TURIZMO KLASIFIKAVIMAS

Kad būtų galima lengviau operuoti turizmo srities informacija, kelionės klasifikuojamos ir
skirstomos į rūšis. Klasifikuojama ar skirstoma į rūšis pagal kriterijus. Šiuo metu dažniausi
šie kriterijai:
• Kelionės tikslas.
• Turistų skaičius.
• Kelionės trukmė.
• Metų laikai.
• Keliavimo būdas.
• Teritorija (kai kurioms šalims).
• Renginių specializacija (konferencijos, seminarai, šventės).

Klasifikavimas pagal kelionės tikslą. Ilgą laiką turizmas buvo klasifikuojami pagal
motyvacinius faktorius, kurie nurodo dominuojantį motyvą, paskatinusį turi tą leistis į kelionę.
Šitaip klasifikuojant turisto motyvas keliauti tampa esminiu išeities tašku.
Pagal šį kriterijų turizmas skirstomas į šešias rūšis:
• Verslo turizmas.
• Profesinis turizmas.
• Laisvalaikio ir pramogų turizmas.
• Pažintinis kultūrinis turizmas.
• Sportinis turizmas.
• Kaimo turizmas.
• Gydomasis turizmas.

Verslo turizmas - kelionės verslo reikalais ir susijusios su komerciniu turizmu. Verslo

turizmas plėtojasi tokiu spartumu, kokiu plėtojasi verslas. Verslo kelionių metu lankomasi
objektuose, kurie susiję su verslo aplinka - derybomis, realizavimo kanalų paieškomis, tiekėjų ar
prekybos objektų paieškomis ir pan. Verslo turistams viešbučiuose siūlomi biuro kambariai,
kuriuose yra kompiuterių įranga, internetas; kitos ryšių priemonės. Stambiojo ir vidutiniojo
verslo klasės turistai kelia palyginti aukštus reikalavimus aptarnavimui ir pasiruošę mokėti už
paslaugas.
Gyvuoja ir kitas verslo turizmo porūšis, kuris būdingesnis Rytų Europos šalims: Tai
vadinamasis „šaudyklinis turizmas" (Kirilov, Volkovą, 1996), kai smulkieji verslininkai keliauja į
užsienio šalis ar kitus šalies regionus pirkti ar parduoti prekių partijos.
Profesinis turizmas - kelionės profesiniais interesais. Jos šiek tiek panašios į verslo
keliones, nes susijusios su profesinių klausimų sprendimu. Architektų, mokytojų ar inžinierių
kelionės pas profesinius partnerius pasikeisti patirtimi, aptarti ir spręsti problemas - tai profesinio
turizmo pavyzdžiai.
Verslo turizmas ir profesinis turizmas dažnai pateikiami kaip viena turizmo rūšis -
dalykinis turizmas.
Laisvalaikio ir pramogų turizmas. Ši turizmo rūšis jungia turistų keliones, susijusias su
laisvalaikio pomėgiais ir noru pramogauti. Laisvalaikio ir pramogų turizmo pagrindas yra
atrakcijų verslas. Tai įstaigų, kurių tikslas — pasiūlyti lankytojams patrauklią laisvalaikio veiklą,
visuma. Šiuolaikinis pramogų turizmas neįmanomas be pramogų verslo - lošimo namų, naktinių
klubų, varjetė ir kitų įstaigų, siūlančių įrenginius, renginius ir reginius, bei tenkinančių lankytojų
pramogavimo poreikius.
Šiai turizmo rūšiai priskiriamos pirkimo kelionės. Tai viena iš laisvalaikio pomėgių rūšių,
gana populiari vartotojiškoje visuomenėje.
Pažintinis kultūrinis turizmas. Šios turizmo rūšies pavadinimas rodo, kad dominuojantis
turistų interesas kelionėje yra kultūros plačiąja prasme pažinimas. Tai gali būti savos šalies
kultūra, gali būti svečios šalies gyventojų gyvenimo būdas. Kultūros ir meno įstaigų lankymas,
susipažinimas su įvairių formų kultūros raiška yra šią rūšį pasirinkusių keliautojų tikslas.
Sportinis turizmas - tai kelionės, kurių metu dalyvaujama sporto veikloje arba ji stebima.
Sporto turizmas savo ruožtu dar gali būti skirstomas pagal atskiras sporto rūšis, pagal sezonines
sporto rūšis, pagal varžybų mastą ir kitokius rodiklius. Sportinis turizmas, susijęs su dalyvavimu
kokioje nors sporto veikloje, turi nemažą rizikos elementą dėl galimų turistų traumų.
Kaimo turizmas - tai keliavimas į kaimo teritoriją ir apsigyvenimas kaimo sodyboje norint
pailsėti ar pažinti kaimo gyvenimo būdą. Specialistai atskiria kaimo turizmą nuo turizmo kaime,
motyvuodami skirtingu kelionės tikslu. Turizmas kaime- tai kita turizmo rūšis (skirstymas pagal
teritoriją, kai apsistojamą kaimo viešbutyje ar kitokioje apgyvendinimo įstaigose, norint pakeisti
aplinką ar tiesiog „pabūti kitur", nesiejant šių tikslų būtent su kaimo specifika). Ryškus kaimo
turizmo porūšis yra agrarinis turizmas, kurio metu turistas ne tik gyvena kaimo sodyboje, bet ir
užsiima ūkine veikla joje.
Gydomasis turizmas. Jo tikslas - pasigydyti ar sustiprinti sveikatą. Šiuo tikslu keliaujama į
sanatorijas, gydyklas, kurortus. Gydomasis turizmas dažniausiai organizuojamas į tokias gamtos
vietas, kuriose yra natūralūs gydomieji ištekliai - karštieji šaltiniai, gydomasis purvas,
mineralinis vanduo, druskos kambariai ir pan.
Pagal turistų skaičių kelionės skirstomos į individualias, grupines ir masine Individualus
turizmas - kai turistai keliauja individualiai, patys susidaro savo kelionės maršrutus arba užsisako
kelionių agentūrose individualias keliones. Grupinis turizmas - tai kelionės grupe. Kelionių
agentūroje renkama grupė keliauti į vieną kitą šalį, arba gali savarankiškai susidaryti grupė ir
keliauti visiems tinkančiu maršrutu. Analizuojant grupinį turizmą dažniausiai jis siejamas su
transporto rūšimi kelionės autobusu, „čarteriniai" reisai ir pan. Masinis turizmas - tai sąvoka, kur
gali būti įvardijamas keliavimas į sporto čempionatus ar olimpiadą, piligrimystė, dalyvavimas
masiniuose renginiuose. Masinio turizmo sąvoka taip pat apibūdinimas šiuolaikinio turizmo
pasaulinio masto reiškinys, kai turistai keliauja po daugelį šalių įvairiais tikslais.
Pagal kelionės trukmę turizmas skirstomas į trumpalaiki, vidutinės trukmės i ilgalaikį.
Trumpalaikės kelionės trunka nuo 2 iki 4 dienų, joms priskiriamos ir savaitgalio kelionės.
Vidutinių kelionių trukmė nuo 5 dienų iki mėnesio. Mėnesio: ilgesnės trukmės kelionės turėtų
būti vadinamos ilgalaikėmis.
Pagal metų laikus kelionės skirstomos į sezonines ir nesezonines. Sezoniškumas - svarbus
rodiklis turizmo versle, reiškiantis nevienodus turistų srautus įvairiais metų laikais. Tie patys
maršrutai gali būti populiarūs vienu metų laiku (keliavimas į kurortus, keliavimas slidinėti) ir
nepopuliarūs kitu metų laiku.
Keliavimo būdą lemia pasirinktos keliauti transporto priemonės tipas. Turizmo
terminologijoje vartojamos sąvokos „autobusinė“ kelionė, kelionė privačia transporto priemone,
kelionė išnuomota transporto priemone, „čarterinė" kelionė (pavyzdžiui, užsakant lėktuvą
grupės skrydžiui į konkrečią vietovę ir atgal). Taip pat plačiai vartojami pėsčiųjų keliavimo,
keliavimo dviračiu ir kitokie pavadinimai Pasirinktas transporto tipas lemia maršrutą, paslaugų
kainas, kelionės trukmę. Vis šie rodikliai svarbūs abiem pusėms - tiek kelionių agentūrai, tiek ir
turistui.
Pagal teritoriją turizmas gali būti klasifikuojamas į priemiesčio, regioninį, šalies,
tarptautinį. Šis kriterijus svarbus ne tik kelionių agentūroms, bet ir turizme strategijos
planuotojams, analizuojantiems turistų srautų judėjimą apie didesnius miestus, regiono ribose,
šalies teritorijoje. Priemiesčio turizmas turi savo tikslus - tai kelionės į gamtą su palapinėmis, į
vasarnamius, poilsiavietes. Regioninis turizmas, kaip ir šalies turizmas, siejamas su regione
esamomis kultūros, gamtos įžymybėmis ar kitokiomis atrakcijomis.
Klasifikavimas pagal renginių specializaciją siejamas su renginiais - konferencijomis,
seminarais, šventėmis. Konferencijų turizmas - sąvoka, kuria operuojama, turint omenyje
specialias patalpas. Būtiną įrangą, informacines tarnybas ir papildomą programą konferencijos
dalyviams. Renginių ir konferencijų organizavimas leidžia sušvelninti turizmo sezoniškumo
problemą daugelyje šalių.
 Turizmo struktūros sudėtingumą lengviau suvokti išanalizavus turizmo kategorijas,
formas, rūšis.

