Po Bronson

Ashley Merryman

šalin
mitus!
naujas požiūris
į vaikų
auklėjimą

Austėja
Landsbergienė
Alma
rekomenduoja littera
Po Bronson
Ashley Merryman

šalin
mitus!
naujas požiūris
į vaikų
auklėjimą

Iš anglų kalbos vertė

Viktorija Uzėlaitė

/Ajma littera
UDK 159.922.7 Versta iš: NurtureShock.
Br246 NewThinking about Children,
Po Bronson, Ashley Merryman,
Twelve, 2009

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN978-609-01-1729-3

Copyright ©2009 by Po Bronson

All rights reserved. Except as permitted under U.D. Copytight Acto f 1976,
no part of this publication may be reproduced, distributed, or transmitted
in any form or by any means, or stored in a database or retrieval system,
without the prior written permission of the publisher.
©Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2015
©Leidykla „Alma littera“, 2015
 TURINYS

Pratarmė
Cary Grantas prie durų 7
Įžanga
Kodėl nuojauta apie vaikus mus gali klaidinti. 13

1. A T V IR K Š Č IA S PAGYRU P O V E IK IS

Žinoma, jis ypatingas. Bet naujausi tyrimai atskleidžia, kad

jei tai pasakysite, sugadinsite jį. Tai neurobiologijos faktas. 21
2. PRARASTA VALAN D A

Viso pasaulio vaikai miega valanda mažiau nei prieš 20 metų.

To kaina: intelekto koeficiento balai, emocinė gerovė,
hiperaktyvumas ir nutukimas. 39
3. KODĖL BALTIEJI TĖVAI NEKALBA A P IE RASES

Ar naudinga aiškinti vaikams apie rases ir odos spalvų? 57

4. KODĖL V A IK A I MELUOJA

Mes vertiname nuoširdumų, bet tyrimai atskleidžia tiesų.

Dauguma įprastų būdų ugdyti sųžiningumų tik skatina
vaikus geriau meluoti. 83
5. IN T E L E K T IN IS G YVEN IM AS V A IK U DARŽELIUOSE

Milijonai vaikų varžosi dėl vietos privačioje mokyklėlėje ar

gabiems vaikams skirtoje grupėje. Priėmimo komisija tvirtina,
kad tai puiku. Naujausi tyrimai įrodo, kad ji 73 proc. klysta. 105
 6. B R O L IA I IR SESERYS

Freudas klydo. Šekspyras buvo teisus. Kodėl broliai

ir seserys kovoja? 129
7. MOKSLAS A P IE P A A U G LIU M A IŠ T Ą

Kodėl paauglio ginčai su suaugusiaisiais yra pagarbos ženklas,

o ne atvirkščiai, ir kaip jie teigiamai, o ne neigiamai veikia
tarpusavio santykius. 145
8. AR SAV ID R A U S M Ė IŠU G D O M A?

Naujų ikimokyklinių programų kūrėjai nebegaunafinansavimo,

nes moksleiviai taip gerai mokosi, kad nebeverta atlikti daugiau
jokių, tyrimų. Kokia jų paslaptis? 169
9. GRAŽŪS Ž A ID IM A I SU D R AUG AIS
Kodėl uoliems šiuolaikiniams tėvams nepavyksta išugdyti
angelų kartos? 191
10 . KODĖL HANA KALBA, O A L IS A NE?

Nepaisydami mokslininkų patarimų tėvai vis dar kasmet

išleidžia milijonus ugdomiesiems žaislams irfilmukams,
vildamiesi paankstinti vaiko kalbos raidą. Kaip geriausia
siekti šio tikslo? 211
P A BAIG A

Mitas apie supersavybę 239

Padėka 254
Pastabos 257
Literatūra 275
 PRATARMĖ

Cary Grantas prie durų

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Magic Castle - privataus Ho­
livudo naktinio klubo, vadovaujamo profesionalių magų, - sve­
čiai pradžiugdavo, kad klubas durininku pasamdė panašų j Cary
Grantą žmogų. Jiems įkėlus koją į portiką, duris atverdavo šaunus
vyrukas nepriekaištingu kostiumu. „Sveiki atvykę į „Pilį“, - žaviai
sveikindavosi jis, regis, patenkintas savo antrininko vaidmeniu. Ei­
dami per vestibiulį svečiai kikendavo, koks panašus durininkas į
garsųjį aktorių. Naktinis klubas buvo prie pat Chinese kino teatro
ir Šlovės alėjos. Duris atidarantis geriausias pasaulyje Cary Granto
mėgdžiotojas - puikus Holivudo magijos įsikūnijimas.
Vis dėlto durininkas, apsimetantis Cary Grantu, nebuvo joks
apsimetėlis. Jis buvo tikras Cary Grantas.
Castle dalininkas Grantas dar vaikystėje susidomėjo magija.
Grantą ir daugelį kitų įžymybių Castle vilioja tuo, kad klube galioja
geležinė taisyklė: jokių filmavimo kamerų, jokių fotografų, jokių
reporterių. Taigi jie čia gali ramiai praleisti vakarą ir nebūti apkal­
bėti žurnalistų.
Grantas dažnai išeidavo į vestibiulį pasišnekėti su registratore
Joan Lawton. Jie valandų valandas diskutuodavo apie patį didžiau­
sią stebuklą - apie tai, kas Grantui rūpėjo kur kas labiau nei scena.
Apie vaikus.
10 Pratarmė

Lawton Castle dirbo naktimis. Dieną ji studijavo vaikų ugdymą.

Grantas turėjo mažą vaiką, todėl susidomėjo bendradarbės studi­
jomis. Kamantinėjo ją apie įvairiausius tyrimus. „Apie vaikus jam
buvo įdomu viskas“, - prisimena ji. Išgirdęs privažiuojant automo­
bilį, Cary puldavo prie durų. Jis neapgaudinėdavo svečių tyčia, taip
išeidavo savaime. Autografus medžiojantys nuolatiniai lankytojai
prie jo nekibdavo.
Tai kodėl gi svečiai nesuprato, kad jis tikras?
Juos klaidino aplinka. Niekas nesitikėjo, kad tikrasis Cary Gran­
tas gali dirbti nuobodų durininko darbą. Magic Castle pasirodyda­
vo patys geriausi magai, tad svečiai tikėdavosi iliuzijų. Jiems atro­
dydavo, kad žavusis durininkas tėra pirma vakaro iliuzija.
Tai ir yra esmė. Kai viskas aplink atrodo kaip pramoga, kai lau­
kiama stebuklų, staigmenų ir įdomybių, tai, kas tikra, suvokiama
kaip dar viena keistybė.
Tas pats pasakytina ir apie mokslą.
Dabar, kai mus akimirksniu pasiekia žinios iš viso pasaulio, kai
jas girdime per televiziją, skaitome internetiniuose dienoraščiuose,
spaudoje ir elektroniniame pašte, atrodo, kad neįmanoma pražiū­
rėti didelių lūžių moksle. Tačiau mokslo atradimai panaudojami
kaip antrarūšės įžymybės: jais užpildoma tuščia erdvė, kai tikrosios
žvaigždės nesukelia sensacijų. Kiekvienam atradimui skiriama de­
šimt minučių, jie pateikiami veikiau mūsų pramogai nei rimtiems
apmąstymams. Kitą dieną jie nustumiami į šalį, o spauda vėl dūz­
gia nuo naujienų. Kai visi atradimai skambiai pristatomi, nežinia,
kurie išties verti mūsų dėmesio.
Dauguma mokslinių tyrimų neatitinka žiniasklaidos reikalavi­
mų. Bent jau vaiko raidos moksle nebūna, kad atradėjas sušuktų:
„Eureka!“, ir įvyktų didelis perversmas. Tai ne vieno mokslininko
darbas, naujas idėjas gvildena daug, kartais dešimtys mokslininkų,
 Pratarmė 11

atliekančių tyrimus viso pasaulio universitetuose. Nauja tiesa neat­

skrenda ant vieno eksperimento sparnų, ji atslenka vėžlio greičiu
per įvairius pasikartojančius ir vienas kitą tikslinančius tyrimus.
Todėl daug svarbių dešimtmečius kauptų žinių yra tiesiog mums
po nosimi. Mes, visuomenė, nesuvokiame, kad tai tikra.
 Įžanga
Kodėl nuojauta apie vaikus mus gali klaidinti.
A/lano žmonos meninis skonis puikus, tik su viena išimtimi.
Mūsų namuose svečių kambaryje kabo akriliniais dažais pieštas
natiurmortas: vazonas su raudonomis pelargonijomis prie gelsvo
laistytuvo, fone matyti ruda medinė tvora. Paveikslas bjaurus, bet
tai ne didžiausia blogybė. Mane labiausiai erzina, kad jis spalvintas
pagal skaičiais pažymėtus langelius.
Kaskart žiūrint į jį man knieti slapčia išnešti jį iš namų ir įmesti
į šiukšlių konteinerį ant kampo.
Tačiau žmona neleidžia, mat paveikslą 1961 m. tapė jos propro-
senelė. Aš už tai, kad daiktai būtų laikomi dėl sentimentalių prie­
žasčių, mūsų namuose apstu šeimos suvenyrų, bet nemanau, kad
tas paveikslas kelia kokius nors nuoširdžius prisiminimus. Galbūt
ta diena, kai jos proprosenelė rankdarbių krautuvėje nusipirko ta­
pybos rinkinį, buvo reikšminga, galbūt moteris vylėsi gyventi kū-
rybingesnį gyvenimą, pasisemti įkvėpimo, tačiau gatavas gaminys,
mano manymu, yra tarsi pasityčiojimas iš tų vilčių. Jis tik menkina
proprosenelės atminimą, o ne jį įamžina.
Pažymėtų langelių spalvinimas - lyg anų laikų kompiuterinis
žaidimas. Sumanymas paremtas prielaida, kad dėl indaplovių,
siurblių ir skalbyklių namų šeimininkės turės apsčiai laisvo laiko.
Per trejus metus Palmer Paint Company pardavė per 12 mln. tokių
lb įžanga

tapybos rinkinių. Kad ir koks dažnas tai buvo užsiėmimas, nuomo­

nės apie jį skyrėsi. Kritikai blaškėsi tarp demokratijos idealo leisti
kurti kiekvienam ir konformistinio šios kūrybos būdo.
Vieną dieną mėginau prisiminti, ką apie vaiko raidos mokslą
maniau prieš kelerius metus, kai dar nebuvau su Ashley Merryman
pradėjęs rašyti šios knygos, - ir staiga prieš akis iškilo pelargonijų
vazonėlyje paveikslas. Tik grįžęs namo ir gerai įsižiūrėjęs į paveiks­
lą supratau kodėl. Galiausiai man paaiškėjo štai kas.
Sumišę jausmai, kylantys galvojant apie tapybą pagal skaičiukus,
panašūs į sumišusius jausmus, kuriuos man kelia mokslas apie vai­
kus. Taip yra todėl, kad mokslas visą laiką siekė įteigti, jog vaikus
reikia auginti „pagal knygas“. Jei mokslas sako taip ir anaip, reikia
daryti taip ir anaip - lygiai taip elgiasi rankdarbių mėgėjai, pagal
instrukcijas gelsvai ir rusvai spalvinantys laistytuvo rankeną.
Taigi, jei prieš kelerius metus kas nors man būtų pasakęs: „Būtinai
turi perskaityti tą naujo mokslo apie vaikus knygą“, aš būčiau man­
dagiai padėkojęs, bet į pasiūlymą nekreipęs nė menkiausio dėmesio.
Mudu su žmona, kaip ir dauguma tėvų, gimus sūnui nusipirko­
me kelias knygas apie kūdikius. Po metų jas pasidėjome, o po trejų
metų, gimus dukrai, jos ir vėl puošė mūsų lentynas. Tol, kol dukrai
suėjo metai - nuo tada knygomis nebesidomėjome.
Dauguma mūsų draugų elgėsi panašiai. Mes nusprendėme ne­
auginti vaikų „pagal knygas“, nes to nenorėjome. Kliovėmės nuo­
jauta. Beprotiškai mylėjome savo vaikus, paisėme jų poreikių ir
atidžiai stebėjome raidą. Atrodė, to gana.
Tuo metu mudu su Ashley rašėme straipsnius Time Magazine.
Ashley gyveno Los Andžele ir daug metų vykdė apleistų miesto
vaikų globos programą. Ji buvo lyg geroji fėja krikštamotė maž­
daug keturiasdešimčiai vaikų, dalyvavo jų gyvenime nuo darže­
lio per visą mokymosi laikotarpį. Ashley rėmėsi nuojauta ir tikrai
 Įžanga 17

nestokojo sumanymų, kaip įtraukti vaikus į programą. Niekada

nepristigo įkvėpimo. Ji manė, kad jai trūksta tik globėjų ir moky­
klinių priemonių.
Taigi nei Ashley, nei aš nesuvokėme, ko mums trūksta. Nesakė­
me sau: „Vaje, viską darau ne taip, man išties reikia atnaujinti žinias
apie vaiko raidą.“ Ne, mes gana džiugiai vykdėme savo veiklą, kol
netyčia pradėjome rašyti šią knygą.
Tirdami suaugusiųjų motyvaciją vieną dieną susimąstėme, iš
kur vaikai įgyja pasitikėjimo savimi. Ėmėme nagrinėti šį naują
klausimą. (Straipsnis, kurį galiausiai parašėme, atsidūrė 2007 m.
vasario New York Magazine viršelyje, papildytas jis tapo pirmu
šios knygos skyriumi.) Tai, ką sužinojome, mus nustebino ir kartu
sutrikdė. Prieš tai remdamiesi nuojauta buvome gana tvirtai įsi­
tikinę, kad svarbu mažiems vaikams kartoti, kokie jie protingi, ir
taip stiprinti jų pasitikėjimą savimi. Tačiau atradome, kad mokslas
tam gana įtikimai prieštarauja, kad įprotis aiškinti vaikams, kokie
jie protingi, duoda priešingą rezultatą. Iš tikrųjų tai pakerta vaikų
pasitikėjimą savimi.
Išstudijavę medžiagą ėmėme elgtis kitaip, tačiau liko neatsakyta
į klausimą: kaip nuojauta galėjo mus šitaip klaidinti?
Vyrauja nuomonė, kad motiniški instinktai įgimti. Moterys ti­
kinamos, kad visai nesvarbu, ar jos jaunystėje myli vaikus, ar jų
vengia ir nelaiko savęs motiniškomis. Tuoj po gimimo, kai tik kū­
dikis paduodamas mamai, staiga stebuklingai pabunda motiniški
instinktai, nes taip lemia hormonai. Motina žino, ką daryti, ir žinos
aštuoniolika metų. Šios žinios gaunamos su kiaušidėmis ir troški­
mu avėti brangius aukštakulnius.
Dėl šio mito žodis „instinktai“ tapo kolektyvinės išminties,
paremtos vaikų auginimo patirtimi, sinonimu. Tačiau tai perne­
lyg plati samprata. Tikrasis instinktas - naujai atsiradęs biologinis
18 Įžanga

poreikis - mus skatina rūpintis vaiku ir jį globoti. Neurologai net

aptiko neuronų tinklą smegenyse, iš kurio kyla ši paskata. Besi­
laukiantys tėvai gali tikėtis, kad šis instinktas sustiprės, tačiau kaip
geriausia ugdyti vaiką, jiems teks aiškintis patiems.
Kitaip tariant, „nuojauta“ mus gali klaidinti, nes ji nėra tikras
instinktas.
Šiandien, po trejų tyrimų metų, mudu su Ashley suprantame,
kad tai, ką laikėme nuojauta, iš tiesų yra protu ir žiniomis parem­
tos reakcijos. Vėliau atradome, kad toms reakcijoms įtakos turi
mūsų svajonės, moralinės nuostatos, užgaidos, asmeninė istori­
ja ir senoviška (paneigta) psichologija - visa tai, kas prieštarauja
sveikam protui.
Knyga „Šalin mitus“ skirta jauniems tėveliams, persigandu-
siems, kad tos mitinės žinios jų taip ir neužplūdo.
Ši knyga jus sukrės - joje atskleidžiamos naujos įstabios mokslo
apie vaikus tiesos, patvirtinančios, kad daugybe tvirtų mūsų nuos­
tatų nevalia pasikliauti.
Pagrindinė knygos prielaida yra ta, kad daug šiuolaikinėje vi­
suomenėje įprastų vaikų ugdymo būdų duoda priešingą rezultatą,
nes neatsižvelgiama į svarbius mokslo atradimus.
Iš to kylantis klaidingas požiūris į vaiko raidą veikia tėvų elge­
sį su vaikais, mokyklines programas ir socialinę politiką. Jis lemia
mūsų mąstymą apie vaikus, tai, kaip aiškinamės vaikų elgesį ir kaip
bendraujame su mažaisiais. Šia knyga nesiekiame kelti panikos, tik
norime išmokyti kitaip - giliau ir aiškiau - mąstyti apie vaikus.
Mažos mąstymo pataisos šiandien gali ilgainiui - po vieną pilietį -
pakeisti visuomenę.
Knygos temų spektras platus, čia lygiomis dalimis nagrinėjamos
ir smegenys, ir moralė. Kalbama apie įvairaus amžiaus vaikus - nuo
kūdikėlių iki paauglių. Mūsų knyga nė iš tolo neprimena tapybos
 Įžanga 19

pagal skaičiukus nurodymų. Atskiri skyriai skirti pasitikėjimui

savimi, miegui, melavimui, požiūriui į rases, intelektui, brolių ir
seserų konfliktams, paauglių maištui, savitvardai, agresijai, dėkin­
gumui ir mokymuisi kalbėti. Visas veikalas yra mūsų bendradar­
biavimo vaisius.
Pamažu skatinsime jus naujai permąstyti senas šventas tiesas -
jų per daug, kad čia išvardytume, pateiksime tik kelias gaires: sa­
vigarba, Noamas Chomsky, vairavimo pamokos, nuomonė, kad
vaikai iš prigimties akli rasiniams skirtumams, emocinis intelek­
tas, perspėjimai nebūti skundiku, ugdomieji animaciniai filmukai,
ankstyvas gabių vaikų nustatymas, baimė, kad nuo televizoriaus
vaikai storėja, ir prielaida, kad vaikas turi gebėti atsispirti bendra­
amžių spaudimui.
Šias temas pasirinkome todėl, kad mus nustebino tyrimai - jų re­
zultatai verčia abejoti visuotiniu požiūriu, kaip reikia auginti vaikus.
Vis dėlto, svarstant mokslo teiginius ir nagrinėjant eksperimen­
tų rezultatus, naujas mąstymas apie vaikus ėmė darytis savaime su­
prantamas ir logiškas, net akivaizdus. Nesijautėme taip, lyg mums
būtų liepiama vaikus auginti „pagal knygas“. Nauja tiesa atrodė
grįsta sveiku protu. Senos prielaidos pasirodė besančios tik iškreip­
tas mąstymas. Kai atsipeikėjome po sukrėtimo, nejučia ėmėme vi­
sai kitaip bendrauti su vaikais.
 1

Atvirkščias pagyrų
poveikis
Žinoma, jis ypatingas. Bet naujausi tyrimai
atskleidžia, kad jei tai pasakysite, suga­
dinsite jj. Tai neurobiologijos faktas.
Ką manome apie tokius berniukus kaip Tomas?
Tomas (jo antras vardas) yra penktokas, mokosi valstybinėje
Andersono mokykloje Vest 84, Niujorke, į šią mokyklą itin sunku
patekti. Liekno sudėjimo Tomas smėlio spalvos plaukus neseniai
nusikirpo trumpai, kad atrodytų kaip Džeimsas Bondas (jis nune­
šė kirpėjui Danielio Craigo nuotrauką). Tačiau jam, ne taip kaip
Bondui, patinka vilkėti plačias kelnes ir marškinėlius su vieno iš jo
didvyrių, Franko Zappos, portretu. Andersono mokykloje Tomas
turi penkis draugus. Jie yra „protingi vaikai“. Tomas - vienas jų, ir
jam tai patinka.
Nuo tada, kai išmoko vaikščioti, Tomas nuolat girdi, koks jis
protingas. Ne tik iš tėvų, bet ir iš visų suaugusiųjų, kuriems teko
bendrauti su šiuo ne pagal metus brandžiu vaiku. Kai buvo pateik­
tas prašymas į Andersono darželį, Tomo intelektas buvo patvirtin­
tas statistiškai. Į darželį patenka 1 proc. visų norinčiųjų, jie turi
atlikti intelekto testą. Tomas pateko ne tik į aukščiausią 1proc. Jo
rezultatai atitiko 1 aukščiausią procentą iš 1proc. įstojusiųjų.
Tačiau mokykloje Tomo suvokimas, kad jis protingas, ne visa­
da virsdavo pasitikėjimu savimi ir drąsa kimbant į namų darbus.
Tiesą sakant, Tomo tėvai pastebėjo priešingą dalyką. „Tomas ne­
norėdavo mėginti to, kas gali nepavykti, - pasakojo jo tėtis. - Kai
24 Šalin mitus

kas jam pavykdavo labai lengvai, bet jei ne, jis beveik iškart pasi­
duodavo, tardamas: „Man tai nesiseka.“ Vos užmetęs akį Tomas
padalydavo pasaulį į dvi dalis: tai, kas jam iš prigimties sekasi, ir
tai, kas nepavyksta.
Pavyzdžiui, pradinėse klasėse Tomui ne itin sekėsi paraidžiui
skaityti žodžius, taigi jis atsisakė tai daryti. Vos pažvelgęs į tru­
pmenas Tomas užsispyrė. Didžiausia kliūtis kilo trečioje klasėje. Jis
turėjo išmokti rašyti dailyraščiu, bet savaičių savaites nė nemėgi­
no. Mokytoja pareikalavo pateikti dailyraščio namų darbus. Užuot
puolęs jų ruošti, Tomas pareiškė nieko nedarysiąs. Tėvas mėgino
protinti sūnų. „Klausyk, tai, kad esi protingas, nereiškia, jog gali
nesistengti.“ (Galiausiai berniukas įgudo rašyti dailyraščiu, bet tė­
čiui teko jį ilgai įtikinėti.)
Kodėl šis pačiame sąrašų viršuje esantis vaikas netiki savo gebė­
jimu atlikti įprastas mokyklines užduotis?
Tomas toks ne vienas. Jau kelis dešimtmečius pastebima, kad di­
delis procentas gabių studentų (tų, kurie pagal gabumo testų rezul­
tatus patenka tarp 10 proc. geriausiųjų) gerokai nuvertina savo ge­
bėjimus. Tie, kurie nepakankamai suvokia savo kompetenciją, kelia
sau mažesnius reikalavimus ir mažiau iš savęs tikisi. Jie neįvertina
pastangų svarbos ir pervertina, kiek pagalbos jiems reikia iš tėvų.
Girdami savo vaiką už protą tėvai mano sprendžią šią problemą.
Pagal Kolumbijos universiteto atliktą apklausą, 85 proc. amerikie­
čių tėvų mano, kad svarbu vaikui kartoti, koks jis protingas. Pagal
mano (pripažįstu, nemokslinę) apklausą, Niujorke ir jo apylinkėse
tokių tėvų yra gal net 100 proc. Tai įprasta, visi taip elgiasi. Tiesiog
nejučia išsprūsta: „Koks tu protingas, mažuti.“
„Nuo ankstyvos vaikystės ir dažnai“, - didžiavosi viena mama, pa­
klausta apie vaiko gyrimą. Kitas tėtis savo atžalą giria, „kai tik pasi­
taiko proga“. Esu girdėjęs, kad kai kurie vaikai į mokyklą priešpiečių
 Atvirkščias pagyrų poveikis 25

dėžutėje nešasi ranka rašytus padrąsinimus, o namie ant šaldytuvo

kabo lentelė su žvaigždutėmis. Už tai, kad papietavę nusineša indus,
berniukai gauna beisbolo kortelių, o mergaitės už namų darbų ruo­
šimą pelno manikiūrą. Šie vaikai persisotinę žinia, kad jiems puikiai
sekasi - kad jie iš prigimties šaunuoliai. Jie gauna viską, ko reikia.
Manoma, kad jei vaikas tikės esąs protingas (nes jam tai nuolat
kartojama), jis neišsigąs mokykloje kylančių sunkumų. Nuolatinės
pagyros - lyg ant peties sėdintis angelas, skatinantis vaiką aukštai
vertinti savo talentus.
Tačiau vis daugiau tyrimų - tarp jų naujas Niujorko valstybinių
mokyklų sistemos užsakytas tyrimas - tvirtai įrodo, kad yra prie­
šingai. Protinguolio etiketė neskatina vaiko gerai atlikti užduotis.
Gal net priešingai.

Carol Dweck neseniai įsidarbino Stanfordo universitete, bet didžią­

ją gyvenimo dalį praleido Niujorke; ji augo Brukline, įstojo į Bar-
nardo koledžą ir dešimtis metų dėstė Kolumbijos universitete. Ši
moteris, nenoromis tapusi kaliforniete, ką tik gavo vairuotojo pa­
žymėjimą - būdama šešiasdešimties. Kiti Stanfordo dėstytojai juo­
kavo, kad ji netrukus ims rengtis ryškiaspalviais drabužiais, bet kol
kas Dweck ištikimai laikosi Niujorko juodos: avi juodus zomšinius
batus, vilki juodą sijoną ir juodą griežtą švarkelį. Visa tai dera prie
jos plaukų ir vešlių juodų antakių - vienas jų nuolat būna pakeltas,
lyg moteris stebėtųsi. Smulkutė kaip paukštelis, ji plačiai gestiku­
liuoja, tarsi prieš save laikytų idėją ir ją sukiotų trimatėje erdvėje.
Tačiau jos kalbėsena nėra nekantri kaip daugumos niujorkiečių. Ji
šneka bemaž taip, lyg skaitytų vaikui pasakėlę prieš miegą, švelniai
pabrėždama dramatiškas vietas.
26 Salin mitus

Pastaruosius dešimt metų Dweck su savo komanda Kolumbijoje

tyrė pagyrų poveikį dvidešimties Niujorko mokyklų mokiniams.
Originalus jos darbas - su keturiais šimtais penktokų atlikti eks­
perimentai - piešia aiškų paveikslą. Ankstesni eksperimentai rodė,
kad giriant vaikus už protą stiprėja jų pasitikėjimas savimi. Tačiau
Dweck įtarė, kad rezultatai gali pasikeisti vaikams patyrus nesėkmę
ar susidūrus su sunkumais.
Dweck nusiuntė keturias asistentes į Niujorko penktokų kla­
ses. Tyrėjos iš klasės iškviesdavo vieną vaiką atlikti neverbalinio
intelekto testo, sudaryto iš galvosūkių - gana lengvų, kad visiems
pavyktų juos neblogai išspręsti. Kai vaikas atlikdavo testą, tyrė­
ja jam pranešdavo rezultatus, paskui vienu sakiniu pagirdavo.
Viena atsitiktinai parinkta grupė buvo giriama už protą. Tiems
vaikams buvo sakoma: „Šioje srityje tu protingas.“ Kiti mokslei­
viai buvo giriami už pastangas: „Išties uoliai padirbėjai.“ Kodėl
tik vienas pagiriamasis sakinys? „Mes norėjome patikrinti, kokie
jautrūs yra vaikai, - aiškino Dweck. - Jautėme, kad ir vienas sa­
kinys padarys poveikį.“
Paskui mokiniams būdavo leidžiama pasirinkti antrą užduotį.
Jie galėdavo rinktis šiek tiek sunkesnį už pirmąjį testą, bet tyrėjos
pasakydavo vaikams, kad spręsdami galvosūkius jie daug išmoko.
Arba, kaip paaiškino Dweck komanda, jie galėdavo pasirinkti tokį
pat lengvą testą. Iš tų, kurie buvo pagirti už pastangas, 90 proc.
pasirinko sunkesnius galvosūkius. Iš tų, kurie buvo pagirti už protą,
dauguma pasirinko lengvą testą. Taigi „protinguoliai“ nusprendė
eiti lengviausiu keliu.
Kodėl taip nutiko? „Kai giriame vaikus už protą, - tyrimų san­
traukoje rašė Dweck, - pranešame jiems, kad svarbiausia atrodyti
sumaniems, nerizikuoti padaryti klaidą.“ Taip penktokai ir elgėsi.
Jie nusprendė nerizikuoti būti sugėdinti, verčiau atrodyti protingi.
 Atvirkščias pagyrų poveikis 27

Per kitą tyrimų etapą penktokams nebuvo leidžiama rinktis.

Testas buvo sunkus, skirtas dvejais metais vyresniems vaikams.
Kaip ir buvo galima manyti, vaikai užduočių neatliko. Bet dvi
grupės vaikų, atsitiktinai suskirstytų tyrimų pradžioje, vėl reaga­
vo skirtingai. Tie, kurie po pirmo testo buvo pagirti už pastangas,
spėjo, kad šįkart tiesiog nepakankamai susikaupė. „Jie buvo įsi­
gilinę į darbą, stengėsi patikrinti visus galvosūkio sprendimus, -
prisiminė Dweck. - Daugelis nė neklausti paminėjo: „Tai mano
mėgstamiausias testas.“ Tie, kurie buvo pagirti už protą, elgėsi
kitaip. Jų manymu, nesėkmė įrodė, kad jie nėra tokie jau protingi.
„Vien žiūrėdamas į juos matei, kokie jie įsitempę. Jie jaudinosi ir
krimtosi.“
Tyčia leidusios vaikams patirti nesėkmę, Dweck tyrėjos visiems
penktokams pateikė paskutinį testą, tokį pat lengvą kaip pirma­
sis. Tų, kurie buvo pagirti už pastangas, rezultatai, palyginti su
pirmuoju testu, akivaizdžiai - maždaug 30 proc. - pagerėjo. Tie,
kuriems buvo pasakyta, kad jie protingi, testą atliko blogiau - maž­
daug 20 proc.
Dweck įtarė, kad pagyrų rezultatas būna priešingas, bet ir ją
nustebino toks stiprus poveikis. „Pabrėždami pastangas duodame
vaikui kintamąjį, kurį jie gali valdyti, - aiškina tyrėja. - Jie pajunta
galį kontroliuoti sėkmę. Pabrėždami įgimtą protą atimame iš vaiko
galią kontroliuoti padėtį, todėl jis blogiau reaguoja į nesėkmes.“
Kalbėdamasi su vaikais Dweck atrado, kad tie, kurie mano, jog
sėkmės raktas yra įgimtas intelektas, nuvertina pastangų svarbą.
„Aš protingas, - svarsto vaikas, - man nereikia stengtis.“ Stengtis
gėda, pastangos - tai viešas įrodymas, kad negali remtis įgimtais
gabumais.
Kartodama eksperimentą Dweck atrado, kad pagyrimai vieno­
dai veikia visų socioekonominių klasių moksleivius. Poveikis ryš­
28 Šalin mitus

kus ir berniukams, ir mergaitėms, bet ryškiausias itin protingoms

mergaitėms (po nesėkmės daugiausia jų palūžo). Net ikimokykli­
nukai neišvengė atvirkščio pagyrų poveikio.

Jill Abraham - Skarsdeile gyvenanti trijų vaikų mama, jos požiūris

atitinka neoficialios mano apklausos rezultatus. Papasakojau jai apie
Dweck pagyrų tyrimus, bet ji nė kiek nesusidomėjo tais trumpais
testais, juk ilgalaikis poveikis nebuvo ištirtas. Abraham yra viena iš
85 proc. mamų, manančių, kad svarbu vaikus girti už protą.
Jill aiškina, kad jos šeima gyvena j konkurenciją stipriai linku­
sioje bendruomenėje. Konkurencija prasideda jau tada, kai vaikams
sueina pusantrų metų - jie vedami į pokalbį dėl priėmimo į darže­
lį. „Neturintys tvirto pasitikėjimo savimi vaikai stumdomi - ne tik
žaidimų aikštelėje, bet ir klasėje.“ Taigi Jill siekia apginkluoti vaikus
tvirtu tikėjimu įgimtais savo gabumais. Ji daug juos giria. „Man ne­
rūpi, ką kalba specialistai, - įžūliai kalba Jill. - Tai mano gyvenimas.“
Jill ne vienintelė išreiškė panieką vadinamiesiems specialis­
tams. Bendra visuomenės nuomone, trumpi eksperimentai kon­
troliuojamoje aplinkoje neprilygsta kasdien vaikus auginančių
tėvų išminčiai.
Net ir tiems, kurie patikėjo pagyrų tyrimų rezultatais, buvo sun­
ku tai praktiškai įgyvendinti. Sue Needleman yra dviejų vaikučių
mama ir vienuolikos metų patirtį turinti pradinės mokyklos mo­
kytoja. Pernai ji dėstė ketvirtokams Ridž Rančo pradinėje mokyk­
loje Paramuse, Naujajame Džersyje. Ji nebuvo girdėjusi apie Carol
Dweck, bet Dweck tyrimų išvados pasiekė jos mokyklą, ir Needle­
man išmoko sakyti: „Džiaugiuosi, kad stengiesi.“ Ji stengiasi vaikus
girti už konkrečius darbus, kad jie tiksliai žinotų, kuo nusipelnė
 Atvirkščias pagyrų poveikis 29

pagyrų (ir taip jų sulauktų daugiau). Retsykiais ji pasako vaikui:

„Tau gerai sekasi matematika“, bet niekada nesako, kad matematika
jam sekasi blogai.
Taip ji elgiasi mokykloje. O namie atsikratyti senų įpročių sun­
ku. Aštuonmetė jos dukra ir penkiametis sūnus tikrai yra protingi,
ir kartais ji nejučia ištaria: „Šaunuolis. Tau pavyko. Koks tu pro­
tingas.“ Mano spiriama Needleman pripažįsta, kad tai, ką skelbia
mokslas, dažnai atrodo dirbtina. „Skaitydama išgalvotus dialogus
iškart pamanau sau: „Varge, kaip banalu.“
Tokios abejonės nekamuoja Rytų Harlemo Gyvenimo mokslo
pagrindinės mokyklos mokytojų, nes jie savo akimis mato, kaip
Dweck teorijos taikomos ir jaunesniems, ir vyresniems moki­
niams. Dweck su padėjėja Lisa Blackwell mokslo žurnale Child
Development paskelbė pranešimą, kaip per vieną semestrą pagerėjo
moksleivių matematikos pažymiai.
Gyvenimo mokslo mokykla - tai didelius siekius turinti ir svei­
ką gyvenimo būdą propaguojanti mokykla, kurią lanko 700 moks­
leivių, daugiausia iš mažumų ir sunkiai besimokančių. Blackwell
vaikus suskirstė į dvi grupes ir vedė joms aštuonių susitikimų semi­
narą. Kontrolinės grupės vaikams buvo lavinamas gebėjimas mo­
kytis, kita grupė irgi buvo lavinama mokytis, be to, gavo papildomą
pamoką, kad intelektas nėra įgimtas. Šie moksleiviai paeiliui balsu
skaitė rašinį apie tai, kad smegenys, įveikdamos sunkumus, augina
naujus neuronus. Jie matė smegenų nuotraukas ir vaidino scenas.
„Net dėstydama šias idėjas, - prisimena Blackwell, - vis išgirsdavau
moksleivius šaipantis, vadinant vienas kitą kvailiais ar žiopliais.“Po
šios pamokos Blackwell ėmė stebėti moksleivių pažymius, norėda­
ma patikrinti, ar bus koks nors poveikis.
Ilgai laukti nereikėjo. Mokytojai - nė nežinodami, kurie moki­
niai į kurią darbo grupę buvo paskirti, - išskyrė tuos, kuriems buvo
30 Šalin mitus

išaiškinta, kad intelektą galima išlavinti. Jų mokymosi įpročiai ir

pažymiai pagerėjo. Per vieną semestrą Blackwell pakeitė ilgalaikę
matematikos pažymių blogėjimo tendenciją.
Vienintelis kontrolinės grupės ir tiriamųjų grupės skirtumas
buvo tas, kad pastaroji išklausė dvi paskaitėles, trukusias iš viso 50
minučių. Per jas buvo dėstoma ne matematika, o paprasta mintis,
kad smegenys yra lyg raumuo - jei jas lavinsi, darysiesi protinges­
nis. Vien tai pagerino jų matematikos pažymius.
„Šis atradimas labai įtikinamas, - teigia Kolumbijos universi­
teto daktarė Geraldine Downey, vaikų jautrumo atstūmimui žino­
vė. - Jis patvirtina, kad, remiantis konkrečia teorija, galima sukurti
veiksmingą planą.“ Downey pritaria ir kiti šios srities mokslinin­
kai. Daktaras Mahzarinas Banaji, Harvardo socialinis psichologas
ir stereotipų žinovas, pasakė man: „Carol Dweck - tikras genijus.
Tikiuosi, jos darbas bus priimtas rimtai. Žmonėms baugu matyti
tokius rezultatus.“
Nuo pat 1969 m., kai Nathanielis Brandenas išleido The Psycho-
logie of Self-Esteem („Savigarbos psichologija“), vyrauja nuomonė,
kad savigarba yra vienas svarbiausių asmenybės bruožų. Įsitikini­
mas, kad ją reikia visais būdais stiprinti, virto įtakingu socialiniu
judėjimu.
1984 m. Kalifornijos įstatymų leidžiamoji valdžia, tikėdama,
kad padidėjusi piliečių savigarba duos didelę naudą: jie taps mažiau
priklausomi nuo socialinės paramos, paauglės rečiau pastos ir taip
toliau, - įsteigė oficialias savigarbos stiprinimo pajėgas. Ypač buvo
siekiama ugdyti vaikų savigarbą ir atmetama viskas, kas galėtų jai
kenkti. Buvo atsisakyta konkurencijos. Futbolo treneriai nebeskai­
čiavo įvarčių, o prizus dalijo visiems. Mokytojai išmetė raudonus
tušinukus. Kritiką pakeitė gausios, net nepelnytos pagyros. (Vieno­
je Masačūsetso mokyklų apygardų moksleiviai per kūno kultūros
 Atvirkščias pagyrų poveikis 31

pamokas šokinėdavo „per virvutę“ be virvutės - kad neužkliūtų ir

nepatirtų gėdos.)
Dweck ir Blackwell moksliniai darbai verčia suabejoti pagrindi­
niu judėjimo už savigarbą teiginiu: kad pagyros, savigarba ir rezul­
tatai yra tiesiogiai susiję. 1970-2000 m. buvo parašyta per 15 000
mokslinių straipsnių apie savigarbą ir jos sąsajas su įvairiausiais
dalykais nuo sekso iki karjeros. Tačiau tyrimų rezultatai dažnai
būdavo prieštaringi arba neįtikimi. Taigi 2003 m. Psichologijos
mokslo asociacija paprašė daktaro Roy Baumeisterio, garsaus savi­
garbos gynėjo, peržiūrėti literatūrą šiuo klausimu. Jo komanda su­
rado daug tyrimų spragų. Per daugumą iš tų 15 000 tyrimų žmonių
buvo prašoma įvertinti savo savigarbą, o paskui - intelektą, karjerą,
gebėjimą bendrauti ir panašiai. Tokie pasakojimai apie save itin ne­
patikimi, nes žmonės, kurių savigarba aukšta, išpučia ir savo gebė­
jimus. Moksliniai būdai išmatuoti savigarbą ir jos padarinius buvo
taikomi atliekant tik 200 tyrimų.
Peržvelgęs tuos 200 tyrimų Baumeisteris padarė išvadą, kad
aukšta savigarba nelemia geresnių pažymių ar karjeros. Ji net nesu­
mažina alkoholio vartojimo. Ir jau tikrai nemažina įvairiopo smur­
to. (Itin agresyvūs, smurtauti linkę žmonės kaip tik labai gerai apie
save mano. Taigi teorija, kad smurtu žmonės siekia atsverti menką
savigarbą, žlunga.)
Anuomet buvo cituojami Baumeisterio žodžiai, kad šie atradi­
mai jam tapo „didžiausiu nusivylimu per visą darbo laiką“.
Dabar Baumeisteris perėjo į Dweck pusę, ir jo tyrimai krypsta
panašia linkme. Jis neseniai paskelbė straipsnį apie tai, kad nuo sa­
vigarbą keliančių pagyrų sunkiai besimokančių studentų pažymiai
dar labiau pablogėja. Baumeisteris įsitikino, kad savigarbos žavesys
susijęs su nepaprastu tėvų pasididžiavimu savo vaikų laimėjimais.
^Girdami vaikus jie, galima sakyti, liaupsina save.“
32 Šalin mitus

Apskritai literatūra apie pagyrimus byloja, kad jie gali būti veiks­
mingi kaip teigiama, motyvuojanti jėga. Notr Damo universiteto
tyrėjai per vieną eksperimentą tikrino pagyrimų poveikį pralai­
minčiai koledžo žolės riedulio komandai. Eksperimentas pavyko:
komanda pateko į kitą varžybų etapą. Bet ne visos pagyros vie­
nodos, kaip parodė Dweck, ir jų poveikis gali reikšmingai skirtis,
nelygu už ką giriama. Tyrėjai atrado, kad naudingi tik konkretūs
pagyrimai. (Žolės riedulio žaidėjai buvo giriami už tai, kad sustab­
dė priešininką.)
Labai svarbu, kad pagyrimas būtų nuoširdus. Pasak Dweck,
tėvai labai klysta manydami, kad moksleiviai nesugeba įžvelgti ir
pajusti tikrųjų ketinimų. Kaip mes gebame perprasti tikrąją nenuo-
širdaus komplimento ar atsiprašymo prasmę, taip ir vaikai ieško
slapto pagyrų tikslo. Tik maži vaikai - iki septynerių metų - tie­
siogiai priima pagyrimus, vyresni vaikai yra tokie pat įtarūs kaip ir
suaugusieji.
Psichologas Wulfas Uwe Meyeris, šios srities pradininkas, at­
liko tokius tyrimus, per kuriuos vaikai stebėjo, kaip giriami kiti
moksleiviai. Meyeris atrado, kad dvylikos metų vaikai ir vyresni
nemano, jog mokytojo pagyrimas yra ženklas, kad gerai atlikai už­
duotį, - iš tiesų jis reiškia, kad tau stinga gebėjimų, ir mokytojas
nusprendė tave paskatinti. Vaikai atrado dėsningumą: tie, kurie
mokosi prasčiau, apiberiami pagyromis. Meyeris suprato, kad pa­
augliai taip nuvertina pagyras, jog jas laiko mokytojo kritika, o ne
tikėjimu moksleivio gabumais.
Kognityvinės psichologijos specialisto Danielio T. Wilinghamo
nuomone, vaiką giriantis mokytojas netyčia siunčia signalą, kad
 Atvirkščias pagyrų poveikis 33

moksleivis pasiekė savo įgimtų gebėjimų ribą, o kritikuodamas

mokinį perduoda žinią, kad tas dar gali pagerinti rezultatus.
Niujorko psichiatrijos profesorė Judith Brook aiškina, kad vis­
ką lemia tikėtinumas. „Pagyrimai svarbūs, bet tušti pagyrimai -
ne, - teigia ji. - Jie turi būti pagrįsti tikrais dalykais - gebėjimais ar
talentais.“ Girdėdami pagyrimus, kuriuos laiko nepelnytais, vaikai
vėliau nuvertina ir nuoširdžius pagyrimus.
Perdėti pagyrimai iškreipia ir vaiko motyvaciją; jis dirba tik
tam, kad būtų pagirtas, praranda vidinį džiaugsmą. Rido koledžo
ir Stanfordo universiteto mokslininkai peržiūrėjo per 150 pagyrų
tyrimų. Metaanalizė parodė, kad giriami moksleiviai yra nelinkę ri­
zikuoti, jiems stinga savarankiškumo. Mokslininkai atrado tiesiogi­
nę gausių pagyrimų ir „mažesnės ištvermės atliekant užduotis, daž-
nesnio žvilgčiojimo į mokytoją ir tokios intonacijos, kad atsakymai
skamba kaip klausimai“ koreliaciją. Įstoję į aukštąją dažnai giriami
studentai veikiau atsisako tam tikro kurso, nei tenkinasi vidutiniais
pažymiais, jiems sunkiau pasirinkti pagrindinę specialybę - jie bijo
įsipareigoti, nes baiminasi nesėkmės.
Vienos Naujojo Džersio priemiesčio mokyklos aukštesniųjų
klasių anglų kalbos mokytoja pasakė atpažįstanti namie per daug
giriamus vaikus. Tėvai mano juos palaiką, bet moksleiviai jaučia di­
delius tėvų lūkesčius ir patiria tokį spaudimą, kad negali susitelkti
į temą, o galvoja tik apie tai, kokį pažymį gaus. „Viena mama man
pareiškė: „Jūs griaunate mano vaiko savigarbą“, nes aš jos sūnui
parašiau C. Atsakiau jai: „Jūsų vaikas darbą galėjo atlikti geriau. Aš
čia ne tam, kad jiejaustųsi geriau. Aš čia tam, kad jie geriau dirbtų.“
Galbūt įsivaizduojame, kad perdėm giriami vaikai tampa mo­
tyvacijos stokojančiais bevaliais, bet tyrimai byloja ką kita. Dweck
lr kiti atrado, kad dažnai giriami vaikai labiau linkę rungtyniauti,
jiems labiau maga pažeminti kitus. Įvaizdžio saugojimas tampa di­
34 Šalin mitus

džiausiu jų rūpesčiu. Tai iliustruoja daugybė nerimą keliančių tyri­

mų - taip pat atliktų Dweck.
Per vieną tyrimą mokiniams pateikiami du galvosūkių testai. Po
pirmo testo jiems pasiūloma susipažinti su nauja galvosūkių spren­
dimo strategija arba sužinoti, kaip jie atliko testą, palyginti su kitais
moksleiviais, - laiko užtenka tik vienam arba kitam. Už protą pa­
girti moksleiviai nusprendė sužinoti savo vietą tarp kitų, o ne skirti
laiką pasirengimui.
Per kitą tyrimą moksleiviams buvo duotos kortelės įvertinti save
ir pasakyta, kad šios kortelės bus nusiųstos kitos mokyklos moki­
niams, kurių jie niekada nesutiks ir nesužinos vardų. 40 proc. tų,
kurie buvo pagirti už protą, melavo - pagerino rezultatus. Iš tų,
kurie buvo pagirti už pastangas, sumelavo mažai.
Kai kuriems moksleiviams, kuriems gerai sekėsi pradinėje moky­
kloje, perėjus į vidurinę, susidūrus su daugiau žmonių ir didesniais
reikalavimais, tampa sunku. Tie, kurie ankstesnę sėkmę priskyrė
įgimtiems gebėjimams, nusprendžia, kad visą laiką buvo kvaili. Jų
pažymiai taip ir nepasitaiso, nes tam reikėtų įdėti daugiau pastangų,
o jas moksleiviai vertina kaip dar vieną savo menkumo įrodymą.
Kalbėdamiesi daugelis prisipažįsta rimtai galvoją apie sukčiavimą.
Moksleiviai griebiasi sukčiavimo, nes neturi strategijos, kaip su­
sidoroti su nesėkmėmis. Sunkumai dar padidėja, kai tėvai nekrei­
pia dėmesio į vaiko nesėkmes ir reikalauja kitą kartą gauti geresnį
pažymį. Mokslininkė iš Mičigano Jennifer Crocker, tirianti kaip tik
tokius atvejus, tvirtina: vaikas gali įtikėti, kad jo nesėkmė tokia bai­
si, jog šeima net negali jos pripažinti. Neturėdamas progos aptarti
nesėkmes, vaikas negali iš jų pasimokyti.
Ne visame pasaulyje įprasta į nesėkmes žiūrėti pro pirštus, o su­
sitelkti tik į teigiamus dalykus. Florrie Ng, jauna Ilinojaus universi­
teto mokslininkė, Dweck tyrimą su penktokais pakartojo Ilinojaus
 Atvirkščias pagyrų poveikis 35

ir Honkongo mokyklose. Daktarė Ng į eksperimentą įtraukė įdo­

mų aspektą. Užuot liepusi moksleiviams mokykloje atlikti intelekto
koeficiento testus, ji paprašė mamų atvežti vaikus į jos biurą uni­
versiteto miestelyje (ir Šampeino Urbanoje, ir Honkongo univer­
sitete). Mamos buvo susodintos laukiamajame, o pusei atsitiktinai
parinktų vaikų pateikti išties sunkūs testai, kad jie galėtų atlikti tik
maždaug pusę užduočių ir patirtų nesėkmę. Paskui, prieš antrą tes­
tą, vaikams buvo duota penkių minučių pertrauka, o mamos galėjo
ateiti į kabinetą su jais pasikalbėti. Mamoms buvo pranešta, kiek
mažai balų surinko vaikas, ir pameluota, kad rezultatas prastes­
nis už vidutinį. Slaptos kameros filmavo penkių minučių trukmės
mamų ir vaikų bendravimą.
Mamos amerikietės labai stengėsi nepasakyti neigiamų pasta­
bų. Bendraudamos su vaiku jos buvo linksmos, pabrėžė teigiamus
dalykus. Didumą laiko buvo aptariami kiti dalykai, ne testas, pa­
vyzdžiui, ką valgys vakarienės. Kinų vaikai dažniau girdėjo „dirb­
damas nesusikaupei“ arba „peržiūrėkime tavo testą“. Didumą per­
traukos buvo aptariamas testas ir jo svarba.
Po pertraukos kinų rezultatai pagerėjo 33 proc., o amerikiečių -
perpus mažiau.
Atrodytų, kad mamos kinės elgėsi griežtai ar net žiauriai, bet
toks stereotipas netinka šiuolaikiniams Honkongo tėvams. Ir vaiz­
dajuostėse Ng matė visai ne tai. Nors kalbėjo tvirtai, mamos kinės
šypsojosi ir glėbesčiavo vaikus ne mažiau nei mamos amerikietės
(ir ne dažniau suraukdavo kaktą ar pakeldavo balsą).

Mano sūnus Lukas lanko vaikų darželį. Man regis, jis pernelyg
jautriai reaguoja į bendraamžių vertinimus. Lukas teisinasi: „Aš
36 Šalin mitus

drovus“ bet iš tikrųjų jis toks nėra. Berniukas nebijo svetimų

miestų ar nepažįstamų žmonių, darželyje dainavo didelėms audi­
torijoms. Veikiau sakyčiau, kad jis išdidus ir žinantis savo vertę. Jo
darželio uniforma paprasta (mėlyni marškinėliai ir mėlynos kel­
nės), ir jam tai patinka, nes niekas negali dėl to šaipytis: „Tada jie
juoktųsi patys iš savęs.“
Perskaitęs apie Dweck tyrimus ėmiau šiek tiek kitaip jį girti, bet
pokytis nebuvo itin didelis. Ko gero, labiausiai dvejojau todėl, kad
moksleiviams peršamas Dweck požiūris - apsisaugoti nuo nesė­
kmių galima tik uoliai dirbant ir nesiliaujant stengtis, - man skam­
bėjo banaliai.
Paaiškėjo, kad gebėjimas į nesėkmę reaguoti dar didesnėmis pa­
stangomis, užuot pasidavus, psichologijoje gerai ištirtas. Šį bruo­
žą - atkaklumą - turintys žmonės geba nenusivilti ir išsaugoti mo­
tyvaciją, net jei apdovanojimas atidedamas ilgą laiką. Pasinėręs į
šiuos tyrimus sužinojau, kad atkaklumas yra daugiau nei sąmonin­
gas valios aktas; tai ir pasąmoningas smegenų procesų valdomas
atsakas. Daktaras Robertas Cloningeris iš Vašingtono universiteto
Sent Luise aptiko šį nervų rezginį, nusidriekusį per prefrontalinę
žievę ir ventralinę dryžuotojo kūno dalį. Šis rezginys atsakingas už
smegenų apdovanojimų centrą, jis kaip lemputė įsijungia, kai iškart
nesulaukiama apdovanojimo. Įsijungęs jis liepia kitoms smegenų
dalims: „Nepaliaukit stengtis. Tolumoje jau matyti dopaminas
(cheminis smegenų apdovanojimas už sėkmę).“ Atlikdamas MRT
Cloningeris matė, kad kai kuriems žmonėms ši lemputė užsižiebia
dažnai. Kitiems kada ne kada.
Kodėl kai kurių žmonių ši sistema aktyvesnė?
Cloningeris mokė žiurkes ir peles labirintuose būti atkaklias
tyčia jų neapdovanodamas, kai pasiekdavo finišą. „Raktas yra at­
sitiktinis apdovanojimas“, - tvirtina Cloningeris. Smegenys turi iš­
 Atvirkščias pagyrų poveikis 37

mokti, kad nusivylimą galima įveikti. „Pernelyg dažnai apdovano­

jamas vaikas neišsiugdo atkaklumo, nematydamas apdovanojimo
jis liaujasi stengęsis.“
Tai mane įtikino. Supratau, kad savo sūnaus smegenyse išug-
džiau cheminį nuolatinių apdovanojimų poreikį.
Kas nutiktų, jei liautumės taip dažnai gyrę vaikus? Kaip pavyz­
dį galiu pateikti save. Patyriau kelis atpratimo etapus. Pirmiausia
pasijutau nepritampąs prie kitų tėvų, uoliai giriančių savo vaikus.
Nenorėjau, kad Lukas jaustųsi prastesnis. Jaučiausi kaip buvęs al­
koholikas, ir toliau geriantis „prie draugijos“.
Vėliau ėmiau taikyti konkrečius pagyrimus, kaip siūlė Dweck.
Girdavau Luką, bet stengdavausi girti „procesą“. Lengviau pasaky­
ti, nei padaryti. Kokie procesai vyksta penkiamečio galvoje? Mano
manymu, 80 proc. jo smegenų kuria ilgus scenarijus žaislams.
Tačiau jam kiekvieną vakarą reikėdavo atlikti matematikos
namų darbus ir balsu paskaityti fonetikos knygelę. Susikaupus
kiekvienam darbui užtekdavo penkių minučių, bet jis lengvai iš­
siblaškydavo. Taigi ėmiau girti jį už susikaupimą, kai dirbdavo be
pertraukos. Jei jis įdėmiai išklausydavo nurodymus, pagirdavau. Po
futbolo rungtynių pagirdavau, kad gerai perdavė kamuolį, užuot
tiesiog pasakęs: „Puikiai žaidei.“ Ojei jis labai stengdavosi atkovoti
kamuolį, pagirdavau už įdėtas pastangas.
Kaip ir žadėjo tyrimai, tokie konkretūs pagyrimai jam padėjo
mokytis strategijų ir jas kitą dieną taikyti. Įstabu, kokie veiksmingi
buvo šie naujoviški pagyrimai.
Mano sūnus puikiai apsiprato su šia nauja gyrimo tvarka, bet aš,
tiesą sakant, kankinausi. Paaiškėjo, kad šeimoje liaupsių labiausiai
reikia man. Giriant jį tik už tam tikrą gebėjimą ar atliktą darbą
atrodydavo, kad nepaisau ir nevertinu kitų jo asmenybės dalių. Su­
38 Salin mitus

pratau, kad girdamas jį bendru „tu nuostabus, didžiuojuosi tavimi“

išreikšdavau besąlygišką meilę.
Pagyrimai šiuolaikiniams tėvams tapo lyg panacėja nuo nerimo.
Nematydami vaiko nuo pusryčių iki vakarienės, grįžę namo nori­
me pasidėti paukščiuką. Norime, kad per tas kelias kartu praleis­
tas valandas vaikas išgirstų viską, ko negalime pasakyti per dieną:
„Mes tavo pusėje, mes tave palaikome, mes tavimi tikime.“
Taip perkeliame vaikus į aplinką, kur jie patiria didelį spaudimą,
ieškome jiems geriausių mokyklų, o paskui nesiliaujančiomis pagy­
romis mėginame sušvelninti tą aplinkos spaudimą. Mes iš jų labai
daug tikimės, bet lūkesčius slepiame po nuolatinėmis pagyromis.
Akį rėžianti veidmainystė.
Galiausiai, per paskutinį pagyrų atsisakymo etapą, supratau,
kad nesakydamas sūnui, koks jis protingas, leidžiu jam pačiam da­
rytis išvadas apie savo protą. Pulti iš anksto girti - lyg per greitai
pateikti namų darbų uždavinio atsakymą. Taip atimame iš vaiko
progą pačiam daryti išvadas.
O jei jo išvados bus klaidingos?
Ar galiu tai užkrauti tokio amžiaus vaikui?
Vis dar esu nerimastingas tėvas. Šįryt pakeliui į mokyklą pati­
krinau jo žinias.
- Pasakyk dar kartą, kas nutinka smegenims, kai jos apie ką
nors įtemptai galvoja?
- Jos didėja, kaip raumuo, - jau ne pirmą kartą teisingai atsakė
sūnus.
 2

Prarasta valanda
Viso pasaulio vaikai miega valanda mažiau
nei prieš 20 metų. To kaina: intelekto koe­
ficiento balai, emocinė gerovė, hiperakty-
vumas ir nutukimas.
A/Iorgan Fichter yra dešimtmetė penktokė iš Naujojo Džersio,
Roksberio. Ji šviesiaodė ir smulkutė, su strazdanėlėmis ant nosies,
banguotais, šviesiai rudais plaukais. Jos tėvas Billas yra policijos
seržantas, dirba iki trečios ryto. Mama Heather dirba ne visą darbo
dieną, vežioja Morgan ir jos brolį į įvairiausius užsiėmimus. Mor­
gan žaidžia futbolą (Heather yra komandos trenerė), bet labiausiai
mėgsta plaukimą, treniruojasi visus metus, todėl yra plačiapetė. Be
to, ji mokyklos orkestro smuikininkė, du kartus per savaitę lanko
repeticijas ir kartą per savaitę gauna asmeninę pamoką, o penkis
vakarus repetuoja viena. Kas vakarą Heather su Morgan sėda ruoš­
ti pamokų, paskui per TLC kanalą žiūri „Keičiam namus“ ar kokią
nors kitą laidą apie dizainą. Morgan visada atrodė kupina entuzi­
azmo ir harmoninga asmenybė.
Tačiau, metus prasimokiusi pas itin kritišką mokytoją, Morgan
nė naktimis nebegalėjo atsipalaiduoti. Nors guldavosi laiku - pusę
dešimtos, apimta nevilties neužmigdavo iki pusės dvylikos, kartais
dvyliktos, gniaužydavo savo leopardo kailio pagalvę. Rausvos jos
kambario sienos būdavo nuklijuotos spalvotais lapeliais su sunkiais
žodžiais. Negalėdama užmigti, ji mokydavosi, kad tik nenukentėtų
pažymiai. Palūžo emociškai. Dieną būdavo irzli, greitai pravirkda­
vo. Per pamokas kartais užmigdavo.
42 Salin mitus

Po metų Morgan perėjo pas kitą mokytoją, bet miego ir toliau

stigo. Heather ėmė svarstyti, kodėl jos dukra nemiega. Dėl įtam­
pos? O gal dėl hormonų? Heather dukrai uždraudė gerti limonadą
su kofeinu, ypač po pietų, nes pastebėjo, kad pavakare išgerta sti­
klinė kokakolos neduoda mergaitei užmigti iki antros ryto. Mor­
gan tvardėsi, kiek galėjo, bet porą kartų per mėnesį ją ištikdavo
emocinė krizė, pernelyg jautriai į ką nors sureagavusi ji niršdavo ir
verkdavo kaip pogulio nenumigusi trimetė.
- Man jos labai gaila, - guodėsi Heather. - Niekam to nelinkė­
čiau, jau ėmiau būgštauti, kad tai truks amžinai.
Susirūpinusi dėl dukters sveikatos Heather pasiteiravo pediatro
apie mergaitės miegą.
- Jis numojo ranka, regis, jam tai nerūpėjo, - prisimena mote­
ris. - Tik pasakė: „Na, ji kartais pavargsta. Išaugs.“
Heather pediatro požiūris įprastas. Pagal Nacionalinio miego
fondo apklausas, 90 proc. amerikiečių tėvų mano, kad jų vaikams
miego gana.
Patys vaikai tvirtina ką kita. 60 proc. gimnazistų teigia, kad die­
ną jaučiasi labai mieguisti. Ketvirtadalis pripažįsta, kad dėl to pa­
blogėjo pažymiai. Pagal įvairius tyrimus, 20-33 proc. moksleivių
bent kartą per savaitę per pamokas užmiega.
Tai patvirtina nuogi skaičiai. Pusė paauglių darbo dienomis
miega mažiau nei 7 vai. Pagal Fredericko Dannerio iš Kentukio
universiteto atliktą tyrimą, aukštesniųjų klasių moksleiviai naktį
miega vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 6 su puse valandos. Tik
5 proc. aukštesniųjų klasių mokinių miegui skiria vidutiniškai
8 vai. Žinoma, visi prisimename, kaip pavargdavome, kai lankėme
mokyklą. Tačiau ne taip, kaip dabartiniai vaikai.
Pro pirštus žiūrima į tai, kad vaikai - nuo pradinukų iki abituri­
entų - naktį miega vidutiniškai valanda mažiau nei prieš trisdešimt
 Prarasta valanda 43

metų. Šiuolaikiniai tėvai eina iš proto dėl kūdikių miego, bet, vai­
kui pradėjus lankyti mokyklą, liaujasi tuo rūpinęsi. Net darželinu­
kai naktį miega pusvalandžiu trumpiau nei anksčiau.
To priežastys tokios įvairios, kokios įvairios šeimos. Perkrauta
dienotvarkė, sunkūs namų darbai, neapibrėžtas miego laikas, televi­
zorius ir mobilieji kambaryje - visa tai veikia vaiką. Prisideda ir kal­
tė - vėlai vakare grįžę iš darbo tėvai nori pabūti su vaikais, o ne griež­
tai guldyti juos į lovą. (Vienas Rod Ailande atliktas tyrimas atskleidė,
kad 94 proc. aukštesniųjų klasių mokinių patys nusistato miego lai­
ką.) Nežinia buvo paranki - iki šiol galėjome nekreipti dėmesio į tą
prarastą miego valandą, nes nenutuokėme, kiekji kainuoja vaikams.
Naudodamiesi naujausiomis technologijomis ir statistikos me­
todais miego specialistai neseniai įvertino šio$ prarastos valandos
poveikį. Vaikų smegenys vystosi iki dvidešimt vienų metų, o didu­
ma šio darbo atliekama miegant; prarasta valanda, regis, vaikams
daro tokį poveikį, kokio nedaro suaugusiesiems.
Staigmena ne kad miegoti svarbu; įdomiausia, kad miegas ne tik
veikia akademinius laimėjimus ir emocinę pusiausvyrą, bet ir lemia
tokius reiškinius, kurie atrodė visai nesusiję su miegu, pavyzdžiui,
tarptautinę nutukimo epidemiją ir hiperaktyvumo paplitimą. Kai
kurie mokslininkai plėtoja teoriją, kad miego sutrikimai augant gali
sukelti nuolatinius vaiko smegenų struktūros pokyčius - tokius po­
kyčius, kurių miegu nebepataisysi. Net gali būti, kad daugelis paau­
gliams būdingų bruožų - nuotaikų kaita, prislėgtumas, net persival­
gymo priepuoliai - iš tiesų tėra nuolatinio miego trūkumo požymiai.
(r^jęn)

Daktaras Avi Sadehas iš Tel Avivo universiteto yra vienas iš maž­

daug tuzino šios srities žinovų, dažnai rašo straipsnius su Brauno
44 Šalin mitus

universiteto miego specialistais. Prieš porą metų Sadehas 77 ketvir­

tokams ir šeštokams davė namo parsinešti atsitiktinai ištrauktus
nurodymus tris vakarus eiti miegoti anksčiau arba vėliau. Kiekvie­
nam vaikui buvo duotas aktigrafas - į laikrodį panašus prietaisėlis,
tarsi miego seismografas, leidžiantis tyrėjams matyti, kiek gulėda­
mas lovoje vaikas iš tikrųjų miega. Naudodamasi aktigrafu Sadeho
komanda sužinojo, kad pirmai grupei pavyko naktį išmiegoti pus­
valandžiu ilgiau. Antra grupė miego gavo 31 min. mažiau.
Po trečios nakties tyrėjai iš pat ryto nuėjo į mokyklą ir davė vai­
kams atlikti neurobiologinių funkcijų testą. Šis testas - kompiuteri­
zuotas Vekslerio vaikų intelekto skalės variantas. Pagal jo rezultatus
galima gana tiksliai prognozuoti žinių testų rezultatus ir mokytojų
vertinimą, kiek vaikas per pamoką geba išlaikyti dėmesį.
Sadehas žinojo, kad jo eksperimentas rizikingas. „Mažų ma­
žiausiai norėjau savo rėmėjams pranešti: „Ką gi, miegą sutrumpi­
nau tik viena valanda, tad negavau jokių apčiuopiamų rezultatų -
dovanokit. Gal galėčiau gauti dar pinigų kitiems eksperimentams?“
Sadehas be reikalo nerimavo. Poveikis išties buvo - ir gana
didelis. Dėl vienos miego valandos užduočių atlikimo rezultatai
skyrėsi labiau, nei skiriasi vidutinio ketvirtoko ir vidutinio šešto­
ko rezultatai. Kitaip tariant, mažumėlę apsnūdęs šeštokas užduotis
atliks kaip ketvirtokas. „Vienos miego valandos praradimas pri­
lygsta dvejiems pažintinės brandos ir raidos metams [jie praran­
dami]“, - aiškina Sadehas.
„Sadeho darbas - didelis indėlis“, - teigia Pensilvanijos vals­
tybinio universiteto žmogaus raidos ir šeimos tyrimų profesorius
daktaras Douglasas Tėti. Jampritaria Brauno universiteto daktarė
Mary Carskadon, miegą reguliuojančių biologinių sistemų spe­
cialistė: „Sadeho tyrimai - svarbus priminimas, kokie trapūs yra
vaikai.“
 Prarasta valanda 45

Sadeho atradimai atitinka daugelio kitų tyrėjų darbų rezulta­

tus - visi teigia, kad mažas miego laiko skirtumas turi didelius pa­
darinius mokymuisi. Daktarė Monique LeBourgeois, irgi iš Brau­
no, tiria, kaip miegas veikia parengiamųjų grupių vaikus. Beveik
visiems mažiems vaikams savaitgaliais leidžiama ilgiau nemiegoti.
Jie miega ne mažiau, miego jiems nestinga, tiesiog penktadieniais ir
šeštadieniais jų miegas perkeliamas į vėlesnį laikų. Vis dėlto moks­
lininkė atrado, kad vien šis miego laiko perkėlimas koreliuoja su
standartinio IQ testo rezultatais. Viena miego perkėlimo valanda
vaikams kainuoja septynis testo balus. Daktaras Paulas Surattas iš
Virdžinijos universiteto tyrė miego sutrikimų įtakų pradinės mo­
kyklos moksleivių atliekamam žodžių testui. Jis irgi atrado, kad
rezultatai pablogėjo penkiais balais. Surattas atkreipia dėmesį, kad
septyni balai yra nemažai: „Miego sutrikimai gali pabloginti vaiko
intelektą kaip apsinuodijimas švinu.“
Jei šie atradimai teisingi, jie turėtų galioti ir vyresniems vai­
kams: tarp miego ir mokyklinių pažymių turėtų būti koreliacija.
Kiekvienas tyrimas patvirtina šį tarpusavio ryšį - nuo antrokų ir
trečiokų tyrimo Niujorko valstijos Čapakos mieste iki aštuntokų
tyrimo Čikagoje.
Šis tarpusavio ryšys dar labiau išryškėja aukštesniųjų klasių mo­
kiniams, nes kaip tik tokiame amžiuje smarkiai sutrumpėja vaikų
miegas. Daktarė Kyla Wahlstrom iš Minesotos universiteto apklau­
sė 7000 Minesotos aukštesniųjų klasių mokinių apie miego įpro­
čius ir pažymius. Paaugliai, kurie mokėsi Apažymiais, miegodavo
vidutiniškai penkiolika minučių ilgiau nei tie, kurie gaudavo Bpa­
žymius, šie savo ruožtu miegodavo penkiolika minučių ilgiau už
gaunančiuosius C ir taip toliau. Wahlstrom gauti rezultatai beveik
idealiai atitinka anksčiau Brauno universiteto profesorės Carska-
don Rod Ailande atlikto per 3000 aukštesniųjų klasių moksleivių
46 Šalin mitus

tyrimo rezultatus. Be abejo, skaičiuojami vidurkiai, bet dviejų ty­

rimų rezultatų panašumas krinta į akis. Svarbios net penkiolika
minučių miego.

Galėdami naudotis funkciniais MRT, tyrėjai pradeda suprasti, kaip

miego trūkumas veikia vaiko smegenis. Pavargę vaikai neprisimena,
ko ką tik mokėsi, nes neuronai praranda plastiškumą ir nebegali už­
megzti naujų sinapsinių ryšių, kuriais užkoduojami prisiminimai.
Dar kiti mechanizmai trukdo vaikams susikaupti per pamokas.
Miego trūkumas sutrikdo mūsų kūno gebėjimą iš kraujo pasisavin­
ti gliukozę. Be šio energijos šaltinio labiausiai nukenčia viena sme­
genų dalis - prefrontalinė žievė, nuo kurios priklauso tai, ką vadi­
name vykdomosiomis funkcijomis. Vykdomosios funkcijos - tai
minčių reguliavimas siekiant tikslo, rezultatų numatymas, veiksmų
padarinių suvokimas ir panašiai. Todėl pavargusiems žmonėms
sunku suvaldyti impulsus, o abstraktūs tikslai, pavyzdžiui, mokslai,
užleidžia vietą malonumams ir pramogoms. Pavargusios smegenys
ima kartotis - užstringa prie klaidingo atsakymo ir neranda kūry-
bingesnio sprendimo, vis grįžta prie to paties atsakymo, nors žino,
kad jis neteisingas.
Abu šie mechanizmai silpnina vaiko gebėjimą mokytis. Tačiau
įdomiausia, ką mokslas kalba apie smegenų veiklą vaikui miegant.
Kalifornijos universiteto Berklyje daktaras Matthew Walkeris aiš­
kina, kad tai, ką išmoko dieną, miegodamos smegenys perkelia į
geresnes saugyklas. Kiekviena miego stadija yra savaip svarbi įtvir­
tinant prisiminimus. Pavyzdžiui, mokantis kalbos reikia įsidėmėti
žodžius, garsinę medžiagą, naujus garsus ir motorinius įgūdžius
teisingai ištarti naują žodį. Žodyną apdoroja Amono ragas, tai
 Prarasta valanda 47

vyksta nakties pradžioje lėtojo miego metu, kai giliai miegama be

sapnų. Motoriniai tarimo įgūdžiai įtvirtinami per REMmiego sta­
diją, o garsiniai prisiminimai koduojami abiem etapais. Emocijų
nuspalvinti prisiminimai apdorojami per REM miegą. Kuo dau­
giau išmokstate dieną, tuo ilgiau reikia miegoti naktį.
Tam, kad prisiminimai būtų įtvirtinti, miegant suaktyvėja tam
tikri genai - jie tiesiogine prasme įsijungia. Vienas šių genų labai
svarbus sinapsių plastiškumui, neuronų tarpusavio ryšiams. Sme­
genys ir dieną kaupia prisiminimus, bet naktį jie įtvirtinami ir kon­
kretizuojami - padaromos naujos išvados ir asociacijos, leidžian­
čios kitą dieną daryti įžvalgas.
Vaikų miegas kokybiškai skiriasi nuo suaugusiųjų, nes daugiau
nei 40 proc. vaikų miego sudaro lėtasis miegas (dešimt kartų dau­
giau nei suaugusiųjų). Todėl geras nakties miegas toks svarbus mo­
kantis naujų žodžių, daugybos lentelės, istorinių datų ir visų kitų
smulkių faktų.
Įstabu, kad emocinis prisiminimų kontekstas lemia, kur jie bus
apdoroti. Neigiami stimulai apdirbami migdoliniame kūne; teigia­
mi arba neutralūs prisiminimai - Amono rage. Miego stygius Amo-
no ragą paveikia labiau nei migdolinį kūną. Todėl mažai miegantys
žmonės užmiršta malonius dalykus, bet puikiai prisimena slogius.
Per vieną Walkerio eksperimentą neišsimiegantys moksleiviai
stengėsi išmokti žodžių sąrašą. Jie įsiminė 81 proc. neigiamą pras­
mę turinčių žodžių, kaip antai „vėžys“, bet įsidėmėjo tik 31 proc.
teigiamą ar neutralią reikšmę turinčių žodžių, pavyzdžiui, „saulė­
kaita“ arba „krepšys“.
„Šių dienų padėtis sudėtinga, - atkreipia dėmesį Walkeris. - Vai ­
kai mokomi kur kas intensyviau, bet miego laikas, kai apdorojama
išmokta medžiaga, gerokai trumpesnis. Jei taip ir toliau, tempiama
guma ims ir nutrūks.“
48 Šalin mitus

Nors miego stoka veikia visus vaikus, paaugliams tai rimta bėda.
Mary Carskadon iš Brauno universiteto įrodė, kad paauglystė­
je cirkadinė sistema - biologinis laikrodis - „pasisuka“, todėl pa­
augliai ilgiau neina miegoti. Iki paauglystės ir suaugus, kai lauke
sutemsta, smegenys ima gaminti melatoniną, nuo kurio apima
mieguistumas. Tačiau paauglių smegenys dar pusantros valandos
neišskiria melatonino. Taigi net jeigu jie atsigultų į lovą dešimtą
vakaro (o to nebūna), vis tiek gulėtų ir spoksotų į lubas.
Auštant žadintuvo pabudintos paauglio smegenys vis dar skiria
melatoniną. Tai verčia paauglį vėl užmigti - arba per pirmą pamo­
ką, arba, dar pavojingiau, važiuojant į mokyklą. Tai viena iš prie­
žasčių, kodėl iš šimto tūkstančių per metus jaunuolių padaromų
avarijų pusė jų nutinka užmigus prie vairo.
Įtikintos šių tyrimų, kelios šalies mokyklų apygardos nusprendė
rytą pavėlinti pamokų laiką.
Labiausiai tuo pagarsėjo Edinos miestas Minesotos valstijoje,
turtingas Mineapolio priemiestis, pamokų pradžios laiką pakeitęs
iš 7.25 į 8.30 vai. Rezultatai pribloškė, labiausiai šis pokytis pavei­
kė protingiausius vaikus. Prieš laiko pakeitimą geriausių 10 proc.
(1600 moksleivių) matematikos ir kalbos baigiamųjų egzaminų re­
zultatai buvo vidutiniškai 683 ir 605. Po metų geriausių 10 proc.
moksleivių vidurkis pakilo iki 739 ir 761. Jei dėl miego stokos ne­
suskaičiuojate, valanda miego Edinos protingiausių ir gabiausių
moksleivių matematikos egzaminų rezultatus pagerino 56 balais, o
kalbos egaminų rezultatai šoktelėjo 155 balais. („Aš pritrenktas“, -
išgirdęs apie rezultatus aiktelėjo apstulbęs ir nepatiklus Brianas
 Praruita valandų 49

O'Reilly, koledžo komiteto vykdomasis direktorius egzaminų pro­

gramos reikalams.) Moksleiviai teigė, kad padidėjo jų motyvacija
ir sumažėjo prislėgtumo jausmas. Trumpai tariant, valanda miego
pagerino moksleivių gyvenimo kokybę.
Į tai reikia atkreipti dėmesį, nes dauguma mokinių, perėję į
aukštesnes klases, ima mažiau miegoti ir nukenčia jų gyvenimo ko­
kybė. Danneris iš Kentukio universiteto tyrė, kaip sulig kiekvienais
metais trumpėja visos šalies aukštesniųjų klasių mokinių miegas.
Pirmais metais 60 proc. vaikų išmiega mažiausiai 8 vai. Antrais
metais jų skaičius nukrinta iki 30 proc. Trumpėjant miego laikui
juos ima kamuoti nuotaikų kaita; tarp tų, kurie miega mažiau nei
8 vai., yra dvigubai daugiau sergančiųjų klinikine depresija. Ši dia­
gnozė nustatoma aštuntadaliui moksleivių, belieka tik spėlioti, kiek
jų dar kenčia nuo silpnesnės melancholijos.
Naujovių nebijo ir Kentukio valstijos Leksingtono miesto mo­
kyklų apygarda - ji irgi valanda pavėlino pamokų laiką. Danneris
tyrė moksleivius prieš šį pokytį ir po jo. Iš visų jo surinktų duo­
menų labiausiai išsiskiria žinia, kad Leksingtone paaugliai sukelia
25 proc. mažiau avarijų nei kitur valstijoje.
Nors įrodymai tvirti, vos kelios apygardos ėmėsi tokių pokyčių.
Priešingai, 85 proc. Amerikos valstybinių mokyklų darbą pradeda
iki 8.15 vai, o 35 proc. - iki 7.30 vai.
Kliūčių pavėlinti pamokas yra daugybė. Kai aukštesniųjų klasių
moksleiviai anksčiau pradeda mokslus, autobusų vairuotojai spė­
ja pirma nuvežti vyresnėlius, o paskui antru reisu mažesniuosius.
Taigi pavėlinus vyresniųjų pamokas tektų padvigubinti autobusų
skaičių. Mokytojai džiaugiasi galėdami į mokyklą nuvykti prieš
eismo spūstis. Treneriai nerimauja, kad jų sportininkai praleis var­
žybas, nes, joms prasidedant, dar sėdės pamokose. Daugelis tiesiog
netiki mokslo faktais. Kai Vestčesterio mokyklos atmetė iniciatyvą
50 Šalin mitus

pavėlinti pamokų laiką, anuometinė direktorė daktarė Karen Mc­

Carthy pareiškė: „Man vis dėlto nesueina galai.“
Daktaras Markas Mahowaldas išklausė visus argumentus. Jis
dirbo Minesotos Henepino miego klinikos direktoriumi, todėl da­
lyvavo daugelyje debatų apie pamokų pradžios laiką. Tarp visų jo iš­
girstų argumentų nebuvo nė vieno patvirtinimo, kad vaikai 7.15 vai.
išmoksta daugiau nei 8.30 vai. Jis teigia, kad mokyklų darbo laikas
nustatytas dėl suaugusiųjų patogumo - nėra edukacinių priežasčių
taip anksti pradėti pamokas. „Jei mokyklos skirtos mokyti, tai ir tu­
rime skatinti mokymąsi, o ne jam kliudyti“, - meta iššūkį daktaras.
„Rezultatai mus apstulbino“, - prisimena Carole Young-Kleinfeld.
Kleinfeld yra mama, gyvena Konektikute, Viltone, penkiasde­
šimt kilometrų greitkeliu nuo Niujorko miesto. Viltonas irgi taupė
pinigus: autobusai važinėdavo dviem reisais, pamokos aukštesnių­
jų klasių moksleiviams prasidėdavo 7.35 vai. Prieš kelerius metus
Kleinfeld dalyvavovietiniame Moterų balsuotojų lygos susirinkime.
Anuometinis senatorius Kevinas Sullivanas kalbėjo apie Carskadon
ir kitų tyrimus, apie tai, kad palankesnis pamokų pradžios laikas
išspręstų daug bėdų.
Kleinfeld pati augino paniurėlį paauglį, o lankydamasi vietinė­
se gimnazijose registruoti moksleivių į balsavimus, per pamokas
matydavo koridoriuose miegančius vaikus. Mintis ją sudomino. Ji
su kitomis moterimis įsteigė komitetą šiam klausimui išnagrinėti.
Galiausiai jos įtikino apygardą nukelti pamokų pradžią iki 8.20 vai.
Pačiai Kleinfeld pokyčiai buvo tikra Dievo dovana.
Jos sūnus Zachas anksčiau buvo labai linksmas vaikas, bet perė­
jęs į aukštesniąsias klases virto tikru niekuo nesidominčiu, niekuo
nesižavinčiu paaugliu. Jis tapo toks piktas, toks užsisklendęs, kad
„jau maniau, jį praradome, - atsidūsta Kleinfeld, - mūsų tarpusa­
vio ryšys nutrūko“.
 Prarasta valanda 51

Pakeitus pamokų laiką, Kleinfeld apstulbo. „Mes atgavome vai­

ką.“ Rytą Zachas šypsodamasis bildėdavo laiptais žemyn, norėda­
mas papasakoti juokingą istoriją, perskaitytą žurnale The Onion.
Pagerėjo ir jo pažymiai.
Kai kurie mokslininkai atkreipė dėmesį, kad daugelis šiuolaiki­
niams paaugliams būdingų bruožų - nuotaikų kaita, impulsyvu­
mas, bodėjimasis viskuo - yra ir nuolatinio miego trūkumo po­
žymiai. Ar galėjo taip nutikti, kad per trumpas paauglių miegas
iškreipė visos mūsų kultūros paauglystės sampratą?
Ronaldas Dahlas iš Pitsbergo universiteto su tuo sutinka: „Be
abejo, miego stoka blogina padėtį. Mes tik nežinome, kiek ji prisi­
deda: vienu procentu ar šešiasdešimčia.“

Apsvarstykime mažai žinomą miego indėlį į nutukimo epidemiją.

Dažnai cituojama, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nutu­
kusių vaikų padaugėjo trigubai. Pusei visų vaikų mažų mažiausiai
„gresia antsvoris“ - taigi jie yra per du etapus nuo nutukimo.
Federalinė valdžia mokomosioms sveikos mitybos programoms
mokyklose kasmet išleidžia daugiau nei milijardą dolerių. Neseniai
Makmasterio universiteto atliktas 57 tokių programų tyrimas paro­
dė, kad 53 iš jų nepadarė jokio poveikio, o kitų keturių įtaka buvo
tokia menka, kad neverta nė minėti.
Ilgą laiką dėl bevaisių pastangų kaltinome atpirkimo ožį - te­
leviziją. Šiuolaikiniai vaikai, užuot lakstę po apylinkes kaip mes
vaikystėje, kasdien vidutiniškai po 3,3 vai. prasėdi prieš mirgantį
ekraną. Ryšys su apkūnumu atrodo akivaizdus, apie tai tiek daug
kalbama, kad žmonėms net neatrodo būtina to įrodyti moksliškai.
52 Šalin mitus

Daktarei Elizabeth Vandewater iš Teksaso universiteto Ostine

įgriso klausytis bendradarbių, visą kaltę verčiančių televizijai, bet
menkai pagrindžiančių savo teiginius. „Tai lyg Biblija, kuriai ne­
reikia įrodymų, - murma ji. - Tai nemoksliška.“ Vandewater iš­
analizavo didžiausią prieinamą duomenų bazę - bendrąjį pajamų
dinamikos tyrimą, kurį atliekant nuo 1968 m. apklausta 8000 šei­
mų. Ji atrado, kad nutukę vaikai prie televizoriaus nesėdi ilgiau.
Liesi vaikai prie jo praleidžia tiek pat laiko. Taigi tarp nutukimo ir
mėgavimosi žiniasklaida nėra statistiškai patvirtintos koreliacijos.
„Tai ne tas rūkstantis šautuvas, kurio ieškome.“
Vandewater ištyrė vaikų dienotvarkes ir suprato, kodėl ankstes­
ni tyrimai vedė klaidinga kryptimi. Vaikai fizinio aktyvumo neiš-
keičia į televiziją. „Vaikai vieną veiklą keičia panašia į ją. Išjungę
televizorių jie neina žaisti futbolo, - dėsto daktarė. - Jie imasi kito
sėdimo darbo.“
Iš tiesų aštuntajame dešimtmetyje, kai ėmė plisti nutukimas,
vaikai televizorių žiūrėdavo tik 7 min. per dieną. Nutukimo atvejų
smarkiai padaugėjo devintajame dešimtmetyje, dar prieš atsiran­
dant namų vaizdo žaidimams ir internetui. Be abejo, tai nereiškia,
kad figūrai naudinga žiūrėti televizorių. Tačiau tai byloja, kad vai­
kus tukina kai kas kita - ne televizorius.
„Mes jau 100 metų tiriame dietas ir pratimus, bet jie neduoda
naudos, taigi laikas paieškoti kitų priežasčių“, - ragina daktaras
Richardas Atkinsonas, vienas iš International Journal of Obesity
vyriausiųjų redaktorių.
Prieš penkerius metus, jau žinodama apie miego apnėjos ir di­
abeto ryšį, daktarė Eve Van Cauter atrado „neuroendokrininę kas­
kadą“, per kurią miegas siejamas su nutukimu. Trūkstant miego
išsiskiria daugiau alkį sukeliančio hormono grelino ir mažiau prie­
šingai veikiančio - apetitą slopinančio - leptino. Miego trūkumas
 Prarasto valanda 53

skatina ir streso hormono kortizolio išsiskyrimą. Kortizolis skatina

kūną gamintis riebalus. Sutrinka ir augimo hormono gamyba. Au­
gimo hormonas, įprastai išskiriamas vienu dideliu pliūpsniu miego
pradžioje, būtinas skaidant riebalus.
Mums kalama į galvą, kad, norėdami numesti svorio, turime
daugiau judėti. Taigi keista girdėti, kad pati nejudriausia žmogaus
būsena - miegas - būtina norint išlikti lieknam. Tačiau mokslinin­
kai kaip tik tai ir tvirtina. Paskatinti Van Cauter atradimų, miego
specialistai ėmėsi nagrinėti didžiausias duomenų apie vaikus bazes.
Visi tyrimai rodo tą patį - mažiau miegantys vaikai yra vidutiniškai
storesnį už daugiau miegančius. Taip yra ne tik pas mus, Ameri­
koje, - apie tai mąsto viso pasaulio mokslininkai, nes visur vaikai
tunka ir mažiau miega.
Trijų tokių tyrimų rezultatai buvo stulbinamai panašūs. Buvo
tiriami japonai pirmokai, darželinio amžiaus kanadiečiai berniu­
kai ir maži australai berniukai. Paaiškėjo, kad vaikai, kurie miega
mažiau nei 8 vai., 300 proc. dažniau būna nutukę už tuos, kurie
pramiega 10 vai. Tame dviejų valandų intervale, pasak Japonijos
mokslininkų, galima nubrėžti kylančią kreivę.
Hjustono valstybinių mokyklų tyrimai atskleidė, kad dėl miego
trūkumo tunka ne tik maži vaikai. Vidurinių ir aukštesniųjų klasių
mokiniams kiekviena prarasto miego valanda 80 proc. padidina ti­
kimybę nutukti.
Van Cauter atrado, kad lėtojo miego stadija yra būtina susida­
ryti tinkamam jautrumui insulinui ir gliukozės tolerancijai. Kai ji
leisdavo tiriamiesiems miegoti, bet sutrikdydavo jų miegą tyliai pa-
belsdama į duris, kad jie nepereitų į lėtojo miego stadiją (bet ir ne­
pabustų), hormonų lygis pakisdavo taip, lyg žmogus būtų priaugęs
10-15 kilogramų. Kaip jau minėjome, vaikai daugiau nei 40 proc.
miego laiko praleidžia šioje pirmoje stadijoje, o pagyvenusių žmo­
54 Šalin mitus

nių lėtas miegas sudaro tik 3-4 proc. nakties miego. Taip būtų ga­
lima paaiškinti, kodėl nemigos ir nutukimo ryšys vaikams daug
stipresnis nei suaugusiesiems.
Miego poveikis hormonams - naujas aiškinimas, kodėl žmonės
yra liesi arba apkūnūs. Įprastai manome, kad svorio augimas tiesio­
giai susijęs su suvartojamų ir sudeginamų kalorijų skirtumu. Bet,
gerai pagalvojus, ir šia žinoma lygtimi galima paaiškinti miego ir
svorio ryšį. Nors tįsant lovoje sudega labai mažai kalorijų, vaikai
tuo metu bent jau nevalgo. Be to, tie, kurie prastai miega, dažnai
jaučiasi pernelyg pavargę sportuoti - įrodyta, kad kuo trumpiau
vaikas mjega, tuo pasyvesnis jis yra dieną. Taigi naktį gerai pailsė­
jus sudeginama daugiau kalorijų.
2005 m. Archives of Internal Medicine straipsnyje daktaras Fre­
das Turekas kritikavo nutukimo tyrėjus dėl to, kad jie nenagrinėja
miego poveikio medžiagų apytakai. Turekas yra Nortvesterno uni­
versiteto Cirkadinės biologijos ir medicinos centro direktorius. Jis
atkreipė dėmesį, kad įprastame gydytojų žinyne nekalbama apie
miego stokos įtaką vaikų svoriui - apie tai neužsimenama nė vie­
name iš 269 puslapių.
Daktaras Atkinsonas tikras, kad jo nagrinėti vaikų miego trūku­
mo ir nutukimo tyrimai verčia sunerimti. Vis dėlto jis apgailestau­
ja, kad dauguma nutukimo specialistų į tai žiūri pro pirštus.
2007 m. Jungtinių Valstijų Žemės ūkio ministerija ir Ligų kon­
trolės centras mums atsakė, kad šiuo klausimu nepriklausomų ty­
rimų neatliko. Jie net atsisakė pateikti nuomonę apie jau atliktus
darbus, nors kasmet nutukimo tyrimams ir prevencinėms progra­
moms išleidžia šimtus milijonų. Vis dėlto per pastaruosius metus
įrodymai tapo tokie akivaizdūs, kad nebegalima jų nepaisyti. Šiuo
metu Ligų kontrolės centras mokykloms, kur mokosi aukštesniųjų
 Prarasta valanda 55

klasių mokiniai, rekomenduoja apsvarstyti galimybę pavėlinti pa­

mokas. Centro atstovai išreiškė nuomonę, kad pamokų pavėlini-
mas gali pakeisti gyvenimus.

