Kristupo juokeliai

Kristupas yra pats šmaikščiausias vyrukas klasėje. Jis yra aukštas bei plonas, dėl to labai
juokingas. Trylikametis berniukas nuolatos mėgsta krėsti išdaigas ir visus linksminti. Pavyzdžiui, šis
nenuorama kartą tikybos pamokoje naudodamasis skylamušiu jį sulaužė: šmaikštuolis bandė
padaryti skylę pieštuke, tačiau jam nepavyko, ir skylamušis iškeliavo anapilin. Be to, jis dar nusikeikė:
„Po šimts pypkių!“ Tada visa klasė prapliupo juokais. Tokių šunybių jis iškrečia pastoviai ir dėl to
išlaiko klasės žymiausio juokdario statusą.

Kitą dieną Kristupas atėjo į mokyklą gerai nusiteikęs. Mes su juo pažaidėme krepšinį, ir vėliau
suskambo skambutis. Mūsų pirma pamoka buvo muzika. Mokytojas paprašė mokinių kurti muziką
elektroniniu pianinu, ir Kristupui šovė mintis. Jis tarp pianino klavišų įkišo tušinuką. Juokdarys tol
kaišiojo jį tarp klavišų, kol galop pianinas sugedo. Iš pradžių mums buvo juokinga, bet paskui
mokytojas mus kaip reikiant išbarė. Jis labai supyko ir parašė laišką Kristupo tėvams. Nežinau, ką jo
tėvai jam pasakys, bet nujaučiu, kad bausmė gali būti nemenka.

Ryte visi klasės berniukai buvo kartu su Kristupu aikštelėje. Berniukas visiems papasakojo,
kokią bausmę skyrė tėvai už sugadintą pianiną. Vargšelis negalėjo nei žaisti kompiuterinių žaidimų,
nei kviesti draugų į svečius. Be to, jis turėjo nukirpti žirklėmis visą kiemo žolę ir surinkęs ją nunešti į
gyvūnų prieglaudą jūrų kiaulytėms. Mes kartu pažaidėme krepšinį ir po kelių minučių suskambėjo
skambutis. Pamokoje visa klasė buvo rami, tačiau mintyse dar vis buvo gyva paskutinė Kristupo
iškrėsta išdaiga.

Po poros valandų buvo pietų pertrauka, mes pavalgėme ir pažaidėme gaudynių. Vėliau aš iš
savo spintelės išsiėmiau reikmenis pamokoms ir įsidėjau į kuprinę. Tada kartu su draugais
nukeliavome į klasę. Po kelių minučių Kristupas atsiklausė mokytojo, ar gali išeiti į tualetą. Neilgai
trukus berniokas grįžo su apsaugininku. Šis papasakojo, kad nelaimėlis Kristupas užkimšo ir užrakino
tualetus, skundėsi, jog iš patalpos pradėjo tekėti vanduo. Mokytojui net akys ant kaktos iššoko ir jis
supykęs išrėžė: „Esi dviems savaitėms nušalinamas nuo pamokų, ponaiti! Be to, turėsi laiku atlikti
visus namų darbus, kuriuos tau atsiųsiu! Ir nedrįsk vėluoti!“

Manau, kad berniukai Kristupo pasiilgs, tačiau aš – nelabai. Suprasčiau, jeigu jis taip padarytų
darželyje, bet septintoje klasėje – čia jau nesąmonė! Manau, kad jo bausmė bus ne menkesnė nei
praeitą kartą. Galbūt po dviejų savaičių sužinosime, kodėl jis iškrėtė tokią šunybę.
 4

Prasidėjo vasara. Mano tėvai pakvietė Kristupą vykti kartu su manimi į kartingų stovyklą. Aš
apsidžiaugiau ir laukiau stovyklos, nes maniau, kad Kristupas iškrės kažkokią šunybę. Galbūt jam
pasiseks ir liks nepastebėtas ir nenubaustas.

Praėjo savaitė ir mes pakeliui į stovyklą užvažiavome pasiimti draugą. Įsėdęs į automobilį
Kristupas papasakojo mums apie bausmę dėl anąkart mokykloje iškrėstos išdaigos. Per savaitgalį jis
turėjo su dantų šepetėliu išvalyti visas kiemo trinkeles. Be to, jis turėjo visą sekmadienį praleisti su
močiute ir klausytis jos pasakojimų apie daržoves.

Po poros valandų atvažiavome į kartingų klubą. Vėliau vadovai prašė visų susėsti į ratelį,
tuomet kiekvienas prisistatė. Vadovai paaiškino taisykles: jeigu padarai kažką bloga arba elgiesi
netinkamai, tai turi padaryti atsispaudimų, pritupimų arba atsilenkimų. Visi stovyklautojai buvo
nustebę dėl tokiu griežtų taisyklių, bet Kristupas nenusiminė ir vis tiek galvojo prikrėsti šunybių.
Paskui, kai jau sutemo, ėjome valgyti vakarienes. Mes su Kristupu atsisėdome kartu prie vieno stalo.
Bevalgydamas jis pamatė, kad nė vienam vaikui nepatiko šilta arbata, tai prisidėjo į savo puodelį
trylika šaukštelių cukraus ir išgėrė. Tai pamatę stovyklautojai garsiai nusikvatojo. Tačiau tai buvo dar
ne pabaiga.

