4 Tema Teisinės idėjos ir teisinė sąmonė

Teisinės idėjos yra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juridinės tikrovės pradžia.Teisės
tapsmas prasideda nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios ji kyla. Žmonių interesai,
siekiantys tapti visuomenine tvarka, pirmiausiai turi įgauti atitinkamą sąmoningumą ir socialinį
kryptingumą, išoriškai pasireiškiantį teisinėmis idėjomis, kuriomis šis siekis grindžiamas.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti idėjos, kad jas pavadintume teisinėmis ir atskirtume
nuo kitų idėjų? Idėjos turi pasižymėti struktūra ir socialiniu kryptingumu: 1) Jose turi būti
aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai privaloma elgesio taisykle ( nustatyti socialinę tvarką
arba ją pakeisti). 2) Formos požiūriu jos turi būti sukonkretintos ir formalizuotos, kad įgytų
apibrėžtų teisių ir pareigų santykio pavidalą, t.y. socialinio elgesio norminimo technikos galią.
Įrodyti, kad konkreti idėja yra teisinė – tai įrodyti jos gebėjimą įgauti teisių ir pareigų vienovės
santykio pavidalą, suteikiantį jai techninį gebėjimą norminti ir kartu visuomeninti žmonių elgesį.
Teisinių idėjų pažinimas toliau pereina į platesnę teisinės sąmonės pažinimo problemą.
Šitaip susiduriame su viena iš pradinių teisės kategorijų – teisine sąmone.
Teisinė sąmonė yra speciali sąmonės apskritai rūšis. Sąmonė – tai žmogui būdinga reakcija
į išorinę aplinką siekiant ją pažinti ir joje orientuotis bei ją valdyti. Teisinė sąmonė yra viena
svarbiausių teisės sąvokų, apibrėžianti asmens ar grupės asmenų teisingumo suvokimą, taip pat
teisėtos elgsenos lūkesčius bei sankcijų už nukrypimus nuo normų poreikį. Teisinė sąmonė:
– tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias žmonės susikuria apie galiojančią ir
pageidautiną teisę, apie galiuojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais
(teisingumu), - taip pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurių patiria skirtingų interesų
turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesų apsaugos
požiūriu. Teisinė sąmonė slypi pačioje žmogaus prigimtyje, tačiau vystosi tik socialinės sąveikos
dėka Pažinti teisinę sąmonę – tai pažinti, kaip žmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo
interesus, kaip ir kodėl juos transformuoja į teisines idėjas – pageidaujamo elgesio idėjinį
modelį, o vėliau į visuotinai privalomą elgesio tvarką.
Skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos teisinės sąmonės – skirtingai vertinti
galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą. Kadangi į galiojančią teisę reaguojama
emocionaliai, tai šios reakcijos struktūra ir virsta teisinės sąmonės struktūra.
Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai: 1) teisinė psichologija 2) teisinė
ideologija
 TEISINĖ PSICHOLOGIJA – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai
susidurdami su įvairių valstybės institucijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius
ar siaurinančius asmens teises. Teisinė psichologija – tai labiausiai paplitusi teisės ir jos
praktikos suvokimo ir reakcijos į ją forma Psichologinių reakcijų sritis atskleidžia, kiek piliečiai
atpažįsta galiojančioje teisėje savo interesus, valdžios pastangas tuos interesus pripažinti ir
gerbti.
Teisinės psichologijos reikšmė: Nors ir būdama nesusisteminta žmonių reakcija į teisinę
tikrovę, atlieka svarbų vaidmenį garantuojant galiojančios teisės veiksmingumą: nuo žmonių
pritarimo įstatymams priklausys, kaip uoliai jie juos vykdys. Dažnai tampa emocinė paskata kurti
vienokios ar kitokios orientacijos teisinę ideologiją, siūlyti ir priimti tam tikrus įstatymus, ginti
savo pažeistas teises. Gali būti priežastis skatinti ir palaikyti teisinį nihilizmą ( tai aktualina
teisinio švietimo klausimą). Yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės
orientacijos teisinei ideologijai.