Kad ir kokie svarūs tyrimų rezultatai, kažkodėl žmonės nelinkę

jais tikėti ir grąžinti vaikams miego valandą. Statistinė koreliacija
mokslininkams yra rimtas įrodymas, bet mes, tėvai, norime dau­
giau - norime valdyti padėtį.
Daktarė Judith Owens vadovauja Providenso miego klinikai,
bendradarbiaujančiai su Brauno universitetu. Neseniai tėvas pas
juos atvedė penkiolikametę dukrą, besiskundžiančią stipriais gal­
vos skausmais. Apklaususi pacientę Owens greitai išsiaiškino, kad
mergaitės dienotvarkė be galo įtempta; po fleitos ir fagoto repeti­
cijų, šokių pamokų ir A lygio namų darbų ruošimo naktį ji gauna
numigti vos penketą valandų, nes rytą keliasi pusę penkių ir bėga į
sporto centrą. Tėvas pasiteiravo, ar galvos skausmai galėjo atsirasti
dėl miego stokos. Owens patvirtino, kad tai tikėtina. Ji pasiūlė su­
mažinti mergaitei krūvį.
Žodis „tikėtina“ privertė tėvą suabejoti. Jis Įeisiąs dukrai atsisa­
kyti kurios nors veiklos, jei Owens įrodys, kad nuo to galvos skaus­
mai liausis. Be abejo, jis žinąs, kad miegas svarbus, bet negi jis svar­
besnis už A lygio prancūzų kalbą? Negi jis svarbesnis už galimybę
įstoti į prestižinę aukštąją?
Owens pateikė įprastą savo argumentą:
- Ar leistumėte dukrai važiuoti automobiliu be saugos diržo?
Toks pat požiūris turėtų būti ir į miegą.
Vis dėlto Owens jo neįtikino. Tėvui viskas atrodė atvirkščiai -
rizikinga būtų atsisakyti kurios nors veiklos. Ojei galvos skausmai
56 Šalin mitus

nesiliaus ir mergaitė dėl nieko bus atsisakiusi vienos iš savo aistrų,

pavyzdžiui, šokių?
Net kol vaikas dar nesimoko aukštesniosiose klasėse ir uoliai
nesirengia stoti į universitetą, tėvai - vaiko miego sargai - pradeda
aukoti vaiko miegą dėl kitų poreikių. Ypač tai pasakytina apie pa­
skutinę dienos valandą prieš miegą. Šią valandą ruošiamasi miego­
ti, bet ir mėginama laimėti laiko - lyg iš kokio stalčiuko išsitraukti
papildomas dešimt minučių. Tą valandą vaikai jau turėtų gulėti lo­
voje, bet yra daugybė svarbesnių darbų. Todėl su miegu elgiamasi
panašiai kaip su nacionaline skola - pusvalandis šen ar ten, koks
skirtumas? Mes išgyvename - išgyvens ir vaikas.
Miegas būtinas visoms gyvūnų rūšims. Bet tik žmonės mėgina
atsispirti šiamporeikiui. Miegas mums atrodo ne kaip fizinis porei­
kis, o kaip charakterio apraiška. Prisipažinti, kad pavargai - silpnu­
mo požymis, o atsispirti miegui - stiprybė. Miegas - tik lepšiams.
Ko gero, nesuvokiame jo svarbos. Davidas Dingesas iš Pensil­
vanijos universiteto atliko eksperimentą - suaugusiems žmonėms
miegą sutrumpino iki 6 vai. Po dviejų savaičių tiriamieji teigė jau-
čiąsi gerai. Tačiau testų rinkinį jie atliko taip prastai, kaip 24 vai.
nemiegojęs žmogus.
Dingeso atliktas eksperimentas rodo, kad miego trūkumas kau­
piasi ir miego stoka gali stipriai paveikti mūsų sprendimus. Tačiau,
skaitant apie jo eksperimentus, lengva tarti sau: „Man tai pakenktų,
bet ne taip stipriai. Aš būčiau išimtis.“ Juk dažnai tenka neišsimie­
goti, ir ištveriame. Mums tai pažįstama.
Bet jei kalbama apie vaiko smegenų raidą, ar esame pasiryžę
taip begėdiškai rizikuoti?
 3

Kodėl baltieji
tėvai nekalba
apie rases
Ar naudinga aiškinti vaikams apie rases ir
odos spalvą?
Teksaso universiteto vaikų tyrimų laboratorijoje saugomi tūks­
tančių šeimų iš Ostino srities duomenys - šeimų, sutikusių daly­
vauti moksliniuose tyrimuose. 2006 m. doktorantė Birgitte Vittrup
iš tos duomenų bazės išsirinko 99 šeimas, visas baltųjų rasės, au­
ginančias 5-7 metų vaiką. Tai buvo jos filosofijos mokslų daktaro
disertacijos projektas. Vittrup tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti, ar
įprasti vaikams skirti filmukai apie įvairių kultūrų žmones teigia­
mai veikia vaikų rasines nuostatas.
Pirmiausia ji vaikus ir tėvus patikrino rasinių nuostatų testu, su­
kurtu vienos iš jos vadovių universitete, daktarės Rebeccos Bigler.
Vittrup vaikams uždavė klausimus, pavyzdžiui:
Kiek baltaodžių žmonių yra geri ir stengiasi, kad kiti būtų laimingi?
(Beveik visi) (Daugelis) (Kai kurie) (Nedaug) (Nė vieno)
Kiek juodaodžių žmonių yra geri ir stengiasi, kad kiti būtų laimingi?
(Beveik visi) (Daugelis) (Kai kurie) (Nedaug) (Nė vieno)
Teste apibūdinamasis būdvardis „geras“ pakeičiamas dvidešim­
čia kitų būdvardžių, pavyzdžiui, „nesąžiningas“, „gražus“, „smal­
sus“ ir „išdidus“. Jei vaikas drovisi atsakinėti, gali parodyti paveiks­
lėlį, atitinkantį vieną iš galimų atsakymų.
60 Šalin mitus

33 šeimoms iš 99 Vittrup savaitei davė filmukų apie skirtingas

kultūras, pavyzdžiui, ištrauką iš „Sezamo gatvės“, kur veikėjai sve­
čiuojasi afroamerikiečių šeimoje, ar ištrauką iš „Mažojo Bilio“, kur
visi kaimynai susirenka tvarkyti vietinio parko.
Iš tikrųjų Vittrup nesitikėjo, kad vien pažiūrėjus tuos filmu­
kus smarkiai pasikeis vaikų rasinės nuostatos. Anksčiau atlikti jos
vadovės Bigler tyrimai rodė, kad pamokos apie įvairias kultūras
moksleivius paveikia mažiau, nei mes norėtume - ypač todėl, kad
numanoma pagrindinė mintis „mes visi draugai“ vaikams pernelyg
miglota ir jie jos nesusieja su odos spalva.
Vittrup spėjo, kad jei lavinamuosius filmukus papildytų išsamūs
pokalbiai su tėvais, poveikis būtų žymus. Taigi antra 33 šeimų gru­
pė irgi gavo filmukus, šiems tėvams Vittrup liepė filmus panau­
doti kaip atspirties tašką pokalbiams apie rasių draugystę. Ji davė
tėvams sąrašą aptartinų klausimų, kurie buvo susiję su filmukais.
„Nuoširdžiai tikėjausi, kad tai padės“, - prisimena Vittrup. Nuo to
priklausė jos disertacija.
Paskutinei 33 šeimų grupei buvo duotas tik temų sąrašas be fil­
mukų. Tėvai turėjo penkis vakarus iš eilės patys kalbėti apie rasių
lygybę. Tai atrodė sunku, ypač jei tėvai niekada anksčiau nebuvo su
vaikais šnekėjęsi apie rases. Tėvai turėjo sakyti maždaug taip:

„Kai kurie žmonės, kuriuos matai televizijoje ar sutinki moky­

kloje, yra kitokios odos spalvos nei mes. Daug baltaodžių, juo­
daodžių ir meksikiečių vaikų mėgsta tuos pačius dalykus, nors
yra kilę iš kitokios aplinkos. Jie geri žmonės, gali su jais drau­
gauti. Jei kaimynystėje gyventų kitokios odos spalvos vaikas, ar
norėtum su juo draugauti?“
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 61

Tuomet nutiko įdomus dalykas. Keturios šeimos iš pastarosios gru­

pės staiga atsisakė dalyvauti tyrime. Dvi tiesiai pasakė Vittrup: „Mes
nenorime apie tai kalbėtis su vaiku. Nenorime pabrėžti odos spalvos.“
Vittrup nustebo - juk tos šeimos sutiko dalyvauti tyrime, nors
puikiai žinojo, kad bus tiriamos jų vaikų rasinės nuostatos. Tačiau
išgirdusios, kad reikės atvirai kalbėti apie rases, metė tyrimą. Kitos
dvi šeimos nenorėjo sakyti, kodėl išeina, bet dėl tylėjimo Vittrup
įtarė, kad jos pasitraukia dėl tos pačios priežasties.
Kad tėvai vengia kalbėti apie rases, Vittrup pastebėjo jau atlik­
dama įžanginį testą, skirtą tėvų rasinėms nuostatoms patikrinti.
Nieko nuostabaus, kad tokiame liberaliame mieste kaip Ostinas
visi tėvai gerbia skirtingas kultūras ir džiaugiasi žmonių įvairove.
Tačiau per tas pradines apklausas Vittrup pastebėjo, kad beveik nė
vienas iš baltųjų tėvų su vaiku tiesiai nekalbėjo apie rases. Namie
buvo skelbiami bendri principai, pavyzdžiui, „visi yra lygūs“, „visus
mus sukūrė Dievas“ arba „viduje mes visi vienodi“, bet tėvai beveik
niekada neatkreipdavo vaikų dėmesio į rasių skirtumus.
Jie siekė, kad vaikai negalvotų apie skirtingas odos spalvas. Bet
Vittrup jau per pirmą testą pamatė, kad vaikai apie tai galvoja. Pa­
klausti, kiek baltaodžių yra blogi, vaikai dažniausiai atsakė „ne­
daug“. Paklausti, kiek juodaodžių yra blogi, dauguma atsakė „kai
kurie“ arba „daugelis“. Net mišrias mokyklas lankantys vaikai į
klausimus atsakė taip pat.
Visiems 99 vaikams Vittrup uždavė labai tiesmuką klausimą:
„Ar tavo tėvams patinka juodaodžiai?“ Jei tėvai niekada išsamiai
nekalba apie rases, ar vaikai žino, kad juodaodžiai jiems patinka?
Regis, ne. 14 proc. tvirtai atsakė: „Ne, mano tėvams juodaodžiai
nepatinka.“ 38 proc. vaikų atsakė: „Nežinau.“ Šiame neva berasia-
me tėvų sukurtame vakuume vaikams beliko patiems darytis išva­
das - daugelis jų papiktino tėvus.
62 Šalin mitus

Vittrup vylėsi, kad 62 šeimos, kurioms ji liepė kalbėtis apie ra­

ses, vykdys nurodymą.
Pažiūrėjusios filmukus šeimos grįžo į Vaikų tyrimų laboratoriją
iš naujo atlikti testo. Kaip Vittrup ir spėjo, 33 vaikų, žiūrėjusių fil­
mukus, bet neaptarusių jų su tėvais, rezultatai per savaitę nė kiek
nepagerėjo. Žinia apie darnią skirtingų kultūrų sąveiką - regis, to­
kia akivaizdi ištraukose - vaikų nė kiek nepaveikė.
Tačiau, peržiūrėjusi skaičius, Vittrup nustebo - ir kitų dviejų
grupių vaikų rasinės nuostatos nepagerėjo. Iš pirmo žvilgsnio ty­
rimas buvo nesėkmingas. Vittrup pasijuto taip, lyg jai akyse žlugtų
puiki karjera. Ji įsivaizdavo, kad jos atradimai bus paskelbti specia­
liame žurnale, o dabar beliko spėlioti, ar kada nors pavyks apginti
disertaciją ir gauti filosofijos mokslų daktaro laipsnį.
Sutrikusi Vittrup ėmė tartis su disertacijos konsultantais ir ga­
liausiai kreipėsi į Bigler.
- Nesvarbu, tyrimas pavyko ar ne, - nuramino ją Bigler, - tai
vis tiek šį tą sako.
Galbūt yra kokia nors įdomi priežastis, kodėl tyrimas nedavė
rezultatų?
Vartydama tėvų tyrimų užrašus Vittrup pastebėjo nukrypimą.
Davusi tėvams sąrašus rasinių klausimų, kuriuos reikės aptarti su
vaikais, ji paprašė parašyti, ar pokalbis buvo prasmingas. Ar tėvai
plėtojo temą? O gal apie ją tik užsiminė? Ar kilo rimta diskusija?
Beveik visi tėvai parašė tik probėgšmais paminėję klausimus.
Daugelis tiesiog negalėjo kalbėti apie rases ir greitai grįžo prie ne­
aiškios formuluotės „visi lygūs“.
Iš 66 tėvų porų, turėjusių atvirai kalbėti apie rasių draugystę,
tik šešios sugebėjo tai padaryti. Tų šešių vaikų rasinės nuostatos
labai pagerėjo.
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 63

Vittrup apgynė disertaciją ir dabar dirba dėstytojo asistente Tek­

saso moterų universitete Dalase. Vėliau prisiminusi tyrimą Vittrup
suprato, koks iššūkis tai buvo šeimoms: „Paskui daug tėvų prisipa­
žino tiesiog nežinoję, ką sakyti vaikams, nenorėję, kad vaikai vėliau
šnekėtų, ko nereikia.“
Visi siekiame, kad vaikai nesibodėtų skirtumais ir įgytų socia­
linių įgūdžių prisitaikyti prie kitokio pasaulio. Tik klausimas, ar
atkreipdami jų dėmesį į rases jiems padedame, ar trukdome.
Be abejo, prezidento Baracko Obamos išrinkimas buvo ženklas,
kad prasideda nauja era Jungtinių Valstijų rasių tarpusavio santy­
kiuose, bet į klausimą, ką vaikams kalbėti apie rases, liko neatsaky­
ta. Galima sakyti, ši tema iškilo į paviršių. Daugelis tėvų mažiems
vaikams atvirai kalbėjo apie rudą Obamos odos spalvą, siekdami
perduoti žinią, kad kiekvienas gali tapti vadovu ir su kiekvienu -
nesvarbu, kokios odos spalvos, - galima draugauti, kiekvieną gali­
ma mylėti, kiekvienu galima žavėtis.
Tačiau kiti mano, kad verčiau nieko nekalbėti apie prezidento
rasę ar tautinę kilmę, nes ką nors sakydami tik mokome vaikus
skirstyti žmones į rases. Tokie tėvai nerimauja, kad net teigiama
frazė („nuostabu, kad juodaodis gali būti prezidentu“) atskleis
vaikui visuomenės susiskaidymą. Jiems atrodo, kad mažus vaikus
geriausia mokyti pavyzdžiu; tai, ką vaikai mato, jiems atrodo nor­
malu. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai turi sužinoti, kad odos
spalva nesvarbi.
2007 m. Journal ofMarriage and Family aprašyto tyrimo duome­
nimis, iš 17 000 darželinukus auginančių tėvų 45 proc. prisipažino
niekada arba beveik niekada neaptarę su vaikais rasių klausimo.
Šiuo atžvilgiu etninės grupės skiriasi. Nebaltaodžiai tėvai maždaug
tris kartus dažniau kalbasi su vaikais apie rases. 75 proc. baltaodžių
apie tai nesikalba niekada arba beveik niekada.
64 Šalin mitus

Dešimtis metų tikėjome, kad vaikai į rases atkreipia dėmesį tik

tada, kai jas skiria visuomenė. Tokį požiūrį palaikė ir daug moks­
lininkų - pagal jį, rasė yra visuomenės konstruktas, tad jį geriau­
sia palikti nagrinėti sociologams ir demografams. Vis dėlto vaikų
raidos specialistai ėmė vis labiau abejoti šia prielaida. Jie tvirtina,
kad vaikas mato rasių skirtumus, kaip atskiria rausvą spalvą nuo
mėlynos, - tik mes vaikams išaiškiname, kad rausva spalva skirta
mergaitėms, o mėlyna - berniukams. „Juoda“ ir „balta“ - tai pa­
slaptis, kurią įminti paliekame patiems vaikams.

Įžvelgę skirtumus, vaikai labai greitai savo grupę iškelia aukščiau

už kitas. Vittrup vadovė Rebecca Bigler atliko eksperimentą tri­
jose parengiamosiose klasėse. Keturmečiai ir penkiamečiai buvo
išrikiuoti ir jiems įteikti marškinėliai. Pusė vaikų gavo mėlynus,
pusė - raudonus. Vaikai marškinėlius vilkėjo tris savaites. Per tą
laiką mokytojai nė karto neužsiminė apie spalvas ir niekada ne­
skirstė vaikų į grupes pagal marškinėlių spalvą. Niekada nevadino
vaikų mėlynaisiais arba raudonaisiais. Bigler norėjo sužinoti, kas
nutiks savaime, vaikus suskirsčius pagal spalvas.
Vaikai nepasiskirstė. Per pertraukas žaisdavo vieni su kitais. Ta­
čiau paklausti, kuriai komandai geriau priklausyti ar kuri laimėtų
varžybas, pasirinko savo spalvą. Savos grupės vaikai jiems labiau
patiko, jie manė, kad šie protingesni už kitos grupės narius. „Rau­
donieji niekada neparodė neapykantos mėlyniesiems, - pasakojo
Bigler. - Veikiau manė: „Mėlynieji neblogi, bet ne tokie šaunūs kaip
mes.“ Paklausti, kiek raudonųjų yra geri, raudonieji atsakė: „Mes
visi.“ Paklausti, kiek mėlynųjų yra geri, jie atsakė: „Kai kurie.“Vieni
mėlynieji buvo blogi, kiti - kvaili, tarp raudonųjų tokių nepasitaikė.
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie įases 65

Bigler eksperimentas atskleidžia, kaip vaikai susigrupuoja pagal

tai, ką mes jiems duodame. Tai patvirtina, kad rasės tampa proble­
ma tik tada, kai mes iš to padarome problemą. Tai kodėl gi Bigler
mano, kad jau su trejų metų vaikais svarbu kalbėtis apie rases?
Ji samprotauja, kad vaikai šiuo raidos etapu yra linkę prielanku­
mą rodyti saviškiams ir patys pasirenka, ką laikyti geresniais. Maži
vaikai viską skirsto į kategorijas: maistą, žaislus, žmones. Tačiau tik
po kelerių metų jie įgis pakankamai pažintinių gebėjimų ir mokės
grupuoti ne pagal vieną požymį. Mažiems vaikams svarbiausias
požymis yra tas, kuris aiškiausiai matomas.
Bigler tvirtina, kad, tapatindamasis su žmonėmis, kurie atrodo
panašiausi į jį, vaikas juos pamėgsta. Remdamasis panašia išvaizda
vaikas įtiki, kad tie, kurie yra panašūs į jį, mėgsta tuos pačius da­
lykus. Tai, kas jam nepatinka, mažylis priskiria nepanašiems į save.
Savaiminis polinkis manyti, kad tavo grupės nariai pasižymi tais pa­
čiais bruožais, pavyzdžiui, gerumu, protingumu, vadinamas esen-
cializmu. Vaikai niekada nemano, kad grupės atsiranda atsitiktinai.
Galbūt mums atrodo, kad vaikai nekreipia dėmesio į skirtingas
rases, bet tokie skirtumai kaip odos ar plaukų spalva, svoris, lytis
yra aiškiai matomi. Net nebūtina jų įvardyti, jie ir taip krinta į akis.
Net jei mokytojai ir tėvai niekada neužsimins apie rases, vaikai pa­
tys susiskirstys į grupes pagal odos spalvą, kaip susiskirstė pagal
marškinėlių spalvą.
Pastarąjį dešimtmetį raidos psichologai, siekdami tiksliai nusta­
tyti, kada vaikai tampa šališki, pradėjo kelis ilgalaikius tyrimus -
bendra prielaida būtų tokia, kad kuo anksčiau pasireiškia šališku­
mas, tuo labiau tikėtina, jog jį lemia raidos procesai.
Daktarė Phyllis Katz, anuometinė Kolorado universiteto profe­
sorė, atliko tokį tyrimą: šešerius metus stebėjo 100 juodaodžių ir
100 baltaodžių vaikų. Per tuos šešerius metus devynis kartus su
66 Šalin mitus

vaikais ir jų tėvais atliko testus - pirmas testas buvo atliekamas pu­

sės metų kūdikiams.
Kaip atlikti testą pusės metų mažyliui? Tai įprastas vaiko raidos
tyrimų testas. Kūdikiams rodomos veidų nuotraukos ir skaičiuoja­
ma, kiek laiko vaikas išlaikys dėmesį. Ilgesnis žiūrėjimas į nuotrau­
ką nereiškia, kad vaikui labiau patinka ta nuotrauka ar tas veidas.
Ilgesnis laikas veikiau reiškia, kad vaiko smegenims tas veidas at­
rodo neįprastas; jie stebeilija ilgiau, nes smegenys stengiasi įpras­
minti vaizdą. Taigi pažįstami veidai sulaukia trumpesnio regimojo
dėmesio. Vaikai reikšmingai ilgiau žiūri į kitokios nei jų tėvų rasės
veidus. Pati rasė neturi etninės reikšmės, bet vaikų smegenys suvo­
kia kitokią odos spalvą ir bando perprasti, ką tai reiškia.
Trejų metų sulaukusiems vaikams Katz rodė kitų vaikų nuotrau­
kas ir klausė, ką pasirinktų į draugus. 86 proc. baltaodžių išsirinko
savo rasės vaikų nuotraukas. Kai vaikams suėjo penkeri ir šešeri,
Katz jiems davė po mažą kortų malką su nupieštais žmonėmis. Ty­
rėja liepė vaikams išdalyti kortas į dvi krūveles, kaip tik jie nori.
16 proc. vaikų kortas atskyrė pagal lytį. Dar 16 proc. pasirinko
įvairius kitus požymius, pavyzdžiui, pavaizduotų žmonių amžių ar
nuotaiką. Tačiau 68 proc. vaikų neraginti kortas padalijo pagal rasę.
Pranešimą apie savo atradimus Katz baigia žodžiais: „Manau, tei­
singa tvirtinti, kad visais tyrimų etapais vaikai kreipė dėmesį į odos
spalvą, ne taip, kaip tikėjosi Rousseau ir tikisi daugelis suaugusiųjų.“
Katz pabrėžia, kad tuo vaiko gyvenimo laikotarpiu, kai mums
atrodo svarbu nekalbėti apie rases, vaiko sąmonėje daromos pir­
mosios išvados apie jas.
Kai kurie tyrimai rodo, kad vaiko raidoje galbūt esama langų -
laikotarpių, kai lengviausia pakeisti požiūrį. Per vieną eksperimen­
tą mokytojai suskirstė vaikus po šešis taip, kad visose grupėse būtų
skirtingų rasių atstovų. Grupės susitikinėjo aštuonias savaites, du
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 67

kartus per savaitę. Kiekvienas grupės narys turėjo išmokti dalį pa­
mokos, o paskui ją išdėstyti kitiems penkiems. Pažymys visiems
būdavo bendras. Tyrėjai stebėjo vaikus žaidimų aikštelėje, norėda­
mi patikrinti, ar skirtingų rasių mokiniai ėmė daugiau bendrauti.
Kaskart, kai vaikas per pertrauką pažaisdavo su kitu vaiku, tai bū­
davo pasižymima - tyrėjai pasižymėdavo ir to kito vaiko rasę.
Tyrėjai atrado, kad pirmokus šis metodas tiesiog stebuklingai
paveikė. Dalyvaudami tarprasinės grupės veikloje, jie ėmė reikš­
mingai daugiau žaisti su kitos rasės vaikais. Tačiau trečiokų elge­
sys nepasikeitė. Gali būti, kad trečioje klasėje, kai tėvai dažniausiai
nusprendžia, kad jau galima po truputį pradėti kalbėti apie rases,
raidos langas jau būna užsidaręs.

Kitą gilų šiuolaikinių tėvų įsitikinimą mudu su Ashley pavadino­

me mišrios aplinkos teorija. Jei augindamas vaiką stengiesi, kad
jis susipažintų su kitų rasių ir kultūrų žmonėmis, pati aplinka jam
tampa svarbia žinia. Apie rases nebereikia nė kalbėti - tiesą sakant,
apie jas verčiau nekalbėti. Tik supažindink vaiką su įvairia aplinka,
ir ji jam taps įprasta.
Suprantu tokią mąstyseną, nes gimus Lukui mudu su žmona
laikėmės lygiai tokio požiūro. Kai jam buvo keturi mėnesiai, užra­
šėme į San Fransisko darželį prie Filmoro ir Vestern Adišno prie­
miesčių. Vienas iš darželio privalumų buvo didelė rasių įvairovė.
Lukas kelerius metus nė neužsiminė apie kieno nors odos spalvą -
nei darželio draugų, nei per televiziją matomų žmonių. Ir mes apie
tai nekalbėjome. Manėme, viskas klostosi kuo puikiausiai.
Likus dviem mėnesiams iki penkto Luko gimtadienio, daržely­
je buvo švenčiama Martino Lutherio Kingo diena. Tą penktadienį
68 Šalin mitus

Lukas išėjęs iš grupės pradėjo į visus rodyti, išdidžiai skelbdamas:

„Tas vyras iš Afrikos. Ji irgi iš Afrikos!“ Net gėda, kaip garsiai jis
šaukė. Be abejo, jis išmoko skirstyti žmones pagal odos spalvą, ir
didžiavosi savo gebėjimu. „Rudaodžiai žmonės yra iš Afrikos“, -
kartojo jis. Rasių pavadinimų jis nežinojo, nebuvo girdėjęs ter­
mino „juodaodis“, o mus vadino „žmonėmis rausvai balta oda“.
Lukas išvardijo visus „rudaodžius“ vaikus iš darželio - maždaug
pusę grupės.
Suglumau, kad darželis mūsų neperspėjo apie pamokėlę rasių
tema. Tačiau negalėjau nepastebėti, kaip tai sudomino sūnų. Buvo
aišku, kad jis jau seniai apie tai galvoja. Jam palengvėjo, kad paga­
liau sulaukė paaiškinimo. Odos spalva - tai ženklas, iš kur esi kilęs.
Dar po metų išgirdome jį su baltaodžiu draugu kalbantis apie
odos spalvą. Vaikai vis dar nežinojo, kaip vadinti savo odą, tad tie­
siog apibūdindavo ją „tokia kaip mūsų“. Tie įvardžiai „mūsų“ ir „jų“
savaime įgijo prasmę. Ieškant tapatybės, odos spalva tapo svarbiausiu
bruožu. Netrukus tą patį berniuką išgirdau sakant mano sūnui: „Tė­
vams nepatinka, kai kalbame apie savo odą, stenkis, kad neišgirstų.“
Tačiau Lukas mums apie tai užsiminė. Žiūrėdamas su mumis
krepšinį jis sušuko: „Šitas krepšininkas mano mylimiausias! - ir
pirštu parodė į ekraną. - Šitas, kurio oda kaip mūsų.“
Ilgai jį klausinėjau ir pamažu supratau, kas iš tikrųjų vyksta.
Mano berniukas ėmė drovėtis savo garbanotų rusvų plaukų. Jo
plaukai nė iš tolo nepanašūs į juodaodžių žaidėjų. To latvių krepši­
ninko iš Golden State Warriors plaukų spalva buvo kaip mano sū­
naus. Su juo buvo galima tapatintis. Mano sūnus ieškojo tapatybės
ir žvalgėsi pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti. Rasė ir šukuosena tapo ta­
patybės formulės dalimi. Taiklūs metimai ir veržlūs puolimai - ne.
Nesilioviau stebėjęsis. Nusprendžiau tiesiai pasikalbėti su vaiku,
paaiškinau jam, kad neteisinga draugus ar „mylimiausius“ žmo­
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 69

nes rinktis pagal odos spalvą ar šukuoseną. Aptarėme, kad mūsų

gyvenime nebūtų kai kurių draugų, jei juos būtume rinkęsi pagal
spalvą. Lukas suprato mintį ir ilgainiui įsisavino pamoką. Dabar jis
atvirai kalba apie lygybę ir diskriminacijos neteisingumą.
Anuomet nežinojau, ką žinau dabar, tad man buvo sunku su­
prasti sūnaus entuziazmą. Visą laiką maniau, kad rasizmo išmoks­
tama. Jei vaikas auga nerasistiniame pasaulyje, kodėl jis savaime
vieną rasę iškelia aukščiau už kitą? Kada aplinkos siunčiama žinia
jam tampa nebesvarbi - aplinkos, kuria mes taip didžiuojamės?
Mišrios aplinkos teorija - pagrindinis principas, kuriuo parem­
tos šiuolaikinės integruotos mokyklos. Aš, kaip ir dauguma žmo­
nių, maniau, kad per trisdešimt metų nuo segregacijos panaikini­
mo daugybė mokslinių tyrimų turėjo įrodyti, jog mišrios aplinkos
teorija teisinga. Paskui mudu su Ashley ėmėme kalbėtis su moksli­
ninkais, nagrinėjusiais šiuos tyrimus.
Pavyzdžiui, daktaras Gary Orfieldas vadovauja civilinių teisių
projektui - Harvarde įsteigtai, bet vėliau į Los Andželo Kalifornijos
universitetą perkeltai minčių talpyklai. 2007 m. vasarą Orfieldas su
tuzinu garsiausių mokslininkų parašė kreipimąsi į Jungtinių Vals­
tijų Aukščiausiąjį Teismą, kuriame palaikė mokyklų desegregaciją
Luisvilyje, Kentukyje, ir Siatle, Vašingtono apygardoje. Baigtą 86
puslapių dokumentą Orfieldas išsiuntė visiems socialinių mokslų
specialistams iš savo adresų sąrašo ir gavo 553 palaikymo parašus.
Ant rašto antspaudo neuždėjo jokia prabangi teisininkų kontora.
Orfieldas labai didžiavosi, kad raštą kūrė mokslininkai, o ne teisi­
ninkai, todėl jis išėjo pagrįstas ir nešališkas. „Tai buvo autentiškas
socialinių mokslų atstovų balsas“, - prisimena jis.
Tačiau širdyje Orfieldas jautėsi nusivylęs ir net piktas. Jis pripa­
žino, kad mokslas teigia „ne tai, ką norėtume išgirsti“. Nors savo
žinioje turėjo mažiausiai tūkstantį tyrimų apie desegregacijos po­
70 Šalin mitus

veikį, Orfieldas rašė: „Nustebau, kad tarp jų nebuvo nė vieno il­

galaikio. Desegregacija išties daro apčiuopiamą įtaką, bet ją reikia
vykdyti teisingai.“ Vien sumesti j vieną mokyklą skirtingų rasių
vaikus - ne išeitis, nes jie ir mokykloje gali pasiskirstyti. Orfiel­
das prisimena, kaip pasijuto žiūrėdamas į mokslinius tyrimus šiuo
klausimu: „Mane prislėgė, kad taip menkai stengėmės atrasti inte­
gracijos naudą.“
Šis dvilypumas matyti ir kreipimesi. Mokslininkai nemėgsta
išpūsti duomenų. Taigi desegregacijos nauda apibūdinama tokiais
žodžiais kaip „gali sukelti“, „gali pagerinti“. „Integruotos mokyk­
los - dar ne panacėja“, - perspėjama kreipimesi.
Bigler iš Teksaso universiteto buvo viena iš mokslininkų, stipriai
įsitraukusių į kreipimosi kūrimą. Jos vertinimas skamba dar aštriau
nei Orfieldo. „Galiausiai nusivyliau, kad socialinė psichologija gali
pateikti tik tiek įrodymų, - sako ji. - Lankant integruotą mokyklą
yra tiek pat galimybių išsiugdyti stereotipus kaip ir jų atsikratyti.“
Galbūt atrodo nederama kreipti į tai dėmesį. Bigler karštai pasi­
sako už desegregaciją mokyklose dėl moralinių priežasčių. „Didinti
segregaciją mokyklose būtų didžiulis žingsnis atgal“, - teigia ji. Vis
dėlto tėvams svarbu žinoti, kad mišrios mokyklos lankymas nėra
garantija, jog vaikas išsiugdys geresnes rasines nuostatas nei atski­
roje mokykloje.
Pasirodo, rasės problema, palyginti su kitomis šališkumo ir dis­
kriminacijos problemomis, yra ypač sudėtinga. Daktaras Thoma-
sas Pettigrew iš Santa Kruzo Kalifornijos universiteto išanalizavo
per 500 tyrimų, patvirtinančių, kad bendravimas su kitokiais žmo­
nėmis gali sumažinti šališkumą. Sėkmingiausi tyrimai buvo susiję
ne su rasėmis, o su nuostatomis neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių ir
homoseksualų atžvilgiu. Kitose šalyse atlikti tyrimai irgi buvo sė­
kmingi, pavyzdžiui, sumažėjo žydų ir palestiniečių arba baltaodžių
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 71

ir juodaodžių Pietų Afrikos Respublikoje priešiškumas. Amerikos

rasių klausimui skirti tyrimai rodo tik nedidelę naudą studentams.
Pradinės ir vidurinės mokyklos klasės - kitas klausimas.
Neseniai vykdant civilinių teisių projektą buvo tiriami šešių ša­
lies mokyklų vienuoliktokai. Vienas tyrimas buvo atliekamas Luis-
vilyje, kur, regis, desegregacija davė naudos. Vienuoliktokų tyrimai
atskleidžia, kad per 80 proc. moksleivių (skirtingų rasių) jaučia, jog
patirtis mokykloje jiems padeda bendradarbiauti ir sutarti su kitų
rasių ir etninių grupių atstovais. Daugiau nei 85 proc. mano, kad
mišri mokykla juos parengė darbui mišrioje aplinkoje.
Tačiau kitose apygardose nėra taip gražu. Lino miestas Masačū­
setse, esantis už 16 km į šiaurės vakarus nuo Bostono, paprastai
laikomas dar vienu įvairovės ir sėkmingos desegregacijos mokyklo­
se pavyzdžiu. Paklausti, ar suaugę norėtų gyventi mišriame rajone,
maždaug 70 proc. nebaltaodžių vienuoliktokų atsakė norį. Tačiau į
tą patį klausimą teigiamai atsakė tik 35 proc. baltaodžių.
Nusipelnęs atsistatydinęs Naujosios Meksikos valstijos universi­
teto profesorius Walteris Stephanas visą gyvenimą tyrinėjo moks­
leivių rasines nuostatas po pirmų metų mišrioje mokykloje. Jis
nustatė, kad 16 proc. visų ištirtų mišrių mokyklų baltaodžių moks­
leivių požiūris į afroamerikiečius tapo palankesnis. 36 proc. moky­
klų niekas nepasikeitė, o 48 proc. mokyklų baltaodžių moksleivių
požiūris į juodaodžius pablogėjo. Stephanas nėra segregacionistas -
jis pasirašė mokslininkų kreipimąsi ir yra vienas gerbiamiausių šios
srities specialistų.
Mišrių mokyklų bėda ta, kad jos nebūtinai stiprina rasių drau­
gystę. Dažnai nutinka priešingai.
Jamesas Moody iš Djuko universiteto - žinovas, kaip paau­
gliai sudaro ir išlaiko socialinius tinklus, - išanalizavo per 90 000
Paauglių iš 112 skirtingų visų šalies regionų mokyklų duomenis.
72 Salin mitus

Moksleivių buvo paprašyta išvardyti penkis geriausius draugus ir

penkias geriausias drauges. Moody nustatė moksleivių ir jų draugų
rasę, paskui kiekvieno moksleivio skirtingų rasių draugų skaičių
palygino su visos mokyklos rasine sudėtimi.
Moody atrado, kad kuo mišresnė mokykla, tuo labiau vaikai
mokykloje skirstosi pagal rases ir tautinę kilmę, taigi tikimybė, kad
susidraugaus skirtingų rasių vaikai, yra mažesnė.
Todėl mišriose mokyklose besimokantys vienuoliktokai ir dvy­
liktokai kasdien duoda du priešingus socialinius signalus. Pirmas si­
gnalas įkvepia - daug moksleivių draugauja su kitos rasės atstovais.
Antra žinia tragiška - kur kas daugiau vaikų labiau mėgsta ben­
drauti su saviškiais. Daugėjant mišrių mokyklų, pastarasis reiškinys
tampa vis pastebimesnis. Vaikščiodamas po mokyklą vaikas mato
daug grupių, į kurias dėl savo rasės negali patekti, stalus valgykloje,
prie kurių negali atsisėsti, numanomas ribas, kurių nevalia perženg­
ti. Tai neišvengiama, net jei moksleivis turi kitų rasių draugų.
Vis dėlto bendri būreliai padidina tikimybę, kad skirtingų rasių
mokiniai susidraugaus. Analizuodamas duomenis Moody atsižvel­
gė ir į popamokinę veiklą, sporto ir mokslo būrelius bei mokyklos
renginius, per kuriuos moksleiviai gali integruotis (arba pasi­
skirstyti). Taisyklės tai nekeičia: didesnis mišrumas lemia didesnę
moksleivių segregaciją.
Šiaurės Karolinos Čapel Hilo universiteto komanda patvirtino
Moody gautus rezultatus. „Apskritai mišrios mokyklos suteikia
daugiau galimybių bendrauti skirtingoms rasėms ir megztis skir­
tingų rasių vaikų draugystėms, - aiškina jie, - tačiau šiomis ga­
limybėmis nesinaudojama: kuo mišresnė mokykla, tuo mažesnė
tikimybė, kad skirtingų rasių mokiniai susidraugaus.“
Daugiau galimybių bendrauti - tai daugiau galimybių atstumti
vienam kitą. Kaip tik taip ir nutinka.
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 73

„Visoje šalyje pastebima nauja vidurinių ir aukštesniųjų kla­

sių moksleivių bei studentų segregacija“, - rašo Brendesha Tynęs
iš Šampeino Urbanos universiteto Ilinojaus valstijoje. Tynęs daro
išvadą: „Net ir daugiarasėse mokyklose jauni žmonės po pamokų
labai mažai bendrauja su kitų rasių atstovais, nes noras priklausyti
savai etninei grupei dažnai trukdo grupėms sąveikauti.“
Viską susumavus tikimybė, kad Amerikos baltaodžio aukštes­
niųjų klasių moksleivio geriausias draugas bus kitos rasės atstovas,
siekia vos 8 proc. Tikimybė ne ką didesnė, net jei kalbama apie an­
trą, trečią ar penktą pagal gerumą draugą. Juodaodžiams tokia tiki­
mybė ne ką didesnė: 85 proc. juodaodžių vaikų geriausias draugas
yra juodaodis. Skirtingų rasių draugai dažniausiai užsiima tik viena
bendra veikla, o ne keliomis, todėl tikėtina, kad ilgainiui, vaikams
perėjus iš vidurinių klasių į aukštesniąsias, tokia draugystė iširs.
Kyla pagunda tikėti, kad šiuolaikiniai vaikai, augdami tokioje
mišrioje aplinkoje, išmoks sutarti su visų rasių žmonėmis. Vis dėlto
daugybė tyrimų leidžia manyti, kad tai veikiau svajonė nei tiesa.
Nesiliauju svarstęs, ar desegregacija nebūtų sėkmingesnė, jei tė­
vai ją skatintų, užuot tylėję?

Negi tikrai taip sunku su mažais vaikais kalbėtis apie rases? Katz,
ištyrusi 200 juodaodžių ir baltaodžių vaikų, atkreipė dėmesį, kad
tėvai su vaikais nesidrovėdami šnekasi apie lytis, labai stengiasi
griauti stereotipus apie berniukus ir mergaites. Iš to galėtume mo­
kytis kalbėti apie rases. Taip, kaip primename dukroms: „Mamos,
kaip ir tėčiai, gali būti gydytojos“, turėtume pasakyti mažiesiems,
kad gydytojai gali būti bet kokios odos spalvos žmonės. Sugalvoti,
ką sakyti, nesudėtinga. Tik klausimas, kaip dažnai tai sakome.
74 Salin mitus

Nė nesusimąstę nutildome nederamą pastabą besakantį vaiką,

bet toks mūsų elgesys dažniausiai neteisingas. Vaikų smegenys
linkusios viską rūšiuoti, todėl tame, ką mato, vaikas nejučia ima
ieškoti dėsningumo. Mums baisi gėda, kai mažasis išrėžia: „Tikjuo­
daodžiai gali pusryčiauti mokykloje“ arba „Tu negali žaisti krep­
šinio, tu baltasis, todėl žaisk beisbolą.“ Tačiau tildydami juos tik
perduodame žinią, kad šia tema nekalbama, todėl rasių klausimas
įgyja neigiamą, bauginamą prasmę.
Maži vaikai, net jei ir mato gerą pavyzdį, daro išvadas, verčian­
čias tėvus gūžtis. Vaikai nėra pasyvūs žinių kaupėjai, jie aktyviai
kuria sąvokas. Bigler matė daug pavyzdžių, kaip vaikai iškraipo pri­
siminimus, kad jie atitiktų mintyse susidarytas kategorijas. Sme­
genų poreikis viską skirstyti į kategorijas septynerių metų dar sti­
presnis nei penkerių, todėl antrokai gali labiau iškraipyti tiesą nei
parengiamosios klasės mokinukai. Tėvams atrodo, kad jų vaikas vis
sunkiau suvokia pasaulio įvairovę.
Tyrėjai atrado, kad tik išsamūs pokalbiai apie rases yra paveikūs,
be to, reikia kalbėti vaikams suprantamais žodžiais. Viena mano
draugė nuolat kartojo savo penkiamečiam sūnui: „Atmink, visi yra
lygūs.“ Ji manė taip perduodanti jam svarbią žinią. Galiausiai po
septynių mėnesių berniukas paklausė: „Mama, ką reiškia lygūs7“
Bigler atliko tyrimą, per kurį vaikai skaitė trumpas žymių afro-
amerikiečių biografijas. Pavyzdžiui, skaitydami Jackie Robinsono
biografiją mokiniai sužinojo, kad jis buvo pirmasis afroamerikietis
Pagrindinėje beisbolo lygoje. Tačiau tik pusė vaikų gavo perskaity­
ti, kad anksčiau jis buvo paskirtas į Negrų lygą ir kentė baltųjų ais­
truolių patyčias. Kitos pusės vaikų skaitiniuose šie faktai - pateikti
penkiais trumpais sakiniais - buvo praleisti.
Po dvi savaites trukusių istorijos pamokų buvo ištirtos rasinės
vaikų nuostatos. Baltaodžiai vaikai, perskaitę visą istoriją apie dis­
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 75

kriminaciją, palankiau žiūrėjo į juodaodžius nei tie, kurie gavo

neutralią versiją. Išsami istorija padarė didesnį poveikį.
„Be to, vaikai pasijuto mažumėlę kalti, - priduria Bigler. - Jie
liovėsi garbinę baltaodžius.“ Vaikai negalėjo pateisinti, kad viena
grupė save iškelia aukščiau už kitą.
Bigler labai atsargiai daro išvadas iš tyrimo apie Jackie Robinso­
ną. Ji atkreipia dėmesį, kad biografijos buvo išsamios, bet pasakojo
apie ankstesnių laikų diskriminaciją. „Jei duotume jiems paskaityti
šių dienų laikraščių straipsnių apie diskriminaciją, galbūt baltao-
džiams kiltų noras gintis, o juodaodžiai supyktų ant baltaodžių.“
Viena mokslininkė galbūt galėtų atsakyti į šį klausimą. Šiau­
rės Karolinos Čapel Hilo universiteto klinikinės psichologijos
specialistė ir profesoriaus asistentė April Harris-Britt tiria, kaip
mažumoms priklausantys tėvai padeda vaikams ugdytis rasinę
tapatybę. Visi mažumoms priklausantys tėvai anksčiau ar vėliau
papasakoja vaikams apie diskriminaciją ir paragina juos nepasi­
duoti. Vis dėlto tokius pokalbius paskatina ne vaikų klausimai.
Dažniausiai tėvai patiria diskriminacinį įvykį ir nusprendžia:
„Laikas parengti tam vaiką.“
Ar vaikams tai gerai? Harris-Britt nustatė, kad kai kurie pokal­
biai vaikams naudingi ir netgi reikalingi - 94 proc. afroamerikiečių
aštuntokų Harris-Britt pasiguodė per pastaruosius tris mėnesius
patyrę diskriminaciją. Bet jei vaikai dažnai (ne tik retsykiais) girdi
tokius diskriminacijai rengiančius įspėjimus, jie reikšmingai rečiau
savo sėkmę sies su pastangomis, o dėl nesėkmių dažniau kaltins
mokytojus, nes manys, kad šie nusiteikę prieš juos.
Harris-Britt įspėja, kad dažni gąsdinimai būsima diskriminacija
tampa tokia pat destruktyvia patirtimi kaip ir pati diskriminacija:
»Jei pernelyg susitelksi į tokius įvykius, vaikui perteiksi žinią, kad
pasaulis priešiškas ir nevertina tavęs - tiesiog taip jau yra.“
76 Šalin mitus

Kalbėdamiesi su vaikais apie rases, mažumų atstovai ne tik

rengia juos diskriminacijai. Pagal Harris-Britt analizę, kita plati
pokalbių tema yra didžiavimasis savo tautine kilme. Mažumoms
priklausantys vaikai nuo mažens skatinami didžiuotis savo tautos
istorija. Mokslininkė atrado, kad tai itin naudinga vaiko pasitikė­
jimui savimi. Per vieną tyrimą paaiškėjo, kad juodaodžiai vaikai,
skatinami didžiuotis savo kilme, kur kas stropiau dirbo mokykloje
ir dažniau savo sėkmę siejo su pastangomis ir gabumais.
Iš to kyla klausimas, apie kurį visi mąsto, bet retai kas drįsta už­
duoti. Jei afroamerikiečių vaikams naudinga didžiuotis savo rase,
kaip baltaodžiams? Baisu net pagalvoti, kad vaikas gali didžiuo­
tis esąs baltasis. Vis dėlto mokslininkai tvirtina, kad kaip tik tai ir
vyksta jaunose smegenyse. Kaip mažumų vaikai suvokia priklausą
blogesnę padėtį visuomenėje užimančiai ir vargingesnei etninei
grupei, taip dauguma baltaodžių vaikų patys išsiaiškina priklausą
galingesnei, turtingesnei ir įtakingesnei rasei; jiems tai teikia sau­
gumo, net pasitikėjimo savimi. Taigi skatinti juos tuo didžiuotis ne
tik pasibaisėtina, bet ir nereikalinga.
Kalbantis su paaugliais naudinga žinoti, kad jų polinkis burtis
į grupes ir gaujas iš dalies yra amerikiečių kultūros vaisius. Ame­
rikoje mes skatiname individualumą. Vaikai laisvai pasirenka, kas
jiems prie širdies, ir atvirai apie tai kalba - savo tapatybę apibrėžia
pagal tai, kas jiems patinka ar nepatinka. Jie išmoksta įžvelgti skir­
tumus. Nors individuali tapatybė yra ilgalaikis tikslas, aukštesnio­
siose klasėse tapatybės paieškos vyksta kuriant uždaras grupes ar
prie jų prisidedant. Taigi, likimo ironija, kuo stipriau kultūroje pa­
brėžiamas individualumas, tuo labiau aukštesniosioms moksleivių
klasėms būdingas grupavimasis. Pavyzdžiui, Japonijoje socialinė
darna vertinama labiau nei individualumas, ir vaikai neskatinami
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases Ji

atskleisti, kas jiems labiau patinka. Todėl aukštesniosiose klasėse

vaikai mažiau skirstosi į grupes.
Priklausymas grupei, ypač paauglystėje, teikia tiesiog apčiuo­
piamą saugumo jausmą. Būti tam tikro rato nariu - patinka jis
mums ar ne - yra svarbiausia šio raidos etapo ypatybė. Mičigano
universiteto mokslininkams atlikus tyrimą paaiškėjo, koks stiprus
poreikis priklausyti grupei ir kaip jis gali paveikti paauglį.
Tyrėjai pasikalbėti akis į akį pasikvietė 100 Detroito juodaodžių
aukštesniųjų klasių moksleivių ir paprašė įvertinti, kokio šviesumo
ar tamsumo yra jų odos atspalvis. Paskui jie teiravosi paauglio apie
pasitikėjimo savimi tvirtumą socialiniuose ratuose ir mokykloje. Iš
mokyklų gavo paauglių pažymius.
Tų moksleivių, kurie savo odos spalvą įvertino kaip tamsiau­
sią, ypač berniukų, pažymių vidurkis buvo didžiausias. Be to, juos
geriausiai priėmė bendruomenė, o jų pasitikėjimas savo žiniomis
buvo didžiausias. Šviesesnio odos atspalvio vaikinai bendruomenė­
je jautėsi ne tokie saugūs ir ne taip pasitikėjo savo žiniomis.
Paskui mokslininkai panašų tyrimą atliko su lotynų kilmės
amerikiečiais ir gavo tokius pat rezultatus.
Tyrėjai padarė išvadą, kad gerai besimokantys ir besielgiantys
paaugliai gali būti išjuokti, neva mėgdžioja baltuosius. Paaugliai,
kurie buvo tikri dėl savo narystės mažumos bendruomenėje, ne­
bijojo tokių patyčių, todėl mieliau nukrypo nuo grupės normų.
Šviesesnio odos atspalvio juodaodžių ir į baltuosius panašių lotynų
amerikiečių padėtis mažumos bendruomenėje nebuvo tokia tvirta,
todėl jie savo elgesiu siekė išsaugoti mažumų atstovo tapatybę, -
net jei tai buvo neigiamas stereotipas, - kad tik įtvirtintų savo pa­
dėtį grupėje.
78 Šalin mitus

Ir patys atlikdami tyrimus išgirdome daug istorijų, kaip žmo­

nėms - nuo tėvų iki mokytojų - sunku su vaikais kalbėtis apie ra­
ses. Vieniems pokalbis užsimezgė, kai vaikas viešai pasakė gėdingą
pastabą. Kiti norom nenorom turėjo apie tai prabilti dėl tarprasinės
santuokos ar kitos rasės vaiko priėmimo į šeimą. Dar kiti tiesiog
įvedė vaikus į mišrią aplinką, svarstydami, ar tam tinkamas laikas.
Labiausiai mus sujaudino istorija iš kaimo Ohajo valstijoje. Pir­
mokų mokytojos Joy Bowman ir Angela Johnson leido Ohajo vals­
tybinio universiteto profesorei Jeane Copenhaver-Johnson metus
stebėti jų mokinius. Iš 33 vaikų maždaug du trečdaliai save apibū­
dino kaip baltuosius ar net kaimiečius, kiti buvo juodaodžiai arba
maišytos rasės.
Gruodį - Copenhaver tyrimas truko dar tik mėnesį - abi mo­
kytojos nusprendė vaikams, be kitų istorijų apie Kalėdų Senelį, per­
skaityti ir Melodye Rosales perpasakotą elemento Mooreo klasikinį
kūrinį Twas the Night B’fore Christmas („Tai nutiko Kūčių vakarą“).
Šventėms išpuoštoje klasėje Johnson su visais pirmokėliais susė­
do ant kilimo skaityti pasakos. Mokytojai pradėjus skaityti, vaikai
susijaudinę ėmė žiūrėti paveikslėlius, kaip šeima laukia ateinančio
Kalėdų Senelio. Pora vaikų puolė pasakoti, kaip ketina Kalėdoms
puošti namus ir ką tikisi gauti iš Kalėdų Senelio. Kiti tyliai stebė­
josi. Regis, jie suglumo, kad ši pasaka kitokia - knygelėje buvo pa­
vaizduota juodaodžių šeima.
„Visiems sugulus, pasigirdo beldimas į stogą“. Johnson pervertė
puslapį, ir vaikai sukišo nosis pažiūrėti į Kalėdų Senelį ir roges...
Kalėdų Senelis buvo juodaodis.
- Jis juodas! - aiktelėjo viena mergaitė.
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 79

Kitas berniukas sušuko:

- Maniau, jis baltas!
Vaikai ėmė čiauškėti apie šį stulbinamą atradimą.
Brandaus šešerių ir septynerių metų amžiaus vaikai neabejoja,
kad Kalėdų Senelis tikras. Tuo jie tvirtai tiki. Ir staiga iškyla šitoks
rimtas klausimas. Argi Kalėdų Senelis gali būti juodaodis? Jei taip,
ką tai reiškia?
Vienus vaikus mintis, kad Kalėdų Senelis gali būti juodas, pra­
džiugino, kiti vis dar abejojo. Keli baltaodžiai vaikai iškart atmetė
tokią mintį - juodas Kalėdų Senelis negali būti tikras. Tačiau net ir
mergaitė, tvirtai tikinti, kad tikrasis Kalėdų Senelis turi būti baltas,
apsvarstė mintį, jogjuodaodis Kalėdų Senelis gali pavaduoti baltąjį,
kai šis suserga. Baigiant skaityti pasaką, ji kartu su visais džiaugs­
mingai sušuko paskutinius Kalėdų Senelio žodžius: „Visiems links­
mų Kalėdų! Ir saldžių sapnų!“ Kita baltaodė mergaitė, iš pradžių
atmetusi juodaodį Kalėdų Senelį, sutiko, kad šis galėtų būti „Kalė­
dų Senelio padėjėjas“. Po pasakos ji ėmė klausinėti, ar šis juodasis
Kalėdų Senelis negalėtų būti jau pažįstamo baltojo Kalėdų Senelio
pusbrolis ar brolis. Jos noras, kad į namus ateitų baltasis Kalėdų
Senelis, išliko toks pat tvirtas, bet klausydamasi pasakos ji mintyse
padarė didelę nuolaidą.
Tą pačią savaitę Copenhaver apsilankė kitos mokytojos klasė­
je. Buvo skaitoma ta pati pasaka ir kilo panašios diskusijos. Pora
vaikų pasvarstė, kad gal Kalėdų Senelis yra „pusiau juodas, pusiau
baltas“ - per vidurį, kaip indėnas. Vienas berniukas iškėlė hipote­
zę: baltasis ir juodasis Kalėdų Seneliai yra draugai ir pakaitomis
lanko vaikus. Kai Bowman padarė didžiulę „klaidą“: prisipažino
niekada nemačiusi Kalėdų Senelio, vaikai ją greitai pataisė - visi
yra matę Kalėdų Senelį prekybos centre. Žinoma, dėl to nepasida­
rė aiškiau.
80 Šalin mitus

Abiejose klasėse visą savaitę iki pat mokyklos šventės nerimo

diskusijos. Vaikus turėjo aplankyti Kalėdų Senelis. Niekas neabejo­
jo, kad jis bus tas tikrasis.
Per šventę atėjo Kalėdų Senelis - juodas. Kaip iš pasakų knygelės.
Juodaodžiai džiūgavo - juk tai įrodymas, kad Kalėdų Senelis yra
juodas. Kai kurie baltieji vaikai murmėjo, kad šis juodaodis Kalė­
dų Senelis per liesas - tikrasis Kalėdų Senelis jiems buvo storulis
baltaodis iš prekybos centro. Bet viena baltaodė mergaitė pareiškė
mačiusi šį žmogų ir patikėjusi - Kalėdų Senelis yra rudas.
Eime, baltaodė mergaitė, iškėlusi maišytos rasės Kalėdų Sene­
lio teoriją, išvydusi juodaodį Kalėdų Senelį pakeitė nuomonę. Vis
dėlto ji svarstė, kad gal juodasis Kalėdų Senelis lankosi juodaodžių
vaikų namuose, o baltasis neša dovanas baltaodžiams. Vienas juo­
daodis berniukas spėliojo, ar šis Kalėdų Senelis pats apdovanos
baltuosius vaikus, ar jų prašymus perduos kur nors pasislėpusiam
baltajam Kalėdų Seneliui.
Dar vienas juodaodis berniukas Brentas vis abejojo. Jis be galo
troško, kad juodaodis Kalėdų Senelis būtų tikras, bet negalėjo tuo
patikėti. Taigi drąsiai užkalbino Kalėdų Senelį.
- Juodų Kalėdų Senelių nebūna! - tvirtino Brentas.
- Sūneli, kokią spalvą matai? - paklausė Kalėdų Senelis.
- Juodą - bet po kojinėmis gali būti kitokia!
- Pažvelk.
Kalėdų Senelis pasikėlė kelnių klešnę, kad Brentas pamatytų koją.
Brentas įsitikino ir pradžiugo.
- Kalėdų Senelis juodas! - krykštavo jis. - Jo oda juoda, ir batai
juodi, kaip baltojo Kalėdų Senelio.
Pasaka apie juodaodį Kalėdų Senelį nepakeitė vaikų nuostatų.
Nesugriovė visų stereotipų. Net juodaodžiai vaikai, kuriems patiko
 Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rai>e± 81

juodasis Kalėdų Senelis, Johnson paprašyti jį nupiešti, pavaizdavo

baltą Kalėdų Senelį balta kaip sniegas barzda.
Tačiau nuostaba, kurią sukėlė pasaka apie Kalėdų Senelį, pa­
skatino vaikus kalbėtis apie rases, kaip jie dar nebuvo kalbėjęsi. Jų
klausimai buvo metus trukusio dialogo apie rases pradžia.
Baigiantis metams mokytojai į skaitinius įtraukė knygų, kurio­
se tiesiogiai nagrinėjamas rasizmo klausimas. Juodaodžiai ir bal­
taodžiai vaikai kartu kūrė projektus apie Martiną Lutherį Kingą
jaunesnįjį. Skaitydami knygą apie piliečių teisių judėjimą ir juoda­
odžiai, ir baltaodžiai atkreipė dėmesį, kad pasakojime nekalbama
nė apie vieną baltaodį. Susirūpinę jie nusprendė išsiaiškinti, ką tuo
metu veikė baltieji.
 4

Kodėl vaikai
meluoja
Mes vertiname nuoširdumą, bet tyrimai at­
skleidžia tiesą. Dauguma įprastų būdų ug­
dyti sąžiningumą tik skatina vaikus geriau
meluoti.
IVIudu su Ashley buvome nuvykę į Monrealį apsilankyti dakta­
rės Victorios Talwar, vienos garsiausių pasaulyje vaikų melo spe­
cialisčių, laboratorijoje ir pažiūrėti, kaip ji atlieka tyrimus. Talwar
atrodo jaunatviška, jos plaukai juodi kaip varno plunksnos, kalba
neįprastu akcentu: jos protėviai yra airiai ir indai, ji augo Didžiojo­
je Britanijoje, studijavo Amerikoje, Škotijoje ir Kvebeke. Daktarės
laboratorija yra neogotikinio stiliaus kalkakmenio rūmuose, iš jų
atsiveria vaizdas į McGillo universiteto miestelį.
Talwar nedelsdama įtraukė mus į eksperimentą. Buvome paso­
dinti kabinetėlyje su jos studentėmis Simone Muir ir Sarah-Jane
Renaud, šios mudviem su Ashley parodė aštuonis filmukus, ku­
riuose vaikai pasakoja apie tai, kaip iš jų tyčiojamasi. Mes turėjome
nustatyti, kurie vaikai kalba tiesą, o kurių istorijos išgalvotos, taip
pat įvertinti, kiek esame tikri savo sprendimu.
Vaikai buvo nuo septynerių iki vienuolikos metų. Kiekvieno
filmuko pradžioje nematomas suaugusysis užduodavo vaikui ska­
tinantį išsipasakoti klausimą, pavyzdžiui: „Papasakok, kas nutiko
tau nuėjus į Burger King.“Paskui vaikas 2,5 min. pasakodavo savo
istoriją, o suaugusysis švelniai klausinėdavo smulkmenų. Per tas
dvi minutes su viršum vaikai turėjo apsčiai progų paprieštarauti
Patys sau ir išsiduoti meluoją.
8b Salin mitus

Šiuo eksperimentu buvo siekiama modeliuoti vaikų liudijimus

teisme - nuo to ir prasideda šiuolaikinis mokslas apie vaikų melą.
Kasmet Amerikos teismuose liudija per 100 000 vaikų - dažniausiai
sprendžiant globos klausimus ir nagrinėjant išnaudojimo atvejus.
Tokiais atvejais kas nors su vaikais surepetuoja pasakojimą, taigi ir
per Talwar eksperimentą tėvai iš vakaro trumpai parepetavo su ma­
žaisiais. Rengiant filmuotą medžiagą, kiekvienas vaikas išmoko tikrą
ir išgalvotą istorijas, ir jas abi prieš kamerą papasakojo tyrėjui. Pats
tyrėjas nežinojo, kuri istorija tikra. Paskui viena iš dviejų vaiko isto­
rijų buvo įtraukta į aštuonių filmukų juostą. Istorijos buvo atrinktos
ne pagal vaiko pasakojimo įtaigumą. Jos į filmą pakliuvo atsitiktinai.
Žavi mergytė pasakojo, kaip Burger King berniukas iš jos pasi­
šaipė, kad ji kine, ir sviedė jai į plaukus kelias gruzdintas bulvytes.
Nustėrau - negi nepažįstamas berniukas sviestų mergaitei į plau­
kus bulvytes? Ji atrodė tokia maža, bet istorija buvo išsami. Gerai
surepetuota? Spėjau, kad tai išgalvotas pasakojimas, bet pažymėjau,
kad visai nesu tuo tikras. Išgirdus kitų dviejų vaikų pasakojimus,
mano pasitikėjimas savimi nė kiek neišaugo.
- Išties sunku, - sumurmėjau nustebęs, kad negaliu tiksliai at­
sakyti į klausimą.
Prikišau veidą prie pat ekrano ir atsukau visą garsą.
Kita mergaitė pasakojo, kaip draugai iš jos tyčiojosi ir nepriė­
mė į grupę, nes už matematikos testą ji gavo 100 balų. Ją reikėjo
daug klausinėti; man atrodė nuoširdų ir vaikiška istoriją pasakoti
be smulkmenų.
Po testo buvo suskaičiuoti mūsų su Ashley rezultatai. Didžiam
savo nusivylimui, atspėjau tik keturis kartus. Ashley pateikė tris
teisingus atsakymus.
Mūsų rezultatai įprasti. Talwar šį testą atliko su šimtais žmonių,
visi atspėjo maždaug tiek, kiek galima atspėti atsitiktinai. Žmonės
 Kodėl vaikai meluoja 87

nemato, kurie vaikai meluoja. Vis dėlto rezultatai atskleidžia tam

tikras nuostatas. Tiriamieji manė, kad mergaitės meluoja rečiau,
bet tai netiesa. Manė, kad mažesni vaikai labiau linkę meluoti, bet
yra kaip tik priešingai. Ir dar jie manė, kad intravertai nepatikimi,
nors intravertai meluoja rečiau, nes tam jiems stinga socialinių
gebėjimų.
Sukurta daug metodų pagal verbalinį ir neverbalinį elgesį at­
skirti, kada suaugusieji meluoja, bet šie metodai suteikia tik ne­
didelį statistinį pranašumą. Paaukštėjęs balsas, išsiplėtę vyzdžiai,
bėgiojančios akys, juslinių smulkmenų stoka ir chronologinis pa­
sakojimas - tai tik kai kurie suaugusiųjų melo rodikliai. Tačiau kai
reikalą turime su vaikais, šie rodikliai yra tokie pat patikimi, lyg
mestume monetą.
Policininkų rezultatai buvo blogesni, nei lemtų atsitiktinumas, -
maždaug 45 proc. Pareigūnų, mokytų apklausti vaikus per imigra­
cijos bylų svarstymą ir iškart nustatyti, ar vaikas nebuvo paimtas iš
tėvų, rezultatai buvo vidutiniai.
Talwar studentės Muir ir Renaud atliko kelis eksperimento va­
riantus su tėvais ir mokytojais.
„Mokytojų rezultatai šiek tiek geresni nei atsitiktiniai - 60 proc.,
bet jie kremtasi, kad neatspėjo 100 proc., - pasakoja Muir. - Jie
tvirtina, kad su savais mokiniais jiems būtų sekęsi geriau.“
Panašiai ir tėvai, išgirdę, kad vaikai linkę meluoti, ginasi: „Aš
žinau, kada jis meluoja.“ Talwar įrodė, kad tai mitas.
Galima būtų prieštarauti, kad tie filmukai apie patyčias nėra ti­
kras melas, sukurtas jaučiant spaudimą. Tai surepetuoti pasakoji­
mai, ir vaikai nemėgina išsisukti.
Tačiau Talwar atliko įvairių eksperimentų, per kuriuos vaikai
buvo gundomi sukčiauti žaidžiant, o paskui meluoti dėl sukčiavi­
mo. Ji ir tai įrašė, o kai vaizdajuostes parodė paties vaiko tėvams ir
88 Šalin mitus

paklausė: „Ar jūsų vaikas sako tiesą?“, tėvų rezultatai buvo tik vos
geresni už atsitiktinius.
Tėvams sunku su tuo susitaikyti. Telefonu tardamasi su tėvais
dėl eksperimentų, Renaud suprato: „Visi tiki, kad jų vaikai neme­
luos.“ Talwar paaiškino, kad daugelis tėvų į laboratoriją ateina no­
rėdami savo vaiko elgesiu įrodyti, kokie jie puikūs tėvai.
Tiesa skaudi.
Kitą dieną mes tuo patys įsitikinome.

- Mano sūnus nemeluoja, - tvirtino Stivas, mažumėlę pavar­

gęs ketvirtą dešimtį įpusėjęs tėvas, stebėdamas, kaip jo šešiametis
sūnus Nikas su McGillo universiteto studente įsijautęs žaidžia ru­
tuliukais.
Stivas didžiavosi sūnumi, apibūdino jį kaip drąsų ir lengvai ben­
draujantį. Jis paprašė Niko išspręsti kelis anksčiau išmoktus sudėties
uždavinius, tarsi tai kaip nors įrodytų, kad berniukas yra nuoširdus.
Vėliau Stivas mažumėlę sušvelnino savo nuostatą.
- Na, aš niekada negirdėjau jo meluojant. - Gal ir tai dar buvo
per griežta. - Be abejo, jis kartais meluoja, bet kai išgirsiu, man tai
bus staigmena.
Jis sūnų atvedė perskaitęs Talwar skelbimą vietiniame tėvams skir­
tame žurnale. Skelbimo antraštė buvo tokia: „Ar jūsų vaikas skiria
tiesą nuo melo?“ Stivą draskė prieštaringi jausmai. Jambuvo smalsu,
ar Nikas meluos, bet jis nebuvo tikras, kad nori tai pamatyti. Mintis,
kad sūnus sujuo gali būti nesąžiningas, jam kėlė didelį susirūpinimą.
Stivo laukė įdomi savaitė, nes daktarė Talwar jo paprašė rašyti
dienoraštį, pažymėti kiekvieną sūnaus melą per septynias dienas.
Aš tikrai žinojau, kad jo sūnus meluoja, - mačiau savo akimis.
 Kodėl vaikai meluoja 89

Nikui atrodė, kad jis valandą praleido žaisdamas su dviem mie­

lomis moterimis. Iš pradžių jaukiame kambaryje paridenęs stiklo
rutuliukus, vėliau žaidė vienas prieš vieną su moterimis. Jis nesku­
bėjo išeiti iš laboratorijos geltonai dažytomis sienomis su dešimti­
mis vaikų piešinių, apstatytos lentynomis su žaislais. Jis laimėjo du
prizus: gražų žaislinį automobiliuką ir maišelį plastikinių dinozau­
rų, visi gyrė, kad jis puikiai žaidė.
Tačiau pirmokas nežinojo, kad tie žaidimai - nors ir kokie
linksmi - iš tikrųjų buvo psichologinių testų rinkinys, o mote­
rys - Tahvar apmokytos tyrėjos, siekiančios vaikų psichologijos
daktaro laipsnio. Nikas nenutuokė ir dar vieno svarbaus dalyko:
kad žaidžiant vienas prieš vieną slapta kamera įrašė kiekvieną jo
judesį ir žodį. Gretimame kambaryje mudu su Ashley viską ste­
bėjome ekrane.
Nikas sukčiavo, paskui melavo, paskui vėl melavo. Jis tai darė
nedvejodamas ir, regis, be jokio sąžinės graužimo. Vėliau, kai visi jį
sveikino laimėjus žaidimus, spindėte spindėjo, o man pasakė nega­
lįs sulaukti kito savaitgalio, kai vėl ateis žaisti. Jei nebūčiau žinojęs,
kas vyksta, būčiau pamanęs, kad iš Niko išaugs sociopatas. Vis dar
svarstau, ar taip nėra, nors Tahvar tvirtina priešingai.
Vienas iš Tahvar eksperimentų, klasikinio eksperimento, vadi­
namo pagundos paradigma, variantas, laboratorijoje vadinamas
žvilgčiojimo žaidimu. Per slaptą kamerą stebėjome, kaip Nikas
žaidžia su dar viena Talwar doktorante Cindy Arruda. Ji nusivedė
Niką į mažytį jaukų kambarėlį ir pasakė, kad dabar jie žais spėlio­
nes. Nikas turėsiąs su kėde nusigręžti į sieną, o Arruda atnešian­
ti garsą skleidžiantį žaislą. Nikas iš garso turėsiąs atspėti, koks tai
žaislas. Jei tris kartus teisingai atspės, laimės prizą.
Su pirmu žaislu buvo lengva. Nikas, supratęs, kad tai policijos
automobilio sirena, iš džiaugsmo net šoktelėjo ant kėdės. Antras
90 Šalin mitus

žaislas verkė kaip kūdikis - Nikas atspėjo iš trečio karto: „Lėlytė.“

Jam palengvėjo, kai pagaliau pataikė.
- Ar kuo toliau, tuo sunkiau? - susirūpinęs paklausė jis, spaus­
damas lėlytės pilvelį, kad ši dar pravirktų.
- Hm, ne, - išlemeno Arruda, nors žinojo, kad Nikui tikrai bus
sunkiau.
Nikas vėl nusigręžė į sieną laukti paskutinio žaislo. Jo kūnelis
susigūžė už kėdės atlošo, lyg jis žaistų slėpynių.
Arruda atsinešė minkštą, kimštą futbolo kamuolį ir padėjo ant
grojančio sveikinimų atviruko. Paspaudė atviruką, ir šis rylos gar­
sais užgrojo Beethoveno „Elizai“.
Nikas, žinoma, sutriko.
Jam dar nepamėginus spėti, Arruda staiga pasakė kai ką užmir­
šusi ir turinti trumpam išeiti, bet tuoj pat grįšianti. Ji įspėjo Niką
nežvilgčioti, kol jos nebus.
Penkias sekundes Nikas stengėsi nežiūrėti - pradėjo gręžtis, bet
atsispyrė pagundai ir vėl nusisuko į sieną. Ištvėrė dar aštuonias se­
kundes, bet pagunda buvo per stipri. Po trylikos sekundžių jis pa­
sidavė. Atsigręžė, pamatė futbolo kamuolį ir tuoj pat vėl pasislėpė
už atlošo.
Arrudai vos įžengus pro duris, Nikas - nusigręžęs į sieną, lyg
niekur nieko, - sušuko, kad tai futbolo kamuolys. Jo balse buvo
justi pergalės džiaugsmas, bet Arruda jį nutildė, liepė palaukti,
kol atsisės.
Tos sekundės dalelės Nikui užteko susigaudyti, kad jo balse tu­
rėjo skambėti abejonė, antraip moteris gali suprasti, kad jis pasižiū­
rėjo. Staiga džiugesys išgaravo, berniukas nebeatrodė toks tikras.
- Futbolo kamuolys? - lyg spėliodamas paklausė jis.
Kai Nikas atsigręžė į Arrudą pažiūrėti žaislo, ši pasakė, kad ber­
niukas buvo teisus. Nikas atrodė labai patenkintas.
 Kodėl vaikai meluoja 91

Paskui Arruda paklausė, ar tik Nikas nežvilgtelėjo, kol jos nebuvo.

- Ne, - bejausmiu balsu skubiai atsakė jis.
Niko veide atsirado plati šypsena. Bejokios abejonės ar įtarumo
balse Arruda pasiteiravo Niko, iš ko jis suprato, kad garsą skleidžia
futbolo kamuolys.
Nikas trumpai susigūžė ant kėdės, delnais susiėmė smakrą. Su­
prato, kad jam reikia įtikinamo atsakymo, bet pirmas mėginimas
buvo nevykęs. Ramiu veidu jis paaiškino:
- Muzika skambėjo kaip kamuolio. - Ieškodamas geresnio atsa­
kymo, bet vis dar nesėkmingai, jis pridūrė: - Kamuolys skambėjo
juodai ir baltai.
Veidas niekuo neišdavė, kad vaikas supranta paistąs niekus, bet
jis kalbėjo toliau, lyg jausdamas, kad reikia kokio nors geresnio
paaiškinimo. Nikas pasakė, kad muzika skambėjo kaip futbolo ka­
muolių, kuriais jis žaidžia mokykloje: jie cypia. Berniukas linktelė­
jo - tai jau neblogai - ir ėmė aiškinti, kad muzika skambėjo kaip
cypimas, jo girdėtas spardant kamuolį. Norėdamas pabrėžti gudrų
savo teiginį, jis ranka perbraukė per kamuolio šoną, tarsi rodytų,
kaip koja spirdamas į kamuolį sukelia cypimą.
Šiuo eksperimentu buvo siekiama ne tik patikrinti, ar vaikai,
pajutę pagundą, sukčiauja ir meluoja. Buvo tikrinamas ir vaikų ge­
bėjimas plėtoti melą, pateikti įtikimus paaiškinimus ir neišsiduoti -
nepasakyti prieštaringų teiginių, iš kurių galima suprasti, kad žmo­
gus meluoja. Vėliau vaizdajuostę peržiūrės šifruotojai ir įvertins,
kaip Nikas dangstė melą. O dabar Arruda neklausinėdama priėmė
žinią, kad paspirtas futbolo kamuolys groja Beethoveną, ir įteikė
Nikui prizą. Berniukas be galo džiaugėsi.
92 Šalin mitus

Per pastaruosius kelerius metus daugybė mokslininkų įvairiais

gundymo eksperimento variantais tikrino tūkstančius vaikų. Tai,
ką jie sužinojo, apvertė aukštyn kojomis įprastą požiūrį.
Pirmiausia jie suprato, kad meluoti vaikai išmoksta kur kas
anksčiau, nei mes manėme. Per Tahvar dirsčiojimo žaidimą tik
trečdalis trimečių pažiūrėjo į žaislą, o paklausti dauguma prisi­
pažino. Bet iš keturmečių į žaislą pažiūrėjo jau per 80 proc. Iš jų
daugiau nei 80 proc. paklausti melavo, tvirtino nežiūrėję. Sulaukę
ketverių beveik visi vaikai ima mėginti meluoti. Vyresnių brolių ar
seserų turintys mažieji, regis, to išmoksta ankstėliau.
Tėvai dažnai nekreipia dėmesio į ankstyvosios vaikystės melą,
nes tas*melas bemaž nekaltas - vaikas esąs per mažas suprasti, kas
yra melas arba kad meluoti blogai. Paūgėjęs ir suvokęs skirtumą,
vaikas liausis melavęs. Pasak daktarės Talwar, tai didelė klaida. Kuo
geriau mažas vaikas skiria melą nuo tiesos, tuo labiau tikėtina, kad,
gavęs progą, meluos. Tyrėjai tikrino vaikus - papasakoję trumpą
istoriją paklausdavo: „Siuzė melavo ar sakė tiesą?“ Vaikai, įžvelgę
skirtumą, buvo labiau linkę meluoti. Daugumoje tėvams skirtų tin-
klalapių ir knygų, nepaisant šios mokslo tiesos, patariama nekreipti
į melą dėmesio - vaikas išaugsiąs. Iš tikrųjų vaikai kuo toliau, tuo
geriau išmoksta meluoti.
Per kai kuriuos tyrimus vaikai buvo stebimi namie, nustatyta,
kad keturmečiai sumeluoja maždaug kas dvi valandas, o šešiame­
čiai - maždaug kas valandą. Išimčių pasitaiko retai. Pagal tuos pa­
čius tyrimus, 96 proc. vaikų meluoja.
Dauguma tėvams meluoja, siekdami nuslėpti prasižengimą. Iš
pradžių vaikas padaro kai ką neleistino, paskui, norėdamas išvengti
nemalonumų, tai neigia. Tačiau tas neigimas toks akivaizdus, toks
dažnas, kad tėvai dažniausiai nekreipia į jį dėmesio. Per tuos pačius
stebėjimo tyrimus mokslininkai nustatė, kad tik mažiau nei 1proc.
 Kodėl vaikai meluoja 93

tokių situacijų tėvai panaudoja kaip galimybę pasikalbėti apie melą.

Tėvai smerkia nusižengimą, o ne nesėkmingą jo dangstymą. Vaikų
požiūriu, mėginimas meluoti nieko nekainuoja.
Tuo pat metu, kai išmoksta sukurti ir pateikti melą, vaikai su­
pranta, koks jausmas, kai meluojama tau. Klaida manyti, kad maži
vaikai nesuvokia, jog meluoti nedera, ir tik vėliau tai sužino. Kaip
tik yra priešingai: iš pradžių mažieji mano, kad bet kokia apgaulė
yra blogai, ir tik pamažu suvokia, jog kai kurios melo rūšys leistinos.
Per jau klasika tapusį tyrimą Candida Peterson iš Kvinslando
universiteto įvairaus amžiaus suaugusiesiems ir vaikams davė pa­
sižiūrėti dešimt filmukų apie įvairų melą - nuo baltojo melo turint
gerų ketinimų iki rimtų manipuliacijų. Vaikai kur kas labiau už
suaugusiuosius smerkia melą ir melagius; jie dažniau mano, kad
meluojantysis yra blogas žmogus, o meluoti - nedora.
Švelninantis ketinimų vaidmuo, regis, vaikams yra sunkiai su­
vokiamas. Vaikai net nemano, kad melą galima pateisinti klaida.
Svarbiausia, kad pateikiama klaidinga informacija.
Daktaras Paulas Ekmanas, San Fransisko Kalifornijos universi­
teto melo tyrimų pradininkas, pateikia pavyzdį. Antradienį, vež­
damas penkiametį sūnų iš mokyklos namo, tėtis pažada šeštadienį
pavakare nusivesti jį į beisbolo rungtynes. Grįžęs namo tėtis iš ma­
mos sužino, kad ši šeštadienio vakarui numatė plaukimo pamoką
ir nebegali jos atšaukti. Kai jie apie tai praneša sūnui, šis siaubingai
įniršta. Kodėl vaikas pyksta? Juk tėtis nežinojo apie plaukimo pa­
moką. Pagal suaugusiųjų sampratą jis nemelavo. Tačiau pagal vaikų
sampratą jis apgavo. Bet koks klaidingas teiginys, nesvarbu, su ko­
kiais ketinimais ar kokiu įsitikinimu ištartas, yra melas. Taigi tėtis
netyčia perdavė vaikui žinią, kad melas pateisinamas.
94 Šalin mitus

Antra tiesa yra ta, kad nors nuoširdumą laikome didžiausia vaikų
dorybe, melui reikia didesnių gebėjimų. Meluoti ketinantis vaikas
turi suvokti tiesą, mintyse sukurti alternatyvią tikrovę ir ją įtikina­
mai perteikti kitiems. Todėl melui reikalingi pažintiniai gebėjimai
ir socialiniai įgūdžiai, kurių nereikia sakant tiesą. „Tai brandos po­
žymis“, - daro išvadą Talwar.
Iš tikrųjų vaikai, meluoti pradėję dvejų ar trejų metų arba ke­
tvertų ir penkerių sugebantys neišsiduoti, kitus akademinius testus
atlieka geriau. „Melas susijęs su intelektu, - tvirtina Talwar, - bet
su juo vis tiek reikia kovoti.“
Vos išmokę meluoti, vaikai siekia išvengti bausmių, todėl me­
luoja visada, kai tik iškyla bausmės grėsmė. Trimetis įtikinėja: „Aš
nemušiau sesės“, nors tėvas matė, kaip jis jai sudavė. Šešiametis to­
kių klaidų nedarytų - meluotų tik jei tėvo nebūtų buvę kambaryje.
Sulaukę mokyklinio amžiaus vaikai ima meluoti dėl įvairių prie­
žasčių. Bausmės baimė tebėra pagrindinis akstinas meluoti, bet, išsi­
ugdę atjautą ir geriau suvokdami tarpusavio santykius, vaikai meluoti
ima atsižvelgdami į kitus. Jie gali sumeluoti, kad neįskaudintų drau­
go. Pradinėje mokykloje, pasak Talwar, „paslapčių saugojimas tampa
svarbia draugystės dalimi, taigi tamgali būti panaudojamas ir melas“.
Be to, melas tampa būdu sustiprinti vaiko valdžią ir įtaką. Jis
tyčiodamasis manipuliuoja draugais, giriasi, kad įtvirtintų savo pa­
dėtį, išmoksta apgaudinėti tėvus.
Pradėję lankyti mokyklą daugelis vaikų ima meluoti, siekdami
prisitaikyti prie bendraamžių - jiems tai būdas išlieti susikaupusią
neviltį ir atkreipti į save dėmesį. Jausdami, kad atsilieka nuo ben­
draamžių, jie gali mėginti tai atsverti melu. Staigus melo protrūkis
ar padažnėjimas - ženklas, kad kažkas vaiko gyvenime pasikeitė ir
jam tai kelia nerimą. „Melas dažnai būna didesnių elgesio proble­
mų požymis, - aiškina Talwar. - Tai būdas išgyventi.“
 Kodėl vaikai meluoja 95

Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad daug meluojantys šešiamečiai

gali iš to išaugti. Tačiau jei melas tampa sėkminga strategija tvar­
kantis su sudėtingomis socialinėmis situacijomis, vaikai jo įsitveria.
Taip nutinka maždaug trečdaliui vaikų. Jei sulaukę septynerių jie
vis dar meluoja, veikiausiai nesiliaus. Tai jau tapo įpročiu.

Per Talwar žvilgčiojimo žaidimą tyrėjas kartais sustabdo veiksmą

tardamas: „Užduosiu tau klausimą. Ar pažadi sakyti tiesą?“ (Vaikas
pažada.) „Ar žiūrėjai į žaislą, kai buvau išėjęs iš kambario?“ Šis pa­
žadas melą sumažina 25 proc.
Per kitą variantą Talwar tyrėjai, prieš paklausdami vaiko, ar
žvilgtelėjo į žaislą, perskaito trumpą istoriją. Viena iš balsu skai­
tomų istorijų vadinasi „Berniukas, kuris šaukė: „Vilkas!“ - joje dėl
kartojamo melo vilkas suėda ir berniuką, ir avį.
Kita istorija vadinasi „Georgeas Washingtonas ir vyšnia“, joje
jaunasis Georgeas prisipažįsta tėvui naujuoju kirvuku nukirtęs
brangų medelį. Istorija baigiasi tėvo atsakymu: „George’ai, vis dėlto
džiaugiuosi, kad nukirtai tą vyšnią. Tiesa iš tavo lūpų brangesnė už
tūkstantį vyšnių.“
Pamėginkite atspėti, kuri istorija labiau sumažino melų? Mes
savo interneto svetainėje atlikome apklausą ir į šį klausimą gavome
per 1000 atsakymų. 75 proc. žmonių manė, kad „Berniukas, kuris
šaukė: „Vilkas!“, padarė didesnį poveikį. Vis dėlto visame pasaulyje
pasakojama garsioji pasakėčia per Talwar eksperimentus nė tru­
pučio nesumažino melo. Tiesą sakant, išklausę šią pasaką, vaikai
nielavo net šiek tiek daugiau nei įprastai.
Išklausę „Georgeą Washingtoną ir vyšnią“, berniukai melavo
75 proc. mažiau, o mergaitės - 50 proc.
96 Šalin mitus

Galima pamanyti, kad istorija davė naudos, nes Washingtonas

yra tautos didvyris, o vaikai mokomi mėgdžioti tautos pradininko
sąžiningumą, tačiau Talvvar vaikai buvo kanadiečiai, mažiausieji nie­
kada nebuvo girdėję apie Washingtoną. Norėdama nustatyti, ar Wa-
shingtono šlovė buvo svarbus veiksnys vyresniems vaikams, Talwar
pakartojo eksperimentą, YVashingtoną pakeitusi nežinomu žmogu­
mi, bet visa kita palikusi, kaip buvo. Istorijos poveikis buvo toks pat.
Kodėl vienas pasakojimas toks paveikus, o kitas ne? Ir kaip iš­
mokyti vaikus mažiau meluoti?
Piemenukas užsitraukia didžiausią bausmę - mirtį, bet vaikams
ne naujiena, kad už melą baudžiama. Paklausti, ar meluoti visada
blogai; 92 proc. penkiamečių atsako „taip“. Paklausti, kodėl meluoti
blogai, dauguma atsako, kad už melą baudžiama. Taigi maži vai­
kai meluodami galvoja tik apie tai, kaip apsisaugoti nuo bausmės.
Tik po kelerių metų vaikai supras sudėtingą moralinį melo pama­
tą. Dauguma vienuolikos metų vaikų suvokia, kad melas kenkia
kitiems; 48 proc. tokio amžiaus vaikų tvirtina, kad melas griauna
pasitikėjimą, o 22 proc. teigia, kad jis sukelia kaltės jausmą. Vis
dėlto trečdaliui didžiausia bėda lieka ta, kad už melą baudžiama.
Kaip stipriai vaikams melas asocijuojasi su bausme, liudija toks
pavyzdys: 38 proc. penkiamečių keiksmus laiko melu. Kodėl vai­
kams nešvankybės atrodo kaip melas? Todėl, kad, jų akimis, melas
yra tai, už ką baudžiama ar įspėjama. Taigi keiksmai yra melas.
Didindami bausmę už melą tik skatiname vaiką dar labiau gal­
voti apie asmeninę riziką. Tai trukdo suprasti, kaip melas paveikia
kitus. Atlikdami tyrimus mokslininkai nustatė, kad vaikai, kuriems
nuolat gresia bausmė, meluoja ne mažiau. Jie tik tampa geresniais
melagiais, kad rečiau būtų sučiupti, ir to išmoksta jaunesniame
amžiuje. Talwar žvilgčiojimo eksperimentą atliko Vakarų Afriko­
je su vaikais, lankančiais įprastą kolonijinę mokyklą. Talwar rašė,
 Kodėl vaikai meluoja 97

kad toje mokykloje mokytojai tranko vaikams per galvą, čaižo juos
rykšte, žnaibo; jiems kliūva už viską: už tai, kad užmiršo tušinu­
ką, neteisingai atliko namų darbus. Kartais geram vaikui liepiama
nubausti blogą. Šiaurės Amerikos vaikai į žaislą dažniausiai žvilg­
teli po 5 sek., o šios mokyklos vaikai nežiūrėjo ilgiau: 35, netgi 58
sek. Bet žvilgtelėjo tiek pat vaikų. Paskui jie melavo ir išsisukinėjo.
Stengėsi kaip įmanydami, nes sučiuptų laukė žiauri bausmė. Net
trimečiai apsimetė nežiną, koks žaislas, nors jį matė. Jie suprato,
kad žaislo pavadinimas būtų nuoroda į jų melą, o pagundą būti
teisiam persvėrė baimė būti sugautam. Šie vaikai sugebėjo niekuo
neišsiduoti - tokio gebėjimo dar neturėjo šešiametis Nikas.
Tačiau, ugdant vaikų sąžiningumą, negana vien pašalinti baus­
mės grėsmę. Per kitą eksperimento variantą Talwar tyrėjai pažada
vaikui: „Nepyksiu, jei pažiūrėjai. Tai visai nesvarbu.“ Tėvai nuolat
taiko šį metodą. Jis nė kiek nesumažina melo. Vaikai yra atsargūs,
jie netiki neliečiamybės pažadais. Mažieji galvoja: „Iš tikrųjų tėvai
nori, kad nebūčiau to padaręs; jei pasakysiu, kad to nedariau, vei­
kiausiai juos pradžiuginsiu.“
Tokiomis svarbiomis akimirkomis jiems rūpi atgauti jūsų malo­
nę. Taigi negana šešiamečiui pasakyti: „Nepyksiu, jei pažiūrėjai, bet
jei pasakysi tiesą, būsi patenkintas savimi.“ Tai sumažina melą -
truputėlį, - bet šešiametis nenori būti patenkintas savimi. Jis nori,
kad patenkinti būtų tėvai.
Naudingiausia pasakyti vaikui: „Nepyksiu, jei pažiūrėjai, o jei
pasakysi tiesą, labai džiaugsiuosi.“ Tai ir neliečiamybės pažadas, ir
būdas atgauti suaugusiųjų prielankumą. Talwar šį naujausią atradi­
mą aiškina taip: „Maži vaikai meluoja siekdami jus pradžiuginti -
jums įtikti.“ Taigi žinia, kad tėvai džiaugsis išgirdę tiesą, priverčia
vaiką suabejoti pradine savo nuomone, kad tėvams labiau patiktų
geros naujienos, o ne tiesa.
98 Šalin mitus

Štai kodėl pasakojimas „Georgeas Washingtonas ir vyšnia“ toks

paveikus. Mažasis Georgeas ir gauna neliečiamybę, ir yra pagiria­
mas už tiesą.
Vis dėlto ne pasakos išmoko vaikus sakyti tiesą, o socializacijos
vyksmas. Vyšnios išmintis štai kokia: pasak Talwar, tėvai turi mo­
kyti vaikus, kad nuoširdumas yra vertybė, ne tik aiškinti jiems, kad
meluoti blogai. Kuo dažniau vaikai girdės šią žinią, tuo greičiau
priims ją į širdį.

