Aurelijus Augustinas POKALBIAI SU SAVIMI I lotyn kalbos vert VAIDIL STALIORAITYT vad para DARIUS ALEKNA

VADAS "KALBJAUSI PATS - AUGUSTINAS SU AUGUSTINU" Rayti apie Augustin ir jo kurinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir ikalbingai pasakojs savo veikaluose, ypa "Ipainimuose" ir "Pataisymuose". Sunku ir dl to, kad veik nemanoma prilygti Augustino rat taigai, dstomos minties aikumui bei kalbos groiui. Taiau sunkiausia tai, kad, pradjus kalbti apie Augustin, neivengiamai tenka paliesti labai daug dalyk. Jis pats drsiai imdavosi vis nauj klausim, keitsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas iekojo ir rado, beldsi, ir jam buvo atidaryta. Sininga io giliai save pasinrusio mogaus svarstym kelion paliko daugyb enkl - krini, labai vairi ir skirting. Atrodyt, kas bendra tarp pirmj Kasiciake (/Cassiciacum/) parayt kartais pavirutinik, nesklandi, dirbtinok filosofini dialog "Prie akademikus", "Apie palaiming gyvenim", "Apie tvark" ar "Pokalbiai su savimi" ir toki Hipone (/Hippo/) praydusi mstymo edevr, kaip "Ipainimai", "Apie Trejyb", "Pradios knygos tiesiogins prasms paaikinimai" ar "Dievo valstyb"? Lyg ir nieko. Iskyrus Augustin kiaurai uvaldius trokim, tikr visa veikiani filosofo aistr painti save ir Diev. 386_m. rugsjo mnes trisdeimt dvej met Augustinas i vakarins Imperijos puss sostins Milano persikelia mayt kaimel Alpi priekalnse Kasiciak. ia savo vila jam leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. spdingo gamtovaizdio apglbtoje viloje kartu su Augustinu apsigyvena jo motina Monika, vyresnysis brolis Navigijus, snus Adeodatas, du pusbroliai, du privats mokiniai ir didiausias jo viso gyvenimo draugas Alypijus. Iki tol Milane praleisti vieneri metai buvo Augustino vidinio gyvenimo krizs protrkio metai. ia jis pasiek aukiausi savo pasaulietines karjeros tak, eidamas Vakaru Imperijos sostines Milano retorikos profesoriaus pareigas, savotik Imperijos "propagandos ministro" tarnyb. Bet Augustinas meta pasaulietin karjer ir pasirenka nuoalu, ramu filosofijos studiju bei nedalyvavimo valstybes veikloje /otium liberale/, "kilnaus neveiklumo", gyvenimo bud. Svarstymai apie karjer ir jos isiadejim "Pokalbiuose su savimi"^1 Augustinui - ne vien abstraktus, filosofui privalomi pagvildenimai, bet paties jo gyvenimo galimybiu apmstymai. Tais metais toliau kilti karjeros laiptais svajojs Augustinas buvo nusprends vesti. Anu laiku paproiu vedybos reik sudting teisin kontrakt, kur galjo sudaryti tik apylyg visuomenin padt uimanios eimos. Talentingo grabylysts mokytojo padaryta karjera, globjai ir paintys leido tiktis geros partijos, ir Augustino motina Monika jau buvo jam radusi kilming dideli turt paveldtoj. Jis buvo nieko prie ir atgal Afrik isiunt savo sugyventin, su kuria buvo igyvens beveik penkiolika met ir i kurios turjo sn Adeodat. Bet staiga pareikia nenors vesti, nebenors toliau siekti karjeros. Augustinas puikiai inojo, kokia jga traukia moters glamons. is siningai atviras mogus idrsta apie tai rayti savo "Pokalbiuose su savimi"^2. Kaip ir svarstymai apie karjer, tai pirmi ingsniai "Ipainim" link. Tais metais Milane Augustinas pagaliau visikai atsikrat manichjybs. Dar mokytojaujant Kartaginoje (376-382), jam m kilti pirmosios abejons. Rimiau nesigilinus lyg ir taigus manichjinink mokymas apie i esms skirtingus viesos ir Tamsos karalysi pasaulius ir judviej tarpusavio kov Augustinui m nesiderinti su moksliniais graik astronomijos duomenimis^3.

Dar Tagastoje (/Thagasta/), kur teko praleisti metus po studij Kartaginoje, dl manichjybs Monika buvo taip smarkiai usirstinusi ant Augustino, kad neleido gyventi savo namuose^4. Dar visai neseniai, tik prajusiais metais, dstydamas Romoje, Augustinas buvo gyvens biiulio, manichjinink "klausytojo", namuose ir lanks manichjinink "irinktojo" vedamus sektos susirinkimus^5. Manichjyb veikti Augustinui padjo Ciceronas. Tik fragmentais mums iliks jo dialogas "Hortenzijus" prie 14 met buvo paadins studento Augustino meil filosofijai^6. Dabar to paties Cicerono skelbiamas i Akademijos perimtas skeptikas poiris teigin, kad egzistuoja vienui viena tikroji tiesa ir j tikrai galima painti, padjo Augustinui isiadti vienintel tikr ties skelbusios manichjybs. Formalus atsiadjimo enklas - Augustinas tampa katalik Banyios katechumenu. Tai, beje, reik labai nedaug - tik tai, kad Augustinas nori kada nors, ateityje, kriktytis. Gal po met, gal po deimt ar trisdeimt... Beje, neumezgus kad ir menkiausi ryi su Banyia, katalikikoje Imperijos sostinje buvo sunku tiktis padaryti didesn karjer. Lemtingaisiais 385-386 m. Augustinas sirgo. "Pokalbiuose su savimi" jis danai kalba apie "kanios baim"^7, "krutines lig"^8, "dantu skausm"^9. Vliau Augustinas irgi sirgs nemaai. Taiau jau daugiau niekuomet nebesisks "krtins skausmu", dl kurio buvs priverstas atsisakyti dstytojo darbo^10, skausmu, kuriame, vlesniu jo pasakymu, slepiasi pirmuosius ms tvus nuopuol atveds ididumas^11. "Dant skausmas", kuriuo Augustinas skundiasi "Pokalbiuose...", taip pat prajs stebuklingai: "Ir nepamirau, ir nenutylsiu Tavo ryki aiumo ir stebtino Tavo gailestingumo greitumo. Tuomet kankinai mane dant skausmu, ir, kai is taip sisiaut, kad nebegaljau kalbti, staiga mano irdis suman prayti vis, kas buvo su manimi, kad Tave, visokios sveikatos Dieve, maldaut u mane. Kai tik sulenkme maldai kelius, pranyko skausmas"^12. Taiau labiausiai tais metais Augustin paveik ivykiai buvo neoplatoniku filosofijos atradimas ir mistinis igyvenimas Milano sode. Apie Augustino neoplatonizm privalu pakalbeti plateliau. Tuo metu i filosofijos kryptis buvo labai populiari Milano auktuomeneje. Augustino paliktos inios leidia atkurti buvus vis neoplatoniku intelektualu draugij: Manlijus Teodoras (jam skirtas vienas i Kasiciake paraytuju Augustino dialogu - "Apie palaiming gyvenim"), Zenobijus (jam dedikuotas dialogas "Apie tvark"), Hermogenianas^13. Nemenk ios filosofijos imanym atskleidia ir paties Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslai. Neoplatonizmas naujas "atsigrimas" i Platon, stengiantis suderinti ir susisteminti ivairiuose jo dialoguose destomas mintis bei atsivelgti i Aristoteli atsirado Aleksandrijoje^14 ir virun pasieke Romoje filosofijos mokykl vedusio Plotino (205-270) traktatuose, vadinamuose "Eneadomis". Kai kuriuos ju Augustinas buvo skaits, kaip ir Plotino mokinio Porfyrijaus bei Porfyrijaus mokinio Jamblicho ratus. Veliau "Ipainimuose" susidurim su ia filosofija Augustinas laikys Dievo pirtu. "Ir noredamas pirmiausia man parodyti, kaip ipuikeliams prieiniesi, o nuolankiesiems duodi malon ir koki tavo gailestingum parode Tavo nusieminimo kelias, kai Tavo odis tapo kunu ir gyveno tarp moniu, parupinai man per vien nemonikai isiputusi mogu kai kuriu platoniku knygu, kurios buvo iverstos i graiku kalbos i lotynu."^15 Veltui istorikai megino susekti, kas buvo tas "vienas nemonikai isiputs mogus"^16. Raydamas Ipainimus Augustinas, matyt, tyia nuslp jo vard, kad iame vykyje labiau pabrt Dievo vali^17. Milano neoplatonik draugij buvo susibr krikionys. Tai nra kuo prasiausias dalykas. Nors ir negausus, Italijoje vis dar smilko ir pagoni kultrinis judjimas; pakanka prisiminti Augustino amininkus Makrobij, Arnian Marcelin ar garsj senatori Simach. Kaip tik jiems, o ne krikionims, regis, labiau pritiko avtis ir mgdioti smoningai prie krikionis nusiteikus Plotin ir ypa Porfyrij^18; tai, beje, jie ir dar. Ir prieingai, galbt kaip tik dl ios prieasties, tokios takingos idjin pagonybs pagrind gynusios filosofijos ypa turjo vengti krikionys. Taiau buvo kitaip. Draugikam krikionybs poiriui neoplatonin filosofij atsirasti lemiamos reikms turjo du labai svarbs asmenys Gajus Marijus Viktorinas ir Simplicianas. Viktorinas (apie 275-361), kaip ir Augustinas, buvo kils i Afrikos, deste retorik ivairiuose Italijos miestuose ir galiausiai Romoje, kur net buvo

nusipelns didiausios loves - jam dar gyvam pastatyta statula forume. Butent Viktorinas "platoniku knygas" i graiku kalbos iverte i lotynu kalb. Bet tai dar ne viskas - gyvenimo pabaigoje Viktorinas kriktijosi. Jo pavyzdys buvo nepaprastai itaigus ir svarbus Augustinui^19. Drauge Viktorino kriktas lotynu akyse tartum pakriktijo ir vis neoplatoniku filosofij. "Pasveikino mane, kad pataikiau ne i kokiu kitu filosofu ratus, pilnus melo ir apgaules pagal io pasaulio elementus. ie gi ratai ivairiausiais budais rodo i Diev ir Jo odi"^20, - taip Augustinui sake kitas visam Milano neoplatoniku bureliui svarbus mogus - senas kunigas Simplicianas^21. Kaip tik jis ikalbejo vyskup Ambrazieju savo pamoksluose parodyti Pauliaus mokymo ir neoplatoniku filosofijos panaumus. Simplicianas jaunysteje pats gerai painojo tuomet jau sen Viktorm ir buvo jo krikto liudytojas, tad ir papasakojo i istorij Augustinui. Taip Milane Augustinas pateko aikiai prie neoplatonizmo linkusi katalik intelektual draugij. Pabriant to meto neoplatonik tak Augustinui, beje, jokiu bdu negalima manyti, kad jam buvo ikils koks nors klausimas "arba - arba": neoplatonizmas ar katalikyb. Augustinas buvo kils i katalik eimos, katalikiko miesto. "Kristaus vardas" visuomet buvo su juo, net ir manichjiku laikotarpiu: kad ir kaip bt, bet manichjininkai buvo krikioni sekta, siekusi "pagerinti" to meto katalik Banyi. Dabar, Milane, surads neoplatoniku knygas Augustinas papildymu joms ieko Pauliaus laikuose^22. Tai irgi nepaprastai budingas to meto bruoas. Apatal aikina bei skaito manichejininkai ir Augustinas, donatininkas Tikonijus ir didysis Augustino senatves prieas Pelagijus. Krikionyb ir neoplatonizmas Augustinui Milane buvo labai panas, j kvietimas vienodas - isiadti pasaulio ir filosofiniais svarstymais artti prie palaimingo gyvenimo. Isiadti pasaulio Augustinui buvo nepaprastai sunku. Jis jau regjo tiksl. Plotino ir Porfyrijaus filosofija bei, tuometiniu Augustino vilgsniu, krikionyb jam sil aik keli: apsivalyti nuo aistr, pagydyti savo "vidin ak" ir dialektiniu mstymu kelti savo siel Dievop. Visa tai Augustinas inojo, bet niekaip negaljo pasiryti stoti keli. Augustinas kankinosi, sirgo, grausi ir dvejojo. Apie tai pasakojama "Ipainim" atuntoje knygoje, turbt giliausiame ir graiausiai paraytame skverbimosi save pasakojime pasaulinje literatroje. ia aprayta garsioji sodo scena^23. Augustinas apie j papasakos tik po 10 metu raydamas "Ipainimus". Net "Pokalbiuose su savimi", kur Augustinas ima dristi kalbeti apie save atviriau, nematyti jokio sodo scenos atvaito. Trumpai tariant, Augustino Milane nuomotu namu sode atsitiko tai kas. Begaliniu svarstymu, grauaties ir nerytingumo kankinamas, sode po mediu susmuks Augustinas staiga igirsta bals i gretimo kiemo: "Imk ir skaityk." Augustinas suprato, kad jam liepiama atsiversti ventji Rat - tuo metu kambaryje jis turejo Pauliaus laikus - ir perskaityti pirmus i aki kritusius odius. tai tie odiai: "Elkimes padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viepaiu Jzumi Kristumi ir nelepinkite savo kno, netenkinkite jo geiduli" (/Rom/ 13, 1314). Ir Augustinas pagaliau ryosi. Po keli mnesi karjeros, geros vedyb partijos, manichjybs ir skepticizmo atsisaks ir platonizm bei Pauliaus laikus besigilinantis ir sveikstantis Augustinas ivaiuoja Kasiciak. Staiga pratrksta pritvins jo rat srautas, kuris nutrks tik po veik pusimio met sulig visame to meto Vakar ir Ryt pasaulyje garsaus ir gerbiamo Hipono vyskupo mirtimi 430 met rugpjio 28 dien. Augustinas Kasiciake utruks tik por menesiu. Velyv rudeni jis sugri i Milan ir per 387_m. Velykas i vyskupo Ambraziejaus ranku priims krikt. Veliau kelis menesius sugais Romoje ir Ostijoje Augustinas parkeliaus i Afrik, savo gimtj Tagast (388). Jis tebesistengia laikytis nuoalaus gyvenimo idealo, gilinasi i platonizm, pradeda ginus su inanichjininkais. Dar Ostijoje mir Monika, netrukus mirta snus Adeodatas, vienas geriausi Augustino draug Nebridijus. Augustinas palieka Tagast ir 391_m. ventinamas kunigus Hipone, vliau tampa io pagal dyd antro Afrikos miesto vyskupu (395). Ginai su manichjininkais, donatininkais, pelagininkais, gausios kunigo, vliau vyskupo pareigos, steigtas vienuolynas ir ... traktatai, poleminiai ratai, ventojo Rato aikinimai, laikai,

pamokslai. Kasiciakas ir ten parayti dialogai liks kain kur toli toli. Augustinas ims kitaip irti neoplatonizm, jam prasivers bedugns ventojo Rato gelms. Bet ir vliau Kasiciak jis laikys prarastja savo rojaus ramybe^24. Kasiciako viloje Augustino draugija gyveno "filosofin" gyvenim taip, kaip j sivaizdavo. Pus dienos darbuodavosi laukuose^25, stebdavo gamt^26, vaikiodavo pirt^27. Augustinas mok ir aukljo du paauglius - Licencij ir Trygecij. Veik kasdien kildavo vairs filosofiniai pokalbiai. Visur kur ios draugijos /spiritus movens/ buvo Augustinas. Kiekvienoje smulkmenoje usikimusiame vandentiekio kanale^28, perpjautame kirmine^29, gaidi kautynse^30 ar dant skausme^31 - jis rasdavo filosofini problem. Pasitelkdamas ia pat skaitom neoplatonik mintis ir mstymo bd, leisdavosi svarstyti jas kartu su savo biiuliais. Samdytas sekretorius uraydavo pokalb, vliau Augustinas uraus sutvarkydavo, ir taip radosi vienas filosofinis dialogas po kito. Augustinas daug mst ir meldsi. Vliau "Ipainimuose" jis prabgom pamins ia paraytus dialogus, bet pirmiausia prisimins anuometinius psalmi^32 paadintus apmstymus ir usimins apie stebuklingj dant igijim. Augustinas visuomet buvo drsus ir novatorikas raytojas. Jo Kasiciako dialogai - pirmi filosofiniai dialogai lotynikoje to meto krikioni literatroje^33. Iki tol krikionys raydavo poleminius dialogus, ginydamiesi, pavyzdiui, su ydais, pagonimis, eretikais; pastarj niekuomet netrko. Vliau Augustinas panaudos i form ginams su manichjininkais, arijonais, donatininkais ir pelagininkais. inoma krikioni literatrai ir didaktini bei hagiografini dialog ris. Bet pirmus krikioni filosofinius dialogus Kasiciake para Augustinas. Be abejo, jis sek puikia ir garbinga filosofini dialog tradicija: Platono nebuvo skaits, gal tik Cicerono kadaise iverst "Timajo" itrauk, bet filosofinius paties Cicerono dialogus buvo istudijavs labai kruopiai. Augustinas filosofijos moksi pats, graik kalbos, kaip inia, nemokjo, todl visas jo filosofinis isilavinimas daugiausia kilo i Cicerono ir tuo metu manom rasti graik filosof vertim^34. Taiau Ciceronas jam teik ne vien filosofini mini turin, bet ir j raikos pavidal. Kaip ia Augustino Kasiciako nepalyginsi su Cicerono Tuskulu. Nors ir novatoriki krikioni literatroje, Augustino dialogai "Prie akademikus", "Apie palaiming gyvenim" ir "Apie tvark", kaip sakme, graiai pritampa prie antikins filosofini dialog tradicijos. Visai kitaip atrodo "Pokalbiai su savimi". Pats Augustinas pasiaikina labai paprastai: "Pokalbius [...] noriu pavadinti "Pokalbiais su savimi", nes kalbams tik su savimi. Nors pavadinimas naujas ir galbt grubus, taiau pakankamai tinkamas dalyko esmei atskleisti. Juk negalime iekoti tiesos geresniu bdu, negu uduodami klausimus ir juos atsakydami. Be to, vargiai atsirast toks mogus, kuriam nebt gda likti nugaltam gine. Tad beveik visada atsitinka taip, kad graiai pradt nagrinti klausim nustelbia padrikas usispyrimo auksmas, daniausiai slaptai, o kartais ir atvirai draskydamas sielas. Todl, manau, man pasirod ramiausia ir patogiausia, Dievo padedamam iekoti tiesos, atsakinjant sau savo paties klausimus"^35. Augustinas buvo labai jautrus mokytojas ir puikiai inojo, kokios jaun mokini ambicijos paprastai uverda. iaip ar taip, dialogas su savimi neturi pirmtak ilikusioje iki Augustino raytoje literatroje. Tokio anro iki tol nebta. Literatros tyrintojai Augustino "Pokalbiams..." artimiausiu kriniu laiko po pusantro amiaus parayt Boecijaus "Filosofijos paguod". Pasikalbjim su savimi anras suklests tik Viduramiais. Beje, "Pokalbiai su savimi" - pirmas, bet toli grau ne vienintelis vlyvosios Antikos anr sistemoje neisitenkantis Augustino krinys. "Tuo metu taip pat paraiau dvi knygas, kuriose, laikydamasis savo siekio ir geismo protu itirti ties, klausinejau savs ir sau atsakinejau apie dalykus, kuriuos labiausiai trokau painti, tartum dviese butume - Protas ir a, nors buvau vienas; todel i veikal pavadinau 'Pokalbiais su savimi... '"^36 Augustinui patiko toks svarstymu ir raymo budas. Tik k ubaigs "Pokalbius...", Nebridijui raytame laike Augustinas vel kalbasi su savimi: "Perskaiiau tavo laik lempai vieiant, jau po vakariens. Arti buvo

laikas gultis, bet umigti - dar nelabai. Ilgai svarsiau su savimi guldamas lovoje ir itaip kalbjausi pats - Augustinas su Augustinu."^37 Kas gi tie du panekovai? Aristotelio ir juo sekusio Plotino poiriu, mogaus sieloje yra tam tikra ypatinga dalis, kurios veikla - mstymas. Btent ji esanti nemirtinga (Aristotelis^38), btent ji - Dievo dalel moguje (Plotinas^39). Augustinas "Pokalbiuose..." pateikia labai aik pavyzd: kaip kad kne yra akis ir jos veikimas - irjimas, taip sieloje yra mstymas (/mens/), o jo veikimas - protas (/ratio/)^40. Btent su iuo mogaus mstymo gebjimu protauti, su personifikuotu jo veikimu - Protu ir kalbasi Augustinas. Ir Plotinas kartais kvieia "atkreipti aus dang"^41 ir igirsti Dievo, tai yra Dievo dalels moguje, bals. Bet tai truput kas kita negu Augustino panekovas jo viduje. Be abejo, Augustinas dar nedrsta kreiptis "filosof Diev" ir kalbina tik Prot, kuris galt pas J nuvesti. Augustinas dar toli grau nesijauia pasieks palaiming gyvenim. Viename laiku jis kalbasi su savimi apie draug Nebridiju: "O kas, jeigu jis butu perskaits 'Pokalbius su savimi'? Dar labiau diaugtusi, taiau nieko daugiau nerast, kas leist manyti mane pasiekus palaim. Taigi paskubjo iuo aukiausiu vardu mane pavadinti"^42. Plotinas galjo bti vienas i tokio pokalbio kvpj^43. Kas gi yra antrasis panekovas, kas tasai "Augustinas"? Tai skausming igyvenim ir nuodmi aizdas besigydantis mogus. iame "Augustine" jau aikiai matyti "Ipainim" autorius. Jis naro savo nuodmes ir ieko joms vaist. "Ko tu, manoji irdie, nusiminusi? ko taip nerimsti krtinj? Pasitikki Dievu: a j gerbsiu vl ikilmingai, tikrj Diev - vaduotoj savo" (/Ps/ 42, 5). Kai kas mano, kad viena i "Pokalbi su savimi" irak - psalms^44, kurias pramaiiui su neoplatonik ratais Augustinas ypa godiai skait Kasiciake. Taip abu "Pokalbi su savimi" dalyviai tartum parodo dvi skirtingas Augustino puses: filosof neoplatonik ir pirm kart - po jausm ir igyvenim krizs - sveikstani mogaus irdi. "Pokalbi su savimi" Augustinas nebaig. Grs Milan, jis ketino parayti dar vien dal, net buvo jau nubrs apmatus. Bet Augustin pasiglem kiti vykiai, kiti darbai. Planuotos treios knygos apmatai, beje, iliko; tai traktatas "Apie sielos nemirtingum". Senatveje vel skaitydamas savo ratus ir raydamas "Pataisymus" Augustinas prisipains, kad "skaitant pirm kart, irodymai pasirodo es tokie sudetingi ir sutraukti, kad galetum pagalvoti, jog jie yra tamsus. Skaitydamas i knyg a nepajegiu susitelkti ir tik pats per save galiu sprsti apie j"^45. Netruks prabgti keleri metai, ir Hipono vyskupu taps Augustinas Kasiciake paraytus savo dialogus mins su kartliu, tarytum gdydamasis: "K tuomet sudjau ratus, jau tikrai Tau tarnaujanius, bet vis dar tartum protrkiais alsuojanius ididumo mokykla, liudija pokalbi su alia buvusiais ir - Tavo akivaizdoje - su vienu paiu savimi knygos"^46. "Ididumo mokykla", "pasiptliai", "ididliai" - taip Augustinas vliau vadins neoplatonikus. "Pataisymuose" nesutiks su daugeliu savo jaunysts rat teigini: "Ir ne veltui man nepatinka paios Platono, filosof platonik ar akademik liaupss, kuriomis juos taip iauktinau, kaip tikrai nederjo lovinti ventvagi moni"^47. Bet tai bus vliau. O Kasiciake apie "platonik knygas" Augustinas kalba kitaip. Praddamas dialogo "Prie akademikus" antr knyg, jis ilga prakalba kreipiasi savo globj Romanian. Taip, Augustinas jau keliolika met rusens meile iminiai. "Tik tai, atsitiko perskaityti kelet svarbiu knygu[...], kurios ant anos smilkstanios ugnels ulaino vos kelet brangiausio aliejaus la. Netiktina, Romanianai, netiktina, ir galbt daugiau, nei tu i mans laukei. K ir sakyti! Jos sukurst manyje tok gaisr, kokio n pats i savs nesitikjau. Kas gi man nuo tol garb, kokia gi moni prabanga galjo mane sujaudinti, koks tuios lovs geismas, kokia pagaliau io mirtingojo gyvenimo paguoda, kokie jo raiiai? Staiga a visas leidausi savsp."^48 Augustinas ryte rijo neoplatonik moksl. Vliau btent i savarankikai ir giliai permstyta bei savotikai perdirbta filosofija virs jo mstymo kalba. Bet kol kas, Kasiciake, jis dar tik mokosi. Panaiai kaip kompiuteriu naudotis k tik pramoks ir todl labai apsidiaugs iuolaikinis mogus aplinkiniams vis pasakoja, k juo galima nuveikti, taip ir Augustinas