6.1. LAISVALAIKIO IR PRAMOGŲ TURIZMAS PASAULYJE IR LIETUVOJE

Turizmo paslaugų siūlytojai laikosi nuomonės, kad turistai turi tokias dideles galimybes
pasirinkti ką veikti, jog tiesiog yra sudėtinga išsirinkti.
JAV Kelionių ir turizmo administracija (USTTA) vardija tokius turistams galimus
laisvalaikio užsiėmimus ir pramogas:
 Vandens sportas.
 Deginimasis saulėje.
 Koncertai, muzika.
 Menų galerijos, muziejai.
 Susipažinimas su miesto vertybėmis.
 Komercinės, vadovaujamos ekskursijos.
 Naktiniai klubai, diskotekos.
 Atostogos rančose.
 Pirkiniai.
 Sporto renginių stebėjimas.
 Medžioklė, žvejyba.
 Lankymasis restoranuose.
 Pramogų, teminiai parkai.
 Istorinių vietų lankymas.
 Kazino, lošimų namų lankymas.
 Slidinėjimas.
 Golfas, tenisas.
 Kempingai, turistavimas.
 Keliavimas po kaimo vietoves.
 Lankymasis nacionaliniuose parkuose.
 1 nakties ir ilgesnės trukmės kruizai.
 Amerikos indėnų bendruomenių lankymas.
Šis sąrašas gali būti papildytas festivaliais, šventėmis, lankymusi zoologijos soduose, cirko
vaidinimais, miestų atrakcijomis ir kitokiomis pramogomis, būdingomis tik vietiniam regionui.

