2018 Grieztosios Atsakomybes Apzvalga

ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI
LIETUVOS KASACINĖJE JURISPRUDENCIJOJE
Įvadas ................................................................................................................................................... 2
I. BENDROSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS .................................................. 6
1.1. Neteisėti veiksmai ir kaltė ........................................................................................................ 6
1.2. Nukentėjusiojo kaltė ................................................................................................................. 8
1.3. Žala ir nuostoliai ..................................................................................................................... 11
1.4. Priežastinis ryšys .................................................................................................................... 15
1.5. Solidarioji atsakomybė ........................................................................................................... 18
II. ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI................................. 22
2.1. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė ............................................................................ 22
2.1.1. Statinių trūkumai ............................................................................................................. 22
2.1.2. Atsakomybės subjektai .................................................................................................... 24
a) Statinio savininkas (savininkai) .......................................................................................... 24
b) Statinio valdytojas ............................................................................................................... 28
2.2. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą .................................................................................... 30
2.3. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą ...................................................... 31
2.3.1. Bendrieji klausimai ......................................................................................................... 31
2.3.2. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė ................................................................. 33
a) Transporto priemonės valdytojų solidarioji atsakomybė .................................................... 35
b) Valdytojų atsakomybė transporto priemonių sąveikos atvejais .......................................... 36
2.4. Atsakomybė už žalą aplinkai .................................................................................................. 37
2.4.1. Atsakomybės subjektai .................................................................................................... 37
2.4.2. Neteisėti veiksmai ........................................................................................................... 38
2.4.3. Žala .................................................................................................................................. 39
2.5. Atsakomybė už žalą dėl teismo ir kitų teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų ................. 42
2.5.1. Baudžiamasis ir administracinių nusižengimų bylų procesas ......................................... 42
2.5.2. Civilinis procesas ............................................................................................................ 46
III. IŠVADOS ............................................................................................................................... 47
1
Įvadas
Civilinė atsakomybė kyla tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba
sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė kyla be kaltės (Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakomybė, kylanti tais atvejais, kai nėra
žalą padariusio asmens kaltės, deliktų teisėje vadinama griežtąja. Tie atvejai, kai atsakomybė kyla
nesant žalą padariusio asmens kaltės, deliktų teisėje vadinami griežtąja. Griežtosios atsakomybės
doktrina – tradicinės kalte paremtos atsakomybės išimtis, kurios esminis elementas – atsakomybės
atsiradimas asmenims nepriklausomai nuo jų kaltės. Šios doktrinos tikslas – užtikrinti socialinį
teisingumą ir sulaikyti potencialius pažeidėjus nuo beatodairiško elgesio bei galimų nuostolių,
priverčiant juos būti kur kas apdairesnius negu kalte pagrįstos atsakomybės atveju ir imtis visų
įmanomų atsargumo priemonių. Dėl šios priežasties griežtajai deliktinei atsakomybei pirmenybė
teikiama, kai dėl tam tikros veiklos patiriami nuostoliai negali būti pašalinti arba sumažinti laikantis
reikiamo atsargumo. Tai reiškia, kad griežtoji deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai veikla yra
neįprastai pavojinga1.
Civiliniame kodekse įtvirtintos šios griežtosios deliktinės atsakomybės formos: statinių
savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis), atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą (CK
6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis),
viešųjų subjektų atsakomybė (CK 6.271 straipsnis ir CK 6.272 straipsnio 1 dalis), taip pat
atsakomybė už netinkamos kokybės produktus ir paslaugas (CK 6.292–6.300 straipsniai).
Kitus griežtosios deliktinės atsakomybės atvejus įstatymų leidėjas yra nustatęs atskiruose
teisės aktuose: atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos įtvirtinta
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnyje, atsakomybė už
aplinkai padarytą žalą – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (toliau – ir AAĮ)2, o už
veiklą, susijusią su radioaktyviais produktais, – Lietuvos Respublikos branduolinės energijos
įstatyme3. Pastarųjų dviejų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų įtvirtinimą Lietuvos teisėje, be
kita ko, lėmė nacionalinių teisės sistemų derinimo procesas Europoje. Įgyvendinant 2004 m.
1
Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais sutartinė atsakomybė irgi gali būti griežtoji. Pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį, kai
sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad
prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.
Civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutartinės civilinės atsakomybės
taikymą pagal fizinės apsaugos sutartį, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad griežtoji
sutartinė atsakomybė taikoma tais atvejais, kai konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančios normos arba šalių sudaryta
sutartis numato, kad atsakomybė yra griežta, ir kai sutartį pažeidusi šalis yra verslininkas. Žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017.
2
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, 1992, Nr. I-2223.
3
Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymas, 1996, Nr. I-1613.
2
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EEB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą
siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 4 2005 m. priimtu Įstatymu dėl aplinkos
apsaugos įstatymo pakeitimų ir papildymų buvo įtvirtinta griežtoji deliktinė atsakomybė už aplinkai
padarytą žalą 5 . Rengiantis stojimui į Europos Sąjungą iš esmės pakoreguotos ir nuostatos dėl
atsakomybės už netinkamos kokybės produktus ir paslaugas, įtvirtintos CK ir Lietuvos Respublikos
produktų saugos įstatyme6.
Atsižvelgiant į griežtosios deliktinės atsakomybės ekonominį ir socialinį reikšmingumą bei
potencialų poveikį globaliu mastu, veiksmingesnį jos taikymą padeda užtikrinti tarptautinės
konvencijos, kurių dauguma skirtos aplinkosaugai. Ypač daug dėmesio skiriama branduolinei
saugai užtikrinti, griežtąją deliktinę atsakomybę nustatant ne tik valstybėms, bet ir kitiems
subjektams. 1960 m. priimtą Paryžiaus konvenciją dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės
energijos srityje ir 1963 m. Vienos konvenciją dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, kurios
1988 m. buvo sujungtos Bendru protokolu dėl Vienos konvencijos ir Paryžiaus konvencijos
taikymo, Lietuva ratifikavo 1993 m. priimtu įstatymu 7. Paminėtina ir su aplinkosauga nesusijusi
1999 m. Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, skirta
atsakomybei už aviakatastrofas reglamentuoti, pagal kurią vežėjas atsako už keleivio gyvybės
atėmimą ar sveikatos sužalojimą, jei nelaimingas atsitikimas, kuris buvo gyvybės atėmimo ar
sužalojimo priežastis, įvyko orlaivyje arba įlaipinimo ar išlaipinimo veiksmų metu (17 straipsnio
1 dalis)8.
Europiniu mastu veiksmingesnį griežtosios deliktinės atsakomybės taikymą užtikrina 2008 m.
parengtas Europos privatinės teisės principų, apibrėžimų ir pavyzdinių nuostatų projektas (angl.
Draft Common Frame of Reference, DCFR), kuriame išvardytas pavyzdinis griežtosios deliktinės
atsakomybės atvejų sąrašas: nesaugaus nekilnojamojo turto valdytojų atsakomybė
(3:202 straipsnis), gyvūnų (3:203 straipsnis) ir transporto priemonių (3:205 straipsnis) bei aplinkai
4
2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/ET dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą
siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).
5
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1, 2, 6, 7, 8, 14, 19, 26, 31, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo
ir papildymo, 24 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 32(1) ir 32(2) straipsniais įstatymas,
2005, Nr. X-147.
6
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3, 2.55, 2.61, 2.72, 2.79, 2.112, 2.152, 2.160, 2.167, 4.176, 6.292, 6.298,
6.299, 6.747, 6.748, 6.751, 6.753 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, 2004, Nr. IX-2172; Lietuvos
Respublikos produktų saugos įstatymo 1, 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 21, 23, 24, 25 straipsnių, ketvirtojo
skirsnio pavadinimo pakeitimo bei įstatymo papildymo priedu įstatymas, 2004, Nr. IX-1988.
7
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už
branduolinę žalą ir Bendro protokolo dėl Vienos konvencijos bei Paryžiaus konvencijos taikymo įsigaliojimo, 1993,
Nr. I-314.
8
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo
ratifikavimo, 2004, Nr. IX-2495.
3
pavojingų medžiagų ir objektų savininkų atsakomybė (3:206 straipsnis)9. DCFR taip pat įtvirtintos
ir susistemintos 1985 m. direktyvos dėl atsakomybės už netinkamos kokybės produktus (gaminius)
nuostatos (3:204 straipsnis)10. Pažymėtina, kad griežtosios deliktinės atsakomybės reglamentavimas
2005 m. mokslininkų parengtuose ir 2008 m. atnaujintuose „Europos deliktų teisės principuose“
(angl. Principals of European Tort Law, PETL) pasižymi tam tikra specifika, nes pagal juos
transporto priemonės nepatenka į griežtosios deliktinės atsakomybės taikymo sritį, todėl valstybės
narės gali pasinaudoti galimybe nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti kitokias nuostatas (PETL
5:102 straipsnis)11.
Dėl sparčiai besivystančių civilinių teisinių santykių, deliktinės atsakomybės klausimų
kompleksiškumo, taip pat dėl teisinio reguliavimo fragmentiškumo kai kurių deliktinę atsakomybę
reglamentuojančių teisės normų taikymas Lietuvos teismų praktikoje kelia neaiškumų. Klausimų
kyla tiek dėl griežtosios deliktinės atsakomybės subjektų, tiek dėl atsakomybės jiems taikymo
sąlygų, pavyzdžiui, priežastinio ryšio nustatymo. Aktualūs klausimai – deliktinės atsakomybės
solidarumas, statinio savininko ir valdytojo skirtumai, statinio trūkumų ir didesnio pavojaus šaltinio
sąvokų turinys, žalą aplinkai padariusių subjektų ir žalos dydžio nustatymas, valstybės atsakomybės
už teismo ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais padarytą žalą kriterijai, taip pat
neaiškumų kyla dėl atsakomybės už daugiabučio namo trūkumų sukeltą žalą, transporto priemonės
valdytojo sąvokos ir valdytojų solidariosios atsakomybės atvejų, kt.
Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės jurisprudencijos,
kurioje taikytos deliktinę atsakomybę reguliuojančios teisės normos, analizę. Apžvalgos tikslas –
aptarti kai kuriuos kasacinėje praktikoje labiausiai išplėtotus griežtosios deliktinės atsakomybės
atvejus, pateikti vyraujančias jurisprudencijos tendencijas bei teigiamus jos pavyzdžius, kurie,
formuojant tolimesnę teismų praktiką, padėtų pašalinti pasitaikančius griežtąją deliktinę
atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo skirtumus. Apžvalgos tikslas nėra atskleisti ir
išgvildenti visas galinčias kilti teisės aiškinimo ir taikymo problemas, bet siekiama susistemintai
pateikti tuos klausimus, kurie buvo išsamiau nagrinėti kasacinio teismo praktikoje.
Apžvalgoje aptariama kasacinė jurisprudencija, suformuota laikotarpiu nuo 2001 m. iki
2018 m. gegužės 23 d., didžiausią dėmesį skiriant naujausiai ir aktualiausiai, susiformavusiai nuo
2010 metų praktikai. Nesant išplėtotos kasacinės praktikos šioje apžvalgoje nenagrinėjama
9
Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference (DCFR).
Outline Edition. Sellier. European Law Publishers, 2008.
10
1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių
atsakomybę už gaminius su trūkumais (su pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 1999/34/EB).
11
European Group onTort Law. Principles of European Tort Law. Prieiga per internetą: http://www.egtl.org/.
4
atsakomybė už netinkamos kokybės produktus bei paslaugas (CK 6.292–6.300 straipsniai) 12 ,
atsakomybė už branduolinės energijos naudojimą, taip pat deliktinės ir sutartinės atsakomybės
atskyrimo problemos13. Dėl procesinės specifikos neaptartina ir atsakomybė už laikinųjų apsaugos
priemonių taikymu padarytą žalą (CPK 146 straipsnis), o atsakomybės už aplinkai padarytą žalą
kontekste neaptariami individualių asmenų patirtos tokio pobūdžio žalos atvejai, nes tuomet
taikomos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakomybė kyla su kalte 14 . Be to,
apžvalgoje neaptariamos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK
6.271 straipsnis), atlyginimo, nes jų teismingumas priskirtas administraciniams teismams: Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad bylos dėl žalos, atsiradusios dėl
viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) priskirtinos
administracinių teismų kompetencijai (17 straipsnio 1 dalies 3 punktas)15.
Apžvalgą sudaro šios dalys: įvadas, pirmoji dalis, skirta bendrosioms deliktinės
atsakomybės sąlygoms bei solidariajai atsakomybei aptarti, ir antroji, skirta atskirų griežtosios
deliktinės atsakomybės atvejų analizei, bei išvados. Pirmojoje apžvalgos dalyje analizuojami
bendrųjų deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys, žala) ypatumai
griežtosios deliktinės atsakomybės kontekste, pateikiant konkrečius kasacinės jurisprudencijos
pavyzdžius. Antrojoje dalyje aptariami kai kurie CK ir kituose įstatymuose įtvirtinti griežtosios
deliktinės atsakomybės atvejai: statinių savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis),
atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio pavojaus
šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybė (CK
6.272 straipsnis), taip pat atsakomybė už aplinkai padarytą žalą (AAĮ).
12
Antai vienoje kasacinėje byloje buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas vartotojui, įsigijusiam nekokybišką stogo
dangą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013. Teismų
praktika. 2013, Nr. 40), kitoje byloje priteistas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).
13
Kaip pažymima negausioje kasacinėje jurisprudencijoje dėl deliktinės ir sutartinės atsakomybės atribojimo, esant
sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi
būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat
yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija
negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2015 m.
sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2015). Dar vienoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl atlygintinų
paslaugų sutarties nutraukimo ir deliktinės atsakomybės taikymo santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.
birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015).
14
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl žalos, atsiradusios gretimo sklypo savininkui cheminiu
preparatu netinkamai nupurškus savo pasėlius, dėl ko pradėjo džiūti gretimame sklype užveisto sodo medeliai,
atlyginimo, kasacinis teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2006). Taip pat visos civilinės atsakomybės
sąlygos buvo nustatomos civilinėje byloje, kurioje žala gamtai buvo padaryta bendrovės, tvarkančios atliekas,
teritorijoje kilus gaisrui, kurį sukėlė trečiasis asmuo, padegęs sandėliuojamas naudotas padangas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2007).
15
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 1999, Nr. VIII-1029.
5
Pateikta analizė turėtų padėti teismams spręsti ginčus, susijusius su griežtąja deliktine
atsakomybe, o įstatymų leidėją – paskatinti nustatyti aiškesnį reglamentavimą. Pažymėtina, kad
šiame apibendrinime pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne cituojamose kasacinio teismo
nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos teismų
praktikos reikšmės.
I. BENDROSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS
1.1. Neteisėti veiksmai ir kaltė
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio
elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą,
padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti
atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai
nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir
kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.
Pirmiausia būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, kurių nenustačius deliktinės atsakomybės
taikymo procesas pasibaigia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti
suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas
vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai
pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas
asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu)
nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą,
padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti.
Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio
1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę
civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą
žalą16.
Pagal kasacinio teismo praktiką neteisėtais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti
pripažinti veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų normų ir yra formaliai teisėti, tačiau
pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą: neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės
atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas
16
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017.
6
baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo
pareiga (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis), taip pat
bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis)17. Pavyzdžiui, civilinėje
byloje, kurioje žala atsirado ekskursijos po istorinį karinį objektą metu sunkiai susižalojus
nepilnametei, kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė, būdama šio objekto savininkė,
pažeidė bendrąsias savininko pareigas tinkamai prižiūrėti nuosavybę18.
Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų
neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama. Kaltės samprata
pateikiama CK 6.248 straipsnio 3 dalyje: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės
esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis
buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus
(lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra
kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Kaip nurodoma
kasacinėje praktikoje, jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra
tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra
neatsargumas19.
Analizuodamas dviejų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtumo ir kaltės – santykį
kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai deliktinė atsakomybė kyla su kalte, pagal
generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir
atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį
laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek
rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus
veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte,
t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti
vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o
nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir
veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra
pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik
trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala
bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio
17
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018.
18
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012. Teismų
praktika. 2012, Nr. 38.
19
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010.
7
atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės
atsakomybės sąlygoms, konstatuoti20.
Tais atvejais, kai įstatymas nustato griežtąją atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės,
ieškovas turi įrodyti, kad žala kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Priežastinis ryšys atsakomybės
be kaltės atveju nustatomas tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (plačiau apie
priežastinį ryšį žr. apžvalgos 1.4 skyriuje). Deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą
sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos
žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra
pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę.
1.2. Nukentėjusiojo kaltė
Šioje apžvalgoje, minėta, aptariama dauguma griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų, kai
taikoma atsakomybė be kaltės: statinių savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis),
atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio
pavojaus šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybė (CK
6.272 straipsnis), taip pat atsakomybė už aplinkai padarytą žalą (AAĮ). Pagal CK 6.270 straipsnio
1 dalies, CK 6.266 straipsnio 1 dalies ir CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, kurio veikla
susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams arba kuris yra statinio ar gyvūno savininkas
(valdytojas), privalo atlyginti visą padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos
jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei
atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai
mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės
atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis
neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės
dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu
įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
Kitaip nei žalą padariusio asmens, nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, ją turi įrodyti žalą
padaręs asmuo. Pavyzdžiui, byloje, kurioje žala atsirado transporto priemonei užvažiavus ant
kanalizacijos šulinio kelio važiuojamojoje dalyje (CK 6.266 straipsnis), kasacinis teismas
konstatavo, kad nukentėjusio transporto priemonės valdytojo kaltė nebuvo įrodyta, nes jis kelių
20
8
eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo numatyti, kad iš po automobilio ratų pakils šulinio dangtis ir
atsitrenks į automobilį21.
Atsakomybės be kaltės atveju tam, kad žalos atlyginimas būtų mažinamas arba
atleidžiama nuo atsakomybės, būtina nustatyti didelį nukentėjusiojo neatsargumą arba tyčią.
Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad griežtosios atsakomybės atveju paprastas
neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo mažinti žalos
atlyginimą 22 . Nukentėjusiojo kaltė, reikalinga taikyti nuostolių paskirstymo principui, turi
pasireikšti kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas (didelis neatsargumas), o
ne kaip paprastas neatsargumas23.
Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto,
reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba
neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes
(DCFR 3:102 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje paprastas neatsargumas įvardijamas ir kaip
neatidumas 24 . Antai byloje, kurioje žala atsirado žuvus iš autobuso lipusiam ir po jo ratais
pakliuvusiam neblaiviam asmeniui (CK 6.270 straipsnis), kasacinis teismas sutiko su žemesnės
instancijos teismų sprendimu, kad žuvusiojo kaltė pasireiškė tik kaip paprastas neatsargumas, ir
neturtinės žalos dydžio nesumažino, nes didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę
tretiesiems asmenims mažina tik nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas25.
Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo
nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis
(DCFR 3:101 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra
tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi 26 .
Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis
sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai
žinojo ją esant. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado eismo įvykio metu nukentėjus
vienam iš krovininio vilkiko vairuotojų, kuris ilsėjosi kabinoje, kol vilkiką vairavo kitas vairuotojas
(CK 6.270 straipsnis), kasacinis teismas dideliu neatsargumu pripažino paties nukentėjusio asmens
sprendimą neprisisegti saugos diržų poilsio metu ir neturtinės žalos dydį sumažino 33,33 proc., nes
nukentėjusysis nesilaikė Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijos, pagal kurią krovininiais
21
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015.
22
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo
įvykio metu, apibendrinimo apžvalga. Teismų praktika. 2000, Nr. 13.
23
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2004.
24
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006.
25
26
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2010 m.
vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010.
9
automobiliais leidžiama vežti tik ant sėdynių sėdinčius žmones, bei Kelių eismo taisyklių, kuriose
nurodoma, kad keleiviai motorinėse transporto priemonėse turi sėdėti tam skirtose vietose ir tik
prisisegę saugos diržais: nustatę, kad ieškovas šių taisyklių ir instrukcijos reikalavimų nesilaikė, nes
laisvu nuo automobilio vairavimo laiku, kai automobilį vairavo kitas vairuotojas, ilsėjosi ant
automobilio kabinoje įrengto specialaus gulto, teismai sprendė, kad ieškovas, kaip vairuotojas
profesionalas, kuriam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, privalėjo suprasti, jog
tokia padėtis važiuojančiame automobilyje yra nesaugi27.
Kitoje byloje, kurioje žala atsirado automobiliui pėsčiųjų perėjoje partrenkus pėsčiąjį (CK
6.270 straipsnis), didelis nukentėjusio asmens neatsargumas buvo nustatytas, nes šis asmuo pažeidė
kelių eismo taisykles bėgdamas per pėsčiųjų perėją į kitą važiuojamosios dalies pusę. Kasacinis
teismas pažymėjo, kad ieškovas, kaip pėsčiasis ir eismo dalyvis, taip pat sudarė galimybes kilti
grėsmei savo saugumui, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve
važiuojančia transporto priemone išvengti, todėl, įbėgdamas į pėsčiųjų perėją, bet ne eidamas ja,
sumažino ir (ar) visiškai prarado galimybę laiku pastebėti prie perėjos artėjantį ir (ar) į ją
įvažiuojantį, nemažinantį greičio ir (ar) nestabdomą automobilį 28 . Byloje, kurioje žala ieškovui
atsirado teismui ilgiau nei metus delsus registrui išsiųsti sprendimo nuorašą, kuriuo buvo
panaikintas turto areštas (CK 6.272 straipsnio 2 dalis), kasacinis teismas pripažino didelį paties
nukentėjusiojo neatsargumą, kadangi ieškovas, ketindamas sudaryti nekilnojamojo turto sandorį,
neįsitikino, ar yra panaikintas šio turto areštas, o sužinojęs apie nepanaikintą turto areštą,
nesikreipė į teismą dėl sprendimo išsiuntimo29.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad ieškovo dideliu
neatsargumu gali būti pripažįstamas toks jo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar
aplaidumo sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui prasidėti30. Pavyzdžiui, civilinėje byloje,
kurioje žala atsirado dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų (CK 6.272 straipsnio 1 dalis), kasacinis
teismas priteisė 30 proc. reikalautos žalos dydžio, nes ieškovas, būdamas pareigūnas, žinojo, kad
elgiasi neteisėtai, tačiau savo veiksmais prisiėmė negatyvių padarinių atlikus tokius neteisėtus
veiksmus riziką31. Byloje, kurioje žala atsirado dėl neteisėto suėmimo (CK 6.272 straipsnio 1 dalis),
kasacinis teismas konstatavo didelį nukentėjusiojo nerūpestingumą, nes ieškovo suėmimo
27
28
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011.
29
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-664/2005.
30
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2006 m. birželio
7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006.
31
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013.
10
paskyrimui turėjo įtakos ieškovo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, ypač bandymai paveikti
nukentėjusiąją32.
1.3. Žala ir nuostoliai
Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala – tai
asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos
pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šioje normoje apibrėžiama
tik turtinė žala, neturtinė žala reglamentuojama CK 6.250 straipsnyje, o žala asmens sveikatai ir
gyvybei (žala asmeniui) – atitinkamai CK 6.283–6.291 straipsniuose. Kasacinis teismas yra
nurodęs, kad žala asocijuojasi su pakenkimu tam tikram objektui, neigiamu poveikiu jam, kuris
pasireiškė to objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu33.
Žala gali būti padaroma turtui arba asmeniui. Žala turtui (turtinė žala) gali pasireikšti turto
netekimu arba sužalojimu, turėtomis išlaidomis ir negautomis pajamomis (CK 6.249 straipsnio
1 dalis). Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, turtinė žala, pasireiškianti turto netekimu
arba sužalojimu, turėtomis išlaidomis, paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris
atsiranda iš karto, tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą, pavyzdžiui, sunaikinus ar sužalojus turtą34.
Negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri paprastai atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram
turtui, turtinės teisės įgyvendinimui, papildomas rezultatas. Negautas pajamas, kaip nuostolius,
apibūdina tokie požymiai kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas
suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos 35 .
Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinti šie negautų pajamų nustatymo kriterijai: 1) ar pajamos buvo
numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių
pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių,
patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens
veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, o ne tikėtinomis
pajamomis36.
32
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008.
33
34
35
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2017 m. lapkričio
29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-441-403/2017.
36
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012. Taip pat žr.
2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011.
11
Be turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų ir negautų pajamų, turtinė žala taip pat
apima protingas išlaidas, skirtas žalos prevencijai ar jos sumažinimui; protingas išlaidas, susijusias
su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; protingas išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu
ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalis).
Žala asmeniui atsiranda dėl nematerialių vertybių – gyvybės, sveikatos, teisės į vardą,
atvaizdą, privatų gyvenimą – pažeidimo. Žala asmeniui gali būti ne tik turtinė, bet ir neturtinė.
Neturtinė žala kompensuoja ne turtinius praradimus, bet pažeistus asmens interesus, kurie neturi
ekonominės vertės. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,
dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Turtinės žalos atlyginimo apimtį asmens sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja CK 6.283 ir
6.285 straipsniai, o turtinės žalos atlyginimo apimtį asmens gyvybės atėmimo atveju reglamentuoja
CK 6.284 ir 6.291 straipsniai. Pavyzdžiui, byloje, kurioje žala atsirado traukinių derintojui
pakliuvus po vienu iš vagonų ir mirtinai susižalojus ant bėgių riedmenų, ieškovų reikalautą žalą
asmeniui sudarė sutuoktinei iki gyvos galvos mokama periodinė kompensacija dėl maitintojo
netekimo (CK 6.284 straipsnio 2 dalis) ir tokių kompensacijų mokėjimas dviem vaikams iki jų
mokslų baigimo bei bylinėjimosi išlaidos 37 . Žalą asmeniui gali sudaryti nukentėjusio asmens
patirtos gydymo išlaidos (CK 6.283 straipsnis). Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad sužaloto
asmens priežiūros išlaidos nukentėjusiam asmeniui yra atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos
papildomai išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams
kompensuoti, kurių dydis nustatomas remiantis nukentėjusio asmens pateiktais įrodymais,
patvirtinančiais turėtas išlaidas38.
Gali būti atlyginama ir būsima žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti
būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais
atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba
įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.
Žala gali būti atlyginama dviem būdais: natūra (grąžinant tokį pat daiktą arba atkuriant
sugadinimus ir pan.) arba kompensuojant žalą pinigais (CK 6.281 straipsnio 1 dalis). Deliktinės
atsakomybės atveju asmuo, kuriam yra padaryta žala, turi teisę reikalauti atkurti iki pažeidimo
buvusią padėtį. Tačiau nukentėjusysis neturi atsidurti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, kokia
buvo iki jo teisių pažeidimo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis).
37
38
12
Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra
konstatavęs, kad žala visada turi būti įvertinama, išreiškiama pinigais39.
Nuostoliai gali būti apskaičiuoti abstrakčiai arba konkrečiai. Pirmuoju atveju nuostolių
atlyginimas priteisiamas, kai žalos dydžio neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, pavyzdžiui,
neturtinės žalos atveju. Šių nuostolių dydžio įrodinėti nereikia, teismas pagal kreditoriaus
įrodinėjamas aplinkybes ir CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus kriterijus pats nustato jų dydį. Antruoju
atveju žalos dydį galima tiksliai įvertinti pinigais ir ieškovas turi įrodyti šių nuostolių dydį.
Nustatant konkrečių nuostolių dydį atlyginamas skirtumas tarp turtinės padėties, kurioje kreditorius
būtų buvęs, jei nebūtų buvę delikto, ir kurioje jis atsidūrė dėl pažeidimo.
Skaičiuojant nuostolius negautoms pajamoms atlyginti, negautos pajamos suprantamos kaip
grynos pajamos, iš kurių atskaitomos visos sąnaudos, reikalingos pajamoms uždirbti, bei mokesčiai,
jeigu gautas žalos atlyginimas nėra apmokestinamas. Pagal kasacinę praktiką negautos pajamos yra
grynasis pelnas, apskaičiuotas atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, o iš šių – ir pelno
mokestį 40
. 2008 m. pakeitus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 31 punktą, neapmokestinamos yra tik sumos turtinei žalai atlyginti, taip pat
teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, bet ne negautos pajamos 41 . Pagal anksčiau
galiojusias nuostatas neapmokestinamoms pajamoms buvo priskirtos teismų priteistos sumos žalai
atlyginti neišskiriant negautų pajamų.
Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo
pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms
šalims (CPK 178 straipsnis), todėl žalos fakto įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui.
Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo
sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių
žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuostoliai
skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų
pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų reikšti nukentėjusiojo arba nepagrįstą praturtėjimą (t. y.
jam būtų kompensuota daugiau, negu padaryta žalos), arba nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų
visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama taikyti bendrosios
taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo
39
40
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2008 m. birželio
41
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13 1, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22,
23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 18 1 straipsniu įstatymas, 2008, Nr. XI-111.
13
dieną42. Vertindamas būsimą žalą teismas gali atidėti jos įvertinimą arba įvertinti ją remdamasis
realia jos atsiradimo tikimybe (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).
Nuostolių dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).
Jeigu žalos faktas įrodytas, tačiau nuostolių dydžio įrodyti ieškovas objektyviai negali, tai jų dydį
nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Gausiausia kasacinio teismo praktika dėl žalos, patirtos dėl neteisėtų valstybės pareigūnų
veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Šios kategorijos civilinėse bylose
tiesioginę žalą dažniausiai sudaro išlaidos advokato pagalbai, o netiesioginę – dėl kardomųjų
priemonių taikymo negautas darbo užmokestis43. Kartais ieškovai prašo atlyginti ir kelionės išlaidas
į ikiteisminio tyrimo įstaigas bei teismus 44 , taip pat ne tik negautą darbo užmokestį, bet ir
kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei atitinkamą pajamų mokesčio bei socialinio draudimo
mokesčio sumą. Pastaruoju atveju kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tokie reikalavimai nėra
pagrįsti, nes šių mokesčių gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o
ne pats ieškovas, o tai, kad ieškovas suėmimo laikotarpiu nedirbo, reiškia nepagrįstą reikalavimą
dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas45.
Tiek tiesioginė, tiek netiesioginė žala turi būti įrodyta ieškovo. Antai civilinėje byloje,
kurioje ieškovas prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 1 708 428 Lt (495 196 Eur) turtinės žalos
atlyginimą dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės, kurią sudarė tiesioginė ir netiesioginė žala
(326 000 Lt (94 492 Eur) pajamos, kurias galėjo gauti dešimt metų dirbdamas finansų makleriu,
240 000 Lt (69 565 Eur) dydžio negautos pajamos dėl nušalinimo nuo banko valdybos pirmininko
pavaduotojo pareigų, 1 000 000 Lt (289 855 Eur) negautų pajamų iš individualios įmonės veiklos
bei išlaidos advokatų pagalbai ir kelionės išlaidos (141 000 Lt (40 869 Eur))), kasacinis teismas
paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui nebuvo priteistas
negautų pajamų atlyginimas, nes nebuvo įrodytas negautų pajamų realumas, taip pat ir kelionės
išlaidos, o iš reikalautų 9000 Lt (2608 Eur) už advokato pagalbą priteisė 1100 Lt (319 Eur),
motyvuodamas tuo, kad žalą ieškovas patyrė tik suėmimo laikotarpiu 46 . Kitoje byloje, kurioje
ieškovas reikalavo atlyginti negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei, atlikdami įstatymų jiems
nustatytas prievoles, ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai būtų nedelsdami atlaisvinę areštuotas
patalpas, žalos dydį ieškovas pagrindė patalpų nuomos sutartyje, pagal kurią iki užplombavimo jos
42
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010; 2011 m. lapkričio
43
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2010 m. gegužės
24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013, kt.
44
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008.
45
46
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007.
14
buvo nuomojamos trečiajam asmeniui, nustatytu nuomos mokesčiu47. Byloje, kurioje žala atsirado
iš ieškovės paėmus dujų balionus ir juos nepagrįstai laikant iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei
dar beveik mėnesį po jo, negautos pajamos taip pat buvo pagrįstos tokių balionų nuomos
mokesčiu48.
1.4. Priežastinis ryšys
CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais
(veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal
jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo)
rezultatu. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos
yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis), išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra
preziumuojamas. Priežastinis ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo atveju (plačiau
žr. apžvalgos 1.5 skyriuje apie solidariąją atsakomybę) bei alternatyviųjų priežasčių atveju (CK
6.279 straipsnio 4 dalis, jis aptariamas šiame apžvalgos skyriuje).
Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje priežastinio ryšio nustatymas skirstomas į du
būtinuosius etapus: faktinio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymą.
Pirmajame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys, taikant būtinosios priežasties
(lot. conditio sine qua non) testą – nustatoma, ar atsakovo veiksmai yra būtina žalos atsiradimo
sąlyga ir ar be jo veiksmų žala nebūtų atsiradusi. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado
asmeniui iššokus pro atidarytas autobuso duris ir žuvus, kasacinis teismas nustatė faktinį priežastinį
ryšį tarp autobuso vairuotojo neteisėto veiksmo (važiavimo atidarytomis autobuso durimis) ir
pasekmės (sunkaus keleivės susižalojimo nukritus ant grindinio bei galutinės pasekmės – mirties
nuo šių sužalojimų): faktinis priežastinis ryšis yra akivaizdus – keleivė nebūtų galėjusi iššokti iš
judančio autobuso, jei šio durys nebūtų buvusios atidarytos49. Nustačius, kad žalingos pasekmės
nebūtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo, faktinis priežastinis ryšys laikomas
nustatytu.
Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės
teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje,
nustatant teisinį priežastinį ryšį vertinamas žalos numatomumas protingam asmeniui, pažeistos
47
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013. Teismų praktika.
2013, Nr. 41.
48
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-915/2017.
49
15
teisės ar teisėto intereso prigimtis ir vertė, pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginis tikslas,
atsakomybės prigimtis bei įprasta gyvenimiška rizika 50 . Kasacinėje jurisprudencijoje dėl teisinio
priežastinio ryšio taip pat nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymas kartu reiškia teismo
diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas,
nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų 51. Ar žalos priežastis
teisiškai reikšminga (ne pernelyg nutolusi), gali būti vertinama pagal tokius kriterijus: taikomos
teisės normos tikslas; skolininko pareigos vykdymo intensyvumas (t. y. reikalavimo vykdyti prievolę
primygtinumas, privalomumo laipsnis, inter alia, galimybė pritaikyti civilinę atsakomybę
šalinančias aplinkybes); skolininko galimybės numatyti padarinius, kurie gali apimti visų rūšių
žalą; padarinių pobūdis (tiesioginiai ar netiesioginiai); jų artumas (erdvės, laiko atžvilgiu)
neteisėtiems veiksmams; sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų laikymasis52.
Nemažai klausimų kyla dėl netiesioginio priežastinio ryšio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs,
kad priežastinis ryšys gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos,
tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti53. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada,
kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik
prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo
priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą
pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė
atsakomybė pagal deliktinę prievolę54.
Netiesioginis priežastinis ryšys yra nustatomas, kai žala padaryta keleto asmenų
veiksmais, ir apima dvi skirtingas teisines situacijas. Pirma, kai bendra žala kyla dėl vieno