ankstyvuosiuose savo veikaluose diaugiasi neoplatonik idjomis. Todl norint geriau suprasti "Pokalbius su savimi", bt pravartu nors prabgomis susipainti su kai kuriomis j. PALAIMINGAS GYVENIMAS (/vita beata/) - vis helenizmo ir vlyvosios Antikos filosofijos mokykl siekis. Visos jos sutar, kad palaimingai gyvena tik didiausio ir tobuliausio grio siekis mogus. Vlgi visos sutiko, kad toks aukiausiasis gris nra turtai^49, auktos pareigos visuomenje^50 ar ramus eimos gyvenimas^51. Visi ie dalykai geri ir naudingi tiek, kiek netrukdo ar padeda^52 artti prie ano didiausio ir aukiausio grio. Epikrikams didiausias siektinas gris buvo "ramyb", stoikams - "gyvenimas pagal prigimt", platonikams - kiek manoma labiau supanati su Dievu^53, tai yra - kuo tobuliau savo mstymu painti Diev. Kaip tik todl Augustinas labiau u visk ir trokta painti Diev ir siel^54. IMINIUS (/sapiens/) taip pat minimas visose Antikos filosofijose. Be abejo, tik jis vienas sugeba pasiekti aukiausiji geri. Neoplatonikai visuomet save laike elitu, buresi i udaras bendramini brolijas ir kitus mones velg su panieka. Todl nieko nuostabaus, kad jais sekdamas Augustinas savo veikal skiria nedaugeliui neoplatonins filosofijos "bendrapiliei"^55, kad mano, jog Imint gali regti tik nedaugelis irinktj^56. Senatvje vl skaitydamas jaunysts veikal "Apie palaiming gyvenim", Augustinas grietai nebesutiko su tokia paira: "Nepatinka man, kad raiau, jog dar iame gyvenime palaimingas gyvenimas buvoja tik iminiaus sieloje, kad ir kas darytsi jo knui..."^57 MOGAUS SIELA (/anima/) neoplatonikams buvo pasaulio sielos dalinink, turinti ypating gali velgti savyje Dievo Mstym (lot. /mens, intellectus/, gr. xxxx). Bet mogaus kn pakliuvusi tokia dievika esyb tapusi suterta ir pamirusi kilnij savo prigimt. Tokia esanti mogaus padtis, ir tik filosofas iminius ins, kaip i jos itrukti. SIELOS SUGRIMAS (/reditus, regressus animae/) ir yra neoplatonik iminiaus kelias Dievop. Pirmiausia, be abejo, btina isivaduoti nuo knini potrauki, geism ir jausm. "Bet kodl delsiame? Reikia traukti toliau. Taiau pirmiausia pasiirkime, ar esame sveiki."^58 itaip "Protas" sustabdo besileidiant kilti Dievop "Augustin". Ne, pirmiau pairkime, ar iminius jau tikrai nusimet kno panius. "Sveikos akys yra mstymas be visokio kuno purvo, tai yra nutols ir apsivals nuo mirtingu dalyku trokimu"^59. Bet tai dar tik pradia. Toliau iminiaus mstymas Dievop kyla dialektiniu Platono filosofavimo budu - nuo kuniniu dalyku prie mstomuju, nuo laikinuju prie aminuju, nuo daliuju prie nedaliuju etc. Didiausias laimejimas busis suprasti, kad iminiaus turimas mstymas yra tas pats vis visat persmelks Dievo Mstymas. tai kokia prasme ivyksts garsusis Platono "supanaejimas su Dievu", butent tokia prasme neoplatonikai ir kalba apie "sielos sugriim". Toki sugriim turi galvoje ir Augustinas, "Pokalbius..." atsklendianioje maldoje sakydamas: "inau, kad turiu pas Tave grti"^60. "grim" platonikai taip pat vadina "atsigrimu save", "savs painimu"; tokiai savs painimo procedrai ragins, j manymu, ir senasis Delf ventyklos uraas: "Paink save pat". Kita vertus, prisiminus, kad iminius turi savyje Dievo dalel ir kad jos painimas savyje tolygus Jo painimui, darosi aiku, kodel "Pokalbiu su savimi" pradioje Augustinas taip atkakliai svarsto Dievo painumo ir budo ji painti klausimus^61. PASAULIO TVARKA. Svarstydami pasaul, neoplatonikai man, kad jis yra dvilypis: viena dalis suvokiama pojiais, kita - mstymu. Pojuiais suvokiami kniniai dalykai (/sensi-bilia/). J sritis - em ir visa, kas yra tarp jos ir mnulio. Mstymu suvokiami dalykai (/intelligibilia/) yra ir pats mstymas, daikt idjos, moksl susekti dsniai ir taisykls bei visa, kas tsiasi toliau vir mnulio. Neoplatonik poir pasaul i dien gamtos mokslininkai turt laikyti labai "moksliku", nes visat, pirmiausia, inoma, mstomj pasaul, i filosof nuomone, valdo labai grieti dsniai (/leges, regulae/). "Dieve, pagal kurio statymus sukasi skliautai, savo kryptimis juda vaigdynai, saul ijudina dien, mnuo valdo nakt..."^62 ie dsniai valdo ir knin, juslmis suvokiamj pasaul. "Dieve, i kurio karalysts statymas perraomas ias karalystes."^63 Tad iminiui savo mstymo gali pirmiausia reikia kreipti i kuninius io pasaulio dalykus ir juose rasti, ivelgti mstomuosius, o veliau jau kilti prie vien mstomuju ir galiausiai - Dievop.

MOKSLAI (/disciplinae/) tai tas rankis, kuriuo mogaus mstymas i knini dalyk iluktena mstomuosius. Mat visat savo dsniais tvarkantis Dievas viena savo gali leido mogaus mstymui velgti po kno apvalkalu besislepiant mstomj pasaul. Platonikai tokiam Dievo veikimui aprayti naudojasi viesos metafora. J paskelbia ir Augustinas... "Juk Protas, besikalbantis su tavimi, ada parodyti tavo mstymui Diev taip, kaip saul pasirodo akims. Mat mstymo gebos sieloms yra nelyginant j jusls; o visi moksl teikiami tiksliausi teiginiai panas tuos dalykus, kurie apvieiami sauls, kad galt bti matomi."^64 Auktesnioji mstomoji prigimtis negali susimaiyti su emesnija. Todl, sakysim, geometrijos svokos "linija", "rutulys" ir jos dsniai priklauso mstomj, o ne pojiais suvokiamj dalyk pasauliui. Tas pat tink ir gramatikai, retorikai bei kai kuriems kitiems mokslams. Bet ne visi ir ne bet kokie mokslai tur reikal su mstomuoju pasauliu. Dievop grti ketinanti siela neturt jokios naudos, pavyzdiui, i agronomijos ar medicinos. Augustino neoplatonizmo variantas^65 toki privilegij pripaino tik gramatikai, logikai, retorikai, geometrijai, aritmetikai, muzikai ir astronomijai. Keli, kuriuo mokslai veda prie mstomojo pasaulio, Augustinas nagrinja Kasiciake paraytame dialoge "Apie tvark". Kaip vliau pats pasakos "Pataisymuose", grs Milan bei netrukus po to gyvens Romoje, kartais neoplatonikas norjs dialogo forma parayti vis i septyni moksl vadovlius^66. Sumanymo Augustinas iki galo netsjo, para tik "Apie muzik"; taip pat yra ilik jo ar jam priskiriam retorikos, logikos bei gramatikos nuotrup. Taiau svarbiausias siel Dievop keliantis mokslas yra pati filosofija, tik labai siaura ir grieta platonine prasme. Tai garsioji Platono dialektika svoku skaidymo ir igryninimo metodas, "samprotavimo mokslas" (/disciplina disputandi/). Jos nevalia painioti su prie kitu mokslu priskirta ivadine aristoteline logika^67. i dialektika buvo vienintelis kelias, kuriuo mstymas gali kilti Dievop Plotino traktatuose^68, ir butent j Augustinas lovina ankstyvuosiuose dialoguose^69. Visi "Pokalbiu..." antrosios knygos svarstymai bei sielos nemirtingumo irodinejimai ir yra toks dialektinis Augustino "Proto" vedamos sielos kilimas Dievop. Skaitydamas "Pokalbius su savimi" ir nuolatos, kiekviename minties vingyje, regdamas neoplatonizm, netyia gali susimstyti ir paklausti savs: argi i veikal tikrai bus paras didysis Banyios Tvas, Hipono vyskupas ventasis Augustinas? ia n karto neminimas Kristaus vardas. N odio apie Banyi ir jos teikiamus sakramentus. Jokiu svarstymu apie ventji Rat, net jo citatos labai labai retos. Argi palyginsi i dirbtinok filosofiniu ivediojimu kalb su psalmiu ir Pranau, Evangeliju ir Penkiaknyges citatomis, uuominomis ir aliuzijomis verdaniu "Ipainim" srautu? "Pokalbiai su savimi" - viena i maiausiai krikionik Augustino knyg. "Jei mirdamas jis bt paliks vien "Pokalbius su savimi" arba traktat "Apie sielos kiekyb", tai laikytume Augustin prisiekusiu, gal tik iek tiek krikionikai paspalvintu neoplatoniku."^70 Taiau kruopiai paiekoj vis delto ir "Pokalbiuose... " galetume rasti kataliku tikejimo itaku, ypa ten, kur Banyios mokslas buvo aikus ir grietas. Pavyzdiui, Plotino manymu, aukiausia ir tobuliausia Dievo esyb yra Vienis, i jo plaukis Mstymas, o i pastarojo savo ruotu kilusi Pasaulio Siela. Taigi visos trys aukiausios dievikosios esybs nra lygios tarpusavyje: Vienis yra aukiau u Mstym, o is - aukiau u Pasaulio Siel^71. Ir nors Augustinas megsta kataliku tikejimo Trejyb tapatinti su Plotino triada, jis grietai laikosi Banyios mokymo apie trij Dievo Asmen lygyb. "Pokalbi su savimi" pradios maldoje Augustinas Diev tvarkingai vadina vienu^72 ir nekalba apie kokias auktesnes ar emesnes Jo dalis. Kitas skirtumas tas, kad Diev Augustinas laiko Pasaulio Krju^73, tuo tarpu jo mokytojui Plotinui pasaulis kyla i treiojo dievikosios Triados asmens - Pasaulio Sielos. tai veik ir visas Augustino "Pokalbi..." krikionikumas. Net tikjimas, viltis ir meil, kuri btinum iekant Dievo taip graiai rodinja Augustinas^74, visai nebtinai rodo tiesiogin Pauliaus /Pirmojo laiko korintieiams/ (sk. 13) tak. Apie tai kalba ir didiojo neoplatoniko Plotino mokinys Porfyrijus^75. Ar pats

Porfyrijus nebus i mini perms i apatalo Pauliaus, bt jau visai kitas klausimas. Prisimindamas kadaise Milane perskaityt platonik knyg spd ir vertindamas jas po deimt met, "Ipainimuose" Augustinas rays: "Bet tuomet perskaits anas platoniku knygas ir ju paragintas iekoti nekunines tiesos, permsts visa, kas sukurta, ivelgiau mstomuosius dalykus. Ir pastumetas pajutau, ko neleidia regeti mano sielos tamsybes. Buvau tikras, kad Tu esi, kad esi beribis... Buvau visu tuo tikras, taiau pernelyg silpnas Tavimi diaugtis. Kliedjau tartum imanantis ir, jei nebiau kelio Tavsp iekojs musu Iganytojuje Kristuje, buiau inykstantis, o ne imanantis."^76 Po 40 met vl skaitydamas "Pokalbius su savimi" Augustinas parays, kad "pirmoje knygoje tirta ir iaip taip nustatyta, koks turi bti tasai, kas nori pasiekti imint, kuri suvokiame ne kno pojiais, bet mstymu; knygos pabaigoje vienu argumentu irodyta, kokia butis i tikruju yra nemirtinga. Antroje knygoje ilgai svarstyta apie sielos nemirtingum, bet taip ir nebaigta"^77. Tokios, velesniu jo sprendimu, esanios pagrindins io veikalo temos. Manytume, kad prie iuolaikinio filosofini svarstym bdo labiau pratusi skaitytoj patogumui vertt pateikti ir smulkesn io veikalo plan. I knyga (1 pokalbis) angl. Dialogo situacija I, 1 Malda. Dievo apibdinimai I, 2-6 Trokimas painti Diev ir siel II, 7 Dievo painimo rib paiekos; Dievo painimo bdai II, 7 a) gana painti kaip draug? II, 7 b) kaip dangaus knus? III, 8 c) kaip geometrijos teiginius? IV, 8-10 d) pastarj dalyk painimas - Dievo painimo analogija V, 11 Mstymo ir Dievo ryio paaikinimas; trejopa sielos kilimo Dievop slyga; sielos sveikata VI, 12 a) tikjimas, viltis ir meil - sielos kopimo Dievop laidas VI, 12-13 b) Diev ivydusiai sielai tikejimas ir viltis nebereikalingi VTI, 14 Juntamasis pasaulis pateikia analogij mstomajam pasauliui painti. Juntamasis pasaulis - mstomasis pasaulis - Dievas, - toks sielos kopimo kelias; pirma reikia patikrinti sielos sveikat VIII, 15 a) Augustinas trokta painti vien save ir Diev, bet ji jaudina baime netekti mylimu draugu, kuno skausmai ir mirties baime IX, 16 b) Augustinas negeidia tun, aukt pareig, monos X, 17 c) taiau geist viso to, jei bt naudinga Rlosofiniam gyvenimui mylim draug bendrijoje. Augustinas dar tik apsveiks XI, 18-19 Vis a) b) c) Augustino trokim ir baimi pagrindas - meil iminiai XII, 20-21 mirties baim - imintingo gyvenimo geismas XII, 20 meil biiuliams - iminties siekimas XII, 20 kno skausmas trukdo kilti prie iminties XII, 21

Koks turi bti iminties myltojas; protingo mokytojo kelias - autanios dienos metafora XIII, 22 (2 pokalbis) Pakartojimas: prie iminties pakilti gali tik kno geism atsisaks iminius XIV, 24 Naujas sielos sveikatos patikrinimas XIV, 25-26 Trumpas Dievo ir sielos aminumo rodymas XV, 27 a) juose yra tiesa XV, 27

b) dera skirti "tai, kas teisinga", ir "ties" XV, 28 c) vant tam, kas teisinga, tiesa neva XV, 29 d) tad i tikrj yra vien amini dalykai XV, 29 Raginimas pasikliauti Dievu XV, 30 II knyga angl. Dievo troktaniai sielai padti gali vien Jo artumas I, 1 Trumpa malda I, 1 Sielos inios apie save I, 1 Tiesos aminumo rodymas: teiginys "pasaulis yra graus" negalt bti teisingas, jei prat tiesa - teisingo teiginio pagrindas II, 2 Juntanios sielos laikinumo rodymas III, 3 a) klaida atsiranda tik per jusles III, 3 b) jusls - dar ne visa siela III, 3 c) klaidingumas yra visuomet, visoje gamtoje, nes ji turi juslin siel; jusline siela neamina III, 4 - IV, 5 Jusli nepakankamumas teisingumui nustatyti IV, 6 - V, 7 "To, kas teisinga" apibrimo paiekos. Aklaviet V, 7-8 Malda VI, 9 Tolesnis klaidingumo prigimties tyrimas. Klaidingumas yra tiesos panayb VI, 10 a) teiginio patvirtinimas regjimu suvokiamuose daiktuose VI, 11 b) teiginio patvirtinimas kitomis juslmis suvokiamuose daiktuose VI, 12 c) tas pat tinka sapnuojani ir iprotjusi moni klaidoms paaikinti VII, 13 Gda suklydus. Paaikinimai apie "Pokalbi su savimi" raymo bd VII, 14 Panaumo prigimties tyrimas VIII, 15 a) teisingumo ir klaidingumo santykio aptarimas VIII, 15 b) dvi klaidingumo rys - apgaul ir prasimanymai IX, 16 c) apgauls pavyzdiai IX, 17 d) prasimanym pavyzdiai; menas X, 18 e) teisingumas ir klaidingumas gramatikoje XI, 19-20 f) logika - kiekvieno mokslo pagrindas XI, 20 Dialektika - logikos pagrindas XI, 20 Dialektika yra tiesa XI, 21 Mokslo ir sielos mstymo santykis XII, 22 - XIII, 23 Abejons dl sielos nemirtingumo XIII, 23 Sielos nemirtingumo rodymas i moksl buvimo sieloje bdo XIII, 24 Prietaravimai: kodl toks aplinkinis kelias; ne visi imano dialektikos moksl XIV, 25 Paraytos ar raomos autoritetingos knygos iuo reikalu XIV, 26 Dievo pagalba nesiliauja veikusi XV, 27 Pirmasis atsakymas: teisingi ir tikrai yra tik mstomieji dalykai; jiems suvokti reikalingas ilgas lavinimasis a) pakartojamas tiesos aminumo rodymas XV, 28 b) objekto btis ir jam taikomo teiginio btis yra skirtingi dalykai XV, 29 c) klaidingumas pamgdioja teisingum XV, 29 - XVI, 30 d) tikrai esantys dalykai yra idjos, o ne knai XVI, 30 e) rodymas i "tutumos" svokos tyrimo XVIII, 32 Dievas ir siela nemirtingi, nes jiems apibrti taikoma "teisingumo" svoka XVIII, 32 Tiesos svoka tinka ir tikriesiems kunams, jie yra tiesos panaybes; tikriesiems kunams tinka "formos" svoka, todel jie gali buti mokslu objektas XVIII, 32 Sielos nemirtingumo rodymo santrauka XIX, 33 Mirtis - savo nemirtingumo umartis XIX, 33 Antrasis atsakymas: mokslas nemokyto mogaus sieloje XX, 34-35 a) trys umarties rys XX, 34-35

b) vaizduots vaizdiniai temdo mstymo skarbum XX, 35 Perjimas prie numanomo tolesnio nagrinjimo XX, 36 /Darius Alekna/ Paaikinimai 1. Sol. I., 10, 17; 11, 18; 2. Sol. I., 10, 17, 11, 18; 14, 25-26. 3. Conf. V, 7, 12. 4. Conf. II, 11, 19. 5. Conf. V, 10, 18. 6. Sol. I, 10, 17. 7. Sol. I, 9, 16. 8. Sol. I, 14, 26. 9. Sol. I, 12, 21. 10. Conf. IX, 2, 4. 11. De Genesi c. Manich. II, 17, 26. 12. Conf. IX, 4, 12. 13. Manlijus Teodoras i j garsiausias. Apie 383_m. jis buvo konsulas, bet vliau ima gyventi filosofin nuoalumos gyvenim (/otium/), rao knygas apie filosofij ir klasikins poezijos metrik. 399_m. vl tampa konsulu. Galbt kaip tik j galvoje turi Augustinas /Sol./ II, 14, 26. "Pokalbiuose..." usimenama ir apie Zenobij: tai jis yra /Sol./ II, 14, 26 minimas anapus Alpi ikeliavs poetas. 14. Nauj ir stipri platonizmo bang sukele paslaptingasis Amonijus Sakas, III_a. antrame ketvirtyje dests filosofij Aleksandrijoje. Jokiu veikalu jos nepaliko, vien tik susiavejusius ir iki amiaus galo uburtus mokinius Plotin, Origen, Herenciju, Longin. Beveik viskas, k inome apie i nepaprast mokytoj, tera keli sakiniai i Porfyrijaus /Vita Plotini/ 3, 1320 ir 14, 15. 15. Conf. VII, 9, 13. 16. Didysis Pierre Courcellis pasil juo laikyti Manlij Teodor (/Les lettres grecques en Occident/: de Macrobe a Cassiodre. - Paris, 1948. P._126-128), bet dauguma tyrintoj link su juo nesutikti; r. Brown_P. /Augustine of Hippo/: A Biography. - London, 1967. 17. Alfaric_P. /L'evolution intellectuelle de Saint Augustin/: Du Manicheisme au Neoplatonisme. - Paris, 1918. - P._374. - N._3. 18. Porfyrijus buvo paras svaru traktat "Prie krikionis" (apie 270_m. Sicilijoje). 19. Conf. VIII, 5, 10. 20. Conf. VIII, 2, 3. 21. Mirus Milano vyskupui Ambraziejui, 397_m. jo pdiniu tapo btent Simplicianas. Jis mir 400_m. 22. Conf. VII, 21, 27. 23. Conf. VIII, 8, 19s., 30. 24. Conf. IX, 3, 5. 25. C._Acad. I, 15; II, 10. 26. C._Acad. II, 4, 10. 27. De ordine II, 6, 19; C._Acad. III, 1, 1. 28. De ordine I, 3, 6. 29. De quantitate animae 31, 62-63. 30. De ordine I, 8, 25. 31. Sol. I, 12, 21. 32. Conf. IX, 4, 8-11. 33. r. Schmidt_P.L. Zur Typologie und Literarisierung der fruhchristlichen lateinischen Dialogs // Christianisme et formes litteraires de l'Antiquite tardive en Occident. Entretiens. Tome XXIII. - Vandoevres; Geneve: Fondation Hardt. - 1976. - P._101-180, 114. 34. Augustino isilavinimas naujai regimame fone gerai apvelgtas: Hadot I. Erziehung und Bildung bei Augustin // Internationales Symposion uber der Stand der Augustinus-Forschung. - Wurzburg, 1989. - S. 99430. 35. Sol. II, 7, 14.