Laisvalaikio kelionės

Sudėtinga pateikti laisvalaikio turizmo apibrėžimą dėl didelės keliautojų motyvų

įvairovės, pasireiškiančios laisvalaikio kelionių metu. Noras pailsėti gamtoje, noras būti
sveikiems, noras praleisti laiką su šeima ar draugais, užsiimti hobi, noras aktyviai praleisti laiką
skatina žmones keliauti po savo šalį ir į užsienio šalis. Laisvalaikio poreikius tenkinantis verslas
jungia pačias įvairiausias verslo šakas, pradedant nuo valčių, dviračių ir kitų laisvalaikio leidimo
priemonių gamintojų ir pardavėjų ir baigiant publikacijomis vietiniuose laikraščiuose apie
laisvalaikio leidimo galimybes artimiausioje aplinkoje.
Valstybinės ar savivaldybių organizacijos - parkai, bendruomenės namai ir kiti - taip pat
sudaro sąlygas laisvalaikio poreikiams realizuoti.
Laisvalaikio turizmą skatina įvairios nevyriausybinės organizacijos ir mėgėjiški klubai,
organizuodami keliones savo nariams, turintiems tuos pačius interesus.

Atrakcijų verslas
 Žodis „atrakcija" kilęs iš lotyniško attractio - patraukimas. Šiuolaikinė atrakcijos
interpretacija reiškia patrauklų reginį, renginį ar veiklą.
Atrakcijų verslą sudaro kilnojami ir stacionarūs atrakcionų parkai, įvairūs renginiai.
Kilnojami ir stacionarūs atrakcionų parkai dažniausiai būna privatūs. Tarptautinės Pramogų
parkų ir atrakcijų asociacijos (IAAPA) duomenimis, pasaulyje šių parkų pelnas skaičiuojamas
milijardais dolerių, o lankytojų skaičius - šimtais milijonų žmonių. Šiame versle įdarbinta šimtai
tūkstančių žmonių.
Patys žymiausi atrakcionų versle - Disneilendas ir Disnėjaus pasaulis, kurie visame
pasaulyje yra vertinami kaip labiausiai pavykusios įgyvendinti pramogų idėjos.
Atrakcijų verslui priklauso vandens parkai, teminiai parkai, pramogų parkai, mini kruizai
vaizdingais maršrutais, restoranai, muzikos festivaliai, industrinės ekspozicijos, kurortų
kompleksai, vandens šou, masiniai pramoginiai renginiai. Amerikiečiai atrakcijų parkams
priskiria visus kultūrinius ir gamtinius objektus - muziejus, šlovės galerijas ir muziejus,
nacionalinius ir regioninius parkus, kultūros centrus, sporto kompleksus, botanikos sodus,
parodas ir t.t.

Teminiai parkai

Teminių parkų pradžia - 1955 metai, kai buvo atidarytas lankytojams Disneilendas
Kalifornijoje. Šis įvykis pakeitė iki tol vyravusią pramogų parko, kaip pasivažinėjimo
vežimaičiais, jodinėjimo ir festivalių vietos, sampratą. Nuo tada parkas tapo nuolatinio šou,
parduotuvių, kavinių ir restoranų, nuotykių, istorinio pobūdžio atrakcijų, fantastikos
įgyvendinimo ir fantazijų kūrimo vieta.
Disneilendo sėkmė paskatino „Disnėjaus pasaulio" - didžiausio pasaulyje teminio parko
įkūrimą. Šiame teminiame parke įgyvendintos įvairios idėjos - 7500 akrų plote įkurta pelkėtų
žemumų faunos ir floros saugoma teritorija, pateikiamas eksperimentinis ateities visuomenės
prototipas, sukurta Malonumų sala, Šou vitrina, kurioje įvairių šalių atstovai demonstruoja savo
šalies atrakcijas ir kultūros elementu

Vandens parkai

Vandens parkų, kaip pramogų komplekso statyba buvo populiari Europos šalyse XX
amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje-8-ojo pradžioje. Vien Olandijoje buvo pastatyti 29
vandens parkai, o Vokietijoje priskaičiuojama daugiau kaip 60 vandens parkų kompleksų. [31]
Iš visų Vakarų Europos šalių vandens parkų verslas labiausiai išvystytas būtent šioje
šalyje. Vokietijoje vandens parkai yra ypač populiarūs tarp vietinių gyventoj ir turistų, kurie
sudaro net iki 80 proc. vandens parkų lankytojų. Statistika liudija, jog apie 40 proc. lankytojų
apsilanko tame pačiame vandens parke daugiau nei 21 kartų per metus.
Vandens parko komplekso naudojimą ištisus metus garantuoja restoranai, diskotekos,
įvairūs renginiai ir koncertai.
Praktiškai kiekvienas stambus miestas Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje bei
kitose šalyse turi savo vandens parką. Daugelyje Europos ir Amerikoj miestų vyksta naujų
kompleksų statybos ir tradicinių sportinių baseinų rekonstrukcijos.
Artimiausios Lietuvos kaimynės - Latvija ir Lenkija - turi vandens parkus.
„Nemo" vandens parkas Jūrmaloje atidarytas 2000 metais.
Lenkijoje yra trys vandens parkai - Krokuvos vandens parkas, „Golebevski" viešbučio
komplekso bei „Tropikanos" vandens parkai Mikolaikose ir Bialystoke.
Pagal vandens parkų išsidėstymą lauke ir po stogu šie kompleksai skirstomi į 3 tipus:
atvirus, uždarus, pusiau uždarus.
Europoje ir pasaulyje yra įkurtos vandens parkų asociacijos, kurios palengvina vandens
parkų problemų sprendimą. Europos vandens parkų asociacijos EWA atlieka lankytojų,
potencialių rinkų ir parkų vystymo galimybių nuolatinius tyrimus.
Lošimų verslas

