v>Vf\

P H I L I P P U L L M A N

tyto Q alba
P H I L I P P U L L M A N

sukės rAšvjunt
Iš anglų kalbos verte
Vytautas Petrukaitis

Vilnius
UDK 820-93 Philip PULLMAN
Pu34 NORTHERN
LIGHTS
Scholastic, 1995

© 1995 by Philip Pullman

© Vytautas Petrukaitis,
vertimas į lietuvių
kalbą, 2003
© Rūta Lėlytė, viršelio
dizainas, 2003
ISBN 9986-16-286-6 © „Tyto alba", 2003
Į šią Bedugnę,
Visatos įsčias, ogalbūt ir kapą,
Kur jūra, krantas, oras ir ugnis
Pirmykščiam maišale sumišę tvyro,
Nors šiaip jie amžinai privalo grumtis,
Nebent Kūrėjas Visagalis lieptų
Šiems gaivalams naujus pasaulius kurti -
Į šią Bedugnę atsargus Šėtonas,
Ant krašto Pragaro sustojęs, žvalgės
Iš anksto apmąstydamas kelionę.

John Milton, Prarastasis rojus, Antroji knyga

(Vertė Lionginas Pažūsis)
P i r ma d a l i s

Oksfordas
 1

Grafinas tokajaus

Laira su savo demonu ėjo per temstančią menę, kiek

galima arčiau sienos, kad niekas nepamatytų iš virtu­
vės. Trys didžiuliai stalai, sustatyti per visą menės ilgį,
jau buvo padengti, ir nuo sidabro bei stiklo atsispin­
dėjo visi menki šviesos likučiai. Ilgi suolai jau buvo
ištraukti ir paruošti svečiams. Buvusių rektorių por­
tretai kabojo palei aukštų prieblandoje skendinčių sie­
nų viršų. Laira priėjo prie pakylos, per petį metė akį
pro praviras virtuvės duris ir, nieko nepamačiusi, at­
sistojo už aukštojo stalo. Įrankiai ant jo buvo ne sidab­
riniai, o auksiniai, be to, keturiolikai svečių buvo skirti
ne ąžuoliniai suolai, o raudonmedžio kėdės su akso­
miniais atlošais ir sėdynėmis.
Laira priėjo prie rektoriaus kėdės ir nagu švelniai su­
davė per didžiausiąją taurę. Garsas aiškiai nuskambė­
jo per menę.
- Nerimtai žiūri į šį reikalą, - sukuždėjo jai demo­
nas. - Elkis deramai.

9
 Jos demono vardas buvo Panteleimonas; dabar jis
buvo įgavęs naktinio drugelio pavidalą - tamsiai ru­
do, kad niekas nematytų tamsioje menėje.
- Virtuvėje jie taip triukšmauja, kad tikrai neišgirs, -
sušnabždėjo Laira. - O ūkvedys ateina tik po pirmojo
varpelio dūžio. Liaukis drebinęs kinkas.
Vis dėlto ji pridengė delnu skambančią krištolo tau­
rę. Panteleimonas nuplasnojo į priekį, paskui pro vos
praviras poilsio kambario duris kitame pakylos gale ir
po akimirkos grįžo.
- Ten nieko nėra, - kuštelėjo. - Tačiau mes turime
paskubėti.
Pasilenkusi už aukštojo stalo Laira nulėkė į poilsio
kambarį ir ten sustojusi apsidairė. Vienintelė šviesa čia
sklido iš židinio, kur skaisčiai liepsnojo storos malkos;
jai bežiūrint pažiręs žiežirbų fontanas nuskriejo į ka­
miną. Nors didžiąją gyvenimo dalį ji praleido koledže,
poilsio kambario nekart nebuvo mačiusi: tik mokslo
tarybos nariams ir jų svečiams būdavo leidžiama čia
rodytis, moterims - jokiu būdu. Net tvarkyti kambarį
neleisdavo tarnaitėms - tai buvo vyresniojo liokajaus
pareiga.
Panteleimonas įsitaisė jai ant peties.
- Dabar patenkinta? Gal jau grįšim? - sušnabždėjo
jis.
- Netaukšk kvailysčių! Aš noriu apsidairyti!
Kambarys buvo didelis. Ant žvilgančio apvalaino pa­
lisandro stalo stovėjo įvairūs grafinai, taurės, rūkomųjų
lapų dėželė su smulkintuvu ir sidabrinis stovas su pyp­
kėmis. Salia ant indaujos buvo padėta viryklėlė ir krep­
šys su aguonų galvomis.

10
 - Neblogai jie įsitaisė, ar ne, Panai? - kuo tyliau tarė
jinai.
Laira atsisėdo į vieną iš žalia oda trauktų krėslų. Jis
buvo toks gilus, kad ji pasijuto vos ne gulinti, bet vėl
atsitiesė ir pasikišusi po savim kojas ėmė apžiūrinėti
portretus ant sienų. Tikriausiai jie vaizdavo kitus se­
nų laikų mokslo tarybos narius. Pasipuošę mantijomis
paniurę barzdočiai iškilmingai ir nepritariamai spok­
sojo iš rėmų.
- Kaip manai, apie ką jie čia susirinkę kalbasi? - bu­
vo beklausianti Laira, bet nespėjus jai baigti išgirdo
balsus anapus durų.
- Už kėdės - greitai! - sukuždėjo Panteleimonas, ir
Laira akimirksniu šoko nuo krėslo ir susigūžė už jo.
Vieta slėptis nebuvo tinkamiausia: pačiame kambario
viduryje, tad jeigu ji išleis bent menkiausią garsą...
Durys prasivėrė, ir kambaryje pasidarė šviesiau: vie­
nas iš įėjusiųjų atsinešė lempą ir padėjo ant indaujos.
Laira matė jo kojas su žvilgančiais juodais batais ir ža­
lias kelnes - tarnas.
- Ar lordas Asrielis jau atvyko? - pasigirdo sodrus
balsas.
Laira pažino rektorių. Užgniaužusi kvapą pamatė,
kaip į kambarį {bidzena tarno demone (kaip beveik
visų tarnų - kalė) ir pritupia jam prie kojų; paskui pa­
sirodė ir rektoriaus kojos, kaip visuomet apautos nu­
cypusiais juodais batais.
- Ne, rektoriau, - atsakė vyresnysis liokajus. - Iš orap-
laukos taip pat jokių žinių.
- Manau, kad bus išalkęs, kai pasirodys. Vesk jį tie­
siai į menę, gerai?

ll
 - Klausau, rektoriau.
- Ar pripylei jam grafiną ypatingojo tokajaus?
- Taip, rektoriau. 1898 metų, kaip ir liepėte. Kaip pri­
simenu, jo šviesybė be galo jį mėgsta.
- Puiku. Dabar prašyčiau palikti mane vieną.
- Ar lempa jums reikalinga, rektoriau?
- Taip, palik. Per vakarienę malonėk užeiti nukirpti
dagties.
Vyresnysis liokajus vos linktelėjo galvą ir pasisuko
eiti; jo demone klusniai nurisnojo iš paskos. Iš savo
menkos slėptuvės Laira stebėjo, kaip rektorius priei­
na prie didelės ąžuolinės spintos kambario kampe, nu­
sikabina mantiją ir rūpestingai apsivelka. Kadaise rek­
torius buvo galingas vyras, bet jau seniai persirito per
septintą dešimtį, tad judesiai buvo nerangūs ir lėti. Jo
demone kranklė, vos tik šeimininkas apsirengė man­
tiją, šoko iš spintos ir įsitaisė įprastoje vietoje - jam
ant dešinio peties.
Laira juto, kad Panteleimonas sunerimęs net šiau­
šiasi, nors nė necypteli. Pati juto malonų jaudulį. Rek­
toriaus minėtas svečias - lordas Asrielis - jos dėdė,
žmogus, kuriuo ji žavėjosi ir kurio didžiai bijojo. Ėjo
kalbos, kad jis sprendžia svarbius politinius klausimus,
dalyvauja slaptuose tyrimuose ir toli vykstančiuose ka­
ruose, todėl ji niekada nežinojo, kada jis pasirodys. Jis
nepaprastai rūstaus būdo: jeigu užklups ją čia, griež­
tai nubaus, bet Lairai tai buvo nė motais.
Tai, ką ji pamatė paskui, viską apvertė aukštyn ko­
jomis.
Rektorius išsiėmė iš kišenės sulankstytą popieriaus
lapelį ir padėjo ant stalo. Paskui ištraukė kamštį grafi­

12
no su sodriai geltonu vynu, išvyniojo popierių, siau­
rute srovele subėrė iš jo baltus miltelius į grafiną, pas­
kui suglamžė popierių ir metė į liepsną. Tada išsitrau­
kęs iš kišenės pieštuką tol maišė vyną, kol milteliai iš­
tirpo, ir vėl užkimšo grafiną.
Jo demone tyliai klyktelėjo. Rektorius atsakė pusbal­
siu, paskui apsidairė užkritusiomis, drumzlinomis aki­
mis ir išėjo pro tas pačias duris, pro kurias įėjo.
- Ar matei, Panai? - paklausė Laira.
- Žinoma, mačiau! Sprukim, kol nepasirodė ūkvedys!
Tačiau jam tebekalbant tolimajame menės gale pa­
sigirdo varpelio dūžis.
- Čia ūkvedžio varpelis! - šūktelėjo Laira. - Maniau,
kad turim daugiau laiko.
Panteleimonas greitai nuplasnojo prie menės durų
ir taip pat greitai grįžo.
- Ūkvedys jau ten, - tarė. - O pro kitas duris išeiti
negali...
Kitos durys - tos, pro kurias įėjo ir išėjo rektorius -
vedė į koridorių tarp bibliotekos ir mokslo tarybos
kambario, kuriame negalėjai likti nepastebėtas. To­
kiu metu čia knibždėdavo vyrų - vilkosi mantijas
prieš vakarienę ar skubėjo palikti savo popierius ir
portfelius mokslo tarybos kambaryje prieš eidami į
menę. Laira ketino išeiti taip pat kaip atėjusi, tik ma­
nė turėsianti dar kelias minutes, kol suskambės ūk­
vedžio varpelis.
Jeigu nebūtų mačiusi, kaip rektorius beria miltelius į
vyną, gal būtų surizikavusi užsitraukti ūkvedžio pyk­
tį ar grįžti koridoriumi ir viltis, kad niekas nepastebės,
bet sumišusi sudvejojo.

13
 Tada ant pakylos išgirdo sunkius žingsnius: ūkve­
dys ėjo tikrinti, ar poilsio kambaryje mokslo tarybos
nariams paruoštas vynas ir aguonos pasimėgauti po
vakarienės. Laira šovė prie ąžuolinės spintos, atidarė
duris, pasislėpė viduje ir užsidarė kaip tik tą akimir­
ką, kai įėjo ūkvedys. Dėl Panteleimono ji nesibaimi­
no: kambarys buvo tamsių spalvų, o demonas kada
panorėjęs galėjo palįsti po krėslu.
Ji išgirdo ūkvedį sunkiai šnopuojant; pro durų plyše­
lį pamatė, kaip jis sutvarko pypkes stove ir nužvelgia
grafinus bei taures. Paskui abiemdelnais nubraukė nuo
ausų plaukus ir kažką pasakė savo demonei. Kadangi
buvo tarnas, jo demone buvo kalė, bet kaip neeilinio
tarno šuo irgi buvo taurus - rudas seteris. Demone, ro­
dės, kažką įtaria: dairėsi tarsi užuosdama įsibrovėlį, ir
Laira su palengvėjimu atsiduso, kai prie spintos ji nepri­
siartino. Laira bijojo ūkvedžio: tas du kartus ją mušė.
Mergaitė išgirdo kažką vos girdimai kuždant - ma­
tyt, Panteleimonas įsispraudė prie jos.
- Dabar turėsime čia likti. Kodėl tu manęs neklausai?
Ji nieko neatsakė, kol ūkvedys išėjo. Jo pareiga buvo
patarnauti prie aukštojo stalo; Laira girdėjo niurnan­
čius balsus, kojų šlepsenimą - mokslo tarybos nariai
rinkosi į menę.
- Ir gerai, kad nepaklausiau, - sušnabždėjo ji. - Ki­
taip nebūtume pamatę, kaip rektorius beria į vyną nuo­
dus. Panai, jis įbėrė jų į tą tokajų, apie kurį klausė vy­
resniojo liokajaus! Jie nužudys lordą Asrielį!
- Tu nežinai, ar ten nuodai, ar ne.
- Aišku, nuodai. Nejaugi pamiršai: jis liepė vyres­
niajam liokajui išeiti iš kambario ir tik tada juos subė­

14
rė? Jeigu jis nedarė nieko bloga, ko jam reikėjo slėp­
tis? Žinau, kad kažkas darosi - rezgamos kažkokios
politinės intrigos. Tarnai jau daug dienų apie tai šne­
ka. Panai, mes galime užkirsti kelią žmogžudystei!
- Tokių niekų kaip gyvas negirdėjau, - atkirto jis. -
Kaip, tavo manymu, sugebėsi ištūnoti nekrutėdama
keturias valandas šitoje ankštoje spintoje? Skrisiu į ko­
ridorių apsidairyti. Kai nieko nebus, tau pasakysiu.
Jis nuplasnojo Lairai nuo peties, ir ji pamatė mažutį
jo šešėlį šviesos plyšelyje.
- Nieko nebus, Panai, - aš lieku, - tarė ji. - Čia kabo
dar viena mantija ar kažkoks kitas drabužis. Pasitiesiu
jį ir patogiai įsitaisysiu. Privalau matyti, ką jie darys.
Visą tą laiką ji buvo pritūpusi. Dabar atsargiai atsi­
stojo, stengdamasi nesukelti jokio garso apčiupinėjo
pakabas ir įsitikino, kad spinta didesnė, negu ji manė.
Čia kabojo kelios mantijos su gobtuvais; kai kurie bu­
vo apkraštuoti kailiu, bet dauguma šilku.
- Nejaugi jos visos rektoriaus? - sušnabždėjo Laira. -
Gal kitos aukštosios mokyklos suteikdamos jam gar­
bės laipsnį dar duoda prašmatnią mantiją, ir jis laiko
jas čia, kad galėtų pasipuošti... Panai, tikrai manai, kad
tame vyne - ne nuodai?
- Tiesą sakant, sutinku su tavim: manau, kad ten
nuodai. Ir dar manau, kad tai ne mūsų reikalas. Nega­
na to, manau, kad jeigu įsikiši, iškrėsi didžiausią kvai­
lystę iš visų, kurias iškrėtei per savo gyvenimą. Mes
čia niekuo dėti.
- Kokias nesąmones čia pliurpi?! - atšovė Laira. -
Negaliu sėdėti ir žiūrėti, kaip jam sugirdo nuodų!
- Tuomet eik kur nors kitur.

15
 -Tu bailys, Panai.
- Žinoma. Ar galiu paklausti, ką ruošiesi daryti? Iš­
šoksi ir išplėši taurę jam iš virpančių pirštų? Ką su­
manei?
- Kol kas nieko, ir pats puikiai tai žinai, - tyliai atšo­
vė ji. - Bet dabar, kai pamačiau, ką padarė rektorius,
neturiu kitos išeities. Tu juk žinai, kas yra sąžinė, ar
ne? Kaip galėčiau lyg niekur nieko nuėjusi į bibliote­
ką ar dar kur nors sėdėti ir žiūrėti į lubas, žinodama,
kas nutiks? Šitaip aš nepasielgsiu - patikėk manim.
- Štai ko tu visą laiką norėjai, - kiek pagalvojęs atsa­
kė demonas. - Norėjai čia pasislėpti ir viską stebėti.
Kaip aš anksčiau to nesupratau?
- Na, gerai, aš to noriu. Visi žino, kad jie rezga kažką
slapta. Turi kažkokį ritualą ar dar ką. O aš tik norėjau
sužinoti, ką jie daro.
- Tai ne mūsų reikalas! Jeigu jie nori pasimėgauti
savo mažytėmis paslaptimis, būk už juos pranašesnė
ir netrukdyk. Slapstosi ir šnipinėja tik maži vaikai.
- Taip ir maniau, kad šitaip pasakysi. Liaukis mane
graužęs!
Kurį laiką juodu sėdėjo nekalbėdami - Laira nepa­
togiai jausdamasi ant kietų spintos grindų, o savo tei­
sumu įsitikinęs Panteleimonas traukiodamas laikinus
ūselius, kliūvančius už vienos iš mantijų. Lairos gal­
voje sukosi prieštaringos mintys; labiausiai dabar knie­
tėjo papasakoti jas savo demonui, bet neleido savigar­
ba. Ko gero, teks išnarplioti tą minčių raizgalynę be jo
pagalbos.
Vis dėlto visas mintis užgožė nerimas, ir ne dėl sa­
vęs. Į bėdą ji įkliūdavo taip dažnai, kad prie to pripra­

16
to. Šį kartą ji nerimavo dėl lordo Asrielio ir galimo pa­
vojaus. Koledže jis lankydavosi nedažnai, o kadangi
politinė padėtis dabar buvo įtempta, vadinasi, atvyko
ne vien pavalgyti, išgerti ir parūkyti su keliais senais
draugais. Laira žinojo, kad abu - lordas Asrielis ir rek­
torius - Kabineto tarybos, ministro pirmininko spe­
cialaus patarėjų organo, nariai, taigi dėdės atvykimas
galėjo būti susijęs su tuo. Tačiau Kabineto tarybos po­
sėdžiai vykdavo rūmuose, o ne Džordano koledžo po­
ilsio kambaryje.
Dar sklido gandai, kuriuos koledžo tarnai kuždėjo
vieni kitiems jau daug dienų: esą totoriai įsibrovę į Ru­
siją ir traukia Sankt Peterburgo link - jį užgrobę galės
valdyti Baltijos jūrą, o ilgainiui užkariauti ir visą Va­
karų Europą. O lordas Asrielis keliavo į tolimąją Šiau­
rę - kai Laira paskutinį kartą jį matė, rengė ekspedici­
ją į Laplandiją.
- Panai! - šnabžtelėjo jinai.
-Ką?
- Manai, bus karas?
- Ne dabar. Lordas Asrielis čia nevakarieniautų, jei
karas turėtų prasidėti po savaitės ar dviejų.
- Aš irgi taip manau. O vėliau?
- Ša! Kažkas ateina.
Laira atsisėdo ir prikišo akį prie durų plyšio. Vyres­
nysis liokajus atėjo nukirpti dagties, kaip jam ir liepė
rektorius. Mokslo tarybos kambario ir bibliotekos ap­
švietimas buvo gemtarinis, bet mokslininkams labiau
patiko senesnės, ne tokią ryškią šviesą skleidžiančios
naftinės poilsio kambario lempos. Kol rektorius bus
gyvas, jos liks.

17
 Vyresnysis liokajus nukirpo dagtį ir įmetė į ugnį dar
vieną storą pliauską, paskui įdėmiai pasiklausęs prie me­
nės durų pasisėmė iš tabakinės saują rūkomųjų lapų.
Vos tik užvožė dangtelį, pasisuko kitų durų ranke­
na, ir jis išsigandęs šoko į šalį. Laira vos nesusijuokė.
Liokajus paskubomis susibėrė rūkomuosius lapus į ki­
šenę ir atsigręžė į įėjusįjį.
- Lordas Asrielis! - sušuko jis.
Laira pajuto, kaip netikėtumo šaltukas nusirita per
nugarą. Iš savo slėptuvės jo nematė; teko tvardytis,
kad nepasisuktų į jį pasižiūrėti.
- Labas vakaras, Renai, - pasisveikino lordas Asrie­
lis. Tas šiurkštus balsas Lairai visuomet keldavo malo­
numą, sumišusį su bloga nuojauta. - Pavėlavau į va­
karienę, tad palauksiu čia.
Vyresnysis liokajus atrodė sutrikęs. Svečiai galėda­
vo įeiti į poilsio kambarį tik rektoriui pakvietus, ir lor­
das Asrielis tai žinojo; kita vertus, liokajus matė, kad
atvykėlis pabrėžtinai nenuleidžia akių nuo jo išsipū­
tusios kišenės, todėl nusprendė neprieštarauti.
- Ar pranešti rektoriui, kad atvykote, milorde?
- Blogiau nebus. Beje, galėtum atnešti man kavos.
- Klausau, milorde.
Vyresnysis liokajus nusilenkė ir išskubėjo iš kamba­
rio; jo demone nuolankiai nubidzeno iš paskos. Lai-
ros dėdė priėjo prie židinio, iškėlė rankas aukštai virš
galvos ir plačiai kaip liūtas nusižiovavo. Vilkėjo kelio­
niniais drabužiais. Kaip ir kaskart jį pamačiusi, Laira
prisiminė, kad jis varo jai didžiulę baimę. Dabar iš­
smukti nepastebėtai tikrai nepavyks - teks sėdėti ne­
krustelint ir viltis, kad viskas baigsis gerai.

18
 Lordo Asrielio demone - snieginė pantera - stovėjo
jam už nugaros.
- Projekcijas rodysi čia? - tyliai paklausė ji.
-Taip. Šitaip sukelsimmažesnį sambrūzdį, negu per-
sikraustę į paskaitų teatrą. Jie norės pamatyti ir pavyz­
džius - tuoj liepsiu pakviesti durininką. Metas dabar
nekoks, Stelmarija.
- Tau reikėtų pailsėti.
Jis išsitiesė viename iš krėslų, ir Laira nebematė jo
veido.
- Taip, taip. Be to, man reikėtų persirengti. Tikriau­
siai kokia nors andainykštė etiketo taisyklė leidžia
jiems nubausti mane tuzinu butelių už tai, kad atėjau
čia netinkamai apsirengęs. Man reikėtų miegoti tris pa­
ras, kad atgaučiau jėgas. Sakyk, ką nori, bet...
Kažkas pabeldė į duris. Į kambarį įėjo vyresnysis lio­
kajus su sidabriniu padėklu, ant kurio stovėjo kavi­
nukas ir puodelis.
- Ačiū, Renai, - tarė lordas Asrielis. - Ar čia ant stalo
tokajus?
- Rektorius liepė pripilti grafiną specialiai jums, mi­
lorde, - atsakė liokajus. - Šito, '98 metų derliaus, teli­
ko trisdešimt šeši buteliai.
- Visi geri dalykai kada nors baigiasi. Palik padėklą
prie manęs. Tiesa, liepk durininkui atgabenti tas dvi
dėžes, kurias palikau trobelėje.
- Atnešti čia, milorde?
- Taip, čia. Dar man reikės ekrano ir projektoriaus -
tuoj pat.
Vyresnysis liokajus vos neprasižiojo iš nuostabos,
bet šiaip taip susilaikė nieko nepaklausęs nei pa­
prieštaravęs.

19
 - Renai, užmiršti, kas esi, - subarė jį lordas Asrielis. -
Neklausinėk manęs - daryk, kas tau liepta.
- Klausau, milorde, - atsakė liokajus. - Jei nepriešta-
raujat, gal aš pranešiu ponui Kosonui, ką ketinate da­
ryti, milorde, antraip jis gali truputį nustebti - manau,
suprantate, ką turiu galvoje?
- Suprantu. Gerai, pasakyk.
Ponas Kosonas buvo ūkvedys. Juodu su vyresniuo­
ju liokajumi jau nuo seno varžėsi. Ūkvedys buvo vir­
šesnis, bet vyresnysis liokajus turėjo daugiau galimy­
bių įsiteikti mokslo tarybos nariams ir jomis visomis
pasinaudodavo. Tikriausiai dabar netvėrė džiaugsmu
gavęs progą parodyti ūkvedžiui daugiau už jį žinąs,
kas vyksta poilsio kambaryje.
Jis nusilenkė ir išėjo. Laira žiūrėjo, kaip dėdė prisi­
pila puodelį kavos, tuoj pat jį ištuština ir prisipylęs an­
trą ima gurkšnoti lėčiau. Ji degė smalsumu: dėžės su
pavyzdžiais? Projektorius? Ką tokio skubaus ir svar­
baus jis turi parodyti mokslininkams?
Tada lordas Asrielis atsistojo ir nusisuko nuo židi­
nio. Laira pamatė jį visu ūgiu ir nusistebėjo, koks jis
nepanašus į storulį vyresnįjį liokajų ar pakumpusius,
išglebusius mokslo tarybos narius. Lordas Asrielis bu­
vo aukštas, plačiapetis vyras, rūstaus tamsaus veido ir
akių, kurios, rodės, žybsi ir spindi netramdomu juo­
ku. Tokį veidą matydamas pasijusdavai esąs paverg­
tas arba norėdavai susigrumti - žiūrėti į jį iš aukšto ar
su gailesčiu negalėjai. Visi jo judesiai buvo platūs ir
tobulai subalansuoti, tarsi kokio laukinio žvėries, ir kai
jis įeidavo į kambarį kaip šis, išties panėšėdavo į lauki­
nį žvėrį, uždarytą į per ankštą narvą.

20
 Dabar iš jo veido atrodė, tarsi mintyse klajotų kažkur
toli. Jo demone priėjo arčiau ir priglaudė galvą jam prie
juosmens; lordas pažiūrėjo į ją kažkokiu nesupranta­
mu žvilgsniu, paskui nusigręžė ir pasuko prie stalo. Lai-
ra staiga pajuto, kad jai pakerta pakinklius: lordas As-
rielis ištraukė grafino kamštį ir ėmė piltis į taurę vyno.
- Ne! - nesusitvardžiusi tyliai šūktelėjo. Dėdė iškart
atsisuko.
- Kas čia?
Laira nebesusilaikė. Pakniopstomis išgriuvusi iš spin­
tos stvėrė taurę jam iš rankos. Vynas išsitaškęs aplais­
tė stalo kraštą ir kilimą; stiklinė nukrito ir sudužo. Dė­
dė čiupo ją už riešo ir smarkiai pasuko.
- Laira?! Ką, po velnių, čia veiki?!
- Paleiskite mane, tada pasakysiu!
- Pirma sulaužysiu tau ranką! Kaip drįsai čia įeiti?!
- Aš ką tik išgelbėjau jums gyvybę!
Kurį laiką juodu nejudėjo: mergaitė persikreipusi iš
skausmo, sukandusi dantis, kad nepradėtų klykti, vy­
riškis palinkęs virš jos - rūškanas lyg audros debesis.
- Ką tu sakei? - jau tyliau paklausė jis.
- Tas vynas užnuodytas, - iškošė ji pro sukąstus dan­
tis. - Mačiau, kaip rektorius beria į jį kažkokių miltelių.
Dėdė paleido jos ranką. Ji susmuko ant grindų, ir
susirūpinęs Panteleimonas atplasnojo jai ant peties.
Lordas žiūrėjo į ją tramdydamas įniršį; jinai bijojo su­
tikti jo žvilgsnį.
- Aš tik atėjau pasižiūrėti, kaip atrodo šitas kamba­
rys, - tarė. - Žinau, kad nereikėjo to daryti. Ketinau
išeiti prieš kam nors pasirodant, bet išgirdau ateinant
rektorių ir įkliuvau į spąstus. Pasislėpti galėjau tik

21
spintoje. Čia tūnodama pamačiau, kaip jis beria milte­
lius į vyną. Jei nebūčiau...
Pabeldė į duris.
- Tikriausiai durininkas, - tarė lordas Asrielis. - Lįsk
atgal į spintą. Jei išgirsiu bent menkiausią krepštelėji­
mą - pasigailėsi, kad dar gyva.
Vos tik ji šoko atgal ir uždarė duris, lordas sušuko:
- Įeikite.
Kaip jis ir spėjo, tai buvo senas durininkas su jaunu
padėjėju.
- Nešti čia, milorde?
Laira matė, kad senukas dvejodamas mindžikuoja
tarpduryje, o už jo - didelės medinės dėžės kampą.
- Taip, Sateri, - atsakė lordas Asrielis. - Įnešk abi ir
pastatyk prie stalo.
Laira lengviau atsikvėpė; dabar galėjo pagalvoti apie
skaudamą petį ir riešą. Skausmas buvo toks stiprus,
kad kita mergaitė būtų apsiverkusi. Tik ne Laira. Ji tik
dar tvirčiau sukando dantis ir ėmė iš lėto judinti ran­
ką, kol skausmas apmalšo.
Tada pasigirdo dūžtančio stiklo ir kliokiančio išlieto
skysčio garsai.
- Kad tave kur velniai, Sateri, senas nerūpestingas
kvaily! Žiūrėk, ką pridirbai!
Laira spėjo viską pamatyti: dėdė pats nuvertė toka­
jaus grafiną nuo stalo, bet taip, kad atrodytų, jog tai
padarė durininkas. Senukas atsargiai padėjo dėžę ir
ėmė atsiprašinėti.
- Labai atsiprašau, milorde - tikriausiai priėjau ar­
čiau, negu maniau...
- Susirask kokią pašluostę ir išvalyk, ką pridergei.
Nagi paskubėk, kol viskas nesusigėrė į kilimą!

22
 Durininkas su jaunuoju pagalbininku išskubėjo
lauk. Lordas Asrielis priėjo arčiau spintos ir pusbal­
siu pasakė:
- Kadangi esi čia, gali ir pasitarnauti. Kai ateis rekto­
rius, įdėmiai jį stebėk. Nemalonumų jau turi iki va­
lios. Jei papasakosi man ką nors įdomaus apie jį, pa­
dėsiu tau išsisukti nuo dar didesnių. Supratai?
- Taip, dėde.
- Tik sukrebždėk, ir aš nebeįstengsiu tau padėti. Lieki
viena.
Jis pasitraukė nuo spintos ir atsistojo nugara į židinį.
Tuo metu grįžo durininkas su šluota ir šiukšlių samte­
liu šukėms bei dubeniu ir pašluoste.
- Dar kartą nuoširdžiai prašau jūsų atleisti, milorde, -
tiesiog nesuprantu, kaip čia...
- Sutvarkyk, ką pridergei, ir tiek.
Durininkui pradėjus šluostyti nuo kilimo vyną, pa­
sibeldęs įėjo vyresnysis liokajus su lordo Asrielio tar­
nu Toroldu. Juodu nešė sunkią poliruoto medžio dė­
žę su bronzinėmis rankenomis. Pamatę, ką daro duri­
ninkas, iškart sustojo.
- Taip, tai buvo tokajus, - tarė lordas Asrielis. - La­
bai apmaudu. Čia projektorius? Toroldai, malonėk pa­
statyti jį prie spintos. Ekraną liepsiu pakabinti kitoje
pusėje.
Laira suprato matysianti ekraną ir viską, kas jame
bus rodoma, pro durų plyšį ir jai dingtelėjo, ar dėdė
tyčia davė tokį nurodymą. Nusprendusi, kad niekas
neišgirs jos balso, nes tarnas tuo metu išvyniodamas
ir kabindamas ant rėmo šnarino standaus lininio au­
deklo ekraną, ji sukuždėjo:
- Matai - vertėjo čia ateiti, ar ne?

23
 - Gal vertėjo, - laibu drugelio balseliu sausai atsakė
Panteleimonas, - o gal ir ne.
Lordas Asrielis stovėdamas prie židinio užbaigė pas­
kutinius kavos lašelius ir niūriai stebėjo, kaip Torol-
das nukelia projektoriaus dėžės antvožą, nuima nuo
objektyvo dangtelį ir patikrina alyvos indą.
- Alyvos per akis, milorde, - tarė jis. - Ar atsiųsti tech­
niką rodyti?
- Ne, pats parodysiu. Ačiū, Toroldai. Ar jie jau baigė
vakarieniauti, Renai?
- Man rodos, tuoj tuoj baigs, milorde, - atsakė vy­
resnysis liokajus. - Jei teisingai supratau poną Koso-
ną, rektorius su svečiais nenorės gaišti sužinoję, kad
jūs jau čia. Išnešti kavos padėklą?
- Taip, imk jį ir eik.
- Klausau, milorde.
Vyresnysis liokajus nežymiai linktelėjo galvą, pasiė­
mė padėklą ir išėjo, Toroldas jam pavymui. Vos tik už­
sidarė durys, lordas Asrielis pažiūrėjo iš kito kambario
galo tiesiai į spintą, ir Lairai pasirodė, kad jo žvilgsnio
galia turi vos ne kūnišką - strėlės ar ieties - pavidalą.
Paskui jis nusisuko ir tyliai užkalbino savo demonę.
Ta priėjusi ramiai atsisėdo jam prie šalies - budri,
grakšti ir pavojinga. Kurį laiką žaliomis akimis apžiū­
rinėjo kambarį, paskui, kaip ir jis savo juodas, nukrei­
pė į menės duris, mat girgžtelėjo sukama rankena. Lai-
ra durų nematė, tik išgirdo, kaip pirmam žmogui įė­
jus kažkas sulaikė kvapą.
- Sveiki, rektoriau, - tarė lordas Asrielis. - Taip, aš
grįžau. Malonėkite kviesti savo svečius - turiu jums
parodyti kai ką labai įdomaus.

24
 2

v
Mintis apie Šiaurę

- Sveiki, lorde Asrieli, - pralemeno rektorius ir priėjęs

paspaudė jam ranką. Laira iš savo slėptuvės stebėjo
rektoriaus akis - jos išties akimirką stabtelėjo ties sta­
lu, ant kurio dar neseniai stovėjo tokajus.
- Į vakarienę pavėlavau, - tarė lordas, - todėl ne­
norėdamas jums trukdyti patogiai įsitaisiau čia. Svei­
ki, prorektoriau. Džiugu matyti, kad taip gerai atro­
dote. Atleiskite, kad mano išvaizda tokia netvarkin­
ga - ką tik atskridau. Taip, rektoriau, tokajaus nebe­
liko. Man rodos, jūs jame stovite. Durininkas nume­
tė jį nuo stalo, bet dėl to kaltas aš. Sveiki, kapelione.
Didžiai susidomėjęs perskaičiau jūsų naujausią vei­
kalą...
Lordas su kapelionu pasitraukė į šalį, tad Laira da­
bar gerai matė rektoriaus veidą. Jis nerodė jokių jaus­
mų, bet demone jam ant peties nenustygdama kede­
no plunksnas ir mindžikavo nuo vienos kojos ant ki­
tos. Lordas Asrielis traukė visus kaip magnetas; nors

25
stengėsi būti mandagus su rektoriumi jo paties valdo­
se, buvo akivaizdu, kieno galia čia didesnė.
Mokslo tarybos nariai pasisveikino su svečiu ir įsi­
taisė kas prie stalo, kas ant krėslų; netrukus kambarys
dūzgė nuo kalbų. Laira matė, kad medinė dėžė, ekra­
nas ir projektorius žadina jiems didžiulį smalsumą. Ji
puikiai pažinojo mokslo tarybos narius: bibliotekinin­
ką, prorektorių, tyrėją ir kitus. Tie vyrai supo ją visą
gyvenimą: mokydavo, bausdavo, guosdavo, kišdavo
dovanėles, vydavo nuo sodo vaismedžių - žodžiu, bu­
vo vos ne vieninteliai jos giminaičiai. Ko gero, ji ir bū­
tų žiūrėjusi į juos kaip į artimuosius, jei būtų žinojusi,
kas yra artimieji. Kita vertus, jei būtų žinojusi, mieles­
ni jai tikriausiai būtų buvę koledžo tarnai. Mat moks­
lininkai turėjo rimtesnių darbų, negu rūpintis atsitik­
tinai tarp jų pakliuvusios pusiau laukinės, pusiau ci­
vilizuotos mergaitės jausmais.
Rektorius uždegė spiritinę krosnelę po sidabrine vi-
ryklėle, pašildė sviesto, tada įpjaustė penkias ar šešias
aguonų galvas. Po vaišių visuomet patiekdavo aguo­
nų, mat jos praskaidrindavo mintis ir atrišdavo liežu­
vius, todėl pokalbiai tapdavo turiningesni. Pagal tra­
diciją jas kepdavo pats rektorius.
Kol čirškė lydomas sviestas ir klegėjo svečiai, Laira
pabandė įsitaisyti patogiau. Kuo atsargiau ji nusikabi­
no ilgą kailinę mantiją ir pasitiesė ant spintos grindų.
- Reikėjo pasitiesti kokią seną, šiurkštaus audeklo, -
sušnabždėjo Panteleimonas. - Jei pasijusi labai pato­
giai - užmigsi.
- Jei užmigsiu, tavo pareiga mane pažadinti, - atšo­
vė jinai.

26
 Atsisėdusi ji ėmė klausytis pokalbių. O jie buvo pa­
siutusiai nuobodūs: beveik vien apie politiką, ir dar
vietos, Londono - nieko įdomaus apie totorius. Gar­
dūs kepamų aguonų ir rūkomųjų lapų kvapai sklido
pro spintos durų plyšį, ir Laira kelis kartus susigriebė
knapsinti. Galop išgirdo kažką beldžiant į stalą. Balsai
nuščiuvo, tada prabilo rektorius:
- Ponai, neabejoju, kad nė vienas neprieštarausite,
jei kuo nuoširdžiausiai pasveikinsiu čia atvykusį lor­
dą Asrielį. Jo apsilankymai reti, bet visuomet neapsa­
komai vertingi. Kaip suprantu, šį vakarą jis turi mums
parodyti šį tą itin įdomaus. Kaip visi puikiai žinome,
šiuo metu tvyro didžiulė politinė įtampa. Lordas As-
rielis turi dalyvauti anksti ryte vyksiančiame vyriau­
sybės posėdyje. Traukinys jau laukia vežti jį į Londo­
ną, vos tik baigsime pokalbį čia, todėl privalome pro­
tingai išnaudoti laiką. Kai jis baigs pasakojimą, manau,
kils klausimų. Prašyčiau, kad jie būtų trumpi ir tiks­
lūs. Lorde Asrieli - gal norėtumėte pradėti?
- Ačiū, rektoriau, - tarė lordas. - Pirmiausia norė­
čiau parodyti jums keletą skaidrių. Prorektoriau, man
rodos, jūs geriausiai matytumėte iš čia. Gal rektorius
norėtų atsisėsti prie spintos?
Senasis prorektorius buvo pusaklis, tad atsisėsti ar­
čiau ekrano jam siūlė iš mandagumo; kita vertus, kai
jis pasislinks į priekį, rektorius atsisės arčiau bibliote­
kininko, vos už poros žingsnių nuo susigūžusios slėp­
tuvėje Lairos. Kai Rektorius įsitaisė krėsle, Laira išgir­
do jį niurnant:
- Velnio išpera! Jis žinojo apie tą vyną - galvą gul­
dau!

27
 - Jis prašys lėšų, - sukuždėjo jam bibliotekininkas. -
Jeigu privers visus balsuoti...
- Tada turėsime pasisakyti prieš ir kiek įmanoma iš­
kalbingiau.
Projektorius ėmė šnypšti, nes lordas Asrielis smar­
kiai jį pripūtė. Laira šiek tiek pasislinko, kad matytų
ekraną, kuriame suspindo ryškus baltas apskritimas.
- Gal kas nors gali pritemdyti šviesą? - sušuko lordas.
Kažkuris iš mokslo tarybos narių atsistojo ir įvykdė
jo prašymą. Kambaryje pasidarė tamsiau.
- Kai kurie iš jūsų žino, - pradėjo lordas Asrielis, -
kad prieš dvylika mėnesių išvykau su diplomatine už­
duotimi pas Laplandijos karalių. Bent jau taip visiems
pasakojau. Iš tikrųjų mano kelionės tikslas buvo nusi­
gauti dar toliau į šiaurę, iki pat ledynų, ir pabandyti
išsiaiškinti, kas nutiko Grumano ekspedicijai. Viena­
me iš paskutiniųjų Grumano pranešimų Berlyno
akademijai buvo pasakojama apie tamtikrą gamtos reiš­
kinį, stebimą tik Siaurės kraštuose. Buvau pasiryžęs jį
ištirti ir kiek galima daugiau sužinoti apie Grumaną.
Tačiau pirmoji nuotrauka, kurią jums parodysiu,, tie­
siogiai nesusijusi nei su tuo reiškiniu, nei su Grumanu.
Jis įdėjo į rėmelį pirmąją skaidrę ir užkišo už objek­
tyvo. Ekrane pasirodė apskrita fotograma - nespalvo­
ta, bet labai kontrastinga. Fotografuota buvo naktį,
šviečiant pilnačiai. Kadro gilumoje buvo matyti medi­
nė lūšna tamsiomis sienomis, išnirusiomis iš sniego,
storu sluoksniu dengiančio jos stogą. Šalia lūšnos sto­
vėjo visa virtinė filosofo instrumentų. Lairai jie pasi­
rodė panašūs į tai, ką buvo mačiusi Gemtaro parke
pakeliui į Jarntoną: antenos, laidai, keraminiai izolia­

28
toriai. Visi jie žvilgėjo mėnesienoje ir buvo storai ap­
šerkšniję. Priekiniame plane stovėjo kailiais apsigau­
bęs vyras, iškėlęs ranką, tarsi sveikintųsi. Salia stovėjo
mažesnė būtybė. Mėnesiena viską užliejo vienodu
blyškiu spindesiu.
- Ši fotograma daryta su įprasta sidabro nitrato emul­
sija, - aiškino lordas Asrielis. - Norėčiau, kad pažiūrė­
tumėte į kitą, darytą iš to paties taško vos minute vė­
liau, bet su nauja ypatingos gamybos emulsija.
Jis ištraukė pirmąją skaidrę ir įkišo į rėmelį kitą. Ši
buvo gerokai tamsesnė - tartum mėnesieną kokiu fil­
tru kažkas būtų pašalinęs iš emulsijos. Horizontas vis
dar buvo matomas, iš tamsos išsiskyrė lūšnos šviesiu
apsnigtu stogu siluetas, bet tuos sudėtingus instru­
mentus gaubė tamsa. Užtat vyras buvo visiškai pasi­
keitęs - liete užlietas šviesos, be to, atrodė, kad iš pa­
keltos rankos pažiręs spindinčių dalelių spiečius.
- Ta šviesa, - tarė kapelionas. - Iš kur ji sklinda - iš
apačios ar viršaus?
- Iš viršaus, - atsakė lordas Asrielis, - tik tai ne švie­
sa. Tai Dulkės.
Kažkodėl iš jo balso Laira įsivaizdavo Dulkes iš di­
džiosios raidės, tarsi tos dulkės būtų ne paprastos.
Mokslininkų reakcija patvirtino jos nuojautą, nes po
dėdės žodžių visi staiga nutilo, paskui negalėdami pa­
tikėti ėmė aikčioti.
- Bet kaip...
-Nejaugi...
- Negali būti...
- Ponai! - pasigirdo kapeliono balsas. - Tegu lordas
Asrielis paaiškina.

29
 - Tai Dulkės, - pakartojo lordas. - Plokštelė užfik­
suoja jas kaip šviesą, nes Dulkių dalelės veikia šią emul­
siją taip pat, kaip fotonai sidabro nitrato plokštelę. Tie­
są sakant, mano ekspedicija vyko į Šiaurę dar ir tam,
kad tuo įsitikintų. Kaip matote, vyras regimas kuo ryš­
kiausiai. Dabar norėčiau, kad pažiūrėtumėte į pavida­
lą kairiau jo, - jis parodė į neryškų mažesnį kontūrą.
- Maniau, kad čia to vyro demone, - tarė tyrėjas.
- Ne. Jo demone gyvatė tuo metu buvo apsirangiusi
jam aplink kaklą. Tas pavidalas, kurį neaiškiai matote,
yra vaikas.
- Atkirstas vaikas?.. - tarė kažkas, ir iš to, kaip jis
susigriebęs nutilo, Laira suprato jį žinant kažką, ko ne­
reikėjo sakyti balsu.
Stojo mirtina tyla.
- Visas vaikas, - pertraukė ją ramus lordo Asrielio
balsas. - Turint galvoje Dulkių prigimtį, tai ir svarbiau­
sia, ar ne?
Kelias akimirkas niekas neprasižiojo. Paskui pasigir­
do kapeliono balsas.
- Aaaa, - tarė jis lyg žmogus, kuris ką tik numalšino
troškulį ir padėjęs stiklinę išleido kvapą, kurį buvo su­
laikęs gerdamas. - O Dulkių srautai...
- Atsklinda iš dangaus ir užlieja jį kažkuo panašiu į
šviesą. Galėsite apžiūrėti šiąnuotrauką taip įdėmiai, kaip
norėsit: išvažiuodamas ją paliksiu. Rodau ją dabar, kad
suvoktumėte, kokia veiksminga ši naujoji emulsija. O
dabar norėčiau parodyti jums kitą atvaizdą.
Jis įkišo naują skaidrę. Vėl buvo fotografuota naktį,
tik šįsyk be mėnesienos. Priekiniame plane virš lygu­
mos vos bolavo kelios palapinės; šalia riogsojo netvar-

30
kinga medinių dėžių krūva ir rogės. Bet įdomiausias
nuotraukoje buvo dangus. Šviesos srautai ir šydai ka­
bojo lyg užuolaidos, susimetusios į kilpas ar susiraiz­
giusios į girliandas ant nematomų kablių kelių šimtų
kilometrų aukštyje, arba driekėsi į šonus, nešamos kaž­
kokio neįsivaizduojamo vėjo.
- Kas čia? - pasigirdo prorektoriaus balsas.
- Auroros atvaizdas.
- Puiki fotograma, - tarė Palmerio profesorius. - Vie­
na geriausių, kurias esu matęs.
- Atleiskit, kad esu toks nemokša, - pasigirdo dre­
bantis seno kantoriaus balsas. - Jeigu kada nors ir ži­
nojau, kas yra Aurora, jau pamiršau. Ją dar vadina
Šiaurės pašvaiste?
- Taip. Ji turi daug pavadinimų. Ją sudaro elektrin­
gosios dalelės, sukeliančios magnetines audras, ir ne­
paprastai stiprūs saulės spinduliai. Šiaip jie nemato­
mi, bet sąveikaudami su atmosfera sukelia šį ryškų švy­
tėjimą. Jei būčiau turėjęs laiko, būčiau liepęs atkurti
šioje skaidrėje spalvas, kad galėčiau jums parodyti.
Daugiausia žalsvų ir rožinių, tik palei apatinį to pana­
šaus į užuolaidą darinio kraštą vyrauja violetinė. Šiai
skaidrei panaudota paprasta emulsija. Dabar norėčiau,
kad pažiūrėtumėte į nuotrauką, darytą su specialia
emulsija.
Jis ištraukė fotogramą. Laira išgirdo rektorių tyliai
sakant:
- Jeigu jis privers balsuoti, galime pamėginti pasi­
remti nuolatinės gyvenamosios vietos straipsniu. Jone­
buvo koledže trisdešimt savaičių iš pastarųjų penkias­
dešimt dviejų.

31
 -Jis jau užsitikrino kapeliono paramą... - suniurnė­
jo bibliotekininkas.
Lordas Asrielis įkišo į projektoriaus rėmelį naują
skaidrę. Tas pats vaizdas. Kaip ir anose dviejose foto-
gramose, daugelis elementų, kurie paprastoje švieso­
je būtų gerai matomi, čia buvo gerokai pritemdyti, tarp
jų ir švytintys šydai danguje.
Tačiau Siaurės pašvaistės viduryje, aukštai virš ny­
kaus kraštovaizdžio, Laira įžiūrėjo kažką daiktiška. Ji
prisiglaudė veidu prie plyšio, kad aiškiau pamatytų,
ir pastebėjo, kad mokslo tarybos nariai prie ekrano taip
pat palinksta į priekį. Ji stebeilijosi vis labiau stebėda­
masi, nes danguje, be jokios abejonės, driekėsi miesto
kontūrai: bokštai, kupolai, sienos... pastatai ir gatvės,
pakibę ore! Laira vos neaiktelėjo iš nuostabos.
Mokslininkas iš Kasingtono tarė:
- Panašu į... miestą.
- Būtent, - pritarė lordas Asrielis.
- Aišku, tas miestas kitame pasaulyje? - paniekina­
mu balsu tarė dekanas.
Lordas Asrielis nuleido jo žodžius negirdomis. Kai
kurie mokslininkai susijaudinę subruzdo: tarsi visą gy­
venimą rašę veikalus apie vienaragį, nors niekada jo
neregėję, staiga būtų išvydę šį padarą ką tik sugautą.
- Ar tai Barnardo-Stoukso teorijos įrodymas? - pa­
klausė Palmerio profesorius. - Taip, jis, ar ne?
- Būtent tai ir noriu išsiaiškinti, - atsakė lordas As­
rielis.
Jis atsistojo šalia apšviesto ekrano. Laira matė tam­
sias jo akis, nužiūrinėjančias mokslo tarybos narius,
kai tie spitrijosi į Siaurės pašvaistės atvaizdą, ir žaliai

32
švytinčias jo demonės akis šalia. Visos garbiosios gal­
vos su žybsinčiais akiniais buvo palinkusios į priekį;
tik rektorius ir bibliotekininkas sėdėjo atsilošę krėsluo­
se ir prisikišę vienas prie kito.
- Sakėte, kad norėjote ką nors sužinoti apie Gruma-
no ekspediciją, lorde Asrieli? - paklausė kapelionas. -
Ar daktaras Grumanas taip pat tyrė šį reiškinį?
- Manau, kad taip, ir neabejoju, kad jis turėjo daug
žinių apie jį. Tačiau jis nebegalės mums jų perduoti,
nes jis negyvas.
- Negali būti! - šūktelėjo kapelionas.
- Gaila, bet taip, ir turiu įrodymą.
Trys jaunesni mokslininkai lordo Asrielio nurody­
mu atnešė medinę dėžę į poilsio kambario priekį, ir iš
visų pusių pasigirdo blogos nuojautos kupini susijau­
dinę balsai. Lordas išėmė paskutinę skaidrę, bet pro­
jektoriaus neišjungė ir dramatiškai spindinčios švie­
sos apskritime pasilenkė atidaryti dėžės. Laira išgir­
do, kaip cypia iš drėgno medžio traukiamos vinys. Rek­
torius atsistojo norėdamas pasižiūrėti ir užstojo Lairai
visą vaizdą.
- Jei prisimenate, - vėl prašneko jos dėdė, - Gruma-
no ekspedicija dingo prieš pusantrų metų. Vokietijos
mokslų akademija išsiuntė jį tenai, kad nusigautų iki
pat Šiaurės ašigalio ir atliktų įvairius dangaus kūnų
stebėjimus. Per tą kelionę jis ir stebėjo tą keistą reiški­
nį, kurį mes ką tik matėme. Netrukus jis dingo. Buvo
spėjama, kad jį ištiko nelaimingas atsitikimas ir kad jo
kūnas visą tą laiką gulėjo ledų properšoje. Iš tikrųjų
nebuvo jokio nelaimingo atsitikimo.
- Ką ten turite? - paklausė dekanas. - Termosą?

33
 Kurį laiką lordas Asrielis nieko nesakė. Laira išgir­
do, kaip spragteli metaliniai spaustukai ir į kažkokį in­
dą šnypšdamas suplūsta oras, o paskui stoja tyla. Tik
truko ji neilgai. Kitą akimirką Laira išgirdo siaubo šūks­
mus, garsų piktinimąsi, pakeltus įpykusių ir išsigan­
dusių vyrų balsus.
- Bet kas...
- ... tiesiog nežmoniška...
- ...nejaugi ją...
- ...kas jai nutiko?
Rektoriaus balsas nustelbė visus kitus:
- Lorde Asrieli, dėl Dievo meilės - ką jūs ten turit?
- Čia Stanislavo Grumano galva, - išgirdo Laira sa­
kant dėdę.
Toje balsų maišalynėje Laira išgirdo, kaip kažkas
žiaukčiodamas pakniopstomis bilda prie durų. Ji gai­
lėjosi nematanti to, ką regi jie.
-Jo kūną radau įšalusį į ledą netoli Svalbardo, - tarė
lordas Asrielis. - Šitaip jo galvą apdorojo tie, kurie jį
nužudė. Kaip matote, čia žymės, būdingos skalpavi-
mui. Man regis, esate tokių matęs, prorektoriau?
- Mačiau totorius šitaip darant, - kuo tvirčiausiu bal­
su atsakė senukas. - Šis būdas taip pat žinomas Sibiro,
ypač Tunguskos apylinkių, čiabuviams. Kaip žinoma,
iš ten jis paplito po skrelingų kraštus, nors girdėjau,
kad Naujojoje Danijoje ši praktika dabar uždrausta.
Ar galėčiau pažiūrėti į ją iš arčiau, lorde Asrieli?
Po trumpos tylos jis vėl prašneko.
- Prastai matau, be to, ledas purvinas, bet man atro­
do, kad kaukolės viršuje yra skylutė - ar aš teisus?
- Taip.

34
 - Ji trepanuota?
- Atspėjote.
Visi susijaudinę ėmė niurnėti. Rektorius pasitraukė
į šalį, ir Laira vėl viską matė. Senasis prorektorius, sto­
vintis projektoriaus šviesos apskritime, laikė prisiki­
šęs prie pat akių didžiulį gabalą ledo; Laira matė, kas
jame - kruvinas gumulas, iš kurio sunkiai galėjai at­
pažinti žmogaus galvą. Panteleimonas plasnojo aplink
Lairą; jo sielvartas paveikė ir ją.
- Ša! - sukuždėjo jinai. - Klausykis!
- Kadaise daktaras Grumanas buvo šio koledžo
mokslo tarybos narys, - graudžiai tarė dekanas.
- Pakliūk tu man totoriams į rankas...
- Bet tokioje tolimoje šiaurėje?!
- Tikriausiai jie prasiskverbė toliau, negu kas nors
įsivaizdavo!
- Ar man pasigirdo, ar jūs sakėte radęs ją prie Sval-
bardo? - paklausė dekanas.
-Taip.
- Tai gal su tuo susiję panserbiornai?
Lairai šis žodis buvo negirdėtas, bet mokslo tarybos
nariams aiškiai žinomas.
- Jokiu būdu, - kaip kirviu nukirto mokslininkas iš
Kasingtono. - Jie niekuomet šitaip nedaro.
- Vadinasi, jūs nepažįstate Jofuro Raknisono, - tarė
Palmerio profesorius, pats surengęs kelias ekspedici­
jas į Šiaurės speigračio apylinkes. - Nė kiek nenusteb­
čiau, jei sužinočiau, kad jie ėmė skalpuoti žmones kaip
totoriai.
Laira vėl pažvelgė į dėdę - tas stebėjo mokslininkus
su kandžia pašaipėle ir nieko nesakė.

35
 - Kas tas Jofuras Raknisonas? - paklausė kažkas.
- Svalbardo karalius, - atsakė Palmerio profesorius. -
Taip, atspėjote - vienas iš panserbiornų. Galima sakyti,
kad jis uzurpatorius - į sostą atsisėdo klasta, bent jau
taip aš girdėjau. Tačiau jis - galinga asmenybė. Jokiu
būdu ne kvailys, nors turi keistų silpnybių - pavyz­
džiui, statydinasi rūmus iš tolimų kraštų marmuro, gir­
di, steigs tai, ką vadina universitetu...
- Kam? Lokiams?! - tarė kažkas, ir visi nusijuokė.
- Šiaip ar taip, pasakysiu jums, kad Jofuras Rakniso­
nas galėjo šitaip susidoroti su Grumanu, - aiškino Pal­
merio profesorius. - Kita vertus, jei reikėjo, buvo gali­
ma jam įsiteikti, kad jis elgtųsi visai kitaip.
- Kaip jam įsiteikti, žinai, ar ne, Treloni? - pašaipiai
paklausė dekanas.
- Tiesą sakant, taip. Ar žinote, ko jis labiausiai trokš­
ta? Netgi labiau negu garbės laipsnio? Ogi demonės!
Sugalvokite, kaip įtaisyti jam demonę, ir jis dėl jūsų
padarys viską!
Mokslininkai nuoširdžiai nusikvatojo.
Laira klausėsi suglumusi: Palmerio profesoriaus žo­
džiai jai neturėjo jokios prasmės. Be to, knietėjo išgirsti
daugiau apie skalpavimą, Šiaurės pašvaistę ir tas pa­
slaptingąsias Dulkes. Teko nusivilti: lordas Asrielis bai­
gė rodyti skaidres bei kelionės įrodymus, ir netrukus
prasidėjo rietenos, ar koledžas turėtų skirti pinigų ki­
tai ekspedicijai surengti. Vieni buvo už, kiti prieš, ir
Laira pajuto, kaip ima merktis akys. Netrukus ji kietai
įmigo, ir Panteleimonas apsirangė jai aplink kaklą, pa­
sivertęs šermuonėliu - tokiu pavidalu jam labiausiai
patikdavo miegoti.

36
Pabudo net krūptelėjusi - kažkas purtė už peties.
- Nė garso! - tarė dėdė. Spintos durys praviros; lor­
das pritūpęs, o jam už nugaros sklinda šviesa. - Visi
mokslininkai išėjo, bet liko keli tarnai. Dabar eik į sa­
vo miegamąjį ir, žiūrėk, niekam nepasakok, ką čia ma­
tei ir girdėjai.
- Kaip jie balsavo - ar skirs jums pinigų? - dar mie­
guistu balsu paklausė ji.
- Skirs.
- Kas tos Dulkės? - bandė stotis Laira, bet buvo ne­
lengva - per ilgai išbuvo tokioje ankštybėje.
- Ne tavo reikalas.
- Ne - mano, - atrėžė ji. - Jei norėjote, kad šnipinė-
čiau, įlindusi į spintą, turėjote pasakyti, ką turiu suži­
noti. Ar galiu pažiūrėti į to žmogaus galvą?
Baltas šermuonėliu virtusio Panteleimono kailis pa­
sišiaušė - Laira pajuto, kaip jis kutena jai kaklą.
- Nebūk tokia šlykšti! - kinktelėjęs tarė dėdė ir ėmė
krautis skaidres ir dėžę. - Ar stebėjai rektorių?
- Taip. Pirmiausia jis pažiūrėjo ten, kur buvo vynas.
- Gerai. Kol kas man pavyko sužlugdyti jo ketini­
mus. O dabar daryk, ką liepiau - eik miegoti.
- O kur jūs išvykstate?
- Atgal į Šiaurę. Po dešimties minučių.
- Ar galiu važiuoti kartu?
Jis nustojo krovęs daiktus ir pažvelgė į ją taip, tarsi
matytų pirmą kartą. Jo demone taip pat įsmeigė žalias
panteros akis. Neatlaikiusi tų į save nukreiptų žvilgs­
nių Laira paraudo, bet iškart vėl dėbtelėjo į abu rūsty­
bės kupinu žvilgsniu.
- Tavo vieta čia, - kaip kirviu nukirto dėdė.

37
 - Kodėl? Kodėl mano vieta čia? Kodėl negaliu keliau­
ti su jumis į Šiaurę? Aš noriu pamatyti Šiaurės pašvais­
tę, lokius, ledkalnius ir visa kita. Noriu sužinoti apie Dul­
kes. Ir apie tą miestą ore. Ar jis kitame pasaulyje?
- Niekur tu nekeliausi, vaikeli. Mesk iš galvos - per­
nelyg pavojingi laikai. Daryk, kaip tau liepiu, ir eik mie­
goti. Jei klausysi, parvešiu tau jūrų vėplio iltį su kokiu
eskimo raižiniu. Liaukis ginčijusis, nes mane įpykdysi.
Jo demone sodriai, laukiniškai suriaumojo, ir Laira
staiga kuo gyviausiai įsivaizdavo, kaip dantys įsikim­
ba jai į gerklę. Ji sučiaupė lūpas ir kiek įmanydama
pikčiau žaibavo akimis į dėdę. Tas siurbė iš termoso
orą, nekreipdamas į ją dėmesio - atrodė, tarsi jis jau
būtų ją pamiršęs. Netarę nė žodžio, tik kietai sučiau­
pę lūpas ir suraukę kaktas, mergaitė ir jos demonas
nuėjo miegoti.
Rektorius su bibliotekininku buvo seni draugai ir są­
jungininkai, įpratę po sunkių akimirkų išlenkti po tau­
rę brantvynio ir paguosti vienas kitą. Taigi išlydėję lor­
dą Asrielį jie nupėdino į rektoriaus būstą ir įsitaisė ka­
binete. Užtraukę užuolaidas, užkūrę židinį, leido de­
monams įsitaisyti įprastose vietose - ant kelio ar pe­
ties - ir pasirengė permąstyti, kas ką tik nutiko.
- Tikrai tiki, kad jis žinojo apie tą vyną? - paklausė
bibliotekininkas.
- Aišku, žinojo. Nenumanau, iš kur lordas sužinojo,
bet jis pats išliejo grafiną - be jokios abejonės.
- Atleisk, rektoriau, bet man lyg akmuo nuo širdies
nusirito. Manęs nė kiek nedžiugino mintis, kad...
- Jis bus nunuodytas?

38
 - Taip. Kad bus nužudytas.
- Tokia mintis tikriausiai nedžiugintų nieko, Čarl­
zai. Reikėjo apsispręsti, kas blogiau: ar šitaip padaryti,
ar nepadaryti ir sulaukti padarinių. Ką gi - kažkokia
Apvaizda įsikišo, ir taip neatsitiko. Aš tik gailiuosi, kad
tau papasakojau ir tave ėmė graužti sąžinė.
- Ne, ne, - paprieštaravo bibliotekininkas. - Man tik
apmaudu, kad nepapasakojai daugiau.
- Taip, gal taip ir reikėjo padaryti, - ne iš karto atsa­
kė rektorius. - Aletiometras perspėja, kad reikia laukti
siaubingų padarinių, jei lordas Asrielis tęs savo tyri­
mą. Be kita ko, bus įvelta mergaitė, o aš noriu, kad jai
kuo ilgiau negrėstų joks pavojus.
- Ar lordo Asrielio kelionė kaip nors susijusi su ta
naująja Konsistorijos drausmės teismo iniciatyva? Kaip
ją ten vadina - Mažųjų aukų ministerija?
- Lordo Asrielio kelionė niekuo su ja nesusijusi. O
ta Mažųjų aukų ministerija nepavaldi Konsistorijos
drausmės teismui - ji pusiau privati ir jai vadovauja
žmogus, nemėgstantis lordo Asrielio. Pagalvojus apie
tą žmogų ir apie lordą Asrielį, man kūnas eina pagau­
gais, Čarlzai.
Dabar atėjo eilė patylėti bibliotekininkui. Nuo tada,
kai popiežius Jonas Kalvinas perkėlė popiežiaus sostą
į Ženevą ir įsteigė Konsistorijos drausmės teismą, Baž­
nyčia įgijo absoliučią valdžią visose gyvenimo srityse.
Po Kalvino mirties pati popiežiaus institucija buvo pa­
naikinta, ir vietoj jos radosi raizgalynė teismų, kolegi­
jų ir tarybų, vadinamų bendru Magisterijos vardu. Tos
sudėtinės jos dalys ne visuomet eidavo išvien - kar­
tais imdavo aršiai varžytis viena su kita. Didžiąją pra­

39
ėjusio šimtmečio dalį galingiausia buvo Vyskupų ko­
legija, tačiau pastaraisiais metais jos, kaip aktyviausios
ir labiausiai bijomos iš visų Bažnyčios organų, vietą
užėmė Konsistorijos drausmės teismas.
Vis dėlto kitai Magisterijos daliai globojant galėjo iš­
augti ir nepriklausomos organizacijos - Mažųjų aukų
ministerija, apie kurią užsiminė bibliotekininkas, bu­
vo viena jų. Bibliotekininkas mažai apie ją žinojo, bet
tai, ką girdėjo, jam nepatiko ir kėlė baimę, todėl jis vi­
siškai suprato rektoriaus nerimą.
- Palmerio profesorius minėjo kažkokią pavardę, -
gal minutę patylėjęs tarė jis. - Rodos, Bamardo-Stouk-
so? Kas yra ta Barnardo-Stoukso teorija?
- Tai ne mūsų reikalai, Čarlzai. Kaip suprantu, šven­
toji Bažnyčia mus moko, kad esama dviejų pasaulių:
visko, ką mes matome, girdime ir galime paliesti, ir
kito, dvasinio - dangaus ir pragaro pasaulio. Barnar-
das su Stouksu buvo du, kaip čia pasakyti, dvasinin­
kai atskalūnai, kurie pareiškė, kad esama daugybės ki­
tų pasaulių, panašių į šį. Jie nėra nei dangus, nei pra­
garas, tačiau materialūs ir nuodėmingi. Jie egzistuoja
visai šalia, tik yra nematomi ir nepasiekiami. Šventoji
Bažnyčia, aišku, nepritarė tokiai siaubingai erezijai ir
užčiaupė Barnardui bei Stouksui burną.
Magisterijos nelaimei, daugybė matematikos argu­
mentų lyg ir remia šią kitų pasaulių teoriją. Aš pats
niekad jų nenagrinėjau, bet mokslo tarybos narys iš
Kasingtono man sako, kad jie pagrįsti.
- O dabar lordas Asrielis nufotografavo vieną iš tų
kitų pasaulių, - tarė bibliotekininkas, - ir mes skyrė­
me jam lėšų, kad vyktų jo ieškoti. Aišku.

40
 - Taigi. Mažųjų aukų ministerijai ir galingiesiems
jos globėjams atrodys, kad Džordano koledžas yra
erezijos rėmėjų židinys. O man, Čarlzai, būtina išlai­
kyti pusiausvyrą tarp Konsistorijos teismo ir Mažųjų
aukų ministerijos. Mergaitė per tą laiką auga - jie ne­
bus jos pamiršę. Anksčiau ar vėliau ją būtų įvėlę į šį
reikalą, bet dabar tikrai įtrauks, kad ir kaip norėčiau
ją apsaugoti.
- Dėl Dievo meilės - iš kur tai žinai?! Vėl iš aletio-
metro?
- Taip. Laira turės suvaidinti čia vaidmenį, ir itin
svarbų. Sunku patikėti, bet ji privalo viską padaryti
nesuvokdama, ką daro. Tačiau jai galima padėti, ir
jei mano sumanymas su tokajumi būtų pavykęs, pa­
vojus jai būtų negrėsęs kiek ilgiau. Norėjau išsukti ją
nuo kelionės į Šiaurę. Labiausiai trokštu, kad galė­
čiau jai paaiškinti...
- Ji nesiklausys, - tarė bibliotekininkas. - Puikiai ją
pažįstu. Pamėgink papasakoti jai ką nors rimta: pen­
kias minutes apsimes klausanti, paskui ims nekantrau­
ti, o kai kitą kartą paklausi, bus viską pamiršusi.
- O jeigu pasikalbėčiau su ja apie Dulkes? Gal vis
dėlto klausytųsi?
Bibliotekininkas krenkštelėjo, tarsi leisdamas supras­
ti nė kiek tuo netikįs.
- Kam jai, po galais, klausytis? - atsakė jis. - Kodėl
sveiką, nerūpestingą vaiką turėtų dominti kažkokia
neaiški dvasininkų mįslė?
- Dėl to, ką ji turės patirti. Be kita ko, didžiulę išda­
vystę...
- Kas ruošiasi ją išduoti?

41
 - Ne, ne, tai ir liūdniausia: išduos jinai ir pasijus klai­
kiai. Aišku, ji neturi apie tai žinoti, bet nėra reikalo slėp­
ti nuo jos Dulkių problemos. Ko gero, tu klysti, Čarl­
zai: jei paprastai ją paaiškintum, gal jinai ir susidomė­
tų. Paskui tai gal net būtų naudinga. Bent jau man tik­
rai būtų į naudą, jei mažiau dėl jos nerimaučiau.
- Nerimauti dėl jaunų - senių pareiga, - atsakė bib­
liotekininkas. - O jaunų pareiga - šaipytis iš senių
nerimo.
Kurį laiką juodu dar pasėdėjo, paskui išsiskyrė: me­
tas vėlus, o jie - sunerimę seniai.
 3

Lairos Džordanas

Džordano koledžas buvo prašmatniausias ir turtin­

giausias iš visų Oksforde. Ko gero, ir didžiausias, bet
niekas negalėjo tvirtai to pasakyti. Pastatai, susispietę
aplink tris netaisyklingų keturkampių formos kiemus,
buvo įvairiausių laikotarpių, pradedant viduramžiais
ir baigiant XVIII amžiaus viduriu. Džordano niekas ne­
planavo. Jis išaugo dalimis, todėl visur praeitis susi­
pynė su dabartimi, ir galop koledžas ėmė kelti padri­
kos ir apleistos didybės įspūdį. Viena ar kita jo dalis
nuolatos buvo begriūvanti, todėl vadovybė mūrinin­
kais ir dailidėmis samdėsi jau penktą vis tos pačios -
Parslovų - šeimos kartą. Dabartinis ponas Parslovas
mokė amato sūnų; juodu su trimis darbininkais tarsi
kokie darbštūs termitai keberiodavosi pastoliais, ku­
riuos patys pasistatydavo prie bibliotekos kampo ar
virš koplyčios stogo, ir tempdavo į viršų šviesutėlius,
naujus mūro blokelius, žvilgančius švino lakštus ar me­
džio tašus.

43
 Koledžas valdė ūkius ir dvarus visoje Britanijoje. Ėjo
kalbos, kad gali iš Oksfordo nukakti iki Bristolio arba
pasukęs kita kryptimi - iki Londono taip ir neiškėlęs
kojos iš Džordano žemių. Visuose karalystės kampe­
liuose buvo dažyklų, plytų degyklų, urėdijų ir atomi­
nių laivų gamyklų, kurios mokėdavo nuomą Džorda-
nui, tad kiekvieną metų ketvirčio pirmąją dieną iždi­
ninkas su savo raštininkais visas tas įplaukas suskai­
čiuodavo, pranešdavo sumą Konsiliumui ir užsakyda­
vo porą gulbių vaišėms. Dalis lėšų būdavo atidedama
investicijoms - pavyzdžiui, Konsiliumas ką tik pritarė
raštinių pastato Mančesteryje pirkimui - o kitkas bū­
davo panaudojama kuklioms mokslo tarybos narių al­
goms bei tarnų (taip pat Parslovų ir dar geros dešim­
ties koledžui tarnaujančių kitų amatininkų ir prekiau­
tojų šeimų) atlyginimams. Be to, dar reikėjo pasirū­
pinti, kad vyno rūsys būtų gausiai pripildytas, pirkti
knygas ir gemtarografijas milžiniškai bibliotekai, kuri
užėmė pusę Melrouzo kiemo ir lyg kokio barsuko ur­
vai keliais aukštais vinguriavo po žeme. Svarbi išlaidų
dalis buvo skirta naujausiems koplyčios filosofiniams
prietaisams.
O koplyčią aprūpinti šiuolaikiškiausiomis priemonė­
mis būtinai reikėjo, nes Džordano koledžui, kaip ban­
domosios teologijos centrui, neprilygo niekas nei Eu­
ropoje, nei Naujojoje Prancūzijoje. Bent jau tiek Laira
žinojo. Ji didžiavosi savo koledžo svarba ir mėgdavo ja
girtis visokiems benamiams padaužoms ir driskiams,
su kuriais žaisdavo prie Kanalo ar Molynėje. Į moksli­
ninkus ir garsius profesorius iš kitur žiūrėdavo su pa­
niekinamu gailesčiu, nes jie - ne iš Džordano, taigi varg-

44
sėliai tikriausiai žino mažiau negu nuolankiausias jos
koledžo kandidatas į mokslo tarybos narius.
Kas ta bandomoji teologija, Laira nutuokė nė kiek
ne daugiau negu vaikigaliai, kuriems girdavosi. Jinai
ėmė įsivaizduoti, kad tai mokslas, susijęs su magija,
su žvaigždžių ir planetų judėjimu, su mažytėmis me­
džiagos dalelėmis, bet iš tikrųjų ji tik spėliojo. Gal
žvaigždės, kaip ir žmonės, turi demonus, ir bandomoji
teologija padeda su jais susikalbėti? Laira įsivaizduo­
davo, kaip kapelionas iškilmingai pakalba, paskui iš­
klauso žvaigždžių demonų atsakymus ir nutaisęs pro­
tingą miną palinksi ar apgailestaudamas papurto gal­
vą. Tačiau apie ką jie šnekasi, ji nenumanė.
Tiesą sakant, jai nelabai ir rūpėjo, mat daugeliu at­
žvilgių Laira buvo laukinuke. Labiausiai jai patikdavo
karstytis koledžo stogais su geriausiu savo draugu, vir­
tuvės parankinuku Rodžeriu, spjaudyti slyvų kauliu­
kus apačioje einantiems mokslo tarybos nariams ant
galvų ar pelėdos balsu ūbauti anapus lango, už kurio
koks profesorius konsultavo studentą. Dar labai mė­
go lakstyti siauromis gatvelėmis, vogti turguje obuo­
lius ar kariauti. Kaip Laira nenujautė, kokios slaptos
politikos srovės teka po kasdienio koledžo gyvenimo
paviršiumi, taip ir Džordano mokslininkai nebūtų su­
gebėję įžvelgti, koks tirštas šiupinys bičiulystės ir prie­
šiškumo, vaidų ir sąjungų, iš kurių susidėjo vaiko gy­
venimas Oksforde, čia kunkuliuoja. Vaikučiai žaidžia
drauge - kaip malonu į juos žiūrėti! Kas galėtų būti
nekalčiau ar žavingiau?
O iš tikrųjų Laira su bendraamžiais kovėsi žūtbūti­
niuose karuose. Pirmiausia mažieji tarnai, tarnų vai­

45
kai ir Laira kariavo su kitų koledžų jaunosiomis atža­
lomis. Tačiau šis priešiškumas iškart būdavo pamirš­
tamas, kai kurį nors koledžo gyventoją užpuldavo
miestelėnų vaikai - tada visi koledžų vaikigaliai susi­
burdavo ir drauge grumdavosi su miestietukais. Sis
labai gilias šaknis turintis priešiškumas atsirado prieš
šimtus metų ir teikė didžiulį pasitenkinimą.
Tačiau net jis būdavo pamirštamas, kai kildavo kitų
priešų grėsmė. Vienas priešas buvo amžinas: prie Mo­
lynės gyvenantys plytdegių vaikai, kuriuos niekino tiek
koledžų vaikai, tiek miestelėniukai. Pernai Laira su kai
kuriais miestietukais sudarė laikinas paliaubas ir užpuo­
lę Molynę apmėtė plytdirbių vaikus sunkaus molio
gniūžtėmis, nugriovė jų pastatytą tižią pilį, o paskui tol
voliojo juos po lipnią košę, iš kurios jų tėvai pelnė duo­
ną, kol ir nugalėtojai, ir nugalėtieji ėmė panėšėti į kly-
kiančių purvuose išsimurkdžiusių robotų pulką.
Su kitu senu priešu grumtynės vykdavo tik tam tik­
ru metų laiku. Visada buvo smagu susikauti su plau­
kiojančiuose namuose gyvenančiais čigonais, kurie pa­
sirodydavo pavasario ar rudens mugėms prasidėjus
ir dingdavo joms pasibaigus. Su viena čigonų šeima,
kuri nuolatos grįždavo į savo prieplauką Jerichonu va­
dinamoje miesto dalyje, Laira vaidijosi nuo tada, kai
pirmą kartą sugebėjo mesti akmenį. Kai čigonai pas­
kutinį kartą atplaukė į Oksfordą, jinai su Rodžeriu ir
kitais virtuvės parankinukais iš Sv. Mykolo koledžo
surengė pasalą ir apdrabstė purvais ryškiai išdažytą
jų laivą. Kai visa šeima išbėgusi į krantą juos nusivijo,
Lairos vadovaujami rezervinio būrio kariai puolė į būs­
tą, nustūmė į kanalo vidurį skersai kelio visiems ki­

46
tiems laivams ir visą apžiūrėjo, ieškodami volės. Laira
buvo įsitikinusi, kad čigonai užkemša savo laivus vo­
le. Ją ištraukus, įrodinėjo ji savo kariams, laivas iškart
nuskęs. Tačiau jokio kamščio jie nerado ir gavo palikti
laivą, kai čigonai grįžo. Tada kiaurai permirkę ir per­
galingai klykdami užpuolikai tekini pasileido siauro­
mis Jerichono gatvelėmis.
Toks buvo Lairos pasaulis, tokios jos smagybės. Daž­
niausiai ji būdavo šiurkšti, godi laukinuke. Vis dėlto ji
nujautė, kad čia dar ne visas jos pasaulis - kad jai lem­
ta patirti ir Džordano koledžo didybę, dalyvauti slap­
tuose jo ritualuose ir kad jos gyvenimas kažkaip susi­
jęs su aukštosiomis politikos sferomis, atstovaujamo­
mis lordo Asrielio. Ta nuojauta skatino ją riesti nosį ir
įsakinėti kitiems vaikigaliams. Sužinoti ką nors dau­
giau, kad nuojauta virstų įsitikinimu, jai niekada nė į
galvą neatėjo.
Taigi vaikystę ji leido kaip pusiau laukinė katė. Jos
dienas paįvairindavo tik nenuspėjami lordo Asrielio
apsilankymai koledže. Aišku, smagu būdavo girtis tu­
rint įtakingą ir turtingą dėdę, bet už pagyras tekdavo
mokėti: vikriausias mokslo tarybos narys ją sugauda­
vo ir atvesdavo pas ūkvedę. Toji ją apiprausdavo, ap­
rengdavo švaria suknute, o tada Lairą lyg botagu čai­
žydami grasinimais nuvesdavo į profesoriumą gerti
arbatos su lordu Asrieliu. Čia sukviesdavo ir keletą vy­
resniųjų mokslo tarybos narių. Laira maištingai sudri­
busi kiurksodavo kokiame krėsle, kol rektorius griež­
tai paliepdavo atsisėsti tiesiai. Tada ji žaibuodavo į juos
visus akimis, kol net kapelionas neįstengdavo susilai­
kyti nesijuokęs.

47
 Tie nesmagūs oficialūs susitikimai visuomet vykda­
vo vienodai. Po arbatėlės rektorius su saujele kviestųjų
mokslininkų išeidavo, ir Laira likdavo viena su dėde.
Tada šis liepdavo jai atsistoti priešais jį ir papasakoti, ko
ji išmokusi nuo paskutinio jo apsilankymo. Laira imda­
vo bambėti, ką sugebėdavo prisiminti iš geometrijos,
arabų kalbos, istorijos ar gemtarologijos, o jis sėdėdavo
atsilošęs, užkėlęs koją ant kojos ir stebėdavo ją neper­
prantamu žvilgsniu, kol ji pritrūkdavo žodžių.
Pernai, prieš išvykdamas į Šiaurę, jis galop paklausė:
- O ką tu veiki, kai uoliai nesimokai?
- Žaidžiu, ir tiek, - suniurnėjo ji. - Lakstau po kole­
džą. Na... žaidžiu.
- Parodyk man rankas, vaikeli, - liepė jis.
Ji ištiesė rankas; suėmęs delnus dėdė juos apvertė ir
pažiūrėjo į panages. Jo demone lyg sfinksas gulėjo ša­
lia ant kilimo, retkarčiais pliaukšteldama uodega, ir ne­
mirksinčiomis akimis spoksojo į Lairą.
- Nešvarios, - stumdamas nuo savęs jos delnus tarė
dėdė. - Argi čia neliepia praustis?
- Liepia, - atsakė Laira. - Bet kapeliono panagės vi­
sada nešvarios. Dar juodesnės už mano.
- Jis - apsišvietęs žmogus. Kaip tu gali pasiteisinti?
- Tikriausiai išsipurvinau jau nusipraususi.
- Kur žaidi, kad taip išsipurvini?
Laira įtariai į jį pažvelgė. Ji nujautė, kad karstytis sto­
gais uždrausta, nors niekas jai to nesakė.
- Kai kuriuose senuose kambariuose, - galop atsakė ji.
- Kur dar?
- Kartais Molynėje.
- O dar kur?

48
 - Jerichone ir Medovo uoste.
- Daugiau niekur?
- Niekur.
- Meluoji. Dar vakar mačiau tave ant stogo.
Ji sukando lūpą ir nieko neatsakė. Dėdė stebėjo ją
pašaipiu žvilgsniu.
- Vadinasi, žaidi ir ant stogo. Ar kada nors eini į bib­
lioteką?
- Ne, bet aš radau ant bibliotekos stogo kovą.
- Tikrai? Ar pagavai?
- Jo koja buvo sužeista. Norėjau jį nugalabyti ir išsi­
kepti, bet Rodžeris pasakė, kad turime padėti jam iš­
gyti. Taigi mes šėrėme jį maisto likučiais ir girdėme
vynu. Jis pasveiko ir išskrido.
- Kas tas Rodžeris?
- Mano draugas. Virtuvės parankinukas.
- Aišku. Vadinasi, tu duodiesi po visus stogus...
- Ne po visus. Ant Seldono pastato stogo neužsikar­
si, nes reikia šokti nuo Maldininko bokšto, o tarpas
per didelis. Galima būtų užsiropšti pro stoglangį, bet
jis man per aukštai.
- Štai kaip: tu duodiesi po visus stogus, išskyrus Šel-
dono pastato. O požemiuose?
- Požemiuose?
- Koledžo patalpų po žeme ne mažiau negu virš jos.
Stebiuosi, kad to dar nesužinojai. Na, aš tuoj išvykstu.
Atrodai visai sveika. Še.
Pasirausęs kišenėje jis ištraukė saują monetų ir davė
jai penkis auksinius dolerius.
- Tavęs nemokė sakyti ačiū?
- Ačiū, - bambtelėjo jinai.

49
 - Ar klausai rektoriaus?
- Klausau.
- O mokslo tarybos nariams pagarbą rodai?
- Rodau.
Lordo Asrielio demone tyliai nusijuokė. Tai buvo pir­
mas garsas, kurį ji išleido; Laira išraudo.
- Tada eik žaisti, - tarė dėdė.
Laira lengviau atsidususi nurūko prie durų, bet pri­
siminusi apsisuko ir atsisveikino:
- Viso gero.
Taip gyveno Laira iki tos dienos, kai nusprendė pasi­
slėpti poilsio kambaryje ir pirmą kartą išgirdo apie
Dulkes.
Bibliotekininkas, aišku, klydo sakydamas rektoriui,
kad jos mergaitės nesudomintų: dabar ji įdėmiai būtų
klausiusi kiekvieno, kuris būtų galėjęs papasakoti apie
Dulkes. Per ateinančius mėnesius jinai išgirs apie jas
kur kas daugiau, o galop žinos apie Dulkes daugiau
negu kas nors kitas pasaulyje, tačiau kol kas Džorda-
ne aplink ją gyvenimas virte virė.
Šiaip ar taip, buvo dar apie ką galvoti. Jau kelios sa­
vaitės miesto gatvėmis sklido gandas - jį išgirdę vieni
juokdavosi, kiti staiga nutildavo. Taip ir su vaiduok­
liais: yra žmonių, kurie jais netiki, o yra tokių, kurie jų
bijo. O gandas toks: dėl kažkokios neįsivaizduojamos
priežasties ėmė dingti vaikai.
Štai kaip tai atsitinka.
Patraukime į rytus didžiąja Temzės upe, kurioje
knibžda lėtai plaukiančių baržų ir laivų, gabenančių

50
plytas, asfaltą ir grūdus, pro Henlį, Meidenhedą iki
Tedingtono, kur siekia Vokiečių vandenyno potvyniai,
ir dar toliau: iki Mortleiko, pro didžiojo burtininko dak­
taro Dy namus; pro Folksholą, kur pramogų parkai
dieną spindi nutvieksti fontanų ir vėliavų, o naktį -
lempučių girliandomis nukabinėtų medžių ir fejerver­
kų; pro Vaitholo rūmus, kur karalius kas savaitę šau­
kia savo tarybą; pro Šratų bokštą, kur lydytas švinas
nesibaigiančia čiurkšle kapsi į drumzlino vandens sta­
tines; dar toliau, kur upė, dabar plati ir purvina, dide­
liu lanku suka į pietus.
Taip atsidūrėme Laimhauzo mieste; čia gyvena vai­
kas, kuris netrukus dings.
Jo pavardė Tonis Makarijas. Jo motina mano, kad
jam devyneri, bet jai sutrikdė atmintį svaigalai, todėl
jam gali būti aštuoneri ar dešimt. Jo pavardė graikiš­
ka, tačiau tai, kaip ir jo amžių, motina gali tik spėti,
nes jis panašesnis į kiną negu į graiką, be to, iš moti­
nos jis paveldėjo dar airių, skrelingų ir laskarų krau­
jo. Tonis ne itin protingas, bet pasižymi kažkokiu ne­
rangiu švelnumu, todėl kartais šiurkštokai apkabina
motiną ir lipniomis lūpomis pakšteli į skruostus.
Vargšelė paprastai būna per daug įkaušusi, kad pati
taip pasielgtų, bet supratusi, kas darosi, atsako visai
šiltai.
Šiuo metu Tonis sukiojasi po turgų Pyragų gatvė­
je. Jis alkanas. Tuoj sutems, bet namie niekas jo ne­
pavalgydins. Kišenėje jis turi šilingą - kareivis davė
už tai, kad nunešė laiškelį jo merginai, bet Tonis ne­
sirengia švaistyti pinigų maistui, kai tiek daug gali
gauti už dyką.

51
 Taigi pasisodinęs ant peties savo demonę žvirblę jis
vaikšto po turgų, tarp prekystalių su dėvėtais drabu­
žiais, popierėliais, ant kurių surašyti žmonių likimai,
su vaisiais ar keptomis žuvimis ir dairosi į šalis. Kai
viena prekiautoja ir jos demonas nusisuka, žvirblė su­
čirškia - Tonio ranka šauna į priekį ir tuoj pat grūda į
užantį obuolį, kelis riešutus, paskui ir karštą pyragą.
Prekiautoja pamato, ima šaukti, jos demonas kati­
nas puola į priekį, bet Tonio žvirblė jau ore, o jis pats
skuodžia gatve toliausiai nuo turgaus. Jam pavymui
lekia keiksmai ir užgauliojimai, bet neilgai. Jis sustoja
prie Šv. Kotrynos bažnytėlės; atsisėda ant jos laiptų,
išsitraukia dar garuojantį sumaigytą grobį, ir ant marš­
kinių lieka padažo dėmės.
Pasirodo, jį stebi. Dama, vilkinti ilgais gelsvai raudo­
nais lapės kailiniais, graži jauna dama, kurios tamsūs
plaukai švelniai žvilga kailiu mušto gobtuvo šešėlyje,
stovi bažnytėlės tarpduryje, keliais laipteliais aukščiau
už jį. Gal baigiasi pamaldos, mat viduje groja vargonai,
o jai už nugaros sklindančioje šviesoje matyti moteris
su brangakmeniais puoštu brevijoriumi rankose.
Tonis nieko apie tai nežino. Patenkinta mina, visas
mintis sutelkęs į pyragą, suspaudęs padus užriestais
pirštais, jis žiaumoja ir ryja, o jo demone tuo metu pa­
sivertusi pelyte taisosi ūsus.
Jaunosios damos demonas atsitraukia nuo jos kaili­
nių ir žengteli į priekį. Jis turi beždžionės pavidalą,
bet ne paprastos: kailis ilgas, glotnus kaip šilkas, bliz­
gantis, be galo sodrios aukso spalvos. Ranguotais ju­
desiais beždžioniukas prisėlina prie berniuko ir atsi­
sėda laipteliu aukščiau.

52
 Tada pelytė kažką įtaria; vėl atsivertusi į žvirblę, ima
kraipyti galvutę į šonus ir nustraksi porą žingsnelių
akmeniniu laipteliu.
Beždžioniukas žiūri į žvirblę, toji į beždžioniuką.
Beždžioniukas iš lėto ištiesia letenėlę. Ji juoda, ašt­
riausiais lyg plėšraus paukščio nagais, judesiai atsar­
gūs ir kviečiantys. Žvirbliuke neatsispiria. Ji straksi vis
toliau ir toliau nuo berniuko, paskui purptelėjusi už­
šoka ant ištiestos letenos.
Beždžioniukas pakelia ją ir įdėmiai nužiūri, paskui
atsistoja ir atsisukęs į šeimininkę prieina su žvirbliu­
ke. Dama palenkia iškvėpintą galvą ir kažką sukužda
demonui.
Tada kažkokia nematoma jėga priverčia Tonį atsi­
gręžti.
- Čirple! - sunerimęs pilna burna sušunka jis.
Žvirbliuke čirkšteli - tikriausiai ji saugi. Tonis nury­
ja kąsnį ir spokso.
- Sveikas, - sako gražioji dama. - Kuo tu vardu?
- Tonis.
- Kur tu gyveni, Toni?
- Klariso alėjoje.
- Su kuo tas pyragas?
- Su jautienos kepsniu.
- Ar tau patinka šokoladlis?
- Labai!
- Žinai, turiu daugiau šokoladlio, negu įstengčiau
išgerti viena. Gal eisi kartu ir padėsi man?
Berniukas visai bejėgis. Jis sutriko tą akimirką, kai
nenuovoki jo demone užšoko beždžioniukui ant lete­
nos. Tonis seka jaunajai damai ir auksiniam jos demo­

53
nui įkandin Danijos gatve iki Budelio prieplaukos, pas­
kui karaliaus Jurgio laiptais, kol prieina prie žalių du­
relių aukšto sandėlio šone. Dama pabeldžia, durys at­
sidaro; jie įeina, ir durys užsidaro. Tonis niekuomet
nebeišeis - bent jau pro šias duris - ir niekuomet ne­
bepamatys savo motinos. Ji, vargšė girtuoklė, manys,
kad jis pabėgo, ir kaskart, kai jį prisimins, kaltins dėl
to save ir taip raudos, kad nelaiminga jos širdis srus
krauju.

Mažasis Tonis Makarijas buvo ne vienintelis vaikas,

sugautas damos su auksiniu beždžioniuku. Sandėlio
rūsyje jis išvydo gerą dešimtį kitų, berniukų ir mer­
gaičių, nė vienam jų nebuvo daugiau kaip dvylika ar
panašiai. Kadangi visi buvo iš panašių šeimų, nė vie­
nas gerai nežinojo savo amžiaus. Tonis, aišku, nepa­
stebėjo, kad jie visi turi vieną bendrą bruožą: nė vie­
nas, uždarytas tame šiltame, troškiame rūsyje, dar ne­
buvo lytiškai subrendęs.
Malonioji dama žiūrėjo, kaip jis atsisėda ant suolo
prie sienos ir kaip tarnaitė nukaitusi nuo geležinės
krosnies prikaistuvį įpila jam puodelį šokoladlio. To­
nis baigė valgyti savo pyragą ir išgėrė saldų karštą gė­
rimą bemaž nekreipdamas dėmesio į aplinkinius, o tie
bemaž nekreipė dėmesio į jį: per daug mažas, kad kel­
tų grėsmę, per daug bejausmis, kad galima būtų pa­
tirti pasitenkinimą tyčiojantis.
Akivaizdų klausimą pateikė kitas berniukas:
- Ei, ponia, kam mus visus čia laikote?
Jis buvo grėsmingos išvaizdos nelaimėlis šokoladliu
ištepta viršutine lūpa, o jo demone - perkarusi juoda

54
žiurkė. Dama stovėjo prie durų ir šnekėjosi su storu
kapitono laikysenos vyru; kai atsigręžė atsakyti, šnypš­
čiančios žibalinės lempos šviesoje atrodė taip angeliš­
kai, kad visi vaikai nuščiuvo.
- Mums reikia jūsų pagalbos, - tarė ji. - Jūs juk neat­
sisakysite mums padėti, ar ne?
Niekas negalėjo ištarti nė žodžio. Staiga susigėdę visi
tik spoksojo į ją. Tokios damos kaip gyvi nebuvo regė­
ję: ji buvo tokia maloninga, lipšni ir geraširdė, kad jie
abejojo nusipelnę tokios laimės ir mielai būtų davę jai,
ko tik būtų paprašiusi, kad tik ilgėliau pabūtų šalia jos.
Ji paaiškino, kad jie išvyksiu į kelionę jūra. Juos ge­
rai maitins ir šiltai rengs, o panorėsiantys galėsią nu­
siųsti žinutę artimiesiems ir pranešti, kad yra gyvi ir
sveiki. Kapitonas Magnusonas netrukus paimsiąs juos
į savo laivą, ir kai tik ateis palankus potvynis, visi iš­
plauksią į jūrą Siaurės link.
Netrukus saujelė tų, kurie norėjo nusiųsti žinutę į
savo varganus namus, susėdo aplink gražiąją damą; ji
surašė po kelias padiktuotas eilutes ir leidusi iškever­
zoti kryželį lapo apačioje, sulanksčiusi įkišo kiekvieną
į iškvėpintą voką ir užrašė jai pasakytą adresą. Tonis
irgi norėjo nusiųsti keletą žodžių, bet žinojo, kad mo­
tina nemoka skaityti. Jis timptelėjo už damos lapės kai­
linių ir sukuždėjo jai, kad norėtų perduoti mamai, kur
išvykstąs ir panašiai, o ji palenkė savo grakščią galvą
arčiau jo dvokiančio kūnelio, kad išgirstų, paglostė jam
plaukus ir pažadėjo viską jai pasakyti.
Tuomet vaikai apspito ją atsisveikinti. Auksinis bež-
džioniukas paglostė jų visų demonus, o jie visi palietė
lapės kailį - gal kad atneštų laimę, o gal norėdami pa­

55
sisemti iš damos jėgų, vilties ar gerumo. Jinai palinkė­
jo visiems geros kelionės ir nuo prieplaukos perdavė
globoti plikiui garinio katerio kapitonui. Dangus jau
buvo tamsus, o upė virtusi besisūpuojančių žiburėlių
jūra. Dama stovėjo prieplaukoje modama ranka, kol
nebematė vaikų veidų.
Tada prisispaudusi prie krūtinės geltonąjį beždžio-
niuką parėjo į rūsį, sumetė pluoštelį laiškų į krosnį ir
grįžo, iš kur atėjusi.
Vaikus iš lūšnynų galėjai nesunkiai suvilioti išvykti,
bet netrukus žmonės jų pasigedo, ir policijai nenoro­
mis teko imtis veiksmų. Kurį laiką niekas daugiau ne­
buvo apkerėtas. Tačiau gandas jau gimė; pamažu jis
ėmė kisti, augti ir plisti, tad kai netrukus keli vaikai
dingo Norvidže, paskui Sefilde, o galiausiai Mančes­
teryje, tų miestų gyventojai, girdėję apie kitur dingu­
sius vaikus, papildė pasakojimą naujomis istorijomis,
ir gandas dar labiau sustiprėjo.
Taip atsirado legenda apie būrelį paslaptingų kerė­
tojų, kurie pradangina vaikus. Vieni sakė, kad jiems
vadovaujanti graži dama, kiti - kad aukštas raudonų
akių vyras, treti pasakojo apie jaunuolį, kuris juoku ir
dainomis užburiąs savo aukas, ir tos sekančios jam iš
paskos kaip avys.
Tik niekas nesutarė, kur tuos dingusius vaikus nusi­
veda. Pasak vienų, į pragarą, pasak kitų - į pasakų šalį
po žeme. Treti sakė, kad pas ūkininką - ten juos nu­
peni kaip kiaules ir patiekia į stalą. Dar kiti teigė, neva
vaikus parduoda vergais turtingiems totoriams... Ir taip
toliau.

56
 Užtat visi sutarė dėl vieno - tų nematomų grobėjų
vardo. Jie privalėjo turėti vardą, antraip apie juos ne­
būtų buvę galima išvis užsiminti, o šnekėtis apie juos -
ypač jeigu sėdi namie arba Džordano koledže pato­
giai įsitaisęs ir tau negresia joks pavojus - buvo be ga­
lo malonu. Taigi tas vardas, rodos, nusileidęs iš dan­
gaus, buvo maumai, tik niekas nesuprato kodėl.
- Nebūk gatvėje iki vėlumos, nes maumai tave su­
čiups!
- Mano pusseserė iš Northemptono pažįsta moterį,
kurios sūnelį pagrobė maumai...
- Maumai buvo pasirodę Stretforde. Sako, jie trau­
kia į pietus!
Aišku, prasidėjo ir tokie dalykai:
- Pažaiskime vaikus ir maumus!
Taip Rodžeriui, Džordano koledžo virtuvės paran-
kinukui, tarė Laira. O jis būtų sekęs paskui ją į pasau­
lio kraštą.
- O kaip juos žaidžia?
- Tu slėpkis, o aš tave rasiu ir perrėšiu perpus - kaip
daro maumai.
-Tu nežinai, ką jie daro. Gal jie visai šitaip nesielgia.
- Tu jų bijai, aš matau, - tarė Laira.
- Nebijau. Aš apskritai netikiu, kad jų yra.
- O aš tikiu, - tvirtai pareiškė jinai. - Bet aš irgi jų
nebijau. Aš padaryčiau taip, kaip mano dėdė, kai pas­
kutinį kartą lankėsi Džordane. Jis sėdėjo poilsio kam­
baryje su svečiu, o tas nemandagiai elgėsi. Tada mano
dėdė piktai į jį pažiūrėjo, ir tas iškart krito negyvas -
tik putos iš burnos ištryško.

57
 - Negali būti! - abejojo Rodžeris. - Virtuvėje apie tai
niekas nieko nekalbėjo. Be to, tau draudžiama eiti į
poilsio kambarį.
- Žinoma, nekalbėjo - tarnams tokių dalykų nepa­
sakoja. O poilsio kambaryje aš buvau. Šiaip ar taip,
mano dėdė nuolatos šitaip daro. Kartą jis taip pasiel­
gė su totoriais, kai tie jį sugavo. Jie surišo jį ir norėjo
išpjauti jam žarnas, bet kai pirmas vyras priėjo su pei­
liu, dėdė tik pažvelgė į jį, ir tas krito negyvas. Tada
priėjo antras - dėdė vėl taip pat su juo susidorojo; ga­
lų gale liko vienintelis. Mano dėdė pažadėjo palikti jį
gyvą, jeigu tas jį atriš. Totorius paklausė, bet dėdė vis
tiek jį nudėjo - kad pamokytų.
Rodžeris šiuo pasakojimu abejojo netgi daugiau ne­
gu maumų buvimu, bet juk gaila, jei tokia puiki istori­
ja nueis perniek. Taigi jie pakaitomis vaidindavo lor­
dą Asrielį ir galą gaunančius totorius; putas atstojo
plakta grietinėlė su žemuogėmis.
Šis žaidimas buvo šiokia tokia pramoga, bet Lairai
vis dar magėjo žaisti maumus, tad ji sugundė Rodžerį
nusileisti į vyno rūsius. Ten jie pateko nugvelbę atsar­
ginius raktus iš vyresniojo liokajaus. Juodu slinko di­
džiaisiais požemiais, kur koledžo vynai: tokajus, bal­
tasis saldus Kanarų salų, burgundiškas ir brantvynis,
gulėjo aptraukti šimtmečių voratinkliais. Virš galvų ka­
bojo mūro arkos, prilaikomos dešimties medžių sto­
rio kolonų, po kojomis gulėjo nevienodo dydžio ak­
meninės plokštės, o iš visų pusių driekėsi krūvos sta­
tinių ir eilės lentynų su buteliais. Vaizdas tiesiog kerė­
jo. Vėl pamiršę maumus, vaikai pirštų galiukais ėjo nuo
vieno rūsio galo iki kito, virpančiais pirštais laikydami

58
žvakę, kaišiodami nosį į kiekvieną tamsią kertę, ir Lai-
ros galvoje vis įkyriau ėmė suktis vienintelis klausi­
mas: koks vyno skonis?
Atsakyti į jį buvo lengva. Nors Rodžeris įnirtingai
priešinosi, Laira išsirinko seniausią, labiausiai persisu­
kusį, žaliausią butelį, kokį tik rado, ir, neturėdama kuo
ištraukti kamštį, nudaužė kaklelį. Susigūžę atokiau­
siame kampe, jie gurkšnojo svaigų tamsiai raudoną
skystį, spėliodami, kada pasigers ir kaip supras, kad
jau girti. Lairai skonis nelabai patiko, bet ji turėjo pri­
pažinti, koks didingas ir sudėtingas pats ritualas. Juo­
kingiausia buvo stebėti jųdviejų demonus. Atrodė, kad
jie vis labiau kvaišta: griuvinėja, be jokios priežasties
kikena ir keičia pavidalą, kad virstų vienas už kitą bai­
sesniu siaubūnu.
Galop beveik vienu metu vaikai sužinojo, kaip jau­
čiasi girtas žmogus.
- Nejaugi jiems patinka tai daryti? - išvėmęs didžiau­
sią balą, gaudydamas kvapą paklausė Rodžeris.
- Patinka, - atsakė Laira. Jos būklė buvo nė kiek ne
geresnė. - Man taip pat, - pridūrė vien iš užsispyrimo.
Iš šio nutikimo Laira nė kiek nepasimokė, tik suprato,
kad žaidžiant maumus galima nusigauti į įdomias vie­
tas. Ji prisiminė, ką per paskutinį pokalbį sakė dėdė, ir
ėmė tirti požemius, mat statiniai žemės paviršiuje te­
sudarė menkutę visumos dalį. Lyg koks milžiniškas
grybas, kurio šaknys aprėpia ištisus hektarus, Džor-
danas (kuriam virš žemės dėl erdvės teko stumdytis
su Sv. Mykolo koledžu iš vienos pusės, Gabrieliaus iš
kitos ir biblioteka iš trečios) viduramžiais ėmė plisti

59
po žeme. Tuneliai, urvai, rūsiai ir laiptai taip prareti­
no žemę po Džordanu ir kelis šimtus metrų aplink jį,
kad oro po juo buvo beveik tiek pat kaip jo paviršiaus
statiniuose. Galėjai sakyti, kad Džordano koledžas sto­
vi ant putų akmens.
Užsidegusi noru tirti koledžo rūsius, Laira pamiršo
įprastas žaidimų vietas - nevienodų koledžo stogų Al­
pes - ir su Rodžeriu pasinėrė į požemių pasaulį. Užuot
žaidusi maumus, ėmė juos medžioti - juk kurgi jie ga­
li slapstytis, jei ne po žeme?
Taigi vieną dieną juodu su Rodžeriu nusigavo į krip­
tą po koledžo bažnytėle. Ten buvo palaidoti ne vie­
nos kartos rektoriai, kiekvienas švinu muštame kars­
te, paguldytame mūro sienų nišoje. Ant akmens plokš­
čių buvo surašytos jų pavardės:
Saimonas Le Klerkas, Rektorius 1765-1789 Cerebatonė
Reąuiescant in pace

- Ką tai reiškia? - paklausė Rodžeris.

- Iš pradžių parašyta pavardė, o pabaiga lotyniška.
Viduryje data, rodanti, kada jis rektoriavo. O antras
vardas tikriausiai jo demonės.
Jie ėjo per nebylų rūsį pirštu vedžiodami kitų užra­
šų raides:
Fransis Lajalis, Rektorius 1748-1765 Zocharielė
Recfuiescant in pace

Ignacijus Koulas, Rektorius 1745-1748 Muska

Requiescant in pace

60
Lairą sudomino žalvarinė plokštelė ant kiekvieno
karsto su vis kitos būtybės atvaizdu: basilisko, dai­
lios moters, gyvatės, beždžionės. Ji suprato, kad tai
mirusių vyrų demonės, mat žmogui suaugus jo de­
monas praranda gebėjimą keistis ir visą laiką išlieka
vieno pavidalo.
- Situose karstuose guli griaučiai! - sukuždėjo Ro­
džeris.
- Pūvantys kūnai, - sušnabždėjo Laira. - Be to, kir­
mėlės ir lervos, besirangančios akiduobėse.
- Tikriausiai čia yra vaiduoklių, - jausdamas malo­
nų drebulį tarė Rodžeris.
Už pirmos kriptos jie aptiko tunelį, kurio sienose bu­
vo eilės akmeninių lentynų, suskirstytų kvadratinė­
mis pertvaromis; kiekvienoje gulėjo po kaukolę.
Rodžerio demone, pabrukusi uodegą tarp kojų, net
sudrebėjo prie jo prisispaudusi ir tyliai sukaukė.
- Ša! - subarė jis.
Laira nematė Panteleimono, bet žinojo, kad jis, pa­
virtęs drugeliu, tupi jai ant peties ir tikriausiai taip
pat tirta.
Ištiesusi ranką ji atsargiai pakėlė iš vietos artimiau­
sią kaukolę.
- Ką darai?! - šūktelėjo Rodžeris. - Nevalia jų liesti!
Nekreipdama į jį dėmesio, Laira ėmė vartyti kauko­
lę rankose. Staiga kažkas iškrito iš skylės kaukolės pa­
grinde, prasprūdo jai tarp pirštų ir skimbtelėjo, atsi­
mušęs į grindis. Išsigandusi ji vos neišmetė kaukolės
iš rankų.
- Moneta! - tarė Rodžeris grabinėdamas po grindis. -
Gal čia lobis?!

61
 Jis ištiesė ką radęs į žvakės šviesą, ir jie abu išpūtę
akis įsispitrijo. Tai buvo ne pinigėlis, o bronzinis dis­
kelis su negrabiai išgraviruotu katės atvaizdu.
-Ji panaši į tuos atvaizdus ant karstų, - tarė Laira. -
Čia jo demone. Tikriausiai.
- Verčiau padėk jį atgal, - nesmagiai jausdamasis pa­
siūlė Rodžeris. Laira apvertė kaukolę, įmetė diskelį at­
gal į jo amžinąją poilsio vietą, paskui padėjo ant len­
tynos. Juodu sužinojo, kad kiekvienoje kaukolėje guli
diskelis, vaizduojantis demoną, išlikusį artimą kauko­
lės savininkui iki pat mirties.
- Kaip manai, kas jie buvo gyvi būdami? - paklausė
Laira. - Sakyčiau, mokslo tarybos nariai. Karstuose lai­
dojo tik rektorius. Per tuos šimtmečius, matyt, būta
tiek mokslininkų, kad nebūtų užtekę vietos visiems
palaidoti, todėl jiems tik nupjovė galvas ir jas paliko.
Juk tai svarbiausia jų kūno dalis.
Maumų jie nerado, bet katakombose po bažnytėle
Laira su Rodžeriu turėjo ką veikti ištisas dienas. Kar­
tą ji pabandė iškrėsti pokštą mirusiems mokslinin­
kams: sukeitė diskelius kaukolėse, ir tie atsidūrė su
svetimais demonais. Panteleimonas taip susijaudino
tai matydamas, kad pasivertė šikšnosparniu ir ėmė
skraidyti aukštyn žemyn šaižiai spiegdamas ir plas­
nodamas sparnais jai į veidą, bet Laira nekreipė dė­
mesio - labai jau vykęs pokštas. Tačiau vėliau jai at­
sirūgo. Jau gulint lovoje siaurame kambarėlyje dvy­
liktųjų laiptų viršuje, ją aplankė nakties vaiduokliai,
ir ji klykdama prabudo: trys perkarę padarai, atsisto­
ję prie lovos, rodė į ją kaulėtais pirštais, o paskui nu­
simetė gobtuvus ir parodė kraujuojančius strampus

62
toje vietoje, kur turėjo būti galvos. Jie pasitraukė tik
tada, kai Panteleimonas ant jų užriaumojo, pasivertęs
liūtu - lindo atgal į sieną, kol teliko matyti rankos, pas­
kui gelsvai žali delnai ilgiausiais nagais, po kurio laiko
trūkčiojantys pirštai, o galop nieko. Ryte vos pabudu­
si Laira nuskubėjo į požemius, padėjo demonų atvaiz­
dus į reikiamas vietas ir sukuždėjo „Atleiskite! Atleis­
kite!" kaukolėms.
Katakombos buvo gerokai didesnės už vyno rūsius,
bet irgi ne bekraštės. Kai Laira su Rodžeriu ištyrė visus
jų kampelius ir įsitikino, kad jokių maumų čia nerasi,
juodu nukreipė dėmesį kitur, tačiau išeinant iš kriptos
juos užklupo vyskupas ir pasišaukė į bažnytėlę.
Vyskupas buvo apkūnus senyvo amžiaus vyras, ku­
rį visi vadino tėvu Heistu. Jo pareiga buvo vadovauti
visoms koledžo pamaldoms, sakyti pamokslus, mels­
tis ir klausytis išpažinčių. Mažesnė būdama Laira ban­
dė rūpintis savo dvasios reikalais, bet sutriko, kai pa­
matė savo suktą abejingumą ir nenuoširdu atgailavi­
mą. Tada nusprendė, kad dvasiškai tobulėti jai nela­
bai pavyks.
Išgirdę jį šaukiant, Laira su Rodžeriu nenoromis at­
sisuko ir koja už kojos įsliūkino į prieblandoje sken­
dinčią, pelėsiais pridvokusią bažnytėlę. Šen ir ten
priešais šventųjų paveikslus mirkčiodamos degė žva­
kės; iš palubės aidėjo prislopinti garsai - kažkas taisė
vargonus; tarnas blizgino bronzinį pultą. Tėvas Heis-
tas, stovėdamas prie zakristijos durų, pamojo jiems
prieiti.
- Kur judu buvot? - paklausė jis. - Jau du ar tris kar­
tus mačiau jus čia šmirinėjant. Ką rengiatės iškrėsti?

63
 Kalbėjo jis ne kaltinamu tonu - atrodė, tarsi jam tai
nuoširdžiai rūpėtų. Tupinti ant jo peties demone drie­
že kyštelėjo jiems liežuvj.
- Mes norėjome apsidairyti po kriptą, - atsakė Laira.
-Kam?
- Na... karstų. Norėjome pamatyti visus karstus, -
tarė ji.
- Bet kam?
Laira patraukė pečiais. Ji visuomet šitaip reaguoda­
vo, kai ją priremdavo prie sienos.
- O tu? - kreipėsi jis į Rodžerį. Berniuko demone
terjere sunerimusi ėmė vizginti uodegą, stengdamasi
jį nuraminti. - Kuo tu vardu?
- Rodžeris, tėve.
-Jei esi tarnas, kur dirbi?
- Virtuvėje, tėve.
- Argi dabar neturėtum ten būti?
- Turėčiau, tėve.
-Tada drožk.
Rodžeris apsisuko ir išbėgo. Laira mindžikavo.
- Na, o dabar pakalbėkime apie tave, Laira, - tarė
tėvas Heistas. - Džiaugiuosi matydamas, kad domiesi
tuo, kas saugoma kriptose. Tau pasisekė, vaikeli - ap­
link tave tiek istorijos.
Laira tik numykė kažką panosėje.
- Bet aš abejoju, ar tinkamus draugus renkiesi. Gal
jautiesi vieniša?
-Ne.
- Ar tu... Ar tau stinga kitų vaikų draugijos?
-Ne.
- Turiu galvoje ne virtuvės parankinuką Rodžerį.