Kita priežastis, kodėl vaikai meluoja, kaip teigia Talwar, yra ta, kad
meluoti jie išmoksta iš mūsų.
Talwar ragina tėvus rimtai apsvarstyti nuoširdumo svarbą savo
gyvenime. Mokslininkė pastebi, kad tėvų elgesys dažnai prieštarau­
ja jų mokymui. „Mes tiesiai neliepiame vaikams meluoti, bet jie
mato mus tai darant. Jie girdi, kaip prekybos agentui pareiškiame:
„Aš čia tik svečias.“ Jie mato, kad giriamės ir meluojame, siekdami
užglaistyti nesutarimus.
Pagalvokime, kokio elgesio tikimės iš vaiko, kai šis išvynioja
jam nemielą dovaną. Norime, kad jis nuslopintų nuoširdžią reak­
ciją: pyktį, nusivylimą, nepasitenkinimą, - ir išspaustų mandagią
šypseną. Per vieną Talwar eksperimentą vaikai žaidžia įvairius žai­
dimus, kad laimėtų dovaną, bet paaiškėja, kad tai tik bjaurus mui­
lo gabalas. Leidusi vaikams atsitokėti, tyrėja paklausia, kaip jiems
patinka dovana. Talwar tikrina jų gebėjimą žodžiais pateikti baltąjį
melą ir kūno kalba neparodyti nusivylimo. Maždaug ketvirtadalis
parengiamukų geba sumeluoti, kad dovana jiems patinka. Pradinė­
je mokykloje tokių vaikų yra maždaug pusė. Meluodami jie jaučiasi
labai nejaukiai, ypač spiriami paaiškinti, kodėl muilo gabalas jiems
 Kodėl vaikai meluoja 99

patinka. Jie raukosi, spokso į muilą, neprisiverčia pažvelgti tyrė­

jai j akis. Vaikai, kurie laimėję žvilgčiojimo žaidimą krykštavo iš
džiaugsmo, dabar tik tyliai murma ir muistosi.
Tuo metu vaiką stebi tėvai. Jie pradžiunga, kai vaikas sumeluoja,
norėdamas gero. „Tėvai dažnai didžiuojasi, kad jų vaikas „manda­
gus“ - to jie nelaiko melu“, - pabrėžia Talwar. Nors ir kiek kartų
matė tai vykstant, ji nesiliauja stebėjusis tėvų negebėjimu suprasti,
kad baltasis melas vis tiek yra melas.
Paprašyti rašyti savo melo dienoraštį, tėvai prisipažįsta melavę
per kas penktą pokalbį, taigi vidutiniškai kartą per dieną. (Aukš­
tųjų mokyklų studentai meluoja dvigubai dažniau.) Dauguma šio
melo yra baltasis melas, juo siekiama, kad kitas pasijustų gerai, pa­
vyzdžiui, moteriai, į darbą atsinešusiai bandelių, tvirtinama, kad
jos labai gardžios.
Raginami meluoti dėl kitų vaikai pamažu pripranta būti nenuo­
širdūs. Melas tiesiogine prasme tampa kasdieniu įvykiu. Vaikai su­
pranta, kad dėl nuoširdumo tik kyla konfliktų, o melas yra lengvas
būdas jų išvengti. Jie nepainioja baltojo melo su savo nusižengimų
dangstymu, bet emocinį pagrindą perkelia iš vienos melo rūšies į
kitą. Jiems tampa psichologiškai lengviau sumeluoti tėvams. Taigi,
jei tėvas barasi: „Iš kur gavai šitas pokemonų kortas?! Liepiau tau
nešvaistyti kišenpinigių kortoms!“, vaikas lengvai gali nuspręsti,
kad tai tokia situacija, kai praverčia baltasis melas - pasakydamas,
kad kortas gavo iš draugo, jis nuramins tėvą.
Prisiminkime, kaip vaikai mokomi nesiskųsti. Jie skųstis pradeda
dar nemokėdami kalbėti - maždaug metų ir dviejų mėnesių mažylis
verkia, rodo ranka ir žvilgsniu prašo mamos padėti, nes kitas vai­
kas iš jo pavogė žaislą ar sausainį. Kreiptis į suaugusiuosius tampa
įprasta, bet maždaug nuo ketverių metų vaikai išgirsta taisyklę, lie­
piančią atsikratyti šio įpročio: „nesiskųsk“ arba „nebūk skundikas“.
100 Šalin mitus

Sakydami „nesiskųsk“ suaugusieji siekia, kad vaikai išmoktų pa­

tys spręsti nesutarimus su draugais. Tam reikia socialinių įgūdžių,
o jų vaikas neišsiugdys, jei nuolat kišis tėvai. Kartais vaikų skundai
būna grynas melas, jie taip siekia atsikeršyti. Mokydami „neskųsk“,
stengiamės užkirsti tam kelią.
Parengiamųjų klasių ir pradinukų mokytojos aimanuoja, kad
skundai joms pridaro daugiausia vargo. Viena iš plačiausių moky­
tojų rengimo programų Jungtinėse Valstijose vaikų skundus ver­
tina kaip vieną iš penkių didžiausių klasių rūpesčių - jie trukdo
dirbti taip pat kaip muštynės ar kandžiojimasis.
Vis dėlto skundimas sukėlė mokslininkų susidomėjimą, ir tyrė­
jai daūg valandų stebėjo žaidžiančius vaikus. Jie išsiaiškino, kad 9 iš
10 bėgančių pas tėvus skųstis vaikų yra visiškai nuoširdūs. Galbūt
tėvams atrodo, kad skundai nesiliauja, bet vaiko akimis yra kitaip -
tik vieną kartą iš penkiolikos, kai būna nuskriaustas, jis bėga pra­
šyti tėvų pagalbos.
Kai vaikas - tvėręs, kiek galėjęs, - pagaliau atbėga pas tėvą
nuoširdžiai pasiguosti, išgirsta: „Liaukis varginęs mane savo rū­
pesčiais!“ Pagal vieno tyrėjo gautus rezultatus, tėvai dešimt kartų
dažniau bara vaikus už skundimą nei už melą.
Vaikai išmoksta naudotis žodžiu „nesiskųsk“ ir taip tildo vie­
nas kitą. Pradinės mokyklos viduryje žaidimų aikštelėje būti pava­
dintam skundiku - baisiausias įžeidimas. Taigi vaikas, ketinantis
pranešti suaugusiajam apie bėdą, ne tik susiduria su bendraamžių
smerkimu dėl išdavystės ir mokykliniu mirties bausmės atitikme­
niu - atstūmimu, - bet ir prisimena daug kartų girdėtus mokytojų
ir tėvų žodžius „aiškinkis pats“.
Kasmet bėdų, su kuriomis susiduria vaikai, vis daugėja. Jie mato,
kaip kiti tėplioja sienas, vagiliauja parduotuvėse, bėga iš pamokų ir
laipioja per tvoras, kur nederėtų. Įskųsti juos - tai pasielgti kaip
 Kodėl vaikai meluoja 101

mažvaikiui, tikra gėda save gerbiančiam paaugliui. Tylėti lengva;

vaikai to buvo mokomi nuo mažumės.
Prasideda slapstymosi nuo tėvų era.

Du dešimtmečius tėvai nuoširdumą vertino kaip geidžiamiausią

vaikų savybę. Kiti bruožai, kaip antai pasitikėjimas savimi ar svei­
kas protas, nė iš tolo jam neprilygo. Pagal apklausas, vaikai perė­
mė šią žinią: 98 proc. teigė, kad pasitikėjimas ir nuoširdumas yra
svarbiausi dalykai tarpusavio santykiuose. Nelygu koks amžius,
96-98 proc. vaikų tvirtina, kad meluoti amoralu.
Tačiau tai tik skambios frazės - abiem pusėms. 96 proc. vaikų
meluoja tėvams, nors melas niekada nebuvo svarbiausia tėvų pa­
šnekesių ant žaidimų aikštelių suoliukų tema.
Ėmęs studijuoti melą, šį tą pakeičiau ir Bronsonų namuose. Da­
bar atkreipiu dėmesį net į mažiausią melą ir aiškiau jaučiu, kaip su
juo tvarkytis.
Prieš porą mėnesių žmona telefonu tarėsi su aukle. Pranešė jai,
kad mūsų sūnui šešeri, - kad auklė žinotų, kokiam amžiui skirtų
žaidimų atsinešti. Lukas pertraukė mamą ir ėmė garsiai prieštarau­
ti. Anksčiau būčiau sutrikęs ir suirzęs dėl staigaus sūnaus protrū­
kio, bet dabar jį supratau. Mano sūnui šešeri turėjo sueiti tik po
savaitės, ir jis labai laukė gimtadienio. Jo požiūriu, mama sumelavo
dėl jam itin svarbaus dalyko. Šiuo raidos etapu melo motyvas ne­
svarbus. Kai tik Mišelė padėjo ragelį, aš jai paaiškinau, kodėl Lukas
taip susijaudino; ji atsiprašė sūnaus ir pažadėjo kalbėti tiksliau. Vai­
kas iškart nurimo.
Nors kitų melas jį žeidė, pats Lukas neatsispirdavo pagundai
išsisukti nuo bausmės. Vieną dieną jis grįžo namo iš mokyklos
102 Šalin mitus

išmokęs naują frazę - kandžiai ištardavo: „Man vienodai šviečia“

ir gūžteldavo pečiais. Staiga ėmė elgtis kaip paauglys, nebenorėda­
vo baigti vakarienės ar iki galo atlikti namų darbų. Jis tol kartojo:
„Man vienodai šviečia“, kol subjurau ir paklausiau, ar kas nors mo­
kykloje jį išmokė šio niekinamo posakio.
Lukas nutilo. Jaučiau, ką mintyse svarsto: meluoti tėčiui ar iš­
duoti draugą? Iš Talwar tyrimų žinojau, kad pralaimėsiu. Tai su­
pratęs pertraukiau jį, nuraminau, kad jei jis šį posakį išmoko mo­
kykloje, nebūtinai turi nurodyti iš ko. Pasakydamas man tiesą jis
nepridarys nemalonumų draugams.
- Gerai, - su palengvėjimu patvirtino jis. - Išmokau mokykloje.
Paskui prisipažino, kad jam nevienodai šviečia, ir apkabino
mane. Daugiau šio posakio neteko girdėti.
Ar tolesniam vaiko gyvenimui svarbu, kaip reaguosime į jo
melą? įdomiausia, kad melas yra ir normalus, ir nenormalus elge­
sys. Tikėtina, kad vaikas meluos, bet melo nevalia nepaisyti.
Daktarė Bella DePaulo didelę savo darbo laiko dalį skyrė suau­
gusiųjų melui. Per vieną tyrimą aukštųjų mokyklų studentai ir ben­
druomenės nariai būdavo kviečiami į uždarą kabinetą ir gaudavo
diktofoną. Pažadėjusi visišką slaptumą, DePaulo padėjėja paprašyda­
vo tiriamųjų prisiminti didžiausią melą - su visomis smulkmenomis.
„Tikėjausi išgirsti rimtų melų, - prisimena DePaulo. - Istori­
jų apie slaptus meilės romanus, apie pinigų iššvaistymą, apie tai,
kaip automobilių pardavėjai apgaudinėjo pirkėjus.“ Ji išties išgirdo
apie tokias apgaules, viena jų buvo susijusi su vagyste, kita - net
su žmogžudyste. Tačiau, mokslininkės nuostabai, daug tiriamųjų
pasakojo vaikystės istorijas, o jų melas iš pirmo žvilgsnio neatrodė
itin reikšmingas. „Vienas žmogus papasakojo, kaip nuvalgė torto
glajų, o paskui pareiškė tėvams, kad tortas toks ir buvo. Kitas pri­
sipažino vogęs iš brolio monetas.“ Pasipylus tokioms istorijoms,
 Kodėl vaikai meluoja 103

DePaulo niekinamai pagalvojo: „Ei, nejaugi tai buvo didžiausias

melas?“ Pasakojimai apie vaikystę nesiliovė, ir DePaulo savo anali­
zėje jiems turėjo paskirti atskirą kategoriją.
„Turėjau keisti savo sampratą ir apsvarstyti, kaip anuomet me­
luodamas jautėsi vaikas, - pasakoja ji. - Mažyliui melas sutrikdo
požiūrį į save kaip į gerą vaiką, darantį gerus darbus.“
Daugelis tiriamųjų pasipasakojo, kaip tas įsimintinas vaikystės
melas paveikė tolesnį jų gyvenimą. „Vieni kalbėjo: „Sumelavau,
mane pričiupo, buvo taip gėda, kad prisiekiau niekada taip nebe­
sielgti.“ Kiti sakė: „Oho, nemaniau, kad man pavyks šitaip apgauti
tėvą, supratau, kad nuo šiol galėsiu dažnai tai daryti.“ Ankstyvoje
vaikystėje melas yra svarbus, o tėvų reakcija į jį gali pakeisti vaiko
įpročius.“
Talwar dėsto, kad tėvai dažnai spendžia vaikams spąstus, skati­
na juos meluoti ir be reikalo tikrina jų sąžiningumą. Praeitą savaitę
aš su savo trimete pasielgiau taip pat. Pastebėjau, kad ji nuplau­
namu spalvikliu pripaišė ant valgomojo stalo. Su nepasitenkinimo
gaidele balse paklausiau:
- Tija, ar tu pripiešei ant stalo?
Anksčiau ji būtų nuoširdžiai atsakiusi į klausimą, bet mano bal­
so tonas išdavė, kad ji pasielgė negerai. Tuoj pat panorau atsiimti
savo žodžius. Turėjau tik priminti jai nepiešti ant stalo, po spalvi­
nimo knygute pakišti laikraštį ir nuplauti žymes. Tačiau pasielgiau
taip, kaip Talwar įspėjo nesielgti.
- Ne, nepiešiau, - pirmą kartą man sumelavo dukra.
Dėl šios dėmės galiu kaltinti tik save.
 5

Intelektinis
gyvenimas vaikų
darželiuose
Milijonai vaikų varžosi dėl vietos privačio­
je mokyklėlėje ar gabiems vaikams skir­
toje grupėje. Priėmimo komisija tvirtina,
kad tai puiku. Naujausi tyrimai įrodo, kad
ji 73 proc. klysta.
įsivaizduokite: vos penkerių metų sulaukęs vaikas atvedamas j ne­
pažįstamą kabinetą. Mama jam padeda patogiai įsitaisyti ir išeina.
Galbūt ji vaikui paaiškino, kad tas svetimas žmogus padės nu­
spręsti, į kurią mokyklą jis kitąmet eis. Geriausia, jei žodis „testas“
lieka neištartas. Jei vaikas paklausia: „Ar man reikės atlikti testą?“,
jam atsakoma: „Ten bus galvosūkių, reikės šį tą nupiešti, sustatyti
kaladėles, atsakyti į kelis klausimus. Daugumai vaikų tokie žaidi­
mai patinka.“
Vaikas pasodinamas prie stalo. Egzaminuotojas sėdi prieš jį. Jei
po kiek laiko mažylis ima muistytis, jie abu gali įsitaisyti ant žemės.
(Jei kyla rimtų bėdų, kai kurios mokyklos leidžia iš naujo atlikti
testą, bet dauguma vaiko nebekviečia metus ar dvejus.)
Iš pradžių egzaminuotojas užduoda kelis paprastus klausimus.
Paskui prasideda tikrasis patikrinimas. Egzaminuotojas užduoda
vaiko amžių atitinkantį klausimą. Penkiametis veikiausiai pradės
nuo ketvirto klausimo iš testų knygos. Kiekvienas tolesnis klausi­
mas vis sunkesnis, vaikas atsakinėja tol, kol iš eilės padaro kelias
klaidas. Testas pertraukiamas - vaikas pasiekė savo gebėjimų ribą;
tada pereinama prie kito skyriaus.
Žodynas tikrinamas dviem būdais. Iš pradžių vaikui tereikia
įvardyti, kas pavaizduota. Vėliau jam pasakomas žodis, pavyzdžiui,
108 Šalin mitus

„apriboti“, ir klausiama, ką tai reiškia. Už tikslų apibrėžimą jis gau­

na 2 taškus, o už ne tokį tikslų - 1tašką.
Be to, vaikui iš kelių užuominų tenka atspėti žodį. „Ar gali pa­
sakyti, apie ką galvoju? - klausia egzaminuotojas. - Ant to daikto
galima sėdėti arba stovėti, jį galima plauti, jis gali būti iš molio.“
Vaikas turi atsakyti per 5 sek.
Per kitą testą vaikui rodomi paveikslėliai ir klausiama, ko trūks­
ta. „Meškai kojos!“ - atsako mažylis, geriausia per 20 sek.
Vėliau egzaminuotojas ant stalo padeda kelias raudonas ir bal­
tas plastikines kaladėles. Vaikui parodoma kortelė su geometrine
forma ar raštu ir paprašoma sudėti keturias kaladėles taip, kad iš­
eitų veidrodinis to piešinio atspindys. Jei tarp kaladėlių paliekamas
didesnis nei pusės centimetro tarpas, tai laikoma klaida. Kad būtų
sunkiau, duodamos dvispalvės kaladėlės, pavyzdžiui, su raudonais
ir baltais trikampiais. Vyresni vaikai gauna devynias kaladėles.
Kartais vaikams reikia pereiti labirintą; neleidžiama atitraukti
pieštuko, o jei patenkama į aklavietę, mažinamas balas.
Kiti testai skirti dėsningumams. Pavyzdžiui, vaikas turi supras­
ti, kad apskritimas ovalui yra tas pat, kas kvadratas stačiakampiui;
trikampis kvadratui yra tas pat, kas kvadratas penkiakampiui. Arba
sniegas susijęs su sniego seniu kaip miltų maišas - su duonos kepalu.
Šešerių metų vaikams pateikiami keturi skaičiai (pavyzdžiui, 9,
4, 7, 1) ir paprašoma pakartoti juos balsu. Jei vaikas atsako tei­
singai, pereinama prie penkių skaičių. Tas, kuris įsimena septynis
skaičius, surenka 99 balus iš šimto. Paskui vaiko paprašoma pa­
sakyti skaičius iš galo; tas, kuris teisingai pasako keturis skaičius,
laikomas gabiu.
Kiekvieną žiemą dešimtys tūkstančių vaikų vieną rytą ar po­
pietę praleidžia taip, kaip aprašiau. Tokie testai - raktas į elitines
privačias mokyklas ir valstybinių mokyklų programas gabiems ir
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 109

talentingiems vaikams. Vaikai lyginami su kitais tą patį metų treč­

dalį gimusiais vaikais. Daugiausia remiantis šiais testais per 3 mln.
vaikų - beveik 7 proc. Amerikos valstybinių mokyklų mokinių -
patenka į gabiesiems skirtas programas. Dar 2 mln. priimami į pri­
vačias nepriklausomas mokyklas.
Testai skiriasi, nelygu kas tikrinama. Kai kur atliekami klasikiniai
intelekto testai, pavyzdžiui, Vechslerio parengiamukų ir pradinukų
intelekto skalė (angį. Wechsler Preschool and Primary Scale ofIntelli­
gence, WPPSI). Kitos mokyklos renkasi egzaminą, per kurį verti­
namas ne intelektas, o gebėjimas mąstyti - tam skirtas pažintinių
gebėjimų testas; yra ir mišrių testų vertinti intelektui ir gebėjimui
mokytis, pavyzdžiui, Otiso-Lennono mokyklinių gebėjimų testas.
Nesvarbu, kas tikrinama ar koks testas naudojamas, yra vienas
bendras dalykas.
Visi testai stulbinamai neteisingai leidžia numatyti, kaip mažam
vaikui seksis mokslai.
Nieko nuostabaus, kad ne visi gabūs darželinukai įstoja į Har­
vardą. Atrenkamieji testai skirti nustatyti, kuriems vaikams antroje
ir trečioje klasėse geriausiai seksis skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Vis
dėlto jie net ir to nepadeda numatyti.
Pamėginkite įsivaizduoti, kokio masto ši bėda. Jei 100 darželi­
nukų išskirsime kaip gabius, t. y. protingiausius, trečioje klasėje tik
27 proc. jų pateks į šią kategoriją. Taigi bus klaidingai atmesti kiti
73 gabūs vaikai.
Dauguma mokyklų nesupranta, kaip menkai testai padeda nu­
spėti pradinuko sėkmę mokantis. Kai kurios susirūpinusios moky­
klos ieškojo kitų būdų patikrinti gabumus: prašydavo vaikų piešti
piešinius, vertindavo gebėjimą atjausti ar elgesį. Vis dėlto moksli­
ninkų tyrimai įrodė, kad visos šios alternatyvos davė dar mažiau
naudos nei intelekto testai.
110 Šalin mitus

Klausimas ne kurį testą naudoti ar ką tikrinti. Bėda ta, kad mažų

vaikų smegenys dar nesusiformavusios.

Dešimtis metų apie intelekto testus buvo reiškiamos prieštaringos

nuomonės.
Kritikai nuo seno tvirtina, kad šie testai nepritaikyti visų kul­
tūrų ir klasių žmonėms. Niekas neatkreipė dėmesio, kad testus
kuriančios bendrovės, atsižvelgdamos į šią kritiką, keitė testus
taip, kad kultūros įtaka rezultatams būtų kuo mažesnė, kol jos vi­
sai nebeliko. (Galbūt sunku tuo patikėti, bet šių testų variantai
naudojami visame pasaulyje.) Be to, mokyklos, kuriose keliami
griežčiausi intelekto koeficiento (IQ) reikalavimai, dažnai padaro
išimčių sunkiomis sąlygomis augusiems arba kita gimtąja kalba
kalbantiems vaikams.
Tačiau diskutuojant apie kultūrinius skirtumus buvo užmirštas
rimtesnis klausimas: kaip dažnai šie testai padeda tiksliai atpažinti
protingus vaikus - netgi iš vyraujančios kultūros ir klasės?
Apie tai teiravomės priėmimo komisijų vadovų ir mokyklų di­
rektorių - visi buvo susidarę įspūdį, kad testai puikiai padeda at­
rinkti gabiausius vaikus. Prie testų būna pridėti aprašai, pirmuose
jų skyriuose nurodyti tyrimai atrodo patikimi. Vis dėlto ten nepa­
teikiama statistika, kaip tiksliai testai numato būsimą sėkmę. Sta­
tistika kalba tik apie tai, kaip tiksliai testai įvertina dabartinį moky­
mąsi ir kuo jie yra geresni už konkurentų testus.
Daktaras Lawrenceas Weissas yra bendrovės Pearson / Harkurt
Assessment, kuriai priklauso WPPI testas, klinikinės produkcijos
kūrimo viceprezidentas. Kai pasiteiravau jo, kiek testas leidžia nu­
matyti mokymosi rezultatus po dvejų ar trejų metų, jis paaiškino,
 intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 111

kad į bendrovės politiką tokių duomenų rinkimas neįeina. „Mes

nesekame jų kelio. Netikriname testų galimybės numatyti ateitį.“
Mus tai nustebino, juk remiantis intelekto testo rezultatais prii­
mami didžiulius padarinius turintys sprendimai. Surinkęs 120 balų
vaikas patenka į aukščiausius 10proc. ar net dar aukščiau - tai įprasta
„gabių“vaikų skiriamoji riba, kurią peržengęs vaikas patenka į speci­
alią klasę. Surinkęs daugiau kaip 130 balų vaikas patenka į aukščiau­
sius 2 proc., todėl gali būti priimtas į atskirą gabių vaikų mokyklą.
Atkreipkite dėmesį, tie vaikai dar nėra vunderkindai - tokių
yra vienas iš pusės milijono, tai itin retas reiškinys. Jei mokyklų
apygarda vaiką įvertina kaip gabų, tai reiškia, kad jis yra sumanus,
bet nebūtinai ypatingas. Pusės absolventų IQyra 120 ar aukštesnis;
filosofijos mokslų daktarų vidutinis IQ yra 130.
Vis dėlto būti taip išskirtam vaikystėje akademine prasme yra
lyg auksinis bilietas. Išskirtinė aplinka, greitai besimokantys ben­
draklasiai - visa tai leidžia mokytojams paspartinti mokymąsi.
Nuo to gali labai priklausyti, kiek vaikas išmoks. Pagal valstijos vy­
riausybės tyrimą, Kalifornijoje pagal gabių ir talentingų vaikų pro­
gramas besimokantys vaikai per metus padaro 36,7 proc. didesnę
pažangą nei paprasti moksleiviai. Daugelyje apygardų, pavyzdžiui,
Niujorko ir Čikagos miestų, moksleiviai pakartotinai nebetikrina-
mi ir mokosi pagal tą pačią programą, kol baigia mokyklą. Tie,
kurie vaikų darželyje atrenkami į privačias mokyklas, jose mokosi
aštuonerius metus.

Nors testų kūrėjai nemėgina nustatyti, kaip mažiems vaikams skirti

intelekto testai padeda prognozuoti jų mokymąsi ateityje, tai daro
mokslininkai tyrėjai.
112 Šalin mitus

2003 m. Pensilvanijos valstybinio universiteto edukacinės psi­

chologijos profesorius daktaras Hoi Suenas paskelbė 44 tyrimų
metaanalizę. Visais tais tyrimais nagrinėta, kaip prieš darželį ar
darželyje atlikti testai padeda numatyti po dvejų metų atliekamų
testų rezultatus. Dauguma iš nagrinėtų 44 tyrimų buvo paskelbti
aštuntojo dešimtmečio viduryje-dešimtojo dešimtmečio viduryje
ir atlikti vienoje mokykloje arba mokyklų apygardoje. Juos išana­
lizavęs Suenas atrado, kad prieš pradedant lankyti mokyklą atlikti
intelekto testai tik 40 proc. koreliuoja su vėlesnių testų rezultatais.
Ši 40 proc. koreliacija galioja visiems įvairaus gabumo vaikams.
Kai Suenas susitelkė į gabiems vaikams skirtų ar privačių mokyklų
tyrimus, koreliacija nė kiek nepagerėjo.
Pavyzdžiui, viena Šiaurės Karolinos Šarlotės universiteto moks­
lininkų komanda analizavo trejų metų nepriklausomos Šarlotės
mokyklos moksleivių iš aukštesniosios vidurinės klasės rezultatus.
Mokykla reikalavo, kad visi norintieji joje mokytis prieš darželį at­
liktų WPPSI testą. Į mokyklą buvo priimami protingi vaikai - jų IQ
vidurkis buvo 116. Trečioje klasėje moksleiviai atliko bendrųjų tes­
tų rinkinį III - šie testai buvo pritaikyti pažangesnėms privačioms
mokykloms. Moksleiviai puikiai atliko užduotis, surinko vidutiniš­
kai 90 balų iš šimto. Bet ar WPPSI rezultatai padėjo numatyti, ku­
riems moksleiviams seksis geriausiai? Nelabai. WPPSI rezultatų ir
mokslo rezultatų koreliacija buvo vos 40 proc.
Patiems gabiausiems moksleiviams koreliacija, regis, yra dar
mažesnė. Daktaras Williamas Tsushima ėmėsi tirti dvi išskirtines
privačias mokyklas Havajuose. Vienoje mokykloje vaikų IQ vidur­
kis buvo 130, kitoje - šiek tiek daugiau nei 126. Tačiau jų skaitymo
gebėjimų rezultatai antroje klasėje tik 26 proc. koreliavo su WPPSI
rezultatais. Matematikos pažymių koreliacija buvo dar mažesnė.
 intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 113

Taigi esminis klausimas - kiek vaikų dėl tokio ankstyvo testavi­

mo klaidingai priskiriami vienai ar kitai grupei?
Kaip jau minėjau, jei naudotume testus, kurių koreliacija siekia
40 proc., ir jei mokykla pagal gabiems vaikams skirtą programą no­
rėtų mokyti geriausią dešimtadalį moksleivių, 72,4 proc. trečiokų
pagal intelekto testo, atlikto prieš darželį, rezultatus nepakliūtų į šią
programą. Net negalima tvirtinti, kad vaikai į šią grupę nepatektų
per plauką. Daugelis jų pagal rezultatus toli gražu neprilygtų ge-
riausiems. Geras trečdalis protingiausių trečiokų prieš darželį būtų
surinkę „mažiau nei vidutiniškai“ balų.
Klaidingai teigiamų ir klaidingai neigiamų rezultatų dažnis ke­
lia nerimą tokiems žinovams kaip daktaras Donaldas Ročkas, Edu­
kacinio testavimo tarnybos vyriausiasis mokslininkas tyrėjas.
„Neįmanoma darželyje ar pirmoje klasėje nustatyti, kurie vaikai
yra patys gabiausi, - teigia Ročkas. - IQbalai nėra labai tikslus ma­
tas. Trečioje klasėje - taip, antroje - galbūt. Testuojant mažesnius
vaikus iš esmės atrenkami tie, kurie augo geromis sąlygomis.“
Ročkas priduria, kad dauguma atrinktų vaikų ir toliau gerai
mokysis. „Aukščiausias 1 proc. po penkerių metų tikrai bus tarp
aukščiausių 10 proc. Be abejo, vaikas, testą atlikęs geriausiai, yra
gabus, bet tas, kuris atliko gana gerai, trečioje klasėje gali atsidurti
visai kitoje grupėje.“
Pasak Rocko, valstybinių mokyklų trečioje klasėje kursas gero­
kai pasunkėja: reikalaujama spręsti matematikos uždavinius, o ne
tik išmokti sudėties veiksmus mintinai, vaikai turi ne tik balsu skai­
tyti, bet ir suprasti, ką skaito. Vaikai skirtingai susitvarko su tokiu
pasunkinimu.
„Daugumos vaikų raida tampa tolygesnė.“ Todėl Ročkas įsitiki­
nęs, kad testuoti trečiokus verta. „Trečioje klasėje vaikus skirstyti
114 Šalin mitus

pagal gabumą prasminga. Jei patikrinsime, kaip trečiokas skaito,

galėsime numatyti, kaip jam vėliau seksis daugelyje kitų sričių.“
Bėdų kyla ne dėl kokių nors intelekto testų trūkumų. Blogai,
kad testuojami per maži vaikai.
„Susirūpinčiau, jei remiantis tokių testų rezultatais būtų priima­
mi svarbūs sprendimai, pavyzdžiui, vaikui būtų leidžiama mokytis
atskiroje išrinktųjų mokykloje, - dėsto daktaras Stevenas Strandas
iš Voriko universiteto Anglijoje, Koventrio mieste. - Tokie struktū­
riniai sprendimai paprastai esti nelankstūs, tad dėl ankstyvoje vai­
kystėje atliktų testų vieni vaikai visam laikui liks toje mokykloje,
kitiems ji visam laikui taps nepasiekiama. O reikėtų tik daugiau
lankstumo keičiant sprendimus ir sąlygas.“
Strandas atrado, kad vidurinėse klasėse atliekami IQ testai, ki­
taip nei ikimokyklinukų ar pirmokų-antrokų testai, labai gerai pa­
deda numatyti sėkmę aukštesniosiose klasėse.
Žurnale Intelligence paskelbtame naujausiame moksliniame
darbe Strandas vertina 70 000 britų vaikų rezultatus. Vienuolikos
metų vaikų atlikto intelekto testo balus jis lygina su pagrindinės
mokyklos egzaminų, laikomų šešiolikos metų, rezultatais. Korelia­
cija labai didelė. Jei ankstyvosios vaikystės intelekto testai pateiktų
tokias pat tikslias prognozes kaip vienuolikmečių atliekami testai,
gabūs moksleiviai būtų atrenkami dvigubai tiksliau.
Kiekvienas kalbintas mokslininkas perspėjo, kad nevalia mažų
vaikų skirstyti į grupes pagal vienintelio testo rezultatus, - visi pa­
tarė atlikti antrą testą. Tie žmonės nebuvo nusiteikę prieš visus in­
telekto testus. Šį įspėjimą daugiausia girdėjome iš tų, kurie kuria
testus: vieno iš pažintinių gebėjimų testo kūrėjų Ajovos universite­
to profesoriaus daktaro Davido Lohmano, gabiųjų vertinimo skalių
autoriaus daktaro Steveno Pfeiffero; Reynolds intelekto vertinimo
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 115

skalės (angį. Reynolds Intellectual Assessment Scales, RIAS) autorės

daktarės Cecil Reynolds.
Kad ir kaip vieningai laikomasi šio požiūrio, taupant lėšas ir lai­
ką vaikai į mokyklas priimami - arba ne - pagal vieno vienintelio
testo rezultatus, o daugelyje mokyklų vėliau nė karto nebetikrinami.
„Toks tvirtas galutinis sprendimas yra juokingas, - teigia Rey­
nolds. - Jei taip atrinktume specialiųjų poreikių moksleivius, nusi­
žengtume federaliniams įstatymams.“

Pažvelkime į Pietų Karoliną.

Prieš kelerius metus valstija pasamdė Williamo ir Mary kole­
džo Gabių vaikų ugdymo centrą įvertinti jų gabių vaikų atrankos
metodus. Pietų Karolina sunerimo, kad į gabiems vaikams skirtas
programas beveik nepatenka mažumų vaikų. Dirbant iškilo dar su­
dėtingesnė problema.
Nors stojamieji testai buvo perdaryti taip, kad mažumų atsto­
vams juos išlaikyti būtų lengviau, programoje dalyvavo nepropor­
cingai daug baltaodžių (86 proc.). Dar didesnį susirūpinimą kėlė
tai, kad pagal gabiems vaikams skirtas programas mokėsi labai
daug negabių - įvairių rasių - vaikų.
Pažvelgę į 2002 m. trečiokų, ketvirtokų ir penktokų testų rezul­
tatus, mokslininkai pasibaisėjo. 12 proc. „gabių“ vaikų matematiką
mokėsi patenkinamai. Kiti 30 proc. priklausė pagrindiniam lygiui.
Anglų kalbos rezultatai buvo gerokai prastesni. Turbūt manote, kad
tyrėjai pasiūlė tuos vaikus perkelti į paprastas klases, tačiau Willia­
mo ir Mary koledžo specialistai valstijai pasiūlė imtis intervenci­
jų - daugiausia taikyti specialias programas atsilikusiems, bet ga­
biems vaikams (šis apibūdinimas - tikrų tikriausias oksimoronas).
116 Šalin mitus

Paskambinę į dvidešimt didžiausių valstybinių mokyklų apygar­

dų Amerikoje sužinojome, kokias gabių vaikų ugdymo programas
jie siūlo. Štai tos dvidešimt didžiausių apygardų.

Niujorko miesto
Los Andželo jungtinė
Čikagos miesto
Deido (Majamyje)
Klarko (Las Vegase)
Brauardo (Fort Loderdeile)
Hjustono nepriklausoma mokyklų apygarda
Hilšboro (Tampoje)
Filadelfijos miesto
Havajų švietimo departamento
Palm Bičo
Orindžo (Orlande)
Ferfakso (Virdžinijoje)
Dalaso nepriklausoma mokyklų apygarda
Detroito miesto
Montgomerio (Merilande)
Princo Džordžo (Merilande)
Gvineto apygardos (Džordžijoje)
San Diego jungtinė
Duvalo (Džeksonvilyje)

Visos dvidešimt apygardų turi programų gabiems vaikams.

Pagal dvylika jų pradedami lavinti jau darželinukai. Nė vienoje
apygardoje nelaukiama iki trečios klasės - visose dvidešimtyje
apygardų baigiantis antriems mokslo metams gabūs vaikai jau
būna atrinkti.
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 117

Tai prieštarauja raidos mokslui. „Neturiu tikslaus atsakymo, -

sako Lauri Kirsch, Floridos valstijos Tampos miesto Hilsboro mo­
kyklų apygardos programų gabiems vaikams vadovė. - Tiesiog įdė­
miai žvalgausi, ieškau vaikų. Mes vaikams sukuriame sąlygas dirbti
ir daug pasiekti. Norime duoti jiems laiko savo gabumams ugdyti.“
Kalbėdamasis su mokyklomis supratau, kad nesąžininga jas
vertinti vien pagal tai, kokio amžiaus vaikai testuojami; svarbu ži­
noti, ką jos duoda - ar gabiems vaikams skirtos programos daug
geresnės už įprastas, ar jie mokosi su visais, tik gauna papildomų
pamokų. Kai kurios iš tų apygardų, pavyzdžiui, Dalaso, vaikus at­
renka jau darželyje, bet nepriima lemiamų struktūrinių sprendi­
mų. Gabiais laikomi vaikai lieka savo klasėse, tik kartą per savaitę
surenkami į 2 vai. trunkančią papildomą pamoką gabiesiems. Be
abejo, to per maža. Sunku būtų tvirtinti, kad Dalasas pranoksta
Detroitą, kuriame lemtingi sprendimai priimami dar prieš darželį,
bet atrinkti vaikai gauna šį tą geresnio - jiems leidžiama mokytis
specialioje akademijoje.
Mokslą taikant tikrovėje didžiausia bėda, regis, yra ne atrenka­
mų vaikų amžius. Jau darželyje aiškiai ir neabejotinai išsiskiria keli
vaikai. Problema ta, kad dauguma apygardų vėliau subrendusiems
vaikams nesuteikia papildomų progų, o tie, kurie anksti pateko į
specialiąsias programas, daugiau nebetikrinami, tad nežinia, ar
jiems tikrai ten vieta.
Iš visų didžiausių mokyklų apygardų nė viena nereikalauja, kad
vaikai, norėdami ir toliau dalyvauti programoje, vėlesniais metais ge­
rai atliktų gebėjimų ar intelekto testą. Gabiems mokiniams skirtose
klasėse vaikai gali mokytis tol, kol per daug neatsiliks nuo kitų. Apy­
gardos nelinkusios atsisakyti vaikų - joms svarbiausia juos priimti.
Daugelyje apygardų vis dar laikomasi prielaidos, kad intelektas
yra įgimtas ir pastovus. Pagal šį senovišką požiūrį vaikų nebūtina
118 Šalin mitus

iš naujo tikrinti, nes jų IQ turi nesikeisti visą gyvenimą. Pakartoti­

nio vertinimo nebuvimas byloja apie dvejopą standartą: apygardos
tvirtai įsitikinusios, kad pirmą kartą verta vaikus suskirstyti pagal
IQ, bet vėliau testai nebereikalingi.
Pietų Karolinoje įvestos naujos taisyklės, ginančios prastai besi­
mokančius vaikus gabiųjų klasėse. Pirma, vaikų negalima pašalinti
iš programos vien dėl to, kad jie smarkiai atsilieka, - turi įvykti dar
kas nors. Antra, jei vaikas per mokslo metus perkeliamas į paprastą
klasę, kitų mokslo metų pradžioje jam leidžiama grįžti į gabiesiems
skirtą programą be jokių testų.
Pietų Karolina ne vienintelė mano, kad nevalia iš gabių vaikų rei­
kalauti įrodyti savo vertę. 2007 m. Floridoje komisija tol nepatvir­
tino gabių vaikų ugdymo reformos projekto, kol nebuvo išbrauktas
reikalavimas kas trejus metus iš naujo patikrinti mokinius.
Testų autoriai abejoja praktika, grįsta įsitikinimu, kad jei esi ga­
bus, tai gabus visam gyvenimui. Pažintinių gebėjimų testo bendra­
autoris daktaras Lohmanas aiškina: „Mes jau kurį laiką stengiamės
pakeisti klasikinę sampratą, kad gabumai yra nekintantys, bet ne­
sėkmingai.“
Iš visų mūsų tirtų apygardų nė viena taip neatmeta mokslo, kaip
Niujorko miestas. Čia vaikai į mokyklas paskirstomi pagal vienin­
telio testo, atliekamo prieš priimant į darželį, rezultatus. Vėliau
vaikai nebetikrinami, jie mokosi pagal tą pačią programą penke-
rius-aštuonerius metus, nelygu mokykla. 2008 m. Niujorko švie­
timo departamentas pakeitė testus, kuriais vaikai buvo tikrinami
keturis kartus per ketverius metus, nes šie nedavė pageidaujamų
rezultatų. 2007 m. kancleris pranešė, kad per mažai vaikų surenka
devyniasdešimt balų iš šimto, taigi į gabiems vaikams skirtas klases
buvo priimta paprastų moksleivių - 42 proc. šių klasių sudarė ma­
žiau nei 80 balų surinkę vaikai. Daug kas skundėsi, kad jie trukdo
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 119

gabiems vaikams mokytis pagal atitinkamą programą. Apygardos

tinklalapyje vyresni pretendentai buvo įspėjami, kad jie bus įtraukti
į laukiančiųjų sąrašą ir į programą paklius tik tada, kai atsiras laisva
vieta, bet tai labai retas atvejis, net ketvirtoje ir penktoje klasėse.
Privačios nepriklausomos mokyklos beveik neturi kitos išei­
ties - jos privalo vaikus atsirinkti prieš darželį. Vis dėlto reikia ži­
noti, kokia netiksli yra atranka ir kiek daug šaunių vaikų suklumpa.
Priėmimo komisijų vadovai kartais net įspėja tėvus: „Priėmimas -
tai veikiau menas nei mokslas“, tačiau mokslas prieštarauja: priė­
mimas nėra 60 proc. menas - tai 60 proc. atsitiktinumas.
Kai kuriuose miestuose elitinės parengiamosios klasės irgi nau­
doja intelekto testus ir dėl to nesigėdija. Siatlo regione vienos pa­
rengiamosios mokyklėlės tinklalapyje giriamasi, jog jie vieninteliai
visoje valstijoje reikalauja, kad stojantieji atliktų intelekto testą -
kai kurie vaikai testuojami vos dvejų metų ir trijų mėnesių. Detroi­
te viena mokykla laukia, kol vaikams sueis net dveji su puse.

Klausantis, kokie netikslūs būna intelekto testų rezultatai, kyla pa­

gunda surasti kokį nors kitą būdą patikrinti gabumus, pavyzdžiui,
ištirti emocinį intelektą ar elgesį. Matėme dešimtis tinklalapių, ku­
riuose klausiama: „Ar jūsų vaikas gabus?“, o paskui siūloma pagal
kontrolinį sąrašą išnagrinėti jo elgesį. Tokie sąrašai skirti ne tik tė­
vams - radome mokyklų, kuriose tokie kontroliniai sąrašai naudoja­
mi atrinkti vaikams. Bet ar toks elgesio vertinimas yra patikimesnis?
Nuo 1995 m., kai buvo išleista daktaro Danielio Golemano
knyga „Emocinis intelektas“, paplito teorija, kad temperamentas
ir bendravimo įgūdžiai yra svarbesni sėkmei nei pažintiniai gebė­
jimai. Pakartotiniame jubiliejiniame knygos leidime po dešimties
120 Šalin mitus

metų Golemanas gyrė mokyklų apygardas, kad j programas įtrau­

kia emocinio intelekto ugdymą, ir teigė, kad kai kuriems moks­
leiviams emocinis intelektas yra svarbi sėkmės moksle sąlyga. Dar
kitos mokyklos šia prielaida remiasi priimdamos mokinius. Priva­
čiose mokyklose populiarėja atrankos būdas, kai parengiamukai
paleidžiami žaisti grupėmis. Administratoriai pagal sąrašus greitai
įvertina jų elgesį, motyvaciją ir asmenybę.
Ar galima pagal vaiko emocinį gyvenimą nustatyti tai, ko nepa­
vyksta nustatyti intelekto testais?
Pastarajame dešimtmetyje sukurti keli plačiai žinomi metodai
išmatuoti emocinį intelektą. Vieną testą - MSCEIT - sukūrė ko­
manda, sugalvojusi terminą „emocinis intelektas“, jai priklauso
daktaras Peteris Salovey, Jeilio koledžo dekanas. Kito testo - EQ-i -
autorius yra daktaras Ruevenas Bar-Onas, sukūręs terminą „emo­
cinis koeficientas“. Šias skales taiko viso pasaulio mokslininkai, tad
tyrimų rezultatai mus nustebino.
Atlikę šių tyrimų metaanalizę mokslininkai padarė išvadą, kad
emocinio intelekto ir akademinių laimėjimų koreliacija tesiekia
10 proc. Visi tyrimai buvo atliekami su paaugliais ir studentais -
ne su vaikais. Vienas kalėjime atliktas tyrimas parodė aukštą kalin-
čiųjų EQ. Teorija, kad žmonės, kurių emocinis intelektas aukštas,
gyvenime priima geresnius sprendimus, žlugo.
Salovey nuolat kritikuoja Golemaną už tai, kad iškraipo savo
komandos tyrimų rezultatus ir pervertina emocinio intelekto svar­
bą. Optimistinius Golemano pažadus jis laiko nerealistiškais, klai­
dinančiais ir neparemtais tyrimais.
Per vieną emocinių žinių testą vaikų klausiama, kaip jaučiasi
žmogus, kai išsikrausto geriausias jo draugas. Kuo iškalbingesnis
vaikas, tuo daugiau balų per šį testą jis surenka, tačiau kalbiniai
gebėjimai padeda augti ir pažintiniam intelektui (kitame skyrių-
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 121

je kalbėsime apie tai, kas skatina ankstyvąją kalbos raidą). Taigi,

užuot pergalingai tvirtinę, kad emocinis intelektas svarbesnis už
pažintinius gebėjimus, į šį klausimą pažvelkime kitaip: didesni pa­
žintiniai gebėjimai pagerina emocinį gyvenimą.
Buvo tiriama, kaip vaiko asmenybė koreliuoja su sėkme moks­
le. Bėda ta, kad skirtingo amžiaus vaikams, regis, svarbūs vis kiti
asmenybės bruožai. Vienas tyrimas atskleidė, kad vaikų darželyje
geriau sekasi ekstravertams, o antroje ir trečioje klasėje ekstraver-
tiškumo svarba sumažėja per pusę. Kiti mokslininkai atrado, kad
šeštoje klasėje ekstraversija nebenaudinga, atvirkščiai, ji daro nei­
giamą įtaką. Aštuntoje klasėje geriausiai mokosi sąžiningi ir daž­
niausiai intravertiški vaikai.
2007 m. daktaras Gregas Duncanas iš Nortvesterno universiteto
su vienuolika kitų iškilių bendraautorių paskelbė didžiulę 34 000
vaikų analizę. Jie išnagrinėjo šešių ilgalaikių populiacijos tyrimų
duomenis - keturi iš tų tyrimų buvo atlikti Jungtinėse Valstijo­
se, vienas Kanadoje ir vienas Jungtinėje Karalystėje. Visi dalyviai
prieš darželį atliko kokius nors intelekto ar gebėjimų testus. Be to,
mamos ir mokytojai vertino jų socialinius įgūdžius, gebėjimą su­
sikaupti ir elgesį - kartais parengiamojoje mokykloje, kartais dar­
želyje. Mokslininkai išrinko visus duomenis apie temperamentą
ir elgesį, kurie galėtų turėti įtakos mokymosi rezultatams: jausmų
išliejimą, nerimą, agresiją, bendravimo įgūdžių stoką, hiperaktyvu-
mą, nesusikaupimą ir panašiai.
IQ, kaip nustatyta ir Sueno metaanalize, buvo gana reikšmingas:
ankstyvieji intelekto testai 40 proc. koreliavo su vėlesniais mate­
matikos ir skaitymo rezultatais. Nustebino tai, kad vaikų elgesio
ir dėmesio vertinimai menkai padėjo numatyti ateitį. Dėmesingu­
mo vertinimas geriausiu atveju su vėlesniais rezultatais koreliavo
20 proc., o elgesio vertinimai - 8 proc. Tai reiškia, kad daug labai
122 Šalin mitus

gerų penkerių metų moksleivių dar buvo nenuoramos ir išdykėliai,

o daug tų, kurie penkerių elgėsi gražiai, netapo gerais mokiniais.
Norisi tikėti, kad iš pradžių galima remtis 40 proc. IQ testų ko­
reliacija, prie jų pridėti dėmesingumo vertinimus su 20 proc. ko­
reliacija ir galiausiai įvertinti socialinius įgūdžius - taip gautume
70 proc. koreliaciją. Tačiau viskas yra ne taip. Įvairiais metodais
atrenkami tie patys gražiai besielgiantys, ne pagal amžių subrendę
vaikai, o tie, kurie atsiskleis tik po poros metų, lieka nepastebė­
ti. Pavyzdžiui, motyvacija su akademine sėkme koreliuoja beveik
taip pat kaip intelektas. Tačiau paaiškėja, kad aukštesnį IQ turintys
vaikai yra labiau motyvuoti mokytis, taigi atliekant kontrolinius
tyrimus paaiškėja, kad motyvacijos testas intelekto testo rezultatus
patikslina tik keliais procentais.
Beveik kiekvienas mokslininkas turi mėgstamą testų rinkinį -
lyg kokteilių konkurse dalyvaujantis barmenas. Šie su mažais vai­
kais atliekami hibridiniai testai pasiekia daugių daugiausia 50 proc.
koreliaciją.
Kitame šios knygos skyriuje aptarsime būdus, padedančius su­
sikaupti esant daug dirgiklių - galbūt šis gebėjimas ir yra tas neži­
nomas papildomas veiksnys, kurio ieško mokslininkai. Galbūt po
kelerių metų koks nors mokslininkas sukurs hibridinį IQ ir impul­
syvumo testą, leidžiantį nuspėti būsimus penkiamečio rezultatus.
Kol kas turime susitaikyti su tuo, kad nė vienas iš esamų mažiems
vaikams skirtų testų ar mokytojų taikomų vertinimo sistemų, nau­
dojamų pavieniui ar su kitais, nėra tokie patikimi, kad pagal juos
būtų galima priimti ilgalaikius sprendimus. Daugybė mažų vaikų
tiesiog negali būti atrasti.
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 123

IQtestų autoriai perspėja, kad IQbalai nėra patikimas rodiklis, kol

vaikui sueina 11 ar 12 metų, taigi kyla įdomus klausimas: dėl kokių
smegenų procesų vieni žmonės tampa protingesni už kitus? Ir ar tie
procesai prasideda ankstyvoje vaikystėje, ar vėliau?
Dešimtajame dešimtmetyje mokslininkai įžvelgė intelekto ir
smegenų žievės koreliaciją. Smegenų žievė - tai vagotas darinys,
dengiantis vidinę smegenų dalį. Kiekviename kubiniame suaugu­
sio žmogaus smegenų žievės milimetre yra maždaug 35-70 mln.
neuronų ir 500 mlrd. sinapsių. Jei viename kubiniame milimetre
esančias nervines skaidulas ištemptume, jos nusitęstų 30 km. Taigi
net vos vos storesnėje žievėje turėtų būti keliais milijardais daugiau
sinapsių ir daug papildomų nervinių skaidulų kilometrų. Kuo sto­
riau - tuo geriau.
Vidutinio vaiko smegenų žievė didžiausią storį pasiekia septy-
nerių metų - intelekto žaliava paruošta. (Tokiame amžiuje visos
smegenys sudaro 95 proc. galutinio dydžio.) Atsižvelgiant į tai, at­
rodo protinga šiuo raidos etapu priimti lemiamus sprendimus dėl
vaiko ateities.
Tačiau šią pagrindinę formulę - kuo storiau, tuo geriau -
2006 m. paneigė daktarai Jay Gieddas ir Philipas Shaw iš Naciona­
linio sveikatos instituto. Vidutinio protingo vaiko smegenų žievė
šiame amžiuje yra šiek tiek storesnė nei paprasto vaiko, bet itin ga­
bių, nepaprastai aukšto intelekto vaikų smegenų žievė gerokai plo­
nesnė. Nuo penkerių iki vienuolikos metų jiems prisideda dar pusė
milimetro pilkosios medžiagos, o didžiausią storį žievė pasiekia tik
11-12 metų, taigi ketveriais metais vėliau nei paprastų vaikų.
„Manau, neteisinga mažus vaikus skirstyti pagal gabumus, -
tvirtina Gieddas. - Taip pražiūrimi tie, kurie subręsta vėliau.“
Smegenyse neuronai varžosi. Nenaudojami pašalinami, nuga­
lėtojai išlieka, o tie, kurie naudojami dažnai, apsitraukia baltu rie­
124 Šalin mitus

baliniu audiniu, padidinančiu perdavimų greitį. Pilkoji medžiaga

virsta baltąja. Tai įvyksta ne visose smegenyse iškart; vienose dalyse
vis dar storėja pilkoji medžiaga, kitose ji jau virsta baltąja. Tačiau
prasidėjęs šis vyksmas esti spartus - kai kuriose srityse per vienus
metus pasikeičia 50 proc. nervinio audinio.
Todėl intelekto raida gali vykti šuoliais, kaip ir kūno augimas.
Vaikystės viduryje spartesni pokyčiai kairiajame pusrutulyje pade­
da mokytis kalbų. Prefrontalinė žievės sritis, būtina aukšto lygio
samprotavimams, iki ankstyvosios paauglystės net nepradeda keis­
tis - ji subręsta viena iš paskutinių.
Tais pačiais metais smegenyse padaugėja ir didelių nervinių skai­
dulų, jungiančių vieną skiltį su kita. Tuose smegenų greitkeliuose
lygiagrečiai einantiems nervams teikiama pirmenybė prieš kampu
susijungiančius nervus. Net maži pokyčiai šioje srityje turi didelį po­
veikį - 10proc. padidėjusios nervinės skaidulos lemia IQšoktelėjimą
nuo 80 iki 130 balų. Toks 10 proc. ūgtelėjimas nėra retenybė; prie­
šingai, tai normali vaiko nuo penkerių iki aštuoniolikos metų raida.
Vykstant tokioms statyboms, nieko nuostabaus, kad vaikystėje
IQkinta. Nuo 3 iki 10 metų dviejų trečdalių vaikų IQ pagerėja arba
nukrinta daugiau nei 15 balų. Ypač tai pasakytina apie protingus
vaikus - jų intelektas kinta greičiau nei lėtesnių vaikų.
Daktaras Richardas Haieris yra iškilus Irvino universiteto Ka­
lifornijoje neurologas. Kai jam papasakojau, kad Niujorko mieste
pagal valandą trunkančio testo rezultatus į mokyklas paskirstomi
gabūs penkiamečiai, jis apstulbo.
„Maniau, mokyklų apygardos šios praktikos atsisakė prieš de­
šimtis metų, - kalbėjo Haieris. - Kai tikrinami penkiamečiai, iš
visos jų raidos išskiriama viena akimirka, bet ji nieko neparodo,
nes ne visi vaikai vienodai vystosi. Kur tada atsidurs vėliau pažangą
padaręs vaikas?“
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 125

Haierio specializacija - intelekto vieta smegenyse. Neurologi­

ja visą laiką stengėsi nustatyti, kaip veikia atskiros smegenų sritys,
pirmieji atradimai buvo padaryti tiriant pacientus, kuriems pažeis­
tos skirtingos smegenų sritys; pagal tai, ko jie nesugebėjo, išsiaiški­
nome, kur vyksta regimosios medžiagos apdorojimas, kur saugomi
motoriniai gebėjimai, kur suprantama kalba.
Per pastarąjį dešimtmetį smegenų nuskaitymo technologijos
leido pamatyti kur kas daugiau. Dabar žinome, kur užsižiebia lem­
putė iškilus pavojui, kur patiriamas religinis jausmas ir kur slypi
galingas romantiškos meilės troškimas.
Tačiau intelekto paieškos smegenyse strigo. Šiuo metu neuro­
logai kaip Haieris jau baigia tiksliai nustatyti pilkosios medžiagos
sankaupas, kurias dauguma suaugusiųjų naudoja intelektui. Tačiau
beieškodami visi drauge atrado šį tą, kas privertė persvarstyti ilgai
vyravusias sampratas. Vaikui bręstant, keičiasi vieta, kur vyksta in­
telektiniai procesai. Mažas vaikas remiasi ne tais neuronų tinklais,
kurie svarbūs paaugliui ar suaugusiajam. Šios zonos iš dalies dengia
viena kitą, bet vis dėlto yra skirtingos. Galiausiai vaiko intelektas
labai priklausys nuo to, kaip smegenys išmoks perkelti medžiagos
apdorojimą į tuos veiksmingesnius tinklus.
Daktaras Bradley Schlaggaras, Sent Luiso universiteto Vašing­
tone neurologas, atrado, kad ir suaugusieji, ir vaikai magnetinio
rezonanso aparate atlikdami paprastus žodžių testus panaudojo
40 skirtingų pilkosios medžiagos telkinių. Vis dėlto, palyginęs
vaikus (9 metų) su suaugusiaisiais (25 metų), Schlaggaras pamatė,
kad sutampa tik pusė šių telkinių. Suaugusieji visai kitaip naudojo
smegenis.
Daktaras Kun Ho Lee iš Seulo nacionalinio universiteto dviem
Korėjos aukštesniųjų klasių mokinių grupėms davė spręsti galvo­
sūkius iš intelekto testo. Protingiausių paauglių smegenys spren­
126 Šalin mitus

dimą perkėlė į tinklą, esantį parietalinėje skiltyje; pagal rezultatus

jie pateko į aukščiausią 1proc. Paprastų paauglių smegenys spren­
dimo neperkėlė.
Kiti mokslininkai stebi panašius procesus. Kornelio bei Stanfor-
do universitetų ir Londono Kingo koledžo komandos atrado, kad
vaikų pažintiniai smegenų tinklai yra kiti nei suaugusiųjų.
„Tai prieštarauja senam neurologų požiūriui, - džiūgauja Haie-
ris. - Tyrimai mus kreipia kita linkme, jie patvirtina, kad intelektas
keičia vietą smegenyse, įsijungia skirtingos smegenų sritys.“
Kai dauguma vaikų atlieka stojamuosius testus į privatų darželį
ar mokyklą, jų smegenų žievė dar nebūna susiformavusi, neuronų
tinklai nepakeitę vietos, taigi svarbiausi intelekto mechanizmai dar
neveikia. Mes priimame ilgalaikius struktūrinius sprendimus dėl
vaiko gyvenimo, kai jo smegenyse net neprasidėję radikalūs poky­
čiai, lemsiantys tikrąjį intelektą.

Tikroji intelekto raida neatitinka dailiai lenktos varpo pavidalo

kreivės. Joje apstu aštrių augimo smailių ir didelių atkryčių, iš ku­
rių tenka kapstytis.
Turime susimąstyti, kodėl ankstyvosios vaikų atrankos idėja
mus taip žavi. Ši sistema sukurta tam, kad būtų atrasti ir ugdomi iš
prigimties talentingi vaikai. Vis dėlto daugumą vaikų išduodame,
begalė talentingųjų lieka atstumti.
Turbūt banalu svaičioti apie vėlyvuosius žiedus, bet kai kalbama
apie pažintinę raidą, neurologija teigia, kad vėlyva branda gali būti
pati palankiausia. Ne, visuomenei nereikės ilgai laukti, kol pražys
tie vėlyvieji žiedai; vaikų atrankos sistema būtų kur kas veiksmin­
gesnė, jei palūkėtume bent iki antros klasės pabaigos.
 Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose 127

Netolygi pažanga gabiems vaikams įprasta. (Tenka išgirsti, kad

gabaus vaiko verbaliniai ir neverbaliniai gebėjimai taip skiriasi, jog
pagal pusės testo rezultatus jis gali patekti į aukštesnę programą, o
pagal kitos pusės rezultatus - į specialiųjų poreikių vaikų programą.)
Dauguma programų sukurtos taip, kad priėmimo komisijų na­
riams nė į galvą neateina, jog netolygi raida gali būti pranašumas.
Puikiais pažintiniais gebėjimais pasižymintis vaikas, kuriam sun­
kiai sekasi tarimas, vėliau gali visiškai naujai pažvelgti į abstrak­
čią poezijos kalbą. Išskirtinis keturmečio domėjimasis dinozaurais
užmirštant visa kita galbūt nėra trūkumas - gal taip vaikas ugdosi
dėmesingumą ir atranda mokymosi metodus, vėliau padėsiančius
kitose srityse.
Pagalvokime apie mažą mergaitę, nepriimtą į gabių vaikų progra­
mą, - nors ji skaito nuo dvejų metų, - nes jos rankytės buvo nepa­
kankamai koordinuotos ir ji nesustūmė keturių kaladėlių į lygią eilę.
Kol kas vėliau bręstantys vaikai turi susitaikyti su žinia, kad jie
negabūs - vis dėlto jie gana protingi suprasti, kad ugdyti savo ge­
bėjimus būtų tik laiko ir išteklių švaistymas. Gabiųjų traukinys iš­
važiavo.
 6

Broliai ir seserys
Freudas klydo. Šekspyras buvo teisus. Kodėl
broliai ir seserys kovoja?
 Visai neseniai Brazilijoje grupė mokslininkų tyrė ligoninės pri­
imamojo duomenis - nagrinėjo visus atvejus, kai buvo atvežti
monetą prariję vaikai. Mokslininkams buvo smalsu, ar monetas
dažniau praryja brolių ir seserų neturintys vaikai. Galiausiai jie
nusprendė, kad imtis per maža daryti kokioms nors išvadoms.
Tai buvo tikrai ne pirmas kartas, kai mokslininkai mėgino ap­
tikti keistus šalutinius buvimo vienturčiu poveikius. Italijoje prieš
porą metų tyrėjai bandė nustatyti, ar viengimės merginos aukštes­
niosiose klasėse dažniau kenčia nuo valgymo sutrikimų (pasirodo,
ne). Izraelyje vienas mokslininkas pastebėjo, kad vienturčiai daž­
niau serga astma - bent jau palyginti su vaikais, turinčiais 15-20
brolių ir seserų. Tačiau lyginant juos su vaikais iš įprasto dydžio
šeimų skirtumo beveik nebuvo. Vienturčių tėvai gali nesijaudinti.
Jungtinėje Karalystėje mokslininkai aiškinosi, ar vienturčiai
turi mažiau karpų. Na, ir kam jums tai žinoti? Gerai jau, atskleisi­
me: vienuolikos metų vienturčiai išties šiek tiek rečiau turi karpų.
Oškotų tyrėjai praneša, kad viengimius dažniau kamuoja egzema.
Regis, su vienturčiais atliekami keisčiausi tyrimai. Nieko nuosta­
baus. Per pastaruosius du dešimtmečius Jungtinėse Valstijose beveik
dvigubai padaugėjo moterų, turinčių tik vieną vaiką; vieną vaiką au­
ginančios šeimos dabar dažnesnės už du vaikus turinčias šeimas.
132 Šalin mitus

Niekas nežino, ką tai reiškia vaikams, bet atrodo savaime su­

prantama, kad tai turi ką nors reikšti. Mes laikomės tokio požiū­
rio, nes visą laiką stigmatizuojame išimtis, o vienturčiai yra puikus
to pavyzdys: dar 1898 m. vienas iš vaikų psichologijos pirmtakų
G. Stanley Hallas rašė: „Viengimystė jau pati savaime yra liga.u
Daugelis šiuolaikinių mokslininkų girdėdami tokį juokingą teiginį
tik rauko kaktą, tačiau karpų ir prarytų monetų tyrimai byloja, kad
kai kuriuos vis dar veikia Halio požiūris.
Mokslininkai atrado, kad vienturčiai kai kuo skiriasi nuo tų,
kurie auga tarp brolių ir seserų. Tačiau šie atradimai nieko neste­
bina. Dabar žinoma, kad vienturčiams šiek tiek geriau sekasi mo­
kykloje - galbūt dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vyresnėliai
mokosi truputį geriau už jaunėlius. Iš Australijoje atlikto tyrimo
sužinojome, kad viengimės mergaitės per dieną sportuoja viduti­
niškai penkiolika minučių trumpiau; ko gero, tai paaiškina Vokie­
tijoje atlikto tyrimo rezultatus, rodančius, kad parengiamojo mo­
kyklinio amžiaus vienturčiai yra ne tokie vikrūs.
Tačiau visuomenė ne dėl to nerimauja dėl vienturčių. Svarbiau­
sias klausimas: „Ar jie išmoks bendrauti?“ Niekur šis klausimas
nebuvo tiek nagrinėtas, kiek Kinijoje, kur nuo 1979 m. miestuose
vaikų skaičius apribotas iki vieno. (Nepaisydamos šios politikos,
42,7 proc. Kinijos šeimų šiuo metu turi po du ar daugiau vaikų.)
Kai buvo pradėta įgyvendinti ši politika, kritikai ėmė prieštarauti,
kad vienturčių tauta pasmerkta išsigimti. Nors šis klausimas tris
dešimtmečius kruopščiai svarstytas, Kinijoje vis dar apstu priešta­
ringų nuomonių. Pagal vieną tyrimą, vienturčiai vidurinių klasių
moksleiviai yra ne tokie drovūs ir išsiskiria geresniais socialiniais
gebėjimais. Tačiau, remiantis kitu pranešimu, aukštesniosiose kla­
sėse yra priešingai. Socialinių gebėjimų tyrimai Kinijoje davė tiek
pat rezultatų, kiek monetų rijimo tyrimai Brazilijoje.
 Broliai ir seserys 133

Kodėl nematome aiškių skirtumų? Keista, juk teorija, kad vien­

turtis vaikas negali išsiugdyti socialinių gebėjimų, atrodo tokia lo­
giška. Augdamas su broliais ir seserimis ir nuolat bendraudamas
vaikas mokosi sutarti su kitais. Pagal šią teoriją, ne vieni augantys
vaikai turėtų kur kas geriau sutarti su kitais vaikais.
Vis dėlto taip nėra.
Galbūt klaidinga manyti, kad tas nuolatinis bendravimas visada
yra teigiama patirtis. Gal net priešingai - taip bendraudami vaikai
išmoksta ne tik gerų, bet ir blogų dalykų.
Daktarė Laurie Kramer, Šampeino Urbanos universiteto Ili­
nojuje jaunesnioji dekanė, mėgina nuveikti neįmanoma: išmokyti
brolius ir seseris gražiai bendrauti.
Vos kelias minutes prabuvus šešių savaičių Kramer programoje
„Daugiau linksmybių su seserimis ir broliais“ tampa aišku, ko ji
siekia. Mes sėdėjome ratu ant sofų nedideliame kambaryje ir per
kamerą stebėjome vaikus. Svetainėje už sienos, stebimi septynių
slaptų kamerų, vaikai dirbo su Kramer absolventais.
„Kai jie pradeda, rodos, niekada nebaigs. Jaučiuosi bejėgė“, -
apie penkiametės dukters ir šešiamečio sūnaus muštynes pasakoja
mama. Pagal profesiją ji yra klinikos psichologė, dirba su sužeistais
veteranais. Vis dėlto jai „skaudu žiūrėti“ į besipešančius vaikus.
Kita moteris dūsauja iš nevilties - stebime, kaip jos septynmetis
sūnus be paliovos erzina keturmetę seserį. „Jis žino, kaip reikia kal­
bėti, bet tiesiog negali gražiai elgtis.“ Moteris žiūri į tolį ir stengiasi
nepravirkti.
Dar kita penkiamečių dvynukių mama teigia, kad mergaitės pa­
prastai puikiai sutaria, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių kiekvieną
vakarą ruošiant vakarienę susivaidija.
Kramer programoje dalyvauja išsilavinusios ir pasiturinčios šei­
mos. Daugelis tėvų dirba universitete, o jų vaikai lanko vieną iš
134 Šalin mitus

geriausių privačių pradinių mokyklų Urbanoje. Šie tėvai kiek įma­

nydami stengėsi sukurti vaikams kuo palankesnę aplinką. Vis dėlto
yra vienas nekontroliuojamas, viską gadinantis aplinkos veiksnys -
brolių ir seserų tarpusavio santykiai.
Mary Lynn Fletcher yra daktarės Kramer programos koordi­
natorė - ji telefonu bendrauja su tėvais, užrašiusiais vaikus į pro­
gramą. „Daugelis skambinančiųjų kalba drebančiu balsu. Man jų
nuoširdžiai gaila, - pasakoja Fletcher. - Jie tokie prislėgti. Kiti
jaučiasi bejėgiai. Jiems kasdien tenka ištverti sunkias akimirkas.
Viena mama kaip tik vežė vaikus iš mokyklos. Ji pasakė: „Paklau­
sykit“, - ir nukreipė mobilųjį į užpakalinę sėdynę, kad išgirsčiau
spygsmus.“
Galbūt pamanysite, kad kalbame tik apie sudėtingus atvejus, bet
mudu su Ashley peržiūrėjome prieš mėnesį namie filmuotą medžia­
gą. Kiekviename pusvalandį trunkančiame filmuke matėme vienus,
be tėvų, su žaislais žaidžiančius brolius ir seseris. Buvo justi tarp
vaikų tvyranti įtampa, bet tai, ką matėme, atrodė geriau nei įprasta.
Stebėjimo tyrimais nustatyta, kad broliai ir seserys nuo trejų
iki septynerių metų susipyksta vidutiniškai 3,5 karto per valandą.
Kai kurie kivirčai esti trumpi, kiti ilgesni, bet sudėjus išeina, kad
per valandą jie pykstasi maždaug dešimt minučių. Pasak daktarės
Hildy Ros iš Vaterlo universiteto, tik maždaug vienas iš aštuonių
konfliktų baigiasi kompromisu arba susitaikymu, kitus septynis
kartus kuris nors vaikas tiesiog pasitraukia - paprastai vyresnėlio
pašieptas ar įbaugintas jaunėlis.
Daktarė Ganie DeHart iš Dženesijo universiteto Niujorko vals­
tijoje palygino, kaip keturmečiai elgiasi su jaunesniais vaikais šei­
moje ir su geriausiais savo draugais. Vaikai iš jos imties broliams
ir seserims kalbėjo neigiamus dalykus ir įsakinėjo septynis kartus
dažniau nei draugams.
 Broliai ir seserys 135

Škotų tyrėja Stephanie Punch apklaususi devyniasdešimt vai­

kų gavo panašius rezultatus. Ji nustatė, kad vaikai neturi paskatos
gražiai elgtis su broliais ir seserimis, nes šie, kad ir kas atsitiktų,
ir rytoj bus šalia, o draugai - ne. Ji daro išvadą: „Brolystė - tai
tarpusavio santykiai, kai socialinės sąveikos ribas galima nustumti
itin toli. Nebūtina gniaužti pykčio ar susierzinimo, nereikia elgtis
mandagiai ir tolerantiškai.“
Taigi vaikai, tūkstantį kartų susivaidiję, vėliau iš to išauga? Pa­
sak Kramer, nebūtinai. 1990 m. ji su savo vadovu daktaru Johnu
Gottmanu surinko 30 antro vaiko besilaukiančių šeimų; pirmam
vaikui buvo treji arba ketveri. Kelis mėnesius du kartus per savaitę
Kramer eidavo pas juos į svečius stebėti žaidžiančių brolių ir sese­
rų, kol mažiesiems sueidavo šeši mėnesiai. Paskui ji sugrįždavo, kai
jaunėliai sulaukdavo keturiolikos mėnesių, ir dar kartą - ketverių
metų. Kaskart Kramer apskaičiuodavo, kaip dažnai vaikai vienas su
kitu elgiasi gražiai ar bjauriai, įvertindavo broliškų santykių koky­
bę. Po devynerių metų Kramer vėl susirado šias šeimas. Vyresnieji
vaikai jau ruošėsi stoti į aukštąsias. Ji ir vėl nufilmavo brolių ir se­
serų bendravimą. Siekdama užtikrinti, kad vaikai bendrautų, davė
jiems užduočių: kartu spręsti galvosūkius arba planuoti įsivaizduo­
jamą šeimos kelionę už 10 000 dolerių.
Kramer išsiaiškino, kad brolių ir seserų santykiai per ilgą laiką
stebėtinai mažai keičiasi. Jei tik šeimoje neįvyksta nieko ypatingo:
figos, mirties, skyrybų, - tarpusavio santykiai išlieka pastovūs tol,
kol vyresnėlis išsikrausto iš namų. Dažniausiai ankstyvoje vaikystė­
je įsitvirtinęs bendravimo būdas: kontroliuojantis, valdingas, mie­
las ar atjaučiantis, - toks išlieka visą laiką.
„Maždaug pusė šių šeimų tebegyvena Šampeino Urbanos apy­
linkėse, - dėsto Kramer. - Dabar vaikai jau pradėję trečią dešimtį.
Laikraštyje matau skelbimus apie jų įgytus diplomus ar vestuves.
136 Šalin mitus

Gastronome susiduriu su jų tėvais. Paklausiu, kaip sutaria vaikai.

Išties beveik niekas nesikeičia.“

Kramer dažnai girdi: „Bet aš visą laiką pykausi su broliais ir sese­

rimis - išaugome neblogi žmonės.“ Ji neprieštarauja. Net pabrėžia,
kad daug brolių ir seserų, nors dažnai kivirčijasi, ne rečiau smagiai
žaidžia kieme ar rūsyje. Ši teigiama patirtis ir leidžia numatyti ge­
rus santykius ateityje. Priešingai, broliai ir seserys, kurie nekreipia
vienas į kitą dėmesio, rečiau ir susipyksta, bet jų bendravimas išlie­
ka šaltas ir atsainus.
Prieš pradėdama programą „Daugiau linksmybių su seserimis ir
broliais“, Kramer paprašė tėvų užpildyti klausimynus apie tai, ko­
kio vaikų bendravimo jie tikisi. Tėvai išties suprato, kad konfliktai
yra neatsiejama vienoje šeimoje augančių vaikų bendravimo dalis;
neramiausia jiems buvo dėl to, kad vaikai dažnai, regis, nesirūpina
vienas kitu. Jie vienas kitam buvo abejingi, jautė dvilypius jausmus
arba erzino vienas kitą.
Taigi Kramer programa yra unikali - ja nesistengiama vaikų iš­
mokyti kaip nors mandagiau spręsti konfliktus. Net suaugusiesiems
nelengva išmokti dėmesingai klausytis, nusileisti, vengti neigiamų
apibendrinimų, girti pašnekovą. Kramer programos esmę nusako
pavadinimas - ji skirta išmokyti vaikus džiaugtis bendrais žaidimais.
Šeši valandos trukmės užsiėmimai - lyg smagi stovykla broliams ir
seserims. Dažniausiai vaikai ką nors veikia su bendraamžiais, atskir­
ti nuo brolių ir seserų. Šioje stovykloje broliai ir seserys yra kartu.
Per pirmą užsiėmimą lėlių scenoje pasirodo keturios papjė mašė
lėlės. Jos pasisako esančios ateivių vaikai iš Ksandijos planetos. Kai
broliai ir seserys pykstasi, Ksandijoje prapliumpa lyti, ir planetai
 Broliai ir seserys 137

gresia potvynis. Jie atvyko į Žemės vaikų stovyklą, kad išmoktų

kartu linksmai žaisti. Visi vaikai - ateiviai ir žemiečiai - per ki­
tus šešis užsiėmimus žais stalo žaidimus, kurs meninius projektus,
vaidins ir šoks pagal specialiai sukurtą repo dainą. Paskui parsineš
namo vakaro pasakėlių ir stalo žaidimų apie Ksandiją.
Pamažu vaikai išmoksta pakviesti brolį ar seserį žaisti, suras­
ti abiem patinkančią veiklą ir mandagiai atsisakyti, jei neįdomu.
Jie visa tai suvaidina. Turbūt nesvarbu, kaip vadinami tie veiklos
etapai (sustok, pagalvok, kalbėk); svarbiausia, kad vaikai išmoksta
įveikti amžiaus skirtumus, taigi vyresnieji ne visada tik įsakinėja.
Per vieną užsiėmimą juos aplanko bjauraus būdo moteriškė su liet­
palčiu - panelė Darbe Viršininkaitė, juokinga viršininko karika­
tūra, tokia užsiėmusi, kad net negali paleisti iš rankų mobiliojo.
Vaikai ją moko nebūti tokią valdingą.
Daugeliu žaidimų ir meninių projektų vaikai mokomi atpažinti,
kokie jausmai atsispindi brolio ar sesers veide. Jie išmoksta posakį:
„Atsižvelk į save, atsižvelk į mane.“ Vaikai piešia veido išraiškas
ant popierinių lėkščių, paskui klausosi istorijų ir iškelia piešinius,
atitinkančius vaiko iš istorijos jausmus.
Kramer per daug metų ištobulino užsiėmimus, bet naujoviš-
kiausias jos programos aspektas turbūt yra ne tos smulkmenos, o
jos dėmesys vaikams. Kiti mokslininkai mano, kad keturmečiai yra
per maži, todėl dirba su tėvais, moko juos, kaip elgtis susivaidijus
vaikams. Pasak Kramer, ginčų sumažėja tada, kai vaikai išmoksta
žaisti taip, kad abiem būtų smagu. Jos programa skirta konfliktų
prevencijai, o ne sprendimui. Tėvai tėra pagalbininkai, jiems nuro­
doma grįžus namo įvesti taisyklę, kad vaikai santykius aiškintųsi
Patys, be tėvų pagalbos, taikydami tai, ką išmoko.
Kramer programa visais atžvilgiais veiksminga. Prieš programą
*r po jos įrašytos namie žaidžiančių vaikų vaizdajuostės atskleidžia,
138 Šalin mitus

kad tarp vaikų atsiranda daugiau teigiamų dalykų, abipusio susi­

domėjimo, o tėvų klausimynai patvirtina, kad jiems reikia mažiau
laiko vaikams taikyti. Stovykloje vaikams, regis, patinka, bet nebū­
na valandos, kad neišryškėtų klasikinė įtampa, kai vyresnėlis užsi­
geidžia įsakinėti jaunėliui arba jaunėlis jį ima provokuoti. Iš tiesų
pagrindinė stovyklos prielaida - kad broliams ir seserims kartu turi
būti smagu - ne visiems vaikams yra siektinas tikslas.

- Turiu du ypatingus talentus, - per programą vadovams ir vai­

kams pareiškė septynmetis Etanas. - Pirmas - su tėčiu žaisti futbo­
lą. Antras - man puikiai sekasi mušti žmones. Kai primušu seserį,
pasijuntu labai gerai.
Jam taip kalbant, keturmetė sesuo Sofija sėdėjo vos už pusmet­
rio. Išgirdusi šį sukrečiantį teiginį ji nė nesureagavo.
Iš tikrųjų Etanas nė sykio nesudavė perpus mažesnei sesutei.
Priešingai, jis dažnai nuogąstaudavo, kad ji tokia mažytė, ir jis ją
gali netyčia užgauti. Tačiau per tą užsiėmimą Etanas su pasimėga­
vimu kalbėjo apie žiaurybes. Jis šaipėsi iš sesers - garsiai paprieš­
taravo, kai mokytojas jai padėjo skaityti balsu. Išrėžė nenorįs turėti
mažesnės sesers.
- Ji vis nori būti princesė, o man liepia būti princu, bet aš noriu
žaisti nindzes. Ji nėra manęs verta priešininkė, ir mane tai erzina.
Po užsiėmimo mama sustabdė Etaną koridoriuje ir paprašė pa­
siaiškinti. Etanas išsakė itin svarbią įžvalgą:
- Mama, betgi taip nekieta mylėti savo sesutę.
Etanas buvo tikras, kad reikia vaidinti šiurkštų. Jis negalėjo leisti
kitiems programos dalyviams sužinoti, kad myli savo sesutę, - to­
dėl ir gyrėsi neva ją mušąs.
 Broliai ir seserys 139

Susidomėję, kaip Etanas iš tikrųjų sutaria su seserimi, mes su

Kramer susėdome pažiūrėti namų vaizdajuostės. Tą pusvalandį
Etanas su Sofija iš sofos pagalvių statė tvirtovę. Žiūrėdami jautėme
įtampą; vaizdai buvo lyg iš trilerio - banalūs įvykiai, bet kurią aki­
mirką galintys virsti tragedija.
Savepaskyręs statybų vadovu, Etanas be atvangos įsakinėjo ketur­
metei. Kai ši nepajėgdavo tiesiai pastatyti pagalvės, šaukdavo ant jos
ir ją bardavo. Kai mergaitė panoro nueiti užkąsti, Etanas pagrasino:
- Jei dar ką nors iškrėsi, prarasi darbą ir nebegalėsi grįžti.
Kai Sofija kažką neteisingai suprato, septynmetis užriko:
- Nesiteisink! Nenoriu girdėti jokių pasiteisinimų! Darbą išsau­
gosi tik pažadėjusi niekada gyvenime nebesiteisinti. Ir nekalbėk
pilna burna!
Vis dėlto Kramer atrodė, kad filmukas teikia daug vilčių. Be
abejo, Etanas žemino seserį, bet abu vaikai patys nusprendė kartu
žaisti ir visą laiką pražaidė. Jie nesimušė. Kalbėjosi. Etanas grasino
seseriai, bet pakeitė taisykles, kad ji neiškristų iš žaidimo. Stengėsi
parodyti Sofijai, koks svarbus jos vaidmuo žaidime. Kai liovėsi ko­
mandavęs, Sofija jo paprašė pagalbos, ir berniukas tuo apsidžiaugė.
Kai Sofija į tvirtovę pamėgino atitempti didelę pagalvę, Etanas ją
pagyrė: „Šaunuolė“, o paskui pribėgo padėti.
- Vaikai bendrauja, - galiausiai daro išvadą Kramer. - Mėgina
spręsti konfliktą. Jie myli ir globoja vienas kitą. Manau, su jais ga­
lima daug pasiekti.
Dar nė neįvertinusi vaizdajuostės, tik ją peržiūrėjusi, daktarė
nustatė, kad rezultatas bus 50 iš 100 - po lygiai teigiamų ir neigia­
mų akimirkų.
- Manau, po programos jie surinks apie 70 balų.
Taigi, jei Etanas išties myli seserį, iš kur gavo žinią, kad tai „ne­
kieta“ ir reikia slėpti? Etano mama Rebeka pabrėžė, kad geriausi
140 Šalin mitus

Etano draugai labai gražiai elgiasi su mažesniais broliais ir seseri­

mis. Žinia atėjo ne iš jų. Mamai atrodė, kad Etanas tokių minčių
pasisėmė iš skaitomų knygų. Jis buvo uolus skaitytojas ir ryte rijo
knygas.
Rebeka nedrąsiai dėstė savo teoriją, nenorėjo, kad atrodytų,
jog ji ieško atpirkimo ožio. Vis dėlto Kramer tyrimai leidžia teigti,
kad Rebeka pataikė tiesiai į dešimtuką. Per vieną iš tyrimų Kramer
kontrolinė grupė šešias savaites klausėsi balsu skaitomų knygų ir
aptardavo animacinius filmus, vaizduojančius brolių ir seserų tar­
pusavio santykius. Tai buvo įprasti filmukai, tėvai juos rodo vai­
kams vildamiesi, kad šie ims geriau sutarti tarpusavyje: „Berenštei-
no lokiai“, „Sezamo gatvė“ ir panašiai. Kramer spėjo, kad šių vaikų
santykiai su broliais ir seserimis pagerės, tik meldėsi, kad jie nepa­
gerėtų labiau nei jos programoje dalyvaujančių vaikų.
Vis dėlto jau po poros savaičių iš tėvų ėmė plaukti skundai. Nors
knygos ir filmai visada baigdavosi laimingai: vaikai išmokdavo
branginti ir suprasti vienas kitą, - pirmoje istorijos dalyje būdavo
gyvai vaizduojama, kaip vaikai kovoja vienas su kitu, įžeidinėja ir
menkina brolį ar seserį. „Iš šių knygų vaikai išmoko naujų būdų
skriausti mažesniuosius, tokių būdų, kurie ligi tol jiems neatėjo į
galvą“, - prisimena Kramer. Be abejo, po šešių savaičių brolių ir
seserų tarpusavio santykiai pablogėjo.
Kramer išanalizavo 261 plačiai skaitomą vaikišką knygą, kurioje
vaizduojami brolių ir seserų santykiai. Tai buvo ir ikimokyklinu­
kams skirtos paveikslėlių knygos, ir ilgi pasakojimai trečiokams.
Kramer knygas įvertino taip, kaip vertino vaizdajuostėje žaidžian­
čius vaikus. Suskaičiavo, kiek kartų vaikai susiginčijo, grasino vie­
nas kitam, nuvijo vienas kitą ir šaipėsi vienas iš kito, kiek buvo
gerų akimirkų: dalijimosi, meilės, sprendimų ieškojimo ir kvietimo
bendrauti. Vidutinėje knygoje buvo maždaug tiek pat neigiamų ir
 Broliai ir seserys 141

teigiamų poelgių. Visų, išskyrus vieną, pabaiga buvo laiminga, bet

pasakojime vaikai nuolat šaipėsi vieni iš kitų, žemino vienas kitą ir
kaltino piktadarybėmis.

Pasirodo, Šekspyras buvo teisus, o Freudas klydo. Beveik šimtme­

tį Freudo argumentai, kad broliai ir seserys nuo gimimo kariauja
dėl tėvų meilės, darė didelę įtaką ir mokslininkams, ir tėvams. Vis
dėlto paaiškėjo, kad Freudo teorija netobula. Ko gero, vaikų tarpu­
savio varžybos veikiau primena „Karalių Lyrą“, o ne Edipo istoriją.
Garsių britų ir amerikiečių mokslininkų komanda Kolorade 108
brolių ir seserų porų paklausė, dėl ko jie nesutaria. Tėvų meilė at­
sidūrė paskutinėje vietoje. Tik 9 proc. vaikų prisipažino, kad ginči­
jasi ar varžosi dėl jos.
Dažniausia vaikų ginčų priežastis yra ta pati, dėl kurios vaidijosi
Regana ir Gonerilė, - nepasidalijimas žaislais. 78 proc. vyresnių
vaikų ir 75 proc. jaunesnių vaikų paminėjo, kad daugiausia vaidų
kyla, kai tenka dalytis nuosavybe - ar tuo, ką jie laiko nuosavybe.
Nė viena kita priežastis nė iš tolo neprilygo šiai. Vis dėlto
39 proc. mažesnių vaikų pasiskundė, kad mušasi dėl... muštynių.
Jie tvirtino įsiveliantys į peštynes, kad apsigintų nuo vyresnėlio.
Atsižvelgdami į Freudo teoriją mokslininkai garsiai neskelbė apie
savo atradimus, svarstė, gal vaikai per maži pažvelgti į šeimos psi-
chodramos gelmes. Tačiau apklausti vaikai nebebuvo maži. Jauniau­
sieji lankė pradinę mokyklą, kai kurie vyresnieji jau buvo paaugliai.
Mokslininkai nusprendė, kad psichologų bendruomenė turi pripa­
žinti, jog „vaikai turi savą, tėvams nežinomą ginčų priežasčių sąrašą“.
Galbūt vienas iš veiksnių yra kova dėl didesnės tėvų meilės, rašė jie,
bet vidurinių klasių vaikai apie tai negalvoja, to nesuvokia ir neišsako.
142 Šalin mitus

Kramer priėjo tą pačią išvadą. Ji peržiūrėjo 47 populiarius va­

dovėlius tėvams ir išanalizavo, kiek patarimų, susijusių su brolių
ir seserų santykiais, grįsti empiriniais tyrimais, o kiek yra neįro­
dytos teorijos. Kramer atrado, kad visuose vadovėliuose ligi vieno
dėstoma psichodinamikos paradigma, kad brolių ir seserų pykčiai
kyla dėl to, kad, gimus jaunesniamvaikui, vyresnėlis gauna mažiau
tėvų dėmesio. Taip pat ji priduria, kad šioje srityje išties atlieka­
mi tyrimai. Pavyzdžiui, vienas neseniai atliktas tyrimas patvirtina,
kad iš vyresnėlio pavydo apraiškų, kai mažajam yra metai ir keturi
mėnesiai, galima spėti, kokie vaikų santykiai bus po poros metų.
Tačiau Kramer mano, kad, visą dėmesį skiriant varžyboms dėl tėvų
meilės, užmirštama svarbesnė tiesa: netgi šeimose, kur abu tėvai
vaikams skiria apsčiai meilės, „maži vaikai gali neužmegzti drau­
giškų santykių su broliu ar seserimi, jei jų niekas nepamokys, kaip
tai padaryti“. Mažiau reikėtų pabrėžti psichologiją, o daugiau -
įgūdžių lavinimą.
Kas dar pervertinama? Tėvai mano, kad svarbus veiksnys yra
vaikų amžiaus skirtumas. Kai kurie tvirtina, kad tarp vaikų turėtų
būti mažesnis nei dvejų metų skirtumas - tada jie bus artimi ir kar­
tu žais; kiti mano, kad reikia palūkėti trejus ar ketverius metus, kad
kiekvienas vaikas taptų savarankiškas. Vis dėlto tyrimų rezultatai
labai skirtingi: kiekvienam tyrimui, įrodančiam, kad amžiaus skir­
tumas svarbus, galima priešinti tai paneigiantį tyrimą. „Palyginti su
kitais veiksniais, - teigia Kramer, - amžiaus skirtumas nėra labai
svarbus. Kaip ir lytis. Rūpintis reikėtų kitais dalykais.“
Kramer darbai šiuo atžvilgiu pateikia didelę staigmeną. Nu­
matyti, kaip sutars du vaikai šeimoje, galima dar prieš jaunėlio gi­
mimą. Iš pirmo žvilgsnio tai stebina - kaip galima atspėti, ar dvi
asmenybės sutars, jei viena jų dar net neegzistuoja? Iš kur žinoti,
kokie bus jų tarpusavio santykiai? Vis dėlto paaiškinimas gana lo­
 Broliai ir seserys 143

giškas. Numatyti vaikų santykius galima pagal tai, kaip vyresnėlis

bendrauja su geriausiu savo draugu.
Kramer tyrė mažus vaikus, kurių tėvai laukėsi kūdikio. Vaikai,
kurie gebėjo darniai, draugiškai žaisti su geriausiu draugu, remian­
tis ataskaitomis, po kelerių metų gerai sutarė su jaunesniuoju bro­
liuku ar sesute.
Ilgai buvo manoma, kad broliai ir seserys mokosi bendrauti tar­
pusavyje, o paskui įgytus socialinius gebėjimus perkelia į santykius
subendraamžiais. Pasak Kramer, yra priešingai: vyresnėliai mokosi
bendrauti žaisdami su draugais, o paskui tai pritaiko broliams ir
seserims.
Tiriant santykius su geriausiu draugu ypač išsiskyrė vienas as­
pektas: bendri vaizduotės žaidimai. Kaip Kramer ir Johnas Gottma-
nas paaiškino, „žaidžiant vaizduotės žaidimus maži vaikai turi pa­
naudoti visus socialinius gebėjimus“. Tam, kad bendras vaizduotės
žaidimas pavyktų, vaikai turi jausti vienas kitą ir paisyti, ką kitas
daro. Jie turi išsakyti, ką regi vaizduotėje, ir sukurti bendrą sce­
narijų, leidžiantį abiem įgyvendinti savo vizijas. Jei vienas vaikas
pareiškia einąs žaisti nindzių, o kitas nori būti kaubojumi, jie turi
surasti abiem tinkamą veiklą.
Tačiau jei vaikas neišsiugdė gražaus žaidimo su draugais įgū­
džių, jaunėlio atsiradimas bus labai menka paskata lavinti šiuos
puikius įpročius (atrasti abiem smagią veiklą, pakviesti kitą žaisti
arba pasiprašyti pakviečiamam, suprasti, kada kitas užsiėmęs arba
nori žaisti vienas). Paskatos nėra todėl, kad, kaip pabrėžė Stephanie
Punch, brolis ar sesuo rytoj vis vien bus šalia. Broliai ir seserys -
tai kaliniai, genetiškai pasmerkti gyventi kartu be gražaus elgesio
Pertraukų. Jiems nėra motyvo keistis.
Kramer tyrinėjo vaikų elgesį darželiuose ir parengiamosiose
grupėse. Tai, kad vaikai geba bendradarbiauti klasėje ar įsitraukia
144 Šalin mitus

į grupės veiklą, nerodo, jog jų santykiai su broliais ir seserimis bus

geri. Tik tikras ryšys su draugu, kai vaikui svarbu, kaip jo elgesys
veikia jam patinkantį žmogų, gali lemti pokyčius.
„Tėvai kaip įmanydami stengiasi tenkinti vaiko poreikius. Jų
motyvas yra meilė, - aiškina Kramer. - Kitiems vaikams nerūpi, ar
tu alkanas, ar nusibrozdinai kelį - jie irgi nusibrozdino.“
Kitaip tariant, iš tėvų lengva gauti, ko tau reikia. O tam, kad tą
patį gautum iš draugų, turi išsiugdyti reikiamus įgūdžius.
„Be abejo, tėvai svarbūs, - užbaigia Kramer, - bet jie svarbūs
kitaip.“
Todėl Kramer ir stengiasi pakeisti vaikų santykius - brolius ir
seseris paversti draugais. Jei vaikams kartu bus smagu, ginčai gali
brangiai kainuoti. Bausmė už nesantarvę bus nebe išvarymas į savo
kambarį, o lygiaverčio priešininko praradimas.
 7

Mokslas apie
paauglių maištą
Kodėl paauglio ginčai su suaugusiaisiais
yra pagarbos ženklas, o ne atvirkščiai, ir
kaip jie teigiamai, o ne neigiamai veikia
tarpusavio santykius.
Džasmin yra aštuoniolikmetė abiturientė iš Floridos, Majamio
apygardos. Iš prigimties gražuolė: daugybė ilgų juodų kaselių ir
juodmedžio spalvos akys. Nors gimė ir gyvena Opa Lokoje, vietoje,
pagarsėjusioje skurdu ir gaujomis, lanko privačią, ne kiekvienam
prieinamą mokyklą kitame miesto gale („ten eina daug turtingų
baltųjų vaikų“). Džasmin pažymių vidurkis puikus, daug dalykų
ji mokosi aukščiausiu lygiu, lanko parengiamąsias pamokas stoti į
koledžą ir buvo atrinkta į prestižinę programą emigrantų iš Lotynų
Amerikos vaikams - šie vaikai pirmi šeimoje studijuos koledže.
Džasmin, jauniausia dukra griežtų pažiūrų katalikų šeimoje,
gieda bažnyčios chore. Dažnai prie altoriaus skaito skaitinius. Dalį
laiko dirba vietos ligoninėje ir to įkvėpta ketina šiemet uoliai mo­
kytis ir stoti į Floridos universitetą; ji svajoja tapti gydytoja.
„Manau, tėvai manimi didžiuojasi, nes žino, kiek man teko iš­
tverti, bet aš visada buvau labai motyvuota“, - pasakoja mergina.
Bet jei sužinotų apie kitą popamokinę dukters veiklą, tėvai, ko
gero, su ja nebesikalbėtų.
Jau seniai paaiškėjo, kad tėvams nepriimtinas jos domėjimasis
berniukais. Kai tik tapdavo akivaizdu, kad vaikinas jai patinka, tė­
vai neleisdavo jiems likti vieniems. Susitikti su draugais ji galėdavo,
bet į pasimatymus eidavo tik su palyda. Taigi dabar Džasmin kas­
148 Šalin mitus

kart tvirtina, kad berniukas jai nerūpi, kad jie tik draugai, - tuomet
tėvai juos išleidžia vienudu. Ji gali nueiti pas vaikiną į svečius ir su
juo pasimylėti - kartais planuotai, kartais netyčia.
Keturiolikos metų Džasmin kartą per savaitę vidurnaktį pa­
sprukdavo pro savo pirmo aukšto langą. Ji vaikščiojo į vakarėlius
su vietinių gaujų nariais ir išgerdavo tiek, kad prarasdavo sąmonę.
Daug naktų tiesiog išsitrynė iš atminties.
- Aš gėrimo čempionė, - kikena ji kaip mokinukė - tokia ir
yra. - Jei vyksta gėrimo varžybos, visus pralenkiu.
Būdama keturiolikos ji pradėjo susitikinėti su aštuoniolikmečiu.
Tėvai pažinojo tą vaikiną - jo nemėgo ir nieku gyvu nebūtų įsileidę
į namus, bet Džasmin vėlai vakare išsprukdavo į pasimatymą. Jie
pasimylėjo jau pirmą draugystės mėnesį. Draugas jai slapčia pirk­
davo kontraceptines tabletes ir stengėsi įkalbėti Džasmin sprukti
su juo. Tai truko kelis mėnesius, kol mama tvarkydama skalbinius
Džasmin stalčiuje netyčia rado tabletes.
- Ji pasiuto, - pasakoja Džasmin. - Taip įširdo, kad net nesišne-
kėjo su manim. Pakvietė mano tetą išsiaiškinti, kas vyksta.
Džasmin nė nemirktelėjusi sumelavo, kad gydytojas jai išrašė
tablečių sureguliuoti hormonams - ir po kiek laiko šeima tuo įti­
kėjo. Tėvai tikri, kad ji vis dar mergaitė.
Džasmin pradėjo bendrauti su vaikinais internetinėje pokalbių
svetainėje. Tie vaikinai būdavo keleriais metais vyresni. Vienas iš
jų - jau tikrai daugiau kaip dvidešimties - atėjo jos pasiimti į pa­
simatymą. Jau susiruošusi mergina pasižiūrėjo pro langą, bet nu­
sprendė, kad vaikinas jai per senas, todėl į lauką neišėjo.
Per ketverius metus ji tik kartą buvo sučiupta pabėgusi - trečią
ryto, per komendanto valandą, policija merginą su draugu užklupo
vaikštančius gatvėmis. Policininkai parvežė Džasmin namo, ir tėvai
 Mokslas apie paauglių maištg 149

jai skyrė du mėnesius namų arešto. Dabar, sulaukusi aštuoniolikos

ir atėjusi į protą, ji iš namų bėga tik maždaug kas antrą savaitę.
- Dabar tiek nebelakstau... Nebent netyčia kas nors pakviečia į
slaptą pasimatymą.
Du kartus buvęs vaikinas ją nugirdė ir išprievartavo. Džasmin
lyg ir sutinka, kad tai buvo išžaginimas per pasimatymą, bet tvirti­
na, kad abu kartus pati buvo kalta.
- Išgėriau visą butelį degtinės, nors žinojau, kas gali nutikti. Bu­
vau kvaila. Taip nutiko, nes elgiausi neprotingai. Ačiū Dievui, nepa­
stojau. - Ji patyli. - Manau, Dievas mane myli - juk vis dar esu gyva.
Džasmin meluoja ne tik apie pasimatymus. Ji meluoja net dėl to­
kių dalykų, kurių nereikia slėpti. Meluoti jai tapo antra prigimtimi.
- Kasdien meluoju tėvams. Vakarais meluoju dėl namų darbų.
Sakau, kad viską padariau, nors dar nebūnu net pradėjusi. Aš juos
pabaigiu mokykloje prieš pamokas. Bet ne tada, kai tėvams sakau.
Džasmin aiškina:
- Nenoriu sakyti mamai nieko, dėl ko pasunkėtų gyvenimas. Ji
nuolat skaito pamokslus - ir aš nenoriu, kad liautųsi. Jei liautųsi,
manyčiau, kad jai nerūpiu. Taigi kartais pasakau jai tiesą - kai už­
simanau pamokslo. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Bet tiesą sakau
tik tada, kai pati to noriu.
Jei dabar tėvai ką nors sužinotų, būtų blogai, bet Džasmin jau
nebe taip bijo - juk ji teisiškai yra suaugusi, netrukus pirmą kartą
balsuos per prezidento rinkimus.
- Gal kada nors apie tai papasakosiu mamai. Bet dar tikrai ne­
greit. Kai ji pamatys, kad išaugau geru žmogumi, kai jai nebereikės
jaudintis. Kai susirasiu gerą darbą ir įsikursiu.
Iki šiol nelabai žinojome, kaip dažnai paaugliai meluoja tė­
vams. Nebuvo atlikta jokių nuoseklių tyrimų. Dauguma tėvų nu­
150 Šalin mitus

jaučia, kad paaugliai neatskleidžia jiems visos tiesos. Informacijos

vakuumą jie lygiomis dalimis užpildo nuojauta, pasitikėjimu ir
nuogąstavimais.
Kai kalbama apie kitas neapibrėžtas situacijas, žinome vidur­
kius, tad galime numanyti, kas yra normalu. Pavyzdžiui, kai pora
susituokia, yra 57 proc. tikimybė, kad ji sulauks penkioliktųjų ves­
tuvių metinių. Jei spėliojate, kiek gyvensite, naudinga žinoti, kad
šiuo metu tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė yra 78 metai. Tie,
kurie pirmą kartą laiko Niujorko valstijos advokatūros egzaminą,
turi 83 proc. tikimybę jį išlaikyti, o paraiškas į Harvardą pateikę
abiturientai turi 7 proc. tikimybę įstoti.
Negi neturėtų būti panašios statistikos, kiek paaugliai meluoja
tėvams (ir kiek nuo jų slepia)?
Daktarės Nancy Darling ir Linda Caldwell nusprendė, kad to
reikia.