Lošimai yra svarbus turistų keliavimo motyvas, inspiravęs pelningos kompleksinės

turizmo verslo dalies atsiradimą. Nors lošimai seniai yra rekreacinio proceso dalis, tačiau
vertinami kontroversiškai. Monte Karlas Europoje ir Las Vegasas Jungtinėse Amerikos
Valstijose yra žymiausi pasaulyje lošimo centrai. Be Monako ir JAV, lošimų centrais garsėja
Karibai, Londonas, Nica, Rio de Žaneiras, Makao.

Pramogų turizmo apibūdinimas

Pramogų turizmas dažniausiai yra susijęs su pramogų verslu. Šis yra suvokiamas kaip
sąlyginai atskiras ekonominės sistemos padalinys, jungiantis materialius, finansinius ir
žmogiškuosius išteklius. Pramogų verslo institucijos turi savo specifines technologijas, valdymo
sistemą, darbo organizavimą ir veiklos rezultatus.
Pramogų verslas išsivysčiusiose šalyse yra pelninga ir greit atsiperkanti kapitalo įdėjimo
forma. Konkuruojančios pramogų verslo institucijos suteikia žmonėms plačias pramogų formų ir
būdo pasirinkimo galimybes.

Pramogų ypatumai

Pramogos turi keletą jas nusakančių bruožų, kurie lemia pačių pramogų pobūdį, o kartu ir
pramogų turizmo apibūdinimus:
• Dalyvių vaidmuo - pramogos stebėti (žiūrovai) ir pramogos dalyvauti.
• Įrengimai.
• Pramogos, organizuojamos iš anksto, ir spontaniškos pramogos.
• Grupinės ir individualios pramogos.
Pagrindiniai pramogavimo proceso apibūdinimai yra šie:
• Savanoriškai pasirenkamas pramogų pobūdis.
• Išankstinės individo pramogavimo nuostatos. 9 Dažna pramogų kaita.
• Pramogų derinimas (kombinavimas) su kitais užsiėmimais (poilsiavimas ir
pramogavimas, sportas ir pramogavimas ir pan.).
• Pramogų periodiškumas (pritaikymas prie žmogaus individualaus gyvenimo ciklo,
paros, savaitės ir metų ciklo).
Pramogos dažnai būna viena pagrindinių traukos jėgų atostogų metu. Naktiniai klubai,
varjetė, madų šou ir kitokie pramoginiai renginiai bei koncertai skatina žmones nukeliauti
tolimus atstumus. Visame pasaulyje garsūs Brazilijos karnavalai, Nicos kino festivaliai, Las
Vegaso naktiniai varjetė.
Kiekvienas populiaresnis kurortas stengiasi turėti savo varjetė ar pramoginį renginį, ne tik
tenkinantį poilsiaujančiųjų tame kurorte poreikius, bet ir sutraukiantį turistus iš visos šalies ar
užsienio.
Lietuvoje atostogų pramogų centrais vasarą tampa pajūrio miestai - Klaipėda ir Jūros
šventė, Nida ir „Marių burės", Palanga ir kurorto sezono atidarymo šventė, bei Basanavičiaus
gatvės „brodvėjus".

Pirkinių kelionės

Viena iš pramoginio turizmo formų yra pirkinių kelionės. Nors dauguma žmonių vos ne
kasdien eina į parduotuves pirkti maisto produktų ir suvokia tai kaip pareigą, o ne kaip
malonumą, tačiau daliai žmonių nekasdieninių daiktų pirkimas yra pramoga. Ši tendencija
atsirado nelabai seniai, kartu su jau minėta „vartojimo dėl vartojimo" filosofija. Pirkinių kelionės
nėra nauja pramoginio turizmo forma, tačiau šis reiškinys plinta.
 Pirkinių kelionėms atsirasti didelės įtakos turėjo didelių prekybos kompleksų atidarymas.
Tokiuose kompleksuose daugiausia parduodama nekasdienio vartojimo prekių. Kompleksai yra
kritikuojami. Kritikuojančių nuomone, tokie prekybiniai kompleksai tiesiog priverčia žmones
pirkti tas prekes, be kurių jie galėtų apsieiti, bei išleisti pinigus, neskirtus toms prekėms. Tokiu
būdu dar labiau skatinamas vis labiau įsigalintis materializmas. Aršesni sociologai prekybinius
kompleksus (supermarketus) vadina „laisvalaikio getais", darančiais spaudimą ne tik pirkėjams,
bet ir pigesnių produktų ir prekių pardavėjams, kurie patekę į tokio komplekso sudėtį praranda
tęstinumo ir tikslo pojūčius. Pirkinių kelionių ir supermarketų gynėjai pasisako už pasirinkimo
laisvę ir galimybę silpnesniems prekybininkams išgyventi, įsiliejus į supermarketo „organizmą".