36. Retract. I, 4, 1. 37. Ep. 3, 1. 38. EN, 1177b; De anima 430a. 39. Enn. V, 1, 3-4. 40. Sol. I, 6, 12. 41. Enn. V, 1, 12. 42. Ep. 3, 4. 43. Alfaric_P. Op. cit., p. 408, n. 3; p. 433, n. 4 be ilyg tvirtinama, kad toki "Pokalbi su savimi" form bus kvps Plotinas. is drsus teiginys iandien turi nedaug alinink. Be kita ko, yra tyrintoj, io dialogo /Ratio/ samprat siejani su Tertulijono idjomis (plg. /De an/. 18). 44. Plg. Fontaine_J. (Discussion) // Christianisme er formes litterares..., p. 182. 45. Retract. I, 5. 46. Conf. IX, 4, 7. 47. Retract. I, 1, 4. 48. C._Acad. II, 2, 5. 49. Sol. I, 10, 17. 50. Ibid. 51. Ibid. 52. Sol. I, 11, 19. 53. Plato. /Theaetetus/ 176b: xxx xxx xxx. 54. Sol. I, 2, 7. 55. Sol. I, 1, 1. 56. Sol. I, 13, 22. 57. Retract. I, 2. 58. Sol. I, 9, 16. 59. Sol. I, 6, 12. 60. Sol. I, 1, 5. 61. Sol. I, 2, 7-5, 11. 62. Sol. I, 1, 4. 63. Sol. I, 1, 3. 64. Sol. I, 6, 12. 65. Kiek Augustino dstomame neoplatonizme yra Plotino, Porfyrijaus ar Jamblicho, ir iandien dar nra aiku, nes Augustinas neoplatonines idjas dsto atsargiai ir vengia dogmatizmo. Vis dlto dauguma mokslinink linksta manyti, kad ankstyvuoju laikotarpiu daugiausia jam takos turjo Plotinas, iek tiek ir Porfyrijus, kurio pdsakai rykesni vlesniuose Augustino ratuose. Btent jam iandien linkstama priskirti ir pai griimo Dievop per mokslus idej. r. Hadot_I. /Arts liberaux et philosophie la pensee antique/. - Paris, 1984. Ponios Gadot ideju santrauk r. nurodytame straipsnyje (/Erziehung und Bildung.../). 66. Retract. I, 6. 67. Sol. II, 11, 21. 68. Plg. Enn. I, 3; V, 1, 2-3. 69. Sol. II, 11, 12; De ord. II, 16, 44. 70. Alfraic_P. Op, cit., p. 527. 71. Enn. V, 1, 1-7; V, 2, 1-2 ir kt. 72. Sol. I, 1, 4. 73. Sol. I, 1, 2. 74. Sol. I, 7, 14. 75. Ad Marcellam 289, 17-23 N. 76. Conf. VII, 20, 26. 77. Retract. I, 4, 1. -------------------------------------POKALBIAI SU SAVIMI Pirma knyga I

1. Man ilgai svarstant daugyb ivairiausiu dalyku ir daugel dienu atkakliai iekant, kas a esu ir kas yra mano geris, ir kokio blogio reikia vengti, staiga kakas prabilo; neinau, ar tai a pats, ar kas kitas, u mans ar manyje, ir butent itai nepaprastai troktu suinoti. Taigi tare: P(rotas). tai, tarkime, atskleidei k nors. Kam tai patikesi, kad galetum engti prie kitu dalyku? A(ugustinas). inoma, atminiai. P. Ar ji tokia, kad gali rpestingai isaugoti visa, kas sumstyta? A. Tai sunku. Ities negali. P. Vadinasi, reikia urayti. Bet k gi daryti, jei tavo sveikata prieinasi raymo vargui? Juk tokie dalykai negali buti diktuojami, jie reikalauja tikros vienumos. A. Ties sakai. Visikai neinau, k tureiau daryti. P. Melsk sveikatos ir pagalbos, kad pasiektum, ko trokti, ir patikk tai ramenims, kad savo palikuonies dka taptum drsesnis. Tada tai, k atskleidi, trumpai apibendrink keliomis ivadomis. Tik nesirpink sukviesti gausaus skaitytoj brio. Pakaks, jei itai bus skirta nedaugeliui tavo bendrapiliei. A. Taip ir padarysiu. 2. Dieve, visatos sutvrjau, leisk man, pirma, atsidjus melstis Tau, antra, elgtis vertai Tavo ivadavimo, galiausiai pats mane ivaduok. Dieve, per kur visa, kas savaime neegzistuoja, veriasi bti. Dieve, kuris neleidi ti net tam, kas udo save pat. Dieve, i nieko sutvrs pasaul, kur vis akys regi esant graiausi. Dieve, kuris nedarai bloga ir leidi blogiui bti, idant nevykt blogiausia. Dieve, kuris nedaugeliui bgani atgal link to, kas esti i ties, parodai, jog blogis yra niekas. Dieve, per kur pasaulis net su savo blogja puse yra tobulas. Dieve, dl kurio net tame, kas labiausiai nereikminga, nra nederms, kadangi blogesni dalykai dera su geresniais. Dieve, kur smoningai ar nesmoningai myli kiekvienas, galintis mylti. Dieve, kuriame yra visa, taiau kurio visos krinijos nei bjaurastis sutepa, nei blogyb paeidia, nei paklydimas suklaidina. Dieve, kuris trokai, kad tik skaistus inot, kas yra tiesa. Dieve, teisybs Tve, iminties Tve, teisingo ir tobulo gyvenimo Tve, laims Tve, grio ir groio Tve, protu regimos viesos Tve, ms budrumo ir apvietos Tve, laidavimo, kuriuo esame raginami sugrti pas tave, Tve. 3. Tavs aukiuosi, Dieve Tiesa, kuriame, i kurio ir per kuri visa, kas tikra, yra tikra. Dieve Imintie, kuriame, i kurio ir per kuri visa, kas imintinga, yra imintinga. Dieve tikras ir tobulas Gyvenime, kuriame, i kurio ir per kuri gyvena visa, kas gyvena teisingai ir tobulai. Dieve palaima, kuriame, i kurio ir per kuri visa, kas laiminga, yra laiminga. Dieve Geri ir Groi, kuriame, i kurio ir per kuri visa, kas gera ir grau, yra gera ir grau. Dieve protu regima viesa, kuriame, i kurio ir per kuri visa, kas skleidia protu regim vies, skleidia protu regim vies. Dieve, kurio karalyste yra visas pasaulis, nepaistamas juslems. Dieve, i kurio karalystes istatymas perraomas i ias karalystes. Dieve, nuo kurio nusigrti reikia pulti, i kuri atsigrti - i naujo pakilti, kuriame pasilikti - tvirtai stoveti. Dieve, nuo kurio nutolti reikia mirti, i kuri sugriti - i naujo atgimti, kuriame buvoti - gyventi. Dieve, kurio neapleidia niekas, tiktai suklaidintasis, kurio neieko niekas, tiktai paragintasis, kurio neranda niekas, tiktai apvalytasis. Dieve, kuri palikti yra tas pat, kas prauti, kurio siekti yra tas pat, kas myleti, kuri regeti yra tas pat, kas tureti. Dieve, kuriam mus paadina tikejimas, auktyn kelia - viltis, o sujungia - meile. Dieve, per kuri nugalime prie (plg. 1 Jn 4,4), aukiuosi Tavs. Dieve, per kur gavome dovan, kad visai nepratume. Dieve, kurio esame perspjami bti budrs. Dieve, per kur skiriame gera nuo bloga. Dieve, per kur vengiame to, kas bloga, ir siekiame to, kas gera. Dieve, per kur nepasiduodame vairioms negerovms. Dieve, per kur gerai tarnaujame ir gerai valdome. Dieve, per kur suinome, kad svetima yra tai, k kadaise manme esant sava, o sava tai, k kadaise manme esant svetima. Dieve, per kur nesipainiojame blogybi viliones ir pagundas. Dieve, per kur menki dalykai nedaro ms nieking. Dieve, per kur geresnioji ms dalis

neatiduota blogesniajai. Dieve, per kur "pergal sunaikino mirt" (7 Kor 15, 54). Dieve, kuris mus atverti. Dieve, kuris mus ivaduoji i to, ko nra, ir apgaubi tuo, kas yra (plg. 1 Kor 15, 53-54). Dieve, kuris suteiki mums galimyb bti iklausytiems (plg. Jn 16, 23. 26-27). Dieve, kuris mus suvieniji. Dieve, kuris vedi mus " tiesos pilnatv" (plg. Jn 16, 13). Dieve, kuris sakai mums vien gerus dalykus ir neleidi aptemti ms protui arba bti kieno nors aptemdytam. Dieve, kuris paauki atgal [teising] keli. Dieve, kuris nuvedi mus prie vart. Dieve, kuris rpiniesi, kad beldiantiems bt atidaryta (plg. Mt 7, 8). Dieve, kuris teiki mums gyvybs duonos (plg. Jn 6, 35. 48). Dieve, per kur troktame grimo, idant jo pasism niekada nebejaustume trokulio (plg. Jn 6, 35). Dieve, kuris "parodai pasauliui, kad jis klysta dl nuodms, dl teisybs, dl teismo" (Jn 16, 8). Dieve, per kur ms nepajudina netikintys. Dieve, per kur smerkiame paklydim t, kurie mano, kad Tavo akyse siel nuopelnai beveriai. Dieve, per kur nevergaujame menkiems ir vargingiems pradmenims (plg. Gal4, 9). Dieve, kuris apvalai mus ir rengi dievikam atpildui, ateik, gailestingas man. 4. Tu, vienatinis Dieve, kuris esi visa, k a pasakiau, ateik man i pagalb, Tu, viena tikra ir amina substancija, kur nera jokios nedermes, jokios maiaties, jokio kitimo, jokios stokos, jokios mirties, kur didiausia santarve, didiausias aikumas, didiausias pastovumas, didiausia pilnatve, tobuliausias gyvenimas, kur nieko netruksta, kur nieko nera per daug, kur gimdantis ir gimdomas yra viena. Dieve, kuriam tarnauja visa, kas tarnauja, kuriam paklusta kiekviena dora siela. Dieve, pagal kurio istatymus sukasi skliautai, savo kryptimis juda vaigdynai, saule ijudina dien, menuo valdo nakti, ir visas pasaulis - slenkant dienoms, kai tams keiia viesa, slenkant mnesiams, kai auga ir nyksta mnulio ratas, slenkant metams, kai pavasar lydi vasara, o ruden iema, slenkant penkmeiams, kai baigiasi sauls judjimo takas, slenkant dideliems ciklams, kai vaigds grta savo kelio pradi - kiek leidia apiuopiama materija, ilaiko did daikt pastovum pagal laik tvark ir pasikartojim. Dieve, pagal kurio aminus statymus neleidiama sudrumsti nepastov kintani daikt judjim, ir, paabotas ratu besisukani ami, jis nuolat kvieiamas sekti pastovumo pavyzdiu. Dieve, pagal kurio statymus sielos valia yra laisva ir tvirtinti btinybs dsniai geriesiems paskyr atpild, o blogiesiems - bausm. Dieve, nuo kurio nuolat ms link srva visa, kas gera, kuris sulaikai nuo ms bet kok blog. Dieve, vir kurio nra nieko, u kurio nra nieko, be kurio nra nieko. Dieve, po kuriuo yra visa, kuriame yra visa, su kuriuo yra visa. Dieve, kuris sutvrei mog pagal savo paveiksl ir panaum (plg. Pr 1, 26), k atpasta tas, kas pats save pasta. Iklausyk, iklausyk, iklausyk mane, mano Dieve, mano Viepatie, mano Karaliau, mano Tve, mano prieastie, mano viltie, mano turte, mano garbe, mano bste, mano tvyne, mano sveikata, mano viesa, mano gyvenime. Iklausyk, iklausyk, iklausyk mane tuo savuoju bdu, inomu tik nedaugeliui. 5. Dabar tik Tave vien myliu, Tave vien seku, Tavs vieno iekau, Tau vienam esu pasirengs tarnauti, nes vienas teisingai viepatauji; noriu paklusti tavo teisei. Praau paliepti ir isakyti, k tik nori, bet igydyti ir atverti mano ausis, kuriomis galeiau girdti Tavo odius, igydyti ir atverti mano akis, kuriomis galiau matyti Tavo enklus. Ivyk i mans proto aptemim, kad painiau Tave. Pasakyk, kur turiau irti, kad regiau Tave, ir, tikiu, padarysiu visa, k liepsi. Meldiu pasiimti atgal savo begli, gailestingiausiasis Viepatie. Jau pakankamai pakeliau bausmiu, pakankamai tarnavau Tavo prieams, kuriuos laikai pamyns po savo kojomis, pakankamai buvau pajuoktas ivairiu apgavysi. Pasiimk mane, bgant nuo j, mane, savo tarn, nes ir jie mane. svetim, pasim, kuomet bgau nuo Tavs. inau, kad turiu pas Tave grti. Tebnie atidarytos Tavo durys man, beldianiam, paaikink man, kokiu keliu pas Tave grtama. Neturiu nieko, tik vali, neinau nieko, tik tai, kad, kas keiiasi ir yra dlu, turi bti atmesta, o kas tikra ir amina - iekoma. Darau itai, Tve, nes tik itai inau. Bet i kur pas Tave ateinama, neinau. Patark man, parodyk, suteik kelrod. Jei pas Tave bgantys suranda Tave tikjimu, suteik tikjim, jei dorybe - doryb, jei inojimu - inojim. Iaugink manyje tikjim, iaugink vilt, iaugink meil. O koks nuostabus vienatinis Tavo gerumas! 6. Kreipiuosi Tave ir vl praau parodyti kelius, kuriais Tave kreipiamasi, nes Tau apleidus, vama. Bet Tu neapleidi, nes esi

aukiausiasis gris, kurio n vienas teisingai neiekojo ir juolab nerado. Taiau teisingai iekojo kiekvienas, kuriam leidai teisingai iekoti. Leisk ir man, Tve; apsaugok nuo paklydimo, tegu man, iekaniam Tavs, nepasirodo vietoj Tavs niekas kitas. Jei netroktu nieko kito, tik Tavs, tebunie leista rasti Tave. Taiau, jei siekiu ko nors nereikalinga, pats mane apvalyk ir padaryk tinkam regeti Tave. Savo mirtingojo kuno sveikat patikiu Tau, imintingiausiasis ir geriausiasis Teve, tokiam laikui, koki mano kunas galetu buti naudingas man arba tiems, kuriuos myliu - neinau, kiek tai truks; ir u ji praysiu, ko ir kada paraginsi prayti. Tik Tavo aukiausio gailestingumo meldiu, kad visai save atgrtum, kad niekam neleistum pasiprieinti man, skubaniam Tavs link, ir lieptum, kol turiu ir vilkiu i kun, buti skaisiam, didiadvasiam, teisingam ir imintingam, bti tobulam Tavo iminties myltojui ir permjui, bti vertam Tavo buvimo manyje ir vertam gyventi laimingiausioje Tavo karalystje. Amen, amen. II 7. A. tai pasimeldiau Dievui. P. Tai k gi nori painti? A. Visa, ko meldiau. P. Trumpai apibendrink. A. Noriu painti Diev ir siel. P. Daugiau nieko? A. Visikai nieko. P. Tuomet pradk iekoti. Bet pirmiausia paaikink, kaip, jei Dievas tau bt parodytas, galtum pasakyti: "Gana"?A. Neinau, kaip turt bti parodytas, kad pasakyiau: "Gana". Juk nemanau, kad painau k nors taip, kaip troktu painti Diev. P. Tad k mums daryti? Ar nemanai pirmiausia turis suinoti, koks Dievo painimas butu pakankamas, kad, ji pasieks, nebeiekotum toliau? A. I ties manau, bet nematau, kaip tai galt bti padaryta. Mat k gi panaaus Diev esu kada nors pains, kad galiau sakyti: "Kaip itai painau, taip painti noriu ir Diev"? P. I kur tu, kuris dar nepainai Dievo, gali inoti, kad nepainai nieko, kas bt panau Diev? A. Taip yra, nes jei painiau k nors panau i Diev, be abejones, itai myleiau, o dabar nemyliu nieko, tik Diev ir siel, kuriu ne vieno nepaistu. P. Tad n savo draug nemyli? A. Kaip, myldamas siel, galiau j nemylti? P. Vadinasi, myli ir blusas, ir blakes? A. Sakiau, kad myliu siel, bet ne turinias siel butybes.^1 P. Tuomet arba tavo draugai nra mons, arba tu j nemyli; juk kiekvienas mogus yra turinti siel btyb, o tu pasakei, kad nemyli turini siel btybi? A. Ir mons jie yra, ir myliu juos, bet ne dl to, kad jie btybs su sielomis, o dl to, kad jie mons; o mons dl to, kad turi protingas sielas, kurias myliu net plikuose. Juk galiu mylti prot, nors ir pagrstai neapkeniu netinkamai besinaudojanio tuo, k myliu. Taigi juo labiau myliu savo draugus, juo jie geriau naudojasi protinga siela, arba i tiesu tiek, kiek trokta ja gerai naudotis. III 8. P. Sutinku su tuo. Bet jei kas pasakyt: "Padarysiu, kad paintum Diev taip, kaip pasti Alypij^2", ar nedkotum ir nesakytum "Gana"? A. Ities dkoiau, bet nesakyiau, kad gana. P. Kodl? A. Todl, kad Diev pastu tikrai ne taip, kaip Alypij, bet ir Alypijaus nepastu pakankamai.

P. Tuomet irk, ar ne begdikai nori pakankamai painti Diev, nepains pakankamai Alypijaus. A. Visai nereikia, kad tai begdika. Juk, palyginti su vaigdmis, kas yra nereikmingiau u mano pietus? Nors neinau, k valgysiu rytoj per pietus, be jokios gdos tvirtinu ins, kuriame vaigdyne bus mnulis. P. Tuomet gal tau pakaks painti Diev taip, kaip inai, kuriame vaigdyne rytoj judes menulis? A. Ne, nepakaks. Juk itai man patvirtina jusls. Taiau neinau, ar negalt staiga Dievas arba kokia nors slapta gamtos prieastis pakeisti mnulio judjimo tvarkos ir krypties. Jei taip atsitiks, tai visa, k buvau sivaizdavs, pasirodys es klaidinga. P. Ir tu tiki, kad itai gali vykti? A. Netikiu. Bet iekau to, k galeiau inoti, o ne to, kuo galiau tikti. Juk teisingai sakome tik viskuo, k inome, bet in ne visk, kuo tikime. P. Vadinasi, iuo atveju atmeti bet kok jusli parodym? A. Grietai atmetu. P. Na, o an savo draug, kurio sakeisi iki iol nepaists, nori painti juslemis ar protu? A. Tai, k jame paistu juslemis - jei tik juslemis kas nors paistama - ir nereikminga, ir pakankama. Taiau t dali, kuria jis man yra draugas, t.y. pai siel, noriu suvokti protu. P. Ar galima j painti kitaip? A. Jokiu bdu. P. Taigi drsti sakyti, kad net labai artimas tavo draugas tau nepastamas? A. Kodl gi turiau nedrsti? Juk manau, kad teisingiausias draugysts statymas yra tas, kuriuo prisakoma kiekvienam mylti savo draug nei maiau, nei daugiau u save pat. Tad kaip, nepaindamas savs paties, galiu eisti draug, pasakydamas, kad jo nepastu, juolab jei jis ir pats, tikiu, savs nepasta? P. Tad jei tai, k nori painti, priklauso protu suvokiamiems dalykams, tai kuomet pasakiau, kad begedikai nori painti Diev, nepaindamas Alypijaus, tau nereikejo pateikti kaip palyginim savo pietus ir menuli, jei ie, kaip pats sakei, susij su juslumu. IV 9. Bet kokia mums i to nauda? Sakyk dabar tai k: jei tai, k apie Diev pasake Platonas ir Plotinas, yra teisinga, tai ar pakanka tau painti Diev taip, kaip paino jiedu? A. Jei dalykai, kuriuos pasak, yra teisingi, tai dar nereikia, kad btinai juos inojo. Juk daugelis moni plaiai kalba apie tai, ko neino, kaip ir a pats sakiau trokts painti visa, ko meldiau, nes jei jau inoiau, netrokiau. Tad ar dl to maiau galjau apie tai kalbti? Juk kalbjau ne apie protu suvoktus dalykus, bet apie tuos, kuriuos i vis pusi surinktus perdaviau atminiai ir kuriais, kiek stengiau, patikjau. O painti yra kas kita. P. Praau pasakyti, ar bent inai, kas geometrijoje yra linija? A. itai puikiai inau. P. Ir, tai pareikdamas, nebijai akademik? A. Visai nebijau. Juk jie neleido klysti imintingam, o a nesu imintingas. Todl kol kas nebijau prisipainti ins tai, k inau. O tada, kai pasieksiu imint, ko ir troktu, darysiu, k ji teigs. P. Su viskuo sutinku. Bet grtu prie klausim. Ar taip pat pasti rutul, kuris vadinamas sfera, kaip pasti linij? A. Taip pat. P. Ar lygiai pasti ir vien, ir kit, ar kur nors daugiau arba maiau u kit? A. Visikai lygiai. Juk n dl vieno niekuo neapsirinku. P. Na, o iuos dalykus suvokei juslmis ar protu? A. Juslmis iame darbe pasinaudojau tarsi laivu. Mat kai jos atne mane ten, kurlink traukiau, paleidau jas; ir kuomet tarsi isilaipins ant ems miau mstyti apie iuos dalykus, mano ingsniai ilgai buvo netvirti. Todl

