Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

PRS IR LIETUVI MIRTIES (POEMIO, MIRUSIJ) DIEVYBS: NUO PATULO IKI KAULINYIOS
Rimantas Balsys Klaipdos universitetas
Anotacija
iame straipsnyje, remiantis XVXVII a. raytiniais altiniais bei kit tyrintoj (S. Staneviiaus, J. Basanaviiaus, A. leicherio, K. Bgos, P. Skardiaus, V. Maiulio, V. Toporovo, N. Vliaus, M. Gimbutiens, A. J. Greimo, G. Beresneviiaus) atliktais darbais, pasitelkus folkloro, kalbos, archeologijos, istorijos ir kitokius lietuvi bei prs altinius, aptariama su mirtimi susijusi dievybi ir mitini btybi kilm, funkcij pobdis, regionin priklausomyb, joms priskiriamos apeigos, galimas j santykis su kit indoeuropiei taut dievais ir deivmis bei su krikionikja tradicija. Straipsnyje taip pat norima pavelgti mirties dievybi kait XVXX a. bei nustatyti tos kaitos prieastis ir aplinkybes. PAGRINDINIAI ODIAI: mirtis, dievas, deiv, apeigos, krikionyb.

Abstract
Based on historical sources (1517th) and work by other researchers (S. Staneviius, J. Basanaviius, A. leicheris K. Bga, P. Skardius, V. Maiulis, V. Toporovas, N. Vlius, M. Gimbutien, A. J. Greimas, G. Beresneviius) aided by folkloric, linguistic archaeological, historical and other Lithuanian and Prussian sources, this article discusses the origin, nature of functions and regional dependence of deities and mythological beings connected with death, and their possible relation to the gods and goddesses of other Indo-European nations and the Christian tradition. The article also attempts to survey changes among deities of death in the 15th to 20th centuries and to establish reasons for and circumstances surrounding those changes. KEY WORDS: death, god, goddess, ritual, Christianity.

Raytiniuose XV a. pradios XVII a. balt mitologijos altiniuose, XIXXX a. lietuvi tautosakoje, tikjimuose bei XIXXX a. pradios tyrintoj darbuose randame net septyniolika su mirtimi (mirusiaisiais, poemiu) susijusi dievybi ir mitini btybi vard (r. 1 lentel)1.
ia skaiiuojami ir tie teonimai, dl kuri autentikumo iki iol nesutariama (pvz., Veliona), ir tie, kurie laikomi XIX a. mitolog romantik kryba (Nijol), taip pat tie, kurie XIXXX a. tautosakoje bei tikjimuose vartojami kaip Giltins sinonimai (Maro mergos, Kolera, Kaulinyia ir kt.). iame straipsnyje neanalizuojamas daugiasluoksnis
1

27

Rimantas Balsys

1 lentel Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs bei mitins btybs Teonimas Patulas Pikulas Pokulai Dideivait Eiagulis Veliona Giltin Pirm kart paminta 1418 m. Varms vyskupo praneimas 15201530 m. Sduvi knygel 15201530 m. Sduvi knygel 1571 m. Labguvos amtmono ratas 1582 m. J. Lasickis 1582 m. J. Lasickis XVII a. vid. rankratinis vokiei lietuvi kalb odynas. M. Pretorijus 1620 m. K. Sirvydo odynas XVII a. pab. M. Pretorijus XVII a. pab. M. Pretorijus XIX a. T. Narbutas XIXXX a. tautosaka Veiklos sritis Paplitimas Prs Skraidanios dvasios arba velniai Pikulo pavaldiniai Mirties, maro deiv? Vli dievas Mirtis (smertis) Prs Prs Prs Lietuvi Lietuvi Lietuvi

Velinas Magyla Drebkulis Nijol Giltin (Kaulinyia, Maras, Maro mergos, Kolera, Pavietr, Kapini mogus)

Piktoji dvasia Giltins tarnait Pikulo tarnas Pokliaus mona, Krmins dukt

Lietuvi Lietuvinink Lietuvinink Lietuvi Lietuvi

Velnio vaizdinys. Folklorinis Velnio paveikslas (taip pat ir Velnio ryiai su mirusiaisias) isamiai aptartas N. Vliaus knygoje Chtonikasis lietuvi mitologijos pasaulis (Vlius, 1987).

28

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

1. Patulas, Pikulas, Pokulai 1.1. Raytiniai altiniai. Pirm kart Patulas pamintas 1418 m. Varms vyskupo praneime popieiui: I io krato nuo pat pradi buvo ketinama ivaryti ir buvo ivaryti demonams tarnaujantys mons, garbinantys Patul (Patollu), Natrimp ir kitus gdingus vaizdinius... (BRM I, p. 477). S. Grunau Prsijos kronikoje (apraomi 521 met vykiai) Patulas yra vienas i trij (greta Perkno ir Patrimpo) brutn sivest diev. J buvein buvusi ei uoleki storumo uolas, stovjs Rikojote (BRM II, p. 92). Kronikos skyriuje apie Vaidevuio vliav Patulas apraomas detaliau: treias paveikslas vaizdavo sen vyr su ila barzda, ir jo spalva buvo visai kaip numirlio, jis buvo vainikuotas balta skara, susukta kaip turban, jis i panir irjo anuos du ir vadinosi Patulas (Patollo) (BRM II, p. 103). Patulo enklas, S. Grunau teigimu, buvo mogaus, arklio ir karvs kaukol, ir kartkariais, j ventse, bdavo deginamas lajus j garbei (BRM II, p. 104). Kronikos skyriuje Apie prs dievaii vardus S. Grunau Patul apibdina dar vaizdiau: Patulas (Patollo) buvo vyriausias brutn dievaitis. Tai buvo baisenybingas nakties dievas, kuris vaidendavosi namuose, ypa kilmingj dvaruose. Vis pirma jis siautdavo, jei kas neklausydavo krivaiio sakym, ir eidavo gsdinti naktimis, kol prigsdindavo tiek, jog mogus mirdavo. Jei kas apsiaddavo pagarbinti jo stab Rikojote, tai jis savo skolinink imdavo nag be jokio pasigailjimo, ir aukojimais jam pigiai neatsipirkdavo. Jis buvo ir mirusij dievas. Jei kas mirdavo, o palikusieji yktdavo auk dievams ir pagerbtuvi vaidiluiams, tai jis ateidavo mirusiojo namus ir vaidendavosi nakt; jei jie maai k darydavo arba nieko nedarydavo, tai jis vl ateidavo, ir jie turdavo k daryti ar k duoti, o jei jis ateidavo trei kart, tai reikdavo aukoti mogaus kraujo. Tada mogus ilgai nedelss eidavo Rikojot, duodavo vaidiluiui dovan, o tasai rdavo jam aizd rank, kad kraujas itrykt, po to pasigirsdavo murmesys uole, ir tai bdavo enklas, kad susitaikyta, ir tasai dievas niekad nebeidavo vaidentis (BRM II, p. 112)2.
2 S. Grunau, apraydamas 1113 m. vykus Mozovijos susijungim su Lenkija ir j kovas su Prsija, mini Rikojoto, arba Romuvos, umim: ...ia sudegino krivaiio

29

Rimantas Balsys

L. Davidas t pai informacij apie Patul pakartoja 1583 m. Prsijos kronikoje (BRM II, p. 280). Manoma, jog L. Davidas naudojosi S. Grunau kronika, nors pats L. Davidas teigia inias ms i pirmojo prs vyskupo Kristijono kronikos (BRM II, p. 237). K. Hanenbergeris (1595 m.) aprao vienuolyn, pastatyt vietovje, kuri anksiau vadinosi Patoliai, ir mano, jog Patoli vard jie, be abejons, tai vietai buvo suteik dl pirmojo dievaiio Patulo (Patollo), kur kai kurie visai ne be pagrindo vadina Pikulu (Pickollos), kadangi vokikai tai reikia velni (BRM II, p. 346). Toliau K. Hanenbergeris, remdamasis S. Grunau, perteikia apie Patul jau inom informacij. A. Guagnini 1578 m. Europins Sarmatijos aprayme bei 1611 m. kronikoje, taip pat remdamasis S. Grunau, rao, jog velnikojo Patulo (Patelo) garbei kiekvienas savo namuose laik numirlio galv3 (BRM II, p. 491, 543). Pikulas ir Pokulai pirm kart minimi Sduvi knygelje (1520 1530 m.): Pikulas (Peckols) skraidanios dvasios arba velniai (BRM II, p. 144). Ten pat raoma, jog per Pergrubriaus vent praoma dievo Perkno kad jis suteikt maloningo ankstyvo lietaus ir nublokt Pikul (Peckollum) kartu su jo pavaldiniais Pokulais (BRM II, p. 145). Dar Sduvi knygelje aprayti laidotuvi paproiai. sidmtinas epizodas, kai mirusysis veamas laidoti: ...draugai lydi raiti ikeltais kardais, aio jais or ir skardiu balsu aukia: Begeyte, Begeyte, Pecolle bkit, bkit, js velniai4 (BRM II, p. 53). 1530 m. vyskup sinodo nutarimuose Pikulas (Pecols) prilyginamas

namus su visais vaidiluiais, dievaii Patulo, Patrimpo ir Perkno stabus sumet ugn ir pasialino <...>. Prsai uoliai dirbo ir atstat Rikojot, arba Romuv, parpino stabus ir dar visk kaip ir anksiau... (BRM II, p. 105106). 3 Matyt, turima omenyje mogaus kaukol. Vidurami Europos dailje btent kaukol gana danai vaizduojama kaip mirties alegorija (r.: PD, p. 100 Tutybs natiurmortas 1645 m.; p. 205 Jaunuolis su kaukole). 4 Apie pana velni ir mkl vaikym parvedliaujant vyro namus nuotak yra usimins E. Vagneris 1621 m., apraydamas Prsijos lietuvi, gyvenani sruties ir Ragains apskrityse, paproius. Priartj prie mikelio ar kaimo, pasekjai tam reikalui naudoja plonus ragelius, o parve nuotak jaunojo pusn kardais sukapoja vestuvin veim (BRM III, p. 23).