TEISINĖ IDEOLOGIJA – tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas požiūris į
galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurios išsirutulioja teisės normos ir visa teisinio santykio
tikrovė.Teisine ideologija sąmoningai pagrindžiama būtinybė arba tikslingumas tam tikrus
interesus transformuoti į teisinę tvarką kartu numatant tokios transformacijos padarinius bendrai
visuomenės pažangai. Teisės pažinimo laipsniu pranoksta teisinę psichologiją, nes siekia
atskleisti teisės esmę, išdėstyti teisės pažinimą kaip tam tikrų žinių ir socialinių veiksnių sistemą
( G. Hėgelio teisės filosofija, marksistinė valstybės ir teisės doktrina ir kt.).
Teisinės sąmonės funkcijos: 1. PAŽINTINĖ Teisinės sąmonės tikslas – suvokti ir pagrįsti
teisės vietą bei vaidmenį socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje, apmąstyti tiek teisinius
reiškinius, tiek paties socialinio gyvenimo raidos tendencijas. 2. VERTYBINĖ Remiantis teisine
sąmone konkrečios gyvenimo aplinkybės įvertinamos kaip juridiškai reikšmingos. Žmonės
įvertina kaip priimti įstatymai atitinka konstituciją ir teisę. 3. REGULIACINĖ. Ji įgyvendinama,
remiantis sistema motyvų, vertybinių orientacijų, kurios veikia žmonių elgesį, jį normina.
Teisės sąmonė skirstoma į rūšis remiantis dviem kriterijais: 1) subjektu 2) jos sprendimų
(idėjų) kompetentingumo laipsniu.
Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti: 1) individuali teisinė sąmonė; 2) grupinė teisinė
sąmonė 3) visuomeninė teisinė sąmonė.
 Asmens,turimos teisinės kompetencijos požiūriu teisinė sąmonė skirstoma į: 1) Paprastąją,
arba empirinę 2) profesionaliąją 3) Mokslinę.
Taigi, teisinė sąmonė – tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir
pasirengimo tapti teisės normomis stadija. Tai pradinio sąmoningumo ir organizuoto žmonių
interesų įgyvendinimo stadija verčianti tuos interesus socialine tvarka.
Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja.
Atskleisti teisės socialinę paskirtį – tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė.
Kadangi teisė atsiranda iš žmonių bendravimo, todėl ji skirta valdyti šį bendravimą, atsižvelgiant
į į visų žmonių lygybę ir jų tikslus. Tiesioginė jos prigimtis – organizuotai, vienodo
veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises.Teisės socialinė paskirtis
tiesiogiai priklauso nuo vienokios ar kitokios teisės sampratos bei visuomenėje susiklosčiusios
socialinės struktūros ir socialinių jėgų santykio.
Jeigu remsimės teisiniu etatizmu, tai teisės socialinė paskirtis – įtvirtinti valstybės ir
valdančios socialinės grupės (klasės) valią. Jeigu vadovausimės pilietinės teisės samprata - tai
teisės paskirtis apsaugoti visų visuomenės narių teises ir laisves vienodai veiksmingomis
priemonėmis. Socialinė teisės paskirtis istoriškai praėjo dvi pagrindines raidos stadijas: klasinę ir
bendranacionalinę (demokratinę). Laikant žmogaus teisių apsaugą šiuolaikinės pozityviosios
teisės socialine paskirtimi, svarbu apibūdinti pačias žmogaus teises, kad žinotume, kokios
žmogaus teisių apsaugos pozityvioji teisė gali siekti ir kaip atsižvelgiant į tai organizuoti jos
teisinį reguliavimą.
Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas
Priklausomai nuo teisės sampratos, žmogaus teisės gali būti suprantamos labai įvairiai.
Pagal R. Z. Lifšicą, visų pažiūrų įvairovę galima apibendrinti dviem požiūriais:1) natūralistiniu
2) pozityvistiniu.
