Petras Henrikas Vaitkevičius

POJŪČIAI ir
SUVOKIMAS
Regimųjų vaizdų suvokimas

4 • • • •

Vilnius 200 2
Turinys

1. j v a d a s 9
1.1. Pagrindinės sąvokos 10
1.2. Aktyvaus pažinimo modelis 11
1.3. Pojūčių klasifikacija 14
1.4. Sensorinių sistemų modalumas 15
1.5. Bendri parametrai, apibūdinantys jutimo organų darbą 16
1.6. Subjektyvus (pojūčių) matas (Vėberio-Fechnerio skalės) 16
1.7. Vėberio-Fechnerio dėsnio eksperimentinis patikrinimas
ir jo kritika 18
1.8. Styvenso dėsnis 19
2. REGOS ANALIZATORIUS 22
2.1. Reikšmingi fizikiniai regimojo stimulo parametrai 22
2.2. Regos sistemos statinis ir dinaminis diapazonai 24
2.2.1. Dinaminio diapazono praplėtimo būdai 27
2.2.2. Tinklainės scheminė struktūra 35
2.2.3. Neuroninio bipolinių ląstelių jautrio reguliavimo schema 36
2.3. Jautrio reguliavimas išskiriant objektą iš fono 39
2.4. Bendros skotopinio regėjimo ypatybės 41
2.5. Regėjimo aštrumas 45
2.5.1. Erdvinis ir laikinis sumavimas regos sistemoje 48
2.5.2. Statinių trikdžių įtaka vaizdų suvokimui
ir jos mažinimas regos sistemoje 51
2.5.3 Recepcinis laukas ir skiriamoji geba 59
2.5.4. Dinaminių trikdžių įtaka regėjimo aštrumui
ir kaip nervų sistema kovoja su jais 63
3. FOTOPINIO REGĖJIMO SAVYBĖS 67
3.1. Spalvų regėjimo teorija 68
3.2. Spalvų suvokimo tyrimų teorinis pagrindimas 69
3.3. Kolorimctrija 74
3.4. Grasmano dėsniai 79
3.5. Subtraktyvus spalvų maišymas 82
3.6. Spalvos parametrai 84
3.7. Spalvų standartai 91
3.8. Spalva ir atsispindėjusios nuo objektų šviesos spektras 93

3
 3.9. Spalvų regėjimo teorijos 95
3.10. Neurofiziologinių procesų ir spalvų suvokimo ypatybių ryšys .... 102
3.11. Receptoriai ir oponentinės ląstelės 105
3.12. Oponentinių signalų formavimo principai 106
3.13. Kitų spalvos parametrų įvertinimo
neurofiziologiniai mechanizmai 110
3.14. Neuronų, selektyvių šviesos spektrui, atsakų formavimas 111
3.15. Problemos, susijusios su skaisčio suvokimo
neurofiziologiniais mechanizmais 113
3.16. Spalvos simultaninis kontrastas
ir spalvos skiriamosios gebos kitimas 118
3.17. Vektorinė lateralinio slopinimo schema 122
3.18. Simultaninis spalvų kontrastas, juoda spalva 125
3.19. Dar kartą apie spalvų konstantinį suvokimą 127
3.20. Sukcesyvus spalvų kontrastas
ir spalvų povaizdžiai 130
3.21. Spalvų matymo anomalijos:
dichromatai ir monochromatai 131
3.22. Kitos svarbios psichologiniu
požiūriu spalvų savybės 133
3.23. Spalvų kodavimo sistemos modelis 134
3.24. Išvados 138

4. ERDVĖS SUVOKIMAS 140

4.1. Pagrindinės sąvokos 140
4.2. Įvadas 141
4.3. lokalaus ženklo koncepcija 142
4.4. Regimosios erdvės suvokimo istorija 143
4.5. Pirminiai ir antriniai erdvės požymiai 145
4.6. Lokalios ir globalios binokulinės regos problemos 152
4.7. Fuzija, diplopija ir kitos stereoregėjimo ypatybės 156
4.8. Pirminiai erdvinio suvokimo parametrai 163
4.9. Horizontalių matymo kampų
įtaka erdvės suvokimui 167
4.10. Regimosios erdvės suvokimo savybės 168
4.11. Binokulinės regos aštrumas 170
4.12. Santykinis ir absoliutus erdvės suvokimas 177
4.13. Fiziologiniai erdvinių parametrų kodavimo mechanizmai 183
4.14. Neuronų recepcinių laukų struktūra 196

4
 4.15. Erdvinių koordinačių įvertinimas 198
4.16. Dėmelės erdvinių koordinačių nustatymas 200
4.17. Kontrastas suvokiant gylį 203
4.18. Anomalus stereosuvokimas 209
4.19. Nepaaiškinti stereosuvokimo ypatumai 211

5. JUDESIO SUVOKIMAS 237

5.1. Įvadas 237
5.2. Kas lemia judesio suvokimą? 237
5.3. Regimojo stimulo ir motorinių judesių integracija 240
5.4. Judesio suvokimo psichofizika 244
5.5. Tariamasis judesys 248
5.6. Konstantinis greičio suvokimas 256
5.7. Judesio suvokimo povaizdžiai 258
5.8. Lokali ir globali judesio analizė 261
5.9. Lokali judesio analizė 262
5.10. Judesio greičio įvertinimas 270
5.11. Antrinis (long-range, second-order)
informacijos apie judesį apdorojimo etapas 271
5.12. Lokalios informacijos apibendrinimas 275
5.13. Judesys ir stebimo skirtingais laiko
momentais objekto požymių atitiktis (korespondencija) 278
5.14. Dar kartą apie fiziologinius
judesio suvokimo mechanizmus 280

6. FORMOS SUVOKIMAS 283

6.1. {vadas 283
6.2. Vaizdų formavimo būdai 284
6.3. Šiuolaikinė geros figūros, vaizdo samprata 289
6.4. Vaizdo sričių fragmentavimas
ir jų sujungimas techninėse sistemose 290
6.5. Vaizdų požymių formavimas 292
6.6. Akių judesių reikšmė regimosios informacijos apdorojimui.... 295
6.7. Kiti pirminiai kontūro išskyrimo būdai 297
6.8. Neurofiziologiniai detektorių formavimo mechanizmai 298
6.9. Objektų atpažinimas 306

7. SUVOKIMO HIPOTEZĖS 315

7.1. {vadas 315
7.2. Struktūralizmas 315

5
7.3. Gcštalto teorija 316
7.4. Tikimybinis funkcionalizmas 320
7.5. Neurofiziologiniai suvokimo mechanizmai 321
7.6. Skailmeninis modeliavimas ir konekcionizmas 322
7.7. Suvokimas - konstruktyvus, aktyvus procesas 326
7.8. Aktyvaus suvokimo modeliai 327
Literatūra 335
Ši knyga skinama liek humanitarams, tiek tiksliųjų ir techninių specialybių
skaitytojams. Kartais tenka išgirsti, kad psichologijoje nagrinėjami klausi-
mai kol kas yra fenomenologinio lygio, jiems trūksta tikslumo, konkretu-
mo, jų tyrinuii per šimtmetį nedaug patobulėjo. Be matematinio procesų
aprašymo negalima nuspėti įvykių eigos, negalima pasakyti, ką suvoksime
įvairiomis sąlygomis. Nors šiuose žodžiuose yra daug tiesos, tačiau pasta-
rųjų metų tyrimai labai patobulėjo, atsirado naujų idėjų, kaip taikyti
fizikinius ir matematinius metodus suvokimui tirti ir aprašyti. Dabar ga-
lima drąsiai tvirtinti, kad suvokimo tyrimai išėjo iš aprašomosios stadijos.
Norint suplanuoti būsimą eksperimentą, reikia atlikti gana sudėtingą ma-
tematinę įvairių sensorinių sistemų modelių analizę. Prioritetinę kryptį turi
tie modeliai, kurie susiję su tam tikrais optimizavimo klausimais, nes
išgyvena tik tos biologinės sistemos, kurios geba spręsti problemas kuo
greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis. Dėl to autorius bandė parodyti,
kaip tam tikrais atvejais suvokimui tirti taikomi įvairus tikslūs aprašymo
metodai. Norintieji susipažinti tik su suvokimo ypatybėmis, bet paties
suvokimo nesirengia tirti, gali praleisti tas dalis, kuriose dėstomi.mat ema-
linės analizės metodai. Šios dalys parašytos smulkiu šriftu.
Dabar vis labiau domimasi, kaip nervų sistemoje vyksta informacijos
apdorojimas, kokie procesai lemia suvokimą. Tai priklauso nuo kelių
veiksnių. Visų pirma, kaip sakė Nobelio premijos laureatas F. Klikas,
„... žmonija neturi svarbesnio uždavinio, kaip suprasti savo smegenų dar-
bą, nes nuo to priklauso jos požiūris į pasaulį, į save patį". Šiuolaikinės
techninės sistemos, kompiuteriai, dirbtiniai neuroniniai tinklai dabar tai-
komi spręsti tokiems uždaviniams, kuriuos netolimoje praeityje sprendė tik
žmogus. Šių techninių sistemų kūrimo sėkmė, taikymų sparta priklauso
nuo mūsų žinių, kaip vyksta suvokimas. Kita vertus, norint „susikalbėti su
techninėmis sistemomis", reikia, kad jos pateiktų žmogui informaciją įpras-
ta, suprantama jam forma. Pagaliau svajones sukurti sensorinių sistemų
protezus neįgyvendinamos be žinių apie suvokimo procesus.
Tikiuosi, kad skaitytojams, kurie rengiasi dirbti šiose srityse, knyga
duos naudos, čia jie ras nuorodų į kitus darbus. Būtent šiems skaityto-
jams ir skiriamas smulkiu šriftu parašytas tekstas.
Kadangi šiuo metu vienodo požiūrio į suvokimo procesus nėra, autorius
siekia supažindinti skaitytoją su įvairiais faktais, hipotezėmis, kurios dažnai
viena kitai prieštarauja ir kuriose yra ir tiesos grūdas. Kartu knygoje sien-

7
giamasi parodyti, kad visi informacijos apdorojimo principai tiek analizuo-
jant spalvą, padėtį erdvėje, liek judesį ir 1.1, yra tie patys, fš pradžių visas
vaizdas suskaidomas į mažas dalis, toliau vyksta šios dalies vaizdo analize:
nustatoma vidutine šios srities spalva (vaizdo ryškumas, spalvinis lonas,
sodris), objekto ar jo fragmento, kuris sukuria vaizdą šioje srityje, padėtis
erdvėje, jo judesio kryptis ir greitis. Šiuo etapu sakoma, kad atliekama
lokali vaizdo analizė. Sios lokalios analizės principai yra vienodi nepriklau-
somai nuo to, ar nustatoma objekto ar jo fragmento spalva, padėtis erd-
vėje, judesio parametrai. Sių parametrų reikšmę lemia nedidelis skaičius
požymių, kunų svoriai nustato vektoriaus komponentes. Pavyzdžiui, spalva
nusakoma spalvos vektoriumi, kurio komponentės yra trijų rūšių kūgelių
atsakų dydžiai (paprastai spalvos vektoriaus komponentės yra trispalviai
koeficientai, t. y. raudonos, žalios ir mėlynos sį>alvos intensyvumai; sumaišę
šias spalvas, sukursime tam tikros spalvos pojūtį). Po tokios lokalios ana-
lizės turime vaizdą, kurį gauna dailininkas dėliodamas mozaikos paveikslą.
Mozaikų dydis kinta priklausomai nuo sąlygų. Esant mažai apšvietai, mo-
zaikai naudojami stambūs grūdai, o apšvietai padidėjus mozaikos elemen-
tų dydžiai mažėja. Tuo baigiasi pirmasis analizės etapas.
Toliau sprendžiamas uždavinys, kaip iš šios mozaikos gauti konkre-
taus objekto vaizdą. Tai nelokalios analizės etapas, kurio metu viena
mozaikų dalis atmetama, o kitos sujungiamos f visumą, kuri ir sudaro
objekto vaizdą. Iš kur žmogus žino, ką reikia atmesti ir į ką reikia
atkreipti dėmesį? Tai priklauso nuo jo patirties (atminties), uždavinio,
kurį jis sprendžia (t. y. motyvacijos), aplinkinių sąlygų, dėmesio savybių.
Kartais tas pats vaizdas gali sukurti skirtingų objektų pojūtį. Vadinasi,
suvokimas priklauso nuo aktyvių žmogaus veiksmų, nuo padarinių, ku-
rie išplaukia iš šių veiksmų. Šis suvokimo etapas labai intensyviai tiria-
mas; tačiau dabar yra daugiau neatsakytų negu atsakytų klausimų. Dėl
to kalbant apie šį suvokimo etapą skaitytojus galės tik susipažinti su
nuomonių, kas lemia suvokimą, įvairove.
Knygos rengimą parėmė Valstybinis mokslo ir studijų fondas. Auto-
rius dėkoja Maskvos universiteto prof E. Sokolovui ir Gražinai Vaitke-
vičienei, su kuriais buvo nuolat ajnariamas knygos turinys, savo bendra-
darbiams, kurie padėjo knygai pasirodyti, prof. T. Viliui (Vakarų Ontario
universitetas, Kanada) ir prof. J. Kulikowskiui (Mančesterio universiteto
Mokslų ir technologijos institutas, Anglija) už galimybę susipažinti su
naujausia literatūra, kurios labai trūksta Lietuvoje.

8
1. Į V A D A S

Psichologija - tai mokslas, tiriantis pagrindinius psichologinius reiški-

nius, jų kilmę ir mechanizmus, kurie valdo mūsų elgesį siekiant tam
tikro tikslo. Tai gali būti ne tik nesąmoningi veiksmai, nesą lyginės
organizmo reakcijos Į tam tikrus poveikius, bet ir iš anksto suplanuoti
veiksmai. Norint sąmoningai siekti tikslo, būtini bent du dalykai: ži-
noti, ko mums reikia ir kaip tą tikslą pasiekti. Šioms problemoms
išspręsti reikia suvokti, kas „aš esu", ir „kas yra ne aš", t. y. aplinka.
Norint suplanuoti veiksmą, būtina įvertinti tiek savo poreikius, tiek
aplinką, tiek galimybes veikti šioje aplinkoje, tiek savo veiksmų pada-
rinius. Kitais žodžiais tariant, labai svarbu pažinti tiek patį save, tiek
išorinį pasaulį. Tam padeda pažinimo procesai. Juo sudėtingesni porei-
kiai, tuo sudėtingesni pažinimo procesai. Taigi pažinimo procesai pa-
deda pažinti aplinką, save ne apskritai, o tam, kad patenkintume tam
tikrus poreikius. Galima sakyti, kad pažinimo „apskritai" nėra ir jis
neįmanomas. Informacija apie išorinį pasaulį iš esmės yra begalinė, ir
visko pažinti, įvertinti neįmanoma. Užtenka paminėti, kad ne visą
informaciją sugebame priimti, o jeigu ją ir priimame, tai dažnai nėra
laiko įvertinti visus mus veikiančius dirgiklius.
Vadinasi, jau pradiniu pažinimo etapu organizmas turi nuspręsti, j
ką reaguoti ir kas gali būti svarbu. Reikia atsirinkti, kokią informaciją
analizuoti. Šią atranką daro tam tikri Filtrai, kurie priklauso nuo jaut-
rių Soriniams poveikiams receptorių rinkimo, dėmesio, motyvacijos ir
1.1. Filtrų problemą labai gerai išreiškė žinomas skulptorius O. Rode-
nas. Paklaustas, kaip jis kuria savo šedevrus, atsakė, kad labai papras-
tai: „paimu akmens luitą, o po to pašalinu viską, kas yra nereikalinga".
Būtent taip ir elgiasi mūsų nervų sistema - iš gausybės (praktiškai
begalinės) veikiančios gyvūno organus informacijos srauto ji paima tik
tai, ko jai reikia, o nereikalingą informaciją atmeta. Kaip ji tai daro,
nagrinėsime pirmoje šio kurso dalyje. Pabrėšime, kad tikslai lemia
mūsų pažinimo procesų tėkmę. Evoliucionuojant tikslai labai keitėsi,
jie ir dabar kinta atsižvelgiant į sparčiai vykstantį visuomenės integra-
cijos procesą.

9
 Visa, kas pasakyta, galima apibūdinti kaip funkcinį požiūrį j psicho-
logiją. Šiuo požiūriu psichologiniai procesai traktuojami kaip tenki-
nantys individo poreikius. Dabar propaguojamas iš pirmo žvilgsnio
naujas požiūris, kuris pagimdė vadinamąją humanistinės psichologijos
sampratą. Psichologinių procesų tikslas - pažinti patį save ir kartu
sudaryti sąlygas geriau save išreikšti, atskleisti savo galimybes. Tačiau
tokių galimybių neatmeta ir funkcinės psichologijos šalininkai, tikslus
suvokiantys labai lanksčiai. Vystantis visuomenei, kurios atskira ląstelė
yra žmogus, keičiasi ir tikslai - įvairių žmonių jie gali būti skirtingi,
tačiau bendri visai visuomenei, į kurią galima Žiūrėti kaip į atskirą
vientisą organizmą. Šiuo atveju kiekvienas individas įgyvendina jau ne
vien savo, o bendrus visuomenės tikslus. Jeigu jis būtų vienas, jam to
nereikėtų. Tik dėl būtinos visuomenei specializacijos jis gali spręsti
problemas, nesusijusias su tiesioginių poreikių tenkinimu.

1.1. Pagrindinės sąvokos

Pažinimo procesai glaudžiai susiję su sensorinių sistemų darbu. Sen-
sorinėmis sistemomis vadinamos tokios, kurios gauna išorinius signa-
lus, juos analizuoja ir priima sprendimą, koks objektas veikia jų įėjimą.
Sensorinės sistemos taip pat gali gauti informaciją apie vidinės orga-
nizmo terpės savybes, jos pokyčius ir atlikti tokią analizę, kuri reika-
linga organizmo poreikiams tenkinti.
Tokios koncepcijos šiame darbe ir bus laikomasi. Išorinis pasaulis,
kurį sudaro įvairūs objektai, akių tinklainėje sukuria savo vaizdą. Šį
vaizdą analizuoja sudėtinga daugiapakopė sistema, vadinama regimųjų
vaizdų analizatoriumi. Iš pradžių ši sistema išskiria paprastus vaizdo
požymius, kurie apibūdina mažus vaizdo fragmentus. Tai, pavyzdžiui,
gali būti mažos vaizdo dalies, fragmento spalva, to fragmento kontūro
savybės (kontūro krašto arba linijos orientacija, jų padėtis, judesio
kryptis, greitis ir 1.1.). Požymiai, nusakantys vaizdo mažo fragmento
savybes, vadinami lokaliais požymiais. Vėliau iš lokalių požymių suda-
romi sudėtingesni požymiai, kurie yra tam tikras lokalių požymių
rinkinys, junginys. Šie požymiai jau vadinami nelokaliais arba globaliais
požymiais. Dažnai tie patys lokalūs požymiai gali sudatyti skirtingus

10
nelokalius požymius (žr. 6.2 pav. - nevienareikšmiai kontūrai). Kokie
nelokalūs požymiai bus išskirti, priklauso nuo to, ką stengiamės pama-
tyti, kokia yra matančiojo patirtis, kokius vaizdus jis saugo savo atmin-
tyje. Manoma, kad iš pradžių išskiriami lokalūs požymiai. Tai atlieka
daugybė lygiagrečiai funkcionuojančių ir iš dalies tarpusavyje nepri-
klausomų kanalų. Kiekvienas toks kanalas analizuoja tik mažą vaizdo
fragmentą, t. y. gauna informaciją iš mažos tinklainės dalies. Ši tinklai-
nės dalis vadinama kanalo receptiniu lauku (RL). Recepciniai laukai
tarpusavyje gali dengtis. Taigi vaizdas tinklainėje suskaidomas j daugy-
bę mažų fragmentų, kurie sudaro mozaikinj išorinio regimojo pasaulio
vaizdą. Iš pradžių atskirų fragmentų apšvieta analizuojama viename
kanale. Tai susiję su apšvietos RL analize, signalo ir trikdžio santykio
padidinimu (t. y. signalo išskyrimu iš fono), apšvietos savybių nustaty-
mu. Pagaliau nustatoma distalinio objekto fragmento, kuris atitinka
proksimalinio stimulo fragmentą, padėtis regimajame lauke (erdvėje),
to vaizdo pokyčiai laiko atžvilgiu.
Si pradinė analizė dažnai siejama su elementariais pojūčiais, o su-
vokimas - su pavienių objektų atpažinimu, jų reikšmės nustatymu.
Vadinasi, suvokimas yra susijęs su nelokalių požymių nustatymu. Šia-
me procese dalyvauja daug atskirų posistemių (pavyzdžiui, struktūros,
susijusios su atmintimi, dėmesio valdymu, motyvacija, veiksmo plana-
vimu ir 1.1.).
Taigi pirmiausia nagrinėsime klausimus, susijusius su lokalia ana-
lize, o paskui aptarsime, kas yra žinoma apie nelokalių požymių išsky-
rimą, objektų suvokimą. Tačiau visi šie procesai yra nedalomos senso-
rinės sistemos dalis. Tokios sensorinės sistemos struktūrinė schema
pavaizduota 1.1 pav. Nors iki šiol kalbėjome tik apie regimųjų vaizdų
analizatorių, tačiau ši schema tinka aiškinti ir {vairių sensorinių siste-
mų darbą, pavyzdžiui, klausos, lytos ir kitų analizatorių.

1.2. Aktyvaus pažinimo modelis

Tai vadinamoji išorinio poveikio nervinio modelio sudarymo sistema.
Sistemos {ėjime yra receptoriai, kurie išorinio poveikio fizinę energiją
transformuoja į elektrinį, t. y. universalų, signalą, suprantamą nervų

11
sistemai. Išorinio poveikio pavyzdžiai - akustinis (klausos signalas),
optinis (regos signalas), cheminis (uoslės, skonio signalai) ir kiti po-
veikiai.
Stimulas, tiesiogiai veikiantis receptorius, vadinamas proksimaliniu.
Receptoriai yra nervų sistemos elementai, kurie fizinio poveikio ener-
giją transformuoja į elektrinio signalo energiją. Dažnai proksimalinį
stimulą atitinka kitas stimulas, kuris tiesiogiai neveikia receptorių.
Pavyzdžiui, regimas objektas (obuolys, pomidoras, mašina) tiesio-
giai neveikia mūsų receptorių, juos veikia tik tų objektų atvaizdžiai
tinklainėje, t. y. tik šviesa, atsispindėjusi nuo šių objektų ir patekusi į
tinklainę, tiesiogiai veikia receptorius. Proksimalinis stimulas yra ant-
rinis, jį sukūręs objektas vadinamas distaliniu stimulu. Kartais abu šie
stimulai gali sutapti, pavyzdžiui, lytos sistemoje.
Psichofizika bando nustatyti mūsų pojūčių ir distalinio arba proksi-
malinio stimulo fizinių parametrų ryšį. Tai yra vienas iš psichofizikos
uždavinių. Tolesnį tokios sistemos darbą būtų galima aprašyti taip:
Aplinkiniai objektai (O), t. y. distaliniai stimulai, sukuria proksi-
malinius poveikius, kurie tiesiogiai veikia receptorius (R). Turime tokį
signalo perdavimo kelią: (O) receptoriai => pirminis signalo apdo-

t.t pa v. Struktūrinė sensorinės sistemos schema

12
rojimas => hipotetinio objekto vaizdo, turinčio išskirtus požymius,
radimas atmintyje hipotezės perkėlimas iš ilgalaikės atminties į
operatyviąją - tarpinę atmintj. Toliau atliekamas => hipotezės lygini-
mas su sensorinės sistemos įėjimą veikiančiais poveikiais ir signalo
„taip/ne" generavimas => signalas „taip" veikia dėmesį inaktyvinančią
sistemą, o signalas „ne" - atvirkščiai, veikia dėmesį aktyvinančią sis-
temą, kuri savo ruožtu daro įtaką informacijos apdorojimo sistemai,
hipotezės išrinkimo blokui. Panagrinėkime, kaip veikia kiekvienas šios
sistemos blokas.
Kaip minėjome, veikiami proksimalinio stimulo receptoriai gene-
ruoja elektrinį signalą. Pavyzdžiui, veikiami šviesos fotoreceptoriai hi-
perpoliarizuojasi (didėja jų neigiamas potencialas). Po to vyksta signa-
lo ir triukšmo santykio didinimas, nustatomi poveikio pirminiai požy-
miai, pavyzdžiui, objekto spalva, padėtis erdvėje (trimatėje, arba vadi-
namojoje 3-D, erdvėje), jo judesio kryptis, greitis ir 1.1. Lokali analizė
atliekama lygiagrečiais kanalais. Tai leidžia padidinti suvokimo greitį.
Toliau vyksta nelokali analizė. Šiuo etapu didėja nuoseklių procesų
reikšmė apdorojant informaciją. Kai žinomi pirminiai objekto požy-
miai, kuriama hipotezė apie išorinį stimulą. Kokią hipotezę pasirinkti,
priklauso tiek nuo vaizdinių, turinčių išskirtus požymius, saugomus
atmintyje (t. y. nuo organizmo patirties), tiek nuo organizmo motyva-
cijos. Sudaryta hipotezė perkeliama į tarpinę, arba operatyviąją (trum-
palaikę), atmintį ir lyginama (lyginimo bloke) su išorinio poveikio
generuojamais signalais. Jeigu jie neprieštarauja hipotezei, generuoja-
mas signalas „taip", kuris slopina tolesnę analizę. Jeigu hipotezė ne-
sutampa su poveikiu, generuojamas signalas „ne", kuris skatina peižiū-
rėti hipotezę. Pirmuoju atveju atpažinimo procesas baigiamas, o ant-
ruoju - tęsiamas, kol generuojamas signalas „taip". Vykstant atpažini-
mui, kyla orientacinis refleksas. Jo intensyvumas rodo, kiek sudaryta
hipotezė skiriasi nuo generuojamų įėjime signalų ir koks jos reikšmin-
gumas. Kuo didesnis šis skirtumas ir kuo didesnę reikšmę gali turėti
stimulas, tuo intensyvesnis orientacinis refleksas.
Kai sensorinei sistemai daro įtaką poveikis, kurio nesiseka atpažin-
ti, t. y. parinkti tinkamą hipotezę ir tuo baigti lyginimą, kyla baimė,
kuri ilgainiui gali sukelti stresą. Kitu atveju orientacinis refleksas to-
lydžio gęsta. Orientacinio reflekso metu objektas tiriamas. Šis etapas

13
dar vadinamas orientacinio reflekso „kas tai yra?" etapu. Šiuo etapu
uostinėjama, laižoma, mėginama pažinti poveikį, nustatyti poveikio
funkcinę reikšmę. Ištyrus visas objekto savybes ir nustačius, kad jis yra
nereikšmingas, „objektas nusibosta" ir paliekamas ramybėje. Pažįsta-
mas daiktas nesukelia orientacinio reflekso, o tik nuobodulį ir netgi
neigiamas emocijas.
Taigi sensorinė sistema yra tokia, kuri priima išorinę informaciją ir
atsižvelgdama į organizmo tikslus ją apdoroja.
Sensorinės sistemos darbo rezultatai yra pojūtis ir suvokimas.
Pojūtis yra psichinių procesų, kuriuos lemia tiek išoriniai povei-
kiai, tiek organizmo vidinės būsenos, primityvus atspindys. Pojūtis
nusako, kad mus kažkas veikia, bet neatspindi to poveikio esminių,
organizmo veiklai reikalingų požymių. Lokalų informacijos apdoroji-
mą mėginama sieti su jutimu. Žmogus šiuo etapu tik jaučia, kad sen-
sorinės sistemos įėjimą veikia kažkoks stimulas, bet negali jo įvardyti,
pasakyti, koks tai stimulas, kokį objektą jis atitinka, kokia jo reikšmė.
Suvokimas yra daikto ar reiškinio visumos esminių bruožų atspindė-
jimas veikiant jutimo organus. Suvokimo metu nustatomas ir objekto
reikšmingumas organizmui, atsiranda objekto vaizdinys tiek dėl išorinio
poveikio, tiek dėl atminties veiklos. Pastaruoju atveju turime antrinį
vaizdą, kuris gali būti tiesiogiai nesusijęs su išoriniu poveikiu. Paprastai
abu šie vaizdai tarpusavyje sąveikauja. Tai matyti iš pateiktos schemos.
Patyrimo arba atminties įtaka suvokimui vadinama apercepcija.

1.3. Pojūčių klasifikacija

Pojūčiai skirstomi į:
* vidinių būsenų (alkis, troškulys, sotumas, šleikštulys, šilumos pojū-
tis ir 1.1.). Kadangi receptoriai priima informaciją apie vidinę or-
ganizmo būseną, jie vadinami interoceptoriais, o pojūčiai - intero-
cepcija\
* kinestazinius (kūno dalių padėties arba jos pokyčių pojūtis, suvoki-
mas), vestibulinius, atskirų organų (pirštų, galūnių ir 1.1.). Ši pojū-
čių sistema vadinama propriocepcija, o tokią informaciją priima
proprioceptoriai;

14
• išorinio poveikio - lai eksterocepcija, o šiuos signalus priima eksto-
receptoriai.
Pojūčiai dar apibūdinami pagal tai, kokios kokybės signalai priima-
mi (kalbama apie signalų modalumą):
• šviesos (rega),
« akustiniai (klausa),
• cheminiai (uoslė, skonis),
• taktiliniai (lyta),
• sensomotoriniai,
• skausmo, temperatūros, vidinės organizmo būsenos signalai.
Be to, sakoma, kad žmogus gali turėti magnetinio lauko pojūtį, ir
viskas, kas dar nežinoma, priskiriama vadinamiesiems ekstrasensori-
niams pojūčiams. Galbūt geriau šiuos pojūčius pažinę, juos galėsime
priskirti ką tik Išvardytiesiems.

1.4. Sensorinių sistemų modalumas

Pagal tai, kokie signalai sensorinėse sistemose analizuojami, jos skirs-
tomos į: regos, klausos, lytos, skonio ir uoslės, vestibulines, motorines ir
vidines organizmo būsenas analizuojančias sistemas. Šios sistemos dar
vadinamos rega, klausa, lyta, uosle ir 1.1
Rega yra pagrindinis išorinės informacijos organizmui šaltinis (ji
teikia mūsų smegenims apie 95 proc. visos informacijos apie išorinę
aplinką). Klausos teikiamos informacijos reikšmė labai padidėjo, kai
atsirado kalba. Lyta, sensomotorinis ir vestibulinis analizatoriai reika-
lingi atliekant judesius. Uoslė ir skonis, susiję su mūsų mityba, apsau-
go nuo nuodingų arba kenksmingų organizmui medžiagų. Organizmo
būsenos pojūčiai (alkis, troškulys, skausmas ir 1.1.) palaiko organizme
vykstančių procesų pusiausvyrą, signalizuoja apie nukrypimą nuo rei-
kiamos tėkmės. Pastaruoju metu jau kalbama ir apie magnetinio lauko
pojūtį - rastos ląstelės, kurios jautrios magnetiniam laukui (manoma,
kad šios ląstelės turi feromagnetines molekules, kurios veikia ląstelės
membranos laidumą). Daug kalbama ir apie ekstrasensinius pojūčius
Jiems, kaip jau minėjome, priskiriami pojūčiai, kurių kilmė kol kas
neaiški.
 Čia paminėjome įvairius pojūčius, tačiau dabar galima sakyti, kad
pagrindiniai visų sensorinių sistemų informacijos apdorojimo principai
yra vienodi. Skiriasi tik šių sistemų receptoriai. Tai suprantama, kadan-
gi visos sensorinės sistemos teikia informaciją tai pačiai sprendimą
priimančiai sistemai, t. y. tiek rega, tiek klausa, tiek lyta ir 1.1, turi
pateikti „suprantamą" informaciją vienai sistemai, kuri sudarytų veik-
los planą arba priimtų sprendimą, kaip veikti konkrečiomis sąlygomis.
Dažnai (autonominės reakcijos atveju) apdorojus informaciją turi būti
generuojamas bendras kodas valdyti motoriką, judesius.

7.5. Bendri parametrai,

apibūdinantys jutimo organų darbą
Šiuos parametrus matuoja psicho fizikai. Kuo apibūdinami mūsų juti-
mai? Svarbiausias parametras - jautris. Jis apibūdinamas jutimo slenks-
čiais, kurie gali būti absoliutūs ir santykiniai.
Mažiausias dirgiklis, galintis sukelti adekvatų (susijusį su veikiančiu
mūsų jutimo organus dirgikliu) pojūtį, vadinamas absoiiučiuoju slenks-
čiu. Jis paprastai apibūdinamas fizikiniu dydžiu, kuris susijęs su išorinio
dirgiklio stiprumu arba energija. Tai fizikinis, bet ne subjektyvus dydis.
Dirgikliai kurie yra ikislenkstiniai, vadinami subsensoriniais. Jie irgi gali
veikti organizmą, bet nesukelia adekvačių, su poveikiu susijusių pojūčių.
Mažiausias dirgiklio pokytis, sukeliantis pojūčių pokyčius, vadina-
mas pojūčio skyrimo, arba santykiniu, slenksčiu. Šis dydis taip pat
apibūdinamas fizikiniu dydžiu.

7.6. Subjektyvus (pojūčių) matas

(Vėberio-Fecbnerio skalės)
Absoliutusis arba santykinis slenkstis išreiškiamas minimalia fizikinio
stimulo energija arba jo stipriu, kuris yra susijęs su šio stimulo pojūčiu
arba jo pokyčiu. Šį fizikinį dydį pažymėkime AI. Paprastai psichofizi-
kus domina, kokia turi būti minimali dydžio Al vertė, kad žmogus
pastebėtų dviejų stimulų, kurių parametrai lygūs / ir I+AI, skirtumą
(Bagdonas, 1977). Vokiečių mokslininkas P. Bugeras nustatė, kad šis

16
minimalus, vos pastebimas dydis AI priklauso nuo dydžio I ir
AI/I — consl. Vėliau G. Fechneris iš to padarė, atrodytų, loginę išvadą:
pastovus dydis AIH apibūdina vos pastebimą mūsų subjektyvaus pojū-
čio pokytį. Kadangi žmogus negali pastebėti mažesnių pokyčių negu
AM, buvo padaryta prielaida, kad šis dydis nusako minimalų subjek-
tyvaus mato vienetą: AS = k*Al/I\ čia k - konstanta. Jeigu taip, tai
pasinaudojus šia prielaida nesunku nustatyti, koks yra subjektyvus dvie-
jų stimulų, kurių reikšmė lygi I t ir /_„ skirtumas. Tam pakanka suskai-
čiuoti, kiek tokių vos pastebimų žingsnelių žmogus pastebi keičiant
stimulo reikšmes nuo Ix iki I2. Jeigu dydis AS yra pakankamai mažas,
skirtumą būtų galima rasti apskaičiavus integralo reikšmę:

t. y. suintegravę gauname: AS ~ k (In J2- In I,) = k In

Pažymėję 5 = AS, o I = I2, ir absoliučiojo slenksčio išraišką prily-

ginę vienetui, t. y. I, = 1, gausime
S - k ln(I).
Karlais vietoje (1) išraiškos naudojama kita:
S = k ln(I + U;
čia I0 - pastovus dydis, kuris parenkamas taip, kad S reikšmė nebūtų
neigiama.
Tai gerai žinomas Vėberio-Fechnerio dėsnis, kuris nusako mūsų
pojūčio priklausomybę nuo stimulo fizikinio parametro I reikšmės.
Ilgą laiką buvo manoma, kad šis dėsnis leidžia nustatyti subjektyvų
stimulų skirtumą bent tuo atveju, kai I nusako stimulo stiprį arba,
tiksliau sakant, kai stimulo suvokiama charakteristika priklauso nuo
vieno fizikinio dydžio. Tačiau tolesni eksperimentiniai tyrimai vertė
suabejoti, ar taip galima įvertinti suvokiamą stimulo skirtumą, {dėmiau
panagrinėkime šiuos eksperimentus.
Jeigu G. Fechneris būtų teisus, suvokiamą dviejų stimulų, kurių pa-
rametrai lygūs /, ir I2, skirtumą būtų galima išmatuoti taip: reikėtų
suskaičiuoti, kiek vos pastebimų šuoliukų reikės atlikti keičiant stimulo

17
parametrą / nuo jo pradinės reikšmės /, iki Šis šuoliukų skaičius ir
apibūdintų subjektyvų stimulų skirtumą. Būtent ši išvada ir buvo tikri-
nama akustinio signalo garsumo suvokimo eksperimentais.

1.7. Vėberio-Fechnerio dėsnio

eksperimentinis patikrinimas ir jo kritika
Gerai žinoma, kad akustinio signalo stiprio įvertinimas (garsumas) pri-
klauso ne tik nuo akustinio signalo energijos, bet ir nuo jo dažnio
(Pjeron, 1966). Akustinio signalo garsumo matavimas turi didelės prak-
tinės reikšmės. Dažnai klausos psichofizikoje naudojamos priklausomy-
bės, nusakančios, kokios energijos turi būti akustinis signalas, kad jis ir
etaloninis stimulas būtų suvokiami vienodo garsumo. Šios priklausomy-
bės (vienodo garsumo kreivės) nustatomos taip. Žmogui pateikiamas
tam tikro dažnio (dažniausiai 2-3 kHz) ir tam tikro garsumo akustinis
signalas. Pirmasis pastovus signalas vadinamas etaloniniu, ir jo tiriamasis
negali keisti. Toliau tiriamajam pateikiamas kito dažnio garsas, vadina-
mas testiniu stimulu. Jis turi parinkti šio signalo energiją taip, kad
signalas būtų suvokiamas tokio pat garsumo kaip ir etaloninis. Paskui
tiriamajam pateikiamas kito dažnio testinis signalas, ir viskas kartojama
iš naujo. Tokiu eksperimentu buvo nustatoma vienodo garsumo signalo
energijos (amplitudės kvadrato) priklausomybė nuo šio signalo dažnio.
Dvi vienodo garsumo kreivės parodytos 1.2 pav. Visi signalai, kurių
energiją nusako viena kreivė, pavyzdžiui, S,, yra vienodo garsumo. Pir-
ma kreivė vaizduoja, kaip vienodo garsumo signalų energija priklauso
nuo jų dažnio, kai testinio signalo garsumas lygus S, subjektyvių vienetų.
Paveiksle pavaizduota ir kita tokio paties garsumo kreivė - šiuo atveju
suvokiamas signalo garsumas buvo lygus Sj.
Prisiminus Fechnerio matą, galima nustatyti subjektyvų skirtumą
tarp stimulų, kurių garsumas buvo lygus S} ir S^ - tam tereikia suskai-
čiuoti, kiek yra slenksčių AS tarp 1 ir 2, arba tarp 3 ir 4 taškų.
Nesunku suprasti, kad nepriklausomai nuo signalo dažnio garsumų
skirtumas yra vienodas, kadangi S2(2) -St(l) = S2(4) - S}(3). Pasak
G. Fechnerio, jeigu subjektyvus garsumų skirtumas tarp dviejų vienodai
besiskiriančių signalų porų iš tikrųjų lygus, tai vos pastebimas šuoliukų

18
 1.2 pav. Vienodo garsumo akustinio signalo energijos
priklausomybė nuo garso dažnio
x aiyje - signalo dažnis, o y aiyje - akustinio signalo energija. Apatinė kreivė
nusako vos pastebimą signalo garsumą, t. y. apralo absoliučiojo slenksčio pri-
klausomybę nuo akustinio signalo dažnio. Viriutinė kreivė nusako, kokia turi
būti akustinio signalo energija, kad jis būtų suvokiamas garsumo

skaičius tarp taškų (1,2) ir (3,4) turėtų būti vienodas. Tačiau eksperi-
mentu nustatyta, kad slenksčių skaičius yra nevienodas - jų skaičius
tarp 4 ir 3 taškų yra gerokai didesnis negu tarp 2 ir 1. Taigi vos
pastebimo subjektyvaus pokyčio AS negalima laikyti matu arba šis
matas nėra pastovus - jo vertė priklauso nuo dažnumo, t. y. AS yra
dažnio funkcija. Kitais žodžiais tariant, G. Fechnerio pasiūlytas mato
vienetas negali būti panaudotas skirtingo dažnio akustinių stimulų gar-
sumui matuoti Šis matas priklauso nuo dažnio. Šie eksperimentiniai
faktai sukėlė gana emocingą Fechnerio dėsnio kritiką. Vietoj šios sub-
jektyvios skalės buvo pasiūlyta kita, žinoma Styvenso vardu. Kaip pa-
matysime vėliau, ir naujoji skalė nėra universali, nes priklauso nuo
kitų stimulo parametrų, o garsinio signalo atveju - ir nuo šio signalo
dažnio (prisiminkime Fechnerio skalę).

1.8. Styvenso dėsnis

Paaiškėjus, kad Fechnerio skalė turi trūkumų, S.Styvensas pasiūlė naują
būdą, kaip matuoti dviejų stimulų parametrų suvokiamą skirtumą. Eks-
perimento pradžioje tiriamajam pateikiamas vos pastebimo garsumo

19
(slenkstinio dydžio) akustinis signalas, kurio amplitudė lygi ! } . Vėliau
jam siūloma taip pakeisti stimulo energiją, kad jis būtų suvoktas du
kartus garsesnis negu stimulas }}. Po to tiriamasis turėjo vėl pakeisti
signalą taip, kad jis būtų suvokiamas du kartus garsesnis negu prieš tai
parinktasis ir 1.1. Eksperimento metu buvo sudaryta tokia lentelė:
I lentelė
/ (fizikinis S (subjektyvus
n Pastabos
intensyvumas) stiprumas)
1 1. 1 Subjektyvus vienetas
2 1, 2 Skirtumas padvigubėja
3 I, 4 = 2J Skirtumas keturgubas

i I, 2'

n L 2n

Iš šių duomenų S. Styvensas nustatė empirinę signalo energijos /

(fizikinio signalo parametro) ir suvokiamo signalo garsumo S priklau-
somybę, t. y. empiriškai parinko priklausomybę:
S = a I" ;

čia a yra proporcingumo koeficientas, o n - laipsnio rodiklis. Vėliau

panašūs eksperimentai buvo atlikti ir su kitais (regimais, lytos, skonio
ir 1.1.) stimulais. Po pirmųjų S. Styvenso ir jo sūnaus darbų pasirodė
daug kitų eksperimentinių darbų, kuriuose mėginta nustatyti, ar galioja
Styvenso priklausomybė suvokiant šviesos ryškumą, svorio dydį, nuotolį
taip objektų, elektrinio signalo stiprumą ir 1.1. Kaip tvirtina S. Styvensas,
ši priklausomybė tinka ir kitokio modalumo signalams. Tačiau laipsnio
rodiklis n nurodytoje priklausomybėje priklauso nuo stimulo modalu-
mo. Laipsnio rodiklio n reikšmės įvairaus modalumo signalams patei-
kiamos 2 lentelėje. Kartu paminėtina, kad kiti autoriai nesutinka su
S. Styvenso nuomone: dažnai gautas eksperimentines priklausomybes tik
labai apytiksliai galima aproksimuoti laipsnine funkcija (Pjeron, 1966).
Kadangi Styvenso priklausomybėje laipsnio rodiklis priklauso tiek
nuo stimulo modalumo, tiek nuo eksperimento sąlygų, tai norint nusta-

20
lyti subjektyvius skirtumus kiekvienu atveju reikia atlikti gana sudėtingus
ir ilgai trunkančius eksperimentus. Dėl šios priežasties psichofizikoje
tebebandoma surasti bendrą subjektyvų matą, kuris leistų apskaičiuoti
signalų suvokiamus skirtumus. Tam yra tik vienas būdas - tirti atskiras
sensorines sistemas ir tikėtis, kad remiantis gautais rezultatais bus gali-
ma sukurti bendrą subjektyviojo mato teoriją. Be šios problemos, yra ir
kitų psichologams svarbių dalykų, susijusių su suvokimo procesu. Nesu-
pratus šio proceso mechanizmų, sunku tikėtis sėkmingo ne tik mato
problemos, bet ir kitų techninių uždavinių sprendimo.
Susipažinkime, kas yra žinoma apie įvairių signalų suvokimo dės-
ningumus.
2 lentelė. Styvenso dėsnio laipsnio rodiklio dydis įvairaus modalumo stimulams

Laipsnio
MM Modalumas Nustatymo sąlygos
rodiklis
1 Garsumas 0,67 3000 Hz
2 Ryškumas 0,33 Tamsa. 5° dėmės dydis
3 Ryškumas 0,5 Trumpas blyksnis
4 Kvapo stiprumas 0,6 Heptanas
5 Skonis 1,3 Cukrus
6 Skonis 1,4 Druska
7 Temperatūra 1,0 Šaltis - rankos oda
8 Temperatūra 1,5 Šiluma - rankos oda
9 Vibracija 0,95 60 Hz pirštas
10 Vibracija 0,6 250 Hz pirštas
11 Trukmė 1,1 Baltojo triukšmo
12 Atstumas tarp pirštų 1,3 Sijos (tašo) storis
13 Spaudimas (delno) 1,1 Statinis poveikis
14 Svoris (neapsirikti turguje) 1,45 Keliant svorį
15 Rankos spaudimo jėga t,7 Spaudžiant dinamometrą
16 Pastangų intensyvumas šnekant (svarbu 1,1 Šnekant arba dainuojant
emociniam pastangų poveikiui)
17 Elektrinis dirginimas 3,5 Įtampa tarp pirštų
18 Suvokiamas nelygumas (lytos 1,5 Trinant odą audeklu arba
pagalba) kita medžiaga
19 Suvokiamas kietumas 0,8 Spaudžiant gumą
20 Regimasis ilgis 1,0 Linijos ilgis
21 Regimasis plotas 0,7 Figūros plotas
22 Kampinis pagreitis 1,41 5 s trukmės poveikis

21
2. REGOS ANALIZATORIUS

2.1. Reikšmingi fizikiniai

regimojo stimulo parametrai
Regimasis analizatorius yra vienas iš svarbiausių žmogui. Juo mes
gauname apie 90-95 proc. informacijos apie išorinę aplinką. Pagrindi-
nis psichologų uždavinys tiriant regimąjį suvokimą - nustatyti dislali-
nio stimulo fizikinių parametrų ir šio stimulo suvokiamų parametrų
priklausomybę. Visų pirma reikia nusakyti fizikinius distalinio stimulo
parametrus.
Aplinkoje aptinkama įvairių objektų: šviečiančių (laužas, saulė, lem-
pa, TV ir monitoriaus ekranas, reklaminis skydas, jonvabalis tamsoje
ir 1.1.) ir atspindinčių šviesą. Pastarųjų yra kur kas daugiau ir dažniau-
siai jie mums svarbesni (svarbiau pamatyti automobilį negu žvaigždę
danguje). Gamtoje retai pasitaiko šviesą spinduliuojančių objektų, daž-
niausiai jie atspindi šviesą, kurią skleidžia šaltiniai (saulė, žvaigždės,
mėnulis, nors jis pats nespinduliuoja, o tik atspindi šviesą, ir 1.1.).
Mūsų regimosios sistemos paskirtis - analizuoti šią atspindėtą šviesą.
Pagrindiniai šviesos šaltiniai yra dangaus kūnai, o vienas iš svar-
biausių - saulė. Kad nustatytume objektyvius suvokimo dėsnius, reikia
žinoti, kas veikia mūsų akis, jų receptorius, t. y. nustatyti fizikinius
šviesos parametrus.
Bangos ilgis ir šviesos stipris. Saulės spinduliuojama šviesa (elektro-
magnetinės bangos) apibūdinama bangos ilgiu ir stipriu. Spinduliuoja-
mos elektromagnetinės bangos esti labai įvairios: jos gali būti labai
trumpos (bangos ilgiai nuo gama, rentgeno spindulių (lnm = 10"9 m)
iki šilumos bei radijo bangų (1 mm, 1 cm (TV) ir metrų). Tačiau akis
jaučia elektromagnetinius virpesius lik siaurame bangų diapazone, ku-
ris vadinamas matomu elektromagnetinių bangų diapazonu, arba tie-
siog šviesa. Šis matomų bangų diapazonas yra nuo 380 nm iki 760 nm.
Kodėl gamta pasirinko tokius receptorius, kurie jautrūs tik šiame dia-
pazone? Visų pirma šiame diapazone atmosfera nesugeria tokių elek-

22
tromagnetinių virpesių - lai ypač svarbu, kadangi saulės spinduliai,
prieš apšviesdami objektus, turi pereiti per atmosferą. Jeigu mūsų
receptoriai būtų jautrūs ilgoms bangoms, t. y. šiluminiams spinduliams,
kūno šiluma trukdytų suvokti atspindimą nuo objektų signalą. O ul-
tratrumposios bangos pavojingos biologiniams objektams. Jos gali su-
žaloti receptorius, sukelti mutacijas ir taip padidinti vėžio riziką. Ma-
tyt, šios priežastys galėjo turėti įtakos procesams, kurie nulėmė jautrių
matomai šviesai regos receptorių pasirinkimą.
Kontrolinis klausimas: Ar gali matyti nematomas žmogus?
(Prisiminkite E.Uelso knygą „Nematomas žmogus".)
Kitas labai svarbus šviesos parametras - jos stipris. Jis kinta labai
dideliu diapazonu: nuo kelių kvantų iki tokių reikšmių, kurioms esant
šviesa gali pažeisti audinius.
Kaip minėjome, fizikiniai šviesos parametrai, apibūdinami bangos
ilgiu (arba šviesos spektru - apie jį kalbėsime vėliau, kai nagrinėsime
spalvų suvokimą) ir šviesos stipriu. Fizikinėms (optinėms) objektų sa-
vybėms nusakyti dažniausiai naudojami šie dydžiai:
1. Šviesos stipris (light intensity, ctuta ceema, source intensity) - jis
nusako šaltinio spinduliavimo energiją. Yra sukonstruotas standartinis
šviesos šaltinis, vadinamas standartine žvake (lot. candela), kuri skleidžia
540 tun (žalios spalvos) 1/683 vato stereoradianui stiprio spinduliuotu.
2. Šviesos srautas (luminance fhuc, ceemoeoū nomoK) O u = l v f i Im;
I v - šviesos stipris, ft - erdvinis kampas. Viena žvakė išspinduliuoja
visomis kryptimis 4n liumenų.
3. Apšvieta (illuminance, ūlumination intensity). Jos vienetas yra liuk-
sas: 11 jc = 1 lm/m2 - paviršiaus apšvietimas statmena kryptimi. Kar-
tais naudojamas kitas vienetas, kai ilgio matai yra pėdos (footcande-
les); lfc = U Lx.
4. Skaistis (brightness, ftpKocmb). Šviesos stipris, kurį skleidžia vie-
netinio ploto paviršius jam statmena kryptimi. Jis matuojamas nitais:
1 nitas = 1 cd/m2, arba footlambertais: 1 footlambertas = I nitas • 0,292.
Tinklainės apšvieta apibūdinama trolandals. Tai toks apšvietos vie-
netas, kurį sukuria 1 nito skaistis 1 mm2 tinklainės plote.
Fizikinių regimojo stimulo parametrų tarpusavio ryšys paaiškintas
2.1 paveiksle.

23
 3 lentelė. Apšvietos vienetų tarpu-
savio ryšys

Foot
Vienetas Lux Phots candle
Lux 1 0,0001 0,0929
(Imm2)
Phots 10,000 1 929
(Im/cm1)
Foot 10,764 0,001076 1
candcls

2.1 pav. Fizikiniai regimojo

stimulo parametrai

Mus domina tik tinklainės apšviela, kuri priklauso nuo šviesos

šaltinio stiprio. Šviesos stipris aplink mus keičiasi labai dideliu diapa-
zonu, kartu dideliu diapazonu keičiasi ir apšviela - nuo 1(H iki
104 s fL (padalijus šiuos skaičius iš 11, gaunama apšvieta, išreikšta Lx),
t. y. apšvieta keičiasi 10 + n kartų. Kaip matome, žmogus geba matyti
esant labai dideliam apšvietos diapazonui (žr. 2.2 pav.).
Tačiau regos tikslas - ne fiksuoti šviesos stiprį, o pastebėti objektus,
t. y. mažiausius įvairaus apšvietimo skirtumus, nes vienas objektas nuo
kito gali labai mažai skirtis (užrašai ant auditorijos lentos). Vadinasi,
mūsų rega turi būti jautri apšvietos skirtumams (santykinis jautris)
esant įvairiam šviesos šaltinio stipriui (absoliutusis jautris). Kaip ma-
tysime, optimalus šių dviejų uždavinių sprendimas prieštarauja vienas
kitam Smulkiau paaiškinsime, ką tai reiškia.

2.2. Regos sistemos statinis

ir dinaminis diapazonai
Kad pajustume šviesą, ji turi sukelti nervų sistemos, konkrečiau, regos
sistemos neuronų aktyvumo, reakcijos pokyčius. Vadinasi, turi būti
elementas, kuris šviesos veikiamas generuotų elektrinį signalą, t. y.
keistų savo aktyvumą, arba išėjimo signalą, kintant šviesos paramet-
rams. Toks jautrus šviesai elementas vadinamas fotoreceptoriumi. Fo-

24
 10'2 — VirJutiuė marvino riba Kūgelių funkcionavimas
(fatopinis regėjimas")
10*" Skaistis ką tik iškritusio sniego, esant saulėtai dienai

1000
Skaistis esant vidutines žemės apšvieiai saulių dieDą

100 Skaistis esant vidutinei žemės apSvictai labai apsiniaukusią dieną

Baltas popieriaus lapas esant tinkamai skaitymui apSvictai
10

1.0
Bdtas popieriaus lapas lrn atstumu nuo 1 žv. stiprio šviesos I alrmio
104
SttMgas mčocsKnofe Lazdcfcj ir kflgelių tu»rji«ai
JO'2 (mraopinis reg^anu)
Skaistis e&ant vidutinei tente «pt*iet* po pitoatį (mėnetitaoje)
10?
10"*
105 I :>/:ivli!l
11
Mik; h'.|i.i*.i!m.;s
:--U< = >! J"lSJS K1VĮIM..IM
10*

2.2 pav. Realaus pasaulio apšvieta

toreceptoriaus generuojamo signalo dydžio ir jj veikiančios šviesos

stiprio priklausomybė vadinama receptoriaus darbine charakteristika.
Nustatyta, kad tamsoje receptorius yra depoiiarizuotas, t. y. poten-
cialų skirtumas tarp jo (ląstelės) vidaus ir išorės yra lygus nuliui arba
labai mažas. Veikiamas šviesos šis potencialas tampa neigiamas, sako-
ma, kad receptorius hiperpoliarizuojasi, generuoja elektrinį signalą,
kurį galima išmatuoti ir įvertinti įtampos vienetais mV. Jeigu mes
galime matyti visame nurodytame apšvietos diapazone, tai receptorius
šiame diapazone reaguoja į šviesą, be to, jo signalas turi būti tuo
didesnis, kuo didesnis šviesos stipris. Dvi hipotetinės fotoreceptorių
darbinės charakteristikos pateikiamos 2.3 pav. Jos skiriasi darbiniu
diapazonu - vieno receptoriaus diapazonas yra siauresnis negu kilo.
Abiejų receptorių maksimalus signalas yra tas pats, tik jis generuoja-
mas esant skirtingam šviesos stipriui. Taigi receptoriaus, kurio darbo
diapazonas siauresnis, darbo charakteristika yra statesnė. Kaip jau sa-
kėme, regos tikslas - atskirti regėjimo lauke vieną objektą nuo kito.
Šių objektų skaistis gali skirtis labai nedaug. Vadinasi, fotoreceptorių,
kuriuos veikia šviesa, atsispindėjusi nuo skirtingų objektų, signalai turi

25
 2.3 pav. Dviejų skirtingo jautrumo receptorių atsakas į šviesą,
atsispindėjusią nuo skirtingo skaisčio objektų:
1 pažymėta darbinė receptoriaus charakteristika yra jautresnė negu recepto-
riaus, kurio charakteristika yra pažymėta 2. i 1 ir l 2 - atsispindėjusios nuo skir-
tingų objektų šviesos skaistis, &} = l 1 - l 2 . Jautresnio receptoriaus atsakas yra
lygus AV 7 , o mažiau jautraus At-
būti irgi skirtingi. Tarkime, vieno objekto skaistis apibūdinamas I } , o
kito - I 2 nitų. Tie receptoriai, kuriuos veikia pirmo objekto vaizdas,
generuoja signalą R} arba R'2, o kiti receptoriai, kuriuos veikia šviesa,
atsispindėjusi nuo antro objekto, generuoja R2 arba R'2 signalą. Kuo
didesnis šių signalų skirtumas, tuo geriau, tuo didesnis sistemos jautris,
t. y. dinaminis jautris (jautris šviesos pokyčiams). Dvi skirtingos recep-
torių darbinės charakteristikos pavaizduotos 2.3 pav. Kadangi 1 cha-
rakteristika statesnė negu 2, todėl receptorių AK, = R2- R} yra dides-
nis negu AV2 =R'2-R'J. Kaip matome, kuo siauresnis fotorecepto-
riaus darbo diapazonas, tuo statesnė darbinė charakteristika ir tuo
didesnis jo jautris. Kitais žodžiais tariant, norint matyti regimajame
lauke jvairius objektus, kai apšvietimas kinta dideliu diapazonu, reikta
turėti receptorius, kurių darbinė charakteristika lėkšta. Tačiau šiuo
atveju jautris šviesos pokyčiams bus mažas. Jautrį galima padidinti
imant receptorius, kurių charakteristika statesnė, t. y. darbinis diapazo-
nas siauresnis. Tai ir yra prieštaravimas tarp regos sistemos jautrio ir
jos gebėjimo matyti objektus esant dideliam apšvietos diapazonui.
Jeigu naudotume vieną receptorių, kurio darbinė charakteristika
būtų stabili, esant tokiam dideliam matymo apšvietos diapazonui (1012),

26
regos sistemos jautris būtų labai mažas, mes sugebėtume atskirti ob-
jektus, kurių skaisčių skirtumai būtų labai dideli. Kaip mūsų rega
sugebėjo išspręsti prieštaravimą, kad mes matome ne lik esant dide-
liam apšvietos diapazonui, bet ir gebame atskirti mažai skaisčiu tarpu-
savyje besiskiriančius objektus?

2.2.1. Dinaminio diapazono praplėtimo būdai

Vienas iš būdų - vyzdžio dydžio reguliavimas. Sakykime, turime recep-
torių, kurio darbinė charakteristika aprašoma statesnė tiese (žr. 2.4 pav.),
regėjimo lauke yra du objektai S} ir S^ apšviečiami tokia šviesa, kad
atsispindėjusios nuo jų paviršiaus šviesos stipris būtų lygus I } ir / ^ o
receptorių atsakų skirtumas AVI = R1-R2 Įsivaizduokime, kad švie-
sos šaltinio stipris padvigubėjo. Tuomet tiek pat padvigubės ir atsispin-
dėjusios nuo objektų šviesos stipris. Jeigu esant naujam apšvietimui
receptoriaus darbinės charakteristikos statumas išliktų toks pat, tai
receptorių atsakų skirtumas irgi turėtų padvigubėti. Tačiau šiomis sąly-
gomis receptoriai yra įsotinti, t. y. jų signalai didėjant apšvietai nesi-
keis, - tiek esant I}, tiek / 2 atsakai bus tie patys, o jų skirtumas
AV} = 0. Šiuo atveju mes matytume Šviesą, bet kartu būtume akli, nes

I, ir l 2 - receptorių apšvieta esant mažesnio stiprio šaltiniui, 21, ir 212 - esant

dvigubai didesnio stiprio šaltiniui; AV, ir AV 2 - receptorių atsakų j atsispindėjusią
nuo skirtingų objektų šviesą skirtumas

27
nesugebėtume regėjimo lauke matyti atskirų objektų, t. y. būtume apa-
kinti šviesos. Tačiau mūsų regos sistema moka išvengti šios nemalo-
nios situacijos. Tam yra keli būdai.
Visų pirma veikiant šviesai mažėja mūsų vyzdžio, t. y. skylės, pro
kurią šviesa patenka j akį, skersmuo, kartu mažėja ir šviesos srautas,
patenkantis į akį. Šviesos srautas priklauso nuo vyzdžio ploto, t. y. nuo
vyzdžio skersmens kvadrato. Jeigu vyzdžio skersmuo nuo maksimalios
reikšmės - 8 mm sumažėja iki minimalios - 2 mm, tai vyzdžio plotas
sumažėja (8/2)2 - 16 kartų. Tiek pat sumažėja ir šviesos srautas, pa-
tenkantis į akį, kartu ir tinklainės apšvieta. Tarkime, anksčiau nagrinė-
tu atveju apšvietai padidėjus dvigubai, vyzdžio plotas sumažėjo tiek pat.
Tinklainės apšvieta irgi sumažėja dvigubai, taigi didėjant šviesos šalti-
nio stipriui ji nesikeičia. Vadinasi, sistemos gebėjimas pajusti šviesos
pokyčius išlieka nepakitęs, nors visos sistemos jautris matuojant jį
skirtumu I 2 - I } perpus sumažėja.
Tarkime, esant S0 apšvietai, atsispindėjusios nuo skirtingų objektų
šviesos stipris lygus <d/; = / 2 - / ; ir yra slenkstinio dydžio. Šiuo atveju
receptorių atsakų skirtumas AV} = 0. Pasirinkus dvigubai stipresnį švie-
sos šaltinį, receptorių atsakų skirtumas bus Al'} = 2 ( / 2 - / , ) = 2 A / r Ta-
čiau sumažėjus vyzdžio plotui perpus sumažėja ir tinklainės apšvieta ir
dėl to receptorių apšvietos skirtumas bus vėl lygus t. y. liks slenks-
tinio dydžio.
Deja, šis receptorių apšvietos reguliavimo būdas tinka, kai apšvieta
kinta palyginti nedideliu diapazonu, t. y. iki 16 kartų. Tačiau mes galime
matyti, kai apšvieta kinta 10u~14 kartų. Taigi vyzdžio skersmens kitimas
negali paaiškinti regos sistemos prisitaikymo prie didelių apšvietos po-
kyčių, t. y. turi būti kiti (vienas ar keli) jautrumo reguliavimo būdai.
Dažnai jautrumo reguliavimas mėginamas aiškinti taip:
Žinoma, kad šviesa, patekusi į receptorių, gali būti absorbuojama
specialių pigmentų. Absorbuota šviesa atlieka tam tikrą darbą. Dėl to
keičiasi receptorių membranos savybės ir jų potencialas. Kuo recepto-
riuje daugiau pigmento, tuo didesnė tikimybė, kad šviesa (šviesos kvan-
tai) bus absorbuota ir receptoriaus atsakas bus didesnis. Tačiau pig-
mentas, absorbavęs šviesą, pasikeičia ir kurį laiką nesugeba iš naujo
absorbuoti šviesos kvantų. Buvo manoma, kad veikiant šviesai pigmen-

28
to mažėja. Dėl šios priežasties mažėja fotoreceptorių jautris ir jų atsakų
| šviesos poveikį dydis. Tačiau tikslūs biocheminiai eksperimentai pa-
rodė, kad jautraus šviesai pigmento kiekis receptoriuose praktiškai
kinta labai mažai. Jis ženkliai sumažėja tik esant labai didelei apšvie-
tai. Taigi ir šis (receptorių pigmento suardymo, arba nublukinimo)
mechanizmas negali paaiškinti regos sistemos prisitaikymo prie dide-
lių apšvietos pokyčių.
Kontrolinis klausimas. Kaip kištų receptorių darbinė charak-
teristika, jeigu mažėtų jautraus šviesai pigmento kiekis receptoriuose?
Kitas būdas - dviejų skirtingo jautrio receptorių panaudojimas. IŠ to,
kas pirmiau pasakyta, aišku, kad sistemos jautris apšvietos pokyčiams
tuo didesnis, kuo statesnė receptorių darbinė charakteristika. Bet tai
reiškia, kad receptorių darbo diapazonas turi būti kuo siauresnis. Tai
būtų galima pasiekti panaudojus skirtingus receptorių rinkimus. Kiek-
vieno tipo receptoriai galėtų reaguoti j skirtingo stiprio šviesą, t. y.
dirbtų esant skirtingai apšvietai.
Iš tikrųjų tinklainėje yra du receptorių tipai: kūgeliai ir lazdelės.
Vieni naudojami esant mažai apšvietai (lazdelės), o kiti, atvirkščiai, -
esant didelei (kugeliai). Sumažinus receptoriaus darbo diapazoną, ga-
lima didinti jo darbinės charakteristikos statumą. Apšvieta, kai dirba
tik lazdelės, o kūgeliai ne, vadinama skotopinio regėjimo apšvieta. Tai
regėjimas prietemoje. Apšvieta, kai dirba tik kugeliai, vadinama foto-
pinio regėjimo apšvieta. Tai regėjimas esant geram, stipriam apšvieti-
mui. Tarpinė apšvieta, kai dirba tiek lazdelės, tiek kūgeliai, vadinama
mezopinio regėjimo apšvieta (žr. 2.2 pav.).
Mes matome tik dėl to, kad receptoriai geba transformuoti šviesos
energiją į elektrinę. Regos sistemos jautrumas, gebėjimas pajusti šviesą
priklauso nuo receptorių jautrumo. Koks jis? Nagrinėjant šį klausimą
buvo naudojamas toks modelis. Receptoriai - tai diskretus tinklainės
elementai, kurie yra apie 25-40 fim (arba 20-25 aresee) skersmens. Fo-
toreceptorių išoriniame segmente yra šviesą absorbuojančios molekulės,
sudarytos iš baltyminės dalies ir chromoforo, kuris ir absorbuoja šviesos
kvantą.
Nuo baltymo priklauso spektrinės fotoreceptorių charakteristikos, t. y.
jo savybės absorbuoti įvairios energijos šviesos kvantus (įvairaus bangos

29
ilgio šviesą). Pažymėtina, kad fotoreceptorių atsakų priklausomybė nuo
kvantų energijos (spinduliuotės dažnio) aprašoma funkcija, kurios forma
yra vienoda visiems receptoriams. Tačiau receptoriai yra jautrūs skirtingo
v dažnio virpesiams, t. y. spektrinė charakteristika pastumta išilgai dažnio
ašies - ft (v) =f(v- vj (i o vk yra konstanta (Dartnall, 1953). Smul-
kiau fotoreceptorių savybės aprašytos knygoje (Rodieck, 1998).
Absorbavę šviesos kvantą, receptoriai šviesinę energiją keičia elektrine,
generuodami elektrinį signalą, kuris sinapsėmis perduodamas į kitų neu-
ronų įėjimus.
Kaip matyti (2.5 pav.), fotopigmentas yra išoriniame receptorių seg-
mente. Jis nuolat gaminamas vidiniame receptorių segmente. Siekiant
užtikrinti nuolatinį didelį jautrumą šviesai, fotopigmento gamyba turi
vykti greitai ir nenutrūkstamai. Manoma, kad dėl to žmogaus tinklainė
yra išvirkščia - receptoriai yra arti tinklainės dugno ir gerai aprūpinami
krauju.
Dėl kai kurių ligų sutrinka normali tinklainės elementų veikla, o tai
sukelia regėjimo trukumus. Pavyzdžiui, padidėjus akispūdžiui, gali būti pa-
žeistas optinis nervas, todėl galima apakti. Dėl diabeto pažeidžiami smulkieji
kraujo indai ir sutrinka tinklainės elementų veikla, ypač ten, kur fotorecep-
torių tankis (fovealinėje tinklainės dalyje) didelis.
Liga, vadinama retinitis pigmeniosa, sukelia receptorių degeneraciją. Ši
liga paveldima - ja serga vienas žmogus iš 4000. Iš pradžių žmogus pra-
randa gebėjimą adaptuotis tamsoje (atsiranda vadinamasis nakties aklu-
mas), po to prarandamas periferinis
g Išorinis regėjimas. Iš pradžių žmogus gali ne-
segmentas pastebėti šių sutrikimų, kadangi esant
Vidinis geram apšvietimui jo regėjimo aštru-
segmentas mas pakinta nedaug. Ir tik vėliau, kai
pažeidžiami kūgeliai, esantys centrinė-
je tinklainės dalyje, žmogus apanka,
šios ligos požymiai pradeda ryškėti jau
jaunystėje, apie 20 metus, ir jos išgy-
dyti dar nemokame.
Išoriniame receptorių segmente yra
Lazdelė Kūgelis diskų, kuriuos sudaro fotopigmentai,
stulpelis. Šviesą galima įsivaizduoti kaip
2.5 pav. Lazdelių ir kūgelių kvantų srautą (lietaus lašelius), kuris
sandara lekia per receptorius, fotopigmento

30
molekules. Įvykis, kad kvantas pataikys į fotopigmentą ir bus absorbuotas,
turi tam tikrą tikimybę. Ši tikimybė priklauso nuo kvantų tankio ir fotopig-
mento molekulių kiekio, esančio išilgai kvanto kelio. Taigi tikimybė fotopig-
mentui absorbuoti kvantą bus didesnė, kai šviesa eis išilgai receptorių ašies,
nei tuomet, kai šviesos kvantai skries skersai receptoriaus (skersai diskų).
Vadinasi, šviesos ryškis didesnis tuomet, kai šviesa krinta statmenai tinklai-
nei, negu tuomet, kai jos kryptis nėra statmena. Šis reiškinys vadinamas
Kornsvyto (Comsvveet) iliuzija.
Trumpai aprašysime, kaip apskaičiuoti tikimybę, kad receptorius absor-
buos šviesos kvantą. Šviesos srautas vaizduojamas kaip mažų dalelyčių,
šviesos kvantų lietus, kuris krinta ant receptorių. Mums rūpi nustatyti tik
vidutinj kvantų skaičių, kuris pasiekia receptorių. Kiekvieno kvanto pasi-
rodymas nepriklauso nuo prieš tai buvusio kvanto. Tikimybė pasirodyti
priklauso tik nuo kvantų tankio (kvantų lietaus intensyvumo) ir nuo laiko,
kuriuo registruojame kvantų pasirodymą, t. y. nuo X tankio (vidutinio
tankio) ir M laiko intervalo. Mums rūpi nustatyti, kokia yra tikimybė, kad
per fiksuotą laiką receptorių pasieks n kvantų. Receptorių atsako dydis
priklausys nuo absorbuotų kvantų skaičiaus. Ši P(n) tikimybė aprašoma
vadinamuoju Puasono pasiskirstymu: P (n) = X" e~*įn!
Tok} tikimybinj modelį pirmą kartą panaudojo E. Brumbergas ir S. Va-
vilovas (1933). Šis modelis padėjo įvertinti absoliutų šviesos pojūčio slenkstį.
Buvo įrodyta, kad šviesos pojūtis atsiranda absorbavus visiems recepto-
riams, kurių tinklainėje yra apie 120 x 106, vos kelis (5-7) šviesos kvantus.
Be abejo, tikimybė, kad šiuos kvantus absorbavo vienas receptorius, yra
labai maža. Didžiausia tikimybė, kad sureagavęs receptorius absorbavo tik
vieną šviesos kvantą. Taigi receptoriai generuoja pastebimą signalą, absor-
bavę vos vieną šviesos kvantą. Vadinasi, žmogaus ir kitų gyvūnų receptorių
jautris mažai skiriasi - kad būtų generuotas signalas, reikia absorbuoti tik
vieną šviesos kvantą (Sakitt, 1972; Zuidma, 1984).
Kontrolinis klausimas. Ar pakis sistemos jautrumas, jeigu vietoje
mažų tankiai išdėsčiusių receptorių bus dideli fotoreceptoriai?
Kaip vyksta receptorių perjungimas pereinant nuo skotopinio prie
fotopinio regėjimo, dar neaišku. Yra dvi hipotezės.
Pagal pirmąją hipotezę, lazdelės ir kūgeliai vienas kitą slopina. Kai
apšvietimas silpnas, lazdelių atsakas yra didesnis ir jos pajėgia užslopinti
kūgelius, o kai apšvietimas stiprus, kugelių atsakai yra didesni ir jie už-
slopina lazdeles.

31
 Antros hipotezės šalininkai mano, kad lazdelės ir kūgeliai vieni kilų
neslopina. Tik esant mažam apšvietimui, vyrauja lazdelių atsakai, o kūgelių
atsakai neviršija slenkstinio dydžio. Esant dideliam apšvietimui, lazdelės
įsotinamos, t. y. nepaisant to, kad įvairių lazdelių apšvieta skiriasi, jų atsakai
nesiskiria (žr. 2.4 pav.). Šiuo atveju, naudojant lazdelių atsakus, regėjimo
lauke negalima pastebėti skirtingų objektų, jie lazdelėms yra nematomi.
Tačiau kūgeliai niekada neįsotinami, jų signalas nepasiekia maksimalios ver-
tės (Rodieck, 1998).
Receptorių adaptacija. Panaudojus dviejų tipų receptorius buvo ga-
lima susiaurinti jų darbo diapazoną ir padidinti darbinės charakteris-
tikos statumą, kartu padidinti jų jautrį apšvietos pokyčiams. Tačiau yra
dar vienas būdas, kaip reguliuoti receptorių jautrį. Kaip jau minėta, iš
pradžių manyta, kad šis būdas yra susijęs su fotopigmento kiekio re-
ceptoriuose kitimu. Mažinant fotopigmento kiekį, mažinamas ir recep-
toriaus darbo charakteristikos statumas. Tačiau dabar jau įrodyta, kad
šis receptorių jautrio reguliavimas nepriklauso nuo fotopigmento kie-
kio receptoriuose. Antra vertus, receptorių jautrio reguliavimas forma-
liai yra tapatus receptorių apšvietos reguliavimui.
Dabar šie jautrio reguliavimo būdai, lemiantys regimosios sistemos
jautrį, vadinami vienu terminu - adaptacija. Ji apibūdina, kaip kinta
regėjimo slenksčiai, pasikeitus aplinkos objektų apšvietai. Tai gana
inertiškas procesas. Adaptacija yra skirtinga, kai žmogus pereina iš
šviesios aplinkos į tamsią ir atvirkščiai - iš tamsios į šviesią. Pirmuoju
atveju slenksčiai kinta (mažėja) ilgiau, t. y. adaptacija trunka ilgiau (iki
30-35 min.), negu perėjus iš tamsos į šviesą (apie 15 min.). Tai turi ir
funkcinę prasmę.
Vadinasi, galime suformuluoti tokią hipotezę: adaptacija palaiko
tokį sistemos jautrumą, kad jis konkrečiomis sąlygomis (esant tam
tikrai apšvietai, fonui) būtų kuo didesnis.
Šią išvadą patvirtina eksperimentai, kuriais buvo nustatomas Vėbe-
rio-Fechnerio santykis. Kai tiriamiesiems leidžiama ilgai stebėti sti-
mulus, prie jų prisitaikyti, gaunamas įprastas santykis. Bet kai stimulai
rodomi trumpą laiką, Vėberio-Fechnerio santykis smarkiai padidėja ir
sritis, kurioje jis yra pastovus, labai susiaurėja (žr. 2.6 pav.). Tai reiškia,
kad dėl adaptacijos santykį AIĮI galima išlaikyti mažą ir pastovų. Jeigu
nėra adaptacijos arba žmogus prisitaikęs prie kito apšvietimo, šis san-
tykis padidėja ir lygybė A/// — const. praktiškai negalioja.

32
 Kartu šių eksperimentų rezultatai primena, kad nėra pastovaus sub-
jektyvaus mato, jeigu jį mėginsime išreikšti slenkstiniu išorinio povei-
kio dydžiu. Tai pasakytina tiek apie Vėberio-Fechnerio, tiek Styvenso
skalę (žr. 2.6, 2.7 pav.). Kaip matome, visais atvejais subjektyvus matas,
pasiūlytas tiek Fechnerio (2.7 pav.), tiek Styvenso, priklauso nuo eks-
perimento sąlygų, adaptacijos lygio, t. y. nėra vieno mato, tinkamo
matuoti pojūčių skirtumus įvairiomis eksperimento sąlygomis. Dėl adap-
tacijos yra sritis, kur regos jautris padidėja. Kas žinoma apie Šiuos
procesus, kokiu būdu adaptacija palaiko didelj regos sistemos jaut-
rumą?
Iš pirmiau aprašytų rezultatų matome, kad adaptacijos procesai,
palaikantys mažą Vėberio-Fechnerio santykį (2.6 pav.), didelį Styven-
so priklausomybės statumą, yra gana greiti. Pavyzdžiui, Vėberio-Fech-
nerio santykis labai padidėja, jeigu stimulai rodomi ne ilgiau kaip
0,5 sek. Tačiau yra ir lėtesnių adaptacijos procesų, kuriuos gerai žino-

2.6 pav. Bugerio-Vėberio-

Fechnerio santykio priklau-
somybė nuo šviesos skaisčio
(I). Abscisių ašyje atidėtas
šviesos skaistis t, o ordinačių
ašyje - santykis Al/t. 1-oji
priklausomybė nustatyta, kai
tiriamasis galėjo ilgą laiką
stebėti stimulus, o 2-oji - kai
stebėjimo laikąs buvo trum-
I pas

2.7 pav. Šviesos skaisčio su-

vokimo priklausomybė nuo
šviesos (Styvenso priklauso-
mybė). Abscisių ašyje -
šviesos logaritmas, o ordi-
načių ašyje - santykinis su-
vokiamas šviesos skaisčio
logaritmas. I, 2 t r 3 pri-
klausomybės nustatytos po
adaptacijos prie skirtingo
dydžio apšvietos (lt<l2<i3).

33
 me iš patirties. Prisiminkime, kaip lėtai kinta mūsų regos jautris įėjus
iš šviesios aplinkos į tamsų kambarį. Slenksčių kitimas šiuo atveju
parodytas 2.8 pav. Jų pokyčiai trunka kelias ar dešimtis minučių.
Taigi galime kalbėti apie du jautrio reguliavimo būdus - greitą ir
lėtą. Lėtas slenksčių kitimas, pavaizduotas 2.8 pav., matyt, susijęs su
receptorių jautrio kitimu. Išjungus šviesą, absoliutus matymo slenkstis
yra aukštas ir jis kinta lėtai (kreivės I dalis). Po 5-7 minučių slenksčių
kitimo greitis padidėja (kreivės II dalis) ir jis trunka ilgai - maksimalus
jautris pasiekiamas tik po 30-35 minučių adaptacijos tamsoje. Kreivės
I dalis aprašo kūgelių jautrio kitimą, o II - lazdelių jautrio kitimą.
Ne visi tokios lėtos adaptacijos mechanizmai yra žinomi. Vienas iš
jų gali būti susijęs su receptorių jautrio kitimu. Tai reiškinys, kai
veikiant šviesai receptorių efektyvumas mažėja.
Akies vyzdžio reguliavimas yra dar vienas lėtos adaptacijos mecha-
nizmas. Tačiau kalbėdami apie Vėberio-Fechnerio santykį ir skirdami
dviejų stimulų skaistį pažymėjome, kad šis santykis yra pastovus ir
mažas, kai stimulai rodomi ne mažiau kaip 0,5-1 s. Kai šis (ekspo-
navimo) laikas trumpesnis, santykis padidėja - jis tik siaurame skaisčių
diapazone pasiekia minimumą, o kitur staigiai didėja. Tokį jautrio
kitimą reikėtų sieti su gana greitais sekundžių dalių adaptacijos

. slenksčio logaritmas

V i

- \ n

1 1 t i
5 10 15 20 niin

2.8 pav. Absoliutaus slenksčio priklausomybė nuo adaptacijos laiko tamsoje.

Abscisių ašyje - laikas, ordinačių ašyje - slenksčio logaritmas

34
procesais. Kas yra žinoma apie juos? Iš dviejų mokslininkų F. Verblino
ir Dž. Doulingo (Werblin, 1973; Werblin, Dowling, 1969) kruopščių
darbų šj tą žinome apie šiuos procesus. Bet prieš juos nagrinėdami
susipažinkime su tinklainės struktūra.

2.2.2. Tinklainės scheminė struktūra

Tinklainės struktūros schema parodyta 2.9 pav. Patekusi j tinklainę
šviesa apšviečia receptorius (R), kurie jos veikiami generuoja elektrinį
signalą (veikiant Šviesai receptorių potencialas ląstelės išorės atžvilgiu
tampa neigiamas, t. y. hiperpoliarizuojasi). Tiek (H), tiek (B) ląstelės
„įauga" į receptorių, sudarydamos vadinamąją triadą, kur receptoriaus
signalas perduodamas iš receptorių į horizontalių (H) ir bipolinių (B)
ląstelių įėjimus. Horizontalios ląstelės sumuoja daugelio receptorių,
esančių nedidelėje tinklainės dalyje, signalus. Ši signalų suma nusako
lokalaus tinklainės plotelio apšvietą. Kartu receptoriaus signalas per-
duodamas ir j bipolinės ląstelės įėjimą, tačiau šis signalas veikia jį tik
tada, kai yra didesnis negu slenkstinis dydis.
Žinant slenkstinį dydį, bipolinės ląstelės jėjimą formaliai būtų galima
apskaičiuoti naudojantis tokia išraiška:

(čia a konstanta)

t. y. dėl slenksčio į bipolinės ląstelės įėjimą patenka dydžiu H@ sumažintas

receptoriaus signalas.
Be bipolinių, dar yra amakrininės (A) ląstelės, kurių funkcija susijusi
su kintamo signalo išskyrimu. Tai svarbu, kai objektas regos lauke
juda. Kitais žodžiais tariant, A ląstelės yra susijusios su informacijos
apie judesį apdorojimu. Tinklainės išėjime yra ganglinės (G) ląstelės,
kurios perduoda signalus į aukštesnius regos sistemos centrus. Tinklainės
sritis, kurios apšvieta keičia ląstelės aktyvumą arba jos išėjimo signalą,
vadinama tos ląstelės recepciniu lauku (RL). Šia RL savybe pasi-
naudojama neurofiziologiniais eksperimentais nustatant ganglinių, ho-
rizontalių, bipolinių ir kitų ląstelių recepcinius laukus.

35
 1

Nagrinėdami šią schemą, nepa-

minėjome neseniai atrastų tiesioginių
receptorių tarpusavio ryšių. Šiais
ryšiais tiesiogiai perduodami elek-
triniai signalai. Šie ryšiai realizuojami
elektrinėmis sinapsėmis. Apie jų funk-
cijas žinoma nedaug, bet manoma, kad
jie labai svarbūs gerinant mūsų ge-
bėjimą pastebėti smulkias vaizdo
detales, t. y. gerinant skiriamąją gebą.
Tai ypač svarbu esant silpnai apšvietai,
kai regos sistemos skiriamoji geba
maža (apie tai kalbėsime dar vėliau).
Struktūrinė ganglinės ląstelės RL
organizavimo schema pateikiama
2.9 pav. RL - ganglinės ląstelės recep-
tinis laukas, kurio receptoriai per
2.9 pav. Mažos tinklainės
dalies struktūrinė schema
H-B ląstelių kompleksą siunčia sig-
(lokalus kanalas): nalus į ganglinės ląstelės įėjimą.
R - receptoriai, H - horizonta- Aptarę tinklainės struktūrą, galime
lios, 8 - bipolinės, A - amakri-
ninės ir G - ganglinės ląstelės
paaiškinti Doulingo ir Verblino eks-
perimentų rezultatus. Jie tyrė, kaip
reguliuojamas neuroninis bipolinių
ląstelių jautris.

2.2.3. Neuroninio bipolinių ląstelių

jautrio reguliavimo schema
Pagrindiniai minėtų autorių eksperimentų rezultatai paaiškinti 2.10 pav.
Čia pavaizduotos receptorių ir bipolinių ląstelių darbinės charakte-
ristikos. Paveikslo dešinėje parodytos receptorių darbinės charak-
teristikos. Abscisių ašyje atidėta receptorių apšvieta, o ordinačių ašyje
- receptoriaus signalo dydis. Kairėje parodyta bipolinės ląstelės darbinė
charakteristika. Ordinačių ašyje atidėta receptoriaus įėjimo signalo reikš-
mė, t. y. receptoriaus signalo dydis, o abscisių ašyje (į kairę nuo koor-
dinačių centro) - bipolinės ląstelės atsako dydis. Tarkime, regėjimo
lauke yra keturi skirtingo skaisčio objektai - 0}, 0? 03 ir 04. Pirmo
objekto skaistis yra mažesnis negu antro, antro - mažesnis negu trečio,

36
 2.10 pav. Bipolinių ląstelių jautrio reguliavimas R-H-B triadoje
Dešinėje receptorių darbinė charakteristika: abscisių ašyje - tinklainės apšvieta,
ordinačių ašyje - receptorių atsako dydis. I,, I2, \ y I 4 - apšvieta, sukurta šviesos,
atsispindėjusios nuo O,, O r O y 0 4 objektų. R,, R 2 . R r R4 - receptorių atsakai.
Kairėje bipolinių ląstelių darbinė charakteristika: ordinačių ašyje - receptoriaus
signalo dydis, abscisių ašyje (į kairę nuo centro) - bipolinių ląstelių atsako dydis.
B,, B2, BJ, B4 - bipolinių ląstelių atsakai, kai nėra slenksčio perduodant signalą
nuo receptorių bipolinėmis ląstelėmis; B',, B'2 = 0, B'J? B'4 - bipolinių ląstelių
atsakas, kai yra R e dydžio slenkstis

trečio - mažesnis negu ketvirto. Atsispindėjusi nuo šių objektų šviesa

sukuria I} < I2< I3< f4 tinklainės (t. y. receptorių) apšvietą. Veikiami
šios šviesos receptorių atsakai atitinkamai lygūs R}, R2 R3 ir R4. Jeigu
receptorių - bipolinių ląstelių ryšio kanalo slenkstis lygus nuliui, tai
bipolinių ląstelių atsakai lygūs B}, B? B3 ir B4 dydžiams. Kadangi
receptorių darbinė charakteristika apima 104 -s-105 apšvietos vienetų, o
bipolinių ląstelių - tik 102 -f 103 vienetų, galima sakyti, kad bipolinės
ląstelės apytikriai 100 kartų sustiprina signalus. Vadinasi, tinklainės
apšvietos pokyčiai sukelia kur kas mažesnius receptorinių ląstelių
išėjimo signalo pokyčius negu bipolinių. Tai gerai matome nagrinėdami
O j ir O2 objektų atvaizdų sukeltus signalus.
Kaip matyti, AB12 > AR}2, tačiau kitų dviejų 03 ir 04 objektų
atvaizdai sukelia nors ir didelius bipolinių ląstelių atsakus, bet j abu
vaizdus bipolinės ląstelės reaguoja vienodai, t. y. AB14 = 0. Šios ląstelės
yra įsotintos, didėjant įėjimo signalui jų išėjimo signalas nekinta. Taigi

37
jau bipolinių ląstelių atsakų lygyje regos sistema nesugeba atskirti 03
objekto nuo 04. Siekiant ištaisyti susidariusią padėtį, galima sumažinti
bipolinės ląstelės įėjimo signalą. Tai galima padaryti parinkus slenkstį
bipolinės ląstelės įėjime. Jeigu šis slenkstis bus lygus Re, įėjimo signalas
sumažės R& dydžiu ir bus lygus (R-R^). Formaliai tai reikš, kad
bipolinės ląstelės charakteristika pasislinks į viršų per R & vienetų. Šiuo
atveju bipolinių ląstelių reakcija į 03 ir 04 objektų vaizdus bus lygi B 3
ir o atsakų skirtumas AB4J -B\-Bxy Tačiau bipolinės ląstelės jau
nereaguos į 0} ir 02 objektų vaizdus. Kad visų objektų skirtumai būtų
„matomi", slenkstį reikia parinkti lokaliai - kiekvienai tinklainės sričiai
atskirai, o ne visai tinklainei iš karto. Būtent taip ir daroma regos
sistemoje. Horizontali ląstelė sumuoja receptorių signalus iš nedidelės
tinklainės vietos (horizontalios ląstelės RL) ir nustato vidutinį šios
srities apšvietos lygį. Pagal šį dydį nustatoma receptoriaus ir bipoliaro
ryšio slenksčio R0 reikšmė. Slenkstis parenkamas taip, kad šioje
tinklainės vietoje būtų maksimalus jautris nuokrypiams nuo vidutinės
lokalios tinklainės apšvietos.
Formaliai šią procedūrą galima aprašyti taip. Horizontalios ląstelės
atsakas bus toks:
Hq = y I /?,•;
ieRL
čia y - proporcingumo konstanta. Savo ruožtu bipolinės ląstelės atsakas
bus toks:
Bi =p H(Ri~R0), jeigu Rt > R0.
j£RLb
Bt = 0, jeigu Rt <R0;
čia p - konstanta, o slenksčio dydis Rg, — Hff Koeficientai parenkami taip,
kad bipolinės ląstelės atsako pokytis būtų maksimalus esant apšvietai,
artimai vidutinei RL Dėl to regos sistema gali maksimaliai jautriai nustatyti
mažiausius apšvietos nuokrypius nuo vidutinės reikšmės. Įdomu, kad šį
jautrio reguliavimo būdą žmogus panaudojo elektronikoje (daugiau apie
tai žr. Verblino (1973) darbe).
Šis jautrio reguliavimas yra greitas, atliekamas per sekundės dalis
ir gali paaiškinti, kodėl esant ilgesniems negu 1 s stimulų ekspona-
vimams Vėberio-Fechnerio santykis yra mažas ir pastovus gana dide-

38
liame apšvietos diapazone. Jei eksponavimo laikas trumpesnis, Vėberio-
Fechnerio dėsnis negalioja.
Užduotis. Smulkiau paaiškinkite arba sukritikuokite ką tik
suformuluotą teiginį.
Santrauka. Dabar žinomi lėtas ir greitas adaptaciniai jautrio
reguliavimo būdai. Lėti reguliavimo procesai yra šie:
• vyzdžio dydžio reguliavimas, kai keičiama receptorių apšvieta
(nurodykite, kaip turi keistis vyzdžio dydis, kad santykinis regos
sistemos jautris didėtų);
• receptorių efektyvumo kitimas dėl jų apšvietos mažėjimo;
• pigmento kiekio receptoriuose reguliavimas. Šis procesas vyksta tik
esant labai didelei apšvietai Normaliomis sąlygomis pigmentų kiekis
receptoriuose praktiškai nekinta, jis lieka pastovus nepriklausomai
nuo apšvietos dydžio.
Nurodykite bendrus šių trijų lėto jautrio reguliavimo procesų
bruožus, paaiškinkite, kaip kinta receptoriaus darbinė charakteristika.
Dabar žinomas tik vienas greitas jautrio reguliavimo procesas. Jis
vyksta receptorių, horizontalių ir bipolinių ląstelių sudarytose triadose,
nustatant receptoriaus ir bipolinės ląstelės ryšio slenkstį. Manoma, kad
panašiu būdu jautrį reguliuoja ir kitos nervų sistemos struktūros. Tačiau
regos sistemoje yra dar vienas greitas jautrio optimizavimo būdas,
kuris gali skirtis nuo ką tik aprašyto darbinių charakteristikų perstū-
mimo būdo.

2.3. Jautrio reguliavimas išskiriant objektą iš fono

Kitas jautrio reguliavimo būdas pastebėtas tiriant Vėberio-Fechnerio
santykį įvairiomis eksperimento sąlygomis.
Eksperimentui naudojami stimulai parodyti 2.11 pav. Jų buvo du:
vienas - didelis diskas (F), kitas - jo fone rodomas mažas testinis
diskas (T). Vieno eksperimento metu F stimulo skaistis buvo pastovus,
o T - keičiamas. Tiriamasis turėjo surasti minimalų, vos pastebimą T
stimulo skaisčio /, kurį parenka eksperimentuotojas, pokytį A/. Vieno

39
 I" "i J*

2.11 pav. Vėberio-Fechnerio

L* Io Ii Ii
santykio priklausomybė
I
nuo fono
Kairėje - eksperimentui naudojami stimulai.
Dešinėje parodyti eksperimento metu gauti rezultatai. Kai fono apšvieta buvo
lygi nuliui /0 = 0, Al/l santykio priklausomybė buvo jprasta.
Esant kitoms f o n o skaisčių reikšmėms, g a u n a m o s kitos priklausomybės,
paženklintos raidėmis /,, t2. Abscisių ašyje - stimulų skaistis, o ordinačių ašyje
- santykio Al// reikšmės

eksperimento metu buvo nustatoma santykio Al H priklausomybė nuo

skaisčio / reikšmės, t. y. AlII = f(I).
Kai fono skaistis buvo lygus nuliui, t. y. testinis diskas rodytas
tamsiame fone, Al / / santykio priklausomybė buvo standartinė - di-
deliame diapazone šis santykis buvo mažas ir pastovus. Tačiau, kai
testinis stimulas rodytas tam tikro skaisčio (Ik ^0) disko fone, gauta
priklausomybė buvo sudėtingesnė. Al/I santykis buvo minimalus, kai
fono skaistis buvo lygus testinio T disko skaisčiui. J abi puses nuo šios
reikšmės Al/I santykis didėjo. Vadinasi, regos sistema taip parinkdavo
jautrį, kad išskiriant objektą iš fono jis būtų maksimalus. Šio reiškinio
neurofiziologiniai mechanizmai nėra iki galo aiškūs.
Taigi dar kart.) įsitikinome, kad Al/I santykis nėra pastovus - jis
priklauso nuo aplinkos sąlygų. Šis dydis nuolat keičiasi pagal foną.
Vargu ar jis gali būti pastovus subjektyvios metrikos vienetas.
Kontrolinis klausimas. Ar galima ką tik aprašyto eksperi-
mento rezultatus paaiškinti remiantis bipolinių ląstelių jautrio re-
guliavimu?
Kaip matėme, regos sistema sėkmingai funkcionuoja dideliame apš-
viestumo diapazone. Kad pamatytume objektą, reikia, pirma, kad atsis-
pindėjusi nuo objekto šviesa paveiktų receptorius, antra, kad skirtingų

40
skaisčių objektai skirtingai veiktų receptorius (aišku, tai lik būtina, bet
ne pakankama sąlyga). Turime matyti ne tik šviesą, bet ir atskirus
objektus, kitaip mus apakintų ryški šviesa. Kad to neįvyktų, regos
sistemoje yra dviejų tipų receptoriai: lazdelės ir kūgeliai. Kai apšvieta
maža, į šviesą reaguoja lazdelės, kurios lemia skotopinio regėjimo
ypatybes. Kūgeliai atsakingi už fotopinį regėjimą, t. y. regėjimą esant
stipriai šviesai.
Ar yra eksperimentinių faktų, patvirtinančių lazdelių ir kūgelių
buvimą tinklainėje? Pirma apžvelgsime bendras skotopinio regėjimo
ypatybes, o paskui pereisime prie fotopinio regėjimo.

2.4. Bendros skotopinio regėjimo ypatybės

Kaip jau sakėme, šviesa yra tokie elektromagnetiniai virpesiai, kurie
veikia fotoreceptorius, sukeldami juose elektrinį signalą. Jeigu šviesą
sudaro tik vienos bangos elektromagnetinis spinduliavimas, kalbame
apie monochromatinę šviesą. Gamtoje monochromatinė šviesa retai
pasitaiko, dažniausiai monochromatinės šviesos šaltinius sukuria žmo-
gus. Tokia yra, pavyzdžiui, lazerio šviesa. Šviesa apibūdinama stipriu
(intensyvumu) ir elektromagnetinio spinduliavimo bangos ilgiu arba
ilgiais. Regos sistema nėra vienodai jautri visoms monochromatinėms
šviesoms. Tai paaiškėjo iš labai paprasto eksperimento.
Tamsų neapšviestą ekraną, vienodai atspindintį visų bangos ilgių
šviesą, apšviečia monochromatinė šviesa. Pastebėjus ekrano apšvietimą,
nustatomas slenkstinis šviesos šaltinio stipris. Šis dydis l e apibūdina
absoliutųjį šviesos pojūčio slenkstį. Atvirkščias dydis (1 //„) nusako
regos sistemos jautrį. Tiek absoliutusis slenkstis, tiek jautris priklauso
nuo apšviečiančios šviesos bangos ilgio, t. y. I0 = f{X) ir Va(/*) = (l//,y).
Pastaroji priklausomybė dar vadinama s\>eklrinio jautrio funkcija. Dažnai
vietoje spektrinio jautrio naudojamas santykinis spektrinis jautris. Čia
maksimalus jautris prilyginamas vienetui, o jautris esant kitam bangos
ilgiui išreiškiamas kaip dalis šio vieneto, t. y. nusako, kiek kartų jautris
yra mažesnis negu maksimalus V(X) = I m J I p čia I mjn - minimalus
absoliutusis slenkstis. Santykinė spektrinio jautrio priklausomybė, nusta-
tyta skotopinio regėjimo sąlygomis, parodyta 2.12 pav. Maksimalus sko-

41
topinio regėjimo spektrinis jautris yra 505-517 nm, t. y. patamsyje
žmogaus akis jautriausia trumpųjų bangų virpesiams, arba mėlynai
šviesai. Tai suprantama, kadangi patamsyje vyrauja trumpųjų bangų
apšvietimas. Saulei nusileidus, dangus tampa mėlynas ir aplinkui vyrauja
išsklaidyta melsva šviesa.
Dieną apšvietimo spalva pasislenka link gelsvos, t. y. link ilgųjų
bangos ilgių. Dėl šios priežasties santykinė spektrinio jautrio kreivė
pasikeičia, jos maksimumas pasislenka link 550-560 nm (geltonos
šviesos). Pirmasis šią regos savybę pastebėjo J. Purkinė 1825 metais.
Kai apšvietimas geras, raudonos gėlės suvokiamos skaistesnės (ryškes-
nės) negu mėlynos. Patamsyje, atvirkščiai, mėlynos gėlės atrodo ryš-
kesnės negu raudonos. Šis reiškinys, pagerbiant jo atradėją, vadinamas
l\trkinė efektu. Jis aiškinamas tuo, kad patamsyje mes matome lazde-
lėmis, kurios jautresnės mėlynai šviesai, o esant dideliam apšvietimui,
matome kūgeliais, kurių jautris raudonai šviesai yra didesnis negu
mėlynai.
Kontrolinis klausimas. Remdamiesi skotopinio ir fotopinio
spektrinio jautrio priklausomybėmis, išsamiai paaiškinkite l\irkinė.
efektą.

b a n g o s ilgis n m

2.12 pav. Santykinė skotopinio ir fotopinio regėjimo

spektrinio jautrio priklausomybė
Abscisių ašyje - monochromatinės šviesos bangos ilgis (X) nanometrais (nm),
ordinačių ašyje - santykinis jautris

42
 Prisiminkime dar vieną regėjimo ypatumą, kurį žino kiekvienas ir
kuris taip pat susijęs su lazdelių ir kūgelių savybėmis. Tamsų vakarą
akių krašteliu pasistenkime pamatyti labai silpną žvaigždę. Ją pastebėję,
nukreipkime žvilgsnį tiesiai į ją. Žvaigždė dingsta, ji pasidaro nematoma.
Nukreipus žvilgsnį į šoną taip, kad žvaigždė vėl projektuotųsi j tinklainės
periferiją, ji vėl tampa matoma. vŠis reiškinys parodo, kad lazdelių -
jautriausių receptorių išsidėstymas tinklainėje yra nevienodas. Jų turėtų
būti mažai centrinėje tinklainės dalyje ir gerokai daugiau periferijoje.
Patamsyje, kai silpna žvaigždė projektuojasi į tinklainės centrą, kur
nėra lazdelių, jos atvaizdas nesugeba sužadinti kūgelių, ir mes žvaigždės
nematome. Kai žvaigždės atvaizdas atsiranda tinklainės periferijoje,
kur yra daug lazdelių, jos atvaizdas sužadina lazdeles ir mes ją gerai
matome.
Vėliau tiesioginiais tyrimais buvo patvirtinta, kad receptoriai
išsidėstę tinklainėje skirtingai. Iš viso apytikriai yra 126xl0 6
receptorių: 120 milijonų lazdelių ir 6 milijonai kūgelių. (Palyginkite
- geriausiuose monitorių ekranuose vaizdas sudaromas tik iš 106 atskirų
šviečiančių taškų.) Lazdelių ir kūgelių tankis tinklainėje parodytas
2.14 pav. Kūgelių tankis didžiausias tinklainės centre, t. y. fovea.
Praktiškai 10-ies laipsnių srityje išsidėstę visi kūgeliai, už šios srities
jų beveik nėra. lazdelės išsidėsčiusios visoje tinklainėje, išimtį sudaro
tik labai maža centrinė tinklainės sritis (2-ų laipsnių sritis), kur nėra
lazdelių, kadangi joms ten tiesiog neliko vietos - viskas užpildyta

-30°/ f A 250

1 o°

V y-30°

2.13 pav. Tinklainės taškų koordinatės ir regimasis kampas

Juodas taškas - akies optinis centras; optinė ašis - linija, einanti per tinklainės
centrą (koordinatė 0°) ir akies optinj centrą Kitų tinklainės taškų padėtj apibūdina
kampas, kurj sudaro optinė ašis ir linija, jungianti tinklainės tašką su optiniu centru

43
 laipsniai
2.14 pav. Receptorių išsidėstymas tinklainėje
Abscisių ašyje - regimasis kampas laipsniais, ordinačių ašyje - receptorių tankis
išilgai akies ekvatoriaus (žr. 2.13 pav.)

kūgeliais: receptorių tankis šioje srityje siekia 150000rec/mm2. Kūgelių

dydis yra 20-24 s/arc ir kūgeliai čia yra taisyklingo šešiakampio
viršūnėse (sudaro panašią į bičių korį figūrą). Toks receptorių
išsidėstymas turi tą privalumą, kad atstumai tarp visų gretimų receptorių
yra vienodi, o tai leidžia pasiekti visomis kryptimis vienodą regėjimo
aštrumą (tačiau regos sistema ne visuomet išnaudoja šią galimybę).
Atkreipkite dėmesį, kad receptorių išsidėstymas tinklainės centro
atžvilgiu nėra simetriškas, t. y. temporalinė ir na/alinė tinklainės sritys
nėra identiškos (apie tai smulkiau kalbėsime nagrinėdami stereo-
matymą).

