DŽIOVINIMAS

• Drėgmės pašalinimo iš medžiagos procesas

vadinamas džiovinimu. Chemijos ir maisto bei
kitose pramonės šakose džiovinimo procesas
plačiai taikomas, kai medžiagoje esanti drėgmė
blogina jos fizikines chemines savybes, kai
drėgmę būtina šalinti dėl tolesnio medžiagos
apdorojimo ypatumų ar tiesiog kai norima
sumažinti transporto išlaidas. Džiovinamos ne tik
kietos drėgnos medžiagos, bet ir suspensijos,
kuriose drėgmės yra gerokai daugiau nei
kietosios medžiagos.
• Medžiagose esanti drėgmė gali būti pašalinta šiais
metodais: 1) mechaniniais (presuojant, filtruojant,
centrifuguojant ir kt.), 2) fizikiniais cheminiais (sugeriant
drėgmę higroskopinėmis medžiagomis, pvz., kalcio chloridu,
sieros rūgštimi), 3) šiluminiais (išgarinant drėgmę ir garus
pašalinant nuo medžiagos paviršiaus).
• Mechaninis drėgmės pašalinimo metodas yra
paprasčiausias ir pigiausias, tačiau po jo medžiagoje
neišvengiamai lieka šiek tiek drėgmės. Fizikinis cheminis
metodas dažniausiai taikomas, kai norima, kad išdžiovinta
medžiaga, ilgiau laikoma patalpoje, neadsorbuotų iš
aplinkos drėgmės. Plačiausiai tiek buityje, tiek pramonėje
naudojamas šiluminis metodas, kurį ir nagrinėsime šioje
dalyje. Džiovinamajai medžiagai šilumą galima perduoti
konvekciniu, radiaciniu, kontaktiniu ir mišriuoju (konvekciniu-
radiaciniu) būdais.
• Džiovinimo proceso metu iš kietos medžiagos pašalinama
ne tik drėgmė, bet ir prie jos paviršiaus susikaupę garai.
Medžiagai džiūstant, vyksta difuzinis procesas, t. y. drėgmė
garuoja (difunduoja) nuo medžiagos paviršiaus į aplinką ir
difunduoja iš vidinių sluoksnių į paviršių.
• Konvekciniu būdu medžiaga džiovinama sauso (šilto) oro arba
dūmų srautu. Džiovinimo agentas perduoda dalį savo šilumos
džiovinamajai medžiagai, todėl suintensyvėja drėgmės
garavimo procesas, o susidarę vandens garai su tuo pačiu
srautu pašalinami į aplinką.
• Taikant radiacinį džiovinimo būdą, šiluminė energija
(infraraudonieji spinduliai) džiovinamajai medžiagai
perteikiama spinduliavimo būdu nuo įkaitusių paviršių ir kt.
• Džiovinant kontaktiniu būdu, medžiaga šildoma prie jos
priglaustu įkaitintu paviršiumi. Šis būdas plačiai taikomas
plonasluoksnėms medžiagoms džiovinti. Džiovinant
kontaktiniu elektriniu būdu, gaminiai gali būti įjungiami į
kintamosios srovės grandinę arba šildomi elektrinio šildytuvo
varžomis. Džiovinant šiuo būdu nereikia specialių džiovinimo
kamerų, gerai išdžiovinami stambūs fasoniniai gaminiai.
• Džiovinant dielektriniu būdu, medžiaga, kaip dielektrikas,
dedama į aukštojo dažnio elektromagnetinį lauką. Dėl
aukštojo dažnio srovės, t. y. elektromagnetinių virpesių, ima
virpėti džiovinamosios medžiagos molekulės, todėl medžiaga
džiūsta tolygiai.
• Kartais reikia džiovinti užšaldytas medžiagas arba esant
dideliam vakuumui. Šis džiovinimo būdas vadinamas
sublimavimu. Taip džiovinant drėgmė pasišalina
aplenkdama skystąją fazę. Pramonėje dažniausiai
džiovinama konvekciniu ir radiaciniu būdais.
• Džiovinimo procesas apibūdinamas džiovinimo statika ir
kinetika. Džiovinimo statika nusako ryšį tarp medžiagos ir
džiovinimo agento, arba džioviklio, pradinių ir galinių
parametrų, t. y. čia nagrinėjami medžiagų ir šilumos
balansai. Remiantis sudarytomis balansų lygtimis,
apskaičiuojamas išdžiovintos medžiagos drėgnis,
džioviklio ir šilumos sąnaudos ir kt. Džiovinimo kinetika
nusakomas ryšys tarp medžiagos drėgnio kitimo laikui
bėgant ir kitų proceso parametrų. Pagal atitinkamas
lygtis galima apskaičiuoti džiovinimo trukmę ir režimą.
• Cheminėje technologijoje dažniausiai taikomas
konvekcinis kietųjų medžiagų džiovinimas įkaitintu dujiniu
džiovikliu. Drėgmės pašalinimo iš medžiagos procesas
yra sudėtinis drėgmės ryšių su džiovinamąja medžiaga
nutraukimo, jos migracijos kietoje medžiagoje iš
giluminių sluoksnių link medžiagos paviršiaus,
agregatinės būsenos iš skystosios į garų fazę
pasikeitimas ir drėgmės garų pasišalinimas iš paviršinio
sluoksnelio į dujinį džioviklį. Drėgmė su džiovinamąja
medžiaga gali būti susijusi stipriais cheminiais arba
silpnesniais fizikiniais cheminiais bei fizikiniais
mechaniniais (adsorbciniu, osmosiniu bei kapiliariniu)
ryšiais, kuriems nutraukti reikalingas tam tikras energijos
kiekis. Keičiantis drėgmės agregatinei būsenai iš
kondensuoto skysčio į garų, taip pat sunaudojama
energija ne tik ryšiams tarp agreguotų skysčio molekulių
nutraukti, bet ir garų plėtimosi darbui atlikti (garų
susidarymo šiluma). Džiovinimo metu lygiagrečiai vyksta
masės ir šilumos pernašos procesai.
 Džiovinamos medžiagos pusiausvyros būsenos
charakteristikos

