Įvadas

Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos

ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus
neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į
visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir
filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų
pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus.

Šiame darbe trumpai aptariamos Budizmo atsiradimo aplinkybės, istorinis

vystymasis, mokymas, Budizmo vienuolių draugijos (sanghos) susiformavimas ir ryšys
su visuomene ir valstybe, bei pagrindinės Budizmo sistemos.

Budizmo atsiradimas

Budizmas atsirado šiaurės rytų Indijoje tarp 6a.pr.Kr. pabaigos ir 4a.pr.Kr

pradžios. Tai buvo didelių socialinių permainų ir intensyvios religinės veiklos periodas
Indijoje. Mokslininkai nesutaria dėl Budos gimimo ir mirties datų. Daug mokslininkų
Europoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje tiki, kad istorinis Buda gyveno nuo
563m.pr.Kr iki 483m.pr.Kr. Daug kitų, ypatingai Japonijoje, tiki, jog jis gyveno šimtu
metų vėliau (nuo 448m.pr.Kr iki 368m.pr.Kr).

Tuo metu Indija nebebuvo patenkinta Brahmanų aukojimo ir apeigų išoriniais

formalumais. Šiaurės rytų Indijoje buvo vienuolių, kurie bandė kitaip aiškinti Vedas. Iš
to literatūroje atsirado Upanišados, kuriose galima rasti naują požiūrį į atsižadėjimą ir
transcendentinį žinojimą. Šiaurės rytų Indija, kuri buvo mažiau įtakojama arijų,
išvysčiusių pagrindines Vedų Indų tikėjimo dogmas ir praktikas, tapo lopšiu daugeliui
heterodoksinių sektų. Visuomenė tuo metu buvo sunerimus dėl genčių vienybės suirimo
ir keleto menkų karalysčių ekspansijos. Religine prasme, tai buvo abejonės, sumišimo ir
eksperimentavimo metas.

Budizmo atsiradimo metu artimiausios ir tuo pačiu svarbiausios sektos buvo

Adživakas, kuris pabrėžė likimo dėsnį ir Džainizmas, asketiškas judėjimas, pabrėžiantis
būtinybę išlaisvinti sielą iš materijos. Nepaisant to, kad Džainizmas, kaip ir Budizmas
buvo laikomas ateistine religija, iš tikrųjų jų įsitikinimai yra žymiai sudėtingesni.
Skirtingai negu ankstyvieji budistai, adživakai ir džainistai tikėjo elementų, kurie sudaro
visatą, pastovumu bei sielos egzistavimu.

Budizmas, kaip ir daugelis tikėjimų ir sektų, kurios vystėsi tuo metu šiaurės rytų
Indijoje buvo sukurtas būnant charizmatiniam mokytojui, pagal jo skelbiamus mokymus.
Budizmo atveju pavyzdžiu tapo Trys Brangenybės (Triratna), kurias sudarė Buda,
mokymas (dharma) ir bendruomenė (sangha). Čia budistai tradiciškai ieškojo
prieglobsčio.

Amžių eigoje po Budizmo įkūrėjo mirties, Budizmas pradėjo vystytis dviem

kryptimis. Pirmoji, paprastai šiuolaikinių šalininkų vadinama Teravada, ištikimai išlaiko
tikrąsias Budos mokymo tradicijas. Kitą kryptis vadinama Mahajana, “išganymo būdai
daugeliui žmonių”. Mahajanos sekėjai pirmąją kryptį paniekinamai vadina Hinajana,

1
“išganymo būdai nedaugeliui žmonių” (paprasčiau vadinama didžiuoju ir mažuoju
vežimu).

Plintant Budizmui jis įtakojo mąstymo budą bei religijas kitose šalyse. Kaip
atsakas į įvairių Budistinių bendruomenių skirtingus religinius siekimus, griežtas karmos
įstatymas buvo koreguojamas. Galų gale Indijoje išsivystė judėjimas, pavadintas
Vadžrajana arba Ezoterinis Budizmas (arba deimantinis vežimas), kurio tikslas buvo
greičiau pasiekti išsivadavimą. Galima būtų teigti, jog tai Mahajanos Budizmo kryptis,
susipynusi su okultizmo, magijos bei mistikos elementais. Šio tikėjimo pagrindas - labai
sena Indijos filosofija tantrizmas, kuris yra įtakojęs ir Budizmą, ir Induizmą.

