pasilabino jis ir pamatė nuostabą jos
veide. - Tikiuosi, netrukdau... karjerai?
- Inspektorius Haris Hūlė! - atsiliepė ji ir spigiai nusikva­
tojo, tarsi išgirdusi asmeninį juokelį.
Jos pašnekovas skubiai ištiesė ranką ir pasakė - šiek tiek
persistengdamas - savo vardą. Ilgametė karjera viršutiniame
rotušės aukšte turbūt išmokė jį, kad atlygis už bendravimą su
žmonėmis ateina rinkimų dieną.
- Ar jums patiko premjera, inspektoriau?
- Ir taip, ir ne, - atsakė Haris. - Labiausiai nudžiugau, su­
laukęs pabaigos, ir patraukiau namo, bet tada supratau, kad
dar nesutvarkiau keleto reikaliukų.
- Kokių?
- Na... Kadangi Don Žuanas yra vagis ir mergišius, visiškai
teisinga, kad paskutiniame veiksme susilaukia bausmės. Ma­
370
nau, kad supratau, kas ta statula, kuri ateina pas Don Žuaną ir
nusitempia jį į pragarą. Bet man įdomu, kas statulai pranešė,
kad Don Žuaną galima rasti toje vietoje būtent tą valandą. Ar
galėtum man atsakyti... - Haris pasisuko, - Izabele?
Izabelė išspaudė šypseną.
- Jei išvystei kokią konspiracijos teoriją, būtų įdomu iš­
girsti. Bet gal kitą kartą, dabar aš kalbu su...
- Bet man taip reikia persimesti su ja keliais žodeliais, -
užsispyrė Haris ir pasisuko į Izabelės pašnekovą. - Žinoma,
jums leidus.
Haris matė, kad Izabelė ruošiasi prieštarauti, bet jos pa­
šnekovas užbėgo už akių.
- Žinoma, - nusišypsojo jis, linktelėjo ir pasisuko į pagy­
venusių svečių porą, laukiančią audiencijos.
Haris pačiupo Izabelę už rankos ir nusitempė link iškabų
su tualeto ženklais.
- Tu dvoki, - sušnypštė ji, o Haris uždėjo rankas jai ant
pečių ir prispaudė prie sienos šalia įėjimo į vyrų tualetą.
- Švarkas buvo patekęs į šiukšlių konteinerį, - paaiškino
Haris ir pastebėjo, kad kai kurie svečiai jau žvilgčioja į jį. -
Klausyk, galime tai padaryti civilizuotai arba brutaliai. Kokie
ryšiai sieja tave su Mikaeliu Belmanu?
- Ką? Eik po velnių, Hūle!
Haris paspyrė tualeto duris ir įsitempė ją vidun.
Prie praustuvo stovintis vyriškis vakariniu kostiumu išpū­
tęs akis žiūrėjo į juos veidrodyje, o Haris stumtelėjo Izabelę
Skiojen prie kabinos durų ir prispaudė dilbį jai prie gerklės.
- Tą vakarą, kai buvo nužudytas Gustas, Beįmanąs leido
laiką pas tave, - švokštė Haris. - Gustui po nagais rasta Beį­
mano kraujo. Dubajaus degintojas yra artimiausias Beįmano
bendradarbis ir patikėtinis, vaikystės draugas. Jei nenori šne­
kėti dabar, vėliau paskambinsiu savo pažįstamam iš Aftenpos-
teriy ir rytoj visa tai pasirodys laikraščiuose. O tada viskas, ką
turiu, jau gulės ant prokuroro stalo. Tai kaip darom?
371
 - Atsiprašau, - prasižiojo kostiumuotas svečias. Jis priėjo
mažumėlę arčiau, bet vis dar mandagiai laikėsi deramo atstu­
mo. - Ar reikia pagalbos?
- Nešdinkis po velnių!
Priblokštas ne tiek žodžių, kiek nuostabos, kad juos ištarė
Izabelė Skiojen, vyras išsliūkino lauk.
- Mes dulkinomės, - pralemeno prismaugta Izabelė.
Haris paleido moterį ir jai iškvėpus užuodė, kad tarybos
sekretorė gėrusi šampano.
- Dulkinaisi su Belmanu?
- Žinau, kad jis vedęs. Pasidulkinom ir tiek, - prisipaži­
no ji, trindamasi kaklą. - Nelauktai prisistatė Gustas ir, kai
Beįmanąs bandė jį išprašyti, jam įdrėskė. Jei nori spaudai pa­
pasakoti apie dulkinimąsi, labai prašom. Kaip suprantu, pats
niekada nedulkinai ištekėjusios moters. Ir nepagalvojai, kaip
tokie straipsniai paveiktų Beįmano žmoną ir vaikus.
- O kaip susipažinai su Belmanu? Ar nori pasakyti, kad
šis trikampis tarp Gusto ir judviejų yra grynas atsitiktinumas?
- Kaip manai, Hari, kur susitinka visuomenės grietinėlė?
Apsidairyk. Pažiūrėk, kas dalyvauja šioje šventėje. Visi žino,
kad Beįmanąs - busimasis Oslo policijos viršininkas.
- Kaip ir tai, kad rotušės pastate atsisėsi į vieną iš miesto
tarybos kėdžių?
- Susitikome kažkokiame atidaryme, premjeroje, iškilmin­
goje parodoje, neprisimenu. Tiesiog taip jau būna. Gali pa­
skambinti Mikaeliui ir paklausti, kaip tai nutiko. Bet gal ne
šįvakar, jis leidžia laisvalaikį su šeima. Tiesiog... taip jau yra.
Tiesiog taip jau yra. Haris spoksojo į sekretorę.
- O kaip dėl Trulso Berntseno?
- Ko tokio?
- Jis veikia kaip jūsų degintojas, ar ne? Kas atsiuntė jį į
„LeonMsusidoroti su manim? Tu? Ar Dubajus?
- Ką čia, dėl Dievo meilės, paistai?
Haris praregėjo. Ji tikrai nenutuokia, kas per vienas yra
Trulsas Berntsenas.
372
 Izabelė Skiojen nusikvatojo.
- Hari, liaukis, atrodai, kaip iš dangaus nukritęs.
Dabar jis galėtų sėdėti lėktuve. Skristi į naują gyvenimą.
Jis pasuko link durų.
- Palauk, Hari.
Jis atsigręžė. Moteris stovėjo atsirėmusi į tualeto kabinos
duris, pasikėlusi suknelę. Taip aukštai, kad matėsi prisegamas
kojines laikantys dirželiai. Jai ant kaktos užkrito šviesių plau­
kų sruoga.
- Jei jau visas tualetas priklauso tik mums...
Haris atrėmė jos žvilgsnį. Šis buvo apsiblausęs. Ne nuo al­
koholio ir ne nuo geismo. Tai buvo kažkas kito. Ar ji verkė?
Kieta, vieniša, paniekos kupina Izabelė Skiojen? Na ir kas? Ji
tėra dar vienas nuožmus žmogus, pasiryžęs sugriauti kitų gy­
venimus, kad gautų tai, ką kiti vadina prigimtine teise, - būtų
mylima.
Hariui išėjus durys varstėsi į abi puses, trynėsi į guminę
juostelę, vis greičiau ir greičiau, tarsi dažnėjantys paskutiniai
plojimai.
Pėsčiųjų tiltu Haris nupėdino atgal iki geležinkelio stoties,
nusileido laipteliais iki Platos. Kitame aikštės gale buvo visą
parą dirbanti vaistinė, bet prie jos visada driekdavosi labai ilga
eilė. Jis žinojo, kad nereceptinės piliulės nenumalšins skaus­
mo. Tad nužingsniavo link heroino vartotojų pamėgto parko.
Prapliupo lietus, ir Princo gatvėje ant šlapių tramvajaus bėgių
blankiai atsispindėjo žibintų šviesos. Žingsniuodamas jis gal­
vojo apie bylą. Lengviausias kelias - Opsale pasiimti Nybako
ginklą. Be to, šratinis šautuvas suteiktų daugiau galimybių ma­
nevruoti. Kad susigrąžintų kambaryje numeris 301 už spintos
užkištą šautuvą, jam reikėtų slapčia įsigauti į „LeonM , o jis net
nežino, ar slaptavietė neaptikta. Bet juk graižtvinis ginklas
tikrai pribaigtų galutinai.
Ant „Leon“ kiemo vartų kabėjo sugadinta spyna. Sulaužyta
neseniai. Haris pamanė, kad tą vakarą, kai čia lankėsi tuodu
kostiumuočiai, jie taip ir įsigavo vidun.
373
 Jis pasuko link pastato, ir tikrai - užpakalinių durų spyną
irgi aptiko sugadintą.
Haris ėmė kopti siaurais avariniais laiptais. Trečio aukšto
koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios. Jis pabarbeno į 310-o
kambario duris, norėdamas pasiteirauti Kato, ar čia lankėsi
policija. Ar kas nors kitas. Ir ką čia veikė. Ko klausinėjo. Gal
jis ką papasakojo? Haris prikišo ausį prie durų. Tyla.
Durų į jo paties kambarį niekas nė nebandė taisyti, tad
rakto tikrai neprireikė. Jis įkišo ranką vidun ir atrakino. At­
kreipė dėmesį į kraują, įsigėrusį į cementą toje vietoje, kur
buvo nuluptas slenkstis.
Išdaužto lango irgi niekas neįstiklino.
Jis nedegė šviesos, tiesiog įėjo vidun, užkišo ranką už spin­
tos ir nustatė, kad ginklo jie neaptiko. Kaip ir šovinių dėžutės:
ši vis dar gulėjo naktinio stalelio stalčiuje šalia Biblijos. Haris
suprato, kad policija čia nesilankė, kad viešbučio „Leon“ regis­
tratorius, svečiai ir kaimynai nematė jokios priežasties šauktis
teisėsaugos dėl tokio menkniekio kaip kažkoks susišaudymas.
Bent jau tol, kol nėra lavonų. Jis atidarė spintą. Netgi jo dra­
bužiai ir kanvos lagaminėlis tebeguli savo vietose, tarsi nieko
nebūtų nutikę.
Bute kitapus kiemo Haris pastebėjo moterį.
Ji sėdėjo ant kėdės prieš veidrodį, atsukusi į Harį apnuo­
gintą nugarą. Rodos, šukavosi plaukus. Vilkėjo keistą senama­
dišką suknelę. Ne seną, tik senamadišką, tarsi ką tik pasiūtą
kito laikotarpio kostiumą. Pats nesuprasdamas kodėl, Haris
riktelėjo pro išdaužtą langą. Trumpai. Moteris nesureagavo.
Vėl stovėdamas gatvėje Haris suvokė, kad nepajėgs. Kan­
kino jausmas, kad kaklas dega, o nuo karščio iš porų veržėsi
drėgmė. Permerkus prakaitui, pratrūko drebulys.
Bare grojo kitokia muzika. Pro atviras duris sklido Van
Morisono „And It Stoned Me“\*

* Ir aš apkvaitau. (Angį.)
374
 Nuo skausmo.
Haris išėjo j gatvę, išgirdo veriantį liūdną skambtelėjimą,
ir kitą akimirką viską užstojo melsva siena. Keturias sekundes
jis tiesiog stypsojo gatvėje nejudėdamas. Tada tramvajus pra­
važiavo, ir vėl pasirodė praviros baro durys.
Pakėlęs akis nuo laikraščio ir pažvelgęs į Harį, barmenas
krūptelėjo.
- „Jim Beam“, - užsisakė Haris.
Barmenas nė nekrustelėjo, tik dusyk sumirksėjo. Laikraštis
nulėkė ant grindų.
Haris išsitraukė iš piniginės eurų ir padėjo ant baro.
- Duok man visą butelį.
Barmenui atvipo žandikaulis. EAT tatuiruotę virš T raidės
puošė riebalų sluoksnis.
- Štai, - tarė Haris. - Tuoj pranyksiu.
Barmenas žvilgtelėjo į banknotus. Vėl pakėlė akis į Harį.
Neatitraukdamas žvilgsnio, nukėlė „Jim Beam“ butelį.
Pamatęs, kad butelis pustuštis, Haris atsiduso. Įsikišo pir­
kinį švarko kišenėn, apsidairė, bandė prisiminti kokius įsi­
mintinus žodžius, sakomus atsisveikinant, nerado, linktelėjo
ir išėjo.

Haris sustojo prie Princo ir Karalienės gatvių kampo. Pirmiau­

sia pasinaudojo informacijos telefonu paslauga ir pasitikslino,
kokia kryptimi važiuoti. Tada atsuko butelį. Nuo viskio kvapo
skrandis susisuko į mazgą. Bet jis žinojo, kad be narkozės ne­
sugebės nuveikti to, ką ketina. Paskutinįkart ragavo prieš tre­
jus metus. Gal nebus labai blogai. Jis prikišo gurklį prie lūpų.
Atlošė galvą ir maktelėjo. Treji metai blaivybės. Nuodai suvei­
kė kaip napalmo bomba. Nepasidarė geriau, buvo blogiau nei
bet kada.
375
 Haris pasilenkė, ištiesė ranką ir atsirėmė į namo sieną,
pražergė kojas, kad nesubjaurotų kelnių ar batų.
Jam už nugaros sukaukšėjo aukštakulniai.
- Heyymister. Me beautifulT
- Sure”, - suspėjo atsakyti Haris, prieš prisipildant gerklei.
Geltona srovė tėškėsi į asfaltą su stebėtina jėga, o Haris iš­
girdo, kaip aukštakulniai nutolsta kastanječių ritmu. Jis nu­
sišluostė burną ir pamėgino iš naujo. Atlošė galvą. Viskis ir
tulžis nutekėjo žemyn. Sukilo vėl.
Trečias kartas nemelavo. Kol kas.
Ketvirtas garantavo.
Po penkto užplūdo dangiška palaima.
Haris susistabdė taksi ir pasakė vairuotojui adresą.

Trulsas Berntsenas skubiai žingsniavo tamsoje. Perėjo auto­

mobilių aikštelę prie blokinio pastato. Saugiuose jaukiuose na­
muose degė šviesos, visi čiupo užkandžius ir kavinukus, o gal
net ir alaus bokalus ir sėdosi prie televizoriaus, nes pasibaigus
žinioms buvo galima pasižiūrėti ką nors malonesnio. Trulsas
paskambino j policijos biurą ir pranešė, kad serga. Niekas ne­
pasidomėjo, kas nutiko, tik pasiteiravo, ar sirgs visas tris die­
nas, už kurias pasiaiškinimą galima parašyti pačiam. Trulsas
paklausė, kaip, po velnių, kas nors gali žinoti, kad sirgs lygiai
tris dienas. Kas per nelemtų išsisukinėtojų šalis, kas per ne­
lemti dviveidžiai politikai, teigiantys, kad jei tik pajėgia, žmo­
nės išties nori dirbti. Norvegai balsuoja už Darbo partiją, nes
ji išsisukinėjimą pavertė žmogaus teise. Kas gi, po velnių, ne­
balsuotų už tokią partiją, kuri suteikia tau tris dienas, už ku-*

* Sveiki, pone. Ar aš graži? (Angį.)

** Žinoma. (Angį.)
376
rias pasiaiškinimą parašai pats, duoda tau carte blanche* sėdėti
namie ir smaukytis arba išvykti paslidinėti, arba atsigaivelėti
po išgertuvių. Be abejo, Darbo partija žino, kokia tai pagunda,
bet vis tiek vaidina atsakingą, didžiuojasi savo šūkiu „Reiškia­
me pasitikėjimą tauta“ ir teisę apsimesti sergančiam prilygina
kažkokiai socialinei reformai. Velniai griebtų, garbingiau elgė­
si Pažangos partija, kuri pirko balsus mažindama mokesčius ir
net nesiteikė šito kaip nors pridengti.
Trulsas visą dieną sėdėjo ir galvojo. Apžiūrėjo ir užtaisė vi­
sus ginklus, viską patikrino, trūktelėjo užrakintas duris, stebė­
jo visus automobilius, įsukančius į stovėjimo aikštelę. Stebėjo
pro „Marklin“ taikiklį, mat po vieno bylos tyrimo tasai žmog­
žudystėms puikiai tinkantis stambaus kalibro snaiperinis šau­
tuvas pateko jam tiesiai į rankas. Policijos biuro sandėlininkas
turbūt vis dar tikisi, kad ginklas tebeguli savo vietoje. Trulsas
žinojo, kad anksčiau ar vėliau turės išeiti nusipirkti maisto, bet
laukė, kol sutems ir apmažės žmonių. Prieš pat vienuoliktą,
t. y. prieš pat prekybos centro „Rimi“ uždarymą, jis pasiėmė
„Steyr“, išsliūkino iš namų ir bėgte pasileido į parduotuvę.
Pripuolęs prie lentynų viena akimi apžiūrinėjo prekes, o kita
stebėjo kelis netoliese stoviniuojančius pirkėjus. Trulsas visai
savaitei prisipirko mėsos kukuliukų „Fjordland“ - mažų per­
matomų maišelių su pjaustytomis bulvėmis, mėsa, troškintais
žirniais ir padažu. Tereikia kelioms minutėms viską sumesti
į puodą su verdančiu vandeniu, tada prakirpti maišelius ir
šliūkštelėti lėkštėn. Po šimts, jei užsimerktum, primintų tikrą
maistą.
Pasiekęs daugiabučio duris ir kišdamas raktą į spyną, sau
už nugaros Trulsas Berntsenas išgirdo iš tamsos artėjančius
žingsnius. Persigandęs atsisuko. Striukės kišenėje sugriebęs
pistoleto rankeną, susivokė žvelgiąs į sutrikusį Vigdisės A.
veidą.*

* Balta kortelė. (Prane.) Neribota laisvė atlikti kokį veiksmą.

377
 - A... ar tave išgąsdinau? - sumikčiojo moteriškė.
- Ne, - atsakė Trulsas Berntsenas ir įėjo vidun, nepalai­
kydamas jai atvirų durų. Visgi išgirdo, kad prieš durims užsi­
trenkiant ji spėjo pro jas įsprausti savo riebų kūną.
Berntsenas paspaudė lifto mygtuką. Išgąsdino? Tai jau tik­
rai, jis velniškai persigandęs. Jam ant kulnų lipa Sibiro kazo­
kai, ar gali būti kas nors, ko neišsigąstų?
Vigdisė A. šnopavo jam pavymui. Nutukusi kaip ir visos
kitos. Nepasakysi, kad jis pats būtų labai lieknas, bet kodėl gi
niekas neišrėžia į akis, kad norvegės taip išstorėjo, jog ne tik
gaus galą nuo vienos iš velniškos gausybės ligų, bet ir sustab­
dys rasės reprodukciją, sumažins šalies gyventojų skaičių. Nes
galiausiai niekas nepajėgs kepurnėtis tokioje riebalų masėje.
Liftas atvažiavo, jis įlipo, ir lynai sudejavo iš skausmo.
Jam teko skaityti, kad vyrai priauga tikrai ne mažiau svo­
rio, bet tas ne taip akivaizdu. Taip neišdidėja pasturgaliai, jie
tiesiog atrodo stambesni ir stipresni. Kaip ir jis pats. Po šimts,
dabar jis atrodo geriau nei „prieš dešimt kilogramų“. Joms at­
siranda tirtančios liulančios padribos, į kurias jam norėtųsi
spirti, tiesiog pamatyti, kaip koja prasmenga minkštime. Visi
žino, kad riebalai tapo naujuoju vėžiu, bet vis tiek šūkauja apie
lieknėjimo isteriją ir liaupsina „tikrąjį“ moters kūną. Tarsi ne-
simankštinti ir persivalgyti būtų koks sveiko proto nulemtas
idealas. Neva, kad ir kas būtų, būk patenkintas savo kūnu.
Verčiau tegu šimtai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų nei
vienas nuo neurotinio noro suliesėti. O dabar net Martina taip
atrodo. Taip, ji nėščia, jis žino, bet vis tiek negali atsikratyti
minties, kad ji virto vienaky.
- Regis, jums šalta, - nusišypsojo Vigdisė A.
Trulsas nežinojo, ką reiškia A., tačiau toks užrašas kabėjo
prie jos durų skambučio - Vigdisė A. Jam kilo noras smogti
moteriškei. Trumpas šoninis smūgis dešine iš visų jėgų, net
nereikia baimintis, kad į jos išsipūtusius skruostus susižalos
krumplius.
378
 Trulsas žinojo, kodėl pagavo toks įniršis. Viskas dėl to pra­
keikto telefono.
Kai pagrindinėje „Telenor“ būstinėje pagaliau sutiko su­
sekti Hūlės mobilųjį, pavyko nustatyti, kad aparatas yra centre,
tiksliau - prie geležinkelio stoties. Osle nėra kitos vietos, kur
visą parą plūstų tokia galybė žmonių. Tad dešimt policininkų
naršė po minią, ieškodami Hūlės. Darbavosi valandų valandas.
Nada. Tada dar visai žaliam policininkui kilo banali mintis:
sutikrinti laikrodžius ir išsiskirstyti po teritoriją, o tada vienas
jų kas penkiolika minučių skambins Hūlės numeriu. Ir jei kaip
tik tą akimirką kuris nors išgirs skambant telefoną arba pa­
matys ką nors traukiant telefoną, jie staiga puls. Juk jis kažkur
čia. Pasakyta - padaryta. Ir jie surado tą telefoną. Narkomano
kišenėje: šis sėdėjo ir snaudė ant laiptų priešais geležinkelio
stotį. Jis papasakojo, kad aparatą „gavo“ iš vieno tipo „Švytu­
rio“ valgykloje.
Liftas sustojo.
- Gero vakaro, - burbtelėjo Trulsas ir nuėjo.
Girdėjo, kaip už nugaros užsiveria durys ir liftas vėl pajuda.
Dabar - mėsos kukuliukai ir DVD. Gal pirmasis „Greitų ir
įsiutusių“ sezonas. Prastas serialas, be abejo, bet scenos jame -
lengvo pobūdžio. O gal „Transformeriai“, Megan Foks ir ilga
gera masturbacija.
Jis girdėjo, kaip kaimynė kvėpuoja. Moteriškė išlipo iš lifto
kartu su juo. Kokia putytė. Trulsas Berntsenas šiąnakt pasidul­
kins. Jis nusišypsojo ir atsisuko. Bet galva į kažką atsitrenkė. Į
kažką kieto. Ir šalto. Trulsas Berntsenas užvertė akis. Ginklo
vamzdis.
- Taip, ačiū, - pasigirdo puikiai pažįstamas balsas, - mielai
užeisiu vidun.

379
Trulsas Berntsenas sėdėjo krėsle ir spoksojo į nuosavo pisto­
leto vamzdį.
Jis jį surado. Arba atvirkščiai.
- Daugiau nebegalime taip susitikinėti, - pareiškė Haris
Hūlė. Cigaretę nustūmė į patį lūpų kamputį, kad į akis nepa­
tektų dūmai.
Trulsas neatsiliepė.
- Žinai, kodėl mieliau naudosiuosi tavo pistoletu? - kal­
bėjo Hūlė ir patapšnojo per medžioklinį šautuvą, kurį laikė
pasidėjęs ant kelių.
Trulsas tebetylėjo.
- Mat noriu, kad kulkos, kurias tavyje aptiks, atvestų juos
prie tavo ginklo.
Trulsas patraukė pečiais.
Haris Hūlė palinko į priekį. Ir tada Trulsas užuodė alkoho­
lio kvapą. Velnias, vyrukas prisisiurbęs. Girdėjo istorijų, ką šis
žmogėnas išdarinėja blaivus, o dabar jis - girtas.
- Esi degintojas, Trulsai Berntsenai. Ir čia yra įrodymas, -
jis iškėlė tapatybės kortelę, rastą piniginėje, kurią atėmė kartu
su pistoletu. - Tomas Lunderis? Ar tai ne tas pats vyras, kuris
iš Gardermoeno oro uosto paėmė narkotikus?
- Ko nori? - paklausė Trulsas, užsimerkė ir atsilošė krėsle.
Mėsos kukuliukai ir DVD.
- Noriu žinoti, kas sieja tave, Dubajų, Izabelę Skiojen ir
Mikaelį Beįmaną.
Trulsas krūptelėjo. Mikaelį? Kaip su tuo susijęs Mikaelis?
O Izabelė Skiojen ar tik nebus ta politikė?
- Nė neįtariu...
Jis matė, kaip Haris atlenkia pistoleto gaiduką.
- Atsargiai, Hūle, nuleistukas jautresnis, nei manai.
Gaidukas kilo toliau.

380
 - Palauk! Palauk, po velnių! - Trulsas Berntsenas makala­
vo liežuviu po burną, bandydamas ją sudrėkinti. - Nieko neži­
nau apie Beįmaną arba Skiojen, bet apie Dubajų...
- Paskubėk.
- Galiu tau apie jį papasakoti...
- Ką gi?
Trulsas Berntsenas įkvėpė oro ir sulaikė kvėpavimą. Tada
dejuodamas iškvėpė:
- Viską.

39 skyrius

Į Berntseną spoksojo trys akys. Dvi - šviesiai mėlynomis alko­

holio išblukintomis rainelėmis. Trečia - juoda ir apskrita - jo
nuosavo „Steyr“vamzdis. Vyras su pistoletu krėsle labiau gulė­
jo nei sėdėjo, ištiesęs kojas ant kilimo. Kimiu balsu sugergždė:
- Klok, Berntsenai. Pasakok apie Dubajų.
Trulsas dusyk kostelėjo. Prakeikta išsausėjusi gerklė.
- Vieną vakarą, kai buvau čia, į duris kažkas paskambino.
Atsiliepiau per telefonspynę, ir nepažįstamas balsas išdėstė,
kad nori su manimi šnektelėti. Iš pradžių neketinau nieko įsi­
leisti, bet tada jis paminėjo vardą ir... na...
Trulsas Berntsenas nykščiu ir didžiuoju pirštu braukė sau
per žandikaulį.
Pašnekovas laukė.
- Buvo tokia nenusisekusi byla, aš nė nenumaniau, kad kas
nors apie ją žino.
- Kokia?
- Vienas sulaikytasis. Reikėjo šiek tiek pamokyti jį gerų ma­
nierų. Nemaniau, kad kas nors suuos, jog tai aš... jį pamokiau.
- Ar sužeidimai buvo rimti?