30

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

Plutonui5, o Pokulas (Pocols) furijoms6 (BRM II, p. 160). J. Maleckis-Sandeckis (1551 m.) Pokli (Pocclum) apibdina kaip ems gelmi ir tamsybi diev, o Pokul (Poccollum) kaip oro dvasi diev (BRM II, p. 208). J. Bretknas, remdamasis Sduvi knygele ir S. Grunau kronika, bema paodiui atkartoja pastarojoje pateikt informacij, tik Patulas J. Bretkno veikale virsta Pikulu (Pikols) ir vadinamas poemio arba tamsos dievu, o skraidanios dvasios arba velniai ia tampa Pikulinais (Pikoliuni) (BRM II, p. 312). K. Henenbergeris (panaiai kaip ir J. Bretknas) sujung vien Sduvi knygels ir S. Grunau informacij ir perpasakojo istorij apie Rikojote stovjus uol, kurio vienoje akoje buvs dievaiio Pikulo (Pickollos) ar Patulo (Potollos) atvaizdas (BRM II, p. 347). Pikuliai (pikullai) greta kit mitini btybi (kauk, aitvar, apidmi ir kt.), kurios ia vadinamos piktosiomis dvasiomis, velniais bei iortais, paminti ir 1573 m. Volfenbutelio postilje (BRM II, p. 446). Pikul (Pecols arba Pacols) ir Patul (Potollo) dar mini C. Mislenta (remdamasis ankstesniais altiniais) bei T. Klagijus, kuris Pikul (turbt remdamasis K. Henenbergeriu) tapatina su Pokulu ir Patulu (BRM III, p. 31, 58). Ch. Hartknochas (1679 m.) paliudija, jog Pikulo (Picolli) vardu Prsuose dar ir dabar, t. y. XVII a. pabaigoje, gsdinami vaikai (BRM III, p. 87). T pat tvirtina ir M. Pretorijus7, bet alia Pikulo jau mini ne Po5 Plutonas (i gr. turtas) graik mitologijoje vienas i mirusij pasaulio valdovo Hado vard. I ia atsirado ir turto dievas Plutas, nes jam priklauso ne tik mirusij sielos, bet ir emje paslpti lobiai (ME I, p. 209210, 265266). 6 Furijos romn mitologijoje kerto ir sins priekait deivs, baudianios mones u nuodmes. Furijas graik mitologijoje atitinka erinijos, gyvenanios Hado valdose, o emje pasirodanios tik tam, kad sukelt kraujo trokim ir pykt (ME II, p. 389; ME I, p. 202). 7 M. Pretorijus aprao pokalb su vienu senu nadruviu, i kurio galima sprsti, jog Pikuliu XVII a. pabaigoje vyresni mons dar galjo tikti: A paklausiau, ar jis dar tiki, kad Pikulas (Pykullis) ess dievas. Jis patrauk peiais ir nenorjo sakyti nei taip nei ne, o tiktai pasak: Taczau jis Saw walnus. Jis dari, kas jam patinka. Tai jis, sakau a, juk yra Welnas, t. y. velnias (nes itaip nadruvikai (lietuvikai) vadinamas velnias). Taip, atsak, jis tai yra jis, nes jis laisvas daryti tai, k nori, ir mano, kad niekas negali jam to uginti (BRM III, p. 249).

31

Rimantas Balsys

kulus ar Pikulinus, o Giltin ir Magyl ir skiria juos visus prie pykio ir nelaims diev (BRM III, p. 261).
2 lentel Patulas, Pikulas, Pokulai raytiniuose altiniuose8 Teonimas Patulas (Patollu) Patulas (Patollo) Pikulas (Peckols, Peckollum) Pokulai (Peckoli) Pikulas (Pecols) Pokulai (Pocols) Poklius (Pocclum) Pirmasis altinis 1418 m. Varms vyskupo praneimas S. Grunau kronika (tarp 1510 ir 1529 m.)9 Sduvi knygel (1520 1530 m.) Sduvi knygel (15201530 m.) 1530 m. vyskup sinodo nutarimas 1530 m. vyskup sinodo nutarimas 1551 m. J. MaleckisSandeckis altinio pobdis inios paimtos i gyvosios tradicijos Naudojosi Varms vyskupo praneimu ir kitais altiniais inios paimtos i gyvosios tradicijos inios paimtos i gyvosios tradicijos Greiiausiai naudojosi Sduvi knygele Greiiausiai naudojosi Sduvi knygele Naudojosi Sduvi knygele Funkcijos Aukos ir kt.

Nakties ir mirusij dievas Skraidanti dvasia arba velnias Pikulo pavaldiniai Prilyginamas Plutonui Prilyginami furijoms ems gel mi ir tam sybi dievas

Deginamas lajus

8 Lentelje pateikti duomenys iki J. Bretkno, nes vlesni autoriai sek ir kartojo arba S. Grunau, arba Sduvi knygels informacij (r. sk. 1.1. Raytiniai altiniai). 9 Balt religijos ir mitologijos altini II tome prie Prsijos kronikos nurodyta 1529 met data. Taiau minta kronika, R. Jaso teigimu, turjo bti parayta tarp 1510 1529 m. ir apima Prsijos krato istorij nuo seniausi laik iki 1525 m. Dl kryiuoi sekuliaruzacijos 1526 m. Kronika buvo perredaguota, o 1529 m. dar papildyta (r.: BRM II, p. 35).

32

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

Pokulas (Poccolum) Pikulas (Pikols)

Pikolinai (Pikoliuni)

1551 m. J. MaleckisSandeckis J. Bretknas. Prs krato kronika (1588 m.) J. Bretknas. Prs krato kronika (1588 m.)

Naudojosi Sduvi knygele Naudojosi S. Grunau kronika, Sduvi knygele ir kt. Naudojosi S. Grunau kronika, Sduvi knygele ir kt.

Oro dvasi dievas Poemio ir tamsos dievas Skraidanios dvasios arba velniai

Jau Ch. Hartknochui (1679 m.) kilo mintis, jog Pikulas ir Patulas gali bti vienas ir tas pats dievas, nors dl skirtingos j etimologijos tai rodyti es nemanoma (BRM III, p. 87). Panaios nuomons praslinkus mane trims imtmeiams (1950 m.) laikosi ir V. Pisani, sakydamas, jog Patulas, Pikuls, Pacols, Pocklus yra vienas ir tas pats pomirtinio gyvenimo dievas. Anot V. Pisani, pomirtini diev ciklui dar priklauso J. Lasickio Veliona (jos epitetas Eiagulis) bei latvi Vli motina (LM III, p. 68). Ch. Hartknocho miniai pritaria ir M. Lowmianskis, teigdamas, kad Patulas dar vadinamas Pekolo ir Pokolo vardais, bei V. Toporovas, samprotaudamas, jog Patulas yra tiesiog dievo Pikulo epitetinis vardas (, 1972, p. 298299; LM III, p. 252). Gi J. Puhvelas mano, kad Pikulas, kurio lietuvikas atitikmuo yra Velinas (gimininga, J. Puhvelo manymu, ir Veliona), tiesiog istm ir panteono Patul (Puhvel, 2001, p. 227). Tuo tarpu S. Staneviius tik Pikol ir Pekol laiko vienu dievu (Pikulu), bet silo skirti vien Pikol nuo daugelio Pikol (Staneviius, 1967, p. 263). Jam pritaria P. Skardius, sakydamas, jog Peckals, Pickollus, Picullus yra vienas ir tas pats odis (LM III, p. 97). Atkreiptinas dmesys, jog Pikulas, skirtingai nei Patulas, pirmajame altinyje net nevadinamas dievu, o tiesiog skraidaniomis dvasiomis arba velniais, kuriuos Perkno praoma nublokti arba stengiamasi nuvaikyti mojuojant kardais. Visa tai, kaip inome, tinka ir lietuvi tautosakiniam Velniui. is pastebjimas mums dar pravers,