man atrodo, kad veikiau galima plaukioti laivu sausumoje, negu juslmis suvokti geometrij, nors rodosi, kad jos nemaai pradioje padeda besimokantiems. P. Taigi moksl apie iuos dalykus, jei manai, kad tai mokslas, nedvejodamas vadini inojimu? A. Taip, jei leis stoikai, kurie nepriskiria inojimo n vienam, iskyrus imini. Neneigiu, kad i ties turiu supratim apie iuos dalykus, nes turti supratim jie leidia ir kvailybei. Bet ir stoik n kiek nebijau. Puikiai inau dalykus, apie kuriuos klausei. Dabar tsk toliau; noriau pamatyti, kodl klausi apie tai. P. Neskubk, turime laiko. Tik dmiai klausykis, kad su kuo nors nesutiktum neapdairiai. A stengsiuosi padaryti taip, kad diaugtumeisi tokiais dalykais, dl kuri nebijotum jokio atsitiktinumo, o tu ragini skubti, tarsi is darbas bt nereikmingas. A. Teleidia Dievas, kad bt taip, kaip sakai. Taigi klausink savo nuoira ir priekaitauk smarkiau, jei vl atsitikt kas nors panaaus. 10. P. Ar tau aiku, kad linija jokiu bdu negali bti padalyta dvi dalis iilgai? A. Aiku. P. O skersai? A. Kaip kitaip, jei ne iki begalybs ji gali bti supjaustyta? P. Na, o ar taip pat aiku, kad sfera savo ruotu negali i vienos kurios puss nuo vidurio turti dviej lygi apskritim? A. Visikai taip pat. P. Na, o linija ir sfera, tavo manymu, yra kakas viena ar bent iek tiek tarpusavyje skiriasi? A. Kas gi nemato, kad jos labai skiriasi? P. Bet jei lygiai pasti ir vien, ir kit, o jos, kaip pats pripasti, tarpusavyje labai skiriasi, tai ar skirting dalyk painimas nesiskiria? A. Kas sak, kad ne? P. iek tiek anksiau - tu. Juk, kuomet paklausiau, kaip nortum painti Diev, kad galtum pasakyti: "gana", atsakei negals ito paaikinti dl to, kad nieko nesi suvoks panaiai, kaip trokti suvokti Diev; mat sakei, kad nieko panaaus Diev neinai. Tad kaip dabar? Argi linija ir sfera panaios Diev? A. Kas galt itai teigti? P. Bet a klausiau ne k panaaus paisti, o k paisti taip, kaip trokti painti Diev. Juk linij paisti taip pat, kaip sfer, nors linija nera tokia, kokia yra sfera. Todel atsakyk, ar tau pakanka painti Diev taip, kaip paisti geometrini rutuli, t.y. niekuo del Dievo neabejoti taip, kaip neabejoji del to geometrinio rutulio. V 11. A. Atleisk man. Nors tu ir stipriai spiri ir nuneiginji mane, vis dlto neidrstu sakyti, kad noriu Diev painti taip, kaip pastu itai. Juk ne tik dalykai, bet ir pats j painimas, man atrodo, yra skirtingas. Pirma, linija ir rutulys ne tiek tarpusavyje skiriasi, kad nepriklausyt tam paiam mokslui. Taiau n vienas geometrijos mokytojas netvirtino, kad jis moko apie Diev. Antra, jei Dievo ir i dalyk painimas bt vienodas, tiek pat diaugiausi pains iuos dalykus, kiek isivaizduoju diaugsisis, pains Diev. Taiau dabar iuos dalykus, palyginti su Juo, taip didiai niekinu, kad kartais man atrodo, jog, jei painsiu ir regsiu J taip, kaip Jis gali bti regimas, visi ie dalykai inyks i mano painimo; juk jau dabar dl meils Jam jie vargiai ateina man galv. P. Tu tesidiaugsi pains Diev labiau ir net ymiai labiau, negu pains iuos dalykus, taiau dl dalyk, bet ne dl supratimo skirtybs. Juk nevelgi em vienomis akimis, o giedr dang - kitomis, nors dangaus vaizdas teikia tau ymiai daugiau malonumo negu ems. Bet jei akys neapsigauna, manau, kad tu, paklaustas, ar esi tikras, kad em matai taip, kaip dang, turtum atsakyti, kad esi tikras, nors dangaus groybe ir spindesiu diaugiesi labiau negu ems.

A. Prisipastu, is palyginimas daro man spd, ir privalau sutikti, kad kiek em iuo poiriu skiriasi nuo dangaus, tiek teisingi ir tvirti moksl teikiami teiginiai skiriasi nuo protu suvokiamos Dievo didybs. VI 12. P. Gerai, kad daro spd. Juk Protas, besikalbantis su tavimi, ada parodyti tavo mstymui^3 Diev taip, kaip saul pasirodo akims. Mat mstymo gebos sieloms yra nelyginant j jusls; o visi moksl teikiami tiksliausi teiginiai panas tuos dalykus, kurie apvieiami sauls, kad galt bti matomi, kaip antai em ir visa, kas yra ant ems. Bet Dievas pats apvieia. O a, Protas, mstymui esu tai, kas akims yra iurejimas. Juk tureti akis nera tas pat, kas iureti, kaip ir iureti nera tas pat, kas matyti. Taigi sielai reikia triju tam tikru dalyku: tureti akis, kuriomis galetu tinkamai naudotis, iureti ir matyti. Sveikos akys yra mstymas be visokio kuno purvo, tai yra nutols ir apsivals nuo mirtingu dalyku trokimu. O tai jam pirmiausia suteikia ne kas kita, kaip tikejimas. Juk jam, suteptam ydu ir serganiam, kol kas tai negali bti parodyta, nes matyti jis gali tik bdamas sveikas; tad jei nepatikt, jog kitaip nepamatys, nesistengt igyti. Bet kas [atsitikt], jei mstymas patikt, kad i ties yra taip, kaip sakoma, patikt, kad pamatys tik bdamas sveikas, jei gals matyti, taiau netekt vilties, kad gali igyti? Ar nenusimint, neniekint savs ir paklausyt gydytojo nurodym? A. Ities taip bt, ypa dl to, kad liga btinai turt pajusti, jog tie nurodymai nemalons. P. Tad prie tikjimo reikia pridti vilt. A. Manau, kad taip. P. Na, o jei ir patikt, kad visa taip ir yra, jei turt vilties, kad gali igyti, taiau paios viesos, kuri adama, nemylt ir netrokt, o manyt, kad turi tenkintis savo tamsybmis, kurios jau i pratimo malonios? Ar vis dlto neatstumt gydytojo? A. inoma, taip bt. P. Taigi treias btinas dalykas yra meil. A. Niekas kitas taip nra btinas. P. Vadinasi, n viena siela nepagydoma be i trij dalyk, kad galt regti, t.y. suprasti savo Diev. 13. Tad kas belieka, kai ji turs sveikas akis? A. Belieka irti. P. Sielos irjimas yra protas, bet kadangi tas, kuris iri, nebtinai mato, teisingas ir tobulas irjimas, t.y. toks, kur lydi regjimas, vadinamas dorybe; juk doryb yra teisingas arba tobulas protas. Bet n pats irjimas, nors akys jau ir sveikos, negali j nukreipti vies, jei nra i trij dalyk: tikjimo, kurio dka bt tikima, kad dalykas, kur reikia nukreipti irjim, i ties yra toks, kad pamatytas daro j palaiming; vilties, kurios dka viliamasi, pamatyti gerai pavelgus; meils, kurios dka troktame regti ir diaugtis. irjim lydi pats Dievo regjimas, Dievo, kuris yra irjimo tikslas, bet ne todl, kad irjimas jau nebetarnaut, o todl, kad daugiau nieko nebra, ko link jis vertsi. Ir itai ities yra tobula doryb - protas, pasiekiantis savo tiksl, protas lydimas palaimingo gyvenimo. O regjimas yra sieloje esantis supratimas, kuris susideda i suprantaniojo ir to, kas suprantama, kaip ir akims tai, kas vadinama regjimu, susideda i paties pojio ir to, kas juntama: paalinus kur nors i j, nieko negalima matyti. VII 14. Taigi pairkime, ar sielai vis dar bus btini tie trys dalykai, kai jai pavyks regti Diev, t.y. J suprasti. Kam jai btinas tikjimas, kai jau regs? Juo labiau viltis, kai jau bus pasiekusi? O i meils ne tik nebus nieko atimta, bet dar labai daug ir pridta. Juk pamaiusi vienintel ir

tikrj gro, [siela] pamils j dar labiau ir, jei nesmeigs aki su begaline meile, o nusuks jas kur nors al, nestengs pasilikti iame labiausiai palaimingame regjime. Bet kol siela, nors ir pilnatvikai regdama, t.y. suprasdama Diev, tebra iame kne, o kadangi kno jusls atlieka savo darb, kuris nors ir nestengia apgauti, taiau padeda pasti abejon, tikjimu dar gali bti pavadinta tai, kuo prieinamasi juslms ir tikima, kad tikra veikiau yra kas kita. Taip pat iame gyvenime, nors siela jau yra palaiminga suvokusi Diev, kadangi patiria daug kno negali, jai reikia tiktis, kad po mirties vis i nepatogum nebebus. Vadinasi, ir viltis nepalieka sielos, kol ji tebra iame gyvenime. Bet kuomet po io gyvenimo visa siela susitelks Dieve, pasiliks meil, kurios siela ten bus laikoma. Juk negalima sakyti, jog ji tiki, kad tie dalykai yra tikri, kai jos nebedrumsia joks melo sibrovimas; nebelieka jai ko viltis, nes ji visa valdo netrikdoma rpesi. Taigi sielai reikalingi trys dalykai: kad bt sveika, kad irt, kad matyt. I i trij dalyk pirmajam ir antrajam visada btini kiti trys - tikjimas, viltis, meil, treiajam iame gyvenime - visi trys, o po io gyvenimo - vien meil. VIII 15. Dabar paklausyk, - atjo laikas apie tai kalbti, - ko a mokau apie Diev, remdamasis anuo palyginimu apie juslinius dalykus. Dievas, be abejons, suvokiamas protu, anie moksliniai teiginiai taip pat suvokiami protu, taiau tarpusavyje jie labai skiriasi. Juk regima ir em, ir viesa. Taiau ems, jei ji neapviesta sauls, regti negalima. Vadinasi, reikia manyti, kad t teigini, kuri moko mokslai ir kuriuos kiekvienas juos suprantantis, be jokios abejons, pripasta esant paiais teisingiausiais, negalima bt suprasti, jei jie nebt apviesti kako kito, kas yra tarsi j saul. Todl kaip kalbant apie i saul reikia atkreipti dmes tris dalykus: kad ji yra, kad ji vyti, kad ji apvieia, taip ir dl paslaptingiausio Dievo, kur nori suprasti, reikia atkreipti dmes tris tam tikrus dalykus: kad Jis yra, kad Jis suprantamas ir kad leidia suprasti kita. A drstu mokyti tave painti iuos du dalykus, t.y. save pat ir Diev. Bet atsakyk, kaip tai priimsi: ar kaip tiktina, ar kaip teisinga? A. inoma, kaip tiktina. Ir reikia pripainti, kad gijau daugiau vilties, nes, iskyrus tai, kas buvo paminta apie linij ir rutul, nepasakei nieko, apie k drsiau sakyti, kad tai painau. P. Nenuostabu, nes iki iol nieko nebuvo idstyta taip, kad i tavs reikt reikalauti suvokimo. IX 16. Bet kodl delsiame? Reikia traukti toliau. Taiau pirmiausia pasiirkime, ar esame sveiki. A. Jei manyje ar savyje stengi irti bent k nors, tai itai tu pats pamatysi. O a, jei tik k suvokiu, tau paklausus, atsakysiu. P. Ar myli k nors, be savs ir Dievo painimo? A. Sprsdamas i to, kaip dabar jauiuosi, galiau atsakyti, kad daugiau nieko nemyliu, bet saugumo dlei atsakau, kad neinau. Mat man danai atsitikdavo taip, kad ateidavo galv kas nors, kas sukrsdavo mane visai kitaip, negu vaizduodavausi, tikdamas, jog joks kitas dalykas negali mans ijudinti. Lygiai taip pat danai koks nors dalykas, ovs galv, nesujaudindavo mans, taiau i ties atsitiks sukrsdavo labiau, negu maniau. Vis dlto iuo metu man atrodo, kad jaudinti mane gali tik trys dalykai: baim netekti moni, kuriuos myliu, kanios baim ir mirties baim. P. Taigi myli gyvenim kartu su brangiausiais tau monemis, myli savo ger sveikat ir pati gyvenim iame kune, antraip nebijotum ju netekti. A. Prisipastu, kad taip.

P. Vadinasi, tai, kad ne visi draugai yra su tavimi, ir tai, kad tavo sveikata pablogjusi, tavo irdiai suteikia iek tiek skausmo; tai, mano akimis irint, kyla i to, kas pasakyta. A. Esi teisus; negaliu nesutikti. P. Na, o jeigu staiga pajustum ir sitikintum ess sveiko kno ir pamatytum, kad visi tie, kuriuos myli, ivien su tavimi kilniai leidia laisv laik, tai ar nereikt tau taip pat smarkiai okinti i diaugsmo? A. Ities reikt. Juolab jei itai, kaip sakai, atsitikt staiga, tai kodl turiau tvardytis, kodl turiau sau leisti slpti tok diaugsm? P. Vadinasi, tave vis dar vargina vairios dvasios negalios ir sukrtimai. Tad kokia gi toki aki begdyst, aki, norini regti an saul? A. Padarei toki ivad, tarsi i tiesu nejausiau, kiek mano sveikata pagerjo arba kokios ligos mane apleido, o kiek j dar [manyje] pasiliko. Atitolink nuo mans ir jas. X 17. P. Argi nematai, kad kno akys, net bdamos sveikos, danai apakinamos sauls viesos, nugriamos ir ieko prieglobsio savo tamsybse? O tu galvoji apie tai, kiek paengei priek, bet ne apie tai, k nori matyti. Vis dlto aptarsiu su tavimi btent tai, koki paang, tavo manymu, mes padarme. Ar netrokti joki turt? A. Ne. Be to, tai ne pirmas kartas, kai j netroktu. Man dabar trisdeimt treji metai, ir jau beveik keturiolika met prabgo nuo to laiko, kai lioviausi j troks. O i turt, kurie atsirasdavo atsitiktinai - iskyrus btin maist ir kiln jo vartojim, - nesirpinau niekuo. Viena Cicerono knyga^4 mane lengvai tikino, kad jokiu bdu nereikia siekti turt; bet jeigu jau jie ateit, juos valdyti reikt imintingai ir apdairiai. P. Na, o garbing pareig? A. Prisipastu, kad neseniai, beveik iomis dienomis, lioviausi j troks. P. Na, o monos? Ar kartkariais tavs nediugina mintis apie grai, skaisi, klusni, isilavinusi mon, arba toki, kuri pats galetum lengvai imokyti, be to, su tokiu kraiiu, kad ji netapt nata tau (nes tu niekini turtus), skirianiam savo laisv laik apmstymams, juolab jei tiketum ir butum tikras, kad nepatirsi i jos nieko nemalonaus? A. Kad ir kaip nortum j nuspalvinti bei apdovanoti visokiomis dorybmis, vis tiek esu nusprends, kad nieko nereikia vengti taip, kaip suartjimo su moterimi. Jauiu, kad nra nieko, kas vyrik dvasi i tvirtybs auktum nublokt emiau negu moters vilions ir kn slytis, be kurio negalima turti monos. Tad jei rpintis vaikais yra viena iminiaus pareig (ko dar neinau), tai kas sugula su moterimi ito vardan, tas gali man pasirodyti stebtinas, bet jokiu bdu ne sektinas. Juk ibandyti tai daug pavojingiau u galimyb ibandyti. Todl, manau, pakankamai teisingai ir naudingai savo sielos laisvei sakiau sau netrokti, neiekoti ir nevesti monos. P. Dabar neklausiu, k nusprendei, bet klausiu, ar vis tebekovoji, ar jau nugalejai i aistr. Juk kalbama apie tavo akiu sveikat. A. A nieko tokio visikai neiekau, nieko netroktu; net su siaubu ir panieka prisimenu iuos dalykus. Ko tu dar nori? O tokia kilni mano nuostata tvirtja diena i dienos. Juk juo labiau auga viltis pamatyti gro, kurio didiai troktu, juo labiau j atsigria visa mano meil ir siekis. P. Na, o valgio teikiamas malonumas? Kiek juo rpiniesi? A. Dalykai, kuri nusprendiau nevalgyti, mans visai nejaudina. O kiti, kuri neatsisakiau, prisipastu, bdami alia teikia malonum, taiau taip, kad pamaius ar paragavus juos galima atimti, nesuklus jokio dvasinio jaudulio. O kuomet j visai nra, toks noras neidrsta sutrukdyti mano apmstymams. Bet apskritai neklausink nieko nei apie valg ir grim, nei apie maudyklas ar kitus knikus malonumus: a noriu j turti tiek, kiek jie gali bti naudingi mano sveikatai. XI

18. P. Padarei didel paang. Taiau tai, kas lieka, labai kliudo matyti an vies. Bet panagrinesiu kai k svarbaus, kuo remiantis, man rodos, lengva irodyti, kad arba nebelieka nieko, k mums reiketu sutramdyti, arba nepadareme visikai jokios paangos ir ilieka visu tu dalyku, kurie, musu manymu, yra nukirsti, piktaizde. [Pavyzdiui,] noreiau suinoti tai k: ar netroktum ir negeistum turtu, jei isitikintum, kad gali gyventi su daugeliu tau labai brangiu moniu, siekdamas iminties tik tuomet, jei didele asmenine nuosavybe istengtu patenkinti jusu reikmes? A. Sutinku. [Trokiau.] P. Na, o jei tapt aiku, kad daugel moni tikinsi siekti iminties tik tuo atveju, jei dl garbingos tavo padties iaugs tavo taka, ir kad patys tavo draugai gals apmaldyti savo norus ir visikai atsigrti Dievo iekojimo keli tik tuomet, jei ir jie bus pagerbti visuomenje, o tai gali vykti tik tavo garbing pareig ir vardo dka, tai ar nereikt trokti ir i dalyk ir visomis igalmis stengtis, kad jie isipildyt? A. Yra taip, kaip sakai. P. Dl monos daugiau nesiginiju. Juk galbt negali bti tokios btinybs vesti. Vis dlto, jei bt aiku, kad jos gausus turtas gali ilaikyti visus, su kuriais nori ramiai gyventi vienoje vietoje, o ir ji su tuo irdingai sutinka, ypa jei dl savo garbingos kilms ji turt tiek takos, kad be vargo jos padedamas galtum sigyti auktas pareigas, kurios, sutikai, gali bti btinos, tai ar turtum itai niekinti? A. Kada drsiau ito tiktis? 19. P. Sakai taip, tarsi dabar klausiau, ko tikiesi. Klausiu ne koks isiadtas dalykas neteikia malonumo, bet koks pasilytas galt malonumo teikti. Juk viena yra irauta liga, o kita - apmarinta. Apie tai kalbant tinka toks kai kuri mokyt vyr pasakymas: visi kvailiai yra pami taip, kaip kiekvienas purvas skleidia nemalon kvap. Bet ne visada. Pajudink, pajusi. Yra didelis skirtumas, ar trokimas palaidojamas dl dvasios nevilties, ar nugalimas dl jos sveikatos. A. Nors ir nestengiau tau atsakyti, niekada mans neitikinsi, kad, budamas tokios dvasines busenos, kokios, jauiu, dabar esu, manyiau, jog nepadariau jokios paangos. P. Mano manymu, itaip tau atrodo dl to, kad, nors ir gali geisti i dalyk, jie tau atrodo siektini ne dl j pai, o dl kako kito. A. Btent itai norjau pasakyti. Juk kuomet trokau turt, trokau j, kad biau turtingas, ir pai garbing pareig, kuri nor, kaip sakiau, visai neseniai nugaljau, norjau suavtas neinia kokio j spindesio. O kuomet msiau apie mon, visada msiau ne apie k kita, kaip apie gero vardo lydim malonum, kuri ji suteiktu. Tuomet manyje buvo tikras iu dalyku trokimas, o dabar visa tai visikai niekinu. Taiau, jei pasiekti tai, ko troktu, manoma tik i dalyk pagalba, tai a nesivaikau j, kad uvaldyiau, bet priimu kaip pakeniamus. P. Puiku. Juk a nemanau, kad trokimu reikia vadinti koki nors dalyk trokim, jei t dalyk iekome dl ko nors kito. XII 20. Bet noriau paklausti, kodl trokti, kad ir [apskritai] gyvent, ir su tavimi gyvent tie mons, kuriuos myli. A. Idant kartu draugikai gilintums savo sielas ir Diev. Tada tas, kuriam pirmam pavykt tai atskleisti, galt ir kitus be vargo ten pat atvesti. P. Na, o jeigu jie nenori to tyrinti? A. tikinsiu, kad nort. P. Na, o jeigu nestengsi tikinti, kadangi arba jie mano, kad jau atskleid iuos dalykus, arba kad j visai nemanoma atskleisti, arba tai padaryti jiems trukdo rpesiai ir trokimai, susij su kitais dalykais? A. A juos priimsiu, ir jie priims mane taip, kaip galsime.

