2014 Balandis S

Teismų praktikos 2014 m.
balandžio mėnesio aktualijos
BENDROSIOS NUOSTATOS ................................................................................................................... 2
ASMENYS ................................................................................................................................................... 4
ŠEIMOS TEISĖ .......................................................................................................................................... 9
DAIKTINĖ TEISĖ.................................................................................................................................... 12
PAVELDĖJIMO TEISĖ .......................................................................................................................... 17
PRIEVOLIŲ TEISĖ ................................................................................................................................. 20
DELIKTŲ TEISĖ ..................................................................................................................................... 39
SUTARČIŲ TEISĖ ................................................................................................................................... 42
BANKROTO TEISĖ ................................................................................................................................ 43
DARBO TEISĖ ......................................................................................................................................... 45
VIEŠIEJI PIRKIMAI............................................................................................................................... 50
INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ ............................................................................................. 53
CIVILINIO PROCESO TEISĖ ............................................................................................................... 54
1
BENDROSIOS NUOSTATOS
Dėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies taikymo sandorį pripažįstant negaliojančiu
CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio

sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises
apsimestinio sandorio pagrindu. Tokia nuostata saugomos sąžiningų asmenų, kurie, nežinodami,
kad sandoris fiktyvus, įgyja pagal kitą sandorį teises iš asmens, kuriam tos teisės nepriklauso arba
priklauso kitokios apimties (turinio). Visa neigiamų padarinių rizika tokiu atveju perkeliama
apsimestinio sandorio šalims. Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių
kontekste CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apsauga kasatoriui netaikytina. CK 1.87 straipsnio
3 dalyje reglamentuojama situacija, kai tretieji asmenys įgyja teises apsimestinio sandorio
pagrindu. Tokiais pripažintini atvejai, kai asmuo įgyja turtą nuosavybės teise arba galimybę jį
naudoti ar valdyti kitais pagrindais, apsimestinio sandorio objektu esantis turtas įkeičiamas, kitaip
disponuojama turtu arba įgyjama iš apsimestinio sandorio kylančių ar su juo susijusių teisių.
Nagrinėjamu atveju apsimestinio sandorio pagrindu kasatorius jokių teisių neįgijo, apsimestine
pripažintos Sutarties objektas nebuvo jam perleistas ar kitaip juo disponuojama. Ta aplinkybė, kad
kasatorius yra atsakovo kreditorius ir jo naudai vykdomas išieškojimas iš atsakovo turto, inter alia
iš apsimestine pripažintos Sutarties objektu buvusio sodo namelio ir 0,0825 ha žemės sklypo,
nereiškia, jog kasatorius įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu, o pritaikius niekinio sandorio
padarinius, šios teisės bus pažeistos. Kasatoriaus teisė išsiieškoti iš atsakovo priteistą skolą
nepažeista, ji išlieka, tokią teisę kasatorius galės įgyvendinti iš atsakovui bendrosios jungtinės
nuosavybės teise priklausančios turto dalies.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio
2 d. nutartis civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014.
Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir ieškinio senaties taikymo reikalavimams

priteisti periodinės netekto darbingumo kompensacijos skolą
Pagal bendrąją taisyklę nukentėjusiojo teisė į periodinę netekto darbingumo kompensaciją

atsiranda nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos (remiantis Žalos atlyginimo dėl nelaimingų
atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ŽANADSPLLĮ) 22
straipsnio redakcija, galiojusia nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.) arba nuo
darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo
dienos (remiantis ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2005 m. liepos 1 d.),
tačiau ne nuo nukentėjusiojo kreipimosi į darbdavį ar nuo darbdavio sprendimo dėl kompensacijos
mokėjimo dienos. Nukentėjusysis, kreipęsis į darbdavį praėjus trejiems metams nuo teisės į
kompensaciją atsiradimo dienos, praranda teisę atgauti kompensacijos įsiskolinimą, tačiau
nepraranda teisės į kompensaciją per se – ji jam mokama nuo kreipimosi į darbdavį dienos. Pagal
ŽANADSPLLĮ 21 straipsnį nukentėjusio kreipimasis su pareiškimu yra numatytas tam, kad
darbdavys galėtų priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo ir apskaičiuoti mokėtinos kompensacijos
dydį. Tačiau nei nukentėjusio kreipimasis, nei darbdavio sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo
nėra nukentėjusiojo subjektinę teisę ir atitinkamai priešpriešinę darbdavio pareigą sukuriantys
veiksniai, o tik esamos teisės ir pareigos įgyvendinimo aktai. Jei darbdavys kompensaciją faktiškai
pradeda mokėti nesant atskiro nukentėjusiojo kreipimosi, tai reiškia, kad darbdaviui pakako
2
duomenų sprendimui dėl kompensacijos mokėjimo priimti, ir kad toks sprendimas yra priimtas.
Dėl to nukentėjusiajam neatsiranda poreikio papildomai kreiptis į darbdavį dėl kompensacijos
mokėjimo ar atlikti kokius nors papildomus veiksmus tam, kad jo teisė būtų įgyvendinta. Byloje
nustatyta, kad nors po nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo 1997 m. liepos 18 d. ar po
profesinio darbingumo netekimo nustatymo 1998 m. sausio 27 d. ir 2005 m. gegužės 3 d.
kasatorius į atsakovą formaliai nesikreipė, tačiau atsakovas kompensaciją mokėjo nuo netekto
darbingumo nustatymo, t. y. nuo 1998 metų sausio mėnesio. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad
kasatorius privalėjo kokia nors forma papildomai kreiptis į atsakovą dėl kompensacijos mokėjimo
ar atlikti kokius nors papildomus veiksmus siekiant įgyti ar įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą.
