Darbo tikslas:

Aprašyti Mosakų ir Kentrų šeimų istorijas sovietmečiu.

Uždaviniai:
1. Išanalizuoti šeimos nuotraukų archyvą.
2. Papasakoti šeimos istorijas susijusiąs su gyvenimu sovietiniame laikotarpyje, siekiant
atskleisti Sovietų sąjungos ekonomikos ypatumus, apibūdinti mokyklą, vestuvių
šventimo ypatybes, laisvalaikį ir pramogas, bei atskleisti gyvenimo armijoje kasdienybę.

Ekonomika Sovietų Sąjungoje

Tyrimo duomenys rodo, jog planinė ekonomika buvo neefektyvi. Ekonomika nesugebėjo skatinti
darbuotojų, kadangi darbo vietų buvo daug, o darbo užmokestis mažas tos pačios kategorijos
darbuotojams. Tačiau žmonės neturėjo baimės negauti atlyginimo, nes pinigų visada būdavo, bet ir
tai darė įtaką kasdieniniame gyvenime, kaip prekių ir paslaugų stoka – deficitas. Kaip pasakojo
mano močiutė Nina Kentra, žmonės stovėdavo eilėse net nežinodami kas pardavinėjama. Brangius
daiktus visi žmonės tausodavo, kilimus kabindavo ant sienų, jei nusipirkdavo sportbačių porą ar
džinsus, juos vilkėdavo tik išskirtinėmis progomis – pasakojo mano senelis Edvardas Kentra.
Kadangi sovietmečiu prabangi prekė būdavo net drabužiai, močiutė pasakojo, jog nudėvėta patalynė
būdavo karpoma ir iš karpinių siūnami užvalkalai pagalvėms, išaugti drabužiai būdavo atiduodami
broliams ar seserims. Ypač klestėjo Klaipėda, kadangi Klaipėdoje yra uostas, dauguma jūreivių
parveždavo išskirtinių sovietmečių prekių, kaip džinsai, skaros, sportbačiai, striukės, marškinėliai.
To pasakoje Sovietų Sąjungoje vyko spekuliacija ir kombinavimas. Už spekuliaciją grėsdavo ilgi
metai kalėjimo, o aukščiausia būdavo mirties bausmė.
Sovietinės mokyklos

Mokykla skirstėsi į pradinę, pagrindinę ir vidurinę. Mokiniai į mokyklas eidavo nuo

pirmadienio ligi šeštadienio. Pradinukus būdavo labai lengva atskirti pagal jų uniformą Lietuvoje
mergaitės dėvėdavo rudos spalvos su baltais rankogaliais ir apykaklėmis sukneles, berniukai
dėvėdavo tamsiai mėlynos spalvos uniformas. Rusijoje, mergaitės papildomai turėdavo baltos
spalvos prijuostes. Kai kurie pradinukai turėdavo spaliuko ženkliuką. Vyresnės nei pradinių klasių
mokinės dėvėdavo rudas sukneles su baltais rankogaliais ir apykaklėmis bei juodas prijuostes.
Makiažas, manikiūras buvo griežtai draudžiami, visi sovietmečiu turėjo atrodyti vienodai. Dauguma
mokinių ryšėdavo raudonus kaklaraiščius ir sėgėdavo pionieriaus ženkliuką. Aukštesnių klasių
mokiniai būdavo pervedami į komjaunuolius. Komjaunuoliai turėdavo segėti komjaunuoliškus
ženklelius ir turėti nario mokesčio pažymėjimą, kas mėnesį reikėdavo sumokėti dvi kapeikas nario
mokesčio.
 Pažymiai būdavo rašomi į pažymių knygeles, į kurias kas savaitė tėvai turėdavo pasirašyti. Vasaros
metu vyresni mokiniai buvo renkami į darbo ir poilsio stovyklas, kurių tikslas būdavo padėti dirbti
kolūkiuose. Mano tėčiui, Giedriui Mosakui, labiausiai įsiminė ravėjimo darbai, obuolių rinkimas,
akmenų iš laukų rinkimas. Taip pat per vasaras mokiniai gaudavo užduotis, surinkti tam tikrą kiekį
vaistažolių ir atnešti į mokyklą. Vasara būdavo paskirstyti budėjimai, prižiūrėti mokyklos daržą.

Laisvalaikis ir pramogos

Sovietmečiais, gyventojai, neturėdavo didelio pasirinkimo, kaip leisti laisvalaikį. Tačiau viena iš
didžiausių pramogų būdavo kinas. Dauguma žmonių neturėdavo televizorių, o jei ir turėdavo, buvo
rodoma tik vienas ar du kanalai. Jei kaimynystėje kažkas bute turėdavo televizorių, žmonės eidavo
vieni pas kitus. Mano senelis Edvardas Kentra pasakojo, jog kaiminystėjė kas turėdavo televizorių,
po darbų visi susirinkdavo ir žiūrėdavo iš Maskvos transliuojamas žinias. Kadangi sovietmečiu
jaunimas neturėdavo technologijų, visos naujos pažintys užsimegzdavo diskotekose