Imperatorius liepe nunesti siuntinj j didziqj^ sal§, k u r princese su

riimH damomis zaide ;,svecius" - kito darbo j i neturejo. Pamaciusi dezu-

tes su dovanomis, is dziaugsmo j i suplojo delnais.
- K a d cia biitij maza katyte! - susuko ji, paemusi vien^ dezutf.
Bet toj dezej buvo rozix^ kriimas su graziu ziedu.
- Kaip dailiai padaryta! - stebejosi visos rumij damos.
- Daugiau kaip dailiai, - atsiliepe imperatorius, - tiesiog graziai!
Bet princese pauoste rozf ir tik nepravirko.
- Fe! - tare ji. - J i ne dirbtine, o tikra!
- Fe! - atkartojo visos riimij damos. - T i k r a !
- Palaukit, nesikarsciuokit, paziiirekim, kas y r a kitoj dezutej, - tare
imperatorius.
Is dezutes pasirode lakstingala ir eme taip graziai giedoti, jog niekas
KIAULIAGANYS nedrjso kq prikisti.
- Superbe! Charmantl* - gyre r\im\\. Jos kalbejo visos prancii-

G
vesti.
yveno kart^ toks neturtingas kunigaikstis. J o kunigaikstyste buvo
labai maza, bet vis delto galejo ismaitinti jam paciq, ir jis sugalvojo
ziskai, viena prasciau uz kit^.
- K a i p sitas paukstelis man primena mirusios karalienes tabokinf
su muzika! - pasake vienas senas kiemiskis. - Toks pat tonas, toks pat ir
atlikimas!
Buvo tikrai nepaprastas daiktas, kad jis isdrjso paklausti imperato-
- Tiesa! - tare imperatorius ir pravirko kaip vaikas.
riaus dukters: „ A r eisi uz man^s?" Jis turejo garbingq vard^ ir zinojo, kad
- Tikiuosi, kad tas paukstis nera gyvas? - paklause princese.
simtai karalix^ dukterij biitij mielai sutik^ teketi uz jo. O kq j a m atsake ta
- G y v i i j gyviausias! - atsake pasiuntiniai, atnes? tas dovanas.
imperatoriaus dukte? Paklausykim, kaip ten buvo.
- T a i tegu skrenda, kur nori! - tare princese ir liepe kunigaikscio
A n t kunigaikscio tevo kapo augo neregetos grazybes roziij krximas.
neleisti pro duris.
Zydejo jis tik sykj per penkerius metus ir krove tik vienq vienintel j zied^.
Bet jis nenustojo vilties, issitepe veidq tamsiais dazais, uzsismauke
Bet ta roze labai gardziai kvepejo, uostydamas turejai pamirsti visus sios
kepur^ ant akiij ir pasibelde j duris.
zemes vargus ir rupescius. Tas kunigaikstis turejo dar lakstingal^, o k a i
- Lab^ dien^, imperatoriau! - tare jis. - A r negauciau kokio darbo
ji giedodavo, rodesi, kad jos gerklej sudetos visos dangaus melodijos.
cia prie rumij?
roz^ ir lakstingal^ turejo gauti princese, todel roze ir lakstingala buvo
sudetos i sidabrines dezutes ir nusiqstos princesei.
* Puiku! Grazu! (Pranc.)