PAŽINTINIS KULTŪRINIS TURIZMAS

Pažintinis kultūrinis turizmas yra nepakeičiama priemonė, kai žmonės nori pažinti kitų
tautų gyvenimo ir mąstymo būdą. Neginčijama, kad turizmas yra svarbus skatinant kultūrinius
ryšius ir tarptautinį bendradarbiavimą. Šalies viduje pažintinis kultūrinis turizmas, padeda geriau
pažinti savo šalį švietimą, labiau suvokti istorijos, nacionalines vertybes. Tarptautinėje kelionių
rinkoje kultūriniai ištekliai yra vienas svarbiausių faktorių, formuojančių šalies įvaizdį.
Lankomos šalies išskirtinumą formuoja ne vien viešbučių tinklas ar geri keliai, bet ir
nacionaliniai gyvenimo ypatumai, sugebėjimas turistus priartinti ir supažindinti su jais. Svarbus
vaidmuo tenka kultūriniams ištekliams. Vienas pagrindinių reikalavimų ruošiant kultūrinius
išteklius turistiniams tikslams - vengti spekuliacijos, išlaikyti autentiškumą, pateikti kultūrines
atrakcijas išmintingai ir kūrybingai. Šiuolaikiniame unifikuotame pasaulyje šalių skirtumai yra
„ištirpę", todėl žmonės jaučia įvairovės poreikį. Sumanus architektūrinių ypatumų atskleidimas ir
meniškas kultūrinių vertybių pristatymas kuria šalies originalumą bei nepakartojamą vertę.
Turizmui svarbiems kultūriniams ištekliams priklauso buitinės kultūros elementai (maistas,
gėrimai, apranga), svetingumo tradicijos, architektūra, tradiciniai šalies gaminiai ir suvenyrai,
nacionalinės ir vietinės šventės, meno kuriniai, meno, istorijos muziejai, parodos, teatrai ir visi
kiti nacionalinio gyvenimo ypatumai.

Pažintinio kultūrinio turizmo turinys

Pažintinio kultūrinio turizmo rūšys

V. Smith (1977) analizuodama antropologines turizmo problemas suskirstė turizmą į rūšis

pagal dominuojančią turistų motyvaciją. Pagal šį skirstymą trys turizmo rūšys apibūdina
pažintinį kultūrinį turizmą šiuolaikine jo samprata.
Etnoturizmas - kelionės norint stebėti ir pažinti egzotinių kraštų tautų kultūrinę raišką ir
gyvenimo būdą. Kai kurių atokiau gyvenančių Panamos ar Indijos tautelių gyvenimo būdo
pažinimas priskiriamas etnoturizmui. Tipiška tokio turizmo veikla - lankymasis vietinių
gyventojų namuose, šokių ir ceremonijų stebėjimas ir dalyvavimas religinėse ceremonijose.
Kultūrinis turizmas - kelionės norint stebėti arba dalyvauti „išnykstančiame gyvenime",
kurį žmonės prisimena. Tai būtų lyg ir praeities ieškojimas, kai turistai pageidauja maitindamiesi
sėdėti prie senovinio medinio stalo kaimo vietovėje, dalyvauti persirengėlių festivaliuose,
liaudies šokių šventėse, mugėse ir kituose renginiuose, kuriuose demonstruojamas „senovinis"
stilius.
Istorinis turizmas - muziejų ir katedrų lankymas. Ši turizmo rūšis siejama su Roma,
Egiptu, Graikija, kuriose daug istorinių kultūrinių paminklų. Tai bažnyčių, muziejų, monumentų,
kitų architektūros paminklų lankymas.
Tačiau išvardintosios turizmo rūšys neatskleidžia meno vaidmens kultūriniame
pažintiniame turizme. Meno rūšių įvairovė leidžia skirstyti kultūrinį turizmą į naujus porūšius.
Pažintinio kultūrinio turizmo rūšiai kai kurie autoriai priskiria ir konferencijų, kongresų bei
seminarų turizmą.

SPORTINIS TURIZMAS

Sportinio turizmo ypatumų apibūdinimas

Pagal mastą sportinis turizmas gali būti tiek vidaus, tiek ir užsienio. Ši turizmo rūšis gali
būti organizuota (keliaujama pagal turizmo įstaigos parengtą ir pasiūlytą programą) ir
neorganizuota, kai keliaujama individualiai. Sportinis turizmas, panašiai kaip ir pramoginis, gali
būti susijęs su turistų dalyvavimu sportinėje veikloje, kai keliaujama dalyvauti sporto varžybose,
arba tiesiog sportuoti laisvalaikio, atostogų metu. Sportiniam turizmui būdingas ir stebėjimo
(žiūrovinis) elementas, kai keliaujama ne sportuoti, bet stebėti varžybų, sporto renginių.

Pateikiamos naujomis vadinamos sportinio turizmo rūšys:

• Kalnų turizmas.
• Autoturizmas, mototurizmas.
• Dviračių turizmas.
• Speleo turizmas.
• Oreivių turizmas ir kiti.
Dar vienas požymis, skiriantis šiuolaikinį sporto turizmą nuo ankstesnių amžių - tai
prieštaringi reiškiniai, vykstantys keliautojų ir turistų sportinių interesų formavimosi procese. Iš
vienos pusės, vyksta sportinių interesų diversifikacija - didėja jų įvairovė, atsiranda naujos sporto
šakos ir interesai. Iš kitos pusės, daugelis žmonių turi tuos pačius interesus -jie unifikuojasi.
Specialistai pateikia keturis pagrindinius sporto įvykius, kurių trauka daugumai europiečių yra
neginčijama, tai:
• Europos futbolo čempionatas ir pasaulio futbolo čempionatas.
• Olimpinės žaidynės.
• Vimbldono ir kiti „didžiojo kirčio" teniso turnyrai.
• Grand Prix automobilių lenktynės.