381
 - Tėvai norėjo duoti į teismą, bet vaikinas nesugebėjo
manęs atpažinti įtariamųjų eilėje. Pasirodo, pažeidžiau regos
nervą. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ar ne? - Trulsas pra­
pliupo nervingai krizenti, bet staiga vėl užsičiaupė. - Tada
prie mano durų išdygo visa tai žinantis vyras. Ir pasakė, kad
sugebu išsisukti nuo radaro, kad jis pasiruošęs už mane daug
sumokėti. Norvegiškai kalbėjo, tiesą pasakius, gan padoriai.
Tačiau su nežymiu akcentu. Įleidau jį vidun.
- Susitikai su Dubajumi?
- Tik tą vienintelį kartą. Paskui esu jį tik matęs. Taigi, jis
atėjo vienas. Gražus vyras elegantišku, bet senamadišku kos­
tiumu. Su liemene. Su skrybėle ir pirštinėmis. Jis pasakė, ką
turėčiau padaryti. Ir kiek mokėtų. Jis - atsargus veikėjas. Pa­
sakė, kad po šio susitikimo tiesioginių kontaktų nebeturėsime:
jokių skambučių, jokių elektroninių laiškų, nieko, ką būtų ga­
lima susekti. Ir, taip sakant, tai man tiko.
- Tai kaip suderindavot deginimo darbelius?
- Užduotis rasdavau parašytas ant antkapio, jis man paaiš­
kino, kur tas kapas.
- Kur?
- Senamiesčio kapinėse. Ten rasdavau ir pinigus.
- Pasakok apie Dubajų. Kas jis toks?
Trulsas Berntsenas tylomis spoksojo priešais save. Mėgino
įvertinti padėtį. Pasekmes.
- Ko lauki, Berntsenai? Sakei, kad išklosi apie Dubajų.
- Ar žinai, kuo rizikuočiau, jeigu...
- Kai pastarąjį kartą tave mačiau, du Dubajaus vyrukai
bandė įvaryti tau kulką. Tad, net ir nepaisant į tave nutaikyto
pistoleto, tavo popieriai vis tiek nekokie, Berntsenai. Pirmyn.
Kas jis toks?
Haris spoksojo tiesiai į jį. Berntsenas jautė, kad kiaurai jį.
O gaidukas vėl sujudėjo ir padėjo apsispręsti.
- Gerai, gerai, - paskubėjo Berntsenas ir iškėlė rankas. -
Tas vyras vardu ne Dubajus. Jis taip vadinamas dėl to, kad jo
382
pardavėjai vilki futbolo marškinėlius, reklamuojančius oro li­
nijų bendrovę, skraidinančią į ten. Į Arabiją.
- Turi dešimt sekundžių papasakoti ką nors, ko nesupratau
pats.
- Palauk, palauk, tuojau! Jis vardu Rudolfas Asajevas. Jis
rusas, jo tėvai buvo intelektualai, disidentai ir politiniai pa­
bėgėliai, bent jau taip jis tvirtino teisme. Jis gyveno daugelyje
šalių ir kalba, rodos, septyniomis kalbomis. J Norvegiją at­
vyko aštuntajame dešimtmetyje ir, galima sakyti, tapo vienu
iš hašišo įvežimo pradininkų. Darbavosi tyliai ir ramiai, bet
1980-aisiais jį įdavė vienas jo žmogus. Anuomet už hašišo įve­
žimą ir pardavimą buvo baudžiama kaip už valstybės išdavi­
mą. Tad jis sėdėjo ilgai. Atkalėjęs persikėlė į Švediją ir ėmėsi
platinti heroiną.
- Bausmė maždaug tokia pati kaip už hašišą, bet pelnas
didesnis.
- Tikrai taip. Geteborge subūrė grupę, bet, nužudžius slap­
tąjį agentą, jam teko dingti iš šalies. Maždaug prieš dvejus me­
tus jis pasirodė Osle.
- Ir jis visa tai papasakojo?
- Ne, ne, viską išsiaiškinau pats.
- Tikrai? O kaip? Maniau, tas vyras kaip vaiduoklis, apie jį
niekas nieko nežino.
Trulsas Berntsenas nužvelgė savo rankas. Vėl pakėlė akis
į Hūlę. Vos nešyptelėjo. Mat jam jau seniai knietėjo kam nors
apie tai papasakoti. Bet nebuvo kam. Kaip jis apmovė patį Du-
bajų. Trulsas skubiai apsilaižė lūpas.
- Kai sėdėjo krėsle, ten, kur dabar sėdi tu, rankas buvo
pasidėjęs ant ranktūrių.
- Ir?
- Marškinių rankogalis kiek pasikėlė, ir tarp pirštinės ir
švarko pasimatė tarpelis. Jis turėjo kelis baltus randus. Žinai,
tokie atsiranda pašalinus tatuiruotę. Ir kai pamačiau juos jam
ant riešo, pamaniau...
383
 - Kalėjimas. Jis sėdėjo su pirštinėmis, kad nepaliktų pirštų
atspaudų, kuriuos vėliau galėtum patikrinti registre.
Trulsas linktelėjo. Hūlė greitai susigaudę. Reikia pripažinti.
- Taigi. Bet kai sutikau su sąlygomis, jis šiek tiek atsipa­
laidavo. Ir kai ištiesiau ranką sutarčiai patvirtinti, nusimovė
vieną pirštinę. Vėliau nuo savo rankos paėmiau porą visai ne­
blogų atspaudų. Kompiuteris rado atitikmenį.
- Rudolfas Asajevas. Dubajus. Kaip jam pavyko taip ilgai
nuslėpti tapatybę?
Trulsas Berntsenas patraukė pečiais.
- Orgkrime mes nuolat tai matome. Sugautą stambią žuvį
nuo nesugautos skiria vienas dalykas. Mažutė organizacija.
Nedaug grandžių. Nedaug patikėtinių. Narkotikų karalius,
manantis, kad bus saugiau apsistačius gauja, visada įkliūva.
Visada atsiranda vienas kitas neištikimas pavaldinys, kuris
nori perimti valdžią arba paleidžia liežuvį, tikėdamasis ma­
žesnės bausmės.
- Lyg ir minėjai, kad matei jį dar vieną kartą?
Trulsas Berntsenas linktelėjo.
- „Švyturio“valgykloje. Manau, kad tai buvo jis. Pastebėjęs
mane, apsisuko tarpdury ir išsinešdino.
- Tai gandai, kad jis pasirodo mieste kaip vaiduoklis, tei­
singi?
- Nežinau.
- Ką veikei toje valgykloje?
-Aš?
- Policininkams neleidžiama dirbti viduje.
- Pažinojau ten dirbančią merginą.
- Mhm. Martiną?
- Ar ją pažįsti?
- Vis sėdėdavai ten ir rydavai ją akimis?
Trulsas pajuto, kaip į veidą suplūsta kraujas.
- Aš...
- Nusiramink, Berntsenai. Man jau viskas aišku.
384
 - K-ką?
- Tu esi tas persekiotojas, kurį Martina palaikė slaptuoju
agentu. Kai nušovė Gustą, tu sėdėjai „Švytury“, ar ne?
- Persekiotojas?
- Pamiršk tai ir atsakyk.
- Po velnių, tu gi nemanei, kad aš... Kam man atsikratyti
Gusto Hanseno?
- Tai galėjo būti Asajevo pavedimas, - svarstė Hūlė. - Bet
turėjai ir asmeninių priežasčių. Gustas matė, kaip Alnabru nu­
žudei žmogų. Grąžtu.
Trulsas Berntsenas pasvėrė Hūlės žodžius. Kaip policinin­
kas, nuolat gyvenantis melo raizgalynėje, kiekvieną dieną, kiek­
vieną akimirką bandantis atskirti blefą nuo tiesos.
- Tavo įvykdyta žmogžudystė buvo motyvas atsikratyti ir
Olego Faukės kaip galimo liudytojo. Tas kalinys, bandęs nu­
durti Olegą...
- Dirbo ne man! Privalai manimi patikėti, Hūle, neturiu su
tuo nieko bendro. Aš tik deginau įrodymus, nieko nežudžiau.
Tai, kas nutiko Alnabru, buvo grynų gryniausias nelaimingas
atsitikimas.
Hūlė pakreipė galvą.
- O kai pasirodei viešbutyje „Leon“, irgi neketinai su ma­
nimi susidoroti?
Trulsas nurijo. Tas Hūlė gali jį nužudyti, po velnių, tikrai
gali. Įvaryti kulką jam į smilkinį, nuvalyti pirštų atspaudus ir
įsprausti pistoletą jam į ranką. Jokių įsilaužimo žymių. Vigdi-
sė A. papasakotų, kad matė Trulsą grįžtantį namo vieną, kad
jis atrodė sustiręs. Vienišas. Kad dėl ligos atsiprašė iš darbo.
Kad buvo kamuojamas liūdesio.
- Kas tuodu tipai? Rudolfo vyrai?
Trulsas linktelėjo.
- Jie paspruko, bet vienam įvariau kulką.
- Kas nutiko?
Trulsas trūktelėjo pečiais.
385
 - Per daug žinau, - jis pabandė nusijuokti, bet pasigirdo
tik sausas kosulys.
Vyrai sėdėjo ir tylomis žvelgė vienas į kitą.
- Ką darysi? - paklausė Trulsas.
- Sučiupsiu jį, - atsakė Hūlė.
Sučiupti. Jau seniai Trulsui Berntsenui neteko girdėti var­
tojant šio žodžio.
- Tai sakai, kad jo aplinkoje žmonių nedaug?
- Daugiausia trys arba keturi, - atsakė Trulsas. - Gal tik du.
- Mhm. Kokių dar turi ginklų? Be šitų, - Hūlė linktelėjo į
svetainės stalą, ant kurio gulėjo du užtaisyti ir paruošti MP-5
automatai. - Ketinu tave prirakinti ir apieškoti butą, tad gali
man tiesiog pasakyti.
Trulsas Berntsenas pamąstė. Tada linktelėjo miegamojo
pusėn.

Hūlė papurtė galvą, kai, Trulsui atidarius miegamojo spintą ir

įjungus melsvą švieselę, pasimatė spintos turinys. Šeši pistole­
tai, du dideli peiliai, juoda policininko lazda, kastetas, dujo­
kaukė, masyvus trumpas dujinis pistoletas su cilindru vidury­
je, užtaisomas stambiais ašarinių dujų šoviniais. Daugumą šio
inventoriaus Trulsas pasiėmė iš policijos sandėlio, kur tiesiog
susitaikoma su šiokiais tokiais nuostoliais.
- Išsikraustei iš proto, Berntsenai.
- Kodėl?
Hūlė parodė pirštu. Ant galinės sienos Trulsas prikalė vi­
nių pakabinti ginklams, o jų kontūrus apibrėžė. Kiekvienas tu­
rėjo savo vietą.
- Neperšaunama liemenė ant drabužių pakabo? Bijai, kad
susiglamžys?
Trulsas Berntsenas neatsiliepė.
386
 - OK, - tarė Hūlė ir nukabino liemenę. - Duok man pneu­
matinį dujinį, dujokaukę ir MP-5 šovinių. Ir krepšį.
Trulsui kraunant ginklus, Hūlė nenuleido nuo jo akių.
Jiems sugrįžus į svetainę, Haris pasiėmė MP-5.
Tada abu sustojo tarpdury.
- Žinau, ką galvoji, - tarstelėjo Haris. - Bet, prieš pulda­
mas skambinti ar kitaip bandydamas mane sustabdyti, turė­
tum išgirsti, kad viską, ką žinau apie tave ir šią bylą, perdaviau
savo advokatui. Jam nurodyta, kaip elgtis, jei man kas nors
nutiktų. Supratai?
Melas, pamanė Trulsas ir linktelėjo.
Hūlė susijuokė.
- Manai, kad meluoju, bet negali būti visiškai tikras, ar ne?
Trulsas pajuto, kad nekenčia Hūlės. Kad užvaldo neapy­
kanta tam maloningam abejingam juokui.
- Hūle, kas bus, jei tu išgyvensi?
- Tada tavo problemos baigsis. Aš dingsiu, išskrisiu į kitą
Žemės rutulio pusę. Ir niekada nebegrįšiu. Paskutinis daly­
kas... - virš neperšaunamos liemenės Hūlė susisagstė ilgoką
švarką. - Ar tai tu išbraukei adresą Blinderno kelias numeris
74 iš sąrašo, kurį gavom mudu su Belmanu?
Trulsas Berntsenas nesąmoningai panūdo pasakyti „ne“.
Bet kažkas - gal nuojauta, gal ne iki galo suregzta mintis - jį
sulaikė. Tiesa ta, kad jam taip ir nepavyko sužinoti, kur gyve­
na Rudolfas Asajevas.
- Taip, - patvirtino Trulsas Berntsenas, o jo smegenys do­
rojo informaciją. Mėgino suvokti, ką tai reiškia.
Sąrašo, kurį gavom mudu su Belmanu. Bandė daryti išva­
das. Bet jis nepakankamai greitai mąstė, tai niekada nebuvo jo
stiprioji pusė, jam reikėjo kiek daugiau laiko.
- Taip, - pakartojo Trulsas, tikėdamasis, kad nuslėpė nuo­
stabą. - Žinoma, kad tą adresą išbraukiau aš.
- Palieku čia šitą graižtvinį, - tarė Haris, atidarė dėtuvę
ir išėmė šovinius. - Jei negrįšiu, pristatyk ginklą į advokatų
kontorą „Bachas ir Simonsenas“.
3 87
 Hūlė trinktelėjo durimis, ir Trulsas liko klausytis jo plačių
žingsnių laiptinėje. Laukė, kol įsitikino, kad nebeišgirs jo li­
pant viršun. Tada ėmėsi veiksmų.
Hūlė nepastebėjo „Marklin“, atremto į sieną už užuolaidos
prie balkono durų. Trulsas čiupo juodą sunkų žudymo įrankį,
atplėšė balkono duris. Atrėmė vamzdį į turėklus. Buvo šalta,
lynojo, bet svarbiausia, kad beveik nepūtė vėjas.
Jis matė, kaip Hūlė žirglioja iš blokinio pastato, kaip plaiks­
tosi švarkas, jam bėgant prie taksi šalia automobilių aikštelės.
Trulsas stebėjo jį per naktinio matymo taikiklį. Vokiška optika
ir ginklų menas. Vaizdas buvo grūdėtas, bet sufokusuotas. Iš
čia jis be vargo galėtų patiesti Hūlę, kulka pervertų jį nuo gal­
vos iki kojų arba dar geriau - išeitų lauk pro jo dauginimosi
organus, pagaliau juk ginklas sukurtas dramblių medžioklei.
Bet jei palauks, kol Hūlė pasirodys po kokiu nors automobilių
aikštelės žibintu, nusitaikyti bus dar lengviau. Ir tai - velniškai
patogu, tokį vėlyvą metą aikštelėje mažai žmonių ir Trulsui
nereikės toli tempti lavono iki automobilio.
Advokatui duoti nurodymai? Nė velnio. Bet, žinoma, jis
pagalvos, ar nereikėtų pašalinti ir to advokato. Atsargumo dė­
lei. Hansas Kristijanas Simonsenas.
Hūlė artėjo. Sprandas. Arba galva. Neperšaunama liemenė
siekia iki pat viršaus. Sunki kaip velnias. Trulsas atlenkė gai­
duką. Plonytis vos girdimas balselis įspėjo, kad neverta šito
daryti. Tai - žmogžudystė. Iki šiol Trulsas Berntsenas dar nie­
ko nežudė. Tordo Šulco atsikratė ne jis, tai atliko prakeikti Ru­
dolfo Asajevo parankiniai. O Gustas? Kas, po velnių, nugnybo
Gustą? Tikrai ne jis. Mikaelis Beįmanąs? Izabelė Skiojen?
Tylus balselis nuslopo, o kryželis optiniame taikiklyje kaip
priklijuotas laikėsi prie Hario pakaušio. Bum bam! Jis jau įsi­
vaizdavo kraujo čiurkšlę. Labiau spustelėjo svirtelę. Po dviejų
sekundžių Hūlę nutvieskė šviesa. Gaila, kad jis negali visko
nufilmuoti. Įrašyti į DVD. Tai nurungtų net Megan Foks. Tiek
su „Fjordland“ mėsos kukuliukais, tiek be jų.
388
 40 skyrius

Trulsas Berntsenas kvėpavo giliai ir ramiai. Pulsas padažnėjo,

bet savitvarda išliko.
Haris Hūlė - nutviekstas šviesos. Puikiai matomas per op­
tinį taikiklį.
Tikrai gaila, kad negali nufil...
Trulsas Berntsenas uždelsė.
Greitas mąstymas niekada nebuvo jo stiprioji pusė.
Tai nereiškia, kad jis kvailas, tiesiog kartais procesas su­
lėtėja.
Jiems augant, kaip tik tai ir skyrė jį nuo Mikaelio. Tai Mi-
kaelis visada galvojo ir kalbėjo. Svarbiausia, kad ir Trulsui tai
pasisekdavo. Paskiausiai. Kaip dabar. Kaip ir su tuo adresu są­
raše. Ir su tuo balseliu, įspėjančiu nežudyti Hario Hūlės. Dar
ne dabar. Mikaelis pasakytų, kad tai paprasčiausia matemati­
ka. Hūlė medžioja Rudolfą Asajevą ir Trulsą. Laimė, būtent
tokia eilės tvarka. Tad jei Hūlė nutrėkš Asajevą, pašalins bent
jau vieną Trulso problemą. O jei Asajevas nutrėkš Hūlę, įvyks
tas pats. Tik iš kitos pusės.
Haris Hūlė vis dar stovėjo apšviestas.
Trulso pirštas tolygiai spaudė. KRIPOSe jiems šaudant
graižtviniu šautuvu, jis užėmė antrą vietą, o pistoletu - pirmą.
Trulsas iškvėpė. Kūnas visiškai atsipalaidavo, reikia vengti
nevalingo trūktelėjimo. Jis vėl įkvėpė.
Ir nuleido ginklą.

Priešais Harį driekėsi apšviestas Blinderno kelias. Kaip ameri­

kietiški kalneliai per kalvotą vietovę su senomis vilomis, dide­
liais sodais, universiteto pastatais ir vejomis.
Jis palaukė, kol pranyks taksi automobilio šviesos, tada
ėmė žingsniuoti.
389
 Laikrodis rodė be penkių pirmą, nesimatė nė gyvos dva­
sios. Atvažiavęs Haris sustabdė taksi prie namo numeris 68.
Priėjęs prie Blinderno kelio 74-o numerio jis atsidūrė prie
trijų metrų aukščio tvoros maždaug už penkiasdešimties met­
rų nuo gatvės. Greta namo stovėjo cilindriškas mūras, kokių
keturių metrų aukščio ir skersmens, priminė vandens bokštą.
Norvegijoje tokio bokšto Haris dar nebuvo matęs, bet pastebė­
jo, kad toks stovi ir prie gretimo namo. Tikrai. Iki įspūdingos
medinės vilos laiptelių vedė žvirgždo takelis. Virš tamsaus so­
lidaus medžio durų kabėjo vienintelė įjungta lempa.
Pirmame aukšte švietė du langai, antrame - vienas.
Haris atsistojo ąžuolo pavėsyje kitapus kelio. Nusiėmė
kuprinę ir atsegė. Pasiruošė dujinį pistoletą, o dujokaukę už­
simovė ant viršugalvio, kad reikiamu momentu tik užsitrauktų
ant veido.
Tikėtina, kad lietus leis jam prieiti pakankamai arti. Jis pa­
tikrino, ar užtaisytas trumputis MP-5 automatas, ar patraukta
apsauginė svirtis.
Laikas.
Bet skausmą malšinančio poveikio beveik nebesijaučia.
Haris išsitraukė „Jim Beam“ butelį, nusuko kamštelį. Ant
dugno buvo likęs beveik neįžiūrimas šlakelis. Jis vėl pažvelgė
į vilą. Dėbtelėjo į butelį. Jei viskas pavyks, jam prireiks gurkš­
nelio. Jis užsuko butelį ir įsikišo į vidinę kišenę drauge su pa­
pildoma MP-5 dėtuve. Pasistengė taisyklingai kvėpuoti, kad
smegenys ir raumenys gautų pakankamai deguonies. Pažvelgė
į laikrodį. Viena minutė po pirmos. Lėktuvas pakils po dvide­
šimt trijų valandų. Jo ir Rakelės lėktuvas.
Jis dar du kartus giliai įkvėpė. Prie vartų turbūt įtaisyta
signalizacija, bet Haris buvo per daug apsikrovęs, kad pasku­
bomis ropštųsi per tvorą, ir jam visai nesinorėjo kyboti ten
kaip gyvam taikiniui, kaip kad nutiko Madserudo alėjoje.
Du su puse, mintyse skaičiavo Haris. Trys.
390
 Tada nuėjo prie vartų, nuspaudė rankeną, atidarė. Viena
ranka pačiupo dujinį pistoletą, kita - automatą MP-5 ir pasi­
leido bėgte. Ne žvirgždo takeliu, o pievele. Puolė prie svetainės
lango. Dirbdamas policininku jis dalyvavo žaibiškuose suėmi­
muose ir žinojo, kokį neįtikėtiną pranašumą suteikia nuostabos
faktorius. Ne vien galimybę iššauti pirmam. Nuo sukrečiančių
šviesos ir garso efektų priešininkas gali visiškai suakmenėti.
Bet jis taip pat žinojo, kiek trunka toji nuostabos akimirka.
Dėl to pradėjo skaičiuoti mintyse. Penkiolika sekundžių. Lai­
ko veikiausiai turi maždaug tiek. Jei nespės jų patiesti, jie su­
siburs, persigrupuos ir smogs atgal. Jie pažįsta namą, o jis net
neregėjęs plano. Keturiolika, trylika.
Nuo tos akimirkos, kai į svetainės langą paleido du šovinius
su dujomis, šie sprogo ir pavirto baltais tumulais, laikas tar­
si sustingo, virto trūkinėjančiu kadru: Haris jautė, kad kūnas
juda, daro tai, ką privalo, bet smegenys fiksavo tik nuotrupas.
Dvylika.
Jis užsismaukė dujokaukę, sviedė dujinį pistoletą į svetai­
nę, su MP-5 nudaužė stambiausius dužgalius, kyšančius iš lan­
go rėmo, kuprinę padėjo ant palangės, įsikibo rankomis lango
rėmo, aukštai pakėlė koją ir persirito į baltą link jo plūstantį
rūką. Neperšaunama liemenė varžė judesius, bet patekęs vidun
jis jautėsi taip, tarsi skrietų debesimis. Dėl dujokaukės susiau­
rėjęs regos laukas sustiprino įspūdį, kad viskas vyksta filme.
Haris išgirdo šūvius ir metėsi ant grindų.
Aštuoni.
Dar daugiau šūvių. Į šipulius suvarpyto parketo traškėji­
mas. Jie nesuakmenėjo. Haris laukė. Tada išgirdo. Kosulį. Kai
ašarinės dujos graužia akis, nosį, gleivinę ir plaučius, nepajėgi
susilaikyti.
Penki.
Haris pakėlė MP-5 ir šovė į pilkšvą masę ten, iš kur sklido
garsai. Išgirdo skubius netvirtus žingsnius. Bėgimą laiptais.
391
 Trys.
Haris pašoko ant kojų ir pasileido tekinas.
Du.
Viršuje, antrame aukšte, dūmų nebuvo. Jei bėgusieji pa­
spruko, Hario padėtis dramatiškai suprastėjo.
Vienas, nulis.
Haris įžvelgė laiptų kontūrus ir turėklus su grotelėmis. Jis
įgrūdo MP-5 vamzdį tarp virbų, prakišo ir kilstelėjo. Paspaudė
nuleistuką. Ginklas tirtėjo rankoje, bet Haris laikė tvirtai. Iš­
tuštino dėtuvę. Prisitraukė automatą prie savęs, išėmė dėtuvę,
kitą ranką įkišo į kišenę, siekdamas dar vienos. Rado tik tuščią
butelį. Turbūt pametė atsarginę dėtuvę krisdamas ant grindų!
Kitos liko kuprinėje ant palangės.
Išgirdęs žingsnius ant laiptų Haris suprato, kad jam galas.
Kažkas lipo žemyn. Jie artėjo lėtai, tarsi delsdami. Tada grei­
čiau. Paskui pasileido bėgte. Haris stebėjo, kaip iš miglos iš­
nyra figūra. Svirduliuojantis vaiduoklis baltais marškiniais ir
juodu kostiumu. Jis atsitrenkė į turėklus, įlaužė juos maždaug
ties viduriu ir be gyvybės ženklų nusirito ant apatinio laip­
telio. Haris pamatė apspurusias skyles švarko nugaroje, kur
susmigo kulkos. Tada priėjo prie kūno, sučiupo žmogystą už
kirpčiukų ir pakėlė galvą. Jautė, kad tuojau uždus, ir vargais
negalais užgniaužė norą nusiplėšti dujokaukę.
Viena kulka išeidama nuplėšė pusę nosies. Bet Haris vis
tiek jį atpažino. Mažaūgis, matytas tarpdury viešbutyje „Leon“.
Vyras, šaudęs į jį iš automobilio Madserudo alėjoje.
Haris klausėsi. Buvo visiškai tylu ir vis dar plūstant bal­
tam rūkui girdėjosi tik ašarinių dujų šnypštimas. Jis grįžo prie
lango, susirado krepšį, įsidėjo naują dėtuvę, dar vieną įsikišo į
švarko kišenę. Tik dabar pajuto, kaip po liemene žliaugia pra­
kaitas.
Kur milžinas? O kur Dubajus? Haris vėl įsiklausė. Dujų
šnypštimas. Ar tik neišgirdo žingsnių tiesiai virš savęs?