Nepaisant visų diskusijų apie du išganymo siekimo būdus - laipsnišką ir greitą,

bei įvairius “tuštumos” sąvokos interpretavimo būdus - tikėjimo pagrindai išlieka tokie
patys. Vienuolių organizacijos iškentė įvairių istorinių situacijų įtaką, bet jų pagrindinė
struktūra taip pat liko nepakitus. Buda, pirmasis mokytojas, visada yra pripažįstamas kaip
Budistinės tiesos skleidėjas.

Budos mokymas

Galima teigti, jog visas Budos mokymas yra pagrįstas tuo, jog žmogus kenčia.
Visa egzistencija yra skausminga: gimimas, troškimai, ribotos galimybės, mirtis,
nepastovumas sukelia kančią. Sekant Budos “keliu” kiekvienas gali atsikratyti
nežinojimo, kuris sukelia jo kentėjimą. Budos doktrina nepalieka žmogaus beviltiškoje
padėtyje. Gyvenant tarp visą ko nepastovumo ir buvimo nepastoviu, žmogus ieško
išsivadavimo, kuris šviečia už žmogaus gyvenimo praeinamumo - trumpiau tariant,
nušvitimo.

Tikėjimas pergimimais, arba samsara, kaip nesibaigiančia žemiškųjų gyvenimų

serija į kurią yra įtraukti visi žmonės jau anksčiau buvo asocijuojama su karmos doktrina
iki-Budistinėje Indijoje. Ši doktrina buvo priimtina ir Mahajanos, ir Teravados
tradicijoms. Remiantis karmos doktrina, geras elgesys atneša malonius rezultatus ir
tendencija tolesniam geram elgesiui, kai tuo tarpu blogi darbai susilaukia nemalonaus
atsako ir veda link naujų blogų darbų.

Budos mokyme svarbiausia yra “keturios kilniosios tiesos”, kurios ir sudaro

Budizmo pagrindą: kančia egzistuoja; kančia turi priežastį; kančią galima įveikti.
Ketvirtoji tiesa nurodo, kad egzistuoja būdai, kaip įveikti kančią. Tai galima padaryti
einant “tauriuoju aštuongubu keliu”. Taip pasiekiamas svarbiausias Budizmo tikslas -
amžinai išsivaduoti iš kentėjimų, išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimų ciklo ir įžengti į
nirvaną.

“Aštuongubas kelias” reikalauja iš žmogaus trejopų pastangų: moralumo,

dvasinės drausmės, įžvalgos. Tai nuosaikus kelias, kuriuo einant atsisakoma kraštutinio
savęs marinimo ar asketizmo. Aštuoni Gautamos priesaikai, kurie yra budisto
gyvensenos esmė ir sudaro “aštuongubą kelią” yra: teisingas žinojimas, teisingas
nusiteikimas, teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga veikla, teisingos pastangos,
teisingas suvokimas, teisinga meditacija.

2
Budizmo istorinis vystymasis Indijoje

Buda buvo charizmatinis mokytojas, kuris atskleidė ir skelbė religinį mokymą ir

įkūrė savitus bruožus turinčią religinę bendruomenę. Kai kurie bendruomenės nariai, kaip
ir pats Buda, buvo keliaujantys asketai. Kiti tik jautė pagarbą Budai, sekė jiems
priimtinais Budos mokymo aspektais ir aprūpino klajojančius asketus būtiniausiais
daiktais.

Pirmaisiais amžiais po Budos mirties, jo gyvenimo istorija buvo prisimenama ir

pagražinama, mokymas saugomas ir tobulinamas, o jo įkurta bendruomenė tapo svarbia
religine jėga. Daugybė Budos pasekėjų, kurie buvo klajojantys asketai, pradėjo
apsigyventi pastoviuose vienuolynuose ir vystyti tvarką, kuri padėtų palaikyti didžiules
vienuoliškas organizacijas. Tuo pat metu, pasaulietiški Budos šalininkai pateko į
ekonominį ir politinį elitą.

Pirmaisiais Budizmo gyvavimo amžiais jis plito iš savo atsiradimo vietos į

šiaurinę Indiją ir kai kurias vietoves vakaruose. 3a.pr.Kr. viduryje Budizmas buvo
palankiai sutiktas Maurijų karalystėje, kuri vėliau įkūrė imperiją, išsiplėtusią nuo
Himalajų šiaurėje iki Šri Lankos pietuose.

