Kuo skiriasi baimė ir fobija?

Paprastą baimę žmogus paprastai gali nugalėti. Kartais lengvai, kartais didelėmis valios 
pastangomis, bet savarankiškai. Tarkim, jūs baiminatės važinėtis elektriniais traukiniais, 
bet važinėti labai reikia. Su fobija susidoroti kur kas sunkiau. Jos rūšių esama daug: tai 
žmogų   persekiojantys   priminimai,   potraukiai,   lūkesčiai,   abejonės,   lydimi   begalinių 
patikrinimų:   ar   išjungtos   namie   dujos,   užgesinta   šviesa,   uždaryti   langai,   užrakintos 
durys...šie reiškiniai gali būti paplitę ir tarp sveikų žmonių, todėl, įtarus turint ką nors 
panašaus nereikėtų imtis diagnozės. 
Tad fobijos skiriasi nuo visų kitų baimių ypatingo stiprumo jėga ir žmonių negalėjimu ją 
įveikti   savo   pačių   jėgomis.   Tiesa,   fobijos   apimtas   žmogus   puikiai   suvokia   asmeninės 
padėties kvailumą ir pats kritiškai į šia padėtį žvelgia. Todėl fobijas bandoma nuslėpta. 
Jokie visuomenės padėties skirtumai, joks išsilavinimo dydis neturi įtakos fobijoms. Nuo 
jų   gali   kentėti   tiek   itin   intelektualūs   asmenys,   tiek   ir   mažai   raštingi   garsūs   veikėjai. 
Išsilavinusiems netgi sunkiau, kadangi jie aštriau jaučia, kokios nesąmoningos jų baimės 
ir stipriau išgyvena savo negalavimą... tam tikro vyriškumo reikalauja apsilankymas pas 
psichiatrą. 
Ar galima pasakyti, kad į fobija yra linkę tik atitinkami asmenybės tipai. Išties, yra įtarių, 
drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu 
baimės netrukdo žmogui adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam 
tikrais charakterio keistumais, galima kalbėti apie ypatingesnę jo asmenybės struktūrą. 
Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą ir prisitaiko prie savo 
keistumų taip, kad jo niekas ir nepastebi. 
Jei   kalbam   apie   tai,   jog   žmogus   negali   prisitaikyti   prie   gyvenimo   arba   palaipsniui, 
atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau galime kalbėti apie psichopatiją. 
Esama juk psichopatų, kurie stengiasi pasislėpti nuo supančio pasaulio lįsdami į savo 
kiautą. 

Yra žmonių, kurie nuolat baiminasi dėl smulkmenų. Štai jiems dažniausiai ir išsivysto 
stipriausios   fobijos.   Gydytojai   taiko   pačias   įvairiausia   fobijų   gydymo   formas: 
psichoterapija,   grupinius   ir   individualius   užsiėmimus,   hipnozę.   Kartais   psichologinė 
treniruotė   derinama   su   medikamentine   terapija.   Kai   liga   tik   prasidėjo,   žmogui   padėti 
lengviau.   Jei   laikas   jau   praleistas,   baimės   pradeda   plėstis,   „apauga“   simboliniais 
apsauginiais   ritualais,   atsiranda   visko   vengiantis   elgesys.   Pavyzd˛iui,   kardiofobija   – 
(širdies ligų baimė) sergantis žmogus bijos važinėt transportu. Baimei stiprėjant, jis gali 
netgi nustoti vaikščioti į darbą.
Jeigu   save   gerai   pažystate,   galite   palaipsniui   treniruotis   patys.   Štai   vienai   moteriai, 
jautusiai transporto fobijai, pasirodė pakanka turėti su savimi raminančią tabletę. Ji ją 
spausdavo   delne:   jautė,   kad   užėjus   panikos   priepuoliui,   jos   pagalba   pavyks   išvengti 
baimės. Tabletes ji nepanaudojo – baimė pamažu pasitraukė pati. Daugeliui padeda pačių 
susikurti ritualai, tarpais keliantis juoką aplinkiniams, bet sumažinančiais baimę. Vieni 
drąsinasi: jeigu prieš išeidamas iš namų 3 kartus pašokinėsiu ant vienos kojos, baimės 
nebus. Kiti pažvelgę į laikrodį atitinkamą kartą skaičių, treti ploja delnais. Nederėtų kurti 
pernelyg sudėtingų ritualų, nes atlikinėsite juos visą mielą dienelę. 