392
 Per miglą jis įžiūrėjo dar vieną svetainę ir pravirą virtuvę.
Tik viena uždara patalpa. Jis atsistojo šalia durų, atidarė, įkišo
dujinį pistoletą ir du kartus iššovė. Vėl uždarė duris ir laukė.
Suskaičiavo iki dešimt. Atidarė ir žengė vidun.
Tuščia. Per miglą įžvelgė knygų lentynas, odinį krėslą ir
didelį židinį. Virš židinio kabėjo juodą gestapo uniformą vil­
kinčio vyro portretas. Ar tai sena nacių vila? Haris žinojo, kad
norvegų nacių viršininkas Karlas Martinsenas gyveno konfis­
kuotoje viloje Blinderno kelyje, kol baigė gyvenimą suvarpytas
kulkų prie Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto.
Haris pasuko atgal, perėjo virtuvę, atidarė duris į tam lai­
kotarpiui būdingą tarnaitės kambarėlį už virtuvės ir rado, ko
ieškojęs. Užpakalinius laiptus.
Paprastai tokie laiptai tarnauja kaip avariniai, bet šie neve­
dė prie jokio išėjimo, tik gilyn į rūsį. O ten, kur anksčiau būta
užpakalinių durų, vėl plytėjo mūras.
Haris patikrino, ar dėtuvėje dar likęs vienas dujinis šovi­
nys, ir plačiais begarsiais žingsniais pasileido laiptais į viršų.
Koridoriuje iššovė paskutinį šovinį, suskaičiavo iki dešimt
ir patraukė tolyn. Jam pastūmus duris, kaklą perrėžė skaus­
mas, bet jis vis tiek įstengė susikaupti. Visi kambariai buvo
tušti, o pirmoji patalpa pasirodė esanti užrakinta. Regis, du
miegamieji naudojami. Bet viename kambaryje lova buvo be
paklodės, o čiužinys - tamsus, tarsi persisunkęs krauju. Ant
naktinio stalelio kitame kambaryje gulėjo didelė stora Biblija.
Haris nužvelgė knygą. Kirilica. Rusijos stačiatikiai. Šalia gu­
lėjo paruoštas žūk. Raudona plyta su šešiomis vinimis. Lygiai
tokio paties storio kaip ir Biblija.
Haris grįžo prie užrakintų durų. Nuo prakaito stiklas du­
jokaukės viduje aprasojo. Jis atsirėmė nugara į sieną priešais,
pakėlė koją ir spyrė. Po ketvirto spyrio medis trūko. Haris pri­
tūpė ir paleido seriją į kambarį, tada palaukė, kol vidun pateks
dujos iš koridoriaus. Žengė pro duris. Surado elektros jungiklį.

393
 Kambarys buvo didesnis nei kiti. Prie ilgosios sienos sto­
vėjo nepaklota lova su baldakimu. Ant naktinio stalelio blyk­
čiojo žiedas mėlyno akmens akimi.
Haris pakišo ranką po antklode. Vis dar šilta.
Apsidairė. Čia miegojęs žmogus galėjo išeiti pro duris ir
užrakinti paskui save. Jei tik vidinėje pusėje nekyšotų raktas.
Haris patikrino langą - užvertas ir uždarytas. Pažvelgė į di­
džiulę spintą prie trumposios sienos. Atidarė.
Iš pirmo žvilgsnio spinta atrodė kaip paprastas baldas. Ha­
ris stumtelėjo galinę sieną. Ši pasislinko.
Kelias pasprukti. Vokiškas kruopštumas.
Haris patraukė marškinius ir švarkus į šoną, kyštelėjo gal­
vą už stumdomosios plokštės, atstojančios spintos nugarą.
Tvokstelėjo šalto oro gūsis. Šachta. Haris grabinėjo aklai. Į
sieną buvo įmūryta geležinė pakopa. Atrodė, kad giliau yra ir
daugiau laiptelių, turbūt vedančių į rūsį. Šmėkštelėjo vaizdi­
nys - sapno nuotrupa. Haris jį nuvijo, nusitraukė dujokaukę
ir atbulomis įsispraudė už stumdomosios plokštės. Kai pastatė
koją ant pakopos ir ėmė lipti žemyn, spintos dugnas atsidūrė
akių lygyje ir Haris kažką pastebėjo. Standžią U formos med­
vilnės skiautelę. Haris čiupo medžiagą, įsikišo kišenėn ir to­
liau leidosi į tamsą. Skaičiavo laiptelius. Po dvidešimt antro
laiptelio koja atsirėmė į kažką kieto. Tačiau statant kitą koją
pagrindas staiga suminkštėjo ir suliumpsėjo. Haris prarado
pusiausvyrą, bet nukrito minkštai.
Įtartinai minkštai.
Jis liko gulėti, klausėsi nė nekrustelėdamas. Tada iš kelnių
kišenės išsitraukė žiebtuvėlį. Uždegė dviem sekundėms. Atlei­
do. Pamatė, kas jam rūpėjo.
Jis gulėjo ant žmogaus.
Neįprastai stambaus ir neįprastai nuogo žmogaus. Oda šal­
ta kaip marmuras, melsva kaip visų dienos senumo lavonų.
Haris nusirito nuo palaikų ir cementinėmis grindimis nu­
ėjo prie pastebėtų bunkerio durų. Čiupinėjo betoninę sieną,
394
kol užčiuopė elektros jungiklį. Užžiebęs žiebtuvėlį tampi tai­
kiniu, įjungus šviesą taikiniais tampa visi. Kaire ranka spaus­
damas jungiklį, jis tvirtai suėmė užtaisytą MP-5.
Plykstelėjo šviesos juosta. Nusidriekė žemu siauru korido­
riumi.
Haris nustatė, kad, be jo, čia nieko daugiau nėra. Nužvelgė
lavoną. Šis gulėjo ant kilimo, juosmenį juosė kraujuoti tvars­
čiai. Nuo negyvėlio krūtinės į Harį spoksojo Mergelė Marija.
Hario žiniomis, tai reiškė, kad tokios tatuiruotės turėtojas nuo
pat vaikystės užsiima nusikalstama veikla. Kadangi ant kūno
nesimatė jokių kitų sužeidimų, Haris sumetė, kad jį pribaigė
žaizda po tvarsčiais, turbūt padaryta Trulso Berntseno „Steyr“.
Haris patikrino bunkerio duris. Užrakintos. Koridoriaus
gale trumpąją sieną dengė prie mūro pritvirtinta metalinė
plokštė. Kitaip sakant, Rudolfui Asajevui tebuvo vienas kelias
pabėgti - tunelis. Ir Haris žinojo, kodėl pirmiausia patikrino
visus kitus sprukti tinkamus kelius. Sapnas.
Jis spoksojo į siaurą koridorių.
Uždarų patalpų baimė yra neproduktyvi, tai - netikri pa­
vojaus signalai, kuriuos reikia nugalėti. Jis patikrino, ar MP-5
automate yra dėtuvė. Po velnių. Vaiduokliai egzistuoja tik
tada, kai jiems leidi.
Haris pradėjo žingsniuoti.
Tunelis buvo dar siauresnis, nei jis manė. Tad skubiai pa­
silenkė, bet galva ir pečiai vis tiek lietėsi prie apsamanojusių
sienų ir lubų. Jis mėgino duoti smegenims darbo, kad nuslo­
pintų uždarų patalpų baimę. Mąstė, kad šiuo keliu turbūt nau­
dojosi vokiečiai, kad dėl to užpakalinės durys ir užmūrytos.
Iš įpročio mėgino šiek tiek susivokti, kokia linkme eina: jei
neapsirinka, artėja prie kaimynų namo, prie kurio stovi toks
pats vandens bokštas. Tunelis buvo iškastas skrupulingai tiks­
liai, kai kur ant grindų netgi žiojėjo nutekamieji latakai. Tik
keista, kad greitkelius tiesiantys vokiečiai išrausė tokį siaurą
tunelį. Kai mintyse ištarė žodį „siauras“, uždarų patalpų baimė
395
užgniaužė kvapą. Haris įsigilinęs skaičiavo žingsnius, bandė
įsivaizduoti, kurioje vietoje jis iškiltų žemės paviršiuje. Išorė,
laukas, laisvė, kvėpuoti. Skaičiuok, skaičiuok, po velnių! Kai
suskaičiavo šimtą dešimt, ant žemės po kojomis subolavo bal­
tas brūkšnys. Jis matė, kaip priekyje užgęsta šviesa, atsigręžęs
nusprendė, kad brūkšnys žymi kelio vidurį. Haris įvertino, kad
eidamas tokiais mažais žingsneliais bus įveikęs apie šešiasde­
šimt septyniasdešimt metrų. Tuojau pasieks tikslą. Jis mėgino
paspartinti žingsnį, šliurino kaip koks senis. Išgirdo trakštelė­
jimą ir pažvelgė žemyn. Garsas sklido iš vieno nutekamojo la­
tako. Aštrios briaunos pasisuko; atsivertė ir susiglaudė plačios
plokštumos, - visai taip, kaip uždarant ventiliatorius automo­
bilyje. Ir tą pačią akimirką jis išgirdo kitą garsą. Prislopintą
dundesį sau už nugaros. Vėl atsigręžė.
Matė, kaip ant metalo spindi šviesa. Metalinė plokštė kori­
doriaus gale judėjo. Slydo pažeme. Tai ir kėlė garsą. Haris su­
stojo ir suspaudė paruoštą automatą. Neįžiūrėjo, kas už plokš­
tės, buvo per daug tamsu. Bet tuomet kažkas sutvisko tarsi
gražią rudens dieną Oslo fiorde atsispindinti saulė. Akimirką
stojo visiška tyla. Hario širdis pasileido šuoliais. Negyvas po­
licininkas gulėjo prigėręs tunelio viduryje. Vandens bokštai.
Žemas siauras tunelis. Samanos ant lubų - visai ne samanos,
o dumbliai. Tada jis pamatė artėjančią sieną. Žalsvai juodą, su
baltais pakraščiais. Pasisuko bėgti. Ir pamatė tokią pačią sieną,
artėjančią iš priekio.

41 skyrius

Tai prilygo stovėjimui tarp dviejų priešpriešinių traukinių.

Pirmiausia smogė vandens siena priešais jį. Nubloškė atgalios,
ir jis pajuto, kaip kakta trenkiasi į grindis, tada vėl pakeliamas
ir nunešamas tolyn. Beviltiškai kapanojosi, pirštais ir keliais
396
braukė per sieną, bandė už ko nors užsikabinti, bet pagautas
tokios jėgos neturėjo jokių galimybių. Ūmai viskas baigėsi,
lygiai taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Vandenyje susidūrus
srautams Haris pajuto dvi priešpriešines bangas. Paskui -
kažką sau prie nugaros. Dvi baltos žalsvai blizgančios rankos
apglėbė jj iš užpakalio, balti pirštai priartėjo jam prie veido.
Haris atsispyrė, apsisuko ir tamsiame vandenyje išvydo lavoną
su tvarsčiais, plūduriuojantį tarsi besvoris nuogas astronau­
tas. Pravira burna, lėtai besiplaikstančiais plaukais ir barzda.
Haris kojomis įsispyrė į žemę, o galvą įrėmė į lubas. Vanduo
siekė iki pat viršaus. Jis palenkė galvą, įžiūrėjo MP-5 automatą
ir baltą brūkšnį ant grindų, grybštelėjo vandenį ir ėmė plaukti.
Buvo pametęs kryptį, tačiau kai priplaukė lavonas, susigaudę,
kurion pusėn sukti, idant sugrįžtų ten, iš kur atėjo. Plaukė įs­
trižas, kad galėtų kuo plačiau užsimoti ir atsistumti, ir stengėsi
neįsileisti jokios kitos minties. Nors liemenė smarkiai tempė
žemyn, jam pavyko nenugrimzti. Tačiau kita mintis vis tiek
įsibrovė. Jis pasvarstė, ar nepaaukojus kelių sekundžių ir ne-
nusivilkus švarko, plevėsuojančio aplink jį ir didinančio pasi­
priešinimą. Mėgino sumąstyti, ko griebtis, kaip nuplaukti at­
gal iki šachtos, neskaičiuoti sekundžių ar metrų. Bet jau pajuto
spaudimą galvoje, tarsi kaukolė ruoštųsi sprogti. Ir tada vėl at­
sėlino mintis. Vasara, penkiasdešimties metrų ilgio lauko ba­
seinas. Ankstus rytas, beveik nėra žmonių, saulė, Rakelė gelto­
nu bikiniu. Olegas ir Haris ruošiasi rungtyniauti, katras toliau
nuplauks po vandeniu. Po čiuožimo sezono Olego fizinis pasi­
ruošimas buvo geras, bet Haris pasižymėjo geresne plaukimo
technika. Jiems apšylant, Rakelė pritariamai šūkavo ir žaviai
kvatojo. Abu norėjo pasipuikuoti, ji virto Frognerio baseino
karaliene, o jie - tarnais, laukiančiais jos malonės ir žvilgsnio.
Tada pradėjo. Ir nuplaukė lygiai tiek pat. Po keturiasdešimties
metrų abu iškilo į paviršių, gaudydami orą ir įsitikinę savo
pergale. Keturiasdešimt metrų. Dar liko dešimt metrų iki kito
baseino krašto. Atsispyrus nuo baseino sienos, judant priekin
397
plačiais mostais. Šiek tiek daugiau nei pusė atstumo iki šach­
tos. Jis neturi jokių vilčių. Jis mirs čia. Mirs dabar, tuojau pat.
Atrodė, kad akių obuoliai iššoks iš galvos. Lėktuvas išskren­
da vidurnaktį. Geltonas bikinis. Dešimt metrų iki krašto. Jis
įstengė dar kartą užsimoti ranka. Gal pajėgs dar kartelį. Bet
paskui... paskui jis numirs.

Laikrodis rodė pusę keturių nakties. Trulsas Berntsenas važi­

nėjo ratais Oslo gatvėmis, o nesmarkus lietus barbeno ir plek-
šeno į priekinį stiklą. Važinėjo jau porą valandų. Ne dėl to,
kad kažko ieškojo, tiesiog tai jį ramino. Apimdavo ramybė tiek
rezgant mintis, tiek viską išmetus iš galvos.
Iš sąrašo, paruošto Hariui Hūlei, kažkas buvo išbraukęs
adresą, ir tai padarė ne Trulsas. Gal vis dėlto viskas ne taip jau
aišku, kaip jis manė.
Jis vėl permąstę, kas nutiko žmogžudystės vakarą.
Gustas paskambino prie jo durų kamuojamas tokios abs­
tinencijos, kad visas drebėjo, grasino viską išplepėti, jei Trul­
sas neduos pinigų fiolinui. Dėl kažkokių priežasčių fiolino jau
keletą savaičių beveik nebuvo, „adatų parke“ siautėjo panika
ir už ketvirtį tekdavo pakloti mažiausiai tris tūkstančius. Trul­
sas patikino, kad jie drauge nuvažiuos iki bankomato, jam tik
reikia pasiimti raktelius. Pasičiupo pistoletą „Steyr“, puikiai
žinojo, ką reikia daryti. Gustas ir vėl grasins, šiuo atžvilgiu
narkomanai itin nuspėjami. Bet, jam sugrįžus prie durų, vaiki­
no nebuvo nė padujų. Turbūt užjuto kraują. Trulsas pagalvojo,
kad taip ir geriausia, be atlygio Gustas neprasižios. Pagaliau
plevėsa ir pats dalyvavo toje vagystėje. Buvo šeštadienis, pa­
gal tvarkaraštį Trulsą galėjo bet kada iškviesti, tad jis nuva­
žiavo iki „Švyturio“, kiek paskaitė, paspoksojo į Martiną Ek-
hof, išgėrė kavos. Staiga išgirdo sirenas, o po kelių sekundžių
398
sučirškė jo mobilusis. Su juo susisiekė Operatyvaus valdymo
skyrius. Jiems paskambinę ir pranešę apie šūvius adresu Haus-
mano gatvė numeris 92. O Smurtinių nusikaltimų skyriuje
niekas nebudi. Trulsas nubėgo iki tos vietos, ji buvo vos už
kelių šimtų metrų nuo „Švyturio“. Pasitelkė visus policininko
įgūdžius, nenuleido akių nuo žmonių gatvėje, puikiai žinojo,
kad pastebėti dalykai gali būti labai svarbūs. Vienas sutiktasis,
jaunas vyras vilnone kepure, stovėjo atsirėmęs į sieną. Iki tos
akimirkos, kol priėjo Trulsas. Vyruko žvilgsnis buvo įbestas į
policijos automobilį, sustojusį prie nusikaltimo vietos. Trulsas
atkreipė į jį dėmesį, nes jam nepatiko į firmos „North Face“
striukės kišenes giliai subruktos rankos. Drabužis vyrukui
buvo per didelis, per storas vasaros metui, o kišenėse jis galėjo
slėpti bet ką. Vyruko veido išraiška buvo rimta, bet į kvaišalų
platintoją jis nepanėšėjo. Pareigūnams vedant Olegą nuo upės
iki policijos automobilio, vyrukas staiga atsuko nugarą ir nu­
žingsniavo Hausmano gatve tolyn.
Trulsas tikrai galėtų prisiminti dar dešimt netoli nusikalti­
mo vietos matytų žmonių, tada apnarplioti juos konspiracijos
teorijomis.
Prisiminė būtent šį vyruką, kadangi teko jį vėl pamatyti.
Šeimos nuotraukoje, kurią Haris Hūlė parodė jam viešbutyje
„Leon“.
Hūlė paklausė, ar jis pažįsta Ireną Hansen, o jis atsakė, kad
ne, - ir tai buvo tiesa. Bet Trulsas neprasitarė Hūlei, kad nuo­
traukoje jis atpažino dar vieną žmogų. Ne tik Gustą, bet ir tą
kitą. Tą vyruką. Netikrą brolį. Tokia pačia rimta veido išraiška.
Tą žmogų matė netoli nusikaltimo vietos.
Trulsas sustojo Princo gatvėje priešais viešbutį „Leon“. Lū­
kuriavo įsijungęs nešiojamąją radijo stotelę, kol Operatyvaus
valdymo skyrius pagaliau sulaukė Trulsui rūpinčio skambučio.
- Pranešu nulis vienas. Patikrinom pranešimą dėl Blin-
derno kelio numeris 74. Atrodo, kad įvykdytas užpuolimas.
Ašarinės dujos ir smarkus susišaudymas. Tikrai automatinis
399
ginklas. Vienas nušautas vyras. Nusileidom į rūsį, bet ten pilna
vandens. Manom, jog reikia iškviesti „Deltos“ būrį, kad patik­
rintų antrą aukštą.
- Galit nustatyti, ar liko gyvų?
- Atvažiuokit ir patikrinkit patys! Negirdėjot? Dujos ir au­
tomatinis ginklas!
- Gerai, gerai. Ko reikės?
- Keturių patruliuojančių automobilių, kad stebėtų apy­
linkę. „Deltos“ būrio, kriminalinės ekspertizės specialistų ir...
gal santechniko?
Trulsas Berntsenas išjungė stotelę. Išgirdo stabdžių cypi­
mą, pamatė sankryžoje tiesiai prieš automobilį į gatvę išbėgan­
tį ilgakojį vyrą. Pasigirdo niršus signalas, bet pėstysis nekreipė
dėmesio ir nužirgliojo link „Leon“.
Trulsas Berntsenas prisimerkė.
Ar čia galėtų žingsniuoti jis? Haris Hūlė?
Vyras spūdino susigūžęs, galva atrodė tarsi įsmukusi tarp
nuskurusio apsiausto pečių. Tik vyrui pasukus galvą gatvės ži­
bintas nušvietė veidą, ir Trulsas įsitikino, kad apsiriko. Pamatė
pažįstamą, bet ne Hūlę.
Trulsas atsilošė sėdynėje. Dabar jau žino. Laimėtojas aiš­
kus. Policijos pareigūnas nužvelgė savo miestą. Ši vieta vėl pri­
klauso jam. Lietus ant stogo murmėjo apie Hario Hūlės mirtį
ir plūdo ašarom, o šios sruvo priekiniu stiklu.