Užduotis. Pamėginkite paaiškinti, kodėl tinklainėje lazdelės

išsidėsčiusios periferijoje ir jų tankis yra mažesnis negu kūgelių (jeigu
dabar negalite paaiškinti, grįžkite prie šio klausimo vėliau, kai
išnagrinėsirne žmogaus regėjimo aštrumų).
Iki šiol kalbėjome apie tai, kaip kintant apšvietai dideliu diapazonu
regos sistema užtikrina objektų išskyrimą iš fono. Tačiau to nepakanka,

44
kad turėtume gerą regėjimo aštrumą, pastebėtume smulkius objektus
regėjimo lauke. Nuo ko dar priklauso mūsų gebėjimas matyti smulkias
detales? Veikiantys regą signalai niekada nėra pastovūs. Kinta apšvie-
timas, mirguliuoja lapai (jeigu veiksmas vyksta miške), mirguliuoja
vanduo (jeigu esame prie vandens). Pagaliau mūsų receptoriai, atskiri
nervų sistemos elementai genemoja signalus, nors jų įėjimo niekas
neveikia. Viso to regos sistema negali atskirti nuo naudingi) signalų ir
traktuoja kaip realias stimulus, kurie trukdo pamatyti pavienius objektus,
smulkias jų detales. Šie trukdantys signalai vadinami trikdžiais. Prisi-
minkime, kaip sunku pamatyti medžio lapą raibuliuojančiame ežero
vandenyje. Kad gerai matytume, reikia mokėti kovoti su trikdžiais, o
tai mūsų regos sistema daro labai gerai.
Kontrolinis klausimas. Kodėl gerai matome esant geram
apšvietimui, o patamsyje mūsų gebėjimas matyti smulkias detales
labai pablogėja?
Taigi panagrinėkime mūsų regėjimo aštrumą, nuo ko jis priklauso.

2.5. Regėjimo aštrumas

Pirmiausia panagrinėkime, kuo jis apibūdinamas. Yra keletas regėjimo
aštrumo, arba regėjimo skiriamosios gebos, matavimo metodų. Vaizdai,
naudojami regėjimo aštnimui matuoti, parodyti 2.15 pav.
Regėjimo aštnimas apibūdinamas mažiausiu stimulo tinklainėje
dydžiu, kai žmogus gali:
• pamatyti objektą - detekcijos (1) uždavinys; pavyzdžiui, reikia pa-
sakyti, ar yra šalia tiesės skritulys ir jeigu yra. tai iš kurios pusės;
paprastai žmogus gali pastebėti apie 0,5-1,5 s regimojo kampo dy-
džio objektus (tokį vaizdą tinklainėje sukuria telefono laidas 2 km
atstumu arba telefono stulpas, matomas daugiau kaip 100 km ats-
tumu);
• atpažinti objektą - atpažinimo uždavinys (2); pavyzdžiui, reikia
nustatyti, kokią raidę mums rodo: C ar E;
• išskirti objektą - išskyrimo (3) uždavinys; pavyzdžiui, reikia nusta-
tyti, matoma gardelė yra vertikali ar horizontali; žmogus mato du
 ar vieną skritulį. Regėjimo aštrumas geras, kai žmogus sugeba
išspręsti šį uždavinį esant 30 s regimojo kampo atstumui tarp
gardelės strypelių. Jeigu žmogus neskiria gardelių orientacijos, jis
mato pilką vientisą kvadratą;
• lokalizuoti objektą - lokalizacijos (4) uždavinys; reikia pasakyti, ar
matomos dvi atskiros tiesės, kurios nėra viena kitos tęsinys, ar tai
tos pačios tiesės atkarpos. Paprastai lengviausiai žmogus sprendžia
šį uždavinį, kai tarp artimiausių atkarpų galų atstumas yra nuo 1 iki
3 min regimojo kampo. Šiuo atveju gerą regėjimą turintis žmogus
gali pastebėti tiesių horizontalius 2 s regimojo kampo postūmius.
Kartais naudojami vadinamieji Landoto žiedai - tiriamasis turi pa-
sakyti, kurioje žiedo dalyje yra linijos trūkis (viršuje ar apačioje,
kairėje ar dešinėje). Regėjimas normalus, kai pastebimas žiedo trūkis
yra 1-2 min dydžio.

Visur objektų dydžius reiškėme regimuoju kampu. Taip yra daug

patogiau, nes šis dydis tiesiogiai apibrėžia vaizdo tinklainėje (proksi-
malinio stimulo) dydį. Pats objekto (distalinio stimulo) dydis dar nieko
neparodo, nes jis gali būti arti (tuomet jo atvaizdas tinklainėje bus
didelis) arba toli (atvaizdas bus mažas). Regėjimo aštrumą galime
charakterizuoti tik objekto vaizdo tinklainėje dydžiu nepriklausomai
nuo paties objekto dydžio. Kaip reikia skaičiuoti proksimalinio stimulo
dydį, parodyta 2.16 pav.
Lankydamiesi pas okulistą, dažniausiai sprendžiame atpažinimo už-
davinį; mums rodomos skirtingo dydžio raidės, kurias reikia atpažinti.
Geras, normalus regėjimo aštrumas yra tuomet, kai sugebame atpažinti
raides 1 min regimuoju kampu. Kai regėjimo aštrumas labai geras,
raidžių dydis tesiekia vos 0,5 min.
Kai žmogus geba atpažinti raidę 1 min regimuoju kampu iš 20 pėdų
nuotolio (arba 30,48-20 = 609,6 cm = 6,1 m atstumo), nurodoma, kad
regos aštrumas lygus 20/20 (normalus). Jeigu žmogus šiuo atstumu gali
atskirti objektą tik 2 min regimuoju kampu, jo regėjimo aštrumas du
kartus blogesnis ir lygus 20/40, o jeigu jis šiuo nuotoliu gali atskirti
objektą 0,5 min regimuoju kampu, jo aštrumas dvigubai geresnis ir lygus
20/10. Kartais regėjimo aštrumas apibūdinamas atpažintų raidžių stan-
dartinėje lentelėje eilučių skaičiumi. Jeigu žmogus atpažįsta tik dešimtos

46
 2.15 pav. Vaizdai naudojami regėjimo aštrumui matuoti
Vaizdo tinklainėje dydis I r r o , t. y. jis proporcingas (proporcingumo koeficientas yra
sferos spindulys r) regėjimo kampui u. Šio kampo tangentas: tg a = h/S. Kadangi
kampas a yra mažas, tai a = h/S Čia kampas išreiškiamas radianais, tačiau
literatūroje šis kampas dažniau išreiškiamas sekundėmis, minutėmis arba laipsniais

eilutės raides, jo regėjimo aštrumas lygus 1,0. Skaičius 0,9 reikštų, kad
žmogaus smulkiausios atpažįstamos raidės yra devintoje eilutėje.
Regėjimo aštrumas labai priklauso nuo apšvietos ir vietos, kur
tinklainėje yra proksimalinis stimulas. Didžiausias aštrumas yra tada,
kai stimulas projektuojamas į centrinę tinklainės vietą, kur nėra lazdelių
(dviejų laipsnių regimojo kampo dydžio sritį). Kai žmogus skaito,
tekstas projektuojasi į šią tinklainės sritį. Už šios srities aštrumas
staigiai mažėja. Pažymėtina, kad kaip tik šioje tinklainės srityje yra
aukščiausi absoliutieji slenksčiai. Taigi didelį regėjimo aštrumą užtikrina
kūgeliai, būtent ta tinklainės sritis, kur yra tik kūgeliai. Tad nenuostabu,
kad regėjimo aštrumas labai priklauso nuo apšvietos. Skotopinio
regėjimo metu regėjimo aštrumas mažas. Skaityti galime tik fotopinio
regėjimo metu. kai dirba kūgeliai ir kai stimulas projektuojasi į centrine
tinklainės sritį.
Baigiant reikėtų pasakyti, kad regėjimo aštrumas krinta, kai stimulas
juda, t. y. dinaminis regėjimo aštrumas yra mažesnis negu statinis.
Dinaminis jautrumas matuojamas taip: tiriamasis turi pasakyti, kaip
yra orientuotas įvairaus dydžio judantis stimulas.

47
 2.16 pav. Regėjimo kampas ir proksimalinio stimulo dydis
Tamsiu rutuliuku parodytas akies optinis centras, sutampantis su sferos, kurios
vidiniame paviršiuje yra tinklainė, centru, r - šios sferos spindulys, I - objekto
ant tinklainės vaizdo dydis, S - atstumas nuo objekto iki akies optinio centro,
h - objekto aukštis, a - regėjimo kampas

Kyla klausimas, kodėl mažėja regėjimo aštrumas, kai apšvieta

mažėja, bet vis dar lieka pakankamai didelė, kad gerai funkcionuotų
kūgeliai?

2.5.1. Erdvinis ir laikinis sumavimas

regos sistemoje
Žinoma, kad esant mažesnei apšvietai netgi fotopinio regėjimo metu
skaityti galima tik tuomet, kai raidės yra pakankamai didelės. Kitaip
sakant, mažai apšviestas smulkias vaizdų detales matome kur kas
blogiau. Tai patvirtina ir tiesioginiai žmogaus regėjimo aštrumo
priklausomybės nuo apšvietos matavimai. Šių eksperimentų rezultatai
parodyti 2.17 pav.
Skotopinio regėjimo sąlygomis (iki 0,1 mililambertų) regėjimo
aštrumas mažas. Šiomis sąlygomis apšvietos didinimas beveik nekeičia
regėjimo aštrumo. Tik šviesos skaisčiui artėjant prie ribos, kai įsijungia
fotopinis regėjimas, jis ima didėti. Fotopinio regėjimo metu, didėjant
apšvietai, jis ir toliau didėja, kol pasiekia ribą. Kodėl taip yra? Panag-
rinėkime šį klausimą smulkiau, nors jis mums iki šiol nekėlė jokių
abejonių - juk akivaizdu, kad taip turi būti. Vienas aiškinimų grin-
džiamas vadinamuoju Riko dėsniu. Jis teigia, kad suvokiamas stimulo
skaistis priklauso tiek nuo stimulo stiprio, tiek nuo stimulo dydžio,
tiksliau - nuo tinklainės ploto, kuriame yra šio stimulo atvaizdas.

48
 Šviesos skaistis

0,0001 0,01 0,1 ljO 10 100 1000

milDanhalai

2.17 pav. Regėjimo aštrumo priklausomybė nuo šviesos skaisčio

Abscisių ašyje - šviesos stipris mililambertais, ordinačių ašyje - regėjimo aštrumas
santykiniais vienetais

Jeigu atsispindėjusi nuo stimulo šviesa, kurios stipris lygus /, pro-

jektuojasi į S dydžio tinklainės plotą, tai kol sandauga IS bus pastovi,
t. y. I-S = const, tol suvokiamas regimojo stimulo skaistis bus irgi pa-
stovus. ŠLs dėsnis galioja, kol regimasis stimulas yra mažas. Kai stimulas
projektuojasi į centrinę tinklainės dalį, šis dydis neturi viršyti kelių
dešimčių minučių, o kai stimulas projektuojasi į tinklainės periferiją,
jis neturi viršyti 1,5° regimojo kampo.
Žinome, kad stimulus suvokiame, kai jų ryškis yra didesnis negu
slenkstinis dydis A7". Pagal Riko dėsnį, stimulo ryškį nulemia sandauga
IS = AT (t. y. suminis šviesinės energijos dydis, krintantis į tinklainės
plotelį S). Kai objektai apšviečiami silpna šviesa, atsispindėjusios šviesos
skaistis I taip pat bus mažas. Kad pastebėtume tokį objektą, suvokiamas
jo ryškis turi viršyti slenkstinį dydį. Tada, pagal Riko dėsnį, jo atvaizdas
tinklainėje turėtų būti didesnis, t. y. mažėjant dydžio I reikšmei, plotas
S turėtų didėti. Taigi esant mažai apšvietai, pastebėsime tik didesnius
objektus.

48
 Visa tai logiška, tačiau iš tokio aiškinimo dar negalima suprasti,
kodėl regos sistemoje galioja Riko dėsnis, kokia jo funkcinė reikšmė,
kaip ji susijusi su regėjimo aštrumu ir kokie neuroniniai procesai šį
dėsnį lemia. Kad tai suprastume, reikia žinoti, kas trukdo matyti.
Yra kelios priežastys, trukdančios pamatyti stimulą. Vienos jų -
išorinės, o kitos - vidinės. Išorinių priežasčių pavyzdys gali būti toks.
Kiekvienas vaizdas matomas fone, kuris, deja, nėra visiškai vienodas.
Foną sudaro atskiri taškai, nevienodo ryškumo dėmės. Ant objekto gali
būti šešėlių. Paprastai objektą, kurį norime pamatyti, vadiname signalu,
o visi pašaliniai signalai vadinami trikdžiais. Čia kalbėjome apie išorinius
trikdžius.
Trikdžiai yra stabilūs, nekintantys laiko atžvilgiu (dėmės lentoje,
dėmės ant objekto paviršiaus), ir kintantys, t. y. dinaminiai. Pavyzdžiui,
lapuočių miške vasarą apšvietimas nuolat kinta - vėjas judina lapus,
keičiasi šešėliai. Būtent šie trikdžiai mums labai trukdo pamatyti no-
rimus objektus, ypač jeigu apšvietimas mažas. Tas pats yra, kai stebime
plūdę ežere, o ežero paviršius mirguliuoja.
Yra dar kitos priežastys, susijusios su nervų sistema. Šiuo atveju
kalbama apie vidinius trikdžius - receptorių, neuronų išėjimo signalų
kitimą be jokių priežasčių, kai jų įėjimo neveikia jokie signalai. Kad
ir kokios būtų pastovios išorinės sąlygos, receptorių, neuronų signalai
niekada nėra pastovūs. Tuo nesunku įsitikinti: užsimerkę patamsyje,
nesuvokiame lygaus juodo fono, matome pilką foną su mirksinčiomis
žvaigždutėmis. Tokį foną įprasta vadinti nuosavu pilku (vok. selbst
grau). Fone matomi blyksniai yra neuronų, receptorių generuojamų
trikdžių rezultatas. Paspaudę akį, regos lauke išvysime intensyvias ki-
birkštis. Mechaninis paspaudimas sužadina akyje receptorius arba kitus
neuronus. Visus šiuos trikdžius suvokiame kaip realius signalus.
Tokių vidinių trikdžių dydis nepriklauso nuo aplinkos apšvietos,
tuo tarpu signalo dydis nuo jos priklauso. Taigi esant mažai apšvietai,
signalo reikšmė susilygina su trikdžio reikšme (arba jis netgi tampa
mažesnis) ir jį sunku išskirti iš triukšmo, todėl mažėja skiriamoji geba.
Ar mūsų nervų sistema kovoja su šiuo reiškiniu ir jeigu kovoja, tai
kaip ji tai daro?

50
2.5.2. Statinių trikdžių įtaka vaizdų suvokimui
ir jos mažinimas regos sistemoje
Tinklainės dalies receptorių mozaika pavaizduota 2.18 pav. Čia pilka
juosta žymi apšviestą tinklainės sritį. Baltais skrituliukais vaizduojami
nesužadinti receptoriai (jų išėjime nėra signalo), o juodais - signalus
generuojantys receptoriai. Paveikslo kairėje parodytas idealus atvejis,
kai nėra jokių trikdžių: signalus generuoja tik apšviestos tinklainės
receptoriai (jie yra pilkoje juostoje). Kitų receptorių išėjime signalų
nėra. Kaip matome, idealiu atveju nėra jokio vargo išskirti apšviestus
receptorius, t. y. pastebėti apšviestą tinklainės juostą (2.19 pav.).
Sudėtingesnis vaizdas parodytas paveikslo dešinėje. Čia receptoriai,
veikiami tiek šviesos, tiek trikdžių, generuoja signalus. Greta apšviestų
receptorių yra ir neapšviestų, kurie generuoja klaidingus signalus.
Apšviestų receptorių išėjimo signalas tuo didesnis, kuo didesnė jų
apšvieta, o generuojančių trikdžius receptorių signalai nepriklauso nuo
apšvietos. Parodytu atveju išskirti apšviestą juostą daug sunkiau. Tai
gerai matyti iš receptorių signalų pasiskirstymo tinklainėje (2.18 ir
2.19 pav. dešiniosios dalys). Kairėje matome tik vieną juostoje sužadintą
receptorių, tuo tarpu dešinėje sužadinti receptoriai išsibarstę po visą
tinklainę, ir čia sunku nustatyti ribą tarp apšviestų ir neapšviestų re-
ceptorių.

2.18 pav. Receptorių sužadinimas idealiomis sąlygomis (kairėje)

ir veikiant trikdžiams (dešinėje)

51
 2.19 pav. Receptorių signalų pasiskirstymas tinklainėje
Kairėje - vaizdas be trikdžių, o dešinėje - esant trikdžiams. Juodo strypelio
aukštis nusako receptoriaus išėjimo signalo dydj

Ką reikėtų daryti, kad sumažintume trikdžių įtaką? Tam atliksime

žinomą technikoje procedūrą, kuri mažina trikdžių įtaką signalo išsky-
rimui. Visų pirma sudarykime tinklainės receptorių atsakų lentelę
(žr. 4 lentelę). Kiekvienas lentelės stulpelis atitinka receptorių stulpelį.
2.18 pav. dešinėje pažymėti receptorių stulpeliai (1,2,..., 13). Iš pradžių
panagrinėkime atvejį, kai visų sužadintų receptorių (tiek apšviestų, tiek
neapšviestų) generuojami signalai yra vienodi (maža tinklainės apšvieta).
Sužadinto receptoriaus atsakas lentelėje pažymėtas „1". Aukštesni
regos sistemos centrai traktuoja šiuos receptorius kaip apšviestus. Kaip
matyti, turime gana sudėtingą vaizdą tinklainėje: šalia receptorių, kurie
yra apšviestoje (pilkoje) juostoje, matome ir pavienius sužadintus
receptorius neapšviestose tinklainės srityse. Dėl jų regos lauke matomi
pavieniai „šviesūs taškai", kurie trukdo pamatyti realiai apšviestą juostą
(realų vaizdą).
Siekdami sumažinti trikdžių įtaką, sumuosime signalus tam tikruose
tinklainės ploteliuose, kurie 2.18 pav. pavaizduoti apskritimais arba
šešiakampiais (ganglinių ląstelių RL). Kiekvienas šiame RL (apskritime,
šešiakampyje) esantis receptorius siunčia signalus į vienos ganglinės
ląstelės įėjimą, kur jie sumuojami.
Ganglinės ląstelės išėjimo signalas yra proporcingas įėjimo signalų
sumai. Visas RL plotas (viskas, kas yra viename RL) tolesniems regos
sistemos centrams yra vienas taškas, arba homogeninė dėmė, kurios
apšvietą nustato ganglinės ląstelės išėjimo signalo dydis. 'laigi šios dėmės
ryškis priklausys nuo to, kiek signalų ateina iš ganglinės ląstelės recep-
cinio lauko. Visų ląstelių sumavimo rezultatai parodyti 2.2() pav. lentelėje.

52
4 lentelė. Receptorių išėjimo signalai: eilučių ir stulpelių numeravimas atitinka
parodytų 2.18pav.

Etl. \stulp. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13
1 0 0 1 0 0 0
2 1 0 0 1 1 0 o
3 0 0 1 0 0 0
4 1 1 0 1 1 0 1
5 0 0 1 o 0 o
6 0 1 0 1 0 1 0
7 0 0 1 o 0 0

2.20 pav. Canglinių ląstelių atsakų pasiskirstymas tinklainėje

Ganglinės ląstelės sumuoja RL esančių receptorių signalus. Receptorių signalų
pasiskirstymas tinklainės p l o k š t u m o j e parodytas 2.19 pav. dešinėje. Kairėje -
ganglinių ląstelių išėjimo signalų reikšmių lentelė, o dešinėje - grafinis signalo
pasiskirstymo vaizdas. Juodo strypo aukštis proporcingas ganglinės ląstelės išėjimo
signalui

I-entelėjc parodyti devynių ganglinių ląstelių Išėjimo signalai, kurie

generuojami susumavus ląstelės RI, receptorių signalus. Trimatis gan-
glinių ląstelių išėjimo signalų pasiskirstymas pateikiamas 2.20 pav. Gan-
glinės ląstelės vaizduojamos rutuliukais (juodi rutuliukai - sužadinta,
balti rutuliukai - nesužadinta ląstelė; žr. 2.19 pav. dešinės pusės vaizdą).
Ląstelių padėtis plokštumoje atitinka jų padėt j tinklainėje. Juodo
strypelio aukštis nusako ląstelės išėjimo signalo dydį. Iš paveikslo
matyti, kad apšviestą tinklainės juostą lengviau nustatyti pagal ganglinių
ląstelių atsakų pasiskirstymą negu receptorių atsakus.
Dvigubai padidinus regos lauko apšvietą, tiek pat padidėja (jeigu
trikdžiai yra vidiniai) tik apšviestų receptorių atsakai, o trikdžių dydžiai
nesikeičia. Ganglinių ląstelių atsakai ir jų pasiskirstymas, esant
didesniam apšvietimui, parodyti 2.21 pav. Matome ir pavienius
sužadintus receptorius neapšviestose tinklainės srityse. Dėl jų regos

53
 1 2 3
1 1 7 1
2 2 7 2
3 1 6 1

2.21 pav. Canglinių ląstelių atsakų pasiskirstymas esant dvigubai didesniam

apšvietimui, negu pavaizduotas 2.17 pav.
Ganglinės ląstelės sumuoja receptorių, esančių RL, signalus. Juodo strypo aukštis
proporcingas ganglinės ląstelės išėjimo signalui

lauke matomi pavieniai šviesūs taškai, kurie trukdo įžiūrėti realiai

apšviestą juostą (realų vaizdą).
Apšvietai padidėjus, gauname didesnį skirtumą tarp ganglinių ląstelių
atsakų, t. y. ląstelių, kurios sumuoja apšviestų receptorių signalus, ir
ganglinių ląstelių, kurių RL yra neapšviesti. Pastarųjų ląstelių atsakus
lemia vien vidiniai trikdžiai. Šiuo atveju Išskirti apšviestą juostą visai
nesunku. Uždavinys nedaug pasunkėtų, jeigu sumažintume RL dydį.
Tada sumažėtų receptorių skaičius RL, sumažėtų ganglinių ląstelių
įėjimo signalai, kartu sumažėtų šių ląstelių išėjimo signalas. Galite
nesunkiai įsitikinti, kad ir šiuo atveju išskirti apšviestą juostą būtų ne
sunkiau negu tuo atveju, kuris parodytas 2.21 pav. Kaip matome,
ganglinių ląstelių atliekamas sumavimas iš tikrųjų mažina trikdžių
įtaką.

Kontrolinis klausimas. Parodykite, kad ir išorinių trikdžių

atveju apšvietos padidinimas gali taip pat palengvinti apšviestos
juostos išskyrimų.
Tačiau toks sumavimas turi ir trūkumų. Jis gali mažinti regėjimo
aštrumą, t. y. gebėjimą matyti smulkias detales. Kodėl taip yra, paaiškinta
2.22 pav. Kai recepciniai laukai dideli (jie pavaizduoti punktyriniu
apskritimu), ganglinės ląstelės vienodai reaguoja į du skirtingus,
sudarytus Lš trijų skirtingai Išdėstytų RL šviesių taškų vaizdus. Kairėje

54
taškai yra ant laužtės, sudaro kampą, o dešinėje jie išdėstyti vienoje
tiesėje. Kai recepciniai laukai yra mažesni, ganglinės ląstelės jau
skirtingai reaguoja j šiuos skirtingus, sudarytus iš trijų taškų vai/dus
(palyginkite 2.22 ir 2.23 pav.).
Kuo didesnį RL plotą apšviesime, tuo didesnį signalą sumuos
ganglinės ląstelės. Paprastai objektų atvaizdai tinklainėje, palyginant su
receptorių matmenimis, yra dideli, t. y. apšviesti receptoriai išsidėstę
vienas šalia kito. Trikdžiai yra tolygiai išsibarstę po visą tinklainę.
Tikimybė, kad jie bus vienas šalia kito, maža. Taigi didindami su-
mavimo plotą, didiname signalą iš sričių, kur yra objektų atvaizdai.
Suminis trikdžių poveikis irgi didėja, bet ne taip greitai kaip signalų
sukelti atsakai. Antra vertus, didinant sumavimo plotą, trikdžių sukeltas
suminis signalas visoms ganglinėms ląstelėms suvienodėja. Kuo didesnis
sumavimo plotas (kuo didesnis RL plotas), tuo mažiau tarpusavyje
skiriasi ganglinių ląstelių signalai, susiję su trikdžių veikimu. Dėl to
lengviau išskirti apšviestas tinklainės sritis.
Kartu galima manyti kad ganglinės ląstelės išėjimo signalas perduoda
informaciją apie jos RL suminę apšvietą ir gali būti susietas su šviesos
suminiu ryškiu. Taigi tarp apšviesto ploto ir ganglinių ląstelių išėjimo
signalo (G) dydžio yra tiesioginė priklausomybė G = S-I. Jeigu G
lemia ryškį, matome, kad tarp apšviesto ploto ir šviesos stiprio yra
ryšys, kurį nusako Riko dėsnis, galiojantis tol, kol apšvietos plotas
neviršija ląstelės RL ploto. Kol kas dar neaišku, kaip sumuojami re-
ceptorių signalai. Tai gali atlikti ganglinės ląstelės, tiesiogiai su-
muodamos receptorių signalus. Sumavimas taip pat gali vykti receptorių

2.22 pav. Suminiai skirtingų ganglinių ląstelių išėjimo signalai,

esant skirtingiems jų RL stimulams, yra lygūs

55
lygiu, kai vienas receptorius per elektrines sinapses veikia kitus gretimus
receptorius (Wu, 1994).
Kita vertus, nuo RL dydžio priklausys, kokias mažiausias detales
galėsime pastebėti. Kuo didesnis RL, tuo mažesnis regėjimo aštrumas,
tuo blogesnis jautris smulkioms detalėms, t. y. blogesnė skiriamoji er-
dvinė geba. Būtų gerai, kad RL dydžiai priklausytų nuo apšvietos. Kai
apšvieta maža, RL turėtų būti dideli, o kai didelė - mažesni. Blektro-
fiziologiniais eksperimentais įrodyta, kad ganglinių ląstelių RL dydis
priklauso nuo apšvietos dydžio - didėjant apšvietai, recepciniai laukai
mažėja. Taigi dabar jau aišku, kodėl nuo apšvietimo priklauso mūsų
regėjimo aštrumas.
Kartu pažymėtina, kad RL dydžiai priklauso ir nuo jų padėties
tinklainėje. Centre RL mažiausi, o periferijoje didesni. Tačiau RL dy-
džiai, tolstant nuo tinklainės centro į nazalinę ar temporalinę tinklainės
dalį, kinta asimetriškai. Tiek centre, tiek periferijoje RL dydis taip pat
priklauso nuo apšvietos. Esant didelei apšvietai, RL maži, o esant
mažai - didėja.
Jau kalbėjome, kaip matuojamas žmogaus regėjimo aštrumas. Šie
matavimai yra paprasti, patogūs oftalmologijoje, tačiau jie nėra tikslūs.
Trumpai išdėstysime, kaip tiksliau matuojama skiriamoji geba.

2.23 pav. Canglinių ląstelių signalų sumavimas mažesniuose RL

Mažesnių RL, kuriuose yra skirtingi stimulai, atsakai skiriasi. Taigi anksčiau
neskiriami vaizdai (parodyti paveikslo kairėje ir dešinėje) su mažesniais RL jau
skiriami

56
 a c

h '•>

2.24 pav. Gardelių pavyzdžiai

a - stačiakampė gardelė (vaizdas ekrane); b - šviesos skaisčio pasiskirstymas x
ašyje; c - sinusinės gardelės šviesos skaisčio pasiskirstymas x ašyje

Smulkios detalės, kurias gali pastebėti žmogus, charakterizuoja

regėjimo aštrumą ar jo skiriamąją gebą. Norint kiekybiškai įvertinti
regėjimo aštrumą, paprastai naudojamos įvairios gardelės, kuriose šviesos
skaisčio pasiskirstymas erdvėje gali būti įvairus.
Naudojamos stačiakampės (kai šviesos skaisčio pasiskirstymas
statmena gardelės juostoms kryptimi yra stačiakampis), sinusinės arba
kosinusinės gardelės (kai šviesos skaisčio pasiskirstymas ta pačia kryp-
timi yra sinusinis ar kosinusinis) ir 1.1, (žr. 2.24 pav.).
Kiekviena gardelė apibūdinama dažniu (arba periodu T, t. y. žingsnio
tarp gretimų pasikartojančių gardelės linijų dydžiu) ir amplitude
( f , - 1 0 ) arba kontrastu c; čia I, - maksimali, I0 - minimali tinklainės
apšvieta. I 0 apšvietą galima vertinti kaip foninę. Dažnis apskaičiuojamas
taip:
co = 2n/T,
o kontrastas -

- h-'o
h + Io'
Jis kinta nuo 1 (kai I 0 = 0, t. y. kai nėra foninės apšvietos) iki 0
(kai gardelės amplitudė lygi nuliui, t. y. = I0). Žmogaus gebėjimas
pastebėti gardelę priklauso tiek nuo jos dažnio, tiek nuo jos kontrasto.
Paprastai eksperimentu nustatoma, kaip priklauso slenkstinė gardelės
kontrasto reikšmė nuo jos erdvinio dažnio, t. y. Cq = f(co). Dažniausiai

57
šiai priklausomybei nustatyti naudojamos sinusinės gardelės, nes jas
rodant žmogus mato tolydų ryškio pasiskirstymą ekrane. Jeigu rodoma
stačiakampė gardelė, tarp juodos ir baltos juostos žmogus pastebi ryškio
švytavimus, kurie susiję su kontrasto stiprinimo efektu (apie tai
kalbėsime vėliau). Dėl to gardelę jis gali pastebėti vėliau negu šiuos
švytavimus, kurie mažai priklauso nuo gardelės dažnio.
Normaliam stebėtojui funkcija c0 = f(co) turi minimumą. Žmogus
maksimaliai jautrus, kai gardelę sudaro 3-4 ciklai vienam regimojo
kampo laipsniui (arba tnimpiau - 3-4 ciklai/laipsniui). Taigi žmogus
pastebi mažiausio kontrasto juostas, kai viename regimojo kampo laips-
nyje yra 3-4 tamsios arba šviesios juostos. Maksimalus dažnis, kurj žmo-
gus gali dar pastebėti esant dideliam kontrastui, siekia 70-80 ciklų/laips-
niui. Vaikystėje skiriamoji geba didėja (iki 20 metų), senstant regėjimo
aštrumas blogėja. Insultas, išsėtinė sklerozė blogina skiriamąją gebą.
Kartais (susijaudinus, ištikus stresui) skiriamoji geba pablogėja lai-
kinai.
Jdomu palyginti įvairių gyvūnų regėjimo aštnimą. Beždžionės
skiriamoji geba labai panaši į žmogaus. Katė blogiau negu žmogus
mato aukštus erdvinius dažnius, bet geriau pastebi žemus dažnius. Tai,
matyt, susiję su tuo, kad katė patamsyje mato geriau negu žmogus.
Esant mažai apšvietai, erdvinis signalo sumavimas turi būti didelis.
Balandžio skiriamoji geba visiems dažniams yra blogesnė negu žmogaus.

Užduotis. Pamėginkite paaiškinti, kodėl skotopinio regėjimo metu

regėjimo aštrumas mažas, kodėl lazdelės yra regos periferijoje, o
periferinią ganglinių ląstelių RL yra dideli.
Santrauka. Regos sistemoje vyksta diskreti vaizdo tinklainėje analizė.
Vaizdas suskirstomas į atskiras dalis, atskirus plotelius (jie gali persi-
dengti). kurie sutampa su ganglinių ląstelių RL. Toliau matuojama šių
plotelių suminė apšvieta: ganglinės ląstelės signalo dydis gali lemti
suvokiamą šio plotelio ryškį. Vaizdo diskretinimas priklauso nuo
apšvietos dydžio - kuo didesnė apšvieta, tuo mažesnis matavimo plotelių
dydis, smulkesnė vaizdo mozaika, grūduotumas, kartu didesnis diskrečių
plotelių, kur vyksta apšvietos matavimas, skaičius ir didesnis regėjimo
aštrumas. Taigi galima manyti, kad tie dėsningumai, kuriuos nusako
Riko dėsnis, susiję su regėjimo aštrumo reguliavimu.

58
2.5.3 Receptinis laukas ir skiriamoji geba
K;Į tik pavyzdžiais parodėme, kad receptorių atsakų sumavimas iš tam
tikro tinklainės plotelio gali padėti išskirti iš trikdžių („pamatyti") nau-
dingą signalą. Dabar šį klausimą
panagrinėsime smulkiau (žr. van Stimulas
H a t e r n , 1992 a; b; 1993 a; b).
Apsiribosime atveju, kai stimulai ir
Keitiklis
trikdžiai n u s a k o m i savo galios fotoreceptorius
Pr

spektru. Šiuo atveju stimulas ir trik-

. trikdžiai N,
džiai aprašomi kaip harmoninių
įvairaus erdvinio dažnio / funkeijų
suma. Šių harmoninių signalų am-
Receptoriaus S p,. + Np
signalas
plitudžių kvadratai ir nusako galios
spektrą. Literatūroje nagrinėjama
tokia signalo pirminio apdorojimo Neuroninio
tinklo fntracija
schema. Šios schemos kairėje paro-
dyti blokai, k u r vyksta signalų Spp p. + Nrp„
K a n a l o signalas
transformacija, o šalia dešinėje pa-
žymėtos jų atliekamos transfor-
Kanalo
trikdžiai
N,
macijos ir nurodyta, kaip žymimos
jų perdavimo funkcijos.
K a n a l o signalo Maksimali
Tarkime, signalo galios spektras rit>ojimas kanalo signalo
yra S ( f ) , tuomet po šviesinęs ener- reikšmė K

gijos transformacijos receptoriuje 2.25 pav. Signalo pirminio

idealiu atveju gausime Sp ( f ) signalą: apdorojimo schema

Sp ( f ) = Pp(f) Stf). (2.5.1)

Kaip matyti, prie šio signalo pridedami N trikdžiai. Dabar daugelio
receptorių rl = (Spp + N^ signalai su tam tikrais a, svoriais sumuojami ir
n
šių signalų Z suma sudaro bendrą kanalo įėjimo signalą, t. y. Z =
Receptorių n skaičius (t. y. R L dydis) ir a, svoriai, su kuriais sumuojami
jų signalai, nusako neuroninio tinklo perdavimo funkciją /;„. Taigi suminis
receptorių signalas f i l t r u o j a m a s ir po filtracijos g a u n a m e signalą:
pn{Spl} + Np). Prie šio signalo vėl pridedami neuroninį kanalą veikiantys Nc
trikdžiai Taigi naujas suminis Pc(f) signalas, veikiantis kanalo įėjimą, bus
toks:

59
 P j f ) = Sp (D p j f ) + Np(f) p j f ) + N J f ) . (2.5.2)

Pirmas sumos dešinėje narys nusako signalo galios spektrą, o du kiti

trikdžių. Vadinasi, signalo ir trikdžių amplitudžių santykį galima
paskaičiuoti taip:
1/2
Sp(f)p„(f)
(2.5.3)
N J f ) P J f ) + Nc(f)
Kaip žinoma, informacijos kiekis, perduodamas į kanalo įėjimi}, šiuo
atveju bus toks:
R = įU>gell + o2(f)Jdf;
V
čia Ąf - dažnių intervalas, kuriame skaičiuojamas perduodamos informacijos
kiekis. Taigi įrašę visas reikšmes, gauname

Sp(f)Pnif)
J loge 1 +- df
4/" N p(f)pn(f)+N,.(f)

Jeigu dabar n o r ė t u m e maksimizuoti šią išraišką, akivaizdu, kad

sprendinio nebus - santykis bus tuo didesnis, kuo didesnis bus signalas.
Tačiau realiose sistemose perduodamo signalo galingumas negali būti
begalinis. Paprastai yra tam tikrų ribojimų - signalo amplitudė negali
viršyti tam tikros ribos, pavyzdžiui, K reikšmės. Taigi

K2= \Pc(f)df= I IPr(f)+ Np(f)+Nc(f)]df, ,

Af Af y^.t)
Vadinasi, turime sąlyginio ekstremumo paieškos uždavinį - reikia surasti
tokią transformaciją pn, kad R funkcionalas būtų maksimalus, esant suminio
signalo reikšmei, lygiai K2. Kaip žinoma, šiuo atveju turime ieškoti R'
funkcionalo ekstremumo:
Sp(f)p„(f)
R = \l°8t 1 +-
Np(f)Pn(f)+ " r ( f )

+ ĄSp(f)p„(f)+ Np(f)p„(f) + Nc(f)}J df .

čia A - kol kas nežinomas I.agranžo daugiklis. Norint surasti variacinio

uždavinio sprendinį, reikia išspręsti žinomą Eulerio lygtį (Gelfandas,
Fominas, 1961):

00
 "Pn <lf dpi
čia F - funkcija, esanti po integralo ženklu, o p'n - funkcijos pn išvestinė
/ dažnio atžvilgiu. Kadangi funkcionalas nepriklauso nuo p'n, tai antrasis
lygties narys lygus nuliui. Taigi galutinai turime tokią lygtj:
s
T— F(f,Pn,Pn) = 0. (2.5.5)
°Pn

Nesunku įsitikinti, kad (2.5.5) yra pn atžvilgiu kvadratinė lygtis, kurią

išsprendę gausime

- NC(2N p + S p )±(N?S2p-jNpNcSp )l/2

i P ) u =
" 2N p( N p + S p ) '
Kadangi neigiama pn funkcija neturi prasmės, turime tik vieną sprendinį:

- NC(2Np + Sp ) + (N2cS2p --NpNrSp )m

Pn = • (2-5.6)
2Np(Np+Sp)

Norint gauti galutinį sprendimą, reikia nustatyti X Langranžo daugiklio

reikšmę, kurią būtų galima gauti iš papildomos sąlygos. Kaip matyti, ši
išraiška gana sudėtinga. Tačiau mūsų tikslas paprastesnis: reikia parodyti,
kaip keičiasi neuroninio filtro pn savybės priklausomai nuo signalo ir
trikdžių santykio (tiksli pn priklausomybė mums dabar nerūpi). Priminsime,
kad neuroninis tinklas nusako kanalo Rl. dydį ir svorius, su kuriais
sumuojami receptorių signalai.
Pažymėkime įi = - l/A. Nagrinėsime atvejį, kai Np ir Nr yra baltas triukš-
mas, t. y. Np = c j ( f ) = const ir jVr c2 ( f ) = const. Be to, tarkime,

p » Nc ir 4 p NpNc S p » N?S2p, (2.5.7)

t. y. kanalą veikiantys Nc trikdžiai maži. Didžiausią įtaką daro receptorių

trikdžiai Np. Pamėginsime parodyti, kad pn reikšmė turi maksimumą netoli
tokio / dažnio, kur Np ~ Sp. Atsižvelgus į nelygybę, nesunku įsitikinti, kad
nurodytame taške galima atmesti ir (2.5.6) išraiškos pirmą narį, kadangi
\-Nc(2Np +Sp)\<<2(\iNpNcSp)m. Atsižvelgę į šias nelygybes, gauname
apytikslę pn išraišką:

61
 (lxNpNcSp) \n
Pn = • (2.5.8)
Np(Np+Sp)
Raskime, kokioms dažnio vertėms esant, išraiška (2.5.8) yra maksimali.
Tam reikėtų išspręsti toki;) lygtį: opjdf = 0. Diferencijuojant pn, reikia
atsižvelgti į tai, kad dNJaf= 0 ir dNpldf = 0. Vadinasi, šiuo atveju gausime

uXcNp(Np+Sp) l/2
— (pNcNpSp ) =0.
2(fi,V,.N pSp )

Nesunku įsitikinti, kad ši lygyte tenkinama, kai Np = Sp, t. y. pn turi

maksimalią reikšmę, esant tokiems / dažniams, kai signalo ir trikdžio galios
spektrai apytiksliai lygūs. Jeigu vidiniai neuroninio tinklo trikdžiai nekinta,
o kinta tik stimulo ryškis, tai kinta ir pn filtro maksimumo padėtis. Stimulas
paprastai esti didesnis už trikdžius - jis yra ilgesnis, jo plotas irgi dažniausiai
yra didesnis negu smulkūs taškai, mažos dėmės, kurie ir sudaro trikdžius.
Vadinasi, stimulas turės daugiau žemųjų dažnių negu trikdžiai ir, atvirkščiai,
trikdžių galios spektras aukštųjų dažnių srityje yra didesnis negu stimulo.
Tai, kas pasakyta, paaiškinta paveiksle (2.26 pav.). Didinant stimulo
intensyvumą (skaistį), tolydžios ir punktyrinės linijų susikirtimo taškas slenka
į dešinę. 'Iaigi pn filtro optimalus dažnis tampa vis aukštesnis, o filtro R L
vis mažėja. Dabar suprantamas
gautas rezultatas: kol stimulo
\s„
galios spektras yra didesnis už
Np trikdžių, jo slopinimas turės
nedaug įtakos stimulo išsky-
rimui, nes kartu slopinami ir
trikdžiai. Kai trikdžių galios
spektras yra didesnis aukštųjų
//m
dažnių srityje už stimulo spek-
2 . 2 6 pav. Receptorių nufiltruoto Sp
signalo ir Np trikdžio galios spektras trą, slopinti trikdžius naudinga.
kaip erdvinio dažnio funkcija. Esant fnux
dažniui, pn filtro perdavimo funkcija
maksimali

62
2.5.4. Dinaminių trikdžių įtaka regėjimo aštrumui
ir kaip nervų sistema kovoja su jais
Iki šiol nagrinėjome, kaip regos sistema kovoja su statiniais trikdžiais.
Tačiau regos sistemai tenka susidurti su kintančiais laiko atžvilgiu
trikdžiais. Prisiminkime lapų šešėlių mirguliavimą miške, vandens -
ežere, žolės - pievoje, kai stengiamės žolėje pamatyti objektą, pavyz-
džiui, grybą ar kokį pamestą daiktą. Pagaliau ir nervų sistemos
elementai, receptoriai, neuronai nuolat generuoja elektrinius signalus,
impulsus, kurie nesusiję su proksimalinio stimulo veikimu. Šie trikdžiai
gali trukdyti matyti, bloginti mūsų regėjimo aštnimą. Ar kovoja nervų
sistema su šiais žalingais poveikiais, o jeigu kovoja, tai kaip ji tai daro?
Formaliai tiek statiniai erdviniai, tiek laikiniai dinaminiai trikdžiai
yra vienodi. Su abiem trikdžiais galima kovoti sumuojant juos arba
tam tikrame tinklainės plotelyje, arba laiko intervale. Taigi jeigu regos
sistema kovoja su dinaminiais trikdžiais, turi būti ir signalų sumavimas
laiko atžvilgiu. Šio sumavimo prasmė būtų tokia: jeigu sensorinės
sistemos įėjimą nuolat veikia stimulas, tai jo veikimas trunka ilgą
laiką, tuo tarpu trikdžiai dažnai keičiasi. Taigi dėl sumavimo signalo
įtaka didėja greičiau negu trikdžių. Vadinasi, regos sistema turi
registruoti signalus diskrečiais laiko momentais (palyginkite RL, kai
kalbame apie statinius trikdžius ir erdvės diskretinimą). Kas žinoma
apie tokias regos sistemos savybes?
Buvo pastebėta, kad regimojo stimulo skaisčio suvokimas priklauso
ne tik nuo šviesos stiprio I ir nuo jo dydžio (matmenų), bet ir nuo jo
veikimo tmkmės T. Jeigu stimulo dydis yra pastovus, tai suvokiamas
stimulo ryškis priklauso nuo sandaugos I T. Jeigu ši sandauga pastovi,
t. y. tam tikrą laiką regos sistemos įėjimą veikia vienodo dydžio šviesos
energija, tai stimulo suvokiamas ryškis bus vienodas. Ši priklausomybė
žinoma kaip Blocho dėsnis: K = I-T.
Tiek Riko, tiek Blocho dėsnis galioja tik tam tikrose ribose.
Skotopinio regėjimo metu Blocho dėsnis galioja, jeigu 7'<100 ras
(žr. 2.27 pav.). Tačiau sumavimo laiko vienetas nėra pastovus -
skotopinio regėjimo metu jis didesnis, o fotopinio - mažesnis (lazdelės
jautresnės negu kūgeliai tiek signalams, tiek trikdžiams). Tačiau šis
laikas negali būti mažesnis negu 20 ms (fotopinio regėjimo metu.
 2.27 pav. Blocho dėsnis
Kairėje - Blocho dėsnis fotopinio ir skotopinio regėjimo metu. Dešinėje parodytos
trys sekos stimulų, kurie suvokiami kaip vienas stimulas ir kurių suvokiamas
ryškis vienodas. Suminis visų stimulų sekų plotas vienodas

žr. 2.26 pav.). Šie faktai suprantami, kadangi lazdelės yra jautresnės -
jos reaguoja į mažo intensyvumo šviesos stimulus, kai trikdžių santykinis
stiprumas yra didelis. Šiuo atveju reikia ilgesnio sumavimo laiko
(prisiminkime, kad esant blogai apšvietai RL, t. y. erdvinė sritis, kur
vyksta sumavimas, išsiplečia), kad sumažėtų trikdžių jtaka. Fotopinio
regėjimo metu šviesos signalo stipris yra didesnis, kūgeliai mažiau
jautrūs, ir dėl to galima tikėtis, kad trikdžių (bent vidinių) įtaka bus
mažesnė ir sumavimo laikas taip pat mažesnis. Kokie neuroniniai
procesai lemia Blocho dėsnį? Pirmiausia sumavimo procesai, vykstantys
receptoriuose ir priklausantys nuo jų inertiškumo.
Yra bent trys argumentai, prieštaraujantys šiai hipotezei:
• Receptorių reakcijos greitis yra didelis, o inertiškumas ne-
pakankamas, kad sumavimą būtų galima paaiškinti receptorių lygiu.
• Esant mažam šviesos signalo stipriui ir mažiems receptorių
dydžiams, yra maža tikimybė, kad tas pats receptorius per nurodytą
sumavimo laiką absorbuos kelis šviesos kvantus.
• Laiko integracija vyksta ir tuomet, kai du šviesos impulsai skirtingais
laiko momentais apšviečia skirtingus greta esančius receptorius.
Taigi galima teigti, kad už. signalų sumavimą laiko atžvilgiu atsakingi
nc tik rcccptoriai, bet ir kitos neuroninės struktūros. Kur tai vyksta,
dar nežinoma.
B l o c h o dėsnį reikia skirti n u o Broca-Sulcer efekto, kuriuo tvirtinama,
k a d t r u m p i d i d e l i o s t i p r i o šviesos blyksniai s u v o k i a m i ryškiau n e g u ilgesni

64
stimulai. Mažo stiprio stimulams būdingas atvirkščias efektas - ilgesni
blyksniai suvokiami ryškiau negu trumpi. Tai, matyt, susiję su procesais
receptoriuose (kūgeliuose ir lazdelėse), {rodyta, kad kūgelių reakcija į
šviesos įjungimą iš pradžių padidėja, o paskui mažėja, artėdama prie
stacionarios, stabilios vertės. Dėl to trumpi stimulai, jeigu jų trukmė
neviršija 100 ms, suvokiami ryškiau negu ilgi stimulai.

Be abejo, laikinis, kaip ir erdvinis, sumavimas reiškia, kad suvokiant

regimųjų įvykių seką (tėkmę) egzistuoja procesų diskretinimas. Visi
laiko pokyčiai, kurie yra trumpesni negu diskretinimo laikas, nesuvo-
kiami (vėliau pamatysime, kaip galima nugalėti šį trūkumą). Šis dis-
kretinimo vienetas yra ribinis, minimalus laiko suvokimo vienetas. Ar
egzistuoja toks vienetas? Jeigu taip, tai ar jis yra stabilus, ar keičiasi
pagal sąlygas (prisiminkime, kad erdvinis diskretinimas priklauso nuo
apšvietos)? Atsakymus į šiuos klausimus dar reikia rasti.
Manoma, kad toks laiko diskretinimas vyksta ir jis, kaip ir erdvės
diskretinimas, priklauso nuo apšvietos Tai yra teisinga, jeigu palyginsime
sumavimo laikus esant fotopinei ir skotopinci apšvietai. Jeigu keli
stimulai veikia mūsų pojūčių sistemas vieno diskrečiojo laiko vieneto
metu, mes negalime jų suvokti atskirai, nustatyti, kuris stimulas veikia
pirmas ir kuris antras (suvokiamas vienas stimulas, žr. 2.27 pav.). Mes
gebame atskirti dviejų procesų trukmę 50-120 ms tikslumu. Dabar
manoma, kad šis vienetas neviršija 50 ms. Tačiau būtų galima manyti,
kad šio vieneto reikšmė priklauso nuo suvokimo sąlygų, bet minimali
jo reikšmė ne mažesnė negu 20 ms (šį klausimą nagrinėsime vėliau).
Jeigu mūsų regą veikia atskiri blyksniai, tai esant dideliam blyksnių
dažniui ir trumpam eksponavimo laikui suvokiame ne atskirus blyksnius,
o vieną ilgesnį šviesos impulsą, kurio ryškis priklauso nuo I*T sandau-
gos. Kelios stimulo sekos, kurios suvokiamos kaip vienas stimulas,
vienodo ryškio, parodytos 2.27 pav.
Santrauka. Regimųjų procesų tėkmės suvokimas vyksta diskrečiai,
absoliuti stimulo trukmė suvokiama taip pat diskrečiai. Minimalus
diskrečiojo laiko vienetas yra susijęs su mažiausia suvokiama proceso
laiko trukme (ne mažesne nei 20 ms). Mes suvokiame stimulus
fiksuotais laiko momentais. Nėra prasmės įvertinti labai greitų regimojo
stimulo pokyčių, kadangi tiek kitų gyvūnų, tiek mūsų pačių reakcijos
latentinis laikas (kalbama apie motorinę reakciją) nėra labai mažas.

65
 Kontrolinis klausimas. Sakykime, žmogus stebi judantį
vaizdą pro siaurą plyšį. Vienu momentu jis mato tik objekto dalį. bet
jeigu objekto judėjimo greitis tinkamai parinktas, žmogus suvokia
visą objektą (o ne tik jo matomą dalį). Yra žinoma, kad objekto
suvokiami dydžiai priklauso nuo jo judėjimo greičio - kuo objektas
juda greičiau, tuo jis atrodo siauresnis, suspaustas statmenai judėjimo
krypčiai ir sąlygiškai ištęstas išilgai plyšio. Ar esama ryšio tarp šio
efekto ir laiko suvokimo diskretinimo? Jeigu taip, tai koks?
Pamėginkite paaiškinti.

66
3. F O T O P I N I O REGĖJIMO SAVYBĖS

Kaip jau minėta, fotopinis regėjimas galimas tik esant gana didelei
apšvietai (žr. 2.2 pav.). Šiuo atveju matome kūgeliais, kurie yra tik
centrinėje tinklainės dalyje (fovea). Ji yra 2° regimojo kampo ir čia
praktiškai nėra lazdelių (žr. 2.14 pav.). Tai labai nedidelė tinklainės
sritis, j kurią gali tilpti tik ištiestos rankos nykščio nago vaizdas.
Prisiminkime, kad vienos akies matymo kampas yra 120-150°. Nors
ši sritis maža, mums ji yra labai svarbi: skaitome praktiškai tik šia
tinklainės dalimi, o kai teksto vaizdas yra už fovea ribų, skaityti tampa
labai sunku.
Kadangi kūgeliai funkcionuoja dienos metu, kai apšvietimo spektre
vyrauja ilgesnės šviesos bangos negu patamsyje, natūralu, kad fotopinio
regėjimo spektrinio jautrumo kreivės skiriasi nuo skotopinio. Fotopinio
regėjimo maksimalus jautris, arba minimalus absoliutusis slenkstis, yra
555 nm bangos ilgio monochromatinei šviesai (žr. 2.12 pav.).
Kita labai svarbi fotopinio regėjimo ypatybė susijusi su spalviniu
regėjimu. Tik esant fotopiniam apšvietimui, galime gėrėtis objektų
spalvomis, patamsyje pasaulis mums atrodo pilkas. Spalva yra
psichologinis, bet ne fizikinis objekto požymis. Gamtoje nėra spalvų -
jos atsiranda tik suvokimo dėka. Pavyzdžiui, žmogus, katė, pelėda, bitė
tą patj pasaulį mato visai skirtingai nuspalvintą. Netgi žmogus, turintis
normalų spalvinį regėjimą, arba dichromatas ir monochromatas to
paties pasaulio spalvas suvokia kitaip.
Kyla klausimas, kas lemia mūsų spalvinį regėjimą, kodėl patamsyje
nematome spalvų. J pastarąjį klausimą dažniausia atsakoma, kad pa-
tamsyje funkcionuoja tik vieno tipo receptoriai, todėl ir nematome
spalvų. Atsakymas teisingas, bet nepaaiškina priežasties, kodėl gamta
nesugebėjo suteikti gyvūnams tokį regėjimą, kad ir patamsyje jie galėtų
matyti spalvas. Norint į tai atsakyti, reikia apžvelgti, kokie fizikiniai ir
fiziologiniai procesai lemia spalvų suvokimą.
Ik to, spalvų suvokimas žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę,
kuri vis kinta besiplėtojant civilizacijai. Spalvų suvokimo reikšmė mūsų
gyvenime vis didėja. Tai liudija faktai, kad žmogaus kalboje tik pasta-
raisiais šimtmečiais padaugėjo terminų, apibūdinančių spalvas. Mene

67
spalvos reikšmė irgi suvokta ne taip seniai (Atgimimo laikotarpiu).
Egiptiečių, graikų, romėnų mene (taip pat japonų, kinų, indų) spalvos
reikšmė buvo nedidelė. Vyravo tik ryškios, tamsios, raudonos spalvų
sąvokos. Dabartinė spalvų vaivorykštė atsirado mūsų sąmonėje palyginti
visai neseniai. Tai nereiškia, kad spalvinis regėjimas mums buvo
nereikalingas, tiesiog informacija apie objektų spalvą buvo naudojama
kitiems, šiauresniems, tikslams. Pavyzdžiui, yra duomenų, kad bitės
spalvinis regėjimas yra turtingesnis negu žmogaus - bitė gali skirti
spalvas, kurių žmogus neskiria - jos jam atrodo vienodos. Bitei spalvinis
regėjimas reikalingas augalų, gėlių spalvoms skirti, bet jai visiškai
nereikia spalvų terminijos, ir vargu ar galima šnekėti apie emocionalų
spalvų poveikį bitei.

3.1. Spalvų regėjimo teorija

I. Niutonas (1672) buvo pirmasis mokslininkas, suformulavęs hipotezę
apie spalvų atsiradimą. Jis pastebėjo, kad balta šviesa, praėjusi pro
siaurą plyšį. Išsiskaido į atskiras skirtingų spalvų - violetinės, mėlynos,
žalios, geltonos, oranžinės ir raudonos - šviesas, sudarančias vaivorykštę.
I. Niutono nuomone, spalva yra skirtingų šviesų mišinys, todėl baltą
spalvą galima gauti sumaišius visas vaivorykštės spalvas. I. Niutono
idėja sukėlė tokį didelį pasipriešinimą, kad 29 metų mokslininkas
30 metų nedrįso skelbti savo darbo. Šis darbas pasirodė tik 1702 metais.
Pagrindines jo idėjas iliustruoja 3.1 pav. parodyta diagrama, kurią sudaro
vadinamasis Niutono apskritimas. Visas vaivorykštės spalvas I. Niutonas
Išdėstė ratu: raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, tamsiai mėlyna
(indigo) ir violetinė. Visas kitas spalvas galima gauti įvairiomis
proporcijomis sumaišius nurodytąsias apskritime. Jeigu sumaišysime
tas, kurios yra priešingose apskritimo dalyse, gausime baltą spalvą, o
jeigu į mišinį pridėsime daug raudonos šviesos ir tik šiek tiek geltonos,
gausime raudonai oranžinę spalvą (žr. 3.1 pav.).
Žinomas poetas J. Gėtė, intensyviai tyręs spalvų suvokimą, kritikavo
I. Niutoną sakydamas, kad spalva nėra fizikinis spalvų mišinys:
pavyzdžiui, balta spalva yra daugiau negu dviejų spalvų mišinys, tai
visiškai naujas pojūtis, o nc pojūčių mišinys. Praėjo daug metų, kol
spalvij suvokimo tyrimai parodė, kad abu šie mokslininkai buvo teisūs.

68
 3.1 pav. Niutono spalvų ratas
Dešinėje iliustruota spalvų maišymo idėja, intensyvios R (raudonos) ir silpnos G
(geltonos) šviesų mišinys sudaro rusvai oranžinę spalvą, o šviesų, kurios yra
priešingose apskritimo dalyse, mišiniai sudaro baltą spalvą

Viena aišku - spalvų suvokimas yra susijęs su šviesinio spinduliavimo

fizinėmis savybėmis. Mes jau kalbėjome, kad šviesa apibūdinama jos
stipriu ir elektromagnetinio spinduliavimo bangos ilgiu. Gamtoje retai
aptinkama šviesa, kurią būtų galima apibūdinti tik vienos bangos ilgiu.
Daugelis šviesos šaltinių spinduliuoja elektromagnetinių bangų mišinį.
Kiekvieną mišinį patogu išreikšti jos spektru S(A) (arba amplitudiniu,
arba galios). Šviesos spektras, tiksliau spektrinis pasiskirstymas, nusako,
kokios monochromatinės bangos sudaro šviesos mišinį ir kokia amplitudė
arba energija yra monochromatinių bangų mišinyje.
Dažnai pasitaikančių šviesos šaltinių spektrai parodyti 3.2 pav.
Visiems gerai žinomas apšvietos šaltinis - kaitinimo lemputė - turi
spektrą, pažymėtą A raide. C raide pažymėta kreivė nusako dienos
lempos spektrą, o D65 pažymėta kreivė yra dienos šviesos spektras
(žr. / t ™ , BhuiieiucH, 1978; Wyszecki, Stiles, 1982). Spalvos suvokimas
priklauso nuo šviesos spektro. Bet ši priklausomybė yra labai sudėtinga.

3.2. Spalvų suvokimo tyrimų teorinis pagrindimas

Panagrinėkime, kokiomis idėjomis vadovautasi planuojant spalvų
suvokimo tyrimus. Tarkime, mūsų tinklainėje yra tik vieno tipo
receptorius, reaguojantis į šviesą fotopinio matymo metu. Kad
monochromatinių šviesos šaltinių spalva būtų skirtinga, receptorių

69
 standartiniai šviesos šaltiniai

bangos ilgis nm

3.2 pav. Standartinių šviesos šaltinių spektras

Abscisių ašyje - šviesos bangos ilgis, ordinačių ašyje - šviesos energija, A -
kaitinimo lemputės spektras, C - dienos šviesos lempos spektras, 0 6 5 - šaltinio,
imituojančio dienos šviesą debesuotą dieną, spektras

atsakai j šiuos šviesos šaltinius turi būti taip pat skirtingi. Regos
sistema gali skirti spalvas tik pagal receptorių reakcijas - jeigu receptorių
reakcijos j skirtingus šviesos šaltinius yra vienodos, tai šių šviesos
šaltinių spalvos žmogui yra taip pat vienodos. Taigi receptoriaus
jautrumas skirtingų šviesos bangų ilgio šaltiniams turi būti skirtingas.
Vadinasi, receptoriaus išėjimo signalų dydis priklauso ne tik nuo šviesos
stiprio, bet ir nuo monochromatinės šviesos bangos ilgio. Ši kūgelio
savybė aprašoma jo spektrinio jautrio funkcija. Tarkime, kūgelio
spektrinio jautrio funkcija parodyta 3.3 pav. (kairėje). Kūgelio reakcija
j vienodo stiprio, bet skirtingo bangos ilgio X., ir ^ šviesos poveikį yra
lygi x(X,) ir x(X.2). Matome, kad receptoriaus reakcija tikrai priklauso
nuo šviesos bangos ilgio. Tačiau keičiant šviesos šaltinio stiprius
nesunku suvienodinti receptoriaus reakcijas, ir šie du skirtingo stiprio,
skirtingo bangos ilgio šviesos šaltiniai bus tarpusavyje neatskiriami
(pavyzdžiui, 3.3 pav. parodytu atveju galima 2-3 kartus padidinus X,
šaltinio stiprį). Taigi jeigu tinklainėje turėtume tik vieno tipo kūgelius,
jų reakcijos į vienodo stiprio, bet skirtingo bangos ilgio šviesą būtų

70
 3.3 pav. Kūgelių spektrinio jautrio funkcijos
Abscisių ašyje - bangos ilgis nm, ordinačių ašyje - receptoriaus atsakas santykiniais
vienetais

skirtingos. Keičiant monochromatinės šviesos stiprj, galima pasiekti,

kad visi šviesos šaltiniai būtų vienodai suvokiami. Vadinasi, jeigu tin-
klainėje būtų tik vieno tipo kūgeliai, monochromatiniai vienodo stiprio
šviesos šaltiniai skirtųsi tik skaisčiu. Jeigu tinklainėje būtų tik vienas
receptorius, šviesos šaltinius galėtume apibūdinti tik vienu parametru
- ryškiu. Vadinasi, šiuo atveju bet kurį monochromatinės šviesos sukeltą
pojūtį galima gauti apšvietus tinklainę tik vienos monochromatinės
bangos ilgio šviesa, tinkamai pasirinkus to šviesos šaltinio stiprį. Taigi
mūsų suvokiama šviesa taip pat apibūdinama tik vienu fizikiniu dydžiu
- jos stipriu. Šiuo atveju sakome, kad yra monochromatinis matymas,
o toks žmogus yra monochromatas.
Tačiau spalvą paprastai apibrėžiame ne vienu parametru, bet trimis:
ryškiu, spalvos tonu ir sodriu (apie juos kalbėsime vėliau). Dėl to
mūsų tinklainėje turi būti daugiau nei vienas receptorių, kūgelių tipas.
Kalbama apie kūgelius, kadangi suvokti spalvą galima tik esant fotopinei
apšvietai.
Panagrinėkime atvejj, kai tinklainėje yra du skirtingo spektrinio
jautrio kūgeliai (žr. 3.3 pav. dešiniąją pusę), kurie apšviesti skirtingo
bangos ilgio X., ir X2 monochromatine šviesa. Kiekvienas monochro-
matinis šaltinis sukelia dviejų kūgelio tipų reakcijas, kurias nusako
kūgelių išėjimo signalo dydžiai: (x1(X1), x2(X,)} ir {Xj(X2), x2(>.2)}.
Kyla klausimas, ar galima, kaip ir pirmiau nagrinėtu atveju, keičiant
tik vieno šviesos šaltinio stiprį gauti kito monochromatinio šviesos
šaltinio sukeltą pojūtį? Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu abu

71
skirtingo bangos ilgio monochromatiniai šviesos šaltiniai sukeltų
vienodas abiejų kūgelių reakcijas. Šio uždavinio sprendimą patogu
iliustruoti geometriškai. Tarkime, dydžiai {x1(^1), x2(X.j)} ir {x1(^2),
x2(X,2)} apibrėžia dviejų taškų plokštumoje koordinates (žr. 3.4 pav.).
Šie taškai apibrėžia du vektorius E(A,) ir EfA^. Pirmiau pateiktą
klausimą dabar galėtume suformuluoti taip: keičiant tik vieno stimulo
stiprį, ar galima jį atitinkantį vektorių (pavyzdžiui, E(Aj)) transformuoti
taip, kad šis sutaptų su kito stimulo vektoriumi (pavyzdžiui, EfA^).
Kadangi keisdami šviesos šaltinio stiprį keičiame tik vektoriaus ilgį
arba modulį, tai aišku, kad to negalima padaryti.
Keičiant tik šviesos stiprį, vektorius E(Aj) niekada nebus lygus
vektoriui E(AJ. Kad gautume vektorių E(Aj) arba E(AJ, reikia sumuoti
mažiausiai du vektorius: E,, E2 arba Ey E4 (žr. 3.4 pav., b). Kadangi
kiekvieną vektorių atitinka šviesos šaltinis, galima tvirtinti, kad kiek-
vieną šviesos, kurią atitinka vektorius E(A), pojūtį galima gauti maišant
dviejų šaltinių, kuriuos atitinka vektoriai E,, E2 arba Ep E2, šviesą.
Jeigu tinklainėje yra trijų skirtingo spektrinio jautrio tipų kūgeliai,
galima tvirtinti, kad šiuo atveju reikia maišyti trijų šaltinių šviesos
srautus, kad gautume bet kurios kitos šviesos pojūtį.

3.4 pav. Kūgelių sužadinimo vektorinis aprašymas (a), spalvų maišymas (b).
(a) Ordinačių ašyje atidėtas pirmo kūgelio išėjimo signalo dydis x,(X), o abscisių
ašyje - antro kūgelio išėjimo signalo dydis. Taškas A, kurio koordinatės yra
{x,(X,), x 2 (X,)} atitinka monochromatinį stimulą S,, turintį bangos ilgj X,, o taškas
B, kurio koordinatės fx,(X 2 ), x2(X2)}, - monochromatini stimulą S 2 , turintį bangos
ilgį X2. Vektorius E(A, ) apibrėžia S,, o vektorius E(A2 ) - S 2 .
(b) Stimulo Sj sukurtą vektorių E(A.j) galima gauti maišant šviesą kitų dviejų
šaltinių, kuriuos atitinka vektoriai f , , E2 arba vektoriai Ey E4

72
 Šią išvadą galima gauti kitaip. Tarkime, iš anksto nežinome, kiek kūgelių
tipų yra tinklainėje. Tačiau daroma prielaida, kad kiekvienas receptorius
tiesiškai sumuoja atskirų monochromatinių šviesų poveikius, kurie priklauso
nuo šviesos stiprio. Tarkime, jų yra n. Šie kūgeliai apšviesti monochromatine
šviesa, kurios bangos ilgis lygus A. Tuomet jų išėjimo signalai bus lygūs
{x, (A), x2 (A), ...., xn(A)\.
Laisvai pasirenkame m šviesos šaltinių. Kad monochromatinės šviesos
sukeltas pojūtis būtų toks pat, kaip ir m šaltinių šviesos srautų mišinio
sukeltas pojūtis, abiem atvejais visi kūgeliai turėtų būti sužadinti vienodai,
t. y.

x, (A) = a, xj (A, ) + a2x, (A2 ) + ...+ am x, (AJ

x2 (A) = a, x2 (A, ) + a2x2 (A2 ) + ...+ am x2 (Am )

x„ (A) = a, xn (A, ) + a2xn (A2) + ... + amxn (Am );

čia a,, ..., am yra monochromatinių šviesos šaltinių stipriai.

Mūsų uždavinys - parinkti šviesos šaltinių intensyvumus (stiprius) ir
nustatyti tokį minimalų jų skaičių mišinyje, kad būtų tenkinama ši lygčių
sistema. Lygčių skaičius lygus receptorių skaičiui, t. y. n, o nežinomųjų
skaičius {a• }, (j = 1 m) lygus šviesos šaltinių skaičiui. Kad lygčių sistema
turėtų vienintelį sprendinį, reikia, kad n = m, t. y. receptorių skaičius bus
lygus šviesos šaltinių skaičiui (būtina sąlyga).

Kontrolinis klausimas. Kokie papildomi reikalavimai dar

turi būti tenkinami, kad sistema turėtų vienintelį sprendinį? Kokia šių
reikalavimų fizikinė prasmė?
Taigi dabar galime suformuluoti pagrindinius spalvų tyrimo reika-
lavimus. Nuo Niutono laikų buvo aišku, kad maišant skirtingas šviesas
galima gauti įvairių spalvų pojūtį. Aišku, kad skirtingi šviesos mišiniai gali
sukelti vienodą spalvų pojūtį. Iš karto kyla klausimas, kiek spalvų reikia,
kad jas maišydami gautume kuo didesnę jų įvairovę (tai labai svarbu
tekstilėje, parenkant audinių dažus, poligrafijoje, fotografijoje ir 1.1.). Kaip
matėme, šis klausimas tolygus kitam - kiek tinklainėje yra skirtingų
kūgelių tipų. Dabar jau žinome, kaip ieškoti atsakymo į šį klausimą.
Reikia nustatyti minimalų skaičių šviesos šaltinių, kurių šviesos srautus
maišydami įvairiomis proporcijomis gautume visą spalvų pojūčių gamą.

7.?
 Atsakę į šį klausimą, galėtume išspręsti ir papildomą, bet praktiškai
labai svarbią problemą. Visi sakome: „žalia", „mėlyna", „raudona",
„oranžinė", „geltona" ir 1.1, spalva. Bet iš savo patirties žinome, kad
šit) terminų vartojimas nėra tikslus: vienam spalva atrodys oranžinė, o
kitas sakys, kad tai geltona ir 1.1. Ginčytis šia tema beprasmiška,
kadangi nėra būdo nusakyti, kas yra vienos ar kitos spalvos pojūtis.
Galima tik susitarti, kokius stimulus vadinsime „raudonais", „žaliais"
ar „mėlynais", nesigilindami j jų sukeltų pojūčių niuansus.

3.3. Kolorimctrija

Kolorimetrija - tai spalvų matavimas. Kaip tai daroma? Pirmasis,

dideliu tikslumu atlikęs kolorimetrinius bandymus, buvo žinomas fizikas
Dž. Maksvelis. Jo bandymo schema parodyta 3.5 pav. Jis nustatė, kad
trimis skirtingais monochromatinės šviesos šaltiniais galima sukurti
didelę suvokiamų spalvų įvairovę: tam reikia skirtingomis proporcijomis
maišyti šių šaltinių šviesos srautus.
Bandymo metu tiriamasis mato dvi regimojo lauko sritis. { vieną
sritį (T) projektuojama bet kurios spalvos šviesa, o kita sritis (M)
apšviečiama trijų spalvų pastovios spalvos šviesos šaltiniais. Tiriamasis
turi parinkti tokius šių šaltinių stiprius, kad abi sritys T ir M tarpusavyje
niekuo nesiskirtų. Reikalaujama,
kad abi šios sritys visomis krypti-
mis vienodai atspindėtų bet kurio
bangos ilgio šviesą (lambcrtinis
paviršius).
Taigi kiekvienam optiniam sti-
mului galime nustatyti, kokie turi
būti S Į, S2 ir S3 šaltinių šviesos
srautai, kad sričių spalvos būtų
3.5 pav. Spalvų maišymo vienodos. Šiuos dydžius galima
eksperimentas išmatuoti. Pažymėsime juos rai-
S, , S2, S 3 - trijų skirtingų spalvų šviesos
šaltiniai, S - bet kurios spalvos šviesos
dėmis R, G ir B. Nesunku įsi-
šaltinis. Tiriamasis turi parinkti tokius tikinti, kad jie priklausys nuo to,
S, , S: , S j šaltinių stiprius, kad laukai
kokius S j, S2 ir S, šviesos šalt i-
T ir M būtų neatskiriami

74
nius pasirinksime (įrodykite tai). Dabar susitarta kolorimetriniams mata-
vimams naudoti monochromatinius šviesos šaltinius, kurių bangos il-
giai lygūs 700,0, 546,1 ir 435,8 nm. Dydžiai R, G ir B apibūdina
objekto spalvą. Į šiuos dydžius {R,G,B} galima žiūrėti kaip į taško
trimatėje erdvėje koordinates (žr. 3.6 pav.). Jos vadinamos spalvio koor-
dinatėmis, arba trispalviais koeficientais. Susitarta, kokio spalvio koor-
dinačių objektai vadinami raudonais, žaliais ir 1.1. Tai leidžia stan-
dartizuoti dažų, liuminoforų, naudojamų TV ekranų gamybai, audinių,
fotografijų ir 1.1, spalvas. Tik reikia atsiminti, kad šie matavimai
nenusako mūsų spalvų pojūčių, bet leidžia susitarti, kokiais terminais
juos vadinti. Praktiškai dažnai naudojamos vienodo skaisčio mono-
chromatinės šviesos spalvio koordinatės. Jos nustatomos bandymu, kurio
metu T sritis apšviečiama monochromatine vienodos, nepriklausančios
nuo bangos ilgio energijos šviesa. Spalvio koordinatės žymimos raidėmis
r (A ). g (A )• b (A )> ° jų reikšmės grafiškai parodytos 3.7 pav. Šie
koeficientai rodo, kokiomis proporcijomis reikia maišyti trijų šviesos
šaltinių srautus, kad gautume tokį patį pojūtį, kokį sukelia vienodos
energijos monochromatinis šaltinis, apšviečiantis T sritį.
Tačiau kasdieniame gyvenime apibūdinant objektų spalvas ne-
patogu naudotis trimis skaičiais. Dėl šios priežasties dažnai vietoje
R, G ir B spalvio koordinačių naudojamasi kitomis normuotomis

3.6 pav. R, C, B spalvių koordinatės

(a) Šviesūs strypai - koordinačių ašys, ant kurių atidedamos taško A arba
vektoriaus OA koordinatės;
b) Plokštuma r + g + b = 1 ir vektoriaus OA susikirtimo su ja taškas a Taško a
koordinatės plokštumoje r + g + b = 1 ir yra (r, g) dydžiai

75
{r, g, b} koordinatėmis. Kai žinomos R, G, B, pastarąsias galima rasti
taip:

r[A)+g(A)+bŲ.)'S r(A)+i(A)+fc(A)"" ?{*)+g{A)+b{l)'

Nesunku įsitikinti, kad r + g + b = 1. Tai reiškia, kad mums pakanka

žinoti tik dvi koordinates, trečią galima rasti iš lygybės r + g + b = 1.
Dažniausiai naudojamos r, g koordinatės, o trečioji randama taip: b = 1 -
- r - g . Šiuo atveju prarandama informacija apie vektoriaus modulį,
kuris susijęs su šviesos stipriu. Kiti spalvų požymiai, apie kuriuos
kalbėsime vėliau - sodris ir spalvų tonas, išlieka.

Geometrinė visų šių pertvarkymų prasmė parodyta 3.6 pav., a. Sąlyga

r + g + b = 1 reiškia, kad spalvą charakterizuojantis taškas yra plokštumoje
r + g + b = 1. Tai taškas (paveiksle pažymėtas tuščiaviduriu rutuliuku),
kuriame vektorius OA kertasi su minėta plokštuma.
Pažymėtina, kad tiek r, g, b, tiek r(A),g(A.),b(A) koordinačių nau-
dojimas turi dar vieną trūkumą. Iš 3.7 pav. matome, kad spalvių koor-
dinatės yra tiek teigiamos, tiek neigiamos. Tai sudaro papildomų sunkumų
praktiškai taikyti šias koordinates. Neigiamos spalvių koordinatės reiškia,
kad iš dviejų monochromatinės šviesos srautų mišinio, kuris apšviečia M
sritį, reikia atimti tam tikrą trečio monochromatinio šaltinio šviesos dalį.
Tiesiogine prasme fiziškai tai neįmanoma padaryti, kadangi šviesos srautų
mišinyje nėra tos šviesos, kurią reikėtų atimti ar sumažinti. Bandymo metu

3.7 pav. Vienodosenergijos monochromatinių šviesos šaltinių

spalvio koordinatės
Abscisių ašyje - bangos ilgis n m , ordinačių - spalvio koordinatės

76
T ir M sričių sukeltiems spalvų pojūčiams palyginti, užuot iš M srities
atėmę 700 nm šviesos srauto r vienetų, papildomai T sritį apšviečiame r
vienetų stiprumo 700 nm šviesa.
Tarkime, T sritis apšviečiama S šviesa, o tai sukelia P(S) pojūtį. Kad
M sritis būtų neatskiriama nuo 1\ reikia ją apšviesti mišiniu -r + g + b.
Jeigu pojūčiai lygūs, tai P(S) = P(-r + g + b). Kadangi daroma prielaida,
kad P(-r + g + b) = -P(r) + P (g) + P(b), tai P(S) + P (r) = P(g) + P (b) arba
P(S + r) = P(g + b).
Kontrolinis klausimas. Kaip reikėtų parinkti maišomų monochro-
matinių šviesos srautų bangos ilgius, kad neigiamos spalvio koordinatės
turėtų kuo mažesnes neigiamas reikšmes?
Norint taikymo uždaviniuose išvengti neigiamų spalvio koordinačių, r,
g, b koordinates reikia transformuoti į kitas - X, K ir Z (smulkiau apie
tai žr. BbiureuKH, 1978). X, V ir Z monochromatinių šviesos šal-
tinių spalvio koordinatės parodytos 3.8 pav.
Kaip jau minėjome, praktiniams skaičiavimams trimatės koordinatės
nėra patogios. Dėl to, kai informacijos apie šviesos stiprį nereikia, nau-
dojamos dvimatės x, y spalvio koordinatės. Jeigu yra žinomos X, y ir Z
koordinatės, jos skaičiuojamos taip:

X Y Z
x= ,y= ,z= ir;c + v -y l - z = 1
X+Y + Z X + Y +Z X+Y+Z

bangos Ilgis nm
3.8 piv. Vienodosenergijos monochromatinių šviesos šaltinių spalvio
x, y, z koordinatės
Abscisių aiyje - bangos ilgis nm, ordinačių ašyje - spalvio koordinatės

77
 Šios k o o r d i n a t ė s praktiškai n a u d o j a m o s d a ž n i a u n e g u r, g ir b. Labai
p a t o g u s yra grafinis spalvio k o o r d i n a č i ų v a i z d a v i m a s M a k s v e l i o t r i k a m p i o
p l o k š t u m o j e . A t i d ė k i m e (ar, y) p l o k š t u m o j e visų m o n o c h r o m a t i n i ų šviesos
šaltinių spalvio koordinates. Gautas grafikas parodytas 3.9 p a v . Čia
pavaizduotos ir kitų d a ž n a i n a u d o j a m ų objektų (liuminoforų, skirtingos
t e m p e r a t ū r o s j u o d o k ū n o , šviesos š a l t i n i ų ) p a d ė t i s (x, y) plokštumoje.

3.1 pav. Monochromatinių šaltinių spalvio x, y koordinatės Maksvelio

trikampio plokštumoje

Abscisių ašyje - x, o ordinačių ašyje - y koordinatės. Ištisinė kreiva linija sudaro

monochromatinių spalvų kontūrą. Tiesė, jungianti kreivės galus, yra purpurinių
spalvų kontūras. Visa figūra vadinama Maksvelio trikampiu. Punktyrinėmis
linijomis atskirtos mėlynų, žalių, geltonų, raudonų, purpurinių spalvų sritys.
Mažesnis trikampis BGR Maksvelio trikampio viduje apibrėžia spalvų, atkuriamų
dabartinių TV, spalvotų monitorių ekranuose, sritj. Trikampio viduje esanti kreivė,
ant kurios pažymėti taškai A ir C, nusako įkaitinto iki skirtingų temperatūrų
j u o d o k ū n o spalvio koordinates Apytiksliai taip kinta apšvietimo spalvio
koordinatės dienos metu. Kuo taškai yra toliau j kairę, tuo juodo kūno
temperatūra yra aukštesnė A - kaitinimo elektros lempos (temperatūra apie
2850'K) spalvio koordinatės, C - dienos šviesos lempos (temperatūra apie 6500'K)
spalvio koordinatės

78
3.4. Grasmano dėsniai
Atliekant kolorimetrinius tyrimus, buvo parodyta, kad bet kurio šviesos
šaltinio sukeltus spalvų pojūčius galima pakartoti maišant trijų skirtingų
monochromatinių šviesos šaltinių srautus. Toks procesas, kai maišomi
šaltinių spinduliuojami šviesos srautai (t. y. naudojamos lempos,
liuminoforai, lazeriai ir 1.1.), vadinamas adityviu spalvą maišymu. JĮ
tiriant buvo nustatyti šie fundamentalūs Grasmano dėsniai:
• Regos sistema skiria tik tris šviesos parametrus: ryškį (arba skaistį),
spalvos toną ir sodrį, t. y. mūsų spalvų pasaulis yra trimatis,
aprašomas trimis nepriklausomais parametrais. Spalvis (arba spalva)
- tai trimatė charakteristika: skaistis, sodris ir spalvos tonas. Kai
sakome, kad du stimulai yra vienodo spalvio, tai reiškia, kad jie turi
vienodą skaistį, vienodą sodrį ir vienodą spalvos toną.
• Tolygiai keičiant mišinyje bent vieno monochromatinio šviesos
šaltinio stiprį, kai kiti šaltiniai nesikeičia, mūsų spalvio suvokimas
keičiasi taip pat tolygiai. Jeigu maišysime vienodo spalvio šviesos
šaltinių srautus, gausime taip pat vienodus spalvius nepriklausomai
nuo to, kokios spektrinės sudėties yra šviesos šaltiniai.
• Pavyzdžiui, jeigu yra keturi šaltiniai, kurių spinduliuojami šviesos
spektrai Sj(A), s2(A), s/A) ir s/A) yra skirtingi, bet sukelia tuos
pačius spalvos pojūčius, tai bet kurių dviejų šių šviesos srautų mišinys
sukels taip pat vienodų spalvų pojūčius, t. y. s;(A) + s/A) mišinio
spalvis bus toks pat kaip ir s3(A) + s4(A). Tai yra trečiasis Grasmano
dėsnis. Juo grindžiama visa šiuolaikinė kolorimetrija. Iš trečiojo
Grasmano dėsnio galima daryti šias išvadas:
1. Jeigu Sj, S2 ir Sf, S4 yra dvi spalvių poros ir sudarantys spalviai
yra vienodi, bet skirtingų porų spalviai skiriasi, t. y. = S2 ir
S, = S4, o S j žSj ir S2*S4, tai sumaišius skirtingų porų spalvius
gaunami du vienodi spalviai, t. y. S, + S3 = S2 + S4.
2. Jeigu iš vienodų spalvių atimsime vienodus spalvius, tai gausime
vienodus spalvius, t. y. jei S, = S2 ir 5 , = S4, o S, ir S2 *S4,
tai Sj-S3 = S2-S4.
3. Jeigu vienodo stiprio šviesų spalviai nesiskiria, tai vienodai pakeitus
(sumažinus arba padidinus) šių šviesų stiprį gaunami vėl nesiski-
riantys tarpusavyje spalviai.

79
 K;Į tik suformuluotos išvados reiškia, kad mūsų spalvų erdvė yra
tiesinė - joje galioja adityvumo ir proporcingumo savybė.
Dar kartą pakartosime. Vadinamasis Maksvelio trikampis pavaiz-
duotas 3.9 pav. Šios figūros kontūras sudarytas Lš dviejų dalių: kreivės,
ant kurios yra taškai, apibūdinantys monochromatinių šviesos šaltinių
spalvins (grynas spektrines spalvas), ir tiesės, jungiančios kreivės galus.
Ant šios tiesės yra vadinamųjų purpurinių (jų pojūčio negalima gauti
vienu monochromatiniu šviesos šaltiniu) spalvų taškai.
Vadinasi, jeigu mėginsime atkurti visų monochromatinių šviesos
šaltinių, kurių bangos ilgiai yra intervale nuo 380 iki 760 nm, sukeltus
spalvų pojūčius, tai reikės sumaišyti trijų monochromatinių šviesos
šaltinių srautus. Šių srautų stipriai nustatytų atkuriamo spalvio koor-
dinates, arba taškus, kurių visuma plokštumoje x -t- y + z = 1 apibrėžtų
figūrą, primenančią trikampį be vienos kraštinės. Sujungę kreivės galus
tiese (t. y. sujungę tiese taškus, nustatančius monochromatinės bangos
380 ir 760 nm ilgio šviesos spalvius), gautume vadinamąjį Maksvelio
trikampį. Ant trikampio kontūro yra monochromatinių šviesos šaltinių
spalvių taškai, o ant kraštinės, jungiančios 380 ir 760 nm taškus, -
purpurinės spalvos.
Kad nustatytume spalvų, kurias sukelia du monochromatiniai šal-
tiniai, koordinates, reikia susumuoti tuos poveikius, kuriuos sukelia
kiekvienas monochromatinis šaltinis atskirai (Grasmano dėsniai). Kiek-
vieną spalvį atitinka jo trimatis vektorius. Sumuojant dvi spalvas, reikia
sudėti du jas atitinkančius vektorius. Suminis vektorius nusakys mišinio
spalvį. Kadangi trikampis yra iškila figūra, tai sumuodami grynas
spektrines spalvas visuomet gausime spalvą, kurią atitiks taškas
Maksvelio trikampio viduje. Taigi adityvaus monochromatinių spalvų
maišymo metu gausime spalvą, kuri visuomet bus trikampio viduje.
Kontrolinis klausimas. Ar galima surasti tokius ši'iesos šaltinius
(jų skaičius neribojamas), kad maišydami jų šviesos srautus gautume
spalvą, kurios taškas būtų už Maksvelio trikampio ribų? Jeigu negalite
atsakyti į šį klausimą, perskaitykite, kas parašyta smulkiu šriftu.
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia prisiminti, kad adityvus maišymas
yra spalvų maišymas. Kiekvieną spalvą atitinka vektorius. Sumuojant šiuos
tris vektorius, keičiant tik jų ilgius (tai atitinka šviesios stiprio pokyčius),

80
gaunamos visos galimos spalvos. Vektoriai, kurie sumuojami, vadinami
baziniais vektoriais, o juos atitinkančios spalvos - bazinėmis spalvomis. Pa-
sirinkus naujus šviesos srautus, gaunamos naujos bazinės spalvos arba
baziniai vektoriai. Taigi reikia nustatyti naujus bazinius vektorius ir patikrinti,
ar juos sumuojant galima gauti vektorius, kurie būtų už Maksvelio trikampio
ribų.
Tarkime, turime tris šviesos šaltinius, kurių spektro pasiskirstymas
aprašomas funkcijomis st (A), s2(A), ir Sj (A). Šios funkcijos pavaizduotos
3.10 pav. Apskaičiuokime jas atitinkančius bazinius vektorius. Vietoje to-
lydžiojo spektro s, (A), (1=1, 2, 3) nagrinėkime diskretųjį spektrą:
A, = 7 6 0
S :(A )~ I S :(Xį) 6(A -A-JAA. Kuo mažesnis intervalas AA, tuo mažes-
Xį=380
nis tolydžiojo ir diskrečiojo spektrų skirtumas. Iš pradžių nustatykime
s,(Aj) AA koordinates. Vadinasi, vienodo energetinio skaisčio (energetinis
skaistis - šaltinio ploto vieneto išspinduliuotas šviesos srautas į erdvinio
kampo vienetą, skaičiuojant vienam bangos ilgiui - W enr2 str' nnr' )
monochromatinio stimulo, kurio bangos ilgis yra Af spalvio koordinatės
bus lygios X(AJ, Y(AJ, Z(AJ (žr. 3.8 pav.). Keičiant stimulo energiją, keičiasi
tik vektoriaus ilgis, t. y. koordinačių reikšmės bus lygios: XJ(Ai) = X(AJ
Sj(AJ AA. Remiantis ta pačia logika, galima surasti ir K (AJ, ir Z/ (AJ
koordinates. Žinant kiekvienos spektro dalies spalvos koordinates, galima
apskaičiuoti viso diskrečiojo spektro koordinates. Prisiminę Grasmano
dėsnius, gauname:
Aį = 760 m
X;= 2 X(Aį)s . f X(A ) s(A ) dA
J
Ai = 380 38o

s,a) s2(X) s.,(X)

3.10 pav. Baziniai šviesos šaltinių spektrai

Čia s, (A). ir s 3 (A) - bazinių šviesos šaltinių spektrinės funkcijos. Abscisių
ašyje - bangos ilgis, ordinačių ašyje - spinduliuojama energija

81
 Aj = 760 760

Yj = S Y(Ai) s j (A j) A a j KU ) s(/l ) rfA,

A,- = 380 380

A = 760 760
Zj = I ZU f ) 5 y U,) A/l ) fz(A ) )<W.
A/ = 380 380

Šios išraiškos yra tik formalus vektorinės sumos užrašymas. Susumavę

bet kuriuos du šios sumos elementus, gausime tašką trikampio viduje
(trikampis yra Lškila figūra). Po to paėmę kitus du sumos elementus, vėl
gausime tašką trikampio viduje ir 1.1. 'Iaigi kad ir kokie būtų šviesos
šaltinių spektrai, juos atitinkantys taškai visuomet bus trikampio viduje.
Jeigu šiuos spektrus pasirinksime kaip bazinius šaltinius, tai maišydami šių
šaltinių šviesos srautus niekada neišeisime iš trikampio, kurio viršūnės yra
taškai, atitinkantys šių šaltinių spalvius.
Kontroliniai klausimai
1. Kokius Šviesos šaltinius reikia pasirinkti, kad adityvaus maišymo
būdu būtų galima sukurti kuo didesnę spalvų įvairovę?
2. Kodėl šiuolaikinius liuminofoms, naudojamus monitorių ekranų
gamybai, stengiamasi pakeisti spalvotais lazerių šviesos šaltiniais
(lazeris spinduliuoja monochromatinę šviesų)?
3. Ar didinant bazinių šaltinių skaičių galima padidinti mišinio
spalvų įvairovę?

3.5. Subtraktyvus spalvų maišymas

Iki šiol kalbėjome apie šviesos srautų maišymą, naudojamą spalvotoje
televizijoje. Šiek tiek kitoks principas taikomas spalvotoje poligrafijoje,
tekstilėje, mene, spalvotoje fotografijoje ir 1.1. Čia naudojami dažai ne
spinduliuoja šviesą, o ją atspindi. Dažai dalj šviesos sugeria, o dalį
atspindi. Atspindėtos šviesos spektras - tai šviesa, kuri gaunama iš
šviesos šaltinio atėmus dažų sugeriamą šviesą. Dėl tos ir šis maišymo
būdas vadinamas subtraktyviu. Dažai keičia objekto atspindėtos šviesos
spektrą. Nustatant objekto spalvą, labai svarbi vadinamoji spektrinė
atspindžio funkcija fXA), arba atspindžio faktorius. Ji nusako, kokia

82
šviesos, kuria apšviečiamas objektas, dalis atsispindi nuo jo paviršiaus

P _ P(A) . . . a ; y r a šviesos šaltinio spektras, o p(A) -

s(X)
atsispindėjusios šviesos spektras. Jeigu šviesos šaltinio spektras yra
balta šviesa, tai prisiminę, kad baltos šviesos spektras s(A) = const,
gauname, kad atsispindėjusios šviesos spektras sutampa su atspindžio
spektrine funkcija P(X) = kp(X); čia k = const.
Du spektrai ir s2(X) parodyti 3.11 pav. Jie gali nusakyti tiek
dviejų šviesos šaltinių spinduliuojamus spektrus, tiek dviejų dažų (mė-
lynos ir oranžinės spalvos) atspindžio spektro koeficientus p(X)
(žr. 3.11 pav., a).
Sumaišę dviejų šaltinių šviesos srautus, gausime srautą, kurio spek-
tras bus lygus s,(X) + s/X). Jeigu dažus įsivaizduosime kaip dvi
plėveles, dengiančias baltą kūną, tai suminis dviejų plėvelių atspindžio
spektro koeficientas bus /3(A) = s,(X)-s/A) (žr. 3.11 pav., b). Taigi adi-
tyvaus maišymo metu gausime šviesią, beveik baltą spalvą, o sumaišę
dažus gausime labai tamsią, šiek tiek melsvai žalsvą (praktiškai juodą)
spalvą. Matome aiškų adityvaus ir subtraktyvaus spalvų maišymo
skirtumą.
Tačiau poligrafijoje dažai paprastai nemaišomi, skirtingais dažais
nudažomi skirtingi paviršiaus taškai. Taigi šio nudažyto paviršiaus
atspindžio faktorius nėra vienodas, jis priklauso, nuo kurio taško at-

a du spektrai (dažų arba b šviesos srautų ir dažų

šviesos šaltinių) maišymas
a> *J *->
12
E į 1 i 1

£ 0.8 08
Š i 0.6 | 06
o = 04 5 04
02 f 02
3 o
400 500 600 700 400 500 600 700
b a n g o s ilgis n m b a n g o s ilgis n m

3.11 pav. Adityvus ir subtraktyvus spalvų maišymai

Abscisių ašyje - bangos ilgis nm, ordinačių - spektrai santykiniais vienetais.
(a) - du spektrai, apibūdinantys arba šviesos šaltinio spinduliuojamą spektrą,
arba dažų atspindžio spektrą (skaisčio atspindžio spektro koeficientas).
(b) - šviesos srautų mišinio spektras (viršutinė kreivė) ir dažų mišinio atspindžio
spektras (apatinė kreivė)

83
spindimą šviesa. Kadangi, pagal Riko dėsnį, akis sumuoja šviesos,
atsispindėjusios nuo mažo paviršiaus plotelio, poveikį, tai suminės
atsispindėjusios šviesos galios spektras priklausys nuo to, kiek šiame
plotelyje yra taškų, nuspalvintų vienais ir kitais dažais. Kuo daugiau
yra vienos spalvos taškų, tuo didesnis šios spalvos poveikis.
Taigi poligrafijoje vaizdas sudaromas iš trijų ar keturių spalvotų
mažų taškelių. Taškų spalvos yra bazinės spalvos. Tas pats vaizdas
kartojamas tris arba keturis kartus, tačiau skirtingų bazinių spalvų
taškai nepersidengia. Maišomos spalvos kiekis priklauso nuo šios spalvos
taškelių skaičiaus (pagal Riko dėsnį). Panašią technologiją naudojo ir
dailininkai, žinomi kaip puantalistai arba tašistai.
Kontroliniai klausimai
1. Tarkime, naudojami dažai, kurių atspindžio spektras parodytas
3.11 pav., a. Kaip rasti aprašytu metodu poligrafijoje išspausdinto
vaizdo atspindžio spektrą?
2. Kaip parenkant tiek bazines spalvas, tiek jų skaičių padidinti
atgaminamų poligrafijoje spalvų įvairovę?
3. Jeigu žinomos naudojamų poligrafijoje dažų spalvinės koordina-
tės. pasakykite, kaip rasti atgaminamų spalvų įvairovę? Raskite sritį,
kurioje bus visi šių bazinių dažų mišiniai, - Maksvelio trikampio
analogą.
4. Kodėl poligrafijoje naudojami juodi dažai, kuriais nudažomas
fonas, t. y. tarpai tarj> spalvotų taškų? Koks būtų vaizdas, sudaromas
iš tų pačių bazinių dažų, kai naudojami ir nenaudojami juodi dažai?

3.6. Spalvos parametrai

Spalva apibūdinama trimis nepriklausomais parametrais - skaisčiu,
sodriu ir spalvos tonu. Kyla klausimas, kaip juos išreikšti kiekybiškai.
Skaistis. Tai labai svarbus šviesos parametras. Žinant šviesos spektrą
bei jos efektyvumą, jį galima apskaičiuoti taip:

V(X)= LRr{A)+ LGg(l)+ LGb{ A);

čia Lft. L g , L b - konstantos, apibrėžiančios šviesos efektyvumą.

84
 Bandymu nustatyta, kad LR: La: LB = 1 : 4,50907 : 0,0601.
Monochromatinės šviesos spektrinio veiksmingumo V(A) priklausomybė
nuo bangos ilgio pavaizduota 3.12 pav. Ji kartais vadinama fotopinio
regėjimo santykinio spektrinio jautrio kreive arba fotopinio regėjimo
spektrinio šviesinio veiksmingumo kreive (palyginkite su skotopinio
regėjimo santykinio spektrinio jautrio funkcija, žr. 2.12 pav.). Ją būtų
galima tiesiogiai nustatyti bandymu (/(>Kaa;t, Bume mat, 1978). Ši
kreivė rodo vienodos energijos monochromatinės šviesos suvokiamo
skaisčio (ryškio) priklausomybę nuo bangos ilgio. Kaip matome,
vienodos energijos šviesos šaltiniai sukelia nevienodą ryškio pojūtį.
Geltona šviesa suvokiama kaip ryškiausia. Gal todėl geltona šviesa
naudojama šviesoforams.
Jeigu turime bet kurio spektro s(X) šviesą, tai šios šviesos skaistis bus
lygus monochromatinių šviesos srautų skaisčių sumai, t. y.

*>=760 , \ l=~ 760

, K , X
= z i u M ^ >
Xi=360 360

Spalvos grynumas, arba sodris. Grynumas, arba sodris, nusako, kiek

spalva skiriasi nuo baltos. Yra keli grynumo apibrėžimai. Kolori-
metrijoje grynumas apibrėžiamas dvejopai.

V(X)

b a n g o s Ilgis nm

3.12 pav. Fotopinio regėjimo spektrinio jautrio funkcija

Abscisių ašyje - bangos ilgis, ordinačių - jautris santykiniais vienetais

85
 Sužadinimo grynumas (spalvos sužadinimo grynumas - excitation
purity):
y ~ yw
Pe =— arba Pe yb ~ yw
h
KolorimetrinLs grynumas:
/ \ / \ r \
)'b y -yw yb
Pi = arba Pc =
{ y
J [y b -y* j x
b ~

Šių parametrų prasmė paaiškinta 3.13 pav. Čia: Dft5 - baltos spalvos
taškas, kurio koordinatės yra {X,,, yw} (tiksliau - balto paviršiaus,
apšviesto D65 šviesos šaltiniu, spalvos taškas), S, = {J; >'} - matuojamos
spalvos taškas, Sm = {jc^, yb} - taškas, kuriame susikerta tiesė D65 Si
su Maksvelio trikampio kontūru, Sn) - monochromatinės šviesos spalvos
taškas. Taigi parametras pe yra proporcingas santykiui nuotolių S1 D55
(nuotolis nuo baltos spalvos taško iki matuojamos spalvos taško) ir
D65 Sm (nuotolis nuo baltos spalvos taško iki monochromatinės spalvos
taško). Kaip matome, pe reikšmė kinta nuo 1 (monochromatinės spalvos
grynumas) iki 0 (baltos spalvos grynumas). Kolorimetrinis grynumas
pc irgi priklauso nuo nurodytų nuotolių, bet kartu jis dar priklauso nuo
taško padėties baltos spalvos taško atžvilgiu. Kolorimetrinis grynumas
pc irgi kinta nuo 1 iki 0.
spalvos grynumo skaičiavimas

3.13 pav. Spalvos grynumo skaičiavimo būdai

x, y - spalvos koordinatės, 0 6 5 , S,, S 6 - atitinkamai baltos, matuojamos ir
monochromatinės spalvos toje pačioje tiesėje esantys taškai

86
 Taigi spalvos grynumas priklauso nuo nuotolio tarp baltos spalvos
taško ir matuojamo spalvos taško. Kuo didesnis šis atstumas, tuo didesnis
spalvos sodris.
Monochromatinės spalvos grynumas lygus vienetui ir nepriklauso
nuo bangos ilgio. Ši grynumo savybė yra tam tikras spalvos aprašymo
trūkumas. Pavyzdžiui, jeigu žmogui pateiktume geltoną ir mėlyną
monochromatinę spalvą, jis pasakytų, kad mėlyna nuo baltos skiriasi
labiau negu geltona, kad mėlyna spalva yra sodresnė. Dėl šios priežasties
dažnai naudojami kiti empiriniai sodrio matavimo būdai, kuriais
stengiamasi atsižvelgti į šią žmogaus spalvų regėjimo savybę.
Aptarsime du iš jų (Wright, Pitt, 1937). Balta ekrano dalis
apšviečiama pasirinkta monochromatine šviesa, kurios stipris lygus
Lį. Vėliau ši ekrano dalis papildomai apšviečiama balta šviesa
(žr. 3.14 pav., a). Dėl to keičiasi šios srities skaistis. Kad to neatsitiktų,
monochromatinio šviesos šaltinio stiprį mažiname tiek, kad suvokiamas
apšviesto šviesos mišiniu ekrano skaistis (ryškis) nesikeistų, o būtų
pastovus. Laikantis šios sąlygos, parenkamas toks minimalus baltos
šviesos kiekis AW, kad tiriamasis regėjimo lauko spalvą suvoktų kaip
baltą. Jeigu šiuo atveju šviesos srautų stipriai bus lygūs Lx ir AtV tai
sodri siūloma vertinti tokiu dydžiu: log^L^ + A\V)/LX}. Šio dydžio

monochromatinė spalva

}
| Sx + AW, + AW 2
subjektyvi balta spalva
a b

3.14 pav. Sodrio matavimas remiantis minimaliu

vos skiriamu (slenkstiniu) skirtumu

(a) - stimulų pateikimo schema, M - monochromatinis ir W - baltos šviesos

šaltiniai. Maišymas vyksta taip, kad suvokiamas apšviestos srities skaistis nesikeistų,
t. y. viso eksperimento metu būtų vienodas.
(b) - viršuje parodytos monochromatinės, o apačioje - baltos spalvos padėtys

87
priklausomybė nuo bangos ilgio parodyta 3.15 pav. Kaip matome, ma-
žiausią sodri turi geltona spalva (monochromatinė 570 nm bangos ilgio
šviesa), nors jos skaistis didžiausias. Mėlynos ir raudonos spalvos sodris
yra didžiausias. Taigi šviesoforo šviesi) spalva parinkta taip, kad ji būtų
arba ryškiausia, arba turėtų maksimalų sodri (žalios spalvos sodris yra
taip pat didelis), t. y. turėtų minimalų pagal vieną iš minėtų parametrų
slenkstį.
Kitas metodas pagrįstas G. Fechnerio pasiūlytu subjektyviu sodrio
vienetu. Panagrinėkime, kaip šiuo atveju matuojamas monochromatinės
šviesos sodris. Šis matavimo būdas paaiškintas 3.14 pav. Regimasis
laukas apšviečiamas monochromatinės (SA) ir baltos (IV) spalvų šviesos
mišiniu (žr. 3.14 pav., a). Iš pradžių mišinyje yra tik monochromatinė
šviesa, po to prie šios šviesos pridedamas toks minimalus baltos šviesos
kiekis AW,, kad tiriamasis pastebėtų spalvos pokytį. Dėl to gali keistis
tiek spalvos sodris (grynumas), tiek jos skaistis. Kad spalvos skaistis
nesikeistų, mažinamas monochromatinės šviesos kiekis. Kai surandamas
minimalus dydis AW}, vėl prie mišinio Sx + AWj pridedamas naujas
minimalus baltos šviesos kiekis AW^ Toliau procedūra kartojama, kol
tiriamasis mišinio spalvos nebeskiria nuo baltos. Viso eksperimento
metu pridedant baltos spalvos mažinamas monochromatinės šviesos
mišinyje kiekis, išlaikant pastovi) viso regimojo lauko skaistį. Ekspe-

b a n g o s ilgis nm

3.15 pav. Sodrio priklausomybė nuo monochromatinės šviesos bangos ilgio

Abscisių ašyje - bangos ilgis nm, ordinačių - <og(Lx + W)/Lx

88
rimcntu nustatomas skaičius (k) žingsniukų iki tol, kol monochroma-
tinės ir baltos šviesos mišinys nebcsiskirs nuo baltos spalvos. Čia
skaičius k ir parodo monochromatinės spalvos sodrj (Martin,
Warburton, Morgan, 1933). Šiuo sudėtingesniu ir daugiau laiko užiman-
čiu matavimo metodu gauti duomenys labai nekeičia mūsų sampratos
apie sodrj. Minimalų - 560-570 nm sodrj turi ta pati monochromatinė
geltona spalva.
Jeigu norėtume nustatyti bet kurios šviesos sodrj, reikėtų išsiaiškinti,
kiek prireiks vos pastebimų šuoliukų, vis pridedant baltos spalvos, kad
pasiektume tokį mišinį, kurio spalva nesiskirtų nuo baltos šviesos. ŠLs
metodas atima daug laiko, lai gana didelis jo trūkumas.
Spalvos tonas. Dažniausiai spalvos tonas apibūdinamas vienu dydžiu
- bangos ilgiu tokios monochromatinės šviesos, kurią sumaišę su balta
gautume nagrinėjamo šviesos stimulo sukeltą spalvos pojūtį. Pažvelgę
į 3.13 pav. matome, kad spalvos S ; toną charakterizuoja monochroma-
tinės spalvos Sm bangos ilgis. Šis bangos ilgis dažnai vadinamas spalvos
dominuojančiu bangos ilgiu (dominant wave!ength) ir žymimas Aci. Visi
D65, Sj, ir Sm taškai yra vienoje tiesėje. Purpurinių spalvų spalvinis
tonas apibūdinamas papildomos monochromatinės šviesos bangos ilgiu.
Sprendžiant praktinius uždavinius svarbu žinoti žmogaus jautrį
spalvos tono pokyčiams. Dažniausiai kalbama apie monochromatinės

7
v
nm
6

2
1

04 1 0 460 510 560 610 660

bangos ilgis nm

3.16 pav. Bangų skyrimo funkcija

Abscisių ašyje - bangos ilgis nm., ordinačių - slenkstinis bangos ilgio pokytis nm

89
šviesos bangų skyrimo funkciją. Ji eksperimento metu nustatoma taip:
balto ekrano dalis apšviečiama monochromatine šviesa, o paskui ran-
damas toks minimalus vos pastebimas bangos ilgio pokytis AA^ kai
tiriamajam atrodo, kad apšviesto ekrano dalies spalva pasikeitė.
Kaip jau žinome, nuo bangos ilgio priklausys ir suvokiamas ekrano
skaistis, arba ryškis (žr. 3.12 pav.). Dėl šios priežasties keičiant bangos
ilgj reikia taip keisti monochromatinės šviesos stiprį, kad skaistis
nesikeistų. Eksperimentiškai nustatyta bangų ilgių skyrimo funkcija
parodyta 3.16 pav. Kai AAe minimalus, žmogaus jautris spalvos tono
pokyčiams yra maksimalus. Taigi jis yra didžiausias esant apytiksliai
500 nm ir 590 nm.
Kartais literatūroje spalvos tonui apibūdinti naudojami vadinamieji
spalvų tono koeficientai (Hurvich, Jameson, 1955).