64
Kalbu apie tokius vaikus kaip tu pati. Iš kilmingų šei­
mų. Ar nenorėtum turėti tokių draugų?
-Ne.
- Na bet gal kitų mergaičių...
- Nenorėčiau.
- Supranti, kiekvienam būtų apmaudu, jei iš jo at­
imtų įprastus vaikystės džiaugsmus ir pramogas. Kar­
tais pagalvoju, kad turėtum jaustis vieniša čia, tarp pa­
gyvenusių mokslininkų, Laira. Ar jautiesi vieniša?
-Ne.
Sunėręs pirštus jis ėmė tapšnoti nykščius vieną į ki­
tą, negalėdamas sugalvoti, ko dar paklausus tos užsi-
spyrusios mergaičiukės.
-Jei tau kas nors neduoda ramybės, - galop tarė jis, -
žinok, kad gali pas mane ateiti ir papasakoti. Tikiuosi,
žinai, kad visada gali taip padaryti?
- Žinau.
- Ar kalbi Dievui maldas?
- Taip.
- Šaunuolė. Na ką gi - bėk.
Laira su palengvėjimu atsiduso ir apsisukusi išėjo.
Neradusi maumų po žeme, Laira vėl pasileido į gat­
ves - ten ji jautėsi kaip namie.
Tada, kai Laira nustojo domėtis maumais, jie pasiro­
dė Oksforde.
Pirmiausia ji apie tai išgirdo, kai dingo berniukas iš
pažįstamos čigonų šeimos.
Tuo metu vyko arklių turgus, tad Kanalo įlanka bu­
vo grūste prisigrūdusi laivų ir baržų su prekiautojais
ir keliautojais, o Jerichono prieplaukos spindėjo nuo

65
žvilgančių pakinktų ir aidėjo nuo kanopų dunksėji­
mo bei besiderančiųjų balsų. Lairai visuomet patikda­
vo arklių turgūs: čia jai pasisekdavo veltui pajodinėti
ant palikto be priežiūros arklio, be to, pasitaikydavo
aibės progų sukelti karo veiksmus.
O šįmet ji sugalvojo nuostabų planą. Įkvėpta sėk­
mingo plaukiojančio čigonų būsto užgrobimo, šį sykį
ji ketino taip lengvai neatiduoti laivo ir atlikti su juo
tikrą kelionę. Jeigu jai su bičiuliais iš koledžų virtuvių
pasiseks nuplaukti iki Abingdono, jie galėtų sukelti są­
myšį prieplaukoje...
Tačiau šįmet kilti karui nebuvo lemta. Kai ji saulėtą
rytą su pora berniūkščių slampinėjo po Medovo uos­
to prieplauką vienas kitam perduodami vogtą cigare­
tę ir demonstratyviai pūsdami dūmus, ji išgirdo pa­
žįstamą balsą šaukiant:
- Ką tu jam padarei, pusproti tu nelaimingas?!
Balsas buvo galingas, moters, tik moters su žalvario
ir odos plaučiais. Laira iškart ėmė jos dairytis, nes pa­
žino Motušę Kostą, kuri du kartus taip vožė jai, kad
net akyse aptemo, bet tris pavaišino imbieriniais me­
duoliais, ir kurios šeima garsėjo prašmatniu ir ištaigin­
gu laivu. Tarp čigonų juos laikė karaliais, ir Laira be
galo žavėjosi Motuše Kosta, bet ketino kurį laiką jos
saugotis, mat kaip tik jų laivą su savo draugužiais bu­
vo užgrobusi.
Išgirdęs riksmą, vienas iš Lairos bičiulių tuoj stvėrė
akmenį, bet Laira jį sudraudė:
- Padėk atgal. Jinai įsiutusi. Ji galėtų perlaužti tau
nugarkaulį kaip šakelę.
Iš tikrųjų Motušė Kosta atrodė labiau sunerimusi ne­

66
gu įpykusi. Vyras, ant kurio ji šaukė, prekiautojas ar­
kliais, tik gūžčiojo ir skėsčiojo rankomis.
- Nežinau, - kartojo jis. - Ką tikbuvo šalia, paskui ap­
sidairau - nebėra. Taip ir nepamačiau, kur jis nuėjo...
- Jis juk tau talkino! Rupūs miltai - jis juk laikė tavo
arklius!
- Tada jam reikėjo pasilikti, gal ne? Pabėga vidury
darbo...
Jis nebaigė sakinio, nes Motušė Kosta staiga smar­
kiai tvojo jam per galvą, o paskui paleido tokią pa­
pliūpą keiksmų ir smūgių, kad tas suklikęs davė į ko­
jas. Šalia stovintys prekiautojai arkliais ėmė garsiai šai­
pytis, o nirtus kumeliukas išsigandęs atsistojo piestu.
- Kas čia darosi? - paklausė Laira čigoniuko, kuris
net prasižiojęs stebėjo šį reginį. - Ko ji pyksta?
- Dėl savo sūnaus, - atsakė čigoniukas, - Bilio. Tik­
riausiai ji mano, kad jį pačiupo maumai. O jie galėjo -
aš nemačiau Bilio nuo...
- Maumai? Vadinasi, jie jau pasirodė Oksforde?
Čigoniukas nusisukęs ėmė šaukti draugams - jie vi­
si stebėjo Motušę Kostą:
-Ji nežino, kas darosi! Ji nežino, kad maumai mieste!
Penki ar šeši berniūkščiai nutaisė pašaipias minas, ir
Laira metė cigaretę, pamačiusi progą susipešti. Visų
demonai bemat nusiteikė karingai: šalia kiekvieno vai­
kigalio atsirado iltys, aštrūs nagai ar pasišiaušęs kailis.
Panteleimonas, su panieka žvelgiantis į ribotą čigoniu­
kų demonų vaizduotę, virto slibinu, dydžio sulig ško­
tų kurtu.
Tačiau, nespėjus jiems visiems susikauti, tarp jų iš­
dygo pati Motušė Kosta; pliaukštelėjusi delnu per gal­

67
vą nustūmė du čigoniukus į šalį ir atsistojo priešais
Lairą.
- Ar matei jį? - piktai paklausė mergaitės. - Ar matei
Bilį?
- Ne, - atsakė Laira. - Mes ką tik čia atėjom. Bilio
nemačiau jau kelis mėnesius.
Motušės Kostos demonas vanagas suko ratus virš jos
galvos; vaiskiame ore jis badė visus paeiliui nemirksin­
čių nuožmių geltonų akių žvilgsniu. Laira išsigando.
Niekas, juo labiau čigonai, nesijaudindavo, jei vaikas
kelioms valandoms dingdavo: glaudžioje upių čigonų
bendruomenėje visi vaikai buvo branginami ir be galo
mylimi. Motina žinojo, kadjeigu vaikas dingo išjos akių,
jį mato ir instinktyviai saugos koks kaimynas.
O štai dabar Motušė Kosta, karalienė tarp čigonų,
apimta siaubo dėl dingusio vaiko. Kas čia darosi?!
Motušė Kosta neregio žvilgsniu permetė vaikus ir
nusisukusi klupdama ėmė brautis per minią prieplau­
koje, staugdama: „Bili! Bili!" Vaikai iškart atsigręžė vie­
ni į kitus, sielvarto akivaizdoje pamiršę rietenas.
- Kas tie maumai? - paklausė Saimonas Parslovas,
vienas iš Lairos bendražygių.
- Gal nežinai? - atsakė vienas čigoniukas. - Jie vagia
vaikus visoje šalyje. Jie piratai...
- Visai ne piratai, - pataisė jį kitas čigoniukas. - Jie
žmogėdros. Todėl juos ir vadina maumais.
- Jie valgo vaikus? - paklausė kitas Lairos bičiulis
Hjugas Lovetas, Sv. Mykolo koledžo virtuvės paran-
kinukas.
- Niekas nežino, - atsakė pirmasis čigoniukas. - Mau­
mai juos išsiveža, ir niekas jų daugiau nemato.

68
 - Visi tai žinom, - atsakė Laira. - Mes žaidžiame
vaikus ir maumus jau daug mėnesių - galiu kirsti la­
žybų, seniau negu jūs. Bet guldau galvą, kad niekas
jų nematė.
- Matė, - paprieštaravo kažkuris berniūkštis.
- Kas? - nenusileido Laira. - Gal tu juos matei? Iš
kur žinai, kad ten ne vienas žmogus?
- Čarlis matė juos Benberyje, - atsakė viena čigo­
niukė. - Jie atėjo ir ėmė kalbinti moterį, o kitas vyras
tuo metu išsivedė jos sūnų pro daržą.
- Taip, - laibu balseliu įsiterpė čigoniukas Čarlis, -
aš mačiau juos taip darant!
- O kaip jie atrodė? - paklausė Laira.
- Na... aš gerai nepamačiau, - atsakė Čarlis. - Ma­
čiau tik jų sunkvežimį. Jie atvažiavo baltu sunkveži­
miu. Įsodino berniuką į tą sunkvežimį ir greitai nu­
važiavo.
- Bet kodėl juos vadina maumais? - paklausė Laira.
- Todėl, kad jie valgo vaikus, - atsakė pirmasis čigo­
niukas. - Mums taip sakė vienas žmogus Northemp-
tone. Maumai ten jau buvo. Pagrobė vienos mergaitės
brolį. Ji sakė, kad vyrai, kurie jį išsivedė, jai sakė jį su-
valgysią. Visi žino: jie juos sumaumoja.
Salia stovinti čigoniukė ėmė garsiai verkti.
- Čia Bilio pusseserė, - paaiškino Čarlis.
- Kas paskutinis matė Bilį? - paklausė Laira.
- Aš, - pasigirdo gal penki balsai. - Mačiau jį laikant
Džonio Fiorelio senąjį arklį... Mačiau jį prie obuolių
pardavėjo... Mačiau jį besisupantį ant krano...
Visus apklaususi Laira suprato, kad Bilį tikrai matė
ne daugiau kaip prieš dvi valandas.

69
 - Vadinasi, - tarė ji, - maumai čia buvo kažkuriuo
metu per pastarąsias dvi valandas...
Jie visi ėmė dairytis aplink. Nors buvo šilta diena,
prieplauka sausakimša žmonių ir sklido pažįstami der­
vos, arklių bei rūkomųjų lapų kvapai, jie tirtėjo. Bėda
ta, kad niekas nežino, kaip atrodo tie maumai, taigi
kiekvienas gali būti maumas, kaip persigandusiam bū­
riui paaiškino Laira. Dabar visi - ir koledžų vaikai, ir
čigoniukai - pripažino ją vade.
- Jie turi atrodyti kaip paprasti žmonės, kitaip juos
tuoj pat pastebėtų, - dėstė ji. - Jeigu jie pasirodytų tik
naktį, galėtų atrodyti bet kaip. Tačiau jeigu jie ateina
dieną, privalo nesiskirti nuo kitų. Vadinasi, kiekvie­
nas iš šių žmonių gali būti maumas...
-Jie ne maumai, - dvejodamas tarė vienas čigoniu­
kas. - Aš juos visus pažįstu.
- Na, gerai, šitie gal ne - gal kokie kiti žmonės, - tarė
Laira. - Eime jų ieškoti! Ir baltojo jų sunkvežimio!
Taip prasidėjo masinė paieška. Netrukus prie pir­
mųjų ieškotojų prisidėjo kiti, ir tuoj ne mažiau kaip
trisdešimt čigoniukų lakstė nuo vieno prieplaukų ga­
lo iki kito, davėsi po arklides, karstėsi kranais laivų sta­
tykloje, šokinėjo per tvorą į plačią pievą, po penkioli­
ka iš karto sūpavosi ant seno pakabinamojo tilto virš
žalio vandens ir galvotrūkčiais rūko siauromis Jericho­
no gatvėmis tarp plytinių namukų į didžiąją Šv. Bar­
nabo bažnyčią su kvadratiniais bokštais. Pusė jų neži­
nojo, ko ieško, ir manė tiesiog linksminąsi, bet arčiau­
siai Lairos laikęsi vaikai ne juokais išsigąsdavo kaskart,
pamatę gatvelėje ar bažnyčios prieblandoje vienišą
žmogystą - gal čia maumas?

70
 Aišku, jokio maumo jie nesutiko. Galop, kai nieko
nepešė, o tikrai pražuvusio Bilio šešėlis tebekabojo virš
jų visų, smagumas baigėsi. Artėjant vakarienės metui,
Laira su dviem berniukais iš koledžų išėjusi iš Jericho­
no prieplaukoje, netoli tos vietos, kur buvo prišvar­
tuotas Kostų laivas, pamatė minią čigonų. Kai kurios
moterys garsiai raudojo, o pikti vyrai stovėjo pulke­
liais, ir susijaudinę jų demonai nervingai plasnojo į
orą ar urzgė ant šešėlių.
- Kertu lažybų: tie maumai nedrįs čia rodytis, - tarė
Laira, kai juodu su Saimonu Parslovu peržengė didžių­
jų Džordano rūmų slenkstį.
- Nedrįs, - dvejodamas pritarė jis. - Bet aš žinau,
kad dingo vienas vaikas iš turgaus.
- Kas? - paklausė Laira. Ji pažinojo beveik visus tur­
gaus vaikus, bet apie tai nebuvo girdėjusi.
- Džesė Reinolds, balniaus duktė. Jos pasigedo va­
kar, kai uždarė turgų. Ji tik nuėjo nupirkti žuvies tėvo
vakarienei. Taip ir negrįžo, ir niekas jos nematė, nors
apieškojo visą turgų ir visur kitur.
- Aš apie tai negirdėjau! - pasipiktino Laira. Jos ma­
nymu, pavaldiniai pasielgė nedovanotinai, visko iš kar­
to jai nepranešę.
- Tai nutiko tik vakar. Gal ji jau parsirado.
- Aš paklausiu, - tarė Laira ir buvo beišeinanti iš rū­
mų, bet dar nepraėjus pro vartus pašaukė durininkas:
- Ei, Laira! Šįvakar niekur nebeisi - taip įsakė rek­
torius.
- Kodėl?
- Aš juk sakiau - taip įsakė rektorius. Sakė, kai grįši,
kad nebekeltum kojos iš namų.

71
 - Pagauk mane! - sušuko ji ir nukūrė nespėjus se­
nukui išeiti pro duris.
Siaura gatvele ji nubėgo į skersgatvį, kur iš furgonų
buvo kraunamos turgaus prekės. Metas buvo vėlus,
tad furgonų stovėjo vos vienas kitas; būrelis jaunuo­
lių sustoję rūkė ir šnekučiavosi prie centrinių vartų
priešais aukštą mūrinę Sv. Mykolo koledžo sieną. Vie­
ną iš jų, šešiolikametį, Laira pažinojo ir juo žavėjosi,
nes niekas negalėjo nuspjauti toliau už jį, todėl ji pri­
ėjusi nuolankiai laukė, kol tas ją pastebės.
- Taip? Ko nori? - galop paklausė jis.
- Ar Džesė Reinolds dingo?
- Dingo. Kodėl klausi?
- Todėl, kad šiandien dingo čigoniukas.
- Čigoniukai nuolatos dingsta. Po kiekvieno arklių
turgaus.
- Arkliai taip pat, - pridūrė vienas iš jo draugų.
- Čia kas kita, - tarė Laira. - Jis vaikas. Mes ieškojo­
me jo visą popietę. Kiti vaikai sakė, kad jį pačiupo
maumai.
-Kas?
- Maumai, - atsakė ji. - Nejaugi negirdėjai apie
maumus?
Tai buvo naujiena ir kitiems jaunuoliams, todėl jie
įdėmiai klausėsi jos pasakojimo, nors ir paleido vieną
kitą šiurkščią pastabą.
- Maumai, - tarė Lairos pažįstamas, vardu Dikas. -
Kažkokios nesąmonės. Tie čigonai prisirankioja viso­
kių kvailysčių.
- Žmonės kalba, kad maumai prieš porą savaičių bu­
vo Benberyje, - nenusileido Laira, - ir pagrobė penkis

72
vaikus. Turbūt dabar jie atvažiavo į Oksfordą vogti vai­
kų iš mūsų. Tikriausiai jie ir pagrobė Džesę.
- Prie Kaulio dingo vaikas, - tarė vienas iš vaikinų. -
Dabar prisiminiau. Mano teta buvo ten vakar - ji par­
davinėja keptas žuvis su skrudintomis bulvytėmis iš
furgono ir apie tai girdėjo... Dingo mažas berniukas...
Bet apie tuos maumus aš nieko nežinau. Jie prasima­
nyti, tie maumai. Čia tik pasakėlė.
- Neprasimanyti! - prieštaravo Laira. - Čigonai juos
matė. Jie mano, kad maumai suvalgo vaikus, kuriuos
sugauna ir...
Ji nutilo vidury sakinio, nes staiga jai dingtelėjo vie­
na mintis. Per tą keistą vakarą, kurį ji praleido pasislė­
pusi poilsio kambaryje, lordas Asrielis rodė skaidrę vy­
ro, laikančio lazdelę, j kurią plūdo šviesos pluoštai; šalia
stovėjo mažesnis žmogiukas, aplink kurį buvo mažiau
šviesos. Jis sakė, kad tai vaikas, o kažkas paklausė, ar
tai atkirstas vaikas. Tada dėdė atsakė „ne", ir tai svar­
biausia.
Paskui širdį nudiegė kita mintis: kur Rodžeris?
Ji nematė jo nuo ryto...
Staiga ją apėmė baimė. Miniatiūriniu liūtu pasiver­
tęs Panteleimonas šoko jai ant rankų ir suurzgė. Atsi­
sveikinusi su jaunuoliais prie vartų, ji patyliukais grį­
žo į Terlio gatvę, paskui kiek kojos įkerta pasileido į
Džordano rūmus ir įbildėjo pro duris akimirka anks­
čiau už demoną, dabar įgavusį gepardo pavidalą.
Durininkas rūstavo:
- Buvau priverstas paskambinti rektoriui ir viską pa­
pasakoti. Jis labai nepatenkintas. Nenorėčiau būti ta­
vo kailyje - net jeigu man užmokėtų.

73
 - Kur Rodžeris? - paklausė ji.
- Aš jo nemačiau. Jam irgi klius. Kai ponas Kostonas
jį pagaus...
Laira nubėgo į karštą, triukšmingą, pilną garų virtu­
vę, kur visi plušo išsijuosę.
- Kur Rodžeris? - sušuko.
- Traukis iš čia, Laira! Mes turime darbo!
- Bet kur jis? Ar buvo pasirodęs?
Niekam, rodės, tai nerūpi.
- Bet kurgi jis? Gal negirdėjai mano klausimo?! - užri­
ko Laira ant vyriausiojo virėjo. Tas davė jai ausų ir lie­
pė nešdintis.
Konditerininkas Bernis bandė ją nuraminti, bet ji ne­
sileido.
- Jie jį sučiupo! Tie prakeikti maumai! Reikia juos
sugauti ir užmušti tuos rupūžes! Aš jų nekenčiu! Jums
nerūpi Rodžeris...
- Laira, mums visiems rūpi Rodžeris...
- Nerūpi - jei rūpėtų, visi tuoj pat mestumėte darbą
ir eitumėte jo ieškoti! Aš nekenčiu ir jūsų!
- Rodžeris galėjo nepasirodyti dėl dešimties priežas­
čių. Turėk sveiko proto. Mažiau kaip per valandą mes
privalome paruošti ir patiekti vakarienę. Rektorius pa­
kvietęs svečių į savo apartamentus, ir jie visi ten vaka­
rieniaus. Vadinasi, vyriausiajam virėjui reikės pasirū­
pinti, kad valgius ten greitai nuneštų ir jie neatauštų.
Žodžiu, Laira, gyvenimas nesustoja. Aš įsitikinęs, kad
Rodžeris atsiras...
Laira nusisuko ir išbėgo iš virtuvės. Bėgdama par­
vertė šūsnį sidabrinių lėkščių dangčių, bet nepaisė pa­
sigirdusių piktų šūksnių. Ji nulėkė laiptais, perbėgo

74
Kvadratinį kiemą ir tarp koplyčios ir Palmerio bokšto
nurūko į Jakslio kiemą, kur stovėjo seniausi koledžo
pastatai.
Panteleimonas, pavirtęs mažyčiu gepardu, skuodė
šalia iki pat laiptų viršaus, kur buvo Lairos miegama­
sis. Laira su trenksmu atidarė duris, prisitraukė iškli­
busią kėdę prie lango, atidarė ir išsiropštė lauk. Po pat
langu buvo švinu klotas gero sprindžio pločio akme­
ninis latakas; ant jo užlipusi ji atsisuko ir keberiojosi
šiurkščiomis čerpėmis, kol atsidūrė ant kraigo. Tada
prasižiojo ir ėmė spiegti. Panteleimonas, kuris ant sto­
go visada pasiversdavo paukščiu, sukdamas ore ratus
irgi klykė kovo balsu.
Bekraštį oranžinį vakaro dangų užtvindė švelnūs
rausvi, gelsvi ir kreminiai kūgio pavidalo debesėliai.
Iš visų pusių į juos rėmėsi Oksfordo bokštai ar jų smai­
lės; rytuose ir vakaruose dunksojo žalios Verto pilies
ir Vaithemo girios. Kažkur krankė kovai, skambėjo var­
pai, o ritmingas dujų variklio dundenimas Okspense
pranešė, kad į Londoną išskrenda karališkojo pašto ce­
pelinas. Laira žiūrėjo, kaip jis kyla už Sv. Mykolo baž­
nyčios bokšto - iš pradžių, kai ištiesė ranką, jis buvo
sulig jos mažojo pirštelio nagu, paskui vis mažėjo, kol
galop virto taškeliu perlamutriniame danguje.
Laira nusisuko ir metė akį žemyn į prieblandos gau­
biamą kiemą, kur juodomis mantijomis vilkintys moks­
lo tarybos, nariai po vieną ir du jau traukė menės link;
jų demonai pasipūtę pėdino ar plasnojo šalia, kiti ra­
miai tupėjo ant pečių. Menėje degėsi šviesos; Laira ma­
tė, kaip vitražo langai sužiba - tarnas ėjo nuo vieno
stalo prie kito ir degė žibalines lempas. Suskambo ūk­

75
vedžio varpelis pranešdamas, kad iki vakarienės liko
pusvalandis.
Tai buvo Lairos pasaulis. Jinai norėjo, kad jis liktų toks
amžinai, bet viskas aplinkui keitėsi, nes kažkas vogė vai­
kus. Ji sėdėjo ant kraigo, susiėmusi veidą delnais.
- Turim jį išvaduoti, Panteleimonai, - tarė ji.
- Bus pavojinga, - kovo balsu kranktelėjo jis nuo ka­
mino.
- Aišku! Aš tai žinau.
- Prisimeni, ką jie sakė poilsio kambaryje?
-Ką?
- Kažką apie vaiką Arktyje. Tą, kuris nepritraukia
Dulkių.
- Jie sakė, kad vaikas visas... Tai ką?
- Galbūt tai jie ir ketina padaryti Rodžeriui, čigoniu­
kams ir kitiems vaikams.
-Ką?
- O ką reiškia „visas"?
- Nežinau. Gal juos perpjauna pusiau. Manau, kad
juos paverčia vergais - tada iš jų daugiau naudos. Tik­
riausiai jie ten turi šachtų - kasa jose uraną atominiams
laivams. Kertu lažybų - taip ir yra. Jei siųstų į šachtas
suaugusiuosius, tie mirtų, todėl duoda tą darbą vai­
kams, nes jie pigesni. Štai ką su jais daro.
-Manau, kad...
Tačiau ką mano Panteleimonas, Lairai tuokart ne­
pavyko sužinoti, nes kažkas apačioje ėmė šaukti:
- Laira! Laira! Tučtuojau grįžk į kambarį!
Pasigirdo beldimas į lango rėmą. Laira pažino ne­
kantrų balsą - ūkvedė ponia Lonsdeil. Nuo jos nepa­
sislėpsi.

76
 Susiraukusi Laira nučiuožė stogu į lataką ir pro lan­
gą įsiropštė atgal į kambarį. Ponia Lonsdeil leido van­
denį į apdaužytą dubenį, tad vamzdžiai garsiai deja­
vo ir dunksėjo.
- Kiek kartų tau sakyta ten neiti... Tik pažiūrėk, kaip
atrodai! O jau suknelė - tiesiog klaiki! Tučtuojau ją
nusirenk ir apsiprausk, o aš tuo metu paieškosiu ko­
kio padoraus nesuplėšyto drabužio. Kodėl negali būti
švari ir tvarkinga...
Laira buvo tokia suirzusi, kad net neklausinėjo, kam
jai praustis ir rengtis, o nė vienas suaugusysis savo no­
ru jai to neaiškindavo. Ji per galvą nusitraukė suknelę
ir ėmė atmestinai praustis, o Panteleimonas, dabar vir­
tęs kanarėle, striksėjo vis arčiau ponios Lonsdeil de­
mono - apatiško paukštinio šuns, veltui bandydamas
jį išerzinti.
- Tik pasižiūrėk, kas dedasi toje spintoje! Tu jau ka­
žin kiek savaičių nieko į ją nekabinai! Žiūrėk, kokia
susiglamžiusi šita...
Žiūrėk į tą, žiūrėk į aną... Laira nenorėjo į nieką žiūrė­
ti. Ji užsimerkė ir ėmė trinti veidą plonu rankšluosčiu.
- Turėsi apsivilkti ją tokią, kokia yra - nėra laiko ly­
ginti. Varge tu mano - pasižiūrėk, mergyt, į savo ke­
lius - kaip jie atrodo...
- Nenoriu į nieką žiūrėti, - suniurnėjo Laira.
Ponia Lonsdeil sušėrė jai per šlaunį.
- Prauskis! - įsiutusi paliepė. - Nugrandyk visus tuos
purvus!
- Kam? - pagaliau prašneko Laira. - Paprastai aš ke­
lių nesiprausiu. Niekas į mano kelius nežiūrės. Kam
man to reikia? O Rodžeris tau nerūpi - kaip ir vy­
riausiajam virėjui. Aš viena dėl jo...

77
 Pliaukšt per kitą šlaunį.
- Netaukšk niekų! Aš iš Parslovų giminės, kaip ir Ro-
džerio tėvas. Jis man antros eilės pusbrolis. Kertu la­
žybų, kad to nežinojai, nes niekada nepaklausei, pa­
nele Laira. Galvą guldau: tau nė į galvą neatėjo. Ne­
drįsk priekaištauti man, kad nesirūpinu tuo berniu­
ku. Aš net tavimrūpinuosi, nors to nenusipelnei ir nie­
kad man nepadėkoji.
Ji čiupo rankšluostį ir taip įnirtingai pradėjo trinti
Lairai kelius, kad oda paraudo ir ėmė perštėti, bet ta­
po švari.
- Mes čia tave švariname todėl, kad eisi vakarieniauti
su rektoriumi ir jo svečiais. Tik, dėl Dievo meilės, gra­
žiai elkis. Nešnekėk, kol tavęs neužkalbins, sėdėk ra­
miai, būk mandagi, maloniai šypsokis ir šiukštu nesa­
kyk „nežinau", kai tavęs ko paklaus.
Ji užtraukė geriausią suknelę ant lieso Lairos kūne­
lio, patampė, kad gražiau gulėtų, iš stalčiaus raizgaly­
nės išpešė raudoną kaspiną ir šiurkščiu šepečiu sušu­
kavo Lairai plaukus.
- Jei būtų mane anksčiau įspėję, būčiau gerai išplo­
vusi tau plaukus. Dabar jie klaikūs. Na, bet jeigu iš
arčiau nežiūrės... Štai taip. Dabar stovėk tiesiai. Kur
tie geriausi lakuoti bateliai?
Po penkių minučių Laira beldė į rektoriaus aparta­
mentų duris didingame ir šiek tiek niūriame name,
kurio priekiniai langai išėjo į Jakslio kiemą, o galiniai į
bibliotekos sodą. Panteleimonas, iš mandagumo da­
bar pasivertęs šermuonėliu, trynėsi jai į kojas. Duris
atidarė rektoriaus tarnas Kazinsas, senas Lairos prie­
šas; abu žinojo, kad šįsyk reikia laikytis paliaubų.

78
 - Ponia Lonsdeil sakė, kad man liepta čia ateiti, -
tarė Laira.
- Taip, - traukdamasis į šalį atsakė Kazinsas. - Rek­
torius svetainėje.
Jis nuvedė ją j didelį kambarį, pro kurio langus bu­
vo matyti bibliotekos sodas. Paskutiniai saulės spin­
duliai sruvo į jį pro plyšį tarp bibliotekos ir Palmerio
bokšto, apšviesdami sunkius paveikslus ir rektoriaus
kolekcionuojamą blausų sidabrą. Jie apšvietė ir sve­
čius. Tada Laira suprato, kodėl jie vakarieniaus ne me­
nėje: trys iš svečių buvo moterys.
- A, Laira! - tarė rektorius. - Džiaugiuosi, kad galė­
jai ateiti. Kazinsai, gal rastum kokių vaisvandenių? Po­
nia Hana, man rodos, jūs nepažįstama su Laira... Ji lor­
do Asrielio dukterėčia.
Ponia Hana Relf, senyva žilaplaukė dama, vadova­
vo vienam iš moterų koledžų. Jos demonas buvo mar-
mozečių veislės beždžioniukas. Laira kiek įmanyda­
ma mandagiau paspaudė jai ranką. Paskui ją pristatė
kitiems svečiams. Kaip ir ponia Hana, jie buvo kole­
džų mokslininkai ir visai neįdomūs. Pagaliau rekto­
rius priėjo prie paskutinės viešnios.
- Ponia Koulter, - tarė jis, - čia mūsų Laira. Laira,
eikš pasisveikink su ponia Koulter.
- Sveika, Laira, - pasilabino ponia Koulter.
Ji buvo graži ir jauna. Glotnūs juodi plaukai rėmino
jos skruostus. Jos demonas buvo auksaspalvis beždžio­
niukas.

79
 4

Aletiometras

- Tikiuosi, per vakarienę sėdėsi šalia manęs, - tarė po­

nia Koulter pasislinkdama ant sofos, kad padarytų vie­
tos Lairai. - Aš nepripratusi prie rektoriaus apartamen­
tų prabangos, todėl turėsi man rodyti, kuriuo peiliu ir
šakute naudotis.
- Ojūs - mokslo tarybos narė? - paklausė Laira. Mo­
terims mokslininkėms ji rodė džordaniečiui tinkamą
panieką: na taip, tokių esama, bet į jas, vargšeles, ne­
galima žiūrėti rimčiau kaip į aprengtus ir spektaklį vai­
dinančius gyvūnus. Kita vertus, ponia Koulter nepa­
nėšėjo nė į vieną Lairos kada matytą mokslininkę ir
juo labiau į tas dvi rimtas pagyvenusias damas, kitas
viešnias. Tiesą sakant, Laira to paklausė tikėdamasi
neigiamo atsakymo, mat ponia Koulter spinduliavo
tokį žavesį, kad Laira pasijuto apkerėta ir negalėjo at­
plėšti nuo jos akių.
- Ne visai, - atsakė ponia Koulter. - Aš esu ponios
Hanos koledžo narė, bet dirbu daugiausia ne Oksfor-

80
de... Papasakok man apie save, Laira. Ar tu visą laiką
gyvenai Džordano koledže?
Per penkias minutes Laira papasakojo jai viską apie
pusiau laukinį savo gyvenimą: mėgstamus maršru­
tus stogais, Molynės mūšį, kaip vieną kartą juodu su
Rodžeriu sugavo ir išsikepė kovą, apie savo ketini­
mą pagrobti iš čigonų laivą ir nusigauti juo iki
Abingdono, ir taip toliau. Apsidairiusi aplink ir nu­
leidusi balsą ji net papasakojo, kokį pokštą iškrėtė su
kaukolėmis kriptoje.
- Ir įsivaizduojate: tie vaiduokliai ateina į mano mie­
gamąjį be galvų! Kalbėti jie negalėjo - tik kažką gargė,
bet aš iškart supratau, ko jiems reikia. Taigi kitą dieną
nusileidau į požemius ir grąžinau jų monetas. Ko ge­
ro, kitaip jie būtų mane užmušę.
- Vadinasi, tu nebijai pavojų? - žavėdamasi paklau­
sė ponia Koulter. Per tą laiką prasidėjo vakarienė ir,
kaip ponia Koulter tikėjosi, jiedvi sėdėjo greta. Laira
nekreipė jokio dėmesio į bibliotekininką, sėdintį iš ki­
to šono, ir visą laiką kalbėjosi vien su ponia Koulter.
Kai Laira su damomis išėjo gerti kavos, ponia Hana
paklausė:
- Sakyk, Laira, ar tave leis į mokyklą?
Laira atrodė sutrikusi.
- Neži... nežinau, - atsakė. - Gal ir ne, - pridūrė, kad
pati jaustųsi tvirčiau. - Nenoriu, kad jie turėtų dėl ma­
nęs nemalonumų, - paaiškino ne visai nuoširdžiai. - Ar
išlaidų. Tikriausiai bus geriau, jei ir toliau gyvensiu Džor-
dane ir mane mokys vietos mokslininkai, kai ras kiek
laisvo laiko. Man rodos, jie čia ne per daug užsiėmę.
- O tavo dėdė lordas Asrielis nieko tau nenumatęs? -

81
paklausė dar viena dama, kito moterų koledžo moks­
lo tarybos narė.
- Numatęs, - atsakė Laira. - Bent jau aš taip tikiuosi.
Tik ne leisti į mokyklą. Jis ketina pasiimti mane į Šiau­
rę, kai kitą kartą keliaus.
- Prisimenu, kad jis man taip sakė, - tarė ponia
Koulter.
Laira sumirksėjo. Abi mokslininkės atsisėdo tiesiau,
tačiau jų demonai - gal todėl, kad mokėjo gražiai elg­
tis, o gal todėl, kad snūduriavo, nesureagavo, tik su­
mirksėjo žiūrėdami vienas į kitą.
- Susitikau jį Karališkajame Arkties institute, - pa­
aiškino ponia Koulter. - Tiesą sakant, tas susitikimas -
viena iš priežasčių, dėl kurių esu čia.
- Jūs taip pat tyrėja? - paklausė Laira.
- Galima sakyti, taip. Keletą kartų buvau Šiaurėje.
Pernai tris mėnesius praleidau Grenlandijoje - stebė­
jau Šiaurės pašvaistę.
To ir tereikėjo - dabar Lairai niekas daugiau nebe­
rūpėjo. Ji spoksojo į ponią Koulter su pagarbia baime
ir nepraverdama burnos pakerėta klausėsi jos pasa­
kojimų apie ledo trobelių statymą, ruonių medžioklę
ir derybas su Laplandijos raganomis. Dvi mokslinin­
kės negalėjo papasakoti tokių įdomybių, todėl nė žo­
džio netardamos sėdėjo, kol įėjo vyrai.
Vėliau, kai svečiai jau ruošėsi namo, rektorius tarė:
- Lik čia, Laira. Norėčiau porą minučių su tavim pa­
sišnekėti. Eik į mano kabinetą, vaikuti, - sėsk ir pa­
lauk manęs.
Suglumusi, išvargusi, bet tuo pat metu neregėtai pa­
kilios nuotaikos apimta Laira padarė kaip liepta. Tar­

82
nas Kazinsas nusivedė ją į rektoriaus kabinetą ir de­
monstratyviai paliko duris atdaras - kad matytų, ko­
kių eibių ji ruošiasi iškrėsti, iš koridoriaus, kur padėjo
svečiams apsirengti apsiaustus. Laira stengėsi sugauti
ponios Koulter žvilgsnį, bet toji jos nematė. Tada į ka­
binetą įėjo rektorius ir uždarė duris.
Jis susmuko į krėslą prie židinio. Demone purptelė­
jo ant atkaltės ir tupėjo jam prie galvos, įsmeigusi se­
nas užkritusiais vokais akis į Lairą. Vos garsiau už švel­
niai šnypščiančią lempą rektorius tarė:
- Na ką, Laira, - kalbėjaisi su ponia Koulter. Ar tau
patiko klausytis jos pasakojimų?
- Labai!
- Ji - nuostabi dama.
-Ji nepakartojama. Ji įstabiausias žmogus iš visų, ku­
riuos kada nors esu sutikusi.
Rektorius atsiduso. Juodu kostiumu, pasirišęs juodą
kaklaryšį, jis atrodė toks panašus į savo demonę, koks
apskritai gali būti žmogus, ir staiga Lairai dingtelėjo,
kad vieną dieną, visai greitai, jį palaidos kriptoje po
bažnyčia, koks nors dailininkas išgraviruos jo demo­
nę ant žalvario plokštelės, ir jos vardas bus parašytas
šalia jo.
- Turėjau anksčiau rasti laiko pasikalbėti su tavim,
Laira, - netrukus prabilo jis. - Ketinau tai padaryti,
bet, atrodo, prabėgo daugiau laiko, negu aš maniau.
Čia, Džordane, tau negrėsė jokie pavojai, brangute.
Manau, kad jauteisi laiminga. Tau buvo nelengva mū­
sų klausyti, bet mes visi labai tave mylime, o tu nieka­
da nebuvai blogas vaikas. Iš prigimties esi labai gera,
miela ir ryžtinga. Visų šių savybių tau prireiks. Plačia­

83
jame pasaulyje dedasi dalykai, nuo kurių norėčiau ta­
ve apsaugoti neleisdamas išvykti iš Džordano, bet tai
nebeįmanoma.
Laira nieko nesakė, tik išpūtė akis - kur ją išsiųs?
- Tu žinojai, kad vieną dieną turėsi eiti į mokyklą, -
toliau porino rektorius. - Mes kai ko tave čia mokėme,
bet prastai ir pripuolamai. Mūsų žinios kitokios. Tau
reikia išmanyti dalykų, kurių senyvi žmonės negali ta­
vęs išmokyti, ypač dabar, kai tu tokio amžiaus. Be to,
tu ne tarnų vaikas - mes negalėtume tavęs atiduoti
įdukrinti kokiai miestiečių šeimai. Gal įtėviai kažkiek
tavimi ir rūpintųsi, bet tavo poreikiai kitokie. Tai štai
ką noriu tau pasakyti, Laira: baigiasi tavo gyvenimo
dalis, susijusi su Džordano koledžu.
- Ne, - paprieštaravo ji, - ne, aš nenoriu išvykti iš
Džordano. Man čia patinka. Noriu čia likti amžinai.
- Kai esi jaunas, manai, kad kažkas gali tęstis amži­
nai. Deja, taip nėra. Laira, netrukus - ne daugiau kaip
už poros metų - tu būsi nebe mergaitė, o mergina. Jau­
na dama. Patikėk manim: tada tau neatrodys, kad gy­
venti Džordano koledže smagu.
- Bet čia mano namai!
- Buvo, bet dabar tau reikia kitko.
- Tik ne mokyklos. Į mokyklą aš neisiu!
- Tau reikia moteriškos draugijos. Moters, kuri tau
patarinėtų ir kuri tave pamokytų.
Žodis „moteris" Lairai kėlė vienintelę mintį: apie da­
mas mokslo tarybos nares, ir ji pati nepajuto, kaip nu­
taisė rūgščią miną. Būti ištremtai iš didingojo Džorda­
no, iš šios įspūdingos, garsios mokslo tvirtovės, į kaž­
kokį aprūkusį plytinį koledžą, veikiau panašų į inter­

84
natinės mokyklos bendrabutį, pas neskoningai apsi­
rengusias mokslininkes, trenkiančias kopūstais ir naf-
talinu kaip tiedvi per vakarienę?!
Rektorius pamatė jos išraišką ir kaip raudonai suži­
bo šešku pasivertusio Panteleimono akys.
- O jeigu tai būtų ponia Koulter? - paklausė rekto­
rius.
Pasišiaušęs rudas Panteleimono kailis akimirksniu
virto švelniu lyg pūkas baltu. Laira išpūtė akis.
- Tikrai?
- Ji pažįsta lordą Asrielį. Dėdei, be abejo, labai rūpi
tavo gerovė. Kai ponia Koulter apie tave išgirdo, kaip­
mat pasišovė padėti. Beje, pono Koulterio nėra - jinai
našlė. Labai liūdna, bet jos vyras prieš keletą metų žu­
vo per nelaimingą atsitikimą - turėk tai galvoje ir ne­
klausinėk.
Laira iškart sulinksėjo.
- Ar ji tikrai... mane prižiūrės? - paklausė ji.
- O tau patiktų?
- Taip!
Ji negalėjo nusėdėti. Rektorius nusišypsojo. Šypso­
davosi jis taip retai, kad jau buvo primiršęs, kaip tai
daroma, tad jeigu kas nors būtų jį stebėjęs (Laira iš to
džiaugsmo nepastebėjo), būtų pavadinęs jo išraišką
liūdna grimasa.
- Ką gi - pasikvieskime ją ir apie tai pasikalbėkime, -
tarė jis.
Jis išėjo iš kabineto, o kai po minutės grįžo su ponia
Koulter, Laira jau buvo pašokusi ant kojų - kaip gali
sėdėti, kai dedasi tokie dalykai?! Ponia Koulter nusi­
šypsojo, ir jos demonas iš šelmiško pasitenkinimo pra­

85
šiepė baltus dantis. Eidama prie krėslo gražioji dama
palytėjo Lairos plaukus; mergaitė pajuto, kaip šilta sro­
vė plūsteli į ją, ir nuraudo.
Kai rektorius įpylė poniai Koulter brantvynio, ji pa­
klausė:
- Tai ką, Laira, aš gausiu padėjėją, ar ne?
- Taip, - paprastai atsakė Laira. Ji būtų sutikusi su
viskuo.
- Turiu daug darbų, todėl man reikia pagalbininkės.
- Aš galiu dirbti!
- Be to, mums gali tekti keliauti.
- Aš neprieštarauju. Keliaučiau bet kur.
- Bet gali būti pavojinga. Mums gali tekti keliauti į
Šiaurę.
Laira neteko žado. Paskui atitoko.
- Greitai?
- Galbūt, - nusijuokusi atsakė ponia Koulter. - Bet
žinok, kad turėsi labai daug triūsti. Privalėsi išmokti
matematikos, jūreivystės ir astronomijos.
- O kas mane mokys - jūs?
- Aš. O tu man padėsi: ką reikės, užrašinėsi, tvarkysi
mano popierius, atliksi visokius paprastus skaičiavi­
mus ir taip toliau. Kadangi lankysimės pas įtakingus
žmones, reikės rasti tau gražių drabužių. Turėsi daug
ko išmokti, Laira.
- Sutinku. Noriu visko išmokti.
- Neabejoju. Kai grįši į Džordano koledžą, būsi garsi
keliautoja. Išvyksime labai anksti - švintant išskren­
dančiu dirižabliu, taigi bėk ir iškart gulkis į lovą. Pasi­
matysime per pusryčius. Labanakt!
- Labanakt, - atsakė Laira ir prisiminusi negausias

86
mandagumo taisykles, kurių išmoko, prie durų atsi­
gręžė ir tarė: - Labos nakties, rektoriau.
- Saldžių sapnų, - linktelėjęs atsakė jis.
- Ir ačiū jums, - pridūrė poniai Koulter Laira.
*

Galop ji vis dėlto užmigo, nors Panteleimonas nenu­

stygo, kol Laira ant jo užriko - tada jis išliedamas ap­
maudą pavirto ežiu. Dar buvo tamsu, kai kažkas ją pa­
purtė ir pažadino.
- Laira, - tyliai. Neišsigąsk ir pabusk, vaikuti.
Laira pamatė ponią Lonsdeil. Laikydama vienoje
rankoje žvakę, pasilenkusi tyliai kalbėjo, liesdama Lai-
rą kita.
- Klausyk, rektorius nori tave pamatyti prieš tai, kai
pusryčiausi su ponia Koulter. Greitai kelkis ir tuoj pat
bėk prie rektoriaus apartamentų. Sode pabelsk į stik­
lintas kabineto duris, supratai?
Visiškai pabudusi ir deganti nekantrumu Laira link­
telėjo galvą ir basomis įsispyrė į ponios Lonsdeil pa­
dėtus batelius.
- Praustis nebūtina - galėsi vėliau. Nedelsdama eik
ten ir tuoj pat grįžk. Aš pradėsiu krauti tavo daiktus ir
suruošiu drabužius. O dabar paskubėk.
Tamsiame stačiakampiame kieme tebetvyrojo žvar­
bus nakties oras. Virš galvos vis dar buvo matyti
žvaigždės, bet šviesa iš rytų pamažėle gėrėsi į dangų
virš menės. Laira nubėgo į bibliotekos kiemą ir aki­
mirką stovėjo bekraštėje tyloje žvelgdama į akmeni­
nes bažnyčios smailes, žalius lyg perlas Seldono pa­
stato kupolus, baltai nudažytą bibliotekos žibintą. Da­

87
bar, kai šie reginiai liks praeityje, jai knietėjo, ar labai
jų visų ilgėsis.
Kažkas krustelėjo kabineto lange ir švystelėjo žibu­
rėlis. Laira prisiminė, ką turi daryti, ir pabarbeno į stik­
lintas duris. Beveik tą pačią akimirką jos atsidarė.
- Šaunuolė. Greitai užeik. Turime nedaug laiko, -
paragino rektorius ir vos tik ji įėjo, vėl užtraukė ant
durų užuolaidą. Jis buvo visiškai apsirengęs, kaip pa­
prastai - juodai.
- Vadinasi, aš niekur iš čia neišvykstu? - paklausė
Laira.
- Išvyksti - negaliu tam sukliudyti, - atsakė rekto­
rius; tada Laira nesuprato, kokie keisti šie žodžiai. -
Laira, aš tau kai ką duosiu, ir tu privalai duoti žodį,
kad laikysi viską paslaptyje. Ar prisieki?
- Prisiekiu.
Jis priėjo prie rašomojo stalo ir ištraukė iš stalčiaus
ryšulėlį, suvyniotą į juodą aksomą. Kai išvyniojo au­
deklą, Laira pamatė kažką panašaus į didelį rankinį ar
mažą sieninį laikrodį: storą žalvario ir krištolo diską.
Tai galėjo būti kompasas ar kažkas panašaus.
- Kas čia? - paklausė ji.
- Aletiometras. Vienas viso labo iš šešių, pagamintų
per visą laiką. Laira, dar kartą perspėju: niekam apie jį
neprasitark. Būtų geriau, jei ponia Koulter irgi apie jį
nesužinotų. Tavo dėdė...
- O ką jis daro?
- Sako žmogui tiesą. Na, o suprasti, ką jis sako, turė­
si išmokti pati. Dabar eik. Jau švinta. Skuosk greičiau į
savo kambarį, kol niekas tavęs nepamatė.
Jisai įvyniojo prietaisą į aksomą ir įspraudė jai į ran­

88
ką. Prietaisas buvo stebėtinai sunkus. Tada rektorius
suėmė jos veidą delnais ir švelniai laikė.
- Ką jūs norėjote pasakyti apie dėdę Asrielį? - steng­
damasi pakelti į jį akis paklausė Laira.
- Tavo dėdė prieš kelerius metus padovanojo šį ale-
tiometrą Džordano koledžui. Jam gali...
Nespėjus jam baigti, kažkas tyliai, bet įsakmiai pa­
beldė į duris. Laira pajuto, kaip rektoriaus rankos ne­
valingai sudrebėjo.
- Paskubėk, vaikeli, - tyliai tarė jis. - Šį pasaulį val­
dančios jėgos nepaprastai galingos. Žmones neša po­
tvynio srovės, kur kas nuožmesnės, negu tu gali įsi­
vaizduoti, ir jos įtraukia mus visus į savo verpetus. Sėk­
mės tau, Laira. Būk palaiminta, mergyt, būk palaimin­
ta. Vadovaukis savo protu.
- Ačiū, rektoriau, - padėkojo ji, kaip dera pareigin­
gai mergaitei.
Prispaudusi ryšulėlį prie krūtinės, išėjo iš kabineto
pro sodo duris; kartą trumpai atsigręžusi pamatė rek­
toriaus demonę, stebinčią ją nuo palangės. Dangus jau
šviesėjo, ore buvo justi priešaušrio gaiva.
- Ką čia turi? - paklausė ponia Lonsdeil garsiai už-
voždama aptrintą lagaminėlį.
- Rektorius man jį davė. Ar galiu padėti į lagaminą?
- Per vėlu - nebeatidarinėsiu. Kad ir ką ten turi, gausi
įsikišti į apsiausto kišenę. Greitai eik į valgyklą, kad
jiems nereikėtų tavęs laukti.

Tik atsisveikinusi su saujele jau pabudusių tarnų ir

ponia Lonsdeil, Laira prisiminė Rodžerį ir ją ėmė
graužti sąžinė, kad nuo tada, kai susipažino su ponia

89
Koulter, nė karto apie jį nepagalvojo. Kaip greitai vis­
kas nutiko!
O dabar ji keliauja į Londoną, ir dar cepelinu! Ji sė­
dėjo šalia iliuminatoriaus; Panteleimonas buvo įsispy­
ręs aštriais šermuonėlio nagais jai į šlaunį, o priekines
letenėles atrėmęs į stiklą, pro kurį spoksojo. Lairai iš
kito šono sėdinti ponia Koulter vartė kažkokius po­
pierius, bet netrukus padėjo juos į šalį ir prašneko. Pa­
sakojimai buvo tokie įdomūs, kad Laira svaigte nuo
jų svaigo. Šįkart jie buvo ne apie Šiaurę, o apie Londo­
ną: restoranus, pokylių sales, vakarėlius pasiuntiny­
bėse ir ministerijose, intrigas tarp vyriausybės ir par­
lamento. Tie dalykai žavėjo Lairą beveik daugiau, ne­
gu be paliovos kintantis kraštovaizdis po orlaiviu. At­
rodė, tarsi ponios Koulter žodžius lydėtų kažkokia su­
augusiųjų rimtis, vienu metu kelianti nerimą ir vilio­
janti, ir Lairai nuo jų padvelkė didybe.
Dirižabliui nusileidus Folksholo soduose, jos persikė­
lė laivu į kitą plačios rudos upės krantą ir įėjo į praš­
matnų pastatą Temzės krantinėje, kur storas šveico­
rius (visai kaip durininkas, tik su medaliais) atidavė
pagarbą poniai Koulter ir pamerkė akį Lairai - ta tik
abejingai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų...
Paskui jos įėjo į butą...
Lairai neliko nieko kito, tik aikčioti.
Per trumpą gyvenimą Laira buvo mačiusi daug gro­
žybių, bet jos buvo Džordano koledžo ir Oksfordo gro­
žybės - didingų mūrų, vyriškos. Džordano koledže
įstabių dalykų buvo daug, bet nė vienas jų nebuvo dai­
lus. Ponios Koulter bute viskas buvo dailu. Jis buvo

90
pilnas šviesos, nes platūs langai išėjo j pietus, o sienos
išklijuotos skoningais tapetais auksiniais ir baltais dry­
žiais. Žavingi paveikslai auksuotuose rėmuose, seno­
vinis veidrodis, prašmatnios gemtarinės šviesos žva­
kidės su kriputėmis puoštais gaubtais, pagalvėlės irgi
padabintos kriputėmis, gėlėtos užuolaidėlės ant kar­
nizų ir minkštas žalias kilimas su lapų raštais po kojo­
mis; visi paviršiai, kaip pasirodė nepatyrusiai Lairos
akiai, nustatyti gražiomis porceliano dėžutėmis, pie­
menaitėmis ir arlekinais.
Ponia Koulter šypsojosi matydama, kaip Laira vis­
kuo žavisi.
- Taip, Laira, - tau reikia parodyti begalę dalykų! Nu­
sivilk apsiaustą - nusivešiu tave j vonią. Išsimaudysi,
paskui mudvi papietausime ir eisime apsipirkti...
Vonios kambarys buvo dar vienas stebuklas. Laira
buvo įpratusi praustis kietu geltonu muilu apdaužy­
tame dubenyje, o vanduo, vos trykštantis iš čiaupų,
geriausiu atveju būdavo šiltas ir dažnai parudavęs nuo
rūdžių. O čia vanduo buvo karštas, muilas rausvas ir
kvapnus, rankšluosčiai stori ir minkštutėliai it pūkas.
Be to, šiek tiek patamsinto veidrodžio kraštai buvo ap­
vedžioti rožinėmis lemputėmis, tad į jį pažiūrėjusi pa­
matė švelniai apšviestą mergaitę, visai nepanašią į Lai-
rą, kurią ji pažinojo.
Ponios Koulter demoną mėgdžiojantis Panteleimo-
nas, įsitaisęs ant vonios krašto, maivėsi prieš ją. Laira
stumtelėjo jį į muiliną vandenį ir staiga prisiminė ale-
tiometrą apsiausto kišenėje. Apsiaustą ji paliko ant kė­
dės kitame kambaryje. Ji prižadėjo rektoriui slėpti jį
nuo ponios Koulter...

91
 Šis dalykas ne juokais glumino Lairą. Ponia Koulter -
tokia gera ir protinga, o Laira savo akimis matė, kaip
rektorius bandė nunuodyti dėdę Asrielį. Katro ji turė­
tų daugiau klausyti?
Ji paskubomis nusišluostė ir parlėkė į svetainę. Ap­
siaustas tebegulėjo - aišku, niekieno neliestas.
- Pasirengusi? - paklausė ponia Koulter. - Manau,
nueisime papietauti į Karališkąjį Arkties institutą. Aš -
viena iš nedaugelio jo narių moterų, tad kodėl nepasi­
naudojus savo privilegijomis?
Per dvidešimt minučių jos priėjo didingą mūro pa­
statą. Sėdėdamos erdviame valgomajame su baltomis
kaip sniegas staltiesėmis ir žvilgančiais sidabriniais
įrankiais ant stalų, jos valgė veršienos kepenėles ir rū­
kytą kiaulieną.
- Veršienos kepenėlės gerai, - aiškino Lairai ponia
Koulter, - ruonių taip pat, bet jeigu Arktyje striuka su
maistu, šiukštu nevalgyk lokienos kepenų. Jos pilnos
nuodų, todėl jų užvalgiusi po kelių minučių mirsi.
Joms valgant, ponia Koulter parodė jai kelis institu­
to narius prie kitų stalų.
- Ar matai tą senyvą poną su raudonu kaklaraiščiu?
Tai pulkininkas Karbornas. Jis pirmas praskrido oro
balionu virš Šiaurės ašigalio. O tas aukštas vyras prie
lango, kuris ką tik atsistojo - daktaras Lūžusi Strėlė.
-Jis skrelingas?
- Taip. Šis žmogus sudarė Didžiojo šiaurės vande­
nyno srovių žemėlapį...
Laira žvelgė į visus šiuos didžius vyrus smalsiai ir
su pagarbia baime. Jie, be abejo, mokslininkai, bet kar­
tu - tyrėjai. Daktaras Lūžusi Strėlė tikrai žinos, kokios

92
pavojingos lokienos kepenys, bet ji abejojo, ar tai žinos
Džordano koledžo bibliotekininkas.
Po pietų ponia Koulter nusivedė Lairą į instituto bib­
lioteką ir parodė kai kuriuos eksponatus: harpūną, ku­
riuo buvo nudobtas didysis banginis Grimsduras; ak­
menį su išraižytu užrašu nežinoma kalba, rastą ran­
koje vienišo tyrėjo lordo Rucho, mirtinai sušalusio pa­
lapinėje; skiltuvą, kuriuo kapitonas Hadsonas naudo­
josi per garsiąją kelionę į Van Tyreno žemę. Ji papasa­
kojo kiekvieno šių daiktų istoriją, ir Laira pajuto, kaip
širdį suvirpina susižavėjimas visais šiais didžiais, nar­
siais, tolimais didvyriais.
Paskui jos nuėjo apsipirkti. Tą nepaprastą dieną Lai-
rai viskas buvo nauja, bet labiausiai galva jai svaigo
vaikščiojant po parduotuves. Ak, kaip smagu atsidur­
ti didžiuliame pastate, kuriame gausu gražių drabu­
žių - tau leidžia juos matuotis ir tu apžiūrinėji save
veidrodžiuose... O apdarai tokie gražūs!.. Laira gau­
davo drabužius iš ponios Lonsdeil. Dažniausiai jie bū­
davo kieno nors jau dėvėti ir daug kartų taisyti. Jai
retai duodavo ką nors nauja, o kai duodavo, išrinkda­
vo pagal patvarumą, o ne grožį. Be to, ji niekada nie­
ko neišsirinko sau pati. O dabar ponia Koulter siūlė
vieną, gyrė antrą, už viską mokėjo ir vėl siūlė...
Kai jos baigė, Laira vos laikėsi ant kojų, nors akys vis
taip pat skaisčiai spindėjo. Ponia Koulter liepė didžią­
ją dalį pirldnių supakuoti ir atgabenti, o pati pasiėmė
tik porą, kai jiedvi su Laira pėsčiomis patraukė atgal į
jos butą.
Paskui vonia su tirštomis, kvapniomis putomis. Po­
nia Koulter atėjo išplauti Lairai plaukų, bet darė tai

93
švelniai - nemaigydama ir negremždama kaip ponia
Lonsdeil. Panteleimonas stebėjo su didžiausiu smal­
sumu, kol ponia Koulter į jį pažvelgė; jis suprato, ką
ji nori pasakyti, ir nusigręžęs kukliai nusuko žvilgsnį
nuo šių moteriškų paslapčių kaip ir auksaspalvis bež-
džioniukas. Anksčiau jam nebuvo tekę sukti akis nuo
Lairos.
O po vonios - šiltas gėrimas su pienu ir žolelėmis,
nauji flaneliniai naktiniai marškiniai su gėlių raštu ir
festonais puoštais padurkais, melsvai nudažytos avi­
kailio šlepetės ir galop - lova.
O tos lovos minkštumelis! O kokia švelni gemtarinė
šviesa, sklindanti nuo stalelio prie jos! Ir koks jaukus
pats miegamasis su spintutėmis, tualetiniu staliuku ir
komoda, į kurią bus sudėti naujieji jos drabužiai, su
visas grindis dengiančiu kilimu ir gražiomis užuolai­
domis, išmargintomis žvaigždėmis, mėnuliukais ir pla­
netomis! Laira gulėjo nekrustelėdama, pernelyg išvar­
gusi, kad galėtų užmigti, pernelyg apkerėta, kad su­
abejotų, ar viskas jai nesivaidena.
Kai ponia Koulter švelniai palinkėjo labos nakties ir
išėjo, Panteleimonas timptelėjo ją už plaukų. Laira
stumtelėjo jį šalin, bet jis sukuždėjo:
- Kur tas daiktas?
Jinai iškart suprato, ką jis turi galvoje. Senas, apšiu­
ręs jos apsiaustas kabojo spintoje; netrukus ji jau vėl
sėdėjo lovoje sukryžiavusi po savim kojas, ir Pantelei­
monas įdėmiai stebėjo, kaip ji išvynioja juodą aksomą
ir žiūri į rektoriaus duotą daiktą.
- Kaip jisai jį vadino? - sušnabždėjo Laira.
- Aletiometru.

94
 Nebuvo prasmės klausti, ką reiškia šis žodis. Prietai­
sas su žvilgančiu krištolo ciferblatu ir dailiu žalvario
korpusu svėrė ranką. Jis labai panėšėjo į laikrodį ar
kompasą, nes turėjo rodykles, nukreiptas į ciferblato
apskritimo taškus, tik vietoj valandų ar pasaulio dalių
juose buvo neregėtai tiksliai nupiešti paveikslėliai, tarsi
kažkas būtų išmarginęs dramblio kaulą plonytėliu sa­
balo kailio teptuku. Laira ėmė sukinėti ciferblatą, kad
visus apžiūrėtų. Vienas vaizdavo inkarą, kitas smėlio
laikrodį su kaukole viršuje, trečias bulių, ketvirtas avi­
lį... Iš viso - trisdešimt šeši, bet ji nė spėti neįstengė, ką
jie reiškia.
- Žiūrėk, čia ratukas, - parodė Panteleimonas. - Pa­
bandyk jį prisukti.
Tiesą sakant, rantytų ratukų buvo net trys ir kiek­
vienas suko vieną iš trijų trumpesniųjų rodyklių, jos
judėjo aplink ciferblatą be perstojo maloniai spragsė­
damos. Galėjai nustatyti jas taip, kad rodytų į bet kurį
paveikslėlį, ir kai jos spragtelėjusios sustodavo tiesiai
prieš kurio nors vidurį, nebepajudėdavo.
Ketvirtoji rodyklė buvo ilgesnė ir plonesnė, be to,
atrodė, kad pagaminta iš dulsvesnio metalo negu ki­
tos trys. Lairai visai nepavyko valdyti jos judėjimo: ji
krypo ten, kur norėjo, lyg kompaso adata, tik nenu­
stodavo virpėjusi.
- „Metras" reiškia „matavimo prietaisą", - tarė Pan­
teleimonas. - Pavyzdžiui, termometras. Mums pasa­
kojo kapelionas.
- Taip, bet tai nesunku suprasti, - atsakydama su­
kuždėjo jinai. - Kaip manai, kam jis reikalingas?
Nei vienas, nei kitas negalėjo atspėti. Laira ilgai su­

95
kiojo rodykles, kad tos sustotų priešais vieną ar kitą
simbolį (angelą, šalmą, delfiną; gaublį, liutnią, skries­
tuvą; žvakę, žaibą, arklį), ir stebėjo, kaip ilgoji rodyklė
be paliovos neperprantamai sukasi. Nors nieko nesu­
prato, labai susidomėjo ir žavėjosi prietaiso sudėtin­
gumu bei su menkiausiomis smulkmenomis nupieš­
tais ženklais. Norėdamas prilįsti arčiau jo, Panteleimo-
nas virto peliuku ir padėjęs letenėles ant krašto žvil­
gančiomis iš smalsumo juodomis į sagutes panašio­
mis akutėmis stebėjo, kaip sukiojasi ilgoji rodyklė.
- Kaip manai, ką rektorius norėjo pasakyti apie dė­
dę Asrielį? - paklausė Laira.
- Gal kad turim išsaugoti šitą daiktą ir jam atiduoti.
- Bet rektorius ketino jį nunuodyti! Gal atvirkščiai -
norėjo pasakyti, kad neatiduotume prietaiso jam.
- Ne, - nenusileido Panteleimonas, - rektorius liepė
slėpti jį nuo jos.
Kažkas tyliai pabeldė į duris.
- Laira, tavim dėta išjungčiau šviesą, - pasigirdo po­
nios Koulter balsas. - Tu išvargusi, o rytoj mūsų lau­
kia daug darbų.
- Gerai, ponia Koulter, - paskubomis kišdama ale-
tiometrą po antklode atsakė Laira.
- Labos nakties.
- Labos nakties.
Laira susirietė į kamuoliuką ir išjungė šviesą. Prieš
užmigdama pasikišo aletiometrą po pagalve - dėl vi­
so pikto.

96
 5

Kokteilių vakarėlis

Paskui kelias dienas Laira visur ėjo su ponia Koulter -

tarsi pati būtų demonas. Ponia Koulter pažinojo dau­
gybę žmonių ir susitikinėdavo su jais įvairiausiose vie­
tose. Tarkime, iš ryto vykdavo geografų susirinkimas
Karališkajame Arkties institute, tad Laira sėdėdavo ša­
lia ir klausydavosi; paskui ponia Koulter susitikdavo
su kokiu politiku ar dvasininku kokiame nors praban­
giame restorane, ir nauji pažįstamieji susižavėję Laira
užsakydavo jai ypatingų patiekalų. Taigi ji išmoko val­
gyti šparagus ir sužinojo, koks veršiuko kasos skonis.
Paskui po pietų jos vėl vaikščiodavo po parduotuves,
nes ponia Koulter ruošėsi savo ekspedicijai, todėl pir­
ko kailius, neperšlampamus drabužius ir batus, taip
pat miegmaišius, peilius ir braižybos įrankius, kuriais
Laira negalėjo atsidžiaugti. Paskui jos eidavo išgerti
arbatos ir susitikdavo su kokiomis damomis, apsiren­
gusiomis taip pat elegantiškai kaip ponia Koulter, tik
gal neprilygstančiomis jai grožiu ir manieromis. Tos

97
moterys buvo tokios nepanašios į mokslininkes, čigo­
niukų motinas iš plaukiojančių būstų ar koledžo tar­
naites, kad galėjai pamanyti jas esant visai naujos ly­
ties, pasižyminčios pavojingomis galiomis ir savybėmis,
tokiomis kaip elegancija, žavesys ir patrauklumas. Prieš
tokius susitikimus Laira gražiai pasipuošdavo; damos
aplink ją šokinėdavo ir įtraukdavo į rafinuotus, subti­
lius savo pokalbius, o jie visi sukdavosi apie žmones:
šitą menininką, tą politiką ar anuodu meilužius.
O atėjus vakarui ponia Koulter kartais nusivesda­
vo Lairą į teatrą - ten mergaitė vėl susipažindavo su
daugybe įstabių žmonių, ir tie ja susižavėdavo. Atro­
dė, tarsi ponia Koulter pažįsta visus įtakingus londo-
niečius.
Pertraukose tarp visų šių susitikimų ir pramogų po­
nia Koulter mokydavo ją geografijos ir matematikos
pagrindų. Lairos žiniose, kaip tame pelių gerokai iš-
kramtytame pasaulio žemėlapyje, žiojėjo gausybė
spragų, nes Džordane ją mokė pripuolamai ir nesiste-
mingai. Kokiam žemesnio laipsnio mokslininkui liep­
davo ją pasigauti ir pamokyti kokio nors dalyko; pa­
niurusi Laira leisdavosi mokoma gal savaitę, paskui
„pamiršdavo" ateiti į pamoką - mokslininkas tada tik
lengviau atsikvėpdavo. O kartais mokslininkas pamirš­
davo, ko turėjo ją mokyti, ir išsijuosęs imdavo jai aiš­
kinti apie naujausius savo tyrimus, o tie būdavo įvai­
riausių sričių. Taigi nenuostabu, kad Lairos žinios bu­
vo paviršutiniškos. Ji išmanė apie atomus, elementa­
riąsias daleles, gemtaromagnetinius krūvius, keturias
pagrindines jėgas ir kitus eksperimentinės teologijos
dalykus, bet ničnieko apie Saulės sistemą. Kai ponia

98
Koulter tai pastebėjo ir paaiškino Lairai, kad Žemė ir
kitos penkios planetos sukasi aplink Saulę, Laira už
pilvo susiėmusi juokėsi iš šio pokšto.
Vis dėlto ji stengėsi parodyti šį bei tą žinanti, tad kai
ponia Koulter ėmė pasakoti jai apie elektronus, ji ži­
novo tonu atsakė:
- Taip, tai dalelės, turinčios neigiamą krūvį. Pana-,
šios į Dulkes, tik Dulkės krūvio neturi.
Vos tik ji tai pasakė, ponios Koulter demonas stai­
ga kilstelėjo galvą ir metė į ją akį; visas auksinis jo
menkutį kūnelį dengiantis kailis pasišiaušė, tarsi bū­
tų įgavęs krūvį. Ponia Koulter uždėjo delną jam ant
nugaros.
- Dulkės? - paklausė ji.
- Taip. Jūs žinot - tos, iš kosmoso.
- Ką žinai apie Dulkes, Laira?
- Na, kad jos nusileidžia iš kosmoso ir apšviečia žmo­
nes, bet norint tai pamatyti reikia turėti ypatingą ka­
merą. Tik vaikų jos neveikia.
- Iš kur tai sužinojai?
Laira jau juto, kad kambaryje tvyro didžiulė įtam­
pa, nes šermuonėliu pasivertęs Panteleimonas užšliau­
žė jai ant kelių ir tirtėjo kaip epušės lapas.
- Iš kažkokio žmogaus Džordane, - numykė Laira. -
Užmiršau iš ko. Man regis, iš kažkurio mokslininko.
- Per kurią nors pamoką?
- Taip, ko gero. O gal nugirdau netyčia. Taip, saky­
čiau, taip ir buvo. Mokslininkas, man rodos, iš Naujo­
sios Danijos, kalbėjosi su kapelionu apie Dulkes, o aš
kaip tik ėjau pro šalį, ir man pasirodė taip įdomu, kad
nesusilaikiau ir priėjusi klausiausi. Taip ir buvo.

99
 - Aišku, - atsakė ponia Koulter.
- Ar jis sakė man tiesą? O gal aš klaidingai supratau?
- Nežinau. Neabejoju, kad žinai kur kas daugiau už
mane. Grįžkime prie elektronų...
Vėliau Panteleimonas jai kalbėjo:
- Ar žinai, kad vienu metu visas jos demono kailis
pasišiaušė? Aš stovėjau už jo. Tada ji sugriebė jo kailį
taip smarkiai, kad net krumpliai pabalo. Tu negalėjai
to matyti. Dar negreitai jo kailis nusileido. Jau maniau,
kad jis šoks ant tavęs.
Aišku, tai buvo keista, bet nė vienas jų nesuprato,
kokia paslaptis čia glūdi.
Lairą mokė ir kitokių dalykų - taip atsargiai, taip sub­
tiliai, kad ji nė nejuto esanti mokoma. Kaip išsiplauti
plaukus; kaip nuspręsti, kurios spalvos tau tinka; kaip
atsisakyti pasiūlymo taip maloniai, kad neįžeistum siū­
lančiojo; kaip pasidažyti lūpas, pasipudruoti skruos­
tus ir išsikvėpinti. Tiesą sakant, ponia Koulter pasta­
rųjų gudrybių Lairos nemokė tiesiogiai; ji žinojo, kad
mergaitė ją stebi, kai ji gražinasi, tad tyčia neslėpė, kur
laiko kosmetiką, ir netrukdydavo jai pačiai viską iš­
bandyti.
Ėjo laikas; ruduo ėjo į pabaigą, artinosi žiema. Ret­
karčiais Laira pagalvodavo apie Džordano koledžą,
bet jis dabar atrodė nereikšmingas ir ramus, palygin­
ti su kupinu įvykių dabartiniu jos gyvenimu. Dažnai
prisimindavo Rodžerį ir pasijusdavo nesmagiai, bet
reikėdavo eiti į operą, vilktis naują suknutę ar ruoš­
tis į Karališkąjį Arkties institutą, tad jinai vėl apie jį
pamiršdavo.

100
 Kai Laira išgyveno Londone apie pusantro mėne­
sio, ponia Koulter nusprendė surengti kokteilių vaka­
rėlį. Lairai susidarė įspūdis, kad ji nori atšvęsti kažko­
kią progą, nors ponia to neminėjo. Ji užsakė gėlių, ap­
tarė su tiekėju, kokiais sumuštinukais ir gėrimais vai­
šinti svečius, ir visą vakarą drauge su Laira svarstė, ką
kviesti.
- Būtinai turime pasikviesti arkivyskupą. Negaliu sau
leisti jį ignoruoti, nors jis ir be galo šlykštus senas pasi­
pūtėlis. Lordas Borealis mieste - su juo bus smagu.
Kaip ir su princese Postnikova. Kaip manai, ar verta
kviesti Eriką Andersoną? Kažin ar jau metas rodyti jį
visuomenės grietinėlei?
Erikas Andersonas buvo tuo metu labai madingas
šokėjas. Laira nenutuokė, ką reiškia „visuomenės grie­
tinėlė", bet mielai pareiškė savo nuomonę. Ji pareigin­
gai, tik su baisiomis klaidomis užrašinėjo ponios Koul­
ter siūlomų žmonių pavardes, paskui jas braukė, kai
ponia Koulter nuspręsdavo vis dėlto jų nekviesti.
Kai Laira atsigulė, ant pagalvės įsitaisęs Panteleimo-
nas sušnabždėjo:
- Ji niekada nekeliaus į Šiaurę! Jinai laikys mus čia
amžinai. Kada bėgsime?
- Keliaus, - kuždesiu atsakė jam Laira. - Tau ji ne­
patinka, ir tiek. Bet čia tavo bėda - man ji patinka. Be
to, kam ji mokytų mus jūreivystės ir visų kitų dalykų,
jeigu nesįruoštų imti mūsų į Šiaurę?
- Kad tu nepradėtum nekantrauti - štai kodėl. Argi
tau reikia sukiotis tame kokteilių vakarėlyje, visiems
meiliai šypsotis ir puikuotis savo grožiu? Jinai tik nori
padaryti iš tavęs kambarinę katytę.

101
 Laira atsuko jam nugarą ir užsimerkė. Tačiau Pante-
leimonas sakė tiesą. Nors ir koks prašmatnus buvo šis
aukštosios visuomenės gyvenimas, ji jautėsi suvaržy­
ta ir sukaustyta. Kažin ką būtų atidavusi, kad tik galė­
tų bent dieną praleisti su savo draugais Oksfordo dris­
kiais pešdamasi Molynėje ar lenktyniaudama kanale.
Su ponia Koulter buvo dėmesinga ir mandagi vien dėl
tos gundančios vilties keliauti į Šiaurę. Gal ten jos su­
sitiks lordą Asrielj. Gal jisai ir ponia Koulter vienas ki­
tą pamils; jie susituoks ir įdukrins Lairą, o paskui išva­
duos Rodžerį iš maumų.
Kelios valandos prieš kokteilių vakarėlį ponia Koul­
ter nusivedė Lairą pas madingą kirpėją. Ten jai pa­
minkštino ir sugarbanojo standžius šviesbruvius
plaukus, apdildė ir nulakavo nagus, ir net padažė ant­
akius, blakstienas ir lūpas, kad parodytų, kaip tai da­
roma. Paskui jos nuėjo atsiimti ponios Koulter jai už­
sakytos naujos suknutės ir nusipirkti lakuotų bate­
lių. Tada atėjo metas grįžti į butą, patikrinti gėles ir
persirengti.
- Tik nereikia šitos rankinės, brangute, - tarė ponia
Koulter, kai Laira išėjo iš savo miegamojo negalėda­
ma pati savimi atsigrožėti.
Laira įprato nešioti nedidelę baltą rankinę su ilgu,
per petį permetamu dirželiu, kad aletiometras visuo­
met būtų šalia. Ponia Koulter tvarkydama rožes, su­
grūstas į vazą, pamatė, kad Laira nesijudina iš vietos,
ir metė reikšmingą žvilgsnį į durų pusę.
- Ponia Koulter, prašau jūsų - leiskite man ją nešio­
tis. Man ji labai patinka.
- Tik ne namie. Kvailai atrodo, kai kas nešiojasi ant

102
peties rankinę savo namuose. Tučtuojau ją nusikabink
ir ateik padėti man patikrinti taurių...
Ne tiek dėl irzlaus tono, kiek dėl žodžių „savo na­
muose" Lairai kilo noras aršiai priešintis. Panteleimo-
nas purptelėjo ant grindų, akimirksniu virto šešku ir
išrietęs nugarą prisispaudė prie baltų jos kojinaičių.
Šitaip padrąsinta Laira tarė:
- Betgi ji nekliudys. Be to, tai vienintelis daiktas,
kurį man patinka nešiotis. Man atrodo, ji visai tinka
prie...
Sakinio ji nebaigė, nes ponios Koulter demonas it
koks auksinio kailio kamuoliukas nusirito nuo sofos ir
prispaudė Panteleimoną prie kilimo, tam nespėjus nė
pasijudinti iš vietos. Laira sušuko - iš pradžių suneri­
musi, paskui iš baimės ir skausmo, kai Panteleimonas
ėmė į visas puses rangytis cypdamas ir urgzdamas, ne­
galėdamas išsivaduoti iš auksinio beždžioniuko
gniaužtų. Beždžioniukui prireikė vos kelių sekundžių
šeškui įveikti: viena grėsminga juoda letena apglėbė
per sprandą, kitomis dviem sugriebė užpakalines ko­
jas, o ketvirta pačiupo Panteleimono ausį ir timptelė­
jo, tarsi norėdamas nuplėšti. Padarė tai be pykčio, su
kažkokia šalta jėga tartum iš smalsumo, bet reginys
buvo šiurpus, o pojūtis dar baisesnis.
- Nereikia! - siaubo apimta sukliko Laira. - Maldau­
ju - liaukis! Mums skauda!
Ponia Koulter pakėlė akis nuo gėlių.
- Tada daryk, kaip sakau.
- Aš prižadu!
Beždžioniukas pasitraukė nuo Panteleimono, lyg
jam staiga būtų pasidarę nuobodu. Šeškiukas iškart

103
nuskuodė prie Lairos: ta pakėlė ir glaustydama prie
veido ėmė raminti bučiniais.
- Tučtuojau, Laira! - paliepė ponia Koulter.
Laira staiga nusigręžė ir nurūko į savo miegamąjį,
bet vos tik užtrenkė duris, tos vėl atsidarė. Tarpduryje
stovėjo ponia Koulter.
- Laira, jeigu šitaip šiurkščiai ir vulgariai elgsiesi,
mudvi nesutarsime, bet viršų paimsiu aš. Tučtuojau
nusikabink tą rankinę. Nerodyk tos nepatenkintos mi­
nos. Daugiau niekada netrankyk durų - nesvarbu, ar
aš girdžiu, ar ne. Po kelių minučių pasirodys pirmi sve­
čiai - pasistenk elgtis su jais kuo gražiausiai, būk ma­
loni, žavinga, tyra, dėmesinga ir visaip kitaip patraukli.
Labai to noriu - supranti mane, Laira?
- Taip, ponia Koulter.
- Tada pabučiuok mane.
Ponia šiek tiek pasilenkė ir atkišo skruostą. Lairai te­
ko pasistiebti, kad pasiektų jį pabučiuoti. Jinai paste­
bėjo, koks jis glotnus, ir užuodė vos juntamą, bet glu­
minantį ponios Koulter kvepalų aromatą: atrodė, tar­
si jie atsiduotų metalu. Atsitraukusi Laira padėjo ran­
kinę ant tualetinio stalelio ir išsekė paskui ponią Koul­
ter atgal į svetainę.
- Kaip tau patinka gėlės, brangute? - kuo meiliau­
siai, tarsi nieko nebūtų atsitikę, paklausė ponia Koul­
ter. - Man regis, rožės visuomet tinka, bet kartais gali­
ma persistengti... Ar atvežė pakankamai ledo? Būk ge­
rutė, nueik ir paklausk. Šilti gėrimai - šlykštūs...
Laira pastebėjo, kad jai visai lengva apsimetinėti ne­
rūpestinga ir žavingai linksma, nors kiekvieną akimir­
ką juto, koks pasidygėjęs viskuo Panteleimonas ir kaip

104
jis nekenčia auksinio beždžioniuko. Netrukus suzvim­
bė durų skambutis ir kambaryje ėmė rinktis madingai
apsirengusios damos ir gražūs arba garsūs ponai. Lai-
ra sukiojosi tarp jų, siūlė sumuštinukus, maloniai šyp­
sojosi ir užkalbinta gražiai atsakinėjo. Jinai jautėsi, tarsi
būtų visų numylėta katytė, ir vos tik jai dingtelėjo ta
mintis, Panteleimonas, dabar dagilis, išskleidė sparnus
ir garsiai čirptelėjo.
Laira pajuto, kad jis džiūgauja įrodęs jai savo teisu­
mą, ir ėmė elgtis santūriau.
- O į kokią mokyklą tu eini, balandėle? - paklausė
senyva dama apžiūrinėdama Laira pro lornetą.
- Aš nevaikštau į mokyklą, - atsakė jai Laira.
- Tikrai? O aš maniau, kad motina leidžia tave į mo­
kyklą, kurią pati baigė. Ji labai gera...
Laira suglumo, bet paskui suprato senutės klaidą.
-Ji man ne mama! Aš jai tik talkinu. Aš jos padėjėja, -
išdidžiai atsakė.
- Aišku. O kas taviškiai?
Laira vėl ne iš karto susigaudę, ką ji turi galvoje.
- Jie buvo grafas ir grafienė, - atsakė ji. - Abu žuvo
per aviakatastrofą Šiaurėje.
- Koks grafas?
- Grafas Belakva. Jis buvo lordo Asrielio brolis.
Senutės demonas, skaisčiai raudonas papūgos aros
patinas, tarsi suirzęs ėmė minti nuo kojos ant kojos.
Pamačiusį, kad senutė apimta smalsumo suraukia kak­
tą, Laira maloniai nusišypsojo ir nuėjo toliau.
Eidama pro šalia didelės sofos besibūriuojančius ke­
lis vyrus ir merginą, ji išgirdo žodį Dulkės. Ligi šiol
aukštuomenės ji buvo prisižiūrėjusi pakankamai ir su­

105
prasdavo, kada vyrai ir moterys flirtuoja, ir susidomė­
jusi juos stebėdavo, bet šįsyk ją dar labiau sudomino
paminėtosios dalelės, todėl ji stabtelėjo pasiklausyti.
Atrodė, kad vyrai - mokslininkai; iš to, kaip mergina
jų klausinėjo, Laira nusprendė, kad ji studentė.
- Jas atrado maskolis - jeigu tai jau žinote, sakykite -
toliau nepasakosiu, - kalbėjo pusamžis vyriškis, o mer­
gina susižavėjusi negalėjo atplėšti nuo jo akių. - Jo pa­
vardė Rusakovas, todėl jos paprastai vadinamos Rusa-
kovo dalelėmis. Tai elementariosios dalelės, niekaip ne­
sąveikaujančios su kitomis. Jas labai sunku aptikti, bet
nuostabiausia štai kas: atrodo, kad jas traukia žmonės.
- Nejaugi? - išputusi akis paklausė mergina.
- O dar nuostabiau, - toliau dėstė jis, - kad kai kurie
žmonės traukia jas labiau negu kiti. Beje, jas traukia tik
suaugusieji, bet ne vaikai. Bent jau menkai ir kol dar
nesulaukę paauglystės. Tiesą sakant, - jis nuleido balsą
ir žengtelėjęs arčiau merginos uždėjo delną jai ant pe­
ties, lyg rengtųsi atskleisti kokią paslaptį, - kaip tik dėl
šios priežasties ir buvo įsteigta Mažųjų aukų ministeri­
ja. Mūsų malonioji šeimininkė galėtų jums papasakoti.
- Nejaugi? Ji susijusi su Mažųjų aukų ministerija?
- Širdele, jinai ir yra Mažųjų aukų ministerija. Šis
sumanymas yra jos vienos, ir...
Vyras ketino papasakoti jai dar kažką, bet pastebėjo
Lairą. Ši spoksojo jam tiesiai į akis nemirksėdama; gal
jis truputį per daug išgėrė, o gal labai stengėsi padary­
ti įspūdį merginai, nes tarė:
- Ši mažoji dama viską apie tai žino - galvą guldau.
Mažųjų aukų ministerija tau nepavojinga, ar ne, ma­
žute?

106
 - Tikrai ne, - atsakė Laira. - Čia man niekas nekelia
pavojaus. Oksforde - ten aš anksčiau gyvenau - grėsė
daugybė pavojų. Kad ir čigonai - jie grobdavo vaikus
ir parduodavo turkams į vergiją. O per pilnatį Medo-
vo uoste iš senojo Godstovo moterų vienuolyno atsė­
lindavo vilkolakis. Kartą girdėjau jį staugiant. Dar yra
maumų...
- Tai ir turėjau galvoje, - tarė vyriškis. - Juk taip va­
dina Mažųjų aukų ministerijos samdinius, ar ne?
Laira pajuto, kad Panteleimonas staiga sudreba, bet
šįsyk jis elgėsi kaip niekada gražiai. Dviejų suaugu­
siųjų demonai - katė ir drugelis - matyt, nepastebėjo
jo reakcijos.
- Maumai? - tarė mergina. - Koks keistas žodis! Ko­
dėl juos vadina maumais?
Laira buvo bepradedanti pasakoti jai vieną iš kraują
stingdančių istorijų, kurias prasimanė Oksfordo vai­
kiščiams gąsdinti, bet vyras jau kalbėjo:
- Pavadinimas atsirado iš pirmųjų žodžių Mažųjų
AUkų Ministerija raidžių. Po teisybei, sumanymas la­
bai senas. Viduramžiais tėvai atiduodavo vaikus baž­
nyčioms, kad ten taptų vienuoliais ar vienuolėmis.
Tuos nelaimėlius vadindavo mažosiomis aukomis. Šį
sumanymą perėmė tie, kurie ėmė tirti tą Dulkių reiš­
kinį... Mūsų mažoji draugė turbūt tai žino. Kodėl tau
nenuėjus pasikalbėti su lordu Borealiu? - kreipėsi jis
tiesiai į Lairą. - Neabejoju, kad jis norėtų susipažinti
su ponios Koulter globotine... Tai tas žilaplaukis vyras
su demonu gyvate.
Laira iškart suprato, kad jis nori jos atsikratyti - tada
galės atviriau pasikalbėti su mergina. Bet tą, rodės, Lai-

107
ra vis dar domina, tad pasprukusi nuo mokslininko
priėjo prie jos pasikalbėti.
- Luktelk. Kuo tu vardu?
- Laira.
- O aš Adelė Starminster, žurnalistė. Ar negalėtume
kur ramiai pasišnekėti?
Lairai atrodė visai ne keista, kad žmonės nori su ja
kalbėtis, tad paprastai atsakė:
- Mielai.
Merginos demonas drugelis pakilo į orą, purptelėjo
į vieną pusę, į kitą, paskui nusileido jai prie ausies ir
kažką kuštelėjo. Tada Adelė Starminster tarė:
- Eime ant sofos prie lango.
Tai buvo mėgstamiausia Lairos vieta: iš čia buvo ma­
tyti upė, o dabar - dar ir žiburiai kitame jos krante,
atsispindintys juodame per jūros potvynį pakilusia­
me vandenyje. Vilkikas tempė prieš srovę virtinę bar­
žų. Žurnalistė atsisėdo ant minkštos sofos ir pasislin­
ko, kad padarytų vietos Lairai.
- Kaip supratau iš profesoriaus Dokerio žodžių, esi
kažkaip susijusi su ponia Koulter?
-Taip.
- Kaip? Gal tu jos duktė ar kokia giminaitė? Man
tikriausiai nederėtų...
- Ne! Galite klausti, - atsakė Laira. - Aš jos padėjėja.
- Padėjėja? Tu juk kiek per jauna, argi ne? Pama­
niau, kad tu kokia nors jos giminaitė ar dar kas. Ko­
kia jinai?
- Ji labai protinga, - atsakė Laira. Iki šio vakaro ji
būtų pasakiusi kur kas daugiau, bet dabar jos požiūris
ėmė keistis.

108
 - Taip, bet koks jinai žmogus? - neatlyžo Adelė Star-
minster. - Turiu galvoje, ar ji draugiška, ar nekantri,
ar dar kokia? Tu gyveni čia su ja? Kokia ji būna, kai
liekate dviese?
- Ji labai maloni, - santūriai atsakė Laira.
- O ką tu veiki? Kaip jai padedi?
- Atlieku skaičiavimus ir panašiai. Pavyzdžiui, ke­
lionei jūra.
- A... aišku. O iš kur tu? Kuo tu, sakei, vardu?
- Laira. Aš iš Oksfordo.
- Kodėl ponia Koulter išsirinko tave...
Ji labai staiga užsičiaupė, nes netoliese pasirodė pati
ponia Koulter. Iš to, kaip Adelė Starminster į ją dirste­
lėjo ir koks susijaudinęs aplink jos galvą plasnojo dru­
gelis, Laira suprato, kad merginos išvis neturėjo būti
šiame vakarėlyje.
- Nežinau tavo pavardės, - labai tyliai tarė ponia
Koulter, - bet mažiau kaip per penkias minutes suži­
nosiu, o tada tu niekados nebedirbsi žurnaliste. Dabar
stokis - kuo ramiau, nekeldama jokio triukšmo, ir iš­
eik. Galėčiau pridurti, kad tas, kuris tave čia atsivedė,
irgi nukentės.
Rodės, ponia Koulter pritvinkusi kažkokios gemta-
rinės energijos. Net kvepėjo kitaip: nuo jos kūno skli­
do kažkoks karštas kvapas, panašus į įkaitinto metalo.
Laira jau anksčiau kažką panašaus buvo pajutusi, bet
dabar matė, kad ponios spinduliuojamos bangos nu­
kreiptos ne į ją. Vargšė Adelė Starminster nepajėgė
priešintis. Jos demonas suglebo jai ant peties ir porą-
syk mostelėjęs žavingais sparnais nualpo; mergina, ro­
dės, negali išsitiesti visu ūgiu. Kažkaip nerangiai susi­

109
gūžusi ji prasibrovė pro garsiai besikalbančių svečių
būrį ir išėjo pro svetainės duris. Vieną delną uždėjusi
ant peties ji prilaikė nualpusį demoną.
- Na? - kreipėsi į Lairą ponia Koulter.
- Nepasakojau jai nieko svarbaus, - atsakė mergaitė.
- Ko ji klausinėjo?
- Ką aš veikiu, kas aš tokia, ir panašiai.
Tai sakydama Laira pastebėjo, kad ponia Koulter vie­
na, be demono. Neįsivaizduojama! Tačiau kitą akimir­
ką auksinis beždžioniukas atsirado jai prie šono; po­
nia ištiesė ranką, suėmė jo leteną ir lengvu judesiu už­
sikėlė ant peties. Lairai pasirodė, kad ji iškart nurimo.
- Jei pastebėsi kokį akivaizdžiai nekviestą žmogų,
brangute, susirask mane ir pranešk, gerai?
Tas karštas metalu atsiduodantis kvapas nyko. Gal
Laira jį tik įsivaizdavo? Ji vėl užuodė ponios Koulter ir
kitų moterų kvepalus, rožes ir cigarų dūmus. Ponia
Koulter šyptelėjo Lairai tarsi sakydama: „Mudvi žino­
me, kokių akiplėšų pasitaiko, ar ne?" ir nuėjo pasisvei­
kinti su kitais svečiais.
- Kai ji su tavim kalbėjosi, mačiau jos demoną išei­
nantį iš mūsų miegamojo, - sušnabždėjo jai į ausį Pan-
teleimonas. - Jis šnipinėjo. Jis žino apie aletiometrą!
Laira nujautė, kad jis tikriausiai teisus, bet negalėjo
nieko pakeisti. Ką tas profesorius sakė apie maumus?
Ji apsidairė, norėdama vėl jį susirasti, bet vos tik pa­
matė, šveicorius (šį vakarą apsirengęs tarno uniformą)
ir kitas vyras patapšnojo profesoriui per petį ir kažką
tyliai pasakė. Tas išbalo ir išsekė jiems įkandin. Viskas
tetruko porą sekundžių, bet buvo padaryta taip paty­
liukais, taip nemačiomis, kad beveik niekas nepaste-

110
bėjo. Tačiau Lairą apėmė nerimas, tarsi būtų tapusi vi­
siškai bejėgė.
Ji vaikštinėjo po du didžiuosius kambarius, kur vy­
ko vakarėlis. Kalbos aplink, įėjusios jai pro vieną ausį,
išėjo pro kitą; pati nesuprato, ar norėtų sužinoti skonį
kokteilių, kurių jai draudė ragauti. Darėsi vis baugiau.
Laira nenujautė, kad kažkas ją stebi, kol priėjęs švei­
corius pasilenkė ir tarė:
- Panele Laira, ponas prie židinio norėtų su jumis
pasikalbėti. Jei nežinojote, jo pavardė lordas Borealis.
Laira metė akį į kitą kambario galą. Galingos išvaiz­
dos žilaplaukis vyras žiūrėjo tiesiai į ją; kai jų žvilgsniai
susitiko, jis linktelėjo galvą ir pamojo ranka prieiti.
Nenoromis, bet jau labiau susidomėjusi, ji pakluso.
- Labas vakaras, mergyte, - tarė jis. Balsas buvo ly­
gus ir įsakmus. Šviesa, sklindanti nuo krištolinės sie­
ninės lempos, kabančios netoliese, žvilgėjo, atsispin­
dėjusi nuo žvyneliais padengtos jo demonės gyvatės
galvos ir skaisčiai žalių akių.
- Labas vakaras.
- Kaip laikosi mano senas draugas Džordano rek­
torius?
- Puikiai, ačiū.
- Jie visi tikriausiai gailėjosi, kad tu išvyksti?
- Taip.
- O ponia Koulter duoda tau daug darbo? Ko ji tave
moko?
Susirūpinusi Laira buvo nusiteikusi maištingai, to­
dėl atsakydama į šį globėjišką klausimą, užuot sakiusi
tiesą arba, kaip paprastai, pasitelkusi savo lakią vaiz­
duotę, tarė:

lll
 - Aš mokausi apie Rusakovo daleles ir Mažųjų aukų
ministeriją.
Rodės, jis iškart visas susikaupia - nelyginant gem-
tarinio žibinto spindulys, kažkam pasukus rankenėlę.
Visą savo dėmesį jis įnirtingai nukreipė į ją.
- Gal papasakosi man, ką žinai? - tarė jis.
- Šiaurėje atliekami bandymai, - atsakė Laira. Da­
bar ją apėmė nutrūktgalviška drąsa. - Panašūs j dak­
taro Grumano.
- Pasakok toliau.
-Jie padarė ypatingą fotogramą, kurioje matyti Dul­
kės, o visa šviesa veržiasi prie vyro, bet ne prie vaiko.
Bent jau prie vaiko - kur kas mažiau.
- Ar tą nuotrauką tau rodė ponia Koulter?
Laira dvejojo: tai, ką ketino sakyti, buvo ne melas, o
kažkas kita, prie ko ji buvo nepratusi.
- Ne, - kiek patylėjusi atsakė. - Mačiau ją Džordano
koledže.
- Kas ją tau rodė?
- Po teisybei, ją rodė ne man, - prisipažino Laira. -
Aš tik ėjau pro šalį ir pamačiau. O paskui mano drau­
gą Rodžerį pasičiupo Mažųjų aukų ministerijos gau­
dytojai, bet...
- Kas tau parodė tą nuotrauką?
- Mano dėdė Asrielis.
- Kada?
- Kai paskutinį kartą lankėsi Džordano koledže.
- Aišku. O apie ką dar mokaisi? Rodos, minėjai Ma­
žųjų aukų ministeriją?
- Taip, bet apie ją išgirdau čia, o ne iš jo.
„Sakau gryną tiesą", - pamanė ji.

112
 Jis įdėmiai žiūrėjo į ją. Laira atsakė kuo nekaltesnių
žvilgsniu. Galų gale jis linktelėjo galvą.
- Vadinasi, ponia Koulter nusprendė, kad tu jau pajė­
gi padėti jai atlikti tą darbą. Įdomu. Ar jau teko prisidėti?
- Ne, - atsakė Laira. Apie ką jis čia kalba? Pantelei-
monas gudriai pasielgė pasirinkęs savo mažiausiai į
akis krintantį pavidalą - naktinio drugio, todėl jos jaus­
mų išduoti negalėjo, o ji pati neabejojo sugebėsianti
apgauti lordą nekalta išraiška.
- Ar ji pasakoja, kas atsitinka tiems vaikams?
- Ne, to ji man nepasakojo. Tik žinau, kad viskas
susiję su Dulkėmis ir kad jie - savotiška auka.
„Ir šįsyk, galima sakyti, nepamelavau", - dingtelė­
jo Lairai. Jinai juk nesakė, kad išgirdo tai iš ponios
Koulter.
- Žodis „auka" - gana dramatiškas apibūdinimas.
Viskas daroma jų pačių labui, ne vien mūsų. Ir, aišku,
jie visi ateina pas ponią Koulter savo noru. Štai kodėl
ji tokia vertinga. Jie turi norėti dalyvauti, o koks vai­
kas galėtų jai atsispirti? Tad jeigu ji pasitelks į pagalbą
ir tave, kad jų pritrauktum - tuo geriau. Aš labai pa­
tenkintas.
Jis nusišypsojo jai taip, kaip neseniai ponia Koulter:
tarsi juodu vieni žinotų kažkokią paslaptį. Jinai man­
dagiai jam nusišypsojo, ir lordas Borealis nusigręžė kal­
bėtis su kažkuo kitu.
Jinai ir Panteleimonas juto vienas kito siaubą. Jai no­
rėjosi išeiti ir su juo pasikalbėti; norėjosi sprukti iš šio
buto; norėjosi grįžti į Džordano koledžą ir savo mažy­
tį nutriušusį miegamąjį dvyliktųjų laiptų viršuje; no­
rėjosi rasti lordą Asrielį...

113
 Atrodė, tarsi kažkas atsiliepė į pastarąjį Lairos norą,
nes ji išgirdo minimą jo vardą ir priėjo arčiau besišne­
kučiuojančio pulkelio apsimetusi, kad nori pasivaišinti
sumuštinuku iš lėkštės, stovinčios ant stalo. Vyras pur­
puriniu drabužiu kalbėjo:
- ...Ne, nemanau, kad kurį laiką lordas Asrielis galė­
tų pridaryti mums rūpesčių.
- Kur, sakėt, jį laiko?
- Man pasakojo, kad Svalbardo tvirtovėje. Jį saugo pan-
serbiornai - na, tie šarvuotieji lokiai. Grėsmingi padarai!
Jis nepabėgs nuo jų, net jeigu išgyventų tūkstantį metų.
Tiesą sakant, manau, jo likimas aiškus, beveik aiškus...
- Pastarieji bandymai patvirtino tai, kuo visuomet ti­
kėjau: Dulkės yra paties tamsiojo principo atplaiša ir...
- Ar aš girdžiu zaratustriškos erezijos gaideles?
- Tai, kas kadaise buvo laikoma erezija...
-Jeigu mums pavyktų išskirti tamsųjį principą...
- Sakėt, Svalbarde?
- Šarvuotieji lokiai...
- Mažųjų aukų ministerija...
- Vaikai nekenčia - aš tuo įsitikinęs...
- Lordas Asrielis įkalintas...
Laira prisiklausė užtektinai. Ji nusigręžė ir, judėda­
ma taip tyliai kaip drugiu virtęs Panteleimonas, įėjo į
savo miegamąjį ir uždarė duris. Vakarėlio garsai iškart
prislopo.
- Ką pasakysi? - sukuždėjo jinai, ir jis atsivertė į da­
gilį jai ant peties.
- Ar bėgsim? - sušnabždėjo jis.
- Žinoma. Jeigu spruksim dabar, kai čia tiek žmo­
nių, ji gali kurį laiką nepastebėti.

114
 -Jisai pastebės.
Panteleimonas turėjo galvoje ponios Koulter demo­
ną. Kai Laira prisimindavo tą auksaspalvį padarėlį, ją
visą sukaustydavo baimė.
- Šįkart aš su juo susigrumsiu, - drąsiai pareiškė Pan­
teleimonas. - Aš galiu keistis, o jis negali. Aš pasikei­
siu taip greitai, kad jis nespės atsilaikyti. Šįkart aš lai­
mėsiu - pamatysi.
Laira pritariamai linktelėjo, nors galvojo visai apie
kitką: ką jai apsirengti? Kaip pasprukti nepastebėtai?
- Turėsi išeiti ir dairytis, - sukuždėjo jinai. - Kai tik
kelias mums bus laisvas, bėgsime. Pasiversk drugeliu, -
pridūrė. - Atmink, vos tik niekas nežiūrės į šitą pusę...
Ji truputėlį pravėrė duris, ir jis iš lėto nuplasnojo.
Šiltoje rausvoje koridoriaus šviesoje jis atrodė lyg tamsi
dėmelė.
Tuo tarpu Laira paskubomis užsimetė šilčiausius,
kokius tik turėjo, drabužius ir dar kai ką susigrūdo į
vieną iš anglių šilko krepšių iš madingos parduotu­
vės, kurioje jos tą pačią dieną lankėsi. Ponia Koulter
duodavo jai pinigų nešykštėdama, tad nors Laira ne­
rūpestingai juos švaistė, keletas soverenų dar buvo
likę. Juos mergaitė įsikišo į tamsaus vilkenos apsiausto
kišenę.
Paskiausiai ji įsidėjo į juodą aksomo skiautę įvynio­
tą aletiometrą. Ar tas šlykštusis beždžioniukas jį rado?
Tikriausiai ir, aišku, jai papasakojo. Ak, kodėl ji nepa­
slėpė jo geriau!
Pirštų galiukais ji priėjo prie durų. Laimė, jos kam­
barys buvo arčiausiame prie vestibiulio koridoriaus ga­
le, o dauguma svečių buvo dviejuose tolimesniuose

115
kambariuose. Iš ten sklido garsūs kalbančiųjų balsai,
juokas, stiklų dzingsėjimas, tylesnis unitaze nuleidžia­
mo vandens garsas. Tuomet laibutis drugelio balselis
jai palei ausį paliepė:
- Dabar! Greitai!
Ji išsmuko pro duris j vestibiulį ir nė trims sekundėms
nepraėjus vėrė laukujės buto duris. Kitą akimirką jau
buvo už durų. Tyliai jas uždariusi pasileido laiptų link
ir spruko su vėl atvirtusiu į dagilį Panteleimonu.
 6

Tinklai

Ji paskubomis ėjo tolyn nuo upės, nes plati Temzės

krantinė buvo gerai apšviesta. Tarp ponios Koulter na­
mų ir Karališkojo Arkties instituto driekėsi siaurų gat­
velių raizgalynė - vienintelė vieta, kurią Laira daugiau
ar mažiau pažino, ir j šį tamsų labirintą ji dabar nu­
skubėjo.
Kaip gaila, kad ji nepažįsta Londono taip gerai kaip
Oksfordo! Ten ji žinotų, kurių gatvių vengti ar kur ga­
lėtų iškaulyti maisto, o svarbiausia - į kurias duris pa­
belsti, kad rastų pastogę. Tą šaltą vakarą tamsiose gat­
velėse aplinkui virė paslaptingas, bet jai visai nepažįs­
tamas gyvenimas.
Vilpišiu tapęs Panteleimonas varstė tamsą skvarbio­
mis akimis. Dažnai jis sustodavo ir pasišiaušdavo - ta­
da Laira nusigręždavo nuo skersgatvio, į kurį jau bu­
vo besukanti. Vakaras buvo kupinas garsų: kvatojosi
kažkokie girti vyrai, dviese plėšė dainą gargždžiais bal­
sais, rūsyje kaukė kažkoks blogai suteptas mechaniz-

117
mas. Laira ėjo atsargiai, stengdamasi laikytis šešėlyje
ir kuo siauresnėse gatvelėse; jos pojūčiai paaštrėjo ir
sumišo su Panteleimono.
Retkarčiais jai tekdavo kirsti platesnę, gerai apšvies­
tą gatvę, kur dūzgė tramvajai, svaidydami kibirkštis iš
gemtarinės energijos laidų. Londone eidamas per gat­
vę privalėjai laikytis taisyklių, bet Laira jų nepaisė, o
kai kas nors imdavo ant jos šaukti, leisdavosi į kojas.
Smagu buvo vėl pasijusti laisvai. Ji žinojo, kad Pante-
leimonas, vilpišio letenėlėmis tapenantis šalia, taip pat
džiaugiasi būdamas ore, nors tai tik ūkanos, nešvarių
garų ir suodžių persisunkęs, nuo kurtinančių garsų ai­
dintis Londono oras. Netrukus jie turės apmąstyti reikš­
mę to, ką nugirdo ponios Koulter bute, bet tai padarys
vėliau. O galop jie privalės rasti, kur pernakvoti.
Vienoje sankryžoje prie kampo didžiulės universa­
linės parduotuvės, iš kurios vitrinų ryški šviesa krito
ant šlapio šaligatvio, stovėjo kavos kioskas: trobelė ant
ratų su prekystaliu, įrengtu po mediniu stogeliu, pa­
keliamu į viršų kaip tentas. Iš trobelės, kur žėrėjo gel­
tona šviesa, sklido gardus kavos kvapas. Baltu apsiaus­
tu vilkintis kiosko savininkas atsirėmęs į prekystalį šne­
kučiavosi su dviem ar trimis pirkėjais.
Atsispirti pagundai buvo sunku: Laira ėjo jau visą
valandą šaltomis, drėgnomis gatvėmis. Lydima žvir­
bliu pasivertusio Panteleimono, ji priėjo prie kiosko ir
pakėlė ranką, kad patrauktų savininko dėmesį.
- Prašyčiau puodelį kavos ir sumuštinį su kumpiu, -
tarė ji.
- Vėlai vaikštinėji, mažyle, - tarė ponas su cilindru
ir balto šilko šaliku.

118
 - Taip, - atsakė Laira ir nusisukusi nuo jo nužvelgė
judrią sankryžą. Teatre šalimais baigėsi spektaklis, ir
minios žmonių sukosi apšviestame vestibiulyje - kvie­
tė taksi, vilkosi apsiaustus. Kitoje pusėje buvo įėjimas
į požeminio geležinkelio stotį - ten irgi pulkai žmonių
lipo laiptais kas žemyn, kas aukštyn.
- Štai, pupa, - tarė pardavėjas. - Du šilingai.
- Leisk sumokėti man, - pasisiūlė vyras su cilindru.
„Kodėl gi ne? - pamanė Laira. - Aš bėgu greičiau už
jį, o vėliau man prireiks visų pinigų, kuriuos turiu". Po­
nas su cilindru numetė monetą ant prekystalio ir jai nu­
sišypsojo. Jo demone buvo lemūrė. Įsitvėrusi jam į atla­
pą beždžioniukė apvaliomis akimis spoksojo į Lairą.
Mergaitė atsikando sumuštinio nenuleisdama akių
nuo judrios gatvės. Ji nenutuokė, kur esanti, nes nie­
kada nebuvo mačiusi Londono žemėlapio, tad net ne­
žinojo, ar jis didelis ir kaip toli jai reikės eiti, kad atsi­
durtų užmiestyje.
- Kuo tu vardu? - paklausė vyras.
- Alisa.
- Gražus vardas. Leisk įpilti lašelį šito gėrimo tau į
kavą... kad sušiltum.
Jis ėmė atsukinėti sidabrinės gertuvės kamštį.
- Man nepatinka, - atsakė Laira. - Man patinka ka­
va be nieko.
- Galvą guldau: tokio brendžio niekuomet nesi ra­
gavusi.
- Ragavau. Privėmiau ištisas balas. Išgėriau visą bu­
telį - ar beveik visą.
- Kaip sau nori, - atsakė ponas pildamas skystį iš ger­
tuvės į savo puodelį. - Kur tu eini viena tokį vėlų metą?

119
 - Susitikti su tėvu.
- O kas jis?
- Žudikas.
- Kas kas?
- Aš juk sakiau: žudikas. Tokia jo profesija. Šįvakar
jo laukia darbelis. Nešu jam švarius drabužius, nes bai­
gęs darbelį jis paprastai visas būna apsitaškęs krauju.
- A- tu juokauji.
- Nejuokauju.
Lemūrė tyliai miauktelėjo ir iš lėto užsiropštusi vy­
rui ant nugaros įsispitrijo į ją. Laira lyg niekur nieko
išgėrė kavą ir pabaigė sumuštinį.
- Labos nakties, - tarė ji. - Matau, ateina tėvas. Jis
atrodo truputį piktas.
Kol ponas su cilindru dairėsi, Laira pasuko prie mi­
nios, einančios iš teatro. Nors labai norėjo pamatyti
požeminį geležinkelį (ponia Koulter sakė, kad jis skir­
tas ne jų klasės žmonėms), jai baisu buvo atsidurti spąs­
tuose po žeme. Verčiau jau būti atviroje vietoje - jei­
gu teks, galės bėgti.
Ji vis ėjo ir ėjo, o gatvės darėsi tamsesnės ir tuštes­
nės. Lynojo, bet net jeigu nebūtų buvę debesų, dan­
guje virš miesto atsispindėjo tiek žiburėlių, kad žvaigž­
džių negalėjai įžiūrėti. Panteleimonas manė, kad jie
eina į šiaurę, bet ką galėjai žinoti?
Nesibaigiančios gatvės kaip du vandens lašai pana­
šių plytinių namelių su daržais, kuriuose tegalėjo tilp­
ti šiukšliadėžė; didžiuliai nykūs fabrikai už vielos tvo­
rų su vienintele gemtarine lempa, kabančia aukštai ant
sienos, ir naktiniu sargu, snaudžiančiu prie žarijų in­
do; vienur ir kitur - niūri bažnyčia, nuo sandėlio besi­

120
skirianti tik lauke stovinčiu kryžiumi su kančia. Ji pa­
bandė į vieną užeiti, bet išgirdo tamsoje už pusės žings­
nio kažką dejuojant ant suolo. Laira suvokė, kad prie­
angyje pilna miegančių žmonių, ir leidosi į kojas.
- Kur miegosime, Panai? - paklausė ji, kai juodu sliū-
kino krautuvėlių su uždarytomis langinėmis gatvele.
- Kokiame tarpduryje.
- Nenoriu, kad mane pamatytų. O tarpduryje - kaip
ant delno.
-Ten kanalas.
Jis žiūrėjo į gatvelę kairėje. Iš tikrųjų tamsiai žvilgan­
tis lopas išdavė atviro vandens plotą, tad kai juodu at­
sargiai nuėjo pasižiūrėti, pamatė kanalo įlanką, kurioje
buvo prišvartuota gera dešimtis baržų. Vienos plūdu­
riavo aukštai iškilusios, kitos prie pat vandens, prispaus­
tos į kartuves panašių kranų. Blausi šviesa spindėjo vie­
name medinės lūšnos lange, iš metalinio kamino kilo
dūmų sruoga. Vienintelės kitos šviesos sklido iš aukš­
tai ant sandėlio sienos pakabintos lempos ir nuo krano
strėlės, todėl viskas apačioje skendėjo prieblandoje. Prie­
plaukos buvo nukrautos anglių spirito statinėmis, sto­
rų rąstų krūvomis ir kaučiuku dengto kabelio ritiniais.
Laira pirštų galiukais priėjo prie lūšnelės ir pažiūrė­
jo pro langą. Kažkoks senukas vedžiodamas pirštu
skaitė laikraštį su paveiksliukais ir rūkė pypkę; susi­
rangiusi ant stalo miegojo jo demone spanielė. Lairai
bežiūrint, senis atsistojo, atsinešė nuo geležinės kros­
nies pajuodusį arbatinį, prisipylė į skilusį puodelį karš­
to vandens ir vėl įsitaisė skaityti laikraštį.
- Gal paprašykim, kad mus įsileistų, Panai? - sukuž­
dėjo jinai, bet jis buvo visiškai suglumęs: vieną aki­

121
mirką šikšnosparnis, kitą pelėda, trečią vilpišys. Laira
užsikrėtė jo panika, ėmė dairytis aplink ir tuo pat me­
tu kaip jis pamatė juos - du vyrus, bėgančius jos link,
po vieną iš kiekvienos pusės. Artimesnis laikė rankoje
tinklą.
Panteleimonas šaižiai sukliko ir pasivertęs leopar­
du puolė vyro su tinklu demonę - šiurpios išvaizdos
lapę - ir nubloškė ją atgal. Lapė pasipainiojo vyrui po
kojomis; tas nusikeikė ir metėsi į šalį; Laira nėrė pro jį
atvirų prieplaukos plotų link. Suprato jokiu būdu ne­
galinti leistis užspeičiama į kampą.
Panteleimonas, dabar virtęs ereliu, atsklendė prie jos
ir suriko:
- Į kairę! Į kairę!
Pasileidusi į tą pusę, pamatė angą tarp anglių spirito
statinių ir gofruotos skardos pašiūrės. Lyg kulka šovė
jos link.
Bet tie tinklai!
Ji išgirdo ore švilpiant, kažkas pralėkė pro skruostą ir
skaudžiai įgėlė; šlykščios degutuotos virvės užkrito ant
veido, rankų, apraizgė liemenį, irji pargriuvo. Laira riau­
mojo, draskė virves, bandydama ištrūkti, bet veltui.
- Panai! Panai!
Tačiau demone lapė drėskė vilpišiu virtusiam Pan-
teleimonui, ir Laira pajuto, kaip ją persmelkia skaus­
mas, ir garsiai sudejavo, matydama, kaip jis krinta. Vie­
nas iš tų dviejų vyrų greitai rišo jai kojas, rankas, kak­
lą, liemenį, galvą, be perstojo ridendamas po šlapią
žemę. Ji jautėsi bejėgė - visai kaip voro raizgoma mu­
sė. Vargšas sužeistas Panteleimonas šliaužė prie jos;
demone lapė vis taikėsi įkąsti jam į nugarą, o jam ne­

122
buvo likę jėgų net tam, kad pakeistų pavidalą. Antra­
sis vyras gulėjo baloje, o jam kakle kyšojo strėlė...
Rodės, visas pasaulis sulaikė kvapą, kai tinklą rišan­
tis vyras irgi pamatė tą vaizdą.
Panteleimonas pritūpė ir ėmė mirksėti iš nuostabos.
Tada pasigirdo tylus dunkstelėjimas, ir vyras su tin­
klu dusdamas ir gaudydamas kvapą užgriuvo tiesiai
ant Lairos; ta suklykė apimta siaubo: iš užpuoliko tryš­
ko kraujas!
Pasigirdo bėgančiųjų žingsniai; kažkas nutempė vy­
riškį ir pasilenkė virš jo; paskui kitos rankos pakėlė
Lairą, peilis ėmė vieną po kitos raižyti ir traukyti tin­
klo virves. Jinai spjaudydamasi nuplėšė jas nuo savęs
ir puolė glamonėti Panteleimono.
Atsiklaupusi ji atsigręžė pasižiūrėti į išvaduotojus.
Trys tamsaus gymio vyrai, vienas ginkluotas lanku,
kiti peiliais. Tą akimirką tas su lanku aiktelėjo.
- Ar čia kartais ne Laira?
Balsas pažįstamas, bet ji neprisiminė, kieno jis, kol
vyras žengtelėjo į priekį, ir šviesa nuo artimiausios
lempos parodė jo veidą ir demonę vanagę jam ant
peties. Tada viskas paaiškėjo. Čigonas! Tikras Oks­
fordo čigonas!
- Tonis Kosta, - prisistatė jis. - Prisimeni? Tu žaisda­
vai su mano mažuoju broliu Biliu laivuose Jerichone
prieš maumams jį pagrobiant.
- O Dieve, Panai, - mes išgelbėti! - kūkčiodama tarė
Laira, bet staiga jai dingtelėjo mintis: ne kieno kito kaip
Kostų laivą tą dieną jie buvo užgrobę! O kas, jeigu jis
prisimins?!
- Geriau eime su mumis, - pasiūlė jis. - Tu viena?