Fobijos klasifikuojamos. Pavyzdžiui, esama nozofobijų – įkyrių baimių susirgti sunkiomis 
ligomis:   vėžiu,   infarktu,   pasiutlige,   AIDS   ir   panašiai.   Štai   garsusis   rusų   tribūnas 
Vladimiras   Majakovskis   visą   gyvenimą   kišenėje   nešiodavosi   gabalą   muilo.   Jo   tėvas, 
dirbdamas su popieriais, įsidūrė piršta ir numirė nuo kraujo užkrėtimo. Tai itin paveikė 
sūnų ir jis plaudavosi rankas bet kurią pasitaikiusią progą. 
 Kita plačiai paplitusi fobijų rūšis – erdvinės fobijos. Tai klaustrofobija – uždarų patalpų 
baimė, agorafobija – atvirų patalpų baimė, kenofogija – tuščių patalpų baimė, hefirofobija 
– baimė vaikščioti per tiltą, amaksofogija – ratinio transporto baimė... 
Populiarios   yra   sociofobijos,   kurioms   priklauso   lalofobija   –   baimė   viešai   pasisakyti, 
antropofobija   –   baimė   bendrauti   su   žmonėmis,   ginekofobija   –   baimė   bendrauti   su 
moterimis,   ereitofobija   –   baimė   parausti,   sitofobija   –   baimė   užspringti,   miksefobija   – 
baimė pasirodyti nepajėgiu lytinio artumo metu. 
Kitoms fobijų rūšims priklauso arachnofobija – vorų baimė, ailorofobija – kačių baimė, 
tachofobija – baimė būti negyvam palaidotam. Dažnai būtent tokios, neįprastinės fobijos, 
ypač jeigu kenčia garsi asmenybė, tampa plačiai žinomos visai visuomenei. Pavyzdžiui 
Maiklui   Džeksonui   yra   būdinga   miofobija   –   tai   yra   negali   pakęsti   sliekų,   aktorius 
Antonijus   Banderas   siaubingai   kenčia   nuo   baimės   gyvatėms,   Naomi   Kembel   liguistai 
neperneša   purvo   ir   dulkių.   Daugelį   pasaulio   galingųjų   persekioja   baimė   būti 
nunuodytiems, o Džonas Koneris vaidindamas agentą 007 paprašė dublerį kadrui, kai per 
jo   veidą   turėjo   peršliaužti   kažkoks   bjaurus,   bet   nenuodingas   šliužas,   nors   jis   buvo 
pasirengęs bet kokiems triukams išskyrus šį. 

SOCIALINĖ FOBIJA. Didžiausia vertybė žmogui yra bendravimas. Žmogus žmogui yra 
ir   didžiausias   dirgiklis.  Vienam   iš   7  –   14   žmonių  gyvenimą   sunkina   socialinė  fobija, 
pasireiškianti   susiduriant   su   žmonėmis   už   artimiausio   bendravimo   rato.   Tai 
nepaaiškinama, nepraeinanti, perdėta dažnai neįveikiama socialinių kontaktų ir uždavinių 
atlikimo baimė ir nerimas, verčiantis vengti situacijų, kur galima atkreipti į save dėmesį ir 
sudaryti apie save neigiamą įspudį. Žmogui įgimta reaguoti nerimu ir sudėtingas naujas 
gyvenimio situacijas. Tam tikra nerimo dozė yra normali ir būtina prisitaikant, bet nerimo 
perteklius asmenybės vystymuisi ir funkcionavimui tampa stabdžiu. Socialinė fobija, arba 
tiksliau – nerimas socialinėse situacijose, kaip rekomenduoja Tarptautinė depresijos ir 
nerimo konsenso grupė (1998 m.), yra paplitęs ir ribojantis darbingumo sindromas, bet 
daugeliui   kenčiančiųjų   nediagnozuojamas.   Visuomenė   laiko   tai   tiesiog   charakterio 
bruožu, paprasčiuasių drovumu. Paciantams neateina i galvą, kad šį jų patiriama sunkumą 
apskritai galima gydyti. Patys pacientai dėl bendravimo sunkumo jais nesiskundžia ir tuo 
labiau jų nepasbeti pediatrai ir bendrosios praktikos gydytojai. Ilgainiui pacientas prie 
savo   sutrikimo   pripranta,   patologiškai   prisitaiko,   bet   tai   nelaikytina   nerimastingo 
(vengiančio) vengiančio tipo asmenybės sutrikimu. 
