Estera Šlekaitytė IIc

EŽYS

 Ežiai gyvena miškų pakraščiuose, kirtavietėse, krūmynuose. Aptinkami taip pat

stepėse ir miškastepėse; vengia užpelkėjusių vietų ir aukštų miškų. Dažni agrariniame
kraštovaizdyje. Ežiai slepiasi po kelmais, išvirtusiais medžiais, po akmenimis,
tankiuose krūmuose, taip pat rausia urvus.
 Ežiai yra nedideli gyvūnai, kurių kūnas 13-27 cm ilgio. Kadangi ežys yra mažas todėl
ir sunkiai pastebimas gamtoje. Jų ruda spalva padeda puikiai užsimaskuoti pievose ir
miškuose. Taip jiem sumažėja šansu patekti į plėšrūnų akis.
 Ežiai turi gan unikalią raumenų sistemą, gindamasis ežys susiriečia į taisyklingą
kamuoliuką, paslėpdamas savo snukutį bei kitas lengvai pažeidžiamas kūno dalis. Jų
spygliai padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų. Suaugę ežiai turi apie 5000 +– 6000
spyglių.
 Spalio – lapkričio mėnesiais dauguma ežių užmiega žiemos miegu. Žiemos miego
metu sulėtėja fiziologiniai procesai, kūno temperatūra nukrinta 5-6 laipsniais.
Pavasarį kovo - balandžio mėnesiais, kylant temperatūrai, ežio širdis ima plakti
tankiau. Miego metu organizmas naudoja sukauptas riebalų atsargas, visi gyvybiniai
procesai veikia labai taupiu rėžimu: sulėtėja medžiagų apykaita, kvėpavimas, širdies
plakimas, nukrinta kūno temperatūra. Šis procesas vadinamas hibernacija. Ežiai
prabunda, kai aplinkos temperatūra pakyla iki 15 laipsnių. Stipriai atšilus žiemos
metu, ežiai taip pat gali prabusti.
 Afrikoje, kur vasaros metu pakyla labai aukšta oro temperatūra ir karščiai tampa
nebeįmanomi, ežiai užmiega vasaros miegu. Šis procesas vadinamas estivacija.
Procesas vyksta panašiai kaip ir hibernacija, tačiau žymiai silpnesnis.