Gindamas savo ginčijamą teisę į periodinę netekto darbingumo kompensaciją kasatorius kreipėsi
į teismą 2012 m. rugsėjo 7 d., teigė, kad ši jo teisė pažeidžiama nuo 2008 m. spalio 1 d. atsakovui
mokant ne visą kompensaciją. Teismai neturėjo pagrindo taikyti ieškinio senaties kasatoriaus
reikalavimui priteisti skolą, susidariusią už kompensacijos nepriemokas per paskutinių trejų metų
laikotarpį iki kasatoriaus kreipimosi į teismą dienos. Konstatavus, kad teisę į kompensaciją
kasatorius įgijo nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos – 1997 m. liepos 18- osios, o ši teisė
suponavo atsakovo pareigą ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka mokėti
periodinę netekto darbingumo kompensaciją kas mėnesį, kasatoriaus reikalavimas priteisti
kompensacijos nepriemokas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d.
laikytinas pareikštu nepraleidus nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino [CK 1.125
straipsnio 8 dalis].
2 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Stamona“, bylos Nr. 3K-3-173/2014.
Dėl sąlygų pripažinti negaliojančiais obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų

apmokėjimo sandorius kaip sudarytus dėl suklydimo
Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose pirmiausia turi

būti įvertintas finansų tarpininko elgesys, t. y. nustatant, kokias informacines pareigas jis turėjo ir
kaip jas vykdė, įvertinant, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes,
galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. Remiantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo
(toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis, finansų tarpininkas turi
aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti
siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų
priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones,
įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines
priemones. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems
investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir
kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti
pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta,
t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų,
kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta
informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas
aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Konstatuotina, kad tinkamos informacijos atskleidimo pareigos
įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo
ir galimų nuostolių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti
3
investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Investuojantiems nuosavomis
lėšomis bankas garantavo obligacijų nominalios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų,
su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką –
palūkanas. Tačiau ieškovas investavo ne nuosavomis, bet skolintomis lėšomis, sudarydamas su
banku Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5,2 proc. palūkanų norma.
Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas
investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turėjo atsverti už kreditą mokamas
palūkanas. Šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems
investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis
įsigijimo rizikos. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovo informaciniuose leidiniuose
„Investavimas DNB NORD banke“ buvo pateikta informacija apie SASO. Sutiktina, kad
informacija apie šį investicinį produktą buvo, tačiau ar joje yra atskleidžiamos rizikos ir pateikiami
skirtumai investavus nuosavomis ir skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą nenurodoma.
Iš byloje pateikto 2007 m. birželio mėn. informacinio leidinio turinio matyti, kad akcentuojamas
prognozuojamas pelningumas, pabrėžiami šio produkto privalumai, tačiau neatskleidžiama rizika,
taip pat skirtumas tarp investavimo savomis ir skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą,
galimi turto praradimai SASO gautoms palūkanoms, nepadengus banko suteikto kredito palūkanų.
Akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, galėjo būti suformuotas
klaidingas suvokimas apie investicinį produktą, jog net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas
minimalus pelnas. Tačiau, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai
informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl
suklydimo. Kasacinis teismas nurodo, kad asmuo, turėdamas ekonominį išsilavinimą, ėjęs aukštas
pareigas bankininkystės ir finansų srityse, įgijęs patirties ir žinių šiose srityse, suvokia, kad
investicija į obligacijas yra susijusi su tam tikra rizika. Byloje nustatyta, kad ieškovas investavo
daugiau kaip 8,5 mln. Lt, ginčo sandoriai buvo sudaryti ne tą pačią dieną, bet vėliau, ieškovui
susipažinus su prospektais ir įkeitus nekilnojamąjį turtą. Taigi jam buvo suteikta laiko įvertinti šių
sandorių pagrindu atsirandančias teises ir pareigas. Be to, ieškovas įkeisdamas ne tik jam, bet ir
kitiems asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje
yra galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto
galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai. Taigi ieškovas pagal turimas profesines žinias,
susipažinęs su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie
SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidintas tiek, kad
jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose
santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus)
ieškovas galėjo ir gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais,
pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos
stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės
nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje
nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai.
16 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014.
ASMENYS
Dėl ikiteisminės juridinio asmens veiklos tyrimo stadijos
4
Taigi siekiant tinkamai įvykdyti ikiteisminę juridinio asmens veiklos tyrimo stadiją
įstatymas reikalauja atlikti du veiksmus: pirma, pareiškėjas turi kreiptis į juridinį asmenį (juridinio
asmens valdymo organą, jo narį) reikalaudamas nutraukti netinkamą veiklą ir, antra, suteikti
protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Aiškinant CK įtvirtintus
reikalavimus, keliamus kreipimuisi į juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį),
konstatuotina, kad jis turi taip pat atitikti du reikalavimus: jame būtina, pirma, įvardyti konkrečią
veiklą ar nesąžiningą pareigų vykdymo faktą bei, antra, nurodyti motyvus, kodėl, pareiškėjo
nuomone, ši veikla yra netinkama. Kadangi aiškinamoje teisės normoje nustatyta, kad tokiu
kreipimusi nelaikomas prašymas, kuriame nėra konkrečiai įvardyta netinkama veikla ar
nesąžiningas pareigų vykdymas ir nenurodomi motyvai, kodėl veikla yra netinkama, tai aiškinant
sistemiškai konstatuotina, kad abu šie reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio ir nors vieno jų
nesilaikymas neužtikrina tinkamo ikiteisminės juridinio asmens veiklos tyrimo stadijos įvykdymo.