33

Rimantas Balsys

aptariant tiek Patulo ir Pikulo etimologij, tiek ir j funkcijas bei paplitim. 1.2. Etimologija. Isiaikinti Patulo, Pikulo ir kit XVXVII a. altiniuose bei XIXXX a. tyrintoj darbuose minim iems personaams priskiriam vard kilm nra paprasta, nes mintuose altiniuose (taip pat ir tyrinjimuose) labai vairuoja i teonim rayba (r. 2 lentel). Matyt, reikt pritarti K. Bgai bei juo sekusiam V. Toporovui ir skirti tik du teonimus: Pecols / Pickls ir Patols / Patollus (Bga II, p. 7879; Toporov, 2000, p. 20). Kitas altiniuose bei tyrinjimuose pasitaikanias i dievybi vard formas reikt laikyti arba raybos klaidomis, arba kilusiomis i Pecols / Pickls ir Patols / Patollus tarpusavio sveikos. 1.2.1. Patulas. T. Narbutas, o juo sekdamas ir J. I. Kraevskis, Patulo vard sieja su lietuvi patalu, nes itaip es buvs vadinamas mirties patalas, mirties guolis ar net lauas, ant kurio degindavo numirl (Narbutas, 1998, p. 111; LM I, p. 215). I pirmo vilgsnio T. Narbuto ir J. I. Kraevskio mginimai nustatyti Patulo vardo kilm primena liaudies etimologij, taiau, kaip matysime vliau, tarp lietuvi patalo ir teonimo Patulas ssaj vis dlto esama. K. Bgos, kuris atstato prs *Patuls ir j sulietuvina Patulas, nuomone, is vardas yra kils i prs pa / po po ir *tula em ir reikia gyvenant po eme, poemin (Bga II, 1959, p. 79). Prs tula em gimininga prs talus grindys, asla, rus lubos, lietuvi til dugnin valties, laivelio lenta, tiltas, latvi tilts tiltas, telint iplsti, paskleisti bei jau mintas lietuvi patalas tai, kas paklota, patiesta. Patalo giminyst su Patulu i dalies paremia lietuvi kalbos pavyzdiai, vartojami ligai arba miriai nusakyti: Dievas jam ilg patal paklojo dl ligos turjo ilgai gulti; ant patalo gulti ilgai nesikeliant sirgti; mirties, smerties, paskutinis patalas mirties akivaizda ir t. t. (LK IX, p. 601). K. Bgos etimologijai pritaria P. Skardius (LM III, p. 97), N. Vlius (Vlius, 1983, p. 59), G. Beresneviius (TLPR, p. 132) ir kiti tyrintojai. Kiek kitokios nuomons yra V. Maiulis. Jis ikelia hipotez, jog

34

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

reikt atstatyti prsik teonim *Patls (lietuvi Patalas), kuris kils i prs bendrinio odio *patalas tas, kuris paramina, nuramina, nutildo (Maiulis, III, p. 235). V. Maiulio teorija, kaip regime, neneigia Patulo ir patalo giminysts, taiau kelia abejoni atstatyto prs *patalas semantika. 1.2.2. Pikulas. Jau mintas Ch. Hartknochas teig, jog Pikulo vardas yra skolinys, t. y. kils i sarmat odio pieklo, kuris reikia poem, o kai kurie vadina j pragaru (BRM III, p. 87). Su slavikais odiais pieklo, peklo Pikulo / Pecollo vard sieja ir J. Hanuas (LM I, p. 110111). J. I. Kraevskis man, jog Pykullas yra kils i odio kalu muu arba piktas blogas (LM I, p. 200). A. leicheris neabejojo lietuvika Pikulo etimologija, teigdamas, jog Pikulas, Pikuls padarytas i aknies pik- / pyk- su priesaga -ul-. Tokia priesaga, anot A. leicherio, odi daryboje nra reta: pvz., burbulas ir t. t. (LM I, p. 232). K. Bga, regis, rado ssaj tarp Ch. Hartknocho ir A. leicherio si lom io teonimo etimologij, atkreipdamas dmes, jog aknies peik/ poik- / pik- odiais indoeuropiei vadintas numirlis mogus (velionis) ir jo dvasia (vl), kuri gyviesiems gali pasivaidinti (veliuoka, velnias). ios aknies vediniais, K. Bgos nuomone, laikytini l. pkie velnias, s. isl. feigr mirtis, s. ved. faikian mirtis ir kt. Tos paios aknies, be pikulo, lietuviai dar turi iuos odius: peikti, piktas, pykti, paikas10 (Bga II, p. 7879). iai etimologijai pritaria V. Toporovas, N. Vlius, A. Kaukien, G. Beresneviius ir kiti tyrintojai. Atkreiptinas dmesys ir V. Maiulio silym skirti prs pyculs pragaras, kuris bt skolinys i vakar slav pkl pragaras, ir Pikulas poemio, t. y. mirusij pasaulio, dievas; velnias i bendrinio vakar balt pikulas prieika btyb (mitologin) (Maiulis III, p. 280; dar r.: Trautmann, 1910, p. 398, Endzelns, 1943, p. 226, Fraenkel II, p. 564, Toporov, 1972, p. 299). Net ir pritar Pikulo giminystei su lietuvi piktas, t. y. pripaindami baltik io teonimo kilm, turtume sutikti, jog Pikulo vardo reikm
10 K. Bga mano, jog vietoj iandieninje kalboje vartojamo odio blogas dar neseniai sakyta piktas: piktas sapnas, piktas pas, piktas kvapas.

35

Rimantas Balsys

yra paveikta tiek slav skolinio pekla, tiek su krikionybe sietino pragaro nusidjli kanios vietos vaizdini. T paliudyt ir velnio vardai XVIXVIII a. religinje lietuvi ratijoje. Juk greta skolini biesas, iortas, tonas randame ir piktoji dvasia, piktasis angelas, pikta veisl, piktasis, piktyb ir pan. (Vlius, 1987, p. 236). 1.3. Funkcijos, ryys su kitomis dievybmis11. M. Pretorijus Patulo nemini, o Pikul (sykiu su Giltine ir Magyla) skiria prie pykio ir nelaims diev12 (BRM III, p. 261). T. Narbutas, greiiausiai sekdamas Sduvi knygels informacija, Patul (Patelo) vadina skraidani oro dvasi dievu, kurio garbei kiekvienas namuose laikydavo numirlio kaukol, o vl, iskrendanti i karsto peteliks sparnais, turjo bti dievo Patelo enklas (Narbutas, 1998, p. 111). D. Pokai Patulas tiesiog mirties dievas (LM I, p. 48). J. I. Kraevskis, remdamasis T. Narbutu, teigia, jog Patulas (Patelo) yra bekni vli dievyb ir gretina j su ind pragaro deive Patala bei lietuvi Algiu (LM I, p. 215). J. Hanuas diev Pikulo / Pecollo gretina su ind yva (LM I, p. 110111). R. Fieris, o juo sekdamas ir N. Vlius Patul laiko poemio, tamsos dievu, kuriam bdinga magin funkcija. iuo pagrindu R. Fieris Patul prilygina senj ind Varunai ir iaurs german Odinui (Fischer, 1970, p. 148151; Vlius, 1983, p. 64). Su ind Varuna bei lietuvi Teliaveliu Patul gretina A. J. Greimas (Greimas, 1990, p. 169). Prs Patul ir Pikul su lietuvi tautosakiniu velniu gretina
iame poskyryje apsiribojama Patulo ir Pikulo funkcij bei ryi su kitomis dievybmis analize, nors XIXXX a. pradios tyrintoj darbuose, kaip jau minta, gausu vairi kitoki ios dievybs vardo form. Antai T. Narbuto ir juo sekusio J. I. Kraevskio liudijimu, pragaro valdovai buv Poklius ir Nijol (Narbutas, 1998, p. 138; LM I, p. 200). Kitur J. I. Kraevskis Pokli tapatina su Pikuliu ir iskiria penkias svarbiausias io dievo savybes: 1. buvs nepaprastai piktas; 2. visur sjs blog ir nelaimes; 3. viepatavs pragare ir kankins mirusij vles; 4. visur reiksis nesislapstydamas, atvirai; 5. jam patik, kad juo gsdina vaikus, kuriuos mgins kankinti.
11 12 Matyt, M. Pretorijumi sek ir S. Daukantas, teigdamas, jog Pikulio, arba piktojo dievo, buvusi mona Giltin (LM I, p. 160).

36

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

N. Vlius, M. Gimbutien, A. J. Greimas, V. Ivanovas ir V. Toporovas (Vlius, 1987, p. 254255, M. Gimbutien, 2002, p. 125; Greimas, 1990, p. 399). J. Balys teigia, jog Pikulas i tikrj nra joks dievo vardas, o tik krikioniko velnio, arba peklos gyventojo, pavadinimas (Balys II, p. 195). J. Baliui oponuoja A. Briukneris teigdamas, kad Pykulas tolygus piktajai dvasiai pasidar tik dl trij imtmei krikionybs poveikio (LM I, p. 463). Sprendiant Patulo / Pikulo klausim, matyt, vertt prisiminti, jog antikinio pasaulio mirties dievas Hadas (taip pat graikai vadino ir vli buvein ems gelmse), nuolat gyvenantis poemio viepatijoje, yra vadinamas ir nematomuoju, ir siaubinguoju (taip paodiui lietuvi kalb veriamas Hado vardas). Antikiniai mitai byloja, jog vli pasaul Had patenkama pro ang, kuri saugo trigalvis uo Cerberis. Renesanso ikonografijoje lygiai taip pat vaizduojamas ir jimas pragar urvas (reiau pastato tarpdurys), kur saugo tas pats trigalvis Cerberis13 (KRL, 2001, p. 208). Ieit, jog Patulo virtimas Pikulu XVI a. pirmojoje pusje yra dsningas religij kaitos rezultatas, kuris atitikt G. Beresneviiaus silom penktj tikjim upasauliniu gyvenimu lygmen, kuomet atgaivinami pasakas ivirt mitai apie poemin nusidjli likim, o to poemio ir mirusij valdovas krikionybs takoje galutinai sutapatinamas su piktja dvasia (Beresneviius, 1990, p. 112). Kita vertus, nereikt pamirti, jog lygiagreiai galjo funkcionuoti, o paskutiniaisiais imtmemiais iki krikto tapo ypa aktuali ir intensyvjanti, sprendiant i Brutenio ir Videvuio bei ventaragio legend, Dievo valdomo pomirtinio pasaulio samprata. Krikionybje i samprata, kaip matysime i kit skyri, realizuojama Giltins Dievo tarnaits arba angelo (arkangelo Mykolo) Dievo pasiuntinio vaizdiniais.
13 I ia greiiausiai radosi ir lietuvi tikjimai, jog uo mato, nujauia besiartinani mirt (Giltin), mirusiuosius. Kartais unimis sivaizduojami ir patys mirusieji (Elisonas, 1932, p. 211222; Vlius, 1986). emaii vyskupo Petro Parevskio aplinkratyje (apie 16511656 m.) minima un prociaunink vent, kuri, N. Vliaus manymu, galjo bti siejama su Vlinmis.