KAIMO TURIZMAS IR EKOTURIZMAS

Keliavimo į kaimą prielaidos

Kaimo turizmas yra urbanizacinis fenomenas - kol nebuvo miestų ir specifinių

miestietiško gyvenimo būdo problemų, tol nebuvo šnekama apie poilsį kaime.
Kaimo turizmas tampa vis populiaresne turizmo šaka. Miesto gyvenimo ritmas, tempas ir
aplinka vis labiau vargina žmones ir skatina juos ieškoti galimybių grįžti į gamtą. Keliaudami į
kaimą turistai nori išvengti miesto streso ir susvetimėjimo bei kontrolės praradimo, kai darbas,
visuomenė ir aplinka diktuoja savo taisykles, kurioms žmogus turi paklusti, jeigu nori „neiškristi
iš žaidimo". Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas yra tarsi užprogramuotas ir suorganizuotas,
neatsižvelgiant į jo valią. Iš vienos pusės didmiestyje žmonės patiria psichologinį spaudimą dėl
galimos modernaus gyvenimo rizikos (galimos avarijos, alergijos, ligos ir pan.), iš kitos pusės -
tikrų nuotykių trūkumas, tikrų emocijų trūkumas (jų rodymas šiuolaikinėje visuomenėje
netoleruojamas). Nenatūralus, nesveikas gyvenimo būdas, kai gyvenama daug plastiko turinčioje
aplinkoje ir maitinamasi nešviežiu konvejeriniu būdu pagamintu ir skubiai suvartojamu maistu,
aukštosios technologijos ir „uniformiškumas", vartotojiška kultūra ir tikrų šiltų santykių
trūkumas, fragmentiškas šeimos gyvenimas - štai tokį niūrų šiuolaikinio didmiesčio gyventojo
kasdienybės vaizdą pateikia tyrinėtojai. Žmonės sąmoningai ir nesąmoningai jaučia šias
neigiamas šiuolaikinio gyvenimo puses ir stengiasi surasti erdvę, kurioje būtų galima išvengti
spaudimo ir bent iš dalies atstatyti tai, kas prarasta. Tokia aplinka surandama kaime.
Kaimo aplinkos ypatybės, traukiančios žmones atkeliauti čia poilsio, yra šios:
 Daug atviros erdvės.
 Mažai gyventojų.
 Retai užstatyta teritorija.
 Gamtinė aplinka.
 Daug veiklos lauke.
 Daug individualios veiklos galimybių.
 Mažos įstaigos.
 Mažai turistų.
 Vietinis privatus verslas.
 Asmeniški santykiai su turistais.
 Mėgėjiška vadyba.
 Vietinė kultūrinė atmosfera.
 Daug senesnių pastatų.
 Gamtos apsaugojimo idėjos.
 Tikras, lėtai valgomas maistas.
Paprasti gyvenimo malonumai ir „negrobuoniška" aplinka, laisvos klajonės ir nuostaba bei
„saugūs" nuotykiai - tai yra tos gėrybės, kurias gali pasiūlyti kaimas turistui.

Kaimo turizmas - tai tikslinga žmonių kelionė į kaimo vietoves ir laikinas gyvenimas sodybose.

Kaimo turizmo struktūra

Kaimo turizmas yra susijęs su daugeliu kitų turizmo rūšių, kurios persipina ir papildo
vienos kitas (6.3 pav.). Tai ir pramoginis turizmas, kai keliaujama norint pasilinksminti, pašvęsti.
Dar visai neseniai Lietuvoje šitokio pobūdžio kelionės į kaimą buvo dominuojančios. Tai
kultūrinis pažintinis kaimo turizmas, kai keliaujama norint pažinti gimtąjį kraštą, kai lankomi
kaimo teritorijose esantys kultūriniai objektai - sodybos, bažnyčios, muziejai, gamtos paminklai
ir pan.
6.3 pav. Kaimo turizmo struktūra.
(ArmaitienėA., GrecevičiusP., Urbis A., Vainienei. Kaimo turizmas. V., 1999. P. 36.)
Glaudžiai su kaimo turizmu yra susijęs gamtinis ir gamtinis pažintinis turizmas nes svarbiausias
kaimo turizmo elementas yra gamtinė aplinka. Dažnai kaimo turizmo ir gamtinio turizmo rūšis
galime atskirti tik iš dalies. Kokiai turizmo rūšiai turėtume priskirti turistus, kurie apsigyvenę
kaimo turizmo sodyboje stebi netoliese paukščius?
Kai kuriais aspektais su kaimo turizmu yra susiję religinis, etninis bei profesini turizmas.
Turistų veiklos kaime sąrašas yra labai platus ir įvairus:
• Iškylavimas, keliavimas po apylinkes žirgais, pėsčiomis, dviračiais, slidėmis valtimis.
• Žvejyba, medžioklė, uogavimas, grybavimas, vaistažolių rinkimas.
• Gamtos stebėjimas.
• Žaidimai, sportinė veikla.
• Darbas soduose, daržuose, miške.
• Kultūrinė veikla.
• Sveikatos stiprinimas.
• Pramogavimas, dalyvavimas šventėse.

Agroturizmas

Agroturizmas (gr. agros - „laukas") - išskiriamas kaip vienintelė specifinė kaimo turizmo
rūšis, sukaupusi daugiausia kaimo turizmo ypatybių. Agroturizme turistas atvyksta į kaimą
užsiimti žemės ūkio užsiėmimais savo malonumui. Ši turizmo rūšis Vakarų Europos šalyse vis
labiau populiarėja.