Darling ir Caldwell į Peno valstybinį universitetą atėjo dirbti maž­

daug tuo pačiu metu ir susidomėjo viena kitos darbais. Darling ty­
rinėjo paauglių pasimatymus - apie tai jie nuolat meluoja tėvams.
Caldwell pasinėrė į naują sritį, vadinamą laisvalaikio tyrimais. Iš
pradžių Darling tai atrodė nerimta tema, bet paaiškėjo, kad tai ty­
rimai, ką vaikai veikia laisvalaikiu. Viena iš darbinių laisvalaikio
tyrimų hipotezių yra ta, kad paaugliai į girtavimą ir sekso vakarė­
lius pasineria todėl, kad turi daug laisvo laiko ir yra neprižiūrimi.
Jiems nuobodu ir jie nežino, ką daugiau veikti. „Kai tau keturiolika,
išgėrus viskas kur kas įdomiau“, - dėsto Darling.
Darling su Caldwell susimąstė, ar pavyktų įkalbėti aukštesnių­
jų klasių moksleivius dalyvauti tyrime ir prisipažinti viską, ką jie
 Mokslas apie paauglių maištų 151

slepia nuo tėvų. Darling suprato, kad jei susėstų su dešimtoku, tie­
sos neišgautų, nes atrodytų pernelyg autoritetinga. Net jos studen­
tai doktorantai pernelyg subrendę užmegzti ryšį su paaugliais ir
pelnyti jų pasitikėjimą. Taigi ji iš paskutinio kurso studentų iki 21
metų atrinko ypatingą tyrimų komandą - specialųjį būrį.
Per pirmą semestrą šie aštuoni studentai susitikinėjo su Darling
ir mokėsi tyrimų metodų bei pokalbių technikos. Paskui Darling
juos išsiuntė į įvairias vietas prie valstybinio koledžo, kur būriuo­
jasi paaugliai. Studentai dalijo skrajutes prekybos centre, bet di­
desnė sėkmė juos lydėdavo vakarais Kolderio kelio skersgatvėlyje,
prie užpakalinių vaizdo žaidimų salės durų. Studentai prieidavo
prie paauglių ir pasiūlydavo jiems dovanų kuponą kompaktiniam
diskui vietinėje muzikos krautuvėje už tai, kad dalyvaus tyrime. Jei
moksleivis sutikdavo, studentai užsirašydavo jo telefono numerį.
Darling siekė, kad pirmiausia būtų užverbuoti „kieti“ vaikai.
„Manėme, kad jei tiesiog nueisime į mokyklą ieškoti savanorių,
surinksime tik geruoliukus. „Kieti“ jaunuoliai neprisidės prie tyri­
mo. Bet jei prisikviesime kietuolius, atseks ir kiti.“ Dauguma sava­
norių lankė valstybiniam koledžui priklausančią gimnaziją, kurioje
mokėsi 2600 moksleivių. „Mokykloje tapo madinga dalyvauti tyri­
me“, - prisimena Darling.
Į tyrimą išties įsitraukė daugybė vaikų, ir netrukus Darling su­
rinko reprezentatyvią imtį, atitinkančią nacionalinę aukštesniųjų
klasių moksleivių alkoholinių gėrimų vartojimo statistiką.
Paskui specialiųjų pajėgų nariai akis į akį susitikdavo su moks­
leiviais ten, kur šie gerai jautėsi. Dažniausiai kalbėdavosi picerijoje
Four Brothers Biverio aveniu. Kiekvienai išvykai į restoraną studen­
tai gavo tik po 4 dolerius, tad tegalėdavo nupirkti vaikams gruzdin­
tų bulvyčių su kokakola, o paskui duodavo jiems 36 kortelių rin­
kinį. Ant kiekvienos kortelės buvo užrašyta tema, kuria paaugliai
152 Šalin mitus

kartais meluoja tėvams. Porą valandų jie su tyrėjais nagrinėdavo

temas, aiškindavosi, kokiais klausimais vaikas nesutaria su tėvais,
kurias taisykles jis yra sulaužęs, kaip ir kodėl apgavo tėvus. Tyrėjai
buvo panašaus amžiaus kaip tiriamieji, todėl jiems nebuvo sunku
pelnyti pasitikėjimą. Nors buvo apklausta daugybė moksleivių ir iš­
nagrinėtos visos kortelės, tik kartą vienas vaikas pasakė: „Nenoriu
apie tai kalbėtis.“
Kortelės paaugliams padėjo suprasti, kiek daug jie meluoja. „Po­
kalbį jie pradėdavo nuo to, kad tėvai jiems viską duoda, todėl pri­
valu sakyti tiesą“, - pasakoja Darling. Pokalbio pabaigoje vaikams
tapdavo aišku, kiekjie melavo ir kiek šeimos taisyklių sulaužė. Dar­
ling sakė: „Jie tai suvokė apie save - ir jiems tai nepatiko.“
Iš 36 galimų temų vidutinis paauglys meluoja dėl 12. Vaikai
meluoja apie tai, kam išleidžia kišenpinigius, ar jau vaikšto į pasi­
matymus, kuo vilki būdami ne namie. Meluoja, į kokį filmą ir su
kuo eina. Meluoja apie alkoholio ir narkotikų vartojimą, meluoja,
kad nesusitikinėja su tėvams nepatinkančiais draugais. Jie meluoja
apie tai, kaip praleidžia popietę, jei tėvai tuo metu dirba. Meluoja,
kad per vakarėlį buvo šeimininko tėvai, kad nevažiavo automobi­
liu, vairuojamu girto draugo. Jie meluoja netgi dėl to, kas vyksta
namie: ar paruošė namų darbus, kokios muzikos klausosi.
„Gėrimai, narkotikai ir seksas - tai dalykai, kuriuos vaikai daž­
niausiai slepia nuo tėvų, - pabrėžia Darling. - Tačiau jie nutyli ne
tik lytinį aktą. Jie priešinasi kišimuisi į emocinį gyvenimą, neno­
ri atsakinėti į klausimus: „Ar jūsų santykiai rimti?“, „Ar myli tą
žmogų?“
Tik kas ketvirtą kartą paaugliai įžūliai meluoja, siekdami apgauti
tėvus. Pagal Darling gautus rezultatus, toks tiesioginis melas naudo­
jamas nuslėpti baisiausiems dalykams. Kas antrą kartą paaugliai nu­
tyli svarbias detales, dėl kurių tėvai supyktų; tėvai išgirsta tik pusę
 Mokslas apie paauglių maištų 153

istorijos. Ir kas ketvirtą kartą vaikai tėvus apgauna visai nekalbėda­

mi konkrečia tema, vildamiesi, kad jiems nešaus į galvą paklausti.
Sąžiningi, tėvams niekada nemeluojantys vaikai - retenybė.
96 proc. paauglių iš Darling imties prisipažino melavę tėvams.
Pagal kitų tyrimų rezultatus, tiek pat meluoja net geriausiais pa­
žymiais besimokantys vaikai, taip pat tie, kurie turi daug veiklos,
kurių dienotvarkė perkrauta. Regis, joks vaikas nėra toks užsiėmęs,
kad nesulaužytų bent kelių taisyklių.
„Pradėdama tyrimą maniau, kad pagrindinė paauglių melo
priežastis yra siekis išvengti nemalonumų, - aiškina Darling. -
Bet iš tikrųjų paaugliai dažniausiai pateikia štai kokį paaiškinimą:
„Stengiuosi išsaugoti gerus santykius su tėvais, nenoriu, kad jie ma­
nimi nusiviltų.“
Darling išsiuntė tėvams klausimynus - buvo įdomu pažiūrėti,
kiek abu duomenų rinkiniai atspindės vienas kitą. Pirmiausia jai
krito į akis, kad tėvai nuoširdžiai bijo pastūmėti paauglius atvirai
maištauti. „Šiais laikais daugelis tėvų yra tikri, kad geriausias būdas
pelnyti vaikų pasitikėjimą - jiems daug leisti ir nenustatyti griežtų
taisyklių“, - dėsto Darling. Tėvai ieško kompromiso tarp paauglių
nuoširdumo ir savo griežtumo: verčiau jau žinoti tiesą ir galėti pa­
dėti, nei kankintis nežinioje.
Vis dėlto Darling atrado, kad liberalūs tėvai apie savo vaikus
žino ne ką daugiau. „Jei tėvai nenustato taisyklių ir normų, vaikai
siautėja ir prisidaro bėdų. Tėvai juos myli ir priima, kad ir ką jie
darytų. Tačiau taisyklių stoką vaikai laiko ženklu, kad tėvams jie
nerūpi - kad šie kratosi tėvystės.“
Bendradarbiaudama su kitais mokslininkais Darling panašius
tyrimus atliko įvairiose pasaulio vietose: Filipinuose, Italijoje, Či­
lėje. „Čilėje įprasta liberaliai auginti vaikus. Bet vaikai meluoja ne
niažiau nei kitur.“
154 Salin mitus

Tai, kad pernelyg daug taisyklių verčia paauglį maištauti, yra

mitas. „To tiesiog nebūna“, - atkreipia dėmesį Darling. Ji atrado,
kad dauguma taisykles mėgstančių tėvų nepriverčia vaikų jų lai­
kytis. „Tai per sunkus darbas, - aiškina Darling. - Priversti laikytis
trijų taisyklių kur kas sunkiau, nei nustatyti jų dvidešimt.“ Tokių
tėvų vaikai vengia atvirai maištauti ir pyktis, jie tiesiog veidmai­
niauja tėvams už nugaros.
Slėpdami tiesą apie savo gyvenimą paaugliai kuriasi sociali­
nę nepriklausomybę ir tapatybę - ji bus jų vienų, nepriklausoma
nuo tėvų ir kitų autoritetingų suaugusiųjų. Naujausiais tinklalapio
Harris Poll duomenimis, 78 proc. tėvų neabejoja, kad paaugliai su
jais gali pasikalbėti apie viską. Tačiau paaugliai tam prieštarauja.
Paauglio požiūriu, kreiptis į tėvus pagalbos - tai nebyliai pri­
pažinti, kad nesi gana brandus ir nesugebi susitvarkyti pats. Pasi­
pasakoti tėvams - psichologinio silpnumo požymis, nesvarbu, pri­
sipažinimas išgautas jėga ar duotas laisva valia. Kai kurie dalykai
tiesiog turi būti „ne tavo reikalas“.
Didelė staigmena tyrėjams buvo atradimas, kada šis nepriklau­
somybės poreikis yra stipriausias. Ne, jis nėra 12 metų silpnas, 15
metų vidutinis, o 18 metų stipriausias. Darling studijos atsklei­
džia, kad labiausiai vaikai tėvų valdžiai priešinasi būdami maždaug
14-15 metų. Tiesą sakant, 11 metų jie maištauja smarkiau nei 18.
Populiarioji kultūra skleidžia mintį, kad aukštesniosios klasės yra
pavojingiausias laikas, bet psichologinės jėgos vaikus stumia me­
luoti anksčiau.
Tik nedaugelis tėvų atitiko despotų stereotipą - psichologiškai
žiauriai kišosi į vaiko gyvenimą, - bet jų paaugliai nemaištavo. Jie
buvo klusnūs. Ir prislėgti.
„Keista, bet tie tėvai, kurie nuosekliausiai taiko taisykles, yra
šilčiausi ir daugiausia kalbasi su vaikais“, - pabrėžia Darling. Tokie
 Mokslas apie paauglių maišių 155

tėvai nustato kelias taisykles, susijusias su svarbiausiomis gyveni­

mo sritimis, ir paaiškina, kodėl privalu jų laikytis. Jie tikisi, kad
vaikas paklus. Kitose srityse jie palaiko vaiko savarankiškumą ir
suteikia jam laisvę pačiam priimti sprendimus.
Tokių tėvų vaikai meluoja mažiausiai. Užuot apgaudinėję tėvus
dvylikoje sričių, jie turi paslapčių tik penkiose.
ęrz

Specialiojo būrio tyrimai patvirtino Caldwell hipotezę, jog paau­

gliai alkoholio ir narkotikų griebiasi todėl, kad laisvalaikiu nuo­
bodžiauja. Pabaigusi tyrimą Caldwell susimąstė, ar yra koks nors
būdas apsaugoti vaikus nuo nuobodulio. Galbūt būtų naudingiau
išmokyti juos išties džiaugtis laisvalaikiu, užuot tik pamokslavus:
„Nevartokite narkotikų!“
Taigi Caldwell išsikėlė ambicingą užduotį išmokyti vaikus ne­
nuobodžiauti ir ėmėsi kurti programą. Jos tyrimai parodė, kad
nuobodulys atsiranda maždaug septintoje klasėje ir vis stiprėja iki
dvyliktos. Per tuos metus motyvacija pamažu, bet nuosekliai ma­
žėja. Taigi Caldwell savo programą skyrė septintokams per rudens
semestrą.
Į programą įsitraukė devynios Pensilvanijos kaimo vietovių pa­
grindinės mokyklos; tyrime dalyvavo per 600 vaikų. Šių mokyklų
mokytojai atvyko į Peno valstybinį universitetą ir išklausė kursą,
kaip mokyti vaikus nenuobodžiauti.
Buvo apgalvotos visos Caldwell programos TimeWise smul­
kmenos. Tai buvo ne vienadienis užsiėmimas, o šešias savaites
trunkantis kursas. Moksleiviai ne klausėsi paskaitų, o dirbo se­
minaruose, aptardavo rūpesčius, juos spręsdavo, patardavo vieni
kitiems. Caldwell ne tik kartą po kursų apklausė mokinius, bet
156 Šalin mitus

nuolat tikrino ilgalaikę TimeWise naudą, tirdama, kiek moksleiviai

nuobodžiauja ir kaip leidžia laiką. Kasmet mokiniams būdavo su­
rengiama kartojimo pamoka, per kurią jie prisimindavo taisykles ir
pasimokydavo jas taikyti besikeičiančiame gyvenime.
Kursas prasidėjo nuo savęs tyrimo. Moksleiviai išmoko atskirti
bendrą nuobodulį, kamuojantį visą dieną, nuo situacinio nuobo­
dulio, pavyzdžiui, per istorijos pamoką ar sėdint namie ir žiūrint
seną filmą. Jie mokėsi atpažinti savo motyvus. „Ar tai darau todėl,
kad tikrai noriu, ar todėl, kad mama užrašė ir privalau lankyti?
O gal jaučiu draugų spaudimą neatsilikti nuo jų?“ Pirmą savaitę
moksleiviai rašė dienoraščius, braižė lenteles, ką kurią valandą vei­
kė ir kiek į tai įsitraukė.
Tyrėjai suprato, kad nuobodžiauja ne tik tie, kurie turi daug lais­
vo laiko. Net ir daug dirbantys vaikai gali nuobodžiauti dėl dviejų
priežasčių. Pirma, jie daug ką daro tik liepiami tėvų, be vidinių mo­
tyvų. Antra, jie taip pripratę, kad tėvai užpildytų laisvalaikį, jog pa­
tys nebesugalvoja, ką veikti. „Kuo labiau tėvai kontroliuoja vaiką, -
aiškina Caldwell, - tuo didesnė tikimybė, kad jis nuobodžiaus.“
Moksleiviai daug mokėsi atsispirti bendraamžių spaudimui. Jie
susipažino su tėkmės metodu, grįstu psichologo Mihaly Csikszen-
tmihalyi idėjomis, aiškinosi, kaip rizikos elementas potyrius pada­
ro jaudinančius arba bauginančius. Vaikai mokėsi save vertinti kaip
savo gyvenimo architektus.
Kai pirmą kartą perskaičiau apie Caldwell TimeWise, pajutau
pavydą - pasigailėjau, kad tokios programos nebuvo, kai mokiausi
septintoje klasėje. Programa buvo tokia patraukli, kad ją tuo pat
metu imta vykdyti Pietų Afrikoje, kur vaikai turi mažai veiklos;
šiuo metu ji taikoma Oregono, Jutos ir Pensilvanijos miesto mo­
kyklų apygardose. Kalifornijos Parks & Recreation Society įtraukė
TimeWise į jaunuolių laisvalaikio programas.
 Mokslas apie paauglių maištų 157

Kilo tik viena bėda. Po kursų vaikai būdavo užsidegę, bet bai­
giantis pavasariui ne itin skirdavosi nuo TimeWise programoje
nedalyvavusių vaikų. „Po pirminio apmokymo rezultatai pamažu
išnykdavo, - pripažįsta Caldwell. - Visą laiką norisi, kad rezultatai
būtų žymūs. Gavome neblogus rezultatus, bet jie neišliko ketverius
metus.“ Tikra mįslė, kodėl tokie puikūs kursai nepadarė didesnio
poveikio.
Atkreipkite dėmesį, kad rezultatai buvo statistiškai reikšmingi;
Caldwell juos paskelbė autoritetingame žurnale ir nuolat gaudavo
dotacijų TimeWise programai. Tačiau, žiūrint paprasto žmogaus
akimis, rezultatai nebuvo „ohoho“. Palyginti su kursuose nedalyva­
vusiais moksleiviais, nuobodulys sumažėjo maždaug 3 proc. Kursų
dalyviai šiek tiek geriau gebėjo atsispirti bendraamžių spaudimui,
jie rečiau stojo į klubus. Nors jie šiek tiek daugiau sportavo ir dau­
giau laiko leido lauke, vidinė motyvacija nebuvo didesnė už įprastų
moksleivių. Šie vaikai alkoholio vartojo mažai - devintoje klasėje
išgėrė vidutiniškai tik porą kartų, bet šiuo atžvilgiu jie beveik nesi­
skyrė nuo programoje nedalyvavusių vaikų. Hašišą ir cigaretes abi
grupės rūkė maždaug vienodai.
Septintokams, kurie iš pat pradžių labiausiai nuobodžiavo, „be­
veik niekas nepasikeitė“, - sutinka Caldwell. Pasirodo, išmokyti
vaikus nenuobodžiauti labai sunku - net pagal geriausią šalies
programą.
Kodėl TimeWise nepadarė didesnio poveikio?
Galbūt paaugliai neurologiškai labiau linkę nuobodžiauti?
Pagal neurologės daktarės Adrianos Galvan iš Kalifornijos uni­
versiteto Los Andžele gautus rezultatus, yra svarių priežasčių taip
Ganyti. Mūsų smegenyse yra apdovanojimų centras, jam priklauso
sutelktinis branduolys, išskiriantis dopaminą, kai mums kas nors pa­
sirodo įdomu ar malonu. Lygindama paauglių, suaugusiųjų ir mažų
158 Šalin mitus

vaikų smegenis Galvan atrado, kad paauglių smegenys malonumo

nepatiria, jei apdovanojimas yra tik menkas arba vidutiniškas.
Galvan eksperimentas buvo visai paprastas. Ji davė vaikams,
paaugliams ir suaugusiesiems magnetinio rezonanso aparate žaisti
vaizdo žaidimą apie piratus. Jų galvos buvo įtvirtintos, bet rankos
laisvos spaudyti mygtukams. Sėkmingai sužaidę tiriamieji laimė­
davo aukso - ekrane užsižiebdavo viena auksinė moneta, monetų
krūvelė arba didelė aukso krūva.
Maži vaikai džiaugėsi bet kokiu laimėjimu, jų smegenys užsideg­
davo vienodai, nesvarbu, koks būdavo apdovanojimas. Suaugusiųjų
smegenys užsižiebdavo stipriau ar silpniau, nelygu apdovanojimas:
viena moneta sukeldavo mažą malonumą, didelė krūva - didelį.
Paauglių smegenys nuo mažo ar vidutinio apdovanojimo neužsi­
degdavo - tiesą sakant, sutelktinio branduolio veikla net susilpnė-
davo, tarsi paaugliai jaustųsi nusivylę. Jų apdovanojimų centras
nušvisdavo tik nuo didelės aukso krūvos - tada jau jis išties užsi­
degdavo, labiau nei vaikų ar suaugusiųjų.
Galvan pastebėjo, kad paauglių smegenų atsako kreivė yra iš
esmės tokia pati kaip senų narkomanų. Jų apdovanojimų centro
mažos dozės nestimuliuoja - tam, kad patirtų malonumą, jiems
reikia didelio postūmio.
Tačiau Galvan paauglių smegenyse išvydo dar kai ką. Kai jų ap­
dovanojimų centras būdavo stipriai sužadinamas, prefrontalinės
žievės atsakas, regis, susilpnėdavo. Prefrontalinė žievė atsakinga už
rizikos pasvėrimą ir padarinių numatymą. Galvan aiškina, kad ma­
lonumų centras tarsi apiplėšia prefrontalinę žievę. Tą akimirką, kai
patiriamas emocinis susijaudinimas, paauglių smegenys praranda
gebėjimą įvertinti riziką ir numatyti padarinius.
Abstrakčiose situacijose paaugliai riziką geba įvertinti ne blo­
giau už suaugusiuosius. Turėdami prieš akis scenarijų jie gali išvar­
 Mokslas apie paauglių maištų 159

dyti „už“ ir „prieš“, numatyti padarinius. Tačiau realaus gyvenimo

aplinkybėmis šią racionalią smegenų dalį nuslopina apdovanoji­
mų centras.
Kaip tik tai ir matome tikrovėje: per literatūros pamokas paau­
gliai sėdi vangūs, šeštadienių vakarais geria kaip kiaulės ir, regis,
niekaip nesupranta, kad kvaila su penkiais draugais golfo vežimėliu
leistis nuo stataus šlaito su staigiu posūkiu apačioje.
Ne visi paaugliai yra tokie. Galvan savo tiriamųjų paprašė už­
pildyti klausimynus, pagal kuriuos galima įvertinti, kaip dažnai jie
gyvenime elgiasi rizikingai. Be to, mokslininkė jų paklausė, ar tam
tikri rizikingi poelgiai, kaip antai girtavimas, fejerverkų šaudymas
ir nuosavybės niokojimas, atrodo linksmi ar tik pavojingi. Paau­
glių atsakymai į klausimyno klausimus atitiko neurologinių tyrimų
rezultatus: tų, kurie teigė, kad rizikingai elgtis smagu, per piratų
vaizdo žaidimą laimėjus krūvą aukso smegenų apdovanojimų cen­
tras sušvisdavo ryškiau.
Rizikos neurologija yra itin pažengusi mokslo sritis, bet spren­
dimų ji pateikia mažai; kai kurie paaugliai tiesiog yra linkę smarkiai
rizikuoti - štai ir viskas. Esant tokiam polinkiui, dopamino recep­
torių tankis smegenyse yra mažesnis - todėl paaugliai nesidžiau­
gia menkais apdovanojimais - ir tuo pat metu daugiau oksitocino
receptorių, todėl jaunuoliams labai svarbi bendraamžių nuomonė.
Draugų apsuptyje jie vien dėl smagumo gali kvailai rizikuoti.
Jei šis mokslas ir leidžia puoselėti kokią nors viltį, tai ji kyla
iš nedaugelio specialistų, suprantančių, kad paaugliai tik kartais
smarkiai rizikuoja. Kai kurių pavojų paaugliai bijo kur kas labiau
nei suaugusieji. Rizika pakviesti merginą šokti ir būti atstumtam
kasmet milijonus vaikinų sulaiko nuo tokio poelgio. Paaugliai taip
drovisi savo išvaizdos, kad kerpasi tik per Kalėdų atostogas. Per pa­
moką pakėlę ranką jie jaučia į juos įsmeigtas visų akis. Jiems atrodo
160 Šalin mitus

rizikinga mokykloje pasirodyti su naujais, dar niekam nematytais

marškiniais. Baimė patirti gėdą labai dažnai verčia paauglius gūžtis.
Daktarės Abigail Baird iš Vasaro koledžo atlikta eksperimentų
serija tiksliai atspindi šį dvilypumą. Ji paguldo paauglį į magnetinio
rezonanso aparatą ir paprašo įvertinti, ar tam tikras sumanymas
yra geras ar blogas. Kasdieniai malonumai, pavyzdžiui, pavalgyti
salotų arba pavedžioti šunį, yra geri sumanymai. Blogi sumanymai
skamba šiurpokai:

perkąsti lemputę,
praryti tarakoną,
užsidegti plaukus,
nušokti nuo uolos,
paplaukioti su rykliais.

Suaugusieji atlikdami šį testą atsako beveik akimirksniu. Jų sme­

genų nuotraukos rodo, kad suaugusieji įsivaizduoja kandą lemputę,
ir šis vaizdinysjiems sukelia instinktyvų, fizinį pasibjaurėjimą. Su ne­
laimėmis ir pavojais susijusios smegenų sritys užsidega automatiškai.
Paaugliai į šio testo klausimus atsako taip pat (jie nemano, kad
praryti tarakoną yra geras sumanymas), bet jiems reikia ilgiau pa­
galvoti. Smegenų tomografija nerodo nei automatinio atsako, nei
nelaimės pojūčio; paaugliai sprendimą apmąsto sąmoningai, pa­
žintinėmis smegenų dalimis, tarsi turėtų kuo greičiau nuspręsti, į
kurį koledžą stoti. „Jie apie tai iš tikrųjų mąstė, - juokiasi Baird. -
Jie to nejuto.“ Jie neturi skaudžios patirties, kuria galėtų remtis.
Plaukiojimas su rykliais jų negąsdina.
Kiek kartų tėvai kartoja paaugliams: „Ir kam tau viską išban­
dyti savo kailiu? Negi nesupranti, kad tai netikęs sumanymas?!“ Iš
tiesų paauglių smegenys geba abstrakčiai mąstyti, bet ne abstrak-
 Mokslai apie paauglių maištų 161

čiai jausti - bent jau tol, kol prikaupia gyvenimo patirties ir gali ja
kliautis. O nuo kvailų poelgių sulaikojausmas, kad tai blogai.
Paskui Baird su paaugliais atliko kitą eksperimentą. Magneti­
nio rezonanso aparate esančiame ekrane buvo rodomas tinklalapis,
kviečiantis paauglius išsakyti savo nuomonę ir skonį. Tiriamieji pri­
sidėti galėjo tik susigalvoję vartotojo vardą ir slaptažodį. Jiems buvo
pasakyta, kad internetu bendrauja su kitais paaugliais iš Naujojo
Hampšyro, Aukštutinio Slėnio. Klausimai buvo niekuo neypatin­
gi: kokio stiliaus muziką mėgsti? ar Paris Hilton tau atrodo šauni?
kokiose vietinėse parduotuvėse apsiperki? Po kiekvieno klausimo
pasirodydavo kokio nors paauglio atsakymas (ir vartotojo vardas).
Iš tikrųjų paauglių iš Baird laboratorijos atsakymų niekas ne­
matė. Apklausoje daugiau niekas nedalyvavo - ji buvo išgalvota
gąsdinti paaugliams. Ir išties išgąsdino. Vien nuo galimybės, kad
įsivaizduojami skaitytojai sužinos, kas jiems patinka, ryškiai užsi­
degdavo apie nelaimę ir pavojų pranešanti paauglių smegenų dalis.
Štai kokios tos penkiolikamečių smegenys - jie nebijo šokinėti
nuo stogų, bet būgštauja, kad kiti nesužinotų, jog jiems patinka
Nickelback. Ar įmanoma suvaldyti pastarąją baimę ir sustiprinti
pirmąją?

Pagal žodyną, nuoširdumo antonimas yra melas, o ginčo priešy­

bė - santarvė. Tačiau paauglių akimis viskas atrodo kitaip. Paau­
gliui ginčas yra melo priešybė.
Skamba mįslingai, tad leiskite paaiškinti.
Apklausdami paauglius iš Steit Koledžo gimnazijos Darling ty-
rėjai pasiteiravo, kada ir kodėl šie atskleidė tėvams tiesą, nors žino-
1°>kad jiems tai nepatiks. Kartais paaugliai sakydavo tiesą, nes ži­
162 Šalin mitus

nodavo, kad meluodami nepraslys - bus sučiupti. Kartais jie tiesiog

jausdavo pareigą sakyti tiesą: „Tai mano tėvai, privalau jiems apie
tai pasakyti.“ Tačiau, kaip paaiškėjo, svarbiausias motyvas - viltis,
kad išgirdę tiesą tėvai nusileis. Dažniausiai tokiu atveju kyla ginčų,
bet verta pamėginti - galbūt pavyks palenkti tėvus.
Vidutinis Pensilvanijos paauglys tiesą sako tik maždaug ketu­
riose konfliktų srityse. Tai reiškia, kad jie meluoja tris kartus daž­
niau, nei bando prieštarauti (nes apgaudinėja dvylikoje sričių).
Šeimose, kur mažiau apgavysčių, daugiau ginčijamasi arba
skundžiamasi. Ginčytis yra gerai - ginčai reiškia nuoširdumą. Kar­
tais tėvai to nesupranta. Ginčai juos vargina.
Savo rezultatus Jungtinėse Valstijose palyginusi su bendradarbių
Filipinuose atliktais tyrimais, Darling atrado panašumą. Ji tikėjosi,
kad vidutiniuose Filipiniečių namuose ginčijamasi mažiau nei ame­
rikiečių. Filipinuose šeimos nariai turi gyventi darniai, nekonflik­
tuodami; be to, jauni žmonės neturėtų prieštarauti tėvams - jiems
aiškinama, kad jie visą laiką liks skolingi gimdytojams. „Geras fili­
piniečių vaikas turi būti klusnus, todėl mes manome, kad jie nesi­
ginčija ir vengia diskutuoti. Tačiau konfliktų pas juos daugiausia.
Tai prieštarauja mūsų spėjimams.“
Darling turėjo atlikti išsamią analizę, kad suprastų, kodėl rezul­
tatai, regis, prieštarauja sveikamprotui. Paaugliai Filipiniečiai ginči­
jasi su tėvais dėl taisyklių, bet ne dėl tėvų galios nustatyti taisykles.
Net jei jie jaučia, kad taisyklės yra per daug varžančios, dažniau jų
laikosi. Amerikiečių šeimose paaugliai nesivargina ir nesiginčija.
Jie apsimeta darą tai, ko pageidauja tėvai, o patys elgiasi, kaip nori.
Kai kurie ginčai, nors ir aršūs, yra pagarbos ženklas, o ne
atvirkščiai.
Judith Smetana iš Ročesterio universiteto, garsi paauglių atvi­
rumo specialistė, patvirtina, kad „vidutinio dažnumo konfliktai su
 Mokslas apie paauglių maištų 163

tėvais [paauglystėje] susiję su didesniu sutarimu nei konfliktų ne­

buvimas ar dažni konfliktai“.
Dauguma tėvų nejaučia šio skirtumo tarp konfliktų. Daktarė
Tabitha Holmes ištyrė per penkiasdešimt motinų ir jų paauglių
dukterų porų. Imtį ji rinkosi iš šeimų, dalyvaujančių JAV švietimo
ministerijos finansuojamoje programoje „Šuolis aukštyn“, skirtoje
aukštesniųjų klasių mokiniams iš mažas pajamas turinčių šeimų,
norintiems stoti į koledžą. Mamos į dukteris dėjo dideles viltis ir jas
uoliai globojo - dažnai reikalaudamos klusnumo. Holmes išsamiai
pasikalbėjo ir su mamomis, ir su dukterimis, paprašė jų apibūdinti
tarpusavio ginčus ir kaip dėl to jaučiasi. Pasakojimai labai skyrėsi.
46 proc. motinų teigė, kad ginčai gadina santykius. Priešgynia­
vimas erzina, kelia sumaištį ir (jų supratimu) byloja apie nepagar­
bą. Kuo daugiau jos ginčijosi ir kuo aršesnės būdavo diskusijos,
tuo labiau mamoms atrodydavo, kad konfliktai yra žalingi. Tačiau
tik 23 proc. dukterų manė, kad ginčai kenkia santykiams. Kur kas
daugiau jų buvo įsitikinusios, kad konfliktai stiprina santykius su
mama. „Konfliktus jos suprato išties giliai, kur kas giliau, nei gali­
ma tikėtis iš paauglių, - pabrėžia Holmes. - Ginčus jos laikė proga
išgirsti pagrįstą mamos nuomonę ir būdu naujai pažvelgti į tėvus.“
Holmes labiausiai nustebino tai, kad paauglėms dukterims net
dažni arba itin aršūs ginčai neatrodė žalingi ar griaunantys san­
tykius. Statistiškai nebuvo jokio skirtumo. „Be abejo, yra riba, kai
konfliktų šeimoje tampa per daug. Bet tyrime nedalyvavo nė viena
tiek daug besiginčijanti šeima.“ Paaiškėjo, kad tikrai svarbus kin­
tamasis yra konfliktų baigtis. Dukra turi pasijusti išgirsta, o jei jos
nuomonė protinga, mama turėtų nusileisti. Dukra kai kuriuos gin­
čus turi laimėti, per kitus gauti šiokių tokių nuolaidų.
Dukterų, kurios ginčus įvertino kaip žalingus, tėvai atkakliai
tikėsi savo, užuot bendradarbiavę su vaikais. Dukterys, dar ne-
164 Šalin mitus

spėjusios ištarti žodžio, išgirsdavo: „Nesiginčyk!“ „Netgi gavusios

menkiausią nuolaidą jos pajusdavo, kad konfliktas išspręstas sė­
kmingai, - dėsto Holmes. - Viena dukra pasakojo norėjusi tatui­
ruotės. Mama uždraudė ją pasidaryti, bet leido mergaitei nusipirkti
beprotiškus batus, kuriuos anksčiau draudė.“
„Tėvai, kurie derasi, daugiausia sužino, - teigia daktaras Rober­
tas Lairdas, Naujojo Orleano universiteto profesorius adjunktas. -
Tėvai, duodantys nelanksčius, griežtus nurodymus, skatina vaikus
mąstyti, kaip juos apeiti.“
Tai atrodo logiška, tačiau dėl šio atradimo daug ginčijamasi,
nes šiuolaikinė visuomenė mus įspėja nebūti pastumdėliais. Mums
aiškinama, kad nusileisdami auginame verksnių ir zirzeklių kartą.
Net Darling specialiojo būrio tyrimas parodė, kad daug leidžiantys
tėvai nepasiekia gerų rezultatų.
Taigi mokslo atradimai, regis, prieštarauja vieni kitiems. Viena
vertus, tėvai turi griežtai reikalauti, kad būtų laikomasi taisyklių,
kita vertus, jie turi būti lankstūs, antraip konfliktas neigiamai pa­
veiks paauglio psichiką. Tai gal mokslininkai galėtų vieną kartą ap­
sispręsti? Ogal yra kažkokia skiriamoji riba, kurios mes neįžiūrime?
Trumpai tariant, tėvai pastumdėliai yra tie, kurie nusileidžia
vaikams, nes negali ištverti jų verksmo ar zyzimo. Jie pasiduoda
vien tam, kad vaikas užsičiauptų. Jie nori savo vaikui būti draugai,
būgštauja pasirodyti blogi. Kas kita yra tėvai, kurie siekia išgirsti
vaiką, ir jei šis protingai pagrindžia, kodėl taisyklę reikėtų pakeisti,
pergalvoja sprendimą.
Darling atrado tą patį skirtumą. Tėvai, kurių vaikai mažiausiai
melavo, turėjo nustatę taisykles ir nuosekliai vertė vaikus jų lai­
kytis, bet ir sugebėjo būti lankstūs. „Jei vaikas įprastai namo turi
grįžti iki vienuoliktos vakaro, bet paaiškina tėvams, kad vyksta kai
kas ypatingo, o tėvai jam sako: „Gerai, tik šiąnakt gali grįžti pirmą
 Mokslas apie paauglių maištų 165

nakties“, vaikas skatinamas nemeluoti ir laikytis nustatytos tvar­

kos.“ Toks bendradarbiavimas leidžia tėvams išsaugoti autoritetą.
Psichologų bendruomenei prireikė dešimtmečių tai suprasti.
Daktaras Laurence’as Steinbergas iš Templio universiteto šią istori­
ją aprašo savo knygose ir straipsniuose. Iki aštuntojo dešimtmečio
pradžios, kai psichologija daugiau rėmėsi teorija nei empiriniais ty­
rimais, tėvams buvo aiškinama, kad reikia tikėtis priešgyniavimo ir
neklusnumo. „Konfliktų nebuvimas buvo laikomas sutrikusios rai­
dos požymiu“, - rašo Steinbergas. Kitaip tariant, jei jūsų vaikas ne­
siginčija ir nemaištauja, jam kažkas negerai. Tokio požiūrio šešta­
jame ir septintajame dešimtmečiuose laikėsi teoretikai, pavyzdžiui,
Anna Freud, Peteris Blosas ir Erikas Eriksonas, sukūręs terminą
„tapatumo krizė“. Tačiau beveik visi jie stebėjo ligoninėse besigy­
dančius paauglius - šie sudarė didžiąją tiriamųjų dalį.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo atlikta įvairių tyrimų su
paaugliais iš mokyklų, o ne iš ligoninių. „Šie tyrimai atskleidė, kad
75 proc. paauglių savo bendravimą su tėvais vertina kaip gražų ir
malonų“, - rašo Steinbergas. Pasirodo, maištai ir konfliktai nėra
įprastas reiškinys. 1976 m. Michaelo Rutterio, daugelio laikomo
šiuolaikinės vaikų psichiatrijos tėvu, atliktas originalus tyrimas pa­
rodė, kad 25 proc. su tėvais konfliktuojančių paauglių taip elgėsi
dar prieš paauglystę. Tapimas paaugliu nebuvo lemiamas veiksnys.
Nuo tada nuomonės apie paauglystę pradėjo skirtis. Paplitusios
populiariosios psichologijos knygos apie savigalbą ir toliau skleidė
žinią, kad paauglystė - audrų ir nerimo metas. Žinoma, daugeliui
taip ir yra. Tokį požiūrį perteikia filmai ir muzika, netrūksta ir spe­
cialistų, dirbančių su paaugliais, kenčiančiais nuo depresijos ar el­
gesio sutrikimų, kurie tvirtina, kad nerimas yra normalus jausmas.
Steinbergas juokauja, kad vadovėliuose tėvams kūdikiai vaizduoja­
mi meilučiai, o paaugliai - tikri pikčiurnos.
166 Šalin mitus

Tačiau kitus du dešimtmečius socialinių mokslų specialistai vis

atrasdavo duomenų, rodančių, kad sunki paauglystė yra išimtis, o
ne norma.
Tik pastarajame dešimtmetyje buvo atskirti šie du požiūriai ir
surasti prieštarų paaiškinimai. Populiariosios psichologijos veikalai
skirti tėvams, kuriems paauglys namie kelia daug sunkumų. O so­
cialinių mokslų atstovai bendravo su jaunuoliais, kuriems paau­
glystė nekėlė sunkumų. Kaip tik tai ir išsiaiškino Tabitha Holmes:
tėvai visus ginčus vertina kaip žalingus, o paaugliams jie dažniau­
siai atrodo naudingi.
„Populiarus po šeimyninio kivirčo niūrančio žmogaus įvaizdis,
ko gero, tiksliau atspindi tėvo, o ne paauglio emocinę būseną, - rašo
Steinberg. - Barniai ir ginčai labiau erzina tėvus nei paauglius, ir tė­
vai dažnai ilgiaujaučia neigiamos sąveikos su paaugliais padarinius.“

Populiarioji žiniasklaida ir toliau piešia du prieštaringus paauglio

paveikslus. Remiantis dauguma žinių reportažų, paaugliai yra apa­
tiški ir nepasiruošę gyvenimui. Šiuose reportažuose minima, kad jie
vartoja daug alkoholio, kad vėl padidėjo paauglių nėštumų skaičius,
kad daug abiturientų neišlaiko valstybinių egzaminų, nors neva
lankė visas pamokas. Pavyzdžiui, Kalifornijos valstybinis universi­
tetas priima trečdalį geriausių valstijos abiturientų. Vis dėlto 6 iš 10
šio universiteto studentų turi lankyti papildomas paskaitas; pusė jų
akademiškai nėra pasirengę studijuoti aukštojoje mokykloje.
Paklausius kitų istorijų kyla įspūdis, kad šiuolaikiniams paau­
gliams rūpi tik sėkmė. Aukštesniųjų klasių moksleivių, matematiką
besimokančių aukščiausiu lygiu, skaičius pašoko iki 20 proc. Aukš­
tosios mokyklos užverstos paauglių prašymais: dauguma jaunuolių
 Mokslas apie paauglių maištų 167

stoja į mažiausiai keturias mokyklas. Per pastaruosius 35 metus

stojančiųjų į koledžus padaugėjo nuo 5,8 mln. iki 10,4 mln. Be abe­
jo, nemažai jų daliai reikia pagalbos, bet tokių jau yra mažiau nei
1980 m. Jų siekiai neapsiriboja vien mokslu. Koledžų naujokų tyri­
mai parodė, kad 70 proc. jų kartą per savaitę savanoriauja, 60 proc.
studijuodami dirba. Aštuoniolikamečiai ir vyresni jaunuoliai ėmė
daugiau balsuoti, o organizuotose demonstracijose yra dalyvavę
net 49 proc. paauglių - tai didžiausias skaičius per visą istoriją.
2008 m. į aukštąsias mokyklas įstoję studentai politikoje dalyvauja
uoliau nei bet kuri kita klasė nuo 1968 m.
Aš manau, kad šis susiskaidymas yra normalus; egzistuoja abu
paveikslai, nes jie atspindi mūsų patirtį konkrečiu metu. Jie kon­
kuruoja, bet nė vienas nepasiduoda. Mes visada nešiojamės du
vaizdinius, kai reiškiniui nėra vieno paaiškinimo. Esame susikūrę
dvejopą ne tik paauglių, bet ir dvidešimtmečių ar nesusituokusių
keturiasdešimtmečių įvaizdį. Kai kurių manymu, pastarieji nenori
susitaikyti su tikrove; kiti mano, kad toks gyvenimo būdas byloja
apie drąsą gyventi nesileidžiant į kompromisus.
Pavojus kyla tada, kai šie paveikslai ima ne tik atspindėti, bet
ir kreipti tikrovę. Šie įvaizdžiai iš pat pradžių yra klaidingi, nes at­
skleidžia tik pusę tiesos; vis dėlto jie tampa aiškinimo įrankiu, per
kurį paaugliai mato savo gyvenimą. Galiu tik spėlioti, kiek paau­
glių, iš prigimties linkusių konfliktą vertinti kaip naudingą dalyką,
išmokomi į jį žiūrėti neigiamai - kaip į blogų, o ne gerų santykių
Požymį. Kiek iš jų myli tėvus, bet nuolat girdi, kaip tai „nekieta“?
Kiek jų vaidina abejingus ar nuobodžiaujančius, nes kuo nors rū­
pindamiesi gali atrodyti kaip kvailiai? Kiek jų negali atskleisti tė­
vams tiesos, nes taip niekas nedaro?
 8

Ar savidrausmė
išugdoma?
Naujų ikimokyklinių programų kūrėjai ne­
begauna finansavimo, nes moksleiviai taip
gerai mokosi, kad nebeverta atlikti dau­
giau jokių tyrimų. Kokia jų paslaptis?
Augdamas Siatle dalyvavau lyg ir tam tikrame nacionaliniame
rituale: rudenį, mokydamasis dešimtoje klasėje, pradėjau lankyti
vairavimo pamokas.
Aiškiai prisimenu instruktorių. Aukštas, pagyvenęs džentelme­
nas storastikliais akiniais, ryškiais megztiniais ir languotomis kel­
nėmis vienintelis iš mokytojų leido į jį kreiptis vardu - Klodas. Dar
jis dirbo mokyklos golfo treneriu. Niekada nelaikiau jo mielu ar
geraširdžiu, bet, ko gero, jis buvo angeliškos kantrybės, kad galėjo
mokyti paauglius vairuoti automobilį ir mušinėti golfo kamuoliuką.
Patyriau tik vieną avariją, ir nuopelnus už tai priskyriau Klodui,
sėkmingai išmokiusiam mane vairuoti. Kadangi taip gerai išmokau
vairuoti, maniau, kad vairavimo kursai mokykloje yra naudingi. Ne
aš vienintelis tuo įsitikinęs: septyniolika valstijų teises išduoda be
vairavimo egzamino tiems, kurie lankė vairavimo pamokas.
Tačiau padėtį išanalizavus moksliškai paaiškėja kas kita. Buvo
atlikti tyrimai: lygintas avarijų dažnumas prieš mokyklose įvedant
vairavimo pamokas ir jas įvedus. Rezultatai rodo, kad mokyklinius
kursus išėję vairuotojai avarijų padaro ne mažiau. Iš pradžių nega­
lėjau tuo patikėti. Vairavimo pamokos atrodo neatsiejama aukštes­
niųjų klasių dalis - juk tam turi būti priežastis. Paskui prisiminiau
kelis draugus, kartu lankiusius vairavimo pamokas. Kai kurie jų
172 Šalin mitus

vos tik gavę teises padarė avariją - rūpestingas Klodo mokymas

tam neužkirto kelio. Prisiminiau ir tuos atvejus, kai pats vos iš­
nešiau sveiką kailį: paauglystėje man atrodė, kad kirsti tris eismo
juostas yra labai smagus žaidimas.
Vairavimo pamokas lankantys moksleiviai išties išmoksta eismo
taisykles. Jiegeba vairuoti, sklandžiai stabdyti, rodyti posūkių signa­
lus ir pastatyti automobilį. Tačiau taisyklių žinojimas ir motoriniai
įgūdžiai dažniausiai neužkerta kelio avarijoms. Jas sukelia negebėji­
mas priimti sprendimus. Paaugliai padaro šiek tiek daugiau smulkių
avarijų, bet patiria kur kas daugiau rimtų: pagal statistiką, į mirtinus
susidūrimus jie patenka dvigubai dažniau nei kiti vairuotojai.
Patirtis prie vairo nėra lemiamas veiksnys - svarbiausia yra am­
žius ir frontalinės smegenų skilties veikla. Taigi mokyklos nieko
negali padaryti, kad paaugliai vairuotų saugiai. Jos tik palengvina ir
pagreitina teisių įgijimą, todėl kelyje atsiranda daugiau jaunų vai­
ruotojų. 1999 m. Johnso Hopkinso universitetui priklausanti Vi­
suomenės sveikatos mokykla pranešė, kad devyniose apygardose,
kur buvo atsisakyta vairavimo pamokų, šešiolikamečių ir septynio­
likamečių padaromų avarijų sumažėjo 27 proc.
Tokie tyrimai įtikino valstijas, kad vairavimo pamokos moky­
klose - ne išeitis; iš tikrųjų avarijų skaičių sumažina laipsniškas
teisių įgijimas, kai paaugliams kurį laiką draudžiama vairuoti nak­
timis arba vežti draugus. Tai avarijų skaičių sumažina 20-30 proc.

Mūsų vaikams mokyklose skirta galybė puikiai skambančių ir

gerais norais grįstų mokymo programų, kurios vis dėlto neišlai­
ko mokslinės analizės testų. Mokyklos rimtai žiūri į savo pareigą
auginti gerus piliečius, ne tik gerus moksleivius - bet kartais geri
 Ar savidrausme išugdoma? 173

ketinimai klaidingai palaikomi gerais sumanymais. Kuo baisesnė

problema, tuo veikiau mokyklos pritaiko sau programas su ja ko­
voti. Vienas iš pavyzdžių būtų kovai su narkotikų vartojimu skirta
programa „Mokymas atsispirti narkotikų vartojimui“ (angį. Drug
Abuse Resistance Education, D.A.R.E.).
Programą 1983 m. sukūrė Los Andželo policijos departamentas.
Pagal ją į vidurines ir aukštesniąsias klases siunčiami uniformuoti
pareigūnai, jie pasakoja vaikams apie realias narkotikų vartojimo ir
nusikalstamumo pasekmes. Kalbame ne apie vieną susitikimą - iš
viso mokiniai dalyvauja septyniolikoje užsiėmimų: paskaitų, vai­
dinimų, skaitymų ir panašiai. D.A.R.E. programa atrodė daug ža­
danti ir paplito lyg gaisras. Per du dešimtmečius vienaip ar kitaip
į ją įsitraukė 80 proc. valstybinių mokyklų apygardų Jungtinėse
Valstijose. Joje dalyvavo per 26 mln. studentų, o metinis biudžetas
sudarė per milijardą dolerių. Mes, visuomenė, tikime, kad D.A.R.E.
perteikia vaikams svarbią žinią. Programą ypač palaiko mokytojai;
97 proc. ją vertina „gerai“ arba „puikiai“. 93 proc. tėvų įsitikinę,
kad ji išmoko vaikus susilaikyti nuo narkotikų ir smurto.
Vis dėlto tokia populiari ir tiek daug vyriausybės paramos gau­
nanti programa pritraukia ir didelį mokslininkų susidomėjimą.
10-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje-1-ajame šio amžiaus de­
šimtmetyje buvo atliekami tyrimai, per kuriuos vaikai atsitiktinai
patekdavo į D.A.R.E. programą arba ne. Pagal kai kuriuos tyrimus,
programa tuoj po mokymų šiek tiek sumažino rūkymą, alkoholio
ir narkotikų vartojimą, bet nė vienas tyrimas neparodė, kad ji būtų
padariusi ilgalaikį poveikį.
D.A.R.E. programa tokia ne vienintelė, ir nereikėtų jos išskirti.
Valstybines dotacijas gauna šimtai narkomanijos prevencijos pro­
gramų; Sveikatos ir aptarnavimo ministerija ištyrė 718 iš jų ir atra­
do, kad tik 41 davė naudos.
174 Šalin mitus

Panašūs rezultatai gaunami ir tiriant programas, kurių tikslas

mažinti mokyklą metančių vaikų skaičių. Iš šešiolikos geriausiai
žinomų tokių programų tik viena turėjo teigiamą poveikį, nors jos
visos, regis, buvo vykdomos apgalvotai: moksleiviams buvo skiria­
ma daug konsultantų, profesinis konsultavimas tiesė kelius į būsi­
mą karjerą.
Atlikdami tyrimus šiai knygai, susipažinome su dešimtimis moky­
klinių programų, teoriškai puikių, bet praktiškai beveik nenaudingų.
Mokslininkai intervencinę priemonę laiko labai gera, jei ji pa­
veikia maždaug 15 proc. žmonių. Tai reiškia, kad 15 proc. vaikų, su
kuriais buvo dirbama, pakeitė elgesį, o 85 proc. - ne. Intervencijos,
kurių efekto dydis yra 4 proc., statistiškai laikomos gana geromis,
nors nepadaro jokio poveikio 96 proc. moksleivių.
Ar tai reiškia, kad mokslininkai per žemai nuleido kartelę? Ti­
krai ne. Šie duomenys rodo, kad žmogaus elgesys yra itin sunkiai
pakeičiamas. Mes nenoriai atsisakome įpročių ir polinkių. Galbūt
įmanoma kelis žmones įkvėpti keistis, bet daugumą mūsų kaip
nors paveikti be galo sunku.
Vaikams skirtos intervencinės programos - dar sudėtingesnis
reikalas, nes vaikai ir patys nuolat keičiasi.

Visa tai aiškinu tam, kad susidarytumėte platesnį vaizdą ir nau­

jai pažvelgtumėte į tai, kas iš tikrųjų veikia. Mes suradome tiesiog
įstabią programą, ir jos sėkmė stebina dar labiau, kai žinai, kaip
sunku sukurti ką nors, kas turėtų apčiuopiamą poveikį. Ši progra­
ma - darželinukams ir parengiamukams sukurtas mokymosi kur­
sas, vadinamas „Mąstymo įrankiais“ (Tools of the Mind). Iš pradžių
mokytojus reikia apmokyti, bet paskui programa kainuoja ne dau­
 Ar savidrausme išugdoma? 175

giau už įprastas. Tiesiog mokytojai moko kitaip. Dar įdomiau už

rezultatus yra tai, kodėl ji veikia, ir ką mums tai atskleidžia apie
mažų vaikų mokymosi būdus.
Ashley aplankė pagal „Įrankių“ programą dirbančias darželi­
nukų ir parengiamukų klases gana turtinguose miestuose aplink
Denverį; aš tokias pat klases aplankiau Naujajame Džersyje, Nep­
tune - skurdokame miestelyje prie Garden Steit Parko kelio, maž­
daug pusiaukelėje tarp Niujorko ir Atlantik Sičio.
Mokyklėlės beveik nesiskiria nuo įprastų grupių. Čia būna per­
traukos, priešpiečiai ir pietūs, pogulis. Tačiau įprasta „Įrankių“ pa­
rengiamoji klasė skiriasi nuo šiaip įprastos - veikiau tuo, ko joje
nėra, nei tuo, ko yra. Ant sienos kabantis kalendorius nesuskirsty­
tas mėnesiais - tai tik tiesi dienų virtinė ilgoje popieriaus juostoje.
Nėra ir įprastos abėcėlės; vietoj jos vaikai naudojasi garsų žemėla­
piu, kur prie B raidės nupiešta beždžionė, o prie S - saulė. Raidės
išdėstytos ne pagal abėcėlę, o grupėmis. Viename lape yra priebal­
sės, kitame - balsės. K, G, H yra vienoje grupelėje, nes tai panašūs
garsai, tariami liežuviu burnos viduryje. Dantimis ar lūpomis taria­
mi garsai priklauso kitoms grupelėms.
Prasidėjus pamokai, mokytojas praneša mokiniams, kad jie žais
gaisrinę. Praeitą savaitę mažieji daug mokėsi apie gaisrininkus, ir
dabar klasė skirtingomis dekoracijomis padalyta į keturias dalis:
viename kampe stovi gaisrinė, kitame - namas, kurį reikia gelbėti.
Vaikai pasirenka, ką vaidins sukurtame vaidinime: gaisrinės vai­
ruotojus, telefono linijos operatorius, gaisrininkus ar šeimą, kurią
reikia gelbėti. Prieš pradėdami žaisti vaikai mokytojui pasako, ko­
kius vaidmenis išsirinko.
Padedami mokytojo vaikai susikuria žaidimo planą. Visi piešia,
kaip save įsivaizduoja atliekantį pasirinktą vaidmenį, paskui, kaip
sugeba, mėgina tai užrašyti vienu sakiniu ant balto popieriaus lapo.
176 Šalin mitus

Net trimečiai kasdien rašo. Kai kuriems žaidimo planas tėra brūkš­
neliai, žymintys kiekvieną sakinio žodį. Dar kiti, pasitelkę garsų že­
mėlapį, nustato pirmąsias žodžių raides. Vyriausieji jau būna išmo­
kę parašyti „aš būsiu“, o visa kita išsiaiškina pagal garsų žemėlapį.
Vėliau vaikai žaidžia, kiekvienas vaidina savo vaidmenį, kaip
nustatyta plane. Žaidimas trunka iš viso 45 min., vaikai visą tą lai­
ką išsaugo motyvaciją ir nepakeičia vaidmens. Jei jie išsiblaško ir
pradeda triukšmauti, mokytojas paklausia: „Ar toks tavo planas?“
Skirtingomis savaitės dienomis vaikai renkasi skirtingus vaidme­
nis. Per šią pagrindinę žaidimo valandą mokytojas jiems padeda
žaisti, bet tiesiogiai nieko nemoko.
Galiausiai mokytojas paleidžia tvarkymosi dainą. Vos išgirdę
muziką vaikai liaujasi žaidę ir pradeda tvarkytis - mokytojui ne­
reikia ištarti nė žodžio. Vėliau jie skaito su draugais. Vaikai poro­
mis susodinami vienas prieš kitą; vienam duodamas didelis lapas
su nupieštomis lūpomis, kitam - su ausimis. Tas, kuris turi lūpų
piešinį, varto knygą ir pasakoja nupieštą istoriją. Kitas klausosi, o
paskui užduoda klausimą apie girdėtą istoriją. Paskui vaikai pasi­
keičia vaidmenimis.
Vaikai žaidžia bendrus žaidimus, reikalaujančius susilaikyti, pa­
vyzdžiui, „Simonas liepia“ (žaidėjai turi daryti tai, ką liepia vienas
jų, „Simonas“, bet tik tada, kai „Simonas“ prieš tai ištaria „Simonas
liepia“). Vienas žaidimas vadinamas braižybos pamoka; mokytojas
paleidžia muziką, ir vaikai ima piešti spirales ir geometrines for­
mas. Kartais mokytojas nutildo muziką - taip vaikai mokosi su­
stabdyti pieštuką.
Parengiamųjų klasių programa šiek tiek platesnė nei darželi­
nukų, klasėje skaitomos knygos, aptariami jose aprašyti mokslo
faktai. „Įrankių“ klasė atrodo šiek tiek kitaip nei įprasta, bet joje
tikrai nėra nieko keisto. Žiūrėdamas, kaip viskas vyksta, tikrai ne­
 Ar savidrausmė išugdoma? 177

atspėtum, kad rezultatai tokie stulbinami. Tamtikra prasme tai yra

D.A.R.E. programos priešybė - pastaroji atrodo gražiai, bet rezul­
tatai menki. „Įrankių“ rezultatai įspūdingi, nors iš pirmo žvilgsnio
programa niekuo nepatraukia.
„Įrankių“ metodą dešimtajame dešimtmetyje ištobulino Den­
verio metropolio valstijos koledžo mokslininkės daktarė Elena
Bodrova ir daktarė Deborah Leong. Išmėginta keliose klasėse ir
dienos centruose, rimtai programa buvo patikrinta 1997 m., ben­
dradarbiaujant su Denverio valstybinėmis mokyklomis. Dešimt
parengiamosios mokyklos mokytojų buvo atsitiktinai paskirti mo­
kyti pagal „Įrankius“ arba pagal įprastą apygardos programą. Šiose
klasėse nuo trečdalio iki pusės moksleivių buvo skurdžiai gyve­
nantys lotynų kilmės amerikiečiai, metų pradžioje apibūdinti kaip
prastai kalbantys angliškai. Į mokyklėlę jie atėjo maždaug metais
atsilikę nuo bendraamžių.
Pavasarį, kaip įprasta, visi vaikai laikė nacionalinį standartizuo­
tą testą. Rezultatai buvo pribloškiami. „Įrankių“ klasių vaikai naci­
onalinį standartą aplenkė beveik metais. Iš „Įrankių“vaikų 97 proc.
buvo įvertinti kaip turintys gerus įgūdžius.
Žinia apie programos sėkmę ėmė sklisti mokslininkų bendruo­
menėje. 2001 m. mokslininkės iš Rutgerso universiteto Nacionali­
nio ankstyvosios edukacijos tyrimų instituto daktarės Ellen Frede
ir Amy Hornbeck lankėsi „Įrankių“ klasėse. Naujajame Džersyje
skurdžiausiose valstijos srityse buvo steigiamos nemokamos, vals­
tybinės parengiamosios klasės. Paveiktos to, ką matė, Frede ir
Hornbeck nusprendė išmėginti „Įrankius“ parengiamojoje moky­
kloje; Hornbeck ketino patikrinti programos veiksmingumą, lygin­
dama ją su įprasta programa.
Tyrėjos pasirinko mokyklą Peseiko mieste Naujajame Džersyje,
jųlankė nedideles pajamas gaunančių šeimų vaikai, 70 proc. moks­
178 Šalin mitus

leivių namie kalbėjo ne angliškai. Naujoje parengiamojoje moky­

kloje, įrengtoje buvusiame banko pastate Peseiko centre, buvo 18
klasių. Septynios viename aukšte esančios klasės turėjo dirbti pagal
„Įrankių“ programą, kitos 11 - kontrolinė grupė - pagal įprastą
apygardos parengiamųjų klasių programą. Ir mokytojai, ir mokslei­
viai buvo suskirstyti atsitiktinai, mokytojų buvo paprašyta nesida-
lyti įspūdžiais apie programą. Baigiantis metams, „Įrankių“progra­
mos moksleivių rezultatai pagal septynis iš aštuonių kriterijų, tarp
jų žodyno ir intelekto, buvo geresni.
Tačiau mokyklos direktorę programa labiausiai sužavėjo tuo,
kaip ji paveikė vaikų elgesį. Iš įprastų klasių mokytojų direktorė
beveik kasdien gaudavo pranešimų apie itin destruktyvų elgesį:
parengiamukai spardydavo mokytojas, kandžiodavo bendrakla­
sius, keikdavosi, mėtydavo kėdes. Tačiau iš „Įrankių“klasių nebuvo
gauta nė vieno panašaus skundo.
Kontroliuojamas eksperimentas turėjo trukti dvejus metus, bet,
baigiantis pirmiesiems metams, direktorė pareikalavo, kad visos
klasės pereitų prie „Įrankių“ programos. Ji nusprendė, kad neetiš­
ka iš pusės mokyklos atimti galimybę mokytis pagal neabejotinai
geresnę programą.
Tai buvo ne vienintelis kartas, kai „Įrankiai“ tapo savo sėkmės
auka: ir kitose dviejose vietose - Elgine Ilinojaus valstijoje ir Midlan-
de Teksaso valstijoje - programos testavimas turėjo baigtis pirma
laiko. Fondai skyrė lėšų tirti vaikams iš rizikos grupės; po metų vai­
kų pažymiai pagerėjo tiek, kad jie nebepriklausė rizikos grupei, taigi
jų tyrimams pinigų nebebuvo skiriama. Bodrova nuopelnus priski­
ria mokyklos darbuotojams, bet priduria: „Kai taip nutinka ne sykį,
pradedi manyti, kad gal permainos įvyksta dėl mūsų programos.
Ką nors keisdamas realiame pasaulyje susiduri su likimo ironija: jei
dirbi per daug sėkmingai, nebegali ištirti, kiek tai sėkminga.“
 Ar savidrausmė išugdoma? 179

Žinia apie „Įrankius“ vis plito. Išvydę, kaip programa veikia,

mokytojai tapdavo jos šalininkais. Hornbeck iš Rutgerso univer­
siteto galiausiai įtikino jos pačios atradimai ir ji įstojo į „Įrankių“
komandą - ėmėsi apmokyti mokytojus. Du mokytojai iš Naujojo
Džersio Neptūno miesto aplankę Peseiko mokyklą taip susižavėjo
„Įrankių“ metodu, kad ėmė jį taikyti naujai steigiamoje Neptūno
parengiamojoje mokykloje.
Šios mokyklos direktorė buvo Sally Millaway. Kai programa
buvo sėkmingai įdiegta parengiamosiose klasėse, ji įkalbėjo moky­
klų inspektorių išmėginti ją ir vienoje pradinės mokyklos klasėje.
Kai pasklido žinia, kad Millaway mokyklėlėje vykdoma „Įrankių“
programa, į mokyklų apygardą ėmė plaukti tėvų laiškai - visi norė­
jo, kad jų vaikai mokytųsi pagal šią programą.
Jau pirmaisiais darbo metais Millawayjautė, kad programa duo­
da naudos. Tačiau tikrasis išmėginimas laukė balandį, kai Nauja­
jame Džersyje parengiamųjų klasių moksleiviai laiko pasiekimų
egzaminą. Po mėnesio Millaway faksu gavo pirmuosius rezultatus.
„Tai buvo neįtikėtina, - prisimena ji. - Išvydusi skaičius, garsiai
nusijuokiau. Jaučiausi be galo laiminga.“
Šios mokyklų apygardos skaitymo rezultatai siekia 65 proc. visos
valstybės lygio. „Įrankių“programoje dalyvaujančių parengiamukų
rezultatai (vidutiniškai) šoktelėjo daugiau nei 20 taškų ir pasiekė
86 proc. Beveik visi prie gabiųjų priskirti vaikai mokėsi „Įrankių“
klasėse.

Kodėl gi šis mokymo metodas taip puikiai veikia? Yra daug tarpu­
savyje susijusių veiksnių, bet pradėkime nuo išskirtinių „Įrankių“
lementų: rašytinių žaidimo planų ir ilgo žaidimo.
180 Šalin mitus

Visuose šalies darželiuose vaikai žaidžia gaisrininkus. Bet įpras­

tai po dešimties minučių veiksmas nutrūksta. Vaikams netrukus
nusibosta laikyti įsivaizduojamą žarną, nukreiptą į įsivaizduojamą
ugnį. Jiems reikia naujų stimulų, todėl jie greitai susidomi tuo, ką
veikia kiti vaikai, ir pereina prie naujų žaidimų. Jų žaidimai atsi­
tiktiniai ir smagūs, bet trumpalaikiai. „Įrankių“ klasėse skirtingose
vietose sukuriama skirtinga aplinka, o vaikų paprašoma valandą
vaidinti slavo vaidmenį, taigi žaidimas tampa sudėtingas ir inte­
raktyvus. „Namie“ esantys vaikai telefonu iškviečia gaisrinę; gais­
rinės operatorius skambina varpu; gaisrininkai pašoka nuo gultų;
atvažiuoja gaisrinės automobilis ir išgelbsti šeimą. Tai yra brandus,
daugiamatis, ilgas žaidimas.
Gebėjimas išlaikyti dėmesį laikomas svarbiausia sudėtine „Įran­
kių“ dalimi. Tėvai dažnai ragina vaikus būti dėmesingus, klausyti
mokytojų. Jie supranta, kad vaikas negalės mokytis, jei nesugebės
susikaupti. „Įrankiai“ pabrėžia kitką - vaikai nesiblaškys, jei bus
pasinėrę į pasirinktą veiklą. Vaidindami savo susikurtus vaidmenis
vaikai yra čia ir dabar.
Per vieną garsų šeštojo dešimtmečio rusų tyrimą vaikams buvo
liepta kuo ilgiau išstovėti nejudant - jie ištvėrė dvi minutes. Antrai
grupei buvo nurodyta apsimestu kad jie yra sargybą einantys karei­
viai savo postuose, - šie išstovėjo vienuolika minučių.
„Mažų vaikų pranašumas, - aiškina Bodrova, - yra tas, kad jie
dar nežino, ką gerai geba. Jei paprašysi vaiko nurašyti tai, ką mo­
kytojas užrašė ant lentos, jis, ko gero, pagalvos: „Nemoku rašyti
taip gerai, kaip mokytojas“, ir nenorės to daryti. Tačiau paduokime
bloknotą vaikui, vaidinančiam picerijos padavėją. Džonis užsisako
sūrio picą, tu užsisakai „Pepperoni“. Vaikas nežino, moka rašyti ar
ne - tik supranta, kad turi kaip nors įsiminti užsakymus. Galiausiai
jis parašys daugiau, nei paprašytas sukurti pasaką.“
 Ar savidrausmė išugdoma? 181

Puikiai žinoma, kad šiais laikais vaikai žaidžia mažiau. Padi­

dėjus akademiniams reikalavimams, visos šalies mokyklos ėmė
trumpinti pertraukas, kad liktų daugiau laiko pamokoms. Tai
davė priešingą rezultatą; specialistai ir visuomenės apžvalginin­
kai tvirtina, kad žaidimų laikas per daug vertingas ir jo nevalia
trumpinti. Jų argumentai aiškūs: smegenims reikia poilsio, vaikai
turi išlieti energiją, pertraukų sutrumpinimas didina nutukimą,
per pertraukas vaikai lavina socialinius gebėjimus. „Įrankiai“ at­
skleidžia dar vieną žaidimų naudą - žaisdami vaikai išmoksta pa­
grindinių elementų, reikalingų tolesnei akademinei sėkmei; tiesą
sakant, šiuos elementus jie įgyja lengviau nei mokydamiesi per
įprastą pamoką.
Vienas toks elementas būtų mąstymas simboliais. Beveik vis­
kas kabinete skatina vaiką suvokti ryšį tarp tikrovės ir simbolio,
abstraktaus vaizdinio: abėcėlės raidės yra garsų ir kalbos simboliai,
žemėlapis ant sienos simbolizuoja pasaulį, kalendorius žymi laiko
tėkmę. Žodis ant popieriaus, pavyzdžiui, MEDIS, nė kiek nepana­
šus į tikrą medį.
Maži vaikai žaisdami mokosi abstrakčiai mąstyti - stalas ir ke­
lios kėdės gali virsti gaisrinės automobiliu. Kai žaidimui reikalinga
sąveika, kaip „Įrankių“ programoje, vaikų smegenys išmoksta vie­
ną simbolį derinti su daugeliu kitų - tai dar aukštesnio lygio abs­
traktusis mąstymas. Galvoje išlaikydami ir jungdami kelias mintis
vaikai mokosi mąstyti.
Aukšto lygio mąstymas, pavyzdžiui, savianalizė - tai vidinis di­
alogas, kai apsvarstomos ir nuodugniai apmąstomos priešingos al­
ternatyvos. Tokio vidinio pokalbio priešybė yra impulsyvi reakcija,
kai veikiama neapgalvotai. Visi suaugusieji daugiau ar mažiau geba
apsvarstyti idėjas. O ar vaikai turi tą vidinį apmąstantį ir diskutuo­
jantį balsą? Jei taip, kada jis atsiranda? „Įrankiai“ skatina ankstyvą
182 Šalin mitus

šio sokratiško sąmoningumo raidą, kad vaikai klasėje nesielgtų im­

pulsyviai ir valingai susikauptų.
„Įrankiai“tai pasiekia lavindami vidinį balsą, kalbėjimąsi su savi­
mi. Iš pradžių vaikai mokomi mąstyti balsu - ką nors darydami jie
kalba. Mokydamiesi rašyti raidę C vaikai sutartinai pasako: „Prade­
du nuo viršaus ir brėžiu puslankį“ ir pradeda rašyti. Niekas vaikams
nekliudo ir toliau tai kartoti, bet po kelių minučių grigališkasis cho­
ralas nutyla, belieka tylus murmesys. Dar po poros minučių dau­
guma vaikų žodžius ima tarti mintyse - kai kurie to net nesuvokia.
Vaikai, kuriems mokykloje sekasi gerai, užrašę atsakymą žino,
ar jis teisingas. Jie turi subtilų pojūtį, suvokimą, kas yra teisinga.
Sunkiai besimokantys vaikai nėra tokie tikri; galbūt jie atsako tei­
singai, bet to nežino. „Įrankių“ mokytojai, siekdami ugdyti tokį są­
moningumą, ant lentos užrašo, pavyzdžiui, keturias skirtingas D
raides ir paprašo vaikų išrinkti, kuri yra geriausia.
Leong aiškina: „Tai skatina vaikus mintyse analizuoti, kaip atro­
do teisinga D ir kokios turėtų būti jų D. Galvodami apie mokyto­
jos raidę, jie galvoja apie savo raides.“ „Įrankių“ mokiniams dažnai
užduodama patikrinti vienam kito darbą. Per vieną Ashley stebėtą
pamoką vaikai poromis mokėsi dailyraščio, o paskui turėjo pakai­
tomis apibrėžti gražiausias draugo raides. Vienas vaikas tikrintojo
darbą atliko per greitai, ir kitas berniukas pasiskundė. Penkiametis
norėjo, kad jo „mokytojas“ būtų buvęs kritiškesnis.
Daug pratimų moko vaikus atsižvelgti į nurodymus ir suvaldyti
savo impulsus. Pavyzdžiui, toks paprastas žaidimas kaip „Simonas
liepia“ skatina vaiką būti dėmesingą ir kartais susilaikyti. Kai mo­
kytojas paleidžia tvarkymosi dainą, vaikai turi sekti muziką, kad
kol ji pasibaigs, spėtų atlikti darbą. Skaitant su draugu kiekvienas
vaikas jaučia natūralų akstiną skaityti pirmas; tas, kuris laiko ausis
ir kantriai klausosi, mokosi nuslopinti šį akstiną ir palūkėti.
 Ar savidrausmė išugdoma! 183

„Įrankių“ programa ugdo ne tik gražiai besielgiančius, bet ir

disciplinuotus bei savarankiškus vaikus. Pradėjus vykdyti bando­
mąją „Įrankių“ programą, jau po trijų mėnesių mokytojai Nau­
jojoje Meksikoje, anksčiau maždaug 40 kartų per mėnesį skundę
vaikus direktoriui, visai liovėsi tai darę. „Įrankių“ moksleivius sun­
ku išblaškyti. Per vieną pietų pertrauką Naujojo Džersio mokyklos
valgykloje „Įrankių“ programos parengiamukams teko stebėti, kaip
kiti moksleiviai ėmė svaidytis maistu. Nė vienas „Įrankių“ vaikas
nenumetė nė kruopelės maisto, o grįžę į klasę jie pasakė mokytojai
negalį patikėti, kad kiti vaikai taip nesivaldo.
Galbūt „Įrankių“ metodai atrodo neapibrėžti ir teoriški, bet pro­
gramą labai palaiko neurologijos mokslas. Kituose šios knygos sky­
riuose dažnai kalbama apie tai, kaip vaikystėje vystosi prefrontali-
nė smegenų žievė, atsakinga už vykdomąsias funkcijas: planavimą,
numatymą, akstinų valdymą, atkaklumą susidūrus su sunkumais ir
minčių rikiavimą. Nors tai suaugusiųjų savybės, vykdomųjų funk­
cijų užuomazgų turi jau darželinukai, ir šį gebėjimą galima įvertinti
paprastais kompiuteriniais testais.
Per lengviausią testą vaikas mato raudoną širdelę. Ji atsiranda
kairėje arba dešinėje monitoriaus pusėje, ir vaikas turi paspausti
atitinkamą mygtuką - kairį arba dešinį. Tai puikiai geba net tri­
mečiai. Paskui vaikui parodoma raudona gėlė ir liepiama spustelėti
priešingoje pusėje esantį mygtuką. Smegenys turi atsisakyti seno­
sios taisyklės ir išmokti naują - tai vadinama dėmesio perjungimu.
Be to, vaikas turi suvaldyti natūralų akstiną paspausti mygtuką
toje pusėje, kur mato stimulą. Trimečiams pakeisti taisyklę labai
sunku; keturmečiams tai nelengva, bet įvykdoma. Paskui praside­
da tikras išbandymas. Kompiuteris atsitiktinai rodo arba raudoną
širdelę, arba raudoną gėlę, tad vaikui darbinėje atmintyje reikia
išlaikyti abi taisykles: širdelė - spausti mygtuką toje pačioje pusėje,
184 Šalin mitus

gėlė - spausti priešingą mygtuką. Širdelės ir gėlės rodomos tik dvi

su puse sekundės, todėl vaikas turi mąstyti greitai, bet nesusipai­
nioti. Tam reikia susikaupti ir nuolat keisti minčių tėkmę. Vaikų
smegenims tai labai sunku. Netgi trylikamečiai 20 kartų paspau­
džia ne tą mygtuką.
Didžiausia mažų vaikų vykdomųjų funkcijų žinovė yra dakta­
rė Adele Diamond iš Britų Kolumbijos universiteto. Prieš kelerius
metus per vieną konferenciją prie jos priėjo Bodrova ir papasakojo
apie eksperimentą Peseiko parengiamojoje mokykloje. Diamond
susimąstė, ar „Įrankiai“ taip sėkmingai veikė todėl, kad lavino vai­
kų vykdomąsias funkcijas. Taigi Diamond nuvyko į Peseiką.
Diamond prisimena: „Įprastose klasėse vaikai ėjo galvomis.
„Įrankių“ klasės buvo tarsi kita planeta. Nebuvau mačiusi nieko
panašaus.“ Ji nusprendė kitąmet grįžti ir patikrinti vaikų vykdo­
mąsias funkcijas. „Savo akimis mačiau skirtumą, bet man reikėjo
tvirtų įrodymų“, - aiškino ji.
Diamond su Peseiko vaikais atliko kelis kompiuterinius vykdo­
mųjų funkcijų tyrimus. Ji atrado, kad vykdomųjų funkcijų atžvilgiu
„Įrankių“ vaikai labai skiriasi nuo paprastų vaikų. Paprastų vaikų
rezultatai buvo ne ką geresni už atsitiktinius, o „Įrankių“ vaikai
surinko 84 proc. taškų. Kai buvo pateikta itin sunki užduotis, ją
atliko ketvirtadalis paprastų vaikų ir daugiau nei pusė „Įrankių“
moksleivių.
„Kuo geresnių vykdomųjų funkcijų reikalauja testas, - teigia
Diamond, - tuo labiau skiriasi vaikai.“
crd*><£n>

Visi tėvai stebi savo vaikučius ir mažumėlę nusiminę svarsto, kada

gi šie išmoks ramiai sėdėti (ne prieš televizorių). Kada sugebės visą
 Ar savidrausmė išugdoma? 185

pusvalandį užsiimti viena veikla? Kada nesileis blaškomi kitų vai­

kų, o dirbs savo darbą? Kada iš tikrųjų sugebės į ką nors pasinerti?
Kartais atrodo, kad vaikų pažintiniai gebėjimai nuolat grumiasi su
išsiblaškymu.
Paprastai sukame galvą tik apie neigiamą šio spektro galą - apie
tai, kad lengvai išsiblaškantis vaikas nieko neišmoks. Nesusimąsto­
me apie priešingą galą - apie tai, kad gebėjimas susikaupti, ko gero,
yra toks pat vertingas įgūdis kaip matematinis mąstymas, mokėji­
mas skaityti ar intelektas.
Tai kodėl gi vieni vaikai susikaupti geba geriau nei kiti? Kokios
nervinės sistemos reguliuoja dėmesį? Ir kodėl „Įrankiai“leidžia pa­
siekti tokius gerus rezultatus?
Daktarė Silvia Bunge yra Kalifornijos universiteto Berklyje neu­
rologe. Pastaruoju metu ji tiria smegenų sritį, vadinamą rostraline
lateraline prefrontaline žieve. Ši žmogaus smegenų dalis labiausiai
skiriasi nuo atitinkamos beždžionės smegenų dalies. Ji atsakinga už
dėmesio išlaikymą ir tikslų išsikėlimą. „Kol kas tai tik spėlionės, -
kalbėjo man Bunge, - bet, skatindami vaikus planuoti laiką ir iš­
sikelti tikslus savaitgaliui, kaip daroma pagal „Įrankių“ programą,
laviname ir stipriname rostralinę lateralinę prefrontalinę žievę.“
Vaiko gebėjimą reguliuoti dėmesį Bunge nusako plačiu terminu
„kognityvinė kontrolė“. Kognityvinė kontrolė reikalinga daugelyje
sričių. Paprasčiausiu atveju vaikas stengiasi neišsiblaškyti - atsi­
spirti ne tik išoriniams dirgikliams, kaip antai per pamoką grima­
sas rodančiam vaikui, bet ir vidiniams distraktoriams, pavyzdžiui,
minčiai „aš to nesugebu“, - taip aiškina Bunge.
Kognityvinė kontrolė reikalinga, kai tenka mintyse apdoroti
^formaciją: išsaugoti atmintyje telefono numerį, kol jį surenki, iš
^ksto suplanuoti kelis šachmatų ėjimus ar pasverti dviejų alterna­
tyvų pranašumus ir trūkumus. Tačiau kognityvinė kontrolė padeda
186 Šalin mitus

ir tada, kai reikia nuslopinti pyktį ar nusivylimą, užgniaužti nede­

ramą ar impulsyvų atsaką.
Impulsyvus socialinis atsakas gali būti kikenimas per pamoką,
bet esama ir impulsyvių akademinių atsakų. Atliekant pasiekimų
ar intelekto testą, kai reikia išrinkti vieną teisingą atsakymą, sąra­
še visada būna distraktorius - beveik teisingas atsakymas. Vaikai,
kurių kognityvinė kontrolė silpna, apsigauna ir jį pasirenka. Pagal
rezultatus jų intelektas ar gebėjimas suprasti skaitomą tekstą nėra
aukštas, nors jie yra protingi ir puikiai skaito - tiesiog jie nesuvaldo
impulsyvumo.
Pasak Bunge, kognityvinė kontrolė nėra visą laiką „įjungta“.
Smegenys paskiria stipresnę ar silpnesnę kognityvinę kontrolę,
kaip joms atrodo tinkama. Tarp dviejų smegenų sričių užsimezga
grįžtamasis ryšys. Viena posistemė matuoja, ar gerai darai tai, ką
turi daryti. Kai pajunta, kad darai neužtektinai gerai, duoda signalą
kitai posistemei, ir ši sustiprina kognityvinę kontrolę, o tai padidi­
na dėmesingumą. Nėra taip, kad smegenys negalėtų susitelkti, nors
kartais atrodo, kad vaikui stinga dėmesingumo - tiesiog vaikas ne­
suvokia, kad jam reikia susikaupti. Pirma grįžtamojo ryšio kilpos
dalis neatlieka savo darbo. Vaikas tiesiogine prasme nekreipia dė­
mesio, ar dirba gerai.
Prisiminkime „Įrankių“ programą, pagal kurią vaikai nuolat
raginami savo darbą pasitikrinti ir įvertinti pagal atsakymų sąra­
šą; kartais jie poruojami su partneriu ir turi patikrinti vienas kito
darbą (net parengiamosiose klasėse). Bodrova ir Leong pabrėžia,
kaip svarbu, kad vaikas išsiugdytų suvokimą, ar gerai dirba, ar jo
užduotis atlikta visiškai teisingai. Toks suvokimas reikalingas, kad
veiktų grįžtamojo ryšio sistema ir sustiprėtų dėmesys.
Bunge specializacija - mokyklinio amžiaus vaikų magnetinio
rezonanso tyrimai ir smegenų veiklos stebėjimas, jiems atliekant
 Ar savidrausmė išugdoma? 187

testus, panašius į anksčiau aprašytą širdelių ir gėlių tyrimą. Ji at­

rado, kad suaugusiųjų smegenyse frontalinėje skiltyje yra speciali
sritis, skirta taisyklėms - pačioms įvairiausioms, pavyzdžiui, šir­
delių ir gėlių, gramatikos ir eismo taisyklėmis. (Kai ši sritis pažeis­
ta, žmogus kalba ir rašo netaisyklingai.) Ši taisyklių sritis skatina
žmogų būti aktyvų: atpažinti aplinkybes, kai reikia taikyti taisyklę,
tarsi pažvelgti į ateitį ir iš anksto nurodyti smegenims, ką reikės
daryti. Toks aktyvus atsakas labai panašus į kalbėjimąsi su savimi:
aiškinimą sau, ką daryti, dar prieš pradedant darbą. Sprendimai
priimami akimirksniu ir jie esti teisingi. Mokyklinukai, atliekantys
šiuos testus, dar neturi taisyklių srities, kuria galėtų remtis; jų sme­
genys skatina ne veikti, o reaguoti. Jiems sunku suprasti taisykles,
todėl jie dažnai klysta.
Pasak Bunge, svarbu ir tai, kad pagal „Įrankių“ programą vaikai
patys pasirenka veiklą. „Kai vaikas gali rinktis, jis dažniausiai imasi jį
motyvuojančios veiklos. Motyvacija labai svarbi. Esant motyvacijai,
smegenys išskiria dopaminą. Šis išskiriamas ne į sinapses, kaip kiti
mediatoriai, o tarsi {švirkščiamas į dideles smegenų sritis ir susti­
prina neuronų signalus.“ Motyvuotos smegenys išties geriau veikia,
signalai perduodami greičiau. Motyvuoti vaikai daugiau išmoksta.