Naujai besikuriančių karalysčių Indijos šiaurės rytuose valdovai stengėsi globoti

sektas, kurios galėjo būti kaip atsvara didžiulę politinę galią turintiems brahmanams.
Pirmasis Maurijų imperatorius, Kandra Gupta (321 - 297m.pr.Kr) globojo Džainizmą ir
galų gale tapo vienuoliu. Jo anūkas Ašoka, kuris valdė didžiąją subkontinento dalį nuo
270 iki 230m.pr.Kr stengėsi savo karalystėje populiarinti mokymą, pagrįstą
savikontrolės, linksmumo, teisingumo, gerumo dorybėmis. Bandė formuoti religinę-
politinę kultūrą kurį turėtų Induizmo, Džainizmo, Adživako ir Budizmo panašumus. Jo
tikslas buvo sukurti religinę ir socialinę aplinką, kuri leistų jo šalies gyventojams gyventi
laimingai ir pasiekti išganymą sekančiame gyvenime. Tokiu būdu jis sukūrę gerovę
šalyje įkurdamas medicininę pagalbą žmonėms ir gyvuliams, vystydamas prekybą. Bet
nepaisant to, jog Ašoka sukūrė naują idealios karalystės modelį, kuris turėjo didelės
įtakos tolimesniam Budistiniam pasauliui, įvairios neišsprendžiamos problemos slėgė
karalystę ir po Ašokos mirties Maurijų imperija ėmė griūti.

Nepaisant to, kad Budizmui teko iškęsti keletą persekiojimų per sekantį Šunga-
Kanja periodą (185-28m.pr.Kr), jis sėkmingai išsilaikė ir netgi toliau didino savo įtaką.
Budistų vienuolių centrai ir didingi paminklai buvo kuriami visame subkontinente. Šios
organizacijos dažnai gaudavo karališką globą. Pirmaisiais mūsų eros metais, Budizmas
buvo ypatingai įsivyravęs šiaurės vakarų Indijoje ir iš tenai greitai plito į Centrinę Aziją
ir Kiniją.

Guptos dinastijos metu (320-600m.m.e), Budizmą Indijoje paveikė atsigaunantis

Brahmanizmo tikėjimas ir iškylanti Bhatų srovė (tai buvo judėjimas, kuris pabrėžė stiprią
tikinčiojo meilę dievui). Tuo periodu kai kurie induistai pradėjo garbinti Budą, kurį jie
laikė Dievo Višnos avataru.

Žlungant Palos dinastijai 12a., Budizmas iškentė dar vieną pralaimėjimą ir šį

kartą neatsigavo. Kai kurie Budizmo veiksniai išliko Indijoje, bet jie buvo tokie
nereikšmingi, kad juos buvo sunku pastebėti.

3
 Mokslininkai nežino visų priežasčių, pastūmėjusių Budizmą į žlugimą savo
gimtojoje žemėje. Kai kurie mano, kad Budizmas būdamas labai tolerantiškas kitiems
tikėjimams buvo paprasčiausiai užgniaužtas iš naujo pasirodžiusių Induizmo tradicijų.
Tai atsitiko nežiūrint į tai, kad Indijos Mahajanos sekėjai kartais parodydavo savo
nepalankumą Bhatų srovei ar Induizmui. Kita priežastis gali būti taip pat svarbi, kaip ir
pirmoji: Budizmas Indijoje tapo vienuolišku judėjimu ir tikriausiai mažai dėmesio skyrė
pasauliečiams. Kai kurie vienuolynai tapo pakankamai turtingi, kad galėtų turėti vergų ir
samdyti darbininkus, kurie rūpintųsi vienuoliais ir prižiūrėtų jų turimas žemes. Tuo būdu,
po to, kai Muslimų okupantai apiplėšė Indijos vienuolynus 12a., Budizmas nebeturėjo
jėgų atsigauti. Po vienuolynų sunaikinimo pasauliečiai nerodė didelės iniciatyvos
atstatant Budizmo mokymą.

Sangha, visuomenė ir valstybė

Budistai visais laikais žinojo bendruomenės gyvenimo svarbą ir per amžius vystė
Budizmui būdingą modelį, bendrais ryšiais siejantį vienuolius (kai kurias atvejais ir
vienuoles) bei pasaulietinę bendruomenę. Šie ryšiai tarp vienuolių ir pasauliečių kito
įvairiose vietose, bet per visą Budizmo istoriją abi grupės vaidino svarbų vaidmenį
kuriant ir pertvarkant Budistinį pasaulį. Taip pat, ir vienuoliai ir pasauliečiai, atlikinėjo
įvairias bendras ir papildomas religines praktikas, išreiškė Budistines orientacijas ir
vertybes, formavo bendruomenes.