Kartu toks teisinis reglamentavimas leidžia efektyviau siekti ikiteisminės ginčo dėl juridinio
asmens veiklos tyrimo stadijos tikslo – užtikrinti, kad juridinio asmens veikla nebus sutrikdyta
nesant tam pakankamo pagrindo, o pareiškėjo interesas bus ginamas tiek, kiek tai neprieštarauja
bendram įmonės interesui. Taigi jeigu pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl juridinio asmens
veiklos tyrimo neįvykdo nors vieno iš reikalaujamų atlikti dviejų veiksmų ir jeigu kreipimasis į
juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) neatitinka nors vieno iš dviejų pirmiau
nurodytų reikalavimų, tokiu atveju negalima konstatuoti, kad ikiteisminė juridinio asmens veiklos
tyrimo stadija įvykdyta tinkamai ir yra atsiradęs teisinis pagrindas teikti pareiškimą dėl veiklos
tyrimo apygardos teismui pagal juridinio asmens buveinę. Konstatavus, kad termino suteikimas
yra vienas iš būtinų reikalavimų, keliamų ikiteisminei ginčo dėl juridinio asmens veiklos tyrimo
stadijai, kartu sutiktina su kasatoriaus argumentu, jog termino nenurodymas pretenzijoje
nelaikytinas jo nesuteikimu atsakovui nutraukti neteisėtus veiksmus. Įstatymas expressis verbis
nenustato, kad pareiškime į juridinio asmens (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) turi būti
nurodytas tikslus laiko tarpas, per kurį pareiškėjas siekia, kad būtų pašalintos jame nurodytos
aplinkybės. CK 2.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi suteikti protingumo
kriterijus atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Įstatymo leidėjas nustatė šį reikalavimą tam,
kad būtų užtikrintas protingas laiko tarpas juridiniam asmeniui (juridinio asmens valdymo organui,
jo nariui) reaguoti į kreipimąsi, kuriuo reikalaujama nutraukti netinkamą veiklą ir (ar) imtis
konkrečių veiksmų jame nurodytoms aplinkybėms pašalinti. Įstatymo leidėjas neįvardijo, koks
laiko tarpas laikytinas protingu, nes kiekvienu konkrečiu atveju šis laiko tarpas gali skirtis
priklausomai nuo aplinkybių, kurias reikalaujama pašalinti. Bylą nagrinėjantis teismas turi
diskrecijos teisę konkrečiu atveju konstatuoti, ar terminas, kurį pareiškėjas suteikė juridiniam
asmeniui (juridinio asmens valdymo organui, jo nariui) pašalinti pareiškime nurodytoms
aplinkybėms, laikytinas protingu ar tokiu nelaikytinas. Teismai nustatė, kad pareiškėjas į teismą
dėl juridinio asmens veiklos tyrimo kreipėsi praėjus daugiau kaip mėnesiui po pareiškimo
pateikimo atsakovui dienos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi su
pretenzija į atsakovo vadovą J. D. reikalaudamas nutraukti netinkamą veiklą, savo pretenzijoje
įvardijo konkrečią veiklą ir nesąžiningą pareigų vykdymo faktą, nurodė motyvus, kodėl, ieškovo
nuomone, pretenzijoje minima veikla yra netinkama, tačiau sprendė, kad nesuteikė protingumo
kriterijų atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas, prieidamas
prie šios išvados, neanalizavo pretenzijoje nurodytų netinkamos juridinio asmens (juridinio
asmens valdymo organo, jo nario) veiklos aplinkybių tuo aspektu, kiek laiko atsakovui būtų reikėję
jas pašalinti, ar jų pašalinimas būtų buvęs įmanomas per daugiau kaip vieno mėnesio laikotarpį,
5
kurį faktiškai atsakovui suteikė ieškovas, ar atsakovas ėmėsi faktinių veiksmų atsakyti dėl
pretenzijoje nurodytų aplinkybių ieškovui, bei tai, ar atliko veiksmus nurodytoms aplinkybėms
šalinti. Tik nustatęs nurodytas faktines aplinkybes teismas galės teisėtai ir pagrįstai konstatuoti, ar
ieškovo atsakovui suteiktas laiko tarpas, kreipimesi nurodytoms aplinkybėms pašalinti, atitiko
protingumo kriterijus. Jeigu teismas, įvertinęs pretenzijoje nurodytas aplinkybes šiais aspektais,
konstatuotų, kad ieškovas suteikė protingą laiko tarpą joms pašalinti, teismas spręstų, ar ieškinyje,
kuriame patikslintos pretenzijoje įvardytos aplinkybės, nurodyti netinkami bendrovės valdymo
veiksmai sudaro pagrindą pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą.
16 d. nutartis civilinėje byloje East China Automobile Association Ltd v. UAB „ECAA Europe“,
bylos Nr. 3K-3-207/2014.
Dėl duomenų ir nuomonės atribojimo
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius
priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams
(nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo
aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be
jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai
būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio
pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti
įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl
opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar
provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje
(pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90). Vertinant nuomonės ir žinios
atskyrimą pagal EŽTT praktikos kriterijus, primintini bendrieji principai, pagal kuriuos faktų
buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumas „nepasiduoda“ įrodinėjimui.
Pažymėtina, kad EŽTT yra pripažinęs, jog skirtumas tarp faktinių ir vertinamųjų teiginių yra
mažiau svarbus, kai ginčijamas teiginys buvo pareikštas gyvos politinės diskusijos metu, kai
išrinkti valstybės pareigūnai ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti vietinės valdžios
veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo (žr., pvz., Lombardo
and Others v. Malta, no. 7333/06, § 60, 24 April 2007). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio,
apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė
ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio
pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., Diena et Ozoliņš c. Lettonie, Requête no
16657/03, 12 juillet 2007, par. 82). Taigi tam, kad komentarus galima būtų priskirti vienai ar kitai
kategorijai, būtina atsižvelgti į bylos kontekstą (teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes,
pateiktą realaus elgesio vertinimą ar nuomonės pareiškimą be jokio faktinio pagrindo ir t. t.).
Sakinio konstrukcija, gramatinės formos taip pat yra svarbios paskleistų teiginių kvalifikavimui.
Subjekto statusas negali turėti esminės reikšmės paskleistos informacijos kvalifikavimui. Visi
subjektai turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir nacionalinių teisės
aktų garantuojamą teisę reikšti tiek nuomonę, tiek skleisti žinią. Dėl žurnalistų saviraiškos laisvės,
EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad ji gali būti labai įvairi, kartais net perdėto ar provokacinio
pobūdžio (žr. cituotą Diena et Ozoliņš c. Lettonie). Nors ir sutiktina su kasatorių argumentu, kad
netiesioginės laidos transliacija žiniasklaidos atstovams suteikia geresnę galimybę pateikti
6
atrinktą, maksimaliai patikimą informaciją, tačiau tai neturėtų riboti jų galimybės skleisti įvairių
formų informaciją visuomenei aktualiais klausimais. nagrinėjamoje civilinėje byloje visų
skundžiamų teiginių priskyrimas nuomonei nėra tikslus. Nuosekliai analizuojant teiginių,
nukreiptų į ieškovus, formuluotes, matyti, kad jose yra nemažai konstatuojamojo pobūdžio
teiginių.
