Hėrakleitas

Fragmentai

1. Štai šitos Ţosmės esančios amţinai nesupranta ţmonės nei

prieš išgirsdami, nei kartą išgirdę. Mat viskam randantis pagal
šią Ţosmę, Jie panašūs į [jos] nepatyrusius, nors patiria ir tokius
kalbesius, ir tokius darbus, kaip aš dėstau, kiekvieną pagal
prigimtį atskirdamas ir išklodamas, kaip yra. 0 kitiems ţmonėms
lieka paslėpta tai, ką jie veikia ovyje, lygiai kaip ir tai, ką maršai
atiduoda miegodami.
2. Su kuo labiausiai be paliovos bendrauja – su šia Ţosme, – jie
nesutaria, – ir su kuo kas dieną susiduria, tai jiems svetima
rodosi.
3. Tokių dalykų nenuvokia dauguma, kurie su jais susiduria, ir
nepaţįsta patyrę, o jiems tiktai regisi.
4. Išgirdusieji ir nesupratę panašūs į kurčius – tai apie juos
liudija posakis: „Būdami čia nebūna“.
6. Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai
Ţosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką.
7. Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o
kiekvienas miegantis nusisuka į savišką.
8. Miegantieji yra to, kas vyksta pasaulyje, dirbėjai ir
bendradarbiai.
9. Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems.
11. Nuvokimas bendras visiems.
12. Ne manęs, bet Ţosmės išklausiusiems išmintinga sutarti visa
viena esant.
13. Yra Viena Išmintinga – ţinoti sprendimą, visus daiktus per
visus vairuojantį.
14. Būtina ţinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė –vaidas, ir
viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi [pagal jį].
15. Viena Išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori vadintis
Dzeuso vardu.
16. Dievui visa graţu, gera ir teisinga, o ţmonės pasigavo, kad
vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi.
17. Teisybės vardo jie neţinotų, jei tokių dalykų [t.y. neteisybės]
nebūtų.
18. Dievas – diena naktis, ţiema vasara, kova taika, sotis alkis:
keičiasi kaip kad kai [kas] sumaišyta su smilkalais vadinama
pagal kiekvieno jų kvapą.
19. Karas – visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip
dievus, kitus – kaip ţmones, vienus vergais padarė, kitus –
laisvaisiais.
20. Nemarūs marūs, marūs nemarūs, kitų mirtimi gyvi, kitų
gyvenimu mirę.
21. Tas pat buva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir
sena: nes šitai, pavirtę, yra anuo ir ana tai, vėl pavirtę, šituo.
22. Ţmogus naktį, kai jo rega uţgesinta, uţsiţiebia ţiburį, o
gyvenime [ţmogus] miegodamas uţsiţiebia mirtimi, budėdamas
– miegu.