Šis sutrikimas prasideda anksti – vaikystėje ir paauglystėje, jo priežastys dažnai šeimoje, 
jį   nulemia   aplinka,   paveldėjimas,   o   negydomas   jis   neleidžia   žmogui   išvystyti   savo 
galimybių, dėl sosialinio užsisklendimo, neigyto išsimokslinimo, neprisitaikymo darbe, 
depresijos ir alkoholizmo. 80 proc atvejų socialinis nerimas pasireiškia kartu su obsesiniu 
– kompulsiniu sutrikimu, didžiąją depresija, panikos sindromu, priklausomybėmis nuo 
įvairių psichoaktyvių medžiagų (dependencijomis), asmenybės patologija, hipertenzija, ir 
visa tai dar labiau sunkina ligos prognoze. 
Socialinio nerimo kamuojami asmenys bijo įvairių viešų situacijų: kalbėti su turinčiais 
valdžią, dalyvauti vakarėliuose, pirmam pradėti pokalbį telefonu, valgyti kitų akivaizdoje, 
užeiti į tualetą. Būdami vieni ar su artimu žmogumi, jie paprastai nejaučia nerimo. Baimę 
keliančiose   situacijose   kyla   nemažai   nerimo   simptomų:   jie   rausta   (tai   ypač   būdinga), 
jaučia sustiprėjusį ir padažnėjusį širdies plakimą, prakaituoja, dreba ir net šąla, negali 
pratarti   žodžio.   Nerimą   sustiprina   jaudulys,   kad   aplinkiniai   atkreips   dėmesį   į   šiuos 
simptomus, be to, pacientus kamuoja suvokimas, kad kitiems jie atrodo  kvaili, keisti, 
varginantys. 
Socialinių situacijų vengimas yra būdingas ir socialiniam nerimui ir agorafobijai. 
Patologinis,   socialinis   nerimas   skiriasi   nuo   normalaus.   Normaliai   jaučiamas   nerimas 
pasiekia savo aukščiausią tašką viešos kalbos minutėmis ir gali padėti žmogui geriau 
pasireikšti, tuo tarpu socialinis nerimas nepraiedamas ir stiprėdamas labai trugdo kalbėti, 
o svarbiausia – toks nerimas būna ne tik sakant kalbą, bet ir daugelyje socialinių situacijų. 
Socialinio nerimo sutrikimui vertinti plačiausiai naudojama 1985 metais pasiūlyta LSAS 
skalė, kurią sudaro 24 punktai. Klinicistas klausia paciento, kaip jis jaustųsi ir reaguotų 
atsidūręs   kiekvienoje   situacijoje   ir   4   balių   skale   įvertina   atskirai   baimę   su   nerimu   ir 
vengimą. Balų suma parodo socialinio nerimo sunkumą: lengvas (iki 50), vidutinis (51 – 
80), sunkus (daugiau nei 80). Vertinimą papildo ir kitos skalės. 
Šiek   tiek   statistikos   apie   socialinę   fobiją   –   įvairūs   tyrimai   rodo,   kad   nuo   11   iki   37 
procentų   studentų   bendrauja   nerimaudami   su   priešingos   lyties   atstovais,   beveik   20 
procentų   labai   bijo   kalbėti   prieš   auditoriją   ir   net   24   procentai   artistų   ir   muzikantų, 
nesvarbu kokiame elitiniame kolektyve jie koncertuoja, teigia, kad kaustanti scenos baimė 
jiems kelia problemų. Maždaug pusė žmonių, kuriems yra socialinė fobija, būdami 30­
ties   metų,   dar   yra   nevedę   (tai   būdinga   36   procentams   individų,   sergančių   panikos 
sutrikimu su agorafobija, bei 18 procentų patiriančių generalizuotą nerimo sutrikimą). 
Egzistuoja   įvairūs   socialinės   fobijos   gydymo   būdai   –   psichoterapija,   farmakoterapija, 
MAO inhibitoriais, TCA ir SSRI klasių antidepresantais, bei kitais vaistais; taip pat ir 
derinant įvairius gydymo būdus. 
Plačiau pristatysime kognityvinę – behevioristinę grupinę terapiją, kuri daugeliu atvejų 
pasirodė kaip efektyviausiais gydymo būdas. 80 procentų pacientų, gydytų bihevioristine 
grupine   terapija,   ir   71   procentas   pacientų,   gydytų   MAO   inhibitoriumi,   gydymo 
veiksmingumas buvo panašus ir pasirodė net efektyvesnis u˛ kai kuriuos vaistų drinius. 