Sangha yra Budizmo vienuolių draugija, kuri nuo pat Budizmo atsiradimo laikų
studijavo, aiškino ir saugojo Budos mokymą. Bendruomenėse vienuoliai buvo
pavyzdžiais pasauliečiams, bei mokino juos teisingo elgesio. Už tai vienuoliai gaudavo
paramą iš pasauliečių, kurie tuo būdu užsitarnaudavo palankumą. Vienuolynai ne tik
veikė kaip Budizmo propagavimo bei mokymo centrai, bet ir siūlė galimybę gyventi
atskirai nuo pasaulietiškų rūpesčių. Buvo tikima, kad gyvenimas atsiribojus nuo pasaulio
yra būtinas, arba bent jau pageidaujamas, norint teisingai sekti keliu, kuris greičiausiai
veda į išsivadavimą.

Sanghos kilmė ir vystymasis

Pasak mokslininkų, tyrinėjančių ankstyvąjį Budizmą, Budos gyvenimo metu

šiaurės rytų Indijoje klajodavo religiniai atsiskyrėliai, kurie elgetaudavo po vieną arba
grupėmis. Šie žmonės atsisakydavo savo įprastinio gyvenimo ir sąsajos su pasauliu, kad
sekti doktrinos mokymu, kuris išaiškintų gyvenimą ir pasiūlytų išeitį. Kai tokie klajokliai
sutikdavo ką nors, kas galėjo pasiūlyti mokymą ir padėtų rasti išeitį, jie pripažindavo jį
mokytoju (guru) ir klajodavo toliau su juo.

Tokios klajojančios grupės sustodavo per lietaus sezoną (vassa), kuris trukdavo
nuo liepos iki rugpjūčio. Tuo metu jie pasirinkdavo kokį nors prieglobstį netoli kaimo,
kur jie kasdien elgetaudavo, kad patenkintų būtiniausius poreikius, bei tęsdavo savo
dvasinius ieškojimus. Buda ir jo sekėjai galėjo būti pirma grupė radusi kasmetinį
prieglobstį nuo lietaus.

Po Budos mirties jo pasekėjai neišsiskyrė, bet toliau tęsė klajojimus, bei

atsiskyrimus lietaus sezono metu. Tuo metu jie, ko gero, pasistatydavo trobeles ir
gyvendavo atskirai, kartu susirinkdami tik kas dvi savaitės per mėnulio jaunatį ir pilnatį.

4
 Per keletą sekančių amžių po Budos mirties, sagha išsiskyrė į dvi vienuolių
grupes. Pirmoji išliko klajojanti grupė; ši grupė buvo didžiulė kurianti jėga Budizmo
istorijoje ir vaidina didelį vaidmenį dabartiniame Budizme, ypatingai Šri Lankoje ir
pietryčių Azijoje. Kita, žymiai didesnė grupė, nustojo klajoti ir įsikūrė pastoviose
vienuoliškose kolonijose. Tam buvo dvi pagrindinės priežastys. Pirma, Budos sekėjai,
remdamiesi išpažįstamu tikėjimu galėjo sukurti darnią vienuolišką organizaciją. Antra,
pasauliečiai dovanojo Budos sekėjams žemes ir statė tenai pastatus, kad vienuoliai galėtų
gyventi pastoviai, gaudami reikalingiausius išgyvenimui maisto produktus, bei
vykdydami Budos nurodymą mokyti žmones. Tuo būdu nedidelės vienuolių kolonijos
atsirado šiaurės rytų Indijoje šalia teritorijų, į kurias plito Budizmas, ribų. Valdant
Ašokai Budizmas supasaulėjo, nes Ašoka globojo Budizmą, bei skleidė mokymą, skirtą
visiems žmonėms.

Vėlesniu laikotarpiu Budistiniai vienuolynai didėjo ir įgijo daug turtų. Apie

5a.m.e. išsivystė mahaviharos, arba vienuoliški centrai, veikiantys kaip universitetai
(pvz. Nalanda). Šie universitetai buvo Budizmo propagavimo ir mokymo centrai, švietė
vienuolius iš Kinijos ir Tibeto, bei siuntė juos tolyn į tuos kraštus. Šios organizacijos
buvo atviros aplinkos įtakai, ir jas veikė atgimstantis Induizmas. Tai ir buvo viena iš
Budizmo susilpnėjimo ir išnykimo Indijoje 13a. priežasčių.