1
23. Mirtis – ką ovyje regim, o ką miegodami – miegas.
24. Gimusieji geidauja gyventi – ir gauti mirties dalias, ir dar
vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.
26. Lavonai uţ mėšlą išmestinesni.
28. Didingos mirties burtas didingą atneša dalią.
29. Arėjo nukautus gerbia dievai ir ţmonės.
30. Mirusių ţmonių laukia tai, ko jie nei tikisi, nei vaizduojasi.
31. Nesitikėdamas netikėta neatras – [yra] nesuieškoma ir
neprieinama.
32. Didţiuma dieviškųjų dalykų per netikėjimą išvengia
paţinimo.
33. Ţmogiškus vaizdinius laikė vaikų ţaislais.
34. Vaizdinimąsi vadino šventąja liga.
36. Ţmonės dėl aiškių dalykų paţinimo apsigauna panašiai kaip
Homėras, kuris buvo uţ visus graikus išmintingesnis. Mat ir jį
apgavo utėlinėjęsi vaikai, pasakę: „Ką pamatėme ir sugavome,
tą paliekame, ko nepamatėme ir nepagavome, tą nešamės.“
37. Valdovas, kurio yra ta pranašavietė Delfuose, nei ţosta, nei
slepia, bet duoda ţenklą.
38. Gimtis mėgsta slėptis.
39. Neiškylanti aikštėn dermė uţ iškylančią galingesnė.
40. Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su pačiu savimi sutaria: tai
– atvirkščiai apgręţta dermė, kaip lanko ir lyros.
41. Priešprieša naudinga, ir iš besiskiriančiųjų – graţiausia
dermė.
44. Kelias aukštyn ir ţemyn – vienas ir tas pats.
45. Rato apskritimo pradţia ir pabaiga bendra.
46. Jūra – tyriausias ir suterščiausias vanduo: geriamas ir
išganingas ţuvims, negeriamas ir praţūtingas ţmonėms.
47. Asilai mieliau renkasi šiaudus negu auksą.
48. Kiaulės srutomis dţiaugiasi labiau negu švariu vandeniu.
52. Pagavos: visumos ir nevisumos, sutelktis išskirtis, darna
nedarna: iš visų viena ir iš viena visi.
54. Šlamštas, pabertas kaip papuola, – graţiausia darna.
55. Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas iš dievų, nei kas
iš ţmonių sukūrė, bet buvo ji amţinai, ir yra, ir bus – amţinai
gyva ugnis, pagal saiką įsiţiebianti ir pagal saiką uţgęstanti.
56. Visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip, kaip auksui
prekės ir prekėms auksas.
57. Ugnies atogrįţos: pirma jūra, o iš jūros – perpus ţemė,
perpus ugninė vėtra. [...] Jūra išsilieja ir seikėjasi iki tokio mato,
koks buvo pirma.
58. Ugnis - stygius ir sotis.
59. Ugnis - nuovoki.
60. Visus [daiktus] teis ir pasmerks uţklupusi ugnis.
61. Amţinastis yra vaikas vaikaujantis, kauliukus metantis: vaiko
yra karalystė.
62. Šitą viską vairuoja Perkūnas.
63. Kiekvienas padaras botagu ganomas.
64. Būdas ţmogaus dievybė.
65. Ţmogiškas būdas nevaldo sprendimų, o dieviškas valdo.