Agroturizmas gali būti apibrėžiamas kaip kaimo turizmo rūšis, kai turistai atvyksta į
kaimo sodybą, siekdami susipažinti su tradicine ar šiuolaikine žemdirbyste arba atskirais jos
elementais ir dalyvauti žemės ūkio gamybos procese.

Agroturizmas turi savo ypatumus įvairiose Europos šalyse.

 Norint teikti agroturizmo paslaugas reikalaujama, kad kaimo turizmo savininkai turėtų
didelius žemės plotus ir būtinai užsiimtų tradicine žemdirbyste - javų auginimu, daržovių ar
vaiskrūmių sodinimu, priežiūra ir derliaus nuėmimu. Įdomios ir priimtinos yra ir netradicinės
Lietuvai žemdirbystės formos - šampinjonų auginimas, sliekų auginimas ir pan.
Olandijoje agroturizmu užsiimama mažesniuose nei 5 arai žemės ploteliuose. Iš miesto
atvažiavę turistai padeda rankomis apdirbti šią žemę, auginti gėles, daržoves
Didele veiklos įvairove agroturizmas traukia vaikus. Augalų auginimas, naminių
paukščių ir gyvulių priežiūra, kiti tradiciniai kaimo ūkio užsiėmimai suteikia vaikams ir žinių, ir
džiaugsmo.
Agroturizmui priskiriami ir tokie ūkiai, kurie neteikia apgyvendinimo ar maitinimo
paslaugų, bet suteikia galimybę vienos dienos turistams susipažinti su ūkyje vykdoma žemės
ūkio veikla (įvairiomis augalininkystės šakomis, gyvulių auginimu ir priežiūra, žemės ūkio
produkcijos perdirbimu, netradiciniais verslais ir 1.1.). Paskutiniu metu vis labiau populiarėja
ekologinės žemdirbystės ūkiai.

GYDOMASIS TURIZMAS

Gydomojo turizmo užuomazgos randamos jau Senovės Egipte, Graikijoje. Hipokratas

įvairias ligas gydė vandeniu. Romoje buvo įrengtos terminės vonios, kur kartu su vandens
procedūromis buvo daromos karšto smėlio, purvo procedūros, masažas. Į šias gydyklas
atvykdavo ne tik Romos gyventojai. Todėl tinka vadinti žmones, atvykusius iš kitur gauti įvairų
procedūrų - turistais, o pačią veiklą- gydomuoju turizmu.
Lietuvoje gydomojo turizmo sąvoka nėra apibrėžta nei galiojančiame turizmo įstatyme
(priimtas 1998 03 19), nei naujai rengiamame turizmo įstatymo projekte. Vis dėlto ši turizmo
sritis egzistuoja jau seniai. Gydomojo turizmo sąvoka sietina su sąvoka „sveikatos palaikymo
turizmas“, nes gydomojo turizmo esmė yra ne tas pats gydymo procesas, bet reabilitacija, t. y.
sveikatos atstatymas. Turistai, vykstantys poilsio, dažnai taip pat profilaktikos tikslais atlieka
sveikatos atstatymo procedūras - masažus, fizioterapijos procedūras ir pan. Todėl gydomąjį
turizmą apibrėžiame taip:

Gydomasis turizmas - tai tikslinga žmonių veikla, susijusi su laikinu buvimu už nuolatinės
gyvenamosios vietos, kurio tikslas gauti vieną ar kelias specialias gydymo, reabilitacijos, fizinės
kultūros ar/ir specialaus maitinimo paslaugas.

Gydomojo turizmo sudėtingumą, paslaugų įvairovę vaizdžiai parodo gydomojo turizmo

struktūra, pavaizduota paveikslėlyje.
 6.5 pav. Gydomojo turizmo struktūra.

Gydomojo turizmo paslaugą reikia skirti nuo asmens išvykimo į kitą miestą gydytis
ligoninėje. Nors turizmo plačioji sąvoka sako, kad turizmas - tai žmonių veikla, susijusi su
buvimu už savo gyvenamosios vietos (Turizmo Įstatymas, 1998) tačiau įvairių šalių turizmo
specialistai gydomojo turizmo atskira turizmo šaka ne-išskiria. Gydomasis turizmas yra
priskiriamas prie papildomų paslaugų. Todėl gydomasis turizmas daugiau sietinas su poilsiu ir jo
metu sveikatos gerinimu, naudojant įvairias procedūras, vartojant dietinį maistą ir pan.
Gydomojo turizmo paslauga yra teikiama rekreacinėse vietovėse, kuriose yra gydomųjų
gamtinių išteklių. Lietuvoje tokios vietovės yra Druskininkai, Birštonas, Palanga, kitos pajūrio
vietovės. Gydomųjų gamtinių išteklių yra Likėnuose, kur gausu gydomojo purvo, mineralinio
vandens.