Skyrių pradėjome nuo vairavimo pamokų statistikos, o baigiame

ikimokyklinukų neurologija. Abu šiuos dalykus sieja dėmesį ir
kognityvinę kontrolę reguliuojančios nervinės sistemos. Paauglys
vairuotojas taisyklių egzaminą gali išlaikyti 100 balų, bet vairuo­
jant jo reakcija yra lėta, nes jis dar neįsisavinęs vairavimo gramati­
kos - jam reikia apie tai galvoti. Todėl jo smegenims tenka didesnis
krūvis, jam reikia labiau susikaupti. Tokiomis sąlygomis dažnai
188 Šalin mitus

priimami netikę sprendimai. Jei automobiliu dar važiuoja draugas,

viskam gali nebeužtekti dėmesio - vairuotojo smegenys nebe akty­
viai rengiasi tam, kas gali nutikti, ne žvelgia kelias sekundes į ateitį
ir taiko taisykles, o tik reaguoja į tai, kas vyksta, ir reaguoja ne
visada teisingai, kad ir kokie greiti būtų refleksai.
Dirbti, kai nuolat blaškomas dėmesys, - moksleivių kasdienybė.
Ankstesniame skyriuje rašėme apie tai, kiek intelekto testai padeda
numatyti būsimus mokymosi rezultatus. Viena iš priežasčių, kodėl
intelekto testai nepadeda atspėti, kaip vaikui seksis mokykloje, yra
ta, kad pamokos vyksta ne tyliame, ramiame kabinete, akis į akį su
mokytoju - taip, kaip atliekami IQ testai. Per pamokas apstu dir­
giklių; juntamas spaudimas. Psichologai tai vadina karštu ir šaltu
mąstymu. Dauguma žmonių veikiami spaudimo užduotis atlieka
prasčiau, bet kai kurie - daug geriau.
Atliekant tyrimus šis aspektas vadinamas įvairiai: įtampos kon­
trole, impulsyvumu, savidrausme. Nelygu, kaip matuojama, kore­
liacija daugeliu atvejų yra didesnė nei intelekto testų. Paprastai ta­
riant, savidrausmė svarbesnė už protą. Abi šios savybės ne tik šiek
tiek pagerina rezultatus - jie gerokai pagerėja. Daktarė Clancy Blair
iš Pensilvanijos valstijos universiteto per vieną tyrimą atrado, kad
vaikams, kurių IQ ir vykdomoji funkcija didesni už vidutinius, ti­
kimybė gerai mokytis matematiką yra 300 proc. didesnė nei tiems,
kurie turi tik aukštą IQ.
Mokslas apie savidrausmę, kaip ir mokslas apie intelektą, praė­
jusį dešimtmetį atsisakė prielaidos, kad tai yra nuolatinė savybė, -
vieni ją turi, kiti ne, - ir nusprendė, kad tai yra išlavinama. Šią savy­
bę veikia daug kas nuo auklėjimo būdo iki to, ar seniai esi pavalgęs
(kai žmogus tvardosi, smegenys sudegina daug gliukozės). Savikon­
trolę valdanti nervų sistema gali pavargti; vienas tyrimas parodė,
kad tie, kurių IQyra aukštesnis, nuo tokio nuovargio kenčia labiau.
 Ar savidrausme išugdoma? 189

„Gavus daugybę empirinių įrodymų prieita prie bendros nuo­

monės dėl savidrausmės įtakos akademiniams laimėjimams ir mo­
kymosi motyvacijai“, - neseniai atliktoje savidrausmės metaanali-
zėje rašė daktarė Charlotte Dignath.
Ir aš, ir Ashley perėmėme kai kuriuos „Mąstymo įrankių“ me­
todus. Į Ashley globos įstaigą kas vakarą susirenka įvairiausi vaikai;
dabar ji paprašo jų surašyti planą, kaip praleis šias dvi valandas,
taip moko veikliai mąstyti. Kai vaikai išsiblaško, ji primena jiems
planą. Dabar Ashley ne šiaip taiso jų namų darbų gramatines klai­
das, o iš pradžių parodo eilutę, kurioje yra klaida, ir paprašo vai­
ko ją surasti. Tai verčia vaikus kritiškai apmąstyti, ką daro, o ne
mechaniškai atlikti užduotį. Parengiamukus, kurie dar tik mokosi
rašyti raides, Ashley moko kalbėtis su savimi, sakydama: „Prade­
dame nuo viršaus ir brėžiame puslankį...“
Aš panašius metodus taikau savo dukrai. Kiekvieną vakarą iš
mokyklėlės ji parsineša lapą, prirašytą raidės, kurios tądien mokėsi.
Aš jos paprašau kiekvienoje eilutėje apibrėžti gražiausią raidę, kad
ji išmoktų skirti gražias ir gražesnes raides. Prieš eidami miego­
ti mudu drauge skaitome: paskaitęs pasaką, paduodu jai knygą. Ji
seka man pasaką, kūrybingai remdamasi iliustracijomis ir tuo, ką
prisimena. Kartais, kai kartu leidžiame dieną, susidarome planą,
ką veiksime (norėčiau tai daryti dažniau, nes jai labai patinka). Be
to, padedu jai pratęsti žaidimus. Pavyzdžiui, ji labai myli lėlytes;
surenka jas ir suguldo į lovytę - tai trunka penkias ar dešimt minu­
čių. Paskui nebežino, ką daryti. Paraginu ją lėlytes prikelti, nuvesti į
mokyklą, surengti joms išvyką. To užtenka pakurstyti jos vaizduo­
tei, ir ji žaidžia daugiau nei valandą.
Naujajame Džersyje, Neptūno mieste, vienas iš pirmosios „Įran­
kių“ parengiamosios klasės mokinukų buvo pačios Sally Millaway
trimetis sūnus Džordžas. „Jis turi specialiųjų poreikių“, - pasakoja
190 Šalin mitus

Millaway. Ji neabejojo, kad „Įrankiai“ bus naudingi sveikiems vai­

kams, bet ar jie padės Džordžui? „Mano sūnaus kalba buvo labai
atsilikusi - jis visai nešnekėjo. Autizmas nebuvo diagnozuotas, bet
nedaug trūko.“ Tą rudenį Džordžui buvo nustatytas klausos sutri­
kimas - jis girdėjo garsus, bet sulietai, tarsi po vandeniu. „Lapkri­
tį jam išpjovė adenoidus. Praėjus trims dienoms po operacijos jis
prakalbo.“
„Nuogąstavimus, kad sūnus visą gyvenimą liks neįgalus, pakeitė
suvokimas, kiek daug jam teks atsigriebti, - pasakoja Millaway. -
Ar jis kada nors pavys kitus vaikus?“
Millaway nerimas netrukus išsisklaidė. Ji negalėjo atsistebėti,
kaip greitai vaikas lavėja, ir nuopelnus priskyrė „Įrankiams“. Tre­
jus metus prasimokęs pagal programą berniukas visiškai įveikė
atsilikimą. Dabar Džordžas mokosi antroje klasėje pagal gabiems
vaikams skirtą programą, o „Įrankiai“taikomi visoms Neptūno pa­
rengiamosioms klasėms.
 9

Gražūs žaidimai
su draugais
Kodėl uoliems šiuolaikiniams tėvams ne­
pavyksta išugdyti angelų kartos?
Prieš porą metų ikimokyklinukų agresijos specialistas daktaras
}amie Ostrovas į komandą pasikvietė garsų žiniasklaidos poveikio
žinovą daktarą Douglasą Gentile’į. Šiuodu vyrai dvejus metus ste­
bėjo Minesotos darželinukus ir jų elgesį lygino su tėvų ataskaito­
mis, kokias televizijos laidas vaikai žiūri. Tai buvo 2,5-5 metų gerai
aprūpinti vaikai iš pasiturinčių šeimų.
Ostrovas ir Gentileis tikėjosi, kad smurtingus filmukus, pavyz­
džiui, „Galinguosius reindžerius“ ar „Žvaigždžių karus“, žiūrintys
vaikai per žaidimų laiką darželiuose bus fiziškai agresyvesni. Jie
taip pat spėjo, kad edukacines laidas, pavyzdžiui, Arthur* ir Clifford
the Big Red Dog**, žiūrintys vaikai bus ne tik mažiau agresyvūs, bet
ir socialesni: gebantys dalytis, padedantys kitiems, į žaidimus įtrau­
kiantys draugus. Tai nebuvo originalios hipotezės, bet tyrimas buvo
reikšmingas dėl ilgalaikiškumo: Ostrovas ir Gentileis ketino sekti,
kaip kinta vaikų agresyvumo lygis per visą ikimokyklinį amžių.
Ostrovas jau anksčiau suprato, kad vaizdo kameros yra pernelyg
įkyrios, be to, neįrašo tolimų garsų, tad jo tyrėjai sukiojosi aplink

Edukacinis animacinis serialas apie aštuonmetį Artūrą, jo draugą vamzdžiadantį,

bičiulius ir šeimos narius, jų kasdienį gyvenimą.
4 Animacinis serialas apie mergaitę Emiliją ir jos augintinį didžiulį šunį Klifordą.
194 Šalin mitus

vaikus su užrašinėmis rankose. Vaikai greitai prie jų priprato ir ne­

bekreipė dėmesio.
Stebėtojai buvo išmokyti skirti fizinę agresiją, santykių agresiją
ir žodinę agresiją. Fizinė agresija - tai žaislų atiminėjimas, tam­
pymas ir bet koks mušimas. Santykių agresija ikimokykliniame
amžiuje yra tokie pasakymai kaip „tu su mumis nežaisi“ arba tie­
siog dėmesio nekreipimas į norintį kartu žaisti vaiką, atsisakymas
draugauti arba melavimas apie kitus - visa tai iš pagrindų kenkia
tarpusavio santykiams. Žodinei agresijai priklauso prasivardžiavi-
mas, tokie pasakymai kaip „užsičiaupk!“ arba „tu kvailys“. Ją dažnai
lydi Fizinė agresija.
Ostrovas stebėtojų užrašus palygino su mokytojų pateiktais vai­
kų elgesio vertinimais, tėvų vertinimais ir ataskaitomis, kiek vaikas
žiūri televizorių. Tyrimo metu vaikai, pasak tėvų, žiniasklaidą - te­
leviziją ir vaizdajuostes - žiūrėjo vidutiniškai 11valandų per savaitę.
Iš pirmo žvilgsnio mokslininkų hipotezės pasitvirtino, tačiau
duomenys atskleidė kai ką netikėto. Kuo daugiau edukacinių laidų
vaikas žiūrėjo, tuo labiau reiškėsi jo santykių agresija. Tokie vaikai
elgėsi valdingiau, įsakmiau, daugiau manipuliavo bendraamžiais.
Skirtumas buvo nemažas. Ryšys pasirodė esąs didesnis nei smurti­
nės žiniasklaidos ir fizinės agresijos.
Susidomėjusi, kodėl taip gali būti, Ostrovo komanda susėdo
ir pasižiūrėjo PBS, Nickelodeon ir Disney Channel laidų. Moksli­
ninkas pamatė, kad kai kuriose laidose rodoma itin daug santykių
agresijos apraiškų. Ostrovas atrado, kad daugumoje edukacinių lai­
dų beveik visą pusvalandį rutuliojasi veikėjų konfliktas, ir tik kelios
minutės skiriamos jam išspręsti.
„Ikimokyklinukams sunku susieti tai, ką išvydo laidos pabaigo­
je, su tuo, kas vyko anksčiau, - straipsnyje rašo Ostrovas. - Tikė­
 Gražūs žaidimai su draugais 195

tina, kad mažas vaikas neišgirsta „pamokos“, kaip išgirstų vyresnis

vaikas ar suaugusysis, bet mokosi tokio elgesio, kokį mato.“
Rezultatai apstulbino visą komandą. Pats Ostrovas dar neturi
vaikų, bet jo bendradarbiai nedelsdami ėmė keisti savo vaikų tele­
vizoriaus žiūrėjimo įpročius.
Ostrovas nusprendė tyrimą pakartoti keturiuose skirtinguose
Niujorko valstijos Bafalo miesto darželiuose. (Šiuo metu Ostrovas
dėsto Bafale esančiame Niujorko valstijos universitete.) „Atsižvelgda­
mi į tai, kad rezultatai buvo ligi šiol negirdėti ir stebinantys, nuspren­
dėme išsiaiškinti, ar mūsų atradimą galima apibendrinti - ar tai, ką
sužinojome, būdinga ne tik vienai vaikų grupei“, - kalba Ostrovas.
Baigdamas pirmuosius metus Bafale Ostrovas paskelbė skai­
čius. Bafalo vaikai žiūrėjo vidutiniškai du trečdalius šviečiamųjų
ir trečdalį smurtinių laidų. Tie, kurie ilgiau žiūrėjo smurtinius fil­
mus, darželyje elgėsi fiziškai agresyviau, tačiau skirtumas nebuvo
didelis. Tiesą sakant, edukacinių laidų žiūrėjimas irgi didino fizinę
agresiją - beveik tiek pat, kiek smurtinės laidos. Pasitvirtino Mi-
nesotoje atlikto tyrimo rezultatai - šviečiamosios laidos smarkiai
didino santykių agresiją. Kuo daugiau vaikas jų žiūrėjo, tuo žiau­
resnis buvo savo grupės draugams. Ši koreliacija buvo 2,5 karto
didesnė nei smurtinės žiniasklaidos ir fizinės agresijos.
Trumpai tariant, Ostrovas atrado, kad „Arthur“vaikams yra pa­
vojingesnis už „Galinguosius reindžerius“.
įtakos koledžo komandos duomenys patvirtina Ostrovo pa­
stebėjimus: vaikams skirtose televizijos laidose yra pribloškiamai
daug santykių ir žodinės agresijos.
Vadovaujami profesorės daktarės Cynthios Scheibe, įtakos pa­
skutinio kurso studentai kantriai suskaičiavo, kiek kartų per 470
valandų trunkančias dažniausiai vaikų žiūrimas laidas veikėjai ką
nors įžeidė, pravardžiavo ar žemino.
196 Šalin mitus

Scheibe analizė atskleidė, kad 96 proc. vaikams skirtų laidų esa­

ma žodinių įžeidinėjimų ir žeminimo - tai pasikartoja vidutiniškai
7,7 karto per pusvalandį trunkančią laidą. Programos, laikomos
itin socialiomis, ne ką geresnės - 66,7 proc. jų yra įžeidinėjama.
Jei tokie įžeidimai būtų sakomi realiame gyvenime, jie skambėtų
itin žiauriai (pvz.: „Kaip gali ramiai miegoti, žinodamas, kad esi vi­
siškas nevykėlis?“ („Kempiniukas Plačiakelnis“). Turbūt manome,
kad šviečiamoji televizija įžeidimą paverčia pamoka apie tai, kaip
tai skaudina kitą, bet, kaip atrado Scheibe, taip nėra. Iš 2628 jos
komandos užfiksuotų pažeminimų tik 50 atvejų įžeidėjas buvo su­
bartas ar pamokytas - ir nė karto per šviečiamąsias laidas. 84 proc.
atvejų būdavo tik nusijuokiama arba visai nereaguojama.

Ostrovo ir Scheibe darbai - tik du iš daugelio naujų tyrimų, ver­

čiančių suabejoti senu požiūriu į vaikų agresijos priežastis.
Pasakiška vaikystės karalystė kartais gali būti paslaptinga. Šiuo­
laikiniai uolūs tėvai turėtų išauklėti mandagius, neagresyvius vai­
kus. Kai tik vaikas ima šį tą suprasti, tėvai jį pradeda mokyti daly­
tis, būti geram ir atjausti. Teoriškai peštynės, patyčios ir žiaurumai
turėjo išnykti, kai vaikai liovėsi žaidę plastikiniais maišeliais ir laižę
dažus su švinu - visa tai turėjo virsti prisiminimais apie neišmany­
mo amžių. Tačiau skaitome pranešimus, kad patyčios plinta, tėvai
nuolat išgirsta istorijų apie žiaurumus mokyklos kieme. „Musių
valdovas“ šiais laikais aktualus ne mažiau nei tada, kai Williamas
Goldingas jį sukūrė.
Kodėl šiuolaikiniai vaikų auklėjimo metodai nepadeda išaugin­
ti civilizuotesnių palikuonių? Anksčiau šioje knygoje pasakojome,
kad giriami vaikai mieliau sukčiauja, kad vaikų mėginimai meluoti
 Gražūs žaidimai su draugais 197

lieka be atsako ir kad net pažangiose integruotose mokyklose išky­

la rasinių nuostatų. Dabar patyrinėsime vaikų agresiją - šiuo plačiu
terminu socialinių mokslų specialistai vadina viską nuo stumdy­
mosi smėlio dėžėje iki fizinių bauginimų vidurinėse klasėse ir at­
stūmimo aukštesniosiose klasėse.
Lengviausia dėl agresijos apkaltinti blogą namų aplinką. Toks
požiūris keistai guodžia: jei namie yra „gerai“, dėl agresyvumo
bėdų nekils. Vis dėlto agresija per daug paplitusi, kad užtektų tokio
paaiškinimo, nebent laikytumės požiūrio, kad beveik visi tėvai yra
blogesni už vidutinius.
Agresyvus elgesys tradiciškai laikomas psichologinio neprisitai-
kymo rodikliu. Manome, kad agresija yra nukrypimas nuo normos
ir (vaikams) perspėjimas apie būsimas problemas. Dažniausiai pa­
teikiamos agresijos priežastys yra konfliktai namie, fizinės baus­
mės, smurtinė televizija ir bendraamžių atstūmimas mokykloje.
Nors nė vienas mokslininkas nesiruošia tam prieštarauti, naujausi
tyrimai rodo, kad viskas yra ne taip paprasta, kaip manėme. Dau­
gelis mūsų „sprendimų“ net duoda priešingą rezultatą.

Visi esame girdėję, kaip žalinga vaikams girdėti besipykstančius tė­

vus, ypač kai tulžingos riksmų varžybos virsta kai kuo blogesniu.
O kaip seni paprasti kasdieniai konfliktai? Pastarajame dešimtme­
tyje jais domėjosi daktaras E. Markas Cummingsas iš Notr Damo
universiteto.
Cummingsas suprato, kad visi vaikai mato, kaip jų tėvai ir glo­
bėjai burba vieni ant kitų dėl tokių smulkmenų kaip užmiršti iš
skalbyklos paimti skalbiniai, nesumokėti mokesčiai, irzliai aiškina­
si* kieno eilė vežti vaikus į būrelį. Cummingsas paprašė tėvų su­
198 Šalin mitus

skaičiuoti visus, net menkiausius, ginčus - paaiškėjo, kad viduti­

nė sutuoktinių pora, pasak mamų, susiginčija maždaug aštuonis
kartus per dieną (pasak tėčių, šiek tiek mažiau). Sutuoktiniai pyktį
reiškia du-tris kartus dažniau, nei rodo meilę. Nors tėvai siekia
apsaugoti vaikus nuo savo konfliktų, šie mato 45 proc. ginčų.
Regis, mažieji vaikai itin gerai jaučia, kokie jų tėvų santykiai -
Cummingsas vaikus vadina „emocijų Geigerio skaitikliais“. Per vie­
ną tyrimą Cummingsas atrado, kad emocinę vaikų gerovę ir sau­
gumą labiau veikia tėvų tarpusavio santykiai nei tiesioginis vaiko
ir tėvų bendravimas.
Ar tai reiškia, kad kiekvienas tėvų kivirčas vaikui sukelia neri­
mą? Nebūtinai.
Per vieną sudėtingą eksperimentą Cummingsas surežisavo gin­
čus, siekdamas išsiaiškinti, kaip vaikai į juos reaguos, kartais paim­
davo seilių mėginius streso hormono kortizolio kiekiui ištirti. Kai
kuriais atvejais ginčydavosi du aktoriai. Kitais atvejais bendrinin­
kaudavo mama. Su vaiku sėdėdama laukiamajame ji atsiliepdavo į
„tėčio“ skambutį ir telefonu su juo susiginčydavo (daugiausia kal­
bėdavo pagal scenarijų). Per kitus šio eksperimento variantus vai­
kai tik žiūrėdavo filmuką, kaip du suaugusieji ginčijasi; jo būdavo
paprašoma įsivaizduoti, kad tai tėvai.
Per vieną tyrimą trečdalis vaikų, pasižiūrėję surežisuotą konf­
liktą, ėmė agresyviai elgtis: jie šaukė, niršo, daužė pagalvę. Tačiau
per tą patį tyrimą įvyko dar kai kas, kas nuslopino agresyvią beveik
visų vaikų (išimtį sudarė tik 4 proc.) reakciją. Kas buvo tas stebu­
klingas veiksnys? Galimybė stebėti ne tik patį ginčą, bet ir jo iš­
sprendimą. Kai vaizdajuostė būdavo sustabdoma vidury barnio, jos
poveikis būdavo itin neigiamas. Bet jei matydavo, kaip konfliktas
išsprendžiamas, vaikas nurimdavo. „Mes keitėme ginčo smarkumą,
bet tai neturėjo jokios įtakos, - prisimena Cummingsas. - Konf
 Gražūs žaidimai su draugais 199

liktas gali būti gana aršus, bet jei jis išsprendžiamas, vaikai jaučiasi
gerai.“ Pasibaigus tyrimui dauguma vaikų jautėsi tokie laimingi, lyg
būtų stebėję draugišką tėvų bendravimą.
Tai reiškia, kad tėvai, kurie vidury ginčo - tausodami vaiko
jausmus - pasitraukia į savo kambarį, padėtį, ko gero, tik pablogi­
na, juolab jei paskui užmiršta vaikui pranešti: „Klausyk, mes viską
išsiaiškinome.“ Dar Cummingsas atrado, kad net kai poros ginči­
jasi ne prie vaikų, vaikai suvokia, kad vyksta konfliktas, nors nesu­
pranta dėl ko.
Neseniai Cummingsas atrado, kad konstruktyvus sutuoktinių
konfliktas vaikui gali būti naudingas - jei tik jis pernelyg neišsiple­
čia, jei tėvai neįžeidinėja vienas kito ir galiausiai meiliai susitaria. Il­
gainiui tai stiprina vaiko saugumo jausmą ir, mokytojų vertinimais,
mokykloje jis ima elgtis socialiau. Cummingsas atkreipia dėmesį:
„Sutarimas turi būti nuoširdus, ne apsimestinis dėl vaiko - vaikas
tai permatys.“ Iš konfliktų sprendimo vaikai mokosi: ginčas jiems
tampa pavyzdžiu, kaip einama į kompromisus ir susitaikoma - vai­
kas, niekada nematantis ginčų, tokios pamokos negauna.
Be abejo, tai labai plona linija, bet ne tokia plona, kokia vaikš­
čiojo dar vienas šios srities specialistas - Djuko universiteto pro­
fesorius daktaras Kennethas Dodgeas. Jis jau seniai domėjosi, kaip
fizinės bausmės skatina vaikų agresyvumą.
90 proc. amerikiečių tėvų bent kartą savo vaiką baudė fiziškai.
Daug metų Dodgeo ir kitų darbai rodė, kad esama koreliacijos tarp
dažnų fizinių bausmių ir vaikų agresyvumo. Be abejo, nevaldomi
vaikai dažniau gauna pylos, bet per tyrimus stengiamasi kontro­
liuoti tokį atgalinį ryšį. Kuo dažniau vaikas mušamas, tuo agresy­
vesnis jis tampa.
Vis dėlto šie atradimai daugiausia paremti baltaodžių šeimų ty­
rimais. Tam, kad fizinės bausmės būtų pasmerktos taip, kaip no­
200 Šalin mitus

rėjo tyrėjai, kas nors tokius pačius rezultatus turėjo gauti ir kitose
etninėse grupėse - ypač tarp afroamerikiečių. Taigi Dodgeas atliko
ilgalaikį tyrimą, kaip fizinės bausmės veikia vaikus, - tyrime daly­
vavo 453 juodaodžiai ir baltaodžiai vaikai nuo darželio iki vienuo­
liktos klasės.
Kai Dodgeo komanda savo tyrimo rezultatus pristatė konferen­
cijoje, klausytojai neapsidžiaugė. Ne todėl, kad juodaodžiai fizines
bausmes taiko dažniau už baltuosius (taip ir yra, bet skirtumas ne
itin didelis). Dodgeo komanda juodaodžių šeimose atrado neigia­
mą koreliaciją - kuo daugiau vaikas mušamas, tuo labiau mąžta jo
agresyvumas. Mušamas juodaodis vaikas rečiau pakliūva į bėdą.
Mokslininkai viešai kritikavo Dodgeo komandą, tvirtino, kad
jų atradimai rasistiniai ir tokie pavojingi, jog jų nevalia skelbti.
Žiniasklaida puolė kalbinti Dodgeą ir pagrindinę tyrimų autorę
daktarę Jennifer Lansford. Nacionalinių žinių reporteris paklausė
Dodgeo, ar jo tyrimai parodo, kad efektyviausia bausmė yra dažnas
mušimas. Gal reporteris ir pajuokavo, bet Dodgeas ir Lansford -
abu griežtai nusiteikę prieš fizinį drausminimą - taip pasibaisėjo
tokiais klausimais, kad subūrė keturiolikos mokslininkų grupę iš­
tirti fizinėms bausmėms visame pasaulyje.
Kodėl baltiesiems vaikams mušimas žalingas, o juodaodžiams -
ne, nors ir taikomas dažniau? Vėlesni tarptautiniai tyrimai Dodge ui
padėjo paaiškinti tokius rezultatus.
Tas, kas nori tai suprasti, turi žinoti, kaip mušdami elgiasi tėvai
ir ką tokia bausmė reiškia vaikui. Kultūroje, kur mušti vaikus pri­
imtina, tai yra „normalus dalykas, nutinkantis, kai vaikas padaro
ką nors neleistina“. Net jei tėvai vaiką muša porą trejetą kartų per
visą gyvenimą, šis tai suvokia kaip suprantamas pasekmes. Dodgeo
tirtoje juodaodžių bendruomenėje kiekvienam vaikui tekdavo pa­
tirti fizinių bausmių.
 Gražūs žaidimai su draugais 201

Ir atvirkščiai, mokslininko tirtoje baltųjų bendruomenėje fizinis

drausminimas nebyliu susitarimu buvo laikomas tabu. Vaikai čia
mušami tik už baisiausius nusižengimus, kai tėvai labai supyksta
ir praranda kantrybę. Slapta žinia būtų tokia: „Tai, ką padarei, yra
nenormalu, todėl nusipelnei ypatingos bausmės - mušimo.“ Tokia
bausmė vaiką tarsi išstumia iš tradicinės bendruomenės.
Skiriasi ne tikjuodaodžių ir baltaodžių tėvų auklėjimas. Teksaso
universiteto atliktas konservatyviųjų protestantų tyrimas atskleidė,
kad trečdalis jų vaikus muša tris ar daugiau kartų per savaitę - dau­
giausia paskatinti daktaro Jameso Dobsono* Focus on the Family.
Nebuvo pastebėta, kad tokios fizinės bausmės turėtų neigiamą po­
veikį, nes jos laikomos normaliu dalyku.
Cummingso ir Dodgeo darbai kiekvienas savaip parodo tą pa­
čią dinamiką: dėl pernelyg supaprastintos agresyvumo sampratos
tėvai, stengdamiesi viską daryti teisingai, kartais tik pakenkia vai­
kams. Tėvų reakcija vaikus veikia labiau nei patys ginčai ar fizinės
bausmės.

Jei sutinkame, kad vaikai mato tėvų konfliktus ir jiems tai galbūt
net išeina į naudą, ar tą patį galime pasakyti apie sąveiką su ben­
draamžiais? Ar tam tikro lygio ginčus vaikai turėtų išmokti spręsti
patys, be tėvų pagalbos?
Daktaras Josephas Alienas, Virdžinijos universiteto profesorius
ir gydytojas, teigia, kad šiuolaikiniai tėvai yra pakliuvę į „ugdymo
paradokso“ spąstus.

Amerikiečių krikščionių evangelikų rašytojas, psichologas, organizacijos Focus on

the Family įkūrėjas. Tai konservatyvi organizacija, ginanti tradicinės šeimos vertybes.
202 Šalin mitus

„Globoti vaikus liepia įgimtas tėviškas instinktas, - aiškina

Alienas. - Bet mes jų neišmokome susitvarkyti su gyvenimo pa­
kilimais ir nuosmukiais. Tai sveikas instinktas, tėvai jį turėjo ir
prieš penkiasdešimt metų, bet jiems neužteko laiko ir jėgų visur
kištis. Šiandien dėl įvairių priežasčių tai mūsų nebevaržo, ir mes
įsisiautėjame.“
Internetinėje Berklio tėvų bendruomenėje aiškiai atsispindi ši
vidinė kova. Tėvai suka galvą, ar dera šokti į smėlio dėžę ginti savo
vaiko nuo žaislų grobiko. Kiti tėvai prisipažįsta, kad jų mielas kūdi­
kėlis tapo socialiai agresyvus, jiems tai atrodo siaubinga, bet jie nie­
ko negali padaryti. Žinių lenta kupina istorijų apie tai, kaip iš vaikų
buvo' tyčiojamasi, kaip jie buvo atstumti; atsakymų esama įvairių:
raginti vaikus nepasiduoti, mokyti Rytų dvikovų ar priminti, kad
gyvenime nebus pakviesti į visus aplink vykstančius vakarėlius.
Niekas nežino tikslaus atsakymo, aiškiai matyti, kaip blaškosi tėvai.
Ugdymo paradoksas daugelį tėvų paskatino reikalauti, kad mo­
kyklos netoleruotų ne tik patyčių, bet ir bet kokios agresijos ar
priekabiavimo. Nėra įrodymų, kad patyčių daugėtų, bet susirūpi­
nimas dėl jų poveikio nepaprastai išaugo.
2007 m. kovą Jungtinės Karalystės Bendruomenių Rūmų Švie­
timo komitetas surengė specialią apklausą apie patyčias moky­
klose. Tris dienas buvo kviečiami įvairūs liudytojai nuo mokyklų
direktorių iki mokslininkų ir paramos organizacijų. Išspausdinti
jų liudijimai sudarė 288 puslapius. Nebuvo išleista jokių įstatymų,
mokykloms neprimesta jokia bendra politika, bet tai ir nebuvo ap­
klausos tikslas. Šiuo užmoju buvo siekiama paskelbti vieną reikš­
mingą, kategorišką sprendimą, padarysiantį įtaką nacionalinei kul­
tūrai: „Požiūris, kad patyčios stiprina charakterį ir yra neatsiejama
vaikystės dalis, klaidingas; jo reikia atsisakyti.“ Smerkti reikia bet
kokį prasivardžiavimą, pašaipas, apkalbas ir atstūmimą.
 Gražūs žaidimai su draugais 203

Dauguma mokslininkų sutaria, kad patyčios gali turėti rimtų

pasekmių ir jas būtina sustabdyti. Vis dėlto „nepakantumo paty­
čioms“ politika jiems užkliuvo.
Amerikos psichologijos asociacijos darbo grupė perspėja, kad
daugelis incidentų įvyksta dėl neteisingų sprendimų, o klaidos šiuo
raidos etapu yra įprastas dalykas, tai neurologinio nebrandumo po­
žymis. Visa tai tėra įmantrus būdas pasakyti, kad vaikai klysta, nes
yra maži. Psichologai atkreipia dėmesį, kad automatiškai taikomos
griežtos bausmės griauna pasitikėjimą valdžios žmonėmis. Darbo
grupės vadovas vėliau paaiškino: „Vaikai įsibaugina - ne kitų vaikų,
o taisyklių, nes mano, kad jas gali sulaužyti netyčia.“ Šiame patyčių
netoleravimo amžiuje moksleivių nerimas išaugo, o ne sumažėjo.
Indianoje 95 proc. moksleivių iš pamokų išvaromi net ne už paty­
čias, o už „trukdymą pamokoms“ ir „kita“. APA darbo grupė ypač
įspėja netoleravimo politikos netaikyti bet kokioms priekabėms.
Vis dėlto patyčių netoleravimo politika ir toliau plinta. Pagal
vieną Public Agenda apklausą, 68 proc. amerikiečių tėvų palaiko
nepakantumo patyčioms nuostatą. Mokyklos nuo Floridos iki Niu­
jorko vis pildo sąrašus, kas jose netoleruojama: erzinimai, žiau­
rumai, prasivardžiavimas, atstūmimas ir visa kita, kas neigiamai
veikia vaiko psichiką. Vienas Kanados miestelis net išleido naują
įstatymą, pagal kurį toks elgesys laikomas nusižengimu teisėtvarkai
ir už jį skiriama bauda.
Bendraamžių tarpusavio santykių mokslas teigia, kad negalima
bet kokios vaikų agresijos vadinti patyčiomis. Didžioji dalis žiau­
rumų, niekšybių ir kankinimų mokyklose kyla ne iš tų, kuriuos
laikome blogiukais ar padaužomis. Dažniausiai taip elgiasi visų
ruėgstami, populiarūs vaikai, kuriais žavisi bendraamžiai.
204 Šalin mitus

Vargu ar kurį nors mokytoją nustebinsime pasakydami, kad po­

puliarumas, dominavimas, niekšiškumas ir žiaurumas yra tarpusa­
vyje susiję - tokia dinamika aiškiai matoma daugumoje mokyklų.
Literatūroje žinomas toks archetipas nuo Emos* iki „Naujokės“.
Kai kuriose kalbose yra atskiras žodis pavadinti populiariam, kitus
žeminančiam paaugliui, pavyzdžiui, olandų kalboje žodžių jungi­
nys popie jopie apibūdina piktą, pasileidusį, įžūlų, triukšmingą ir
pasipūtusį paauglį.
Vis dėlto socialinių mokslų atstovai iki šio dešimtmečio nesiė­
mė tyrinėti populiarumo ir agresijos ryšio. Svarbiausia priežastis
ta, kad laikraščiai mieliausiai spausdino straipsnius apie archeti­
pinius neigiamus agresyvumo rezultatus, o atitinkami moksliniai
darbai buvo geriausiai finansuojami: doleriai plaukė agresyvių vai­
kų tyrimams, viliantis, kad atradimai padės visuomenei išgelbėti
agresyvius vaikus nuo kalėjimo. 1999 m. skerdynės Kolumbainos
gimnazijoje atvėrė naujus finansavimo šliuzus, nes vyriausybė iš­
sikėlė prioritetinį tikslą pasirūpinti, kad joks moksleivis niekada
nepaleistų kulkos į bendraamžį.
Pasak daktaro Alleno, socialiniuose moksluose vyravo nuomo­
nė, kad blogas elgesys neišvengiamai susijęs su blogomis pasekmė­
mis; agresija buvo laikoma blogu elgesiu, taigi mokslininkai ir ieš­
kojo vien neigiamų jos padarinių.
Nedaug dotacijų buvo skiriama sistemingiems populiarių vaikų
tyrimams - labiausiai dėl to, kad buvo manoma, jog jiems viskas
puikiai sekasi. Keli ilgalaikius paauglių tyrimus vykdę mokslinin­
kai pranešė, kad esama ryšio tarp populiarumo ir alkoholio varto­
jimo. Kokia staigmena - tik pamanykit, populiarūs vaikai daugiau
geria ir vartoja narkotikų!

* Jane Austin to paties pavadinimo romano veikėja.

 Gražūs žaidimai su draugais 205

Pirmą kartą mokslininkai susirūpino vaikais, kuriems socialiai

sekasi puikiai, - pasirodo, jiems irgi kyla pavojus tapti priklau­
somiems nuo narkotikų ar alkoholio! Staiga federalinės dotacijos
ėmė plaukti populiarumo studijoms. Netrukus populiarumas buvo
susietas ir su agresija (ypač santykių agresija), ir galiausiai sociali­
nių mokslų atstovai pasivijo mokytojus ir scenaristus.
Šiuo metu bendraamžių santykių moksle viskas virsta aukštyn
kojomis - žinovai prisitaiko prie naujos paradigmos.
Ostrovo vadovė daktarė Nikki Crick iš Minesotos universiteto
paprieštaravo dešimtmečius trukusių tyrimų rezultatams, bylojan-
tiems, kad mergaitės neagresyvios. Ji įrodė, kad mergaitės gali būti
tokios pat agresyvios kaip berniukai, tik joms būdinga santykių
agresija.
Panašiai daktarė Debra Pepler įrodė, kad pradinėse klasėse
„neagresyvūs“ vaikai toli gražu nėra šventi - jie grasina nutraukti
draugystę, gąsdina ir stumdo draugus, tik ne taip dažnai, kaip agre­
syvieji vaikai. Taigi gali būti, kad neagresyvūs vaikai nėra geruoliai,
tiesiog jiems stinga sumanumo ir pasitikėjimo savimi taip dažnai
pasireikšti.
Kaip aiškina Konektikuto universiteto profesorius daktaras An-
toniusas Cillessenas, jau suvokiama, kad agresyvumas dažniausiai
naudojamas kaip priemonė valdžiai įtvirtinti, galiai įgyti ar savo pa­
dėčiai apginti. Agresija nėra tiesiog protrūkis ar bendravimo klaida.
Priešingai, agresijos aktui dažnai reikia didelių socialinių gebėjimų,
ir net fizinė agresija dažnai būdinga „socialiai išmaniems“vaikams,
o ne socialiniams nevykėliams. Agresyvūs vaikai nėra tiesiog ne­
jautrūs. Cillessenas tvirtina, kad vaikai, kurie pasitelkia santykių
agresiją, turi būti itin jautrūs. Jie turi pulti subtiliai ir strategiškai.
Jie turi mokėti bendrauti, valdyti savo socialinį tinklą, kad žinotų,
kuriuos mygtukus spustelėti ir kaip įskaudinti priešininką. Agresija
206 Šalin mitus

kyla tada, kai „į paauglystę įžengę vaikai atranda save; jie mokosi
būti „kieti“ - patrauklūs kitiems“.
Tai keičia tėvų žaidimo taisykles. Septynmetei dukrai aiškin­
dami, kad nevalia atstumti draugų, skleisti gandų ar muštis, jie
tiesiogine prasme bando atimti iš vaiko vertingus socialinio do­
minavimo įrankius. „Už tokį elgesį bendraamžių grupėse apdova­
nojama, - aiškina Cillessenas. - Tėvai gali sakyti: „Nedaryk to“, bet
greitas apdovanojimas yra stipri paskata.“ Kol vaikas jaus stiprų
poreikį klasėje užimti aukštą padėtį, šių įrankių patrauklumas nu­
stelbs tėvų pamokymus. Vaikai jau ir taip žino, kad tėvams toks
elgesys nepatinka, - jie tai girdi nuo mažens. Tačiau taip elgiasi dėl
bendraamžių reakcijos - šie į agresorių žiūri su pagarba ir baime,
jį laiko įtakingu.
Klausimas, kodėl taip yra. Kodėl vaikai nevengia agresyvių ben­
draklasių? Kodėl tiek daug agresyvių vaikų socialiniuose ratuose
užima svarbią vietą ir yra gerbiami?
Dėl dviejų priežasčių. Pirma, agresyvus elgesys, kaip ir kiti taisy­
klių laužymo būdai, vaikų suvokiamas kaip pasipriešinimas suau-
gėliams, todėl agresyvus vaikas atrodo nepriklausomas ir vyresnis,
o tai itin geidžiamos savybės. Vaikas, nuolat pildantis suaugusiųjų
lūkesčius ir besilaikantis taisyklių, rizikuoja būti pavadintas lepšiu.
„Didžioji dauguma elgesio specialistų socialų ir asocialų elgesį
laiko dviem priešingais poliais, - aiškina Kanzaso universiteto pro­
fesorė Patricia Hawley. - Man tai atrodo kaip nederamas sudėtin­
gos žmogaus elgsenos supaprastinimas.“
Vaiko raidos mokslas šventai tikėjo, kad socialiai kompetentin­
gas vaikas yra neagresyvus. Hawley abejoja tokiu požiūriu.
Hawley tiria vaikus nuo darželio iki abitūros. Ypač ji domisi,
kaip vienas vaikas priverčia kitą paklusti - gražiu, socialiu elge­
siu ar asocialiais veiksmais: grasinimais, smurtu, patyčiomis. Nors
 Gražūs žaidimai su draugais 207

vyrauja nuomonė, kad socialiai besielgiantys vaikai retai griebiasi

asocialių veiksmų ir atvirkščiai, Hawley atrado, jog tiems patiems
vaikams būdingas ir geras, ir blogas elgesys. Jie tiesiog yra įvykių
sūkuryje, arba, pasak kito tyrėjo, „jie yra socialiai veiklūs“.
Vaikus, sėkmingai taikančius ir socialią, ir asocialią taktiką,
Hawley vadina bistrateginiais valdytojais. Šie vaikai suvokia, kad
ir gerumas, ir žiaurumas, kai juos reikiamai naudoji, yra vienodai
veiksmingi valdžios įrankiai: svarbiausia atrasti tinkamą pusiaus­
vyrą ir kiekvienam geriausią laiką. Tie, kurie įgudusiai taiko abi
technikas, kitiems vaikams tampa patrauklūs, o ne atstumiantys,
nes daug įneša į grupės gyvenimą. Jie ne tik populiarūs, juos mėgs­
ta ir vaikai, ir mokytojai (šie tokius mokinius vertina kaip malonius
ir lengvai prisitaikančius).
Hawley duomenimis, mažiausiai vienas iš dešimties vaikų ati­
tinka bistratego apibūdinimą. Įkvėpti jos požiūrio, keli kiti moksli­
ninkai atliko panašią analizę. Jų atradimai rodo, kad proporcija yra
dar didesnė - maždaug vienas iš šešių.
Ostrovas, tirdamas ikimokyklinukus, nuolat matydavo vaikų,
kurių elgesys yra ir socialus, ir agresyvus. Per jo televizijos žiūrėji­
mo tyrimą paaiškėjo, kad vaikai, žiūrintys daug edukacinių laidų,
išsiskiria kur kas didesne santykių agresija, bet jie yra ir daugiausia
bendraujantys su klasės draugais.
„Šie vaikai mums atskleidžia, kad galbūt neprasminga tyrinėti
vien agresiją, - teigia Hawley. - Bistrategai gali būti itin agresyvūs,
bet dėl to neturėti tokių bėdų kaip tie, kurie pasitelkia tik agresiją.“
Agresija yra jų didelių ambicijų apraiška.
Vienintelis Hawley rūpestis yra tas, kad bistrategams mokyklo­
je ir gyvenime puikiai sekasi, todėl mokslininkė negauna dotacijų
ilgalaikiams jų tyrimams.
208 Šalin mitus

Šį skyrių pradėjome nuo klausimo, kodėl šiuolaikiniai tėvai neišug-

dė geresnių, ramesnių vaikų kartos. Pasirodo, daugelis mūsų išmo­
ningų naujovių turėjo nepageidaujamų pasekmių.
Perjungę kanalą ir pasodinę vaikus žiūrėti švelnesnių laidų, tik
išmokysime juos geriau sudarinėti grupuotes, atstumti draugą ir
įžeidinėti.
Jei ginčysimės miegamajame, kad negirdėtų vaikai, netyčia at-
imsime iš jų progą stebėti, kaip du vienas kitą mylintys žmonės
ramiai ir išmintingai sprendžia nesutarimus.
Manėme, kad agresyvumas yra reakcija į bendraamžių atstū­
mimą, todėl kaip įmanydami stengėmės, kad vaikas to nepatirtų.
Vietoj patyčių įvedėme kruopščiai organizuojamą bičiulių ben­
dravimą. Mažiems vaikams ieškome žaidimų draugų, o vyresnius
apkrauname popamokine veikla. Suskirstėme vaikus pagal amžių:
mažyliams pastatėme atskiras žaidimų aikšteles, vyresnius padali­
jome į klases ir komandas. Vidutinis vidurinių klasių moksleivis
per dieną su bendraamžiais sąveikauja maždaug 299 kartus. Vidu­
tinis paauglys 60 vai. per savaitę būna apsuptas bendraamžių (ir
tik 16 vai. - suaugusiųjų). Tai sukuria tobulą aplinką plisti visai
kitokiam agresijos virusui: ne paauglių atstūmimo baimei, o po­
reikiui užimti aukštą padėtį socialinėje hierarchijoje. Kuo daugiau
laiko bendraamžiai leidžia kartu, tuo stipresnis poreikis užimti
aukštą padėtį, o iš jo kyla tarpusavio priešiškumas. Vargu ar paau­
glys dar gali išgirsti visas tas pamokas apie bendrystę ir atožvalgą-
Mes svarstome, kodėl vaikams prireikia dvidešimties metų išmok­
ti gražiai elgtis visuomenėje, bet užmirštame, kad paliekame juos
mokytis pačius.
 Gražus žaidimai su draugais 209

Reikia paminėti ir dar vieną veiksnį, prisidedantį prie vaikų agre­

syvumo.
Daktarė Sarah Schoppe-Sullivan tyrė tėvų auklėjimo stilių ir
kaip jis susijęs su agresyvumu bei jausmų išliejimu mokykloje.
Tėčius ji suskirstė į tris grupes: pažangiuosius, tradicinius ir abe­
jinguosius.
Turbūt neabejojate, kad pažangieji tėčiai be vargo laimės varžy­
bas. Nebesaistomi lyčių vaidmenų, nuo pat vaiko gimimo įsitraukę
į jo auginimą, pažangieji tėčiai beveik visuose tyrimuose atsisklei­
džia kaip puikus reiškinys. Tokių ugdyme dalyvaujančių tėvų vaikai
geriau sutaria su broliais ir seserimis, yra patenkinti savimi, jiems
geriau sekasi mokslai.
Iš pradžių ir Schoppe-Sullivan tyrimuose pažangieji tėčiai gero­
kai pralenkė kitas dvi grupes. Laboratorijoje jie daugiau bendravo
su sutuoktinėmis ir vaikais. Namie prisiėmė atsakomybę už vaikus.
Tradiciniai tėčiai irgi prisidėjo prie vaikų auginimo, bet darydavo
daugiausia tai, ką liepdavo žmona. O pažangieji tėčiai ir patys buvo
vaikų auginimo specialistai. Jie žinodavo, ką vaikui rengtis į moky­
klą, atlikdavo visą ryto ruošą, vakare paguldydavo mažąjį į lovą. Jie
daugiau žaisdavo su vaikais ir labiau juos palaikydavo. Jei vaikas
susirgdavo, jie taip pat dažnai kaip mama pasiimdavo nedarbingu­
mo pažymėjimą.
Tačiau Schoppe-Sullivan nustebo, kad pažangiųjų tėvų šeiminis
gyvenimas yra prastesnis, kad jie šeimos santarvę vertina blogiau
nei tradicinių šeimų tėčiai. Ko gero, dėl didesnio jų dalyvavimo
šeimos gyvenime kildavo daugiau konfliktų, susijusių su vaiko au­
ginimu, o tai savo ruožtu veikė vaikus.
210 Šalin mitus

Be to, pažangieji tėčiai drausmės laikėsi nenuosekliai, jie nebuvo

gana tvirti nustatyti taisykles ir priversti vaiką jų laikytis. Remda­
masi ankstesnių tyrimų rezultatais, pagal kuriuos tėvai dažnai abe­
joja savo gebėjimu veiksmingai drausminti vaiką, Sullivan iškėlė
hipotezę, kad pažangieji tėčiai tikriausiai žino, kaip nevalia bausti
vaikų (pavyzdžiui, mušti, rėkti), bet nenumano, ką vietoj to daryti.
Net pati žinia, kad vaiką reikia drausminti, - kad jis nemėgdžioja
šilto, atjaučiančio tėvo elgesio, - gali jį prislėgti. Be to, bausti vaiką
yra baisiai nepatogu. Taigi vieną dieną jis neduoda atžalai deserto,
kitą dieną su juo nesikalba, trečią pagrasina neduoti kišenpinigių,
jei dar kartą taip pasielgs, ketvirtą kritikuoja ir mėgina sukelti kal­
tės jausmą - vis bando ką nors naujo ir ne laiku pasiduoda.
Tokio nenuoseklumo ir nuolaidumo pasekmės, pagal Sullivan
tyrimų rezultatus, yra pritrenkiančios: pažangiųjų tėvų vaikai mo­
kykloje buvo beveik tokie pat agresyvūs ir taip pat dažnai išliedavo
neigiamus jausmus kaip abejingų ir nutolusių tėvų vaikai.
Oksfordo anglų kalbos žodyne yra senas žodis, reiškiantis „mo­
kantis auklėti vaikus“ - pedotrofas. Kartais manome, kad šiuolaiki­
niai pažangūs tėvai, gebantys per minutę surinkti nešiojamąjį lopšį
ir viena ranka pakeisti vystyklus, yra šiuolaikiniai pedotrofai. Ta­
čiau pažangūs tėvai, regis, turi bent vieną įgimtą silpnybę.
 10

Kodėl Hana
kalba, o
Alisa ne?
Nepaisydami mokslininkų patarimų tėvai
vis dar kasmet išleidžia milijonus ugdo­
miesiems žaislams ir filmukams, vildamie­
si paankstinti vaiko kalbos raidą. Kaip ge­
riausia siekti šio tikslo?
z u u / m. lapkritį žiniasklaidoje kilo sąmyšis.
Garsus žurnalas Pediatrics paskelbė Vašingtono universiteto pra­
nešimą: kūdikių, žiūrinčių mažiesiems skirtus filmukus, žodynas
yra skurdesnis nei nežiūrinčiųjų. Kadangi filmukų kūdikiams kas­
met parduodama maždaug už 4,8 mlrd. dolerių, pramonė sukilo.
Disney - jam priklauso Baby Einstein prekės ženklas - vykdo­
masis vadovas Robertas A. Igeris pasielgė neįprastai: viešai sukriti­
kavo mokslininkų darbą, jų atradimus apibūdino kaip abejotinus,
o tyrimų metodologiją - kaip netikusią. Jis skundėsi, kad tyrimą
palaikantis universiteto pareiškimas yra beatodairiškas ir baisiai
neatsakingas.
Tėvai, kurių lentynose guli šios vaizdo plokštelės, irgi buvo ne­
patiklūs. Viena svarbiausių jų skepticizmo priežasčių buvo nepa­
aiškinami ir juokingi tyrimų rezultatai. Pagal tyrimų duomenis,
beveik visi kiti vaikų žiūrimi televizijos filmai ir laidos nuo Disney
»Undinėlės“ iki American Idol mokslininkams tiko. Reikėjo saugo­
tis tik kūdikiams skirtų DVD. Igeris tokius atradimus vadina ab­
surdiškais.
Kaip viso pasaulio vaikų mėgstami diskai gali būti žalingi?
Iš tikrųjų pranešimas buvo ankstesnio tyrimo, ar tėvai televiziją
naudoja kaip elektroninę auklę, papildymas. Dauguma mokslinin­
214 Šalin mitus

kų spėjo, kad tėvai kaip tik taip ir elgiasi - paleidžia vaikui filmuką,
o patys šnekasi telefonu arba ruošia vakarienę, - bet iki tol niekas
nemėgino pagrįsti šios hipotezės.
Per minėtą tyrimą tėvai patvirtino kartais televizorių panau-
doją vietoj auklės, bet svarbiausia priežastis, kodėl jie leidžia vai­
kams žiūrėti filmukus, - ypač tokius kaip Baby Einstein ir Brainy
Babyy- yra įsitikinimas, kad tokios laidos lavina vaiko pažintinius
gebėjimus.
„Kai kurie tėvai vaikams leisdavo net 20 vai. per savaitę žiūrėti
televizorių, kad lavėtų jų smegenys“, - pasakoja vienas iš abiejų ty­
rimų autorių daktaras Andrew Meltzoffas.
„Tėvai prisipažino negalį daug duoti vaikams, jie dėl to nerima­
vo, todėl nupirko filmukų, vildamiesi tuo viską atitaisyti. Jie nuo­
sekliai 4-6 vai. per savaitę sodindavo vaiką prieš televizorių, nes
manė, kad tai geriausia, ką gali duoti mažyliams.“
Sujaudinti tėvų pastangų paspartinti vaikučių intelekto raidą,
mokslininkai atliko antrą tyrimą, siekdami patikslinti, kaip televi­
zija iš tikrųjų veikia vaikus.
Tyrimų komanda apskambino šimtus Vašingtono ir Minesotos
šeimų, teiravosi tėvų, kiek vaikai žiūri televizorių ir kokias progra­
mas. Paskui paprašė tėvų užpildyti vadinamąjį MacArthuro komu­
nikacinės raidos aprašą. Tai yra aštuoniasdešimt devynių vaikams
dažniausiai žinomų žodžių sąrašas - jei vaikai geba, pasako juos
patys. Sąraše esama ir paprastų, ir sudėtingesnių žodžių, pavyz­
džiui, „puodukas“, „stumti“, „greitai“ arba „radijas“. Komunikaci­
nės raidos aprašas yra tarptautinis ankstyvosios kalbos raidos ma­
tas - jo vertimai naudojami visame pasaulyje.
Išanalizavę duomenis mokslininkai atrado atvirkščią tarpusavio
ryšį: kuo daugiau vaikas žiūri televizorių, tuo skurdesnis jo žody­
nas. Jei vaikai jį žiūri valandą per dieną, iš komunikacinės raidos
 Kodėl Hana kalba, o Alisa ne? 215

aprašo jie žino šešiais-aštuoniais žodžiais mažiau nei tie, kurie tele­
vizoriaus nežiūri. Galbūt skirtumas atrodo mažas, bet prisiminkite,
kad vienuolikos mėnesių mažylis iš aprašo atpažįsta iš viso tik 16
žodžių. Jei jis žinos šešiais žodžiais mažiau, jo rezultatas bus nebe
50, o tik 35 proc.
Rezultatai toli gražu neatitiko teiginių apie Baby Einstein, pasa­
kytų 1997 m. kovo mėnesį, kai tik buvo išleistas filmukas:

„Tyrimai rodo, kad nenaudojami neuronai žūsta. Pateikdamas

septynių kalbų fonemas filmukas Baby Einstein didina smegenų
pajėgumą.“

Baby Einstein kūrėja Julie Aigner-Clark filmukui įkvėpimo

daugiausia sėmėsi iš profesorės daktarės Patricios Kuhl. Per vieną
pokalbį Aigner-Clark žurnalistams aiškino: „Paskaičiusi apie kai
kuriuos Patricios Kuhl iš Vašingtono universiteto tyrimus, nuspren­
džiau girdimąją filmukų dalį padaryti daugiakalbę - per ją mamos
iš septynių skirtingų šalių deklamuoja eilėraštukus ir skaičiuoja.“
Kuhl ir kiti mokslininkai nusprendė, kad kūdikiai nuo gimimo
yra jautrūs visų kalbų fonemoms - unikaliems garsų deriniams, iš
kurių susideda žodžiai. (Kiekviena kalba turi maždaug po 40 fone­
mų, pavyzdžiui, k, ch.) Pusės metų kūdikiai pamažu ima prarasti
šį jautrumą. Jų smegenys pradeda specializuotis, mokosi atpažinti
dažniausiai girdimos kalbos (ar kalbų) fonemas. Pasak Kuhl, kū­
dikiai „prisiriša“ prie kalbos. Dažnai naudojami smegenų neuronų
kanalai stiprėja, o nenaudojami silpsta.
Aigner-Clark vylėsi, kad jos garso takelis skatins vaikų smege­
nis atpažinti įvairių kalbų fonemas ir užkirs kelią specializacijai.
Ankstyvoje vaikystėje girdėjęs skirtingas kalbas, vėliau vaikas gebės
išmokti daugiau užsienio kalbų.
216 Šalin mitus

1997 m. pasirodęs Aigner-Clark kūrinys, regis, atitiko Kuhl tyri­

mų rezultatus. Tačiau, likimo ironija, tolesni Kuhl atradimai padėjo
išsiaiškinti, kodėl kūdikių DVD neduoda naudos.
Vienu ilgalaikiu tyrimu Kuhl įrodė, kad prisirišimas prie pa­
grindinės kalbos nėra blogas dalykas. Kuo labiau prie gimtosios
kalbos prisirišusios devynių mėnesių kūdikio smegenys, tuo geriau
jis kalbės trejų metų. Kuo ryšys silpnesnis, tuo lėčiau vaikai daro
pažangą, ir poveikis, regis, yra ilgalaikis.
Antra, Kuhl atrado, kad kūdikių smegenys iš vaizdajuostės ar
garsajuostės užsienio kalbos fonemų neišmoksta - nė kiek. Jos
mokosi tik iš gyvo mokytojo - žmogaus. Kūdikių smegenys tokios
jautrios žmogaus kalbai, kad Kuhl pavyko amerikiečius mažylius
išmokyti kinų kalbos fonemų (kurių jie ligi tol nebuvo girdėję). Tai
ji pasiekė per dvylika pamokėlių, kurias vedė kinai doktorantai -
jie sėdėdavo prieš vaiką ir dvidešimt minučių su juo kalbėdavosi
ar žaisdavo kiniškai. Pamokėlės vyko tris kartus per savaitę, ir bai­
giantis mėnesiui kūdikių smegenys kiniškas fonemas atpažino ne
blogiau už pačių kiniukų, visą trumpą gyvenimą girdėjusių litera­
tūrinę kinų kalbą.
Bet kai Kuhl amerikiečių mažylius pasodino prieš vaizdajuos­
tę ar garso įrašą, kur kalbama kiniškai, kūdikių smegenys nieko
neįsisavino. Tarsi jie būtų girdėję beprasmius garsus. Taip nutiko
net tada, kai kūdikiai atrodė labai susidomėję. Kuhl daro išvadą:
„Iš televizijos neišmokstama sudėtingų kalbos aspektų, kaip antai
fonetikos ar gramatikos.“
Taigi aišku, kad kūdikiams skirti filmukai nesustabdo smegenų
prisirišimo; jie neturi jokios įtakos garsų įsisavinimui.
Kuo toliau, tuo įdomiau. Turbūt atkreipėte dėmesį, kad visi šie
mokslininkai dirba Vašingtono universitete. Kuhl ir Meltzoffas
vadovauja tai pačiai laboratorijai. Taigi Disney direktorius Igeris,
 Kodėl Mana kalba, o Alisa ne? 217

kritikuodamas Pediatrics mokslininkus, puolė tą laboratoriją ir įs­

taigą, iš kurios sveikindavosi mažylis Einšteinas, kai tik pasirodė
kalbos lavinimo vaizdo plokštelės.
Pagal tyrimus, vienas veiksnys yra tas, kad kūdikiams skirtuose
filmukuose kalba beasmenis balsas už kadro, nesusijęs su abstrak­
čiais filmuko vaizdais. O suaugusiesiems skirtuose filmuose rodomi
aktoriai - dažniausiai iš arti. Vaikai mato kalbančius veidus. Tyrimai
ne kartą įrodė, kad vaikui matyti žmogaus veidą yra labai svarbu.
Suprasti kalbą kūdikiai iš dalies mokosi skaitydami iš lūpų: jie
stebi, kaip žmonės, judindami lūpas ir burną, leidžia garsus. Vie­
nas iš pirmųjų dalykų, ką kūdikis turi sužinoti, - dar prieš supras­
damas žodžių reikšmes, - kada vienas žodis baigiasi ir prasideda
kitas. Jei kūdikis neskaidytų kalbos, suaugusiųjų žodžiai jam turbūt
skambėtų panašiai kaip jo paties vapesiai. 7 su puse mėnesio kū­
dikiai geba skaidyti kalbą, jei mato kalbantįjį. Tačiau jei mažylis
girdi kalbą žiūrėdamas į abstraktų paveikslą, o ne į veidą, jis negeba
segmentuoti garsų: kalba vėl virsta nesuprantamu murmesiu. (Net
ir suaugusieji, matydami lūpas, kalbą girdi geriau, tarsi ji skambėtų
20 decibelų garsiau.)
Matydamas kalbantį žmogų ir girdėdamas jo balsą, kūdikis
gauna du juslinius dirgiklius. Vienu metu vykstantys abu dalykai
skatina mažylį sutelkti dėmesį į konkretų objektą - žmonių ben­
dravimą. Todėl kūdikis labiau susikaupia, įsimena įvykį ir daugiau
išmoksta. Balsas už kadro ir su juo nesusiję vaikiškų filmukų vaiz­
dai yra tokio bendravimo priešybė. Jie rungiasi.
Kažin ar filmukai duotų daugiau naudos, jei būtų rodomi kal­
bančiųjų veidai? Galbūt. Vis dėlto yra dar viena svarbesnė priežas­
tis, kodėl filmukai negali išmokyti vaiko kalbėti. Filmų veikėjai ne­
gali bendrauti su vaiku ir atsiliepti į jo skleidžiamus garsus. Plačiau
paaiškinsime, kodėl tai taip svarbu.
218 Šalin mitus

Susidomėję, ką tėvai mano apie kalbos mokymąsi, apklausėme ke­

lis iš jų - pasiteiravome jų nuomonės, kodėl vieni vaikai kalbą iš­
moksta greičiau už kitus. Konkrečiai klausėme apie du normaliai
besivystančius vaikus, neturinčius klausos ar kalbos sutrikimų.
Dauguma tėvų prisipažino nežiną, bet jie buvo prisigaudę šio­
kios tokios informacijos, tad galėjo spėti. Viena iš tokių mamų
buvo Anne Frazier, dešimties mėnesių Jono mama, prestižinės Či­
kagos teisės firmos advokatė. Kol Jonui suėjo metai, ji dirbo ne visu
etatu. Dauguma Frazier klientų buvo kinai ir, prieš susilaukdama
Jono, ji kelis kartus lankėsi Azijoje. Norėjo išmokti kinų kalbą, bet
nesisekė. Moteris nusprendė esanti tam per sena - jos smegenys
praradusios plastiškumą. Todėl ji pasiryžo sūnų Joną mokyti nuo
mažens. Rengdamasi ar maitindama kūdikį per televiziją paleisda­
vo žinias kinų kalba. Ji nesėsdavo žiūrėti televizoriaus - nemanė,
kad Jonui tai būtų naudinga, tik stengėsi, kad berniukas dvidešimt
minučių per dieną pasiklausytų literatūrinės kinų kalbos. Nuspren­
dė, kad jam tai nepakenks.
Be to, Frazier tikėjosi, kad Jonas paveldėjo gabumą kalboms, tad
jį reikia lavinti. Numanydama, kad reikia nuolat šnekėtis su vaiku,
Frazier berte apibėrė mažylį žodžiais.
„Plepu nesustodama visą dieną, - patvirtina ji. - Kai tvarkome
reikalus ar vaikštinėjame, pasakoju apie viską, ką matau gatvėje:
spalvas, daiktus. Taip lengvai galima prarasti balsą.“
Moteris atrodė pavargusi. „Sunku visą laiką šnekėtis su savimi, -
prisipažino Frazier. - Juk kūdikiai ne itin prisideda prie pokalbio.“
Frazier istorija panaši į daugelį mūsų išgirstų. Tėvai apie tai daug
nekalba, bet vyrauja nuomonė, kad įgimti gabumai yra ne vieninte­
 Kodėl Mana kalba, o Alisa ne? 219

lis veiksnys: tvirtose šeimose, kur daug bendraujama, vaikai lavėja

greičiau. Tokios prielaidos laikosi ir populiarūs tėvystės vadovėliai
apie naujagimius - paprastai vienas puslapis skiriamas priminti tė­
vams, kad reikia daug kalbėti kūdikiams ir šalia jų. Yra ir naujas
tėvų gerai perkamas gaminys - 699 dolerius kainuojantis „žodžių
pedometras“ - mobiliojo telefono dydžio gana sudėtingas prietai­
sas, kurį galima įkišti kūdikiui į kišenę ar įdėti į automobilio kėdu­
tę. Jis skaičiuoja, kiek žodžių vaikas išgirsta per valandą ar dieną.
Žodžių pedometrą išties naudoja daug tyrėjų, siekiančių išsi­
aiškinti, kiek kūdikiai girdi kalbą. Šio prietaiso kūrėjus įkvėpė itin
garsus ilgalaikis daktarės Betty Hart ir daktaro Toddo Risley iš Kan-
zaso universiteto tyrimas, paskelbtas 1994 m. Hart ir Risley lankėsi
šeimose, auginančiose 7-9 mėnesių kūdikius. Valandą, kai tėvai
maitino kūdikį ar šalia dirbo namų ruošos darbus, įrašydavo jų
bendravimą. Tai buvo kartojama kas mėnesį, kol vaikams sueidavo
treji metai. Hart ir Risley, kruopščiai išanalizavę šių vaizdajuosčių
duomenis, atrado, kad iš pašalpų gyvenančiose šeimose kūdikiai
per valandą išgirsta maždaug 600 žodžių. Darbininkų klasės šeimų
kūdikiai per valandą išgirsta 900 žodžių, o specialistų šeimose ma­
žyliai per valandą girdi 1500 žodžių. Kai kūdikiai išauga į vaikus,
praraja dar padidėja, ne todėl, kad išprusę tėvai imtų daugiau kal­
bėtis su vaikais, bet todėl, kad jų sakiniai tampa sudėtingesni, taigi
išauga žodžių skaičius.
Girdimos kalbos turtingumas itin glaudžiai koreliuoja su vė­
lesniu vaiko žodynu. Specialistų vaikai sulaukę trečiojo gimtadie­
nio tarė vidutiniškai 1100 žodžių, o valstybės išlaikomose šeimo­
se vaikai buvo perpus mažiau iškalbingi - mokėjo vidutiniškai tik
525 žodžius.
Be abejo, vaiko girdimos kalbos sudėtingumas, įvairumas ir žo­
džių gausa yra vienas iš kalbos raidą skatinančių veiksnių. Tačiau
220 Šalin mitus

moksliškai neįrodyta, kad kalbos girdėjimas yra lemiamas, pagrin­

dinis veiksnys. Hart ir Risley surašė ištisus puslapius kitų reikšmin­
gų kintamųjų - visi jie koreliuoja su vaiko kalbos mokymusi.
Anglų kalboje vaikai dažniausiai girdi žodžius „buvo“, „iš“ „tai“,
„į“ ir „truputį“ - jie vadinami artimais žodžiais. Tačiau šiuos žo­
džius vaikai išmoksta vėliausiai - įprastai tik po antrojo gimta­
dienio. Pirmiausia jie išmoksta daiktavardžius, nors daiktavardžių
tėvų kalboje pasitaiko rečiausiai.
Požiūris, kad vaiko kalba (išvestis) yra tiesiogiai susijusi su įves­
timi, nepaaiškina, kodėl du panašiai augantys vaikai (pavyzdžiui,
abiejų mamos yra itin išprususios ir iškalbingos) kalbos mokosi
labai skirtingu greičiu.
Prieš dešimtį metų atliktas Hart ir Risley darbas kalbos tyrimus
pakreipė nauja linkme. Jis vis dar yra daugiausia cituojamas tyri­
mas visuose socialiniuose moksluose. Tačiau pastarąjį dešimtmetį
atsirado daugiau mokslininkų, mėginančių išsiaiškinti, kas įvyksta
per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus, kad vapesiai virsta
sklandžia kalba.
Šie naujausi tyrimai iš esmės pakeitė vyravusį požiūrį. Pagrindi­
nė informacija teka ne iš tos pusės, kaip mes manėme. Svarbiausia
tėvų užduotis yra ne prikišti vaikui / ausis daugybę žodžių, o pa­
stebėti, kas sklinda iš kūdikio, - ką sako jo burnytė, akytės, pirštu­
kai, - ir atitinkamai reaguoti. Jei, kaip Frazier, manote, kad kūdikis
neprisideda prie pokalbio, pražiūrite kai ką itin svarbaus.
Iš tikrųjų vienas iš mechanizmų, padedančių vaikui prabilti, yra
ne tėvų kalba - ne tai, ką vaikai girdi iš tėvų, o tai, ką tėvai jam
laiku, meiliai ir rūpestingai suteikia.
 Kodėl Mana kalba, o Alisa ne? 211

Daktarė Catherine Tamis-LeMonda iš Niujorko universiteto pasta­

rąjį dešimtmetį tyrė tėvų atsakus kūdikiams ir jų įtaką kalbos rai­
dai. Kartu su daktaru Marcu Bornsteinu iš Nacionalinio sveikatos
instituto ji siuntė tyrėjų komandas į šeimas, auginančias devynių
mėnesių kūdikį. Daugiausia tai buvo turtingos šeimos iš Niujorko
miesto apylinkių, tėvai itin išsilavinę. Tyrėjai padėdavo ant grindų
amžių atitinkančių žaislų ir paprašydavo mamų dešimt minučių
žaisti su vaiku.
Šis bendravimas buvo filmuojamas, vėliau išnagrinėta kiekviena
dešimties minučių filmuko sekundė. Kaskart, kai kūdikis pasižiū­
rėdavo į mamą, suvapėdavo ar paimdavo žaislą, tai būdavo pažymi­
ma. Vidutiniškai tai nutikdavo maždaug 65 kartus per 10 minučių,
bet kai kurie vaikai tądien buvo tylūs, o kiti labai aktyvūs. Kaskart,
kai mama iškart sureaguodavo, tyrėjai tai pažymėdavo. Mamos sa­
kydavo: „šaunuolis“, „tai šaukštas“ arba „pažiūrėk“. Mamos surea­
guodavo į maždaug 60 proc. mažylių veiksmų. Pavėluotas (daugiau
nei 5 sek.) arba ne laiku duotas atsakas buvo žymimas kitaip.
Paskui tyrėjai metus kas savaitę skambino mamoms ir aiškino­
si, kokius naujus žodžius vaikas tą savaitę ištarė - jie vadovavosi
vaikams žinomų 680 žodžių ir frazių sąrašu. Taip buvo itin tiks­
liai fiksuojama kiekvieno vaiko pažanga. (Filmavimas namie buvo
pakartotas, kai kūdikiams suėjo trylika mėnesių, siekiant iš naujo
įvertinti mamų atsakus.)
Tamis-LeMondos tyrime dalyvavę vaikai pirmuosius žodžius
ištarė prieš pat sueinant trylikai mėnesių. Vidutinis pusantrų metų
kūdikis mokėjo 50 žodžių, juos jungė ir net pasakojo apie tai, kas
neseniai nutiko. Tačiau imtyje buvo didelių skirtumų, vieni mažy­
liai lavėjo greičiau, kiti gerokai lėčiau.
Šį atotrūkį geriausiai paaiškinantis kintamasis yra mamos atsa­
ko į vaiko šneką ir tyrinėjimus dažnis. Mamų, kurios atsiliepdavo
222 Šalin mitus

dažnai, vaikučiai gerais šešiais mėnesiais lenkė tuos, kurių mamos

reagavo vangiai. Pirmuosius žodžius jie ištarė dešimties mėnesių, o
keturiolikos mėnesių perėjo į kitą svarbų etapą.
Atminkite, visos šios imties šeimos yra pasiturinčios, taigi visų
tėvų žodynas turtingas. Visi mažyliai girdėjo juos daug kalbant.
Tai, kaip dažnai mama pradėdavo pokalbį su vaiku, nepadėjo nu­
matyti kalbos raidos. Svarbiausia buvo tai, ar mama, kalbinama
vaiko, atsiliepia.
„Nemaniau, kad bus toks didelis raidos skirtumas, - prisime­
na Tamis-LeMonda. - Skirtumas buvo milžiniškas.“ Ji nurodo du
galinčius tai paaiškinti mechanizmus. Pirma, kai kreipiamasi ir at­
siliepiama, kūdikio smegenys mokosi, kad iš burnos sklindantys
garsai veikia tėvus ir patraukia jų dėmesį. Antra, vaikas daiktą turi
susieti su žodžiu, taigi žodis turi būti girdimas tada, kai kūdikis į jį
žiūri arba jį ima.
Viename straipsnyje Tamis-LeMonda lygina dvi mažas mergai­
tes iš savo tyrimo: Haną ir Alisą. Būdamos devynių mėnesių abi su­
prato maždaug po septynis žodžius, bet dar nė vieno netarė. Hana
čiauškėjo ir tyrinėjo pasaulį perpus rečiau nei Alisa - ši per dešimt
minučių tai padarė 100 kartų. Tačiau Hanos mama kur kas dažniau
atsiliepdavo vaikui. Ji praleido labai mažai progų atsakyti mergai­
tei, du kartus dažniau apibūdindavo tai, į ką Hana žiūrėdavo. Kai
mažyliams suėjo trylika mėnesių, skirtumas nepasikeitė; Hanos
mama atsiliepdavo maždaug 85 proc. kartų, o Alisos mama - maž­
daug 55 proc. kartų.
Per tą laiką Hana virto tikra plepute. Alisa pažangą darė lėtai.
Atotrūkis mėnuo po mėnesio vis didėjo. Aštuonioliktą mėnesį Ali'
sa prie aktyvaus žodyno pridėjo aštuonis naujus žodžius, o Hana -
net 150, penkiasdešimt iš jų buvo veiksmažodžiai ir būdvardžiai.
 ,
Kodėl Hana kalba o Alisa ne?

Dvidešimt vieno mėnesio Alisos sudėtingiausi sakiniai buvo „aš

sisi“ ir „mama atia“, o Hana vartojo daug prielinksnių ir įvairių
veiksmažodžių formų, sakydavo tokius sakinius kaip „Jonė valgė
bandelę su svogūnais.“ Dvejų metų Hanos žodžių buvo beveik ne­
įmanoma suskaičiuoti, nes ji kalbėjo apie viską.
Regis, šis kintamasis - kaip tėvai nedelsdami atsiliepia į vaiko
čiauškėjimą - yra galingiausias mechanizmas, vaiko vapėjimą pa­
verčiantis sklandžia kalba.
Jei į garsųjį Hart ir Risley tyrimą dar kartą pažvelgsime turė­
dami omenyje Tamis-LeMondos atradimus, išvysime tą patį me­
chanizmą. Hart ir Risley duomenimis, skurdžiai gyvenantys tėvai
vaikus kalbina ne rečiau už turtinguosius (maždaug kas 2 min.). Jie
šneka net daugiau už turtinguosius. Skiriasi tai, kaip tėvai atsiliepia
į vaiko veiksmus ir kalbą.
Pasiturintys tėvai daugiau nei 200 kartų per valandą atsiliepia
į tai, ką čiauška, sako ar daro vaikas - atsiliepia žodžiais ar prisi­
lietimu. Kaskart vaikui ką nors pasakius ar padarius tėvai tuoj pat
atsako. Valstybės išlaikomi tėvai į vaiko žodžius ir elgesį atsiliepia
perpus rečiau, nes juos slegia rūpesčiai ir gausesnė šeima. (Vėliau
atliktas daktaro Gary Evanso tyrimas parodė, kad ankštuose būs­
tuose gyvenantys tėvai vaikams atsiliepia rečiau - spūstis verčia
žmones psichologiškai užsisklęsti, jie mažiau reaguoja vienas į kitą.)
Tamis-LeMonda tyrimais nustatė tik koreliacijas - pačios sa­
vaime jos nėra įrodymas, kad tėvų polinkis atsiliepti vaikui lemia
greitesnį kalbos mokymąsi. Norėdami įsitikinti, kad viena sukelia
kitą, turėtume atlikti kontroliuojamą eksperimentą, kai tėvai didi­
na atsakų dažnį ir tikrinama, ar tai spartina kalbos mokymąsi.
Laimė, tokius eksperimentus jau atliko daktaras Michaelas
Goldsteinas iš Kornelio universiteto. Jam pavyko vos per dešimt
niinučių pakeisti vaikų vapesius.
224 Šalin mitus

Pirmą kartą, kai mama su kūdikiu atvyksta į Michaelo Goldstei-

no laboratoriją Kornelio universiteto psichologijos pastate, jie dar
nėra tiriami. Tik pusvalandžiui nuvedami į ramų kambarėlį su ke­
liais žaislais, kad apsiprastų su aplinka. Sienos čia baltos, papuoš­
tos Mikės Pūkuotuko lipdukais. Kilimas šviesiai rudas ir minkš­
tas atsisėsti. Ant grindų guli tokie patys žaislai, kokių vaikas gali
turėti namie: ryškiaspalvė minkšta kirmėlaitė, sumaunami žiedai,
išardomas kilimėlis ir žaislų dėžė tyrinėti. Trijose vietose kabo fil­
mavimo kameros, uždengtos baltu audeklu, kad nekristų į akis.
Mama puikiai žino, kad yra stebima kameros ir žmonių už didelio
veidrodinio stiklo, bet jai vis tiek smagu pabendrauti su vaikučiu,
neblaškomai mobiliojo ar namų ruošos. Kūdikis ropščiasi mamai
ant kelių, kišasi į burnytę žaisliukus, ojei moka ropinėti, veikiausiai
apžiūri žaislų dėžę.
Kitą dieną mama su kūdikiu vėl čia ateina. Per originalų Golds-
teino eksperimentą devynių mėnesių kūdikis aprengiamas džin­
siniu kombinezonu, kurio kišenėje prie krūtinės yra itin jautrus
belaidis mikrofonas. Mamai duodamos belaidės ausinės - tokios,
kokias naudoja oro uosto greitųjų takelių darbuotojai, slopinančios
visus garsus. Mama su vaikučiu vėl nuvedami į žaidimų kambarį
ir jų paprašoma pusvalandį žaisti, kaip jie pripratę. Po dešimties
minučių ausinėse pasigirsta tyrėjo balsas, jis duoda nurodymus. Iš­
girdusi trumpą paraginimą: „Pirmyn“, mama pasilenkia prie vaiko,
jį paglosto ar patapšnoja, galbūt pabučiuoja.
Mama nežino, kodėl taip turi daryti. Per dešimt minučių šį ragi­
nimą ji girdi dažnai, maždaug šešis kartus per minutę. Ji mato, kad
vaikas mojuoja rankytėmis, kartais pasispardo, bet, būdama su au-
 Kodėl Hana kolba, o Alisa ne? 225

sinėmis, nieko negirdi. Paskutines dešimt minučių jai vėl leidžiama

bendrauti su vaiku įprastai.
Išeidama su kūdikiu mama beveik nenutuokia, ko siekė tyrėjai.
Du pusvalandžius ji tik žaidė ir šnekėjosi su vaiku.
Bet štai kas vyksta anapus veidrodinio stiklo: per tas vidurines
dešimt minučių kaskart, vaikui išleidus balsinį garsą (ne sukosėjus,
suzirzus ar atsikrenkštus), stebėtojai jį išgirsdavo per mikrofoną.
Tyrėjas iškart paragindavo mamą: „Pirmyn“, ir po sekundės mama
meiliai paliesdavo vaiką. Vėliau tądien studentai doktorantai su­
sėdo su vaizdajuostėmis ir sekundė po sekundės suskaičiavo, kaip
dažnai kūdikis čiauškėjo ir kokius garsus skleidė.
Nors visi kūdikių vapesiai atrodo nieko nereiškiantys, iš tikrųjų
vyksta pažanga etapais - kiekvienos rūšies vapesiai yra brandesni
ir pažangesni už ankstesniuosius. „Balso traktą valdo daugiau nei
aštuoniasdešimt raumenų, jie įvaldomi tik per metus ar daugiau“, -
aiškina Goldsteinas. Naujagimiai skleidžia kvazirezonansinius balsi­
nius garsus. Jienaudojasi balso trakto užpakaline dalimi, gerklė būna
uždara, oro praeina mažai. Naujagimių gerklos dar nenusileidusios,
todėl oras eina ir per burną, ir per nosį. Susidaro nosinis, gargždus
garsas, dažnai skambantis taip, lygkūdikis būtų neramus (taip nėra).
Nors vaikas dar kelis mėnesius nepereis į kitą garsų etapą,
vyksta itin svarbus bendravimas su tėvais. Jie su vaiku pakaitomis
„šnekasi“, lyg vyktų dialogas. Kūdikis suguguoja, tėtis atsiliepia:
„Nejaugi?“ Kūdikis vėl sučiauška, tėtis linksmai atšauna: „Ką gi,
paklauskime mamos.“
Dauguma tėvų, regis, intuityviai, net nepaskaitę apie tai vadovė­
liuose, jaučia, kad reikia bendrauti su kūdikiu, bet ne visi tai daro
vienodai gerai. Įstabus vokalinio bendravimo tyrimas parodė, kad
kuo darnesni keturių mėnesių kūdikio ir tėvų pašnekesiai, tuo di­
desnė tikimybė, kad vėliau jo pažintiniai gebėjimai bus didesni.
226 Šalin mitus

Pasak Goldsteino, „šnekėjimasis pakaitomis spartina kalbos

raidą - skatina kūdikius leisti sudėtingesnius garsus“.
Tėvai savo vaikams nejučia prabyla dainingu balsu (tai vadina­
ma parenteze), nors nesupranta, kodėl jaučia keistą potraukį tai
daryti. Jie kalba gimtąja kalba, tik jausmingiau, nutęsdami balses,
pabrėždami kirčius. Tai nesusiję su kultūra - taip elgiasi beveik viso
pasaulio tėvai, - o fonetinės tokios kalbos ypatybės padeda vaikų
smegenims atskirti pavienius garsus.
Maždaug penkių mėnesių kūdikis jau yra tiek įvaldęs balso trak­
to raumenis, kad gali atidaryti gerklę ir pro ją iškvėpti orą - taip
jam kartais pavyksta išleisti rezonansines balses. „Mamai iš penkių
mėnesių kūdikio išgirsti skambų garsą, - dėsto Goldsteinas, - šis
tas ypatingo. Tai labai jaudinama patirtis.“ Jei mama laiku atsilieps,
vaiko smegenys suvoks, kad naujasis garsas pelnė daugiau dėme­
sio. Šiuo metu tėvai liaujasi reagavę į visus garsus, nes juos girdi
dažnai. Selektyvus atsakas savo ruožtu skatina vaiką tarti daugiau
rezonansinių garsų.
Netrukus vaikas ima tarti trumpus skiemenis, priebalsių ir bal­
sių derinius. Jis nebe guguoja, o sako „ba“, „da“, pasitelkęs kalbos
padargus priekinėje burnos dalyje. Tačiau perėjimas nuo priebalsio
yra ištęstas, nes liežuvis, dantys ir dantenos negali gana greitai išsi­
skirti - balsis skamba iškraipytai. (Todėl daugelio mažylių pirmieji
žodžiai prasideda raidėmis b ir d- tai pirmi tikri priebalsiai, kokius
geba ištarti raumenys.)
Dažniausiai devynių, bet kartais jau šešių mėnesių kūdikiai pra­
deda tarti kanoninius skiemenis - tai yra pagrindinės suaugusiųjų
kalbos sudėtinės dalys. Nuo priebalsio prie balsio pereinama grei­
tai, kvėptelėjimas būna trumpas. Vaikas beveik pasirengęs skieme­
nis jungti į žodžius. „Tyrimą atlikome su devynių mėnesių kūdi­
kiais, nes tokiame amžiuje įprastai dar girdimi visų keturių rūšių
 Kodėl Hana kalba, o Alisa ne?

vapesiai“, - kalba Goldsteinas. Kvazirezonansinių balsių, ko gero,

dar yra dauguma, o kanoniniai skiemenys - gana reti.
Žinant, kaip vyksta raida, įstabu išgirsti, kaip per Goldsteino
eksperimentą pasikeičia kūdikių čiauškėjimas. Per pirmąsias 10
minučių (įprastai mama namie tiek laiko be pertrūkio bendrauja
su vaiku) vaikas vidutiniškai ką nors ištaria 25 kartus. Per vidurines
10 minučių, kai Goldsteinas ragindavo mamą „pirmyn“, tas skai­
čius šoktelėdavo iki 55 kartų. Garsų sudėtingumas ir brandumas
irgi nepaprastai padidėjo; beveik visi balsiai buvo skambūs, kūdikis
geriau sudarė skiemenis. Anksčiau reti kanoniniai skiemenys dabar
buvo tariami vidutiniškai beveik pusę visų kartų.
Mane tai apstulbino - per tas dešimt minučių vaikai išties išmo­
ko kalbėti taip, lyg būtų ūgtelėję penkiais mėnesiais.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad kūdikis nemėgdžioja tėvų leidžia­
mų garsų“, - pabrėžia Goldsteinas.
Per tas vidurines dešimt minučių mama tik glostė vaiką, apdo­
vanodama už čiauškėjimą. Kūdikis iš mamos lūpų neišgirdo be­
veik nė garso. Vien prisilietimai nepaprastai pakeitė vapėsiu dažnį
ir brandumą.
Goldsteinas pakartojo eksperimentą, tik šįkart liepė tėvams ne
tik paliesti, bet ir pakalbinti kūdikį. Pusei tėvų jis nurodydavo tarti
balsius, o kitai pusei - į žodžius panašius priebalsių ir balsių skie­
menis, pavyzdžiui, „dat“. Nenuostabu, kad balsius girdintys kūdi­
kiai vartojo daugiau balsių, o tie, kuriems buvo sakomi skieme­
nys, tarė daugiau kanoninių skiemenų. Kūdikiai nekartojo tų pačių
balsių ar skiemenų. Jie perėmė fonologinį modelį. Tėvai, sakantys
»aaa“, iš kūdikio gali išgirsti „ee“ arba „oo“, o tie, kurie sako „dat“,
gali sulaukti „bem“. Tokie maži kūdikėliai dar nebando mėgdžioti
tėvų leidžiamų garsų; jie mokosi pereiti nuo priebalsio prie balsio,
ir netrukus šį modelį pritaiko visiems žodžiams.
228 Šalin mitus

C T ^ jCTj

Goldsteino tyrimas tam tikra prasme atskleidė mokymosi kalbėti

paslaptį - mokslininkas uoliems tėvams nurodė kelią, kaip paspar­
tinti vaikučių kalbos raidą. Tačiau Goldsteinas įspėja tėvus neper­
sistengti. „Vaikų smegenims reikia pertraukų, kad įtvirtintų tai, ką
išmoko, - nurodo jis. - Kartais vaikams reikia pažaisti vieniems ir
pačiauškėti sau.“ Jis cituoja įvairius mokslininkus nuo B. F. Skinne-
rio, siekdamas įrodyti, kad atsitiktiniai apdovanojimai yra pavei­
kesni už nuolatinius.
Tėvams, kuriems gali šauti mintis atsiimti vaiką iš darželio, kad
šis gautų ganėtinai atliepų, Goldsteinas tvirtina: „Gerame darželyje
vaikas, ko gero, gauna tiek atsako, kiek jam reikia.“
Tamis Le-Monda irgi įspėja pernelyg nestimuliuoti kūdikių. Iš
jos tyrimo mamos taip nebendrauja su kūdikiais visą dieną. „Per
mano tyrimą mamoms buvo nurodyta atsisėsti ir žaisti su kūdi­
kiu. Tos pačios mamos, maitindamos kūdikį, galbūt atsiliepia tik
30 proc. kartų. Kai mama ruošia valgyti, o mažylis žaidžia ant grin­
dų, ji, ko gero, sureaguos tik 10 proc. kartų. Kai kartu skaitys kny­
gas, atsakas vėl bus dažnas.“
Pernelyg entuziastingus tėvus Goldsteinas įspėja ir dar dėl dvie­
jų dalykų. Pirma, tėvai, stengdamiesi kuo dažniau atsiliepti vaikui,
gali padaryti klaidą - paskatinti ne tokius skambius garsus ir taip
sulėtinti vaiko raidą. Vaikas jaustųsi apdovanotas už nebrandžią
kalbą, jam būtų per lengva sulaukti dėmesio. Deja, kol kas nežino­
ma, kiek tėvai natūralioje aplinkoje turėtų tapti išrankesni ir susi­
laikyti nuo atsako į nebrandžius garsus.
Antrą patikslinimą Goldsteinas pateikia remdamasis tyrimu, at­
liktu supartnere iš Kornelio universiteto - daktare Jennifer Schwade.
 Kodėl Hona kalba, o Alku ne? 229

Goldsteino specializacija yra pirmi kūdikių gyvenimo metai, o

Schwade yra antrųjų metų žinovė - tuo metu vaikai išmoksta pir­
muosius tris šimtus žodžių. Vienas iš būdų padėti tai padaryti -
„įvardyti daiktus“, t. y. pasakyti vaikui: „tai tavo vežimėlis“, „matai
tą gėlę?“ arba „pažiūrėk į mėnulį“. Kūdikiai per įvardijimą mokosi
greičiau, jei tėvai palaukia, kol mažylio akys nukryps į daiktą. Ypač
paveikus šis metodas tada, kai kūdikis žiūri ir čiauška arba žiūri ir
rodo. Geriausia, jei tėvai nesikiša, nenurodo, į ką vaikui žiūrėti, o
leidžiasi vadovaujami vaiko. Jei daiktas įvardijamas teisingai, mažy­
lio smegenys garsą susieja su daiktu.
Tėvai daro dvi klaidas. Pirma, jie kišasi, nelaukdami, kol vaikas
pats susidomės daiktu. Antra, nekreipia dėmesio, į ką vaikas žiūri,
o remiasi tuo, ką, jų manymu, vaikas bando pasakyti.
Pavyzdžiui, iškėlęs šaukštą kūdikis sako „bū bū“, o uolus tėve­
lis nusprendžia, kad jis ištarė „buteliukas“, taigi prašo buteliuko.
Tėtis atsiliepia: „Buteliukas? Nori savo buteliuko? Tuoj duosiu tau
buteliuką.“ Tėvas netyčia supainiojo vaiką, išmokė, kad šaukštas
vadinamas „buteliuku“. Kai kurie tėvai per Goldsteino ir Schwade
tyrimus šią klaidą daro 30 proc. kartų. „Bė“ klaidingai supranta­
mas kaip „buteliukas“, „brolis“ ar „bandelė“. „De“ suprantamas kaip
„tėtė“ arba „kėdė“, „ka“ - kačiukas, „eb“ - obuolys. Iš tikrųjų devy­
nių mėnesių kūdikiai veikiausiai neturi galvoje nieko panašaus - jie
tik taria kanoninius skiemenis.
Manydami, kad vaikas taria žodžius, kai jis to dar nemoka, ga­
lime tik pakenkti.
Teisingas daiktų įvardijimas, kai kūdikiui yra devyni mėne­
siai, stipriai teigiamai koreliuoja su žodynu po šešių mėnesių
(r = 81 proc.). Klaidingas įvardijimas, pavyzdžiui, sakymas „bu­
teliukas“, kai vaikas laiko šaukštą, stipriai neigiamai koreliuoja su
vėlesniu žodynu (r = -68 proc.). Ką tai reiškia realiame gyvenime?
230 Šalin mitus

Mama, per Schwade tyrimą geriausiai įvardijusi daiktus, turėjo

penkiolikos mėnesių dukterį, suprantančią 246 ir tariančią 64 žo­
džius. Ir, priešingai, mamos, kuri daugiausia painiojo vaiką, pen­
kiolikos mėnesių dukrelė suprato tik 61 žodį ir tarė vos penkis.