37

Rimantas Balsys

1.4. Paplitimo arealas. D. Poka Patul priskiria prsams, lietuviams ir emaiiams; Narbutas lietuviams (LM I, p. 48, Narbutas, 1998, p. 111). Deja, nra joki patikimesni duomen, leidiani Patul laikyti ir lietuvi dievu. altini duomenimis, Patulas turjo bti inomas visiems prsams. Toponim ir hidronim, liudijani galimas io dievo ventvietes, nra daug. Mintini Patoliai (Potolen, vok. Patolen, sov. Osokino) Ylavos apylinkse (senosios Notangos ems) ir Patoliai (Potollen, Patollen, vok. Podollen, sov. Lozovoje) Vluvos apylinkse (senosios Nadruvos ems) (Pteraitis, 1997, p. 290; Gerullis, 1922, p. 132). Atrodo, jog apie prs ventviet, buvusi Patoliuose prie Ylavos, rao ir K. Hanenbergeris. Pikul S. Staneviius yra links priskirti ir prsams, ir lietuviams. Tai visai tiktina, jei Pikul tapatinsime su piktja dvasia, t. y. velniu. Mat vietovardi ir vandenvardi su aknimi pik- / pyk- randama kur kas daugiau nei su tul- / tal-, ir jie paplit po visas balt emes: Pikeliai (vok. Picklen, Pikkelen, Piskeln, Pickelkiemen) kaimelis prie Tolminkiemio; Piktaiiai (vok. Picktaten, Piktaten) kaimas prie yos ups; Pikoiai kaimas prie Agluonos ups, Piktupnai banytkaimis netoli Paggi; Piktup up, tekanti netoli Paggi; Piktvard deinysis Veiviro intakas, Pikteeralis eeras Plungs rajone; Pikeeris eerai prie Plateli, Semeliks, aukn; Piktupis ups ilals, Taurags, iauli rajonuose; Piktakmenis up Pakruojo rajone (Pteraitis, 1992, p. 138139; 1997, p. 303; Vanagas, 1981). i toponim ir hidronim kilm gali bti sietina su nelabuoju, pikta dvasia, pikta vle, velniu ir panaiai, nes kaip tik taip (pikta dvasia, piktasis, pikius, piktyb, piktis, pikis, pikulas) lietuvi nekamojoje kalboje yra vadinamas velnias (Vlius, 1987, p. 34). Reikminga ir tai, jog tautosakinis velnias, kaip inome, ypa mgsta pasirodyti prie vandens arba gyvena vandens telkinyje eere, baloje, raiste ir pan. Toponim ir hidronim analiz rodo, jog silymas Patul laikyti Pikulo eufemizmu nra visikai pagrstas. Maai tiktina, kad eufemizmas, kaip sil V. Toporovas, galjo tapti ventviets (Patoliai), o vliau ir gyvenviets pavadinimu. Labiau tiktina, kad Palul (senj prs poemio ir mirusij diev) pakeit ir i panteono

38

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

istm sukrikionintas Pikulas su savo pagalbininkais. Juolab kad Pikulas ir jo pagalbininkai Pekulai, Pikulinai, regis, visikai atitinka Senajame ir Naujajame testamente minim velni ir j vyresnij Belzebubo14 ar Liuciferio15 model. 2. Dideivait 2.1. altiniai. 1571 m. lapkriio 26 dienos Labguvos amtmono tarnybiniame rate pirm (ir vienintel) kart minima mirties deiv Dideivait: to krato gyventojams pradjus smarkiai mirti, pas juos atsirado valstietis, vadinamas Mikeliu, gyvenatis Pupkaimiuose16, Tepliavos valsiuje, kuris tvirtino, kad deiv Diedewaythe ant j vis labai supykusi ir, jei jie nepadsi vieni kitiems ir nesusitaikysi su dievaite, nedaug i j teiliksi gyv. Jis norjo jiems [iburti], kuris i j tursis mirti, o kuris iliksis gyvas. Jie tur pasirpinti alumi, tada jis pairsis, ar galsis nuraminti dievus ir nukreipti nuo j nam diev pasist nelaim. Paskui jis kalbjo mones, tarp j ir nema dal i mintos vietovs, kad jie leistsi ipranaauti jie patys klpodami kalbjo paskui j ir meldsi. Be to, jis privert juos padti jam aukoti juod o. Kuriam jie ant slenksio nukirto galv ir, kaip jie jiems sak, visi suklaup meldsi ir atlikinjo kitas apeigas (BRM II, p. 227228). is altinis aptariamai problematikai vertingas keliais aspektais: 1. Atkreiptinas dmesys, jog altinyje kalbama apie masin miri protrk, greiiausiai mar17. Tad visai tiktina, jog itaip (Dideivait)
14 Tikrasis vardas Belzebulas filistin, gyvenusi Palestinos jros pakrants lygumoje, miesto Ekrono dievas, kur ydai tapatino su tonu, velni karaliumi, nes filistinai buvo nuolatiniai yd prieai (KRL, p. 46, 78). J. Brodovskis teigia, jog belzebubas senprsi dievaitis (velnias), dar kitaip musi birbikas. Musi valdovu (musi Baalu) pajuokiamai buvo vadinamas ir mintas filistin dievas. 15 Liuciferis (vienas i senj Veneros planetos pavadinim; aurin, rytin vaigd) krikioni mitologijoje ankstyvosios banyios vartotas kaip tono, pragaro valdovo, piktosios dvasios, puolusi angel kunigaikio, imesto i dangaus u mait prie diev, sinonimas. Evangelijoje pagal Luk Jzus sulygino Liucifer su tonu, sakydamas: Maiau ton, kaip aib krintant i dangaus (Lk 10, 18). 16 Toponimas su sandu kaim-, A. Becenbergerio nuomone, turt bti nuoroda prs gyventas teritorijas. 17 Maro epidemijos Prsuose ir Lietuvoje, altini duomenimis, inomos nuo XV a. pradios. 1474 m. maro epidemija iplito Lietuvoje ir Prsijoje. XVI a. per

39

Rimantas Balsys

vadinama Maro deiv, kuri XIX a. tautosakoje atitikt Maro mergos, ponia, Maras. 2. Dideivait nra savarankika dievyb, o tik Dievo tarnait, pasiuntin, vadinasi, prilygintina Giltinei. i informacija liudija apie auktesniojo ar aukiausiojo Dievo (diev?) valdom pomirtin pasaul. 3. Tai, kad altinyje minimi dievai (daugiskaita), o ne dievas (vienaskaita), leidia manyti, jog kalbama apie senuosius prs dievus. pastebjim patvirtint ir altinyje paminta juodo oio auka, skirta dievams nuraminti, j sistai nelaimei nuo nam nukreipti. 3. Veliona ir Eiagulis 3.1. altiniai. Velion pirmasis mini J. Lasickis: Veliona (Vielona) vli dievas, kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepint paplotli, patrupinus keturiose vietose, prieprieiais. Tie paplotliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRM II, p. 595). Eiagul pirmasis mini taip pat J. Lasickis: Skerstuvs yra der kimimo vent. j diev Eiagul (Ezagulis) itaip kvieia: Vielona velos atteik mussump vnd stala. Ateik, sako, su mirusiais pavalgyti drauge su mumis der (BRM II, p. 597). 3.2. Funkcijos, ryys su kitomis dievybmis. T. Narbutas Velion vadina aminybs, aminos vilties, bsimo pomirtinio gyvenimo deive, kuri senovs prsai <> vadino Giltine. Veliuonos ventykla, pasak T. Narbuto, buvusi Veliuonoje (Narbutas, 1998, p. 130131). Deivs Veliuonos autentikumu neabejojo J. Jaroeviius, J. I. Kra evskis (mgino sieti su velna), E. Volteris (gretina su latvi Vli motina), H. Uzeneris, J. Basanaviius, P. Dundulien ir kt. Tiesa, H. Uzeneris, skirtingai nei kiti tyrintojai, Velon laik vyrika dievybe. K. Bga J. Lasickio informacijoje taip pat irjo deiv Velion, gimining lietuvi vlei, vliui, velinui, velniui, veliuokai; latvi velis vl, velns velnias (Bga I, p. 516517). A. J. Greimas18, M. Gimbutien, G. Beresneviius Velion link skaityti
septyniolika met Lietuvoje ufiksuoti net trys dideli maro protrkiai (LE XVII, p. 73). 18 A. J. Greimas knygoje Apie dievus ir mones J. Lasickio pamint Vielon laik