Kurorto sąvoka. Klasifikavimas

Gydomasis turizmas yra neatsiejamas nuo kurorto. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas
(1993) sąvoką kurortas apibūdina taip: „Vietovė, turinti gamtinių gydomųjų priemonių ir
veikiančių gydyklų" (vok. kur - gydymas, ort - vieta).
Užsienio literatūroje skiriami kurortai (angį. resorts) ir gydomieji kurortai (angį. health
resorts). Šios sąvokos dažnai tapatinamos. Gydomaisiais kurortais įprasta laikyti tokius, kur
žmonės atvyksta sveikatos reabilitacijai.
Šiuolaikiniuose kurortuose, taip pat ir gydomuosiuose plačiai išplėtotas pramogų verslas.
Gydomieji kurortai pranašesni tuo, kad ištisus metus veikiančiuose sanatorijose sukuriamos
pastovios darbo vietos. Tuo tarpu kurortuose praktikuojamas sezoninis darbas.
Pasaulinėje praktikoje kurortai skirstomi:
• vasaros;
• žiemos;
• pajūrio;
• sanatoriniai.
Sanatoriniuose kurortuose turistai yra apgyvendinami sanatorijose.
Sanatorija yra apgyvendinimo paslaugoms teikti skirtas (pritaikytas) statinys, kuriame taip pat
teikiamos specialios gydymo, reabilitacijos, fizinės kultūros, specialaus maitinimo ir kitos
paslaugos, tam naudojant rekreacinius išteklius.

Pagal pagrindinę gydymo būdą kurortai skirstomi į klimato (pajūrio, kalnų, dykumų,
miškų ir lygumų), balneologinius (su mineralinio vandens versmėmis) ir purvo. Kiekvienas iš
jų turi skirtingus gydymo būdus. Tačiau dažniausiai kurortuose taikomi keli būdai, todėl turistai
gali gydyti keletą susirgimų.
Klimato kurortuose gydomąjį poveikį turi klimato ypatumai.
Pajūrio kurortams būdingi nedideli paros temperatūros svyravimai, tyras ir gaivus oras,
kurio sudėtyje yra ozono ir jūros druskų mikro dalelių. Svarbi šių kurortų gydomoji priemonė yra
maudymasis jūroje. Pajūrio kurortuose gydomos nervų sistemos funkcinės, kvėpavimo organų,
skydliaukės ligos, širdies ir kraujagyslių sutrikimai.
Kalnų kurortuose tyras ir jonizuotas oras, mažesnis atmosferos slėgis, didesnis
ultravioletinis spinduliavimas. Juose daugiausia gydoma plaučių tuberkuliozė ir kvėpavimo
funkcijų sutrikimai. Kalnų kurortuose pradėtas įvairių ligų gydymas (ypač odos ir kvėpavimo
organų ligų) gydymas urvuose, kuriuose yra gausios druskų sanklodos. Kvėpavimas natrio, kalio
chloridų prisotintu oru turi didelį poveikį sveikatos gerinimui.
Dykumų kurortuose tvyro sausas ir karštas oras, kuris tinka sergantiems inkstų ligomis.
Miškų ir lygumų kurortuose tyras oras padeda gydyti kvėpavimo organų ligas.
Balneologinių kurortų pagrindinė gydymo priemonė yra įvairių mineralą medžiagų bei
mikroelementų prisotintas vanduo. Šiuose kurortuose daug mineralinio vandens versmių.
Mineralinis vanduo yra geriamas ir naudojamas gydomosioms vonioms. Balneologiniuose
kurortuose yra gydomos virškinimo organų, širdies ir kraujagyslių ligos, medžiagų apytakos
sutrikimai.
Purvo kurortuose naudojama gydomąjį poveikį turintis, aktyvių medžiagų p sotintas
purvas. Juose gydomi judėjimo ir atramos organų sutrikimai, nervų sistemos ir ginekologinės
ligos.
Lietuvoje kurortinis gydymas, o tuo pačiu ir gydomasis turizmas rašytiniuose šaltiniuose
minimas jau XVI a. Jau 1587 prie Biržų (dabar Likėnai) veikė mineralinių vandenų gydykla.
Druskininkai pirmą kartą paminėti 1636 m., tačiau kurortas įkurtas 1838 metais. Pirmojo
pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18600 poilsiautojų. Druskininkai - ištisus metus
veikiantis balneologinis, purvo ir klimato terapijos kurortas. Vaizdingos apylinkės, švelnus
kurorto klimatas sudaro palanki sąlygas ne tik gydymui, bet ir poilsiui.
Birštonas - balneologinis ir purvo terapijos kurortas. Pirmieji ligoniai pradėti gydyti 1846
m. XIX a. pabaigoje jau veikė 60 gydomųjų vonių. Šiuo metu kurorte kasmet gydosi 15 000
žmonių.
Palanga kaip vasarvietė savo klimatu ir jūros maudynėmis pradėjo garsėti XIX pradžioje.
Buvo pastatytos pirmosios svečių poilsiui skirtos poilsinės, netoli Birutės kalno įkurtas parkas,
pastatyti grafo Tiškevičiaus rūmai.
Šiandien Palanga plačiai žinoma ne tik kaip klimatinis, balneologinis ir purvo terapijos,
bet ir kaip poilsio ir pramogų kurortas.
Gydomasis turizmas glaudžiai susijęs su poilsiu. Atvykstantys į kurortą turistai be
sveikatos gerinimo procedūrų, pageidauja naudotis ir kitomis turizmo paslaugomis. Kurortuose
turi būti plėtojama visa turizmo infrastruktūra. Vidinis (vietinis atvykstamasis) gydomasis
turizmas plėtosis tik tada, kai kurortuose bus subalansuotos visos turizmo paslaugos -
apgyvendinimas, maitinimas, gydymo procedūros, informacija, laisvalaikio ir pramogų
organizavimas. Išvykstamasis gydomas turizmas valstybei nėra naudingas, nes jos piliečių
uždirbti pinigai yra išvežami paliekami kitoje valstybėje. Todėl valstybei turi būti aktualu
gydomąjį turizmą plėtoti savo šalyje. Lietuvoje rekreaciniai ir gamtiniai gydomieji ištekliai tam
yra labai palankūs.