123
 - Taip. Aš bėgaii...
- Gerai, dabar nekalbėk. Kurį laiką patylėk. Džekse-
rai, nutempk lavonus į tamsą. Kerimai, dairykis, ar nie­
ko daugiau nėra.
Laira atsistojo visa tirtėdama, prispaudusi vilpišį Pan-
teleimoną prie krūtinės. Jis stengėsi pasisukti, norė­
damas kažką pamatyti; ji suprato ir pasekė jo žvilgsnį,
taip pat staiga apimta smalsumo: kas nutiko negyvė­
lių demonams? Jie nyko - toks buvo atsakymas; nyko
ir sklendė į tolį kaip dūmų atomai, nors ir kaip stengė­
si laikytis įsikibę savo šeimininkų. Panteleimonas už­
sidengė akis letenėle, ir Laira nieko nematydama nu­
skubėjo paskui Tonį Kostą.
- Ką jūs čia veikiat? - paklausė jinai.
- Tyliau, mergyt. Nemiegančių piktadarių ir taip pa­
kanka - nereikia žadinti daugiau. Pasikalbėsime laive.
Mediniu lieptu jis nusivedė ją į kanalo įlankos gilu­
mą. Kiti du vyrai tylomis pėdino jiems pavymui. To­
nis pasuko krantine, paskui medine prieplauka, o nuo
jos nulipo į plaukiojantį būstą ir atidarė kajutės duris.
- Užeik, - tarė jis. - Paskubėk.
Laira įėjo tapšnodama per krepšį (kurio nė akimir­
kos nepaleido, net supančiota tinklu) - kad įsitikintų,
ar aletiometras ten tebėra. Ilgoje siauroje kajutėje, švie­
čiant palubėje pakabintam žibintui, ji pamatė stam­
bią, raumeningą žilaplaukę moterį, sėdinčią prie stalo
su kažkokiu popieriumi rankose. Laira pažino Bilio
motiną.
- Kas čia? - paklausė moteris. - Ar tik ne Laira?
- Tikrai taip. Motin, mes turime plaukti. Mes už-
mušėme du vyrus įlankoje. Palaikėme juos maumais,

124
bet tikriausiai tai buvo turkų pirkliai. Jie buvo sučiu­
pę Lairą. Daugiau nekalbėkime - galėsime tai daryti
plaukdami.
- Eikš čia, vaikeli, - tarė Motušė Kosta.
Laira paklausė - nudžiugusi, bet tuo pat metu išsi­
gandusi, nes Motušės Kostos rankos buvo kaip vėz­
dai, o dabar ji neabejojo: su Rodžeriu ir kitais koledžų
berniūkščiais ji buvo užgrobusi Kostų laivą. Tačiau či­
gonė suėmė delnais Lairos skruostus, o jos demonas,
didžiulis pilkas į vilką panašus šuo, pasilenkęs švel­
niai palaižė vilpišio Panteleimono galvą. Tada Motu­
šė Kosta apkabino Lairą savo didžiulėmis rankomis ir
prisispaudė ją prie krūtinės.
- Nežinau, ką čia veiki, bet atrodai išvargusi. Galėsi
atsigulti j Bilio lovą, bet pirma duosiu tau išgerti ko
nors karšto. Taisykis patogiai, vaikuti.
Matyt, Lairai ji atleido už tą piratišką poelgį - ar bent
jau jį pamiršo. Kai Laira atsisėdo ant minkštasuolio prie
stalo gerai nušveistu pušiniu viršumi, sudundėjo du­
jų variklis ir sudrebino laivą.
- Kur mes plaukiam? - paklausė Laira.
Motušė Kosta kaitė pieno prikaistuvį ant geležinės
krosnies ir žarstė anglis, kad ugnis būtų kaitresnė.
- Tolyn iš čia. Dabar nekalbėk. Pasišnekėsim iš ryto.
Ji nieko daugiau nesakė: kai pienas sušilo, padavė
Lairai puodelį, laivui pajudėjus išėjo į denį ir ten ret­
karčiais kuždėjosi su vyrais. Laira gurkšnojo pieną ir
pakėlusi užuolaidos kampą žiūrėjo, kaip pro šalį slen­
ka tamsos gaubiamos prieplaukos. Už poros minučių
ji kietai miegojo.

125
Atsibudusi siauroje lovoje pajuto apačioje raminamai
gaudžiant variklį. Ji atsisėdo, trenkėsi į kažką galva,
nusikeikė ir vėl atsisėdo, šįsyk atsargiau. Blausioje pil­
koje šviesoje įžiūrėjo tris kitas lovas. Viena - žemiau
jos, dar dvi kitame mažytės kajutės gale, visos - tuš­
čios, tvarkingai paklotos. Buvo belipanti, bet pamatė,
kad apsirengusi naktiniais marškiniais - suknelė ir vil­
kenos apsiaustas sulankstyti guli lovos gale kartu su
krepšiu. Aletiometras vis dar vietoje.
Ji paskubomis apsirengė ir išėjusi pro duris atsidūrė
kajutėje su krosnim. Čia buvo šilta, bet nė gyvos dva­
sios. Pro langus matė abiejose pusėse pilką rūko marš­
ką, retkarčiais - kažkokius tamsius siluetus, tikriausiai
pastatus arba medžius.
Jau ketino eiti į denį, bet tuo metu prasivėrė lauku­
jės durys ir laipteliais nulipo Motušė Kosta, apsisiautusi
senu tvido paltu, ant kurio lyg tūkstančiai perliukų
buvo prilipę drėgmės lašeliai.
- Gerai miegojai? - paklausė ji imdama keptuvę. -
Sėskis taip, kad netrukdytum, o aš pataisysiu tau ką
nors pusryčiams. Nestovėk - nėra vietos.
- Kur mes? - paklausė Laira.
- Didžiajame jungiamajame kanale. O tu niekam ne­
sirodyk akyse. Nenoriu, kad išeitum į denį - turime
bėdų.
Ji atpjovė porą griežinėlių kumpio, įmetė į keptuvę
ir įmušė kiaušinį.
- Kokių bėdų?
- Ne tokių, iš kurių negalėtume išsisukti - jei tik ne-
kiši nosies, kur nereikia.
Kol Laira baigė valgyti, ji nieko daugiau nesakė. Vie-

126
nu metu laivas sumažino greitį, kažkas trinktelėjo jam
į šoną, ir Laira išgirdo piktai šaukiančius vyrus. Ta­
čiau paskui kažkas pašmaikštavo, visi nusijuokė, bal­
sai nutolo, ir laivas vėl nuplaukė.
Po kurio laiko į kajutę nusileido Tonis Kosta. Kaip ir
jo motina, buvo aplipęs drėgmės karoliukais. Jie šnypš-
dami ėmė šokinėti į viršų, kai jis nusiėmęs vilnonę ke­
purę nukratė virš krosnies.
- Ką mes jai papasakosime, motin?
- Pirma klausk, paskui pasakok.
Jis prisipylė kavos į alavinį puodelį ir atsisėdo. Tonis
buvo stiprus tamsaus gymio vyras; dabar, dienos švie­
soje, Laira pamatė, kad jo veidas liūdnas ir niūrus.
- Gerai sakai, - tarė jis. - Papasakok, ką veikei Londo­
ne, Laira. Mes jau manėme, kad tave pagrobė maumai.
- Suprantat, aš gyvenau su tokia dama...
Laira negrabiai lyg nepatyręs lošikas ruošdamasis da­
lyti kortų malką sudėjo į daiktą savo istoriją. Papasa­
kojo jiems viską - tik ne apie aletiometrą.
- O vakar per tą kokteilių vakarėlį sužinojau, ką jie
iš tikrųjų veikia. Ponia Koulter - pati viena iš maumų,
ir ji ketino pasitelkti į pagalbą mane, kad pagautų dau­
giau vaikų. Paskui maumai juos...
Motušė Kosta išėjo iš kajutės į kokpitą. Tonis palau­
kė, kol ji uždarys duris, tada tarė:
- Mes žinome, ką maumai su jais daro. Bent jau kai
ką. Žinome, kad vaikai negrįžta. Juos nusiveža į Šiau­
rę, į nuošalius kampelius, ir ten atlieka su jais bandy­
mus. Iš pradžių manėme, kad maumai išbando įvai­
rias ligas ir vaistus, bet kurių galų reikėjo staiga tai pra­
dėti prieš dvejus ar trejus metus? Paskui pagalvojom

127
apie totorius - gal tie sudarinėja kažkokį slaptą sandėrį
kur nors Sibire. Mat totoriai nori užgrobti Šiaurę kaip ir
visi kiti - dėl anglių spirito ir ugnies šachtų. Štai kodėl
gandai apie karą sklinda net seniau, negu pasirodė mau­
mai. Taigi mes pamanėme, kad maumai papirkinėja to­
torių vadus duodami jiems vaikų, nes totoriai juos val­
go, ar ne? Išsikepa vaikus ir juos suvalgo.
- Ne! - sušuko Laira.
- Valgo. Galiu papasakoti daugybę kitų dalykų. Ar
esi ką nors girdėjusi apie nalkainensus?
- Ne, - atsakė Laira. - Net būdama su ponia Koul-
ter. Kas jie?
- Tai tokios dvasios, gyvenančios tuose miškuose.
Dydžio sulig vaiku, tik be galvų. Jos slankioja nakti­
mis, ir jeigu miegi miške, tave pačiumpa ir nieku gy­
vu nepaleidžia. Žodis „nalkainensai" yra šiaurietiškas.
Pavojingi ir orčiulpiai. Jie sklando ore. Kartais užtinki
ištisus jų pulkus, suskridusius į vieną vietą ar užsika­
binusius už gervuogių krūmų. Vos tik jie tave palie­
čia, netenki visų jėgų. Jų pačių nematyti, vien savotiš­
kas mirgesys ore. O bekvapiai...
- Kas jie?
- Pusiau nužudyti kariai. Būti gyvam yra viena, ne­
gyvam - kita, bet blogiausia, kai esi pusiau užmuš­
tas. Jie negali mirti, o juo labiau gyventi. Taigi jie kla­
joja amžinai. Juos vadina bekvapiais dėl to, kas jiems
padaryta.
- O kas gi? - išputusi akis paklausė Laira.
- Šiaurės totoriai perrėžia jiems šonkaulius ir ištrau­
kia plaučius lauk. Tai padaryti - sudėtingas menas. To­
toriai jų nenužudo, bet jų plaučiai nebegali veikti, to­

128
dėl tų nelaimėlių demonams reikia maigyti juos ran­
komis. Taigi jie nei kvėpuoja, nei nekvėpuoja, jie nei
gyvi, nei mirę - žodžiu, pusiau užmušti. O jų demo­
nams tenka dieną naktį maigyti plaučius, kitaip žus
kartu su šeimininkais. Girdėjau, kad miške kartais ga­
li sutikti visą būrį bekvapių. Dar yra panserbiornų - gir­
dėjai apie juos? Sis žodis reiškia šarvuotuosius lokius.
Jie panašūs į baltuosius lokius, tik...
- Taip! Aš apie juos girdėjau! Vienas vyras vakar sa­
kė, kad mano dėdė lordas Asrielis įkalintas tvirtovėje,
kurią saugo šarvuotieji lokiai.
- Nejaugi? O ką jis ten veikė?
- Tyrė. Bet sprendžiant iš to, ką girdėjau tą vyrą sa­
kant, neatrodo, kad dėdė būtų maumų pusėje. Man
rodos, jie džiaugiasi, kad jis įkalintas.
-Jeigu jį saugo šarvuotieji lokiai, į laisvę neištrūks.
Jie kaip samdomi kareiviai - ar supranti, ką turiu gal­
voje? Jie parduoda savo jėgą kiekvienam, kas užmo­
ka. Jų letenos kaip žmonių rankos; kadaise jie išmo­
ko apdoroti geležį, daugiausia meteoritinę, ir dirbdi-
nasi iš jos didžiulius lakštus kūnui uždengti. Jie pul­
dinėja skrelingus jau daug šimtmečių. Lokiai - bai­
sūs, jokio gailesčio nejaučiantys žudikai. Tačiau jie lai­
kosi žodžio. Jeigu sudarai su panserbiornų sandorį, gali
juo pasikliauti.
Laira mąstė apie šiuos siaubus išsigandusi, bet kartu
su kažkokia nepaaiškinama pagarba.
- Motinai nepatinka kalbos apie Šiaurę, - kiek paty­
lėjęs tarė Tonis, - nes nujaučia, kas galėjo nutikti Bi-
liui. Mat mes žinome, kad jį išsivežė į Šiaurę.
- O iš kur jūs žinote?

129
 - Mes sučiupome vieną maumą ir privertėme kalbė­
ti. Todėl kai ką žinome apie jų darbelius. Tuodu vakar
buvo ne maumai - pernelyg nevikrūs. Jei būtų buvę
maumai, būtume sučiupę gyvus. Supranti, mes, čigo­
nai, labiausiai nukentėjome nuo tų maumų, todėl visi
renkamės nutarti, ko griebtis. Vakar uoste mes kaip
tik pildėmės atsargas, nes plaukiame į didelį sambūrį
Pelkyne. Mano galva, kai išklausysime, ką žino visi ki­
ti čigonai, ir pasitarsime, išsiųsime gelbėjimo būrį. Bent
jau aš taip padaryčiau būdamas Džono Fa vietoje.
- Kas tas Džonas Fa?
- Čigonų baronas.
- Jūs tikrai išvaduosite vaikus? Rodžerį taip pat?
- Kas tas Rodžeris?
- Džordano koledžo virtuvės parankinukas. Jį kaip
ir Bilį sučiupo dieną prieš man išvykstant su ponia
Koulter. Galvą guldau: jei būtų pagrobę mane, jis bū­
tų atėjęs ir mane išvadavęs. Jeigu jūs vaduosite Bilį,
noriu vykti kartu ir išlaisvinti Rodžerį.
Ir dėdę Asrielį, pamanė, bet balsu nepasakė.
 7

Džonas Fa

Dabar, kai Laira turėjo prieš akis tikslą, pasijuto kur

kas geriau. Poniai Koulter ji talkino - kodėl gi ne, bet
Panteleimonas buvo teisus: iš tikrųjų ten ji nedirbo -
tiesiog ją laikė kaip kokį gražų naminį gyvulėlį. Čigo­
nų laive darbų netrūko, ir Motušė Kosta pasirūpino,
kad ji nesėdėtų dyka. Taigi Laira valė dulkes ir šlavė
grindis, skuto bulves ir virė arbatą, tepė sraigto vele­
no guolius, žiūrėjo, kad apsauginis sraigto tinklelis ne-
apsiveltų žolėmis, plovė indus, atidarydavo šliuzų už-
dorius, prieplaukose pririšdavo laivą, tad po kelių die­
nų naujasis gyvenimas jai atrodė toks įprastas, tarsi
būtų gimusi čigonė.
Jinai tik nepastebėjo, kad Kostos kiekvieną akimir­
ką budriai stebi, ar kas nors iš pakrantės žmonių nero­
do neįprastų domėjimosi ja ženklų. Laira pati to ne­
suvokė, bet jie žinojo, kad ji tapo svarbia asmenybe,
tad ponia Koulter ir Mažųjų aukų ministerija tikriau­
siai visur jos ieško. Aludėse, pro kurias jie praplaukė,

131
Tonis net girdėjo gandus, esą policininkai nieko ne­
aiškindami daro netikėtas kratas namuose, valstiečių
ūkiuose, laivų statyklose ir fabrikuose, bet sklandė gir­
das, neva jie ieško dingusios mergaitės. Vien tai buvo
keista, turint galvoje, kiek dingusių vaikų niekas ne­
ieškojo. Taigi tiek čigonai, tiek pakrančių gyventojai
nervinosi ir baiminosi.
Kostos domėjosi Laira dar dėl vienos priežasties, bet
tai ji sužinos tik po kelių dienų.
Taigi jie neleisdavo jos į denį, kai plaukdavo pro šliu­
zo prižiūrėtojo namelį, kanalo įlanką ar dar kokią vie­
tą, kur galėjo sukiotis kokių įtartinų tipų. Kartą jie plau­
kė pro miestą, kur policininkai stabdė ir kratė visus
abiem kryptimis judančius laivus. Tačiau Kostos bu­
vo tam pasirengę. Po Motušės lova buvo slėptuvė, kur
Laira susirietusi išgulėjo dvi valandas, kol policinin­
kai nesėkmingai šniukštinėjo visą laivą.
- Kodėl manęs nerado jų demonai? - paskui paklau­
sė mergaitė, ir Motušė parodė jai, kad slėptuvė išmuš­
ta kedro lentomis, o jos migdomai veikia demonus. Iš
tikrųjų: tas dvi valandas Panteleimonas patenkintas
miegojo Lairai palei galvą.
Pamažu, daug kartų sustojęs ir padaręs aibę lanks­
tų, Kostų laivas artinosi prie Pelkyno, to beribio van­
denų ploto rytų Anglijoje, kur dangus aukštas aukš­
tas, o pelkės tokios klaidžios, kad jos niekada nebuvo
iki galo pažymėtos jokiame žemėlapyje. Tolimasis Pel­
kyno kraštas nepastebimai susiliejo su upokšniais ir
potvynių užliejamomis jūros seklumų įlankėlėmis, ki­
tas - su Olandija. Kai kurias Pelkyno dalis nusausino
ir pylimais atitvėrė olandai; dalis jų čia ir įsikūrė, todėl

132
Pelkyno gyventojų kalboje buvo daugybė olandiškų
žodžių. Tačiau kitos Pelkyno dalys niekad nebuvo nu­
sausintos, apsodintos, jose neapsigyveno nė vienas
žmogus, todėl čigonai visados be baimės rinkdavosi
sunkiausiai pasiekiamuose centriniuose jo plotuose,
kur rangydavosi unguriai, būriuodavosi paukščiai,
žybsėdavo apgaulingos žaltvykslės, o plėšikai vilioda­
vo neatsargius keliautojus į pražūtingus akivarus.
Dabar tūkstančiais vingiuotų kanalų, upokšnių ir
protakų čigonų laivai artinosi prie Bajenplaco - vie­
nintelio kiek aukštesnės vietovės lopinėlio, apsupto
šimtų kvadratinių kilometrų liūnų ir raistų. Ten sto­
vėjo senovinė medinė susirinkimų salė, aplink spietė­
si krūva būstų ir Ungurių turgaus prieplaukos. Kai bū­
davo šaukiamas čigonų sambūris, į kanalus ir prota­
kas priplūsdavo tiek laivų, kad galėjai bet kuria kryp­
timi nueiti porą kilometrų jų deniais - bent jau taip
sakydavo žmonės. Čigonai viešpatavo Pelkyne. Nie­
kas daugiau nedrįsdavo čia rodytis. Kol čigonai elg­
davosi taikiai ir nesukčiaudavo prekiaudami, žeminiai
pro pirštus žiūrėdavo į kontrabandą, kuria jie nuolat
vertėsi, ir retkarčiais kylančius jų tarpusavio vaidus.
Jeigu čigono lavonas išplaukdavo į krantą toliau jūros
pakrantėje ar įsipainiodavo į žvejų tinklą - baisaus čia
daikto, jis juk tik čigonas.
Laira pakerėta klausėsi pasakojimų apie Pelkyno gy­
ventojus, apie didįjį šunį vaiduoklį Juodąjį Netikšą,
apie pelkių gaisrus, sukeliamus iš akivarų kylančių ra­
ganų alyvos burbulų, ir ėmė vaizduotis esanti čigonė
dar jiems nepriplaukus Pelkyno. Vos tik jie leidosi į
kelią, ji vėl ėmė kalbėti Oksfordo tarme, o dabar ėmė

133
mėgdžioti čigonišką ir savo žodyną papildė olandiš­
kais Pelkyno žodžiais. Motušei Kostai teko jai kai ką
priminti.
- Tu ne čigonė, Laira. Jei įgustum, gal kas ir palaiky­
tų tave mūsiške, bet mes esame čigonai ne vien dėl
kalbos. Mūsų sielos gilios, o jausmai stiprūs. Mes esa­
me vandens žmonės iki kaulų smegenų, tu - ne; tu -
ugnies žmogus. Labiausiai tu panaši j pelkių gaisrą -
štai kokia tu atrodai čigono akiai. Tavo sieloje raganų
alyva. Tu kupina apgaulės, vaikeli.
Laira įsižeidė.
- Aš niekados nieko neapgavau! Klauskit ko tik...
Klausti, aišku, nebuvo ko, tad Motušė Kosta nusi­
juokė, bet geraširdiškai.
- Nejaugi nematai, kad sakau tau komplimentą, kvai­
šele? - tarė ji, ir Laira apsiramino, nors nesuprato, ką
čigonė turi omenyje.
Bajenplacą jie priplaukė vakare, kai saulė buvo besi­
leidžianti į kruvino dangaus lopą. Žemoji sala ir Salė,
kaip ir aplink susispietę statiniai, juodavo blėstančios
šviesos fone. Į ramų orą kilo dūmų sruogos, o nuo ša­
limais susigrūdusių laivų sklido kepamų žuvų, rūko­
mųjų lapų ir raudonstiebių snapučių spirito kvapai.
Laivą jie pririšo prie pat Salės, pasak Tonio - prie­
plaukos vietoje, kur švartavosi ne viena jų šeimos kar­
ta. Netrukus Motušė Kosta užkaitė keptuvę, joje šnypš-
dami riebalus spjaudė pora riebių ungurių, ir puodą
bulvių košei. Tonis su Kerimu išsitepė plaukus poma­
da, apsivilko geriausius odinius švarkus, pasirišo mė­
lynas taškuotas kaklaskares, apsimaustė pirštus sidab­
riniais žiedais ir nuėjo pasilabinti su senais draugais iš

134
kaimyninių laivų ir išmesti po burnelę kitą artimiau­
siame bare. Grįžę parnešė svarbių žinių.
- Atplaukėme pačiu laiku: sambūris vyks šįvakar.
O saloje žmonės kalba - ką jūs pasakysit?! - esą din­
gusi mergaitė čigonų laive ir vakare pasirodysianti
sambūryje!
Jis nusikvatojo ir paglostė Lairą, tiksliau sakant, su­
šiaušė jai plaukus. Nuo tada, kai jie įplaukė į Pelkyną,
jo nuotaika vis labiau taisėsi; galėjai pamanyti, kad toji
nuožmiai niūri jo veido išraiška tebuvo kaukė. Visą lai­
ką jausdama krūtinėje augantį jaudulį, Laira paskubo­
mis pavalgė, suplovė indus, susišukavo, įsikišo aletio-
metrą į vilkenos apsiausto kišenę ir išlipo į krantą su
visomis kitomis šeimomis, traukiančiomis šlaitu į Salę.
Iš pradžių ji manė, kad Tonis juokauja, bet netru­
kus įsitikino, kad ne - ar kad bent jau ji ne tokia pa­
naši į čigoniukę, kaip manė. Mat daugelis suaugu­
siųjų į ją spoksojo, vaikai rodė pirštais, tad prie di­
džiųjų Salės durų jie priėjo vieni - minia prasiskyrė į
abi puses juos praleisdama ir ėjo iš paskos, kad galė­
tų įdėmiau ją apžiūrėti.
Tada Laira ne juokais ėmė nervintis. Ji laikėsi kuo
arčiau Motušės Kostos, o Panteleimonas įgavo didžiau­
sią - panteros - pavidalą, kad ją nuramintų. Motušė
pėdino laiptais koja už kojos, tarsi niekas pasaulyje
neįstengtų jos sustabdyti ar priversti eiti greičiau, o
Tonis su Kerimu žingsniavo jodviem iš šonų lyg ko­
kie princai.
Salėje degė žibalinės lempos; jos pakankamai ryš­
kiai apšvietė susirinkusiuosius ir jų veidus, bet palubė
skendėjo tamsoje. Atėjusieji vos rado vietos, mat suo­

135
lai jau buvo nusėsti, bet šeimos susispaudė, kad pada­
rytų daugiau vietos, vaikai įsitaisė gimdytojams ant
kelių, o demonai susirangė prie kojų ar atsitūpė ato­
kiau ant šiurkščių medinių sienų.
Salės priekyje stovėjo pakyla su aštuoniomis raižyto
medžio kėdėmis. Vos Laira su Koštomis stati įsitaisė
Salės pakraštyje (sėdimų vietų nebebuvo likę), aštuo-
ni vyrai išniro iš tamsos anapus pakylos ir atsistojo prie­
šais kėdes. Per Salę nuvilnijo šurmulys: čigonai tildė
vienas kitą, stengėsi įsigrūsti į tarpus ant suolų kuo
arčiau pakylos. Galop stojo tyla ir septyni vyrai ant
pakylos atsisėdo.
Liko stovėti aukštas, stiprus kokių septyniasdešim­
ties metų čigonas jaučio sprandu. Jis vilkėjo paprastu
drobės švarku ir languotais marškiniais, kaip ir dau­
guma susirinkusių vyrų. Iš aplinkinių jis išsiskyrė vien
apie tvirtybę ir valdingumą bylojančia laikysena. Lai-
rai tokia jau buvo matyta: ja pasižymėjo dėdė Asrielis
ir Džordano rektorius. Vyriškio demone buvo varna -
visai kaip rektoriaus kranklė.
- Čia Džonas Fa, vakarų čigonų valdovas, - sušnabž­
dėjo Tonis.
- Čigonai, sveiki atvykę į mūsų sambūrį - sodriu bal­
su, lėtai tardamas žodžius kreipėsi jis. - Mes susirin­
kome čia klausytis ir spręsti. Daugelis čia esančių šei­
mų neteko vaiko, kai kurios - dviejų. Kažkas juos gro­
bia. Kaip žinome, žeminių vaikai irgi dingsta - dėl to
su žeminiais mes nesiginčijame.
Pasigirdo kalbos apie mergaitę ir atlyginimą už ją.
Kad liautųsi visi tie plepalai, pasakysiu tiesą. Mergai­
tės pavardė Laira Belakva, ir jos ieško žeminių polici­

136
ja. Paskirta tūkstančio soverenų premija tam, kuris ją
grąžins jiems. Nors ji žeminių vaikas, mes ja rūpina­
mės ir rūpinsimės toliau. Jei kas nors susigundys tuo
tūkstančiu soverenų, jam nebus vietos nei tarp mūsų,
nei tarp žeminių. Mergaitės mes neatiduosime.
Laira pajuto raustanti nuo plaukų šaknų iki padų;
Panteleimonas pavirto rudu drugiu, kad pasislėptų.
Iš visų pusių į juos sužiuro; Laira išdrįso pakelti akis
tik tam, kad sugautų padrąsinantį Motušės Kostos
žvilgsnį.
- Kad ir kiek mes šnekėtume, niekas nuo to nepasi­
keis, - toliau kalbėjo Džonas Fa. - Jei norime ką nors
pakeisti, privalome veikti. Pranešiu jums dar vieną fak­
tą: maumai, tie vaikų grobikai, vežasi savo belaisvius į
vieną miestą tolimoje Šiaurėje, tamsos krašto gilumo­
je. Nežinau, ką su jais ten daro. Vieni sako - nužudo,
kiti sako kitką. Mes gerai nežinome.
Užtai žinome, kad jiems talkina žeminių policija ir
dvasininkai. Jiems padeda visi krašto galingieji - at­
minkite tai. Jie žino, kas vyksta, ir kaip įmanydami tal­
kins. Todėl tai, ką siūlau, nėra lengva. Be to, man rei­
kia jūsų pritarimo. Siūlau išsiųsti kovotojų būrį į Šiau­
rę išvaduoti tuos vaikus ir gyvus parvežti čionai. Siū­
lau, kad prisidėtume auksu bei visu savo gudrumu ir
narsa. Ką norėjai pasakyti, Raimondai van Geritai?
Vienas vyras iš sėdinčių Salėje pakėlė ranką, tad Džo­
nas Fa atsisėdo ir leido kalbėti jam.
- Dovanokite, garbusis Fa. J nelaisvę paimti ne vien
čigonų vaikai, bet ir žeminių. Jūs norite pasakyti, kad
turime vaduoti ir juos?
Džonas Fa atsistojo atsakyti.

137
 - Raimondai, turi galvoje, kad mes, įveikę visokius
pavojus, nusigausime iki būrelio persigandusių vai­
kų, o tada pasakysime vieniems, jog gali vykti namo,
o kitiems liepsime pasilikti? Ne, taip galėtų pasielgti
tik ne toks geras žmogus kaip tu. Tai ką, draugai, ar
pritariate man?
Klausimas užklupo netikėtai, nes akimirką visi dve­
jojo, bet paskui Salę užtvindė garsūs šauksmai. Nu­
griaudėjo plojimai, į orą pakilo grūmojantys kumščiai,
susijaudinę žmonės bandė perrėkti vienas kitą. Sudre­
bėjo Salės sijos, ir dešimtys tamsoje ant jų tupėjusių
paukščių išsigandę prabudo ir suplasnojo sparnais, pa­
žerdami žemyn dulkių kamuolius.
Džonas Fa palaukė kokią minutę, paskui pakėlė ran­
ką prašydamas tylos.
- Praeis kiek laiko, kol surengsime žygį. Prašyčiau
šeimų galvų nustatyti mokestį ir paskirti žygio daly­
vius. Susirinksime čia vėl po trijų dienų. O per tą laiką
aš pasikalbėsiu su mergaite, kurią minėjau, bei tėvu
Koramu ir sugalvosiu planą. Jį pateiksiu per ateinantį
susitikimą. Labos nakties jums visiems.
Jis ramino čigonus vien savo stambiu stotu ir aiškia,
tiesmuka kalbos maniera. Kai susirinkusieji patraukė
pro didžiąsias duris į vakaro vėsą savo laivų ar sausa­
kimšų nedidelės gyvenvietės barų link, Laira paklau­
sė Motušės Kostos:
- Kas tie kiti vyrai ant pakylos?
- Šešių šeimų galvos, o septintas - tėvas Koramas.
Kuris iš jų septintas, galėjai atspėti nesunkiai, nes
buvo vyriausias. Jis ramsčiavosi lazdele ir visą laiką,
kol sėdėjo už Džono Fa, tirtėjo lyg drugio krečiamas.

138
 - Eime, - paragino Tonis. - Nuvesiu tave pas Džo­
ną Fa - pareikši jam savo pagarbą. Kreipkis į jį „gar­
busis Fa". Nežinau, ko jis tave klausinės, bet, žiūrėk,
sakyk tiesą.
Kai Laira nusekė Toniui įkandin pro minią prie pa­
kylos, žvirbliu pasivertęs Panteleimonas netverdamas
smalsumu tupėjo Lairai ant peties, suleidęs nagus gi­
liai į vilkenos apsiaustą.
Tonis užkėlė ją ant pakylos. Žinodama, kad visi, dar
neišėję iš Salės, spokso į ją, ir prisimindama, kad staiga
tapo verta tūkstančio soverenų, ji išraudusi dvejojo. Pan­
teleimonas šovė jai prie krūtinės, virto vilpišiu ir, atsitū­
pęs jai ant rankų, tyliai šnypšdamas dairėsi aplink.
Laira pajuto, kad ją kažkas stumteli, ir priėjo prie
Džono Fa. Tas rūsčios išvaizdos galiūnas bejausmiu
veidu veikiau panėšėjo į uolos luitą negu į žmogų. Vis
dėlto jis pasilenkė ir pasisveikindamas ištiesė ranką.
Lairos delniukas pranyko, kai čigonų baronas jį suėmė.
- Sveika atvykusi, Laira, - tarė jis.
Iš arti jo balsas dundėjo kaip griaustinis. Ji būtų pra­
dėjusi nerimauti, jeigu ne Panteleimonas. Be to, pa­
matė, kad akmeninė Džono Fa išraiška šiek tiek su­
švelnėjo - jis elgėsi su ja labai geraširdiškai.
- Ačiū, garbusis Fa, - atsakė ji.
- Eime į pasitarimų kambarį - pasišnekėsime, - tarė
Džonas Fa. - Ar Kostos gerai tave maitina?
- O taip. Vakarienės valgėme ungurių.
- Neabejoju - tikrų Pelkyno ungurių.
Pasitarimų kambarys buvo patogus, su dideliu židi­
niu, sidabro ir porceliano indais nukrautais bufetais ir
sunkiu, metų tamsiai nugludintu stalu su dvylika kėdžių.

139
 Kiti vyrai nuo pakylos išėjo; su jais liko tik tas tirtan­
tis senukas. Džonas Fa padėjo jam atsisėsti prie stalo.
- Sėsk man iš dešinės, - paliepė Lairai Džonas Fa,
ir pats atsisėdo stalo gale. Laira pamatė atsidūrusi
priešais tėvą Koramą. Į kaukolę panaši jo galva ir ne­
siliaujantis drebėjimas ją šiek tiek baugino. Jo demo­
ne buvo didžiulė graži gelsvai ruda katė; iškėlusi uo­
degą, ji išdidžiai stypino po stalą, mandagiai apžiū­
rėjo Panteleimoną, trumpai susilietė su juo nosimis,
tada įsitaisė senukui ant kelių ir prisimerkusi ėmė ty­
liai murkti.
Iš tamsaus kampo išėjo stiklais nustatytu padėklu
nešina moteris, kurios Laira anksčiau nepastebėjo; pa­
dėjusi stiklus ant stalo prie Džono Fa, ji padarė reve­
ransą ir išėjo. Čigonų baronas iš molinio ąsočio pripy­
lė nedidelius stiklus snapučių trauktinės sau ir tėvui
Koramui, o Lairai - vyno.
- Vadinasi, pabėgai, Laira?
- Taip.
- O nuo kokios ponios?
-Ją vadino ponia Koulter. Iš pradžių ji man pasiro­
dė labai maloni, bet paskui sužinojau, kad ji - viena iš
maumų. Girdėjau žmogų aiškinant, kas tie maumai -
tai Mažųjų aukų ministerijos samdiniai, o jinai jiems
vadovauja. Pats sumanymas jos. Ir jie įgyvendina kaž­
kokį planą - nežinau kokį, bet jie tikėjosi, kad padėsiu
jiems gaudyti vaikus. Tik jie nenumanė...
- Ko nenumanė?
- Na, visų pirma jie nenumanė, kad aš pažinojau
kai kuriuos pagrobtus vaikus - savo draugą virtuvės
parankinuką Rodžerį iš Džordano koledžo, Bilį Kostą

140
ir mergaitę iš Oksfordo dengto turgaus. Ir dar kai kas...
Aš turiu dėdę - lordą Asrielį. Girdėjau juos kalbant
apie jo keliones į Šiaurę ir nemanau, kad jis būtų kaip
nors susijęs su maumais. Matot, vieną vakarą aš pase­
kiau Džordano rektorių ir mokslo tarybos narius - pa­
sislėpiau poilsio kambaryje, kur niekas, išskyrus juos,
neturi teisės rodytis, ir girdėjau dėdę pasakojant apie
savo ekspediciją į Šiaurę. Jis matė ten Dulkes ir parsi­
vežė Stanislavo Grumano galvą su totorių joje pada­
ryta skyle. O dabar maumai kažkur jį uždarę ir jį sau­
go šarvuotieji lokiai. Aš noriu jį išvaduoti.
Sėdėdama ant kėdės aukšta raižyta atkalte, ji atrodė
visai maža, bet podraug nuožmi ir kupina ryžto. Abu
seniai nejučia nusišypsojo, tėvas Koramas taip, kad vi­
sas jo veidas suvilnijo tarsi arimas, per kurį vėjuotą
kovo dieną būtų perbėgę šešėlius išvaikę saulės spin­
duliai, o Džonas Fa - vangokai, bet šiltai, atvirai ir ge­
raširdiškai.
- Papasakok mums, ką girdėjai dėdę sakant tą vaka­
rą, - tarė čigonų baronas. - Tik žiūrėk, nieko nenuty­
lėk - klok viską.
Laira taip ir padarė - lėčiau, negu pasakodama Koš­
toms, bet ir atviriau. Mat ji bijojo Džono Fa, o labiau­
siai - jo gerumo. Jai baigus, pirmą kartą prabilo tėvas
Koramas. Jo balsas buvo sodrus ir melodingas, su tiek
tonų, kiek buvo atspalvių jo demonės kailyje.
- Tu minėjai Dulkes, - tarė jis. - Ar jie kada nors
vadino jas kaip kitaip?
- Ne - tiesiog Dulkėmis. Ponia Koulter man pasakė,
kad tai elementariosios dalelės, bet ir jinai kitaip jų ne­
vadino.

141
 - Jie mano, kad kažką darydami vaikams gali dau­
giau apie jas sužinoti?
- Taip, tik nežinau ką. Tik mano dėdė... Užmiršau
jums kai ką papasakoti. Rodydamas jiems skaidres, jis
turėjo dar vieną. Ji vaizdavo Raurorą...
- Ką? - pertraukė ją Džonas Fa.
- Aurorą, - tarė tėvas Koramas, - ar ne, Laira?
- Taip, taip. O tos Rauroros šviesoje buvo matyti
kažkas panašaus į miestą - bokštai, bažnyčios, kupo­
lai ir visa kita. Šiek tiek panašu į Oksfordą - bent jau
man taip pasirodė. Sakyčiau, dėdę Asrielį tai domino
labiau, bet rektorių ir mokslininkus labiau domino Dul­
kės - kaip ir ponią Koulter, lordą Borealį ir kitus.
- Aišku, - tarė tėvas Koramas. - Labai įdomu.
- Noriu tau kai ką pasakyti, Laira, - įsiterpė Džonas
Fa. - Tėvas Koramas - išmintingas žmogus. Jis aiškia­
regys. Jis seka viską - naujienas apie Dulkes ir mau­
mus, ir lordą Asrielį, ir visa kita, ir jis seka tave. Kas­
kart, kai Kostos plaukdavo į Oksfordą - ir ne tik jie,
bet dar kokios penkios šeimos, jie parveždavo šiek tiek
naujienų. Apie tave, mergyte. Ar žinojai?
Laira papurtė galvą - jai jau darėsi baugu. Pantelei-
monas urzgė taip tyliai, kad niekas negirdėjo, bet ji juto
pirštų galiukais, kuriuos buvo įleidusi giliai į kailį.
- Taip, taip, - tarė Džonas Fa, - apie visus tavo dar­
belius pranešama tėvui Koramui.
Laira nebesusitvardė.
- Mes jo nesugadinome - garbės žodis! Tik truputį
apdrabstėme purvais. Be to, mes visai netoli tenuplau-
kėme...
- Apie ką čia kalbi, vaikeli? - paklausė čigonų baronas.

142
 Tėvas Koramas nusijuokė ir iškart liovėsi tirtėjęs, o
jo veidas tapo skaistus ir jaunatviškas.
Lairos juokas neėmė.
- Net jeigu mes būtume radę tą volę, mes tikrai ne­
būtume jos ištraukę! Mes tik juokavome! Mes nė už
ką nebūtume jo paskandinę!
Tada ėmė juoktis ir Džonas Fa. Jis taip tvojo plačia
ranka per stalą, kad net stiklai sudzingsėjo; galingi jo
pečiai ėmė purtytis, ir jam teko šluostytis ištryškusias
ašaras. Laira kaip gyva nebuvo mačiusi tokio reginio,
nebuvo girdėjusi tokio riaumojimo - atrodė, lyg kva-
totųsi kalnas.
- O, taip, - kai vėl galėjo kalbėti tarė jis, - mes ir apie
tai girdėjome, mažyle! Kaip suprantu, Kostos nuo ta­
da negali nė žingsnio žengti - kas nors būtinai jiems
primena. Žmonės sako: verčiau pastatyk savo laive sar­
gybinį, Toni. Mergaičiukės ten velniškai aršios! Tas nu­
tikimas nuskambėjo po visą Pelkyną, vaikuti. Bet mes
tavęs už tai nebausime. Taigi raminkis.
Jis metė akį į tėvą Koramą, ir abu seniai vėl ėmė juok­
tis, tik šįsyk ne taip smarkiai. Laira iškart pasijuto sma­
giau ir drąsiau.
Galop Džonas Fa papurtė galvą ir vėl surimtėjo.
- Matai, Laira, mes žinojome apie tave nuo mažų
dienų. Kai dar buvai kūdikis. Privalai žinoti tai, ką ži­
nome mes. Nenumanau, ką Džordano koledže tau sa­
kė, kaip ten atsidūrei, bet jie visos tiesos nė nežino. Ar
tau kada nors sakė, kas tavo tėvai?
Laira visiškai apstulbo.
- Taip, - atsakė ji. - Jie sakė, kad aš... jie sakė, kad
jie... jie sakė, kad lordas Asrielis įtaisė mane ten, ka­

143
dangi mano motina su tėvu žuvo aviakatastrofoje. Štai
ką man sakė.
- Nejaugi? Tai štai, vaikeli, aš tau papasakosiu isto­
riją - tikrą istoriją. Žinau, kad ji nepramanyta, nes man
ją pasakojo viena čigonė, o jie visi sako tiesą Džonui
Fa ir tėvui Koramui. Tiesa apie tave štai kokia, Laira.
Tavo tėvas nežuvo jokioje aviakatastrofoje, nes tavo
tėvas - lordas Asrielis.
Lairai neliko nieko kito, kaip sėdėti ir stebėtis.
- Štai kaip viskas atsitiko, - aiškino toliau čigonų baro­
nas. -Jaunas būdamas lordas Asrielis keliavopo visą Šiau­
rę ir ją tyrė. Grįžo susikrovęs didžiulius turtus. O jis bu­
vo ūmaus būdo vyras, lengvai užsiplieskiantis ir aistrin­
gas. Tavo motina taip pat buvo aistringa. Ne tokia kil­
minga kaipjis, bet išmintinga. Galima sakyti, netgi moks­
lininkė, ir tie, kurie ją matė, sakė, kad ji labai graži. Jinai
ir tavo tėvas pamilo vienas kitą, vos tik susipažino.
Bėda ta, kad tavo motina jau buvo ištekėjusi už poli­
tiko. Jis buvo karaliaus partijos narys, vienas artimiau­
sių patarėjų. Žodžiu, jo laukė graži ateitis.
Kai tavo motina pajuto pastojusi, ji bijojo pasakyti
vyrui, kad vaikas ne jo. O kai gimė kūdikis - tai buvai
tu, mergyt, - buvo matyti, kad tu panaši ne į jos vyrą,
o j tikrąjį savo tėvą, tad ji pamanė būsiant geriausia
tave paslėpti ir paskleisti gandą, neva mirei.
Taigi tave nuvežė į Oksfordšyrą, kur tavo tėvas turė­
jo dvarų, ir atidavė žindyti čigonei. Tačiau kažkas pa­
pasakojo tavo motinos vyrui, kas atsitiko, ir jis atlėkęs
apvertė aukštyn kojomis namelį, kur gyveno čigonė,
bet ji spėjo pabėgti į dvarą. Tavo motinos vyras nurūko
iš paskos toks įtūžęs, kad galėjo nužudyti žmogų.

144
 Tavo tėvas medžiojo, bet jam pranešė ir jis grįžo pa­
čiu laiku: tavo motinos vyras buvo laiptų apačioje. Dar
kelios akimirkos, ir jis būtų išlaužęs duris spintos, kur
čigonė slėpėsi su tavim. Lordas Asrielis iškvietė jį į dvi­
kovą, jie iškart susigrūmė, ir lordas Asrielis jį nukovė.
Čigonė viską girdėjo ir matė, Laira, todėl mes žino­
me, kas įvyko.
Paskui buvo surengtas didžiulis teismas. Tavo tėvas
ne iš tų žmonių, kurie neigtų ar slėptų tiesą, todėl tei­
sėjams kilo problema. Taip, jis praliejo kraują, nužu­
dė žmogų, tačiau gindamas savo namus ir kūdikį nuo
įsibrovėlio. Kita vertus, įstatymai leidžia vyrui keršyti
tam, kuris išniekina žmoną, ir nukautojo advokatai įro­
dinėjo, kad jis taip ir darė.
Byla truko daug savaičių, argumentų vieno ir kito
naudai buvo prirašyti ištisi tomai. Galop teisėjai nu­
baudė lordą Asrielį konfiskuodami visą jo turtą ir že­
mes, tad jis tapo skurdžiumi, nors ligi tol buvo turtin­
gesnis už karalių.
Na, o tavo motina nenorėjo turėti nieko bendra nei
su ta istorija, nei su tavim. Ji nuo tavęs nusigręžė. Či­
gonė žindyvė man sakė dažnai bijodavusi, kad tavo
motina nepadarytų tau ko nors bloga, nes buvo kupi­
na išdidumo ir paniekos. Tiek galiu pasakyti apie ją.
Dar buvai tu. Jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, Lai­
ra, galėjai užaugti čigonė, nes žindyvė maldavo teis­
mą leisti tave pasilikti, tačiau įstatymų sargai prastos
nuomonės apie mus, čigonus. Teismas nusprendė, kad
tave reikia atiduoti į vienuolyną - taip ir buvo padary­
ta. Tave išsiuntė pas Paklusniąsias seseris į Votlingto-
ną, bet tu to neprisiminsi.

145
 Tačiau lordas Asrielis nė nemanė su tuo taikytis. Jis
nekentė vienuolių ir, būdamas valdingo būdo, vieną
dieną atjojo į vienuolyną ir tave išsivežė. Ne, jis neno­
rėjo pats tavim rūpintis ar atiduoti čigonams - jis įtai­
sė tave Džordano koledže ir šitaip metė iššūkį įstaty­
mo sargams.
Šie nieko nesiėmė. Lordas Asrielis vėl pradėjo ke­
liauti ir tirti, o tu augai Džordano koledže. Tavo tėvas
davė vienintelį nurodymą, iškėlė vienintelę sąlygą: ta­
vo motinai niekados neturi būti leidžiama tave pama­
tyti. Jeigu ji kada nors bandysianti tai padaryti, jai rei­
kia sukliudyti ir apie tai įspėti jį. Mat visą savo pyktį
dabar jis nukreipė prieš ją. Rektorius prižadėjo vyk­
dyti jo nurodymą.
Bėgo laikas. Tuomet kilo tas nerimas dėl Dulkių.
Visoje šalyje, visame pasaulyje protingi vyrai ir mo­
terys dėl jų susirūpino. Mums, čigonams, jos buvo
nė motais, kol pradėjo grobti mūsų vaikus. Tada su­
sidomėjome ir mes. Įtaisėme savo žmones tokiose vie­
tose, kad nė nepatikėsi, net Džordano koledže. Tu
nežinai, bet kai kas tave stebėjo ir mums viską pra­
nešinėjo nuo pirmos tavo dienos ten. Mat tu mus do­
mini, o ta čigonė, kuri tave slaugė, taip ir nesiliovė
dėl tavęs nerimavusi.
- Kas mane stebėjo? - paklausė Laira. Ji pasijuto
esanti be galo svarbi, bet tuo pat metu ją stebino, kad
visi jos darbeliai gali rūpėti taip toli gyvenantiems
žmonėms.
- Virtuvės tarnas. Bernis Džoansenas, konditerinin-
kas. Jis - pusiau čigonas. Galvą guldau: niekada to
nežinojai.

146
 Bernis buvo geraširdis vienišius, vienas iš tų retų
žmonių, kurių demonas buvo tos pačios lyties kaip jis
pats. Ne ką kitą kaip Bernį ji aprėkė iš nevilties, kai
pagrobė Rodžerį. O Bernis viską pranešinėjo čigonams!
Laira negalėjo atsistebėti.
- Šiaip ar taip, - toliau kalbėjo Džonas Fa, - mes iš­
girdome, kad tu išvyksti iš Džordano koledžo ir kad
taip atsitiko tada, kai lordas Asrielis pateko į nelaisvę
ir negalėjo tam sukliudyti. Mes prisiminėme, kokį nu­
rodymą jis davė rektoriui ir kad pavardė vyro, už ku­
rio buvo ištekėjusi tavo motina, to politiko, kurį nu­
kovė lordas Asrielis, buvo Edvardas Koulteris.
- Ponia Koulter?! - nustėro Laira. - Ji mano motina?
- Taip. Ir jeigu tavo tėvas būtų laisvas, ji niekados
nebūtų išdrįsusi nepaklusti jo valiai, o tu tebebūtum
Džordane ir ničnieko nežinotum. Tačiau kaip rekto­
rius leido tau išvykti - paslaptis, kurios negaliu paaiš­
kinti. Jamjuk buvo patikėta tavimi rūpintis. Spėju, kad
jinai turi jam kažkokios galios.
Staiga Laira suprato, kodėl rektorius taip keistai el­
gėsi tą rytą, kai ji išvažiavo.
- Jis nenorėjo... - pradėjo ji stengdamasi tiksliai pri­
siminti viską, kas buvo. - Jis... aš turėjau iš pat ryto
pas jį ateiti ir nieko nesakyti poniai Koulter... Atrodė,
tarsi jis nori apsaugoti mane nuo ponios Koulter... -
ji nutilo, įdėmiai nužvelgė abu vyrus ir nusprendė
papasakoti visą tiesą apie poilsio kambarį. - Supran­
tate, įvyko dar kai kas. Tą vakarą, kai pasislėpiau po­
ilsio kambaryje, mačiau, kaip rektorius bando nunuo­
dyti lordą Asrielį. Mačiau, kaip jis įberia į vyną kaž­
kokių miltelių, ir pasakiau savo dėdei. Tas nuvertė

147
grafiną nuo stalo ir vyną išpylė. Taigi išgelbėjau jam
gyvybę. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl rektorius
nori jį nunuodyti - jis visuomet būdavo toks geras.
Paskui, tą rytą, kai išvykau, jis liepė man anksti ateiti
į jo kabinetą - paslapčia, kad niekas nepamatytų, ir
pasakė... - Laira laužė galvą bandydama tiksliai pri­
siminti, ką pasakė rektorius. Nepavyko ir ji papurtė
galvą. - Supratau tik viena - kad jis man kai ką davė
ir liepė slėpti nuo jos, ponios Koulter. Man regis, jums
aš galiu papasakoti...
Įsikišusi ranką į vilkenos apsiausto kišenę, ji ištrau­
kė aksominį ryšulėlį. Padėjo ant stalo ir pajuto, kaip
Džono Fa nesutramdomas smalsumas ir tėvo Koramo
įstabus protas nukrypsta į jį lyg prožektoriai.
Jai išvyniojus aletiometrą, pirmas prašneko tėvas Ko-
ramas:
- Niekada nemaniau, kad dar vieną jų pamatysiu.
Čia simbolių skaitymo aparatas. Ar rektorius tau ką
nors apie jį sakė, mergyte?
- Ne - tik kad pati turėsiu išsiaiškinti, kaip jį skaityti.
Ir pavadino jį aletiometru.
- Ką tai reiškia? - atsisukęs į bičiulį paklausė Džo­
nas Fa.
- Tai graikiškas žodis. Man rodos, jis kilęs nuo ale-
theia - tiesa. Taigi čia prietaisas tiesai matuoti. Ar jau
supratai, kaip juo naudotis? - paklausė jis Lairos.
- Ne. Galiu padaryti, kad trys trumposios rodyklės
rodytų į skirtingus paveikslėlius, bet nieko nepavyksta
padaryti su ilgąja. Ji sukasi aplink visą ciferblatą. Nors
kartais, kai sukaupiu dėmesį, priverčiu ilgąją rodyklę
suktis į vieną ar kitą pusę vien apie tai galvodama.

148
 - Ką jis daro, tėve Koramai? - paklausė Džonas Fa. -
Ir kaip jį skaityti?
- Visi šie paveiksliukai palei kraštą, - atsargiai laiky­
damas prietaisą priešais skvarbias, ryžtingas Džono Fa
akis atsakė tėvas Koramas, - yra simboliai. Paimkime,
pavyzdžiui, šį inkarą. Pirmoji jo reikšmė - viltis, nes
viltis laiko tave tvirtai kaip inkaras ir tu nepasiduodi.
Antroji reikšmė - tvirtybė. Trečioji - kliūtis ar sunku­
mas. Ketvirtoji - jūra, ir taip toliau. Iš viso gal dešimt
ar dvylika reikšmių, o gal ir nesibaigianti virtinė.
- Ir jūs visas jas žinote?
- Kai kurias žinau, bet be knygos gerai neperskaity-
čiau. Knygą mačiau ir žinau, kur ji, bet jos neturiu.
- Prie to dar grįšime, - tarė čigonų baronas. - Pasa­
kok, kaip juo naudotis.
- Čia trys rodyklės, kurias galima valdyti, - paaiški­
no tėvas Koramas. - Jomis užduodi klausimą. Nukrei­
pęs rodykles į tris simbolius, gali pateikti kokį tik gali
įsivaizduoti klausimą, nes kiekvienas jų turi tiek daug
lygmenų. Kai suformuluoji klausimą, ilgoji rodyklė
ima suktis ratu ir rodo į kitus simbolius, šie ir duoda
atsakymą.
- O iš kur ji žino, apie kurį lygmenį galvoji užduo­
damas klausimą? - paklausė Džonas Fa.
- Pati ji to nežino. Būtina sąlyga - visi lygmenys turi
būti klausiančiojo galvoje. Pirmiausia privalai žinoti
visas ženklų reikšmes, ojų tikriausiai tūkstantis ar dau­
giau. Be to, turi sugebėti išsaugoti jas mintyse nesi-
karščiuodamas ir nesistengdamas išgauti atsakymą -
tiesiog žiūrėk, kaip juda rodyklė. Kai ji apsuks visą ra­
tą, gausi atsakymą. Žinau, kaip veikia šis prietaisas,

149
nes kartą mačiau vieną išmintingą žmogų juo naudo­
jantis Upsaloje. Tai buvo vienintelis kartas, kai mačiau
aletiometrą. Ar žinote, kokie jie reti?
- Rektorius sakė, kad jų tebuvo pagaminti šeši, - at­
sakė Laira.
- Kad ir kiek jų yra, aišku, kad nedaug.
- O tu jį slėpei nuo ponios Koulter, kaip liepė rekto­
rius? - paklausė Džonas Fa.
- Taip, bet jos demonas vis landžiojo į mano kamba­
rį. Neabejoju, kad jį surado.
- Aišku. Tai štai, Laira, nežinau, ar kada nors suži­
nosime visą tiesą, bet spėju, kad atsitiko štai kas. Lor­
das Asrielis paliepė rektoriui tave prižiūrėti ir saugoti,
kad motina nepadarytų tau nieko bloga. Dešimt metų
ar daugiau jis taip ir darė. Paskui ponios Koulter drau­
gai dvasininkai padėjo jai įsteigti tą Mažųjų aukų mi­
nisteriją, kokiu tikslu - nežinome - ir ji tapo tokia pat
galinga kaip lordas Asrielis. Taigi abu tavo tėvai įgijo
didžiulę galią šiame pasaulyje, abu kupini ambicijų, o
Džordano rektorius neleido nė vienam iš jų įgyti dau­
giau teisių į tave.
Rektorius privalo rūpintis šimtais reikalų. Pagrindi­
nis jo rūpestis - jo koledžas ir mokslas. Taigi jeigu jis
išvysta pavojų vienam ar kitam, jis turi užkirsti kelią.
O pastaruoju metu Bažnyčia, Laira, darosi vis valdin-
gesnė. Ji steigia tarybas visokiais reikalais; sklinda net
kalbos, kad bus atgaivinta inkvizicija - gink Dieve! O
rektoriui tenka atsargiai laviruoti tarp visų šių jėgų.
Jis negali leisti, kad Džordano koledžas užsitrauktų
Bažnyčios nemalonę, nes tuomet jis pražus.
Dar vienas rektoriaus rūpestis - tu, mergyte. Bernis

150
Džoansenas niekuomet tuo neabejojo. Džordano rek­
torius ir mokslininkai mylėjo tave kaip savo vaiką. Jie
būtų darę viską, kad tau būtų saugu - ne vien todėl,
kad šitaip prižadėjo lordui Asrieliui, bet dėl tavęs. Va­
dinasi, jeigu rektorius atidavė tave poniai Koulter, nors
buvo pažadėjęs lordui Asrieliui to nedaryti, jis tikriau­
siai manė, kad su ja tau bus saugiau negu Džordano
koledže. Kai jis bandė nunuodyti lordą Asrielį, tikriau­
siai manė, kad lordo veikla sukels pavojų jiems visiems,
gal net ir mums visiems ar net visam pasauliui. Mano
akimis žiūrint, rektoriui tenka rinktis iš siaubingų daly­
kų; bet koks jo sprendimas bus žalingas, bet gal - jeigu
jis pasirinks tinkamai - žalos bus šiek tiek mažiau negu
tuo atveju, jei nuspręstų klaidingai. Neduok Dieve, kad
man pačiam tektų daryti tokius sprendimus!
O kai jam teko tave išleisti, jis davė tau simbolių skai­
tymo prietaisą ir liepė laikyti jį paslaptyje. Įdomu, ko­
kiu tikslu rektorius tau jį davė: kadangi nemoki juo
naudotis, tiesiog neįsivaizduoju, ką jis sumanė.
- Jis sakė, kad dėdė Asrielis prieš daugelį metų pa­
dovanojo aletiometrą Džordano koledžui, - įtempda­
ma atmintį tarė Laira. - Jis norėjo dar kažką pridurti,
bet tuo metu kažkas pabeldė į duris ir jis nebaigė saki­
nio. Pamaniau, gal jis norėjo, kad slėpčiau jį ir nuo lor­
do Asrielio.
- Veikiau priešingai, - tarstelėjo Džonas Fa.
- Ką turi galvoje, Džonai? - paklausė tėvas Koramas.
- Gal jis ketino paprašyti Lairos, kad grąžintų jį lor­
dui Asrieliui ir šitaip išpirktų kaltę už bandymą jį nu­
nuodyti. Gal jis pamanė, kad lordas Asrielis nebepa­
vojingas - arba kad lordas Asrielis gali įgauti išminties

151
iš šio prietaiso ir nebesieks savo tikslo. Jeigu lordas As-
rielis dabar nelaisvėje, aletiometras gali padėti jam išsi­
vaduoti. Ką gi, Laira, verčiau imk šį simbolių skaitymo
aparatą ir saugok. Jeigu iki šiol jį išsaugojai, drąsiai ga­
liu patikėti tau ir toliau. Bet gali ateiti metas, kai mums
reikės juo pasinaudoti, ir tada mes jo paprašysime.
Jis suvyniojo aletiometrą į aksomą ir pastūmė jį per
stalą. Lairai magėjo užduoti visokiausių klausimų, bet
staiga susidrovėjo šito milžino su tokiomis skvarbio­
mis ir geraširdiškomis akutėmis, pasimetusiomis tarp
gausybės raukšlių.
Tačiau vieno dalyko ji negalėjo nepaklausti.
- Kas ta mane žindžiusi čigonė?
- Aišku, Bilio Kostos motina. Jinai tau nesakė, nes aš
neleidau, bet ji žino, apie ką mes čia šnekamės, taigi
viskas iškilo aikštėn. Dabar grįžk pas ją. Tau reikia daug
ką apmąstyti, mergyte. Po trijų dienų mes rinksimės
dar kartą ir aptarsime, ką turime daryti. Būk gera mer­
gaitė. Labanakt, Laira.
- Labanakt, garbusis Fa. Labanakt, tėve Koramai, -
tarė ji mandagiai, viena ranka spausdama aletiometrą
prie krūtinės, kita sugriebdama Panteleimoną.
Abu vyrai geraširdiškai jai nusišypsojo. Anapus pa­
sitarimų kambario durų laukė Motušė Kosta. Tarsi nie­
ko nebūtų atsitikę nuo pat Lairos gimimo, čigonė pa­
kėlė ją savo didžiulėmis rankomis, pabučiavo ir nusi­
nešė į lovą.

152
 8

Nusivylimas

Lairai teko apsiprasti su mintimi, kad nėra ta, kuo ligi

šiol save laikė, o padaryti tai per dieną buvo neįmano­
ma. Pripažinti lordą Asrielį savo tėvu - viena, kur kas
sunkiau patikėti, kad jos motina - ponia Koulter. Prieš
porą mėnesių mergaitė, aišku, būtų netvėrusi džiaugs­
mu ir ji tai žinojo, todėl jautėsi visai sumišusi.
Tačiau ji ilgai dėl to nesigraužė - kitaip nebūtų Lai-
ra - mat reikėjo geriau susipažinti su Pelkyno mieste­
liu ir priblokšti daugybę čigoniukų. Nepraėjus trims
dienoms, ji puikiai (bent jau pati taip manė) plaukiojo
valtimi atsistumdama kartimi ir pasakojimais apie taip
neteisingai paimtą į nelaisvę savo galingąjį tėvą subū­
rė visą pulką padaužų.
- Vieną dieną vakarienės į Džordaną buvo pakvies­
tas turkų pasiuntinys. Jam pats sultonas įsakė nužu­
dyti mano tėvą, todėl jis įsibėrė nuodų į tuščiavidurį
žiedo akmenį, ir kai visi pylėsi vyną, jis ištiesė ranką,
tarsi norėdamas paduoti stiklą mano tėvui, ir supylė į

153
jį nuodus. Viską padarė taip žaibiškai, kad niekas ne­
pastebėjo, išskyrus...
- O kokie ten buvo nuodai? - paklausė mergaitė lie­
su veiduku.
- Nuodai, paimti iš ypatingos Turkijoje gyvenančios
gyvatės, - ėmė fantazuoti Laira. - Ją prisivilioja gro­
dami dūdele, paskui meta meduje išmirkytą kempi-
nę, gyvatė ją sukanda, negali ištraukti dantų, tada ją
sugauna ir ištraukia iš jos nuodus. Šiaip ar taip, mano
tėvas matė, ką padarė turkas, tad jis sako: „Ponai, no­
riu pasiūlyti tostą už draugystę tarp Džordano ir Iz-
miro koledžų" - mat turkų pasiuntinys atstovavo Iz-
miro koledžui - „parodydami, kad iš tikrųjų norime
būti draugai, apsikeisime taurėmis ir išgersime vienas
kito vyną".
Pasiuntinys atsidūrė keblioje padėtyje: atsisakyti ger­
ti negalėjo, nes taip būtų mirtinai įžeidęs mano tėvą,
kita vertus, gerti negalėjo, nes žinojo, kad vynas už­
nuodytas. Jis išbalo ir nualpęs griuvo ant stalo. Kai at­
sipeikėjo, visi tebesėdėjo ir žiūrėdami į jį laukė. Tada
jam neliko nieko kito, kaip išgerti nuodus arba viską
prisipažinti.
- Tai ką jis padarė?
- Išgėrė. Praėjo net penkios minutės, kol numirė, ir
visą tą laiką baisiausiai kankinosi.
- Ar matei, kaip tai atsitiko?
- Ne - mergaičių neleidžia prie aukštojo stalo. Bet aš
mačiau jo lavoną vėliau, kai pašarvojo. Jo oda buvo
susiraukšlėjusį kaip perdžiūvęs obuolys, o akys išvir-
tusios ant kaktos. Tiesą sakant, jas teko sugrūsti atgal į
akiduobes...

154
 Ir taip toliau.
Tuo tarpu Pelkyno pakraščiuose policininkai beldėsi
į duris, apžiūrinėjo pastoges, tvartus ir kluonus, tikrino
dokumentus ir tardė visus, kurie teigė matę šviesiaplau­
kę mergaitę; Oksforde paieška vyko dar įnirtingiau.
Džordano koledžas buvo iššniukštinėtas pradedant nuo
dulkiniausio sandėliuko ir baigiant tamsiausiu rūsiu; tas
pats dėjosi ir Gabrielio bei Sv. Mykolo koledžuose, kol
visų šių mokslo įstaigų vadovai drauge paskelbė pro­
testą - girdi, pažeidžiamos nuo senų laikų išlikusios jų
teisės. Apie tai, kad yra ieškoma, Laira žinojo tik iš dujų
variklių dūzgimo - mat dangų be perstojo raižė orlai­
viai. Jų nebuvo matyti, nes debesys slinko žemai, o pa­
gal įstatymus orlaiviai virš Pelkyno turėjo skristi tam
tikrame aukštyje, tačiau iškur galėjai žinoti, kokiais gud­
riais šnipinėjimo įtaisais jie ginkluoti? Laira nuspren­
dė, kad geriau nesirodyti, kai juos išgirs, ar prisidengti
iš tolo krintančius į akis šviesius plaukus neperšlampa­
mos striukės gobtuvu.
Ji kamantinėjo Motušę Kostą visų smulkmenų apie
savo kilmę. Iš tų smulkmenų paskui mintyse ausdavo
paveikslus, netgi ryškesnius ir vaizdingesnius už sa­
vo prasimanytas istorijas, dar ir dar kartą patirdavo,
kaip bėga iš namelio, slepiasi spintoje, kaip pasigirsta
šiurkščiu balsu mestas iššūkis ir sužvanga špagos...
- Špagos? Dievuliau brangus - gal tu sapnuoji, mer­
gaite?! - nusistebėjo Motušė Kosta. - Ponas Koulteris
turėjo pistoletą. Lordas Asrielis išmušė jį iš rankos, pas­
kui vienu smūgiu pargriovė ant žemės. Tada pasigir­
do du šūviai. Man keista, kad tu neprisimeni - turė­
tum, nors buvai visai maža. Pirmąjį šūvį paleido Ed­

155
vardas Koulteris - jis sugriebė pistoletą ir nuspaudė
gaiduką, antrąjį - lordas Ąsrielis, dar kartą išplėšęs gin­
klą jam iš nagų ir nukreipęs į jį patį. Pataikė tiesiai į
tarpuakį ir ištaškė smegenis. Paskui kuo ramiausiai sa­
ko: „Lįskite iš spintos, ponia Kosta, ir atsineškite mer­
gaitę", nes judu su demonu baisiausiai kriokėte. Jis pa­
ėmė tave ant rankų, pasupo, pasisodino ant pečių ir
ėmė vaikštinėti po kambarį puikiai nusiteikęs, nors ant
grindų tysojo negyvėlis. Netrukus jis liepė tarnui at­
nešti vyno, o man - iššluostyti grindis.
Kai Motušė Kosta pakartojo šią istoriją ketvirtą kar­
tą, Lairą nė kiek nebeabejojo viską prisimenanti ir net
papasakojo jai, kokios spalvos buvo pono Koulterio
švarkas ir spintoje kaboję apsiaustai bei kailiai. Čigo­
nė nusijuokė.
Kai tik likdavo viena, Laira išsitraukdavo aletiomet-
rą ir žiūrėdavo negalėdama atplėšti akių - nelyginant
mergina į mylimojo nuotrauką. Vadinasi, kiekvienas
ženklas turi keletą reikšmių. Kodėl ji negali jų per­
prasti - argi ji ne lordo Asrielio duktė?
Prisimindama, ką sakė tėvas Koramas, ji bandė su­
telkti mintis į tris atsitiktinai pasirinktus simbolius ir
sukiojo rodykles, kad rodytų į juos. Ji pastebėjo, kad,
atsainiai laikant aletiometrą delnuose, galvojant apie
jį ir žiūrint tam tikru tingiu žvilgsniu, ilgoji rodyklė
ima judėti tikslingiau. Užuot blaškiusis po visą cifer­
blatą, ji sklandžiai krypdavo nuo vieno paveikslėlio
prie kito. Kartais ji stabteldavo ties trimis, kitąsyk ties
dviem, dar kitą - ties penkiais ar daugiau, ir nors Lai­
ra nieko nesuprato, tai jai teikė kažkokį gilų, ramų pa­
sitenkinimą, nepanašų į jokį kitą ligi tol patirtą pojūtį.

156
Panteleimonas palinkdavo virš ciferblato, kartais pasi­
vertęs kate, kartais - pele, ir sukiodavo galvutę paskui
rodyklę. Porąsyk juodu pajuto numaną kažkokią ro­
dyklės judėjimo prasmę. Tada jiems atrodydavo, tarsi
saulės spindulys, perrėžęs debesis, nušviečia tolumoje
didingą aukštų kalnų virtinę ir atidengia kažką, kas slypi
toli toli, apie ko buvimą negalėjai nė įtarti. Tuomet Lai-
rą apimdavo begalinis jaudulys - tas pats, kurį visą gy­
venimą jusdavo išgirdusi žodį „šiaurė".
Šitaip praėjo trys dienos, per kurias daug dalykų dė­
josi tarp begalės laivų ir Salės. Paskui atėjo antrojo sam­
būrio vakaras. Salėje susirinko dar daugiau žmonių,
nors tai sunkiai galėjai įsivaizduoti. Laira su Koštomis
šįsyk atėjo anksti, tad spėjo atsisėsti priekyje; vos tik iš
šviesų mirgesio tapo aišku, kad Salė sausakimša, ant
pakylos užlipo Džonas Fa su tėvu Koramu ir atsisėdo
prie stalo. Čigonų baronui net nereikėjo ženklu pra­
šyti tylos: jis tik padėjo savo didžiules rankas ant sta­
lo, metė akį į apačioje susirinkusius žmones, ir visas
klegesys liovėsi.
- Ką gi, - tarė jis, - jūs įvykdėte mano prašymą ir net
geriau, negu tikėjausi. Dabar aš pakviesiu čia šešių šei­
mų galvas, kad perduotų auksą ir papasakotų, ką pa­
sižadėję. Nikolai Rokbi, tu būsi pirmas.
Stambus juodabarzdis vyras užlipo ant pakylos ir pa­
dėjo ant stalo sunkų odinį kapšą.
- Čia mūsų auksas, - tarė jis. - Be to, mes siūlome
trisdešimt aštuonis vyrus.
- Ačiū, Nikolai, - padėkojo Džonas Fa. Tėvas Kora-
mas kažką pasižymėjo. Pirmasis vyras atsistojo paky­
los gale, o baronas iškvietė antrą, trečią; kiekvienas pri­

157
ėjęs padėjo ant stalo kapšą ir pranešė, kiek vyrų suge­
bėjo surinkti. Kostos priklausė Stefanskių šeimai; To­
nis, aišku, pasisiūlė savanoriu vienas pirmųjų. Laira
pastebėjo, kaip jo demone vanage mindžikavo skleis­
dama sparnus, kai Džonas Fa gavo Stefanskių pinigus
ir pažadą skirti dvidešimt tris vyrus.
Kai žodį tarė visi šeši šeimų vyriausieji, tėvas Kora-
mas parodė savo popieriaus lapelį Džonui Fa. Tas at­
sistojo ir vėl kreipėsi į susirinkusiuosius:
- Draugai, mes turim šimtą septyniasdešimt vyrų.
Didžiai jums dėkoju. Sprendžiant iš aukso svorio, aki­
vaizdu, kad jūs gerokai patuštinote savo kišenes. Nuo­
širdžiai jums dėkoju ir už tai.
Dabar darysime štai ką. Išsinuomosime laivą, nu­
plauksime į Šiaurę, surasime vaikus ir juos išvaduosi­
me. Tikriausiai gali tekti susigrumti. Tai bus ne pir­
mas ir ne paskutinis kartas, bet mums dar neteko kau­
tis su tais, kurie grobia vaikus, tad turėsime būti nepa­
prastai gudrūs. Tačiau be savo vaikų mes negrįšime,
ar ne, Derkai Vrisai?
Kažkoks vyras atsistojo ir paklausė:
- Garbusis Fa, ar jūs žinote, kam jie grobia tuos vai­
kus?
- Girdėjome, kad tai susiję su religija. Jie atlieka kaž­
kokį bandymą, bet mes nežinome jo esmės. Tiesą sa­
kant, mes net nežinome, ar jų ten neskriaudžia. Kad ir
kaip su jais elgtųsi - gerai ar blogai, jie neturi teisės
atsėlinti naktį ir išplėšti vaikučius artimiesiems iš šir­
džių - ar ne, Raimondai van Geritai?
Per pirmąjį sambūrį kalbėjęs vyras atsistojo ir tarė:
- Garbusis Fa, jūs minėjote mergaitę, kurios ieško -

158
štai ji sėdi priekinėje eilėje. Girdėjau, kad visų Pelkyno
pakraščių gyventojų namus verčia aukštyn kojomis jos
ieškodami. Girdėjau, kad kaip tik šiandien parlamente
buvo pateiktas pasiūlymas dėl jos panaikinti visas se­
nas mūsų privilegijas. Taip, draugai, - nustelbdamas
pasigirdusį pritrenktų žmonių kuždesį kalbėjo jis, - jie
ketina priimti įstatymą, atimantį iš mūsų teisę laisvai
įplaukti į Pelkyną ir iš jo išplaukti. Taigi, garbusis Fa,
mes norime sužinoti štai ką: kas ta mergaitė, dėl kurios
mes galime pakliūti į tokią bėdą? Kaip girdėjau, ji net
ne čigonų vaikas. Kaip čia atsitiko, kad dėl žeminių duk­
ros mums visiems gali grėsti pavojus?
Laira pakėlė akis į galiūną čigonų baroną. Jos širdis
daužėsi taip smarkiai, kad vos išgirdo pirmuosius jo
atsakymo žodžius.
- Klok viską atvirai, Raimondai, - nesidrovėk, - pa­
ragino jis. - Tu nori, kad mes atiduotume mergaitę
tiems, nuo kurių ji bėga, juk taip?
Vyras stovėjo - susiraukęs, užsispyręs, bet nieko ne­
sakė.
- Gal norėtum, o gal ir ne, - tęsė Džonas Fa. - Bet
jeigu kokiam vyrui ar moteriai neaišku, kodėl reikia
daryti gera, tegul pagalvoja apie štai ką. Ši mergytė
yra paties lordo Asrielio duktė. Tiems, kurie pamiršo,
priminsiu: ne kas kitas, kaip lordas Asrielis užtarė Še­
rną Briokmaną prieš turką ir šitaip išgelbėjo jam gyvy­
bę. Ne kas kitas, kaip lordas Asrielis leido čigonų lai­
vams nemokamai plaukti kanalais, tekančiais per jo
žemes. Ne kas kitas, kaip lordas Asrielis neleido parla­
mentui priimti vandens kelių įstatymo, ir dėl to mes
jau seniai turime didelę naudą. Ir ne kas kitas, kaip lor­

159
das Asrielis dieną naktį grūmėsi su potvyniais '53 metais
ir du kartus rizikuodamas gyvybe šoko į vandenį, kad
išgelbėtų mažuosius Rudą ir Nelę Kupmanus. Viską
užmiršai? Gėda, baisi gėda!
O dabar tas lordas Asrielis belaisvis tolimiausiame,
Šalčiausiame, tamsiausiame tyrų kampelyje, įkalintas
Svalbardo tvirtovėje. Ar reikia tau sakyti, kokie pada­
rai jį ten saugo? Dabar mes globojame jo dukrytę, o
Raimondas van Geritas norėtų ją atiduoti pareigūnams
už truputėlį taikos ir ramybės. Ar ne taip, Raimondai?
Stokis ir atsakyk, žmogau.
Bet Raimondas van Geritas sėdėjo susmukęs ant kė­
dės, ir niekas negalėjo priversti jį atsistoti. Didžiojoje
salėje pasigirdo negarsūs pasipiktinimo švilpesiai, ir
Laira pajuto, kaip gėda jam turi būti ir tuo pat metu -
didžiulį pasididžiavimą narsiuoju savo tėvu.
Džonas Fa nusisuko ir kreipėsi į kitus vyrus ant pa­
kylos:
- Nikolai Rokbi, tau patikiu užduotį išnuomoti lai­
vą, o kai išplauksime - jam vadovauti. Adamai Ste-
fanski, būsi atsakingas už ginklus ir šaudmenis, be to,
vadovausi kautynėms. Rodžeri van Popeli, tu pasirū­
pinsi visomis kitomis atsargomis, pradedant maistu ir
baigiant šiltais drabužiais. Saimonai Hartmanai, tu būsi
iždininkas ir turėsi atsiskaityti mums, kad auksas pa­
skirstytas tinkamai. Bendžaminai de Ruiteri, noriu, kad
vadovautum žvalgybai. Turime sužinoti daug dalykų,
tad skiriu tave atsakingu už tai. Viską, ką sužinosi, pra­
nešinėsi tėvui Koramui. Maiklai Kanzona, tu būsi at­
sakingas už šių pirmų keturių vadų veiksmų koordi­
navimą. Atsiskaitinėsi man, o jeigu žūsiu, tu kaip ma­
no dešinioji ranka perimsi vadovavimą.

160
 Šiuos nurodymus daviau laikydamasis papročių. Jei­
gu koks nors vyras ar moteris prieštarauja, gali be bai­
mės pasakyti.
Netrukus atsistojo čigonė.
- Garbusis Fa, ar jūs neimate į žygį moterų prižiūrė­
ti vaikus, kai juos rasime?
- Ne, Nele, vietos ir taip per mažai. Bet patikėk: kai
imsime rūpintis išvaduotais vaikais, jiems visiems bus
geriau negu ligi tol.
- O kas, jeigu pamatysite negalį jų išvaduoti be mo­
terų, apsimetusių prižiūrėtojomis, slaugėmis ar dar
kuo nors?
- Apie tai nepagalvojau, - prisipažino Džonas Fa. -
Apsvarstysime šį klausimą kuo nuodugniausiai, kai
nueisime į pasitarimų kambarį - prižadu tau.
Čigonė atsisėdo; atsistojo kažkoks vyras.
- Garbusis Fa, girdėjau jus sakant, kad lordas Asrie-
lis nelaisvėje. Ar pagal jūsų planą numatyta išvaduoti
ir jį? Mat jeigu taip, o jį, kaip supratau iš jūsų žodžių,
saugo tie lokiai, tai šimto septyniasdešimties vyrų ne­
pakaks. Nors lordas Asrielis - geras mūsų draugas, ne­
manau, kad privalome imtis tokio žygio.
- Tu teisus, Adrianai Braksai. Aš noriu, kad Šiaurėje
būtume akyli ir ausyli. Nežinia - galėsime jam padėti
ar ne, bet patikėkite manim: nei vyrų, nei aukso, ku­
riuos man davėte, nepanaudosiu jokiam kitam tiks­
lui, išskyrus tą, dėl kurio susitarėme - rasti vaikus ir
parsivežti namo.
Atsistojo kita moteris.
- Garbusis Fa, mes nežinome, ką mūsų vaikams da­
ro tie maumai. Mes visi prisiklausėme gandų ir paska­

161
lų apie baisius dalykus. Girdėjom apie vaikus be gal­
vų ar perpjautus perpus ir vėl susiūtus, ar apie tokias
baisybes, kad net liežuvis nesiverčia pasakoti. Labai
atsiprašau, jei kam nors keliu sielvartą, bet mes visi
apie tai girdėjome, ir aš kalbėsiu be užuolankų. Gar­
busis Fa, jeigu įsitikinsite, kad tokie siaubai tikrai de­
dasi, tikiuosi, jog žiauriai atkeršysite. Tikiuosi, jog min­
tys apie gerumą ir gailestingumą nesukliudys jums
smogti, ir smogti smarkiai - taip, kad tiems prakeik­
tiems nedorėliams būtų suduotas triuškinantis smū­
gis. Neabejoju: man pritars kiekviena moteris, iš ku­
rios vaiką pagrobė maumai.
Jai atsisėdus pasigirdo garsūs pritariantys balsai; vi­
si susirinkusieji sulinksėjo galvomis. Čigonų baronas
palaukė, kol salė nutils, tada tarė:
- Man nesukliudys niekas, Margareta, - nebent svei­
kas protas. Jei susilaikysiu nesmogęs Šiaurėje, tai tik tam,
kad smarkiau smogčiau Pietuose. Suduoti smūgį diena
per anksti yra taip pat blogai, kaip suduoti jį ne ten, kur
reikia, o už poros šimtų kilometrų. Taip, tavo žodžiuo­
se slypi daugjausmo. Bet jeigu pasiduosite tokiems jaus­
mams, draugai, pasielgsite taip, kaip visuomet įspėda­
vau jus nesielgti - pirmiausia paisysite jausmų, o ne pa­
reigos. Nepamirškite: pirmoji mūsų pareiga - išvaduo­
ti vaikus, o ne atsilyginti už patirtą sielvartą. Apie kerš­
tą galėsime galvoti paskui. Mūsų jausmai - nesvarbu.
Jeigu išvaduosime vaikus, bet nesugebėsime nubausti
maumų, pagrindinę užduotį vis tiekbūsime įvykdę. Ta­
čiaujeigu iškelsime sau tikslą pirmiausia nubausti mau­
mus ir tai darydami prarasime galimybę išvaduoti vai­
kus, mes būsime neįvykdę savo pareigos.

162
 Neabejok štai kuo, Margareta: kai ateis metas baus­
ti, mes suduosime tokį smūgį, kad jų širdyse liks vien
silpnybė ir baimė. Juos apleis jėgos. Jie liks sužlugdy­
ti, palaužti, prislėgti, sudraskyti į tūkstančius gabalė­
lių, ir vėjai išnešios juos į visas keturias puses. Mano
kovos kirvis ištroškęs kraujo, draugai. Neragavo jo nuo
tada, kai nukoviau geriausiąjį totorių karį Kazachsta­
no stepėse; kirvis kabo mano laive ir svajoja. Bet jis
užuodžia kraują vėjyje iš Siaurės. Jis užkalbino mane
vakar vakare - papasakojo man apie savo troškulį, ir
aš jam atsakiau: greitai, berneli, greitai. Margareta, tu
gali nerimauti dėl šimto dalykų, bet tik nesibaimink,
kad Džono Fa širdis per minkšta suduoti smūgį, kai
ateis metas. Tik kada ateis metas, pasakys sveikas pro­
tas, ne jausmai.
Ar dar kas nori kalbėti? Jei norite - pasisakykite.
Tačiau niekas nepanoro, tad netrukus Džonas Fa pa­
ėmė varpelį ir garsiai juo paskambino. Aukštai jį iškė­
lęs taip papurtė, kad jo tilindžiavimas pritvindė salę
garsų ir sudrebino sijas.
Čigonų baronas su kitais vyrais nulipo nuo pakylos
ir nuėjo į pasitarimų kambarį. Laira šiek tiek nusivylė:
nejaugi jie nenori, kad ir ji ten būtų? Tonis tik nusi­
juokė.
- Jie turi viską suplanuoti, - paaiškino jis. - Tu savo
vaidmenį jau atlikai, Laira. Dabar atėjo Džono Fa ir
tarybos eilė.
- Betgi aš kol kas nieko nepadariau! - prieštaravo
Laira paskui kitus nenoromis eidama iš Salės. Jie pa­
suko grįstu keliu prieplaukos link. - Aš tik pasprukau
nuo ponios Koulter! Tai tik pradžia! Aš noriu į Šiaurę!

163
 - Žinai ką, - atsakė Tonis, - aš parvešiu tau jūros
vėplio iltį - prižadu.
Laira nepatenkinta susiraukė. Panteleimonas ėmė
vaipytis prieš Tonio demonę, bet toji tik paniekina­
mai užmerkė rusvas akis.
Netrukus Laira nupėdino į prieplauką ir sukiojosi
ten su naujaisiais bičiuliais: pasikabinę ant virvių ži­
bintus, maskatavo jais virš juodų vandenų, kad privi­
liotų išverstakes žuvis, o kai tos iš lėto priplaukdavo,
nesėkmingai bandydavo persmeigti nusmailintomis
lazdomis.
Tačiau visos Lairos mintys sukosi aplink Džoną Fa ir
pasitarimų kambarį, tad netrukus ji slapčiomis patraukė
grįsta gatve prie Salės. Pasitarimų kambario lange degė
šviesa. Lango ji nepasiekė, tik girdėjo dudenant balsus.
Tada ji priėjo prie durų ir penkis kartus smarkiai pa­
beldė. Balsai nuščiuvo, grindis subrūžino atitraukia­
ma kėdė, prasivėrė durys ir šilta žibalinės lempos šviesa
užliejo drėgnus laiptelius.
- Ką pasakysi? - paklausė duris atidaręs vyras.
Jam už nugaros Laira matė kitus vyrus, susėdusius
prie stalo, tvarkingai sudėtus aukso kapšus, popierius,
rašiklius, ąsotį ir stiklus snapučių trauktinės.
- Aš noriu į Šiaurę, - garsiai, kad išgirstų visi, atsakė
Laira. - Aš noriu vykti kartu ir padėti vaduoti vaikus.
Ryžausi tam, kai pabėgau nuo ponios Koulter. Dar
anksčiau ketinau išgelbėti savo pagrobtą draugą Ro-
džerį, virtuvės parankinuką iš Džordano. Noriu vykti
kartu ir jums talkinti. Aš moku vesti laivą ir skaityti
gemtaromagnetinius Auroros rodmenis, žinau, kurios
lokienos dalys valgomos ir aibę kitų naudingų daly­

164
kų. Jūs pasigailėsite, jeigu ten nusigavę pamatysite, kad
esu reikalinga, o aš palikta čia. Be to, kaip sakė toji po­
nia, jums gali prireikti moterų, kurios kuo nors apsi­
mestų - na, jums gali prireikti ir mergaičių, ką gali ži­
noti. Todėl turėtumėte mane paimti, garbusis Fa, - at­
leiskite, kad pertraukiau jūsų pokalbį.
Per tą laiką ji įėjo į kambarį, ir visi vyrai su demonais
ją stebėjo, vieni - su pašaipėle, kiti suirzę, tačiau ji ne­
atitraukė akių nuo čigonų barono. Panteleimonas tu­
pėjo jai ant rankų ir pakėlęs galvą žybsėjo žaliomis vil-
pišio akimis.
- Laira, negali būti nė kalbos, kad imtume tave į pa­
vojų kupiną kelionę, taigi neturėk vilčių. Likčia, padėk
Motušei Kostai ir saugokis - štai ką privalai daryti.
- Bet aš dar mokausi skaityti aletiometrą. Sulig kiek­
viena diena man viskas labiau aiškėja! Jums tikrai to
prireiks - kaip mane gyvą matote!
Džonas Fa papurtė galvą.
- Ne, - atsakė jis. - Žinau, jog buvai pasiryžusi ke­
liauti į Šiaurę, bet aš įsitikinęs, kad net ponia Koulter
nebūtų ėmusi tavęs drauge. Jei nori pamatyti Šiaurę,
turi sulaukti, kol baigsis šios bėdos. O dabar eik.
Panteleimonas tyliai sušnypštė, bet barono demo­
nas pakilo nuo kėdės atkaltės ir atskrido prie jų, išskė­
tęs juodus sparnus - ne grasindamas, bet veikiau pri­
mindamas, kaip reikia elgtis. Kai varna prasklendė jai
virš galvos ir nulėkė atgal pas šeimininką, Laira pasi­
suko ir išėjo. Už nugaros garsiai spragtelėjusios užsi­
darė durys.
- Mes keliausime, - pareiškė ji Panteleimonui. - Jiems
nepavyks mums sukliudyti. Mes vis tiek keliausime!

165
 9

Žvalgai

Per kelias ateinančias dienas Laira sukūrė gerą dešim­

tį planų ir nekantriai metė visus iš galvos, nes jų visų
esmė buvo keliauti zuikiu - o kaip pasislėpti nedide­
liame čigonų laive? Tiesą sakant, kelionė jūra jau vyks
tikru laivu, o ji buvo girdėjusi daugybę pasakojimų,
tad žinojo, kad dideliame laive slėptuvių apstu: gel­
bėjimo valtyse, triume, korpuso žiaunose (tik ji nela­
bai nutuokė, kas tai per daiktas). Tačiau pirmiausia jai
reikės nusigauti iki laivo, vadinasi, keliauti teks kartu
su čigonais.
Net jeigu jai pavyktų vienai nusigauti įjūros pakran­
tę, dar gali pakliūti ne į tą laivą. Tai gražu būtų, jeigu
pasislėptų kokioje laivo gelbėjimo valtyje, o atsibustų
pakeliui į Aukštutinę Braziliją!
Tuo tarpu aplinkui erzinantis pasirengimo žygiui
darbas vyko ištisą parą. Ji sukiojosi prie Adamo Ste-
fanskio ir stebėjo, kaip jis renkasi savanorius kovos bū­
riui. Grizino Rodžerį van Popelį siūlymais, kokius daik-

166
tus reikia imti: ar nepamiršo alpinistų akinių? Ar žino,
kur geriausia pirkti Arkties žemėlapius?
Labiausiai ji norėjo padėti žvalgų vadui Bendžami-
nui de Ruiteriui. Tačiau jis išsmuko nepastebėtas dar
neišaušus rytui po antrojo sambūrio, tad, aišku, niekas
negalėjo pasakyti, kur jis išvyko ir kada grįš. Taigi Lai-
rai neliko nieko kito, kaip prisirišti prie tėvo Koramo.
- Man rodos, bus geriausia, jei jums padėsiu, tėve
Koramai, - tarė ji, - nes tikriausiai žinau apie maumus
daugiau negu kas nors kitas - juk buvau, galima saky­
ti, viena jų. Be to, jums gali prireikti mano pagalbos,
kai reikės suprasti pono de Ruiterio pranešimus.
Senukas pasigailėjo tos atkaklios, iš paskutiniųjų sa­
vo tikslo siekiančios mergaitės ir, užuot nuvijęs į šalį,
su ja pasišnekėjo, išklausė jos prisiminimus apie Oks­
fordą ir ponią Koulter ir žiūrėjo, kaip ji skaito aletio-
metrą.
- Kur ta knyga su simboliais? - vieną dieną paklau­
sė jo Laira.
- Heidelberge.
- Ji vienintelė?
- Gal yra kitų, bet aš mačiau tik tą.
- Kertu lažybų, kad Bodlio biblioteka Oksforde ją
turi, - atsakė ji.
Laira negalėjo atitraukti akių nuo tėvo Koramo de-
monės - gražiausios iš visų, kurias kada nors buvo ma­
čiusi. Kai Panteleimonas virsdavo katinu, tas būdavo
liesas, susivėlęs ir šiurkštus, o geltonakė Sofonaksė -
toks mat buvo jos vardas - buvo neapsakomai grakšti,
dvigubai didesnė už tikrą katę ir labai gražaus, tan­
kaus kailio. Kai ją paliesdavo saulės spinduliai, jis su­

167
žvilgdavo tokia gausybe rusvos, rudos, geltonos, kaš­
toninės, auksinės, gelsvos, rusvai raudonos spalvos at­
spalvių, kad Laira nė nežinojo, kaip juos apibūdinti.
Jai magėjo paliesti tą kailį, pasitrinti į jį skruostais, bet,
aišku, niekada to nedarė, nes paliesti kito žmogaus de­
moną buvo didžiausias, kokį tik galėjai įsivaizduoti,
etiketo pažeidimas. Demonai, žinoma, galėjo vienas
kitą liesti ar peštis, bet draudimas žmonėms ir demo­
nams liestis buvo toks griežtas, kad net mūšyje joks
karys nepalytėdavo priešo demono - šiukštu nevalia!
Laira neprisiminė, kad ją būtų reikėję perspėti: žinojo
tai instinktyviai, kaip juto, kad pykinimas negerai, o
karšta vonia - gerai. Taigi nors Sofonaksės kailiu ža­
vėjosi ir net spėliodavo, ką patirtų ją palietusi, nieka­
da nė nekrustelėdavo rankos, kad prie jos prisiliestų,
ir niekada to nepadarys.
Sofonaksė buvo tokia pat elegantiška, sveika ir gra­
ži, kaip tėvas Koramas - paliegęs, sunykęs ir silpnas.
Gal jis nesveikavo, o gal patyrė luošinantį smūgį, bet,
šiaip ar taip, jis negalėjo paeiti nesiramstydamas dviem
lazdomis ir nuolatos drebėjo kaip epušės lapas. Tačiau
jo protas buvo aštrus ir aiškus, tad netrukus Laira pa­
milo jį už žinias ir už tai, kad griežtai su ja elgėsi.
- Ką reiškia tas smėlio laikrodis, tėve Koramai? - vie­
ną rytą jo laive žiūrėdama į aletiometrą paklausė ji. -
Rodyklė vis prie jo grįžta.
- Kai įdėmiai pasižiūri, dažnai pamatai atsakymą. O
kas tas daikčiukas virš jo?
Laira prisimerkė ir įsispitrijo.
- Čia kaukolė!
- Tai ką, tavo manymu, tai galėtų reikšti?

168
 - Mirtį... Ar tai mirtis?
- Atspėjai. Vadinasi, tarp reikšmių, susijusių su smė­
lio laikrodžiu - mirtis. Tiesą sakant, po pirmosios - lai­
ko, mirties yra antroji.
- Žinote, ką pastebėjau, tėve Koramai? Rodyklė su­
stoja ties juo per antrąjį apsisukimą! Per pirmąjį ji tik
virpteli, o per antrąjį visai sustoja. Ar reikia suprasti,
kad turiu rinktis antrąją reikšmę?
- Galbūt. Ko tu jo klausei, Laira?
- Aš galvoju... - ji nutilo nustebusi, kad pati to nesu­
vokdama iš tikrųjų pateikė klausimą. - Aš išsirinkau
tris paveikslėlius, nes... matote, aš mąsčiau apie poną
Ruiterį... Gyvatę, tiglį ir avilį aš pasirinkau norėdama
paklausti, kaip jam sekasi žvalgyba, ir...
- Kodėl pasirinkai būtent šiuos simbolius?
- Todėl, kad pamaniau, jog gyvatė reiškia gudrumą -
jo reikia žvalgui, tiglis - žinias, nes jas, galima sakyti,
išlydai iš daugybės nuotrupų, o avilys - sunkų triūsą,
nes bitės visuomet sunkiai pluša. Taigi, suprantate,
sunkiai triūsdamas ir gudrumu kažką sužinai - o tai ir
yra žvalgo darbas. Todėl aš nukreipiau rodykles į tuos
ženklus, mintyse suformulavau klausimą, ir ilgoji ro­
dyklė sustojo ties mirtimi... Kaip jūs manote, tėve Ko­
ramai - gal jis iš tikrųjų veikia?
- Neabejotinai veikia, Laira. Tik mes nežinome, ar
teisingai perskaitome, ką jis sako. Tai sudėtingas me­
nas. Kažin...
Jam nebaigus sakinio, kažkas nekantriai pabeldė į
duris ir įėjo jaunas čigonas.
- Dovanokite, tėve Koramai, ką tik grįžo Džeikobas
Huismansas. Jis sunkiai sužeistas.

169
 - Jis buvo su Bendžaminu de Ruiteriu, - tarė tėvas
Koramas. - Kas atsitiko?
- Jis nenori su mumis kalbėti, - atsakė jaunuolis. -
Verčiau eime, tėve Koramai, nes jis ilgai netemps - jam
vidinis kraujavimas.
Tėvas Koramas su Laira susižvalgė sunerimę ir nu­
stebę, bet senukas negaišdamas laiko kiek galėdamas
greičiau nuklibikščiavo ramstydamasis lazdomis, o jo
demone nupėdino priešais. Laira netverdama nekan­
trumu patraukė kartu.
Jaunuolis nusivedė juos į laivą, pririštą prie cukri­
nių runkelių prieplaukos. Duris jiems atidarė moteris
su raudona prijuoste. Pamatęs, kaip įtartinai ji žvilg­
teli į Lairą, tėvas Koramas tarė:
- Ponia, ši mergaitė privalo išgirsti, ką pasakys Džei-
kobas.
Moteris juos įleido ir pasitraukė į šalį, o jos demo­
nas, voverės patinas, tylėdamas sėdėjo ant medinio
sieninio laikrodžio. Ant lovos po durstinio lovatiese
gulėjo vyras; išbalusiu jo veidu ritosi prakaito lašai,
akys buvo apsiblaususios.
- Iškviečiau gydytoją, tėve Koramai, - drebančiu bal­
su pranešė moteris. - Būkite geras - nejaudinkite jo.
Jis kenčia baisius skausmus. Vos prieš kelias minutes
jis atėjo iš Piterio Hokerio laivo.
- O kur dabar Piteris?
- Svartuoja laivą. Jis ir liepė jus pakviesti.
- Teisingai padarėte. Džeikobai, ar girdi mane?
Džeikobas pervertė akis, kad pamatytų vos už žings­
nio ant lovos priešais sėdintį tėvą Koramą.
- Sveiki, tėve Koramai, - suniurnėjo jis.

170
 Laira pažiūrėjo į jo demonę. Tai buvo šeškė; susi­
rangiusi ji labai ramiai gulėjo prie jo galvos, bet ne­
miegojo. Jos akys buvo tokios pat apsiblaususios.
- Kas atsitiko? - paklausė tėvas Koramas.
- Bendžaminas negyvas, - pasigirdo atsakymas. -
Jis žuvo, o Džerardas pateko į nelaisvę.
Jo balsas buvo kimus ir kvėpavo jis labai negiliai.
Kai nutilo, demone skausmingai išsitiesė ir aplaižė
jam skruostą; tai, matyt, įkvėpė jam jėgų, nes kalbėjo
toliau:
- Mes bandėme patekti į Teologijos ministeriją, nes
iš vieno mūsų sugautų maumų Bendžaminas sužino­
jo, kad ten jų štabas - iš ten jie gauna visus įsakymus...
Jis vėl nutilo.
-Jūs sučiupote maumų? - paklausė tėvas Koramas.
Džeikobas linktelėjo ir nuleido akis į savo demonę.
Paprastai demonai nekalbėdavo su kitais žmonėmis,
tik su šeimininkais, bet visko pasitaikydavo. Taigi da­
bar prašneko šeškė:
- Klarkenvele mes sugavome tris maumus ir priver­
tėme juos pasakyti, kam jie dirba, kas jiems įsakinėja
ir taip toliau. Jie tiksliai nežinojo, kur veža vaikus -
sakė, į Šiaurę, į Laplandiją...
Žvėrelis turėjo nutilti ir kelis kartus įkvėpti oro plaz­
dančia mažyte krūtine, kad galėtų kalbėti toliau:
- Tada tie maumai papasakojo mums apie Teologi­
jos ministeriją ir lordą Borealį. Tai išgirdęs Bendžami­
nas nusprendė, kad juodu su Džerardu Huku slapčia
prasiskverbs į ministeriją, o Fransas Briokmanas su To­
mu Mendhemu pabandys sužinoti ką nors apie lordą
Borealį.

171
 - Ar jie ką nors sužinojo?
- Nežinome - jie taip ir negrįžo. Tėve Koramai, atro­
dė, tarsi jie iš anksto būtų žinoję viską, ką mes ketina­
me daryti. Ką gali žinoti - gal Fransą ir Tomą prarijo
gyvus, vos tik jie nusigavo arčiau lordo Borealio.
- Pasakok toliau apie Bendžaminą, - paragino tėvas
Koramas, išgirdęs, kad Džeikobas ima kvėpuoti sun­
kiau ir iš skausmo užsimerkia.
Džeikobo demone kiauktelėjo iš susirūpinimo ir mei­
lės; moteris žengtelėjo kiek arčiau, užsidengusi burną
delnu, bet neištarė nė žodžio.
- Bendžaminas, Džerardas ir mes nuėjome į minis­
teriją Vaithole, - vos girdimu balsu toliau pasakojo šeš­
kė, - ir radome menkai saugomas nedideles šonines
duris. Mes likome budėti, o juodu atidarė užraktą ir
įėjo į vidų. Nepraėjus nė minutei, išgirdome išgąstin­
gą šūksmą ir pro duris išskridusi Bendžamino demo­
ne paprašė mus pagalbos ir vėl įskrido vidun. Mes čiu­
pome peilį ir nubėgome jai pavymui, bet ten buvo tam­
su, aplink sukiojosi visokie šiurpūs padarai ir sklido
bauginantys garsai. Mes ėmėme blaškytis, bet netru­
kus viršuje pasigirdo kažkoks sambrūzdis ir baimės
kupinas riksmas, o tada Bendžaminas su savo demo­
ne ėmė kristi nuo aukštų laiptų viršaus. Demone tem­
pė jį aukštyn, iš visų jėgų plasnodama sparnais, ban­
dydama išlaikyti, bet jai nepavyko, ir juodu trenkėsi į
akmens grindis ir akimirksniu mirė.
Džerardo niekur nebuvo matyti, bet staiga viršuje
kažkas sukriokė, ir mes pažinome jo balsą, bet buvo­
me tokie persigandę ir apkvaitę, kad negalėjome pa­
judėti. Tada strėlė šovė mums į petį ir giliai sulindo...

172
 Demonės balsas nusilpo, o sužeistasis sudejavo. Tė­
vas Koramas pasilenkė, atsargiai atitraukė lovatiesę,
ir Laira pamatė sukrešėjusio kraujo klane iš peties sty­
rantį plunksnuotą strėlės galą. Smaigalys ir kotas bu­
vo taip giliai sulindę vargšui į krūtinę, kad paviršiuje
kyšojo gal tik pusės sprindžio galas. Lairą apėmė silp­
numas.
Prieplaukoje pasigirdo žingsniai ir balsai.
- Ateina gydytojas, Džeikobai, - atsitiesęs tarė tėvas
Koramas. - Dabar mes išeisime. Pasikalbėsime ilgiau,
kai geriau jausies.
Išeidamas jis patapšnojo moteriai per petį. Prieplau­
koje Laira stengėsi laikytis kuo arčiau senuko, nes jau
rinkosi minia - žmonės šnabždėjosi ir rodė į ją pirš­
tais. Tėvas Koramas liepė Piteriui Hokeriui tuoj pat
eiti pas Džoną Fa, paskui tarė:
- Laira, vos tik sužinosime, ar Džeikobas išgyvens,
ar mirs, turėsime dar kartą pasikalbėti apie tą aletio-
metrą. Eik ir rask ką veikti. Kai būsi reikalinga, pa­
kviesime.
Laira nuspūdino viena ir atsisėdusi ant nendrėmis
apaugusio kranto ėmė mėtyti į vandenį žemes. Suprato
viena: ji nepatenkinta ir nesididžiuoja tuo, kad suge­
ba suprasti, ką rodo aletiometras - jai baisu. Nežinia,
kokia galia sukiojo ir stabdė tą ilgąją rodyklę, bet ji
viską žinojo lyg koks protingas padaras.
- Manau, kad tai kokia nors dvasia, - tarė Laira ir jai
kilo pagunda sviesti tą daikčiuką į įlankos vidurį.
- Jeigu ten būtų dvasia, aš ją matyčiau, - papriešta­
ravo Panteleimonas. - Kaip tą seną vaiduoklį Godsto-
ve. Aš jį mačiau, o tu - ne.

173
 - Dvasių būna įvairių, - priekaištingai atsakė Laira. -
Ne visos jos matomos. Beje, o kaip su tais seniai miru­
siais mokslininkais be galvų? Atsimeni - ašjuos mačiau?
- Tai buvo tik nakties vaiduokliai.
- Netiesa. Tai buvo kuo tikriausios dvasios - pats ži­
nai. Bet dvasia, judinanti tą prakeiktą rodyklę - kitokia.
- Gal ten visai ne dvasia, - nenusileido Pantelei-
monas.
- O kas ten dar galėtų būti?
- Galėtų būti... Galėtų būti elementariosios dalelės.
Laira paniekinamai prunkštelėjo.
- Galėtų! - užsispyrė demonas. - Ar prisimeni tą švie­
sos malūnėlį Gabrielyje? Ką dabar pasakysi?
Gabrielio koledžo bažnyčioje virš pagrindinio alto­
riaus buvo laikomas labai šventas daiktas, uždengtas -
staiga dingtelėjo Lairai - juodu aksomu, tokiu pat, į
kokį suvyniotas jos aletiometras. Tą šventenybę ji ma­
tė, kai lydėjo Džordano bibliotekininką į kažkokias pa­
maldas. Per patį apeigų įkarštį vyskupas pakėlė au­
deklą, ir prieblandoje Laira išvydo stiklinį kupolą; ji
matė, kad jame kažkas yra, tik iš toli neįžvelgė. Tada
vyskupas timptelėjo virvutę, pririštą prie langinės, ir
šviesos spindulys nukrypo tiesiai į kupolą. Tuomet ji
gerai pamatė į vėtrungę panašų daikčiuką su keturio­
mis juodomis burėmis vienoje ir keturiomis baltomis
kitoje pusėje. Vos gavusios šviesos burės ėmė suktis
ratu. „Štai jums dorovės pamoka, - paaiškino vysku­
pas. - Neišmanymo juoduma bėga nuo šviesos, o iš­
minties baltumas veržiasi jos pasitikti". Laira patikėjo,
kad viskas vyksta taip, kaip jis sako, bet tie mažyčiai
skriejantys ratu vėjarodžiai žavėjo patys savaime - jai

174
buvo visai nesvarbu, ką jie reiškia. Juos suka vien fo­
tonų jėga, paaiškino bibliotekininkas, kai juodu pės­
čiomis ėjo atgal į Džordaną.
Tad gal Panteleimonas iš tikrųjų teisus: jei elemen­
tariosios dalelės gali sukti šviesos malūnėlį, kraipyti
kažkokią rodyklę joms - juokų darbas. Vis dėlto tai
nedavė Lairai ramybės.
- Laira! Laira!
Šaukė Tonis Kosta, modamas ranka nuo prieplaukos.
- Eikš čia, - ragino jis. - Turi eiti į Salę pas Džoną Fa.
Skubus reikalas.
Džonas Fa, tėvas Koramas ir kiti vyresnieji, susirin­
kę Salėje, atrodė sunerimę.
- Laira, mergyt, - kreipėsi Džonas Fa. - Tėvas Kora­
mas man papasakojo, kaip tu skaitai tą prietaisą. La­
bai gaila, bet vargšas Džeikobas ką tik mirė. Manyčiau,
kad vis dėlto turėsime imti tave kartu, nors aš nusitei­
kęs prieš. Man neramu nuo šios minties, bet atrodo,
kad kitos išeities nėra. Vos tik Džeikobas bus pagal vi­
sus papročius palaidotas, leisimės į kelią. Suprask, Lai­
ra: tu irgi keliauji, bet džiaugtis, o juo labiau džiūgauti
tikrai nėra ko. Visų mūsų laukia bėdos ir pavojai.
Pavedu tave globoti tėvui Koramui. Nepridaryk jam
rūpesčių ir nesukeik pavojų, jei nenori patirti visos ma­
no rūstybės. Dabar skubėk papasakoti viską Motušei
Kostai ir būk pasirengusi išvykti.