40

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

kaip bendrin od velionis. Vls, velionio vardas, plaiai paliudytas, iliko toponimikoje ir hidronimikoje: Vluva miestelis Nadruvos emje; Veliuona miestelis Jurbarko rajone; Vlionys, Vlnai kaimai venioni rajone; Veliuonis eeras venioni rajone; Veliuonl, Velionka up Raseini rajone; Velion up Taurags rajone; Velupys up Radvilikio rajone; Vlys eeras Ignalinos rajone; Vliuplis, Vluplis up Molt rajone; Vli upelis iauli rajone (Pteraitis, 1997, p. 439; Vanagas, 1981, p. 370371). Apie mitin i vandens telkini reikm duomen beveik nra (Vaiteviius, 2003, p. 149), taiau visada mintus vandenvardius galime sieti su tradicija laidoti u vandens ribos. Dl ios prieasties ir mirusij pasaulis daugelio taut lokalizuojamas u vandens (Beresneviius, 1990, p. 93103; Balsys, 2003, p. 156). Tolimu ios sampratos atspindiu galtume laikyti paprot ipilti paskutinio prausimo vanden paskui kapus veam karst, kad mirusiojo vl negalt grti atgal ir vaidentis. T. Narbutas, iaip jau nevengs bet kuri altiniuose pamint dievyb apipinti nauja, tik jam vienam inoma mediaga, mano, jog J. Lasickis lietuvi kalbos od eagulis, reikant antkap, pilkap, kaubur, suklyds palaik dievavardiu. T. Narbuto teigimu, pilkapiai, supilti ant ymi moni pelen, tebra garbinami iki iol ir, matyt, dievobaimingas io odio minjimas, girdtas su tam tikromis maldomis, dav pagrind susidaryti tokiai tyrjo nuomonei, t. y. pavadinti Eiagul mirusij dievu (Narbutas, 1998, p. 371). Kita vertus, T. Narbutas, regis, yra visikai teisus, J. Lasickio apraytas skerstuves susiejs su mirusij pagerbimo vente, kuri vadinama nelabai perskaitomu ir suprantamu odiu Chauturej, arba rusikai Dziady19. H. Uzeneris Eiagul prilygina Vloniui (LM I, p. 428). A. J. Greimas mano, jog Eiagulis galt bti Velionos epitetas (Greimas, 1990,
mirusij deive, taiau kitoje knygoje Tautos atminties beiekant atsisak tos nuomons, nes niekur kitur (nei raytiniuose altiniuose, nei tautosakoje) ios deivs buvimas, pasak A. J. Greimo, nepatvirtintas (Greimas, 1990, p. 6264; p. 409412). 19 Teigiama, jog spalio mnes bdavo veniamas atminimas arba meldiamasi u mirusius tvus, giminaiius geradarius, biiulius <> pavadinimas i rusin kalbos odio diedai (dziady), mat tuomet seniai elgetos, vis vadinami diedais, prisirinkdavo dosniausiai duodamos imaldos (Narbutas, 1998, p. 336).

41

Rimantas Balsys

p. 64). M. Gimbutien samprotauja, jog Eiagulis galt bti epitetas to dievo, kurio buvein yra po eme, po velna (Gimbutien, 2002, p. 71). LK duomenimis, eia rio ar lauko riba, siena. Turint omenyje, kad mirtis yra ijimas u ribos, anapus, eiagul, regis galima gretinti su mirusiuoju. T i dalies patvirtina ir posakis eiomis ieiti, t. y. palikti namus, nieko nepasiimant (LK II, p. 1169). Semantikai eiaguliui bt artimas eiaenklis sukastas ems kauburys (kaupas, skapius) lauko ribai, eiai paymti (LK XII, p. 741). Iki XVI a. nebuvo parapij kapini ir mirusieji buvo laidojami kaimo emi pakraiuose, t. y. paribyje su kito kaimo eme. Antai 1578 m. Tilje ileistas potvarkis valstieiams, kurie sawa numirusi kunus ing pusta lauka laidaie, taisyti tam tikras aptvertas kapines banyi ventoriuose. Laidojimas laukuose bei stal klimas mirusiesiems iuo ratu udraudiamas (SLSk, p. 64). emaii vyskupas J. M. Karpis 1737 m. laike sak kunigams grietai irti, kad mons nelaidot savo mirusij kur nors kitur, bet tik paventintose vietose ar prie banyi. T pat pakartojo ir emaii vyskupas Antanas Tikeviius 1752 m., suteikdamas 14 dien atlaidus visiems, kurie bus palaidoti paventintose vietose (Balys II, p. 42). Mirusij laidojim bendruomens emi paribiuose rodo ir vestuvi paproiai. vyro namus parvedliaujama nuotaka ant kaimus skiriani rib, ei turjo dti aukas, dovanas20, kad mirusij dvasios nekenkt. Regis, galima bt pritarti H. Uzeneriui ir Eiagul laikyti tiesiog eioje (kape, kauburyje) gulintj, t. y. velion. Ieit, jog Veliona (velionis) ir Eiagulis yra tapats. Taiau iandien sunku atsakyti, ar minti Eiagulis ir Veliona XVI a. buvo tik bendriniai odiai, apibdinantys bet kur mirusj, ar vartojami norint nurodyti ypating, kilming, sudievint mirusj protv (r. Narbut). Kad mir protviai neretai tapdavo ne tik nam dvasiomis, globjais, bet ir dievais, paliudijim raytiniuose altiniuose turime pakankamai (plg. Bruten ir Videvut, Pajaut, J. Lascikio minimus Simonait, Sidzi ir t. t.). Taigi, jeigu eliminuojame i diev tarpo Velion, tai taip pat, matyt, reikt pasielgti ir su Eiaguliu.
20 Antai M. Pretorijus rao, jog nuotaka, ties kiekviena pravaiuojama utvara ir kiekviena ems riba turi imesti po rankluost ir juost (BRM III, p. 315).

42

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

4. Drebkulis 4.1. altiniai. M. Pretorijus pirmasis mini Pikulo tarn Drebkul: Drebkulis (Dreb-kullis) Pikulo (Pykullis) tarnas, kuris, anot j, turs jg judinti em, todl jo aukiasi, kai per didel audr pastebi em drebant (BRM III, p. 261). 4.2. Tyrinjimai. J. Brodovskis ir P. Ruigys Drebkul laiko ems drebjim dievu (Mannhardt, 1936, p. 613). F. Kuraitis dl io odio reikms nebuvo tikras, todl ura j lautiniuose skliaustuose. A. Jukos odyne bendrinis odis drebkulys aikinamas taip: Tas drebkulys, kurs kula smagiai, kad em dreb (LK II, p. 669). I. J. Kraevskis, atrodo, Drebkul laiko aukiausiojo dievo eufemizmu (LM I, p. 194). A. leicheris Drebkul, jo manymu, reikiant t, kuris taip trenkia, kad net dreba, kildina i veiksmaodi drebti virpti ir kulti pliekti, muti (LM I, p. 234). Aptariamojo teonimo antrasis dmuo gali bti sietinas ir su lietuvi kulti muti, ir su klis / klys akmuo, gniutulas, kamuolys (LK VI, p. 836837). Lietuvi tikjimuose akmenis mto, skaldo arba vaiuoja per akmenis Perknas: Perknas vainja ratais, akmen prisidjs, Kai Perknas trenkia, tai meta akmen (LTR 6167/318); perskil akmenys Perkno darbas (Balys III, p. 148160). Kita vertus, su akmenimis ry turi ir folklorinis lietuvi Velnias. Sakoma, kad po kiekvienu didesniu akmeniu Velnias turi namus ir mon; po akmeniu (kartais po akmeniu vandenyje) slepiasi Velnias, todl tokius akmenis ir trenkia Perknas; Velnias nea akmenis banyiai sudauyti ir pan. (Balys III, p. 135, 149). Viesulas, didel audra mitinje lietuvi tautosakoje taip pat daniausiai siejama su Velniu (Liucipieriu, Belzabubu). Sakoma, kad Velnias savo eimynai pietus nea; pragaro Liucipierius (Belzabubas) su savo maina vaiuoja piet; velnias di (daniausiai pakaruoklio) pragar gabena ir t. t. (r.: Vlius, 1987, 7071; Vaitkeviien, 2001, p. 127). Apibendrinant galima teigti, jog gan vlai ir tik M. Pretorijaus pamintas Drebkulis yra vienas to paties Pikulio epitet.

43

Rimantas Balsys

5. Nijol T. Narbutas teigia, jog Nijol yra pragaro karalien, Pokliaus mona, Krmins dukt. Nijols vard T. Narbutas kildina i slav poemio deivs Nija (Nyja), kuri mini J. Dlugoas, ir lietuviko odio ola poemio landa, vri urvas. T. Narbutas, kaip dera mitologui romantikui, neikenia nesukrs mito apie Krmin ir jos dukr Nijol, kuri pagrobia poemio valdovas Poklius (Narbutas, 1998, p. 136137). Istorija, kaip jau paymjo G. Beresneviius (TLPR, p. 102), perpasakota sekant graik mitu apie Demetr ir jos dukter Persefon, kuri pagrobia Hadas. T pat pasakojim apie Nijol, sekdami T. Narbutu, vliau pakartoja J. I. Kraevskis, P. Bezsonovas ir P. Dundulien (Dundulien, 1990, p. 115). Ypa Nijols vard ipopuliarino J. I. Kraevskio poema Vytolio rauda. Jokiuose kituose altiniuose Nijol neminima, todl laikytina paties T. Narbuto kryba. 6. Giltin (Magyla, Maras, Maro mergos, Pavietr, Kolera, Kaulinyia, Kapini mogus) 6.1. altiniai. Pirm kart odis giltin pamintas XVII a. vidurio rankratiniame odyne Lexicon Lituanicum. ia giltin (kartu su smeriu) vartojama miriai nusakyti (BRM III, p. 77). Tas pats pasakytina ir apie giltins paminjim madaug 1680 m. raytame Frydricho Pretorijaus Vyresniojo rankratiniame odyne (BRM III, p. 94). Kaip deiv Giltin pirmasis apibdino M. Pretorijus: Giltin mirties deiv <>. ios deivs tarnaite laikoma Magyla. Kuri k nors udanti arba kankinanti tarsi budelis (BRM III, p. 260). iaip jau yra dar ir pykio bei nelaims diev: Pikulas (Pykullis), Giltin (Giltyne), Magyla (Magyla) ir t. t. (BRM III, p. 239). Panaiai rao ir K. Jurkaitis: Jai (Giltinei) lygus Dievo tarnas yra Maras21 bei, kitur teip vadinamoji, Magyla. Brodovskis Giltin vadina maro deive, P. Ruigys mirtimi, K. G. Milkus pateikia posak Giltin neveizd dant ir kritikuoja Ostermejer teigdamas, kad dori krikionys
Maras, LK duomenimis, ne tik labai ukreiama epidemin liga, bet ir mirties, mirimo sinonimas (LK VII, p. 847).
21