• Džiovinimo proceso metu drėgna medžiaga tiesiogiai

kontaktuoja su aplinka, kurioje nuolat yra tam tikras
drėgmės kiekis ir į kurią pereina iš medžiagos pasišalinę
garai. Fizikine prasme džiovinimas yra šilumos ir masės
mainų procesas, kurio metu dėl šilumos poveikio drėgmė
iš gilesnių medžiagos sluoksnių skverbiasi į viršutinius,
garuoja ir pasiskirsto aplinkoje. Džiovinamoji medžiaga
pagal turimą drėgmės kiekį stengiasi pasiekti
pusiausvyrą su drėgna aplinka. Todėl medžiaga negali
būti išdžiovinta iki absoliučiai sausos būsenos. Likutinis
pusiausvirasis medžiagos drėgnis priklauso nuo daugelio
parametrų, bet pagrindiniai yra aplinkos temperatūra ir
joje esančių garų kiekis bei pačios medžiagos hidrofilinės
savybės.
• Kai vandens garais neprisotintų šildančių dujų srovė teka virš
drėgnos medžiagos paviršiaus, dujų drėgnis didėja dėl medžiagos
paviršiuje esančio skysčio garavimo. Tačiau garuojančio skysčio
temperatūra mažėja, nes garų susidarymui sunaudojama šiluma. Ši
šiluma skysčiui suteikiama iš dujų srauto. Nusistovėjus
pusiausviriesiems šilumos pernašos iš dujinės aplinkos ir
medžiagos paviršio skysčio garavimo greičiams, skystyje nusistovi
tam tikra temperatūra, kuri vadinama šlapiojo termometro
temperatūra ir žymima td.
• Šlapiojo termometro temperatūra dažniausiai nustatoma išmatavus
drėgnu skudurėliu apvynioto termometro rutuliuko temperatūrą,
nusistovėjus šilumos ir masės pernašos pusiausvyrai.
• Šlapiojo termometro temperatūra priklauso tik nuo oro temperatūros
ir jo drėgnio. Ji nustatoma apvyniojus termometro rutuliuką
skudurėliu, kurio kitas galas įmerktas į vandenį, ir dėl kapiliarinių
jėgų poveikio skudurėlis yra nuolat drėkinamas. Garuojant nuo
skudurėlio paviršiaus vandens garams, pažemėja oro sluoksnelio,
kuris liečiasi su drėgnu skudurėlio paviršiumi, temperatūra, nes šis
sluoksnelis atiduoda šilumą vandeniui išgarinti. Todėl drėkinamu
skudurėliu apvynioto termometro rodoma temperatūra visada yra
mažesnė už nesotaus aplinkos oro temperatūrą, kurią rodo sausasis
termometras.
• Sauso ir drėgno termometrų rodomas temperatūrų
skirtumas (t0 – td) vadinamas psichrometriniu skirtumu.
Jis tuo didesnis, kuo sausesnis aplinkos oras, nes tuo
didesnis yra ore esančių vandens garų slėgio pg ir
skudurėlio paviršiuje esančių td temperatūros sočių garų
slėgio pm skirtumas (pm – pg). Taigi, žinant
psichrometrinį skirtumą, galima spręsti apie oro
sausumą, t. y. apie ore esančių vandens garų kiekį, ir,
naudojantis lentelėmis, nustatyti oro santykinį drėgnį (žr.
25.1 lent.). Jeigu tam tikroje temperatūroje oras bus
visiškai prisotintas vandens garų, tai garų slėgis aplinkos
ore bus lygus sočiųjų garų slėgiui drėgno skudurėlio
paviršiuje. Vanduo nuo jo paviršiaus nebegaruos, o
sauso ir drėgno termometrų rodmenys bus vienodi, t. y.
psichrometrinis skirtumas bus lygus nuliui.
• Kad vanduo garuotų, jo garų slėgis pm džiovinamosios
medžiagos paviršiuje turi būti didesnis už vandens garų
slėgį pg aplinkoje
• Garavimas, taigi ir džiovinimas, intensyvėja didėjant
slėgiui pm, kuris yra tuo didesnis, kuo drėgnesnė
medžiaga ir aukštesnė džiovinimo temperatūra. Slėgio
pm dydis priklauso ir nuo ryšio tarp drėgmės ir
medžiagos stiprumo.
• Džiūstant medžiagai, po tam tikro laiko pasiekiama
drėgmės mainų pusiausvyra tarp medžiagos ir aplinkos.
• Šią būseną atitinka tam tikra pastovi medžiagos drėgmė,
kuri vadinama pusiausviruoju drėgniu. Toliau medžiaga
nebedžiūsta. Pusiausvirasis drėgnis priklauso nuo
aplinkos oro parametrų, drėgmės ryšio su medžiaga ir
medžiagos savybių (25.2 pav.). Pvz., orasausių durpių
pusiausvirasis drėgnis visada bus didesnis už toje
pačioje aplinkoje esančių anglių pusiausvirąjį drėgnį.
Atvėsus ir orui tapus drėgnesniam, medžiagos
pusiausvirasis drėgnis padidėja. Vadinasi, medžiaga gali
ne tik džiūti, garuojant drėgmei, bet tam tikromis
sąlygomis (t. y. kai garų slėgis ore didesnis už garų slėgį
medžiagos paviršiuje) ir adsorbuoti drėgmę.
• Laisvąja drėgme vadiname tą drėgmės dalį, kuri pašalinama džiovinant.
Jos garavimo greitis nusakomas garavimo nuo laisvojo (atvirojo)
paviršiaus dėsniu: garų slėgis medžiagos paviršiuje, esant be galo
mažam džiūvimo (garavimo) greičiui, lygus sočiųjų garų slėgiui toje
pačioje temperatūroje.
• Kai garų slėgis džiovinamos medžiagos paviršiuje tampa mažesnis už
sočiųjų garų slėgį toje temperatūroje, likusi medžiagoje drėgmė
vadinama higroskopine. Ji sunkiau pašalinama džiovinimo metu.
• Higroskopiniu tašku vadinamas tas medžiagoje esantis drėgmės kiekis,
kuris yra pusiausviras su atmosferos drėgme, kai ji visiškai prisotinta
vandens garų (t. y. pusiausvirasis drėgmės kiekis, kai   100 ). Šis
taškas rodo ribinį medžiagos drėgnį, kai vandens garų dalinis slėgis ore
pg ir medžiagos paviršiuje pm lygus sočiųjų garų parcialiniam slėgiui ps
tos temperatūros ore.
Jeigu medžiagos drėgmės kiekis yra didesnis už drėgmės kiekį,
atitinkantį higroskopinį tašką, tai medžiaga yra drėgna, ir jos paviršiuje
esantys vandens garai visiškai prisotinti (pm  ps.). Todėl medžiaga
džius nepriklausomai nuo aplinkos parametrų, kol aplinka prisisotins
vandens garų.
• Jeigu medžiagos drėgmės kiekis yra mažesnis už drėgmės kiekį,
atitinkantį higroskopinį tašką, tai medžiaga yra higroskopinės būsenos ir
jos paviršiuje esantys vandens garai neprisotinti (pm < ps). Šiuo atveju
medžiaga adsorbuoja drėgmę iš aplinkos (sorbcija). Paprastai džiovinant
pašalinama tik dalis higroskopinės drėgmės.
• Medžiagos drėgnis paprastai reiškiamas
procentais (rečiau masės dalimis). Jis
skirstomas į absoliutųjį ir santykinį. Absoliutusis
medžiagos drėgnis wa yra medžiagoje esančios
drėgmės kiekio W, kg, ir absoliučiai sausos
medžiagos kiekio Gs, kg, santykis.
• Santykinis medžiagos drėgnis w yra medžiagoje
esančios drėgmės kiekio W, kg, ir drėgnos
medžiagos kiekio G, kg, santykis.
• Santykinis medžiagos drėgnis negali būti
didesnis kaip 100 , o absoliutusis gali būti ir
didesnis. Iš absoliučiojo medžiagos drėgnio
galima tiksliau spręsti apie medžiagos sausumą,
nes (25.13) lygties vardiklis nekinta.
 Drėgno oro parametrai
• Džiovinimo procesų metu drėgna medžiaga nuolat
liečiasi su judančiu džiovikliu, todėl jo parametrai kinta
priklausomai nuo medžiagos parametrų. Konvekcinio
džiovinimo atveju iš džioviklio parametrų galima spręsti
apie proceso eigą. Todėl labai svarbu žinoti pagrindinius
drėgno oro parametrus ir jų tarpusavio ryšį. Drėgnu oru
vadinamas sauso oro ir jame esančių vandens garų
mišinys. Perkaitintais garais vadinami garai, kurie
temperatūroje t ir slėgyje p nesikondensuoja. Drėgnas
oras apibūdinamas šiais parametrais: temperatūra t,
slėgiu p, tankiu , santykiniu drėgniu , absoliučiuoju
drėgniu a, drėgniu x, entalpija h ir vandens garų daliniu
slėgiu pg.
• Garų neprisotinto oro drėgmę sudaro perkaitinti vandens
garai, todėl drėgno oro savybės nusakomos idealiųjų
dujų dėsniais.
• Absoliutųjį oro drėgnį a sudaro vandens garų kiekis, kg,
esantis 1 m3 drėgno oro. Ore esančių garų tūris yra lygus
viso mišinio tūriui. Todėl absoliutusis oro drėgnis lygus 1 m3
vandens garų masei, arba garų tankiui g, kg/m3.
• Vėsdamas arba drėkdamas oras pamažu prisisotina
vandens garų. Toliau mažinant temperatūrą arba drėkinant
orą, išsiskiria drėgmės perteklius, t. y. kondensuojasi
vandens garai. Tam tikroje temperatūroje orą prisotinančių
vandens garų kiekis nusakomas absoliučiuoju drėgniu,
prisotinančiu orą toje pačioje temperatūroje. Pastarasis yra
lygus sočiųjų vandens garų 1 m3 masei arba jų tankiui s,
kg/m3.
• Santykinį oro drėgnį sudaro 1 m3 oro esančių vandens garų
kiekio (absoliučiojo drėgnio) ir to garų kiekio, kuris prisotintų
orą, esant tai pačiai temperatūrai ir tam pačiam slėgiui,
santykis.
• Kaip minėta anksčiau, džiovinimo procese kaip džioviklis
dažniausiai naudojamas karštas oras, nes džiovinant
dūmais medžiaga užteršiama. Oro parametrų kitimui
džiovinimo metu nustatyti gali būti naudojama h–x diagrama
Džiovinimo proceso vaizdavimas h–x diagramoje