Kontrolinis klausimas. Kaip atsih'elgiant į fotopinio spektrinio

jautrio funkciją reikia keisti šviesos srauto stiprį, kad keičiant bangos
ilgį suvokiamas skaistis nesikeistų?
Kiti spalvai apibūdinti dažiuii naudojami parametrai. Kiekvieną spalvą
galima gauti įvairiu santykiu maišant tris spalvas. Baltą spalvą galima
gauti maišant dvi spalvas. Šios spalvos yra priešinguose tiesės, einančios
per baltą tašką, galuose. Ši tiesė kerta Maksvelio trikampį dviejuose
taškuose, kurie apibūdina papildomas spalvas. Sumaišius reikiamu
santykiu dvi papildomas spalvas, gaunama balta.
Visos spalvos, kurių taškai yra už Maksvelio trikampio ribų,
vadinamos nespektrinėmis spalvomis (tai ruda, chaki, juoda ir 1.1.). Šių
spalvų negalima gauti maišant bazines spalvas.
Kontroliniai klausimai
J. Konkrečiai nurodykite dvi monochromatines spalvas, kurias
sumaišę gautume baltą spalvų.
2. Ar visos papildomos spalvos yra monochromatinės?
3. Ar maišant lik dvi monochromatines spalvas galima gauti kitų
monochromatinių šviesų sukeltus spalvinius pojūčius? Jeigu taip, tai
bent apytiksliai nurodykite, kokias monochromatines šviesas reikėtų
pasirinkti ir kokius spalvinius pojūčius galima sukelti maišant jas.
6. Kaip apibūdinamas purpurinių spalvų spalvinis tonas.

(JO
3.7. Spalvų standartai
Kolorimctrija padeda susitarti, kokias spalvas vadiname vienu ar kilu
terminu. Užsakydami dažus, galime nurodyti jų spalvos koordinates,
užuot vartoję tokius neaiškius posakius: „duokite man raudonos spalvos
dažų", „duokite man žalsvos spalvos audinio" ir 1.1. Tada galime būti
tikri, kad kiekvieną kartą gausime tuos pačius dažus. įsivaizduokite,
kaip būtų sunku dailininkams, dažytojams, jeigu jie gautų vis kitokių
atspalvių dažus. Mūsų mašinos būtų margos, jeigu jas dažytume tik
žodžiais nusakytais dažais. O kaip atrodytų tie, kurie naudoja kosme-
tinius dažus?
Tačiau spalvos koeficientai yra patogūs tik specialistams.
Paprastam pirkėjui posakis, kad lai spalva, kurios koordinatės
x = 0,83, y = 0,1, bus neaiškus. Pirkėjas sunkiai įsivaizduos, kokia tai
spalva. Netgi jei pasakysite, kad tai žalia spalva, nedaug ką pakelsite:
yra daugybė žalios spalvos atspalvių. Dėl šios priežasties yra sukurti
standartinių spalvų atlasai.
Naudodamiesi šiais atlasais galite matyti realius spalvotus objektus,
apžiūrėti juos esant įvairiam apšvietimui, įvairiam fonui, derinti
tarpusavyje įvairias spalvas. Kaip matysime vėliau, nuo šių sąlygų labai

RP
P R

3.17 pav. Manselo spalvų kūnas

Išilgai cilindro ašies keičiasi spalvotų pavyzdėlių skaistis (nuo 0 iki 10), sektoriai
nurodo spalvos toną (B, BG, ... , PB), punktyriniai apskritimai nurodo įvairaus
sodrio pavyzdėlių kūne vietą - kuo pavyzdėliai arčiau cilindro centro, tuo
mažesnis jų sodris (/2, M, /6, 18, /10 - kuo didesnis skaičius, tuo didesnis
apskritimo skersmuo ir tuo sodresnės spalvos)

01
priklauso suvokiama objekto spalva. Vienas iš populiariausių yra Man-
selo spalvų atlasas. Jj sudaro spalvotų popierėlių rinkinys. Tie popierėliai
nėra suversti į krūvą, kurioje būtų sunku surasti norimos spalvos pavyzdį.
Jie tvarkingai sudėlioti. Norėdami geriau suprasti, kaip jie sudėti,
susipažinkime su Manselo spalvų kūnu. Tai cilindras (žr. 3.17 pav.),
suskirstytas sektoriais ir turintis kelias lentynas, įrengtas išilgai cilindro
ašies įvairiame aukštyje. Šiose lentynose išdėstyti spalvoti popierėliai.
Kuo aukščiau lentyna, tuo didesnio skaisčio popierėliai joje yra.
Iš viso yra 11 tokių lentynų, sunumeruotų nuo 0 iki 10. Juodi
popierėliai yra ()-ėje lentynoje, baltas popierėlis - 10-oje.
Visas cilindras, panašiai kaip ir apelsinas, suskirstytas sektoriais
(skiltelėmis). Kiekviename sektoriuje yra tam tikro spalvos tono
popierėliai: mėlyno tono pavyzdėliai yra B sektoriuje, melsvai žalio -
BG, žalio - G, žalsvai geltono - GY, geltono - Y, gelsvai raudono -
YR, raudono - R, rausvai purpurinio - RI\ purpurinio - P, purpuriškai
mėlyno - l'B (žr. 3.17 pav. ). Kiekviename sektoriuje yra posektoriai,
kurie tiksliau nusako spalvos toną. Jie žymimi skaičiais, pavyzdžiui:
10B, 7.5B, 5.0B, 2.5B, 10BG, 7.5BG, 5BG, 2.5BG, 10G ir 1.1.
Be to, popierėliai gali būti arčiau centro arba toliau nuo jo. Kuo
popierėliai toliau nuo centro, tuo jie sodresni, t. y. vienodo sodrio
pavyzdėliai yra vienodai nutolę nuo cilindro centro. Jų (3.17 pav. pa-
žymėtų punktyriniais apskritimais) nuotolis nuo centro nusakomas ap-
skritimo skersmeniu ir žymimas skaičiais po dalybos ženklo - /2, /4,
/6, /8, /10.
Naudojantis šiais žymenimis, kiekvienas popierėlis turi savo kodą,
pavyzdžiui, 7.5 B 7/8. Raidė nusako pavyzdėlio spalvio toną (mėlynas
sektorius), pirmas skaičius prieš raidę reiškia sektoriaus posektorį
(smulkesnis spalvio tono nurodymas), antras skaičius po raidės - pa-
vyzdėlio skaistį (kokioje lentynoje yra pavyzdėlis), paskutinis skaičius
po dalybos ženklo - sodrį.
Manselo atlase visi pavyzdėliai išdėstyti tvarkingai, naudojantis nu-
rodytu pavyzdėlių žymėjimu.

92
3.8. Spalva ir atsispindėjusios
nuo objektų šviesos spektras
Gali susidaryti įspūdis, kad suvokiamą objekto spalvą lemia atsispin-
dėjusios nuo objekto šviesos spektras, kadangi šis spektras visiškai
nusako receptorių atsaką (reakciją) į apšvietimą. Tačiau, mūsų laimei,
taip nėra. Prisiminkime, kad atsispindėjusi nuo objekto šviesa priklauso
tiek nuo objekto savybių, jo gebėjimo atspindėti šviesą (tiksliau - nuo
spektrinio atspindžio faktoriaus p(X)), tiek nuo šviesos šaltinio spektro
(spalvos). Paprastai apšvietimo šaltinio spektras priklauso nuo paros
laiko, nuo aplinkinių objektų (dienos metu šviesos spektras atvirame
lauke ir miške labai skiriasi). Jeigu apie objekto spalvą spręstume iš
atsispindėjusios nuo objekto šviesos, ji nebūtų stabili. Pavyzdžiui, nuo
žemuogės atsispindėjusios šviesos spektras lapuočių miške, kur vyrauja
žalias apšvietimas, labai skirsis nuo tos pačios žemuogės atsispindėjusios
šviesos spektro atviroje pievelėje. Jeigu apie spalvą spręstume iš spektro,
tai atviroje pievelėje žolės spalva būtų labai artima raudonos žemuogės
miške spalvai. Taigi vaikščiodami po mišką, kirsdami atviras laukymes,
mes tuos pačius objektus matytume skirtingai, jų spalva skirtųsi. Be to,
to paties objekto suvokiama spalva skirtųsi rytą, dieną ir vakare.
Laimei, mūsų regos sistema turi tam tikrą mechanizmą, kuris padaro
mūsų spalvų suvokimą nepriklausomą nuo apšvietimo šaltinio spalvos.
Šis reiškinys yra žinomas kaip konstantinis spalvų suvokimas. Paaiš-
kinsime, kaip jis tiriamas.
Žmogui rodomi skirtingų šviesos šaltinių apšviesti standartinės
spalvos objektai (tam gali būti panaudoti Manselo pavyzdėliai arba šių
pavyzdėlių atvaizdai monitorių ekrane). Žmogus turi įvertinti, ar kinta
suvokiama spalva kintant apšvietimo šaltinio spalvai (spektnū). Tarkime,
bandymas vyksta dviem etapais. Pirmame etape pavyzdėlis rodomas
esant raudonam A apšvietimui, t. y. rodomas testinis T pavyzdėlis. Po
to bet kurios spalvos M pavyzdėlis rodomas esant standartiniam -
baltos šviesos apšvietimui (naudojamas C šviesos šaltinis). Žmogus turi
įvertinti, ar abiejų pavyzdėlių T ir M spalva yra vienoda. Jeigu taip,
užrašomos M pavyzdėlio spalvio koordinatės. Jeigu suvokiamos spalvos
skiriasi, žmogus turi keisti M pavyzdėlį, iš standartinio atlaso pasirinkti
kitą, kurio spalva sutaptų su T pavyzdėlio spalva.

7.?
 Dviejų bandymų rezultatai parodyti 3.18 pav. Vieno eksperimento
metu tiriamasis matė juodame fone tik vieną pavyzdėlį, t. y. regos
lauke buvo tik vienas pavyzdėlis. uC yra T pavyzdėlio, apšviesto C
šaltiniu, spalvio koordinatės, o u/l - M pavyzdėlių spalvio koordinatės,
kai jie apšviesti A (raudono) šaltinio šviesa ir jų suvokiama spalva
sutampa su T pavyzdėlių spalva. Kaip matome, šiuo atveju suvokiama
spalva labai priklauso nuo apšvietimo spalvos, nes parinktų M pavyzdėlių
koordinatės skiriasi nuo T pavyzdėlių koordinačių esant C apšvietimui.
Buvo parodyta, kad uA koordinatės sutampa su T pavyzdėlių fizikinėmis
koordinatėmis, kai jie buvo apšviesti raudona (A) šaltinio spalva.
Koordinatės skaičiuojamos įvertinant atsispindėjusios nuo pavyzdėlių
šviesos spektrą. Taigi šiomis sąlygomis regos sistema nustato spalvą tik
pagal atsispindėjusios nuo objekto šviesos spektrą. Jokio konstantinio
spalvos suvokimo nėra. Jeigu baltą foną apšviesime raudona šviesa, tai
jis mums šiomis sąlygomis ir atrodys raudonas.

056
A » ' » &
0 54
r ^ ' v -
• •• i ••
052 i 4
4 uA
. u
• _ f
0.5
•
v • •
0 48 v
• t f V
0 46
• •
•
••
0 44
•
• •
0 42 • ••
X
uC
0 4
0.1 0 15 02 0 25 0.3 0 35

3.18 pav. Manselo pavyzdėlių spalvio koordinatės esant dviem skirtingoms

apšvietimo šaltinių, t. y. A ir C , spalvoms

Koordinačių ašyse - spalvio koordinatės. Bandymo metu naudojama 40 pavyzdėlių,

kurių skaistis lygus 7, o sodris 16. uC ir uA - pačių pavyzdėlių spalvio koordinatės
esant A ir C apšvietimui, uAm-M pavyzdėlių, matomų baltame fone, spalvio
koordinatės konstantinio spalvų suvokimo sąlygomis (M pavyzdėliai matomi
baltame fone ir jų suvokiama spalva sutampa su T pavyzdėlių spalva)

04
 Visai kita situacija, kai tiriamajam pavyzdėliai rodomi nc juodame,
bet baltame fone. M pavyzdėlių koordinatės labai artimos T pavyzdėlių
koordinatėms, kai pastarieji apšviesti balta spalva. Kitaip nei T pa-
vyzdėliams, nors ir apšviestiems raudona spalva, tiriamasis parenka
tokius M pavyzdėlius, kurių spalvio koordinatės artimos T pavyzdėlių
koordinatėms, esant baltos šviesos apšvietimui (lyginimo metu T
pavyzdėliai apšviesti raudona spalva). Pavyzdžiui, jeigu šiomis sąlygomis
rodomas baltas pavyzdėlis, apšviestas raudona šviesa, tai jis jau
nebesuvokiamas kaip raudonas, jo spalva suvokiama kaip balta, nes
parenkamas baltos spalvos M pavyzdėlis, laigi vyksta konstantinis spalvų
suvokimas.
Konstantinio spalvos suvokimo mechanizmai dabar dar neaiškūs,
apie kai kuriuos iš jų kalbėsime vėliau.

3.9. Spalvų regėjimo teorijos

Iki šiol nagrinėjome spalvų aprašymo ir klasifikavimo metodus.
Susipažinome su kai kuriomis spalvų suvokimo ypatybėmis, bet visiškai
nelictėme klausimų, kokie neurofiziologiniai procesai lemia spalvų
suvokimą. Dabar pamėginsime užpildyti šias spragas.
Spalvų suvokimo moksliniai tyrimai atliekami daugiau kaip 2(X)
metų. Per tą laikotarpį įvairiais metodais (anatominiais, biocheminiais,
clcktrofiziologiniais) pavyko įrodyti, kad mūsų tinklainėje, kaip ir buvo
tikėtasi, yra trijų skirtingų tipų kūgeliai, kurie turi skirtingus fotopig-
mentus.
Kiekvieno tipo kūgeliai skirtingai reaguoja į skirtingo spektro šviesą.
Kūgelio atsako priklausomybė nuo jį apšviečiančios vienodos energijos
monochromatinės šviesos bangos ilgio vadinama kūgelio (receptoriaus)
spektrinio jautrio funkcija, arba charakteristika (žr. 3.19 pav.). Yra
kūgelių, kurie jautresni tmmpoms bangoms. Tai vadinamieji mėlyni,
arba B(lue), receptoriai. Jie maksimaliai jautrūs monochromatinei
445-450 nm bangos ilgio šviesai. Kiti kūgeliai jautresni vidutinio ilgio
bangos šviesai - G(reen) receptoriai, kurie maksimaliai jautrūs
525-535 nm bangos šviesai, t. y. gelsvai žalsvai spalvai. Trečias R(ed)

95
 b a n g o s ilgis n m

3.19 pav. Kūgelių spektrinio jautrio funkcijos

Abscisių ašyje - bangos ilgis nm, ordinačių - santykinis jautris

receptorius jautriausias 555-570 nm bangos ilgio monochromatinei,

t. y. geltonai oranžinės spalvos, šviesai.
Spektrinio jautrio funkcijos, nusakančios kūgelių atsakų priklausomybę
nuo monochromatinės šviesos ilgio, parodytos 3.19 pav. Kadangi kūgelių
atsako dydis priklauso nuo absorbuotų šviesos kvantų skaičiaus, tai re-
miantis spektrinio jautrio funkcijomis galima teigti, kad kūgelių pigmentai
absorbuoja šviesos kvantus selektyviai, vieni tam tikro bangos ilgio šviesos
kvantai absorbuojami daugiau, o kiti mažiau. Galima sakyti, kad spektrinio
jautrio funkcijos nusako šviesos kvantų absorbcijos tikimybę, priklausomą
nuo bangos ilgio. Jeigu abscisių ašyje atidėtume dydį, atvirkščią bangos
ilgiui, t. y. kvantinį skaičių, tai visų kūgelių spektrinio jautrio kreivių forma
būtų vienoda - skirtųsi tik jų maksimumo padėtis abscisių ašyje. Ši kūgelių
spektrinio jautrio funkcija aprašoma vadinamąja Dartnalo funkcija arba
Dartnalo nomograma.

Užduotis. Paaiškinkite, kodėl esant silpnai apšvietai nė vienas

gyvūnas negali regėti spalvų (prisiminkite tikimybinį kūgelių jautrio
aprašymų).
Taigi tinklainėje yra nevienodas įvairių kūgelių tipų skaičius.
Mažiausia yra mėlynų receptorių. Centrinėje tinklainės dalyje jų beveik
nėra, yra tik „žali" ir „raudoni" kūgeliai. G receptorių yra keturis
kartus daugiau negu B receptorių, o R receptorių - 10 kartų daugiau

06
negu B receptorių. Taigi R, G, B receptorių santykis yra toks: 10:4:1.
Kadangi kūgelių išsidėstymas tinklainėje netolygus, reikia manyti, kad
spalvų suvokimas priklausys nuo to, ar objekto vaizdas yra centre, ar
kiek nuo jo nutolęs. Kad taip yra, parodė spalvų maišymo eksperimentai.
Kai kas mano, kad šviesos difrakcija daro įtaką receptorių išsidėstymui
tinklainėje. Pavyzdžiui tinklainės centre beveik nėra mėlynų receptorių.
Kadangi tmmposios bangos stipriausiai atlenkiamos akyje, tai B
receptoriai yra išsidėstę tinklainėje ne centre (Wandel, 1995).
Dabar sunku pasakyti, kodėl R ir G kūgeliai yra tinklainės centre.
Vienas iš paaiškinimų gali būti toks. Ilgą laiką įvairiuose žemės
kampeliuose buvo tiriama, kokios spalvos objektų dažniausiai pasitaiko.
Visi tyrimai, atlikti tiek žemėje, tiek iš kosmoso, parodė, kad daugiausia
yra žalios ir raudonos spalvos objektų. Mėlynų objektų pasitaiko rečiau.
Gal todėl, kad mes priversti mažiau žiūrėti į dangų, o daugiau po
kojomis, kur vyrauja rudos, raudonos, žalios spalvos objektai, mūsų
jautriausia tinklainės vieta specializavosi analizuoti šiuos objektus. Kai
kurie paukščiai, kuriems svarbūs objektai yra tiek žemėje, tiek ore, turi
kitokią tinklainės struktūrą: R, G kūgeliai yra toje tinklainės dalyje,
kuri mato žemę, o B receptoriai yra apatinėje tinklainės dalyje, kuri
nukreipta į dangų.
Lieka neaišku, kodėl mūsų tinklainėje yra nevienodas R, G, B kūgelių
skaičius. Kartais svarstoma tokia hipotezė: mėlyni receptoriai absorbuoja
didesnės energijos šviesos kvantus negu žali ar raudoni kūgeliai. Dėl tos
priežasties vidinių trikdžių įtaka mažesnė. Taigi mėlynų kūgelių signalo ir
triukšmo santykis gali būti didesnis negu žalių ir raudonų, o žalių kūgelių
signalo ir triukšmo santykis yra didesnis negu raudonų. Kadangi vienas
iš būdų didinti signalo ir triukšmo santykį yra receptorių išėjimo signalų
sumavimas, tai R receptorių turėtų būti daugiau negu žalių ir mėlynų
kūgelių, o žalių receptorių skaičius turėtų būti didesnis negu mėlynų.
Deja, tai tik teoriniai samprotavimai, kurie nepatikrinti eksperimentu. Ilgą
laiką registruoti pavienių receptorių signalus - labai sunkus uždavinys,
kadangi receptorių matmenys maži.

Kontrolinis klausimas. Kaip apskaičiuoti receptorių atsakų

į bet kokio spektro šviesos poveikį, jeigu žinomas kūgelių spektrinis
jautris ir šviesos spektras?

97
 Logiška manyti, kad mūsų nervą) sistema gauna informaciją tik apie
receptorių signalo dydį, apie šviesos spektrą ji neturi jokio supratimo.
Du šviesos poveikiai mums yra vienodi, jeigu jie sukelia to paties dydžio
receptorių signalus. Bet kaip toliau apdorojama informacija, gauta iš
receptorių?
Be receptorių, tinklainėje, kaip matėme, yra horizontalių, bipolinių
ir ganglinių ląstelių (žr. 2.9 pav.). Bipolinės ląstelės sumuoja ir maišo
įvairių kūgelių signalus. Mus daugiausia ir domina šių ląstelių atsakai,
kadangi tik jie toliau siunčiami į aukštesnes regos sistemos struktūras
(horizontalių ląstelių atsakai neišeina iš tinklainės).
Bipolinių ląstelių spektrinio jautrio charakteristikos. Bipolinės ląstelės
algebriškai sumuoja kūgelių signalus iš tam tikro tinklainės ploto
(žr. 3.20 pav.). Ši sritis vadinama bipolinės ląstelės recepciniu lauku
(RL). Trys tipai tokių ląstelių - viena L ir dvi C, parodyti 3.20 pav.
Šių ląstelių spektrinio jautrio charakteristikos pateiktos 3.21 pav.
Pirmosios L tipo ląstelės spektrinio jautrio kreivė yra vienpolinė,
t. y. šios ląstelės atsakas į bet kurio bangos ilgio šviesą yra vieno
ženklo. Apšvietus vienas ląsteles, jų vidinis šviesos veikiamas potencialas
mažėja, t. y. jos depoliarizuojasi o kitos reaguoja atvirkščiai - veikiamas
šviesos jų potencialas didėja, t. y. ląstelė hiperpoliarizuojasi. Didinant
apšvietą pirmoji ląstelė vis daugiau žadinama, o antroji - slopinama
(arba žadinama, kai apšvieta mažėja). Dėl šios priežasties šios L ląstelės
vadinamos arba D (ryškumo - bright), arba D (tamsumo - dark) ląs-
telėmis. Kadangi šių ląstelių atsakas yra vienpolinis ir tolygiai didėja
didinant arba mažinant RL apšvietą, jos vadinamos L (apš\'ietos -
luminosity) ląstelėmis.
Antrojo tipo ląstelės vadinamos C (chromatinėmis - chromaticity)
ląstelėmis. Jų atsakas į RL apšvietą gali būti dvipolinis: esant vienos
bangos ilgio šviesai, ląstelė bus žadinama (dcpoliarizuojama), o esant
kitos bangos ilgio apšvietai, ji bus slopinama (hiperpoliarizuojama),
t. y. šių ląstelių atsakai į jų RL apšvietą gali būti priešingo poliarumo.
Dėl to šios ląstelės vadinamos oponentinėmis. Yra dviejų tipų
oponenlinės (arba C) ląstelės. Vienos ±R+ G ląstelės žadinamos (arba
slopinamos) raudona šviesa ir slopinamos (arba žadinamos) žalia. Ki-
tos ±Y+B ląstelės žadinamos (arba slopinamos) geltona šviesa ir
slopinamos (arba žadinamos) mėlyna. Jeigu šių ląstelių RL apšviestas
 Chromatinis kanalas Achromatinis
kanalas

Akonstantinis
chromatinis kanalas
Didelis kontrasto
jautrumas, maža III
Didelė skiriamoji geba, gerai rea- Konstantinis skiriamoji geba,
didelis jautrumas
guoja į lėtus judesius chromatinis kanalas
judesiui

3.20 pav. Regos sistemos dalis, kur vyksta informacijos apie spalvą įvertinimas
I - tinklainės dalis: R, G, B trijų tipų kūgeliai, ±Rrt3, ±Yr8, Wh-BI oponenintinės
ląstelės; II - šoninis kelinis kūnas, kur išskiriami achromatinis ir chromatinis
kanalai; III - aukštesnės regos sistemos struktūros, susijusios su spalvų skyrimu
(gali būti V1 sritis) ir konstantiniu spalvų suvokimu (gali būti V4 sritis)

99
 ląstelių a (sakų dydžiai
sanl. vul Wh

700

3.21 pav. Bipolinių ląstelių spektrinio jautrio funkcijos

Abscisių ašyje - bangos ilgis, ordinačių - ląstelių atsako dydis. Wh yra L tipo
B ląstelės atsako priklausomybė nuo bangos ilgio. RG, YB - dviejų oponentinių
ląstelių atsakų priklausomybė

balta šviesa, tai jos nereaguoja - jų atsakai lygūs nuliui arba labai maži.
Taigi apšvietus šių ląstelių RL balta spalva, sužadinama tik viena L
ląstelė.
Kadangi L ląstelių spektrinio jautrio charakteristikos yra labai (bent
kokybiškai) panašios į fotopinio regėjimo spektrinio jautrio funkciją
(žr. 3.12 pav.), daroma prielaida, kad šios ląstelės perduoda informaciją
tik apie šviesos ryškį. Sakoma, kad šios ląstelės sudaro achromatinį
kanalą, kuris nesusijęs su informacija apie šviesos sodrį ir spalvos
toną. Panašiai manoma, kad C ląstelės perduoda informaciją tik apie
šviesos chromatiškumą (sodrį ir spalvos toną - chrornaticity, ųeemnocmb).
bet ne apie šviesos stiprį, 'laigi jau tinklainėje Išskiriami du nepriklau-
somi kanalai - achromatinis ir chromatinis. Čia, bc bipolinių ląstelių,
yra vadinamosios P ganglinės ląstelės, kurių atsakai irgi yra oponentinio
pobūdžio ir kurios priklauso chromatiniam kanalui. Šios P ląstelės
siunčia signalus mažo dydžio šoninio kėlinio kūno ląstelėms (į
parvoccliulinį sluoksnį). Greta L tipo bipolinių ląstelių yra dar ir M
ganglinės ląstelės. M kaip ir L bipolinių ląstelių atsakai vienpoliniai.
Šios ląstelės siunčia signalus į didelių šoninio kėlinio kūno ląstelių
įėjimus (magno ląsteles arba į magnoceliulinį šoninio kėlinio kūno

100
 bangos ilgis nm

3.22 pav. L ir C ląstelių spektrinio jautrio funkcijos

Ištisinėmis linijomis parodytos ląstelių teorinės charakteristikos,
o punktyrinėmis - eksperimentu nustatytos priklausomybės

sluoksnį). Taigi formuojami du atskiri parvo ir tnagno kanalai. Tiek

ganglinių, tiek šoninio kėlinio kūno ląstelių RL yra labai panašūs
(Bruce, Green, Georgeson, 1996).
Yra nuomonių, kad šie kanalai susiję su skirtingos informacijos
apdorojimo procesais. Manoma, kad P ląstelės dalyvauja procesuose,
kurie susiję su spalvinių, erdvinių stimulo požymių išskyrimu (šie
parametrai svarbesni nustatant distalinio stimulo formą). P ląstelės
mažiau jautrios judantiems, dinaminiams, t. y. kintantiems laiko atžvil-
giu, stimulams. M ląstelės jautresnės dinaminiams stimulo požymiams
- judesiui, mirksėjimui, ir dėl to manoma, kad jos labiau susijusios su
judesio suvokimo procesais. Kaip pamatysime vėliau, toks achromatinio
ir chromatinio kanalų atskyrimas sudaiys papildomų sunkumų aiškinant
regos sistemoje vykstantį skaisčio vertinimą.
Toliau informacija apie šviesos spalvą perduodama žievinėms struk-
tūroms. Čia išskiriami du centrai. Vienas iš jų atsakingas tik už spalvų
skyrimą (čia vyksta procesai, kurie teikia informaciją, ar dvi spalvos
vienodos, ar skirtingos, bet nenurodo kokios). Kitame centre vyksta
procesai, susiję su pačios spalvos vertinimu. Pirmas centras dalyvauja
akonstantiškai vertinant spalvas (kai matome spalvų skirtumus, bet

101
pačios spalvos priklauso nuo apšvietos spektro), o antras centras būtinas
konstantiniam spalvų suvokimui.
Kas leido daryti tokias prielaidas apie dviejų centrų buvimą regos
sistemoje?
• Tai visų pirma beždžionių elgesio tyrimai. Pažeidus jų pirmine
regos žievę (VI), beždžionės praranda gebėjimą skirti spalvas
(apskritai jų rega sutrinka). Jų nepavyksta Išmokyti skirti dvi spalvas
(Walsh ct al, 1993). Jeigu žmogui pažeistos šios struktūros, jis gali
nematyti spalvų. Pažeidus beždžionėms V4 galvos smegenų žievės
sritj, jos geba skirti spalvas, t. y. gali nustatyti, kad žalia spalva
skiriasi nuo raudonos, bet jų absoliutus spalvos suvokimas kinta
keičiant apšvietos šaltinio spalvą. Kai visos smegenys nepažeistos,
beždžionė konstantiškai suvokia spalvas. Išmokius beždžionę rea-
guoti į žalios spalvos objektus, jos reakcija nepakinta ir keičiant
objekto apšvietos šaltinio spalvą (WaLsh et al, 1993). Panašūs duo-
menys gaunami tiriant žmones, turinčius minėtų smegenų struktūrų
pažeidimų (Zeki, 1983; 1990).
• Yra ir neurofiziologinių duomenų. Registruojant pirminės regos
žievės ląstelių atsakus, buvo rastos ląstelės, reaguojančios tik į tam
tikros spalvos objektus. Šios ląstelės yra selektyvios objektų spalvai
- vienos ląstelės reaguodavo tik tuomet, kai jų RL buvo raudono
objekto atvaizdas, kitos - tik į geltoną arba mėlyną, arba žalią
spalvą. Tačiau pakeitus apšvietos šaltinio spalvą, šių ląstelių atsakai
kinta - jos nebereaguoja j tą spalvą, kuriai anksčiau buvo jautrios.
Paaiškėjo, kad šios ląstelės yra selektyvios tik šviesos, krintančios
į RL, spektrui, bet nc objekto spalvai. Tačiau V4 srityje buvo rasta
ląstelių, kurių atsakai priklauso tik nuo objekto spalvos ir neprik-
lauso nuo apšvietos šaltinio šviesos, t. y. šių ląstelių atsakai yra
konstantiniai, nepriklausantys nuo apšvietos (Zeki, 1983).

3.10. Neurofiziologinių procesų

ir spalvų suvokimo ypatybių ryšys
Jeigu minėtų ląstelių atsakai yra susiję su spalvų suvokimu, kyla klau-
simas, koks yra tas ryšys. Žmogus, skirdamas spalvą, gali atskirai įver-
tinti tris jos charakteristikas - ryškį, arba skaistį, sodrį, arba grynumą,
ir spalvos toną.

102
 Neurofiziologiniai skaisčio vertinimo mechanizmai. Kaip jau minėjome,
L arba M ląstelių spektrinio jautrio funkcija yra labai panaši i fotopinio
regėjimo spektrinio jautrio funkciją, kuri naudojama skaisčiui įvertinti
(žr. 3.6 skyrelį). Todėl buvo padaryta prielaida, kad šios ląstelės susi-
jusios su „skaičiavimais" ir jų atsakų dydis nusako objekto skaistį.
Panagrinėkime, ar ši hipotezė neprieštarauja žinomiems faktams?
Teigiama, kad skaisčio reikšmė priklauso nuo M arba L ląstelių
atsako. Savo ruožtu dviejų monochromatinių šaltinių apšviesto balto
objekto skaistis bus lygus objekto skaisčių esant skirtingiems apšvieti-
mams sumai. Tarkime, turime du monochromatinius šaltinius S u ir S ^
Kai objektas apšviečiamas pirmuoju šaltiniu, susidaro L u skaisčio po-
jūtis. Kai tas pats objektas apšviečiamas antruoju šaltiniu, susidaro LX2
skaisčio pojūtis. Jeigu objektas vienu metu apšviečiamas ir SX1, ir SX2
šaltiniais, tai jo skaistis bus lygus skaisčių LX1 ir Lx2 sumai t. y. L^ + L^
(skaisčių adityvumo savybė). Ši savybė remiasi prielaida, kad skaistis
priklauso nuo vienos - šiuo atveju nuo L arba M - ląstelės atsako.
Šios ląstelės tiesiškai sumuoja įėjimo signalus. Toks tiesinis
sumavimas parodytas 3.23 pav. Čia matoma L ląstelės atsako
priklausomybė nuo monochromatinės šviesos bangos ilgio, t. y. ląstelės
spektrinio jautrio funkcija. Jeigu ląstelės RL apšviečiamas 490 nm
bangos ilgio šviesa, šios ląstelės atsakas bus lygus LX1. Jeigu tos pačios

v(X)

3.23 pav. L ląstelės tiesinės savybės

Abscisių ašyje - bangos ilgis, ordinačių - atsakų į vienodo stiprio šviesą dydis.
(•ai , r L u ~ ląstelės atsakų dydžiai, apšviečiant RL 490 nm arba 600 nm bangos
ilgio vienodos energijos monochromatine šviesa Dešinėje parodyta, kaip sumuojasi
dviejų šviesos srautų poveikiai

103
ląstelės RL apšviečiamas 600 nm bangos ilgio šviesa, tai šios ląstelės
atsakas lygus LA2. Kai RL apšviečiamas dviejų pirmiau minėtų
monochromatinių 490 nm ir 600 nm bangų ilgio šviesos mišiniu, ląstelės
atsakas lygus atsakų Lu ir LX2 sumai, t. y. Lx - Lu + LX2. Jeigp šios
ląstelės atsakas lemia skaistj, tai turėtume skaisčių adityvumo savybę.
Ši hipotetinė skaisčio suvokimo ypatybė buvo tikrinama eksperimentu.
Pasirodė, kad žmogui skaisčio suvokimo adityvumas negalioja: beveik
visais atvejais mišinio suvokiamas skaistis buvo mažesnis negu mono-
chromatinės šviesos sukeltų skaisčių suma: Lr<Ln + LX2. Kartais mi-
šinio skaistis būdavo netgi mažesnis už didžiausią monochromatinės
šviesos skaistį, t. y. L£ < max(Lxt, LA2) (žr. Guth, Donkcy, Marroco,
1969; Guth, 1991; Ingling, Tsou, 1977). Vadinasi, vienas iš mišinio
stimulų suvokiamą suminį ryškį mažino, o ne didino!

Užduotis. Sugalvokite eksperimentą, kaip patikrinti, ar galioja

skaisčią adityvumo principas (su šio eksperimento rezultatais ką tik
susipažinome).
Taigi eksperimento rezultatai nepatvirtino hipotezės, kad vien L ar
M ląstelių atsakai lemia suvokiamą ryškį arba skaistį. Dėl to buvo
nutarta, kad skaistis priklauso tiek nuo L, tiek nuo C ląstelių atsakų.
Buvo pasiūlytas toks vektorinis modelis:

3.24 pav. Vektorinis spalvų sumavimas

Ašyse Wh, ±R »G, ± Y ląstelių atsakai. S p , ir Sp2 - monochromatinių spalvų
vektoriai, kurių s u m a yra S p 2 vektorius: |S/7r| = + Sp2\ = Sp] + Spi +2Sp,
Sp2 cos\spi Sp2 \ = S p] + SpĮ + 2Spi Sp2 cosfl .

104
 Spalva, t. y. visi jos trys parametrai (skaistis, sodris ir tonas), prik-
lauso nuo visų trijų Wh (L), .±R+Ci, ±Y +B ląstelių atsakų. Jie sudaro
trimačio vektoriaus komponentes S p = {Wh. ,±R+G, ±Y + B}. Šio
vektoriaus orientacija nusako spalvingumą (toną ir sodri), o jo ilgis
(modulis) - ryškį, arba skaistį. Remiantis šiuo modeliu nesunku pa-
aiškinti skaisčių neadityvumą. Šis aiškinimas iliustruojamas 3.24 pav.
Du monochromatinius stimulus SA, ir SA2 atitinka Sp, ir Sp2 vek-
toriai. Šių dviejų šviesos srautų mišinį atitinka Sp x vektorius, kuris yra
vektorinė Sp, ir Sp2 vektorių suma. Jo ilgis (modulis), kai sumuojami
vektoriai nėra kolincariis, visuomet mažesnis už jų modulių sumą.
Jeigu kampas tarp Sp, ir Sp2 vektorių yra bukas, tai Sp Y < max(Sp,.
Sp2). Eksperimentinių duomenų palyginimas su teoriniais skaičiavimais
leidžia tvirtinti, kad skaisčio dydis geriau koreliuoja su vektoriaus
moduliu negu su vieno vektoriaus dydžiu (Ingling, Tsou 1977; Bairr-
KMBiiMtoc, CraiuotBHMioc, C o k o / i o b , 1993; Vaitkevičius, Stankevičius,
Petrauskas, 1997). Tuo atveju, kai šviesa yra baltos spalvos, sužadinamos
tik L ląstelės, o chromatinių ląstelių atsakai lygūs nuliui. Tuomet
vektoriaus modulis lygus vienintelei nelygiai nuliui komponentei, kurią
nusako L ląstelės atsakas. Tuo atveju šios ląstelės atsakas visiškai nusako
ryškį.

Užduotis. Nuo seno žinoma, kad skalbiniai atrodys baltesni,

ryškesni, kai juos nudažysime silpnai mėlyna spalva (mėlio
naudojimas). Nesunku įsitikinti, kad šiuo atveju mes sutepame
baltinius, mažiname atsispindėjusios nuo baltinių šviesos kiekį
(parodykite tai). Bet nepaisant to baltiniai atrodo skaistesni, ryškesni.
Pamėginkite tai paaiškinti.

3.11. Receptoriai ir oponentinės ląstelės

Kyla klausimas, kodėl visų gyvūnų regos sistemoje trijų receptorių signalai
transformuojami j trijų oponentinių ląstelių signalus. Šiuo klausimu yra
suformuluotos kelios hipotezės.
• Receptorių, kūgelių signalai yra vienpoliai, o oponentinių ląstelių signalai
dvipoliai - tiek teigiami, tiek neigiami. Dėl to padidėja signalų kitimo
diapazonas, kartu geriau galima skirti spalvas.

105
• Receptorių signalai tarpusavyje labai koreliuoja, o tai reiškia, kad
perduodama receptorių informacija dubliuojama. Norint išvengti šio
dubliavimo ir atliekama receptorių signalų transformacija. Yra daug
būdų dckoreliuoti receptorių signalus. Manoma, kad dekoreliacija
atliekama keičiant atskirų kanalų perduodamos informacijos kiekį. Todėl
transformacija turi būti tokia, kad didžiausias informacijos kiekis būtų
perduodamas pirmuoju (achromatiniu 'L kanalu), antras pagal
reikšmingumą turėtų būti ±R G kanalas ir 1.1. (Buchsbaum, Gottshalk,
198į). Manoma, kad taip didinamas informacijos perdavimo
patikimumas. Sugedus antram ir trečiam kanalui, patiriami minimalūs
nuostoliai.
• Receptorių signalai dekoreliuojami taip, kad signalo ir triukšmo,
generuojamo įvairiais regos sistemos lygiais (įvairių nervų sistemos
elementų), santykis būtų kuo didesnis. Dėl to padidėtų spalvų skiriamoji
geba (Vaitkevičius, Stankevičius, Petrauskas, 1997).

3.12. Oponentinių signalų formavimo principai

Kaip minėjome, receptorių signalai iki jie pasiekia centrinę nervų sistemą
transformuojami. Receptorių atsakas į šviesą yra visuomet to paties po-
liškumo, o aukštesniuose regos sistemos lygiuose yra neuronai, kurių
išėjimo signalas gali būti skirtingo poliškumo. Šių neuronų, apšviestų
vieno bangos ilgio šviesa, atsakai didėja, o kito bangos ilgio šviesa sukelia
jų atsako mažėjimą foninio lygio atžvilgiu. Jeigu neurono aktyvumas, kai
jo įėjime nėra signalo, nelygus nuliui, tai toks aktyvumas vadinamas foni-
niu. 'laigi signalo didėjimas ar mažėjimas matuojamas atžvilgiu signalo,
kurį neuronas generuoja tamsoje. Taigi šių neuronų atsakai yra dviejų
poliškumų. Dėl to šie neuronai vadinami oponentiniais. Heringas pirmasis
nuspėjo, kad tokių neuronų esama nervų sistemoje. Tačiau lieka neaišku,
kam reikalinga tokia receptorių signalų transformacija. Galutinio atsaky-
mo į šį klausimą dar nerasta. Čia aptarsime kai kurias hipotezes apie
galimą funkcinę šių transformacijų reikšmę.
Informacijos, perduodamos skirtingais karuliais, dekoreliacija. Kaip žinome,
signalai apie šviesos spektrą perduodami bent trimis kanalais. Tačiau trijų
receptorių signalai yra labai koreliuoti - receptorių signalai visuomet yra
vieno poliškumo. Pagal vieną iš hipotezių, receptorių signalai transfor-
muojami tam, kad atliktų perduodamų trimis kanalais signalų dekoreliaciją

106
(Buchsbaum, Gottschalk, 1983). Signalų koreliacija reiškia, kad žinant
vien;) signalą galima nusakyti, koks yra kitas signalas. Tuomet kyla klau-
simas, kam reikia perduoti du signalus, jeigu žinant vieną galima pasakyti,
koks bus kitas. Dėl to manoma, kad nervų sistema atsisakė tokios prabangos,
ir pradiniame signalų apdorojimo procese vyksta jų dekorcliacija.
Panagrinėkime, kaip siūloma dekorcliuoti signalus, perduodamus skir-
tingais kanalais. Receptorių atsakus apytiksliai galima apskaičiuoti taip:
L KX,)
.v
M •= S m(X,) •1(1, )=X I
1=0 (3.13.1)
S s(X,)
čia I yra N dimensijos vektorius, nusakantis apšvietimo spektrą, o X yra
(3 x N) matrica, nusakanti trijų L, M, S receptorių spektrinį jautrį.
Kovariaciją tarp receptorių jautrių nusako

R = X XT

matrica. Kai elementų jautrio funkcijos normalizuotos, matrica R nusako

receptorių jautrių koreliaciją. Jeigu matrica R yra diagonali, tai būtų galima
sakyti, kad trijų elementų spektrinis jautris yra nekoreliuotas Taigi norint
atlikti dekoreliaciją, reikia taip transformuoti šias funkcijas, kad matrica R
būtų diagonali. Prisiminus tikrinio vektoriaus sąvoką,

V| N, = R V Į ; (3.13.2)
čia yra tikrinė matricos vertė, o V. - tikrinis vektorius. Matrica R turi
tris tikrinius vektorius, kuriuos atitinka trys tikriniai skaičiai, taigi bendru
atveju (3.13.2 ) lygybę galima užrašyti taip:
V B = R V;

čia B yra diagonali matrica, kur pagrindinėje įstrižainėje yra matricos R

tikrinės vertės, V matricos stulpeliai yra tikriniai vektoriai V.. Padauginę iš
kairės abi lygybės puses iš atvirkštinės V- 1 matricos, gauname: B = V -1 RV.
'laigi B matrica yra ekvivalentinė R matricai, arba parinkus kitą koordinačių
sistemą, R matrica atrodys kaip B. Vadinasi, dekoreliacijos uždavinys iš-
sprendžiamas radus R matricos tikrines vertes ir vektorius. Šį uždavinį
galima spręsti ir kitaip. Receptorių spektrinio jautrio funkcijas reikia orto-
gonalizuoti arba ortonormalizuoti (KojiMoropoB, OOMHH, 1972).
Sistemos spalvų skiriamoji geba ir oponentinių lusteliu atsakai. Pagal stadijų
modelį, šviesos poveikis sklinda regos sistemoje taip:

S = [ s ( ž ) } — ^ R ^ a h r . g . />}-^->0 = {*,(;.)}-> D,- (3.13.3)

107
čia s(A) - veikianti receptorius šviesa; r, g, b arba y/A) (i = 1, 2 , 3 ) yra trijų
receptorių atsakai; O = {xf} - trijų oponentinių neuronų atsakai, D -
spalvų detektoriai arba kita sistema, nustatanti O = {*,} vektoriaus
orientaciją. Kam regos sistemoje atliekama 7", transformacija? laikoma,
kad ši transformacija yra tiesinė (Ingling, Tsou, 1977). Toliau ji bus žymima

taip: T, = | « y | . Suformuluokime hipotezę, kam reikalinga ši transformacija.

Kiekviename etape prie (3.13.3) signalų pridedamas triukšmas. Atsiž-
velgiant į triukšmą ši schema atrodytų taip:
ę
S = {s(A)}->t® ->R={yt(A)=r, g. b} -> ®
± O -

n,
= {xiA)}-> -> D\ (3.13.4)
®
čia ęf i), ir (i = 1, 2, 3) - trikdžiai, veikiantys receptorius, oponentinius
neuronus ir spalvų detektorius. Šios sistemos jautris priklausys nuo to,
kokiu tikslumu detektoriai arba kita matavimo sistema galės nustatyti
vektoriaus O orientaciją. Oponentinių neuronų x{(A) charakteristikos turės
įtakos tik sistemos atsparumui rjt trikdžiams, tiesiogiai veikiantiems D
sistemos įėjimą. Be abejo, 7", transformacija negali sumažinti kitų ęx ir c,
trikdžių įtakos sistemos jautriui. Kadangi ę, trikdžiai yra susiję su apšvietos
kitimais ir priklauso nuo išorinių sąlygų, kurios nuolat kinta, tai jų kol kas
nenagrinėsime. Atsižvelgsime tik į e, ir qt trikdžius, kurie atskirai ir neprik-
lausomai veikia kiekvieną kanalą. Tarkime, visi trikdžiai yra pasiskirstę
pagal normalųjį dėsnį N (o,a)), t. y. matematinė viltis lygi 0, o dispersija
- a), kuri nepriklauso nuo i - kanalo numerio).
Sakykime, oponentinės ląstelės sumuoja trijų receptorių y, signalus,
ly
' '/ ^ 3 i,\ '
Xį U)= I aij( y j + Cj) + m = Xj (A)+i'j.
, J
čia e, = I a , j £ j + r/,.
J
Trys !<-,'(/)} dydžiai sudaro E vektoriaus komponentes. Kaip matyti,
vektoriaus komponentės turi atsitiktinę ir sisteminę dalis. Kadangi trik-
džiai kinta laiko atžvilgiu, tai E vektoriaus galas šokinės tam tikroje erdvės
dalyje. Vektorių E sudaro du vektoriai - vienas priklauso grynai nuo
apšvietos ir yra stabilus, o kitas priklauso nuo trikdžių. Šio vektoriaus
komponentės ilgis ir kryptis nuolat kinta. Dėl to šį vektorių vadinsime

108
trikdžių vektoriumi - = j.-j}. Kad įvertintume erdvės dydį, kuriame dėl
trikdžių šokinės E vektoriaus galas, reikia žinoti H vektoriaus ilgį, t. y.
Sis vektorius nusakys sferos, kurioje su tam tikra p0 tikimybe
bus E vektoriaus galas, r radiusą.
Mes ieškosime tokio dydžio r = |E|, kad E vektoriaus galas būtų šioje
sferoje su p0 tikimybe. Tam panaudokime žinomą Čebyševo nelygybę:
p(js| > r) = 1 - po = h ei >2 ) ' r 1 (3.13.5)
arba '
p(\S\<r) = Po = \-M(he'if )/r2.

Prisiminę (3.13.5) išraišką, gauname:

(33
r" =M(i(e,)2)/(l-p0) = h f((e,)2)/(l-p0) = I I a - a , + 3oj L (3.13.6)

čia c yra konstanta, kuri priklauso nuo tikimybės Pg, oCT4yra trikdžio r|
dispersija. Dabar nesunku apskaičiuoti sferos, kurioje su p0 tikimybe bus
spalvos E vektoriaus galas, tūrį. Šios sferos tūris V (r) = 4nrV3. Apskaičiavę
spalvų kūno tūrį Vs(at-), kuris priklauso nuo transformacijos 7}=||u,y|,
galime nustatyti, kiek V(r) sferiukių telpa šiame kūne. Kuo šis skaičius
didesnis, tuo didesnė sistemos skiriamoji spalvų geba. Norint apskaičiuoti
spalvų kūno tūrį, reikia apriboti spalvos vektoriaus E = Į*,! = | a(/ yt I ilgį
(/= 1, 2, 3; y, 2,1= r, g, b), t. y. I aų y, I <a0. Keičiant monochromatinės
šviesos bangos ilgį A = 380 - 760 nm, spalvų vektorius trimatėje erdvėje
nupieš kreivę L(A). Sujungę šios kreivės galus I.(Am) ir L(A760) tiese,
gausime uždarą kreivę. Sujungę kiekvieną šios kreivės tašką su koordinačių
pradžia {0, 0, 0}, gausime kūgį, kuris ir vadinamas spalvų kūnu. Dabar
jau nesunku apskaičiuoti šio kūno K s (aJ tūrį ir nustatyti santykį:

<5 = Vs k M ' - ) = P l's («, i «y + )' f 2

}; (3.13.7)
čia Į} yra konstanta, kuri priklauso nuo tikimybės p0.
Taigi dabar galima suformuluoti tokį uždavinį: reikia rasti tokią tiesinę
7/ - | | a i / | | transformaciją, po kurios xt(A), (i = 1,2, 3) funkcijos tarpusavyje
būtų ortogonalios, vektoriaus E modulis neviršytų a0 reikšmės, o santykis S
būtų maksimalus.
Šis uždavinys buvo išspręstas ir gautos funkcijos parodytos 3.22 pav. Kartu
reikia pabrėžti, kad gautas sprendinys nėra vienareikšmiškai nustatytas,
kadangi bet kurie koordinačių sistemos posūkiai nekeis S santykio dydžio.

im
3.13. Kitų spalvos parametrų >
įvertinimo neurofiziologiniai mechanizmai
Baltos spalvos vektorius sužadina tik L ląstele, o kitų ląstelių atsakai
lygūs nuliui, t. y. baltos spalvos vektoriaus H'komponentės lygios {Sw|l,
0, 0). Kuo spalvos vektorius yra arčiau baltos spalvos vektoriaus W, tuo
spalvos sodris mažesnis. Taigi kuo didesnis kampas 9 (i. y. kampas
Sp O S - 3.25 pav.), tuo mažesnis sodris, arba kuo didesnis kampas
/z/2 - 0 (Wh O Sp) , tuo didesnis sodris. Spalvos toną nusako
spalvingumo vektoriaus orientacija, t. y. kampas a (kampas tarp Osop
vektoriaus ir S ^ ašies) arba bet kuris kitas kampas tarp spalvingumo
vektoriaus ir bet kurio plokštumos ( ± R + G , ±Y + B) vektoriaus
(žr. Derrington, Krauskopf,
Lcnnic, 1984; OOMHH, C O -
KOJIOB, Bai'ITKHBII'iioc,
1979; COKOJIOB, Bai'rriot-
BHHIOC, 1989; COKOJIOB,
HsMaiL'ioB, 1984).
Taip apskaičiuoti sodris
ir tonas gerai sutampa su
žmogaus suvokiamu sodriu
ir tonu. Dėl to šiuo metu
aptariama galimybė keisti
spalvinių koordinačių skai-
čiavimo metodiką - vietoje
3.25 pav. Vektorinis spalvų modelis (x, y) koordinačių siūloma
Ašyse Wh, ±R?G, ±Y*B - ląstelių atsakai. naudotis kampinėmis (sferi-
0 5 p - spalvos vektorius, Os op - spalvos vek-
toriaus projekcija j (±R?G, ±Y?B) plokštumą, nėmis) koordinatėmis. Šiuo
(spalvingumo vektorius). S w h , S R Ū ir S Y 8 - atveju spalva bus apibū-
spalvos v e k t o r i a u s k o m p o n e n t ė s . 0 -
kampas tarp spalvos vektoriaus ir (±R»G, dinama vektoriaus moduliu
±Y«B) plokštumos, a - kampas tarp ir dviem kampais, t. y. trijų
spalvingumo vektoriaus ir ±Y»B ašies
skaičių rinkiniu { I E \
(skaistis), a (spalvos tonas),
0 (sodris)}.

110
3.14. Neuronų, selektyvių šviesos spektrui,
atsakų formavimas
Be abejo, regos sistema tiesiogiai neskaičiuoja sferinių koordinačių. Kyla
klausimas, kaip tai daroma. Manoma, kad regos sistemoje tokius „skai-
čiavimus" atlieka selektyvūs krintančios j RL šviesos spektrui neuronai.
Tiksliau sakant, šie neuronai selektyvūs spalvos vektoriaus orientacijai.
Kaip formuojami daugybės selektyvių šviesos spektrui neuronų atsakai, kai
jie gauna signalus tik iš trijų tipų oponentinių ląstelių? L'ibai paprasta
struktūra, kurios įėjime yra tik trys kūgelių tipai, o išėjime - daugybė
selektyvių šviesos spalvai neuronų, parodyta 3.26 pav.
Visa spalvą analizuojanti sistema sudaroma iš daugybės nepriklausomų
kanalų, kiekvienas analizuoja signalus tik savo reccpciniamc lauke. Taigi
visa sistema atlieka diskrečią vaizdo tinklainėje analizę: vaizdas suskai-
domas į atskirus fragmentus (fragmentų dydis priklauso nuo kanalų RL
dydžio). Paveiksle parodyti du lokalūs kanalai. Kanalo įėjime yra trijų tipų
kūgeliai (bendras jų skaičius priklauso nuo RL lauko dydžio - signalo ir
triukšmo santykio). Kūgelių signalai sumuojami trijų oponentinių tipų
ląstelėse (W, ±R+G ir ±Y+B). Šiuos signalus pakartoja ganglinės ląstelės,
ir toliau jie perduodami į aukštesnes regos sistemos struktūras, kur for-
muojami selektyvūs šviesos spektrui neuronai.
Selektyvaus neurono atsakas aprašomas dydžiu v^ (j = 1, 2 p, p -t- 1,
... s, s + 1,..., u), kuris priklauso nuo algebrinės šio neurono įėjimo
signalų sumos:
z
j - 2 c j, xt;
čia cjt - koeficientas, kuris parodo, kokia i-osios oponentinės ląstelės išėjimo
signalo (x, ) dalis perduodama į j-ojo neurono įėjimą (tai j-ojo neurono su
i-tąja oponentine ląstele ryšio kor-ficientas). Pažymėkime vieno j-ojo Išėjimo
neurono ryšio koeficientus kaip trimačio vektoriaus komponentes ( j ={r)l).
o oponentinių ląstelių atsakus - kaip spalvos vektorių li ={*,}, (i=l, 2. J;
j=l u). Dabar formulę, kurią naudojame selektyvaus neurono atsakui
zj rasti, galime perrašyti taip:
Z, = (CJt E) = | c y | \E\ COS [CJE].

Spalvos vektorius E yra bendras visiems išėjimo neuronams, taigi šio

vektoriaus modulis \F.\ = const, t. y. nepriklauso nuo neurono numerio.
Jeigu ryšio vektoriaus modulis pastovus I Cj I = const., tai j-ojo neurono z

111
atsakas bus maksimalus, kai ryšio vektorius ir spalvos vektorius bus k o
linearūs, t. y. kampas tarp šių vektorių bus lygus nuliui, o šio kampo
kosinuso reikšmė bus lygi 1.

3.26 pav. Lokalių akonstantinių spalvų kanalų struktūra

Parodyti du lokalūs kanalai. Jų įėjime yra trijų tipų kūgeliai, už jų - oponentiniai
neuronai. Išėjime - selektyvūs šviesos spalvai neuronai. Dešinėje parodyti šių
neuronų išėjimo atsakai: vertikalioje linijoje - išėjimo neuronų numeriai, o
horizontalioje - šių neuronų atsakų dydžiai, /-ajame kanale maksimaliai sužadintas
p-asis neuronas, o Ar-ajame kanale - ( p + fj-asis

112
 Tokj spalvos kodavimo būdą trumpai galima paaiškinti taip.- Kiekviename
lokaliame kanale yra užfiksuotas etaloninių spalvų vektorių rinkinys. Išėjimo
neuronai nustato, koks etaloninis vektorius yra lygiagretus su spalvos
vektoriumi, kurį lemia k a n a l o R L apšvietimo spalva (žr. COKOJIOB,
H3MaiinoB, 1984). Kiekvieną etaloninį vektorių atitinka atskiras išėjimo
neuronas. Maksimaliai sužadintas išėjimo neuronas ir nusako etaloninį
vektorių, kuris yra lygiagretus su spalvos vektoriumi.

3.15. Problemos, susijusios su skaisčio suvokimo

neurofiziologiniais mechanizmais
Skaisčio suvokimas geriau koreliuoja su spalvos vektoriaus
E = {Wh, ±R+G, ±Y+B} moduliu negu su L ląstelės atsako dydžiu.
Tik baltos spalvos vektoriui abiem skaisčio nustatymo būdais gaunami
vienodi rezultatai.
Tačiau lieka neaišku, kaip regos sistema skaičiuoja modulį. Jau
minėjome, kad regos sistemoje yra dviejų tipų L ląstelės: B ląstelės
(bright - šviesos neuronai), kurių atsakai didėja didinant neurono RL
apšvietą, ir D ląstelės (dark - tamsos neuronai), kurių atsakai didėja
mažinant RL apšvietą. Reikia pabrėžti, kad šių neuronų RL padėtis
tinklainėje sutampa. Jų atsakai nėra visiškas veidrodinis atspindys, t. y.
D + B * 0. Vadinasi, šios ląstelės nėra tiesiškai priklausomos. Taigi tos
pačios tinklainės vietos apšvieta charakterizuojama dviejų nepriklausomų
B ir D neuronų atsaku, t. y. lokalios tinklainės srities apšvieta apibūdi-
nama dvimačiu vektoriumi Sk = {B, D), o ne vienu B neurono atsaku.
Šiuo atveju skaistį irgi būtų galima išreikšti vienu skaičiumi kuris nusako
Sk vektoriaus orientaciją. Vektoriaus orientaciją neuroniniame tinkle
nesunku apskaičiuoti naudojantis etaloniniais ryšio vektoriais (žr. smulkų
tekstą - „Neuronų, selektyvių šviesos spektrui, atsakų formavimas").
Detaliau apie tokius neurofiziologinius mechanizmus, susijusius su
skaisčio suvokimu, galima pasiskaityti darbe (Heggelund, 1974).
l a i k a n t i s koncepcijos, kad ir skaistis, ir spalvingumas išreiškiamas
vektoriaus orientacija, nesunku abu šiuos parametrus sujungti ir išreikšti
orientacija vieno keturmačio vektoriaus, kurio komponentėmis būtų keturių

113
B, D, ± R + G , ± Y + B neuronų atsakai (žr. OOMIIH, COKOJIOB, Bai'rrioi-
Hii'iioc, 1979; COKOJIOB, HIMAIIIOB, 1984; COKOJIOB, BairnornipiK*;, 1989).

Juodos spalvos problema. Iš pradžių ši problema yra tarsi nesupran-

tama, nes atrodo, kad pakanka tik užsimerkti tamsiame kambaryje ir
be vargo pamatyti, kas yra juoda spalva. Bet pastabus žmogus greit
supras, kad juoda objekto spalva yra kur kas juodesnė nei ta, kurią mes
matome užmerkę akis, kai tinklainė neapšviesta. Pastaroji suvokiama
spalva yra žinoma kaip „nuosava" pilka (vok. selbsi grau) spalva.
Panagrinėkime labai paprastą pavyzdį. Iarkim, turime du popieriaus
lapus: juodą ir baltą. Juodas lapas atspindi apie 7-10 proc. šviesos, o
baltas - 80-90 proc. Sakykime, popieriaus lapus matome esant dviem
apšvietoms. Vienu atveju apšvieta lygi 10, o kitu - 400 Lx. Pirmuoju
atveju juodas popieriaus lapas atspindės 0,7-1 šviesos srauto, o baltas
lapas - 8-9. Esant ryškiai apšvietai, juodo lapo atspindėta šviesa -
28-40, o balto 320-360 vienetų.
Taigi baltas lapas, esant mažesnei apšvietai, atspindės kelis kartus mažiau
šviesos negu juodas lapas, esant didesnei apšvietai. lačiau nepaisant to
juodo lapo spalva bus juoda esant bet kuriai apšvietai, o baltą lapą suvoksime
kaip baltą esant tiek silpnesnei, tiek stipresnei apšvietai.
Tačiau juodą spalvą galime suvokti tik tuomet, kai regos lauke
matome bent du objektus (prisiminkime, kad spalvų konstantinis
suvokimas irgi įmanomas, kai regos lauke yra daugiau negu du skirtingos
spalvos objektai). 'laigi norint suvokti juodą spalvą reikia, kad tinklainėje
būtų bent dvejų skirtingų objektų atvaizdai, kurie veiktų skirtingi} lokalių
posistemių (kanalų) įėjimus.
Norint parodyti, kaip sprendžiama juodos spalvos problema,
pirmiausia reikia susidaryti modelį, kaip lokali posistemė suformuoja
signalą apie skaistį. Yra dvi hipotezės. Kadangi nagrinėjamas tik baltos
spalvos atvejis, tai aptarsime tik B ir D neuronų atsakus (kitų C
neuronų atsakai nekinta ir lygūs nuliui) ir jų galimą ryšį su baltos
spalvos skaisčio suvokimu.
1. Pagal pirmąją hipotezę, balta ir juoda spalvos vertinamos vienu
dydžiu, kurio reikšmė priklauso nuo dviejų B ir D neuronų atsakų.
Kol dirba B neuronas, D neuronas yra užslopintas, ir žmogus suvokia
šviesią (baltą) spalvą. Kuo daugiau sužadintas B neuronas, tuo suvokiama

114
 Ai
b,
D B

7
d, O b.
O

a
3.27pav. Du skaisčio nustatymo modeliai: (a) - vienmatis, (b) - dvimatis
B ir D šviesumo ir tamsumo skalės, d, ir b, - taškai, apibūdinantys šviesos
skaisčio suvokiamas reikšmes. Punktyrinės atkarpos - d, ir b, taškų projekcijos
j B ir D ašis

balta spalva yra ryškesnė. Kai sužadinamas D neuronas, suvokiama pilka

(tamsi) spalva. Šiuo atveju kuo daugiau sužadintas D neuronas, tuo
tamsesnė (juodesnė) yra spalva. B ir D neuronų atsakai nusako skaisčio
reikšmę toje pačioje ašyje (viename gale atidėtos B neurono, o kitame
— D neurono sužadinimo reikšmės (žr. 3.27 pav., a). „Nuosava" pilka
spalva atitinka 0, tamsi (pilka) - d p o šviesi, balta - b r
2. Antroji hipotezė tvirtina, kad skaisčio suvokiama reikšmė
priklauso nuo abiejų neuronų signalų. Taigi B ir D neuronai sužadinami
vienu metu, bet skirtingu laipsniu. Šių neuronų atsakų reikšmės yra
dvimačio vektoriaus komponentės. Skaisčio reikšmė nusakoma minėto
vektoriaus orientacija. Keičiantis RL apšvietai, keičiasi vektoriaus
orientacija nuo 0° iki 90° (žr. 3.27 pav., b). Šiuo atveju skaistis
išreiškiamas irgi vienu skaičiumi - kampu a. Skaisčio vertė, atitinkanti
dj (vektorių Od,) ir b, (vektorių Ob,) taškus, yra lygi a, ir ar Kol
kas neaišku, kuris modelis tikslesnis. Tačiau esama duomenų, kad
vektorinis modelis yra arčiau tiesos.
• Iš neurofiziologinių duomenų matome, kad šviesa vienu metu veikia
abi B ir D ląsteles, t. y. nėra situacijos, išskyrus kraštutinius atvejus, kad
būtų sužadintas tik vienas neuronas. Dažniausiai būna sužadinti abu.
• Psichofiziniai duomenys apie jautrio priklausomybę nuo skaisčio
pokyčių (žr. 2.11 pav.) lengviau paaiškinami vektoriniu modeliu
negu vienmačiu.
• Pagal vienmatį modelį, mūsų regos sistemoje yra du atskiri neprik-
lausomi posistemiai, iš kurių vienas analizuoja baltą vaizdą tam-
siame fone, o kitas - tamsų vaizdą šviesiame. Dvimatis modelis

115
 leidžia šiuos posistemius lengvai sujungti ir juos įtraukti į keturmatį
spalvi) modelį. Šiuo atveju spalvij erdvė labai prasiplečia. Ji apima
tokias spalvas kaip ruda, chaki ir 1.1.
Baigdami priminsime, kaip formuojami L (tiek B, tiek D) ir C
neuronų atsakai. Jų formavimo būdai parodyti 3.28 pav. (BepiyjiHC,
1991). Beveik visų tinklainės neuronų RL turi koncentrine struktūrą.
Vadinasi, tinklainės sritis, iš kurios receptoriai siunčia signalus į tiriamo
neurono įėjimą, yra apskritimo arba ovalo formos. Ląstelės RL turi dvi
sritis. Sritis, kurią apšvietus neurono atsakas padidėja, o šviesą išjungus
- sumažėja, vadinama on sritimi ir žymima „ + " ženklu. Sritis, kurią
apšvietus neurono atsakas sumažėja, o išjungus - padidėja, vadinama
off sritimi ir žymima „-" ženklu. Pažymėtina, kad L neuronų off sritis
priklauso nuo apšvietos dydžio - patamsyje ji praktiškai išnyksta
(Maffei, Fiorcntini, 1973). Tai rodo, kad B ir D neuronais nustatant
lokalų skaistį ši sritis nereikalinga. Ji greičiau susijusi su skirtingų
tinklainės sričių B u D neuronų sąveika, kurios metu vienas lokalus
skaistis veikia kitą skaistį (apie tai kiek vėliau, kai nagrinėsime si-
multaninį kontrastą). Kartais C neuronų RL irgi neturi atskirų
žadinančių ir slopinančių sričių. Tuomet tiek žadinantys, tiek slopinantys
receptoriai susimaišo ir yra tose pačiose RL dalyse (Xbio6c.ii,, 1990).
Šiuo atveju svarbu tik tai kad visų šių neuronų laukai būtų apytikriai
toje pačioje tinklainės vietoje. Tuomet visi keturi neuronai apibūdins
to paties fragmento vaizdo spalvą.
Ką gi naujo sužinojome apie regos sistemos darbą? Regos sistema
visą vaizdą tinklainėje suskaido į diskrečius gabaliukus, kurių dydį
lemia neuronų RL dydžiai. Kiekvienoje šioje srityje nustatomas vidutinis
vaizdo fragmento spalvis (skaistis, sodris ir spalvos tonas). Dėl tokio
informacijos apdorojimo aukštesnėms regos sistemos struktūroms
pateikiama spalvota mozaika, iš kurios jau galima išskirti vaizdo
kontūrus, objektus (kaip tai vyksta suvokiant paveikslus, sudėtus iš
spalvotų stiklo ar akmens gabaliukų).
Iki šiol nagrinėjome atskirų lokalių posistemių darbą ir laikėme jas
nepriklausomomis. Žinome daug faktų, kad taip nėra. Pavyzdžiui,
raudona spalva pilkame fone suvokiama visiškai kitaip negu ryškiame
baltame fone. Šiuo atveju raudona spalva suvokiama kaip nida arba net

116
 3.28 pav. L ir C neuronų atsakų formavimas
+ ir - pažymėtos sritys, kurias apšvietus neurono atsakas padidėja arba sumažėja.
Strėlytėmis parodyti ryšiai, kuriais iš RL perduodami žadinantys neuroną signalai,
o juodu rutuliuku pažymėti ryšiai, kuriais perduodami slopinantys neuroną signalai
(a) - B neurono RL. (b) - D neurono RL. Wh reiškia, kad šioje srityje yra R, G,
B kūgeliai, (c) ir (d) - C oponentinių neuronų RL

juoda. Baltos spalvos dėmė raudoname fone suvokiama kaip žalsva, o

ta pati dėmė mėlyname fone - kaip gelsva. Jei fonas ryškesnis, pilka
dėmė suvokiama kaip juoda, o jei tamsesnis - kaip ryškiai balta. Taigi
šie pavyzdžiai turėtų įtikinti, kad vaizdo lokalių fragmentų spalva
priklauso nuo aplinkinių fragmentų spalvos. Šis efektas vadinamas
simultaniniu kontrastu.

117
3.16. Spalvos simultaninis kontrastas
ir spalvos skiriamosios gebos kitimas
Kai kalbama apie simultaninį kontrastą, dažniausiai pateikiami arba
juodi ir balti vaizdai, parodyti 3.29 pav., arba vienos spalvos skritulys
kitos spalvos skritulio fone.
Paveikslo (a) dalyje parodyti du šalia vienas kito baltos ir tamsios
spalvos stačiakampiai. Gerai įsižiūrėjus galima pastebėti, kad spalva
išilgai horizontalios ašies kinta. Ant abiejų stačiakampių ribos paste-
bimas maksimalus pajuodavimas ir baltos spalvos paryškėjimas. {
stačiakampio kraštus (į kairę ir dešinę) kvadratų spalva ne tokia juoda
ir mažiau balta negu prie ribos. Tai - iliuzija. Atsispindėjusi nuo
paviršiaus šviesa yra vienoda, ties riba ji keičiasi šuoliu, kaip pavaizduota
grafiškai. Šį efektą praėjusio šimtmečio viduryje pirmasis aprašė austrų
mokslininkas E. Machas, ir jo garbei ši iliuzija vadinama Macho juosta.

(c)
3.29 pav. Simultaninio kontrasto pavyzdžiai:
(a) - Macho juosta, (b) - Hermano gardelė, (c) - fono jtaka skaisčio suvokimui

118
Kita iliuzija pavaizduota 3.29 pav., b. Čia parodyta vadinamoji Hermano
gardelė. Gardelės baltų vertikalių ir horizontaliu juostų susikirtimuose
matomi pajuodavimai, tamsesnės dėmės, kurių iš tikrųjų nėra.
Tas pats pilkas kvadratas baltame, šviesiai pilkame ir tamsiame
fone parodytas 3.28 pav. (c). Mažo kvadrato suvokiamas skaistis skiriasi
- iš kairės j dešinę kvadrato suvokiamas skaistis didėja.
Dažniausiai parodytas skaisčio simultaninis kontrastas aiškinamas
remiantis lateraliniu slopinimu (/iHimceir, Hop.Man, 1974). Pagal šį
aiškinimą, gretimų kanalų L neuronai vienas kitą slopina. Dėl to L
neuronų atsakai priklauso ne tik nuo jų RL apšvietos, bet ir nuo
kaimyninių L neuronų RL apšvietos. L neuronų atsakai šuoliškai kintant
tinklainės apšvietai parodyti 3.30 pav. Dėl lateralinės sąveikos tie neu-
ronai, kurių recepciniame lauke yra juodo vaizdo fragmentas, ir jiems
gretimų neuronų RL, apšviesti balta šviesa, bus stipriau užslopinti
negu tie, kurie yra tarp neuronų, kurių RL neapšviesti. Panašiai L
neuronai, kurių RI. apšviesti, o iš kairės yra neuronai su neapšviestais
RL, mažiau slopinami negu neuronai, esantys tarp neuronų su ryškiai
apšviestais RL. Matome, kad dėl lateralinio slopinimo sustiprėja recep-
torių signalų skirtumas. Ties pilko ir balto apšvietimo riba neuronų
atsakai sustiprėja, o tolstant nuo šios ribos - susilpnėja. Suvokiamas
apšvietos pokytis ties riba apibūdina kontrastą.
Aiškinant šias iliuzijas lateraliniu slopinimu, remiamasi žiniomis
apie primityvių organizmų regos sistemos neurofiziologinius procesus.
Šie gyvūnai turi tik vieno tipo receptorius ir negali regėti spalvų.
Kadangi skaistis yra tik vienas iš spalvos, kurią apibūdina spalvos
vektorius, parametrų, tai kyla klausimas, ar lateralinis slopinimas aukš-
tesniųjų gyvūnų regos sistemoje nėra to paties didinančio jautrį po-
kyčiams mechanizmo dalis.
Šios sąveikos funkcinė reikšmė labai akivaizdi. Išvada tiesiog peršasi
pali: regos sistemoje yra mechanizmas, kuris didina signalų subjektyvų
skirtumą, o tai leidžia geriau išskirti objektus iš fono.
Kontroliniai klausimai
1. Remdamiesi lateraliniu slopinimu pamėginkite paaiškinti efek-
tus, parodytus 3.29pav. Aiškinant 3.29pav. (c) pateiktų vaizdų suvo-
kimo ypatumus, bus sunkumų, nes mažo kvadrato skaistis visame

119
 plote suvokiamas vienodai, kontrasto sustiprinimo efektas ties
kvadrato kontūrais nepastebimas arba jis yra nedidelis. Pamėginkite
sugalvoti mechanizmą, kuris leistų išspręsti šią problemą.

atsaltų basiskirstvuias

ApSvitfcK |»sisjatst)iiias

3.30 pav. Lateralinis slopinimas ir simultaninis kontrastas

Parodyti trys L (B) neuronai, kurių RL pavaizduoti apskritimais viršutinėje paveikslo
dalyje. RL apšvietimas pavaizduotas baltu ir pilku stačiakampiais - apšvietimas
kinta šuoliu. Vienų neuronų RL visiškai apšviesti arba visiškai užtemdyti, o kitų
RL - tik iš dalies apšviesti. RP, = 2, RP2-1 ir RP} = 0 - suminis RL išėjimo
signalas. Strėlytėmis parodyti žadinantys ryšiai, o baltais rutuliukais - slopinantys
lateraliniai ryšiai. Lateralinių ryšių perdavimo koeficientas, nusakantis, kuri signalo
dalis patenka j neurono įėjimą, lygus 0,3. Apačioje rutuliukais pavaizduoti L
neuronai, o juose įrašyti skaičiai reiškia šių neuronų išėjimo signalo dydį.
Grafikas paveikslo apačioje rodo, kaip tinklainėje pasiskirsto apšvietos ir
neuronų išėjimo signalai. Matome kontrasto sustiprinimo efektą

120
 2. Ar laleralinis slopinimas padulinių jautrį jeigu trikdžiai būtų tik
fizikiniame vaizde? Pamėginkite įvertinti tiek išorinių, tiek vidinių
trikdžių įtakų. Kaip esant įvairiems trikdžiams laleralinis slopinimas
veikia signalo ir triukšmo santykį?
Antra vertus, yra psichofizinių duomenų, kad simultaninis kontrastas
didina jautrį tik artimo fonui stimulo pokyčiams. Apie šiuos duomenis
jau kalbėjome nagrinėdami, kokią įtaka Vėberio-Fechnerio santykiui
daro fonas, kuriame yra testinis stimulas (žr. 2.11 pav.).
Kiti duomenys, susiję su selektyviu jautrumu skaisčio pokyčiams,
gauti eksperimentu, kuris paaiškintas 3.31 pav. Rodomi du stimulai -
testinis (7) ir lyginamasis (M). Kryželiu pažymėtas fiksacijos stimulas
(į jį tiriamasis nukreipia žvilgsnį ir eksperimento metu stengiasi nekeisti
žvilgsnio krypties, kuo mažiau judinti akis). T stimulo fizinis skaistis
pastovus ir lygus 100 mlb. Fono, kuris supa T stimulą eksperimento
metu, skaistis kito nuo 0 iki 200 mlb. Tiriamasis turi parinkti tokį M
stimulo fizikinį skaistį, kad abiejų stimulų suvokiami skaisčiai (ryškiai)
būtų lygūs. Kol fono skaistis mažesnis negu T stimulo, tiriamasis
parenka M stimulą šiek tiek didesnio skaisčio negu /'. Taigi šiuo atveju
T stimulo suvokiamas ryškumas buvo truputį padidintas. Kai fono
skaistis priartėdavo prie T stimulo skaisčio, stebimas suvokiamas skaistis
(ryškis) greitai kišdavo. T stimulo suvokiamas ryškis labai sparčiai
mažėja. Tai sutampa su pirmiau padaryta išvada, kad sistemos jautris
testinio stimulo skaisčio pokyčiams yra maksimalus, kai jis mažai
skiriasi nuo fono (palyginkite su 2.11 pav.). Funkcinę šio efekto prasmę
galima interpretuoti taip: sistema parenka tokį jautrį, kad naudojantis
informacija apie ryškį, stimulo išskyrimas iš fono būtų kuo geresnis.
Toks selektyvus jautrio padidinimas sunkiai paaiškinamas anksčiau ap-
rašyta lateralinio slopinimo schema (3.30 pav.).

Užduotis. Esant lateralinio slopinimo tarp kanalų sąveikai,

pamėginkite apskaičiuoti testinio stimulo, matomo įvairaus skaisčio
fone, Vėberio-Fechnerio santykį.
Čia aptarėme eksperimentinius duomenis, kai vaizdas buvo nespal-
votas. Panašūs duomenys gauti ir spalvotiems stimulams. Sistemos jaut-
ris ir kitų spalvos parametrų pokyčiams yra maksimalus, kai šie testinio
stimulo parametrai artimi spalviniams fono parametrams. Taigi sistema

121
stengiasi palaikyti tokį jautrį, kad bet kokias spalvų stimulus būtų galima
geriau išskirti iš fono. Pamėginkime aprašyti vieną neurofiziologinį
mechanizmą, kuris apibendrintų pirmiau aprašytą lateralinio slopinimo
sąveiką ir leistų paaiškinti jau minėtus eksperimentinius duomenis.

3.31 pav. Suvokiamo skaisčio priklausomybė nuo fono

Paveikslo viršuje parodyti eksperimento metu naudojami stimulai. Testinis stimulas
(kairėje) rodomas tam tikrame fone. Tiriamasis turi parinkti tokj lyginamojo
stimulo skaistį, kad jis būtų lygus testinio stimulo skaisčiui. Apačioje parodyti
gauti rezultatai. Abscisių ašyje - fono skaistis (mlb), ordinačių ašyje - lyginamojo
stimulo skaistis

3.17. Vektorinė lateralinio slopinimo schema

Prisiminkime, kad spalva (arba jos parametrai) nusakomi vektoriaus
orientacija. Taigi jei turime du skirtingos spalvos stimulus, tai turime
ir du skirtingos orientacijos spalvos vektorius. Kadangi stimulo spalvą
regos sistema nustato pagal vektoriaus orientaciją, tai dvi spalvos bus
suvokiamos skirtingai, jeigu kampas tarp vektorių, nusakančių šias

122
 3.32 pav. Vektorinė skirtingų lokalių kanalų sąveika

spalvas, bus pakankamai didelis - viršys slenkstinį dydį. Tarkime, dviejų

lokalių kanalų RL apšviesti skirtingų spalvų, kurias nusako du panašios
orientacijos spalvos vektoriai Et ir E2 (kampas tarp šių vektorių mažas,
mažesnis už slenkstinį dydį Q|h - žr. 3.32 pav.). Kad regos sistema
sugebėtų pastebėti spalvų skirtumą, reikia padidinti kampą tarp E{ ir
E2 vektorių. Formaliai tai galima padaryti atimant vieno kanalo spalvos
vektorių iš kito kanalo spalvos vektoriaus (3.32 pav.). Tokią sąveiką
labai lengva realizuoti regos sistemoje. B, D, ± R + G , ±Y+B neuronų
atsakai nusako spalvos vektoriaus komponentes.
Taigi vektorinė sąveika reiškia, kad iš vieno lokalaus kanalo neuronų
atsakų atimami kito kanalo vienvardžių neuronų atsakai. Aptarta
neuronų sąveikos struktūrinė schema parodyta 3.33 pav.
Ši sąveika formaliai aprašoma taip:
Tarkime, dviejų skirtingų lokalių kanalų RL apšviesti S, ir S2 šaltiniais.
Šiuos stimulus nusako du spalvos vektoriai: E į = {B,. D,. RG YBt\ ir
E2 — {Hj, Dp RGj, YR2}. Kanalų sąveiką galima aprašyti taip:
E
1 = E1 ~ a 12 E2 ir E2 = E2~ a21 El\
čia a:/ yra koeficientai, nusakantys, kuri j-ojo kanalo neuronų išėjimo
signalų dalis perduodama į i-ojo kanalo neuronų įėjimą. Jeigu turime
daug sąveikaujančių kanalų, tai šias lygtis galime perrašyti taip:
E\ = E, - X a , E ) .
i*'
čia n yra sąveikaujančių kanalų skaičius. Esama nuomonių, kad ši sąveika gali
paaiškinti konstantinį spalvų suvokimą (žr. COKO.IOB, BaiinoiBH'iioc, 1989).

123
 3.33 pav. Lateralinio slopinimo vektorinės sąveikos schema
RL, ir RL 2 - dviejų kanalų recepciniai laukai. Stačiakampiais pažymėti L ir C
neuronai, kurių atsakai sudaro spalvos vektoriaus komponentes. Strėlytėmis ir
juodais rutuliukais pažymėti skirtingų kanalų vienavardžių Z. ir C neuronų
slopinantys ryšiai

Kontrolinis klausimas. Jeigu luteralinė sąveika paaiškina

konstantinį spalvų suvokimą, tai kaip turėtų atrodyti tyrimo metu
gautų ir 3.1<3 pav. pateiktų duomenų grafikas?
Deja, gauti eksperimentiniai re/.ultatai rodo, kad lateralinė sąveika
nėra vienintelis neurofiziologinis mechanizmas, atsakingas už konstan-
tinį spalvų suvokimą.
Ar yra eksperimentinių duomenų, patvirtinančių čia aprašytą sąveiką,
kurią pirmą kartą, nors ir kita forma, postulavo M. Maturana ir kt.
(1968).
Registruojant žuvų tinklainės neuronų atsakus, buvo pastebėta, kad
tarp vienavardžių L ir C neuronų yra lateralinis slopinimas, t. y.
I, neuronai slopina tik L neuronus, o RG neuronai slopina tik RG
neuronus, YB neuronai slopina tik YB neuronus. Skirtingų tipų neuronų
sąveikos nepastebėta.
Panaši sąveika (kalbama tik apie sąveiką tarp C neuronų) vyksta
aukštesnio lygio gyvūnų regos žievėje (Xiio6e.jn>, 1990).
Taigi yra gana svarių įrodymų, kad regos sistemoje gali būti čia
aprašyta skirtingų lokalių kanalų sąveika.

124
3.18. Simultaninis spalvų kontrastas, juoda spalva
Regos slslcma, analizuodama tinklainėje esantį vaizdą, visi) pirma dis-
krečiai Išskaido jį į atskirus gabalus (sudarydama vaizdo mozaiką). Po
to nustatoma mozaikos dalii) spalva. Kad padidėti) mozaikos dalių
spalvij skirtumai (o kartu ir skiriamoji geba), tarp lokalių kanalų turi
būti lateralinė sąveika. Dėl jos atsiranda iliuzinis spalvos suvokimas,
kuris Iškraipo objektyvų vaizdą (dažnai mums svarbu pastebėti poveikių
skirtumus, nekreipiant dėmesio į objektyvius poveikių parametms).
Apie šiuos iškraipymus jau kalbėjome, bet juos dar panagrinėkime.
Spalvų kontrastas. Jau minėjome, kad baltas skritulys raudoname
fone atrodo žalsvas. Šį efektą labai nesunku paaiškinti vektorine sąveika.
Parodykite tai.
Raudonas skritulys baltame fone tamsėja. Didinant balto fono skaistį,
raudona spalva sodrėja, po to raudonas skritulys ruduoja ir esant
dideliam fono skaisčiui tampa beveik juodas. Kad nustatytume raudono
skritulio suvokiamą spalvą, reikia iš raudonos spalvos vektoriaus atimti
baltos spalvos vektorių. Po šio veiksmo, kaip nesunku įsitikinti,
raudonos spalvos vektorius stumiasi tolyn nuo baltos spalvos vektoriaus.
Iš pradžių jis priartėja prie Maksvelio trikampio kontūro, po to jį kerta
išeidamas už jo ribų (atsiranda rudos spalvos pojūtis), ir pagaliau jo
orientacija artėja prie juodo vektoriaus orientacijos.

Užduotis. įrodykite visa tai, kas pasakyta. Tarkime, gretimų

kanalų RL, apšviesti tos pačios spalvos šviesa. Išnagrinėkite, kokios
spalvos būtų suvokiamos, jeigu tarp kanalų būtų vektorinė sąveika
ir nebūtų jokios sąveikos.
Dėl sąveikos padidėja suvokiamų spalvį) skaičius, spalva gali būti
už Maksvelio trikampio ribų. Šių spalvų negalima gauti maišant
tarpusavyje bet kurias spektrines spalvas. Jos vadinamos nespektrinėmis.
Šį reiškinį mėgino panaudoti dailininkai, kurdami spalvingesnius
paveikslus (puantalistai - Ž. Sera ir kiti)
Juoda spalva. Dabar mes jau pasirengę išnagrinėti kas yra juoda spalva
ir kokie neurofiziologiniai mechanizmai lemia juodos spalvos suvokimą.
Tarkime, dviejų lokalių kanalų RL apšviečiami achromatinc skirtingo
skaisčio šviesa. Vieną iš jų nusako vektorius E, = {B,. D,, 0, 0), o kitą

125
- vektorius li2 = {B2 D? U, ()}. Sakykime, vektorius Ej apibūdina mažo
stiprio šviesą, t. y. Bj&O, o D, didelis, arti maksimalios reikšmės.
Vektorius E2 apibūdina didelio stiprio šviesą, t. y. B2 reikšmė yra artima
maksimaliai, o D, « 0. Dėl sąveikos vietoje E, ir E2 turime vektorius:

E\ = {b, - aB2, Dx - aD2,0, 0} = {- aS 2 , D,, 0, 0} ir

E'2= {b2_ - afi,, D2 - ctD,, 0 0} = {b2 , - aD, 0,0}.

Dėl sąveikos spalvij vektoriaus komponentės gali būti neigiamos.

Kadangi abi komponentės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos, o
nc vieno ženklo, kaip vienmačiu atveju, tai baltų ir juodų spalvų skaičius
padidėja, atsiranda spalvos, kurių komponentės neigiamos. Juodą spalvą
atitinka vektorius, kurio orientacija yra -45° D ašies atžvilgiu, o
vektorius, kuris sudaro 135° kampą su D ašimi, nusako ryškią baltą
spalvą.
Aptartą sąveiką galima vaizdžiai paaiškinti. Tarkim, turime pripūstą
plonos gumos balioną (rutulj). Ant šio rutulio paviršiaus sužymėti
taškai, kiekvienas iš kurių nustato suvokiamą spalvą. Dvi spalvos su-
vokiamos skirtingai, jeigu atstumas tarp jas nusakančių taškų ant rutulio

3.34 pav. Vektorinė sąveika ir juoda spalva

Ašyse - B ir D neuronų atsakų dydžiai, nusakantys du spalvos vektorius, f , ir
E2 - du skirtingo skaisčio baltos spalvos vektoriai, f , ir E'2 - tų pačių kanalų
baltos spalvos vektoriai, priklausantys nuo kanalų sąveikos

126
paviršiaus bus didesnis už slenkstinį dydį. Kol tarp kanalų nėra sąveikos
(regos lauke yra tik viena spalva), visi spalvų taškai bus apibrėžtoje
spektrinių spalvų srityje. Tarkime, ant tinklainės yra du skirtingos spalvos
vaizdai. Šias spalvas atitinka du skirtingi rutulio taškai. Jeigu spalvos
mažai skiriasi, tai šie taškai bus greta vienas kito. Dėl sąveikos šie
taškai stumsis vienas nuo kito, keisdami ant rutulio visų spalvos taškų
tarpusavio išsidėstymą. Guminė plėvelė tarp atsistumiančių taškų išsi-
temps, čia padidės atstumas tarp taškų. Ten, kur atstumas tarp sąvei-
kaujančių taškų buvo mažesnis negu slenkstinis, jis po plėvelės
ištempimo gali viršyti slenkstinį (subjektyvūs skirtumai tarp spalvų
padidės ir jie taps pastebimi), o atstumai tarp kitų taškų, nutolusių nuo
atsistumiančiųjų, gali sumažėti. Dėl to subjektyvūs spalvų skirtumai
sumažės. Tokia sąveika leidžia lanksčiai keisti jautrį, ištempti reikiamą
spalvų sritį. Čia svarbu prisiminti, kad vienoje srityje jautris spalvų
skirtumams gali padidėti, o kitoje - sumažėti.
Kontrolinis klausimas. Kokiais atvejais jautrio spalvų skir-
tumams pagerėjimas vienoje srityje turės įtakos jautrio spalvų skir-
tumams pablogėjimui kitoje srityje?

3.19. Dar kartą apie spalvų konstantinį suvokimą

Čia aptarsime simultaninio kontrasto įtaką spalvų konstantiniam suvokimui.
Kaip žinome, spalvų konstantinis suvokimas siejamas su žmogaus gebėjimu
įvertinti objekto paviršiaus atspindžio faktorių p{X) = I„IS.,(A)/ 1S,(A); čia
ISI(A) ir I„,sp(A) - šaltinio ir atsispindėjusi nuo objekto šviesa. Jau minėjome,
kad yra daug hipotezių, kaip regos sistema susidoroja su šiuo uždaviniu
(žr. p. 91), tačiau iki šiol neaišku, kokie mechanizmai užtikrina naudingą
mums spalvų suvokimo savybę. Matyt, daug mechanizmų susiję su šiuo
reiškiniu. Žmogus geba nustatyti, kaip atrodys objektas dienos šviesoje,
nors objektas yra apšviestas kita, sakykim, raudona ar melsva šviesa. Tam
jis naudoja visą jam prieinamą informaciją, kuri leidžia nustatyti objekto
spalvą. Jis žino iš patirties, kaip atrodo vienas ar kitas objektas dienos
šviesoje, ir tai gali daryti įtaką suvokiamai spalvai. Dažnai, atsižvelgęs į
šešėlių spalvą, jis gali įvertinti šviesos šaltinio spalvą ir tai panaudoti
objekto spalvai įvertinti. Pavyzdžiui, jeigu objektas meta šešėlį ant sniego,
tuomet sniego spalva sutampa su šviesos šaltinio spalva. Šį reiškinį gerai

127
 11: J I M A s
leslin is
fonas objektas
Ii (i H K G H

J 11 11
~) f ) f ) f ) '
r A
OOOOOOOO"
Y m
O O O O O O O O "'
ŠĖ 1 \ O N EUR O N / I

3.35 pav. Dirbtinio neuroninio tinklo spalvų suvokimui tirti struktūra

Neuroninis tinklas turi tris sluoksnius. Pirmasis - jėjimo neuronų sluoksnis, gauna
signalus iš trijų R, G ir B receptorių. Receptoriai, pažymėti „fonas" ir „objektas".
apšviečiami šviesa, atsispindėjusią atitinkamai nuo fono arba objekto paviršiaus.
Antrasis neuronų sluoksnis vadinamas paslėptų neuronų sluoksniu, o išėjimo
neuronų sluoksnis yra trečiasis (III)

žino dailininkai. Kartais žmogus gali panaudoti matomus blyksnius,

veidrodinius atspindžius šviesos šaltinio spalvai nustatyti. Taigi jis naudoja
viską, kad aplinkinis pasaulis jam atrodytų stabilus, nepriklausantis nuo
apšvietos kitimo. Dabar panagrinėsime, kokie pirminiai mechanizmai daro
jtaką spalvų suvokimui.
Kaip minėjome, tai gali būti adaptacija arba spalvų kontrastas. Manoma,
kad adaptacijos metu keičiasi fotoreceptorių jautris - dėl jautrio kitimo
kintant apšvietai receptoriaus atsakas į šviesą, atsispindėjusią nuo objekto,
nekinta. Dabar suformuluota dar viena hipotezė - objektų spalvų skirtumai
(ne absoliuti jų spalvos reikšmė) natūraliomis sąlygomis nekinta. Kad
išsiaiškintume, kokie procesai susiję su konstantiniu spalvos suvokimu,
naudokime vis plačiau taikomus dirbtinius neuroninius tinklus.
Kas yra dirbtinis neuroninis tinklas? Daugiau apie jį skaitytojas gali
sužinoti iš knygų (Ilaykin, 1994). Čia tik supažindinsime su pagrindinėmis
sąvokomis. Neuroninio tinklo struktūra parodyta 3.35 pav.

128
 Neuroninis tinklas būtinai turi vieną įėjimo (I) ir išėjimo (III) neuronų
sluoksnį. Tarp šių sluoksnių yra paslėptų neuronų sluoksniai, kurių skaičius
teoriškai neribojamas. Išėjimo ir paslėpto sluoksnių neuronai turi netiesinę
charakteristiką (Ilaykin, 1994; Raudys, 2001). Paveiksle parodytas tinklas
su vienu paslėptų neuronų sluoksniu (//). Šio sluoksnio neuronai gauna
signalus iš visų įėjimo neuronų ir siunčia signalus taip pat į visus išėjimo
neuronus. Iš pradžių visi paslėptų neuronų ryšio svoriai (jų stiprumas)
yra parinkti atsitiktinai. Kad tinklas atliktų savo funkcijas, jį reikia apmokyti.
Apmokymo procedūra tokia. Parenkama stimulų aibė, t. y. skirtingo spalvio
objektai, kurie apšviečiami parinktais šviesos šaltiniais, kurių skaičius irgi
ribotas. Šviesa, atsispindėjusi nuo šių objektų, apšviečia K, G ir B foto-
receptorius, kurie generuoja signalus ir juos perduoda į / neuronų sluoks-
nio jėjimus. Šie savo ruožtu perduoda transformuotą signalą į paslėptų,
o po to į išėjimo neuronų sluoksnio įėjimus. Išėjimo neuronų signalas
priklauso nuo tinklo ryšio svorių. „Mokytojas" turi žinoti, koks turi būti
išėjimo neuronų atsakas į kiekvieną mokymo metu pateiktą stimulą. Jeigu
atsakas yra norimas, tai ryšiai, kurie formuoja šį atsaką pagal tam tikrą
algoritmą, didinami. Kitu atveju jie mažinami. Mokymas baigiamas, kai
suminė atsakų klaida, t. y. atsako nuokrypis nuo pageidautino, pasidaro
mažesnė už tam tikrą „mokytojo" parinktą vertę, slenkstį, t. y. minimizuo-
jamą matavimo paklaidą.

Kai mokymas baigiamas, tikrinama jo kokybė. Šiuo atveju tinklui rodomi

objektai, apšviesti įvairiausiais šviesos šaltiniais, kai kurie iš jų, kaip ir
objektai, buvo nenaudojami mokymo procedūros metu. Kokybė vertinama
sumine klaida, kurią tinklas daro nustatydamas objekto spalvą.
Atlikus bandymus su tokiu tinklu paaiškėjo, kad tinklą galima apmokyti
tik tuo atveju, jeigu jis gauna informaciją apie šviesą, atsispindėjusią tiek
nuo fono, tiek nuo objekto. Tai visiškai suprantamas ir tikėtinas rezultatas.
Antra, tinklo mokymo greitis ir tikslumas yra didesnis, jeigu vietoj receptorių
signalų buvo naudojami signalai, kuriuos generuoja oponentinės ląstelės
(palyginkite su Raudys, 2001). Trečia, tinklui apmokyti užtenka palyginti
nedidelio skaičiaus tiek spalvotų objektų (pavyzdėlių), tiek įvairių šviesos
šaltinių. Užtenka 40 pavyzdėlių ir 4-5 šaltinių, kurie būtų tolygiai išsidėstę
spalvų plokštumoje. Ketvirta, susidaro įspūdis, kad tinklas matuoja fono
ir objekto spalvų skirtumą, ir to pakanka konstantiškai vertinti spalvas.
Jeigu apmokymui buvo naudojami vienodo ryškio spalvoti objektai, tai
Wh ± Bl (achromatiniai) oponentiniai neuronų signalai nenaudojami.
Apmokyto tinklo konstantinis spalvų vertinimas yra geresnis negu
žmogaus (Stanikūnas, Vaitkevičius, 2000; Stanikūnas, 2001). Norint

129
pabloginti tinklo konstantinj spalvų vertinimą, reikia daryti prielaidas, kad
žmogus, vertindamas spalvą, naudoja dviejų sistemų rodmenis. Viena jų
rodo fono spalvą, o kita nustato, kiek objektas skiriasi nuo fono.
Baigiant reikia pažymėti, kad dirbtinio neuroninio tinklo naudojimas
gali palengvinti procesų, vykstančių regos sistemoje, tyrimą. Dabar jau
formuojama nauja kryptis - neuroninių tinklų taikymas suvokimo procesams
tirti (Neural netvvork for perception, 1992).

Kontroliniai klausimai. Kodėl suvokiama dienos šviesoje

(balta šviesa) objekto spalva sutampa su jo paviršiaus atspindžio
faktoriaus spalva?
Ar matytų stebėtojas, kad objektai yra skirtingų spalvų, apšvietus
juos monochromatiniu šaltiniu? Kuo šiuo atveju objektai skirtųsi
tarpusavyje?
Ar užtenka nurodyti apmokymo procedūros metu naudojamų
šviesos šaltinių spalvų koordinates, t. y. ar objektai, apšviesti skirtingos
spektrinės sudėties šaltiniais, bet turinčiais tas pačias spalvų
koordinates, irgi turės tas pačias spalvų koordinates?

3.20. Sukcesyvus spalvų kontrastas

ir spalvų povaizdžiai
Iki šiol kalbėjome apie statinhj - nekintančių laiko atžvilgiu vaizdų
spalvos suvokimą. Tačiau regos sistema turi spręsti ir kitus uždavinius,
susijusius su objektų spalvos kitimu laiko atžvilgiu. Tai gali padėti
nustatyti, ar kinta objektų padėtis erdvėje ar ne, ar matome vieną
objektą ar skirtingus judančius objektus. Pasirodo, kad ir šiais atvejais
regos sistema tikslingai keičia savo jautrį. Jis visuomet parenkamas
toks, kad būtų maksimalus matomų spalvų pokyčiams. Žmogaus regos
sistema stengiasi pastebėti mažiausius jį supančios aplinkos pokyčius.
Tai patvirtina tokie bandymai.
Žmogui siūloma ilgą laiką stebėti vienos spalvos vaizdą ekrane. Po
ilgalaikės adaptacijos prie šios spalvos nustatoma žmogaus monochro-
matinės šviesos bangų skyrimo funkcija (žr. 3.16 pav.). Pastebėta, kad
ši funkcija priklauso nuo adaptuojančios šviesos spalvos. Minimalus
skyrimo slenkstis (arba maksimalus jautris spalvos pokyčiams) buvo
tos spalvos, prie kurios žmogus adaptavosi (Yager, 1975).