asmens tiesioginio veiksmo ir antrojo asmens neveikimo (sąlygų sudarymo žalai kilti), šiuo atveju
netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas tarp sudariusio sąlygas žalai kilti asmens veiksmų ir
žalos, o nustačius tokį ryšį bendrininkams kyla solidarioji atsakomybė. Antra, netiesioginis
priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas, kai dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala
tik padidėja, ir padidėjimas gali būti atribotas nuo pirminės žalos. Šiuo atveju bendrininkams
taikoma dalinė atsakomybė, nes žala yra dali. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatant netiesioginį
priežastinį ryšį taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo atveju
– nustatoma, ar asmens veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (faktinis priežastinis
50
51
52
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015.
53
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015.
54
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014. Teismų praktika.
2014, Nr. 41.
16
ryšys), bei tai, ar neteisėtas veiksmas nėra per daug teisiškai nutolęs nuo kilusios žalos (teisinis
priežastinis ryšys).
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado automobiliui atsitrenkus į metalinius
skiriamosios juostos atitvarus ir iš jo išlipusį smūgio apsvaigintą keleivį partrenkus kitam
automobiliui, kasacinis teismas nurodė, kad netiesioginis priežastinis ryšys tarp pirmojo vairuotojo
neteisėtų veiksmų ir keleivio sužalojimo buvo nustatytas netinkamai, kadangi nebuvo nustatyta, ar
pirmojo vairuotojo veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis: pirmojo vairuotojo neteisėtas
neveikimas galėjo pasireikšti tuo, kad jis nesiėmė pakankamų priemonių tam, kad jo vairuojamame
automobilyje keleiviai būtų prisisegę saugos diržais, nepagrįstai nesuteikė pagalbos nukentėjusiam
asmeniui, eismo įvykio vietos tinkamai ir pakankamai nepažymėjo įspėjamaisiais ženklais. Toks
galbūt neteisėto neveikimo aspektas yra svarbus sprendžiant, ar pirmojo vairuotojo neveikimas
galėjo turėti įtakos tam, kad keleivio sveikata galiausiai buvo sunkiai sutrikdyta55.
Praktikoje galimi atvejai, kai ieškovas neturi galimybės įrodyti priežastinio ryšio buvimo
fakto, kai ta pati žala galėjo kilti dėl kelių asmenų savarankiškų veiksmų – tai vadinamasis
alternatyviųjų priežasčių atvejis (CK 6.279 straipsnio 4 dalis). Tai atvejai, kai nustatoma, kad
keleto asmenų savarankiški, iš anksto nederinti veiksmai kiekvienas atskirai galėjo sukelti tą pačią
žalą (buvo pakankama žalos atsiradimo priežastis), tačiau lieka neaišku, kuris iš jų faktiškai sukėlė
žalą. Pagal CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą tokiais atvejais taikoma
priežastinio ryšio prezumpcija. CK 6.279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu žala galėjo atsirasti
dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau
nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako
kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie
yra atsakingi, rezultatas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių
asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo
interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Kad įsigaliotų
priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės:
1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta
jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų;
3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą
padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens
55
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015.
17
veiksmų56. Minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad priežastinio ryšio prezumpcija
įsigalioja tik tuo atveju, jei teismas nustato, kad visi atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių
kilo žala: teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti
savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys
preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Ši taisyklė
taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą
priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei
neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus.
CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija įsigalioja ir tada, kai nė
vieno iš pažeidėjų veiksmai nebuvo pakankama žalos atsiradimo priežastis, tačiau žala kilo tik dėl
visų jų neteisėtų veiksmų sąveikos (kumuliatyviųjų priežasčių atvejis).
1.5. Solidarioji atsakomybė
Jeigu nustatoma, kad žalą padarė keli asmenys, kyla klausimas dėl jų prievolės
nukentėjusiajam asmeniui rūšies. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba
prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės
atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet
deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK
6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė
susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina
nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs
kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo
dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK
6.279 straipsnio 2 dalis). Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės
dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis (CK 6.280 straipsnio 2 dalis).
Spręsdamas dėl prievolės rūšies, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai visų pirma
turi įvertinti, ar prievolės dalykas esant deliktinei atsakomybei nėra dalus: jeigu taikoma
solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė 57 . Jei
konkreti žalos dalis gali būti priskirta konkrečiam pažeidėjui, atsakomybė yra dalinė. Pavyzdžiui,
56
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų
57
2008, Nr. 29.
18
byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti solidariai iš buvusių įmonės vadovų nuostolių,
patirtų dėl netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, turto ir dokumentų bankroto
administratoriui neperdavimo, atlyginimą, kasacinis teismas akcentavo, kad solidariosios
atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo
pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Būtent atsakovai (buvę įmonės vadovai)
turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei atsakovai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų
veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis
nebus taikoma. Tačiau ginčo atveju prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir
savarankiškų, nesuderintų atsakovų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus
bendrininkavimo). Jeigu teismas nustatytų, kad atsakovai atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus
– kiekvienas atskirai neteikė finansinės atskaitomybės ataskaitų, netinkamai organizavo dokumentų
saugojimą, tinkamai neperdavė dokumentų, šie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip sukėlę
bendrą žalą – įmonės turto ir dokumentų praradimą, kai negalima nustatyti, kuri dokumentų dalis,
o jais remiantis – ir koks konkretus turtas, buvo prarasti konkretaus atsakovo58.
Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal
neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas
bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų
daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali
būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai
atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis
bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos,
t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito
neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų
veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų
veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant
neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės
– be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi59.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado nusikaltėliams panaudojus nesusijusiam
asmeniui priklausantį ir nesaugiai paliktą šaunamąjį ginklą, kasacinis teismas taikė solidariąją šių
subjektų atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu ir sprendimą dėl šaunamojo ginklo
savininko solidariosios atsakomybės taip pat motyvavo objektyviuoju bendrininkavimu, kuris
58
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų
59
Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio
11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015.
19
reiškia, kad kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa
apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Tokiais atvejais konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio
tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo
bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia
priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja
prasme60.
Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju visa žala atsiranda tik dėl kelių
nepriklausomų vienas nuo kito asmenų veiksmų, žala yra nedaloma. Pavyzdžiui, vienoje byloje
kasacinis teismas sprendė dėl atsakovų prievolės rūšies, kai buto privatizavimo proceso metu žala
kilo dėl atsakovo apgaulės bei neteisėtų teisėjos veiksmų, dėl kurių buvo pasisavintas butas.
Kasacinis teismas pabrėžė, kad pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu
atveju būtų nustačius, kad žala atsirado tik dėl abiejų asmenų veiksmų. Teismų konstatuoti neteisėti
atsakovo veiksmai, apgaule įgijus svetimą turtą, taip pat ir neteisėti teisėjos veiksmai, aplaidžiai
atliekant savo pareigas ir priimant aiškiai neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus už akių.
Nusikaltimą padaręs asmuo suklastojo dokumentus ir teikė juos teismui, kad šis priimtų procesinius
sprendimus, o vėliau panaudojo teismo sprendimus turtui užvaldyti. Be teismo procesinių
sprendimų civilinėje byloje atsakovas nebūtų galėjęs vienas įgyvendinti siekio užvaldyti turtą.
Teisėjos kalti veiksmai, kuriais padaryta žala civilinėje byloje priimant procesinius sprendimus,
susiję apskritai su visos apimties žalos atsiradimu, o ne tik su tam tikros jos dalies. Teisėjos priimti
procesiniai sprendimai tiesiogiai prisidėjo prie žalos padarymo užvaldant kito asmens turtą, nes be
tokių teismo sprendimų atsakovas nebūtų turėjęs teisinių galimybių perimti nuosavybėn ieškovo
motinai priklausančio turto. Nors abiejų atsakovų veiksmai atlikti skirtingu metu, tačiau jie
priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su atsiradusia žala. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šios
teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog žala padaryta bendrais objektyviąja prasme
atsakovų neteisėtais veiksmais, ir sudaro pagrindą jiems solidariai taikyti civilinę atsakomybę
(CK 6.279 straipsnio 1 dalis)61.
Solidarioji atsakomybė objektyvaus bendrininkavimo atveju reglamentuota CK
6.279 straipsnio 1 dalyje, taikomoje kartu su CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, o specialūs atvejai
reglamentuoti CK 6.270 straipsnio 3 dalyje (didesnio pavojaus šaltinio valdytojo solidarioji
atsakomybė, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, kartu su didesnio pavojaus šaltinį
neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu) ir 4 dalyje (jeigu žala trečiajam asmeniui padaryta dėl kelių
60
2014, Nr. 41.
61
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016.
20
didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai)
bei CK 6.296 straipsnyje, įtvirtinančiame solidariąją netinkamos kokybės produkto gamintojo ir
asmens, įkomponavusio šį produktą į kitą daiktą, atsakomybę, jei žala padaryta netinkamos kokybės
produktu.
Pažeidėjų veiksmų bendrumas, dėl kurio taikoma solidarioji atsakomybė, gali
pasireikšti ir subjektyvaus bendrininkavimo forma, kai keli asmenys turi bendrą ketinimą
padaryti žalą. Jei grupė asmenų planuoja ir įvykdo neteisėtą veiklą, kurios pasekmės žalingos,
nepriklausomai nuo to, koks konkretaus grupės nario indėlis į žalą sukėlusį veikimą, teisinis
priežastinis ryšys tarp visų subjektyviųjų bendrininkų preziumuojamas (CK 6.279 straipsnio
1 dalis). Solidariosios atsakomybės taikymas subjektyvaus bendrininkavimo atveju grindžiamas
būtinybe maksimaliai apsaugoti nukentėjusiojo interesus, kadangi tokiose situacijose jis paprastai
negalėtų įrodyti faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pagrindas taikyti solidariąją atsakomybę šiuo atveju yra CK 6.279 straipsnio 1 dalies norma, kuri
taikoma kartu su CK 6.6 straipsnio 3 dalies norma. Pavyzdžiui, byloje, kurioje buvo sprendžiama
dėl formalaus ir faktinio vadovo solidariosios atsakomybės taikymo pagrindo, kasacinis teismas
pažymėjo, kad ar formaliam ir faktiniam bendrovės vadovui taikytina solidarioji atsakomybė
nagrinėjamoje byloje, priklausys nuo to, ar bus įrodyta bendrininkavimo siaurąja prasme aplinkybė
– kad žalą galimai sukėlęs sandoris nebūtų sudarytas be abiejų vadovų veiksmų, suderintų
(subjektyvus bendrininkavimas) ar savarankiškų, bet sukėlusių bendrą žalą (objektyvus
bendrininkavimas)62.
Bendrininkavimas siaurąja prasme, dėl kurio galima solidarioji atsakomybė, galimas
ir tada, kai žala padaroma bendrininkų neveikimu. Pavyzdžiui, vienoje byloje bankrutuojanti
įmonė prašė priteisti solidariai iš buvusio vadovo ir akcininko žalos, padarytos pavėlavus kreiptis
dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimą. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju
nėra nustatyta, kad atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau abu prisidėjo prie
žalos atsiradimo, nes, bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, žala nebūtų atsiradusi,
taigi, tokie atsakovų veiksmai laikytini objektyviuoju bendrininkavimu ir jiems taikytina solidarioji
civilinė atsakomybė63.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad solidarioji žalą padariusių asmenų
prievolė gali kilti ir tuo atveju, kai nėra bendrininkavimo siaurąja prasme. Paneigiama
solidariosios kiekvieno iš bendraskolių pareigos prezumpcija įtvirtinta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje
(tai apžvalgos 1.4 skyriuje aptartas alternatyvių žalą sukėlusių priežasčių atvejis). Šios normos
62
63
21
pagrindu, siekiant palengvinti nukentėjusiojo naštą, solidarioji atsakomybė preziumuojama visiems
potencialiems pažeidėjams, nustatant galimybę jiems paneigti priežastinio ryšio buvimą ir tokiu
būdu išvengti atsakomybės64.
II. ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI
2.1. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
2.1.1. Statinių trūkumai
CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis objektų, už kurių trūkumų sukeltą žalą
taikoma atsakomybė be kaltės, sąrašas: pastatai, statiniai, įrenginiai ir kitokios konstrukcijos,
įskaitant kelius (toliau – statiniai).
Įstatymų leidėjas pateikia tik kai kurių CK 6.266 straipsnyje nustatytų objektų sąvokas.
Pavyzdžiui, pastatu laikomas apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos
(Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 37 punktas), o statiniu – nekilnojamasis
daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų
dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus (Statybos įstatymo 2 straipsnio
84 punktas) 65 . Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį kelias – inžinerinis
statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa,
važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos,
sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai,
techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų
stebėjimo, transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme66.
Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina
nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje,
veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto savininko (valdytojo) veikimu ar neveikimu ir jo
rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto67. Kai
žala atsiranda ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, bet dėl kitų priežasčių, griežtoji deliktinė
atsakomybė nekyla. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado dėl daugiabučiame name
užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir apgadinus jame buvusią odontologijos klinikai
64
65
Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, 1996, Nr. I-1240.
66
Lietuvos Respublikos kelių įstatymas, 1995, Nr. I-891.
67
22
priklausančią įrangą, kasacinis teismas konstatavo, kad CK 6.266 straipsnio nuostatos šiuo atveju
netaikytinos, nes byloje nėra nustatyta, kad buitinė kanalizacija užsikimšo dėl jos konstrukcijų
trūkumų68.
Įstatymų leidėjas nepateikia statinio trūkumų ar jo sugriuvimo sąvokų. Kasacinis teismas yra
išaiškinęs tik vieno iš CK 6.266 straipsnyje nurodytų statinių – kelio – trūkumo sąvoką: kelio
trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų
trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų
priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios69. Atsižvelgiant į tai, kelio trūkumu
laikoma ženklais nepažymėta duobė kelyje 70 , tačiau nei šaligatvio apledėjimas 71 , nei kelyje
buvusios akmenų ir padangos atplaišos72 ar prie šaligatvio gyventojų savavališkai įrengti atitvarai
(metaliniai stulpai) nėra kelio trūkumai73.
Vadovaujantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, kasacinėje jurisprudencijoje statinio trūkumais
pripažįstama netinkamos kokybės stogo danga (nesandari ir neapsaugota nuo atmosferos
poveikio)74, tačiau nuo daugiabučio namo stogo ant automobilio nukritęs ledo (sniego) gabalas nėra
statinio (stogo) trūkumas 75 . Kitais statinio trūkumais gali būti atidengtas priešgaisrinio vandens
rezervuaro šulinys 76 , trūkusi plastikinio vandens vamzdžio jungtis 77 , daugiabučio namo bute
netinkamai įrengta dušo kabina78 ar nesandari vonios įranga79, trūkęs vandens tiekimo vamzdis80,
kt.
Gaisro atveju, kai žala atsiranda ne dėl pastato trūkumų, o dėl kitų priežasčių, atsako žalą
sukėlęs trečiasis asmuo, o ne pastato savininkas (valdytojas). Todėl kasacinio teismo praktikoje
akcentuojama, kad gaisro kilimas būtent dėl pastato trūkumų, o ne dėl kitų priežasčių turi būti
nustatytas patikimai81. Pavyzdžiui, CK 6.266 straipsnio nuostatos nebuvo taikytos civilinėje byloje,
kurioje gaisrą sukėlė pašalinis atviros ugnies šaltinis82. Griežtoji atsakomybė pastato, kuriame kilo
68
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-701/2018.
69
2014, Nr. 41.
70
71
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2010.
72
2014, Nr. 41.
73
74
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015.
75
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-219/2017.
76
77
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2005.
78
79
80
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016.
81
82
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2014; taip pat žr.
2010 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010.
23
gaisras, savininkui (valdytojui) taip pat nebuvo taikyta nustačius, kad gaisrą sukėlė iš krosnies
dūmtraukio išlėkusios kibirkšties patekimas į pastato palėpę, nesant dūmtraukio įrengimo
reikalavimų pažeidimų83, bei įmonės darbuotojų vykdomi metalo pjovimo darbai dujomis 84, nes
šiais atvejais gaisrą sukėlė ne pastato trūkumai, o kitos priežastys.
2.1.2. Atsakomybės subjektai
a) Statinio savininkas (savininkai)
Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių
konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų
savininkas (valdytojas). Vadovaujantis CK 6.266 straipsnio 2 dalimi, preziumuojama, kad pastatų,
statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre
nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas).
Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad, esant registracijos
duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš
tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos
viešame registre. Ši prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra
paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios
nuostatos neeliminuoja galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija,
įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas85. Tai reiškia, kad CK
6.266 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuginčijama prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad
statinio savininkas (valdytojas) yra viešame registre nurodytas asmuo, taigi žalą patyrusiam
asmeniui šio fakto nereikia įrodinėti. Jeigu asmuo, viešame registre įregistruotas kaip statinio
savininkas (valdytojas), gindamasis nuo ieškinio teigia, kad iš tikrųjų statinio savininkas
(valdytojas) yra kitas, jam tenka įrodinėjimo našta paneigti šią prezumpciją ir pateikti duomenis,
patvirtinančius, kad iš tikrųjų statinio savininkas (valdytojas) yra kitas asmuo. Pavyzdžiui, civilinėje
byloje, kurioje žala atsirado remontuojamame geležinkelio ruože įvykus avarijai, kasacinis teismas
konstatavo, jog geležinkelio savininkui, kuris yra įregistruotas viešame registre, tenka įrodinėjimo
pareiga, kad geležinkelio valdymas remonto metu buvo perduotas kitam asmeniui, tačiau tokių
duomenų byloje nepateikta, o šio nekilnojamojo daikto valdymas viešame registre neregistruotas,
83
84
85
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2015 m. balandžio
3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-
687/2015; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, kt.
24
todėl šioje byloje teismai pagrįstai taikė daiktinės teisės pagrindu kylančią deliktinę atsakomybę
kelio savininkui86.
CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio
trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės
teise (CK 4.37 straipsnis). Kai statinys, dėl kurio trūkumų atsirado žala, nuosavybės teise priklauso
vienam savininkui, jis pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas atsako vienasmeniškai. Pavyzdžiui,
byloje, kurioje žala atsirado dėl netinkamai įrengtos namo stogo dangos apliejus nuomininko
patalpas, atsakovu teismas pripažino savivaldybę, kuri buvo vienintelė namo savininkė ir patalpų
nuomotoja87 . Savivaldybė atsakove buvo pripažinta ir byloje, kurioje žala atsirado automobiliui
įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą duobę, nes ji buvo kelio savininkė88.