Pagal Schwade tyrimų rezultatus, daiktų įvardijimas yra tik vienas

iš būdų paskatinti kūdikio kalbos raidą. Tėvai visa tai daro natūra­
liai, bet irgi nevienodai gerai. Šiame skyriuje aptarsime dar penkis
metodus.
Pavyzdžiui, suaugusieji, su mažais vaikais kalbėdamiesi apie
smulkius daiktus, dažnai juos sukioja, krato ar judina - neretai
taikydami prie dainingos parentezės. Toks daikto judinimas labai
padeda išmokti jo pavadinimą. Judantis daiktas patraukia kūdikio
dėmesį, suteikia multisensorinę patirtį. Tačiau judinimas naudin­
gas tik iki 15 mėnesių - paskui vaikui to nebereikia, iš to jis nebe­
gauna naudos.
Ne mažiau už multisensorinę patirtį padeda kalbos girdėjimas
iš kelių žmonių.
Ajovos universiteto mokslininkai neseniai atrado, kad 14 mėne­
sių vaikai naujo žodžio neišmoksta, jei jį girdi tik iš vieno žmogaus,
net jei žodis kartojamas daug kartų. Regis, jie net nesuvokia, kad
turi mokytis. Mokslininkai, užuot davę vaikams daug kartų klausy­
tis vieno žmogaus tariamo žodžio, tą žodį leido išgirsti iš kelių žmo­
nių. Vaikai jį iškart išmoko. Girdėdamas kelis kalbančius žmones,
vaikas suvokia, kad nors garsai yra tie patys, skiriasi tarimo aukštis
ir greitis. Suvokdamas skirtumus vaikas supranta, kas yra pastovu.
Įprastas dvimetis vaikas per dieną išgirsta maždaug 7000 frazių.
Tai nėra pirmą kartą girdimi, sunkiai suprantami žodžiai. Vaikas
 Kodėl Hona kalba, o Alisa ne? 231

jau daug ką žino. 45 proc. mamų frazių prasideda vienu iš šių sep­
tyniolikos žodžių:

kas, tai, tas, tu, yra, nėra, aš, daryk, nedaryk, reikia, galima, ne­
galima, kur, ten, kas, ateik, žiūrėk.

Turėdami 156 dviejų-trijų žodžių derinių sąrašą, mokslininkai

gali nuspėti dviejų trečdalių mamų vaikams sakomų sakinių pradžią.
Šie nuspėjami ir pasikartojantys žodžių deriniai - vadinami rė­
mais - yra lyg teksto išryškinimas spalvikliu. Vaikas jau žino didžio­
sios frazės dalies fonemų skambesį - tik maža dalis yra visiškai nauja.
Turbūt manote, kad vaikas iš pradžių turi išmokti tam tikrą
skaičių žodžių ir tik paskui mokosi gramatikos, bet yra priešingai.
Žodžių mažylis mokosi remdamasis gramatika.
Pavyzdžiui, daug metų mokslininkai buvo įsitikinę, kad vaikai
daiktavardžių išmoksta greičiau nei veiksmažodžių - buvo spė­
jama, kad vaikai mokosi įvardyti daiktus, kai dar net nesupranta
veiksmo apibrėžimo. Paskui mokslininkai nuvyko į Korėją. Korė­
jiečių kalboje, ne taip kaip europietiškose, sakiniai dažnai baigiasi
veiksmažodžiu, o ne daiktavardžiu. Dvidešimties mėnesių kūdikiai,
mokantys mažiau nei 50 žodžių, žinojo daugiau veiksmažodžių nei
daiktavardžių. Pirmiausia vaikas išmoksta tuos žodžius, kurie ta­
riami sakinio gale, nes juos girdi aiškiausiai.
Iki pusantrų metų vaikai nesupranta vidury sakinio ištartų
daiktavardžių. Pavyzdžiui, kūdikis gali žinoti visus tokio sakinio
žodžius: „Princesė padėjo žaislą po kėde.“ Vis dėlto, girdėdamas
tokį sakinį, vaikas nesupras, kas nutiko žaislui, nes žodis „žaislas“
yra sakinio viduryje.
Sakinio rėmai tampa svarbia nuoroda. Girdėdamas: „Pažiūrėk
į___“, vaikas greitai susigaudo, kad___ yra naujas dalykas, kurį
232 Šalin mitus

jam reikia pamatyti. Po „negalima“ eina tai, ką jis turi liautis da­
ręs - nors dar nežino žodžių „liesti“ ar „elektros lizdas“.
Jei nebūtų rėmų, vaikas turėtų nuolat stengtis atspėti tų kelių
žinomų žodžių kontekstą.
Ta pati taisyklė - pasikartojančiais žodžiais išryškinti naujus -
galioja ir gramatikai.
Rėmų giminaitis yra variantų rinkinys. Jame sakinio konteks­
tas ir prasmė lieka pastovūs serijoje sakinių, o žodynas ir grama­
tinė struktūra kinta. Pavyzdžiui, variantų rinkinys skambėtų taip:
„Reičele, nunešk tėčiui knygą. Nunešk jam knygą. Paduok ją tėčiui.
Ačiū, Reičele, tu padavei tėčiui knygą.“
Taip Reičele sužino, kad „knygą“ dar yra ir „ją“, o tėtį galima
pavadinti „jam“. Kad „nešti“ ir „duoti“ susiję su daikto perkėlimu.
Gramatine prasme ji išgirdo būtąjį „duoti“ laiką ir sužinojo, kad
daiktavardžius iš subjektų galima paversti objektais (ir atvirkščiai),
o veiksmažodžius galima vartoti kaip nurodymą veikti („paduok“)
arba jais aprašyti atliktą veiksmą („ji padavė“).
Variantų rinkiniai - Schwade bendradarbės iš Kornelio uni­
versiteto Heidi Waterfall specializacija. Paprastai tariant, variantų
rinkiniai labai padeda mokytis sintaksės ir žodžių, o kuo daugiau
variantų (su daiktavardžiais, veiksmažodžiais, įvardžiais ir prie­
linksniais), tuo geriau.
Visi elementai nuo daiktų judinimo iki variantų rinkinių moko
vaikus, kas yra ženklas ir kas yra garsas. Visais atvejais svarbu žino­
ti, į ką sutelkti dėmesį, o ko nepaisyti, - šią tiesą puikiai iliustruoja
pavidalų atpažinimo tyrimas.
Daiktai, kuriuos vaikai mokosi įvardyti, gali būti keisčiausių pa­
vidalų. Įprasti dalykai, pavyzdžiui, sunkvežimiai, šunys, telefonai ar
striukės, būna įvairiausių spalvų, dydžių ir paviršiaus tekstūrų. Jau
 Kodėl Hana kalba, o Alisa ne? 233

15 mėnesių vaikai įprasmina pasaulį jungdami panašaus pavidalo

daiktus, nekreipdami dėmesio į kitas smulkmenas. Tačiau kai kurie
vaikai nesusigaudo, į ką susitelkti, ir negebėjimas atpažinti pavida­
lus stabdo jų kalbos mokymąsi.
Vis dėlto to išmokstama. Per vieną eksperimentą daktarės Linda
Smith ir Larissa Samuelson septynias savaites į laboratoriją kvies­
davosi 17 mėnesių kūdikius ir mokydavo juos atpažinti pavidalus.
Pamokėlės buvo stebėtinai trumpos - vos po penkias minutes,
per jas vaikas išmokdavo atpažinti keturis naujus pavidalus („Tai
paukščiukas. Surasi paukščiuką?“)- To užteko. Poveikis buvo pri­
bloškiamas. Daiktų pavadinimų žodynas išaugo 256 proc.
Jei devynių mėnesių kūdikis ištaria vieną žodį, jo raida normali.
Jei bus deramai skatinamas, per kelis mėnesius jis išmoks 50-100
žodžių. Būdamas dvejų mokės jų apie 320, dar po dviejų mėne­
sių - per 570. Paskui atsidarys šliuzo vartai. Trejų metų vaikas vei­
kiausiai kalbės pilnais sakiniais. Kai ateis laikas eiti į parengiamąją
klasę, tikrai mokės daugiau nei 10 000 žodžių.

Viena yra klausytis, ką Goldsteinas ir Schwade pasakoja apie šiuos

kalbos lavinimo metodus, o kas kita savo akimis matyti, kaip jie
veikia.
Netrukus, kai grįžome iš Kornelio, Ashley pasitaikė tokia proga.
Ji susitiko su geriausiais savo draugais Glennu ir Bonnie Summe-
riais bei jų dvylikos mėnesių dukrele Jenna jaukiai pavakarieniauti
Vestvude, vakarų Los Andželo prekybos rajone. Jenna yra lyg duk­
terėčia Ashley, ji padovanojo mergytei Kornelio džemperiuką su
raudonu gobtuvu. Vakarieniaudama Ashley neištvėrė neišmėginusi
su Jenna kai kurių kalbos lavinimo metodų.
234 Šalin mitus

Kai tik Jenna į ką nors pažvelgdavo, Ashley iškart įvardydavo

daiktą. „Ventiliatorius“, - pasakė Ashley, kai Jennos žvilgsnis nu­
krypo į ventiliatorių, besisukantį prie lubų. „Telefonas“, - suulbėjo
ji, kai mergaitė išgirdo čirškiant ant sienos kabantį picerijos telefo­
ną ir pažvelgė į jį. Kai tik Jenna sučiauškėdavo, Ashley iškart atsi­
liepdavo žodžiu ar prisilietimu. Ashley aiškiai skyrė įvairius Jennos
čiauškesius.
Jenna pasisuko į mamą ir parodė vaikišką ženklą, reiškiantį
„noriu dar“ - pabaksnojo pirštų galais. Ji norėjo dar vieno Bonnie
jai atnešto nektarino gabaliuko.
Padavusi mergytei vaisių, Bonnie pasiskundė: „Tai vienintelis
vaikiškas ženklas, kurį ji rodo - išmokė mano draugė. Dabar nebe­
galiu pripratinti Jennos sakyti „dar“. Anksčiau ji mėgindavo ištarti
šį žodį, bet dabar tik rodo pirštais. Negaliu pakęsti.“
Ashley pasijuto mažumėlę kalta; juk ji irgi darė eksperimen­
tus su mergaite. Tačiau pastebėjusi, kad Jenna ėmė vapėti kur kas
daugiau nei anksčiau, nurimo. Jenna kalbėdama žiūrėjo tiesiai į
Ashley ir vartojo daugiau priebalsių ir balsių derinių. Ashley ap­
ėmė džiaugsmas. Ten, Vestvudo prekybos centre, ji su savo dukte­
rėčia pakartojo Goldsteino tyrimą ir per penkiolika minučių gavo
tuos pačius rezultatus.
Įsidrąsinusi Ashley paklausė Jennos tėvų, ar galėtų šį tą išmė­
ginti. Jenna mokėjo ištarti maždaug dešimt žodžių: „pienas“, „kny­
ga“, „mama“, „atia“ ir panašiai. Tačiau tėvams dar nebuvo pavykę
iškart išmokyti ją naujo žodžio. Goldsteino eksperimentas pavyko
puikiai, taigi Ashley nusprendė išmėginti Schwade daikto judinimo
metodą. Paėmusi nektarino gabaliuką, pasukiojo jį ore, sakydama:
„Vaiii-sius, Dže-na, vaiii-sius.“ Jenna į ją žiūrėjo išputusi akeles.
„Dabar jūs“, - Ashley paragino Glenną ir Bonnie.
„Vaiii-siuuusss“, - ištarė Glennas, kilnodamas kitą nektarino
 Kodėl Hana kalba, o Alisa ne? 235

gabaliuką. Jis ne dainavo, o veikiau staugė kaip Helovino vaiduo­

klis. Ashley jį pamokė: reikia kalbėti melodingai, o ranką judinti
ritmingai. Glennas pamėgino dar kartą. „Vaiii-siuuusss“, ir padėjo
nektarino gabaliuką prieš dukrą.
„Ūūūs!!!“ - suspigo Jenna, griebdama nuo stalo skiltelę.
Glennas nusijuokė, pasižiūrėjo į Ashley ir sušuko: „Nemaniau,
kad taip greitai pavyks!“
Ashley to irgi nesitikėjo. Jenna kartojo naują žodį, kol maišelis
ištuštėjo. Nereikia nė sakyti, kad Jennos tėvai likusį vakarienės lai­
ką dvigubai dažniau įvardydavo ir judindavo daiktus. Kitą dieną,
judindami daiktus, jie išmokė mergaitę žodžių „kojinė“ ir „batas“.
Nuo to laiko jie ėmė dažniau atsiliepti į Jennos vapesius ir iškart
pamatė skirtumą.

Šeštajame-septintajame dešimtmečiuose Masačūsetso technologi­

jų instituto lingvistas daktaras Noamas Chomsky savo teorija apie
įgimtą visuotinę gramatiką pakeitė socialinių mokslų kryptį. Jis
teigė, kad tai, ką vaikai girdi ir mato, ko yra mokomi - pernelyg
nenuoseklu ir netvarkinga, todėl tuo nepaaiškinama, kaip vaikai
taip greitai išmoksta kalbą. Įvesties srautas neatitinka to, kas išeina
iš vaiko lūpų. Chomsky pabrėžė, kad maži vaikai geba kur kas dau­
giau nei pakartoti girdėtus sakinius; nė nesimokę gramatikos jie
kuria naujus, unikalius, gramatiškai beveik taisyklingus sakinius.
Todėl Chomsky daro išvadą, kad kūdikiai turi įgimtą konstruktą,
gilų sintaksės ir gramatikos pojūtį.
Devintajame dešimtmetyje Chomsky buvo daugiausia cituoja­
mas gyvas mokslininkas visose mokslo srityse, ir iki pat šio tūks­
tantmečio išliko sąrašų viršuje.
236 Šalin mitus

Tačiau vėlesniais dešimtmečiais buvo iš dalies ištirtas kiekvie­

nas kalbos mokymosi etapas, ir paslapties šydas nukrito. Paaiškėjo,
kad kiekvienas mokymosi etapas yra garsinės ir vaizdinės įvesties,
deramo atsako ir intuityvaus kalbos skatinimo pasekmė - visi šie
dalykai kreipia vaiko dėmesį į svarbius dėsningumus. Net ir pats
Chomsky apsvarstė naujai atrastų kalbos mokymosi mechanizmų
svarbą. 2005 m. jis su bendradarbiais mažumėlę mįslingai parašė:
„Kai kalbiniai gebėjimai suskaidomi į sudedamąsias dalis (sudėtin­
gas, bet būtinas procesas), įžengiame į sritį, kur konkrečius mecha­
nizmus galima empiriškai ištirti visais lygmenimis... Vykstant šios
srities tyrimams, tikimės gauti įvairių atsakymų.“
Taip neatmetama galimybė, kad kai kas vis dėlto yra įgimta, ta­
čiau nepaaiškinamų, todėl įgimtai gramatikai priskiriamų dalykų
sparčiai mažėja.
Panašų argumentą galime pritaikyti mūsų visuomenės požiūriui,
kad didesni ar mažesni kalbėjimo ar skaitymo gebėjimai susiję su
įgimtu gabumu kalboms. Tėvams šie gebėjimai išties atrodo įgimti,
nes, pavyzdžiui, jų dukra vos prabilusi aplenkė kitus vaikus: dvejų
kalbėjo pilnais sakiniais, trejų skaitė žodžius, o ketverių - knygas.
Tačiau tėvai nesuvokia savo įtakos per pirmuosius dvejus metus.
„Matydami, kaip lavėja jų vaikas, tėvai mato tik išvestį, o ne už
jos slypintį mechanizmą, - kalba Goldsteinas. - Mes stebime tik
reikšmingus pokyčius, todėl tėvai linkę manyti: „Ko gero, tai įgim­
ta.“ Manau, tėvai nesuvokia, ką duoda kūdikiams.“
Išsamus daktaro Philipo Dale’o iš Naujosios Meksikos universiteto
tyrimas, per kurį tapatūs dvyniai buvo lyginami su netapačiais, paro­
dė, kad kalbos mokymasis tik 25proc. susijęs su genetiniais veiksniais.
Įdomu, ar vaikai, iš pradžių įgiję persvarą, ir vėliau išlaiko pra­
našumą? Ar anksti pradėjęs kalbėti vaikas pradinėje mokykloje ge­
riau skaitys? O gal kiti vaikai susigriebs ir jį pavys?
 Kodėl Hana kolba, o Alisa ne? 237

Mokslininkai tvirtina, kad teisingi abu teiginiai. Pranašumas

yra realus, bet daug vaikų gali pasivyti spartuolius, o ankstesnis jų
atsilikimas vėliau neturės jokių pasekmių. Daktaras Bruce’as Tom-
blinas, Ajovos universiteto Vaikų kalbos tyrimų centro direktorius,
atkreipia dėmesį, kad pradinėje mokykloje kalbinių gebėjimų lygis
išlieka itin pastovus, bet prieš tai jis toks nebūna. „Rezultatų kreivė
panaši į spagečius, - aiškina jis. - Vienintelis įprastai raidai būdin­
gas dalykas yra jos nepastovumas.“
Pasak Tamis-LeMonda, ypač tai pasakytina apie kūdikius, kurie
vėlai prabyla, bet anksti supranta daug žodžių. „Kartais atrodo, kad
vaikas pasivijo bendraamžius, nors jis išties net nebuvo atsilikęs;
pasyvusis jų žodynas plėtėsi sparčiai, bet jie mažai šnekėjo dėl dro­
vumo ar dėl to, kad dar neturėjo motorinių įgūdžių.“
Daktaras Jesse’as Snedekeris tyrė, kaip Jungtinėse Valstijose se­
kasi iš kitų šalių kilusiems įvaikintiems vaikams. Šie vaikai pirmuo­
sius vienus ar kelerius metus būna praleidę vaikų namuose ar glo­
bėjų šeimose, o paskui patekę į gana turtingas amerikiečių šeimas.
Kai kurie įvaikiai išties turi mokymosi sunkumų, bet „tie įvaikiai,
kurių raida įprasta, amerikiečius bendraamžius pasiveja per trejus
metus“, - pabaigia Snedekeris. Tai pasakytina apie mažylius, įvai­
kintus ir vienų, ir penkerių, ir net dešimties metų.
Vis dėlto bendra tendencija aiški - ankstyvas kalbos išmoki­
mas gali būti reikšmingas, bent jau pirmaisiais pradinės mokyklos
metais. Remdamasis garsiu Hart ir Risley iš Kanzaso universiteto
tyrimu, daktaras Dale’as Walkeris analizavo, kaip šiems vaikams
mokslai sekasi po šešerių metų - trečioje klasėje, kai jiems devy-
neri. Trejų metų vaikai tiriami, kokio vidutinio ilgio sakiniais kal­
ba, kokio platumo jų aktyvusis žodynas; tyrimų rezultatai leidžia
gana patikimai numatyti jų kalbinius gebėjimus trečioje klasėje.
Stipriausia yra šnekamosios kalbos koreliacija, gana stipri skaity­
238 Šalin mitus

mo, rašybos ir kitų kalbinių įgūdžių koreliacija. Su matematika tai

nesusiję, ir nėra ko stebėtis; regis, didesni kalbiniai gebėjimai ne­
skatina kitų pažintinių funkcijų.
Greitą kalbos raidą reikėtų laikyti tuo, kas ji yra: gera pradžia,
bet toli gražu ne garantija. „Kūdikystė nėra vienintelis lemiamas
laikotarpis, - aiškina Tamis-LeMonda. - Kiekvienu laikotarpiu at­
siranda naujų gebėjimų, ir žodynas nuolat plečiasi.“
 Pabaiga
Mitas apie supersavybę
Prieš pradėdami rašyti šią knygą, mudu su Ashley tvirtai pasiry-
žome nesusitelkti vien į vaikų intelektą. Mūsų tikslas buvo ne pro-
tinguoliai, domėjomės įvairiais vaikystės aspektais, tarp jų moralės
raida, elgesiu su bendraamžiais, savitvarda ir nuoširdumu.
Šias temas, regis, pasirinkome pačiu laiku. Per pastaruosius
dešimt metų susiformavo nauja psichologijos šaka. Mokslininkai,
užuot tyrę patologiškus ligoninių pacientus, savo įgūdžius pasitel­
kė sveikiems, laimingiems ir klestintiems žmonėms tirti. Jie siekė
išsiaiškinti, kokie įpročiai, vertybės ir neurologinės ypatybės lemia
didesnę gerovę. Iš šio naujo atspirties taško buvo pasiekta įžvalgų,
kaip stiprinti teigiamas emocijas, kaip antai atsparumas, džiugu­
mas ir dėkingumas.
Per vieną pavyzdinį tyrimą daktaras Robertas Emmonsas iš
Kalifornijos universiteto Deivise paprašė koledžo studentų rašyti
dėkingumo dienoraštį. Pirmų kursų studentai dešimt savaičių var­
dijo per savaitę įvykusius dalykus, už kuriuos jaučiasi dėkingi. Re­
zultatai buvo įspūdingi: dėkingumo žurnalus rašę studentai buvo
25 proc. laimingesni, optimistiškiau žvelgė į ateitį ir tyrimo metu
mažiau sirgo. Jie net daugiau sportavo.
Emmonsas pakartojo tyrimą, šįkart studentai dvi savaites kas­
dien rašė dėkingumo dienoraštį. Be to, klausimynai apie dalyvius
242 Šalin mitus

buvo nusiųsti artimiems jų draugams - jų paprašyta įvertinti drau­

gą pagal įvairius kriterijus. Mokslininkas norėjo patikrinti, ar tiria­
mųjų jausmas, kad jie tapo laimingesni, nėra tik vidinė būsena; ar
pasikeitė jų bendravimas su kitais? Atsakymas buvo tvirtas „taip“.
Draugai pastebėjo, kad tiriamieji tapo paslaugesni ir emociškai la­
biau palaikantys.
Filosofai nuo seno rašė apie dėkingumo svarbą. Ciceronas jį
vadino visų dorybių motina. Šekspyras nedėkingumą apibūdino
kaip šėtoną marmurine širdimi ir pareiškė, kad vaikų nedėkingu­
mas yra bjauresnis už jūrų pabaisą. Tačiau iki Emmonso tyrimų
negalėjome tvirtai pasakyti, ar dėkingumas lemia gerovę, ar tėra
gerovės šalutinis reiškinys. Be abejo, abu susiję vienas su kitu, bet
Emmonsas įrodė, kad dėkingumą galima sustiprinti, ir iš to kyla
didesnė gerovė.
Pats savaime šis atradimas nebuvo niekuo ypatingas, bet lai­
mės teorijai jis buvo svarbus. Dar 1971 m. mokslininkai Philipas
Brickmanas ir Donaldas Campbellas žmogaus gyvenimą apibūdino
kaip „hedonizmo bėgtakį“. Dauguma turime stipriai dirbti, kad iš­
saugotume savo padėtį visuomenėje. Net jei mūsų padėtis pagerė­
ja, sėkme džiaugiamės trumpą laiką, nes hedonistiniai troškimai ir
lūkesčiai kyla kartu su padėtimi. Brickmanas ir Campbellas teigia,
kad laimėjusieji loterijoje po kiek laiko nebesijaučia laimingesni
už nelaimėjusiuosius, o tie, kurių paralyžiuotos kojos, nėra nelai­
mingesni už mus, vaikštančius. Jie tvirtina, kad tai neišvengiama
dėl žmogaus nervų sistemos ypatybių. Mūsų smegenys sukurtos
pastebėti naujus dirgiklius, o į kasdienius, numatomus nekreipti
dėmesio. Mes pastebime santykinius ir naujus pokyčius - jie mus ir
veikia. Kai tik padėtis tampa stabili, grįžtame į pradinį gerovės lygį-
Tai, kad gebame prisitaikyti, gali būti gerai. Kai gyvenimas griū­
va, netrukus su tuo apsiprantame - pasikeitusios aplinkybės mums
 Pabaiga 243

neišmuša žemės iš po kojų. Bet kai gyvename laimingai, kai viskas

gerai sekasi, atrodo nederama nevertinti to, ką turime.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų Brickmano ir Camp-
bello hedonistinio bėgtakio teorijoje buvo aptikta daug spragų.
Pirma, nors dauguma žmonių turi nustatytą laimės lygį, jis nėra
neutralus - tai gana teigiama būsena. 80 proc. žmonių visame pa­
saulyje sako esantys gana arba labai laimingi. Be to, paralyžiuo­
tieji ar loterijų laimėtojai gal ir grįžta į pradinį lygį, bet kai kurie
žmonės - našlės, išsiskyrusieji ar ilgalaikiai bedarbiai - niekada
neatsigauna.
Emmonso darbas irgi sujudino hedonistinio bėgtakio teorijos
pamatus. Jis akivaizdžiai parodė, kad likimo nulemtą laimės lygį ga­
lima sąmoningai pakeisti; priversti atkreipti dėmesį į kasdienio gy­
venimo dovanas, koledžo studentai ištrūko iš šio suvokimo bėgtakio.
Emmonso tyrimai įkvėpė daug mokslininkų, tarp jų Jeffrey
Frohą, Hofstros universiteto Long Ailande jaunesnįjį psichologijos
profesorių. Frohas dar dirbo psichologu Haf Holou Hilso mokyklų
apygardoje, daug laiko praleisdavo vietinėse pagrindinėse moky­
klose ir gimnazijose. Frohą pribloškė baisus materializmas ir gar­
bėtroška pasiturinčio Long Ailando jaunimo kultūroje.
„Gimnazijos automobilių aikštelėje stovi BMWir Eklasės mer-
sedesai, - pasakoja Frohas. - Vaikai nori atrodyti kaip reikiant.
Rengiasi nepriekaištingai. Mūvi džinsus už du šimtus dolerių ir vil­
ki marškinius už šimtą. Stengiasi įtikinti bendramokslius, kad juos
pirko ne per išpardavimą, kad tai originalios prekės. Jiems labai
svarbu, į kokią aukštąją mokyklą įstos - ne dėl išsilavinimo, bet dėl
prestižo ir statuso, dėl konkretaus universiteto šlovės.“
Emmonso tyrimas jampakišo mintį, kad tamgali būti priešnuodis.
Frohas, be abejo, ne vienintelis taip manė. Edukaciniai institu­
tai, laikraščių skyrelių redaktoriai ir tėvų konsultantai ėmė siūlyti
244 Š alin m itu s

vaikams rašyti dėkingumo dienoraščius. Daugelyje mokyklų buvo

įvestos dėkingumo pratybos.
Tačiau Frohas nusprendė, kad reikia moksliškai patikrinti ir iš­
tirti, ar šios pastangos duoda vaisių. Taigi, pasitaręs su Emmonsu,
Frohas pradėjo pirmą kontroliuojamą atsitiktinai atrinktų pagrin­
dinės mokyklos moksleivių dėkingumo tyrimą.
Vildamasis padėti vaikams aukštesniosiose klasėse netapti ma­
terialistais, jis nuvyko į Kendlvudo pagrindinę mokyklą Diks Hilse,
Niujorke, ir susitarė bendradarbiauti su trimis mokytojais, šešto­
kams ir septintokams dėstančiais šeimos ir vartojimo kursą. Iš viso
tyrime dalyvavo vienuolika klasių - 221 moksleivis; tai buvo tipinė
imtis, jai priklausė ir gabieji, ir specialiųjų poreikių mokiniai. Ke­
turioms klasėms buvo išdalyti dėkingumo dienoraščiai; dvi savai­
tes moksleiviai turėjo kasdien „prisiminti praėjusią dieną ir į lapą
surašyti penkis dalykus, už kuriuos jie jaučiasi dėkingi ir kuriais
džiaugiasi“.
Tam užtekdavo kelių minučių pamokos pradžioje. Kai kurie at­
sakymai buvo labai konkretūs („Džiaugiuosi, kad mama nepasiuto,
kai netyčia sulaužiau lauko stalą“); kai kurie buvo užuominos apie
tam tikrą įvykį be platesnio paaiškinimo („Treneris man padėjo per
beisbolo treniruotę“); kur kas daugiau buvo itin plačių atsakymų
(„Mano senelė sveika, šeima gyvena kartu, tėvai tebemyli vienas
kitą, mums kasdien būna linksma“). Ypač Frohas džiaugėsi, kad
vaikai mažai kalba apie tai, ką turi. Materializmo apraiškų buvo
labai mažai, ir net tos skambėjo įdomiai, pavyzdžiui, vienas vaikas
džiaugėsi turįs visas „Žvaigždžių karų“ knygas. Rašydami apie tai,
už ką jaučiasi dėkingi, vaikai nukreipė dėmesį kita linkme.
Prieš dvi savaites trukusį tyrimą, jo metu ir po jo mokytojai
vaikams išdalijo, o paskui surinko klausimynus, skirtus pasiten­
kinimui gyvenimu, dėkingumui ir emocijoms įvertinti. Tai buvo
 Pabaiga 245

pakartota dar po trijų savaičių, siekiant patikrinti, ar nauda ilgalai­

kė. Mokytojams nebuvo atskleistas tyrimo tikslas, taigi jie negalėjo
paveikti rezultatų; jie tik laikėsi Froho surašytų nurodymų.
Trys klasės sudarė kontrolinę grupę. Šie moksleiviai tik pildė
klausimynus, bet dienoraščio nerašė. Dar keturioms atsitiktinai
parinktoms klasėms buvo liepta pildyti klausimynus, be to, vaikai
gavo kasdienę užduotį: išvardyti penkias tądien nutikusias nelai­
mes. Frohas nusprendė, kad šios klasės bus lyg alternatyvi kontro­
linė grupė, leisianti ištirti susitelkimo į neigiamus dalykus poveikį.
Tai kokią gi naudą davė džiaugsmingų dalykų vardijimas?
Jokios.
Keturių dėkingumo dienoraštį rašiusių klasių mokiniai netapo
laimingesni už kontrolinę grupę - nei per dviejų savaičių pratybas,
nei iškart po jų, nei praėjus trims savaitėms. Džiaugsmą teikiančių
dalykų vardijimas nepadarė reikiamo poveikio. Visais etapais trys
kontrolinės grupės klasės - nieko daugiau nedariusios, tik pildžiu­
sios nuotaikų klausimynus - iš visų trijų grupių jautėsi dėkingiau­
sios. Pratybas atlikę vaikai netapo nei draugiškesni, nei paslaugesni
draugams. Jų gyvenimo džiaugsmas neišaugo.
Keista, bet toks rezultatų nebuvimas nesumažino Froho entu­
ziazmo. Dėkingumo dienoraščio rašymas atrodė kaip tik vaikams
tinkamas pratimas. Visi, prisidėję prie tyrimo, norėjo, kad jis pa­
vyktų, ir labai to tikėjosi. Jie buvo nusiteikę manyti, kad metodas
pasitvirtino, nesvarbu, kad skaičiai rodė ką kita.
Tyrimų rezultatai buvo paskelbti garsiame žurnale. Kendlvudo
pagrindinė mokykla taip džiaugėsi pratybomis, kad paskui vedė jas
visiems tūkstančiui su viršum moksleivių.
Laikraščiai ėmė rašyti išgalvotas istorijas apie Froho tyrimą,
stengdamiesi sudaryti įspūdį, kad rezultatai buvo tokie pat kaip
Emmonso koledžo studentų. Nė viename straipsnyje nebuvo už­
246 Šalin mitus

siminta, kad duomenys migloti. Po metų, maždaug per Padėkos

dieną, ši tema vėl buvo plėtojama spaudoje - ir vėl buvo tvirtina­
ma tas pats.
Galbūt netikslūs spaudos pranešimai buvo paremti alternatyvios
kontrolinės grupės - keturių klasių moksleivių, kasdien galvojusių
apie blogus dalykus, - duomenimis. Nenuostabu, kad šie vaikai sta­
tistiškai atrodė prasčiau už kitų grupių moksleivius. Tačiau įrody­
mai, kad dėkingumo dienoraščio rašymas padidina gerovės jausmą,
palyginti su kontroline grupe, yra nepakankami. Tyrimas įrodė tik
viena: susitelkimas į neigiamus dalykus gali pabloginti gyvenimą.
Kodėl rezultatai taip skyrėsi nuo Emmonso koledžo studentų
tyrimų rezultatų?
Frohas gerai nežinojo, ir jam tai kėlė nerimą. Jis atidėjo į šalį
kiekybinę analizę ir iš naujo perskaitė kiekvieno vaiko dienoraštį.
Netrukus suprato, kad gana daug vidurinių klasių moksleivių įgri­
so dėkoti.
„Jie diena po dienos rašė tą patį: mano šuo, mano namai, mano
šeima, - pasakoja Frohas. - Turbūt būtų buvę geriau, jei mokytojai
būtų paraginę vaikus rašyti kuo įvairesnius atsakymus, daugiau su­
simąstyti ir įsigilinti į save. Bet jie leido vaikams rašyti atmestinai,
kad galėtų greičiau grįžti prie pamokos.“
Frohas suprato, kad per kitą eksperimentą turės į tai atsižvelgti.

Iš pirmo žvilgsnio Froho tyrimas atrodo kaip dar vienas klasikinis

pavyzdys, kaip geri ketinimai klaidingai palaikomi geru sumany­
mu. Tačiau istorija tuo nesibaigia.
Tam, kad suprastų, kas nutiko, Frohas turėjo atsisakyti dviejų
pagrindinių savo prielaidų.
 Pabaiga 247

Pirma, jam reikėjo atsisakyti lūkesčio, kad vidurinių klasių

moksleiviai į dėkingumo ugdymą reaguos taip pat kaip studentai.
Kol to tikėjosi, jis manė, jog nepavyko pats tyrimas - tereikėtų su­
rasti klaidą, ir būtų gauti norimi rezultatai.
Bet gal nebuvo jokios klaidos? Galbūt mokslininkas viską atliko
teisingai ir gavo tikslius rezultatus? Frohas nemąstė gana plačiai,
todėl neįžvelgė, ką iš tiesų įrodė jo rezultatai.
Vidurines klases nuo koledžo skiria aštuoneri metai. Ar šiuo
metų skirtumu galima paaiškinti, kodėl moksleiviai iš pratimo ne­
gavo naudos? Kaip sužinojome iš Nancy Darling paauglių tyrimų,
savarankiškumo poreikis didžiausias esti keturiolikos, o dvylika­
mečių jis didesnis nei studentų (daugiausia dėl to, kad studentai jau
yra įgiję norimą savarankiškumą). Ar vidurinių klasių moksleiviai į
pratybas reaguoja kitaip dėl nepriklausomybės poreikio?
O gal kitokie jų pažintiniai gebėjimai? Nuodugniau tyrinėda­
mas dėkingumo pasekmes, Frohas suprato, kad vaikai nesijaus dė­
kingi, kol nesuvoks trijų dalykų apie gyvenimo gėrybes: kad jos
neatsiranda pačios, kad jos vertingos ir teikia naudą. Vaikai turi
suvokti, kad šis gražus gyvenimas jiems teko neatsitiktinai, kad tai
yra uoliai ir pasiaukojamai dirbančių tėvų ir mokytojų dovana, ne­
šanti vaikui naudą.
Ar vaikai geba visa tai suprasti?
Frohas pradėjo kurti naują tyrimą, skirtą parapinei dvylika­
metei mokyklai. Jis norėjo patikrinti dėkingumo pratybų poveikį
trečiokams, aštuntokams ir dvyliktokams ir palyginti šias klases
tarpusavyje.
Parapinė mokykla buvo įdomus pasirinkimas. Ten vaikai per
tikybą mokosi apie pasiaukojimą, todėl turėtų geriau suprasti, kas
yra dėkingumas. Frohas žinojo, kad moksleiviai nuolat mokomi
maldose prisiminti visus gerus dalykus savo gyvenime.
248 Šalin mitus

Norėdamas duoti vaikams šį tą naujo, Frohas jų neprašė kasdien

išvardyti po penkis dalykus. Moksleiviai turėjo išsirinkti vieną žmo­
gų, tokį, kuriamiki galo neišreiškė dėkingumo, ir parašyti jampadė­
kos laišką. Vaikai dvi savaites tris kartus per savaitę per pamokas rašė
šį laišką, tyrė ir tikslino jausmus. Paskutinį penktadienį jie susitarė
susitikti su tuo žmogumi ir akis į akį balsu perskaityti jam laišką.
Laiškai buvo jaudinantys, nuoširdūs ir turiningi, ne taip kaip
ankstesnio tyrimo dienoraščiai. „Jiems šis pratimas sukėlė begalę
emocijų, - prisimena Frohas. - Patirtis buvo neapsakoma. Kaskart
skaitydamas tuos laiškus springstu ašaromis.“
Tačiau, išanalizavęs duomenis, Frohas susidūrė su ta pačia
bėda - vaikai iš pratybų negavo jokios naudos. Kas čia dedasi?
Norėdamas atsakyti į šį klausimą, Frohas turėjo atsisakyti dar
vieno spėjimo.
Jis manė, kad teigiamos emocijos, kaip antai dėkingumas, pa­
čios savaime saugo žmogų - padeda atsisakyti blogo elgesio ir
apsisaugoti nuo prastos nuotaikos. Ne jis vienas taip manė; tiesą
sakant, šia prielaida remiasi visi pozityviosios psichologijos srityje
dirbantys mokslininkai.
Frohas vylėsi atrasti atvirkščią dėkingumo ir neigiamų emoci­
jų, pavyzdžiui, liūdesio, gėdos, dirglumo, priešiškumo ir baimės,
ryšį. Galbūt nepavyks pakeisti vaikų dėkingumo lygio, kaip pavyko
Emmonsui, bet juk vieni vaikai yra dėkingi, kiti ne tokie dėkingi
ar visai nedėkingi. Frohas manė, kad tų, kurie jaučiasi labai dėkin­
gi ir vertina tai, ką turi, nekamuos bloga nuotaika. Dėkingumas
juos turėtų nuo to apsaugoti. Tačiau kartotinių tyrimų duomenys
to nepatvirtino. Itin dėkingi vaikai emocijų audras patiria taip pat
dažnai kaip nedėkingieji.
Frohą įkvėpė keli mokslininkai, persvarstę hedonistinio bėgta-
kio sampratą.
 Pabaiga 249

„Jietvirtina, kad laimė nėra vientisas darinys, - aiškina Frohas. -

Gali jaustis gerai, gyventi puikiai, bet vis tiek nervintis ir patirti
įtampą. Kasdieniai stresą sukeliantys veiksniai niekur nedingsta.
Mokslininkui tai reiškia, kad kai matuoji teigiamus jausmus, nei­
giamus jausmus ir pasitenkinimą gyvenimu, jie nebūtinai kinta
proporcingai.“
Frohas atidžiai peržiūrėjo antrojo tyrimo duomenis apie vaikų
emocijas. Padėkos laiškų rašymas davė mažai naudos, kaip ir anks­
tesnis tyrimas. Tačiau ši nesėkmė slėpė, kas iš tikrųjų vyksta. Paaiš­
kėjo, kad vieniems vaikams pratimas buvo naudingas, o kitiems - ne.
Iš pratimo naudos gavo tie, kurių teigiamų jausmų lygis buvo
žemas - vaikai, retai patiriantys tokias emocijas kaip džiaugsmas,
viltis, stiprybė, susidomėjimas ir įkvėpimas. Padėkos laiškų rašy­
mas ir jų įteikimas tėčiui, mamai, treneriui ar draugui pripildė juos
dėkingumo ir padėjo labiau džiaugtis gyvenimu. „Šiems vaikams
dėkingumo pratybos išties naudingos, - sako Frohas. - Vaikams,
kurie dažniausiai atrodo niekuo nesidomintys, vangoki. Jie retai
būna linksmi ar patenkinti.“
Vis dėlto - tai svarbi detalė - vaikus, kurie įprastai patiria daug
džiaugsmo ir jaučiasi viltingi, Froho pratimas paveikė priešingai.
Vaikai pasijuto ne tokie laimingi, viltingi ir dėkingi.
Kodėl nuo dėkingumo pratimo jie pasijuto blogiau?Argi dėkin­
gumas gali būti blogas dalykas?
Vaikams, kurių savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikis
yra didelis, gali būti nemalonu suvokti, kokie jie priklausomi nuo
suaugusiųjų. Galbūt jiems ir taip atrodo, kad suaugusieji juos per­
nelyg kontroliuoja - stebi, ką jie valgo, ko mokosi, ką vilki ir su
kuo susitinka. Jiems mieliau kliautis savimi, nei jaustis dėkingiems.
Tegu nepriklausomybės jausmas tėra iliuzija, bet ši iliuzija reikalin­
ga psichologinei jų pusiausvyrai ir tikram savarankiškumui ateityje.
250 Šalin mitus

Galbūt dėkingumo stoka yra jų būdas išsaugoti iliuziją, kad jie pa­
tys tvarko savo gyvenimą.
Frohas mano, kad pratybos šiems vaikams padėjo suprasti, kaip
stipriai jų gyvenimas priklauso nuo kitų užgaidų ar pasiaukojimo.
Jiems nepatinka, kad kiti nuolat ką nors dėl jų daro. Dėl to jie jau­
čiasi bejėgiai.

Jeffrey Froho darbai nemoko, kad visuomenė turėtų liautis skiepi­

jusi vaikams dėkingumą. Be abejo, kai kuriems vaikams tokie prati­
mai naudingi. (Tiesą sakant, Frohas taip įtikėjo šia idėja, kad vienas
iš jo doktorantų neseniai pradėjo bandomąją penkių savaičių dė­
kingumo programą mokykloje.) Vis dėlto daugumai vaikų sunku
jausti dėkingumą. Nereikia manyti, kad dėkingumas turi užgožti
kitus psichologinius poreikius vien todėl, kad mums taip norisi.
Froho tyrimai vertingi ne vien dėl šios įžvalgos apie dėkingumą.
Mes pristatėme jo darbus, nes manome, kad pats tyrimų vyksmas
yra labai iliustratyvus.
Pamatę, kokia daugybe tyrimų paremta mūsų knyga, supratome
įdomų dalyką. Daugiausia vertingų atradimų apie vaiko raidą buvo
padaryta tada, kai mokslininkai atsisakė tų pačių dviejų prielaidų,
kuriomis rėmėsi Frohas.
Dar kartą pabrėžiame: išminties apie vaikus skrynia atsiveria tik
atmetus tas dvi įprastas prielaidas.
Pirma prielaida yra ta, kad vaikus viskas veikia taip pat kaip
suaugusiuosius. Šią šališką nuomonę pavadinkime panašaus po­
veikio klaida.
Kaip matėte iš šios knygos skyrių, didžiausios įžvalgos pasiekia­
mos tada, kai mokslininkai atsisako tokio požiūrio. Prisiminkime
 Pabaiga 251

miego tyrimus. Ilgą laiką buvo paranku manyti, kad miego trūku­
mas vaikus veikia taip pat kaip suaugusiuosius - jis vargina, bet yra
pakeliamas. Tačiau nusprendę tai patikrinti mokslininkai atrado,
kad vaikams tai labai kenkia.
Panašiai manėme, kad mažų vaikų išmatuojamas intelektas yra
toks pat pastovus kaip suaugusiųjų. Bet taip nėra - jis gali augti
šuoliais arba kurį laiką nesikeisti. Suaugusieji suvokia neišsakytą
daugiakultūrės aplinkos žinią, todėl mano, kad ir vaikai tai geba.
Pasirodo, ne - jiems reikia aiškiai išgirsti, kad neteisinga žmones
vertinti pagal odos spalvą.
Štai dar vienas klaidingo mąstymo pavyzdys. Skyriuje apie
„Mąstymo įrankius“ aprašėme, kaip vaidybiniai žaidimai mažiems
vaikams padeda mokytis simbolių kalbos, kurios netrukus prireiks
mokykloje. Tačiau, visuomenei diskutuojant apie vaikų laisvalai­
kį ir pertraukų būtinybę mokyklose, šis svarbus aspektas niekada
neiškeliamas. Ginčai sukasi tik apie sportą ir socialinius įgūdžius.
Taip yra todėl, kad suaugusiesiems žaidimų laikas yra galimybė
atsipalaiduoti ar pasilinksminti su draugais. Be abejo, šie dalykai
svarbūs ir vaikams, bet mes, į viską žvelgdami per savo prizmę,
pražiūrime svarbiausią žaidimų tikslą.
Panašaus poveikio klaida galima paaiškinti, kodėl visuomenė
neteisingai vertina vaikų gyrimą. Įvairiais tyrimais įrodyta, kad
pagyros teigiamai veikia suaugusiuosius darbo vietoje. Suaugusie­
siems patinka būti giriamiems. Pagyros gali pakirsti vidinę vaiko
motyvaciją, o suaugusiųjų - ne. Net priešingai - vadovo pagyrimas
sustiprina suaugusiojo vidinę motyvaciją, ypač tai pasakytina apie
tarnautojus. (Tik tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, darbinin­
kų darbo vietose, pagyrimais netikima, jie laikomi manipuliacija.)
Kadangi mums taip patinka pagyros, mes manome, kad naudinga
jomis apiberti vaikus.
252 Šalin mitus

Antra prielaida, kurios, kaip ir Frohas, turime atsisakyti, yra ta,

kad teigiamos savybės saugo nuo neigiamo elgesio ir yra jo priešy­
bė. Šį požiūrį pavadinkime gėrio ir blogio priešprieša.
Mūsų visuomenei būdingas polinkis viską skirstyti į tai, kas vai­
kams naudinga, ir tai, kas jiems žalinga. Manome, kad geras elge­
sys, teigiamos emocijos ir geri rezultatai yra neatsiejami: šie dalykai
visi kartu apsaugos vaiką nuo blogo elgesio ir neigiamų emocijų,
pavyzdžiui, vagysčių, nuobodulio, liūdesio, kitų atstūmimo, anks­
tyvo lytinio gyvenimo ir pasidavimo bendraamžių spaudimui.
Pradėję rašyti šią knygą, mudu su Ashley sudarėme pageidau­
jamų vaikų savybių sąrašą. Į jį įtraukėme dėkingumą, nuoširdumą,
atjautą, sąžiningumą. Vylėmės, kad jei apginkluosime vaikus šio­
mis supersavybėmis, visos bėdos atšoks nuo jų kaip kulkos nuo
Supermeno.
Paskui Victoria Talwar mus įtikino, kad vaikų nenuoširdumas
yra intelekto ir socialinio išprusimo požymis. Nancy Darling iš­
aiškino, kad apgavystės yra beveik neišvengiama paauglių tapaty­
bės formavimosi dalis. Laurie Kramer tyrimai mums parodė, kaip
aklas teisingumas gali sugriauti brolių ir seserų santykius. Patricia
Hawley ir Antoniusas Cillessenas atskleidė, kad atjauta gali būti
geriausias šėtono įrankis: populiarūs vaikai geriausiai supranta
draugų jausmus - ir šį supratimą panaudoja savo labui. Ir, žinoma,
kalinių tyrimas parodė, kad jų emocinis intelektas yra aukštesnis
už vidutinį.
Ne, mes neatsisakėme svajonės, kad vaikai išsiugdytų nuošir­
dumą ir kitas dorybes. (Mes vis dar mokome juos dėkoti ir „gra­
žiai žaisti“.) Tik nebemanome, kad tai yra supersavybės - mora­
linė panacėja.
Mokslininkai daro išvadą, kad geri ir blogi dalykai nėra vieno
spektro priešybės. Tai yra atskiri, tarpusavyje nesusiję spektrai.
 Pabaiga 253

Todėl atrodo, kad vaikai yra vaikščiojančios priešybės. Vaikas

gali turėti apsčiai gerų ir apsčiai blogų emocijų. Paauglė, nors ir
džiaugiasi nauju draugu, dėl to ne mažiau kremtasi dėl mokslų.
Vaikų išsakoma nuomonė gali visiškai neatitikti jų veiksmų. Gal­
būt vaikai žino, kad vaisiai yra skanūs ir juos valgyti sveika, bet tai
nereiškia, kad jie ims kirsti daugiau obuolių.
Daug kas vaikų gyvenime - santykiai su broliu ar seserimi, ben­
draamžių spaudimas, tėvų konfliktai ir netgi dėkingumas - gali da­
ryti ir gerą, ir blogą įtaką.
Nors ir susiduriame su visomis šiomis prieštaromis, turime ne­
siliauti mėginę suprasti vaikus. Tiesą sakant, tik atidžiai tyrinėdami
šias menamas prieštaras daug ką sužinome.
Tik tada, kai vaikai mums užmena daugiausia paslapčių, mes, jų
globėjai, galime kai ko išmokti.
 PADĖKA

Norėtume padėkoti Adamui Mossui ir Hugo Lindgrenui iš New YorkMagazine už

tai, kad paskatino mus nuodugniai išstudijuoti tai, apie ką pasakojame, ir tikėti,
kad mokslo gelmės skaitytojus patrauks, o ne atstums. Daugelis kitų iš New York
irgi nusipelnė padėkos - ypač Laurenas Starkeas, Serena Torrey ir buvęs mūsų
leidėjas Adamas Fisheris.
Iš mūsų leidyklos Twelve labiausiai norėtume padėkoti Jonui Karpui, Jamie
Raabui ir Cary Goldsteinui. Peteris Ginsbergas iš Curtis Brown bendrovės puikiai
mums vadovavo. Taip pat esame skolingi Nathanui Bransfordui, Shirley Stewart
ir Dave’ui Barborui.
Be abejo, esame labai dėkingi daugybei m okslininkų ir kitų žm onių, nepa­
prastai padėjusių m um s atlikti tyrimus. Pirmojo skyriaus - kuriuo remdamiesi
išspausdinom e pirmą savo straipsnį apie vaikus New York Magazine - nebūtu­
me parašę be Carolos S. Dweck pagalbos. Mūsų skyrius „Kodėl vaikai meluoja“
toks nebūtų, jei nebūtume bendradarbiavę su Victoria Talwar iš McGillo uni­
versiteto ir visa jos laboratorija, ypač Cindy M. Arruda, Simone Muir ir Sarah-
Jane Renaud. Už skyrių apie kalbą esame skolingi Michaelui H. Goldsteinui ir
Jennifer A. Schwade iš Kornelio universiteto bei kitiems laboratorijos B.A.B.Y.
darbuotojams. Deborah J. Leong, Elena Bodrova ir Amy Hornbeck mums pa­
rodė, kaip veikia „Mąstymo įrankiai“. Laurie Kramer ir Mary Lynn Fletcher iš
Ilinojaus universiteto Šampeino Urbanoje vežiojo mus snieguotom is dienomis,
pasakodamos apie savo darbus. Esame dėkingi daugeliui šeimų, kurios bendra­
vo su m um is ir leido mums stebėti laboratoriniuose eksperim entuose dalyvau­
jančius jų vaikus.
Dešimtys mokslininkų mielai sutiko pasikalbėti. Begalė kitų atsiuntė savo ra­
šomų straipsnių ir pristatymų paskutinius juodraščius. Per konferencijas perse­
kiojome dėstytojus. Daug kam tapome tikra našta: prirašėme begalę elektroninių
 Padėka 255

laiškų, be paliovos skambinome ir atsiprašinėdami maldavome dar kartą patiks­

linti vieną ar kitą skaičių... Visi tie žmonės buvo nepaprastai malonūs.
Dėkojame Mary A. Carskadon, Judithai Owens ir Monique K. LeBourgeois
iš Brauno universiteto; Douglasui K. Dettermanui iš Keis Vestern Rezervo uni­
versiteto; B. J. Casey, Marianellai Casacolai, Gary W. Evansui, Jeffrey T. Han-
cockui ir Heidi R. Waterfall iš Kornelio universiteto; Jeanne Brooks-Gunn ir
Geraldine Dow ney iš Kolumbijos universiteto; Kennethui A. Dodge’ui, Jenni­
fer E. Lansford ir Jamesui M oody iš Djuko universiteto; Roy E Baumeisteriui ir
Stephenui I. Pfeifferiui iš Floridos valstijos universiteto; Davidui S. Crystalui iš
Džordžtauno universiteto; Mahzarinui R. Banaji, Kurtui W. Fischeriui ir Jesse’ui
Snedekeriui iš Harvardo universiteto; Lindai B. Smith iš Indianos universiteto;
Douglasui A. Gentile’iui iš Ajovos valstijos universiteto; Cynthiai L. Scheibe iš
įtakos koledžo; Margaretai Pevec ir Rhondai A. Richardson iš Kento valstijos
universiteto; Robertui D. Lairdui iš Luizianos valstijos universiteto; Kay Bussey
iš Makario universiteto Australijoje; Danui Ariely iš Masačūsetso technologijų
instituto; Judith S. Brook ir Catherine S. Tamis-LeMondai iš Niujorko univer­
siteto; Frederickui W. Turekui iš Šiaurės vakarų universiteto; Nancy Darling iš
Oberlino koledžo; Christopheriui Daddisui ir Sarah J. Schoppe-Sullivan iš Ohajo
valstijos universiteto; Jeane Coperhaven-Johnson iš Ohajo valstijos universite­
to Mansfilde; Marjorie Taylor iš Oregono universiteto; Duane F. Alwin, Clancy
Blair, Lindai L. Caldwell, Pamelai M. Cole ir Douglasui M. Tėti iš Pensilvanijos
valstijos universiteto; Shawnui W hitemanui iš Purdue universiteto; W. Stevenui
Barnettui iš Rutgerso universiteto; Jean M. Twenge iš San Diego valstijos univer­
siteto; Jamie M. Ostrovui iš Niujorko valstijos universiteto ir Bafalo universiteto;
Tabithai R. Holmes iš Niujorko valstijos universiteto Niu Poltse; Avi Sadehui iš
Tel Avivo universiteto; Cecil R. Reynolds iš Teksaso A&M universiteto; Birgitte
Vittrup iš Teksaso moterų universiteto; Laurence’ui Steinbergui iš Tuftso univer­
siteto; Noeliui A. Cardui ir Stephenui T. Russellui iš Arizonos universiteto; Adele
Diamond iš Britų Kolumbijos universiteto; Silviai A. Bunge, Elliotui Turieliui ir
Matthew P. Walkeriui iš Kalifornijos universiteto Berklyje; Richardui J. Haieriui
iš Kalifornijos universiteto Irvine; Abigail A. Baird, Adrianai Galvan, Micha-
elui Prelipui ir Gary Orfieldui iš Kalifornijos universiteto Los Andžele; Bellai
M. DePaulo iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje; Claire’ui Hughesui iš
Kembridžo universiteto; Susan Goldin-M eadow iš Čikagos universiteto; Anto-
256 Padėka

niusui H. N. Cillessenui iš Konektikuto universiteto; Davidui R Lohmanui ir La-

rissai K. Samuelson iš Ajovos universiteto; Patriciai H. Hawley ir Dale’ui Walke-
riui iš Kanzaso universiteto; Frederickui W. Danneriui iš Kentukio universiteto;
Rochelle S. Newman ir Nanui Bernsteinui Ratneriui iš M erilando universiteto;
Lindai R. Tropp iš M asačūsetso universiteto Amherste; Ronaldui D. Chervinui,
Jennifer Crocker, Denise Kennedy ir Louise M. O’Brien iš M ičigano universiteto;
Kylai L. Wahlstrom iš M inesotos universiteto; Alanui L. Sillarsui iš Montanos
universiteto; E. Markui Cummingsui iš Notr Damo universiteto; April Harris-
Britt ir Jane D. Brown iš Šiaurės Karolinos universiteto Čapel Hile; Davidui
R Dingesui iš Pensilvanijos universiteto; Ronaldui E. Dahlui iš Pitsbergo univer­
siteto; Judith G. Smetanai iš Ročesterio universiteto; Rebeccai S. Bigler, Elizabeth
A. Vandewater ir Markui Warrui iš Teksaso universiteto Ostine; Josephui P. Alle-
nui iš Virdžinijos universiteto; Stevenui Strandui iš Voriko universiteto; Andrew
N. Meltzoffui iš Vašingtono universiteto; C. Robertui Cloningeriui iš Vašingtono
universiteto Sent Luise ir Peteriui Salovey iš Jeilio universiteto.
Taip pat norėtume padėkoti Deborah Linchesky iš Amerikos pediatrų akade­
mijos; Stephenui C. Farrellui iš Choate-Rosemary Hall; Brianui O’Reilly iš College
Board; Donaldui A. Rockui iš Edukacinio testavimo tarnybos; Annai Hogrebe iš
Elsevier B.V; Lawrence’ui G. Weissui iš Harcourt Weiss / Pearson; Markui W. Ma-
howaldui iš Henepino m edicinos centro; Lauri Kirsch iš Hilsborou mokyklų
apygardos; Lisai Smith ir Stacey Oryshchynui iš Džefersono mokyklų apygardos
Denveryje, Kolorade; Gigi Ryner ir Jackie Gleason iš Stouni Kriko parengiamo­
sios mokyklos Litltaune, Kolorade; Thomasui D. Snyderiui iš Nacionalinio edu­
kacinės statistikos centro; Jay N. Gieddui ir Marcui Bornsteinui iš Nacionalinio
sveikatos instituto; Lisai Sorich Blackwell iš New Visionsfor Public Schools; Ri­
chardui L. Atkinsonui iš Obetech LLC; Sally Millaway ir Kathleen Thomsen iš
Neptūno, Naujojo Džersio; Erinui Axui iš Effective Educational Practices; Judy
Erickson iš Sage Publications; visiems Vaiko raidos tyrimų draugijos nariams;
Jessicai Jensen ir Debbie Burke iš Van Arsdeilo pradinės mokyklos Arvadoje,
Kolorade, ir Bethany H. Carland iš Wiley-Blackwell. Dar dėkojame Joan Lawton,
Magic Castle Holivude, Kalifornijoje, darbuotojams bei nariams ir Rose M. Krei-
der iš Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biuro.
 PASTABOS

Pratarmė
Cary Grantas prie durų. Daug Magic Castle narių prisimena, kaip Cary Grantas
dirbo durininku - jie tuo metu ten dirbo patys arba apie tai girdėjo iš kitų
narių. Už klubo ribų istorija bėgant metams darėsi vis painesnė; kai kurie
tvirtina, kad Grantas kartais net apsivilkdavo durininko kostiumą. Mūsų pa­
sakojimas paremtas Joan Lawton prisiminimais, maloniai išdėstytais per p o­
kalbius. (Ne, Lawton neprisimena, kad jis kada nors būtų vilkėjęs durininko
kostiumą. Grantas dažniausiai vilkėdavo eilutę, kartais fraką.)

Įžanga
Tėvystės suaktyvinamas nervinis tinklas. Su tėvišku prieraišumu, meile ir at­
sakingumu susijusios šios smegenų sritys: priekinė juostinė smegenų žievė,
priekinė sala, vidurinė kaktinė žievė, dešinė orbitofrontalinė žievė, vanden­
tiekį gaubianti pilkoji medžiaga, pogumburis, gumburas, uodeguotasis bran­
duolys, sutelktinis branduolys ir keltas. Bartels ir kt. (2004); Lorberbaum ir kt.
(2002); Noriuchi ir kt. (2008); Swain ir kt. (2007).
Visas veikalas yra mūsų bendradarbiavimo vaisius. Knyga nuo pat pradžių, nuo
tyrimų iki rašymo, buvo bendras darbas. Vis dėlto kartais tekste prisiminda­
mi asmeninę patirtį norime nurodyti savo tapatybę. Kai vartojamas įvardis
„aš“, kalbama apie Po Bronsono asmeninę patirtį; vardas Ashley reiškia, kad
kalbama apie jos asmeninę patirtį. Tačiau ir šios teksto dalys buvo rašomos
ir redaguojamos kartu.

1 skyrius. Atvirkščias pagyrų poveikis

Gabių moksleivių atranka. Tikslūs reikalavimai stojant į įvairias programas ski­
riasi, bet dažniausiai vaikai prie gabių priskiriami pagal intelekto ar pasieki­
mų testo rezultatus, kai surenka 90 ar daugiau procentilių.
258 Pastabos

Pažangių moksleivių prastas savo gebėjimų vertinimas. Apie tai, kad gabūs
moksleiviai dažnai nuvertina savo gebėjimus, buvo rašoma daugelio tyri­
mų ataskaitose, tarp jų Cole ir kt. (1999); Phillips (1984); Wagner ir Phillips
(1992). Atkreipkite dėmesį, kad dažniausias šių tyrimų metodas - paprašy­
ti moksleivių apibūdinti savo tam tikro mokyklinio dalyko žinias, o paskui
moksleivio ataskaitą palyginti su jo pažymiais.
Protingiausios mergaitės po kelių nesėkmių palūžta. Dweck savo tyrimais iškelia
mintį, kad ypatingas smegenis turintis žmogus nebūtinai bus gležnas ar jaut­
rus. Protingus vaikus pažeidžiamus daro pagyros.
Įdomu, kad per vieną tyrimą Dweck atrado, jog po kelių nesėkmingai
atliktų testų palūžo visos mergaitės, bet kuo aukštesnis buvo jų intelektas,
tuo labiau jos palūžo. Tos, kurių IQ per pirmuosius testus buvo aukščiausias,
vėlesnius testus atliko prasčiau už tas, kurių IQ buvo žemiausias. Mėgindama
tai paaiškinti Dweck spėja: „Mergaitės pripratusios būti tobulos. Jos jaučia,
kad kitų nuomonė ir grįžtamasis ryšys yra patikimas būdas sužinoti savo gali­
mybes. Berniukai vienas kitą nuolat vadina žiopliais. Galutinį sprendimą apie
savo gebėjimus priima jie patys.“
Tuo galima paaiškinti Henderlong atradimus: ji nustatė, kad pagyrimai
skirtingai veikia įvairaus amžiaus ir lyties žmones. Berniukai kitaip nei m er­
gaitės reaguoja į asmeninius pagyrimus, pavyzdžiui, „tu esi protingas“. H en­
derlong Corpus ir Lepper (2007).
Baumeisterio savigarbos tyrimų vertinimas. Apie Baumeisterio nusivylimą savo
tyrimų rezultatais pirmasis paskelbė Ahuja (2005).
Aukštesnė savigarba lemia didesnį agresyvumų. Po Baumeisterio apžvalgos ryšį
tarp savigarbos ir agresijos aiškiai atskleidė vaikų tyrimai. 2008 m. mokslinin­
kai aprašė tyrimą, per kurį vaikai žaidė kompiuterinius žaidimus. Jie manė, kad
žaidžia su kitais vaikais, bet iš tikrųjų varžėsi su kompiuteriu, suprogramuotu
taip, kad vaikai pralaimėtų. Remdamiesi tuo, kaip vaikai puolė tariamus savo
priešininkus, mokslininkai padarė išvadą, kad teiginys, jog vaikai, kurių savi­
garba žema, yra agresyvūs, empiriškai nepagrįstas, tačiau pagrįsta manyti, kad
turintieji aukštą savigarbą yra agresyvesni ir narcisistiškesni. Tyrėjai net iškėlė
mintį, kad savigarbos stiprinimas „veikiausiai padidintų (o ne sumažintų) rizi­
kos grupei priklausančių jaunuolių agresiją“. Thomas ir kt. (2008).
150pagyrų tyrimų apžvalga. Henderlong ir Lepper (2002).
 Pastabos 259

Cloningeris nustatė už atkaklumą atsakingą smegenų sritį. Cloningeris paguldy­

davo žmones į MRT skenerį ir matuodavo jų smegenų veiklą. Žmonėms tuo
metu būdavo rodomos 360 nuotraukų, pavyzdžiui, automobilio avarijos, vai­
ką apkabinusio tėvo. Mokslininkas prašydavo tiriamųjų įvertinti nuotraukas
kaip malonias, neutralias ar nemalonias. Pačių atkakliausių tiriamųjų (įver­
tintų pagal septynių matų asmenybės testą) lateralinė orbitalinė ir medialinė
prefrontalinė žievė, taip pat ventralinis dryžuotasis kūnas buvo aktyviausi.
Įdomu, kad jie daugiau neutralių nuotraukų įvertino kaip malonias, o nem a­
lonių - kaip neutralias. Kitaip tariant, atkakliems žmonėms pasaulis atrodo
malonesnis, juos mažiau kas erzina.

2 skyrius. Prarasta valanda

Tėvai klaidingai vertina, kiek vaikai miega ir kokiejiepavargę. Keli mokslininkai
mėgino išsiaiškinti, ar tiksliai tėvai įvertina vaikų miego laiką. Tėvų praneši­
mus jie lygino su vaikų pranešimais ir moksliniais matavimais (aktigrafu).
Tėvai dažnai mažiausiai pusvalandžiu, o kartais net pusantros valandos per­
vertina vaikų miego laiką. Žr. National Sleep Foundation (2006); Werner ir
kt. (2008).
Aukštesniųjų klasių moksleiviai skundžiasi miego trūkumu. Miego trūkumas toli
gražu nėra tik Amerikos jaunuoliams būdinga problema - pavargę jaučiasi
viso pasaulio paaugliai. Per Singapūro aukštesniųjų klasių moksleivių tyrimą
96,9 proc. vaikų teigė neišsimiegą. Ir tik 0,5 proc. iš jų miego problemas ap­
tarė su gydytoju. Lim ir kt. (2008).
Prarasta miego valanda. Regis, visi sutinka, kad šiais laikais vaikai miega mažiau
nei anksčiau, tik nesutariama, kiek miego laiko jie prarado. Kalbėdami apie
prarastą valandą remiamės miego ir laiko paskirstymo tyrimais. Gali būti,
kad mūsų vertinimas yra konservatyvus.
Remiantis vienu pranešimu, 1997 m. 3 -5 metų vaikai naktį miegojo vos
daugiau nei 10,8 vai., o 6 -8 metų vaikai - 10,1 vai. 2004 m. Nacionalinis
miego fondas atrado, kad trimečiai-penkiamečiai jau miega tik 10,4 vai., o
šešiam ečiai-aštuonm ečiai - 9,5. (Plg. Hofferth ir Robinson (1997) ir 2004 m.
Amerikos nacionalinio miego fondo apklausą.)
Brauno universitetas atrado, kad 1997 m. 9-12 metų vaikai miegojo maž­
daug 9,6 vai., o 2004 m. šeštokai išmiegodavo tik 8,3 vai. - skirtumas yra 1,3 vai.
Carskadon (2004) ir Amerikos nacionalinio miego fondo apklausa (2006).
260 Pastabos

Dar vieną patvirtinimą, kad vaikai prarado miego valandą, randame

įtakingame ir daug kur cituojamame Šveicarijos vaikų tyrime. Pagal jį, de­
šimtajame dešimtmetyje visų amžių vaikai ėmė miegoti trumpiau: dvimečiai
1986 m. miegojo trumpiau nei 1974 m., keturiolikamečiai - irgi. Labiausiai
sutrumpėjo mažiausių vaikų miego trukmė. Gimę 1993 m. pusės metų kūdi­
kiai miegojo 2,5 vai. trumpiau nei gimusieji 1978 m., šešiolikamečių šis skir­
tumas buvo 1 vai. Iglovvstein ir kt. (2003).
2005 m. Amerikos pediatrų akademijos paauglių ir jaunuolių m ieguis­
tumo darbo grupė ir AAP paauglystės komisija paskelbė techninę ataskaitą,
kurioje reiškiama nuomonė, kad Oglowsteino tyrimas yra įspūdingas darbas
apie JAV jaunuolių miego pokyčius. Amerikos mokslininkai įsitikinę, kad
JAV rezultatai būtų dar „ekstremalesni“ nei Šveicarijos. Millman ir kt. (2005).
Landis ir kt. įsitikinę, kad per pastaruosius du dešimtmečius miegas sutrum­
pėjo dar dviem valandomis. Landis ir kt. (2008).
Kiti tyrimai, susiję su miego trumpėjimu visame pasaulyje, būtų tokie:
Landhuis ir kt. (2008); Van Cauter ir kt. (2008); Taheri (2006); Spiegei ir
kt. (2005).
Rod Ailando paauglių gulimosi laiko tyrimas. Wolfson ir Carskadon (1998).
Miego trūkumas irjo poveikis emocinei pusiausvyrai ir raidai. Apie hiperakty-
vumą skaitykite autorių pokalbį su Ronaldu Chervinu ir Louise’u O’Brienu;
Chervin ir kt. (2005); Chervin ir kt. (2002); Chervin ir kt. (1998). Apie pa­
auglių em ocinę pusiausvyrą skaitykite autorių pokalbius su Ronaldu Dahlu,
Davidu Dingesu ir Fredericku Danneriu, taip pat su Dahlu (1999); Danner ir
Phillips (2008).
Eksperimentinės manipuliacijos vaikų miego trukme ir testų rezultatai. Po Sade
ho eksperimento Tzischinsky ir kt. (2008) iš esmės pakartojo jo atradimus,
aštuntokams liepę miegoti valanda ilgiau nei įprastai. Ilgiau miegoję mokslei
viai už matematikos testus surinko daugiau balų, jų dėmesys buvo geresnis.
Miego ir pažymių koreliacijos tyrimai. Žr. Danner ir Gilman (2008); Warner ir
kt. (2008); Bachmann ir Ax (2007); Fredriksen ir kt. (2004).
Miego trūkumo poveikis smegenų mechanizmams. Durmer ir Dingės (2005).
Vaikų lėtojo miego stadija ir žodžių mokymasis. Backhaus ir kt. (2008).
Edinaystojamųjų egzaminų (SAT) rezultatai. The New York Times anksčiau rase,
kad Edinoje pagerėjo stojamųjų egzaminų pažymiai, tačiau straipsnyje buvo
 Pastabos 261

pateikti klaidingi duomenys. Times pranešė apie žemesnius rezultatus negu

tikrieji. Wahlstrom prašė ištaisyti klaidą, tačiau tai nebuvo padaryta. Mūsų
paprašyta Wahlstrom surado informaciją, kurią anuomet davė Timesyiš naujo
išnagrinėjo duomenis ir patikslino skaičius.
O’Reilly iš Koledžų valdybos per pokalbį mums paaiškino, kad dviem
atžvilgiais augimas yra dar didesnis. Pirma, mes pateikiame testo, iš kurio
galima surinkti 1600 balų, rezultatus: 155 balai reikštų padidėjimą 9,6 proc.
Antra, M inesotos valstijoje dauguma studentų laiko ACT stojamuosius egza­
minus, tik labiausiai rungtyniauti linkę moksleiviai laiko SAT. Todėl O’Reilly
teigia, kad 10 geriausiai SAT egzaminus išlaikiusių moksleivių sudarys 1aukš­
čiausią visos tautos procentą. Dar norėtume atkreipti dėmesį, kad pavėlinus
pamokų pradžią rezultatai pagerėja tiek, kiek pagerėtų lankius profesionalų
vedamus pasirengimo SAT egzaminams kursus.
Vėlesnė pamokų pradžia leistų vaikams ilgiau pamiegotu aktyviau dalyvauti
pamokose ir popamokinėje veikloje. Htwe ir kt. (2008); Danner ir Phillips
(2008); pokalbiai su Wahlstrom.
Paplitusi ankstyva aukštesniųjų klasių pamokų pradžia. W olfson ir Carskadon
(2005).
McMaster nutukimo prevencijos programų apžvalga. Thomas (2006). Britų val­
dininkai parašė panašią plačią nutukimo prevencijos programų apžvalgą ir
padarė išvadą, kad įrodymai, jog tokios programos veiksmingos, silpni. BBC
žinios (2007); Stice ir kt. (2006) irgi manė, kad dauguma programų yra beveik
neveiksmingos.
Vaikų televizijos žiūrėjimas ir kita sėdima veikla. Vandewater nėra vienintelė
mokslininkė, prieštaraujanti nuomonei, kad vaikai mažiau juda, nes žiūri tele­
vizorių. Taveras ir kt. (2007) daro išvadą, kad jei vaikas per savaitę televizorių
žiūrėtų valanda trumpiau, jo fizinis aktyvumas nepadidėtų. Ir kiti tyrėjai skai­
čiavo, kiek laiko vaikai ruošia namų darbus, sėdi prie kompiuterio, skaito, užsi­
ima mėgstama veikla, bendrauja su draugais ir net automobiliu važiuoja į m o­
kyklą. | viską atsižvelgiant, televizoriaus žiūrėjimas sudaro tik trečdalį paauglių
sėdimosios veiklos. Biddle ir kt. (2008); Biddle (2007); Utter ir kt. (2003).
Tyrimai atskleidė miego stokos ir vaikų nutukimo ryšį. Be Amerikos, Australijos,
Kanados ir Japonijos, kur jau anksčiau tyrimais buvo įrodyta sutrumpėjusio
vaikų miego ir nutukimo sąsaja, tą patį ryšį atrado ir Prancūzijos, Vokieti­
262 Pastabos

jos, Portugalijos, Tuniso, Kinijos, Honkongo, Taivano, Brazilijos ir Naujosios

Zelandijos mokslininkai - jie nustatė, kad sutrumpėjęs miegas pradinėje m o ­
kykloje lemia nutukimą sulaukus 32 metų. Šį ryšį įrodantys tyrimai: Landuis
ir kt. (2008); Nixon ir kt. (2008); Taveras ir kt. (2008); Lumeng ir kt. (2007);
Eisenmann ir kt. (2006); Chaput ir kt. (2006); Gupta ir kt. (2002); Sekine ir
kt. (2002).
Dvi metaanalizės irgi įrodė vaikų m iego ir nutukimo ryšį: Cappuccio
ir kt. (2008); Chen ir kt. (2008).
Kai kurie mokslininkai (pvz., Hassan ir kt., 2008; Horne, 2008) vis dar
abejoja vaikų miego ir nutukimo sąsaja, bet Pediatrics nusprendė, kad užtek­
tinai duomenų įrodo trumpo miego ir antsvorio sąsajas, todėl, vertinant vaiko
svorio problemas, reikėtų atsižvelgti ir į miegą. Krebs ir kt. (2007). Pasak kitų
mokslininkų, duomenys įtikina, jog vaikų miegą ir nutukimą reikėtų laikyti
visuomenės sveikatos problemomis. Young (2008).
Ligų kontrolės centro / Žemės ūkio ministerijos požiūris į vaikus ir miegą. Park
(2008); Schoenborn ir Adams (2008); Redding (2007); Hensley (2007).

3 skyrius. Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases

Rasinių skirtumų suvokimas vaikystėje. Kelly ir kt. (2007) nustatė, kad kūdikiai
vizualinius rasinių skirtumų aspektus pradeda pastebėti tarp trečio ir šešto
mėnesio.
Eksperimentai su mišrios rasės grupėmis. Rooney-Rebeck ir Jason (1986).
Grupavimasis Japonijos mokyklose. Iš dalies pasakojimas grįstas autoriaus pokal­
biu ir susirašinėjimu su Davidu Crystalu; Crystal ir kt. (2000).
Vaikų tildymas, kai šie prabyla apie rases. Išgirdome apie atvejį, kai, pare n
giamosios grupės mokytojai pradėjus pasakoti apie Martiną Lutherį Kingą
jaunesnįjį, vienas vaikas ją nutraukė: „Mamytė sakė, kad apie spalvas kalbėti
negalima.“ Polite ir Saenger (2003).
Detroito aukštesniųjų klasių mokinių tyrimas. Oyserman ir kt. (2006).
Juodasis Kalėdų Senelis ir baltasis Kalėdų Senelis. Pasakojimas paremtas autorių
pokalbiais ir susirašinėjimu su Coperhaven-Johnson bei jos pranešimu; Co
perhaven-Johnson (2007).
 Pastabos 263

4 skyrius. Kodėl vaikai meluoja

Suaugusieji vertina vaikų nuoširdumą. Iš tiesų išanalizavus dvidešimties metų
tėvų atsakymus į nacionalinės apklausos klausimą, kurią vaikų ypatybę jie
labiausiai vertina, matyti, kad nuoširdumas yra aiškus nugalėtojas - nė viena
kita savybė jam nė iš tolo neprilygsta. Alwin (1989).
Liudija 100 000 vaikų. Atsižvelgdamas į Talwar atradimus, kaip vaikai supranta
melą ir kokiomis aplinkybėmis yra labiausiai linkę meluoti, Kanados įstatymų
leidžiamasis organas persvarstė procedūras, pagal kurias nusprendžiama, ar
leisti vaikui liudyti. Talwar ir kt. (2002b); įstatymo projektas C-2 (2004).
Melo atpažinimo sistemos. Nuodugniai peržiūrėjęs 150 tyrimų apie melo atpaži­
nimą, Portsmuto universiteto profesorius Aldertas Vrijis daro išvadą: „Nėra
nė vieno verbalinio, neverbalinio ar fiziologinio požymio, kuris būtų susijęs
tik su apgaule. Kitaip tariant, nėra nieko panašaus į ilgą nosį, iš kurios atpa­
žintum melagį.“ Vrij (2004a). Turbūt labiausiai paplitęs įsitikinimas apie melą
yra tas, kad meluodami žmonės nukreipia žvilgsnį į šalį. Vis dėlto daugybė
tyrimų įrodė, kad žvilgsnio nukreipimas mažai arba visai nesusijęs su melu.
Vaikų melas dar mažiau susijęs su šiuo požym iu - jie dažnai nusigręžia nuo
pašnekovo, kai susikaupia. Žr. Talwar (2002a); Vrij ir kt. (2004b).
Įdomu, kad per vieną 2006 m. tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei
11 000 žmonių iš 57 šalių, 64 proc. respondentų pasakė, kad žvilgsnio nu­
kreipimas rodo melą. Mokslininkai kelia hipotezę, kad šis žvilgsnio nukreipi­
mo mitas susijęs su visai kita em ocine būkle: viso pasaulio žm onės susigėdę
nudelbia akis. Pasak mokslininkų, žm onės (klaidingai) mano, kad melagiai
gėdijasi savo apgavysčių, todėl nukreipia žvilgsnį. Visuotinių apgaulės tyrimų
komanda (2006).
Tėvų negebėjimas atpažinti vaiko melo. Talwar nuolat tyrė tėvų nesugebėjimą
nustatyti, kada vaikas meluoja. Pirmuosius rezultatus paskelbė 2000 m. Ji ne
vienintelė tai atrado: mokslininkai Angela M. Crossman ir Michaelas Lewisas
gavo panašius rezultatus - tėvai blogiau, nei lemtų atsitiktinumas, atspėjo,
kad vaikai per tyrimą melavo. Crossman ir Lewis (2006).
Naujausiu tyrimu Talwar siekia išsiaiškinti, ar kuriems nors žmonėms
geriau sekasi atpažinti melą. Ji atrado, kad tik 4 proc. tiriamųjų nuolat reikš­
mingai geriau atpažindavo melą. Leach ir kt. (spaudoje).
264 Pastabos

Dauguma vaikų žvilgčioja ir meluoja. Per žvilgčiojimo žaidimą sukčiaujančių ir

meluojančių vaikų procentus ėmėme iš pirmo Talvvar eksperimento 2002 m.
Talwar ir Lee (2002b). Vėliau Tahvar šį eksperimentą kartojo: dirsčiojančių ir
meluojančių vaikų procentas yra stulbinamai pastovus. Be to, ir kiti m oksli­
ninkai kartojo jos darbus su savo žvilgčiojimo žaidimo variantais.
Melo ir intelekto ryšys. Talwar atrado, kad vaikai, turintys geresnę vykdomąją funk­
ciją ir darbinę atmintį, geriau meluoja. Be to, ji įžvelgė sąsajų tarp vaikų melo ir
„minčių teorijos“ - gebėjimo suprasti ir sekti įvairių žmonių minčių eigą.
Vaikai meluoja, siekdami pradžiuginti tėvus. Be Talwar, šią įžvalgą savo tyrimais
plėtoja Bussey. Kai jis vaikams perskaitė trumpas istorijas ir paprašė atspėti,
ar pagrindinis veikėjas sakys tiesą, ar meluos, vaikų atsakymus iš dalies lėmė
tai, ar istorijoje buvo sakoma, jog už piktadarybes ar jų prisipažinimą veikėjas
bus nubaustas. Bussey įrodė, kad tik aštuonerių metų sulaukę vaikai pradeda
tikėti, kad sakydamas tiesą žmogus gali jaustis geriau. Bussey (1999); Wa-
gland ir Bussey (2005).
Be to, 2007 m. Teksaso universiteto EI Pase atliktas tyrimas naujai nu­
šviečia ir Talwar išvadą, kad vaikai meluoja siekdami pradžiuginti suaugu­
siuosius, ir Dweck atradimą, kad vaikai pripranta prie pagyrų. Atliekant šį
tyrimą mažų vaikų buvo klausiama, ar jie nematė, kaip kas nors paėmė tyrėjo
žaislą. Kai kuriems vaikams, kaskart į bet kokį egzaminuotojo klausimą atsa­
kius „taip“, būdavo padėkojama: „Ačiū, tu labai padėjai.“ Po keturių minučių
šį pagyrimą girdintys vaikai pradėdavo duoti klaidingus prisipažinimus. Jie
melagingai prisipažindavo padarę nusižengimus, kad tik sulauktų pagyrimo.
Billins ir kt. (2007).
Vaikų melavimo dažnis. Wilson ir kt. (2003); W ilson ir kt. (2004).
Skundimas. Pirmą vaikų skundimo tyrimą atliko den Bak ir Ross (1996); Ross
ir den Bak-Lammers (1998). Friman ir kt. (2004) darbas irgi informatyvus,
ypač atradimas, kad ketvirtokai skundimą laiko agresijos aktu, prilygstančiu
vagystei ar svetimos nuosavybės gadinimui.
Suaugusiųjų melo dažnis. Daug kur teigiama, kad suaugusieji per dešimties m i­
nučių pokalbį sumeluoja vidutiniškai mažiausiai du kartus. Tačiau ši statistika
paremta manipuliaciniais eksperimentais: du nepažįstami žm onės susodina­
mi kambaryje ir bent vienam iš jų liepiama savo kalbomis stengtis patikti
kitam. Netgi tokioje dirbtinėje aplinkoje 40 proc. tiriamųjų nė karto nesume­
 Pastabos 265

lavo. DePaulo ir Hancocko duomenys apie melo dažnumą paremti ne ekspe­

rimentinėmis manipuliacijomis, o dienoraščių tyrimais - į tuos dienoraščius
tiriamieji kasdien surašo visus savo melus. Pagal DePaulo ir Hancocko tyri­
mą, vidutinis žmogus melavo tik maždaug kartą per dieną, o studentai - du
kartus. DePaulo ir kt. (1996); Hancock ir kt. (2006).

5 skyrius. Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose

Įprastas intelekto testas. Mūsų intelekto testas paremtas visuomenei prieinamais
intelekto lavinimo vadovėliais, testų pristatymais ir klausimų pavyzdžiais -
klausimus imdavome iš įvairių intelekto ir žinių testų. Tikrieji testai rūpestin­
gai saugomi: leidėjai juos parduoda tik lincenciją turintiems psichologams ir
mokyklų administratoriams. (Vis dėlto yra ir keli pogrindiniai testų rinkiniai.)
Ikimokyklinukų testų ir pasiekimų trečioje klasėje koreliacija. Ši koreliacija siekia
40 proc. Tai yra matematinis terminas, nusakantis tipinį statistinį vaiko IQ
testo rezultatų darželyje ar parengiamojoje grupėje ir to paties testo rezultatų
trečioje klasėje ryšį. Lohman (2006); Lohman ir Korb (2006); Lohman (2003).
Kiek WPPSI rezultatai padeda numatyti vėlesnius pasiekimus? Tyrimai
parodė, kad WPPSI rezultatai (4 -6 metų vaikų) tik 7 -2 4 proc. atitinka sto­
jamųjų SAT egzaminų rezultatus po 11 ar 12 metų. Taigi mažiausiai 76 proc.
vaiko SAT egzamino pažymio nėra nulemta ankstyvojo intelekto. Spinelli
(2006); Baxter (1988).
Intelekto testų autoriai ir leidėjai stengiasi panaikinti rasinę ir etninę įtakų rezul­
tatams. Dietz (be datos); Rock ir Stenner (2005); Lohman ir Lakin (2006).
Tarptautinis intelekto testų efektyvumas. Žr. Barber (2005).
Studentų irfilosofijos mokslų daktarų IQ. Colom (2004).
Gabių Kalifornijos moksleivių pažangos spartumas. California Energy Commission
(2003).
Šiaurės Karolinos tyrimas, kuriuo ankstyvojo intelekto testai lyginami su vėlesniais
laimėjimais. Kaplan (1996).
Net trečdalioprotingiausių trečiokų rezultatai priešparengiamųjų mokyklųyra ma­
žesni nei vidutiniai. Lohman (2006).
Gabių vaikų nustatymas pagal vienintelį testų. Ne tik mokslininkai vienbalsiai
tvirtina, jog vienintelis testas neturėtų lemti vaiko patekimo į gabiųjų pro­
gramą, - tą patį įspėja ir patys testų autoriai. Pearsons Assessment skyriaus
266 Pastabos

prezidentas ir generalinis direktorius klinikiniame vadove vartotojus įspėja,

kad „pagal pavienį testą jokiu būdu nevalia nustatyti gabių vaikų ar teikti re­
komendacijų, kurioje mokykloje vaikui mokytis“. Sparrow ir Gurland (1998).
Reynolds teiginys apie gabių ir specialiųjų poreikių vaikų nustatymų. Reynolds
kalba apie federalinius reikalavimus, kad moksleivis, kuriam ketinama skirti
specialią edukacinę programą, turi būti testuojamas ir pertestuojamas, be to,
kol jis mokosi pagal specialią programą, privalu nuolat tikrinti jo daromą
pažangą.
Gabių vaikų atranka Pietų Karolinoje. VanTassel-Baska ir kt. (2007); VanTassel-
Baska ir kt. (2002); Pietų Karolinos edukacijos kriterijų žinyba (2004).
Atmestas Floridos įstatymų leidžiamojo organo siūlymas kartoti testavimų. |staty-
mų leidžiamojo organo žinios (2008).
Niujorko miestoprogramos gabiems vaikams. Niujorko miesto visuom eninių m o ­
kyklų pranešimas spaudai (2008); Niujorko miesto pasiūlymas gabiesiems ir
talentingiesiems (2007).
Emocinis intelektas / Salovey prieš Golemanų. Komandai, sukūrusiai terminą
„emocinis intelektas“, priklausė Johnas D. Mayeris, Peteris Salovey ir Davidas
R. Caruso.
Sausakimšoje 2008 m. Amerikos psichologų asociacijos suvažiavimo sa­
lėje Salovey atkreipė bendradarbių dėmesį į ištrauką iš 1995 m. Golemano
knygos: „...esami duomenys rodo, kad EI gali būti toks pat naudingas kaip
IQ, o kartais už jį net naudingesnis.“ Salovey paaiškino, kad 1995 m. „esami
duomenys“ neegzistavo - kai Golemanas parašė šį teiginį, jų tiesiog nebuvo.
Tuo pat metu Salovey komanda iškėlė teoriją, kad em ocinis intelektas gali
egzistuoti, tik jie dar nesugalvojo būdo jį išmatuoti. 1998 m. Golemano tei­
ginys, kad „beveik 90 proc. skirtumą tarp geriausių ir vidutinių darbuotojų
lemia EI“, anuomet irgi buvo nepagrįstas. Vėliau Salovey ir kiti atrado, kad kai
kuriose srityse em ocinis intelektas gali būti naudingas, bet kitose tik trukdo.
Pavyzdžiui, emociškai jautresni draudimo ekspertai dirba ne taip našiai, nes
pernelyg įsijaučia į klientų padėtį.
Akivaizdu: Salovey, Mayeris ir Caruso tvirtai tiki em ociniu intelektu ir
turėti.
tuo, kad jis vertingas. Tačiau jie dar aiškinasi, kas tai yra ir ką reiškia jį
Kol kas jie nusivylę, nes kiti mokslininkai jų nuolat klausinėja apie Golemano
ir kitų teiginius, o ne apie jų pačių darbus.
 Pastabos 267

Pirmas tikras tyrimas, ar įmanoma vaikams išlavinti em ocinį intelektą ir

kokią akademinę naudą jis duotų, kol kas tik vykdomas. Autorių užrašai iš
2008 m. APA konferencijos; Mayer ir kt. (2008); Salovey (2008).
Kalinių emocinis intelektas. Hemmati ir kt. (2004).
Vienas emocinių žinių testas. Izard ir kt. (2008).
Akademinė sėkmė ir asmenybės bruožai. Newsom e ir kt. (2000).
Smegenų žievės ir sinapsių raida. Kad įsivaizduotumėte, kokiais mastais vyksta
smegenų procesai, pateiksime tokį skaičių: kol vaikas sulaukia paauglystės,
kas sekundę smegenyse gali žūti 30 000 sinapsių. Smegenų žievės ir sinapsių
raidos apžvalgas rasite: Shaw (2007); Giedd (2008); Shaw ir kt. (2006); Len-
root ir Giedd (2006); Lerch ir kt. (2006); Spear (2000).
Smegenųprocesai. Mielinizacija - pilkosios medžiagos virtimas baltąja - daro įta­
ką konkretiems kognityviniams procesams, pavyzdžiui, darbinės atminties la­
vėjimui. Smegenų skaidulų, vadinamų aksonais, procesai smarkiai veikia m e­
džiagos apdorojimo smegenyse greitį. Lerch ir kt. (2006); Nagy ir kt. (2004);
Barnea-Gorlay ir kt. (2005); Schmithorst ir Holland (2007); Schmithorst ir kt.
(2007); Schmithorst ir kt. (2006).
Dviejų trečdalių vaikų IQ rezultatai gerės arba blogės daugiau nei 15 balų. Sontag
ir McCall išanalizavo Felso ilgalaikio tyrimo duomenis; Felsas tiriamųjų inte­
lektą matavo kas pusę metų nuo 2,5 iki 6 metų, paskui kasmet iki 12 metų, vė­
liau 14,15 ir 17 metų amžiaus. McCall atrado, kad normalaus vidurinės klasės
vaiko IQ nuo 2,5 iki 17 metų pasikeičia maždaug 28,5 proc. Be to, daugiau
nei trečdalio vaikų rezultatai per tą patį laikotarpį šokteli per 30 IQ balų. Kai
kurie tvirtina, kad vaikystėje IQ yra pastovus, ypač po šešerių metų, tačiau
McCall aiškina, kad kaip įrodymas pateiktas didelis koreliacijų pastovumas
šiek tiek klaidina. Pagal šią formulę individo rezultatų variacijos lyginamos
su daug didesnėm is visų žmonių IQ variacijomis. Taigi individo rezultatų va­
riacijos atrodo gana mažos, bet gryni skaičiai sako ką kita. Žr. Sontag ir kt.
(1958); McCall ir kt. (1973); Sternberg ir kt. (2001).
Kitas ankstyvas vaikų nuo kūdikystės iki 16 metų tyrimas parodė, kad
daugiau nei pusės jų IQ reikšmingai pasikeitė - ne vieną, o tris kartus.
Schwartz ir Elonen (1975).
Gabių vaikų IQ labiau kinta. Sparrow ir Gurland nustatė: „Standartizuotoje
W ISC-III imtyje 45,8 proc. vaikų, kurių IQ yra aukštesnis nei 125, [dviejų
268 Pastabos

testo dalių] rezultatai skiriasi 11 ar daugiau balų.“ Sparrow ir Gurland (1999).