Dauguma lankytojų dažniausiai išsibarškindavo iki dviejų, ir

tuomet viešbutis „Leon“ nuščiūdavo. Įžengus aukštam vyrui,
registratorius pakėlė galvą. Nuo pastoriaus apsiausto ir plaukų
kapsėjo vanduo. Vidurnaktį pasirodžius Katui, registratorius
kurį laiką teiraudavosi, ką dvasininkas veikė tas kelias dienas,
kol čia nesilankė. Bet atsakymai, kurių sulaukdavo, visada bū­
400
davo varginamai ilgi, dėstomi labai gyvai, išsamiai vaizduojant
varganą nepažįstamųjų gyvenimą, tad jis liovėsi kamantinėjęs.
Bet šiąnakt Katas atrodė išsekęs labiau nei paprastai.
- Daug darbo šiąnakt? - pasidomėjo registratorius ir tikė­
josi išgirsti „taip“ arba „ne“.
- Ai, žinai, - atsakė senis ir prisivertė šyptelėti. - Žmoniš­
kumas. Žmoniškumas. Manęs ką tik vos nepribaigė.
- Ką? - nustebo registratorius ir iškart pasigailėjo. Tikrai
laukia ilgas tęsinys.
- Manęs vos nepervažiavo automobilis, - paaiškino Katas,
žingsniuodamas prie laiptų.
Registratorius su palengvėjimu atsipūtė ir vėl įniko į savo
komiksus.
Aukštaūgis senis įkišo raktą į spyną ir pasuko. Bet, savo
nuostabai, duris rado atrakintas.
Įėjo. Spustelėjo elektros jungiklį, bet lemputė palubėje ne-
sušvito. Jis pakėlė akis. Pamatė, kad šviečia lempa ant nakti­
nio stalelio. Ant lovos sėdintis vyras buvo aukštas, gunktelėjęs
kaip ir jis pats, dėvėjo ilgą apsiaustą. Nuo drabužio skvernų
ant grifidų varvėjo vanduo. Abu vyrai negalėjo labiau skir­
tis, bet senį pirmąkart pervėrė mintis, kad jaučiasi taip, tarsi
žvelgtų į veidrodį.
- Ką darai? - paklausė jis.
- Juk matai - įsilaužiau, - atsiliepė įsibrovėlis. - Patikrinti,
ar turi ką nors vertingo.
- Ar ką aptikai?
- Vertingo? Ne. Bet radau štai šitą.
Senis sučiupo, ką jam atmetė. Suspaudė tarp pirštų. Lėtai
linktelėjo. Čiupinėjo standžią U formos medvilnės skiautelę.
Nebe tokią baltą kaip anksčiau.
- Ar radai pas mane? - paklausė senis.
- Taip. Tavo miegamajame. Spintoje. Susisek.
- Kodėl?
401
 - Nes noriu išpažinti nuodėmes. Ir todėl, kad be šio me­
džiagos gabalo atrodai nuogas.
Katas stebėjo ant lovos sėdintį susikūprinusį žmogų. Van­
duo tekėjo išilgai rando, žemyn žandikauliu, smakru. Kapsėjo
ant grindų. Vienintelę kėdę jis buvo pastatęs kambario vidury­
je. Vieta išpažinčiai. Ant stalo gulėjo pradarytas „Camel“ pa­
kelis, o šalia žiebtuvėlio - sumirkusi perlūžusį cigaretė.
- Kaip nori, Hari.
Sagstydamasis apsiaustą jis atsisėdo, tada įkišo U formos
apykaklę į pastoriaus marškinių prapjovą. Seniui kyštelėjus
ranką į švarko kišenę, Haris krūptelėjo.
- Cigaretės, - nuramino senis. - Mums abiem. Rodos, ta-
viškės prigėrė.
- Gerai kalbi ir norvegiškai.
- Šiek tiek geriau nei švediškai. Bet kadangi esi norvegas,
man kalbant švediškai negirdi akcento.
Haris išsitraukė vieną juodą cigaretę. Nužvelgė ją.
- Turi galvoje rusišką akcentą?
- „Sobranie Black Russian“, - kalbėjo senis. - Vienintelės
geros cigaretės, kurių gali gauti Rusijoje. Dabar gaminamos
Ukrainoje. Paprastai nušvilpiu jas iš Andrejaus. Beje, dėl An­
drejaus. Kaip jo reikalai?
- Prastai, - atsakė Haris ir leido seniui pridegti jam cigaretę.
- Skaudu girdėti. Beje, dėl to „prastai“. Turėtum būti negy­
vas, Hari. Žinau, kad tada, kai atidariau šliuzus, buvai tunelyje.
- Tikrai.
- Šliuzai atsidarė vienu metu, vandens bokštai stovėjo pil­
ni. Tave turėjo nublokšti į vidurį.
- Taip ir buvo.
- Tada nesuprantu. Dauguma patiria sukrėtimą ir nuskęsta
ten, pačiame viduryje.
Haris išpūtė dūmus pro lūpų kamputį.
- Taip, kaip rezistentai, kurie ateidavo pričiupti gestapo
viršininko?
402
 - Nežinau, ar traukdamiesi naciai išbandė tuos spąstus.
- Bet išbandei tu. Su slaptuoju agentu.
- Jis elgėsi visai kaip tu, Hari. Vyrai, manantys, kad turi
pašaukimą, yra pavojingi. Tiek sau, tiek aplinkiniams. Turėjai
prigerti, kaip ir jis.
- Bet, kaip matai, vis dar esu čia.
- Vis tiek nesuprantu, kaip tai įmanoma. Ar tvirtini, jog
tada, kai buvai nublokštas vandens, tau užteko oro plaučiuose,
kad nenusivilkęs drabužių lediniame vandeny siauru tuneliu
nuplauktum aštuoniasdešimt metrų?
- Ne.
- Ne? - senis nusišypsojo, atrodė išties susidomėjęs.
Ne, plaučiuose oro neužteko. Bet jo pakako keturiasde­
šimčiai metrų.
- O kas buvo paskui?
- Tada mane išgelbėjo.
- Išgelbėjo? Kas?
- Tas, kuris, kaip minėjai, geba padėti bėdoje, - Haris iškė­
lė tuščią viskio butelį. - „Jim Beam“.
- Tave išgelbėjo viskis?
- Viskio butelis.
- Tuščias viskio butelis?
- Anaiptol. Pilnas, - Haris nustūmė cigaretę į lūpų kampu­
tį, nusuko kamštelį, iškėlė apverstą butelį virš galvos. - Skli­
dinas oro.
Senis nepatikliai spoksojo.
- Tu?..
- Kai plaučiuose nebeliko oro, po vandeniu buvo sunkiau­
sia priglausti lūpas prie gurklio, pasukti butelį taip, kad gurk­
lys būtų nukreiptas viršun ir oras imtų kilti, o aš galėčiau išties
įkvėpti. Kaip ir pirmą kartą nardant, kūnas priešinosi. Nes or­
ganizmas ne iki galo suvokia fiziką ir bijo prisisiurbti vandens
ir prigerti. Ar žinojai, kad plaučiuose telpa keturi litrai oro?
Taigi butelio oro ir šiek tiek valios visiškai pakako nuplaukti
403
dar keturiasdešimt metrų, - Haris pastatė butelį, iš lūpų kam­
pučio išsiėmė cigaretę, skeptiškai ją nužvelgė. - Vokiečiams
reikėjo išrausti kiek ilgesnį tunelį.
Haris atsisuko į senį. Pamatė, kaip senas raukšlėtas veidas
nušvinta. Pasigirdo juokas, primenantis katerio pukšėjimą.
- Žinojau, kad esi kitoks, Hari. Man pranešė, kad išgirdęs
apie Olegą ketini parkakti į Oslą. Tad paklausinėjau apie tave.
Ir dabar suprantu, kad pasakojimai nėra laužti iš piršto.
- Na, - tarė Haris, neatitraukdamas akių nuo sunertų pas­
toriaus rankų. Sėdėjo ant paties lovos krašto, abiem kojom įsi­
rėmęs į grindis, tarsi pasiruošęs šuoliui, ant kojų pirštų perkė­
lęs tiek svorio, kad tarp vieno bato pado ir grindų jaustų ploną
nailono juostelę.
- O kaip dėl tavęs? Ar gandai apie tave laužti iš piršto?
- Kokie?
- Ką gi. Pavyzdžiui, tai, kad Geteborge vadovavai organi­
zuotai heroino platintojų grupuotei ir nužudei policininką.
- Regis, nuodėmes išpažinsi ne tu, o aš.
- Pamaniau, prieš mirtį ir susitikimą su Jėzumi būtų ne­
blogai nusimesti nuodėmių naštą.
Vėl pasigirdo katerio pukšėjimas.
- Puiku, Hari! Puiku! Taip, mes turėjome jo atsikratyti. Jis
buvo mūsų degintojas, ir pajutau, kad nebegalime juo pasiti­
kėti. Nenorėjau vėl sėsti už grotų. Ten pilna užsistovėjusios
drėgmės, graužiančios sielą. Kaip pelėsiai sieną. Kiekvieną
dieną ji pasiglemžia dalelę tavęs, Hari. Palinkėčiau to tik di­
džiausiam priešui, - jis pažvelgė į Harį. - Tam, kurio nekenčiu
labiau už viską.
- Tu žinai, ko aš sugrįžau į Oslą. O kodėl sugrįžai tu? Ma­
nau, Švedijoje gali rasti tokią pat gerą rinką kaip ir Norvegijoje.
- Dėl to paties, dėl ko ir tu, Hari.
- Aš?
Prieš atsakydamas Rudolfas Asajevas patraukė juodos ci­
garetės dūmo.
404
 - Pamiršk. Po to nužudymo policija mynė man ant kulnų. Ir
visgi keista, kaip toli pabėgi nuo Švedijos, patekęs Norvegijon.
- O kai atvykai, tapai paslaptinguoju Dubajumi. Vyru, ku­
rio niekas neregėjo. Visi manė, kad bastaisi po miestą nakti­
mis. Kaip Kvadratūros vaiduoklis.
- Man teko slapstytis. Ne vien dėl verslo, bet ir todėl, kad
Rudolfo AsajeVo vardas policijai būtų sukėlęs blogų prisimi­
nimų.
- Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai, - dėstė Haris. -
Heroino vartotojai krito kaip musės. Ar bent paminėdavot
juos savo maldose, pastoriau?
Senis patraukė pečiais.
- Neteisiami žmonės, gaminantys sportinius automobilius,
parašiutus B.A.S.E. šuoliams, pistoletus arba kitus dalykus,
kuriuos žmonės nusiperka linksmybėms ir per jas palydi gal­
vą. Aš tiekiu tai, ko pirkėjai nori: kokybišką prekę už kainą,
kuri daro mane konkurencingą. Ką klientai veikia su produk­
tu - jų reikalas. Juk žinai, kad yra opiatus vartojančių piliečių,
gyvenančių visavertį gyvenimą.
- Taip. Buvau vienas jų. Skirtumas tarp tavęs ir sportinių
automobilių gamintojo tas, kad tu pažeidi įstatymą.
- Turėtum atsargiai plakti įstatymą ir moralę į viena, Hari.
- Tai tikiesi, kad tavo Dievas tau atleis?
Senis parėmė delnu smakrą. Haris matė jo nuovargį, bet
suprato, kad šis gali būti suvaidintas, tad budriai sekė pašne­
kovo judesius.
- Girdėjau, kad esi uolus policininkas ir moralės sergė­
tojas, Hari. Ar žinai, kad Olegas vis kalbėdavo apie tave su
Gustu? Olegas mylėjo tave taip, kaip tėvas nori, kad sūnus jį
mylėtų. Uolūs moralistai ir meilės ištroškę tėvai kaip mes ga­
lime kalnus nuversti. Mūsų silpnybė ta, kad esame nuspėjami.
Tereikėjo luktelėti, kol pasirodysi. Oslo oro uoste turime pati­
kėtinį, kuris peržiūri keleivių sąrašus. Dar prieš tau įsėdant į
lėktuvą Honkonge, mes jau žinojome, kad keliauji čionai.
405
 - Mhm. Ar tai atliko degintojas? Trulsas Berntsenas?
Atsakydamas senis tik nusišypsojo.
- O kaip dėl Izabelės Skiojen Rotušėje? Ar ir su ja siejo
bendri reikalai?
Senis sunkiai atsiduso.
- Žinai, kad visus atsakymus nusinešiu į kapą. Verčiau jau
stipsiu kaip šuo, bet ne kaip išdavikas.
- Na, - nusileido Haris. - O kas nutiko paskui?
- Andrejus sekė tave nuo oro uosto iki „LeonM . Kai virs­
tu Katu, gyvenu įvairiuose panašaus lygio viešbučiuose, ir
„Leona - vieta, kurioje dažnai apsistoju. Tad užsiregistravau
viena diena vėliau už tave.
- Kodėl?
- Kad stebėčiau, kuo užsiimi. Norėjau pažiūrėti, ar neartėji
prie mūsų.
- Kaip ir tada, kai čia gyveno Beretė?
Senis linktelėjo.
- Supratau, kad gali būti pavojingas, Hari. Bet man patikai.
Tad norėjau duoti tau keletą draugiškų patarimų, - jis atsidu­
so. - Bet tu neklausei. Žinoma, kad ne. Tokie žmonės kaip tu
ir aš nepaklūsta, Hari. Todėl mums ir sekasi. Galiausiai dėl to
mes ir sužlungam.
- Mhm. Kokių mano veiksmų taip bijojai? Kad įkalbėsiu
Olegą tave išduoti?
- To irgi. Olegas niekada manęs nematė, bet nerimavau,
kad Gustas bus priplepėjęs. Gustu negalėjau pasitikėti. Ypač
nuo tada, kai pats įniko į fioliną.
Senio akyse šmėstelėjo tai, ko Haris nebesiejo su nuovar­
giu. Skausmas. Tikras, geliantis skausmas.
- O kai supratai, kad Olegas gali imti su manimi kalbėtis,
bandei jį pribaigti? Ir kai tau nepavyko, pasisiūlei man į padė­
jėjus. Kad nuvesčiau prie Olego slėptuvės?
Senis lėtai linktelėjo.
406
 - Nieko asmeniško, Hari. Tiesiog šiame versle galioja to­
kios taisyklės. Išdavikai šalinami. Bet tu tai žinai, ar ne?
- Taip, žinau. Bet tai nereiškia, jog nežudysiu tavęs dėl to,
kad paklusai taisyklėms.
- Vis tą kartoji. Kodėl to dar nepadarei? Nedrįsti? Ar bijai
degti pragare, Hari?
Haris užgesino cigaretę į stalviršį.
- Pirmiausia noriu sužinoti porą dalykėlių. Kodėl nužudei
Gustą? Ar bijojai, kad jis tave įduos?
Senis persibraukė baltus plaukus ir užsikišo juos už ausų,
panašių į drambliuko Dambio.
- Gusto gyslomis tekėjo blogo žmogaus kraujas, kaip ir
manosiomis. Jis buvo skundikas iš prigimties. Vaikis būtų
mane iškart įdavęs, jam tereikėjo sumanyti, kaip iš to pasi­
pelnyti. Bet tada jį apėmė neviltis. Fiolino abstinencija. Gry­
nų gryniausia chemija. Kūnas stipresnis už sielą. Kai kamuoja
abstinencija, visi tampame išdavikais.
- Taip, - sutiko Haris. - Tada visi tampame išdavikais.
- Aš, - senis kostelėjo, - turėjau jį paleisti.
- Paleisti?
- Taip. Paleisti. Leisti jam nuskęsti. Išnykti. Negalėjau per­
duoti jam verslo, tiek supratau. Jis buvo gan protingas, pavel­
dėjo tai iš tėvo. Jam trūko kietumo. Tai paveldėjo iš motinos.
Bandžiau išmokyti jį atsakomybės, bet egzamino jis neišlai­
kė, - senis vis braukė plaukus ranka, tarsi bandytų nusikra­
tyti kažkuo aplipusiu. - Neišlaikė egzamino. Prastas kraujas.
Tada apsisprendžiau, kad į mano vietą ateis kas nors kitas. Pir­
miausia pagalvojau apie Andrejų ir Piotrą. Matei juos? Sibiro
kazokai iš Omsko. Kazokas reiškia „laisvas vyras“, ar žinojai?
Andrejus ir Piotras buvo mano pulkas, mano stanica. Ištikimi
savo atamanui iki mirties. Bet Andrejus ir Piotras nenutuokė
apie verslą, supranti?
Haris stebėjo, kaip apmąstymuose paniręs senis ėmė ges­
tikuliuoti.
407
 - Negalėjau patikėti jiems verslo. Tad nusprendžiau, kad
tuo žmogumi taps Sergejus. Jis buvo jaunas, leidosi ugdomas,
visa ateitis - jam prieš akis...
- Sakei, kad ir pats kadaise turėjai sūnų.
- Gal Sergejus skaičiavo ir prasčiau už Gustą, bet jis buvo
drausmingas. Ambicingas. Pasiruošęs daryti tai, ką reikia, kad
taptų atamanu. Tad perdaviau jam peilį. Liko paskutinis iš­
bandymas. Juk senais laikais atamanu norintis tapti kazokas
turėjo vienui vienas keliauti į taigą ir grįžti su gyvu supančiotu
vilku. Sergejus rodė didelį norą, bet turėjau įsitikinti, kad jis
gali atlikti čto nužno.
- Ką tokio?
- Tai, ką reikia.
- Ar tas sūnus buvo Gustas?
Senis taip stipriai braukė plaukus atgal, kad akys virto
dviem siaurais plyšeliais.
- Kai Gustui sukako šeši mėnesiai, mane pasodino į kalėji­
mą. Jo mama ieškojo paguodos kur tik išmanydama. Bent jau
kurį laiką. Ji nesugebėjo rūpintis berniuku.
- Heroinas?
- Socialiniai darbuotojai atėmė iš jos vaiką, surado jam glo­
bėjus. Visi vienbalsiai nutarė, kad aš, kalinys, visai neegzistuo­
ju. 1991-ųjų žiemą ji perdozavo. Turėjo padaryti tai anksčiau.
- Sakei, kad parsiradai į Oslą dėl tokios pačios priežasties,
kaip ir aš? Dėl sūnaus?
- Išgirdau, kad jis paliko globėjų šeimą ir pasuko šun­
keliais. Apsvarsčiau galimybę išvykti iš Švedijos, juk konku­
rencija Osle - ne didesnė už vidutinę. Sužinojau, kur Gustas
dykinėja. Pirmiausia stebėjau jį iš tolo. Jis buvo toks gražus.
Velniškai gražus. Žinoma, kaip jo mama. Galėjau tiesiog sėdė­
ti ir nenuleisti nuo jo akių. Žiūrėti, žiūrėti ir galvoti, kad tai
mano vaikas, tikras sūnus, - senio balsas sudrebėjo.
Haris nudūrė žvilgsnį į nailono juostelę, kurią buvo gavęs
vietoj naujo karnizo, koja spaudė ją prie grindų.
408
 - Ir tada įtraukei jį į savo verslą. Patikrinai, ar galėtų užim­
ti tavo vietą.
Senis linktelėjo. Sušnabždėjo:
- Bet niekada apie tai neužsiminiau. Mirė nesužinojęs, kad
esu jo tėvas.
- Kodėl staiga prispaudė tokia skuba?
- Skuba?
- Kodėl staiga prireikė perduoti verslą? Pirmiausia - Gus­
tas, paskui - Sergejus.
Senis liūdnai šyptelėjo. Palinko į priekį, jį apšvietė stalinės
lempos šviesa.
- Aš sergu.
- Pamaniau, kad gali būti kas nors panašaus. Vėžys?
- Gydytojai pažadėjo man metus. Tai buvo prieš šešis mė­
nesius. Tas šventas peilis, kurį naudojo Sergejus, gulėjo po
mano čiužiniu. Jauti skausmą metalo paliktoje žaizdoje? Gin­
klas perdavė tau mano kančią, Hari.
Haris lėtai linktelėjo. Tikra tiesa. Ir netiesa.
- Jei tau liko gyventi tik pusmetis, kodėl taip bijai įkliūti,
kad net nužudei savo tikrą sūnų? Jo ilgas gyvenimas prieš tavo
trumpą?
Senis dusliai atsikrenkštė.
- Urkos ir kazokai yra paprasti pulko vyrai, Hari. Mes pri­
siekiame kodeksui, o paskui jo laikomės. Ne aklai, bet atmerk­
tomis akimis. Esame išmokyti tramdyti savo jausmus. Dėl to
galime valdyti savo gyvenimą. Abraomas sutiko paaukoti savo
sūnų, nes...
- ...taip liepė Dievas. Nė nenutuokiu, apie kokį kodeksą
kalbi, bet ar jame teigiama, kad už tavo nusikaltimus turėtų
kalėti aštuoniolikmetis? Šiuo atveju - Olegas?
- Hari, Hari, ar nesupratai? Aš nežudžiau Gusto.
Haris spoksojo į senį.
- Tu ką tik pasakei, kad toks tavo kodeksas. Jei reikia, nu­
žudyti savo paties sūnų.
409
 - Taip, bet sakiau ir tai, kad mane pagimdė blogi žmonės.
Myliu savo sūnų. Niekada nebūčiau galėjęs atimti Gustui gy­
vybės. Anaiptol. Aš sakau, velnias lai griebia tą Abraomą ir jo
Dievą, - senio juokas pavirto kosuliu. Jis prisidėjo rankas prie
krūtinės, prisilenkė prie kelių ir pratrūko be paliovos kosėti.
Haris sumirksėjo.
- Tai kas jį nužudė?
Senis išsitiesė. Dešinėje rankoje laikė revolverį. Didelį ir
visai nejuokingą daiktą, dar senesnį nei jo savininkas.
- Prieš ateidamas pas mane be ginklo, turėjai kiek geriau
pasvarstyti, Hari.
Haris neatsakė. MP-5 gulėjo užtvindyto tunelio dugne, o
graižtvinis šautuvas buvo paliktas pas Trulsą Berntseną.
- Tai kas nužudė Gustą? - pakartojo Haris.
- Nužudyti galėjo bet kas.
Hariui pasirodė, kad seniui grabinėjant gaiduką girdi traš­
kesį.
- Juk žudyti ne taip jau sunku, Hari. Sutinki?
- Sutinku, - patvirtino Haris ir kilstelėjo koją. Po bato
padu sušvilpė, ir plona nailono juostelė nuzvimbė iki užuolai­
dų karnizo.
Haris pamatė klausiančias senio akis, įžvelgė, kaip jo sme­
genys žaibiškai darbuojasi su pusiau apdorotomis informaci­
jos nuotrupomis.
Nedeganti šviesa.
Pačiam kambario vidury pastatyta kėdė.
Haris jo neapieškojo.
Haris nepasijudino iš ten, kur sėdi.
O gal prieblandoje senis visgi pastebėjo Hario primintą
nailono juostelę? Patiestą ant grindų, paskui kylančią užuo­
laidų karnizu ir ištemptą iki šviestuvo laikiklio ant lubų. Kur
kabėjo nebe lempa, o vienintelis dalykas, kurį Haris kartu su
pastoriaus apykakle atsinešė iš namo Blinderno kelyje. Min­
tys apie jį sukosi galvoje, kol gulėjo Rudolfo Asajevo lovoje su
410
baldakimu - šlaputėlis, gaudydamas kvapą, akyse pasirodant
ir vėl dingstant juodiems taškeliams, jausdamas, kad bet kurią
akimirką gali nuleipti, iš paskutiniųjų mėgindamas išlaikyti
sąmonę, likti šiapus tamsos. Tada atsistojo, nuėjo į miegamąjį
ir pasiėmė šalia Biblijos gulintį vabalą.
Rudolfas Asajevas dar spėjo pasitraukti į dešinę, ir plytos
vinys susmigo jam ne į galvą, o į odą tarp raktikaulio ir peties
raumens, kliudydamos nervų rezginį plexus brachialis. Todėl
kai po dviejų šimtųjų sekundės senis nuspaudė nuleistuką,
dvigalvis raumuo jau buvo suparalyžiuotas, o ranka - smukte­
lėjusi septyniais centimetrais. Tūkstantąją sekundės dalį, kul­
kai veržiantis pro seno nagano vamzdį, degdamas čirškė para­
kas. Po trijų tūkstantųjų sekundės kulka susmigo į lovos kraštą
Hariui tarp kojų.
Haris atsistojo. Patraukė į šoną apsauginę svirtelę ir spus­
telėjo mygtuką. Geležtei iššokus, sutirtėjo peilio rankena. Ha­
ris ištiesė ranką žemai, sau palei klubą, ir ilga plonytė geležtė
susmigo pro pastoriaus marškinius tarp apsiausto atlapų. Me­
džiaga ir oda nesudarė jokios kliūties: peilis lengvai sulindo
vidun iki pat rankenos. Haris paleido ginklą. Kėdei apvirtus
ir dejuojančiam rusui atsitrenkus į grindis, jis suprato, kad
Rudolfas Asajevas merdi. Sužeistasis nusirito nuo kėdės, bet
liko gulėti ant grindų, kur susirietė kaip pritvota, bet vis dar
pavojinga vapsva. Haris apžergė senį, pasilenkė ir trūktelėjo
peilį. Pažvelgė į tamsiai raudoną kraują. Turbūt iš kepenų. Ieš­
kodama ginklo senio kairė ranka grabaliojo ant grindų palei
suparalyžiuotą dešinę pusę. Ir vieną akimirką Haris panorėjo,
kad ta ranka revolverį užčiuoptų, suteiktų dingstį, kurios rei­
kėjo tam, kad...
Haris nuspyrė revolverį, išgirdo, kaip metalas trinkteli į sieną.
- Geležim, - sušvokštė senis. - Palaimink mane geležim,
berniuk. Degina. Abiejų labui, viską užbaik.
Haris trumpam užsimerkė. Suvokė, kad nebejaučia neapy­
kantos. Kad ji išgaravo. Maloni balta neapykanta, veikusi kaip
degalai, variusi jį pirmyn. Staiga jos nebeliko.
411
 - Ne, ačiū, - atsisakė Haris, peržengė senį ir pasitraukė
tolyn. Užsisagstę šlapią apsiaustą. - Išeinu, Rudolfai Asajevai.
Vaikino registratūroje paprašysiu, kad iškviestų greitąją. Tada
paskambinsiu savo buvusiam šefui ir pasakysiu, kur tave rasti.
Senis tyliai nusijuokė, ir lūpų kamputyje prisikaupė rausvų
putų.
- Peiliu, Hari. Tai nebus žmogžudystė, aš jau miręs. Tu ne­
pateksi į pragarą, pažadu. Prie vartų jiems pasakysiu, kad ne-
sitemptų tavęs vidun.
- Mane gąsdina ne pragaras, - Haris įsikišo į kišenę šlapią
„Camel“ pakelį. - Aš esu policininkas. Mūsų darbas - perduoti
įtariamuosius teismui.
Seniui kosėjant, kaupėsi putų.
- Nagi, Hari, tavoji šerifo žvaigždė - plastikinė. Viskas,
ką teisėjas gali padaryti - tai skirti man kardomąjį kalinimą,
slaugą, paguodą ir morfino. O aš nugalabijau tiek daug žmo­
nių. Konkurentai, kuriuos pakabinau nuo tiltų, pavaldiniai,
kaip tas lakūnas, kurį pribaigėme plyta. Taip pat policininkai.
Beretė. Pasiunčiau Andrejų ir Piotrą, kad tave nudėtų. Tave ir
Trulsą Berntseną. O žinai kodėl? Kad atrodytų, jog jūs nudėjo­
te vienas kitą. Kaip įrodymą būtume palikę ginklą. Nagi, Hari.
Haris nuvalė peilį į paklodę.
- Kodėl norėjot nužudyti Berntseną? Juk jis dirbo jums.
Asajevas pasivertė ant šono, ir, rodos, jam pasidarė leng­
viau kvėpuoti. Porą sekundžių taip pagulėjo, tada atsiliepė:
- Rizika, Hari. Be mano žinios jis apiplėšė heroino san­
dėlį Alnabru. Nušvilpė ne mano heroiną. Bet kai matai, kad
tavo degintojas toks godus, kad nebegali juo pasitikėti, ir žino
tiek, kad gali tave paskandinti, rizikos pasidaro per daug. Ir
tada tokie verslininkai kaip aš mažina riziką, Hari. Pamatėme
puikią galimybę vienu šūviu nušauti du zuikius. Tave ir Bernt­
seną, - senis tyliai nusijuokė. - Taip, kaip bandžiau atsikratyti
tavo berniūkščiu Botsene. Girdi? Dabar pajusk neapykantą,
Hari. Beveik nužudžiau tavo berniūkštį.
 Haris stabtelėjo prie durų.
- Kas nužudė Gustą?
- Žmonija gyvena pagal neapykantos evangeliją. Sek ne­
apykanta, Hari.
- Kas tavo patikėtiniai policijoj ir miesto taryboj?
- Jei pasakysiu, ar pagelbėsi man padėti tašką?
Haris atsisuko. Linktelėjo. Tikėjosi, kad melas nėra aki­
vaizdus.
- Prieik arčiau, - sušvokštė senis.
Haris pasilenkė. Ir staiga senio rankos kaip suragėjusios
žnyplės įsikirto jam į atlapus, prisitraukė arčiau savęs. Pustyk­
lę primenantis garsas sugergždė Hariui ausyse:
- Kaip žinai, sumokėjau vienam narkomanui, kad prisi­
pažintų nužudęs Gustą, Hari. Bet manai, kad taip pasielgiau,
nes negalėjau pričiupti Olego, kalinčio slaptoje vietoje. Klysti.
Mano vyrukas policijoje prieina prie liudytojų apsaugos pro­
gramos. Galėjau lygiai taip pat lengvai nudurti Olegą ten, kur
jis sėdėjo. Bet apsigalvojau, nenorėjau leisti jam pasprukti taip
lengvai...
Haris pamėgino išsivaduoti, bet senis laikė sugriebęs.
- Būčiau pakabinęs jį žemyn galva ir užmovęs permatomą
plastikinį maišelį, Hari, - gergždė balsas. - Pylęs vandenį per
kulnus. Kad tekėtų visu kūnu ir subėgtų į maišelį. Būčiau viską
nufilmavęs. Taip, kad girdėtųsi riksmai. O tada būčiau filmuką
nusiuntęs tau. Ir jei paliksi mane gyvą, toks ir bus mano pla­
nas. Stebėsiesi, kaip greitai jie paleis mane dėl įrodymų sty­
giaus, Hari. Ir tada aš surasiu jį, Hari. Prisiekiu, kad surasiu,
tad tikrink savo pašto dėžutę, lauk, kol pristatys DVD.
Haris reagavo instinktyviai, tiesiog mostelėjo ranka. Paju­
to, kaip geležtė sulenda, susminga giliai. Tada pasuko. Girdėjo,
kaip senis kvėpčioja. Suko toliau. Užmerkė akis ir jautė, kaip
žarnos ir organai sukasi, plyšta, išvirsta. Ir kai pagaliau išgirdo
senį rėkiant, tai buvo jo paties riksmas.

413
 42 skyrius

Harį pažadino vieną veido pusę nutvieskę saulės spinduliai.