P. Na, o jeigu j buvimas alia atitraukt nuo iekojimo ir tave, ar netroktum ir nepasirpintum, kad jie geriau su tavimi nebt, negu kad bt itaip, jei kitaip bti negali?A. Prisipastu, yra taip, kaip sakai. P. Vadinasi, tiek j gyvenimo, tiek buvimo alia trokti ne dl paties gyvenimo ir paties buvimo alia, o dl to, kad galtum atskleisti imint? A. Visikai sutinku. P. Na, o jeigu sitikintum, kad pats tavo gyvenimas trukdo gyti imint, ar nortum, kad jis tstsi toliau? A. Visais bdais to vengiau. P. Na, o jeigu tau bt tvirtinama, kad imint gali pasiekti tiek paliks i kn, tiek bdamas jame, negi rpintumeisi, ar ia, ar kitame gyvenime galsi diaugtis tuo, k myli? A. Nesirpiniau, jei inoiau, kad nepatirsiu nieko blogiau, kas nublokt mane atgal i tos vietos, kuri pasiekiau. P. Vadinasi, dabar bijai mirti, kad nepultum kok didesn blog, dl kurio i tavs bt atimtas dievikas painimas? A. Bijau ne tik kad neatimt to, k kart painau, bet ir kad nebt man utvertas kelias t dalyk link, kuriuos troktu painti, nors tai, k jau turiu, su manimi pasiliks. P. Vadinasi, nori, kad ir pats gyvenimas tstusi ne del gyvenimo, bet del iminties? A. Taip. 21. P. Belieka kno kania, kuri galbt tau savo jga neduoda ramybs. A. Ir paios kanios didiai baiminuosi ne dl ko nors kito, o tik dl to, kad ji atitraukia mane nuo iekojimo. Nors iomis dienomis buvau kankinamas itin atraus dant skausmo ir stengiau mstyti tik apie tai, k jau kart buvau pains, o nuo iekojimo, kuris i mans reikalavo visiko dvasinio susikaupimo, buvau atitraukiamas, man atrod, kad, jei mano mstymui pasirodyt tiesos spindesys, a arba nejausiau skausmo, arba pakeliau j kaip tikrai nieko vert. Nors niekada neikeniau nieko didesnio, vis dlto galvoju, kiek gali pasitaikyti sunkesni lig, ir tuomet esu veriamas sutikti su Kornelijumi Celsu^5, kuris sako, kad aukiausias gris yra imintis, o didiausias blogis - kno kania. Ir man neatrodo, kad is samprotavimas beprasmis. "Mat, - sako, - kadangi esame sudaryti i dviej dali, t.y. i sielos ir kno, i kuri pirmoji dalis [siela] geresn, o knas blogesnis, aukiausias gris yra tai, kas geresnje dalyje geriausia, o didiausias blogis - tai, kas blogesnje blogiausia. Tai, kas geriausia sieloje, yra imintis, o tai, kas blogiausia kne - kania." Tad, mano manymu, teisingai daroma ivada, kad aukiausias mogaus gris - imintis, o didiausias blogis - kania. P. Pamatysime itai vliau. Juk imintis, kuri stengiams pasiekti, galbt tikins mus kuo kita. O jei pasirodys, kad tai teisinga, be abejons, laikysims ios nuomons apie aukiausi geri ir didiausi blogi. XIII 22. Dabar paklauskime, koks esi iminties myltojas, iminties, kuri trokti regti tyriausiu vilgsniu ir be jokio apdangalo laikyti skaisiausiame glbyje tarsi nuog, toki, koki ji leidia save regti ir laikyti tik labai nedaugeliui irinktj myltoj. Juk jei degtum meile kokiai graiai moteriai, ji teisingai neatsiduot tau, suinojusi, kad be jos myli dar k nors. Tai negi pasirodys tau skaisiausias iminties grois, jei ugnis tavyje degs ne dl jo vieno? A. Kodl a, nelaimingasis, iki iol esu trikdomas ir draskomas gailest adinanios kanios? Juk jau aikiai rodiau, kad nieko kito nemyliu, nes tai nra meil, kai kas nors mylimas ne dl jo paties. Dl jos paios a myliu tik imint, o visa kita - gyvenim, ramyb ir draugus noriu turti, arba bijau, kad j netrkt, btent dl jos. Taiau kokias ribas gali turti meil iam groiui, kurio ne tik nepavydiu kitiems, bet dar ir kvieiu kitus kartu su manimi jo iekoti, su manimi jo trokti, su manimi j apglbti ir juo diaugtis, ir juo didesni jie bus man draugai, juo bendresn mums bus mylimoji?

23. P. Iminties myltojams dera bti btent tokiems. Ji ieko toki, ji, su kuria ryys ities skaistus ir nesuteptas jokios dms. Bet ne vienas kelias veda jos link. Juk kiekvienas pagal savo sveikat ir stipryb suvokia vienintel ir tikriausi gr. Jis yra kakokia nenusakoma ir nepasiekiama proto viesyb. Kiek stengia, teparodo mums i prastin viesa, kokiu bdu yra tas gris. Juk kai kurios akys tokios sveikos ir valios, kad be jokio smyio tuojau pat, kai tik atsimerkia, atsigria pai saul. ioms akims pati sveikata tam tikra prasme yra vadove, ir joms nereikia mokytojo, nebent priminimo. Joms pakanka tiketi, viltis ir myleti. O kitos sueidiamos paties spindejimo, kuri didiai trokta regeti, ir danai, jo neivydusios, su malonumu grita atgal i tamsybes. Pavojinga noreti parodyti tokioms akims tai, ko kol kas jos neistengia regeti, nors ir butu jos tokios, kad pagristai galetu buti pavadintos sveikomis. Vadinasi, pirmiau reikia jas lavinti, o ju meil naudingai skleisti ir puoseleti. I pradiu joms reikia parodyti k nors, kas ne pats savaime skleidia vies, bet viesos deka gali buti matomas, kaip antai apdaras, siena arba kas nors i tokio pobudio daiktu. Paskui parodyti k nors, kas ne pats savaime, bet tos viesos deka skaisiau iba, kaip antai auksas, sidabras ar kas nors panaaus, taiau spindi ne tiek, kad kenkt akims. Tada galbt reikia atsargiai parodyti emik ugn, po to vaigdes, paskui mnul, vliau auros spindes ir blanio dangaus vytjim. itaip anksiau ar vliau, visikai tokia tvarka arba kai k praleids, priprasdamas pagal savo igales, kiekvienas be pasimetimo ir su dideliu diaugsmu ivys saul. Geriausi mokytojai daro kak panaaus uoliausiai siekiantiems iminties, kurie jau mato, taiau dar ne aikiai. Juk imint pasiekti pagal tam tikr tvark - gero mokymo priederm, o be tvarkos tai vargiai tiktinos skms usimimas. Bet iandien, manau, utektinai parame. Reikia tausoti sveikat. XIV 24. Kit dien: A. Praau nurodyti, jei gali, t tvark. Vesk, kur nori, per k nori, kaip nori. Isakyk, k tik nori sunkaus ir varginanio, kad tik bt mano galioje ir a neabejoiau, kad pasieksiu iuo keliu tai, k troktu pasiekti. P. Tik viena galiu patarti; daugiau neinau nieko. Tol, kol vilkime kn, reikia grietai vengti juslmis suvokiam dalyk ir labai saugotis, kad nebt ms sparnai sulip nuo j lipni klij. Mat nordami pakilti i i tamsybi vies, turime turti sveikus ir tobulus sparnus! Juk ta viesa nesiteiks pasirodyti kalintiems narvelyje, jei jie nra tokie, kad, sulau arba iard j, stengt isiverti savo dangaus platybes. Tad kai tik bsi toks, kad tavs visikai nebediugins n vienas emikas dalykas, patikk manimi, t pai akimirk, t pati laiko mirksni pamatysi, k trokti pamatyti. A. Meldiu tave pasakyti, kada tai bus! Mat nemanau, kad emiki dalykai gals sukelti man visik neapykant, jei nepamatysiu to, palyginti su kuriuo jie pasirodyt es niekingi. 25. P. itaip pasakyti galt ir kno akis: "Nebemgsiu tamsybi tuomet, kai ivysiu saul". Atrodo, lyg ir itai susij su tvarka, taiau i tikrj toli grau ne taip. Ji mgsta tamsybes dl to, kad nra sveika; o saul gali regti tik bdama sveika. Ir dvasia danai apsigauna dl to, kad mano esanti sveika ir didiuojasi, o kadangi dar nemato, skundiasi, tarsi turt tam teis. Taiau grois ino, kada jam pasirodyti. Juk jis pats atlieka gydytojo pareig ir geriau u tuos, kuriuos gydo, ino, kurie [i ju] sveiki. O mums atrodo, kad matome, kiek inirome; taiau negalime nei apmesti, nei pajusti, kiek giliai buvome panir ir kiek pakilome auktyn, ir tik palyginti su sunkesne liga manome es sveiki. Ar neatsimeni, kaip vakar tarsi [budami] saugus skelbeme, kad nebesame apimti jokios ligos ir nebemylime nieko, tik iminti, o viso kito tik del iminties iekome ir norime? Koks eminantis, gedingas, atstumiantis ir baisus tau atrode moters glebys, kai tarpusavyje svarsteme apie trokim tureti mon! Ir butent i nakti, kai nemiegodami vel t pati pergalvojome, pajutai, kad tos isivaizduotos viliones ir skausmingas malonumas kuteno tave kitaip, negu isivaizdavai, inoma, daug

daug maiau negu paprastai, bet drauge toli grau ne taip, kaip manei; itaip tas paslaptingiausias gydytojas sieke parodyti ir viena, ir kita: nuo ko jo rupesio dka isigelbjai ir k dar reikia gydyti. 26. A. Tylk, praau tave, tylk. Kodl kankini? Kodl taip giliai kasi ir taip emai leidiesi? Jau nebesuturiu aar, jau nieko nebeadu, nieko nebesivaizduoju, kad tik neklausintum apie iuos dalykus. Ties sakai, kad tas, kur kartai troktu pamatyti, suinos, kada bsiu sveikas. Tedaro, kas jam patinka; tepasirodo, kada jam norisi. Jau pavedu vis save jo gailestingumui ir globai. Visam laikui tikjau, kad jis nesiliauja teiks pagalb tiems, kurie tokie prielanks jam. Tad nieko nepasakysiu apie savo sveikat tol, kol neivysiu to groio. P. Nieko kito n nedaryk. Bet susilaikyk nuo aar ir susiimk. Tu labai daug verkei, ir itai labai sunkiai atsiliepia tavo krtins ligai. A. Nori, kad mano aaros turt saik tuomet, kai nematau savo nelaims galo, arba liepi galvoti apie kno sveikat, kai esu pribaigtas piktaizds? Bet jei turi koki gali man, praau pabandyti mane vesti kokiu nors trumpiausiu keliu, kad bent dl iokio tokio tos viesos artumo, viesos, kuri jau galiu pakelti, jei padariau nors koki paang, man bt gda atgrti akis tas tamsybes, kurias palikau, jei tik galima paliktomis vadinti tas, kurios vis dar drsta glostyti mano aklyb. XV 27. P. Baikime, jei nori, i pirmj knyg, idant antrojoje leistumemes i keli, kuris pasirodys patogus. Budamas taip nusiteiks, tu neturi liautis saikingai lavinsis. A. Jokiu bdu neleisiu ubaigti ios knygels, jei bent iek tiek nepapasakosi apie artum viesos, kurios link veriuosi. P. is gydytojas paklsta tavo valiai. Juk neinia, koks spindjimas adina ir ragina mane, kad tave ten vesiau. Tad dmiai klausyk. A. Meldiu vesti ir ginti, kur nori. P. Ar ties sakai, kad nori painti siel ir Diev? A. Tai visas mano rpestis. P. Ir daugiau nieko? A. Visikai nieko. P. Na, o tiesos painti nenori? A. Argi galiau, nepains jos, painti iuos dalykus? P. Vadinasi, pirmiau reikia painti ties, per kuri galima painti ir kita. A. Visikai sutinku. P. Tad pirmiausia atkreipkime dmes tai k: yra du odiai - tiesa ir teisinga. Kaip manai, ar iais odiais ymimi du dalykai, ar vienas? A. Atrodo, kad du, nes kaip viena yra skaistumas, o kita - tai, kas skaistu (daug yra toki pavyzdi), taip, manau, viena yra tiesa, o kita - tai, kas teisinga. P. Kuris j, manai, yra pranaesnis? A. Manau, kad tiesa. Juk ne dl to, kas skaistu atsiranda skaistumas, o dl skaistumo atsiranda tai, kas skaistu. Lygiai taip pat, jei kas nors teisinga, tai itai visuomet teisinga dl tiesos. 28. P. Na, o kuomet numirta koks skaistus mogus, manai, numirta ir skaistumas? A. Jokiu bdu ne. P. Vadinasi, kai va kas nors teisinga, tiesa neva. A. Bet kaip tada va tai, kas teisinga? A to nesuprantu. P. Stebiuosi, kad ito klausi. Argi nematome, kaip ms akyse va tkstaniai dalyk? O galbt manai, kad is medis arba yra medis, bet nra teisingas, arba i ties negali prati? Nors ir nepasikliauji juslmis ir gali atsakyti, kad visikai neinai, ar tai medis, mano manymu, nepaneigsi, kad medis teisingas, jei jis medis. Apie tai sprendiame ne juslmis, bet protu. Jei medis klaidingas, jis nra medis, o jei jis medis, tai btinai teisingas. A. Su tuo sutinku.

P. Na, o su kitu dalyku? Ar nesutiksi, kad medis priklauso tokiems daiktams, kurie gimsta ir va? A. Negaliu paneigti. P. Tad ivada tokia: tai, kas teisinga, va. A. Neprietarauju. P. Na, o k pasakysi apie tai? Ar neatrodo, kad tiesa, uvant teisingiems dalykams, neuva lygiai taip pat, kaip, mirtant skaisiam, nemirta skaistumas? A. Jau sutinku ir su tuo ir nekantriai laukiu, k sugalvosi toliau. P. Tad klausyk. A. Klausau. 29. P. Ar teisingas tau atrodo teiginys: "Tai, kas yra, btinai turi bti kur nors"? A. Su niekuo taip nesutinku, kaip su ituo. P. O ar pripasti, kad tiesa yra? A. Pripastu. P. Vadinasi, btinai turime iekoti, kur ji yra, nes jos nra erdvje, jei tik nemanai, kad erdvje be kno yra kas nors kita arba kad tiesa yra knas. A. Nieko panaaus nemanau. P. Tad kur, tavo manymu, ji yra? Juk ji negali bti niekur, jei sutinkame, kad ji yra. A. Jei inoiau, kur ji yra, tikriausiai daugiau nieko nebeiekoiau. P. Ar bent jau gali suinoti, kur jos nra? A. Jei primintum, galbt galiau. P. Be abejons, jos nra mirtinguose daiktuose. Juk tai, kas yra, negali ilikti, jei neilieka tas, kame tai yra; o kad, vant mirtingiems dalykams, tiesa ilieka, buvo pripainta iek tiek anksiau. Vadinasi, mirtinguose dalykuose tiesos nra. Bet ji yra ir yra ne niekur. Vadinasi, yra nemirting dalyk. Bet niekas nra teisinga, jei jame nra tiesos. Ivada tokia: teisinga tik tai, kas nemirtinga. Ir kiekvienas klaidingas medis nra medis, ir klaidingas rstas nra rstas, ir klaidingas sidabras nra sidabras, ir apskritai, kas tik klaidinga, to nra. O visa, kas nra teisinga, yra klaidinga. Vadinasi, apie niek nebus teisinga sakyti, kad tai yra, iskyrus nemirtingus dalykus. dmiai apmstyk i ivad, kad neatrodyt, jog su kuo nors turi nesutikti. Jeigu ji pagrsta, beveik vis savo darb ubaigme; tikriausiai tai geriau paaiks kitoje knygoje. 30. A. Dkoju. O itai pats vienas ir kartu su tavimi, kai sksime tyloje, dmiai ir apdairiai apmstysiu, jei tik neuslinks jokios tamsybs ir (labai to bijau) neprivers mans jomis diaugtis. P. Tvirtai tikk Diev ir pavesk jam save vis, kiek tik gali. Nenork bti savo galioje ir tarsi priklausantis sau, bet pripaink, kad esi maloningiausio ir naudingiausio Viepaties tarnas. itaip Jis nesiliaus kls tave savsp ir neleis, kad kas nors su tavimi atsitikt, iskyrus tai, kas naudinga, net tau to neinant. A. Girdiu, tikiu ir, kiek tik galiu, paklstu. Ir Jo paties didiai meldiu, kad kuo daugiausiai galiau. Nebent i mans ko nors daugiau pareikalautum? P. Tuo tarpu pakaks. Vliau, kai jau bsi J pamats, padarysi visa, k Jis pats paves. POKALBIAI SU SAVIMI Antra knyga I 1. A. Jau pakankamai ilgai buvo nutrauktas ms darbas. Nekantri yra meil, ir nra galo aaroms, jei meil negauna to, k myli. Todl pradkime antrj knyg. P. Pradkime. A. Tikkime, kad Dievas pagelbs.

P. Ities tikkime, jei tik itai yra ms galioje. A. Jis pats yra ms galia. P. Tad pasimelsk, kiek tik gali, trumpiausiai ir geriausiai. A. Dieve, kuris visada esi tas pats, tepainsiu save, tepainsiu Tave. Pasimeldiau. P. Tu, kuris nori painti save, ar inai, kad esi? A. inau. P. I kur inai? A. Neinau. P. Koks jautiesi ess: paprastas ar sudetingas? A. Neinau. P. Ar inai, kad judi? A. Neinau. P. Ar inai, kad mstai? A. inau. P. Vadinasi, tai tiesa, kad tu mstai? A. Tiesa. P. Ar inai, kad esi nemirtingas? A. Neinau. P. K pirmiausia trokti suinoti i tu dalyku, kuriu sakeisi neins? A. Ar esu nemirtingas. P. Vadinasi, myli gyvenim? A. Prisipastu, kad myliu. P. Na, o kai suinosi, kad esi nemirtingas, ar to pakaks? A. Nors tai ir bus didelis dalykas, man to maa. P. O kaip diaugsiesi tuo mau? A. Kuo labiausiai. P. Ir daugiau jau nebeverksi? A. Visikai ne. P. Na, o jei pats gyvenimas pasirodys bess toks, kad tau nebus leista painti nieko daugiau, negu inai, ar susilaikysi nuo aaru? A. Prieingai. Verksiu taip, tarsi jokio gyvenimo visai nebt. P. Vadinasi, gyvenim myli ne del paties gyvenimo, bet del painimo. A. Sutinku su ia ivada. P. Na, o jei pats tas dalyk painimas padaryt tave nelaiming? A. Manau, kad tai jokiu bdu negali vykti. Bet, jei taip yra, tai n vienas mogus negali bti palaimintas; juk dabar esu nelaimingas ne dl ko nors kito, o tik dl dalyk nepainimo. O jei ir dalyk painimas daro nelaiming, tai nelaim amina. P. Dabar matau visa, ko trokti. Mat, kadangi manai, jog n vienas dl painimo nra nelaimingas, ir i ia tiktina, kad suvokimas daro mog palaiming, o palaimintas nra n vienas, kuris negyvena, o negyvena tas, kurio nra, tu nori bti, gyventi ir suvokti, bet bti tam, kad gyventum, o gyventi tam, kad suvoktum. Taigi inai, kad esi, inai, kad gyveni, inai, kad suvoki. Bet nori inoti, ar visi ie dalykai bus aminai, ar nebus j n vieno, ar kuris nors iliks aminai, o kuris nors inyks, ar gals sumati arba padidti, jei iliks visi trys? A. Taip. P. Vadinasi, jei rodysime, kad gyvensime aminai, tai i to iplauks, kad ir bsime aminai? A. Taip. P. Beliks isiaikinti apie painim. II 2. A. Mano supratimu, tokia tvarka aikiausia ir trumpiausia. P. Tad bk dabar pasiruos apdairiai ir tvirtai atsakinti mano klausimus. A. A pasiruos. P. Jei is pasaulis iliks aminai, ar teisinga, kad is pasaulis iliks aminai? A. Kas galt tuo suabejoti? P. Na, o jei neiliks, ar ne taip pat bus teisinga, kad pasaulis neiliks?

A. Neprietarauju. P. Na, o kai praus, jei ketina prati, ar nebus tada teisinga, kad pasaulis prauvo? Mat kol nra teisinga tai, kad pasaulis inyko, tol pasaulis neinyksta. Vadinasi, yra prietaravimas tarp teigini "pasaulis inyko" ir "nra teisinga, kad pasaulis inyko". A. Ir su tuo sutinku. P. Na, o su ituo? Ar, tavo manymu, gali bti kas nors teisinga, jei nra tiesos? A. Jokiu bdu negali. P. Vadinasi, tiesa bus, net jei praus pasaulis. A. Negaliu paneigti. P. Na, o jei inykt pati tiesa, ar nebt teisinga, kad tiesa inyko? A. Kas paneigt ir itai? P. Bet nieko teisinga negali bti, jei nra tiesos. A. Su tuo jau kiek anksiau sutikau. P. Vadinasi, tiesa jokiu bdu neinyks. A. Tsk, kaip pradejs, nes nieko teisingiau u i ivad nera. III 3. P. Dabar noriau, kad man atsakytum, kas, tavo manymu, jauia: siela ar knas? A. Manau, kad siela. P. Na, o ar tau atrodo, kad mstymas priklauso sielai? A. Be abejons, atrodo. P. Ar tik jai vienai, ar dar kam nors? A. Be sielos, nematau nieko kita, tik Diev, kur galeiau manyti esant mstym. P. Dabar atkreipkime dmes tai k. K tu manytum, jei tau kas nors pasakyt, kad i siena yra ne siena, bet medis? A. Manyiau, kad arba jo, arba mano jusls apsigauna arba kad iuo vardu jis vadina sien. P. Na, o jeigu jis sienoje matyt med, o tu - sien, tai ar negalt bti teisinga ir viena, ir kita? A. Jokiu bdu negalt, nes vienas ir tas pats daiktas negali bti ir medis, ir siena. Tegu vienam atrodo, kad tai yra viena, o kitam - kita. Vis tiek vieno kurio i ms vaizdinys btinai klaidingas. P. Na, o jei tai nra nei siena, nei medis ir judu abu apsigaunate? A. Gali bti ir taip. P. Vadinasi, apie tai anksiau nepagalvojai? A. Prisipastu. Nepagalvojau.P. O jeigu suinotumte, kad tas daiktas jums atrodo kitaip, negu yra? Ar ir tada apsigautumte? A. Ne. P. Vadinasi, gali bti taip, kad ir tai, kas rodosi, yra klaidinga, ir neapsigauna tas, kuriam rodosi? A. Gali bti. P. Vadinasi, reikia pripainti, kad apsigauna ne tas, kuris mato tai, kas klaidinga, bet tas, kuris sutinka su tuo, kas klaidinga. A. inoma, reikia pripainti. P. O kodl tai, kas klaidinga, yra klaidinga? A. Todl, kad tai yra kitaip, negu atrodo. P. Vadinasi, jei nebt t, kuriems atrodo, tai nebt ir nieko klaidinga? A. Taip, ivada tokia. P. Vadinasi, netiesa slypi ne daiktuose, bet pojtyje; bet neapsigauna tas, kuris nesutinka su tuo, kas klaidinga. Prieiname prie ivados, kad mes esame viena, o jusls - kita, nes, kai jos apsigauna, mes galime ir neapsigauti. A. Neturiu su kuo nesutikti. P. Bet ar drsti sakyti, kad nesi apgautas tada, kai apsigauna siela? A. Kaip drsiau itai sakyti? P. Bet be sielos nra jokio pojio, o be pojio - jokios netiesos. Vadinasi, siela arba [pati] daro klaidas, arba talkininkauja jas darant. A. Tai, kas anksiau pasakyta, veria sutikti.