25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Posūkis“ ir kt. v. VĮ Lietuvos nacionaliniam radijas ir
televizija ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2014.
Dėl subjekto, apie kurį paskleisti neatitinkantys tikrovės ir žeminantys reputaciją

duomenys, nustatymo
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, taikant Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnį (saviraiškos
laisvė), pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog vienas esminių reikalavimų, susijusių su
difamacija, yra tas, kad ji turi būti nukreipta į konkretų asmenį; turi egzistuoti objektyvus ryšys
tarp ginčijamo teiginio ir asmens, pareiškusio ieškinį dėl difamacijos; vien tik asmeninis spėjimas
ar subjektyvus suvokimas apie publikacijos difamacinį pobūdį nėra pakankamas, nustatant, ar
asmuo buvo paveiktas rašinio – turi egzistuoti dar kažkas, kas atitinkamos informacijos gavėją
priverstų suprasti, kad teiginys „metė šešėlį“ ant asmens, besiskundžiančio dėl difamacijos, ar kad
kritika buvo nukreipta prieš jį (žr., pvz., Dyuldin and Kislov v. Russia, no. 25968/02, 31 July 2007;
Thoma v. Luxembourg, no. 38432/97, par. 56, ECHR 2001 III ir kt.). Nagrinėjamos civilinės bylos
atveju pabrėžtinas žurnalistų surengtos viešosios diskusijos temos – valstybinės reikšmės objekto
veiklos ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų pradėtos stambaus masto operacijos aptarimas –
svarbumas, suponuojantis teismo didesnio rūpestingumo, atsargumo pareigą, ribojant
žiniasklaidos teises Konvencijos 10 straipsnio kontekste. Atitinkamai iš žurnalistų reikalaujamas
skleidžiamos informacijos tikslumo ir aiškumo laipsnis (dėl poreikio nedviprasmiškai, aiškiai
nurodyti teiginių objektą skleidžiant informaciją bendrojo intereso klausimu) turėtų būti
vertinamas protingai, neuždedant žurnalistams neproporcingos naštos. Be to, šiame kontekste
vertinant žurnalistų sąžiningo elgesio, etikos normų aspektą, negalima nepaisyti visos laidos
konteksto. Kasacinis teismas nesutinka su kasatorių teiginiu, kad visi byloje ginčytini teiginiai yra
apie ieškovus. Pirmiausia pažymėtina tai, kad kasatoriai ginčijamus teiginius nurodo, ištraukę juos
iš konteksto, o tai klaidina, vertinant jų priskyrimą ieškovams. Iš tiesų, kiekvienas teiginys turėtų
būti analizuojamas visos ir atskirų laidos dalių kontekste. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikri
teiginiai (ypač laidos dalyje, kurioje aptariamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT)
vykdytos operacijos aplinkybės) yra pakankamai aiškiai susiję su turgavietėje prekiaujančiais
smulkiaisiais verslininkais, jų galima neteisėta veikla, šešėline prekyba. Dėl kasatorių teiginio, kad
jų sąsajumas su Gariūnų turgavietės prekiautojais (ieškovų nuomininkais) yra pakankamas, kad
būtų pripažinta, jog ginčijamais teiginiais pažeista ir jų dalykinė reputacija, Pažymėtina, kad toks
gana platus asmenų sąsajumo interpretavimas susijęs su neproporcingumo grėsmėmis
žiniasklaidai informuojant visuomenę apie bendrojo intereso klausimus. Konkrečiomis
aplinkybėmis įžvelgtinas atitinkamų teiginių aiškus susietumas su smulkiųjų verslininkų atžvilgiu
vykdyta operacija, o ne Gariūnų prekyvietės įkūrėjų veikla. Apeliacinės instancijos teismas
nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų konstatuodamas, kad tik tam tikri laidos
7
metu išsakyti teiginiai gali leisti atpažinti ieškovus kaip Gariūnų turgavietės žemės sklypo
nuomininkus bei asmenis, parengusius ekonominį Gariūnų projektą.
25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Posūkis“ ir kt. v. VĮ Lietuvos nacionaliniam radijas ir
televizija ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2014.
Dėl akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo teisinio kvalifikavimo
Akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, priimtas pagal įstatymą

(ir) bendrovių įstatuose nustatytą kompetenciją, yra bendrovės akcininkų valinis aktas (juridinis
faktas), dėl bendrovės veiklos sukuriantis bendrovei, jos organams ir (ar) akcininkams,
nagrinėjamu atveju – bendrovei ir akcininkėms, tam tikras teises ir pareigas. Toks sprendimas gali
būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normos,
juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams (CK 2.82
straipsnio 4 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visuotinio akcininkų
susirinkimo sprendimas nelaikomas sandoriu ir jam nuginčyti (pripažinti negaliojančiu) taikytinos
susirinkimo sprendimu nustatytus teisinius santykius reglamentuojančios Akcinių bendrovių
įstatymo (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų normos, pagrįsta. Dėl to kasacinio skundo argumentas dėl
akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo sandoriu ir actio Pauliana sąlygų jam taikymo
pripažintinas teisiškai nepagrįstu.
30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Lilonija“ v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2014.