2
66. Vyras paikas dievybės akyse, kaip vaikas – vyro.
67. Graţiausia is beţdţionių šlykšti, palyginti su ţmonių gimine.
Išmintingiausias is ţmonių prieš Dievą atrodys bezdţionė ir
išmintimi, ir groţiu, ir visa kuo kitu.
77. Puikybę reikia gesinti labiau negu gaisrą.
78. Liaudţiai reikia ginti įstatymą nelyginant [miesto] mūrą.
79. Įstatymas – ir vieno valiai paklusti.
80. Tie, kurie ţosta su protu, turi stiprintis tuo, kas bendra
visiems, – kaip miestas įstatymu ir dar daug stipriau, – mat visi
ţmogiškieji įstatymai maitinami vieno dieviškojo; jo valdos siekia
tiek toli, kiek tik nori, ir yra pakankamas visiems, ir [juos] viršija.
81. Kilniausieji renkasi Viena vietoj visa ko: amţinai tveriančią
šlovę – vietoj marių [daiktų]: tačiau dauguma persisotinę kaip
galvijai.
82. Sveikai nuvokti – dorybė didţiausia ir išmintis: tiesą ţosti bei
elgtis įsiklausant pagal prigimtį.
83. Visiems ţmonėms duota save pačius paţinti ir sveikai
nuvokti.
84. Nemokšiškumą geriau slėpti.
85. Apie didţiausiuosius dalykus nespręskime bet kaip.
86. Kieno tik ţosmes esu girdėjęs, nė vienas to nepasiekia, kad
paţintų Išmintinga nuo visų atsiskyrus.
87. Daug ţemės perkasa aukso ieškotojai ir maţa teranda.
88. Išmintin linkę vyrai turi būti geri daugybės dalykų ţinovai.
89. Daugţinybė proto neišmoko, antraip Hėsiodą būtų išmokius
ir Pytagorą, ar vėlgi Ksenofaną bei Hekatają.
90. Pytagoras, Mnėsarcho sunus, iš visų ţmonių labiausiai
išsimiklino ţiniarinkystėje ir, tuos raštus susirankiojęs, išmintį
sau pasidarė, daugţinybę ir suktybę.
93. Priėnėje gimė Biantas, Teutamo sūnus, kurio ţos-mė
vertesnė negu kitų.
94. Kokį gi protą ar nuovoką jie turi? Nuo liaudies dainių jie
sutirpsta ir minią ima per mokytoją, neţinodami, jog „daugel
blogų, maţa gerų“.
95. Šunes loja ant nepaţįstamų.
96. Kvaišas ţmogus linkęs būti sukrėstas kiekvienos Ţosmės.
98. Hėrakleitas peikia sukūrusįjį: „O kad vaidas praţūtų iš tarpo
dievų ir ţmonių“.
100. Atrodo, pasak kai kurių [Talis] pirmas ėmėsi
ţvaigţdininkystės. [...] Apie tai liudija ir Hėrakleitas.
101. Neturime [kalbėti ir elgtis] it savo gimdytojų vaikai.
103. Eidamas sielos ribų neatrastum, kad ir kokiu keliu trauktum,
– tokia joje ţosmės gelmė.
104. Sausas spindesys – išmintingiausia ir kilniausia siela.
105. Sieloms mirtis – tapti vandeniu, vandeniui mirtis – tapti
ţeme: iš ţemės randasi vanduo, o iš vandens – siela.
106. Vyras, kai pasigeria, eina vaikio nebrendėlio vedamas,
griuvinėdamas, kur traukia nenutuokdamas – mat drėgną sielą
turi.
108. Ţmonėms ne geriau pasiekti ko jie nori: sveikatą malonią ir
gerą padarė liga, sotį – alkis, poilsį – triūsas.

3
109. Sunku kovoti su aistra: ko tik nori, ji perka sielos kaina.
110. Tosna pačiosna upėsna įţengiantiems atplūsta vis kiti ir kiti
vandens, ir sielos kyla garais iš drėgmės.
111. Ką galima regėti, girdėti, patirti – tam aš teikiu pirmenybę.
112. Akys ir ausys blogos liudytojos barbarų sielas turintiems
ţmonėms.
114. Akys tikslesnės liudytojos uţ ausis.
115. Jei visi esantieji daiktai taptų dūmais, [juos] atpaţintų
šnervės.
119. Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įţengti.
120. Išsisklaido ir vėl susirenka, o greičiau jau nei vėl, nei vėliau,
bet vienu metu susitelkia ir nuslūgsta, ir ateina, ir nueina.
121. Į tas pačias upes įţengiame ir neįţengiame, esame [jose] ir
nesame.
123 . Šalti šyla, šilti šąla, drėgni dţiūsta, sausi šlampa.
124. Saulė [...] yra kasdien nauja.
125. Saulė neperţengs saiko – antraip ją atras Erinyjos,
Teisybės padėjėjos.
126. Jei Saulės nebūtų, nepaisant kitų ţvaigţdţių, būtų naktis.
127. Daugybės mokytojas – Hėsiodas, dėl kurio jie įsitikinę, kad
jis itin daug ţinąs, – tas, kuris nepaţino dienos ir nakties: juk yra
viena!
130 a. Susitinkant mėnesiams tris dienas iš eiles nesirodo
[mėnuo] – pirmąją, o antroji – mėnesio pradţia: kartais jis
pasikeičia per maţiau, kartais per daugiau [dienų].
130 b . Mėnuo, pasirodęs trečiąją [dieną], tampa pilnatimi
šešioliktąją [mėnesio dieną] per keturiolika dienų. [Laiko], kurio
trūksta iki saiko, atsikrato per trylika dienų.

Hėrakleitas. Fragmentai. Aidai, 1995

Vertimas, įvadas, komentarai – Manto Adomėno