• Džioviklio ir šilumos sąnaudas galima nustatyti analitiniu

būdu, naudojantis toliau pateiktomis šilumos ir medžiagų
balanso lygtimis. Tačiau kur kas paprasčiau tai padaryti
grafoanalitiniu būdu, naudojant h–x diagramą. h–x
diagramoje galima pavaizduoti, kaip pasikeis į kaloriferį ir
į džiovyklą nuosekliai tiekiamo oro parametrai, o paskui
apskaičiuoti oro ir šilumos sąnaudas. Oro pašildymas
nuo pradinių parametrų (t0, x0, h0, φ0), iki jam ištekant iš
kaloriferio arba įtekant į džiovyklą, vaizduojamas
vertikalia linija AB (nes x0 = x1) (25.5 pav.). Džiovinimo
kameroje visi oro parametrai keičiasi ir iš jos ištekantis
oras įgauna tokias vertes: t2, x2, h2, φ2.
 • Realioje džiovykloje (dėl šilumos
nuostolių į aplinką ir kt.) oro entalpija
mažėja (h2 < h1), todėl džiovinimo
procesą vaizduoja linija BC2. Norint
diagramoje rasti tašką C2, t. y. realaus
džiovinimo proceso galinį tašką, reikia
žinoti oro entalpiją h2 proceso
pabaigoje.
• Apskaičiavus šilumos nuostolius į
aplinką ir sąnaudas medžiagai ir
transportavimo priemonėms įšildyti,
randama oro entalpijos h1 sumažėjimo
vertė ∆ ir entalpija h2, t. y. h2 = h1 – ∆.
Pagal h2 ir pasirinktus galinius
džiovinimo proceso parametrus (t2 arba
φ2) randamas taškas C2.
• Jeigu į džiovyklą papildomai tiekiama
šiluma viršys šilumos nuostolius (h2 >
h1), tai taškas C1 bus aukščiau už
tašką C ir realaus džiovinimo proceso
tiesė BC1 eis virš teorinio proceso
linijos BC (kai h1 = const). Toks
džiovinimo būdas yra efektyvesnis, nes
25.5 pav. Aplinkos oro parametrų didesnė džiovinimo proceso varos jėga.
kitimas džiovinimo proceso metu, kai
2 = const
 Džiovinimo schemos