130
 Ką tik aprašytą reiškinį reikėtų skirti nuo spalvos povaizdžių.
Daugelis iš mūsų žino. kad ilgą laiką televizijos ekrane stebint vienos
spalvos vaizdą ir po to išjungus televizorių atsiranda pojūtis, kad ekrano
spalva kinta laiko atžvilgiu. Jeigu ilgalaikis vaizdas buvo raudonos
spalvos, tai jam dingus toje pačioje vietoje matomas žaLsvas objektas,
kurio spalva pamažu blėsta ir ji vėl pereina į mažesnio sodrio rausvą
spalvą, kuri vėl keičiama dar mažesnio sodrio žalsva spalva. Pastabus
žmogus gali pamatyti 6-7 spalvos sušvytavimus. Šis reiškinys vadinamas
povaizdžių kaita.
Adaptacinis jautrio kitimas ir povaizdžiai nėra susiję. Jautrio kitimą
būtų galima paaiškinti ilgalaikiais receptorių arba oponentinių ląstelių
spektrinio jautrio funkcijų pokyčiais (ilgalaikio poveikio metu receptorių
jautris mažėja tai spalvai, kuri ilgai rodoma ( O O M H H , COKOJIOB,
BairnotBiraoc, 1979), o povaizdžių kaita susijusi su neuronų aktyvumo
regos sistemoje kaita, neuronų aktyvumo švytavimais (Jung, 1965, 1973).

3.21. Spalvų matymo anomalijos:

dichromatai ir monochromatai
Baigiant kalbėti apie spalvas, reikia paminėti, kad ne visi žmonės
vienodai jas mato. Vieni visai nemato spalvų, jie vadinami
monochromatais. Tokių žmonių nedaug. Daugiausia yra tų, kurie
vadinami dichromatais, t. y. kurių visas suvokiamas spalvas galima gauti
maišant tik dvi bazines. Pagal spalvų regėjimo ypatumus monochromatai
skirstomi į dvi grupes:
• Kai kurie žmonės (jų yra nedaug) negali fotopiškai matyti, kartu ir
regėti spalvų. Šis defektas gali būti įgimtas arba apsinuodijimo
cheminėmis medžiagomis rezultatas. Tokie žmonės regos lauko
centre, kur normalių žmonių yra kūgeliai, mato tamsią dėmę, jie
bijo šviesos, jiems pasireiškia vadinamoji šviesofobija. Spektrinio
jautrio kreivė turi maksimumą esant 510 nm Šie požymiai liudija,
kad monochromatų tinklainėje nėra kūgelių, o tik lazdelės.
• Kiti žmonės, nors ir neskiria spalvų, bet gali fotopiškai matyti. Jų
regėjimo aštrumas normalus. Manoma, kad šių žmonių tinklainėje
yra tik vieno tipo kūgeliai ir lazdelės. Spektrinio jautrio kreivė
esant fotopinei apšvietai yra maksimali, kai bangos ilgis 545 nm.

131
 jgimtas spalvų neskyrimas labai retas reiškinys. Maždaug tik (),()03
procentai vyrų ir 0,002 procentai moterų turi šį defektą.
• Labiau paplitę dichromatai, kurių suvokiamas spalvas galima gauti
maišant dvi bazines. Taigi galima teigti, kad dichromatų tinklainėje
yra tik dviejų (vietoj trijų) kūgelių tipai. Pirmasis dichromaziją
beveik prieš 200 metų aprašė anglų mokslininkas J. Daltonas -
žmogus, kuris pats buvo dichromatas. Šio mokslininko garbei
dichromatai kartais vadinami daltonikais, o jų defektas - dakonizmu.
Yra trijų tipų dichromatų. Vienų iš jų tinklainėje yra tik B, G
kūgeliai (trūksta R kūgelių). Šie dichromatai vadinami protanopais.
Kiti dichromatai turi tik B, R kūgelius (trūksta G kūgelių). Jie
vadinami deuteranopais. Trečių tinklainėje yra tik G ir R kūgeliai
(trūksta B kūgelių). Jie vadinami tritanopais.

Dichromazija yra įgimtas spalvų matymo defektas, kurį dažniau turi

vyrai, nei moterys. Maždaug 1 proc. visų vyrų yra protanopai, 1,1 proc.
vyrų yra deuteranopai ir tik 0,002 proc. vyrų yra tritanopai. Tarp moterų
0,02 proc. yra protonopių, 0,01 proc. - deuteranopių ir 0,001 proc. -
tritanopių. Dėta daug pastangų „išgydyti" dichromaziją. Tačiau nežinoma
nė vieno atvejo, kad tai pavyktų padaryti. Tiesa, yra atvejų, kai spalvų
regėjimo pokyčiai būna dėl galvos smegenų pažeidimo. Šiais atvejais,
kai žmogaus tinklainėje yra visų trijų tipų kūgeliai, spalvų regėjimo
sutrikimai gali būti šalinami.
Pagrindinės dichromatų savybės aprašytos 4 lentelėje (Uaavui,
BuiueuKH, 1978: Wyszecki, Stiles, 1982).

4 lentelė
Monochromatinė
Dichmmazijos Kūgeliai Maksimalus
spalva, suvokiama kaip
tipas tinklainėje spektrinis jautris, nm
balta, nm
Protanopija G ir B 545 493
Deuteranopija B ir R 560 497
Tritanopija R ir C, 560 570

Kontrolinis klausimas. Naudodamiesi kūgelių spektrinio

jautrio kreivėmis, pamėginkite paaiškinti, kokių monochromatinių
spalvų dichromatas neskirs nuo baltos spalvos.

132
 Praktiškai labai svarbu nustatyti, ar žmogus yra trichromatas ar
dichromatas. Yra žinoma atvejų, kad traukinio avarijos įvyko vien
todėl, kad mašinistas neskyrė šviesoforo spalvų. Dažnai pats žmogus
nesuvokia, kad jis yra dichromatas, kadangi nė vienas Lš mūsų žodžiais
negali nusakyti, kas yra geltona ar žalia spalva. Žmogus išmoksta, kad
viena šviesa vadinama žalia, o kita - geltona, ir gyvenime lengvai
vartoja šias sąvokas, neįtardamas, kad jo spalvos pojūtis skiriasi nuo
kito žmogaus spalvos pojūčio. Kaip nustatyti, kad žmogus turi vieną ar
kitą dichromazijos formą - achromazijąl
Dichromazijos diagnostikai dažniausia naudojamasi dichromatų
gebėjimu skirti kai kurias spalvas tik pagal jų skaistį (ryškį), kadangi
jų spalvingumas (sodris ir tonas) jiems yra vienodas. Dažniausiai žmogui
rodomas iš skirtingos spalvos, bet vienodo ryškio taškų sudarytas vaizdas
(skaičiai, figūros ir 1.1.). Jeigu jis neskiria rodomų spalvų, tai nesugeba
pamatyti nupieštos mozaikinės figūros (Ishiharo, Slirlingo, Nagelio
kortos, Rybkino atlasas). Beraščiams arba žmonėms, kurie nepažįsta
mūsų skaičių, rodomi įvairios spalvos, bet vienodo ryškio siūlų
kamuoliai (Holmgreno testai) ir 1.1.

3.22. Kitos svarbios psichologiniu

požiūriu spalvų savybės
Mūsų žodyne yra nedaug terminų, susijusių su spalvomis. Šis žodynas
plečiamas. Senovėje buvo dar mažiau žodžių spalvai apibūdinti. Pri-
mityvios tautelės ir dabar spalvai apibūdinti vartoja tik tokias sąvokas
kaip šviesus, tamsus, baltas. Tačiau tai nereiškia, kad šie žmonės neskiria
spalvų, tiesiog jiems nėra akstino jų įvardyti. Mūsų gyvenime spalvos
įgauna vis didesnę reikšmę. Iškyla būtinybė prisiminti stimulų spalvą.
Ne visas spalvas įsimename vienodai lengvai. Reikia pažymėti, kad yra
dešimt spalvų, kurias žmonės gerai skiria be apmokymo. Tai raudona,
kurios tonas yra 642 nm, oranžinė - tonas 610 nm, gelsvai oranžinė -
596 nm, geltona - 582 nm, žalsvai geltona - 556 nm, žalia - 515 nm
žalsvai melsva - 504 nm, melsvai žaLsva - 494 nm mėlyna - 476 nm
violetinė - 430 nm.
Spalva visuomet turi ir emocinį poveikį. Šios spalvos savybės
naudojamos įvairiems tikslams.

133
• Spalvos gali veikti žmogaus emocijas, reguliuoti jo darbingumą.
Kadangi spalvos sukelia įvairias emocijas, kurias galima lyginti su
kitų stimulų, pavyzdžiui, skausmo, sukeltais pojūčiais, jos kartais
naudojamos įvairiose skalėse apibūdinti kitų stimulų sukeltų pojūčių
stiprumą, kokybę. Tai patogu, kai tiriami nepatyrę žmonės.
• Spalvos gali apibūdinti žmogaus emocijas, charakterį. Tam naudojami
specialūs testai (Lušerio testai).
• Labai svarbi spalvų savybė yra spalvų harmonija. Vienų spalvų
deriniai yra patrauklūs, malonūs, harmoningi, o kitų - sukelia dis-
harmonijos pojūtį. Pagrindinės spalvų derinimo taisyklės reikalauja,
kad rinkinyje visų spalvų ryškiai nelabai skirtųsi, o gretimų objektų
spalvų tonai būtų artimi papildomoms spalvoms. Be abejo, me-
nininkai gali naudotis įvairiomis taisyklėmis, atsižvelgdami į tai,
kokius emocinius poveikius jie nori sukelti. Iki šiol dar nėra tobulos
spalvų derinimo teorijos.

3.23. Spalvų kodavimo sistemos modelis

Apibendrinkime tai, kas buvo anksčiau pasakyta. Trumpai pakartokime,
kas jau buvo nagrinėta. Visa tinklainė yra padalyta į mažas sritis.
Kiekvienoje srityje yra fotoreceptorių rinkinys, kuris reaguoja į apšvietimą.
Toliau šie receptorių signalai analizuojami kartu, nustatant vaizdo, esančio
nurodytoje mažoje tinklainės dalyje, spalvą (ryškį, sodrį ir spalvinį toną).
Sakoma, kad vyksta lokali vaizdo analizė. Tai atliekama atskirame lokaliame
kanale. Tinklainės dalis, kuri siunčia signalus į šį lokalų kanalą, vadinama
kanalo recepciniu lauku (RL). Toliau regos sistemoje vyksta nuoseklus su
spalva susijusios informacijos išskyrimas. Šią daugiapakopę (kelių stadijų)
lokalią sistemą schemiškai galima pavaizduoti taip:

E n1

Šviesa, atsispindėjusi nuo objekto, turi S(A.) galios spektrą. Ji apšviečia

i = 1, 2, 3} receptorius, kurių išėjimo signalai sudaro trimatį spalvos
{R,(/1),
R vektorių. Receptorių signalai transformuojami į oponentinių ląstelių

134
signalus, kurių atsakai sudaro naujo trimačio E vektoriaus komponentes.
Lokalios sistemos išėjime yra vadinamųjų spalvos detektorių rinkinys, kuris
sumuoja su tam tikru svoriu oponentinių ląstelių signalus. Detektorių {DI
i=1 m) rinkinys yra jautrus E vektoriaus orientacijai, t. y. /-ojo detek-
toriaus D( signalas yra didesnis už bet kurio kito detektoriaus signalą, kai
E vektorius yra tam tikros orientacijos. Fisant kitai E vektoriaus orientacijai,
maksimaliai sužadinamas kito spalvio detektorius. Taigi, šiuo atveju
detektoriai yra jautrūs tik dviem E vektoriaus parametrams, nusakantiems
jo orientaciją, bet ne modulį. Kadangi šio vektoriaus orientacija nustato
spalvos toną ir sodrj, tai ir maksimaliai sudirgintas detektorius nustato
šiuos parametrus. Anksčiau minėjome, kad receptorių signalų transfor-
macija į oponentinių ląstelių signalus parenkama taip, kad šie signalai
tenkintų tam tikrus reikalavimus. Nagrinėjome du atvejus. Pirmu atveju
buvo siekiama dekoreliuoti receptorių atsakus, t. y. siekti, kad oponentinių
ląstelių signalai būtų tarpusavyje tiesiškai nepriklausomi, dekoreliuoti. Antru
atveju buvo ieškomos tokios transformacijos, kurios ortogonalizuotų {R,(A),
i = 1, 2, 3} funkcijas ir kartu sumažintų r) trikdžių, veikiančių {D,
i = 1,..., m} detektorių įėjimus, įtaką, t. y. rj trikdžiai turėtų kuo mažesnę
įtaką jautriui.
Jeigu sistema iš tikrųjų pasižymi šia savybe, tai bet kurie oponentinių
funkcijų pakeitimai negali padidinti sistemos jautrio, geriausiu atveju jis tik
nepakis. Jeigu mums pavyksta padidinti sistemos jautrį tam tikroje srityje,
tai jos jautris kitoje srityje neišvengiamai turėtų sumažėti, kadangi suminis
jautris negali pakisti.
Tai galima paaiškinti labai akivaizdžiai. Kaip minėjome, detektoriai yra
jautrūs spalvai, t. y. jie sudirginami maksimaliai, jeigu jų RL yra apšviesti
tam tikro „spalvio" šviesa. Kiekvieną spalvį atitinka tam tikras E vektorius,
kurio komponentes nusako oponentinių ląstelių {y, = ±R+G, y2 = ±Y+B,
y^=±Wh+Bl) atsakai. Kiekvienas neuronas detektorius algebriškai su-
muoja ateinančius iš oponentinių ląstelių signalus (apie tai jau kalbėjome):

z, = ^ ' l į . V ; = {Ai. £) = K||£|c<w<p ;

čia At - vektorius, kurio komponentės nusako, kokiu atj svoriu j-osios

oponentinės ląstelės išėjimo signalai veikia /-ojo detektoriaus įėjimą, Z,
- i-ojo detektoriaus išėjimo signalo reikšmė, E - spalvos vektorius, o ip
- kampas tarp šių vektorių. Tarkime, vektoriaus IAt\ modulis yra vienodas
visiems detektoriams, t. y. \a:\ =const Tuomet detektoriaus signalas bus
proporcingas E vektoriaus projekcijai į jo ryšio At vektorių. Taigi, kad

135
veikiant stimului, kurį nusako E vektorius, i-o jo detektoriaus išėjimo signalas
būtų maksimalus, reikia, kad jo ryšio vektorius būtų kolinearus E vektoriui.
Šio vektoriaus orientacija nusako spalvos toną ir sodrį. Taigi pasirinkta
transformacija atlieka fizikinių signalų vaizdavimą ant trimatės sferos
paviršiaus, kurio taškas yra tam tikro fizikinio stimulo atvaizdis.
Norint sudaryti panašius detektorius, kurie selektyviai reaguotų į visus
spalvos parametrus, vietoje trimačio vektoriaus turi būti kclurmatis. Tokį
vektorių iš trimačio galima gauti taip: sudaromas keturmatis spalvų
vektorius, kurio komponentės yra keturių neuronų {±R+G; ±Y+B;
±Wh+Bl; D} atsakai. Pirmos trys ląstelės yra žinomos, o paskutinė -
vadinamoji tamsio (dark - D) ląstelė (Jung, 1964, 1973; Heggelund, 1974).
D ląstelė yra parenkama taip, kad vektoriaus modulis būtų pastovus. Taigi
šiuo atveju vyksta fizikinių stimulų vaizdavimas ant keturmatės sferos
paviršiaus. Kuo ši sritis didesnė, tuo didesnė skiriamoji geba - tuo mažesnė
trikdžių įtaka. Tarkime, visos funkcijos yra tokios, kad sritis būtų maksimali.
Tuomet, jeigu mums pavyksta tam tikrus stimulus atvaizduoti didesnėje
srityje, tai kiti stimulai bus atvaizduoti mažesnėje srityje. Šią situaciją jau
aprašėme lygindami sferą su guminiu rutuliu, kurio paviršių sudaro įtempta
guminė plėvelė. Šioje plėvelėje pažymėkime taškus, ant kurių atvaizduojami
įvairūs stimulai. Jeigu didindami jautrį ištempsime plėvelę vienoje srityje,
tai kitose srityse ji susitrauks. Ištemptoje vietoje jautris padidėja, o susi-
traukusioje srityje, kur atstumas tarp pažymėtų taškų sumažės, jis neiš-
vengiamai taip pat sumažės.
Sistemos jautris nuolat modifikuojamas. Jeigu lyginame du vienu metu
rodomus stimulus, tai dėl sąveikos, vadinamos simultaniniu kontrastu,
didėja gebėjimas skirti panašius stimulus. Tuo pačiu metu sumažėja jautris
kitoje spalvų srityje. Jeigu stimulai rodomi vienas po kito, tai pirmas
stimulas taip modifikuoja sistemą, kad gebėjimas pastebėti skirtumus tarp
pirmo ir po jo rodomo stimulo didėja (Yager, 1974). Taigi galima sakyti,
kad eksperimentiniai duomenys patvirtina hipotezę apie sistemos jautrio
maksimizavimą ir nuolatinį jo perderinimą, modifikavimą. Dėl to labai
sunku rasti subjektyvią metriką, kuri nusakytų, kaip priklauso suvokiami
stimulų skirtumai nuo jų objektyvių fizikinių parametrų. Dėl sąveikos
nuolat kinta subjektyvios erdvės kreivumas, ir geodezinės linijos išraiška,
kuri priklauso nuo rodomų stimulų spalvos, bus labai sudėtinga. Padėtis
gal būtų lengvesnė, jeigu vietoje fizikinių dydžių skirtumų operuotume
fiziologiniais signalais ir skirtumus apibūdintume kampais tarp spalvos
vektorių. Šiuo atveju subjektyvi erdvė būtų elipsinė, o tai iš dalies sutampa

136
su eksperimentiniais duomenimis (H3MaftnoB, COKOJIOB, 1978. Dernngton,
Krauskopf, Lcnnie, 1984)
Toliau nagrinėdami kitų regimojo stimulo parametrų įvertinimo me-
chanizmus tikrinsime, ar pasiūlytas sferinis modelis tinka šiems procesams
aprašyti. Tikrinimas bus atliekamas etapais. Pirma, bus mėginama nustatyti,
ar įvairūs požymiai nustatomi palyginti mažos dimensijos vektoriaus
orientacija? Ar yra nervų sistemoje elementų, kurių atsakai nusako šio
vektoriaus komponentes? Antra, bus tikrinama, ar yra simultaninio kon-
trasto mechanizmas, kuris leidžia padidinti skiriamąją gebą, ir trečia, ar
adaptacija didina sistemos jautrį atskirti stimulą, artimą adaptuojamam.
Šios knygos pradžioje paminėjome vieną iš pagrindinių psichofizikos
uždavinių - surasti subjektyvų matą, kuris leistų apibūdinti suvokiamus
stimulų skirtumus. Mes dažnai sugebame iš anksto pasakyti, ar stimulų
spalvos bus suvokiamos skirtingai, ar ne. Daug sunkiau atspėti, kiek stimulai
pagal savo parametrus skirsis vienas nuo kito. Literatūroje yra pasiūlyta
daug modelių, kaip fizikiniais parametrais įvertinti subjektyvų spalvų
skirtumą. Buvo mėginama sukurti tiesinį modelį, kuriame skirtumai tarp
taškų būtų matuojami tiesinio elemento euklidiniu ilgiu:
AE = [a AR2 + p AG2 + y Al!2]"2;

čia a, (3, y - koeficientai, AR, AG, AB - kūgelių atsakų skirtumai, pakeitus

vieną spalvą kita. Dabar prieita prie išvados, kad nėra tiesinio modelio,
kuris fizikinius stimulo parametrus (arba receptorių reakcijas) leistų susieti
su subjektyviais skirtumais. Šis ryšys yra netiesinis ir labai priklauso nuo
aplinkybių.
Kaip matėme, pastangos surasti fizikinių ir subjektyvių matavimo vienetų
ryšį nedavė norimų vaisių. Priežastis ta, kad regos sistemos jautris nuolat
keičiasi priklausomai nuo aplinkos, žmogaus sprendžiamų uždavinių. Pri-
siminkime spalvų modelį, kur spalvos vaizduojamos ant baliono ar guminės
sferos paviršiaus. Dėl jautrio pokyčių šis guminis rutulys nuolat tampomas.
Esant vienoms aplinkybėms, tie patys fizikiniai pokyčiai bus pastebimi, o
esant kitoms, tas skirtumas bus nesuvokiamas. Pasiūlyti modeliai yra gana
sudėtingi. Tai gal nebūtų didelis trūkumas, naudojant šiuolaikinius galingus
skaičiavimo įrenginius, bet blogai yra tai, kad šie modeliai stimulų skir-
tumus aprašo tik labai specifiniais atvejais.

137
3.24. Išvados
Trumpai apžvelgsime, ką sužinojome apie regos sistemos darbą.
1. Visų pirma padarėme išvadą, kad regos sistemos struktūra yra
neatsitiktinė, receptoriai parinkti nc bet kaip, o taip, kad žmogus
matytų ir galėtų skirti objektus, esant dideliems natūralaus šviesos
šaltinio stiprio (apšvietos) svyravimams - žmogus turi matyti tiek
esant ryškiai saulės šviesai, tiek patamsyje, saulei nusileidus. Taigi
turėjo būti patenkintos viena kitai prieštaraujančios sąlygos - didelis
matymo diapazonas ir didelis dinaminis (apšvietos pokyčiams) jautris.
Spręsdama šiuos uždavinius gamta pasirinko kelis būdus:
• Naudojamės dviejų tipų receptoriais: lazdelėmis ir kūgeliais. Lazdelės
jautresnės trumpųjų bangų šviesai ir pritaikytos matyti esant mažai
apšvietai (skotopinis regėjimas). Kūgeliai mažiau jautresni ir dirba,
kai apšvieta didesnė (fotopinis regėjimas). Kadangi esant dideliems
šviesos stipriams receptorių absorbuotų šviesos kvantų skaičius mažai
fliuktuoja (receptorių signalų dydis laiko atžvilgiu mažai kinta), tai
įmanoma stabiliai suvokti spalvas.
• Dinaminį diapazoną galima praplėsti reguliuojant vyzdžio dydį ir
ekranuojant receptorius. Yra ir neuroninis dinaminio jautrio
lokaliems apšvietos pokyčiams optimizavimas.
2. Analizuodama vaizdą tinklainėje, regos sistema jį suskaido į
diskrečias dalis. Kiekviena vaizdo dalis analizuojama atskiru kanalu,
kuris gauna signalus iš tam tikro tinklainės plotelio, vadinamo kanalo
recepciniu lauku (RL). Recepcinis laukas ir lemia, į kokio dydžio
dalis skaidomas vaizdas, t. y. nusako atskiri) mozaikos elementų dydį.
Atlikdama diskrečią vaizdo dalių analizę, regos sistema stengiasi
padidinti signalo ir triukšmo santykį, t. y. sumažinti trikdžių įtaką.
• Trikdžiai gali būti stabilūs, nekintantys laiko atžvilgiu. Jie gali būti
susiję su paties vaizdo grūduotumu - akmuo gali turėti daugybę
įvairių taškelių, smėlio take gali būti akmenėlių, o kelkraštyje -
žolės stiebelių. Nepaisant to, mes turime išskirti akmenį, taką ir jo
kelkraštį. Kartu mūsų receptorių jautris nėra vienodas, patys
receptoriai gali savaime (neapšviesti) generuoti signalą. Tai yra
papildomas statinių ir dinaminių trikdžių šaltinis. Mažinant šių
trikdžių įtaką vaizdo skyrimui, atliekamas erdvinis receptorių signalų

138
 sumavimas (Riko dėsnis). Kuo didesnė apšvieta, tuo tinklainės
plotas, iš kurio sumuojami signalai, gali būti mažesnis (mažėja
vidinių trikdžių Įtaka). Kuo mažesni kanalų RL, tuo j smulkesnes
dalis skaidomas vaizdas ir tuo didesnis regėjimo aštrumas.
• Greta erdvinių trikdžių yra dar ir dinaminiai, kintantys laiko
atžvilgiu. Pavyzdžiui, šešėlių žaismas, vandens mirguliavimas, vidiniai
nervų sistemos trikdžiai (dėl jų, užmerkę akis, patamsyje matome
blyksnius regos lauke). Mažinant šių trikdžių Įtaką, vyksta signalų
sumavimas (Blocho dėsnis), t. y. vyksta ne tik erdvinis sumavimas,
bet ir vaizdo diskretinimas laiko atžvilgiu. Dėl to turime kalbėti nc
tik apie erdvinį, bet ir laikinį regėjimo aštrumą. Pastarasis nusako,
kokiu tikslumu galime įvertinti vaizdų pokyčius, įvykusius anksčiau
ir vėliau.

3. Išskyrus signalą iš triukšmo, reikia įvertinti vaizdo RL parametrus

- jo ryškį (skotopinio regėjimo metu) ir spalvą (fotopinio regėjimo
metu). Šie parametrai nusakomi arba dvimačio vektoriaus orientacija
(skotopinis regėjimas), arba spalvos vektoriaus orientacija (fotopinis
regėjimas). Taigi po pirminio informacijos apdorojimo aukštesniems
regos centrams pateikiamas mozaikinis tinklinės vaizdas. Kiekvienas
mozaikos grūdelis apibūdinamas spalva (skaisčiu, sodriu ir spalvos tonu).
Tolesnei vaizdo analizei reikia žinoti, kur yra erdvėje distalinio
objekto fragmentai, kurie projektuojasi į lokalių kanalų RL. Apie tai
kalbėsime nagrinėdami erdvinį regėjimą. Be to, reikia žinoti, kaip
sujungti šiuos diskrečius vaizdo griidelius, kad gautume objekto kontūrą.
Apie tai kalbėsime nagrinėdami, kaip suvokiami objekto kontūro
parametrai ir kaip jungiami šie fragmentai (nelokali analizė).
Žmogus labai retai mato stabilų, nekintantį pasaulį, paprastai
objektai juda, kinta. Apie tai kalbėsime skyriuje, kuriame nagrinėjama,
kaip suvokiamas regimojo stimulo judesys.

J 39
4. ERDVĖS SUVOKIMAS

4.1.Pagrindinės sąvokos
Frontali, mediali ir horizontali plokštuma. Šios plokštumos parodytos
ir paaiškintos 4.1 pav.

4.1 pav. Frontali, horizontali ir mediali plokštumos

F - fiksacijos taškas, O, ir O r - kairės ir dešinės akies optiniai centrai

4.2 pav. Optinės sistemos schema

O,, O, - kairės ir dešinės akies optiniai centrai. F - fiksacijos taškas, 0,F ir 0,F
- akių optinės ašys

140
 Monokulinė rega, monokulinis regėjimas - matymas viena akimi.
Abiakis, arba binokulinis, regėjimas - matymas abiem akimis.
Akių optinis centras - akies fokuso taškas.
Optinė ašis - tiesė, einanti per optinj centrą ir tinklainės centrini
tašką.
Kiklopinė ašis - kiklopo, mitologinio padaro, vienintelės akies op-
tinė ašis, t. y. horizontalios plokštumos tiesė, einanti per tašką, kuris
dalija pusiau atkarpą, jungiančią akių optinius centrus, ir statmena šiai
atkarpai.
Fiksacijos taškas (F) (žr. 4.2 pav.) - taškas, į kurį nukreipiamas
žmogaus žvilgsnis. Manoma, kad šis taškas projektuojasi į centrinę
tinklainės dalį.

4.2. Įvadas
Iki šiol nagrinėjome, kaip regos sistemoje nustatomi mažo vaizdo
fragmento elementarūs požymiai - spalva, t. y. skaistis, sodris ir spalvos
tonas. Šie vaizdo fragmentai analizuojami vienu metu lygiagrečiai
daugelyje atskirų kanalų. Nors ši informacija būtina objekto kontūrui,
formai nustatyti, tačiau jos dar nepakanka. Fragmentus galima išdėstyti
įvairiai. Nesunku įsivaizduoti, ką gautume, jeigu kurdami mozaikinį
vaizdą spalvotus stiklo gabalėlius išdėliotume bet kaip, atsitiktinai,
nederindami jų tarpusavyje. Taigi iš atskirų fragmentų sudarydami
įsivaizduojamo objekto paveikslą, turime žinoti šių fragmentų padėtį
erdvėje. Vadinasi, mums reikia žinoti bent tris jų erdvines koordinates.
Yra atvejų, kai dėl smegenų pažeidimo žmogus nesugeba to padaryti.
Tuomet jis negali nupiešti objekto - atskiri objekto fragmentai piešiami
erdvėje bet kaip. Toks žmogus negali sujungti dviejų objektų - pavyz-
džiui, jam sunku apsimauti kelnes, nes jis nesugeba nustatyti kelnių ir
kojų tarpusavio padėties erdvėje, o be šios informacijos neįmanoma
suplanuoti ir atlikti judesio. Kaip žmogaus regos sistema nustato objektų
ir jų fragmentų erdvines (arba trimates) koordinates?
Kadangi objekto (arba objektų) vaizdas akių tinklainėse yra plokščias,
tai atrodytų nesunku nustatyti jo fragmentų tarpusavio padėtį plokštu-
moje - gretimi vaizdo fragmentai yra gretimose tinklainės dalyse. Jeigu

141
žmogus luri įgimtų sugebėjimų įvertinti tinklainės dalių tarpusavio pa-
dėtį, jis gali nustatyti ir fragmentų, kurie vaizduojami šiose tinklainės
dalyse, tarpusavio padėtį tinklainėje (plokštumoje, jeigu vaizdas nedidelis).

4.3. Lokalaus ženklo koncepcija

Lokalaus ženklo (angl. local-sign) sąvoką pirmą kartą aiškiai sufor-
mulavo J. Mueleris (1843) (nors ji minima ir anksčiau - žr. Boring,
1950, p. 80): kiekvienas tinklainės receptorius apibūdinamas jo padėtimi
(arba lokaliu ženklu) tinklainėje, kurią gali nustatyti regos sistema.
Matomo objekto ar jo fragmento kryptis erdvėje nusakoma receptoriaus,
į kurį jie projektuojasi (žr. 4.3 pav.), padėtimi tinklainėje, arba jo lokaliu
ženklu. Kartais kryptis, kurią nusako lokalus ženklas, vadinama principine
matymo kryptimi. Tačiau tik dviejų koordinačių, arba lokalaus ženklo,
nepakanka, kad nustatytume objekto padėtį erdvėje.
Pavyzdžiui, du skirtingi objektai gali turėti vienodus atvaizdus
tinklainėje - tokį vaizdą gali sukurti daugelis objektų, esančių skirtingais
nuotoliais (žr. 4.4 pav.). Vadinasi, iš plokščio vaizdo vienoje tinklainėje
negalima nustatyti objekto padėties erdvėje. Kaip tokią problemą
sprendžia regos sistema? Šis klausimas domina žmones jau labai seniai.

(a) (b)
4.3 pav. Lokalaus ženklo samprata
Juodi rutuliukai - atskiri receptoriai; spinduliai, išeinantys iš receptorių, rodo
objekto kryptj, (a) Receptoriaus lokalų ženklą charakterizuoja receptoriaus padėtis
tinklainėje, arba dvi jo koordinatės (a, 5) tinklainėje (b), ir receptoriaus lokalus
ženklas nurodo objekto kryptį

142
 4.4 pav. Vaizdo tinklainėje susidarymas
Trys skirtingi objektai (1, 2 ir 3) sudaro tą patj vaizdą tinklainėje

4.4. Regimosios erdvės suvokimo istorija

Yra žinoma, kad jau senovėje šią problemą mėgino spręsti graikai. Pitagoro
mokyklos atstovai Alkmaenonas (5 a.pr.Kr.), Platonas (427-347 m.pr.Kr.),
Euklidas (300 m.pr.Kr.) ir Ptolcmėjus (150 m.) manė, kad akis pati skleidžia
spindulius, kurie, susidūrę su objektais, sukuria kontakto pojūtį (kaip ir
pirštu palietus daiktą). Toks požiūris buvo grindžiamas prielaida, kad
tamsoje, paspaudęs pirštu akį, žmogus pajunta blykstelėjimus. Buvo
manoma, kad įvyksta kontaktas tarp piršto ir skleidžiamų spindulių.
Kiti graikų filosofai - Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.), Demokritas
(460 m.pr.Kr.) ir Epikūras (342-270 m.pr.Kr.) - manė, kad patys objektai,
o ne akis skleidžia spindulius, kuriuos junta akys, tiksliau, akių lęšiai.
Nepriklausomai nuo to, kaip juntamas objektas, jo suvokimą ir padėtį
lemia jo atvaizdo akyse savybės. Euklidas net mėgino suformuluoti
teoremas, kurios nusakytų pojūčių ir objekto padėties erdvėje, arba jo
atvaizdo akių tinklainėse padėties, ryšį. Štai kelios Euklido teoremos:
• Plokštumos, esančios virš mūsų akių ir lygiagrečios su horizontalia
plokštuma (t. y. plokštumos, einančios per mūsų akis ir tolimiausią
horizonto tašką), tolimesni taškai matomi žemiau negu artimesni;
• Apskritimas, kurio plokštumoje yra akių optiniai centrai, atrodo kaip
tiesė;
• Sferai artėjant prie akių, jos matomoji dalis mažėja, o atvaizdas didėja;
• Jeigu sferos skersmuo yra mažesnis negu atstumas tarp akių, tai
matoma jos dalis yra didesnė už sferos pusę;
• Artėjant objektui prie akių, jo atvaizdas vis sparčiau didėja (t. y. objekto
atvaizdo dydis atvirkščiai proporcingas nuotoliui iki objekto);

143
 • Jeigu objektai juda vienodu greičiu, tai tolimesnių objektų matomas
judesio greitis yra mažesnis.
Buvo mėginama aiškinti, kaip žmogus suvokia trimatę erdvę. Išsamiausiai
šj procesą aprašė Galenas. Šis mokslininkas (129-201 m.) gimė Pergamone
(Mažojoje Azijoje), mokėsi Pergamone, Smyrnoje ir Aleksandrijoje. Vėliau
jis vertėsi medicina Romoje, kur tapo imperatoriaus Marko Aurelijaus
draugu. Jis parašė knygą „De usa partium eorporis humani" (Žmogaus
kūno dalių paskirtis) (175 m.). Centrinis regos organas, pasak šio moksli-
ninko, yra lęšis, kuris tuščiaviduriu optiniu nervu sujungtas su šoniniu
(lateraliniu) smegenų skilveliu. Tuo nervu iš smegenų į akis teka „regėjimo
dvasia" (visuul spiril), kur ji, kaip jau minėjome, sąveikauja su išoriniais
daiktais ir dėl jos akių lęšiuose susidaro išorinio pasaulio vaizdas. Toliau jis
tuščiaviduriu optiniu nervu perduodamas atgal j šoninį (lateralinj) smegenų
skilvelį, kur ir formuojasi pojūtis. Pasak Galeno, chiazmoje (optinių nervų
susidūrimo vietoje) vyksta vaizdų, perduodamų iš skirtingų akių, sujungimas,
t. y. susidaro vienas vaizdas. Šioje vietoje taip pat nusprendžiama, į kurią
akj nukreipti „regėjimo dvasios" tėkmę. Negaudama šios dvasios kita akis
yra miego būsenos. Tuo metu erdvės suvokimas dar nebuvo siejamas su
matymu abiem akimis. Gal todėl vienaakiai kiklopai senovėje neatrodė
pasigailėjimo vertos būtybės - jų rega buvo ne blogesnė už dviakių.
Tik vėliau arabų mokslininkas Alhazenas (visas vardas Abu Ali
Al-Hazen ibn Al-Hazen ibn Al-Haytham, gimęs Basroje 965 m.) suformulavo
idėją, kad dvi akys naudingos erdvės suvokimui. Šis mokslininkas įvedė
koresponduojančių taškų, fuzijos ir diplopijos sąvokas. Jis pirmasis pateikė
Panumo srities sampratą, apibrėžė ciklopinės ašies sąvoką, atsisakė idėjos,
kad akis skleidžia spindulius. Objektai patys skleidžia spindulius. Galima
sakyti, kad jis pirmasis, dar prieš I^eonardą da Vinči, suformulavo kameros
obskuros idėją. AJhazeno binokulinio matymo idėjos buvo ignoruojamos
šimtmečius, kol vėl buvo pakartotos 1792 m. Wellso traktate „Essay upon
single vision with two eyes" (Kaip dviem akim matome atskirus objektus).
Atgimimo metais dailininkai ir mokslininkai atsisakė požiūrio, kad dvi
akys mums reikalingos arba grožiui (tam, kad nebūtume tokie baisūs, kaip
vienaakiai kiklopai), arba užtikrinti regėjimo patikimumą (praradus vieną
akj, kita dar lieka - patikimumas žmogui irgi svarbus). Jau tuomet buvo
suprasta - dvi akys reikalingos geresniam erdvės suvokimui. Pavyzdžiui,
Ixonardas da Vinči (1452-1519) savo knygoje rašė, kad bet koks tobulas
piešinys niekada neatstos to, ką galime pamatyti dviem akimis. Būtent šis
supratimas paskatino ieškoti būdų, kaip perduoti erdvę, jos perspektyvą
piešinyje. Jėzuitų vienuolis Franciscus Aguilonius (1546-1617) labai

144
sėkmingai darbavosi šioje srityje - jis pirmasis pavartojo horopterio sąvoką,
patikslino fuzijos sąlygas, parodė, kaip dviem akimis nustatomas nuotolis
iki objektų. Rubenso iliustracijos Aguiloniuso knygai „Opticorum Libri
Sex" vaizduoja pagrindines autoriaus binokulinio regėjimo (arba abiakės
regos) idėjas. Faktiškai nuo to laiko prasideda šiuolaikinės abiakės regos
tyrimai.
Nepaisant didelių pastangų, abiakės regos funkcionavimas iki šių dienų
dar iki galo nesuprastas - daug klausimų lieka neatsakytų. Nustatyta, kad
erdvės suvokimui padeda ne vienas, o daug regimojo stimulo požymių.
Dėl to erdvės suvokimo tyrimai yra sudėtingi.

4.5. Pirminiai ir antriniai erdvės požymiai

Iš patirties žinome, kad ir su viena akimi gebame suvokti objektų
išdėstymą erdvėje, trimatę arba 3-D erdvę. Tačiau tikslus objektų
padėties erdvėje suvokimas neįmanomas be dviejų akių. Pamėginkite
uždengta viena akimi žaisti stalo tenisą arba įverti siūlą į adatos skylutę,
kai ranka ir adata yra frontalioje plokštumoje, ir suprasite, kad dvi
akys reikalingos ne vien grožiui. Kuo skiriasi erdvės suvokimas viena
ir dviem akimis? Objekto padėtis 3-D erdvėje apibūdinama trimis
parametrais - dviem kryptimis (aukščiau - žemiau ir kairiau - dešiniau)
bei nuotoliu iki objekto. Pastarasis parametras kartais dar vadinamas
gyliu, o dvi kryptys - vertikaliu ir horizontaliu paralaksu. Nesunku
suprasti, kad objekto kryptį erdvėje galima nustatyti ir viena akimi -
tam užtenka žinoti receptorių, į kuriuos projektuojasi objekto vaizdas,
lokalius ženklus arba principinę matymo kryptį (žr. 4.4 pav.). Bet
kadangi į tą pačią tinklainės vietą gali projektuotis objektai, esantys
toje pačioje kryptyje, bet skirtingu nuotoliu, tai lokalus ženklas dar
nenusako nuotolio iki objekto. Tačiau yra kiti parametrai, požymiai,
kurie leidžia ir viena akimi (nors ir nelabai tiksliai) nustatyti nuotolį
(gylį) iki objekto. Jie vadinami antriniais gylio požymiais, o parametrai,
kurie susiję tik su abiake rega, - pirminiais gylio požymiais.
Antriniai gylio požymiai:
Perspektyva (1) yra reikšmingas antrinis požymis - jeigu du vienodo
dydžio objektai yra nevienodai nutolę nuo stebėtojo, tai tolimesni
objektai matomi mažesniu regimuoju kampu ir jie paprastai matomi

145
 <«) (b)
4.5 pav. Perspektyvos pavyzdžiai:
tolstantys nuo stebėtojo laiptai (a) ir stulpai (b)

G O O O O O O
0 0 0 0 0 0 0
p O O O O O O
G O O O O O O
O O O O O O O
o o o o o o o
O O O O O O O
4.6 pav. Tekstūros pavyzdys

aukščiau negu artimesni objektai (prisiminkime Euklido pirmąją

leoremą; /i 4.S pav.). Tokia perspektyva sukuria gana stiprų gylio
pojūtį. Ibkic vienalyčiai vaizdai kaip akmenuotas krantas, pieva ir 1.1,
sukuria tinklainėje vaizdą, kurio „grūduotumas" mažėja viena kryptimi
tolimesni objektai matomi mažesni, smulkesni, atstumai tarp jų
mažėja. Toks vaizdas vadinamas tekstūra. Paprasčiausios tekstūros
pavyzdys parodytas 4.6 pav.
Be to. tolimesni objektai gali vienas kitą užstoti. Objektas, kurį
užstoja kitas, visuomet yra tolimesnis. Šešėliai paryškina, pabrėžia
perspektyvą.
• Tolimesni objektai matomi lyg per melsvą dūmelį, jų kontūrai
suvokiami ne taip ryškiai, ir kuo objektai tolimesni, tuo jų vaizdas
mažiau ryškus, kartais jų kontūras pradeda mirgėti.

14f>
• Iš fizikos žinome, kad norint gauti tinklainėje ryškų vaizdą reikia
keisti lęšiuko Išgaubimą - keisti optinės sistemos židinį (kuo arčiau
yra objektas, tuo didesnis turi būti lęšiuko išgaubimas - tuo jis
kreivesnis). Regos sistemoje lęšiuko kreivumą keičia specialūs
raumenys ir tai atliekama automatiškai, užtikrinant vaizdo tinklainėje
ryškumą. Vadinasi, šių raumenų įtempimas, lemiantis akių akomo-
claciją, gali būti papildomos informacijos apie gylį šaltinis. Fotoapa-
rate taip ir nustatomas nuotolis iki fotografuojamo objekto.
Jeigu objektas yra didelis ir jo paviršius matinis, atspindintis šviesą
visomis kryptimis vienodai (t. y. paviršius yra lambertinis), tai tokio
paviršiaus ryškumas suvokiamas nevienodai. Viena jo dalis (dažniausiai
centrinė) suvokiama ryškiausiai, o į kraštus ryškumas mažėja. Su-
vokiamas vaizdas priklauso tiek nuo apšvietimo šaltinio, tiek nuo

4.7 pav. Šešėlių arba pustonių įtaka gylio suvokimui

Atkreipkite dėmesį, kaip suvokiami erdvinių objektų paviršiai (ar jie iškilę, ar
jdubę), apsukite knygą 180* ir vėl nustatykite, kaip jie suvokiami

147
stebėtojo padėties (žr. 4.7 pav.). Toks vaizdas vadinamas pustoniniu
(šešėliniu) (shading). Ryškumo pasiskirstymas teikia informacijos apie
objekto erdvinę formą (shape from shading), ypač jeigu stebėtojas žino,
kur yra apšvietimo šaltinis.
Jeigu objekto paviršius nėra lambcrtinis (šviesa atsispindi vienomis
kryptimis geriau negu kitomis, pavyzdžiui, veidrodis), tai apie objektą,
jo padėtį erdvėje galima spręsti ir iš atspindžių. Šiuo atveju taip pat
svarbu žinoti, kur yra apšvietimo šaltinis.
• Jeigu važiuojame traukiniu, matomi pro langą objektai juda prieš
mūsų akis skirtingais greičiais - artimesni objektai (stulpai šalia
kelio, gretimo kelio pabėgiai) šmėkščioja, juda greitai. Mes juos vos
spėjame pastebėti. Kuo toliau yra objektai, tuo jie juda lėčiau -
medžiai, namai, esantys netoli horizonto, juda vos pastebimai.
Sakome, kad tai yra greičiu gradientas (prisiminkime šeštąją Euklido
teoremą). Jis irgi padeda suvokti gylį. Dažnai net neįtariame, kam
judiname galvą mėgindami nustatyti, kuris objektų yra arčiau, o
kuris toliau - greičio gradientas ir šiuo atveju padeda Išspręsti
problemą. Tuo pačiu reiškiniu galime pasinaudoti norėdami
nustatyti, kuris iš judančių automobilių yra arčiau mūsų.
Taigi antriniai požymiai leidžia mums suvokti erdvę, tačiau šių
požymių nepakanka nuotoliams tarp objektų nustatyti didesniu tikslumu.
Pirminiai gylio požymiai:
Tikslesnę informaciją apie regimąją erdvę teikia pirminiai požymiai,
t. y. požymiai, kurie išskiriami tik matant objektus abiem akimis. Dėl
šios priežasties toks regėjimas vadinamas abiakiu (abiakis, arba
binokulinis, stereoregėjimas). Objekto vaizdų (dydžio, padėties ir 1.1.)
skirtumas, arba disparatiškurnąs, kairės ir dešinės akies tinklainėje yra
požymis, pagal kurį regos sistema nustato objekto padėtį erdvėje.
Dvi situacijos, parodytos 4.8 pav., paaiškina, kaip šie skirtumai
priklauso nuo objektų padėties tinklainėje. Vienu atveju tiesės atkarpa
AFB yra frontalioje plokštumoje ir simetriška kiklopinės ašies atžvilgiu,
o kitu - jos vienas galas yra toliau negu kitas. afl> yra šios atkarpos
vaizdas akių tinklainėse. Pirmu atveju vaizdai kairės ir dešinės akies
tinklainėse yra vienodi, o antru - atskirų AFB atkarpų tinklainėje
atvaizdai labai skiriasi.

148
 4.8 pav. Vaizdo akių tinklainėse formavimas

binokulinis regėjimo
laukas

Taigi vaizdų tinklainėse skirtumas, arba disparatiškurnąs, yra

pagrindinis pirminis požymis. Vadinasi, abiakė rega įmanoma tik tada,
kai tas pats objektas vienu metu matomas abiem akimis (taip būna nc
visuomet). Erdvės sritis, kurioje objektai matomi viena akimi (kaire
arba dešine), vadinama monokuline sritimi, arba monokulinio regėjimo
lauku (žr. 4.9 pav.). Žmogui ši sritis yra apie 151 regimojo lauko
laipsnių. Erdvės sritis, kuri vienu metu matoma abiem akimis, vadinama
binokulinio regėjimo lauku, arba abiakės regos lauku. Žmogui ji apima
apie 114 regimojo lauko laipsnių (žr. 4.9 pav.). Kaip matyti, monokulinis
regėjimo laukas nėra simetrinis - į nosies pusę (arba nazalinėje srityje)
jis yra mažesnis negu smilkininėje (temporalinėje) dalyje. Taip yra
todėl, kad nosis apriboja matymą - ji trukdo matyti.

Taigi pirminiai gylio požymiai atsiranda dėl to, kad tas pats objektas
matomas iš skirtingų erdvės vietų, kur yra mūsų akys. Vadinasi, kad
suvoktume trimatį objekto vaizdą, reikia parodyti skirtingoms akims to

149
objekto, matomo iš skirtingų erdvės vietų, du plokščius atvaizdus. Tai
galima padaryti jvairiais būdais: panaudojus veidrodžių (Ch. Wheatstone,
1802-1875) arba prizmių (D. Brevvster, 1781) sistemas, {renginys, kuris
leidžia sukurti tokius vaizdus, vadinamas stereoskopu. Stereoskopai išpo-
puliarėjo po to, kai buvo išrasta fotografija (L. Daguerre, 1826). Stcrcos-
kopui reikalingi vaizdai - tai to paties objekto dvi fotografijos, padarytos
iš skirtingų erdvės vietų. Tokios dvi fotografijos sudaro stereogramą. Suliejus
dvi stereogramos dalis, suvokiamas erdvinis vaizdas. Sterogramos plačiai
naudojamos ne tik pramogoms, bet ir turi didelę praktinę reikšmę. Ne
kartą matėme, kaip kariškiai, siekdami paslėpti pabūklus, patrankas ar
kitus objektus, dengia (arba maskuoja) juos specialiais tinklais, ant kurių
yra atsitiktinai išdėstyti lapai ar kitos dėmės. Jeigu žiūrėtume į tokj vaizdą
iš toli, kai negalime pasinaudoti binokuliniu regėjimu, tai paslėpti objektai
būtų nematomi. Bet jeigu mes šiuos objektus nufotografuotume iš skirtingų
erdvės vietų (pavyzdžiui, iš lėktuvo ar palydovo) ir žiūrėtume j šias
fotografijas stereoskopu, tai atsirastų erdvės pojūtis. Dėl to po tinklais
slepiami objektai bus matomi skirtingai nuotolę ir jie taps lengvai pastebimi.
Binokuliniai periskopai užtikrina stereosuvokimą, stebint objektus iš po-
vandeninių laivų arba iš po žemės. Stereogramos naudojamos stereokine,
kuriant stereotelcvizorius ir 1.1.

Primatų ir plėšrūnų regėjimo laukas yra platesnis negu žolėdžių,

tačiau šių monokulinis regėjimo laukas yra didesnis negu plėšrūnų.
Pavyzdžiui, triušio monokulinio lauko dydis yra 170,5 laipsnio - triušis
gali matyti net savo ausis, o binokulinis regėjimo laukas yra tik 10°
(Ciregg, 1966). Šj skirtumą lemia tai, kad plėšrūnams svarbu tiksliai
valdyti savo judesius, kai auka yra arti, o žolėdžiams daug svarbiau iš
anksto pastebėti besiartinantį plėšrūną. Kai jis arti, dažnai yra jau per
vėlu. Primatams abiakė rega padeda manipuliuoti galūnėmis, kadangi
jų veiksmams reikalingas tikslesnis valdymas.
Nors binokulinio regėjimo laukas nėra didelis, akių judesiai praplečia
šio lauko ribas. Kartais tam padeda ir galvos judesiai - pavyzdžiui,
pelėdos gali pasukti galvą vos ne 180°.
Kaip pamatysime, akių judesiai yra labai svarbūs binokuliniam re-
gėjimui. Akių orientacija akiduobėse nusakoma optinės ašies orientacija.
Svarbu žinoti akių tarpusavio orientaciją, jų judesius, kurie vadinami
vergentiniais akių judesiais. Šie judesiai nusakomi kampo tarp akių
optinių ašių kitimu, t. y. šis kampas nusako akių vergenciją.

150
 4.10 pav. Monokulinis ir binokulinis (abiakis) regėjimo laukai
Punktyru yra pažymėtas kairės, o ištisine linija - dešinės akies regėjimo laukas.
Skaičiai laipsniais nurodo matymo kryptj optinės ašies atžvilgiu

Pavyzdžiui, jeigu objektas artėja, tai akys juda taip, kad kampas tarp
jų optinių ašių didėtų. Tokie akių judesiai vadinami konvergentiniais,
nes jų metu vyksta konvergencija. Kai objektai tolsta, akių judesiai
divergentiniai, t. y. vyksta divergencija - kampas tarp optinių ašių mažėja.
Grjžkime prie pirminių gylio parametrų, kurie susiję su to paties
objekto vaizdų tinklainėse skirtumais. Šie skirtumai atsiranda dėl to,
kad akys yra nevienodai nutolusios nuo objektų. Šie skirtumai yra tuo
didesni, kuo mažesni atstumai nuo stebėtojo iki objektų. Kai objektai
yra toli, skirtumai bus labai maži. Kai atstumas iki objekto didesnis
negu 100-150 m, šie skirtumai yra mažesni už slenkstį ir binokulinė
rega nebenaudojama erdvei suvokti. Mūsų rega šiuo atveju yra mono-
kuline.
Kontrolinis klausimas. Yra sukurti prietaisai - stereoskopiniai
periskopai, kurie leidžia matyti objektus kaire ir dešine akimi iš
skirtingų erdvės vietų. Paaiškinkite, kodėl stengiamasi padidinti
nuotolį, iš kurio matomi objektai, t. y. didinamas atstumas taų> lęšių?
Kuo apibūdinami skirtumai tarp objekto vaizdų? Aišku, tai nėra
matomų kaire ir dešine akimi dydžių, plotų skirtumai (disparatiškumas),
kadangi šiuo atveju binokulinė rega būtų labai netiksli. Be to, mes

151
sugebame nustatyti ir taškinio (labai mažo) objekto padėtį erdvėje,
lokio objekto vaizdi) dydžiai tinklainėse praktiškai nesiskiria.
Panagrinėkime, kas žinoma apie tokių mažų taškinių objektų padėties
suvokimą, kas yra tokio vaizdo pirminiai gylio požymiai.

4.6. Lokalios ir globalios binokulinės regos problemos

Manoma, kad taškinio objekto padėtį erdvėje nusako receptorių, į
kuriuos projektuojasi objektas, lokalūs ženklai, tiksliau, objekto matymo
kaire ir dešine akimi kryptys, t. y. monokulinės principinės kryptys (žr.
4.3 pav.). Jeigu žinomos objekto matymo tiek kaire, tiek dešine akimi
kryptys, tai objektas suvokiamas ten, kur tos kryptys susikerta (žr.
4.11 pav.). Tačiau tai ne visuomet lengvai nustatoma.
Panagrinėkime atvejį, kai regėjimo lauke yra trys taškiniai objektai
Ši situacija parodyta 4.11 pav. Trys taškiniai objektai yra ant kiklopinės
ašies. Šių objektų atvaizdai kairės akies tinklainėje yra pažymėti 1,, 2,
ir 3,, o dešinės - l r , 2 r ir 3 r Visi atvaizdai tinklainėse yra vienodi
- jie niekuo tarpusavyje nesiskiria. Kyla klausimas, kaip regos sistema
nustato, kuris atvaizdas priklauso kuriam objektui? Kai žinomas
atsakymas, uždavinį išspręsti nesunku - visi suvokiami taškai bus ant
kiklopinės ašies. Tačiau jeigu atsakymas nežinomas, problema tampa
sunkiai sprendžiama - galimos įvairios klaidos. Tarkime, nuspręsta,
kad 1, ir 3 r yra 1' taško atvaizdai, o l r ir 3, yra taško 3' atvaizdai.
Tuomet suvoksime visiškai kitą negu anksčiau situaciją. Vietoje taškų
kiklopinėje ašyje matysime taškus 1', 2 ir 3' frontalioje plokštumoje,
{manoma ir kita situacija, kai taškai yra suvokiami padėtyse, pažymėtose
tuščiais skrituliukais ir skaičiumi 3. Taigi susidūrėme su dviem
problemomis. Kaip nustatyti, kuris objektas sukuria kurį vaizdą? Kai
atsakymas į šį klausimą žinomas, lieka išsiaiškinti, kaip regos sistema
nustato objekto padėtį erdvėje.
Pirmas klausimas susijęs su vadinamąja binokulinės regos (stereopsio)
globalia problema - globalaus stereopsio problema (Marr, Poggio, 1976,
1979), o antras - su vadinamąja lokalaus stereopsio problema. Atrodytų,
kad išsprendus pirmąją problemą nėra jokių sunkumų atsakyti į antrą

152
 1

4.11 pav. Globalaus ir lokalaus stereopsio problema

1, 2 ir 3 - trys taškiniai objektai kiklopinėje, ašyje, 2, , 3, ir 1,, 2, , 3, -
jų atvaizdai kairės ir dešinės akies tinklainėje

klausimą. Tačiau neskubėkime daryti išvadų. Pamatysime, kad ne viskas

taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Kas žinoma apie tai, kaip regos sistema sprendžia globalaus
stereopsio problemą? Manoma, kad regos sistema naudojasi keletu
taisyklių. Viena iš jų yra savaime suprantama ir nekelia daug diskusijų
- kiekvienas objektas tinklainėje turi tik vieną atvaizdą. Vadinasi,
nustatant objektų monokulinių krypčių poras, reikia patenkinti tokią
sąlygą: kiekvienas atvaizdas gali sudaryti tik vieną porą su atvaizdu
kitoje akies tinklainėje.
Atsižvelgus į šią taisyklę, situacija, parodyta 4.11 pav., kiek supap-
rastėja. Taškų padėtys, pažymėtos tuščiais skrituliukais, negalimos,
kadangi taško 2 atvaizdai šiuo atveju sudarytų dvi skirtingas atvaizdų
poras - pora (2,, 2 r ) ir poros (2,, l r ) bei (2r, l,). Iš tiesų realiame
gyvenime niekad nesuvokiama tokia situacija. Šis apribojimas, nors
kiek ir supaprastina problemą, bet galutinai jos neišsprendžia.
Todėl buvo suformuluotos kitos hipotezės. Regos sistema iš pradžių
atlieka monokulinių vaizdų analizę, išskiria vaizdo kontūras, ir tik po
to nustatomi lokalūs receptorių, į kuriuos projektuojasi šie kontūrai,
ženklai. Iš lokalių ženklų nustatomos kontūrų monokulinio matymo

153
kryptys, ir paskui apskaičiuojama jų padėtis erdvėje. Aišku, tiek kairėje,
tiek dešinėje tinklainėje yra daug kontūrų. Kaip atrinkti reikiamus?
Kadangi atstumai tarp akių nėra dideli (62-65 mm), tai objektų tų
pačių fragmentų tinklainėje vaizdai tarpusavyje mažai skirsis (mažai
skirsis jų kontūrų orientacija, spalva ir 1.1 ). Ši savybė gali būti panaudota
sprendžiant globalaus stereopsio problemą, t. y. sudarant vaizdų poras
(Marr, 1982). Viskas būtų gerai, jeigu ši hipotezė neprieštarautų
eksperimentu gautiems rezultatams. Kokie tai eksperimentai?
Vengrų mokslininkas B. Julezas, po 1956 metų emigravęs į JAV,
pasiūlė taip patikrinti šią hipotezę. Sudarykime dvi vaizdų, parodytų
4.12 pav., poras. Šios poros vadinamos atsitiktine stereograma ir jas
piešia kompiuteris. Iš pradžių nupiešiama viena stereogramos dalis.
Tam išskiriama regimojo lauko sritis, tarkime, R, sritis. Po to kiekvieno
šios srities taško spalva (juoda arba balta) parenkama atsitiktinai. Tokiu
būdu iš atsitiktinai išbarstytų juodų ir baltų dėmių nupiešiamas vaizdas
(žr. 4.12 ir 4.13 pav.). Vaizdas R, (kairė sritis) nukopijuojamas ir
atkartojamas regimojo lauko dešinėje dalyje - srityje Rj. Šiose srityse
iškiriami vienodi laukai C, ir Cr. Dešinės stereogramos dalyje iškerpama
C r sritis ir ji paslenkama horizontalia kryptimi (Ah) (žr. stačiakampi
C r ). lai atlikus, srityje R, iš kairės atsiranda skylė S ; , o kartu dešinėje
stačiakampis uždengia tokią pat vaizdo dalį (pilka sritis, žr. 4.12 pav.).
Uždengta vaizdo dalis (pilka sritis) iškerpama ir įstatoma į skylę
kairėje. Dabar jau turime stereogramą, kuri parodyta 4.13 pav. Jeigu
kairioji stereogramos dalis matoma tik kaire akimi, o dešinioji - tik
dešine akimi, tai po tam tikrų pastangų suvoksime stercovaizdą -
plokščią stačiakampį, kurio centrinė dalis iškirpta ir matoma giliau
negu didysis stačiakampis (žr. 4.12 pav., b). Jeigu kairioji stereogramos
dalis matoma tik dešine akimi, o dešinioji - kaire, tai iškirpta
plokštumos dalis bus matoma arčiau negu fonas virš jo, t. y. virš didžiojo
stačiakampio.
Tikroji atsitiktinė stereograma parodyta 4.13 pav. Pažvelgus į pateik-
tas stereogramas, nesunku įsitikinti, kad monokuliškai matomose dalyse
stebėtojas negali išskirti jokių kontūrų, plokštumų kraštų. Jis mato
juodai baltus taškus, atsitiktinai išsibarsčiusius plokštumoje.
Kontūrus, kraštų fragmentus suvokiame tik po to, kai pamatome
trimatį vaizdą, t. y. kontūrai matomi dėl binokulinio, o nc monokulinio

154
 Ri

C,

4.12 pav. Atsitiktinės stereogramos sudarymo principai

regėjimo. Aišku, jeigu spręsdama globalaus stereopsio problemą regos

sistema gali pasinaudoti monokuliniais požymiais (kontūrais, kraštais,
spalvotomis dėmėmis ir 1.1.), tai ji taip ir padarys. Bet jeigu nėra
monokulinių požymių, globalaus stereopsio problema sprendžiama
kitaip. Kaip tai daroma? Ieškodami atsakymo j šj klausimą panagri-
nėkime, nuo ko priklauso stereovaizdų suvokimas.

155
4.7. Fuziįa, diplopija ir kitos stereoregėjimo ypatybės
(dėmus skaitytojas greičiausiai jau yra pastebėjęs, kad kartais tas pats
objektas vienu metu matomas skirtingose erdvės vietose. Prisiminkime
vargšo vilko iš animacinio filmo „Na palauk!" nuotykius. Apsvaigęs
vilkas vietoj vieno kiškio ir vienų durų mato du kiškius, išbėgančius
pro skirtingas duris. Kad pamatytum ką mato vilkas, t. y. vaizdų dve-
jinimąsi, arba diplopijų, nebūtina susitrenkti galvą arba patirti narkozę.
Ištieskite prieš save ranką su pieštuku. Fiksuodami žvilgsnį į pieštuko
galą, lėtai tolinkite nuo jo kitoje rankoje laikomą pieštuką. Kai antras
pieštukas pakankamai nutols, pastebėsite, kad jis pradės dvejintis -
įvyks diplopija, t. y. pamatysite du pieštukus skirtingose erdvės vietose.
Po to lėtai grąžinkite pieštuką į pradinę padėtį. Pastebėsite, kad
susidvejinę pieštukai pradės artėti vienas prie kito ir pagaliau susilies.

156
Tada jūs vėl matysite vieną pieštuką. Sakoma, kad įvyko suliejimas,
arba fuzija.
Norint detaliau ištirti šį reiškinį, galima atlikti specialu eksperi-
mentą. Jo eiga aiškėja iš 4.14 pav. Akių lygyje horizontalios plokštumos
ciklopinėje ašyje statomas F strypas. Fiksuodamas žvilgsnį į F strypą,
stebėtojas stumia Fj strypus vienas po kito tolyn nuo strypo F. l iek
tolindamas, tiek artindamas strypus prie savęs, jis suranda tokią jų
vietą, kur įvyksta diplopija. Taip nustatoma sritis, kurioje strypai nesi-
dvejina. Kai strypai išstumiami iš šios srities, įvyksta diplopija. Sritis,
kurioje strypai nesidvejina, vadinama horizontaliąja Panumo sritimi
(žr. 4.15 pav.). Ši sritis nėra didelė - ji pažymėta užtamsinta zona.
Šioje srityje žmogus geba labai jautriai vertinti gylio pokyčius. Dėl to
ji vadinama tikslaus stereopsio (angl. fine stereopsis) zona, sritimi. Reikia
paminėti, kad ir už Panumo srities objektai (nors ir dvejindamiesi)
matomi tam tikrame gylyje. Sritis, kuri yra už Panumo zonos ir kur
stebėtojas dar sugeba kiekybiškai įvertinti nuotolį iki objekto (gylį),
vadinama kiekybinio stereopsio (angl. ųuantitative arba patent stereopsis)
sritimi (ši sritis yra didesnė negu Panumo sritis). Tačiau už Panumo
srities jautris gylio pokyčiams nėra didelis ir jis mažėja tolstant stimului
nuo šios srities. Pagaliau stebėtojas gali tik pasakyti, kad objektas yra
toliau arba arčiau fiksacijos taško, bet nuotolio tarp objektų įvertinti
negali. Šiuo atveju gylio įvertinimas yra tik kokybinis ir toks regėjimas
vadinamas kokybiniu stereopsiu (angl. cįualitative stereopsis). Centrinėje

4.14 pav. Ogle [Ogle, 1964] eksperimentuose horopteriui ir Panumo sričiai

nustatyti naudojamas aparatas
F - strypas, į kurį fiksuojamas žvilgsnis. F, - strypai, stumdomi išilgai parodytų
bėgių

157
regimojo lauko dalyje Panumo srities plotis yra apie 10 min. (nuotolis
nuo fiksacijos taško apie ±5 min ). Kiekybinio stereopsio srities riba
šiuo atveju yra apie ±10 min., o kokybinio - ±15 min. (Ogle, 1952).
Šių zonų ribos priklauso nuo to, kurioje regimojo lauko dalyje jos
nustatomos. Periferijoje šios sritys išsiplečia - pavyzdžiui, 6° į periferiją
kiekybinio stereopsio sritys yra jau apie 70 min., o kokybinio - 2°
regimojo kampo (Ogle, 1952). Kartu pažymėtina, kad Panumo srities
dydis priklauso nuo dėmesio. Sutelkus dėmesį, ji didėja (Hovvard,
Rogers, 1995).
Panumo srities ribos priklauso nuo to, kaip jos nustatomos. Jeigu
ieškome ribų, kur jau sulietas vaizdas pradeda dvejintis, tai Panumo
sritis bus didesnė, platesnė negu tuomet, kai ieškome ribų, kur sudve-
jintas vaizdas susilieja, t. y. ribų, ties kuriomis įvyksta fuzija. Šis reiškinys
vadinamas fuzijos histereze. Iš dalies dėl histerezės įvairūs autoriai
nurodo skirtingus Panumo srities dydžius. Taigi nagrinėjant stereo-
regėjimą mums svarbu žinoti, kas vyksta, kai objektai yra Panumo
srityje. Kai jie esti ne šioje srityje, vaizdai matomi kiekviena akimi
atskirai, monokuliškai, suvokiami vaizdai nesuliejami, t. y. galima
manyti, kad informacija iš kiekvienos akies perduodama atskirai
nepriklausomais kanalais, ji mažai arba visai nesąveikauja.
Iaigi detaliau panagrinėkime, kaip apdorojama informacija apie
Panumo srityje binokuliškai matomą objektą. Pakartokime anksčiau
aprašytą eksperimentą. Tarkime, vienas iš strypų yra Panumo srityje.
Tuomet, fiksuodami žvilgsnį į F strypą, pakaitom užmerkime tai dešinę,
tai kairę akį. Pastebėsime, kad objekto suvokiama kryptis F strypo
atžvilgiu kinta - ji šokinėja iš vienos pusės į kitą. Stumdydami strypą
horizontalioje plokštumoje, surasime tokią jo padėtį, kai suvokiama jo
vieta erdvėje nepriklausys nuo to, kuria akimi jis bus matomas. Erdvės
taškų visuma, kurių suvokiama padėtis nepriklauso nuo to, kuria akimi
jie matomi, sudarys liniją, vadinamą horizontaliu longitudiniu horoptmu
(4.16 pav.) (Ogle, 1952; Hovvard, Rogers, 1995). Kadangi objekto
suvokiama kryptis nepriklauso nuo to, kuria akimi jis matomas, tai
matymo kampai a ir (i yra lygūs. Vadinasi, objektas yra ant apskritimo,
kuris yra nubrėžtas per tris taškus - akių optinius centrus ir fiksacijos
tašką.

158
 diplopijos, kokybinio
stereopsio zona

kiekybinio
stereopsio sritis '
akloji zona

fuzijos, til
stereopsio 4.15 pav. Panumo sritis
Užtamsinta sritis - Panumo sritis
(kiekybinė stereopsio zona -
quantitave stereopsis), sritis,
diplopijos kurios ribos parodytos punktyru,
yra sritis, kurioje neįmanomas
zona stereoregėjimas. Tarp šios ir
Panumo srities yra zona, kur
objektas dvejinasi, bet jis ma-
tomas tam tikrame gylyje - tai
kokybinio (qualitative stereop-
Č> C) sis) stereopsio zona

Šis apskritimas dar vadinamas Vieth-Muelerio apskritimu. Teoriškai

longitudinis horopteris ir Vieth-Muelerio apskritimas sutampa. IIo-
ropteris turi svarbių savybių. Jeigu objektas yra ant horopterio, jis
matomas ryšk F

longitudinis horopteris Į
O

4.16 pav. Horizontalus longitudinis horopteris

F - fiksacijos taškas, O - objektas, kuris yra ant horopterio. Objektas O
matomas kaire akimi kampu (kryptimi) o, o dešine - kampu p

Šiame taške pastebime mažiausius objekto padėties pokyčius, t. y.

turime didžiausią jautrį padėties pokyčiams. Jeigu objektą bet kuria
kryptimi stumsime nuo horopterio (artinsime arba tolinsime), lai tiek

159
stelbtojo jautris, tiek objekto suvokiamas ryškumas vis mažės, o objekto
kontūrai taps neryškūs ir pagaliau įvyks diplopija.
Vadinasi, galime daryti išvadą, kad kai objektas yra ant horopterio,
jo atvaizdai skirtingi; akių tinklainėse vienas kitą maksimaliai sustiprina.
Eksperimentu įrodyta, kad šiuo atveju vyksta tiesinis monokulinių vaizdų
ryškių sumavimas (Legge, 1984 a, b). Tolstant objektui nuo horopterio,
atvaizdų ryškių sumavimas mažėja ir jis praktiškai išnyksta, kai įvyksta
diplopija. Taigi skirtingų akių tinklainės taškai, į kuriuos projektuojasi
tas pats horopterio taškas, siunčia signalus, kuriuos regos sistema su-
muoja. Jie vienas kitą maksimaliai stiprina. Šie tinklainės taškai
vadinami koresponduojančiais. Manoma, kad minėti ryšiai susidaro
ankstyvojoje vaikystėje (arba genetiškai determinuoti), nes jau kelių
mėnesių kūdikis turi stereoregėjimą (S. Shimojo et al, 1986;
C. E. Granrud, 1986). Ilgainiui koresponduojantys taškai paprastai ne-
sikeičia, jie išlieka stabilūs. Sprendžiant globalaus stereopsio proble-
mą, koresponduojančių taškų sąvoka yra labai svarbi. Manoma, kad
objekto padėties erdvėje skaičiavimui regos sistema naudoja tik gaunamą
iš koresponduojančių taškų informaciją. Jeigu objekto fragmentai
projektuojasi ne į koresponduojančius tinklainių taškus, lai jie negali
sukelti gylio pojūčio. Dabar koresponduojančių taškų sąvoka keičiama
koresponduojančių sričių sąvoka. Koresponduojančios tinklainių sritys
- tai maži tinklainių ploteliai (prisiminkime reccpcinių laukų sąvoką),
kurių centrai yra koresponduojantys tinklainių taškai. Kad objekto
(arba jo fragmentų) atvaizdai sudarytų poras, iš kurių regos sistema
galėtų nustatyti objekto gylį, jie turi būti koresponduojančiose srityse.
Koresponduojančios sritys palengvina spręsti globalaus stereopsio
problemą, bet, deja, nepadeda galutinai jos išspręsti.

Skaitytojas pastebėjo, kad čia aptartas horopteris apibūdina ne visus

regimojo lauko taškus, o tik taškus, esančius horizontalioje plokštumoje. Taigi
pateiktasis koresponduojančių taškų ar sričių apibrėžimas tinka tik tinklainės
taškams, kurie yra ant linijos, gautos susikertant horizontaliai plokštumai su
tinklaine, t. y. tik tinklainių ekvatoriaus taškams. Vėliau bus paaiškinta, kaip
nustatomos koresponduojančios sritys ar taškai kitose tinklainės vietose.

Prisiminkime, kad mūsų akys gali judėti - jos turi bent tris laisvės
laipsnius: akies obuolys sukasi aplink vertikalią, horizontalią ir optinę

160
ašis. Objekto atvaizdo padėtis tinklainėje priklauso ne tik nuo jo padėties
erdvėje, bet ir nuo akies orientacijos akiduobėse. Tarkime, akių
orientacija yra tokia, kad tas pat objektas projektuojasi į korespon-
duojančias akių sritis. Jeigu dėl kokių nors priežasčių viena akis
pasisuks, o kita nejudės, tai į koresponduojančias sritis gali projektuotis
jau kitas, skirtingas objektas (žr. 4.16 pav ). Kaip regos sistema galėtų
nustatyti, kad koresponduojančiuose taškuose yra skirtingų objektų
atvaizdai? Jeigu ji to nepadarytų, įvyktų klaida. Jeigu į koresponduo-
jančias sritis projektuojasi skirtingi, nepanašūs objektai, tai regos sistema
pastebi objektų ar jų fragmentų skirtumus ir vieną iš monokulinių
vaizdų užslopina. Sakoma, kad įvyksta akių konkurencija (angl. rivalry).
Konkurencijos metu žmogus mato tik vieną vaizdą, kuris yra arba
kairės, arba dešinės akies tinklainėje. Matomas vaizdas keičiasi laiko
atžvilgiu. Šis persijungimas vyksta savaime, nevalingai (Blake, 1989).
Eksperimentu įrodyta, kad ilgesnį laiką matome vaizdą, esantį
dominuojančios akies tinklainėje. Taigi konkurencija normaliomis
sąlygomis įvyksta tuomet, kai į koresponduojančias sritis projektuojasi
skirtingi, nepanašūs objektai. Jeigu atvaizdai labai skiriasi (pavyzdžiui,
vienas vaizdas yra baltas, o kitas - tamsiai pilkas), tai tas pat objektas
negali sukurti tokių dviejų skirtingų vaizdų), ir įvyks konkurencija.
Mūsų akys yra skirtingai nutolusios nuo objekto, dėl to kaire ir dešine
akimi jis matomas skirtingais matymo kampais. Dėl šios priežasties to
paties objekto atvaizdai tinklainėse visuomet skiriasi. Tačiau šie
skirtumai nėra dideli, kadangi ir nuotoliai tarp akių nėra dideli. Va-
dinasi, jeigu koresponduojančiose srityse yra labai skirtingos orientacijos
kontūrų fragmentai, tai regos sistema daro išvadą, kad šiose srityse yra
skirtingų objektų atvaizdai. Tuomet šie vaizdai nesuliejami ir įvyksta
konkurencija. Taigi konkurencija turi funkcinę prasmę. Dėl konkuren-
cijos žmogus negali suvokti toje pačioje erdvės vietoje dviejų skirtingų
objektų. Jeigu nebūtų konkurencijos, regos sistema sunkiau spręstų
globalaus stereopsio problemas. Konkurencija kartais įvyksta ir dėl
tam tikrų regos sistemos procesų sutrikimo - dėl akių žvairumo, akių
optikos didelių skirtumų ir 1.1. Bet tai susiję su regos patologija ir tuo
labiau domisi medikai. O mes nagrinėjame normalų binokulinį regėjimą,
kai konkurencija yra naudinga, o nc patologinė regos savybė.

161
 Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima suformuluoti tris taisykles,
kurios palengvina regos sistemai spręsti globalaus stereopsio uždavinį:
• Vienas tinklainės vaizdas (ar jo fragmentas) gali sudaryti tik vieną
porą su vaizdu kitoje tinklainėje (vienareikšmiškumo taisyklė).
• Jeigu yra galimybė nustatyti, kurie vaizdai ar jų fragmentai skirtingų
akių tinklainėje yra panašūs, tai tik šie fragmentai naudojami sukurti
erdvinį vaizdą (panašumo taisyklė).
Kiek antra taisyklė padeda suvokimui, galima suprasti palyginus
pastangas ir laiką, reikalingą trimačiam objektui suvokti stebint
atsitiktines (kai negalima naudoti panašumo taisyklės - žr. 4.13 pav.)
ir Whitstono realių objektų stercogramas (t. y. stebint dvi padarytas iš
skirtingų padėčių tų pačių objektų fotografijas).
• Pagaliau yra dar viena taisyklė: sudarant koresponduojančių vaizdų
poras, parenkamos tos poros, kurios leidžia sudaryti glotniausią
erdvinį paviršių, t. y. vaizdą, kuris turėtų mažiausiai trūkio taškų.
Reikėtų pažymėti, kad akies judesiai padeda atrinkti reikiamas
stereovaizdui koresponduojančias poras. Kai atsitiktinės stereogramos
pateikiamos trumpai (t. y. eliminuojami akių judesiai), žmogus nesugeba
suvokti stercovaizdo.
Nepavykus išspręsti globalaus stereopsio uždavinio, įmanomos
suvokimo iliuzijos. Viena iš jų atsiranda situacijoje, kuri jau buvo
aptarta formuluojant globalaus stereopsio problemą (žr. 4.11 pav.). Jeigu
patamsyje mums parodytų ant ciklopinės ašies tris vinis (taškai 1, 2 ir
3 - 4 . 1 1 pav.) su šviečiančiomis vienodomis kepurėlėmis, tai pamaty-
tume jas išsidėsčiusias frontalioje plokštumoje (taškai 1', 2 ir 3'), o nc
ant ciklopinės ašies, kaip yra iš tikrųjų. Ši iliuzija ir vadinama susidve-
jinusių vinių iliuzija (double-nail illusion). Ši iliuzija dažnai atsiranda,
kai stereogramos generuojamos ant monitorių ekranų.

Kontrolinis klausimas. Ar galima sakyti, kad akių konku-

rencija įvyksta tuomet, kai akių tinklainėse yra skirtingi vaizdai?

162
4.8. Pirminiai erdvinio suvokimo parametrai
Jau minėjome, kad pirminiai parametrai, naudojami stereosuvokimui,
yra objekto atvaizdų kairės ir dešines akies tinklainėse skirtumai. Bet
kas tai yra - matomų fragmentų formos, ploto, matymo kampų ir 1.1,
skirtumai? Kadangi stereovaizdą galime atkurti iš atsitiktinių taškinių
stereogramų, tai skirtumai bendru atkurti nėra susiję su formos
skirtumais. Panagrinėkime, kaip sugebame įvertinti labai mažų (taš-
kinių) objektų padėtį erdvėje. Kokie parametrai tai lemia? Kadangi
mažų objektų (taškinių stimulų) dydžiai, kontūrai nesiskiria, lieka tik
vienas dydis - jų matymo kaire ir dešine akimi kampai. Parametrai,
kurie apibūdina matomo objekto padėtį erdvėje (objektas yra
horizontalioje plokštumoje ar virš jos), paaiškinti 4.17 ir 4.19 pav. Iš
pradžių panagrinėkime paprastesnę situaciją, parodytą 4.17 pav.
Fiksacijos taškas yra ant ciklopinės ašies horizontalioje plokštumoje,
objektas T yra toje pačioje plokštumoje į kairę nuo fiksacijos taško.
Šis objektas dešine akimi matomas kampu p, o kaire - kampu a.
Nusakyti objekto padėtį erdvėje dvejų akių atžvilgiu yra nepatogu, dėl
to mėginama ją apibūdinti ciklopinės ašies, kuri yra taške O, atžvilgiu.
Šiuo atveju objekto kryptis nusakoma kampu Z.TOF = <į>. Ši kryptis
vadinama kiklopine regėjimo kryptimi. Nuotolis iki objekto
apibūdinamas konvergencijos kampu Z0,T02 = <)>-,. Kuo šis kampas
mažesnis, tuo nuotolis iki objekto didesnis. Reikia pažymėti, kad
kalbant apie nuotolį iki objekto turimas galvoje atstumas tarp stebėtojo
ir objekto projekcijos į kiklopinę ašį. Šis dydis dar vadinamas
absoliučiu gyliu.
Matymo kampas yra teigiamas, jeigu objekto matymo kryptis yra
pasukta fiksacijos taško matymo krypties atžvilgiu prieš laikrodžio
rodyklę. Kitu atveju kampas bus neigiamas.

Priklausomybė tarp konvergencijos kampo ir suvokiamo nuotolio (D)

arba gylio nėra tiesinė. Eksperimentu įrodyta, kad ji apytiksliai aprašoma
eksponentine priklausomybe:
+ P
D = e ; (4.1)

163
čia c ir p - konstantos (Luncborg, 1947). Dažnai mums reikia Įvertinti ne
absoliutų gylį iki objekto, bet gylį tarp dviejų objektų. Jeigu, pavyzdžiui,
turime du taškus - tašką F ir T, kurių konvergencijos kampai yra (j>, ir <Į>,,
tai nuotolis tarp jų projekcijų kiklopinėje ašyje Ad = D, - D2. Kadangi
kampai yra maži, tai išskleidę (8.1) eksponentes Teiloro eilute gausime
apytikslę priklausomybę Ad = 1 - c<t>, - 1 + c<t>; = c($2 - <)>,) (žvilgsnis fiksuo-
jamas į vieną iš objektų).
Kadangi ToOj ir Fo02 trikampių ZFo02 = ZToO, kampai lygūs, tai kitų
dviejų likusių kampų sumos bus irgi lygios. Iš lygybės ^Fo02 = Z.ToO,,
gauname
+ a = <t>, + P arba <Į>2 - <(>, = a - p ir
M =€(</,,- t j = c (a- P). (4.2)

Ši lygybė reiškia, kad nuotolis tarp bet kurių erdvės taškų projekcijų
kiklopinėje ašyje tiesiogiai priklauso nuo jų tarpusavio matymo kampų
skirtumo. Kaip matyti, nuotolis nuo objekto iki stebėtojo priklauso nuo
konvergencijos kampo, bet nuotolis tarp objektų ciklopinėje ašyje nebe-
priklauso nuo šių kampų. Jis priklauso tik nuo jų skirtumo, arba objektų
matymo kampų kaire ir dešine akimis skirtumo (a - p). Pastarasis dydis
vadinamas horizontaliu disparatiškumu ir žymimas simboliu Ah. Nuotolis
Ad dažnai vadinamas T objekto F atžvilgiu gyliu. Kadangi disparatiškumas
nusako objekto gylį kito objekto atžvilgiu, tai šis dydis vadinamas santykiniu
disparatiškumu. Be santykinio disparatiškumo, yra ir absoliutusis
disparatiškumas, kuris nusako gylį stebėtojo atžvilgiu.
Objekto gylį (nuotolį nuo stebėtojo iki objekto) galima apskaičiuoti
tiesiogiai. Nustačius kampus ty = ZTT02h <Į>3 = zlT'TO, (žr. 4.17 pav.),
p+a
nesunku įvertinti ir kampą <į>f. <į>2 = arcig arctg P-a ; čia 2a yra
D, Dt
atstumas tarp akių vyzdžių (tarj)okulinis nuotolis), o dydžio p prasmė paro-
dyta 4.17 pav. Kadangi nurodyti kampai yra maži, tai išskleidę šiuos reiš-
kinius Teiloro eilute gausime apytikslę priklausomybę:

p+a p-a _ 2a

Kitas parametras, kuris apibūdina objekto padėtį erdvėje, yra regimoji

kryptis, arba paralaksas. Paralaksas yra horizontalus ir vertikalus. Horizontalus

164
paralaksas apibrėžiamas kampu cp. Jis nustato objekto projekcijos horizon-
talioje plokštumoje kryptį (žr. 4.18 pav.). Vertikalus paralaksas apibrėžiamas
kampu 0, kuris nusako, kokiu kampu objektas matomas virš ar žemiau
horizontalios plokštumos. Jeigu objektas yra netoli ciklopinės ašies, tai
šiuos dydžius galima vėl išreikšti per monokulinius matymo kampus (a,
y) ir ( A / O . c p , ^ ir e . I ^ - .

Eksperimentu parodyta, kad suvokiamas objekto gylis (bent Panumo

srityje) yra tiesinė disparatiškumo funkcija. Dėl to laikoma, kad regos
sistema įvertina objekto gylį pagal jo disparatiškumą (A). Matomo
objekto kryptis nusakoma paralaksais - vertikaliu (G) ir horizontaliu
(9). Taigi pirminiai objekto padėties erdvėje parametrai yra tokie:

{<p, G, A} = {(a + P)/2, (y + n)/2. (a - p)/2}.

Nesunku įsitikinti kad horizontalaus disparatiškumo ženklas parodo,

ar stimulas nuo stebėtojo yra toliau, ar arčiau už horopterį: kai A<(),

165
 4.18 pav. Erdviniai matymo kampai

objektas yra arčiau stebėtojo, o kai A>0, - toliau. Teigiamas dispara-

tiškumas (A>0) vadinamas nekryžminiu horizontaliu disparatiškumu
(angl. uncrossed horizontai disparity), o neigiamas - kryžminiu horizon-
taliu disparatiškumu (angl. crossed horizontai disparity). Toks pavadi-
nimas susijęs su tuo, kad artimesnių negu horopteris objektų ma-
tymo kryptys susikerta prieš horopterj, o tolimesnių - šioje srityje
nesusikerta.

Kontrolinis klausimas. Įrodykite, kad artimesnių negu ho-

ropteris (longitudinis) objektų disparatiškumas yra neigiamas, toli-
mesnių - teigiamas, o objektų ant horopterio disparatiškumas lygus
nuliui.

166
4.9. Horizontalių matymo kampų
įtaka erdvės suvokimui
Tai, kad matymo kampai, o nc kiti parametrai daro Įtaką erdvės
suvokimui, buvo tiesiogiai įrodyta eksperimentais. Stebėtojui uždėdavo
akinius, kurių vienas cilindrinis lęšis (/V), esantis prieš dešinę akį,
didino tik horizontalius matymo kampus. Vieno tokio eksperimento
schema pateikta 4.19 pav. Kairėje parodyta, kaip suvokiama erdvė na-
tūraliomis sąlygomis, o dešinėje - kaip ji suvokiama, kai dešinė akis
mato padidintus horizontalius kampus. Pirmu atveju objektai T, ir T2
suvokiami ant horopterio, o antni atveju objektas T, suvokiamas arčiau,
o r , - toliau negu horopteris (nors reali jų padėtis erdvėje nekito).
Jeigu stebėtojui pasiūlytume išdėstyti T, ir T2 objektus ant horopterio,
tai jis pasuktų Vith-Muclerio apskritimo lanką TJFT2 pagal laikrodžio
rodyklę, kad sumažintų horizontalius objektų T, ir T2 matymo kampus
dešine akimi (kadangi matymo kampai kaire akimi liko nepakitę, tai
stebėtojas stums objektą T, tolyn tiese 0,7,, o išilgai tiesės 0,T2 jį
artins). Šis efektas vadinamas geometriniu efektu (angl. geometrical
effect) tikriausiai dėl to, kad, kaip matėme, jį lengva paaiškinti pasitelkus
geometriją. Panašų iškraipymą patirs ir frontali plokštuma. Reali
frontali plokštuma stebėtojui atrodys pasukta prieš laikrodžio rodyklę.
Ta jos dalis, kuri yra artimesnė padidintus kampus matančiai akiai, bus
suvokta toliau, o kita - arčiau negu reali plokštuma. Norint grąžinti
frontalios plokštumos pojūtį, tikrąją plokštumą reikėtų pasukti pagal
laikrodžio rodyklę.
Kartais tokį erdvės iškraipymą patiria žmonės, kai užsideda specialius
akinius. Tie akiniai skirti kompensuoti jo akių optinės sistemos iškrai-
pymus. Jeigu žmogaus akių optika pakinta, jų iškraipo matomą pasaulį.
Šiuos iškraipymus bent iš dalies kompensuoja sensoriniai procesai. Kai
žmogus užsideda akinius, kurie patys kompensuoja jo optikos iš-
kraipymus, jis pastebi, kad suvokiama erdvė pakinta. Reikia tam tikro
laiko, kad sensoriniai procesai prisitaikytų prie naujų sąlygų. Jeigu
žmogus tokius akinius užsideda tik retkarčiais, akinių sukelti iš-
kraipymai bus matomi nuolatos. Tai kartais gali būti nepageidaujama.

167
 4.19 pav. Horizontalių kampų padidinimas ir suvokiami erdvės iškraipymai
(a) Erdvės suvokimas natūraliomis sąlygomis: F - fiksacijos taškas, 0 , ir O r -
kairė ir dešinė akis, 7, ir T} - du objektai ant horopterio. (6) Erdvės suvokimas,
esant prieš dešinę akį cilindriniam lęšiui (Pr): 7į ir 7 Į - suvokiama objektų T,
ir T2 padėtis, visi kiti žymėjimai - kaip ir kairėje paveikslo dalyje

4.10. Regimosios erdvės suvokimo savybės

Vienodo nuotolio ir frontalios plokštumos horopteris. Žinant pirminius,
erdvės suvokimui reikalingus parametrus, galima atlikti eksperimentus
ir nustatyti pagrindines suvokimo savybes. Kai kurias iš jų jau aptarėme
nagrinėdami fuziją, diplopiją, longitudini horopterį ir 1.1. Dabar susi-
pažinkime su kitomis erdvės suvokimo savybėmis.
Be longitudinio horopterio, kurio taškų suvokiama kryptis neprik-
lauso nuo to, ar jie matomi monokuliškai (kaire, dešine akimi), ar
binokuliškai, nustatomi dar vadinamieji vienodo nuotolio arba frontalios
plokštumos horopteriai (angl. ecįual-distant arba frontal-plane horopter).
Kiekvienas vienodo nuotolio horopterio taškas suvokiamas tuo pačiu
nuotoliu kaip ir fiksacijos taškas. Kai fiksuojamas taškas yra ant stat-
menos horopteriui kiklopinės ašies, frontalios plokštumos horopterio
taškai suvokiami kaip esantys frontalios ir horizontalios plokštumų
susikirtimo linijoje.
Pagal apibrėžimą vienodo nuotolio horopteris yra vienodai nutolusių
nuo stebėtojo taškų visuma. Jeigu nuotolis iki objekto nusakomas kon-

168
vcrgcncijos kampu tai visi taškai, kuriems ij> = const., turėtų būti
suvokiami vienodai nutolę nuo stebėtojo. Nesunku įsitikinti, kad šiuo
atveju horopteris sutaptų su Vieth-Muelerio apskritimu. Jeigu stebėtojo
padėtį erdvėje sutapatintume su kiklopinės ašies padėtimi, tai vienodo
nuotolio horopteris būtų apskritimas, kurio centras yra kiklopo akis.
Taigi vienodo nuotolio horopterio kreivumas turėtų būti mažesnis negu
Vieth-Mulerio apskritimo arba longitudinio horopterio (tik dideliame
nuotolyje abu šie horopteriai turėtų sutapti). Deja, vienais eksperi-
mentais ši išvada patvirtinama (Foley, 1966), o kitais - nc (Shipley,
1961; Foley, 1970; Ilovvard, Roger, 1995).
Frontalios plokštumos horopterio forma priklauso nuo to, kokiu
nuotoliu yra suvokiama frontali plokštuma, t. y. kokiu nuotoliu yra
fiksacijos taškas. Šis horopteris parodytas 4.20 pav. Punktyrinė linija
yra Victh-Mulerio apskritimas, o punktyrinė tiesė - horizontalios ir
frontalios plokštumų susikirtimo linija. Juoda kreivė yra frontalios

4.20 pav. Frontalios plokštumos horopteris (Amcs et al„ 1932)

169
plokštumos horopteris. Skaičiai ties tiesėmis rodo horizontalų paralaksą,
matymo kampą (<p). Literatūroje nagrinėjami ir kitokie horopteriai (žr.
Hovvard, Roger, 1995), tačiau jų atskirai neaptarsime.
Kaip matyti, esant mažiems atstumams, frontalus horopteris yra
tarpinėje padėtyje tarp frontalios plokštumos ir Vieth-Muelerio apskritimo
ir tik maždaug 6 metrų atstumu horopteris sutampa su frontalia plokštuma.
Atstumas, kai frontali plokštuma sutampa su horopteriu, vadinamas aba-
tiniu nuotoliu, {vairiems stebėtojams šis nuotolis skiriasi. Frontalios plokš-
tumos horopterio nuokrypis nuo Vieth-Muelerio apskritimo vadinamas
lleringo-llillebrurulo nuokrypiu. Skaitytojas prisimena, kad koresponduojantys
taškai buvo siejami su longitudiniu horopteriu - kiekvienas šio horopterio
taškas projektuojasi į koresponduojančius tinklainių taškus. Taigi Ileringo-
Ilillebrando nuokrypis apibūdina frontalios plokštumos nuokrypį nuo lon-
gitudinio horopterio. K. Ogle pateikia detalesnę šio horopterio analizę
(Ogle, 1932; Ogle, 1950, 1962).

4.11. Binokulinės regos aštrumas

Labai svarbi regos savybė yra jos aštrumas, apibūdinantis, kokiu

tikslumu žmogus geba nustatyti objekto padėtį erdvėje. vŠis tikslumas
priklauso nuo to, kokiu tikslumu galime įvertinti monokulinius matymo
kampus ir kokiu tikslumu gebame nustatyti binokulinius kampus.
Anksčiau kalbėjome tik apie monokulinės regos aštrumo matavimo
būdus oftalmologijoje (žr. 2.5 skyrių). Pasiūlyti stimulai buvo gana
dideli: žiedai, raidės, gardelės ir 1.1. Taigi šiais būdais galima įvertinti
tik integralinį jautrumą, kuris yra atskirų tinklainės dalių jautrio
vidurkis. Kaip jau minėjome, monokulinio regėjimo metu vaizdo analizė
atliekama kanalais, kurių kiekvienas analizuoja mažą vaizdo dalį. 'Iokia
mozaikinė struktūra turėtų išlikti ir abiakės regos atveju. Jos savybes
nulems monokulinių kanalų savybės. Dėl šios priežasties svarbu mokėti
kuo tiksliau įvertinti lokalias, o ne suvidurkintas kanalų savybes.
Teoriškai regėjimo aštrumas priklauso nuo receptorių tankio
tinklainėje. Pirmiausia iškyla klausimas, ar lokalaus ženklo teorija yra

170
teisinga? Prisiminkime, kad objekto matymo kampas nustatomas pagal
receptorių, j kuriuos jis projektuojasi, lokalius ženklus. Jeigu objektas
yra taškinis, jo matymo kampas nustatomas pagal vieno receptoriaus
lokalų ženklą. Taigi sistemos jautris šiuo atveju apribojamas receptorių
tankiu ir dydžiu tinklainėje. Centrinėje tinklainės dalyje receptorių
tankis yra maksimalus, o atstumas tarp gretimų receptorių lygus 20-
24 regimojo kampo sekundžių. Taigi jeigu naudotumės lokaliu ženklu
tiesiogiai, tai matymo kampai gali būti vertinami tik dešimčių sekundžių
tikslumu (tai lemia receptorių išsidėstymo diskretumas). Si išvada buvo
labai kruopščiai patikrinta. Eksperimento metu dažniausiai naudojami
stimulai parodyti 4.21 pav. Tai arba viena akimi matomos tiesių
atkarpos, arba atskiri taškai. Jeigu naudojamos tiesių atkarpos, ste-
bėtojas turi nustatyti tokį minimalų apatinės atkarpos postūmį (Ah)
horizontalia kryptimi, kad viršutinė atkarpa būtų nebesuvokiama kaip
apatinės tęsinys. Pasirodė, kad dydis (Ah) priklauso nuo trūkio tarp
tiesių atkarpų dydžio. Maksimalus jautris postūmiui yra tuomet, kai
tarpas (Ad) tarp tiesių yra 2-3 min. Šiuo atveju minimali (Ah) reikšmė
yra 1-5 regimo kampo sekundės. Taigi postūmis sudaro 1/20 ar 1/5
receptoriaus dydžio.
Kaip matyti, suvokiamas postūmio slenkstis tesudaro receptoriaus
dydžio dalį. Taigi žmogus gali matuoti didesniu tikslumu negu
receptorių išsidėstymo diskretumas. Toks jautris vadinamas hiperaštnimu
(angl. hyperacuity). Kaip regos sistema užtikrina tokį jautrį? Iš pradžių
buvo įtariama, kad žmogaus regos sistema geba nustatyti receptorių,
ant kurių projektuojasi viršutinės ir apatinės tiesių atkarpos, lokalių
ženklų vidurkių skirtumus (naudojama informacija iš daugelio
receptorių). Siekiant patikrinti šią prielaidą, buvo naudojami taškiniai
stimulai, parodyti 4.21 pav., b, kurie leidžia išvengti erdvinio sumavimo.
Pasirodo, kad ir šiuo atveju būdingas hiperaštrumas.
Paaiškinti šį efektą galima taip. Kadangi mūsų akis nuolat juda, tai
nuolat juda ir atvaizdai akies tinklainėje, veikdami skirtingus receptorius.
Kadangi stimulai kiek pasislinkę, jų atvaizdų tinklainėje trajektorijos
irgi šiek tiek skirsis. Šiuo atveju regos sistema gali nustatyti kiekvieno
stimulo veikiamų receptorių lokalių ženklų vidurkius. Siekiant patikrinti

171
 šią prielaidą, taškiniai stimulai
buvo rodomi trumpą laiką (ma-
žiau negu 75 msek.), per kurį akis
nesugeba pajudėti. Pasirodė, kad
Arf
Ali hiperaštrumo reiškinys ir šiuo
atveju neišnyko (Westhcimer,
1981; Watt et al, 1983; Morgan,
Ali
1986). Kaipgi žmogaus regos
(a) (b) sistema nustato stimulo padėtj
4.21 pav. Regėjimo aštrumui nustatyti didesniu tikslumu negu recep-
naudojami stimulai torių diskretumas? Vieną modelį
(a) Stimulai - dvi monokuliškai matomos pasiūlė I Icringas. Jame bet kurio
tiesių atkarpos; nustatomas toks mi-
nimalus apatinės atkarpos postūmis (Ah) objekto vaizdas niekada nėra taip
rodyklės nurodytomis kryptimis, kad gerai sufokusuotas, kad veiktų tik
stebėtojas pasakytų: viršutinė atkarpa
nėra apatinės tęsinys, (b) Stimulai - trys vieną receptorių. Jis yra pa-
maži skrituliai (praktiškai taškai); reikia siskirstęs tarp kelių receptorių
nustatyti tokj minimalų vidurinio skritu-
lio postūmj (Ah), kad stebėtojas suvoktų, (žr. 4.22 pav.). Taškinė apšvieta
kad visi trys taškai nėra vienoje verti- sukuria varpo formos šviesos
kalioje tiesėje
tinklainėje pasiskirstymą. Pa-
veiksle parodytas tinklainės
apšvietos pasiskirstymas esant dviem skirtingoms stimulų padėtims.
Abscisių ašyje yra lokalūs receptorių ženklai. Receptoriai išdėstyti
diskrečiai ir pažymėti cilindrais. Jų lokalūs ženklai lygūs dydžiui xr o
atsako dydis - rr Apskaičiuokime šviesos pasiskirstymo tinklainėje
svorio centrą, t. y. dydį.
Z r iX į
/ci
X- ' •
Z f,
i (Z S

čia S - visų nagrinėjamų receptorių aibė. Jeigu apšvietos pasiskirstymas

yra simetrinė funkcija, tai X nusako apšvietos maksimumo padėtį
receptorių ašyje. Sis dydis dabar jau nėra diskretus - jo reikšmė gali
būti ir trapmeninė. Jeigu taškinis stimulas pasislinks nedaug, mažiau
negu per receptorių, jo nustatytas svorio centras bus toks, kaip parodyta
punktyru. Taigi dabar galima nustatyti ir mažus stimulo poslinkius.
Stimulo Lšfokusavimas šiuo atveju turi ir teigiamų savybių - jis leidžia

172
 receptorių lokalūs ženklai

4.22 pav. Receptorių atsakų pasiskirstymas esant taškiniams stimulams

Abscisių ašyje - receptorių lokalūs ženklai, ordinačių ašyje - receptorių atsakai

padidinti jautrį stimulo poslinkiams (idealia optika to pasiekti būtų

negalima). Išfokusavimo dydį, receptorių diskretumą ir jautrį po-
slinkiams sieja ryšys. Kyla klausimas, kaip regos sistema atlieka nu-
rodytus skaičiavimus. Apie tai pakalbėsime vėliau.
Dabar grįžkime prie to, koks yra regos sistemos jautris. Kaip
matėme, santykinis jautris yra labai didelis, bet kad pastebėtume tokius
mažus stimulų postūmius, tarp jų turi būti optimalus atstumas -
2-3 min. Jeigu atstumas bus mažesnis, jautris postūmiams bus mažesnis.
Jautrį postūmiams reikia skirti nuo skiriamosios gebos, kuri apibūdina,
kokiu atstumu matome du stimulus atskirai. Tik labai gerą regėjimo
aštrumą turintis žmogus gali pastebėti, kad regos lauke yra du taškiniai
stimulai, kai atstumas tarp jų lygus 1 min., tuo tarpu daugeliui nesunku
pastebėti 10-20 sekundžių postūmius, kai stimulai jau matomi atskirai.
Vadinasi, turime du požymius, kurie apibūdina regėjimo aštrumą:
absoliutų dydį, kuris nusako mūsų gebėjimą matyti objektus skyrium
ir santykinį jautrį stimulų postūmiams, kuris nusako skiriamų objektų
minimalų, vos pastebimą tarpusavio postūmį. Čia kalbėjome apie
monokulinį regos jautrį stimulo erdvinėms koordinatėms. Be abejo,
binokulinis jautris priklausys nuo monokulinio. Kartais mums parankiau

173
naudotis monokuline rega - pavyzdžiui, taikydami šautuvu užmerkiame
vieną akį, o žaisdami stalo tenisą, niekada neuždengiame vienos akies,
naudojamės abiakės regos teikiamais privalumais.
Koks yra binokulinio regėjimo (arba stereoskopinio gylio) jautris?
Jis priklauso nuo to, kurioje regimojo lauko dalyje yra objektas, kaip
toli jis yra nuo horopterio. Kaip ir galima tikėtis, didžiausias jautris
yra tuomet, kai objektas yra centrinėje regimojo lauko dalyje. Į regimojo
lauko periferiją stereoskopinis jautris mažėja. To ir buvo galima tikėtis,
kadangi ir monokulinis jautris periferijoje mažesnis.
Esant stimului ant horopterio, santykinis jautris yra beveik toks pat
kaip ir monokulinis: žmogus pastebi, kad du stimulai yra skirtinguose
gyliuose, kai jų disparatiškumas skiriasi 20-25 sekundėmis (gylio
suvokimo slenkstis, arba gylio slenkstis) (MacKee, 1983; Blakemore,
1970), o slenkstinis jautris postūmiams į gylį sudaro apie 5 sekundes
(MacKee et al, 1990). 'Iolstant nuo horopterio, gylio slenkstis, daugumos
tyrinėtojų nuomone, eksponentiškai didėja, lai nėra monokulinio jautrio
kitimo rezultatas, nes užmerkus vieną akį jautris postūmiams yra didelis,
o stebint abiem akimis, jis labai sumažėja. Be to, jautrio mažėjimas,
tolstant objektui nuo horopterio, yra spartesnis, negu jam judant į
periferiją (taigi gali susidaryti paradoksalios situacijos, kai regos centre
stereoskopinis jautris gali būti mažesnis negu periferijoje!). Tokio jautrio
kitimo priežastys dar neaiškios (MacKee et al, 1990). Stebėtojai sako,
kad tolstant objektui nuo horopterio jo vaizdo ryškis mažėja, kontūrai
tampa neryškūs, kol pagaliau įvyksta diplopija. Tai būtų galima sieti su
fuzijos procesų ypatumais.
Reikėtų dar pridurti, kad suvokiamo gylio dydis priklauso ne tik
nuo disparatiškumo reikšmės, bet ir nuo ženklo. To paties dydžio
kryžminis disparatiškumas sukelia mažesnį gylio pojūtį negu
nekryžminis (Schor, Wood, 1983; Vaitkevičius et al, 1993). Vėliau šį
faktą mes dar prisimiusime aptardami konstantinį erdvės suvokimą.
Kontrolinis klausimas. Žmogus mato dvi objektų poras -
viena pora yra toliau negu horopteris, o kita - arčiau. Kampiniai
nuotoliai tarj) objektų kiekvienoje poroje yra vienodi. Tarf> kokių
objektų suvokiamas gylis bus didesnis - ar tarj) objektų su kryžminiu
ar su nekryžmimu disparatiškumu?