~ 10 ~
 - Daug kas cia dabar iesko darbo, visiems negali istekti, - atsake im-
peratorius. - Beje, man reikalingas toks, kur ganytij kiaules, turiu as
baisiai daug.
Taigi kunigaikstis tapo imperatoriaus kiauliaganiu. Gyventi gavo jis
mazutj kambariukst} prie kiauliq migio. V i s ^ dienq jis ten dirbo sneipste
ir lig vakaro padare tokj grazi} puod^ su skambaliukais aplink. Puodui
verdant, skambaliukai skambino sen^ grazi^ dainel§:
Augustinai, kas tik buvo, \ - Ne, dekui! - atkirto kiauliaganys. - Desimtj pabuciavimq prince-
Viskas dingo, viskas zuvol
Bet didziausia gudrybe buvo ta, kad, laikant pirst^ ant garo, einancio
is to puodo, galima buvo tuojau suzinoti, kas kokius valgius verda visame
mieste. J u k tai buvo nepalyginti geresnis daiktas kaip tikroji roze!
Princese isejo pasivaikscioti su visomis rum\\s ir isgirdo
skambaleliij melodij^. Isgirdusi labai apsidziauge - j i pati mokejo forte-
pijonu paskambinti t^ dainel? „ Augustinai, kas tik buvo", ir tai su vienu
pirstu.
- O i , ir as tai moku! - tare princese. - T u r i biiti mokytas kiauliaga-
nys! E i k i t kas is jusi^ ir paklauskit, uz kiek atiduoti^ t^ prietais^!
V i e n a rumxj dama turejo eiti, bet eidama jsimove kojas j medines
klumpes.
- K i e k nori uz tq puod^? - paklause j i .
- Desimtj princeses pabuciavimij! - atsake kiauliaganys.
- Dieve saugok! - susuko r\xm\\.
- Pigiau nebus! - grieztai pasake kiauliaganys.
- K ^ jis pasake? - paklause princese.
- To negaliu atkartoti! - atsiliepe rumq dama. - Baisus daiktas!
- T a i pakuzdek man j ausj!
I r jipakuzdejo.
_ K o k s nepraustaburnis! - pasipiktino princese ir buvo beeinanti to-
^ tik skambaliukai vel graziai suskambejo:
Augustinai, kas tik buvo,
Viskas dingo, viskas zuvol
- Palauk! - tare princese. - E i k ir paklausk, ar jis nesutiks atiduoti uz
desimtj pabuciavimq rumij damij?
ses, kitaip nebus puodo!
- K o k s uzsispyrelis! - sake princese. - Nieko nepadarysi! T i k jus
apstokit mane, kad niekas nematytij.
R u m i } damos apstojo princes^ is visxj pusiij su savo placiais sijonais,
kiauliaganys gavo desimtj pabuciavimij, o princese puod^.
K o k s buvo dziaugsmas! V i s ^ vakar^ ir visq kitq dien^ puodas turejo
kunkuliuoti, visame mieste nebuvo ne vienos virtuves nuo riimi} sambe-
liono lig menkiausio kurpiaus, kad princese nezinotij, kokie valgiai buvo
verdami.
R u m q damos soko ir plojo delnais.
- Zinom, kas siandien verda saldzi^ sriub^, o kas kos?! Zinom, kas
valgys sklindzius, o kas kotletus! Kaip jdomu!
- Baisiai jdomu! - patvirtino vyriausia riimininke.
- Taip, bet laikykit prikandusios liezuvius, atsiminkite, kad esu i m -
peratoriaus dukte!
- Suprantamas daiktas! - atsake visos.
Kiauliaganys, vadinas, kunigaikstis (bet niekas nezinojo, kad jis nera
tikras kiauliaganys), laiko negaiso ir padirbo toki^ tarskyn^, jog sukama
j i grieze graziausius valsus, polkas i r visus kitus sokius, israstus nuo pa-
saulio pradzios.
 - Bet mes nelabai noretume! - priesinosi riimij damos.
- Tuscia kalba! - pasake princese. - Jei as jj buciavau, tai ir jus turite
pasiaukoti! Nepamirskite, kad as jus peniu ir moku alg^!
I r riimij dama gavo vel eiti pas kiauliaganj.
- Simtas pabuciavimxj princeses! - atreze jis. - J e i ne, nereges
tarskynes!
- Stokit aplink! - paliepe princese. I r visos rumq damos apstojo jq, o
kiauliaganys eme buciuoti.
- K o k s ten susigrudimas prie to kiauliq migio? - tare imperatorius,
isej?s j balkon^. Jis pasitryne akis ir uzsidejo akinius. - T a i rumij damos,
eisiu zemyn paziiireti, k^ ten jos veikia.
Jis giliai jsispyre j jau gerokai numintas slepetes ir paskuboms nu-
slepsejo per kiem^.
Tyledamas jis prislinko prie biirio rumx^ damij, o tos beskaitydamos
pabuciavimus ne justi nejuto jo ateinant; jos tik ziurejo, kad kiauliaganys
negautij jq nei per daug, nei per maza. Imperatorius pasistieb^s pazvelge.
- G i cia kas? - susuko jis, pamatgs dukterj buciuojantis su kiauliaga-
niu, ir, nusimov^s vienq slepetf, kadgi pauksteles jai per galv^ tuo metu,
kada kiauliaganys j ^ buciavo astuoniasdesimt sestq kart%.
- Salin nuo man^s! - suriko jtuz^s imperatorius. I r abudu, princese
ir kiauliaganys, buvo istremti is jo viespatystes.
Princese eme verkti, o kiauliaganys juokavo, ir lietus smarkiai lijo.
- T a i yra superbel - tare pro salj eidama princese. - Niekados nesu
- O i , as nelaiminga! - raudojo princese. - Kodel netekejau uz grazaus
girdejusi panasaus grazumo! E i k ir paklausk, kiek jis noretij uz tq instru-
kunigaikscio? O i , kokia as nelaiminga!
ment^, bet daugiau as jo nebebuciuosiu!
Kiauliaganys pasislepe uz medzio, nusiplove nuo veido tamsius da-
- N o r i simto pabuciavimq! - atsake r u m i j dama, grjzusi nuo
zus, nusimete skarmalus, apsivilko puikiais savo drabuziais ir atej^s pasi-
kiauliaganio.
rode toks grazus, jog princese is nustebimo ir pagarbos nusilenke pries j j .
- G a l pasiuto! - susuko princese ir nuejo tolyn. Bet paejusi kiekkelio
- Dabar as tave niekinu! - tare jis. - T u nenorejai teketi uz tikro k u -
sustojo. - R e i k i a remti men^, - tare j i . - J u k esu imperatoriaus dukte!
nigaikscio; nemokejai suprasti rozes ir lakstingalos svarbos, o buciavai
Pasakyk, kad gaus desimtj pabuciavimi}, o kitus is rumi} damij!
kiauliaganj uz menkus zaisliukus. K a i p pasiklosi, taip ismiegosi!

~ 14 — ~ 15 ~