O gal kažkas pasigirdo?
Jis lėtai praplėšė vieną akį ir prisimerkė.
Pamatė svetainės langą ir mėlyną dangų. Jokio garso, bent
jau tą akimirką.
Tada užuodė rūkalų prisigėrusios sofos kvapą ir pakėlė
galvą. Prisiminė, kur nakvojo.
Naktį jis nuėjo iš senio kambario į savąjį, ramiai susikrovė
kanvos lagaminėlį, nulipo laiptais į užpakalinį kiemą, sėdo į
taksi ir atvažiavo į vienintelę vietą, kur nesitikėjo būti suras­
tas - į Nybako tėvų namą Opsale. Neatrodė, kad čia kas nors
būtų lankęsis, ir pirmiausia Haris puolė naršyti po visus stalčius
virtuvėje ir vonioje, kol rado dėžutę su vaistais nuo skausmo.
Išgėrė keturias tabletes, nuo rankų nusimazgojo senio kraują,
nusileido į rūsį pasižiūrėti, ar Nybakas priėmė sprendimą.
Priėmė.
Haris užlipo į viršų, nusirengė, pakabino drabužius vonio­
je džiūti, rado vilnonį apklotą ir užmigo ant sofos, nespėjęs
suregzti nė vienos minties.
Pakirdęs atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Įsimetė į burną dvi pi­
liules nuo skausmo ir užsigėrė stikline vandens. Pravėrė šaldy­
tuvą ir užmetė akį. Apstu gurmaniško maisto: akivaizdu, kad
Ireną jis maitino gerai. Vėl apėmė vakarykštis šleikštulys, ir
Haris suprato, kad neprisivers praryti nė kąsnio. Grįžo į sve­
tainę. Vakar pastebėjo barą. Prieš atsiguldamas apėjo tą vietą
ratu, nusukęs akis.
Jis atidarė baro dureles. Tuščia. Su palengvėjimu atsikvė­
pė. Apsičiupinėjo kišenę. Netikro aukso sutuoktuvių žiedas. Ir
tada jis atpažino garsą.
Tą patį, nuo kurio pakirdo.
Haris priėjo prie pravirų rūsio durų. Įsiklausė. Džo Zavi-
nulis? Jis nulipo laiptais ir patraukė prie sandėliuko. Pažvel-
414
gė pro tinklą. Stigas Nybakas lėtai sukosi ratu tarsi besvoris
astronautas kosmose. Haris pamąstė, ar kišenėje vibruojantis
mobilusis telefonas galėtų veikti kaip propeleris? Skambučio
garsas - keturi, o gal trys tonai iš kūrinio „Palladium“, atlikto
drauge su grupe „Weather Report“, - skambėjo kaip signalas iš
anapus. Traukiant telefoną Hariui šmėkštelėjo mintis, kad tai
Nybakas jam skambina ir nori pasikalbėti.
Jis pažvelgė į numerį ekrane. Atsiliepė. Atpažino adminis­
tratorės iš Radiumo ligoninės balsą:
- Stigai? Alio! Ar čia jūs? Niekaip jums neprisiskambina­
me, Stigai, kur jūs esat? Turėjote dalyvauti susirinkime. Ir ne
viename. Mes nerimaujame. Martinas buvo nuėjęs pas jus į
namus, bet nieko nerado. Stigai?
Haris nutraukė jos monologą ir įsikišo telefoną į kišenę.
Prireiks, Martinos duotasis sugedo per pasiplaukiojimą.
Jis atsinešė iš virtuvės kėdę ir įsitaisė verandoje. Sėdėjo ry­
tinės saulės nušviestu veidu. Išsitraukė cigarečių pakelį, bur-
non įsikišo vieną nelemtą juodą cigaretę, prisidegė. Kol kas pa­
sitenkins šita. Surinko numerį, kurį buvo įsiminęs labai gerai.
- Rakelė.
- Labas, čia aš.
- Hari? Nepažinau numerio.
- Turiu naują telefoną.
- O, labai džiaugiuosi, girdėdama tavo balsą. Ar viskas pa­
vyko?
- Taip, - atsakė Haris, ir jos džiugus balsas privertė jį nu­
sišypsoti. - Viskas pasisekė.
- Ar karšta?
- Labai karšta. Šviečia saulė. Netrukus valgysiu pusryčius.
- Pusryčius? Ar dabar pas tave ne keturios ar kažkas pa­
našaus?
- Laiko juostų pasikeitimas ir ritmo sutrikimas, - paaiški­
no Haris. - Lėktuve neužmigau. Radau mums puikų viešbutį
Sukumvito kelyje.
415
 - Net neįtari, kaip džiaugiuosi, kad tuoj vėl tave pamaty­
siu, Hari.
- Aš...
- Ne, Hari, palauk. Kalbu rimtai. Visą naktį nesumerkiau
akių ir galvojau apie tave. Kad viskas teisinga. Noriu pasakyti,
kad mes tai pajusim. Kaip tik tai ir yra teisinga - pajusti. O, tik
pagalvok, jei būčiau pasakiusi „ne“, Hari.
- Rakele...
- Myliu tave, Hari. Myliu tave. Supranti? Ar girdi, koks šis
žodis aiškus, keistas ir nuostabus? Kaip kokia ryškiai raudona
suknelė, kurią vilkint įžvelgiama potekstė. Myliu tave. Ar šiek
tiek perlenkiu lazdą?
Ji nusijuokė. Haris užsimerkė ir mėgavosi pojūčiais, pačiai
maloniausiai saulei bučiuojant odą, o pačiam mieliausiam juo­
kui glamonėjant ausis.
- Hari? Ar tu ten?
- Taip.
- Keista, toks garsas, tarsi būtum visai šalia.
- Mhm. Greitai būsiu labai arti, mylimoji.
- Pakartok.
- Ką pakartot?
- Mylimoji.
- Mylimoji.
- Mmm.
Haris pajuto, kad sėdi ant kažko kieto. Ant kažkokio daik­
to, įdėto į kišenę. Kyštelėjo ranką. Saulėje žiedas tviskėjo kaip
auksinis.
- Klausyk, - tarė jis ir perbraukė pirštu per juodą dryžį, -
tu niekada nebuvai ištekėjusi, ar ne?
Ji neatsakė.
- Alio? - paragino Haris.
- Alio.
- Kaip manai, kaip tai būtų buvę?
- Hari, nekvailiok.
416
 - Aš nekvailioju. Žinau, kad nenorėtum tekėti už skolų
išieškotojo iš Honkongo.
- Gal ir ne. Bet už ko tada tekėti?
- Nežinau. Kaip dėl civilio, buvusio policininko, Policijos
mokykloje skaitančio paskaitas apie žmogžudysčių tyrimą?
- Nemanau, kad tokį pažįstu.
- Gal norėtum susipažinti? Jis moka nustebinti. Įvyksta
nuostabių dalykų.
- Juk visada tvirtinai, kad žmonės nesikeičia.
- Taigi, dabar, kai esu žmogus, sakantis, kad žmonės gali
pasikeisti, tik įrodau, kad pasikeisti galima.
- Aštrialiežuvis.
- Sakykime, teoriškai vertinant, esu teisus. Žmonės gali
pasikeisti. Ir praeitį įmanoma palikti praeičiai.
- Ir išvaikyti vaiduoklius?
- Tai ką pasakysi?
- Dėl ko?
- Dėl mano teorinio pasiūlymo tuoktis.
- Ar tai - pasipiršimas? Teorinis? Telefonu?
- Dabar jau nuėjai per toli. Aš tiesiog sėdžiu saulėkaitoje ir
šnekučiuojuosi su žavinga moterimi.
- O aš dedu ragelį!
Ji baigė pokalbį, o Haris, užsimerkęs ir plačiai išsišiepęs,
sudribo ant virtuvinės kėdės. Sušildytas saulės ir nekamuoja­
mas skausmų. Po keturiolikos valandų ją pamatys. Haris įsi­
vaizdavo Rakelės veido išraišką, kai Gardermoeno oro uoste
ji prieis prie įlaipinimo vartų ir išvys jį - sėdintį ir laukiantį.
Kaip nušvis Rakelės akys, apačioje ištirpus Oslui. Kaip užmi­
gusi ji nusvarins galvą jam ant peties.
Jis taip tįsojo, kol staiga atvėso. Pramerkė vieną akį. Saulę
pridengė debesies kraštas, bet tai neatrodė itin grėsminga.
Jis vėl užsimerkė.
Sek neapykanta.
Seniui tai pasakius, Haris pirmiausia pamanė, kad jam
reikia sekti savo paties neapykanta ir jį pribaigti. Bet kas, jei
galvoje jis turėjo ką kito. Jis pasakė tai iškart po to, kai Haris
paklausė, kas nužudė Gustą. Ar tai ir buvo atsakymas? Ar jis
turėjo omeny, kad Hariui reikia sekti neapykanta ir tai atves jį
prie žudiko? Tokiu atveju įtariamųjų yra daug. Tačiau kas turi
priežastį labiausiai nekęsti Gusto? Išskyrus Ireną, kuri žmog­
žudystės metu tūnojo užrakinta.
Vėl pasirodė saulė, ir Haris nusprendė, kad per daug prisi­
galvojo, kad jo darbas atliktas, kad vertėtų atsipalaiduoti, kad
netrukus jam prireiks dar vienos tabletės. Tada paskambins
Hansui Kristijanui ir praneš, kad pagaliau Olegui nebegresia
pavojus.
Hariui tvokstelėjo dar viena mintis. Kad Trulsas Berntse-
nas, niekšingas Orgkrimo pareigūnas, negali prieiti prie liu­
dytojų apsaugos programos duomenų. Tai turi būti kas nors
kitas. Kas nors iš aukščiau.
Palauk, galvojo jis. Po velnių, sustok. Lai viskas eina vel­
niop. Galvok apie lėktuvą. Naktinį skrydį. Žvaigždes virš Ru­
sijos.
Tada jis vėl nulipo į rūsį, pasvarstė, ar nenupjovus Nybako
virvės, atsisakė tos minties ir susirado laužtuvą.

92-o namo Hausmano gatvėje durys buvo praviros, bet buto

durys - iš naujo užplombuotos ir užrakintos. Galbūt dėl to
naujo prisipažinimo, pamanė Haris ir įkišo laužtuvą tarp durų
krašto ir staktos.
Viduje viskas atrodė neliesta. Ant svetainės grindų kaip
pianino klavišai buvo pasklidę priešpiečio saulės spinduliai.
Jis pastatė kanvos lagaminėlį prie sienos ir prisėdo ant čiu­
žinio. Vėl patikrino, ar vidinėje kišenėje turi bilietą. Pažvelgė į
laikrodį. Trylika valandų iki lėktuvo.
Jis apsidairė. Užsimerkė. Bandė įsivaizduoti.
418
 Žmogus su pošalmiu.
Kuris nepratarė nė žodžio, nes žinojo, kad atpažins jo balsą.
Tas žmogus apsilankė čia, pas Gustą. Nesikėsino į nieką,
išskyrus gyvybę. Jis nekentė.
Kulka - 9 x 18 mm, Makarovo, labai tikėtina, kad žudikas
ir šovė Makarovo pistoletu. Arba „Fort-12“. Blogiausiu atve­
ju - „Odessa“, jei Osle tokių yra. Stovėjo čia. Nuspaudė nuleis­
tuką. Išėjo.
Haris klausėsi, tikėjosi, kad kambarys į jį prabils.
Tiksėjo sekundės, virto minutėmis.
Ėmė mušti bažnyčios laikrodis.
Čia nebebuvo ko ieškoti.
Haris atsistojo ir patraukė prie durų.
Tuomet nutilo laikrodžio dūžis, ir Hario ausis pasiekė gar­
sas. Jis palaukė, kol nuslops paskesnis dūžis. Tada vėl išgir­
do. Tylutėlis krepštelėjimas. Buvęs policininkas nutykino du
žingsnius atgalios, įėjo į svetainę.
Ji stovėjo prie slenksčio, nusisukusi nuo Hario. Žiurkė.
Ruda, ilga blizgančia uodega, rausvomis ausytėmis, keista bal­
ta dėmele ant kailiuko tiesiai virš uodegos.
Haris liko stovėti kaip įbestas. Žiurkė šioje vietoje? Nieko
kito ir negali tikėtis.
Baltos dulkelės.
Tarsi žiurkė būtų voliojusis skalbimo milteliuose. Arba...
Haris apsidairė. Tarp čiužinių stovėjo didžiulė peleninė. Jis
žinojo, kad turi tik vieną šansą, tad nusiavė batus, aidint kitam
dūžiui įsėlino į svetainę, stvėrė peleninę ir sustingo per pusan­
tro metro nuo žiurkės, o ši vis dar jo nepastebėjo. Apskaičiavo
laiką. Vėl mušant laikrodžiui, jis metėsi pirmyn atkišęs pele­
ninę. Žiurkė nespėjo sureaguoti, o jau kiūtojo po stiklu. Haris
girdėjo šnypštelėjimą, jautė, kaip pavožtas graužikas blaškosi
pirmyn atgal. Jis nutempė peleninę grindimis iki lango, kur
riogsojo šūsnis žurnalų, ir užkrovė juos ant peleninės. Pradėjo
paieškas.
419
 Bute patikrino visus stalčius ir spinteles, bet neaptiko jo­
kio siūlo ar raištelio.
Tada čiupo svetainės kilimą ir ištraukė vieną giją. Gavo
ilgą virvelę, kurios turėtų pakakti. Jos gale užmezgė kilpą. Nu­
ėmė žurnalus ir kilstelėjo peleninę - tiek, kad galėtų pakiš­
ti ranką. Pasiruošė neišvengiamam dalykui. Jausdamas, kaip
žiurkės dantys susminga į minkštuosius audinius tarp nykš­
čio ir smiliaus, pavertė peleninę ir kita ranka griebė graužiką
už nugaros. Žiurkė šnypštė, o Haris nužėrė kelias kruopelytes
nuo nugaros šerių. Lyžtelėjo. Kartu. Pernokusi papaja. Fioli-
nas. Kažkas visai čia pat įsirengė slėptuvę.
Haris užmovė kilpą žiurkei ant uodegos ir suveržė prie pat
kūno. Padėjo ją ant grindų ir paleido. Žiurkė šmurkštelėjo ša­
lin, o Hario delnu slydo virvelė. Urvelin.
Haris sekė iš paskos. Į virtuvę. Žiurkė nėrė už riebalais ap­
skretusios viryklės. Haris palenkė senovišką griozdą ir patrau­
kė jį į save. Sienoje žiojėjo kumščio dydžio skylė, ten šnypšti­
mas nutilo.
Virvelė liovėsi vinguriavusi.
Jis įkišo sukandžiotą ranką į angą. Apčiupinėjo urvelio
sienas. Tiek kairėje, tiek dešinėje buvo pritvirtinta izoliacinė
medžiaga. Tada patikrino virš skylės. Ertmė. Sluoksnis nu­
graužtas. Viena viryklės koja Haris prispaudė gijos galą, nuėjo
į vonios kambarį, nukabino skrepliais ir seilėm aptaškytą veid­
rodį. Sudaužė jį į praustuvo kampą ir pasiėmė tinkamą šukę.
Užsuko į kambarį, nuplėšė tiesiai prie sienos priveržtą stalinę
lempą ir sugrįžo į virtuvę. Padėjo šukę ant grindų, jos kraštą
įstūmė į skylę. Lempos kištuką įkišo į lizdą prie viryklės ir
nukreipė šviesą į angą. Artino lempą prie sienos, kol gavo rei­
kiamą kampą ir pamatė.
Slėptuvė.
Per pusmetrį virš grindų ant kablio kabėjo medžiaginis
krepšelis.
Skylė buvo per siaura, kad galėtum įkišti ranką, sulenkti al­
kūnę ir pasiekti krepšelį. Haris suko galvą. Kokį įrankį naudojo
420
savininkas, norėdamas pasiekti savo podėlį? Jis peržiūrėjo visus
buto stalčius ir spinteles, tada mintyse perkratė visus vaizdus.
Plieninė viela.
Jis nuėjo į kambarį. Viela gulėjo ten, kur matė ją, kai pir­
mą kartą lankėsi čia su Beate. Kyšojo iš po čiužinio, sulenkta
devyniasdešimties laipsnių kampu. Tik savininkas galėjo su­
prasti, kam ji skirta. Haris nusinešė ją į virtuvę, įkišo angon ir
Yformos galu nukabino krepšelį.
Krepšelis buvo sunkus. Tokio svorio, kaip Haris ir tikėjosi.
Radinį reikėjo ištraukti pro angą.
Jis kabėjo pakankamai aukštai, kad nepasiektų žiurkės, bet
šioms vis tiek pavyko pragraužti dugne skylę. Haris papurtė, ir
nubiro kelios krepšelyje esančių miltelių kruopelytės. Tai pa­
aiškina baltą dėmę žiurkei ant nugaros. Haris atrišo krepšelį.
Išėmė tris nedidelius maišelius su fiolinu, turbūt supakuotu
ketvirčiais. Nerado visų narkomanui reikalingų įrankių, tik
šaukštelį sulenktu kotu ir panaudotą švirkštą.
O jis gulėjo krepšelio dugne.
Kad nepaliktų pirštų atspaudų, Haris suėmė jį su pašluoste.
Apsirikti neįmanoma. Gremėzdiškas, keistas, beveik juo­
kingas. „Foo Fighters“. Ten gulėjo „Odessa“. Haris pauostė
ginklą. Jei iššovus ginklas neišvalomas ir nesutepamas alieju­
mi, paraką galima užuosti ne vieną mėnesį. Iš šio šauta ne taip
jau seniai. Jis patikrino dėtuvę. Aštuoniolika. Kad būtų pilna,
trūko dviejų šovinių. Hariui nekilo abejonių.
Tai - žmogžudystės įrankis.

Kai Haris užėjo į žaislų parduotuvę Didžiojoje gatvėje, iki

skrydžio dar buvo likę dvylika valandų.
Parduotuvėje rado du rinkinius su pirštų atspaudų paėmi­
mo įranga. Pasirinko brangesnį, su didinamuoju stiklu, šviesos
421
diodų lempute, teptuku minkštais šereliais, trijų spalvų milte­
liais, juostele pirštų atspaudams paimti ir katalogu visų šeimos
narių pirštų atspaudams dėti.
- Sūnui, - paaiškino Haris mokėdamas.
Mergina prie kasos profesionaliai šyptelėjo.
Jis grįžo į Hausmano gatvę ir ėmėsi darbo. Ieškodamas pa-
sišvietė juokingai maža šviesos diodų lempute, ryškindamas
barstė miltelius iš miniatiūrinės dėžutės. Net ir teptukas buvo
toks mažutis, kad Haris jautėsi kaip milžinas iš Guliverio ke­
lionių.
Atspaudų aptiko ant pistoleto rankenos.
Ir vieną labai gerai matomą piršto, turbūt nykščio, atspau­
dą rado ant švirkšto stūmoklio krašto, kur matėsi ir juosvų
taškelių. Haris galėjo lažintis, kad tai - parako dalelytės.
Kai visi pirštų atspaudai atsidūrė ant plastiko folijos, Haris
juos palygino. Pistoletą ir švirkštą laikė tas pats žmogus. Haris
patikrino sienas ir grindis palei čiužinį, rado keletą atspaudų,
bet nė vienas neatitiko rastųjų ant pistoleto.
Jis atidarė kanvos lagaminėlį, atsegė vidinę šoninę kišenę,
kai ką ištraukė ir padėjo ant virtuvinio stalo. Tada uždegė švie­
sos diodą.
Pažvelgė į laikrodį. Dar vienuolika valandų. Marios laiko.

Laikrodis rodė antrą valandą, ir įeidamas į restoraną „Schro­

der“ Hansas Kristijanas Simonsenas atrodė sutrikęs.
Haris sėdėjo tolimiausiame kampe prie lango, prie savo
pamėgto staliuko.
Hansas Kristijanas atsisėdo.
- Gera? - paklausė jis ir linktelėjo į kavinuką priešais Harį.
Haris papurtė galvą.
- Ačiū, kad atėjai.
422
 - Ką tu, šeštadienis - laisva diena. O laisvadieniais nėra ką
veikti. Kas vyksta?
- Olegas gali grįžti namo.
Advokatas nušvito.
- Ar tai reiškia...
- To, kas Olegui kėlė pavojų, nebėra.
- Nebėra?
- Taip. Ar vaikinukas toli nuo čia?
- Ne. Maždaug dvidešimt minučių nuo miesto ribos. Nite-
dalio savivaldybėje. Ką turi galvoje - nebėra?
Haris pakėlė kavos puodelį.
- Ar tikrai nori žinoti, Hansai Kristijanai?
Advokatas pažvelgė į Harį.
- Ar tai reiškia, kad išaiškinai ir bylą?
Haris neatsakė.
Hansas Kristijanas pasilenkė į priekį.
- Tu žinai, kas nužudė Gustą, ar ne?
- Mhm.
- Kaip sužinojai?
- Tiesiog sutapo keli pirštų atspaudai.
- Ir kas...
- Nesvarbu. Bet aš išvykstu, tad būtų puiku šiandien atsi­
sveikinti su Olegu.
Hansas Kristijanas nusišypsojo. Skausmingai, bet šypseną
visgi išspaudė.
- Turi galvoje, prieš tau ir Rakelei išvykstant?
Haris sukiojo kavos puoduką.
- Tai ji tau papasakojo?
- Drauge pietavome. Pažadėjau kelias dienas prižiūrėti
Olegą. Kiek supratau, kažkas atvyks iš Honkongo ir jį pasiims.
Kažkas iš tavo žmonių. Bet turbūt ne taip supratau, nes ma­
niau, kad dabar esi Bankoke.
- Šiek tiek pavėlavau. Noriu tavęs kai ko paprašyti.
- Ji pasakė dar kai ką. Prasitarė, kad pasipiršai.
423
 - o?
- Taip. Žinoma, savotiškai.
- Na...
- Ir ji pasakė, kad apie tai pagalvojo.
Haris pakėlė ranką, nebenorėjo išgirsti daugiau.
- Hari, pagalvojusi ji nusprendė, kad ne...
Haris atsikvėpė.
- Gerai.
- Pasakė, kad nebegalvos daugiau apie tai. Ir atsiduos jaus­
mams.
- Hansai Kristijanai...
- Ji sutiko, Hari.
- Paklausyk, Hansai Kristijanai.
- Ar girdėjai? Ji nori ištekėti už tavęs, Hari. Lucky bas­
tard\ - Hanso Kristijano veidas spinduliavo tarsi iš laimės, bet
Haris žinojo, kad taip švyti neviltis. - Ji sakė, kad nori būti su
tavimi iki jūsų dienų galo, - jo Adomo obuolys šokčiojo aukš­
tyn žemyn, o balsas svyravo tarp falceto ir verksmo. - Ji sakė,
kad nori, jog viskas būtų tiesiog gerai, ir tik su tavimi. Ji nori
su tavimi patirti šilto ir šalto. Ir su tavimi išgyventi nuostabių
akimirkų.
Haris žinojo, kad pašnekovas cituoja ją žodis žodin. O ko­
dėl gali tai padaryti? Nes kiekvienas žodis išdegintas jo širdyje.
- Ar labai ją myli? - paklausė Haris.
- Aš...
- Ar meilės pakaks, kad visą gyvenimą rūpintumeisi ja ir
Olegu?
- Ką...
- Atsakyk.
- Taip, žinoma, bet...
- Prisiek.
- Hari.
- Sakau, prisiek.*
* Laimingas niekšelis. (Angį.)
424
 - Aš... aš prisiekiu. Bet juk tai nieko nekeičia.
Haris kreivai šyptelėjo.
- Tu teisus. Niekas nesikeičia. Niekas negali pasikeisti.
Niekada ir negalėjo. Upė teka ta pačia prakeikta vaga.
- Tai juk beprasmiška. Aš nesuprantu.
- Suprasi, - patikino Haris. - Ji irgi supras.
- Bet... jūs vienas kitą mylit. Ji pasakė tiesiai šviesiai. Esi
jos gyvenimo meilė, Hari.
- O ji - mano. Visada ja buvo. Visada bus.
Hansas Kristijanas žvelgė sumišęs, beveik užjausdamas.
- Ir vis tiek nenori jos turėti?
- Nieko nenoriu labiau nei jos. Bet neaišku, ar ilgai dar
būsiu. Ir jei manęs neliks, galios tavo pažadas.
Hansas Kristijanas prunkštelėjo.
- Ar dabar nesielgi kiek teatrališkai, Hari? Aš net nežinau,
ar ji manęs nori.
- Įtikink ją, - rodės, kad skausmas kakle nebeleidžia įkvėp­
ti. - Pažadi?
Hansas Kristijanas nebyliai linktelėjo.
- Pamėginsiu.
Haris delsė. Tada ištiesė ranką.
Hansas Kristijanas ją paspaudė.
- Esi šaunus vyrukas, Hansai Kristijanai. Išsaugojau tavo
numerį kaip H, - Haris kilstelėjo mobilųjį. - Nors raide H
buvo pažymėtas Halvorseno telefonas.
- Kieno?
- Tiesiog gero bendradarbio, kurį vėl tikiuosi pamatyti.
Jau turiu eiti.
- Ko imsiesi?
- Susitiksiu su Gusto žudiku.
Haris atsistojo, atsisuko į barą ir linktelėjo Ninai, o ši pa­
mojavo atsakydama.
Kai atsidūrė lauke ir laviruodamas tarp automobilių ėjo
per gatvę, pajuto prasidedančią reakciją. Už akių obuolių
425
įvyko sprogimas, kaklas grasino pratrūkti. O Dovrės gatvėje
klioktelėjo tulžis. Sulinkęs ir prisišliejęs prie sienos jis sustojo
vidury tylios Dovrės gatvės ir išpylė Ninos kiaušinius, kiaulie­
ną ir kavą. Tada išsitiesė ir nuėjo link Hausmano gatvės.

Nepaisant viskoygalų gale įsipiršo labai paprastas sprendimas.