174
 Stereojautris ir stimulo rodymo trukmė. Kokią Įtaką gylio slenksčiui
turi stimulų pateikimo trukmė (prisiminkime Blocho dėsnį - žr. 2.5.4
skirsnį). Stereojautris apibūdinamas minimaliu disparatiškumu, kai dar
suvokiamas gylis. Šį dydį vadinsime stereoslenksčiu (angl. stereo
threshold). Nustatyta, kad tmmpai rodant stimulus, stercoslcnkstis yra
didesnis, negu tuomet, kai stimulas rodomas ilgą laiką. Pavyzdžiui, kai
stimulo ekspozijos laikas didėja nuo 7,5 ms iki 1 sek., stcrcoslenkstis
sumažėja nuo 50 regimojo kampo sekundžių iki 10.
Dabar bandoma sukurti televizorius, kurie galėtų perteikti
stereovaizdą. Tam naudojami įvairūs būdai. Vienas iš jų toks. Iš pradžių
vienai akiai (tarkim, kairei) pateikiamas vienas stereogramos vaizdas,
o po tnimpos pauzės kitai akiai (dešinei) pateikiamas kitas jos vaizdas.
Abu vaizdai sudaro vieną stereoporą arba stereogramą, bet kiekvienas
stereoporos vaizdas pateikiamas skirtingais laiko momentais su tam
tikru vėlinimu. Kokią įtaką stereosuvokimui daro toks vėlinimas?
Specialūs tyrimai parodė, kad kol pavėlinimas ne didesnis kaip 25-
70 msek., stereosuvokimas yra stabilus, bet esant didesniems
vėlinimams, stereosuvokimas tampa sudėtingesnis (Uovvard, Roger,
1995) (prisiminkim Blocho dėsnį). Tačiau leistinas vėlinimas priklauso
tiek nuo disparatiškumo dydžio, tiek nuo apšvietos. Stereoaštrumas
krinta, kai vėlinimas didėja arba kai mažėja apšvieta.
Pulfiicho efektas. Kitas reiškinys, kuris aiškinamas signalų, ateinančių
iš skirtingų akių, vėlinimu. yra vadinamasis Pulfricho efektas.
K. Pullrichas, nors ir nematė viena akimi, daug tyrė šį reiškinį ir
1922 m. pirmasis jį plačiai aprašė. Tačiau šis efektas buvo žinomas ir
anksčiau: 1872 m E. Machas savo paskaitoje minėjo čekų mokslininko
Dvoržako eksperimentą, kurio metu buvo stebimas toks pat kaip ir
Pulfricho efektas. Tarkime, prieš mus frontalioje plokštumoje supasi
švytuoklė, atlikdama plokštų judesį. Jeigu prieš vieną akį pastatysime
aprūkusį stiklą (arba bet kokį filtrą, kuris mažintų matomo vaizdo
skaistį), tai po kurio laiko nustebsime - švytuoklė ims siūbuoti erdvėje
tai priartėdama, tai nutoldama nuo mūsų. Kiekvienas turintis kompiuterį
šį bandymą gali nesunkiai pakartoti. Tam tereikia užsidėti akinius,
kurių vienas stiklas mažintų vienos akies apšvietą, o monitoriaus ekrane
horizontalioje tiesėje judėtų šviesus diskas, kurį matytume abiem akimis.

175
 p s

ti-At -5:

O,
4.23 pav. Pulfricho efektas

Šis efektas aiškinimas taip: informacija apie mažesnio skaisčio stimulus

lėčiau perduodama į regos sistemą. Dėl to aptemdyta viena akis teikia regos
sistemai pavėlintą informaciją, t. y. viena akis „mato" švytuoklę anksčiau negu
kita. Tai ir yra matomo efekto priežastis (žr. 4.23 pav.). Švytuoklė juda
horizontalia tiese - parodytos tik dvi jos padėtys Ptl ir Pt2 laiko momentu t,
ir t2 (vidutinio tamsumo diskai). Prieš dešinę akį yra pajuodintas stiklas /.
Dešinė akis mato švytuoklę pavėlintai (At) dydžiu, t.y. momentais t,-At ir
t2-At (šviesesni štrichuotais kontūrais diskai). Dėl tokio vėlinimo atsiranda
disparatiškumas ir švytuoklė suvokiama ten, kur parodyti tamsūs diskai.

Šis logiškas aiškinimas yra patvirtintas eksperimentu, tačiau ne viską

tokiu būdu pavyksta paaiškinti. Pavyzdžiui, neaišku, kodėl suvokiama
švytuoklės trajektorija yra paslinkta tolyn nuo stebėtojo (Levick et al,
1972). Be to, jeigu laikytumės vėlinimo hipotezės, suvokiama švytuoklės
trajektorija turėtų būti elipsė, tačiau eksperimentiškai įrodyta, kad ji
yra kitokia. Jei stiklai labai tamsūs, atsiranda efektų, kuriuos sunku
paaiškinti vėlinimu.
Šis efektas nėra vien įdomus reiškinys. Jis turi ir taikomąją reikšmę.
Remiantis Pulfricho reiškiniu buvo sukurti prietaisai, naudojami astro-
nomijoje ir stereofotogrametrijoje.

176
4.12. Santykinis ir absoliutus erdvės suvokimas
Visi monokuliniai kampai matuojami fiksacijos taško atžvilgiu. Vadinasi,
disparatiškumas ir paralaksai irgi nustatomi jo atžvilgiu, t. y. šie dydžiai
yra santykiniai. Tačiau iš savo patirties žinome, kad nesunkiai
nustatome objekto padėtį erdvėje ne fiksacijos taško ar kito objekto
atžvilgiu, bet savęs atžvilgiu, t. y. gebame įvertinti absoliučias erdvines
koordinates. Būtent šios koordinatės reikalingos žmogui planuojant
kūno ar galūnių (dažnai net jų nematant) judesį.
Ilgą laiką buvo manoma, kad absoliučios erdvinės koordinatės
nustatomos keliais etapais. Iš pradžių nustatoma objektų padėtis fiksa-
cijos taško atžvilgiu, t. y. santykinės erdvinės koordinatės, po to -
fiksacijos taško padėtis stebėtojo atžvilgiu, t. y. santykinės koordinačių
sistemos padėtis absoliučioje koordinačių sistemoje. Pagaliau Iš santy-
kinės koordinačių sistemos pereinama prie absoliučios, t. y. nustatoma
objektų padėtis stebėtojo atžvilgiu.
Žinome, kokie objektų pirminiai požymiai (santykiniai matymo
kampai) naudojami jų tarpusavio padėčiai erdvėje nustatyti, bet iki šiol
neaišku, kokie požymiai nusako fiksacijos taško padėtį erdvėje. Buvo
nagrinėjamos kelios hipotezės. Fiksacijos objekto padėtis daro įtaką
akių akomodacijai, kuri palaiko tokį lęšiuko kreivumą, kad vaizdas
tinklainėje būtų ryškiausias.
Vadinasi, raumenų, keičiančių lęšiuko kreivumą, įtempimas gali
suteikti informacijos apie objekto nuotolį. Tačiau akomodacijos hipotezė
negali paaiškinti, kaip nustatant objekto padėtį erdvėje pasiekiamas
toks didelis sistemos tikslumas.
Kita hipotezė pagrįsta akių orientacija. Fiksacijos objektas nulemia
akių orientaciją akiduobėse, t. y. akys taip orientuojamos, kad fiksuojamo
objekto atvaizdas būtų centrinėje tinklainės dalyje (arba kitoje žinomoje
tinklainės dalyje). Akių orientaciją (taigi ir optinės ašies orientaciją)
nusako akį judinančių raumenų įtempimas. Ši hipotezė buvo tiriama
kruopščiausiai. Tačiau specialiais eksperimentais įrodyta, kad yra situa-
cijų, kai žmogus geba nustatyti objekto padėtį savo atžvilgiu, ne-
naudodamas informacijos apie akių orientaciją.
Vertikalus disparatiškumas ir stereosuvokimas. Yra dar viena hipo-
tezė, kurios fiziologiniai mechanizmai iki šiol neaiškūs. Pirmiau

177
minėjome, kad kai objektai yra netoli nuo ciklopinės ašies, horizontalus
disparatiškumas nusakomas tik horizontaliais matymo kampais. Tačiau
bendru atveju visos objekto erdvinės koordinatės (t. y. padėtis erdvėje
- gylis ir paralaksai) vienu metu priklauso tiek nuo horizontalių, tiek
nuo vertikalių matymo kampų. Be to, kiekvienas objektas turi ne tik
horizontalų, bet ir vertikalų disparatiškumą. Pavyzdžiui, jeigu objektas
yra j dešinę nuo ciklopinės ašies, tai jo atstumas iki dešinės akies bus
mažesnis negu iki kairės. Taigi vertikalus dešinės akies matymo kampas
bus didesnis už to paties objekto matymo kaire akimi kampą. Vadinasi,
bus ir vertikalių kampų disparatiškumas. Kadangi akys yra pasislinkusios
horizontalia kryptimi, tai horizontalus disparatiškumas bus didesnis
negu vertikalus. Ilgą laiką buvo manoma, kad gylio suvokimui neturi
įtakos gana mažas vertikalus disparatiškumas. Tačiau tyrimai parodė,
kad taip nėra.
Indukcinis efektas. Jeigu anksčiau aprašytame eksperimente (žr.
4.9 poskyrį), kur buvo gautas geometrinis efektas, horizontalius kampus
didinantį lęšį pakeistume lęšiu, kuris didintų tik vertikalius dešinės
akies matymo kampus, o horizontalių nekeistų, tai matytume netikėtą
suvokiamos erdvės iškraipymą. Iškraipymai būtų tokie, lyg prieš kairę
akį yra lęšis, kuris didina horizontalius matymo kampus. Šį efektą
atrado K. Ogle (Ogle, 1950; 1962). Jis buvo pavadintas indukciniu
efektu. Jeigu prieš dešinę akį bus lęšis, didinantis vertikalius matymo
kampus, o prieš kairę akį - horizontalius matymo kampus, tai erdvės
iškraipymų nebus. Vadinasi, vertikalus disparatiškumas, atsirandantis
dėl dešinės akies matymo kampų padidinimo, kompensuos horizontalų
disparatiškumą, atsirandantį dėl kairės akies horizontalių matymo
kampų padidinimo. Taigi gylio suvokimą sukelia integralius
disparatiškumas, kuris yra horizontalaus ir vertikalaus disparatiškumu
skirtumas:

A = Ah-c Av; (4.3)

čia Ah - horizontalus, Av - vertikalus disparatiškumas, c - konstanta.
Kaip žmogaus regos sistema atlieka tokius skaičiavimus, kol kas
neaišku, tačiau minėti faktai liudija, kad vertikalus disparatiškumas yra
vienas iš pirminių erdvės suvokimo požymių. Žmogus yra gana jautrus
vertikaliam disparatiškumui - vertikalaus disparatiškumo pojūčio

178
frontali \ 2
plokštuma
\ 1 •y r 3
kairė akis
suvokiama
plokštuma \ S -4 -2 /\ 2 4 6
/ 1
dešinė akis
^-JK*"" / -2"
horizontalius g >
kampus didinantis -3
lęšis

(b)

4.24 pav. Regimųjų kampų iškraipymas ir frontalios plokštumos suvokimas

(a) - horizontalių m a t y m o kampų padidinimas, sukeliantis geometrinį efektą.
Lęšis, didinantis horizontalius matymo kampus, yra prieš dešinę akį.
(b) - geometrinis ((2) arba — A —) ir indukcinis ((1) — • —) efektas: x ašyje
atidėtas matymo kampų padidinimas procentais, o y ašyje - frontalios plokštumos
suvokiamo posūkio apie vertikalią ašį dydis laipsniais; minusu pažymėtas posūkis
pagal laikrodžio rodyklę

slenkstis yra apie 8 matymo kampo sekundės (Ritter, 1977; Bishop,

1989).
Vertikalaus disparatiškumo įtaka gylio suvokimui pasižymi
specifiniais bruožais. Vertikalaus disparatiškumo įtaka tuo didesnė,
kuo didesnis objektų skaičius turi šį disparatiškumu. Geriausia, kai šie
objektai yra išmėtyti po visą regos lauką. Objektai neturi būti nei
horizontalioje, nei medialioje plokštumose (objektai, esantys šiose
plokštumose, neturi vertikalaus disparatiškumo) (Ogle, 1950; 1962).
Taigi vertikalaus disparatiškumo įtaka yra integrali. Ji priklauso nuo
daugelio objektų disparatiškumo. Vertikalaus ir horizontalaus dispara-
tiškumo įtaka nusako, kiek lęšiai, didinantys vertikalius arba horizon-
talius kampus, nulemia frontalios plokštumos subjektyvų pasukimą.
Eksperimento, skirto vienam iš nurodytų efektų matuoti, schema
parodyta 4.24 pav., a. Viena stebėtojo akis mato frontalią plokštumą
per didinantį matymo kampus lęšį. Dėl to objektyvi frontali plokštuma
subjektyviai pasisuka. Paveiksle parodytas atvejis, kai didinami dešinės
akies horizontalūs matymo kampai. Frontali plokštuma suvokiama kaip
pasisukusi prieš laikrodžio rodyklę. Posūkio kampas matuojamas taip.

179
Stebėtoją prašo tiek pasukti matomą plokštumą, kad ji jam atrodytų
kaip frontali plokštuma. Paskui išmatuojamas objektyvios plokštumos
pasukimo kampas. Šis dydis ir atidedamas abscisių ašyje. Jeigu
stebėtojas suka plokštumą pagal laikrodžio rodyklę, vadinasi, suvokta
plokštuma pasukta prieš laikrodžio rodyklę, o kampas yra neigiamas.
Gauta priklausomybė parodyta 4.24 pav. Kaip matome, horizontalių ir
vertikalių kampų didinimas sukelia priešingą efektą. Tačiau vertikalių
kampų didinimas keičia plokštumos posūkj siauresniu diapazonu negu
horizontalių. Kai vertikalių kampų didinimas tampa didesnis negu
2 proc., vertikalaus disparatiškumo įtaka vis mažėja ir, esant 8-10 proc.
padidinimui, įvyksta diplopija. Kartu pabrėžtina, kad diapazone iki
2 proc. (kai abi charakteristikos tiesinės) vertikalus disparatiškumas
yra šiek tiek veiksmingesnis negu horizontalus, t. y. (1) charakteristika
yra statesnė negu (2). To ir buvo galima tikėtis. Dėl mūsų akių padėties
horizontalus disparatiškumas paprastai yra didesnis negu vertikalus.
Jeigu vertikalus disparatiškumas svarbus nuotoliams nustatyti, tai regos
sistema šiam disparatiškumui turėtų būti jautresnė.
Kai objektas nuo medialinės plokštumos yra nedaug nutolęs, jo
horizontalų ir vertikalų disparatiškumą galima apskaičiuoti iš tokių
išraiškų:
\ = 2a d/D2 ir Ą = I<p d/D ; (4.4)

čia 2a - atstumas tarp akių (paprastai jis lygus 6,5 cm), d - gylis
(atstumas ciklopinėje ašyje tarp objekto ir fiksacijos taško), D - gylis
nuo stebėtojo iki objekto, <p - horizontalus paralaksas radianais ir 0 -
vertikalus paralaksas radianais.
Vertikalaus disparatiškumo reikšmė nustatant objektų padėtį
absoliučioje koordinačių sistemoje. Taigi vertikalus disparatiškumas
gerokai veikia erdvės suvokimą, o regos sistema yra gana jautri
vertikaliam disparatiškumui. Žinoma, kad fotogrametrijoje naudojami
gana tikslūs metodai Žemės paviršiui rekonstruoti pagal dvi to paties
paviršiaus fotografijas, padarytas iš skirtingų erdvės vietų. Norint atlikti
tokią rekonstrukciją, reikia žinoti bent 5-8 tų pačių objektų padėtį
šiose fotografijose (taškų, iš kurių buvo darytos fotografijos, padėties
erdvėje žinoti nebūtina - svarbu žinoti tik taškų, iš kurių buvo

180
 ' -. Z-PX+ QY +R

y/////
O,

4.25 pav. Plokštumos rekonstrukcija iš dviejų jos atvaizdų akių (O, ir 02)
tinklainėse. Plokštuma yra egocentrinėje (X, Y, Z) koordinačių sistemoje. Y
ašis statmena horizontaliai plokštumai

fotografuojama, tarpusavio padėtį) (H. C. Longuet-IIiggins, 1986). Buvo

mėginta pritaikyti šiuos metodus sprendžiant erdvės suvokimo
problemas. Šiuo atveju akys yra du fotoaparatai, kurie „fotografuoja"
tuos pačius objektus iš skirtingų erdvės vietų. Akių tarpusavio padėtis
yra žinoma. Iš tokių nuotraukų fotogrametristams pavyksta rekonstruoti
erdvę, nes esamos nuotraukose informacijos pakanka rekonstrukcijos
uždaviniui išspręsti, o kodėl to negalėtų padaryti regos sistema?
Remiantis tokiais samprotavimais buvo suformuluota hipotezė, kad
vertikalus disparatiškumas yra svarbus objektų padėties erdvėje nu-
statymo parametras, - jis padeda nustatyti nuotolius iki objektų stebėtojo
atžvilgiu. Vadinasi, šis parametras yra taip pat svarbus konstantiniam
gylio suvokimui. Tolstant objektams nuo stebėtojo, mažėja jų matymo
kampai ir projekcijų tinklainėje dydžiai. Vadinasi, didėjant nuotoliui
iki objektų, mažėja santykinis disparatiškumas (žr. Ah = 2a d/L)2). Jeigu
žmogus negalėtų įvertinti nuotolio D ir apie atstumą tarp objektų
spręstų tik iš santykinio horizontalaus disparatiškumo, tai tolstant ob-
jektams nuo stebėtojo suvokiamas gylis turėtų mažėti. Laimei, mes
gebame suvokti atstumus nepriklausomai nuo nuotolio iki objektų. Šis
reiškinys vadinamas konstantiniu gylio suvokimu (vėliau apie jį kal-
bėsime smulkiau). Kadangi vertikalus disparatiškumas padeda įvertinti
nuotolį iki objekto, tai kartu jis padeda užtikrinti koastantinį nuotolių
suvokimą.

181
 Tarkime, turime plokštumą, kurios sankirta su frontalia plokštuma
parodyta 4.25 pav. Plokštuma matoma iš dviejų erdvės vietų, pažymėtų O,
ir O2 taškais. Pati plokštuma aprašoma Z - PX + QY + R lygtimi. Jeigu
plokštumos taškų projekcijų kairės akies tinklainėje koordinates pažymėsime
(x, y), o dešinės akies tinklainėje - (x\ y'), tai horizontalų ll(x, y) ir
vertikalų V(x, y) disparatiškumą (padėčių tinklainėse skirtumą) būtų galima
apskaičiuoti iš tokių išraiškų (J. E. W. Mayhcvv, H. C. Longuet-Higgins, 1982):

H(x, y) = (x - x) — 2a [(P costp + sin<p)x +

+ Q y costp + (cosip - P sin<p) x2 - Q xy sinip ]/R (4.5)

V(x, y) = (y' - y) = 2a [y sin<p +(cos<p -P sin<p) xy -

- Q y2 sintp]/ R, (4.6)

čia 2a - atstumas tarp akių, cp - horizontalus kampas tarp ciklopinės ašies

ir statmens, nutiesto iš ciklopinės ašies j nurodytą plokštumą. Jeigu kampas
tp yra mažas, t. y. analizuojama plokštuma nedaug pasukta frontalios plokš-
tumos atžvilgiu, tai šias išraiškas galima suprastinti:
H(x, y) = 2a [(P + <p) x + Q y + x2 ]/Ii
V(x, y) = 2a [<py + x y]/ R

Dabar jau galima nesunkiai apskaičiuoti nežinomus plokštumos koefi-

cientus P, Q ir R. Pasirenkame du plokštumos taškus, kurių y * 0 ir x, * x2
disparatiškumas, tiek horizontalus, tiek vertikalus, yra žinomas. Iš antros
lygties apskaičiuokime nuotolį nuo kiklopo akies iki plokštumos ir kampą tp.
Kiekvienam taškui turime vieną lygtį, t. y. galime užrašyti:
Vt = 2a(<p + x,) y / R ir V2= 2a(<p + ^ y / R.
arba V,(<» + xj = \2{<p + x,);
iš čia gauname:
V2x, -VVr2 2a(<p + xl) y
<P= v,-V2 ir R = įT •

Žinant dydžius <p ir R. iš pirmos lygties nesunku apskaičiuoti kitus du

nežinomus dydžius P ir Q: tam pakanka rašyti dvi lygtis, kurios nusako
horizontalų ir vertikalų dviejų plokštumos taškų disparatiškumą.
Taigi jeigu iš anksto žinome, kad matome plokštumą, tai jos parametrus
(orientaciją ir nuotolį iki stebėtojo) galima apskaičiuoti iš dviejų plokštumos
taškų projekcijų tinklainėse horizontalaus ir vertikalaus disparatiškumo.

182
Kaip matėme, nuotoliui nustatyti lemiamą reikšmę turi vertikalus dispa-
ratiškumas.
Bendru atveju, kai nežinomi patys objektai, jų padėtį galima nustatyti
iš aštuonių taškų (J. E. W. Mayhevv, H. C. Longuet-Higgins, 1982). Vadinasi,
neatmetus informacijos apie matomų objektų vertikalų disparatiškumą,
galima nustatyti ne tik jų tarpusavio padėtį, bet ir jų padėtį stebėtojo
atžvilgiu. Reikėtų pažymėti, kad objektų, esančių netoli ciklopinės ašies,
vertikalus disparatiškumas yra mažas arba net lygus nuliui. Taigi kad
nustatytume objektų padėtį absoliučioje koordinačių sistemoje, objektai
turi būti ne horizontalioje plokštumoje ir toliau nuo medialios plokštumos.

4.13. Fiziologiniai erdvinių parametrų

kodavimo mechanizmai
Žinomi fiziologiniai mechanizmai. Kaip jau nurodėme, vertikalus ir
horizontalus paralaksai, vertikalus ir horizontalus disparatiškumas
nusako objektų padėtį erdvėje. Sakykime, šie požymiai tiesiogiai
naudojami erdvei suvokti. Kas tuo klausimu žinoma? Jau įrodyta, kad
gyvūnų regos sistemoje yra vadinamieji padėties detektoriai, t. y.
neuronai, kurie reaguoja tik tuomet, kai objektai yra tam tikroje erdvės
vietoje. Paslinkus objektą į kitą padėtį, prieš tai sužadinto neurono -
vieno iš padėties detektorių atsakas mažėja, ir žadinamas kitas neuronas,
kuris jautrus kitai objekto padėčiai (Barlow et al., 1967; Joshua, Bishop,
1970; Bishop, 1973; Poggio, 1984, 1991; Bishop, Pettigrew, 1986).
Remiantis šiais duomenimis buvo suformuluota hipotezė, kad regos
sistemoje sudaromas neuronų - padėties detektorių rinkinys. Kiekvienas
rinkinio neuronas sužadinamas tik tuomet, kai objektas yra fiksuotoje
regimos erdvės vietoje. Vadinasi, regos sistemoje sudaromas trimatis
žemėlapis, kurio kiekvieną tašką atitinka neuronas - tam tikro erdvės
taško detektorius (Bishop, 1973). Tokio modelio schema parodyta
4.26 pav. Neuronai-detektoriai pavaizduoti mažais pilkos spalvos
skrituliais, kurie sudaro trimatį žemėlapį. Kiekvienas šio žemėlapio
neuronas gauna poveikį iš savo recepcinio lauko (RL) receptorių.
Kiekvienas neuronas turi du recepcinius laukus - kairės ir dešinės

183
 o,

4.26 pav. Erdvės neuronų-detektorių sudarymo schema

akies tinklainėje ir jis sužadinimas tik tuomet, kai objekto vaizdas

vienu metu yra abiejuose neurono recepciniuose laukuose (RI^ ir Rld).
Paveiksle parodyta situacija, kai regos lauke yra du skirtingi objektai
- tamsus skritulys (O,) ir kvadratas (0 2 ). Sužadinami tik tie neuronai,
kuriij RL yra to paties objekto vaizdas, t. y. sužadinami tik du neuronai
- neuronas, kurio recepciniuose laukuose RL^ ir RL dl yra skritulio
atvaizdas, ir neuronas, kurio recepciniuose laukuose RLj.2 ir RL(12 yra
stačiakampio atvaizdas.
Turime panašią situaciją, apie kurią jau kalbėjome nagrinėdami
vienos akies darbą. Tuomet buvo padaryta išvada, kad tinklainėje esantis
vaizdas verčiamas į taškinį mozaikinį vaizdą (žr. 3.23 poskyrį). Dabar

184
galime sakyti, kad iš dviejų plokščių tinklainės vaizdų sudaromas nc
plokščias, bet erdvinis mozaikinis vaizdas.
Ši paprasta schema turi trūkumų. Visų pirma tokia schema negali
paaiškinti regos sistemos hiperjautrumo savybių. Sistemos jautrumą
apibūdina padėties detektorių diskretumas, tiksliau, recepcinių laukų
diskretumas. Kad pajustume, jog objektas pasislinko į kitą erdvės vietą,
jo atvaizdas turi pereiti iš vieno neurono rcccpcinio lauko j kitus. Šiuo
atveju postūmis negalėtų būti mažesnis kaip receptoriaus dydis.
Aiškinant hiperaštrumo reiškinį, atsisakoma lokalaus ženklo
sampratos. Bandyta pritaikyti labai įvairius modelius. Detaliausiai
išnagrinėtas modelis, kuris atlieka lokalią Furjė analizę - skaičiuoja
Furjė koeficientus (Wilson, Berger, 1979; Wilson. 1986, 1991). Šie
koeficientai kinta tolygiai net ir tuomet, kai receptorių išsidėstymas
tinklainėje yra diskretus. Mažas postūmis nulems tolygų Furjė
koeficientų pokytį. Dėl to galima įvertinti praktiškai tolygius vaizdo
postūmius. Lokalaus ženklo atveju tolygus vaizdo poslinkis sukels
dlskrctų lokalaus ženklo pokylį.
Hiperaštmmą aiškinantys modeliai. Trumpai susipažinkime su modeliu, pa-
grįstu Furjė analize. Manoma, kad regos sistemoje yra neuronų rinkinys,
kuris iš esmės atlieka Furjė analizę - skaičiuoja Furjė koeficientus, t. y. nu-
stato erdvinių harmonikų, kurias sumuojant galima gauti esantį ant tinklainės
vaizdą, amplitudę. Manoma, kad yra keli neuronų detektorių rinkiniai ir
kiekvienas atlieka tam tikro Furjc koeficiento skaičiavimą. Tačiau šie neuronai
jautrūs ne tik padėčiai, bet ir orientacijai. Kiekvienas neuronas nustato atskirą
Furjė eilutės koeficientą. Objekto padėtis nustatoma pagal šių neuronų atsakus.
Kaip tai daroma, schemiškai parodyta 4.27 pav.
Kiekvienoje tinklainės vietoje yra keli recepciniai laukai, kurių dydis ir
orientacija skiriasi. Neurono recepcinio lauko centrinė dalis, pažymėta
„+", yra dirginanti, t. y. vaizdas, esantis šioje tinklainės dalyje, didina
neurono atsaką. Pažymėta „-" tamsesnė recepcinio lauko dalis, kuri supa
dirginančią dalį, slopina neurono detektoriaus atsaką, t. y. vaizdas šioje
tinklainės dalyje mažina neurono atsaką.
Neurono atsaką galima apskaičiuoti taip:
R,(x, y) = \\RF,(x-x',y-y') I(x', y')dx'dy';
S
čia RFį(x-x' y-y) - recepcinio lauko svorio funkcija, o I(x', y) - apšvieta
recepcinio lauko (x' y") taške, kuris nusakomas rcccpcinio lauko centro

185
atžvilgiu. Koordinatės (x, y) nustato rccepcinio lauko centro padėtį tinklai-
nėje. Simbolis i rodo neurono numerį. Recepcinio lauko svorio funkcijos
yra tokios, kad receptoriaus atsakas yra proporcingas tam tikram Furjė
koeficientui. Recepcinio lauko svorio funkcija realizuoja erdvinę filtraciją.
Taigi skirtingi neuronų rinkiniai „mato" nufiltruotą vaizdą ant tinklainės.
Jeigu neuronai turi didesnius recepcinius laukus, tai jų rinkinys išskiria
žemesnius erdvinius dažnius negu neuronai, turintys mažesnius recepcinius
laukus. Recepcinių laukų konfigūracija parodyta 4.27 pav. Apie vaizdų,
esančių recepciniuose laukuose, skirtumą sprendžiama iš visų neuronų
rinkinių atsakų skirtumo (AR):

(4.7)

čia ARl = Rt(xf y J - R,(xk, yk), t. y. suminis visų rinkinių neuronų, gaunančių
informaciją iš skirtingų tinklainės vietų, atsakų skirtumas, i - rinkinio,
kuriam priklauso neuronas, numeris; tp nusako recepcinio lauko orientaciją
(žr. 4.27 pav., b); S - tinklainės dalis, kurioje atliekami šie skaičiavimai.
Eksperimentu buvo parodyta, kad šiuo atveju pakanka įvertinti 4-5
Furjė eilutės koeficientus (4-5 erdvinius dažnius) (Wilson, Berger, 1979;
Wilson, 1986, 1991). Tačiau reikalingų neuronų skaičius yra didesnis, ka-
dangi tokie skaičiavimai atliekami atskirai kiekvienai recepcinio lauko orien-
tacijai ip.
Paveiksle pateikta supaprastinta schema, vaizduojanti, kaip toks modelis
aiškina hiperaštrumo reiškinį. Parodyti įvairių neuronų recepciniai laukai.
Neuronų-detektorių recepciniai laukai gali būti toje pačioje tinklainės vietoje
ir persidengti. Neuronai skiriasi recepcinių laukų orientacija ir dydžiu -
yra 4-5 skirtingo dydžio recepciniai laukai. Bc to, neuronų recepciniai
laukai gali būti skirtingose tinklainės vietose. Tada jie paslinkti vienas kito
atžvilgiu (žr. 4.27 pav., a). Centre parodyta situacija, kai dirginančio recep-
cinio lauko dalyje yra du strypeliai. Strypeliai yra arba ant vertikalės, arba
apatinis strypelis pasislinkęs viršutinio atžvilgiu j dešinę. Neuronai, kurių
recepcinis laukas parodytas centre, nepajus tokio poslinkio. Bet neuronas,
kurio recepcinis laukas yra parodytas dešinėje (4.27 pav., a) tokį poslinkį
pajus, kadangi apatinis strypelis po poslinkio veiks slopinančią recepcinio
lauko dalį, t. y. neurono atsakas po poslinkio sumažės. Neuronai su kitos
orientacijos recepciniais laukais (žr. 4.27 pav., b) taip pat bus jautrūs
nurodytiems poslinkiams, tačiau jų bendras atsako dydis gali būti mažesnis,
kadangi abu strypeliai veikia slopinančią recepcinio lauko dalį.

186
 (b)

4.27 pav. Hiperašlrumo aiškinimas

Esant kitoms strypelių orientacijoms, jautresni poslinkiams bus tie

neuronai, kurių reccpcinių laukų orientacija sutampa su strypelių orien-
tacija.

Furjė analize pagrįstas modelis yra gana sudėtingas - jam reikia

didelio neuronų skaičiaus. Be to, eksperimentas parodė, kad remiantis
šiuo modeliu sunku paaiškinti kai kuriuos eksperimentu nustatytus
faktus. Pavyzdžiui, Furjė koeficientų dydį galima keisti pateikus regos
lauke papildomus stimulus, kurie parodyti 4.28 pav.
Stebėtojas turi nustatyti A ir B stimulus (mažus kvadratus) taip, kad
jie būtų suvokiami ant vienos vertikalės. Eksperimente buvo matuojama
paklaida A, kiek apatinis kvadratas nukrypsta nuo vertikalės (Morgan
et al, 1990). Pasirodo, ši paklaida praktiškai nepriklauso nuo to, ar
tarp A ir B stimulų yra papildomi P stimulai, kurių padėtis vertikalės
atžvilgiu po kiekvieno nustatymo buvo parenkama atsitiktinai, t. y. Ali
dydis buvo parenkamas atsitiktinai. Jeigu remtumės pirmiau pateiktu
modeliu, nustatymo paklaida turėtų priklausyti nuo P stimulo padėties
(šie stimulai keičia tiek Furjė koeficientų reikšmę, tiek išskirtų
harmonikų fazę). Kiti eksperimentai, kuriuose buvo naudojama vaizdo

187
 P •
U P Ah
Ah
3 • I' Ah

m • "
(a) (b) (e) (d)
4.28 pav. Ilipcraštrumo matavimas
moduliacija atsitiktiniu dažniu (Hecley, 1987), taip pat patvirtino nuo-
monę, kad Furjė modelis negali paaiškinti jautrio.
Be Furjė modelio, yra ir kitų modelių, kurie remiasi centroidų
skaičiavimais: manoma, kad regos sistema nustato recepcinio lauko
apšvietos centroidą, t. y. jo svorio centrą (Westhcimcr, McKee, 1977;
Watt, Morgan, 1983, 1984, 1985; COKO.IOB, Bairnomprioc, 1989).
Centroido modelis. Modelį sudaro daugybė lygiagrečiai funk-
cionuojančių kanalų. Kiekvienas kanalas gauna informaciją iš dviejų
recepcinių laukų, kurių vienas yra kairės akies tinklainėje, o antras -
dešinės. Modelis yra dviejų pakopų. Iš pradžių nustatoma monokulinė
centroido padėtis, o paskui, sudarius binokulinės poras, skaičiuojama
jo padėtis trimatėje erdvėje. Taigi modelio išėjime yra trimatis žemėlapis,
sudarytas iš atskirų diskrečių neuronų - padėties detektorių. Neurono
padėtis nurodo jį veikiančio objekto padėtį erdvėje, o išėjimo signalo
dydis - jo vaizdo recepciniame lauke vidutinį skaistį arba kontrastą.
Monokulinis padėties nustatymas. Taigi pirma susipažinkime, kaip
pagal šį modelį galima nustatyti monokulinę vaizdo padėtį. Modelis
turi daugybę lygiagrečiai funkcionuojančių kanalų ir kiekvienas gauna
informaciją iš mažos tinklainės dalies, vadinamos kanalo recepcinių
lauku (RL). Monokulinis kanalas nustato apšvietimo RL svorio centro
(centroido) padėtį, t. y. jo koordinates RL arba jo padėtį RL centro
atžvilgiu. Manoma, kad tam naudojami jau žinomi koncentriniai RL.
'lokio RL struktūra pateikta 4.29 pav. Paveikslo kairėje parodyta, kaip
eksperimentu nustatoma RL struktūra. Specialiu elektrodu registruo-
jame ganglinės ląstelės atsakus, arba jos aktyvumą. Iš pradžių maža

188
 4.29 Neuronai, turintys koncentrinius RL
(a) Eksperimento, kurio metu nustatoma recepcinio lauko struktūra, schema; (b)
koncentrinio recepcinio lauko vienodo atsako linijos; (c) dviejų neuronų su
skirtingais koncentriniais RL; (d) neurono atsako priklausomybė nuo dėmelės
padėties RL. Skaičiai h o r i z o n t a l i o j e p l o k š t u m o j e yra dėmelės santykinės
koordinatės

189
pastovaus skaisčio dėmele nustatoma tinklainės sritis, kurioje ši dėmelė
sukelia neurono reakciją. Ši sritis yra neurono recepcinis laukas. Tada
surandamos tokios šios dėmelės padėtys, kuriose neurono reakcijos
dydis nesikečia. Visuma RL taškų, kuriuose neurono atsakas lieka
pastovus, vadinama pastovaus atsako linija. Neuronų su koncentriniais
RL pastovaus atsako linijos yra ovalai, artimi apskritimams. Tokio RL
vienodo atsako linijos parodytos 4.29 pav., a - jeigu dėmelę stumdysime
išilgai vieno apskritimo, neurono atsakas nesikeis. Tačiau jeigu dėmelę
nustumsime nuo vieno apskritimo ant kito, neurono reakcija keisis.
Paprastai stumiant dėmelę į RL centrą neurono atsakas didėja. Jeigu
šj grafiką papildysime taip, kad statmenos RL plokštumai tiesės ilgis
apibūdins neurono atsako dydį, tai turėsime grafiką, parodytą 4.29 pav., d
- šiame grafike aiškiai matome, kad neurono atsako priklausomybė
nuo dėmelės padėties RL yra trimatė funkcija, kuri į RL centrą didėja.
Apie ką gi galima spręsti iš tokio neurono atsako? Aišku, atsakas
turi informaciją apie dėmelės skaistį, bet kartu jis rodo, kaip toli yra
dėmelė nuo RL centro. Jeigu dėmelės skaistis bus pastovus, tai iš
neurono atsako galima nustatyti jos nuotolį iki centro. Jeigu kitas
neuronas turės RL toje pačioje tinklainės vietoje, kaip ir pirmas, bet
jo struktūra bus kitokia, tai mes galėsime tiksliau nusakyti dėmelės
padėtį RL Dėmelė bus ten, kur susikirs dvi vienodo atsako koncentrinės
linijos. Taigi šiuo atveju galimos tik dvi dėmelės padėtys RL (žr.
4.29 pav., c) - jos pažymėtos baltais skrituliukais.
Jeigu yra dar trečias neuronas, kurio RL yra toje pačioje tinklainės
vietoje, bet skirtinga koncentrinė struktūra, tai iš trijų tokių neuronų
atsakų galima tiksliai nustatyti dėmelės vietą: dėmelė bus ten, kur
susikerta trys vienodo atsako linijos.
Kontroliniai klausimai:
• Tarkime, yra tik vienas neuronas, turintis koncentrinę Rl
struktūrų. Nutarėme, kad dėmelės nuotolį nuo RL centro nustatome
pagal šio neurono atsako dydį. Ar dėmelės skaistis darys įtaką tam,
kur bus nustatyta dėmelės padėtis?
• Tarkime, turime du ar tris neuronus su skirtingais koncentriniais
RL (žr. 4.2*) pav., c). Ar dėmelės skaistis darys įtaką dėmelės padėties
nustatytamui? Ar dėmelės padėties nustatymo būdas panašus į spalvų
nustatymą?

190
 Taigi Lš kelių neuronų su koncentriniais RL atsakų galima nustatyti
dėmelės (taškinio objekto) padėti RL,. Bet mus domina ne tai. Regos
sistema turi nustatyti šio objekto regėjimo kampą optinės ašies arba
fiksacijos taško atžvilgiu. Šį kampą apibūdina du paralaksai:
horizontalus ir vertikalus. Norint juos nustatyti, reikia žinoti anksčiau
minėtų neuronų RL padėtį tinklainėje. RL centro padėtį apibūdina jo
lokalus ženklas. Žinant RL lokalų ženklą ir objekto padėtį R L, nesunku
nustatyti objekto padėtį fiksacijos taško atžvilgiu.
Taigi turime dvi matavimo sistemas: viena grubi - ji rodo, kuriame
recepciniame lauke yra objektas, o antra tiksli - rodo objekto padėtį
RL (palyginkite: tikslus (angl. fine) ir grubus (angį. coarse) stereopsis
(Ogle, 1962; Hovvard, Rogers, 1995).
Monokulinių objekto regėjimo kampų kodavimas. Iš pradžių panagrinėkime
paprastesnį atvejį, kai regos lauke yra maži objektai (mažos dėmelės),
kuriuos galima laikyti taškiniais. Dėmelės padėtis regos lauke apibūdinama
jos projekcijos padėtimi tinklainėje, arba jos koordinatėmis (a, y) globalioje
tinklainės koordinačių sistemoje (žr. 4.30 pav.). ra ašis yra horizontalios
plokštumos, kurioje yra optinė ašis (FO), susikirtimo su tinklaine linija, o
y ašis - plokštumos, kurioje yra optinė ašis ir kuri statmena horizontaliai
plokštumai, susikirtimo su tinklaine linija. Dėmelės padėtis RL nusakoma
dviem dydžiais (a i t yt) - horizontaliais ir vertikaliais kampais. Šie dydžiai

y ašis A .

4.30 pav. Lokali ir globali monokulinė koordinačių sistema

Storesnės linijos - globali tinklainės koordinačių sistema (a, y), a ašis -
horizontalios plokštumos, kurioje yra optinė ašis, susikirtimo su tinklaine linija,
y ašis - plokštumos, kurioje yra optinė ašis ir kuri statmena horizontaliai
plokštumai, susikirtimo su tinklaine linija. O ir O, - globalios ir lokalios
koordinačių sistemos centras. Lokali koordinačių sistema (ct, y) gauta iš globalios,
pasukus ją horizontalioje plokštumoje kampu ot, o vertikalioje plokštumoje -
kampu y. F - akies optinis centras, FO - optinė ašis

191
yra dėmelės projekcijos koordinatės lokalioje koordinačių sistemoje. RL
koordinačių sistema gauta sukant globalią tinklainės koordinačių sistemą
vertikaliu kampu y' ir a'; čia i - RL numeris (i = 1, ..., N). Taigi dėmelės
padėtį regos lauke, žinant tiek jos padėtį (a,, RL, tiek ir to RL padėtį
(a\ y) tinklainėje, galima nustatyti taip:
a = a, + a' ir y = y x + y1.

Kadangi RL padėtis tinklainėje nesikeičia ir ji nusakoma RL centro

lokaliu ženklu, mums belieka pasakyti, kaip nustatomos dėmelės projekcijos
koordinatės RL. Remdamiesi formaliu vektoriniu modeliu, galime sam-
protauti taip. Turime du nepriklausomus dydžius a ir y. Jeigu jų reikšmė
bus nusakoma vektoriaus kryptimi, tai bendru atveju mums reikia vieno
keturmačio vektoriaus, kad iš jo orientacijos vienareikšmiškai būtų galima
nustatyti a ir y reikšmes. Šis kodavimo būdas formaliai reiškia, kad
kiekvienas plokštumos taškas (a, y) yra atvaizduojamas į keturmatės sferos
tašką. Pasirenkant atvaizdavimo būdą, reikia patenkinti kelias sąlygas:
• Artimi plokštumos (a, y) taškai turi atitikti artimus sferos taškus (jeigu
kalbame tik apie taškinius stimulus, tai turi būti homeomorfinė atitiktis);
• Plokštumos (a, y) sritis turi būti atvaizduota kiek galima didesnėje
sferos paviršiaus srityje (jautrio didinimo sąlyga). Manoma, kad yra
sistema, kuri nustato atvaizduoto taško padėtį sferos paviršiuje. Kuo
atstumai tarp atvaizduotų taškų didesni, tuo lengviau nustatyti, ar šių
taškų padėtis yra skirtinga (įvertinami tik atskaitos sistemos trikdžiai).
Tarkime, dydžių a ir y reikšmės nustatomos iš dvimačio vektoriaus
E(a) ir E (y) orientacijos. Šių vektorių komponentės yra neuronų atsakai,
kurie yra koordinačių (a, y) funkcijos. Šie neuronai sumuoja su tam tikru
svoriu recepcinio lauko receptorių atsakus (žr. 4.33 pav.):
m
X, = XXĮJ(A J,Y J) LICIJ.YJ ). (4 8)

čia j = 1, ..., m yra receptoriaus numeris, xij(af yt) - to neurono su

koordinatėmis (a f y t ) svorio funkcija, kuri nurodo, kokia j-ojo receptoriaus
signalo dalis patenka į i-ojo neurono įėjimą (daroma prielaida, kad šios
funkcijos tiesiškai nepriklausomos), l(a f yj - RL apšvietos funkcija, ji
nurodo receptoriaus apšvietą. Jeigu dėmelė maža, tai /(«, y}) yra praktiškai
taškinis apšvietimas, t. y. apšvietos funkcija bus dviejų delta funkcijų
sandauga: l(af y =A S (a-aj S( y- y J; čia A yra konstanta, nusakanti
apšvietos dydį. Šiuo atveju vektorių komponentės sutaps su neuronų
svorio funkcijomis. Toliau nagrinėsime tik šį atvejį.

192
 Taigi jeigu a ir y dydžius koduosime atskirai dviem vektoriais, tai
turėsime E (a) = {sin fj(a), cos f,(a)} ir E (y) = {sin f2(y), cos f/y))', čia
f,(a) ir f2(y) - tolydžiai didėjančios a ir y funkcijos. Jeigu abu dydžius
koduojame vienu vektoriumi, turime vieną keturmatį vektorių:
E(a, y) = {sin f,(a) sin f / y ) , sin f,(a) cos f2(y),
cos f,(ct) sin f2(y), cos ft(y) cos f2(a)} (4.9)
Kadangi pasirinktas kodavimo būdas nepriklauso nuo vektoriaus
modulio, tai vietoje vektoriaus E(a, y) galime naudoti vektorių, kurio
modulis priklausytų nuo {a, y) reikšmių:
E(a, y) = a(p) {sin f,(a) sin f2(y), sin f,(a) cos f2(y),
cos f/(a) sin f2(y), cos f,(y) cos f2(a)}; (4.10)
čia a(p) - dėmelės nuotolio {p = [a2 + / j " 2 ) nuo RL centro funkcija.
Jeigu nebus aptarta iš anksto, laikysime, kad
fj(a) = A,a i r / / y ) = ° A, ~ const, (4.11)
t. y.:
E(a, y) = a(p) {sin X,a sin X2y, sin X,a cosX2y,
cos Aj a sinA2y, cos A, y cosA2a}. (4.12)
Tokio kodavimo prasmė paprasta - dėmelės projekcijos padėtis nusta-
toma iš keturių neuronų su skirtingomis svorio funkcijomis atsakų. Neu-
rono atsakai ir sudaro keturmačio vektoriaus komponentes. Kas ir kaip
nustato šio vektoriaus orientaciją?
Neuroninio tinklo modelis, iš vektoriaus orientacijos nustatantis dėmelės
padėt j, parodytas 4.31 pav. Tinklo įėjime yra keturi X, (I = 1, 2, 3, 4)
neuronai, sumuojantys recepcinio lauko fotoreceptorių signalus. Šie neu-
ronai siunčia signalus į išėjimo neuronų įėjimą. Išėjimo neuronų suminį
signalą Z; (j = 1, . . ., N) galima apskaičiuoti taip:
Z = X
- J =((),£)= I Cj I IE Icos (C, EI. (4.13)
i
Jeigu vadinamojo ryšio vektoriaus Cj = {c^} modulis yrą visiems neu-
ronams tas pats, tai maksimalų signalą generuos tas neuronas, kurio ryšio
vektorius bus kolinearus signalo vektoriui E = Įmanomi ir kiti tokio
tinklo konstravimo būdai, bet visi šie tinklai turės vieną bendrą bruožą -
kiekvienas tinklo išėjimo neuronas turės maksimalų signalą, kai jo ryšio
vektorius bus kolinearus signalo vektoriui. Šio vektoriaus modulis lemia

193
neurono atsako dydį, bet neturi įtakos tam, kuris iš neuronų yra
maksimaliai žadinamas. Taigi toliau galime nagrinėti, kaip keičiasi signalo
vektoriaus orientacija priklausomai nuo dėmelės padėties RL. Keičiant
dėmelės padėtį RI, keisis maksimaliai sudirginto išėjimo neurono numeris.
Vadinasi, toliau galime nagrinėti, kaip keičiasi vektoriaus orientacija
priklausomai nuo dėmelės padėties RL. Sistemos jautris priklausys tiek
nuo trikdžių tinklo įėjime (receptoriuose), tiek nuo sistemos, kuri nustato,
koks išėjimo neuronas yra maksimaliai sudirgintas, jautrio. Receptorių
trikdžių įtakos sistemos jautriui kol kas nenagrinėsime. Kuo sparčiau,
stumdant dėmelę RL, keisis vektoriaus orientacija, tuo lengviau bus
nustatyti, kuris iš neuronų maksimaliai sudirgintas.
Taigi pirmiausia nustatykime, nuo ko priklauso kampas tarp dviejų
vektorių, kurie atitinka du skirtingus taškus: (a, y) ir (a + Aa, y+Ay):
cos [E(a y). E(a + Aa y+ Ay)] =
ros [f,(a+ Aa)-f,(a)l cos [ f 2 ( y + Ay)-f2(y)] s
cos irjajAajcoslfJyjAy] (4.14)

Jeigu patenkintos lygybės (4.11), tai išraiškos (4.13) bus labai paprastos:
cos fE(a, y), E(a + Aa /+ Ay)] scos A, Aa rosX}Ay. (4.15)

4
2
j = X<v,A,

4.31 pav. Neuroninis tinklas, nustatantis taškinio stimulo padėtį RL

Dideli skrituliai - keturi neuronai, kurių atsakai yra tiesiškai nepriklausomos
dydžių (a, y) funkcijos. Maži skrituliukai - išėjimo neuronai, kurių atsakas yra
maksimalus, kai dėmelė yra tam tikroje RL vietoje (su koordinatėmis (a. j))

m
 Vadinasi, kuo sparčiau keisis funkcijos f,(a) ir f2(y) (žr. (4.16) arba
kuo didesnės bus konstantos Xt ir Xf tuo didesnis bus sistemos jautris.
Tačiau negalima šios konstantos didinti neribotai. Kaip minėjome, didinant
atstumą tarp dviejų dėmelių, atstumas tarp šių dėmelių atvaizdų turi irgi
didėti. Maksimalus kampas tarp vektorių yra lygus 2n. Jeigu RL plotis
išilgai a ašies yra lygus Aamax — at- a0, tai kampas tarp vektorių,
atitinkančių šiuos ribinius RL taškus, bus lygus X,Aa Jeigu šis kampas yra
maksimalus, tai Ao. — 2k. Taigi maksimali Xj reikšmė yra tokia:
Al = 2x/AanmL.
Panašiai nustatysime maksimalią X2 reikšmę:
^ = (4.16)
Ši priklausomybė turi svarbias pasekmes - kuo didesnis RL, tuo kampas
tarp vektorių, atitinkančių fiziškai vienodai nutolusius taškus, yra mažesnis.
Jeigu tarp vektorių kampų ir suvokiamo atstumo yra atitiktis, tai suvokiamas
atstumas tarp centre matomų taškų bus didesnis, negu suvokiamas atstumas
tarp tų pačių taškų, matomų regimojo lauko periferijoje. Vadinasi, jeigu
ši išvada tinka ir mūsų regos sistemai, tai suvokiama erdvė yra iškraipoma
- centrinė regimojo lauko dalis ištempiama, o jos periferinė dalis suspau-
džiama. Kam to reikia? Prie šio klausimo vėliau dar grįšime. Kai Aa = 0
arba Ay = 0, tai kampas yra lygus
E(a, y), E(a + Aa, y+Ay)=X2 Ay
arba E(a, y), E(a + Aa. y+ Ay) ~ Xt Aa.
Bendru atveju, kol dydžiai Aa. ir Ay yra maži, turime:
E(a y), E(a + Aa, y + Ay) s [(X} Aa)2 + (A2 Ay)2]"2. (4.17)
Kai Xj = A j, reccpcinis laukas bus apskritimas, o kai Xt < X2, recepcinis
laukas bus suspaustas pagal vertikalę ovalas.
Sakykime, kampas tarp vektorių yra subjektyvus atstumo matas, tada
mūsų subjektyvi erdvė bus elipsinė. Kadangi konstantos X, ir X2 priklauso
nuo to, kur tinklainėje yra RL, tai erdvės kreivumas irgi nebus pastovus
(Luneburg, 1947). lai labai apsunkina binokulinės erdvės suvokimo tyrimus.
Dabar dar nežinoma, kokia yra žmogaus subjektyvi metrika, tačiau yra
duomenų, kad subjektyvus erdvės kreivumas iš tikrųjų nėra pastovus
(Higashyama, 1981).

195
4.14. Neuronų recepcinių laukų struktūra
Neuronų, kurių atsakai sudaro vektoriaus E(a y) komponentes, RL
struktūra parodyta 4.32 ir 4.33 paveiksluose. Taškuotos koncentrinės
linijos yra vienodo atsako linijos. Kairėje parodytas didžiausias RL.
Kiekvienas RL receptorius siunčia dirginančius signalus j X, neurono
įėjimą. Dešinėje parodyta sudėtingesnė RI, struktūra - neuronas toje
pačioje tinklainės dalyje turi dvi skirtingas sritis. Pliusu pažymėta sritis
dirgina X2 įėjimą, o kita dalis slopina šio neurono aktyvumą. Galima
sakyti, kad šis neuronas gauna signalus iš dviejų neuronų, turinčių
mažesnius koncentrinius RL. Ženklu „+" pažymėta dirginanti neuroną

(b)

O 15-?
• 1-15
DO 5-1
• 0-0 5
D-0 50
• t-0 5
• •t 5-1
• 2"15

(c) (d)
4.32 pav. Neuronų koncentriniai recepciniai laukai
Ašyse atidėti dydžiai Ao, Ay ir neurono atsako dydis

196
X2 sritis, o „-" - slopinanti sritis. Apačioje parodyta neurono atsako
priklausomybė nuo dėmelės padėties RL.
Neuronai, turintys koncentrinius R L, yra įprasti regos analizatoriaus
neuronai - jie dažniausiai randami tinklainėje, šoniniame keliniame
kūne, o jų svorio funkcijos yra artimos (4.11). Neuronas X3 yra panašus
į X, neuroną, tik jo RL yra pasuktas 90°. Sudėtingiausias jų yra X4 -
norint gauti tokį neuroną, reikėtų sumuoti signalus iš keturių neuronų,
turinčių koncentrinius RL. Tokių neuronų RL yra mažiausi. Taigi
norint nustatyti dėmelės padėtį RL, reikia įvertinti keturių neuronų su
koncentriniais RL signalus. Šių neuronų RL yra toje pačioje tinklainės
vietoje.

(C) (d)

4.33 pav. Neuronų recepcinių laukų struktūra

Visi žymėjimai kaip ir 4.29 pav.

197
 Iki šiol kalbėjome apie dėmelės (mažo stimulo) RL koordinačių
nustatymą. Tokie stimulai yra reti - dažniausiai tinklainėje yra didelių
objektų atvaizdai. J neurono RL tuomet papuola tik tokio atvaizdo
dalis arba fragmentas. Tuomet minėtų keturių neuronų atsakus nulemia
visų RL receptorių atsakai - šie neuronai skaičiuoja suminį receptorių
atsaką (šį atsaką galima apskaičiuoti iš (4.7) išraiškos). Tokį patį atsaką
gali sukelti tam tikro stiprio taškinis stimulas, esantis tam tikroje RL
vietoje. Toks ekvivalentinis taškinis stimulas ir yra centroidas. Taigi po
tokio kodavimo vietoje tolygaus vaizdo tinklainėje gausime diskretų
mozaikinį vaizdą. Nustatoma tiek šios mozaikos kiekvieno elemento
padėtis R L tiek vidutinė RL lauko apšvieta. Mozaikos elemento padėtis
priklauso tiek nuo jo padėties tinklainėje, tiek nuo apšvietos pasiskirs-
tymo R L.
Dabar aptarsime, kaip tokiu būdu būtų galima nustatyti diskrečią
objekto paviršiaus aproksimaciją. Iš pradžių panagrinėsime, kaip nau-
dojant centroidus galima nustatyti mažų taškinių objektų padėtį erdvėje.

4.15. Erdvinių koordinačių įvertinimas

Erdvines koordinates galima nustatyti taip. Iš pradžių apskaičiuojamos
dėmelių dvimatės koordinatės, t. y. nustatomos jų matymo kryptys, o
paskui surandamos tų krypčių susikirtimo padėtys erdvėje (jeigu jos
susikerta). Fiziologinis tokių skaičiavimų mechanizmas būtų toks.
Kiekvieną dėmelės padėtį erdvėje atitinka tam tikra tos dėmelės
projekcijų padėtis tinklainėse. Yra binokulinių neuronų rinkinys, kurio
kiekvienas neuronas sudirginamas tik tuomet, kai projekcijos yra lik
tam tikrose tinklainės vietose (žr. 4.26 pav.) (Barlovv et al, 1967; Bishop,
1973, 1989; Bishop, Pettigrevv, 1986; Poggio, 1991).
Vienas išėjimo neuronas sudirginamas kvadrato, o kitas - skritulio.
Pastūmus objcklus į kitą vietą, pasikeičia jų projekcijų vieta tinklainėse
(žr. 4.34 pav. - stumiant kvadratą išilgai vienos matymo linijos (parodyta
strėlytėmis), jo atvaizdas dešinės akies tinklainėje nesikeičia, o kairės
- slenka taip, kaip parodyta strėlytėmis. Taigi kvadratu pažymėtas
išėjimo neuronas po pastūmimo nebegaus dirginančio signalo iš kairės

198
 akies ir dėl to jis taps neaktyvus.
Manoma, kad yra kitas neuronas,
kuris gaus dirginantį poveikį iš
kitų tinklainės RL porų, ir esant
kitai kvadrato padėčiai erdvėje
šis neuronas bus-sudirgintas.
Kito neurono sudirginimas sukels
kitą kvadrato padėties erdvėje
suvokimą. Iš to, kas pasakyta,
galima padaryti išvadą: kad būtų
suvokta kita objekto padėtis
4..14 pav. Binokulinių neuronų
erdvėje, turi būti sudirgintas kitas
sudarymo schema Išėjimo neuronas, o tam būtina,
Kvadratas ir skritulys sudaro atvaizdus kad šio objekto projekcija bent
kairės ir dešinės akies tinklainėje. Išėjimo
vienos akies tinklainėje pasikeis-
neuronas sudirginamas tik tuomet, kai
jis vienu metu gauna dirginančius signa- tų. Ši iš pirmo žvilgsnio sveikam
lus iš abiejų tinklainių. Vienas neuronas protui neprieštaraujanti išvada
sudirginamas kvadrato atvaizdais, o
k i t a s - skritulio buvo tikrinama eksperimentu.
(rodyta, kad suvokiama objekto
padėtis erdvėje kinta ir tuomet, kai jo projekcijos tinklainėse nekinta
(Kaufman et al, 1973; Parker, Young, 1989; Petrauskas et all, 1991;
Rohaly, Wilson, 1994). Šį efektą galima pastebėti taip. Skirtinguose
gyliuose rodomi du objektai - santykinis jų disparatiškumas paprastai
neturi būti didelis (neviršyti 3-5 min.). Galima pasiekti, kad šių objektų
atvaizdų kairės ir dešinės akies tinklainėse skaistis keistųsi
nepriklausomai. Kol abiejų objektų skaistis vienodas, jie suvokiami
tarpinėje erdvės vietoje (kažkur viduryje tarp jų objektyvios padėties).
Didinant vieno objekto skaistį, keičiasi jų suvokiama padėtis - objektai
suvokiami arčiau skaistesnio (tačiau šių objektų atvaizdų padėtis
tinklainėse nekinta - kinta tik jų skaistis!). Šis efektas vadinamas gylio
suvidurkinimo efektu (angl. depth averaging). Galutines nuomonės apie
šio efekto mechanizmus dar nėra. Tačiau visi sutinka, kad norint
paaiškinti šį efektą reikia keisti anksčiau aptartą paprastą neuronų
padėties detektorių sudarymo schemą. Panagrinėkime centroidų modelį.
Iš to, kas pasakyta, aišku, kad centroido parametrai - ekvivalentinės
realiam stimului dėmelės padėtis - priklauso nuo RL apšvietos (stimulo

199
padėties pokytis šiuo atveju nereikalingas). Kadangi objekto padėtis
priklauso nuo jo dvimačių centroidų, tai ir erdvinė padėtis turėtų
priklausyti nuo apšvietos. Detalesnis šio reiškinio mechanizmų
aprašymas pateikiamas smulkiu šriftu ir skaitytojas jj gali praleisti.

4.16. Dėmelės erdvinių koordinačių nustatymas

Kaip minėjome, dėmelės padėtis nustatoma iš keturių neuronų atsakų.
Formaliai galima sakyti, kad dėmelės projekcijos koordinatės (a, y) kairės
akies tinklainėje ir skaistis (A) turi tenkinti tokią lygčių sistemą:
A a(p) cos A , a cos A;y = X,,
A a (p) cos A J a sin A2y — XT
(4.18)
A a (p) sin A ; a cos A2y = X„
A a (p) sin A 2 a sin A2y = X4,

čia Xj, Xf Xį ir X4 - keturių neuronų atsakai, skaičiuojami iš (4.9)

išraiškos. Formaliai ši lygčių sistema ne visuomet turi sprendinį. Tačiau
jeigu funkcijos a(p) yra sparčiai mažėjančios funkcijos, tai ši sistema turės
sprendinį. Ši sistema turės sprendinį ir tuomet, jeigu stimulas bus taškinis.
Iš pradžių nagrinėsime šį atvejį.
B a(p) cos A 2P cos A 2S = Y,,
B a(p) cos A tp cos A 2S = Yp
(4.19)
B a(p) cos A Įp cos A 2S = Y},
B a(p) cos A tp cos A 2S = Y4,

čia ji ir S - dėmelės koordinatės recepciniame lauke dešinės akies tin-

klainėje, o B - jos skaistis; Yt (; = 1, 2, 3, 4).
Iš šių dviejų lygčių sistemos nesunkiai galima nustatyti vektorius, kurių
orientacija priklausytų nuo paralaksų bei disparatiškumu (vertikalaus ir
horizontalaus).
Parodysime tai dviem atvejais.
Erdvės koordinatės, nepriklausančios nuo vertikalaus disparatiškumo.
Paprastesnis yra variantas, kai objekto padėtis nusakoma vertikaliu ir
horizontaliu paralaksų bei horizontaliu disparatiškumu. Šiuo atveju geriau
turėti kiek kitokius neuronus su koncentriniais RL. Tam pasukime RL 45°
ir ištempkime ašių mastelį. Tuomet vietoj neuronų (4.18) ir (4.19) turėsime
kitą koncentrinių neuronų rinkinį:

200
 A a(p) [cosA, a + cosA?y] = X,.
A a(p) fcosA,a - cosA?yj = X? (4.20)
A a(p) [sinA,a + sinX2y) = Xf
A a(p) [sinXl+a - sinX2y] = X4
ir
B a (p) [ cos A Ji + cosA28] =Y,.
B a(p) [cos AJi - COSA28] = Y? (4.21)
B a(p) [sinAJi + sinA2S] = Y*
B a(p) fsinAJi - sinA2S] = YĄ
Sumuojant šių neuronų atsakus, galima gauti tris vektorius: // = {II,,
//,}, V= {V,, V2) ir D - {D,, D2). Šie vektoriai skaičiuojami taip:
(4.22)
11
cm H={H,, 112], H, = HLK+HIT "2 ik +

H,K = x, + x2 H,D = Y, + Y, N2K = x3 + //,„ = y, + r<

V= vk + K,. (4.23)

V={VI, v2\, V, = v,k+v„ v2=v2k+v_2<f

y* = 2k)< n, =
V
y j ir y,k=x,-- x,
y u =y,-y> y2k=x3-x. y2,=y3- y,
D = NK + R (4.24)

N = {D,, n2), D, = D,K + D1(F n2 = D,K - DM

D,
-/* = - y, + Y, D?k = x3 + X,
»2 , = Y, + YF .r DK = {DW / V , D„ = {/V />*>
R yra posūkio operatorius: I 0

R= 0 -1
Vektoriaus 11 orientacija priklausys nuo horizontalaus (<o), I7 - nuo
vertikalaus (0) paralakso, o D - nuo horizontalaus disparatiškumo (A,).
Taigi turime:
H, = A, sinip, Ilj = A, costp, (4.25)
V, = Aj sinG, V2 = A} cosO, (4.26)
D, = Aj sinAh, D2 = A3 cosAh; (4.27)
čia A,, A, ir A3 - dydžiai, nepriklausantys nuo paralaksų ir disparatiškumo,
bet tiesiogiai priklausantys nuo dėmelės skaisčio.

201
 Kadangi H, V ir I) vektorių orientacija priklauso nuo monokulinių
vektorių modulių, tai dėmelės atvaizdų skaistis darys įtaką erdvinių koor-
dinačių suvokimui.
Erdvinių koordinačių nustatymas, kai įskaitomas tiek vertikalus, tiek
horizontalus disparatiškumas. Kiip jau minėjome, yra duomenų, kad dėmelės
padėties suvokimas priklauso ir nuo vertikalaus disparatiškumo, kurio
prieš tai neįvertinome. Turint koncentrinių neuronų atsakus, iš jų galima
įvertinti ne tik horizontalų, bet ir vertikalų disparatiškumą.
Iš pradžių susumuokime pirmo ir ketvirto monokulinių neuronų
atsakus, o iš trečio atimkime antro neurono atsaką (tam naudojame
(4.18) ir (4.19) dydžius:
X, + X4 -A a(p) cos (X,a- X / / )
ir X3-X4 = A a(p) sin (X ,a - X 2y) - kairei akiai;

Y, + Y4 = B a(p) cos ( X f i -X2S)

ir V,- Y4 = B a(p) sin (Xj(i- X 2S) - dešinei akiai.
Toliau iš pirmo atimkime ketvirto neurono atsaką ir susumuokime
antro ir trečio neuronų atsakus:
X,-X4 = A a(p) cos (Xta + X2y)
ir XJ-X4 = A a(p) sin (Xlo. + X2y) - kairei akiai;
Y,-Y4 = B a(p) cos (Xjfi +X2S)
ir Y, - Y4 = B a(p) sin (Xfi + X 2S) - dešinei akiai.

Dabar jau taip sudėkime ir atimkime skirtingų monokulinių neuronų

atsakus:
X, + X4+Y,+ Y4 =

X](a + P ) X2(y + S ) X](a-P ) X2(y-S )

= 2 A a(p) cos

X3-X4-(Y}-Y4) =

+ ) X2(y + S ) Xt(a-p ) X2(y-S )

= 2 A a(p) cos sin

Skaičiuodami šias Išraiškas manėme, kad A = B. Pažymėję dydžius

<p = /l,(a + P)/2, 0 = X2(y + <J)/2, zth = - p)/2, Av = X2(y-<5)/2,
D, = X, + X, + Y, + Y, D2 = X}-X4-(Y, - Y4), gausime:

202
 D,= 2 A a(p) cos(y + 0) cos(Ah- AJ ir
I)2 = 2 A u (p) cos ((p + 0) sin(Ah-AJ. (4.28)
Jeigu D, ir I)2 dydžiai yra vektoriaus komponentės, tai šio vektoriaus
orientacija priklauso tik nuo horizontalaus ir vertikalaus disparatiškumo
skirtumo.
Panašiai galima gauti dar kitų dviejų vektorių komponentes:
II, = X, + X4 +y; -Y4=2A a (p) cos ((p - AJ cos(Ah + 0)
II2 = X j - X4 + Y3-Y4 = 2 A a(p) sin(<p - Ą) cos(Ah + 6) (
'

arba
V, - Y, + Y4 +X, - X4 = 2A a(p) cos(<p + AJ cos(Ah + 0),
V2 = Yj - Y4 + X, - X4 = 2A a(p) cos(<p + AJ sin ( \ + 0). (4-31)

Šių dviejų vektorių {II,, II2} ir {V,, V2) orientacija priklauso arba nuo
dydžio ((p- AJ, arba nuo dydžio (Ah+ 0), t. y. jų vertikalus paralaksas
priklauso nuo horizontalaus disparatiškumo, o horizontalus paralaksas -
nuo vertikalaus disparatiškumo (palyginkite Petrov, 1980).

4.17. Kontrastas suvokiant gylį

Jau minėjome, kad regos sistemoje yra specialūs mechanizmai, kurie
didina jautrį spalvų pokyčiams. Vieni jų atsakingi tik už jautrio didinimą
erdviniams statiniams spalvų skirtumams, o kiti - dinaminiams
pokyčiams, t. y. apšvietos pokyčiams laiko atžvilgiu. Ar yra regos
sistemoje tokie patys jautrį didinantys mechanizmai suvokiant objektų
tarpusavio padėtį erdvėje?
Sirnultaninis kontrastas suvokiant erdvines koordinates. Simultaninj
kontrastą nesunkiai galima stebėti eksperimentu (žr. 4.35 pav.), kuris
atliekamas dviem etapais. Stebėtojo regos lauke yra fiksacijos objektas,
pažymėtas kryžiumi, testinis stimulas Oy, kurį stebėtojas gali stumdyti
išilgai tiesės, lygiagrečios ciklopinei ašiai. Pirmame etape stebėtojo
regos lauke ant ciklopinės ašies yra vienas objektas - arba O,, arba Oj.
Stebėtojas turi nustatyti testinį stimulą Ot į tokią padėtį, kad jis būtų
suvokiamas tokiame pačiame gylyje kaip ir O, arba 02 objektai. Tai
jis daro pakaitomis. Eksperimento metu nustatomas atstumas AD, tarp
stimulo Ot padėčių, kai jis suvokiamas arba O, objekto, arba () 2
objekto gylyje.

203
 Antrame etape stebėtojas mato abu stimulus vienu metu. Vėl
nustatomas AL), atstumas tarp testinio stimulo padėčių, kai jis matomas
viename gylyje kaip ir O, objektas arba kaip ir 02 objektas. Buvo
įrodyta, kad AD2 > ADTaigi, kai stebėtojas mato vienu metu abu
stimulus, suvokiamas tarp jų atstumas yra didesnis, negu tuomet, kai
jie rodomi pakaitomis. Toks subjektyvus atstumo tarp vienu metu
matomų objektų pervertinimas vadinamas gylio simultaniniu kontrastu
(Mitchison, VVestheimer, 1984; Westheimcr, 1986; Westheimer, Levi,
1987; Stevenson et al, 1991). Jis padeda pastebėti mažus atstumus tarp
stimulų.
Matomas efektas gali būti monokulinės sąveikos, t. y. simultaninio
kontrasto tinklainėje, padarinys. Specialūs eksperimentai su atsititik-
tinėmis stereogramomis parodė, kad už simultanini kontrastą atsakinga
ir binokulinė sąveika.
Pažymėtina, kad esant labai mažam stimulo disparatiškumui
(4-5 min. - žr. Westheimer, 1986) suvokiamas gylis yra mažesnis už
objektyvų, t. y. turime gylio pritraukimo (attraction) efektą. Kai dispa-
ratiškumas didėja, matomas gylis tampa didesnis už objektyvų.
Kalbant apie gylio kontrastą reikia skirti efektus, kuriuos matome
esant dideliam disparatiškumui arba nuotoliui tarp stimulų. Pavyzdžiui,
jeigu matome objektus tam tikrame fone, kurio orientacija keičiama,
tai suvokiama objektų orientacija ir padėtis erdvėje irgi keičiasi. Šis
efektas tikriausiai susijęs su vadinamuoju normalizacijos efektu: stebė-
tojas suvokia foną kaip normą, kurios atžvilgiu nustatoma objektų
padėtis. Pavyzdžiui, jis gali sutapatinti foną su frontalia arba horizontalia

204
plokštuma (Werner, 1937, 1938; Kumar. Glaser, 1991; Ryan. Ciillams,
1993). Normalizacijos efektas siejamas su adaptacija.
Manoma, kad simultanini kontrastą galima paaiškinti lateraliniais
slopinančiais ryšiais tarp neuronų - padėties detektorių.
Adaptaciniai pokyčiai suvokiant erdvines objekto koordinates.
Nagrinėdami spalvų suvokimą, paminėjome adaptacinius mechanizmus,
kurie didina stebėtojo jautrį ilgai stebimų objektų spalvos pokyčiams.
Ar yra tokie pokyčiai ir suvokiant objektų padėtį erdvėje? Yra žinoma,
kad ilgai stebint objektus išryškėja du efektai. Pirma, ilgai stebimi
objektai daro įtaką po jų rodomų objektų suvokiamai padėčiai erdvėje
(Kohler, Emery, 1947; Mitchcll. Baker, 1973). Antra, ilgai stebimų
objektų suvokiama padėtis erdvėje nuolat kinta (Petrauskas, 1991;
IIoward, Tcmplcton, 1964, 1966). Kartais pirmąjį efektą mėginama
aiškinti simultaninio kontrasto mechanizmų inercija (Ganz, 1975) -
ilgai stebint objektus, aktyvinasi šoninio (lateralinio) neuronų slopinimo
ryšiai. Pašalinus šį objektą iš regos lauko, slopinimas ne iš karto
dingsta - jis dar kurį laiką išlieka (dėl inercijos) ir kartu veikia po jo
rodomo objekto padėties suvokimą. Tačiau toks mechanizmas negali
paaiškinti antro efekto - pastovaus suvokiamo stimulo padėties dreifo
ilgo stebėjimo metu. Sis efektas gali būti atsakingas ir už minėtąjį
normalizacijos efektą (OOMHH H /tp., 1979; COKOJIOB, Baiir-
KHBH'UOC, 1989).
Ilgo stebėjimo įtaka suvokiamai objekto padėčiai buvo įvertinta
tokiu eksperimentu. Žmogus matė tris stimulus: fiksacijos kryžių ant
ciklopinės ašies ir į šoną nuo jo du strypelius. Vienas iš strypelių
rodomas tam tikrame gylyje į kairę nuo fiksacijos kryžiaus, o kitas -
į dešinę nuo jo. Kairysis strypelis buvo rodomos ilgą laiką ir jo padėtis
viso eksperimento metu objektyviai nekito, o dešinysis buvo rodomas
tik tnimpą laiką, per kurį stebėtojas privalėjo nustatyti jį tame pačiame
gylyje, kaip ir nuolat matomas strypelis. Pasirodo, dešiniojo strypelio
padėtis, kurią nustato stebėtojas, eksperimento metu kinta - dešinysis
strypelis dažniausiai nustatomas vis toliau nuo fiksacijos taško
(Petrauskas et al, 1991). Vadinasi, subjektyvus nuolat matomo kairiojo
strypelio gylys irgi kinta - jis suvokiamas vis toliau nuo fiksacijos
taško. Šis efektas yra panašus į efektą, kurį pirmą kartą aprašė J. Gib-
sonas (1933), - ilgai stebima tiesė suvokiama vis mažiau besiskirianti

205
nuo vertikalios ar horizontalios tiesės. Šį efektą J. Gibsonas pavadino
normalizacijos efektu. Dėl panašumo į Gibsono normalizacijos efektą
gylio kitimas ilgo stebėjimo metu irgi vadinamas gylio normalizacijos
efektu.
D. H. Mitchellas ir A. G. Bakeris (1973) tyrė ilgo stebėjimo įtaką
kito stimulo padėties suvokimui. Eksperimentas buvo atliekamas dviem
etapais. Kiekvieno etapo metu žmogus matė tik du stimulus: fiksacijos
kryžių ir 2° ilgio vertikalią tiesės atkarpą. Pirmo bandymo metu žmogus,
fiksuodamas žvilgsnį į kryžių, tris minutes stebėjo vertikalią atkarpą,
kurios disparatiškumas buvo tarp +25 ir -25 min. Po to stebėtojas
turėjo nustatyti vertikalią atkarpą (testinį stimulą) tame pačiame gylyje
kaip ir fiksacijos taškas.
Eksperimentu gauti rezultatai parodyti 4.36 pav. Kaip matyti, nuo
adaptavimo atkarpos padėties priklauso po jos rodomo testinio stimulo
gylio suvokimas. Jeigu adaptavimo atkarpa buvo arčiau negu fiksacijos
stimulas, tai testinį stimulą reikėjo nustatyti arčiau, kad jis būtų suvoktas
tame pačiame gylyje kaip ir fiksacijos objektas. Vadinasi, stimulas,
kuris objektyviai yra tame pačiame gylyje kaip ir fiksacijos kryžius,
suvokiamas kaip esantis toliau už jo. Šis efektas vadinamas gylio
povaizdžių.
Vėliau buvo atlikti eksperimentai su atsitiktinėmis stereogramomis.
Jų metu minėtas efektas pasikartojo. Buvo padaryta išvada, kad efekto
negalima paaiškinti vien monokuliniais mechanizmais (Graham, Rogers,
1982).
testinio stimulo .. . . • ...
60 L-tiisparaii&iunas min. Atskirai nebuvo tirta, ar sis
40 - efektas susijęs su jautrio gylio
pokyčiams padidinimu, tačiau
galima įrodyti, kad panaudojus
specialų mechanizmą, didinantį
L y., i „ t _J i
10 0 10 20 30 jautrį gyliui, abu efektai - ir nor-
ariaptavimo clis)xua1i&iuiias niiii. malizacijos, ir povaizdžio - bus šio
4.36 pav. Gylio povaizdžio mechanizmo padarinys (Sokolov,
priklausomybė nuo ilf>ai matomo Vaitkevičius, 1989).
stimulo disparatiškumo „ , , v. . . r. . . . . .
Abscisių ašyje - adaptavimo atkarpos K-«kie S1M e t e k t l ! teologiniai
disparatiškumas, ordinačių - testinio mechanizmai? Kaip jau minėjome,
stimulo disparatiškumas reaimo kampo . . . . . .. ...
minutėmis y r a mėginimų sieti gylio povaizd}

2(X>
™ 02 adap-
tadia
o 015 ,

005 / J
0 1
- 3 - 2 - 1 0 I 2
disparatiškumas sant. vnt. disparatiškumas sant vilt.
(a)
CM

4.37 pav. Dviejų kanalų adaptacijos modelis

Kanalų atsakų priklausomybė nuo stimulo disparatiškumo: (a) - prieš adaptaciją,
(b) - po adaptacijos j stimulą, kurio disparatiškumas pažymėtas plona linija

su lateraliniu slopinimu (Ganz, 1966), tačiau normalizacijos efekto

šiuo būdu negalima paaiškinti.
Dabar svarstomi keli skirtingi adaptacijos modeliai.
Dviejų kanalų modelis (Long, Over, 1973). Manoma, kad regos
sistemoje yra du disparatiškumo kanalai. Vieno kanalo jautris yra
didesnis kryžminiam (crossed), o kito - nekryžminiam (uncrossed)
disparatiškumui (žr. 4.37 pav.).
Neadaptuotų kanalų atsakų priklausomybės nuo disparatiškumo yra
vienodos formos, bet paslinktos viena kitos atžvilgiu. Stimulo gylis
nustatomas iš abiejų atsakų - jis priklauso nuo atsakų santykio. Manoma,
kad stimulas, esantis viename gylyje, kaip ir fiksacijos taškas, vienodai
sudirgina abu kanalus - ši vieta pažymėta strėlyte (žr. 4.37 pav., b). Po
adaptacijos į stimulą, kurio disparatiškumas pažymėtas plona vertikalia
tiese, kryžminio disparatiškumo kanalo jautris sumažėja. Dėl to
stimulas, kuris yra fiksacijos taško gylyje, labiau sužadins nekryžminio
disparatiškumo kanalą, t. y. jis bus suvokiamas toliau už fiksacijos
taško. Tam, kad jis būtų suvokiamas viename gylyje kaip ir fiksacijos
taškas, jį reikia patraukti arčiau stebėtojo. Šio stimulo disparatiškumas
pažymėtas strėlyte (4.37 pav., a).
Šis modelis gali paaiškinti tiek gylio povaizdžio, tiek normalizacijos
efektą. Normalizacija vyksta todėl, kad kryžminio disparatiškumo kanalo
jautris keičiasi pamažu per visą eksperimentą.

207
 Daugiakanalis adaptacijos modelis (Howard, Roger, 1995). Pagal šj
modelį, regos sistemoje yra daugybė disparatiškumui jautrių kanalų.
Kiekvienas maksimaliai jautrus tik tam tikram disparatiškumui. Šių
kanalų (šešių) atsakų priklausomybė nuo disparatiškumo parodyta
4.38 pav. (dešinėje - priklausomybės prieš, o kairėje - po adaptacijos
į stimulą, kurio disparatiškumas pažymėtas punktyru). Prieš adaptaciją
visų kanalų jautris vienodas. Detektorių atsakų dydį, veikiant stimului,
kurio disparatiškumas pažymėtas strėlyte, galima nustatyti Iš grafiko -
atsakų dydžiai pažymėti juodais skrituliukais.
Matome, kad prieš ir po adaptacijos atsakai į tą patį stimulą skirtingi.
Prieš adaptaciją 2 ir 3 kanalai buvo maksimaliai sudirginti, o po
adaptacijos maksimaliai sudirgintas yra 1 kanalas. Vadinasi, po adap-

1 2 3 4 56

dispaiati&iiinas sanl. viii. disparatiškumas šaut vut

(a) (t)

1 2 3 4 5 6
1 2 3 4 5 6
(c) (d)
4. !H pav. Daugiakanalis adaptacijos modelis
Skaičiais pažymėtos kanalų atsakų priklausomybės nuo stimulo disparatiškumo
prieš (a) ir po (b) adaptacijos. Adaptacijos stimulo disparatiškumas pažymėtas
punktyrine linija (a). Kanalų atsakų dydžiai j to paties disparatiškumo stimulą
po adaptacijos (c) ir prieš ją (d) abscisių ašyje - kanalo numeris

208
tacijos stimulas bus suvoktas arčiau stebėtojo negu prieš adaptaciją.
Kad jis būtų suvokiamas po adaptacijos toje pačioje vietoje, jį reikia
pastumti tolyn nuo stebėtojo.
Kaip matome, daugiakanalio modelio prognozė yra priešinga negu
dviejų kanalų modelio. Be to, šis modelis negali paaiškinti normali-
zacijos efekto.
Yra pasiūlytas modelis, kuris pradžioje turi tik du disparatiškumui
jautrius nepriklausomus kanalus, o išėjime yra aibė neuronų padėties
detektorių, kurių kiekvienas reaguoja maksimaliai tik į tam tikro
disparatiškumo stimulą (Sokolov, Vaitkevičius, 1989). Adaptacijos
reiškiniai šiame modelyje aiškinami panašiai kaip jau aprašytame Longo,
Oveno (1973) modelyje.
Greta adaptacijos į disparatiškumą nagrinėjamas klausimas, ar nėra
regos sistemoje adaptacijos, susijusios su disparatiškumo pokyčiais (t. y.
adaptacijos į pirmą ir antrą disparatiškumo Išvestinę) (Coltheart, 1971;
Rogers, Graham, 1985; Ryan, Giliam, 1993).
Reikėtų pažymėti, kad iki šiol kalbėjome apie lokalius adaptacijos
procesus, kurie vyksta atskirame kanale, gaunančiame informaciją iš
mažos tinklainės vietos. Greta lokalių procesų, matyt, yra ir globalūs
adaptacijos procesai, kurie susiję su didelių objektų paviršiaus suvokimu.
Tokia adaptacija veikia daugelio lokalių kanalų jautrį ir modifikuoja
paviršiaus, kaip atskiro objekto, suvokimą (Hovvard, Rogers, 1995).
Taigi suvokiant objektų padėtį erdvėje, regos sistema naudoja me-
chanizmus, kurie didina jos jautrį mažiems koordinačių pokyčiams
(tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu). Panašūs procesai vyksta ir sistemoje,
kuri atsakinga už spalvos analizę. Erdvės suvokimas dar vienu aspektu
panašus į spalvų suvokimą.

4.18. Anomalus stereosuvokimas

Minėjome, kad tarp žmonių yra achromatų, t. y. tų, kurie neskiria tam
tikrų spalvų. Kalbant apie stereosuvokimą reikia pažymėti, kad taip
pat yra žmonių, kurie nejautrūs kryžminiams arba nekryžminiams
disparatiškumams, t. y. šie žmonės negali nustatyti objektų padėties,
kai jie yra arčiau arba toliau už fiksacijos tašką.

209
 Ši savybė buvo pastebėta, kai žmogui, turinčiam iš pirmo žvilgsnio
normalią regą, buvo trumpą laiką (apie 80 msek.) rodomi arčiau ar
toliau fiksacijos taško esantys stimulai (Richards, 1971, 1973). Vienu
atveju žmogus negalėjo pasakyti, kada stimulas yra arčiau fiksacijos
taško, nors jis puikiai skyrė, kada stimulas buvo toliau šio taško. Kitu
atveju žmogus negalėjo pasakyti, ar stimulas yra arčiau fiksacijos taško,
nors tolimesnius stimulus jis irgi skyrė puikiai. W. Richardso nuomone,
apie 30 proc. žmonių turi šj anomalų stereosuvokimą. Jeigu stimulai
buvo rodomi ilgesnį laiką, žmonės sugebėdavo nustatyti tiek tolimesnius,
tiek artimesnius objektus. Tai suprantama. Kai, pavyzdžiui, žmogus
negali pasakyti, ar objektas yra arčiau fiksacijos taško, tuomet jis
pasirenka kitokią uždavinio sprendimo strategiją - jis fiksuoja žvilgsnį
į artimesnį objektą ir tuomet nustato, kad fiksacijos taškas yra toliau
fiksuojamo stimulo. Taigi uždavinys išspręstas! Tačiau tokiai strategijai
reikia daugiau laiko, ir tai yra didelis trūkumas tiems žmonėms, kuriems
reikia žaibiškai orientuotis erdvėje (lakūnams, lenktyninkams ir 1.1.).
Kai kurie žmonės vienoje regos lauko dalyje gali turėti normalų
stereoregėjimą, o kitoje - anomalų.
Kokia šio reiškinio prigimtis? W. Richardsas mano, kad regos sis-
temoje yra trys stereodeteklorių grupės. Vieni detektoriai yra jautrūs
artimesniems už fiksacijos tašką stimulams (kryžminio arba neigiamo
disparatiškumo), antri - tolimesniems (nekryžminio arba teigiamo dis-
paratiškumo), o treti - nulinio disparatiškumo (stimulams, esantiems
tame pačiame gylyje kaip ir fiksacijos taškas). Kai žmogus neturi vienos
iš šių grupių detektorių, jis yra stereoanomalas.
Yra ir kitų priežasčių, lemiančių stereoaklumą. Tai gali būti sme-
genų pažeidimai, žvairumas ir 1.1. Šių atvejų čia nenagrinėsime.
Ambliopija (depriviacinė (angl. depriviation), anisometropinė,
strabizminė). Šis terminas vartojamas tais atvejais, kai būdingas regos
susilpnėjimas be kokių nors matomų pakitimų akyse. Iki šiol neaišku,
ar šis regos sutrikimas susijęs su vieno tipo sutrikimais, ar jis reiškia
įvairius sutrikimų tipus (Hess et al, 1991). Vienas sutrikimų tipas
susijęs su erdvinio matymo, regėjimo aštrumo sumažėjimu (vemier,
hiperaštrumo, jautrio kontrastui kartais visiems erdviniams dažniams,
o kartais tik aukštiems). Kitas sutrikimų tipas susijęs su objektų tar-
pusavio padėties suvokimo pokyčiais: sutrinka regimos krypties suvo-

210
kimas (iškraipomas tinklainės lokalaus ženklo kodavimas), ilgio su-
vokimas (Hess et al, 1978; Lagreze, Sireteanu, 1991), erdvinių gardelių
fazių suvokimas ir 1.1. Pakinta ir akių judesiai, nes sutrinka stereore-
gėjimas. Antro tipo sutrikimai gali pasireikšti tuo, kad tinklainės
receptorių lokalūs ženklai kinta netolygiai. Dėl to du gretimi tinklainės
receptoriai gali turėti didesnį lokalių ženklų skirtumą negu tolimesni
(nepatenkina homeomorfinio atvaizdavimo sąlygos). Dėl tokio
sutrikimo žmogus tiesią liniją arba kraštą suvoks kaip karpytą liniją.
Sutrikus lokalių ženklų kodavimui, sutriks ir paralaksų bei dis-
paratiškumo įvertinimas (aišku, jeigu toks įvertinimas atliekamas).

4.19. Nepaaiškinti stereosuvokimo ypatumai

Dabar panagrinėsime kitus stereosuvokimo ypatumus, kurių prigimtis
arba reikšmė kartais lieka nesuprasta.
Konstantinis erdvės suvokimas. Nesunku įsitikinti, kad mus supančią
erdvę suvokiame kitaip negu matome. Atstumai tarp objektų atvaizdų
tinklainėje priklauso nuo to, kiek yra nutolę objektai - kuo jie toliau,
tuo jų projekcijos tinklainėje mažesnės. Taigi erdvės atvaizdas tinklai-
nėje yra iškraipytas. To priežastis - projekciniai iškraipymai. Iš savo
patirties tų iškraipymų nejuntame ir dažnai jų net neįtariame. Labai
nustembame pamatę projektyvinių iškraipymų sudarkytą artimų obj-
ektų fotografiją - dideles Ištiestas į fotoaparatą rankas, mažą galvą su
gana didele nosimi ir 1.1. Būtent toks vaizdas dažnai yra mūsų akių
tinklainėje. Šito mes nejaučiame - mūsų regos sistema geba kompensuoti
projekcinius iškraipymus. Žmogus geba teisingai įvertinti objektų dy-
džius, atstumus tarp jų nepriklausomai nuo nuotolio iki stebimų
objektų. Šis reiškinys vadinamas konstantiniu erdvės suvokimu. Kons-
tantinis erdvės suvokimas skirstomas į konstantinį dydžio, gylio ir formos
suvokimus.
Čia aptarsime tik kai kuriuos šių reiškinių ypatumus. Susipažinkime
su keliais eksperimentais ir jų rezultatais.
Konstantinis gylio suvokimas. Tiriamajam rodė įvairiais nuotoliais
(20-250 cm) esančią iš vielos padarytą piramidę, kurios aukštinė buvo
lygiagreti su kiklopine ašimi. Žmogus turėjo parinkti tokį testinio

211
strypo ilgį, kad jis būtų suvokiamas vienodo ilgio su aukštine (Ritter,
1977). Kol piramidė buvo 60-180 cm nuotoliu, stebėtojas tiksliai
įvertindavo aukštinės ilgį (gylį). Reikėtų pažymėti, kad viršūnės
santykinis horizontalus disparatiškumas pagrindo atžvilgiu kito pagal
šią išraišką: \ » ad/ D2\ čia a - nuotolis tarp akių, d - aukštinės ilgis.
D - nuotolis iki piramidės pagrindo. Taigi pakitus disparatiškumui vos
ne 10 kartų, gylio suvokimas liko toks pat. Esant didesniems
nuotoliams, žmogus pervertina gylį. Pakartojus eksperimentą, kai
stimulo ekspozicijos laikas buvo trumpesnis, gauti panašūs rezultatai
(Ritter, 1979).
Siekiant ištirti, kiek šiame procese lemia objektų padėtis tinklainėse,
buvo panaudota vadinamoji povaizdžių technika. Jos prasmė tokia.
Žmogui labai trumpai, esant labai stipriam apšvietimui (trumpalaikis
stiprus blyksnis), buvo rodomas objektas, pavyzdžiui kvadratas. Išjungus
šviesą žmogus mato stiprų povaizdį, tą patį kvadratą. Tuo pačiu metu
jam rodoma įvairiais nuotoliais plokštuma, į kurią jis fiksuoja žvilgsnį.
Tuomet kvadratas suvokiamas rodomoje plokštumoje. Suvokiamas
kvadrato dydis priklauso nuo nuotolio iki plokštumos: juo nuotolis
didesnis, juo kvadratas suvokiamas didesnis, nors iliuzinio kvadrato
matmenys fiziškai negali keistis. Šis reiškinis aiškinamas taip: kadangi
regimo kvadrato matmenys nesikeičia, o kinta tik suvokiamas nuotolis
iki jo, tai tolimesnis objektas suvokiamas didesnis už to paties regimo
dydžio artimesnį objektą (Emmerto dėsnis).
Šią povaizdžių techniką savo tyrimams panaudojo R. H. Cormarkas
(1984). Žmogui tmmpai (stipraus blyksnio metu) parodomi du 16,3
arba 4,5 min. disparatiškumo stimulai. Išjungus šviesos šaltinį, atsirasdavo
stipms povaizdis - žmogus matė du objektus skirtinguose gyliuose.
Fiksuojant žvilgsnį skirtinguose nuotoliuose, keisdavosi iliuzinių objektų
suvokiama padėtis erdvėje, tiksliau, keisdavosi nuotolis, kuriame buvo
suvokiami šie objektai Kartu stebėtojas matė ir kitus aplinkos objektus
(koridoriaus sienas arba medžius ir 1.1.). Jis sugebėjo šiomis sąlygomis
teisingai įvertinti gylį tarp iliuzinių objektų. Buvo įrodyta, kad gylio
konstantinis suvokimas šiuo atveju galiojo iki 27 metrų.
Kontrolinis klausimas. Ar kito ir jeigu taip, tai kaip kito
gylio įvertinimas tolstant suvokiamiems objektams nuo stebėtojo?

212
 Dydžio konstantinis suvokimas. Žmogus turėjo parinkti tokj matomo
3 m nuotoliu lyginamojo skritulio dydį, kad jis būtų suvoktas tokio
paties dydžio kaip ir pastovaus regimojo dydžio skritulys (testinis
stimulas), rodomas skirtingais 10-36 m nuotoliais. Priminsime, kad
objekto regimą dydį galima apskaičiuoti iš tokios išraiškos: h/D\ čia
h - fizinis objekto aukštis (skersmuo), o D - nuotolis iki jo. Jeigu
žmogus vertintų objekto dydj pagal jo regimąjį kampą, tai parinktas
lyginamojo skritulio regimasis dydis būtų lygus matomo įvairiais
nuotoliais testinio stimulo regimiems matmenims. Jeigu žmogus
sugebėtų objektyviai įvertinti testinio stimulo dydį, tai lyginamojo
skritulio skersmuo būtų lygus testinio stimulo skersmeniui (Holway,
Boring, 1941). Eksperimentas buvo atliekamas skirtingomis sąlygomis.
Vienomis sąlygomis žmogus matė objektus natūralioje aplinkoje abiem
arba tik viena akimi. Be stimulų, jis matė ir kitus objektus, iš kurių
galėjo spręsti apie nuotolį iki testinio stimulo. Esant tokioms sąlygoms,
žmogus labai tiksliai įvertindavo objektyvų testinio skritulio dydį Kitoje
eksperimentų serijoje žmogus matė viena akimi tik testinį stimulą ir
negalėjo įvertinti, kokiu nuotoliu jis rodomas. Šiame eksperimente
žmogus negalėdavo tiksliai įvertinti testinio stimulo dydžio.
Susidaro įspūdis, kad tikslų dydžio vertinimą lėmė informacija apie
nuotolį iki testinio stimulo. Iš dalies šią išvadą patvirtina Emmcrto
dėsnis, taip pat iliuzijos, susijusios su vadinamuoju Ameso kambariu.
Ameso kambarys yra trapecinės formos (žr. 4.39 pav., b). Šio kam-
bario visų objektų regimieji kampai yra tokie patys kaip ir kvadratinio
kambario, parodyto paveikslo dešinėje. Taigi žmogus, stebėdamas tokį
kambarį viena akimi pro mažą skylutę, negalėjo jo atskirti nuo stačia-
kampio - priešingą sieną žmogus suvokė kaip frontalią plokštumą,
vienodai nutolusią nuo stebėtojo. Šios sienos languose žmogus matė
vienodo fizinio dydžio objektus. Kadangi kairysis kambario kampas
yra toliau negu dešinysis, tai kairėje esančių objektų matomi kampai
yra mažesni negu esančių dešinėje. Neturėdamas informacijos apie
nuotolj, žmogus analizuoja informaciją tik apie regimuosius kampus ir
todėl suvokia vaizdą kambario kairėje mažesnį negu dešinėje. Vadinasi,
informacija apie nuotolį daro įtaką dydžio suvokimui (Levine, Shefner,
1981; Shifman, 1982).

213
 (a) (t)

4.39 pav. Ameso kambarys

(a) Vaizdas, kurj pro mažą skylutę žmogus mato viena akimi.
(b) Ameso kambario kairėje vaizdas iš viršaus. Visi langų, grindų regimieji
kampai (žr (a)) tokie patys kaip ir kvadratinio kambario, parodyto dešinėje

Kai kurios iliuzijos, pavyzdžiui, Ponzo iliuzijos, aiškinamos tuo,

kad informacija apie nuotolį Iškraipo suvokiamą vaizdą. Tokios iliuzijos
parodytos 4.40 pav. Šiuose paveiksluose artėjančios linijos sudaro įspūdį,
kad jos nuo stebėtojo tolsta į gylį. Dėl to suartėjusių linijų galai
suvokiami tolumoje. Tose vietose pavaizduoti objektai yra tokių pat
matmenį; kaip ir objektai išplatėjusioje linijų dalyje. Kadangi pirmieji
objektai yra suvokiami toliau, tai jie suvokiami didesni.
Dydžio ir gylio konstantinio suvokimo mechanizmai. Aptartus
konstantinio suvokimo reiškinius sunku paaiškinti kokiu nors vienu
mechanizmu. Matyt, mūsų rega naudoja visas galimas priemones,
leidžiančias įvertinti absoliutų nuotolį iki stebimo objekto. Žinios apie
nuotolį iki objekto naudojamos jo realiam dydžiui įvertinti, atstumui
tarp objektų nustatyti ir 1.1.
Kokie yra mechanizmai, susiję su nuotolio nustatymu? Tam
naudojami tiek pirminiai, tiek antriniai požymiai:
• pirminiai požymiai - tiek horizontalus, tiek vertikalus dis-
paratiškumas (žr. 4.9 poskyrį);
• antriniai požymiai - perspektyva, šešėliai, tekstūra, rūkas, netgi
spalva, judesio greičio gradientas ir t. t. (antriniai požymiai - žr.
Howard, Rogers, 1995). Pirminius gylio požymius regos sistema,
matyt, geba naudoti iš karto, be apmokymo, o antriniams požymiams
naudoti būtinas mokymas, patirtis (Atkinson, Braddick, 1991;
Blakcmorc, 1991).

214
 Dabar panagrinėsime literatūroje nedažnai minimą mechanizmą,
kuris modifikuoja erdvės suvokimą.
Regimojo lauko nehomogeniškumas. Jau seniai buvo pastebėta, kad
nuotolių tarp objektų suvokimas priklauso nc lik nuo fizinio nuotolio
tarp jų, bet ir nuo to, kokioje regimojo lauko dalyje yra objektai. Visų
pirma reikėjo nustatyti, ar šie iškraipymai pastebimi, kai žmogus mato
viena akimi, ir ar šie iškraipymai vienodi, kai objektai matomi vien
kaire arba dešine akimi.
Norint suprasti, kodėl tokie iškraipymai svarbūs, panagrinėkime
nuotolio erdvėje suvokimą. Atkarpa ABC yra ciklopinėje ašyje (žr.
4.41 pav.). Atkarpos dalys AB ir BC yra fiziškai lygios, t y. AB = BC.
Tačiau šių atkarpų projekcijos į tinklaine bus nevienodos - atkarpa AB
yra toliau, o BC yra arčiau stebėtojo. Kita vertus, projekcijų tinklainėje
dydžiai yra proporcingi atkarpoms akhk, bkck ir aJ>d, bjCd, kurios yra
nelygios hkck > akbk, hjcd > ajad. Taigi jeigu stebėtojas spręstų apie
atkarpų ilgius iš jų projekcijų ilgio, tai jis suvoktų atkarpą AB trumpesnę
už. BC. Jeigu žmogus, nepaisant projekcinių iškraipymų, suvoktų šias
atkarpas vienodo ilgio, tai ir jų projekcijos būtų suvokiamos vienodo
ilgio. Tai nesunku patikrinti eksperimentu.
Žmogus viena akimi (monokuliariai) žiūri į tiesės atkarpą ir,
stumdydamas išilgai jos žymeklj, į kurį fiksuoja žvilgsnį, dalija atkarpą
pusiau - žymeklis nustatomas atkarpos viduryje. Jeigu žymeklis

215
 A

nustatomas taip, kad fiziškai atkarpų ilgiai yra vienodi, t. y. bkck = aj)k,
bj?d = atpd, tai atkarpos AB ir BC suvokiamos skirtingo ilgio. Jeigu
žymeklis nustatomas taip, kaip parodyta 4.41 paveiksle, tai AB ir BC
atkarpų ilgiai suvokiami vienodi. Atlikus eksperimentus paaiškėjo, kad
žmogus dalija atkarpas taip, kad fiziniai jų ilgiai būtų nevienodi:
bkck > aj)k, b(fd > aj)d (Biopmuio, 1978). Taigi atlikus tokius tyrimus
galima išsiaiškinti, ar žmogus geba kompensuoti projekcinius
iškraipymus.
Tokiais tyrimais, keičiant fiksacijos taško padėtį regos lauke, buvo
nustatyta, kad nuotoliai tarp objektų regimojo lauko centre yra perver-
tinami, o periferijoje neįvertinami, t. y. atkarpa regimojo lauko centre
suvokiama ilgesnė negu tokio paties fizinio ilgio atkarpa regimojo
lauko periferijoje. Pasirodo, nazalinė (regimojo lauko dalis, kuri pro-
jektuojasi į tinklainę, esančią arčiau nosies) ir temporalinė (lauko
dalis, kuri projektuojasi į tinklainę, esančią arčiau smilkinio) regimojo
lauko dalys nėra vienodos.
Regėjimo aštrumas temporalinėje lauko dalyje kiek didesnis negu
nazalinėje (žr. 4.42 pav.). Tai leidžia manyti, kad nazalinėje lauko dalyje
atkarpos suvokiamos ilgesnės negu to paties ilgio atkarpos temporalinėje
dalyje (Vaitkevičius ct ai, 1991).
Taigi kai žiūrime viena akimi į mus supančius objektus, centrinė
regimojo lauko dalis ištempiama (be to, temporalinė lauko dalis iš-
tempiama dažnai stipriau negu nazalinė). Regimojo lauko periferija

216
 . 0* 6(T 50" 40' 30" 2 0 - y 0 * 0- 10" 20- 30- 40® 50'

Na/alinė Akloji d a n e Tcnipaialinc

4.42 pav. Regėjimo aštrumo priklausomybė

nuo stimulo ekscentriškumo regimajame lauke
Abscisių ašyje - ekscentriškumas laipsniais, ordinačių ašyje - regėjimo aštrumas
santykiniais vienetais

tuo pačiu metu suspaudžiama. Šiuos efektus būtų galima panaudoti

projekciniams Iškraipymams kompeasuoti - tam tereikia taip pasirinkti
fiksacijos tašką, kad tolimesni objektai projektuotųsi j centrine tinklainės
dalj, o artimesni - į tinklainės periferiją. Po to, kai kiekvienoje akyje
projekciniai iškraipymai kompensuojami, binokulinis suvokimas
pasižymi konstantiškumu. Iš tiesų yra įrodyta, kad žmogus erdvėje gali
atlikti gana tikslų atkarpos padalijimą pusiau - paklaida dažniausiai
yra nc didesnė kaip 1-3 proc. Kiek tai susiję su monokuliniais
iškraipymais, dar reikia išsiaiškinti.
Jeigu hipotezė, kad regimojo lauko iškraipymai naudojami projek-
ciniams iškraipymams kompensuoti, yra teisinga, tai labai svarbūs tampa
akių judesiai. Anksčiau mes jau minėjome akių judesių reikšmę spren-
džiant globalaus stereopsio uždavinius. Dabar matome, kad nuo akių
judesių gali priklausyti ir pačios erdvės, atstumų tarp objektų, jų dydžių
suvokimas. Galimas dalykas, kad ilgainiui išmokstame taip orientuoti
akis, kad mūsų analizuojama erdvės dalis nepriklausytų (arba mažiau
priklausytų) nuo projekcinių iškraipymų, t. y. nuotoliai tarp objektų
būtų suvokiami realūs, tokie, kokie jie yra iš tikrųjų. Išmokus tai
daryti, be mūsų valios ir žinios akys taip orientuojamos, kad būtų
kompensuojami projekciniai iškraipymai.