Kitos dvi savaitės buvo be galo varginančios - nieko

panašaus Laira kaip gyva nebuvo patyrusi. Laikas slin­
ko lėtai, nes teko ilgas valandas laukti, slapstytis ankš­
tose, drėgnose spintose, žiūrėti, kaip nykiam rudens

175
lietui merkiant už lango keičiasi vaizdai, vėl slėptis,
miegoti šalia išmetamųjų variklio dujų ir atsibudus jus­
ti tokį baisų galvos skausmą, kad net pykindavo. Blo­
giausia, kad jos nė karto neišleido į gryną orą pabėgė­
ti krantu, persiropštus per denio turėklus, patampyti
šliuzo vartus ar sugauti nuo kranto metamą lyną lai­
vui pririšti.
Mat ji ir toliau privalėjo nesirodyti žmonėms. Tonis
Kosta papasakojo jai apie pakrantės aludėse sklandan­
čias paskalas: neva visoje karalystėje vykstanti švie­
siaplaukės mergaitės medžioklė; ją radusiajam paža­
dėta didelė premija, o visų, kurie ją slėps, laukianti
rūsti bausmė. Sklido ir keistų gandų: žmonės šnekėjo,
esą ji vienintelis vaikas, kuriam pavykę ištrūkti iš mau­
mų, ir ji žinanti baisių paslapčių. Pasak kito girdo, ji
visai ne žmonių vaikas, o vaiko ir demonės pavidalą
įgijusių pora dvasių, pragariškų jėgų atsiųstų į šį pa­
saulį, kad prikrėstų baisių eibių. Dar kalbėjo, neva ji
visai ne vaikas, o suaugusi moteris, sumažinta burtais
ir už pinigus nusamdyta totorių, atsibasčiusi šnipinėti
dorų anglų ir parengti dirvos totorių antpuoliui.
Iš pradžių tų šnekų Laira klausėsi pašaipiai, paskui -
nusiminusi. Kokia daugybė žmonių jos nekenčia ir bi­
jo! Be to, ji nekantravo ištrūkti iš tos į siaurą dėžę pa­
našios kajutės. Jinai jau nekantravo atsidurti Šiaurėje,
bekraščiuose sniegynuose po ryškiai spindinčia Šiau­
rės pašvaiste. O kitąsyk baisiausiai norėjo vėl būti
Džordano koledže, karstytis su Rodžeriu stogais, ūk­
vedžio varpui skambinant, kad už pusvalandžio va­
karienė, o iš virtuvės sklindant indų barškesiui, riks­
mams ir čirškančių valgių kvapams... Tada ji visa šir­

176
dimi trokšdavo, kad niekas nebūtų pasikeitę ir niekuo­
met nebesikeistų - kad ji amžinai galėtų būti Laira iš
Džordano koledžo.
Nuobodžiauti ir irzti jai neleido tikaletiometras. Skai­
tė jį kasdien, kartais su tėvu Koramu, kartais viena.
Laira pastebėjo, kad jai darosi vis lengviau nugrimzti į
tą ramybės būseną, kuriai apėmus paaiškėja ženklų
reikšmės, o akiratyje pasirodo tie saulės paliesti aukšti
kalnagūbriai.
Ji bandė aiškinti tėvui Koramui, koks tai pojūtis.
- Atrodo, tarsi su kažkuo kalbėtumeisi, tik girdi ne
visus pašnekovo žodžius, todėl jautiesi lyg koks kvai­
lys, nes jis už tave protingesnis, be to, ant nieko ne­
širsta, niekada nesikarščiuoja... O kiek daug jis žino,
tėve Koramai! Rodos, viską - ar beveik viską! Ponia
Koulter buvo išmintinga - ji be galo daug žinojo, bet
čia - kitoks žinojimas... Sakyčiau, jis veikiau panašus j
supratimą.
Tėvas Koramas pateikdavo konkrečių klausimų, o ji
ieškodavo atsakymų.
- Ką dabar veikia ponia Koulter? - klausdavo jis. Lai-
ros rankos iškart imdavo judėti. Tada senukas prašy­
davo: - Pasakyk man, ką darai.
- Madona reiškia ponią Koulter, o kai nukreipiu į ją
rodyklę - mano motiną; skruzdėlė reiškia plušėti - aki­
vaizdu, nes tai pagrindinė ženklo reikšmė; viena iš
smėlio laikrodžio reikšmių - laikas. Štai šis ruoželis reiš­
kia dabartį, ir aš tiesiog nukreipiu į jį savo mintis.
- O iš kur žinai, kur tos reikšmės?
- Galima sakyti, jas matau. Tiksliau sakant, jaučiu -
kaip naktį lipdamas žemyn kopėčiomis nuleidi koją,

177
ir ji atsiremia į kitą skersinį. Taigi mintimis leidžiuosi
žemyn, ir jos atsiremia į dar vieną reikšmę, ir aš kaž­
kaip ją nujaučiu. Paskui sudedu viską į daiktą. Tam
reikia nedidelės gudrybės, bet ne pastangų - panašiai
akis po kurio laiko ryškiai pamato staiga pakištą po
nosimi daiktą.
- Nagi daryk, kaip sakai, ir pažiūrėkime, ką sužinosi.
Laira paklausė. Ilgoji rodyklė bemat ėmė sukiotis,
stabtelėjo, vėl sukrutėjo ir dar kartą sustojo - judesių
ir pauzių seka buvo be galo tiksli. Prietaisas kėlė tokį
tobulybės ir galios pojūtį, kad Laira, irgi patyrusi jo
dalelę, pasijuto lyg paukštis, kuris mokosi skraidyti.
Anapus stalo viską stebintis tėvas Koramas įsidėmėjo,
kur stabteli rodyklė, ir žiūrėjo, kaip mergaitė prikan­
dusi lūpą prilaiko plaukus, kad neužkristų ant veido;
iš pradžių jos akys sekė rodyklę, bet kai ta nustojo blaš­
kytis, jos žvilgsnis nukrypo į kitą ciferblato dalį. Ta­
čiau neatsitiktinai būtent ten. Tėvas Koramas žaidė
šachmatais, tad žinojo, kaip žaidėjai analizuoja vyks­
tantį žaidimą. Patyręs meistras įžvelgia stiprius ėjimus,
tad mintyse mato jų tąsą, o į silpnus nekreipia dėme­
sio. Taip ir Lairos žvilgsnis judėjo, tarsi traukiamas kaž­
kokio magnetinio lauko, kurį ji matė, o jis - ne.
Rodyklė stabtelėjo ties žaibu, paskui kūdikiu, gyva­
te, drambliu ir galop padaru, kurio pavadinimo Laira
nežinojo: į driežą panašios būtybės didelėmis akimis
ir uodega, apsivyniojusia aplink pagalį, ant kurio gy­
vis tupėjo. Rodyklė kelis kartus pakartojo savo kelią,
o Laira vis stebėjo.
- Ką reiškia tas driežas? - paklausė tėvas Koramas,
pertraukdamas jos mintis.

178
 - Jis visai netinka... Suprantu, kas norima pasakyti,
bet gal ir klystu. Manau, kad žaibas - tai pyktis, o tas
vaikutis... manau, kad tai aš. Jau buvau beperprantanti,
ką reiškia tas driežiškas padaras, bet jūs mane užkal­
binote, tėve Koramai, ir aš pamečiau minties giją. Ma­
tote - rodyklė vėl sukiojasi į visas puses.
- Taip, matau. Atleisk, Laira. Jau pavargai? Gal no­
rėtum baigti?
- Ne, nenoriu, - atsakė ji. Jos skruostai buvo išrau-
dę, akys žėrėte žėrėjo - aiškiai nuo per didelio jaudu­
lio ir nerimo; ilgos valandos šioje troškioje kajutėje jos
būklę tik blogino.
Senukas pažvelgė pro langą. Netrukus turėjo sutem­
ti. Jie plaukė paskutiniu uždarų vandenų ruožu ir ne­
trukus pasieks jūros pakrantę. Rudi upės žiočių plotai -
bekraščiai, putoti - niūraus dangaus prislėgti driekėsi
iki tolumoje stovinčių anglių spirito cisternų, surūdi­
jusių, apraizgytų vamzdynų voratinkliais. Salia dunk­
sojo spirito gamykla, ir į lipnią košę panašūs dūmai
nenoriai iš jos pakilę susiliejo su debesimis.
- Kur mes? - paklausė Laira. - Ar galiu nors truputį
pabūti lauke, tėve Koramai?
- Mes jau netoli Kolbio, Koulo upės žiotyse, - paaiš­
kino tėvas Koramas. - Kai priplauksime miestą, priri­
šime laivą prie Dūmų turgaus ir pasivaikščiosime po
prieplauką. Beliko valanda ar dvi.
Leidosi tamsa, ir nykiose bekraštėse žiotyse niekas
nejudėjo - vien jų laivas ir spirito gamyklos link sun­
kiai besistumianti anglių prikrauta barža tolumoje. Ma­
tydamas, kokia pervargusi ir iškamuota įtampos Lai­
ra, bei prisimindamas, kaip ilgai jai teko tūnoti laive,
tėvas Koramas pridūrė:

179
 - Manau, nieko bloga neatsitiks, jei kelias minutes
pabūsi ore. Grynu jo nevadinčiau - toks būna tik ta­
da, kai vėjas pučia nuo jūros. Bet gali pasėdėti denyje
ir pasižvalgyti, kol priplauksime arčiau miesto.
Laira pašoko ant kojų, o Panteleimonas akimirksniu
virto kiru - nekantravo išskleisti sparnus padangėse.
Lauke buvo šalta, tad nors ir gerokai apsimuturiavusi
Laira netrukus ėmė tirtėti. O Panteleimonas iš džiaugs­
mo garsiai klyktelėjo, šovė aukštyn, ėmė sukti ratus,
nardyti tai pirma laivo, tai jam iš paskos. Laira džiūga­
vo, jusdama skrendanti kartu, ir mintyse ragino jį su­
kurstyti seno vairininko demonę jūrvarnę eiti su juo
lenktynių. Tačiau toji nekreipė į jį dėmesio ir mieguis­
ta įsitaisė prie vairalazdės šalia šeimininko.
Tose nykiose rudo vandens platybėse nebuvo jokio
gyvybės ženklo; bekraštę tylą drumstė tik ritmingai
pukšintis variklis ir tyliai į laivo pirmagalį teškenantis
vanduo. Sunkūs debesys kabojo pažemiui nežadėda­
mi lietaus; oras buvo pajuodęs nuo dūmų. Rodės, tik
grakščiai sklandantis Panteleimonas primena, kad pa­
saulyje dar likęs krislelis gyvybės ir džiaugsmo.
Tuo metu, kai jis staigiai nerdamas žemyn plačiai iš­
skleidė sparnus - pilkos padangės fone jie atrodė bal­
tutėliai - kažkas juoda metėsi jo pusėn ir jam smogė.
Panteleimonas persivertė ant šono ir išsigandęs, ap­
imtas skausmo tankiai suplasnojo sparnais. Laira su­
šuko - skausmas pervėrė ir ją. Prie pirmo juodo pada­
ro prisidėjo antras. Skrido jie ne kaip paukščiai, o dūgz-
dami lyg sparnuoti vabalai - sunkūs, nevikrūs.
Kol Panteleimonas smigo žemyn, stengdamasis nuo
jų išsisukti ir pasiekti laivą bei neviltingai jo pasitikti

180
išskėstas Lairos rankas, juodieji padarai vis trankėsi į jį
zvimbdami, bimbdami, nusiteikę pribaigti. Laira ko ne-
padūko, pajutusi Panteleimono ir savo pačios išgąstį, bet
tą akimirką kažkas pralėkė pro ją ir pakilo padangėn.
Pasirodo, vairininko demone. Nors atrodė kerėpliš­
ka ir sunki, skrido galingai ir greitai. Snapu ji kirto čia
į vieną pusę, čia į kitą - tik plasnojo juodi sparnai, mir­
gėjo balti - ir juodas padarėlis nukrito ant dervuoto
kajutės stogo Lairai prie kojų kaip tik tą akimirką, kai
Panteleimonas nutūpė ant ištiestos jos rankos.
Nespėjus jo paguosti, virto vilpišiu, šoko žemyn ant
to padaro ir nubloškė nuo stogo krašto, ant kurio šis
paskubomis repečkojosi norėdamas pabėgti. Pantelei­
monas tvirtai prispaudė jį adatėlių prismaigstyta lete­
na ir pakėlė akis į temstantį dangų. Ten modama juo­
dais sparnais jūrvarnė suko ratus aukščiau vaikyda­
masi antrąjį užpuoliką.
Netrukus paukštis greitai parsklendė atgal ir kažką
kranktelėjo vairininkui. Tas tarė:
- Jis pranyko. Neleiskite pasprukti šitam. Štai... -
jis išpylė kavos tirščius iš alavinio puodelio ir metė jį
Lairai.
Mergaitė iškart užvožė juo padarą. Tas burzgė ir riau­
mojo lyg koks nedidelis mechanizmas.
- Laikyk, nepaleisk, - išgirdo ji už nugaros tėvo Ko-
ramo balsą. Tada senukas atsiklaupė ir pakišo po puo­
deliu gabalėlį kartono.
- Kas čia buvo, tėve Koramai? - drebančiu balsu pa­
klausė Laira.
- Eime į kajutę ir pažiūrėkime. Imk atsargiai, Laira,
ir laikyk kartoną gerai prispaudusi.

181
 Eidama pro šalį ji dirstelėjo į vairininko demonę, ke­
tindama padėkoti, bet toji tupėjo užmerkusi senas akis.
Tada Laira padėkojo šeimininkui.
- Nereikėjo rodytis denyje, - teatsakė tas.
Ji nusinešė puodelį į kajutę, o ten tėvas Koramas ra­
do alaus bokalą. Apvertęs alavinį puodelį virš jo, iš­
traukė kartoną, ir padaras įkrito į bokalą. Tada senasis
čigonas pakėlė stiklą, kad jie abu aiškiai pamatytų įtū­
žusį gyvį.
Dydžio - daugmaž sulig Lairos nykščiu, ir visai ne
juodas, o tamsiai žalias. Antsparniai pakelti lyg skristi
pasiruošusios boružės, sparnai plaka taip įnirtingai,
kad negali jų įžiūrėti - susilieję į neaiškią dėmę. Šešios
kojos su aštriais nagais beviltiškai kabinasi į lygų stik­
lo paviršių.
- Kas čia? - paklausė jinai.
Panteleimonas, vis dar vilpišys, susirangė ant stalo
už pusės sprindžio nuo bokalo ir žaliomis akimis ly­
dėjo jo viduje be perstojo ratu besisukantį vabzdį.
- Jeigu jį perskelsi, - paaiškino tėvas Koramas, - vi­
duje nepamatysi jokio gyvio. Bent jau nei vabalo, nei
kitokio padaro. Jau esu tokį matęs ir nesitikėjau, kad
dar kartą išvysiu taip toli į šiaurę. Jie iš Afrikos. Viduje
prisukamas mechanizmas, o prie spyruoklės prismeig­
ta bloga dvasia užkerėta širdimi.
- O kas ją pasiuntė?
- Tam net nereikia skaityti ženklų, Laira, - gali at­
spėti taip pat lengvai kaip aš.
- Ponia Koulter?
- Žinoma. Ji tyrė ne vien Šiaurę - keistenybių gausu
ir Pietų tyruose. Paskutinį kartą tokį buvau matęs Ma­

182
roke. Jis mirtinai pavojingas, kol dvasia viduje - tada
nė akimirkos nesustos, o jeigu dvasią išvaduosi, jis taip
siaubingai įsius, kad užmuš pirmą pasitaikiusį.
- Bet ką jis darė?
- Šnipinėjo. Buvau paskutinis mulkis, kad leidau tau
išeiti į denį. Be to, neturėjau trukdyti tau suprasti sim­
bolius.
- Dabar supratau! - staiga susijaudinusi sušuko Lai-
ra. - Tas į driežą panašus padaras reiškia orą! Tokia
mintis man dingtelėjo, tik nesupratau kodėl - ban­
džiau išprotauti ir pamečiau giją.
- A... - nutęsė tėvas Koramas. - Dabar ir aš supra­
tau. Todėl, kad ten ne driežas, ten chameleonas. Orą
jis reiškia todėl, kad neėda ir negeria - jie gyvi oru.
- O dramblys...
- Afrika, - atsakė jis. - Štai kaip!
Juodu susižvalgė. Kaskart, kai aletiometras atskleisda­
vo savo galią, jie juto jam vis didesnę pagarbią baimę.
- Jis visą laiką perspėjo mus apie juos - reikėjo jo
klausyti, - tarė Laira. - O ką galime padaryti su šituo,
tėve Koramai? Gal nugalabyti ar dar ką?
- Nežinau, ar įmanoma jam ką nors padaryti. Turė­
sime laikyti jį gerai uždarytą dėžutėje ir niekuomet
neišleisti. Man neramiau dėl antrojo - to, kur pabėgo.
Dabar jis skrenda pas ponią Koulter su žinia, kad tave
matė. Na ir kvailys aš, Laira, velniai griebtų!
Pasibarškinęs indaujoje jis rado gal aštuonių centi­
metrų skersmens dėžutę nuo rūkomųjų lapų. Į ją bu­
vo sudėti varžtai, bet senukas juos išbėrė ir iššluostė
vidų mazgote. Tada neatitraukdamas kartono apvo­
žė virš jos bokalą.

183
 Po nemalonios akimirkos, kai neregėtinai stipriu ko­
jos spyriu padaras vos nenustūmė dangtelio, jie vis
dėlto sugrūdo jį į vidų ir smarkiai užsuko dangtelį.
- Kai tik persėsime į aną laivą, aplituosiu kraštus,
kad būtų patikimiau, - tarė tėvas Koramas.
- O ta spyruoklė neatsileidžia?
- Paprastos spyruoklės - taip. Bet aš jau sakiau: šitą
laiko įtemptą dvasia, prismeigta prie jos galo. Kuo la­
biau ji muistosi, tuo smarkiau spyruoklė prisisuka ir
tuo didesnės jėgos įgauna. Dabar patraukime šitą
paukštytę iš akių...
Jis suvyniojo dėželę į flanelės skiautę, kad nebūtų
girdėti nesiliaujančio dūzgimo bei birbimo, ir pakišo
po savo lova.
Jau sutemo, ir Laira pro langą žiūrėjo į besiartinančias
Kolbio miesto šviesas. Drėgnas oras tirštėjo į rūką, tad
jiems prisišvartavus prieplaukoje šalia Dūmų turgaus vis­
kas prieš akisbuvo neryšku ir susiliejoį vieną lopą. Tamsa
kabojo sidabriškai pilkais šydais, užkritusiais virš sandė­
lių, kranų, medinių turgaus prekystalių ir granito pasta­
to su saugybe kaminų, dėl kurių turgus ir buvo šitaip
pramintas - mat čia dieną naktį kabojo žuvys, rūkomos
gardžiakvapiuose ąžuolo medienos dūmuose. Kaminų
dūmai irgi tirštino šaltą ir drėgną vakaro orą; rodės, pa­
tys grindinio akmenys alsuodami skleidžia malonų rū­
kytų silkių, skumbrių ir menkių kvapą.
Laira, susisupusi į neperšlampamą apsiaustą ir pa­
slėpusi išdavikiškus plaukus po dideliu gobtuvu, ėjo
tarp tėvo Koramo ir vairininko. Visi trys demonai bud­
riai žvalgėsi už kampų priekyje, dairėsi jiems už nu­
garų ir klausėsi, ar neišgirs tyliausių žingsnių.

184
 Tačiau be jų daugiau nebuvo matyti nė gyvos dva­
sios. Visi Kolbio piliečiai sėdėjo namie - tikriausiai
siurbčiojo snapučių trauktinę prie riaumote riaumo­
jančių krosnių. Jie nepamatė nieko, kol priėjo doką, o
pirmą ten išvydo Tonį Kostą, saugantį vartus.
- Ačiū Dievui, iki čia nusigavote, - praleisdamas juos
tyliai tarė jis. - Ką tik išgirdome, kad Džeką Ferhiove-
ną nušovė ir jo laivą paskandino, o kur jūs - niekas
nežinojo. Džonas Fa jau laive, dega nekantrumu iš­
plaukti.
Laivas Lairai pasirodė milžiniškas: su vairine ir dūm­
traukiu per vidurį, su aukštu priekiniu deniu ir masy­
viu strėliniu kranu virš brezentu dengto triumo. Pro
iliuminatorius ir nuo kapitono tiltelio sklido geltona
šviesa, nuo stiebo viršūnės - balta, ir Laira pamatė, kad
trys ar keturi vyrai denyje paskubomis tvarko kažko­
kius daiktus, tik neįžiūrėjo kokius.
Ji nuskubėjo mediniu trapu pirma tėvo Koramo ir
susijaudinusi ėmė dairytis. Panteleimonas virto bež­
džione ir nieko nelaukęs užsikorė j krano viršų, bet ji
šūktelėjusi liepė jam nulipti: tėvas Koramas norėjo, kad
jie eitų į vidų - kitais žodžiais tariant, kad leistųsi že­
myn, nes jie buvo laive.
Nulipusi kažkokiais laiptais (čia juos irgi vadino ki­
taip - trapu), Laira pamatė nedidelę salę, kur Džonas
Fa tyliai šnekučiavosi su Nikolu Rokbiu, laivui vado­
vaujančiu čigonu. Džonas Fa nieko nedarydavo pas­
kubomis. Laira laukė, kada jis pasisveikins, bet baro­
nas pirma baigė aiškinti apie potvynį bei laivo valdy­
mą ir tik tada atsigręžė į atėjusiuosius.
- Labas vakaras, draugai, - tarė jis. - Vargšas Džekas

185
Ferhiovenas negyvas - gal jau žinote, ojo vyrai paim­
ti į nelaisvę.
- Mes irgi turime blogų naujienų, - atsakė tėvas Ko-
ramas ir papasakojo apie susidūrimą su skraidančio­
mis dvasiomis.
Džonas Fa papurtė stambią galvą, bet jiems neprie­
kaištavo.
- Kur dabar tas padaras? - paklausė jis.
Tėvas Koramas išsitraukė rūkomųjų lapų dėželę ir
padėjo ant stalo. Iš vidaus pasigirdo toks įnirtingas
dūzgimas, kad net dėželė pamažu ėmė slinkti medi­
niu paviršiumi.
- Esu girdėjęs apie tuos prisukamus nelabuosius, bet
nė vieno nebuvau matęs, - tarė čigonų baronas. - Jo
neįmanoma prisijaukinti ar nuvyti šalin - bent jau tiek
žinau. Negalime pririšti prie dėželės švino ir įmesti į
jūrą, nes vieną dieną ji prarūdys, nelabasis ištrūks ir
vėl persekios mergaitę, kad ir kur ji būtų. Ne, teks lai­
kyti jį prie savęs ir būti budriems.
Kadangi Laira buvo vienintelė moteriškos lyties at­
stovė laive (Džonas Fa ilgai galvojęs vis dėlto nuspren­
dė moterų neimti), jai atiteko atskira kajutė. Atvirai
pasakius, nebuvo ji prašmatni - vos didesnė už spintą
su gultu ir langeliu, kurį čia privalėjai vadinti iliumi­
natoriumi. Ji sukrovė negausią savo mantą į stalčių po
gultu ir išbėgusi į denį persisvėrė per turėklus degda­
ma jauduliu pamatyti, kaip paskuigalyje pranyks An­
glija, bet sužinojo, kad Anglija paskendo rūke jai dar
nespėjus nusigauti į viršų.
Tačiau ją ganėtinai jaudino ir kitkas: apačioje šniokš­
čiantis vanduo, oro sūkuriai, narsiai švytintys tamsoje

186
laivo žiburiai, dundantis variklis, druskos, žuvų ir an­
glių spirito kvapai. Netrukus, kai laivą ėmė mėtyti Vo­
kiečių vandenyno bangos, jie patyrė ir kitokį pojūtį.
Kažkieno pakviesta į apačią vakarienės Laira pamatė
nesanti tokia alkana, kaip iki tol manė, ir nusprendė,
kad neprošal atsigulti - dėl Panteleimono, nes vargšelis
prastai pasijuto.
Taip prasidėjo jų kelionė į Šiaurę.
 An t r a d a l i s

Bolvangaras
 10

Konsulas ir lokys

Džonas Fa su kitais vadais sutarė plaukti į Trolezun-

dą - pagrindinį Laplandijos uostą. Tame mieste raga­
nos turėjo konsulatą, o čigonų baronas žinojo, kad be
jų pagalbos arba bent jau draugiško nešališkumo į ne­
laisvę patekusių vaikų niekaip neišvaduosi.
Savo sumanymą jis papasakojo Lairai ir tėvui Kora-
mui kitą dieną, kai jūrligė jau mažiau kamavo mergai­
tę. Saulė skaisčiai švietė, žalios bangos, atsitrenkusios
į laivo pirmagalį, nešėsi šalin baltus putų kaspinus. De­
nyje, kur pūtė švelnus vėjelis, o jūra aplink tiesiog žai­
žaravo nuo šviesų ir judesio, jos beveik nepykino; da­
bar, kai Panteleimonas patyrė, kaip smagu pasivertus
kiru, paskui kregždiniu audrapaukščiu slysti bangų
viršūnėmis, Laira taip užsikrėtė jo linksmybe, kad ne­
turėjo kada verkšlenti kaip kokia žeminė.
Džonas Fa ir tėvas Koramas su dar dviem ar trimis
vadais sėdėjo laivagalyje, pačioje saulės atokaitoje, ir
tarėsi, ką daryti toliau.

191
 - Tėvas Koramas pažįsta tas Laplandijos raganas, -
tarė čigonų baronas, - ir jeigu neklystu, jos liko šį tą
jam skolingos.
- Tikrai, Džonai, - atsakė tėvas Koramas. - Tai atsiti­
ko prieš keturiasdešimt metų, bet raganai tai kaip va­
kar. Kai kurios jų gyvena šimtus metų.
- Kas nutiko, kad jos liko jums skolingos, tėve Kora-
mai? - paklausė Adamas Stefanskis, vyras, vadovau­
jantis kovos būriui.
- Išgelbėjau vienai raganai gyvybę, - paaiškino sene-
liokas. - Ji nukrito iš padebesių, nes ją persekiojo di­
džiulis raudonas paukštis - panašaus kaip gyvas nesu
matęs. Ji sužeista krito į pelkę ir aš leidausi jos ieškoti.
Ragana jau buvo beskęstanti, bet aš ją įtraukiau į laivą
ir pašoviau tą paukštį. Deja, jis įkrito į liūną. Jis buvo
sulig didžiuoju baubliu, tik raudonas kaip liepsna.
- Oho! - suniurnėjo kitas vadas, pakerėtas tėvo Ko-
ramo pasakojimo.
- Kai įkėliau ją į laivą, - pasakojo toliau senukas, -
manęs laukė šiurpus netikėtumas - ta mergina netu­
rėjo demono.
Galėjai pamanyti, kad jis pasakė: „Ji buvo be galvos" -
vien ta mintis kėlė pasidygėjimą. Vyrus nukrėtė šiur­
pas, demonai pasišiaušė, pasipurtė arba šaižiai sukran­
kė, tad šeimininkams teko juos raminti. Panteleimo-
nas įlindo Lairai į užantį, ir jų širdys ėmė plakti išvien.
- Bent jau taip pasirodė, - aiškino tėvas Koramas. -
Mat kadangi ji nukrito iš padangių, beveik neabejojau
ją esant ragana. Ji atrodė visai kaip kokia mergina - plo­
nesnė už kai kurias, gražesnė už daugelį, bet kai nepa­
mačiau demono, buvau priblokštas ir pasibaisėjęs.

192
 - Vadinasi, raganos irgi turi demonus? - paklausė
kitas vadas, Maiklas Kanzona.
- Manau, kad jų demonai nematomi, - atsakė Ada-
mas Stefanskis. - Jis visą laiką buvo šalia, tik tėvas Ko-
ramas taip jo ir nepamatė.
- Ne, tu klysti, Adamai, - paprieštaravo senukas. -
Raganos turi galios nutolti kur kas didesniu atstumu
nuo savo demonų, negu galime mes. Prireikus jos gali
nusiųsti demonus į didžiausius tolius su vėju ar debe­
simis, arba į vandenyno gelmes. Žodžiu, kai ta mano
išgelbėta ragana ilsėjosi jau gal valandą, parskrido jos
demonas. Mat jis, aišku, pajuto, kad ji išsigandusi ir
sužeista. Nors ji to nesakė, esu įsitikinęs, kad tas ma­
no pašautas didelis raudonas paukštis buvo ją perse­
kiojantis kitos raganos demonas. Dieve - kūnas man
nuėjo pagaugais apie tai pagalvojus! Man reikėjo ne­
sikišti, bet šaukštai jau buvo po pietų. Šiaip ar taip, aš
neabejotinai išgelbėjau jai gyvybę. Tada ji man davė
savo padėkos ženklą ir pasakė, kad galiu kreiptis į ją
pagalbos, jei tik kada nors prireiks. Sykį ji man padė­
jo, kai skrelingai sužeidė mane užnuodyta strėle. Pas­
kui dar kelis kartus buvome susitikę... Nemačiau jos
jau daug metų, bet ji mane prisimins.
- Ar ta ragana gyvena Trolezunde?
- Ne, ne. Jos gyvena miškuose ir tundroje, o ne jū­
ros uoste tarp žmonių. Visi jų reikalai susiję su tyrais.
Tačiau Trolezunde jos laiko savo konsulą, ir per jį aš
perduosiu jai žinutę - galite tuo neabejoti.
Lairai knietėjo sužinoti daugiau apie raganas, bet vy­
rų kalba nukrypo į degalus ir maisto atsargas, tad ne­
trukus jai nusibodo ir ji nusprendė apžiūrėti laivą. Nu­

193
ėjusi į pirmagalį, netrukus susipažino su kažkokiu jū­
ros vilku. Jo dėmesį patraukė mėtydama sėkliukes iš
obuolio, suvalgyto per pusryčius. Tai buvo storas, tai­
kaus būdo vyras; kai ėmė plūsti Lairą, o ta atsilygino
tuo pačiu, juodu tapo artimais draugais. Jo vardas bu­
vo Džeris. Iš jo Laira sužinojo, kad jeigu nedykinėji,
nesusergi jūrlige ir kad net toks darbas, kaip šveisti
denį, gali teikti pasitenkinimą, jeigu imiesi jo kaip jū­
rininkas. Ta mintis jai be galo patiko, tad vėliau ji su­
lankstė antklodes ant savo gulto kaip jūrininkai, su­
dėjo savo mantą į spintą kaip jūrininkai ir net ėmė var­
toti kai kuriuos jūreivių mėgstamus posakius.
Trečią kelionės dieną Laira nusprendė, kad toks gy­
venimas jai prie širdies. Visur, pradedant mašinų sky­
riumi ir baigiant kapitono tilteliu, ji jautėsi kaip namie
ir netrukus visus įgulos narius vadino vardais. Kapi­
tonas Rokbis leido jai patraukti švilpuko rankeną ir
šitaip pasisveikinti su pro šalį plaukiančia olandų fre­
gata; virėjas kentė jos pagalbą maišant tešlą slyvų pu­
dingui, ir tik rūstus Džono Fa žodis sutrukdė jai užsi­
korus fokstiebiu į stebėjimo aikštelę pasidairyti po ho­
rizontą.
Visą tą laiką jie plaukė į šiaurę, tad kasdien darėsi
vis šalčiau. Triumuose kažkas rado neperšlampamus
drabužius, bet Lairai jie buvo per dideli ir reikėjo juos
sumažinti. Tada Džeris ėmė mokyti ją siūti - šito me­
no jinai mielai iš jo mokėsi, nors Džordane žiūrėjo su
panieka ir bėgdavo iš ponios Lonsdeil pamokų. Kartu
jie pasiuvo ant juosmens nešiojamą neperšlampamą
kapšą aletiometrui - jeigu kartais ji iškristų už borto,
kaip paaiškino Džeriui. Dabar, kai prietaisas visada bu­

194
vo po ranka ir nereikėjo dėl jo baimintis, apsirengusi
neperšlampamais drabužiais, užsidėjusi skrybėlę nuo
lietaus, ji stovėdavo įsikibusi į turėklus, kai geliantys su­
dužusių į laivo pirmagalį bangų purslai tiško aplink ir
ritosi deniu. Kartais ją vis dar kamuodavo jūrligė, ypač
kai įsismarkaudavo vėjas ir laivą imdavo svaidyti aukš­
tai ant pilkai žalių bangų keterų. Tada Panteleimonas
stengdavosi ją išblaškyti ir sklęsdavo bangų paviršiumi
pasivertęs kregždiniu audrapaukščiu, mat ji irgi patir­
davo dalelę beribio jo džiaugimosi siaučiančiu vėju bei
vandeniu ir pamiršdavo šleikštulį. Retkarčiais jis net
bandydavo pasiversti žuvimi, o kartą prisidėjo prie bū­
rio delfinų, šitaip juos nustebindamas ir nudžiuginda­
mas. Laira tirtėdama stovėjo priekiniame denyje ir kva­
tojosi, kai jos mylimas Panteleimonas, glotnus ir galin­
gas, šokinėjo iš vandens su penketu kitų greitų pilkų
padarų. Laira juto malonumą, bet kažkokį neįprastą,
nes jis buvo sumišęs su skausmu ir baime. O kas, jeigu
noras būti delfinu pasirodys esąs stipresnis už meilę jai?
Jos draugas jūrų vilkas buvo šalia - pataisęs brezen­
tinę triumo uždangą, jis žiūrėjo, kaip mergaitės de­
monas su delfinais skrieja bangų paviršiumi ir šokinė­
ja aukštyn. Jo paties demone žuvėdra pakišusi galvą
po sparnu tupėjo ant kabestano. Džeris suprato, ką
jaučia Laira.
- Pamenu, kai pirmą kartą išplaukiau į jūrą, mano
Belisarija dar nebuvo pasirinkusi vieno pavidalo - ta­
da buvau dar visai jaunas. Jai labai patiko būti jūros
kiaule. Bijojau, kad ji galop pasirinks tokį pavidalą. Pir­
majame mano laive tarnavo senas jūrininkas, kuris vi­
sai negalėjo išlipti į krantą, nes jo demone galop nu­

195
sprendė virsti delfine, ir jis visą laiką turėjo būti virš
vandens. Jis buvo puikus jūreivis, puikiai pažinojęs
jūras. Jis galėjo susikrauti didžiulius turtus gaudyda­
mas žuvis, bet nesijautė laimingas. Jis taip ir nepatyrė
laimės, kol mirė ir buvo palaidotas jūroje.
- Kodėl demonams galop reikia išsirinkti vieną pa­
vidalą? - paklausė Laira. - Noriu, kad Panteleimonas
galėtų keistis amžinai. Jis irgi nori.
- Demonai visuomet galiausiai pasirenka vieną pa­
vidalą - taip buvo ir taip bus. Tai susiję su branda. At­
eis metas, kai tau nusibos tas jo kaitaliojimasis ir tu
norėsi, kad jis pasirinktų nuolatinį pavidalą.
- Niekada to nenorėsiu!
- Norėsi - pamatysi. Norėsi suaugti kaip ir visos ki­
tos mergaitės. Beje, kai demonas įgauna nuolatinį pa­
vidalą, tu irgi turi iš to naudos.
- Kokios?
- Pamatai, koks žmogus esi. Štai kad ir mano Belisa-
rija. Jinai žuvėdra, vadinasi, aš - kiras ar koks panašus
paukštis. Nesu nei didingas, nei įspūdingas, nei gra­
žus - tik tvirtas senis, bet užtai galiu išgyventi bet kur
ir visados rasiu truputėlį maisto ir draugijos. Tokius
dalykus verta žinoti. O kai tavo demonas pasirinks ga­
lutinį pavidalą, tu irgi pamatysi, kokia esi.
- O jeigu demonas pasirenka pavidalą, kuris tau ne­
patinka?
- Tada jauti nepasitenkinimą, ar ne? Daugybė žmo­
nių norėtų turėti demonu liūtą, o galop gauna pudelį.
Kol jie įpranta tenkintis esą tuo, kas yra, jie siunta. Ir
visai be reikalo.
Tačiau Lairai neatrodė, jog ji kada nors suaugs.

196
Vieną rytą ore padvelkė kitokiu kvapu, o laivas ėmė
plaukti kitaip: užuot kilęs ir vėl leidęsis, smarkiau siū­
bavo į šonus. Prieš minutę pabudusi Laira stovėjo de­
nyje, godžiai įsmeigusi akis į sausumą: toks keistas re­
ginys po tų bekraščių vandenų. Mat nors jie plaukė
vos kelias dienas, Lairai rodėsi, kad jie klajoja po van­
denyną jau ištisus mėnesius. Tiesiai priešais laivą iški­
lo kalnas žaliais šlaitais ir sniegu užklota viršūne; jo
papėdėje dunksojo miestelis su uostu: mediniai na­
mai stačiais stogais, bažnyčia smailiu bokštu, kranai prie­
plaukose ir ratus sukantys, spygaujantys kirai. Kvapas
buvo žuvies, tik sumišęs su sausumos kvapais - pušų
sakų, žemės, kažko gyvuliško, atsiduodančio musku­
su, ir dar kažko, dvelkiančio šalčiu, tuštuma ir tyrais -
ar tik ne sniegu. Tai buvo Siaurės kvapas.
Ruoniai dūko aplink laivą: iškiša klounišką snukutį
iš vandens ir vėl net nepliaukštelėję panyra. Vėjas, ne­
šantis baltakarčių bangų purslus, buvo pasiutusiai šal­
tas; jis surado kiekvieną menkiausią tarpelį Lairos vil­
kenos apsiauste, ir jai netrukus ėmė gelti rankas, o vei­
das nutirpo. Šermuonėlio pavidalą dabar pasirinkęs
Panteleimonas šildė jai kaklą, bet tokiame šaltyje nie­
ko neveikdamas - net stebėdamas ruonius - ilgai ne­
išbūsi, tad Laira nulipo žemyn pusryčiauti. Valgyda­
ma košę, ji žiūrėjo pro salono iliuminatorių.
Uosto įlankoje vanduo buvo ramus, ir kai jie pra­
plaukė pro masyvų bangolaužį, Laira sunkiai laikėsi
ant kojų - taip spėjo priprasti prie laivo sūpavimo. Juo­
du su Panteleimonu nekantraudami stebėjo, kaip lai­
vas sraigės greičiu slenka prieplaukos link. Per kitą va­
landą variklio dundesys virto vos girdimu gausmu, vy­

197
rai šūkavo kažką įsakinėdami ar kTausdami, buvo iš­
mesti lynai, nuleisti trapai, atidaryti liukai.
- Eime, Laira, - paragino tėvas Koramas. - Ar viską
susikrovei?
Negausią mantą Laira susidėjo iškart, kai pakirdusi
pamatė sausumą. Dabar tereikėjo nubėgti į kajutę, pa­
siimti krepšį - ir bus pasirengusi.
Išlipę į krantą juodu su tėvu Koramu pirmiausia apsi­
lankė raganų konsulo namuose. Rado juos greitai: vi­
sas miestelis buvo susispietęs aplink uostą; vieninteliai
bent kiek didesni pastatai buvo bažnyčia ir miesto val­
dytojo namas. Raganų konsulas gyveno žaliai dažyta­
me mediniame name, iš kurio atsivėrė jūra. Kai jie nu­
spaudė skambutį, šis garsiai sudžeržgė tylioje gatvėje.
Tarnas nusivedė juos į nedidelę svetainę ir atnešė ka­
vos. Netrukus pasisveikinti atėjo pats konsulas Marti­
nas Lanselijus - storas rausvažandis vyras juodu griež­
to kirpimo kostiumu. Jo demone buvo nedidelė gyvatė
tokiomis pat skvarbiomis, skaisčiai žaliomis akimis kaip
ir jo - tai buvo vienintelis raganiškas jo bruožas, nors
Laira menkai įsivaizdavo, kaip turi atrodyti ragana.
- Kuo galiu padėti, tėve Koramai? - paklausė jis.
- Man reikia dviejų paslaugų, daktare Lanselijau. Pir­
miausia labai norėčiau susitikti su kilnia ragana, su ku­
ria susipažinau Rytų Anglijos Pelkyno krašte. Jos pa­
vardė Serafiną Pekala.
Daktaras Lanselijus kažką užsirašė sidabriniu pieš­
tuku.
- Kada su ja susipažinote? - paklausė jis.
- Maždaug prieš keturiasdešimt metų, bet manau,
kad ji mane prisimins.

198
 - O kokios dar paslaugos iš manęs tikitės?
- Aš atstovauju daugybei čigonų šeimų, iš kurių pa­
grobė vaikus. Turime pagrindą manyti, kad esama or­
ganizacijos, kuri vagia vaikus, ne vien čigonų, ir kaž­
kokiu nežinomu tikslu vežasi į Šiaurę. Norėčiau suži­
noti: gal jūs ar jūsiškės esate girdėję, kad tokie dalykai
čia dedasi?
Daktaras Lanselijus abejingai gurkštelėjo kavos.
- Visai galimas daiktas, kad mūsiškės pastebėjo to­
kios veiklos apraiškas, - atsakė jis. - Tačiau supraskite:
santykiai tarp maniškių ir šiauriečių- kuo nuoširdžiausi,
tad man sunku būtų pasiteisinti, kam juos sugadinau.
Tėvas Koramas linktelėjo, tarsi būtų viską puikiai su­
pratęs.
- Be abejo, - tarė jis. - Man nereikėtų klausti jūsų, jei
galėčiau gauti šią informaciją kaip nors kitaip. Štai ko­
dėl pirmiausia paklausiau apie tą kilnią raganą.
Dabar daktaras Lanselijus linktelėjo galvą taip, tarsi
šįsyk būtų supratęs jis. Laira stebėjo šį žaidimą pagar­
biai, bet suglumusi: dėjosi kažkokie plika akimi ne­
matomi dalykai. Ji pamatė, kad raganų konsulas apsi­
sprendžia.
- Gerai, - atsakė jis. - Jūs teisus. Tikriausiai žinote,
tėve Koramai, kad jūsų vardas nėra mums negirdėtas.
Serafiną Pekala dabar yra genties, vienijančios Enaros
ežero apylinkių raganas, karalienė. Dėl antrojo klau­
simo. Savaime suprantama, šią informaciją gavote ne
iš manęs.
- Žinoma.
- Tai štai: šiame mieste veikia skyrius organizacijos,
vadinamos Šiaurės pažangos tyrimų bendrija. Ji ap­

199
simeta ieškanti naudingųjų iškasenų, bet iš tikrųjų iš
Londono ją valdo tokia Mažųjų aukų ministerija. Kaip
žinau, ta organizacija įsiveža čia vaikus. Mieste mažai
kas apie tai žino; Norovegijos vyriausybė tariamai apie
tai negirdėjusi. Vaikai čia neužsibūna - juos išveža to­
liau į šalies gilumą.
- Ar žinote kur, daktare Lanselijau?
- Ne. Jei žinočiau, jums pasakyčiau.
- Ar žinote, ką ten su jais daro?
Pirmą kartą daktaras Lanselijus žvilgtelėjo į Lairą. Ji
nenusuko akių. Žalioji gyvatukė pakėlė galvą nuo kon­
sulo sprando ir kyščiodama liežuvį kažką sušnabždė­
jo jam į ausį.
- Kai girdėjau kalbant apie šį reikalą, buvo minimas
kažkoks Maištato procesas. Man rodos, jie vartoja šį
žodžių junginį tam, kad nereikėtų vadinti to, ką jie
daro, tikruoju vardu. Dar girdėjau žodį „tarppjūvis",
bet nenumanau, ką jis reiškia.
- Ar šiuo metu tokių vaikų yra mieste? - paklausė
tėvas Koramas glostydamas budriai jam ant kelių tu­
pinčią demonę. Laira pastebėjo, kad ji liovėsi murkusi.
- Ne, manau, kad ne, - atsakė daktaras Lanselijus. -
Prieš savaitę atvyko kokių dvylikos būrelis, o užvakar
iškeliavo.
- Taip neseniai? Vadinasi, mes turime šiek tiek vil­
ties. Kaip jie keliavo, daktare Lanselijau?
- Rogėmis.
- Ar numanote, kur jie patraukė?
- Labai menkai. Tas dalykas mūsų nedomina.
- Be abejo. Jūs labai sąžiningai atsakėte į mano klau­
simus, pone, bet aš pateiksiu jums dar vieną. Manimi
dėtas, ko klaustumėte raganų konsulo?

200
 Pirmą kartą daktaras Lanselijus nusišypsojo.
- Paklausčiau, kur nusisamdyti šarvuotąjį lokį, - at­
sakė jis.
Laira sėdėjo atsilošusi; išgirdusi tuos žodžius ji išsi­
tiesė ir pajuto, kaip suspurdėjo ant jos rankų gulinčio
Panteleimono širdutė.
- Maniau, kad šarvuotieji lokiai tarnauja Mažųjų
aukų ministerijai, - nustebo tėvas Koramas. - Na, tai
Siaurės pažangos tyrimų bendrijai, ar kaip jie ten sa­
ve vadina.
- Bent jau vienas netarnauja. Rasite jį rogių sandė­
lyje Langlokuro gatvės gale. Šiuo metu jis ten užsidir­
ba pragyvenimui, bet dėl savo ūmaus būdo ir baimės,
kurią varo šunims, ilgai ten, ko gero, neužsibus.
- Vadinasi, jis perbėgėlis?
- Rodos, taip. Jo pavardė Jorekas Bernisonas. Paklau­
sėte, ko klausčiau aš, ir aš jums atsakiau. Štai ką aš da­
ryčiau: pasinaudočiau galimybe nusisamdyti šarvuo­
tąjį lokį, net jeigu ji būtų kur kas menkesnė už šią.
Laira negalėjo nusėdėti. Tačiau tėvas Koramas žino­
jo tokių susitikimų etiketą, tad paėmė nuo lėkštės dar
gabalėlį pikantiško pyragaičio su medumi. Kol jis val­
gė, daktaras Lanselijus kreipėsi į Lairą.
- Kaip suprantu, turi aletiometrą? - paklausė, didžiai
jos nuostabai - iš kur jis gali tai žinoti?!
- Taip, - atsakė ji ir pajutusi Panteleimono gnybte-
lėjimą pridūrė: - Norėtumėte į jį pasižiūrėti?
- Labai to norėčiau.
Laira neelegantiškai pasirausė klijuotės kapšelyje ir
padavė jam aksominį ryšulėlį. Jis išvyniojo ir labai at­
sargiai prisikišęs įsispitrijo į ciferblatą, nelyginant
mokslininkas į itin retą rankraštį.

201
 - Koks dailus! - tarė jis. - Buvau matęs kitą pavyzdį,
ne tokį gražų. Ar turi jo rodmenų aiškinimo knygą?
Laira buvo beprasižiojanti sakyti „ne", bet tėvas Ko-
ramas jau kalbėjo:
- Ne. Labai gaila, bet nors Laira turi patį aletiomet-
rą, skaityti jį visai neįmanoma. Jis tokia pat neperpran­
tama paslaptis kaip induistų rašalo balutės, iš kurių
jie spėja ateitį. Arčiausiai esanti rodmenų aiškinimo
knyga, mano žiniomis, yra Švento Jono abatijoje Hei­
delberge.
Laira suprato, kam jis tai sako: nenori, kad daktaras
Lanselijus sužinotų apie Lairos galią. Tačiau ji matė ir
kitką, ko nematė tėvas Koramas: kaip susijaudino ra­
ganų konsulo demone, ir iškart suvokė, kad apsimeti­
nėti beprasmiška.
- Tiesą sakant, aš moku jį skaityti, - tarė ji vienu me­
tu kreipdamasi ir į daktarą Lanselijų, ir į tėvą Koramą.
- Vadinasi, esi protinga mergaitė, - atsakė konsu­
las. - Iš kur jį gavai?
- Man jį davė Džordano koledžo rektorius, - atsakė
ji. - Daktare Lanselijau, ar žinote, kas juos gamino?
- Sako, jie atsirado Prahos mieste, - atsakė konsu­
las. - Matyt, mokslininkas, sukūręs pirmąjį aletiomet-
rą, bandė rasti būdą matuoti planetų įtaką pagal ast­
rologijos teiginius. Jis ketino pasidirbdinti prietaisą, ku­
ris reaguotų į Marso ar Veneros sąvoką kaip kompa­
sas reaguoja į Šiaurės sąvoką. Tai jam nepavyko, bet
jo išrastas mechanizmas aiškiai į kažką reagavo, nors
niekas negalėjo pasakyti į ką.
- O iš kur jie paėmė simbolius?
- Tai vyko septynioliktajame amžiuje - simbolių ir

202
emblemų buvo visur. Pastatai buvo projektuojami, o
paveikslai komponuojami taip, kad skaitytumjuos lyg
knygas. Viskas reiškė ką kitką; turėdamas tinkamą žo­
dyną galėjai skaityti padą gamtą. Taigi nieko nuosta­
baus, kad filosofai savo meto simboliką naudojo aiš­
kinti žinioms, ateinandoms iš kokio paslaptingo šalti­
nio. Tadau aletiometrai rimtai nebuvo naudojami jau
apie du šimtmedus.
Atidavęs prietaisą Lairai jis pridūrė:
- Ar galiu tavęs kai ko paklausti? Kaip tu jį skaitai,
neturėdama simbolių knygos?
- Aš metu visas kitas mintis iš galvos, o tada viskas
vyksta, tarsi žiūrėtum į vandenį. Privalai leisti akims
rasti reikiamą lygmenį - o jis vienintelis ryškiai mato­
mas. Maždaug taip.
-Ar negalėdau paprašyti tavęs parodyti, kaip tai da­
rai? - paklausė raganų konsulas.
Laira norėjo sutikti, bet pirma dirstelėjo į tėvą Kora-
mą, laukdama jo pritarimo. Senukas linktelėjo.
- Ko man klausti? - pasiteiravo Laira.
- Kokie totorių ketinimai Kamdatkos atžvilgiu?
Tai buvo nesunku. Laira pasuko vieną trumpą ro­
dyklę ties kupranugariu - jis reiškė Aziją, taigi ir toto­
rius; kitą ties gausybės ragu, reiškiančiu Kamčiatką
(mat ten buvo aukso kasyklos), o trečią ties skruzdėle,
veiklos simboliu, reiškiančiu tikslą ir ketinimus. Pas­
kui sėdėjo ramiai, mintyse sukaupusi dėmesį į visus
tris reikšmių lygmenis, bet podraug atsipalaidavusi -
antraip atsakymo nesulauks. O atėjo jis beveik iš kar­
to. Ilgoji rodyklė virptelėjo ties delfinu, šalmu, kūdi­
kiu ir inkaru, pasisukiojo tarp jų ir nukrypo į tiglio pa­

203
veikslėlį. Rodyklės judesių seka buvo sudėtinga, bet
Laira stebėjo ją be jokio vargo - abiem vyrams viskas
buvo nesuvokiama.
Kai rodyklė apsisuko kelis kartus, Laira pakėlė akis
ir porąkart sumirksėjo tarsi atsibusdama iš transo.
- Totoriai apsimes ją pulsią, bet iš tikrųjų to nedarys,
nes ji per toli ir jie atitrūktų nuo užnugario, - tarė ji.
- Gal pasakytum, kaip tai perskaitei?
- Viena iš giliųjų delfino reikšmių - žaismas, žais­
minga nuotaika, - paaiškino Laira. - Žinau, kad tinka­
ma ši reikšmė, nes rodyklė stabtelėjo kelis kartus ir pa­
judėjo tik tada, kai nukreipiau mintis į šį lygmenį. Šal­
mas reiškia karą; kartu paėmus, tie du ženklai reiškia
apsimesti kariaujant, bet ne rimtai. O kūdikis reiškia
sunkumus - jiems būtų sunku pulti. Inkaras paaiški­
na kodėl: jie nutoltų vieni nuo kitų kaip jo grandinės
grandys. Štai kaip aš viską mačiau.
- Nuostabu, - linktelėjęs galvą atsakė daktaras Lanse-
lijus. - Esu didžiai dėkingas. Niekados to nepamiršiu.
Tada jis kažkaip keistai pažvelgė į tėvą Koramą, pas­
kui vėl į Lairą.
- Ar negalėčiau paprašyti, kad dar kartą parodytum,
kaip juo naudojiesi? - paklausė jis. - Kieme už namo
pamatysi ant sienos kabančias kelias debesapušės ša­
keles. Vieną iš jų naudojo Serafiną Pekala. Ar galėtum
pasakyti kurią?
- Taip! - šūktelėjo Laira - ji visuomet mėgdavo pasi­
puikuoti. Pasiėmusi aletiometrą ji nuskubėjo lauk. Jai
knietėjo pamatyti debesapušę, nes ligi tol dar nebuvo
regėjusi šakų, ant kurių skraidydavo raganos.
Jai išėjus, konsulas paklausė:

204
 - Ar žinote, kas šita mergaitė?
- Lordo Asrielio duktė, - atsakė tėvas Koramas. - Ojos
motina - ponia Koulter iš Mažųjų aukų ministerijos.
- O kas dar?
- Ne, - papurtęs galvą atsakė senasis čigonas, - nie­
ko daugiau apie ją nežinau. Bet jinai - keistas, nesu­
gadintas vaikas, ir aš nieku gyvu neleisčiau jos skriaus­
ti. Nenumanau, kaip ji skaito tą prietaisą, bet aš tikiu,
kai ji pasakoja, ką pamačiusi. Kodėl jūs klausiate, dak­
tare Lanselijau? Ką apie ją žinote?
- Raganos jau keli šimtmečiai šneka apie šią mer­
gaitę, - atsakė konsulas. - Kadangi jos gyvena visai
šalia tos vietos, kur šydas tarp pasaulių plonytis, ret­
karčiais išgirsta nemirtingų šnabždesių būtybių, ke­
liaujančių iš vieno pasaulio į kitą. Tos būtybės kalbė­
jo apie tokį vaiką kaip ši mergaitė; jos laukiantis įspū­
dingas likimas, tegalintis išsipildyti kur kitur - ne šia­
me pasaulyje, bet toli už jo ribų. Tačiau tai, kas jai
lemta, ji gali pasiekti tik jei nežinos, ką daranti, nes
mus tegali išgelbėti jos nežinojimas. Ar suprantate,
tėve Koramai?
- Ne, negalėčiau pasakyti, kad suprantu.
- Kitais žodžiais tariant, jai niekas neturi kliudyti da­
ryti klaidas. Turime viltis, kad jinai jų nedarys, bet įsa­
kinėti jai negalime. Džiaugiuosi, kad prieš mirdamas
spėjau pamatyti šią mergaitę.
- O kaipjūs pažinote, kad čia būtent šis vaikas? Ir ką
jūs turėjote galvoje kalbėdamas apie būtybes, kurios
keliauja iš vieno pasaulio į kitą? Visiškai nesuprantu,
apie ką jūs kalbate, daktare Lanselijau, nors matau,
kad esate doras žmogus...

205
 Nespėjus konsului atsakyti, atsidarė durys, ir įėjo Laira
su pergalinga mina laikydama rankoje pušies šakelę.
- Šita! - sušuko ji. - Išbandžiau visas ir neabejoju,
kad šita.
Konsulas įdėmiai ją apžiūrėjo ir linktelėjo galvą.
- Teisingai, - tarė jis. - Tai nuostabu, Laira. Tau pasi­
sekė, kad turi tokį prietaisą, ir linkiu tau sėkmės juo
naudojantis. Norėčiau kai ką tau duoti prisiminimui.
Paėmęs šakelę nulaužė jos dalelę.
- Jinai su ja skraidydavo? - apimta pagarbios bai­
mės paklausė Laira.
- Taip. Visos negaliu atiduoti, nes per ją palaikau su
Serafiną ryšį, bet tiek pakaks. Saugok ją.
- Saugosiu, - pažadėjo Laira. - Ačiū jums.
Ji įsikišo šakelę į kapšį šalia aletiometro. Tėvas Kora-
mas palytėjo šakelę konsulo rankose, tarsi tikėdama­
sis ją atnešiant sėkmę, ir jo veide Laira išvydo ligi tol
nematytą beveik ilgesingą išraišką.
Konsulas palydėjo juos iki durų ir ten paspaudė ran­
ką tėvui Koramui, paskui ir Lairai.
- Tikiuosi, jus lydės sėkmė, - tarė jis ir stovėdamas
tarpduryje žiūrėjo, kaip jie nueina gatvele, nors spau­
dė žvarbus šaltukas.
-Jis žinojo atsakymą į klausimą apie totorius anks­
čiau už mane, - pasakė tėvui Koramui Laira. - Su­
pratau iš aletiometro, tik neprasižiojau. Apie tai by­
lojo tiglis.
- Manau, kad jis tave bandė, mergyte. Bet gerai pa­
darei, kad elgeisi mandagiai - mes juk nenumanome,
ką jis jau žino. O tas patarimas dėl lokio - vertingas.
Neįsivaizduoju, kaip kitaip būtume apie jį sužinoję.

206
 Jie surado rogių sandėlį - porą betono pastatų skur­
džioje dykynėje, kur tarp apledėjusio purvo lopų styp­
sojo nupiepusios piktžolės. Kažkoks nemalonus tipas
raštinėje pasakė jiems, kad lokį po darbo galima rasti
šeštą valandą, bet jie turėsią negaišti, nes paprastai jis
einąs tiesiai į kiemą už Einarsono baro - ten jam duo­
da išgerti.
Tėvas Koramas nusivedė Lairą į geriausią miesto dra­
bužių parduotuvę ir nupirko tikrų šaltiems orams tin­
kamų apdarų. Jie įsigijo skrandą su gobtuvu iš šiaurės
elnio kailio (mat jo plaukeliai tuščiaviduriai, todėl yra
puiki izoliuojamoji medžiaga; iš vidaus gobtuvas bu­
vo muštas ernio kailiu, nes jis neapledėja iškvėpus orą).
Jie nusipirko apatinius drabužius ir batus su įklotais iš
šiaurės elnio jauniklio kailio bei šilkines pirštines ap­
simauti po didelėmis kailinėmis. Batai ir pirštinės bu­
vo siūti iš kailio nuo šiaurės elnio blauzdų priekio, nes
jis ypač stiprus, o batpadžiai buvo iš jūros kiškio odos,
nes tvirtumu ji nenusileidžia jūrų vėplio odai, tik yra
lengvesnė. Galop jie nusipirko pusiau permatomą iš
ruonio žarnos pasiūtą apsiaustą, į kurį ji visa galėjo
susisupti.
Visa tai apsirengus, ir dar apsivyniojus kaklą šilki­
niu šaliku, užsidengus ausis vilnone kepure ir užsi­
maukšlinus didžiulį gobtuvą, Lairai buvo nemaloniai
šilta, bet jie keliavo į gerokai šaltesnius kraštus.
Džonas Fa vadovavo iškraunant laivą; jam knietė­
jo išgirsti, ką sakė raganų konsulas, bet dar labiau -
apie lokį.
- Eisime pas jį dar šį vakarą, - tarė jis. - Ar kada nors
esate kalbėjęs su tokiu padaru, tėve Koramai?

207
 - Taip, esu, ir net su vienu grūmiausi, tik, ačiū Die­
vui, ne vienas. Turime būti pasirengę su juo derėtis,
Džonai. Neabejoju, kad jis užsiprašys daug, niurz­
gės ir bus sunkiai sukalbamas, bet mes turime jį nu­
sisamdyti.
- Žinoma. O kas girdėti apie tavo raganą?
- Ji toli. Dabar jinai - vyriausioji genties ragana, -
atsakė tėvas Koramas. - Žinutė gal ją ir pasiektų, bet
pernelyg ilgai turėtume laukti atsakymo.
- Ką gi... Dabar papasakosiu, ką aš radau, senasis
bičiuli.
Džonas Fa nekantravo kažką jiems pranešti. Pasiro­
do, netoli prieplaukos jis susitiko su aukso ieškotoju,
Naujosios Danijos piliečiu iš Teksaso krašto Li Skors-
bio pavarde. Neįtikėtina, tačiau tas vyras turėjo oro
balioną. Ekspedicija, kurioje jis tikėjosi dalyvauti, ne­
įvyko, nes pristigo lėšų, ir niekas net neišvažiavo iš
Amsterdamo, tad jis liko vienas kaip pirštas be skatiko
kišenėje.
- Tik įsivaizduokite, ką galėtume padaryti padeda­
mi oreivio, tėve Koramai! - tarė Džonas Fa trindamas
didžiulius delnus. - Pasirašiau su juo sutartį - jis dėsis
prie mūsų. Kaip gerai, kad čia atplaukėme!
- Būtų dar geriau, jei aiškiai žinotume, kur keliau­
jame, - suniurnėjo tėvas Koramas, bet niekas nega­
lėjo sumenkinti Džono Fa pasitenkinimo, kad vėl lei­
dosi į žygį.
Kai nusileido tamsa ir visos atsargos bei įranga, sau­
giai iškrautos, jau laukė prieplaukoje, tėvas Koramas
su Laira patraukė uosto rajonu ieškoti Einarsono ba­
ro. Rado jį lengvai. Tai buvo grubi betoninė pašiūrė

208
su nevienodais tarpais virš durų žybsinčia raudona ne­
onine iškaba; pro apšerkšnijusius langus sklido gar­
sūs balsai.
Duobėtas skersgatviukas šalia baro vedė prie vartų
iš metalo lakštų, už jų pasvirusi lyg girta kieme stovė­
jo stoginė apledijusia asla. Blankioje šviesoje, sklindan­
čioje pro galinį baro langą, juodu pamatė stoginėje mil­
žinišką padarą; pritūpęs jis ėdė kulšį, kurią laikė abiem
letenomis. Laira išvydo krauju išterliotą snukį, mažy­
tes piktas juodas akis ir bekraštį purvinų gelsvų gaurų
lopą. Žvėris šlykščiai urzgė, triauškindamas ir čiulp­
damas graužiamą kaulą.
- Jorekai Bernisonai! - sustojęs prie vartų šūktelėjo
tėvas Koramas.
Lokys liovėsi ėdęs. Jiedviem pasirodė, kad jis žiūri
tiesiai į juos, bet jo išraiškos negalėjai suprasti.
- Jorekai Bernisonai! - dar kartą sušuko senasis či­
gonas. - Ar galėčiau su tavim pasikalbėti?
Lairos širdis ėmė pašėlusiai plakti, nes nuo lokio
dvelkė šalčiu, pavojumi, žvėriška galia, tik proto val­
doma galia, nors ir ne žmogaus proto, nes lokiai, ži­
nia, neturi demonų. Tokios būtybės, kaip šitas keis­
tas mėsą graužiantis milžinas, ji nė įsivaizduoti ne­
galėjo, tad, neregėtai susižavėjusi šiuo vienišu pada­
ru, pajuto jam gailestį.
Numetęs šiaurės elnio kulšį ant žemės, jis visomis
keturiomis pridramblojo prie vartų. Čia atsistojo ant
užpakalinių kojų, tarsi norėdamas parodyti, koks jis
galiūnas ir kad vartai jo nė kiek nesulaikys.
- Na? Kas jūs tokie? - ne mažiau kaip iš trijų metrų
aukščio paklausė jis.

209
 Jo balsas buvo toks stiprus, kad, rodės, net žemę su­
drebino. Nuo jo sklindantis gaižus dvokas gniaužė
kvapą.
- Aš - tėvas Koramas iš Rytų Anglijos čigonų, o šita
mergaitė - Laira Belakva.
- Ko jums reikia?
- Norime pasiūlyti tau darbą, Jorekai Bernisonai.
- Aš turiu darbą.
Lokys vėl atsistojo keturiomis. Jo balsas buvo toks
stiprus ir monotoniškas, kad negalėjai išgirsti jame jo­
kio jausmo - nei pykčio, nei pašaipos gaidelių.
- Ir ką gi tu dirbi rogių sandėlyje? - paklausė tėvas
Koramas.
- Taisau sulaužytus mechanizmus ir geležies dirbi­
nius. Kilnoju sunkius daiktus.
- Argi tai panserbiorno darbas?
- Už jį moka.
Lokiui už nugaros prasivėrė baro durys; vyras pa­
dėjo ant žemės didelį molinį ąsotį, paskui pakėlęs akis
juos nužvelgė.
- Kas čia?
- Svetimi, - atsakė lokys.
Atrodė, kad barmenas nori dar kažko paklausti, bet
lokys staiga puolė jo link, ir vyras išsigandęs užtrenkė
duris. Lokys prakišo leteną pro ąsočio ausį ir pakėlė jį
prie nasrų. Laira pajuto aitrų išsitaškiusio nevalyto spi­
rito kvapą.
Nurijęs kelis gurkšnius, lokys padėjo ąsotį ir grįžęs
prie kulšies vėl ėmė graužti. Rodos, jis visai nekrei­
pia dėmesio į tėvą Koramą ir Lairą, bet netrukus vėl
prašneko:

210
 - Kokį darbą siūlote?
- Tikriausiai kautis, - atsakė tėvas Koramas. - Mes
trauksime į Šiaurę, kol rasime, kur nuvežti j nelaisvę
paimti vaikai. Tada turėsime grumtis, kad vaikus iš­
vaduotume, o paskui parvešime juos atgal.
- O kiek mokėsite?
- Nežinau, ką tau siūlyti, Jorekai Bernisonai. Jei pa­
geidauji aukso, mes jo turime.
- Netinka.
- O kaip tau moka šitame rogių sandėlyje?
- Mėsa ir spiritu.
Lokys nutyla, paskui numeta apkramtytą kaulą ir vėl
pakėlęs ąsotį geria stipriuosius svaigalus nelyginant
vandenį.
- Atleisk, kad klausiu, - tarė tėvas Koramas, - bet tu
juk galėtum gyventi kaip laisva, išdidi būtybė ledy­
nuose medžiodamas ruonius ir jūrų vėplius. Kas laiko
tave pririštą prie Trolezundo ir Einarsono baro?
Laira pajuto, kaip visas kūnas nueina pagaugais. Ji
manė, kad toks klausimas - beveik atviras įžeidimas -
taip įpykdys didįjį padarą, kad tas pasius, ir nusiste­
bėjo tėvu Koramu, išdrįsusiu jį užduoti. Jorekas Ber-
nisonas padėjo ąsotį ir priėjęs prie pat vartų įsmeigė
žvilgsnį senukui į veidą. Tėvas Koramas neišsigando.
- Aš pažįstu žmones, kurių ieškote, tuos vaikų pjaus­
tytojus, - tarė lokys. - Jie išvyko iš miesto užvakar ir
patraukė į Šiaurę su neseniai atsivežtais vaikais. Nie­
kas jums apie juos nepasakos - jie apsimeta nematą,
nes vaikų pjaustytojai duoda miestui pelno ir pagyvi­
na verslą. Tie vaikų pjaustytojai man nepatinka, todėl
atsakysiu mandagiai. Niekur iš čia neišvykstu ir geriu

211
spiritą todėl, kad čionykščiai vyrai atėmė iš manęs šar­
vus, o be jų aš galiu medžioti ruonius, bet negaliu ka­
riauti. Aš - šarvuotasis lokys; karas man - jūra, kurioje
plaukioju, ir oras, kuriuo kvėpuoju. Šio miesto vyrai
nugirdė mane spiritu, o kai užmigau, atėmė iš manęs
šarvus. Jei žinočiau, kur juos laiko, sugriaučiau visą
miestą iki pamatų, kad juos susigrąžinčiau. Jeigu no­
rite mano paslaugų, kaina tokia: grąžinkite man šar­
vus. Padarykite tai, ir aš dalyvausiu jūsų žygyje tol,
kol krisiu negyvas arba jūs pasieksite pergalę. Užmo­
kestis - mano šarvai. Man reikia juos susigrąžinti, o
tada spirito man nebereikės niekada.
 11

Šarvai
Kai jie grįžo į laivą, tėvas Koramas su Džonu Fa ir ki­
tais vadais ilgai tarėsi salone, o Laira per tą laiką nuėjo
į savo kajutę paklausti aletiometro. Nė penkioms mi­
nutėms nepraėjus, ji tiksliai žinojo, kur lokio šarvai ir
kodėl bus sunku juos susigrąžinti.
Ji svarstė, ar eiti į saloną ir pranešti Džonui Fa bei
kitiems, bet nusprendė, kad tie patys jos paprašys, jei
norės sužinoti. O gal jau žino.
Ji gulėjo mąstydama apie tą galingąjį laukinį lokį,
kaip jis maukia tą ugninį spiritą ir koks jis vienišas to­
je purvinoje pašiūrėje. Visai kas kita būti žmogumi -
gali kada tik nori pasikalbėti su savo demonu! Laivas
neplaukė, tad nuolatos nedžeržgė metalas, negirgž­
dėjo medis, negaudė variklis, vanduo nesiteškeno į šo­
nus, ir Laira pamažu užmigo, ant jos pagalvės susi­
rangęs Panteleimonas taip pat.
Sapnuodama savo garsųjį įkalintą tėvą, staiga nei iš
šio, nei iš to pabudo. Nenumanė, kelinta valanda. Ka­
jutėje sklido silpna šviesa, ji palaikė ją mėnesiena; ji

213
krito ant kampe gulinčių naujų kailinių drabužių. Vos
tik juos pamačiusi, panoro dar kartą jais apsivilkti.
Apsirengus nori nenori reikėjo eiti į denį, tad po mi­
nutės ji pravėrė duris laiptų viršuje ir išėjo į lauką.
Iškart pastebėjo, kad danguje dedasi kažkokie keisti
dalykai. Iš pradžių Laira pamanė, kad ten debesys ju­
da ir virpa, apimti kažkokio nervingo jaudulio, bet Pan-
teleimonas sušnabždėjo:
-Aurora!
Laira taip apstulbo, kad turėjo įsitverti turėklų - ant­
raip būtų pargriuvusi.
Reginys užklojo visą Siaurės krašto dangų; jo mastą
sunkiai galėjai įsivaizduoti. Tartum iš pačių dausų nu­
leistos virpėdamos kabojo didžiulės švelnią šviesą
skleidžiančios užuolaidos. Grakščiau negu gabiausia ba­
lerina jos mirguodamos lingavo į šalis - žalsvos, roži­
nės, permatomos lyg ploniausias audeklas, apačioje -
sodriai purpurinės lyg pragaro liepsnos. Lairai net pa­
sirodė, kad jas girdi - tolumoje kažkas čiužėjo šnabž­
dančio žmogaus balsu. Tas neapčiuopiamas trapumas
krėtė ją iki pat sielos gelmių, kaip ir neseniai arti pri­
ėjęs lokys. Tuo pat metu reginys jaudino: toks grožis
atrodė bemaž šventas, ir ji pajuto, kaip ašaros ima
graužti akis, bet kai ištryško, išskaidė tą stebuklingą švie­
są į ryškias vaivorykštes. Dar kelios akimirkos, ir Laira
pajuto esanti apimta tokio pat transo, kuris ją ištikdavo
skaitant aletiometrą. Galbūt, mąstė ji ramiai, ta pati ne­
žinoma jėga, kuri suka ilgąją aletiometro rodyklę, ver­
čia švytėti Aurorą. Ko gero, tai vis tos Dulkės. Ta min­
tis jai dingtelėjo kažkaip savaime, ir ji net neatkreipė į
ją dėmesio. Laira ją prisimins gerokai vėliau.

214
 Kol ji stebeilijosi, už peršviečiamų šydų ir kaspinų
ėmė rastis miestas: bokštai ir kupolai, gelsvos šven­
tyklos ir kolonados, platūs prospektai ir saulės užlieti
parkai. Į visa tai žiūrint Lairai ėmė svaigti galva - tar­
tum žiūrėtų ne į viršų, o apačią, į kitą pusę prarajos,
tokios plačios, kad niekas niekada nesugebės nusigauti
į kitą jos pusę. Nuo miesto ją skyrė ištisa visata.
Vis dėlto kažkas judėjo virš tos prarajos, ir bandyda­
ma ryškiau pamatyti tą taškelį ji pajuto silpnumą ir
svaigulį. Mat tas judantis daikčiukas nebuvo nei Šiau­
rės pašvaistės, nei tos kitos visatos anapus jos dalelė.
Jis sklendė debesyse virš miesto stogų. Kai galop Lai-
ra aiškiai jį pamatė, miegai išsilakstė, o miestas dan­
guje pranyko.
Tas skraidantis daiktas prisiartino ir išskėtęs sparnus
apsuko ratą aplink laivą, paskui nusklendė žemyn ir
smarkiai plakdamas galingų sparnų galais nusileido
ant medinio denio už kelių žingsnių nuo Lairos.
Šiaurės pašvaistės šviesoje ji išvydo didelį paukštį,
gražų pilką žąsiną, kurio galvą vainikavo švytintis bal­
tutėlis lopas. Vis dėlto tai buvo ne paukštis, o demo­
nas, nors, be pačios Lairos, aplink nebuvo kito žmo­
gaus. Nuo tos minties ją sukaustė šleikšti baimė.
- Kur tėvas Koramas? - paklausė paukštis.
Staiga Laira suvokė, ką matanti. Tikriausiai tai vy­
riausiosios genties raganos Serafinos Pekalos, tėvo Ko-
ramo draugės, demonas.
- Aš... jis... einu atsivesiu, - pramiknojo ji.
Ji apsisuko ir nudūmė žemyn į tėvo Koramo kajutę.
Atidariusi duris suriko į tamsą:
- Tėve Koramai! Pasirodė raganos demonas! Jis lau­

215
kia denyje! Jis atskrido be jos - mačiau, kaip jis lekia
dangumi...
- Paprašyk, kad palauktų užpakalinėje denio daly­
je, mergyte.
Žąsinas didingai nuėjo į laivagalį ir ėmė dairytis -
elegantiškas ir tuo pat metu laukiniškas. Laira juo ža­
vėjosi, nors kartu juto jam didžiulę baimę, todėl jai
atrodė, tarsi bendrautų su vaiduokliu.
Tada pasirodė tėvas Koramas, apsisiautęs šiltais dra­
bužiais, o jam pavymui - Džonas Fa. Abu seniai pa­
garbiai nusilenkė, jų demonai taip pat pasisveikino
su svečiu.
- Sveikas atvykęs, - tarė tėvas Koramas. - Džiaugiuo­
si ir didžiuojuosi vėl tave matydamas, Kaišai. Kaip pa­
geidautum - užeiti į vidų ar likti čia, lauke?
- Ačiū, tėve Koramai, bet aš mieliau likčiau lauke. Ar
jums kol kas nešalta?
Raganos ir jų demonai šalčio nejusdavo, bet jie ži­
nojo, kad apie žmones to nepasakysi.
Tėvas Koramas patikino jį, kad jie šiltai apsirengę, ir
paklausė:
- Kaip laikosi Serafiną Pekala?
- Jinai perduoda jums linkėjimus, tėve Koramai. Ji
gyva ir sveika. Kas tie du žmonės?
Tėvas Koramas pristatė Džoną Fa ir Lairą. Žąsinas
demonas įdėmiai pažvelgė į Lairą.
- Esu girdėjęs apie šitą mergaitę, - tarė jis. - Raga­
nos apie ją kalba. Vadinasi, atvykote kariauti?
- Ne kariauti, Kaišai. Mes ruošiamės išvaduoti iš mū­
sų pagrobtus vaikus, ir tikiuosi, kad raganos padės.
- Ne visos. Kai kurių genčių raganos tarnauja Dul­
kių medžiotojams.

216
 - Jūs taip vadinate Mažųjų aukų ministerijos sam­
dinius?
- Nežinau, kas tai per ministerija. Jie - Dulkių me­
džiotojai. Mūsų kraštuose jie pasirodė prieš dešimtį
metų su filosofiniais įrankiais. Jie mums sumokėjo, kad
leistume įsirengti stotis mūsų žemėse, ir pagarbiai su
mumis elgiasi.
- Kas tos Dulkės?
-Jos leidžiasi iš dangaus. Vieni sako, kad jų būta vi­
suomet, kiti - kad jos tik dabar atsiradusios. Aišku vie­
na: kai žmonės pajunta jas esant, juos apima didžiulė
baimė, ir jie iš kailio neriasi, kad sužinotų, kas jos. Ta­
čiau raganoms jos nerūpi.
- O kur tie Dulkių medžiotojai dabar?
- Už keturių dienų kelio nuo čia į šiaurryčius, vieto­
vėje, vadinamoje Bolvangaru. Mūsų gentis nesudarė
su jais jokios sutarties, o kadangi nuo seno esame įsi­
pareigoję jums, tėve Koramai, atskridau parodyti, kaip
rasti tuos Dulkių medžiotojus.
Tėvas Koramas nusišypsojo, o Džonas Fa iš pasiten­
kinimo suplojo savo didžiuliais delnais.
- Nuoširdžiai dėkoju, pone, - tarė jis žąsinui. - Bet
pasakykite mums štai ką: ar daugiau ką nors žinote
apie tuos Dulkių medžiotojus? Ką jie veikia tame Bol-
vangare?
- Jie pristatė pastatų iš metalo ir betono, įrengė po­
žeminių kambarių. Jie degina anglių spiritą, kurį atsi­
veža už didžiulius pinigus. Mes nežinome, ką jie vei­
kia, bet nuo Bolvangaro daugelio kilometrų spindu­
liu dvelkia neapykanta ir baime. Raganos mato tuos
dalykus, nors kiti žmonės nesugeba jų pastebėti. Gy­

217
vūnai irgi vengia tų vietų. Ten neskraido jokie paukš­
čiai, o lemingai ir lapės iš ten pabėgo. Iš čia ir kilęs
pavadinimas Bolvangaras - blogio laukai. Jie patys tą
miestą vadina kitaip - Stotimi. Tačiau visiems kitiems
tai Bolvangaras.
- O kaip jis ginamas?
-Jie turi kuopą šautuvais ginkluotų šiaurės totorių.
Jie geri kareiviai, bet jiems stinga patirties, nes niekas
nepuolė tos gyvenvietės nuo tada, kai buvo pastatyta.
Teritoriją jie aptverę vielos tvora, ja leidžia gemtarinę
srovę. Gal jie turi ir kitų gynybos priemonių, apie ku­
rias mes nežinome, nes, kaip sakiau, jie mūsų nedo­
mina.
Laira nekantravo užduoti klausimą. Demonas žą­
sinas tai pastebėjo ir dirstelėjo į ją, tarsi duodamas
leidimą.
- Kodėl raganos apie mane kalba?
- Dėl tavo tėvo ir todėl, kad jis pažįsta kitus pasau­
lius, - atsakė demonas.
Atsakymas visus tris nustebino. Laira pirma pažiū­
rėjo į tėvą Koramą, tas mažumą nustebęs į ją, paskui į
Džoną Fa. Čigonų baronas atrodė sunerimęs.
- Kitus pasaulius? - paklausė jis. - Atleiskite, pone,
bet kokie pasauliai tai galėtų būti? Jūs turite galvoje
žvaigždes?
- Tikrai ne.
- Tai gal dvasių pasaulį? - paklausė tėvas Koramas.
- Ir ne jį.
- Jūs kalbate apie miestą tarp šviesų? - tarė Laira. -
Juk apie jį, ar ne?
Žąsinas atgręžė į ją didingą galvą. Juodos jo akys bu­

218
vo apvedžiotos siauromis dangaus tyrumo mėlyno­
mis linijomis, o jų žvilgsnis vėrė kiaurai.
- Taip, - atsakė jis. - Raganos žino apie tuos kitus
pasaulius jau tūkstančius metų. Kartais pamatai juos
Siaurės pašvaistėje. Jie ne šios visatos dalis. Net toli­
miausios žvaigždės priklauso šiai visatai, bet Šiaurės
pašvaistė parodo mums visatą, visai nepanašią į mū­
siškę. Ji nėra toliau - tiesiog ji ir ši visata įsiskverbusios
viena į kitą. Čia, šiame denyje, esama milijonų kitų
visatų, nenumanančių viena apie kitos buvimą...
Jis pakėlė sparnus, plačiai išskėtė ir vėl suglaudė.
- Štai, - tarė žąsinas, - aš ką tik perbraukiau per de­
šimtį milijonų kitų pasaulių, o jie nė nepajuto. Mus
skiria ne daugiau kaip vienas širdies dūžis, bet mes
negalime paliesti, pamatyti ar išgirsti tų kitų pasaulių,
išskyrus tą Šiaurės pašvaistėje.
- O kodėl tą galime?
- Todėl, kad elektringosios Auroros dalelės turi sa­
vybę suploninti šio pasaulio medžiagą, ir mes geba­
me trumpą laiką pro ją matyti. Raganos visuomet tai
žinojo, bet mes retai apie tai kalbame.
- Mano tėvas tuo tiki, - tarė Laira. - Žinau: girdėjau
jį pasakojant ir rodant Auroros skaidres.
- Ar tai kaip nors susiję su Dulkėmis? - paklausė Džo­
nas Fa.
- Ką gali žinoti? - atsakė žąsinas. - Galiu tik pasaky­
ti jums, kad Dulkių medžiotojai tų kitų pasaulių bijo
kaip mirtinų nuodų. Todėl jie ir įkalino lordą Asrielį.
- Bet už ką? - paklausė Laira.
- Jie mano, kad jis rengiasi kažkokiu būdu panau­
doti Dulkes tam, kad pastatytų tiltą tarp šio pasaulio
ir to už Šiaurės pašvaistės.

219
 Lairai ėmė svaigti galva.
-Jis tikrai rengiasi tai padaryti? - išgirdo ji klausiant
tėvą Koramą.
- Taip, - atsakė demonas žąsinas. - Jie netiki, kad jis
sugebėtų, nes laiko jį bepročiu vien todėl, jog tiki eg­
zistuojant kitus pasaulius. Bet kad jis turi tokių ketini­
mų - tiesa. O jis toks įtakingas veikėjas, kad jie išsi­
gando, jog sužlugdys jų pačių planus, todėl sudarė su­
tartį su šarvuotaisiais lokiais - tie privalėjo jį sučiupti
ir laikyti įkalintą Svalbardo tvirtovėje, kur niekam ne­
trukdys. Kai kas net sako, kad Dulkių medžiotojai pa­
dėjo naujajam lokių karaliui užimti sostą - tokia bu­
vusi sandorio dalis.
- Ar raganos nori, kad jis pastatytų tą tiltą? - paklau­
sė Laira. - Jos jį palaiko ar eina prieš?
- Atsakymas į šį klausimą pernelyg sudėtingas. Pir­
ma, raganos nevieningos. Mūsų nuomonės nesutam­
pa. Antra, lordo Asrielio tiltas turėtų įtakos karui, šiuo
metu vykstančiam tarp raganų ir įvairių kitų jėgų, net
iš dvasių pasaulio. Tie, kurių rankose atsidurs tiltas, -
jeigu jis kada nors atsiras, - įgautų milžinišką prana­
šumą. Trečia, Serafinos Pekalos gentis - mano gentis -
neprisidėjusi nė prie vienos iš kariaujančių pusių, bet
yra smarkiai spaudžiama kurią nors paremti. Supran­
tate, tai aukštosios politikos klausimai ir atsakyti į juos
nelengva.
- O lokiai? - paklausė Laira. - Kieno jie pusėje?
- Jie už kiekvieną, kuris jiems moka. Tie reikalai jų
visiškai nedomina; demonų jie neturi, žmonių bėdos
jiems nerūpi. Bent jau lokiai taip elgdavosi anksčiau,
bet mes girdėjome, kad naujasis jų karalius nusiteikęs

220
pakeisti senąją tvarką... Šiaip ar taip, Dulkių medžio­
tojai sumokėjo lokiams, kad įkalintų lordą Asrielį, ir
jie laikys jį Svalbarde, kol iš paskutinio gyvo lokio iš­
tekės paskutinis kraujo lašas...
- Bet ne visi lokiai jį saugo! - sušuko Laira. - Vienas
net ne Svalbarde. Jis - atstumtas lokys ir vyks kartu su
mumis.
Žąsinas vėl pervėrė ją žvilgsniu. Šįsyk ji pajuto šaltą
jo nuostabą.
Pasimuistęs, tarsi būtų nesmagiai pasijutęs, tėvas Ko-
ramas tarė:
- Tiesą sakant, Laira, nemanau, kad jis vyks kartu su
mumis. Mes girdėjom, kad jis dirba, nes jam skirta to­
kia bausmė. Jis nėra laisvas, kaip mes manėme, - jis
nuteistas. Kol bausmės jam nepanaikins, jis negalės
keliauti - nesvarbu, gaus jis tuos šarvus ar ne. O jų jis
niekada neatgaus.
- Bet jis sakė, kad jį apgavo! Jį nugirdė, o tada pavo­
gė šarvus!
- Mums pasakojo kitaip, - įsiterpė Džonas Fa. - Jis
pavojingas nenaudėlis - štai ką mes girdėjome.
- Jeigu... - Laira ėmė karščiuotis; iš pasipiktinimo jai
ėmė trūkti žodžių. - Jeigu aletiometras ką nors sako, aš
žinau, kad tai tiesa. Aš jo paklausiau, ir jis atsakė, kad
lokys sako tiesą - meluoja jie, o ne jis. Aš juo tikiu, gar­
busis Fa! Tėve Koramai - jūs jį matėte ir juo tikite, ar ne?
- Iš pradžių lyg ir tikėjau, mergyte. Aš nesu viskuo
taip įsitikinęs kaip tu.
- Bet ko jie bijo? Gal jie mano, kad jis pradės knek-
cinti žmones, vos tik užsivilks šarvus? Jis ir dabar ga­
lėtų dešimtis nudaigoti!

221
 - Jis yra nužudęs žmonių, - tarė Džonas Fa. - Tie­
sa, ne dešimtis. Kai pirmą kartą iš jo atėmė šarvus, jis
ėmė siautėti jų ieškodamas. Nusiaubė policijos nuo­
vadą, banką, lyg ir dar kažką - žuvo mažiausiai du
žmonės. Jo nenušovė tik todėl, kad jis stebuklingai
moka dirbti su metalais ir jį norėjo panaudoti kaip
juodadarbį.
- Kaip vergą! - užsiplieskė Laira. - Jie neturėjo teisės!
- Na ir kas - jį galėjo nušauti už tai, kad nužudė žmo­
nes, bet nenušovė. Privertė jį dirbti miesto labui, kol
atpirks nuostolius ir atlygins artimiesiems už nužu­
dytuosius.
- Džonai, - tarė tėvas Koramas, - nežinau, ką tu ma­
nai, bet aš įsitikinęs, kad jam niekados nebeatiduos tų
šarvų. Kuo ilgiau jį laikys, tuo labiau jis sius, kai juos
atgaus.
- Bet jeigu mes grąžinsime jam šarvus, jis keliaus su
mumis ir niekados nebepridarys jiems rūpesčių, - įsi­
kišo Laira. - Aš prižadu, garbusis Fa.
- O kaip mes tai padarysime?
- Aš žinau, kur jie!
Stojo tyla; visi trys staiga prisiminė raganos demo­
ną, o tas neatitraukė akių nuo Lairos. Trijulė atsigrę­
žė, taip pat ir jų demonai, ligi tol dėjęsi be galo man­
dagūs ir sukę akis nuo šio keisto padaro, pasirodžiu­
sio čia be kūno.
- Nenustebsi, - tarė žąsinas, - sužinojusi, kad aletio-
metras - dar viena priežastis, dėl kurios raganos tavi­
mi domisi, Laira. Mūsų konsulas papasakojo apie ta­
vo apsilankymą šįryt. Kaip suprantu, iš daktaro Lan-
selijaus jūs ir išgirdote apie lokį.

222
 - Taip, - atsakė čigonų baronas, - jinai su tėvu Kora-
mu pas jį apsilankė ir su juo kalbėjosi. Manyčiau, Lai-
ra sako tiesą, bet jeigu mes imsime pažeidinėti šitų
žmonių įstatymus, tik su jais susivaidysime, o mums
reikia traukti į tą Bolvangarą. Visai nesvarbu, bus lo­
kys ar ne.
- Bet tu jo nematei, Džonai, - tarė tėvas Koramas. -
Aš tikiu Laira. Ko gero, mes galėtume už jį pasižadėti.
Jis gali labai praversti.
- Ką jūs manote, pone? - kreipėsi į raganos demoną
čigonų baronas.
- Su lokiais mes turime mažai reikalų. Jų norai mums
tokie pat keisti, kaip mūsų jiems. Jeigu tas lokys at­
stumtasis, jis gali būti ne toks patikimas, kaip apie juos
kad kalba. Turite spręsti patys.
- Taip ir padarysime, - pareiškė Džonas Fa. - O da­
bar ar galėtumėte papasakoti mums, kaip iš čia nusi­
gauti į Bolvangarą, pone?
Demonas žąsinas prašneko. Jis pasakojo apie slėnius
ir kalvas, ir tokius aukštus kalnus, kad net medžiai juo­
se nebeauga, apie tundrą ir kaip orientuotis pagal
žvaigždes. Iš pradžių Laira klausėsi, bet paskui išsitie­
sė ant šezlongo ir, kai Panteleimonas susirangė jai ant
kaklo, ėmė mąstyti apie tą įspūdingą viziją, kurią at­
skrisdamas atsinešė demonas žąsinas. Tiltas tarp dviejų
pasaulių... Kažkas gerokai įstabesnio už viską, ko ji ga­
lėjo tikėtis! Toks sumanymas galėjo ateiti į galvą tik
didžiajam jos tėvui. Vos tik jie išvaduos vaikus, jinai
su lokiu nukaks į Svalbardą, duos lordui Asrieliui ale-
tiometrą ir taip jį išvaduos. O paskui jie kartu pastatys
tiltą ir pirmieji pereis anapus...

223
Matyt, naktį Džonas Fa nunešė Lairą į kajutę, nes atsi­
budo ji ant savo gulto. Vos per plaštaką pakilusi virš
horizonto blankiai švietė saulė - aukščiau ji nebepa­
kils, taigi tikriausiai jau vidurdienis, pamanė ji. Ne­
trukus, kai jie nusigaus dar šiauriau, saulė išvis nebesi-
rodys.
Paskubomis apsirengusi išbėgo j denį, bet pamatė,
kad nieko ypatingo nevyksta. Visos atsargos buvo iš­
krautos, išnuomotos rogės su šunimis laukė, kada pra­
sidės kelionė; viskas buvo parengta, bet niekas nesiju­
dino iš vietos. Dauguma čigonų sėdėjo prirūkytoje
prieplaukos kavinėje, valgė pyragaičius ir gėrė stiprią
saldžią kavą, susėdę prie ilgų medinių stalų spragsint
ir šnypščiant kažkokioms senoviškoms gemtarinėms
šviesoms.
- Kur garbusis Fa? - paklausė ji sėsdamasi šalia To-
nio Kostos ir jo bičiulių. - Ir tėvas Koramas? Gal nuėjo
parnešti lokiui šarvų?
-Jie kalbasi su saiselmanu - šitaip jie vadina miesto
valdytoją. Vadinasi, tu matei tą lokį, Laira?
- Taip! - atsakė jinai ir ėmė viską apie jį pasakoti. Jai
bekalbant, kažkas dar prisistūmė kėdę ir prisėdo greta.
- Kalbėjaisi su draugužiu Joreku? - paklausė jis.
Laira nustebusi pažvelgė į nepažįstamąjį: aukštas,
liesas, su juodais ūseliais, siaurų mėlynų akių, kuriose
nuolat žaidė pašaipios linksmybės kibirkštėlės. Vyras
iškart padarė jai didelį įspūdį, tik ji negalėjo suprasti,
malonų ar nemalonų. Jo demone buvo nupiepusi kiš-
kė, tokia pat liesa ir gyslota kaip jis.
Vyras ištiesė ranką, ir Laira atsargiai ją paspaudė.
- Li Skorsbis, - prisistatė jis.

224
 - Oreivis! - sušuko ji. - Kur jūsų balionas? Ar aš ga­
lėsiu juo skristi?
- Dabar jis supakuotas, panele. Tikriausiai jūs ta gar­
sioji Laira? Kaip sekėsi bendrauti su Joreku Bernisonu?
- Pažįstate?
- Koviausi šalia jo per Tunguskos operaciją. Po per­
kūnais, aš pažįstu Joreką jau daug metų. Lokiai jau ir
šiaip sudėtingi padarai, o su juo - grynas vargas, kaip
mane gyvą matote. Gal kas nors iš jūsų, ponai, nusi­
teikęs sužaisti azartinį lošimą?
Iš niekur jo rankose atsirado malka kortų. Jis ėmė
poškindamas jas pašyti.
- Girdėjau, kad jūsų tautybės žmonės be galo ga­
būs kortuotojai, - kalbėjo Li Skorsbis viena ranka be
perstojo keldamas ir vėl sudėdamas į malką kortas,
kita rausdamasis vidinėje švarko kišenėje cigaro, -
tad pamaniau, kad suteiksite galimybę kukliam ke­
liautojui iš Teksaso išsiaiškinti, kas pranašesnis meist­
riškumu ir narsa kortų mūšio lauke. Ką pasakysite,
ponai?
Čigonai didžiavosi esą geri kortuotojai, tad netru­
kus keli vyrai susidomėję prisitraukė kėdes. Kol jie ta­
rėsi su Li Skorsbiu, ką žais ir iš kokių sumų, jo demo­
ne sulapsėjo ausimis Panteleimonui. Tas suprato ir pa­
sivertęs vovere liuoktelėjo prie jos.
Kiškė, aišku, kalbėjo ir Lairai, tad ji nugirdo ją tyliai
sakant:
- Tuoj pat eikite pas lokį ir pasikalbėkite su juo tarp
keturių akių. Vos tik jie sužinos, kas dedasi, jie per-
slėps jo šarvus kur nors kitur.
Laira atsistojo ir pasiėmė savo pyragaitį. Niekas ne­

225
pastebėjo, nes Li Skorsbis jau dalijo kortas, tad visi įta­
riai stebėjo jo rankas.
Blausioje šviesoje per nesibaigiančią popietę, taip ir
nevirtusią tamsa, ji rado rogių sandėlį. Žinojo turinti
tai padaryti, bet jautėsi nesmagiai ir baiminosi.
Didysis lokys dirbo priešais didžiausią iš betoninių
pašiūrių, ir Laira atsistojusi prie pravirų vartų jį ste­
bėjo. Jorekas Bernisonas ardė sudaužytą traktorių du­
jų varikliu; metalinis variklio gaubtas buvo persikrei­
pęs ir susilankstęs, o viena pavaža užsilenkusi į vir­
šų. Lokys nukėlė gaubtą, lyg jis būtų kartoninis, pa­
vartė tarp didžiulių letenų, iš pažiūros tikrindamas
kažkokias jo savybes, paskui primynė vieną kampą
užpakaline letena ir lenkė visą lakštą tol, kol įlenki­
mai išsilygino ir grįžo pradinė forma. Atšliejęs gaub­
tą prie sienos, viena letena pakėlė visą sunkų trakto­
rių, paguldė ant šono ir pasilenkęs apžiūrėjo sulanks­
tytą pavažą.
Tada jis pastebėjo Lairą. Ji pajuto, kaip ją persmel­
kia baimės šaltukas, - toks didžiulis ir nepanašus į žmo­
nes jis atrodė. Jinai spoksojo į jį pro vielos tinklo tvorą
iš kokių gerų trisdešimties metrų atstumo ir galvojo,
kad pora šuolių jis galėtų atsidurti šalia, lyg kokį vora­
tinklį nubraukti tą tvorą. Laira jau buvo benusigręžian-
ti ir bebėganti, bet Panteleimonas sušuko:
- Stok! Leisk man nuėjus su juo pasikalbėti.
Jis buvo pasivertęs kiru. Nespėjus jai atsakyti, jis nu­
skrido nuo tvoros ir nusklendė palei pat apledėjusią
žemę. Netoliese buvo atviri varteliai, ir Laira galėjo nu­
sekti jam įkandin, bet ji nepanoro ir liko stovėti. Pan­
teleimonas dirstelėjo į ją, paskui pasivertė barsuku.

226
 Laira suprato kodėl. Demonai negali nutolti daugiau
kaip kelis metrus nuo savo žmonių, todėl jeigu jinai
būtų stovėjusi prie tvoros, o jis būtų likęs paukščiu,
prie lokio nebūtų prisiartinęs - taigi jis ketino ją traukti.
Ją apėmė pyktis ir graudulys. Panteleimonas sulei­
do aštrius barsuko nagus į žemę ir žengtelėjo į priekį.
Kai demonas tempdavo su juo siejančią giją, patirda­
vai keistą kančios pojūtį: ne vien fizinį skausmą giliai
krūtinėje, bet dar ir begalinį liūdesį bei meilę. Laira
žinojo, kad jis jaučia tą patį. Augdami visi tai išbandy­
davo: aiškindavosi, kiek gali įtempti giją, o paskui grįž­
davo ir pajusdavo neapsakomą palengvėjimą.
Jis ėmė tempti kiek smarkiau.
- Nereikia, Panai!
Tačiau jis nesustojo. Lokys viską stebėjo nekrustel­
damas. Skausmas Lairos širdyje darėsi vis labiau ne­
pakeliamas, o gerklę ėmė gniaužti rauda.
- Panai...
Staiga ji pasileido pro vartus ir apledėjusia žeme nu­
skuodė jo link, o jis pasivertė vilpišiu, šoko jai į glėbį,
ir jie tvirtai apsikabino ir ėmė kūkčioti, pasijutę tokie
nelaimingi.
- Aš jau pamaniau, kad tu tikrai...
- Ne, ką tu...
- Nė neįsivaizdavau, kad gali taip skaudėti...
Tada ji piktai nusibraukė ašaras ir garsiai sušnarpš-
tė. Jis patogiau įsitaisė jos glėbyje, ir ji suprato veikiau
mirsianti, negu leisianti jiedviem išsiskirti ir dar kartą
patirti tą liūdesį, - iš sielvarto ir siaubo ji išprotės. Jei­
gu ji mirs, jie vis tiek bus kartu kaip tie mokslininkai
Džordano požemiuose.

227
 Tuomet mergaitė ir demonas pažvelgė į vienišą lo­
kį. Jis neturėjo demonės. Vienas, visada vienas. Ją apė­
mė toks gailestis ir švelnumas, kad vos neištiesė ran­
kos ir nepalietė susivėlusių jo gaurų - sulaikė tik pa­
garba toms šaltoms, nuožmioms akims.
- Jorekai Bernisonai, - tarė ji.
-Ką?
- Garbusis Fa ir tėvas Koramas nuėjo pabandyti par­
nešti tavo šarvus.
Lokys nepajudėjo, nieko neatsakė šitaip parodyda­
mas, ką mano apie jų galimybes.
- Bet aš žinau, kur jie, - tarė Laira. - Jeigu tau pasa­
kysiu, gal tu pats sugebėsi juos atsiimti - nežinau.
- Iš kur žinai, kur jie?
- Turiu simbolių skaitymo prietaisą. Manau, turė­
čiau tau pasakyti, Jorekai Bernisonai, vien todėl, kad
šarvus iš tavęs atėmė apgaule. Jie neturėjo taip elgtis.
Garbusis Fa bandys prikalbinti saiselmaną, bet kad ir
ką Džonas Fa sakytų, jie tikriausiai nenorės jų atiduo­
ti. Taigi jei pasakysiu tau, kur šarvai, ar keliausi su mu­
mis ir padėsi išvaduoti vaikus iš Bolvangaro?
- Sutinku.
- Aš... - Laira nenorėjo pasirodyti pernelyg smalsi,
bet labai jau knietėjo žinoti. - Kodėl nepasigamini ki­
tų šarvų iš šito metalo, Jorekai Bernisonai?
- Todėl, kad jis niekam tikęs. Žiūrėk, - tarė jis ir pa­
kėlęs variklio gaubtą viena letena, perbraukęs kita
perplėšė jį lygkonservų peiliu. - Mano šarvai pagaminti
iš dangiškosios geležies ir specialiai man. Lokio šarvai -
jo siela, kaip tavo demonas yra tavo siela. Įsivaizduok,
kad iš tavęs atimtų jį, - lokys mostelėjo į Panteleimo-

228
ną, - o vietoj jo duotų pjuvenų prikimštą lėlę. Štai koks
skirtumas. Tai kurgi mano šarvai?
- Klausyk, privalai pasižadėti nekeršyti. Jie negerai
pasielgė juos iš tavęs atimdami, bet turi su tuo susi­
taikyti.
- Gerai. Paskui nekerštausiu. Bet atsiimdamas nesi-
tvardysiu: jeigu jie priešinsis - mirs.
-Jie paslėpti kunigo namų rūsyje, - tarė Laira. - Jis
mano, kad juose gyvena dvasia, ir bando kerais ją iš­
vilioti. Šarvai vis dar ten.
Lokys atsistojo ant užpakalinių kojų ir atsisuko į va­
karus, tad paskutiniai saulės spinduliai, išplėšę jo nas­
rus iš prieblandos, nuspalvino juos skaisčiai geltonais
ir baltais lopais. Laira juto lyg karščio bangomis nuo
didžiojo gyvūno sklindančią galią.
- Turiu dirbti iki saulėlydžio, - tarė jis. - Šįryt da­
viau žodį sandėlio šeimininkui. Privalau padirbėti dar
kelias minutes.
- Žiūrint iš čia, kur aš stoviu, saulė jau nusileido, -
atsakė Laira, mat saulę jai užstojo uolėtas kyšulys piet­
vakariuose.
Lokys atsistojo keturiomis.
- Tiesą sakai, - tarė jis, mat jo snukis kaip ir jos veidas
dabar skendėjo šešėlyje. - Kuo tu vardu, mergaite?
- Laira Belakva.
- Vadinasi, aš būsiu tau skolingas, Laira Belakva.
Jis apsisuko ir taip greitai nusvirduliavo ledo su­
kaustyta žeme, kad Laira net tekina nesugebėjo jo
pasivyti. Vis dėlto ji bandė neatsilikti, o Panteleimo-
nas pasivertęs kiru pakilo aukštyn ir šūkčiojo jai, į
kurią pusę sukti.

229
 Šuoliais išlėkęs iš sandėlio, Jorekas Bernisonas pasi­
leido siaurąja gatvele, paskui įsuko į pagrindinę mies­
to gatvę, pralėkė pro saiselmano rezidenciją, priešais
kurią lyg koks skuduras kabojo vėliava (mat nedvelkė
nė menkiausias vėjelis) ir it mietą prarijęs pirmyn at­
gal vaikštinėjo sargybinis, o tada nuskuodė pakalnėn
pro galą gatvės, kurioje gyveno raganų konsulas. Per
tą laiką sargybinis susigriebė, kas darosi, ir karštligiš­
kai svarstė, ko griebtis, tačiau Jorekas Bernisonas jau
spėjo pasukti už kampo ir dūmė uosto link.
Žmonės sustoję žiūrėjo arba paskubomis traukėsi le­
kiančiam lokiui iš kelio. Sargybinis paleido du šūvius
į orą ir nuskuodė pakalnėn paskui lokį, bet sugadino
visą reginį, nes paslydo ant apledėjusio šlaito ir ne-
pargriuvo tik todėl, kad įsitvėrė į turėklus. Laira bėgo
nedaug atsilikusi. Lėkdama pro saiselmano namus pa­
stebėjo daugybę žmonių, išėjusių į kiemą pasižiūrėti,
kas čia darosi, ir jai pasirodė, kad tarp jų mato tėvą
Koramą. Bet netrukus valdytojo rezidencija liko už nu­
garos, ir ji nukurnėjo prie gatvės kampo, kur priekyje
jos sargybinis vijosi lokį.
Kunigo namai buvo senesni už daugelį ir pastatyti
iš brangių plytų. Trys laipteliai vedė prie laukujų du­
rų, jau virtusių į šipulius; iš namo aidėjo riksmai, dūž­
tančių daiktų ir lūžinėjančio medžio garsai. Sargybi­
nis su užtaisytu šautuvu padvejojo už durų, bet kai
pradėjo rinktis praeiviai ir žmonės sužiuro pro langus
kitapus gatvės, suprato turįs veikti; kartą iššovęs į orą,
puolė į vidų.
Po akimirkos visas namas, rodės, sudrebėjo. Sudu­
žo trijų langų stiklai, nuo stogo nučiuožė čerpė, iš na­

230
mo išlėkė siaubo apimta tarnaitė, o jai iš paskos kuda­
kuodamas plasnojo jos demonas gaidys.
Name pasigirdo dar vienas šūvis, paskui toks gar­
sus riaumojimas, kad tarnaitė net suspiegė. Tartum iš­
šautas iš patrankos, iš namo išrūko pats kunigas, ojam
iš paskos pašėlusiai plakdama sparnais įsižeidusi jo de­
mone pelikane. Laira išgirdo, kad kažkas šūkčioja nu­
rodymus, ir atsigręžusi pamatė būrį pistoletais ir šau­
tuvais ginkluotų policininkų, skubančių iš už kampo;
nedaug atsilikę juos vijosi Džonas Fa ir sutrikęs apkū­
nusis saiselmanas.
Visus privertė atsisukti į namą skylančio medžio pok­
šėjimas. Kažkas rovė sulig žeme įstatytą langą, tikriau­
siai rūsio - tik dzingsėjo dūžtantys stiklai, girgždėjo
plyšinėjantis medis. Sargybinis, paskui Joreką Berni-
soną įbėgęs į namą, išlėkė lauk ir, įrėmęs šautuvo buo­
žę į petį, atsistojo priešais rūsio langą. Netrukus lan­
gas iškrito su visais rėmais, ir pro jį išlipo Jorekas Ber-
nisonas, šarvuotasis lokys.
Be šarvų jis atrodė grėsmingai; su jais kėlė siaubą.
Rūdžių raudonio šarvai buvo grubiai sukniedyti di­
džiuliai lakštai ir plokštės išblukusio metalo su dau­
gybe įlenkimų; kai vienas gabalas užslinkdavo ant ki­
to, pasigirsdavo girgždesys ir džeržgesys. Šalmas bu­
vo smailas kaip ir lokio snukis, su plyšiais akims; apa­
tinis žandikaulis buvo neuždengtas, kad lokys galėtų
draskyti ir kandžioti.
Sargybinis paleido kelis šūvius, policininkai irgi nu­
taikė savo ginklus, bet Jorekas Bernisonas nukratė kul­
kas nelyginant lietaus lašus, žvangindamas metalą
puolė į priekį ir pargriovė nespėjusį pabėgti sargybinį

231
ant žemės. Vargšo demone, eskimų veislės kalė, ban­
dė įsikibti lokiui į gerklę, bet jis nekreipė į ją jokio dė­
mesio, tarsi ji būtų musė, ir, tempdamas sargybinį di­
džiule letena, pasilenkė ir apžiojo jo galvą. Laira su­
prato, kas dabar bus: lokys sutraiškys vyrui smegeni­
nę kaip kiaušinį, prasidės kruvinos grumtynės, bus
daugiau aukų, jie dar labiau užgaiš išvykti ir niekada
neišsivaduos - su lokiu ar be jo.
Nieko negalvodama ji puolė į priekį ir pridėjo ranką
prie vienintelės pažeidžiamos vietos lokio šarvuose -
plyšelio, kuris susidarė tarp šalmo ir didžiulės pečius
dengiančios plokštės, kai jis palenkė galvą; ten tarp
aprūdijusio metalo kraštų kyšojo geltonai balto kailio
lopelis. Jinai suleido į jį pirštus, o Panteleimonas aki­
mirksniu atskrido prie to paties plyšelio ir virto vilpi-
šiu, pasirengusiu ją ginti; tačiau Jorekas Bernisonas ne­
judėjo, ir policininkai liovėsi šaudyti.
- Jorekai! - rūsčiai tarė ji pusbalsiu. - Klausyk! Tu
juk esi man skolingas, ar ne? Dabar gali grąžinti skolą.
Daryk, kaip sakau. Nesigrumk su tais vyrais. Apsisuk
ir nueik su manim. Tu mums reikalingas, Jorekai, tu
negali čia pasilikti. Eikš su manim į prieplauką ir net
neatsigręžk. Tegul tėvas Koramas ir garbusis Fa su jais
pasikalba. Jie viską sutvarkys. Paleisk tą vyrą ir eime
su manim...
Lokys iš lėto pražiojo nasrus. Sargybinis nualpo ir jo
galva, pasruvusi kraujais, šlapia ir mirtinai išblyškusi,
krito ant žemės; jo demone ėmė jį raminti ir guosti, o
lokys tuo metu atsistojo prie Lairos. Niekas daugiau
nesujudėjo. Visi, stebėję, kaip mažai mergaitei su de­
monu vilpišiu įsakius lokys nusigręžė nuo savo au­

232
kos, dabar pasitraukė į šalį, praleisdami Joreką Berni-
soną. Tas Lairai prie šono nudramblojo pro juos ir pa­
traukė prieplaukos link.
Visos mergaitės mintys buvo sutelktos į lokį; įi ne­
matė sąmyšio už nugaros, nei baimės ir pykčio, kilu­
sių jam nuėjus. Jinai ėjo šalia, o Panteleimonas tipeno
priekyje, tarsi valydamas jiems kelią.
Kai priėjo prieplauką, Jorekas Bemisonas palenkė gal­
vą, letena atsisegė šalmą, ir tas paleistas sužvangėjo, at­
sitrenkęs į įšalusią žemę. Pajutę, kad kažkas darosi, iš
kavinės išėjo čigonai ir laivo denyje blyksinčių gemta-
rinių lempų šviesoje žiūrėjo, kaip lokys nusimeta kitus
šarvus ir sudeda į krūvą prieplaukoje. Niekam netaręs
nė žodžio, jis nušlepseno prie vandens, pasinėrė nesu­
keldamas nė menkiausio raibulio ir pradingo.
- Kas atsitiko? - paklausė Tonis Kosta, išgirdęs gat­
vėje pasipiktinusius balsus - miestiečiai ir policinin­
kai artinosi prie prieplaukos.
Laira kiek įmanydama aiškiau jam papasakojo.
- Bet kur jis dabar dingo? - paklausė jis. - Jis juk
negalėjo palikti savo šarvų voliotis čia ant žemės! Jie ir
vėl juos paims, vos tik čia ateis!
Laira irgi išsigando, kad taip gali atsitikti, nes iš už
kampo pasirodė pirmi policininkai, paskui kiti, vėliau
saiselmanas su kunigu bei dvidešimčia ar trisdešimčia
žioplių. Nuo jų stengėsi neatsilikti Džonas Fa ir tėvas
Koramas.
Tačiau pamatę būrį žmonių prieplaukoje visi susto­
jo, nes per tą laiką pasirodė dar vienas veikėjas. Ant
lokio šarvų užsikėlęs koją ant kojos sėdėjo išstypėlis
Li Skorsbis ir laikė rankoje ilgiausią pistoletą, kokį tik

233
Laira kada nors buvo mačiusi, nerūpestingai nutaikęs
jį saiselmanui į didžiulį pilvą.
- Rodos, ne itin gerai rūpinotės mano draugo šar­
vais, - tarsi draugiškai šnekučiuodamasis tarė jis. - Tik
pasižiūrėkite, kiek rūdžių! Nenustebčiau, jeigu ir kan­
džių juose prisiveisė. Ramiai stovėkite, kur stovite -
tegul niekas nedrįsta pasijudinti, kol lokys grįš su ko­
kiu tepalu. Kita vertus, manau, galite visi eiti namo ir
paskaityti laikraštį. Rinkitės.
- Štai kur jis! - sušuko Tonis rodydamas į tolimąjį
prieplaukos galą. Ten iš vandens lipo Jorekas Berniso-
nas, tempdamas iš paskos kažką tamsaus. Užlipęs ant
prieplaukos nusipurtė, ir į visas puses pasipylė van­
dens purslai. Kai gaurai vėl ėmė styroti, pasilenkė, su­
kando tą juodą daiktą dantimis ir atsitempė prie šar­
vų. Visi pamatė, kad lokio nešulys - negyvas ruonis.
- Sveikas, Jorekai, - tingiai stodamasis, bet vis dar lai­
kydamas pistoletą nutaikytą į saiselmaną tarė oreivis.
Lokys pakėlė į jį akis, urgztelėjo ir viena letena per­
plėšė ruonį. Laira pakerėta žiūrėjo, kaip jis praskėtęs
kailį nuplėšė varvelio juostas ir ėmė juo trinti šarvus,
ypač rūpestingai tas vietas, kur plokštės užėjo viena
ant kitos.
- Tu išvien su šitais žmonėmis? - dirbdamas paklausė
Li Skorsbio lokys.
- Taip. Rodos, mus abu nusamdė, Jorekai.
- Kur jūsų balionas? - paklausė teksasiečio Laira.
- Pakrautas į dvejas roges. O štai ir viršininkas ateina.
Mat prieplauka artinosi Džonas Fa, o su juo - tėvas
Koramas, saiselmanas ir keturi ginkluoti policininkai.
- Loky! - aukštu, šaižiu balsu kreipėsi valdytojas. -

234
Dabar tau leidžiama išvykti su šiais žmonėmis. Bet pa­
sakysiu tau štai ką: jei dar kartą pasirodysi mieste, su
tavim bus be gailesčio susidorota.
Nekreipdamas į jį nė menkiausio dėmesio, Jorekas
Bernisonas toliau tepė šarvus ruonio riebalais. Jis dir­
bo taip rūpestingai ir atidžiai, kad priminė Lairai jos
pačios prisirišimą prie Panteleimono. Lokys sakė tie­
są: šarvai buvo jo siela. Saiselmanas su policininkais
pasitraukė, ir pamažu miestiečiai taip pat ėmė skirsty­
tis, nors vienas kitas liko paspoksoti.
Džonas Fa pridėjo delnus prie burnos ir sušuko:
- Čigonai!
Visi buvo pasirengę išvykti. Jiems magėjo leistis j ke­
lią jau nuo tada, kai išlipo iš laivo. Rogės jau buvo pa­
krautos, šunys pakinkyti.
- Laikas iškeliauti, draugai, - tarė Džonas Fa. - Mes
visi susirinkę, kelias laisvas. Pone Skorsbi - ar jūs jau
viską susikrovėte?
- Aš pasirengęs išvykti, garbusis Fa.
- O tu, Jorekai Bernisonai?
- Tik apsivilksiu šarvus ir būsiu pasirengęs, - atsakė
lokys.
Jis baigė tepti šarvus. Kad ruoniena nenueitų perniek,
suėmęs skerdeną dantimis metė ant didesniųjų Li Skors-
bio rogių, o tada užsivilko šarvus. Tvarkėsi su jais ste­
bėtinai lengvai: nors kai kurios plokštės buvo gerų dvie­
jų centimetrų storio, vartė jas ir segėsi, lyg būtų plony­
čio šilko apdarai. Jam teprireikė mažiau nei minutės;
šįsyk surūdijusio metalo girgždesio nebuvo girdėti.
Taigi nepraėjus nė pusei valandos čigonai jau trau­
kė j šiaurę. Tarp milijonų žvaigždžių šviečiant mėnu­

235
liui, rogės dardėjo ir barškėjo, važiuodamos giliomis
provėžomis ir akmenimis, kol pasiekė sniegu nuklo­
tą miesto pakraštį. Dabar garsus pakeitė kiti: tylus
sniego gurgždesys ir medžio traškėjimas. Šunys no­
riai ėmė veržtis į priekį, tad būrys dabar keliavo grei­
tai ir sklandžiai.
Laira, kuri sėdėjo tėvo Koramo rogių gale taip apsi­
muturiavusi, kad tik akys švietė, sušnabždėjo Pante-
leimonui:
- Ar matai Joreką?
-Jis risnoja šalia Li Skorsbio rogių, - atsakė šermuo­
nėliu pasivertęs demonas žiūrėdamas per petį iš jos
ernio kailio gobtuvo.
Priekyje virš šiaurėje dunksančių kalnų sušvitę ėmė
mirgėti blyškūs Šiaurės pašvaistės skliautai ir kilpos.
Matydama juos pro pusiau užmerktas akis mieguista
Laira juto neregėtos laimės jaudulį: ji lekia į šiaurę spin­
dint Aurorai! Panteleimonas bandė nepasiduoti ją su­
ėmusiam miegui, bet nepavyko, tad pasivertęs peliu­
ku susirangė jos gobtuve. Jam atrodė, jog pajuto, ka­
da prabudo. Kažkas - gal kiaunė, o gal kokia niekam
bloga nenorinti vietos dvasia - sekė rogių virtinę leng­
vai straksėdama nuo vienos tankiai priaugusių pušų
šakos ant kitos. Gerai nesuprasdamas, ar tik nesapnuo­
ja, kažkokio neramumo slegiamas jis ėmė vaizduotis
esąs beždžionė.