Natūralistinis požiūris pripažįsta, kad žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso
asmeniui iš prigimties, kad jos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos. Valstybė ir
visuomenė privalančios jas tik saugoti, lemti jų įgyvendinimą. Šis požiūris būdingas
demokratinėms visuomenėms ir valstybėms.
Pozityvistinis požiūris teigia atvirkščiai – žmogaus teisės kylančios iš valstybės, ši savo
nuožiūra jas suteikia, nustato jų apimtį, gali jas siaurinti ir net likviduoti. Žmogus iš prigimties
neturi jokių teisių, jos ateina iš tos organizuotos bendrijos, kurioje žmogus gyvena ir kuri gali
laisvai manipuliuoti žmogaus teisėmis. Šis požiūris būdingas autoritarinėms valstybėms arba
ekonomiškai atsilikusioms visuomenėms, kur žmogus nepajėgia be valstybės ar visuomenės
paramos garantuoti bent minimalios savo teisių saugos.
Abi šios pažiūros yra kritikuojamos ir laikomos vienpusiškomis.
Natūralistinės pažiūros ribotumas:1)ji deklaruoja žmogaus teisių neatimamumą,
nesvarstydama klausimo, kaip šis neatimamumas dera su gyvenimo realijomis, su asmens
pareiga legalizuoti savo teises visuomenėje atitinkamų pareigų vykdymu; 2) ši pažiūra neatsako į
klausimą, žmogus gimsta su pačia subjektine teise ar tik su išankstiniu visuomenės leidimu
turėti, įgyti teisę.
Pozityvistinės pažiūros ribotumas: 1) teigia valstybės pirmenybę prieš asmenį ir neieško
objektyvių kriterijų, apribojančių valstybės savivalę kuriant teisę; 2) nerūpi teisės normos
turinys, o tik pati teisės normos forma kaip elgesio taisyklė; 3) propaguodama subjektyvistinę
žmogaus teisių sampratą, gali pagrįsti visišką žmogaus beteisiškumą ir valstybės valdžią
asmeniui.
Tiesos reikia ieškoti integruojant šias pažiūras:
Asmens teisė – tai jo ir visuomenės abipusio įsipareigojimo santykis naudotis savo
vertybėmis nedarant žalos kito asmens vertybėms. Kadangi subjektinė teisė nėra savybė, o
santykis, todėl nėra prigimtinių teisių ir niekas negimsta su teisėmis. Pagrindinės žmogaus teisės
nėra valstybės malonė asmeniui. Valstybė turi tik saugoti asmens teises, kurias jis pats įgyja
pareigų vykdymu. Bet yra teisių, kurios atsiranda kaip valstybės teisėkūros rezultatas: teisė į
susirašinėjimo slaptumą, būsto neliečiamumą ir t.t nors žmogus objektyviai turi teises į šias
socialines vertybe, tačiau, kad jos iš teisnumo statuso pereitų į subjektinė teisę, reikia, kad
valstybė pripažintų tai įstatymais. Todėl pagrindinės žmogaus teisės įtvirtinamos konstitucijose,
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir virsta atitinkamais įpareigojimais valstybei.
Juridinė žmogaus teisių samprata
Pozityvioji teisė turi vienodai saugoti visų asmenų teises. Todėl pagrindinis žmogaus teisių
juridinės koncepcijos požymis – visų žmonių lygiateisiškumo pripažinimas. : “Visi žmonės
gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis”,- sakoma Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4
str. Bet ką faktiškai reiškia ši teisių lygybė?Galimi du atsakymai.1) arba turimų materialinių
gėrybių lygybę, arba vartojimo kokybės lygybę (ekonominę); 2) arba juridinę lygybę – lygybę
įstatymams, procedūroms. Pvz., visi vienodai gali kreiptis į tą patį nepriklausomą teismą, visi
turintys atestatus gali stoti į VDU. Lygybė čia reiškia tik diskriminacijos nebuvimą.