Savininko atsakomybė kyla ir tuo atveju, kai žalą sukelia jam nuosavybės teise priklausančio
pagrindinio daikto priklausinio trūkumai (CK 4.19 straipsnis). Griežtoji deliktinė atsakomybė
pagrindinio daikto priklausinio savininkui taikoma tik nustačius priklausinio ryšį su pagrindiniu
daiktu. Antai civilinėje byloje, kurioje žala atsirado žuvus į atidengtą priešgaisrinio vandens
rezervuaro šulinį įkritusiam asmeniui, kasacinis teismas nurodė, kad savivaldybė nėra tinkama
atsakovė šioje byloje, nes rezervuaras buvo statomas sovietmečiu kolūkio vaikų darželiui, tačiau
teismai netyrė, ar tarp vaikų darželio ir rezervuaro yra funkcinis ryšys: jeigu būtų nustatyta, kad
rezervuaro paskirtis yra tarnauti vaikų darželiui, tai būtent darželio savininko pareiga (CK
6.266 straipsnio prasme) būtų saugoti ir tinkamai prižiūrėti tiek pagrindinį daiktą (vaikų darželio
pastatą), tiek jo priklausinį – priešgaisrinį vandens rezervuarą (CK 4.12, 4.19 straipsniai)89.
Civilinės atsakomybės už statinio trūkumais padarytą žalą taikymas turi ypatumų tais
atvejais, kai sprendžiama dėl žalos, padarytos dėl daugiabučio namo trūkumų. Daugiabučių namų
(pastatų) atvejais susiklosto dvejopo pobūdžio nuosavybės santykiai, taigi atsiranda ir skirtingi
nuosavybės teisės subjektai. Pirma, daugiabučio namo butų ar kitų patalpų savininkai yra asmeninės
nuosavybės teisės į atitinkamus butus ir kitas patalpas subjektai90. Antra, visi daugiabučio namo
butų ar kitų patalpų savininkai kartu yra ir viso pastato bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, o
šie objektai jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrojo naudojimo objektų
86
87
88
89
90
Butas ar patalpa gali priklausyti vienam savininkui asmeninės nuosavybės teise arba keliems savininkams bendrosios
jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau visais atvejais tai yra tik konkretaus buto ar patalpų nuosavybės
santykiai, todėl šioje apžvalgoje aiškumo ir glaustumo tikslais toliau bus vartojama vieno savininko (arba asmeninės
nuosavybės) sąvoka.
25
sąrašas nustatytas CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalyse ir Lietuvos Respublikos daugiabučių
gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme91.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą dvejopą nuosavybės teisės pobūdį ir skirtingus nuosavybės
teisės subjektus bei objektus, deliktinės atsakomybės už daugiabučio namo trūkumais padarytą žalą
rūšis priklauso nuo to, ar žala padaryta dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų, ar dėl vienam iš
butų ir patalpų savininkų asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto ar kitų patalpų trūkumų.
Jeigu žala atsirado ne dėl bendrojo naudojimo objektų, o dėl vienam savininkui
priklausančio buto ar kitų patalpų daugiabučiame name trūkumų, šio buto (patalpų)
savininkui taikoma griežtoji deliktinė atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį, t. y. taikomos tos
pačios atsakomybės taisyklės kaip ir vienasmeniškai valdomo pastato ar statinio savininkui. Tokia
žala gali būti padaroma tiek kitų to paties pastato butų ar patalpų savininkams, tiek tretiesiems
asmenims. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado dėl to, kad dėl vienų iš pastato
patalpų, nuosavybės teise priklausančių savivaldybei, trūkumo buvo užlietos kitam savininkui
priklausančios tame pačiame pastate esančios patalpos, kasacinis teismas atsakomybę be kaltės
taikė patalpų, kuriose įvyko vandentiekio avarija, savininkui (savivaldybei), nes avarijos priežastis
buvo trūkusi plastikinio vamzdžio, kuriuo vanduo buvo tiekiamas tik į savivaldybei priklausančias
patalpas, jungtis, o kiti to paties namo patalpų savininkai trūkusiu vandentiekio vamzdžiu
nesinaudojo92.
Pabrėžtina, kad patalpų užliejimo atvejais griežtoji deliktinė atsakomybė patalpų, kuriose
įvyko vandentiekio avarija, savininkui gali kilti ir neįrodžius konkrečių trūkumų, lėmusių žalos
atsiradimą, – ieškovui užtenka įrodyti, kad žala kilo iš atsakovo valdomų patalpų, nes ieškovas
turi ribotas galimybes apžiūrėti atsakovui priklausančias patalpas. Pavyzdžiui, civilinėje byloje,
kurioje žalą sukėlė viename daugiabučio namo bute netinkamai įrengta dušo kabina, kasacinis
91
Pagal CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalis butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise,
proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto
santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė,
elektros, sanitarinė, techninė ir kitokia įranga. Bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau
reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų
įstatymas, kuriame nustatyta, kad pagrindinės pastato konstrukcijos yra: pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos,
išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams
priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos
(balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių
laiptų konstrukcijos, nuožulnos) (2 straipsnio 15 dalies 1 punktas). Šiame įstatyme taip pat įtvirtintos bendrosios pastato
inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita
įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius,
vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) (2 straipsnio 15 dalies 2 punktas), bei pastato
bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai,
rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso
atskiriems savininkams (2 straipsnio 15 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos
paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, 1995, Nr. I-798.
92
26
teismas konstatavo, kad turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš
viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų
savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims.
Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo
valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo
buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra
viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Dėl to teismas turi nurodyti ieškovui teikti
įrodymus, kad užpylimas įvyko iš atsakovo buto. Jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi ir aiški, tai
teismas turi pareikalauti pateikti įrodymus, ar yra kitų galimų buto užpylimo šaltinių 93 . Kitoje
byloje, kurioje apačioje esančio buto lubos drėko dėl nesandarios vonios viršutiniame bute,
kasacinis teismas taikė analogišką taisyklę ir konstatavo, kad atsakovė (viršutinio buto savininkė)
neįrodė, jog vandens prasiskverbimo židinys buvo ne jos bute, o bendro naudojimo objekte
(vandens stove, esančiame bendroje namo laiptinės sienoje), ir jai taikė atsakomybę be kaltės94.
Šios taisyklės nuosekliai laikomasi ir naujausioje kasacinėje praktikoje. Antai 2016 m.
nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje žalą sukėlė viršutinėse negyvenamose ir nešildomose patalpose
žiemos metu trūkęs vandens tiekimo vamzdis, kasacinis teismas atsakomybę be kaltės taikė
viršutinių patalpų savininkui, nes buto užliejimo židinys buvo jam priklausančiame bute, o
savininkas turi pareigą užtikrinti saugų ir tinkamą nuosavybės teisės objekto naudojimą95. Kitoje
2017 m. nagrinėtoje byloje, kurioje buvo nustatyta, jog vanduo į ieškovės butą pratekėjo per lubas,
besiribojančias su viršuje esančiu atsakovės butu, kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovei byloje
įrodžius jos buto užliejimą iš aukščiau esančio atsakovės buto, pirmosios instancijos teismas
pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atlyginti dėl užliejimo padarytą žalą, tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai perkėlė ieškovei pareigą įrodyti, dėl kokios
priežasties vanduo tekėjo iš atsakovės buto, ir taip nukrypo nuo kasacinės teisės aiškinimo ir
taikymo praktikos96.
Pirmiau minėta, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai kartu yra ir namo
bendrojo naudojimo objektų bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai – bendraturčiai. Šis
dvejopas nuosavybės teisės pobūdis lemia, kad dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų gali būti
padaroma žala vieno iš pastato butų ar kitų patalpų savininkų asmeniniam turtui. Gali susiklostyti
situacija, kai žalą patyręs asmuo kartu yra ir vienas iš statinio, dėl kurio trūkumų padaryta žala,
bendraturčių. Atsižvelgdamas į šiuos bendraturčių tarpusavio nuosavybės teisinių santykių
93
94
95
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016.
96
27
ypatumus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai žala padaroma vienam iš bendraturčių
asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (pavyzdžiui, butui) dėl bendrojo
naudojimo objekto trūkumų, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos – tokiu atveju žala
atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais, t. y. žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo
(CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai)97.
Teismų praktika dėl žalos, padarytos vienam iš daugiabučio namo butų ar kitų patalpų,
priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise, dėl bendrojo naudojimo objekto
trūkumo, atlyginimo yra nuosekli ir iš dalies jau buvo aptarta 2010 m. parengtoje apžvalgoje apie
ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės98. Atsižvelgiant į tai ir turint omenyje, kad ši apžvalga
skirta griežtosios statinių savininkų (valdytojų) deliktinės atsakomybės atvejams, pastato
bendraturčių atsakomybė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, kylanti vadinamuosiuose
vidiniuose bendrosios dalinės nuosavybės teisiniuose santykiuose, plačiau neanalizuotina.
b) Statinio valdytojas
Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus kai statinio
valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali
būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK
4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis).
Kasacinėje praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar
prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą99. Sprendžiant, ar buvo
perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo prasme, reikia nustatyti, ar
valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti pastato saugumą100.
Pagal naujausią kasacinę praktiką, statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota
tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad
statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti. 2016 m. nagrinėtoje byloje, kurioje
žala atsirado automobiliui įvažiavus į kelyje esančią duobę, kasacinis teismas konstatavo, kad
atsakomybė be kaltės tenka kelio savininkui (savivaldybei), o ne sutarties pagrindu kelią
prižiūrėjusiai bendrovei: taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip
97
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009; 2013 m. kovo 14 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2013; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634-248/2015;
2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-421/2017, kt.
98
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga.
Teismų praktika. 2010, Nr. 32.
99
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005. Teismų praktika.
2005, Nr. 25.
100
Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-701/2018.
28
statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad
kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o
kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal
užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina ir jam solidarioji prievolė
atlyginti žalą kartu su statinio savininku CK 6.266 straipsnio pagrindu netaikytina101.
Analogiškoje 2017 m. nagrinėtoje byloje kasacinis teismas, nustatęs, kad savivaldybės ir
bendrovės sudarytoje rangos sutartyje nebuvo nuostatų, kurios patvirtintų, kad gatvės perduodamos
bendrovei savarankiškai valdyti, nes joje kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų
atlikimą (gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo
nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą), konstatavo, kad, savivaldybei sprendžiant
dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų ir rangovui veikiant tik pagal užsakovo (savivaldybės)
nurodymus, dėl gatvės, kurioje įvyko draudžiamasis įvykis, konstrukcinių trūkumų kilusios žalos
pagal CK 6.266 straipsnį turi atsakyti tik jos savininkė – savivaldybė102.
Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Antai byloje, kurioje
žala atsirado ieškovei įkritus į neuždengtą drenažo šulinį prie daugiabučio namo, atsakovu
pripažintas drenažo sistemos, kaip melioracijos įrenginio, valdytojas (savivaldybė), kuriam jos
priežiūra buvo priskirta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis103.
Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina
nustatyti tokio susitarimo turinį. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado automobiliui
užvažiavus ant kanalizacijos šulinio kelio važiuojamojoje dalyje, kasacinis teismas panaikino
žemesnės instancijos teismų sprendimą bei nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios
instancijos teismui, nes, esant savivaldybės su įmone sudarytai atlygintinų paslaugų tiekimo
sutarčiai, pagal kurią savivaldybė pavedė jai atlikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir
eksploatavimo darbus, teismai, netyrę jos turinio ir kitų reikšmingų aplinkybių, tinkamai nenustatė
šulinio, dėl kurio atsirado žalos, savininko. Nustatę savininką, jei jis nurodytų, kad pagal sutartį
atsakomybė tenka kitam asmeniui, teismai turėtų tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal
sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi
kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės
101
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016. Teismų
102
103
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005. Teismų praktika.
2005, 25.
29
priežiūros teisė, ar šis asmuo pagal sutartį tapo atsakingas už kelio važiuojamojoje dalyje esantį
šulinį, dėl kurio trūkumų buvo apgadinta transporto priemonė ir atsirado žalos104.
Kitoje byloje, kurioje žala atsirado dėl to, kad nuo įkaitusio dūmtraukio užsidegė antro
aukšto laminato grindys, t. y. dėl pastato konstrukcinio trūkumo kilusio gaisro nuomojamose
patalpose, atsakovu buvo pripažinta pastato dalies savininkė, o ne šių patalpų nuomininkas, nes
pastarasis turėjo pareigą naudotis išnuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį, bet neturėjo
daikto savininkui priskirtos pareigos rūpintis, stebėti ir nustatyti, kad išnuomotame daikte nebūtų
statybinių, konstrukcinių ir kitokių trūkumų, bei juos šalinti105.
2.2. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą
Pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių
gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio
kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių
gyvūnų padarytą žalą. Pažymėtina, kad kai žala padaroma eismo įvykio metu dėl valstybei
nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno, 2010 m. pakeitus teisinį reglamentavimą,
valstybei taikoma atsakomybė su kalte, todėl šie atvejai apžvalgoje neanalizuojami106.
Įstatymų leidėjas pateikia tik laukinio gyvūno sąvoką – tai laisvėje gyvenantis arba
nelaisvėje laikomas laukinio gyvūno rūšies bet kurios biologinio vystymosi stadijos individas
(Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 22 dalis) 107 . Tuo tarpu
naminiais gyvūnais Lietuvos kasacinėje praktikoje pripažįstami naminiai paukščiai (vištos) 108 ,
šunys109, kt.
Pagal CK 4.41 straipsnį gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo
laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala automobiliui galimai atsirado į kelio važiuojamąją dalį
išbėgus vištai, teismai atsakovu pripažino fizinį asmenį, kuriam šis naminis paukštis priklausė
nuosavybės teise 110 . Kitoje civilinėje byloje, kurioje žala atsirado, kai vienas iš tarpusavyje
104
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015.
105
106
Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2010, Nr. XI-920. Žr. aktualią kasacinę
praktiką: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m.
spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-
133/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2012; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 3K-3-683/2013; 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-706/2015, kt.
107
Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, 1997, Nr. VIII-500.
108
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016.
109
Lietuvos Aukščiausiojo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2003.
110
30
susipjovusių šunų savininkų bandė šunis išskirti ir patyrė kūno sužalojimų (jam buvo įkąsta į koją ir
į galvą), kasacinis teismas atsakomybę be kaltės taikė žalą padariusio šuns savininkui111.
Vadovaujantis CK 6.267 straipsnio 2 dalimi, laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama
įstatymų nustatyta tvarka. Šie žalos atlyginimo santykiai reglamentuojami Lietuvos Respublikos
laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnyje 112
, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo
18 straipsnyje113, kuriuose nustatyti atsakomybės už atitinkamų gyvūnų padarytą žalą subjektai ir jų
atsakomybės sąlygos.
2.3. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą
2.3.1. Bendrieji klausimai
Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi
aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir
nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens
tyčios ar didelio neatsargumo. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, atsakomybės pagal CK
6.270 straipsnį pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius,
mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (vežimus, transporto veiklą,
tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus
visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju
neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos
padarymo kitiems pavojus. Tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą,
nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi
reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne114.
CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina nebaigtinį didesnio pavojaus šaltinių sąrašą:
didesnį pavojų aplinkiniams kelia veikla, susijusi su transporto priemonėmis, mechanizmais,
elektros, atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis, kt.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymu,
potencialiai pavojingais įrenginiais gali būti ir darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos,
įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla
111
112
Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas, 1997, Nr. VIII-498.
113
Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas, 2002, Nr. IX-966.
114
31
pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos
energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra. Įrenginiams
priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai
(2 straipsnio 1 dalis)115.
Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar
jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį
pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo
riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis 116 . Pavyzdžiui, byloje, kurioje buvo
sprendžiamas ginčas dėl žalos, atsiradusios ieškovui leidžiantis vandens pramogų parko kalneliu,
atlyginimo, konstatuota, kad atsakovas, užsiimdamas vandens pramogų parko ir pirčių komplekso
organizavimo bei administravimo veikla, kurioje naudojami vandens nusileidimo kalneliai, vykdo
rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdo didesnio
pavojaus šaltinį, todėl, kaip šio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal
CK 6.270 straipsnio taisykles117.
Šaunamasis ginklas taip pat yra didesnio pavojaus šaltinis. Byloje, kurioje nukentėjęs asmuo
reikalavo žalos atlyginimą solidariai priteisti iš nusikaltėlių, panaudojusių kitam asmeniui
priklausantį ginklą, ir ginklo savininko, kuris netinkamai saugojo šaunamąjį ginklą, kasacinis
teismas ginklo, kaip didesnio pavojaus šaltinio, savininkui taikė solidariąją atsakomybę, nes ginklo
savininkas pažeidė bendro pobūdžio pareigą užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą, juolab kad
tokia pareiga logiškai kyla iš pačių ginklų, kaip ypatingos reikšmės daiktų, kurių apyvarta ribojama
visuomenės ir valstybės saugumo, žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos poreikių, specialaus
teisinio statuso ir teisės aktuose keliamų padidintų reikalavimų ginklų bei šaudmenų savininkams ir
naudotojams (CK 6.270 straipsnio 3 dalis)118.
Atsakovas pagal CK 6.270 straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo,
valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar
kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (CK 6.270 straipsnio 2 dalis).
Tais atvejais, kai žalą sukelia didesnio pavojaus šaltinį naudojęs darbuotojas, atsakomybė be
kaltės pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį kyla darbdaviui, nes jis, o ne darbuotojas laikomas didesnio
115
Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas, 1996, Nr. I-1324.
116
2014, Nr. 41.
117
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m.
vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012.
118
2014, Nr. 41.
32
pavojaus šaltinio valdytoju. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje ieškovas prašė priteisti iš buvusio
darbdavio dėl nelaimingo atsitikimo darbe (medžio pjovimo staklėms sužalojus ranką) patirtos žalos
atlyginimą, kasacinis teismas konstatavo, kad už didesnio pavojaus šaltiniu (medžio pjovimo
staklėmis) padarytą žalą atsako darbdavys, nes jis nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai
užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinės kontrolės, neįvertino
profesinės rizikos darbo vietoje, dėl to nenumatė ir neįgyvendino prevencinių priemonių rizikai
šalinti ir mažinti – neįrengė automatinio staklių stabdymo įtaiso119.
2.3.2. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė
Lietuvoje išsamiausia kasacinė jurisprudencija suformuota dėl transporto priemonių, kaip