236
 12

Pasiklydęs berniukas

Išbuvę kelyje kelias valandas, jie sustojo užvalgyti. Kol

vyrai kūrė laužus ir tirpdė sniegą vandeniui, o Jore-
kas Bernisonas žiūrėjo, kaip netoliese Li Skorsbis ke­
pa ruonieną, Džonas Fa kreipėsi į Lairą.
- Laira, ar įžiūrėsi prietaisą tiek, kad galėtum pasa­
kyti, ką jis rodo?
Mėnuo jau seniai patekėjo. Siaurės pašvaistė švietė
ryškiau už jį, bet jos šviesa mirguliavo. Tačiau Lairos
akys buvo stiprios, tad ji pasirausė savo kailiuose ir
išsitraukė juodo aksomo ryšulėlį.
- Taip, matau kuo puikiausiai, - atsakė ji. - Šiaip ar
taip, jau žinau daugumos simbolių padėtį. Ko man
klausti, garbusis Fa?
- Noriu sužinoti daugiau apie to miesto, Bolvanga-
ro, gynybą, - paaiškino jis.
Lairai nereikėjo nė galvoti: pirštai patys pasuko ro­
dykles ties šalmu, grifu ir tigliu, o mintys nukrypo į
reikiamas reikšmes tarsi į kokią sudėtingą trimatę

237
diagramą. Ilgoji rodyklė iškart ėmė suktis ratu, atgal,
vėl pamažu į priekį, tarsi bitė savo šokiu pranešanti avi­
lio draugėms, kur medus. Laira stebėjo ją ramiai, žino­
dama, kad reikšmė netrukus ims aiškėti. Taip ir atsiti­
ko. Ji leido rodyklei virpėti, kol abejonės išsisklaidė.
- Viskas taip, kaip sakė raganos demonas, garbusis
Fa. Stotis aptverta vielomis ir ją saugo totorių kuopa.
Jie visai nesitiki, kad kas nors galėtų užpulti. Bet, gar­
busis Fa...
- Ką, mergyte?
- Jis rodo man dar kai ką. Gretimame slėnyje yra kai­
mas prie ežero. Jo gyventojams neduoda ramybės
vaiduoklis.
- Dabar tai nesvarbu, - nekantriai papurtęs galvą at­
sakė čigonų baronas. - Šiuose miškuose negali nebūti
visokių dvasių. Papasakok daugiau apie tuos totorius.
Pavyzdžiui, kiek jų? Kuo ginkluoti?
Laira paklusniai uždavė klausimą aletiometrui ir pra­
nešė atsakymą:
- Šešiasdešimt vyrų su šautuvais, be to, jie turi porą
didesnių ginklų, panašių į patrankas. Turi ir ugnias-
vaidžių. Ir... visų jų demonai vilkės - taip jis sako.
Tai išgirdę senesnieji čigonai, jau dalyvavę mūšiuo­
se, sukruto.
- Sibirsko pulko demonai vilkės, - tarė vienas.
- Aršesnių už juos nesu sutikęs, - tarė Džonas Fa. -
Turėsime kautis kaip tigrai. Ir reikia pasitarti su lokiu,
jis - sumanus karys.
- Bet, garbusis Fa, tas vaiduoklis... - nekantravo Lai­
ra. - Man atrodo, kad tai vieno iš tų vaikų dvasia!
- Net jeigu taip, Laira, nežinau, ką būtų galima pa­

238
daryti. Šešiasdešimt Sibirsko pulko šaulių, kiti dar su
ugniasvaidžiais... Pone Skorsbi, malonėkite prieiti mi­
nutėlei.
Tuo metu, kai oreivis ėjo prie rogių, Laira nemačio­
mis pasprukusi užkalbino lokį.
- Jorekai, ar anksčiau esi keliavęs šiomis vietomis?
- Kartą, - atsakė jis tuo sodriu bejausmiu balsu.
- Čia netoliese kaimas, ar ne?
- Už gūbrio, - atsakė jis žvelgdamas pro retus me­
džius.
- Ar toli?
- Tau ar man?
- Man, - atsakė Laira.
- Per toli. Man - visai šalia.
- Kiek laiko tau reikėtų ten nusigauti?
- Iki kito mėnulio patekėjimo spėčiau tris kartus ten
nukakti ir grįžti.
- Klausyk, Jorekai, štai koks reikalas: aš turiu tokį
simbolių aiškinimo prietaisą, ir jis man viską pasako­
ja. Iš jo sužinojau, kad tame kaime turiu atlikti svarbų
darbą, bet garbusis Fa neleidžia manęs ten. Jis tik nori,
kad mes kuo greičiau stumtumės į priekį, ir aš žinau,
jog tai irgi svarbu. Bet jeigu aš ten nenusigausiu ir vis­
ko nesužinosiu, ko gero, mes niekados neišsiaiškinsi­
me, ką iš tikrųjų daro maumai.
Lokys nieko nesakė. Jis sėdėjo visai kaip žmogus, su­
sidėjęs didžiules letenas ant kelių, tamsiomis akimis
žvelgdamas tiesiai jai į veidą, kurio vos nesiekė ilgu
snukiu. Jis suprato, kad jai kažko iš jo reikia.
- Ar galėtum mus ten nugabenti, o paskui pasivyti
rogių vilkstinę?

239
 - Galėčiau, bet aš daviau žodį garbiajam Fa klausyti
jo ir nieko daugiau.
- O jeigu aš gaučiau jo leidimą? - paklausė Laira.
- Tada taip.
Ji apsisuko ir nubėgo per sniegą atgal.
- Garbusis Fa! Jeigu Jorekas Bernisonas nuneš mane
į kaimą kitapus gūbrio, mes galėtume sužinoti, kas ten
dedasi, o rogių vilkstinę pasivytume vėliau. Kelią jis
žino, - įtikinėjo jinai. - Aš neprašyčiau, bet kartą jau
taip buvo su tuo chameleonu - atsimenate, tėve Kora-
mai? Tada aš nesupratau, bet spėjau teisingai, ir ne­
trukus mes tuo įsitikinome. Man dabar tokia pat nuo­
jauta. Gerai nesuprantu, ką sako aletiometras, tik ži­
nau, kad tai svarbu. O Jorekas Bernisonas kelią žino.
Jis sako galįs nusigauti ten ir grįžti tris kartus iki mė­
nulis kitąkart patekės. O su juo būčiau saugesnė negu
su bet kuo kitu, ar ne? Tačiau jis niekur nekeliaus, jei
negaus jūsų, garbusis Fa, leidimo.
Stojo tyla. Tėvas Koramas atsiduso. Džonas Fa susi­
raukė; gobtuvo kailis neslėpė niūriai sučiauptų jo lū­
pų. Nespėjus jam nieko pasakyti, prašneko oreivis:
- Garbusis Fa, jei Jorekas Bernisonas gabens mer­
gaitę, jai bus taip pat saugu kaip su mumis. Visi lokiai
ištikimi, bet aš pažįstu Joreką daug metų ir žinau: nė­
ra pasaulyje nieko, kas priverstų jį sulaužyti žodį. Liep­
kite jam pasirūpinti Laira, ir jis tikrai tai padarys. Kal­
bant apie greitį, jis gali nepavargdamas šuoliuoti daug
valandų.
- O kodėl Lairos negalėtų lydėti keletas vyrų? - pa­
klausė čigonų baronas.
-Jiems tektų eiti pėsčiomis, - atsakė Laira, - nes rogė­

240
mis to gūbrio neįveiksi. Tokiomis vietovėmis Jorekas
Bernisonas gali keliauti greičiau už bet kokį vyrą, o aš
lengva, tad dėl manęs greitis nesumažės. Pažadu, gar­
busis Fa: neužtruksiu ilgiau, negu reikės, nieko nepa­
sakosiu apie mūsų žygį ir neįkliūsiu į jokius pavojus.
- Tu įsitikinusi, kad turi taip elgtis? Ar tas simbolių
aiškintojas tavęs nemulkina?
- Dar niekados neapmulkino, garbusis Fa, ir nema­
nau, kad galėtų.
Džonas Fa pasikasė smakrą.
- Jeigu viskas gerai baigsis, žinosime daugiau, negu
žinome dabar. Jorekai Bernisonai, - sušuko jis, - ar pa­
sirengęs padaryti tai, ko prašo mergaitė?
- Vykdau jūsų nurodymus, garbusis Fa. Liepkite
man nugabenti mergaitę tenai, ir aš tai padarysiu.
- Gerai. Nešk ją ten, kur ji pageidaus, ir vykdyk vi­
sus jos paliepimus. Laira, dabar aš tau kai ką įsakysiu -
supranti?
- Taip, garbusis Fa.
- Eik ir sužinok, ką reikia, o sužinojusi tuoj pat apsi­
suk ir grįžk. Jorekai Bernisonai, tuo metu mes jau vėl
būsime kelyje, tad turėsi mus pasivyti.
Lokys linktelėjo didžiulę galvą.
- Ar kaime yra kareivių? - paklausė jis Lairos. - Ar
man reikės šarvų? Be jų nusigaučiau greičiau.
- Kareivių ten nėra, - atsakė Laira. - Aš tuo įsitiki­
nusi, Jorekai. Ačiū, garbusis Fa. Prižadu padaryti vis­
ką taip, kaip liepiate.
Tonis Kosta davė jai gabalą džiovintos ruonienos ir,
kai pelyte pasivertęs Panteleimonas įsitaisė jos gobtu­
ve, Laira užsikorė didžiajam lokiui ant kupros, piršti­

241
nėtomis rankomis įsikibo į stebėtinai tankius gaurus
ir keliais suspaudė siaurą, raumeningą nugarą. Laira
pajuto neapsakomą galią. Tarsi visai nejausdamas jos
svorio, lokys pasisuko ir šuoliais pasileido tarp žemų
medžių kalno keteros link.
Praėjo kiek laiko, kol ji priprato prie judėjimo ritmo,
o tada ją apėmė pašėlęs džiaugsmas. Jinai joja ant lo­
kio! O virš jų sūpavosi auksiniai Siaurės pašvaistės
skliautai ir kilpos, iš visų pusių supo žvarbus Arkties
šaltis ir bekraštė Šiaurės tyla.
Joreko Bernisono letenos bemaž be garso tapnojo
sniegu. Medžiai čia augo ploni, žemi ir skurdūs, nes
dabar jie buvo tundros pakraštyje, tačiau kelią jiems
kartais pastodavo gervuogės ir kiti kibūs krūmai. Lo­
kys brovėsi pro juos draskydamas it voratinklius.
Jie atsidūrė ant neaukštos keteros, kur kyšojo nuo­
gos juodos uolienos, ir netrukus už nugarų likęs čigo­
nų būrys pradingo iš akių. Laira norėjo prakalbinti lo­
kį - jeigu būtų buvęs žmogus, jau seniai būtų bendra­
vusi kaip su geru pažįstamu; bet jis buvo toks sveti­
mas, laukinis ir šaltas, kad ji drovėjosi - ko gero, pir­
mą kartą gyvenime. Taigi kai jis nepailsdamas šuolia­
vo, atsispirdamas savo didžiulėmis kojomis, ji lingavo
į jo žingsnių taktą ir netarė nė žodžio. Gal jam taip
labiau patinka, - pamanė. Tikriausiai, šarvuotojo lo­
kio akimis žiūrint, ji tik plepus jauniklis, ką tik išaugęs
iš kūdikystės amžiaus.
Anksčiau ji retai susimąstydavo, kas esanti, ir šitas
potyris jai pasirodė įdomus, bet ne pats maloniausias -
tiesą sakant, visai kaip jojimas lokiu. Jorekas Berniso-
nas lėkė greitai, vienu metu perkeldamas abi vienos

242
pusės kojas, siūbuodamas į šalis vienodu galingu rit­
mu. Laira pamatė negalinti tik sėdėti - jai reikėjo pri­
sidėti pačiai.
Jie keliavo valandą ar ilgiau; Laira visa sustiro, ėmė
gelti kaulus, bet jautėsi be galo laiminga. Tada Jorekas
Bernisonas ėmė bėgti lėčiau, o paskui ir visai sustojo.
- Pažvelk į viršų, - tarė jis.
Laira pakėlė akis, bet teko perbraukti per jas riešu,
nes nuo šalčio ištryško ašaros, todėl viską matė lyg pro
miglą. Kai migla akyse vėl išsisklaidė, net aiktelėjo iš­
vydusi dangų. Vietoj įspūdingosios Siaurės pašvais­
tės teliko blyškus virpčiojantis spindesys; užtat žvaigž­
dės žėrėjo skaisčiai lyg deimantai, ir per tą didžiulį dei­
mantais nusagstytą skliautą iš rytų ir pietų į šiaurę skri­
do šimtų šimtai mažyčių juodų taškelių.
- Čia paukščiai? - paklausė ji.
- Raganos, - atsakė lokys.
- Raganos?! Ką jos daro?
- Galbūt skrenda į karą. Tiek daug vienu metu dar
nebuvau regėjęs.
- Ar pažįsti kokių nors raganų, Jorekai?
- Kelioms esu tarnavęs. O su keliomis koviausi. Tas
reginys išgąsdintų garbųjį Fa. Jeigu jos skrenda talkinti
jūsų priešams, jums visiems reikia baimintis.
- Garbusis Fa jų neišsigąstų. Tikiuosi, tu jų nebijai?
- Kol kas ne. Bet jeigu pajusčiau baimę, ją įveikčiau.
Vis dėlto reikėtų pranešti garbiajam Fa apie raganas,
nes vyrai gali būti jų nematę.
Dabar jis judėjo lėčiau, o Laira spoksojo į dangų, kol
akis vėl ėmė gelti ledokšniais virstančios ašaros, bet į
šiaurę skrendančių raganų galo taip ir nepamatė.

243
 Galop Jorekas Bernisonas sustojo ir tarė:
- Štai tas kaimas.
Nelygaus, dantyto šlaito apačioje spietėsi mediniai
pastatai, šalia driekėsi platus lygutėlio sniego laukas,
kaip nusprendė Laira - užšalęs ežeras. Medinė prie­
plauka rodė, kad ji teisi. Nuo kaimelio juos skyrė ne
daugiau kaip penkios minutės kelio.
- Ką nori daryti? - paklausė lokys.
Laira nušliaužė jam nuo kupros, bet pamatė, kad
sunku stovėti: drebėjo kojos, o veidas buvo nutirpęs
nuo šalčio, bet ji tol trepseno, įsikibusi lokiui į gaurus,
kol atgavo jėgas.
- Tame kaime yra vaikas, vaiduoklis ar kažkas pa­
našaus, - atsakė ji. - O gal jis netoli kaimo - gerai neži­
nau. Jei tik sugebėsiu, noriu ten nueiti, jį surasti ir par­
vesti pas garbųjį Fa ir kitus. Pamaniau, kad jis vaiduok­
lis, bet galbūt aletiometras man sako kažką, ko aš ne­
suprantu.
- Jam būtinai reikėjo rasti kokią pastogę, - tarė lo­
kys. - Jeigu jis lauke - galėjo mirtinai sušalti.
- Nemanau, kad jis negyvas... - pralemeno Laira, bet
toli gražu nebuvo tuo įsitikinusi. Aletiometras parodė
kažką paslaptinga ir neįprasta, ir tai kėlė nerimą. Ta­
čiau kas ji? Lordo Asrielio dukra. O kas jai pavaldus?
Galiūnas lokys. Taigi ar ji gali rodyti baimę?
- Eime pasižiūrėti, - tarė ji.
Ji vėl užsiropštė jam ant nugaros, ir jis pasileido ne­
lygiu šlaitu. Dabar nebėgo - ėjo vienodu žingsniu. Kai­
mo šunys užuodė, išgirdo ar pajuto juos ateinant, nes
ėmė baugščiai kaukti, o šiaurės elniai aptvare ėmė blaš­
kytis, trankytis vienas į kitą ragais, ir tie pokšėjo lyg

244
sausi pagaliai. Bevėję naktį kiekvienas garsas buvo to­
li girdėti.
Kai juodu priėjo prie pirmosios trobos, Laira apsidairė
į šalis ir įtempusi akis žiūrėjo į prieblandą, mat Siaurės
pašvaistė jau nyko, o mėnuo patekės dar negreit. Šen ir
ten po storu sniego sluoksniu uždengtu stogu mirgėjo
švieselės; Lairai pasirodė, kad už kai kurių langų mato
blyškius veidus, ir įsivaizdavo, kaip tie žmogeliai apstulbs
pamatę vaiką, jojantį ant didžiulio balto lokio.
Prie kaimelio vidurio palei prieplauką į krantą buvo
ištrauktos valtys, virtusios sniego užklotais kauburiais.
Šunys lojo tiesiog kurtinamai, ir Lairai dingtelėjo, kad
jie bus pažadinę visą kaimą. Tuo metu atsidarė vieno
namelio durys, ir į lauką išėjo vyras su šautuvu ranko­
se. Jo demone ernė užšoko ant malkų rietuvės, sukrau­
tos prie durų, ir pažėrė nuo jos sniegą.
Laira bemat nusliuogė ir atsistojo tarp jo ir Joreko,
nes prisiminė sakiusi lokiui, kad šarvų nereikės.
Vyras prašneko jai nesuprantamais žodžiais. Jore-
kas Bernisonas atsakė ta pačia kalba, ir vyras išgąstin­
gai aiktelėjo.
- Jis mano, kad mes nelabieji, - paaiškino Lairai Jo-
rekas. - Ką jam pasakyti?
- Pasakyk jam, kad mes ne velniai, bet tarp nelabųjų
turime draugų. Ir kad mes ieškome... Vaiko, ir tiek. Jiems
nepažįstamo vaiko. Perduok jam viską, ką sakiau.
Vos tik lokys išvertė Lairos žodžius, kaimietis parodė
dešinėn, kažkur atokiau namų, ir greitomis prašneko.
- Jis klausia, ar atėjome pasiimti vaiko, - paaiškino
Jorekas Bernisonas. - Jie jo bijo. Bandė nuvyti jį šalin,
bet jis vis grįžta.

245
 - Perduok jam, kad mes jį pasiimsime, bet jie labai
negerai su juo elgėsi. Kur jis?
Išgąstingai skeryčiodamasis vyriškis paaiškino. Lai-
rai pasidarė baisu, kad jis netyčia neiššautų, bet vis­
ką pasakęs vyras paskubomis įėjo į trobą ir užtrenkė
duris. Laira matė, kad prie kiekvieno lango prigludę
veidai.
- Kur tas vaikas? - paklausė ji.
- Žuvų sandėlyje, - atsakė lokys ir nusigręžęs nupė­
dino prieplaukos link.
Laira nusekė jam įkandin. Ji baisiai nervinosi. Lokys
sliūkino prie siauros medinės pašiūrės; pakėlęs galvą
jis vis uostinėjo orą. Kai priėjo prie durų, tarė:
-Jis čia.
Lairos širdis plakė taip tankiai, kad jai trūko oro. Pa­
kėlė ranką ir buvo bebeldžianti į duris, bet nuspren­
dė, kad tai kvaila. Tada giliai įkvėpė norėdama sušuk­
ti, bet dingtelėjo, kad nežino, ką sakyti. Vaje, kaip tam­
su! Reikėjo pasiimti žibintą...
Rinktis nebuvo iš ko, be to, ji nenorėjo, kad lokys
pamatytų, kokia ji išsigandusi. Jis sakė mokąs įveikti
baimę - štai ką jai reikia padaryti. Ji ištraukė skląstį
laikančią elnio odos atraižą ir smarkiai truktelėjo pri­
šalusias duris. Jos pokštelėjusios prasivėrė. Lairai te­
ko nustumti batu į šalį prie slenksčio supustytą snie­
gą, kad jos plačiau prasivertų; Panteleimonas jai ne­
padėjo: pasivertęs šermuonėliu lyg koks baltas šešė­
lis lakstė pirmyn atgal po apsnigtą žemę ir išgąstin­
gai kiauksėjo.
- Panai, nurimk, dėl Dievo meilės! - sušuko Laira. -
Virsk šikšnosparniu. Skrisk į vidų ir surask jį...

246
 Bet demonas atsisakė jos klausyti, kalbėti taip pat.
Tokį Laira jį buvo mačiusi tik vieną kartą: kai ji su Ro-
džeriu Džordano požemyje sudėjo monetas su demo­
nų atvaizdais ne į tas kaukoles. Dabar jis buvo persi­
gandęs net labiau už ją. O Jorekas Bernisonas netolie­
se gulėjo sniege ir tylomis juos stebėjo.
- Išeik! - sukaupusi drąsą sušuko Laira. - Išeik laukan!
Niekas nieko neatsakė. Ji kiek plačiau pravėrė duris;
tada Panteleimonas, pasivertęs vilpišiu, šoko jai į glė­
bį ir ėmė stumti ragindamas:
- Eik iš čia! Nestovėk čia! Laira, tučtuojau spruk iš
čia! Apsisuk ir bėk!
Bandydama jį sutramdyti, akies kampučiu pamatė,
kad Jorekas Bernisonas stojasi ant kojų, ir pastebėjo iš
kaimo takučiu atskubančią žmogystą, nešiną žibintu.
Priėjusi per kelis žingsnius pakėlė žibintą, ir Laira iš­
vydo senį plačiu veidu; akių beveik nebuvo matyti tarp
tūkstančio raukšlių. Jo demone buvo poliarinė lapė.
Jis kažką pasakė, ir Jorekas išvertė:
- Jis sako, kad tas vaikas ne vienintelis toks. Miške
jis matė kitų. Kai kurie greitai miršta, kiti lieka gyvi. Jis
mano, kad šitas ištvermingas, bet jam bus geriau, jei­
gu mirs.
- Paprašyk jo paskolinti žibintą, - tarė Laira.
Lokys ištarė keletą žodžių, ir vyriškis iškart ištiesė
žibintą jai, energingai linksėdamas galvą. Laira supra­
to: senis atėjo čia tik tam, kad duotų jai žibintą, ir jam
padėkojo. Tas vėl linktelėjo ir pasitraukė į šalį atokiau
jos, pašiūrės ir lokio.
Lairai staiga dingtelėjo mintis: o jeigu tas vaikas -
Rodžeris - ir karštai ėmė melstis, kad čia būtų ne jis.

247
Panteleimonas vėl pasivertė šermuonėliu ir suleido na­
gučius giliai į jos striukę, kad tik nuo jos neatsitrauktų.
Mergaitė aukštai iškėlė žibintą, įėjo į pašiūrę ir pa­
matė, ką daro Mažųjų aukų ministerija ir kaip aukotis
ji verčia vaikus.
Prie medinės džiovyklos, ant kurios kabojo ištisos
eilės išskrostų žuvų, sušalusių į ledokšnius, gūžėsi ber­
niukas. Jis laikė apglėbęs žuvį - taip, kaip Laira Pante-
leimoną: abiem rankomis, iš visų jėgų prispaudęs prie
širdies. Tai buvo visas jo turtas, mat jis neturėjo jokio
demono. Maumai jį atkirto. Štai ką reiškė tarppjūvis ir
štai kaip atrodė atkirstas vaikas.
 13

Fechtavimo pamoka

Pirmiausia jai norisi apsisukti ir bėgti - arba išsivemti.

Žmogus be demono - lyg žmogus be veido ar prapjau­
tais šonkauliais ir išplėšta širdimi: kažkas nenatūralaus
ir šiurpiai paslaptingo iš naktinių vaiduoklių, o ne svei­
ku protu paaiškinamo nemiegančiųjų pasaulio.
Taigi Laira tvirčiau apglėbia Panteleimoną; sukasi
galva, pykina ir, nors naktis labai šalta, šleikštus visą
odą išpylęs prakaitas nutvilko kažkuo dar šaltesniu.
- Cirplė, - ištarė berniukas. - Tu turi mano Cirplę?
Laira neabejoja, ką jis turi galvoje.
- Ne, - atsako ji, ir balsas išduoda, kokia ji sutrikusi
ir išsigandusi. - Kuo tu vardu?
- Tonis Makarijas. Kur Cirplė?
- Nežinau... - Laira nutyla ir nuryja seiles, kad tik
įveiktų šleikštulį. - Maumai...
Tačiau baigti jai nepavyksta. Ji turi išeiti iš pašiūrės
ir viena atsisėsti ant sniego. Ne, aišku, ji niekuomet
nebūna viena - juk Panteleimonas visada šalia. Koks

249
siaubas - būti atkirstam nuo jo, kaip tą berniuką at­
skyrė nuo jo Cirplės! Pats baisiausias dalykas pasauly­
je! Laira nepajunta, kaip ima raudoti, Panteleimonas
irgi apsižliumbia - jie abu kupini neapsakomos šird­
gėlos ir gailesčio tam pusvaikiui.
Tada ji vėl atsistoja.
- Eikš, - sušunka drebančiu balsu. - Išeik, Toni. Mes
nuvesime tave ten, kur būsi saugus.
Žuvų sandėlyje pasigirsta brazdesys, ir jis pasirodo
tarpduryje, vis dar gniauždamas rankose savo džio­
vintą žuvį. Apsirengęs jis pakankamai šiltai: stora dygs­
niuota anglių šilko striuke su gobtuvu ir kailiniais ba­
tais, bet atrodo, kad drabužiai kažkieno jau dėvėti ir
jam per dideli. Lauke, kur nuo sniego atsispindi gęs­
tančios Siaurės pašvaistės atšvaitai, jis atrodo dar la­
biau sutrikęs ir vertas gailesčio negu tada, kai žibinto
šviesoje susigūžęs glaudėsi prie medinės džiovyklos.
Žibintą atnešęs kaimietis per tą laiką pasitraukė ke­
lis žingsnius atgal. Dabar jis kažką sušunka.
- Jis sako, kad turi sumokėti jam už žuvį, - išverčia
jo žodžius Jorekas Bernisonas.
Lairai norisi liepti lokiui jį užmušti, bet ji atsako:
- Mes išsivedame iš jų vaiką. Už tai jie gali sumokėti
vieną žuvį.
Lokys kalba. Vyras suniurna, bet nesiginčija. Laira
stato jo žibintą į sniegą ir paėmusi pusvaikį už rankos
vedasi prie lokio. Jis eina nesipriešindamas, nesistebi
visai arti stovinčiu didžiuliu baltu žvėrimi ir jo nesi­
baimina. Kai Laira padeda jam atsisėsti Jorekui ant nu­
garos, jis tepasako:
- Nežinau, kur mano Čirplė.

250
 - Mes taip pat nežinome, Toni, - atsako mergaitė. -
Bet mes... Mes nubausime maumus. Būtinai - aš pri­
žadu. Jorekai, ar aš irgi galiu atsisėsti?
- Mano šarvai sveria kur kas daugiau už porą vai­
kų, - atsako jis.
Taigi ji užsikaria Toniui už nugaros, liepia jam įsi­
tverti į ilgus, standžius gaurus, o Panteleimonas įsitai­
so jos gobtuve. Demonas šiltas, be galo savas ir kupi­
nas gailesčio. Laira žino, kad Panteleimonui maga pa­
myluoti tą mažą pusvaikį, aplaižyti, paguosti ir sušil­
dyti, kaip darytų jo paties demone. Bet, aišku, didysis
tabu tai draudžia.
Jie joja pro kaimelį gūbrio link; kaimiečių veiduose
neslepiamas siaubas ir kažkoks išgąstingas palengvė­
jimas matant, kaip tą šiurpiai suluošintą padarą išsi­
gabena maža mergaitė ir didžiulis baltas lokys.
Lairos širdyje pasidygėjimas grumiasi su atjauta; pas­
taroji ima viršų. Ji apkabina liesą žmogeliuką, kad šis
nenusiristų. Keliauti atgal pas čigonus sunkiau, nes da­
bar šalčiau ir dar tamsiau, bet laikas, rodos, bėga grei­
čiau. Jorekas Bernisonas nepailsta, o Laira prisitaiko
prie jo judesių be jokių pastangų; pavojus nukristi jai
tikrai negresia. Sustiręs berniukas jos glėbyje lengvu­
tis, taigi prilaikyti jį būtų nesunku, bet jis suglebęs ir
visai nejuda į lokio žingsnių taktą, tad Lairai vis dėlto
reikia nemažai pastangų.
Retkarčiais pusvaikis kažką ištaria.
- Ką sakai? - klausia Laira.
- Sakau, ar jinai žinos, kur aš?
- Taip, žinos. Ji tave suras arba mes ją rasime. Laiky­
kis tvirtai, Toni. Jau nebetoli...

251
 Lokys šuoliuoja toliau. Laira nenumano, kokia ji pa­
vargusi, kol jie pasiveja čigonus - tie sustoję pailsinti
šunų. Staiga Laira pamato juos visus: tėvą Koramą,
Džoną Fa, Li Skorsbį. Jie puola padėti, bet be garso
traukiasi atatupsti, pamatę šalia Lairos kitą žmogystą.
Mergaitė tokia sustirusi, kad net negali pajudinti ran­
kų, kuriomis apglėbusi Tonio liemenį, tad Džonui Fa
tenka švelniai jas praskėsti ir nukelti ją nuo lokio.
- Dieve brangus, kas čia? - sako jis. - Laira, mergyte,
ką radai?
- Jo vardas Tonis, - vapa ji sušalusiomis lūpomis. -
Jam nupjovė demoną. Štai ką daro maumai.
Vyrai išsigandę nedrįsta prieiti, bet, išvargusios Lai­
ros nuostabai, lokys ima juos barti:
- Gėdytumėtės! Jūs tik pagalvokite, ką patyrė šitas
vaikas! Gal jums stinga drąsos, bet turėtumėte gėdytis
tai rodyti.
- Tu teisus, Jorekai Bernisonai, - sako Džonas Fa ir
atsigręžęs į čigonus ima įsakinėti. - Įmeskite į laužą
daugiau malkų ir pašildykite sriubos tam vaikui.
Abiem vaikams. Tėve Koramai, ar tavo palapinė pa­
ruošta?
- Paruošta, Džonai. Nešk ją, ir mes ją sušildysim...
- Ir berniuką, - sako kažkas. - Jam reikia pavalgyti ir
sušilti, nors jis ir...
Laira bando papasakoti Džonui Fa apie raganas, bet
jie visi tokie užsiėmę, o ji tokia pavargusi. Skaisčiai švie­
čia žibintai, rūksta laužas, zuja žmonės, ir jai ima merk­
tis akys į juos bežiūrint. Po kelių minučių Panteleimo-
nas švelniai krimsteli jai į ausį šermuonėlio dantimis, ir
ji prabudusi pamato per sprindį nuo savęs lokio snukį.

252
 - Dėl tų raganų, - šnabžda demonas. - Aš pasišau­
kiau Joreką.
-A... taip, - niurna jinai. - Jorekai, ačiū, kad nugabe­
nai mane ten ir atgal. Galiu užmiršti papasakoti gar­
biajam Fa apie raganas, tad geriau pats tai padaryk.
Ji išgirsta lokį sakant „gerai" ir užminga, šįsyk- kietai.
Pabudo jau prašvitus - bent jau šviesiau nebebus. Piet­
ryčiuose dangus buvo balsvas, oras sunkte prisisun­
kęs pilkos miglos, kurioje kraunantys roges ir kinkan­
tys šunis čigonai zujo lyg gremėzdiški vaiduokliai.
Visa tai ji matė nuo tėvo Koramo rogių, ant kurių
gulėjo po kailių krūva. Panteleimonas, pakirdęs anks­
čiau už ją, bandė pasijusti poliarine lape, bet paskui
vis dėlto pasirinko mėgstamiausią - šermuonėlio - pa­
vidalą.
Jorekas Bernisonas miegojo pusnyje visai šalia, pa­
sidėjęs galvą ant stambių letenų, bet tėvas Koramas
jau plušėjo. Vos tik pamatęs išlindusį iš po kailių Pan-
teleimoną, prišlubavęs pažadino Lairą.
Pamačiusi jį ateinant, ji atsisėdo norėdama pasikal­
bėti.
- Tėve Koramai, dabar žinau, ko negalėjau suprasti!
Aletiometras vis man sakė „paukštis" ir „ne", nes no­
rėjo pasakyti „nėra demono", bet aš neįsivaizdavau,
kad taip galėtų būti... Kas atsitiko?
- Laira, net bijau tau sakyti po to, ką padarei, bet tas
berniukas prieš valandą mirė. Jis negalėjo nurimti, nie­
kaip nerado vietos ir be perstojo klausinėjo apie savo
demonę: kur jinai, ar greitai pasirodys ir panašiai. Ir
taip karštligiškai glaudė prie savęs tą sudžiūvusią žu­

253
vį, tarsi... Negaliu apie tai kalbėti, mergyte... Galų gale
jis užsimerkė ir nutilo. Tada pirmą kartą atrodė ramus,
mat panėšėjo j bet kurį kitą žmogų, kai miršta, ir de­
monas savaime kartu iškeliauja į dausas. Vyrai bandė
iškasti jam kapą, bet žemė kieta kaip geležis. Taigi Džo­
nas Fa įsakė sukurti laužą. Jį sudegins, kad nesudras­
kytų maitėdos. Vaikeli, tu pasielgei narsiai ir dorai, to­
dėl aš tavimi didžiuojuosi. Dabar mes žinome, kokių
siaubingų nedorybių gali griebtis tie žmonės, ir kaip
niekada aiškiai matome savo pareigą. O tu dabar turi
pailsėti ir pavalgyti, nes vakar užmigai per anksti, ne­
spėjusi atgauti jėgų. Čia labai šalta, todėl būtinai turi
valgyti, antraip nusilpsi...
Senasis čigonas nenustygo: tvarkė išsipešiojusius kai­
lius, tempė virves, kuriomis krovinys buvo pririštas
prie rogių, painiojo viržius.
- Tėve Koramai, o kur dabar tas berniukas? Ar jį jau
sudegino?
- Dar ne, Laira. Jis guli štai ten.
- Noriu jį pamatyti.
Jis negalėjo jai drausti, nes buvo mačiusi baisesnių
dalykų už negyvėlį, be to, tikėjosi, kad pamačiusi ber­
niuką nusiramins. Taigi prie šalies liuoksint baltu kiš­
kiu pasivertusiam Panteleimonui ji nuklumpino palei
rogių virtinę prie vyrų, kraunančių žabus į krūvą.
Berniukas gulėjo prie takučio, uždengtas languota
antklode. Laira atsiklaupė ir nenusimovusi pirštinių
atidengė antklodę. Vienas vyras norėjo jai sukliudyti,
bet kiti papurtė galvas.
Kol Laira žvelgė į sunykusį nelaimėlio veidą, Pante-
leimonas prišliaužė arčiau. Ištraukusi ranką iš piršti-

254
nės, mergaitė palietė jo akis. Jos buvo šaltūtelės it mar­
muro gabaliukai; tėvas Koramas sakė tiesą: vargšas ma­
žasis Tonis Makarijas niekuo nesiskyrė nuo kitų žmo­
nių, kuriuos po mirties paliko demonai. O jeigu iš jos
atimtų Panteleimoną - baisu net pagalvoti! Ji sugriebė
savo demoną ir prisiglaudė taip smarkiai, tarsi ketin­
dama spauste įspausti sau į širdį. O vargšas mažasis
Tonis teturėjo apgailėtiną žuvį...
Kur ji?
Jinai nutraukė antklodę žemyn. Žuvies nebuvo.
Laira bemat pašoko ant kojų ir sužaibavo akimis į
netoliese besisukiojančius vyrus.
- Kur jo žuvis?
Jie sustojo suglumę, nesusigaudydami, apie ką ji šne­
ka, bet kai kurių demonai suprato ir susižvalgė. Vie­
nas vyras nedrąsiai šyptelėjo.
- Nedrįsk juoktis! Išplėšiu tau plaučius, jeigu iš jo
juoksies! Jis neturėjo daugiau ką prisiglausti - vien se­
ną džiovintą žuvį, ir jokio demono, kurį galėtų mylėti
ir kuriam galėtų rodyti švelnumą! Kas ją iš jo atėmė?!
Kur ji dingo?!
Panteleimonas tapo urzgiančia sniegine pantera,
kaip du vandens lašai panašia į lordo Asrielio demo-
nę, bet jinai to nematė. Dabar ji matė vien gėrį ir blogį.
- Ramiau, Laira, - tarė vienas vyriškis. - Raminkis,
mergyte.
- Kas ją paėmė? - užsiplieskė ji vėl, ir čigonas ženg­
telėjo atatupstas, išsigandęs jos įniršio.
- Aš nežinojau, - atsiprašinėdamas pralemeno kitas
vyras. - Aš maniau, kad jis ją tik valgė. Ištraukiau jam
iš rankų, nes maniau, kad taip jis atrodys pagarbiau.
Nenorėjau nieko bloga, Laira.

255
 - Tai kur jinai?
- Pamaniau, kad jamjos nereikia, todėl atidaviau šu­
nims, - nesmagiai atsakė čigonas. - Labai atsiprašau.
- Ne manęs turi atsiprašyti, o jo, - atšovė ji, nusigrę­
žusi vėl atsiklaupė ir palietė delnu ledinį berniuko
skruostą.
Staiga jai šovė mintis, ir ji ėmė raustis savo kailiuose.
Prasisegus striukę, vidun iškart plūstelėjo šaltas oras,
bet po kelių sekundžių ji rado, ko ieškojo. Išsitraukusi
iš piniginės auksinę monetą ji vėl apsimuturiavo.
- Paskolink man peilį, - paprašė ji žuvį paėmusio
vyro. Kai tas jį padavė, paklausė Panteleimono: - Kuo
ji buvo vardu?
Demonas, aišku, suprato, ką ji turi galvoje.
- Cirplė, - atsakė jis.
Laira tvirtai suėmė monetą pirštinėta kaire ranka ir,
laikydama peilį kaip pieštuką, įrėžė pražuvusios de-
monės vardą giliai į auksą.
- Tikiuosi, to užteks - pasirūpinau tavim kaip kokiu
Džordano mokslininku, - sukuždėjo ji mirusiam ber­
niukui, pražiodė ir įkišo monetą į burną. Tai padaryti,
o paskui vėl sučiaupti burną buvo nelengva, bet jai
pavyko.
Grąžinusi vyrui peilį, ji pasuko atgal pas tėvą Kora-
mą. Dar buvo ne visai išaušę.
Jis padavė Lairai puodelį sriubos iš tebekunkuliuo-
jančio virš laužo katilo, ir ji ėmė godžiai siurbčioti.
- Ką darysime su tomis raganomis, tėve Koramai? -
paklausė ji. - įdomu, ar tarp jų buvo ir jūsų ragana?
- Mano ragana? Ar tik šiek tiek neperdedi, Laira?
Skristi jos gali bet kur. Raganų gyvenime pilna rūpes­

256
čių, mums nematomų dalykų - paslaptingų jas pra­
žudančių ligų, kurioms mes atsparūs; mums visiškai
nesuvokiamų priežasčių pradėti karą; džiaugsmo ir
liūdesio, susijusių su mažyčiais tundroje pražydusiais
ar nuvytusiais augalėliais... Gaila, kad nemačiau jų
skrendant, Laira, - reginys tikriausiai buvo įstabus.
Baik gerti sriubą. Gal nori dar? Kepa papločiai - gal
norėsi? Suvalgyk viską, mergyte, nes netrukus leisi­
mės į kelią.
Valgis grąžino Lairai jėgas, ir netrukus sielą sting-
dęs šaltukas ėmė trauktis. Nuėjusi su kitais žiūrėjo,
kaip pusvaikį paguldo ant laidotuvių laužo, ir nulen­
kusi galvą, užsimerkusi klausėsi Džono Fa maldų. Pas­
kui vyrai apšlakstė žabus anglių spiritu ir padegė; lau­
žas akimirksniu suliepsnojo.
Kai kūnas sudegė, čigonai vėl iškeliavo. Kelionė bu­
vo vaiduokliška. Anksti ėmė snigti, ir netrukus akys
tematė pilkus priekyje bėgančių šunų šešėlius, sūku­
riuojančią jūrą didžiulių snaigių, vos tamsesnių už
dangų ir vos šviesesnių už žemę, ausys tegirdėjo girgž­
dančias roges, kūnas tejuto kratymą ir gnaibantį šaltį.
Visą laiką šunys bėgo nesustodami, aukštai užrietę
uodegas, ir iš šnervių jiems ritosi garų kamuoliai. Jie
bėgo vis toliau į šiaurę; atėjo ir praėjo balzganas vi­
durdienis, paskui pasaulį vėl apgaubė prieblanda. Jie
sustojo kalnų tarpeklyje pavalgyti, atsigerti, pailsėti
ir susiorientuoti, kur nukeliavo. Kai Džonas Fa kal­
bėjosi su Li Skorsbiu, kaip geriausiai galėtų panau­
doti oro balioną, Laira prisiminė musę šnipę, tad pa­
klausė tėvo Koramo, kas nutiko tai rūkomųjų lapų
dėželei, į kurią ją uždarė.

257
 - Gerai ją paslėpiau, - atsakė senukas. - Ji šitos kup­
rinės apačioje, bet nėra ko į ją žiūrėti - aš ją užlitavau
dar laive, kaip ir žadėjau. Atvirai pasakius, nežinau,
ką su ja daryti. Gal reikėtų įmesti į ugnies šachtą, ir
viskas išsispręstų. Tau nėra ko nerimauti, Laira. Kol
dėželė pas mane, tau negresia joks pavojus.
Pirmai progai pasitaikius, Laira įkišo ranką į apledė­
jusią brezentinę kuprinę ir ištraukė dėželę. Dūzgimą
pajuto dar nespėjusi jos paliesti.
Kol tėvas Koramas kalbėjosi su kitais vadais, ji nusi­
nešė dėželę pas Joreką Bernisoną ir paaiškino savo su­
manymą. Jis atėjo jai į galvą prisiminus, kaip lengvai
lokys perrėžė metalinį variklio gaubtą.
Ją išklausęs, lokys paėmė sausainių dėželės dangtelį
ir išlankstė iš jo plokščią cilindriuką. Laira stebėjosi jo
letenų miklumu; kitaip negu daugumos lokių, jo ir gi­
minaičių kraštiniai pirštai buvo atsukti vienas į kitą.
Jais jie galėjo tvirtai laikyti apdirbamus daiktus. Be to,
lokys pasižymėjo įgimtu metalų stiprumo ir lankstu­
mo pojūčiu: jam užtekdavo paimti metalinį daiktą, pa­
kėlus palankstyti į vieną pusę, į kitą, paskui letena įrėžti
kokią nors figūrą ir išlankstyti metalą pagal jos formą.
Dabar jis įbrėžė apskritimą ir tol lankstė skardos šo­
nus, kol susidarė dėželė, o tada padarė jai dangtelį.
Lairos paprašytas jis padarė dvi tokias dėželes, vieną
to paties dydžio kaip ta, kurią ji ištraukė iš kuprinės,
kitą kiek didesnę, kad tilptų pirmoji ir šiek tiek šerių,
samanų ir kerpių gniutulėlių, kurių ji prigrūdo, kad
nuslopintų garsą. Uždaryta dėželė buvo tokio pat dy­
džio ir formos kaip aletiometras.
Kai darbas buvo baigtas, ji atsisėdo šaliaJoreko Berni-

258
šono, graužiančio elnio kulšį, tokią suledėjusią, kad
veikiau panėšėjo į pliauską.
- Jorekai, ar labai sunku gyventi be demono? - pa­
klausė ji. - Ar niekada nepasijunti vienišas?
- Vienišas? - atsakė jis. - Nežinau. Man sako, kad
spaudžia šaltis. Aš sakau: nežinau, kas yra šaltis, nes
jo nejaučiu. Taigi, ką reiškia vienatvė, taip pat neži­
nau. Lokiai sukurti tam, kad būtų vieniši.
- O Svalbardo lokiai? - paklausė Laira. - Jų ten tūks­
tančiai, ar ne? Aš taip girdėjau.
Užuot atsakęs, jis perlaužė sąnarį perpus, ir tas
driokstelėjo kaip skeliamas rąstgalys.
- Atsiprašau, Jorekai, - tarė ji. - Tikiuosi, tavęs ne-
įžeidžiau. Man tik smalsu. Supranti, Svalbardo lokiai
man ypač rūpi dėl tėvo.
- Kas tavo tėvas?
- Lordas Asrielis. Jį laiko įkalintą Svalbarde. Man ro­
dos, maumai jį išdavė ir sumokėjo lokiams, kad laiky­
tų jį kalėjime.
- Nežinau. Aš ne Svalbardo lokys.
- Maniau, kad tu iš...
- Ne. Aš buvau Svalbardo lokys, bet dabar nebesu.
Mane ištrėmė už bausmę, nes užmušiau kitą lokį. Tai­
gi iš manęs atėmė rangą, turtus, šarvus ir išsiuntė gy­
venti į žmonių pasaulio pakraštį ir kautis, jeigu tik kas
panorės samdyti mane kariu, ar dirbti žvėriškai sun­
kius darbus. Man neliko nieko kito, kaip gerti nevaly­
tą spiritą, kad nekamuotų prisiminimai.
- Kodėl užmušei kitą lokį?
- Iš pykčio. Lokiai visuomet randa dingsčių sukurs­
tyti vieną saviškį prieš kitą. Tuokart aš praradau sa­
vitvardą. Aš jį užmušiau ir buvau teisingai nubaustas.

259
 - O buvai turtingas ir įtakingas, - nusistebėjo Laira. -
Mano tėvą ištiko toks pat likimas, kai aš gimiau. Jis
nužudė kitą žmogų, ir iš jo atėmė visus turtus. Bet tai
įvyko gerokai anksčiau, negu buvo įkalintas Svalbar-
de. Apie Svalbardą težinau, kad jis pačiame Siaurės
pakraštyje... Ar ten viską užklojęs ledas? Ar galima ten
nusigauti užšalusia jūra?
- Iš šios pakrantės neįmanoma. Piečiau Svalbardo
jūra kartais užšąla, bet ne visada. Gali prireikti laivo.
- Arba oro baliono.
- Taip, arba oro baliono, bet tuomet dar reikėtų tin­
kamo vėjo.
Jis graužė elnio kulšį, ir, prisiminus tą daugybę ra­
ganų nakties danguje, Lairai į galvą atėjo pašėlusi min­
tis, bet ji neišsakė jos balsu. Tik ėmė klausinėti Joreko
Bernisono apie Svalbardą ir įdėmiai klausėsi jo pasa­
kojimo apie lėtai šliaužiančius ledynus; apie uolas ir
ledo lytis, ant kurių būriais po šimtą ir daugiau guli
baltailčiai jūrų vėpliai, apie ruonių knibždančias jūras
ir narvalus, kurie trankosi vienas į kitą iš ledinio van­
dens iškištomis ilgomis baltomis iltimis; apie didžiąją
niūrią geležimi apjuostą pakrantę, trijų šimtų metrų
ir aukštesnius uolėtus skardžius, kur sklando ir tupi
šlykštūs uolų siaubūnai; apie anglių kasyklas ir ugnies
šachtas, kur lokių kalviai kūjais išploja dideliausius ge­
ležies lakštus ir kniedija iš jų šarvus...
-Jeigu jie atėmė iš tavęs šarvus, Jorekai, iš kur gavai
šituos?
- Pasidariau pats Naujojoje Zembloje iš dangiškojo
metalo. Kol jų neturėjau, buvau ne visas.
- Vadinasi, lokys gali pasidaryti sielą... - mąsliai tarė

260
Laira. Kiek daug dalykų ji dar nežino! - O kas Sval-
bardo karalius? Ar lokiai turi karalių?
- Jo pavardė Jofuras Raknisonas.
Ta pavardė Lairai pasirodė lyg ir pažįstama. Kažkur
jau buvo ją girdėjusi, bet kur? Ir ištarta ji buvo ne lo­
kio balsu, bet ir ne čigono. Tas balsas buvo mokslinin­
ko - labai ryškiai tariančio žodžius, pedantiško ir tin­
gaus pasipūtėlio, tikriausiai kažkurio iš Džordano ko­
ledžo mokslo tarybos narių. Dar kartą pamėgino pri­
siminti. Koks pažįstamas tas balsas!
Ir tada prisiminė: tai buvo poilsio kambaryje. Moks­
lininkai klausėsi lordo Asrielio. Palmerio profesorius
kažką pasakė apie Jofurą Raknisoną. Jis pavartojo Lai­
rai negirdėtą žodį panserbiornas, ir ji tada nežinojo, kad
Jofuras Raknisonas lokys. Bet ką jis tada pasakė? A...,
kad Svalbardo karalius tuščiagarbis ir jam galima įsi­
teikti. Kažką dar - bet kaip dabar prisiminti? Tiek daug
dalykų įvyko per tą laiką...
- Jeigu tavo tėvą laiko įkalintą Svalbardo lokiai, -
tarė Jorekas Bernisonas, - jis nepabėgs. Ten nėra me­
dienos laivui pasidaryti. Kita vertus, jeigu jis didikas,
su juo elgsis sąžiningai: duos namą, tarną, kad jam pa­
tarnautų, maisto, alyvos ir anglių spirito.
- Ar įmanoma tuos lokius kaip nors įveikti, Jorekai?
-Ne.
-Tai gal apgauti?
Jis liovėsi graužęs kaulą ir pažvelgęs jai tiesiai į akis
tarė:
- Šarvuotųjų lokių niekada neįveiksi. Mano šarvus
matei, dabar pažiūrėk į mano ginklus.
Numetęs mėsgalį, jis ištiesė letenas delnais į viršų

261
jai rodydamas. Juodas letenų pagalvėles dengė sura-
gėjusi kokių trijų centimetrų storio oda, o kiekvienas
nagas ilgio buvo mažiausiai sulig Lairos dilbiu ir ašt­
rus kaip peilis. Jis leido jai perbraukti perjuos delnais.
Pojūtis Lairą pritrenkė.
- Vienu smūgiu aš suknežinčiau ruoniui galvą, - ta­
rė jis. - Arba perlaužčiau vyrui nugarkaulį ar nuplėš­
čiau galūnę. Be to, turiu stiprius dantis. Jeigu Trole-
zunde nebūtum manęs sulaikiusi, būčiau sutraiškęs
tam vyrui galvą kaip kiaušinio lukštą. Tai tiek apie jė­
gą, dabar apie gudrumą. Lokio nepergudrausi. Nori
įsitikinti? Paimk kokį pagalį ir pamėgink man įdurti.
Nekantraudama pamėginti, Laira nulaužė apsnigto
krūmo šaką, nudraskė visas šakeles ir ėmė švytruoti į
šalis lyg rapyra. Jorekas Bernisonas atsisėdo ant užpa­
kalinių kojų ir laukė, sudėjęs priekines letenas ant pil­
vo. Kai pasirengė, Laira atsigręžė į jį; durti jam neno­
rėjo - taip taikingai jis atrodė. Taigi ji ėmė mosikuoti
lazda, daryti klaidinančius judesius į dešinę ir kairę,
nė neketindama jam įdurti, bet jis nesujudėjo. Laira
pakartojo viską kelis kartus, bet lokys nė nekrustelėjo.
Galop ji nusprendė durti tiesiai, negudraudama -
neskaudžiai bakstelėti į pilvą, ir tiek. Akimirksniu jo
letena šovė į priekį ir nukreipė lazdą į šoną.
Nustebusi Laira pabandė dar sykį, bet vėl nieko ne­
pešė. Jo judesiai buvo gerokai greitesni ir tikslesni už
jos. Tada ji ne juokais užsidegė jamįdurti ir ėmė sukioti
lazdą kaip fechtuotojas rapyrą, retkarčiais vis bandy­
dama durti, bet nė sykio taip ir nepalietė jo kūno. Ro­
dės, lokys sužino, ką ji sumaniusi, anksčiau už ją pačią,
tad kai ji nusitaikydavo į galvą, ta didžioji letena nu-

262
mušdavo lazdą į šalį nespėjus jai prisiliesti, o kai ji da­
rydavo apgaulingą judesį, jis visai nereaguodavo.
Laira suirzo ir ėmė pulti įnirtingai: dūrė, kirto, smo­
gė, bet lazda nė karto nepalietė lokio kūno. Tos di­
džiulės letenos spėjo atremti kiekvieną kirtį ir smūgį,
uždengti kaip tik tą tašką, į kurį ji taikėsi.
Galop ji išsigando ir liovėsi. Prisivilkusi šitiek kailių,
ji visa suprakaitavo, užduso ir išvargo, o lokys ir to­
liau sėdėjo lyg niekur nieko. Jeigu būtų turėjusi tikrą
špagą su mirtinai smailu galu, vis tiek nebūtų jam net
įdrėskusi.
- Galiu lažintis, kad ir kulkas sugautum, - tarė ji ir
numetė lazdą. - Kaip tau pavyksta?
- Nesu žmogus, ir tiek, - atsakė lokys. - Štai kodėl
niekad nepergudrautum lokio. Mes matome klastą ir
apgaulę taip aiškiai, kaip rankas ir kojas. Mes regime
kitaip - žmonės nebemoka taip regėti - pamiršo, kaip
tai daryti. Bet tu žinai tuos dalykus - tu juk supranti,
ką rodo ženklų skaitymo prietaisas.
- Čia juk visai kas kita, - paprieštaravo jinai. Dabar
lokio ji prisibijojo daugiau negu tada, kai matė jį įpy-
kusį.
- Visai tas pats, - atsakė Jorekas. - Kaip suprantu,
suaugusieji nesugeba aiškinti, ką jis rodo. Taigi žmo­
gui, kuris bandytų stoti prieš mane su ginklu, teliktų
man pavydėti, kaip suaugusiesiems tavo sugebėjimo
suprasti ženklus.
- Taip, ko gero, tu teisus, - sutrikusi nenoromis pri­
pažino Laira. - Vadinasi, suaugusi aš užmiršiu, kaip
tai daryti?
- Ką gali žinoti? Kaip gyvas nesu matęs ženklų aiš-

263
kirtimo prietaiso nei žmogaus, kuris mokėtų juo nau­
dotis. Gal tu ne tokia kaip visi.
Jis vėl atsistojo keturiomis ir toliau graužė savo mė­
są. Bandydama įveikti lokį Laira prasisagstė kailius,
bet dabar šaltis ėmė skverbtis po drabužiais, ir jai teko
vėl užsisagstyti. Tas epizodas sukėlė jai nerimą. Ji no­
rėjo nieko nelaukusi pasižiūrėti, ką pasakys aletiomet-
ras, bet buvo per šalta, be to, išgirdo šaukiant jos var­
dą - atėjo metas leistis į kelią. Ji paėmė Joreko Berni-
sono padarytas skardos dėželes, tuščiąją įkišo į tėvo
Koramo kuprinę, o kitą su muse šnipe kartu su aletio-
metru įsidėjo į kapšį, kurį nešiojo ant juosmens. Kai
vilkstinė vėl pajudėjo, ji nudžiugo.
Vadai susitarė su Li Skorsbiu, kad, kitą kartą sustojus
poilsio, jie pripūs balioną, ir jis skris į žvalgybą. Laira,
aišku, baisiai norėjo skristi su juo, bet, žinoma, jai už­
draudė. Tačiauji važiavo su juo rogėmis ir grizino klau­
simais.
- Pone Skorsbi, kaip jūs skristumėte į Svalbardą?
- Tamreikėtų dirižablio su dujiniu varikliu, kažko pa­
našaus į cepeliną, arba stipraus pietų vėjo. Tik, velniai
rautų, aš neišdrįsčiau. Tai niūriausia, nykiausia, nesve-
tingiausia Dievo užmiršta skylė pasaulio pakraštyje.
- Aš tik pamaniau, jeigu Jorekas Bernisonas užsima­
nytų grįžti...
- Jį užmuštų. Jorekas ištremtas. Vos tik jis grįžtų į
Svalbardą, jį sudraskytų į gabalus.
- O kaip jūs pripučiate savo balioną, pone Skorsbi?
- Dvejopai. Galiu pagaminti vandenilio užpylęs sie­
ros rūgšties ant geležies pjuvenų. Galima surinkti du­

264
jas, kurios tada išsiskirs, ir pamažu pripūsti jomis balio­
ną. Kitas būdas - susirasti angą, pro kurią iš ugnies šach­
tos į žemės paviršių veržiasi dujos. Šiose apylinkėse po
žeme daug dujų ir naftos. Jeigu reikėtų, galėčiau pasi­
gaminti dujų iš naftos arba anglių - tai nesunku. Vis
dėlto greičiausias būdas - pripildyti balioną požeminių
dujų. Radęs gerą angą pripūsi per valandą.
- Kiek žmonių galite gabenti?
- Jeigu reikia - šešis.
- Ar galėtumėte skraidinti šarvus apsivilkusį Joreką
Bernisoną?
- Esu tai daręs. Kartą išgelbėjau jį nuo totorių, kai jį
atkirto nuo saviškių ir norėjo numarinti badu. Tai at­
sitiko per Tunguskos operaciją. Aš atskridau ir jį iš­
gabenau. Gal tau atrodo, kad tai buvo lengva, bet,
velniai griebtų, turėjau atspėti to draugelio svorį. Be
to, nežinojau, ar po ledo tvirtove, kurią jis pasistatė,
rasiu požeminių dujų. Bet iš oro pamačiau, kokios
ten uolienos, ir nusprendžiau, kad dujų jose bus. Su­
pranti, kad nusileisčiau, turiu išleisti iš baliono dujų,
o norint vėl pakilti, būtina jį vėl gerai pripūsti. Šiaip
ar taip, mums pavyko išskristi, nors lokys buvo su
visais šarvais.
- Pone Skorsbi, ar žinote, kad totoriai gręžia žmonių
galvose skyles?
- Aišku, žinau. Jie tai daro jau tūkstančius metų. Per
Tunguskos operaciją sugavome penkis totorius. Trijų
galvose buvo skylės. Vienas turėjo net dvi.
- Jie tai daro vieni kitiems?
- Taigi. Pirma jie įrėžia viršugalvyje ne visą apskriti­
mą, kad galėtų pakelti odą ir apnuoginti kaulą. Tada

265
išpjauna iš kaulo ratuką - labai atsargiai, kad nepa­
žeistų smegenų, ir vėl prisiuva odą.
- Maniau, kad šitaip jie daro priešams?!
- Po velnių, ne. Tai didelė garbė. Šitaip jie daro, kad
dievai galėtų su jais kalbėtis.
- Ar esate kada girdėjęs apie tokį tyrėją Stanislavą
Grumaną?
- Grumaną? Žinoma. Susitikau vieną jo ekspedici­
jos narį prieš dvejus metus, kai skridau virš Jenisejaus
upės. Jis ketino apsigyventi vienoje iš tenykščių toto­
rių genčių. Jis minėjo, kad Grumano galvoje yra tokia
skylė. Mat totoriai šitaip pagerbia tuos, kuriuos pri­
ima į savo tarpą per tam tyčia skirtas apeigas, bet tas
žmogus mažai apie tuos dalykus žinojo.
- Vadinasi... jeigu totoriai priėmė Grumaną į savo
tarpą kaip garbės pilietį, jie nebūtų jo žudę?
- Žudę? Tu nori pasakyti, kad jis negyvas?
- Taip. Mačiau jo galvą, - didžiavosi Laira. - Mano
tėvas ją rado. Mačiau, kaip jisai rodė ją Džordano kole­
džo mokslo tarybos nariams. Jinai buvo nuskalpuota.
- Kas ją nuskalpavo?
- Totoriai - bent jau taip manė Džordano moksli­
ninkai... Bet gal jie klydo.
- Ten galėjo būti ne Grumano galva, - balsu svarstė
Li Skorsbis. - Galbūt tavo tėvas juos mulkino.
- Ko gero, taip ir buvo, - mąsliai atsakė Laira. - Jis
prašė jų pinigų.
- O pamatę galvą, mokslininkai jų davė?
-Taip.
- Puiki gudrybė. Žmonės pasibaisėja, išvydę tokį da­
lyką, ir nenori įdėmiai apžiūrinėti.

266
 - Ypač mokslininkai, - pritarė Laira.
- Tu geriau juos pažįsti negu aš. Tačiau jeigu ten iš
tikrųjų buvo Grumano galva, jį nuskalpavo ne toto­
riai. Jie skalpuoja priešus, ne saviškius, o Grumaną jie
laikė totoriumi.
Laira mąstė apie visus tuos dalykus sėdėdama į priekį
lekiančiose rogėse. Jautėsi įsukta į veržlų reikšmingų
įvykių verpetą... Maumai, jų žiaurumas ir Dulkių bai­
mė; miestas Šiaurės pašvaistėje; jos tėvas, įkalintas
Svalbarde, motina... O kas lemta jai pačiai? Ir dar ale-
tiometras ir tos į šiaurę skrendančios raganos. Ir varg­
šas Tonis Makarijas, ir prisukama musė šnipė; ir su­
manus Joreko Bernisono fechtavimas...
Laira užmigo. O sulig kiekviena valanda jie vis artė­
jo prie Bolvangaro.
 14

Bolvangaro žiburiai

Tai, kad čigonai ligi šiol nė karto nesusidūrė su ponia

Koulter ar jos pakalikais, tėvui Koramui ir Džonui Fa
kėlė didelį nerimą, tik jie nerodė to Lairai. Tačiau juo­
du nenumanė, kad ji ir pati sunerimusi. Mergaitė bai­
minosi ponios Koulter ir dažnai apie ją galvodavo. Lor­
dą Asrielį dabar ji laikė tėvu, bet į ponią Koulter ne­
žiūrėjo kaip į motiną. Dėl to buvo kaltas ponios Koul­
ter demonas, auksinė beždžionėlė, kuria neapsakomai
dygėjosi Panteleimonas ir kuri, kaip įtarė Laira, ban­
dė iššniukštinėti jos paslaptis, ypač aletiometro.
O ponia Koulter su savo pavaldiniais negalėjo jos
nepersekioti - kvaila buvo to nesitikėti. Jau vien musė
šnipė tai įrodė.
Tačiau kai smogė priešas, tai buvo ne ponia Koulter.
Čigonai ketino sustoję pailsinti šunis, sutaisyti dvejas
roges ir sutvarkyti ginklus prieš puldami Bolvangarą.
Džonas Fa tikėjosi, kad Li Skorsbis ras požeminių dujų
mažesniajam savo oro balionui pripildyti (mat paaiš-

268
kėjo, kad jis turi du) ir pakilęs į orą išžvalgys apylinkes.
Tačiau oreivis, oro sąlygas stebėjęs įdėmiai kaip jūri­
ninkas, pasakė, kad kils rūkas. Iš tikrųjų: vos tik jie su­
stojo, nusileido tirštas rūkas. Li Skorsbis žinojo, kad pa­
kilęs į orą nieko nematytų, tad, neturėdamas daugiau
ką veikti, tikrino nepriekaištingai tvarkingą savo įran­
gą. Staiga be jokio perspėjimo pasipylė strėlių kruša.
Čigonai iš karto ėmė griūti ir mirė taip tyliai, kad nie­
kas neišgirdo nė garso. Tik kai nerangiai ėmė smukti
ant pakinktų ar netikėtai ramiai išsitiesdavo pasliki, ar­
čiausiai esantieji pastebėjo, kas darosi, bet jau buvo per
vėlu, nes ir į juos lėkė strėlės. Kai kurie vyrai pakėlė
akis, sugluminti per visą vilkstinę aidinčio dunksėji­
mo - į medį ir sušalusį brezentą smigo strėlės.
Džonas Fa pirmas susigaudę, kas darosi; iš vilksti­
nės vidurio jis ėmė šaukti nurodymus. Vyrai sušalu­
siomis rankomis ir nutirpusiomis galūnėmis puolė jų
vykdyti, o tuo metu ėmė kristi dar daugiau strėlių, tie­
sių lietaus strypelių mirtinais antgaliais.
Laira buvo atviroje vietoje, ir jai virš galvos sušvilpė
strėlės. Panteleimonas išgirdo jas anksčiau ir pasiver­
tęs leopardu ją pargriovė, kad būtų sunkiau pataikyti.
Nusibraukusi nuo akių sniegą, ji apsivertė kniūbsčia
ir bandė pamatyti, kas darosi, nes prieblanda atrodė
sklidina sąmyšio garsų. Ji išgirdo garsiai riaumojant,
paskui sužvangėjo, sudžeržgė Joreko Bernisono šar­
vai, ir jis peršokęs roges pasileido į rūką. Tada nuaidė­
jo riksmai, urzgimas; sutraškėjo lūžtantys kaulai, su-
drioksėjo plėšiamos galūnės, sudunksėjo knežinamos
galvos. Tuos garsus lydėjo siaubo šauksmai ir įniršu­
sio užpuolikus triuškinančio lokio staugimas.

269
 Bet kas jie? Kol kas Laira nematė nė vieno priešo.
Čigonai blaškėsi, norėdami apginti savo roges, bet dėl
to - net Laira matė - tapo tik dar geresniais taikiniais,
o pirštinėtomis rankomis šaudyti buvo nelengva: Lai­
ra teišgirdo keturis ar penkis šūvius, tuo tarpu strėlių
kruša nė akimirkos nesiliovė. Sulig kiekviena minute
vis daugiau vyrų krito negyvi ar sužeisti.
„Ak, Džonai Fa! - sielvartingai pamanė ji. - Tu ne-
numatei šito antpuolio, o aš tau nepadėjau!"
Bet galvoti apie tai ji teturėjo akimirką, nes Pantelei-
monas garsiai suurzgė ir kažkas - kitas demonas - už­
šokęs pargriovė jį ant žemės, net Lairai kvapą užgniau­
žė. Tada kažkieno rankos ėmė ją tempti, dvokiančios
pirštinės nuslopino iš burnos besiveržiantį klyksmą,
ją pakėlė nuo žemės, nusviedė į kitas rankas; paskui
vėl pargriovė į sniegą - Lairai apsvaigo galva, ėmė stigti
oro, ir visą kūną nudiegė skausmas. Jai užlaužė už nu­
garos rankas - net pečiai subraškėjo - ir kažkas surišo
riešus, užmaukšlino ant galvos gobtuvą, kad nebūtų
girdėti jos spygavimo, mat ji visa gerkle plyšojo:
- Jorekai! Jorekai Bernisonai! Gelbėk!
Kažin ar jis girdi? Žinoti ji negalėjo, nes ją blaškė į
visas puses, paskui tėškė ant kažkokio kieto paviršiaus,
kuris ėmė kratytis ir sūpuotis į šalis kaip rogės. Ją pasie­
kiantys garsai buvo šiurpūs ir sumaištingi. Joreko Ber-
nisono riaumojimą gal ir būtų išgirdusi, bet jis dabar
buvo toli; užlaužtomis rankomis, uždengta burna ji rau­
dojo iš įsiūčio ir baimės, jusdama, kaip purtosi virš ne­
lygaus kelio. Aplink girdėjosi nepažįstami balsai.
- Panai! - pralemeno ji.
- Ša - aš čia. Padėsiu tau kvėpuoti. Gulėk ramiai...

270
 Pelės letenėlėmis jis pešiojo gobtuvą, kol kiek atiden­
gė jai burną, ir ji gurkštelėjo ledinio oro.
- Kas jie? - sušnabždėjo jinai.
- Panašūs į totorius. Man rodos, jie sužeidė Džoną Fa.
- Negali...
- Mačiau, kaip jis krinta. Bet jis turėjo būti pasiren­
gęs tokiam antpuoliui. Mudu tai žinome.
- Tačiau mes privalėjome jam padėti! Mums reikėjo
žiūrėti, ką rodo aletiometras!
- Tylėk! Apsimesk, kad praradai sąmonę.
Pliaukštelėjo botagas, sukaukė lekiantys šunys. Iš to,
kaip ją kratė ir svaidė į šonus, Laira spėjo, kokiu grei­
čiu jie važiuoja; įtempusi ausis bandė išgirsti kauty­
nių garsus, bet ją tepasiekė vos girdimos nedarnios šū­
vių salvės ir tylus letenų tapnojimas per sniegą.
-Jie nugabens mus pas maumus, - sukuždėjo ji.
Į galvą atėjo žodis „atkirstas", ir ją nupurtė klaiki bai­
mė. Panteleimonas prisiglaudė arčiau.
- Aš priešinsiuosi, - tarė jis.
- Aš irgi. Aš juos nudėsiu.
- Jorekas taip pat - kai tik sužinos. Jis juos užtraiškys.
- Ar mes toli nuo Bolvangaro?
Panteleimonas nežinojo, bet juodu spėjo likus ma­
žiau kaip dienai kelio. Jie keliavo taip ilgai, kad jai ėmė
gelti visą užtirpusį kūną; tada greitis sumažėjo, ir kaž­
kas šiurkščiai nutraukė gobtuvą.
Pakėlusi akis pamatė mirguliuojančios lempos nu­
šviestą platų azijietišką veidą po ernio kailio gobtuvu.
Juodos akys iš pasitenkinimo sužvilgo, o dar labiau,
kai Panteleimonas išlindęs iš Lairos striukės sušnypš­
tė ir apnuogino baltus šermuonėlio dantis. Vyriškio

271
demone - stambi ernė - irgi piktai išsišiepė, bet Pante-
leimonas neišsigando.
Vyras pasodino Lairą ir atšliejo į rogių kraštą, bet ji
vis griuvo ant šono, nes rankos tebebuvo surištos jai už
nugaros. Tada jis atlaisvino rankas, bet surišo kojas.
Pro krintantį sniegą ir tirštą rūką ji matė, koks galin­
gas šis vyras (vežikas taip pat), kaip gerai subalansuo­
tos rogės ir kokie savi jie jaučiasi šiame krašte - apie
čigonus to negalėjai pasakyti.
Vyras kažką pasakė, bet, aišku, ji nieko nesuprato.
Jis tarstelėjo keletą žodžių kita kalba - vėl jokio atsa­
kymo. Tada jis pabandė angliškai.
-Tu vardas?
Panteleimonas įspėdamas pasišiaušė, ir ji bemat
suprato, ką jis turi galvoje. Vadinasi, šitie žmonės neži­
no, kas ji! Jie pagrobė ją ne dėl ryšių su ponia Koulter -
gal jie vis dėlto ne maumų nusamdyti.
- Ližė Bruks, - atsakė jinai.
- Lisė Brugs, - pakartojo vyras. - Mes tave nuvežti
graži vieta. Pas gražūs žmogai.
- Kas jūs?
- Samojedai. Medžiotojai.
- Kur jūs mane vežate?
- Graži vieta. Pas gražūs žmogai. Turi panserbiorną?
- Apsaugai.
- Netikęs! Cha cha - lokys būti netikęs! Vis tiek mes
tave pagauti!
Jis nusikvatojo. Laira susitvardė ir nieko neatsakė.
- Kas tie žmogai? - tada paklausė vyras, rodydamas
ranka atgal, iš kur jie atvažiavo.
- Pirkliai.

272
 - Pirkliai... Ką jie prekiauti?
- Kailiais, spiritu, - atsakė Laira. - Rūkomaisiais
lapais.
- Jie parduoti rūkomieji lapai, pirkti kailiai?
- Taip.
Jis kažką pasakė bendražygiui, tas atsakydamas tars­
telėjo porą žodžių. Visą laiką rogės lėkė į priekį, ir Lai­
ra atsisėdo patogiau, kad matytų, kur jie keliauja; bet
tirštai snigo, dangus buvo tamsus, tad netrukus mer­
gaitė taip sužvarbo, kad pavargo žiūrėti ir atsigulė. Juo­
du su Panteleimonu skaitė vienas kito mintis ir sten­
gėsi nesijaudinti, bet pagalvojus, kad Džonas Fa ne­
gyvas... Ir kas nutiko tėvui Koramui? Ar pavyks Jore-
kui nugalabyti ten likusius samojedus? Ar čigonai su­
gebės kada nors ją atsekti?
Pirmą kartą jai šiek tiek pagailo savęs.
Daug valandų praėjus, vyriškis papurtė ją už peties
ir atkišo gabalą džiovintos elnienos. Mėsa buvo sudu-
susi ir kieta, bet Laira išalko, o mėsa suteikė jėgų. Jos
pakramčiusi, pasijuto truputį geriau. Pamažu įkišusi
ranką į kailius, įsitikino, kad aletiometras vis dar vie­
toje; tada atsargiai ištraukė skardinę su muse šnipe ir
nepastebimai įsikišo į kailinį batą. Pelyte pasivertęs
Panteleimonas įšliaužė į batą, nustūmė skardinę kiek
galėdamas giliau ir pakišo po elnio kailio antblauzdžiu.
Tada ji užsimerkė. Baimė ją išsekino, ir netrukus mer­
gaitė nugrimzdo į neramų miegą.
Pabudo, kai rogės ėmė judėti kitaip. Staiga jos nu­
stojo kratytis, o prasimerkusi ji pamatė virš galvos pro
šalį slenkančius žibintus - tokius ryškius, kad teko dau­
giau užsitraukti gobtuvą - tik tada pabandė apsidai­

273
ryti dar kartą, jautėsi siaubingai sustirusi ir sužvarbu­
si, bet sugebėjo pasilenkti į priekį tiek, kad pamatytų,
jog rogės greitai lekia pro eilę aukštų stulpų, ant kurių
kabo po akinamai šviečiantį gemtarinį žibintą. Kol ji
dairėsi, rogės įvažiavo pro atvirus metalinius vartus
šviesų alėjos gale į plačią atvirą aikštę, panašią į turgų
ar kokių žaidimų ar sporto areną. Balta maždaug šim­
to metrų skersmens aikštė buvo plokščia ir lygutėlė,
aptverta aukšta metaline tvora.
Rogės sustojo tolimajame šios arenos gale. Jie atsi­
dūrė priešais žemą pastatą ar virtinę žemų pastatų,
nuklotų storu sniego sluoksniu. Laira nebuvo įsitiki­
nusi, bet jai pasirodė, kad vieną pastatų dalį su kito­
mis jungia apsnigti tuneliai. Vienoje pusėje styrojo sto­
ras metalinis stiebas, tarsi kažkur jau matytas, tik Lai­
ra negalėjo pasakyti, ką jai primena.
Nespėjus daugiau pamatyti, rogėse sėdintis vyras per­
pjovė virvę, kuria buvo surištos jos kulkšnys, ir šiurkš­
čiai ištempė, o vežikas tuo metu užriko ant šunų, kad
stovėtų ramiai. Prasivėrė pastato už kelių žingsnių du­
rys, ir virš galvų užsidegusi gemtarinė šviesa ėmė su­
kiotis taikydamasi į juos lyg koks prožektorius.
Lairos pagrobėjas stūmė ją į priekį lyg kokį medžiok­
lės trofėjų, nepaleisdamas iš glėbio. Jis kažką pasakė;
žmogysta tarpduryje stora anglių šilko striuke su gob­
tuvu atsakė ta pačia kalba, ir Laira pamatė jo bruožus:
jis nebuvo nei samojedas, nei totorius. Galėjai palai­
kyti jį Džordano koledžo mokslininku. Jis pažvelgė į
ją, bet dar įdėmiau į Panteleimoną.
Samojedas vėl prašneko, tada žmogus iš Bolvanga-
ro paklausė Lairos:

274
 - Kalbi angliškai?
-Taip.
- Ar tavo demonas visada įgauna tokį pavidalą?
Tai bent netikėtas klausimas! Laira tik žiobtelėjo. Ta­
čiau Panteleimonas atsakė savaip: pasivertęs sakalu ir
pakilęs nuo jos peties puolė vyro demonę - didžiulę
švilpikę, ta staigiu judesiu tvojo Panteleimonui, o kai
tas greitai nuskrido į šalį, spjovė pavymui.
- Aišku, - patenkintu balsu atsakė nepažįstamasis,
kai Panteleimonas vėl nutūpė Lairai ant peties.
Abu samojedai tarsi kažko laukė; bolvangariškis link­
telėjo galvą ir nusimovęs pirštinę įkišo ranką į kišenę.
Išsitraukęs virvele užrišamą kapšą, atskaičiavo medžio­
tojui į delną tuziną sunkių monetų.
Vyrai perskaičiavo pinigus, pasidalijo per pusę ir rū­
pestingai paslėpė drabužiuose. Neatsigręžę sėdo į ro­
ges, vežikas šmaukštelėjo botagu, suriko šunims, ir tie
vis greičiau pasileido baltąja arena šviesų alėjos link,
kol galop rogės dingo iš akių.
Vyras vėl atidarė duris.
- Greitai užeikite, - tarė. - Viduje šilta ir jauku. Ne­
stovėkite šaltyje. Kuo tu vardu?
Angliškai jis kalbėjo be menkiausio akcento - bent
jau taip nusprendė Laira. Kalbos maniera jis nesisky­
rė nuo tų žmonių, kuriuos Laira matydavo pas ponią
Koulter: rafinuotas, išsilavinęs ir įtakingas.
- Ližė Bruks, - atsakė jinai.
- Užeik, Liže. Mes čia tavimi pasirūpinsime, nesi­
jaudink.
Jam buvo šalčiau negu jai, nors ji išbuvo lauke kur
kas ilgiau, tad jis nekantravo vėl atsidurti šiltame kam­

275
baryje. Laira nusprendė apsimesti kvailoka lėtapėde,
tad vilkdama kojas peržengė aukštą pastato slenkstį.
Durys buvo dvigubos, tolokai vienos nuo kitų, kad
kuo mažiau šilto oro išeitų laukan. Perėjus pro antrą­
sias, Laira pajuto tvoskiant, kaip jai pasirodė, nepake­
liamą karštį, tad turėjo prasisegti kailius ir nusitraukti
gobtuvą.
Jie atsidūrė gal penkių kvadratinių metrų dydžio pa­
talpoje, iš jos į dešinę ir kairę ėjo koridoriai, o priekyje
buvo įrengtas priimamasis, panašus į ligoninės. Vis­
kas buvo skaisčiai apšviesta, žvilgėjo balti mediniai ir
nerūdijančio plieno paviršiai. Tvyrojo pažįstamų val­
gių - rūkytos kiaulienos ir kavos - kvapai, nustelbę
įprastus ligoninės tvaikus. Iš visų sienų sklido tylus
dūzgesys - prie tokio turi priprasti, kitaip jis išves ta­
ve iš proto.
Dagiliu pasivertęs Panteleimonas sukuždėjo jai į ausį:
- Apsimesk kvaila ir nesupratinga. Elkis kaip tikra
bukaprotė.
Ją apžiūrinėjo suaugusieji: iš lauko atsivedęs vyras,
kitas su baltu chalatu ir moteris medicinos sesers uni­
forma.
- Anglai, - tarė pirmasis. - Tikriausiai pirkliai.
- Vėl medžiotojai? Kaip visada?
- Sakyčiau, tos pačios genties. Sesute Klara, ar galė­
tumėte nusivesti mažąją... hm... ir ja pasirūpinti?
- Žinoma, daktare. Eikš su manim, brangute, - tarė
sesuo, ir Laira klusniai nusekė jai iš paskos.
Jos ėjo trumpu koridoriumi; jo dešinėje buvo kelerios
durys, o kairėje - valgykla; joje tarškėjo peiliai ir šaku­
tės, klegėjo balsai ir kvepėjo gaminamais valgiais. Laira

276
spėjo, kad sesuo maždaug to paties amžiaus kaip ir po­
nia Koulter, pažiūrėti smarkaus, uždaro ir labai rimto
būdo. Tokia mokės susiūti žaizdą ar pakeisti tvarsčius,
bet niekada nepaseks pasakos. Jos demonas (jį pama­
čius Lairą akimirksniu persmelkė keistas šaltukas) bu­
vo mažytis baltas šunelis, bidzenantis šalia (kitą akimirką
Laira nebegalėjo suprasti, kodėl taip reagavo).
- Kuo tu vardu, balandėle? - paklausė sesuo praver­
dama sunkias duris.
- Ližė.
- Ližė? O pavardė?
- Ližė Bruks.
- Kiek tau metų?
- Vienuolika.
Lairai kartais sakydavo, kad ji maža pagal savo am­
žių, tik ji nelabai suprato, ką tai reiškia. Dėl to ji nieka­
dos nesikrimto ir savęs nemenkino, bet dabar suvokė,
kad gali tuo pasinaudoti: Ližė atrodys drovi, nervinga
ir be galo nuolanki, taigi įeidama į kambarį dar ir susi­
gūžė.
Ji bemaž tikėjosi klausimų apie tai, iš kur jinai, kaip
čia pateko, ir mintyse jau ruošė atsakymus, bet medici­
nos seseriai stigo ne tik vaizduotės, bet ir smalsumo.
Sprendžiant iš to, kiek seselę Klarą domino Laira, galė­
jai pamanyti, kad Bolvangaras - Londono priemiestis,
o vaikai į jį atvyksta nuolat. Dailus grakštus jos demo-
niukas pėdino šalia toks pat smarkus ir rimtas kaip ir ji.
Kambaryje, į kurį jie pateko, stovėjo kanapa, stalas
su dviem kėdėmis, stiklinė spintelė su vaistais ir tvars­
čiais bei praustuvė. Sesuo iškart nuvilko Lairai kaili­
nius ir numetė ant žvilgančių grindų.

277
 - Nusivilk visa kita, brangute, - paragino ji. - Tuoj
apžiūrėsime, ar sveika - ar nieko nenušalai, nesloguo­
ji, o tada rasime gražius, švarius drabužėlius. Ir paki­
šime tave po dušu, - pridūrė, nes Laira jau daug die­
nų nekeitė apdarų ir nesiprausė, o čia, šiltame kamba­
ryje, tai vis labiau galėjai justi.
Panteleimonas nenorėdamas sutikti suplasnojo spar­
nais, bet Laira rūsčiai dėbtelėjusįjį sudraudė. Jis nutū­
pė ant kanapos, o Laira vieną po kito nusimetė drabu­
žius. Jautėsi užsigavusi ir susigėdusi, bet jai užteko pro­
to to neparodyti ir apsimesti buka ir nuolankia.
- Nusijuosk ir diržą su tuo pinigų kapšeliu, Liže, -
paliepė sesuo ir pati atsegė jį stipriais pirštais. Jau no­
rėjo mesti ant Lairos drabužių krūvos, bet užčiuopusi
aletiometro kraštą sudvejojo.
- Kas čia? - paklausė ir atsegė neperšlampamos me­
džiagos kapšelį.
- Toks žaisliukas, - atsakė Laira. - Jis mano.
- Neatimsime jo iš tavęs, pupyte, - tarė sesuo Klara
išvyniodama juodo aksomo skiautę. - Gražus, ar ne?
Panašus į kompasą. O dabar - lįsk po dušu, - pridūrė
padėdama aletiometrą ir atitraukdama anglių šilko
užuolaidą kampe.
Laira nenoromis palindo po šiltu vandeniu ir išsi-
muilavo; Panteleimonas tuo tarpu tupėjo ant užuo­
laidų karnizo. Abu žinojo, kad jis neturi būti per daug
gyvas, nes tingių žmonių demonai irgi būna tingūs.
Kai Laira nusiprausė ir nusišluostė, sesuo pamatavo
temperatūrą, apžiūrėjo akis, ausis ir gerklę, paskui pa­
matavo ūgį ir pasvėrė. Viską surašiusi į bloknotą, da­
vė Lairai pižamą ir chalatą. Drabužiai buvo švarūs ir

278
geros kokybės - kaip Tonio Makarijo striukė, bet irgi
atrodė tarsi jau kažkieno dėvėti. Laira pasijuto labai
nesmagiai.
- Jie ne mano, - tarė.
- Taip, brangute. Tavuosius reikia gerai išskalbti.
- O juos man grąžins?
- Tikriausiai. Žinoma, grąžins.
- Kur aš?
- Šią įstaigą vadina Bandomąja stotimi.
Nauda iš tokio atsakymo buvo menka; Laira taip ir
būtų pasakiusi ir paprašiusi daugiau informacijos, bet
pamanė, kad Ližė Bruks taip nesielgtų. Taigi ji nuo­
lankiai apsirengė ir daugiau neklausinėjo.
- Noriu, kad atiduotumėte man žaislą, - kaip užsi­
spyręs vaikas tarė ji apsirengusi.
- Imk jį, balandėle, - atsakė sesuo. - Bet gal labiau
norėtum mielo gauruoto meškiuko? Ar gražios lėlytės?
Ji atidarė stalčių, kur lyg kokie negyvėliai gulėjo keli
minkšti žaislai. Laira atsistojo ir apsimetė juos apžiū­
rinėjanti, paskui išsirinko skudurinę lėlę didelėmis į
nieką nežiūrinčiomis akimis. Dar niekada nebuvo tu­
rėjusi lėlės, bet žinojo, ką reikia su jomis daryti, ir pri­
sispaudė prie krūtinės visai apie ją negalvodama.
- O mano kapšelis? - paklausė ji. - Man patinka lai­
kyti jame savo žaisliuką.
- Tai pasiimk, brangute, - atsakė sesuo Klara pildy­
dama kažkokį rožinį blanką.
Laira pasikėlė svetimą pižamą ir užsisegė diržą su
neperšlampamu kapšeliu.
- O mano apsiaustas ir batai? - paklausė ji. - Ir ma­
no pirštinės?

279
 - Mes juos išvalysime, - negalvodama atsakė sesuo.
Tada sučirškė telefonas; kol sesuo kalbėjosi, Laira
greitai pasilenkė, ištraukė iš bato dėželę su muse šni­
pe ir įsikišo j maišelį prie aletiometro.
- Eime, Liže, - padėjusi ragelį tarė sesuo. - Rasime
tau ko nors pavalgyti. Tu tikriausiai alkana.
Laira nusekė paskui seserį Klarą į valgyklą, kur sto­
vėjo gera dešimtis apskritų baltų stalų, nubarstytų tru­
piniais, paženklintų lipniais žiedais, likusiais nuo ne­
rūpestingai padėtų gėrimų. Nešvarios lėkštės ir įran­
kiai buvo sukrauti ant plieninio stalelio su ratukais.
Kambarys buvo be langų, todėl, kad susidarytų švie­
sos ir erdvės regimybė, vieną sieną dengė fotograma,
vaizduojanti tropikų paplūdimį su skaisčiu mėlynu
dangumi, baltu smėliu ir kokosų palmėmis.
Vyras, atvedęs Lairą iš lauko, atnešė jai padėklą su
valgiais.
- Suvalgyk viską, - tarė jis.
Badauti nebuvo reikalo, tad Laira godžiai sukirto
troškintą mėsą su bulvių koše, paskui dubenėlį kon­
servuotų persikų ir ledų porciją. Kol valgė, tas vyras
su seserimi tyliai šnekučiavosi prie kito stalelio, o jai
baigus Klara atnešė stiklinę šilto pieno ir nunešė pa­
dėklą.
Tada vyras atsisėdo priešais Lairą. Jo demone švilpi­
ke nebuvo tokia abejinga ir nesmalsi kaip seselės; man­
dagiai atsitūpusi ant peties, ji viską stebėjo ir klausėsi.
- Na, Liže, ar pasisotinai? - paklausė vyras.
- Taip, ačiū.
- Noriu, kad papasakotum man, iš kur tu. Ar suge­
bėsi?

280
 - Iš Londono.
- O ką veiki taip toli šiaurėje?
- Keliauju su tėvu, - suniurnėjo ji nudelbusi akis,
vengdama švilpikės žvilgsnio ir apsimesdama, kad tuoj
tuoj apsiverks.
- Su tėvu? Aišku. O ką jis veikia šitame pasaulio
krašte?
- Prekiauja. Mes gabenamės Naujosios Danijos rūko­
mųjų lapų krovinį ir supirkinėjame kailius.
- Tavo tėvas buvo vienas?
- Ne, su mano dėdėmis, kitais giminaičiais ir dar ki­
tais vyrais, - atsakė ji kuo neaiškiau, nes nežinojo, ką
jam papasakojo samojedų medžiotojas.
- Kodėl jis pasiėmė tave į tokią kelionę, Liže?
- Todėl, kad prieš dvejus metus vežėsi mano brolį ir
kitą kartą žadėjo pasiimti mane, bet vis neimdavo. Aš
jo nuolat prašiau, ir galų gale jis mane pasiėmė.
- O kiek tau metų?
- Vienuolika.
- Puiku. Žinai, Liže, tau pasisekė. Tie tave suradę
medžiotojai atvežė į geriausią įstaigą, į kokią tik galė­
jai pakliūti.
- Nesakyčiau, kad jie mane surado, - nedrąsiai pa­
prieštaravo Ližė. - Kilo grumtynės. Jų buvo daug, jie
turėjo strėlių...
- Vargu bau. Man rodos, tu pasimetei nuo tėvo bū­
rio ir pasiklydai. Tie medžiotojai rado tave visiškai vie­
ną ir atvežė tiesiai čia. Štai kas nutiko, Liže.
- Aš mačiau kautynes, - atsakė Laira. - Jie šaudė iš
lankų ir iš to... Aš noriu pas tėtį, - pasakė ji garsiau ir
pajuto, kad tuoj apsiverks.

281
 - Tau čia bus saugu, kol jis pasirodys, - atsakė dak­
taras.
- Bet aš mačiau, kaip jie šaudo strėlėmis!
- Tau tik atrodo, kad matei. Per tokius didelius šal­
čius šitaip dažnai atsitinka, Liže. Užmiegi, susapnuoji
blogus sapnus, o paskui negali prisiminti, kas iš tik­
rųjų jvyko, o kas ne. Jokių grumtynių nebuvo, nesi­
jaudink. Tavo tėvas gyvas ir sveikas - jis jau tavęs
ieško ir netrukus pasirodys čia, nes šimtų kilometrų
spinduliu jokios kitos gyvenvietės nėra. Ak, kaip jis
nustebs, kai pamatys tave sveikutėlę! Sesuo Klara da­
bar nuves tave į miegamąjį. Ten susipažinsi su kito­
mis mergaitėmis ir berniukais, kurie pasiklydo tyruo­
se kaip ir tu. Dabar eik. Ryte mes dar kartą pasišne­
kučiuosime.
Laira atsistojo, spausdama lėlę prie krūtinės, o Pan-
teleimonas užšoko jai ant peties. Sesuo atidarė duris
ir juos išsivedė.
Jie ėjo kitais koridoriais. Laira dabar jautėsi išties pa­
vargusi ir jai taip norėjosi miego, kad be perstojo žio­
vavo ir vos įstengė kilnoti kojas, apautas jai duotomis
vilnonėmis šlepetėmis. Panteleimonas irgi knapsėjo
nosimi, tad jam teko pasiversti pele ir įsitaisyti jos cha­
lato kišenėje. Prieš užmigdama, Laira dar spėjo paste­
bėti ilgą eilę lovų, vaikų veidus ir pagalvę.

Kažkas ją purtė. Pirmiausia ji apčiupinėjo juosmenį -

abi skardinės tebebuvo vietoje; tada pabandė praplėšti
akis, bet buvo labai sunku tai padaryti - kaip gyva ne­
sijuto tokia mieguista.
- Kelkis! Kelkis!

282
 Šnabždėjo keli balsai iš karto. Milžiniškomis pastan­
gomis, tarsi ridentų j kalną didesnį už save akmenį,
Laira prisivertė pabusti.
Blausioje šviesoje, sklindančioje iš visai menko ga­
lingumo gemtarinės lemputės virš durų, ji pamatė tris
ją apspitusias mergaites. Sunkiai galėjo įžiūrėti, nes
akys lėtai taikėsi prie prieblandos, bet jos pasirodė to­
kio pat amžiaus kaip ir ji, be to, kalbėjo angliškai.
-Ji pabudo.
-Jie davė jai migdomųjų tablečių. Tikriausiai...
- Kuo tu vardu?
- Ližė, - suniurnėjo Laira.
- Atvyksta daug naujų vaikų? - paklausė viena iš
mergaičių.
- Nežinau. Aš viena.
- Tai kur jie tave sugavo?
Laira vargais negalais atsisėdo. Neprisiminė gėrusi
migdomąją tabletę, bet jai galėjo ko nors įberti į gėri­
mą. Atrodė, kad galva pilna gagos pūkų, viršugalvyje
juto skausmingai tvinkčiojant.
- Kur ši įstaiga?
- Kažkur pasaulio krašte. Mums nesako.
- Paprastai jie atveža ne vieną vaiką, o daugiau.
- Ką jie čia daro? - šiaip ne taip paklausė Laira, ban­
dydama surikiuoti pakrikusias mintis; Panteleimonas
irgi stengėsi pabusti iš miegų.
- Mes nežinome, - atsakė mergaitė, kalbėjusi dau­
giau už kitas. Ji buvo aukšta greitų, bet kažkokių ner­
vingų judesių rudaplaukė ir kalbėjo ryškia Londono
tartimi. - Jie kaip ir matuoja mus, atlieka tyrimus ir...
- Jie matuoja Dulkes, - atsakė kita mergaitė - drau­
giško būdo tamsiaplaukė storulė.

283
 - Tu nežinai, ką jie daro, - atrėžė pirmoji mergaitė.
- Matuoja, - atsakė trečioji - užguitos išvaizdos mer­
gaitė, glamonėdama savo demoną triušį. - Girdėjau
juos kalbant.
- Jie išsiveda mus po vieną - štai ir viskas, ką mes
žinome. Niekas paskui negrįžta, - tarė rudaplaukė.
- Vienas berniukas mano, - pradėjo storulė, - kad...
- Nepasakok jai! - pertraukė ją rudaplaukė. - Dar
per anksti.
- Čia yra ir berniukų? - paklausė Laira.
- Taip, daugybė. Manau, apie trisdešimt.
- Daugiau, - paprieštaravo storulė. - Per keturias­
dešimt.
- Bet mus vis išsiveda iš čia, - tarė rudaplaukė. - Pa­
prastai čia atveža didelį būrį ir tada mūsų būna daug,
bet po vieną visi dingsta.
- Jie maumai, - tarė dručkė. - Tu juk žinai, kas yra
maumai. Mes visos jų bijojome, kol jie dar nebuvo mū­
sų sugavę...
Laira pamažu vis labiau kirdo iš miegų. Kitų mer­
gaičių demonai, išskyrus triušį, klausėsi prie durų. Vi­
sos kalbėjo šnabždesiu. Laira paklausė jų vardų. Ru­
daplaukė prisistatė Ane, juodaplaukė storulė Belą, o
plonoji Marta. Berniukų vardų jos nežinojo, nes be­
veik visą laiką mergaitės būdavo atskirtos nuo berniu­
kų. Elgėsi su vaikais neblogai.
- Čia visai gerai, - tarė Belą. - Veikti nelabai yra ką.
Mums duoda užduotis, liepia daryti pratimus, o pas­
kui matuoja ūgį ir temperatūrą, sveria ir taip toliau.
Tik labai nuobodu.
- Tik ne tada, kai atvažiuoja ponia Koulter.

284
 Laira vos susitvardė nesušukusi, o Panteleimonas
taip staigiai suplasnojo sparnais, kad mergaitės tai pa­
stebėjo.
- Jis nervinasi, - ramindama jį paaiškino Laira. - Tik­
riausiai jie davė mums migdomųjų - kaip jūs ir sakė­
te, nes mes labai mieguisti. Kas ta ponia Koulter?
- Ji įviliojo mus į spąstus - jei ne visus, tai bent jau
daugumą, - atsakė Marta. - Kiti vaikai apie ją tik ir
kalba. Kai ji pasirodo, žinai, kad vaikai pradės dingti.
- Jai patinka stebėti vaikus. Kai kuriuos nors iš mū­
sų išsiveda, ji mėgsta stebėti, ką su jais daro. Tas ber­
niukas Saimonas mano, kad jie mus žudo, o ponia
Koulter stebi.
- Mus žudo? - Lairą net šiurpas nukrėtė.
- Tikriausiai. Nes nė vienas negrįžta.
- Be to, jie neatstoja nuo mūsų demonų, - tarė Belą. -
Sveria, matuoja ir visa kita...
-Jie liečia jūsų demonus?!
- Ne! Gink Dieve! Jie pastato svarstykles, o tavo de­
monas turi ant jų užlipti ir pakeisti pavidalą, o jie vis­
ką užsirašinėja ir fotografuoja. Paskui uždaro tave į tą
spintą ir matuoja Dulkes. Visą laiką jas matuoja - nie­
kados nesiliauja matavę Dulkių.
- Kokias dulkes? - paklausė Laira.
- Mes nežinome, - atsakė Anė. - Kažkokias iš kos­
moso. Netikros dulkės. Jeigu neaplimpi Dulkėmis -
gerai. Bet galiausiai visi jomis aplimpa.
- Žinote, ką girdėjau sakant Saimoną? - tarė Belą. -
Jis aiškino, kad totoriai išsigręžia galvose skyles, kad į
jas patektų Dulkių.
- Iš kur jam žinoti? - paniekinamai atsakė Anė. - Aš
paklausiu ponios Koulter, kai ji atvažiuos.

285
 - Neišdrįsi! - neslėpdama susižavėjimo drauge tarė
Marta.
- Išdrįsiu.
- O kada ji atvažiuos? - paklausė Laira.
- Poryt, - atsakė Anė.
Siaubas išpylė Lairai nugarą šaltu prakaitu; Pante-
leimonas smarkiau prisiglaudė. Jai liko diena - per ją
turi rasti Rodžerį, sužinoti kiek galima daugiau apie
šią įstaigą ir pabėgti arba tikėtis, kad ją išgelbės. O jei­
gu visi čigonai žuvo - kas padės vaikams išlikti gy­
viems šituose lediniuose tyruose?
Mergaitės šnekučiavosi, o Laira su Panteleimonu
susirangė po patalais ir bandė sušilti. Laira suprato: šim­
tų kilometrų spindulių aplink jos lovytę nerasi nieko -
vien baimę.
 15

Demonų narvai

Laira nebuvo įpratusi ilgai mąstyti, nes buvo gyva ir

praktiška mergaitė, be to, jai stigo vaizduotės. Joks la­
kios vaizduotės vaikas nebūtų rimtai manęs, kad įma­
noma nusigauti į tokią tolybę ir išvaduoti savo draugą
Rodžerį; jeigu lakios vaizduotės vaikui tokia mintis ir
būtų atėjusi į galvą, jis iš karto būtų sugalvojęs kelias
priežastis, dėl kurių tai padaryti neįmanoma. Ne kiek­
vienas užkietėjęs melagis turi gerą vaizduotę. Daug
patyrusių melagių vaizduotės neturi nė kruopelės -
kaip tik todėl žmonės klausosi jų melų išpūtę akis ir
jais tiki.
Taigi dabar, atsidūrusi Mažųjų aukų ministerijos
gniaužtuose, Laira netirtėjo iš siaubo dėl to, kas nuti­
ko čigonams. Jie visi buvo geri kariai, tad nors Pante-
leimonas sakė matęs, kaip strėlė pataiko į Džoną Fa,
jis galėjo ir apsirikti, o jeigu ir neapsiriko, Džoną Fa
galėjo sužeisti tik lengvai. Jai nepasisekė, kad pateko į
nagus samojedams, bet čigonai netrukus pasirodys ir

287
ją išvaduos, o jeigu jiems nepavyks, niekas nesukliu­
dys Jorekui Bernisonui ją iš čia išgelbėti. O tada jie Li
Skorsbio balionu nuskris į Svalbardą ir išvaduos lordą
Asrielį.
Mintyse jai iš tiesų viskas atrodė be galo paprasta.
Taigi kitą rytą, pabudusi miegamajame, ji degė smal­
sumu ir buvo pasirengusi bet kokiems netikėtumams.
Be to, nekantravo pamatyti Rodžerį ir tikėjosi, kad pa­
matys jį anksčiau, negu jisai ją.
Ilgai laukti jai neteko. Vaikus atskiruose miegamuo­
siuose pusę aštuonių pažadino juos prižiūrinčios me­
dicinos seserys. Mergaitės nusiprausė, apsirengė ir su
kitais vaikais nuėjo į valgyklą pusryčių.
Ten Laira pamatė Rodžerį.
Jis sėdėjo su penkiais berniukais prie stalo, stovinčio
visai šalia durų. Eilė prie valgių išdavimo langelio ėjo
kaip tik pro juos, tad prie pat jo kėdės Laira apsimetė,
kad iškrito nosinė, ir pasilenkė taip žemai, jog Pantelei-
monui pavyko užkalbinti Rodžerio demonę Salsiliją.
Kikilė taip pašėlusiai suplasnojo sparnais, kad Pan-
teleimonas gavo pasiversti kate, šokti ant jos ir prispau­
dęs prie grindų sukuždėti į ausį. Laimė, tokios trum­
pos peštynės tarp vaikų demonų įvykdavo dažnai, tad
niekas ypač neatkreipė dėmesio, bet Rodžeris bemat
išbalo. Laira kaip gyva nebuvo regėjusi tokio išblyš­
kusio veido. Pamačius į jį įsmeigtą rimtą perspėjantį
mergaitės žvilgsnį, skruostai iškart jam vėl paraudo -
jį užliejo viltis, jaudulys ir džiaugsmas, tad tik Salsili-
jai pasijudinti neleidžiantis Panteleimonas sukliudė
Rodžeriui sušukti ir pašokus pasisveikinti su savo
drauge iš Džordano.

288
 Laira nusisuko, apsimesdama rodanti jam didžiau­
sią panieką, o kad būtų įtikinamiau, dar ir pavartė akis
naujosioms draugėms, palikusi Panteleimoną viską pa­
aiškinti Rodžeriui. Keturios mergaitės pasiėmė padėk­
lus su kukurūzų dribsniais bei skrebučiais ir susėdo
drauge, akimirksniu virsdamos neperskiriama kom­
panija. Visi kiti dabar joms tapo pašaliniais ir buvo ga­
lima juos apkalbėti.
Didelio būrio vaikų vienoje vietoje neišlaikysi, jei ne­
duosi jiems, ką veikti, todėl kai kuo Bolvangaras pa­
nėšėjo į mokyklą: vaikams, be kita ko, vykdavo fizinio
lavinimo ir meno pamokos. Berniukus ir mergaites lai­
kydavo atskirai; susieidavo jie tik per pertraukas ir val­
gyti, taigi tik rytui įpusėjus, po pusantros valandos siu­
vinėjimo pamokos, kuriai vadovavo viena iš seselių,
Lairai pasitaikė proga šnektelėti su Rodžeriu. Keblu­
mų kilo todėl, kad pokalbis niekam neturėjo kristi į
akis. Visi ten surinkti vaikai buvo daugmaž vieno am­
žiaus - tokio, kai berniukai kalbasi tik su berniukais, o
mergaitės tik su mergaitėmis, ir visi demonstratyviai
nekreipia dėmesio į priešingos lyties atstovus.
Proga Lairai vėl pasitaikė valgykloje, kai vaikai atėjo
ko nors atsigerti ir suvalgyti po keletą sausainių. Laira
liepė Panteleimonui pasiversti muse ir atsitūpus ant
sienos prie berniukų stalo užkalbinti Salsiliją - tuo me­
tu ji su Rodžeriu niekuo neišsiduodami laikysis kiek­
vienas tarp savo draugų. Kai tavo demono dėmesys
sutelktas kur kitur, kalbėtis sunku, todėl Laira gurkš­
nojo pieną šalia kitų mergaičių, apsimetusi paniurusi
ir maištinga. Ji nesiklausė, apie ką šnekasi mergaitės,
nes stengėsi nugirsti tyliai dūzgiančius demonus, bet

289
viena šviesiaplaukė paminėjo pavardę, kurią išgirdu­
si Laira net atsilošė.
Ta pavardė buvo Tonio Makarijo. Laira iškart suklu­
so, Panteleimonui teko nustoti kuždėjusis su Rodže-
rio demone, o abu vaikai ėmė klausytis mergaitės.
- Ne, aš žinau, kodėl jį išsivedė, - aiškino ji, ir aplink
sėdinčios mergaitės arčiau sukišo galvas. - Todėl, kad
jo demone nekeisdavo pavidalo. Jie pamanė, kad jis
vyresnis, negu atrodo, ar kažką panašaus - žodžiu, kad
jis nėra mažas vaikas. O iš tikrųjų jo demone niekada
nesikeisdavo todėl, kad pats Tonis retai kada apie ką
nors galvodavo. Mačiau ją keičiant pavidalą. Jos var­
das buvo Cirplė...
- Kodėl juos taip domina demonai? - paklausė Laira.
- Niekas nežino, - atsakė šviesiaplaukė.
- Aš žinau, - prabilo pokalbio klausęsis berniukas. -
Jie nužudo tavo demoną ir žiūri, ar tu irgi mirsi.
- O kam jie tai daro vis su kitais vaikais? - paklausė
kažkas. - Juk užtektų vieno karto, kad pamatytų - ar­
gi ne?
- Aš žinau, ką jie daro, - atsakė šviesiaplaukė.
Dabar visų dėmesys nukrypo į ją, bet kadangi vai­
kai nenorėjo, kad juos prižiūrintys suaugusieji suži­
notų, apie ką jie kalbasi, teko apsimesti nerūpestin­
giems ir abejingiems, nors iš tikrųjų visi klausėsi iš­
tempę ausis.
- Iš kur? - paklausė kažkas.
- Buvau su juo, kai atėjo jo išsivesti. Mes buvome
patalynės sandėliuke.
Mergaitė tirštai išraudo. Gal ji manė, kad iš jos ims
šaipytis ar tyčiotis, bet nieko panašaus neatsitiko. Visi
vaikai buvo paniurę, nė vienas net nešyptelėjo.

290
 - Mes sėdėjome patyliukais, o tuo metu įėjo sesuo -
ta, kurios balsas švelnus. Ji sako: „Eikš, Toni, žinau,
kad tu čia. Eime - mes nedarysime tau nieko bloga../'
Ojis klausia: „Ką jūs man padarysite?" Ji atsako: „Mes
tik tave užmigdysime ir padarysime nedidelę opera­
ciją. Pabusi sveikutėlis". Bet Tonis ja nepatikėjo. Jis pa­
klausė...
- Skylės! - tarė kažkas. - Jie išgręžia galvoje skylę
kaip totoriai - kertu lažybų!
- Užsičiaupk! Ką dar sakė ta seselė? - tarė kažkas.
Dabar šviesiaplaukės stalą jau buvo apspitę ne mažiau
kaip dešimt vaikų; jų demonams knietėjo viską išgirs­
ti ne mažiau kaip jiems, tad visi klausėsi įsitempę, iš­
pūtę akis.
- Toniui rūpėjo, ką jie darys su Čirple, - pasakojo
toliau šviesiaplaukė. - O sesuo sako: „Ji irgi miegos -
kaip ir tu". O Tonis klausia: „Jūs ją nužudysite, ar
ne? Žinau, kad taip. Nė vienam iš mūsų ne paslaptis,
kad jūs šitaip darote". O sesuo atsako: „Ne, žinoma,
ne. Tiesiog padarysime tau nedidelę operaciją. Men­
kutį pjūvį. Tau net neskaudės, bet dėl viso pikto už­
migdysime".
Dabar valgykloje tvyrojo tyla. Vaikus prižiūrėjusi se­
selė trumpam išėjo, valgių išdavimo langelis buvo už­
darytas, tad iš virtuvės niekas negalėjo nugirsti.
- Kokį pjūvį? - tyliu, išgąstingu balsu paklausė kaž­
koks berniukas. - Ar ji sakė, kokį pjūvį?
-Ji tik atsakė: „To pjūvio reikia, kad greičiau suaug­
tum". Girdi, visi privalo turėti tokį pjūvį - suaugusių­
jų demonai niekada nesikeičia kaip mūsų, nes jiems
padarytas pjūvis. Be jo neįmanoma subręsti.

291
 - Bet...
- Ar tai reiškia, kad...
- Ką- visiems suaugusiesiems padarytas toks pjūvis?
- O kaip...
Staiga visi balsai nutilo, lyg ir juos kažkas būtų at­
pjovęs, ir visų žvilgsniai nukrypo į duris. Ten stovėjo
sesuo Klara - apatiška, romi, rimta, o šalia - Lairai ligi
tol nematytas vyras baltu chalatu.
- Bridžeta Makgin! - tarė jis.
Šviesiaplaukė drebėdama atsistojo; jos demone vo­
verė prisispaudė jai prie krūtinės.
- Klausau, pone, - atsakė ji vos girdimu balsu.
- Pabaik savo gėrimą ir eik su seserimi Klara. Visi
kiti grįžkite į klases.
Vaikai paklusniai sukrovė puodelius ant nerūdijan­
čio plieno stalelio su ratukais ir tylomis išėjo iš valgyk­
los. Laira vienintelė pažvelgė į Bridžetą Makgin ir pa­
matė šviesiaplaukės veide siaubą.
Iki pietų vaikai mankštinosi. Stotyje buvo nedidelė
sporto salė, nes per ilgą poliarinę naktį lauke ne ką
pasportuosi, tad kiekviena vaikų grupė paeiliui joje
žaidė, prižiūrima kurios nors medicinos sesers. Susi­
skirstę į komandas, vaikai turėjo mėtyti vieni kitiems
kamuolius. Laira, niekados nežaidusi nieko panašaus,
iš pradžių nelabai gaudėsi, ką reikia daryti. Bet ji buvo
greita, koordinuotų judesių ir mėgėja įsakinėti kitiems,
tad netrukus žaidimas jai ėmė patikti. Salytę tiesiog
užtvindė vaikų šauksmai ir demonų ūkavimas, taigi
netrukus visos išgąstingos mintys užsimiršo - kaip tik
tam ir buvo sumanytos šios pramogos.