Dėl bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo; Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl
bendrovės mokumo
Įstatinį kapitalą akcininkės siekė sumažinti, turėdamos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau
– ABĮ) 52 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą tikslą išsimokėti bendrovės lėšų. Akcininkams
siekiant mažinti įstatinį kapitalą tokiu tikslu, ABĮ 52 straipsnio 7 dalyje nustatytas draudimas tai
atlikti, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi lėšų akcininkams taptų nemoki. ABĮ 52 straipsnio 8
dalyje nustatyta, kad, sumažinus įstatinį kapitalą lėšoms akcininkams išmokėti, su akcininkais
atsiskaitoma tik pinigais, kurie gali būti išmokami ne anksčiau nei įregistruojami pakeisti
bendrovės įstatai Juridinių asmenų registre ir turi būti išmokėti per vieną mėnesį nuo pakeistų
bendrovės įstatų įregistravimo dienos. Pagal ABĮ 53 straipsnio 1 dalį apie sprendimą sumažinti
bendrovės įstatinį kapitalą turi būti pranešta kiekvienam kreditoriui. Iš šių normų sisteminės
analizės aišku, kad jomis siekiama apginti teisėtus kreditorių interesus ir užtikrinti jų reikalavimų
patenkinimą, t. y. kontroliuoti bendrovės situaciją taip, kad bendrovės turtinė padėtis nebūtų
keičiama tiek, jog dėl išmokėtų akcininkams sumų bendrovė iš dalies ar visiškai negalėtų tenkinti
kreditorių reikalavimų. Akcininkai teisę išsimokėti lėšas sumažinant įstatinį kapitalą turi tuo
atveju, jei bendrovė tokių turi ir gali jas išmokėti nepažeisdama kreditorių interesų. Taigi
nagrinėjamu atveju pagal pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką reikšminga nustatyti, ar įstatinio
kapitalo sumažinimo metu bendrovė buvo moki, taip pat ar dėl įstatinio kapitalo sumažinimo ir to
juridinio fakto pagrindu išmokamų akcininkams pinigų bendrovė netapo nemoki ir nepajėgianti
atsiskaityti su savo kreditoriais. Bylos duomenimis, visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant
8
sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, bendrovė buvo skolinga valstybei (Valstybinei mokesčių
inspekcijai (toliau – VMI)) daugiau kaip 70 000 Lt; ši skola susidarė dėl 2008 m. nesumokėtų
valstybei mokesčių; Valstybinė mokesčių inspekcija prieš pat sprendimo sumažinti įstatinį
kapitalą priėmimą areštavo bendrovės turto dalį, atitinkančią skolos dydį; 2009 m. gegužės mėnesį
skolos grąžinimas išdėstytas nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio, tačiau ir
bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės skola VMI išliko. Pirmosios instancijos teismas pripažino
šią faktinę aplinkybę reikšminga sprendžiant dėl bendrovės mokumo. Po sprendimo sumažinti
įstatinį kapitalą ir jo išviešinimo (įregistravimo) pinigai atsakovėms (bendrovės akcininkėms),
kaip nustatyta ABĮ 52 straipsnio 8 dalyje, nebuvo išmokėti, todėl jos, siekdamos gauti dalį ar visus
joms dėl įstatinio kapitalo sumažinimo priklausančius pinigus, sudarė dvi reikalavimų perleidimo
sutartis. Pirmąja sutartimi bendrovė perleido atsakovėms teisę į UAB „Mažieji vakarai“ skolą
(kasatoriaus teigimu, sudarant šią reikalavimo perleidimo sutartį, UAB „Mažieji vakarai“ dar
neturėjo skolos bendrovei). Antrąja atsakovės atlygintinai perleido UAB „Edvijara“ dalį piniginių
reikalavimų, atsiradusių iš sprendimo sumažinti įstatinį kapitalą. Pagal šią sutartį naujasis
kreditorius (UAB „Edvijara“) įsipareigojo pradiniams kreditoriams (atsakovėms) sumokėti 80
proc. atlyginimą nuo išieškotos iš skolininko (bendrovės) sumos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą
spręsti, kad bendrovė neturėjo galimybių (buvo nepajėgi) atsiskaityti su atsakovėmis. Bankroto
byla bendrovei iškelta būtent pagal UAB „Edvijara“ ieškinį, siekiant įgyvendinti iš atsakovių
perimtą piniginio reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs bendrovės
nemokumą įstatinio kapitalo sumažinimo metu, pagrįstai nustatė, kad akcininkių sprendimas
sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą prieštaravo ABĮ 52 straipsnio 7 dalyje nustatytam draudimui,
ir dėl to pripažino susirinkimo sprendimą negaliojančiu.
30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Lilonija“ v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2014.
ŠEIMOS TEISĖ
Dėl vaiko nuomonės reikšmės, priimant su vaiku susijusį sprendimą
Sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo

klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų,
tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą,
nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2
dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į
vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK
3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Nustatant vaiko bendravimo su skyrium
gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai,
nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu
(motina). Vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium
gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas
gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko
gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir
vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti
savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė
9
nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis.
Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto
zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų
objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu
tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti,
jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu
tėvu (motina) tvarką.
11 d. nutartis civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-202/2014.
Dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu
CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar
motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę
skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus
bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia
vaiko interesams. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas
nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko
ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip
visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem
tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys
šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti
dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti
tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma.
Pažymėtina, kad motina turi pareigą sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu,
nes tai užtikrina vaiko interesus. Nagrinėjamoje byloje motina nurodo nedraudžianti sūnui
bendrauti su tėvu, tačiau ji jo nepalaiko ir neskatina to daryti, nors turėtų. Kaip pažymėta pirmiau,
vaikas šioje konfliktinėje situacijoje nori jaustis kiek galima saugus ir tą saugumą jis suvokia kaip
galimybę atsitraukti. Natūralu, kad ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia
nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą.
Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu. Konstatuotina, kad
šiuo atveju nebuvo nustatyta pakankamai aplinkybių, leidžiančių nustatyti minimalią vaiko
bendravimo su tėvu tvarką, todėl byla grąžintina pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos
teismui. Nagrinėjant bylą pakartotinai teismas turėtų išsiaiškinti, ar vaikui kenkia tiesioginis
bendravimas su tėvu, jei taip – kuo ir dėl kokių priežasčių, kas šias priežastis lemia, ar vaikui
kenkia bendravimas su tėvu per psichologą, jei taip – kuo ir dėl kokių priežasčių. Nustatant šias
aplinkybes negalima apsiriboti vien byloje dalyvaujančių asmenų, vaiko ir vaiko bendravime su
tėvu jau dalyvavusios psichologės paaiškinimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, siekiant
užtikrinti vaiko stabilią raidą ir jo saugų perėjimą iš vaikystės į suaugusiojo pasaulį, būtina teikti
koordinuotą, planingą pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus ir
bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu, tiek vaikui, tiek abiem jo tėvams šiuo metu reikalinga
specialisto pagalba, kasacinio teismo nuomone, tikslinga nustatyti trijų pakopų susitikimą su tėvu,
t. y. motina kartu su sūnumi turi atvykti pas teismo parinktą psichologą, kuris kartu su motina ir
vaiku išsiaiškintų jų baimes, lūkesčius dėl susitikimo ir kitus svarbius klausimus. Tada motina
išvyktų, palikdama sūnų pas psichologą, kuris individualiai kalbėtųsi su vaiku iki susitikimo su
10
tėvu. Pasirodžius tėvui, vyktų bendra tėvo, vaiko ir psichologo konsultacija, po kurios vaikui su
tėvu būtų siūloma praleisti laiką drauge. Po šio susitikimo turėtų vykti veidrodinis vaiko
perdavimas motinai, t. y. pradžioje tėvas ir sūnus kartu su psichologu aptartų įvykusį susitikimą,
vėliau, tėvui išėjus, psichologas individualiai kalbėtųsi su vaiku apie jo savijautą ir patirtus
išgyvenimus ir, pasirodžius motinai, buvęs susitikimas su tėvu būtų aptariamas psichologo kartu
su vaiku ir motina. Tai leistų suteikti psichologinę pagalbą ne tik vaikui, bet ir jo tėvams, taip pat
leistų išvengti vykusio susitikimo interpretacijų. Be to, tai užkirstų kelią, bent jau pradžioje, tėvo
ir motinos susitikimams ir galimiems naujiems konfliktams vaiko akivaizdoje. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad motina, tėvas ir vaikas gali suderinti savo dienotvarkes taip, kad tokio pobūdžio
susitikimas įvyktų, o esant objektyvioms priežastims susitikimo laikas turėtų būti perkeltas, bet ne
jo iš viso atsisakyta. Akivaizdu, kad tik betarpiški susitikimai šiuo metu yra neįmanomi dėl didelio
vaiko priešiškumo tėvui, tačiau, jei nebus nustatytos objektyvios priežastys, dėl ko dažnas
bendravimas su tėvu gali neatitikti vaiko interesų, teismas turėtų numatyti ir betarpiškus I. N.
susitikimus su tėvu. Kadangi tai yra vaiko teisė, tai tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti ir sudaryti
sąlygas vaikui patogiu laiku susitikti su tėvu.
11 d. nutartis civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-202/2014.
Dėl teismo pareigos skirti nepilnamečiam vaikui atstovą ad hoc, kai nustato, kad kyla
interesų konfliktas tarp nepilnamečio vaiko ir tėvų, pastariesiems ginant savo galbūt pažeistas
turtines teises į nuosavybę, kuri taip pat priklauso ir vaikui
Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas nepilnamečiam atsakovui, įstatymo pagrindu

atstovaujamam motinos (CPK 38 straipsnis, 54 straipsnio 1 dalis), kuri taip pat byloje yra ieškovė
(kasatorė), ginanti savo kaip galimos turto, nuosavybės teise priklausančio nepilnamečiam vaikui,
savininkės teises. Civilinio proceso kodekse tiesiogiai nenustatyta, kad tuo atveju, kai interesų
konfliktas kyla tarp nepilnamečio vaiko ir tėvų, pastariesiems ginant savo galbūt pažeistas turtines
teises į nuosavybę, kuri taip pat priklauso ir vaikui, nepilnamečiui teisme galėtų atstovauti kitas, o
ne atstovas pagal įstatymą, tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju vaiko atstovu negali būti paskirtas
kitas asmuo. Sąvoka „interesų konfliktas“, tėvams vaiko vardu įgyvendinant nepilnamečio turtines
teises, susijusias su nuosavybe, yra platesnė, nei ji apibrėžiama CK 3.185 straipsnyje, nes, minėta,
atstovavimas atsiranda ne sutarties, o įstatymo pagrindu. Atsižvelgiant į CK 3.188 straipsnio 2
dalies nuostatą darytina išvada, kad interesų konfliktas nuosavybės teisiniuose santykiuose
atsiranda tada, kai tėvai, veikiantys kaip nepilnamečio vaiko atstovai, kartu asmeniškai
pretenduoja į daiktą ar jo dalį, nuosavybės teise priklausantį vaikui. Jeigu tokiu atveju vaiko,
kuriam atstovauja tėvai, daikto nuosavybės teisės dalis sumažėja, tai suponuoja interesų konflikto
atsiradimą ir teismas privalo skirti atstovą ad hoc. Civiliniame procese nepilnamečio vaiko ir jo
interesus pagal įstatymą atstovaujančių tėvų interesų konflikto klausimas gali būti sprendžiamas
paskiriant nepilnamečiam vaikui kaip ad hoc atstovą kuratorių CPK 39 straipsnio nustatyta tvarka.
Kartu pažymėtina, kad ad hoc atstovo byloje skyrimas savaime negarantuoja vaiko teisių ir teisėtų
interesų apsaugos ir neatleidžia teismo nuo pareigos būti aktyviam ir ex officio parinkti pažeistų
vaiko teisių gynimo būdą.
16 d. nutartis civilinėje byloje L. I. V. L. J., bylos Nr. 3K-3-209/2014.
11
DAIKTINĖ TEISĖ
Dėl nuosavybės teisių atkūrimui juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo
Sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad dėl pateiktų dokumentų reikšmės ir
pakankamumo nuosavybės teisių atkūrimui turi spręsti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo
priimanti institucija. Tačiau ši institucija tiek prašymus atkurti nuosavybės teisę nagrinėja, tiek
pateiktus kitus dokumentus jų pakankamumo aspektu vertina tik tokiu atveju, jei jie pateikti
įstatymų nustatytu laiku arba terminas jiems pateikti yra atnaujintas teismo (Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys, 17 straipsnis).
Pirmiau nurodyta, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą teismo sprendimu atmestas.