Kognityvinės – bihevioristinės grupinės terapijos tikslas yra modifikuoti socialinę fobiją 
patiriančių asmenų mąstymo schemas, kad jos taptų panašesnės į žmonių, nejaučiančių 
nerimo. Ši modifikacija vyksta, kai su jų schemomis nuolat konfrontuojama, pakartotinai 
taisant logines mąatymo klaidas, kuriant racionalesnę interpretaciją, kol paties asmens 
automatinė informacijos perdirbimo sistema išmoksta racionalesnių mąstymo strategijų. 
Visa   ta   atliekama   tiesiogiai   žodžiais   keičiant   kognityvinę   struktūrą   ir   apgalvotai 
atkreipiant   asmens   dėmesį   į   patyrimo,   gauto   iš   suvaidintų   situacijų   ir   namų   darbų, 
įrodymus. 
Kodėl   siūloma   grupinė   terapija?   Ji   naudingesnė,   nes   žmonės   gali   mokytis,   matydami 
kitus, vargstančius su panašiomis problemomis, be to, grupė įpaeigoja keistis. Taip pat ir 
vaidmenims   atlikti   grupėje   galima   pasitelkti   daugiau   įvairių   žmonių.   Grupė   užtikrina 
konfrontaciją iškreiptam mąstymui. Be kita ko, daugelis asmenų su niekuom anksčiau 
nėra  aptarinėję savo baimių ir dažniausiai būna įsitikinę, kad jų problemos unikalios. 
Grupė išsklaido tokias jų mintis. Kiti nariai duoda didesnį atgalinį ryšį pacientui, negu 
vienas terapeutas.

MIRTIES BAIMĖ. mirties baimė yra natūralus jausmas. Su kuo tai susiję? Pirmiausia – 
su   biologine   savisauga.   Visa,   kas   gyva,   gamtoje   padovanota   savisaugos   ir   išlikimo 
instinktais. Biologiniame lygmenyje užkoduotas išlikimo poreikis – pratęsti giminę, rūšį. 
Psichologiniame lygmenyje natūralu išgyventi tam tikrą nerimą dėl mirties. Mes mirtį 
suprantame kaip išsiskyrimą su mylimais žmonėmis, įprasta aplinka, mėgiamais namais 
daiktais. Antra vertus, mirtis yra nežinia, o nežinia mus visada trikdo. Kai keliamės į 
naujus namus, pereiname į kitą darbovietę, vykstame į svečią šalį, įeiname į sutuoktinio 
šeimą,   pradedame   lankyti   mokyklą,   pasijuntame   sunerimę   ir   sutrikę,   nes   atsiduriame 
nepažįstamoje aplinkoje. Atsiranda nerimas: ar sugebėsiu išlikti, prisitaikyti, apsisaugoti? 
Ką bekalbėti apie radikalų egzistencijos formos pakeitimą... 
Vėlgi   reikia   pagalvoti   ir   apie   mūsų   su   mirtimi   susijusį   asmeninį   patyrimą.   Vaikai, 
klausydami   pasakų,   pradeda   galvoti,   kad   mirtis   yra   bausmė   (geras   šoka   vestuvėse,   o 
blogas  numirė). Atseit mirtis esti atpildas už blogį, mirti yra blogai, tai bausmė. Tos 
klišės, vertinimai įsispaudžia vaiko sąmonėje. Be to, kiekvienoje giminėje, šeimoje būna 
mirčių ir vaikai dalyvauja laidotuvėse. Jie mato ašaras, raudojimą, skausmą ir tai mirtį 
nudažo neigiamomis emocijomis. Taigi, mūsų negatyvus požiūris į mirtį, gimdantis jos 
baimę, yra visai natūralus, kol toji baimė, o tiksliau nerimas, yra tam tikro lygio. Tačiau 
dalis žmonių adekvataus santykio su mirtimi neturi. Jų mirties baimė sumažėjusi, ar net 
visai sunykusi. Tai nėra normalu. Apie 30 procentų savižudžių yra psichikos ligoniai, 
kurie, be kitų nukrypimų, neturi ir mirties baimės t.y. jų savisauga visiškai sumenkusi. 
Daugybė   suicido   atvejų   įvyksta   apsisvaiginus   narkotikais,   ar   alkoholiu.   Abdujęs   nuo 
kvaišalų   žmogus   ignoruoja   mirtį   arba   nesugeba   įvertinti   aplinkybių,   tad   savisaugos 
nebėra. Taigi, nebijoti mirties yra nenormalu. 
Kai   kurie   psichopatiniais   sutrikimais   pasižymintys   žmonės   ieško   ribinių   situacijų   ir 
žaisdami   su   mirtimi   gamina   sau   adrenaliną,   pasikrauna   energija.   šių   išbalansuotos 
psichikos,   sumažėjusios   savivertės   žmonių   psichinė   savijauta   –   diskomfortiška.   Jie, 
norėdami pakelti vertę savo ir aplinkinių akyse, pasauliui ir sau nuolat įrodinėja, kokie yra 
ypatingi, ir demonstruoja pseudodidvyriškumą, bei bebaimiškumą. 
Mirties  baimę dažniausiai lydi afektinė įtampa. Žmogus  jaučia stiprų nerimą, įtampą, 
atsiranda vegetacinių sutrikimų (prakaitavimas, tachikardija, kojų, rankų šalimas.). 

FOBIJAS SUKELIANTYS VEIKSNIAI. 
Psichiatrai   aprašo   daugiau   kaip   500   fobijų,   o   tanatofobija   –   viena   dažniausių.   Bloga 
materialinė   padėtis   ir   ją   lydintis   vienišumas   irgi   gali   provokuoti   mirties   baimę.   Taigi 
suprantama, kodėl fobijų bei depresijų daugėja: žmonėms nerimauti yra dėl ko. Beje, ypač 
greitai   daugėja   altofobijos   (aukščio   baimė),   niktofobijos   (nakties   ir   tamsos   baimė), 
sukeltų tų pačių psichologinių nusilpimų, atvejų. Dar vienas fobijas sukeliantis veiksnys – 
informacinė   tarša.   Spaudiniai,   reklama,   skelbimai,   vitrinos,   televizija   prikimšti 
bauginančių   nesąmonių   vien   tam,   kad   atkreiptų   vartotojo   dėmesį.   Žmonės   puikiai 
supranta,   kad   jei   ims   valgyti   viską,   ką   mato,   tai   jų   gyvenimas   ilgai   netruks.   Tačiau 
informacijai   žmonės   visiškai   atviri   ir   sugeria   visas   šiukšles.   Pasitaiko   žmonių,   kurių 
gyvenimas   užnuodytas   tanatofobija   vien   dėl   liguisto   pomėgio   siaubo   ir   koviniams 
filmams.   Reikia   pasakyti,   kad   galiausiai   pradeda   veikti   savisaugos   mechanizmai   ir 
persisotinę siaubo reginiais žmonės nuo jų ima bėgti. Tačiau kol tai įvyksta, padaroma 
didžiulė žala visos populiacijos psichikai. 
Būtina atkreipti dėmesį į ypač jautrią ir pažeidžiamą vaikų psichiką, mat jie dar neturi 
ginybinių   reakcijų.   Juos   informacinė   tarša   itin   žaloja.   Vaikai   ir   paaugliai,   žiūrėdami 
kupinus žiaurumo „siaubiakus“, kloja plačius ir gilius pamatus mirties baimei. Apmaudu, 
kad suaugusieji šito nesupranta ir nekliūdydami stebi, kaip ardoma ar bent jau silpninama 
augančios kartos psichiką. 
Ar   reikia gyventi  su  savo fobijom? Žinoma,  ne.  Pajutus  diskomfortą,  reikia  kreiptis  į 
specialistą, nes negydomos depresijos ir neurozės gilėja. 
IŠVADOS 

Fobija – neracionali baimė – yra dažnas psichikos sutrikimas, su kuriuo žmogus dažnai 
susitaiko ir gyvena. Tačiau kai kurie žmonės iš baimės paralyžuojami. 
Kartais   įmanoma   išvengti   baimę   keliančių   dalykų:   pasislėpti   nuo   perkūnijos   arba 
nekeliauti lėktuvu. Kai kankina kai kurios fobijos, tarkim, stipri baimė būti stebimam 
(„socialinė fobija‘‘), žmogus vengdamas tokių situacijų, užsidaro tarp keturių sienų. 
Lyginant su kitais sutrikimais fobija išryškėja gana anksti – ankstyvojoje paauglystėje. 
Jei   žmogus   nebegali   prisitaikyti   prie   gyvenimo   arba   palaipsniui   atsiduoda   fobijoms, 
galima šnekėti jau apie psichopatiją. 
Žmonėms, besibaiminantiems dėl smulkmenų dažniausiai išsivysto stipriausios fobijos. 
Yra   skiriama   įvairiausių   fobijų   (apie   500)   ir   jos   klasifikuojamos   atsižvelgiant   į   tas 
priežastis, kurios sulekia fobiją. Skiriamos: 
1) Įkirios baimės susirgti sunkiomis ligomis: vėžiu, infarktu, AIDS ir pan; 
2) Erdvinės fobijos: klaustrofobija, agorafobija, kenofobija, hefirofobija, amaksofobija ir 
pan; 
3)   Socialinės   fobijos:   lalofobija,   antropofobija,   ginekofobija,   ereitofobija,   sitofobija, 
miksefobija ir kt.; 
4)   Arachofobijos   –   vorų   baimė,   ailorofobija   –   kačių   baimė,   tachofobija   –   baimė   būti 
palaidotam gyvam ir kt. 
Fobijas sukelia įvairūs veiksniai: 
1) Bloga materialinė padėtis irją lydintis vienišumas; 
2) Depresijos; 
3)   Informacinė   tarša   (spauda,   reklama,   skelbimai,   vitrinos,   televizija),   kuri   atkreipia 
vartotojo dėmesį; 
4) Tėvų auklėjimas (pasakos apie mirtį, baubus ir pan.) 
5) Asmeniniai išgyvenimai (artimojo mirtis ir pan.) ir nusistatymai. 
Gydant fobijas imamasi įvairiausių priemonių: psichoterapija, grupiniai ir individualūs 
užsiėmimai,   hipnozė,   medikamentinė   terapija,   antidepresantai.   Plačiausiai   taikoma   ir 
manoma, efektyviausia padeda įveikti fobiją – kognityvinė­bihevioristinė grupinė terapija. 
Ji naudingesnė, būtent todėl, kad žmonės gali mokytis matydami kitus, vargstančius su 
panašiomis problemomis, o grupė įpareigoja keistis ir išsklaido asmens nuomonę apie jo 
paties problemos unikalumą. 
Fobiją reikia pradėti gydyti tik ją pastebėjus, įsisenėjusi ji kaip lėtinė liga trukdo žmogui 
gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis saugiam ne tik savo paties namuose, bet ir išėjus už 
jo ribų. 
FOBIJU RUSYS 

Ablutafobija – plovimo, sklbimo, valymo 
Acafrofobija – įgėlimo,geliančių vabzdžių 
Acerofobija – rūgštaus skonio 
Acousticofobija – triukšmo, garso 
Acrofobija – aukščio 
Aeroacrofobija – atvirų aukštų vietų 
Aeronausifobija – vėmimo skrendant 
Aerofobija – oro “ryjimas”, kenksmingų med˛ gabenimo oro transportu 
Agateofobija – beprotybės ar tapimo bepročiu 
Agliofobija – skausmo 
Agorafobija – atvirų erdvių, sugios erdvės palikimo, viešų vietų, kur yra daug ˛monių 
Agrafobija – seksualinė prievarta 
Agrizoofobija – laukinių gyvūnų 
Agyrofobija – gatvių, pereiti per gatvę 
Aichmafobija – adatų, smeigtukų, kt aštrių daiktų 
Ailurofobija – kačių 
Albuminurofobija – viščiukų 
Algofobija – česnakų 
Alliumphobia – nuomonių ir įsitikinimų 
Altofobija – dulkių 
Amathofobija –važiavimo mašina 
Amaksofobija – vaikščiojimo 
Amnesofobija – amnezijos 
Amychofobija – įdrėskimų, būti sudraskytam 
Anablefobija – pakelti akis 
Androfobija – vyrų 
Anemofobija – vėjo 
Anginofobija – anginos, ribotumo, pleišėjimo 
Anglofobija – Anglijos, anglų kultūros, anglų tautybės ˛monių 
Angrofobija – pykčio, tapimo piktu 
Ankylofobija – sąnario nejudrumo 
Antofobija – gėlių 
Antropofobija – žmonių ar visuomenės 
Antlofobija – potvynių 
Anuptafobija – likti vienišam 
Anxiety (angl.) – nerimas 
Apeirofobija – begalybės 
Afenfosmfobija – būti paliestam 
Apifobija – bičių 
Apotemnofobija – žmonių su amputuotomis galūnėmis 
Arachibutyrofobija – riešutinio sviesto prilipimo prie gomurio baimė 
Araknefobija – vorų 
Aritmofobija – skaičių 
Arsonfobija – ugnies ir liepsnų 
Astenofobija – nualpimo, silpnumo 
Astrafobija – griaustinio ir ˛aibavimo 
Astrofobija – žvaigždžių ir dangaus erdvės 
Asymmetrofobija – asimetrinių daiktų 
Ataxiofobija – raumenų nekoordinuotumo 
Ataksofobija – netvarkos ir nešvaros 
Atelofobija – netobulumo 
Atefobija – griūvėsių 
Atazagorafobija – būti užmirštam, ignoruojamam 
Atomosofobija – atominių sprogimų 
Atychifobija – nesekmė 
Aulofobija – fleitos baimė 
Aurofobija – aukso 
Aurorafobija – šiaurės pašvaistės 
Autodysomofobija – žmonių, turinčių nemalonų kvapą 
Automotonofobija – pilvakalbių manekenų, animacinių personažų, vaškinių skulptūrų 
Automisofobija – baimė būti nešvariam 
Autofobija – vienišumo, atsiskyrimo 
Aviofobija – skridimo 
Bacillofobija – mikrobų 
Bacteriofobija – bakterijų 
Balistofobija – strėlių, iečių ir kulkų 
Barofobija – gravitacijos 
Basifobija – nesugebėjimo stovėti arba nukritimo baimė 
Batmofobija – laiptų ir laiptų turėklų 
Bathofobija – gylio 
Batofobija – aukščio arba buvimo šalia aukštų pastatų baimė 
Batrachofobija – amfibijų, varlių, salamandrų 
Bibliofobija – knygų 
Blenofobija – dumblo, purvo, gleivių 
Body dismorphing diorders (angl.) – baimė turėti bjaurius ar nepatrauklius bruo˛us 
Bogyfobija – pelkės, pelkinio 
Bolshephobia – Bolsheviks 
Botanofobija – augalų 
Bromidrofobija – prakaito kvapo 
Bufonofobija – rupūžių 
Kakofobija – bjaurumo, bjaurių daiktų 
Kainofobija – naujovių 
Kaliginefobija – gražių moterų 
Kancerfobija – vėžio 
Kardiofobija – širdies 
Karnofobija – mėsos 
Katagelofobija­ būti juokingam, išjuoktam 
Katapedafobija – šokinėjimo nuo aukštų ir ˛emų vietų 
Katisofobija – sėdėjimo 
Katoptrofobija – veidrod˛ių 
Cheimafobija – šalčio 
Chemofobija – chemikalų ir darbo su chemikalais 
Cherofobija – pramogų, linksmybių 
Chionofobija – sniego 
Chirofobija – rankų 
Cholerofobija – pykčio ir choleros 
Chorfobija – šokimo baimė 
Chremarofobija – pinigų 
Chromatofobija – spalvų baimė 
Chronometrofobija – laikrod˛ių 
Chronofobija – laiko 
Klaustrofobija – uždarų arba ma˛ų patalpų 
Kleisiofobija – būti užrakintam u˛daroje erdvėje 
Kleitrofobija – būti uždarutam 
Kleptofobija – vogimo 
Klimakofobija – laiptų, lipimo laiptais, nukritimo nuo laiptų 
Klinofbija – ėjimo į lovą 
Knidofobija – geluonių, būti sugeltam 
Koimetrofobija – kapinių 
Koitofobija – lytinio akto 
Kometofobija – kometų 
Koprastasofobija – vidurių u˛kietėjimo 
Koprofobija – išmatų 
Kaulrofobija – klaunų 
Kaunterofobija – fobinių ir gąsdinančių situacijų 
Kremnofobija – prarajos, bedugnės, skard˛io 
Kriofobija – ypatingo šalčio, ledo 
Kristalofobija – kristalų ir stiklo 
Kiberfobija – kompiuterių ir darbo jais 
Ciklofobija – dviračių 
Kimofobija – bangų ir panašių į bangas judesių 
Sinofobija – šunų, kiškių 
Kiprianofobija – prostitučių, lytiniu keliu plintančių ligų 
Hippopotomonstrosesquippedaliophobia – ilgų žodžių baimė