292
Per pietus, kai vaikai vėl stovėjo eilėje prie valgių, Laira
išgirdo Panteleimoną čirškiant, tarsi kažką būtų paži­
nęs, ir atsisukusi pamatė už nugaros stovintį Bilį Kostą.
- Rodžeris man sakė, kad tu čia, - sukuždėjo jis.
- Čia atvyksta tavo brolis, Džonas Fa ir visas būrys
čigonų, - atsakė jinai. - Jie parveš jus namo.
Bilis vos nesušuko iš džiaugsmo, bet susitvardė ir
tik kostelėjo.
- O tu privalai vadinti mane Liže, - pridūrė Laira, -
jokiu būdu ne Laira. Be to, turi papasakoti man viską,
ką žinai, aišku?
Juodu susėdo greta, Rodžeris - netoliese. Per pietus
jie mažiau krito į akis, nes vaikai daugiau vaikštinėjo
tarp stalų, o valgykloje ir prie valgių išdavimo lange­
lio būriavosi daugybė žmonių. Barškant peiliams, ša­
kutėms ir lėkštėms, Bilis su Rodžeriu papasakojo jai
viską, ką žinojo. Bilis iš vienos medicinos sesers išgir­
do, kad vaikus, kuriems buvo atlikta operacija, dažnai
išveža į piečiau esančius bendrabučius - ko gero, taip
Tonis Makarijas ir ėmė klaidžioti tyruose. Užtat Ro­
džeris papasakojo jai net įdomesnį dalyką.
- Radau slėptuvę, - pasigyrė jis.
- Ką? Kur?
- Matai tą nuotrauką? - jis turėjo galvoje didžiąją
fotogramą, vaizduojančią tropikų paplūdimį. - Ar ma­
tai lubų plokštę virš kairiojo viršutinio kampo?
Lubos buvo dengtos didelėmis stačiakampėmis
plokštėmis, įstatytomis į metalinių juostų rėmus; plokš­
tės virš nuotraukos kampas buvo šiek tiek pasikėlęs.
- Tai pamatęs, - aiškino Rodžeris, - pamaniau, kad
kitos plokštės irgi tokios. Kilstelėjau - pasirodo, visos

293
nepritvirtintos - jei nori, gali pakelti. Mudu su vienu
berniuku patikrinome vieną vakarą mūsų miegama­
jame, prieš tai, kai jį išsivedė. Ten yra tarpas ir galima
pralįsti...
- Ar toli galima nušliaužti lubomis?
- Nežinau. Mes nusigavome netoli. Manėme, atėjus
laikui, galėsime ten pasislėpti, bet jie tikriausiai mus
vis vien suras.
Laira nusprendė, kad ten ne slėptuvė, o tikras plen­
tas pabėgti iš Stoties. Geresnės naujienos ji dar negir­
dėjo nuo tada, kai čia atsidūrė. Bet, nespėjus jiems dau­
giau pasišnekėti, kažkoks daktaras pabeldė į stalą
šaukštu ir tarė:
- Klausykite, vaikai. Klausykite įdėmiai. Retkarčiais
mes turime vesti gaisro pratybas. Svarbu, kad visi tin­
kamai apsirengtume ir be panikos išeitume į lauką. Šį
vakarą vėl vyks gaisro pratybos. Pasigirdus skambu­
čiui, privalote mesti viską, ką darote, ir daryti tai, ką
lieps arčiausiai esantis suaugusysis. Įsidėmėkite, kur
jus nuves. Ten turėsite nusigauti, jeigu iš tikrųjų įvyks
gaisras.
Lairai iš karto į galvą šovė viena mintis.
Po pietų Lairą su kitomis keturiomis mergaitėmis tik­
rino, ar aplipusios Dulkėmis. Gydytojai nesakė, kad
jie tai daro, bet atspėti galėjai nesunkiai. Jas vieną po
kitos nusivedė į kažkokią laboratoriją, todėl jos visos,
aišku, labai persigando. Kaip žiauru būtų, pagalvojo
Laira, žūti nesudavus jiems smūgio! Bet atrodė, tarsi
jie kol kas nesirengia daryti jai tos operacijos.
- Mes norime kai ką pamatuoti, - paaiškino dakta­
ras. Stoties darbuotojus sunkiai galėjai atskirti vienus

294
nuo kitų: visi vyrai, apsirengę baltus chalatus, su blok­
notais ir rašikliais rankose, atrodė vienodai; moterys,
visos vilkinčios uniformomis, visos keistai rimtos, ra­
mios laikysenos, taip pat panėšėjo į seseris.
- Mane matavo vakar, - tarė Laira.
- Šiandien mes atliekame kitus matavimus. Stokis ant
šitos metalo plokštės - pirma nusiauk batus. Jei nori,
paimk į rankas demoną. Žiūrėk į priekį - štai taip - ir
nenuleisk akių nuo tos žalios švieselės. Šaunuolė...
Kažkas žybtelėjo. Daktaras liepė jai pasukti veidą į
kitą pusę, paskui kairėn dešinėn, ir kaskart kažkas
spragtelėdavo, paskui blykstelėdavo.
- Puiku. Dabar prieik prie šito aparato ir įkišk ranką
į vamzdį. Tau neatsitiks nieko bloga - pažadu. Ištiesk
pirštus. Štai taip.
- Ką jūs matuojate? - paklausė Laira. - Dulkes?
- Kas tau papasakojo apie Dulkes?
- Kažkurį mergaitė - nežinau jos vardo. Ji sakė, kad
mes čia dėl Dulkių. Aš ne dulkina - beveik neabejoju.
Vakar maudžiausi po dušu.
- Šitos dulkės kitokios. Plika akimi jų nepamatysi.
Jos ypatingos. O dabar sugniaužk kumštį. Gerai. Pa­
graibiusi užčiuopsi tokį į rankeną panašų daiktą - už­
čiuopei? Suspausk jį. Šaunuolė. Kitą ranką dabar gali
padėti čia - ant šito žalvarinio rutulio. Puiku. Dabar
pajusi truputį dilgčiojant - nėra ko baimintis, tai tik
nedidelė gemtarinė srovė...
Panteleimonas, pasivertęs vilpišiu kaip visada, kai
būdavo labiausiai įsitempęs ir atsargus, žaibuodamas
akimis sukiojosi aplink aparatą, bet nuolat grįždavo
prie Lairos ir glaustydavosi. Dabar jinai neabejojo, kad

295
jos dar neoperuos ir kad apsimetinėti Liže Bruks sau­
gu, todėl surizikavo užduoti dar vieną klausimą.
- Kodėl jūs atpjaunate žmonių demonus?
- Ką?! Kas apie tai tau pasakojo?
- Viena mergaitė - nežinau jos vardo. Jinai sakė, kad
jūs atpjaunate žmonių demonus.
-Nesąmonė...
Tačiau buvo matyti, kad daktaras susijaudinęs.
- Mat jūs išsivedate žmones po vieną, ir jie nebe­
grįžta, - dėstė Laira. - Kai kas mano, kad juos tiesiog
nužudote, kiti šneka kitaip. O ta mergaitė man sakė,
neva jūs atpjaunate...
- Netiesa! Vaikus mes išsivedame tada, kai ateina
metas perkelti juos kitur, nes jie ima bręsti. Manau,
kad tavo draugė be reikalo nerimauja. Nieko pana­
šaus mes nedarome! Net negalvok apie tai! Kas ta ta­
vo draugė?
- Aš tik vakar čia atvykau, todėl nežinau niekieno
vardų.
- Kaip ji atrodo?
- Pamiršau. Man rodos, jos plaukai rusvi... gal švie­
siai rusvi - nebežinau...
Daktaras tyliai kreipėsi į medicinos seserį. Kol juo­
du tarėsi, Laira stebėjo jųdviejų demonus. Seselės pa­
lydovas buvo gražus paukštis, toks pat tvarkingas ir
nesmalsus kaip sesers Klaros šuo, daktaro - didžiulė,
sunki naktinė peteliškė. Nė vienas nekrutėjo. Jie ne­
miegojo, nes paukščio akys skaisčiai spindėjo, o pete­
liškės ūseliai tingiai krutėjo, bet abu tupėjo ramutė­
liai, ir tai stebino Lairą. Matyt, jie išties nebuvo suneri­
mę, o ji pati nežadino jų smalsumo.

296
 Netrukus daktaras su sesele grįžo ir ėmė toliau ją
apžiūrinėti: atskirai pasvėrė ją ir Panteleimoną, apžiū­
rėjo ją pastatę priešais kažkokį ekraną, pamatavo jos
pulsą, pakišo po purkštuku, iš kurio šnypšdamas ėjo į
tyrą orą panašus kvapas.
Įpusėjus vienam iš tyrimų, garsiai sučirškė skambu­
tis ir nebesiliovė zvimbęs.
- Gaisro signalas, - atsidusęs tarė daktaras. - Ką gi,
Liže, - eik paskui sesutę Betę.
- Bet visi šilti jų drabužiai miegamųjų pastate, dak­
tare. Ji negali eiti į lauką šitaip apsirengusi. Kaip ma­
note - gal mums pirma užeiti ten?
Daktaras suirzo, kad jo bandymus pertraukė, todėl
piktai spragtelėjo pirštais.
- Sakyčiau, tos pratybos reikalingos vien tam, kad
atskleistų tokius trūkumus, - tarė jis. - Jos tik nervus
žmonėms gadina.
- Kai vakar čia atvykau, - tarsi stengdamasi padėti
tarė Laira, - sesuo Klara padėjo mano šiltus drabužius
į spintą tame kambaryje, kur mane apžiūrinėjo. Jis vi­
sai šalia. Galėčiau apsirengti jais.
- Gerai sugalvojai! - tarė sesuo. - Paskubėkime!
Slapčiomis džiūgaudama Laira nuskubėjo paskui se­
serį. Atgavusi savo kailius, antblauzdžius ir batus, vis­
ką paskubomis apsirengė, o sesutė tuo tarpu apsivil­
ko anglių šilko drabužius.
Tada jos su demonais išbėgo į lauką. Didelėje aikštė­
je priešais pagrindinius pastatus sukiojosi gal šimtas
žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, vieni - susijaudinę, kiti
suirzę, treti tiesiog sumišę.
- Matote? - sakė vienas vyras. - Pratybas verta reng­

297
ti - jos parodo, kaip mes visi pamestume galvas, jeigu
iš tikrųjų kiltų gaisras.
Stoties darbuotojai švilpė švilpukais, mojavo ranko­
mis, bet niekas nekreipė į juos dėmesio. Laira pamatė
Rodžerį ir pamojo jam prieiti. Rodžeris timptelėjo už
rankovės Bilį Kostą, ir netrukus visi trys drauge skuo­
dė bėgančių vaikų maišalynėje.
- Niekas nepastebės, jeigu mes apsidairysime ap­
link, - tarė Laira. - Praeis šimtas metų, kol jie visus
suskaičiuos, o mes galėsime teisintis, neva nubėgome
paskui kitus ir pasimetėme.
Kai dauguma suaugusiųjų buvo nusisukę į kitą pu­
sę, Laira prisėmė rieškučias sniego, sumaigė į purią
gniūžtę ir nesitaikydama sviedė j minią. Akimirksniu
visi vaikai pasekė jos pavyzdžiu, ir oru nuskriejo šim­
tai sniego gniutulų. Vaikų klykavimas ir juokas visiš­
kai nustelbė šauksmus suaugusiųjų, veltui bandančių
grąžinti tvarką. Tada trijulė puolė už pastato kampo
ir dingo iš akių.
Pusnys buvo tokios klampios, kad jie negalėjo grei­
tai judėti, bet tai neturėjo jokios reikšmės, nes niekas
jų nesivijo. Laira su bičiuliais persiropštė per lenktą
vieno iš tunelių stogą ir atsidūrė keistoje mėnulio kraš­
tovaizdį primenančioje vietovėje, nusėtoje taisyklin­
gos formos kalvelių ir lomų. Nors dangus buvo juo­
das, viską apšvietė aikštės prožektorių atspindžiai.
- Ko mes ieškome? - paklausė Bilis.
- Nežinau. Dairomės, ir tiek, - atsakė Laira ir pirma
pasuko prie žemo kvadratinio pastato, stovinčio kiek
atokiau nuo kitų; ant vieno jo kampo kabojo mažo ga­
lingumo gemtarinė lemputė.

298
 Nors klegesys už nugarų buvo vis toks pat garsus,
per atstumą jis nuslopo. Vaikai aiškiai mėgavosi lais­
ve, ir Laira vylėsi, kad jie dar ilgai nesileis suvaldomi.
Apėjusi kvadratinio namo kampą, ėmė dairytis lango.
Stogas buvo vos apie porą metrų nuo žemės; kitaip
negu kitus Stoties pastatus, šito su kitais nejungė deng­
tas tunelis.
Siame belangiame name bent jau buvo durys. Virš
jų kabojo raudonomis raidėmis užrašytas ženklas: ĮEI­
TI GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA. Nespėjus Lairai pasukti
rankenos, Rodžeris šūktelėjo:
- Žiūrėkite! Kažkoks paukštis! - bet paskui sudvejo­
jo: - O gal...
Mat iš juodo dangaus atsklendęs padaras visai ne­
panėšėjo į paukštį; Laira jau buvo jį mačiusi.
- Raganos demonas!
Žąsinas leisdamasis suplasnojo didžiuliais sparnais
ir sukėlė sniego sūkurį.
- Sveika, Laira, - tarė jis. - Sekiau paskui tave čia, tik
tu manęs nematei. Laukiau, kol išeisi į lauką. Kas čia
darosi?
Laira paskubomis jam paaiškino.
- Kur čigonai? - paklausė ji. - Džonas Fa gyvas? Ar
jie apsigynė nuo samojedų?
- Dauguma čigonų gyvi ir sveiki. Džonas Fa sužeis­
tas, bet nesunkiai. Tave pagrobę žmonės - medžioto­
jai, mėgstantys užpuldinėti ir apiplėšinėti keliautojus.
Jų nedaug, todėl jie keliauja sparčiau negu didelis bū­
rys. Čigonams dar liko diena kelio.
Abu berniukai, stebėdamiesi, kad Laira šnekasi su
demonu žąsinu kaip su geru pažįstamu, išsigandę

299
spoksojo į jį, nes, aišku, dar nebuvo matę demono be
žmogaus, o apie raganas labai menkai žinojo.
- Klausykite, eikite stebėti, kad mūsų niekas neuž­
kluptų, - paliepė ji berniukams. - Bili, eik štai ton pu­
sėn, o tu, Rodžeri, ten, iš kur mes ką tik atėjome. Turi­
me nedaug laiko.
Jie nubėgo vykdyti jos nurodymo, o Laira vėl atsisu­
ko į duris.
- Kodėl tu bandai patekti į vidų? - paklausė žąsinas.
- Dėl to, ką jie čia daro. Jie atpjauna... - ji nuleido
balsą. - Jie atpjauna žmonių demonus. Vaikų. Manau,
kad tai jie daro čia. Šiaip ar taip, kažkas čia vyksta, ir
aš norėjau pažiūrėti. Bet durys užrakintos...
- Aš galiu jas atrakinti, - pasisiūlė žąsinas ir porą­
kart suplasnojęs sparnais drėbė į duris sniego. Laira
iškart išgirdo girgžtelint besisukančią spyną.
- Eik atsargiai, - įspėjo demonas.
Laira patraukė duris, nustūmė apačioje pripustytą
sniegą ir įėjo į vidų. Žąsinas nusekė jai įkandin. Pan-
teleimonas bemat susijaudino ir persigando, bet ne­
norėdamas, kad raganos demonas matytų jo išgąstį,
purptelėjo Lairai į užantį ir pasislėpė kailiuose.
Vos tik mergaitės akys apsiprato su tamsa, ji supra­
to, ko jis išsigando.
Stiklinėse dėžėse, virtinėmis sukabintose ant visų sie­
nų, tūnojo visi atkirstų vaikų demonai: vaiduokliški
pavidalai kačių, paukščių, žiurkių ir kitų būtybių. Vi­
sos buvo suglumusios, išsigandusios ir išbalusios lyg
pamėklės.
Raganos demonas piktai sušuko; Laira prisispaudė
Panteleimoną ir riktelėjo:

300
 - Nežiūrėk! Tik nežiūrėk!
- Kur tų demonų vaikai? - drebėdamas iš įniršio pa­
klausė žąsinas.
Laira baikščiai papasakojo apie savo susitikimą su
mažuoju Toniu Makariju ir ėmė dairytis j nelaimin­
gus uždarytus į narvus demonus, kurie išblyškusiais
snukučiais spaudėsi prie stiklinių dėžių priekio. Lai-
ros ausis pasiekė skausmo ir širdgėlos kupini jų bal­
seliai. Blausioje silpnos gemtarinės lemputės švieso­
je ji įžiūrėjo vardą, užrašytą ant kortelės kiekvienos
dėžės priekyje. Ant vieno tuščio stiklinio narvo kor­
telės, kaip ir tikėjosi, pamatė užrašą „Tonis Makari-
jas". Dar keturi ar penki tušti narvai irgi buvo su už­
rašytomis kortelėmis.
- Noriu paleisti tuos nelaimėlius! - niršo ji. - Aš su­
daužysiu stiklus ir juos išvaduosiu...
Ji apsidairė - gal ras, kuo tai padaryti, bet jokio tin­
kamo daikto nepamatė.
- Palauk, - tarė žąsinas.
Jis buvo raganos demonas, be to, gerokai už ją vy­
resnis ir stipresnis - reikėjo jo klausyti.
- Stoties darbuotojai turi manyti, jog kažkas pamir­
šo užrakinti namą ir uždaryti narvus, - paaiškino jis. -
Jeigu jie pamatys sudaužytus stiklus ir pėdsakus snie­
ge - kaip manai, kiek laiko praeis, kol tave demaskuos?
Jie neturi sužinoti, kas iš tikrųjų esi, kol pasirodys či­
gonai. Dabar daryk taip, kaip sakau: pasisemk sniego
ir, kai liepsiu, papūsk juo į kiekvieną narvą paeiliui.
Laira išbėgo į lauką. Rodžeris su Biliu tebėjo sargy­
bą, iš aikštės tebesklido spygavimas ir juokas, nes te­
praėjo pora minučių.

301
 Laira pasėmė kaūpinas rieškučias lengvučio, puraus
sniego ir grįžo. Ėmė vykdyti raganos demono nuro­
dymą. Kai ji pūsteldavo snaigių į stiklo dėžę, žąsinas
išleisdavo spragtelėjimą primenantį gomurinį garsą,
ir užraktas narvo priekyje atsidarydavo.
Atrakinusi visas dėžes, ji pakėlė pirmosios priekinį
stiklą ir iš jos išplasnojo išblyškęs žvirblis, bet krito ant
grindų, nespėjęs paskristi. Žąsinas pasilenkė ir švelniai
bakstelėjęs snapu jį pakėlė; žvirblis virto peliuku - ne­
tvirtai stovinčiu ant kojų, sumišusiu. Panteleimonas
prišoko jo guosti.
Laira darbavosi sparčiai, ir per kelias minutes visi de­
monai atsidūrė laisvėje. Kai kurie bandė kalbėti; susi­
spietę prie kojų net mėgino papešioti jai antblauzdžius,
bet tabu juos sulaikė. Jinai žinojo, kodėl vargšeliai taip
elgiasi: jie išsiilgo tokios raminančios savo žmonių kū­
no šilumos, troško vėl pajusti jų širdies dūžius. Pante­
leimonas jais dėtas būtų daręs tą patį.
- Dabar paskubėk, - paragino žąsinas. - Laira, turite
bėgti atgal ir įsimaišyti tarp kitų vaikų. Neprarask drą­
sos, mergyte. Čigonai artinasi kiek įmanydami grei­
čiau. Aš privalau padėti tiems vargšams demonams
susirasti savo žmones... - priėjęs arčiau jis tyliai pridū­
rė: - Bet šitie demonai ir jų žmonės niekada nebebus
vėl viena būtybė. Jie perskirti amžiams. Tokios nedo­
rybės kaip gyvas nebuvau matęs... Dėl savo pėdsakų
nesirūpinkite - aš juos paslėpsiu. Dabar negaiškite...
-Maldauju: kol neišsiskyrėme, pasakyk... Raganos...
Jos juk iš tikrųjų moka skraidyti, ar ne? Aš nesapna­
vau, kai tąnakt mačiau jas skrendant?
- Taip, mergyte, moka. Kodėl klausi?

302
 - Ar jos galėtų patempti oro balioną?
- Žinoma, bet...
- Ar Serafiną Pekala pasirodys čia?
- Nėra laiko aiškinti raganų tautų politikos. Į ją įsi-
vėlusios galingos jėgos, o Serafiną Pekala turi ginti sa­
vo genties interesus. Tačiau gali būti, kad tai, kas de­
dasi čia, atspindi tai, kas vyksta kitur. Laira, tu priva­
lai būti Stotyje. Bėk, bėk!
Ji pasileido tekina, o Rodžeris, kuris išpūtęs akis spok­
sojo į slenkančius iš namelio perbalusius demonus, at­
brido prie jos per pusnis.
- Jie... čia kaip ta kripta Džordane... jie demonai!
- Taip, bet tylėk. Ir nepasakok Biliui. Kol kas nepra­
sitark niekam. Grįžkime.
Jiems už nugarų žąsinas galingai modamas sparnais
žėrė sniegą virš jų paliktų pėdsakų; šalia jo būriavosi
ar į šalį kiūtino vaikų prarasti demonai, nykiai cypčio-
dami iš netekties ir ilgesio. Paslėpęs pėdsakus, žąsinas
atsigręžė ir suginė išblyškusius demonus į krūvą. Jis
kažką pasakė, ir vienas po kito jie pakeitė pavidalą,
kol galop visi virto paukščiais, nors buvo matyti, kad
tam jiems prireikė milžiniškų pastangų. Tarsi neapsi-
plunksnavę jaunikliai jie nusekė paskui raganos de­
moną, suplasnojo sparnais, klupčiodami pasileido jam
pavymui per sniegą, kol galop vargais negalais atsi­
plėšė nuo žemės. Jie nuskrido pakrika virtine, vai­
duokliškai balsvi sodriai juodo dangaus fone ir pa­
mažu ėmė kilti. Kai kuriems trūko jėgų, kiti ėmė blaš­
kytis, treti pristigo valios ir nuplasnojo žemyn, bet
didysis pilkasis žąsinas apsukdavo ratą, švelniai baks­
nodamas snapu ragindavo grįžti prie visų ir šitaip va­

303
rė visus į priekį, kol būrys pranyko nepermatomoje
dangaus tamsybėje.
Rodžeris timptelėjo Lairą už rankovės.
- Greičiau, - tarė jis. - Jie jau baigia pratybas.
Juodu pakniopstomis nulėkė prie Bilio - tas jau mo­
jo jiems nuo pagrindinio pastato kampo. Vaikai, ma­
tyt, jau pavargo arba Stoties darbuotojams pavyko juos
sutramdyti, nes baigę mėtytis sniego gniūžtėmis visi
dabar baisiausiai stumdėsi ir grumdėsi prie pagrindi­
nių durų. Laira tarė:
- Perduokite visiems vaikams, kad turi būti pasiren­
gę bėgti. Jie privalo žinoti, kur jų šilti drabužiai, ir būti
pasiruošę juos pasiėmę sprukti, vos tik mes duosime
ženklą. Be to, jie turi laikyti viską didžiausioje paslap­
tyje, aišku?
Bilis linktelėjo galvą, o Rodžeris paklausė:
- Koks tai bus ženklas?
- Gaisro signalas, - atsakė Laira. - Atėjus metui, aš jį
įjungsiu.
Tada ji su abiem savo bičiuliais nepastebimai įsimai­
šė į minią ir ėmė laukti patikrinimo. Jeigu bent vienas
Mažųjų aukų ministerijos samdinys būtų turėjęs mo­
kytojo patirties, šitą darbą jie būtų atlikę geriau. Vai­
kai nebuvo suskirstyti į nuolatines grupes, todėl kiek­
vieno pavardę reikėjo rasti bendrame sąraše ir padėti
prie jos paukščiuką. Sąrašas, aišku, buvo sudarytas ne
pagal abėcėlę, be to, nė vienas suaugusiųjų nebuvo
įpratęs palaikyti tvarkos. Taigi, nors niekas nebelaks-
tė, kur norėjo, maišatis buvo didžiulė.
Laira viską stebėjo ir dėmėjosi. Stoties darbuotojai
savo pareigas vykdė visai prastai. Daugeliu atžvilgių
tie žmonės buvo apsileidę; jie bambėjo dėl gaisro pra­

304
tybų, nežinojo, kur turi būti laikomi šilti drabužiai, ne­
sugebėjo tvarkingai surikiuoti vaikų. Laira nuspren­
dė, kad tas jų aplaidumas gali jai padėti.
Patikrinimui einant j pabaigą, kai kas vėl išblaškė vi­
sų dėmesį. Lairos akimis žiūrint, blogiau atsitikti ne­
galėjo.
Kaip ir visi kiti, ji išgirdo garsą. Galvos pasisuko į
dangų, akys ėmė dairytis tamsiame danguje cepeli­
no - jo dujų variklių gausmas buvo aiškiai girdėti be-
vėję dieną.
Visa laimė, kad garsas artinosi iš priešingos pusės ne­
gu ta, kurion nuskrido pilkasis žąsinas. Deja, tai buvo
vienintelė paguoda. Netrukus dirižablis pasirodė aki­
ratyje, ir visi - vaikai ir suaugusieji - ėmė susijaudinę
kuždėtis. Glotnus išpampęs sidabrinis orlaivis prasklen-
dė virš šviesų alėjos, spigindamas žemyn prožektoriais,
pritvirtintais prie nosies ir kabinos po korpusu.
Lakūnas sumažino greitį ir ėmė leistis, o tai padaryti
buvo nelengva, nes reikėjo laikytis kuo arčiau storojo
stiebo. Dabar Laira suprato jo paskirtį - cepelinas tu­
rėjo prie jo prisitvirtinti. Suaugusieji ginė vaikus vi­
dun; vieni ir kiti spoksojo per petį ir rodė pirštais. Tuo
metu žemės tarnybos darbuotojai ėmė ropštis stiebo
kopėčiomis, pasirengę pririšti dirižablį lynais. Varik­
liai dabar riaumote riaumojo, keldami sniego sūkurius;
kabinos iliuminatoriuose pasirodė keleivių veidai.
Laira pažvelgė aukštyn. Ne, jai nesivaideno, nes Pan-
teleimonas tvirčiau įsikibo į ją, pasivertė vilpišiu ir su­
šnypštė šitaip parodydamas savo neapykantą. Mat pro
vieną iliuminatorių smalsiai žvelgė gražioji tamsiaplau­
kė ponia Koulter, pasisodinusi ant kelių savo auksa­
spalvį demoną.

305
 16

Sidabrinė giljotina

Laira iškart įtraukė galvą į ernio kailio gobtuvą ir su ki­

tais vaikais pro dvigubas duris įsliūkino į vidų. Laiko ap­
galvoti, ką sakys, kai jiedvi susitiks akis į akį, bus užtekti­
nai paskui. Dabar jai reikėjo išspręsti kitą užduotį - kur
paslėpti šiltus apdarus, kad galėtų be leidimo pasiimti.
Laimė, pastate siautė baisi netvarka, nes suaugusieji
stengėsi kuo skubiau nugrūsti vaikus toliau, kad ne­
trukdytų cepelino keleiviams, todėl mažųjų aukų nie­
kas įdėmiai nestebėjo. Laira nepastebimai nusimetė
striukę, nusiavė batus, antblauzdžius ir suvyniojo į kuo
mažesnį ryšuliuką, tada sausakimšais koridoriais pra­
sibrovė iki savo miegamojo.
Nieko nelaukdama nustūmė į kampą spintutę, atsi­
stojo ant jos ir stumtelėjo lubų plokštę. Kaip Rodžeris
ir sakė, ji pasikėlė; į susidariusią tuštumą Laira įkišo
batus ir antblauzdžius. Kiek pagalvojusi, išsitraukė iš
kapšelio aletiometrą, paslėpė vidinėje striukės kišenėje
ir padėjo ją ten pat.

306
 Nušokusi parstūmė spintelę į vietą ir sukuždėjo Pan-
teleimonui:
- Turime apsimetinėti kvaileliais, kol jinai mus pa­
matys. Tada pasakysime jai, kad mus pagrobė. Tik nė
žodžio apie čigonus, o ypač apie Joreką Bernisoną.
Laira dabar aiškiai kaip niekada suvokė: ponia Koul-
ter traukė visą joje glūdinčią baimę kaip Siaurės ašiga­
lis traukia kompaso rodyklę. Ji galėjo pakelti visas bai­
sybes, kurias matė ligi šiol, net šiurpiai žiaurią tarp-
pjūvio operaciją - tam jai užteko jėgų, bet, pagalvojus
apie tą meilų veiduką ir švelnų balsą, išvydus mintyse
tą žaismingą auksinį beždžioniuką, jai susukdavo
skrandį, imdavo pykinti, ir ji išbaldavo kaip drobė.
Tačiau čigonai jau artinasi prie Stoties - štai apie ką
reikia galvoti. Ir apie Joreką Bernisoną. „Tik neišsiduok
dabar", - ragino ji save ir nupėdino į valgyklą. Iš ten
sklido didžiulis triukšmas.
Vaikai buvo sustoję į eilę prie karštų gėrimų; kai ku­
rie tebevilkėjo šiltomis anglių šilko striukėmis. Visi tik
ir šnekėjo apie dirižablį ir jo keleivę.
- Ten buvo jinai - su demonu beždžioniuku...
- Ar tave irgi sučiupo jinai?
- Ji žadėjo parašyti mano mamai ir tėčiui, bet kertu
lažybų, taip ir neparašė...
- Ji nepasakojo, kad vaikus žudo. Nieko panašaus
neminėjo.
- Baisiausias tas beždžioniukas - jis pasigavo mano
Karusą ir vos jos neužmušė - mane apėmė siaubingas
silpnumas...
Visi buvo išsigandę ne mažiau negu Laira. Susira­
dusi Anę ir kitas pažįstamas, ji atsisėdo.

307
 - Klausykit, - tarė ji, - ar mokate laikyti paslaptį?
- Žinoma!
Trys smalsūs veidukai atsisuko į ją.
- Sugalvotas pabėgimo planas, - tyliai tarė Laira. -
Suprantate: tam tikri žmonės keliauja mūsų vaduoti.
Jie pasirodys čia maždaug už paros, gal kiek anksčiau.
Mes privalome būti pasirengę ir, kai tik pasigirs signa­
las, tučtuojau griebti šiltus drabužius ir bėgti laukan.
Delsti nevalia. Privalote sprukti iškart. Tikjeigu nepa-
siimsite šiltų striukių ir batų, mirtinai sušalsite.
- Koks signalas? - paklausė Anė.
- Gaisro, kaip šiandien. Viskas jau parengta. Apie
tai turi žinoti visi vaikai, bet nė vienas suaugusysis.
Ypač jinai.
Mergaičių akys sužibo viltimi ir jauduliu. Žinia nu­
skriejo per visą valgyklą. Laira juto, kad nuotaikos pa­
sikeitė. Lauke vaikai buvo žvalūs ir troško žaisti; pas­
kui, pamatę ponią Koulter, jie kunkuliavo viduje, nes
bandė tramdyti isterišką baimę. Dabar jie daug šnekė­
jo, bet susikaupę ir susimąstę. Laira nusistebėjo, kokį
didžiulį poveikį gali padaryti vilties kibirkštėlė.
Ji stebėjo praviras duris, pasirengusi bet kurią aki­
mirką palenkti galvą, nes buvo girdėti besiartinančių
suaugusiųjų balsai. Paskui šmėstelėjo pati ponia Koul­
ter: įkišusi galvą nusišypsojo laimingiems, sotiems ir
šiltai aprengtiems vaikučiams, geriantiems karštą ka­
vą ir arbatą. Visus vaikus akimirksniu nupurtė drebu-
liukas; visi berniukai ir mergaitės nekrustelėdami, ne­
išleisdami nė garso įsmeigė į ją akis.
Padovanojusi šypseną, ponia Koulter netarusi nė žo­
džio nuėjo toliau. Netrukus vaikai vėl prašneko.

308
 - Kur jie eina kalbėtis? - paklausė Laira.
- Tikriausiai į posėdžių kambarį, - atsakė Anė. - Kartą
jie nusivedė ten mus, - pridūrė, turėdama galvoje
save ir demoną. - Ten buvo apie dvidešimt suaugu­
siųjų. Vienas jų skaitė paskaitą, ir man buvo liepta
atsistojus daryti viską, ką jis lieps. Iš pradžių jie žiū­
rėjo, kaip toli nuo manęs gali atitolti Kirilionas, pas­
kui jis mane užhipnotizavo ir darė dar kažką... Tas
kambarys didelis, su nedidele pakyla, jame stovi dau­
gybė kėdžių ir stalų. Jis už pirmosios raštinės. Žino­
te, kertu lažybų: darbuotojai apsimes, kad gaisro sig­
nalas įjungtas tyčia. Galvą guldau - jie bijo jos ne ma­
žiau už mus...
Likusią dienos dalį Laira laikėsi šalia kitų mergaičių -
dairėsi į šalis, mažai kalbėjo, stengėsi nekristi niekam į
akis. Vaikai vėl mankštinosi, paskui vyko siuvimo pa­
moka. Pavakarieniavę visi nuėjo žaisti į poilsio kam­
barį - didelę aptriušusią patalpą, kur buvo žaidimų su
kauliukais, keletas apiplyšusių knygų ir teniso stalas.
Po kurio laiko Laira ir kiti vaikai pajuto, kad įvyko kaž­
kas netikėta, nes visi suaugusieji lakstė pirmyn atgal
ar sustoję nedideliais būreliais sunerimę kalbėjosi. Lai­
ra numanė juos pastebėjus, kad demonai dingo - ma­
tyt, jie spėliojo, kaip tai atsitiko.
Tačiau ponios Koulter ji nematė, ir tai ją džiugino.
Kai atėjo metas miegoti, Laira suprato turinti patikėti
kitoms mergaitėms savo paslaptį.
- Jie kada nors ateina tikrinti, ar miegate? - paklau­
sė ji.
- Vieną kartą užsuka, - atsakė Belą. - Jie tik pašvie­
čia prožektoriumi, bet įdėmiau nežiūri.

309
 - Gerai, nes aš išeisiu apsidairyti. Vienas berniukas
man parodė, kaip galima išeiti pro lubas...
Ji pradėjo aiškinti, bet dar nebaigus Anė ją pertarė:
- Aš eisiu kartu!
- Ne, geriau nereikia, nes bus paprasčiau, jeigu jie
pasiges tik vieno vaiko. Jūs galėsite sakyti, kad užmi­
gote ir nežinote, kur aš dingau.
- Bet jeigu eisiu kartu...
- Tada didesnė tikimybė įkliūti, - atšovė Laira.
Jų demonai - vilpišiu pasivertęs Panteleimonas ir
Anės lapinas Kirilionas - tirtėdami spoksojo vienas į
kitą. Panteleimonas kiek įmanydamas tyliau sušnypš­
tė ir apnuogino dantis; Kirilionas nusigręžė ir ėmė lai­
žytis kailį, tarsi jam būtų nė motais.
- Ką gi... - nusileido Anė.
Demonai dažnai šitokiu būdu išspręsdavo tarp vai­
kų kilusius nesutarimus - vienas pripažindavo kito vir­
šenybę, ir to užtekdavo. Vaikai dažniausiai be pagie­
žos susitaikydavo su demonų priešpriešos baigtimi, to­
dėl Laira žinojo, kad Anė jai paklus.
Visos mergaitės davė po kokį apdarą pakišti po Lai-
ros antklode, kad atrodytų, jog jinai ten guli, ir prisie­
kė tvirtinti nieko nežinančios apie jos dingimą. Tada
Laira pasiklausė prie durų, ar niekas neateina, užšoko
ant spintelės, pakėlė plokštę ir įlindo į tarpą.
- Tiknieko nesakykit! - sukuždėjo trims apačioje ste­
binčioms mergaitėms.
Tada atsargiai padėjo plokštę į vietą ir apsidairė.
Ji tūnojo ankštame metaliniame lovyje, prilaikoma­
me sijų ir statramsčių rėmų. Lubų plokštės buvo šiek
tiek permatomos, tad iš apačios prasimušė truputis

310
šviesos; joje Laira pamatė, kad iš visų pusių ją supa
žema - mažiau nei trijų sprindžių aukščio - anga, pri­
grūsta metalinių vamzdžių ir kanalų. Tarp jų lengvai
galėjo pasiklysti, bet jeigu lips tik per metalą, nesirem-
dama į plokštes ir nekeldama jokio triukšmo, gali nu­
sigauti iš vieno Stoties galo į kitą.
- Čia visai kaip kadaise Džordane, Panai, - sušnabž­
dėjo ji, - kai slėpėmės poilsio kambaryje.
- Jeigu nebūtum to dariusi, - kuždesiu atsakė jis, -
viso to nebūtų atsitikę.
- Vadinasi, aš ir turiu atitaisyti savo klaidą - ar ne?
Ji susiorientavo, kur esanti, apskaičiavo, maždaug
kur turi būti posėdžių kambarys, ir pajudėjo. Kelias
buvo nelengvas. Teko repečkoti keturiomis, nes anga
buvo labai žema; be to, dažnai turėjo spraustis po ko­
kiu dideliu kvadratiniu metaliniu kanalu arba ropštis
per šildymo vamzdžius. Metalo loviai, kuriais šliaužė,
kaip jai atrodė, ėjo sienų vidinių pusių viršumi; kol iš
jų neišlipdavo, jusdavo raminantį tvirtą pagrindą po
savimi, bet jie buvo siauri, aštriais kraštais - tokiais ašt­
riais, kad susipjaustė į juos pirštus ir kelius. Taigi ne­
trukus jai gėlė visą nutirpusį, dulkiną kūną.
Tačiau ji daugmaž žinojo, kur esanti, be to, matė
virš miegamojo juoduojant gumulą savo šiltų drabu­
žių - pagal juos ras kelią atgal. Ji matė, kurie kamba­
riai tušti, nes lubų plokštės buvo tamsios, o retkar­
čiais išgirsdavo apačioje balsus ir sustodavo pasiklau­
syti, bet šnekėjosi tik virėjai virtuvėje ar medicinos
seserys savo dėstytojų (Laira susigriebė įsivaizduo­
janti esanti Džordane) kambaryje. Nieko įdomaus ne­
išgirdusi, šliauždavo toliau.

311
 Galop atsidūrė ten, kur pagal jos skaičiavimus turė­
jo būti posėdžių kambarys. Iš tikrųjų toje vietoje ne­
buvo jokių vamzdžių, o šildymo ir oro kondicionierių
kanalai leidosi žemyn, ten, kur visos didelio stačiakam­
pio ploto lubų plokštės buvo tolygiai apšviestos. Pri­
glaudusi ausį prie plokštės, išgirdo dudenant vyriš­
kus balsus, tad suprato pataikiusi.
Ji įdėmiai klausėsi, paskui ėmė po truputėlį slinkti
toliau, kol atsidūrė kiek įmanoma arčiau kalbančiųjų.
Tada visu ūgiu išsitiesė metaliniame lovyje ir pakrei­
pė galvą į šoną, kad kuo geriau girdėtų.
Retkarčiais barkšteldavo peilis ar šakutė, sukliuksė­
davo į stiklą pilamas skystis - vadinasi, jie kalbėjosi
vakarieniaudami. Jai pasirodė, kad balsų keturi - po­
nios Koulter ir trys vyriški. Matyt, jie kalbėjosi apie
pabėgusius demonus.
- O kas vadovauja tam skyriui? - savo švelniu melo­
dingu balsu paklausė ponia Koulter.
- Studentas, atliekantis mokslo tyrimus, pavarde Ma-
kėjus, - atsakė kažkuris vyras. - Bet ten įrengti auto­
matiniai prietaisai, kurie turi neleisti, kad tokie daly­
kai atsitiktų...
- Bet jie neveikia, - atsakė jinai.
- Nenoriu parodyti jums nepagarbos, ponia Koul­
ter, bet jie veikia. Makėjus prisiekė užrakinęs visus nar­
vus, kai šiandien lygiai vienuoliktą išėjo iš pastato. Lau­
kujės durys, aišku, niekaip negalėjo būti atdaros, nes
tuokart jis įėjo ir išėjo pro vidines, kaip visada. J durų
užrakto pultą reikia įvesti kodą - mechanizmo atmin­
tyje yra įrašas, kad tai buvo padaryta. Priešingu atve­
ju būtų pradėjusi veikti signalizacija.

312
 - Tačiau signalizacija nepradėjo veikti, - tarė jinai.
- Pradėjo veikti. Deja, ji įsijungė pastate tada, kai
visi buvo lauke, gaisro pratybose.
- Bet kai jūs grįžote į vidų...
- Labai gaila, bet abi signalizacijos sujungtos į vieną
grandinę. Tai projektuotojų klaida, ir ją reikės ištaisy­
ti. Todėl nutiko štai kas: kai pratyboms pasibaigus gais­
ro signalas buvo išjungtas, išsijungė ir laboratorijos sig­
nalizacija. Vis dėlto mes būtume iškart pastebėję, kas
įvyko, nes tikriname laboratoriją kaskart, kai dėl tokių
pratybų ar dar ko nors sutrinka įprasta darbotvarkė,
bet tuomet, ponia Koulter, jūs netikėtai atskridote ir,
jeigu prisimenate, panorote tuoj pat susitikti su labo­
ratorijos darbuotojais savo kambaryje. Todėl į labora­
toriją mes užsukome tik vėliau.
- Aišku, - šaltai atsakė ponia Koulter. - Tokiu atveju
demonus kažkas paleido per pačias gaisro pratybas.
Taigi įtariamųjų sąrašas ilgėja ir apima visus Stoties
suaugusiuosius. Ar jūs apie tai pagalvojote?
- O jūs ar pagalvojote, kad tai galėjo padaryti kuris
nors vaikas? - atsakė kažkas.
Ponia nieko neatsakė; tada antrasis vyras tęsė:
- Kiekvienas suaugusysis gavo užduotį ir jai turėjo
skirti visą savo dėmesį. Visos užduotys buvo įvykdy­
tos, vadinasi, neįtikėtina, kad duris atidarė kuris nors
darbuotojas. Visiškai neįtikėtina. Taigi arba kažkas at­
ėjo turėdamas vienintelį ketinimą paleisti demonus, ar­
ba vienam iš vaikų pavyko ten nusigauti, atidaryti du­
ris ir narvus, o paskui grįžti prie pagrindinio pastato.
- Ir kaip jūs tiriate šį įvykį? - paklausė jinai. - Tiek
to, nepasakokite man. Prašom suprasti, daktare Ku-

313
peri: nekritikuoju jūsų iš blogos valios. Mes privalo­
me būti nepaprastai atsargūs. Sujungti dvi signaliza­
cijas į vieną grandinę buvo siaubingas neapdairumas.
Tą trūkumą būtina tučtuojau ištaisyti. Gal tirti šį įvykį
jums galėtų padėti totorių sargybinių vyresnysis? Siū­
lau tai jums kaip vieną iš galimybių. Beje, kur per gaisro
pratybas buvo totoriai? Tikiuosi, šis klausimas jums
atėjo į galvą?
- Taip, atėjo, - pavargusiu balsu atsakė vyriškis. -
Sargybiniai - visi iki vieno - buvo savo postuose. Jie
labai kruopščiai tvarko užrašus - ten viskas surašyta.
- Tikiuosi, kaip įmanydami stengiatės atskleisti šį nu­
sikaltimą, - tarė ponia Koulter. - Ką gi, labai gaila, kad
taip atsitiko. Bet dabar užteks apie tai. Papasakokite
man apie naująjį skyriklį.
Lairą nukrėtė šiurpas - šis žodis galėjo reikšti tik vie­
ną dalyką.
- A... - pokalbiui pakrypus kita linkme apsidžiaugė
daktaras, - pažanga didžiulė. Pirmasis modelis turėjo
trūkumą: visiems tiriamiesiems grėsė mirtis nuo šo­
ko, bet mes jį neįtikėtinai patobulinome.
- Skrelingai rankomis tai darė geriau, - prašneko kol
kas nekalbėjęs vyras.
-Jie turėjo daugelio šimtmečių patirtį, - atsakė kitas.
- Tačiau kurį laiką mes tegalėjome juos atplėšti, -
aiškino daktaras, - nors mūsų laboratorijos darbuoto­
jams tai kėlė neapsakomą sielvartą. Jeigu prisimena­
te, ne vieną mums teko atleisti iš darbo dėl stresų su­
kelto nerimo. Pirmą didelį atradimą padarėme, kai
ėmėme taikyti nejautrą drauge su gemtariniu Maišta-
to skalpeliu. Tada mums pavyko sumažinti mirčių nuo
operacinio šoko skaičių maždaug penkiais procentais.

314
 - O naujasis prietaisas? - paklausė ponia Koulter.
Laira tirtėjo. Jautė, kaip ausyse tvinksi kraujas; šer­
muonėliu pasivertęs Panteleimonas spaudėsi jai prie
šono kuždėdamas:
- Raminkis, Laira, jie to nepadarys - mes neleisime...
- Taip, keistas paties lordo Asrielio atradimas leido
mums sukurti naująjį metodą. Jis sužinojo, kad man­
gano ir titano lydinys pasižymi įdomia savybe: izo­
liuoja kūną nuo demono. Beje, kaip sekasi lordui As-
rieliui?
- Matyt, negirdėjote, - atsakė ponia Koulter. - Lor­
dui Asrieliui paskirta mirties bausmė, tik bausmės
vykdymas atidėtas. Jis ištremtas į Svalbardą su viena
sąlyga - privalo mesti visus filosofijos darbus. Deja,
jam pavyko įsigyti knygų ir medžiagų, tad su savo
eretiškais tyrimais jis pasistūmėjo tiek, kad dabar tie­
siog pavojinga leisti jam likti gyvam. Šiaip ar taip,
rodos, Konsistorijos drausmės teismas ėmė svarstyti
bausmės jam vykdymo klausimą, ir veikiausiai spren­
dimas bus teigiamas. Tas naujasis jūsų prietaisas, dak­
tare, - kaip jis veikia?
- Sakote, mirties nuosprendis? Dieve brangus... už­
jaučiu. Kalbant apie naująjį prietaisą... Mes tiriame, kas
nutinka, kai tarppjūvis atliekamas tiriamajam esant
sąmoningam. Tai padaryti taikydami Maištato pro­
cesą, aišku, negalėjome. Taigi sukūrėme savotišką gil­
jotiną - manau, galima įtaisą taip pavadinti. Geležtė
gaminama iš mangano ir titano lydinio, vaikas užda­
romas į to paties lydinio tinklo dėžę, demonas - į pa­
našų su ja sujungtą narvą. Kol dėžė liečiasi su narvu,
ryšys, aišku, išlieka. Tada geležtė paleidžiama žemyn

315
ir ji iškart nukerta saitus. Tuomet vaikas ir demonas
tampa atskiromis būtybėmis.
- Norėčiau pamatyti, - tarė jinai. - Tikiuosi, greitai
turėsiu tokią galimybę. Bet dabar jaučiuosi pavargusi -
manau, eisiu miegoti. Rytoj noriu pamatyti visus vai­
kus. Mes sužinosime, kas atidarė tas duris.
Pasigirdo atitraukiamų kėdžių brūžesys, mandagios
atsisveikinimo frazės, girgžtelėjo uždaromos durys.
Laira išgirdo vyrus vėl susėdant ir kalbantis toliau, bet
jau tyliau.
- Kažin ką sumanė lordas Asrielis?
- Man rodos, jis visai kitaip įsivaizduoja Dulkių pri­
gimtį. Čia ir glūdi visa esmė. Jo požiūris be galo švent­
vagiškas, o Konsistorijos drausmės teismas negali leisti
jokios kitos nuomonės šiuo klausimu, išskyrus oficia­
liai skelbiamą. Be to, jis nori daryti bandymus...
- Bandymus? Su Dulkėmis?
- Ša! Tyliau!..
- Manot, ji pateiks nepalankią ataskaitą?
- Ne, ne. Mano manymu, tu puikiai jai atsakinėjai.
- Man neduoda ramybės jos požiūris...
- Turi galvoje, kad jis ne filosofiškas?
- Būtent. Jos domėjimasis asmeninio pobūdžio. Ne­
noriu vartoti šio žodžio, bet jis bemaž vampyriškas.
- Gal truputį perdedi...
- Ar prisimeni pirmuosius bandymus, kai jai taip
knietėjo pamatyti, kaip juos perplėšia...
Laira nebesusivaldė ir aiktelėjo; jos kūną supurtė to­
kie traukuliai, kad koja trinktelėjo į ramstį.
- Kas čia per garsas?
- Kažkas virš lubų...

316
 - Greičiau!
Pasigirdo stumdomų kėdžių, žingsnių, grindimis
traukiamo stalo garsai. Laira bandė ropštis šalin, bet
buvo baisiai ankšta; nutolus vos per porą žingsnių, lu­
bų plokštė šalia jos staiga pasikėlė, ir ji išvydo priešais
apstulbusio vyro veidą. Jis buvo taip arti, kad Laira
galėjo įžiūrėti kiekvieną jo ūsų plaukelį. Vyras buvo
išsigandęs ne mažiau už ją, bet jis turėjo daugiau erd­
vės, tad jam pavyko įkišus ranką sučiupti ją už delno.
-Vaikas!
-Nepaleisk jo...
Laira suleido dantis į didelę strazdanotą ranką. Jis
suriko, bet jos nepaleido, nors ištryško kraujas. Pante-
leimonas urzgė ir spjaudėsi, bet veltui: vyras buvo ge­
rokai stipresnis už Lairą, tad tol ją tampė, kol kita jos
ranka, karštligiškai įsikibusi į ramstį, pasileido, ir vir­
šutinė jos kūno dalis įkrito į kambarį.
Net tada ji neišleido nė garso. Kojomis apsivijusi ašt­
rius metalo kraštus, pakibusi galva žemyn, ji įnirtin­
gai draskėsi, kandžiojosi, kumščiavo ir spjaudėsi. Vy­
rai aikčiojo, kriokė iš skausmo ar pastangų, bet tempė
ją nepaleisdami.
Staiga ją apleido visos jėgos.
Atrodė, tarsi kažkokia svetima ranka sulindo giliai į
jos kūną ir ėmė maigyti kažkokią brangią sielos dalelę.
Ją apėmė silpnumas, galva ėmė svaigti. Nuo pasi­
dygėjimo ji vos neapsivėmė, o nuo sukrėtimo visa
nugeibo.
Vienas iš vyrų laikė Panteleimoną!
Jis nutvėrė Lairos demoną savo - žmogaus! - ranko­
mis, ir vargšas Panteleimonas visas tirtėjo. Jį apėmė

317
toks siaubas ir pasišlykštėjimas, kad, rodės, tuoj išpro­
tės. Jo - dabar vilpišio - kailis tai bluko iš silpnumo, tai
žėrėjo gemtarine nerimo šviesa... Jis rietėsi prie savo
Lairos, o ji tiesė abi rankas į jį...
Juodu liovėsi priešinęsi. Jie buvo sugauti.
Laira juste juto tas rankas... Juk to nevalia daryti...
Negalima liesti demono... Tai juk negerai...
- Jinai buvo viena?
Vienas iš vyrų spitrijosi į angą virš lubų.
- Lyg ir viena.
- Kas ji?
- Naujokė.
- Ta, kurią samojedų medžiotojai...
- Ta pati.
- Manai, kad tuos demonus... ji...
- Visai galimas daiktas. Bet tikrai ne viena.
- Ar reikia pranešti...
- Manau, kad sau tik pakenktume, kaip sakai?
- Sutinku. Verčiau tegul jinai nieko nesužino.
- Bet ką mums dabar daryti?
- Grįžti pas kitus vaikus jai negalima.
-Jokiu būdu!
- Mano galva, tegalime padaryti vienintelį dalyką.
- Dabar?
- Privalome. Atidėti iki ryto negalime - ji nori stebėti.
- Galėtume padaryti patys. Nėra reikalo velti dar ką
nors.
Tikriausiai trijulės vyresnysis, tas, kuris nelaikė nei
Lairos, nei Panteleimono, pabarbeno sau per dantis
nykščio nagu. Jo akys nė akimirkos nežiūrėjo tiesiai -
vis sukiojosi, šaudė į šalis. Galop jis linktelėjo galvą.

318
 - Dabar. Padarykite tai dabar, - tarė jis. - Antraip ji
viską išplepės. Šokas bent jau neleis jai to padaryti. Ji
neprisimins, kas esanti, ką mačiusi nei ką girdėjusi...
Eime.
Laira negalėjo kalbėti. Net kvėpavo sunkiai. Neliko
nieko kito, kaip leistis nešamai per Stotį - tuščiais bal­
tais koridoriais, pro kambarius, kur dūzgė gemtarinė
srovė, pro miegamuosius, kur pūtė į akį vaikai, o šalia
ant pagalvių - jų demonai, regintys tuos pačius sap­
nus. Visą laiką ji stebėjo Panteleimoną, jis veržėsi prie
jos, ir jų žvilgsniai nė akimirkos neišsiskyrė.
Tada didelis ratas atidarė duris; sušnypštė oras, ir jie
atsidūrė skaisčiai apšviestame, nerūdijančio plieno pri­
grūstame kambaryje akinamai baltų plytelių sienomis
ir grindimis. Baimė, kurią ji juto, persmelkė beveik kaip
fizinis skausmas, o netrukus išties virto fiziniu skaus­
mu, kai vyrai nutempė ją su Panteleimonu prie didžiu­
lio narvo iš blankiai sidabrinio tinklo, virš kurio kabo­
jo didžiulė tokio pat blankaus sidabro geležtė, perskir-
sianti juos amžiams.
Pagaliau ji atgavo žadą ir suspigo. Jos balsas skar­
džiu aidu atsimušė nuo žvilgančių paviršių, bet sun­
kiosios durys šnypšdamos užsidarė - ji galėjo be per­
stojo spiegti ištisus metus - vis tiek joks garsas nebūtų
iš čia išsiveržęs.
Panteleimonas atsiliepdamas ištrūko iš tų šlykščių
rankų - pasivertė liūtu, ereliu; draskė juos šiurpiais
nagais, plakė didžiuliais sparnais. Paskui virto vilku,
lokiu, šešku - puldinėjančiu, riaumojančiu, kertančiu
letenomis. Jis taip greitai keitė pavidalą, kad akis ne­
spėdavo sekti, ir visą laiką liuoksėjo, skraidė, mėtėsi iš

319
vienos vietos į kitą, o jie tik mostagavo negrabiomis
rankomis, bet sugriebdavo ne jį, o tik orą.
Bet jie, aišku, taip pat turėjo demonus. Taigi negalė­
jai sakyti, kad dviese kovėsi prieš tris - Laira su Pante-
leimonu grūmėsi su šešiais. Barsuke, pelėda ir babui­
ne stengėsi priremti Panteleimoną prie sienos nė kiek
ne mažiau negu trys vyrai, o Laira jiems šaukė:
- Kodėl? Kam jūs tai darote?! Padėkite mums! Kaip
jūs galite jiems talkinti?!
Ir jinai spardėsi ir kandžiojosi dar įnirtingiau negu
iš pradžių, kol ją laikęs vyras aiktelėjo ir akimirką ją
paleido - ji pasijuto laisva, Panteleimonas prišoko prie
jos lyg žaibas, jinai prisispaudė jį prie įniršusios krūti­
nės, jis suleido vilpišio nagus giliai jai į odą, ir kiekvie­
nas skausmo dūris buvo jai brangus.
- Niekada! Niekada! Niekada! - sušuko Laira ir ata­
tupsta atsišliejo į sieną, pasirengusi jį ginti, iki abu žus.
Tačiau jie vėl ją puolė - trys stambūs, žvėriški vyrai,
o ji tebuvo vaikas, sukrėstas ir mirtinai persigandęs;
tad jie atplėšė Panteleimoną, ją įmetė į vieną tinklinio
narvo galą, o jį, vis dar besipriešinantį, į priešingą. Juo­
du skyrė tinklo pertvara, bet jis vis dar buvo jos dale­
lė, juodu vis dar buvo surišti. Dar sekundę ar dvi jisai
bus brangi jos esybės dalis.
Laira išgirdo dūzgesį, nustelbusį vyrų šnopavimą,
jos pačios raudą, laukinį jos demono kauksmą, ir pa­
matė, kad vienas iš vyrų (iš nosies jam bėgo kraujas)
ima spaudyti pulto mygtukus. Kiti du pakėlė akis, ir
Laira pasekė jų žvilgsnius. Didžiulė blankaus sidabro
spalvos geležtė iš lėto kilo, svaidydama į visas puses
skaisčios šviesos atspindžius. Paskutinė jos gyvenimo
akimirka bus šiurpiausia.

320
 - Kas čia darosi?!
Skardus, melodingas balsas - jos balsas. Visi kiti gar­
sai nutilo.
- Ką jūs darote? Ir kas šita mer...
Žodžio „mergaitė" ji nebaigė, nes tą akimirką paži­
no Lairą. Pro ašarų aptemdytas akis Laira pamatė, kaip
ponia Koulter nusvirduliuoja iki darbastalio ir į jį įsi­
tveria. Paprastai toks gražus, savitvarda spinduliuo­
jantis jos veidas akimirksniu virto išvargusiu ir kupi­
nu siaubo.
- Laira... - sukuždėjo ji.
Auksinis beždžioniukas akimirksniu nėrė į šalį ir iš­
traukė Panteleimoną iš tinklinio narvo; Laira išsiropštė
pati. Panteleimonas išsivadavo iš rūpestingų beždžio-
niuko letenų ir pakniopstomis puolė Lairai į glėbį.
- Niekada, niekada, - sušnabždėjo jinai jam į kailį, ir
jis prispaudė pašėlusiai besidaužančią širdutę prie jos.
Juodu laikė apglėbę vienas kitą nelyginant vienin­
teliai išsigelbėję paskendusio laivo keleiviai, tirtantys
negyvenamos salos krante. Girdėjo ponią Koulter kal­
bantis su vyrais, bet jos balsas, rodės, skamba kažkur
toli toli, ir iš tono Laira net nesuprato, pyksta ji ar džiau­
giasi. Tuomet jie išėjo iš to nekenčiamo kambario; pu­
siau nešama, pusiau prilaikoma ponios Koulter Laira
ėjo koridoriumi, kol atsidūrė priešais kažkokias duris.
Už jų laukė maloniai kvepiantis, švelniai apšviestas
miegamasis.
Ponia Koulter atsargiai paguldė ją ant lovos. Laira
taip smarkiai glaudė prie savęs Panteleimoną, kad net
rankos drebėjo. Švelnus delnas paglostė jai galvą.
- Mano brangus, brangus vaikeli, - kalbėjo tas ma­
lonus balsas. - Kaipgi tu čia patekai?

321
 17

Raganos

Laira dejavo ir nesutramdomai tirtėjo, tarsi ištraukta iš

ledinio vandens ir jai jau būtų besušąlanti širdis. Pante-
leimonas gulėjo po jos drabužiais, prisiglaudęs prie nuo­
gos odos, neapsakomai laimingas, kad vėl ją susigrąži­
no. Vis dėlto jis visą laiką nenuleido akių nuo ponios
Koulter, kuri ruošė kažkokį gėrimą, o ypač nuo auksi­
nio beždžioniuko, kuris kietais piršteliais greitai perbė­
go Lairai per kūną, kai niekas, išskyrus Panteleimoną,
negalėjo to pastebėti; paskui jis užčiuopė ant jos juos­
mens diržą su kapšeliu ir patikrino, ar jis netuščias.
- Sėskis, širdele, ir išgerk, - tarė ponia Koulter ir švel­
niai apkabinusi per nugarą kilstelėjo Lairą.
Laira piktai sukando dantis, bet tuoj pat apsirami­
no, nes Panteleimonas perdavė jai savo mintį: mums
negrės joks pavojus tik tol, kol apsimetinėsime. Ji at­
merkė akis - pasirodo, jos buvo užspaudusios ašaras,
todėl, savo nuostabai ir gėdai, pratrūko nepaguodžia­
mai raudoti.

322
 Ponia Koulter bandė ją raminti ir, įspraudusi puo­
delį su gėrimu beždžioniukui į letenas, šluostė Lairai
akis iškvėpinta nosinaite.
- Išsiverk iki valios, brangute, - kalbėjo tas švelnus
balsas, ir Laira pasiryžo kuo greičiau suimti save į ran­
kas. Ji tramdė ašaras, čiaupė lūpas, gniaužė gerklėje
raudą, kuri tebedrebino jai krūtinę.
Panteleimonas žaidė vis tą patį žaidimą - reikia juos
mulkinti, visą laiką mulkinti. Pasivertęs peliuku jis nu­
šliaužė nuo Lairos rankos ir baikščiai pauostė gėrimą
beždžioniuko letenose. Jis buvo nepavojingas - pa­
prasčiausia ramunėlių arbata. Parrėpliojęs Lairai ant
peties, sušnabždėjo:
- Gerk.
Laira atsisėdo, suėmė karštą puodelį abiem ranko­
mis ir vis papūsdama, kad atauštų, ėmė gurkšnoti. Akis
laikė nudelbusi. Suprato turinti apsimetinėti, kaip dar
neteko niekada.
- Laira, brangioji, - glostydama jai plaukus niurnėjo
ponia Koulter. -.Aš jau pamaniau, kad praradau tave
negrįžtamai! Kas atsitiko? Pasiklydai? Gal kas nors pa­
grobė tave iš buto?
- Taip, - sušnabždėjo Laira.
- Kas, brangioji?
- Vyras su moterimi.
- Pobūvio svečiai?
- Manau, kad taip. Jie pasakė, kad reikia jums kažką
atnešti iš apačios; kai nulipau laiptais, jie mane sučiu­
po ir automobiliu kažkur nusivežė. Tačiau kai jie su­
stojo, aš greitai išbėgau, pasislėpiau, ir jiems nepavy­
ko manęs sugauti. Tik nežinojau, kur esu...

323
 Ji vėl ėmė raudoti, bet jau nebe taip graudžiai ir šį­
syk greitai apsiramino. Laira neabejojo įtikinusi ponią
Koulter, kad apsiverkė dėl to, kas jai nutiko.
- Ėmiau klajoti po gatves, bandydama rasti kelią at­
gal, bet tie bjaurūs maumai mane sučiupo... Jie įsodi­
no mane į furgoną kartu su kitais vaikais ir nuvežė į
kažkokį didelį pastatą - nežinau kur.
Sulig kiekviena prabėgusia sekunde, sulig kiekvie­
nu ištartu sakiniu ji jautė grįžtant vis daugiau jėgų.
Dabar, kai darė šį tą sunkaus, pažįstamo ir visiškai iš
anksto nenuspėjamo - melavo - ji vėl pajuto galios ir
sugebėjimo valdyti sudėtingiausią padėtį pojūtį, tą pa­
tį, kurį jai suteikdavo aletiometras. Reikėjo būti atsar­
giai ir neleptelėti ko nors neįtikėtina; kartais reikės kal­
bėti miglotai, o kitąsyk sukurti ką nors labai panašaus
į tiesą - žodžiu, jai teks tapti menininke.
- Ar seniai jie laiko tave šitame pastate? - paklausė
ponia Koulter.
Lairos kelionė su čigonais kanalais, o paskui po
Šiaurę truko ne vieną savaitę - reikės į tai atsižvelgti.
Taigi ji sukūrė pasakėlę apie tai, kaip keliavo su mau­
mais į Trolezundą ir kaip nuo jų pabėgo. Pagražino
ją gausiomis smulkmenomis apie miestą - ne prasi­
manytomis, o paremtomis tuo, ką matė. Paskui pa­
pasakojo neva dirbusi tarnaite Einarsono bare ir kaip
vėliau kurį laiką talkino valstiečių šeimai, gyvenan­
čiai žemyno gilumoje, ir kaip ją sugavę samojedai at­
vežė į Bolvangarą.
- O šitie žmonės ketino... ketino atkirsti...
- Nurimk, brangute, nurimk. Aš sužinosiu, kas čia
darosi.

324
 - Bet kodėl jie norėjo šitaip su manim pasielgti? Aš
juk nepadariau nieko bloga! Visi vaikai bijo to, kas
čia vyksta, tik niekas gerai nežino, kas čia darosi. Tik
aišku, kad siaubingi dalykai. Baisiau tiesiog negali bū­
ti... Kodėl jie tai daro, ponia Koulter? Kodėl jie tokie
žiaurūs?
- Raminkis, raminkis... Tau negresia joks pavojus,
mano brangioji. Jie niekuomet tau to nepadarys. Da­
bar žinau, kad esi čia, todėl tu saugi ir tau niekada ne­
begrės pavojus. Niekas nepadarys tau nieko bloga,
brangioji Laira; niekas niekada tavęs nenuskriaus...
- Bet jie šitaip daro kitiems vaikams! Kodėl?
- Matai, mieloji...
- Dėl Dulkių, ar ne?
- Jie tau taip sakė? Daktarai šitaip sakė?
- Vaikai tai žino. Visi vaikai apie tai šneka, tik nė
vienas nežino, kas iš tikrųjų vyksta. O jie vos man to
nepadarė, todėl privalote man papasakoti! Jūs neturi­
te teisės slėpti tuos dalykus - jūs nebegalite to daryti!
- Laira... Laira. Brangioji, tos Dulkės ir visa kita - be
galo sudėtingi reiškiniai. Vaikams nėra reikalo dėl jų
jaudintis. Bet daktarai viską daro pačių vaikų labui,
širdele. Dulkės - kažkas bloga, neteisinga, nedora ir
šlykštaus. Suaugusieji ir jų demonai taip užsikrėtę Dul­
kėmis, kad jiems nebeįmanoma padėti - per vėlu... Bet
vaikams galima atlikti paprastą operaciją, ir Dulkės
tampa jiems nebepavojingos - nebelimpa prie jų. Jie
saugūs, laimingi ir...
Laira prisiminė mažąjį Tonį Makariją. Staiga ji pasi­
lenkė į priekį ir žiauktelėjo. Ponia Koulter pasitraukė
atatupsta.

325
 - Tau negera, brangute? Eik į vonią ir...
Laira sunkiai nurijo seiles, paskui pasitrynė akis.
- Kamjūs šitaip elgiatės su mumis? - tarė ji. - Kodėl
negalite atstoti nuo mūsų? Neabejoju: lordas Asrielis
neleistų nė vienam šito daryti, jei žinotų, kas čia vyks­
ta. Jeigu jis aplipęs Dulkėmis, ir jūs, ir Džordano rek­
torius, ir visi kiti suaugusieji, vadinasi, čia nieko blo­
ga. Kai iš čia išeisiu, viso pasaulio vaikams apie tai pa­
pasakosiu. Beje, jeigu ta operacija tokia naudinga, ko­
dėl sutrukdėte atlikti ją man? Jeigu ji tokia naudinga,
reikėjo jiems leisti ją padaryti. Jūs turėjote džiaugtis,
kad mane išoperuos.
Purtydama galvą ponia Koulter nusišypsojo liūdna
daug žinančio žmogaus šypsena.
- Balandėle, - tarė ji, - kartais geri dalykai būna šiek
tiek skausmingi. Antra vertus, aplinkinius liūdina, kai
kitas žmogus nusiminęs... Bet juk ta operacija nereiš­
kia, kad demoną iš tavęs atima. Jis lieka šalia! Dieve
brangus - dažnam čia dirbančiam suaugusiajam at­
likta ši operacija. Medicinos seserys juk atrodo visai
laimingos, ar ne?
Laira sumirksėjo. Staiga ji suprato, kodėl jos tokios
rimtos ir nesmalsios, ir kodėl atrodo, jog jų demoniu-
kai tipena lyg lunatikai per miegus.
„Nieko nesakyk", - pamanė ji ir kietai susičiaupė.
- Pupyte, niekam nė j galvą neateitų atlikti vaikui
ligi tol niekada nedarytą operaciją. Ir niekas visame
pasaulyje neatims iš vaiko demono visiems laikams!
Per operaciją tik padaromas nedidelis pjūvis - o tada
nebebūna jokių nemalonumų. Niekados! Supranti, ta­
vo demonas yra nuostabus draugas ir palydovas, kol

326
esi maža, bet atėjus laikotarpiui, kurį mes vadiname
lytine branda, - o tu jos sulauksi labai greitai, - demo­
nai ima kelti visokių neramių minčių ir jausmų. Tada
ir aplimpi Dulkėmis. Bet jeigu prieš tai tau padaroma
paprasta operacija, tau niekados nebekyla rūpesčių.
O tavo demonas lieka su tavim, tik... na, tik nesuriš­
tas. Jis tampa... lyg ir nuostabiu šuniuku. Nuostabiau­
siu šuniuku pasaulyje! Nejaugi to nenorėtum?
Akkokia nedora apgavikė, ak kaip gėdingai meluoja!
Net jeigu Laira nebūtų žinojusi, kad visa tai melagystės
(ji juk matė Tonį Makariją ir tuos demonus narvuose!),
toks siūlymas būtų neapsakomai ją papiktinęs. Atkirsti
jos sielos brangenybę, jos širdies džiaugsmą ir paversti
niekingu klusniai iš paskos tipenančiu šuneliu?! Laira
vos sutramdė užsiliepsnojusią neapykantą, o Pantelei-
monas jos glėbyje, pavirtęs šešku - šlykščiausiu ir bai­
siausiu savo pavidalu, - piktai suurzgė.
Vis dėlto abu nieko nepasakė. Laira tvirčiau prisispau­
dė demoną ir leido poniai Koulter glostyti jai plaukus.
- Išgerk ramunėlių arbatą, - maloniai tarė ponia. -
Liepsime pakloti tau lovą čia. Nėra reikalo tau grįžti į
miegamąjį pas kitas mergaites dabar, kai susigrąžinau
savo mažąją padėjėją. Mano numylėtine! Tu geriau­
sia pagalbininkė visame pasaulyje. Ar žinai, brangioji,
kad mes ieškojome tavęs po visą Londoną? Privertė­
me policiją ieškoti tavęs visuose šalies miestuose. Ak,
kaip tavęs pasiilgau! Negaliu apsakyti, kokia aš laimin­
ga, kad vėl tave radau...
Visą tą laiką auksinis beždžioniukas nenustygo: čia
atsitūps ant stalo ir ims siūbuoti į šalis uodegą, čia pri­
sispaus prie ponios Koulter ir kažką tyliai čirkš jai į

327
ausį, čia iškėlęs uodegą pradės vaikštinėti po kambarį.
Šitaip jis, be abejo, išdavė ponią Koulter nekantrau­
jant, ir galop ji nebeįstengė valdytis.
- Laira, brangute, - tarė ji, - man rodos, prieš tau
išvykstant iš Džordano, rektorius davė tau vieną daik­
čiuką. Argi ne taip? Jis davė tau aletiometrą. Bėda ta,
kad jis negalėjo to daryti, nes tas daiktas ne jo. Jam tik
buvo patikėta jį saugoti. Tas prietaisas pernelyg bran­
gus, kad būtų galima jį nešiotis - žinai, tokių visame
pasaulyje tėra du ar trys? Manau, rektorius davė jį tau
vildamasis, kad jis paklius į rankas lordui Asrieliui. Jis
tau liepė man apie tai nesakyti, tiesa?
Laira tik dar labiau susičiaupė.
- Taip, aš suprantu. Nieko baisaus, brangioji, nes tu
man ir nepasakei, ar ne? Vadinasi, jokio pažado nesu­
laužei. Bet klausyk, balandėle, juo reikia deramai rū­
pintis. Jis be galo retas ir jį labai lengva sugadinti, todėl
daugiau negalime rizikuoti, kad jam kas nors atsitiktų.
- O kodėl lordas Asrielis negali jo turėti? - nė negal­
vodama kišti ranką į kapšą paklausė Laira.
- Dėl savo darbelių. Zinai, už ką jį ištrėmė? Todėl,
kad jis sumanęs kažką pavojinga ir nedora. Jam reikia
aletiometro, kad galėtų įgyvendinti savo užmačią iki
galo, bet patikėk manim, mieloji, nieku gyvu negali­
ma leisti tam prietaisui patekti į jo rankas. Džordano
rektorius padarė apmaudžią klaidą, bet dabar, kai tai
žinai, bus geriau, jei aš jį turėsiu. Tau nereikės vargti -
tampytis jo kartu... Tikriausiai vis laužei galvą, kam
gali būti reikalinga tokia kvaila seniena?..
Laira nusistebėjo, kaip ši moteris kadaise galėjo jai
pasirodyti tokia žavinga ir išmintinga.

328
 - Taigi, jei turi jį čia, brangute, geriau atiduok man -
aš pasirūpinsiu. Jis tame kapšelyje, kabančiame ant dir­
žo, ar ne? Protingai pasielgei jį čia paslėpdama...
Jinai ištiesė rankas prie Lairos sijono ir ėmė segti stan­
džios neperšlampamos medžiagos kapšelį. Laira įsi­
tempė. Auksinis beždžioniukas tupėjo lovos kojūga­
lyje ir, visas tirtėdamas iš nekantrumo, laikė užsiden­
gęs burną juodomis letenėlėmis. Ponia Koulter atsegė
diržą, nutraukė nuo jo kapšelį. Iškart ėmė tankiau kvė­
puoti. Ištraukusi juodo aksomo ryšulėlį, išvyniojo ir
pamatė Joreko Bernisono padarytą skardinę dėžutę.
Panteleimonas vėl virto vilpišiu ir pasirengė šuoliui.
Laira atitraukė kojas nuo ponios Koulter ir nuleido ant
grindų, kad taip pat galėtų bėgti, kai ateis laikas.
- Kas čia? - apsimestinai žaismingu balsu paklausė
ponia Koulter. - Kokia juokinga sena skardinė! Įdė­
jai į ją aletiometrą, kad jam nieko neatsitiktų, balan­
dėle? Kiek samanų... Gerai juo rūpinaisi, ar ne? Ė -
pirmos skardinės viduje antra! Ir dar užlituota! Kas
viską padarė?
Jai taip knietėjo atidaryti dėželę, kad atsakymo nė
nelaukė. Rankinėje ji nešiojosi peilį su daugybe prie­
dų; atlenkusi geležtę suvarė po dangteliu.
Kambaryje iš karto pasigirdo tūžmingas dūzgimas.
Laira su Panteleimonu sėdėjo nekrusteldami. Ponia
Koulter - suglumusi, apimta smalsumo - kilstelėjo
dangtelį, ir auksinis beždžioniukas pasilenkė arčiau
norėdamas pasižiūrėti.
Akimirksniu iš skardinės išlėkė juoda musė šnipė ir
iš visų jėgų trenkėsi ponios Koulter demonui į snuku­
tį. Tas suspigo ir atšoko atatupstas; musė, aišku, puolė

329
ir ponią - ta iš skausmo ir išgąsčio ėmė klykti vienu
balsu su beždžioniuku. Tada mažasis prisukamas ne­
labasis kelis kartus vožėsi jai į krūtinę, paskui į kaklą,
galop į veidą.
Laira negaišo ir Panteleimonui įkandin tekina pasi­
leido prie durų. Jas atplėšusi nurūko taip greitai, kaip
dar niekada nebuvo bėgusi.
- Gaisro signalas! - sušuko priekyje jos skuodžiantis
Panteleimonas.
Pamačiusi prie pirmo kampo signalizacijos mygtu­
ką, neviltingo įniršio apimta Laira sudaužė jį dengian­
tį stiklą kumščiu ir nuspaudė mygtuką. Nubėgo to­
liau, miegamųjų link, jungdama vieną signalą po ki­
to. Koridoriuje pasirodė žmonės ir ėmė dairytis, kur
gaisras.
Tuo metu ji jau buvo šalia virtuvės. Panteleimonas
žaibiškai nusiuntė jai mintimis sumanymą, ir ji puolė
į vidų. Nieko nelaukdama atsuko visus dujinių viryk­
lių čiaupus ir metė uždegtą degtuką į artimiausią de­
giklį. Paskui nutempė nuo lentynos miltų maišą ir tren­
kė į stalo kraštą. Maišas trūko, po orą pasklido baltos
dulkės - Laira buvo girdėjusi, kad šalia atviros ugnies
miltų mišinys su oru sprogsta.
Tada išbėgo ir kiek kojos įkerta pasileido prie savo
miegamojo. Koridoriai dabar buvo pilni žmonių; vai­
kai degdami susijaudinimu lakstė į visas puses, nes
visus pasiekė žodis „pabėgimas". Vyresnieji bėgo į san­
dėlius, kur buvo laikomi drabužiai, tempdami iš pas­
kos jaunesniuosius. Suaugusieji bandė įvesti tvarką,
bet nė vienas nežinojo, kas darosi. Žmonės visur šau­
kė, spiegė ir stumdėsi.

330
 Laira su Panteleimonu nardė tarp jų lyg žuvys, bėg­
dami viena - miegamojo - kryptimi, ir vos tik prie jo
atsidūrė, už nugarų pasigirdęs duslus sprogimas su­
drebino visą pastatą.
Kitos mergaitės spėjo pabėgti - kambarys buvo tuš­
čias. Laira nuvilko spintelę į kampą, užšoko, ištraukė
kailius iš angos ir apčiupinėjo. Aletiometras niekur ne­
dingo. Paskubomis apsirengė šiltus drabužius, užsi­
maukšlino gobtuvą. Tada nuo durų išgirdo žvirbliu
virtusio Panteleimono balsą:
- Dabar!
Laira išbėgo iš miegamojo. Jai pasisekė: pulkelis vai­
kų, jau radusių šiltus apdarus, skuodė koridoriumi prie
pagrindinių durų; ji prisidėjo prie jų. Bėgo suprakai­
tavusi, jusdama, kaip baladojasi krūtinėje širdis, nes
žinojo: jeigu nepabėgs, jos laukia mirtis.
Kelias buvo užkirstas. Gaisras greitai išplito po virtu­
vę, ir sprogimas, sukeltas nežinia ko - miltų ar dujų, -
nuplėšė dalį stogo. Žmonės keberiojosi per išsikreipu-
sius statramsčius ir sijas, stengdamiesi ištrūkti į žvar­
bų orą. Stipriai dvokė dujomis. Tada nugriaudėjo ant­
ras sprogimas, garsesnis už pirmąjį, šįsyk kažkur ar­
čiau. Smūgio banga parvertė kelis žmones, pasigirdo
išgąsčio ir skausmo riksmai.
Laira repečkojosi aukštyn, o Panteleimonas vis šaukė:
- Čionai! Čionai!
Kiti demonai irgi šūkavo, blaškydamiesi aplink. Ši­
toje maišatyje Laira pagaliau persirito per griuvėsius.
Ledinis oras stingdė šnerves, ir ji vylėsi, kad vaikams
bus pavykę susirasti šiltus drabužius. Tai gražu būtų:
pabėgti iš Stoties ir mirti nuo šalčio!

331
 Dabar ugnis pastate siautė ne juokais. Užsiropštusi
ant stogo, tamsios nakties fone Laira pamatė liepsną
laižant didelės skylės pastato šone kraštus. Vaikai ir
suaugusieji būriavosi prie pagrindinių durų, bet šįsyk
suaugusieji buvo labiau susijaudinę, o vaikai labiau
išsigandę - gerokai labiau išsigandę.
- Rodžeri! Rodžeri! - sušuko Laira. Aštrių kaip pelė­
dos akių Panteleimonas ūktelėjo jį pamatęs.
Netrukus jie rado vienas kitą.
- Sakyk jiems, kad eitų su manim! - sušuko jam į
ausį Laira.
- Neis - jie visi apimti panikos...
- Papasakok, ką jie padarė dingusiems vaikams! Jie
nupjauna jų demonus dideliu peiliu! Papasakok jiems,
ką šiandien matei - apie visus tuos demonus, kuriuos
mes paleidome! Pasakyk, kad šitaip nutiks ir jiems, jei­
gu nepaspruks!
Rodžeris stovėjo prasižiojęs iš siaubo, bet paskui at­
sitokėjo ir nubėgo prie artimiausio pulkelio dvejojan­
čių vaikų. Laira nubėgo prie kitų; išgirdę jos naujie­
nas, kai kurie vaikai ėmė šaukti ir išgąstingai glausti
prie krūtinių savo demonus.
- Eime su manim! - suriko Laira. - Artinasi mūsų
gelbėtojai! Mes turime ištrūkti iš Stoties teritorijos! Na­
gi, bėkime!
Vaikai ją išgirdo ir gurgždindami kietai suplūktą
sniegą nutrepsėjo iš paskos šviesų alėjos link.
Jiems už nugarų šaukė suaugusieji; griūdama sudun­
dėjo dar viena pastato dalis. J orą pažiro kibirkštys;
liepsnoms šaunant aukštyn, pasigirdo plyštančio au­
deklo garsas, bet jį nustelbė kitas - nuožmus ir šiur­

332
pus savo artumu. Laira ligi tol nebuvo jo girdėjusi, bet
iškart suprato: staugia totorių sargybinių demonės vil­
kės. Ją apėmė silpnumas; daugelis vaikų persigandę
atsigręžė ir klupdami sustojo: pirmasis nedidelio ūgio
totorių sargybinis nepavargdamas šuoliais bėgo prie
jų atkišęs šautuvą, o šalia liuoksėjo milžiniška pilka
demone.
Paskui pasirodė kitas karys ir dar vienas. Visi vil­
kėjo storai pamuštais šarviniais marškiniais ir buvo
be akių - tiksliau sakant, jų negalėjai įžiūrėti už siau­
ručių plyšelių šalmuose. Rodės, akis jiems atstoja ap­
skritos juodos šautuvų vamzdžių angos ir geltona
liepsna degančios demonių vilkių akys virš nasrų, iš
kurių dribo seilės.
Laira sudvejojo. Ji nė įsivaizduoti negalėjo, kad tos
vilkės gali būti tokios baisios. Dabar, kai žinojo, kaip
lengvai bolvangariškiai laužo didįjį tabu, mintis apie
tuos seilėtus dantis vertė gūžtis...
Atbėgę totoriai išsirikiavo viena greta priešais švie­
sų alėjos įėjimą su demonėmis prie šonų, mat tos bu­
vo tokios pat paklusnios ir taip gerai išdresuotos, kaip
jie išmuštruoti. Po minutės atsiras antra greta, nes už
pirmųjų totorių jau bėgo kiti, paskui juos dar dau­
giau. Vaikai negali kautis su kariais, dingtelėjo nevil­
ties apimtai Lairai. Čia tau ne grumtynės Oksfordo
Molynėje, kur jie svaidydavo molio gumulus į plyt-
degių vaikus.
O kodėl gi ne?! Ji prisiminė, kaip kartą paleido saują
molio į platų plytdirbių vaiko veidą, kai tas ją puolė.
Jis sustojo nusigremžti košės nuo akių, o tada mieste-
lėniukai jį pasigavo.

333
 Tuokart ji stovėjo molyje. Dabar ji stovi sniege.
Kaip ir tą dieną Molynėje, tik dabar jau nė kiek ne­
juokaudama, ji sulipdė gniūžtę ir metė į arčiausiai sto­
vintį karį.
- Taikykite į akis! - suriko ji ir švystelėjo antrą gniūžtę.
Prisidėjo kiti vaikai, o kažkieno demonas susiprotė­
jo greitai kaip žaibas nuskristi šalia gniūžtės ir nukreipti
ją tiesiai į totoriaus šalmo plyšelį. Tuomet jo pavyz­
džiu pasekė kiti, tad netrukus sargybiniai ėmė klupi­
nėti; spjaudydamiesi ir keikdamiesi jie bandė iškrapš­
tyti tirštą sniegą iš siaurų plyšelių priešais akis.
- Bėgam! - sušuko Laira ir metėsi į šviesų alėją.
Vaikai pasileido paskui ją, visi iki vieno, vengdami
vis taikančių sugriebti vilkių nasrų, ir kiek kojos įkerta
pasileido alėja į išsigelbėjimą žadančią tamsą už jos.
Už nugarų pasigirdo šaižus spiegsmas: karininkas
sušuko įsakymą, ir vienu metu subraškėjo pora dešim­
čių šautuvų spynų, paskui - dar vienas šūksmas ir stojo
įtempta tyla, kurioje galėjai girdėti vien bėgančių vai­
kų trepsenimą ir šnopavimą.
Kareiviai taikėsi. Jų šūviai bus taiklūs.
Tačiau, nespėjus jiems iššauti, vienas iš totorių aik­
telėjo lyg dusdamas, o kitas nustebęs suriko.
Laira stabtelėjusi atsisuko ir pamatė vyriškį, kniūbs­
čią tysantį sniege. Jam iš nugaros kyšojo strėlė su pil­
kų plunksnų galu. Jis rangėsi tampomas traukulių ir
spjaudėsi kraujais, o kiti kareiviai dairėsi į visas puses
šaulio, bet jo niekur nebuvo matyti.
Tada tiesiai iš dangaus atlėkė dar viena strėlė ir įsmi­
go kitam kariui į kaklą - tas iškart pargriuvo. Karinin­
kas kažką sušuko, ir visi pakėlė akis į tamsų dangų.

334
 - Raganos! - šūktelėjo Panteleimonas.
Išties: aukštai padangėje skriejo grakščios dantytų
formų būtybės; vėjas šnypštė ir švilpė košdamas spyg­
lius debesapušių šakų, kurias apsižergusios jos skri­
do. Lairai bežiūrint, viena žemai skrendanti ragana pa­
leido strėlę, ir pargriuvo dar vienas totorius.
Tada visi sargybiniai nukreipė šautuvus į viršų ir ėmė
pyškinti j tamsą, bet jų šūviai nekliudė nieko - vien
šešėlius ir debesis. Tuo tarpu tarsi lietus j juos pasipy­
lė vis daugiau strėlių.
Tačiau sargybinių karininkas, matydamas, kad vai­
kai tuoj paspruks, įsakė vienam būriui juos vytis. Keli
vaikai suspigo. Paskui suspigo daugiau; j priekį jie ne­
bebėgo - netvarkingai traukėsi atgal, išgąsdinti pabai­
siško padaro, atlekiančio į juos iš tamsos, glūdinčios
už šviesų alėjos.
- Jorekas Bernisonas! - sušuko Laira. Iš džiaugsmo
jai vos neplyšo krūtinė.
Rodės, lekiantis lokys visai nejaučia šarvų svorio -
visas jo dėmesys buvo sutelktas į greitį. Jis pralėkė pro
Lairą taip žaibiškai, kad jos akyse beveik susiliejo į dė­
mę, ir atsitrenkęs į totorių būrį išsvaidė į visas puses
kareivius, jų demones ir šautuvus. Tada sustojo, apsi­
suko lyg galingas, bet vikrus sportininkas ir sudavė
du smūgius į arčiausiai iš kairės ir dešinės stovinčius
sargybinius.
Demone vilkė šoko ant jo. Jis perdrėskė ją, kai toji
dar skriejo oru. Ji nukrito ant sniego, skaisčiai sulieps­
nojo, sušnypštė ir sustaugusi išleido kvapą. Jos žmo­
gus iš karto krito negyvas.
Šio dvigubo antpuolio akivaizdoje totorių karinin­

335
kas nedvejojo. Spigiu balsu jis davė kelis įsakymus iš
karto, ir sargybiniai pasidalijo į dvi dalis: vieni atrems
raganų puolimą, kiti įveiks lokį. Jo kariai buvo neap­
sakomai narsūs. Jie priklaupė ant vieno kelio greto­
mis po keturis ir ėmė pyškinti iš šautuvų, lyg būtų šau­
dykloje. Kai galiūnas Jorekas juos puolė, nė vienas
nepasitraukė nė per centimetrą. Po akimirkos visi ty­
sojo negyvi.
Lokys vėl smogė: pasisukęs į vieną pusę riaumoda­
mas draskė nagais, tvatijo letenomis, nors kulkos lyg
kokios musės ar vapsvos skriejo iš visų pusių, nepa-
darydamos jam jokios žalos. Laira ragino vaikus bėgti
į tamsą, kur nesiekė alėjos šviesos. Jie turėjo nusigauti
kuo toliau: nors totoriai buvo pavojingi, Bolvangaro
stoties darbuotojai buvo nepalyginti pavojingesni.
Taigi ji šaukė, mojo rankomis ir stumdė vaikus, kad
tik tie nesustotų. Nuo šviesų jiems už nugarų ant snie­
go krito ilgi šešėliai, ir Laira pajuto, kokie artimi jai
tampa neperregima Arkties nakties tamsa ir tas vais­
kus šaltis; dabar jais mėgavosi kaip ir Panteleimonas -
pasivertęs kiškiu, jis netvėrė džiaugsmu galėdamas ši­
taip nevaržomai judėti.
- Kur mes einame? - paklausė kažkas.
- Čia nieko nėra - vien sniegas!
- Atvyksta gelbėtojų būrys, - atsakė jiems Laira. -
Penkiasdešimt ar daugiau čigonų. Neabejoju, kad tarp
jų bus ir jūsų giminaičių. Kiekviena vaiko netekusi či­
gonų šeima pasiuntė bent vieną narį.
- Aš ne čigonas, - tarė vienas berniukas.
- Nesvarbu. Jie ir tave išsiveš.
- Kur? - irzliai paklausė kažkas.

336
 - Namo, - atsakė Laira. - Aš to čia ir atvykau - jūsų
gelbėti, ir veduosi čia čigonus, kad grąžintų jus namo.
Turime nusigauti šiek tiek toliau ir juos rasime. Lokys
buvo kartu su jais, vadinasi, jie turi būti netoliese.
- Ar matėte tą lokį? - tarė vienas berniukas. - Kai jis
perrėžė tą demonę, vyras mirė akimirksniu, lyg kas
būtų išlupęs jam širdį!
- Nemaniau, kad demonus galima nužudyti, - įsi­
terpė kažkas kitas.
Dabar vaikai šnekėjo: jaudulys ir palengvėjimas at­
rišo visiems liežuvius. Lairai nerūpėjo, kad jie plepa:
svarbiausia, kad nesustotų.
- Ar tiesą šneka, - paklausė viena mergaitė, - apie
tai, ką jie daro Stotyje?
- Taip, - atsakė Laira. - Niekada nemaniau kada nors
pamatysianti žmogų be savo demono. Bet pakeliui į
Bolvangarą radome berniuką vieną, be demonės. jis
vis klausinėjo, kur jinai ir ar kada nors jį suras. Jo pa­
vardė buvo Tonis Makarijas.
-Aš jį pažįstu! - sušuko kažkas. Kiti prisidėjo: - Taip,
jį išsivedė maždaug prieš savaitę...
- Tai va: jo demonę atpjovė, - tarė Laira žinodama,
kaip tai paveiks vaikus. - Ir vos tik mes jį radome, jis
mirė. O visus atpjautus demonus jie laikė narvuose,
tokiame kvadratiniame Stoties pastate.
- Tai tiesa, - patvirtino Rodžeris. - Mes su Laira juos
išleidome per gaisro pratybas.
- Taip, aš juos mačiau! - pritarė Bilis Kosta. - Iš pra­
džių nesupratau, kas jie, bet mačiau, kaip jie išskren­
da su tuo žąsinu.
- Bet kam jie tai daro? - paklausė vienas berniukas. -

337
Kamjie nupjauna žmonių demonus? Tai juk kankini­
mas! Kodėl jie šitaip elgiasi?
- Dėl Dulkių, - dvejodamas spėjo kažkas.
- Dėl Dulkių! - paniekinamai nusijuokė prieš tai kal­
bėjęs berniukas. - Tokio dalyko nėra! Jie viską prasi­
manė! Aš tuo netikiu!
- Ei! - šūktelėjo kažkas. - Žiūrėkit, kas darosi su tuo
cepelinu!
Jie visi atsigręžė atgal. Už akinamai spiginančių švie­
sų, kur tebevyko grumtynės, prie stiebo pririštas ilga­
sis orlaivis kabojo subliuškęs, o virš jo kilo didžiulis
rutulys...
- Li Skorsbio balionas! - sušuko Laira ir džiūgauda­
ma suplojo pirštinėtomis rankomis.
Kiti vaikai nieko nesigaudė. Laira varėjuos tolyn, min­
tyse stebėdamasi, kaip oreiviui pavyko taip toli atskris­
ti balionu. Ji suprato jo sumanymą ir negalėjo atsi­
džiaugti: jis pripildė savo balioną dirižablio dujų ir da­
bar ne tik pabėgs, bet ir atims iš jų galimybę persekioti!
- Nagi judėkite, antraip sušalsite, - ragino ji, nes kai
kurie vaikai drebėjo ir dejavo iš šalčio; jų demonai taip
pat cypė aukštais, laibais balseliais.
Panteleimoną tai erzino; pasivertęs erniu, jis užriko
ant vienos mergaitės demono voveriuko, kuris grau­
džiai verkšleno, atsigulęs jai ant peties:
- Lįsk jai į užantį! Virsk kuo didesniu ir ją sušildyk!
Išsigandęs demonas bemat pasislėpė mergaitės an­
glių šilko striukėje.
Bėda ta, kad anglių šilko audeklas nebuvo toks šiltas
kaip kailiai, kad ir kokiu storu akyto anglių šilko pluoš­
tu pamuštas. Kai kurie vaikai panėšėjo į vaikščiojan­

338
čius pumpotaukšlius - taip storai buvo apsimuturiavę,
bet šiltų kraštų laboratorijose ir fabrikuose pagaminti
jų apdarai prastai gynė nuo šaldo. Lairos kailiai atrodė
apskurę ir dar dvokė, bet gerai saugojo šilumą.
-Jeigu greitai nerasime dgonų, jie ilgai netemps, - su­
kuždėjo ji Panteleimonui.
- Todėl neleisk jiems sustoti, - atsakydamas sušnabž­
dėjo jis. - Jeigu jie priguls - mirtinai sušals. Prisimeni,
ką sakė tėvas Koramas...
Tėvas Koramas papasakojo jai daug istorijų apie sa­
vo keliones į Šiaurę, ponia Koulter - taip pat (aišku,
jeigu ji nemelavo). Šiaip ar taip, abu pabrėždavo vie­
na: sustoti jokiu būdu nevalia.
- Ar dar toli eiti? - paklausė mažas berniukas.
-Jinai verda mus eiti vien tam, kad gautume galą, -
tarė kažkokia mergaitė.
- Verdau būsiu da negu Stotyje, - įsiterpė kažkas.
- O aš nesutinku! Stotyje šilta... Duoda valgyti ir karš­
tų gėrimų - ten nieko nestinga...
- Bet jinai dega!
- Ką mes da darysime? Galvą guldau: visi mirsime
badu...
Lairos galvoje knibždėjo niūrių klausimų, lyg tos ra­
ganos spiedais lekiandų iš visų pusių, greitų ir nepa-
liedamų. Tačiau kažkur sielos gelmėje ji juto artinan­
tis šlovę ir džiugų jaudulį, kodėl - negalėjo suvokti.
Vis dėlto tas pojūtis suteikė jai jėgų antplūdį: ji iš­
traukė iš pusnies mergaitę, stumtelėjo trypčiojantį vie­
toje berniuką ir visiems suriko:
- Nesustokite! Sekite lokio pėdomis! Jis atėjo su či­
gonais, vadinasi, jo pėdsakai atves pas juos! Svarbiau­
sia, nesustokite!

339
 Ėmė kristi didžiulės snaigės. Netrukus jos visiškai
paslėps Joreko Bernisono pėdsakus. Dabar, kai Bol-
vangaro nebebuvo matyti, o gaisro pašvaistės virto
vos pastebimai spingsinčiu žiburėliu, vienintelė švie­
sa sklido nuo vos švytinčios sniegu užklotos žemės.
Dangų buvo užtraukę tankūs debesys, pro kuriuos
neprasimušė nei mėnesiena, nei Šiaurės pašvaistė, ta­
čiau įdėmiai įsižiūrėję vaikai įžvelgdavo sniege išar­
tus gilius Joreko Bernisono pėdsakus. Laira ragino,
grasino, suduodavo vaikams, kai kuriuos kone nešė,
kitus keikė, stūmė, vilko, švelniai kėlė iš pusnių - ne­
lygu aplinkybės, o Panteleimonas, spręsdamas pagal
vaiko demono būklę, sakydavo jai, ko kiekvienu at­
veju reikia.
„Aš nuvesiu juos pas čigonus, - be perstojo kartojo
mintyse Laira. - Atėjau čia tam, kad juos išvaduočiau,
ir išvaduosiu, rupūs miltai!"
Rodžeris sekė jos pavyzdžiu, o Bilis Kosta rodė vi­
siems kelią, nes buvo aštresnių akių už kitus. Netru­
kus snigti ėmė taip tirštai, kad vaikams teko įsikibti
vienam į kitą, kad nepasimestų. Lairai dingtelėjo: gal
reikia visiems sugulti ir susiglausti, kad būtų šilčiau...
Iš pradžių jie išsikas duobes sniege...
Jai vaidenosi, kad kažką girdi: kažkur riaumojo va­
riklis. Tai buvo ne žemas cepelino gausmas, bet aukš­
tesnis garsas, panašus į širšės dūzgimą. Jis tai pasiek­
davo ausį, tai vėl pranykdavo.
Ir dar tas stūgavimas. Šunų? Kinkomų šunų? Bet ir
tas garsas atrodė labai tolimas, prislopintas milijonų
snaigių ir nešiojamas į šalis besikaitaliojančio vėjo
dvelktelėjimo. Kaukti galėjo į roges įkinkyti šunys, lau­

340
kinės tundros dvasios ir net tie išlaisvintieji demonai,
verkiantys savo prarastų vaikų.
Jai vaidenosi, kad kažką mato: juk sniege negali būti
šviesų? Tikriausiai tai irgi vaiduokliai... Nebent ji su
vaikais būtų ėjusi ratu ir dabar grįžusi j Bolvangarą.
Bet siaurus geltonos šviesos ruoželius skleidė žibin­
tai, o ne baltai spindinčios gemtarinės lempos. Nega­
na to, švieselės judėjo, o kauksmas vis artinosi, tad ne­
spėjus Lairai susigaudyti, ar tik ji neužmigo, ją apspi­
to pažįstami žmonės ir mylavo kailiniuoti vyrai: Džo­
nas Fa pakėlė ją galingomis rankomis, tėvas Koramas
džiugiai juokėsi. Pro pūgą Laira matė, kad čigonai so­
dinasi vaikus į roges, kloja kailiais ir vaišina ruoniena.
Tonis Kosta glėbesčiavo Bilį, švelniai kumšnojo, bet
tuoj pat vėl glaudė prie krūtinės ir suėmęs purtė ro­
dydamas savo džiaugsmą. O Rodžeris...
- Rodžeris keliaus su mumis, - pasakė ji tėvui Kora-
mui. - Jį labiausiai norėjau išvaduoti. Galop mudu su
juo nusigausime į Džordaną. Kas čia per garsas?
Vėl riaumojo tas variklis - lyg kokia pamišusi musė
šnipė, tik tūkstantį kartų didesnė.
Netikėtas smūgis parbloškė Lairą pasliką, o Pante-
leimonas negalėjo jos apginti, nes auksaspalvis bež-
džioniukas...
Ponia Koulter...
Beždžioniukas stumdė, kandžiojo, draskė nagais
Panteleimoną, o tas, kaitaliodamas pavidalus taip grei­
tai, kad vos galėjai jį įžiūrėti, bandė duoti atkirtį: gėlė,
čaižė, plėšė. Tuo metu ponia Koulter, žaibuodama iš
po gobtuvo kailio lediniu neregėto pykčio kupinu
žvilgsniu, ėmė tempti Lairą į motorinių rogių galą. Lai-

341
ra priešinosi ne mažiau aršiai kaip jos demonas. Snigo
taip tirštai, kad jie atrodė atskirti nuo viso pasaulio juos
vienus apgaubusios pūgos, o gemtariniai rogių žibin­
tai pro sūkuriuojančias snaiges švietė ne daugiau kaip
sprindžio spinduliu.
- Gelbėkit! - suriko Laira čigonams - jie buvo čia pat,
tačiau pro tirštą sniegą nieko nematė. - Gelbėkit mane!
Tėve Koramai! Garbusis Fa! O Dieve, padėk man!
Ponia Koulter spigiai sušuko įsakymą šiaurės toto­
rių kalba. Sniego uždanga prasiskyrė, ir jie pasirodė -
visas būrys šautuvais ginkluotų vyrų, su šalia urzgian­
čiomis demonėmis vilkėmis. Pamatęs, kad poniai Koul­
ter sunkiai sekasi susitvarkyti su Laira, jų vadas paė­
mė mergaitę viena ranka lyg kokią lėlę ir įmetė į ro­
ges. Ten ji gulėjo suglumusi ir apkvaitusi.
Pokštelėjo vienas šautuvas, antras - čigonai susigau­
dę, kas darosi. Tačiau šaudyti, kai nematai saviškių -
pavojinga. Totoriai, glaudžiu ratu apsupę roges, galė­
jo šaudyti į visas puses pro sniego skraistę, o čigonai
atsišaudyti nedrįso, nes bijojo pataikyti į Lairą.
Ak kaip apmaudu jai pasidarė! Ir kokia išvargusi pa­
sijuto!
Vis dar apdujusi, jausdama, kaip spengia ausyse, ji
pasikėlė ir pamatė, kad Panteleimonas vis dar įnirtin­
gai grumiasi su beždžioniuku - suleidęs ernio dantis į
auksiniu kailiu dengtą leteną jis nebekeitė pavidalo,
tik įnirtingai laikėsi įsikibęs. O kas čia?!
Nejaugi Rodžeris?
Taip: Rodžeris tvatijo ponią Koulter kumščiais ir ko­
jomis, kakta trankė jai į galvą, bet priėjęs totorius vie­
nu kepštelėjimu tarsi vydamas į šalį musę pargriovė jį

342
ant žemės. Lairai viskas dabar atrodė fantasmagoriš­
ka: mirgėjo baltos, juodos dėmės, prieš akis supleve­
no kažkas žalia, šmėstelėjo kažkokie nelygūs šešėliai
ir žiburėliai...
Didžiulis sūkurys praskyrė sniego uždangą, ir Laira
lyg scenoje išvydo Joreką Bernisoną, žvanginantį,
girgždinantį metalinius šarvus. Po akimirkos savo
milžiniškais nasrais jis stvėrė totorių kairėje, paskui kitą
dešinėje, trečiam perdrėskė nagais grandinių šarvų
krūtinę. Laira matė tik baltus dantis, juodą geležį ir
raudonu krauju permirkusį kailį...
Staiga kažkas smarkiai truktelėjo ją aukštyn - taip,
aukštyn; ji dar sugriebė Rodžerį, išplėšusi poniai Koul-
ter iš nagų, ir tvirtai apkabino. Abiejų vaikų demonai,
dabar - šaižiai spiegiantys paukščiai, apstulbę suplas­
nojo sparnais, o aplink pleveno kur kas didesni pada­
rai. Tuomet Laira pamatė šalia ore raganą, vieną iš tų
elegantiškų nelygių juodų šešėlių iš padebesių, šįsyk
taip arti, kad galėjai paliesti. Nuogose (tokiame žvar­
biame šaltyje!) rankose ji laikė lanką; įtempusi templę
ji paleido strėlę į vos už metro stovinčio grėsmingo
šarvuoto totoriaus šalmo plyšelį...
Strėlė nulėkė, ir dalis jos išlindo pro kitą šalmo pusę.
Tuo metu pašokusi į viršų vyro demone vilkė negyva
krito dar nespėjus jam pačiam pargriūti ant žemės.
Aukštyn! Lairą ir Rodžerį kažkokia jėga pasičiupusi
sviedė į viršų, ir jie pamatė silpstančiais pirštais esą įsi­
kibę į debesapušės šaką, ant kurios įsitempusi, bet grakš­
čiai laikydama pusiausvyrą sėdėjo jaunoji ragana. Ta­
da jinai pasviro į kairę, vaikams prieš akis sušmėžavo
kažkoks didelis daiktas, ir jie atsidūrė ant žemės.

343
 Juodu išgriuvo į sniegą šalia Li Skorsbio oro baliono
krepšio.
- Šok į vidų, - sušuko teksasietis, - tik, žiūrėk, nepa­
miršk pasiimti draugo. Ar matėte lokį?
Laira pamatė, kad trys raganos laiko virvę, apsuktą
aplink uolą, kad dujų pripildytas maišas neatitrūktų
nuo žemės.
- Lipk į krepšį! - sušuko ji Rodžeriui ir persiropštusi
per oda aptrauktą gondolos viršų sudribo jos dugne
sniegina krūva. Tuoj pat ant jos užvirto Rodžeris, o
tuomet nuo galingo riaumojimo ar urzgimo net žemė
sudrebėjo.
- Čionai, Jorekai! Lipk vidun, mielas bičiuli! - suriko
Li Skorsbis, ir lokys persirito per šoną šlykščiai sugirgž­
dindamas pintus krepšio karklus ir sulenkdamas me­
dinius skersinius.
Staiga lengvesnio oro verpetas akimirką nubloškė į
šalį ūką ir sniegą, tad Laira pamatė viską, kas darosi
aplink. Džono Fa vadovaujamas čigonų būrys perse­
kiojo totorius ir stūmė juos atgal liepsnojančių Bolvan-
garo griuvėsių link, o kiti čigonai vienam Vaikui po
kito padėjo lipti į roges ir šiltai kamšė kailiais. Tėvas
Koramas sunerimęs davėsi aplink, pasiramsčiuodamas
savo lazdele, o jo geltonspalvė demone liuoksėjo po
sniegą, dairydamasi į visas puses.
- Tėve Koramai! - sušuko Laira. - Žiūrėkite čia!
Senukas išgirdo ir atsigręžęs apstulbo, kai pamatė vir­
vę įtempusį balioną, raganas, neleidžiančias jam nulėkti
į padangę, ir iš krepšio energingai mojančią Lairą.
- Laira! - sušuko jis. - Tau nieko neatsitiko, mergy­
te? Tu sveika?

344
 - Kaip niekada! - atsakydama suriko jinai. - Viso
gero, tėve Koramai! Sudiev! Parvežkite visus vaikus
namo!
- Parvešime - prisiekiu savo senais kaulais! Geros
kelionės, dukryte, geros kloties, brangioji...
Tą akimirką oreivis mostelėjo ranka žemyn, ir pa-
mačiusios šį ženklą raganos paleido virvę.
Balionas iškart pakilo ir šovė į sniego tirštynę tokiu
greičiu, kad Laira vos galėjo patikėti. Čigonai, totoriai
ir raganos apačioje iškart pranyko ūkanoje, o jie ėmė
kilti vis staigiau - Lairai dingtelėjo, kad jokia raketa
nebūtų atsiplėšusi nuo žemės greičiau. Ji gulėjo ant
krepšio dugno, įsikibusi į Rodžerj, ir juto, kaip pagrei­
tis spaudžia ją žemyn.
Li Skorsbis netvėrė džiaugsmu: juokėsi ir lyg paklai­
kęs šūkavo, kaip moka tik teksasiečiai; Jorekas Berni-
sonas kuo ramiausiai vilkosi šarvus: vikriai užkabinęs
nagu atsegdavo atskiras grandis ir dėjo į krūvą. Kaž­
kur netoliese girdimas plevenimas ir oras, švilpiantis
pro debesapušių spyglius, bylojo, kad raganos lydi juos
į padebesius.
Pamažėle Laira atsitokėjo; vėl ėmė rečiau alsuoti, šir­
dis taip pat nustojo daužytis. Ji atsisėdo ir apsidairė.
Gondola buvo gerokai didesnė, negu ji manė. Palei
kraštus buvo pristatyta dėžių su filosofiniais įrankiais,
suverstos krūvos kailių, deguonies balionų, voliojosi
gausybė daiktų, tokių mažų ir neaiškios paskirties, kad
tirštame rūke, pro kurį jie kilo, negalėjai įžiūrėti.
- Ar čia debesis? - paklausė jinai.
- Tikrai taip. Aptūlok savo draugą kailiais, kol nevirto
varvekliu. Jau dabar šalta, bet aukščiau bus dar šalčiau.

345
 - Kaip mus radote?
- Raganos padėjo. Viena kilminga ragana nori su ta­
vim pasikalbėti. Kai išnirsime iš debesies, susiorien­
tuosime, kur esą, o tada galėsime susėdę paplepėti.
- Ačiū, kad pasirodei, Jorekai, - padėkojo Laira.
Lokys suniurzgė ir ėmėsi laižyti kruviną kailį. Nuo
jo svorio krepšys buvo palinkęs į šoną, bet tai buvo
nesvarbu. Rodžeris prisibijojoJoreko, bet lokys nekrei­
pė j jį dėmesio, tarsi tas būtų tik dar viena snaigė. Lai­
ra patenkinta laikėsi įsikibusi į gondolos kraštą - kai
stovėjo, jis buvo lygiai su jos smakru - ir išputusi akis
spoksojo į sūkuriuojantį debesį.
Vos prieš kelias akimirkas balionas visai išlindo iš
debesies ir, veržliai tebekildamas, nusklendė dangaus
link.
Tai bent reginys!
Tiesiai virš galvų didžiuliu lanku rietėsi baliono ku­
polas. Aukščiau ir priešais švytėjo Siaurės pašvaistė -
tokios skaisčios ir didingos lig šiol Laira nebuvo jos
mačiusi. Jinai supo keliautojus iš visų pusių - arba
beveik - tad jie atrodė kone jos dalimi. Platūs rėžiai
kažkokios baltai įkaitusios medžiagos virpėjo čia su­
siglausdami, čia vėl prasiskirdami nelyginant skren­
dančio drugelio sparnai; didingi švytintys kaskadai
garmėjo žemyn nematomomis stačiomis uolomis ir
telkšojo sūkuriuojančiais klanais arba kabojo lyg be­
kraščiai kriokliai.
Laira net prasižiojusi žiūrėjo į šį vaizdą, o kai nulei­
do akis, pamatė bemaž dar įstabesnį.
Kiek akys užmatė, visomis kryptimis iki pat horizon­
to driekėsi nelygi nepertraukiama balta jūra. Kai kur

346
kyšojo apvalainos viršūnės, kitur atsivėrė pilnos garų
bedugnės, bet didžiausi jos plotai panėšėjo į vientisą
ledo luitą.
O pro jį po vieną, du ir didesniais būreliais kilo ne­
dideli juodi šešėliai, tie neregėtai grakštūs nelygūs pa­
vidalai - debesapušių šakas apsižergusios raganos.
Skrido jos greitai, be jokių pastangų, pasilenkdamos
į vieną ar kitą pusę, kai reikėdavo pakeisti kryptį. Vie­
na - lankininke, ištraukusi Lairą iš ponios Koulter na­
gų, skrido visai šalia gondolos, ir Laira pirmą kartą aiš­
kiai ją pamatė.
Ji buvo jauna - jaunesnė už ponią Koulter, be to,
graži, skaisčių žalių akių. Kaip ir visos raganos, vilkėjo
juodo šilko juostomis, bet nebuvo apsirengusi jokių
kailių, neužsidengusi galvos gobtuvu, neapsimovusi
pirštinių. Rodės, ji visai nejaučia šalčio. Jos kaktą puo­
šė raudonų gėlyčių vainikas. Vos už poros žingsnių
stovinti Laira negalėjo atsistebėti, kaip debesapušės ša­
ką ji valdo lyg žirgą.
- Tu Laira?
- Taip. O jūs - Serafiną Pekala?
- Atspėjai.
Laira suprato, kodėl tėvas Koramas ją myli ir kodėl
iš tos meilės jam plyšta širdis, nors nei vieno, nei kito
dar prieš akimirką nežinojo. Jis - senas, palūžęs žmo­
gus - ir toliau sens, o ji bus jauna dar daugelį dešimt­
mečių.
- Ar turi ženklų aiškinimo prietaisą? - paklausė ra­
gana balsu, tokiu panašiu į melodingą, tyrą pačios Au­
roros dainą, kad per tą malonų jo skambesį Laira vos
suprato žodžių prasmę.