Dėl to šiuo atveju tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad prašymas ir dokumentai buvo
pateikti nepraleidus įstatymo nustatytų terminų, galimos tolesnės procedūros dėl nuosavybės teisių
atkūrimo. Pažymėtina, kad įstatyme vartojamas žodžių junginys ,,pilietybę ir giminystės ryšį
patvirtinantys dokumentai“ nustato dokumentų paskirtį, tačiau nereiškia, kad kiekvienas šios
paskirties dokumentas pakankamas patvirtinti asmens statusą ar ryšius, reikšmingus Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Dėl to fakto, kad
pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinantys konkretūs dokumentai pateikti nepažeidžiant įstatymu
apibrėžtų terminų, nustatymas savaime nereikštų, kad šie dokumentai pakankami nuosavybės
teisėms atkurti. Nustačius, kad pareiškėjas, nepažeisdamas įstatymo nustatyto termino, išreiškė
valią atkurti nuosavybės teises bei pateikė tam tikrus įstatymo reikalaujamus dokumentus, juos
konkrečiai įvardydamas, galėtų būti tęsiamos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, būtinos
subjektinei teisei į nuosavybės grąžinimą įgyvendinti. Pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo,
tvarka gauti dokumento, patvirtinančio, kad jis kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė
ir tam tikrus dokumentus. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo originalas ir galbūt su juo pateikti
kiti dokumentai institucijos, kuriai dokumentai buvo teikiami, neišsaugoti. Pabrėžtina, kad
aplinkybė, jog tam tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai atlieka savo pareigas, negali
sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms ir teisėtiems
interesams. Dar ir dėl to pareiškėjui turėtų būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis atliko pradinius
nuosavybės teisėms atkurti būtinus veiksmus.
2 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
bylos Nr. 3K-3-195/2014.
Dėl patalpų atitikties ,,būsto“ sąvokai
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) jurisprudenciją „būstu“ Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio prasme gali
būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens
gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas.
Taigi, patalpų atitiktį ,,būsto“ sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje
teisėje nustatyta klasifikacija. <...> Byloje nustatyta, kad pripažįstant pastatą bešeimininkiu ir
perduodant kasatoriaus nuosavybėn, pastatui nustatyta transporto paskirtis, nors pagal faktinę
situaciją jame esančios patalpos tinkamos gyventi ir ilgą laiką jose buvo gyvenama.
12
Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, kasacinis teismas sprendžia, kad dėl
tęstinių ir glaudžių atsakovų ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (pastatas, kuriame yra
ginčijamos patalpos, statytas 1965 m., kai geležinkeliai buvo tuometės valstybės vieningos
geležinkelių sistemos dalis, atsakovai kaip geležinkelių transporto darbuotojai leidimą apsigyventi
patalpose gavo iš savo vadovų, patalpose atsakovai panaudos pagrindu gyvena gana seniai), ši
pripažintina ,,būstu“ Konvencijos 8 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl patalpų,
kuriose gyvena atsakovai ir dėl kurių kilęs ginčas, atitikties ,,būsto“ sąvokai, neturi reikšmės
nacionalinėje teisėje pateikiamas patalpų klasifikavimas į gyvenamosios ir negyvenamosios
paskirties patalpas – patalpos pripažinimą būstu lemia nustatytas asmens pakankamų ir tęstinių
ryšių su konkrečia vieta buvimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nacionalinėje teisėje
pateikiamas pastatų klasifikavimas pagal paskirtį taip pat negalėtų būti pripažįstamas varžančiu
asmens teisę į būstą, nes pastatų paskirties keitimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta
supaprastinta tvarka pastato paskirčiai užbaigtuose statyti statiniuose, kuriuose neatliekami
statybos darbai, pakeisti, t. y. paskirčiai iš negyvenamosios į gyvenamąją pakeisti rengiamas
pastato paskirties keitimo projektas ir, gavus įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą raštu,
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama
deklaracija, kuri yra įregistruojama ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruojami
duomenys apie paskirties pakeitimą (aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-825
patvirtinto STR 1.12.08:2010 ,,Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašo“ (2012 m. lapkričio
28 d. red.) 16–19 punktai).
4 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. A. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2014.
Dėl restitucijos taikymo panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės atkūrimo
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek prokuroras, reikšdamas ieškinį, tiek teismai
procesiniuose sprendimuose nurodė, jog byloje nėra duomenų dėl pagal neteisėtus sandorius
įgijusių žemę asmenų nesąžiningumo. Su tokia išvada nesutiktina, nes teismai netyrė byloje
esančių įrodymų dėl žemę įgijusių asmenų veiksmų ir iš esmės nesprendė dėl jų nesąžiningumo, t.
y. nenagrinėjo ir nevertino, ar byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad V. Ch. ir B.
J., įgydami žemę, buvo nesąžiningi. Sprendžiant šį klausimą gali būti reikšmingi ir gana
informatyvūs įrodymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Marijampolės apskrityje esantį turtą ir jo
perleidimo (V. J., atgavęs T. S. vardu žemę Marijampolės apskrityje, vėliau, 2007 m. liepos 12 d.
pirkimo–pardavimo sutartimi, ją, t. y. 141,65 ha, iš jo perpirko vos už vieną litą (Kauno apygardos
prokuratūros 2011 m. spalio 6 d. nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso priemones), taip pat
ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo (V. J., būdamas T. S. atstovu, negalėjo
pats su savimi, kaip nepilnamečio B. J. atstovu, sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, todėl žemės
sklypas Trakų rajone, į kurį viršijant įstatymo leidžiamas ribas buvo atkurtos nuosavybės teisės T.
S. vardu, buvo parduotas trečiajam asmeniui – V. Ch., kuris kartu su sutuoktine per labai trumpą
laiką tą patį žemės sklypą už tą pačią kainą pardavė nepilnamečiui B. J., sudarydami sutartį su jo
atstovais pagal įstatymą, t. y. V. J., kuris buvo ir T. S. atstovu nuosavybės teisių atkūrimo procese),
taip pat kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad tik nuosekliai ištyrus faktines aplinkybes
dėl žemę įgijusių asmenų sąžiningumo ir tinkamai kvalifikavus jų veiksmus spręstina dėl teisingo
ir visiško valstybės interesų gynimo.
13
7 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės
tarnyba prie ŽŪM ir kt., bylos Nr. 3K-3-151/2014.