Skambant šaukimo signaluiy sėdėjau ant nešvaraus čiužinio
ir klausiausi, kaip plaka mano persigandusi širdis. Vyliausi, kad
jis atsiliepSy bet kartu tikėjausiy kad ne.
Jau ketinau nutraukti ryšį, kai mano įbrolis vis dėlto atsilie­
pė - bejausmiu ir aiškiu balsu.
- Šteinas.
Kartais pagalvodavau - koks tinkamas vardas\ Nepramu­
šamas dangalas ant kieto kaip akmuo vidaus. NepaveikiamOy
atšiaurauSy sunkaus. Bet net ir akmenys turi silpnų vietąf per
kurią trinktelėjus suskyla. Šteino atveju tai buvo paprasta.
Aš kostelėjau.
- Čia Gustas. Žinau, kur yra Irena.
Girdėjau jo lengvą kvėpavimą. Šteinas visada lengvai kvė­
pavo. Galėjo bėgti valandų valandasf jam beveik nereikėjo de­
guonies. Ar priežasties bėgti.
- Kurgi?
- Taigi, - tariau. - Aš žinau kurybet šitos žinios kainuoja.
- Kodėl?
- Nes man reikia pinigų.
Pajutau karščio bangą. Nef veikiau šalčio. Jaučiau jo neapy­
kantą. Girdėjau, kaip jis nuryja.
- Kie...
- Penkių tūkstančių.
- Gerai.*
* Stein - akmuo. (Norv.)
426
 - Tai yra, dešimt.
- Sakei, penkių.
Šūdas.
- Bet tai skubu, - pareiškiau, nors žinojau, kad jis jau pa­
šokęs ant kojų.
- Gerai. Kur esi?
- Hausmano gatvė numeris 92. Spyna sugadinta. Trečias
aukštas.
- Ateinu. Niekur nedink.
Dingti? Susiradau žiebtuvėlį, iš peleninės išsitraukiau kelias
nuorūkas ir nuėjęs į virtuvę spengiančioje popiečio tyloje trau­
kiau dūmų. Šūdas, kaip čia karšta. Kažkas sušiugždėjo. Pažvel­
giau garso pusėn. Vėl žiurkė: graužikas brazdinosi palei sienų.
Triukšmas sklido iš už viryklės. Kokia puiki slaptavietė.
Surūkiau antrų nuorūkų.
Ir staiga stryktelėjau.
Viryklė pasirodė velniškai sunki, bet paskui pamačiau, kad
užpakaly yra du ratukai.
Žiurkės urvas už viryklės buvo didesnis, nei įprasta.
Olegai, Olegai, mano brangusis drauge. Tu gudrus, bet šito
išmokai iš manęs.
Puoliau ant kelių. Besidarbuodamas su viela jau apkvaitau.
Pirštai drebėjo, norėjosi juos nusikųsti. Pajutau, kad užkabinau,
bet nusprūdo. Ten turi būti fiolino. Privalo!
Pagaliau užkabinau, ir tai buvo nemaža žuvelė. Ištraukiau.
Didelis sunkus krepšiokas. Atrišau. Turi būti, turi būti.
Guminis raištis, šaukštas, švirkštas. Ir trys maži permatomi
maišiokai. Viduje - balti milteliai su rudomis kruopelytėmis.
Mano širdis uždainavo. Vėl susitikau su savo vieninteliu draugu
ir meilužiu, kuriuo visada galėjau pasikliauti.
Du maišiokus įsikišau į kišenę, o trečių atidariau. Dabar,
jei būsiu taupus, man užteks visai savaitei. Belieka susileisti
šitų ir išsinešdinti, kol nepasirodė Šteinas ar kas nors kitas.
Kelis grūdelius subėriau į šaukštų ir spragtelėjau žiebtuvėliu.
427
Paprastai įlašindavau kelis lašus citrinų koncentrato. Tokį nu­
siperki buteliuke ir lašini į arbatų. Dėl citrinų sulčių masė ne­
sušoka gumuliukais ir pavyksta viską sutraukti į švirkštą. Bet
neturėjau nei citrinos, nei kantrybės, dabar man rūpėjo tik vie­
na - kad tas skystis patektų į kraują.
Raiščiu susiveržiau ranką, dantimis suėmiau stūmoklį ir pri­
traukiau švirkštą. Radau didelę melsvą kraujagyslę. Pakreipiau
adatą reikiamu kampu, kad turėčiau kuo didesnį plotą durti ir
kuo mažiau drebėčiau. Tirtėte tirtėjau. Prakeiktas drebulys.
Nepataikiau.
Vieną kartą. Kitą. Įkvėpiau. Per daug negalvok, nesidžiauk,
nepanikuok.
Aštri adata šokčiojo. Taikiau į mėlyną kraujagyslę.
Vėl pro šalį.
Kovojau su neviltim. Pagalvojau, gal šiek tiek miltukų su­
rūkyti, kad nusiraminčiau. Bet aš norėjau apkvaisti, to smūgio,
kai visa dozė patenka tiesiai į kraują, tiesiai į smegenis. Orgaz­
mas, laisvas krytis!
Akis raižė šiluma ir saulės šviesa. Nuėjau į kambarį, atsisė­
dau šešėlyje prie trumpesnės sienos. Šūdas, dabar nematau tos
prakeiktos kraujagyslės! Ramiai. Palaukiau, kol išsiplės lėliukės.
Laimė, mano rankos baltavo kaip kino ekranas. Kraujagyslė at­
rodė kaip upė Grenlandijos žemėlapyje. Greičiau!
Nepataikiau.
Nebeturėjau jėgų, pajutau, kaip plūsta ašaros. Cyptelėjo
bato padas.
Buvau taip susitelkęs, kad neišgirdau jo ateinant. O kai pa­
žvelgiau aukštyn, mano akys buvo pritvinkusios ašarų irformos
susiliejo kaip vaizdas atrakcionų parko veidrodyje.
- Labas, Vagišiau.
Jau seniai niekas manęs taip nevadino.
Išmirksėjau ašaras. Ir formos vėl tapo pažįstamos. Taip, vėl
viską pamačiau. Net ir pistoletą. Iš repeticijų kambario ginklo
nepavogė jokie įsibrovėliai, kaip kad maniau.
428
 Keista, kad manęs tai visai neišgąsdino. Anaiptol. Iškart vi­
siškai nurimau.
Vėl pažvelgiau į kraujagyslę.
- Nedaryk to, - pasigirdo balsas.
Pažiūrėjau į ranką - romią kaip kišenvagio. Tai - mano šansas.
- Aš tave nušausiu.
- Nemanau, - atkirtau. - Nes tada niekada nesužinosi, kur
dėjosi Irena.
- Gustai!
- Tik darau tai, ką reikia, - pasakiau ir įsmeigiau. Patai­
kiau. Pakėliau nykštį, kad paspausčiau stūmoklį. - O tu irgi gali
daryti tai, ką reikia.
Vėl ėmė mušti bažnyčios laikrodis.

Haris sėdėjo šešėlyje prie trumposios sienos. Ant čiužinio kri­

to gatvės žibinto šviesa. Jis pažvelgė į laikrodį. Devynios. Trys
valandos iki skrydžio į Bankoką. Skausmas kakle staiga pa­
ūmėjo. Kaip saulės skleidžiama šiluma, prieš jai pranykstant
po debesiu. Bet netrukus saulės nebeliks, skausmas išblės. Ha­
ris žinojo, kaip viskas baigsis, visa tai - neišvengiama kaip ir
jo sugrįžimas į Oslą. Žinojo ir tai, kad žmogiškasis tvarkos ir
sąsajų poreikis privertė jį ieškoti tam tikros logikos. Juk min­
tis, jog viskas tėra šaltas chaosas be prasmės, yra sunkiau pa­
keliama nei pačios baisiausios tragedijos suvokimas.
Ieškodamas cigarečių jis įkišo ranką į švarko kišenę ir pirš­
tų galiukais pajuto peilio rankeną. Apėmė jausmas, kad pri­
valėjo juo atsikratyti, kad ginklą lydi prakeiksmas. Kaip ir jį
patį. Bet niekas nebūtų pasikeitę, prakeiksmas lydi jį seniai. Ir
tas prakeiksmas baisesnis už bet kokią geležtę, parodantis, kad
Hario meilė - kaip maras, kurį jis sėja aplink save. Kaip, anot
Asajevo, peilis perduoda savininko kančią ir ligą tam, į kurį
429
susminga geležtė, taip ir visiems, kurie leidosi mylimi Hario,
teko susimokėti. Jie buvo sunaikinti, atimti iš jo. Visi. Teliko
vaiduokliai. O dabar - Olego ir Rakelės eilė.
Haris atidarė cigarečių pakelį ir dirstelėjo vidun.
Ką jis sau manė? Kad staiga išsivaduos nuo prakeiksmo,
paspruks su jais į kitą Žemės rutulio pusę ir ilgai bei laimingai
gyvens? Jis galvojo apie tai, nenuleido akių nuo laikrodžio ir
svarstė, kada vėliausiai reikėtų išvažiuoti iš čia, kad visgi su­
spėtų į lėktuvą. Jis klausė savo godžios egoistiškos širdies.

Haris išsitraukė sulamdytą šeimos nuotrauką ir vėl ją nu­

žvelgė. Irena. Ir brolis, Šteinas. Tas, pilkšvų akių. Jį sutikęs
savo atminties duomenų bazėje Haris surado du atitikmenis.
Pirmąjį - nuotraukoje. Antrąjį - tą vakarą, kai atvyko į Oslą.
Šteinas vaikštinėjo Kvadratūroje. Tiriantis žvilgsnis, kuriuo jis
pervėrė Harį, sukėlė minčių, kad vaikinas iš policijos. Bet ta
prielaida buvo klaidinga. Labai toli nuo tiesos.
Tada ant laiptų pasigirdo žingsniai.
Suskambo bažnyčios varpas. Silpnas ir vienišas garsas.

Trulsas Berntsenas užlipo laipteliais ir nužvelgė duris. Jautė,

kaip daužosi širdis. Jie vėl susitiks. Jis ir džiaugėsi, ir baimi­
nosi. Įkvėpė.
Tada paspaudė skambučio mygtuką.
Pasitaisė kaklaraištį. Su kostiumu jautėsi nekaip. Bet kai
Mikaeliui pažadėjo ateiti į įkurtuvių vakarėlį, suprato, kad ki­
tos išeities nėra.
430
 Aplinkui blizgantis žalvaris, susirinkę visi, pradedant iš
pareigų besitraukiančiu policijos viršininku, baigiant senu
konkurentu - Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininku Gu­
naru Hagenu. Ateis ir politikai. Žavi poniutė iš miesto tarybos,
į kurios nuotraukas jis tiek spoksojo. Izabelė Skiojen. Pasiro­
dys ir kelios televizijos žvaigždės, apie kurių pažintis su Mi-
kaeliu Trulsas neturėjo žalio supratimo.
Prasivėrė durys.
Ola.
- Kaip gražiai atrodai, Trulsai, - pagyrė ji. Vakarėlio šei­
mininkės šypsena. Spinduliuojančios akys. Bet Trulsas iškart
susivokė, kad atvyko per anksti.
Jis linktelėjo ir neįstengė atsakyti taip, kaip, savaime su­
prantama, priderėjo: kad ir ji atrodanti puikiai.
Moteris paskubom prie jo glustelėjo, paragino užeiti vi­
dun ir prisipažino, kad dar neišpilstė svečiams sutikti skirto
šampano. Tada nusišypsojo, pagrąžė rankas ir su nerimu nu­
žvelgė laiptus, vedančius į antrą aukštą. Turbūt vildamasi, kad
pasirodys Mikaelis ir užims Trulsą. Bet Mikaelis veikiausiai
persirenginėjo, tyrinėjo savo atvaizdą veidrodyje, tikrino, ar
gerai prigludę plaukai.
Ūla per greitai ir kiek karštligiškai čiauškėjo apie žmones
iš tų laikų, kai augo Manglerude. Ar Trulsas žinąs, kuo jie da­
bar užsiima?
Trulsas nežinojo.
- Nebepalaikau su jais ryšio, - prisipažino jis. Nors nujau­
tė, kad moteriai ne paslaptis, jog jis niekada nepalaikė su jais
ryšio. Nė su vienu: Gogenu, Džimiu, Andersu, Krokiu. Trul­
sas turėjo tik vieną draugą - Mikaelį. O šis pasirūpino, kad
Trulsas būtų ranka pasiekiamas. Net ir tada, kai pats nusiyrė į
priekį tiek socialiniu, tiek karjeros požiūriu.
Nebeliko ką pridurti. Namų šeimininkė išsisėmė. Nuo pat
pradžių buvo išsisėmusi. Tada pasidomėjo:
431
 - O kaip moterys, Trulsai? Ar yra kas nors naujo?
- Ir čia nieko naujo, - jis pamėgino kalbėti taip pat žvaliai,
kaip ir ji. Ir išties užsigeidė to svečiams sutikti skirto gėrimo.
- Ar tikrai nėra nė vienos, kuri galėtų pavergti tavo širdį?
Ji pakreipė galvą ir juokdamasi pamerkė akį, bet jis matė,
kad moteris jau gailisi paklaususi. Gal todėl, kad išvydo rau­
donį jo veide. O gal dėl to, kad ir pati žinojo atsakymą, nors
niekas niekada jai ir nesakė. Taip, viena yra. Tu, Ūla, tu gali
pavergti mano širdį. Štai: jis, per tris žingsnius atsilikęs nuo
superporos - Ūlos ir Mikaelio, kulniuoja Manglerude, visada
šalia, visada pasiruošęs pasitarnauti, nors žvilgsnis, bylojan­
tis: „Man nuobodu, bet neturiu ko daugiau imtis“, to ir neiš­
duoda. O širdis liepsnoja jausmais, ir akies krašteliu jis stebi
kiekvieną Ūlos miną ar judesį. Jis negali jos gauti, žino, kad
tai neįmanoma. Bet vis tiek trokšta taip, kaip žmogus trokšta
skraidyti.
Pagaliau Mikaelis nulipo laiptais. Iš po švarko traukė ran­
kogalius, kad išlįstų marškinių sąsagos.
- Trulsai! - šūktelėjo perdėtai nuoširdžiai, paprastai taip
sveikinamasi su nepažįstamaisiais. - Ko toks ištįsęs veidas?
Švenčiame įkurtuves!
- Maniau, kad sveikinsime naująjį policijos viršininką, -
tarstelėjo Trulsas ir apsidairė. - Šiandien pranešė per žinias.
- Informacijos nutekėjimas, tai dar neoficialu. Bet šian­
dien aplaistysime tavo terasą, Trulsai! Kaip reikalai su šampa­
nu, mieloji?
- Jau pilu, - atsakė Ūla, nuo vyro peties nubraukė nemato­
mą dulkelę ir pradingo.
- Ar pažįsti Izabelę Skiojen? - pasidomėjo Trulsas.
- Taip, - atsakė Mikaelis vis dar šypsodamas. - Šįvakar
ateis. Kodėl klausi?
- Šiaip sau, - Trulsas įkvėpė. Tai nutiks dabar arba nieka­
da. - Norėjau paklausti kito dalyko.
- Taip?
432
 - Prieš kelias dienas buvau nusiųstas į viešbutį „Leon“ su­
imti vyruko. Turbūt žinai tą vietą?
- Manau, kad žinau, taip.
- Bet tuomet pasirodė du man nepažįstami policininkai ir
norėjo suimti mus abu.
- Dubliuotas įsakymas? - nusijuokė Mikaelis. - Pasikalbėk
su Finu, tai jis koordinuoja operatyvines operacijas.
Trulsas lėtai papurtė galvą.
- Nemanau, kad tai buvo dubliuotas įsakymas.
- Ne?
- Manau, kad kažkas pasiuntė mane tenai tyčia.
- Ar manai, kad kažkas norėjo iškrėsti tau pokštą?
- Taip, kažkas su manimi papokštavo, - pritarė Trulsas ir
tyrinėjo Mikaelio žvilgsnį, bet nepastebėjo jokių ženklų, ro­
dančių, kad Mikaelis supranta, apie ką iš tikrųjų kalbama. O
gal jis vis dėlto apsirinka? Trulsas nurijo. - Pamaniau, gal čia
yra kas nors, apie ką žinai, prie ko irgi prisidėjai?
- Aš? - Mikaelis atlošė galvą ir garsiai nusijuokė. O kai
Trulsas dirstelėjo jam į burną, prisiminė, kad mokyklos sto­
matologas Mikaelio dantyse niekada nerado nė vienos skylu­
tės. Mikaelio neprigriebė netgi Karius ir Baktus*.
- Gaila, kad nedalyvavau! - kvatojo Mikaelis. - Sakyk, ar
jie paguldė tave ant grindų ir surakino antrankiais?
Trulsas pažvelgė į Mikaelį. Ką gi, bus apsirikęs. Todėl irgi
nusijuokė. Ne tiek dėl to, kad palengvėjo, kiek dėl to, kad įsi­
vaizdavo komišką vaizdelį: jis, du ant jo sėdintys pareigūnai ir
Mikaelio juokas, kuris visada masindavo kvatoti kartu. Ne, tie­
siog priversdavo jį kvatoti kartu. Taip apsupdavo, sušildydavo,
paversdavo dalimi dueto, kurį sudarė jis ir Mikaelis Beįmanąs.
Draugai. Mikaelio juokui išsisklaidžius, Trulsas išgirdo savo
paties kriuksėjimą primenantį juoką. Mikaelio veidas įgavo
mąslią išraišką.

* Thorbjorno Egnerio knygelės vaikams veikėjai - troliai, ėdantys dantis.

433
 - Trulsai, ar tikrai manei, kad čia įsivėlęs aš?
Trulsas nužvelgė jį su šypsena. Galvojo, kaip Dubajus pri­
sikasė būtent prie jo, galvojo apie areštinėje iki aklumo sudau­
žytą vaikinuką ir kas visa tai galėjo iškloti Dubajui. Galvojo
apie kraują, kurį Hausmano gatvėje ekspertai atrado po Gus­
to nagais. Tą kraują Trulsas sunaikino dar prieš DNR analizę.
Tačiau nedidelį kiekį visgi pasiliko ir išsaugojo. Tokie įrody­
mai vieną gražią dieną gali praversti. Nepaisydamas ryte pra­
pliupusio lietaus, jis nuvažiavo į Teismo medicinos tarnybą su
kraujo mėginiu. Prieš atvykdamas čionai, sulaukė atsakymo.
Preliminari analizė parodžiusi, jog tai tas pats kraujas ir tų
pačių nagų dalelės, kuriuos prieš kelias dienas atsiuntė Beatė
Len. Ar pareigūnai tarpusavy nieko nederina? Ar jie manan­
tys, kad Teismo medicinos tarnyba neturi ką veikti? Trulsas
atsiprašė ir padėjo ragelį. Ir apmąstė rezultatus: kad kraujas su
Gusto nagų dalelėmis yra Mikaelio Beįmano.
Mikaelis ir Gustas.
Mikaelis ir Rudolfas Asajevas.
Trulsas pirštais perbraukė kaklaraiščio mazgą. Jį užmegzti
išmokė ne tėvas, mat ir pats nemokėjo užsirišti kaklaraiščio.
Jiems ruošiantis į išleistuves, tai padarė Mikaelis. Jis parodė
Trulsui, kaip užrišti viengubą Vindzoro mazgą, o kai Trulsas
paklausė, kodėl Mikaelio mazgas atrodo daug stambesnis, Mi­
kaelis atsakė, kad tai yra dvigubas Vindzoro mazgas, bet vargu
ar Trulsui toks tiktų.
Mikaelis įsmeigė į jį akis. Vis dar laukė atsakymo į savo
klausimą. Kodėl Trulsas pamanė, kad Mikaelis prikišo nagus
prie to pokšto?
Kad nusprendė nudėti jį kartu su Hariu Hūle viešbutyje
„LeonM ?
Kažkas paskambino į duris, bet Mikaelis nė nekrustelėjo.
Trulsas apsimetė, kad kasosi kaktą, nors iš tiesų pirštų ga­
liukais nusibraukė prakaitą.
- Nieko tokio, - tarė jis ir išgirdo savo nervingą trūkčio­
jantį juoką. - Tiesiog šovė į galvą. Pamiršk.
434
Po Šteino Hanseno kojomis girgždėjo laiptai. Jis pažinojo
kiekvieną pakopą ir galėjo numatyti kiekvieną aimanuojantį
girgžtelėjimą. Vyrukas sustojo laiptų viršuje. Pabeldė į duris.
- Prašom, - pasigirdo iš kambario.
Šteinas Hansenas žengė vidun.
Visų pirma pamatė lagaminą.
- Viskas paruošta išvykti? - paklausė jis.
Kaip atsakymo sulaukė linktelėjimo.
- Ar radai pasą?
- Taip.
- Užsakiau taksi į oro uostą.
- Ateinu.
- OK.
Šteinas apsidairė. Kaip ir kituose kambariuose. Atsisveiki­
no. Pasakė, kad niekada nebesugrįš. Ir klausėsi vaikystės aidų.
Tėčio balso - raginančio, mamos - suteikiančio saugumą, Gus­
to - kupino entuziazmo. Irenos - laimingo. Vienintelis balsas,
kurio negirdėjo, buvo jo paties. Jis išliko nebylus.
- Šteinai? - Irena laikė rankoje nuotrauką. Šteinas žinojo
kokią, prisegė ją virš lovos tą vakarą, kai advokatas Simonse-
nas atvedė seserį. Ten buvo ji pati ir Gustas su Olegu.
-Ką?
- Ar kada nors norėjai nužudyti Gustą?
Šteinas neatsakė. Paskendo mintyse apie tą vakarą.
Prisiminė Gusto skambutį, pareiškimą, kad jis žinąs, kur
rasti Ireną. Prisiminė, kaip lėkė į Hausmano gatvę. O atlėkęs
išvydo policijos automobilius. Išgirdo kalbant, kad negyvas
kažkoks vaikinukas, nušautas. Užplūdo jaudulys. Taip, beveik
laimė. O paskui - vėl sukrėtimas. Gedulas. Taip, iš dalies jis
gedėjo Gusto. Kartu jam gimė viltis, kad Irenos gyvenimas pa­
galiau susiklostys. Žinoma, bėgant laikui ši viltis blėso, ir jis
suprato, kad Gustui mirus dingo ir galimybė surasti seserį.
435
 Irena buvo išblyškusi. Abstinencija. Bus sunku. Bet jiems
pavyks. Padarys tai kartu.
- Ar mes jau?..
- Taip, - tarė ji ir atidarė naktinio staliuko stalčių. Pažvel­
gė į nuotrauką. Skubiai prispaudė prie atvaizdo lūpas ir padėjo
ją į stalčių veidais žemyn.

Haris išgirdo, kaip prasiveria durys.

Sėdėjo tamsoje nejudėdamas. Klausėsi žingsnių. Tada -
judesių prie čiužinio. Pastebėjo plieninę vielą, blykstelėjusią
gatvės žibinto šviesoje. Virtuvėje žingsniai nutilo, užsidegė
šviesa. Haris girdėjo, kaip patraukiama viryklė.
Tada atsistojo ir nusekė įkandin.
Stovėjo tarpduryje ir stebėjo, kaip atėjūnas klūpi ant ke­
lių priešais žiurkės urvą ir drebančiomis rankomis atrišinė-
ja krepšelį. Greta pasideda įrankius. Švirkštą, guminį raištį,
šaukštelį, žiebtuvėlį, pistoletą. Maišelius su fiolinu.
Hariui perkeliant svorį ant kitos kojos slenkstis sugirgždė­
jo, bet žmogus jo neišgirdo, taip buvo įnikęs į savo karštligišką
veiklą.
Haris žinojo, kas tai per alkis. Kad smegenys susitelkia tik
į vieną dalyką. Jis kostelėjo.
Atėjūnas sustingo. Pečiai kiek pakilo, bet jaunuolis neat­
sisuko. Tiesiog liko sėdėti panarinęs galvą ir spoksojo į savo
slaptavietę. Neatsigręžė.
- Taip ir maniau, - prašneko Haris. - Kad pirmiausia ateisi
čia. Manei, kad dabar jau esi saugus.
Jaunuolis vis dar nejudėjo.
- Hansas Kristijanas tau pranešė, kad radome tavo mer­
giną, ar ne? Vis tiek pirmiausia tau prireikė atsibelsti čionai.

436
 Jaunuolis atsistojo. Ir Hariui toptelėjo ta pati mintis. Kaip
jis išstypo. Beveik suaugęs vyras.
- Ko nori, Hari?
- Esu čia, kad tave suimčiau, Olegai.
Olegas suraukė kaktą.
- Už tai, kad turiu kelis maišiukus su fiolinu?
- Ne už narkotikus, Olegai. Už Gusto nužudymą.

- Nedaryk to! - pakartojo jis.

Bet švirkšto adata jau buvo įsmeigta į kraujagyslę, virpan­
čią iš nekantrumo.
- Maniau, kad ateis Šteinas arba Ibsenas, - pasakiau. - O
ne tu.
Nepastebėjau, kaip artėja jo sušikta koja. Ji kliudė švirkštą,
tas nuskriejo oru ir nusileido prie perpildytos kriauklės virtu­
vėje.
- Po velnių, Olegai! - riktelėjau ir pakėliau į jį akis.

Olegas ilgai žvelgė į Harį.

Tai buvo rimtas ramus žvilgsnis. Be didelės nuostabos. At­
rodė, kad vaikinas bando įvertinti aplinką, susigaudyti.
O kai pagaliau prakalbo, labiau priminė smalsų, o ne piktą
ar sutrikusį.
- Bet tu patikėjai manimi, Hari. Papasakojau tau, kad tai
padarė kitas vyras, kažkas su pošalmiu. Ir tu manimi patikėjai.
- Taip, - tarė Haris. - Patikėjau tavimi. Nes labai norėjau
tavimi patikėti.

437
 - Bet Hari, - Olegas kalbėjo tyliai ir žvelgė į pradary­
tą maišelį su milteliais. - Jei negali pasitikėti savo geriausiu
draugu, tai kuo gali?
- Įrodymais, - tarė Haris ir pajuto, kaip pampsta kaklas.
- Kokiais įrodymais? Mes radome paaiškinimą tiems įro­
dymams, Hari. Tu ir aš, mes drauge nurašėm tuos įrodymus.
- Kitais įrodymais. Naujais.
- Kokiais naujais?
Haris parodė į grindis priešais Olegą.
- Tas pistoletas - „Odessa“. Jam naudojami to paties kalibro
šoviniai, kokiais buvo nušautas Gustas. Makarovo, 9x18 mm.
Jokiam balistikos ekspertui nekils abejonių, kad tai - žmog­
žudystės įrankis, Olegai. Ant jo yra tavo pirštų atspaudų. Vien
tik tavo. Jei jį laikė kas nors kitas ir paskui nuvalė pirštų at­
spaudus, tavieji irgi būtų buvę nušluostyti.
Olegas prispaudė pirštą prie pistoleto, tarsi norėdamas pa­
tvirtinti, jog kalbama apie šį ginklą.
- Taip pat yra švirkštas, - aiškino Haris. - Ant jo yra dau­
giau atspaudų, gali būti, kad dviejų žmonių. Bet būtent tu pri­
spaudei nykštį prie stūmoklio. Jį stumi, kai leidiesi dozę. Ir ant
to nykščio atspaudo yra parako dalelių, Olegai.
Olegas priglaudė pirštą prie panaudoto švirkšto.
- Kodėl tai - naujas įrodymas prieš mane?
- Nes tu pasakojai, kad į kambarį įėjai apkvaitęs. Bet para­
ko dalelės įrodo, kad susileidai dozę po to, kai ant tavęs pateko
parako miltelių. Vadinasi, pirma nušovei Gustą, o paskui su­
sivarei adatą. Nusikaltimo akimirką buvai blaivus, Olegai. Tai
buvo iš anksto apgalvota žmogžudystė.
Olegas tylomis linktelėjo.
- Ir tu patikrinai mano pirštų atspaudus ant pistoleto ir
švirkšto policijos registre. Tai jie jau žino, kad aš...
Haris papurtė galvą.
- Su policija nesusisiekiau. Apie tai žinau tik aš.

438
 Olegas nurijo. Haris pastebėjo nežymų trūkčiojimą vaiki­
no kakle.
- Iš kur žinai, kad tai mano pirštų atspaudai, jei nepatikri­
nai policijoje?
- Turėjau atspaudų, su kuriais galėjau palyginti.
Haris ištraukė ranką iš kišenės. Ant virtuvės stalo padėjo
baltą žaidimų pultą „Gameboy“.
Olegas spoksojo į aparatą. Mirksėjo ir mirksėjo, tarsi kas
būtų įkritę į akį.
- Kas paskatino mane įtarinėti? - kone pašnabždomis pa­
klausė jis.
- Neapykanta, - atsakė Haris. - Senis. Rudolfas Asajevas.
Jis pasakė, kad sekčiau neapykanta.
- Kas jis toks?
- Jį vadinote Dubajumi. Prireikė kiek laiko, kad supras­
čiau, jog jis kalba apie savo paties neapykantą. Neapykantą
tau. Už tai, kad nužudei jo sūnų.
- Sūnų? - Olegas pakėlė galvą ir bukai pažvelgė į Harį.
- Taip, Gustas buvo jo sūnus.
Olegas vėl panarino galvą, sėdėjo parietęs kojas ir spokso­
jo į grindis.
- Jei... - jis papurtė galvą. Pradėjo iš naujo: - Jei tai tiesa,
kad Dubajus buvo Gusto tėvas ir manęs taip nekentė, kodėl
nepasirūpino, kad mane iškart pribaigtų kalėjime?
- Nes norėjo, kad ten sėdėtum. Kalėjimas jam atrodė blo­
giau už mirtį, kalėjimas sugraužia sielą, mirtis ją tik išvaduoja.
Rudolfas Asajevas linkėjo belangės tik tam, ko labiausiai ne­
kentė. Tau, Olegai. Be abejo, jis puikiai žinojo apie viską, kas
ten su tavimi dėjosi.
- To nepastebėjau, bet supratau.
- Asajevas suvokė, kad žinai: jei išplepėsi apie jį, tau galas.
Tik tada, kai pradėjai su manimi kalbėtis, sukėlei jam pavojų,
ir jis ketino pasitenkinti tave nužudęs. Bet jam tai nepavyko.

439
 Olegas užsimerkė. Taip ir liko sėdėti parietęs kojas. Tarsi
ruošdamasis svarbiam bėgimui. Tarsi jiems reikėtų drauge pa­
tylėti, susitelkti.
Už langų girdėjosi miesto muzika: automobiliai, tolimas
katerio signalas, abejinga sirena, - garsai, atspindintys ir ap­
rėpiantys visą žmonių veiklą, tarsi nuolatinis nenutylantis
skruzdžių šnarėjimas. Monotoniškas, migdantis, saugantis lyg
šilta antklodė.
Nenuleisdamas žvilgsnio nuo Hario Olegas lėtai pasilenkė.
Haris papurtė galvą.
Bet Olegas pačiupo pistoletą. Atsargiai, tarsi baimindama­
sis, kad šis nesprogtų jo rankose.

43 skyrius

Trulsas susirado nuošalią vietelę terasoje.

Pastovėjo šalia besišnekučiuojančiųjų, pagurkšnojo šam­
pano, paskanavo gardėsių nuo dantų krapštukų, vaidindamas,
kad jis irgi vertas čia būti. Pora mandaguolių bandė įtraukti jį
į pokalbį. Pasisveikino, paklausė, kuo jis vardu ir kuo užsiima.
Trulsas atsakė trumpai, bet jam ir galvon neatėjo paklausti to
paties. Tarsi jam nederėtų taip elgtis. Arba baimintųsi pasiro­
dyti nežinąs, kas tie svečiai ir kokie velniškai svarbūs jų nu­
veikti darbai.
Ola susikaupusi nešiojo užkandžius, šypsojosi ir šnekučia­
vosi su tais žmonėmis, lyg jie būtų seni pažįstami, ir Trulsui
tik porą kartų pavyko pažvelgti jai į akis. Tada ji šypsodama
nutaisydavo grimasą, kuri, kaip jis suprato, reiškė, kad ji mie­
lai su juo paplepėtų, bet šaukia namų šeimininkės pareigos.
Pasirodo, daugiau nė vienas iš talkininkų negalėjo ateiti, o nei
policijos skyrių viršininkai, nei policijos viršininkas Trulso
nepažinojo. Trulsui kone kilo noras prisistatyti, kad jis - tas
pareigūnas, kuris iki apakimo sumušė sulaikytąjį.
440
 Bet terasa tikrai pavyko puikiai. Po jais tarsi papuošalas
mirguliavo Oslas.
Užėjus aukštam slėgiui, atslinko rudens vėsa. Per žinias
pranešė, kad naktį kalnuose temperatūra nukris žemiau nulio.
Jis girdėjo tolstančias sirenas. Greitoji pagalba. Ir mažų ma­
žiausiai vienas policijos automobilis. Garsas sklido iš centro.
Trulsui labiausiai knietėjo išsliūkinti ir įsijungti nešiojamąją
radijo stotelę. Klausytis. Jausti miesto pulsą. Jausti, kad jis ver­
tas čia būti.
Atsidarė terasos durys, ir Trulsas iškart žengė du žingsnius
atatupstas, gilyn į šešėlius, kad nereikėtų įsitraukti į kokį nors
trikdantį pokalbį.
Įėjo Mikaelis. Ir politikė. Izabelė Skiojen.
Ji buvo aiškiai apsvaigusi. Mikaelis ją prilaikė. Aukšta mo­
teris, aukštesnė už jį. Jie atsistojo prie terasos tvorelės, nugara
į Trulsą, priešais sieną be langų, kad svečiai iš svetainės jų
nematytų.
Mikaelis stovėjo jai už nugaros, ir Trulsas laukė žiebtuvėlio
liepsnelės, bet ši nežybtelėjo. O kai pasigirdo suknelės šiugž­
desys ir prislopintas priekaištingas Izabelės juokas, jau buvo
per vėlu pasirodyti. Trulsas spėjo išvysti baltą moters šlaunį,
paskui ji ryžtingai patraukė suknelės kraštą žemyn. Pasisuko į
Mikaelį, ir miesto fone jų galvos susiliejo į vieną siluetą. Trul­
sas klausėsi drėgnų liežuvių žlegsėjimo. Atsigręžė į svetainę.
Pažvelgė į šypsančią Ūlą, besisukiojančią tarp svečių su padėk­
lu, nešiojančią naujus užkandžius. Trulsas negalėjo suvokti.
Po velnių, tiesiog netilpo į galvą. Nustebti nenustebo, tai ne
pirmas kartas, kai Mikaelis susideda su kita moterimi, bet jis
nesuprato, kodėl Mikaeliui kyla toks noras. Kaip jam leidžia
širdis? Turint tokią moterį kaip Ūla - kai neapsakomai pasi­
sekė, kai laimėjai aukso puodą, kaip gali rizikuoti viskuo dėl
kažkokio atsitiktinio pasidulkinimo? Gal kai Dievas ar galai
žino kas suteikia vyrui moteris žavinčių savybių - išvaizdą,
ambicijų, smailų liežuvį ir iškalbą, tas įsipareigoja išnaudoti
441
savo galimybes? Taip dvidešimtmečiai mano privalantys žais­
ti krepšinį. Jis neturėjo žalio supratimo. Tik žinojo, kad Ūla
verta kažko geresnio. Tokio, kuris ją mylėtų. Mylėtų taip, kaip
visada mylėjo Trulsas. Ir visada mylės. Susižavėjimas Martina
tebuvo atsitiktinis nuotykis, nieko rimto, be to, tai nepasikar­
tos. Kartais jam šmėstelėdavo mintis, kad derėtų vienaip ar ki­
taip Ūlai užsiminti, kad jei kada netektų Mikaelio, jis, Trulsas,
bus šalia. Bet jis niekada nesumąstė, kaip reikėtų tai pasakyti.
Trulsas pastatė ausis. Mikaelis ir politikė kalbėjosi.
- Tiesiog žinau, kad jo nebėra, - tarė Mikaelis, ir iš ne visai
aiškios tarties Trulsas suprato, jog ir šis ne visai blaivus. - Bet
surado tuos du.
- Jo kazokus?
- Vis dar manau, kad kalbos, jog tie tipai yra kazokai, tiktai
pramanas. Tai va, Gunaras Hagenas iš Smurtinių nusikaltimų
skyriaus man paskambino ir paklausė, ar nepagelbėčiau. Nau­
dotasi ašarinėmis dujomis ir automatu, todėl jie mano, kad tai
gaujų tarpusavio susidorojimas. Paklausė, ar Orgkrimas turi
kokių pasiūlymų. Jie klaidžioja tamsoje.
- Ir ką pasakei?
- Tiesą. Kad nė neįtariu, kas tai galėtų būti. Jei tai gauja, jai
pavyko išvengti mūsų radaro.
- Kaip manai, ar senis galėjo pasprukti?
- Ne.
- Ne?
- Manau, kad jo lavonas guli ir kirmija kažkur ten, žemai, -
žvaigždėto dangaus fone Trulsas išvydo rodantį pirštą. - Gal
rasime jį labai greitai, o gal - niekada.
- Lavonai visada iškyla į paviršių, ar ne?
Ne, pagalvojo Trulsas. Jis stovėjo, abiem kojom tvirtai įsi­
rėmęs į terasą. Ne visada.
- Taigi, - kalbėjo Mikaelis. - Kažkam pavyko, turbūt iškilo
koks naujas veikėjas. Greitai paaiškės, kas naujasis Oslo nar­
kotikų karalius.
442
 - O kaip manai, ką tai reikš mums?
- Nieko, mieloji, - Trulsas matė, kaip Mikaelis Beįmanąs
uždeda ranką Izabelei ant kaklo. Pažvelgus į siluetą atrodė, kad
ją smaugia. Žengtelėjimas į šoną pusiausvyrai išlaikyti. - Nu­
sigavome ten, kur norėjome, laikas išlipti. Tiesą sakant, geriau
baigtis nė negalėjo. Senis mums nebereikalingas, o turint gal­
voje, kokių įrodymų jis prieš mus prisirinko per visą mūsų...
bendradarbiavimą, tai...
- Tai?
- Tai...
- Patrauk ranką, Mikaeli.
Alkoholiu pagardintas juokas, švelnus kaip aksomas.
- Jei tas naujasis karalius nebūtų už mus atlikęs darbo,
man, ko gero, būtų tekę šito imtis pačiam.
- Turi omeny, leisti tai padaryti Byviui?
Išgirdęs nekenčiamą pravardę Trulsas krūptelėjo. Pirmą
kartą šį žodį pavartojo Mikaelis, kai abu dar ėjo į mokyklą. Ir
pravardė jam prilipo, aplinkiniai prunkštė arba trūkčiojamai
kvatojosi. Vieną kartą apkvaitęs Mikaelis paguodė, kad turėjo
galvoje „anarchišką tikrovės suvokimą“ ir „netradicinę mora­
lę“, kurie būdingi animacinio filmuko veikėjui. Leido suprasti,
kad suteikė Trulsui suknistą garbės vardą.
- Na jau ne. Trulsui niekada neprasitariau apie savo vaid­
menį.
- Vis dar stebiuosi, kad juo nepasitiki. Argi nesate vaikys­
tės draugai? Argi ne jis išliejo tau šią terasą?
- Jis. Vidury nakties, vienut vienutėlis. Matai, ką turiu
omeny? Kalbam apie nenuspėjamą žmogų. Jam bet kas gali
šauti į galvą.
- Bet vis tiek patarei seniui, kad paverstų Trulsą degintoju?
- Todėl, kad pažįstu Trulsą nuo vaikystės ir puikiai žinau,
jog jis yra parsidavėlis iki kaulų smegenų.
Izabelė Skiojen garsiai nusikvatojo, o Mikaelis ją pritildė.
Trulsas neteko žado. Užgniaužė gerklę, apėmė jausmas,
kad skrandyje tūno žvėris. Mažas zujantis padaras, ieškantis
443
kelio ištrūkti. Kažkas kuteno ir virpino. Bandė keliauti aukš­
tyn. Užspaudė krūtinę.
- Beje, niekada nesakei, kodėl į partnerius pasirinkai
mane, - tarstelėjo Mikaelis.
- Savaime suprantama - dėl gero pimpalo.
- Kalbu rimtai. Jei nebūčiau sutikęs bendradarbiauti su ta­
vimi ir seniu, būčiau turėjęs tave suimti.
- Suimti? - suprunkštė ji. - Viskas, ką padariau, pasitarna­
vo miestui. Legalizuojama marihuana, dalijamas metadonas,
finansuojami švirkštai. Be to, paleidome medžiagą, kurios re­
čiau perdozuojama. Koks skirtumas? Narkotikų politiką lemia
pragmatizmas, Mikaeli.
- Atsipalaiduok, aš, be abejo, sutinku. Pavertėme Oslą ge­
resniu miestu. Už tai ir išgerkim.
Ji nekreipė dėmesio į jo pakeltą taurę.
- Tu vis tiek niekada nebūtum manęs suėmęs. Nes tada
būčiau visiems, kuriems įdomu, papasakojusi, kad dulkinausi
su tavimi tiesiai tavo smulkutei meilutei žmonelei už nuga­
ros, - sukikeno ji. - Tiesiai jai už nugaros. Ar pameni, kaip
pirmą kartą sutikau tave toje premjeroje ir pasakiau, kad gali
mane išdulkinti? Tavo žmona stovėjo tiesiai už tavęs, bet per
tokį atstumą, kad negalėjo mūsų girdėti, o tu nė nemirktelėjai.
Tik paprašei, kad palaukčiau penkiolika minučių, kol išsiusi
ją namo.
- Tylėk, tu girta, - sudraudė Mikaelis ir uždėjo ranką jai
ant strėnų.
- Tada supratau, kad esi vyras, kuris man prie širdies. O
kai senis patarė susirasti patikėtinį, turintį tokių didelių ambi­
cijų kaip ir aš pati, tiksliai žinojau, su kuo reikėtų šnektelėti. Į
sveikatą, Mikaeli.
- Beje, mums reikia prisipilti taures, gal turėtume grįžti
ir...
- Pamiršk, ką sakiau apie širdį. Nėra vyrų, kurie būtų man
prie širdies, tik prie...
444
 Nugriaudėjo gilus juokas. Jos.
- Nagi, eime.
- Haris Hūlė!
-Ša.
- Šitas vyras man prie širdies. Žinoma, kiek kvailokas,
bet... mhm. Kaip manai, kur jis dabar?
- Kadangi taip ilgai bergždžiai jo ieškome, kertu lažybų,
kad Hūlė išvyko iš šalies. Jis išlaisvino Olegą, niekada nebe-
grįš-
Izabelė svirduliavo, Mikaelis ją prilaikė.
- Esi velnio vaikas, Mikaeli. Mudu, abu velnio vaikai, esam
vienas kito verti.
- Gal ir taip, bet jau turėtume eiti vidun, - paragino Mika­
elis ir dirstelėjo į laikrodį.
- Nesijaudink, meiluti. Aš moku gerti. Supranti?
- Suprantu, bet tu eik pirma, kad neatrodytų taip...
- Nepadoriai?
- Kažkas panašaus.
Trulsas išgirdo, kaip į cementą sukaukši jos kulniukai.
Jai išėjus Mikaelis tebestovėjo atsirėmęs į terasos tvorelę.
Trulsas kelias sekundes palaukė. Tada žengė pirmyn.
- Sveikas, Mikaeli.
Vaikystės draugas atsisuko. Žvilgsnis buvo miglotas, veidas
kiek pabrinkęs. Kol nušvito, praėjo šiek tiek laiko, ir Trulsas
dėl to kaltino išgerto alkoholio kiekį.
- Štai kur tu, Trulsai. Negirdėjau, kaip atėjai. Ar ten verda
gyvenimas?
- Po šimts, tikrai taip.
Jie pažvelgė vienas į kitą. Ir Trulsas susimąstė, kur ir kada
jie užmiršo, kaip kalbėtis, tiesiog nerūpestingai šnekučiuo­
tis, drauge svajoti. Kadaise buvo galima sakyti viską ir kalbė­
tis apie viską. Anuomet juodu buvo kaip vienas. Kaip ir tada,
karjeros pradžioje, kai aptalžė tipelį, bandžiusį suvilioti Ūlą.
Arba tą nelemtą gėjų, kuris dirbo KRIPOSe ir bandė suvilioti
445
Mikaelį ir kurį po kelių dienų jie pričiupo katilinėje Briunel-
seno alėjoje. Vaikinas verkė ir teisinosi, kad tiesiog ne taip
supratęs Mikaelį. Jie nesmūgiavo į veidą, kad nebūtų per daug
akivaizdu, bet prakeiktas žliumba taip užsiutino Trulsą, kad jis
užsimojo policininko lazda kiek smarkiau nei tikėjosi, ir Mi-
kaelis vos jį sutramdė. Šių prisiminimų nepavadinsi gražiais,
bet tokia patirtis žmones suartina.
- Taigi, tiesiog stoviu ir grožiuosi terasa, - pagyrė Mikaelis.
- Ačiū.
- Beje, galvon šovė viena mintis. Tąnakt, kai liejai cementą...
- Taip?
- Pasakei, kad tiesiog nerandi ramybės ir negali užmigti.
Bet prisiminiau, kad tai ta pati naktis, kai suėmėm Odiną, o vė­
liau surengėm reidą Alnabru. Ovienas gaujos narys dingo, tas...
- Tutu.
- Taip, Tutu. Turėjai dalyvauti suimant. Bet pasakei, kad
negali vykti kartu, nes negaluoji. O paskui nei iš šio, nei iš to
ėmeisi terasos?
Trulsas šyptelėjo. Pažvelgė į Mikaelį. Pagaliau jam pavyko
pagauti jo žvilgsnį, jį atremti.
- OKy Mikaeli. Nori išgirsti tiesą?
Prieš atsakydamas Mikaelis lyg ir sudvejojo.
- Mielai.
- Padariau pravaikštą.
Porą sekundžių terasa skendėjo tyloje, girdėjosi tik tolimas
miesto gausmas.
- Pravaikštą? - Mikaelis nusijuokė. Skeptiškai, bet gera­
širdiškai. Trulsui patiko šis juokas. Kaip ir visiems kitiems.
Tiek vyrams, tiek moterims. Šis juokas sakyte sakė: esi links­
mas ir mielas, esi tikrai sumanus, esi vertas, kad geraširdiškai
juokčiausi. - Tu padarei pravaikštą? Nors niekada jų nedarai
ir mėgsti suėmimus?
- Taip, - patvirtino Trulsas. - Tiesiog negalėjau. Nutariau
pasidulkinti.
446
 Vėl stojo tyla.
Ūmai Mikaelis pratrūko kvatoti. Užvertęs galvą gaudė orą.
Jokių skylučių dantyse. Vėl pasilenkė į priekį ir trinktelėjo
Trulsui per nugarą. Juokas buvo toks linksmas ir nevaržomas,
kad po kelių akimirkų Trulsas tiesiog nepajėgė susilaikyti.
Ėmė kvatotis drauge.
- Dulkinimasis ir pravaikštos, - žiopčiojo Mikaelis. - Vel­
niai griebtų, Trulsai. Nieko sau vyrukas. Nieko sau!
Trulsas jautė, kaip nuo pagyrų išauga iki įprasto dydžio. Ir
vieną akimirką viskas buvo beveik kaip senais laikais. Ne, ne
beveik, išties buvo kaip senais laikais.
- Žinai ką? - suniurnėjo Trulsas. - Kartais privalai sutvarky­
ti reikalus savomis rankomis. Tik tada darbas bus atliktas gerai.
- Tiesa, - sutiko Mikaelis, uždėjo ranką Trulsui ant peties
ir abiem kojom patrepsėjo į terasos grindis. - Bet čia, Trulsai,
tikrai daug cemento vienam žmogui.
Taip, pamanė Trulsas ir pajuto, kaip krūtinę maloniai kute­
na juokas. Daug cemento vienam žmogui.

- Man reikėjo pasilikti tą „Gameboy“, kai man jį atnešei, -

pripažino Olegas.
- Reikėjo, - sutiko Haris ir atsirėmė į virtuvės durų stak­
tą. - Būtum atgaivinęs „Tetris“ žaidimo įgūdžius.
- O tau, prieš padedant atgal šį pistoletą, reikėjo išimti
dėtuvę.
- Galbūt, - Haris stengėsi nežiūrėti į ginklą, nukreiptą pu­
siau į jį, pusiau į grindis.
Olegas dirbtinai nusišypsojo.
- Ko gero, abu pridarėme klaidų. Ar ne?
Haris linktelėjo.
Olegas atsikėlė ir atsistojo prie viryklės.
447
 - Bet aš padariau ne tik klaidų, ar ne?
- Taip. Daug ką padarei teisingai.
- Pavyzdžiui?
Haris patraukė pečiais.
- Kai teigei, kad puolei prie to išgalvoto žudiko pistoleto.
Kad jis dėvėjo pošalmį ir nepratarė nė žodžio, o tik rodė žen­
klus. Leidai man daryti akivaizdžias išvadas. Kad tai paaiškina
parako dalelytes ant tavo odos. Ir kad žudikas nekalbėjo, nes
bijojo, kad atpažinsi jo balsą, taigi buvo susijęs arba su narko­
tikų prekyba, arba su policija. Galiu kirsti lažybų, kad mintis
apie pošalmį tau šovė po to, kai Alnabru pamatei jį užsimovusį
policininką. Savo istorijoje pasiuntei žudiką į biurą kaimynys­
tėje, nes šis stovi apiplėštas ir atviras, tad visi gali ten įeiti, o
paskui nusigauti iki upės. Davei užuominų, tad galėjau susi­
kurti įtikimą paaiškinimą, kad nenužudei Gusto. Žinojai, kad
mano smegenys sudėlios tą istoriją. Juk mūsų smegenys visada
noriai leidžia spręsti jausmams. Nuolat ieško guodžiančių at­
sakymų, reikalingų mūsų širdžiai.
Olegas lėtai linktelėjo.
- Bet dabar jau turi visus kitus atsakymus. Teisingus.
- Išskyrus vieną, - prisipažino Haris. - Kodėl?
Olegas neatsakė. Haris iškėlė dešinę ranką, o kairę lėtai
įkišo į kelnių kišenę ir išsitraukė sušmaukštą cigarečių pakelį.
- Kodėl, Olegai?
- O tu kaip manai?
- Kurį laiką maniau, kad viskas dėl Irenos. Pavydas. Arba
sužinojai, jog merginą jis kažkam pardavė. Tačiau jis vieninte­
lis žinojo, kur Irena, tad negalėjai žudyti, kol jis tau nepasakė.
Vadinasi, kalbama apie kažką kito. Kažką, kas stiprumu mažų
mažiausiai turi prilygti meilei moteriai. Nes tu juk nesi žudi­
kas, ar ne?
- You tell me*

* Tu man pasakyk. (Angį.)

448
 - Tu vadovavaisi klasikiniu motyvu, dėl kurio geri žmonės
griebiasi baisių veiksmų. Taip buvo nutikę ir man. Tyrimas su­
kosi ratu. Pirmyn ir atgal - toks pats atstumas. Sugrįžau prie
to, nuo ko ir pradėjom. Prie įsimylėjimo. Paties blogiausio įsi­
mylėjimo.
- Ką tu apie tai išmanai?
- Aš buvau įsimylėjęs tą pačią moterį. O gal jos seserį. Ji -
nuostabiai graži vakare, o ryte - bjauri kaip pabaisa, - Ha­
ris prisidegė juodą cigaretę su geltonu filtru ir Rusijos herbo
ereliu. - Bet kai ateina vakaras, jau būni tai pamiršęs ir vėl
liepsnoji ta pačia meile. Ir su šiuo įsimylėjimu niekas negali
rungtis, netgi meilė Irenai. Ar aš klystu?
Haris užtraukė dūmą ir pažvelgė į Olegą.
- Kam tau manęs reikia? - paklausė Olegas. - Pats viską
žinai.
- Nes noriu, kad tu tai pasakytum.
- O kam?
- Noriu, kad pats išgirstum, kaip tari tuos žodžius. Kad
įsiklausytum, kaip tai liguista ir beprasmiška.
- Apie ką čia šneki? Kad nušauni žmogėną, bandantį nu­
švilpti tavo kvaišalus? Sukrapštytus iš paskutiniųjų?
- Ar pats girdi, kaip kvailai ir apgailėtinai tai skamba?
- Paklausyk, kas kalba!
- Taip, kalbu aš. Praradau puikiausią moterį savo gyveni­
me, nes nepajėgiau atsispirti. Otu nužudei geriausią savo drau­
gą, Olegai. Ištark jo vardą.
- O kam?
- Ištark jo vardą.
- Šiaip jau pistoletas mano rankose.
- Ištark jo vardą.
Olegas išsiviepė.
- Gustas. Kas iš...
- Dar kartą.
Olegas pakreipė galvą ir nužvelgė Harį.
449
 - Gustas.
- Dar kartą! - šaukė Haris.
- Gustas! - rikte suriko Olegas.
- Dar kar...
- Gustas! - Olegas giliai įkvėpė. - Gustas! Gustas... - jo
balsas ėmė virpėti. - Gustas! - Olegas netvėrė savame kaily­
je. - Gustas. Gus... - sutrukdė gniužulas gerklėje, - ...tas, - už­
simerkė ir pro ašaras sušnabždėjo: - Gustas. Gustas Hansenas.
Haris žengė artyn, bet Olegas iškėlė pistoletą.
- Olegai, esi jaunas. Dar gali pasikeisti.
- O kaip tu, Hari? Tu nebegali pasikeisti?
- Labai norėčiau, kad tai būtų įmanoma, Olegai. Labai no­
rėčiau, jog būčiau viską padaręs taip, kad būčiau galėjęs ati­
džiau jus globoti. Bet man jau per vėlu. Likau toks, koks esu.
- Koks? Girtuoklis? Išdavikas?
- Policininkas.
Olegas nusijuokė.
- Tik tiek? Policininkas? Netgi ne žmogus?
- Labiausiai - policininkas.
- Labiausiai - policininkas, - pakartojo Olegas ir linktelė­
jo. - Ar tai nėra kvaila ir apgailėtina?
- Kvaila ir apgailėtina, - pritarė Haris, suėmė pusiau surū­
kytą cigaretę ir nepatenkintas į ją dėbtelėjo, tarsi ji nedarytų
reikiamo poveikio. - Nes tai reiškia, kad neturiu pasirinkimo,
Olegai.
- Pasirinkimo?
- Turiu pasirūpinti, kad būtum nubaustas, Olegai.
- Tu nebedirbi policijoje, Hari. Stovi čia be ginklo. Be to,
niekas nežino, ką išsiaiškinai, kaip ir to, kad esi čia. Pagal­
vok apie mamą. Pagalvok apie mane! Bent kartą pagalvok apie
mus, visus tris, - Olego akyse blizgėjo ašaros, o balse ryškėjo
metališkos nevilties gaidelės. - Kodėl dabar negali tiesiog iš­
eiti, ir tada mes viską pamiršim, sakysim, kad viso to niekada
nebuvo.
450
 - Jei tik galėčiau taip pasielgti, - atsakė Haris. - Bet tu mane
supančiojai. Žinau, kas nutiko, ir privalau tave sustabdyti.
- Tai kodėl leidai man paimti pistoletą?
Haris patraukė pečiais.
- Negaliu tavęs suimti. Turi prisipažinti pats. Tai - tavo
ėjimas.
- Prisipažinti? Kodėl turėčiau tai daryti? Mane ką tik pa­
leido!
- Jei tave suimsiu, neteksiu ir tavęs, ir tavo mamos. O be
jūsų esu niekas. Be jūsų negaliu gyventi. Ar supranti, Olegai?
Esu kaip žiurkė, išmesta laukan ir turinti tik vieną kelią vidun.
Ir jis eina per tave.
- Tai paleisk mane! Pamirškim visą šį reikalą ir pradėkim
iš naujo.
Haris papurtė galvą.
- Apgalvota žmogžudystė, Olegai. Negaliu. Šiuo metu rak­
tas ir pistoletas yra tavo rankose. Tai tau reikia pagalvoti apie
mus, visus tris. Jei nueisim pas Hansą Kristijaną, jis viską su­
tvarkys, tu prisipažinsi, ir bausmė bus gerokai sumažinta.
- Bet bus pakankamai ilga, kad prarasčiau Ireną.
- Gal taip, o gal ir ne. Gal merginą jau praradai.
- Tu meluoji, amžinai meluoji! - Haris matė, kaip Olegui
vis mirksint kapsi ašaros. - Ką darysi, jei nesutiksiu prisipa­
žinti?
- Tada turėsiu suimti tave dabar.
Olegas sudejavo, tarsi būtų vienu metu žioptelėjęs ir nepa­
tikliai nusijuokęs.
- Tu išprotėjai, Hari.
- Toks jau aš esu, Olegai. Darau tai, ką privalau. Ir tu daryk
tai, ką privalai.
- Privalau? Kalbi kaip apie kokį prakeiksmą.
- Galbūt.
- Bullshitr
* Paistalai! (Angį.)
451
 - Tada išsivaduok nuo prakeiksmo, Olegai. Juk tikrai ne­
nori vėl žudyti, ar ne?
- Eik lauk! - rėkė Olegas. Pistoletas jo rankoje drebėjo. -
Tučtuojau! Tu nebedirbi policijoje!
- Teisingai, - sutiko Haris. - Bet aš esu, kaip jau sakiau... -
jis stipriai suėmė lūpomis juodą cigaretę ir giliai užsitraukė.
Užsimerkė ir dvi sekundes tiesiog stovėjo ten, tarytum mėgau­
damasis. Tada iškvėpė ir iš burnos išsirangė dūmai: - ...poli­
cininkas.
Jis numetė cigaretę ant grindų priešais save. Eidamas prie
Olego ant jos užmynė. Kilstelėjo galvą. Olegas ūgiu beveik pri­
lygo jam. Haris žiūrėjo vaikinui į akis, šis laikė iškeltą ginklą.
Matė, kad kyla gaidukas. Jau žinojo, kuo visa tai baigsis. Jis
pastojo kelią, Olegas irgi neturėjo kito pasirinkimo, jie buvo
du nežinomieji lygtyje, neturinčioje sprendimo, du dangaus
kūnai, skriejantys į neišvengiamą susidūrimą, „Tetris“ kova,
kurią gali laimėti tik vienas. Kurią laimės tik vienas. Jis tikė­
josi, kad Olegas susipras atsikratyti ginklo, kad pasirinks tą
skrydį į Bankoką, kad nieko nepasakos Rakelei, kad nenubus
vidurnaktį rėkdamas, apsuptas vaiduoklių, kad susikurs gyve­
nimą, kurį verta gyventi. Nes jo paties gyvenimas toks nebuvo.
Ir jau nebebus. Jis pasiryžo ir žengė dar vieną žingsnį, jautė
kūno svorį, juoda vamzdžio akis didėjo. Rudens diena, Ole­
gas dešimties metų, vėjelis kedena jam plaukus, Rakelė, Haris,
oranžiniai lapai, o jie spokso į kišeninį fotoaparatą ir laukia
savaiminio spragtelėjimo. Vaizdinis įrodymas, kad jie užkopė
iki pat viršaus, kad ten buvo, kad pasiekė laimės viršūnę. Ole­
go smilius, baltas ties krumpliais, paspaudžia nuleistuką. Nėra
kelio, kuris nuvestų juos atgal į ten, kur buvo. Niekada nebuvo
laiko suspėti į tą lėktuvą. Niekada nebuvo jokio lėktuvo, jokio
Honkongo, tik mintis apie gyvenimą, kurio nė vienas iš jų ne­
būtų pajėgęs gyventi. Haris nejautė baimės. Tik liūdesį. Trum­
putė serija driokstelėjo kaip vienas šūvis ir sudrebino langų
rėmus. Jis pajuto fizinį spaudimą, kai kulkos pataikė jam į krū­
452
tinės vidurį. Dėl atatrankos ginklo vamzdis šoktelėjo į viršų ir
trečioji kulka pataikė į galvą. Jis nukrito. Po juo plytėjo tamsa.
Ir Haris į ją nugarmėjo. Kol buvo įsiurbtas ir nugrimzdo į vė­
sinančią beskausmę nebūtį. Pagaliau, pagalvojo jis. Ir tai buvo
paskutinė Hario mintis. Kad pagaliau, pagaliau jis bus laisvas.