Visose Budistinėse šalyse vienuolynai ir toliau veikė kaip mokymo centrai, bei
prieglobsčio vieta. Įvairiose vietovėse išsivystė skirtingų tipų vienuolynai. Dažniausiai
būdavo keletas didelių vienuolynų, kurie veikė daugiau mažiau vieningai su klasikinio
Budizmo normomis, bei daug mažų vienuolynų, dažniausiai esančių kaimų teritorijose,
kur buvo tvarkomasi daug laisviau. Dažniausiai šios organizacijos buvo paveldimos ir
vyriausio vienuolio teisės būdavo perduodamos pasirinktam mokiniui. Vietovėse, kur
buvo praktikuojamos dvasininkų vedybos (pvz. viduramžių Šri Lankoje) išsivystė
giminės paveldimumo tradicija.

Vidinė sanghos organizacija

Grupės klajojančių elgetų, kuriuos laisvai jungia jų tikėjimas Buda ir jo mokymu

išsivystymas į vienuolius, kartu gyvenančius vienuolynuose įpareigojo juos kurti
taisykles ir hierarchines organizacijas. Ankstyvųjų Indijos vienuolynų organizacijos buvo
demokratiško būdo ir tam turėjo įtakos dvi istorinės priežastys. Pirmiausia, Buda
nepaskyrė savo įpėdinio, kas buvo būdinga tų laikų mokytojams. Vietoj to, Buda aiškino,
jog kiekvienas vienuolis turi stengtis sekti jo mokymu. Šis Budos paliepimas sulygino
visus vienuolius, todėl negalėjo būti nei vieno autoriteto, o autoritetas buvo Budos
mokoma dharma. Antra, regionas, kuriame atsirado Budizmas, buvo garsus savo gentinės
demokratijos sistema. Kada regione iškildavo rimtesni klausimai, visi vyriškos lyties
gyventojai susirinkdavo ir svarstydavo veiksmų eigą dažniausiai išrinkdami laikiną
vadovą. Šią tradiciją ir perėmė ankstyvoji sangha.

Kai iškildavo klausimas ar problema, susirinkdavo visi vienuolyno vienuoliai ir

klausimą aptardavo. Jeigu buvo priimamas koks nors sprendimas, jis būdavo
perskaitomas tris kartus su tyliu reikšmingu pritarimu. Jeigu atsirasdavo nesutarimų,
būdavo rengiamas balsavimas arba klausimas perduodamas spręsti gretimo vienuolyno
vyresnybei. Vystantis sanghai buvo sukurta hierarchinė administracija. Vyriausias
vienuolis būdavo svarbiausias valdytojas, kuriam būdavo patikima neribota galia

5
sprendžiant vienuolyno reikalus. Kituose kraštuose hierarchinis valdymas nebuvo
vertinamas. Kinijoje vyriausias vienuolis visus iškilusius klausimus svarstydavo su
vienuolių taryba, kuri ir išrinkdavo jį vadovu. Labai panašiai, pietryčių Azijos šalyse
tradiciškai buvo bjaurimasi hierarchiniu valdymu.

Vystantis Budistinei sanghai buvo įvestos įvairios taisyklės ir apeigos, kurios dar
ir dabar labai mažai skiriasi tarpusavyje visuose Budistiniuose vienuolynuose. Taisyklės,
pagal kurias vienuoliai yra teisiami ir baudžiami yra surašytos vinajos tekstuose.

Teravados šalyse (Šri Lankoje, Tailande, Kampučijoje, Laose) Budistinės

vienuoliškos bendruomenės būdavo sudarytos iš vyrų vienuolių ir naujokų, baltai
apsirengusių asketų (jiems priklausė ir praktikuojantys vyrai ir moterys, kurie nors
nepriklausė sanghai, bet praktikavo atsiskyrėlišką gyvenimą), bei pasauliečių. Kai
kuriose Teravados šalyse, dažniausiai pietryčių Azijos žemyne, berniukai ir jauni vyrai
tradiciškai buvo apgyvendinami vienuolynuose kažkuriam laiko tarpui, kur jie
medituodavo, bei būdavo apmokinami. Taip didžioji dauguma vyrų šiose vietovėse buvo
(ir iš dalies yra) tiesiogiai susiję su vienuoliškais papročiais. Ši praktika skatino žmonių
dalyvavimą vienuolynų gyvenime.

Mahajanos ir Vadžrajanos šalyse tradiciškai buvo priimtas vienų metų laiko

tarpas, per kurį kandidatai tapdavo naujokais sanghoje. Šis laiko tarpas buvo skirtas
išbandymams, per kurį kandidatas išlikdavo pasaulietis, bet tuo pačiu ir būdavo
mokinamas, bei tarnaudavo vienuolyne. Metų gale kandidatas turėdavo laikyti egzaminą,
kuris susidėdavo iš gerai žinomos sutros dalies deklamavimo, kurios ilgis priklausydavo
nuo to ar kandidatas vyras, ar moteris, bei diskusijos apie įvairius doktrinos klausimus.