217
 Kontrolinis klausimas. Detaliai paaiškinkite, kokie turi būti
kairės ir dešinės akių regimojo lauko iškraipymai, kad jie padėtų
kompensuoti trimatės erdvės projekcinius iškraipymus.
Kartu reikia paminėti dar vieni) gerai nuo seno (Egipte, senovės
Kinijoje, Romos imperijos laikais ir 1.1.) žinomą iliuziją. Kalbame
apie vadinamąją mėnulio iliuziją. Daugelis tikriausiai matėme mėnulį,
kai jis vos pakibęs virš horizonto ir kai jis aukštai virš mūsų. Tačiau
tikriausiai nedaugelis pastebėjo, kad žemai esantis mėnulis atrodo daug
didesnis negu esantis aukštai virš mūsų (tiesa, dailininkai šį reiškinį
gerai žino - jie mėnulį arba saulę tapo tokius, kokie jie atrodo, o ne
tokius, kokie jie iš tikrųjų yra). Kodėl taip yra? Žmonės tūkstantmečius
ieškojo atsakymo į šį klausimą, tačiau galutinio dar ir dabar nerado.
Yra keli šios iliuzijos aiškinimai. Paminėsime du iš jų.
Mėnulis virš horizonto suvokiamas toliau negu tuomet, kai jis yra
arti zenito (žmonės seniai pastebėjo, kad dangaus skliautas suvokiamas
ne kaip sferos dalis, kurios centre yra stebėtojas, o kaip kiaušinis,
kurio ilgis didesnis už aukštį). Kadangi fiziniai mėnulio matmenys
nepriklauso nuo to, ar jis yra žemai, ar aukštai, tai toliau suvokiamas
mėnulis matomas didesnis už. arčiau matomą mėnulį.
Kita hipotezė grindžiama monokuliniais erdvės iškraipymais. Kai
mėnulis yra neaukštai virš horizonto, jis projektuojasi į tinklainių cen-
trines dalis, kur jo dydžiai pervertinami. Kai mėnulis yra virš mūsų,
jis projektuojasi į tinklainės periferiją ir suvokiamas mažesnis. Ši hi-
potezė buvo kruopščiai tiriama. Vienų autorių duomenys patvirtindavo
šią hipoteze, kitų - versdavo abejoti. Dabar vyrauja nuomonė, kad
regos lauko iškraipymai daro įtaką mėnulio iliuzijai, bet tai gali būti
ne vienintelė šios iliuzijos priežastis. Skaitytojui turbūt susidarė įspūdis,
kad šią problemą lengva išspręsti: kai mėnulis yra virš mūsų, pakanka
atsigulti, ir tuomet jis projektuotųsi į tinklainės centrą ir turėtų atrodyti
didesnis negu stovint. Tačiau reikia nepamiršti, kad mes negalime
sąmoningai valdyti akių orientacijos - jeigu sakome, kad fiksuojame
objektą, tai visiškai nereiškia, kad jis projektuosis į tinklainės centrą.
Geriausiu atveju tai gali reikšti, kad objekto projekcija tinklainėje mažai
juda, o apie jos padėtį, jos neišmatavus, pasakyti sunku. Akių orientaciją
gali nulemti visų arba daugelio matomų regos lauke objektų padėtis.

218
 Galimi fiziologiniai regimojo lauko iškraipymo mechanizmai. Gerai
žinoma, kad receptorių tankis tinklainėje nėra vienodas (žr. 2.4 poskyri)
- centre jų tankis didelis, o į periferiją jis tolygiai mažėja. Kad padidėtų
signalo ir triukšmo santykis, vyksta tam tikros tinklainės dalies recep-
torių signalų sumavimas. Šiuo atveju svarbu nc tinklainės plotas
(recepcinis laukas - RL), o kiek tame plote yra receptorių. Kadangi
receptorių periferijoje yra mažiau, tai RL dydis ten turėtų būti didesnis.
Kalbėdami apie galimus lokalaus stereopsio modelius nurodėme, kad
tarp RL dydžio ir ilgio matavimo vieneto, charakterizuojamo parametru
A., yra atvirkštinis ryšys (žr. 4.13 poskyrį - Xx2n/D\ čia D - RL
skersmuo). Taigi iškraipymus gali lemti nevienodas receptorių tankis,
o kartu ir nevienodi RL dydžiai tinklainėje. Manoma, kad į regimosios
žievės plotelio vienetą signalai ateina nuo vienodo receptorių skaičiaus.
Jeigu tai teisinga, pagrindinius iškraipymus lemia tinklainės struktūra.
Bsama ir nuomonės, kad vaizdo tinklainėje atvaizdavimas į regimąją
žievę turi kitą funkcinę prasmę. Kiekviena tinklainės sritis siunčia
signalus į pirminę regos žievę, vadinamąją VI zoną. Sakoma, kad
tinklainė atvaizduojama regos žievėje. Kadangi RL ir receptorių
skaičius periferijoje yra mažesnis negu centre, tai periferijai skirta
mažiau vietos negu centrui. Skaičius, kuris rodo, į kokį žievės plotelio
dydį atvaizduojamas tinklainės plotelio vienetas, vadinamas žievės
didinimo faktoriumi (angl. cortical magnification factor) (Daniel,

M (0) k
Whitteridgc, 1961) ir žymimas raide M lievis ( d) = _
1 + E l E2 6+a '
čia k ir a = E2- konstantos, M(0) - didinimo faktorius tinklainės
centrinei daliai, E2 - tinklainės srities padėtis (apibūdinama matymo
kampu arba lokaliu ženklu), kur didinimo faktorius yra du kartus
mažesnis už didinimą regos lauko centre (tinklainės centre), E -
tinklainės padėtis, kur skaičiuojamas didinimo faktorius (apibūdinama
matymo kampu (G) arba lokaliu ženklu) (Wilson et al, 1990). Manoma,
kad šiame etape ir vyksta specialus vaizdo tinklainėje atvaizdavimas į
regos žievę. E. L. Schvvartzas (1980, 1994) suformulavo hipotezę, kad
čia vyksta (konforminls) vaizdo tinklainėje atvaizdavimas į regos žievę.
Atvaizdavimas aprašomas tokia išraiška: co = log(z + a); čia z - taško
tinklainėje, o co - tinklainės taško atvaizdo žievėje kompleksinės koor-

219
dinatės, a - konstanta (žmogui šis koeficientas apskaičiuotas labai apytiksliai
a - 1,7-6°). Konforminis atvaizdavimas - tai toks atvaizdavimas, kurio
metu nekeičiami lokalūs kampai tarp linijų, o jo pirmoji išvestinė (šiuo
atveju didinimo faktorius) yra izotropinė (t. y. nepriklausanti nuo krypties)
funkcija. Pažymėtina, kad įvairiems gyvūnams tinka tas pats atvaizdavimas,
bet skiriasi koeficientas a. Pavyzdžiui, beždžionėms šis koeficientas yra tarp
1 ir 2,5, katėms - 4. Tai reikštų, kad beždžionių regimojo lauko iškreivinimas
yra didesnis negu kačių

Toks atvaizdavimas turi savo privalumų. Pavyzdžiui, įvairių skirtingai

orientuotų objektų vaizdai tinklainėje atvaizduojami į vienodos formos
ir dydžio vaizdus skirtingose žievės vietose. Tai palengvina invariantinį
posūkiui ir figūros ištempimui vaizdų atpažinimą. Pavyzdžiui, įvairiai
orientuoti ir įvairių dydžių tinklainėje „A" raidės vaizdai skirtingose
regos žievės vietose sudarys vienodos formos atvaizdus. Tokį vaizdą
žievėje daug lengviau atpažinti negu vaizdą tinklainėje. Dėl to dabar,
taikant aprašytą principą, mėginama sukurti techninius įrenginius, kurie
palengvintų atpažinti vaizdus.
Išvados. Kai perduodamas į regos žievę tinklainėje esantis vaizdas,
jis arba iškraipomas, arba specialiai transformuojamas analizei
palengvinti. Pirmuoju atveju regos lauko iškraipymas gali kompensuoti
projekcinius iškraipymus. Norint, kad taip būtų, reikia mokėti tinkamai
pasirinkti fiksacijos tašką regos lauke. Toks pasirinkimas priklauso nuo
sprendžiamo uždavinio, objektų erdvėje išdėstymo ir patirties. Kitaip
uždaviniui spręsti prireiks mokymo, patirties. Skaitytojas gali sakyti,
kad povaizdžių technika rodo, kad siūlomas projekcinių iškraipymų
kompensavimo metodas ne visuomet veiksmingas, kadangi povaizdį
sukūrusio atvaizdo padėtis tinklainėje nekinta. Tačiau nustatyti
povaizdžio vietos neįmanoma be realių vaizdų regimajame lauke. Šiuo
atveju, pasirinkdamas fiksacijos tašką, žmogus gali keisti tų realių
objektų padėtį erdvėje, kurių atžvilgiu nustatoma povaizdžių vieta ir
dydis erdvėje. Taigi ir šiuo atveju fiksacijos taško pasirinkimas gali
veikti atstumą tarp menamų vaizdų. Bet kuriuo atveju suvokiamas
absoliutus nuotolis iki objekto daro įtaką tiek objekto dydžio, tiek
atstumo tarp jų suvokimui. Nors šio proceso mechanizmai dar neaiškūs,
bet sunku patikėti, kad regimojo lauko iškraipymai sukurti atsitiktinai
ir neturi jokios funkcinės reikšmės. Reikia tik išsiaiškinti, kokia ji yra.

220
 Skirtingas vertikalių ir horizontalių matmenų iškraipymas. Pasirodo,
kad regimojo lauko iškraipymai skiriasi ne tik nazalinėje ir
temporalinėje dalyse, bet yra skirtingi išilgai horizontalės ir vertikalės.
Tai galima pamatyti 4.43 pav. Nustebęs skaitytojas gali išmatuoti ir
jsitikinti, kad vertikalūs ir horizontalūs vaizdų dydžiai objektyviai yra
vienodi, nors vertikalūs dydžiai atrodo didesni (Corcn, Girgus, 1978).
Kaip galima paaiškinti šias iliuzijas? Kaip jau žinome, regos sistema
erdvei suvokti naudoja ne tik horizontalų, bet ir vertikalų
disparatiškumą. Pastarasis padeda nustatyti objekto padėtį stebėtojo
atžvilgiu. Tačiau dėl akių išsidėstymo (jos yra vienodame aukštyje)
vertikalus disparatiškumas yra mažesnis už horizontalų (ypač arti
medialinės plokštumos). Jeigu taip, tai regos sistema turėtų didinti
jautrį vertikaliam disparatiškumui. Dėl to mes pervertiname vertikalių
linijų ilgį. Prisiminus ryšį tarp RL matmenų ir ilgio vieneto, galima
prognozuoti, kad RL vertikalūs matmenys turėtų būti mažesni už ho-
rizontalius. Visi tyrėjai sutinka, kad vertikali-horizontali iliuzija
priklauso nuo vaizdo tinklainėje orientacijos, bet ši hipotezė susiduria
ir su tam tikrais trūkumais. Visų pirma iliuzija yra stipriausia, kai
vertikali linija dalija horizontalią tiesę pusiau. Pasukus tokią figūrą
90°, iliuzija nors ir sumažėja, bet neišnyksta. Ik: abejo, čia galimi
įvairūs aiškinimai, bet. deja, nėra sistemingų eksperimentų, kurie leistų
priimti ar atmesti tokius aiškinimus.

Y ~ 7

L _

4.43 pav. Vertikalių dydžių pervertinimo pavyzdžiai

221
 g

Prisiminkime indukcinį efektą, kai horizontalų disparatiškumą, kurį

sukelia horizontalius matmenis vienai akiai didinanti linzė, galima
kompensuoti vertikaliu disparatiškumu, pastačius prieš kitą akį
vertikalius matmenis didinančią linzę. Palyginę vertikalių ir horizontalių
matmenų padidinimo įtaką frontalios plokštumos subjektyviam posūkiui
(žr. 4.24 pav. - atstumas iki stebimos plokštumos 40 cm) pastebėsime,
kad vertikalius matmenis didinanti linzė yra efektyvesnė. Tačiau esant
mažesniems atstumams iki frontalios plokštumos (pavyzdžiui, 20 cm -
Ogle, 1938), horizontali linzė tampa efektyvesnė. Tačiau iš šių duomenų
dar negalima daryti jokios išvados, nes vertikalus disparatiškumas
priklauso ne tik nuo lęšių, bet ir nuo objektų horizontalių matymo
kampų (prisiminkime, kad Av = a <p 0/ D; čia (p ir 6 yra horizontalus
ir vertikalus objektų paralaksas, D - nuotolis iki jo, a - atstumas tarp
akių). Be to, žmogaus slenkstis vertikaliam disparatiškumui yra didesnis
negu horizontaliam. Tačiau autoriai, kalbėdami apie vertikalų
disparatiškumą, turi galvoje ne dydį kuris priklauso nuo
horizontalaus paralakso, bet absoliutų vertikalių objekto matymo kaire
ir dešine akimi kampų skirtumą, t. y. dydį y- S. Taigi mes negalime
pasakyti, ar šie duomenys patvirtina, ar prieštarauja iškeltai hipotezei.
Panumo ribinis atvejis (angl. Panum limiting case). Panumo ribinė
situacija parodyta 4.44 pav. Žmogus viena akimi mato du objektus: O,
ir ()2, o kita - tik vieną, nes objektai vienas kitą užstoja. Objektų
projekcijos kairės akies tinklainėje pažymėtos simboliu o^ o dešinės
simboliais o]d ir o2d. Šioje situacijoje
žmogus mato skirtinguose gyliuose du
objektus O, ir ()2. Bet tai iš pirmo
žvilgsnio prieštarauja prielaidai, kad
vienos tinklainės sritis gali sudaryti
porą tik su viena kitos tinklainės
sritimi, t. y. vaizdas ok gali sudaryti
porą arba tik su vaizdu o,d, arba tik
su vaizdu o2(t Jeigu ši prielaida
teisinga, žmogus matytų binokuliariai
objektą 0 ; (suliejami o^ oId vaizdai)
arba objektą 02 (o k , o2d). Kitas
objektas būtų matomas tik dešine

222
akimi. O kodėl šiuo atveju žmogus mato objektus skirtinguose gyliuose?
Arba neteisinga vienareikšmiškumo prielaida, arba yra dar vienas
papildomas monokulinis gylio suvokimo mechanizmas. O gal yra dar
kas nors, ko nežinome ir kas padėtų Išnarplioti šj galvosūkį? Dėl šios
mįslės Panumo ribinis atvejis intensyviai tiriamas.
Kad būtų aiški toliau nagrinėjamų eksperimentų prasmė, susipažin-
kime, kaip sulieto vaizdo skaistį veikia jį sudarančių monokulinių
vaizdų skaisčiai, t. y. jeigu žmogus suvokia objektą O,, tai kaip jo
skaistis priklauso nuo jo monokulinių dedamųjų ok ir o,d skaisčių.
Buvo įrodyta (Levelt, 1965), kad kol monokulinių vaizdų skaisčiai
tarpusavyje labai nesiskiria, sulieto vaizdo skaistis yra jo dedamųjų
skaisčių suma, t. y. 1(0,) = iokI(ok) + 0Jd I(o,d); čia / - O, objekto ok
ir od atvaizdų skaisčiai a> - koeficientai. Jeigu dedamųjų įtaka vienoda,
cok = cod = 1 (žr. 4.45 pav.). Jeigu dedamųjų skaisčiai labai skiriasi, tai
sulieto stimulo skaistis bus mažesnis už monokulinio stimulo didžiausią
skaistį - riba pažymėta punktyru (šis reiškinys vadinamas Fechnerio
paradoksu). Pažymėtina, kad toks efektyvus sumavimas vyksta tik
tuomet, kai objektai yra ant horopterio. Tolstant nuo horopterio,
sumavimo efektas mažėja (Rose et al, 1988).
Taigi jeigu vaizdų dešinės ir kairės akies tinklainėje skaisčiai yra
vienodi ir jie suliejami į vieną vaizdą, tai sulieto vaizdo skaistis yra jų
suma. Vadinasi, jeigu Panumo ribiniu atveju suliejama tik viena vaizdų
pora (pavyzdžiui, ok, o,d), tai
\aizdo kairės
vaizdas O, turėtų būti ryškesnis
akies tinklainėje negu vaizdas 02. Galima tiesiogiai
matuoti suvokiamų O, ir 02 ob-
skaistis

40 ~ jektų skaisčius (žr. MacKce, 1990)

arba stebėti, kurie iš suvokiamų
stimulų mirksi, kai realiai mirksi
tik vaizdas ok (Švėgžda et al,
1998). Eksperimentai parodė, kad
suvokiamas abiejų O, ir ()2 ob-
jektų skaistis priklauso nuo ok
0 8 16 24 32 40 vaizdo kairės akies tinklainėje
vai/do (ledinės akies tinklainėje skaistis skaisčio. Be to, keičiant ok vaizdo
padėtį tinklainėje, keičiasi abiejų
4.45 pav. Skaisčių sumavimas objektų suvokiama padėtis erdvėje.

223
 Susidaro įspūdis, kad vienareikšmiškumo prielaida nėra teisinga.
Tačiau ji bus teisinga, jeigu vienareikšmiškumo taisyklę suformuluosime
taip: kairės akies vieno RL signalas gali sudaryti porą tik su vienu
dešinės akies recepcinio lauko signalu. Kadangi recepciniai laukai
persidengia, tai objekto vaizdas vienu gali metu būti keliuose RL. Taigi
vieno objekto vaizdas gali sudaryti poras su kelių objektų vaizdais
kitos akies tinklainėje (Švėgžda et al, 1998).
Alelotropija ir stereoregėjimo aštrumas. Kaip jau aptarėme, kai ob-
jektas yra už Panumo srities ribų, jis pradeda dvejintis, t. y. vietoj vieno
objekto matome du skirtingose erdvės vietose. Paprastai šių „dviejų"
vaizdų suvokiamas gylis yra vienodas, skiriasi tik jų regimoji kryptis.
Šiuo atveju kiekviena akis mato realų objektą skirtingomis kryptimis
(monokulinėmis kryptimis). Kadangi vaizdai nesuliejami, tai regos
sistema fiksuoja dvi skirtingas objekto monokulines kryptis - pradeda
dvejintis. Buvo tikrinama, ar iš tikrųjų dvejinimosi atveju suvokiamos
objektų kryptys sutampa su monokulinėmis objektų kryptimis. Toks
eksperimentas nėra sudėtingas - jį gali atlikti ir skaitytojas. Pasirodo,
kad dvejinimosi atveju matomos objektų kryptys mažiau skiriasi negu
monokulines kryptys, t. y. ir diplopijos atveju monokuliniai vaizdai
pritraukiami. Šis reiškinys vadinamas alelotropija (Rose, Blake, 1988).
Pasinaudojus pirmiau aptartu modeliu, šį reiškinį nesunku paaiškinti.
Jeigu du objektai yra tame pačiame RL, tai skaičiuojamas centroidas,
t. y. apšvietos RL svorio centras. Šio centro padėtis bus kažkur tarp
veikiančių RL stimulų, t. y. stimulai trauks vienas kitą. Tai ir gauname
alelotropijos atveju. Išsamesnė šio reiškinio analizė bus pateikta vėliau
smulkiu šriftu. Toks atskirų objektų pritraukimas priklauso tiek nuo jų
padėties vienas kito atžvilgiu (kuo mažesnis atstumas tarp jų, tuo
stipresnis pritraukimo efektas), tiek nuo santykinio stimulų skaisčio
(skaistesnis stimulas stipriau trauks silpnesnį stimulą).
Akių konkurencija, gylio suvokimas esant akių konkurencijai,
konkurencijos fiziologiniai mechanizmai. Nepaisant to, kad akių konku-
rencija yra žinoma jau seniai, konkurencijos mechanizmai iki šiol dar
nėra aiškūs. Jau aptarėme funkcinę konkurencijos reikšmę sterco-
regėjimui. Dabar smulkiau aptarsime šį reiškinį.
Konkurencija apibūdinama kaip procesas, dėl kurio negalime vienu
metu matyti dviejų skirtingų vaizdų, esančių tinklainių korespon-

224
duojančiuose taškuose. Vienu metu matome tik vieną vaizdą - vaizdą,
kuris yra kairės arba dešinės akies tinklainėje. Vaizdą, kurį matome,
vadiname dominuojančiu, arba dominuojančiu stimulu (dominant
stimulus), o tas vaizdas, kuris nematomas (yra nuslopintas), vadinamas
nuslopintu, arba nuslopintu stimulu (suppressed stimulus). Kai stimulai
yra gana maži, visuomet matome vieną visą stimulą, t. y. gaunamas
visiškas dominavimas (exlusive dominance). Kai monokuliniai stimulai
dideli, vyksta dalinis dominavimas ir slopinimas: žmogus vienoje regi-
mojo lauko dalyje mato vieno vaizdo fragmentus, o kitoje - kito vaizdo
fragmentus. Sakoma, kad šiuo atveju yra mozaikinis dominavimas. Mo-
zaikos dydis regos lauko centre (tinklainės ccntrc) yra apie 8 regimojo
kampo min. (Blake et al, 1992). Konkurencijos funkcinė prasmė šiuo
atveju būtų tokia: ji padeda surasti kokie vaizdai skirtingose tinklainėse
yra to paties objekto atvaizdai (vienoje erdvės vietoje negali būti dviejų
skirtingų objektų).
Dominuojantys ir nuslopinti stimulai nuolat keičiasi laiko atžvilgiu:
vienu momentu žmogus mato vieną vaizdą, o kitu - kitą. Kiek laiko
stimulas dominuoja ir kiek laiko jis yra nuslopintas, priklauso nuo
daugelio aplinkybių. Kai vaizdas turi daugiau kontūrų arba jie yra ryškesni
o jis pats yra kontrastingesnis, toks vaizdas dominuoja ilgiau. Sakoma,
kad jis yra stipresnis. Manoma, kad kuo stipresnis vaizdas, tuo jis ilgiau
esti dominuojantis. Tačiau stimulo dominavimas priklauso ne tik nuo
stimulo stipmmo, bet ir nuo akies stipnimo. Net jeigu vaizdai yra
vienodo stiprumo, stipresnės akies vaizdas ilgiau dominuos. Ši akis va-
dinama dominuojančia. Jei vaizdai yra didesni, vyksta konkurencija tarp

• • ©
jų kontūrų fragmentų. Tokios konkurencijos pavyzdys parodytas 4.46 pav.

I -
4.46 pav. Binokulinės sąveikos pavyzdžiai

225
 Paveikslo kairėje yra vaizdai, kuriuos stebėtojas mato kaire, o vi-
duryje - dešine akimi. Dešinėje parodytas suvokiamas vaizdas. Aplink
mažesnius kontūnis matomas pašviesėjimas. Ar šis pašviesėjimas yra
konkurencijos, ar kitokios sąveikos rezultatas - neaišku.
Jeigu stimulai pateikiami trumpam t- y. mažiau negu 200 msck, tai
konkurencija neįvyksta - žmogus vienu metu mato du vaizdus. Taigi
tam, kad įvyktų konkurencija, reikia gana ilgo laiko. Šis laikas daug
ilgesnis už laiką, per kurį informacija apie tinklainės apšvietimą pasiekia
regos žievę. Vadinasi, konkurencija nėra vien žemesnių regos sistemų
dalių sąveikos rezultatas.
Kontrolinis klausimas. Dažnai sakoma, kad akių konkuren-
cija pasireiškia tuomet, kai jų tinklainėse yra skirtingi vaizdai. Paaiš-
kinkite. kodėl šis teiginys yra klaidingas. Paprastu pavyzdžiu įrodykite
šio tvirtinimo klaidingumų. Ką reikėtų dar pasakyti, kad ištaisytume
klaidą?
Kokie mechanizmai lemia konkurenciją (angl. rivalry)? Iš pradžių
manyta, kad konkurencija susijusi su signalų, ateinančių iš skirtingų akių,
slopinančia sąveika. Buvo net tvirtinama, kad konkurencija yra įprastas
reiškinys, mes visuomet matome tik vienos tinklainės vaizdą, kitos
tinklainės vaizdas yra nuslopinamas. Jeigu tinklainių vaizdai panašūs, to
nepastebime. Kintant dominuojančiam vaizdui skirtumas nepastebimas.
Kai vaizdai skirtingi, jų kaita tampa pastebima ir tuomet sakome, kad
vyksta konkurencija. Nustatant objekto padėtį erdvėje, atsižvelgiama ir į
dominuojantį, ir į nuslopintą vaizdą. Eksperimentais įrodyta, kad konku-
rencijos sąlygomis suvokiamo dominuojančio objekto padėtis erdvėje prik-
lauso ir nuo nuslopinto vaizdo (Blake et al, 1980; lyler, Sutter, 1979;
Wolfc, 1986; Blake, O'Shea, 1988; Ilarrad ct al, 1994).
Tačiau fuzijos atveju monokulinių vaizdų skaisčiai sumuojami
(Levelt, 1965), todėl kalbėti apie konkurenciją negalima. Taigi galima
tvirtinti, kad objekto padėties įvertinimas ir konkurencija, kurios metu
nustatomas objekto vaizdas analizuojamoje erdvės vietoje, yra skirtingi
procesai ir jie vyksta skirtinguose lygmenyse. Matyt, bent kai kurie
atsakingi už konkurenciją procesai vyksta vėliau negu objekto padėties
erdvėje nustatymas arba kiti pirminiai informacijos apdorojimo procesai.
Šią išvadą patvirtina eksperimentų, susijusių su povaizdžių tyrimu,

226
rezultatai. Kaip jau sakėme (žr. 4.17 Adaptaciniai pokyčiai suvokiant
erdvines objekto koordinates), dėl ilgo to paties stimulo stebėjimo
regos sistemoje vyksta adaptaciniai pokyčiai - keičiasi suvokiamo
stimulo padėtis erdvėje, didėja jo slenksčiai (reikia didesnio skaisčio
arba kontrasto, kad šj stimulą pastebėtume). Šie procesai buvo tiriami
konkurencijos sąlygomis: vienas stimulas buvo rodomas vienai akiai, o
su juo konkuruojantis stimulas - kitai akiai (toks stimulų pateikimas
vadinamas dichoptiniu). Pasirodė, kad adaptaciniai pokyčiai būdingi ir
nuslopintam stimului. Žmogus stimulo nematė, bet slenksčiai tam
stimului didėjo (Blake, Fox, 1974).
Dabar konkurencija suprantama kaip sudėtingas procesas, susijęs ne
tik su pirmine informacijos filtracija, bet ir su aktyviais atrankos pro-
cesais, reikalingais suvokimui (dėmesiu, informacijos atranka
pasitelkiant atmintį ir 1.1.). Konkurencijos ir suvokimo ryšys buvo
parodytas tokiais eksperimentais. Žmogus viena akimi matė žodį „vynas"
(„wine"), o kita akimi - konkuruojantį žodį „devyni" („nine"). Abu
žodžiai buvo taip pateikiami, kad tarp jų atsirastų konkurencija. Šiuo
atveju vyko įprasta žodžių kaita, kiekvienas stimulas buvo matomas
apytiksliai vienodą laiko tarpą. Po to buvo pateikiamas dviejų žodžių
derinys: vienai akiai - „raudonas vynas" („red vvine"), o kitai -
„raudonas devynetas" („red nine"). Stimulas „raudonas vynas" („red
winc") buvo ilgesnį laiką dominuojantis negu „raudonas devynetas"
(„red nine") (Rommetveit et al, 1968). H. Ono ir bendraautoriai (1966)
įrodė, kad konkurencija tarp dichoptiškai rodomų fotografijų priklauso
nuo jų semantinės prasmės (malonesni veidai mažiau tarpusavyje
konkuravo negu nemalonūs, bet panašūs veidai). Tačiau šiuos rezultatus
nelengva interpretuoti. Mėginama atlikti tokius eksperimentus, iš kurių
būtų galima daryti vienareikšmiškesnes išvadas (Yu, Blake, 1992).
Fiziologinių stereopsio procesų tyrimai nedavė atsakymo į klausimą,
kur vyksta konkurencija. Iš pradžių buvo manoma, kad šoniniame
keliniame kūne vykstanti slopinanti sąveika tarp monokulinių kanalų
ir yra konkurencijos atspindys (Tumosa ct al, 1989; Tong et al, 1992).
Tačiau ši sąveika priklauso nuo grįžtamojo ryšio iš regos žievės (Varela,
Singer, 1987), t. y. konkurencija priklauso tiek nuo pradinių, tiek nuo
aukštesnių, susijusių su grįžtamuoju ryšiu, informacijos apdorojimo
procesų. Be to, užregistruoti konkurencijos procesų pėdsakai ir regos

227
žievėje - rasti neuronai, kurie yra dirginami optimalios orientacijos
gardelės, rodomos vienai akiai, bet jų atsakas užslopinamas, kai kitai
akiai pateikiama kita ortogonalios orientacijos gardelė (Sengpiel,
Blakcmorc, 1994; F Sengpiel, C. Blakemore, R. Harrad, 1995). Taigi
procesai, susiję su konkurencija, registruojami ne vienoje struktūroje,
todėl galima manyti, kad konkurencija priklauso nuo daugelio veiksnių.
Apibendrinant galima pasakyti: atlikti eksperimentai neleidžia
pasakyti, koks yra konkurencijos mechanizmas. Konkurenciją, matyt,
lemia ne vienas, o keli procesai tiek pradiniame informacijos apdoro-
jimo, tiek aukštesniame lygmenyje. Pirminiame etape šalinamas triukš-
mas, atrenkama informacija, reikalinga tolesniam jos įvertinimui, t. y.
vyksta nuosekli informacijos „nuo paprastesnio iki sudėtingesnio"
filtracija. Šie procesai nusako vadinamąją „iš apačios į viršų" informa-
cijos filtraciją (angl. „botlom-up" process). Antriniame etape vyksta
išorinio stimulo vidinio vaizdo surinkimas, kurio metu, remiantis hi-
poteze „kas gi yra prieš akis", taip pat atliekama informacijos filtracija.
Kadangi šiuo atveju poveikis eina iš aukštesnių lygmenų struktūrų, šis
procesas vadinamas „iš viršaus į apačią" (angl. „top-down" process).
Dabar yra gana populiarus Baieso algoritmas procesui „iš viršaus j
apačią" aprašyti (Belhumeur, 1996). Pagal šį algoritmą, regos sistema
atlieka ne aklą veikiančių ją stimulų analizę, o suteikia prioritetą tam
tikrų stimulo požymių paieškai. I lipotezės tikrinimas tampa nuosekliu
atskirų požymių ar jų rinkinio, sudarančio hipotetinj vaizdą, tikrinimu
(pavyzdžiui, reikia nustatyti, ar matome lengvąją, ar krovininę mašiną).
Jeigu turime hipotezę, koks stimulas veikia regos sistemą, o kartais dar
ir žinome kai kuriuos stimulo požymius, tai tikrinti reikia ne bet
kuriuos požymius, o tik tuos, kurie yra tikimybiškiausi. Taigi konku-
rencija gali atspindėti sudėtingą vidinio vaizdo surinkimo procesą.
Dabar galime trumpai apžvelgti, kas yra žinoma apie fuzijos procesus
ir kokių problemų kyla juos aprašant.
Dar kaną apie suliejimą, arba fuziją. Iš pradžių vyksta monokulinė
vaizdų tinklainėje analizė, sudaromas jų mozaikinis diskretus vaizdas.
Mozaikos dydis priklauso nuo lygiagrečiai funkcionuojančių kanalų,
kur atliekama lokali analizė, recepcinių laukų dydžio. Po monokulines
analizės nustatomas tiek vidutinis kanalo RL apšvietos dydis, tiek jo
apšvietos svorio centras, t. y. nustatomas centroidas. Toliau nustatomos

228
centroido trimatės koordinatės - horizontalus, vertikalus paralaksas ir
disparatiškumas, t. y. vyksta diskreti (mozaikinė) objekto paviršiaus
aproksimacija. Esama duomenų, kad regos sistema įvertina tiek
horizontalų, tiek vertikalų dlsparatiškumą. Vertikalus disparatiškumas
naudojamas absoliučiam nuotoliui iki objekto nustatyti Kad būtų galima
nustatyti atskiro mozaikos langelio erdvines koordinates, reikia sudaryti
kairės ir dešinės akies vaizdų mozaikų poras (centroidų poras). Porų
atrankai palengvinti regos sistema laikosi tam tikrų taisyklių.
• Viena iš jų yra vienareikšmiškumo taisyklė: vaizdų fragmentai,
esantys kairės akies tinklainės lokalaus kanalo RL, gali sudaryti
porą tik su vienu dešinės akies tinklainėje esančiu vaizdo fragmentu.
• Sudaromos poros tik vaizdų, esančių koresponduojančiuose RL,
t. y. RL, kurių centrai yra koresponduojančiuose tinklainės taškuose.
• Suliejimas atliekamas tik tuomet, kai gylio kitimas (disparatiškumo
kitimas) neviršija tam tikro dydžio; gylio gradientas neturi viršyti
maksimalios reikšmės. Šios sąlygos prasmė tokia: suvokiamas
trimatis paviršius turi būti gana glotnus, jis negali turėti daug trūkio
taškų.
• Nustačius du monokulinius dvimačius mozaikinius vaizdus,
atliekama jų fragmentų sintezė. Du monokuliniai skirtingų akių
vaizdų fragmentai (požymiai), esantys koresponduojančiose tinklainių
srityse, gali būti sulieti tik tuomet, kai jie labai nesiskiria. Tokių
porų atrankai padeda ir vadinamasis „iš viršaus į apačią" („top-
dovvn") procesas, kuris gali būti aprašytas Baieso algoritmu. Požymių
poros ieškomos keliais etapais - Iš esamos informacijos sudaroma
hipotezė „kas veikia regos sistemą", o paskui ieškomos tikimyblš-
kiausios požymių poros.
• Vaizdų fragmentų atrankai padeda akių judesiai.
• Jeigu suliejimas negalimas, tai vyksta akių konkurencija, kurios
metu suvokiamas tik vienas monokulinis vaizdas. Suvokiama vaizdo
padėtis erdvėje priklauso ir nuo nuslopinto monokulinio vaizdo.
Kartu buvo aptariama galimybė nustatyti gylį Iš monokulinių požy-
mių (monokulinis gylio suvokimas - žr. Mitchcll, 1973). Mozaikinė
konkurencija leidžia manyti, kad trimačio vaizdo sintezė vyksta
atskirais fragmentais, minimalus fragmento dydis - apie 8 min. (ar-
timas RL dydžiui).

229
 Kaip matyti, koresponduojančių taškų sąvoka yra labai svarbi. Bet
iki šiol apibūdinome koresponduojančius taškus, kurių vertikalus pa-
ralaksas lygus nuliui, t. y. tik tuos tinklainės taškus, į kuriuos projek-
tuojasi Vieth-Mucllerio apskritimas. O kaip apibrėžti kitų tinklainės
taškų korespondenciją? Egzistuoja formalus, geometrinis apibrėžimas:
tinklainės taškai, turintys tas pačias (a. y) arba (/?, <5) koordinates,
paprastai vadinami koresponduojančiais (Hovvard, Rogers, 1995). Yra
ir kitas koresponduojančių taškų apibrėžimas: pavyzdžiui, taškai, kurių
suvokiama kryptis nepriklauso, kokia akimi jie matomi, projektuojami
į koresponduojančius taškus.
Koresponduojantys taškai nusako horopterį. Horopteris yra erdvės
taškiĮ visuma, kur susikerta koresponduojančių taškų regimosios kryptys.
Skiriami trys horopteriai: horizontalus, vertikalus (vertical horopter) ir
erdvės horopteris (space horopter) arba taškų horopteris (j)oint horopter).
Kas yra horizontalus horopteris, jau žinome (žr. 4.7 poskyrį). Vertikalus
horopteris yra visuma medianinės plokštumos taškų, kurie matomi
vienodu vertikaliu kampu. Erdvės horopteris - tai erdvės taškų visuma,
kur susikerta koresponduojančių taškų regimosios kryptys (4.47 pav., a).
Čia pateiktas teorinio horopterio apibrėžimas. Empirinis horopteris
skiriasi nuo teorinio. Anksčiau jau aptarėme teorinio ir empirinio ho-
rizontalaus horopterio skirtumus. Empirinis vertikalus horopteris pa-
rodytas 4.47 pav., b - tai tiesė, kurios viršutinė dalis tolsta nuo stebėtojo.
Suvokiama erdvė ir jos metrika. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad bent
dėl sąveikos (kontrasto reiškinių) suvokiama erdvė skiriasi nuo realios,
fizikinės. Tačiau kokios yra subjektyvios erdvės savybės, kas lemia

4.47 pav. Erdvės (a) ir vertikalus (b) horopteris

230
suvokiamą atstumą tarp objektų - tai labai svarbūs klausimai. Bet
kokiai veiklai svarbu žinoti, koks yra ryšys tarp fizikinių ir suvokiamų
krypčių, atstumų tarp objektų. Kitaip sakant, svarbu žinoti, kokia yra
subjektyvi metrika. Žinodami ją galėtume nuspėti, kaip suvoksime
atstumus tarp realių objektų, nustatysime, kur jie yra erdvėje.
XIX šimtmečio pradžioje buvo atlikti tokie eksperimentai. Stebėtojas
matė tolstančias nuo jo dvi eiles šviečiančių stimulų. Kiekviena stimulų
pora (Plk) ir (P jd ) (i = 1, ..., 7; balti skrituliukai - žr. 4.48 pav.) buvo
vienodu nuotoliu nuo stebėtojo. Stebėtojas turėjo taip išdėstyti
šviečiančius taškus, stumdydamas juos j šonus, kad jie būtų suvokiami
kaip dvi lygiagrečios ir simetriškai išsidėsčiusios ciklopinės ašies
atžvilgiu eilės. Šios alėjos baltais rutuliukais parodytos 4.48 pav.
Kitame eksperimente stebėtojas vienu metu matė tik dvi šviečiančių
taškų poras. (N lk ) ir (N Id ) taškų pora švietė visą laiką. Kitos (Nlk) ir
(Nid) (i = 2, ..., 6) taškų poros keitėsi. Stebėtojas turėjo išdėstyti šias
taškų poras taip simetriškai ciklopinės ašies atžvilgiu, kad atstumas
tarp jų būtų lygus atstumui tarp taškų (N]k) ir (Nld). Taip nustatytos
taškų eilės vadinamos vienodo nuotolio alėjomis. Vienodo nuotolio
alėjos parodytos juodais skrituliukais (Bioprouio, 1978). Gauti rezultatai
atrodo paradoksalūs. Jie privertė K. Luneburgą (1947) suformuluoti

f ik

4.48 pav. Vienodo nuotolio ir lygiagrečios alėjos

231
 hipotezę, kad subjektyvi stebėtojo erdvė nėra euklidinė. K. Luneburgas
teigė, kad žmogus, vertindamas atstumus tarp taškų, naudojasi vienu
matu (ilgio vienetu) (subjektyvios erdvės kreivumas yra pastovus), o
pati erdvė yra hiperbolinė. Ši hipotezė buvo ilgai tikrinama. Beveik
visi tyrinėtojai sutinka, kad subjektyvi erdvė nėra euklidinė. Iš pradžių
atrodė, kad ji yra iš tikrųjų hiperbolinė (neigiamo kreivumo erdvė)
(Blank, 1953, 1957, 1958; Zajackowska, 1958), o jos kreivumas
įvairiems stebėtojams - tarp 0 ir -1. Erdvės savybės tirtos stimulais,
tarp kurių buvo dideli atstumai (stengtasi gauti mažas santykines
paklaidas).
Atliekant kruopštesnius eksperimentus su įvairaus nuotolio
stimulais, buvo pastebėta, kad keičiasi ne tik erdvės kreivumas, bet ir
jos ženklas (Zajackovvska, 1956; Foley, 1972; Higashiyama, 1976).
A. Higashiyama (1981, 1984) panaudojo trikampio metodą, kad
įvertintų erdvės kreivumą. Yra žinoma, kad euklidinėje erdvėje
lygiašonio trikampio kampų suma lygi 180°, o kiekvienas kampas
lygus 60°. Jeigu erdvė yra hiperbolinė, tai trikampio kampų suma yra
mažesnė už 180", o kiekvienas jo kampas yra mažesnis už ekvivalentinio
trikampio euklidinėje erdvėje kampą. Jeigu erdvė yra elipsinė (t. y.
matuojame atstumus taip, kaip tai daroma ant Žemės rutulio paviršiaus),
tai trikampio kampų suma yra didesnė už 180°, o kiekvienas jo kampas
didesnis negu ekvivalentinio trikampio euklidinėje erdvėje kampas.
Buvo įrodyta, kad kol trikampio kraštinės yra trumpos, erdvės kreivumas
yra teigiamas; didėjant kraštinių ilgiui, kreivumas mažėja - tampa
lygus 0, o po to tampa neigiamas (kreivumas aprašytuose eksperi-
mentuose kito nuo 0,53 iki -0,91).
Taigi galima sakyti, kad subjektyvus erdvės suvokimas yra panašus
į spalvį) suvokimą, t. y. kad regimoji, kaip ir spalvų, erdvė lokaliai yra
elipsinė. Jos kreivumas, kaip ir spalvų erdvės, kinta, nėra pastovus.
Dabar dar neaišku, kaip susieti šias subjektyvios erdvės savybes su
procesais, vykstančiais regos sistemoje.
Fiziologiniai gylio suvokimo mechanizmai. Nedaug kas žinoma apie
tai, kokie procesai susiję su erdvės suvokimu. Praktiškai ištirti tik
pirminiai procesai, susiję su lokaliu informacijos apdorojimu. Aptardami
stereopsį, nagrinėjome įvairius su juo susijusius procesus. Jie būtų
tokie.

232
• Lokalūs procesai, susiję su monokulinių regimųjų krypčių nustatymu.
• lokalūs procesai, susiję su objektų lokalių fragmentų erdvinių
koordinačių nustatymu.
• Procesai, susiję su vaizdų skirtingose tinklainėse porų atranka
(globalus stereopsio uždavinys).
• Globalūs procesai, susiję su objekto paviršiaus sinteze - procesai
„iš apačios į viršų" („bottom-up") ir procesai „iš viršaus į apačią"
(„top-down"), t. y. koopcracinė sąveika.
• Konkurencijos mechanizmai - pirminė sąveika, procesų „Lš viršaus
į apačią" sąveika, gylio suvokimas konkurencijos sąlygomis.
Trumpai aptarsime, kas žinoma apie kiekvieną procesą.
Monokulinių krypčių nustatymas. Manoma, kad matomo objekto
regimoji kryptis nusakoma jo projekcijos padėtimi tinklainėje, tiksliau
RL, į kuriuos projektuojasi objektas, padėtimi tinklainėje. Tačiau toks
nustatymo būdas negali paaiškinti regėjimo hiperaštrumo. Buvo pasiūlyti
kiti kodavimo būdai.
1. Atliekama lokali vaizdų analizė, susijusi su jų erdvinių hormonikų
ir jų fazių išskyrimu - lokali Furjė analizė (galima ir kitokia analizė
- pavyzdžiui, galima panaudoti bangeles (Bastys. 1997). tačiau Furjė
analizė aprašyta geriausiai). Objekto fragmentui nustatyti naudojami
kelių neuronų (4-6 neuronų) atsakai, kurių dydis nusako Furjė
koeficiento reikšmę. Kai reikia nustatyti ar skirtingose tinklainės vietose
yra skirtingų objektų vaizdai įvertinamas cuklidinis nuotolis tarp lokalių
kanalų atsakų, t. y. skaičiuojama jų Furjė koeficientų skirtumų kvadratų
suma (Wilson, 1986). Kas tai atlieka, dar nežinoma.
2. Kitas kodavimo būdas susijęs su centroidų skaičiavimu. Kiekvienas
lokalus kanalas turi keturis neuronus, kurių atsakų santykis ir nustato
vaizdo fragmento padėtį Rl. Jo padėtis regimajame lauke nusakoma
RL, kur yra analizuojamas vaizdo fragmentas, padėtimi tinklainėje ir
ccntroidu (t. y. RL apšvietos svorio centro padėtimi RL). Šis kodavimo
būdas skiriasi nuo prieš tai aprašytojo. Pirmuoju atveju iš neuronų
atsakų galima atkurti visą apšvietos pasiskirstymą virš RL, o antruoju
atveju ši informacija prarandama - išskiriama informacija tik apie
vidutinę RL apšvietą ir jo apšvietos svorio centro padėtį tinklainėje.
Antruoju atveju vyksta tolygaus vaizdo diskreti mozaikinė aproksimacija.

233
 Koks modelis yra teisingas, sunku pasakyti, kadangi neuronų atsakų
savybės kokybiniu atžvilgiu neprieštarauja nė vienam modeliui. Jau
minėjome eksperimentus, kurių rezultatams paaiškinti geriau tinka cen-
troidų negu Furjė modelis.
Lokalūs procesai, susiję su objektų lokalių fragmentų erdvinių
koordinačių nustatymu. Daugumos mokslininkų nuomone, trimatės
koordinatės nustatomos vadinamaisiais padėties detektoriais. Regos
žievėje yra neuronų, kurie atsako tik tuomet, kai stimulas esti tam
tikroje erdvės vietoje. Paslinkus stimulą į kitą vietą, pradeda reaguoti
kitas neuronas detektorius, o buvusios padėties detektoriaus atsakas
nuslopinamas. Pagal šį modelį, žievėje yra detektorių žemėlapis, į
kurį atspindimas objekto vaizdas. Šio atspindžio padėtis žemėlapyje
lemia objekto padėties erdvėje suvokimą. Dabar įrodyta, kad yra dvi
neuronų grupės: vieni nusako objekto padėtį labai apytiksliai (toliau,
arčiau fiksacijos taško arba fiksacijos taško aplinkoje), o kiti yra labai
jautrūs stimulo padėčiai erdvėje. Siūloma pirmuosius neuronus sieti
su kokybiniu stereopsiu (coarse arba ųuality), o antruosius - su tiksliu
kiekybiniu (fine) (Poggio, 1984, 1991; Bishop, Pettigrevv, 1989;
Bishop, 1987). Pažymėtina, kad šie neuronai jautrūs ne tik stimulo
padėčiai erdvėje, bet ir stimulo formai. Jie reaguoja į tam tikros
orientacijos juostelę. Taigi dauguma autorių tvirtina, kad šie neuronai
yra jautrūs tam tikros orientacijos juostelės padėčiai erdvėje. Kadangi
juostelė gali būti objekto kontūro fragmentas, manoma, kad šie
neuronai yra jautrūs kontūro fragmentų padėčiai erdvėje. Iš tokių
fragmentų galima aproksimuoti visą kontūrą. Buvo įrodyta, kad šie
neuronai jautrūs nc tik horizontaliam, bet ir vertikaliam dispara-
tiškumui. Taigi jie gali būti jautrūs ne tik santykinei stimulo padėčiai
erdvėje (fiksacijos taško atžvilgiu), bet ir jo padėčiai stebėtojo atžvilgiu
(Bishop, Pettigrevv, 1989).
Tačiau šiuo atveju lieka neaišku, kaip regos sistema nustato objekto
kontūrą, kai jis monokuliariai nematomas (prisiminkime atsitiktines
stereogramas). Norint jį pamatyti, reikia atlikti užkoduoto atsitiktinėse
stereogramose paviršiaus taškinę rekonstrukciją.
Iki šiol nagrinėjome atvejį, kai vaizdas buvo juodai baltas - achro-
matinis. Neaišku, kaip vyksta spalvotų vaizdų rekonstrukcija. Pa-
minėsime tik du variantus.

234
 Kalbant apie spalvą, reikia išskirti keturias neuronų grupes:
oponentiniai neuronai ± R + G, ± B + Y. B ir 1) neuronai
(žr. 3.15 poskyrį). Kiekviena neuronų grupė sudaro savo atskirą
žemėlapį, arba ekraną. Bet kuris vaizdas atspindimas vienu metu į
VLSUS keturis ekranus (panašiai, kaip ir vaizdas spalvotame televizoriuje
- tas pats vaizdas veikia visus tris liuminoforus). Spalvoto objekto
fragmentas atspindimas į tą pačią keturių ekranų vietą, bet čia esančių
neuronų sudirginimo dydis priklauso nuo šio objekto spalvio. Neaišku,
kas tuos keturis vaizdus sujungia į vieną spalvotą vaizdą.
Kitu atveju manoma, kad yra tik vienas achromatinis erdvinis
žemėlapis, kuris nusako objekto padėtį ir skaistį, o kitų neuronų atsakai
lemia likusius spalvos požymius (toną ir sodrį). Taigi tarp šių ekranų
turi būti ryšys, nusakantis, kokia spalva kokiam objektui priklauso, t. y.
kiekvienam achromatinio ekrano taškui priskiriama spalvos analizės
sistema.
Apie kitų procesų fiziologinius mechanizmus beveik nieko nežinome.
Kai kuriuos iš jų, tiksliau - kai kurių procesų fragmentus, aptarsime
vėliau, nagrinėdami galimus suvokimo mechanizmus. Nustatyta, kad kon-
kurencijos procesai jau pastebimi LKT (čia užregistruotas slopinimas tarp
monokulinių signalų) (Tumosa et al, 1989; Tong et al, 1992). Tačiau šis
slopinimas geriau pastebimas esant grįžtamajam žievės poveikiui (Varela,
Singer, 1987).

Iki šiol nagrinėjome nejudančius, statinius objektus, kurių atvaizdai

nejudėjo arba labai mažai judėjo tinklainėje. 'Tą stabilų vaizdą vienu
metu analizavo daug lygiagrečiai funkcionuojančių kanalų. Buvo
pabrėžta, kad dabar tiriamos kelios šio vaizdo analizės alternatyvos.
• Kiekviename kanale nustatomi tokie elementarūs vaizdo požymiai,
kuriuos susumavus galima atkurti patį vaizdą, esantį kanalo
reccpciniame lauke. Tokie požymiai gali būti erdvinių dažnių
amplitudės (Furjė koeficientai) ir fazės:
N

čia xt(a, y) - Furjė funkcijos, trigonometrinės (sinusai ir kosinusai) a

ir y funkcijos, a, - jų amplitudės, N - naudojamų funkcijų skaičius.
Nurodoma, kad lokalus kanalas skaičiuoja 3-8 erdvinių dažnių

235
amplitudės (Campbell, Robson, 1968; Marr, 1982; EepTyJtHC, 1989).
Kadangi tiksliam I(a y) apšvietos pasiskirstymo (arba vaizdo) atkūrimui
reikia didelio Furjė funkcijų skaičiaus, tai kiti autoriai siūlo naudoti
nc trigonometrines, bet kitas funkcijas (Gaboro funkcijas - trigono-
metrinių ir Gauso funkcijų sandaugą (DlC iep H /ip., 1975; Daughmann,
1984) arba bangeles (Bastys, 1997)).
Tokios analizės privalumas yra tas, kad kai kuriais atvejais ji leidžia
labai ekonomiškai perduoti iš tinklainės j smegenis informaciją apie
vaizdą (apšvietos pasiskirstymą) tinklainėje. Tačiau neaišku, kaip ši
informacija toliau analizuojama. Vieni autoriai mano, kad aukštesniuose
lygiuose regos sistema neatlieka paties vaizdo rekonstrukcijos, o tik
analizuoja informaciją apie erdvinių dažnių amplitudę ir fazę (Marr,
1982; Wilson, 1986). Recepciniai laukai atlieka vaizdo filtravimą, o
smegenys - šio nufiltruoto vaizdo tolesnę analizę (Marr, 1982). Ši
analizė atliekama įvairiai - nustatomos sričių, turinčių skirtingą apšvietą,
ribos ir padėtis. Tai galima padaryti labai tiksliai, nustačius, kur apšvietos
pokytis yra didžiausias (jis yra didžiausias ties figūros kontūrais ir 1.1 ).
Vietos, kur apšvieta kinta sparčiausiai paiešką atlieka stniktūros, kurios
formaliai skaičiuoja apšvietos funkcijos antrą išvestinę (žr. Marr, 1982
- D O G operatorius). Ten, kur antra išvestinė lygi nuliui ir keičia savo
ženklą, ten apšvietos pokyčiai bus maksimalūs.
Tačiau eksperimentai parodė, kad žmogus gali labai tiksliai skirti
ir tokio vaizdo poslinkius, kai jo antra apšvietos išvestinė niekur nelygi
nuliui. Be to, yra ir kitų prieštaravimų. Dėl šios priežasties toks požiūris
nėra visuotinai priimtas. Apie tai dar kalbėsime vėliau, kai nagrinėsime
formos analizės mechanizmus.
• Pagal kitą požiūrį, regos žievėje formuojamas ne Furjė atsakų
žemėlapis, bet taškinė trimatė diskreti objekto paviršiaus
aproksimacija (Parker, 1985; COKOJIOB, BaHTKHBmnoc, 1989). Ši
diskreti vaizdo aproksimacija toliau naudojama analizei - išskiriami
kontūrų ir paviršiaus elementai.
Formos elementų sudarymo principus nagrinėsime kitame skyrelyje,
o dabar aptarkime, kaip regos sistema analizuoja regimųjų stimulų
judesį. Šie parametrai taip pat naudojami objektų formai nustatyti
(kinetinis gylio efektas - angl. kinetic depth effect).

236
5. JUDESIO SUVOKIMAS

5.1. Įvadas
Judesys - svarbus objekto parametras. Labai dažnai nejudantis objektas
nekelia pavojaus ir nėra labai reikšmingas. Tokį daiktą galima ilgiau
tyrinėti, stebėti, o judantis objektas tokios galimybės nesuteikia. Reikia
greitai priimti sprendimą. Ne veltui daugelis gyvūnų į nejudantį objektą
iš viso nereaguoja. Pavyzdžiui, varlė gali mirti iš bado, nors aplink ją
būtų daugybė negyvų jai skanių musyčių. Tačiau jeigu nors viena iš jų
pajudėtų, varlė iš karto sureaguotų ir ją pultų. Nustatyta, kad kai
objektų atvaizdai mūsų tinklainėse nejuda, mes jų nematome. Tokie
objektai matomi po akių mirksnio, bet tik trumpai ir yra neryškūs.
Mes gerai matome nejudančius objektus tik dėl to, kad mūsų akys be
perstojo juda, nors akių judesių ir nesuvokiame (>lp6yc, 1965).
Dėl jų svarbos judesio suvokimo tyrimams skiriama daug dėmesio.
Kas gi yra judesys, kokie objekto parametrai pasako regos sistemai,
kad objektas juda? Kalbant apie distalinį stimulą, tokie parametrai yra
objekto erdvinių koordinačių kitimas laiko atžvilgiu. Atrodytų, kad ir
proksimalinio stimulo judesį nusako objekto vaizdo judesys tinklainėje.
Kitaip objekto judesį suvokiame, kai jo atvaizdas tinklainėje juda.

5.2. Kas lemia judesio suvokimą?

Panagrinėkime judesio suvokimą esant įvairioms situacijoms. Jos
parodytos 5.1 pav.
• Pirma situacija - mažas judantis objektas matomas nejudančių
objektų aplinkoje (jie sudaro foną). Žmogaus akis nejuda, fiksuoja
foną. Vadinasi, objekto vaizdas tinklainėje juda, o kitų fono objektų
atvaizdai tinklainėje nejuda. Šioje situacijoje žmogus gerai suvokia
mažo objekto judesį. Tai patvirtina hipotezę, kad vaizdo padėties
tinklainėje kitimas lemia judesio suvokimą.

237
 Judesio suvokimo Vaizdas tinklainėje Judesio suvokimas
sąlygos

Suvokiamas tik mažo

Akys nejuda, o juda
objekto judesys
objektas
(I var)

Akys seka judantj Suvokiamas mažo

objektą objekto j u d e s y
(II var.)
O

Fonas nejuda, o juda Judesys

akys nesuvokiamas
(111 var.)

Judesys
Fiksacija toli, o
nesuvokiamas
stebėtojas juda
(IV var.)
traukiniu

Akys fiksuoja Judesys suvokia-

žvilgsnj tiesiai į mas arba nuo, arba
stebėtoją judantį į stebėtoją
objektą (V var.)

5.1 pav. Įvairios judesio suvokimo situacijos

• Antra situacija - rodomas tas pats vaizdas kaip ir pirmoje situacijoje,

bet žmogaus akys fiksuoja judantj mažą objektą. Dėl akių judesių
šio objekto atvaizdas tinklainėje nejuda, o fono objektų atvaizdai
tinklainėlė juda. Žmogus kaip ir anksčiau suvokia, kad mažas
objektas juda, o fonas - ne. Taigi ši situacija prieštarauja hipotezei,
kad objekto suvokiamą judesį lemia jo atvaizdo tinklainėje judesys.

238
• Trečia situacija - keisdami žvilgsnį, apžiūrime pro langą sodą. Šiuo
atveju vaizdas tinklainėje kinta, tačiau žmogus judesio nesuvokia. Me-
džiai, sodo statiniai suvokiami kaip stabilūs, nejudantys. Kaip matyti,
antroje ir trečioje situacijoje suvokiamas judesys prieštarauja hipotezei,
kad objekto judesio suvokimą lemia jtĮ atvaizdi) tinklainėje kitimas.
Dėl šio prieštaravimo hipotezė buvo kiek pakeista. Judesys suvokiamas
santykinai, t. y. objekto judesys vertinamas vienas kito atžvilgiu. Kad
būtų suvokiamas judesys, objektų atvaizdai tinklainėje turi judėti arba
skirtingais greičiais, arba skirtingomis kryptimis. Šia hipoteze galima
paaiškinti judesio suvokimą pirmoje ir antroje situacijose: objekto
atvaizdo tinklainėje judesys skirsis nuo nejudančių fono objektų
atvaizdų. Trečioje situacijoje visų objektų atvaizdai judant akims (bet
nc galvai) juda vienodais greičiais ir vienoda kryptimi ir dėl to
judesys nesuvokiamas. Atrodytų, kad modifikuota hipotezė gali
paaiškinti judesio suvokimą. Panagrinėkime dar vieną situaciją.
• Ketvirtoje situacijoje galima patikrinti santykinio judesio suvokimo
hipotezę. Žmogus važiuoja traukiniu ar automobiliu ir žiūri pro
langą. Ši situacija daugeliui pažįstama - artimesni nejudantys objektai
juda greitai (pakelės medžiai šmėsteli didžiuliu greičiu), o tolimesni
objektai juda lėčiau ir kuo jie toliau, tuo jų judesys mažesnis. Taigi
tinklainėje šių objektų atvaizdai juda skirtingais greičiais, sakoma,
susidaro tam tikras greičio gradientas. Bet nepaisant to nejudantys
objektai suvokiami kaip nejudantys. Taigi ir nauja hipotezė negali
paaiškinti visų aprašytų situacijų.
• Pagaliau penktoje situacijoje vaizdas tinklainėje iš viso nekeičia
savo padėties - keičiasi tik šio atvaizdo dydis. Kai atvaizdas didėja,
suvokiama, kad objektas artėja, o kai mažėja - objektas subjektyviai
tolsta.
Kadangi judesio suvokimo negalima paaiškinti vien vaizdo tinklainėje
judesiu, buvo suformuluota kita hipotezė. Suvokiant judesį naudojama
informacija, susijusi tiek su objekto atvaizdo judesiu tinklainėje, tiek su
akių, galvos ar paties stebėtojo judesiu. Manoma, kad įvertinami ir
objekto atvaizdo, ir akių judesiai. Šie judesiai sumuojasi ir nustatomas
suminis vaizdo judesys.
Nesunku įsitikinti, kad ši hipotezė gali paaiškinti judesio suvokimą
visose aprašytose situacijose. Panagrinėkime tai įdėmiau.

239
 1
5.3. Regimojo stimulo ir motorinių judesių integracija
Šią hipotezę galima paaiškinti schema, pavaizduota 5.2 pav. Vaizdas
gali judėti aukštyn, žemyn (t, I ) ir nejudėti „0". Akis gali suktis pagal
ir prieš laikrodžio rodykle. Regos sistema įvertina informaciją tiek
apie akies, tiek apie vaizdo judesį.
Panagrinėkime, kas vyksta regos sistemoje pirmoje situacijoje: mažo
objekto atvaizdas juda, fonas ir akys nejuda. Kai VtJhj yra objekto atvaizdo
tinklainėje, o Va - akių judesių greičiai, tai suminis atvaizdo greitis
Vv = V^ + Va = Vrlj + 0 - V^j, t. y. suvokiamas mažo objekto judesys.
Antroje situacijoje akių judesiai tokie: mažo objekto atvaizdas tin-
klainėje nekinta - jis visą laiką yra centrinėje tinklainės dalyje, t. y.
K/>j = f ° n o atvaizdo judesys bus lygus ( - Va). Taigi suminis fiksuojamo
objekto atvaizdo greitis VmiJ = V(lt)j + Vu = Va, o suminis fono atvaizdo
Sritis VŲon = Vfon + Va = 0, kadangi Vfo„ = -Vr
Nesunku įsitikinti, kad trečioje situacijoje VXfmi = 0. Kiek sudėtin-
gesnė yra ketvirta situacija. Kad žmogus suvoktų, jog fonas nejuda, jis
turi įvertinti ne tik akių judesį, bet ir nuotolį iki objekto ir šią infor-
maciją panaudoti nustatydamas tikrą objekto judesį. Kaip matysime,
žmogus sugeba tai padaryti - suvokiamas objekto judesio greitis ne-
priklauso nuo atstumo iki jo. Šis reiškinys vadinamas judesio greičio
konsiunliniu suvokimu.

Io
i Vaizdo judesio
kryptis, kai
o b j e k t a s juda į
viršų

5.2 pav. Akies ir vaizdo tinklainėje judesio įvertinimo schema

240
 Penktos situacijos dabar nenagrinėsime. Norint ją paaiškinti, reikia
atsižvelgti į tai, kad juda objekto kontūras ir suminis visų kontūro
segmentų judesys lygus nuliui.
Taigi vertindamas judesį žmogus atsižvelgia tiek į objekto atvaizdo
judesį tinklainėje, tiek į akių (kartu ir stebėtojo) judesius. Iš pradžių
panagrinėkime patį paprasčiausią atvejį, kai juda tik žmogaus akys.
Kyla klausimas, iš kur stebėtojas gauna informaciją apie akių judesius.
Buvo suformuluotos dvi hipotezės: aferentinė ir eferentinė. Pirmąją
hipotezę suformulavo žinomas anglų fiziologas Nobelio premijos
laureatas Č. Šeringtonas (Nobelio premiją gavo už sinapsinę teoriją
1932 m). Jis teigė, kad stebėtojas informaciją apie akių judesius gauna
iš akis judinančių raumenų, kur, mokslininko manymu, yra specialūs
receptoriai. Apie tai jau kalbėjome nagrinėdami klausimą, kaip nervų
sistema įvertina atstumą iki fiksacijos taško. Tuomet nurodėme atvejus,
kai informacija apie akių orientaciją akiduobėse mažai arba visiškai
nenaudojama fiksacijos taško padėčiai erdvėje nustatyti.
Eferentinę hipotezę iškėlė II. Ilelmholtzas (1866) - vienas iš
iškiliausių praėjusio šimtmečio mokslininkų. Jis manė, kad informacija
apie akies judesius ateina ne iš receptorių, esančių raumenyse, o iš
centrinės nervų sistemos (CNS), kur formuojamos akių judesio
komandos. Šios komandos ateina tiek į raumenis, tiek į centrus, kurie
dalyvauja įvertinant judesį.
Šias teorijas nesunku patikrinti. Aferentinė hipotezė teigia, kad bet
koks akies raumenų ištempimas (į tai reaguoja raumenų receptoriai)
veikia judesio suvokimą, o eferentinė teigia, kad pasyvūs akies judesiai
neturi įtakos judesio suvokimui (nėra komandų iš CNS). Įtaką daro tik
aktyvūs, valingi akies judesiai.
Eksperimentų schemos, kurios leistų patikrinti, kuri hipotezė geriau
paaiškina judesio suvokimą, parodytos 5.3 pav., a ir b. Jeigu teisinga
aferentinė hipotezė, tai pirštu judindami akį turėtume suvokti, kad
realiai nejudantis objektas irgi nejuda. Iš tikrųjų pirštu judinant akį
nejudančio objekto atvaizdas tinklainėje judės į priešingą pusę. Kartu
regos sistema gaus informaciją iš akies raumenų, kad akis juda į priešingą
pusę, negu juda atvaizdas (tarkim, vaizdas juda žemyn, o akis sukasi
prieš laikrodžio rodyklę - žr. 5.2 pav.). Taigi regos sistema vertins
bendrą (suminį) judesio greitį: Vz = V^ + Va = 0, kadangi Vllbj = - Va.
Vadinasi, pagal šią hipotezę, judesys neturėtų būti suvokiamas.

241
 (a)

Judesys suvokiamas, kai akis juda pasyviai

(h)
5.3 pav. Eksperimentų, kuriais galima patikrinti eferentinę ir aferentinę
judesio suvokimo hipotezes, schemos

Pagal eferentinę hipotezę, nagrinėtoje situacijoje žmogus turėtų

matyti, kad nejudantis objektas juda. Judinant aki pirštu, nejudančio
objekto atvaizdas tinklainėje judės, bet žmogus neturės informacijos
apie akies judesį. Taigi suminis judesio greitis bus lygus objekto judesio
greičiui: Vz = V^ + V, = Vobj, kadangi Vn = 0.
Kai buvo žinoma, ką kiekvieną hipotezė teigia, beliko tik atlikti
eksperimentą. Tam, kad žmogus pats negalėtų judinti akies, jo akių
raumenys buvo suparalyžiuoti (specialiais vaistais). Eksperimentu buvo
įrodyta, kad judinant pirštu akį žmogus suvokia judesį. Taigi šis eks-
perimentas patvirtina eferentinę hipotezę.
Po to buvo atliktas dar vienas eksperimentas, kurio rezultatus šios
hipotezės nuspėtų skirtingai. Tarkime, žmogaus akis judinantys raumenys
yra suparalyžiuoti. Žmogus turi įsivaizduoti, kad seka judantį objektą.
Realūs akių judesiai, kai raumenys paralyžiuoti, yra neįmanomi. Efe-
rentinė hipotezė tvirtina, kad šioje situacijoje žmogus matys objekto

242
judesį, o aferentinė hipotezė CNS
Motoriucs Judesio
- kad judesys bus nemato- programos - aicitf įvertinimas
mas (įrodykite tai). Ekspe- judesių \atd)inas
rimentu buvo įrodyta, kad M
tik eferentinė hipotezė tei-
singai nuspėjo rezultatus.
Atsižvelgiant į gautus S
J
rezultatus, buvo pasiūlytas
modelis, kaip regos sistema
naudoja sensorine ir akių 5.4 pav. Judesio įvertinimo schema
judesių (motorinę) informa-
ciją, įvertindama regimojo
stimulo judesio parametrus (žr. 5.4 pav.). Schemoje parodyta, kad judesys
vertinamas atsižvelgiant tiek į informaciją apie regimo objekto atvaizdo
judesį tinklainėje (S - sensorinis signalas), tiek j informaciją apie
komandas, kaip judinti akis (M - signalai, kurie perduodami iš CNS
į akis judinančius raumenis). Ši informacija sąveikauja ( I ) bloke, šio
bloko išėjimo signalas perduodamas į centrinę nervų sistemą. Manoma,
kad čia vyksta suminio judesio signalo skaičiavimas (Vz = K , - V(t
arba VZ = S-M).
Taigi norint paaiškinti judesio suvokimą, reikia įvertinti ir objekto
vaizdo judesį tinklainėje, ir akies, galvos, ir paties žmogaus judesius.
Kas žinoma apie fizikinių ir subjektyvių objekto judesio parametrų
ryšį?
Auiokinetinis judesys. Jeigu tamsoje ilgai stebėsime vieną mažą
šviečiantį objektą (pavyzdžiui, tai gali būti žvaigždė, lemputė arba
žiburėlis), tai kartais galime apsirikti tvirtindami, kad šviečiantis
objektas juda. Judesys gali būti tolydus, pastovus dreifas, kurio kryptis
kartkartėmis kinta, arba judesio kryptis nuolat atsitiktinai keičiasi.
Jeigu šviečiantis objektas mirksi, žybsi, tai šis žiburėlis po kiekvieno
švystelėjimo gali būti suvokiamas kitoje erdvės padėtyje. Jeigu tai
mirksinti lemputė tamsiame kambaryje, žmogus gali matytį kad lemputė
blaškosi po kambarį. Šis tariamas, iliuzinis judesys vadinamas
autokinetiniu judesiu. Iki galo šio judesio prigimtis nesuprasta. Viena
iš priežasčių gali būti akies judesių nesuvokimas, kai jie vyksta
nevalingai, spontaniškai, kai jie neįvertinami. L. Matinas ir G. E. MacKi-

243
nonas (1964) eksperimentais įrodė, kad akies judesiai veikia autokinetinį
judesį - kai šviečiančio objekto atvaizdas tinklainėje nekinta (stabili-
zuojamas), suvokiamo judesio amplitudė sumažėja, bet visiškai šis
efektas nedingsta. Dėl to kiti autoriai mano, kad akių raumenų nuovargis
turi įtakos šiai judesio iliuzijai. Kai žmogus ilgą laiką fiksuoja žvilgsnį
į vieną objektą, jo akių raumenys vargsta. Norint išlaikyti tą pačią akių
orientaciją akiduobėse, reikia papildomai įtempti šiuos raumenis. Tai
užtikrina papildomos, ateinančios iš regos sistemos eferentinės koman-
dos. Dėl šių komandų žmogus suvokia akių posūkius, nors realiai jų
ir nėra. Iliuziškai suvokiami akių judesiai sukelia iliuzinį objekto judesį.

5.4. Judesio suvokimo psichofizika

Judesio slenksčiai, simultaninis kontrastas ir adaptaciniai reiškiniai.
Jautrumą judesiui nusako judesio suvokimo slenkstis, t. y. minimalus
judesio suvokimo greitis. Buvo parodyta, kad ir suvokiant greitį galioja
Vėberio-Fechnerio dėsnis, t. y. AV/V= const (Neff, 1936). Jei objektas
yra ryškus, gerai iš fono išsiskiriantis stimulas, tai minimalus pastebimas
greitis - 1-2 aremin/sek., t. y. norint pastebėti per 10 m esančio objekto
judesį, jis turėtų judėti 3-6 cm/s greičiu. Žmogaus regos aštrumas yra
panašaus dydžio - minimalus atstumas tarp atskirai matomų objektų
yra 1-2 min. Gali kilti įtarimas, kad judesio slenkstis susijęs su regėjimo
aštrumu: slenksčio dydis - tai minimalus nuotolis, kai mes galime
suvokti, kad regos lauke yra du skirtingi objektai, j regimojo lauko
periferiją judesio slenkstis didėja. Tarp slenksčio ir objekto nuotolio
nuo regimojo lauko centro yra beveik tiesinė priklausomybė: regimojo
lauko centre slenkstis lygus 1-2 aremin/sek., o 80° į periferiją - jis
lygus 5-6 aremin/sek. (I>eibowitz et. al, 1972). Tačiau slenkstis priklauso
ir nuo kitų stimulo parametrų, pavyzdžiui, stimulo dydžio. Pastebėti
taškinio mažo stimulo judesį yra sunkiau negu, pavyzdžiui ilgo strypo
(Goldstein, 1980). Jeigu objektas juda kitų judančių stimulų fone, tai
jo greičio pokyčio slenkstis priklauso nuo fono (Pantie, Sekular, 1969;
Walker, Povvell, 1974; Tynan, Sekular, 1975). Mažiausias slenkstis yra
tuomet, kai fonas ir stimulas juda vienodu greičiu ir vienoda kryptimi

244
 (BairrKHBHHioc H flp., 1973). Šiuo atveju atsiranda simultaninis kon-
trastas, kuris didina regos sistemos jautrį, padeda išskirti judantį objektą
iš fono. Jeigu ilgai stebime judantį objektą, tai jis modifikuoja sistemos
jautrį judesio pokyčiui (Pantie, 1974; Favreau, 1976). Vyksta sąveika,
kuri didina gebėjimą pastebėti judančio objekto greičio pokyčius. Kartu
reikėtų pabrėžti, kad, ilgai stebint vienodu greičiu judantį objektą,
suvokiamas jo greitis nuolat kinta (vyksta greičio dreifas), t. y. regis-
truojamas į normalizaciją panašus efektas, kuris, matyt, taip pat susijęs
su regos sistemos adaptacija. Nuo fizikinės greičio reikšmės priklauso,
ar didės, ar mažės normalizacijos metu suvokiama greičio reikšmė:
jeigu fizikinis greitis didelis, dėl normalizacijos suvokiama reikšmė
mažės, o jeigu greičio reikšmės vidutinės, suvokiamas jo dydis gali
didėti.
Taigi tarp fizikinio ir subjektyvaus judesio greičio nėra tiesinės
priklausomybės: suvokiant greitį, Stevenso laipsnio rodiklis lygus 1,77
(ITi^poH, 1966).
Judesys apibūdinamas ne tik greičiu, bet ir judesio kryptimi. Dife-
rencinis slenkstis judesio krypties pokyčiams nėra pastovus - mažiausias
slenkstis arba didžiausias jautris krypties pokyčiams yra tuomet, kai
objektai juda vertikalia arba horizontalia kryptimi. Judesio krypties
suvokimas priklauso nuo fono, t. y. nuo to, kuria kryptimi juda
aplinkiniai objektai. Tarp fono ir objekto yra simultaninio kontrasto
sąveika, dėl kurios didėja subjektyvus fono ir testinio stimulo judesio
krypčių skirtumas (BaitTKHBHHioc et al, 1979; Gogel.Tietz, 1976).
Čia, matyt, reikia skirti du iš pirmo žvilgsnio panašius reiškinius,
vienas iš kurių susijęs su lokalia sąveika, o kitas priklauso nuo sąveikos,
apimančios dideles tinklainės sritis (t. y. dideles regos lauko dalis).
Lokali sąveika atsiranda tuomet, kai mažas objektas juda viena kryptimi
o jį supantys - kita. Mažo objekto judesio kryptis priklauso nc tik nuo
jo fizikinės krypties, bet ir nuo gretimų stimulų judesio krypties.
Keičiasi ne tik stebimo, bet ir gretimų objektų suvokiama judesio
kryptis.
Sąveikos metu didėja skirtumas (kampas) tarp objektų judesio
krypčių. Globali sąveika apima dideles tinklainės sritis. Jos metu fonas
gali būti suvokiamas kaip nejudantis. Pavyzdžiui, kai mėnulis matomas
judančių debesų properšose, tai debesys dažniausiai suvokiami kaip

245
 nejudantys, o mėnulis subjektyviai
juda priešinga debesų judėjimo
kryptimi. Tokį suvokimo atvejį
nesunku pakartoti ir
5.5 pav. Globalios sąveikos laboratorijoje. Ekrane sukuriamas
pavyzdys vaizdas parodytas 5.5 pav. Didelio
judančio į dešinę rėmelio viduje
yra nejudantis pilkas diskas. Nors
diskas realiai nejuda, jis

/
/ —• Fiksacijos suvokiamas kaip judantis į kaire.
linija Prisiminkime, kad panašų vaizdą
matėme daug kartų stebėdami
mėnulį pro judančio traukinio

k langą arba judančių medžio šakų

fone. Tokios sąveikos metu
gausesni, didesni objektai
5.6 pav. Suvokiamo greičio
priklausomybė nuo objekto padėties suvokiami kaip nejudantys ir
regimajame lauke sudaro foną, kurio atžvilgiu juda
pavienis mažesnis objektas. Tuo
tarpu lokalios sąveikos metu suvokiami keičiasi tiek fono, tiek tiriamųjų
objektų judesio parametrai. J. Brovvnas (1931) aprašė dar vieną įdomų
reiškinį. Kai objektas juda rėmelio viduje, suvokiamas jo judesio greitis
nėra vienodas - suvokiamas objekto judesio greitis yra didesnis, kai jis
yra rėmelio apačioje arba arti fiksacijos linijos (žr. 5.6 pav.).
Judesio krypčių suvidurkinimo reiškinys. Greta simultaninio kontrasto
vyksta jam priešingas reiškinys, vadinamas judesio krypčių suvidurkinimo
reiškiniu. Šis reiškinys gaunamas eksperimentu, kurio schema pateikta
5.7 pav. (žr. Williams, Sekular, 1984). Žmogus stebi vaizduoklio ekrane
atsitiktinį rinkinį taškų, judančių vienodais greičiais, bet skirtingomis
atsitiktinai parinktomis kryptimis (žr. 5.7 pav., a - taškų judesio kryptis
parodyta trumpomis strėlytėmis). Kiekvieno taško judesio krypties
reikšmė ^parenkama su vienoda tikimybe p(tp) = 1 l((p0-<pk) intervale
(žr. 5.7 pav., b). Stebėdamas tokio taškų rinkinio judesį, žmogus
nurodo, kad visas laukas juda tarpine kryptimi, kuri yra visų taškų
judesio krypčių aritmetinis vidurkis cp = (ę0 + <pk)/2. Šis reiškinys
vadinamas suvidurkinimo reiškiniu, arba efektu. Jis mažina skirtumą

246
 P(<P)

(Po (Pl . . (p k 271

(a) (b)

5.7 pav. ludesio krypčių suvidurkinimo efektas:

(a) - vaizdas monitoriaus ekrane, (b) - judesio krypčių tankio pasiskirstymo
funkcija

tarp atskirų taškų judesio krypčių. Suvidurkinimo efektas šiame

eksperimente susijęs su daugelio judančių taškų sąveika. Žmogus mato
ir kuria kryptimi juda rinkinio atskiras taškas, ir kuria kryptimi juda
visas rinkinys (panašiai žmogus mato ir upės vandens tėkmės kryptį,
ir kuria kryptimi juda vandens ir vėjo nešamas lapas). Šiuo atveju
suvidurkinimo efektas yra globalios sąveikos padarinys.
Yra ir kitas lokalus suvidurkinimo efektas, kai judesio krypčių
suvidurkinimas vyksta mažoje regos lauko srityje (tiksliau, suvidurki-
namos proksimalinių stimulų, esančių mažoje tinklainės dalyje, kryptys).
Šiuo atveju matomas atskirų taškų judesio trajektorijų suartėjimas (Vait-
kevičius et al, 19%). Šis reiškinys bent formaliai yra panašus į spalvų
suvidurkinimo (arba spalvų maišymo) reiškinį. Vėliau pamatysime, kad
tokie reiškiniai kaip spalvų maišymas, alelotropija, judesio suvidurki-
nimas gali būti aiškinami analoginiais procesais arba mechanizmais.
Tai patvirtina, kad informacijos apdorojimo principai regos sistemoje
yra tie patys.
Kontrolinis klausimas. Pamėginkite paaiškinti, kuo yra
formaliai panašūs ir kuo tarpusavyje skiriasi alelotropijos, spalvų
maišymo ir judesio suvidurkinimo reiškiniai (jeigu nerasite atsakymo,
palaukite, kol nagrinėsime tai atskirai).

247
5.5. Tariamasis judesys
Kaip minėjome, fizikiniai judesio parametrai yra susiję su objekto
padėties (koordinačių) erdvėje kitimu. Šiuo atveju judesys susijęs su
pačiu objektu.
Įsivaizduokime, kad viena akimi stebime kelis judančius skirtingomis
kryptimis objektus. Vieni jų yra arčiau, kiti toliau. Objektų judesio
trajektorijos gali susikirsti. Kaip nustatyti kokia kryptimi po susikirtimo
juda objektai? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atpažinti pačius
objektus, o paskui nustatyti objektų judėjimo trajektorijas (t. y. iškyla
panaši, kaip ir nagrinėjant stereoregėjimą, korespondencijos problema
- reikia nustatyti, kokie stimulai skirtingais laiko momentais yra to
paties objekto atvaizdai tinklainėje). Ar visuomet tai būtina? XX
šimtmečio pradžioje dalis mokslininkų manė, kad judesys yra
nepriklausomas stimulo parametras. Norint suvokti judesį visiškai
nebūtina, kad regos lauke judėtų vienas objektas (Wertheimer, 1912).
Tai buvo įrodyta eksperimentu, kurio schema parodyta 5.8 pav., a. Iš
pradžių buvo trumpai rodomas siauras aukštas juodas strypelis, o po
A laiko kitoje regimojo lauko dalyje buvo vėl trumpai parodomas toks
pat strypelis. Jeigu tinkamai parinksime vėlinimą A/, tai žmogus matys
nc du skirtingais laiko momentais pateiktus strypelius, o vieną, iš
pradžių xQ, o po to x, padėtyje. Kartu žmogus suvokia, kad kažkas juda

X,

1
Al _ ^ T (
.M
/K ' Al
(«) (b) (c)

1 (d)
t
5.8 pav. Stimulai, naudojami tariamajam judesiui tirti

248
tarp šių strypelių. Paprastai jis sako, kad juda strypelis iš kairės (nuo
x0 padėties) į dešinę (j x, padėtį). Šis reiškinys, kai realūs objektai
nejuda, o žmogus mato judantį objektą, vadinamas tariamuoju judesiu,
arba ę judesiu (kartais vadinamu <p fenomenu). Kadangi įdėmiau
įsižiūrėjęs žmogus negali pasakyti, kas juda, kas yra tarpinėse tarp
rodomų strypelių padėtyse, tai šis judesys vadinamas neobjektiniu.
Jeigu nebūtų atrastas tariamasis judesys, mūsų gyvenimas būtų
gerokai skurdesnis, be įprastos šiuolaikinės televizijos, kino. Pirmą
kartą šį reiškinį 1875 m. pamatė Emeris, stebėdamas skirtingais laiko
momentais dvi elektrines iškrovas. Tačiau šiuo reiškiniu plačiau
susidomėta po M. Wcrtheimerio straipsnio, paskelbto 1912 metais.
Pasirodo, kad rodomi paeiliui objektai gali būti skirtingi, kaip,
pavyzdžiui parodyta 5.8 pav., b ir d. Šiuo atveju matomas ne tik judesys,
bet ir vieno objekto transformacija į kitą. Taigi tyrinėję šį reiškinį
mokslininkai padarė išvadą, kad judesys yra nepriklausomas objekto
parametras ir jis regos sistemoje vertinamas atskirai.
Nuo ko priklauso tariamojo judesio suvokimas? Mes jau žinome,
kad regos sistemos jautris apibūdinamas ne tik erdvine, bet ir laiko
skiriamąja geba (žr. 2.5.4 poskyrį - Blocho dėsnį): minimalus
suvokiamas laiko intervalas yra 30-100 msek. Taigi, kai laiko intervalas
tarp paeiliui rodomų stimulų bus labai tmmpas, stimulai bus suvokiami
vienu metu (jeigu vėlinimas mažesnis už 30-50 msek., tai skirtingose
erdvės vietose matysime du sinchroniškai mirksinčius stimulus). Jeigu
vėlinimas bus ilgas (200-400 msek.), kiekvienu momentu matysime
tik vieną stimulą - stimulai bus suvokiami mirksintys. Kad suvoktume
judesį, reikia patenkinti kitas sąlygas. Tarkime, atstumas tarp stimulų
Ax =xl-x(/ o vėlinimas - At. Intuityviai aišku, kad tarp šių dydžių yra
sąryšis - kuo didesnis atstumas, tuo didesnis gali būti vėlinimas (nes
tariamasis judesys imituoja realųjį). lentelėje parodyta, kaip priklauso
Ax ir At. Šių dydžių priklausomybę nusako vadinamasis Korte dėsnis
(1915 m.):
• kuo didesnis nuotolis Ax tarp stimulų, tuo didesnis turi būti
vėlinimas Af,
• kuo didesnis stimulų skaistis, tuo, esant tam pačiam vėlinimui At.
Ax nuotolis turi būti didesnis arba, esant tam pačiam nuotoliui Ax,
vėlinimas At turi būti mažesnis.

249
 Lentele. Vėlinimo ir atstumo tarp stimulą priklausomybė suvokiant tariamąjį
judesį
nn. Nuotolis tarj) stimulų Ax Optimalus vėlinimas Al Pastabos
1 0,8° 100 msek. 30-200 msek.
2 3,2° 120 msek.
3 6,4° 130 msek.

Tariamojo judesio priklausomybė nuo zV, Ax dar kartą parodyta

5.9 pav. Čia reikėtų tik paaiškinti, kuo skiriasi /? judesys nuo <p judesio,
//judesys matomas, kai vėlinimas tarp stimulo parodymų yra optimalus
- apie 60 msek. (suvokiamas objekto judesys). Rsant didesniems
vėlinimams, matomas judesys, kai žmogus negali pasakyti, kas juda
(neobjektinis judesys).
Aprašytos ir kitos tariamojo judesio formos.
• y judesys. Trumpam parodomas šviesus diskas (diskas blyksteli).
Blyksnio pradžioje žmogus suvokia, kad diskas didėja, plečiasi, o
išjungus blyksnį diskas dingsta ne iš karto - jis mažėja, traukiasi ir
tik po to išnyksta. Šį reiškinį būtų galima aiškinti taip: suvokiamas
disko skaistis nėra pastovus - arčiau disko ribos, kur RL apšviečiami
tik iš dalies, disko skaistis yra mažesnis (Riko dėsnis). Prisiminę
Pulfricho efektą, galime teigti, kad tarp intensyvumo ir latentinio
laiko, t. y. laiko, per kurį signalas pasiekia regos žievę, yra tiesinis
ryšys - kuo didesnis skaistis, tuo signalas greičiau pasiekia regos
centrus. Vadinasi, žmogus iš pradžių pamilto centrinę, mažesnę disko
dalį, o po to suvokiamos periferinės, mažesnio skaisčio disko dalys,
t. y. diskas pamažu didėja. Panašiai galima paaiškinti ir disko
mažėjimą po blyksnio.
• S judesys. Šį (reversyvų) judesį galima pastebėti, kai Iš pradžių
rodomas didesnio skaisčio diskas, o paskui, po vėlinimo, - mažesnio
skaisčio diskas. Žmogus šiomis sąlygomis mato atgalinį judesį: vėliau
parodytas mažesnio skaisčio stimulas juda link anksčiau parodyto
skaistesnio stimulo, kuris realiai yra jau išjungtas. Šj judesį galima
aiškinti taip: stimulo skaistis daro įtaką suvokiamai jo rodymo
trukmei (stimulo inertiškumui). Pamėginkite tai detaliau paaiškinti.

250
At < 30 msek. f^'^j j Stimulai suvokiami mirksintys
vienu metu - judesio nėra

Zlt K 30-60 msek. J Suvokiamas dalinis tariamasis

judesys

At » 60-200 msek. Suvokiamas visas tariamasis

Al = 2(XM00 rase k. f ^ )
5 . 9 pav. judesio suvokimo
judesys (phi - fenomenas,
reiškinys): p judesys - juda
diskas, <p - matomas neobjek-
tinis judesys
Stimulas mirksi paeiliui (suk-
eesyvus mirksėjimas), judesys
nesuvokiamas
priklausomybė nuo vėlinimo

• a judesys. Sis judesys suvokiamas, kai paeiliui rodomi stimulai

keičia savo formą (žr. 5.8 pav., d, kai Lš pradžių parodomas stimulas
„< >", o po vėlinimo - „> <"). Paveiksle parodytoje
situacijoje žmogus suvokia strėlės antgalių plasnojimą.
Judesio suvokimas esant sudėtingesnėms situacijoms. Iš pateikti)
pavyzdžių matome, kad tik p judesys susijęs su pačiu objektu (matomas
objekto judesys), kitais atvejais tokio ryšio nėra - judesys yra neobjek-
tinis. Objekto formos įtaką judesio suvokimui jau matėme aptardami
situaciją, parodytą 5.8 pav., b. Šioje situacijoje, kai pirmo ir antro
paeiliui rodomų stimulų forma nesutampa, matomas ne tik judesys, bet
ir stimulų formos kitimas.
Taigi nepaisant to, kad įmanomas ncobjektinis judesio suvokimas,
objektų forma veikia judesį, jis gali tapti sudėtingesnis (žr. 5.8 pav., b
ir d). Vėliau paaiškėjo, kad įtakos turi ir stimulų konfigūracija. Tai
galima matyti iš gana paprastų J. Ternus (1926) eksperimentų. Šio
eksperimento schema parodyta 5.10 pav. Iš pradžių J. Ternus vienu
metu rodė mirksinčius diskus B, C arba A, B, C. Šiuo atveju žmogus
nematė jokio judesio, buvo suvokiamas tik stimulo mirksėjimas. Vėliau
eksperimentuotojas vienu metu rodė tris stimulas A, B, C, o po vėlinimo
At parodė stimulą D. Tuomet žmogus matė, kad visi stimulai

251
 sinchroniškai juda į dešinę: A=> B,
O O B => C ir C => D. Papildomas stimulas
B C sužadino ne tik kraštinio disko judesio
suvokimą, bet ir kitų A ir B diskų
O O o o judesį.
A B C D Šis judesys skiriasi nuo anksčiau
minėto p arba cp judesio: stimulas D
5.10 pav. Sudėtingų objektų
tiesiogiai negalėjo sukelti A arba B sti-
judesio suvokimas mulo tariamojo judesio pojūčio, nes
tarp šių stimulų buvo per didelis atstu-
mas ir per mažas vėlinimas. Čia matoma kita, apimanti didesnę re-
gimojo lauko sritį sąveika. Ji, matyt, susijusi su globaliais procesais ir
atskleidžia sudėtingesnius regimojo stimulo informacijos apdorojimo
mechanizmus. Paminėsime dar vieną eksperimentą, kurį atliko
P Kolersas (1972). Jo eksperimento schema parodyta 5.11 pav., b (taip
pat žr. 5.8 pav., c). Pirmo eksperimento metu lš pradžių trumpam
parodytas B vertikalus strypas (arba centrinis strypas 5.8 pav., b). Po
laiko Al buvo parodyti du kiti vertikalūs strypai: vienas (A) - į kairę,
o kitas (C) tokiu pat atstumu - į dešinę nuo centrinio strypo (B).
Stebėtojas suvokdavo, kad centrinis strypas dalijasi į du, vienas iš kurių
juda į kairę, o kitas - į dešinę.
Antro eksperimento metu iš pradžių trumpai rodytas centrinis (B)
vertikalus strypas, o po At laiko vienodu atstumu į kairę ir į dešinę
nuo centro - du horizontalūs strypai. Stebėtojas vėl matė, kad centrinis
strypas pasidalijo į du. Vienas iš jų, sukdamasis pagal laikrodžio
rodyklės kryptį, judėjo į dešinę, o kitas, tuo pačiu momentu sukdamasis
prieš laikrodžio rodyklės kryptį, judėjo į kairę. Trečias eksperimentas
skyrėsi tik tuo, kad po vėlinimo At rodomi strypai buvo nevienodi:
dešinysis, kaip ir centrinis strypas, buvo vertikalus, o kairysis - vėl
horizontalus. Šiuo atveju stebėtojas matė tik vieną judesį - centrinis
stimulas judėjo link forma panašesnio dešiniojo strypo. Šį reiškinį, kai
stimulų forma veikia suvokiamą judesį, P Kolersas pavadino formos
selekcija (atranku arba angl. figūrai selection).
Šiame eksperimente aiškiai matyti formos įtaka judesio suvokimui,
kai regos sistema nustato ne tik judesio parametrus, bet ir sprendžia,
kokie matomi skirtingais laiko momentais objektų atvaizdai yra

252
 III
panašiausi, t. y. sprendžia kores-
pondencijos problemą. Taigi regos
sistema mėgina išvengti klaidų nu-
statant objekto judesio kryptį: A B C
mažai tikėtina, kad per trumpą
laiką objektas gali pakeisti savo
formą. Aišku, sprendžiant kores-
pondencijos problemą, atsižvelgia-
ma ne tik į objektų formą, bet ir

- M
į jų judesio greitį bei kryptį
(Jcpson et al, 1996), taip pat su-
kauptą patirtį. Tai buvo įrodyta
eksperimentais, kurių schemos pa- A B C
teiktos 5.12 ir 5.13 pav. 5.11 pav. Sudėtingesnio
Iš pradžių žmogui trumpai pa- tariamojo judesio atvejai
rodoma palinkusi tiesė, o po At
laiko - horizontali tiesė. Žmogus
suvokia, kad palinkusi tiesė sukasi
trumpiausiu keliu, t. y. link hori-
zontalės, prieš laikrodžio rodyklės
kryptį (žr. 5.12 pav., a). Tačiau kai
žmogus ilgą laiką stebi tariamąjį
judesį, kurį sukelia stimulai,
parodyti 5.12 pav., b ir c (t. y. eks-
perimento pradžioje parodyta pa-
linkusi tiesė „sukosi" pagal laik-
rodžio rodyklę), tai po tokio ilgo
stebėjimo stimulai, kurie anksčiau
sukeldavo judesio prieš laikrodžio
rodyklės kryptį pojūtį, dabar jau
sukels judesio pagal laikrodžio ro-
dyklės kryptį pojūtį. Taigi ilgalaikė
patirtis daro įtaką vėlesniam
suvokimui (Wertheimer, 1912).
Kitu eksperimentu patvirtinta, 5.12 pav. Wertheimerio eksperimento
kad sukaupta gyvenimo patirtis, schema

253
atmintis taip pat daro įtaką tariamojo judesio suvokimui. Šio eksperi-
mento schema pateikta 5.13 pav. (Toch, Ittleson, 1956). Iš pradžių
žmogui trumpam buvo rodomas centrinis stimulas - arba bombos,
arba lėktuvo siluetas. Po to vienu metu parodydavo viršutinį ir apatinį
siluetą. Formaliai čia turime situaciją, kuri parodyta 5.10 pav., b. Šitoje
situacijoje žmogus suvokdavo, kad centrinis strypelis skildavo ir
judėdavo dviem priešingomis kryptimis - į kairę ir dešinę. Tačiau
situacijoje, kuri pavaizduota 5.13 pav., buvo matomas vienos krypties
judesys, kuris sutampa su žmogaus patirtimi: lėktuvas judėjo į viršų, o
bomba - žemyn. Jeigu žmogus neturi patirties, nematė lėktuvų arba jų
neatpažino, tai jis gali suvokti ir kitos krypties judesį.
Šie pavyzdžiai rodo, kad judesio suvokimą lemia kelių lygių procesai
Tariamasis p arba tp judesys priklauso nuo žemesnio lygio procesų.
Tačiau judesio suvokimui turi reikšmės ir objektinis matymas, žmogus
atsižvelgia į savo patirtį, modifikuodamas informaciją, ateinančią iš
žemesnio lygio struktūrų. Ši modifikacija susijusi su aukštesnio lygio
procesais (su atmintimi, motyvacija).
Tunelio efektas. Kitas pavyzdys,
kaip patirtis veikia judesio suvokimą,

i -ir
parodytas 5.14 pav. Rodomas juodas
rutuliukas, judantis permatomame
vamzdelyje (koridoriuje), paskui rutu-
liukas įrieda į nepermatomą dėžę ir

i
po kurio laiko pasirodo kitame, išėji-
mo vamzdelyje. Jeigu laiko tarpas, kai
rutuliukas nematomas, yra trumpas, tai
žmogus mato judesį ir nepermatomoje
dėžutėje (pavyzdžiui, jeigu rutulys
dingsta 15 msek., o nematoma judesio
atkarpa yra 40 mm ilgio, tai „nema-
HH tomo" judesio suvokimas labai ryškus
(Burke, 1952)). Jeigu judesio trajekto-
^M^ rija įėjime skinasi nuo trajektorijos išė-
jime, tai nematoma judesio trajektorijos
5.13 pav. Patirties įtaka judesio dalis išsikreivina (žr. 5.14 pav., b). Šis
suvokimui
efektas žinomas tunelio efekto vardu.

254
 (a) (b)

5.14 pav. judesio suvokimas tunelyje

MMMMM
TTTTTTT^T
5.15 pav. judesio įtaka formos suvokimui

Kaip matėme, objekto forma gali veikti judesio suvokimą. Tačiau

gali būti ir atvirkščiai - judesys gali veikti objekto formos suvokimą.
Daugelis iš mūsų matė puikiai mokančius užsimaskuoti drugelius. Tai
ypač būdinga naktiniams dnigiams, nes dienos metu, kai šviečia saulė,
jie yra neaktyvūs ir turi tapti „nematomi", susilieti su lapu. medžio
kamienu arba žole. Kol šie drugiai nejuda, pamatyti juos labai sunku,
bet vos tik sujuda, tampa gerai pastebimi. Taigi judesys padeda išskirti
objektą iš fono, t. y. jj pamatyti.
Tuo nesunkiai galima įsitikinti. Padėkite dvipuses juodos spalvos
šukas ant tokios pačios spalvos juodo stačiakampio. Kol abu objektai
nejuda, matysite vieną objektą, nesuvokdami kur yra šukos, o kur -
stačiakampis. Tačiau užtenka vieną iš objektų pajudinti ir vientisas
vaizdas suskyla - abu objektai matomi atskirai. Pasinaudojus šia regos
sistemos savybe, galima sukurti iliuzinį objekto vaizdą. Jeigu mokate
programuoti, nupaišykite vaizduoklio ekrane vaizdą, kuris parodytas
5.15 pav.: ši situacija yra panaši į anksčiau aprašytąją, kai naudojome
šukas ir juodą stačiakampį. Kol vertikalūs strypai, sudarantys groteles,
nejuda, suvokiame vientisą tvorą. Bet kai vertikalūs strypai pradeda
judėti, atskirai suvokiame juodą kvadratą, kurio fone juda vertikalios
grotelės. Panašų efektą galime pasiekti judindami ne groteles, o

255
stačiakampį. Apie judesio įtaką objekto formos suvokimui dar kalbėsime
vėliau.