347
 - Taip, jis mano kišenėje.
Galingas sparnų plasnojimas pranešė, kad atskrenda
dar kažkas, ir netrukus šalia Serafinos Pekalos sklendė
jis - pilkasis demonas žąsinas. Kažką pasakęs, nuskrido
j šalį ir plačiu ratu ėmė suktis aplink tebekylantį balioną.
- Čigonai nuniokojo Bolvangarą, - tarė ragana. - jie
užmušė dvidešimt du sargybinius ir devynis Stoties
darbuotojus, padegė visus gaisro nepaliestus pastatus.
Jie sulygins Bolvangarą su žeme.
- O ponia Koulter?
- Lyg skradžiai žemę būtų prasmegusi.
ji suklykė laukiniu balsu, ir kitos raganos apsuku­
sios ratą atskrido prie baliono.
- Pone Skorsbi, - tarė Serafiną, - malonėkite duoti
virvę.
- Esu labai dėkingas jums, ponia. Mes vis dar kyla­
me. Manau, kurį laiką dar reikės skristi aukštyn. Kiek
jūsiškių reikės nutempti mus į šiaurę?
- Mes stiprios, - teatsakė jinai.
Li Skorsbis pririšo storos virvės ritinį prie oda deng­
to geležinio žiedo, į kurį suėjo visi lynai nuo pūslės ir
ant kurio kabojo pats krepšys. Stipriai ją užveržęs iš­
metė laisvąjį galą, ir šešios raganos metėsi prie jo, pa­
stvėrė ir niukindamos debesapušių šakas ėmė tempti
Siaurės žvaigždės link.
Kai balionas ėmė judėti ta kryptimi, Panteleimonas
pasivertė kiru ir atsitūpė ant gondolos krašto. Rodže-
rio demonas irgi iškišo nosį pažiūrėti, bet tuoj paršliau­
žė atgal, nes berniukas kietai miegojo, Jorekas Berni-
sonas taip pat. Nemiegojo tik Li Skorsbis: ramiai kram­
tė ploną cigarą ir stebėjo savo prietaisus.

348
 - Na, Laira, - tarė Serafiną Pekala, - ar žinai, ko ke­
liauji pas lordą Asrielį?
- Kad nuvežčiau aletiometrą - ko daugiau? - apstul­
busi atsakė Laira.
Tai buvo tokie akivaizdūs dalykai, kad anksčiau apie
tai nesusimąstė. Tada ji prisiminė, kas pirmiausia pa­
stūmėjo ją leistis i šią kelionę - taip seniai, kad jau be­
veik pamiršo.
- Arba... padėti jam išsivaduoti. Būtent! Mes padėsi­
me jam pabėgti.
Tačiau jai pačiai šitie žodžiai nuskambėjo kvailai. Pa­
bėgti iš Svalbardo? Juk tai neįmanoma!
- Bent jau pamėginsime, - pridūrė ji ryžtingai. - O
kodėl jūs klausiate?
- Turiu kai ką tau pasakyti, - atsakė Serafiną Pekala.
- Apie Dulkes?
Mat jos rūpėjo Lairai labiausiai.
- Be kita ko, ir apie jas. Tačiau tu pavargusi, o laukia
ilga kelionė. Pasišnekėsime, kai pabusi.
Lairą užpuolė žiovulys, toks smarkus, kad ko ne­
plyšo žandikaulis ir netrūko plaučiai. Žiovavo visą
minutę - bent jau taip atrodė jai pačiai; galop, kad ir
kaip priešinosi, miegas ją įveikė. Serafiną Pekala iš­
tiesė ranką virš gondolos krašto ir palietė jos akis. Kai
Laira susmuko ant grindų, Panteleimonas purptelė­
jo žemyn, pasivertė šermuonėliu ir įsitaisė miegoti
prie jos kaklo.
Skrisdama šalia oro baliono ragana nustatė pastovų
šakos greitį. Jie keliavo į šiaurę, Svalbardo link.

349
Svalbardas
 18

Rūkas ir ledas

Li Skorsbis apkamšė Lairą dar keliais kailiais. Ji susi­

rangė arčiau Rodžerio, ir juodu šitaip šalia miegojo,
kol balionas skrido Šiaurės ašigalio link. Oreivis ret­
karčiais tikrino savo prietaisų rodmenis, be perstojo
kramtė cigarą, kurio taip ir neužsidegs, nes visai šalia -
lengvai užsiliepsnojantis vandenilis, ir pats vis labiau
tūlojosi kailiais.
- Ta mergytė gana svarbi, ką? - Lairai užmigus po
kelių minučių paklausė jis.
- Ji pati nė nenumano, kokia svarbi, - atsakė Serafi­
ną Pekala.
- Ar tai reiškia, kad reikia tikėtis ginkluotų persekio­
tojų? Supraskite: kalbu kaip praktiškas žmogus, turin­
tis užsidirbti pragyvenimui. Jei mane numuš ar mano
balioną kulkos sudraskys j gabalus - man bus per di­
delis nuostolis, nes iš anksto dėl jokio nuostolių atly­
ginimo nesusitarta. Patikėkite manim, ponia, - nesi­
stengiu sumenkinti šios ekspedicijos svarbos. Tačiau

353
Džonas Fa su savo čigonais sumokėjo man už kelio­
nės laiką, mano kvalifikaciją ir įprastą baliono susidė­
vėjimą - daugiau už nieką. Pinigų draudimui nuo ka­
ro veiksmų aš negavau. O pasakysiu jums štai ką, po­
nia: kai mes išlaipinsime Joreką Bernisoną Svalbarde,
tai bus palaikyta karo veiksmu.
Jis gražiai išspjovė rūkomojo lapo gabalą už krepšio.
- Štai kodėl norėčiau žinoti, kokios maišaties ir ko­
kių nesutarimų galime tikėtis, - baigė jis.
- Gali kilti grumtynės, - atsakė Serafiną Pekala, -
bet jums, be abejo, jau yra tekę grumtis?
- Žinoma - kai man už tai mokėjo. Tačiau, tiesą sa­
kant, aš pamaniau, kad mūsų susitarimas - vien kaž­
ką kažkur nugabenti, todėl ir atitinkamai užsiprašiau.
Po šitų nedidelių peštynių apačioje ėmiau galvoti, ko­
kios mano, kaip vežėjo, pareigos. Pavyzdžiui: ar pri­
valau rizikuoti savo gyvybe ir įranga lokių tarpusavio
kare. Ir dar: gal ta mergytė Svalbarde turi tokių pat
aršių priešų kaip tie Bolvangare. Užsiminiau apie tai
vien norėdamas pasišnekėti.
- Pone Skorsbi, - tarė ragana, - gaila, kad negaliu
atsakyti į jūsų klausimą. Tegaliu pasakyti, kad visi
mes - žmonės, raganos, lokiai - jau dalyvaujame ka­
re, tik ne visi tai žinome. Nežinia, ar Svalbarde jūs
susidursite su pavojais, ar liksite gyvas ir sveikas, -
jūs esate rekrutas, kareivis, kuriam į rankas duotas
ginklas.
- Man tai atrodo kiek netikėta. Manyčiau, kad žmo­
gus turėtų pats rinktis - imti į rankas ginklą ar ne.
- Rinktis mes negalime - kaip mūsų niekas neklau­
sia, ar norime gimti.

354
 - Vis dėlto man patinka rinktis, - prieštaravo jis. -
Man patinka rinktis darbus, kurių imuosi, kur keliau­
ti, ką valgyti, ir bičiulius, su kuriais susėdęs plepu. Ar
jums niekada nekyla noras turėti galimybę rinktis?
- Gal mes skirtingai suprantame žodį „rinktis", - kiek
pasvarsčiusi atsakė Serafiną Pekala. - Mes, raganos,
nieko neturime, todėl mums nerūpi išsaugoti kokias
vertybes ar gauti pelno. Kalbant apie vieno ar kito da­
lyko pasirinkimą, kai gyveni daug šimtų metų, imi su­
prasti, kad kiekviena proga pasitaikys dar kartą. Mū­
sų poreikiai kitokie. Jums reikia taisyti balioną ir žiū­
rėti, kad jis nuolat būtų geros būklės, o tam reikia daug
laiko ir pastangų, - aš tai suprantu. O jeigu mes nori­
me skraidyti, mums tereikia nusilaužti debesapušės
šaką - bet kurią, ir jų vis tiek dar liks daugybė. Mes
nejaučiame šalčio, taigi mums nereikia šiltų drabužių.
Jokių mainų priemonių, išskyrus savitarpio pagalbą,
mes neturime. Jeigu raganai ko nors prireikia, jai duos
kita. Jeigu reikia kariauti, mes nelaikome kainos veiks­
niu, į kurį reikia atsižvelgti sprendžiant, ar kariauti ver­
ta. Be to, mes neturime garbės sąvokos, būdingos, pa­
vyzdžiui, lokiams. Lokiui įžeidimas - mirtinas dalykas.
Mums jis neįsivaizduojamas. Kaip galėtum įžeisti raga­
ną? O jeigu ir įžeistum - baisaus čia daikto!
- Galima sakyti, kad jus suprantu. Žodžiai kaip žir­
niai į sieną - atšoka, ir tiek. Tačiau, ponia, tikiuosi, su­
prantate, kokia kebli mano padėtis. Esu paprastas orei­
vis ir norėčiau nugyventi likusias dienas be rūpesčių.
Nusipirkti ūkelį, keletą galvijų, porą arklių... Kaip ma­
tote, netrokštu nieko prašmatnaus - nei rūmų, nei ver­
gų ar aukso skrynių. Aš tik noriu vakare sėdėti su ei-

355
garu ir stiklu burbono ir klausytis, kaip vėjas šnara ša­
lavijuose. Bėda, kad tai kainuoja. Todėl aš skraidau
mainais už pinigus; po kiekvienos užduoties aš nu­
siunčiu šiek tiek aukso j gimtojo miestelio banką, o kai
sukaupsiu užtektinai, ponia, parduosiu šitą balioną ir
nusipirksiu bilietą į garlaivį, plaukiantį į Galvestoną,
ir niekuomet nebepaliksiu žemės.
- Tuo mes irgi skiriamės nuo jūsų, pone Skorsbi.
Ragana verčiau nustos kvėpuoti, negu liausis skrai­
džiusi. Tik skraidydamos mes pasijuntame tikrai
esančios savimi.
- Suprantu, ponia, ir jums pavydžiu, bet jums kelia
pasitenkinimą kiti dalykai negu man. Skraidymas man
tėra darbas, o aš pats - tik technikas. Lygiai taip pat
galėčiau reguliuoti dujų variklio vožtuvus arba lituoti
gemtarines grandines. Bet aš pasirinkau skraidyti ba­
lionu. Padariau tai savo laisva valia. Štai kodėl man
kelia nerimą mintis apie karą, apie kurį man niekas
nieko nepasakojo.
- Karas iš dalies kilo dėl Joreko Bernisono vaido su
karaliumi, - paaiškino ragana. - Tai mergytei lemta
suvaidinti jame vaidmenį.
-Jūs kalbate apie lemtį, tarsi tai būtų kažkas iš anks­
to numatyta. O man tai patinka nė kiek ne daugiau
negu karas, į kurį mane įvėlė man apie jį nežinant.
Malonėkite pasakyti, kur čia pasireiškė mano laisva
valia? O ta mergytė, man rodos, turi daugiau laisvos
valios negu bet kuris mano kada nors sutiktas žmo­
gus. Jūs norite man pasakyti, kad ji lyg ir koks spy­
ruoklinis žaislas, kurį prisuki ir paleidi keliu, iš kurio ji
negali iškrypti?

356
 - Mus visus valdo likimo deivės. Bet mes privalo­
me elgtis, tarsi taip nebūtų, - atsakė ragana, - ant­
raip mirtume iš nevilties. Šiai mergytei išpranašau­
tas keistas dalykas: jai lemta padaryti galą... lemčiai.
Tačiau ji privalo tai padaryti nesuprasdama, ką daro -
tarsi ją ragintų elgtis jos prigimtis, o ne lemtis. Jeigu
jai sakys, ką privalanti daryti - nieko neišdegs. Visus
pasaulius nusiaubs mirtis, ir neviltis triumfuos am­
žiams. Visatos taps tik vienas su kitu susikabinusiais
mechanizmais - aklais, be jokios minties, jausmo ar
gyvybės...
Juodu pažvelgė į miegančią Lairą. Jos veidukas (bent
jau ta menkutė iš gobtuvo kyšanti dalis) buvo susi­
raukęs tarsi iš kažkokio užsispyrimo.
- Man regis, ji kažką nujaučia, - atsakė oreivis. - Bent
jau atrodo pasirengusi. O kaip tas berniukas? Ar žino­
te, kad ji sukorė tokį kelią vien tam, kad išvaduotų jį iš
tų nevidonų? Oksforde ar kur kitur jie kartu žaisda­
vo. Jūs tai žinojote?
- Taip, žinojau. Laira vežasi neįkainojamos vertės
daiktą ir, rodos, likimo deivės pasirinko ją tam, kad
nugabentų jį tėvui. Taigi ji sukorė tokį ilgą kelią, nes
norėjo rasti savo draugą, nežinodama, kad jį likimo
deivės nusiuntė į Šiaurę, idant ji sektų iš paskos ir kai
ką nuvežtų tėvui.
-Jūs taip viską supratote?
Pirmą kartą atrodė, tarsi ragana dvejotų.
- Taip atrodo... Bet mes negalime perprasti tamsos,
pone Skorsbi. Visai galimas daiktas, kad aš klystu.
- Ar negalėčiau paklausti, kaip jūs įsivėlėte į šią is­
toriją?

357
 - Mes gerai nežinojome, ką jie daro Bolvangare, bet
visa širdimi nujautėme, kad kažką nedora. Laira jų
priešas, vadinasi, mes jos draugės. Aiškiau mes viso to
nesuprantame. Be to, mano gentis draugiškai nusitei­
kusi čigonų atžvilgiu dar nuo tada, kai tėvas Koramas
išgelbėjo man gyvybę. Mes talkiname jų paprašytos.
O jie įsipareigoję lordui Asrieliui.
- Aišku. Vadinasi, jūs tempiate balioną į Svalbardą
dėl čigonų. Dėl tos draugystės ar partempsite mus at­
gal? O gal man reikės laukti palankaus vėjo ir viltis,
kad lokiai per tą laiką bus pakančiai nusiteikę? Ponia,
aš vėl klausiu iš draugiško smalsumo.
-Jeigu galėsime padėti jums grįžti į Trolezundą, po­
ne Skorsbi, taip ir padarysime. Tačiau mes nežinome,
kas mūsų laukia Svalbarde. Naujasis lokių karalius įgy­
vendino daug naujovių; seni papročiai smerkiami. Nu­
sileisti balionu gali būti sunku. Ir nežinau, kaip Lairai
pavyks rasti kelią pas tėvą. Be to, nenumanau, ką su­
galvojęs daryti Jorekas Bernisonas, - tik žinau, kad jo
lemtis susijusi su mergaitės.
- Aš irgi nenumanau, ponia. Man regis, jis prisirišo
prie mergaitės ir jaučiasi lyg ir jos gynėjas. Mat jinai
padėjo jam susigrąžinti šarvus. Kas žino, ką jaučia lo­
kys? Kas pasakys, ar koks nors lokys yra mylėjęs žmo­
gų, bet Jorekas ją myli. Jeigu kalbėsime apie tūpimą Sval­
barde, šitai niekados nebuvo lengva. Vis dėlto jei galė­
siu paprašyti jūsų patempti balioną reikiama kryptimi,
jausiuosi ramiau, o jeigu kaip nors galėsiu jums atsily­
ginti-jums tereikės pasakyti. Vis dėlto norėčiau žinoti:
kieno pusę aš palaikau tame nematomame kare?
- Mudu su jumis esame Lairos pusėje.

358
 - Tuo aš neabejoju.
Jie skrido toliau. Kadangi žemiau kabojo debesys,
negalėjai pasakyti, kokiu greičiu jie juda. Paprastai oro
baliono greitis nepriklausydavo nuo vėjo - jis skrie­
davo pačių oro masių greičiu, bet dabar, raganų tem­
piamas, balionas judėjo prieš oro mases, o ne kartu su
jomis, be to, keldamas didžiulį pasipriešinimą, mat
griozdiškas oro balionas nė iš tolo nepanėšėjo į grakš­
tų, aptakų cepeliną. Taigi krepšys sūpavosi į šalis, kra­
tydamasis gerokai daugiau negu per įprastą skrydį.
Li Skorsbiui rūpėjo ne tiek jo patogumas, kiek prie­
taisai, todėl jis daug laiko praleido tikrindamas, kad
jie neatsilaisvintų nuo pagrindinių statramsčių. Aukš-
čiamatis rodė, kad jie skrenda beveik trys kilometrai
virš žemės. Temperatūra buvo dvidešimt laipsnių že­
miau nulio. Jam buvo tekę skristi ir šiek tiek šaltesniu
oru, bet jis nenorėjo visai sustirti, todėl išvyniojo bre­
zentinį audeklą, kurį naudodavo kaip atsarginę pala­
pinę, ištiesė jį priešais miegančius vaikus, kad užstotų
vėją, atsigulė atsirėmęs nugara į seną kovų draugą Jo-
reką Bernisoną ir užmigo.
Kai Laira pabudo, mėnuo buvo aukštai danguje, ir vis­
ką prieš akis dengė sidabras, pradedant banguotu de­
besų paviršiumi apačioje ir baigiant šerkšnu bei var­
vekliais, kuriais buvo aplipusi baliono įranga.
Rodžeris miegojo, Li Skorsbis ir lokys taip pat. Ta­
čiau ragana šalia baliono skrido nepavargdama.
- Ar dar toli iki Svalbardo? - paklausė Laira.
- Jei pakeliui nesusidursime su vėjais, virš Svalbar­
do praskrisime po kokių dvylikos valandų.

359
 - Kur tūpsime?
- Priklausys nuo oro. Tik uolų stengsimės vengti. Ten
gyvena būtybės, kurios medžioja viską, kas tik juda.
Jei pavyks, išlaipinsime tave atokiau nuo Svalbardo ir
Jofuro Raknisono rūmų.
- Kas bus, kai rasiu lordą Asrielį? Jis norės grįžti į
Oksfordą? Be to, nenumanau, ar turėčiau pasakyti ži­
nanti, kad jis mano tėvas. Gal jis norės ir toliau apsi­
metinėti esąs mano dėdė. Aš beveik jo nepažįstu.
-Jis nenorės grįžti į Oksfordą, Laira. Rodos, kitame
pasaulyje reikia šį tą nuveikti, o jis vienintelis, galintis
nutiesti tiltą tarp šio pasaulio ir ano. Bet jam reikia vie­
no daikto, kuris jam padėtų.
- Aletiometro! - sušuko Laira. - Jordano rektorius
davė jį man ir buvo kažką besakąs apie lordą Asrielį,
bet jam sutrukdė. Aš žinau, kad iš tikrųjų jis nenorėjo
nunuodyti lordą Asrielį. Ar jis pažiūrės į aletiometrą ir
supras, kaip statyti tą tiltą? Neabejoju, kad galėčiau
jam padėti. Ko gero, aš suprantu, ką šis prietaisas ro­
do, nė kiek ne blogiau už visus kitus.
- Nežinau, - atsakė Serafiną Pekala. - Mes nežino­
me, kaip jis tai padarys ir kokią užduotį turės atlikti.
Yra jėgų, kurios kalbasi su mumis, bet yra galinges­
nių už jas, o kai kurių paslapčių nežino net pačios
galingiausios.
- Aletiometras man pasakytų! Galėčiau pažiūrėti, ką
jis rodo, dabar...
Tačiau buvo per šalta - jai nebūtų pavykę išlaikyti
jo rankoje. Ji standžiau susisupo į kailius ir užsitrau­
kė gobtuvą, kad apsigintų nuo žvarbaus vėjo, pali­
kusi tik plyšelį akims. Toli į priekį ir kiek žemiau ėjo

360
prie baliono žiedo pririšta ilga virvė, tempiama šešių
ar septynių raganų, apsižergusių debesapušių šakas.
Žvaigždės skleidė skaisčią, šaltą ir, rodės, kietą it dei­
mantai šviesą.
- Kodėl jums nešalta, Serafiną Pekala?
- Šaltį mes jaučiame, bet nekreipiame dėmesio, nes
mums jis nekenkia. Ojeigu apsimuturiuosime, kad ne­
justame šalčio, nepatirsime kitų dalykų, tokių kaip
švelnus žvaigždžių dilgčiojimas, Šiaurės pašvaistės
muzika, o svarbiausia - mėnesienos, lyg šilkas glos­
tančios mums odą. Dėl tokių dalykų verta pašalti.
- Ar aš galėčiau juos pajusti?
- Ne. Tu mirtum, jei nusirengtum savo kailius. Ne-
prasisek jų.
- Kaip ilgai gyvena raganos, Serafiną Pekala? Tėvas
Koramas sako, šimtus metų. Bet jūs man visai neatro-
dote sena.
- Man trys šimtai metų ar daugiau. Seniausiai mūsų
raganų motinai beveik tūkstantis. Vieną dieną Jambė-
Aka ateis jos pasiimti. Jinai - mirusiųjų deivė. Ji ateina
pas tave maloniai šypsodama, ir tu supranti, kad atėjo
laikas mirti.
- O ar būna raganių? Ar raganos - vien moterys?
- Kai kurie vyrai tarnauja mums - kaip konsulas Tro-
lezunde. Be to, mes juos imame į meilužius ar vyrus.
Tu labai maža, Laira, dar nesuprasi, bet aš vis tiek tau
pasakysiu/ ir vėliau suvoksi: vyrai šmėsteli mums prieš
akis kaip drugeliai, kaip trumpai gyvenantys padarai.
Mes juos mylime, nes jie narsūs, išdidūs, gražūs ir pro­
tingi, tačiau jie bemat miršta. Jie iškeliauja į aną pa­
saulį taip greitai, kad mums nuolatos drasko širdį

361
skausmas. Mes gimdome jų vaikus - jeigu tai mergai­
tės, jos tampa raganomis, jei berniukai - žmonėmis. O
paskui akies mirksniu jie pranyksta - pakirsti ligų, kul­
kų ir strėlių. O juk jie mūsų sūnūs. Kai mažas berniu­
kas auga, jis mano esąs nemirtingas. Jo motina žino,
kad taip nėra. Taigi kiekvieno tavo vaiko mirtis tampa
vis skausmingesnė, kol galop tau plyšta širdis. Galbūt
tada Jambė-Aka ir ateina tavęs pasiimti. Jinai senesnė
už tundrą. Ko gero, jai raganų gyvenimas atrodo toks
pat trumpas kaip mums vyrų.
- Ar jūs mylėjote tėvą Koramą?
-Taip. Ar jis žino?
- Nežinau, tik neabejoju, kad jis myli jus.
- Kai mane išgelbėjo, buvo jaunas, stiprus, nepapras­
tai išdidus ir gražus. Iškart jį pamilau. Būčiau pakeitu­
si savo prigimtį, atsisakiusi žvaigždžių dilgčiojimo,
Siaurės pašvaistės muzikos ir niekada nebebūčiau
skraidžiusi - nė nesusimąsčiusi akimirksniu visa tai bū­
čiau paaukojusi, kad galėčiau tapti laivo čigono žmo­
na, virti jam valgyti, miegoti su juo vienoje lovoje ir
gimdyti jo vaikus. Bet juk gyvam padarui pasikeisti
neįmanoma - gali tik imtis kitos veiklos. Jis žmogus.
Išgyvenau su juo pakankamai ilgai, kad pagimdyčiau
jam vaiką...
- Jis niekada to nesakė! Mergaitę? Raganą?
- Ne, berniuką, ir jis mirė per didžiąją epidemiją li­
gos, atėjusios iš Rytų, prieš keturiasdešimt metų. Varg­
šelis: vieną akimirką jis atpleveno į šį pasaulį, o kitą
išplasnojo nelyginant vienadienė peteliškė. Mano šir­
dis plyšo kaip visuomet nuo tokių dalykų. Koramui
taip pat. O tada mane pašaukė grįžti pas saviškes, nes

362
Jambė-Aka pasiėmė mano motiną, ir aš tapau genties
karaliene. Taigi išėjau - neturėjau kitos išeities.
- Ar daugiau niekada jo nebematėte?
- Niekada. Girdėjau apie jo žygius. Girdėjau, kaip
skrelingai sužeidė jį nuodyta strėle, ir nusiunčiau jam
žolelių bei kerų, kad padėčiau išgyti, tačiau man trū­
ko jėgų su juo pasimatyti. Paskui sužinojau, kaip jis
tada palūžo ir kaip augo jo išmintis, kiek daug studi­
javo ir skaitė, tad didžiavausi juo ir jo geraširdišku­
mu. Tačiau laikiausi nuo jo atokiai, nes atėjo pavojin­
gi laikai mano genčiai, grėsė raganų karai, be to, ma­
niau, kad jis mane užmirš ir ras žmoną tarp moterų...
- Bet taip jos ir nerado, - užsidegusi tarė Laira. -
Jums reikėtų su juo pasimatyti. Jis vis dar jus myli - aš
žinau.
- Tačiau jis gėdytųsi savo amžiaus, o aš to nenorė­
čiau.
- Gal. Bet jums derėtų bent jau nusiųsti jam žinutę -
aš taip manau.
Serafiną Pekala ilgai tylėjo. Panteleimonas virto ki­
ru ir akimirką patupėjo ant jos šakos - pripažindamas,
kad juodu su Laira įžūlokai elgėsi.
- O kodėl žmonės turi demonus, Serafiną Pekala? -
paklausė Laira.
- Visi to klausia, bet atsakymo nežino niekas. De­
monai buvo nuo tada, kai atsirado žmonės. Tuo jūs ir
skiriatės nuo gyvūnų.
-Taigi! Mes tikrai nuo jų skiriamės... Pavyzdžiui, nuo
lokių. Lokiai keisti, ar ne? Manai, kad jie panašūs į žmor
nes, bet staiga jie padaro ką nors itin keisto ar žiau­
raus, ir tau atrodo, kad niekuomet jų nesuprasi... Bet

363
žinot, ką man sakė Jorekas? Ogi kad šarvai jam - nely­
ginant demonas žmogui. Jis sakė, kad tai jo siela. Ta­
čiau tuo jie irgi nuo mūsų skiriasi, nes jis pats pasidarė
tuos šarvus. Pirmuosius šarvus iš jo atėmė, kai išsiun­
tė į tremtį; tada jis susirado dangiškosios geležies ir
pasigamino naujus šarvus - galima sakyti, susikūrė
naują sielą. O mes negalime pasidaryti demonų. Pas­
kui trolezundiečiai nugirdė jį spiritu ir pavogė šarvus,
o aš sužinojau, kur jie, ir jisai juos susigrąžino... Bet
štai kas man knieti: ko jis vyksta į Svalbardą? Jie už­
puls jį, gal net užmuš... Aš myliu Joreką. Aš taip jį my­
liu, kad nenoriu, jog jis ten rodytųsi.
- Ar jis tau sakė, kas esąs?
- Žinau tik jo vardą, bet jį mums pasakė konsulas
Trolezunde.
-Jis aukštakilmis lokys - princas. Tiesą sakant, jeigu
nebūtų padaręs sunkaus nusikaltimo, dabar būtų lo­
kių karalius.
-Jis man sakė, kad jų karalius - Jofuras Raknisonas.
- Jofuras Raknisonas tapo karaliumi, kai Joreką Ber-
nisoną ištrėmė. Aišku, Jofuras princas, kitaip jam ne­
leistų valdyti. Bet jis turi žmogaus gudrumo - jis susi­
randa sąjungininkų ir sudaro su jais sutartis. Jis gyve­
na ne kaip lokiai ledo tvirtovėse, o naujai pasistaty­
dintuose rūmuose. Jis žada apsikeisti ambasadoriais
su žmonių tautomis ir jų inžinierių padedamas plėto­
ti ugnies šachtas... Jis labai sumanus ir subtilus. Kai
kas sako, neva jis pakurstė Joreką poelgiui, už kurį šį
ištrėmė; kiti kalba, kad net jeigu jis to nepadarė, tyčia
skatina visus taip manyti, nes dar labiau pagarsėja gud­
rumu ir sumanumu.

364
 - O ką Jorekas padarė? Matote, be kita ko, myliu Jo-
reką už tai, kad šis pasielgė taip pat kaip mano tėvas ir
buvo nubaustas. Man rodos, juodu panašūs. Jorekas
man sakė užmušęs kitą lokį, tik nepasakojo, kaip tai
atsitiko.
- Jie susipešė dėl lokės. Patinas, kurį nudobė Jore­
kas, atsisakė įprastais ženklais parodyti pasiduodąs,
kai tapo akivaizdu, jog Jorekas stipresnis. Nors lokiai
labai išdidūs, jie visados prisipažįsta matą, kad kitas
stipresnis, ir nusileidžia, bet šis lokys kažkodėl šitaip
nepadarė. Sklinda kalbos, esą Jofuras Raknisonas pa­
veikė jo mintis ar davė jam kažkokių žolelių, kad jam
susimaišytų protas. Šiaip ar taip, jaunasis patinas ne­
nusileido, ir Jorekas Bernisonas nesutramdė įniršio. By­
la teisėjams buvo aiški: jis turėjo sužeisti konkurentą,
o ne jį pribaigti.
- Vadinasi, jei ne tas įvykis, jis būtų karalius, - tarė
Laira. - Kai ką girdėjau apie Jofurą Raknisoną iš Pal-
merio profesoriaus Džordane - jis keliavo į Šiaurę ir
ten su juo susipažino. Jis sakė... Gaila, neprisimenu
ką... Regis, jis klasta užėmė sostą ar kažką panašaus...
Bet žinote, Jorekas kartą man sakė, kad lokių neįma­
noma apgauti, ir man įrodė, kad jo neapmulkinsi.
Sprendžiant iš jūsų žodžių, susidaro įspūdis, kad juos
abu apgavo - jį ir tą jaunąjį lokį. Gal tik lokiai gali ap­
gauti vieni kitus, o žmonės negali. Tik... Trolezundie-
čiai juk jį apgavo, ar ne? Kai nugirdė ir atėmė šarvus.
- Kai lokiai ima elgtis kaip žmonės, ko gero, juos įma­
noma apgauti, - paaiškino Serafiną Pekala. - O kol
elgiasi kaip lokiai, galbūt neįmanoma. Paprastai joks
lokys negers svaigalų. Jorekas Bernisonas gėrė norė­

365
damas užmiršti tremties gėdą, ir tik todėl trolezundie-
čiai jį apgavo.
- Taip, - linksėdama galvą atsakė Laira. Aiškinimas
ją patenkino. Ji be galo žavėjosi Joreku ir todėl nudžiu­
go išgirdusi jo kilnumo patvirtinimą. - Jūs labai pro­
tinga. Jei nebūtumėte paaiškinusi, pati niekaip nebū­
čiau supratusi. Tikriausiai jūs protingesnė net už po­
nią Koulter.
Jie skrido toliau. Laira ėmė kramtyti gabaliuką ruo-
nienos, kurį rado kišenėje.
- Serafiną Pekala, - paklausė ji po kurio laiko, - o
kas yra Dulkės? Man atrodo, kad visos tos bėdos - dėl
Dulkių, tik niekas man nepasako, kas jos.
- Nežinau, - atsakė Serafiną Pekala. - Raganos nie­
kados nesuko sau galvos dėl Dulkių. Galiu tik pasaky­
ti, kad visur, kur yra kunigų, yra ir Dulkių baimės. Aiš­
ku, ponia Koulter ne dvasininke, bet ji - įtakinga Ma-
gisterijos veikėja. Būtent ji dėl savo domėjimosi Dul­
kėmis įsteigė Mažųjų aukų ministeriją ir įtikino Baž­
nyčią sumokėti už Bolvangarą. Mes negalime supras­
ti jos požiūrio į šį reiškinį, bet mes niekada nesuprato­
me daugelio dalykų. Mes matome, kaip totoriai grę­
žia sau galvas, ir tik stebimės iš šitos keistenybės. Taigi
Dulkės galbūt keistos, ir mes jomis stebimės, bet mes
nesibaiminame ir nieko nedraskome į gabalus, kad jas
ištirtume. Palikime tai dvasininkams.
- Dvasininkams? - pakartojo Laira. Ji kažką prisimi­
nė: kad Pelkyne kalbėjosi su Panteleimonu apie tai,
kas galėtų judinti aletiometro rodyklę, ir jiems atėjo į
galvą šviesos malūnėlis virš pagrindinio altoriaus Gab-
rielio koledžo bažnyčioje ir kaip mažas jo bures suko

366
elementariosios dalelės. Vyskupas neturėjo jokių abe­
jonių dėl tų dalelių ir religijos ryšio.
- Gal ir taip, - linktelėjo galvą Laira. - Bažnyčia slepia
beveik viską, kas su ja susiję. Tačiau dauguma su religi­
ja susijusių dalykų yra seni, o, mano žiniomis, Dulkės
atsirado neseniai. Gal lordas Asrielis man pasakytų...
Ji vėl nusižiovavo.
- Verčiau prigulsiu, - tarė ji raganai, - kitaip tikriau­
siai sustirsiu. Ant žemės buvo šalta, bet kaip dabar dar
niekada nebuvau sušalusi. Man rodos, jei pasidarys
dar šalčiau, aš mirsiu.
- Tada gulkis ir apsitūlok kailiais.
- Taip ir padarysiu. Jeigu man lemta mirti, tai tikrai
mieliau mirsiu čia negu ten, apačioje. Kai mus pagul­
dė po tais ašmenimis, pamaniau, kad dabar jau ga­
las... Abu pamanėme. Kaip žiauriai jie norėjo pasielg­
ti! Na, bet dabar mes prigulsime. Pažadink mus, kai
atskrisime, - paprašė ji ir palindo po kailių krūva kuo
arčiau miegančio Rodžerio. Nuo neapsakomo šalčio
visa buvo sustirusi, gėlė kiekvieną kūno dalelę.
Taigi keturi keliautojai skrido toliau, miegodami le­
do pluta pasidengusiame balione - Svalbardo uolų ir
ledynų, ugnies šachtų ir ledo tvirtovių link.
Serafiną Pekala šūktelėjo oreiviui, ir šis iškart pabudo.
Nors apdujęs nuo šalčio, iš baliono judėjimo suprato,
kad kažkas negerai. Jis lyg pašėlęs siūbavo į šalis, kai
smarkūs vėjai trankėsi į oro pūslę, tad už virvės balio­
ną tempiančios raganos vos įstengė jį nulaikyti. Jeigu
paleistų virvę, balioną iškart nublokštų nuo kurso ir -
Li Skorsbis metė akį į kompasą - juos nuneštų Naujo­

367
sios Zemblos link kokių šimto penkiasdešimties kilo­
metrų per valandą greičiu.
- Kur mes? - išgirdo jį šaukiant Laira. Ji pati, sušalu­
si į ožio ragą, buvo bepakirstanti - siūbavimas kėlė jai
nerimą.
Raganos atsakymo ji neišgirdo, tik pro gobtuvo ply­
šį gemtarinio žibinto šviesoje pamatė, kaip Li Skorsbis
viena ranka įsikibęs į ramstį kita tempia virvę, einan­
čią į oro pūslę. Jis smarkiai ją truktelėjo, tarsi ji už kaž­
ko būtų užsikabinusi, pažvelgė į balioną svaidančią
tamsą ir apvyniojo virvę aplink metalinį žiedą, ant ku­
rio kabojo baliono krepšys.
- Išleidžiu dalį dujų, - suriko jis Serafinai Pekalai. -
Leisimės - pernelyg aukštai skrendame.
Ragana atsakydama jam kažką šūktelėjo, bet Laira
ir vėl neišgirdo. Rodžeris irgi budo. Vien krepšio girgž­
desys būtų pažadinęs kiečiausiai įmigusį žmogų, ką ir
sakyti apie siūbavimą ir kratymą. Rodžerio demonas
ir Panteleimonas susiglaudė pasivertę beždžionėlėmis
marmozetėmis; Laira stengėsi gulėti ramiai ir nešok-
čioti iš baimės.
- Viskas gerai, - tarė Rodžeris, sprendžiant iš balso,
kur kas žvalesnis už ją. - Vos tik nusileisime, galėsime
susikurti laužą ir sušilti - turiu kišenėje degtukų. Nu­
kniaukiau iš virtuvės Bolvangare.
Balionas dabar iš tiesų leidosi, nes netrukus juos ap­
gaubė tirštas ledinis debesis. Jo draiskalai ir sruogos
kiaurai perskrodė gondolą, o paskui staiga viską ap­
traukė migla. Laira dar nebuvo regėjusi tokios tirštos
ūkanos. Netrukus Serafiną Pekala vėl kažką šūktelė­
jo, ir oreivis atvyniojęs nuo kablio paleido virvę. Ji šo­

368
vė jam iš rankų į viršų; nors blaškomas į šalis krepšys
baisiausiai girgždėjo, o vėjas kaukė tarp baliono lynų
bei įrangos, Laira išgirdo kažką garsiai dunkstelint
aukštai virš galvos.
Li Skorsbis pamatė, kaip išsipučia jos akys.
- Čia dujų vožtuvas, - suriko jis. - Spyruoklė jį už­
spaudžia, kad neišleistų dujų. Kai virvė trukteli, dalis
dujų išeina pro baliono viršų, jo keliamoji galia suma­
žėja, ir mes imame leistis.
- Ar jau netoli...
Laira nebaigė sakinio, nes pamatė klaikų dalyką. Per
krepšio šoną prie Li Skorsbio ropštėsi kažkoks pada­
ras, dydžio sulig puse žmogaus, panašiais į odą spar­
nais. Jis buvo plokščia galva, išvirtusiomis akimis, pla­
čia varliška burna, iš kurios sklido šlykšti smarvė. Lai­
ra nespėjo nė sušukti: Jorekas tvojo letena ir jį nubloš­
kė. Gyvis nukrito nuo krepšio ir klykdamas pranyko.
- Uolų siaubūnas, - tepasakė Jorekas.
Tuoj pat pasirodė Serafiną Pekala - įsikibusi į krep­
šio šoną paskubomis prabilo:
- Puola uolų siaubūnai. Mes nutupdysime balioną,
o tada turėsime gintis. Jie...
Tačiau Laira neišgirdo paskutinių jos žodžių, nes pa­
sigirdo plyštančios medžiagos garsas, ir krepšys pa­
krypo ant šono. Paskui siaubingas smūgis bloškė tris
žmones į tą gondolos pusę, kur gulėjo Joreko Berniso-
no šarvai. Lokys prispaudęs didžiule letena neleido
jiems iškristi, nes krepšys baisiai kratėsi. Serafiną Pe­
kala dingo. Triukšmas buvo kurtinantis, bet jame vis
pasigirsdavo uolų siaubūnų klyksmai, ir Laira matė
juos švilpiančius pro šalį, užuodė šlykštų jų dvoką.

369
 Tada krepšį dar kartą taip smarkiai krestelėjo, kad
visi vėl parvirto ant šono, ir balionas be perstojo suk­
damasis ėmė kristi bauginamu greičiu. Atrodė, tarsi
krepšys būtų atitrūkęs nuo pūslės ir dabar nesulaiko­
mai kristų. Paskui juos vėl ėmė kratyti ir blaškyti, nes
gondolą greitai svaidė nuo vieno šono ant kito - atro­
dė, kad ji trankosi tarp uolų sienų.
Laira dar spėjo išvysti, kaip Li Skorsbis iššauna savo
ilgavamzdžiu pistoletu tiesiai į snukį uolų siaubūnui,
ir užsimerkusi įsikibo Jorekui Bernisonui į gaurus, ap­
imta neregėtos baimės. Tundros orą tvindyte užtvin­
dė šiurpą varantys kauksmai, cypsmai, vėjo švilpesys
ir į kankinamo žvėries inkštimą panašus baliono krep­
šio girgždesys.
Tada gondolą krestelėjo kaip niekada smarkiai, ir Lai­
ra pajuto esanti išsviesta lauk. Kažkokia jėga atplėšė į
krepšį įsikibusius pirštus, užgniaužė kvapą ir taip bloš­
kė ant žemės, kad ji nebesusigaudė, kur galva, kur ko­
jos. Paskui pajuto, jog veidas po standžiai užsmauktu
gobtuvu visas aplipęs kažkokiais miltais, sausais, šal­
tais kristalais...
Sniegas! Jinai nusileido į pusnį! Šitokia sutrankyta,
ji vos galėjo galvoti. Kurį laiką gulėjo, paskui vargais
negalais išspjovė iš burnos sniegą, tada taip pat sun­
kiai ėmė pūsti orą, kol susidarė plyšelis, pro kurį galė­
jo įkvėpti.
Rodės, nieko labai neskauda, tik juto, kad be galo
sunku alsuoti. Atsargiai pabandė judinti plaštakas, ran­
kas, paskui pėdas, kojas, pamėgino pakelti galvą.
Matė labai menkai, nes gobtuvas vis dar buvo pilnas
sniego. Sukaupusi visas jėgas, tarsi rankos svertų po

370
toną, jį iškrapštė ir apsidairė. Ją supo pilkuma - lyg
šmėklos aplink pleveno šviesiai pilkos, tamsiai pilkos
ir net iki juodumo pilkos rūko sruogos. O girdėti te­
buvo kažkur aukštai spygaujantys uolų siaubūnai ir
netoliese į uolas dūžtančios bangos.
- Jorekai! - sušuko ji. Balsas buvo silpnas ir dreban­
tis. Pabandė dar kartą, bet niekas neatsiliepė. - Rodže­
ri! - suriko tada, bet ir vėl be atsako.
Galėjai pamanyti, kad ji viena pasaulyje, bet, aišku,
to negalėjo būti - pele pavirtęs Panteleimonas išlindo
iš jos striukės sudaryti jai draugiją.
- Patikrinau aletiometrą, - pranešė jis. - Veikia - nie­
kas nelūžo.
- Mes likome vieni, Panai! - tarė ji. - Ar matei tuos
uolų siaubūnus? Ir kaip ponas Skorsbis į juos šaudė?
Neduok Dieve, jeigu jie čia ateitų...
- Mums reikia pamėginti rasti krepšį, - atsakė de­
monas. - Gal pavyks.
- Geriau nešaukti, - balsu pagalvojo Laira. - Ką tik
šaukiau, bet nereikėtų - gal tie siaubūnai mus girdi.
Ak, kad žinočiau, kur esame...
- Jei žinotum, mums tai, ko gero, nepatiktų, - sam­
protavo Panteleimonas. - Gal mes uolos papėdėje; į
viršų nėra kaip nusigauti, o uolų siaubūnai ten tupi ir
rūkui išsisklaidžius mus pamatys.
Dar kelias minutes pailsėjusi ėmė grabinėtis aplink
ir suprato atsidūrusi plyšyje tarp dviejų apledijusių
uolų. Viską gaubė kaulus stingdantis rūkas. Vienoje
pusėje, sprendžiant iš garso - už kokių penkiasde­
šimties metrų - į krantą dužo bangos, o viršuje vis
dar klykavo uolų siaubūnai, tik, rodės, jau kiek ty­

371
liau. Toje tamsoje ji matė vos porą žingsnių į priekį.
Nepadėjo net apuoko pavidalą įgavusio Panteleimo-
no akys.
Slysčiodama ir klupčiodama ant šiurkščių uolų, ji
skausmingai bandė ropštis paplūdimiu į priekį, tolyn
nuo bangų, bet visur buvo vien uolos ir sniegas, balio­
no ir juo skridusiųjų - nė ženklo.
- Jie juk negalėjo staiga visi pranykti, - sukuždėjo
jinai.
Kate virtęs Panteleimonas nušliaužė kiek toliau į
priekį ir aptiko keturis plyšusius maišus, iš kurių pa­
biręs smėlis jau buvo bemaž suledijęs.
- Balastas, - tarė Laira. - Tikriausiai Li Skorsbis juos
išmetė, kad galėtų vėl pakilti...
Ji nurijo seiles, kad nustumtų dusinantį gumulą ar
kvapą gniaužiančią baimę - o gal vieną ir kitą.
- Dieve, kaip man baisu! - prisipažino. - Tikiuosi,
jiems nieko neatsitiko.
Demonas pasiprašė paimamas ant rankų ir pelytės
pavidalu įlindo į gobtuvą, kur jo niekas negalėjo pa­
matyti. Laira išgirdo kažkokį garsą - krebždesį į uolas
ir atsisukusi bandė pamatyti, kas ten.
- Jorekai!
Tačiau žodžio ji nebaigė, nes ten buvo visai ne Jore-
kas Bernisonas, o nepažįstamas lokys, apsivilkęs žvil­
gančius apledijusius šarvus, su plunksna šalme.
Jis stovėjo nejudėdamas už poros žingsnių, ir mer­
gaitė pamanė, kad dabar jai tikrai galas.
Lokys pražiojo nasrus ir suriaumojo. Nuo uolų atsi­
rito aidas, o aukštai viršuje pasigirdo daugiau klyks­
mų. Iš rūko išniro kitas lokys, paskui dar vienas. Laira

372
stovėjo nekrustelėdama, suspaudusi savo mažyčius
žmogaus kumštelius.
Lokiai nesijudino, kol pirmasis paklausė:
- Kuo tu vardu?
- Laira.
- Iš kur čia atsiradai?
- Iš dangaus.
- Atskridai balionu?
-Taip.
- Eime su mumis. Tu paimta į nelaisvę. Judinkis -
gyviau!
Pavargusi ir persigandusi Laira nusekė paskui lokį
klupčiodama ant slidžių dantytų uolų, galvodama, ko
čia primelavus, kad išsisuktų iš šitos padėties.
 19

Nelaisvė

Lokiai nusivedė Lairą griova tarp uolų, kur tvyrojo dar

tirštesnis rūkas negu krante. Kopiant aukštyn, uolų
siaubūnų spygavimas ir bangų mūša vis slopo, ir ga­
lop jos ausis tepasiekė nesiliaujantis jūros paukščių
klyksmas. Netardami nė žodžio jie keberiojosi uolo­
mis, brido per pusnis, ir nors Laira įtempusi akis žvel­
gė į supančią pilkumą ir įtempusi ausis stengėsi išgirs­
ti draugų balsus, veltui - atrodė, tarsi jinai - vieninte­
lis žmogus Svalbarde, o Jorekas negyvas.
Lokių vyresnysis nieko jai nesakė, kol jie atsidūrė
lygioje vietoje. Tada visi sustojo. Iš bangų mūšos Lai­
ra nusprendė, kad jie užlipo į uolų viršų, bet sprukti
nebandė, bijodama nugarmėti į apačią.
- Pažvelk, - tarė lokys, kai vėjelis praskleidė tirštą
rūko maršką.
Nors vis dar tvyrojo prieblanda, Laira pakėlė akis ir
pamatė atsidūrusi priešais milžinišką akmens pastatą.
Aukščio jis buvo bent jau sulig aukščiausia Džordano

374
koledžo dalimi, tik kur kas masyvesnis ir visas išraižy­
tas karų vaizdais: štai lokiai pasiekia pergalę prieš skre-
lingus, ir tie pasiduoda; štai grandinėmis surakinti to­
toriai vergauja anglių šachtose; štai cepelinai skrenda
iš visų pasaulio kraštų - gabena dovanas ir duoklę lo­
kių karaliui Jofurui Raknisonui.
Bent jau taip raižinių turinį jai paaiškino lokių vy­
resnysis. Laira buvo priversta patikėti jo žodžiais, nes
kiekviena menkiausia giliai išraižyto fasado atbraila ir
briauna buvo nutūpta smailiauodegių plėšikų ir pa­
dūkėlių, kurie krankė, spiegė ir be paliovos sukosi virš
galvų ir kurių mėšlas storais murzinai baltais dryžiais
dengė visą pastatą.
Tačiau atrodė, kad lokiai nepastebi tos netvarkos. Jie
pirmi nuėjo pro milžinišką arką paukščių apdergtu ap­
ledijusiu taku. Jie atsidūrė kieme, paskui lipo aukštais
laiptais, ėjo pro vartus, ir visur šarvuoti lokiai užtver­
davo kelią atvykėliams ir praleisdavo tik išgirdę slap­
tažodį. Nublizginti jų šarvai žvilgėjo ir visų šalmuose
styrojo plunksnos. Laira mintyse nevalingai lygino
juos su Joreku Bernisonu, ir kaskart jis atrodė jai pra­
našesnis: galingesnis, bet podraug grakštesnis. Be to,
jo šarvai buvo tikri - rūdžių spalvos, išmarginti kraujo
dėmių, sulankstyti per grumtynes, o ne prašmatnūs,
puošti emaliu, tarsi būtų vien dėl grožio, kaip daugu­
mos lokių, kuriuos matė aplink.
Kuo toliau jie ėjo, tuo karščiau darėsi ir tuo labiau
gniaužė nosį. Mat Jofuro rūmuose tvyrojo klaiki smar­
vė: gaižūs ruonių riebalų, mėšlo, kraujo ir visokių at­
matų dvokai. Laira atsismaukė gobtuvą, kad nebūtų
taip karšta, bet tada tik dar labiau raukė nosį, todėl

375
vylėsi, kad lokiai nesupranta žmogaus veido išraiškų.
O gal ir negalėjo nieko pastebėti. Mat blausioje kas
keli žingsniai geležiniuose laikikliuose degančių ban­
ginio taukų spingsulių šviesoje ne visada net matei,
kur eini.
Galop jie sustojo prie sunkių geležinių durų. Lokių
sargybinis atšovė masyvų skląstį, o vyresnysis staiga
taip trinktelėjo Lairai į galvą, kad ta kūliais nusirito
pro tarpdurį. Nespėjusi atsistoti išgirdo, kaip jai už nu­
garos vėl užšauna duris.
Buvo tamsu nors į akį durk, bet Panteleimonas virto
jonvabaliu ir pašvietė savo menkučiu žiburėliu. Juo­
du atsidūrė siauroje kameroje, kur sienos nuo drėg­
mės net lašėjo. Visus baldus atstojo akmeninis suolas.
Tolimajame kampe gulėjo krūva skudurų, kuriuos ji
palaikė patalais - nieko daugiau ji nepamatė.
Laira atsisėdo; Panteleimonui nutūpus jai ant peties,
ėmė raustis drabužiuose aletiometro.
- Na ir trankė jį, Panai, - sušnabždėjo jinai. - Tikiuo­
si, jis tebeveikia.
Panteleimonas atskrido jai ant riešo ir tupėjo švytė­
damas, o Laira tuo metu kaupėsi. Pati stebėjosi, kad
ištikus tokiam siaubingam pavojui sugeba nusiteikti
ramybei, kurios reikia norint suprasti, ką sako aletio-
metras; kita vertus, ji tiek įgudo naudotis prietaisu, kad
sudėtingiausi klausimai virsdavo reikiamais simboliais
visai savaime, kaip jos raumenys judino galūnes - jai
bemaž nereikėjo apie tai galvoti.
Sukiodama rodykles ji mintyse klausė: „Kur Jore-
kas?"
Atsakymas atėjo tuoj pat:

376
 Už dienos kelio nuo čia - jį ten nunešė balionas tau
iškritus, bet jis skuba čionai.
- O Rodžeris?
- Su Joreku.
- Ką sumanė Jorekas?
- Jis ketina įsiveržti į rūmus ir tave išgelbėti, nepai­
sydamas visų sunkumų.
Susirūpinusi dar labiau negu iki tol, įsikišo aletio-
metrą atgal.
- Jie juk neįleis jo, ar ne? - tarė ji. - Jų juk tiek daug.
Gaila, kad aš ne ragana, Panai, - galėtum nuskridęs jį
surasti ir nunešti žinią. Tada mes galėtume sugalvoti
tinkamą planą...
Tada ji išsigando kaip dar niekada gyvenime, nes
tamsoje už poros žingsnių pasigirdo vyro balsas:
- Kas tu?
Ji spigtelėjusi pašoko ant kojų. Panteleimonas be­
mat pavirto šikšnosparniu ir cypdamas skraidė jai ap­
link galvą, kol ji atatupsta traukėsi prie sienos.
- A? A? - vėl prašneko vyras. - Kas čia? Kalbėk! Na­
gi kalbėk!
- Atsiversk į jonvabalį, Panai, - drebančiu balsu pa­
prašė ji. - Tik per daug neprisiartink.
Šviesos taškelis nuplazdėjo oru ir ėmė pleventi ap­
link šnekėjusiojo galvą. Pasirodo, tai, ką Laira palaikė
patalų krūva, buvo prie sienos prirakintas žilabarzdis
vyras susitaršiusiais, ant pečių užkritusiais plaukais.
Jo akys sužvilgo nuo Panteleimono švytėjimo. Jam ant
kelių gulėjo demone - išvargusi gyvatė; Panteleimo-
nui priskridus arčiau ji ėmė kaišioti liežuvį.
- Kas jūs? - paklausė Laira.

377
 - Džotamas Santelija, - atsakė jis. - Glosterio univer­
siteto kosmologijos karališkasis profesorius. O tu kas?
- Laira Belakva. Už ką jus čia uždarė?
- Iš pagiežos ir pavydo... O tu iš kur - a?
- Iš Džordano koledžo, - atsakė Laira.
- Ką - iš Oksfordo?
- Taip.
- Ar tas niekšas Trelonis vis dar ten? A?
- Tas Palmerio profesorius? Taip.
- Dieve - nejaugi?! Jį seniai turėjo priversti atsisakyti
pareigų. Dviveidis plagiatorius! Tuščiagalvis plevėsa!
Laira tik kažką numykė.
- Ar jis jau paskelbė savo veikalą apie gama spindu­
lių fotonus? - paklausė profesorius kišdamas veidą ar­
tyn Lairos.
Ji atsitraukė atgal.
- Nežinau, - atsakė ji, o paskui grynai iš įpročio pri­
dūrė: - Ne, dabar prisiminiau. Jis sakė, kad dar turi
patikrinti kai kuriuos skaičius. Be to... sakė ruošiąsis
parašyti dar ir apie Dulkes. Va kaip.
- Niekšas! Vagis! Piktadarys! Sukčius! - šaukė senis
taip baisiai tirtėdamas, kad Laira išsigando, jog jį iš­
tiks isterijos priepuolis. Kai profesoriui iš burnos ėmė
tikšti seilės ir jis pradėjo trankyti kumščiais į šlaunis,
jo demone tingiai nušliaužė nuo kelių.
- Taip, - tarė Laira. - Visuomet laikiau jį vagimi, suk­
čiumi ir šiaip baisiu nedorėliu.
Gal tai, kad karališkojo profesoriaus kameroje pasi­
rodė apkiautusi mergaičiukė, pažįstanti kaip tik tą
žmogų, kuris dieną naktį neišėjo jam iš galvos, buvo
mažai tikėtina, bet jis to nepastebėjo. Senis buvo iš­

378
protėjęs, ir nieko nuostabaus, bet Laira nutarė pamė­
ginti išpešti iš jo žinių, kurios galėtų jai praversti.
Taigi ji atsargiai atsisėdo artėliau jo - ne taip arti,
kad jis galėtų paliesti, bet tiek, kad aiškiai jį matytų
Panteleimono skleidžiamoje menkutėje švieselėje.
- Profesorius Trelonis mėgdavo girtis puikiai pažįs­
tąs lokių karalių, - tarė ji.
- Girtis? O taip, girtis tas pasipūtėlis tikrai mėgsta!
Tas vagis! Jis neatliko nė menkiausio mokslinio dar­
belio pats! Viską nušvilpė iš protingesnių už save!
- Taigi, - kuo rimčiausiu balsu pritarė Laira. - O jei­
gu pats ką padaro, tai viską supainioja.
- Taip! Būtent! Nė lašelio talento, nė kruopelės vaiz­
duotės - gryniausias apgavikas!
- Aš turėjau galvoje, - tarė Laira, - kad jūs daugiau
žinote apie lokius negu jis. Galiu kirsti lažybų.
- Cha - apie lokius! - tarė senis. - Galėčiau parašyti
apie juos traktatą. Todėl mane ir įkalino.
- Kaip?
- Pernelyg daug apie juos žinau, todėl jie ir nedrįs­
ta manęs žudyti. Nedrįsta, nors ir labai to norėtų. Ma­
tai, aš daug žinau. Be to, turiu draugų. Taip! Įtakin­
gų draugų.
- Taigi, - pritarė Laira. - Neabejoju, kad būtumėt
puikus mokytojas. Juk jūs tiek daug žinote ir turite
tokią didelę patirtį.
Nors senis buvo visiškai pamišęs, krislelis sveiko pro­
to dar buvo likęs, tad senis dėbtelėjo įją, tarsi įtardamas
šaipantis. Tačiau Laira visą gyvenimą bendravo su pa­
kvaišusiais, įtariais mokslininkais, tad į jo žvilgsnį atsa­
kė tokia miela susižavėjimo mina, kad jis nurimo.

379
 - Mokytojas, - atsakė jis, - mokytojas... Taip, mokyti
aš galėčiau. Duokite man tinkamą mokinį, ir aš uždeg­
siu jo prote liepsną!
- Matote, jūsų žinios neturi pranykti be pėdsako, -
drąsinamai kalbėjo Laira. - Privalote jas perduoti ki­
tiems, kad žmonės jus prisimintų.
- Taip, - kuo rimčiausiai linksėdamas galvą atsakė
jis. - Tu labai nuovoki, mergyte. Kuo tu vardu?
- Laira, - dar kartą prisistatė ji. - Ar galite pamokyti
mane apie lokius?
- Apie lokius... - dvejodamas numykė jis.
- Tiesą sakant, norėčiau sužinoti apie kosmologiją,
Dulkes ir panašius dalykus, bet tam man neužteks pro­
to. Tokius dalykus turėtumėte aiškinti labai protin­
giems mokiniams. O aš pajėgčiau suprasti apie lokių
gyvenimą. Tikrai galite mane mokyti apie juos. Mudu
galėtume pradėti nuo jų, o paskui pereiti prie sudė­
tingesnių dalykų - gal net iki Dulkių.
Senis vėl sulinksėjo.
- Taip, - tarė, - manau, tu teisi. Tarp mikrokosmo ir
makrokosmo yra sąsaja! Žvaigždės gyvos - ar tai žino­
jai? Viskas aukštybėse yra gyva ir ten esama didingų
tikslų! Visata pilna ketinimų. Visi įvykiai turi kokią nors
paskirtį. Tavo paskirtis - man apie tai priminti. Gerai -
per savo neviltį buvau tai pamiršęs. Puiku, mergyte!
- Tai ar matėte jų karalių? Jofurą Raknisoną?
- Taip. O taip. Atvykau čia jo kvietimu. Jis ketino
steigti universitetą. Ketino skirti mane garbės prorek­
toriumi. Ak koks antausis tai būtų Karališkajam Ark­
ties institutui, ką? Ir tam niekdariui Treloniui - cha!
- Kas atsitiko?

380
 - Mane išdavė niekingi žmogeliai. Aišku, vienas jų
buvo Trelonis. Jis lankėsi čia, Svalbarde. Pripasakojo
melagysčių ir šmeižtų apie mano, kaip mokslininko,
laimėjimus. Vien paskalų! Vien apkalbų! O kas galuti­
nai įrodė Barnardo-Stoukso hipotezę - a? Taip, Sante-
lija - štai kas. Trelonis negalėjo su tuo susitaikyti. Me­
lavo visiems per akis. Todėl Jofuras Raknisonas liepė
mane čia įkišti. Vieną dieną aš iš čia išeisiu - pamatysi.
Tapsiu garbės prorektoriumi - taip, taip. Tada Trelo­
nis tegul verčiau eina pas mane prašyti pasigailėjimo!
Žiūrėsim, ar ir tada Karališkojo Arkties instituto leidi­
nių komisija niekinamai atmetinės mano straipsnius!
Cha - tada aš juos visus demaskuosiu!
- Tikiuosi, Jorekas Bernisonas jumis patikės čia grį­
žęs, - tarė Laira.
- Jorekas Bernisonas? Nėra prasmės jo laukti. Kas
kas, bet jis čia niekuomet negrįš.
- Jis jau keliauja.
- Vadinasi, jie jį nudės. Supranti - jis ne lokys, o at­
stumtasis. Kaip ir aš. Pažemintas. Praradęs teises į vi­
sas lokio privilegijas.
- O jeigu Jorekas Bernisonas vis dėlto grįžtų? - ne­
atlyžo Laira. - Grįžtų ir iškviestų Jofurą Raknisoną į
dvikovą...
- Jie to neleistų, - nedvejodamas atsakė profeso­
rius. -Jofuras nieku gyvu nenusižemintų tiek, kad pri­
pažintų Joreką Bernisoną turint teisę su juo kautis. Tie­
są sakant, jis negali sau to leisti. Jiems Jorekas dabar
kaip ruonis ar jūrų vėplys, netgi blogiau - totorius ar
skrelingas - bet ne lokys. Jie nesigrumtų su juo gar­
bingai kaip su saviškiu, o sudegintų ugniasvaidžiais

381
nespėjus jam prisiartinti. Taigi nėra nė menkiausios
vilties, kad jis čia pasirodys. Pasigailėjimo jam nebus.
- A... - atsiduso Laira, širdyje pajutusi slogią neviltį. -
O kiti lokių kaliniai? Ar žinote, kur jie laikomi?
- Kiti kaliniai?
- Na tokie kaip... ė... lordas Asrielis.
Staiga profesorius visas persimainė. Jis susigūžė, dar
labiau prisišliejo prie sienos ir įspėjamai papurtė galvą.
- Ša! Tyliau! Jie tave išgirs! - sukuštėjo jis.
- Kodėl mes negalime užsiminti apie lordą Asrielį?
- Uždrausta! Labai pavojinga! Jofuras Raknisonas
šiukštu neleidžia minėti jo vardo!
- Kodėl? - paklausė Laira prieidama arčiau ir pati
šnabždėdama, kad jo negąsdintų.
- Laikyti lordą Asrielį nelaisvėje - ypatinga užduo­
tis, Jofurui duota Mažųjų aukų ministerijos, - atsaky­
damas kuždėjo senis. - Ponia Koulter pati čia atvyko
pasimatyti su Jofuru ir pasiūlė jam visokeriopai atsily­
ginti, kad tik jis neleistų lordui Asrieliui jai kliudyti.
Žinau apie tai, nes tuo metu dar nebuvau užsitraukęs
Jofuro nemalonės. Aš net susitikau su ponią Koulter -
tikrai! Ilgai su ja kalbėjausi. Jofuras pametė dėl jos gal­
vą. Nesiliaudavo apie ją plepėjęs. Dėl jos būtų pada­
ręs viską. Jeigu ji nori, kad lordas Asrielis būtų laiko­
mas už kelių šimtų kilometrų nuo jos - taip ir bus. Dėl
ponios Koulter čia padarys viską - viską. Ar žinai, kad
jis ketina pavadinti jos vardu savo sostinę?
- Vadinasi, jis niekam neleidžia lankyti lordo As-
rielio?
- Ne! Jokiu būdu! Antra vertus, jis bijo lordo Asrie-
lio. Jofuras žaidžia sudėtingą žaidimą. Bet jis gudrus

382
ir daro tai, ko jie abu nori. Jis laiko lordą Asrielj atskir­
tą nuo visų, kad įtiktų poniai Koulter, tačiau leidžia
lordui Asrieliui įsigyti visus reikiamus įrankius, kad
įsiteiktų jam. Tačiau taip balansuoti jamilgai nepavyks.
Pavojinga. Abiem šalims niekada nebūsi geras, ar ne?
Labai greitai ta padėtis baigsis - girdėjau iš patikimų
šaltinių.
- Tikrai? - paklausė Laira, karštligiškai apmąstyda­
ma ką tik išgirstą naujieną.
- Taip. Mano demone liežuviu nujaučia, kas bus.
- Maniškis irgi. Beje, kada mus maitins, profesoriau?
- Maitins?
- Kada nors jie turi duoti mums valgyti, kitaip mes
juk mirsime badu. Ant grindų mėtosi kaulai. Ruonie-
nos, ar ne?
- Ruonienos... nežinau. Galbūt.
Laira atsistojo ir apgraibomis susirado duris. Ranke­
nos, aišku, nebuvo, rakto skylutės taip pat, be to, du­
rys užsidarė taip sandariai, kad jokia šviesa nesklido
nei pro viršų, nei pro apačią. Priglaudė prie jų ausį,
bet nieko neišgirdo. Už nugaros senis kažką vapėjo
panosėje. Laira išgirdo žvangtelint grandines - jis iš­
vargęs pasisuko į kitą pusę ir netrukus užknarkė.
Vis taip pat apčiuopomis Laira susirado kelią atgal
prie suolo. Panteleimonas, kuriam nusibodo skleisti
šviesą, virto šikšnosparniu. Tyliai cypčiodamas jis ne­
rūpestingai skraidžiojo po belangę, o Laira atsisėdusi
kramtė nagą.
Staiga, nors mąstė lyg ir visai apie kitką, prisiminė,
ką kadaise poilsio kambaryje sakė Palmerio profeso­
rius. Kažkas jai nedavė ramybės nuo pat tada, kai Jo-

383
rekas Bernisonas pirmąsyk paminėjo Jofuro vardą, ir
dabar ji prisiminė: pasak profesoriaus Trelonio, labiau
už viską Jofuras Raknisonas norįs demono.
Tada ji nesuprato, ką jis turi galvoje, mat profeso­
rius pavartojo jai negirdėtą svetimos kalbos žodį pan-
serbiornai, taigi ji nežinojo, kad jis kalba apie lokius, ir
nė nenutuokė, kad Jofuras Raknisonas - ne žmogus.
Be to, žmogus būtų turėjęs demoną, taigi jo žodžiai
pasirodė jai beprasmiški.
Tada, tik ne dabar. Viskas, ką buvo girdėjusi apie lo­
kių karalių, dabar jai tapo aišku: galingasis Jofuras Rak­
nisonas labiau už viską pasaulyje nori būti žmogumi ir
turėti savo demoną. Apie tai mąstant, į galvą atėjo su­
manymas - kaip priversti Jofurą Raknisoną padaryti tai,
ko normaliomis aplinkybėmis niekada nepadarytų; kaip
grąžinti Jorekui Bernisonui jamteisėtai priklausantį sos­
tą ir galų gale kaip nusigauti ten, kur lokiai įkalino lor­
dą Asrielį, ir perduoti jam aletiometrą.
Ta mintis pleveno ore trapiai švytėdama it koks mui­
lo burbulas, ir ji nė nedrįso tiesiai į ją pažvelgti, kad
tas nesprogtų. Tačiau Laira jau žinojo, ką reikia dary­
ti, kad to neatsitiktų, todėl nusuko žvilgsnį - tegul sau
švyti, ji galvos apie kitką.
Buvo beužsnūstanti, bet subarškėjo skląsčiai ir atsidarė
durys. Belangę užliejo šviesa, ir ji iškart pašoko ant ko­
jų, o Panteleimonas greitai šmurkštelėjo jai į kišenę.
Vos tik lokys sargybinis palenkė galvą paimti ruo-
nienos kulšį ir ją įmesti, ji prišoko prie jo ir tarė:
- Veskite mane pas Jofurą Raknisoną. Jei to nepada­
rysite - turėsite nemalonumų. Labai skubus reikalas.

384
 Lokys paleido iš nasrų mėsą ir pažiūrėjo į ją. Lokių
išraišką sunku suprasti, bet šis atrodė piktas.
- Tas reikalas susijęs su Joreku Bernisonu, - berte iš­
bėrė Laira. - Žinau kai ką apie jį, ką turi išgirsti karalius.
- Pasakyk, ir aš jam perduosiu, - atsakė lokys.
- Bus negerai, jei kas nors sužinos tai anksčiau už
karalių, - tarė Laira. - Atleiskite, nenorėčiau pasirody­
ti nemandagi, bet karalius privalo viską sužinoti pir­
mas - tokia taisyklė.
Gal lokiui stigo protelio; šiaip ar taip, jis sudvejojo,
paskui įmetė kulšį į kamerą ir tarė:
- Ką gi - eime.
Jis išsivedė Lairą į lauką, ir jinai pasijuto dėkinga.
Rūkas išsisklaidė; virš aukšta siena atitverto kiemo
spindėjo žvaigždės. Lokys pasitarė su kitu sargybiniu,
ir tas priėjo su ja pasikalbėti.
- Niekas negali pasimatyti su Jofuru Raknisonu ka­
da užsimanęs, - tarė šis. - Reikia laukti, kol jis panorės
tave pamatyti.
- Bet tas reikalas, kurį turiu jam pranešti - nepapras­
tai svarbus, - aiškino ji. - Jis susijęs su Joreku Berniso­
nu. Neabejoju: jo didenybė norėtų jį išgirsti. Šiaip ar
taip, niekam kitam negaliu to pasakoti, kaip jūs nesu­
prantate? Būtų nemandagu. Karalius nepaprastai užsi­
rūstintų sužinojęs, kad mes nemandagiai pasielgėme.
Matyt, šie žodžiai padarė lokiui įspūdį, o gal tiek jį
suglumino, kad jis sudvejojo. Laira suprato padariusi
teisingas išvadas iš to, ką neseniai išgirdo: Jofuras Rak-
nisonas bandė įgyvendinti tiek daug naujovių, kad
nė vienas lokys gerai nebežinojo, kaip elgtis. Taigi ji
gali pasinaudoti šia galimybe, kad nusigautų iki lokių
karaliaus.

385
 Taigi antrasis lokys nuėjo pasitarti su viršesniu, ir
netrukus Lairą vėl nusivedė į rūmus, tik šį kartą į vals­
tybės valdymo skyrių. Čia buvo nė kiek ne švariau, o
kvėpuoti dar sunkiau negu belangėje, mat prie natū­
ralių dvokų prisidėjo slogus šleikštulį keliantis kvepa­
lų tvaikas. Jai liepė laukti koridoriuje, paskui prieškam­
baryje, galop priešais kažkokias dideles duris, o lokiai
tuo tarpu tarėsi, ginčijosi ir lakstė į visas puses. Taigi
jai užteko laiko apžiūrėti absurdiškas dekoracijas: sie­
nos buvo nukabinėtos paauksuotais gipso lipdiniais,
kurių dalis nuo drėgmės jau luposi ar trupėjo, o įman­
triais raštais puošti kilimai buvo primindžioti purvo.
Galų gale didžiosios durys atsidarė iš vidaus. Ten
šviesa tvieskė iš penkių ar šešių sietynų, grindys buvo
nuklotos tamsiai raudonu kilimu, o ore tvyrojo vis tas
pats šleikščių kvepalų tvaikas. į ją spoksojo ne mažiau
kaip tuzinas lokių. Nė vienas nevilkėjo šarvais, užtat
visi buvo kuo nors pasipuošę: aukso vėriniu, galvos
apdangalu iš purpurinių plunksnų ar avietinės spal­
vos kaspinu. Keista, bet kambaryje gyveno ir paukš­
čiai: žuvėdros ir smailiauodegiai plėšikai tupėjo ant
gipsinės atbrailos ar puldami žemyn ore pagaudavo
iš svetimų sietynuose susuktų lizdų iškritusius žuvies
gabalėlius.
O tolimajame kambario gale ant pakylos dunksojo
aukštas milžiniškas sostas. Dėl tvirtumo ir masyvumo
buvo pagamintas iš granito, bet, kaip ir daug kas kita
Jofuro Raknisono rūmuose, buvo puoštas pernelyg
įmantriomis paauksuotomis girliandomis ir klostėmis,
kurios čia atrodė juokingai menkos - kaip eglutės pa­
puošalas ant kalno viršūnės.

386
 Ant sosto sėdėjo didžiausias lokys, kokį Laira kada
nors buvo mačiusi. Jofuras Raknisonas netgi pranoko
Joreką ūgiu ir stambumu, o jo snukis buvo kur kas iš-
raiškingesnis ir, kitaip negu Joreko, netgi panašus į
žmogaus veidą. Kai Jofuras į ją pažiūrėjo, jai atrodė,
tarsi jo akimis žiūrėtų vyras - subtilus politikas, ko­
kius ji matydavo pas ponią Koulter. Ant kaklo jis bu­
vo pasikabinęs sunkią auksinę grandinę, ant kurios ka­
rojo akį rėžiantis brangakmenis; beveik sprindiniai jo
nagai buvo padengti plonu lakštiniu auksu. Karalius
kėlė neregėtos jėgos, energijos ir gudrumo įspūdį. Net
ta absurdiška aukso grandinė atrodė ne kvailai, o kaž­
kaip barbariškai didingai.
Laira išsigando. Staiga pačios sumanymas ėmė ro­
dytis niekam tikęs - neverta nė burnos aušinti. Vis dėl­
to ji priėjo artėliau, nes nebeturėjo kitos išeities, ir ta­
da pamatė, kad Jofuras kažką pasisodinęs ant kelių -
kaip žmogus katę... arba demoną.
Tai buvo didelė kimšta lėlė, marionetė kvailu, be jo­
kios išraiškos žmogaus veidu. Ji buvo aprengta ponios
Koulter mėgstamo stiliaus drabužiais ir netgi šiek tiek
į ją panėšėjo. Karalius apsimetinėjo turįs demonę! Ta­
da Laira suprato, kad pavojus jai negresia.
Ji priėjo prie sosto ir labai žemai nusilenkė: Pantelei-
monas tūnojo kišenėje nekrutėdamas ir neišleisdamas
nė garso.
- Sveikiname jus, didysis karaliau, - tyliai tarė Lai­
ra. - Norėjau pasakyti, sveikinu tik aš, ne jis.
- Kas tas jis? - paklausė Jofuras Raknisonas. Jo bal­
sas buvo aukštesnis, negu ji tikėjosi, be to, su gausybe
išraiškingų atspalvių. Kalbėdamas jis mosikavo prieš
nasrus letena vaikydamas ten besispiečiančias muses.

387
 - Jorekas Bernisonas, jūsų didenybe, - atsakė Laira. -
Turiu jums perduoti šį tą labai svarbaus ir slapta. Ma­
nau, kad turėčiau tai pasakyti prie keturių akių.
- Ką nors apie Joreką Bernisoną?
Ji priėjo arčiau, stengdamasi neįminti į paukščių
mėšlą ir delnu vaikydama aplink veidą dūzgiančias
muses.
- Kai ką apie demonus, - tarė ji taip tyliai, kad jis
vienas tegalėjo išgirsti.
Jo išraiška persimainė. Laira negalėjo gerai jos su­
prasti, tik neabejojo, kad karalius be galo susidomė­
jęs. Staiga jis nerangiai nubildėjo nuo sosto - Laira net
turėjo atšokti į šalį - ir suriaumojo kažkokį įsakymą
kitiems lokiams. Jie visi nulenkė galvas ir atatupsti ėmė
trauktis prie durų. Išgirdę jo riaumojimą, paukščiai
ėmė spygauti sukdami ratus palubėje, paskui vėl su­
tūpė į lizdus.
Kai valdovo kambaryje juodu su Jofuru Raknisonu
liko vieni, jis nekantraudamas į ją atsigręžė.
- Na? - tarė jis. - Sakyk, kas tu? Ką norėjai pasakyti
apie demonus?
- Aš esu demone, jūsų didenybe, - atsakė Laira.
Jis sustojo kaip įbestas.
- Kieno?
- Joreko Bernisono, - pasigirdo atsakymas.
Laira kaip gyva nebuvo ištarusi tokių pavojingų žo­
džių. Ji aiškiai matė, kad lokių karalius tuoj pat jos ne-
nudėjo tik todėl, kad apstulbo. Nieko nelaukdama ji
aiškino toliau:
- Jūsų didenybe, malonėkite leisti man viską papa­
sakoti, kol nepadarėte man nieko bloga. Kaip matote,

388
atvykau čia rizikuodama savo kailiu ir niekaip nega­
liu jums pakenkti. Tiesą sakant, noriu jums padėti -
todėl ir esu čia. Jorekas Bernisonas tapo pirmuoju lo­
kiu, įsigijusiu demoną, bet tuo lokiu turėjote būti jūs.
Aš kur kas mieliau būčiau jūsų demone negu jo - to­
dėl čia ir atkakau.
- Kaip?! - gaudydamas kvapą paklausė jis. - Kaip
gali lokys turėti demoną?! Ir kodėl jisai? Ir kaip tu gali
būti taip toli nuo jo?
Musės nuskrido nuo jo nasrų nelyginant mažyčiai
žodžiai.
- Viskas paprasta. Galiu palikti jį toli todėl, kad aš
panaši į raganų demonus. Jūs juk žinot, kad jie gali
nutolti per šimtus kilometrų nuo savo raganų. Štai kaip
yra. O mane jis įsigijo Bolvangare. Apie Bolvangarą
jūs girdėjote, nes ponia Koulter jums tikriausiai jį mi­
nėjo, tik, matyt, papasakojo ne viską, ką ten daro.
- Atpjauna... - pralemeno lokys.
- Taip, be kita ko, ir atpjauna. Daro tarppjūvį. Ta­
čiau ten vyksta ir kiti dalykai - pavyzdžiui, kuriami
dirbtiniai demonai. Be to, atliekami bandymai su gy­
vūnais. Apie tai išgirdęs Jorekas Bernisonas pasisiūlė į
bandomuosius - ar jiems pavyks sukurti jam demo­
ną, ir jie sukūrė. Mane. Aš esu Laira. Žmogaus demo­
nas turi gyvūno pavidalą, o lokys gauna demoną žmo­
gų. Taigi aš jo demone. Aš skaitau jo mintis ir gerai
žinau, ką jis veikia, kur yra ir...
- Kur jis dabar?
- Pakeliui į Svalbardą. Jis kiek kojos įkerta lekia čia.
- Kodėl? Ko jam reikia? Jis tikriausiai pamišo! Mes
suplėšysime jį į gabalus!

389
 - Jam reikia manęs. Jis keliauja čia manęs susigrą­
žinti. Bet aš nenoriu būti jo demone, Jofurai Rakniso-
nai, - noriu būti jūsų. Reikalas štai koks: pamatę, koks
galingas tampa demoną turintis lokys, Bolvangaro dar­
buotojai nusprendė šitobandymo daugiau niekada ne­
kartoti. Taigi Jorekas Bernisonas turėjo tapti vieninte­
liu visų laikų lokiu, turėjusiu demoną. O mano talki­
namas jis galėtų nuteikti visus lokius prieš jus. Todėl
jis ir atvyksta į Svalbardą.
Lokių karalius išliejo savo pyktį riaumojimu - tokiu
garsiu, kad suskimbčiojo sietynų krištoliukai, visi paukš­
čiai kambaryje suspigo, o Lairai ėmė spengti ausyse.
Tačiau Laira nepabūgo.
- Todėl aš jus ir myliu, - tarė jinai Jofurui Rakniso-
nui. - Jūs ne tik protingas, bet dar ir aistringas bei stip­
rus. Taigi neturėjau kitos išeities, kaip palikusi jį at­
vykti pas jus ir viską papasakoti, nes nenoriu, kad jis
valdytų visus lokius. Jūs turite būti valdovas. Žinoki­
te, jūs turite galimybę atimti mane iš jo ir paversti sa­
vo demone, bet kaip tai padaryti, galite sužinoti tik iš
manęs. Jūs galite pasielgti su juo kaip įprasta su visais
lokiais, išvytais iš bendrijos - užuot deramai susiko­
vęs liepti sudeginti ugniasvaidžiais ar panašiai. Jeigu
šitaip padarytumėte, aš užgesčiau kaip žvakė ir mir­
čiau kartu su juo.
- Bet tu... kaip tu gali...
- Aš galiu tapti jūsų demone, - aiškino Laira, - bet
jūs būtinai turite įveikti Joreką Bernisoną dvikovoje.
Tuomet jo jėgos pereis į jus, mano protas į jūsų, mudu
tapsime viena būtybe ir skaitysime vienas kito mintis.
Tada ir jūs galėsite išsiųsti mane už šimtų kilometrų

390
jums šnipinėti arba laikyti šalia savęs - kaip panorėsi­
te. O aš galėčiau padėti jūsų vadovaujamiems lokiams
paimti Bolvangarą ir priversti jo darbuotojus sukurti
demonų jūsų favoritams, jei to norite. O jeigu jums
labiau patiktų būti vieninteliu demoną turinčiu lokiu,
galėtume sunaikinti Bolvangarą amžiams. Mudu su
jumis, Jofurai Raknisonai, drauge pajėgtume viską!
Kol kalbėjo, drebančioje rankoje laikė kišenėje Pan-
teleimoną, o tas tūnojo nekrustelėdamas, pavirtęs kaip
niekados mažu peliuku.
Jofuras Raknisonas vaikštinėjo po kambarį vos ne-
sprogdamas iš susijaudinimo.
- Dvikovoje? - kartojo jis. - Aš? Privalau susigrumti
su Joreku Bernisonu? Neįmanoma! Jis atstumtasis!
Kaip tai padaryti?! Kaip aš galiu su juo susikauti? O
kito būdo nėra?
- Nėra, - atsakė Laira, trokšdama, kad būtų, nes
sulig kiekviena minute Jofuras Raknisonas jai atrodė
didesnis ir nuožmesnis. Nors labai mylėjo Joreką ir
be galo juo tikėjo, jai atrodė neįtikėtina, jog jis kada
nors galėtų įveikti šį milžiną tarp galiūnų lokių. Ta­
čiau tai buvo vienintelė jų viltis. Kokių gi vilčių liktų,
jei Joreką sudegintų ugniasvaidžiais, nespėjus prisiar­
tinti prie rūmų?!
Staiga lokių karalius į ją atsigręžė.
- Įrodyk! - tarė. - Įrodyk, kad esi demone!
- Gerai. Lengvai galiu tai padaryti. Aš galiu sužinoti
viską, ko, be jūsų, nežino niekas daugiau ir ką tik de­
monas pajėgtų išsiaiškinti.
- Tuomet pasakyk man, kas buvo pirmas mano
užmuštas padaras.

391
 - Turėsiu eiti į kokį kambarį, kur būsiu viena, kad tai
sužinočiau, - atsakė Laira. - Kai būsiu jūsų demone,
galėsite pamatyti, kaip tai darau, bet kol nesu, tai turi
likti paslaptis.
- Už šio kambario yra prieškambaris. Eik ten ir grįžk,
kai žinosi atsakymą.
Laira atidarė duris ir atsidūrė kambaryje, apšviesta­
me vieno deglo. Vienintelis baldas jame buvo raudon­
medžio spintelė su kažkokiais patamsėjusiais sidabri­
niais papuošalais. Išsitraukusi aletiometrą ji paklausė:
- Kur dabar Jorekas?
- Už keturių valandų kelio, bet jis keliauja vis greičiau.
- Kaip pasakyti jam, ką padariau?
- Privalai juo pasikliauti.
Laira susirūpinusi pamanė, koks jis bus išvargęs. Ta­
da jai dingtelėjo, kad neklauso aletiometro - nepasiti­
ki Joreku.
Metusi tą mintį iš galvos pateikė Jofuro Raknisono
klausimą: kokį padarą jis užmušė pirmą?
Ir sulaukė atsakymo: savo tėvą.
Tada ji ėmė klausinėti toliau ir sužinojo, kad jaunys­
tėje Jofuras per pirmąją savo medžioklę vienas atsi­
dūrė ant ledo lyties ir ten sutiko lokį. Juodu susikivir­
čiję susigrūmė, ir Jofuras jį nukovė. Vėliau, sužinojęs,
kad tai buvo jo tėvas (mat lokius augina motinos, to­
dėl tėvus jie retai mato), jis nuslėpė, ką padaręs. Apie
tai žinojo tik pats Jofuras.
Ji paslėpė aletiometrą ir ėmė galvoti, kaip jam tai pa­
sakius.
- Pamalonink jį! - sukuždėjo Panteleimonas. - Jam
tik to ir reikia.

392
 Taigi Laira atidarė duris ir pamatė, kad Jofuras Rak-
nisonas jau laukia, nutaisęs suktą, godžią, triumfuo­
jančią miną, pro kurią prasimušė kažkoks išgąstis ar
bloga nuojauta.
-Na?
Laira atsiklaupė priešais jį ir nulenkusi galvą palietė
jo kairę - stipresniąją leteną, mat lokiai kairiarankiai.
- Malonėkite atleisti, Jofurai Raknisonai! - tarė. - Ne­
žinojau, kad esate toks stiprus ir didis!
- Kas čia dabar? Atsakyk į mano klausimą!
- Pirmas padaras, kurį užmušėte, buvo jūsų tėvas.
Manau, esate naujas dievas, Jofurai Raknisonai. Tikrų
tikriausiai. Tik dievui užtektų jėgų tai padaryti.
- Tu žinai! Tu viską matai!
- Taip, nes aš išties demone - kaip ir sakiau.
- Tada pasakyk man dar vieną dalyką. Ką pažadėjo
man ponia Koulter, kai buvo čia?
Laira dar kartą nuėjo į tuščią kambarį; paklaususi
aletiometro grįžo su atsakymu.
- Jinai prižadėjo, kad įtikins Magisteriją Ženevoje
leisti jums pasikrikštyti, nors tuo metu jūs net neturė­
jote demono. Bijau, kad ji to nepadarė, Jofurai Rakni­
sonai, ir - kalbėsiu kuo atviriausiai - nemanau, jog Ma-
gisterijos vadovai leis tai padaryti, kol neturite demo­
no. Manau, kad ji tai žinojo, tik nesakė jums tiesos.
Šiaip ar taip, kai tapsiu jūsų demone, pasikrikštyti ga­
lėsite, jei tik norėsite, nes tada niekas negalės paprieš­
tarauti. Užteks to pareikalauti, ir Magisterija privalės
paklusti.
- Taip... Tiesa. Ji taip ir sakė. Viskas iki paskutinio
žodžio tiesa. Vadinasi, ji mane apgavo? Aš ja pasitikė­
jau, o ji mane apgavo?

393
 - Taip, apgavo. Bet dabar ji jums turi būti nė motais.
Atleiskite, Jofurai Raknisonai. Tikiuosi, neprieštarau­
site, jei pasakysiu jums, kad Jorekas Bernisonas dabar
vos už keturių valandų kelio nuo čia. Taigi gal geriau
liepkite savo sargybiniams nepulti jo, kaip jie pasielg­
tų kitokiomis aplinkybėmis. Jeigu ketinate susikauti
su juo dėl manęs, jam turi būti leista įeiti į rūmus.
-Taip...
- Kai jis pasirodys, gal aš geriau apsimesiu tebesanti
jo - sakysiu, kad pasiklydau, ar dar ką prigalvosiu. Jis
nesupras, kad meluoju - aš suvaidinsiu ir jį įtikinsiu.
Ar pasakysite lokiams, kad esu Joreko demone ir kad
tapsiu jūsų, kai jį nugrumsite?
- Tiesiog nežinau... Ką man daryti?
- Manau, kol kas nereikia to sakyti. Kai mudu su ju­
mis būsime drauge, galėsime nuspręsti, kaip geriau­
sia elgtis toliau. O dabar turite paaiškinti visiems lo­
kiams, kodėl leisite Jorekui susigrumti su jumis kaip
kilmingam lokiui, nors jis ir tremtinys, išmestas iš jū­
sų bendrijos. Patys jie nesupras, tad turime sugalvoti
kokią dingstį. Noriu pasakyti, jūsų pavaldiniai bet ku­
riuo atveju klausys jūsų įsakymo, bet jeigu supras jo
priežastį, ims dar labiau jus garbinti.
- Tu teisi. Ką man jiems pasakyti?
- Pasakykite jiems... ėėė... Pasakykite jiems, kad, no­
rėdamas užtikrinti visišką savo karalystės saugumą,
pats pasikvietėte čia Joreką Bernisoną su juo susigrumti
ir kad nugalėtojas valdys visus lokius amžinai. Mat jei­
gu įtikinsite juos, neva jį čia pasivadinti sumanėte jūs,
o ne jis pats nusprendė atkakti, tai padarys jiems di­
džiulį įspūdį. Jie ims manyti jus turint galių iškviesti jį
čia iš toli. Jie pamanys, kad jūs gebate viską.

394
 - O taip...
Tas milžiniškas lokys buvo bejėgis. Galia jį valdyti
Lairą ėmė kone svaiginti, ir jeigu Panteleimonas, skau­
džiai gnybtelėjęs į ranką, nebūtų priminęs jiems vi­
siems gresiančio pavojaus, ji, ko gero, būtų dar labiau
įsijautusi į savo vaidmenį.
Tačiau ji atsitokėjo ir kukliai atsitraukusi laukė ste­
bėdama, kaip susijaudinusiamJofurui nurodinėjant lo­
kiai ruošia aikštelę kovai su Joreku Bernisonu.
O nieko apie tai nežinantis Jorekas Bernisonas sulig
kiekviena akimirka buvo vis arčiau. Ak, kad Laira bū­
tų galėjusi jį įspėti, jog skuba į grumtynes, kurios lems,
ar liks gyvas!
 20

Žūtbūtinės grumtynės

Lokių grumtynės buvo įprastas dalykas ir vykdavo lai­

kantis daugybės papročių. Tačiau vienas žvėris retai
nukaudavo kitą; dažniausiai taip nutikdavo atsitikti­
nai arba tuomet, kai kuris nors kovos dalyvis klaidin­
gai suprasdavo kito rodomus ženklus - taip atsitiko
Jorekui Bernisonui. Dar rečiau lokys užmušdavo var­
žovą nepaisydamas jokių taisyklių, kaip padarė Jofu-
ras Raknisonas nudėdamas tėvą.
Tačiau retkarčiais aplinkybės taip susiklostydavo,
kad ginčą tebūdavo galima išspręsti mirtinomis grum­
tynėmis. Šiam atvejui buvo nustatytos ištisos apeigos.
Vos tik Jofuras Raknisonas pranešė, kad atvyksta Jo-
rekas Bernisonas ir kad įvyks grumtynės, dvikovų aikš­
telė buvo iššluota ir išlyginta. Iš ugnies šachtų atėjo
ginklakaliai patikrinti Jofuro šarvų. Jie apžiūrėjo kiek­
vieną kniedę, kiekvieną grandelę ir smulkiausiu smė­
liu nublizgino visas plokštes. Karaliaus nagams jie sky­
rė ne mažiau dėmesio. Jie nutrynė aukso lakštą, ku-

396
riuo jie buvo padengti, ir kiekvieną beveik sprindžio
ilgio kablį išgalando ir apdildė taip, kad virstų mirtinu
smailiu durklu. Į tai žiūrėdama Laira ėmė justi vis au­
gantį šleikštulį - juk Jorekui Bernisonui tokio dėme­
sio niekas neskirs! Be to, jis jau beveik dvidešimt ketu­
rias valandas eina ledu be poilsio ir maisto; dar neži­
nia, ar jis nesusižeidė balionui nukritus. Ojinai įvėlė jį
į šią dvikovą jam nežinant. Kartą, kai Jofuras Rakniso-
nas išbandė savo nagų aštrumą lyg popieriaus lapą
perrėždamas ką tik nudobto jūrų vėplio odą ir savo
letenų galią dviem smūgiais suknežindamas jo galvą
it kiaušinį, Laira atsiprašė karaliaus ir pasislėpusi kam­
putyje apsiverkė iš baimės.
Net Panteleimonas, kuris paprastai mokėdavo pa­
taisyti jai nuotaiką, negalėjo pasakyti nieko viltinga.
Lairai neliko nieko kita, kaip pasitarti su aletiometru.
Iš jo sužinojo, kad Jorekas pasirodys už valandos ir -
dar kartą - kad jinai turi juo pasitikėti. Šįsyk aletio-
metras tai parodė ne taip aiškiai, ir Laira net pamanė
jį priekaištaujant, kam to paties klausia antrą kartą.
Per tą laiką žinia apskriejo visus lokius, tad grumty­
nių aikštelė buvo gulte apgulta. Geriausios vietos ati­
teko aukšto rango lokiams; specialus aptvaras buvo
skirtas lokėms, tarp jų, aišku, ir Jofuro žmonoms. Lai­
rai jos žadino didžiulį smalsumą, nes labai menkai apie
jas žinojo, bet metas buvo netinkamas klausinėti. Tai­
gi ji laikėsi šalia Jofuro Raknisono, žiūrėjo, kaip jį ap­
spitę dvariškiai rodo savo pranašumą prieš nekilmin­
gus lokius, ir bandė atspėti reikšmę įvairių plunksnų,
metalinių emblemų ir kitokių ženklų - mat atrodė, kad
visi didikai vienokį ar kitokį nešioja. Ji pastebėjo, kad

397
kai kurie aukščiausio rango didžiūnai pasiėmę mario­
netes, panašias į skudurinę Jofuro demonę - ko gero,
jie bandė įsiteikti karaliui mėgdžiodami jo pradėtą ma­
dą. Laira patenkinta mintyse šaipėsi, matydama, kaip
išvydę, jog karalius savo lėlės neatsinešė, jie nežino,
ką daryti su savosiomis. Išmesti? Gal užsitraukėme ka­
raliaus nemalonę? Kaip dabar elgtis?
Tokia atmosfera vyravo rūmuose, ir Laira ėmė viską
suprasti: didžiūnai sutrikę ir nežino, ką daryti. Jie ne
tokie kaip Jorekas Bernisonas - tyras, kupinas pasiti­
kėjimo savimi, puikiai skiriantis gera nuo bloga. Virš
rūmininkų nuolatos tvyrojo dvejonių skraistė, todėl
jie vis dairėsi vieni į kitus ir į Jofurą Raknisoną.
Neslėpdami smalsumo žiūrėjo ir į ją. Laira laikėsi ša­
lia karaliaus ir nieko nesakė, o, pamačiusi į save nu­
kreiptą lokio žvilgsnį, nudelbdavo akis.
Ligi tol rūkas išsisklaidė, oras buvo vaiskus, bet taip
jau sutapo, kad prieš vidurdienį, kaip tik tada, kai Lai­
ra pamanė, jog turi pasirodyti Jorekas, trumpai nusi­
leido tamsa. Stovėdama ant neaukštos standžiai plūk­
to sniego pakylos dvikovų aikštelės pakraštyje, ji pa­
kėlė akis į vos prasišviečiantį dangų ir jai kilo nenu­
maldomas troškimas pamatyti, kaip iš jo nusileidžia
tos dailios juodos žmogystos, apsižergusios debesapu-
šių šakas, ir ją nusineša; arba išvysti tą Siaurės pašvais­
tėje pasislėpusį miestą - ten ji galėtų vaikštinėti tomis
plačiomis saulės nutviekstomis alėjomis ir jai negrės­
tų joks pavojus; arba pulti į plačiai išskėstas Motušės
Kostos rankas, uostyti malonius žmogaus kūno ir ver­
damų valgių kvapus, kurie visuomet apgaubdavo bū­
nant šalia jos...

398
 Neapsakomai persigandusi Laira pajuto verkianti;
ašaros stingo vos išsiritusios, tad teko skausmingai jas
nubraukti. Niekada neverkiantys lokiai negalėjo su­
prasti, kas jai darosi: matyt, vyksta kažkoks bepras­
miškas vien žmonėms būdingas procesas. O Pantelei-
monas, aišku, negalėjo jos paguosti, kaip būtų daręs
įprastomis aplinkybėmis. Taigi ji tik laikė ranką kiše­
nėje, tvirtai apglėbusi šiltą peliuko kūnelį, o jis snuku­
čiu glaustėsi į jos pirštus.
Salia jos kalviai baigė tvarkyti Jofuro Raknisono šar­
vus, kurių lygutėlės plokštės buvo inkrustuotos auk­
sinėmis vielutėmis. Jis dunksojo lyg koks didžiulis me­
talinis bokštas, žvilgėdamas nublizgintu plienu. Šal­
mas su giliais plyšeliais akims lyg koks spindintis si­
dabriškai pilkas vėžlio šarvas dengėjo viršugalvį; apa­
tinę kūno dalį saugojo prigludę šarviniai marškiniai.
Visa tai pamačiusi, Laira suvokė išdavusi Joreką Ber-
nisoną, nes šis nieko panašaus neturėjo. Jo šarvai den­
gė vien nugarą ir šonus. Žiūrėdama į tokį išpuoselėtą
ir galingą Jofurą Raknisoną, ji pajuto kažkokį šleikštu
pojūtį - galbūt kaltę, sumišusią su baime.
- Atleiskite, jūsų didenybe, - tarė ji. - Ar prisimena­
te, ką sakiau jums anksčiau...
Virpantis balselis jai pačiai pasirodė vos girdimas.
Jofuras Raknisonas pasuko savo galingą galvą. Jinai
atitraukė jo dėmesį nuo taikinio, kurį atstatę priešais
laikė trys lokiai, kad karalius galėtų draskyti nusmai­
lintais nagais.
- Ką? Ką?
- Prisimenate, sakiau, kad pirma pasikalbėsiu su Jo-
reku Bernisonu ir apsimesiu...

399
 Tačiau jai nebaigus sakinio suriaumojo stebėjimo
bokšte stovintys lokiai. Visi suprato, ką reiškia šis gar­
sas: sargybiniai pamatė Joreką, ir per minią nuvilnijo
susijaudinimo šurmulys.
- Maldauju, - įtaigiai tarė Laira. - Aš jį apmulkinsiu,
pamatysite.
- Taip, taip. Eik dabar pat. Eik ir paragink jį!
Jofuras Raknisonas buvo toks įtūžęs ir susijaudinęs,
kad vos galėjo kalbėti.
Laira nuėjo tuščia dvikovos aikštele, palikdama ma­
žytes pėdas sniege; lokiai tolimajame gale prasiskyrė
jos praleisti. Kai galiūnai nudramblojo į šalį, prieš akis
jai atsivėrė niūrioje prieblandoje skendintis horizon­
tas. Kurgi Jorekas Bernisonas? Ji nieko nematė; kita
vertus, stebėjimo bokštas buvo aukštas, tad sargybi­
niai matė tai, ką jai dar užstojo vietovės nelygumai.
Jai neliko nieko kita, kaip bristi per sniegą jo pasitikti.
Lokys pamatė ją anksčiau negu Laira jį. Jorekas pa­
sileido šuoliais - tik metalas sudunksėjo ir pažiro į ša­
lis sniego purslai - ir atsidūrė šalia jos.
- Ak, Jorekai! Aš padariau baisų dalyką! Brangusis,
tau teks kautis su Jofuru Raknisonu, o tu nepasiren­
gęs - pavargęs, alkanas, o tavo šarvai...
- Kokį baisų dalyką padarei?
- Pasakiau jam, kad tu atvyksti, nes man taip sakė
ženklų aiškinimo prietaisas. Jis be galo trokšta būti
panašus į žmogų ir turėti demonę - tiesiog iš kailio
neriasi. Taigi aš jį apgavau, ir dabar jis mano, kad bu­
vau tavo demone, bet noriu tave palikti ir tapti jo.
Tačiau jis turi su tavim susigrumti, kad taip įvyktų.
Supranti, brangusis Jorekai, - kitaip jie nė už ką ne­

400
būtų tau leidę su juo kautis - tiesiog būtų sudeginę
nespėjus prisiartinti...
- Tu apgavai Jofurą Raknisoną?
- Taip. Prikalbinau sutikti su tavim grumtis, užuot
nudėjus kaip atstumtąjį, ir kad nugalėtojas bus lokių
karalius. Turėjau taip padaryti, kitaip...
- Tu Belakva? Ne, tu Laira Auksaburnė, - atsakė lo­
kys. - Nieko daugiau nenoriu, tik su juo kautis. Eime,
mažoji demone.
Ji pažvelgė į liesą įnirtingą Joreką Bernisoną, apsi­
vilkusį savo aplamdytus šarvus, ir jai atrodė, kad šir­
dis plyš iš pasididžiavimo.
Juodu pasuko prie gremėzdiškų Jofuro rūmų, kur
palei sieną laukė atvira dvikovų aikštelė. Lokiai spie­
tėsi dantytų sienų viršuje, balti snukiai spaudėsi prie
kiekvieno lango, ir drambloti jų kūnai dunksojo prie­
kyje lyg kokia nepajudinama murzinai balta siena, iš­
marginta juodų akių ir nosių taškelių. Artimiausieji pa­
sitraukė į šalį, sudarydami du tarpus praeiti Jorekui
Bernisonui ir jo demonei. Į juos buvo įsmeigti visų lo­
kių žvilgsniai.
Jorekas sustojo dvikovų aikštėje priešingame nuo Jo­
furo Raknisono gale. Karalius nulipo nuo plūkto snie­
go pakylos, ir lokiai sustojo vienas priešais kitą kelių
metrų atstumu.
Laira stovėjo taip arti Joreko, kad jautė iš jo sklin­
dančius virpesius - tarsi galingas generatorius jame
gamintų milžinišką gemtarinę energiją. Ji palytėjo jo
kaklą po šalmo kraštu ir tarė:
- Kaukis iš visų jėgų, brangusis Jorekai. Tikrasis ka­
ralius tu, o ne jis. Jis - tuščia vieta.

401
 Laira atsitraukė.
- Lokiai! - suriaumojo Jorekas Bernisonas. Nuo rū­
mų sienų atsimušęs aidas išgąsdino paukščius, ir tie
išskrido iš savo lizdų. - Šios dvikovos sąlygos tokios:
jeigu Jofuras Raknisonas mane užmuš, jis taps kara­
liumi amžiams, ir niekas negalės suabejoti jo autorite­
tu ar mesti jam iššūkį. Jeigu aš nukausiu Jofurą Rakni-
soną, jūsų karalius būsiu aš. Pirmasis mano įsakymas
jums visiems bus nugriauti šituos rūmus, šitą iškvė­
pintą neskoningų blizgučių karikatūrą, o visą auksą ir
marmurą sumesti į jūrą. Lokių metalas ne auksas, o
geležis. Jofuras Raknisonas užteršė Svalbardą. Aš grį­
žau jo iškuopti. Jofurai Raknisonai, aš kviečiu tave į
dvikovą!
Tada Jofuras Raknisonas liuoktelėjo į priekį, tarsi ne­
begalėtų tvardytis.
- Lokiai! - sustaugė dabar jis. - Jorekas Bernisonas
grįžo mano pakviestas. Aš jį čia pasivadinau, todėl ir
šios dvikovos sąlygas turiu diktuoti aš. Jos tokios: jei­
gu aš nudėsiu Joreką Bernisoną, jo kūnas bus sudras­
kytas į gabalus, ir tie bus išmėtyti uolų siaubūnams. Jo
galva bus išstatyta parodai virš mano rūmų. Jo niekas
neprisimins. Paminėti jo vardą bus nusikaltimas, bau­
džiamas mirties bausme...
Jis kalbėjo toliau, paskui abu lokiai tarė žodį dar po
kartą. Tai buvo įprastas ritualas, kurio abu ištikimai
laikėsi. Laira žiūrėjo į juos abu, tokius skirtingus: į vi­
są išsičiustijusį, galią spinduliuojantį Jofurą, trykštan­
tį jėga ir sveikata, išdidų, karališką, vilkintį žvilgan­
čiais šarvais - ir Joreką, menkesnį (nors ji niekuomet
nemanė, kad šalia ko nors jis gali atrodyti mažas), ap­

402
sivilkusį surūdijusius, aplamdytus šarvus, savo paties
pasigamintus ir pritaikytus. Jorekas ir jo šarvai buvo
viena būtybė. Jofurui neužteko šarvų - jam dar reikė­
jo kitos sielos. Jis nejautė dvasinės ramybės, o Jorekas
širdies gilumoje buvo ramus.
Laira juto, kad visi lokiai mintyse taip pat juos lygi­
na. Tačiau Jorekas ir Jofuras nebuvo vien du lokiai.
Susirinkusieji regėjo dviejų skirtingų lokysčių prieš­
priešą - dviejų skirtingų ateičių, dviejų skirtingų liki­
mų. Jofuras pradėjo vesti juos viena kryptimi, Jorekas
nuves kita, ir tą pačią akimirką viena ateitis užsivers
amžiams, nes atsivers antroji.
Ritualinė dvikova perėjo į antrą etapą, ir abu lokiai
ėmė žingsnelis po žingsnelio sėlinti sniegu siūbuoda­
mi galvomis į šalis. Nė vienas žiūrovas nekrustelėjo,
bet visi lydėjo juos akimis. Galop dvikovos dalyviai
sustojo ir neišleisdami nė garso stebėjo vienas kitą iš
priešingų aikštelės pusių.
Tada suriaumoję lokiai tą pačią akimirką pajudėjo,
keldami sniego kamuolius. Nelyginant žemės drebė­
jimo numesti nuo gretimų kalnų viršūnių du didžiu­
liai uolos luitai, kurie risdamiesi apačion įgauna greitį,
peršoka per plyšius ir į šipulius sulaužo kelyje pasi­
taikiusius medžius, kol galop taip smarkiai trenkiasi
vienas į kitą, kad į šalis išsilaksto uolos skeveldros, o
patys subyra į dulkes - štai taip susidūrė lokiai.
Trenksmas po smūgio sudrumstęs tylą atsimušė ai­
du nuo rūmų sienų. Tačiau, kitaip negu tie uolos lui­
tai, lokiai nesubyrėjo. Jie parvirto į šalis, ir pirmas at­
sikėlė Jorekas. Pasisukęs jis liuoktelėjo ant Jofuro, ku­
ris sunkiai galėjo pakelti galvą, nes nuo smūgio sulin­

403
ko šarvai, ir ėmė su juo galynėtis. Nieko nelaukda­
mas Jorekas nusitaikė į lengvai pažeidžiamą plotelį
tarp šalmo ir krūtinės šarvų, tačiau grybštelėjo tik per
baltą kailį; tada pakišęs nagus po Jofuro šalmo kraš­
tu bandė jį atplėšti.
Pajutęs pavojų, Jofuras suurzgė ir pasipurtė, kaip Lai-
ra matė darant iš vandens išlipusį Joreką. Jorekas nu­
blokštas nusirito į šalį, o Jofuras girgždindamas meta­
lą atsistojo visu ūgiu ir grynai savo jėga ištiesino su­
lankstytas nugaros plokštes. Tada lyg lavina jis užgriu­
vo vis dar bandantį atsistoti Joreką.
Smūgis buvo toks stiprus, kad net Lairai užgniaužė
kvapą. Kurgi ne: ji pajuto, kaip žemė sudreba po ko­
jomis. Kaip Jorekas galėjo likti gyvas po tokio smū­
gio?! Jis bandė pasisukti ir tvirtai įsiremti į žemę, bet
Jofuras spėjo suleisti dantis kažkur šalia gerklės. Oru
pažiro kraujo lašai; vienas užtiško Lairai ant kailio, ir
jinai prispaudė jį delnu kaip kokį meilės ženklą.
Tada Jorekas suleido užpakalinės letenos nagus į Jo­
furo šarvinius marškinius ir truktelėjo žemyn. Visas
marškinių priekis prasiskyrė, ir Jofuras šonu nusvir­
duliavo apžiūrėti nuostolio. Jorekas tada netrukdomai
atsistojo.
Kurį laiką lokiai stovėjo atsitraukę ir gaudė kvapą.
Šarviniai marškiniai, užuot saugoję Jofurą, dabar tik
trukdė, nes apačioje vis dar laikėsi, todėl vilkosi žeme
ir kliuvo už užpakalinių kojų. Vis dėlto Joreko padė­
tis buvo blogesnė: iš kaklo žaizdos čiurkšle tekėjo krau­
jas, jis sunkiai šnopavo. Tačiau jis šoko ant karaliaus,
kol tas nespėjo nusimesti jam trukdančių marškinių,
ir išgriovęs bandė sugriebti už nuogo kaklo po sulenk­

404
tu šalmu. Jofuras jį nubloškė. Tada lokiai vėl puolė vie­
nas kitą, keldami į visas puses tykštančius sniego pur­
slus; per juos ne visada galėjai įžiūrėti, kas ima viršų.
Laira stebėjo beveik nedrįsdama alsuoti ir taip kietai
gniauždama rankas, jog net skaudėjo. Jai pasirodė, kad
Jofuras perdrėskė Jorekui pilvą, bet nusprendė apsiri­
kusi, nes vėl sukėlę sniego debesis kitą akimirką lokiai
lyg boksininkai stovėjo vienas priešais kitą, ir Jorekas
galingomis letenomis talžė Jofurui snukį, o tas taip pat
įnirtingai trankė jį.
Nuo tų smūgių jėgos Laira visa tirtėjo. Atrodė, tarsi
milžinas darbuotųsi kūju, tik tas kūjis dar buvo su pen­
kiais plieniniais spygliais...
Geležis žvangėjo į geležį, dantys barškėjo į dantis,
sklido kimus šnopavimas, veikiau panašus į riaumoji­
mą, kojos griausmingai dunksino žemę. Sniegas ap­
link buvo aptaškytas raudonai ir kelių metrų spindu­
liu sutryptas į purpurinę purvynę.
Jofuro šarvai dabar atrodė graudžiai: plokštės sudras­
kytos ir sulankstytos, aukso inkrustacija išplėšyta ar­
ba uždengta storu kraujo sluoksniu, o šalmo visai ne­
belikę. Pažiūrėti bjaurių Joreko šarvų būklė buvo kur
kas geresnė: sulankstyti, bet sveiki, jie kur kas geriau
atlaikė triuškinamus lokių karaliaus smūgius ir žvė­
riškų beveik sprindinių nagų grybščiojimus.
Nepaisant viso to, Jofuras buvo didesnis ir stipres­
nis už Joreką, o tas dar išvargęs, alkanas ir netekęs dau­
giau kraujo. Jo pilvas, abi priekinės letenos ir kaklas
buvo sužeisti, o Jofurui kraujavo tik apatinis žandi­
kaulis. Laira troško padėti brangiajam savo draugui,
bet ką ji galėjo padaryti?