44

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

mirties neturt vadinti pagoni maro deivs vardu (Milkus, 1990, p. 271, 354). A. Cvekas 1898 m. teigia, kad lietuviai bijodav vaiduli ir Giltins, todl seniau kapines darydav toliau nuo gyvenviets, paprastai u ups, nes per vanden mirusij vls, vaiduliai ir Giltin negali pereiti (Zweck, 1892, p. 172). XVII a. pabaigos XIX a. altiniuose ir tautosakoje Giltin vadinama vairi lig, sukeldavusi masines epidemijas ir mirties protrkius, vardais (Maras, Kolera, Pavietr), o XIX a. pabaigoje XX a. pradioje sakmse ir tikjimuose Giltin tapatinama su i kapini ijusiu mirusiuoju (Kapini mogus, Kaulinyia). Pastarasis Giltins vaizdis sietinas su tikjimu, jog mirtantj ateina isivesti anksiau mirusij artimj (kaimyn, giminaii, pastam) vls: kad kam reik mirt, tai tris dienas pirm to jo nabatininkai gentys j lanko; ...kininkas ilums i Kumeli mirdams mats savo jau pirm por nedli mirusij pai koj gale, alia savo lovos bestovini, ...jau mano mamat atjo mane gabtis tai ji jau koj gale stovia... (BsIGVV, p. 149)22. 6.2. Etimologija. A. leicheris Giltin kildina i lietuvi gel- / gilgelti (LM I, p. 205, 227228). Tokios paios nuomons ir E. Fraenkelis, kuris Giltins vard sieja su lietuvi galas, gelti, gesti (Fraenkel I, p. 130, 151). A. J. Greimo manymu, Giltins etimologija rodo, jog viena i archajik Giltins pasireikimo form galjo bti gyvat (Greimas, 1990, p. 103). Magylos vardas A. leicherio ir K. Bgos siejamas su slav kalb odiais, reikianiais kap (LM I, p. 234; Bga I, p. 348), o Maras (Maro ponia, mergos) giminingas lietuvi mirti (Fraenkel I, p. 409). Skoliniu i slav kalb laikytina Pavietr (lenk. powietrze), o Kolera
Kriionybs takoje formavosi ir tikjimai, jog mirusiojo pasiimti, jo palydti atvyksta Iganytojas, angelai: Mano ttis prie jo mirim mums aplink jo lov stovintiems tar: Tai Iganytojis atjo...; ...pamaiau alia trep balt vyr gelsvais plaukais ir su plunksniniais, aukt pei isikelianiais sparnais bestovint; ...du mones su sparnais, atlkuse alia lovos prie mans stov... (BsIGVV, p. 152154). Minti tikjimai sietini su krikionikomis legendomis apie angelus, angel sarg, kur turi kiekvienas krikionis, arkangel Mykol, kuris ivaduoja sielas i pragaro prieangio bei pragaro ir nuveda jas dang (KRL, p. 174).
22

45

Rimantas Balsys

(cholera), greiiausiai taip pat per slavus, atkeliavo i graik kalbos (gr. chol tulis ir rhe teku) (Fraenkel I, p. 557; T, p. 86). 6.3. Ivaizda. Raytiniuose balt religijos ir mitologijos altiniuose duomen apie Giltins ivaizd nra. Tautosakoje, kalendorinse ventse ir vaizduojamajame mene skirtini du Giltins (mirties personifikacijos) apibdinimai. 1. Giltin (Kolera; Pavietr, Maras, Maro deiv, Maro mergos) sudivusi, baltai arba juodai apsirengusi moterik (trys moteriks): ...maro metu po kaimus vaikioja trys jaunos, dailios mergos, graiai baltai apsirengusios BsIGVV, p. 133); ...ijs matau ateina per vartus moterika baltai apsirdius; ...atjojau ties vienu gaspadorium, o jo dukt sirgo. Susyk pamaiau alia mans graitai ainanias tris mergas baltas. Mane pajm baim, arkliai pradjo prunkt. Tos mergos pasuko an t nam, kur buvo tas ligonis. Ir tuo pradjo t nam unes lotie (BsOPS, p. 132133); ...maro deiv atkeliavo karietoj su eetu juodi. Ji, sako, buvus puikiai juodai apsirdius (BsIGVV, p. 134); senovs gadynje buvo kolera mons j matydav moterikoj ypatoj. Bdavo, sako, vainja ponia, apsirdius su juodais drabuiais, ketvertu juod arkli per naktis ir pliaukina botagu (BsIGVV, p. 134). 2. Giltin mogaus griauiai su dalgiu. Giltins mogaus griaui su dalgiu vaizdinys yra tarptautinis ir, greiiausiai, kiek vlyvesnis. Nors Europos vidurami dailje mirtis itaip vaizduojama jau XV a. pabaigoje XVI a. pradioje23 (r. 1, 3, 4 pav.). Kaip tik tokia Giltin pavaizduota Vilniuje esanioje v. Petro ir Povilo banyioje (r. 2 pav.), kurios interjeras su visomis skulptromis, manoma, buvo ubaigtas apie 1682 m. (r.: Sakalauskas, 1997). Tuo
Viduramiais i populiari pasakojim apie naktimis ant kap okanius numirlius, kurie tokiu bdu vilioja savo karalyst gyvuosius, atsirado vaizduojamojo meno motyvas mirties okis (danse macabre). Danse macabre siuet sudaro numirli, jau virtusi griauiais, ir gyvj procesija. Mirties okis, parodantis, jog mirtis sulygina visus vyrus ir moteris, kilmingus ir prastuolius, turtingus ir vargus viduramiais buvo mgstama teatralizuot procesij tema. ymiausi mirties okio pavyzdiai mene yra Albrechto Diurerio (14711528) ir Hanso Holbeino (14981543) darbai (r.: MEP, p. 48, 50; PD, p. 24, 100).
23

46

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

pat metu Pranczijoje skeletas arba kaulai imti vaizduoti ne tik antkapiuose, bet siskverb ir nam interjer, atsirado ant idini ir bald (Aries, 1983, p. 46). Abiem pavidalais Giltins kauk ufiksuota ir lietuvi kalendorini (Ugavni, Kald, Msdo vakarli, Trij Karali) bei eimos (vestuvi) veni persirengli vaiktynse (Skrodenis, 1972, p. 71; Katkus, 1965, p. 151; Balys, 1993, p. 65, Vyniauskait, Kalnius, Pauktyt, 1995, p. 372). Daniausiai Giltin (smertis) vaizduojama kaip balta marka apsidengusi btyb su kaukole vietoje veido ir dalgiu (mediniu dantytu peiliu) rankose arba (reiau) kaip skeletas24. Giltin paprastai puldindavo mones ir liepdavo ruotis miriai arba pjaudavo juos dalgiu (Vaicekauskas, 2005, p. 128). Abu tautosakoje ir kalendorinse ventse ufiksuoti Giltins pavidalai sutinkami ir sapn aikinimuose: Giltin per laukus su dalgiu ateinani sapnuoti reikia, jog liga artja; t pai Giltin sapnuoti sunkiai sergant greitas pasveikimas. Panaiai aikinami ir kiti su mirtimi susij vaizdiniai sapnuose: griauius tave einanius matyti mirtis laukia; kaulus ar skelet sapne regti greit mirsi ir pan. O tai jei Giltin sapne pargriausi sveikas bsi (SLS, p. 99100; 110, 156). 6.4. Funkcijos, ryys su kitomis dievybmis. K. Jurkaiio uraytame tikjime sakoma, jog Giltin nra deiv arba dievait, bet tiktai Dievo tarnait, arba angels. Lyg kaip Aigipte myrio angels per butus perjo ir pirmgimusius nusmaug, teip ir giltin ne i savs, bet Dievui paliepiant mones smaugia. Jai lygus Dievo tarnas Maras bei kitur teip vadinamoji Magyla (BsIGVV, p. 124). T. Narbutas teigia, jog Giltin yra senovs prs mirusij valdov ir gretina j su lietuvi garbinta Veliona (Narbutas, 1998, p. 130). S. Daukantas Giltin laiko Pikulio, arba piktojo dievo, mona, kurios buvim rodo patarl: Eik sau po giltini arba Giltini kalpa (LM I, 160). H. Uzeneris skiria Giltin mirties deiv ir Vlon, emeluk bei Ezagul vli dievus (LM I, p. 428). Panaios nuomons (mirties deiv Giltin, vli
24 Giltine apsirdo usisiausdamas ant paprast rb didel balt drobul. Akims ikerpa apvalias skylutes, dar anglimi aplink apipaio. Pasitaiso didel medin dalg (Balys, 1993, p. 65).