didesnio pavojaus šaltinio, valdytojų griežtosios deliktinės atsakomybės.
Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą transporto
priemonė – priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai
įrangai vežti. Ši sąvoka taip pat apima traktorius, savaeiges mašinas ir eismui ne keliais skirtas
transporto priemones (2 straipsnio 73 dalis) 120 . Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir
automobilio, dėl kurio valdytojų griežtosios deliktinės atsakomybės kasacinė praktika gausiausia,
sąvoka – tai motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti
arba kitoms transporto priemonėms vilkti, išskyrus motociklus, lengvuosius keturračius,
keturračius, galinguosius keturračius, mopedus, triračius, traktorius ir savaeiges mašinas.
Už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltą žalą be kaltės atsako
jos valdytojas. Transporto priemonės valdytojo sąvoka įtvirtinta Saugaus eismo automobilių keliais
įstatymo 2 straipsnio 83 dalyje: transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo,
nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.
Paprastai transporto priemonės savininkas kartu yra ir jos valdytojas, nes jis transporto priemonę
valdo nuosavybės teise. Tačiau nustačius, kad transporto priemonės valdymą jos savininkas perdavė
civilinio sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, deliktinė atsakomybė už ja padarytą žalą bus taikoma
valdymą perėmusiam jos valdytojui.
Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai žalą sukėlusios transporto priemonės
vairuotojas yra darbuotojas, atliekantis darbo funkcijas, transporto priemonės valdytoju laikomas
darbdavys. Pavyzdžiui, byloje, kurioje darbdavė iš buvusio darbuotojo regreso tvarka reikalavo
atlyginti žalą, patirtą jai geranoriškai atlyginus žalą darbuotojo eismo įvykio metu sužalotam
119
120
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, 2000, Nr. VIII-2043.
33
asmeniui, kasacinis teismas konstatavo, kad darbdavė turėjo pareigą atlyginti nukentėjusiam
asmeniui žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio – mikroautobuso – valdytoja: nors mikroautobusą
vairavo darbuotojas, tačiau jis vykdė darbo funkcijas, taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas
buvo ne atsakovas, bet ieškovė (CK 6.270 straipsnis). Darbdavei, kaip didesnio pavojaus šaltinio
valdytojai, atsirado objektyvioji civilinė atsakomybė, t. y. civilinė atsakomybė be kaltės, už nurodytu
didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), o kaip samdančiam darbuotojus
asmeniui, – netiesioginė civilinė atsakomybė už darbuotojo kaltais veiksmais padarytą žalą (CK
6.264 straipsnis). Darbdavys, atlyginęs didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytojas jis yra, jo
darbuotojo padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą (CK 6.264, 6.270 straipsniai), turi
atgręžtinio reikalavimo teisę į darbuotoją, dėl kurio kaltės atsirado žala121. Kitoje civilinėje byloje,
kurioje žala atsirado moteriai besivejant savo šuniuką iškritus pro atidarytas važiuojančio autobuso
duris ir žuvus, griežtoji deliktinė atsakomybė taikyta UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, kuriai
autobusas, kaip didesnio pavojaus šaltinis, priklausė nuosavybės teise, o autobusą vairavęs asmuo
buvo šios įmonės darbuotojas122.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.270 straipsnio 2 ir 3 dalis už transporto priemonės sukeltą žalą
tretiesiems asmenims be kaltės atsako tiek teisėtas, tiek neteisėtas jos valdytojas.
Dėl teisėto transporto priemonės valdymo perleidimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad
transporto priemonės valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar
kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavimo
ją naudotis naujam valdytojui. Vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 2 dalimi teisėtas valdymas yra
tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą
priimančiojo asmens valiai. Sandorį dėl transporto priemonės valdymo perdavimo sudarančių
asmenų valia yra ribojama CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, 6.157 straipsnyje nustatytų sutarties
laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų. Valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą
įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti transporto priemonei faktinį poveikį, savarankiškai priimti
sprendimus dėl transporto priemonės naudojimo (net ir trumpą laiką) 123 . Pavyzdžiui, civilinėje
byloje, kurioje žala atsirado eismo įvykio metu, atsakomybė be kaltės taikyta transporto priemonės
vairuotojui, bet ne kartu važiavusiam jos savininkui, nes pastarasis transporto priemonės valdymą
vairuotojui buvo perdavęs žodiniu leidimu, todėl kasacinis teismas konstatavo, kad automobilį
121
122
123
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016.
34
vairuotojas valdė patikėjimo teise ir eismo įvykio metu būtent automobilį vairavęs asmuo buvo
didesnio pavojaus šaltinio valdytojas124.
Neteisėto transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygos įtvirtintos CK
6.270 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą
žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų
asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės. Šiuo atveju už padarytą žalą
kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako tik neteisėtai transporto priemonę užvaldęs asmuo.
Neteisėtu užvaldymu laikomas transporto priemonės valdymas be valdytojo sutikimo,
leidimo ar žinios. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje, turtas, taip pat ir transporto priemonė, gali
būti užvaldytas kito asmens atvirai ar slapta, jis gali būti iš teisėto valdymo neteisėtai išgautas
panaudojant fizinę jėgą, prievartą, apgaulę, taip pat teisines priemones, pavyzdžiui, sutartis 125 .
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado eismo įvykio metu, transporto priemonės
savininkui (teisėtam valdytojui) netaikyta atsakomybė be kaltės, nes eismo įvykį sukėlusi transporto
priemonė, kurią vairavo kitas asmuo, buvo užvaldyta vagystės metu, t. y. buvo valdoma neteisėto
valdytojo126.
Teismų praktikoje daugiausia klausimų kyla dėl solidariosios transporto priemonės
valdytojų atsakomybės bei atsakomybės taikymo esant transporto priemonių sąveikai.
a) Transporto priemonės valdytojų solidarioji atsakomybė
CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo
kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, o atlyginęs
žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį
užvaldžiusio asmens.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad transporto priemonės savininko solidarioji
atsakomybė už transporto priemone padarytą žalą gali kilti ir tais atvejais, kai transporto priemonės
valdymą jis savo valia perdavė kitam asmeniui, tačiau kito asmens valdymas pripažintinas neteisėtu
dėl priežasčių, nesusijusių su neteisėtu transporto priemonės užvaldymu. Mišrioje išplėstinėje
teisėjų kolegijoje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl
žalos, padarytos eismo įvykio, kurį sukėlė teisės vairuoti transporto priemonę neturintis asmuo,
metu, atlyginimo, kasacinis teismas suformulavo taisyklę, pagal kurią tuo atveju, jeigu transporto
124
125
2003, Nr. 19.
126
35
priemonės valdymas buvo neteisėtas, tai nors ir buvo perduotas teisėto savininko (valdytojo)
valia, transporto priemonės teisėtam savininkui (valdytojui) ir neteisėtam valdytojui gali kilti
solidarioji atsakomybė už padarytą žalą – transporto priemonės valdytojas, neteisėtai leidęs
vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui, už šios transporto priemonės, kaip
didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą, nustačius likusias civilinės atsakomybės sąlygas, atsako
solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu127. Pažymėtina, kad tokiu atveju neteisėtas
transporto priemonės valdytojas atsako be kaltės pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas, tačiau valdymą neteisėtai perleidusiam asmeniui (savininkui ar valdytojui)
solidarioji atsakomybė gali kilti tik bendraisiais pagrindais, nustačius visas jo deliktinės
atsakomybės sąlygas, įskaitant kaltę, už imperatyviųjų teisės normų, draudžiančių leisti vairuoti
transporto priemones tokios teisės neturintiems asmenims, pažeidimą.
Minėtoje byloje civilinė atsakovė (motina) savo valia perdavė nuteistajam (sūnui),
praradusiam teisę vairuoti, transporto priemonę, pati jos naudojimo tuo metu nekontroliavo, todėl
kasacinis teismas konstatavo, kad sūnus savo valia transporto priemonę priėmė, pats ja naudojosi.
Nuo valdymo priėmimo nuteistasis tapo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Kadangi civilinė
atsakovė (motina) žalą padariusio eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės valdytoja,
vertinant galimybę jai atsakyti už žalą turi būti nustatytas jos atsakomybės teisinis pagrindas.
Davimas vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturintiems asmenims pažeidžia
imperatyviąsias viešosios teisės normas, todėl yra neteisėtas, civilinės atsakomybės požiūriu tai yra
neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas,
atlikti asmens, leidusio vairuoti transporto priemonę, ir neteisėtai transporto priemonę vairavusio
asmens (transporto priemonės valdytojo) veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję
faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu, todėl jų žala padaryta bendrais veiksmais ir užtraukia
solidariąją civilinę atsakomybę.
Kartu pažymėtina, kad pagal kasacinę praktiką transporto priemonės valdytojo civilinės
atsakomybės draudiko ir žalą padariusio transporto priemonės valdytojo prievolė atlyginti žalą nėra
solidarioji – tokiu atveju žalą atlygina draudikas, o žalą padaręs asmuo atsako subsidiariai – tik ta
dalimi, kurios nepadengė draudimo išmoka128.
b) Valdytojų atsakomybė transporto priemonių sąveikos atvejais
127
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016. Taip
pat žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2007.
128
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013; 2014 m. lapkričio
21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014, kt.
36
Tais atvejais, kai žala dėl dviejų ar daugiau transporto priemonių sąveikos padaroma pačiam
transporto priemonės valdytojui (valdytojams), jiems vienas kito atžvilgiu kyla atsakomybė su kalte
(CK 6.270 straipsnio 5 dalis). Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado per eismo įvykį
susidūrus automobiliui ir motociklui, kasacinis teismas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl dviejų
didesnio pavojaus šaltinių (transporto priemonių) – automobilio ir motociklo – susidūrimo, todėl
teisę į žalos atlyginimą ieškovas galėtų būti laikomas įgijusiu tik tuo atveju, jei būtų nustatytos
bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis
ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taigi, CK
6.270 straipsnio 1 dalis netaikoma tais atvejais, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir
atsiranda žala. Šiuo atveju atsakomybė be kaltės netenka prasmės, nes kiekvienas iš žalą patyrusių
asmenų – didesnio pavojaus šaltinių valdytojų – įgautų teisę į žalos atlyginimą129.
Tačiau tais atvejais, kai žala dėl transporto priemonių sąveikos atsiranda tretiesiems
asmenims, pavyzdžiui, vienos ar kelių transporto priemonių keleiviams, tų transporto priemonių
valdytojams trečiųjų asmenų atžvilgiu taikytinas solidariosios atsakomybės be kaltės režimas
vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią, jeigu žala trečiajam
asmeniui padaryta dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių
valdytojai atsako solidariai.
2.4. Atsakomybė už žalą aplinkai
2.4.1. Atsakomybės subjektai
Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams taikoma
civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę,
atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymų leidėjas nėra
įtvirtinęs ūkio subjekto sąvokos, tačiau AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gamtos išteklių
naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų
priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei
interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės,
buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pirminė būklė nustatoma pagal
turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę. Be to, AAĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
129
37
civilinė atsakomybė netaikoma asmenims, vykdantiems veiklą, kurios pagrindinė paskirtis – krašto
apsauga arba tarptautinis saugumas bei kurios vienintelė paskirtis – apsauga nuo stichinių nelaimių.
Griežtoji deliktinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą gali būti taikoma tiek juridiniams,
tiek fiziniams asmenims, kurie yra ūkio subjektai AAĮ 32 straipsnio 2 dalies prasme. Pavyzdžiui,
civilinėje byloje, kurioje žala gamtai atsirado, kai rengiant golfo laukus buvo sunaikinta žolinė
augmenija, kasacinis teismas atsakomybę be kaltės taikė juridiniam asmeniui, kuris jam
priklausančiuose sklypuose įrengė golfo laukus 130 . Kitoje civilinėje byloje atsakingais už žalą
aplinkai subjektais buvo pripažinti fiziniai asmenys (žemės sklypų savininkai) ir vieno iš jų
įgaliotas asmuo, kurie be leidimo atliko žemės nukasimo, grunto užpylimo darbus ir sunaikino bei
sužalojo kraštovaizdžio komponentus, nes įsigydamas žemės sklypą, būdamas rūpestingas ir atidus,
sklypų savininkas privalėjo išsiaiškinti specialiuosius žemės sklypo naudojimo reikalavimus131. Dar
vienoje civilinėje byloje, kurioje žala aplinkai buvo padaryta neteisėta pirties statyba ežero
pakrantėje, konstatuota, kad atsakomybė kyla žemės sklypo savininkui (fiziniam asmeniui),
vykdžiusiam statybas132.
Paaiškėjus, kad aplinkai žalą galimai padarė ir kiti subjektai, jie įtrauktini į bylą
dalyvaujančiais asmenimis. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas, spręsdamas dėl
atsakomybės subjekto už žalą, padarytą neteisėtai įrengus atliekų karjerą, nustatęs, kad žemės
sklypai, kuriuose atsakovas tvarkė nenustatytų asmenų sukrautas statybines ir buitines atliekas,
nuosavybės teise priklausė atsakovo sūnui ir kitam giminaičiui, konstatavo, kad, priklausomai nuo
nagrinėjant bylą iš naujo nustatytų faktinių aplinkybių, gali būti konstatuotas šių asmenų neteisėtas
neveikimas arba neteisėtas veikimas ir jie gali tapti atsakingi už aplinkai padarytą žalą, jeigu tokia
bus nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, turėtų spręsti, ar
yra pagrindas pasiūlyti ieškovui patraukti dalyviais (atsakovais) byloje žemės sklypų, kuriuose buvo
sukrautos atliekos, savininkus133.
2.4.2. Neteisėti veiksmai
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas

asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu
draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį
aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas
pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos
130
131
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014.
132
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2008.
133
38
išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės
konstitucinė priedermė 134 . Pagal AAĮ asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako
pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (34 straipsnio 1 dalis).
Tai reiškia, kad žalos aplinkai padarymo atveju neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu
pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje
žala atsirado, kai įrengiant golfo laukus buvo sunaikinta žolinė augmenija, kasacinis teismas
konstatavo, kad neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas žemės ūkio paskirties žemėje vykdė
ne žemės ūkio veiklą, bet įrengė golfo laukus valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje135. Kitoje
byloje neteisėtais veiksmais pripažintas kenksmingų medžiagų, susidariusių dėl medienos atliekų
deginimo, išmetimas į orą be specialaus leidimo: medienos gamykla veikė neteisėtai, nes neturėjo
teisės aktų nustatyto leidimo vykdyti ūkinę veiklą ir išmesti kenksmingas medžiagas į orą136.
Kai žala aplinkai padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, taikomos tiek specialiosios AAĮ
nuostatos, tiek nuostatos dėl didesnio pavojaus šaltinio savininko (valdytojo) atsakomybės (CK
6.270 straipsnis). Tokiu atveju CK 6.270 straipsnio nuostatos nustato atsakomybės sąlygas, o
specialūs aplinkosaugos įstatymai – tų sąlygų turinį: kas yra žala, kaip pasireiškia neteisėti
veiksmai, kt. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala aplinkai buvo padaryta dėl iš magistralinio
naftos produktų vamzdyno išsiliejusių teršalų, nenustatytiems asmenims bandžius nesankcionuotai
prisijungti prie vamzdyno, kasacinis teismas konstatavo, kad magistraliniais vamzdynais vykdoma
naftos produktų gabenimo veikla priskiriama prie vykdomų potencialiai pavojingais strateginę
reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, ir vamzdyno savininkui taikė griežtąją
deliktinę atsakomybę CK 6.270 straipsnio pagrindu137.
2.4.3. Žala
Žalą aplinkai reglamentuoja specialūs teisės aktai, kuriuose įtvirtinta žalos aplinkai samprata
savo bendraisiais požymiais (žala – atitinkamų objektų sunaikinimas, jų vertės sumažėjimas,
savybių pablogėjimas) atitinka bendrąją žalos sampratą civilinėje teisėje 138 . Kaip nurodoma
134
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas byloje Nr. 14/02.
135
136
137
138
AAĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis
neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių palankiai apsaugos būklei, taip pat biologinės
įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei,
mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos
Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos jūros aplinkos
apsaugos įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja
(į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams ar kitoms jų funkcijoms.
39
kasacinėje praktikoje, siekdamas įrodyti žalą aplinkai kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas
privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį139. Sprendžiant klausimą, ar yra
padaryta žala aplinkai, vadovaujantis AAĮ 32 straipsnio nuostatomis, būtina nustatyti vieną iš šių
elementų: neigiamą gamtos elementų pokytį arba šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų
aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą 140 . Tai reiškia, kad, nenustačius bent vieno elemento, žala
aplinkai laikoma neįrodyta.
Nuostolių dydžio nustatymas žalos aplinkai atveju pasižymi tam tikra specifika, nes
kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į tai, ar žalą padaręs subjektas laikėsi pareigos imtis priemonių
išvengti žalos ir atkurti aplinkos būklę, kuri įtvirtinta AAĮ 32 straipsnio 3 dalyje. Aiškindamas šios
pareigos turinį ir taikymo sąlygas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad visų pirma turi būti siekiama
atkurti aplinkos būklę, t. y. pagal galimybes atkurti pirminę aplinkos padėtį, likviduoti atsiradusius
neigiamus aplinkos ar jos elementų pokyčius, atkurti buvusias jos funkcijas, naudingąsias savybes.
Ir tik nesant galimybės atkurti aplinkos būklę arba ją atkūrus tik iš dalies – atlyginti visus patirtus
nuostolius 141 . Tai reiškia, kad žalą aplinkai padariusio asmens atlikti veiksmai siekiant atkurti
aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį nuostolių dydį. Civilinėje byloje, kurioje žala
aplinkai atsirado į vandens telkinius išsiliejus dyzelinui, kasacinis teismas, nustatęs, kad žalą
padaręs subjektas surinko dalį naftos produktų teršalų, konstatavo, kad apskaičiuojant galutinį žalos
dydį turi būti iš pradinės paskleistų teršalų į aplinką žalos vertės atimama ne žalą padariusio
asmens atliktų veiksmų ir priemonių, skirtų taršai neutralizuoti ir jos padariniams sušvelninti, vertė,
o šių teršėjo atliktų veiksmų ir priemonių sukelto efekto vertė, t. y. įvertintina ir įskaitytina į
atlygintiną žalą tai, kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos padarinius
aplinkai bei kokia apimtimi galiausiai buvo atkurta aplinkos būklė142. Pagal 2018 m. įsigaliojusią
AAĮ 32 straipsnio 3 dalies, nustatančios pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta
žalos ir atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, redakciją, įvedamas naujas kriterijus, nustatant
asmens pareigą imtis priemonių žalai atlyginti – žala, daranti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai,
nuo kurio priklauso žalą aplinkai padariusio subjekto atsakomybės apimtis143.
139
140
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008, 2010 m.
balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010, kt.
141
142
143
Tais atvejais, kai žala aplinkai pripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, šią žalą aplinkai
padaręs asmuo privalo savo išlaidomis imtis veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai
veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos
aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos
atkūrimo priemonių aplinkos ministro nustatyta tvarka nepaisant to, kad žalą aplinkai lėmė teršimas, kuris buvo
leidžiamas ir atitiko leidimo sąlygas ir teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, taikytus teršimo metu.
40
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai žala padaroma aplinkai, tokia
žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek
šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai144. Žalos aplinkai apskaičiavimo tvarka nustatyta
AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje. Pagal 2018 m. įsigaliojusią šio straipsnio redakciją žala aplinkai
vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą
metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą,
natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba)
kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą
siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar
tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo
priemones145. Aplinkai padarytos žalos dydis apskaičiuojamas diferencijuotai, vadovaujantis teisės
aktų patvirtintais įkainių ir nuostolių sudėjimo metodais. Įkainių metodas taikomas tuomet, kai
norminiuose teisės aktuose nustatytos konkrečios pinigų sumos už žalą atskirų rūšių gamtos
ištekliams ir sudėtingų skaičiavimų atlikti nereikia, pavyzdžiui, toks metodas įtvirtintas Fizinių ir
juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio
apskaičiavimo metodikoje146, Žalos, padarytos laukinei augalijai, apskaičiavimo tvarkoje147. Miškui
ar laukinei augalijai padarytos žalos dydis apskaičiuojamas pagal šiuose teisės aktuose nustatytus
įkainius, kurie dauginami iš tam tikrų koeficientų.
Nuostolių sudėjimo metodas taikomas, kai atlygintinų nuostolių suma apskaičiuojama
pagal patvirtintose metodikose nustatytas formules, sudėjus nuostolių sumas. Nuostolių sudėjimo
metodo esmė – nuostoliai susideda iš įvairių komponentų ir, norint apskaičiuoti bendrą nuostolių
sumą, taikomos įvairios formulės. Šis metodas taikomas skaičiuojant žalą, padarytą aplinkai
užteršus vandens telkinius, atmosferos orą ar žemę, taip pat sunaikinus ar sužalojus gamtinius
kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, nes būtent tokiais atvejais neįmanoma iš karto nustatyti
aplinkai padarytos žalos dydžio. Kiekvienu atveju reikia nustatyti ir įvertinti daugybę veiksnių
Tais atvejais, kai žala aplinkai nepripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, žalos aplinkai
atlyginimo dydis neskaičiuojamas ir nereikalaujama jos atlyginti, taip pat nereikalaujama imtis veiksmų, užtikrinančių
teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą
siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų
funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių, jei žalą aplinkai lėmė teršimas, kuris buvo aiškiai
leidžiamas ir visiškai atitiko leidimo sąlygas ir teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, taikytus
teršimo metu. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo Nr. I-2223 32 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymas,
2017, Nr. XIII-703.
144
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014.
145
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo Nr. I-2223 32 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2017, Nr. XIII-
703.
146
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymas „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų
neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio metodikos patvirtinimo“, 2014, Nr. D1-249.
147
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymas „Dėl Žalos, padarytos laukinei
augalijai, apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“, 2014, Nr. 179.
41
(teršalų rūšį, kiekį ir kt.). Nuostolių sudėjimo metodas įtvirtintas Aplinkai padarytos žalos
atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikoje 148 bei Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus
gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikoje149.
Žalos aplinkai apskaičiavimo metodikose nustatyti dydžiai gali būti paneigiami tik
išimtiniais atvejais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žalos aplinkai atvejais žalos dydis
nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios
naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo,
teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas tam
tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių, jeigu atsakovas
patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius150.
2.5. Atsakomybė už žalą dėl teismo ir kitų teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų
CK 6.272 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų

teisminės valdžios ir teisėsaugos institucijų veiksmų: CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta
valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų
baudžiamajame ir administraciniame procese, kyla nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo
pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, tuo tarpu pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį
valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą,
kyla tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Šios dvi deliktų
grupės aptartinos atskirai.
2.5.1. Baudžiamasis ir administracinių nusižengimų bylų procesas
Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo
kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos
priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė
visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šiose
nuostatose pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m.
rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą
148
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymas „Dėl Aplinkai padarytos žalos
atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, 2002, Nr. 471.
149
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymas „Dėl Žalos aplinkai, sunaikinus ar
sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, 2014, Nr. D1-269.
150
42
padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti
išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja
konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta151.
Neteisėti veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas
ir kitų procesinės prievartos priemonių (BPK XII skyrius) taikymas (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Iš
administracinių nusižengimų bylų procese padarytų veiksmų tik neteisėtas administracinio arešto
paskyrimas užtraukia valstybei pareigą atlyginti žalą vadovaujantis CK 6.272 straipsniu.
Pavyzdžiui, valstybei atsakomybė CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu taikyta byloje, kurioje
neturtinė žala asmeniui atsirado jam paskyrus areštą administracinio nusižengimo byloje, vėliau
nutrauktoje dėl senaties termino skirti nuobaudą pabaigos152.
Kitokie neteisėti veiksmai administracinių nusižengimų bylų procese gali užtraukti valstybės
ar savivaldybės institucijos atsakomybę vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis.
Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas
vertintinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija)
garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Antai byloje, kurioje ieškovas prašė priteisti iš valstybės
žalos atlyginimą dėl neteisėto sulaikymo, kasacinis teismas, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus
Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl sulaikymo teisėtumo153.
Specifiniai valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų
veiksmų baudžiamajame procese, taikymo kriterijai suformuluoti kasacinėje praktikoje.
Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės
atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje,
kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo
pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas reikalavo žalos, kilusios dėl nepagrįsto suėmimo ir neteisėtų
procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, atlyginimo, pradedant jo baudžiamąjį
persekiojimą ir taikant suėmimą buvęs pagrindas įtarti jį padarius nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK
150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio seksualinis prievartavimas), konstatuotas remiantis ikiteisminio
tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiagoje buvusiais ieškovą kaltinančiais duomenimis
(nukentėjusio mažamečio motinos pareiškimu policijai, jos ir nepilnamečio nukentėjusiojo
parodymais), kasacinis teismas nurodė, kad įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties
lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti, nes tai įvyksta
151
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04.
152
153
43
vėlesnėje proceso stadijoje, o baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas154.
Tačiau kitoje byloje, kurioje ieškovė prašė priteisti žalos, patirtos dėl jos atžvilgiu pradėto, o vėliau
nutraukto ikiteisminio tyrimo ir taikytų prievartos priemonių (sulaikymo, kratos, nušalinimo nuo
darbo ir kt.), atlyginimo, kasacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes
bylą nagrinėję teismai išsamiai netyrė, ar, sulaikant kasatorę, buvo pagrindas įtarti ją padarius
nusikalstamą veiką (įtarimas pareikštas dėl to, kad ji, eidama muitinės inspektoriaus pareigas,
patikrino tik krovinio dokumentus, bet nenuėmė plombos ir nepatikrino vežamo krovinio), nenustatė
šiuo aspektu esminių aplinkybių155.
Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo
veiksmų neteisėtumo baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis veiksmas, dėl
kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai – civilinę bylą
nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo
nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl
kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos156.
Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu
preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję
procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio157. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado
bendrovės vadovui iškėlus baudžiamąją bylą ir areštavus įmonės turtą, kasacinis teismas nurodė,
kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo
prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos
iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės
prievartos priemonės, buvo neteisėti158. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės,
gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji
baudžiamajame procese159.
Kadangi CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas,
valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios
154
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018; taip pat žr.
2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015.
155
156
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013.
157
Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002; 2007 m.
balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-
393-378/2015, kt.
158
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. lapkričio
159
44
pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar
neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais
taikytinos tiek bendrosios pirmiau šiame skyriuje nurodytos kasacinėje jurisprudencijoje
suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus –
pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui. Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas
(advokatas) reikalavo žalos, atsiradusios dėl jo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo, atlyginimo,
kasacinis teismas konstatavo, kad teisėsaugos institucijų padaryta klaida neturėjo esminės ir
lemiamos reikšmės asmens teisių pažeidimui: klaidingas nusikalstamos veikos datos nurodymas
pranešime apie įtarimą vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti pagrindo konstatuoti, jog
buvo pažeista ieškovo procesinė teisė į gynybą ar kad teisingos datos nurodymas būtų buvęs
pagrindas pakeisti kaltinimą ar taikytą procesinės prievartos priemonę160.
Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos
pažeidė tarptautinius susitarimus. Spręsdamas dėl nurodytų valstybės pareigūnų atsakomybės už
žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso metu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad
Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės
sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o
juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą161. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pareigūnų
atsakomybės nereglamentuoja specialiosios teisės normos, teismai vertina pateiktus faktus apie
galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių
susitarimų kontekste ir nustatę, kad minėti teisės aktai nustato atsakomybę už panašius veiksmus,
pagal analogiją taiko CK 6.272 straipsnio nuostatas (CK 1.8 straipsnio 1 dalis).
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros
pareigūnams apribojus asmens nuosavybės teisę į patalpas, išnuomotas įmonei, kurios darbuotojams
buvo pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime, kasacinis teismas, vadovaudamasis Konvencijos
I protokolo 1 straipsnio nuostatomis dėl nuosavybės apsaugos, konstatavo neteisėtus veiksmus, nes
esant reikalui saugoti daiktinius įrodymus, pareigūnai turėjo pasirūpinti tam reikalingomis
patalpomis – susitarti su ieškovu dėl tokių patalpų naudojimo pagrindo (pavyzdžiui, nuomos
sutarties sudarymo) ir dėl to ieškovo patiriamų nuostolių atlyginimo, nes ilgalaikio nuosavybės
teisių apribojimo pagrindas negali būti procesiniai veiksmai (krata, poėmis, daiktų apžiūra ir
pan.)162. Neteisėti teisėsaugos institucijų veiksmai pažeidus Konvencijos nuostatas dėl kankinimų
160
161
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007. Teismų praktika.
2007, Nr. 27; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008; kt.
162
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013. Teismų
praktika. 2013, Nr. 41. Taip pat žr. 2009 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009.
45
draudimo buvo konstatuoti byloje, kurioje žala atsirado tėvui nužudžius mažamečių vaikų motiną,
nes Lietuvos valstybės policijos pareigūnai laiku neatvyko pagal kreipimąsi dėl
pagalbos: Konvencijos 3 straipsnis apima veiksmingą asmens apsaugą nuo trečiojo asmens
nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią
tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti163.
2.5.2. Civilinis procesas
Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina
valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 straipsnio
2 dalis). Šiose nuostatose nurodyti neteisėti veiksmai dėl žalos, padarytos nagrinėjant civilinę bylą,
gali būti susiję su civilinio ieškinio priėmimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, teismo
sprendimo priėmimu, jo vykdymu, civilinės bylos užbaigimu nenagrinėjus ieškinio iš esmės ir pan.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala darbdaviui atsirado dėl teisėjo atostogų užsitęsus darbo
bylai, kurioje atleistam darbuotojui iš darbdavio buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už
priverstinės pravaikštos laiką, kasacinis teismas nustatė visas valstybės civilinės atsakomybės
sąlygas, tarp jų neteisėtus teismo veiksmus, nes gautas ieškinys buvo paskirtas teisėjui paskutinę
dieną prieš jo atostogas ir tai lėmė, kad, pažeisdamas CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą,
teismas keturiasdešimt dienų darbo byloje neatliko jokių veiksmų dėl pareiškimo priėmimo164.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalies
nuostatos pagal įstatymo analogiją taikytinos ir sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už žalą,
atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant administracinę bylą. Antai vienoje
byloje buvo pripažinta, kad civilinę bylą nagrinėję teismai, vertindami administracinių teismų
teisėjų veiksmus nagrinėjant administracinę bylą dėl nuosavybės teisų į žemę atkūrimo, pagrįstai
nenustatė teisėjų kaltų veiksmų, nes ieškovo nurodyti administracinio teismo teisėjų pažeidimai
buvo labiau susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais,
todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas iš esmės siekia iš naujo
išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės atkūrimo proceso165.
Valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų civiliniame procese,
atlygina tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK
6.272 straipsnio 2 dalis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik jam padarius akivaizdžią ir
163
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016. Teismų
164
165
46
šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje, vertinant klaidos
akivaizdumą ir šiurkštumą atsižvelgtina į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą,
nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą ir kt. Sprendžiant teisėjo kaltės
klausimą, taip pat būtina nustatyti, kad teisėjas ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas
teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip 166. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje
žala atsirado ieškovui pagal įsiteisėjusį apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuris kasacine
tvarka buvo panaikintas, sumokėjus bylinėjimosi išlaidas, kasacinis teismas teisėjų kaltės nenustatė,
nes bylą nagrinėjusių teismų išvadų dėl įrodymų vertinimo nesutapimas, neaiškumas dėl to, kokį
poįstatyminį aktą reikėjo taikyti byloje, bei tai, kad kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos
teismo nutartį, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės
aiškinimo ir taikymo klaidą167.
Pagal nutarimo „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 punktą
bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal
įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija168.
III. IŠVADOS
1. Deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti
veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme numatyta atsakomybė be
kaltės, tai – vadinamoji griežtoji deliktinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje pateikiami išaiškinimai dėl šių griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų: statinių
savininko (valdytojo) atsakomybės (CK 6.266 straipsnis), atsakomybės už naminių gyvūnų
padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
(CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybės (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl
atsakomybės už aplinkai padarytą žalą (Aplinkos apsaugos įstatymas).
2. Deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys) griežtosios
deliktinės atsakomybės atvejais pasižymi tam tikra specifika.
2.1. Taikant civilinę atsakomybę pirmiausia nustatomi neteisėti veiksmai, kuriais deliktinės
atsakomybės aspektu gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia
imperatyviųjų teisės normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo
166
167
168
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose
nustatymo“, 2014, Nr. 1054.
47
pareigą. Griežtosios deliktinės atsakomybės atveju ieškovas turi įrodyti, kad žala kilo dėl
atsakovo neteisėtų veiksmų. Nors deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio
asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos
dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra
pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę.
2.2. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji gali būti padaroma turtui arba asmeniui.
Negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri paprastai atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram
turtui, turtinės teisės įgyvendinimui, papildomas rezultatas. Žala asmeniui atsiranda dėl
nematerialių vertybių – gyvybės, sveikatos, teisės į vardą, atvaizdą, privatų gyvenimą –
pažeidimo. Žala asmeniui gali būti ne tik turtinė, bet ir neturtinė (CK 6.250 straipsnio
1 dalis). Turtinės žalos atlyginimo apimtį asmens sveikatos sužalojimo atveju
reglamentuoja CK 6.283 ir 6.285 straipsniai, o gyvybės atėmimo atveju – CK 6.284 ir
6.291 straipsniai. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Nuostoliai gali būti apskaičiuoti abstrakčiai arba konkrečiai. Rungimosi civiliniame procese
principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo
įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK
178 straipsnis), todėl žalos fakto ir nuostolių dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam
asmeniui. Jeigu žalos faktas įrodytas, tačiau nuostolių dydžio įrodyti ieškovas objektyviai
negali, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
2.3. Civilinė atsakomybė kyla tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra
priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys preziumuojamas. Priežastinis
ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, CK
6.6 straipsnio 3 dalis) ir alternatyviųjų priežasčių atvejais (CK 6.279 straipsnio 4 dalis).
Netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas, kai žala padaryta keleto asmenų veiksmais, ir
apima dvi skirtingas teisines situacijas. Pirma, kai bendra žala kyla dėl vieno asmens
tiesioginio veiksmo ir antrojo asmens neveikimo (sąlygų sudarymo žalai kilti), šiuo atveju
netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas tarp sudariusio sąlygas žalai kilti asmens
veiksmų ir žalos, o nustačius tokį ryšį bendrininkams kyla solidarioji atsakomybė. Antra,
netiesioginis priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas, kai dėl asmens veiksmų ar
neveikimo jau padaryta žala tik padidėja, ir padidėjimas gali būti atribotas nuo pirminės
žalos. Šiuo atveju bendrininkams taikoma dalinė atsakomybė, nes žala yra dali.
3. Pagal bendrąją taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet
deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK
6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė
48
susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Kadangi objektyvaus
bendrininkavimo atveju visa žala atsiranda tik dėl kelių nepriklausomų vienas nuo kito asmenų
veiksmų, žala yra nedaloma (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, CK 6.6 straipsnio 3 dalis, CK
6.270 straipsnio 3 ir 4 dalys). Pažeidėjų veiksmų bendrumas, dėl kurio taikoma solidarioji
atsakomybė, gali pasireikšti ir subjektyvaus bendrininkavimo forma, kai keli asmenys turi
bendrą ketinimą padaryti žalą (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
4. Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina
nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo, tačiau įstatymų leidėjas nepateikia statinio
trūkumų ar jo sugriuvimo sąvokų, jos atskleidžiamos kasacinėje praktikoje. CK 6.266 straipsnio
2 dalyje nustatyta nuginčijama prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad statinio savininkas
(valdytojas) yra viešame registre nurodytas asmuo, taigi žalą patyrusiam asmeniui, kol
prezumpcija nenuginčyta, šio fakto nereikia įrodinėti.
4.1. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatas už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės
atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis).
Deliktinės atsakomybės už daugiabučio namo trūkumais padarytą žalą rūšis priklauso nuo
to, ar žala padaryta dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų, ar dėl vienam iš butų ar
patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančio buto ar kitų patalpų trūkumų. Jeigu žala
atsirado ne dėl bendrojo naudojimo objektų, o dėl vienam savininkui priklausančio buto ar
kitų patalpų daugiabučiame name trūkumų, šio buto (patalpų) savininkui taikoma griežtoji
deliktinė atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį. Patalpų užliejimo atvejais griežtoji
deliktinė atsakomybė patalpų, kuriose įvyko vandentiekio avarija, savininkui gali kilti ir
neįrodžius konkrečių trūkumų, lėmusių žalos atsiradimą, – ieškovui užtenka įrodyti, kad
žala kilo iš atsakovo valdomų patalpų. Kai žala padaroma vienam iš bendraturčių
asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (pavyzdžiui, butui) dėl bendrojo
naudojimo objekto trūkumų, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos.
4.2. Kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui, už statinio trūkumų
sukeltą žalą pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį atsako valdytojas. Sprendžiant, ar buvo
perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo prasme, reikia nustatyti, ar
valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti pastato saugumą. Tačiau valdytoju
nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl
kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui
savarankiškai valdyti. Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu.
Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti
tokio susitarimo turinį.
49
5. Pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų
padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kai žala padaroma eismo įvykio metu
dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno, 2010 m. pakeitus teisinį
reglamentavimą, valstybei taikoma atsakomybė su kalte. Vadovaujantis CK 6.267 straipsnio
2 dalimi, laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Šie žalos
atlyginimo santykiai reglamentuojami Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnyje ir Medžioklės
įstatymo 18 straipsnyje.
6. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams
(transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų
medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.
6.1. Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar
jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams (pavyzdžiui, vandens
pramogų parko kalnelis, šaunamasis ginklas, kt.). Atsakovas pagal CK 6.270 straipsnį yra
didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės,
patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties
pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai žalą
sukelia didesnio pavojaus šaltinį naudojęs darbuotojas, atsakomybė be kaltės pagal CK
6.270 straipsnio 1 dalį kyla darbdaviui, nes jis, o ne darbuotojas laikomas didesnio pavojaus
šaltinio valdytoju.
6.2. Lietuvoje išsamiausia kasacinė jurisprudencija suformuota dėl transporto priemonių, kaip
didesnio pavojaus šaltinio, valdytojų griežtosios deliktinės atsakomybės. Už transporto
priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltą žalą be kaltės atsako jos valdytojas.
Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar
kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Nustačius, kad
transporto priemonės valdymą savininkas perdavė civilinio sandorio ar kitu teisėtu
pagrindu, deliktinė atsakomybė už ja padarytą žalą bus taikoma valdymą perėmusiam jos
valdytojui. Pagal CK 6.270 straipsnio 2 ir 3 dalis už transporto priemonės sukeltą žalą
tretiesiems asmenims be kaltės atsako tiek teisėtas, tiek neteisėtas jos valdytojas.
6.3. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo
kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, o
atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio
pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Transporto priemonės savininko solidarioji
atsakomybė už transporto priemone padarytą žalą gali kilti ir tais atvejais, kai transporto
priemonės valdymą jis savo valia perdavė kitam asmeniui, tačiau kito asmens valdymas
50
pripažintinas neteisėtu dėl priežasčių, nesusijusių su neteisėtu transporto priemonės
užvaldymu (pavyzdžiui, asmuo, kuriam perduotas valdymas, neturi teisės vairuoti
transporto priemonę). Tais atvejais, kai žala dėl dviejų ar daugiau transporto priemonių
sąveikos padaroma pačiam transporto priemonės valdytojui (valdytojams), jiems kyla
vienas kitam atsakomybė su kalte (CK 6.270 straipsnio 5 dalis), tačiau kai žala dėl
transporto priemonių sąveikos atsiranda tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, vienos ar kelių
transporto priemonių keleiviams, tų transporto priemonių valdytojams trečiųjų asmenų
atžvilgiu taikytinas solidariosios atsakomybės be kaltės režimas CK 6.270 straipsnio
4 dalies pagrindu.
7. Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą
aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme
numatytus atvejus. Griežtoji deliktinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą gali būti taikoma
tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, kurie yra ūkio subjektai AAĮ prasme. Žalos aplinkai
padarymo atveju neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės
normos ir reikalavimai. Kai žala aplinkai padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, CK
6.270 straipsnio nuostatos įtvirtina atsakomybės sąlygas, o specialūs aplinkosaugos įstatymai –
tų sąlygų turinį: kas yra žala, kaip pasireiškia neteisėti veiksmai, kt. Žalą aplinkai reglamentuoja
specialūs teisės aktai, kuriuose įtvirtinta žalos aplinkai samprata savo bendraisiais požymiais
(žala – atitinkamų objektų sunaikinimas, jų vertės sumažėjimas, savybių pablogėjimas) atitinka
bendrąją žalos sampratą civilinėje teisėje. Nuostolių dydžio nustatymas žalos aplinkai atveju
pasižymi tam tikra specifika, nes kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į tai, ar žalą padaręs
subjektas laikėsi pareigos imtis priemonių žalai išvengti ir aplinkos būklei atkurti. Aplinkai
padarytos žalos dydis apskaičiuojamas diferencijuotai, vadovaujantis teisės aktų patvirtintais
įkainių ir nuostolių sudėjimo metodais. Žalos aplinkai apskaičiavimo metodikose nustatyti
dydžiai gali būti paneigiami tik išimtiniais atvejais.
8. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir
teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame ir administraciniame procese, kyla
nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, tuo
tarpu pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ar
teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, kyla tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito
teismo pareigūno kaltės.
8.1. Neteisėti veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėtas nuteisimas, suėmimas,
sulaikymas ir kitų procesinės prievartos priemonių (BPK XII skyrius) taikymas (CK
6.272 straipsnio 1 dalis). Iš administracinių nusižengimų bylų procese padarytų veiksmų tik
51
neteisėtas administracinio arešto paskyrimas užtraukia valstybei pareigą atlyginti žalą
vadovaujantis CK 6.272 straipsniu. Kitokie neteisėti veiksmai administracinių nusižengimų
bylų procese gali užtraukti valstybės ar savivaldybės institucijos atsakomybę vadovaujantis
CK 6.271 straipsnio nuostatomis. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių
veiksmų teisėtumas vertintinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Specifiniai valstybės atsakomybės už
žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese,
taikymo kriterijai suformuluoti kasacinėje praktikoje. Pirma, sprendžiant dėl valstybės
civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio
1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis
persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė
nusikalstamą veiką. Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo
ir teismo veiksmų neteisėtumo baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis
veiksmas, dėl kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta
tvarka. Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu
preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu
susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio.
8.2. Kadangi CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas,
valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė
bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo
veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos
atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus –
pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui. Tais atvejais, kai pareigūnų
atsakomybės nereglamentuoja specialiosios teisės normos, teismai vertina pateiktus faktus
apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
tarptautinių susitarimų kontekste ir, nustatę, kad minėti teisės aktai nustato atsakomybę už
panašius veiksmus, pagal analogiją taiko CK 6.272 straipsnio nuostatas (CK 1.8 straipsnio
1 dalis).
8.3. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina
valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK
6.272 straipsnio 2 dalis). Šiose nuostatose nurodyti neteisėti veiksmai dėl žalos, padarytos
nagrinėjant civilinę bylą, gali būti susiję su civilinio ieškinio priėmimu, laikinųjų apsaugos
priemonių taikymu, teismo sprendimo priėmimu, jo vykdymu, civilinės bylos užbaigimu
52
nenagrinėjus ieškinio iš esmės ir pan. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik jam
padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas
Pritarta 2018 m. gegužės 23 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime
53