405
 Jorekui dabar klojosi prastai. Jis šlubavo; kaskart, kai
atremdavo kairę priekinę leteną į žemę, visi matė, kad
ji vos atlaiko jo svorį. Jis nebebandė suduoti ja varžo­
vui, o smūgiai dešine irgi pasidarė silpnesni, veikiau
panašūs į tapšnojimą, nors vos prieš kelias minutes
tvatijo ja triuškinamai kaip kūju.
Jofuras viską pastebėjo. Jis ėmė erzinti Joreką, pravar­
džiuoti netikėliu lūžusia letena, žliumbiančiu jaunikliu,
rūdžių suėsta seniena, netrukus nugaišiančiu kriošena
ir kitaip, be perstojo talžydamas iš kairės ir dešinės smū­
giais, nuo kurių Jorekas nebeįstengė apsiginti. Jis buvo
priverstas po žingsnį trauktis atatupstas, susigūžęs nuo
besityčiojančio lokių karaliaus smūgių krušos.
Laira apsiašarojo. Brangusis, narsusis, bebaimis jos
gynėjas tuoj mirs, bet jinai neišduos jo nusigręždama,
nes jeigu šis įją pažiūrės, turi pamatyti žvilgančias akis,
jos meilę ir tikėjimą, o ne bailiai paslėptą veidą ar iš­
gąstingai atsuktą petį.
Taigi ji žiūrėjo, bet pro ašaras nematė, kas iš tiesų
dedasi. Galbūt net matydama nebūtų supratusi - Jo­
furas tikrai to nematė.
Mat Jorekas traukėsi atatupstas vien tam, kad rastų
sausą, švarią atramą ir tvirtą uolą atsispirti, o bejėgiš­
kai nusvirusi kairė letena iš tikrųjų buvo sveikutėlė ir
stipri. Lokio negalėjai apgauti, bet, kaip jam įrodė Lai­
ra, Jofuras norėjo būti ne lokys, o žmogus, todėl Jore­
kas dabar jį mulkino.
Galop jis rado, ko ieškojo: tvirtą uolą, kurios pagrin­
das stūksojo giliai amžinajame įšale. Jorekas atsišliejo
nugara į ją, įtempė užpakalines kojas ir laukė savo aki­
mirkos.

406
 Ji atėjo, kai Jofuras triumfuodamas, bet podraug pa­
šaipiai suriaumojo, iškilęs aukštai virš jo, ir pasuko snu­
kį į tariamai silpną varžovo kairę pusę.
Tada Jorekas nusprendė atėjus tinkamam metui. Lyg
banga, kaupusi jėgas už tūkstančių vandenyno kilo­
metrų, kuri bemaž nesirodo jo gelmėse, bet pasiekusi
seklumas iškyla aukštai į dangų, varydama siaubą pa­
jūrio gyventojams, o paskui su neatremiama jėga
griausmingai trenkiasi į krantą - taip Jorekas Berniso-
nas, atsiplėšęs nuo sausos uolos atramos, užgriuvo Jo-
furą ir kaire letena tvojo Jofurui Raknisonui į atkištą
nuogą snukį.
Smūgis buvo siaubingas. Jis nuplėšė apatinį žandi­
kaulį, ir tas taškydamas kraujo lašus nulėkė į pusnį už
daugelio metrų.
Raudonas Jofuro liežuvis nukaro iš pražiotų nasrų.
Staiga lokių karalius prarado balsą, nebegalėjo įkąsti
ir tapo visiškai bejėgis. Jorekui tik to ir reikėjo. Jis me­
tėsi į priekį, suleido dantis Jofurui į gerklę, papurtė į
šalis, pakėlė ir bloškė žemėn, tarsi tas tebūtų ruonis
ant kranto. Tuomet drėskė per liemenį iš apačios į
viršų, ir Jofuro Raknisono gyvybė užgeso jam tarp
dantų.
Dar liko vienas ritualas. Jorekas perrėžė šarvų nebe­
saugomą negyvo karaliaus krūtinę ir, nubraukęs kailį
į šalį, atidengė siaurus baltus ir raudonus šonkaulius,
panašius į dugnu aukštyn apversto laivo špantus. Jo­
rekas įkišo ranką tarp šonkaulių, išrovė Jofuro širdį ir
raudoną, tebegaruojančią suėdė priešais nebegyvo ka­
raliaus pavaldinius.
Pasigirdo audringi pritarimo šūksmai, o netrukus už­

407
virė baisi maišatis: lokiai vienas per kitą puolė pagerb­
ti Jofuro nugalėtojo.
Klegesį nustelbė Joreko Bernisono balsas:
- Na, lokiai, - kas jūsų karalius?
Tarsi nuo vandenyno dugno pakėlusi visus akme­
nėlius audra atūžė atsakas:
- Jorekas Bernisonas!
Lokiai žinojo, ką reikia daryti. Visi iki vieno metali­
niai kilmės ženklai, juostos, diademos iškart atsidūrė
ant žemės ir paniekinamai sutrypti buvo akimirksniu
užmiršti. Dabar jie tapo Joreko lokiais - tikrais, ne su­
trikusiais pusžmogiais, jaučiančiais vien kankinantį ne-
visavertiškumą. Jie būriu puolė prie rūmų ir ėmė svai­
dyti didžiulius marmuro luitus nuo aukščiausių kuo­
rų, drebindami sienas galingų kumščių smūgiais, kol
akmenys atsiskirdavo vienas nuo kito, o paskui mėtė
juos ant stačių uolų, ir tie nukritę keliasdešimt metrų
griausmingai dužo į prieplauką.
Jorekas nekreipė į juos dėmesio. Atsisegęs šarvus jis
norėjo apžiūrėti žaizdas, bet nespėjo: Laira jau stovė­
jo šalia ir trepsėdama suledėjusį skaisčiai raudoną snie­
gą šaukė lokiams liautis griovus rūmus - juose esama
kalinių. Jie neišgirdo, bet tik ne Jorekas - kai tas su­
riaumojo, lokiai bemat nustojo.
- Kaliniai - žmonės? - paklausė naujasis karalius.
- Taip. Jofuras Raknisonas sukišo juos į požemius.
Reikia pirma juos išvesti ir kur nors priglausti, kitaip
jie žus po krintančiais luitais...
Jorekas paskubomis davė nurodymus, ir keli lokiai
nurūko į rūmus vaduoti belaisvių.
- Leisk padėti, - atsigręžusi į Joreką pasisiūlė Laira. -

408
Pažiūrėsiu, ar nesmarkiai sužeistas, brangusis Jorekai.
Ak, kad būtų kokios tvarsliavos! Vaje kaip baisiai
sužeistas tavo pilvas...
Kažkoks lokys padėjo Jorekui po kojomis gniutulą
storai apšerkšnijusios žolės.
- Kraujasamanės, - paaiškino Jorekas. - Būk gera,
įspauskjas man j žaizdas. Paskui uždenk žaizdos kraš­
tais ir palaikyk prispaudusi sniego, kol jis suledės.
Nors lokiai troško jam padėti, Jorekas neleido. Be to,
Laira buvo vikrių rankų ir neapsakomai troško padė­
ti. Taigi mažoji mergaičiukė palinko virš didžiojo lo­
kių karaliaus ir ėmė kimšti kraujasamanės į žiojinčias
ledėjančias žaizdas, kol tos nustojo kraujuoti. Baigus
pirštinės buvo kiaurai permirkusios Joreko krauju, bet
žaizdas ji sutvarkė.
Per tą laiką į kiemą išėjo kaliniai - gera dešimtis tir­
tančių, mirksinčių nuo šviesos krūvon susimetusių vy­
rų. Laira nusprendė nesant prasmės šnekėtis su pro­
fesoriumi - vargšelis pamišęs. Mielai būtų susipažinusi
su kitais išvaduotaisiais, bet laukė daugybė neatidė­
liotinų reikalų. Be to, ji nenorėjo blaškyti Joreko - šis
paskubomis davė nurodymus, ir lokiai kaip prisukti
lakstė į visas puses. Jai dar buvo neramu dėl Rodžerio
ir Li Skorsbio, ir raganų... Kadangi dar jautėsi alkana
ir pavargusi, nutarė būsiant geriausia tiesiog nesipinti
niekam po kojų.
Taigi ji susirangė į kamuoliuką ramiame dvikovų
aikštelės kampe, prisiglaudė erniu virtusį Panteleimo-
ną, kad būtų šilčiau, lyg koks lokys užsidengė storu
sniego sluoksniu ir užmigo.

409
 *

Kažkas baksnojo jai į pėdą, o nepažįstamo lokio bal­

sas sakė:
- Laira Auksaburne, karalius nori jus matyti.
Ji pabudo kone mirtinai sustirusi nuo šalčio ir nega­
lėjo praplėšti akių, nes vokai buvo prišalę, tačiau Pan-
teleimonas nulaižė ledą nuo blakstienų, ir netrukus
mėnesienoje ji pamatė jauną lokį. Pabandė stotis, bet
du kartus pargriuvo.
- Jokite ant manęs, - pasisiūlė lokys ir pasilenkęs at­
kišo plačią nugarą. Įsikibusi į gaurus ji vargais nega­
lais išsilaikė, kol jis nunešė ją į daubą stačiais šlaitais,
kur buvo susirinkę daug lokių. Tarp jų buvo ir nedi-
dutis žmogeliukas, kuris atbėgo jos pasitikti ir kurio
demonas pripuolė prie Panteleimono sveikintis.
- Rodžeri! - sušuko ji.
- Jorekas Bernisonas liepė man likti sniege, kol tave
atsineš. Mes iškritome iš baliono, Laira! Kai jūs išvirto-
te, mus dar nešė daug kilometrų. Paskui ponas Skors-
bis išleido dar daugiau dujų, mes rėžėmės į kalną ir
nudardėjome tokiu šlaitu, kokio tu kaip gyva nesi ma­
čiusi! Ir nežinau, kur dabar ponas Skorsbis nei kur ra­
ganos. Mudu su Joreku Bernisonu likome vieni, ir jis
iškart atėjo čia tavęs ieškoti. Man papasakojo apie jo
kautynes...
Laira apsidairė. Vieno vyresnio lokio vadovaujami
buvę kaliniai statėsi pastogę iš lentų, išmestų į krantą,
ir brezento skiaučių. Jie atrodė patenkinti, kad turi už­
siėmimą. Vienas titnagu bandė įskelti ugnį.
- Štai maistas, - tarė Lairą pažadinęs lokys.
Sniege gulėjo ką tik nudobtas ruonis. Lokys perskro­
dė jį letena ir parodė Lairai, kur inkstai. Jinai suvalgė

410
vieną žalią. Jis buvo šiltas, minkštas ir neįsivaizduoja­
mai gardus.
- Suvalgyk ir riebalų, - patarė lokys ir atplėšė gabalą.
Jų skonis priminė lazdyno riešutais paskanintus ledus.
Rodžeris iš pradžių dvejojo, bet paskui pasekė jos pa­
vyzdžiu. Juodu godžiai valgė, ir vos po kelių minučių
Laira visiškai išsibudino ir buvo bepradedanti šilti.
Nusišluosčiusi burną apsidairė aplink, bet Joreko ne­
pamatė.
- Jorekas Bernisonas kalbasi su patarėjais, - paaiški­
no jaunasis lokys. - Kai pavalgysi, nori tave matyti.
Sek paskui mane.
Jis nusivedė juodu sniego kalvele pas lokius, pradė­
jusius statyti sieną iš ledo luitų. Vyresnių lokių būre­
lio viduryje sėdėjęs Jorekas atsistojo jos pasveikinti.
- Laira Auksaburne, - tarė jis, - eikš, pasiklausyk, ką
man pasakoja.
Jis nepaaiškino kitiems lokiams, kaip ji čia atsirado -
o gal tie jau žinojo. Šiaip ar taip, jie pasislinko, kad
padarytų jai vietos, ir elgėsi su didžiausia pagarba, lyg
būtų karalienė. Laira jautėsi neapsakomai išdidi, sė­
dėdama šalia savo draugo Joreko Bernisono po Ark­
ties danguje žavingai mirgančia Šiaurės pašvaiste ir
dalyvaudama lokių pašnekesyje.
Paaiškėjo, kad Jofuras Raknisonas savo valdymu be­
maž juos apkerėjo. Kai kurie tai aiškino ponios Koul-
ter įtaka - ji lankėsi Svalbarde dar prieš Joreko tremtį,
nors jis to nežinojo, ir atvežė Jofurui visokių dovanų.
- Jinai davė jam narkotiko, - tarė vienas lokys. - Jo­
furas slapčia sušėrė jį Hjalmurui Hjalmursonui, ir tas
prarado nuovoką.

411
 Laira suprato, kad Hjalmuras Hjalmursonas buvo lo­
kys, kurį nudėjo Jorekas ir dėl kurio mirties buvo iš­
tremtas. Vadinasi, viską surežisavo ponia Koulter! Pa­
aiškėjo dar šis tas.
- Kai kuriuos dalykus, kuriuos ji ketino padaryti,
draudžia žmonių įstatymai, bet Svalbarde jie nega­
lioja. Ji ketino steigti čia dar vieną stotį, panašią į Bol-
vangaro, tik dar baisesnę, ir Jofuras ketino jai leisti,
nusižengdamas visiems lokių papročiams, mat žmo­
nės čia lankėsi arba kalėjo, bet niekada negyveno ir
nedirbo. Ji ketino pamažu didinti savo galią Jofurui,
o jo mums, kol galop būtume virtę klusniais įran­
kiais, vykdančiais kiekvieną jos paliepimą. Vienin­
telė mūsų pareiga būtų buvusi saugoti jos sukurtą
bjaurastį...
Šitaip kalbėjo senas lokys, vardu Siorenas Eisarso-
nas, patarėjas, kentėjęs valdant Jofurui Raknisonui.
- Ką ji veikia dabar, Laira? - paklausė Jorekas. - Ką ji
ketina daryti, sužinojusi apie Jofuro mirtį?
Laira išsitraukė aletiometrą. Trūko šviesos, tad Jore­
kas liepė atnešti deglą.
- Kas atsitiko ponui Skorsbiui? - belaukiant paklau­
sė Laira. - Ir raganoms?
- Mūsiškes raganas užpuolė kitos genties raganos.
Nežinau, ar jos ėjo išvien su vaikų pjaustytojais, bet jų
pulkai sukiojosi mūsų padangėje, ir užėjus tai audrai
jos puolė. O Li Skorsbio balionas vėl šovė aukštyn, kai
mudu su berniuku iškritome, ir jį nusinešė. Tavo žen­
klų aiškintojas pasakys, kas juos ištiko.
Vienas lokys patraukė roges, ant kurių ruseno kati­
las su medžio anglimis, ir užmetė ant jų sakingą šaką.

412
Toji iškart įsidegė, ir jos liepsnoje Laira sukiodama ale-
tiometro rodykles paklausė apie Li Skorsbį.
Paaiškėjo, kad jis vis dar ore - vėjai jį neša Naujosios
Zemblos link. Nuo uolų siaubūnų jis nenukentėjo ir
atsimušė nuo svetimos genties raganų.
Laira papasakojo tai Jorekui, ir tas patenkintas su­
linksėjo galva.
- Jeigu jis skrenda, vadinasi, pavojus jam negresia, -
tarė jis. - O ką veikia ponia Koulter?
Atsakymas buvo sudėtingas: rodyklė svyravo tarp
kelių ženklų tokia painia seka, kad Laira ilgai suko gal­
vą. Lokiams buvo smalsu, bet jie tylėjo iš pagarbos Jo­
rekui Bernisonui ir jo pagarbos Lairai. Metusi juos iš
galvos, Laira nukreipė visas mintis j aletiometrą.
Kai perprato ženklų žaismą, sunerimo.
- Jis sako, kad jinai... Ji išgirdo, kad mes čia skrido­
me, ir nusisamdę transportinį cepeliną, ginkluotą kul­
kosvaidžiais - jeigu neklystu - ir šiuo metu ji skren­
da į Svalbardą. Aišku, kol kas ji nežino apie Jofuro
Raknisono pralaimėjimą, bet netrukus sužinos, nes...
Taip, nes jai papasakos raganos, o tos sužinos iš uolų
siaubūnų. Taigi manau, kad aplink knibžda šnipų,
Jorekai. Ji keliavo čia... neva padėti Jofurui Rakniso-
nui, bet iš tikrųjų ketino atimti iš jo valdžią, padeda­
ma pulko totorių, plaukiančių čia jūra - už poros die­
nų jie pasirodys.
Vos tik galės, nusigaus ten, kur kalinamas lordas As-
rielis, ir lieps jį nužudyti, nes... Dabar man viskas aiš­
ku - ligi šiol niekaip negalėjau to suprasti, Jorekai! Štai
kodėl ji nori nužudyti lordą Asrielį: ji žino, ką jis ruo­
šiasi daryti, bijo to ir nori padaryti pati pirma, kad jį

413
aplenkusi būtų padėties šeimininkė... Matyt, tai susiję
su tuo miestu danguje - tikriausiai! Jinai nori ten nu­
sigauti pirma! Dabar jis man sako dar kai ką...
Ji palinko virš prietaiso ir kažkaip įnirtingai susikau­
pusi stebėjo į šalis lakstančią rodyklę. Toji judėjo taip
greitai, kad beveik nespėjai sekti: pro petį jai stebintis
Rodžeris net nematydavo, kada ji stabteli. Jis tik juto,
kad tarp trumpąsias rodykles sukiojančių Lairos pirš­
tų ir ilgosios vyksta greitas pokalbis, gluminamai ne­
panašus į kalbą kaip ir Šiaurės pašvaistė.
- Taip, - galop tarė ji dėdama prietaisą ant kelių; ji
atsiduso ir sumirksėjo, tartum bandydama atsikratyti
gilaus susikaupimo likučių. - Taip, aš suprantu, ką jis
sako. Ji ir vėl mane medžioja. Jai reikia kažko, ką tu­
riu, nes to paties reikia ir lordui Asrieliui. Jiems reikia
to... Kažkokiam bandymui, tik nežinau kokiam...
Laira nutilo ir giliai įkvėpė. Kažkas kėlė jai nerimą,
tik ji nesuprato kas. Ji neabejojo, kad tas jų geidžia­
mas objektas ne mažiau svarbus negu pats aletiomet-
ras. Kadaise ponia Koulter jau gviešėsi į jį - ko dar jai
gali reikėti? Vis dėlto ji taikėsi ne į prietaisą, nes jis
save rodydavo kitais ženklais.
- Manau, jiems abiem reikia aletiometro, - nusimi­
nusi tarė ji. - Visą laiką taip ir maniau. Turiu atiduoti
jį lordui Asrieliui, kol jinai jo neatėmė. Jeigu jis pateks
į jos rankas, mes visi mirsime.
Tardama tuos žodžius, ji jautėsi be galo pavargusi,
iškamuota iki sielos gelmių ir liūdna - mirtis, rodės, at­
neštų palengvėjimą. Tačiau Joreko pavyzdys neleido
to pripažinti. Ji paslėpė aletiometrą ir atsisėdo tiesiau.
- Ar ji toli? - paklausė Jorekas.

414
 - Vos už kelių valandų kelio. Turiu kuo greičiau nu­
nešti lordui Asrieliui aletiometrą.
- Aš keliausiu su tavim, - pasisiūlė Jorekas.
Laira nesiginčijo. Kol Jorekas Bernisonas davė nu­
rodymus ir organizavo ginkluotą būrį jiems lydėti į
paskutinę kelionės šiaurėn dalį, Laira sėdėjo nejudė­
dama - taupė jėgas. Ji juto, kad kažką prarado šį sykį
bendraudama su aletiometru. Ji užsimerkė ir užmigo.
Netrukus ją pažadino, ir visi leidosi į kelią.
 21

Lordas Asrielis pasitinka

svečius
Laira jojo ant jauno, stipraus lokio, Rodžeris ant kito,
o Jorekas nepailsdamas žingsniavo priekyje; paskiau­
siai ėjo visus saugantis būrys, ginkluotas ugniasvai-
džiu.
Kelias buvo ilgas ir sunkus. Svalbardo gilumoje
dunksojo daugybė kalnų; grūste susigrūdusias viršu­
kalnes ir smailus kalnagūbrius buvo išraižę gilūs tar­
pekliai ir slėniai stačiais šlaitais, be to, spaudė žvarbus
šaltis. Laira vis prisiminė, kaip bemaž nesikratančio-
mis čigonų rogėmis važiavo į Bolvangarą - kokia grei­
ta ir patogi ta kelionė dabar atrodė! Kaip gyva ji nebu­
vo jutusi tokio visus kaulus veriančio šalčio - o gal lo­
kys, kuriuo jojo, nebuvo toks eiklus kaip Jorekas. Kita
vertus, galėjo būti kaltas ir siaubingas nuovargis. Šiaip
ar taip, kelionė jai neapsakomai apsunko.
Ji menkai žinojo, kur ir kaip toli jie traukia. Težinojo
tai, ką tas vyresnis lokys, Siorenas Eisarsonas, jai pasa­
kė, kol kariai ruošė ugniasvaidį. Mat jis dalyvavo de-

416
rybose su lordu Asrieliu dėl jo įkalinimo sąlygų ir vis­
ką puikiai prisiminė.
Pasak jo, iš pradžių Svalbardo lokiai žiūrėję į lordą
Asrielį lygiai taip pat kaip į kitus politikus, karalius ar
ramybės drumstėjus, ištremtus į atšiaurią jų salą. Kali­
niai būdavo įtakingi žmonės, antraip jų tautiečiai bū­
tų nieko nelaukę ir juos nužudę. Kita vertus, jeigu po­
litinė padėtis pasikeistų ir jie grįžtų vadovauti savo ša­
lims, lokiams jie galėjo tapti vertingi, todėl apsimokė­
jo nesielgti su jais žiauriai ar nepagarbiai.
Taigi lordas Asrielis pamatė, kad sąlygos Svalbarde
nė kiekne geresnės ir ne blogesnės negu šimtams trem­
tinių iki jo. Tačiau dėl kai kurių dalykų jo kalintojai
labiau saugojosi lordo negu kitų belaisvių. Pirmiausia
visa, kas buvo susiję su Dulkėmis, kėlė paslapties ir
dvasinio pavojaus įspūdį; antra, visi matė, kokie per­
sigandę buvo jį čia atvežusieji. Trečia - ką galėjai ži­
noti, apie ką kalbėdavo likę akis į akį ponia Koulter ir
Jofuras Raknisonas...
Negana to, lokiai dar nebuvo matę tokių išdidžių ir
valdingų būtybių kaip lordas Asrielis. Įtaigiais ir iškal­
bingais argumentais jis priversdavo paklusti net Jofu-
rą Raknisoną. Jamnet pavyko įtikinti lokių karalių leisti
išsirinkti, kur gyventi.
Pirmas jam skirtas namas netiko - per žemai, - aiški­
no jis. Girdi, jam reikia namo aukštumoje - kad nepa­
siektų iš ugnies šachtų ir kalvių sklindantys dūmai bei
triukšmas. Jis davė lokiams norimo būsto projektą ir,
papirkęs auksu, nurodė, kur jis turėtų stovėti. Jofurą
Raknisoną jis paveikė pataikavimais ir bauginimais.
Viską matantys lokiai slapčia šypsodamiesi kuo noriau-

417
šiai kibo į darbą. Netrukus kyšulyje iškilo erdvus ma­
syvus namas su tikro stiklo langais į šiaurės pusę. Jo
židiniuose degdavo didžiuliai anglių luitai, iškasti ir
atgabenti lokių. Tame name ir gyveno šis kalinys, ku­
ris elgėsi tartum karalius.
Tada jis ėmė kaupti medžiagas laboratorijai.
Įnirtingai susikaupęs jis davė įsakymus gabenti jam
knygas, chemikalus, visokius įrankius ir aparatus. Ir
kažkaip iš vieno ar kito šaltinio viskas pas jį atkeliauda­
vo: kai kas atvirai, kitką slapčia atveždavo lankytojai -
savo kalintojams jis įrodė turįs teisę juos priiminėti.
Taigi per pusmetį lordui Asrieliui jūra, sausuma ir oru
buvo sugabenta visa, ko reikėjo laboratorijai.
Jis kibo į darbą - mąstė, planavo, skaičiavo ir laukė
tos dienos, kai baigs užduotį, kuri varė tokį siaubą Ma­
žųjų aukų ministerijai. Toji diena artėjo sulig kiekvie­
na minute.
Pirmąsyk Laira pamatė tėvo kalėjimą, kai Jorekas
Bernisonas sustojo kalnagūbrio papėdėje, kad vaikai
galėtų pramankštinti raumenis, nes per tą laiką pavo­
jingai sušalo ir sustiro.
- Pažiūrėkite, - tarė jis.
Kruopščiai nuvalytas takas plataus kalno šlaite tarp
netvarkingai sugriuvusių akmenų ir ledo luitų vedė
prie stačios uolos. Siaurės pašvaistės nebuvo, bet skais­
čiai šviečiančios žvaigždės išryškino jos siluetą. Uola
dunksojo niūriai juoda, bet jos viršūnėje stovėjo erd­
vus pastatas, iš jo visomis kryptimis dosniai sklido švie­
sa - ne rūkstančių, mirksinčių banginio taukų žibintų
ir ne nemaloni balta gemtarinių prožektorių, o šilta
kreminė naftos lempų.

418
 Langai, pro kuriuos ji sklido, taip pat rodė įspūdin­
gą lordo Asrielio galią. Stiklas buvo brangus; didžiu­
liai jo lakštai tame atšiauriame klimate buvo grynas
pinigų švaistymas, tačiau jie kur kas iškalbingiau ne­
gu vulgarūs Jofuro Raknisono rūmai bylojo apie tur­
tus ir įtaką.
Vaikai paskutinį kartą sėdo ant lokių, ir Jorekas šlai­
tu nusivedė visus prie namo. Žema siena apjuostas
kiemas buvo storai užsnigtas; Jorekui pravėrus varte­
lius, jie išgirdo kažkur name suskambant varpelį.
Laira nulipo nuo lokio. Vos laikėsi ant kojų. Ji padė­
jo nusiropšti ir Rodžeriui, o tada vaikai nuklampojo
šlaunis siekiančiu sniegu prie namo laiptelių.
Ak, kaip šilta bus tame name! Ak, kaip ramiai Laira
pailsės!
Ji jau norėjo patraukti varpelio rankeną, bet nespė­
jo, nes durys atsidarė. Ji pamatė nedidelį blausiai ap­
šviestą prieškambarį, kuris turėjo neišleisti šilto oro, ir
jame stovintį pažįstamą žmogų - lordo Asrielio tarną
Toroldą su savo demone dobermane Anfanga.
Laira pavargusi nusmaukė nuo viršugalvio gobtuvą.
- Kas... - buvo beklausiąs Toroldas, bet pamatė ir
sušuko: - Laira, - nejaugi jūs?! Mažoji Laira? Gal aš
sapnuoju?!
Jis atidarė duris sau už nugaros.
Akmeniniame vestibiulio židinyje liepsnojo ugnis;
kilimai, oda trauktos kėdės ir nublizgintas medis, už­
lieti šiltos naftos lempų šviesos... Nieko panašaus Lai­
ra nebuvo regėjusi nuo tada, kai išvyko iš Džordano
koledžo. Ji pajuto, kaip kažkoks gniužulas gerklėje ima
ją dusinti.

419
 Suurzgė lordo Asrielio demone snieginė pantera.
Salia stovėjo Lairos tėvas. Rūsti nekantraujanti trium­
fo išraiška valdingame tamsių akių veide iškart pra­
nyko, kai pažino dukrą. Jis visas perbalo, akys išsiplė­
tė iš siaubo.
- Ne! Ne!
Jis nusvirduliavo atatupstas ir įsitvėrė į židinio at­
brailą. Lairai pakirto kojas.
- Nešdinkis! - suriko lordas Asrielis. - Apsisuk ir
dink! Ne tave liepiau atvesti!
Laira neteko žado. Prasižiojo vieną kartą, antrą, tre­
čią. Galop įstengė numykti:
- Ne, ne. Aš atėjau čia, nes...
Jis atrodė pasibaisėjęs - be perstojo purtė galvą ir
laikė iškėlęs rankas, tarsi norėdamas nuo jos atsiginti.
Laira negalėjo patikėti, kad jis šitaip susikrimto.
Ji žengtelėjo arčiau norėdama jį nuraminti, o susirū­
pinęs Rodžeris atsistojo šalia jos. Jų demonai atplas­
nojo jiems įkandin į šilumą.
Lordas Asrielis perbraukė kaktą delnu. Atrodė, kad
jis ima atitokti: žiūrėjo į abu vaikus, ir veidas vėl ėmė
rausti.
- Laira, - tarė jis. - Čia iš tikrųjų Laira?
- Taip, dėde Asrieli, - tarė ji pamaniusi, kad dabar
netinkamas metas aiškintis tikruosius giminystės ry­
šius. - Atnešiau jums aletiometrą nuo Džordano rek­
toriaus.
- Na, žinoma, - atsakė jis. - O čia kas?
- Rodžeris Parslovas, - pristatė Laira. - Jis Džordano
koledžo virtuvės parankinukas. Bet...
- Kaip jūs čia patekote?

420
 - Kaip tik ruošiausi papasakoti. Kieme laukia Jore-
kas Bernisonas, jis atvedė mus čionai. Jis lydėjo mane
nuo pat Trolezundo. Mes apgavome'Jofurą...
- Kas tas Jorekas Bernisonas?
- Šarvuotasis lokys. Jis mus čia atvedė.
- Toroldai! - sušuko lordas Asrielis. - Prileisk vai­
kams karštą vonią ir paruošk ko nors užvalgyti. Pas­
kui jiems reikės numigti. Jų drabužiai purvini - rask,
ką apsirengti. Eik ir vykdyk, o aš tuo tarpu pasikalbė­
siu su lokiu.
Lairai ėmė svaigti galva, pati nesuprato - nuo karš­
čio ar iš palengvėjimo. Žiūrėjo, kaip tarnas nusilenkęs
išeina iš vestibiulio, o lordas Asrielis įeina į prieškam­
barį ir uždaro duris. Tada ji susmuko ant artimiausios
kėdės.
Kaip jai pasirodė, jau kitą akimirką į ją kreipėsi To-
roldas.
- Sekite paskui mane, panele, - tarė jis. Laira atsisto­
jo ir su Rodžeriu nuėjo į šiltą vonią, kur ant šildomo
laikiklio kabojo minkšti rankšluosčiai ir kur naftos lem­
pų šviesoje garavo prileista vonia.
- Tu maudykis pirmas, - tarė Laira Rodžeriui. - Aš
pasėdėsiu už durų, ir mudu pasišnekėsime.
Rodžeris raukydamasis ir aikčiodamas atsigulė į karš­
tą vandenį ir ėmė praustis. Juodu dažnai nuogi mau­
dėsi drauge - kartu su kitais vaikais dūkdami Temzė­
je ar Cervęlės upėje, bet dabar viskas buvo kitaip.
- Aš bijau tavo dėdės, - pro praviras duris tarė Ro­
džeris. - Turėjau galvoje tavo tėvą.
- Verčiau ir toliau vadink jį mano dėde. Kartais aš
irgi jo bijau.

421
 - Kai įėjome, iš pradžių jis manęs nė nepastebėjo.
Matė vien tave. Ir buvo pasibaisėjęs, kol pamatė ma­
ne. Tada iškart nusiramino.
-Jis tik buvo pritrenktas, - paaiškino Laira. - Kaip ir
kiekvienas juo dėtas, pamatęs žmogų, kurio nelaukė.
Paskutinį kartą jis matė mane Džordano poilsio kam­
baryje. Nieko nuostabaus, kad apstulbo.
- Ne, - paprieštaravo Rodžeris. - Čia esama kažko
daugiau. Jis žiūrėjo į mane kaip vilkas.
- Tau tik pasirodė.
- Ne. Aš bijau jo labiau, negu anksčiau bijojau po­
nios Koulter - sakau tau atvirai.
Jis ėmė praustis. Laira išsitraukė aletiometrą.
- Gal nori, kad paklausčiau apie tai savo ženklų aiš­
kintojo?
- Net nežinau. Yra dalykų, kurių nenorėčiau žinoti.
Man toks įspūdis, kad nuo tada, kai Oksforde pasiro­
dė maumai, girdžiu vien blogas naujienas. Man ne­
buvo gerai daugiau negu kokias penkias minutes. Kad
ir dabar. Šitoje vonioje gera, o po kokių penkių minu­
čių manęs laukia malonus šiltas rankšluostis. Juo nu­
sišluostęs gal užsimanysiu pavalgyti ko nors skanaus,
bet toliau į ateitį aš nežiūriu. Na, pavalgęs gal užsigei-
siu pamiegoti patogioje lovoje. O toliau - nežinau, Lai­
ra. Mes prisižiūrėjome siaubingų dalykų, ar ne? Vei­
kiausiai ateityje jų laukia dar daugiau. Taigi gal man
geriau nežinoti, kas bus ateityje. Gyvensiu dabartimi.
- Taip, - išvargusiu balsu atsakė Laira. - Kartais aš
jaučiu tą patį.
Taigi ji kurį laiką dar vartė aletiometrą rankose, bet
tik paguodai; rodyklių ji nesukiojo ir nestebėjo ilgo­

422
sios virpesių. Panteleimonas tylomis žiūrėjo į prietai­
so ciferblatą.
Kai juodu išsimaudė, užvalgė duonos su sūriu ir iš­
gėrė vyno, atmiešto karštu vandeniu, Toroldas tarė:
- Berniukas dabar eis miegoti, aš parodysiu kur. Jošvie­
sybė norėtų pamatyti jus bibliotekoje, panele Laira.
Mergaitė rado lordą Asrielį kambaryje, kurio didžiu­
liai langai atsivėrė į užšalusią jūrą žemai apačioje. Ži­
dinyje su plačia lentyna liepsnojo anglys; naftos lem­
pa buvo vos atsukta, tad jokie atšvaitai netrukdė žmo­
nėms kambaryje stebėti nykią žvaigždžių nušviestą pa­
noramą lauke. Lordas Asrielis, atsilošęs ant didžiulio
krėslo vienoje židinio pusėje, rankos mostu paragino
ją atsisėsti ant kito priešais jį.
- Tavo draugas Jorekas Bernisonas ilsisi lauke, - tarė
jis. - Jam labiau patinka šaltis.
- Ar jis papasakojo apie savo dvikovą su Jofuru Rak-
nisonu?
- Be smulkmenų. Kaip suprantu, dabar jis - Sval-
bardo karalius. Ar tai tiesa?
- Žinoma, tiesa. Jorekas niekuomet nemeluoja.
- Rodos, jis pasiskyrė tavo globėju?
- Ne. Džonas Fa liepė jam manim rūpintis, todėl jis
ir prižiūri mane. Jis vykdo Džono Fa nurodymus.
- O kuo čia dėtas Džonas Fa?
- Atsakysiu, jeigu pirma jūs man kai ką pasakysite, -
atsakė Laira. - Jūs mano tėvas, ar ne?
-Taip. Na ir kas?
- Ogi tas, kad turėjote pasakyti tai anksčiau. Tokių
dalykų negalima slėpti nuo žmonių, nes sužinoję jie
kvailai pasijunta, o tai žiauru. Kas būtų pasikeitę, jei

423
būdau žinojusi esanti jūsų duktė? Galėjote tai pasa­
kyti prieš daugelį metų ir aš būčiau niekam neprasita­
rusi, nors ir buvau maža. Tikrai nebūčiau, jei būtumėt
manęs paprašęs. Aš būčiau taip didžiavusis, kad nie­
kas nebūtų išgavęs iš manęs tos paslapties - jums te­
būtų reikėję to paprašyti. Bet jūs man nepasakėte. Pa­
pasakojote kitiems žmonėms, bet ne man.
- O iš kur tu sužinojai?
- Iš Džono Fa.
- Ar jis tau sakė, kas tavo motina?
-Taip.
- Vadinasi, nedaug ką galiu tau pasakyti. Man ne­
patinka, kai mane kamantinėja ir smerkia kažkokia įžū­
li mergiotė. Norėčiau išgirsti, ką matei ir veikei keliau­
dama čia.
- Po velnių - aš juk atnešiau jums aletiometrą! - siu­
to bepravirkstanti Laira. - Saugojau jį visą kelią nuo
Džordano, slėpiau ir puoselėjau per visus mus ištiku­
sius sukrėtimus. Išmokau juo naudotis ir nešiau, vel­
niai griebtų, tokį ilgą kelią - kai galėjau atiduoti ir jaus­
tis saugiai. O jūs net nepadėkojote, niekaip neparo-
dėte, kad džiaugiatės mane matydamas. Nežinau, ko­
dėl taip pasielgiau, bet dabar jau nieko nepakeisi. Aš
nenuleidau rankų - nepraradau vilties net dvokian­
čiuose Jofuro Raknisono rūmuose, apsupta daugybės
lokių. Niekas man nepadėjo, bet aš vis tiek nesugniu-
žau. Aš apgavau Jofurą, kad tas susikautų su Joreku ir
aš galėčiau atvykti čia dėl jūsų... O jūs mane pamatęs
vos nenualpote - tarsi būčiau kokia baisenybė, kurios
nebenorite daugiau matyti. Jūs ne žmogus, lorde As-
rieli. Jūs man ne tėvas. Mano tėvas šitaip su manim

424
nesielgtų. Tėvai juk turi mylėti savo dukras, ar ne? Jūs
nemylite manęs, aš - jūsų, ir tai yra faktas. Aš myliu
tėvą Koramą ir Joreką Bernisoną... Šarvuotąjį lokį aš
myliu labiau negu savo tėvą. Kertu lažybų: Jorekas Ber-
nisonas myli mane labiau negu jūs.
- Pati man sakei, kad jis tik vykdo Džono Fa nuro­
dymus. Jei ketini čia graudentis, negaišiu laiko su ta­
vim kalbėdamas.
- Tada pasiimkite tą savo prakeiktą aletiometrą - aš
grįžtu su Joreku!
-Kur?
- Atgal į rūmus. Jis sugebės kautis su ponia Koulter
ir Mažųjų aukų ministerijos daliniais, kai jie pasiro­
dys. Jeigu jis pralaimės, aš irgi mirsiu, bet man nė mo­
tais. Jeigu jis laimės, iškvies Li Skorsbį. Tada aš išskri-
siu jo balionu ir...
- Kas tas Li Skorsbis?
- Oreivis. Jis atskraidino mus čionai, o paskui mes
patyrėme avariją. Štai - imkite aletiometrą. Jis veikia
kuo puikiausiai.
Lordas Asrielis neištiesė rankos, kad jį paimtų; tada
Laira padėjo jį ant bronzinių židinio grotelių.
- Manau, privalau jums pranešti, kad ponia Koulter
keliauja į Svalbardą. Vos tik ji išgirs, kas nutiko Jofu-
rui Raknisonui, ji atskris čia. Cepelinu, su daugybe ka­
reivių, ir jie mus visus nudės Magisterijos įsakymu.
-Jie niekada nenusigaus iki mūsų, - ramiai atsakė jis.
Jis laikėsi taip ramiai, taip šaltakraujiškai, kad jos įnir­
šis atlėgo.
- Jūs to nežinote, - dvejodama tarė jinai.
- Žinau.

425
 - Tai gal jūs turite kitą aletiometrą?
-Tam man aletiometro nereikia. Dabar, Laira, norė­
čiau išgirsti apie tavo kelionę čia. Pradėk nuo pat pra­
džių. Pasakok man viską.
Ji papasakojo. Pradėjo nuo tos dienos, kai pasislėpė
poilsio kambaryje, paskui prisiminė, kaip maumai pa­
grobė Rodžerį, o ji pati gyveno su ponia Koulter, ir
visa kita, kas nutiko vėliau.
Pasakojimas buvo ilgas. Baigusi ji tarė:
- Noriu sužinoti vieną dalyką ir, manau, turiu teisę
jj žinoti - kaip ir turėjau teisę žinoti, kas iš tikrųjų esu.
Kadangi man to nepasakėte, turite atitaisyti skriaudą
ir pasakyti man štai ką: kas yra Dulkės? Kodėl visi taip
jų bijo?
Jis pažvelgė į ją, tarsi bandydamas atspėti, ar supras,
ką jis ruošiasi pasakyti. Lairai dingtelėjo, kad ligi šiol
jis niekuomet nežiūrėjo į ją rimtai - visados elgdavosi
kaip suaugusysis, rodantis vaikui gražų pokštą. Vis dėl­
to jis, matyt, nusprendė, kad ji pajėgs suprasti.
- Dulkės suka aletiometro rodyklę, - tarė jis.
- A... aš pamaniau, kad taip gali būti! Kas dar? Kaip
žmonės apie jas sužinojo?
- Tam tikra prasme Bažnyčia visuomet apie jas ži­
nojo. Dvasininkai mokė apie Dulkes ištisus šimtme­
čius, tik vadino jas kitaip. Tačiau prieš kelerius metus
toks maskolis Borisas Michailovičius Rusakovas apti­
ko naują elementariųjų dalelių rūšį. Girdėjai apie elek­
tronus, fotonus, neutrinus ir panašius dalykus? Jie va­
dinami elementariosiomis dalelėmis, kadangi jų ne­
beįmanoma skaidyti: jų viduje nieko daugiau, tik jos
pačios. Taigi ta naujoji dalelė tikrai buvo elementario­

426
ji, bet ją buvo labai sunku išmatuoti, nes ji nereagavo
kaip dažniausiai kitos. Sunkiausia Rusakovui buvo su­
prasti, kodėl tos naujosios dalelės pažiūrėti spiečiasi
ten, kur žmonės, - tarsi mes jas trauktume. Ypač su­
augusieji. Vaikai irgi jas traukia, bet kur kas mažiau,
kol jų demonai įgauna nekintamą pavidalą. Lytinės
brandos metais jie ima traukti Dulkes stipriau, ir jos
limpa prie jų taip pat kaip ir prie suaugusiųjų.
Visus tokio pobūdžio atradimus būtina skelbti per
Magisteriją Ženevoje, nes jie turi įtakos Bažnyčios mo­
kymui. O tas Rusakovo atradimas buvo toks keistas ir
neįtikėtinas, kad Konsistorijos drausmės teismo ins­
pektorius įtarė, jog Rusakovą bus apsėdęs nelabasis.
Jis atliko piktųjų dvasių išvarymo apeigas mokslinin­
ko laboratorijoje ir ištardė jį pagal inkvizicijos taisyk­
les, bet galop dvasininkai turėjo pripažinti tą faktą, kad
Rusakovas nemeluoja ir jų neapgaudinėja: Dulkės iš
tiesų egzistuoja. Tada liko problema nuspręsti, kas jos.
Žinant Bažnyčios prigimtį, dvasininkai tegalėjo pasi­
rinkti vienintelį dalyką. Magisterija nutarė, kad Dul­
kės - fizinis pirmosios nuodėmės įrodymas. Ar žinai,
kas yra pirmoji nuodėmė?
Laira perkreipė lūpas, pasijutusi vėl Džordane, klau­
sinėjama prastai išmoktų dalykų.
- Lyg ir žinau, - atsakė ji.
- Ne, nežinai. Atnešk man nuo lentynos prie stalo
Bibliją.
Laira atnešė didžiąją knygą ir padavė tėvui.
- Ar prisimeni Adomo ir Ievos istoriją?
- Žinoma. Jai buvo uždrausta valgyti vaisių, bet žal­
tys ją sugundė, ir ji paragavo.

427
 - O kas atsitiko tada?
- Hmmm... Juos išmetė. Dievas išvarė juos iš sodo.
- Dievas liepė jiems nevalgyti vaisiaus, antraip jie
mirs. Prisimeni: sode jie vaikščiodavo nuogi, panėšė­
jo į vaikus, ir jų demonai įgydavo bet kurį norimą pa­
vidalą. Tačiau atsitiko štai kas.
Jis atsivertė trečiąjį Pradžios knygos skyrių ir per­
skaitė:
„Moteris tarė žalčiui: „Mes galime valgyti sodo me­
džių vaisius, bet štai ką Dievas sakė apie sodo vidury­
je augančio medžio vaisius: „Nevalgykite ir nelieskite
jo vaisių, nes mirsite".
Tada žaltys atsakė moteriai: „Tikrai nemirsite. Mat
Dievas puikiai žino, kad tą dieną, kai paragausite jo
vaisiaus, jums atsivers akys, ir jūsų demonai įgaus tik­
rąjį pavidalą, o jūs patys tapsite panašūs į Dievą ir skir­
site gėrį nuo blogio".
Ir kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai tinkami
maistui, o jis pats malonus akiai ir gali atskleisti tikrąjį
demono pavidalą, ji nusiskynė jo vaisių, valgė ir vaiši­
no savo vyrą, buvusį kartu, ir šis taip pat valgė.
Tuomet jiems abiem atsivėrė akys, ir jie išvydo tik­
rąjį savo demonų pavidalą ir juos užkalbino.
Tačiau kai vyras ir moteris pažino savo demonus,
jie didžiai pasikeitė, nes ligi tol atrodė, tarsi jie tokie
pat kaip visi žemės bei oro padarai ir niekuo nuo jų
nesiskiria.
Dabar jie pamatė esą kitokie ir ėmė skirti gėrį nuo
blogio. Todėl susigėdo ir susisiuvę figmedžio lapus pri­
dengė savo nuogybę..."
Lordas Asrielis užvertė knygą.

428
 - Štai kaip į pasaulį atėjo nuodėmė, - tarė jis. - Nuo­
dėmė, gėda ir mirtis. Ji atėjo tą akimirką, kai jų demo­
nai nustojo keitęsi.
- Bet... - Laira negalėjo rasti tinkamų žodžių, -betgi
tai ne tiesa, ar ne? Ne taip kaip chemija ar matemati­
ka? Jokio Adomo ir Ievos iš tikrųjų juk nebuvo? Ka-
singtono mokslo tarybos pirmininkas man sakė, kad
tai tik pasakėlė.
- Kasingtono mokslo tarybos pirmininku tradiciškai
skiriamas laisvamanis; jo pareiga viešai dvejoti moks­
lininkų įsitikinimais, tad nieko nuostabaus, kad jis taip
šneka. Bet manyk, kad Adomas ir Ieva - nelyginant
įsivaizduojamas skaičius, kaip kvadratinė šaknis iš mi­
nus vieno: niekada nepamatysi konkretaus jo egzista­
vimo įrodymo, bet panaudojusi savo lygtyse gali ap­
skaičiuoti visokius dalykus, kurie be jo būtų neįsivaiz­
duojami. Šiaip ar taip, Bažnyčia moko tų dalykų apie
pirmąją nuodėmę tūkstančius metų. Rusakovui atra­
dus Dulkes, bent jau buvo gautas fizinis įrodymas, kad
kažkas įvyko, kai nežinojimą pakeitė patirtis.
Beje, iš Biblijos mes paėmėme ir Dulkių pavadini­
mą. Iš pradžių jos buvo pavadintos Rusakovo dalelė­
mis, bet netrukus kažkas prisiminė keistus žodžius Pra­
džios knygos trečiojo skyriaus gale, kur Dievas bara
Adomą už tai, kad paragavo vaisiaus.
Jis vėl atvertė Bibliją ir parodė Lairai. Ji perskaitė:
„Savo veido prakaitu pelnysi duoną, kol grįši į žemę,
nes iš jos buvai paimtas. Juk esi dulkė ir į dulkes grįši..."
- Bažnyčios mokslininkai visada suko galvą, kaip versti
tuos žodžius. Pasak vienų, iš tikrųjų turėta galvoje ne

429
„į dulkes grįši", bet „aplipsi dulkėmis"; kiti sako, kad
tos paskutinės eilutės tėra žodžių „žemė" ir „dulkės"
žaismas - neva Dievas šitaip prisipažįsta pats esąs nuo­
dėmingos prigimties. Niekas nesutaria, bet kitaip nė
būti negali, nes tekstas per šimtmečius buvo sudarky­
tas. Šiaip ar taip, buvo gaila nepanaudoti tokio gero
žodžio, todėl tas daleles ir imta vadinti Dulkėmis.
- O maumai? - paklausė Laira.
- Mažųjų aukų ministerija... Tavo motinos šutvė. Ji
gudriai pasielgė - nepraleido progos susikurti užnu­
garį, kuris ją remtų. Neabejoju: jau pastebėjai, kad ji­
nai sumani moteris. Magisterijai naudinga leisti kles­
tėti visokioms organizacijoms: gali jas kiršinti tarpu­
savyje. Kai viena paims viršų, ji gali apsimetinėti nuo
pat pradžių ją palaikiusi, o pralaimėjusiuosius išvadinti
atskalūnais, veikusiais be tinkamo jos leidimo. Supran­
ti, tavo motina visada troško galios. Iš pradžių bandė
įgyti jos kaip visi - vedybomis, bet neišdegė - manau,
girdėjai. Taigi jai teko griebtis religijos. Aišku, ji ne­
galėjo nueiti tuo keliu, kurį galėjo pasirinkti vyras, -
stoti į kunigus ir panašiai. Jai reikėjo ko nors netradiciš­
ko - įsteigti savo ordiną, sukurti savus įtakos kanalus
ir per juos plėtoti savo galią. Ji nukreipė savo veiklą į
Dulkes ir padarė gerą ėjimą. Visi jų bijojo, niekas ne­
žinojo, ką daryti. Taigi, kai ji pasišovė vadovauti tyri­
mui, Magisterijos vadovai taip nudžiugo, kad parėmė
ją lėšomis ir visa kuo kitu.
- Bet jie pjovė... - Laira negalėjo prisiversti pasakyti -
žodžiai strigo jos gerklėje. - Jūs juk žinote, ką jie darė!
Kodėl Bažnyčia leido jiems tokius dalykus?!
- Istorijai jie žinomi. Kažkas panašaus vyko anks­

430
čiau. Ar žinai, ką reiškia žodis „kastruoti"? Jis reiškia
pašalinti lyties organus berniukui, kad jis niekada ne-
įgautų vyro savybių. Kastratui visą gyvenimą išlieka
diskanto balsas, todėl kunigai tai leido: jie labai pagra­
žindavo bažnytinę muziką. Kai kurie kastratai tapo
garsiais dainininkais, nuostabiais menininkais, bet
dauguma virto tik nutukusiais, išlepusiais pusvyriais.
Kai kurie mirė, neatlaikę operacijos padarinių. Šiaip
ar taip, dvasininkų nebaugina mintis, kad kažkam bus
atliktas menkutis pjūvis - juk kadaise panašūs daly­
kai jau buvo daromi. O šiais laikais tokia operacija bus
atlikta kur kas higieniškiau negu senovėje, kai nebu­
vo anestetikų, sterilių tvarsčių ar tinkamos slaugos. Pa­
lyginti su kastracija, viskas atrodė labai švelnu.
- Nieko čia švelnaus! - tūžo Laira. - Tai nežmoniška!
- Žinoma. Todėl jiems ir teko slėptis tolimojoje Šiau­
rėje, tamsoje, nuo visų pabėgus. Ir štai kodėl kunigai
nudžiugo, kad vadovauti ėmėsi toks žmogus kaip ta­
vo motina - kas galėtų suabejoti tokia žavinga, miela
ir išmintinga moterimi, turinčia tiek pažinčių aukštuo­
menėje? Kita vertus, kadangi operacija buvo vykdo­
ma paslapčia ir neoficialiai, Magisterija, jei prireiktų,
galėjo išsiginti apskritai ją pažįstanti.
- Bet kam šovė mintis daryti tą pjūvį?
- Jai. Ji spėjo, kad esama ryšio tarp dviejų dalykų,
atsitinkančių vaikui bręstant lytiškai: demono poky­
čio ir to fakto, kad prie vaiko ima lipti Dulkės. Taigi,
jei demonas būtų atskirtas nuo kūno, prie mūsų nie­
kada nebekibtų Dulkės - pirmoji nuodėmė. Kilo klau­
simas: ar įmanoma atskirti demoną nuo kūno taip, kad
žmogus liktų gyvas. Tavo motina daug keliavo, taigi

431
visa ko buvo mačiusi. Pavyzdžiui, ji keliavo po Afriką.
Tenykščiai gyventojai moka pasidaryti vergą, vadina­
mą zombiu. Toks padaras neturi savo valios - jis plu­
šės dieną naktį ir niekada nebėgs nuo šeimininko, nie­
kam nesiskųs. Jis panašus į lavoną...
- Tai žmogus be savo demono!
- Būtent. Taigi tavo motina sužinojo, kad atskirti
žmogų nuo demono įmanoma.
- Ir... Tonis Kosta man pasakojo apie siaubingus vai­
duoklius, klajojančius Siaurės miškais. Ko gero, jie taip
ir atsirado.
- Tu teisi. Šiaip ar taip, pagrindą Mažųjų aukų mi­
nisterijai davė tokios idėjos ir tas perdėtas dėmesys,
kurį pirmajai nuodėmei skiria Bažnyčia.
Lordo Asrielio demone pakrutino ausis, ir jis uždėjo
ranką ant gražios jos galvos.
- Atliekant pjūvį įvykdavo dar vienas dalykas, tik
jie to nepastebėjo, - aiškino toliau lordas. - Kūną ir
demoną siejanti energija - neapsakomai galinga. Po
pjūvio toji energija akimirksniu išsisklaido. Bolvan-
garo darbuotojai to nematė - palaikė šį reiškinį ope­
ruojamojo sukrėtimu, pasidygėjimu ar pasipiktinimu,
todėl išmoko jo nepaisyti. Taigi jiems nė į galvą neat­
ėjo, kaip tą energiją būtų galima pritaikyti, kaip pa­
žaboti...
Laira negalėjo nustygti ant krėslo. Ji atsikėlė, priėjo
prie lango ir nereginčiomis akimis pažiūrėjo į nykią
bekraštę tamsą. Ak, kokie jie žiaurūs! Kad ir kaip svar­
bu sužinoti apie pirmąją nuodėmę, pernelyg žiauru
daryti tai, ką jie padarė Toniui Makarijui ir visiems ki­
tiems. To niekaip negalima pateisinti.

432
 - O ką jūs veikėte? - paklausė ji. - Ar jūs irgi dalyva­
vote pjaustant?
- Mane domina visai kas kita. Mano manymu, Ma­
žųjų aukų ministerijos samdinių akiratis per siauras.
Aš noriu nusigauti iki paties Dulkių šaltinio.
- Šaltinio? O iš kur jos sklinda?
- Iš kitos visatos, ją matome pro Šiaurės pašvaistės
šydą.
Laira nusisuko nuo lango. Tėvas gulėjo krėsle, tin­
gus, bet galingas, ir jo akys spindėjo taip pat nuož­
miai kaip jo demonės. Jinai žinojo jo nemylinti, nega­
linti juo pasitikėti; kita vertus, negalėjo nesižavėti juo,
ta pasakiška prabanga, kuria jis save apsupo šiame niū­
riame, atšiauriame krašte, ir jo siekių didybe.
- O kas ta kita visata? - paklausė ji.
-Vienas iš nesuskaičiuojamų milijardų pasaulių, eg­
zistuojančių lygiagrečiai su mūsų. Raganos žino apie
juos jau daug šimtmečių, bet pirmieji teologai, mate­
matiškai įrodę jų egzistavimą, buvo atskirti nuo Baž­
nyčios daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Tačiau
tai tiesa - užginčyti to neįmanoma. Tik niekas nė ne­
nutuokė, jog kada nors galėsime pereiti iš vienos visa­
tos į kitą. Mes manėme, kad tai prieštarautų pagrindi­
niams visų mokslų dėsniams. Tai štai: mes klydome.
Įpratome žiūrėti į tą pasaulį aukštybėse kaip į nepa­
siekiamą. Bet jeigu šviesa gali jį pasiekti, vadinasi, mes
irgi galime. Todėl turėjome išmokti tai suprasti, Laira,
kaip tu išmokai naudotis aletiometru.
Tas pasaulis, ir visos kitos visatos, atsirado kaip tiki­
mybės rezultatas. Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad trau­
kiame burtus mesdami monetą. Ji gali nukristi herbu

433
arba skaičiumi į viršų. Jeigu atsiverčia herbas, vadina­
si, žlugo tikimybė, kad atsivers skaičius, nors iki tol
abi tikimybės buvo vienodos.
Tačiau kažkuriame kitame pasaulyje vis dėlto atsivertė
skaičius, o kai tai atsitinka, tie du pasauliai persiskiria.
Pateikiau tau monetos pavyzdį, kad būtų aiškiau. Iš tik­
rųjų tikimybės šitaip žlunga ir elementariųjų dalelių lyg­
meniu, bet ir ten viskas vyksta taip pat: vieną akimirką
įmanomi keli dalykai, kitą atsitinka viso labo vienas, o
visi kiti nustoja egzistavę. Tačiau per tą laiką spėjo atsi­
rasti kiti pasauliai, kuriuose tie dalykai įvyko.
Aš išvykstu į tą pasaulį anapus Šiaurės pašvaistės, -
tarė jis, - nes manau, kad visos Dulkės į šią visatą atei­
na iš ten. Matei skaidres, kurias rodžiau mokslo tary­
bos nariams poilsio kambaryje. Matei, kaip Dulkės
plūsta į šį pasaulį. Savo akimis matei tą miestą. Jei šviesa
gali įveikti kliūtį, skiriančią visatas, jei tai gali padaryti
Dulkės, jei mes matome tą miestą, vadinasi, galime pa­
statyti tiltą ir jame atsidurti. Tam reikia neregėtai di­
delio energijos pliūpsnio, bet aš galiu jį sukurti. Kaž­
kur juk atsiranda visos Dulkės, mirtys, nuodėmės, var­
gai ir šio pasaulio griaunamosios jėgos. Kad ir į kokį
daiktą žiūrėtų žmogus, Laira, jam knieti jį sunaikinti.
Štai kas yra pirmoji nuodėmė. Ir aš ją sunaikinsiu. Mir­
tis privalo mirti.
- Už tai jus čia ir uždarė?
- Taip. Jie persigandę. Ir ne be pagrindo.
Jis atsistojo, jo demone - išdidi, graži, dvelkianti mir­
timi - taip pat. Laira liko sėdėti. Tėvo ji bijojo, nors
didžiai juo žavėjosi. Dabar jai pasirodė, kad jis visiš­
kai išprotėjęs, bet ar jai apie tai spręsti?

434
 - Eik miegoti, - tarė lordas Asrielis. - Toroldas paro­
dys kur.
Jis pasisuko eiti.
- Pamiršote aletiometrą, - priminė jinai.
- A... taip. Tiesą sakant, dabar man jo nereikia. Šiaip
ar taip, be knygų man iš jo nebūtų jokios naudos. Zi­
nai, man rodos, Džordano rektorius davė jį tau. Ar jis
iš tiesų prašė, kad man jį atiduotum?
- Taip! - atsakė ji, bet pagalvojusi suvokė, kad rek­
torius neprašė to daryti. Ji tik šitaip visą laiką spėjo -
antraip kambūtų jai jį davęs? - Ne. Nežinau. Maniau...
- Man jo nereikia. Gali jį pasiimti, Laira.
- Bet...
- Labanakt, mergyt.
Netekusi žado, tokia sugluminta to, kas įvyko, kad
nedrįso išsakyti balsu dešimties klausimų, neduodan­
čių jai ramybės, ji paėmė aletiometrą ir vėl suvyniojo į
juodo aksomo skiautę. Paskui atsisėdo prie židinio ir
žvilgsniu palydėjo iš kambario einantį lordą Asrielį.
 22

Išdavystė

Ji pabudo, nes kažkoks svetimas žmogus purtė ją už

rankos. Kai Panteleimonas pašokęs pakirdo ir suurz­
gė, ji pažino Toroldą. Drebančiomis rankomis jis laikė
naftos lempą.
- Panele... panele... greitai kelkitės. Nežinau, ką da­
ryti. Jis nedavė jokių nurodymų. Man regis, jis pami­
šo, panele.
- Ką? Kas atsitiko?
- Lordas Asrielis, panele. Kai jūs atsigulėte, jis be­
maž kliedėjo. Dar nebuvau matęs jo tokio pašėlusio.
Jis susikrovė į roges daugybę įrankių, akumuliatorių,
pasikinkė šunis ir išvažiavo. Jis pasiėmė berniuką, pa­
nele!
- Rodžerį? Jis pasiėmė Rodžerį?
- Liepė man jį pažadinti ir aprengti. Man nė į galvą
neatėjo prieštarauti - aš niekada su juo nesiginčiju...
Berniukas vis prašė pakviesti jus, panele, bet lordui
Asrieliui reikėjo jo vieno. Prisimenate, kaip įėjote į na-

436
mus? Jus pamatęs jis negalėjo patikėti savo akimis ir
liepė nešdintis...
Iš nuovargio ir baimės Lairai taip sukosi galva, kad ji
negalėjo mąstyti.
- Taip? Taip? - teištarė ji.
- Šitaip jis elgėsi todėl, kad jam reikėjo vaiko bandy­
mui baigti, panele! Lordas Asrielis moka padaryti, kad
įvyktų tai, ko jam reikia. Jam užtenka paprašyti...
Lairos galvoje mintys dabar ritosi viena per kitą tar­
si bandydamos užgniaužti tai, kas visąlaik tūnojo jos
sąmonės gelmėse.
Ji išlipo iš lovos ir norėjo paimti drabužius, bet stai­
ga susmuko, ir iš krūtinės išsiveržė šiurpus nevilties
riksmas. Nors klykė ji, atrodė, kad pati neviltis šaukia
jos balsu - tokia didelė ji buvo. Mat ji prisiminė lordo
Asrielio žodžius: „Kūną ir demoną sieja nepaprastai
galinga energija", o norint įveikti pasaulius skiriančią
prarają reikia „neregėtai didelio energijos pliūpsnio"...
Laira suvokė, ką padarė.
Ji šitaip vargo, kol čia nusigavo, kad atneštų kai ką
lordui Asrieliui, nes manė žinanti, ko jam reikia. Tačiau
jam reikėjo visai ne aletiometro. Jam reikėjo vaiko.
Jinai atidavė jam Rodžerį!
Štai kodėl jis sušuko: „Ne tave liepiau atvesti!", ją
pamatęs - jis įsakė parūpinti jam vaiką, o likimo dei­
vės atsiuntė jo paties dukrą. Bent jau taip jis manė,
kol ji pasitraukė į šalį, ir lordas pamatė Rodžerį.
Ak, kokia karti širdgėla! Ji tarėsi gelbstinti Rodžerį,
bet visą tą laiką iš paskutiniųjų stengėsi jį išduoti...
Laira visa tirtėdama pratrūko raudoti, apimta jaus­
mų. Negali būti, kad tai tiesa!

437
 Toroldas bandė ją paguosti, bet nežinojo, ko ji taip
sielvartauja, tad tik nervingai tapšnojo jai per petį.
- Jorekas... - atstumdama tarno ranką pralemeno ji. -
Kur Jorekas Bernisonas? Kur lokys? Vis dar lauke?
Senis tik bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
- Padėkite man! - tarė ji iš silpnumo ir baimės tirtė­
dama it epušės lapas. - Padėkite man apsirengti! Tu­
riu išvykti. Nagi paskubėkite!
Toroldas padėjo lempą ir ėmė vykdyti jos nurodymą.
Kai šitaip valdingai įsakinėdavo, Laira tapdavo labai pa­
naši į tėvą - nesvarbu, kad dabar jos veidas buvo su­
drėkęs nuo ašarų, o lūpos virpėjo. Panteleimonas vaikš­
tinėjo po kambarį čaižydamas uodega į grindis, ojo kai­
lis ko nekibirkščiavo. Toroldas nuskubėjo atnešti jos su­
kietėjusių, pradvokusių kailių ir padėjo juos apsireng­
ti. Vos tik visi skvernai buvo sukišti, o sagos užsegtos, ji
pasuko prie durų ir pajuto, kaip šaltis lyg kardas perve­
ria gerklę ir akimirksniu sustingdo ašaras ant skruostų.
- Jorekai! - suriko ji. - Jorekai Bernisonai! Eikš, man
tavęs reikia!
Pažiro į šalis sniegas, sužvangėjo metalas, ir lokys
atsidūrė šalia: jis ramiai miegojo, nors lauke snigo. Švie­
soje lempos, kurią Toroldas laikė prie lango, ji pamatė
ilgą snukį, tamsias akiduobes, po raudonai juodu me­
talu žvilgantį baltą kailį ir norėjo apkabinusi lokį pasi­
semti paguodos iš geležinio šalmo ir gaurų aplediju­
siais galiukais.
- Kas nutiko? - paklausė Jorekas.
- Turime pavyti lordą Asrielį. Jis išsivežė Rodžerį ir
ruošiasi... bijau net apie tai pagalvoti... AkJorekai, mal­
dauju, lėk kuo greičiau, mano brangusis!

438
 - Tada sėsk, - tarė jis, ir Laira užšoko jam ant nugaros.
Jorekui nereikėjo net klausti, į kurią pusę bėgti: ro­
gių vėžės iš kiemo vedė tiesiai per lygumą, ir jis šuo­
liais pasileido jų laikydamasis. Laira jau spėjo taip pri­
prasti prie jo judesių ritmo, kad pusiausvyrą laikė be­
veik automatiškai. Jis bėgo uolėtą žemę nuklojusiu sto­
ru sniego apdangalu kaip niekada greitai, ir šarvų
plokštės po ja slankiojo vienodu ritmu.
Jiems iš paskos žingsniavo kiti lokiai, tempdami ug-
niasvaidį. Kelias buvo aiškiai matyti, nes aukštai paki­
lęs mėnulis sniego sukaustytą pasaulį užliejo tokia pat
ryškia šviesa kaip jiems skrendant balionu ir viską pa­
dalijo į dvi dalis - skaisčiai sidabrinę ir juodut juodu-
tėlę. Lordo Asrielio rogių pėdsakai ėjo tiesiai į danty­
tas kalvas - keistus smailus nuogus trikampius, įsirė-
žusius į juodą kaip aksominis aletiometro audeklas
dangų. Pačių rogių nebuvo nė ženklo - bet ar tik kaž­
kas vos pastebimai nesujudėjo aukščiausios viršūnės
šlaite? Laira įtempusi akis žvelgė į priekį, o Pantelei-
monas pasivertęs apuoku pakilo kiek galėdamas aukš­
čiau ir akylai dairėsi.
- Taip, - netrukus nutūpęs jai ant riešo tarė jis, - ten
lordas Asrielis. Jis įnirtingai varo šunis, o rogių gale
sėdi vaikas...
Laira pajuto, kad Joreko Bernisono žingsnių ritmas
pakito - kažkas patraukė jo dėmesį. Jis bėgo lėčiau ir
pakėlęs galvą dairėsi į šalis.
- Kas nutiko? - paklausė Laira.
Jis nieko neatsakė, nes įdėmiai klausėsi, bet Laira ne­
girdėjo nieko. Paskui išgirdo: iš bekraščių tolių sklido
paslaptingas šnaresys ir traškesys. Tą garsą jau buvo

439
girdėjusi: šitaip apie savo pasirodymą pranešdavo
Siaurės pašvaistė. Iš niekur nukritęs švytintis šydas
mirguliuodamas kabojo danguje. Milijardai tų nema­
tomų elektringųjų dalelių, galbūt ir Dulkių - pamanė
ji - lyg kokios burtininkės sukėlė viršutiniuose atmos­
feros sluoksniuose šį žėrintį spindesį. Reginys žadėjo
būti nuostabesnis ir įspūdingesnis, negu Laira kada
nors buvo regėjusi, tarsi pati Aurora būtų žinojusi, ko­
kia drama vyksta apačioje, ir norėjusi nušviesti ją pa­
garbią baimę sukeliančiais žaismais.
Tačiau nė vienas lokys nežiūrėjo į viršų - visas jų
dėmesys buvo sutelktas į žemę. Vis dėlto Joreko dė­
mesį patraukė ne pašvaistė. Dabar jis stovėjo nekrus­
telėdamas, tad Laira nušliaužė jam nuo kupros, žino­
dama, kad niekas neturi kliudyti jo juslėms. Kažkas
kėlė jam nerimą.
Laira apsidairė aplink, pažvelgė per bekraštę atvirą
lygumą atgal į lordo Asrielio namus ir į krūva suvirtu­
sius kalnus, per kuriuos neseniai perkopė, bet nieko
nepamatė. O Siaurės pašvaistė suspindo dar ryškiau.
Pirmieji šviesos šydai suvirpėję susimetė vienoje dan­
gaus skliauto pusėje, dantytos užuolaidos skleidėsi ir
traukėsi virš galvų, vis didėdamos, vis skaisčiau švy-
tėdamos; žėrintys lankai ir kilpos ritosi nuo horizonto
iki horizonto, paliesdami spinduliais net zenitą. Laira
kaip niekuomet aiškiai girdėjo šnypščiančią, šniokš­
čiančią bekraščių neapčiuopiamų jėgų dainą.
- Raganos! - sušuko kažkuris lokys, ir Laira apsisu­
ko - nudžiugusi, pajutusi palengvėjimą.
Tačiau tuoj pat smarkus smūgis snukiu bloškė ją
kniūbsčią, ir ji tik gaudė kvapą visa tirtėdama, nes per­

440
skrodusi tą vietą, kur ji ką tik stovėjo, sniege styrojo
strėlė žalių plunksnų galu.
Negali būti! - dingtelėjo neaiški mintis, bet jai nesi­
vaideno: kita strėlė subarškėjusi atsimušė nuo kūnu
ją uždengusio Joreko šarvų. Raganos buvo ne Serafi-
nos Pekalos, o iš kitos genties. Gera dešimtis jų sukosi
ratu, staiga nusileisdavo iššauti iš lankų ir vėl pakilda­
vo. Laira laidė į jas visus keiksmus, kuriuos tik žinojo.
Jorekas Bernisonas paskubomis davė nurodymus.
Lokiai aiškiai buvo įpratę kautis su raganomis, nes iš
karto išsidėstė gynybine rikiuote, o raganos taip pat
sklandžiai puolamąja. Tačiau pataikyti jos galėjo tik
iš arti, todėl nenorėdamos tuščiai eikvoti strėlių ner­
davo žemyn, iššaudavo būdamos pačiame apatinia­
me taške ir bemat kildavo. Tačiau atsidūrusios arčiau­
siai žemės, be to, lanku ir strėle užimtomis ranko­
mis, jos tapdavo pažeidžiamos. Lokiai tada staiga pa­
šokdavo ir grybštelėję letena numesdavo ant žemės.
Ne viena ragana buvo nublokšta į sniegą ir greitai
sudorota.
Laira susigūžusi už uolos stebėjo raganų antpuolį.
Kelios paleido į ją strėles, bet nepataikė. Paskui žvelg­
dama į dangų ji pamatė, kad didžioji dalis užpuolikių
atsiskyrė ir nuskrido atgal.
Laira nespėjo nė apsidžiaugti, nes po kelių akimir­
kų iš tos pačios pusės, į kurią jos nuskrido, pamatė
artinantis daugybę kitų. Be to, padebesiuose švytėjo
žiburėliai, ir virš plačios Svalbardo lygumos, skaisčiai
žėrint Siaurės pašvaistei, Laira išgirdo garsą, kurio bai­
minosi - šaižų dujų variklio gausmą. Tuoj pasirodys
cepelinas, gabenantis ponią Koulter ir jos karius.

441
 Jorekas suriaumojo įsakymą, ir lokiai bemat persiri-
kiavo. Danguje žėruojančių mirgulių šviesoje Laira ste­
bėjo, kaip jie paskubomis nukelia nuo rogių ugnias-
vaidį. Priekinio būrio raganos irgi juos pamatė ir ner-
damos žemyn apibėrė strėlių kruša. Tačiau lokiai men­
kai jų paisė: pasikliaudami šarvais jie greitai ėmė su­
rinkinėti ginklą - ilgą metalinę konstrukciją, panašią į
krano strėlę, styrančią kampu į dangų, metro sker­
smens kaušą ir didžiulį geležinį indą, iš kurio ritosi
dūmai ir garai.
Tada indas skaisčiai suliepsnojo, ir lokių komanda
ėmėsi gerai išmoktų veiksmų. Du nulenkė ilgąją ug-
niasvaidžio strėlę, kitas kastuvu prisėmė kaušą degan­
čios sieros; pasigirdus įsakymui, lokiai atleido strėlę,
ir ugnies kamuoliai šovė aukštai į dangų.
Raganų virš galvų buvo taip tiršta, kad trys jau po
pirmojo šūvio užsiliepsnojusios krito ant žemės, bet
netrukus Lairai tapo aišku, kad tikrasis taikinys - diri­
žablis. Lakūnas, matyt, dar nebuvo matęs ugniasvai-
džio arba nepakankamai įvertino jo galią, nes toliau
skrido tiesiai į lokius, užuot kilęs aukštyn ar kiek pa­
sukęs į kurį nors šoną.
Tada paaiškėjo, kad kareiviai cepeline taip pat turi ga­
lingą ginklą - kulkosvaidį, įtaisytą gondolos priekyje.
Laira matė, kaip žiežirbos pažyra nuo kai kurių lokių
šarvų, ir Joreko kariai gūžiasi, kad jais prisidengtų. Kul­
kų barškesį išgirdo tik paskui ir išsigandusi sušuko.
- Nieko jiems neatsitiks, - nuramino Jorekas Berni-
sonas. - Mažytės kulkos lokio šarvo nepramuš.
Ugniasvaidis vėl buvo paleistas į darbą. Šįsyk lieps­
nojančios sieros masė, šovusi tiesiai į viršų, pataikė į

442
gondolą ir pažiro į šalis liepsnojančių skeveldrų fon­
tanu. Cepelinas staigiai pasuko į kairę, riaumodamas
apsuko platų lanką ir vėl nusitaikė į būrelį lokių, sku­
biai užtaisančių ginklą. Orlaiviui prisiartinus, ugnias-
vaidžio strėlė girgždėdama nusileido, bet tuo metu kul­
kosvaidis sukosėjęs iššovė, ir du lokiai pargriuvo, bet
Jorekas dusliai urgztelėjo, ir jie vėl pašoko ant kojų.
Kai dirižablis buvo beveik tiesiai virš ugniasvaidžio,
vienas lokys sušuko įsakymą, ir spyruoklė sviedė gin­
klo strėlę aukštyn.
Šį kartą siera atsimušė į cepelino dujų maišo apval­
kalą. Tvirtas rėmas buvo aptrauktas alyvoje išmirkytu
vandenilio pripūstu šilku; audeklas galėjo atlaikyti ne­
didelius įbrėžimus, bet tik ne pusšimtį kilogramų lieps­
nojančios sieros. Šilkas iškart plyšo, siera susijungė su
vandeniliu, ir kilo milžiniška liepsna.
Šilkas iškart tapo permatomas ir pragariškų oranži­
nių, raudonų ir geltonų ugnies liežuvių atšvaituose
išryškėjo tamsūs orlaivio griaučiai. Cepelinas dar ka­
bojo ore - atrodė, neįtikėtinai ilgai - paskui beveik ne­
noromis nusklendė žemėn. Iš jo išsvirduliavo ar išbė­
go žmogeliai, juoduojantys sniego ir liepsnos fone; ra­
ganos nusileidusios padėjo nutempti juos nuo degan­
čio dirižablio. Nepraėjus minutei nuo smūgio į žemę
iš jo teliko persikreipusių metalo strypų krūva, dūmų
debesis ir keli lauželiai.
Tačiau juo skridę kareiviai ir kiti keleiviai (Laira da­
bar buvo per toli, kad įžiūrėtų ponią Koulter, bet ži­
nojo ją ten esant) negaišo laiko. Raganų padedami jie
atsitempė kulkosvaidį, paruošė ir kuo rimčiausiai ėmė
kautis ant žemės.

443
 - Į kelią, - tarė Jorekas. - Jie dar ilgai atsilaikys.
Jis suriaumojo, ir pulkelis lokių atsiskyrę nuo pagrin­
dinio būrio puolė kairįjį totorių sparną. Laira juste ju­
to, kad jis nori būti tarp savo karių, bet jos vidinis bal­
sas visą laiką ragino: „Į kelią! Į kelią!", ir mintyse ji ma­
tė Rodžerį su lordu Asrieliu. Jorekas Bernisonas irgi
tai žinojo, todėl patraukė įkalnėn tolyn nuo kautynių,
palikęs savo lokius užlaikyti totorių.
Jie lipo vis aukščiau. Laira įtempusi akis bandė pa­
matyti ką nors priekyje, bet net apuoku virtęs Pante-
leimonas neįžiūrėjo jokio judėjimo šlaitu kalno, į kurį
jie kopė. Tačiau lordo Asrielio rogių vėžės buvo aiš­
kios, ir Jorekas greitai bėgo jomis - tik sniego kamuo­
liai kilo iš po kojų. Viskas, kas įvyko praeityje, dabar ir
buvo praeitis. Laira ją paliko. Ji juto, tarsi būtų visai
bepaliekanti ir šį pasaulį - tokia atitrūkusi nuo jo rei­
kalų ir sutelkusi mintis į vienintelį tikslą buvo, taip
aukštai jie kopė ir tokia keista, slėpininga šviesa buvo
juos užliejusi.
- Jorekai, - paklausė ji, - ar rasi Li Skorsbį?
- Rasiu gyvą ar mirusį.
- O jeigu pamatysi Serafiną Pekalą...
- Pasakysiu jai, ką padarei.
- Ačiū, Jorekai.
Kurį laiką jie daugiau nesikalbėjo. Laira juto, kad
ją apima į transą panaši būsena, nepalyginama nei
su miegu, nei su būdravimu. Tai buvo tarsi beveik
sąmoningas sapnas, kuriame regėjo, kaip lokiai neša
ją į kažkokį miestą žvaigždėse. Jau ketino papasako­
ti apie jį Jorekui, bet tas sulėtino žingsnį, o paskui ir
visai sustojo.

444
 - Vėžės eina tolyn, - tarė Jorekas Bernisonas, - bet
aš nebegaliu.
Laira nušoko ir atsistojusi šalia apsidairė. Jorekas sto­
vėjo ties prarajos kraštu. Negalėjai pasakyti, ar tai le­
do plyšys, ar trūkusi uola, bet tai neturėjo reikšmės -
svarbiausia, kad apačioje žiojėjo niūrios tamsos gau­
biama bedugnė.
O lordo Asrielio rogių vėžės ėjo prie prarajos kraš­
to... ir tolyn per plūkto sniego tiltą.
Statinys aiškiai pajuto rogių svorį, nes palei kitą be­
dugnės kraštą žiojėjo plyšys, prie kurio artimojo krašto
sniego paviršius buvo per gerą sprindį nusėdęs. Vaiką
tiltas dar galėjo išlaikyti, bet tikrai ne šarvuotąjį lokį.
O lordo Asrielio rogių vėžės už tilto ėjo aukštyn į
kalną. Jeigu Laira nuspręs toliau jį vytis, tai tik viena.
- Turiu pereiti į kitą pusę, - atsigręžusi į Joreką Ber-
nisoną tarė ji. - Ačiū už visa, ką padarei. Nežinau, kas
įvyks, kai jį rasiu. Ką gali žinoti, kas mūsų laukia - gal
visi mirsime, net jeigu jo nepasivysiu. Bet jeigu grįšiu,
būtinai tave susirasiu ir deramai atsidėkosiu, karaliau
Jorekai Bernisonai.
Laira uždėjo ranką jam ant galvos. Jis atsargiai, kad
nenumestų delno, ją palingavo.
- Lik sveika, Laira Auksaburne, - tarė lokys.
Ji nusisuko ir jusdama, kaip skausmingai daužosi
meilės jam kupina širdis, pastatė pėdą ant tilto. Snie­
gas sugirgždėjo; Panteleimonas perskrido anapus ir
nutūpęs sniege ragino. Ji ėjo žingsnelis po žingsnelio,
vis galvodama, kaip būtų geriau: ar greitai perbėgti, o
paskui peršokti atsivėrusį plyšį, ar eiti iš lėto, kaip da­
bar, stengiantis statyti kojas kuo atsargiau. Nuėjus iki

445
pusės, sniegas vėl garsiai sugirgždėjo; gniužulas ati­
trūkęs jai prie kojų nugarmėjo į bedugnę, o prie ply­
šio tiltas nusileido dar per kelis pirštus.
Ji stovėjo bijodama krustelėti. Panteleimonas - da­
bar jau leopardas - pritūpė, pasiruošęs šokti ir ją su­
griebti.
Tiltas atlaikė. Ji žengė žingsnį, antrą ir pajutusi, kad
pėdos praranda atramą, iš visų jėgų šoko tolyn.
Kniūbsčia išsitiesė pusnyje, o jai už nugaros tyliai ūž­
telėjęs visas tiltas nukrito j prarają.
Panteleimonas tvirtai ją laikė, suleidęs nagus į kailius.
Netrukus ji atsimerkė ir nušliaužė tolyn nuo prara­
jos krašto. Kelio atgal nebebuvo. Atsistojusi pamojo
ranka ją stebinčiam lokiui. Jorekas Bernisonas atsaky­
damas atsistojo ant užpakalinių kojų, paskui apsisu­
ko ir nuskuodė įkalnėn padėti savo pavaldiniams kau­
tis su ponia Koulter ir kareiviais iš cepelino.
Laira liko viena.
 23

Tiltas į žvaigždes

Jorekui Bernisonui pradingus iš akių, Laira pajuto, kad

ją apima baisus silpnumas. Nieko nematančiomis aki­
mis ėmė grabinėtis ieškodama Panteleimono.
-Ak, brangusis Panai, aš nebegaliu eiti toliau! Aš to­
kia pavargusi ir man taip baisu! Dabar, sukorus tokį
kelią, aš mirtinai persigandusi! Trokštu, kad kas kitas
būtų mano vietoje - dievaži!
Šiltas vilpišiu pasivertęs demonas ėmė glaustinėtis
jai aplink kaklą, stengdamasis paguosti.
- Tiesiog nežinau, ką mes turime daryti, - raudojo
Laira. - Šitie išbandymai mums per sunkūs, Panai, mes
nepajėgsime...
Ji prisispaudė, įsikniaubė jam į kailį, ėmė siūbuoti į
šalis, ir skausminga jos rauda nuaidėjo virš tuščių snie­
gynų.
- Net jeigu... Jeigu ponia Koulter pirma pasivys Ro-
džerį, jo nebeišgelbėsime, nes jinai parsiveš jį į Bol-
vangarą ar padarys dar ką nors blogiau. O mane jie

447
nužudys iš keršto... Kodėl jie taip žiauriai elgiasi su
vaikais, Panai? Gal jie visi taip nekenčia vaikų, kad nori
šitaip juos sudraskyti. Kodėl jie tai daro?
Tačiau Panteleimonas nežinojo, ką atsakyti; jis tik
prisiglaudė dar labiau. Pamažu, slūgstant tai didžiai
baimei, Laira ėmė atitokti. Ji juk Laira - sakė sau - su­
šalusi ir persigandusi, bet likusi tokia pat, kokia buvo.
- Ak kad... - pradėjo ji, bet nebaigė. Kas iš to, kad ji
kažko nori - tuo nieko nelaimės. Ji išleido dar vieną
gilų, bet tirtantį atodūsį ir buvo pasirengusi keliauti
toliau.
Mėnuo jau nusileido, tad dangus pietuose buvo tam-
sutėlis. Nors milijardai žvaigždžių kabojo jame lyg dei­
mantai ant aksominio audeklo, jas nustelbė šimtą kar­
tų skaisčiau spindinti Šiaurės pašvaistė. Laira dar ne­
buvo mačiusi jos tokios ryškios ir įspūdingos; sulig
kiekvienu virpesiu ir mirgesiu danguje pažirdavo nauji
šviesos stebuklai. O už to be paliovos kintančio perre­
gimo šviesos šydo kuo aiškiausiai buvo matyti tas ki­
tas pasaulis, tas saulės nutviekstas miestas.
Kuo aukščiau jie kopė, tuo nykesnis kraštovaizdis
atsivėrė apačioje. Šiaurėje tvyrojo užšalusi jūra. Šen ir
ten, kur dvi ledo lytys užslinko viena ant kitos, kyšojo
gūbriai, bet šiaip visa plokščia, balta ir bekraštė ji drie­
kėsi iki pat ašigalio ir toli už jo - be jokio gyvybės pėd­
sako, bespalvė ir tokia niūri, kad Laira nė įsivaizduoti
negalėjo. Rytuose ir vakaruose dunksojo kalnai - di­
džiulės dantytos jų viršūnės raižė dangų, o giliu snie­
go sluoksniu nukloti, vėjo nusmailinti skardžiai pa­
nėšėjo į riestus totorių kardus. Juodu ėjo iš pietų, ir
Laira be galo ilgesingai dairėsi į tą pusę: bene pamatys

448
savo brangųjį draugą Joreką Bernisoną ir jo karius, ta­
čiau plačioje lygumoje niekas nejudėjo. Ji net suabe­
jojo vis dar matanti apdegusias cepelino nuolaužas ir
tamsiai raudonomis dėmėmis išmargintą sniegą ap­
link žuvusių kareivių lavonus.
Apuoku virtęs Panteleimonas pakilo aukštai į dan­
gų ir nutūpė jai ant riešo.
- Jie visai čia pat - už šitos viršūnės! - pranešė jis. -
Lordas Asrielis išdėliojo visus savo įrankius, o Rodže­
ris negali pasijudinti...
Sulig tais žodžiais Siaurės pašvaistė blykstelėjusi ėmė
šviesti silpniau nelyginant bebaigianti perdegti gem-
tarinė lemputė, o netrukus visai užgeso. Tačiau toje
tamsoje Laira juto esant Dulkių, nes oras rodėsi persi­
sunkęs tamsių ketinimų, panašių į dar neišsakytų min­
čių užuomazgas.
Viską apgaubusioje tamsoje ji išgirdo vaiką šaukiant:
- Laira! Laira!
- Ateinu! - atsiliepdama suriko ji ir ėmė ropštis aukš­
tyn. Ji klupinėjo, griuvinėjo, bet stūmėsi vis toliau per
vaiduokliškai žvilgantį sniegą, negailėdama paskuti­
nių jėgų likučių.
- Laira! Laira!
- Aš visai nebetoli! - gaudydama orą sušuko ji. - Aš
jau čia pat, Rodžeri!
Susijaudinęs Panteleimonas kaitaliojo pavidalus: vie­
ną akimirką jis liūtas, kitą - šermuonėlis, erelis, vilpi-
šys, kiškis, salamandra, apuokas ar leopardas. Tie gy­
vūnai - jais visais Lairos demonas kada nors jau buvo -
mainėsi žaibiškai lyg kaleidoskope, o Dulkės...
- Laira!

449
 Tada ji užkopė į viršūnę ir žvaigždžių šviesoje pa­
matė, kas dedasi.
Už kokių penkiasdešimties metrų lordas Asrielis su­
ko į daiktą du laidus, ateinančius nuo apverstų rogių,
ant kurių buvo sukrauta virtinė akumuliatorių, stik­
lainių ir visokių prietaisų, jau pasidengusių šerkšno
kristalais. Naftos lempa nušvietė jo veidą, kyšantį virš
storų kailių. Šalia lyg sfinksas tupėjo jo demone galia
žvilgančiu gražiu dėmėtu kailiu ir tingiai vizgino uo­
degą po sniegą.
Nasruose ji laikė Rodžerio demonę.
Padarėlis priešinosi, plasnojo sparnais, draskėsi, čia
pasivertęs paukščiu, čia šunim, kate, žiurke, vėl paukš­
čiu, ir be paliovos šaukė Rodžerį, o šis vos už kelių
žingsnių įtempęs jėgas stengėsi sutraukyti pačią sielą
surakinusius pančius ir klykė iš skausmo bei šalčio. Jis
šaukė demonę vardu, šaukė Lairą. Paskui pribėgo prie
lordo Asrielio ir timptelėjo už rankos, bet tas nustūmė
jį šalin. Berniukas pabandė dar kartą: verkdamas pra­
šė, maldavo, bet lordas Asrielis nekreipė į jį jokio dė­
mesio - tik sudavė smūgį ir pargriovė ant žemės.
Jie buvo ant uolos krašto. Už jų - vien milžiniška,
bekraštė tamsa, o gal trimis šimtais metrų žemiau -
užšalusi jūra.
Visa tai Laira matė vien žvaigždžių šviesoje, bet tuo
metu, kai lordas Asrielis sujungė laidus, netikėtai at­
gijusi ryškiai suspindo Šiaurės pašvaistė. Atrodė, kad
akinamas šviesos srautas būtų įsižiebęs tarp dviejų
energijos šaltinio gnybtų, tik čia tas šaltinis buvo pus­
antro tūkstančio kilometrų aukštyje, o gnybtus skyrė
penkiolikos tūkstančių kilometrų atstumas... Dangaus

450
žiburiai spindėdami krito, kilo, bangavo - tikras didy­
bės krioklys.
Lordas Asrielis valdė Siaurės pašvaistę...
Arba ėmė iš jos energiją, nes nuo didžiulės ritės ant
rogių tiesiai į dangų buvo nutiestas laidas. Iš tamsos
atskrido varnas, ir Laira suprato, kad jis - raganos de­
monas. Ragana talkino lordui Asrieliui ir nutempė lai­
dą į aukštybes.
O Siaurės pašvaistė vėl tviskėjo.
Lordas buvo beveik pasiruošęs.
Jis atsisuko į Rodžerį ir pamojo prieiti. Nesugeban­
tis pasipriešinti berniukas purtė galvą, verkė, malda­
vo, bet vis tiek bejėgiškai ėjo prie jo.
- Ne! Bėk! - suriko Laira ir šlaitu pasileido jo link.
Panteleimonas prišoko prie snieginės panteros ir iš­
traukė Rodžerio demonę jai iš nasrų. Pantera tuoj pat
šoko jį vytis; Panteleimonas paleido demonę, ir abu
maži padarėliai žaibiškai kaitaliodamiesi atsigręžę ėmė
kautis su didžiuoju dėmėtuoju žvėrimi.
Šis taikėsi suduoti tai kaire, tai dešine adatų pri­
smaigstyta letena, o jo riaumojimas nustelbė net Lai-
ros riksmus. Abu vaikai irgi grūmėsi su pantera - tiks­
liau sakant, su neaiškiais pavidalais ūkanotame ore,
su tais nedorais ketinimais, kurių nesuskaičiuojama
daugybė ritosi žemėn su Dulkių srautais...
O viršuje sūpavosi Šiaurės pašvaistė. Nepaliaujan­
tys mirgėti jos spinduliai išryškindavo tai kokį pasta­
tą, tai ežerą, tai palmių alėją ir viską taip priartindavo,
kad, rodės, galėjai iš šio pasaulio nužengti į aną.
Laira prišoko, stvėrė Rodžerį už rankos ir taip smar­
kiai truktelėjo, kad išplėšė jį lordui Asrieliui iš nagų.

451
Vaikai pasileido tekini susikabinę rankomis, bet Ro­
džeris ėmė verkti ir spyriotis, nes pantera vėl pasiga­
vo jo demonę. Laira suprato tą širdį draskantį skaus­
mą ir bandė sustoti.
Bet sustoti jie negalėjo.
Uola sprūdo po kojomis.
Visas sniego kalnas nesuvaldomai slinko žemyn...
Trimis šimtais metrų žemiau - užšalusi jūra...
-LAIRA!
Širdys pašėlusiai daužosi...
Rankos tvirtai įsikibusios viena į kitą...
O aukštai danguje - didžiausias stebuklas.
Staiga lyg kas ietimi būtų pervėręs bedugnį žvaigž­
džių nusagstytą dangaus skliautą.
Į viršų šovė šviesos srautas, grynos energijos srautas
tarsi iš didžiulio lanko paleista strėlė. Ką tik Šiaurės
pašvaistę sudarę šviesos ir spalvų šydai trūko; nuo vie­
no visatos galo iki kito nuskambėjo garsas, tarsi kas ką
draskytų, maltų, grūstų, maigytų, plėšytų. Danguje pa­
sirodė žemynas...
Saulė!
Saulė sutvisko auksinio beždžioniuko kailyje...
Mat sniego kalnas nebekrito - gal sulaikė nemato­
ma uolos atbraila - ir Laira pamatė, kaip auksinis bež-
džioniukas pašokęs virš sutrypto viršūnės sniego atsi­
duria šalia panteros, ir kaip abu demonai pasišiaušia -
nepatikliai, bet kartu rodydami savo galią. Beždžio-
niukas laikė uodegą išrietęs į viršų, o pantera tūžmin­
gai mosavo ja į šalis. Tada beždžioniukas nedrąsiai iš­
tiesė leteną, o pantera palenkė galvą grakščiai geismin­
gu judesiu, ir jie palietė vienas kitą...

452
 Kai Laira atitraukė akis nuo jų, pamatė pačią ponią
Koulter lordo Asrielio glėbyje. Lyg stiprios gemtari-
nės energijos išlydžiai aplink juos mirgėjo švieselės.
Bejėgė Laira galėjo tik įsivaizduoti, kas nutiko: kažko­
kiu būdu ponia Koulter įsigudrino įveikti tą prarają ir
atsekė paskui ją čia...
Jos tėvai drauge!
Ir taip aistringai glėbesčiuojasi - neįsivaizduojamas
dalykas!
Ji išpūtė akis. Rodžeris negyvas gulėjo jos rankose -
ramiai, taikiai. Ji ėmė klausytis tėvų pašnekesio.
Motina tarė:
- Jie niekada to neleis...
- Neleis? - atsakė tėvas. - Mes nebe vaikai, kad žiū­
rėtume, kas ką leidžia. Padariau, kad kiekvienas galė­
tų pereiti anapus, jei tik panorės.
- Jie uždraus! Jie užtvers šią vietą ir atskirs nuo Baž­
nyčios kiekvieną, kuris bandys pereiti!
- Per daug žmonių to užsigeis, ir jie nepajėgs visiems
sukliudyti. Vadinasi, ateis galas Bažnyčiai, Marisa, ga­
las Magisterijai, galas visiems tamsos amžiams! Pažvelk
į tą šviesą - tai kito pasaulio saulė! Pajusk jos šilumą
savo oda - dabar pat!
-Ji stipresnė už visus, Asrieli! Tu nežinai...
- Nežinau? Aš?! Niekas pasaulyje geriau už mane
nežino, kokia stipri Bažnyčia! Bet šitam ji per silpna.
Šiaip ar taip, Dulkės viską pakeis. Dabar jų nebesu­
stabdysi.
- Tai štai ko tu norėjai?! Mus pasmaugti nuodėme ir
tamsa?
- Aš norėjau ištrūkti, Marisa! Ir man pavyko. Žiūrėk -

453
tik pažiūrėk į tas palmes, siūbuojančias pakrantėje! Ar
junti tą vėją? Kito pasaulio vėją? Pajusk, kaip jis taršo
tau plaukus, glosto veidą...
Lordas Asrielis atsmaukė ponios Koulter gobtuvą ir
pasukęs jos veidą į dangų pirštais perbraukė jai per
plaukus. Laira stebėjo sulaikiusi kvapą, nedrįsdama
pajudinti nė raumenėlio.
Moteris prisiglaudė prie lordo Asrielio, lyg būtų ap­
svaigusi, ir sielvartingai papurtė galvą.
- Ne... ne. Jie ateina čionai, Asrieli, - jie žino, kur aš
išvykau...
- Tada keliauk su manim ir palik šį pasaulį!
-Aš nedrįstu...
- Tu?! Nedrįsti?! O tavo duktė keliautų. Tavo duktė
išdrįstų viską ir padarytų gėdą motinai.
- Tada pasiimk ją ir likite sveiki. Ji daugiau tavo ne­
gu mano, Asrieli.
- Nesakyk to. Tu juk pasiėmei ją į namus ir bandei
išugdyti savybes, kurių pati norėjai. Tada ji tau buvo
reikalinga.
-Ji buvo pernelyg šiurkšti, pernelyg užsispyrusi. Aš
per ilgai atidėliojau tą žingsnį... Bet kur ji dabar? Aš
sekiau jos pėdsakais iki...
- Tau vis dar jos reikia? Du kartus mėginai ją sulai­
kyti, ir abu ji paspruko. Ja dėtas aš bėgčiau nesustoda­
mas, kad tik neduočiau tau trečios progos...
Staiga jis įtempė rankas, kuriomis vis dar laikė jos
galvą, ir prisitraukęs ėmė aistringai bučiuoti. Lairai tas
bučinys pasirodė veikiau žiaurumo, o ne meilės įro­
dymas. Ji nusuko akis į jų demonus ir išvydo keistą
reginį: snieginė pantera tupėjo visa įsitempusi, švel­

454
niai suleidusi nagus beždžioniukui į šonus, o tas išsi­
tiesęs sniege leipo iš palaimos.
Ponia Koulter šiurkščiai atstūmė lordą ir tarė:
- Ne, Asrieli, - mano vieta šiame pasaulyje, ne aname...
- Keliauk su manim! - įsakmiai paragino jis. - Mes
dirbsime drauge.
- Mudu su tavim negalėtume dirbti drauge.
- Tu taip manai? Mudu galėtume išnarstyti visatą į
gabalėlius ir sudėti iš naujo, Marisa! Mudu galėtume
rasti Dulkių šaltinį ir sunaikinti jį visiems laikams! O
tu juk norėtum prisidėti prie šios didžios užduoties -
nemeluok, kad nenorėtum. Gali man pūsti į akis mig­
lą apie visa kita - apie Mažųjų aukų ministeriją, apie
savo meilužius - taip, aš žinau apie Borealį, bet man
nė motais - apie Bažnyčią, net apie dukrą, tik neme­
luok apie tai, ko iš tikrųjų nori...
Jų lūpas surakino galingo godulio bučinys. Iki tol jų
demonai įnirtingai dūko; dabar snieginė pantera per­
sivertė ant nugaros, beždžioniukas ėmė braukyti pirš­
tais švelnų jos kaklo kailį, ir toji urzgė sodriu pasiten­
kinimo kupinu balsu.
- Jeigu nepaklusiu, tu stengsiesi mane sužlugdyti, -
ištrūkusi iš jo glėbio tarė ponia Koulter.
- Kamman reikia tave žlugdyti? - nusijuokė jis. Laira
matė, kad jo galva nutvieksta kito pasaulio šviesos. -
Keliauk su manim, dirbk su manim, ir tada man bus
ne vis vien, gyva tu ar mirusi. O jei liksi čia, tą pačią
akimirką man neberūpėsi. Esi per geros nuomonės
apie save, jei manai, kad tokiu atveju būčiau tau ne­
abejingas. Dabar rinkis: lieki čia ir dirbi savo nedorus
darbus šiame pasaulyje - ar keliauji su manim.

455
 Ponia Koulter dvejojo; ji užsimerkė ir ėmė siūbuoti j
šalis - atrodė, tuoj nualps, bet išlaikė pusiausvyrą. Kai
vėl atsimerkė, akys buvo pilnos gražaus begalinio liū­
desio.
- Ne, - atsakė ji. - Nekeliausiu.
Jų demonai vėl išsiskyrė. Lordas Asrielis nuleido ran­
ką ir suleido stiprius pirštus į panteros kailį. Tada nu­
sigręžė ir nuėjo, netaręs daugiau nė žodžio. Auksinis
beždžioniukas užšoko poniai Koulter ant rankų liūd­
nai čiauškėdamas ir ištiesė leteną nueinančios pante­
ros link. Ponios Koulter veidas paplūdo ašaromis. Lai-
ra matė, kaip jos žvilga - jos buvo tikros.
Paskui motina nusisuko, tyliai kukčiodama patrau­
kė nuokalnėn ir pranyko Lairai iš akių.
Laira abejingai ją stebėjo, paskui pakėlė akis į dangų.
Tokio stebuklingo dangaus skliauto dar nebuvo re­
gėjusi.
Atrodė, kad jame kabantis tuštutėlis, tylus miestas
ką tik pastatytas ir laukia gyventojų - o gal miega ir
laukia, kada jį pažadins. Ano pasaulio saulė švietė į šį;
ji nudažė Lairos rankas geltonai, ištirpdė ledą ant Ro-
džerio vilkenos gobtuvo, padarė jo išbalusius skruos­
tus permatomus ir žvilgėjo nereginčiose jo akyse.
Širdgėla draskyte ją draskė. Ir pyktis. Tėvą ji galėjo
užmušti - jei tik būtų įmaniusi, būtų čia pat išplėšusi
jam širdį už tai, ką jis padarė Rodžeriui. Ir jai - kaip ją
apgavo! Kaip jis drįso?!
Ji vis dar laikė Rodžerio kūną. Panteleimonas kažką
kalbėjo, bet jos mintys klajojo kitur ir ji nieko negirdė­
jo, kol jis suleido vilpišio nagus jai į plaštaką, kad ji
klausytųsi.

456
 - Ką? Ką? - sumirksėjusi paklausė ji.
- Dulkės! - atsakė demonas.
- Apie ką čia šneki?
- Apie Dulkes. Jis ruošiasi rasti Dulkių šaltinį ir jį su­
naikinti, ar ne?
- Jis taip kalbėjo.
- O Mažųjų aukų ministerija, dvasininkai, Bolvan-
garo darbuotojai, ponia Koulter ir visi kiti taip pat no­
ri jas sunaikinti, ar ne?
- Nori... Arba sukliudyti joms veikti žmones... Ką tu
nori pasakyti?
- Jeigu jie visi mano, kad Dulkės blogos, vadinasi,
tikriausiai jos geros.
Laira nieko neatsakė. Ji taip susijaudino, kad vos ne­
žagtelėjo.
Panteleimonas tęsė:
- Mes girdėjome juos kalbant apie Dulkes, jutome,
kaip jie jų bijo. Zinai, mes jais tikėjome, nors matėme,
kokie nedori, žiaurūs ir neteisingi jų darbeliai... Mes ma­
nėme, kad ir Dulkės blogos, kadangi jie buvo suaugu­
sieji ir taip mums teigė. O jeigu ne taip? O jeigu...
- Taip! - nekantraudama pertarė jį Laira. - Kas, jei­
gu iš tikrųjų jos geros...
Mergaitė pažvelgė į jį ir pamatė žaliose vilpišio aky­
se žėrint savo pačios jaudulį. Jai ėmė svaigti galva, tar­
si žemė staiga būtų pradėjusi suktis po kojomis.
Jeigu Dulkės geros... Jeigu pavyktų jas rasti, pama­
loninti ir jas puoselėti...
- Mes irgi galime jų ieškoti, Panai! - sušuko ji.
Tų žodžių jis ir laukė.
- Mes galime nusigauti iki jų anksčiau negu jis, -
tarė demonas, - o tada...

457
 Jie nutilo, supratę laukiančios užduoties mastą. Lai-
ra pažiūrėjo j spindintį dangų ir pajuto, kokie juodu
maži - jinai ir jos demonas - palyginti su visatos didy­
be ir platybe, ir kokią menką dalelę ten, aukštybėse,
glūdinčių giliausių paslapčių žino.
- Mes pajėgtume, - neatlyžo Panteleimonas. - Mes
juk sugebėjome iki čia nusigauti, ar ne? Mes tikrai pa­
jėgtume.
- Mes būtume vieni. Jorekas Bernisonas negalėtų
mūsų lydėti ir mums padėti. Nei tėvas Koramas, nei
Serafiną Pekala, nei Li Skorsbis, nei kas nors kitas.
- Vadinasi, esame tik dviese. Nesvarbu. Šiaip ar taip,
mes ne vieniši, ne taip...
Laira suprato, ką jis turi galvoje: ne taip kaip Tonis
Makarijas; ne taip kaip tie vargšai nuo savo vaikų at­
skirti demonai Bolvangare. Mudu vis dar viena būty­
bė, tu ir aš - vienas gyvis.
- Be to, mes turime aletiometrą, - tarė ji. - Taip, ma­
nau, kad turime tai padaryti, Panai. Mes nukeliausi­
me tenai, ieškosime Dulkių, o kai jas rasime, žinosi­
me, ką daryti toliau.
Jos rankose tebegulėjo nejudantis Rodžerio kūnelis.
Laira švelniai paguldė jį ant žemės.
- Mes tikrai tai padarysime, - tarė ji.
Laira nusisuko. Už nugaros liko skausmas, mirtis ir
baimė; priešakyje laukė abejonės, pavojai ir begalinės
paslaptys. Tačiau jinai ir Panteleimonas - ne vieniši.
Taigi Laira ir jos demonas nusigręžė nuo viso pasau­
lio, kuriame gimė, pažvelgė į saulę ir įžengė į dangų.

458
Pirmos knygos pabaiga
 Turinys

P i r ma dal i s
Oksfordas
1. Grafinas tokajaus......................................9
2. Mintis apie Šiaurę................................... 25
3. Lairos Džordanas................................... 43
4. Aletiometras...........................................80
5. Kokteilių vakarėlis...................................97
6. Tinklai..................................................117
7. Džonas Fa............................................ 131
8. Nusivylimas......................................... 153
9. Žvalgai................................................. 166

Ant ra dal i s
Bolvangaras
10. Konsulas ir lokys................................. 191
11. Šarvai.................................................213
12. Pasiklydęs berniukas............................237
13. Fechtavimo pamoka............................ 249
14. Bolvangaro žiburiai..............................268
15. Demonų narvai................................... 287
16. Sidabrinė giljotina............................... 306
17. Raganos..............................................322

Treči a dal i s
Svalbardas
18. Rūkas ir ledas......................................353
19. Nelaisvė..............................................374
20 . Žūtbūtinės grumtynės......................... 396
21. Lordas Asrielis pasitinka svečius............416
22. Išdavystė............................................ 436
23. Tiltas į žvaigždes................................. 447
 Pullman, Philip
Pu34 Šiaurės pašvaistė : [literatūrinė pasaka] / Philip
Pullman ; iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. -
Vilnius :Tyto alba, 2003. - 457[7] p.
ISBN 9986-16-286-6
„Siaurės pašvaistė" tapo bestseleriu ir Anglijoje, ir Amerikoje,
ji patraukia ne tik jaunuosius skaitytojus, bet ir suaugusiuosius.
Knygoje pasakojama Oksforde augančios vienuolikmetės
našlaitės Lairos istorija. Pasaulis, kuriame ji gyvena, labai pana­
šus į mūsų, vis dėlto tai kitas pasaulis, kuriame žmogaus siela
turi pavidalą ir gyvena greta, kur nėra kompiuterių ir automo­
bilių, bet apstu fantastinių būtybių.

UDK 820-93+820-3

PHILIP PULLMAN
ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Viršelio dailininkė Rūta Lėlytė

SL 1686. 2003 02 26. 15,70 apsk. 1.1. Tiražas 3000 egz. Užsakymas.262
Išleido „Tyto alba", J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius
Spausdino AB „Spaudos kontūrai", Viršuliškių skg. 80, 2065 Vilnius
 A n g la s P h ilip a s P u llm a n a s (g . 1 9 4 6 ) v a ik y s tė je d a u g k e lia v o p o p a s a u lį, k u r į

la ik ą g y v e n o A u s t r a lijo je , te n p ir m ą k a r t p a ty r ė m a lo n u m ą s k a it y t i k n y g a s . B ū d a ­

m a s v ie n u o lik o s g r įž o j B r ita n iją , a p s ig y v e n o Š ia u r ė s V e ls e . P u llm a n a s b u v o g e ­

r a s m o k in y s - jis i r d a b a r n e p a m ir š t a s a v o p ir m a ja i a n g lų k a lb o s m o k y t o ja i n u ­

s ių s t i s a v o k n y g ų . P o m o k y k lo s įs t o jo į O k s fo r d o u n iv e r s ite tą , s tu d ija v o a n g lų

lit e r a t ū r ą , d v y lik a m e t ų m o k y to ja v o ? < p a s k u i O k s f o r d o u n iv e r s ite te d ė s tė lite r a tū r ą .

Š iu o m e t u P u llm a n a s g y v e n a O k s fo r d e ir r a š o k n y g a s s a v o s o d o n a m u k e ,

k u r y r a d v i p a t o g io s k ė d ė s , k e li š im t a i k n y g ų , š e š ių p ė d ų ilg io p liu š in ė ž iu r k ė iš

s p e k t a k lio p a g a l jo p je s ę , g ita r a , s a k s o f o n a s ir k o m p iu t e r is .

P u llm a n a s - ta ik u s ir t y lu s ž m o g u s , t e n o r in t is r a m ia i d ir b t i s a v o d a r b ą - r a š y ti,

b e t je ig u s t a ig a k a s iš le is t ų įs t a t y m ą , d r a u d ž ia n tį r a š y t i, jis n ė a k im ir k o s n e d v e jo ­

d a m a s p a ž e is tų t ą įs t a t y m ą .

„ Š ia u r ė s p a š v a is t ė “ - p ir m o ji P h ilip o P u llm a n o t r ilo g ij o s k n y g a . T r ilo g ija ta p o

b e s ts e le r iu a b ie jo s e A t la n to p u s ė s e : J A V P u llm a n o k n y g o s b u v o iš le is t o s 2 , 5 m ln .,

A n g lijo je - 1 , 3 m ln . e g z e m p lio r ių tir a ž u . 2 0 0 2 m . u ž p a s k u tin ę t r ilo g ij o s d a lį a u t o ­

r iu s b u v o a p d o v a n o t a s p r e s tiž in e W hitebread p r e m ija . T ai p ir m a s a tv e jis , k a i t o k į

s v a r b ų lit e r a t ū r in į a p d o v a n o jim ą p e ln ė k n y g a , s k ir t a v a ik a m s ir ja u n u liu i. P a g a l

š ią t r ilo g ij ą k u r ia m a s g r a n d io z in is f ilm a s .

K n y g o je p a s a k o ja m a O k s fo r d e a u g a n č io s v ie n u o lik a m e t ė s n a š la it ė s L a ir o s

is t o r ija . P a s a u lis , k u r ia m e g y v e n a L a ira , p a n a š u s j m ū s ų - ir v is d ė lto t a i k ita s

p a s a u lis , k u r ia m e ž m o g a u s s ie la t u r i p a v id a lą ir g y v e n a g re ta , k u r ia m e n ė ra a u t o ­

m o b ilių j r k o m p iu t e r ių , k u r ia m e a p s tu f a n t a s t in ių b ū t y b ių ir s te b u k lų . M e r g a itė s

g y v e n im a s n e tik ė ta i p a s ik e ič ia , k a i j i n e t y č ia t a m p a p a s ik ė s in im o į s a v o d ė d ę ,

g a lin g ą jį lo r d ą A s r ie lį, liu d in in k e . T u o p a t m e tu m ie s te p a s la p t in g a i p ra d e d a d in g ti

v a ik a i, ir L a ira , n o r ė d a m a a t s k le is t i š ią k r a u p ią p a s la p tį, le id ž ia s i į n u o ty k in g ą ir

p a v o jin g ą k e lio n ę . V is i ž e n k la i r o d o j Š ia u r ę , k u r le d y n u o s e k a r a lia u ja š a r v u o t ie ji

lo k ia i, p a d a n g ę v a ld o s k r a id a n č io s r a g a n o s , o g r u p e lė m o k s lin in k ų s la p č io m is

a tlie k a k r a u p iu s e k s p e r im e n tu s .

V e s d a m a s p a s k u i L a irą , P u llm a n a s p a m a ž u įt r a u k ia m u s į e p in į p a s a k o jim ą

a p ie a m ž in ą k o n f lik t ą t a r p g ė r io i r b lo g io , la is v o s v a lio s ir lik im o . N e v e ltu i k n y g a

p a tr a u k ia n e t i k ja u n u o s iu s s k a it y t o ju s , b e t m ie la i s k a it o m a ir s u a u g u s ių jų .

Vyresniesiems paaugliams