47

Rimantas Balsys

Veliona ir emeluk) laiksi ir J. Basanaviius (LM II, p. 20). Lietuvi Giltin, kaip jau yra paymjs A. Briukneris ir S. A. Tokorevas, artima visoje Europoje sutinkamam mirties vaizdiui (LM I, p. 490, MHM II, p. 472). P. Dundulien teigia, jog pagrindin Giltins funkcija yra stebti, kada ateina laikas mogui mirti, o atjus tam laikui, mog numarinti (Dundulien, 1990, p. 66). Remdamasis pasakos Giltin kma (AT 332) analize, N. Vlius daro prielaid, jog lietuvi mitologijoje mogaus sveikata ir negalavimai (ligos), gyvenimas ir mirtis buvo vien ir t pai mitini btybi kompetencijoje (Vlius, 1987, p. 222). A. J. Greimas Giltin laiko Laimos seserimi, nes jai lygiai tiek pat priklauso mogaus numarinimas, kiek ir jo gyvenimo pratsimas, jo pasveikdinimas. Anot A. J. Greimo, Giltin savo funkcijas pati apibdina: A esu Giltin, man reikia eiti ligoni pairt. Reik man paskirt, katruos laikyt, katruos maryt (Greimas, 1990, p. 202; Slaniauskas, 1975, p. 101104). M. Gimbutien, sekdama A. J. Greimu, Giltin vadina antrja Laimos puse, Laimos sesuva (Gimbutien, 2002, p. 40)25. Sakmse Giltin numarina mog, glusi savo ilgu lieuviu (dl ios prieasties mirusiajam karst dedamos avikirps irkls, kuriomis ketinama Giltinei nukirpti kupin nuod lieuv), nusmaugia, udusina arba nukerta dalgiu. Manyta, jog Giltin ypa pavojinga kritiniais gyvenimo momentais (gimtuvs, kriktynos, vestuvs). Tuomet, kai mogus yra itin paeidiamas, Giltin budi, laukia savo aukos prie dur. T liudija paprotys veam kriktyti kdik kmams paduoti pro lang: kdik neanioji kma turi eiti su juo prie veimo ne pro duris, bet ji ieina i trobos be kdikio ir ateina prie lango, pro kur jai paduodamas kdikis, kad jau per t pat pirmj gyvenimo yg jo nepasitikt Giltin, mirties deiv, turinti papratim stovti prie dur; io atsargumo
Vienoje sakmje Giltin (Maras, Maro mergos, Kolera) ir yra vadinama Laima: itaip Laimos darydavo: jos nakt ateidavo prie lang ir klausia: Ar nemiegat? I trij syki klausia. Katrie guli viduj, kad ant to odio atsiliepia: Nemiegtam ! tai Laima atsako: Nemiegokit! Ir parao baltas literas ant lang, ale perskaityti jas niekas negaljo. O kada kas atsak, kad miegtam, tai Laima atsako: Tai ir miegokit aminu miegu! Ir urao juodas literas ant lang, ir tas niekas perskaityt negaljo (Balys IV, p. 23).
25

48

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

ypa grietai prisilaiko tvai, kurie jau yra netek kdikio (Lietuvininkai, 1970, p. 144). Kaip auk Giltinei (mirties dievams) galima bt interpretuoti ir paprot veant kdik kriktyti nukirsdinti ant trobos slenksio gaidio galv (plg. su auka Didevaitei). Galimybi apsisaugoti nuo Giltins esti ir daugiau: pasakose Giltin apsukresniam daktarui pasiseka pagauti ji udaroma gerai apkaustytame grabe ir ukasama em, viliojama rieuto keval su skyle ir pan.26; uraytas tikjimas, jog nuo Koleros galima apsisaugoti per vien dien suverpus, apmetus, suvrus ir iaudus audekl, kur reikia utiesti ant kaimo galo, tada Kolera negals kaim vaiuoti. Giltins vard paliudija ilik hidronimai: Giltin ups Jonavos ir Kauno rajonuose; Giltinup up Teli rajone; Giltins eerlis Anyki rajone (Vanagas, 1981, p. 115). Apibendrinant paymtina, jog Giltin raytiniuose altiniuose paminta gana vlai tik XVII a. pabaigoje, vis labiau sigalint krikionybei. Kur kas daugiau ini apie Giltin (ivaizda, funkcijos) perteikia XIXXX a. urayta tautosaka. Tad tiktina, jog tauto sakiniam Giltins vaizdiui takos turjo krikionikosios Europos menas. Lygiai taip pat tiktina, jog i viduramiais Europoje populiari teatralizuot Danse Macabre procesij Giltins (smerties) personaas atkeliavo ir lietuvi persirengli vaiktynes. Ivados 1. 1418 m. paminto prs dievo Patulo vardo rayba XVXVII a. altiniuose ir XIXXX a. tyrintoj darbuose (sekama altiniais) vairuoja. I gausybs skirtini tik du teonimai: Patulas ir Pikulas. Kitas altiniuose bei tyrinjimuose pasitaikanias i dievybi vard formas reikt laikyti arba raybos klaidomis, arba kilusiomis i Patulo ir Pikulo tarpusavio sveikos. 2. altini apvalga, senosiose prs emse ilik toponimai bei vardo etimologija leidia teigti, jog Patulas laikytinas prs mirusij
Stebukl pasaka Giltin kma (AT 332+332A), katalog duomenimis, gana populiari ne tik Lietuvoje (urayta 140 variant), bet ir Latvijoje (150), Estijoje (16), Suomijoje (57), Danijoje (34), Airijoje (186), Pranczijoje (26), Vokietijoje (46), ekijoje (12), Lenkijoje (25), Rusijoje (15), Ukrainoje (29), Baltarusijoje (16).
26

49

Rimantas Balsys

(mirusij pasaulio) dievu, kur XVI a. pirmojoje pusje i panteono istm sukrikionintas Pikulas su savo pagalbininkais. proces geriausiai iliustruoja J. Bretkno kronika, kurioje perpasakota istorija apie trij aukiausij prs diev atvaizdus, Patul jau pakeiiant Pikulu, kuris pirmajame altinyje net nelaikomas dievu, o apibdinamas kaip skraidanti dvasia arba velnias. 3. J. Lasickio paminti Veliona ir Eiagulis sietini su eioje (kape) guliniu mirusiuoju (velioniu). Taiau iandien sunku atsakyti, ar minti Eiagulis ir Veliona XVI a. buvo tik bendriniai odiai, apibdinantys bet kur mirusj, ar vartojami norint nurodyti ypating, kilming, sudievint mirusj protv. Kad mir protviai neretai tapdavo ne tik nam dvasiomis, globjais, bet ir dievais, paliudijim raytiniuose altiniuose turime pakankamai (plg. Bruten ir Videvut, Pajaut, J. Lasickio minimus Simonait, Sidzi ir t. t.). 4. XVIIXX a. lietuvi tautosakoje, tikjimuose, paproiuose ufiksuotas Giltins vaizdis tapatus visoje Europoje sutinkamam mirties vaizdiui: a) Giltin sudivusi, baltai apsirengusi moteris; b) Giltin mogaus griauiai su dalgiu. Tiktina, jog tokiam Giltins vaizdiui takos turjo vidurami Europoje itin populiarus Danse Macabre siuetas. XVII a. pabaigoje XX a. altiniuose ir tautosakoje Giltin vadinama vairi lig, sukeldavusi masines epidemijas ir mirties protrkius, vardais (Maras, Maro mergos (ponios), Kolera, Pavietr) arba sutapatinama su i kapini ijusiu mirusiuoju ( Magyla, Kapini mogus, Kaulinyia). 5. Drebkulis prie mirties diev priskirtinas tik dl jo galim ssaj su krikionikojo pragaro valdytoju Velniu (kaip Velnio, Pikulio eufemizmas). 6. Nijols (poemio deivs) autentikumas nepaliudytas nei senuosiuose altiniuose, nei tautosakoje, todl laikytinas XIX a. mitolog romantik kryba. Vard XIX a. ipopuliarino J. I. Kraevskio poema Vytolio rauda. 7. XVXVII a. altini ir XIX a. pabaigoje XX a. urayt sakmi bei tikjim analiz parodo su mirtimi susijusi lietuvi bei prs dievybi raid: a) vienas mirusij ir mirusij pasaulio valdov Patulas (Velinas?) (iki XVI a. pradios); b) krikionybs takoje