Ekonominės ir juridinės lygybės skirtumai: Ekonominė lygybė ir teisinė lygybė – skirtingi
dalykai. Juridinė lygybė – tai starto lygybė, tai teisių imtis savarankiškos veiklos lygybė, tuo
tarpu ekonominė lygybė – finišo, arba veiklos rezultatų (vartojimo), lygybė. Pagal teisinę lygybę,
žmonės yra lygūs teisių požiūriu tik iš pradžių (startuojant), t.y. jiems leidžiama imtis bet kurios
įstatymų neuždraustos veiklos, naudotis tuo pačiu asmens teisių gynimo mechanizmu, jie
atsakingi prieš tuos pačius įstatymus ir pan. Tolesnė jų padėtis visuomenėje priklauso nuo jų
gabumų, norų ir, svarbiausia, ekonominių galimybių imtis savarankiškos veiklos. Tokių
galimybių susikūrimas taip pat laikomas paties asmens veiklumo reikalu. Juridinė ( procedūrų)
lygybė reiškias, kad asmenys nei pagal įstatymą, nei pagal teismo sprendimus negali būti
diskriminuojami vienas kito atžvilgiu. (Bet iš tikrųjų viskas sudėtingiau).
Teismas, kaip institucija, privalo vienodai taikyti teisės normas visiems piliečiams be
išimčių. - Tačiau teisės normas taiko ir vienokius sprendimus priima ne teismai, kaip teisėsaugos
institucijos apskritai, bet juose dirbantys konkretūs žmonės, kurie yra skirtingi pagal savo
gebėjimus, patirtį, darbštumą ir kt. savybes. - Šie skirtumai dažnai lemia skirtingas teisės normų
realizavimo galimybes ir tuo pačiu rezultatus. Iš prigimties žmonės nėra lygūs (skiriasi pagal
fizinį, protinį, emocinį pajėgumą ir t.t.), todėl esant vienodoms pagal įstatymus veikimo
startinėms galimybėms, stipresnieji pasieks daugiau. Ir tai gilins visuomenės prieštaravimus. Ir
tai teisinga.
Įstatymais neįmanoma visiškai pašalinti asmenybės skirtumų.Dėl šių skirtumų atsiranda
didelė ekonominė (vartojimo) nelygybė, kurią būtina švelninti, jeigu visuomenė nori palaikyti
socialinį stabilumą. Todėl esant vienodoms starto galimybėms įstatymais gali būti padidinama
tam tikrų asmenų teisių sauga: - jeigu jie objektyviai negali garantuoti minimalios savo teisių
saugos arba vykdo visuomenei svarbias pareigas.Tai suponuoja teisinio reguliavimo
diferenciaciją.
Teoriškai visų lygybės prieš įstatymą logika nėra sudėtinga. Sudėtinga ji tampa taikoma
praktiškai. -LR Konstitucijos 29 str. tiesiogiai draudžia tik diskriminaciją – valinį asmens teisių
varžymą arba atleidimą nuo įstatymo reikalavimų lyties, rasės, socialinės padėties ar kitais
pagrindais.Tačiau praktiškai visada yra būtinybė tam tikriems asmenims ar jų grupėms,
remiantis įstatymu, didinti teisių saugą valstybės priemonėms. Pvz., LR darbo sutarties įstatymas
būtinybę padidinti tam tikrų asmenų teisių saugą formuluoja kaip “ papildomų garantijų
labiausiai socialiai pažeidžiamų piliečių grupėms nustatymo” ( 2 str.2 p.). Arba: “ šeimai, kurios
pajamos mažesnės už valstybės remiamas, mokama socialinė pašalpa” ( 1990 09 27 LR
gyventojų pajamų garantijų įstatymas Nr. I-618 10 str. 1 d.).Bet ar tokio principo formulavimas
neprieštarauja LR Konstitucijos 29 str. ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 ir 7 str.
formuluojamam principui – įstatymui visi lygūs?Norint atsakyti į šį klausimą, reikia skirti
žmogaus teisių diferenciaciją nuo diskriminacijos.