Nuotykiai tęsėsi toliau. Grįžome į kambarius ir persirengėme maudynėms. Kristupas

maudamasis glaudes rado purškiklį nuo uodų ir jam šovė geniali mintis. Eidamas į tvenkinį pamačiau,
kad jo nėra šalia. Po poros minučių atsigręžiau ir pamačiau draugą atbėgant. Prisiartinęs Kristupas
šoko į vandenį ir nuplaukęs prie gretimo kranto rado šlapio, minkšto molio. Stovėdamas vandenyje
jis sviedė purvo gniūžtę ir pataikė vienam iš berniukų į nugarą. Kad išvengtų vadovų akių, Kristupas
panėrė po drumzlėtu vandeniu. Smagiai išsimaudę, visi grįžome į savo kambarius ir užuodėme ten
keistą kvapą. Visi drauge nubėgome į tualetą – ten irgi tas pats. Stovyklautojai negalėdami pakęsti
smarvės išsilakstė į visas puses. Vėliau, kai dvokas prasisklaidė, Kristupas prisipažino kambariuose ir
tualete pripurškęs preparato nuo uodų.

Beje, čia buvo mano pirma stovykla su nakvyne. Nors iš pradžių man buvo baisu, tačiau vėliau
pasidarė drąsiau ir linksmiau, nes Kristupas iškrėtė labai daug juokingų išdaigų vos per pusdienį.
Neįsivaizduoju, kaip vadovai jo nesugavo.
 5

Atsikėlėme, išsivalėme dantis, apsirengiau, pasikalbėjome su kambariokas ir po pusvalandžio

kartu su vadovais darėme mankštą. Mums reikėjo žąsele apeiti namą. Po geros mankštos mes visi
ėjome valgyti pusryčių. Ten valgėme šokoladinius sausų pusryčius su kakava. Kai visi pavalgė,
grįžome į kambarius ir pasiėmėme visus reikmenis kartingui ir pinigų „Maximai“. Pavyzdžiui: pošalmį,
kepurę, vandens gerti, knygą (Vytauto išverstą knygą: „Visaip Kaip Žvaigždės) ir maišelį.

Po pusvalandžio mes visi buvome pasiruošę važiuoti į kartodromą. Įlipome į autobusiuką. Kol
važiavome aš skaičiau knygą, o Kristupas kalbėjosi su kitais. Visi buvo nustebę, nes aš vienintelis
turėjau knygą. Po keturiasdešimt penkių minučių atvažiavome į kartodromą. Aš negalėjau patikėti
savo akimis kokia didelė buvo trasa. Ten buvo kartingai, šaudymo bei lenktynių simuliatorius, maistas
iš „Piktos vištos“. Pasirodo kartodrome irgi galioja stovyklos taisyklės, net ir vadovams. Mes buvome
suskirstyti į penkias grupes. Pirma grupė - kartingų strategiją ir taisyklės, antra grupė - šaudymo ir
lenktynių simuliatorių, trečia ir ketvirta grupės - žaidimai lauke, penkta grupė - kartingai. Kas
penkiolika minučių grupės keičiasi veiklomis. Aš buvau ketvirtoje , kaip ir Kristupas. Mes lauke
žaidėme kvadratą. Kristupas netyčia pataikė su guminiu kamuoliu kažkam į galvą, bet liko
nepastebėtas. Paskui atėjo mūsų grupės eilė važiuoti kartingais. Aš apvažiavau penkis ratus ir
užėmiau trečią vietą. Mano vieno rato rezultatas buvo viena minutė ir dvidešimt sekundžių. Vėliau
mes mokėmės vairavimo strategiją kaip pasukti tuo pačiu greičiu ir nedreifuoti. Po to mes
treniravomės šaudymo simuliatoriumi savo taiklumą. Pagaliau gavome pietus. Kristupas pradėjo
išdykauti ir numetė bulvytę kažkam į lėkštę. Tuomet kitas stovyklautojas irgi metė bulvytę. Taip
prasidėjo maisto karas. Mums labai pasisekė, nes buvome atsisėdę atskirai prie kito stalo, toliau nuo
maisto karo. Ant mūsų nepyko vadovai, bet apibarė visus kitus. Po pietų kartojome veiklas. Šiaip,
pirma diena kartodrome buvo įdomi, bet gaila jau reikėjo eiti. Tačiau prieš išvykstant darbuotojai
mus pasveikino už gerus rezultatus ir davė ledų. Grįždami visi kartu sustojome į „Maxima“.

Atvažiavusi į parduotuvę, vadovai griežtai pasakė, kad negalime nusipirkti saldumynų. Todėl
„Maximoje“ nusipirkau gazuoto bei negazuoto vandens, vynuogių sulčių ir vaisių. Išeidamas iš
parduotuvės, pamačiau, kaip Kristupas nusipirko daug saldainių ir iš kasininkės gavo porą centų
grąžos. Laukiau jo ir kartu grįžome į autobusą. Jam pasisekė, nes vadovai netikrino ką stovyklautojai
nusipirko. Atvykę atgal į stovyklavietę, nubėgome į kambarį. Pamačiau, kad vienas iš stovyklautojų
įėjo į tualetą ir po minutės pastebėjau, kaip Kristupas atrakino tualeto duris monetos pagalba.
Nesuprantu, kodėl jis taip padarė. Bent gerai, kad neatidarė tualeto durų, nes stovyklautojas būtų
pasiskundęs. Bet man šiaip buvo labai linksma būti stovykloje kartu su Kristupu.