Remiantis vinajos taisyklėmis, stojimas į sanghą buvo kiekvieno asmeninis

reikalas ir priklausė tik nuo jo, bei jo šeimos norų. Kai kuriose Budistinėse šalyse
įšventinimas buvo kontroliuojamas valstybės, bei valstybė vadovavo stojimo į sanghą
egzaminams. Kai kuriose situacijose įšventinimas į sangha buvo pasiekiamas ne tik per
egzaminus, bet ir per aukštus pareigūnus, ar perkant įšventinimo pažymėjimą iš valdžios.
Šiuo pardavinėjimu kartais valdžia imdavo piktnaudžiauti bandydama papildyti savo
iždą.

Visuomenė ir valstybė

Ilgos Budizmo istorijos eigoje sąryšis tarp Budistinės bendruomenės ir valstybės

valdžios buvo įgavęs įvairiausias formas. Ankstyvojo Budizmo sangha Indijoje jos
valdovų buvo traktuojama kaip savo valdžią turintis junginys, nereikalaujantis karaliaus
valdžios kol jame nejaučiama skilimo grėsmės ar vidinių bei išorinių griuvimo požymių.
Ašoka, savo tikėjimu ir įvaizdžiu padėjęs išsiplėtoti Budizmui iš regioninės į
visuomeninę religiją, laikėsi būtent tokios politikos. Saugodamas nuo griuvimo jis įsikišo
į Budistinių vienuolynų veiklą išmesdamas atskalūnus.

Budizmas Teravados šalyse buvo stipriai priveligijuotas arba oficialiai valdžios

pripažintas, taigi kūrybinė sąveika tarp valdžios ir vienuolių buvo pasiekiamas tikslas.
Sanghos vaidmuo šioje sąveikoje buvo skleisti ir saugoti mokymą ir veikti kaip
dvasiniam vedliui. Nepaisant to, jog sangha ir valdžia buvo dvi atskiros struktūros, yra
žinomi šių struktūrų susiliejimai; vienuoliai dažnai veikė kaip laikini patarėjai; ir karaliai,

6
bent jau Tailande, kartais praleisdavo šiek tiek laiko vienuolynuose. Taip pat
vienuoliškos organizacijos veikė kaip ryšys tarp kaimo ir miesto žmonių.

Kinijoje sąveika tarp sanghos ir valdžios laikui bėgant keitėsi. Pradžioje

Budizmas buvo laikomas svetima religija, potencialiu valdžios konkurentu. Šis
suvokimas įtakojo griežtą Budizmo engimą ir įstatymus, apribojančius Budizmo įtaką.
Kai kurios taisyklės apribojo vienuolių kiekį ir garantavo valdžios įtaką įšventinimo
egzaminams, bei įšventinimo pažymėjimo suteikimui. Po kiek laiko, ankstyvaisiais
Tangų dinastijos (614-845m.) amžiais Budizmas buvo beveik laikomas valstybine
religija. Valdžia paskyrė ypatingąjį įgaliotinį religijai, kad užsitarnauti palankumą
valdžiai statant šventyklas, vienuolynus, Budą garbinančius atvaizdus.

Japonijoje Budizmas patyrė panašius pasikeitimus. Nuo 10 iki 13 amžiaus,

vienuolynai įgijo turtingas žemes ir pasaulietinę galią. Buvo suformuotos didžiulės
armijos, sudarytos iš vienuolių, samdytų kareivių, kurios kariavo su konkuruojančiomis
religinėmis grupėmis. 14a. galia ėmė nykti ir 17a. Tokugavos santvarkos laikotarpiu,
Budistinės institucijos užėmė svarbią padėtį valdant valstybę. Tik Tibete Budistai sukūrė
teokratinę valstybinę santvarką ilgam laiko tarpui.

Pagrindinės Budizmo sistemos: Teravada

Po Budos mirties Sangha suskilo į atskiras grupes, tikėjimus, sektas, kurios

įvairiai stengėsi pritaikyti mokymą prie naujų aplinkybių. “Remiantis senuoju budizmu
viena po kitos susiformavo apie dvidešimt grupių, kurios buvo ištikimos doktrinos
principams. Iš šių grupių iki mūsų dienų išliko tik Teravada, dar tebeklestinti Šri Lankoje
ir Azijos pietryčiuose.” (1;158)

Teravados pasekėjai laikė senosios Indijos Budizmo Palio kanoną autoritetingu ir

sekė pirmosios Budistinės vienuolių bendruomenės vyriausių vienuolių tradicijomis.
Teravada buvo kodifikuota maždaug 5a.m.e. didžiojo sihalų mokytojo Budagošos.
Viešpataujant imperatoriui Ašokai Teravados mokymas persikėlė į Šri Lanką, kur jis
suskilo į tris pogrupius. Vienas iš jų (Mahavihara) tapo dominuojantis II tūkst.m.e.
pradžioje ir ėmė palaipsniui plisti į rytus. Tailande jis įsivyravo 11a.m.e., Kampučijoje ir
Laose - 14a.m.e.