Teisinė diskriminacija ir teisinė diferenciacija
Diskriminacija – tai savavališkas asmens teisių atėmimas.
Diferenciacija – teisių pridėjimas arba lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik
tam tikriems asmenims ar jų grupėms.Šią diferenciaciją kai kurie autoriai vadina pozityviąja
diskriminacija . Jos teisėtumas grindžiamas visuomenės solidarumu, humanizmo pajauta ir
socialinio stabilumo kaip visų teisių saugumo garanto poreikiu.
Diferenciacijos tikslas – sušvelninti turtinę nelygybę, kad ji galiausiai nevirstų realia teisių
nelygybe. Visais kitais atvejais bet koks teisių saugos pridėjimas konkretiems asmenims ar jų
grupėms bus privilegijų teikimas (diskriminacija). Pvz. Seimo valgyklos dotavimas iš valstybės
biudžeto, nedotuojant kitų valstybės tarnautojų maitinimo. Ši lygiava apima tik minimalų
žmogaus teisių saugos lygmenį: kas daugiau, tas yra paties asmens kultūrinių pastangų rezultatas.
Vartojimo lygiava įprasminama kaip žemutinė žmogaus teisių saugumo riba, reikalinga palaikyti
visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį. Už šio minimumo turi baigtis faktinė, arba vartojimo,
lygybė, ji turi pereiti į teisinę lygybę, įpareigojančią kovoti su neteisėtomis lengvatomis ar
privilegijomis.
Teisinės ir ekonominės lygybės santykis
Tarp teisinės ir ekonominės lygybės turi būti tarpusavio papildymo santykiai. Nei viena iš
jų pavieniui negali ilgiau stabilizuoti žmogaus teisių saugos. Pirmumas turi būti teikiamas
teisinei lygybei, nes ji vienodai leidžia asmeniui imtis bet kokios įstatymo neuždraustos veiklos.
Tačiau ilgai vyraujant teisinei lygybei, tam tikra visuomenės dalis rinkos ekonomikos sąlygomis
nepajėgs minimaliai užsitikrinti savo teisių sauga, dėl to kils destrukcija ir įtampa. Šis teisinės
lygybės pagrindu kilęs konfliktas gali būti slopinamas tik ekonominės lygybės pagalba.
Socialinei įtampai nuslūgus , ekonominė lygybė vėl turi užleisti vietą teisinei lygybei iki “naujo”
vaidmenų pasikeitimo. Teisinė lygybė skatina asmens kultūrinį aktyvumą ir nacionalinio
produkto didėjimą, jo struktūros įvairovę, o ekonominė lygybė mažina socialinę įtampą,
atsirandančią teisinės lygbės vyravimo sąlygomis. Tai reiškia, kad teisinės ir ekonominės
lygybės negalima griežtai priešinti, negalima ir vienai kuriai ilgesniam laikui teikti
vienvaldiškumo teisės garantuojant žmogaus teisių saugą: jos tarnauja šiai saugai papildydamos
viena kitą ir šitaip įveikdamos viena kitos ribotumą.
Žmogaus teisių leistini ribojimo atvejai
Prie pagrindinių žmogaus teisių apsaugos garantijų priskirtinas ir savavališko asmens teisių
ribojimo nebuvimas. Teisėtas žmogaus teisių ribojimas galimas tik dviem atvejais: 1) kai
reikalinga apsaugoti kito žmogaus teises (imperatyvas naudotis savo teisėmis nevaržant kito
asmens teisių Konstitucijos 28 str.); 2) kai reikia užkirsti kelią religinės, tautinės, neapykantos
kurstymui, karo ir prievartos propagandai. Visais kitais atvejais žmogus yra laisvas
įgyvendindamas savo teises. Tos teisės negali būti juridiškai apribotos, kol pats asmuo neduoda
tam pagrindo nevykdydamas pareigų.