4. P. Dabar atsakyk tai k: ar, tavo manymu, gali ivykti taip, kad netiesos kada nors nebebus? A. Kaip galiu itaip manyti, kai taip sunku rasti ties, jog sakyti, kad netiesos negali buti, butu neprotingiau, negu sakyti, kad negali buti tiesos? P. Ar manai, kad tas, kuris negyvena, gali jausti? A. Taip negali bti. P. Ivada tokia: siela gyvena aminai. A. Per greitai verti mane digauti: prayiau ingsnis po ingsnio. P. Bet jeigu su viskuo sutikai teisingai, tai nematau nieko, dl ko reikt abejoti. A. Sakau, per daug greitai. itaip esu priverstas greiiau manyti, kad su kuo nors sutikau neapgalvotai, negu bti tikras dl sielos nemirtingumo. Bet ipltok prieit ivad ir parodyk, kokiu bdu ji padaryta. P. Sakei, kad netiesos negali bti be pojio ir kad jos [i viso] nebti negali; vadinasi, pojiai yra amini. Bet jokio pojio nra be sielos; vadinasi, siela yra amina. Be to, ji nepajgi jausti, jei negyvena; vadinasi, siela gyvena aminai. IV 5. A. [Tavo rodymas tarsi] "vininis durklas". Juk galtum prieiti prie ivados, kad ir mogus yra nemirtingas, jei sutikiau su tavimi, kad is pasaulis niekada negali bti be mogaus, ir pasaulis yra aminas. P. I ties esi budrus. Taiau tai, kad padarme ivad, jog gamta negali bti be sielos, nebent kada nors gamtoje nebus netiesos, nra nereikminga. A. Pripastu, kad i ivada teisinga. Bet, manau, reikia plaiau apsvarstyti, ar nesvyruoja tai, su kuo anksiau sutikome. Juk matau, kad engtas nemaas ingsnis sielos nemirtingumo link. P. Ar pakankamai apgalvojai, kad nesutiktum su kuo nors neapdairiai? A. Pakankamai. Ir nematau nieko, dl ko galiau kaltinti save neapgalvotumu. P. Taigi prijome ivad, kad gamta negali bti be gyvos sielos. A. Ivada prieita ta prasme, kad pakaitomis vienos sielos gali gimti, o kitos - mirti. P. Na, o jei i gamtos bt paalinta netiesa, tai ar neatsitikt taip, kad visa bt teisinga? A. Mano supratimu, atsitikt. P. Atsakyk man, kodl tau atrodo, kad i siena teisinga? A. Todl, kad jos vaizdas mans neapgauna. P. Tai yra todl, kad ji yra taip, kaip atrodo? A. Taip. P. Vadinasi, jei kas nors klaidinga dl to, kad atrodo kitaip, negu yra, arba teisinga dl to, kad atrodo taip, kaip yra, tai paalinus t, kuriam atrodo, nebt nieko nei teisinga, nei klaidinga. Bet jei gamtoje nra netiesos, tai visa teisinga. O atrodyti kas nors gali tik gyvenaniai sielai. Vadinasi, siela ilieka gamtoje, jei netiesa negali bti paalinta, ilieka, jei ir gali. A. Nors ir matau, kad anksiau prieita ivada labiau sustiprjo, dl io papildymo n kiek nepajudjome priek. Mat vis tiek lieka tai, kas mane didiai jaudina, t.y. tai, kad sielos gimsta ir mirta ir kad ne dl j nemirtingumo, bet dl to, kad vienai mirus jos viet ateina kita, atsitinka taip, kad jos visada yra pasaulyje. 6. P. Kaip tu manai, ar gali tai, kas knika, tai yra pastama juslmis, bti suvokta protu? A. Manau, kad ne. P. Na, o Dievas, tavo manymu, naudojasi juslmis, nordamas painti daiktus? A. Apie tai nedrstu nieko neapgalvotai tvirtinti. Bet tiek, kiek leista spti, manau, kad Dievas jokiu bdu nesinaudoja juslmis. P. Tad darome ivad, kad jausti gali tik siela. A. Daryk, bet tiek, kiek leidia tikimyb. P. Na, o ar sutinki, kad i siena nra siena, jei ji nra teisinga siena? A. Su niekuo lengviau nesutikiau. P. Ir kad knas nra knas, jei jis nra teisingas knas?

A. Su tuo lygiai taip pat sutinku. P. Tad jei teisinga tik tai, kas yra taip, kaip atrodo, jei visa, kas knika, gali bti matoma tik juslmis, jei jausti gali tik siela, o knas, kuris nra teisingas knas, nra knas, tai i to plaukia ivada, kad kno negalt bti, jei nebt sielos.A. Tu pernelyg smarkiai verti mane sutikti, ir a neturiu nieko, kuo galiau atremti tavo rodymus. V 7. P. dmiai sigilink tai k. A. Esu pasiruos. P. Tai tikrai akmuo. Jis teisingas akmuo, jei nra kitaip, negu atrodo, ir jis nra akmuo, jei nra teisingas akmuo. Be to, jis gali bti matomas tik juslms. A. Taip. P. Vadinasi, akmen nra slapiausiose ems gelmse ir apskritai nra ten, kur nra t, kurie galt jausti. Juk ir ito akmens nebt, jeigu mes jo nematytume; be to, jis nebebus akmuo, kai mes ieisime, ir niekas kitas ia bdamas jo nematys. Jeigu gerai usklsi dutes, tai, nors ir daug bsi jose udars, jose nieko nebebus. Ir pats medis i vidaus visikai nra medis. Juk visa, kas yra neperregimo kno gilybje, lieka nematoma visoms juslms, ir daroma ivada, kad viso to nra. Juk jei bt, bt teisinga; o teisinga tik tai, kas yra taip, kaip atrodo; bet mes viso to nematome; vadinasi, viso to nra. Nebent tu turi k nors, kuo galtum tam paprietarauti. A. Matau, kad tai iplaukia i viso to, su kuo anksiau sutikau. Bet juk tai taip kvaila, kad a greiiau atsisakysiu bet kurio i t dalyk, su kuriais anksiau sutikau, negu sutiksiu, kad itai teisinga. P. N kiek neprietarauju. Tuomet pasiirk, k nori pasakyti: ar kad tai, kas knika, gali bti matoma tik juslmis, ar kad jausti gali tik siela, ar kad yra medis arba kas nors kita, bet jie nra teisingi; ar kad reikia kitaip apibrti, k reikia "teisinga"? A. Praau tavs, apsvarstykime i paskutini punkt. 8. P. Tuomet apibrk, kas yra "teisinga". A. Teisinga tai, kas yra taip, kaip atrodo pastaniajam, jei jis nori ir gali painti. P. Vadinasi, nebus teisinga tai, ko niekas negali painti? Toliau, jei klaidinga tai, kas atrodo kitaip, negu yra, tai ar nebus tas pats daiktas ir klaidingas, ir teisingas, jei vienam atrodys, kad is akmuo yra akmuo, o kitam - medio gabalas? A. Mane labiausiai jaudina pirmasis klausimas. Kaip ia yra, jog tai, kas negali bti painta, kaip tik todl nra teisinga? A per daug nesirpinu tuo, kad vienas ir tas pats daiktas yra kartu ir teisingas, ir klaidingas. I ties matau, kad tas pats daiktas, palyginti su vairiais kitais, drauge yra ir didesnis, ir maesnis. Bet i to iplaukia, kad niekas pats savaime nra nei didesnis, nei maesnis. Juk ie odiai vartojami tik lyginant. P. Bet jei sakai, kad niekas pats savaime nra teisingas, ar nebijai, kad [i to] gali kilti, jog niekas neegzistuoja pats savaime? Juk dl tos paios prieasties, kad tai itas [daiktas] yra medis, jis yra ir teisingas medis. Ir negali atsitikti taip, kad medis bt medis pats savaime, tai yra be pastaniojo, ir nebt teisingas medis. A. Tokiu atveju tai k sakau ir tai kaip apibreiu, ir nebijau, kad mano apibreimui gali buti priekaitaujama, kad jis pernelyg trumpas: man atrodo, kad teisinga tai, kas yra. P. Vadinasi, niekas nebus klaidinga, kadangi visa, kas tik yra, yra teisinga? A. Per tave atsidriau labai keblioje padtyje ir visikai nerandu, k atsakyti. Atsitinka taip, kad, nors ir nenoriu bti mokomas kaip nors kitaip negu iais klausimais, vis dlto i klausim bijau. VI

9. P. Dievas, kuriam save patikjome, be abejones, suteiks pagalb ir ivaduos mus i i sunkum, jei tik tiksime J ir kartai Jam melsims. A. iuo atveju nieko mieliau nepadaryiau, nes dar niekad mans negaube toks rukas. Dieve, ms Tve, kuris ragini, kad melstums, ir kuris suteiki tai, ko esi praomas, jei tik tuomet, kai praome tavs, gyvename geriau ir esame geresni, iklausyk mane, besiblakant iose tamsybse, ir itiesk man savo dein. Parodyk man savo vies, atauk mane nuo klaidiojim; tesugriu Tavo vedamas save ir Tave. Amen. P. Susikaupk, kiek gali, ir labai atidiai klausykis. A. Praau tavs, jei tik tau kas nors atejo i galv, pasakyti, kad nevargtume. P. Susikaupk.A. tai jau nieko kito neveikiu. 10. P. Pirmiau svarstykime ir svarstykime, kas yra klaidinga. A. Nustebsiu, jei klaidinga bus kakas kita, o ne tai, kas yra ne taip, kaip atrodo. P. Veriau susikaupk, ir pirmiau paklausinkime pai jusli. Mat ities nevadinama klaidinga tai, k mato akys, jei itai neturi kokio panaumo tai, kas teisinga. Pavyzdiui, mogus, kur regime sapnuose, iaip ar taip, nra teisingas mogus, bet yra klaidingas kaip tik dl to, kad turi panaumo teising. Juk kas gi, regjs un, teisingai sakyt, kad sapnavo mog? Taigi ir is uo klaidingas dl to, kad panaus teising. A. Yra taip, kaip sakai. P. Na, o jei kas nemiegodamas, pamats arkli, pamanytu, kad mato mogu, ar ne del to apsigautu, kad jam pasirode kakas panau i mogu? Mat jei jam pasirodytu tik arklio pavidalas, jis negaletu manyti mats mogu. A. Visikai sutinku. P. Taip pat klaidingu vadiname med, kur matome nupiet, veid, kuris atsispindi veidrodyje, bokt judjim, kai pro juos plaukia mons, irklo lim. Ir vadiname ne dl ko nors kito, o tik dl to, kad visi jie panas teisingus. A. Sutinku. P. Lygiai taip pat mes apsigauname ir dl dvyni, ir dl kiauini, ir dl tuo paiu iedu spaust antspaud, ir dl kit panai dalyk. A. dmiai seku tave ir sutinku. P. Vadinasi, daikt panaumas, kaip susijs su regjimu, yra netiesos motina. A. Negaliu paneigti. 11. P. Bet visa i panaum gausyb, jei tik mans neklaidina, gali bti padalyta dvi dalis. Mat, viena vertus, panaumas bna tarp lygi daikt, kita vertus, ir tarp blogesni [kokybe]. Tarp lygi daikt panaumas yra tuomet, kai mes sakome, kad is panaus t taip, kaip tas panaus it, pavyzdiui, kaip pasakyta apie dvynius arba iedo spaudus. O panaumas tarp blogesni daikt esti tuomet, kai mes sakome, kad blogesnis panaus geresn. Juk kas gi irs veidrod ir teisingai sakys, kad pats yra panaus t atvaizd, o ne atvaizdas j? Tokio pobdio panaum esti ir sielos patyrimuose, ir regimuose dalykuose. Bet ir tai, k siela patiria, ji patiria pojiu, pvz., bokto judjim, kurio nra, arba paia savimi, remdamasi tuo, k gavo i pojui; tokie yra sapnuojani, o gal ir pamiusi moni regjimai. Toliau i t panaum, kurie pasireikia paiuose ms matomuose daiktuose, vieni diegiami ir nuliedinami gamtos, kiti - gyv btybi. Gamta panaumus tarp blogesni daikt sukuria gimdydama ir atspinddama: gimdydama, kai vaikai gimsta panas tvus, atspinddama, kai kas nors atsispindi, pavyzdiui, vairiuose veidrodiuose. Juk nors ir daug veidrodi padirbdina mons, ne jie patys nuliedina tuos atvaizdus, kuriuos atspindi veidrodiai. O gyv btybi darbai yra paveiksluose ir kituose tokio pobdio kriniuose. Prie ios ries gali bti priskirti, jei tik toki pasitaiko, ir darbai, kuriuos atlieka demonai. O kn elius, kadangi jie nra per daug nutol nuo daikto ir todl vadinami panaiais knus ir tarsi klaidingais knais, ir kadangi juos gali vertinti akys, dera priskirti prie tokio pobdio panaumo, kur atspinddama sukuria gamta. Juk kiekvienas viesoje padtas knas atspindi vies ir prieing pus meta el. O gal tau atrodo, kad kas nors ia prietarautina? A. Visai ne. Bet su nekantrumu troktu suinoti, kurlink itai krypsta.

12. P. Tada turime kantriai laukti, kol ir kitos jusls mums prane, kad netiesa gyvuoja panaume tai, kas teisinga. Juk ir klausos srityje pasitaiko beveik tiek pat panaum ri, pavyzdiui, kai girddami kalbanio mogaus, kurio nematome, bals, palaikome ji kuo kitu, i kuri jis panaus i balso; o panaumo tarp blogesniu dalyku pavyzdys esti arba aidas, arba paistamas skambesys paiose ausyse, arba koks nors juodojo strazdo ar varno pamgdiojimas laikrodiuose, arba tai, k mAno gird sapnuojantys arba pami mons. O muzikant faliais vadinami tonai netiktinai gerai, kaip vliau paaiks, liudija apie save kaip apie teisingus. Bet dabar pakanka ir to, kad jie nra toli nuo panaumo tuos tonus, kurie vadinami teisingais. Ar vis dar itai seki? A. Seku. Be to, su didiausiu malonumu. Mat nededu joki pastang suprasti. P. Tad, kad nedelstume, [atsakyk], ar, tavo manymu, galima lengvai atskirti lelijas pagal kvap, iobreli med i skirting avili pagal skon, arba gulbs pk ir sies pk velnum lytjimu? A. Mano manymu, ne.P. Na, o kai mes sapnuojame, kad uodiame, ragaujame arba lieiame tokius dalykus, ar neapgauna ms juo blogesnis vaizdini panaumas, juo jis tutesnis? A. Ties sakai. P. Taigi aiku, kad mes, suvediojami panaumo tiek tarp lygi daikt, tiek tarp blogesni, apsigauname visais pojiais. O jei ir neapsigauname, susilaikydami nuo pritarimo arba atpaindami skirtum, tai vis tiek tuos daiktus, kuriuos aptikome esant panaius i teisingus, vadiname klaidingais. A. Negaliu abejoti. VII 13. P. Dabar, kol vl grtame prie to paties dalyko, idant aikiau pasidaryt tai, k siekiame parodyti, dmiai klausyk. A. A pasiruos. Kalbek, k nori. Mat jau visam laikui nusprendiau iksti i vaikiojim ratu, ir jis mans neivargins, nes gyvenu didele viltimi atvykti ten, kurlink, jauiu, mes veriams. P. Gerai darai. Bet dmiai klausyk. Kai matome du panaius kiauinius, ar, tavo manymu, galime pagrstai teigti, kad vienas kuris j yra klaidingas? A. Mano manymu, jokiu bdu ne. Juk visi jie yra teisingi kiauiniai, jei yra kiauiniai. P. Na, o kai matome atsispindint veidrodyje atvaizd, pagal kokius poymius pastame, kad jis klaidingas? A. Be jokios abejons, pagal tai, kad nra sulaikomas, kad neatsiliepia, kad juda ne pats savaime, kad negyvena ir pagal kitus nesuskaiiuojamus poymius, kuriuos vardyti bt ilgu. P. Matau, kad nenori delsti, ir reikia paklusti tavo skubjimui. Taigi, idant nesusmulkiau, [sakyk], ar tuos mones, kuriuos matome sapnuose, pavadintum klaidingais, jei jie galt gyventi, kalbti, bti sulaikyti nemiegani ir jei nebt skirtumo tarp j ir t, su kuriais kalbams ir kuriuos matome pabud ir bdami sveiko proto? A. Kokiu bdu itai galt bti pagrstai pasakyta? P. Tad jeigu jie bt teisingi dl to, kad pasirodyt bes labai panas teisingus, ir jeigu tarp j ir teising nebt visikai jokio skirtumo, o klaidingi bt dl to, kad dl vienoki ar kitoki skirtum paaikt, jog jie nepanas, tai ar nereikia pripainti, kad panaumas yra tiesos motina, o nepanaumas - netiesos? A. Neturiu k pasakyti prie, ir man geda, kad taip neapgalvotai anksiau sutikau. 14. P. Juokinga, jei tau gda. Tarsi ne btent dl ito btume pasirink tokio pobdio pokalbius, kuriuos noriu pavadinti "Pokalbiais su savimi", nes kalbams tik su savimi. Nors pavadinimas naujas ir galbt grubus, taiau pakankamai tinkamas dalyko esmei atskleisti. Juk negalime iekoti tiesos geresniu bdu, negu uduodami klausimus ir juos atsakydami. Be to, vargiai atsirast toks mogus, kuriam nebt gda likti nugaltam gine. Tad beveik visada atsitinka taip, kad graiai pradt nagrinti klausim nustelbia padrikas usispyrimo auksmas, daniausiai slaptai, o kartais ir atvirai

draskydamas sielas. Todl, manau, man pasirod ramiausia ir patogiausia, Dievo padedamam iekoti tiesos, atsakinjant sau savo paties klausimus. Todl tau nra ko bijoti atsiimti ar atsisakyti savo nuomons, jei tvirtinai k neapgalvotai. Juk kitaip ieiti i ia nemanoma. VIII 15. A. Ties sakai. Bet a neaikiai matau, su kuo blogai sutikau, iskyrus gal tik tai, kad pagristai klaidinga vadinama tai, kas nors iek tiek panau i tai, kas teisinga. Mat man visikai neateina i galv niekas kita, kas butu verta pavadinti klaidingo vardu. Bet ir vel esu veriamas pripainti, kad tie dalykai, kurie vadinami klaidingais, taip vadinami dl to, kad skiriasi nuo teising. I to daroma ivada, kad tas pats nepanaumas yra netiesos prieastis. Taigi esu sutriks, nes man sunkiai ateina galv kas nors, kas iplaukt i prieing prieasi. P. Na, o jei i ris gamtoje yra viena ir vienintel, kuri tokia yra (argi neinai, kad pervelgs nesuskaiiuojamas gyvn ris, rasi vienintel krokodil, kuris kramtydamas judina virutin andikaul?) ypa dl to, kad nemanoma rasti beveik nieko, kas bt panau kit daikt taip, kad bent kuo nors nuo jo nesiskirt? A. A tai suprantu, bet, kai galvoju, kad tai, k vadiname klaidinga, yra ir kuo nors panau, ir kuo nors nepanau i tai, kas teisinga, neistengiu atskirti, ar del panaumo, ar del nepanaumo tai nusipelne vardo "klaidinga". Juk jei pasakysiu, jog del to, kad nepanau, tai nebus nieko, ko negalima butu pavadinti klaidinga, nes nera nieko, kas nebutu nepanau i koki nors daikt, kuri pripainome esant teising. Kita vertus, jei pasakysiu, jog tai reikia vadinti klaidinga del to, kad panau, tai ne tik prietaraus tie kiauiniai, kurie teisingi kaip tik del to, kad yra visikai panaus, bet dargi neisisuksiu nuo to, kuris spirs mane pripainti, kad klaidinga yra visa, kadangi a negaliu neigti, jog visa tarpusavyje tam tikru atvilgiu panau. Bet isivaizduok, jog a nebijau atsakyti, kad panaumas ir nepanaumas drauge pasistengia, kad kas nors pagristai butu vadinama klaidinga. Koki ieiti man pasiulysi? Juk vis tiek bus reikalaujama, kad a paskelbiau, jog visa yra klaidinga; mat visa, kaip anksiau pasakyta, pasirodo bes tarpusavyje tam tikru atvilgiu ir panau, ir nepanau. Jei nebijoiau t daugybs pabais, pro kurias maniau neseniai praplauks, tai man belikt pasakyti, kad klaidinga yra ne kas kita, kaip tai, kas yra vienaip, bet atrodo kitaip. [Bijau], nes tada esu vl nublokiamas nelaukto vandens verpeto, kad pasakyiau, jog teisinga tai, kas yra taip, kaip atrodo. I to kyla, kad be pastaniojo niekas negali bti teisinga, o ia a ir turiu bijoti laivo suduimo slapiausias uolas, kurios yra teisingos, nors ir neinomos. Arba, jei pasakysiu, kad teisinga tai, kas yra, tai kils kiekvienam prietaravim kelianti ivada, kad to, kas klaidinga, nera niekur. Taigi grita tos bangos atgal, ir matau, kad, su tokia kantrybe iuredamas i tavo letum, a ne kiek nepajudejau i prieki. IX 16. P. Geriau dmiai sigilink, nes a jokiu bdu negaliau sutikti, kad mes veltui meldme dievikos pagalbos. Mat, mums ibandius visus, kiek stengme, dalykus, matau, kad nebelieka nieko, kas teistai galt bti pavadinta klaidinga, iskyrus tai, kas arba vaizduoja save esant tuo, kuo nra, arba apskritai veriasi bti ir nra. Bet pirmoji to, kas klaidinga, ris, yra arba apgaul, arba prasimanymas. Juk apgaulinga pagrstai vadinama tai, kas turi kok nors trokim apgauti, kurio negalima suvokti be sielos; jis i dalies atsiranda proto pagalba, i dalies dl prigimties; proto pagalba - protingose btybse, pavyzdiui, moguje; dl prigimties - vryse, pavyzdiui, lapje. O tai, k a vadinu pramanyta, atsiranda tada, kai mons sako neties. Jie nuo apgavik skiriasi tuo, kad kiekvienas apgavikas siekia apgauti, bet ne kiekvienas, kuris sako neties, nori apgauti. Juk ir mimai,