2018 Grieztosios Atsakomybes Apzvalga

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

2018 Grieztosios Atsakomybes Apzvalga

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI

LIETUVOS KASACINĖJE JURISPRUDENCIJOJE

I. BENDROSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS

1.1. Neteisėti veiksmai ir kaltė

1.2. Nukentėjusiojo kaltė

1.3. Žala ir nuostoliai

1.4. Priežastinis ryšys

1.5. Solidarioji atsakomybė

II. ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI

2.1. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė

2.1.1. Statinių trūkumai

2.1.2. Atsakomybės subjektai

a) Statinio savininkas (savininkai)

2.2. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą

2.3. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą

2.3.1. Bendrieji klausimai

2.3.2. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė

Lietuvoje išsamiausia kasacinė jurisprudencija suformuota dėl transporto priemonių, kaip

a) Transporto priemonės valdytojų solidarioji atsakomybė

b) Valdytojų atsakomybė transporto priemonių sąveikos atvejais

2.4. Atsakomybė už žalą aplinkai

2.4.1. Atsakomybės subjektai

2.4.2. Neteisėti veiksmai

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas

CK 6.272 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų

2.5.1. Baudžiamasis ir administracinių nusižengimų bylų procesas

2.5.2. Civilinis procesas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Pritarta 2018 m. gegužės 23 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime

You might also like