5.6. Konstantinis greičio suvokimas

Kaip minėjome, judesys apibūdinamas dviem parametrais - judesio
kryptimi ir greičiu. Tarp suvokiamo ir fizikinio regimojo stimulo judesio
greičio yra laipsninė priklausomybė (n = 1,77). Greičio suvokimui
galioja Vėberio-Fechnerio dėsnis: zlv/v = const. Tačiau greičio suvo-
kimas natūraliomis sąlygomis pasižymi dar viena unikalia savybe -
suvokiamas greitis nepriklauso nuo nuotolio iki stebimo objekto. Ši
savybė vadinama konstantiniu greičio suvokimu (be abejo, konstantinis
suvokimas galioja tik tam tikrame nuotolių diapazone).
Kaip žinoma, judesio suvokimas priklauso tiek nuo objekto atvaizdo
tinklainėje, tiek nuo akių judesio greičio (arba nuo akių judesius
lemiančių eferentinių komandų). Taigi suvokiamas greitis turėtų
priklausyti nuo objekto atvaizdo tinklainėje greičio (nors ta
priklausomybė yra netiesinė). Kadangi šis greitis priklauso nuo nuotolio
iki objekto, tai ir suvokiamas greitis turėtų priklausyti nuo nuotolio.
Atvaizdo judesio greitis yra atvirkštinė nuotolio funkcija, taigi suvokia-
mas greitis turėtų labai sparčiai keistis tolinant artimus objektus. Jeigu
taip būtų, susidurtume su dideliais sunkumais planuodami savo veiksmus
(įsivaizduokite situaciją, kai važiuojant automobiliu reikia greitai
įvertinti pėsčiųjų, kitų automobilių greitį). Kadangi ši problema yra
labai svarbi, ji buvo kruopščiai tiriama. Vieno eksperimento schema
paaiškinta 5.16 pav. Žmogus stebėjo dvi skirtingu atstumu esančias
dėmėmis išmargintas besisukančias juostas: viena iš jų buvo lyginamoji,
o kita - testinė. Reikėjo taip parinkti lyginamosios juostos sukimosi
greitį, kad tiek ant testinės, tiek ant lyginamosios juostos dėmių judesio
(iš viršaus į apačią) suvokiami greičiai būtų lygūs. Jeigu testinės juostos
dėmių slinkimo greitis būdavo pastovus, tai žmogus irgi nekeisdavo
lyginamosios juostos greičio neatsižvelgdamas į tai, kokiu nuotoliu
buvo testinė juosta. Vadinasi, žmogus sugebėjo tiksliai įvertinti fizinį
dėmelių judesio greitį. Kyla klausimas, nuo ko priklauso suvokiamas

256
greitis, ar jis prik-
lauso nuo subjek-
tyvaus nuotolio iki
objekto įvertinimo?
Kokie parametrai
naudojami nuoto-
liui įvertinti? Ap-
rašytame eksperi-
mente abi juostos
buvo identiškos, bet 5.16 pav. Judesio greičio suvokimo tyrimai. Kairėje -
lyginamieji stimulai, o dešinėje - testiniai, kurie buvo
jos buvo rodomos rodomi stebėtojui įvairiu nuo jo atstumu. Reikėjo
skirtingu atstumu. parinkti tokį lyginamųjų stimulų judesio (V,) greitį, kad
Dėl to tolimesnės testinio ir lyginamojo stimulų suvokiami greičiai būtų
vienodi
juostos ir dėmių ant
jos atvaizdų tinklai-
nėje tiek dydžiai, tiek greičiai buvo mažesni už artimesnės juostos.
Kadangi eksperimento sąlygomis tik dydžiai apibūdino nuotolį iki
juostos, tai šiam teiginiui patikrinti buvo atliktas specialus eksperi-
mentas, kurio schema parodyta 5.17pav. (Brown, 1931; Irvine, Shefner,
1981).

© O
K
O O o o
o o |
O o O Oy 2
o o
O O v, o o
o o
o o

G © V2 = 1/2 V,

5.17 pav. judesio greičio konstantinio suvokimo tyrimo schema

257
 Kaip ir prieš tai aprašytame eksperimente, žmogus matė iš viršaus
j apačią judančius stačiakampyje skritulius. Abu vaizdai buvo vienodu
nuotoliu nuo stebėtojo, bet pirmo, paveikslo kairėje esančio vaizdo visi
dydžiai (rėmelis, skrituliai ir 1.1.), buvo du kartus didesni negu antro.
Tiriamasis turėjo parinkti tokį dešiniame (mažesniame) rėmelyje
judančių skritulių V2 greitį, kad jis subjektyviai atrodytų toks pat, kaip
ir kairiame (didesniame) rėmelyje judančių skritulių greitis. Tiriamieji
šiuo atveju parinkdavo V2 greitį, perpus mažesnį už V, greitį. Taigi
galima teigti, kad žmogus vertina judesio greitį, atsižvelgdamas tiek į
fono (rėmelio), tiek į suvokiamą ir fizikinį paties objekto dydį. Šią
informaciją jis, matyt, panaudoja nuotoliui iki objekto įvertinti.
J. Gibsonas (1966, 1968) taip pat nurodė fono įtaką judesio suvokimui.

5.7. Judesio suvokimo povaizdžiai

Povaizdžiai siejami su regos sistemos adaptaciniais pokyčiais, kurie vyksta
ilgai stebint vieną stimulą. Jau anksčiau minėjome, kad ilgai stebint
stimulą vyksta jo suvokiamo judesio krypties tolydūs pokyčiai, kurie
labai panašūs į normalizacijos efektą. Be to, ilgai stebimas stimulas daro
įtaką po jo rodomo stimulo judesio krypties ir greičio suvokimui. Šį
reiškinį vadiasime ĮK>stadaį)taciniu efektu. Tačiau dabar aptarsime efektas,
kurie, matyt, skiriasi nuo normalizacijos ir postadaptacinio efekto.
Vienas iš gerai žinomų povaizdžių siejamas su vadinamąja krioklio
iliuzija (angl. waterfall illusion). Šis pavadinimas susijęs su kriokliu.
Jeigu ilgą laiką (0,5-1 min.) stebėsime krioklį (be krioklio, turime
matyti ir kitus nejudančius objektus - krantą, medžias ir 1.1.), krintančią
žemyn vandens srovę, o paskui nukreipsime žvilgsnį į nejudančius
objektus, tai nustebsime pamatę, kad tie daiktai juda į viršų, prieš
vandens srovę. Panaši iliuzija atsiranda ir tuomet, kai po ilgo važiavimo
automobiliu sustojate prie sankryžos ir pažvelgiate į greta stovinčią
mašiną, kuri jūsų nuostabai ir toliau juda. Reikia pasakyti, kad ši
iliuzija būdinga tik tuo atveju, kai akis fiksuoja nejudantį objektą ir
žvilgsniu neseka judančio objekto. Gal dėl to krioklio iliuzija ryškiau
suvokiama, kai vandens srovė matoma tik nedidelėje regimojo lauko
dalyje.

258
 Panaši iliuzija atsiranda 30-60 sek.
stebint besisukančią pagal laikrodžio
rodyklės kryptį spiralę (žr. 5.18 pav.).
Jeigu spiralės judesys yra toks, kad ji
atrodo išsisukanti, didėjantį tai nukreipus
žvilgsnį į nejudantį objektą, jis atrodys
mažėjantis, susitraukiantis.
Šios iliuzijos formaliai skiriasi nuo
normalizacijos ir postadaptacinio efekto.
Normalizacija siejama su nuolatiniu 5.18 pav. Vaizdo pavyzdys
. .. , . . . . povaizdžiams tirti
adaptacijos metu suvokiamo judesio
krypties ir greičio kitimu. Krioklio iliuzija atsiranda po adaptacijos,
kai adaptuojančio stimulo nebematome, o regos lauke yra tik nejudami
objektai. Postadaptaciniai reiškiniai pasireiškia vertinant kito stimulo
judėjimo kryptį, o krioklio ir spiralės iliuzijos susijusios su nejudančio
stimulo iliuziniu judesiu. Taigi lieka neaišku, ar visus šiuos efektus
lemia tas pats mechanizmas, ar adaptaciniai mechanizmai yra skirtingi.
Krioklio iliuzija, matyt, susijusi su pirminiais judesio analizės mecha-
nizmais, kurie analizuoja vaizdo judesį tinklainėje - kai vaizdas tin-
klainėje nejuda, t. y. akis seka judantį objektą, krioklio iliuzija ne-
atsiranda.

Santrauka
Ką naujo sužinojome apie judesį?
1. Judesio suvokimas priklauso tiek nuo objekto atvaizdo tinklainėje
judesio, tiek nuo valingų eferentinių akių judesio valdymo komandų.
2. Judesio parametrai aprašo nepriklausomą objekto savybę - judesys
gali būti suvokiamas, tačiau žmogus kartais negali pasakyti, kas juda.
3. Dėl regos savybės dlskretizuoti objekto trajektoriją erdvės ir laiko
atžvilgiu (diskretinimo laiko intervalas 30-50 msek.) įmanoma suvokti
tariamąjį judesį - objektas ne juda, o rodomas skirtingais laiko mo-
mentais skirtingose diskrečiose erdvės vietose. Yra kelios tariamojo
judesio rūšys: /?, <p, y ir a judesiai.
4. Tariamojo judesio tyrimai parodė, kad judesio suvokimas priklauso
nuo kelių procesų. Tai gali būti lokalūs procesai (^judesys), kai su-
vokiamas judesys nesusijęs su tuo, kas juda, - tai neobjektinls judesys.

259
 Bet suvokiamas judesys gali priklausyti ir nuo objekto: kai galima
judesio trajektorija nustatoma įvertinus objekto formą, pasirenkama
trajektorija, kuria juda tas pats objektas. Jeigu to negalima padaryti,
suvokiamas ne tik objekto judesys, bet ir jo orientacijos, formos kitimas.
Nustatant judesio trajektoriją, atsižvelgiama ir į žmogaus patirtį, atmintį.
Vadinasi, judesio suvokimą lemia ir nelokalūs procesai.
5. Judesys apibūdinamas dviem parametrais - judesio kryptimi ir
greičiu. Cia irgi reikia skirti lokalius ir nelokalius judesio suvokimą
veikiančius procesus. Tai vist; pirma judesio krypčių suvidurkinimo
reiškinys. Lokalus suvidurkinimo procesas suvidurkina judesio kryptis
lokalioje regos lauko dalyje ir dėl jo keičiamas atskiro objekto judesio
suvokimas. Kai didesniame regos lauke yra keli stimulai, dėl nelokalaus
suvidurkinimo žmogus suvokia visos šios dalies judesį vidutine kryptimi,
bet kartu gali pastebėti ir atskiro objekto judesio kryptį.
6. Suvokiant judesį reikia skirti simultaninį ir sukcesyvų kontrastą.
Lokalus simultaninis kontrastas didina regos sistemos jautrį atskirų
objektų judesio krypčių ir greičių pokyčiams, t. y. leidžia tiksliau nu-
statyti, ar objektai juda vienoda kryptimi ir vienodais greičiais.
Sukccsyvus kontrastas padeda tiksliau nustatyti, ar matomų vienas po
kito objektų judesys (kryptys ir greičiai) yra skirtingas. Dėl to matomi
normalizacijos ir postadaptacijos efektai
7. Suvokdamas judesio greitį, žmogus gali įvertinti jo tikrą, fizinį
greitį, o nc atvaizdo tinklainėje judesio greitį. Si regos sistemos savybė
vadinama judesio greičio konstantiniu suvokimu. Konstantinis greičio
suvokimas susijęs su žmogaus gebėjimu nustatyti nuotolį iki stebimo
objekto, o tai priklauso nuo daugelio parametrų - objekto ir fono,
kuriame matomas objektas, dydžio, perspektyvos ir 1.1.
8. Fono reikšmė yra didelė nc tik judesio greičiui bet ir indukuotam
judesiui, krioklio iliuzijai suvokti.
9. Judesys padeda išskirti objektą iš fono, suvokti jo formą. Judesys
šiuo atveju padeda objektiniam matymui. Prisiminkime, kaip judesys
atskiria judančios tvorelės ir stačiakampio suvokimą (žr. 5.15 pav.).
Kartu judesys gali deformuoti suvokiamą objekto formą. Po ilgalaikio
besiplečiančios, išsisukančios spiralės stebėjimo nejudantis objektas at-
rodo mažėjantis, susitraukiantis.

260
 10. Iki šiol dar nieko nekalbėjome apie judesio suvokimą erdvėje,
t. y. trimatį judesį. Šis judesys irgi susijęs su monokulinių vaizdų kairės
ir dešinės akies tinklainėje padėties kitimu, arba monokulinio stimulo
judesio parametrų kitimu (paralaksų ir disparatiškumu kitimu laiko
atžvilgiu). Be abejo, ir šiuo atveju regos sistema įvertina akių judesių
eferentines komandas. Daugiau apie tai galima rasti K. L. Beverley ir
D. Regano straipsniuose (Regan, Beverley, 1978, 1979) bei knygoje
(Bruce et al, 1996).

5.8. Lokali ir globali judesio analizė

Kaip jau įsitikinome, judesio suvokimą lemia sudėtingi procesai, susiję
tiek su lokalia, tiek su globalia informacijos analize. Tiriant tariamąjį
arba stroboskopinį judesio suvokimą, buvo patvirtinti įtarimai (Braddick,
1974, 1978; Anstis, 1980), kad analizuojant judesį dalyvauja kelios
pakopos, susijusios su lokaliais (vadinamaisiais short-range arba
low-level) ir globaliais (vadinamaisiais long-range arba high-level lygis)
analizės procesais. Ix)kalūs analizės procesai skiriasi nuo globalių.
Pirmieji pastebimi tuomet, kai atstumai tarp paeiliui pateikiamų stimulų
tiek erdvės, tiek laiko atžvilgiu yra maži (atstumai tinklainėje yra
8-10 min.), o vėlinimas sudaro apie 30-50 msek. Šį tariamojo judesio
suvokimą mėginta sukelti rodant vieną stimulą vienai akiai, o kitą -
kitai. To padaryti nepavyko. Vadinasi, lokali analizė vyksta iki tol, kol
prasideda binokulinis informacijos apdorojimas, t. y. ji susijusi su mono-
kuliniais procesais. Kadangi šie lokalūs procesai apdoroja signalus tik iš
mažos regimojo lauko dalies (šios srities matmenys apie 8-10 min.), be
to, šie procesai yra monokuliniai, tai galima įtarti, kad jie susiję su
lokalaus kanalo darbu. Tinklainės sritis, iš kurios kanalas gauna
informaciją, vadinama lokalaus kanalo recepciniu lauku (RL). Prisi-
menant, kaip informacija apie tinklainės apšvietą apdorojama regos sis-
temoje, galima būtų manyti, kad ir judesio analizės atveju regos sis-
temoje yra daugybė lygiagrečiai funkcionuojančių lokalių analizės ka-
nalų. Kiekvienas kanalas atlieka signalų, gaunamų iš mažos regimojo
lauko dalies, analizę. Greta lokalaus posistemio yra dar ir kitas posistemis,
analizuojantis informaciją, gautą lokaliuose kanaluose. Ši sistema yra

261
globali ir susijusi su „aukštesnio lygio" procesais, kurie atlieka informa-
cijos apdorojimą iš didelės regimojo lauko dalies iki dešimčių laipsnių
regimojo lauko. Čia vienas iš stimulų gali būti pateiktas vienai akiai, o
kitas - kitai, t. y. globalios analizės procesai jau nėra monokuliniai.
Taigi vėl susiduriame su žinomomis problemomis: iš pradžių vyksta
atskirų regimojo lauko dalių analizė, o po to - šios informacijos
sujungimas. Tai daroma tam kad suvoktume ne atskirų regimojo stimulo
fragmentų judesį, o atskirų objektų judesį erdvėje. Tačiau pirmiausia
reikia suprasti, kaip apdorojama lokali informacija.

5.9. Lokali judesio analizė

Formaliai lokalios sistemos struk-
tūrą būtų galima aprašyti pasinau-
dojus vektoriniu sensorinės siste-
mos modeliu. Sistema turi nustatyti
du nepriklausomus fizikinius para-
metrus - judesio kryptį ((p) ir greitį
(v). Tai būtų galima atlikti dviem
būdais: kiekvienas parametras ana-
lizuojamas atskirai, atskiruose
posislemiuose arba abu parametrai
vertinami viename posistemyje.
Judesio ir greičio analizė atskiruose
posislemiuose. Pirmuoju atveju tu-
rime du posistemius. Vienas iš jų
analizuoja judesio kryptį (<p), o kitas
- judesio greitį. Taigi turime du
vektorius: E(y) = {x,(<p), x2(<p)}; čia
x,(<p), x2(<p) - dvi nepriklausomos
funkcijos, apibūdinančios dviejų
neuronų išėjimo signalų priklau-
somybę nuo judesio (tp) krypties;
ir E(v) = {x3(v), x4(v)}\ čia x3(v), 60 180 300 Q°
x v Judesio kryptis laipsniais
Ą( ) ~ funkcijos, apibūdinančios
dviejų neuronų atsakų priklau-
5.19 pav. Sistemos, nustatančios
somybę nuo judesio greičio. Šių judesio kryptįmodelio schema

262
vektorių kryptis vertinama neuronais detektoriais, t. y. neuronais, kurių
atsakai į rodomą objektą yra maksimalūs. Kiekvienas neuronas sudirgina-
mas tik tuomet, kai jo RL stimulas juda tam tikra kryptimi arba tam tikru
greičiu (šio posistemio struktūrinė schema parodyta 5.19 pav.). Paveiksle
pavaizduotas monokulinis modelis. Jį sudaro daugybė lygiagrečiai
funkcionuojančių lokalių kanalų, pažymėtų simboliais 1,..., 5,..., i...., k.
Atskiras kanalas gauna signalus tik iš mažos tinklainės srities, t. y. iš
kanalo recepcinio lauko (RL). Pirmam kanalui ši sritis pažymėta ovalu.
Toliau formuojami neuronai, kurių atsakai yra dvimačio vektoriaus kom-
ponentės. Kanalo Išėjime yra daugybė judesio detektorių. Jų atsakų prik-
lausomybė nuo judesio krypties parodyta paveikslo apačioje (strėlytėmis -
atskiro neurono judesio detektoriaus atsako priklausomybė). Kaip matyti,
kiekvienas išėjimo neuronas maksimaliai reaguoja tik tuomet, kai kanalo
RL stimulas juda tam tikra kryptimi. Panašus posistemis yra ir judesio
greičiui vertinti.
Antruoju atveju turime vieną posistemį, kuriame abu judesio parametrai
- kryptis ir greitis - nusakomi vienu 4-mačiu vektoriumi: E(<p, v) = {x,(ę)
x3(v), x2(<p) x/v), x,(<p) x/v), x2(tp) x4(v)}; čia x,(<p) xj(v), (į j= 1, 2, 3,
4) - funkcijos, kurios nusako neuronų atsakų priklausomybę tiek nuo
judesio krypties, tiek nuo jo greičio. Šiuo atveju neuronai detektoriai yra
selektyvūs ir krypčiai, ir greičiui.
Ar tokia struktūra neprieštarauja tam, kas žinoma apie fiziologinius
procesus, susijusius su judesio parametrų kodavimu regos sistemoje.
Neurofiziologiniai duomenys. Beveik visose regos sistemos struktūrose
aptikti neuronai, kurių atsakai priklauso nuo judesio parametrų - judesio
krypties ir greičio (Bruce et al, 1996). Žemesnių gyvūnų (pavyzdžiui,
triušio) regos sistemoje tokie neuronai randami jau tinklainėje. Šių gyvūnų
tinklainėje yra tik kelių tipų neuronai. Vieni jų jautrūs judesiui tik
horizontalia arba tik vertikalia kryptimi (Barlovv, Hill,1963; Barlovv et al,
1964; Barlovv, Levick, 1965; Oyster, 1968; Oystcr et aį 1972). Ta judesio
kryptis, kuri maksimaliai dirgina neuroną, vadinama optimalia neuronui
kryptimi (angl. preffered arba optimal). Ta judesio kryptis, kuri maksimaliai
slopina neurono atsaką, vadinama nuline (angl. nuli) kryptimi. Paprastai
nulinė kryptis yra priešinga optimaliai, t. y. tarp jų yra 180°. Šių gyvūnų
šoniniame keliniame kūne yra tokio pat tipo neuronai. Nors jų optimali
kryptis nesikeičia, tačiau atsako charakteristika tampa kiak selektyvesnė
(neuronai reaguoja į judesio kryptis, kurios nuo optimalios skiriasi ne
daugiau kaip ± 90°). Šių neuronų atsakų priklausomybė nuo judesio
krypties gana gerai aprašoma dviem selektyviomis greičiui funkcijomis.
Tinklainės neuronams

263
 Xi(<p) = 1 +COS (<p+ ę)\ čia <pt = i*90°, (/ =0, 1) - fazė, (5.1)
o šoniniame keliniame kūne šių neuronų darbinės charakteristikos apra-
šomos taip:

c o s ((p + (p.), jeigu <p + (p. <±7t/2,

<P) = 0, jeigu (p + (p. > ±7t/2, (5.1a)

i

(<P, = i* 90°, i = 0, 1, 2, 3, 4).

Du neuronai (5.1 a), kuriems fazė skiriasi 180°, aprašo vieno neurono
(9.1) atsako priklausomybę nuo krypties (atmetus nuolatinę atsako deda-
mąją).
Regos žievėje yra daug jvairesnių neuronų. Tinklainės ir šoninio kelinio
kūno neuronai turi tik dvi optimalias judesio kryptis - vertikalią arba
horizontalią, o regos žievės neuronų optimalios kryptys įvairesnės. Ran-
dama neuronų, kuriems optimali kryptis gali būti bet kuri judesio kryptis
0°-360° intervale. Kitų gyvūnų regos sistemoje neuronai, selektyvūs judesio
krypčiai, randami tik aukštesnėse struktūrose - tinklainėje ir šoniniame
keliniame kūne tokių neuronų praktiškai nėra. Judesiui selektyvių neuronų
yra regos žievėje, dvikalnyjc ir aukštesnėse struktūrose. Tačiau tai nereiškia,
kad aprašyta vektorinė sistema netinka ir šių gyvūnų lokaliai judesio
analizei aprašyti. 1968 m. O. Creutzfeldtas ir M. Ito parodė, kad katės
regos žievėje esančių judesio detektorių atsaką į monokulinj stimulą
nulemia 2-4 žemesnio lygio neuronai. Vėliau atlikus detalią katės regos
žievės judesio detektorių atsakų faktorinę analizę (Krnevich, 1995;
A. Pleskačiauskas et al, 1994, 1996; Vaitkevičius et al, 1996), ši išvada buvo
patvirtinta. Be to, buvo įrodyta, kad žievės detektorių įėjimo signalų
priklausomybė nuo judesio krypties ų> yra apytikslė kosinuso ir sinuso
funkcija.
Psichofiziologiniai duomenys. Kalbėti apie psichofiziologinius duomenis,
kurie leistų manyti, kad aprašyta lokali judesio analizės schema yra teisinga,
sunku. Sunku dėl to, kad lokalaus kanalo RL yra mažas - 8-12 min. Taigi
stimulai ir atstumai tarp jų turi būti maži, o suvokiama judesio trajektorija
labai trumpa. Šiuo atveju matavimo paklaidos yra didelės (Pleskačiauskas
et al, 1994). Taigi spręsti apie lokalios analizės sistemos struktūrą reikia
iš eksperimentų, kai veikiamas ne vienas, bet daug lokalių kanalų. Norma-
lizacijos, postadaptacijos efektai, matomi judesio suvokimo metu, patvir-
tina nagrinėjamą modelį arba bent jam neprieštarauja.

264
 Neaišku, ar tokią pat schemą galima pritaikyti judesio greičio analizei.
Formaliai tai nesunku padaryti. Tam iš pradžių reikia turėti du neuronus,
kurių atsakų priklausomybė nuo greičio būtų aprašoma tiesiškai
nepriklausomomis funkcijomis: {x3(v), x4(v)}. Šių neuronų atsakai
formuoja dvi vektoriaus E(v) = {x3(v), x4(v)} komponentes. Greičio
detektoriai gali būti formuojami pagal tą pačią 5.19 pav. pavaizduotą
schemą. Ar galime tvirtinti, kad tokia schema realizuojama žmogaus regos
sistemoje? Ją remiančių faktų yra, bet jų nepakanka, kad priimtume arba
atmestume pateiktą schemą.
Neurofiziologinių eksperimentų metu nustatyta, kad triušio tinklainėje
yra du skirtingi greičiui selektyvių neuronų tipai - vieni neuronai stipriau
reaguoja į lėtai judančius RL stimulus, o kiti - j greitai judančius (Oyster
et aį 1972). Regos žievėje yra didesnė neuronų įvairovė. Kiekvieną neuroną
maksimaliai dirgina skirtingu greičiu judantis stimulas (Ketleris, 1979).
Tačiau šie duomenys neleidžia pasakyti, kokia iš dviejų schemų yra teisinga:
ar judesio greitis nusakomas dvimačiu, ar keturmačiu vektoriumi.
Psichofiziologiniai duomenys leidžia manyti, kad vektorinis judesio
greičio suvokimo modelis yra teisingas (Thompson, 1981, 1984). Tačiau iš
šių duomenų vėl negalima vienareikšmiškai nuspręsti, ar teisingas dvimatis,
ar keturmatis modelis.
Judesio ir greičio analizė viename posistemyje. Šiuo atveju turime vieną
keturmatį vektorių, kurio kryptį įvertina neuronai detektoriai. Tam tinka
jau pažįstama schema, pavaizduota 5.20 pav. Paaiškinsime skirtumą tarp
judesio parametras vertinančios dvimatės ir keturmatės sistemos.
Dvimatės sistemos neuronai detektoriai yra selektyvūs tik vienam judesio
parametrui - arba krypčiai (tp), arba greičiui (v). Tokių neuronų atsakai
gali priklausyti nuo abiejų parametrų reikšmių, bet kintant vienam
parametrui (tarkim, <p) kinta maksimaliai sudirgintas išėjimo neuronas
(turime judesio kryptį koduojančią sistemą), o kintant kitam parametrui
(tarkim v), gali kisti neurono atsakas, bet maksimaliai sudirginto išėjimo
neurono numeris nekis.
Keturmatės sistemos neuronų atsakai selektyvūs abiem (tp, v) para-
metrams iš karto - pakitus bent vienam parametrui, pakinta ir maksimaliai
sudirginto išėjimo neurono numeris (maksimaliai sudirginamas kitas de-
tektorius).
Dabar dar sunku pasakyti, kuri iš pateiktų schemų yra tikroviškesnė,
tačiau neurofiziologinės judesio neuronų detektorių savybės artimesnės
keturmačio negu dvimačio modelio detektorių savybėms.

265
 Pateiktose schemose svarbiausi elementai yra neuronai, kurių atsakai
yra dvimačio ar keturmačio vektoriaus komponentės. Šių neuronų atsakai
taip pat priklauso nuo judesio krypties ir greičio. Kaip nervų sistemoje
sudaromi tokių neuronų atsakai? Tai labai svarbu žinoti, kadangi nuo šių
neuronų atsakų priklausys visos sistemos tiek psichofizikinės, tiek
neurofiziologinės savybės. Kaip spalvų analizės sistemos savybės priklauso
nuo receptorių, kūgelių savybių, taip ir judesio sistemos savybės priklauso
nuo judesio „receptorių", kurių atsakai sudaro vektoriaus komponentes.
Dabar panagrinėsime, kas žinoma šiuo klausimu.
Jautrių judesiui neuronų atsakų formavimas. Nagrinėjami keli variantai,
kaip būtų galima sudaryti neuroninj tinklą, kurio neuronai būtų jautrūs
judesio krypčiai ir greičiui. Visų pirma grįžkime prie formalaus klausimo,
kas yra judesys? Kaip jis aprašomas fiziškai?
Fizikinis judesio aprašymas. Kaip sakėme, judesys - tai objekto erdvinių
koordinačių kitimas laiko atžvilgiu. Paprastumui panagrinėkime vienmatį
atvejį - nedeformuojamas (nesikeičia objekto forma) objektas juda išilgai
tiesės. Jeigu turime objekto tašką, jo padėtis laiko atžvilgiu kinta taip:
x = X + v t; (5.2)
čia X - taško, judančio pastoviu v greičiu, pradinė padėtis, o t - laikas. Jeigu
objektas turi daugiau taškų, tai jo atvaizdas tinklainėje nusakomas apšvietos
pasiskirstymu išilgai x ašies, t. y. I(X) funkcija. Kadangi X=x-v t, turime
laiko ir erdvės funkciją I(X) = l(x- v t).
Norėdami nustatyti judesio greitį, raskime šios funkcijos dalines laiko
ir erdvės X išvestines:
d U d x = (dH d X)(dXldx) = /' (x - v t)
(5.3)
ir d // d t = - v V (x - v t).
Taigi v= -(<?// dtj!(dH dx). Vadinasi, judesio greitį galima nustatyti
iš apšvietos pokyčių (tiksliau gradiento) erdvės ir laiko atžvilgiu (Adelsen,
Berge r, 1985).
Kadangi vaizdą, t. y. apšvietos (I(x, t)) pasiskirstymą tinklainėje, galima
aprašyti Furjė eilute, t. y. sumuojant laiko ir erdvės sinusines ir kosinusines
funkcijas, tai ypatingas dėmesys buvo skiriamas klausimui, kaip suvokiamas
atvaizdų, kurie aprašomi šiomis funkcijomis, judesys. Sinusinis arba
kosinusinis apšvietos pasiskirstymas tinklainėje atitinka vadinamosios
erdvinės gardelės vaizdą. Ši gardelė gali nekisti laiko atžvilgiu, tada turėsime
stabilų vaizdą. Jeigu vaizdas kinta, tai šį kitimą galima aprašyti kaip
trigonometrinių laiko funkcijų sumą, t. y. bet kurią besikeičiančią gardelę
galima gauti sumuojant įvairiais dažniais mirksinčias erdvines gardeles.

266
 Pavyzdžiui, funkcija
I(x, t) = sin te sin to t arba I(x, t) = sin te cos co t
nusako mirksinčią dažniu f(f=2xlw) sinusinę erdvinę gardelę, kurios
erdvinis dažnis priklauso nuo dydžio A. Susumavus dvi mirksinčias gardeles,
galima gauti judančią erdvėje gardelę:
G(x. t) = sin te sin co t + cos te cos co t = cos (te - co t) (5.4)
arba
G(x, t) = sin te cos co t + cos te sin a t = sin (te + co t). (5.4 a)
Pirmuoju atveju turime gardelę, judančią iš kairės į dešinę, o antruoju
- gardelę, judančią iš dešinės į kairę.
Pateikus dvi skirtingomis kryptimis judančias gardeles, galima gauti
nejudančią, o tik mirksinčią gardelę. Tuo nesunku Įsitikinti susumavus,
pavyzdžiui, sinfte + co t) ir sin(te- a> t) judančias gardeles.
Šios idėjos buvo pritaikytos tiriant judesį analizuojančių lokalių kanalų
savybes. Kadangi manoma, kad šios sistemos yra tiesinės ir jų savybes
galima ištirti nagrinėjant kiekvieną Furjė eilutės narį atskirai, tai lokali
(short-range) sistema dažnai sutrumpintai vadinama Furjė judesio sistema.
Judesio krypčiai jautrių neuronų atsakų formavimas. Dabar yra trys
hipotezės, kaip formuojami neuronų atsakai.
1. Krypčiai jautrūs neuronai atlieka signalų, ateinančių iš skirtingi)
tinklainės vietų, sumavimą. Šviesa paveikia
receptorius, tie savo ruožtu siunčia dirgi-
nantį signalą neuronams, bet perduodamas
atskiriems neuronams signalas yra nevie-
nodas. Viena kryptimi signalas perduoda-
mas stipresnis negu kita kryptimi. Bc to,
signalui perduoti reikia tam tikro laiko.
Kaip veikia toks modelis, paaiškinta
5.20 pav. Pirmame sluoksnyje parodyti
receptoriai - juodi ir balti rutuliukai. Sti-
mulas yra šviesos dėmelė, o apšviestas re-
ceptorius pažymėtas baltu rutuliuku. Dir-
ginantis signalas perduodamas nuo ap-
šviesto receptoriaus į dešinę. Šie ryšiai pa-
žymėti strėlytėmis. Reikalingas signalui per-
duoti laikas yra tuo didesnis, kuo didesniu jautraus neurono atsako
formavimas d i r gina n čia isiais
nuotoliu jis perduodamas: A 2zį..., 4A, 5zl

267
simboliais pažymėtas laikas, per kurį signalas iš receptorių išėjimų
perduodamas į sumuojančiojo neurono (ėjimą. Aišku, ir stimulo judėjimui
reikia laiko. Paveiksle parodyta situacija, kurioje antras receptorius
apšviečiamas po A laiko, kai buvo apšviestas pirmas. Trečias, ketvirtas ir
penktas receptoriai bus apšviesti po 2A, 3A, ir 4A laiko. Taigi sumuojančiojo
neurono bendras signalas, kai stimulas juda iš kairės į dešinę, šioje
situacijoje bus: ^ ^
X,JT)= T '('<*);
X n=0

čia t - laikas, x - stimulo koordinatė x ašyje; an - ryšio funkcija, nusakanti,

kaip signalas iš receptorių išėjimo perduodamas į sumuojančiojo neurono
įėjimą. Tarkime, stimulas - tai pastoviu greičiu v iš kairės į dešinę judanti
maža šviesi dėmelė, t. y. I(t, x) = <5(x0 + vf); čia x0 - pradinė stimulo padėtis,
o ryšys atlieka tik signalo perdavimo vėlinimą, t. y. an = $Tn + nA); čia Tn
- konstanta, nusakanti vėlinimo dydį, A - diskretus laiko momentas, per
kurį dėmelė nueina kelią tarp dviejų gretimų receptorių, o n nusako
receptoriaus numerį, t. y. jo ryšio su sumuojančiuoju neuronu ilgį. Nesunku
įsitikinti, kad kai šviesos dėmelė apšviečia penktą receptorių, sumuojantysis
neuronas po 5/1 momento visais ryšiais vienu metu gaus signalą, t. y.
reikšmė XJ,(5A) bus maksimali:
*,2<54)=I£ČG0+yA) S(Tn + JA) = 5 .
Jeigu dėmelė judėjo iš dešinės
į kairę, tai suminė signalo vertė
niekada nebus didesnė kaip 1. Va-
dinasi, parodytas neuronas bus
selektyvus krypčiai - jo atsakas bus
maksimalus, kai dėmelė juda iš
kairės į dešinę. Kitas šios schemos
variantas nagrinėjamas R. P. Bou-
zerdomo ir J. Pinterio (1993)
darbe.
2. Kitą judesio krypčiai jautraus
neurono atsako formavimo schemą
pasiūlė H. B. Barlovv ir W. R. Le-
vickas (1965). Šioje schemoje
5.21 pav. Judesio krypčiai jautraus
selektyvus neurono atsakas for-
neurono atsako formavimas muojamas slopinančiaisiais ryšiais
slopina n čia isia is r y šia is (žr. 5.21 pav.). Pirmame sluoksnyje

267
yra receptoriai - tamsūs rutuliukai neapšviesti, o balti - apšviesti judančio
iš dešinės į kairę taškinio stimulo receptoriai. Dirginantieji ryšiai pažymėti
strėlytėmis, o slopinantieji - juodais rutuliukais. Slopinantieji ryšiai užlaiko
receptoriaus signalą laiko atžvilgiu (4) dydžiu. Nesunku įsitikinti, kad
judant stimului iš dešinės į kairę visi antro sluoksnio neuronai bus dirginami
- pirma neurono įėjimą veiks dirginimas, o paskui slopinimas. Judant
stimului priešinga kryptimi, slopinantysis signalas kompensuos dirginantįjį,
kadangi jie vienu momentu veiks antro sluoksnio neuronų įėjimą. Paskutinis
neuronas sumuoja antro sluoksnio neuronų signalus. Dėl to šio neurono
atsakas bus selektyvus judesio krypčiai - neuronas reaguos tik tuomet, kai
stimulas judės iš dešinės į kairę. Anot H. B. Barlovv ir W. R. Ixvicko, tokio
neurono atsakas labiau priklausys nuo judesio krypties pokyčio negu prieš
tai aptarto neurono atsakas (žr. 5.21 pav.). Antro sluoksnio neuronai
skaičiuoja tokį signalą: d} = I(t + At, x + Ax) - I(t, x) ~ I'x (t, x) Ax + l\(t, x)
Al, t. y. neuronas skaičiuoja signalo laiko ir erdvės prieaugį (5.3).
3. Krypčiai selektyvaus neurono atsako formavimas sumuojant laiko ir erdvės
stimulo harmonikas (Furjė modelis). Kaip jau buvo nurodyta, kiekvieną
proksimalų stimulą galima aprašyti kaip laiko ir erdvės harmonikų sumą:
pavyzdžiui, sumuojant dvi vienodas, bet paslinktas erdvėje, skirtingais
momentais mirksinčias gardeles, galima gauti judančią gardelę (žr. (5.4)
ir (5.4 a)):
G(x, t) = sintesin oi + cosAxcosco t = cos(Ax- tot)
(judanti iš kairės į dešinę)
arba
G(x, t) = sinAxcosat + cosAxsinco t = sin(Ax + ot)
(judanti iš dešinės į kairę).
Jeigu neuronas su 5.4 arba 5.4 a svoriais sumuoja signalus, tai šio
neurono atsakas M yra selektyvus judesio krypčiai:

M(t)= \\ G(X,T) L(x,t-r) dx dr~, (5.5)

R2
čia G(x, t) - neurono svorio funkcija, o I(x, t) - proksimalaus stimulo
apšvietos funkcija. Neurono atsakas bus maksimalus, jeigu I(x, t) sutaps
su G(x, t) funkcija, t. y. jeigu stimulas bus judanti iš kairės į dešinę arba
iš dešinės į kairę harmoninė gardelė (be to, signalo energija turi būti
pastovus dydis). Taigi ir Furjė modelio išėjimo neurono atsakas yra selek-
tyvus erdvinės gardelės dažniui ir judesio krypčiai (Adelson, Bergen, 1985).
Čia buvo aptartos schemos, kuriose neuronų atsakas formuojamas, kai
stimulas juda išilgai tiesės. Aptarti modeliai gali būti tiesiogiai pritaikyti ir
268
tuo atveju, kai stimulas juda plokštumoje. Kartu reikia paminėti, kad
pakanka suformuoti tik 2-4 selektyvius judesio krypčiai neuronus. Visi kiti
neuronai gali būti tiesinė šių neuronų atsakų kombinacija (žr. 5.19 pav.).
Kuris iš trijų modelių geriau paaiškina psichofizikinių ir neurofiziolo-
ginių eksperimentų rezultatus? Galutinio atsakymo į šį klausimą iki šiol
nėra. Geriausiai šiuos faktus paaiškina antras ir trečias modelis. Įrodyta,
kad katės regos žievėje yra jautrūs judesio krypčiai ir greičiui neuronai
(McLean, Palmer, 1989, 1994), kurie atlieka ką tik aprašytą tiesinį gaunamų
iš RL signalų sumavimą.
Įdomų bandymą aprašė S. M. AnstLs (1990). Žmogus ilgą laiką stebėjo
šviesią nejudančią dėmelę, kurios skaistis nuolat kito: dėmelės skaistis nuo
minimalios vertės pamažu didėjo ir pasiekęs maksimalią reikšmę šuoliu
krisdavo iki minimalios vertės. Po adaptacijos pastovaus skaisčio dėmelė
buvo suvokiama kaip kintanti - suvokiamas jos skaistis laiko atžvilgiu
mažėjo. Jeigu žmogus matė ne dėmelę, bet stacionarų juodai baltą kraštą,
tai tas kraštas atrodė judantis. Suvokiama judesio kryptis priklausė nuo
krašto orientacijos, t. y. nuo to, iš kurios pusės buvo juoda riba. Šis
efektas siejamas su adaptacija, kuri keičia jautrį vienai iš mirksinčių gardelių
(žr. 5.9 poskyrį).
Iki šiol kalbėjome apie tai, kaip regos sistema galėtų įvertinti judesio
kryptį, bet nc mažiau svarbu žinoti, kaip regos sistema nustato stimulo
judesio greitį.

5.10. Judesio greičio įvertinimas

Kaip matėme, jautrių judesio krypčiai neuronų atsakai priklauso ir nuo
judesio greičio. Kyla klausimas, kaip regos sistema iš šių atsakų gali
nustatyti judesio greitį. Vieną būdą jau aptarėme nagrinėdami dvimatį
ir keturmatį modelį. Judesys nustatomas pagal dvimačio arba keturma-
čio vektoriaus orientaciją. Vektoriaus orientacija priklauso tiek nuo
judesio krypties, tiek nuo judesio greičio.
Kitas būdas, kaip nustatyti judesio greitį, yra toks: reikia apskaičiuoti
vaizdo tinklainėje laiko ir erdvės išvestinių santykį, t. y. v= - ( d l l d t ) l
(dl!dx) (žr. (5.3)). Šis nustatymo būdas yra formalus, ir vargu ar šie
skaičiavimai atliekami regos sistemoje. Be to, kai (dl!dx) = 0, šio
santykio apskaičiuoti nepavyktų.

270
 Fizikoje judesys apibūdinamas vektoriumi, kurio kryptis nusako
judesio kryptį, o modulis - greitį. Yra duomenų, kad toks aprašymas
galimas ir psichofizikoje, kai kalbame apie judesio greičio suvokimą
(Orban, Callens, 1977; OOMHH et al. 1979). Šiuo atveju, norint nustatyti
judesio greitį, reikėtų nustatyti vektoriaus modulį. Turime tokią pačią
situaciją kaip ir tuo atveju, kai reikėjo nustatyti apšvietos stiprį.
Panagrinėsime, kaip Furjė modelyje siūloma nustatyti judesio greitį.
Prisiminkime anksčiau nagrinėtas išraiškas (žr. 5.3):
Ix = I' (x - U), 1, = - v l'(x - U) ir /, = - vlx. (5.6)
Išdiferencijavę šią lygybę, turime:
lx,= -vla (5.7)
Iš jau turimų lygybių nesunku gauti:
/ , / , = - v Ix Jx ir Ia I„ = - > ' 4 4 , (5.8)
arba v=-(IxI,+ Ia IJI (Ų + 1J) (5.9)
(smulkiau apie tai žr. Johnston et al. 1992).
Šio modelio trūkumas, kurį pripažįsta ir patys autoriai, yra tas, kad jis
nurodo, kaip formaliai skaičiuoti greitį, bet vargu ar tokie skaičiavimai
tiesiogiai atliekami regos sistemoje. Modelio privalumas tas, kad greičiui
nustatyti naudojami Furjė modelio neuronų atsakai, kurie taip pat nusako
ir judesio kryptį (smulkiau apie tai žr. Adelson, Bergen, 1995; Bruec et
al, 1996). Taigi judesiui ir greičiui nustatyti galima pritaikyti vienodą modelį.

5.11. Antrinis (long-range, second-order)

informacijos apie judesį apdorojimo etapas
Dabar jau žinome, kad regos sistema turi daugybę lygiagrečiai funkcio-
nuojančių kanalų. Kiekvienas kanalas apdoroja informaciją apie mažame
tinklainės plotelyje (RL) judantį stimulą. Tačiau regos sistemos
uždavinys - nustatyti objekto, o ne jo fragmentų judesį (kaip matysime,
ši lokali informacija kartais yra prieštaringa). Tam ir atliekamas antrinis
informacijos apdorojimas - tarpusavyje derinama informacija, gauta iš
daugybės lokalių kanalų (iš didelio tinklainės ploto). Dėl to
mechanizmas, susijęs su šiuo apdorojimu, vadinamas nelokaliu (long-
range, second-order arba non-Furje).

271
 Kaip jau minėjome, formaliai pirminio informacijos apdorojimo
melu nustatomos erdvinės ir laiko apšvietos tinklainėje išvestinės. Tačiau
yra atvejų, kai viena iš išvestinių lygi nuliui, o žmogus geba nustatyti
judesio kryptį. Pavyzdžiui, literatūroje aprašytas toks eksperimentas
(Chubb, Sperling, 1988). Tarkime, regos lauke juodame fone matoma
šviesi maža dėmelė (taškinis stimulas), kuri po trumpo laiko užgęsta
ir po tam tikro laiko (vėlinimo) pasirodo kitoje lauko dalyje. Šioje
situacijoje žmogus suvokia dėmelės judesį (tariamąjį judesį) ir jį nesunku
paaiškinti, kadangi tinklainės apšvieta turi tiek laiko, tiek erdvės
išvestinę. Siek tiek pakeiskime stimulą. Tarkime, jis matomas ne
juodame, o pilkame fone. Vieno rodymo metu pradinėje ir galinėje
padėtyje stimulas trumpą laiką matomas kaip šviesi dėmelė, o po to
- juoda. Taigi stimulo sukurta vidutinė tinklainės apšvieta bus lygi
nuliui. Autorių nuomone, šiuo atveju erdvės išvestinė buvo lygi nuliui,
o žmogus vis vien suvokė mirksinčio stimulo judesį. Vadinasi, šiuo
atveju judesiui įvertinti panaudotas nepirminis mechanizmas. Kitame
pavyzdyje žmogus matė atsitiktinai plokštumoje išsidėsčiusius juodai
baltus nejudančius taškus. Dalis šių taškų žemu dažniu (apie 5 Hz)
mirksėjo, o pati sritis, kurioje buvo matomi mirksintys taškai, iš lėto
tolygiai keitė savo padėtį regimajame lauke (patys taškai nejudėjo).
Mirksinčią sritį sudarė atsitiktiniai taškai ir ji neturėjo pastovių ribų,
t. y. sritis neturėjo aiškaus kontūro, o kartu nebuvo ir pastovaus apšvie-
tos gradiento. Bet ir šiomis sąlygomis žmogus suvokė mirksinčios
srities judesį. Taigi judesio suvokimą vėl lemia nepirminiai, lokalūs
procesai.
Kas žinoma apie nelokalius judesio analizės mechanizmus? Aiškaus
atsakymo į šį klausimą, deja, neturime. Tačiau atliekami labai intcasyvfis
tyrimai ir, matyt, artimiausiu metu daug kas paaiškės. Pagrindinės
idėjos, kurios tikrinamos eksperimentu, tokios:
1. Iš pradžių atliekamas pirminis informacijos apdorojimas ir, jeigu
jis sėkmingas, išskiriamos sritys, kuriose judesio parametrai yra daugmaž
vienodi (arba skiriasi nedaug). Sakoma, kad po pirminio apdorojimo
vyksta atskirų vaizdo fragmentų išskyrimas, t. y. dinaminė vaizdo frag-
mentacija. Vaizdo fragmentai toliau traktuojami kaip atskiri vienetai ir
vėliau nagrinėjamas jau atskirų fragmentų judesys. Manoma, kad frag-
mentų judesiui įvertinti naudojami lokalios analizės principai. Šios

272
analizės metu gaunama papildoma informacija, reikalinga sudėtin-
gesniems fragmentams nustatyti. Taigi toks hierarchinis mechanizmas,
autorių nuomone, leidžia suvokti objektų judesį (Chubb, Sperling, 1988).
Pirmiau aprašytame pavyzdyje, kai buvo stebimas judesys juodai baltos
mirksinčios dėmės, kurios sukurta vidutinė apšvieta kiekvienoje
tinklainės vietoje buvo lygi foninei apšvietai, fragmcntacija atliekama
taip. Išskiriamos atskiros šviesios ir tamsios vaizdo dalų (kurios
analizuojamos on ir off kanalais), ir šių vaizdo dalių judesys vertinamas
atskirai. Juodai ir šviesiai vaizdo daliai atskirti reikia netiesiškai
apdoroti vaizdą.
2. Kiti autoriai mano kitaip. Jų nuomone, pirminis ir antrinis judesio
apdorojimo mechanizmai veikia lygiagrečiai, nepriklausomai vienas
nuo kito (Wilson et al, 1992). Tokio modelio struktūrinė schema
parodyta 5.22 pav.
dinaminis stimulas

5.22 pav. judesį vertinančio modelio schema

273
 Vaizdo analizė atliekama lygiagrečiai tiek lokaliame (tiesiniame),
tiek nelokaliame (netiesiniame) posistemyje. Šiuose posistemiuose
nustatoma judesio kryptis ir greitis, t. y. suformuojamas judesio vektorius,
kurio orientacija nusako judesio kryptį, o modulis - judesio greitį.
Ix>kali analizė atliekama pirminėje regos žievėje, o nelokali - V2
zonoje. Iš čia informacija apie judesį vektorine forma perduodama į
smilkininę žievės sritį (middle temporal - MT). Informacija, ateinanti
abiem kanalais į MT sritį, sumuojama vektoriškai ir nustatomi objekto
judesio parametrai - kryptis ir greitis.

Nelokali analizė tiriama tokiais stimulais, kuriuose nėra reikalingų lokaliai

analizei požymių. Tam paprastai naudojamos įvairios erdvinės gardelės,
kurių ryžkis arba kontrastas kinta pagal tam tikrą dėsnį, t. y. gardelė yra
moduliuota pagal ryškį arba kontrastą. Taip keičiamas stimulo spektras ir
jis parenkamas toks, kad neveiktų lokalios analizės sistemos arba ją mažai
veiktų. Kartais aukštesnio dažnio gardelė yra stacionari (nekintanti laiko
atžvilgiu), o moduliuojantis tiek erdvinis, tiek r laiko dažnis yra žemesnis.
Stacionarios gardelės dažnis vadinamas nešančiuoju dažniu, o mo-
duliuojantis - gaubiamuoju (envelop). Taip sudarytos gardelės vadinamos
antros eilės gardelėmis (,second-order gratings), o jų sukurtas judesio pojūtis
- antros eilės judesio pojūčiu (second-order motiori).
Tokios gardelės pavyzdys parodytas 5.23 pav. Čia nešančioji gardelė
sukuria tokį apšvietos pasiskirstymą:
L (1 + sinX,x),
o gaubiamoji gardelė:
1 +C sin A.jX coscot.
Taigi antros eilės gardelė aprašoma sandauga:
/. (1 + sinApc) (1 +C sinApc cosco t) =
L (1 + sinAjjc)+ LC sin Apc cosco t (1 + sinApc) =
1.(1 + sinApc) + LC {sin/Apc +cot] + sinfApc - cotj} (1 + sinApc) =
L(1 + sinA,x) + LC {sin/A/ + co t] + sin/A/ - cotj} /2 +
+LC{ cos[(A2 - A,) x - co t] - cos[(A2 + A,) x + cotj +
+ cos[(A} - A,) x + rot] - cosf(A2 + A,) x - cotj} /4.

Kaip matyti, šios gardelės nešantysis dažnis laiko atžvilgiu nekinta.

Kinta tik erdviniai dažniai, artimi gaubiamosios gardelės dažniui, tačiau jie
yra žemi ir neveikia lokalaus analizės posistemio. Taigi antrinė gardelė
sudaroma taip, kad ji neveiktų lokalaus (Furjė) posistemio. Tačiau tokia

274
A
gardelė sukelia judesio suvo-

• • H
l/\/\/'-J iMMii j/\/ kimą, kurį lemia nelokalaus (ne
Furjė) posistemio darbo rezul-
tatai.
Atlikti eksperimentai parodė,
kad pirminis ir antrinis judesio
analizės mechanizmai turi skir-
tingas savybes. Kai regos sistema

" B S 3
naudoja pirminį analizės mecha-
nizmą, žmogus geba nustatyti
judesio kryptį labai greitai - pa-
kanka stimulą matyti 20-40 msek.
Antrinis analizės mechanizmas
5.23 pav. Antros eilės vaizdai
lėtesnis: norint nustatyti judesio
judesiui tirti
kryptį, reikia matyti stimulą
ilgiau kaip 200 msek. (Derrington, Henning, 1994;. Derrington, Badcock,
I lenning, 1993).

5.12. Lokalios informacijos apibendrinimas

Iki šiol daug laiko skyrėme judesio vertinimui atskirame lokaliame
kanale. Toks kanalas gauna informaciją tik iš nedidelio tinklainės
plotelio, vadinamojo kanalo recepcinio lauko (RL). Recepcinis laukas
yra lyg kanalo langas, pro kurį „matomas" išorinis pasaulis. Dėl to
kyla neaiškumų, kaip įvertinti matomo pro langą objekto judesio kryptį
ir greitį, t. y. atsiranda vadinamoji lango, arba apertūros, problema. Ji
paaiškinta 5.24 pav., a. Pro langą matoma vidurinė tiesės atkarpa, o jos
galai lieka nematomi. Iš pradžių tiesė matoma 1-oje, o po kurio laiko
- 2-oje padėtyje. Iš to, ką matome, negalime spręsti, kuria kryptimi ir
kokiu greičiu juda tiesė - ji gali judėti bet kuria strėlytėmis parodyta
kryptimi. Nuo pasirinktos krypties priklausys ir tiesės judesio greitis
(Marr, Ullman, 1981; Hildreth, 1984; Hildreth, Koch, 1987). Kai
regos lauke yra tik vienas objektas, nustatyti greitį ir kryptį nėra su-
dėtinga. Žmogus dažniausiai suvokia judesį statmena tiesės orientacijai

275
 5.24 pav. Lango, arba apertūros, problema

kryptimi (ištisinės strėlytės kryptimi). Tačiau uždavinys tampa sudėtin-

gesnis, kai matomi du ar daugiau objekto fragmentų (žr. 5.24 pav., b).
Paveiksle parodyti du langai, pro kuriuos matomos tik dvi kampo
kraštinių atkarpos. Manoma, kad suvokiamą judesio kryptį galima
apskaičiuoti dviem būdais.
Pirmu atveju skyrium nustatoma judesio kryptis kiekvieno objekto,
matomo pro pirmą ir antrą langą. Suvokiama atskiro fragmento judesio
kryptis parodyta punktyrinėmis strėlytėmis - šios kryptys statmenos
kampo kraštinėms. Šių dviejų vektorių suma nusako suminį judesio
vektorių (vektorius pažymėtas ištisine strėlyte), kuris ir apibūdina su-
vokiamą judesio kryptį (žr. Wilsono modelį 5.22 pav. (Wilson et al,
1992)).
Siūlomas ir kitas skaičiavimo būdas. Tam pasitelkiama sąvoka
judesio ribinė (angl. constraint) linija, kuri 5.24 (b) paveiksle parodyta
punktyru. Manoma, kad suvokiama judesio kryptis visuomet statmena
ribinei linijai. Jeigu turime kelis fragmentus, tai kiekvienam nu-
statomos ribinės linijos (linijos, statmenos fragmentų judesio kryptims).
Šios linijos susikerta erdvėje, o susikirtimo taškas nusako suminį judesio
vektorių (Adelson, Movshon, 1982). Šis skaičiavimo būdas vadinamas
ribinių linijų susikirtimo metodu (angl. intersection of constraints arba
sutrumpintai IOC). Jeigu matomi fragmentai yra to paties nedefor-
muojamo objekto fragmentai, tai ribinės šių fragmentų linijos susikerta
viename taške.
Abiem skaičiavimo būdais gaunami tie patys rezultatai. Tačiau yra
atvejų, kai nustatytos abiem metodais judesio kryptys skiriasi. Šis atvejis

276
 paaiškintas 5.25 pav. Čia rodomi
vaizdai, kurie vadinami antros eilės
vaizdais (angl. plaid of the second
type). Jie gaunami vienu metu ro-
dant skirtingo erdvinio ir laiko
dažnio gardeles (panašiai, kaip
buvo aprašyta 5.11 poskyryje).
5.25 pav. Du judesio parametrų Plonomis strėlytėmis parodyti dvie-
skaičiavimo metodai jų skirtingų fragmentų judesio vek-
toriai o punktyru - šių fragmentų
ribinės linijos. Tuomet vektorius
VĮOC nusako judesio kryptį, apskaičiuotą ribinių linijų susikirtimo me-
todu, o vektorius Vv - judesio kryptį, apskaičiuotą lokalių judesio
vektorių sumavimo metodu.
Kuris modelis geriau paaiškina eksperimento rezultatus? Kai
stimulai yra regimojo lauko centre ir matomi ilgiau negu 150 msek.,
ribinių linijų metodu gerai paaiškinami eksperimentų rezultatai, tačiau
kai stimulai pateikiami trumpai ( < 1 0 0 msek.) regimojo lauko
periferijoje, tuomet geresni rezultatai gaunami vektorių sumavimo
metodu (Wilson et al, 1992; WiLson, Kim, 1994). Kadangi regimojo
lauko periferijoje recepcinių laukų dydžiai yra didesni, t. y. lokalaus
periferinio kanalo recepcinis laukas daug didesnis už centrinio, tai
galima manyti, kad periferijoje didesnę įtaką turi pirminiai judesio
analizės mechanizmai. Tai rodo ir stimulų eksponavimo laikai - stimulai
periferijoje gali būti rodomi trumpesnį laiką negu centre.
Be to, kai atskirų stimulų (matomų fragmentų) judesiai yra labai
skirtingi ir neįmanoma jų suvokti kaip vieno objekto fragmentų judesį,
susidaro paradoksali situacija - žmogus vienu metu mato du atskinis
permatomus objektus, judančius skirtingomis kryptimis ir greičiais.
Siekiant paaiškinti šį reiškinį, vektorių sumavimo modelį reikėtų
modifikuoti (Wilson, 1994; VViLson, Kim, 1994).
Taigi prisipažinkime, kad kol kas antros eilės judesio analizės
mechanizmas lieka neaiškus. Matyt, čia reikėtų kalbėti ne apie vieną,
o apie kelis įvairius judesio analizės mechanizmus. Šie mechanizmai
gali būti susiję ne tik su sensorinėmis sistemomis, bet ir su atminties
struktūromis.

277
5.13. Judesys ir stebimo skirtingais laiko
momentais objekto požymių atitiktis (korespondencija)
Taigi nagrinėjant objekto judesio suvokimą kyla klausimas, kaip iš
matomi) atskirų jo fragmentų, judančių skirtingais greičiais ir kryptimis,
sudaryti vieno judančio objekto vaizdą. Vienas būdas, kurį jau aptarėme,
- sujungti visus judančius viena kiyptimi ir artimais greičiais fragmentus.
Kitas būdas - atsižvelgti į tai, kad skirtingais, bet artimais laiko
momentais matomo objekto forma negali staigiai pasikeisti. Vadinasi,
objekto, matomo skirtingais laiko momentais, atskiri požymiai yra
panašūs ir negali labai skirtis (žr. 5.4 poskyrį).
Tyrimai parodė, kad pirmas būdas yra primityvesnis ir jam reikia
mažiau laiko. Situacijoje, kai stimulai pateikiami diskrečiai ir tarp jų
gretimų pateikimų yra mažas vėlinimas (mažesnis negu 40 msek.),
suvokiamo judesio kryptis susijusi su primityvesniu judesio nustatymo
būdu. Antram būdui reikia daugiau laiko - vėlinimo laikas tarp gretimų
pateikimų yra didesnis negu 40-60 msek. (Georgeson, Harris, 1990;
Smith, 1994; Lu, Sperling, 1995). Manoma, kad sudėtingesnis būdas
susijęs su vaizdų atpažinimu, t. y. susijęs su dėmesio ir atminties valdymo
mechanizmais. Taigi nustatant objekto judesį iškyla tos pačios proble-
mos, su kuriomis jau susidūrėme atkurdami trimatį objekto vaizdą iš
dviejų jo plokščių vaizdų.
Kaip ir stereoregėjimo atveju, čia naudojami įvairiausi algoritmai.
Paprasčiausias tas, kurį pasiūlė S. Ullmanas (1979). Vienas paveikslėlis
turi A ir B fragmentus, o po jo rodomas paveikslėlis turi C ir D

5 . 2 6 pav. Kinetinis gylio efektas

278
fragmentus. Reikia nustatyti, kuris iš A ir B fragmentų atitinka C.
Skaičiuojamas fragmento A atitikimo C fragmentą matas, kurio reikšmė
priklauso nuo fragmentų artumo erdvėje ir jų panašumo. Pasirenkama
tokia pora, kurioje elementų atitiktis yra maksimali.
Pagal kitą neseniai pasiūlytą algoritmą skaičiuojama, kokia yra
sąlyginė tikimybė, kad regos lauke yra judantis O objektas, kai paeiliui
rodomi paveikslėliai turi A, B ir C, D fragmentus. Pasirenkame ta
hipotezė, kurios tikimybė yra maksimali.
Šie algoritmai leidžia atkurti trimačio objekto vaizdą iš jo plokščio
atvaizdo, kuris gaunamas taip, kaip parodyta 5.26 pav. Turime du
permatomus stiklinius cilindrus. Mažesnis yra didesnio viduje. Cilindrų
paviršius išmargintas juodomis nepermatomomis dėmėmis. Pcršvietus
šiuos cilindrus lygiagrečiu šviesos pluošteliu (šviesos šaltinis dešinėje),
statmename šviesos spinduliams ekrane (paveikslo kairėje) matome
plokščią dėmelių vaizdą. Kol cilindrai nejuda, žmogus suvokia tik
dėmelėmis išmargintą plokštumą. Tačiau jeigu cilindrai sukasi (paveiksle
laikrodžio rodyklės kryptimi), žmogus suvokia erdvinį trimačių cilindrų
vaizdą. Šį efektą pastebėjo H. Wallachas ir D. N. O'Connellis (1953) ir
pavadino kinetiniu gylio efektu (angl. kinetic depth effect).
Šiame eksperimente dėmelių judesio greitis regos lauke nėra pasto-
vus, bet jis tolydžiai kinta - ccntrc jis didžiausias, o periferijoje ma-
žiausias. Greičio gradientas ir dėmelių judesio kryptis yra vienintelė
informacija, kuri leidžia atkurti erdvinį vaizdą. Nors yra pasiūlyti keli
algoritmai, tačiau iki šiol neaišku, kaip tai daroma regos sistemoje.
Viena aišku - žmogus atlieka dėmelių greičių vidurkinimo procedūrą,
t. y. glodinimą, o tik po to šią informaciją naudoja detalesnei vaizdų
analizei. Dėl suvidurkinimo mažėja triukšmo jtaka suvokiamam tri-
mačio objekto judesiui (Nawrot, Sckular, 1990).
Patį detaliausią judesio analizės algoritmą sukūrė J. J. Koendcrinkas
ir A. J. van Doornas (1976). Jie įrodė, kad formaliai bet kuris judesys
lokalioje srityje gali būti aprašytas kaip trijų transformacijų suma
(sukimo, išplėtimo arba suspaudimo). Šias transformacijas nesunku
nustatyti regos sistemoje, įvertinus atskirų lokalių kanalų judesio
detektorių atsakus. Tačiau vis dar neaišku, ar šie skaičiavimai
realizuojami gyvūnų ir žmogaus regos sistemoje.

279
 Paminėsime dar vieną mažai tirtą judesio trimatėje erdvėje suvokimą.
Iš atliktų tyrimų galima manyti, kad ir šiuo atveju atliekama
daugiapakopė informacijos analizė: lokali monokulinė analizė, lokali
binokulinė analizė, antros ir tolimesnės eilės globali analizė. Tačiau
binokulinci lokaliai judesio analizei yra skirti tik keli eksperimentiniai
darbai (Regan, Bcverley, 1978,1979; Beverley, Regan,1979). Šių darbų
pagrindiniai rezultatai yra tokie: regos sistemoje yra judesio erdvėje
detektoriai, kurių įėjimo signalas priklauso nuo disparatiškumo ir
paralaksų kitimo laiko atžvilgiu. Binokuliniam judesio suvokimui
skiriama mažiau dėmesio, kadangi manoma, kad visų pirma reikia
suprasti, kokie mechanizmai nulemia monokulinį gylio suvokimą.

5.14. Dar kartą apie fiziologinius

judesio suvokimo mechanizmus
Jau kalbėjome apie lokalius judesio analizės neurofiziologinius
mechanizmus. Lokali analizė atliekama daugybėje lygiagrečiai
funkcionuojančių kanalų, kiekvienas kanalas gauna informaciją š mažos
tinklainės srities (recepcinio lauko - RL). Kanalo išėjime yra selektyvūs
judesio krypčiai ir greičiui detektoriai. Detektorių atsakai priklauso
nuo dvimačio ar keturmačio vektoriaus orientacijos. Du (ar keturi)
judesiui selektyvių neuronų atsakai nusako vektoriaus komponentes.
Šie detektoriai formuojami regimojoje žievėje (VI srityje) ir, matyt,
susiję su pirmos eilės lokalia analize.
Kur ir kaip vyksta informacijos, susijusios su globaliu judesio
suvokimu, apdorojimas, kokios struktūros dalyvauja šiame analizės
procese? Mėginama išskirti du skirtingus regos sistemos kanalus. Vienas
jų susijęs su statinės regimos informacijos apdorojimu, o kitas - su
dinaminės. Pirmame kanale atliekama formos analizė, o antrame -
objektų judesio. Kanalų diferenciacija prasideda labai anksti - tinklai-
nėje. Čia išskiriami vadinamieji parvo ir magno kanalai. Parvo kanalas
prasideda tinklainėje nuo smulkių, o magno - nuo stambių ganglinių
ląstelių. Šios ląstelės siunčia signalus į LKT P (smulkių) ir M (stambių)
neuronų įėjimus (Livingstone, Hubel, 1983, 1984, 1988). Spėjama, kad

280
P kanalas, susijęs su formos, o M kanalas - su judesio analize. Iš
pradžių abu kanalai siunčia informaciją j vieną struktūrą - regimąją
žievę arba VI zoną. Čia šių kanalų keliai skiriasi. P kanalas per V2
struktūrą siunčia signalus į V4, užpakalinę ir priekinę inferotemporalinę
sritį (smilkininėje smegenų dalyje) (Maunsell, Nevvsome, 1987). Ši
smegenų dalis susijusi su spalvos, formos ir 1.1, analize. Kito kanalo
signalai siunčiami arba tiesiogiai į vidurinę temporalinę (smilkininę)
sritį (MT, kitaip - V5 sritis), arba iš pradžių šie signalai patenka į V3
ir V3A, o tik po to į V5 sritį. Šiose smegenų struktūrose atliekama
gilesnė judesio analizė, susijusi su antriniais ir aukštesniais analizės
procesais.
Kas yra žinoma apie V5 neuronų savybes? Šie neuronai yra jautrūs
judesio krypčiai ir greičiui, bet jų RL labai dideli, kelių ar kelių
dešimčių laipsnių. Šie neuronai pritaikyti integralinei informacijos ana-
lizei. Įrodyta, kad blokuojant šių neuronų aktyvumą (stipriu magnetiniu
lauku) žmogus nesuvokia judesio. Jeigu gyvūnams dirgintume selek-
tyvius tam tikram judesiui neuronus, jie reaguotų taip, lyg matytų
judantj tam tikra kryptimi ir greičiu objektą.
Tačiau iki šiol labai mažai žinoma, kaip vyksta akių, palies stebėtojo
judesio įvertinimas suvokiant objekto judesį, t. y. mažai žinoma, kokie
yra eferentinio modelio neurofiziologiniai mechanizmai.

Santrauka
1. Judesio suvokimas priklauso tiek nuo fizinių objekto judesio
parametrų (objekto atvaizdo tinklainėje) pokyčio, tiek nuo akių, galvos
ir paties stebėtojo judesio (eferentinis judesio suvokimo modelis).
2. Visa regos sistema sudaryta iš daugybės lygiagrečiai funkcionuo-
jančių sistemų, arba kanalų. Kiekvienas kanalas gauna informaciją iš
mažos tinklainės srities (recepcinio lauko) ir nustato čia esančių stimulų
judesio parametrus (kryptį ir greitį). Stimulo judesio parametrai nusa-
komi dvimačiu arba keturmačiu vektoriumi. Jeigu RL yra nc vienas,
o daugiau stimulų, atliekamas vektorinis stimulo judesio vidurkinimas.
Kanalo išėjime yra judesio parametrams jautrūs neuronai, judesio
krypties ir greičio detektoriai.
3. Tarp atskinĮ judesio kanalų yra sąveika, atsakinga už simultaninį
judesio krypties ar greičio kontrastą. Ši sąveika gali padėti išskirti

281
reliatyvius judesio parametrus, t. y. judesio kryptį ir greitį fono atžvilgiu.
Tai reikalinga integruojant lokalių fragmentų judesio parametrus. Šie
procesai padeda nustatyti regimojo objekto judesį.
4. Globali judesio analizė yra susijusi su judančių objektų, o ne jų
fragmentų įvertinimu. Ši analizė yra daugiapakopė: po lokalios analizės
vyksta fragmentų, judančių panašiais greičiais ir kryptimis, jungimas,
panašumas vertinimas pagal judesio signalo „energetines" savybes. Tam
naudojami du būdai. Vienu būdu viso objekto judesys nusakomas kaip
jo fragmentų judesio vektorių suma. Kitu būdu judesio vektorius
nusakomas ribinių judesio linijų susikirtimu (IOC būdas). Normaliomis
sąlygomis abiem būdais gaunamas tas pats rezultatas. Sujungiamų
gretimų fragmentų judesio parametrai gali kisti tolydžiai, nešuoliškai.
Kai lokalių fragmentų judesio parametrai labai skiriasi ir jų suderinti
neįmanoma, suvokiamas skirtingų skaidrių permatomų objektų judesys
- vienu metu toje pačioje vietoje, bet skirtinguose gyliuose matomi du
skaidrūs objektai. Globali analizė atliekama lyginant matomų skirtingais
laiko momentais ir skirtingose erdvės vietose objektų požymius. Sujun-
giami tie vaizdų fragmentai, kurie yra panašiausi (vertinami fragmentų
nuotoliai ir jų geometrinis panašumas). Pagal kitą algoritmą siūloma
skaičiuoti atskirų objektų, kurie turėtų išskirtus požymius, sąlygines
tikimybes. Pasirenkamas tas objektas, kurio tikimybė didžiausia.
5. Judesio analizė regos sistemoje prasideda labai anksti - tinklainėje:
jau čia formuojami du atskiri P ir M kanalai. Pirmasis daugiau susijęs
su statinių vaizdų, o antrasis - su dinaminių, judančių vaizdų analize.
Iš pradžių ši informacija perduodama į tą pačią regos sistemos struktūrą
(VI sritį), o po to P kanalo teikiama informacija keliauja į V4 ir
užpakalinę bei priekinę inferotemporalinę sritį. M kanalo informacija
perduodama į V3 ir V5 smegenų žievės sritį, lemiančią judančio objekto
suvokimą.

282
6. FORMOS SUVOKIMAS

6.1. Įvadas
Taigi manoma, kad statinė ir dinaminė regimoji informacija analizuojama
atskirai P ir M posistemiuosc. Abiejų posistemių struktūra yra panaši:
juos sudaro daugybė lygiagrečiai funkcionuojančių kanalų. Kiekvienas
kanalas gauna informaciją iš
mažos tinklainės dalies, kuri • • • •
vadinama rccepciniu kanalo
lauku. Po tokios analizės
• • •
sudaromas mozaikinis vaiz-
das, kurį galima panaudoti (o) (b)
objekto erdviniam vaizdui
(judančiam objektui) atkurti, • t • • •••••••••
aproksimuoti. Tačiau kaip tai • • • •
• • • • • ••••••••
atlikti, kaip sujungti atskirus
• • • •
• • •••••••
mozaikinius fragmentus į • • • • • • •••••••
globalų vaizdą, objekto vaiz- •••••••••
dą? Objekto vaizdas tai nėra
(C) (d)
paprastas taškų rinkinys -
taškų rinkinys turi tam tikras 6.1 pav. Taškų grupavimo pavyzdžiai
savybes, kurios nusako ob-
jekto formą. Trys arba keturi
taškai, pavaizduoti 6.1 pav., a
ir b, tai daugiau negu taškų
rinkinys, jie suvokiami kaip
trikampis arba keturkampis.
Taškų rinkinys paveikslo c ir
d dalyse suvokiamas arba kaip
eilutės, arba kaip stulpeliai.
Realiai tokių figūrų nėra.
Paveikslo c ir d dalyse per
taškus °galima nubrėžti daug° ,6.2_ pav. .,
Vaza ar veido
., .
siluetait

283
figūrų, kurios skirsis nuo stulpelių ir eilučių. Dar sudėtingesnė situacija
pavaizduota 6.2 pav. Ji suvokiama kaip dviejų veidų siluetas arba kaip
vaza. Taigi kodėl matome vienas, o ne kitas figūras? Tokios figūros
vadinamos dviprasmėmis.
Ši problema aktuali atkuriant tiek statinį, tiek dinaminį vaizdą.
Globalaus judesio suvokimo problemas, susijusias su objekto, o ne jo
fragmentų judesiu, trumpai jau aptarėme. Dabar panagrinėsime, kas
žinoma apie tai, kaip suvokiama forma.

6.2. Vaizdų formavimo būdai

Vieni iš pirmųjų, siekę rasti atsakymus į šiuos klausimus, buvo
geštaltinės psichologijos atstovai Jie nustatė principus, kaip formuojami
suvokiamieji vaizdai (NVerthcimcr, 1923; Koffka, 1935; Kochler, 1947).
Šie principai tokie: artumo (angL proximity), panašumo (angl. similarity),
tolydumo (angl. good continuation), bendrų savybių (angl. common fale),
uždarumo (angl. elosure), dydžio, orientacijos, simetrijos ir fono, taip pat
gero vaizdo (vok. Praegnanz, arba angl. the Law of Pregnaenz).
1. Artumo principas - objekto požymiai, fragmentai arba net patys
objektai jungiami į vieną vaizdą, jeigu jie yra artimi - atstumai tarp jų
erdvėje yra trumpiausi. Tačiau reikia nepamiršti kad kartais fragmentų,
objektų artumas erdvėje nereiškia jų atvaizdų artumo tinklainėje.
Nagrinėjant plokštuminį vaizdą, objektų artumas erdvėje praktiškai
sutampa su jų atvaizdų artumu tinklainėje.
Kaip veikia artumo principas, parodyta 6.1 pav., c ir d. Žmogus
suvokia stulpelius, kai atstumai tarp taškų stulpeliuose yra mažesni
negu tarp taškų eilutėse. Jeigu atstumai tarp taškų tiek eilutėse, tiek
stulpeliuose yra apytiksliai vienodi, tai suvokimas bus nestabilus -
suvokiamos tai eilutės, tai stulpeliai. Bet jeigu ilgesnį laiką stebime
vaizdą, kuriame stabiliai suvokiame stulpelius, o po to grįžtame prie
anksčiau nestabiliai suvokiamo vaizdo, tai dabar jau eilutes suvokiame
stabiliai (Kaufman, 1974). Šis efektas vadinamas povaizdžių, nors šiuo
vardu kartais vadinami skirtingi efektai. Tokios rūšies povaizdžiai
siejami su procesais pradinėse regos sistemos struktūrose.

2H4
 Šis principas mums atro-
do natūralus, nekeliantis L L L T T T T - I - , - I
abejonių. Tačiau neaišku,
kaip regos sistema vertina l V t I T "Vii
L L L L T T T nnn]
atstumus. Jeigu fiziniai
atstumai tarp vertikalių ir

l L L T T T i - p
horizontalių taškų yra vie-
nodi, tai neaišku, ar šie
atstumai yra subjektyviai 6.3 pav. Fragmentų panašumo įtaka
suvokiami vienodi (prisi- grupavimui
minkime vertikalių linijų
dydžių pervertinimą).
2. Panašumo principas
- grupuojame fragmentus,
kurie tarpusavyje yra pana-
šesni negu kiti fragmentai,
t. y. jie turi vienodus požy-
mius - spalvą, formą. Frag-
mentų panašumo įtaką gru-
pavimui galima pastebėti
6.3 pav. Centrinė vaizdo
dalis, kur yra panašūs ob-
jektai (T raidės), sudaro
vieną grupę, kurią suvo-
kiame kitaip negu kraštines
dalis (kampų grupes). Kitas
šio principo taikymo pavyz-
dys pateiktas 6.4 pav. Pana-
šūs šviesūs rutuliukai su-
daro žinomo vaizdo (pen-
kiukės) ant kauliuko įspūdį
(a). Paveikslo b dalies tiek 6.4 pav. Fragmentų panašumo įtaka
grupavimui
kairėje, tiek dešinėje pusėje
rutuliukų išdėstymas visiš-
kai vienodas. Tačiau tai netrukdo juodiems rutuliukams sudaryti M
raidės įspūdį. Kartais tarp artumo ir panašumo principų kyla konfliktas -

285
neaišku, kuris principas lems vienos ar kitos figūros suvokimą. Daugeliu
atvejų lemia artumas, tačiau ne visuomet, kaip tai matyti iš 6.4 pav.
Kadangi nėra tikslaus kiekybinio kriterijaus panašumui vertinti, todėl
taikyti šj principą suvokimui nuspėti yra nelengva. Dėl to tiek suvokimo
psichologijoje (pavyzdžiui, parenkant veiksmingus objektų maskavimo
būdus), tiek techninėse atpažinimo sistemose šis principas praktiškai
netaikomas.
3.Tolvdumo principas - grupuojami tie elementai, kurie sukuria
glotnesnį, tolydesnį vaizdo įspūdį. Šio principo įtaka suvokimui parodyta
6.5 pav.
Stebėtojas visuomet linkęs suvokti kreivę ir tiesę kaip dvi atskiras
figūras nepriklausomai nuo to, kokie fragmentai jas sudaro. Apatinėje
paveikslo dalyje kreivę iš pradžių sudaro rutuliukai, o po susikirtimo
su tiese - kvadratai ir trikampiai. Nepaisant to, kad viršutinė kreivės
ir tiesės dalys sudarytos iš tų pačių rutuliukų, stebėtojas linkęs grupuoti
nepanašius fragmentus ir vėl suvokti kreivę ir tiesę kaip atskiras figūras.
Jeigu sudarytume kitą figūrą, kuri turėtų tiek tiesės, tiek kreivės
fragmentų, tai ši figūra nebūti; glotni - susikirtimo taške a būtų matomas
lūžis. Praktiškai taikant šį principą, vėl susiduriama su glotnumo
kriterijumi.
Bendrų savybių (common fate)
principas - grupuojami tie fragmen-
tai, kurie turi bendrų savybių. Šis
principas skiriasi nuo panašumo
principo. Vieną pavyzdį, kaip veikia
bendrų savybių principas, mes jau
nagrinėjome kalbėdami apie kinetinį
gylio efektą (žr. 5.13 poskyrį).
Permatomo cilindro paviršiuje
juodos dėmelės lygiagrečiu šviesos
pluoštu projektuojamos į plokštumą.
Kol cilindras nejuda, stebėtojas su-
vokia dėmelėmis išmargintą plokš-
tumą. Kai cilindras sukasi, plokštu-
m
6.5 pav. Tolydumo principo įtaka « j e matomos skirtingais greičiais
grupavimui judančios dėmės, kurios suvokia-

286
mos besusisukančios ant cilindro paviršiaus. Šiuo atveju dėmelių
suvokimą jungia greičių gradientas, kuris būdingas tik tam tikros klasės
paviršiams, t. y. paviršiaus savybės (jo kreivis) lemia atsiradusį judesio
gradientą, ir tai yra tas bendras bruožas, kuris jungia judančius taškus
ir sukuria trimačio cilindro įspūdį. Pačių dėmelių judesio greitis nėra
vienodas - plokštumos centre greitis didžiausias, o periferijoje -
minimalus (lygus nuliui). Taigi negalima jungti taškų panašumo
principu.
4. Uždarumo principu galima taip sugrupuoti taškus, kad susidarytų
uždaros figūros įspūdis. Tokio grupavimo pavyzdžiai parodyti 6.1 pav.,
a ir b, kur trys taškai suvokiami kaip trikampio, o keturi taškai - kaip
stačiakampio dalys.
5. Dydžio, orientacijos, simetrijos ir fono principo įtaka gnipavimui
parodyta 6.6 pav.
Šiame paveikslėlyje matome, kaip juodos figūros (propelerio) suvo-
kimas priklauso nuo jos dydžio ir orientacijos. Kai figūra orientuota
vertikaliai (a) ir yra mažesnė už foną (b), ji suvokiama stabiliai. Bet
jeigu propeleris yra pasuktas 45° kampu (c), tai suvokiamas vaizdas
tampa nestabilus -
suvokiamas tai juodas
propeleris, tai didelė
balta figūra. Didelę
įtaką suvokimui daro
ir figūros simetrija (žr.
6.7 pav.). Simetriška
figūra dešinėje (b) 6.6 p J v. Dydžio, orientacijos įtaka suvokimui
suvokiama kaip viena
figūra. Dažnai tolydu-
mo, bendrų savybių,
uždarumo ir simetri-
jos principai sujungia-
mi ir sakoma, kad jie
apibrėžia geros for-
mos principą. Pagal šį
principą, jungiami tie
vaizdo fragmentai, ku-

287
 i*S
4
r
C
^
C J • •

(c) (<0

6.8 pav. Subjektyvūs kontūrai ir objektų suvokimas

rie sudaro „gerą figūrą". Tačiau

kas yra „gera figūra", lieka neaiš-
ku. Tai intuityvus terminas, kuris
dažnai neleidžia apibūdinti, kokia
figūra bus gera.
Remiantis šiuo principu būtų
6.9 pav. Neįmanoma figūra
galima pasakyti, kad bet kuri
suvokiama figūra yra gera. Šiuo
principu galima paaiškinti objektų
su menamais arba subjektyviais kontūrais suvokimą (žr. 6.8 pav.). Tačiau
yra ir „negeros" formos objektų. Vienas iš tokių objektų parodytas
6.9 pav. Atskiri vaizdo fragmentai lengvai suvokiami, tačiau kai
mėginame suvokti visą figūrą, to padaryti niekaip nepavyksta. Mėginama
formalizuoti, tiksliai apibrėžti, kas yra „blogas" ar „geras" vaizdas.
Apie tai mes dar kalbėsime vėliau. Neįmanomos figūros pavyzdys
rodo, kad objekto suvokimas gali vykti dalimis - iš pradžių suvokiami
fragmentai, o paskui juos mėginama sujungti į bendresnį vaizdą.
Jungimas, arba sensorinė fragmentų organizacija, vyksta pagal tam tikras
taisykles, kurių ir netenkina figūra, parodyta 6.9 pav. Dėl to mums
nepavyksta sukurti vidinio objekto vaizdo ir suprasti ką gi mes matome,
nors vaizdo fragmentai yra aiškūs. Vadinasi, objektas yra nedaloma
stmktūra. Taigi suvokimas yra susijęs tiek su lygiagrečiais pirminių
požymių, arba fragmentų, išskyrimo procesais, tiek su nuosekliais
fragmentų sujungimo procesais. Visa tai vainikuoja vientisas, nedalomas
objekto vaizdas, kurio kartais negalime sudaryti žiūrėdami į neįmanomą
figūrą.

288
 Geštaltinės psichologijos atstovai mėgino suformuluoti taisykles,
kurios atitinka „geros" figūros sampratą. Anot Kofkos (1935), gera
figūra tai yra tokia geometrinė struktūra, kuri yra paprasčiausia, geriausia
ir stabiliai suvokiama. Keturi taškai suvokiami kaip keturkampis, o nc
kryžius arba apskritimas, kadangi keturkampis yra uždara, tolydi,
simetrinė, paprasta figūra, turinti mažiausiai trūkių fragmentų. Be to,
taškai sujungiami tiesėmis, t. y. linijomis, kurios nusako paprasčiausią
priklausomybę tarp jos taškų koordinačių. Tokiomis savybėmis
nepasižymi jokia kita figūra, kurią gautume sujungę keturis taškus.
Tačiau nebuvo suformuluotos aiškios taisyklės, kuriomis vadovaudamiesi
galėtume apibūdinti, kas yra „gera" figūra.

6.3. Šiuolaikinė geros figūros, vaizdo samprata

J. Hochbergas ir V. Brooks (1960) mėgino eksperimentiškai nustatyti,
kokios vaizdų savybės lemia vaizdų sudėtingumą ir kokios taisyklės -
vieno ar kito objekto suvokimą.
Anot šių autorių, suvokiama tokia figūra, kuri būtų paprasčiausia.
Šios taisyklės įtaka suvokimui matyti iš 6.10 pav. Kairėje parodyta
figūra yra uždara, ji turi šešis kampus, sujungtus tiesėmis. Suvokiama
plokščia figūra. Bet kurios kitos figūros suvokimas nesumažintų kampų
skaičiaus, kuris apibūdina figūros sudėtingumą. Dešinėje parodyta figūra
yra sudėtingesnė - suvokiant plokščią (2-D) figūrą, ji turėtų 10 kampų.
Kampų sumažėtų, jeigu būtų suvokta trimatė (3-D) figūra - kubas,
kuris turi tik aštuonis kampus. Plokščia figūra, parodyta paveikslo
viduryje, turi aštuonis kampus, kaip ir 3-D figūra. Taigi figūra kairėje
bus paprastesnė, jeigu ją suvoksime plokščią. Figūra dešinėje bus
paprastesnė, jeigu ją suvoksime trimatę, o ne plokščią. Vidurinės figūros
kampų skaičius bus lygus
aštuoniems nepriklauso-
mai nuo to, ar ji suvo-
kiama trimatė, ar dvi-
matė. Tačiau visi trimatės
figūros kampai bus
vienodo dydžio (statūs), 6.10 pav. Vaizdo sudėtingumo įtaka suvokimui

289
o dvimatės - skirtingi. Pagal šią savybę trimatė figūra yra paprastesnė
negu dvimatė. Gal todėį kad vidurinės figūros suvokimas nėra stabilus,
mes kartais suvokiame ją kaip trimatę.
Kiti autoriai nurodo, kad suvokiama riba tarp skirtingų vaizdo
sričių priklauso nuo vaizdo fragmentų panašumo. Juo šie fragmentai
yra panašesni, juo blogiau pastebima riba. Tyrimai parodė, kad požymių
panašumo jtaka vaizdo sričių išskyrimui priklauso nuo pačių požymių.
Susidaro įspūdis, kad paprastesnių požymių panašumas turi didesnę
reikšmę negu sudėtingesnių. Pavyzdžiui, elementų orientacija turi
didesnę įtaką grupavimui negu jų konfigūracija (Olson Attneave, 1970;
Beck. 1972). Dėl šios priežasties B. Juleszas (1965) nusprendė, kad
procesai, lemiantys grupavimą pagal fragmentų panašumą, vyksta
pradinėse regos sistemos struktūrose. Lygindami VI ir V2 žievės
neuronų atsakus į įvairias tekstūras, DeYoe ir bendraautoriai (1986)
padarė išvadą, kad šie procesai gali vykti kaip tik tose žievės srityse.
Kitas gana paprastas požymis, turintis didelę įtaką grupavimui, yra
vidutiniai sričių skaisčio arba spalvos skirtumai (Julesz, 1965, 1975).
Anot B. Juleszo, šiuos skirtumus nusako pirmos eilės statistika, o
fragmentų panašumą, elementų tankį, srities grūduotumą - antros eilės
statistika (skaičiuojamas šių požymių vidurkis ir išsibarstymas). Kai
vaizdo sričių pirmos ir antros eilės statistika nesiskiria, stebėtojas
nesugeba atskirti šių sričių. Aprašydamas skirtumus B. Juleszas
pavartojo tekstūros požymio sąvoką. Šį požymį jis pavadino texton'u\
tai požymis, apibūdinantis dėmių formą, tiesės atkarpų orientaciją, jų
galų padėtis ir 1.1.
Detaliau apie tai galima pasiskaityti V. Bruce'o ir bendraautorių
(1996) knygoje.

6.4. Vaizdo sričių fragmentavimas

ir jų sujungimas techninėse sistemose
Kaip matėme, pagal panašumą išskiriamos vaizdo sritys, kurios turi
kažką bendra, kas leidžia traktuoti sritį kaip atskirą vienetą ar fragmentą.
Ši problema labai aktuali sprendžiant vaizdų atpažinimo problemą.
Atpažinimas tampa hierarchiniu procesu, išskiriami paprasti požymiai,

290
po to nustatomi atskiri vaizdo
segmentai, arba vienetai, kuriais
8 i
galima paprastai apibūdinti
regimajame lauke esančius
objektus. Segmentų radimas -
labai svarbus vaizdo atpažinimo
etapas. Kaip buvo siūloma jį
atlikti? Panagrinėkime kon-
kretų atvejį, parodytą 6.11 pav.
Raidėmis a,' b,' c,' d,' e,' f,' e, ,6.11
, , pav. rSegmentacijos
. - •
pavyzdziai
h, i pažymėti atskiri vaizdo
segmentai. Geštaltinės psicholo-
gijos atstovai sakytų, kad šie
fragmentai yra uždaros, papras-
tos ir simetrinės figūros. Tačiau
dirbtinio intelekto atstovai pa-
siūlė kitaip aprašyti šiuos frag-
mentus (Guzman, 1968; Clo-
wes, 1971; Waltz, 1975). Es-
miniai fragmentų požymiai ele-
mentai yra linijos, kurios su-
daro skirtingas jungtis. Jungtys 6 1 2 p 3 v Segmenlacijos pavyzdžiai
yra linijų susikirtimas - jos
pažymėtos skaičiais 1, 2, 3 ir 4. Kai linijos jungtyje sudaro strėlę
(1 ir 2), sakoma, kad jos yra vieno objekto kontūras, o kai jungtis yra
„T" formos (3 ir 4), šią jungtį sudaro linijos, kurios yra skirtingų
objektų kontūro dalis. Šių idėjų pagrindu buvo sukurtos segmentacijos
programos, kurios leido išskirti objekto kraštus, kontūrus (žr. 6.11 pav.).
Kitame paveiksle (6.12) panaudotos ne tik jungtys, bet ir nustatoma,
kokią ribą ir kokį kraštą šios jungtys apibūdina. Išgaubtas kraštas pa-
žymėtas „+", o įgaubtas - „-". Jeigu jungčių kraštus sudaro du vek-
toriai, kurių suma yra vektorius, pailginantis trečią jungties kraštinę,
tai turime įgaubtą kraštą, kitu atveju - išgaubtą kraštą. Be jungčių, buvo
apibūdinti kraštai, kurie užstoja kitus objektus arba erdvę už objekto. Šie
kraštai parodyti strėlytėmis. Taigi linijos, pažymėtos strėlytėmis, nusako
objekto kontūrą, o pliusų ir minusų kaita - įgaubtus ir išgaubtus kraštus.

291
 Tačiau šios taisyklės tinkamos tik labai paprastose situacijose, kai
objektai turi aiškius kraštus, o jų briaunos plokščios, homogeniškai
nuspalvintos. Pagal šias taisykles galima nustatyti kada išskirti kontūrai
aprašo negalimą figūrą (žr. 6.9 pav.). Tačiau remiantis šiomis taisyklėmis
atpažinti realius objektus, kurių paviršiai turi tekstūrą, o spalva
nusakoma pustoniais, matomi šešėliai, yra sunku.
Be to, taikyti šiuos principus sudėtinga, kol neaišku, kaip regos
sistema išskiria objektų kontūrus, kokie kiti požymiai naudojami vaizdų
analizei. Taigi dėmesys buvo sutelktas į pirminius informacijos
apdorojimo principus.

6.5. Vaizdų požymių formavimas

Vienas objekto vaizdo formavimas gali būti toks. Iš pradžių lygiagretūs
kanalai nustato objekto vaizdo atskirų plotelių, fragmentų padėtj
trimatėje erdvėje (nustatomi vertikalūs ir horizontalūs paralaksai bei
disparatiškumas, t. y. gylis - nuotolis nuo fiksacijos taško). Kartu iš-
matuojama vidutinė šio fragmento spalva (ryškis, spalvinis tonas bei
sodris). Turint šią diskrečią informaciją, išskiriami objekto vaizdo
sudėtingesni požymiai. Tam nustatoma, ar galima per išskirtus frag-
mentus nubrėžti tiesės atkarpas. Ši procedūra padeda išskirti objekto
kontūro fragmentus. Maži kontūro fragmentai aproksimuojami tiesės
atkarpomis - nustatoma tiesių orientacija ir ilgis (žr. 6.13 pav.) (JIHHH-
CCH, HopMan, 1974; Xi,K>6e;ii>, 1990; COJICO, 1996). Taigi iš
atskirų taškų sudaromas naujas požymis - taškai nusako tam tikros
orientacijos tiesės atkarpą. Toliau išskiriami dar sudėtingesni požymiai
- kampai ir 1.1.
Tokia hierarchinė požymių nustatymo schema pavaizduota 6.13 pav.
Panagrinėkime, kaip konkrečiu atveju funkcionuoja ši schema.
Tinklainė teikia informaciją apie vidutinę RL apšvietą ir lokalaus
fragmento, kuris projektuojasi j RL, padėtį (pirminis etapas). Toliau
(antras etapas) nustatoma, kokios orientacijos tiesės atkarpos yra RL
(išskiriamos vertikalios ir horizontalios tiesės). Trečiame etape paaiškėja,
kad regėjimo lauke yra du statūs kampai (nelokalūs požymiai), ir

292
paskutiniame etape sprendžiama, kokiam objektui būdingas visas šis
požymių rinkinys, - jis būdingas T raidei, t. y. regėjimo lauke yra T
raidė.
Buvo manoma, kad regos sistemoje yra neuronai, kurie išskiria,
koks vaizdas yra jų RL, t. y. šie neuronai reaguoja tik tuomet, kai jų
RL yra tam tikros orientacijos tiesė, tam tikro dydžio ir orientacijos
kampas, T raidė ir 1.1. Tokie neuronai buvo pavadinti tam tikrų požymių
detektoriais - tiesės arba krašto orientacijos detektoriais, kampo detek-
toriais ir 1.1. Jie iš tikrųjų buvo aptikti gyvūnų ir žmonių regos sistemoje
(XMo6e;n>, 1990). Paprastų požymių detektoriai randami pradinėse
regos sistemos struktūrose (regos žievėje arba VI srityje), o sudėtingesni
detektoriai - aukštesnėse struktūrose: V2, V3 arba smilkininėse
smegenų žievės srityse (Gross et al, 1985). Ši schema labai paprasta
ir dėl to atrodo labai patraukli.
Tačiau ji turi ir trūkumų. Pirma, jeigu griežtai laikytumės šios
schemos, tai turėtume pripažinti kad kiekvienam vaizdui regos sistemoje
turėtų būti atskiras neuronas detektorius. Prisiminus, kad kiekvienas
objektas, matomas skirtingose erdvės vietose (matomas skirtingais
kampais), sukuria skirtingus atvaizdus tinklainėse, įvairių detektorių
skaičius turėtų būti praktiškai be galo didelis. Šio trūkumo bandoma
išvengti - sukurti tokius vaizdo detektorius, kurie nepriklausytų nuo
įvairių vaizdo transformacijų (t. y. būtų invariantiniai vaizdo ištempimo.

293
posūkio, postūmio ir 1.1, atžvilgiu). Jau anksčiau minėjome hipotezę,
kuri teigia, kad regos sistemoje, perkeliant vaizdą nuo tinklainės j
regos žievę, vyksta konforminis atvaizdavimas (atvaizdavimas, kurio
metu nekeičiami kampai tarp linijų) (Schwarz, 1980; 1994). Taip for-
muojami invariantiški posūkiui ir ištempimui detektoriai. Pavyzdžiui,
įvairiai orientuotos ir įvairaus dydžio tinklainėje T raidės atvaizdai
skirtingose regos žievės vietose sudarys vienodos formos atvaizdus.
Tokios invariantinės posūkiui ir dydžiui T raidės (vaizdo žievėje)
detektorių daug lengviau sukurti negu vaizdo tinklainėje detektorių.
Taigi tokia vaizdo transformacija leistų gerokai sumažinti detektorių
skaičių. Tačiau reikia nepamiršti, kad kartais mums reikia nc tik
atpažinti raides, bet ir nustatyti jų orientaciją, t. y. turime atsisakyti tų
privalumų, kuriuos teikia konforminė transformacija. Šiuo atveju prieš
tokią transformaciją reikėtų atlikti vaizdo analizę.
Antra, jeigu vaizdų atpažinimas vyktų pagal detektorių sudarymo
schemą (6.13 pav.), tai atpažinimo laikas priklausytų tik nuo vaizdų
sudėtingumo, bet nepriklausytų (ar mažai priklausytų) nuo to, kokia
vaizdų aibė rodoma stebėtojui (ar rodomos tik trys raidės, ar visa
abėcėlė, ar raidės rodomos taip kitų objektų). Tačiau taip nėra. Įrodyta,
kad žmogaus atpažinimo laikas priklauso nuo rodomų stimulų skaičiaus
ir stimulo konteksto.
Manoma, kad atpažindamas stimulus stebėtojas pasirenka etalonų
aibę ir juos paeiliui lygina su objekto vaizdu (R;ic3cp H ;tp., 1975;
COJICO, 1996). Kuo didesnis reikalingų etalonų skaičius, tuo ilgesnis
atpažinimo laikas. Be to, stebėtojas gali pasirinkti, kokius požymius jis
naudos atpažindamas vaizdus. Kuo sudėtingesni stimulai ir kuo jie tar-
pusavyje panašesni, tuo daugiau požymių reikės naudoti. Jeigu many-
tume, kad vaizdų detektoriai naudojami regos sistemoje, reikėtų pri-
pažinti, kad detektorius sudarantys požymiai priklauso ne vien nuo
atpažįstamo stimulo, bet ir nuo to, tarp kokių stimulų jis rodomas. Taigi
reikėtų manyti, kad detektoriai surenkami iš atskirų požymių detektorių,
o jų skaičius kinta priklausomai nuo kitų stimulų. Vadinasi, kai kurie
detektoriai sukuriami tik trumpam, konkrečiam uždaviniui spręsti.
Nors detektorių teorija susiduria su dideliais sunkumais, manoma,
kad detektoriai naudojami atpažinimo procese. Yra fundamentalus
detektorių rinkinys, o iš jų surenkami sudėtingesnių vaizdų detektoriai.

294
Analogiškai iš atskirų raidžių formuojami žodžiai, sakiniai. Atskiros
raidės atitinka fundamentalių detektorių rinkinius, o žodžiai - objektus,
kurie surenkami iš požymių detektorių. Ibandoma net ieškoti panašumo
tarp žodžių, sakinių ir regimųjų vaizdų sudarymo (iš atskirų požymių)
taisyklių (Oy, 1970).
Akių judesiai gali būti labai reikšmingi surenkant Lš požymių
sudėtingų objekto vaizdų detektorius. Registruojant akių judesius
pastebėta, kad akių orientacija priklauso tiek nuo matomo vaizdo
sudėtingumo, tiek nuo sprendžiamo uždavinio pobūdžio - akys
orientuojamos taip, kad informatyviausi vaizdo fragmentai projektuotųsi
į centrinę tinklainės dalj (Hp6yc, 1965). Tačiau akių judesiai būtini
ne tik objekto požymių paieškai. Be akių judesių mes iš vist) negalėtume
matyti: jeigu objekto atvaizdas tinklainėje nekinta (nejuda arba nekinta
jo skaistis), tai šis objektas greitai (per kelias minutes) tampa nematomas
- žmogus sako, kad regėjimo lauke nieko nėra (>lp5yc, 1965).

6.6. Akių judesių reikšmė

regimosios informacijos apdorojimui
Yra keli akių judesių tipai: sekamieji judesiai, sakadai, nuolatinis dreifas
ir akių tremoras. Tremoras yra patys mažiausi, smulkiausi akių judesiai. Jų
amplitudė - apie 18 sek., o dažnis - 150-200 Hz (Bishop, 1973). Vaizdas
išnyksta tik tuomet, kai pašalinamas tremoras. Taigi tremoras yra būtinas
matymui. Yra hipotezių, kad šie judesiai padeda išskirti objekto vaizdą iš
fono (C>OMHH H ;ip., 1979). Tremoras leidžia lengvai apskaičiuoti tinklainės
apšvietos erdvinę išvestinę. Kaip tai daroma, matyti Lš 6.14 pav. Paveikslo
viršuje parodytas apšvietos pasiskirstymas išilgai x ašies. Iš kairės apšvietos
dydis lygus I0, o viduryje jis staigiai pakinta iki !, reikšmės. Dėl tinklainės
(akies) tremoro keičiasi tik dviejų receptorių apšvieta (receptoriai pažymėti
raide Rj). Šie R4 ir Rs receptoriai schemoje yra pilkesni. Visi receptoriai
siunčia be jokio vėlinimo strėlytėmis pažymėtais ryšiais dirginančiuosius
signalus tiek j IN, tiek į T neuronų įėjimus. Slopinantieji signalai perduo-
dami ryšiais, pažymėtais juodais rutuliukais. Slopinantysis signalas iš T
neuronų į IN neuronų įėjimus ateina pavėluotai. Vėlinimas lygus r laiko
vienetų. Taigi jeigu vaizdas ant tinklainės ilgą laiką virpa, tai daugumos IN
neuronų išėjimo signalas bus lygus nuliui, nes dirginantieji signalai bus
kompensuojami slopinančiaisiais. Tačiau tie neuronai, kurie gauna signalus

295
iš pilkai pažymėtų receptorių, visą laiką reaguos, kadangi dirginantieji
signalai nebus kompensuojami slopinančiaisiais. Pavyzdžiui, kai vaizdas
pasislenka į kairę, tuomet padidėja R4 receptoriaus apšvieta ir dirginantysis
signalas bus didesnis už slopinantįjį. Kai vaizdas pasislenka į dešinę, visi
neuronai „tylės", bet jie vėl sureaguos, kai jų apšvieta padidės.
Kokie yra tokios sistemos privalumai.
• Visų pirma tokioje sistemoje sumažės receptorių jautrumo skirtumų
įtaka, nes nuolat apšviestų receptorių (kad ir koks būtų jų jautrumas)
signalai yra kompensuojami.
• Regos sistema turės didesnį jautrumą, nes sumažės receptorių trikdžių
įtaka. Bet koks apšvietos pokytis bus matuojamas nulio atžvilgiu
(Steinman et aį 1973).
• Regos sistema nereaguos į pastovų signalą - tai palengvins tolesnį
informacijos apdorojimą.
Be privalumų, tokia sistema turės ir trūkumų - ji negalės nustatyti
absoliutaus apšvietos dydžio ir nereaguos į pastovų signalą. Pavyzdžiui,
varlių akys nejuda. Taigi jeigu objektai aplink nejudančią varlę nesikeis, tai
varlė šių objektų nematys. Tuo kartais naudojasi gyvatės, iš lėto artėdamos

6.14 pav. Tremoras ir kontūro išskyrimas

Paveikslo viršuje parodytas apšvietos pasiskirstymas išilgai x ašies - horizontaliomis
strėlytėmis parodyta apšvietos šiuolio padėtis tremoro metu. - receptoriai,
T - tarpiniai neuronai, kurie pavėluotai perduoda signalus j IN neuronų
slopinantįjį įėjimą, pažymėtą juodu rutuliuku. Dirginantieji signalai strėlytėmis
pažymėtais ryšiais be vėlinimo patenka j IN ir T neuronų įėjimus. Apačioje
parodytas IN neuronų atsakas

296
prie varlės ir virpindamos savo panašų į vabzdį lėžuvėlį. Kadangi mūsų
akys nuolat juda, tai natūraliomis sąlygomis sunku pastebėti nekintančių
signalų „išnykimą". Šis efektas pastebėtas tik tuomet, kai išmokta rodyti
objektus taip, kad jų atvaizdai ant tinklainės nekistų (.HpCyc, 1965). Tačiau
jį galima pastebėti ir natūraliomis sąlygomis. Atsistokite prieš didelį vienodos
spalvos homogeniškai apšviestą ekraną (arba sieną). Pasirinkite ekrano
vidury tašką ir pasistenkite ilgesnį laiką fiksuoti į jį žvilgsnį. Po kurio laiko
pastebėsite, kad centrinė ekrano dalis išnyks - ten jūs nieko nebematysite.
Nepaisant to, kad nekintančio stimulo išnykimo fenomenas dabar jau
nekelia abejonių, tačiau jo įtaka regimųjų vaizdų suvokimui mažai Ištirta.
Dėl šio efekto mes turėtume justi nc absoliučią apšvietos reikšmę, bet tik
jos erdvinius ir laiko pokyčius (apšvietos erdvinę ir laiko išvestinę).
Manoma, kad tai gali pakeisti mūsų požiūrį į spalvų suvokimą (MpGyc,
1973; DeValois, 1994), suprasti konstantinio spalvų suvokimo mechanizmus.