Kiti pranešimai apie gabių vaikų intelekto testų rezultatus: Robinson ir Clin-
kenbeard (1998); Robinson ir Weimer (1991).
Meilės, religijos ir pavojaus vieta smegenyse. Pavojus aiškiausiai matomas m igdo­
liniame kūne, taip pat A m ono rage, saloje, prefrontalinėje žievėje, premoto-
rinėje žievėje, dryžuotajame kūne ir priekinėje juostinėje smegenų žievėje.
Biblinių tekstų skaitymas suaktyvina dorsolateralinę prefrontalinę, dorso-
medialinę frontalinę ir medialinę parietalinę žieves. Romantiška meilė gy­
vuoja niedialinėje saloje, priekinėje juostinėje smegenų žievėje, dantytajame
vingyje, pogumburyje, A m ono rage, kelte, blyškiajame kamuolyje ir moterų
didžiosios smegenų jungties priekinėje dalyje. Phelps ir kt. (2001); Williams
ir kt. (2001); Azari ir kt. (2001); Bartles ir Zeki (2000); Bartles ir Zeki (2003).
Smegenų darbo kitimas vaikui bręstant. Kai kurie pranešimai apie šį kitimą: Ca­
sey ir kt. (2005); Colom ir kt. (2006a); Colom ir kt. (2006b); Haier (1990);
Johnson ir kt. (2008); Paus ir kt. (2005); Paus ir kt. (1999); Rubia ir kt. (2006);
Scherf ir kt. (2006); Schlaggar ir kt. (2002); Thomas ir kt. (2008).

6 skyrius. Broliai ir seserys

Vienų vaikų auginančių šeimų gausėjimas. Nors gausėja vieną vaiką auginančių
šeimų, įdomu, kad tik 3 proc. amerikiečių tokią šeimą laiko idealia. Mancillas
(2006).
Brolių ir seserųginčų dažnumas. Kramer (1999).
Kramer atradimai apie tai, kaip tėvai priima vaikų konfliktus. Kramer ir keli kiti
mokslininkai tvirtina, kad jei tėvai leidžia vaikams konfliktuoti, konfliktų
gausėja: laikydami juos neišvengiamais, tėvai mažiau stengiasi užkirsti jiems
kelią. Mokslininkai atmeta mintį, kad broliai ir seserys būtinai konfliktuoja.
Kaip pavyzdį jie rodo darnesnius vaikų santykius kitose kultūrose, kur iš vy­
resniųjų tikimasi, kad globos jaunesniuosius.
Tėvų vaidmuo užkertant konfliktams kelių irjuos sprendžiant. Kita priežastis, ko­
dėl Kramer metodas yra toks naujoviškas: jis įvairiais būdais tiria tėvų m ė­
ginimus spręsti konfliktus. Smithas ir Ross (2007) gana sėkmingai apmokė
tėvus tarpininkauti besiginčijantiems vaikams. (Ši programa buvo Smitho
daktaro disertacijos darbas, o Kramer pavardė buvo literatūros sąraše.) Tačiau
Ross ir kiti mokslininkai atrado, kad neapmokyti tėvai besikišdami į vaidus
 Pastabos 269

viską tik dar labiau sugadina. Jie dažnai verčia vaikus pasidalyti žaislu, dėl
kurio vyksta ginčas, nukreipia vieno vaiko dėmesį kitur, bet taip atima iš vai­
kų galimybę išmokti derėtis ir gerbti vienam kito poreikius. Dar blogiau esti
tada, kai tėvas ginčą nutraukia tokiais žodžiais: „Gana - man jūs abu įgrisote.“
Tai tėra egocentriškas, vienpusiškas galios žaidimas, nukreiptas prieš vaikus.
Žr. Kramer (1999); Perlman (2007); Ross ir kt. (2006); Ross (1996).
Brolių ir seserųginčų priežastys. McGuire ir kt. (2000).

7 skyrius. Mokslas apie paauglių maištų

Gyvenimo įvykių tikimybių statistika. Apie santuokos nutrūkimo statistiką žr.
Bramlett ir Mosher (2002). Apie gyvenim o trukmės tikimybę Jungtinėse
Valstijose žr. Nacionalinio sveikatos statistikos centro pranešimą. 2008 m.
Niujorko advokatūros egzaminą iš pirmo karto išlaikė 83 proc. dalyvių, o m e­
tais anksčiau - 79,1 proc. Harvardas 2008 m. sulaukė rekordinio stojančiųjų
skaičiaus (27 462), o priėmė 7 proc. - tai mažiausias procentas mokyklos is­
torijoje. Niujorko valstijos advokatų egzaminuotojai (2008); Harvard Gazette
(2008).
Nuobodulys ir alkoholio (narkotikų) vartojimas. Nacionalinis priklausomybių
ir piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis centras nustatė, kad nuobo­
džiaujantys paaugliai 50 proc. dažniau rūko, girtauja ir vartoja narkotikus.
Caldwell ir Smith (2006).
Harrisopaauglių tėvų apklausa. „Tėvai, pabuskite“ (2008).
Paaugliųpasakymas „ne tavo reikalas ‘ ir nepriklausomybės siekis. Paauglių nepri­
klausomybės siekis nėra universalus, be to, vaikai nesistengia visiškai prisiim­
ti atsakomybės už savo gyvenimą. Mokslininkė Judith Smetana nustatė, kad
paaugliai pasaulį skirsto į tam tikras kontrolės sritis: jie mano, kad kai kuriuos
dalykus tėvai gali kontroliuoti, bet kitus vaikas sprendžia pats. Įtampa kyla
tada, kai tėvai ir paaugliai nesutaria, ką kuriai kategorijai priskirti.
Pavyzdžiui, tėvas ir dukra sutaria, kad tėvas nustato, kada ir kur važinėti
automobiliu, nes tai susiję su saugumu. Tačiau gali būti, kad tėvas jausis turįs
teisę tikrinti, su kuo mergina draugauja, o dukra tam griežtai prieštaraus - ji ti­
kra, kad tik jos pačios reikalas, kas jos draugai. Kitas pavyzdys: tėvai niršta, kad
vaikas nesitvarko kambario arba nesirūpina savo daiktais, o vaikas mano, kad
jo netvarkingumas yra jo paties reikalas, todėl nesupranta, dėl ko tėvai siunta.
270 Pastabos

Turbūt atrodo, kad jaunesni paaugliai lengviau susitaiko su tėvų kontrole,

bet Darling atrado, kad yra priešingai: jauni paaugliai labiau nori patys tvar­
kytis gyvenimą nei vyresni.
Smegenų apdovanojimų centras. Galvan eksperimentai ypač buvo skirti ištirti,
kaip prigludusiame branduolyje ir orbitalinėje frontalinėje žievėje apdoroja­
mi apdovanojimai - šios smegenų sritys itin jautrios apdovanojimų kiekiui.
Ventralinis dryžuotasis kūnas ir gumburas irgi susiję su apdovanojimų suvo­
kimu ir atsaku į juos. Izuma ir kt. (2008); Galvan ir kt. (2005).
Ginčai su tėvais. Labiausiai jų padaugėja 11-14 metų - ankstyvojoje paauglystė­
je. Tačiau tai pasakytina tik apie pirmagimius - antras vaikas su mama ima
konfliktuoti 9-11 metų, o su tėčiu dar anksčiau - vos 7 -9 metų. Shananan ir
kt. (2007).
Mitas apie maištingus paauglystės metus. Mūsų nuomonė, kad ankstyvieji tyrimai
apie paauglių maištą turi trūkumų, paremta Stenbergu (2001). Pagal naujes­
nius tyrimus, tik 5 -1 5 proc. paauglių maištauja prieš tėvus. Smetana ir kt.
(2006). Šis mitas apie paauglių maištą nėra vienintelis iš piršto laužtas dalykas:
nėra įrodymų, kad paauglius valdo „siautėjantys hormonai“. Spear (2000).
Pataisomieji kursai studentams. Kalifornija yra ne vienintelė valstija, rengianti
studentams papildomas programas. Pensilvanijoje trečdalis valstijos koledžo
studentų lankė papildomas paskaitas. Kalifornijos įstatymų leidžiamojo orga­
no analizės biuras (2003); Kalifornijos valstijos universiteto rektoriaus biuras
(2008); Barnes (2007).
Visos tautos mastais šiuo metu papildomas paskaitas lanko mažiau stu­
dentų, nei lankė kada nors nuo devintojo dešimtmečio. 42 proc. 1982 m.
abiturientų aukštojoje mokykloje turėjo lankyti papildomus kursus - iš jų
29 proc. priklausė geriausiam šalies penktadaliui. Iki 1992 m. pataisomųjų
kursų sumažėjo iki 26 proc., ir jau tik 9 proc. geriausių šalies studentų prirei­
kė papildomų paskaitų. Nuo to laiko jų yra maždaug 28 proc. Tiesą sakant,
šiuo metu koledžai ir universitetai siūlo mažiau papildomų paskaitų nei de­
vintajame dešimtmetyje. Adelman (2004); Pasard ir Lewis (2003).
Padaugėjo moksleivių, matematikų ir tiksliuosius mokslus besimokančių aukščiau­
siu lygiu / padaugėjo stojančiųjų į aukštąsias. 1990-2004 m. moksleivių, ma­
tematiką ir tiksliuosius mokslus besimokančių aukščiausiu lygiu, padaugėjo
20 proc. Tai ne vienintelis rodiklis, kad moksleiviai stengiasi mokytis auks-
 Pastabos 271

čiausiu lygiu: 1996-2007 m. moksleivių, laikančių Advanced Placement egza­

minus (siekiančių dar aukštesniosiose klasėse įstoti į koledžą), patrigubėjo
iki 1,5 mln. Be to, daugiau moksleivių pagrindinių dalykų mokykloje mokosi
tiek, kiek rekomenduojama, ar dar daugiau. Morisi (2008); HERI Forty Year
Trends (2007).
Be abejo, dar yra ko siekti - mokyklas metančių moksleivių skaičius ne­
pateisinamai didelis. Bet vidutiniškai milijonai vaikų yra geriau akademiškai
pasirengę, nei buvo kada nors anksčiau.
Stojimo į aukštąsias mokyklas duomenys. Nacionalinis edukacinės statistikos cen­
tras (2008).
Aukštųjų mokyklų naujokų apklausos. Duom enis ėmėme iš Aukštojo išsilavinimo
tyrimų instituto 2007 ir 2009 m. kasmetinės apklausos „Amerikos naujokai“.

8 skyrius. Ar savidrausmė išugdoma?

Vairavimo pamokų nenaudingumas. Mayhew ir kt. (1998); Vernick ir kt. (1999);
Williams (2006).
Narkotikų prevencijos programų ir mokyklos metimo prevencijos programų ne­
veiksmingumas. Generalinis atsiskaitymų biuras paskelbė apie D.A.R.E.
neveiksmingumą ir senatoriui Richardui J. Durbinui pateiktoje ataskaitoje
apžvelgė kitas narkotikų prevencijos programas. Kanof (2003). Panašūs ver­
tinimai buvo įtraukti į Nacionalinio teisingumo instituto pranešimą Kon­
gresui. Sherman ir kt. (1998). Mokslines analizes rasite Lynam ir kt. (1999);
Shepard (2001).
Intervencijos irjų poveikis. Jei norite susidaryti vaizdą, koks konkrečių interven­
cijų poveikis, žr. Ammerman ir kt. (2002); Snyder ir kt. (2004); Welsh ir Far­
rington (2003); Stice ir kt. (2006); Wilfey ir kt. (2007).
Mokymasis kalbantis su savimi. Vanderbilto universiteto tyrimas neseniai atsklei­
dė kalbėjimosi su savimi naudą. Keturmečiams ir penkiamečiams reikėjo
perprasti spalvų ir geometrinių formų dėsningumus ir nustatyti, koks bus
kitas sekos objektas. Kontrolinė grupė buvo pamokyta, kaip aptikti dėsningu­
mus, o eksperimentinė grupė buvo išmokyta balsu kalbėtis su savimi. Vaikai,
kurie mokėsi kalbėtis su savimi, užduotį atliko 300 proc. geriau už kontrolinei
grupei priklausančius vaikus. Rotle-Johnson ir kt. (2007).
Savitvardos nauda. Masicampo ir Baumeister (2008); Baumeister ir kt. (2007).
272 Pastabos

9 skyrius. Gražūs žaidimai su draugais

Mokslininkų atsakas į Dodgeo atradimus. Paremta autoriaus užrašais, kuriuose
yra Dodgeo, Lansfordo ir klausytojų pastabos, išsakytos per Dodgeo ir kt.
pristatymą kasmetiniame Vaiko raidos tyrimų draugijos susirinkime Bostone,
Masačūsetse, 2007.
Etniniai ir kultūriniai fizinių bausmių taikymo skirtumai. Svarbu atkreipti dėm e­
sį, kad nors daugelyje šeimų taikomos fizinės bausmės, jos paprastai būna
retos, be to, turime galvoje tik pliaukštelėjimą kaip nuobaudą. Kalbame ne
apie smurtą prieš vaikus. Dar kartą pabrėžiame: Dodgeas su savo bendra­
darbiais nemanOy kad jų darbas turėtų paskatinti tėvus taikyti vaikams fizines
bausmes. Jie tik mano, kad, siekiant suprasti bausmės poveikį vaikui, reikia
atsižvelgti į tėvų ir kultūros bausmei (kad ir kokio pavidalo ji būtų) suteiktą
prasmę.
Konservatyviųjų protestantų ir kitų denominacijų tikinčiųjų taikomosfizinės baus­
mės. Gershoff ir kt. (1999); Gershoff (2002); Regnerus ir kt. (2003).
Britų apklausa apiepatyčias. Bendruomenių rūmai (2007).
Nepakantumas patyčioms. Skiba ir kt. (2006) ir autoriaus pokalbiai su APA nepa­
kantumo patyčioms darbo grupės vadove Cecil Reynolds.
Popie-jopie. Autoriaus pokalbiai su Cillessenu; deBruyn ir Cillessen (2006).
Populiarumo ir alkoholio vartojimo ryšio tyrimai. Žr. Allen ir kt. (2006); Allen ir
kt. (2008).
„Socialiai veiklūs“ vaikai. Autoriaus pokalbis su Claire Hughes.
Bistrateginių kontroliuotojųyra maždaug vienas iššešių vaikų. Jacobs ir kt. (2007).
Kiek laiko paaugliai bendrauja su suaugusiaisiais ir bendraamžiais? Spear (2000);
autoriaus pokalbiai ir susirašinėjimas su Bairdu ir Allenu.

10skyrius. Kodėl Hana kalba, o Alisa ne?

Vašingtono universiteto vaikų kalbos ir filmų žiūrėjimo tyrimai. Zimmerman
(2007a); Zimmerman (2007b).
Kūdikių kalbos tikrinimas CDI testu. Zimmerman ir kt. tyrimuose naudojama
trumpoji CDI forma - 89 žodžių sąrašas, gana tiksliai parodantis vaiko žo
dyno platumą. Visas CDI - tai žodžių sąrašas, skirtas realiuoju laiku suda­
ryti viso vaiko žodyno rodyklei, bet, atsižvelgiant į vaiko amžių, apmokytas
tyrėjas visą CDI gali atlikti tik per 2 -3 vai. Todėl per telefonines apklausas,
 Pastabos 273

tokias kaip tos, kurias atlieka Vašingtono universitetas, trumpos formos CDI
yra vienintelė praktiška alternatyva, o jos rezultatus šios srities mokslininkai
vertina kaip gana patikimus. Tiesą sakant, kai kurie visą CDI laiko idealiu
testu mokslininkams, bet kančia tėvams ir vaikui. Autoriaus užrašai iš tarp­
tautinio vaikų kalbos tyrimų kongreso Edinburge, Škotijoje (2008); Fenson
ir kt. (2000).
Aigner-Clark skola Kuhl. Burr (1997); Morris (1997).
Kūdikių kalbos segmentavimas. Jusczyk (1999); Newman ir kt. (2006); Newman
ir kt. (2003).
Multisensorinės įvestys. Bahrick ir Lickliter (2002); Bahrick ir Lickliter (2000);
Gogate ir Bahrick (1998); Hollich ir kt. (2005).
Daiktavardžių ir „artimų“žodžių mokymasis. Goodman ir kt. (2008).
Žodžių mokymasisjudinant daiktų. Schwade ir kt. (2004).
Kalbėtojų gausos svarba mokantis žodžių. Rost ir McMurray (2008).
45proc. kreipinių į dvimečius yra 17žodžių. Cameron-Faulkner ir kt. (2003).
Europietiškų kalbų irkorėjiečių kalbos mokymosi skirtumai. Bornstein ir kt. (2004).
Sakinių rėmų ir variacijų naudojimas. Per dvejus metus trukusį 14-30 mėnesių
amžiaus vaikų tyrimą nustatyta, kad vaikai, kurių tėvai vartojo daugiau vari­
antų rinkinių, sulaukę 30 mėnesių kalbą mokėjo geriau: žinojo daugiau žo ­
džių ir geriau išmanė sintaksę. Fernald ir Hurtado (2006); Bornstein ir kt.
(1999); Waterfall (2009); Waterfall (2006).
Pavidalo suvokimas. Autoriaus pokalbiai su Samuelson ir Smith, taip pat Samuel-
son (2008); Samuelson ir Horst (2004); Samuelson (2002); Samuelson (2000);
Smith (2008); Smith ir kt. (2002).
Vaiko žodyno didėjimas. Goodman ir kt. (2008).

Pabaiga
Mokslininkai iš naujo įvertino hedonistinį bėgtakį. Diener ir kt. (2006).
Suaugusiųjų gyrimo poveikis. Žr. McCausland ir kt. (2007); Earley (1986).
Lygiagreti vaiko dorybių ir ydų raida. Dar vieną pavyzdį pateikia Padilla-Wal-
ker - ji matė, kaip tėvų pastangos įdiegti vaikams socialines dorybes iš tiesų
padeda vaikams išsiugdyti socialines nuostatas ir socialų elgesį, bet, regis, tai
nekeičia asocialaus elgesio ar pažiūrų. Padilla-Walker (2007a); Padilla-Walker
(2007b).
274 Pastabos

Nors žino, kad vaisiai skanūs, vaikai obuolių valgo mažai. Deja, kalbame ne h i­
potetiškai. Kalifornijos universiteto Los Andžele komanda buvo pasamdyta
įvertinti „Mitybos tinklo“ veiksmingumą. Ši programa buvo vykdoma 325
Los Andželo bendrosios mokyklų apygardos mokyklose, ja buvo siekiama
išugdyti geresnius valgymo įpročius. Tyrėjai apklausė kone tūkstantį trečio­
kų, ketvirtokų ir penktokų. Jie atrado, kad beveik visi vaikai - dalyvavę ir
nedalyvavę programoje - žino, kad vaisiai gardūs ir juos valgyti sveika. (Jie
netgi žino, kokios naudingos daržovės, nors jų ir nemėgsta.) Vis dėlto vaikai
suvalgo vos vieną vaisių per dieną ir šiek tiek mažiau nei porciją daržovių.
Mokslininkai susimąstė, ar kaina negali būti kliūtis valgyti daugiau šviežių
vaisių, bet tik mažiau nei procentas moksleivių atsakė, kad jų tėvai negali
nupirkti šviežių produktų. Svarbiausia priežastis, kodėl vaikai nevalgo to, ko
reikia, - jie tiesiog nori valgyti ką kita. Prelip ir kt. (2006).
 LITERATŪRA

Greta daugybės pokalbių su mokslininkais pateikiame ir nuorodų į svarbią tyrimų medžiagą bei
pristatymus konferencijose, turėjusius tiesioginės įtakos šiai knygai.

Įžanga
Bartels, Andreas and Semir Zeki, „The Neural Correlates of Maternal and Romantic Love,“
Neuroimage, vol. 21, no. 3, pp. 1155-1166 (2004).
Lorberbaum, Jeffrey R, John D. Newman, Amy R. Horwitz, Judy R. Dubno, R. Bruce Lydiard,
Mark B. Hamner, Daryl E. Bohning, and Mark S. George, „A Potential Role for Thalam-
ocingulate Circuitry in Human Maternal Behavior,“ Biological Psychiatry, vol. 51, no. 6,
pp. 431-445 (2002).
Noriuchi, Madoka, Yoshiaki Kikuchi, and Atsushi Senoo, „The Functional Neuroanatomy of
Maternal Love: Mothers Response to Infants Attachment Behaviors,“Biological Psychiatry,
vol. 63, no. 4, pp. 415-423 (2008).
Swain, James E., Jeffrey R Lorberbaum, Samet Kose, Lane Strathearn, „Brain Basis of Early
Parent-Infant Interactions: Psychology, Physiology, and In Vivo Functional Neuroimaging
Studies,“Journal of Child Psychology and Psychiatry, vol. 48, nos. 3-4, pp. 262-287 (2007).

I skyrius. Atvirkščias pagyrų poveikis

Ahuja, Anjana, „Forget Self-Esteem and Learn Some Humility,“ The Times, London, England,
A1 (2005).
Anderson, D. Chris, Charles R. Crowell, Mark Doman and George S. Howard, „Performance
Posting, Goal Setting, and Activity-Contingent Praise as Applied to a University Hockey
Team,“Journal of Applied Psychology, vol. 73, no. 1, pp. 87-95 (1988).
Baumeister, Roy F., Debra G. Hutton, Kenneth J. Cairns, „Negative Effects of Praise on Skilled
Performance,“ Basic and Applied Psychology, vol. 11, no. 2, pp. 131-148 (1990).
Baumeister, Roy E, Jennifer D. Campbell, Joachim I. Krueger and Kathleen D. Vohs, „Does
High Self-EsteemCause Better Performance, Interpersonal Success, Happiness or Health­
ier Lifestyles?“ Psychological Science in the Public Interest, vol. 4, no. 1, pp. 1-44 (2003).
Baumeister, Roy E, Jennifer D. Campbell, JoachimI. Krueger, and Kathleen D. Vohs, „Explod­
ing the Self-EsteemMyth,“ Scientific American Magazine (2004).
Blackwell, Lisa Sorich, Kali H. Trzesniewski and Carol S. Dweck, „Implicit Theories of Intel­
ligence Predict Achievement Across an Adolescent Transition: ALongitudinal Study and
an Intervention,“ Child Development, vol. 78, no. 1, pp. 246-263 (2007).
276 Literatūra

Campanella Bracken, Cheryl, Leo W. Jeffres, and Kimberly A. Neuendorf, „Criticism or

Praise?: The Impact of Verbal versus Text-Only Computer Feedback on Social Presence,
Intrinsic Motivation, and Recall,“ CyberPsychology & Behavior, vol. 7, no. 3, pp. 349-357
(2004).
____ , „Chat Wrap-Up: Student Motivation, What Works, What Doesn’t,“ Education Week,
vol. 26, no. 3, p. 38 (2006).
Cole, David A., Joan M. Martin, Lachlan A. Peeke, A.D. Seroczynski, and Jonathan Fier, „Chil­
drens Over- and Underestimation of Academic Competence: A Longitudinal Study of
Gender Difference, Depression and Anxiety,“ Child Development, vol. 70, no. 2, pp. 459-
473 (1999).
Conan, Neal, „Analysis: Building Positive Self-Esteem and Self image“ (Interview of Jennifer
Crocker), Transcript, Talk of the Nation, NPR, Washington, DC (2005).
Dweck, Carol S., „Caution - Praise Can Be Dangerous,“ American Educator, vol. 23, no. 1,
pp. 4-9 (1999).
Dweck, Carol S., Mindset, Ballantine, NewYork, NY(2006).
Dweck, Carol S., „The Perils and Promise of Praise,“ Educational Leadership, vol. 65, no. 2,
pp. 34-39 (2007).
____ , „Empty Praise: AGeneration Ill-Prepared for Real World,“San Diego-Union-Tribune,
San Diego, CA., p. B.10.2 (2005).
Gusnard, Debra A., John M. Ollinger, Gordon L. Shulman, C. Robert Cloninger, Joseph L. Price,
David C. Van Essen, and Marcus E. Raicule, „Persistence and Brain Circuitry,“ Proceedings
of the National Academy of Sciences, vol. 100, no. 6, pp. 3476-3484 (2003).
Hancock, Dawson R., „Influencing Graduate Students’ Classroom Achievement, Homework
Habits and Motivation to Learn with Verbal Praise,“ Educational Research, vol. 44, no. 1,
pp. 83-95 (2002).
Henderlong Corpus, Jennifer, and Mark R. Lepper, „The Effects of Person versus Performance
Praise on Children’s Motivation: Gender and Age as Moderating Factors,“ Educational Psy­
chology, vol. 27, no. 4, pp. 487-508 (2007).
Henderlong, Jennifer and Mark R. Lepper, „The Effects of Praise on Children’s Intrinsic Mo­
tivation: A Review and Synthesis,“ Psychological Bulletin, vol. 128, no. 5, pp. 774-795
(2002).
Henderlong Corpus, Jennifer, Kelly E. Love, and Christin M. Ogle, „Social-Comparison Praise
Undermines Intrinsic Motivation When Children Later Doubt Their Ability,“ Paper and
Poster Presented at Biennial Meeting, Society for Research in Child Development, Atlanta,
Georgia (2005).
Henderlong Corpus, Jennifer, Christin M. Ogle, and Kelly E. Love-Geiger, „The Effects of
Social-Comparison Versus Mastery Praise on Children’s Intrinsic Motivation,“ Motivation
and Emotion, vol. 30, no. 4, pp. 335-345 (2006).
Izuma, Keise, Daisuke N. Saito, and Norihiro Sadato, „Processing of Social and Monetary Re­
wards in the Human Striatum,“ Neuron, vol. 58, no. 2, pp. 284-294 (2008).
Kennedy Manzo, Kathleen, „Student Ambition Exceeds Academic Preparation,“ Education
Week, vol. 24, no. 30, p. 6 (2005).
Kutner, Lawrence, „Parents and Child,“New York Times, NewYork, NY(1991).
 Literatūra 111

Lepper, Mark R., David Greene and Richard E. Nisbett, „Undermining Childrens Intrinsic In­
terest with Extrinsic Reward: ATest of the ‘Overjustificatiori Hypothesis,“Journal of Per­
sonality and Social Psychology, vol. 28, no. 1, pp. 129-137 (1973).
May, J. Christopher, Mauricio R. Delgado, Ronald E. Dahl, V. Andrew Stenger, Neal D. Ryan,
Julie A. Fiez, and Cameron S. Carter, „Event-Related Functional Magnetic Resonance Im­
aging of Reward-Related Brain Circuitry in Children and Adolescents,“ Biological Psychia­
try, vol. 55, no. 4, pp. 359-366 (2004).
McHoskey, John W., William Worzel, and Christopher Szyarto, „Machiavellianism and Psy­
chopathy,“Journal of Personality and Social Psychology, vol. 74, no. 1, pp. 192-210 (1998)
Meyer, Wulf-Uwe, Rainer Reisenzein, and Oliver Dickhauser, „Inferring Ability From Blame:
Effects of Effort- Versus Liking-Oriented Cognitive Schemata,“Psychology Science, vol. 46,
no. 2, pp. 281-293 (2004).
Mueller, Claudia M. and Carol S. Dweck, „Praise for Intelligence Can Undermine Childrens
Motivation and Performance,“Journal for Personality and Social Psychology, vol. 75, no. 1,
pp. 33-52 (1998).
Ng, Florrie Fei-Yin, Eva M. Pomerantz, Shui-fong Lam, „European American and Chinese Par­
ents’ Responses to Childrens Success and Failure: Implications for Childrens Response,“
Developmental Psychology, vol. 43, no. 5, pp. 1239-1255 (2008).
Niiya, Yu, Jennifer Crocker, and Elizabeth N. Bartmess, „From Vulnerability to Resilience
Learning Orientations Buffer Contingent Self-EsteemFromFailure,“Psychological Science,
vol. 15, no. 12, pp. 801-805 (2004).
Peikin, David, „PraisingChildren For Their Intelligence May LeaveThemIll-Equipped toCope
With Failure,“Press Release, American Psychological Association, Washington DC(1998).
Phillips, Deborah, „The Illusion of Incompetence Among Academically Competent Children,“
Child Development, vol. 55, no. 6, pp. 2000-2016 (1984).
Pomerantz, Eva M., Wendy S. Grolnick, and Carrie E. Price, „The Role of Parents in HowChil­
dren Approach Achievement,“ In: AndrewJ. Elliot and Carol S. Dweck (Eds.), The Hand­
book of Competence and Motivation, pp. 259-278, Guilford Press, NewYork, NY(2005).
Reynolds, John, Mike Stewart, Ryan MacDonald, and Lacey Sischo, „Have Adolescents Become
Too Ambitious? U.S. High School Seniors’ Career Plans, 1976 to 2000,“ Department of
Sociology, Florida State University (2005).
Ryan, Richard M. and Edward L. Deci, „Self-Determination Theory and the Facilitation of
Intrinsic Motivation, Social Development, and Well-Being,“American Psychologist, vol. 55,
no. l,pp. 68-78 (2000).
Strickler, Jane, „What ReallyMotivates People?“Journalfor Quality and Participation, pp. 26-28
(2006) Swanbrow, Diane, „Shame on Us: Shaming Some Kids Makes Them More Aggres­
sive,“ Press Release, University of Michigan, Ann Arbor, Michigan (2008).
Thomaes, Sander, Brad J. Bushman, Hedy Stegge and Tjeert Olthof, „Trumping Shame by Blasts
of Noise: Narcissism, Self-Esteem, Shame, and Aggression in Young Adolescents,“ Child
Developmenty vol. 79, no. 6, pp. 1792-1801 (2008).
Wagner, Barry M. and Deborah A. Phillips, „Beyond Beliefs: Parent and Child Behaviors and
Children’s Perceived Academic Competence,“ Child Developmenty vol. 63, no. 6, pp. 1380-
1391 (1992).
278 Literatūra

Webster, Robert L. and Harry A. Harmon, „Comparing Levels of Machiavellianism of Todays

College Students with College Students of the 1960s,“ Teaching Business Ethics, vol. 6, no. 4,
pp. 435-445 (2002).
Willingham, Daniel T., „How Praise Can Motivate - Or Stifle, Ask the Cognitive Scientist,“
American Educator, vol. 29, no. 4, pp. 23-27, (2005-2006).

2 skyrius. Prarasta valanda

Acebo, Christine, Avi Sadeh, Ronald Seifer, Orna Tzischinsky, Abigail Hafer, and Mary A. Car-
skadon, „Sleep/Wake Patterns Derived fromActivity Monitoring and Maternal Report for
Healthy 1- to 5-Year-Old Children,“Sleep, vol. 28, no. 12, pp. 1568-1577 (2005).
Anderson, Patricia M. and Kristin F. Bucher, „Childhood Obesity: Trends and Potential Caus­
es,“Future of Children, vol. 16, no. 1, pp. 19-45 (2006).
Arčia, Emily, Peter A. Ornstein, and David A. Otto, „Neurobehavioral Evaluation System(NES)
and School Performance,“Journal of School Psychology, vol. 29, no. 4, pp. 337-352 (1991).
Arcuri, Jim, „AASMTo School-Bound: Sleep is the Right Ingredient for Academic Success,“
Press Release, American Academy of Sleep Medicine, Westchester, IL(2007).
Arcuri, Jim, „Children with Sleep Disorders Symptoms Are More Likely to Have Trouble
Academically,“ Press Release, Associated Professional Sleep Societies, LLC, Westchester,
IL (2007).
Arcuri, Jim, „Sleep Deprivation Can Lead to Smoking, Drinking,“ Press Release, Associated
Professional Sleep Societies, LLC, Westchester, IL(2007).
Bachmann, Alissa and Erin Ax, „The Relationship Between The Prevalance [sic] of Sleep Dis­
orders Symptoms and Academic Performance in Lower Elementary School Students,“
Scientific Highlights/Abstracts of Original Investigations for Sleep 2007, 21st Annual
Meeting of the Associated Professional Sleep Societies, LLC, Abstract Supplement, Sleep,
Journal of Sleep and Sleep Disorders Research, vol. 30, Associated Professional Sleep Socie­
ties, LLC(2007).
Backhaus, Jutta, Ralf Hoeckesfeld, Jan Born, Fritz Hohagen, Klaus Junghanns, „Immediate As
Well As Delayed Post Learning Sleep But Not Wakefulness Enhances Declarative Memory
Consolidation in Children,“ Neurobiology of Learning and Memory, vol. 89, no. 1, pp. 76-
80 (2008).
Bartolic, Silvia K., Sook-Jung Lee, Elizabeth A. Vandewater, „Relating Activity Involvements
to Child Weight Status: Do Normal and Overweight Children Differ in HowThey Spend
Their Time?,“ Paper to be presented at the Population Association of America Annual
Meeting (2007)
Bass, Joseph and Fred W.Turėk, „Sleepless in America,“ Archives of Internal Medicine, vol. 165,
no. l,pp. 15-16 (2005).
Beebe, D.W., D. Rose and R. Amin, „Effect of Chronic Sleep Restriction on an Adolescents’
Learning and Brain Activityin an Simulated Classroom: APilot Study,“Journal of Sleep and
Sleep Disorders Research, vol. 31. Abstract Supplement, Abstract No. 0235, p. A77 (2008).
Biddle, Stuart J.H., „Sedentary Behavior,“ American Journal of Preventive Medicine, vol. 33,
no. 6, pp. 502-504 (2007).
 Literatūra 279

Biddle, Stuart J.H., Trish Gorely, Simon J. Marshall, and Noel Cameron, „The Prevalence of
Sedentary Behavior and Physical Activity in Leisure Time: AStudyof Scottish Adolescents
Using Ecological Momentary Assessment,“ Preventive Medicine (in press)(2008).
Bogan, Lisa, Louise Herot, Amy Harris Hoermann, Catharine Kempson, Helen Martin, Jan­
ice Whitney, and Carole Young-Kleinfield, „School Start Time Study Report,“ Wilton CT
League of Womens Voters, Wilton, CT (2002).
Born, Jan, „Sleep Enforces The Temporal Sequence in Memory,“ Press Release, University of
Lūbeck, Public Library of Science (2007).
Brandt, Michelle, „Stanford Study Links Obesity to Hormonal Changes from Lack of Sleep,“
Press Release, Stanford University, Stanford, CA(2004).
Burtanger, Donna, „Practice Makes Perfect, IfYouSleep On It,“Press Release, Harvard Univer­
sity, Cambridge, MA(2002).
Cappuccio, Francesco R, Frances M. Taggart, Ngianga-Bakwin Kandala, Andrew Currie, Ed
Peile, Saverio Stranges, and Michelle A. Miller, „Metaanalysis of Short Sleep Duration and
Obesity in Children and Adults,“ Sleep, vol. 31, no. 5, pp. 619-626 (2008).
Carins, A., Harsh, J. Lebourgeois, M, „Napping In Children Is Related To Later Sleep Phase,“
Scientific Highlights/Abstracts of Original Investigations for Sleep 2007, 21st Annual
Meeting of the Associated Professional Sleep Societies, LLC, Abstract Supplement, Journal
of Sleep and Sleep Disorders Research, vol. 30, Associated Professional Sleep Societies, LLC
(2007) .
Chaput, J-R, M. Brunet and A. Tremblay, „Relationship Between Short Sleeping Hours and
Childhood Overweight/Obesity: Results From the ‘Quebec en Forme’ Project,“ Interna­
tional Journal of Obesity, vol. 30, no. 7, pp. 1080-1085 (2006).
Chen, Xiaoli, May A. Beydoun, and Youfa Wang, „Is Sleep Duration Associated With Child­
hood Obesity? ASystematic Reviewand Meta-analysis,“Obesity, vol. 16, no. 2, pp. 265-274
(2008) .
Crosby, Brian, Michelle Gryczkowski, Monique K. LeBourgeois, D. Joe Olmi, Brian Rabian,
and John R. Harsh, „Mid-Sleep Time and Psychosocial Functioning in Black and White
Preschool Children,“ Paper presented at the Associated Professional Sleep Societies’ 21st
Annual Meeting, Salt Lake City, UT (2007).
Dahl, Ronald E., „Sleep, Learning, and the Developing Brain: Early-to-Bed as a Healthy and
Wise Choice for School Aged Children,“Sleep, vol. 28, no. 12, pp. 1498-1499 (2005).
Dahl, Ronald E. „The Consequences of Insufficient Sleep For Adolescents,“ Phi Delta Kappan,
vol. 80, no. 5, pp. 354-359 (1999).
Danner, F.W.and R. Gilman, „Sleep Habits, Emotional Disturbance, and ADHDin High School
Freshman,“ Journal of Sleep and Sleep Disorders Research, vol. 31. Abstract Supplement,
Abstract No. 0321, p. A107 (2008).
Danner, F.W.and R. R. Staten, „Disturbed Sleep, Psychological Distress, and Life Satisfaction in
a College Sample,“Journal of Sleep and Sleep Disorders Research, vol. 31. Abstract Supple­
ment, Abstract No. 0338, p. A112 (2008).
Danner, Fred, „Sleep Deprivation and School Performance,“ Presentation at Academy of Pro­
fessional Sleep Societies Annual Meeting, Las Vegas, NV (2000).
280 Literatūra

Danner, Fred and Barbara Phillips, „Adolescent Sleep, School Start Times, and Teen Motor
Vehicle Crashes,“Journal of Clinical Sleep Medicine, vol. 4, no. 6, pp. 533-535 (2008).
Danner, Frederick, „Disturbing Trends in the Sleep of ‘Normal’ Children and Adolescents,“
Presented at 17th annual meeting of the Associated Professional Sleep Societies, Chicago,
IL(2003).
Dollman, James, K. Ridley, T. Olds, and E. Lowe, „Trends in the Duration of School-Day Sleep
Among 10- to 15-year-old South Australians Between 1985 and 2004,“ Acta Pcediatrica,
vol. 96, no. 7, pp. 1011-1014 (2007).
Dragseth, Kenneth A., „A Minneapolis Suburb Reaps Early Benefits From A Late Start,“ The
School Administrator (Web Edition) (1999).
Durmer, Jeffrey S. and David F. Dingės, „Neurocognitive Consequences of Sleep Deprivation,“
Sleep in Neurological Practice, Seminars in Neurology, vol. 25, no. 1, pp. 117-129 (2005).
Eisenmann, Joey C, Panteleimon Ekkekakis and Megan Holmes, „Sleep Duration and Over­
weight among Australian Children and Adolescents,“ Acta Pcediatricay vol. 95, no. 8,
pp. 956-963 (2006).
Ellenbogen, Jeffrey M., Peter T. Hu, Jessica D. Payne, Debra Titone, and Matthew P. Walker,
„Human Relational Memory Requires Time and Sleep,“ Proceedings of the National Acad­
emy of Sciences, vol. 104, no. 18, pp. 7723-7728 (2007).
Fallone, Gahan, Christine Acebo, Ronald Seifer, Mary A. Carskadon, „Experimental Restric­
tion of Sleep Opportunity in Children: Effects on Teacher Ratings,“ Sleep, vol. 28, no. 12,
pp. 1561-1567 (2005).
Fredriksen, Katia, Jean Rhodes, Ranjini Reddy, and Niobe Way, „Sleepless in Chicago: Tracking
the Effects of Adolescent Sleep Loss During the Middle School Years,“Child Development,
vol. 75, no. 1, pp. 84-95 (2004).
Gavin, Kara, „Link Found Between Kids’ Sleep, Behavior Problems,“ Press Release, University
of Michigan, Ann Arbor, MI (2002).
Gibson, Edward S, ACPeter Powles, Lehana Thabane, Susan O’Brien, Danielle Sirriani Molnar,
Nik Trajanovic, Robert Ogilvie, Colin Shapiro, Mi Yan and Lisa Chilcott-Tanser, „‘Sleepi­
ness’ is Serious in Adolescence: Two Surveys of 3235 Canadian Students,“ BMC Public-
Health, vol. 6, no. 116 (2006).
Graham, Mary C. (ed.), Sleep Needs, Patterns and Difficulties of Adolescents: Summary of a
Workshop, National AcademyofSciences, National AcademyPress, Washington DC(2000).
Gregory, Alice M., Jan Van der Ende, Thomas A. Willis, Frank C. Verhulst, „Parent-Reported
Sleep Problems During Development and Self-reported Anxiety/Depression, Attention
Problems, and Aggressive Behavior Later in Life,“Archives of Pediatrics & Adolescent Medi­
cine, vol. 162, no. 4, pp. 330-335 (2008).
Gupta, Neeraj K., William H. Mueller, WenyawChan, and Janet C. Meininger, „Is Obesity As
sociated with Poor Sleep Quality in Adolescents?“ American Journal of Human Biology,
vol. 14, no. 6, pp. 762-768 (2002).
Hassan, F., M.M. Davis and R. Chervin, „Insufficient Nights of Sleep and Childhood Obesity in
a Nationally Representative Dataset,“Journal of Sleep and Sleep Disorders Research, vol. 31
Abstract Supplement, Abstract No. 0193, p. A64 (2008).
Hensley, Timothy K., Centers for Disease Control, Adanta, GA, emails to authors.
 Literatūra 281

____, „Highlights,“ National Sleep Foundation, Sleep in America Poll, 2004, Washington
DC (2004).
Hofferth, Sandra L. and John F. Sandberg, „HowAmerican Children Spend Their Time,“Jour­
nal of Marriage and Family, vol. 63, no. 2, pp. 295-308 (2001).
Horne, James, „Too Weighty a Link Between Short Sleep and Obesity?“ Sleep, vol. 31, no. 5,
pp. 595-596 (2008).
Htwe, Z.W., D. Cuzzone, M.B. O’Malley, and E.B. O’Malley, „Sleep Patterns of High School
Students Before and After Delayed School Start Time,“Journal of Sleep and Sleep Disorders
Research, vol. 31. Abstract Supplement, Abstract No. 0226, pp. A74-75 (2008).
Huppė, Jean-Franęois, „Children Who Sleep Less Are Three Times More Likely To Be Over­
weight,“ Press Release, Universitė Laval, Quebec City, Canada (2006).
Iglowstein, Ivo, Oskar G. Jenni, Luciano Molinari, and Remo H. Largo, „Sleep Duration From
Infancy to Adolescence: Reference Values and Generational Trends,“ Pediatrics, vol. Ill,
no. 2, pp. 302-307 (2003).
Kiess, Wieland, emails with authors (2007).
Kiess W., C. Marcus, M. Wabitsch (eds), Obesity in Childhood and Adolescence, Pediatric Ado­
lescent Medicine, vol. 9, Karger, Basel, Switzerland (2004).
Krebs, Nancy F, John H. Himes, Dawn Jacobson, Theresa A. Niekias, Patricia Guilday, and
Dennis Styne, „Assessment of Child and Adolescent Overweight and Obesity,“ Pediatrics,
vol. 120, Supplement, pp. S193-S228 (2007).
Landhuis, Carl Erik, Richie Poulton, David Welch, and Robert John Hancox, „Childhood Sleep
Time and Long-TermRiskfor Obesity: A32-Year Prospective Birth Cohort Study,“Pediat­
rics, vol. 122, no. 5, pp. 955-960 (2008).
LeBourgeois, Monique K. and John R. Harsh, „Racial Gaps in School Readiness: The Impor­
tance of Sleep and Rhythms?“ Paper presented at the Associated Professional Sleep Socie­
ties’21st Annual Meeting, Salt Lake City, UT (2007).
Lim, L. S. Su, S. Fook, and P. Lee, „Sleep Deprivation Among Adolescents in Singapore,“ Jour­
nal of Sleep and Sleep Disorders Research, vol. 31. Abstract Supplement, Abstract No. 0261,
p. A86 (2008).
Liu, Xianchen, Erika E. Forbes, Neal D. Ryan, Dana Rofey, Tamara S. Hannon, and Ronald E.
Dahl, „Rapid Eye Movement Sleep in Relation to Overweight in Children and Adoles­
cents,“Archives of General Psychiatry, vol. 65, no. 8, pp. 924-932 (2008).
Lumeng, Julie C, Deepak Somashekar, Danielle Appugliese, Niko Kaciroti, Robert F. Corwyn,
and Robert H. Bradley, „Shorter Sleep Duration Is Associated With Increased Risk for
Being Overweight at Ages 9 to 12Years,“ Pediatrics, vol. 120, no. 5, pp. 1020-1029 (2007).
Martin, Douglas, „Late to Bed, Early to Rise Makes a Teen-Ager ... Tired,“ New York Times,
NewYork, NY(1999).
McKenna, Ellen, „Sleep Disorders Can Impair Childrens IQs As Much As Lead Exposure,“
Press Release, University of Virginia Health System(2007).
McNamara, J. P. H., C. S. McCrae, and W.K. Berg, „The Impact ofSleepon Children’s Executive
Functioning,“ Sleep, vol. 30, Abstract Supplement for Annual Meeting of the Associated
Professional Sleep Societies, Minneapolis, MN (2007).
282 Literatūra

Mendoza, Martha, „Review Finds Nutrition Education Failing,“ Associated Press via Yahoo!
News (2007).
Mendoza, Martha, emails with authors (2007).
Millman, Richard P. and and Working Group on Sleepiness in Adolescents/Young Adults and
AAP Committee on Adolescence, „Excessive Sleepiness in Adolescents and Young Adults:
Causes, Consequences, and Treatment Strategies,“ Technical Report, American Academy
of Pediatrics, National Heart, Lung, and Blood Institute, National Center on Sleep Disor­
ders Research Pediatrics, vol. 115, no. 6, pp. 1774-1786 (2005).
____ , „National Sleep Foundation 2006 Sleep In America Poll Highlights and Key Findings,“
National Sleep Foundation, Washington DC (2006).
____ , „National Sleep Foundation 2006 Sleep In America Poll Summary of Findings,“ Na­
tional Sleep Foundation, Washington DC (2006).
____ , National Sleep Foundation website: http://tinyurl.com/5b47dq
Nixon, Gillian M, John M. D. Thompson, Dug Yeo Han, David M. Becroft, Phillipa M. Clark,
Elizabeth Robinson, Karen E. Waldie, Chris J. Wild, Peter N. Black, and Edwin A. Mitch­
ell, „Short Sleep Duration in Middle Childhood: Risk Factors and Consequences,“ Sleep,
vol. 31, no. 1, pp. 71-78 (2008).
____ , „Obesity ‘Not Individuals’ Fault,“ BBCNews http://tinyurl.com/ch2nx2 (2007).
Owens, Judith, Rolanda Maxim, Melissa McGuinn, Chantelle Nobile, Michael Msall, and An­
thony Alario, „Television-Viewing Habits and Sleep Disturbance in School Children“ Pedi­
atrics, vol. 104, no. 3, pp. e27 et seq. (1999).
Park, Madison, „Falling Asleep in Class? Blame Biology,“ CNN.com http://tinyurl.com/6q26f8
(2008).
Prescott, Bonnie, „Study Shows HowSleep Improves Memory,“ Press Release, Harvard Univer­
sity, Cambridge, MA(2005).
Ramsey, Kathryn Moynihan, Biliana Marcheva, Akira Kohsaka, and Joseph Bass, „The Clock­
work of Metabolism,“ The Annual Review of Nutrition, vol., 27, pp. 219-240 (2007).
Redding, Jerry, United States Department of Agriculture, Washington DC, emails to authors
(2007).
Rogers, Naomi L., Jillian Dorrian, David F. Dingės, „Sleep, Waking and Neurobehavioural Per­
formance,“ Frontiers in Bioscience, vol. 8, sl056-1067 (2003).
Sadeh, Avi, Reut Gruber, and Amiram Raviv, „The Effects of Sleep Restriction and Extension
on School-Age Children: What a Difference an Hour Makes,“ Child Development, vol. 74,
no. 2, pp. 444-455 (2003).
Schardt, David, „HowSleepAffects Your Weight,“Nutrition Action Newsletter, pp. 10-11 (2005).
Schechter, Michael S., and the Section on Pediatric Pulmonology, Subcommittee on Obstruc­
tive Sleep Apnea Syndrome, „Technical Report: Diagnosis and Management of Childhood
Obstructive SleepApnea Syndrome,“American Academy of Pediatrics, Pediatrics, vol. 109,
no. 4, pp. e69 et seq. (2002).
Schoenborn, Charlotte A., and Patricia F. Adams, „Sleep Duration as a Correlate of Smoking*
Alcohol Use, Leisure-Time Physical Inactivity, and Obesity Among Adults: United States,
2004-2006,“ NCHS Health E-Stat, Centers for Disease Control, Atlanta, GA(2008).
 Literatūra 283
Sekine, Michikazu, Takashi Yamagami, Kyoko Handa, Tomohiro Saito, Seiichiro Nanri, Kat-
suhiko Kawaminami, Noritaka Tokui, Katsumi Yoshida and Sadanobu Kagamimori,
„A Dose-Response Relationship Between Short Sleeping Hours and Childhood Obesity:
Results of the Toyama Birth Cohort Study,“ Child: Care, Health & Development, vol. 28,
no. 2, pp. 163-170 (2002).
Spiegel, Karine, „Sleep Loss as a Risk Factor for Obesity and Diabetes,“International Journal of
Obesity, vol. 3, no. 1, pp. 27-28 (2008).
Spiegel, Karine, Kristen Knutson, Rachel Leproult, Esra Tasali, and EveVan Cauter, „Sleep Loss:
ANovel Risk Factor for Insulin Resistanceand Type 2Diabetes,“Journal of Applied Physiol­
ogy, vol. 99, no. 5, pp. 2008-2019 (2005).
Spiegel, Karine, Esra Tasali, Plamen Penev and Eve Van Cauter, „Brief Communication: Sleep
Curtailment in Healthy Young Men is Associated with Decreased Leptin Levels, Elevated
Ghrelin Levels, and Increased Hunger and Appetite,“Annals of Internal Medicine, vol. 141,
no. 11, pp. 846-850 (2005).
Spruyt, K., O. San Capdevila, S.M. Honaker, J.L. Bennett and D. Gozal, „Obesity, Snoring, and
Physical Activity in School-Aged Children,“Journal of Sleep and Sleep Disorders Research,
vol. 31. Abstract Supplement, Abstract No. 0230, p. A76 (2008).
Stice, Eric, Heather Shaw, and C. Nathan Marti, „AMeta-analytic ReviewofObesity Prevention
Programs for Children and Adolescents: The Skinny on Interventions that Work,“Psycho­
logical Bulletin, vol. 132, no. 5, pp. 667-691 (2006).
Stickgold, Robert and MatthewP. Walker, „Memory Consolidation and Reconsolidation: What
is The Role of Sleep?,“ Trends in Neuroscience, vol. 28, no. 8, pp. 408-415 (2005).
Stickgold, Robert and Matthew P. Walker, „Sleep-Dependent Memory Consolidation and Re­
consolidation,“Sleep Medicine, vol. 8, no. 4, pp. 331-343 (2007).
____ , „Summary of Findings,“ National Sleep Foundation, Sleep in America Poll, 2004,
Washington DC (2004).
Taheri, S, „The Link Between Short Sleep Duration and Obesity: We Should Recommend More
SleeptoPrevent Obesity,“Archives ofDiseases in Childhood,vol. 91, no. 11, pp. 881-884(2006).
Tasali, Esra, Rachel Leproult, David A. Ehrmann, and Eve Van Cauter, „Slowwave Sleep and
the Risk of Type 2 Diabetes in Humans,“ Proceedings of the National Academy of Sciences,
Early Edition (2007).
Taveras, Elsie M., Alison E. Field, Catherine S. Berkey, Sheryl L. Rifas-Shiman, A., Lindsay
Frazier, GrahamA. Colditz and MatthewW.Gillman, „Longitudinal Relationship Between
Television Viewing and Leisure-Time Physical Activity During Adolescence,“ Pediatrics,
vol. 119, no. 2, pp. e314-e319 (2007).
Taveras, Elise M., Sheryl L. Rifas-Shiman, Emily Oken, Erica P. Gunderson, MatthewW. Gill-
man, „Short Sleep Duration in Infancy and Risk of Childhood Overweight,“ Archives of
Pediatrics & Adolescent Medicine, vol. 162, no. 4, pp. 305-311 (2008).
Thomas, H., „Obesity Prevention Programs for Children and Youth: Why are Their Results So
Modest?“ McMaster University manuscript (2006).
Touchette, Evelyne, Dominique Petit; Jean R. Sėguin; Michel Boivin; Richard E. Tremblay;
Jacques Y. Montplaisir, „Associations Between Sleep Duration Patterns and Behavioral/
Cognitive Functioning at School Entry,“ Sleep, vol. 30, no. 9, pp. 1213-1219 (2007)
284 Literatūra

Tzischinsky, O., S. Hadar, and D. Lufi, „Delaying School Start Time By One Hour: Effects on
Cognitive Performance in Adolescents,“ Journal of Sleep and Sleep Disorders Research,
vol. 31. Abstract Supplement, Abstract No. 1118, p. A369 (2008).
Utter, Jennifer, Dianne Neumark-Sztainer, Robert Jeffrey, Mary Story, „Couch Potatoes or
French Fries: Are Sedentary Behaviors Associated with Body Mass Index, Physical Activ­
ity, and Dietary Behaviors Among Adolescents?“Journal of the American Dietetic Associa­
tion, vol. 103, no. 10, pp. 1298-1305 (2003).
Van Cauter, Eve, Kristen Knutson, Rachel Leproult, and Karine Spiegel, „The Impact of Sleep
Deprivation on Hormones and Metabolism,“ Medscape Neurology & Neurosurgery, vol. 7,
no. 1(2005).
Van Cauter, Eve, Karine Spiegel, Esra Tasali, and Rachel Leproult, „Metabolic Consequences of
Sleep and Sleep Loss,“Sleep Medicine, vol. 9, supp. 1, pp. S23-28 (2008).
Vandewater, Elizabeth A., „Media Use and Childrens Health,“ Paper presented at the Popula­
tion Association of America Annual Meeting, NewYork, NY(2007).
Wahlstrom, Kyla L., emails to authors (2007).
Wahlstrom, Kyla L. „School Start Time Study: Technical Report Vol. II, Analysis of Student
Survey Data,“ Center for Applied Research and Educational Improvement, University of
Minnesota (Undated).
Wahlstrom, Kyla L, „The Prickly Politics of School Starting Times,“ Phi Delta Kappan, vol. 80,
no. 5, pp. 344-347, Minneapolis, MN (1999).
Wahlstrom, Kyla L., „School Start Time Study: Final Summary [Vol. I],“ School Start Time
Reports, Center for Applied Research and Educational Improvement (CAREI), University
of Minnesota, Minneapolis, MN (Undated).
Wahlstrom, Kyla L., Mark L. Davison, Jiyoung Choi, and Jesse N. Ross, „Minneapolis Public
Schools Start Time Study Executive Summary,“ Center for Applied Research and Educa­
tional Improvement, University of Minnesota, Minneapolis, MN (2001).
Wahlstrom, Kyla L., G. Wrobel and P. Kubow, „Minneapolis Public Schools Start Time Study:
Executive Summary,“Center for Applied Research and Educational Improvement, Univer­
sity of Minnesota, Minneapolis, MN(1998).
Walker, MatthewP. and Robert Stickgold, „Sleep-Dependent Learning and Memory Consolida
tion,“Neuron, vol. 44, no. 1, pp. 121-133 (2004).
Walker, Matthew P. and Robert Stickgold, „Sleep, Memory &Plasticity,“Annual Review of Psy­
chologyyvol. 57, pp. 139-166 (2006).
Warner, Suzanne, Greg Murphy, and Denny Meyer, „Holiday and School-termSleep Patterns of
Australian Adolescents.“Journal of Adolescence, vol. 31, no. 5, pp. 595-608 (2008).
Werner, Helene, Luciano Molinari, Caroline Guyer, and Oskar G. Jenni, „Agreement Rates
Between Actigraphy, Diary, and Questionnaire for Children’s Sleep Patterns,“ Archives of
Pediatrics and Adolescent Medicine, vol. 162, no. 4, pp. 350-358 (2008).
Wolfson, Amy R. and Mary A. Carskadon, „ASurvey of Factors Influencing High School Start
Times,“NASSP Bulletin, vol. 89, no. 642, pp. 47-66 (2005).
Wolfson, Amy R. and Mary A. Carskadon, „Sleep Schedules and Daytime Functioning in Ado
lescents,“ Child Development, vol. 69, no. 4, pp. 875-887 (1998).
 Literatūra 285

Wong, Maria M. andTimRoehrs, „SleepProblems inEarlyChildhood MayPredict Substance Use

During Adolescence,“ Press Release, Alcoholism: Clinical & Experimental Research (2004).
Young, Terry, „Increasing Sleep Duration for a Healthier (and Less Obese?) Population Tomor­
row,“ Sleep, vol. 31, no. 5, pp. 593-594 (2008).

3 skyrius. Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases

Baron, Andrew Scott and Mahzarin R. Banaji, „The Development of Implicit Attitudes: Evi­
dence of Race Evaluations From Ages 6 and 10 and Adulthood,“ Psychological Science,
vol. 17, no. 1, pp. 53-58 (2006).
Baxter, Betty Carpenter, The Relationship of Early Tested Intelligence on the WPPSI to Later
Tested Aptitude on the SAT, Dissertation, Teachers College, Columbia University, New
York, NY, 1988.
Bigler, Rebecca S., „The Use of Multicultural Curricula and Materials to Counter Racism in
Children,“ Journal of Social Issues, vol. 55, no. 4, pp. 687-705 (1999).
Bigler, Rebecca S. and Lynn S. Liben, „ADevelopmental Intergroup Theory of Social Stereo­
types and Prejudice,“ Advances in Child Development and Behavior, vol. 34, pp. 39-89
(2006).
Bigler, Rebecca S. and Lynn S. Liben, „Developmental Intergroup Theory: Explaining and Re­
ducing Childrens Social Stereotyping and Prejudice,“ Current Directions in Psychological
Science, vol. 16., no. 3, pp. 162-166 (2007).
____ , Brief of 553 Social Scientists as Amici Curiae in Support of Respondents, Meredith v.
Jefferson County Board of Education (Nos. 05-908 and 05-915) (2006).
Brown, Tony N., Emily E. Tanner-Smith, Chase L. Lesane-Brown, and Michael E. Ezell, „Child,
Parent, Situational Correlates of Familial Ethnic/Race Socialization,“ Journal of Marriage
and Family, vol. 69, no. 1, pp. 14-25 (2007).
Copenhaver-Johnson, jeane F. emails with authors (2007).
Copenhaver-Johnson, Jeane F, Joy T. Bowman, and Angela C. Johnson, „Santa Stories: Chil­
dren’s Inquiry about Race during Picturebook Read-Alouds,“Language Arts, vol. 84, no. 3,
pp. 234-244 (2007).
Crystal, David S., Hirozumi Watanabe, Ru San Chen, „Preference for Diversity in Competitive
and Cooperative Contexts: AStudy of American and Japanese Children and Adolescents,“
International Journal of Behavioral Development, vol. 24, no. 3, pp. 348-355 (2000).
Harris-Britt, April, Cecelia Valrie, Beth Kurtz-Costes, and Stephanie J. Rowley, „Perceived Ra­
cial Discrimination and Self-Esteem in African-American Youth,“ Journal of Adolescent
Research, vol. 17, no. 4, pp. 669-682 (2007).
Harris-Britt, April, Ndidi A. Okeke, Cleo Samuel, and Beth E. Kurtz-Costes, „Mediational In­
fluences in the Relationship between Racial Socialization and Achievement Outcomes in
Late Childhood,“ Poster presented at the Biennial Meeting of the Society for Research in
Child Development, Boston, MA(2007).
Hughes, Julie M., Rebecca S. Bigler, and Sheri R. Levy, „Consequences of Learning about His­
torical RacismAmong European American and African American Children,“Child Devel­
opment, vol. 78, no. 6, pp. 1689-1705 (2007).
286 Literatūra

____ , „The Impact of Racial and Ethnic Diversity on Educational Outcomes: Cambridge,
MASchool District,“The Civil Rights Project, Harvard University, Cambridge, MA(2002).
____ , „The Impact of Racial and Ethnic Diversity on Educational Outcomes: Lynn, MA
School District,“The Civil Rights Project, Harvard University, Cambridge, MA(2002).
Katz, Phyllis A., „Racists or Tolerant Multiculturalists,“ American Psychologist vol. 58, no. 11,
pp. 897-909 (2003).
Kelly, David J., Paul C. Quinn, AlanM. Slater, KangLee, LiezhongGe, and Olivier Pascalis, „The
Other-Race Effect Develops During Infancy: Evidence of Perceptual Narrowing,“ Psycho­
logical Science, vol. 18, no. 12, pp. 1084-1089 (2007).
Kurlaendar, Michal and John T. Yun, „Is Diversitya Compelling Educational Interest? Evidence
fromLouisville,“In: G. Orfield (ed.), Diversity Challenged: Evidence in the Impact ofAffirm­
ative Action, pp. 111-141, Harvard Educational Publishing Group, Cambridge MA(2001).
Meredith v. Jefferson County Board of Education 551 U.S._(2007).
____ , „Mission Statement,“ Civil Rights Project Website, http://www.civilrightsproject.ucla.
edu/aboutus.php (2007).
Moody, James, „Race, School Integration, and Friendship Segregation in America,“American
Journal of Sociology, vol. 107, no. 3, pp. 679-716 (2001).
Oyserman, Daphna, Daniel Brickman, Deborah Bybee, and Aaron Celious, „Fitting in Matters:
Markers of In-Group Belonging and Academic Outcomes,“ Psychological Science, vol. 17,
no. 10, pp. 854- 861 (2006).
Patterson, Meagan M. and Rebecca S. Bigler, „Preschool Childrens Attention to Environmental
Messages About Groups: Social Categorization and the Origins of Intergroup Bias,“ Child
Development, vol. 77, no. 4, pp. 847-860 (2006).
Pettigrew, Thomas F. and Linda R. Tropp, „AMeta-Analytic Test of Intergroup Contact Theo­
ry,“Journal of Personality and Social Psychology, vol. 90, no. 5, pp. 751-783 (2006).
Polite, Lillian and Elizabeth Baird Saenger, „A Pernicious Silence: Confronting Race in the
Elementary Classroom,“ Phi Delta Kappan, vol. 85, no. 4, pp. 274-278 (2003).
Rooney-Rebeck, Patricia and Leonard Jason, „Prevention of Prejudice in Elementary School
Students,“Journal of Primary Prevention, vol. 7, no. 2, pp. 63-73 (1986).
Rosales, Melodye, Twas the Night Bfore Christmas: An African-American Version, Scholastic,
NewYork (1996).
Stephan, Walter G., „Improving Intergroup Relations in the Schools.“ In: C. H. Rossell, D. J. Ar­
mor, H. J. Walberg (Eds.), School Desegregation in the 21st Century, pp. 267-290, Prager
Publishers, Westport, CT (2002).
Vittrup, Birgitte, Study Group Instructions (unpublished).
Vittrup Simpson, Birgitte, Exploring the Influences of Educational Television and Parent-Child
Discussions on Improving Childrens Racial Attitudes, Dissertation, University of Texas at
Austin Repository, Austin, TX(2007).
Vittrup, Birgitte and George W. Holden, „Why White Parents Don’t Talk to Their Children
About Race,“Poster presented at the Biennial Meetingofthe Society for Research in Child
Development, Boston, MA(2007).
 Literatūra 287
4skyrius. Kodėl vaikai meluoja
____, 2006 Report Card on the Ethics of American Youth - Part One - Integrity, Josephson
Institute of Ethics (2006).
____ , „An Act to Amend the Criminal Code (protection of children and other vulnerable
persons) and the Canada Evidence Act,“Bill C-2, First Session, 38th Parliament, 53 Eliza­
beth II, House of Commons, Canada (2004).
Alwin, Duane E, „Changes in Qualities Valued in Children in the United States, 1964 to 1984,“
Social Science Research, vol. 18, no. 3, pp. 195-236 (1989).
Arruda, Cindy M., Megan K. Brunet, Mina E. Poplinger, liana Ross, Anjanie McCarthy, Vic­
toria Talwar and Kang Lee, „‘I Cannot Tell ALie’: Enhancing Truth-Telling In Children
Through the Use of Traditional Stories,“ Poster presented at the Biennial Meeting of the
Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Berthoud-Papandropoulou, Ioanna and Helga Kilcher, „Is a False Belief Statement a Lie or a
Truthful Statement? Judgments and Explanations of Children Aged 3to 8,“ Developmental
Science, vol. 6, no. 2, pp. 173-177 (2003).
Billings, F. James, Tanya Taylor, James Burns, Deb L. Corey, Sena Garven and James M. Wood,
„Can Reinforcement Induce Children to Falsely Incriminate Themselves?“ Law and Hu­
man Behavior, vol. 31, no. 2, pp. 125-139 (2007).
Bull, Ray, and Aldert Vrji, „Peoples Insight into Their Own Behaviour and Speech Content
While Lying,“British Journal of Psychology, vol. 92, no. 2, pp. 373-389 (2001).
Bussey, Kay, „Childrens Categorization and Evaluation of Different Types of Lies and Truths,“
Child Development vol. 70, no. 6., pp. 1338-1347 (1999).
Bussey, Kay, „Parental and Interviewer Influences on Childrens Lying and Truth Telling,“ Re­
marks and paper presented at the Biennial Meeting of the Society for Research in Child
Development, Boston, MA (2007).
Crossman, Angela M. and Michael Lewis, „Adults’Ability to Detect Children’s Lying,“ Behav­
ioral Sciences and the Lawyvol. 24, no. 5, pp. 703-715 (2006).
DePaulo, Bella M., Matthew E. Ansfield, Susan E. Kirkendol, and Joseph M. Boden, „Serious
Lies,“ Basic and Applied Social Psychology, vol. 26, nos. 2-3, pp. 147-167 (2004).
DePaulo, Bella M., Deborah A. Kashy, Susan E. Kirkendol, Jennifer A. Epstein and Melissa M.
Wyer, „Lying in Everyday Life,“Journal of Personality and Social Psychology, vol. 70, no. 5,
pp. 979-995 (1996).
den Bak, Irene M. and Hildy S. Ross, „I’mTelling! The Content, Context and Consequences of
Children’sTattlingon Their Siblings,“Social Development vol. 5, no. 3, pp. 292-309 (1996).
Edelstein, Robin S., Tanya L. Luten, Paul Ekman and Gail S. Goodman, „Detecting Lies in Chil­
dren and Adults,“Law and Human Behavior, vol. 30, no. 1, pp. 1-10 (2006).
Ekman, Paul, „Would AChild Lie?“ Psychology Today, vol. 23, no. 62, pp. 7-8 (1989).
Friman, Patrick C, Douglas W. Woods, Kurt A. Freeman, Rich Gilman, Mary Short, Ann M.
McGrath and Michael L. Handwerk, „Relationships Between Tattling, Likeability, and So­
cial Classification: APreliminary Investigation of Adolescents in Residential Care,“Behav­
ior Modification, vol. 28, no. 3, pp. 331-348 (2004).
Fu, Genyue and Kang Lee, „Social Grooming in the Kindergarten: The Emergence of Flattery
Behavior,“Developmental Science, vol. 10, no. 2, pp. 255-265 (2007).
288 Literatūra

Gervais, Jean, Richard E. Tremblay, Lyse Desmarais-Gervais, and Frank Vitaro, „Childrens Per­
sistent Lying, Gender Differences, and Disruptive Behaviours: ALongitudinal Perspective,“
International Journal of Behavioral Development, vol. 24, no. 2, pp. 213-221 (2000).
Global Deception Research Team, „A World of Lies,“ Journal of Cross-Cultural Psychology,
vol. 37, no. 1, pp. 60-74 (2006).
Hancock, Jeffrey T, Jennifer Thom-Santelli, and Thompson Ritchie „Deception and Design:
The Impact of Communication Technology on Lying Behavior,“ Paper presented at CHI,
Vienna, Austria (2004).
Leach, April-May, R.C.L. Lindsay, Rachel Koehler, Jennifer L. Beaudry, Nicholas C. Bala, Kang
Lee and Victoria Talwar, „The Reliability of Lie Detection Performance,“ Law and Human
Behavior (in press) (2008).
Leach, Amy-May, Victoria Talwar, Kang Lee, Nicholas Bala, and R.C.L. Lindsay, „‘Intuitive Lie
Detection of Childrens Deception by LawEnforcement Officials and University Students,“
Law and Human Behavior, vol. 28, no. 6, pp. 661-685 (2004).
Lee, Kang, „Promoting Honesty in YoungChildren,“Remarks and paper presented at the Bien
nial Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Peterson, Candida C., James L. Peterson and Diane Seeto, „Developmental Changes in Ideas
About Lying,“ Child Development, vol. 54, no. 6, pp. 1529-1535 (1983).
Poplinger, Mina E., Victoria Talwar, Kang Lee, Fen Xu, Genyue Fu, „The Development of White
Lie-TellingAmong Children Three to Five Years,“Poster presented at the Biennial Meeting
of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Ross, Hildy S. and Irene M. den Bak-Lammers, „Consistency and Change in Childrens Tattling
on their Siblings: Childrens Perspectives on the Moral Rules and Procedures of Family
Life,“ Social Development, vol. 7, no. 3, pp. 275-300 (1998).
Strichartz, Abigail F. and Roger V. Burton, „Lies and Truth: AStudy of the Development of the
Concept,“ Child Development, vol. 61, no. 1, pp. 211-220 (1990).
Stromwall, Leif A. and Par Anders Granhaget, „Detecting Deceit in Pairs of Children,“Journal
of Applied Social Psychology, vol. 37, no. 6, pp. 1285-1304 (2007).
Talwar, Victoria, emails with authors.
Talwar, Victoria, „Sociocognitive Correlates of Childrens Lying, Executive Functioning, and
False Beliefs,“ Remarks and paper presented at the Biennial Meeting of the Society for
Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Talwar, Victoria, Heidi Gordon and Kang Lee, „Lying in the Elementary School Years: Verbal
Deception and Its Relation to Second-Order Belief Understanding,“ Developmental Psy­
chology', vol. 43, no. 3, pp. 804-810 (2007).
Talwar, Victoria and Kang Lee, „Development of Lying to Conceal a Transgression: Childrens
Control of Expressive Behavior During Verbal Deception,“International Journal of Behav­
ioral Development, vol. 26, no. 5, pp. 436-444 (2002).
Talwar, Victoria and Kang Lee, „Social and Cognitive Correlates of Childrens Lying Behavior,
Child Development, vol. 79, no. 4. pp. 866-881 (2008).
Talwar, Victoria and Kang Lee, „Emergence of White Lie-Telling in Children Between 3 and 7
Years of Age,“Merrill-Palmer Quarterly, vol. 48, no. 2, pp. 160-181 (2002).
 Literatūra 289

Talwar, Victoria, Kang Lee, Nicholas Bala, and R. C. L. Lindsay, „Childrens Conceptual Know­
ledge of Lie-Telling and its Relation to Their Actual Behaviors: Implications for Court
Competence Examination,“Law and Human Behavior, vol. 26, no. 4, pp. 395-415 (2002).
Talwar, Victoria, Kang Lee, Nicholas Bala, and R. C. L. Lindsay, „Adults’ Judgments of Chil­
drens Coached Reports,“ Law and Human Behavior, vol. 30, no. 5, pp. 561-5701 (2006).
Talwar, Victoria, Kang Lee, Nicholas Bala, and R.C.L. Lindsay, „Childrens Lie-Telling to Con­
ceal a Parents Transgression: Legal Implications,“Law and Human Behavior, vol. 28, no. 4,
pp. 411-435 (2004).
Talwar, Victoria, Susan M. Murphy, and Kang Lee, „White Lie-Telling In Children For Polite­
ness Purposes,“International Journal of Behavioral Development, vol. 31, no. 1, pp. 1-11
(2007).
Vrij, Aldert, „Why Professionals Fail to Catch Liars and How They Can Improve,“ Legal and
Criminological Psychology, vol. 9, no. 2, pp. 159-181 (2004).
Vrij, Aldert, LucyAkehurst, Stavroula Soukara, and RayBull, „Detecting Deceit Via Analyses of
Verbal and Nonverbal Behavior inChildren and Adults,“Human Communication Research,
vol. 30, no. 1, pp. 8-41 (2004).
Wagland, Paul and KayBussey, „Factors that Facilitate and Undermine Childrens Beliefs About
Truth Telling,“ Law and Human Behavior, vol. 29, no. 6, pp. 639-655 (2005).
Wilson, Anne E., Melissa D. Smith, and Hildy S. Ross, „The Nature and Effects of Young Chil­
drens Lies,“Social Development, vol. 12, no. 1, pp. 21-45 (2003).
Wilson, Anne E., Melissa D. Smith, Hildy S. Ross, and Michael Ross, „Young Children’s
Personal Accounts of Their Sibling Disputes,“ Merrill-Palmer Quarterly, vol. 50, no. 1,
pp. 39-60 (2004).

5skyrius. Intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose

Amso, Dima and Casey, B. J., „Beyond What Develops When: Neuroimaging May Inform
HowCognition Changes With Development,“ Current Directions in Psychological Science,
vol. 15, no. 1, pp. 24-29 (2006).
____ , „Answers About Elementary School Enrollment, Part 3,“ City Blog, New York Times,
NewYork City, NYhttp://tinyurl.com/9taksw (2008).
Azari, Nina R, Janpeter Nickel, Gilbert Wunderlich, Michael Niedeggen, Harald Hefter, Lutz
Tellmann, Hans Herzog, Petra Stoerig, Dieter Birnbacher and Rudiger J. Seitz, „Neu­
ral Correlates of Religious Recitation,“ European Journal of Neuroscience, vol. 13, no. 8,
pp. 1649-1652 (2001).
Barber, Nigel, „Educational and Ecological Correlates of IQ: ACross-National Investigation,“
Intelligence, vol. 33, no. 3, pp. 273-284 (2005).
Barnea-Goraly, Naama, Vinod Menon, Mark Eckert, Leanne Tamm, Roland Bammer, Asya
Karchemskiy, Christopher C. Dant and Allan L. Reiss, „White Matter Development During
Childhood and Adolescence: ACross-Sectional Diffusion Tensor Imaging Study,“ Cerebral
Cortex, vol. 15, no. 12, pp. 1848-1854 (2005).
Bartels, Andreas and Semir Zeki,“The Neural Basis of Romantic Love,“ NeuroReport, vol. 11,
no. 17, pp. 3829-3834 (2000).
290 Literatūra

Casey, B. J., Sarah Getz and Adriana Galvan, „The Adolescent Brain,“ Developmental Review,
vol. 28, no. 1, pp. 62-77 (2008).
Casey, B. J., NimTottenham, Conor Liston and Sarah Durston, „Imaging the Developing Brain:
What Have We Learned about Cognitive Development?,“ Trends in Cognitive Science,
vol. 9, no. 3, pp. 104-110 (2005).
____ , „Chancellor Proposes Change to NewCitywide Standard for Gifted and Talented Pro­
grams,“ New York City Public Schools Press Release, New York City, NY http://tinyurl.
com/6vgkz5 (2008).
Colom, Roberto, „Intelligence Assessment,“ In: Charles Spielberger (ed.), Encyclopedia of Ap­
plied Psychology, vol. 2, pp. 307-314, Academic Press, Oxford, UK(2004).
Colom, Roberto, Rex E. Jung, Richard J. Haier, „Distributed Brain Sites for the G-Factor of
Intelligence,“Neuroimage, vol. 31, no. 3, pp. 1359-1365 (2006).
Colom, Roberto, Rex E. Jung, Richard J. Haier, „Finding the G-Factor in Brain Structure Using
the Method of Correlated Vectors,“Intelligence, vol. 34, no. 6, pp. 561-570 (2006).
Demetriou, Andreas and Smaragda Kazi, „Self-Awareness in g (with Processing Efficiency and
Reasoning),“Intelligence, vol. 34, no. 3, pp. 297-317 (2006).
Demetriou,'Andreas and Athanassios Raftopoulous, „Modeling the Developing Mind: From
Structure to Change,“Developmental Review, vol. 19, no. 3, pp. 319-368 (1999).
Detterman, Douglas K., emails with authors.
Detterman, Douglas K., „Validity of IQ: What Does IQ Predict?“ Powerpoint presentation
(Undated).
Dietz, Greg, „WISC-IV - Wechsler Intelligence Scale for Children - Fourth Edition,“ Power-
point presentation (Undated).
Duncan, Greg J., Amy Claessens, Aletha C. Huston, Linda Pagani, Mimi Engel, Holly Sex­
ton, Chantelle J. Dowsett, Katherine Manguson, Pamela Klebanov, Leon Feinstein, Jeanne
Brooks-Gunn, Kathryn Duckworth, Crista Japel, „School Readiness and Later Achieve­
ment,“ Developmental Psychology, vol. 43, no. 6, pp. 1428-1446 (2007).
Fischer, Kurt, „Dynamic Cycles of Cognitive and Brain Development: Measuring Growth in
Mind, Brain, and Education,“ In: A. M. Battro, K. W. Fischer and P. Lėna (Eds.), The Edu­
cated Brain, pp. 127-150, Cambridge University Press, Cambridge, U.K. (2006).
Fischer, Kurt W. and Samuel P. Rose, „Dynamic Development of Coordination of Compo­
nents in Brain and Behavior: AFramework for Theory and Research.“ In: G. Dawson and
K. W. Fisher (Eds.) Human Behavior and the Developing Brain, pp. 3-66, Guilford Press,
NewYork, NY(1994).
Giedd, Jay, N., „The Teen Brain: Insights from Neuroimaging,“ Remarks and paper presented
at the Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Giedd, Jay, N., „The Teen Brain: Insights from Neuroimaging,“ Journal of Adolescent Health,
vol. 42, no. 4, pp. 335-343 (2008).
____ , „Gifted and Talented Proposal,“NewYorkCity Public Schools Presentation, NewYork
City, NY(2007).
Gogtay, Nitin, JayN. Giedd, Leslie Lusk, Kiralee M. Hayashi, Deanna Greenstein, A. Catherine
Vaituzis, Tom F. Nugent III, David H. Herman, Liv S. Clasen, Arthur W. Toga, Judith L.
Rapoport, and Paul M. Thompson, „Dynamic Mapping of Human Cortical Development
 Literatūra 291

During Childhood Through Early Adulthood,“Proceedings of the National Academy of Sci­

ence, vol. 101, no. 21, pp. 8174-8179 (2004).
Green, Elizabeth, „City Lowers Gifted, Talented School Standards,“ New York Sun, New York
City, NY(2008).
Haier, Richard J., „The End of Intelligence Research,“Intelligence, vol. 14, no. 4, pp. 371-374 (1990).
Hemmati, Toni, Jeremy F. Mills, and Daryl G. Kroner, „The Validity of the Bar-On Emotional
Intelligence Quotient in an Offender Population,“ Personality and Individual Differences,
vol. 37, no. 4, pp. 695-706 (2004).
Herszenhorn, David M., „In Testing for Gifted Programs, AFewKnots,“ New York Times, New
York City, NY(2007).
Honzik, M. P, J. W. Macfarlane, and L. Allen, „The Stability of Mental Test Performance Be­
tween Two and Eighteen Years,“Journal of Experimental Education, vol. 17, no. 2, p. 309-
324 (1948).
Horowitz, Frances D., Remarks as Discussant/Chair for Paper Symposium, „Development of
Giftedness and Talent Across the Life Span,“ American Psychological Association Annual
Convention, Boston, MA(2008).
Izard, Carroll, Sarah Fine, David Schultz, Allison Mostow, Brian Ackerman, and Eric Young-
strom, „Emotion Knowledge as a Predictor of Social Behavior and Academic Competence
in Children at Risk,“Psychological Science, vol. 12, no. 1, pp. 18-23 (2001).
Kaplan, Charles, „Predictive Validity of the WPPSI-R: AFour Year Follow-Up Study,“ Psycho­
logy in the Schools, vol. 33, no. 3, pp. 211-220 (1996).
Kim, Juhn and Hoi K. Suen, „Predicting Childrens Academic Achievement fromEarly Assess­
ment Scores: AValidityGeneralization Study,“ Early Childhood Research Quarterly, vol. 18,
no. 4, pp. 547-566 (2003).
Johnson, Wendy, Rex E. Jung, Roberto Colom, and Richard J. Haier, „Cognitive Abilities In­
dependent of IQ Correlate with Regional Brain Structure,“ Intelligence, vol. 36, no. 1,
pp. 18-28 (2008).
June, Rex E. and Richard J. Haier, „The Parieto-Frontal Integration Theory (P-FIT) of Intelli­
gence: Converging Neuroimaging Evidence,“ Behavioral and Brain Sciences, vol. 30, no. 2,
pp. 135-187 (2007).
Laidra, Kaia, Heile Pullmann, Jiiri Allik, „Personality and Intelligence as Predictors of Aca­
demic Achievement: ACross-sectional Study from Elementary to Secondary School,“ Per­
sonality and Individual Differences, vol. 42, no. 3, pp. 441-451 (2007).
Lee, Kun Ho, Yu Yong Choi, Jeremy R. Gray, Sun Hee Cho, Jeong-Ho Chae, Seungheun Lee,
and Kyungjin Kim, „Neural Correlates of Superior Intelligence: Stronger Recruitment of
Posterior Parietal Cortex,“Neuroimage, vol. 29, no. 2, pp. 578-586 (2006).
____, „Legislative Update,“ It Takes..., Newsletter from Curriculum and Instruction Divi­
sion of Advanced Academic Programs, Miami-Dade County Public Schools, Miami-Dade
County, FL(2008).
Lenroot, Rhoshel K. and Jay N. Giedd, „Brain Development in Children and Adolescents: In­
sights from Anatomical Magnetic Resonance Imaging,“ Neuroscience and Biobehavioral
Reviews, vol. 30, no. 6, pp. 718-729 (2006).
292 Literatūra

Lerch, Jason R, Keith Worsley, W. Philip Shaw, Deanna K. Greenstein, Rhoshel K. Lenroot,
JayGiedd and Alan C. Evans, „Mapping Anatomical Correlations Across Cerebral Cortex
(MACACC) Using Cortical Thickness from MRI,“ Neuroimage, vol. 31, no. 3, pp. 993-
1003 (2006).
Lohman, David F. and Joni Lakin, „Nonverbal Test Scores as One Component of an Identifi­
cation System: Integrating Ability, Achievement, and Teacher Ratings,“ Paper presented
at 8th Biennial Henry B. and Jocelyn Wallace National Research Symposium on Talent
Development, University of Iowa, Iowa City, IA(2006).
Lohman, David F., emails with authors.
Lohman, David E, „Tables of Prediction Efficiencies“ (2003).
Lohman, David F. and Katrina A. Korb, „Gifted Today But Not Tomorrow? Longitudinal
Changes in ITBSand CogAT Scores During Elementary School,“Journal for the Education
of the Gifted, 29, no. 4, pp. 451-484 (2006).
Lohman, David E, „Understanding and Predicting Regression Effects In the Identification of
Academically Gifted Children,“ Paper presented at American Educational Research As­
sociation Annual Meeting, San Francisco, CA(2006).
Mathews, Dona J., „Developmental Transitions in Giftedness and Talent: Childhood to Adoles­
cence,“ Remarks and paper presented at the American Psychological Association Annual
Convention, Boston, MA(2008).
Mayer, John D., Richard D. Roberts, and Sigai G. Barsade, „Human Abilities: Emotional Intel­
ligence,“ Annual Review of Psychology, vol. 59, pp. 507-536 (2008).
Mayer, John D., Peter Salovey, and David R. Caruso, „Emotional Intelligence: New Ability or
Eclectic Traits?,“American Psychologist, vol. 63, no. 6, pp. 503-517 (2008).
McCall, Robert B., Mark I. Appelbaum, and Pamela S. Hogarty, „Developmental Changes in
Mental Performance,”Monographs of the Societyfor Research in Child Development, vol. 38,
no. 3, pp. 1-84 (1973).
Mervielde, Ivan, Veerle Buystt and Filip De Fruyt, „The Validity of the Big-Five as a Model for
Teachers’Ratings of Individual Differences Among Children Aged 4-12 Years,“Personality
and Individual Differences, vol. 18, no. 4, pp. 1325-534 (1995).
Mostow, Allison J., Carroll E. Izard, Sarah Fine, and Christopher J. Trentacosta, „Modeling
Emotional, Cognitive, and Behavioral Predictors of Peer Acceptance,“ Child Development,
vol. 73, no. 6, pp. 1775-1787 (2002).
Nagy, Zoltan, Helena Westerberg, and Torkel Klingberg, „Maturation of White Matter is As­
sociated With the Development of Cognitive Functions During Childhood,“ Journal of
Cognitive Neuroscience, vol. 16, no. 7, pp. 1227-1233 (2004).
Newsome, Shaun, Aria L. Day, Victor M. Catano, „Assessing the Predictive Validityof Emotional
Intelligence,“Personality and Individual Differences, vol. 29, no. 6, pp. 1005-1016 (2000).
Noble, Kimberly G., Nim Tottenham and B. J. Casey, „Neuroscience Perspectives on Dispari­
ties in School Readiness and Cognitive Achievement,“ Future of Children, vol. 15, no. 1,
pp. 71-89 (2005).
Novak, Patricia A., William T. Tsushima, and Matthew M. Tsushima, „Predictive Validity ot
Two Short-Forms of the WPPSI: A3-year Follow-Up Study,“Journal of Clinical Psychology,
vol. 47, no. 5, pp. 698-702 (1991).
 Literatūra 293

O’Connor, Raymond M. and Ian S. Little, „Revisiting the Predictive Validity ofEmotional Intel­
ligence: Self-Report Versus Ability-Based Measures,“Personality and Individual Differences,
vol. 35, no. 8, pp. 1893-1902 (2003).
Passingham, Richard, „Brain Development and IQ,“Nature, vol. 440, no. 7084, pp. 619-620 (2006).
Paus, Tomaš, „Mapping Brain Maturation and Cognitive Development During Adolescence,“
Trends in Cognitive Science, vol. 9, no. 2, pp. 60-68 (2005).
Paus, Tomas, Alex Zijdenbos, Keith Worsley, D. Louis Collins, Jonathan Blumenthal, Jay N.
Giedd, Judith L. Rapoport, and Alan C. Evans, „Structural Maturation of Neural Path­
ways,“ Science, vol. 283, no. 5409, pp. 1908-1911 (1999).
Pfeiffer, Steven L, emails with authors.
Pfeiffer, Steven I. and Yaacov Petscher, „Identifying Young Gifted Children Using the Gifted
Rating Scales—Preschool/ Kindergarten Form,“ Gifted Child Quarterly, vol. 52, no. 1,
pp. 19-29 (2008).
Phelps, Elizabeth A., Kevin J. O’Connor, J. Christopher Gatenby, John C. Gore, Christian Gril-
lon and Michael Davis, „Activation of the Left Amygdala to a Cognitive Representation of
Fear,“ Nature Neuroscience, vol. 4, no. 4, pp. 437-441 (2001).
Qin, Yulin, Cameron S. Carter, Eli M. Silk, V. Andrew Stenger, Kate Fissell, Adam Goode, and
John R. Anderson, „The Change of the Brain Activation Patterns as Children Learn Al­
gebra Equation Solving,“ Proceedings of the National Academy of Science, vol. 101, no. 15,
pp. 5686-5691 (2004).
____ , „Removal of Students from the Gifted and Talented Program,“ State Department of
Education Criteria, Office of Curriculum and Standards, Division of Curriculum Services
and Assessment, South Carolina http://tinyurl.com/bpftog (2004).
Rivera, S. M., A.L. Reiss, M.A. Eckert and V.Menon, „Developmental Changes in Mental Arith­
metic: Evidence for Increased Functional Specialization in the Left Inferior Parietal Cor­
tex,“ Cerebral Cortex, vol. 15, no. 11, pp. 1779-1790 (2005).
Robinson, Ann and Pamela R. Clinkenbeard, „Giftedness: An Exceptionality Examined,“ An­
nual Review of Psychology, vol. 49, pp. 117-139 (1998).
Robinson, N. and L. Weimer, „Selection ofCandidates for Early Admission to Kindergarten and
First Grade,“ In: W.T. Southern and E. Jones (Eds.), The Academic Acceleration of Gifted
Children, pp. 29-50, Teachers College Press, NewYork, NY(1991).
Rock, Donald A. and A. Jackson Stenner, „Assessment Issues in the Testing of Children at
School Entry,“ The Future of Children, vol. 15, no. 1, pp. 15-34 (2005).
Rubia, Katya, Anna B. Smith, James Woolley, Chiara Nosarti, Isobel Heyman, Eric Taylor, and
Mick Brammer, „Progressive Increase of Frontostriatal Brain Activation FromChildhood
to Adulthood During Event-Related Tasks of Cognitive Control,“ Human Brain Mapping,
vol. 27, no. 12, pp. 973-993 (2006).
Salovey, Peter, „Emotional Intelligence: Is There Anything To It?“ Remarks Presented for the
G. Stanley Hall Lecture, American Psychological Association Annual Convention, Boston,
MA(2008).
Saulny, Susan, „Gifted Classes Will Soon Use Uniform Test, Klein Decides,“ New York Times,
NewYork City, NY(2005).
294 Literatūra

Scherf, K. Suzanne, John A. Sweeney, and Beatriz Luna, „Brain Basis of Developmental Change
in Visuospatial Working Memory,“ Journal of Cognitive Neuroscience, vol. 18, no. 7,
pp. 1045-1058 (2006).
Schlaggar, Bradley L., Timothy T. Brown, Heather M. Lugar, Kristina M. Visscher, Francis M.
Miezin, and Stevan E. Petersen, „Functional Neuroanatomical Differences Between Adults
and School-Age Children in the Processing of Single Words,“ Science, vol. 296, no. 5572,
pp. 1476-1479 (2002).
Schmithorst, Vincent J., and Scott K. Holland, „Sex Differences in the Development of Neuro­
anatomical Functional Connectivity Underlying Intelligence Found Using Bayesian Con­
nectivity Analysis,“Neuroimage, vol. 35, no. 1, pp. 406-419 (2007).
Schmithorst, Vincent J., Scott K. Holland, and Elena Plante, „Cognitive Modules Utilized for
Narrative Comprehension in Children: AFunctional Magnetic Resonance Imaging Study,“
Neuroimage, vol. 29, no. 1, pp. 254-266 (2006).
Schmithorst, Vincent J., Marko Wilke, Bernard J. Dardzinski, Scott K. Holland, „Correlation of
White Matter Diffusivity and Anisotropy with Age during Childhood and Adolescence: A
Crosssectional Diffusion-Tensor MRImagingStudy,“Radiology,vol. 222, pp. 212-218 (2002).
Schwartz, David M., WISC-IV - Wechsler Intelligence Scale for Children - Fourth Edition,
WISC-IV Comprehensive Powerpoint Presentation (Undated).
Schwartz, Edward M. and Anna S. Elonen, ,,IQand the Myth of Stability: A 16-Year Longitu­
dinal Study of Variations in Intelligence Test Performance,“ Journal of Clinical Psychology,
vol. 31, no. 4, pp. 687-694 (1975).
Shaw, Philip, „Intelligence and the Developing Human Brain,“ BioEssays, vol. 29, no. 10,
pp. 962-973 (2007).
Shaw, P, D. Greenstein, J. Lerch, L. Clasen, R. Lenroot, N. Gogtay, A. Evans, J. Rapoport and
J. Giedd, „Intellectual Ability and Cortical Development in Children and Adolescents,“
Nature, vol. 440, no. 7084, pp. 676-679 (2006).
Sontag, L.W., C.T. Baker, and V.L. Nelson, „Mental Growth and Personality Development:
A Longitudinal Study,“ Monographs of the Society for Research in Child Development,
vol. 23, no. 2, (Serial No. 68) (1958).
Sowell, Elizabeth R., Paul M. Thompson, Christiana M. Leonard, Suzanne E. Welcome, Eric
Kan, and Arthur W.Toga, „Longitudinal Mapping ofCortical Thickness and Brain Growth
in Normal Children,“Journal of Neuroscience, vol. 24, no. 38, pp. 8223- 8231 (2004).
Sparrow, Sara S. and Suzanne T. Gurland, „Assessment of Gifted Children with the WISC-III.“
In: A. Prifitera and D. Saklofske (Eds.), WISC-III Clinical Use and Interpretation: Scientist-
Practitioner Perspectives, pp. 59-72, Academic Press, San Diego, CA (1998).
Sparrow, Sara S., Stephen I. Pfeiffer, and Tina M. Newman, „Assessment of Children who are
Gifted with the WISC-IV.“ In: A. Prifitera, D. Saklofske and L. Weiss (Eds.), WISC-IV
Clinical Use and Interpretation: Scientist-Practitioner Perspectives, pp. 281-297, Elsevier
Academic Press, Burlington, VT, (2005).
Spinelli, Lydia, „Assessing Young Children for Admissions,“ Remarks at NYSAIS Admissions
Directors Conference, (2006) http://tinyurl.com/br2vwt
Sternberg, Robert J., Elena L. Grigorenko, and Donald A. Bundy, „The Predictive Value of IQ,“
Merrill-Palmer Quarterly, vol. 47, no. 1, pp. 1-41 (2001).
 Literatūra 295

Thomas, Kathleen M., Ruskin H. Hunt, Nathalie Vizueta, Tobias Sommer, Sarah Durston, Yi-
hong Yang, and Michael S. Worden, „Evidence of Developmental Differences in Implicit
Sequence Learning: An fMRI Studyof Children and Adults,“Journal of Cognitive Neurosci­
ence, vol. 16, no. 8, pp. 1339-1351 (2004).
Tsushima, William T, Vincent A. Onorato, Frederick T. Okumura, Dalton Sue, „Predictive
Validity of the Star: ANeed for Local Validation,“ Educational and Psychological Measure­
ment,, vol. 43, no. 2, pp. 663-665 (1983).
Tsushima, William T, and Victoria M. Stoddard, „Predictive Validity of a Short-Form WPPSI
With Prekindergarten Children: A3-Year Follow-Up Study,“Journal of Clinical Psychology,
vol. 42, no. 3, pp. 526-527 (1986).
Van Rooy, David L. and ChockalingamViswesvaran, „Emotional Intelligence: AMeta-Analytic
Investigation of Predictive Validity and Nomological Net,“Journal of Vocational Behavior,
vol. 65, no. 1, pp. 71-95 (2004).
VanTassel-Baska, Joyce, Annie Xuemei Feng and Brandy L. Evans, „Patterns of Identifications
and Performance Among Gifted Students Identified Through Performance Tasks: AThree-
Year Analysis,“ Gifted Child Quarterly, vol. 51, no. 3, pp. 218-231 (2007).
VanTassel-Baska, Joyce, Dana Johnson and Linda D. Avery, „Using Performance Tasks in the
Identification of Economically Disadvantaged and Minority Gifted Learners: Findings
FromProject STAR,“ Gifted Schools Quarterly, vol. 46, no. 2, pp. 110-123 (2002).
Weiss, Lawrence, Donald Saklofske, Aurelio Prifitera, and James Holdnack, WISC-IV Advanced
Clinical interpretation, Academic Press, London, UK(2006).
Williams, Leanne M., Mary L. Phillips, Michael J. Brammer, David Skerrett, Jim Lagopoulos,
Chris Rennie, Homayoun Bahramali, Gloria Olivieri, Anthony S. David, Anthony Peduto,
and Evian Gordon, „Arousal Dissociates Amygdala and Hippocampal Fear Responses: Evi­
dence from Simultaneous fMRI and Skin Conductance Recording,“ Neuroimage, vol. 14,
no. 5, pp. 1070-1079 (2001).
____ , „Windows and Classrooms: AStudy of Student Performance and the Indoor Environ­
ment,“ Technical Report, California Energy Commission (2003).
Worrell, Frank C., „What Does Gifted Mean? Personal and Social Identity Perspectives on
Giftedness in Adolescence,“ Remarks and paper presented at the American Psychological
Association Annual Convention, Boston, MA(2008).