• Dažniausiai naudojamos tokios džiovinimo

schemos: pagrindinis, arba paprastasis,
džiovinimas oru; džiovinimas papildomai
pašildant orą; džiovinimas esant tarpiniam
(laiptuotam) oro pašildymui; džiovinimas
esant dalinei oro recirkuliacijai;
džiovinimas dūmais.
• Pagrindinio, arba paprastojo, džiovinimo procese
(25.8 pav.) aplinkos oras, kurio parametrai t0, φ0, x0 ir
h0, šildytuve (kaloriferyje) 1 pašildomas iki temperatūros
t1.
• Šią temperatūrą atitinkančius kitus oro parametrus
pažymėsime raidėmis φ1, x1, h1. Po to šiltas oras
tiekiamas į darbinę džiovinimo kamerą 2, o iš jos išteka
jau tokių parametrų: t2, φ2, h2.
• Džiovinimo procesas h–x diagramoje vaizduojamas
laužtine linija ABC. Oro šildymą kaloriferyje (nuo t0 iki t1,
kai x0 = x1, atitinka atkarpa AB, o drėgmės išgarinimą
darbinėje džiovyklos ertmėje – linija BC. Tai dažniausiai
taikomas džiovinimo variantas, nors tokiam džiovinimo
procesui būdingas gana didelis temperatūrų (t1 – t2)
skirtumas džiovykloje, t. y. griežtas režimas.
 25.8 pav. Pagrindinio, arba paprastojo, džiovinimo proceso schema:
a – pagrindinių oro parametrų t, x ir φ kitimas džiovinimo procese; b – realaus
džiovinimo proceso vaizdavimas h–x diagramoje
• Džiovinant papildomo oro pašildymo džiovyklose (25.9 pav.),
oras iš pradžių pašildomas kaloriferyje (taškas B1), o paskui
papildomai pašildomas džiovykloje (taškas B). Procesą vaizduoja
linijos ABC. Temperatūrų skirtumas (t1 – t2) čia yra mažesnis ir
džiovinimo režimas švelnesnis, negu taikant pagrindinį variantą.

25.9 pav. Džiovinimo papildomai pašildant orą schema ir proceso vaizdavimas

h–x diagramoje
Džiovyklų, kuriose oras pašildomas tarpiniu būdu (laiptuotai), darbo
kameroje yra keletas papildomų šildytuvų, kurie dalija ją į zonas (25.10 pav.).
h–x diagramoje visą džiovinimo procesą vaizduoja laužtinė linija ABCB
CBC. Išgarinimo procesą antrojoje zonoje vaizduoja linija BC ir pan.
Džiovykloje oras pašildomas tarpiniu būdu (linijos AB, CB, CB), todėl
atskirose zonose susidaro švelnus džiovinimo režimas. Tokioje džiovykloje
džiovinimo režimą galima reguliuoti gana plačiai.

25.10 pav. Džiovinimo esant tarpiniam (laiptuotam) oro pašildymui

schema ir proceso vaizdavimas h–x diagramoje
• Dalinės recirkuliacijos džiovyklose dalis panaudoto oro
sumaišoma su šviežiu oru ir gautuoju mišiniu džiovinama (25.11
pav.). Procesą vaizduoja laužtinė linija AMB1C. Joje taškas A rodo
šviežio oro, C – panaudoto oro ir taškas M – į džiovyklą tiekiamo
mišinio būseną. Tiesė AC vaizduoja šviežio ir panaudoto oro
sumaišymą taške M, linija MB1 – mišinio pašildymą kaloriferyje ir
linija B1C – džiovinimą (drėgmės išgarinimo ir medžiagos
džiovinimo procesą). Šiuo atveju džiovinimo režimas yra gana
švelnus; be to, palyginti su pagrindiniu variantu, čia ekonomiškiau
naudojama šiluma.

