Refleksija į Lino Linkevičiaus paskaitą apie Rusijos konstitucines

pataisas

Konstitucinės lygynamosios teisės dalyko formtas man buvo naujas. Tai universitete dėstomas
dalykas, kurio dėstymas remiasi ne tik sausais faktas apie šalis, jų teisinę sandarą, politiką, tačiau
taip pat ir palyginama su Lietuva bei kitomis šalimis. Galimybė šių paskaitų metu išklausyti
buvusio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus paskaitos apie šiandienos pasaulio realijas
buvo neikainojama patirtis. Todėl norėčiau savo rašto darbą skirti būtent šios paskaitos temos
aptarimui.
Pasaulis nespėjęs atsikvošėti po globalios pandemijos, susidūria su dar viena kliūtimi, išsaugant
visuotinę ramybę, sklandų šalių pramonės veikimą ir tolesnį pasaulio gerbuvio tobulinimą. Karas
– tai labiausiai vengiama konflikto tarp šalių eskalacija. Tačiau šiomis dienomis vykstantis karas
nebuvo konkretaus konflikto pasekmė. Karas tarp Ukrainos ir Rusijos.
Dar 1993 Rusijos Konstitucijos pirmąjame straipsnyje buvo įtvirtinta, jog tai yra demokratinė
federacinė teisinė valstybė. Atkreiptinas dėmesys į žodį „demokratinė“. Per beveik 3
dešimtmečius teisinės, demokratinės šalies formalumai Rusijos Federacijoje buvo vykdomi
formaliai, dėl korupcijos daromos įtakos. Šalies tauta rinko savo atstovus į valstybinę Dūmą
(parlamentą), turėjo Prezidentus, ministerijas, vykdavo referendumai, tautos protestai ir kiti
tautos įsitraukimo į šalies gyvenimą požymiai. Bet tai buvo viso labo formalumai. Realūs
prezidentai buvo tik 2: Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas. D. Medvedevas nors ir sudarė
novatoriaus, liberalesnio už Putiną Prezidento įvaizdį, buvo viso labo formalia asmenybe savo
Prezidento pareigybėse. 2008 metais gegužės 9, sekančią dieną po D. Medvedevo inauguracijos,
V. Putinas Dūmos ir Prezidento pritarimus buvo paskirtas Premjeru Ministru. Sekantys
Prezidento rinkimai buvo laimėti V. Putino – nors jų legitimumas kėlė abejonių. Nuo 2009 metų
Europa susidūrė su rinkos krize. Tai yra tiesioginis, neigiamas veiksnys kiekvieno Rusijos
piliečio gyvenime. Rusijos pagrindinis energijos šaltinių eksporto partneris stokoja pinigų. Dėl to
krenta Rusijos piliečių gyvenimo lygis, kyla nepasitenkinimas valdžia, V. Putinas daugumai
nebeatrodo stipria asmeybe, taip reikalinga sutvarkyti tautos problemoms. Kaip pakeisti tokią
nuomuonę? Teisingai – įvesti kariuomenę į Krymą ir jį aneksuoti. Ukrainos santykiai su Rusija
jau nuo 2014 metų labai stipriai pašliję. Primintinas ir Viktoro Janukovyčiaus (ketvirtojo
Ukrainos prezidento) pasitraukimas į Rusiją 2014 neramumų metu. Rusijos propogandai tai puiki
medžiaga: Ukrainoje rusų kariuomenė gelbėja pačius ukrainiečius nuo menamų neofašistų,
radikalų, Prezidentas V. Jankuvyčius išgelbėjamas nuo radikalų linčiavimo. Prezidento
„sergėtojo“ reitingai kyla, tauta V. Putina vėl palaiko. Jis įgavo Rusų tautos žemių sergėtoju,
saugojo nuo „piktų Vakarų“ įtakos Europos rytuose. 2018 metais V. Putinas 4 kartą tampa
Prezidentu, tačiau pažada kituose rinkimuose nedalyvauti. Prezidentas pažada ištesi – 2020
birželį vyksta referendumas dėl Konstitucijos pakeitimų, kurie turėjo pagerinti gyvenimo sąlygos
Rusijos Federacijoje. Štai šie pakeitimai tampa, kaip pasakė Linas Linkevičius – imperialistinės
politikos pradžia. Konkretūs pakeitimai būtų šie: Rusijos Federacijos konstitucijos viršenybė
prieš tarptautinę teisę ir Dūmos teisių išplėtimas. Dūma po šių pakeitimų įgauna tvirtinti ministrų
kandidatūras. Spekuliuojama, jog pasinaudojant šiais pakeitimais V. Putinas savo Prezidento
postą išlaikys tiek, kiek to panorės jis pats.
Realių priežasčių 2020 metų Rusijos Konstitucijos pakeitimams nebuvo. Eiliniam, sakykim,
Krasnojarsko gyventojui šie pakeitimai nieko nereiškė. Dauguma palaikisių birželio referendumo
siūlomus pakeitimus buvo motyvuoti tik gyvenimo kokybės gerinimu, bet visai ne teisinės
sistemos tobulinimu. Prastas politinis švietimas, skurdus domėjimasis teisine sistema Rusijoje,
korupcija tiek regioniniuose valdžios institutuose, tiek centriniuose – tai šiandieninio karo viena
iš kertinių priežasčių Ukrainoje. Tokios milžiniškos šalies valdžios uzurpavymas ne tik yra
pavojingas pačiai uzurpuotai šaliai, tačiau tai taip pat atsispindi ir globaliai.
Rusija yra didelė ne tik teritorijų atžvilgiu, bet taip pat ir didelis žaidėjas rinkoje. Aktyvi
energijos šaltinių bei žaliavų eksporte, importuoja daug technikos, jos komponentų, pritraukia
daug investuotojų, kurie kuria darbo vietas pigesnėje rusiškoje žemėje. Pavyzdžiui,
„McDonald's“ – įmonė turėjusi 847 restoranų Rusijos teritorijoje, tai yra apie 60 tūkstančių
darbo vietų. Dėja, viso to reikės atsikratyti po vasario 24 dienos, po „specialiosios operacijos“
pradžios, po karo pradžios. V. Putino sprendimas įvesti Rusijos dalinius į svetimą teritoriją reiškė
neginčijamą ekonomikos nuopuolį, dar greičiau prastėjantį Rusijos piliečių gerbuvį, bergždžią
resursų švaistymą vardan fantominių įsitikinimų apie Europos ir JAV agresiją prieš rusų tautą.
Kol V. Putinas kovoja su vėjo malūnais, Ukraina ir Volodymiras Zelenskis rodo didžiulį
pasipriešinimą savo kaimyno elgesiui. O likęs pasaulis visais įmanomais būdais padeda keliskart
mažesnei kariuomenei atsilaikyti prieš agresorių. Šalys, kurių tautiečiai per amžius sugyveno
draugystėje, šiuo metu yra vienas kito priešai. O Europos šalys, kurios ne visuomet rasdavo
kompromisus tarpusavyje, šiandien kaip ne kas kitas glaudžiai bendradarbiauja dėl vieno,
garbingo tikslo – pagalbos Ukrainai.