ir komedijos, ir daugyb poezijos krini kupini pramanyt dalyk veikiau tam, kad diugint, o ne apgaudint, ir beveik visi, kurie juokauja, sako neties. Bet apgaviku arba apgaudinjaniu pagrstai vadinamas tas, kieno rpestis yra k nors apgauti. O tuos, kurie nesistengia apgauti, bet tik k nors prasimano, visi nedvejodami pavadins pramanytojais arba, jei taip nra, tiesiog sakaniais neties. O gal tu turi k pasakyti prie? 17. A Praau tsti, nes galbut dabar ir pradejai mokyti neklaidingu dalyku apie klaidingus dalykus. Bet noriu suinoti, kokia bus ta ruis, kuri, kaip sakei, veriasi buti ir nera. P. O kodl tau nenorti? Tai tie patys dalykai, apie kuriuos daug kalbjome anksiau. Ar tau neatrodo, kad tavo atvaizdas veidrodyje tarsi nori bti tavimi paiu ir klaidingas todl, kad nra? A. inoma, atrodo, kad taip yra. P. O kiekvienas paveikslas arba kiekviena statula ir visi tokio pobdio meninink darbai? Ar jie nesiveria bti tuo, k panas jie padaryti? A. Visikai pritariu. P. Manau, sutinki, kad iai riai priklauso ir tie dalykai, dl kuri apsigauna miegantys arba pami mons? A. Taip. Ir jokie kiti negalt priklausyti labiau, jokie dalykai labiau nesiveria bti tokie, kokius mato nemiegantys arba sveiko proto mons, o klaidingi jie dl to, kad negali bti tuo, kuo veriasi bti. P. Kodl turiau plaiau pasakoti apie bokt jim, apie merkt irkl arba apie kn elius? Juk, mano manymu, aiku, kad juos reikia matuoti tuo paiu matu. A. Visikai aiku. P. K ir kalbeti apie kitus pojuius; juk kiekvienas svarstydamas aptiks, kad daiktuose, kuriuos patiriame juslmis, klaidinga vadinama tai, kas veriasi kuo nors bti ir nra. X 18. A. Ties sakai. Bet stebiuosi, kodel tau atrode, kad i io burio reikia iskirti poezijos kurinius, juokus ir kitoki mel? P. Todl, kad neabejotinai viena yra norti bti klaidingam, o kita negalti bti teisingam. Taigi toki moni darb, kaip komedijos arba tragedijos, mimai aba kiti panaaus pobdio [kriniai], negalime priskirti prie dailinink ir skulptori dirbini^6. Juk nupietas mogus, nors ir veriasi gyti mogaus ivaizd, negali bti teisingas taip, kaip tai, kas pavaizduota komik knygose. Be to, visi tie dirbiniai nenori bti klaidingi arba yra klaidingi ne dl kokio savo trokimo, bet dl tam tikros btinybs ir tiek, kiek gali paklusti prasimananiojo valiai. O Roscijus, i prigimties teisingas mogus, savo noru scenoje buvo klaidinga Hekub, bet tuo paiu noru buvo ir teisingas tragedijos aktorius, inoma, dl to, kad vykd tai, k usibr, ir klaidingas Priamas dl to, kad mgdiojo Priam, bet pats juo nebuvo. I ia kyla kakas nuostabu, bet niekas neabejoja, jog tai yra i tikrj. A. Kas tai yra? P. Kas gi daugiau, jei ne tai, kad visi dalykai tam tikru atvilgiu teisingi dl to, dl ko tam tikru atvilgiu yra klaidingi, ir bti teisingiems jiems padeda tik tai, kad kitu atvilgiu jie klaidingi. Todl, jeigu jie vengia bti klaidingi, tai jokiu bdu nepasieks to, kuo nori arba privalo bti. Juk kaip tas Roscijus, kur paminjau, galt bti teisingas tragedijos aktorius, jei nenort bti klaidingas Hektoras, klaidinga Andromach, klaidingas Herkulis ir taip toliau? Arba kaip galt bti teisingas paveikslas, jei arklys [jame] nebt klaidingas? Kaip veidrodyje gali bti teisingas mogaus atvaizdas, jei [jis] nebt klaidingas mogus? Todl, jei kai kuriems dalykams naudinga bti kuo nors, kas klaidinga, idant jie bt kuo nors, kas teisinga, tai kodl taip stipriai bijoms netiesos ir kaip didio grio siekiame tiesos? A. Neinau ir labai stebiuosi, nes iuose pavyzdiuose nematau nieko, k verta pamegdioti. Juk neprivalome ir mes, it aktoriai arba kokie atspindiai veidrodiuose, arba Mirono varine telyait^7, sekti svetima ivaizda ir j

pamgdioti, ir dl to bti klaidingi, idant savo ivaizda btume teisingi, bet privalome iekoti to, kas teisinga ir tarsi dl dvilyps ir sau prietaraujanios prigimties nra tam tikra dalimi klaidinga, idant tam tikra dalimi bt teisinga. P. Iekai kako, kas didinga ir dievika. Bet jei tai rasime, ar nepripainsime, kad pati tiesa sudaryta ir sujungta i i dalyk, tiesa, i kurios gauna vard visa, kas kokiu nors bdu vadinama teisinga? A. Mielai su tuo sutinku. XI 19. P. Tad kaip tau atrodo, ar samprotavimo mokslas teisingas ar klaidingas? A. Kas galt suabejoti, kad teisingas? Bet taipgi teisinga ir gramatika. P. Ar taip pat, kaip samprotavimo mokslas? A. Neinau, kas galt bti teisingiau u tai, kas teisinga. P. inoma, tai, kas neturi nieko klaidinga. Kiek anksiau apie tai mstydamas susidurei su tokiais daiktais, kurie kakaip negaletu buti teisingi, jei nebutu klaidingi. Argi neinai, kad visi tie prasimanyti ir aikiai klaidingi dalykai priklauso gramatikos mokslui? A. Tiesa, itai a inau. Taiau, mano manymu, ne dl gramatikos jie klaidingi, bet jos dka parodomi, kokie yra, btent, kad pramanytas pasakojimas yra melas, sudtas dl naudos ar dl malonumo. O gramatikos mokslas yra aikios kalbos sargas ir tvarkytojas. Jo veikimo btinyb veria j sutvarkyti visoki mogik kalb (taip pat ir prasimanymus), patikt atminiai ar ramenims, ne darant j klaiding, bet atskleidiant ir suteikiant jai tam tikr proting pagrind. P. Labai gerai. Dabar a n kiek nesirpinu, ar tu teisingai apibrei ir iskyrei iuos dalykus, bet noriu suinoti, ar pati gramatika parodo, kad itai taip yra, ar samprotavimo mokslas. A. A neneigiu, kad galia ir gudimas apibrti, kurio dka dabar pabandiau atskirti iuos dalykus, turi bti priskiriami samprotavimo menui. 20. P. Na, o pati gramatika? Ar ne todl ji teisinga, jei teisinga, kad yra mokslas? Juk mokslo vardas kils i odio /mokytis/. O apie n vien negalima sakyti, kad jis neino to, k imoko ir k prisimena. Be to, n vienas neino to, kas klaidinga. Vadinasi, kiekvienas mokslas teisingas. A. Ities nepastebiu, su kuo iame samprotavime sutikome neapgalvotai. Taiau nuogstauju, kad jo deka kam nors nepasirodytu, jog ir anie pasakojimai yra teisingi; juk ir juos mes imokstame bei prisimename. P. Nejaugi ms mokytojas nenorjo, kad mes tiktume ir imanytume tai, ko jis mok? A. Anaiptol, atkakliai reikalavo, kad imanytume. P. Negi jis kada reikalavo, kad mes tiktume Dedal skridus? A. I ties niekada ito nereikalavo. Taiau aikindavo, kad mes vargiai galtume laikyti k nors rankose, jei nelaikytume pasakojimo atmintyje. P. Taigi tu neigi, jog teisinga tai, kad itai yra pramanytas pasakojimas ir kad itaip igarsintas Dedalas? A. Ne, neneigiu, kad itai teisinga. P. Vadinasi, tu neneigi, kad, kuomet mokeisi i dalyk, mokeisi to, kas teisinga. Mat, jei tai, kad Dedalas skrido, bt teisinga, o vaikai laikyt tai pramanytu pasakojimu ir pasakot kaip pramanyta, tai savo galvose jie turt klaidingus dalykus btent dl to, kad dalykai, kuriuos jie pasakot, bt teisingi. tai i ia ir iplaukia tai, kuo mes anksiau stebjoms: pasakojimas apie Dedalo skryd negalt bti teisingas, jei nebt klaidinga, kad Dedalas skrido. A. Tai a suprantu. Bet noriu suinoti, k mes per tai pasiekiame. P. K gi kita, jei ne tai, kad tas samprotavimas, kuriuo remdamiesi priejome ivad, jog mokslas negali buti mokslas, jei jis nemoko teisingu dalyku, nera klaidingas? A. O kaip tai susij su [musu] klausimu? P. Ogi taip, kad noriu, jog tu man pasakytum, kodl gramatika yra mokslas; juk ji teisinga todl, kad yra mokslas. A. Neinau, k galeiau tau atsakyti.

P. Ar tau neatrodo, kad ji jokiu bdu negalt bti mokslas, jei joje niekas nebt apibrta, suskirstyta ir padalyta ris bei dalis? A. Dabar suprantu, apie k kalbi. Man neateina i galv jokio mokslo jokia sranga, kuriame nebutu apibreimu, padalijimu, samprotavimu tuomet, kai aikinama, kas yra tai ir tai, kai kiekvienai daliai be painiojimo priskiriama tai, kas jai priklauso, kai nepraleidiama nieko, kas [jai] budinga, ir nepriskiriama nieko, kas svetima (butent viso to, del ko mokslas vadinamas mokslu). P. Vadinasi, ir viso to, dl ko mokslas vadinamas teisingu? A. Mano akimis irint, tokia ivada teisinga. 21. P. O dabar atsakyk, kokiam mokslui priklauso apibrim, padalijim, suskirstym pagrindai. A. Jau anksiau sakyta, kad itai apima samprotavimo taisykls. P. Taigi gramatika, kaip mokslas ir kaip teisingas mokslas, atsirado to paties meno dka, kur tu anksiau apgynei nuo netiesos. Toki ivad man dera padaryti ne tik apie gramatik, bet ir apskritai apie visus mokslus. Juk tu sakei, ir sakei teisingai, kad neinai ne vieno mokslo, kuriame galia apibreti ir suskirstyti nedarytu jo paties mokslu. O jei mokslai teisingi del to, kad yra mokslai, tai ar ims kas nors neigti, kad tas mokslas, kurio deka visi mokslai teisingi, yra pati tiesa? A. Jau visai netoli to, kad a sutikiau. Taiau mane trikdo tai, kad mes ir samprotavimo pagrindus priskiriame prie t pai moksl. Todl manau, kad tiesa veikiau yra tai, kieno dka ir patys ie pagrindai yra teisingi. P. Puiku ir labai apdairu. Bet, manau, neneigi, kad is mokslas teisingas dl to, kad yra mokslas? A. Prieingai. Btent tai mane ir jaudina. Juk a taip pat pastebjau, kad jis yra mokslas ir btent dl to vadinamas teisingu. P. Kaip tai? Negi tu manai, kad jis kaip nors kitaip galt bti mokslas, jei visa jame nebt apibrta ir suskirstyta? A. Neturiu nieko kita, k galeiau pasakyti. P. Bet, jei i pareiga priklauso jam, tai jis teisingas savo paties dka. Tad ar stebsis kas, jei mokslas, dl kurio visa yra teisinga, savo paties dka ir pats savaime bus teisinga tiesa? A. Niekas man netrukdo pereiti tiesiai prie ios nuomons. XII 22. P. Tuomet sigilink kelet likusi dalyk. A. Dstyk, jei k turi. Tik tegul tai bna man suprantama ir mielai priimtina. P. Mes inome, jog sakoma, kad viena buvoja kitame dviem bdais: pirmu atveju viena kitame yra taip, kad gali bti atskirta ir gali buvoti kitur, kaip antai is medis yra ioje vietoje, kaip saul - rytuose; antru atveju kas nors subjekte yra taip, kad negali bti atskirtas [nuo jo], kaip antai forma ir ris, kuri mes matome iame medyje, kaip viesa saulje, kaip kartis ugnyje, kaip mokslas sieloje ir kiti panas dalykai. Ar tau atrodo kitaip? A. itai mums visikai nenauja ir kuo stropiausiai nuo pat ankstyvos jaunysts perprasta ir painta. Todl paklaustas apie iuos dalykus galiu be jokio svarstymo su tuo sutikti. P. Taip? Tad ar sutinki, kad tai, kas neatskiriamai yra subjekte, negalt ilikti, jei neilikt pats subjektas? A. Manau, kad ir itai neivengiama. Juk kiekvienas, nuodugniai tyrinjantis daiktus, supranta, kad subjektui iliekant, tai, kas yra subjekte, gali ir neilikti. tai io kno spalva dl ligos arba dl amiaus gali pakisti, nors pats knas dar neinyksta. itai visikai vienodai galioja ne visais atvejais, o tik tada, kai tai, kas yra subjektuose, juose yra ne tam, kad bt patys subjektai. Juk ne dl ios spalvos, kuria nudayt sien mes matome, atsitinka taip, kad i siena yra siena. Mat jei ji kokio atsitiktinumo dka pajuost arba pabalt, arba gyt koki kit spalv, tai vis tiek ilikt ir bt vadinama siena. Taiau ugnis nebt ugnis, jei neturt kario, ir sniego mes negalime vadinti sniegu, jei jis nra baltas.

XIII 23. Bet kas gi nesutikt su tuo, apie k klausei? Arba kam gi pasirodyt, kad gali atsitikti taip, jog tai, kas yra subjekte, subjektui vant, iliks? Juk bt keista ir visikai neatitikt tiesos, jei tai, ko nebt, jei nebt subjekte, galt bti tuomet, kai paties subjekto nebt. P. Vadinasi, rasta tai, ko iekojome. A. K tu sakai? P. Tai, k girdi. A. Tad negi jau aiku, kad siela yra nemirtinga? P. Jei tai, su kuo sutikai, teisinga, tai aiki aikiausia; nebent sakytum, kad siela, nors ir mirt, bt siela.A. Niekada negaliau ito teigti, bet sakau, jog btent dl to, kad t, atsitikt taip, kad ji nebebt siela. Ir neatitraukia mans nuo ios nuomons tai, kas pasakyta didij filosof: es tas pradas, kuris, kad ir kur atjs, suteikia gyvyb, negals sileisti save mirties. Juk nors viesa apvieia kiekvien viet, i kuri tik istengia prasiskverbti, ir del inomos prieingu dalyku prigimties negali isileisti i save tamsos, ji gsta, o jai ugesus anoji vieta prisipildo tamsos. Tokiu budu tai, kas prieinosi tamsai, niekaip neisileido tamsos i save ir inykdamas uleido jai viet taip, kaip galejo j uleisti ieidamas. Taigi bijau, kad kunui mirtis neateitu taip, kaip vietai tamsa: kartais ieinant sielai kaip viesai, o kartais jai ten pat ugesus. Tad saugumo del kuno mirties apskritai jau nera; taiau pageidautina kokia nors tokia mirties ris, kuria [mirtant knui] siela ieit i jo nesueista ir persikelt viet (jei tik yra kokia nors tokia vieta), kur negalt ugesti. O jei itai nemanoma, jei siela, kaip viesa, siiebia paiame kne ir negali pratsti savo buvimo kitur, be to, jei kiekviena mirtis yra tam tikras sielos arba gyvybs ugesimas kne, tai reikia pasirinkti (kiek tai leidiama mogui) tok gyvenimo bd, kuriuo pats gyvenimas bt gyvenamas be rpesi ir ramiai, nors a ir neinau, kaip tai manoma, jei siela mirta. O, didiai palaimingi tie, kurie savo pai arba kieno nors kito dka sitikino, kad, nors siela ir t, mirties bijoti nedera! Bet mans nelaimingo ligi iol nesteng tikinti jokie rodymai, jokios knygos. 24. P. Nedejuok. mogaus siela yra nemirtinga. A. Kuo remdamasis gali tai rodyti? P. Tuo, dl ko tu su dideliu, mano manymu, atsargumu sutikai anksiau. A. Nors a ir prisimenu, kad tavs klausiamas neatsakiau nieko, kas butu maiau apgalvota, vis delto praau tave atskleisti pai esm, kad pamatytume, kur tokiais aplinkiniais keliais atejome. Be to, noriu, kad mans daugiau neklausinetum. Juk jei trumpai suminesi tuos dalykus, su kuriais sutikau, tai kam bereikes mano atsakymu? Ar tam, kad veltui vilkiniau diaugsmus, jei kartais pasiekme k nors gera? P. Padarysiu tai, ko, matau, nori, bet tu labai dmiai klausykis. A. Kalbk gi; kam kankini? P. Jei aminai ilieka visa, kas yra subjekte, tai btinai turi ilikti ir pats subjektas. Kiekvienas mokslas yra subjekte, sieloje. Vadinasi, jei mokslas ilieka aminai, tai btina, kad aminai ilikt ir siela. Bet mokslas yra tiesa, o tiesa, kaip ios knygos pradioje tikino protas, ilieka aminai, ir apie j niekada nesakoma, kad ji mirusi. Tad sielos nemirtingum nebeprasmikai neigs tik tas, kas rodys, kad su kuriuo nors i anksiau svarstyt dalyk buvo sutikta neteisingai. XIV 25. A. A jau noriu pasinerti diaugsmus, taiau iek tiek susilaikau dl dviej prieasi. Mat, pirma, man keista, kad naudojoms tokiu aplinkiniu keliu, laikydamiesi neinia kokios samprotavim grandins, kai visa tai, apie k buvo kalbama, galjo bti rodyta taip trumpai, kaip tai padaryta dabar. Todl man neramu, kad kalba ilgai vaikiojo aplink tarsi tam, kad paspstu pinkles. Antra, a nematau, kokiu budu sieloje aminai yra mokslas, ypa

samprotavimo mokslas, jei j imano tiek nedaug moni, o ir tas, kuris imano, daug laiko nuo vaikysts buvo nemokytas. Juk negalime sakyti, kad neimanani sielos nra sielos arba kad sieloje yra mokslas, kurio jie neimano. Tad, jei tai didiai kvaila, belieka padaryti ivad, kad arba tiesa ne aminai yra sieloje, arba mintas mokslas nra tiesa. 26. P. Matai, kad ms samprotavimas ne veltui jo tokiais aplinkiniais keliais. Juk stengms suinoti, kas yra tiesa. Taiau nematau, kad iame daikt mike, ivaikioj beveik visus takelius, ir dabar galetume tai surasti. Bet k mums daryti? Mesti tai, k pradejome, ir laukti, ar nepaklius mums i rankas i svetimu knygu kas nors, kas patenkintu i klausim? Mat, manau, ir iki musu laiku parayta daug knygu, kuriu mes neskaiteme, ir dabar, idant nekalbetume apie tai, ko neinome, mums aiku, kad apie i dalyk raoma ir eilemis, ir proza, be to, raoma tokiu vyru, kuriu kuriniai negali nuo musu pasislepti ir kuriu gabumus aptikome esant tokius, kad negalime nesitiketi rasi ju ratuose tai, k norime rasti; ypa tuomet, kai ia pat prie ms akis yra tas, kuriame painome atgimus t tobul ikalb, kurios lidjome kaip mirusios. Argi tas, kuris savo kriniais mok, kaip reikia gyventi, leis mums nepainti gyvenimo prigimties?^8 A. A, tiesa, taip nemanau ir tikiuosi i jo daug. Bet lidiu dl vieno dalyko, tai yra, kad savo usidegimo, nukreipto tiek j, tiek ties, mes negalime atskleisti jam taip, kaip norime. Juk jis ities pasigailt ms trokulio ir lietsi daug greiiau negu dabar. Jis saugus nuo rpesi, nes jau visikai sitikino sielos nemirtingumu ir galbt neino, kad yra moni, kurie pakankamai paino io neinojimo nat ir kuriems nepagelbti, ypa tuomet, kai jie prao, bt iauru. O tas kitas, nors artimos draugysts dka ir ino aistring ms trokim, yra taip toli nuo ms, o ir mes dabar esame taip prikaustyti [prie vietos], kad vargiai galime bent jau pasisti jam laik. Manau, kad jis, naudodamasis anapus Alpi laisvu laiku, jau ubaig savo eiles, kuri apavta inyksta mirties baim ir igujamas sisenjusio ledo ugrdintas dvasinis sstingis ir altis^9. Bet tol, kol atsitinka dalykai, kurie ne ms galioje, ar ne gda, kad veltui sta ms laisvas laikas, o suvaryta siela priklauso nuo abejotin sprendim? XV 27. O kur yra tai, kad meldme ir meldiame Diev parodyti keli mums, iekantiems ne turt, ne knik malonum, ne garbing visuomenini pareig ir aukt post, bet savo sielos ir Jo paties? Tad nejau apleis Jis mus, ar apleisime J mes? P. Ne. Juk jam visikai nebdinga apleisti tuos, kurie trokta panai dalyk. Todl ir mums turt bti svetima mintis apleisti tok vadov. Todl, jei patinka, pakartokime trumpai, kaip prijome dvi inomas ivadas, tai yra kad tiesa ilieka aminai ir kad tiesa yra samprotavimo pagrindai. Juk tu sakei, kad ios ivados nepatikimos, tad juo maiau esame rams dl viso klausimo galutins ivados. O gal geriau paklauskime, kaip mokslas gali slypti neimananioje sieloje, kurios negalime nevadinti siela? Juk btent i dalyk pasirodei ess paskatintas btinai vl suabejoti tais dalykais, su kuriais buvai sutiks. A. Ne. Pirmiau inagrinkime anuos dalykus, o paskui pasiirsime klausim. itaip, mano manymu, neliks jokio pagrindo ginytis. P. Tebnie taip, bet sukaupk vis dmes ir bk itin apdairus. Juk inau, kas su tavimi atsitinka, kai tu klausaisi: tuo tarpu, kai skiri pernelyg daug dmesio ivadai ir lauki, kad tai tai ji jau bus prieita, su tais dalykais, apie kuriuos klausiama, nenuodugniai ityrs sutinki. A. Tikriausiai kalbi ties; bet a stengsiuosi kovoti su tokia liga, kiek galedamas. Tik tu jau pradek klausineti, kad neutruktume del nebutinu dalyku. 28. P. Kiek pamenu, ivad, kad tiesa negali prauti, padareme i to, kad, jei prautu ne tik visas pasaulis, bet ir pati tiesa, tai butu teisinga, kad prauvo ir pasaulis, ir tiesa. Bet be tiesos nera nieko teisinga. Vadinasi, tiesa jokiu budu neuva. A. A itai pripastu ir labai stebiausi, jei tai bt klaidinga.

