Derliaus nuėmimas.

Rugiapjūtės pradėtuvės

Prapjovos-tai pirmos rugių saujos ar pėdo supjovimas-nuo pirmykštės žemdirbystės laikų laikytas labai svarbiu žingsniu,
pradedant rugiapjūtę. Gaudami derlių labai sunkiai, žmonės šiam momentui ruošesi rimtai, atlikdavo tam tikras apeigas
bei magiškus veiksmus. Tai jų manymu, turėjo padėti ne tik sėkmingai sudoroti javus, bet it garantuoti gerą būsimų metų
derlių. Daukantas mini, kad senovės lietuviai, išėję i lauką pradėti rugių pjauti ant kalnelio dėjo akmenį-aukurą.
Šeimininkas ar žynys supjovęs pirmąji pėdą užmaudavo jį ant pagaikščio ir pastatydavo padirvėje. Po to, užkūręs aukurą,
sudegindavo kelias varpas, dėkodamas laimės ir derliaus dievams už derlių ir paprašydamas ateityje auginti javus dievui
perkūnui kad apsaugojo javus nuo krušos ir audrų, prašė dievus kad leistų nuimamą derlių patiems suvartoti.

Jeigu

javai buvo menki, meldė dievus, ypač Perkūną, skalsinti duona ir

stiprinti kenčiančius badą. Pagal seną paprotį dažniausiai rugius

pradėdavo pjauti šeimininkė. Tik įsigalėjus dalgiui, atsirado pa-

protys rugius pradėti pjauti vyrui.

Nuo senovės lietuviai prapjovų apeigas atlikdavo savaitės pra-

džioje. Rugių pradėti pjauti moterys eidavo apsirišusios baltais

nuometais su baltomis prijuostėmis, o vyrai

baltais rūbais, sujuostais

marga juosta. Ant galvos vyrai dėvėjo šiaudines skry.

beles. Seimininkė nešėsi sūrį, šeimininkas asotį. Supjove pir-

mąjį pėdą, susesdavo aplink atsineštą maistą, valgydavo ir dai-

nuodavo.

Rugiapjūtė – žemės ūkio darbai, susiję su rugių (plačiąja prasme – visų javų) derliaus nuėmimu. Žemdirbiškoje
visuomenėje tai buvo vienas svarbiausių ir atsakingiausių metų darbų.

Tradiciškai rugiapjūtės pradžios metas būdavo derinamas su Mėnulio faze. Pirmąsias pradalges padarydavo penktadienį
ar šeštadienį, o didysis darbymetis prasidėdavo pirmadienį. Moterys pjaudavo pjautuvais, o vyrai rišdavo ir statydavo
gubas, tačiau dalgiais pjaudavo vyrai, o gubas tada rišdavo moterys. Baigus pjauti, po keleto dienų supjautos gubos tam
tyčia pagamintais ratais (Žemaitijoje ir Užnemunėje – poriniais, Dzūkijoje ir rytų Aukštaitijoje – vienakinkiais, o likusioje
Aukštaitijoje – uorėmis) būdavo vežamos į klojimą.

Neolite Lietuvoje pradėjus auginti rugius jie būdavo raunami, pjaunami titnaginiu peiliu arba pjautuvu. Prasidėjus
žalvario, geležies amžiams titnago pjautuvus pakeitė metaliniai (žalvariniai, geležiniai). Geležiniu pjautuvu Lietuvoje
pjauta iki XX [20] a. pr., o šalies pietryčiuose – iki pat XX a. vid. Nuo XVIII [18] a. rugiapjūtei naudotas dalgis, XIX [19] a. –
dalgelė. Šie įrankiai naudoti iki XX a. Mechanizuotas javų nuėmimas pradėtas dvaruose XIX a. – atsirado arklinės rugių
kertamosios mašinos. Nuo XX a. vid. rugiapjūtė tapo visiškai mechanizuota – javus pjauna ir kulia javų kombainai.

Lietuvoje rugiapjūtė vyksta nuo liepos pabaigos ar rugpjūčio pradžios iki rugpjūčio pabaigos. Šiaurės Lietuvoje rugiapjūtė
vyksta ~2 savaitėmis vėliau nei pietuose.