25.11 pav. Džiovinimo esant dalinei oro recirkuliacijai schema ir proceso

vaizdavimas h–x diagramoje
 Džiovyklos
• Įrenginiai, kuriuose džiovinamos medžiagos, vadinami džiovyklomis.
Kadangi džiovinti reikia labai skirtingas medžiagas, todėl džiovyklų
yra įvairių konstrukcijų.
• Pagal slėgį virš džiovinamosios medžiagos džiovyklos skirstomos į
atmosferines ir vakuumines, o pagal darbo režimą – į periodinio ir
nuolatinio veikimo. Kadangi šiluma džiovinamajai medžiagai gali būti
perduodama įvairiai, tai džiovyklos būna konvekcinės, kontaktinės,
radiacinės, elektrinės ir mišriosios (konvekcinės radiacinės,
aukštadažnės radiacinės ir kt.). Atsižvelgiant į džioviklio ir
medžiagos judėjimą, džiovyklos skirstomos į pasrovines,
priešsrovines, kryžmines, recirkuliacines arba nerecirkuliacines.
Jose medžiagos gali būti džiovinamos karštu oru, dūmais, garais,
elektra ir kt.
• Pagal technologinę paskirtį, skiriamos gabalinių, birių, skystų, tirštų
medžiagų, suformuotų pusgaminių ir kt. džiovyklos.
• Apibūdinant džiovyklas pagal konstrukciją, atsižvelgiama į darbo
kameros formą ir medžiagos judėjimo joje pobūdį. Pagal tai
skiriamos kamerinės, tunelinės, būgninės, konvejerinės, vamzdinės,
valcinės, pneumatinės, purkštuvinės, puraus sluoksnio ir kitokios
džiovyklos. Norint tiksliai apibūdinti džiovyklą, paprastai reikia
nurodyti keletą minėtųjų požymių (pvz., kontaktinė nuolatinio
veikimo valcinė vakuuminė džiovykla).
• Kamerinės džiovyklos. Šio tipo džiovyklos yra periodinio veikimo.
Pagrindinis šių džiovyklų pranašumas – konstrukcijos ir džiovinimo
proceso paprastumas. Džiovinama vienoje ar keliose
stačiakampėse kamerose. Priklausomai nuo džiovinimo
temperatūros ir džiovinamosios medžiagos savybių kameros gali
būti sumontuotos iš plytų, betono, metalo ir kitų medžiagų. Kamerų
dydį lemia džiovinimo trukmė ir našumas. Džiovinamoji medžiaga,
sukrauta ant lentynų 1 (25.13 pav.) arba vagonėlių, įstumiama pro
tam tikras angas arba duris, kurios džiovinimo proceso metu yra
sandariai uždaromos.
• Pro angą 4 į džiovyklą patekęs oras ventiliatoriumi 3 prapučiamas
pro šildytuvą 2 ir apteka džiovinamąją medžiagą. Dalis panaudoto
oro recirkuliuoja: jis sumaišomas su naujai tiekiamu oru ir
grąžinamas atgal į džiovyklą. Džiovinimo režimas reguliuojamas
keičiant sklendžių 5 ir 6 posvyrio kampą.
• Didžiausias kamerinių džiovyklų trūkumas yra gana didelės darbo
jėgos ir energijos sąnaudos, sunku aptarnauti ir kontroliuoti procesą,
medžiaga netolygiai džiūsta, džiovinimo ciklas ilgai trunka, nes
medžiaga nejuda, pakraunant ir iškraunant kameras patiriama
papildomų šilumos nuostolių. Dėl to savitosios šilumos sąnaudos
periodinio veikimo kamerinėse džiovyklose yra didesnės negu
nuolatinio veikimo džiovyklose, pvz., tunelinėse.
25.13 pav. Kamerinės džiovyklos schema
• Tunelinės džiovyklos. Šios džiovyklos yra nuolatinio veikimo. Jose
dažniausiai džiovinami stambūs suformuoti pusgaminiai, pvz.,
keraminiai. Darbo kamerą sudaro ilgas tunelis, kuriame džiovinamoji
medžiaga juda sukrauta ant vagonėlio platformos arba ant begalinės
juostos. Tuneliai jungiami į blokus (po 8...10). Bendras tunelio ilgis gali
būti – 30...40 m. Jame nutiesti bėgiai vagonėliams, kurie į džiovyklą
įstumiami hidrauliniais arba mechaniniais stumtuvais. Tokių džiovyklų
našumas yra didelis, darbo procesai čia automatizuoti. Didžiausias šių
džiovyklų trūkumas yra tas, kad viršutinės gaminių eilės išdžiūsta
geriau negu apatinės.
• Tunelio viduje lėtai juda vagonėliai 1, prikrauti džiovinamosios
medžiagos. Vagonėlių judėjimo greitis priklauso nuo džiovinamosios
medžiagos ir šilumnešio (oro, dūmų) savybių. Šilto oro srautas
ventiliatoriumi 2 per kaloriferį 3 pučiamas priešpriešiais medžiagos
judėjimo krypčiai ir, aptekėdamas džiovinamąją medžiagą, ją džiovina.
Džioviklio judėjimo greitis būna 2...5 m/s. Tunelio galai sandariai
uždaromi durimis 4, kurios periodiškai atidaromos, ištraukiant vagonėlį
su išdžiovinta medžiaga ir tuo pačiu metu įstumiant vagonėlį su drėgna
medžiaga. Kad lengviau ir greičiau būtų galima iškrauti ir pakrauti
džiovyklas, įrengiami vagonėlių paskirstymo keliai.
• Efektyviai pusgaminiai džiovinami daugiazonėse tunelinėse
džiovyklose, kuriose karštas oras, panaudotas vienoje zonoje,
sumaišytas su šviežiu oru ir pašildytas kaloriferyje, tiekiamas į kitą
zoną papildomai panaudoti. Tunelinėse džiovyklose dažnai
panaudojamas karštas oras, ištekantis iš tunelinės krosnies aušinimo
zonos.
 25.14 pav. Tunelinės džiovyklos schema: 1 – vagonėliai, 2 –
ventiliatorius, 3 – kaloriferis–šilumokaitis, 4 – durys, 5 – vagonėlių
perstatymo ir paskirstymo keliai
• Juostinės džiovyklos. Šios džiovyklos yra nuolatinio
veikimo. Jos skirtos džiovinti birioms, granuliuotoms arba
stambiadispersinėms medžiagoms, taip pat ir
pusgaminiams. Medžiaga juda per darbo kamerą,
sukrauta ant vienos arba ant kelių juostų. Be to,
kameroje gali būti ir keliais aukštais įrengta begalinė
juosta arba konvejerinė grandinė su prikabintais
lopšeliais-lentynėlėmis, kuriuose yra džiovinamoji
medžiaga. Daugiajuostę džiovyklą (25.15 pav.) sudaro
stačiakampė kamera 2, kurioje juda kelios begalinės
juostos 3. Jos pagamintos iš specialaus gumuoto
audeklo, tinklo ir kt. Juostos judėjimo greitis –
0,005...0,01 m/s. Juostos kameroje įtempiamos
varomaisiais 4 ir varančiaisiais 7 velenais. Ventiliatoriaus
6 pučiamas šviežias oras pirmiausia patenka į šildytuvą
5, kuriame įkaista ir yra nukreipiamas į džiovyklą.
Medžiaga beriama tiektuvu 1. Oro greitis džiovykloje yra
apie 3 m/s.
25.15 pav. Juostinės džiovyklos schema: 1 – tiektuvas, 2 – kamera, 3 –
begalinė juosta, 4 – varomasis velenas, 5 – šilumokaitis, 6 – ventiliatorius,
7 – varantysis velenas
• Kilpinės džiovyklos. Šios džiovyklos (25.16 pav.) yra
nuolatinio veikimo, ir jose pastos tirštumo medžiagos
džiovinamos ant tankaus tinklinio audinio.
• Tiektuvu 1 medžiaga pilama ant begalinės juostos 3.
Garais šildomi volai 2 įspaudžia medžiagą į tinklo
akutes ir ji patenka į džiovinimo kamerą, kurioje juosta
juda kilpomis. Išdžiūvusią medžiagą nukrato plaktukas
5. Iš džiovyklos ji toliau gali būti gabenama, pvz.,
sraigtiniu transporteriu.
• Pašildytą orą pučia ventiliatoriai 4, įrengti abiejose
kameros pusėse. Džiovykloje gali būti ir tarpiniai oro
šildytuvai.
• Medžiagos sluoksnis būna nestoras ir iš abiejų pusių
aptekamas šilto oro, todėl ji greitai džiūsta. Kilpinėse
džiovyklose taip pat džiovinami tekstilės audiniai,
popierius ir pan.
• 25.16 pav. Kilpinės džiovyklos schema: 1 – tiektuvas, 2 – šildomieji
volai, 3 – begalinė juosta, 4 – ventiliatoriai, 5 – medžiagos
nukratymo plaktukas, 6 – sraigtinio transporterio tiekimo bunkeris
• Būgninės džiovyklos. Šios džiovyklos (25.17 pav.) plačiai naudojamos
birioms bei gabalinėms medžiagoms (smėliui, moliui, anglims ir kt.)
nepertraukiamai džiovinti. Dažniausiai džiovinama esant atmosferos slėgiui.
• Būgnas suvirinamas arba sukniedijamas iš 10...14 mm storio plieninių lakštų.
Jo skersmuo būna nuo 1 iki 3,5 m, o ilgis – iki 30 m. Būgnas iš išorės
padengiamas izoliacinių medžiagų sluoksniu, kuris iš išorės apdengiamas
apsauginiu apvalkalu iš skardos lakštų.
• Ant būgno būna pritvirtinti ne mažiau kaip du plieniniai bandažai, kuriais jis
remiasi į atraminių ritinėlių poras. Būgnas pasviręs 4...6 laipsnių kampu
iškrovimo kryptimi ir sukasi apie savo ašį 3...6 aps./min greičiu, todėl medžiaga
iš lėto slenka iškrovimo angos link. Kad medžiaga būgne turėtų didesnį sąlyčio
su džiovikliu paviršiaus plotą, jo viduje prie sienelių įrengiamos įvairios
pertvaros (išilginės mentelės, lentynėlės)
• Tokios lentynėlės pakelia drėgną medžiagą kartu su būgnu aukštyn ir ši,
pasiekusi tam tikrą aukštį, vėl krinta žemyn. Taip padidinamas sąlyčio
paviršiaus plotas ir vis nauji medžiagos paviršiai yra aptekami džiovikliu.
Išilginės mentelės (25.18 pav., a) įrengiamos džiovinant stambių gabaliukų
pavidalo, prilimpančias medžiagas. Sektorinės perpylimo ir paskirstymo
pertvaros (25.18 pav., b...e), sukantis būgnui, maišo džiovinamąją medžiagą,
perpildamos ją nuo vienų mentelių arba lentynėlių ant kitų iš nedidelio aukščio,
todėl yra skirtos gabalėlių pavidalo arba smulkiai dulkančiai medžiagai
džiovinti. Kartais (pvz., džiovinant molį) būgne pakabinamos grandinės, kurios
ne tik pagerina šilumos mainus, bet ir smulkina džiovinamosios medžiagos
gabalus. Džioviklis ir medžiaga dažniausiai juda ta pačia kryptimi, todėl
medžiaga neperkaista, nes aukščiausios temperatūros džioviklis pradžioje
liečiasi su drėgniausia medžiaga.
• 25.17 pav. Būgninės džiovyklos schema: 1 – kūryklos kamera, 2 –
latakas medžiagai tiekti, 3 – bandažas, 4 – džiovinimo būgnas, 5,
12 – būgno pavara, 6 – iškrovimo latakas, 7 – ciklonas, 8 –
ventiliatorius, 9 – pertvaros medžiagai pakelti būgno viduje,
• 10 – atraminiai ritinėliai, 11 – variklis, 13 – dūmtraukis
• 25.18 pav. Džiovinimo būgne įrengiamų pertvarų tipai:
• a – pakeliančiųjų mentelių, b – sektorinių mentelių, c – atskirų
nedidelių susisiekiančių sektorių, d ir e – perpylimo sektorių
• Pneumatinės džiovyklos. Šiose džiovyklose (25.19 pav.)
džiovinamos birios smulkiagrūdės medžiagos: anglys, grūdai, smėlis
ir kt. Medžiaga džiūsta pakibusi džiovinimo vamzdyje 1, kurio ilgis
būna 10...20 m, o skersmuo 0,5...1,2 m. Į jį tiekiamos 300...800 C
temperatūros karštos dujos. Dujų greitis vamzdyje – 10...30 m/s.
Medžiaga gali būti džiovinama kylančiame (25.19 pav., a, c) arba
besileidžiančiame (25.19 pav., b) dujų sraute.
• Karštos dujos arba kaloriferyje 2 įšildytas oras ventiliatoriumi 6 pro
atvamzdį 3 tiekiamas į vamzdį 1 (25.19 pav., a). Medžiaga į tą patį
vamzdį 1 tiekiama tiektuvu 4. Išdžiovinta medžiaga nusodinama
ciklone 5, o išvalytos dujos išpučiamos į atmosferą. 25.19 pav., c,
pateikta schema džiovyklos, kurioje medžiaga iš pradžių
susmulkinama ventiliatoriniame malūne 9. Iš jo medžiaga ir dujos
patenka į džiovinimo vamzdį 1. Stambios dalelės separatoriuje 7
atskiriamos ir vamzdžiu 8 grąžinamos pakartotinai smulkinti. Kadangi
čia džiovinama pasroviniu būdu, todėl medžiaga neperkaitinama,
nors džioviklio temperatūra palyginti aukšta. Džiovinimo trukmė –
keletas sekundžių, todėl šiose džiovyklose gali būti džiovinamos
nelabai drėgnos ir gerai drėgmę atiduodančios medžiagos. Šio tipo
džiovyklos yra efektyvios, kompaktiškos, tik jose sunku reguliuoti
džiovinimo procesą ir sunaudojama daug energijos.
• 25.19 pav. Pneumatinės džiovyklos schema:
• a – kylančio srauto, b – besileidžiančio srauto, c – džiovinimo ir
smulkinimo
• Purkštuvinės džiovyklos. Šiose džiovyklose (25.20 pav.) džiovinamos
skystos suspensijos ar emulsijos (dažai, kraujas, pienas – gaminant
pieno miltelius ir kt.) kietos medžiagos dalelėms gauti.
• Skystis intensyviau džiūsta didėjant jo ir džioviklio sąlyčio paviršiui, t. y.
džiūvimo intensyvumas priklauso nuo išpurškiamo skysčio dispergavimo
laipsnio. Skystis išpurškiamas šiais būdais: išcentriniu, mechaniniu ir
pneumatiniu. Norint išpurkšti išcentriniu būdu, džiovinamasis skystis
tiekiamas ant greitai besisukančio disko. Diskų periferinis sukimosi greitis
– 100...180 m/s. Jais galima išpurkšti suspensijas bei klampius skysčius.
Purškiant mechaniniu būdu, skystis tiekiamas į purkštuvą 20,0 MPa
slėgiu. Kadangi purkštuvo anga yra mažo skersmens (iki 0,5 mm), tai
mechaniniai purkštuvai netinka suspensijoms ir klampioms medžiagoms
išpurkšti. Purškiant pneumatiniu būdu, skystis į purkštuvus tiekiamas iki
0,15...0,5 MPa suslėgtu oru.
• Purkštuvinės džiovyklos geros tuo, kad medžiaga greitai išdžiūsta.
Džiovinamos medžiagos temperatūra būna artima skysčio garavimo
temperatūrai, o džioviklio temperatūra yra aukšta. Kadangi džiovinama
medžiaga su džiovinimo agentu kontakte būna labai trumpą laiką, todėl
šis būdas ypač tinka medžiagoms, kurios yra neatsparios aukštoje
temperatūroje. Gautas produktas yra miltelių pavidalo, todėl toliau jo
smulkinti nereikia. Šio tipo džiovyklų trūkumas yra nedidelis tūrinis
intensyvumas, t. y. 2...25 kgdrėgmės/(m3h), todėl jų kameros būna
didelių matmenų. Be to, jos naudoja daug energijos, šilumos ir yra gana
sudėtingos konstrukcijos.
• 25.20 pav. Purkštuvinės džiovyklos schema: 1 – ventiliatorius, 2 –
šilumokaitis–kaloriferis, 3 – džiovinimo kamera, 4 – sukamasis
diskas, 5 – ciklonas, 6 – rankovinis filtras, 7 – sraigtinis transporteris
• Puraus (pseudoverdančiojo) sluoksnio džiovyklos. Jos
(25.21 pav.) gali būti periodinio ir nuolatinio veikimo.
Ventiliatoriumi 7 oras per šilumokaitį-kaloriferį ir paskirstymo
tinklelį 2 siurbiamas į džiovinimo kamerą 4. Drėgna smulki
medžiaga sraigtiniu transporteriu beriama į viršutinę kameros
dalį. Ji kylančioje karšto oro srovėje sudaro purų
(pseudoverdantįjį) sluoksnį. Išdžiūvusi medžiaga byra per
iškrovimo įrenginį 5 ir transportuojama į sandėlį, o smulkios
dalelės atskiriamos ciklone 6.
• Tokios džiovyklos yra labai našios. Tūrinis kameros apkrovimas
siekia kelis šimtus kilogramų drėgmės iš vieno kubinio metro
per valandą. Kadangi džiovinimas trunka vos kelias minutes, tai
galima naudoti agentą, kurio temperatūra aukštesnė už tos
medžiagos leistinąją kaitinimo temperatūrą. Džiovyklose gana
efektyviai panaudojama džioviklio šiluma ir galima automatiškai
reguliuoti procesą. Tačiau tokiose džiovyklose negalima
išdžiovinti medžiagų, kurių yra didesnė pradinė drėgmė ir
stambesni gabalai. Procesas intensyviau vyksta
daugiapakopėse (kelių pakopų) arba daugiasekcėse puraus
sluoksnio džiovyklose. Jose medžiaga nuosekliai pereina visas
aparato sekcijas, o jai priešpriešiais juda džioviklis.
• 25.21 pav. Puraus sluoksnio džiovyklos schema: 1 – šilumokaitis-
kaloriferis, 2 – paskirstymo tinklelis, 3 – sraigtinis transporteris, 4 –
džiovinimo kamera, 5 – iškrovimo įrenginys, 6 – ciklonas, 7 –
ventiliatorius
• Mentinės džiovyklos. Šios džiovyklos (25.24 pav.)
dažnai naudojamos maisto pramonėje. Darbo kamerą
sudaro lovys arba cilindras, išilgai kurio sukasi ant
veleno užmautos mentės, kurių paskirtis – maišyti
tiekiamą drėgną medžiagą, kad vis nauji paviršiai
liestųsi su džiovikliu. Medžiaga gali būti džiovinama
tiesiogiai, t. y. konvekciniu būdu, kai džioviklis (oras,
dūmai) teka per darbo kamerą ir apiplauna medžiagą,
arba kontaktiniu būdu, kai džioviklis (garai ir kt.)
tiekiamas į šildymo gaubtą. Šio tipo džiovyklos gali
būti periodinio ir nuolatinio veikimo, atmosferinės ir
vakuuminės. Tokių džiovyklų ilgis siekia 10 m, o plotis
(skersmuo) – iki 2,5 m.
• 25.24 pav. Mentinės džiovyklos schema:
• 1 – medžiagos tiekimo bunkeris, 2 – šalinamo oro ištraukimo atvamzdis, 3 – mentinis
maišiklis, 4 – maišiklio velenas, 5 – iškrovimo antgalis, 6 – lovys, 7 – kondensato
išleidimo antgalis, 8 – garų tiekimo atvamzdis, 9 – šildymo gaubtas
 Kontaktinės džiovyklos