Žiurkė klausėsi. Kai laikrodis išmušė dešimtą kartą ir nutilo,

mažylių cypimas tapo garsesnis, o kurį laiką artėjusios polici­
jos sirenos nutolo. Girdėjosi tik silpni širdies dūžiai. Žiurkė
miglotai prisiminė parako kvapą ir jaunesnio žmogaus kūną,
gulėjusį ir kraujavusį čia, ant tų pačių virtuvės grindų. Bet tai
buvo vasarą, gerokai prieš atsirandant mažyliams. Be to, tas
kūnas netįsojo taip, kad užstotų angą į gūžtą.
Žiurkė suprato, kad per vyro pilvą prasigraužti daug sun­
kiau, nei tikėjosi, tad teks ieškotis kito kelio. Tada grįžo ten,
kur ir pradėjo.
Vieną kartą krimstelėjo į odinius batus.
Vėl lyžtelėjo metalą, sūroką strypelį, kyšantį tarp dviejų
dešinės rankos pirštų.
Užbėgo aukštyn lininiu kostiumo švarku, trenkiančiu pra­
kaitu, krauju ir maisto produktais, tokia jų gausybe, lyg švar­
kas būtų voliojęsis sąvartyne.
Ir štai - vėl jos, kelios molekulės neįprastai stipraus dūmų
kvapo, kuris iki galo neišgaravo. Ir net tos kelios kvapo mole­
kulės graužė akis ir erzino šnerves.
Ji šmurkštelėjo ranka, paskui petimi iki kruvino tvarsčio
aplink kaklą, ten iškart išsiblaškė. Tada vėl suciepsėjo mažy­
liai, ir ji užbėgo ant krūtinės. Dvi skylės krūtinėje skleidė aštrų
kvapą. Siera, parakas. Viena skylė žiojėjo ten, kur širdis. Šir­
džiai sudunksint žiurkė jautė silpną virpėjimą. Vis dar dunksi.
Ji nubėgo iki kaktos, lyžtelėjo kraujo, plona srovele tekančio
453
iš po šviesių plaukų, ir nutipeno mėsingu veidu - akių vokais,
nosies sparneliais, lūpomis. Per smakrą tęsėsi randas. Žiurkės
smegenys darbavosi taip, kaip darbuojasi labirinte per ekspe­
rimentus - stebėtinai racionaliai ir efektyviai. Smakras. Bur­
nos ertmė. Sprandas tiesiai po pakaušiu. Taigi kelias bus ten,
kur nugara. Žiurkės gyvenimas - sudėtingas ir paprastas. Da­
rai tai, ką privalai daryti.
 V dalis

Nutvieksta mėnulio šviesos purvina Akerio srovė atrodė kaip

per miestą besiranganti aukso gija. Nedaugelis moterų rink­
davosi ištuštėjusius paupio takus, bet Martina pasielgė kaip
tik taip. „Švyturyje“ praleido sunkią dieną ir jautėsi pavargusi.
Bet gerąja prasme. Tai buvo ilga ir gera diena. Iš šešėlių prie
jos prisliūkino vaikinas, žibinto šviesoje pamatė jos veidą, su­
murmėjo „labas“ ir dingo.
Rikardas keletą kartų klausė, ar jai nereikėtų, ypač dabar,
kai laukiasi, rinktis kito maršruto, bet ji atsakė, kad tai trum­
piausias kelias iki Griunerliokos. Ir kad niekam neleis atimti
iš jos miesto. Be to, pažįsta daug tų, kurie susirenka po tiltais,
todėl čia jaučiasi saugiau negu hipių pilname bare vakarinėje
miesto dalyje. Martina praėjo pro traumatologijos punktą ir
Skou aikštę. Atsidūrusi prie klubo „Bla“ kažką išgirdo - skubų
smarkų batų dunksėjimą į asfaltą. Į ją bėgo aukštas vaikinas.
Lėkė tai apšviestais, tai tamsiais tako ruožais. Martina dirs­
telėjo į prabėgančiojo veidą, klausėsi, kaip šniokštavimas nu­
tolsta jai už nugaros. Tai buvo vienas pažįstamų veidų, vienas
tų, kuriuos matydavo „Švyturyje“. Tačiau tų nelaimėlių prigu­
žėdavo tiek daug, ir kartais jai pasidingodavo, kad matė kokį
nors žmogų, o kitą dieną bendradarbė papasakodavo, kad jis
jau ne vienas mėnuo, o kartais net ir ne vieni metai kaip miręs.
Bet dėl kažkokios priežasties tas veidas vėl pažadino mintis
apie Harį. Martina niekada su niekuo apie jį nekalbėdavo, ypač
su Rikardu. Bet jam atiteko mažutė kertelė giliai širdyje, viete­
lė, kur ji retkarčiais galėdavo užklysti ir pabuvoti. Ar tai galėjo
455
būti Olegas? Ar dėl to ji pagalvojo apie Harį? Martina atsisuko.
Pamatė nubėgančiojo nugarą. Tarsi padai sviltų, tarsi nuo ko
nors spruktų. Bet ji neišvydo nieko, kas jį vytųsi. Netrukus
vaikinas pranyko sutemose.

Irena dirstelėjo į laikrodį. Be penkių vienuolika. Ji atsilošė kė­

dėje ir pažvelgė į ekraną virš įlaipinimo vartų. Po kelių minu­
čių pro juos įeis. Tėtis atsiuntė žinutę, kad pasitiks juos Frank­
furto oro uoste. Ją pylė prakaitas, skaudėjo visą kūną. Nebus
lengva. Bet turėtų pavykti.
Šteinas spustelėjo jai ranką.
- Kaip laikaisi, mažę?
Irena nusišypsojo. Irgi atsakė spustelėjimu.
Pavyks.
- Ar pažįstam ten sėdinčią moterį? - sušnabždėjo ji.
- Kurią?
- Tą tamsiaplaukę, kuri sėdi viena.
Jiems atėjus, ji jau sėdėjo ten ir skaitė „Lonely Planet“ kny­
gą apie Tailandą. Buvo graži, tokių bruožų, kurių nebjauroja
bėgantis laikas. Ir kažką spinduliavo, savotišką vidinę laimę,
tarsi sėdėdama ten viena širdyje juoktųsi.
- Aš tai ne. Kas ji tokia?
- Nežinau. Kažką primena.
-Ką?
- Nežinau.
Šteinas sukikeno. Saugumą teikiantis, ramus didžiojo bro­
lio kikenimas. Jis vėl spustelėjo sesei ranką.
Pasigirdo ištęstas pyptelėjimas, ir šaltas balsas pranešė,
kad prasideda keleivių, skrendančių į Frankfurtą, įlaipinimas.
Žmonės pakilo ir sustojo į eilę. Irena sulaikė stojantį Šteiną.
- Kas yra, mažę?
456
 - Palaukim, kol nebus eilės.
- Bet...
- Nepajėgsiu išstovėti toje eilėje... tarp žmonių.
- Žinoma. Kaip aš pats nesusipratau? Kaip tu?
- Vis dar gerai.
- Gerai.
- Ji atrodo tokia vieniša.
- Vieniša? - perklausė Šteinas ir žvilgtelėjo į moterį. - Ne­
sutikčiau. Ji atrodo laiminga.
- Taip, bet vieniša.
- Laiminga ir vieniša?
Irena nusijuokė.
- Ne, aš apsirinku. Gal vienišas yra tas, kurį ji man pri­
mena.
- Irena?
- Taip.
- Ar pameni, dėl ko susitarėm? Tik džiugios mintys.
- Taip. Mudu juk ne vieniši.
- Taip, nes mes vienas kitam ištiesiam ranką. Taip bus am­
žinai, ar ne?
- Amžinai.
Irena įsikibo broliui į parankę ir padėjo galvą jam ant pe­
ties. Pagalvojo apie ją suradusį policininką. Jis sakėsi esąs Ha­
ris. Ji iš karto pagalvojo apie tą Harį, apie kurį vis pasakodavo
Olegas, irgi policininką. Bet iš Olego pasakojimų Irena buvo
susikūrusi vaizdą, kad vyras aukštesnis, jaunesnis, galbūt gra­
žesnis už tą bjaurokos išvaizdos vaduotoją. Bet jis lankėsi ir
pas Šteiną, tad dabar ji jau žino, kad tai tas pats žmogus. Haris
Hūlė. Žino ir tai, kad prisimins jį visą gyvenimą. Jo randą, jo
žaizdą ant smakro ir storą tvarstį ant kaklo. Ir balsą. Olegas
nepasakojo, kad Hūlės toks malonus balsas. Ir staiga ji pajuto
nežinia iš kur atsiradusį saugumo jausmą, tam tikrą suvokimą:
Viskas bus gerai.
Dabar ji išvyks iš Oslo ir užvers puslapį.
457
 Negalės liestis prie nieko - nei prie alkoholio, nei prie nar­
kotikų, - jai tai paaiškino ir tėvas, ir gydytojas, pas kurį lan­
kėsi. Fiolino visada kažkur bus, bet ji laikysis atokiai. Visada
kažkur bus ir ją aplankęs Gusto vaiduoklis. Ibseno vaiduoklis.
Ir visų tų vargšelių, kuriems ji pardavinėjo mirtį miltelių pa­
vidalu. Jie ateis, sugrįš. O po kelerių metų galbūt išbluks. Ir ji
parvyks į Oslą. O gal ir ne. Svarbiausia, kad viskas bus gerai.
Kad ji susikurs gyvenimą, kurį verta gyventi.
Ji nenuleido akių nuo skaitančios moters. Staiga ši pakė­
lė akis, tarsi pastebėjusi prikaustytą žvilgsnį. Jai trumpai, bet
spindulingai šyptelėjo ir vėl įsigilino į kelionių vadovą.
- Dabar jau keliausime, - tarė Šteinas.
- Dabar jau keliausime, - pakartojo Irena.

Trulsas Berntsenas važiavo per Kvadratūrą. Riedėjo Muitinės

gatve žemyn. Pakilo Princo gatve. Toliau - Rotušės gatve. Jis
išėjo iš vakarėlio anksti, sėdo į automobilį ir važinėjo be tiks­
lo. Šįvakar spustelėjo šaltukas, dangus buvo giedras, Kvadra-
tūroje virė gyvenimas. Jam pavymui šūkavo prostitutės, turbūt
užuodė testosteroną. Kvaišalų platintojai varžėsi siūlydami že­
mesnes kainas. Iš stovinčio „Corvette“ automobilio dunksėjo
bosai - bum, bum, bum. Tramvajaus stotelėje stovėjo ir bu­
čiavosi porelė. Kažkoks vyras prasegtu plevėsuojančiu švarku
piktdžiugiškai kvatodamas atlėkė gatve, o paskui jį skuodė dar
vienas vyriškis lygiai tokiu pačiu kostiumu. Prie Karalienės
gatvės kampo šmėžavo tik vieni „Arsenai“ marškinėliai. Šito
tipelio Trulsas dar nebuvo matęs, turbūt naujokas. Sutraškė­
jo nešiojamoji radijo stotelė. Ir Trulsą apėmė keista palaima,
kraujagyslės prisipildė: dunksi bosai, visuose įvykiuose justi
ritmas, o jis sėdi čia ir žiūri, stebi visus tuos mažus sraigtelius,
kurie nieko nežino vieni apie kitus, bet verčia mechanizmą
458
suktis. Tik jis vienas sėdi čia ir stebi visumą. Kaip tik taip ir
turi būti. Nes tai - jo miestas.

Senamiesčio bažnyčios pastorius atrakino duris ir išėjo į lau­

ką. Pasiklausė, kaip kapinėse ošia medžiai. Pakėlė akis į mėnu­
lį. Gražus vakaras. Koncertas pasisekė, susirinkimas pavyko.
Daug geriau, nei rytoj pavyks ankstyvosios mišios. Jis atsidu­
so. Pamoksle, kurį sakys tuštiems suolams, nagrinės nuodėmių
atleidimo klausimą. Jis nusileido laiptais ir patraukė per kapi­
nes. Apsisprendė pakartoti tą patį pamokslą, kurį sakė per lai­
dotuves penktadienį. Anot buvusios žmonos, gyvenimo pabai­
goje velionis buvo įsipainiojęs į nusikalstamą veiklą, o ir prieš
tai gyveno taip nuodėmingai, kad bažnyčioje visiems tektų
nusukti akis. Bet jie veltui nerimavo, į laidotuves atėjo tik bu­
vusi žmona su vaikais ir bendradarbė, kuri be paliovos garsiai
šniurkščiojo. Buvusi žmona jam prasitarė, kad ta stiuardesė
turbūt vienintelė, su kuria velionis nepermiegojo.
Pastorius praėjo antkapį ir mėnulio šviesoje pastebėjo,
kad akmuo ištepliotas kažkuo baltu, tad jį nušluostė. Tai buvo
Askildo Kato Rudo kapas. Taip pat vadinto Katu Ausyluoju.
Nuo seno galiojo taisyklė: kapų sklypelio nuoma baigiasi sulig
viena karta, nebent būtų pratęsta. Tačiau dėl nežinomų prie­
žasčių varguolio Askildo Kato Rudo kapas išliko. O kadangi
akmuo buvo labai senas, jį imta saugoti. Galbūt koks nors op­
timistas tikėjosi, kad tai galėtų ką nors sudominti. Paminklas
žmogui iš neturtingiausio rytinės Oslo dalies rajono, kur var­
guolio artimiesiems užteko lėšų tik mažam akmenukui ir - ka­
dangi mokėti reikėjo už kiekvieną iškaltą ženklą - jie teužsakė
pirmąsias vardų raides, pavardę, gimimo ir mirties metus ir
apsiėjo be teksto apačioje. Vienas specialistas netgi tvirtino,
jog tikroji to varguolio pavardė buvusi Riudas, tad jie net ir čia
459
šiek tiek sutaupė. Legenda pasakojo, kad Askildas Ausylasis
vėl bastosi aplinkui. Bet ji labai nepaplito. Askildas Ausylasis
nugrimzdo užmarštin ir jam buvo leista - tikrąja to žodžio
prasme - ilsėtis ramybėje.
Pastoriui išėjus iš kapinių ir už savęs uždarius vartus, iš še­
šėlių prie tvoros išniro figūra. Pastorius akimirksniu sustingo.
- Pasigailėkit, - sugergždė elgeta ir atkišo stambų delną.
Pastorius pažvelgė į veidą po skrybėle. Tai buvo senas vei­
das, išraižytas gilių slėnių. Su stambia nosimi, didelėmis ausi­
mis ir stebėtinai tyromis mėlynomis nekaltomis akimis. Tik­
rai, nekaltomis. Taip dvasininkas ir pagalvojo, padavęs elgetai
dvidešimt kronų ir pėdindamas namų link. Nekaltos mėlynos
akys naujagimio, kuriam dar nereikia nuodėmių atleidimo. Ką
nors apie tai įtrauks į rytinį pamokslą.

Artėju prie pabaigos, tėti.

Sėdžiu ten, Olegas stovi šalia. Abiem rankom spaudžia pis­
toletą „Odessa“, tarsi laikytųsi už jo kaip už šakelės ant bedug­
nės krašto. Laiko ir rėkia, jam visai pasimaišė protas.
- Kur ji? Kur Irena? Sakyk arba... arba...
- Arba ką, tu apkvaitėli? Tu vis tiek nesugebi naudotis gink­
lu. Neturi to savyje, Olegai. Esi vienas iš gerų berniukų. Nagi,
atsipūsk, tada pasidalinsime doze. OK?
- Nė velnio. Kol nepasakysi, kur ji.
- Ar gausiu visą dozę?
- Pusę. Daugiau nieko nebeturiu.
- Sutarta. Pirma padėk pistoletą.
Idiotas padarė kaip lieptas. Nedaug ko išmoko. Taip pat leng­
vai apmaunamas kaip ir tada, pirmą kartą, kai ėjom iš grupės
„Judas“ koncerto. Jis pasilenkė, padėjo keistą ginklą priešais
save ant grindų. Mačiau, kad gaidukas pastatytas į padėtį C,
460
o tai reiškia, kad pasirinkta šaudyti salvėmis. Užtenka lengvai
spustelėti nuleistuką, ir...
- Tai kur ji? - paklausė jis ir atsistojo.
Ir dabar, kai neliko į mane atstatyto vamzdžio, pajutau,
kaip mane pagauna įniršis. Jis man grasino. Kaip ir mano įbro­
lis. Oyra tik vienas dalykas, kurio nepakenčiu. Kai man grasi­
na. Todėl užuot prakišęs švelnią versiją, kad panelė Danijoje,
priklausomybės ligų klinikoje, visiškoje vienatvėje, negali ben­
drauti su draugais, kurie galėtų ją vėl įtraukti į liūną ir pa­
našiai, aš tik dar pabloginau padėtį. Turėjau pabloginti. Mano
kraujagyslėmis teka blogas kraujas. Todėl, tėti, tiesiog prikąsk
liežuvį. Turiu omeny, kiek to mano kraujo dar liko, nes didžioji
dalis jau telkšo ant virtuvės grindų. Taigi aš kaip koks asilas
pabloginau padėtį.
- Pardaviau ją! - išrėžiau. - Už kelis gramus fiolino.
- Ką?
- Prastūmiau ją kažkokiam vokiečiui geležinkelio stotyje.
Nežinau, kuo jis vardu ir kur gyvena. Gal Miunchene. Gal kaip
tik šią minutę jis sėdi savo bute Miunchene kartu su draugeliu,
ir mažulė Irena abiem čiulpia, nes panelytė tokia apkvaitusi,
pakilusi taip aukštai į dausas, kad nebežino, kieno tas pimpa-
las, nes gali galvoti tik apie tą, kurį myli. Ojis vardu... - Olegas
stovėjo atvipusiu žandikauliu, be paliovos mirksėjo. Kaip ir tą­
kart, kai ištiesė man penkis šimtus prie kebabinės. Aš suplojau
rankomis tarsi koks sušiktas magas: - ...ftolinas!
Olegas ir toliau klapsėjo akimis, toks sukrėstas, kad net ne­
sureagavo, kai mečiausi prie ginklo. Ar bent jau taip maniau.
Nes kai ką užmiršau.
Kad tada jis sekė mane nuo kebabinės, kad susiprato, jog
metamfetamino paragauti jam neteks. Kad jis sumanus. Kad
irgi moka perprasti žmones. Ar bent jau vagišių.
Turėjau susiprasti. Turėjau pasitenkinti puse dozės. lis pir­
mas pačiupo ginklą. Gal tik prisilietė prie nuleistuko. O gaidu­
kas buvo pastatytas į padėtį C. Prieš nugriūdamas ant grindų
pamačiau persigandusias jo akis. Tada viskas nutilo. Girdėjau,
kaip jis prie manęs pasilenkia. Girdėjau tylų graudų unkščioji-
mų, lyg variklis dirbtų tuščiąja eiga, tarsi jis norėtų verkti, bet
neįstengtų. Tada jis lėtai patraukė į virtuvę. Tikras narkomanas
viską daro, suteikdamas pirmenybę svarbiausiems dalykams.
Jis susišvirkštė šalia manęs. Net paklausė, ar noriu pasidalinti.
Puikuy bet nebegalėjau kalbėti. Tik girdėti. Ir jam išeinant klau­
siausi sunkių lėtų žingsnių, tolstančių laiptais.
Tada likau vienas. Vienišesnis nei kada nors gyvenime.
Bažnyčios varpas nutilo.
RodoSy spėjau papasakoti istoriją.
Skauda jau kiek mažiau.
Ar tu čiaf tėti?
Ar esi čia, Rufai? Ar laukei manęs?
Bejeyprisimenu, ką sakė senis. Kad mirtis išlaisvina sielą.
Po šimtSy išlaisvina sielą. Velniai žino, gal ir taip. Pažiūrėsim.

462
 Jo Nesbo
Vaiduoklis
Iš norvegų kalbos vertė
Giedrė Rakauskaitė

Redagavo
Dalia Kižlienė

Maketavo
Sigrida Juozapaitytė

Viršelio dailininkas
Zigmantas Butautis

Tiražas 4 000 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų“ leidyba
Gedimino pr. 28, LT-01104 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė
PRINT IT
Gamyklos g. 27,96155 Gargždai
ei. paštas info@print-it. eu
tel. (8 46) 420300
www.print-it.eu
Jo Nesbo (Ju Nesbio, gim. 1960) - vienas geriausių šių
laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milži­
niško pasisekimo jis sulaukė ne tik gimtojoje Norve­
gijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių. Autorius apdo­
vanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu
raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija,
„Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų aka­
demijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akade­
mijos premija. Jo knygos ne kartą buvo patekusios į
tarptautinių bestselerių sąrašus. O šiuo metu pasau­
lyje parduota daugiau kaip 25 milijonai Nesbo knygų
egzempliorių.
Vasara. Gustas tįso ant grindų viename Oslo butų. Netrukus jis mirs. Ban­
dydamas suvokti, kas įvyko, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Lauke skamba
bažnyčios varpai.
Ruduo. Buvęs detektyvas Haris Hūlė po trejų metų, praleistų Honkonge, kur
stengėsi atsikratyti praeities demonų, atvyksta į Oslą, tikėdamasis leidimo iš­
tirti žmogžudystę. Tačiau byloje jau padėtas taškas. Jauną narkomaną Gustą
greičiausiai nušovė draugas per konfliktą dėl kvaišalų. Hariui leidžiama aplan­
kyti nuteistąjį kalėjime. Ir čia jis vėl susiduria su žaizdota savo praeitimi.
Hūlė pradeda bene asmeniškiausios bylos tyrimą. Gusto istorija tęsiasi, o nak­
tinio Oslo gatvėmis klaidžioja vaiduoklis.

Nors tai pati asmeniškiausią Hario Hūlės byla, tačiau Nesbo niekada neleis, jog
prasiveržę tėviški Hūlėsjausmai Olegui sutrukdytų išsiaiškinti visų tiesų, kad ir
kokioms kančioms ji pasmerktų.
P u b l i s h e r s W eekly

Haris Hūlė - geresnis nei kada nors anksčiau.

D agsavisen

Visame pasaulyje pamėgtas detektyvas.

Dagbladet

ISBN 978-9955-23-795-2

www.baltoslankos.lt