P. Tad pairkime kit klausim. A. Praau tavs leisti man iek tiek pamstyti, kad paskui vel gedingai negriiau prie io klausimo. P. Tad argi nebus teisinga, kad tiesa prauvo? Jei nebus, vadinasi, tiesa neva. O jei bus teisinga, tai i kur po tiesos praties bus teisinga, jei jau jokios tiesos nebra? A. Nebeturiu nieko, k dar galeiau apgalvoti ir apmstyti. Pereik prie kito klausimo. Butinai padarysime, kiek pajegsime, kad itai perskaitytu mokyti ir protingi vyrai ir itaisytu musu neapdairum, jei jo esama, nes a, manau, nei dabar, nei kada nors negaleiau rasti nieko, kas tam prietaraut. 29. P. Tad ar vadinama kas nors tiesa, iskyrus tai, kieno dka teisinga tai, kas teisinga? A. Jokiu bdu ne. P. Ar pagrstai teisinga vadinama tik tai, kas nra klaidinga? A. Abejoti tuo bt beprotyb. P. Argi nra klaidinga tai, kas padaryta pagal kieno nors pavyzd, taiau nra tai, k rodosi es panau? A. I ties neinau nieko kita, k mieliau pavadiniau klaidinga. Taiau klaidinga paprastai vadinama ir tai, kas labai toli nuo panaumo tai, kas teisinga. P. O kas itai neigia? Taiau tai bent iek tiek pamgdioja tai, kas teisinga. A. Kokiu bdu? Juk kuomet pasakojama Medj skridus sujungtomis sparnuotomis gyvatmis, is pasakojimas n kiek nepamgdioja to, kas teisinga, nes tas dalykas, kurio i viso nra, negali nieko ir pamgdioti. P. Teisingai sakai. Bet neatkreipi dmesio tai, kad tas dalykas, kurio i viso nra, negali bti pavadintas klaidingu. Juk jei jis klaidingas, tai jis yra; o jei jo nra, tai jis nra klaidingas. A. Tad negi mes nesakysime, kad is kakoks keistas pasakojimas apie Medj yra klaidingas? P. Ne. Mat, jei tai - vykis, tai kokiu bdu jis yra klaidingas, o jei tai nra vykis, tai kokiu bdu jis keistas? A. Regiu stebtin dalyk. Negi tuomet, kai girdiu sakant: "milinikos sparnuotos gyvats pakinkytos veiman"^10, neturiu pavadinti to klaidinga? P. inoma, turi. Juk tai dalykas, apie kur tu gali sakyti, kad jis klaidingas. A. Kas tai yra? P. inoma, mintis, kuri isako pati eilute. A. Ir kaipgi ji pamgdioja tai, kas teisinga? P. Ogi kad isakoma taip, tarsi Medja i ties bt tai dariusi. Taigi klaidinga mintis pamgdioja teisingas mintis paiu jos isakymu. Jei ja netikima, tai ji pamgdioja teisingas mintis tik tuo, kad taip isakoma; be to, ji tik klaidinga, bet ne klaidinanti, o jei ji siekia tikjimo, tai pamgdioja teisingas mintis, kuriomis tikima. A. Dabar a suprantu, kad yra didelis skirtumas tarp t dalyk, kuriuos sakome, ir t, apie kuriuos k nors sakome; todl jau sutinku (nes tik itai mane atitraukdavo atgal), kad tai, k mes vadiname klaidinga, klaidinga vadiname nepagrstai, jei tai nepamgdioja ko nors, kas teisinga. Juk kuris, teigiantis, kad akmuo yra klaidingas sidabras, nebt teistai ijuoktas? Taiau jei kas sakyt, kad akmuo yra sidabras, tai mes pasakytume, kad jis sako tai, kas klaidinga, tai yra isako klaiding mint. Taiau alav ir vin, manau, ne beprasmikai vadiname klaidingu sidabru, kadangi ie metalai tarsi pamegdioja sidabr; i to plaukia, kad klaidinga ne musu mintis, o butent tai, apie k ji isakoma. XVI 30. P. Gerai supranti. Bet pairk, ar galime ir sidabr atitinkamai pavadinti klaidingu vinu.A. Manau, kad ne. P. O kodl ne? A. Neinau; inau tik, kad tai pasakyiau labai prie savo vali.

P. Turbt todl, kad sidabras yra geresnis, ir taip pavadintas jis tarsi eidiamas. Tuo tarpu vinui bt tarsi tam tikra garb, jei jis bt pavadintas klaidingu sidabru. A. Tu visikai iaikinai tai, ko norjau. Ir todl, manau, negarbingais ir niekingais teistai laikomi tie, kurie pasirodo vieai su moteriku apdaru ir kuriuos, neinau, ar klaidingomis moterimis, ar klaidingais vyrais geriau tikt vadinti. Taiau, be abejons, juos galime vadinti teisingais aktoriais ir teisingais begarbiais, arba, jei jie slepiasi ir k nors negarbinga pagarsina tik gdingi gandai, tai, mano manymu, neprietaraudami tiesai vadiname juos teisingais niekam tikusiais monmis. P. Pasvarstyti apie tai galsime kitur; juk atsitinka daug dalyk, kurie tartum daugelio pavirutiniku sprendimu atrodo gdingi, taiau dl kokio nors [savo] pagirtino tikslo pasirodo es garbingi. Sudtingas klausimas: ar vyras, nordamas ivaduoti tvyn, privalt apsivilks moterik tunik apgaudinti prie ir ar btent dl to, kad tapt klaidinga moterimi, jis tik nebt dar teisingesnis vyras? O iminius, bdamas tikras, kad jo gyvenimas bus btinas monijai, ar nort labiau mirti i alio, negu prisidengti moterikais rbais, jei nieko kita nebt? Bet apie tai, kaip jau sakyta, pasvarstysime kitkart. Juk, inoma, tu matai, kiek daug reikia tyrinti, kaip ilgai tai turi utrukti, kad nebt pulta neatleistinas klaidas. O dabar, manau, aiku ir neabejotina, kad kas nors klaidinga yra tik dl tam tikro pamgdiojimo to, kas teisinga. Ir to iam klausimui pakanka. XVII 31. A. Pereik prie likusi klausim, nes iuo klausimu esu puikiai tikintas. P. Tuomet noriu suinoti, ar, be moksl, kuri mokoms ir prie kuri dera priskirti ir iminties meil, galime rasti k nors teisinga taip, kad tai nebt, panaiai kaip teatrinis Achilas, viena vertus, klaidinga, idant, kita vertus, galt bti teisinga. A. Man atrodo, kad toki dalyk galime rasti daug. Juk is akmuo nepriklauso mokslams, taiau kad bt teisingas akmuo, jis nemgdioja nieko, pagal k bt vadinamas klaidingu. Matai, kad, prisiminus vien pavyzd, reikia atsisakyti nesuskaiiuojam kit, kurie savaime auna galv mstantiems. P. Visikai sutinku. Bet ar tau neatrodo, kad visiems jiems tinka vienas kno vardas? A. Atrodyt, jei arba biau tikras, kad tutuma yra niekas, arba manyiau, kad pai siel reikia priskirti prie kunu, arba tikeiau, kad ir Dievas yra koks nors knas. Visi ie dalykai, jei jie yra, mano akimis irint, yra klaidingi ir teisingi ne dl kieno nors pamgdiojimo. P. Siunti mus ilg keli; bet a eisiu, kiek pajgsiu, trumpiausiu keliu. Juk, be abejo, viena yra tai, k vadini tutuma, o kita - tai, k vadini tiesa. A. Visai kas kita. Juk kas bt tuiau u mane, jei manyiau, kad tiesa yra kokia nors tutuma, arba jei taip nirtingai siekiau ko nors tuio? O k kita, be tiesos, a troktu rasti? P. Tuomet tu tikriausiai sutinki su tuo, kad nra nieko teisinga, kas teisinga bt ne tiesos dka. A. Tai jau seniai aiku. P. Ar abejoji tuo, kad nra jokios kitos tutumos, iskyrus pai tutum? A. Visikai neabejoju. P. Tuomet, mano galva, manai, kad tiesa yra koks nors knas? A. Jokiu bdu ne. P. Tuomet kuri nors i kno dali? A. Neinau. P. Na, bet tai nesvarbu; juk, manau, tu inai bent jau tai, kad tutuma, jei ji yra, labiau yra ten, kur nra jokio kno. A. Tai, inoma, aiku. P. Tad kodl mes delsiame? Ar tau atrodo, kad tiesa sukr tutum arba kad kas nors, kame nra tiesos, yra teisinga? A. Neatrodo.

P. Vadinasi, tutuma nra teisinga dl to, kad ji negali atsirasti i to, kas nra tutuma; be to, aiku, kad nra teisinga tai, kas neturi tiesos, ir apskritai tai, kas vadinama tutuma, tutuma vadinama dl to, kad yra niekas. Tad kaip gali bti teisinga tai, ko nra, arba kaip gali bti tai, kas i esms yra niekas? A. Tiek jau to, palikime tutum kaip tutum. XVIII 32. O k gali pasakyti apie kitus dalykus? P. K, jei ne tai, kas, kaip matai, didiai mane palaiko. Lieka siela ir Dievas. Jei jiedu teisingi del to, kad juose yra tiesa, tai Dievo nemirtingumu niekas negali abejoti. O siela laikoma nemirtinga, jei irodoma, kad tiesa, kuri negali prauti, joje taip pat yra. Todel pasiiurekime i paskutini klausim: ar kunas nera tikrai teisingas, tai yra ar jame yra ne tiesa, bet tarsi kakoks tiesos atvaizdas? Juk jei ir kune, kuris, kaip pakankamai aiku, prauva, mes rasime k nors teisinga tokio pobudio, kaip moksluose, tai tuojau pat samprotavimo mokslas nebebus tiesa, kurios deka visi mokslai yra teisingi. Juk teisingas ir kunas, kuris atrodo ness sukurtas pagal samprotavimo pagrindus. O jei ir kunas teisingas del kokio nors pamegdiojimo ir del to nera grynai teisingas, tai tikriausiai neatsiras nieko, kas trukdytu tvirtinti samprotavimo pagrindus esant paia tiesa. A. Kol kas patyrinkime kn, nors nemanau, kad is ginas bus baigtas ir tada, kai tai bus isiaikinta. P. O i kur tu inai, ko nori Dievas? Taigi klausyk. A manau, kad knas susideda i tam tikros formos ir rini ypatybi. Jei jis j neturt, tai nebt knas, o jei jas turt teisingas, tai bt siela. O gal reikia manyti kitaip? A. Su kai kuo sutinku, o dl kitko abejoju. Mat sutinku, kad knas nebt knas, jei jis nebt laikomas tam tikros figros. Taiau ne visai suprantu, kaip jis bt siela, jei turt teising figr. P. Negi tu nieko neprisimeni i knygos pradios ir i savo svarstym apie geometrij? A. Gerai, kad priminei. Labai puikiai prisimenu, be to, su didiausiu malonumu. P. Ar aptinkamos knuose tokios figros, apie kokias aikina mintasis mokslas? A. Ne. Ir randama, kad jos netiktinai labiau blogesns. P. Tad kurias i j laikai teisingomis? A. Praau tavs nemanyti, kad reikia mans klausti ir apie tai. Juk kas gi butu tokio aklo proto, kad nematytu, jog tos figuros, apie kurias moko geometrija, slypi paioje tiesoje arba tiesa slypi jose, o kno figros, nors ir atrodo tarsi besiverianios j link, neinia kaip pamgdioja ties ir todl yra klaidingos? Dabar a suprantu visk, k stengeisi [man] parodyti. XIX 33. P. Tad kam gi mums reikia stengtis suinoti apie samprotavimo moksl? Juk jei geometrines figuros slypi tiesoje arba tiesa - jose, tai niekas neabejoja, kad jos gludi musu sieloje, tai yra musu mstyme, ir i to plaukia, kad ir tiesa gludi musu sieloje. Jei kiekvienas mokslas sieloje yra taip, kaip subjekte, neatskiriamai ir tiesa negali prauti, tai kodel, klausiu, del neinia kokio draugikumo miriai abejojame aminu sielos gyvenimu? Argi mintoji linija, keturkampis ar apvalainis turi k nors pamgdioti, idant bt teisingi? A. Jokiu bdu negaliu tuo tikti, nebent linija kartais bt kas kita, o ne ilgis be ploio, arba apskritimas bt kas kita, o ne ratu apvesta linija, visur vienodai krypstanti centr. P. Tad kodl delsiame? Ar ten, kur yra ie dalykai, tiesos nra? A. Tenukreipia Dievas beprotyb.

P. Ar mokslas gldi ne sieloje? A. Kas galt itai teigti? P. Bet galbt, vant subjektui, tai, kas yra subjekte, gali ilikti? A. Kaip gi galiau bti tuo tikintas? P. Belieka tiesai prati. A. Kaip tai gali atsitikti? P. Vadinasi, siela yra nemirtinga. Patikk pagaliau savo rodymais, patikk tiesa; ji aukia, kad gyvena tavyje, kad yra nemirtinga ir kad jokia kno mirtis negali atimti i jos josios buveins. Nusigrk nuo savo elio, sugrk save; nra jokios [kitos] tavo praties, tik umirimas, kad prati negali. A. Girdiu, atsipeikju, pradedu prisiminti. Bet praau tave paaikinti likusius dalykus. Kaip reikia suvokti mokslo ir tiesos buvim neimananioje sieloje? Juk sielos negalime pavadinti mirtinga. P. is klausimas reikalauja kitos knygos, jei nori, kad jis bt aptartas nuodugniai. Ir drauge a manau, kad tau reikia perirti tuos dalykus, kuriuos, kiek pajgme, ityrme. Mat jei n vienas dalykas i t, su kuriais sutikome, nekelia abejoni, tai, mano manymu, mes daug nuveikme ir galime ramiai tyrinti kitus dalykus. XX 34. A. Yra btent taip, kaip sakai, ir a mielai paklstu tavo nurodymams. Bet pirm negu baigsi knyg, noriau paprayti trumpai paaikinti bent jau, kuo skiriasi teisinga figra, gldinti mstyme, nuo tos, kuri susikuria vaizduot, graikikai vadinama arba fantazija, arba fantazma. P. Klausi apie tai, k matyti gali tik tyriausias ir kieno regejimui tu maai ilavintas; ir dabar, eidami iais aplinkiniais keliais, mes esame usiem ne kuo kitu, o tavo lavinimu, idant butum tinkamas tai regeti. Taiau galbt trumpai parodysiu, kaip gali bti paaikinta, kad skirtumas yra labai didelis. tai, sivaizduok, k nors umirai, ir kiti nori tau priminti. Taigi jie, vardydami vairius, tarsi panaius dalykus, sako: "Ar tai yra itai, ar tai?" Tu, tiesa, nematai to, k trokti prisiminti, taiau matai, kad tai, kas vardijama, yra ne tai. Argi tuomet, kai itai atsitinka, tau atrodo, kad tai yra visika umartis? Juk pats atskyrimas, kuris nepriima to, kas tau klaidingai primenama, yra tam tikra prisiminimo dalis. A. Atrodo, kad taip. P. Taigi tokie mons dar nemato tiesos, taiau negali bti n apgauti bei suklaidinti, be to, pakankamai ino, ko ieko. Bet jei tau kas pasakyt, kad tu, prajus keletui dien po tavo gimimo, juokeisi, tai neidrstum sakyti, kad tai melas. Ir jei itai pasakyt mogus, kuriuo reikia tikti, tai tu neprisimintum, taiau patiktum; juk visas tas laikas palaidotas giliausioje umartyje. Ar manai kitaip? A. Visikai sutinku. P. Taigi i umartis labai skiriasi nuo anos, taiau ana yra vidurinioji. Mat yra dar viena umartis, esanti ariau prisiminimo ir tiesos pamatymo; j panau, kai mes k nors matome ir tiksliai prisimename, kad tai kakada matme, ir tvirtiname, kad inome, taiau sunkiai galime prisiminti ir atgaivinti, kur, kada, kaip ir pas k mes tai painome. Pavyzdiui, jei mums tai nutinka su mogumi, tai klausiame, kur su juo susipainome. Kai jis primena, visos aplinkybes tarsi viesa netiketai plusteli i atminti, ir mums daugiau nebera jokio vargo prisiminti. Negi tokia [umarties] ruis tau nepaistama ir nesuprantama? A. Kas galt bti u tai aikiau? Arba kas daniau [u tai] man paprastai nutinka? 35. P. Tokie yra tie, kurie puikiai imano laisvuosius mokslus. Mat mokydamiesi jie, be abejons, atranda iuos mokslus, paslptus savyje umarties, ir kakaip atkasa. Taiau nra patenkinti ir nesustoja tol, kol plaiausiai ir geriausiai nesiiri vis tiesos veid, tiesos, kurios tam tikras spindesys jau sklinda ir i moksl. Bet i j lyg vaizduots veidrod liejasi kai kurios klaidingos spalvos ir formos. Jos danai apgauna ir suklaidina iekanius, priversdamos manyti, kad tai yra viskas, k jie

ino arba ko ieko. Butent tokiu isivaizdavimu su dideliu atsargumu reikia vengti. Jie sugaunami apgaudinejant, nes keiiasi, pasikeitus tarsi vaizduots veidrodiui. Tuo tarpu tiesos veidas lieka vienas ir nekintamas. Juk vaizduot pieia sau tai vienokio, tai kitokio dydio kvadrat ir stato j tarsi prie akis, o vidinis mstymas, norintis regti tai, kas teisinga, atsigria, jei gali, veriau tai, pagal k sprendia, kad visi jie yra kvadratai. A. Na, o jei mums kas pasakyt, kad vidinis mstymas sprendia pagal tai, k paprastai mato akimis? P. Kodl tada jis sprendia, jei tik yra gerai ilavintas, kad bet koks teisingas rutulys su teisinga ploktuma lieiasi vienu taku? K panaaus kada nors mate arba gali matyti akis, kai pati vaizduote negali sukurti nieko i tokio pobudio daiktu? Ar ne t pat irodome, kai isivaizduodami breiame sieloje maiausi apskritim ir tiesiame nuo jo i centr linijas? Juk, kai nutiesiame dvi linijas, tarp kuriu vargiai galima butu ibesti adat, nebegalime tarp ju vaizduoteje nuriesti kitu liniju taip, kad iki centro jos ateitu be jokio susiliejimo, nors protas tvirtina, kad ju nutiesti galima nesuskaiiuojam daugyb ir kad jos, budamos neitiketinai maai nutolusios viena nuo kitos, susiliesti gali tik centre. Tad kiekviename tarpe tarp ju galima nubreti ir apskritim. Vaizduote ito atlikti negali ir yra silpnesne u paias akis, nes j dka yra kvpta sielai. Todl aiku, kad ji labai skiriasi nuo tiesos ir kad tiesa nematoma tol, kol matomi tokie vaizdiniai. 36. Apie iuos dalykus isamiau ir tiksliau bus kalbama tada, kai imsims svarstyti apie suvokim. i tema ms numatyta po to, kai paaikinsime ir inagrinsime, kiek stengsime, apie sielos gyvenim visa, kas mus jaudina. Manau, kad, nors mogaus mirtis ir nenuudo sielos, tu didiai bijai, kad ji vis dlto neatnet vis dalyk ir paios tiesos, jei kokia buvo atskleista, umarties. A. Nemanoma pakankamai ireikti, kaip smarkiai reikia bijoti io blogio. Juk koks bus tas aminasis gyvenimas arba kokios mirties nereikia norti labiau u j, jei siela gyvens taip, kaip matome j gyvenant k tik gimusiame vaike? O k ir kalbti apie gyvenim, kuris gyvenamas siose (nemanau, kad jo nra)! P. Bk tvirtas. Dievas pagelbs mums, iekantiems (tai mes jauiame jau dabar), Dievas, adantis po gyvenimo iame kne didiausi palaim ir tiesos pilnatv be jokios apgauls. A. Tevyksta taip, kaip tikims. PAAIKINIMAI 1 /Animal/ - "gyvnas, gyva btyb" kils i /anima/ "oras, gyvybinis pradas, siela". Kadangi iame tekste /anima/ vartojama sielos prasme, tai /animal/ tikslinga versti ne "gyva btyb", bet "turinti siel btyb". 2 Alypijus - Augustino jaunysts draugas, buvs kartu dramatik jo atsivertimo akimirk (/Conf./ 8, 27). Prim krikt drauge su Augustinu ir jo snumi. 3 Lotynikos svokos /mens/ vertimas odiu "mstymas" yra slyginis. Veriant angl k. ji perteikiama odiu /mind/, o rus - /rassudok/. Plaiau r. ios knygos /vad/. 4 T.y. dialogas "Hortenzijus". Jo ilik tik fragmentai. 5 Kornelijus Celsas - enciklopedistas, gyvens Tiberijaus laikais (I a. po Kr.). Sudare enciklopedij "Menai" (/Artes/), kurios iliko tik 8 knygos, svarbios medicinos istorijai. Neilikusiose enciklopedijos knygose buvo nagrinejamos emes ukio, retorikos ir karo meno problemos. 6 i vieta iversta pagal vertjo angl kalb G.Watson (Sain Augustine. /Soliloquies and immortality of the soul/ With an Introduction, translation and Commentary by G.Watson. - Warminster, 1990) priimt skaitymo variant /non possumus/. 7 Mironas - graik skulptorius, gyvens V a. pr. Kr. Sukr skulptras Atn, Olimpijos, Delf ventykloms. ymiausias jo krinys - skulptra "Disko metikas". ia minimas kitas ymus jo darbas "Varin telyait", kuriam skirta 30 epigram, jusi "Palatino antologij".

8 ia, matyt, turimas galvoje Milano vyskupas Ambraziejus (apie 340 - 397), Augustino dvasinis mokytojas. Yra hipotezi, kad tai galt bti ir Manlijus Teodoras, kuriam Augustinas dedikavo "Apie palaiming gyvenim" (/De beata vita/). 9 Tikriausiai turimas omenyje Zenobijus. J, kaip poet, besidomint aminaisiais klausimais, Augustinas mini knygoje "Apie tvark" (/De ordine/ 1, 20). 10 i eilut priskiriama tragikui Pakuvijui (220 - 130 pr. Krist). Ji isaugota Cicerono (/De inventione/ 1, 27).