• Konvekcinėse džiovyklose šiluma džiovinamajai

medžiagai perduodama nuo džioviklio – šilto oro
ar dūmų, o kontaktinėse – nuo įkaitintų paviršių,
prie kurių tiesiogiai liečiasi džiovinamoji
medžiaga. Tokiose džiovyklose šildalas
dažniausiai būna sotieji vandens garai, tačiau
gali būti ir karštas vanduo arba tirpalas. Kai
kuriais atvejais sienelė šildoma ir aukštojo
dažnio srove. Šiluma visada perduodama per
sienelę, kurios šilumos perdavimo koeficientas
yra labai didelis.
• Valcinės (ritininės) džiovyklos. Šios džiovyklos yra nuolatinio veikimo. Jos
turi vieną arba du volus ir gali būti atmosferinės ir vakuuminės.
Džiovinamąją medžiagą kontaktiniu būdu šildo iš vidaus šildomo volo
paviršius. Jis gali būti šildomas sočiaisiais vandens garais, karštu vandeniu
ar kitais tirpalais. Tokiose džiovyklose gali būti džiovinamos suspensijos ar
pastų pavidalo medžiagos. Virš džiovinamosios medžiagos gali būti
palaikomas atmosferos slėgis arba vakuumas. Vakuuminėse džiovyklose
volai dedami į hermetišką korpusą, kuriame vakuumą sudaro vakuuminis
siurblys. Pvz., popierius džiovinamas daugiavalcėse džiovyklose.
• Atmosferinė vienvalcė džiovykla, skirta pastos konsistencijos medžiagoms
tuo pačiu metu džiovinti ir formuoti, parodyta 25.27 pav., a. Džiovyklą
sudaro ritinys, kurį iš vidaus šildo 0,2...0,8 MPa slėgio garai. Ritinio
paviršius įkaista iki 120...150 C. Tame paviršiuje yra 6...12 mm gylio
išilginių griovelių, į kuriuos spaudimo velenėlis 1 įspaudžia iš piltuvo 2
tekančią pastą. Liesdamasi su karštu paviršiumi 3, medžiaga greitai
išdžiūsta, ir peilis 4 nužeria ją ant transporterio 5. Kad iš džiūstančios
medžiagos drėgmės susidarę vandens garai neišstumtų medžiagos iš
griovelių, yra numatytas antrasis prispaudimo velenėlis 7 ir juosta 6. Valcų
sukimosi dažnis parenkamas toks, kad, velenui apsisukus vieną kartą,
medžiaga pakankamai išdžiūtų. Savitosios garų sąnaudos, esant 0,6 MPa
slėgiui, sudaro 1,2...1,4 kg garų (kilogramui drėgmės). Dviejų valcų
nuolatinio veikimo vakuuminė džiovykla parodyta 25.27 pav., b. Joje
džiovinamos skystos ir tirštos medžiagos, kurių negalima ilgiau laikyti
aukštoje temperatūroje. Valcai yra sandariame gaubte, kuriame vakuuminis
siurblys ir kondensatorius sudaro vakuumą. Valcai iš vidaus šildomi garais.
Medžiaga patenka ant jų iš viršaus (arba valcų apatinė dalis liečia
džiovinamąją medžiagą).
• 25.27 pav. Valcinių džiovyklų schemos:
• a – vieno valco: 1 – spaudimo velenėlis, 2 – piltuvas, 3 – karštas volo paviršius,
• 4 – peilis, 5 – transporteris, 6 – prispaudimo juosta, 7 – prispaudimo velenėlis;
• b – dviejų valcų vakuuminė: 1 – ritinys (valcas), 2 – tiekimo vamzdis, 3 – vamzdis į
vakuuminį siurblį, 4 – drėgna medžiaga, 5 – peiliai, 6 – sraigtai išdžiovintai medžiagai
gabenti, 7 – sraigtas ištekėjusiai medžiagai surinkti
• Vakuuminė džiovinimo kamera (25.28 pav.) yra
paprasčiausia periodinio veikimo kontaktinė
džiovykla. Pastaruoju metu jos plačiai taikomos
džiovinti nedidelės apimties ir įvairaus asortimento
dirbiniams.
• Vakuuminė džiovinimo kamera sudaryta iš
cilindrinės, rečiau stačiakampės formos kameros 1,
kurioje išdėstytos tuščiavidurės lentynos 3,
šildomos karštais garais. Džiovinamoji medžiaga
gali būti sudėta padėkluose 2 ant lentynų.
Džiovinimo metu kamera sandariai uždaroma ir
vakuuminiu siurbliu 5 per kondensatorių 4
sudaromas vakuumas. Tokiose džiovyklose taip pat
galima džiovinti lengvai užsidegančias, sprogias bei
pavojingas dujas išskiriančias medžiagas. Tačiau
jos yra nenašios.
• 25.28 pav. Vakuuminės džiovinimo kameros schema:
• 1 – kamera, 2 – padėklai su medžiaga, 3 – tuščiavidurės šildomosios lentynos,
4 – kondensatorius, 5 – vakuuminis siurblys
• Radiacinėse džiovyklose (25.30 pav.) džiovinama
infraraudonaisiais spinduliais (bangos ilgis 8...10 μm),
kurių energija daug didesnė už matomųjų spindulių
skleidžiamą energiją. Spinduliuotės šaltinis čia būna
elektros lempos arba dujų liepsna kaitinami ekranai –
plokštės, pagamintos iš ugniai atsparių medžiagų
(ketaus, plieno, keramikos).
• Šios džiovyklos ypač tinka plonasienėms medžiagoms ir
plonasienėms dangoms (dažytiems paviršiams ir pan.)
džiovinti. Storesnis medžiagos sluoksnis įšyla netolygiai,
t. y. paviršius įšyla daug greičiau negu vidiniai sluoksniai.
Džiovinant reikia žiūrėti, kad džiovinamieji paviršiai
neuždengtų vienas kito.
• 25.30 pav. Radiacinės džiovyklos
schema:
• 1 – medžiagos tiektuvas,
• 2 – nuožulnusis vibrotransporteris,
• 3 – korpusas, 4 – vibratorius,
• 5 – lempos