Teravada pažymi kokios svarbios yra žmogaus pastangos, nepripažįsta

dieviškosios paramos, atmeta ritualus. Teigiama, jog tapti Buda, ar bent arhatu yra labai
sunku, todėl šis tikėjimas yra nelabai pritaikytas paprastų mirtingųjų reikmėms.

Teravados požiūriu egzistuoja daugybė visatų, apsuptų vandens ir kalnų

grandinių. Kiekviena visata yra trijų lygių: (1) troškimų pasaulis; (2) formų pasaulis,
kuris susijęs su meditacinėmis būsenomis, kuriose jutiminiai troškimai yra sumažinami
iki minimumo. Šis pasaulis dalinama į keturis aukštus, kurie atitinka keturis budistinės
meditacijos etapus. Ir (3) beformiškumo arba nematerialumo pasaulis, kuris yra susijęs su
meditacinėmis būsenomis, kurios yra dar labiau išaukštinančios. Čia yra keturi aukštai,
kurie atitinka keturis nematerialius susikaupimus. Laikoma, kad pasaulis yra sudarytas iš
keturių elementų: žemės, vandens, ugnies, oro, kurie sudaro įvairias kombinacijas.

Laikas suvokiamas cikliškai. Ciklas apima pastovumo, atsinaujinimo, trukmės ir

žūties periodus, po kurių ciklas vėl kartojasi. Žmogaus egzistencija yra priveligijuota
7
būsena, nes tik žmogus būnantis bodisatva (būsimuoju buda) gali tapti buda. Taip pat jis
turi galimybę daryti gerus arba blogus darbus, kas įtakoja jo tolimesnius gimimus.

Teravados mokytojai teigia, jog idealus budistas yra arhatas. Tai “nusipelnęs ir
gerbtinas šventasis, kuris pasiekė ketvirtąjį Išsivadavimo kelio etapą, nirvaną šiame
gyvenime ir niekur nebeatgims, nes išeikvojo visas jam tekusias aistras ir klaidas.”
(1;182)

Teravados tradicijose žinomi du meditavimo būdai, kurie yra atliekami įvairiomis

formomis ir kombinacijomis.

Pirmasis yra artimai susietas su Indų jogos tradicijomis, bei su keturiais

meditavimo (dhyana) pasiekimų lygiais. Į meditavimą įtraukiamas moralinis ir
intelektualinis apsivalymas. Pirmajame lygyje medituojantysis atsiskiria nuo jausminių
troškimų analizuodamas ir svarstydamas; taip jis pasiekia emocinę pasitenkinimo ir
džiaugsmo būseną. Antrame lygyje intelektualinė veikla sumažinama iki pilnos vidinės
ramybės, mintys būna kryptingos ir koncentruotos. Trečiame lygyje visos emocijos,
įskaitant džiaugsmą, dingsta. Tokiu būdu medituojantysis lieka abejingas viskam, bet
sąmoningas. Ketvirtame lygyje visi pojūčiai (pasitenkinimas, skausmas, ramybė) dingsta,
nes išnyksta tendencija į geras ir blogas mintis. Medituojantysis pasineria į aukščiausio
tyrumo būseną, abejingas viskam, bet pilnos sąmonės.

Kitas Teravados meditacijos būdas vadinamas suvokimo meditacija. Šios rūšies

meditacijai reikalinga koncentraciją, kurią galima apsiekti atliekant kvėpavimo
koncentracijos pratimus. Ši meditacija padeda suformuoti vienkryptes mintis ir pasiekti
nirvaną.

Pagrindinės Budizmo sistemos: Mahajana

Pačioje krikščioniškosios eros pradžioje susiformavo nauja Budizmo kryptis -

Mahajana. Ši nauja doktrina atsirado šiaurės Indijoje ir priešpastatė save Palio kanonui.
Mahajanos Budizmas - labai humaniška ir didžiadvasė religija, joje daugybė nuolaidų
masių pamaldumui. Šis judėjimas paskatino atsirasti gausią literatūrą Mahajanasutras
(“ilgų išsirutuliojimų tekstai”). Susilaukęs didelio pasisekimo Indijoje vėliau jis išplito
visuose Tolimuosiuose Rytuose, Centrinėje Azijoje, Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje,
Indokinijoje.