6skyrius. Broliai ir seserys

Bagley, Sarah, Jo Salmon, and David Crawford, „Family Structure and Childrens Television
Viewing and Physical Activity,“ Medicine & Science in Sports & Exercise, vol. 38, no. 5,
pp. 910-918 (2006).
Brody, Gene H. „Sibling Relationship Quality: Its Causes and Consequences,“Annual Review of
Psychology, vol. 49, pp. 1-24 (1998).
Camodeca, Marina, and Ersilia Mėnesini, „Is Bullying Just a School Problem Similarities Be­
tween Siblings and Peers?“ Poster presented at the Biennial Meeting of the Society for
Research in Child Development, Boston, MA (2007).
Campione-Barr, Nicole, and Judith G. Smetana, „But Its MyTurn in the Front Seat! Adolescent
296 Literatūra

Siblings’ Conflicts, Relationships, and Adjustment,“ Remarks and paper presented at the
Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Chen, X., Z. Wang, J. Gao, and W.Hu, „College Students Social Anxiety Associated with Stress
and Mental Health,“ Wei Sheng Yan Jiu, vol. 36, no. 2, pp. 197-209 (2007).
Day, Lincoln H., „Is There Any Socially Significant Psychological Difference in Being an Only
Child?: The Evidence from Some Adult Behavior,“ Journal of Applied Social Psychology,
vol. 21, no. 9, pp. 754-773 (1991).
DeHart, Ganie B., Bobette Buchanan, Carjah Dawkins, Jill Rabinowitz, „Preschoolers’ Use of
Assertive and Affiliative Language with Siblings and Friends,“Poster presented at the Bien­
nial Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Ding, Qu Jian and Therese Hesketh, „Family Size, Fertility Preferences, and Sex Ratio in China
in the Era of the One Child Family Policy: Results From National Family Planning and
Reproductive Health Survey [sic],“ BMJ, vol. 333, pp. 371-373 (2006).
Downey, Douglas B. and Dennis J. Condron, „Playing Well with Others in Kindergarten: The Be­
nefit ofSiblings At Home,“Journal of Marriage and Family, vol. 66, no. 2, pp. 333-350 (2004).
Dunn, Judy and Shirley McGuire, „Sibling and Peer Relationships in Childhood,“ Journal of
Child Psychology and Psychiatry, vol. 33, no. 1, pp. 67-105 (1992).
Fields, Jason, „Living Arrangements of Children: 1996,“ Current Population Report, p70-74,
USCensus Bureau, Washington DC (1996).
Goldberg, Shmuel, Eran Israeli, Shepard Schwartz, Tzippora Shochat, Gabriel Izbicki, Ori Tok-
er-Maimon, Eyal Klement and Elie Picard, „Asthma Prevalence, Family Size, and Birth
Order,“ Chest, vol. 131, no. 6, pp. 1747-52 (2007).
Hesketh, Therese, Li Lu, and Zhu Wei Xing, „The Effect of Chinas One-Child Family Policy
after 25 Years,“New England Journal of Medicine, vol. 353, no. 11, pp. 1171-1176 (2005).
Hesketh, T., J. D. Qu, and A. Tomkins, „Health Effects of Family Size: Cross Sectional Survey
in Chinese Adolescents,“Archives of the Diseases of Childhood, vol. 88, no. 6, pp. 467-471
(2003).
Kennedy Kubose, Denise, emails with authors.
Kennedy Kubose, Denise, „Mothers and Fathers Regulation of Siblings’ Emotionality,“ Pa­
per presented at the National Council on Family Relations Conference, Pittsburgh, PA
(2007).
Kennedy, Denise E. and Laurie Kramer, „Improving Emotional Regulation and Sibling Rela­
tionship Quality: The More Fun with Sisters and Brothers Program,“ Family Relations,
vol. 57, no. 5, pp. 567-578 (2008).
Kennedy, Denise and Laurie Kramer, „Building Emotion Regulation in Sibling Relationships,“
Poster presented at the Biennial Meeting ofthe Society for Research in Child Development,
Boston, MA(2007).
Kinra, S., G. Davey Smith, M. Jeffreys, D. Gunnell, B. Galobardes and P. McCarron, „Associa­
tion Between Sibship Size and Allergic Diseases in the Glasgow Alumni Study,“ Thorax,
vol. 61, no. l,pp. 48-53 (2006).
Kowal, Amanda K., Jennifer L. Krull, and Laurie Kramer, „Shared Understanding of a Parental
Differential Treatment in Families,“Social Development, vol. 15, no. 2, pp. 276-295 (2006).
Kramer, Laurie, emails with authors.
 Literatūra 297

Kramer, Laurie, „The Essential Ingredients of Successful Sibling Relationships: An Emerging

Framework for Advancing Theory and Practice,“ Manuscript under review(2009).
Kramer, Laurie and Lisa A. Baron, „Intergenerational Linkages: HowExperiences with Siblings
Relate to the Parenting of Siblings,“ Journal of Social and Personal Relationships, vol. 12,
no. l,pp. 67-87 (1995).
Kramer, Laurie and John Gottman, „Becoming a Sibling: With a Little Help fromMyFriends,“
Developmental Psychology, vol. 28, no. 4, pp. 685-699 (1992).
Kramer, Laurie and Amanda K. Kowal, „Sibling Relationship Quality from Birth to Adoles­
cence: The Enduring Contribution of Friends,“Journal of Family Psychology, vol. 19. no. 4,
pp. 503-511 (2005).
Kramer, Laurie, Sonia Noorman, and Renee Brockman, „Representations of Sibling Relation­
ships in Young Childrens Literature,“ Early Childhood Research Quarterly, vol. 14, no. 4,
pp. 555-574 (1999).
Kramer, Laurie, Lisa A. Perozynski and Tsai-Yen Chung, „Parental Responses to Sibling Con­
flict: The Effects of Development and Parent Gender,“ Child Development, vol. 70, no. 6,
pp. 1401-1414 (1999).
Kramer, Laurie and Chad Radey, „Improving Sibling Relationships among Young Children:
ASocial Skills Training Model,“ Family Relations, vol. 46, no. 3, pp. 237-246 (1997).
Kramer, Laurie and Dawn Ramsburg, „Advice Given to Parents on Welcoming on Welcoming a
Second Child: ACritical Review,“ Family Relations, vol. 51, no. 1, pp. 2-14 (2002).
Kreider, Rose M., „Living Arrangements of Children: 2004,“ Current Population Report, p70-
114, US Census Bureau, Washington DC(2008).
Krombhholz, Heinz, „Physical Performance in Relation to Age, Sex, Birth Order, Social Class,
and Sports Activities of Preschool Children,“ Perceptual Motor Skills, vol. 102, no. 2,
pp. 477-484 (2006).
Liu, Chenying, Tsunetsugti Munakata, and Francis N. Onuoha, „Mental Health Condition of
the Only Child,“ Adolescence, vol. 40, no. 160, pp. 831-845 (2005).
Mancillas, Adriean, „Challenging the Stereotypes About Only Children: A Reviewof the Lit­
erature and Implications for Practice,“Journal of Counseling & Development, vol. 84, no. 3,
pp. 268-275 (2006).
McGuire, Shirley, Beth Mankė, Afsoon Eftekhari, and Judy Dunn, „Childrens Perceptions of
Sibling Conflict During Middle Childhood: Issues and Sibling (Dis)similarity,“ Social De­
velopment, vol. 9, no. 2, pp. 173-190 (2000).
Mosier, Christine E. and Barbara Rogoff, „Privileged Treatment ofToddlers: Cultural Aspects of
Individual Choice and Responsibility,“ Developmental Psychology, vol. 39, no. 6, pp. 1047-
1060 (2003).
Perlman, Michal, Daniel A. Garfinkel and Sheri L. Turrell, „Parent and Sibling Influences on
the Quality of Childrens Conflict Behaviours across the Preschool Period,“Social Develop­
ment, vol. 16, no. 4, pp. 1-23 (2007).
Punch, Samantha, „‘You Can Do Nasty Things to Your Brothers and Sisters without a Reason:
Siblings’Backstage Behaviors,“ Children & Society, vol. 22, no. 5, pp. 333-344 (2007).
Ram, Avigail and Hildy S. Ross, „Problem Solving, Contention, and Struggle: How Siblings
Resolve a Conflict of Interests,“ Child Development, vol. 72, no. 6, pp. 1710-1722 (2001).
298 Literatūra

Riggio, Heidi, „Personality and Social Skill Differences Between Adults With and Without Sib­
lings,“Journal of Psychology, vol. 133, no. 5, pp. 514-522 (1999).
Ross, Hildy S., „Negotiating Principles of Entitlement in Sibling Property Disputes,“ Develop­
mental Psychology, vol. 32, no. 1., pp. 90-101 (1996).
Ross, Hildy, Michael Ross, Nancy Stein and TomTrabasso, „HowSiblings Resolve Their Con­
flicts,“Child Development, vol. 77, no. 6, pp. 1730-1745 (2006).
Saporetti, G., S. Sancini, L. Bassoli, B. Castelli, andA. Pellai, „Analisi del Rischioper i Disturbi del
Comportamento Alimentare in una Scuola Media Superiore: Una Ricerca Basata sull’Eating
Attitudes Test 26“ [„Risk Assessment for Eating Disorders in a High School: AStudy Based
on the Eating Attitudes Test 26,“] Minerva Pediatrica, vol. 56, no. 1, pp. 83-90 (2004).
Smith, Julie and Hildy Ross, „Training Parents to Mediate Sibling Disputes Affects Childrens Ne­
gotiationand Conflict Understanding,“Child Development, vol. 78, no. 3, pp. 790-805 (2007).
____ , „Table F2. Family Households, by Type, Age of Own Children, and Educational At­
tainment of Householder: 2007,“ 2007 Annual Social and Economic Supplement, Current
Population Survey, U.S. Census Bureau, Washington DC (2008).
T-Ping, Cheng, Cassimiro Afonso Nunes, Gabriel Rabelo Guimaraes, Joao Penna Martins Viei­
ra, Luc Louis Maurice Weckx, Tanner Jose Arantes Borges, „Accidental Ingestion of Coins
by Children: Management at the ENT Department of the Joao XXIII Hospital,“ Revista
Brasileira de Otorrinolaringologia (English edition), vol. 72, no. 4, pp. 470-474 (2006).
Williams, H.C., A. Pottier, and D. Strachan, „The Descriptive Epidemiology of Warts in British
Schoolchildren,“ British Journal of Dermatology, vol. 128, no. 5, pp. 504-511 (1993).
Wilson, Anne E. and Melissa Smith, „YoungChildrens Personal Accounts of Their Sibling Dis­
putes,“Merrill Palmer Quarterly, vol. 50, no. 1, pp. 39-60 (2004).
Wolke, Dieter and Muthanna M. Samara, „Bulliedby Siblings: Association with Peer Victimisa­
tion and Behaviour Problems in Israeli Lower Secondary School Children,“Journal of Child
Psychology and Psychiatry, vol. 45, no. 5, pp. 1015-1029 (2004).

7skyrius. Mokslas apie paauglių maištų

Adelman, Clifford, „Principal Indicators of Student Academic Histories in Postsecondary Edu­
cation, 1972-2000,“ U.S. Department of Education, Institute of Education Sciences, Wash­
ington, DC (2004).
____ , „The American Freshman: Forty-Year Trends: 1966-2006,“ HERI Research Brief,
Higher Education Research Institute, University of California, Los Angeles, Los Angeles,
California (2007).
____ , „The American Freshman: National Norms for Fall 2006,“ HERI Research Brief,
Higher Education Research Institute, University of California, Los Angeles, Los Angeles,
California (2007).
____ , „The American Freshman: National Norms for Fall 2008,“ HERI Research Brief,
Higher Education Research Institute, University of California, Los Angeles, Los Angeles,
California (2009).
____ , „Analysis of the 2003-04 Budget Bill: California State University (6610),“ Legislative
Analysts Office, California State Government, Sacramento, CAhttp://tinyurl.com/a74blb
(2003).
 Literatūra 299

Baird, Abigail A, „Real Effects of the Imaginary Audience: Peers Influence Neural ActivityDur­
ing Decision Making Among Adolescents,“ Paper presented at the Biennial Meeting of the
Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Baird, Abigail A. and Jonathan A. Fugelsang, „The Emergence of Consequential Thought:
Evidence from Neuroscience,“ Philosophical Transactions of the Royal Society B, vol. 359,
no. 1451, pp. 1797-1804 (2004).
Barnes, Tom, „Debate Rages Over Requiring Students to Pass Tests to Graduate,“ Pittsburgh
Post-Gazette (2007).
Bramlett Matthew D. and William Mosher D., Cohabitation, Marriage, Divorce, and Remar­
riage in the United States, Vital and Health Statistics, National Center for Health Statistics,
Hyattsville, MD, vol. 23, no. 22 (2002).
Byrne, Ciara, Tabitha R. Holmes, and Lynne A. Bond, „Parent-Adolescent Conflict: Distin­
guishing Constructive from Destructive Experiences,“ Poster presented at the Biennial
Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Caldwell, Linda, TimeWise Focus Group InterviewResults, Unpublished (Undated).
Caldwell, Linda, „TimeWise Taking Charge of Leisure Time,“Fact Sheet, ETRAssociates, Santa
Cruz, CA (Undated).
Caldwell, Linda L., emails with authors.
Caldwell, Linda L., „Educating For, About, and Through Leisure.“ In: P. A. Witt, and L. L.
Caldwell (Eds.), Recreation and Youth Development, pp. 193-218, Venture Publishing, State
College, PA(2005).
Caldwell, Linda L., „TimeWise Description,“ Caldwell website, Pennsylvania State University,
http://www.personal.psu.edu/llc7/TimeWise.htm (Accessed on November 30, 2007).
Caldwell, Linda L., „Leisure and Health: Why is Leisure Therapeutic?“British Journal of Guid­
ance & Counselling, vol. 33, no. 1, pp. 7-26 (2005).
Caldwell, Linda L., „TimeWise: Taking Charge of Leisure Time: Final Report to NIDA,“ Penn­
sylvania State University, University Park, PA(2004).
Caldwell, Linda L., Cheryl K. Baldwin, Theodore Walls and Ed Smith, „Preliminary Effects of
a Leisure Education Programto Promote Healthy Use of Free Time among Middle School
Adolescents,“Journal of Leisure Research, vol. 36, no. 3, pp. 310-335 (2004).
Caldwell, Linda L. and Nancy Darling, „TestingALeisure-based, Ecological Model ofSubstance
Use: Suggestions for Prevention,“Paper presented at the Biennial Meetingof the Societyfor
Research on Adolescence, Chicago, IL(2000).
Caldwell, Linda L., Nancy Darling, Laura L. Payne, Bonnie Dowdy, „‘Why Are You Bored4“:
An Examination of Psychological and Social Control Causes of Boredom Among Adoles­
cents,“Journal of Leisure Research, vol. 31, no. 2, pp. 103-121 (1999).
Caldwell, Linda L. and Edward A. Smith, „Leisure as aContext for Youth Development and De­
linquency Prevention,“Australian and New Zealand Journal of Criminology, vol. 39, no. 3,
pp. 398-418 (2006).
Caldwell, Linda, Edward Smith, Lisa Wegner, Tania Vergnani, Elias Mpofu Alan J. Flisher, and
Catherine Mathews, „Health Wise South Africa: Development of a Life Skills Curriculum
for Young Adults,“ World Leisure, no. 3, pp. 4-17 (2004).
300 Literatūra

Chao, Ruth K. and Christine Aque, „Adolescents’ Feelings About Parental Control: Cultural
Explanations for Ethnic Group Differences in Effects of Parental Control,“ Paper pre­
sented at the Biennial Meeting of the Society for Research in Child Development, Bos­
ton, MA (2007).
Chyung, Yun-Joo, Nancy Darling, Linda Caldwell, „Parental Monitoring and Legitimacy of Pa­
rental Authority: Flip Sides of the Same Coin?“ Poster presented at the Biennial Meeting of
the Society for Research on Adolescence, San Diego, CA(1998).
Cumsille, Patricio and Nancy Darling, „Parental Attempts to Know and Actual Knowledge of
Adolescent Behavior and Adolescent Adjustment in a Chilean Sample.“Poster presented at
the Society for Prevention Research Annual Meeting, Seattle, WA(2002).
Cumsille, Patricio, Nancy Darling, Brian P. Flaherty and M. Loreto Martinez, „Chilean Adoles­
cents’Beliefs about the Legitimacy of Parental Authority: Individual and Age-Related Dif­
ferences,“International Journal of Behavioral Development, vol. 30, no. 2, pp. 97-106 (2006).
Cumsille, Patricio, Nancy Darling, and Liane Pena-Alampay, „Rules, Legitimacy Beliefs, Ob­
ligation to Obey, and Parent-Adolescent Conflict: A Chilean and Filipino Comparison,“
Poster presented at the Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, New
Orleans,‘LA(2002).
Darling, Nancy, emails with authors.
Darling, Nancy, Remarks as Discussant for Paper Symposium, „The Social Construction of
Adolescent Autonomy: The Role of Social Relationships,“ at the Biennial Meeting of the
Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Darling, Nancy, Patricio Cumsille, Linda L. Caldwell, and Bonnie Dowdy, „Predictors of Ado­
lescents’ Disclosure to Parents and Perceived Parental Knowledge: Between- and Within-
Person Differences,“Journal of Youth and Adolescence, vol. 35, no. 4, pp. 667-678 (2006).
Darling, Nancy, Patricio Cumsillo, Bonnie Dowdy, „Parenting Style, Legitimacy of Parental
Authority, and Adolescents’Willingness to Share Information with their Parents: Why Do
Adolescents Lie?,“Paper presented at the Meeting of the International Society for the Study
of Personal Relationships, Saratoga, NY(1998).
Darling, Nancy, Patricio Cumsille, M. Loreto Martinez, „Individual Differences in Adolescents’
Beliefs About the Legitimacy of Parental Authority and Their Own Obligation to Obey:
ALongitudinal Investigation,“ Child Development, vol. 79, no. 4, pp. 1103-1118 (2008).
Darling, Nancy, Patricio Cumsille, and M. Loreto Martinez, „Adolescents’ as Active Agents
in the Socialization Process: Legitimacy of Parental Authority and Obligation to Obey as
Predictors of Obedience,“Journal of Adolescence, vol. 30, no. 2, pp. 297-311 (2007).
Darling, Nancy, Patricio Cumsille, and Liane Pena-Alampay, „Rules, Obligation to Obey, and
Obedience: Age-Related Differences in Three Cultures,“Paper presented at the Society for
Research in Adolescence, Tampa, FL(2003).
Darling, Nancy, Patricio Cumsille, and Liane Pena-Alampay, „Rules, Legitimacy of Parental
Authority, and Obligation to Obey in Chile, the Philippines, and the United States,“ New
Directions in Child and Adolescent Development, vol. 108, pp. 47-60 (2005).
Darling, Nancy, Patricio Cumsille, Liane Pena-Alampay, and Erin HileySharp, „ToFeel Trusted:
Correlates of Adolescents’ Beliefs that They are Trusted by Parents in Two Cultural Con­
texts,“ Poster presented at the Society for Research in Adolescence, Tampa, FL(2003).
 Literatūra 301

Darling, Nancy, Patricio Cumsille Eltit, and Loreto Martinez, „Adolescent Disclosure of Infor­
mation Across Domains: APerson Centered Analysis of Chilean Youth,“ Paper presented
at the Society for Research in Child Development Biannual Meeting, Atlanta, GA(2005).
Darling, Nancy, Katherine Hames, and PatricioCumsille, „When Parents and Adolescents Disa­
gree: Disclosure Strategies and Motivations,“ Poster presented at the Biennial Meeting of
the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2000).
____ , „Early Assessment Program,“ Office of the Chancellor, California State University,
Long Beach, CAhttp://www.calstate.edu/eap/ (2008).
Galvan, Adriana, Todd A. Hare, Matthew Davidson, Julie Spicer, Gary Glover, and B. J. Casey,
„The Role of Ventral Frontostriatal Circuitry in Reward-Based Learning in Humans,“Jour­
nal of Neuroscience, vol. 25, no. 38, pp. 8650-8656 (2005).
Galvan, Adriana, Todd A. Hare, Cindy E. Parra, Jackie Penn, Henning Voss, Gary Glover, and
B. J. Casey, „Earlier Development ofthe Accumbens Relativeto Orbitofrontal Cortex Might
Underlie Risk-Taking Behavior in Adolescents,“ Journal of Neuroscience, vol. 26, no. 25,
pp. 6885-6892 (2006).
Galvan, Adriana, Todd A. Hare, Henning Voss, Gary Glover, and B. J. Casey, „Risk-Taking and
The Adolescent Brain: Who is at Risk?“ Developmental Science, vol. 10, no. 2, pp. F8-F14
(2007).
Hancock, Jeffrey T., Jennifer Thom-Santelli, and Thompson Ritchie „Deception and Design:
The Impact of Communication Technology on Lying Behavior „Paper presented at CHI,
Vienna, Austria (2004).
Holmes, Tabitha R., Lynne A. Bond, and Ciara Byrne, „Mothers’Beliefs about Knowledge and
Mother-Adolescent Conflict,“ Journal of Social and Personal Relationships, vol. 25, no. 4,
pp. 561-586 (2008).
Hutchinson, Susan L., Cheryl K. Baldwin, Linda L. Caldwell, „Differentiating Parent Practices
Related to Adolescent Behavior in the Free Time Context,“ Journal of Leisure Research,
vol. 35, no. 4, pp. 396- 422 (2003).
Kuhnen, Camelia M. and Brian Knutson, „Neural Basis of Financial Risk Taking,“ Neuron,
vol. 47, no. 5, pp. 763-770 (2005).
Laird, Robert D., Michael M. Criss, Gregory S. Pettit, Kenneth A. Dodge and John E. Bates,
„Parents’ Monitoring Knowledge Attenuates the Link Between Antisocial Friends and
Adolescent Delinquent Behavior,“ Journal of Abnormal Child Psychology, vol. 74, no. 3,
pp. 752-768 (2007).
Laird, Robert D., Gregory S. Pettit, John E. Bates, and Kenneth A. Dodge, „Parents’Monitor­
ing-Relevant Knowledge and Adolescents’ Delinquent Behavior: Evidence of Correlated
Developmental Changes and Reciprocal Influences, Child Development, vol. 74, no. 3,
pp. 752-768 (2003).
____ , „Life Expectancy,“ Fastats, National Center for Health Statistics, Hyattville, MDhttp://
www.cdc.gov/nchs/fastats/lifexpec.htm
McAlary, John J., Press Release, The NewYorkState Board of LawExaminers, Albany, NY(2008).
Morisi, Teresa L., „YouthEnrollment and Employment During The School Year,“Monthly Labor
Review, vol. 131, no. 2, pp. 51-63 (2008).
302 Literatūra

Parsad, Basmat and Laurie Lewis, „Remedial Education at Degree-Granting Postsecondary In­
stitutions in Fall 2000,“NCES2004-010, Project Officer: Bernard Greene, U.S. Department
of Education, National Center for Education Statistics, Washington, DC (2003).
____ , „Percentage of High School Completers who were Enrolled in College the October
Immediately Following High School Completion, By Race/Ethnicity and Family Income:
1972-2006,“ Table 24-1, National Center for Education Statistics, US Department of Edu­
cation, Washington DC (2008). _
Perkins, Serena A. and Elliot Turiel, „To Lie or Not to Lie: To Whomand Under What Circum­
stances,“ Child Development, vol. 78, no. 2, pp. 609-621 (2007).
Pesavento, Lisa C. (ed.), „Leisure Education In the Schools,“ Position statement submitted to
The American Association for Leisure and Recreation (AALR) (2003).
Pinch, Katherine, „Surely You Don’t Mean Me? Leisure Education and the Park and Recreation
Professional,“ California Parks &Recreation, vol. 59, no. 3, p. 3 (2003).
____ , „Proficiency Reports of Students Entering The CSU System, California State Univer­
sity,“Office of the Chancellor, California State University, Long Beach, CAhttp://www.asd.
calstate.edu/performance/proficiency.shtml (2008).
Rearick, Jacki and Linda L. Caldwell, „Evaluation of an After-School Program Affiliated with
the Central Blair County Recreation and Park Commission,“NRPAReport (2001).
____ , „A Record Pool Leads to a Record-low Admissions Rate,“ Harvard University Ga­
zette (On-line), Harvard University, Cambridge, MA http://www.news.harvard.edu/
gazette/2008/04.03/99-admissions.html (2008).
Shanahan, Lilly, Susan M. McHale, D. Wayne Osgood, and Ann C. Crouter, „Conflict Frequency
with Mothers and Fathers from Middle Childhood to Late Adolescence: Within- and Be­
tween-Families Comparisons,“ Developmental Psychology, vol. 43, no. 3, pp. 539-550 (2007).
Sharp, Erin Hiley, Linda L. Caldwell, John W.Graham, and TyA. Ridenour, „Individual Motiva­
tion and Parental Influence on Adolescents’Experiences of Interest in Free Time: ALongi­
tudinal Examination,“Journal of Youth and Adolescence, vol. 35, no. 3, pp. 359-372 (2006).
Smetana, Judith G.,„‘Its 10O’clock: Do You Know Where Your Children Are?’ Monitoring
and Adolescents’Information Management,“ Child Development Perspectives, vol. 2,no. 1,
pp. 19-25 (2008).
Smetana, Judith G., „Adolescent Disclosure and Secrecy - The Who, What Where and Why,“
Paper presented at the Biennial Meetings of the European Association for Research on
Adolescence, Antalya, Turkey (2006).
Smetana, Judith G. „Daily Variations in Latino, African American, and European American
Teens’ Disclosure and Secrecy With Parents and Best Friends,“ Remarks presenting paper
byJudith G. Smetana, Denise C. Gettman, MyriamVillalobos and Marina A. Tasopoulos, to
the Biennial Meeting ofthe Societyfor Research inChild Development, Boston, MA(2007).
Smetana, Judith G., emails with authors.
Smetana, Judith G., Aaron Metzger, Denise C. Gettman, and Nicole Campione-Barr, „Disclo­
sure and Secrecy in Adolescent-Parent Relationships,“ Child Development, vol. 77, no. 1,
pp. 201-217 (2006).
Smetana, Judith G., Denise C. Gettman, MyriamVillalobos, and Marina A. Tasopoulos, „Daily
Variations in African American, Latino, and European American Teens’ Disclosure with
 Literatūra 303

Parents and Best Friends,“ Paper presented at the Biennial Meeting of the Society for Re­
search in Child Development, Boston, MA(2007).
Smetana, Judith G., Nicole Campione-Barr, and Aaron Metzger, „Adolescent Development in In­
terpersonal and Societal Contexts,“Annual Review of Psychology, vol. 57, pp. 255-284 (2006).
Spear, L.P., „The Adolescent Brain and Age-Related Behavioral Manifestations,“ Neuroscience
and Behavioral Reviews, vol. 24, no. 4, pp. 417-463 (2000).
Steinberg, Laurence, ,,‘We KnowSome Things’: Parent-Adolescent Relationships in Retrospect
and Prospect,“Journal of Research on Adolescence, vol. 11, no. 1, pp. 1-19 (2001).
Steinberg, Laurence, „Risk Taking in Adolescence: What Changes, and Why?“ Annals of the
New York Academy of Science, vol. 1021, pp. 51-58 (2004).
Steinberg, Laurence, „Risk Taking in Adolescence: New Perspectives From Brain and Behav­
ioral Science,“ Current Directions in Psychological Science, vol. 16, no. 2, pp. 55-59 (2007).
Steinberg, Laurence, „ASocial Neuroscience Perspective on Adolescent Risk-Taking,“Develop­
mental Review, vol. 28, no. 1, pp. 78-106 (2008).
Tasopoulos, Marina A., JennyYau, and Judith G. Smetana, „Mexican American, Chinese Amer­
ican and European American Teens’ Disclosure to Parents about Their Activities,“ Poster
presented at the Biennial Meeting of the Society for Research in Child Development, Bos­
ton, MA(2007).
Tibbits, Melissa K., Linda L. Caldwell, Edward A. Smith, and Laura Ferrer-Wreder, „BoredomAs
a Risk Factor for Academic Failure and Substance Use in Adolescence,“ Poster presented at
the Biennial Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Turiel, Elliot, „Honesty, Deception, and Social Resistance in Adolescents and Adults,“Remarks
and paper presented at at the Biennial Meeting of the Society for Research in Child Devel­
opment, Boston, MA(2007).
____ , „Wake Up Moms and Dads!...,“ WETV Press Release, WE TV, NewYork, NY(2008)
Wang, Qian and Eva Pomerantz, „The Role of Parents’ Autonomy Support and Control in
American and Chinese Adolescents’ Psychological Functioning,“ Paper presented at the
Biennial Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Warr, Mark, „The Tangled Web: Delinquency, Deception, and Parental Attachment,“Journal of
Youth and Adolescence, vol. 36, no. 5, pp. 607-622 (2007)
Watts, Clifton E., Jr., and Linda L. Caldwell, „Exploring The Effects of Adolescent Perceptions
of Parenting in Free Time and Gender on Adolescent Motivation in Free Time,“Proceed­
ings of the 2006 Northeastern Recreation Research Symposium, pp. 326-334 (2006).
Watts, Clifton E. and Linda L. Caldwell, „Self-Determination and Free Time Activity Participa­
tion as Predictors of Initiative,“Journal of Leisure Research, vol. 40, no. 1, pp. 156-181 (2008).

8skyrius. Ar savidrausmė išugdoma?

Ammerman, Alice S., Christine H. Lindquist, Kathleen N. Lohr and James Hersey, „The Ef­
ficacy of Behavioral Interventions to Modify Dietary Fat and Fruit and Vegetable Intake:
AReviewof the Evidence,“ Preventive Medicine, vol. 35, no. 1, pp. 25-41 (2002).
Barnett, W.Steven, Donald J. Yarosz, Jessica Thomas, Amy Hornbeck, „Educational Effective­
ness of a Vygotskian Approach to Preschool Education: A Randomized Trial,“ National
Institute of Early Education Research, Rutgers University, NewBrunswick, NJ (2006).
304 Literatūra

Baumeister, Roy R, Kathleen D. Vohs, and Dianne M. Tice, „The Strength Model of Self-Con­
trol,“ Current Directions in Psychological Science, vol. 16, no. 6, pp. 351-355 (2007).
Blair, Clancy, „School Readiness IntegratingCognition and Emotion in a Neurobiological Con­
ceptualization of Childrens Functioning at School Entry,“ American Psychologist, vol. 57,
no. 2, pp. 111-127 (2002).
Blair, Clancy and Adele Diamond, „Biological Processes in Prevention and Intervention: The
Promotion of Self-Regulation as a Means of Preventing School Failure,“ Development and
Psychopathology, vol. 20, pp. 899-911 (2008).
Bodrova, Elena and Deborah J. Leong, Tools of the Mind: The Vygotskian Approach to Early
Childhood Education Merrill/Prentice Hall, NewYork, NY(1996).
Bodrova, Elena and Deborah J. Leong, „Tools of the Mind: A Case Study of Implementing
the Vygotskian Approach in American Early Childhood and Primary Classrooms,“ Inter­
national Bureau of Education / UNESCO http://www.ibe.unesco.org/publications/Mono-
graph/inno07.pdf.25 (2001).
____ , „D.A.R.E. Works ... And We Can Prove It!,“ D.A.R.E. website, http://www.dare.com/
home/tertiary/Default3ade.asp?N=Tertiary&S=5 (Accessed January 2, 2008).
Daughterly, Martha and C. Stephen White, „Relationships Among Private Speech and Creativity
Measurements ofYoungChildren,“Gifted Child Quarterly, vol. 52, no. 1, pp. 30-39 (2008).
Diamond, Adele and Dima Amso, „Contributions of Neuroscience to Our Understanding
of Cognitive Development,“ Current Directions in Psychological Science, vol. 17, no. 2,
pp. 136-141 (2008).
Diamond, Adele, Steven Barnett, Jessica Thomas, and Sarah Munro, „Preschool Program Im­
proves Cognitive Control,“ Science, vol. 318, no. 5855, pp. 1387-1388 (2007).
Dignath, Charlotte, Gerhard Buettner, and and Hans-Peter Langfeldt, „How Can Primary
School Students Learn Self-Regulated Learning Strategies Most Effectively? AMeta-Anal­
ysis on Self-Regulation Training Programmes,“Educational Research Review doi:10.1016/j.
edurev.2008.02.003 (in press) (2008).
Garon, Nancy, Susan E. Bryson and Isabel M. Smith, „Executive Function in Preschoolers:
AReviewUsing an Integrative Framework,“ Psychological Bulletin vol. 134, no. 1, pp. 31-
60 (2008).
Graziano, Paulo A., Rachael D. Reavis, Susan P. Keane, and Susan D. Calkins, „The Role of
Emotion Regulation in Childrens Early Academic Success,“ Journal of School Psychology,
vol. 45, no. 1, pp. 3-19 (2007).
Hamilton, Denise, „TheTruth about DARE: The Big-Bucks Antidrug Programfor Kids Doesn’t
Work,“ New Times, Los Angeles, California (1997).
Johnson, Glen, „Revamped Teen Driving LawAppears to Make Impact in First Year,“ AP via
Boston.com(2008).
Kanof, Marjorie E., „Youth Illicit Drug Use Prevention: DARE Long-Term Evaluations and
Federal Efforts to Identify Effective Programs,“ United States General Accounting Office,
Washington DCGAO-03-172R(2003).
Lynam, Donald R., Richard Milich, Rick Zimmerman, Scott P. Novak, T. K. Logan Catherine
Martin, Carl Leukefeldand Richard Clayton, „Project DARE: No Effects at 10-Year Follow­
up,“Journal of Counseling and Clinical Psychology, vol. 67, no. 4, pp. 590-593 (1999).
 Literatūra 305

Mayhew, Daniel R., Herbert M. Simpson, Allan F. Williams and Susan A. Ferguson, „Effective­
ness and Role of Driver Education and Training in a Graduated Licensing System,“Journal
of Public Health Policy, vol. 19, no. 1, pp. 51-67 (1998).
Masicampo, E. J. and Roy F. Baumeister, „Toward a Physiology of Dual-Process Reasoning and
Judgment: Lemonade, Willpower, and Expensive Rule-Based Analysis,“ Psychological Sci­
ence, vol. 19, no. 3, pp. 255-260 (2008).
Notaa, Laura, Salvatore Soresia, and Barry J. Zimmerman, „Self-Regulation and Academic
Achievement and Resilience: A Longitudinal Study,“ International Journal of Educational
Research, vol. 41, no. 3, pp. 198-215 (2004).
____ , „Preschool ProgramShown to Improve KeyCognitive Functions (Including Working
Memory and Control of Attention and Action),“ Press Release, National Institute of Early
Education Research, Rutgers University (2007).
Rittle-Johnson, Bethany, Megan Saylor, and Kathryn E. Swygert, „Learning from Explaining:
Does It Matter if Mom is Listening?,“ Journal of Experimental Child Psychologyy in press
(2007).
Shamosh, Noah A. and Jeremy R. Gray, „The Relation Between Fluid Intelligence and Self-
Regulatory Depletion,“ Cognition and Emotion, vol. 21, no. 8, pp. 1833-1843 (2007).
Shepard, Edward W. Ill, „The Economic Costs of DARE,“ Research Paper No. 22, Institute of
Industrial Relations, Le Moyne College, Syracuse, NY(2001).
Sherman, Lawrence W., Denise Gottfredson, Doris MacKenzie, John Eck, Peter Reuter, and
Shawn Bushway, „Preventing Crime: What Works, What Doesn’t, What’s Promising,“
National Institute of Justice Report to the United States Congress, University Park, MD
(1998).
Snyder, Leslie B., Mark A. Hamilton, and Elizabeth W.Mitchell, „AMeta-Analysis of the Effect
of Mediated Health Communication Campaigns on Behavior Change in the United States,“
Journal of Health Communication, vol. 9, Supp. 1, pp. 71-96 (2004).
Stice, Eric, Heather Shaw, Emily Burton, and Emily Wade, „Dissonance and Healthy Weight
Eating Disorder Prevention Programs: ARandomized EfficacyTrial.“Journal of Consulting
and Clinical Psychology, vol. 74, no. 2, pp. 263-275 (2006).
Vernick, Jon S., Guohua Li, Susanne Ogaitis, Ellen J. MacKenzie, Susan P. Baker, and Andrea
C. Gielen, „Effects of High School Driver Education on Motor Vehicle Crashes, Violations,
and Licensure,“American Journal of Preventive Medicine, vol. 16, no. IS, pp. 40-46 (1999).
Welsh, Brandon C. and David P. Farrington, „Effects of Closed-Circuit Television on Crime,“
Annals of the American Academy of Political and Social Science, vol. 587, no. 1, pp. 110-135
(2003).
Wilfley, Denise E., Tiffany L. Tibbs, Dorothy J. Van Buren, Kelle P. Reach, Mark S. Walker, and
Leonard H. Epstein, „Lifestyle Interventions in the Treatment of Childhood Overweight: A
Meta-Analytic Reviewof Randomized Controlled Trials,“Health Psychology, vol. 26, no. 5,
pp. 521-532 (2007).
Williams, A. E, „YoungDriver Risk Factors: Successful and Unsuccessful Approaches for Dealing
withThemand AnAgenda for the Future,“Injury Prevention, vol. 12, Supp. 1, pp. 4-8 (2006).
306 Literatūra

9skyrius. Gražūs žaidimai su draugais

Allen, Joseph R, Remarks as Discussant for Paper Symposium, „Howand Why Does Peer In­
fluence Occur? Socialization Mechanisms Froma Developmental Perspective,“at Biennial
Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Allen, Joseph P. and F. Christy McFarland, „Leaders and Followers: Sex, Drug Use, and Friend­
ship Quality Predict Observed Susceptibility to Peer Influence,“ Paper presented at the
Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Allen, Joseph R, Maryfrances R. Porter, and F. Christy McFarland, „Leaders and Followers in
Adolescent Close Friendships: Susceptibility to Peer Influence as a Predictor of Risky Be­
havior, Friendship Instability, and Depression,“ Development and Psychopathology, vol. 18,
pp. 155-172 (2006).
Baird, Abigail A, „Real Effects of the Imaginary Audience: Peers Influence Neural Activity Dur­
ing Decision Making Among Adolescents,“ Paper presented at the Biennial Meeting of the
Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Balch, Christan, Caitlin Bango, Meagan Howell, and Research Team 07 „Losers, Jerks, and
Idiots: ALongitudinal Study of Put-Downs, Name-Calling, and Relational Aggression on
Television* Shows for Children and Teens (1983-2006),“ Paper presented at the Eastern
Colleges Science Conference, Mount Saint Vincents University, Riverdale, NY(2007).
Bowker, Julie C. Wojslawowicz, „Stability of and Behaviors Associated with Perceived Popu­
lar Status Across the Middle School Transition,“ Remarks presenting paper by Allison A.
Buskirk, Kenneth H. Rubin, Julie C. Wojslawowicz Bowker, Cathryn Booth-LaForce, and
Linda Rose-Krasnor, at the Biennial Meeting of the Society for Research in Child Develop­
ment, Boston, MA(2007).
Buckley, Catherine K. and Sarah J. Schoppe-Sullivan, „Father Involvement, Coparenting, and
Child and Family Functioning,“ Paper presented at the Biennial Meeting of the Society for
Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Buckley, Catherine K. and Sarah J. Schoppe-Sullivan, „Relations Between Paternal Involvement
and Coparenting: The Moderating Roles of Parental Beliefs and Family Earner Status,“Pa­
per presented at the 2006 National Council on Family Relations Conference, Minneapolis,
MN (2006).
Burr, Jean E., Jamie M. Ostrov, Elizabeth A. Jansen, Crystal Cullerton-Sen and Nieki R. Crick,
„Relational Aggression and Friendship During EarlyChildhood: ‘I Won’t Be Your Friend!’,,
Early Education & Development, vol. 16, no. 2, pp. 161-183 (2005).
____ , Bylaw04/05V41, Town of Rocky Mountain House, Canada (2004).
____ , California Department of Education, „Zero Tolerance: Information Regarding Zero
Tolerance Policies for Firearms in Schools.“ http://www.cde.ca.gov/ls/ss/se/zerotolerance.
asp (Accessed May 27, 2008).
Card, Noel, „Introduction,“ Remarks at the Peer Relations Conference, Biennial Meeting of the
Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Card, Noel A., Remarks as Discussant for Paper Symposium, „Distinguishing Forms and Func­
tions of Relational Aggression to Understand Sex Differences, Social Interaction, and Mental
Health,“ Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
 Literatūra 307

Card, Noel A., Brian D. Stucky, Gita M. Sawalani, and Todd D. Little, „Direct and Indirect
Aggression during Childhood and Adolescence: AMeta-Analytic Reviewof Gender Dif­
ferences, Intercorrelations, and Relations to Maladjustment,“ Child Development, vol. 79,
no. 5, pp. 1185-1229 (2008).
Cillessen, Antonius H. N. and Casey Borch, „Developmental Trajectories of Adolescent Popu­
larity: AGrowth Curve Modeling Analysis,“Journal of Adolescence, vol. 29, no. 6, pp. 935-
959 (2006).
Cillessen, Antonius H. N. and Lara Mayeux, „FromCensure to Reinforcement: Developmental
Changes in the Association Between Aggression and Social Status,“ Child Development,
vol. 75, no. 1, pp. 147-163 (2004).
Cillessen, Antonius H. N. and Lara Mayeux, „Variations in the Association Between Aggres­
sion and Social Status: Theoretical and Empirical Perspectives,“ In: P. H. Hawley, T. D.
Little and P. C. Rodkin (Eds.), Aggression And Adaptation: The Bright Side to Bad Behavior,
pp. 135-156, Lawrence ErlbaumAssociations, NewYork, NY(2007).
Cillessen, Antonius H.N. and Amanda J. Rose, „Understanding Popularity in the Peer System,“
Current Directions in Psychological Science, vol. 14, no. 2, pp. 102-105 (2005).
Cohn, Andrea and Andrea Canter, „Bullying: Facts for Schools and Parents,“National Associa­
tion of School Psychologists, NASP Resources, NASP website http://www.nasponline.org/
resources/factsheets/bullying_fs.aspx (Accessed on May 26, 2008).
Crick, Nikki R., Jamie M. Ostrov, Karen Appleyard, Elizabeth A. Jansen, and Juan F. Casas,
„Relational Aggression in Early Childhood: ‘You Can’t Come to My Birthday Unless....“In:
M. Putallaz and K. L. Bierman (Eds.). Aggression, Antisocial Behavior, and Violence Among
Girls: A Developmental Perspective, Duke Series in Child Development and Public Policy,
pp. 71-89, Guilford Press, NewYork, NY(2005).
Cummings, E. Mark, „Coping with Background Anger in Early Childhood,“ Child Develop­
ment, vol. 58, no. 4, pp. 976-984 (1987).
Cummings, E. Mark, „Marital Conflict and Childrens Functioning,“Social Development, vol. 3,
no. 1, pp. 16-36 (1994).
Cummings, E. Mark, Marcie C. Goeke-Morey, and Lauren M. Papp, „Childrens Responses
to Everyday Marital Conflict Tactics in the Home,“ Child Development, vol. 74, no. 6,
pp. 1918-1929 (2003).
Cummings, E. Mark, Marcie C. Goeke-Morey, and Lauren M. Papp, „AFamily-Wide Model for
the Role of Emotion in Family Functioning,“ Marriage & Family Review, vol. 34, no. 1-2,
pp. 13-34 (2003).
Cummings, E. Mark, Marcie C. Goeke-Morey, and Lauren M. Papp, „EverydayMarital Conflict
and Child Aggression,“Journal of Abnormal Child Psychology, vol. 32, no. 2, pp. 191-202
(2004).
Cummings, E. Mark, Carolyn Zahn-Waxler and Marian Radke-Yarrow, „Developmental
Changes in Childrens Reactions to Anger in the Home,“ Journal of Child Psychology and
Psychiatry, vol. 25, no. 1, pp. 63-74 (1984).
Davies, Patrick T, Melissa L. Sturge-Apple, Dante Cicchetti, and E. Mark Cummings, „The
Role of Child Adrenocortical Functioning in Pathways between Interparental Conflict and
Child Maladjustment,“Developmental Psychology, vol. 43, no. 4, pp. 918-930 (2007).
308 Literatūra

Davies, Patrick T., Melissa L. Sturge-Apple, Marcia A. Winter, E. Mark Cummings and Deirdre
Farrell, „Child Adaptation Development in Contexts of Interparental Conflict Over Time,“
Child Development, vol. 77, no. 1, pp. 218-233 (2006).
deBruyn, Eddy H. and Antonius H. N. Cillessen, „Popularity in Early Adolescence: Prosocial
and Antisocial Subtypes,“Journal of Adolescent Research, vol. 21, no. 6, pp. 1-21 (2006).
deBruyn, Eddy H. and Antonius H. N. („Toon“) Cillessen, „Associations Between Sociometric
and Perceived Popularity, Bullying&Victimization in a Dutch Normative EarlyAdolescent
Sample (N=1207),“ Paper presented at the Biennial Meeting of the Society for Research in
Child Development, Boston, MA (2007).
Dodge, Kenneth A. and Jennifer E. Lansford, „The Relation Between Cultural Norms for Cor­
poral Punishment and Societal Rates of Violent Behavior,“ Remarks and paper presented at
the Biennial Meetingof the Societyfor Research in Child Development, Boston, MA(2007).
El-Sheihk, Mona and E. Mark Cummings, „Childrens Responses to Angry Adult Behavior as a
Function of Experimentally Manipulated Exposure to Resolved and Unresolved Conflicts,“
Social Development, vol. 4, no. 1, pp. 75-91 (1995).
Faircloth, W. Brad, E. Mark Cummings, Jennifer Cummings, Patricia M. Mitchell, Nakya
Reeves, and Carolyn Shivers, „Launch Models of Change: The Effect of Baseline Levels of
Marital Conflict Knowledge on Marital Outcomes,“Poster presented at the Biennial Meet­
ing of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Farmer, Thomas W. and Hongling Xie, „Aggression and School Social Dynamics: The Good,
The Badand the Ordinary,“Journal of School Psychology, vol. 45, no. 5, pp. 461-478 (2007).
George, Melissa R.W., Peggy Sue Keller, Kalsea J. Koss, Caroline Connelly Rycyna, Patrick T.
Davies, E. Mark Cummings, „Links between Mother and Child Emotional Responses to
Marital Conflict,“ Poster presented at the Biennial Meeting of the Society for Research in
Child Development, Boston, MA (2007).
Gershoff, Elizabeth T, „The Relation Between Cultural Norms for Corporal Punishment and
Societal Rates of Violent Behavior,“ Remarks presenting paper by Elizabeth T. Gershoff,
AndrewGrogan-Kaylor, Jennifer E. Lansford, Lei Chang, Kenneth A. Dodge, Arnaldo Zel-
li, and Kirby Deater-Deckard, at the Biennial Meeting of the Society for Research in Child
Development, Boston, MA(2007).
Gershoff, Elizabeth Thompson, „Corporal Punishment by Parents and Associated Child Be­
haviors and Experiences: AMeta-Analytic and Theoretical Review,“Psychological Bulletin,
vol. 128, no. 4, pp. 539-579 (2002).
Gershoff, Elizabeth Thompson, Pamela C. Miller, and George W.Holden, „Parenting Influences
fromthe Pulpit: Religious Affiliation as a Determinant of Parental Corporal Punishment.“
Journal of Family Psychology, vol. 13, no. 3, pp. 307-320 (1999).
Hawley, Patricia, „Behaving Within Peer Relations,“Remarks at the Peer Relations Conference,
Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Hawley, Patricia H.,“Social Dominance and Prosocial and Coercive Strategies of Resource
Control in Preschoolers,“ International Journal of Behavioral Development, vol. 26, no. 2,
pp. 167-176 (2002).
Hawley, Patricia H., „Strategies of Control, Aggression, and Morality in Preschoolers: An
 Literatūra 309

Evolutionary Perspective,“ Journal of Experimental Child Psychology, vol. 85, no. 3,

pp. 213-235 (2003).
Hawley, Patricia H., „Social Dominance in Childhood and Aggression: Why Social Compe­
tence and Aggression May Go Hand in Hand,“In: P. H. Hawley, T. D. Little and P. C. Rod-
kin (Eds.), Aggression and Adaptation: The Bright Side to Bad Behavior, pp. 1-29, Lawrence
Erlbaum Associations, NewYork, NY(2007).
Hawley, Patricia H., „Prosocial and Coercive Configurations of Resource Control in EarlyAdo­
lescence: ACase for the Well-Adapted Machiavellian,“ Merrill-Palmer Quarterly, vol. 49,
no. 3, pp. 279-309 (2003).
Hawley, Patricia H., Todd D. Little and Noel A. Card, „The Allure of a Mean Friend: Relation­
ship Quality and Processes of Aggressive Adolescents with Prosocial Skills,“ International
Journal of Behavioral Development, vol. 31, no. 2, pp. 170-180 (2007).
____ , House of Commons Education and Skills Committee, Bullying: Government Response
to the Committees Third Report of Session 2006-07, Third Special Report of Session
2006-07 (2007).
Jacobs, Lorna, Rosie A. Ensor, Hughes, Claire H. Hughes, „Preschoolers’Spontaneous and Re­
sponsive Prosocial Behaviors with Peers,“ Poster presented at the Biennial Meeting of the
Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Kochakian, Mary Jo, „Children Need to See Parents’Fights Resolved,“Hartford Courant, p. Cl,
Hartford, CT (1994).
LaFontana, Kathryn M. and Antonius H. N. Cillessen, „Children’s Perceptions of Popular and
Unpopular Peers: AMultimethod Assessment,“ Developmental Psychology, vol. 38, no. 5,
pp. 635-647 (2002).
Lansford, Jennifer E., Kirby Deater-Deckard, Kenneth A. Dodge, John E. Bates, and Gregory
S. Pettit, „Ethnic Differences in the Link Between Physical Discipline and Later Ado­
lescent Externalizing Behaviors,“ Journal of Child Psychology and Psychiatry, vol. 45,
no. 4, pp. 801-812 (2004).
Lansford, Jennifer E., Kenneth A. Dodge, Patrick S. Malone, Dario Bacchini, Arnaldo Zelli,
Nandita Chaudhary, Beth Mankė, Lei Chang, Paul Oburu and Kerstin Palmėms, Concetta
Pastorelli, Anna Silvia Bombi, Sombat Tapanya, Kirby Deater-Deckard, and Naomi Quinn,
„Physical Discipline and Children’s Adjustment: Cultural Normativeness as a Moderator,“
Child Development, vol. 76, no. 6, pp. 1234-1246 (2005).
Lansford, Jennifer E., Patrick S. Malone, Kenneth A. Dodge, and Lei Chang, „Perceptions of Pa­
rental Rejection and Hostility as Mediators of the Link between Discipline and Adjustment
in Five Countries,“ Paper presented at the Biennial Meeting of the Society for Research on
Adolescence, Chicago, IL(2008).
Little, Todd D., Christopher C. Henrich, Stephanie M. Jones and Patricia H. Hawley, „Disen­
tangling the ‘Whys’ from the ‘Whats’ of Aggressive Behaviour,“ International Journal of
Behavioral Development, vol. 27, no. 2, pp. 122-133 (2003).
Lowery, Steven, Russell Michaud, James Aucoin, and Joshua Skellet, „Sticks and Stones: Put-
Downs in Television Programs Aimed at Children and Teens, Their Potential Effects, and
Whether Media Literacy Education Can Make ADifference,“Paper presented at the East­
ern Colleges Science Conference, Niagara University, Niagara, NY(2008).
31 0 Literatūra

Luckner, Amy E., „Relational Aggression and ‘Rough and Tumble’ Social Interactions,“ Re­
marks presenting paper by Amy E. Luckner, Peter E.L. Marks, and Nieki R. Crick at Bien­
nial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Mayeux, Lara and Antonius H. N. Cillessen, „The Role of Status Awareness in the Association
Between Status and Aggression,“Paper presented at the Biennial Meetingof the Society for
Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Mayeux, Lara and Antonius H. N. Cillessen, „Self-Perceptions Matter: The Role of Status
Awareness in the Association between Status and Aggression,“ Paper presented at the Bi­
ennial Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA (2007).
Mayeux, Lara, Marlene J. Sandstrom, and Antonius H. N. Cillessen, „Is Being Popular a Risky
Proposition?,“Journal of Research on Adolescence, vol. 18, no. 1, pp. 49-74 (2008).
Maurer, Megan, Steven Lowery, George Figueroa, and James Aucoin, „‘You Weasley Wimps!’
Put-Downs in TVShows for Children and Teens,“ Paper presented at the Eastern Colleges
Science Conference, Mount Saint Vincent University, Riverdale, NY(2007).
Mitchell, Patricia M., Kathleen P. McCoy, Laura C. Eroyen, Christine E. Merrilees, and E. Mark
Cummings, „Prevention of the Negative Effects of Marital Conflict: An Education Program
for Children,“Poster presented at the Biennial Meetingof the Societyfor Research inChild
Development, Boston, MA (2007).
Mullins, Adam D. and Jamie M. Ostrov, „Educational Media Exposure in Early Childhood: Ef­
fects on Displayed and Received Aggressive and Prosocial Behavior,“Poster presented at the
Biennial Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA (2007).
____ , National Council of State Legislatures, „Select School Safety Enactments (1994-2003):
Bullying and Student Harassment,“ accessed http://www.ncsl.org/programs/cyf/bullyin-
genac.htm40 (Accessed May 26, 2008).
Ostrov, Jamie M., „Forms and Functions of Aggression and Social-Psychological Adjustment, “
Remarks presenting paper by Jamie M. Ostrov and Rebecca J. Houston at Biennial Meeting
of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Ostrov, Jamie M., and Nikki R. Crick, „Current Directions in the Study of Relational Aggres
sion During EarlyChildhood,“Early Education & Development, vol. 16, no. 2, pp. 109-113
(2005).
Ostrov, Jamie M., Douglas A. Gentile, and Nieki R. Crick, „Media Exposure, Aggression and
Prosocial Behavior During Early Childhood: A Longitudinal Study,“ Social Development,
vol. 15, no. 4, pp. 612- 627 (2006).
Ostrov, Jamie M., and Caroline F. Keating, „Gender Differences in Preschool Aggression Dur
ing Free Play and Structured Interactions: An Observational Study,“ Social Development,
vol. 13, no. 2, pp. 255-277 (2004).
Pepler, Debra J. and Wendy M. Craig, „A Peek Behind the Fence: Naturalistic Observations
of Aggressive Children with Remote Audiovisual Recording,“ Developmental Psychology,
vol. 31, no. 4, pp. 548-553 (1995).
Pepler, Debra J., Wendy M. Craig and William L. Roberts, „Observations of Aggressive and
Nonaggressive Children on the School Playground,“ Merrill-Palmer Quarterly, vol. 44,
no. 1, pp. 55-76 (1998).
 Literatūra 311

Pronk, Rhiane E., „Forms and Functions of Aggression and Social-Psychological Adjustment,“
Remarks presenting paper by Rhiane E. Pronk and Melanie J. Zimmer-Gembeck at Bien­
nial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Puckett, Marissa and Antonius H. N. Cillessen, „Moderation by Prosocial Behavior ofthe Effect
of Relational Aggression on Perceived Popularity,“Poster presented at the Biennial Meeting
of the Society for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Regnerus, Mark, Christian Smith and Melissa Fritsch, „Religion in the Lives of American Ado­
lescents: AReviewof the Literature, „Research Report no. 3, National Study of Youth and
Religion, The University of North Carolina at Chapel Hill, Chapel Hill, NC (2003).
Rodkin, Philip C., Thomas W.Farmer, Ruth Pearl, and Richard Van Acker, „They’re Cool: So­
cial Status and Peer Group Supports for Aggressive Boys and Girls,“ Social Development,
vol. 15, no. 2, pp. 175-204 (2006).
Rosenzweig, Paul and Trent England, „Zero Tolerance for Common Sense,“ Heritage Foun­
dation, http://www.heritage.org/Press/Commentary/ed080504a.cfm (2004) (Accessed on
July 7, 2008).
Russell, Stephen T, „Behaving Within Peer Relations,“ Remarks at the Peer Relations Confer­
ence, Biennial Meeting of the Society for Research on Adolescence, Chicago, IL(2008).
Sandstrom, Marlene J. and Antonius H. N. Cillessen, „Likeable Versus Popular: Distinct Im­
plications for Adolescent Adjustment,“ International Journal of Behavioral Development,
vol. 30, no. 4, pp. 305-314 (2006).
Sandstrom, Marlene Jacobs and Lydia J. Romano, „Stability of and Behaviors Associated with
Perceived Popular Status Across the Middle School Transition,“ Remarks presenting paper
by Marlene Jacobs Sandstrom and Lydia J. Romano at the Biennial Meeting of the Society
for Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Scheibe, Cynthia and George Figueroa, „Sticks and Stones: Teasing, Put-Downs and Derogatory
Language on TV Shows for Children and Adolescents,“ Poster presented at the Biennial
Meeting of the Society for Research in Child Development, Boston, MA (2007).
Skiba, Russell, Cecil R. Reynolds, Sandra Graham, Peter Sheras, Jane Close Conoley, and En-
edina Garcia-Vazquez, „Are Zero Tolerance Policies Effective in Schools?“Zero Tolerance
Task Force Report, American Psychological Association (2006).
Skiba, Russell J., „Zero Tolerance, Zero Evidence, An Analysis of School Disciplinary Practice,“
Indiana Education Policy Center, Policy Research Report#SRS2 (2000).

10skyrius. Kodėl Hana kalba, o Alisa ne?

____, „Lena: EveryWord Counts,“Infoture, Inc., Boulder, COhttp://www.lenababy.com(2008).
Bahrick, Lorraine E. and Robert Lickliter, „Intersensory Redundancy Guides Attentional Se­
lectivity and Perceptual Learning in Infancy,“ Developmental Psychology, vol. 36, no. 1,
pp. 190-201 (2000).
Bahrick, Lorraine E. and Robert Lickliter, „Intersensory Redundancy Guides Perceptual and
Cognitive Development,“Advances in Child Behavior and Development, vol. 30, pp. 153-
187 (2002).
Bornstein, Marc H., Linda R. Cote, Sharone Maitai, Kathleen Painter, Sung-Yun Park, Liliana
Pascual, Marie-Germaine Pecheux, Josette Ruel, Paola Venuti, and Andre Vyt, „Cross-Lin-
312 Literatūra

guistic Analysis of Vocabulary in YoungChildren: Spanish, Dutch, French, Hebrew, Italian,

Korean, and American English,“ Child Development, vol. 75, no. 4, pp. 1115-1139 (2004).
Bornstein, Marc H., Catherine S. Tamis-LeMonda, Chun-Shin Hahn and O. Maurice Haynes,
„Maternal Responsiveness to Young Children at Three Ages: Longitudinal Analysis of a
Multidimensional, Modular, and Specific Parenting Construct,“Developmental Psychology,
vol. 44, no. 3, pp. 867-874 (2008).
Bornstein, Marc H., Catherine S. Tamis-LeMonda, and O. Maurice Haynes, „First Words in the
Second Year: Continuity, Stability and Models of Concurrent and Predictive Correspond­
ence in Vocabulary and Verbal Responsiveness Across Age and Context,“ Infant Behavior
and Development, vol. 22, no. 1, pp. 65-85 (1999).
Briesch, Jacqueline M., Jennifer A. Schwade, and Michael H. Goldstein, „Responses to Prelin-
guistic Object-Directed Vocalizations Facilitate Word Learning in 11-Month-Olds,“
Poster presented at the Biennial International Conference in Infant Studies, Vancouver,
Canada (2008).
Brink, Ryan N.S., Larissa K. Samuelson, Emily R. Fassbinder, Peter Gierut, „The Lasting Les­
sons of Early Adolescent Friendships: The Benefits of Autonomy and the Mixed Blessings
of Early Intensity,“ Paper presented at the Biennial Meeting of the Society for Research in
Child Development, Boston, MA(2007).
Brooks, Rechele and Andrew N. Meltzoff, „Infant Gaze Following and Pointing Predict Ac­
celerated Vocabulary Growth Through Two Years of Age: ALongitudinal, Growth Curve
Modeling Study,“Journal of Child Language, vol. 35, no. 1, pp. 207-220 (2008).
Burr, Kathy, „Baby Einstein, Unique Multilingual Developmental Video for Infants, Released at
Atlanta Maternity Fest Intelligence,“ Press Release, The Baby Einstein Company, Atlanta,
GA(1997).
Cameron-Faulkner, Thea, Elena Lieven, and Michael Tomasello, „AConstruction Based Analy­
sis of Child Directed Speech,“ Cognitive Science, vol. 27, no. 6, pp. 843-873 (2003).
Dale, Philip, Remarks as Discussant for Paper Symposium, „Predictors, Prevalence and Natural
History of Language Outcomes in a Community Cohort of Australian Children: The Early
Language in Victoria Study,“ at The XI Congress of the International Association for the
Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Engle, Mary Koelbel, Federal Trade Commission Letter to Timothy Mūris, O’Melveny &Myers,
LLP, Regarding End of Investigation Into Baby Einstein Marketing Practices, Washington
DC (2007).
Evans, Gary W., „Child Development and the Physical Environment,“ Annual Review of Psy­
chology, vol. 57, pp. 423-451 (2006).
Fenson, Larry, Steve Pethick, Connie Renda, Jeffrey L. Cox, Philip S. Dale, J. Steven Reznick,
„Short-Form Versions of the MacArthur Communicative Development Inventories,“ Ap­
plied Psycholinguistics, vol. 21, no. 1, pp. 95-116 (2000).
Fernald, Anne and Nereyda Hurtado, „Names In Frames: Infants Interpret Words In Sentence
Frames Faster Than Words In Isolation,“ Developmental Science, vol. 9, no. 3, pp. F33-F40
(2006).
Fitch, W.Tecumseh, Marc D. Hauser, and NoamChomsky, and „The Evolution of the Language
Faculty: Clarifications and Implications,“ Cognition, vol. 97, no. 2, pp. 179-210 (2005).
 Literatūra 313
Gogate, Lakshmi J. and Lorraine E. Bahrick, „Intersensory Redundancy Facilitates Learning
of Arbitrary Relations between Vowel Sounds and Objects in Seven-Month-Old Infants,“
Journal of Experimental Child Psychology, vol. 69, no. 2, pp. 133-149 (1998).
Goldin-Meadow, Susan, emails with authors.
Goldstein, Michael H., emails with authors.
Goldstein, Michael H., Marc H. Bornstein, Jennifer A. Schwade, Fern Baldwin, Rachel Brand-
stadter, „Five-Month-Old Infants Have Learned the Value of Babbling,“ Poster presented at
the Biennial Meeting ofthe Societyfor Research in Child Development, Boston, MA(2007).
Goldstein, Michael H., AndrewP. King, and Meredith J. West, „Social Interaction Shapes Bab­
bling: Testing Parallels Between Birdsong and Speech,“ Proceedings of the National Acad­
emy of Sciences, vol. 100, no. 13, pp. 8030-8035 (2003).
Goldstein, Michael H., Jennifer A. Schwade, and Supriya Syal, „Prelinguistic Infants Learn
Novel Phonological Patterns from Mothers’ Contingent Speech,“ Poster presented at the
XI Congress of the International Association for the Study of Child Language, Edinburgh,
Scotland (2008).
Goldstein, Michael H. and Jennifer A. Schwade, „Social Feedbackto Infants’Babbling Facilitates
Rapid Phonological Learning,“Psychological Science, vol. 19, no. 5, pp. 515-523 (2008).
Goldstein, Michael H. and Meredith J. West, „Consistent Responses of Human Mothers to
Prelinguistic Infants: The Effect of Prelinguistic Repertoire Size,“ Journal of Comparative
Psychology, vol. 113, no. 1, pp. 52-58 (1999).
Goodman, Judith C, Philip S. Dale, and Ping Li, „Does Frequency Count? Parental Input and
the Acquisition ofVocabulary,“Journal of Child Language, vol. 35, no. 3, pp. 515-531 (2008).
Gopnik, Alison, „The Theory Theory as an Alternative to the Innateness Hypothesis,“ In: L.
Antony and N. Hornstein (Eds.) Chomsky and His Critics, pp. 238-254, Basil Blackwell,
NewYork, NY(2003).
Gros-Louis, Julie, Meredith J. West, Michael H. Goldstein, and Andrew P. King, Mothers Pro­
vide Differential Feedback to Infants’Prelinguistic Sounds,“International Journal of Behav­
ioral Development, vol. 30, no. 6, pp. 509-516 (2006).
Hart, Betty and Todd R. Risley, Meaningful Differences in the Everyday Experience of Young
American Children, Paul H. Brookes Publishing Co., Inc., Baltimore, MD (2007).
Hauser, Marc D., NoamChomsky, and W.Tecumseh Fitch, „The Faculty of Language: What is
it, Who Has it, and HowDid it Evolve?“Science, vol. 298, no. 5598, pp. 1569-1579 (2002).
Hollich, George, Rochelle S. Newman, and Peter W. Jusczyk, „Infants’ Use of Synchronized
Visual Information to Separate Streams of Speech,“ Child Development, vol. 76, no. 3,
pp. 598-613 (2005).
Iger, Robert, Letter to Mark A. Emmert Regarding Press Release Concerning Study on Chil­
drens Language Development and Media Viewing, Seattle Post-Intelligencer, Seattle, WA
http://seattlepi.nwsource.com/local/327427_letterl4ww.html (2007).
Jackendoff, Rayand Steven Pinker, „The Nature of the Language Facultyand Its Implications for
Evolution of Language (Reply to Fitch, Hauser, and Chomsky),“ Cognition, vol. 97, no. 2,
pp. 211-225 (2005).
Jusczyk, Peter W., „HowInfants Begin to Extract Words fromSpeech,“ Trends in Cognitive Sci­
ences, vol. 3, no. 9, pp. 323-328 (1999).
314 Literatūra

Kaplan, Peter S., Michael H. Goldstein, Elizabeth R. Huckeby, and Robin Panneton Cooper,
„Habituation, Sensitization, and Infants’ Responses to Motherese Speech,“ Developmental
Psychobiology, vol. 28, no. 1, pp. 4S-57 (1995).
King, Andrew P, Meredith J. West, and Michael H. Goldstein, „Non-Vocal Shaping of Avian
Song Development: Parallels to Human Speech Development,“ Ethology, vol. Ill, no. 1,
pp. 101-117 (2005).
Klimkiewicz, Joann, „Imprinting Infants,“Hartford Courant, Hartford, CT (2006).
Kuhl, Patricia K., „Language and the Baby Brain,“Remarks at the American Association for the
Advancement of Science Annual Meeting, Boston, MA(2008).
Kuhl, Patricia K., „Early Language Acquisition: Cracking the Speech Code,“ Nature Reviews:
Neuroscience, vol. 5, no. 11, pp. 831-843 (2004).
Kuhl, Patricia K., „Is Speech Learning ‘Gated’ by the Social Brain?“ Developmental Science,
vol. 10, no. 1, pp. 110-120 (2007).
Kuhl, Patricia K., „ANewViewof Language,“Proceedings of the National Academy of Sciences,
vol. 97, no. 22, pp. 11850-11857 (2000).
Kuhl, Patricia K., Barbara T. Conboy, Sharon Coffey-Corina, Denise Padden, Maritza Rivera-
Gaxiola, and Tobey Nelson, „Phonetic Learning as a Pathway to Language: NewData and
Native Language Magnet Theory Expanded (NLM-e),“ Philosophical Transactions of the
Royal Society B, vol. 363, no. 1493, pp. 979-1000 (2008).
Kuhl, Patricia K., Feng-Ming Tsao, and Huei-Mei Liu, „Foreign-Language Experience in In­
fancy: Effects of Short-Term Exposure and Social Interaction on Phonetic Learning,“ Pro­
ceedings of the National Academy of Sciences, vol. 100, no. 15, pp. 9096-9101 (2003).
Linebarger, Deborah L. and Dale Walker, „Infants’and Toddlers’Television Viewing and Lan­
guage Outcomes,“American Behavioral Scientist, vol. 48, no. 5, pp. 624-645 (2005).
Linn, Susan, emails with authors.
McMurray, Bob, „Defusing The Childhood Vocabulary Explosion,“ Science, vol. 317, no. 5838,
p. 631 (2007).
Meltzoff, Andrew, „Social Cognition and Early Language Development in Infancy,“ Remarks
at The XI Congress of the International Association for the Study of Child Language, Ed­
inburgh, Scotland (2008).
Meltzoff, Andrew N. and Jean Decenty, „What Imitation Tells Us About Social Cognition:
A Rapprochement Between Developmental Psychology and Cognitive Neuroscience,“
Philosophical Transactions of the Royal Society B, vol. 358, no. 1431, pp. 491-500 (2003).
Mendelsohn, Alan L., Samantha B. Berkule, Suzy Tomopoulos, Catherine S. Tamis-LeMonda,
Harris S. Huberman, Jose Alvir, Benard P. Dreyer, „Infant Televisionand Video Exposure As­
sociatedWith Limited Parent-Child Verbal Interactions inLowSocioeconomic Status House­
holds,“Archives of Pediatric and Adolescent Medicineyvol. 162, no. 5, pp. 411-417 (2008).
Morris, Casie, „Baby Einstein Receives Parent’s Choice Award,“ Expectations Monthly, vol. 3,
no. 2, p. 2 (1997).
Newman, Rochelle, Nan Bernstein Ratner, Ann Marie Jusczyk and Peter W.Jusczyk, and Kathy
Ayala Dow, „Infants’ Early Ability to Segment the Conversational Speech Signal Predicts
Later Language Development: A Retrospective Analysis,“ Developmental Psychology>
vol. 42, no. 4, pp. 643-655 (2006).
 Literatūra 315

Newman, Rochelle, Jane Tsay and Peter Jusczyk, „The Development of Speech Segmentation
Abilities,“ In D. Houston, A. Seidl, G. Hollich, E. Johnson, and A. Jusczyk (Eds.) Jusczyk
Lab Final Report. Retrieved fromhttp://hincapie.psych.purdue.edu/Jusczyk (2003).
Nicely, Pamela, Catherine S. Tamis-LeMonda, and Marc. H. Bornstein, „Mothers Attuned
Responses to Infant Affect Expressivity,“ Infant Behavior and Development, vol. 22, no. 4,
pp. 557-568 (2000).
Oiler, D. Kimbrough, „The Creation of Phonological Categories and the Negotiation of Word
Meanings in Early Lexical Development,“ Remarks and paper by D. Kimbrough Oiler and
Heather Ramsdell, presented at The XI Congress of the International Association for the
Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Onnia, Luca, Heidi R. Waterfall, and Shimon Edelman, „Learn Locally, Act Globally: Learning
Language fromVariation Set Cues,“ Cognition, vol. 109, no. 3, pp. 423-430 (2008).
Ozęaliskan, Seyda and Goldin-Meadow, Susan, „Do Parents Lead Their Children By the
Hand?,“Journal of Child Language, vol. 32, no. 3, pp. 481-505 (2005).
Pinker, Steven, The Language Instinct: How the Mind Creates Language, HarperPerennial, New
York, NY(2000).
Ratner, Nan, „Perceptual and Productive Sensitivities to Native Phonology That Facilitate Lan­
guage Acquisition,“ Remarks and paper presented at The XI Congress of the International
Association for the Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Rivera-Gaxiola, Maritza, CA Lindsay Klarman, Adrian Garcia-Sierra and Patricia K. Kuhl,
„Neural Patterns to Speech and Vocabulary Growth in American Infants,“ NeuroReport,
vol. 16, no. 5, pp. 498-498 (2005).
Rost, Gwyneth and Bob McMurray, „Phonological Variability and Word Learning: Infants Can
Learn Lexical Neighbors,“Paper presented at the XI Congress of the International Associa­
tion for the Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Samuelson, Larissa, „Input Variability and the Shape Bias: It Matters What Statistics You Get
And When You Get Them,“ Remarks and paper at The XI Congress of the International
Association for the Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Samuelson, Larissa K., „Attentional Biases in Artificial Noun Learning Tasks: Generaliza­
tions Across the Structure of Already-Learned Nouns,“ In: L. R. Gleitman and A. K. Joshi
(Eds.), Proceedings of the Twenty-Second Annual Conference of the Cognitive Science Society
(pp. 423-428). Lawrence ErlbaumAssociates, Inc., Philadelphia, PA(2000).
Samuelson, Larissa K., emails with authors.
Samuelson, Larissa K., „Statistical Regularities in Vocabulary Guide Language Acquisition in
Connectionist Models and 15-20 Month Olds,“ Developmental Psychology, vol. 38, no. 6,
pp. 1016-1037 (2002).
Samuelson, Larissa K. and Jessica S. Horst, „Are Word Learning Biases Created in the Moment?
Task and Stimulus Factors Atfect the Shape and Material Biases,“ Paper presented at the
Biennial International Conference in Infant Studies, Chicago, IL(2004).
Schwade, Jennifer A., emails with authors.
Schwade, Jennifer A., Michael H. Goldstein, Jennifer S. Stone, and Anya V. Z. Wachterhauser,
„Children’s Use of Speech and Motion Cues When Learning Novel Words,“ Poster pre­
sented at the Biennial International Conference in Infant Studies, Chicago, IL(2004).
316 Literatūra

Schwarz, Joel, „Baby DVDS, Videos, May Hinder, Not Help, Infants’Language Development,“
Press Release, University of Washington, Washington (2007).
Shin, Annys, „Diaper Demographic; TV, Video Programming for the Under-2 Market Grows
Despite LackofClear Educational Benefit,“p. D.l, Washington Post, Washington, DC(2007).
Smith, Linda B., „Weird Loops: FromObject Recognition to Symbolic Play to Learning Nouns
and Back,“ Remarks and paper presented at the American Psychological Association An­
nual Convention, Boston, MA(2008).
Smith, Linda B., Susan S. Jones, Barbara Landau, Lisa Gershkoff-Stowe, and Larissa Samuelson,
„Object Name Learning Provides On-The-Job Training for Attention,“ Psychological Sci­
ence, vol. 13, no. 1, pp. 13-19 (2002).
Snedeker, Jesse, Joy Geren, and Carissa L. Shafto, „Starting Over: International Adoption as
a Natural Experiment in Language Development,“ Psychological Science, vol. 18, no. 1,
pp. 79-87 (2007).
Stoel-Gammon, Carol, „Lexical Acquisition: Effects of Phonology,“ Remarks on paper byCarol
Stoel-Gammon and Anna Vogel Sosa presented at The XI Congress of the International
Association for the Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Syal, Supriya, Michael H. Goldstein, Jennifer A. Schwade, and Mu YoungKim, „Learning While
Babbling: Prelinguistic Object-Directed Vocalizations Facilitate Learning in Real Time and
Developmental Time,“ Poster presented at the Biennial Meetingof the Society for Research
in Child Development, Boston, MA(2007).
Tamis-LeMonda, Catherine S., emails with authors.
Tamis-LeMonda, Catherine S., and Marc H. Bornstein, „Maternal Responsiveness and Early
Language Acquisition,“ Advances in Child Development and Behavior, vol. 29, pp. 89-127
( 2002 ).
Tamis-LeMonda, Catherine S., Marc H. Bornstein, and Lisa Baumwell, „Maternal Responsive
ness and Childrens Achievement of Language Milestones," Child Development, vol. 72,
no. 3, pp. 748-767 (2001).
Tamis-LeMonda, Catherine S., „Introduction: Maternal Sensitivity: Individual, Contextual and
Cultural Factors in Recent Conceptualizations,“ Early Development and Parenting, vol. 5,
no. 4, pp. 167-171 (1996).
Tomblin, Bruce, Remarks as Discussant for Paper Symposium, „Predictors, Prevalence and
Natural History of Language Outcomes in a Community Cohort of Australian Children:
The Early Language in Victoria Study,“at The XI Congress ofthe International Association
for the Study of Child Language, Edinburgh, Scotland (2008).
Walker, Dale, emails with authors.
Walker, Dale, Charles Greenwood, Betty Hart, and Judith Carta, „Prediction of School Out­
comes Based on Early Language Production and Socioeconomic Factors,“ Child Develop­
ment, vol. 65, no. 3, pp. 606-621 (1994).
Walker-Andrews, Arlene S., „Infants’ Perception of Expressive Behaviors: Differentiation oi
Multimodal Information,“Psychological Bulletin, vol. 121, no. 3, pp. 437-456 (1997).
Waterfall, Heidi R., emails with authors.
Waterfall, Heidi R., „A Little Change is a Good Thing: The Relation of Variation Sets to Chil­
drens Noun, Verb and Verb-Frame Development,“ Manuscript in preparation (2009).
 Literatūra 317

Waterfall, Heidi, A Little Change is a Good Thing: Feature Theory, Language Acquisition and
Variation Setsy University of Chicago, Department of Linguistics. Ph.D. Dissertation. Chi­
cago, IL(2006).
West, Meredith }., Andrew P. King, and Michael H. Goldstein, „Singing, Socializing, and the
Music Effect,“ In: P. Marler and H. Slabbekoom (Eds.) Natures Music, pp. 374-387, Aca­
demic Press, London, U.K. (2004).
Wightman, Frederic, Doris Kistler, and Douglas Brungart, „Informational MaskingofSpeech in
Children: Auditory-Visual Integration,“Journal of Acoustical Society of America, vol. 119,
no. 6, pp. 3940-3949 (2006).
Zimmerman, Frederick J., Dimitri A. Christakis, and Andrew N. Meltzoff, „Associations Be­
tween Media Viewing and Language Development in Children Under Age 2Years,“Journal
of Pediatrics, vol. 151, no. 4, pp. 364-368 (2007).
Zimmerman, Frederick J., Dimitri A. Christakis, and Andrew N. Meltzoff, „Television and
DVD/Video Viewing in Children Younger than 2 Years,“Archives of Pediatric and Adoles­
cent Medicine, vol. 161, no. 5, pp. 473-479 (2007).

Pabaiga
Bono, Giacomo and Jeffrey J. Froh, „Gratitude in school: Benefits to students and schools,“ In:
Handbook of Positive Psychology in the Schools: Promoting Wellness in Children and Youth,
R. Gilman, E.S. Huebner, and M. Furlong (eds.), Lawrence Erlbaum, Hillsdale, NJ (in press).
Diener, Ed, Richard E. Lucas, and Christie Napa Scollon, „Beyond the Hedonic Treadmill:
Revisiting the Adaptation Theory of Well-Being,“ American Psychologist, vol. 61, no. 4,
pp. 305-314 (2006).
Earley, P. Christopher, „Trust, Perceived Importance of Praise and Criticism, and Work Perfor­
mance: An Examination of Feedback in the United States and England,“Journal of Manage­
ment, vol. 12, no. 4, 457-473 (1986).
Emmons, Robert A., Thanks! How the New Science of Gratitude Can Make You Happier,
Houghton Mifflin Co., Boston, Massachusetts (2007).
Emmons, Robert A. and Michael E. McCullough, „Counting Blessings Versus Burdens: An
Empirical Investigation of Gratitude and Subjective Well-Being in Daily Life,“Journal of
Personality and Social Psychology, vol. 84, no. 2, pp. 377-389 (2003).
Froh, Jeffrey J., Gratitude Questionnaire, Authors Manuscript (Undated).
Froh, Jeffrey J. (ed.), Student Gratitude Essays (Undated).
Froh, JeffreyJ., Research Agenda, Froh LabWebsiteaccessedat: http://tinyurl.com/5v9nda (2007).
Froh, Jeffrey J., „ALesson in Thanks,“ Greater Good, vol. 4, no. 1, p. 23 (2007).
Froh, JeffreyJ., Todd B. Kashdan, Kathleen M. Ozimkowski, and Norman Miller, „Who Benefits
the Most From a Gratitude Intervention in Children and Adolescents? Examining Trait
Positive Affect as Moderator,“Journal of Positive Psychology (under review) (2008).
Froh, Jeffrey J., and Giacomo Bono, „The Gratitude of Youth,“In: Positive Psychology: Exploring
the Best in People, S. J. Lopez (Ed.). Greenwood. Westport, Connecticut (in press).
Froh, Jeffrey J., David N. Miller, and Stephanie F. Snyder, „Gratitude in Children and Adoles­
cents: Development, Assessment, and School-Based Intervention,“ School Psychology Fo­
rum: Research in Practice, vol. 2, no. 1, pp. 1-13 (2007).
318 Literatūra

Froh, Jeffrey J., WilliamJ. Sefnick, and Robert A. Emmons, „Counting Blessings in Early Ado­
lescents: An Experimental Study of Gratitude and Subjective Well-Being,“Journal of School
Psychology, vol. 46, no. 2, pp. 213-233 (2008).
Froh, Jeffrey J., Charles Yurkewicz, and Todd B. Kashdan, „Gratitude and Subjective Well-
Being in Early Adolescence: Examining Gender Differences,“ Journal of Adolescence,
doi:10.1016/j.adolescence.2008.06.006 (in press) (2008).
Kashdan, Todd B., Anjali Mishra, William E. Breen and Jeffrey J. Froh, „Gender Differences
in Gratitude: Examining Appraisals, Narratives, and the Willingness to Express Emotions,
and Changes in Psychological Needs,“Journal of Psychology (in press).
McCausland, W. D., K. Pouliakas and I. Theodossiou, „Some are Punished and Some are Re­
warded: A.Study of the Impact of Performance Pay on Job Satisfaction,“ University of Ab­
erdeen Business School Working Paper No. 2007-06 (2007).
Padilla-Walker, Laura, „Characteristics of Mother-Child Interactions Related to Adolescents’
Positive Values and Behaviors,“Journal of Marriage and Family vol. 69, pp. 675-686 (2007).
Padilla-Walker, Laura M., and Gustavo Carlo, „Personal Values as a Mediator Between Parent
and Peer Expectations and Adolescent Behaviors,“ Journal of Family Psychology, vol. 21,
no. 3, pp. 538-541 (2007).
Prelip, Mike, Wendy Slusser, Rebecca Davids, Linda Lange, Sumiko Takayanagi, Stephanie Vec-
chiarelli, Charlotte Neumann, „Los Angeles Unified School District Nutrition Network Im­
pact Evaluation Project: 2005-2006 Final Report,“ UCLA Nutrition Friendly Schools and
Communities Group, UCLASchool of Public Health, Los Angeles, CA(2006).
PO BRONSON ir ASHLEY MERRYMAN straipsniai New York žurnale
laimėjo Amerikos mokslo pažangos asociacijos žurnalistikos apdo­
vanojimą ir Clarion premiją. Time išspausdinti straipsniai laimėjo
Šiuolaikinių šeimų tarybos premiją už puikų žurnalistinį darbą.
Prieš pradėdamas bendradarbiauti su A. Merryman, P. Bronsonas
parašė penkias knygas, tarp jų pirmaujantį New York Times bestse­
lerį What Should I Do With My Life? A. Merryman straipsniai buvo
išspausdinti Washington Post ir National Catholic Reporter.
P. Bronsonas su žmona ir dviem vaikais gyvena San Fransiske.
A. Merryman gyvena Los Andžele, ten vadovauja bažnyčios įsteig­
tai miesto centro vaikų globos programai.

Daugiau informacijos galite rasti

www.nurtureshock.com.
 Bronson, Po
Br246 Šalin mitus!:naujas požiūris į vaikų auklėjimą / PoBronson,
Ashley Merryman ; iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. -
Vilnius : Alma littera, 2015. - 320 p.
Bibliogr.: p. 275-318
ISBN978-609-01-1729-3
„Šalin mitus!“ - tai naujas revoliucingas požiūris į vaikystę, pranokstantis
mūsų sukauptą tradicinę išmintį. Kitaip nei dažnas tėvystės vadovėlis, „Šalin
mitus!“ paliečia pačią mūsų augimo, mokymosi, gyvenimo esmę. Autoriai re­
miasi įvairių sričių mokslininkų atliktais tyrimais ir paneigia per ilgą laiką nu­
sistovėjusius vaikų auklėjimo mitus: kodėl žiauriausias žmogus vaiko gyvenime
dažnai būna brolis ar sesuo ir kaip pagal vieną ikimokyklinio amžiaus vaikų žai­
dimų aspektą galima numatyti jų bendravimą suaugus; kada per anksti - o kada
per vėlu - vaikams aiškinti apie rases; kodėl vaikai - net ir iš geriausių šeimų -
būna agresyvūs ir žiaurūs? Tėvai karštai trokšta paspartinti vaikų kalbos raidą
nuo pat jauniausio amžiaus, bet ar tai vertinga. Nieko panašaus nesate girdėję,
tai tikrai naujas požiūris į vaikų auklėjimą.
UDK 159.922.7+316.61-053.2+37.018.1

Po Bronson, A shley Merryman

Šalin mitus!
Naujas požiūris į vaikų auklėjimų
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Redaktorė Edita Šatkauskienė
8 .92 Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelį kūrė Dalia Karpavičiūtė
Maketavo Jurga Morkūnienė
Tiražas 1800 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tėvystė yra apipinta daugybe mitų, tačiau mes dažnai net
nežinome, kad viena ar kita yra mitas. Pavyzdžiui, ar žinote, kad
nederėtų vaiko girti žodžiu „šaunuolis"? Kad vien televizoriaus
žiūrėjimas neskatina nutukimo, o mes visi gimstame... šiek tiek
rasistai? Neįtikėtina, ar ne? Taigi ši knyga efektyviai griauna mitus ir -
kartais net gali atrodyti - prieštarauja sveikai nuovokai! Norite žinoti,
kodėl vaikas meluoja? Kodėl IQ testai vaikystėje yra blogai? Skaitykite
šią knygą! Skaitykite nebūtinai iš eilės - pradėkite nuo to skyriaus,
kuris jums yra įdomiausias. Neabejoju, kad jį perskaitę nepadėsite
knygos, kol neužversite paskutinio perskaityto puslapio. Ir -
patikėkite - po to paskutinio užversto puslapio ir jūsų, ir jūsų vaikų
gyvenime atsiras naujų žodžių, naujų veiklų ir... daugiau ramybės.

Edukologė dr. Austėja Landsbergienė

7 86 0 90 117293
w w w .a lm a litte ra . lt
7^ knygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas į bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt