Vilniaus Universitetas

Filosofijos fakultetas
Kriminologijos katedra

Mantė Frajerytė
Kriminologijos studijų programa
Esė

Biologiniai veiksniai – nusikalstamo elgesio ištaka

Vilnius
2024
 Turinys

1. ĮVADAS............................................................................................................................................................ 3
2. GENETINIAI VEIKSNIAI...................................................................................................................................... 5
2.1. DVYNIŲ TYRIMAI IR NUSIKALSTAMAS ELGESYS..............................................................................................................5
2.2. GENETINIS POLINKIS Į AGRESIJĄ................................................................................................................................6
3. NEUROLOGINIAI VEIKSNIAI.............................................................................................................................. 7
3.1. SMEGENŲ ANOMALIJOS IR NUSIKALSTAMAS ELGESYS....................................................................................................7
3.2. SUTRIKUSI IMPULSŲ KONTROLĖ IR NUSIKALSTAMUMAS..................................................................................................7
3.3. NEUROTRANSMITERIŲ VAIDMUO NUSIKALSTAMAM ELGESIUI..........................................................................................7
4. HORMONINIAI VEIKSNIAI................................................................................................................................. 9
4.1. TESTOSTERONO ĮTAKA AGRESIJAI IR NUSIKALSTAMAM ELGESIUI.......................................................................................9
4.2 HORMONŲ PUSIAUSVYROS SUTRIKIMAI IR NUSIKALSTAMUMAS..............................................................................................9
5. PSICHOPATIJA IR ANTISOCIALINIS ASMENYBĖS SUTRIKIMAS...........................................................................10
5.1. BIOLOGINIAI PSICHOPATIJOS ŽYMENYS.....................................................................................................................10
5.2. RYŠYS TARP PSICHOPATIJOS IR NUSIKALSTAMO ELGESIO...............................................................................................10
6. IŠVADOS........................................................................................................................................................ 11
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS.................................................................................................................................. 12
 1. Įvadas

Biologiniai veiksniai yra labai svarbūs nusikalstamam elgesiui atsirasti. Šiame darbe bus
nagrinėjami įvairūs genetiniai veiksniai, pavyzdžiui, genetikos vaidmuo nusikalstamam elgesiui,
dvynių tyrimai, kuriuose nagrinėjama genetikos įtaka, ir genetinis polinkis į agresiją. Skyriuose taip
pat gilinamasi į neurologinius veiksnius, įskaitant smegenų anomalijas, susijusias su nusikalstamu
elgesiu, sutrikusią impulsų kontrolę ir neuromediatorių vaidmenį nusikalstamam elgesiui. Be to,
aptariami hormoniniai veiksniai, pavyzdžiui, testosterono įtaka agresijai ir hormonų disbalanso
poveikis nusikalstamumui. Galiausiai nagrinėjama psichopatija ir paliečiama asocialaus tipo
asmenybė, analizuojamos psichopatijos ir nusikalstamo elgesio ypatybės, biologiniai požymiai ir
ryšys tarp psichopatijos ir nusikalstamo elgesio.

Svarbu yra paminėti tai, kad nusikalstamam elgesiui kontroliuoti gali būti taikomos biologinės
intervencijos, pavyzdžiui, farmakologinis ir hormoninis gydymas, tačiau reikėtų atsižvelgti į etines
problemas. Apskritai biologinių nusikalstamą elgesį lemiančių veiksnių supratimas gali padėti
kovoti su nusikalstamumu ir užkirsti jam kelią.

Šios analizės tikslas – geriau suprasti psichologinius ir biologinius veiksnius, darančius įtaką
nusikalstamam elgesiui. Svarbu atkreipti dėmesį, kad biologiniai veiksniai dažnai veikia kartu su
kitais svarbiais veiksniais, todėl šiame tyrime siekiama įtraukti šias sąveikas, kad būtų visapusiškai
suprastas nusikalstamumo kompleksiškumas.

Teorinis kontekstas:

Genetiniai veiksniai: dvynių ir genetinių linijų tyrimai rodo, kad kai kurie genai gali turėti
įtakos asmenybės bruožams, kurie susiję su agresija, negebėjimu jos kontroliuoti ir impulsyvumu, o
tai gali lemti nusikalstamumą.

Neurologiniai veiksniai: smegenų biologija ir veikla gali būti svarbi formuojant nusikalstamą
elgesį. Smegenų anomalijos, neurotransmiterių disbalansas ir sutrikusi impulsų kontrolė gali
prisidėti prie agresyvaus elgesio ir net padidinti nusikaltimo riziką. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad
tam tikrų smegenų sričių disfunkcija gali būti susijusi su impulsyvumu ir agresija.

Hormoniniai veiksniai: Hormonai, ypač testosteronas, daro įtaką agresijai. Testosterono kiekis
gali turėti įtakos tokiam elgesiui kaip impulsyvumas, agresija ir pasitikėjimas savimi. Hormonų
pusiausvyros sutrikimai ir didelis testosterono kiekis gali būti susiję su didesne nusikaltimų rizika.

Psichopatija ir antisocialinis asmenybės sutrikimas: psichopatija dažnai siejama su smegenų

struktūros ir funkcijos sutrikimais, pavyzdžiui, sumažėjusiomis emocinėmis reakcijomis ir sąžinės
jausmu. Šie biologiniai veiksniai yra susiję su gebėjimu suprasti ir reaguoti į kitų žmonių emocijas
ir gali turėti įtakos impulsyvumui ir agresijai.

Antisocialus asmenybės sutrikimas taip pat gali būti susijęs su funkciniais smegenų pokyčiais,
dėl kurių gali sutrikti socialinis prisitaikymas, nesugebėjimas suprasti taisyklių ir sąžinės trūkumas.
Tai gali būti susiję su specifiniais smegenų sričių ir tinklų funkcionavimo sutrikimais.

Šie psichologiniai aspektai yra glaudžiai susiję su biologiniais veiksniais ir gali turėti didelę įtaką
nusikalstamam elgesiui. Svarbu išsamiai išnagrinėti šiuos psichologinius ir biologinius veiksnius,
kad būtų galima visapusiškai suprasti psichopatiją, asocialaus tipo asmenybės sutrikimą ir jų
poveikį nusikalstamumui.

Nors šie biologiniai veiksniai yra svarbūs formuojant žmogaus elgesį, svarbu paminėti, kad jie
dažnai veikia kartu su kitais veiksniais, darančiais didelę įtaką nusikalstamumui, pavyzdžiui,
sąveika su socialine aplinka, psichologiniais veiksniais ar genetine aplinka. Todėl, siekiant
visapusiškai suprasti nusikalstamą elgesį, svarbu šiuos biologinius veiksnius tirti.

Metodologinės galimybės:

Genetiniai tyrimai: apžvelgti genetinio paveldimumo ir genų ryšį su agresija bei nusikalstamu
elgesiu.

Neurologiniai tyrimai: smegenų vaizdavimas (MRI, fMRI) ir psichologiniai testai gali

atskleisti smegenų anomalijas ar impulsyvumo sutrikimus.

Hormoniniai tyrimai: hormonų lygio matavimai gali būti naudingi tiriant jų įtaką elgesiui.

Longitudiniai tyrimai: ilgalaikiai stebėjimai gali leisti ištirti, kaip biologiniai veiksniai keičiasi
ar veikia žmogaus elgesį per ilgą laiką.

Etiniai klausimai:

 Kaip biologiniai tyrimai gali paveikti požiūrį į nusikalstamumą ir asmenų atsakomybę už

savo elgesį?
 Kokį poveikį tyrimai gali turėti tam tikrų biologinių savybių ar negalią turinčių žmonių
vertinimui visuomenėje? Ar yra pavojus, kad žmonės, turintys šių biologinių savybių, bus
diskriminuojami ar stigmatizuojami?
 Ar moksliniai tyrimai gali padidinti socialinę nelygybę tarp žmonių, turinčių tam tikrų
biologinių veiksnių ir tarp neturinčių?

Biologiniai tyrimai gali sukelti prieštaringų interpretacijų, ypač kai kalbama apie veiksnius, kurie
gali būti susiję su agresija ar nusikalstamumu.
 2. Genetiniai veiksniai

Genetika atlieka svarbų vaidmenį formuojant nusikalstamą elgesį. Tyrimai parodė, kad genetiniai
veiksniai prisideda prie asmenų polinkio į nusikalstamą veiklą. Daugelyje tyrimų nustatyti
konkretūs genai, galintys daryti įtaką agresyviam ir asocialiam elgesiui, kuris glaudžiai susijęs su
nusikalstamu elgesiu. Pavyzdžiui, MAOA genas, dar vadinamas "kario genu", siejamas su
padidėjusia agresija ir didesne tikimybe įsitraukti į smurtinius nusikaltimus.

Tyrimai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama dvynių populiacijai, suteikė vertingų įžvalgų apie
genetikos vaidmenį nusikalstamam elgesiui. Dvynių tyrimais nustatyta, kad identiškų dvynių
nusikalstamas elgesys dažnai gali sutapti ir su broliškų dvynių nusikalstamu elgesiu, o tai rodo
genetinį polinkį į agresiją ir asocialų elgesį.

2.1. Dvynių tyrimai ir nusikalstamas elgesys

Dvynių tyrimai padėjo suprasti genetikos ir nusikalstamo elgesio ryšį. Lygindami identiškų dvynių,
kurie turi 100 proc. bendros genetinės medžiagos, ir broliškų dvynių, kurie turi tik 50 proc. bendros
genetinės medžiagos, nusikalstamo elgesio modelius, mokslininkai galėjo įvertinti genetikos įtaką
nusikalstamiems polinkiams. Šie tyrimai nuolat rodo, kad identiškų dvynių nusikalstamas elgesys
sutampa dažniau nei broliškų dvynių. Ši išvada patvirtina, kad biologiniai veiksniai vaidina svarbų
vaidmenį nusikalstamo elgesio ištakose. Tačiau svarbu paminėti, kad vien genetikos nepakanka
nusikalstamam elgesiui nulemti, nes aplinkos veiksniai taip pat prisideda prie individo polinkio į
nusikalstamus veiksmus. Ir prigimtis, ir auklėjimas gali lemti žmogaus elgesį, tai patvirtina TEDS
moksliniai tyrimai. Tačiau TEDS tyrimai rodo, kad prigimtis turi didesnę įtaką kai kurioms elgesio
problemoms. Norint suvokti ir veiksmingai spręsti nusikalstamumo problemą, labai svarbu suprasti
genetikos ir aplinkos poveikio sąveiką.
 2.2. Genetinis polinkis į agresiją

Genetinis polinkis į agresiją yra labai svarbus aspektas tiriant nusikalstamo elgesio kilmę. Tyrimai
rodo, kad tam tikri asmenys gali būti genetiškai linkę į agresiją, kuri potencialiai gali prisidėti prie
nusikalstamų veiksmų. Tyrimuose, kuriuose nagrinėjamas genetikos vaidmuo nusikalstamam
elgesiui, rasta įrodymų, patvirtinančių mintį, kad konkretūs genai gali atlikti svarbų vaidmenį darant
įtaką agresijai. Anksčiau jau minėti dvynių tyrimai taip pat suteikė vertingų įžvalgų. Tai rodo, kad
agresija turi genetinį pagrindą, bet čia aplinkos veiksniai taip pat gali lemti asmens elgesį,
pavyzdžiui, kalbant apie dvynius, gyvenimas skirtingoje aplinkose taipogi gali lemti elgesio
skirtumus. Supratus genetinį polinkį į agresiją, galima gauti vertingų įžvalgų apie nusikalstamo
elgesio sudėtingumą ir sudaryti sąlygas taikyti tikslingesnius prevencijos ir intervencijos programų
metodus.

Genetinių nusikalstamo elgesio veiksnių supratimas turi svarbią reikšmę prevencijos ir intervencijos
strategijoms. Nustačius asmenis, kurie gali turėti genetinį polinkį į nusikalstamą elgesį, galima
anksti imtis intervencinių priemonių, kad būtų sumažinta rizika. Be to, galima ištirti farmakologines
ir hormonines intervencijas kaip galimą asmenų, turinčių genetinį polinkį į nusikalstamą elgesį,
gydymą, nors reikia atsižvelgti į etinius su šiomis intervencijomis susijusius aspektus. Apskritai
genetiniai veiksniai suteikia vertingų įžvalgų apie nusikalstamo elgesio kilmę ir gali padėti
veiksmingiau suprasti nusikalstamumą ir kovoti su juo.
 3. Neurologiniai veiksniai

3.1. Smegenų anomalijos ir nusikalstamas elgesys

Nustatyta, kad smegenų anomalijos vaidina svarbų vaidmenį nusikalstamam elgesiui. Tam tikri
struktūriniai ir funkciniai smegenų pakitimai yra susiję su padidėjusia rizika įsitraukti į
nusikalstamą veiklą. Tyrimai parodė, kad asmenims, turintiems smegenų anomalijų, pavyzdžiui,
sumažėjusį prefrontalinės žievės aktyvumą arba sumažėjusį pilkosios medžiagos tūrį tam tikrose
smegenų srityse, būdingas didesnis agresyvumas ir impulsyvumas, kurie yra žinomi nusikalstamo
elgesio rizikos veiksniai. Šie sutrikimai gali turėti įtakos asmens gebėjimui reguliuoti emocijas ir
kontroliuoti savo elgesį, todėl padidėja tikimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą.

3.2. Sutrikusi impulsų kontrolė ir nusikalstamumas

Sutrikusi impulsų kontrolė yra dar vienas neurologinis veiksnys, dažnai siejamas su nusikalstamu
elgesiu. Asmenys, kurių impulsų kontrolė yra sutrikusi, dažniau elgiasi impulsyviai ir agresyviai, o
tai gali padidinti nusikalstamos veiklos riziką. Taip gali būti dėl pakitimų priekinėje smegenų
skiltyje, ypač srityse, atsakingose už impulsyvaus elgesio reguliavimą.

Svarbu pabrėžti, kad impulsų kontrolės sutrikimas yra sudėtingas reiškinys, kuriam įtakos gali turėti
daug veiksnių, įskaitant genetinius, socialinius ir aplinkos aspektus. Todėl, tiriant šį neurologinį
veiksnį, svarbu atsižvelgti į jo bendrą kontekstą ir sąveiką su kitais veiksniais, kad būtų galima
visapusiškai suprasti jo poveikį nusikalstamumui.

3.3. Neurotransmiterių vaidmuo nusikalstamam elgesiui

Neurotransmiteriai – tai smegenyse gaminamos cheminės medžiagos, kurios yra glaudžiai

susijusios su biochemine veikla ir pranešimų perdavimu nervų sistemoje. Neurotransmiteriai, tokie
kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, atlieka svarbų vaidmenį nusikalstamam elgesiui.
Moksliniai tyrimai nuolat rodo, kad neurotransmiteriui serotoninui gali tekti svarbiausias vaidmuo
dėl agresijos ir smurto. Serotoninas padeda reguliuoti nuotaiką ir impulsų kontrolę, o dopaminas
dalyvauja atlygio siekiančiame elgesyje. Šių neuromediatorių disbalansas nustatytas asmenims,
linkusiems į nusikalstamą veiklą. Mažas serotonino kiekis ir didelis dopamino kiekis siejamas su
padidėjusia agresija ir antisocialiniu elgesiu, o tai prisideda prie nusikalstamų polinkių vystymosi.
Apibendrinant galima teigti, kad neurologiniai veiksniai yra labai svarbūs siekiant suprasti
nusikalstamo elgesio kilmę. Smegenų anomalijos, sutrikusi impulsų kontrolė ir neurotransmiterių
lygio disbalansas – visa tai prisideda prie didesnės tikimybės įsitraukti į nusikalstamą veiklą.
Suprasdami šiuos veiksnius, galime suprasti biologinius nusikalstamo elgesio pagrindus.
 4. Hormoniniai veiksniai

4.1. Testosterono įtaka agresijai ir nusikalstamam elgesiui

Testosteronas, hormonas, daugiausia aptinkamas vyrams, jau seniai siejamas su agresyviu elgesiu.
Didesnis testosterono kiekis yra susijęs su didesne tikimybe įsitraukti į agresyvų ir nusikalstamą
elgesį. Tyrimais nustatyta, kad asmenims, kurių testosterono kiekis didesnis, būdingi agresyvesni
bruožai, tokie kaip dominavimas, konkurencingumas ir impulsyvumas.

Be to, tyrimais taip pat nustatyta testosterono ir nusikalstamo elgesio, ypač smurtinių nusikaltimų,
sąsaja. Tai galima paaiškinti tuo, kad testosteronas gali daryti įtaką smegenų chemijai ir
neurotransmiterių sistemoms, susijusioms su agresija. Jis taip pat gali paveikti smegenų sritis,
susijusias su impulsų kontrole ir sprendimų priėmimu.

Nors pats testosteronas tiesiogiai nesukelia nusikalstamo elgesio, panašu, kad jis vaidina svarbų
vaidmenį darant įtaką agresyviems polinkiams ir didinant tikimybę įsitraukti į nusikalstamas veikas.
Tačiau svarbu pažymėti, kad kiti veiksniai, pavyzdžiui, socialinė ir aplinkos įtaka, taip pat prisideda
prie sudėtingo nusikalstamo elgesio pobūdžio.

Testosterono įtakos agresijai ir nusikalstamam elgesiui supratimas gali turėti reikšmės sprendžiant
nusikalstamumo problemas ir vykdant nusikaltimų prevenciją. Pripažįstant su tuo susijusius
hormoninius veiksnius, galima sukurti intervencijas ir gydymo būdus, skirtus rizikos grupei
priklausantiems asmenims ir galinčius sumažinti agresyvaus ir nusikalstamo elgesio apraiškas. Vis
dėlto, įgyvendinant biologines intervencines priemones, skirtas nusikaltėlių reabilitacijai, visada
reikėtų atsižvelgti į etinius aspektus.

4.2 Hormonų pusiausvyros sutrikimai ir nusikalstamumas

Hormonų pusiausvyros sutrikimai gali turėti įtakos žmogaus elgesiui ir emociniam reguliavimui,
atnešdami potencialią riziką nusikalstamam elgesiui. Ypač svarbus hormonas, kuris sulaukia
dėmesio tyrinėjant jo ryšį su nusikalstamumu, yra jau anksčiau minėtas testosteronas. Padidėjęs
testosterono lygis gali būti susijęs su didesniu agresyvumu, impulsyvumu ir drąsa, kuri, esant tam
tikroms sąlygoms, gali pridėti prie nusikalstamumo rizikos. Tačiau svarbu pažymėti, kad hormonų
pusiausvyros sutrikimai yra labai sudėtingi ir jų poveikis elgesiui gali būti labai individualus.

Tyrimai rodo, kad hormonų disbalansas, ypač su testosteronu, gali turėti poveikį žmogaus gebėjimui
kontroliuoti impulsus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų. Taip pat gali būti svarbu atsižvelgti į tai,
kad hormonų lygio pokyčiai gali būti ne vienintelis veiksnys nusikalstamumo rizikos padidėjimui.
 5. Psichopatija ir antisocialinis asmenybės sutrikimas

5.1. Biologiniai psichopatijos žymenys

Biologiniai psichopatijos žymenys nagrinėja fiziologinius rodiklius, kurie gali prisidėti prie
psichopatinių bruožų išsivystymo. Tyrimais nustatyta keletas galimų žymenų, įskaitant sumažėjusį
migdolinės smegenų skilties tūrį ir nenormalų priekinės skilties funkcionavimą. Šie žymenys rodo,
kad psichopatija sergantiems asmenims gali būti sutrikęs emocijų apdorojimas ir sumažėjęs
gebėjimas jausti empatiją ar gailestį. Be to, tyrimais taip pat nustatyta psichopatijos ir mažesnio
kortizolio – hormono, susijusio su atsaku į stresą, - kiekio priklausomybė. Šis hormonų
pusiausvyros sutrikimas gali lemti asmens baimės stoką ir rizikingą elgesį. Šių biologinių žymenų
supratimas gali suteikti vertingų įžvalgų apie psichopatinio elgesio kilmę ir gali būti naudingas
sprendžiant nusikalstamo elgesio problemas ir vykdant prevenciją.

5.2. Ryšys tarp psichopatijos ir nusikalstamo elgesio

Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad psichopatinius polinkius lemia tik socialiniai veiksniai, tokie
kaip prievarta ir blogas auklėjimas. Tačiau tyrėjai įvardijo ir įvairius neurobiologinius veiksnius.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai palankūs nuomonei, kad psichopatišką elgesį lemia sudėtinga
neuropsichologinių ir mokymosi arba socializacijos veiksnių sąveika. Tačiau neurobiologiniai
veiksniai yra labai svarbūs, o kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad psichopatija gali būti paveldima
būklė. Psichopatijos ir nusikalstamo elgesio ryšys yra svarbus aspektas siekiant suprasti biologinius
nusikalstamo elgesio veiksnius. Psichopatijai būdinga empatijos stoka, impulsyvumas ir
manipuliavimas, kurie gali prisidėti prie įsitraukimo į nusikalstamas veikas. Psichopatija
pasižymintys asmenys dažniau įsitraukia į smurtinius nusikaltimus ir pasižymi antisocialiniu
elgesiu. Be to, psichopatija siejama su smegenų struktūros ir funkcijos sutrikimais, ypač tose
srityse, kurios atsakingos už sprendimų priėmimą ir emocijų reguliavimą. Nors ne visi psichopatija
sergantys asmenys tampa nusikaltėliais, tačiau psichopatinių bruožų turėjimas didina nusikalstamo
elgesio riziką. Supratus šį ryšį galima gauti vertingų įžvalgų apie nusikalstamo elgesio kilmę ir
padėti kurti veiksmingas prevencijos ir reabilitacijos priemones bei strategijas.
 6. Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad išnagrinėjus biologinių nusikalstamo elgesio veiksnių tyrimus,
matoma, kad kai kurie biologiniai veiksniai atskleidžia nusikalstamumo kilmę. Genetiniai veiksniai
vaidina svarbų vaidmenį – tyrimai rodo tam tikrų genų ir nusikalstamo elgesio ryšį.

1. Dvynių tyrimai pateikė papildomų įrodymų apie genetinį polinkį į agresiją ir

nusikalstamumą. Taipogi, identiškų dvynių nusikalstamas elgesys sutampa dažniau nei
broliškų dvynių.
2. Kai kurie struktūriniai ir funkciniai smegenų pakitimai yra susiję su didesne nusikalstamo
elgesio rizika. Taip pat nustatyta, kad nusikalstamą elgesį lemia neurologiniai veiksniai,
pavyzdžiui, smegenų anomalijos ir impulsų kontrolės sutrikimai. Asmenys, su sutrikusia
impulsų kontrole dažniau elgiasi impulsyviai ir agresyviai.
3. Serotoninas, dopaminas, norepinefrinas (neurotransmiteriai) ir testoteronas, atlieka svarbų
vaidmenį nusikalstamam elgesiui.
4. Hormonų pusiausvyros sutrikimai siejami su padidėjusia agresija ir polinkiu į
nusikalstamumą.
5. Psichopatija ir antisocialus asmenybės sutrikimas buvo išsamiai ištirti, atskleidžiant
biologinius požymius ir stiprų ryšį su nusikalstamu elgesiu. Psichopatija sergantiems
asmenims gali būti sutrikęs emocijų apdorojimas ir sumažėjęs gebėjimas jausti empatiją ar
gailestį.

Nors biologinės intervencijos, pavyzdžiui, farmakologinis gydymas ir hormoninės intervencijos,

turi potencialo, būtina atsižvelgti į etinius aspektus. Apskritai, norint suprasti ir spręsti
nusikalstamumo problemą, reikalingas tarpdisciplininis požiūris, apimantis biologinius,
psichologinius ir sociologinius veiksnius.
 7. Literatūros sąrašas

1. Bartol, C. R., Bartol, A. M. 2017. Criminal Behavior. A psychological approach (eleventh

edition).
2. Dhingra, K., Boduszek, D. 2013. Psychopathy and Criminal Behaviour – A Psychosocial
Research Perspective
3. Foroozandeh, E. 2017. Impulsivity and impairment in cognitive functions in criminals.
4. Marr, C. 2020. Neurological Abnormalities’ Impact on Crime and Behavior.
5. Spinath, F. M., Plomin, R., Trouton, A. 2002. Twins Early Development Study (TEDS): A
Multivariate, Longitudinal Genetic Investigation of Language, Cognition and Behavior
Problems in Childhood.