6.7. Kiti pirminiai kontūro išskyrimo būdai

Be akių judesių, tiksliau tremoro, yra ir kitas apšvietos pokyčių išskyrimo
būdas. Kad jautris padėties pokyčiams būtų didelis, reikia stebėti tą vaizdo
vietą, kur yra didelis apšvietos pokytis. D. Marras ir E. Hildrethas (1980)
pasiūlė nustatyti tas vaizdo vietas, kur antra apšvietos išvestinė yra lygi
nuliui, t. y. nustatyti vaizdo padėtį, kur antra išvestinė kerta nulio lygį:
d7I(;t, y)/ dx2 + d2I(x,y)l d y7 = 0. (6.1)
Dėl šios priežasties šis skaičiavimo būdas vadinamas nulio kirtimo
(angl. zero-crossing). Kadangi diferencijavimas sustiprina trikdžių įtaką, tai
prieš išvestinės skaičiavimą naudinga atmesti vaizde esančius trikdžius, t. y.
atsitiktinius vaizdo apšvietos pokyčius. Tai galima atlikti sumuojant su tam
tikrais svoriais vaizdo apšvietą mažame tinklainės plote. Toks sumavimas
atlieka filtro funkcijas, t. y. sumažina tam tikrų erdvinių dažnių amplitudės.
Patogu sumuoti su svoriais, kintančiais pagal Gauso dėsnį:

G(x, y) = e ; (6.2)
čia c lemia, kokių erdvinių dažnių amplitudė bus po sumavimo sumažinta.
Taigi įskaitant filtravimą, nulio kirtimams galima naudoti tokį bendrą ope-
ratorių:
V2 G = (o2G/dx2 + cPG/dy2). (6.3)

297
 Šis operatorius dažnai vadinamas Maro-Hildretho operatoriumi.
Vadinasi, prieš išskiriant kontūro elementus, požymius, reikia atlikti
apšvietos tinklainėje filtraciją ir diferencijavimą. Tai galėtų atlikti neuronai,
turintys koncentrinius RL. Nors šis operatorius techniniu atžvilgiu turi
daug privalumų, tačiau dabar abejojama, ar toks diferencijavimas būdingas
regos sistemai. Abejonių sukėlė kai kurių eksperimentų rezultatai. Stebė-
tojams buvo rodomi vaizdai, kurių antra išvestinė niekur nėra lygi nuliui.
Eksperimentu įrodyta, kad žmogus šiuos vaizdus gerai suvokia ir pastebi
mažiausius tokių vaizdų postūmius.

6.8. Neurofiziologiniai detektorių

formavimo mechanizmai
Atskirų požymių detektoriai randami beveik visose regos sistemos
struktūrose. Paprasčiausi detektoriai aptinkami regos žievėje. Čia yra
vadinamieji orientacijos detektoriai, kurie reaguoja tik į tam tikros
orientacijos linijas, kraštus (Xfcio6ejn>, 1990). Jų organizacija parodyta
6.15 pav. Mažų neuronų koncentriniai recepciniai laukai (KRL)
pavaizduoti paveikslo viršuje. Šie neuronai siunčia signalus j didelių
neuronų įėjimus, kurie reaguoja tik tuomet, kai tam tikros orientacijos
tiesė projektuojasi į tam tikrą KRL grandinėlę, tiksliau, į šių RL
dirginančiąsias sritis. Paveiksle parodytos tokios dvi grandinėlės, kurios
siunčia signalus tik į dviejų skirtingų neuronų įėjimus. Šie neuronai yra
jautrūs tokiai tiesei, kuri projektuojasi tik į dirginančiąsias RL sritis.
Regos žievėje rasta įvairių orientacijų detektorių, kurie gauna signalus
Iš tos pačios tinklainės vietos. Vadinasi, šis detektorių rinkinys nustato,
kokios orientacijos tiesė ar kraštas projektuojasi į lokalią tinklainės
vietą. Tokių detektorių rinkinių yra daugybė, jie visi funkcionuoja
lygiagrečiai, nustatydami lokalių kontūro fragmentų orientaciją.
Detektorių formavimo schema, parodyta 6.15 pav., yra kiek
supaprastinta. Jeigu tokia schema būtų realizuota regos sistemoje, tai
jos jautris tiesės orientacijos pokyčiams priklausytų nuo jos ilgio. Jeigu
tiesė būtų trumpa ir jos projekcija tilptų RL dirginančiojoje srityje, tai
sukant tiesę detektorių atsakas turėtų mažai kisti arba visiškai nesikeisti
Buvo įrodyta, kad taip nėra (Bishop, Henry, 1972; Henry, Bishop,

298
 1972; Henry et al, 1974; Henry et al, 1974). Šių neuronų reakcijos
selektyvumas tiesės orientacijai išlieka net ir tuomet, kai išjungiami
neuroną slopinantys ryšiai (Sillito, 1974, 1975; Daniels, Pettigrew, 1977;
Tsumoto et aį 1979). Be to, patvirtinta, kad orientacijai jautrūs neuronai
gauna signalus tik iš 2-4 LKT neuronų (Creutzfeldt, Ito, 1968).
Suformuoti selektyvų orientacijai neurono atsaką tik 2-4 neuronais su
koncentriniais RL yra sunku. Vėliau aptarsime ir kitus modelius.
Tačiau objekto kontūrą nusako ne tik linijos, jį gali apibūdinti ir
tiesės galai, menamos figūros. Tokių kontūrų pavyzdžiai parodyti 6.8
ir 6.16 pav. Šiuose paveiksluose aiškiai suvokiame objekto kontūrus,
nors tų kontūrų ir nėra. Dėl to šie kontūrai vadinami anomaliais,
subjektyviais arba menamais.
Kokie mechanizmai lemia tokių
kontūrų suvokimą? R. von der I Icyd-
tas ir E. Peterhansas (1989) tyrė,
kaip reaguoja į tokius stimulus
smegenų žievės VI ir V2 sričių
neuronai. VI srities neuronai reaga-
vo tik į realias linijas, o beveik
40 proc. V2 neuronų reagavo tiek į
realius, tiek į menamas kontūrus. Šie
neuronai buvo jautrūs ir subjektyvių
kontūrų „fragmentų" orientacijai, ir
linijų, kurios formuoja menamą kon-
tūrą, orientacijai. Neuronų atsakai Paveikslo viršuje parodyti mažų
buvo didžiausi, kai linijos buvo Stat- neuronų koncetriniai recepcinia, lau-
kai, o dideli neuronai reaguoja tik
menos menamam kontūrui (Kenne- tuomet, kai tiesės atkarpos projek-
dv 1978) tuojasi tik j tam tikrą RL grandinėlę
J
' (užtamsinti RL)

6.16 pav. Subjektyvių arba menamų kontūrų pavyzdžiai

299
 Yra pasiūlyta modelių, kaip formuojami šių neuronų atsakai. Tam
naudojami žinomų neuronų jautrių linijos galo padėčiai RL atsakai.
Šie neuronai vadinami galo padėties (angl. end-stopped) neuronais.
Kontūrui jautrių neuronų formavimo modelis parodytas 6.17 pav. (Von
der Heydt, Peterhans, 1989).
Kontūro detektoriai gauna dirginančiuosius signalus tiek iš
orientacijos, ir Lš galo padėties neuronų, kurių RL yra toje pačioje
tinklainės vietoje. Kai tinklainėje yra vertikalios linijos, vaizdas sudirgina
vertikalius detektorius, o linijos galo detektoriai nedirginami. Kai
tinklainėje yra horizontalios linijos (juodi horizontalūs strypai), kurios
sudaro menamą kontūrą, dirginami tiesės galo detektoriai, kurie siunčia
signalus j kontūrui jautraus neurono įėjimą. Tiesės galo padėties
detektoriai dirginami tik tuomet, kai tiesės atvaizdas neveikia užtamsinto
RL. Kitu atveju atsakas į horizontalią liniją slopinamas, tiksliau,
kompensuojamas slopinančiojo signalo, ateinančio Lš užtamsintos
tinklainės srities.
Orientacijos
detektorius
Kontūro
detektoriai

Stimulo galo
detektoriai

h.17 pav. Realaus ir menamo kontūrų detektorių formavimo schema

Vektorinis orientacijos detektorių formavimo modelis. Yra sukurtas

daugiapakopis orientacijos detektorių formavimo būdas ( O O M H H et al,
1979; COKOJIOB, BairnoiBHMioc, 1989). Šio modelio struktūrinė schema
parodyta 6.18 pav.
Modelio įėjime yra receptoriai, kurie siunčia signalus į neuronų įėjimus,
kur atliekama lokali filtracija ir perduodama informacija apie vidutinės RL
apšvietos pokyčius. Toliau signalai patenka į lokalius kanalus LKfi = 1,..., n),

300
kur formuojami atskirų požymių detektoriai.
Paveiksle parodytas tik orientacijos detekto-
rių formavimas. Iš pradžių signalai formuo-
jami dviejų nepriklausomų P, ir P2 neuronų,
kurie selektyvūs tiesių orientacijai. Šių neu-
ronų atsakų priklausomybė nuo tiesės orien-
tacijos tp aprašoma tokiomis funkcijomis:
ZP1 = cos 2 (p ir ZP1 = sin2<p.
Šių neuronų atsakai formuoja dvimačio
vektoriaus E(<p) komponentes, t. y.
E ((p) - {cos 2<p sin 2<p}. (6.4)
Tiesės LKt kanalo RL vaizdas veikia P,
ir P2 neuronus, kurių atsakas nusako vek- b.18 pav. Orientacijos
torių E( ę). detektorių formavimas
Toliau Pj ir P2 neuronai siunčia signalus
į orientacijos detektorių, pažymėtų skaičiais 1, ..., n, įėjimus, kurie sudaro
selektyvių orientacijai neuronų rinkinį (Vaitkevičius, 1983). Šie neuronai
detektoriai yra selektyvūs vektoriaus E(<p) orientacijai.
Tarp lokalių kanalų yra sąveika, t. y. vieno kanalo atsakas veikia kitų
kanalų atsakus. Ši sąveika yra daugiareikšmė. Ji susijusi su stambesnių
vaizdo fragmentų sudarymu, kitų požymių formavimu, taip pat su kanalų
jautriu požymio pokyčiams.
Panagrinėkime, kaip kanalų sąveika gali veikti jų jautrį. Tiesės polinkis
nusakomas E(tp) vektoriaus orientacija, o polinkio matavimo tikslumas
priklauso nuo detektorių skaičiaus (t. y. nuo matavimų diskretumo). Kad
pastebėtume tiesės orientacijų skirtumą, jis turi būti didesnis už matavimo
diskretumą. Yra būdas, kaip nekeičiant detektorių skaičiaus (t. y. nekeičiant
matavimo diskretumo) padidinti sistemos jautrį tiesių orientacijos
skirtumams.
Tarkime, turime dvi tieses, kurių polinkis lygus tp, ir <p}- Šių tiesių
polinkį nustatome iš E(ęt) ir EftpJ vektorių orientacijos. Polinkių
Atp= skirtumus nusako kampas tarp šių vektorių:
Af= ZE(ę,), E(VJ. (6.5)
Kai tarp kanalų nėra sąveikos, kampas
A •P = 2A<p = 2 !<p, - tpj.
Tarkime, tarp kanalų yra vektorinė lateralinė sąveika. Tuomet vietoje
E(ę,) ir E(ęJ vektorių gausime kitus vektorius:

301
 E'(<P,) = E(<p,) - a E(P2), (6.6)
E'(<pJ = E(<p}) - a E(ę,)\ (6.7)

čia a - konstanta (0 < a < 1).

Nesunku įsitikinti, kad kampas tarp naujų vektorių yra didesnis (žr.
6.19 pav.) ir jį galima apskaičiuoti iš šios išraiškos:

Af = are cos \E'(ę,), E'(ęJ\ =

"N
(1 + a ) cos -2a

are cos (6.8)

l+a -2«cos A<p

Kiek kampas (6.8) yra didesnis

už kampą 2Aę! Tam apskaičiuoki-
r* H(<Pl) me skirtumą A¥-2A(p. Šis dydis
E'(tpi) priklauso nuo koeficiento a ir Acp
reikšmės. Kuo a artimesnė 1, tuo
šis skirtumas didesnis. Kol kampas
0 < Aip< 90°, tol dydis A f - 2A<p yra
E'( <P2) U teigiamas. Kai 90° < Acp < 180°,
dydis A V- 2A<p yra neigiamas, t. y.
6. 1 f pav. Simultaninis kontrastas tarp A f- 2 Atp < 0. Vadinasi, kol kampas
skirtingo polinkio tiesių tarp tiesių yra smailus, vektorinis
lateralinis slopinimas didina šį kam-
pą. Kai šis kampas tampa bukas, kampas tarp tiesių mažinamas.
Šis reiškinys yra aprašytas tiek suvokimo (Blakemore et al, 1970; Car-
penter, Blakemore, 1973), tiek neurofiziologiniu (Blakemore, Tobin, 1972;
Nelson, Frost, 1978) lygiu. Daugiau apie šios sąveikos savybes rasite
( O O M H U et al, 1979; COKOJIOB, BafrnotBHMioc, 1989).
Ši sąveika turi įtakos kai kurioms iliuzijoms:
• dėl jos smailūs kampai suvokiami didesni, o buki - mažesni už.
objektyvius kampus;
• Poggendorfo, Zoelnerio iliuzijos taip pat susijusios su šia sąveika. Šios
iliuzijos parodytos 6.20 pav.
Orientacijas vidurkinimo efektai
Kontūrų fragmentų nustatymo modelis yra panašus į vektorinį spalvų
modelį. Abiejuose modeliuose orientacija nustatoma iš kelių neuronų
atsakų, kurie sudaro vektoriaus komponentes. Minimalus komponenčių
skaičius, t. y. vektoriaus dimensija, yra papildomų klaidų šaltinis. Spalvų

302
 A

6.20 pav. Iliuzijų pavyzdžiai

vertinimo sistemoje tokios klaidos susijusios su spalvų maišymo efektu, kai

kiekvieną spalvą galima gauti maišant tris skirtingas spalvas. Skirtingų
šviesos šaltinių, kurių spektrai skirtingi, o suvokiama spalva vienoda, skaičius
praktiškai yra begalinis. Jeigu vektorinis modelis yra teisingas, tai šis efektas
turėtų būti pastebėtas ir suvokiant atkarpų orientaciją.
Panagrinėkime tai smulkiau. Tarkime, į vieną recepcinj lauką projek-
tuojasi dvi ir Ap, tiesės, kurių orientacija tp, ir <pr Jeigu pirminiai
elementai tiesiškai sumuoja poveikius, tai šių neuronų išėjimo signalas
.(p1+<p2, cpĮ — <p->
x1((p£) = cos2<pj + cos2<p2 = 2cos2{—-—)cos2 t—~—1,

x2(<p2) = sin2ę, +sin2<p2 = 2sin21^1 } cos2 ).

t. y. šiuo atveju elementai reaguos taip, lyg jų rcccpciniame lauke būtų
(tpj + (p})l2 orientacijos atkarpa. Vadinasi, jeigu turėtume tik vieną recep-
cinj lauką, tuomet vietoje dviejų skirtingos orientacijos tiesių suvoktume
vieną tiesę, kurios orientacija sutaptų su kampo (<p, + <p2) pusiaukampine.
Kartu suminio vektoriaus modulis irgi priklauso nuo tiesių orientacijos -
jo dydis priklauso nuo cos reikšmės. Vektoriaus modulis siejamas
su suvokiamos tiesės ryškiu, kontrastu. Vadinasi, jeigu kampas tarp tiesių

303
 būtų lygus 90°, tai suminės tiesės ryškis būtų lygus 0, t. y. tiesė būtų
nematoma. Literatūroje aprašyta vadinamoji susikertančių laidų iliuzija,
kuriiĮ būtų galima aiškinti ką tik išnagrinėtu maišymo efektu. Pastebėta, kai
skirtingi ploni telegrafo laidai matymo lauke susikerta, jų susikirtimo vietoje
matomas trūkis. Siūbuojant laidams nutrūkimo vieta irgi kinta, nes kinta
suvokiama susikirtimo vieta (Artamanov, 1964). Tačiau kartu reikia pabrėžti,
kad trūkis ryškesnis, kai laidų susikirtimo kampas smailus (apie 45°), o ne
90°. Šį prieštaravimą būtų galima aiškinti tuo, kad regos sistemoje yra ne
vienas recepcinis laukas, o daugybė susikertančių laukų. Tuomet reikėtų
atsižvelgti į tai, kad norint pastebėti trūkį reikia, kad jis būtų pakankamai
ilgas, t. y. jo ryškus būtų mažas keliuose recepciniuose laukuose. Be to,
tiesės ryškį modifikuoja slopinanti sąveika tarp kanalų.
Duomenys, gauti tiek fiziologiniais, tiek psichofizikiniais eksperimen-
tais, patvirtina ką tik aprašytus efektus. Pavyzdžiui, Burnsas, Pritchardas
(1971) tyrė, kaip reaguoja orientacijos detektoriai, kai į jų recepcinius
laukus projektuojasi dvi skirtingos orientacijos tiesės. Jie nustatė, kad
orientacijos detektorių rinkinys indikuoja iškreiptą vaizdą, kuris parodytas
6.21 pav.
Atlikdami psichofizikinius eksperimentus, panašų iškraipymą pastebėjo
Viliūnas ir kt. (1998). Jie stebėtojui rodydavo didelį kampą, o tiriamasis,
naudodamasis maža tiesės atkarpa, turėdavo nustatyti kampo kraštinių
mažų fragmentų orientaciją: tiriamasis orientuodavo tiesės atkarpą lygia-
grečiai su nurodytu kampo kraštinės
fragmentu.
Čia aptarėme du realaus vaizdo Iš-
kraipymus regos sistemoje. Šie iškraipy-
mai gali turėti įtakos kai kurioms iliu-
zijoms. Apie kampų iškraipymo (simul-
taninio kontrasto) įtaką Zoelnerio, Pog-
gendorfo ir panašioms iliuzijoms (žr.
6.20 pav.) jau kalbėjome. Orientacijos
maišymo efektai taip pat turi įtakos jau
minėtoms iliuzijoms. Jie gali veikti tiek
Zoelnerio, tiek Pogendorfo iliuzijas. Šie
6.21 pav. Kampo iškraipymas
Punktyriniai apskritimai - atskirų efektai gali būti atsakingi už priešingą
kanalų RL. Punktyrine linija vaiz- I'oggendorfo iliuziją, kai stebėtojas suvo-
duojami detektorių lygyje paste- kia įstrižainės tęsinį, pastumtą į priešingą
bėti realaus kampo iškraipymai,
kurie pavaizduoti ištisinėmis lini- pusę aukštyn, o ne taip, kaip matome
jomis 6.20 pav.

304
 <—> < <
> (")

(b)
<> (d)
(c)
>
(>.22 pav. Muelerio-Laierio iluzija
Visų strėlyčių horizontalios atkarpos ilgai yra vienodi, tačiau a atkarpa suvokiama
trumpesnė negu b atkarpa

Maišymo efektai gali būti siejami ir su vadinamąja Muelerio-Laierio

iluzija, kuri parodyta 6.22 pav. Stebėtojas paprastai suvokia horizontalią
atkarpą paveikslo a dalyje trumpesnę negu tokią pat atkarpą b dalyje.
Yra daug hipotezių, kaip paaiškinti šią iliuziją. Viena jų yra vadinamoji
perspektyvos teorija. Pagal šią teoriją, a atkarpa suvokiama arčiau negu
b atkarpa. Kadangi objektyviai šios atkarpos vienodo ilgio, tai ir jų atvaizdai
tinklainėse yra vienodo dydžio. Tačiau žmogus, žinodamas, kad a atkarpa
yra arčiau negu b, daro logiškai pagrįstą Lšvadą, kad b atkarpa yra didesnė
negu a. Tačiau toks aprašymas negali paaiškinti iliuzijos, kuri matoma
paveikslo c ir d dalyse. Jeigu skaitytojas pamėgins padalyti pusiau
horizontalias atkarpas, tai pastebės, kad atkarpos dalys —< yra objektyviai
trumpesnės negu <— atkarpos. Šiuo atveju abi atkarpos matomos vienodu
nuotoliu. Be to, kaip minėjome, gylio suvokimas nėra pastovus - žmogus
suvokia liniją tai toliau, tai arčiau, tačiau ilgio suvokimas nekinta.
Pažvelgus į kampo iškraipymą, parodytą 6.21 pav., nesunku suprasti,
kodėl subjektyviai ilginama tiesės atkarpa —<. Kartu reikėtų atsižvelgti ir
į slopinimą tarp atskirų kanalų, dėl kurio atsiranda nutrauktų laidų iliuzija.
Šis aiškinimas yra artimas iliuzijos aiškinimui, kuris pateiktas Bulatovo ir
kt. darbe (Bulatovas et aį 1999). Šie autoriai iliuziją aiškina nepakankamu
regos aštrumu, susijusiu su vaizdo aukštesnių erdvinių harmonikų filtraeija.
Baigiant reikia pasakyti, kad iliuzijas dažnai sunku paaiškinti vienu
mechanizmu - jos dažniausiai yra kelių mechanizmų padarinys.

305
6.9. Objektų atpažinimas
Dauguma gyvūnų objektams atpažinti naudoja nedaug požymių,
vadinamų raktiniais požymiais. Paprastai jie pasirenka tuos požymius,
kurie būdingi tik atpažįstamam objektui. Tai gali būti pilvelio spalva
ir jo orientacija (žuvų ir 1.1.), dėmė virš akių (paukščių). Tik išsiritusiam
žąsiukui pirmo pamatyto judančio daikto būdingi požymiai gali tapti
motinos požymiu (tai gali būti žąsis, žmogus arba traukiama virvute
pagalvė ir 1.1.).
Žmogus atpažįsta sudėtingiau. Buvo mėginama rasti požymius,
kuriais žmogus vadovaujasi atpažindamas objektus. Tačiau greitai
paaiškėjo, kad spręsdamas įvairius uždavinius žmogus naudoja skirtingus
požymius. Pavyzdžiui, jeigu jis mėgina atpažinti objektų formą, tai
vertina kontūrų fragmentų orientaciją, jų padėtį erdvėje. Tam gali būti
panaudoti jau aptarti kontūrų, kraštų detektoriai.
Kiti autoriai mėgino surasti sudėtingesnius požymius, kurių skaičius
būtų nedidelis ir kurie leistų aprašyti bet kokių objektų formą. Tokie
elementai, anot Marro ir Nishiharos (Marr, Nishihara, 1978), gali būti
cilindrai ar kiti paprasti elementai. Naudojantis šiais elementais galima
nupiešti daugelį objektų: šiuo atveju objekto vidinis vaizdas sudaromas
iš atskirų dalių, kurių kiekviena yra tam tikros orientacijos ir dydžio
cilindrai, kūgiai ir 1.1. Kiekvienas šis pamatinis elementas apibūdina-
mas orientacija (pagrindinės elemento simetrijos ašies), aukščio ir plo-
čio santykiu. Tai savotiškas struktūralizmas, kai objektai yra tam tikri
vienodų elementų rinkiniai. Buvo pasiūlyti įvairūs elementai, kuriuos
būtų galima pasitelkti tokiam atpažinimui. Šiuo atveju atpažinimo pro-
cesą sudaro figūros fragmentacija (išskaidymas į atskiras dalis), o pati
figūra nusakoma pamatinių elementų seka. Tokie paprasti elementai
arba požymiai buvo pavadinti geonais (geometriniais jonais).
Tačiau išlieka klausimas, kaip atlikti fragmentaciją ir kaip sujungti
atskirus fragmentus į visumą, kuri ir sudaro objektą. Šiame procese
dalyvauja etalonas, kuris formuojamas įgyjant patirtį. Kokios etalono
savybės? Ar yra invariantiniai etalonai, kurie tiktų aprašyti bet kokios
orientacijos objektus. Dabar manoma, kad tokių invariantinių etalonų
nėra
Kartu reikia pabrėžti, kad elementų sujungimas yra labai svarbus,
jų rinkinį kartais reikėtų traktuoti kaip naują nedalomą požymį.

306
Pavyzdžiui, veidų atpažinimui svarbūs ne tik atskiri fragmentai, bet ir
jų tarpusavio santykiai, j rodyta, kad veidas atpažįstamas pagal nedidelį
skaičių požymių (akių tarpusavio padėtį, veido ovalą, kaktos formą ir
1.1.). Rastos smegenų žievės sritys, kuriose yra neuronų, jautrių šiems
požymiams (Mesulam, 1998). Veidas apibūdinamas požymių rinkiniu
ir svoriais, su kuriais kiekvienas požymis įeina į šį rinkinį, t. y.
vektoriumi, kurio komponentės ir yra šių požymių svorių koeficientai
arba jautrių požymiams neuronų atsakai. Turime analogiją su spalvų
matymu: suvokiama spalva priklauso nuo trijų receptorių atsakų dydžio.
Trys receptoriai yra spalvos požymiai. Čia reikia pasakyti, kad spalva
yra holistinis požymis, retas iš mūsų gali pasakyti, kiek suvokiamoje
spalvoje yra „raudonos", „žalios" ir „mėlynos" spalvos. Panaši situacija
yra ir suvokiant veidus. Kartais iš veido fragmentų, rodomų atskirai,
galima atpažinti veidą, tačiau sujungus tuos fragmentus bet kaip veidas
tampa neatpažįstamas. Taigi sakoma, kad veidų atpažinimas yra holistinis
(kaip ir spalvos suvokimo atveju), čia turi reikšmės visuma. Apvertus
veido fotografiją aukštyn kojomis, veidas irgi tampa visiškai
neatpažįstamas. Be to, atpažįstant veidą, įtakos turi ne tik formos,
kontūrų požymiai, bet ir veido odos pigmentacija, faktūra. Kiekvienas
žinome, kaip sunku atpažinti veidą Lš negatyvinės fotografijos, nors joje
kontūrų elementai lieka tokie patys kaip ir pozityve.
Reikia pasakyti, kad tokiam objektų atpažinimo požiūriui, kai ob-
jektai tiriami atsietai, be aplinkos, jų reikšmės subjektui, pritaria ne
visi tyrinėtojai. Kai kurie mano, kad objektų negalima atskirti nuo
aplinkos, kurioje tie objektai yra ir kur žmogus įgijo patyrimą, kaip jaLs
manipuliuoti. Vienas tokių tyrinėtojų buvo J. Gibsonas - ekologinės
optikos kūrėjas. Jis ilgai dirbo su lakūnais, mėgindamas rasti
veiksmingus jų mokymo metodus, kurie taip pat leistų prognozuoti, ar
žmogus bus geras lakūnas, lėktuvo nutupdymas yra vienas iš
sudėtingiausių uždavinių. Nutūpimo metu lakūnas turi greitai ir tiksliai
įvertinti atstumą iki žemės, kokiu kampu lėktuvas pasieks nutūpimo
taką, koks lėktuvo greitis ir 1.1. Buvo mėginama įvertinti, kaip tiksliai
žmogus geba nustatyti nuotolius, judėjimo greitį, kryptį ir 1.1.
J. Gibsonas greitai įsitikino, kad žmogus, gebantLs tiksliai įvertinti šiuos
parametrus, nebūtinai sėkmingai nutupdys lėktuvą. Šis mokslininkas
padarė išvadą, kad suvokimas priklauso ne tik nuo izoliuotų regimojo

307
stimulo parametrų, bet ir nuo aplinkos. Kartais net sunku nustatyti,
kokiais požymiais vadovaujasi žmogus, atlikdamas vieną ar kitą veiksmą.
Žmogus suvokia ne izoliuotą objektą, o objektą, kuriuo jis manipuliuoja.
Jis veikia tam tikromis sąlygomis, tai nėra objektas apskritai. Taigi
suvokimą reikia nagrinėti ne atsietai, o jvertinant, kokie veiksmai su
šiuo objektu galimi esant tam tikroms sąlygoms, ir tai, kad naudojami
požymiai kartais gali būti susiję ne tik su vienu objektu. Toks požiūris
keičia atpažinimo supratimą. Žmogus skiria objektus pagal tai, kokj
veiksmą tas stimulas sužadina. Kartais sukelti vieną ar kitą reakciją
užtenka vieno požymio, kuris gali būti ir netikėtas.
Tai, kad šiuose žodžiuose yra daug tiesos, parodė gyvūnų elgsenos
tyrimai. Nors nustatant elgsenos mechanizmus eksperimentai buvo
atlikti su vabzdžiais (bitėmis, musėmis, skėriais), tačiau galima manyti
(tai bus parodyta vėliau), kad šie mechanizmai daro Įtaką ir žmogaus
veiksmams. Buvo patvirtinta, kad aplinka, bendras regimasis fonas
veikia vabzdžio judėjimo kryptį, sėkmingą nutūpimą ant pasirinkto
objekto. Pavyzdžiui, vabzdžio matomų abiem akimis vaizdų tinklainėje
mozaikos (tekstūros) mirgėjimo dažnis, susijęs su jo skridimo greičiu,
vėjo gūsiais, padeda išlaikyti reikiamą skridimo kryptį, išvengti judėjimo
ratais. Be to, iš objektų judėjimo greičio gradiento vabzdys geba nustatyti
atstumą iki artimiausio objekto, kur jis turi nutūpti. Nutūpimui
reikalinga informacija padeda nustatyti, kada reikia pradėti stabdymą,
pasirinkti judesio kryptį ir greitį. Taigi reikia atpažinti situaciją, kuri
duos pradžią nutūpimo veiksmui. Būtų galima manyti, kad stabdymo
laikas yra išvestinė kelių dydžių - nuotolio iki objekto, vabzdžio
judėjimo greičio ir krypties. Žinant šią informaciją galima apskaičiuoti,
kiek laiko liko iki nutūpimo.
Bc abejo, žinodami judėjimo greitį ir nuotolį iki objekto, visuomet
galime apskaičiuoti, kiekgi laiko liko iki susidūrimo su juo. Dabar yra
duomenų, kad vabzdys gauna tiesioginę informaciją apie tai, kiek laiko
liko iki susidūrimo su objektu, kuris yra jo kelyje. Vabzdys neatlieka
skaičiavimų, tačiau gali tiesiogiai gauti informaciją, kada jis pasieks
objekto paviršių, t. y. kokiu momentu reikia pradėti stabdymą. Kadangi
tokią informaciją galbūt naudoja ir žmogus, panagrinėkime šį klausimą
kiek smulkiau. Situacija parodyta 6.23 pav. Paveikslo kairėje yra vabzdys,
vertikali linija vaizduoja plokštumą, į kurią projektuojasi matomas

308
vabzdžio pasaulis. Tašku C pažymėtas sutartinis optinis centras (vabzdžio
akyje nėra vieno optinio centro - kiekvienas receptorius turi savo
optiką). Atstumas nuo optinio centro C iki tinklainės nekinta ir lygus
dydžiui /. Vabzdys juda iš kairės j dešinę greičiu V(t) išilgai z ašies (čia
t - laikas). Dešinėje vertikalia linija pažymėtas paviršius, į kurį juda
vabzdys. Atstumas nuo optinio centro iki šio paviršiaus kinta. Jis
pažymėtas dydžiu z(t).
Tarkime, ant nejudančio objekto paviršiaus yra atskiri taškai dėmės.
Viena iš jų pažymėta raide O. o jos projekcija vabzdžio akyje - raide O'.
Artėjant vabzdžiui prie objekto, dėmės projekcija juda tinklainėje
greičiu v(t), kuris priklauso nuo nuotolio z(t) ir greičio V(t). Dydis s(t)
yra nuotolis nuo akies centro iki taško O'. Iš dviejų panašių trikampių

gauname santykį: $ • Išdifcrencijavę laiko atžvilgiu kairę ir

dešinę pusę, turėsime:

- f ® * , . ! ' * ,
s2(t)dt Sdt
d d
Prisiminę, kad — i ( / ) = v(r) i r — z(r) = V(t)i 0 S = s(t) z(t)/l,
gauname:
v<0 V (t) s(t) = z(Q
arba
S 0)2
s(t)zU) V(/) v(t)
Dydis

(>.23 pav. Laiko iki susidūrimo su objektu skaičiavimas

309
 z(0
X= - (6.9)

ir yra laikas, per kurį vabzdys pasieks objekto paviršių, t. y. susidūrimo

su objektu laikas (Lee, Young, 1985). Kaip matyti, matuojant fiksuotoje
tinklainės vietoje nejudamo objekto projekcijos judesio greitį, galima
s(0
nustatyti susidurimo su objektu laiką: r = . Kai dydis \ft) tampa
didesnis negu slenkstis, paleidžiamas nutūpimo mechanizmas. Gyvūnas
pasiruošia paliesti paviršių taip, kad pats liktų sveikas. Taigi šiuo atveju
vabzdys iš esmės nustato laiką, kada reikia atlikti tam tikrą veiksmą.
Iki to momento judantis stimulas vabzdžiui neturi reikšmės. Ar iš
tikrųjų vabzdys planuodamas nusileidimą vertina santykį r, ar jis vis
dėlto nustato nuotolį iki objekto ir tai lemia momentą, kada reikia
pradėti stabdymą? Buvo manoma, kad jeigu vabzdys nustato nuotolį, tai
jis pradeda stabdymą, kai iki objekto lieka tam tikras pastovus atstumas
nepriklausomai nuo to, kokiu greičiu vabzdys artėja į objektą. Jeigu
stabdymo momentą lemia santykis r, t. y. jei šis santykis mažesnis už
pastovią slenkstinę reikšmę, tai stabdymo atstumas priklausys nuo ju-
dėjimo greičio V(t). Kuo didesnis judesio greitis, tuo toliau nuo objekto
vabzdys pradeda veiksmus, susijusius su nusileidimu. Ši išvada buvo
patikrinta eksperimentu, imituojant prieš vabzdžio akis artėjantį įvairiais
greičiais mažą rutuliuką. Nustatyta, kad kuo didesnis judesio greitis, tuo
didesniu nuotoliu nuo rutuliuko vabzdys pradeda mažinti greitį, t. y.
vabzdžio elgesys priklausė nuo rreikšmės (Wagncr. 1982; Borst. Bahde,
1988). Aišku, eksperimento planui būtų galima prieštarauti kad vabzdys
„įskaito" nc tik savo judesio greitį, bet ir atsižvelgia į inerciją - kuo
didesnis judesio greitis, tuo daugiau reikės laiko sumažinti savo greitį iki
nulio ir tuo anksčiau pradėti stabdymą. Tačiau tokie skaičiavimai būtų
daug sudėtingesni negu r skaičiavimai Taigi dabar manoma, kad vabzdys
pasirenka objektą ir „nepaleidžia jo iš akių". Kai šio objekto atskirų
taškų projekcijų tinklainėje greitis pasieks slenkstį (t. y. r bus mažesnis
negu slenkstis), bus sukeltas nutūpimo refleksas. Kaip matome, šiuo
atveju aplinkinių sąlygų atpažinimo procesas bus labai paprastas - nereikia
atpažinti nei objekto, nei matuoti atstumo iki jo.

310
 Ar kiti gyvūnai naudojasi r požymiu valdydami skrydį, judesį? Eks-
perimentiniai tyrimai parodė, kad skrisdami paukščiai naudoja ne tik
informaciją apie r, bet ir kitus požymius, kurie padeda tiksliau nustatyti
laiką iki susidūrimo (Davies, Green, 1990). Tai nestebina, kadangi
dydis r nusako susidūrimo laiką tik tuomet, kai judesio greitis skrydžio
metu yra pastovus. Kai paukštis krinta ruošdamasis panirti po vandeniu
(būtent tokio paukščio elgesys ir buvo tiriamas), kur mato laimikį,
judesio greitis nėra pastovus, jis krinta tam tikru pagreičiu. Vadinasi,
šiuo atveju r reikšmė tiksliai nenusako, kada paukštis pasieks vandens
paviršių. Jis nustato susidūrimo laiką nuo to momento, kai greitis
pasiekė ribinę reikšmę, betgi ir po to greitis kritimo metu didės ir dėl
to susidūrimas įvyks greičiau, negu buvo galima numatyti iš r reikšmės.
Kyla klausimas, kokią informaciją naudoja žmogus, kontroliuodamas
savo judesį, palaikydamas pusiausvyrą? Ar ir šiuo atveju žmogus naudoja
gana paprastą informaciją apie aplinką? Tam panagrinėkime judesio
kontrolės procesus.

Pusiausvyros, pozos palaikymas

Pozos, judesio valdymas priklauso tiek nuo aplinkinių objektų, tiek
nuo paties žmogaus judesio, j rodyta, kad jau aštuonių dienų kūdikis
specifiškai reaguoja, kai mato tiesiai į jį judantį objektą, sviedinį; jis
atlošia galvą, tarsi mėgindamas išvengti susidūrimo, o rankomis stengiasi
užsidengti veidą. Toks kūdikis dar neturi jokios patirties, kaip reikia
reaguoti į tokią stimulinę situaciją. Iš pradžių manyta, kad kūdikis
reaguoja į vėją, kurį sukelia judantis sviedinys. Tačiau tolesni eksperi-
mentai, kai vietoje realaus kamuoliuko kūdikis matė tik artėjančio
sviedinio vaizdą, parodė, kad gynybinė kūdikio reakcija ir šiomis są-
lygomis išlieka (Bovver et al., 1970; Bali, Tronick, 1971). Ši reakcija
yra automatinė, nesąlygiškai paleidžiama regimojo stimulo ir gali būti
susijusi su r detekcija (Freeman, Harris, Tyler, 1994). Vėliau, įgijus
patirties, ši nesąlygiška reakcija gali būti slopinama. Tačiau slopinimui
atsirasti reikia papildomos informacijos, kuria kūdikis nesinaudoja.
Regimieji stimulai turi didelę įtaką pusiausvyros palaikymui. Tuo
nesunkiai galite įsitikinti. Atsistokite kambario viduryje ant vienos
kojos ir pamėginkite nenugriūti, išlaikyti pusiausvyrą. Tikiu, tai jums
nesunkiai pasiseks, bet tuomet užmerkit akis. Manau, kad mažai kam

311
pasiseks ilgesnį laiką išstovėti ant vienos kojos užsimerkus. Netgi jeigu
jums ir pasisektų tai padaryti ilgesnį laiką, pusiausvyrai palaikyti jums
prireiktų gerokai daugiau pastangų negu anksčiau. Jūs pastebėsite, kad
kūno svyravimai pasidarė daug didesni. Pusiausvyrai palaikyti žmogus
naudoja tris informacijos rūšis: eksteroceptinę, proprioceptinę ir ekspro-
prioceptinę. Eksteroceptinė informacija - tai informacija apie objektų
padėtį erdvėje, aplink mus. Proprioccptinė informacija padeda įvertinti
mūsų vienos kūno dalies padėtį kitos atžvilgiu. Eksproprioccptinė in-
formacija nusako kūno dalių padėtis supančių išorinių objektų atžvilgiu.
Taigi užmerkę akis, mes nebegauname eksteroceptinės ir eksproprio-
ceptinės informacijos. Jeigu nejudame, tai informacija apie objektų
padėtį erdvėje mums nereikalinga. Taigi galima manyti, kad užmerkę
akis mes nebegauname informacijos apie mūsų kūno dalių padėtį kitų
objektų (grindų) atžvilgiu. Be abejo, šiuo atveju gauname informaciją
apie raumenų įtempimą, kojų padėtį. Mes turime informaciją apie
svorio jėgos kryptį. Matyt, šios informacijos tikslumas nėra didelis, dėl
to ir kyla sunkumų palaikyti pusiausvyrą. Ši hipotezė buvo priekabiai
tikrinama eksperimentu. Žmogus stovėdavo kambaryje, kurio sienos
(bet ne grindys) galėdavo judėti, keisti savo orientaciją grindų atžvilgiu.
Buvo registruojama žmogaus liemens orientacija. Tokioje situacijoje,
kintant sienų orientacijai, kito ir liemens orientacija - žmogus steng-
davosi palaikyti kūno orientaciją lygiagrečiai su sienomis. Jeigu sienos
švytuodavo, tai sinchroniškai švytuodavo ir žmogaus liemuo. Ši reakcija
nėra įgimta, žmogus jos išmoksta. Jeigu jis ilgesnį laiką netenka regėji-
mo, tai išmoksta naudotis ir proprioccptinė informacija. Bet šiuo atveju
jo reakcija sulėtėja. Akli iš prigimties vaikai išmoksta vaikščioti vėliau
negu bendraamžiai, turintys normalų regėjimą. Taigi žmogus situaciją
atpažįsta iš sienų tekstūros orientacijos. Kūnui judant, žmogus stengiasi
išlaikyti regimąją sienų orientaciją pastovią (aišku, tai galioja iki tam
tikrų ribų). Pusiausvyrai palaikyti turi įtakos ir vestibulinis aparatas.
Jeigu žmogus turi vestibulinio aparato sutrikimų, jis tampa labai jautrus
regimiesiems stimulams, kai reikia palaikyti pusiausvyrą.
Jeigu žmogus eina arba bėga, tai šių judesių valdymas tampa dar
sudėtingesnis, tačiau ir šiuo atveju situacijos vertinimas yra paprastesnis
negu tuomet, kai jam reikia nusakyti aplinkinius objektus. Ėjimas nuo
bėgimo skiriasi tuo, kad pirmu atveju žmogus bet kuriuo momentu
nepraranda kontakto su žeme. Bėgant esama momentų, kai abi jo kojos

312
yra ore. Judėdamas žmogus turi žinoti, kur jis statys koją ir kaip jis
sušvelnins neišvengiamą kontakto metu smūgį. Klaidos padarinius
dauguma žino - prisiminkite patirtus smūgius, kai statydami kojas
klaidingai įvertiname atstumą iki žemės. Taigi kyla klausimas, kaip
žmogus pasirenka, kur jis statys koją, ir kaip jis nustato atstumą iki šio
taško (kontakto vietos).
Visų pirma panagrinėsime, kaip žmogus nustato nuotolį iki kojos
statymo vietos. Aišku, atstumą galima nustatyti naudojant stereoregėjimą.
Nors nemažai žmonių turi stercoregėjimo sutrikimų, tačiau jiems nekyla
jokių sunkumų sprendžiant judėjimo metu iškilusius uždavinius. Vadinasi,
nuotoliui nustatyti naudojamasi antriniais požymiais. Buvo įrodyta, kad
šiuo atveju naudojami keli požymiai. Didžiausią įtaką daro vadinamasis
judesio paralaksas: judant žmogui, tolimesnių objektų vaizdai tinklainėje
juda lėčiau negu artimesnių. Vadinasi iš judesio greičio skirtumo galima
spręsti apie nuotoli Antras informacijos šaltinis yra vadinamasis tekstūros
skirtumas - tolimesnių objektų paviršiaus dėmės atrodo mažesnės, o jų
paviršiaus grūdėtumas smulkesnis negu artimesnių. Pagaliau sprendimui
daro įtaką ir šešėliai. Taigi vėl matome, kad judesio metu situacijai
vertinti žmogus gali naudoti paprastesne informaciją negu ta, kuri
reikalinga jį supantiems objektams atpažinti (Gibson, Walk, 1960).
Dabar panagrinėkime sudėtingesnį judesį - bėgimą. Bėgant reikia
parinkti šuolio dydį, kuris priklauso nuo atsispyrimo jėgos ir kampo
tarp veikiančios jėgos ir žemės paviršiaus, nuo grunto savybių. Kartu
reikia nurodyti, kur ir kaip bus statoma koja, nustatyti raumenų įtem-
pimą. Detalus šio uždavinio aptarimas išeina už regos sistemos nagri-
nėjimo ribų. Skaitytojas, besidomintis šiais klausimais, turėtų susipažinti
su specialiai šiai problemai nagrinėti skirtais darbais (Berstein, 1967;
Lee et al, 1982; Konszack, 1994; Hollands et al. 1995). O mes
paminėsime išvadas, susijusias su regos sistemos darbu bėgimo metu.
laibai tikėtina, kad parinkdamas atramos tašką atsispyrimui žmogus
naudoja informaciją apie t reikšmę, kuri nusakytų, kokia turėtų būti
kiekvieno šuolio trukmė, t. y. laikas nuo vieno kontakto su žeme iki
kito. Bėgikui pakanka trumpam pamatyti žemę (iki 300 ms), kad jis
galėtų sėkmingai koordinuoti judesį. Buvo padaryta išvada, kad prieš
šuolį, kol bėgiko koja dar yra ant žemės, jis pradeda planuoti, kur bus
kito kontakto vieta. Tam jis parenka apžiūros langą, nustato, kurį
žemės plotelį reikia apžiūrėti, kur atlikti reikiamus matavimus.

313
 Nuleisdamas koją žmogus turi kontroliuoti jos greitį, kuris susilie-
timo momentu turėtų būti lygus nuliui, todėl reikia, kad žmogus kon-
troliuotų judesio pagreitį. Tam jis turi naudoti stabdymo P jėgą:
P = m a (čia m - masė, a - pagreitis). Iš kur galima gauti stabdymui
reikalingą informaciją. 1976 metais D. N. Lee iškėlė hipotezę, kad
žmogus įvertina x kitimo greitį, t. y. nustato T!\

d t ~ V2(t) ~ V2(t) • (61°)

Nesunku įsitikinti, kad jeigu stabdymo a pagreitis yra pastovus

(stabdymo jėga pastovi), tai r' bus pastovus ir lygus -0,5.
Kitais atvejais a reikšmė nebus pastovi, nors r/ ir bus pastovi. Šiuo
atveju, jeigu r yra matuojamas fiksuotoje tinklainės vietoje, tai vaizdo
kitimo greitis nebus pastovus. Kaip matyti iš (6.10), tarp absoliučiųjų
r1 ir a reikšmių yra atvirkštinis ryšys - kuo mažesnė absoliučioji r1
reikšmė tuo didesnis turi būti stabdymas ir didesnis stabdymo pagreitis.
D. N. I-ee (1976) parodė, kad jeigu T! = 0 + -0,5, tai žmogus suspės per
r laiką sustabdyti judesį iki kontakto su objektu. Jeigu if = -0,5 -r -1,0,
tai stabdymui laiko neužteks, susidūrimas bus neišvengiamas.
Energetiniu požiūriu ekonomiškesnis atvejis yra tuomet, kai i = -0,5.
Specialūs tyrimai parodė, kad judesiui valdyti žmogus naudoja informa-
ciją apie r reikšmę. Tačiau daugeliu atvejų žmogus atsižvelgia į pa-
pildomus požymius. Panašiai parodyta, kad tekstūros judesio kryptis taip
pat naudojama suplanuotai judesio krypčiai išlaikyti. Apibendrinant ga-
lima pasakyti, kad judesiui valdyti žmogus įvertina tekstūros judesio
kryptį, greitį ir pagreitį. Detalaus aplinkinių objektų suvokimo jam
nereikia.
Ši informacija naudojama nc tik žmogaus lokomocijoms valdyti, bet
ir tuomet, kai jis važiuoja automobiliu (I.ee, Lishman, 1977).
Taigi dažniausiai, norint suprasti, kokie objektų vaizdų parametrai
naudojami elgesiui valdyti, reikia nagrinėti realias situacijas. Šiais atvejais
galima išvengti detalios regimosios aplinkos analizės. Tyrimai, kaip
žmogus suvokia objektus dirbtinėmis laboratorinėmis sąlygomis, gali
neatskleisti suvokimo mechanizmų esant realioms situacijoms. Tačiau
tyrimai laboratorijose yra naudingi, nes jie atskleidžia suvokimo
mechanizmus, tik jų rezultatus ne visuomet galima automatiškai perkelti
į gyvenimo situacijas.

314
7. S U V O K I M O HIPOTEZĖS

7.7. įvadas
Iki šiol nagrinėjome hipotezę, kad vaizdas tinklainėje išskaidomas j
atskirus mažus fragmentus. Iš pradžių informacija šiuose mažuose
tinklainės ploteliuose analizuojama atskirai, t. y. kalbėjome, kaip vyksta
lokali vaizdo fragmento analizė. Čia išskiriami pagrindiniai lokalūs
požymiai: nustatoma objekto, kuris sudaro lokalų atvaizdą tinklainėje,
padėtis erdvėje, objekto paviršiaus fragmento spalva, jo judesio kryptis,
greitis ir t. t. Tačiau mes suvokiame ne mozaikų rinkinį, bet konkretų
objektą, kurį sudaro mozaikos elementai. Kyla klausimas, kaip iš mažų
fragmentų rinkinio surenkamas realaus objekto vaizdas. Kartais ta pati
mozaika, tie patys požymiai gali suformuoti visiškai skirtingus vaizdus
(žr. 6.2 pav.). Taigi susiduriame su lokalių požymių sujungimo, arba
nelokalios vaizdo analizės, problema. Kaip vyksta šis procesas. Anksčiau
jau kalbėjome apie geštalto teoriją. Dabar plačiau apžvelgsime, kokios
yra teorijos, susijusios su vaizdų suvokimu.

7.2. Struktūralizmas
Struktūralizmas - viena seniausių suvokimo hipotezių. Pagal šią hipotezę,
suvokimas, mąstymas vyksta operuojant paprastais pavieniais elementais,
jungiant juos į atskiras grupes, sekas. Struktūralizmo apogėjus
pasiekiamas 1870-1910 metais. Jo žymiausi atstovai - W. Wundtas
Vokietijoje ir E. Titchncris Amerikoje. Kokie šios hipotezės trūkumai?
Skirtingų objekto atvaizdų tinklainėje yra labai daug, praktiškai jų
skaičius begalinis. Judant objektui, keičiantis jo orientacijai, ir to paties
objekto atvaizdas tinklainėje nuolat kinta. Vadinasi, ir elementų skaičius,
iš kurių surenkami vaizdai, turėtų būti begalinis. Gelbėdamas padėtį
H. Helmholtzas iškėlė mintį, kad atskiri elementai gali modifikuotis.
Žmogus įsimena, kaip tas elementas atrodė įvairiose situacijose, kaip
jis modifikuojasi keičiant padėtį erdvėje, kokios modifikavimo taisyklės.

315
Struktūralistai manė, kad svarbiausias uždavinys - išsiaiškinti, kokie
pamatiniai, nedalomi elementai dalyvauja mąstyme, suvokime. Anot
šios teorijos šalininkų, citrinos skonis - tai kelių elementarių skonio
pojūčių mišinys (saldumo, rūgštumo ir citrinos kvapo), panašiai kaip
geltona spalvų yra mėlynos ir žalios spalvų pojūčių mišinys. Remda-
miesi savo idėjomis, jie mėgino nustatyti atskirus elementus, dalyvau-
jančius suvokime ar mąstyme, naudodami introspekciją (savęs stebėjimą).
Tačiau daugeliu atvejų introspekcijos metodas buvo nevaisingas. Žmogus
negalėdavo išskaidyti į elementus savo veiksmų, suvokiamo objekto.
Dėl šių nesėkmių koncepcija sulaukė griežtos kritikos. Buvo
nurodoma, kad suvokiama forma yra kai kas daugiau negu atskirų
elementų derinys. Pavyzdžiui, geltona spalva nėra žalios ir raudonos
spalvos derinys, o naujos kokybės suvokimas. Kvadratas arba A raidė
nėra linijų derinys. A raidė suvokiama kaip kažkas nauja, skirtinga nuo
trijų specifiškai erdvėje išsidėsčiusių tiesių atkarpų - tai ir garsas, ir
reikšmingas simbolis, išreiškiantis nuostabą ar susižavėjimą - A!
Antras faktas, kurio negali paaiškinti struktūralizmo koncepcija, yra
judesys. Judesys pats sukuria naujus elementus. Jis padeda išskirti foną
kaip atskirą vienetą, kuriame suvokiamas judesys. Kalbėdami apie
tariamąjį judesį, jau matėme, kad du stimulai, pateikti su tam tikru
vėlinimu skirtingose regimojo lauko vielose, sukelia judesio suvokimą.
Jeigu vėlinimo laikas parinktas optimaliai, suvokiame „apskritai judesį",
bet ne konkretaus objekto judesį. Čia nėra elemento. Judesys apskritai
nesusijęs su objektu.

7.3. Geštalto teorija

Du aptarti samprotavimai padėjo suformuluoti naują suvokimo hipotezę.
Suvokiame ne atskirus elementus arba jų rinkinius, liet vientisą objektą,
arba gcštaltą. Objekto suvokimas vyksta ne „iš apačios" sudarant
elementų rinkinį, bet atsiranda iš karto, saugant jo vaizdą, reikšmę
aukštesnėse struktūrose. Buvo manoma, kad objekto įvaizdis atsiranda
tuomet, kai sužadinamos tam tikros smegenų struktūros. Veikiant
stimului sužadinimas smegenyse plinta pagal tam tikrus fizikinius
dėsnius, kaip, pavyzdžiui, juda elektros krūviai tūriniame laidininke.

316
 Konstantiškumu apibūdinama savybė, kai vienas distalinis stimulas
(sukurdamas nevienodas projekcijas tinklainėje, t. y. skirtingus
proksimalinius stimulus) sudirgina tas pačias smegenų stniktūras galbūt
dėl to, kad skirtingų stimulų parametrų santykis dažnai nepriklauso
nuo apšvietos, matymo kampo. Pavyzdžiui, šviesos, atsispindėjusios
nuo daugelio objektų, santykis nepriklauso nuo apšvietos ir galėtų
paaiškinti konstantinj ryškio ir spalvų suvokimą. Tačiau tai ne visuomet
teisinga. Pavyzdžiui, išankstinės žinios apie objektą, matomų šešėlių
spalvą ir 1.1, gali nulemti suvokiamą objekto spalvą.
Visi suformuluoti geštalto teorijos šalininkų dėsniai, jų manymu,
turėtų tenkinti tam tikrus variacinius principus, kurie nusako optimalų
atitinkamo kriterijaus atžvilgiu elektrinių procesų vyksmą smegenyse.
Kadangi nežinoma, kas optimizuojama, buvo mėginama empiriniu būdu
surasti taisykles, kaip plinta dirginimas smegenyse. Geštalto teorijos
atstovai suformulavo principus, kaip susidaro figūros suvokimas, siedami
jį su tam tikru smegenų struktūrų sužadinimu. Apie šiuos principus
mes jau kalbėjome. Geštalto teorijos šalininkai tikėjo, kad šie principai
yra optimalių suvokimo procesų organizacijos atspindys. Ką reiškia
optimalių? Tai galėtų reikšti, kad suvokiamos figūros tarp kitų galimų
f i g ū n Į yra paprasčiausios, jų paviršius mažiausias arba jis turi mažiausiai
trūkio taškų. Kadangi šios figūros susijusios su smegenų struktūrų
dirginimu, tai optimali struktūra gali sudaryti tokią sudirgintų neuronų
grupe, kurios aktyvumui palaikyti reikėtų minimalios energijos. Dėl to
geštalto koncepcija remiasi vadinamuoju minimo principu, kuris gerai
išnagrinėtas fizikoje ir matematikoje (variaciniai principai), ir geštalto
hipotezės kūrėjai buvo gerai su juo susipažinę. Tačiau konkrečiai
nurodyti, kas yra optimizuojama remiantis minimo principu, jiems
nepavyko. Bet reikėtų pažymėti, kad ši koncepcija iš dalies buvo
patvirtinta eksperimentiškai. Kai kurie autoriai nurodo, kad juo
mažesnis žmonių smegenų struktūrų sudirginimo laipsnis sprendžiant
uždavinius, tuo didesnis jų IQ koeficientas (Deary, Caryl, 1997).
Geštalto koncepcija suvokimą sieja su tam tikrų struktūrų sudir-
ginimu. Sudirginimo plitimas smegenyse paklūsta įgimtiems dėsniams
(kaip krūvių pasiskirstymas tūriniame laidininke). Jie tinka bet kuriuo
atveju. Iš dalies šią koncepciją patvirtina ir naujagimių regimųjų vaizdų
suvokimas - konstantinis spalvų, formos suvokimas būdingas ir nau-
jagimiams.

317
317
Jeigu suvokiamą formą atitinka tam tikra smegenų sudirginimo
konfigūracija, tai reikia išsiaiškinti, koks yra šios konfigūracijos ir
regimojo vaizdo ryšys. Tačiau nėra vienos taisyklės, kaip būtų galima
nusakyti sudirgintų smegenų struktūrų konfigūraciją. Ji priklauso ne
tik nuo stimulo, bet ir nuo motyvacijos, papildomų sąlygų. Pavyzdžiui,
uždėjus žmogui akinius, kurie iškraipo vaizdą arba yra spalvoti, po
kurio laiko regimąjį vaizdą žmogus suvoks be jokių iškraipymų. Nuėmus
tokius akinius, kurį laiką žmogus matys iškraipytą pasaulį, tačiau visi
iškraipymai bus priešingi tiems, kuriuos suvokė tik uždėjus akinius.
Taigi šiuo atveju negalime kalbėti apie nekintamas taisykles, kaip plin-
ta sudirginimas smegenyse. Šis smegenų sudirginimas priklauso nuo
išmokymo.
Vėliau buvo įrodyta, kad objekto suvokimas, jo vidinis vaizdas
susidaro ne iš karto, o nuosekliai - kuo sudėtingesnis objektas, tuo
daugiau reikia laiko, kad susidarytų vidinis jo vaizdas (Dieaep, 1966,
1974). Pagaliau pažvelkime į 6.9 pav., kuriame parodyta negalima
figūra. Iš pradžių mėgindami suvokti, kas paveiksle pavaizduota, ne-
pastebime jokios klaidos. Atskiri figūros fragmentai suvokiami teisingai,
tačiau mėgindami juos sujungti į vieną vaizdą suprantame, kad to
padaryti negalima.
Nepaisant geštalto koncepcijos kritikos, ir toliau buvo ieškoma
suvokimo principų. Siekiant išsiaiškinti, kokie kriterijai optimizuojami
suvokimo procesų metu, buvo atlikta daug bandymų. Štai keletas iš jų.
Skritulys, pavaizduotas 7.1 paveikslo kairėje, paprastai suvokiamas
kaip esantis prieš kvadratą, o dešinėje - už. kvadrato. Šį reiškinį 1956 m.
pastebėjo B. Petteris. Jis suformulavo tokią taisyklę: jeigu suvokiant
figūras mintyse reikia nubrėžti linijas, sudarančias nematomus jų kontūms,
tai figūra, kuriai tų menamų kontūnf linijų ilgis bus mažesnis, suvokiama
kaip esanti arčiau stebėtojo. Ši taisyklė vadinama Petterio dėsniu.
Egzistuoja nuomonė, kad ji patvirtina variacinių principų svarbą
formuluojant suvokimo dėsnius.
Buvo mėginama suformuluoti ir daugiau formalių taisyklių, kurios
leistų pagrįsti variaciniais principais (surasti mažiausio veikimo dėsnio
analogą) ir kitas geštaltininkų suformuluotas taisykles. Sėkmingiausiai
tai pavyko nagrinėjant judesio suvokimą.
 JI
Jeigu stebime ekrane judančius atskirus
taškus, tai judesiui apibūdinti galima
nurodyti kiekvieno taško judesį atskirai,
t y nusakyti kiekvieno taško judesio kryptį,
greitį bei fazę (judesio pradžią). Tačiau
jeigu tam tikrai taškų grupei šie parametrai
yra vienodi, tai juos galima sujungti ir
informaciją apie judesį pateikti ekonomiš-
kiau - iš karto nurodant visos šios taškų
grupės bendrus parametrus. Buvo pastebė-
ta, kad kuo daugiau bus sutaupyta infor- 7.1 pav. Petterio dėsnio
macijos atliekant taškų grupavimą (t. y. kuo pavyzdys
Kairėje skritulys suvokiamas
mažiau reikės pranešimų aprašant visų prieš tamsų kvadratą, o deši-
taškų judesį), tuo didesnė bus tikimybė nėje - už kvadrato
suvokti visų taškų judesį taip, kaip juda
sugnipuoti taškai (Gordon, 19%). Taigi manoma, kad šiuo atveju
minimizuojamas suvokimui naudojamos informacijos kiekis.
Kitas pavyzdys: jeigu žmogui skirtingose erdvės vietose su tam tikru
vėlinimu bus rodomi tie patys, bet transformuoti objektai (vienas iš
objektų gali būti pasuktas kito atžvilgiu arba sumažintas), tai žmogus
suvoks, kad objektas juda erdvėje. Jis judės iš pozicijos, kur trumpam
buvo parodytas pirmas objektas, į poziciją, kur buvo parodytas antras
objektas (phi judesys - žr. 5.5 skyrių). Tačiau suvokiama judesio tra-
jektorija bus ne bet kokia. Jeigu žinome tik pradinę ir galutinę objekto
padėtį erdvėje, tai judesio trajektorija lieka neapibrėžta. Nueiti iš vieno
miesto galo į kitą galima įvairiai - galima pasirinkti trumpiausią kelią,
o galima eiti zigzagais. Eksperimentu buvo įrodyta, kad suvokiama
judesio trajektorija, pereinant nuo vieno objekto prie kito, lenkina
vadinamąją Chasleso teoremą. Ši teorema tvirtina, kad „objektas iš A
į B poziciją gali būti perkeltas stumiant jį išilgai ir sukant vienu metu
apie tą pačią vienintelę ašį".
Kitas informacijos minimizavimo pavyzdys buvo aptartas nagrinėjant
vaizdus, parodytus 6.10 pav.: suvokiama ta figūra, kuri turi mažiausią
skirtingų kampų skaičių.
Tačiau iki šiol nepavyko suformuluoti „Mažiausio veikimo dėsnio",
kuris leistų paaiškinti objektų arba jų judesio suvokimą. Aišku, šios

319
taisyklės turėtų priklausyti nuo mokymo, adaptacijos ir, kaip matysime
vėliau, nuo uždavinio, motyvacijos. Tie patys fragmentai gali sukelti
skirtingi) objektų suvokimą (prisiminkime 6.2 pav. arba paveikslą iš A. de
Sent Egziuperi „Mažojo princo", kai vieni piešinį suvokia kaip skrybėlę,
o kiti - smauglio prarytą dramblį). Taisyklėse turėtų būti atsižvelgta į
tai, kad įmanomas ir nuoseklus vidinio objekto vaizdo sudarymas.

7.4. Tikimybinis funkcionalizmas

Kadangi geštalto teorijos šalininkams nepavyko rasti bendrų suvokimo
mechanizmų, buvo mėginta jų ieškoti kitaip. Suvokimas yra skirtas
tenkinti organizmo poreikius, pasiekti tam tikrą tikslą. Taigi suvokimas
turi būti toks, kad organizmas sugebėtų optimaliai pasiekti savo tikslus,
patenkinti savo poreikius. Objekto suvokimas remiasi nc vienu, o dau-
geliu atvejų keliais požymiais. Kartais sunku pasakyti, kuris požymis
(arba požymiai) lems objekto suvokimą. Šis procesas yra tikimybinis,
/.mogus pasirenka tokius požymius, kurie yra informatyviausi, arba
tuos, kurie užtikrina greitą suvokimą, reikalingą tikslams pasiekti.
Šios teorijos pradininkas yra vengrų kilmės mokslininkas Egonas
Brunswikas (1903-1955). Pavyzdžiui, reikia surasti valgomą vaisių.
Kokie požymiai būdingi tokiems vaisiams? Dažniausiai tokie vaisiai
yra tamsesni, raudonesni, minkštesnį ir saldūs. Tačiau ar visuomet tai
teisinga. Ne visi sunokę vaisiai yra raudoni, kiti, kaip bananas, bus
geltoni, o dar kiti - net žali. Kartais saldūs vaisiai yra nuodingi. Taigi
spręsdamas uždavinį, kaip atpažinti valgomą vaisių, žmogus turi remtis
patirtimi, padedančia įvertinti, kokie požymiai užtikrina mažiausia
klaidų ir efektyviausią veiklą (mažiausiomis energinėmis pastangomis
arba trumpiausiu laiku). Nustatomas proksimalinių arba distalinių
(realaus objekto) stimulo požymių ir veiklos efektyvumo koreliacijos
koeficientas. Šis koeficientas apibūdina požymio ekologinį validumą
(arba jo reikšmingumą). Pasirenkant požymius, nulemia tie, kurie turi
didesnį ekologinį validumą. Bet tai priklauso nuo sprendžiamo
uždavinio, ir vieno sprendimo nėra. Taigi toks modelis labai sudėtingas,
jam reikia žinių apie individualias stebėtojo savybes, patirtį. Gal dėl to,
konkrečiai tiriant suvokimą, šios idėjos taikomos nedažnai.

320
7.5. Neurofiziologiniai suvokimo mechanizmai
Dėl nesėkmių ieškant objekto suvokimo principų buvo mėginta šiuos
principus nustatyti tiriant, kaip veikia nervų sistema, t. y. ieškoti
neurofiziologinių suvokimo mechanizmų. Bandyta suprasti pagrindinio
nervų sistemos elemento - neurono savybes ir funkcijas. Vėliau buvo
siekiama nustatyti, kokias funkcijas gali atlikti neuroninis tinklas.
MacCullochas ir Fittas (MacCulloch, 1960) parodė, kad sudarytas iš
neuronų tinklas (neuroninis tinklas) gali atlikti bet kokias logines
funkcijas, t. y. bet kokius skaičiavimus. Tuo buvo patvirtinta, kad mūsų
žinios apie nervų sistemą yra pakankamos, kad galėtume spręsti įvairius
uždavinius. Tačiau nepakanka žinoti, kad neuroninis tinklas gali išspręsti
kiekvieną uždavinį. Reikia pasakyti, kaip jis tai daro.
Nustatyta, kad nervų sistemoje yra selektyvūs neuronai tam tikriems
proksimalinio stimulo požymiams. Pavyzdžiui, buvo patvirtinta, kad
dinaminės ir statinės stimulo savybės tiriamos skirtingose struktūrose
(parvo ir magno kanalai). Yra neuronų, kurie reaguoja į atsispindėjusios
nuo objekto paviršiaus šviesos spalvą (V2 sritis), o yra neuronų, kurie
selektyvūs objekto paviršiaus spalvai, t. y. jo atspindžio faktoriui. Šie
neuronai pasižymi tuo, kad jų atsakai koreliuoja su konstantiniu spalvų
suvokimu. Kiti neuronai sudirginami tik tuomet, kai jų RL yra tam
tikros orientacijos kontūro atkarpos, kurias sudaro tiesių atkarpos arba
kraštų fragmentai. Šie neuronai dirginami tik tuomet, kai stimulai yra
tam tikroje erdvės vietoje. Kartais šie neuronai vadinami stimulo lokalių
požymių detektoriais (Xwo6ejii>, 1990).
Greta neuronų, kurie selektyvūs statiniams stimulo požymiams, yra
neuronų, kurie selektyvūs dinaminiams jo požymiams. Tai neuronai,
kurie dirginami tik tuomet, kai stimulas, esantis tam tikroje erdvės
vietoje, juda tam tikni greičiu ir tam tikra kryptimi. Šie neuronai yra
VI, V2 ir V5 smegenų žievės srityse (žr. 5 skyrių).
Kaip jau minėjome, susidaro įspūdis, kad regimojo stimulo vaizdas
analizuojamas atskiruose kanaluose, išskiriančiuose atskirus požymius.
Kadangi tik vienas objektas matomas retai, dažniau jis matomas kitų
objektų arba trikdžių aplinkoje, kyla klausimas, o kaip iš požymių
mozaikos susidaro vientisas objekto vaizdas, kaip jis išskiriamas iš
fono (tai dar geštaltininkų suformuluota fono ir objekto problema).

321
Šiuo melu iškelta tokia hipotezė. Požymiai, kurie sudaro objekto vidinį
vaizdą, vienu metu sinchroniškai dirgina tam tikrų požymių neuronus
(sinchronizacijos hipotezė) (Singer, Gray, 1995). Taigi dirginamas vienu
metu neuronų rinkinys, pagal šią hipotezę, nusako, kokie požymiai
sudarys objekto vidinį vaizdą, o kartu ir koks objektas bus suvokiamas.
Gauti eksperimentiniai duomenys patvirtina šią hipotezę. Jeigu objektas
yra sudėtingas, sinchroniškas neuronų ansamblis formuojamas ne iš
karto, o pamažu. Vyksta nuoseklus vidinio vaizdo formavimas.
Nors neurofiziologiniai duomenys yra labai vertingi ir suteikė pa-
pildomų žinių apie suvokimo mechanizmus, tačiau vargu ar bus galima
vien jais paaiškinti suvokimą. Net žinodami visų nervų sistemos neu-
ronų aktyvumą, kurį lemia du skirtingi stimulai, vargu ar galėsime
pasakyti koks suvokiamas skirtumas tarp jų. Čia galime įžvelgti analogiją
su matematika. Tarkime, kiekvieno neurono atsakas yra tam tikro
vektoriaus komponentė. Visų neuronų aktyvumas nusako tašką rt-matėje
erdvėje. Jeigu du stimulai skirtingai sudirgina neuronus, tai gausime du
skirtingus taškus šioje erdvėje. Geriausiu atveju iš to vaizdo galėsime
pasakyti, kad stimulai yra skirtingi, bet koks tarp jų skirtumas, pasakyti
negalėsime. Norėdami įvertinti atstumą tarp šių taškų, turime apibrėžti
taisyklę, kaip matuoti atstumą, t. y. mums reikia nustatyti metriką šioje
erdvėje (prisiminkime, kaip keičiasi nustatomas atstumas, kai metrika
yra euklidinė (pvz, elipsinė arba hiperbolinė). Kitais žodžiais tariant,
turime žinoti, koks yra neuronų aktyvumo ir suvokimo ryšys. Šį ryšį
gali nusakyti tik papildomos žinios, gaunamos iš psichologinių tyrimų
ir padedančios suformuluoti skirtumų metriką.
Baigiant reikėtų pažymėti, kad duomenys, sukaupti atliekant
neurofiziologinius ir psichologinius eksperimentus, leidžia suartinti
struktūralizmo ir geštalto hipotezes. Suvokimo metu Išskiriami požymiai,
kurie po to jungiami taip, kad sudarytų vidinį objekto vaizdą. Šį vaizdą
nusako sinchroniškai dirginamų neuronų ansamblis.

7.6. Skaitmeninis modeliavimas ir konekcionizmas

Neurofiziologinių eksperimentų sėkmė ir sunkumai paskatino plėtoti
neuromodeliavimo darbus, kuriuos būtų galima skirti į dvi grupes.

322
 Kadangi suvokimo principai labai sudėtingi, vienų mokslininkų tvir-
tinimu, nereikia ieškoti, kokie konkretūs procesai vyksta smegenyse,
užtenka sudaryti jų modelius, imituojančius tik jų funkcijas, t. y. sudaryti
smegenų atliekamų funkcijų (bet nc pačių smegenų) skaitmeninį modelį.
Kadangi šie modeliai yra sudėtingi, juos reikia modeliuoti pasitelkus
skaičiavimo mašinas. Tik tiksliai nustačius atliekamas funkcijas, galima
tiksliai suformuluoti, kokie neurofiziologiniai procesai turi būti tiriami.
Tai sudaro kompiuterinio modeliavimo (conyriutational) šalininkų darlx)
esmę. Ryškiausias šios krypties atstovas buvo D. Marras (Vision, 1989).
Kiti mokslininkai mano, kad reikia sudaryti neuroninius tinklus,
kurie imituotų realių tinklų darbą. Kadangi gyvi organizmai geba mo-
kytis, tai ir jų neuroniniai tinklai turi gebėti mokytis. Taigi reikia
sudaryti tokius tinklus, kurie gebėtų mokytis skirti objektus vieną nuo
kito, kaip tai daro žmogus. Tokių tinklų tyrimas galėtų padėti atskleisti
kai kuriuos suvokimo mechanizmus. Pirmas toks tinklas buvo vadina-
mas pereeptronu (Rosenblatt, 1959). Kadangi tokių tinklų mokymo
esmė - ryšių tarp neuronų parinkimas, tai ši kryptis vadinama konek-
cionizmu. Būtinumą tirti neuroninių tinklų galimybes ir savybes ko-
nekcionizmo šalininkai grindžia tokiais argumentais. Kaip minėjome,
neuroninis tinklas iš principo gali spręsti bet kokius uždavinius. Neu-
rofiziologiniai tyrimai parodė, kad nervų sistemoje formuojami atskirų
požymių neuronai ar ansambliai, kurie dirginami tik tuomet, kai tinklo
įėjimą veikia tam tikras stimulas. Taigi toks tinklas gali dirbti kaip
klasifikatorius - iš sudirgintų neuronų galima spręsti, koks stimulas
veikia jo įėjimą. Kadangi gyvūnų neuroninis tinklas yra netiesinis, jo
darbo analizė sudėtinga. Be to, kartais labai sunku pasakyti, kokius
požymius objektams atpažinti naudoja žmogus. Pavyzdžiui sprendžiant
konstantinio spalvų suvokimo uždavinį sunku pasakyti, kokie fizikiniai
požymiai užtikrina tokį suvokimą, {vertindamas spalvą, žmogus gali
atsižvelgti į daugelį veiksnių: į šviesos, atsispindėjusios nuo paties
objekto, ir fono spalvą, matomų blyksnių spalvą, šešėlio spalvą, fone
matomų objektų savybes, stebėjimo laiką (tiksliau, stebėjimo trukmę).
Spalvos suvokimui turi įtakos ir tai, ar žmogus pažįsta objektą, ar ne.
Kokie iš nurodytų veiksnių lemia spalvų suvokimą? Kitas pavyzdys:
pažvelkime į 7.2 pav., kuriame užrašyti du žodžiai. Pirmą žodį suvo-
kiame kaip „KITAS", o antrą - „RYTAS", nors abiem atvejais pirma

323
 RITAS RYTAS 7.2 pav. Konteksto įtaka suvokimui

/ėjimo neuronų sluoksnis

raidė yra visiškai ta pati.
Labai sunku formaliai nusa-
kyti pirmos raidės požymius,
pagal kuriuos šiuo atveju ga-
lima ją suvokti skirtingai. Sa-
koma, kad kontekstas lemia
suvokimą. Tačiau kas yra
kontekstas, dažnai formali-
zuoti nelengva.
Jeigu turėtume neuroninį
tinklą, kuris gebėtų mokytis,
tai atsakymo į šį klausimą
Išėjimo neuronų sluoksnis
būtų galima ieškoti taip.
7.3 pav. Neuroninio tinklo struktūra Pateikime tokiam tinklui
reikalingų stimulų rinkinį ir
nurodykime, kaip tinklas turi reaguoti į šiuos stimulus. Jeigu tinklą
bus galima išmokyti, tai po mokymo galima tirti, kokie ryšiai
susiformuoja tarp neuronų. Žinant ryšių svorius ir neuronų cha-
rakteristikas galima nustatyti, kokius skaičiavimus atlieka tinklas. To-
kio tinklo struktūra parodyta 7.3 pav. Tinklą sudaro keli neuronų sluoks-
niai. Įėjime yra neuronai, kurie reaguoja į išorinio (proksimalinio)
stimulo poveikį. Išėjime yra neuronų, kurie selektyvūs proksimalinio
stimulo savybėms, sluoksnis, t. y. iš šių neuronų reakcijos galima spręsti,
koks stimulas veikia įėjimą. Tarp šių dviejų kraštinių sluoksnių yra
slaptų neuronų sluoksniai. Paveiksle parodytas tinklas tik su vienu
slaptų neuronų sluoksniu, nors jų skaičius gali būti bet koks. Strė-
lytėmis parodyti neuronų tarpusavio ryšiai ir kuria kryptimi perduodami
signalai. Tinklo mokymo metu parenkami šių ryšių svoriai. Dabar
sukurta daug tinklų, kurie skiriasi mokymo algoritmais, arba taisyklėmis,

324
kaip mokymo metu kinta ryšių tarp neuronų svoriai. Smulkiau apie
tokius neuronų tinklus galima pasiskaityti (Haykin, 1994).
Kuo tokie tinklai padeda suvokimo tyrimams? Kaip jau minėjome,
tokie tinklai naudingi, kai sunku pasakyti, kokie stimulo parametrai
padeda atpažinti objektus, juos klasifikuoti.
Sėkmingo neuroninio tinklo panaudojimo pavyzdžiai gali būti tokie.
Dabar sukurti dirbtiniai tinklai, kurie atpažįsta tariamus žodžius beveik
nepriklausomai nuo diktoriaus savybių. Tiesiogiai rasti akustinio signalo
požymius, kurie padėtų veiksmingai atpažinti žodžius, yra sunku (Ko-
honen, 1988). Taip pat buvo sukurtas neuroninis tinklas, kuriuo tiriamas
konstantinis spalvų suvokimas (Stanikūnas et al, 2000). Neuroniniai
tinklai turi neginčijamą taikomąją reikšmę, tačiau beveik nėra darbų,
kuriuose neuroniniai tinklai būtų taikomi suvokimo problemai spręsti.
Jau minėjome kai kuriuos dirbtinių neuroninių tinklų trūkumus -
šie tinklai negali tiesiogiai nustatyti objektų suvokiamų skirtumų. No-
rėdami juos išmokyti, patys turime žinoti, kokia metrika aprašo suvo-
kiamus stimulų skirtumus.
Kitas trūkumas susijęs su tuo, kad žmogus suvokia stimulo pokyčius
praktiškai tolydžiai, o neuroninis tinklas tuos skirtumus suvokia dis-
krečiai. Diskretumo laipsnį lemia išėjimo neuronų skaičius. Šį trūkumą
būtų galima įveikti jeigu žinotume metriką, kaip matuojami skirtumai.
Dirbtinių neuroninių tinklų suvokimą modeliuojantys procesai iš
esmės skiriasi nuo procesų, vykstančių gyvųjų organizmų nervų
sistemoje. Gyvūnų suvokimo procesas nėra tik sensorinis procesas.
Kiekvienas objektas, kurį suvokiame, turi mums tam tikrą prasme, mes
praeityje juo manipuliavome, atlikome veiksmus, žinome tų veiksmų
rezultatus. Tai tiek sensorinis, tiek motorinis procesas, kuris
realizuodavo tam tikrą veiksmų su objektais, jų fragmentais, požymiais
planą. Šis veiksmų planas, jo rezultatai saugomi mūsų atmintyje, ir tai
turi įtakos suvokimui (Beršteinas, 1967). Dėl šių trūkumų buvo kuriami
kiti aktyvūs suvokimo modeliai.

325
7.7. Suvokimas - konstruktyvus, aktyvus procesas
Šios krypties pradininku laikomas Hermanas Helmholtzas (1821-1894),
sėkmingai dirbęs matematikos, fizikos, fiziologijos ir psichologijos
srityse. Anot H. Helmholtzo, suvokimas yra konstruktyvus procesas,
panašus j mąstymą.
Suvokimo tikslas - nustatyti, kokie yra realūs objektai, t. y. distaliniai
stimulai. Tačiau mūsų sensorinių sistemų įėjimus veikia proksimaliniai
stimulai, kurie skiriasi nuo distalinių. Automobilio atvaizdas tinklainėje
priklauso nuo nuotolio iki stebėtojo, jo orientacijos stebėtojo atžvilgiu ir
1.1. Be to, vaizdas tinklainėje yra plokščias, o automobilis yra tūrinis
objektas, vieną distalinį stimulą atitinka praktiškai begalinis proksimalinių
stimulų skaičius. Mūsų tikslas - suvokti pačius objektus, bet ne jų
atvaizdus tinklainėje. Kadangi proksimaliniai ir distaliniai stimulai ski-
riasi tai suvokimas turi būti sudėtingas procesas, transformuojantis prok-
simalinius stimulus į distalinį stimulą. Taį anot H. Helmholtzo, turi būti
konstruktyvus procesas, kuris įvertina tiek nuotolį iki objekto, tiek jo
orientaciją ir tai kokie veiksmai su šiuo objektu buvo atliekami praeityje.
Taigi reikia nustatyti kaip įvairiose situacijose transformuojamas objekto
vaizdas tinklainėje. H. Helmholtzui nepavyko atskleisti, kaip nervų
sistemoje įvertinama ir įsimenama ši transformacija.
H. I Iclmholtzo nuomone, suvokimas yra procesas, kurio metu su-
sidaro asociacijos tarp įvairių požymių, kurie transformuojami, kaip tai
daroma projekcinėje geometrijoje, atkuriant tikrą objekto vaizdą iš jo
atvaizdo. Šiuo atveju atmintyje saugome nc objekto „gęštaltą", o taisykles,
kaip transformuoti „etaloninį vaizdą". Kaip tai vyksta? H. I Iclmholtzas
manė, kad šias taisykles žmogus išmoksta veiklos metu, tai ilgos patirties
rezultatas. Dėl to ši kryptis vadinama empiricizmu. Tačiau H. Hel-
mhotzui nepavyko rasti konkretaus atsakymo į prieš tai suformuluotą
klausimą. Maža to, jam nepavyko įrodyti, kad tokios procedūros vyksta
nervų sistemoje. Kaip matome, tai priešingas požiūris, kurį vėliau
suformulavo geštalto atstovai. Šiam požiūriui (empiricizmui) nepritarė
ir kito požiūrio, vadinamo natyvizniu, atstovai (H. Heringas). Natyvistai
tvirtina, kad erdvės ir laiko suvokimas yra įgimta, genetiškai paveldėta
žmogaus savybė.

326
 Šis ginčas nesibaigė iki šiol, nors dabar galima teigti, jog aiškinant
suvokimą ir natyvizmas, ir empiricizmas yra iš dalies priimtini. Tai
parodė šiuolaikiniai suvokimo procesų tyrimai.
Visų pirma buvo bandoma parodyti, kad suvokimas yra nuoseklus
procesas, kuris atlieka atskirų požymių sintezę priklausomai nuo
stebėtojo motyvacijos bei jam iškilusių uždavinių.
Suvokimui žmogus naudoja tik tuos požymius, kurie padeda suvokti
jam reikalingą objektą. Pavyzdžiui, jeigu žmogui monitoriaus ekrane
trumpam rodomos raidės arba atskiri žodžiai, tai jis juos gerai suvokia,
bet dažnai negali pasakyti, kokios spalvos tos raidės. Bet jeigu prieš
bandymą įspėsime, kad jis turės pasakyti raidžių spalvą, tai tuomet jis
dažniausiai negalės pasakyti, kokie žodžiai buvo rodomi. Vėliau buvo
nustatyta, kad alkani vaikai pastebi objektus, susijusius su maistu, beveik
dvigubai dažniau negu sotūs vaikai. Taigi suvokimo metu dalis vaizdo
požymių dingsta. Kokie požymiai atmetami, priklauso nuo uždavinio.
Kartu buvo įrodyta, kad didelę įtaką suvokiamam vaizdui daro ste-
bėtojo patirtis. Pavyzdžiui paprastai anglų jūrininkas turi bai7dą. Jeigu
anglui trumpam buvo parodoma jūreivio fotografija ir po to prašoma
aprašyti, ką jis matė, tai dažnai nurodydavo, kad tai barzdoto vyro
fotografija, nors rodytoje fotografijoje žmogus buvo be barzdos. Žmonės,
kurie neturėjo tokio stereotipo, dažniau pastebėdavo, kad nufotografuotas
žmogus be barzdos. Tokių eksperimentų, kuriais buvo įrodyta patirties
įtaka suvokimui dabar yra daug. Jie nedviprasmiškai patvirtina patirties
įtaką suvokimui Tuo atžvilgiu labai informatyvūs eksperimentai, kuriuos
atliko Adelbcrtas Amesas (1940) (žr. dydžio suvokimo iliuzijos
vadinamajame Ameso kambaryje - 4 skyrius).
Visi šie eksperimentiniai duomenys rodo, kad patirtis, kuri palieka
pėdsakus atmintyje, modifikuoja suvokimą. Taigi centriniai mechanizmai
(arba vadinamieji „iš viršaus į apačią" procesai) veikia suvokimą. Vien
sensoriniai signalai negali nusakyti, ką mes suvoksime.

7.8. Aktyvaus suvokimo modeliai

Remiantis visais paminėtais faktais, buvo sudarytas aktyvaus suvokimo
modelis, kuris buvo aiškiai suformuluotas E. N. Sokolovo (1964),

327
J. Millcrio, W. Galantcrio ir K. Pribramo (1965) darbuose. Apie šj
modelį jau kalbėjome. Tai išorinio poveikio vidinio vaizdo sintezės
modelis. Išorinis poveikis po pirminės analizės sukelia žmogui hipotezę,
kas gali veikti sensorinės sistemos įėjimą. Hipotetinis stimulo vaizdas
dėl išorinio poveikio ir motyvacijos įtakos yra ilgalaikėje atmintyje ir
perkeliamas į trumpalaikę atmintį. Toliau vyksta šio hipotetinio vaizdo
lyginimas su tuo, kas veikia mūsų sensorinių sistemų įėjimus. Jeigu
hipotezė sutampa su išoriniu poveikiu, tai ji priimama ir sudaro vidinj
Išorinio poveikio vaizdą. Kitu atveju hipotezė atmetama arba papildoma,
keičiama. Tai vyksta tol, kol vidinis vaizdas norimu tikslumu sutampa
su išoriniu vaizdu.
Kalbant apie tokį modelį, reikia išskirti kelias jo dalis. Tai visų
pirma sensorinė dalis, kurioje vyksta signalo ir triukšmo santykio
didinimas, esminių požymių išskyrimas (nurodoma lokali objekto
fragmento spalva, jo padėtis regos lauke, kontūro fragmento orientacija,
judesio greitis ir kryptis). Ši pirminė informacija pateks į ilgalaikę
atmintį, kur dėl motyvacijos ir sprendžiamo uždavinio įtakos parenkama
hipotezė, kas galėtų veikti sensorinių sistemų įėjimus. Taigi suvokimas
priklauso nuo sensoriniu procesų, atminties ir motyvacijos. Šiuo atveju
ieškoti universalių požymių jungimo taisyklių, priklausančių nuo
distalinio stimulo, vargu ar galima. Šios taisyklės priklausys nc tik nuo
stimulo, bet ir nuo motyvacijos, sprendžiamo uždavinio, sukauptos
patirties.
Šiuolaikiniais tyrimais stengiamasi atskleisti tiek algoritmus, kurie
aprašo signalo analizę, hipotezės paiešką atmintyje ir jos lyginimą, tiek
šiuos algoritmus realizuojančius neurofiziologinius procesus.
Kas gi dabar žinoma?
Daug šioje srityje dirbo anglų mokslininkas R. Gregory (1980).
Kokie faktai, jo manymu, patvirtina, kad žmogus suvokimui naudoja
hipotezę, kurią tikrina, kol sudaro suvokiamo objekto vaizdą?
1. Visų pirma dažnai suvokiame objektus nc tokius, kokius juos
matome, bet tokius, kokius žinome. Tokio suvokimo pavyzdys jau
buvo aptartas, kai tiriamieji matė fotografijoje ne rodomą jūrininką, o
barzdotą vyrą, kurio vaizdas įprastas anglams. Dažnai matydami stalą
neatkreipiame dėmesio, kiek jis turi kojų, ir piešiame įprastą jo vaizdą
su keturiomis kojomis. Paprastai suvokiame vaizdą, kuris yra praeityje

328
matytų objektų apibendrintas vaizdas. Šis apibendrintas vaizdas ir yra
mūsų hipotezė, kuri nekeičiama, jeigu detalesnis vaizdas tiriamajam
nereikalingas arba jis neturi laiko detaliau analizuoti stimulą, lyginti jį
su hipoteze.
2. Kartais stimulas suvokiamas labai greitai, teveik be jokio vėlinimo
nuo tada, kai jis parodomas. Tai akivaizdu, kai tiriamasis turi sekti
akimis judantį objektą. Jeigu objekto judesys reguliarus, tai žmogaus
žvilgsnis ir suvokiama objekto padėtis erdvėje gali aplenkti judantį
objektą, t. y. hipotezė, kur bus stimulas, generuojama anksčiau, nei ten
atsiranda šis stimulas. Stimulo poveikio nėra, o jo suvokimas tam
tikroje erdvės vietoje jau įvyksta.
3. Kai kurių stimulų suvokimas nėra stabilus - jie kinta beveik be
mūsų valios. Tokių stimulų pavyzdžiai parodyti 7.4 pav. Įsižiūrėję galime
pastebėti, kad užpakalinė kubo senelė kartais iššoka į priekį, tuo metu
keičiasi ir kubo orientacija erdvėje (A). Stebint erdvinį kampą, jis
suvokiamas tai iškilus, tai įgaubtas (B), o Šrederio laiptai gali keisti
kryptį (C). Šiuo atveju tą patį vaizdą atitinka du skirtingi trimačiai
kubai. Šie suvokiami vaizdai keičiasi, ir pokyčiams reikia laiko. Daroma
išvada, kad šis laikas naudojamas hipotezei sudaryti Tačiau lieka objektų
neaišku, kodėl suvokiamas vaizdas nuolat keičiasi. Išvengti suvokimo
pokyčio praktiškai neįmanoma - tai automatinis procesas. Apskritai
sakoma, kad jeigu galimi du skirtingi objektų suvokimai, tai juos
neišvengiamai suvoksime.
4. Hipotezė labai svarbi konstruojant vidinį vaizdą, ji valdo mūsų
dėmesį, kuris nurodo, kokie stimulo fragmentai, požymiai sensorinėje
sistemoje naudojami vidiniam vaizdui sudaryti. Tas pats dėmesys

A B C

7.4 pav. Nestabiliai suvokiamų figūrų pavyzdžiai

A - Nekerio kubas, B ir C - Šrederio laiptų pavyzdžiai

329
nurodo, kokie vaizdai ištraukiami iš ilgalaikės atminties. Taigi dėmesys
lyg šviesos pluoštelis visuomet nukreipiamas tiek j sensorinės sistemos
įėjimą, tiek į ilgalaikės atminties saugyklas, apšviesdamas reikalingus
hipotezei formuoti vaizdus. Šis procesas leidžia atskirti foną nuo vidinio
vaizdo, kurį sudaro hipotezė, kas veikia įėjimą.
5. Prisimenami iliuziniai vaizdai arba labai ryškios haliucinacijos -
tai dar vienas vidinės hipotezės pavyzdys.
6. Jau minėtos negalimos figūros (žr. 7.5 pav.) yra pavyzdys, kad
hipotezės sudaromos nuosekliai. Iš pradžių puikiai suvokiame atskirus
tokios figūros fragmentus, tačiau kai ateina laikas sujungti tuos
fragmentus į vientisą vaizdą, staiga nustembame, kad to padaryti
negalime. Mūsų atmintyje nėra nė vieno vaizdo, kuris sutaptų su
pateiktu vaizdu. Pagaliau logiškai suprantame, kad nėra operacijų, kurios
padėtų išspręsti uždavinį.
Kaip matyti, šioje schemoje yra tiek struktūralizmo (vidinis vaizdas
sudaromas iš atskirų fragmentų), tiek gcštalto elementų (atmintyje
saugomi objekto vaizdai nusako hipotezes). Dabar iškyla klausimas,
kaip vyksta hipotezės formulavimas ir tikrinimas bei koregavimas.
Vienas iš aktyvaus suvokimo modelio kūrėjų E. N. Sokolovas mėgino
nusakyti, kaip vyksta vidinio vaizdo sintezė. Dažnai suformuluota dėl
stimulo poveikio hipotezė pamažu koreguojama, vis papildoma naujais
požymiais, šalinant iš jos nereikalingus. Požymių atranka vyksta
neatsitiktinai. Tikrinant hipotezę, kiekvienu žingsniu pasirenkamas toks
požymis, pagal kurį ją galima patikrinti per trumpiausią laiką.
Šią prielaidą specialiu eksperimentu tikrino E. N. Sokolovas (1964),
V. Vanagas ir kt. (1972). Ant šaškių lentos išdėliojamos įvairios raidės.
Tiriamasis lentos nemato, bet vienu
pirštu gali apčiupinėti atskirus
lentos langelius, tikrindamas, ar ten
yra šaškė. Vienu momentu jis gali
ištirti tik vieną langelį. Tiriamojo
tikslas - nustatyti, kokios raidės
išdėliotos ant lentos. Eksperimento
metu registruojama, kokia eile tiria-
masis apčiupinėja langelius. Šis eks-
7.5 pav. Negalimos figūros pavyzdys perimentas parodė, kad žmogus

330
 7.6 pav. Rodomų raidžių pavyzdžiai

stengiasi pasirinkti tokius požymius, kad minimizuotų sprendimo priėmimo

laiką. Kokia gi turi būti optimali tiriamojo požymių tikrinimo seka?
Panagrinėkime konkretų atvejį. Tarkime, tiriamasis žino, kad jam bus
rodomos tokios raidės: H, R, E, L, M, N. Tos raides pavaizduotos 7.6 pav.
- jos sudėtos iš juodų ir baltų šaškių. Kiekvienu momentu žmogus gali
apžiūrėti tik vieną šaškę, tačiau jis gali pasirinkti, kurią šaškę apžiūrėti, t. y.
nustatyti jos spalvą. Išnagrinėkime du atvejus: pirmuoju atveju kiekviena
raidė rodoma tiriamajam su vienoda tikimybe, o antruoju atveju pirmos
trys raidės rodomos dažniau negu kitos. Kyla klausimas, kokia turėtų būti
tiriamojo taktika, kad jis atspėtų raidę per trumpiausią laiką? Čia tiriamasis
gali spręsti du uždavinius. Pirmas uždavinys - tiriamasis suformuluoja
hipotezę, kad rodoma tam tikra raidė, tarkim H. Jo uždavinys - patikrinti
šią hipotezę per trumpiausią laiką. Antras uždavinys kiek kitoks - tiriamasis
iš anksto neturi jokios hipotezės. Jam kuo greičiau reikia patikrinti, kokia
raidė rodoma.
Iš pradžių panagrinėkime pirmą uždavinį, kai tiriamajam rodomos
raidės su vienoda tikimybe, t. y. nagrinėsime pirmą variantą. Kadangi
tiriamasis gali patikrinti tik vieną langelį, o raidžių pateikimo tikimybė yra
vienoda, tai šiuo atveju jis turėtų patikrinti tą langelį, kuris leistų kuo
greičiau patikrinti suformuluotą hipotezę (ją priimti arba atmesti). Kaip
tai padaryti? Tam panaudokime žinomą Baieso formulę. Galima elgtis
taip. Suformuluokime hipotezę, kad mums rodoma tam tikra Sk raidė
(k = 1, 2, ..., 6). Norėdami nuspręsti, kokios šaškės spalvą reikia nustatyti,
apskaičiuokime Sk raidės tikimybę, jeigu žinotume, kad tam tikra šaškė yra
juodos spalvos. Prisiminkime Baieso formulę:

330
 P(Sk) P((ij)/Sk)
p(Sk/(i.j))=
PO. J)

čia p(SkJ(i, j)) yra Sk simbolio tikimybė, jeigu (i, j) šaškė yra juoda; pfSJ
- simbolio Sk rodymo tikimybė. Mūsų atveju ši tikimybė visoms raidėms
vienoda ir lygi 1/6, t. y. p(Sk) = 1/6.
Tikimybė, kad (i, j) šaškė yra juoda, pažymėta p (i, j), o p ((i, j)/Sk) -
tikimybė, kad (i, j) šaškė yra juoda, jeigu turime Sk simbolį (k = 1, ..., 6).
Ši tikimybė mūsų atveju (idealizuotu atveju, kai vaizdas neturi trikdžių) lygi
arba 1, arba 0. 1 lentelėje pateiktos p(i, j) tikimybių reikšmės, o 2 lentelėje
- P ((i, j)/Sk) reikšmės, kai pateikiama H raidė, t. y. Sk = H.

1 lentelė: PO. 1) reikšmės 2 lentelė: p((i, j)/Sk) reikšmes, kai Sk= H

t 1/3 1/3 1/3 1/2

1 t/3 0 t/6 2/3
1 1/2 5/6 1/3 1/2
1 0 0 1/3 1/2
1 1/3 1/3 1/6 2/3

Panašiai galima apskaičiuoti p((i, j)/Sk) tikimybes, kai Sk yra R, E,

M ir N simboliai. Žinant šias tikimybes, nesunku apskaičiuoti ir ieškomą
p (SJ (i, j)) tikimybę. Jos reikšmės pateiktos 3-8 lentelėse.

3 lent elė: P(SJ (>. j)) reikšmės. 4 lentelė: p(SJ f». J». kai Sk
kai Sk = 11

1/6 0 0 0 1/3 1/6 1/2 t/2 t/2 0

1/6 0 0 0 1/4 1/6 0 0 0 1/4
1/6 t/3 1/5 1/2 1/3 1/6 1/3 1/5 t/2 0
1/6 0 0 0 1/3 1/6 0 0 • 1/2 0
1/6 0 0 0 1/4 1/6 0 0 0 1/4

5 lentelė: p(Skt (i. j)) reikšme. 6 lentelė: d. j)), kai Sk =

kai Sk = E

1/6 1/2 1/2 1/2 0 1/6 0 0 0 0

1/6 0 0 0 0 1/6 0 0 0 0
1/6 1/3 1/5 0 () 1/6 0 0 0 0
1/6 0 0 0 0 1/6 0 0 0 0
1/6 1/2 1/2 1 0 1/6 1/2 1/2 0 0

332
7 lentelė: p(SJ (i, j)), 8 lentelė: p(SJ (i. j)), kai Sk = N
kai Sk - M
1/6 0 O O 1/3 1/6 0 O O 1/3
1/6 1/2 O 1 1/4 1/6 1/2 O O 1/4
1/6 O l/S O 1/3 1/6 O 1/5 O 1/3
1/6 0 O O 1/3 1/6 O O 1/2 1/3
1/6 0 O O 1/4 1/6 0 O O 1/4

Taigi dabar nesunku pasakyti, kokios šaškės spalvą m u m s reikia nusta-

tyti, jeigu norime patikrinti hipotezę, kad m u m s rodoma tam tikra raidė.
Jeigu norime patikrinti, ar rodoma raidė yra H, reikia patikrinti ketvirto
stulpelio ir trečios eilutės (t. y. (4,3)) šaškės spalvą. Jeigu ši šaškė yra
juoda, tai tikimybė, kad tai II raidė, lygi 0,5. Bet tokia pat yra R raidės
tikimybė. Kad nuspręstume, kurią šaškę reikia apžiūrėti tikrinant hipotezę,
kuri iš šių raidžių rodoma, turime vėl apskaičiuoti sąlygines tikimybes (vėl
pakartotinai naudoti Baieso formulę). Tam reikėtų iš naujo apskaičiuoti
p(i, j) (skaičiuodami šias tikimybes, atsižvelgsime tik į dvi II ir R raides),
o p(Sk) = 1/2. Nesunku įsitikinti, kokį galutinį sprendimą galima priimti
šiuo atveju. Patikrinus pirmos eilutės antros, trečios arba ketvirtos šaškės
spalvą, t. y. p(Ak = R/ (i, j)) = 1, jeigu (i = 1; o j = 2, 3, 4), galima nustatyti,
kokia raidė yra išdėliota.
Jeigu vienos raidės rodomos dažniau negu kitos, t. y. p(Ak) tikimybės
yra nevienodos, bet žinomos, tai apskaičiuoti sąlygines tikimybes nesunku
(tam vėl naudosime Baieso formulę).
Situacija yra kitokia, kai sprendžiamas antras uždavinys - reikia nustatyti,
kokia raidė rodoma, iš anksto nekeliant jokios hipotezės. Šiuo atveju
kiekvienu žingsniu reikia maksimaliai mažinti neapibrėžtumą (mažinti en-
tropiją) nustatant, kokios raidės rodomos. N e s u n k u suprasti, kad tikslas
bus pasiektas, jeigu tiriamasis kiekvienu žingsniu galės atmesti pusę variantų
(Bongard, 1968). Galite įsitikinti, kad optimalu pirmuoju tikrinimu nustatyti
trečios eilutės ir antro stulpelio šaškės spalvą. Jeigu ši šaškė juoda, tai
rodomos arba / / , arba R, arba E raidės. Kitu atveju rodoma viena iš L,
M n N r a i d ž i ų . Š i u o atveju p(Sk= H, R. E / (i, j)) = 1/3, k a r t u

Xp(Sk/((i,j)) =1.
S K =H,R,F.
Atmetęs pusę variantų, tiriamasis antru žingsniu vėl turi maksimaliai
mažinti neapibrėžtumą ir 1.1., kol bus išspręstas uždavinys.
Specialūs eksperimentai parodė, kad tiriamojo taktika sprendžiant pana-
šius uždavinius yra artima ką tik aprašytai (Sokolov, 1964). Dabar Baieso
metodas plačiai taikomas tiriant suvokimą (Perception as Bayesian inference,
1996).

333
 Visi šie pavyzdžiai aiškiai parodo, kad suvokdami, kas veikia mūsų
sensorinių sistemų įėjimus, atsižvelgiame tiek į pačius poveikius, tiek
į sukauptą patirtį, su kokiais objektais praeityje turėjome reikalų. Ši
patirtis susijusi su mūsų poreikiais. Taigi sukauptas galimų hipotezių
rinkinys priklauso nuo gyvenimo sąlygų, nuo tų uždavinių, kuriuos
mums reikia spręsti Žinoma, kad džiunglių gyventojai suvokia atstumus
kitaip negu stepių, dykumų gyventojai. Vadinasi, norint suprasti
suvokimo dėsningumus, reikia žinoti gyvenimo sąlygas, uždavinius,
kuriuos privalo spręsti individas. Šitų veiksnių įtaką suvokimui mėgina
tirti vadinamieji ekologinės optikos šalininkai. Žymiausias šios krypties
atstovas yra jau minėtasis amerikiečių mokslininkas J. Gibsonas.

334