Išskirtinis Mahajanos bruožas yra tas, kad šis tikėjimas paneigia, kad tik vienuolis
gali pasiekti išsivadavimą. Mahajanos pasekėjų manymu teisę į išsivadavimą turi visa
žmonija, o ne tik keli dvasiškiai. Tai buvo vienas iš faktorių, kuris iškėlė religiją žmonių
akyse ir padarė ją populiaria ir paplitusia.

Mahajana niekina arhato idealą kaip egoistišką. Ji įpareigoja savo šalininkus sekti
Budos pavyzdžiu ir jau šiame gyvenime tapti bodisatvomis - būsimaisiais budomis.

Dar vienas ypatingas Mahajanos mokymo bruožas yra bodisatvos doktrina. Pagal
šią doktriną bodisatva atideda savo įžengimą į nirvaną, kad išgelbėtų kuo daugiau žmonių
nuo amžino pergimimų rato. Bodisatvos prisiekia padėti kiekvienam, kuriam reikės
pagalbos ne tik šiame, bet ir kituose gyvenimuose. Su šia priesaika kandidatas tapti Buda
pradeda savo veiklą, kur įveikia dešimt dvasinių lygių ir pasiekia apsivalymą
8
praktikuodamas dešimt dorybių. Šeši lygiai, kurie pamažu kyla, iškelia bodisatvą iki
Budos. Pirmieji šeši lygiai yra paruošiamieji, vaizduojantys šešių tobulybių (kilnumo,
moralės, kantrybės, energijos, koncentracijos, išminties) praktiką. Negrįžtamumas
pasiekiamas septintajame lygyje. Nuo šio momento bodisatva laikomas Budos pradžia,
nepaisant to, kad tolimesni apsivalymai ir įtvirtinimai bus pasiekti tolimesnėse stadijose.
Šiuo momentu jis vykdo savo, kaip bodisatvos įsipareigojimus. Skirtumas tarp ankstesnių
šešių stadijų ir dabar yra toks, kad dabar jo veikla aiškinama kaip įgimta ir savaime
veikianti, bei savanoriška ir juo labiau nelinkusi į abejones.

Bodisatvos meilė žmonėms yra beribė, todėl jis žymiai daugiau negu mokytojas ir
jo misija svarbesnė - gelbėtojo ar atpirkėjo. Jis padeda žmonėms eiti teisingu keliu,
pagelbsti sunkumuose, kasdieniniame gyvenime.

Visiškai priešingi yra Teravados ir Mahajanos požiūriai į Budas. Pagal Teravados

ankstyvuosius tekstus Budų buvo šeši, o vėliau priskaičiuojama ir daugiau. Mahajana
byloja, jog “Budų yra tiek daug, kiek smiltelių, o visi Budos susilieja vienoje būtybėje -
absoliute.” (2;236) Taip pat Mahajana pateikia žymiai konkretesnią nirvanos sampratą.

Mahajanos Budizmas pripažįsta žymiai daugiau kultų ir ritualų, negu Teravados

Budizmas. Nepaisant to, kad kurio nors Budos garbinimas ir nėra taip vertinamas, kaip
sekimas Budos mokymu, bet ši ritualų gausa buvo didelis paskatinimas tiems, kurie
tikėjime buvo silpnesni.

Turinys

Įvadas_________________________________________________________________1
Budizmo atsiradimas_____________________________________________________1
Budos mokymas_________________________________________________________2
Budizmo istorinis vystymasis Indijoje________________________________________3
Sangha, visuomenė ir valstybė______________________________________________4
Sanghos kilmė ir vystymasis___________________________________________________4
Vidinė sanghos organizacija___________________________________________________5
Visuomenė ir valstybė________________________________________________________6
Pagrindinės Budizmo sistemos: Teravada_____________________________________7
Pagrindinės Budizmo sistemos: Mahajana____________________________________8
Įvadas
Budizmo atsiradimas
Budos mokymas
Budizmo istorinis vystymasis Indijoje
Sangha, visuomenė ir valstybė
Sanghos kilmė ir vystymasis
Vidinė sanghos organizacija
9
Visuomenė ir valstybė
Pagrindinės Budizmo sistemos: Teravada
Pagrindinės Budizmo sistemos: Mahajana

10