50

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

pomirtinis pasaulis pereina sudemoninto Pikulo (Velnio) inion (nuo XVI a. pradios); lygiagreiai galjo funkcionuoti Dievo valdomo pomirtinio pasaulio samprata; c) Giltin (ir kitos mirties personifikacijos Magyla, Maras, Maro mergos, Kolera, Pavietr, Kaulinyia) krikionikojo Dievo valios vykdytoja (nuo XVII a.). Gauta 2005 05 23 Spausdinti rekomendavo: doc. dr. L. Petroien, prof. dr. R. Sliuinskas
Literatra
Aries P. (1993). Mirties samprata vakar kultros istorijoje. Vilnius. Balys J. (19982003). Ratai, t. 14. Vilnius. Balys J. (1993). Lietuvi kalendorins vents. Vilnius. Balsys R. (2003). Maosios Lietuvos vej dainos. Sandaros, turinio ir poetikos ypatumai . Klaipda. Beresneviius G. (1990). Dausos. Klaipda. Bga K. (19581961). Rinktiniai ratai, t. 13. Vilnius. Dundulien P. (1990). Senovs lietuvi mitologija ir religija. Vilnius. Elisonas J. (1932). Ms krato fauna lietuvi tautosakoje. Ms tautosaka, t. 5. Kaunas. Endzelns J. (1943). Senpru valoda. Rga. Fischer R. R. (1970). Indo-European Elements in Baltic and Slavic Chronicles. Myth and Lan among the Indo-Europeans. Berkeley, Los Angeles, London. Fraenkel E. (19551965). Litauisches etymologisches Wrtrebuch. Bd. 12. Gttingen. Gimbutien M. (2002). Balt mitologija. Senovs lietuvi deivs ir dievai. Vilnius. Gerullis G. (1922). Die altpreussischen Orstamen. Berlin und Leipzig. Greimas A. J. (1990). Tautos atminties beiekant. Apie dievus ir mones. Vilnius-Chicago. Greimas A. J. (1986). Velinas ir Kalevelis. Metmenys, Nr. 52. Katkus M. (1965). Balanos gadyn. Ratai. Vilnius. Lietuvininkai (1970). Lietuvininkai. Vilnius. Mannhardt W. (1936). Letto-Preussische Gtterlehre. Riga. Maiulis V. (1988, 1993, 1996, 1997). Prs kalbos etimologinis odynas, t. 14. Vilnius. Milkus K. G. (1990). Pilkalnis. Vilnius. Narbutas T. (1998). Lietuvi tautos istorija, t. 1. Lietuvi mitologija. Vilnius. Narbutas I. (1998). Senieji lietuvinink tikjimai. Kaunas. Pteraitis V. (1992). Maoji Lietuva ir Tvanksta prabalt, pralietuvi ir lietuvinink laikais. Vilnius. Pteraitis V. (1997). Maosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardiai. Vilnius. Puhvel J. (2001). Lyginamoji mitologija. Vilnius. Sakalauskas M. (1997). v. Petro ir Povilo banyia. Vilnius. Skrodenis S. (1972). emaii buitis J. Pabros pamoksluose. Jurgis Pabra (17711849). Vilnius. Slaniauskas M. (1975). iaurs Lietuvos sakms ir anekdotai. Surinko M. Slaniauskas. Vilnius. Toporov V. (2000). Balt mitologijos ir ritualo tyrimai. Vilnius. Trautmann R. (1910). Die altpreussischen Sprachdenkmler. Gttingen Vaicekauskas A. (2005). Lietuvi iemos vents. Bendruomenins kalendorinio ciklo apeigos XIX a. pab. XX a. pr. Kaunas. Vaitkeviien D. (2001). Ugnies metaforos. Lietuvi ir latvi mitologijos studija. Vilnius.

51

Rimantas Balsys
Vanagas A. (1981). Lietuvi hidronim odynas. Vilnius. Vlius N. (1987). Chtonikasis lietuvi mitologijos pasaulis. Vilnius. Vlius N. (1986). Senovs lietuvi religija ir mitologija. Krikionyb ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Vilnius. Vlius N. (1983). Senovs balt pasaulira. Struktros bruoai. Vilnius. Vyniauskait A., Kalnius P., Pauktyt R. (1995). Lietuvi eima ir paproiai. Vilnius. Zweck A. (1892). Litauen: Eine Landes und Volkskunde. Stuttgart. . . (1946). . . . . (1972). . - . . BRM BsIGVV BsOPS KRL LE Lk LL LK LM ME MEP PD SLSk SLS TLPR T IV T MHM (19962003). Balt religijos ir mitologijos altiniai, t. 13. Vilnius. (1998). Basanaviius J. I gyvenimo vli bei velni. Surinko Jonas Basanaviius. Vilnius. (2001). Okabali pasakos ir sakms. Surinko Jonas Basanaviius. Vilnius. (2001). Krikionyb: realijos ir legendos. Vilnius. (19531985). Lietuvi enciklopedija, t. 127. Boston. Evangelija pagal Luk. (1987). Lexicon Lithuanicum: Rankratinis XVII a. vokieilietuvi kalb odynas. Vilnius. (19562002). Lietuvi kalbos odynas, t. 120. Vilnius. (19952003). Lietuvi mitologija, t. 13. Vilnius. (19971999). Mitologijos enciklopedija, t. 12. Vilnius. (1999). 1000 Masterpieces of European Painting from 1300 to 1850. Knemann. (1997). Pasaulio dail. Vilnius. (1927). Senieji lietuvi skaitymai, t. 1. Kaunas. (1999). Senasis lietuvi sapnininkas. Panevys (2001). Beresneviius G. Trumpas lietuvi ir prs religijos odynas. Vilnius. (1926). Tauta ir odis. Kaunas. (1985). Tarptautini odi odynas. Vilnius. (1980). , . 12. .

PRUSSIAN AND LITHUANIAN DEITIES OF DEATH (OF THE UNDERWORLD, OF THE DEAD): FROM PATULAS TO KAULINYIA Rimantas Balsys Summary
We find seventeen deities or mythological beings associated with death (with the dead, the underworld) in written Baltic mythology sources from the beginning of the 15th to the 17th centuries, in Lithuanian folklore and beliefs from the 19th20th centuries and in works by investigators from the 19th to the beginning of the 20th

52

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

centuries (Patulas, Pikulas, Pokulai, Didevait, Eiagulis, Veliona, Giltin, Velinas, Magyla, Drebkulis, Nijol, Maras, Maro mergos, Kolera, Pavietr, Kapini mogus, Kaulinyia). Based on historical sources (15th17th) and work by other researchers (S. Staneviius, J. Basanaviius, A. leicheris K. Bga, P. Skardius, V. Maiulis, V. Toporovas, N. Vlius, M. Gimbutien, A. J. Greimas, G. Beresneviius) aided by folkloric, linguistic archaeological, historical and other Lithuanian and Prussian sources, this article discusses the origin, nature of functions and regional dependence of deities and mythological beings connected with death, and their possible relation to the gods and goddesses of other Indo-European nations and the Christian tradition. The article also attempts to survey changes among deities of death in the 15th to 20th centuries and to establish reasons for and circumstances surrounding those changes. 1. The rendering of the name of the Prussian god Patulas cited in 1418 varies in the sources over the 15th17th centuries and in works by investigators (following the sources) in the 19th20th centuries. From a plentitude (Pattolu, Patollo, Peckols, Peckollum, Peckoli, Pecols, Pocols, Pocclum, Poccolum, Pikols, Pikoliuni), only two theonyms emerge: Patulas and Pikulas. Other forms of these names of gods encountered in source material and research turn out to be errors of orthography or confusion between the names Patulas and Pikulas. 2. Surveys of sources, toponyms conserved in old Prussian lands and the etymology of the name provide the basis for stating that Patulas is to be considered the Prussian god of the dead (of the world of the dead), and that he was pushed out of the pantheon in the first half of the 16th century by Pikulas and his minions. This process is best illustrated by the chronicle of J. Bretknas where, in retelling the story about the images of the three supreme Prussian gods, Pikulas replaces Patulas, whereas in the primary source Pikulas wasnt even considered a god, but rather was described as a flying spirit or devil. 3. Veliona and Eiagulis mentioned by J. Lasicki (1582) are to be understood as the soul of the deceased lying in the mound (grave). Its difficult to determine today whether Eiagulis and Veliona had a general meaning in the 16th century, signifying any deceased person,

53

Rimantas Balsys

or whether they referred to a special, noble, sanctified deceased ancestor. We encounter adequate testimony in the written sources that deceased ancestors often became not just household spirits and protectors, but also gods (compare Brutenis and Videvutis, Pajauta, Kukovaitis, J. Lasickis Simonaitis, Sidziai and etc.) 4. Lithuanian folklore, beliefs and traditions in the 17th20th centuries provide an image of Giltin as identical with the image Death assumed throughout Europe: a) Giltin as a withered woman dressed in white; b) Giltin as a human skeleton with a scythe. Its believed this image of Death was influenced by the extremely popular Danse Macabre (Dance of death) representations in Europe in the Middle Ages. 5. Drebkulis is to be included with gods of death merely for his possible connections with the Devil, the Christian ruler of Hell,. 6. The authenticity of Nijol (goddess of the underworld) is attested neither in the old sources nor in folklore, and thus should be considered the creation of 19th century mythologer romantics. J. I. Kraszewskis poem The Lament of Vytolis [Vytolio rauda in Lithuanian] especially popularized the name in the 19th century. 7. Analysis of 15th17th century sources as well as the sayings and beliefs recorded at the end of the 19th and the 20th centuries demonstrates the development of Lithuanian and Prussian deities: a) a single ruler of the dead and the underworld, Patulas (Velinas?) (until the start of the 16th century); b) under the influence of Christianity the world of the hereafter is transferred to a demonized Pikulas (Velnias) (from the start of the 16th century); a concept of the world of the hereafter ruled by God could operate in parallel c) Giltin (and other personifications of Death) as the executor of the will of the Christian God (from the 17th century).

54

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

1 pav. H. Holbeinas (14971543 m.). Raitelis, moteris ir mirtis

55

Rimantas Balsys

2 pav. Giltins skulptra v. Petro ir Povilo banyioje Vilniuje. XVII a. pabaiga. r.: M. Sakalauskas. v. Petro ir Povilo banyia. Vilnius, 1997, p. 36.

56

Prs ir lietuvi mirties (poemio, mirusij) dievybs: nuo Patulo iki Kaulinyios

3 pav. L. Signorelli. Mirusij prisiklimas. Freska Orvieto katedroje. Apie 14991505 m.

57

Rimantas Balsys

4 pav. H. Baldung. Trys mogaus gyvenimo tarpsniai ir mirtis. 1539 m. r.: PD, p. 24.

58