Dėl teisės privatizuoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti

įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, kuriomis savivaldybė turi teisę
parduoti savo gyvenamąsias patalpas, yra susijusios su tokio pardavimo tikslingumo vertinimu –
butai gali būti parduodami ne tik esant sąlygai, kai jie yra per 60 procentų fiziškai nusidėvėję, bet
ir kai jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingi. Taigi savivaldybei,
kaip turto savininkei, suteikiama teisė spręsti, naudinga ar nenaudinga remontuoti fiziškai
nusidėvėjusį nuomojamą būstą, ir tik nusprendus dėl remonto netikslingumo ne mažiau kaip trejus
metus tame būste išgyvenęs nuomininkas įgyja teisę įsigyti nuomojamas patalpas. Pažymėtina,
kad nors tokiais atvejais būstas parduodamas už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą
pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tačiau turtas parduodamas ne aukciono būdu,
užtikrinant konkurencingą potencialių pirkėjų varžymąsi, o konkrečiam asmeniui, t. y. ne mažiau
kaip trejus metus išgyvenusiam nuomininkui. Tai parodo lengvatinį turto pardavimo aspektą ir
atitinka sisteminį įstatymo aiškinimą, nes nors Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei
daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ir yra skirta turto pardavimui
už Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą, tačiau visas 12
straipsnis yra įstatymo ketvirtajame skirsnyje, reglamentuojančiame patalpų privatizavimą būtent
lengvatinėmis sąlygomis. Dėl to būtina, kad lengvatinėmis sąlygomis turtas būtų parduotas tik
tiems asmenims, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas tokiam turtui įsigyti. Nuomos mokesčio
mokėjimas už gyvenimui suteiktą patalpą yra esminė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties
sąlyga (CK 6.576 straipsnis). Dėl to faktinis kasatorės gyvenimas nemokant nuomos mokesčio
negyvenamosios paskirties patalpose, kurios suteiktos kasatorei tikslu ne gyventi, o laikinai
naudotis ir vykdyti jų apsaugą, neatitinka nurodytoje įstatymo nuostatoje įtvirtintos sąlygos.
Pažymėtina, kad atsisakymas įpareigoti atsakovę leisti kasatorei privatizuoti ginčo patalpas yra
pagrįstas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio atžvilgiu, t. y.
atitinka nacionalinės teisės nuostatas, turi teisėtą tikslą ir atitinka būtinumo reikalavimą,
atsižvelgiant į patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis priemonės siekiamus tikslus suteikti
valstybės paramą stokojantiems visuomenės nariams, įsigyjant nuosavybėn pirmąjį tinkamą
gyventi būstą (kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė iki atitinkamo reikalavimo
pareiškimo momento jau buvo įgijusi nuosavybėn gyvenamąjį būstą).
17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-
3-225/2014.
Dėl atsisakymo paimti turtą visuomenės poreikiams teisėtumo
Byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kai, kasatoriui G. A. nuosavybės teise

priklausančiame žemės sklype vystant individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą,
privačiomis lėšomis sukurti ir kasatorių nuosavybe esantys infrastruktūros objektai yra naudojami
gyventojų poreikiams tenkinti. Kasatoriai teigia, kad toks jų turto naudojimas pažeidžia jų
14
nuosavybės teises, kurios turi būti apgintos teismui įpareigojant savivaldybės institucijas inicijuoti
žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Galioję ginčo objektų statybos metu ir galiojantys dabar
įstatymai numatė kitus (be žemės paėmimo visuomenės poreikiams), viešojo intereso užtikrinti
gyvenamųjų namų teritorijos funkcionavimui būtinos inžinerinės infrastruktūros įrengimą
patenkinimo būdus, be kitų – šių objektų statybą privataus statytojo lėšomis. Vertinant kasatorių
nuosavybės teisės ribojimą jo tikslo teisėtumo aspektu, pažymėtina, kad kasatorius G. A. inicijavo
individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybą žemės sklype, kuriame nebuvo įrengta jo
funkcionavimui būtina inžinerinė infrastruktūra. Įvertinęs šią aplinkybę, kasacinis teismas
konstatuoja, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta detaliojo plano rengimo
sąlyga, įpareigojanti kasatorių savo lėšomis įrengti inžinerinius tinklus bei susiekimo
komunikacijas, buvo pagrįsta siekiu užtikrinti būtinus potencialių kvartalo gyventojų poreikius,
sukurti normalias gyvenimo sąlygas, taigi ja buvo siekiama viešojo intereso patenkinimo;
nuosavybės ribojimo aspektu tai vertintina kaip teisėtas tokį ribojimą pateisinantis tikslas.
Vertinant kasatorių nuosavybės teisių ribojimo proporcingumą, aktualios tokios faktinės bylos
aplinkybės. Gyvenamųjų namų kvartalo statybą, lėmusią inžinerinės infrastruktūros poreikį,
inicijavo pats kasatorius, siekdamas versliškų, komercinių tikslų, taigi, infrastruktūros objektų
statyba atitiko kasatoriaus privatų interesą. Kasatorius, sutikdamas su detaliojo plano rengimo
sąlyga, kad infrastruktūros objektai turi būti įrengti jo lėšomis, neturėjo pagrindo susiformuoti
teisėtam lūkesčiui, kad šis turtas bus paimtas visuomenės poreikiams ir kad savivaldybė ar valstybė
prisiims pareigą kompensuoti šias lėšas. Kasatorius pastatė ir įregistravo ginčo objektus kaip
asmeninę nuosavybę, suvokdamas galimus naudojimosi atitinkamu turtu suvaržymus (kad jis bus
naudojamas bendroms gyventojų reikmėms tenkinti). Kasatoriai gali perleisti ginčo objektus –
Šiaulių rajono savivaldybė neatsisako perimti turto, taip suteikdama galimybę kasatoriams
atsisakyti kelių priežiūros pareigos. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad kasatorių
interesų apribojimas yra proporcingas.
18 d. nutartis civilinėje byloje G. A., V. A. v. Šiaulių rajono savivaldybė Nr. 3K-3-224/2014.
Dėl žemės sklypo bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą sklypo dalį
pirmenybės teisės (CK 4.79 straipsnis) ir statinių bei įrenginių savininkų pirmenybės teisės pirkti
parduodamą žemės sklypą, užimtą statinių bei įrenginių ir būtiną šiems objektams naudoti pagal
paskirtį (Žemės įstatymo 31 straipsnis) santykio
CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos teisės normos reglamentuoja bendrosios nuosavybės dalies

perleidimą, šios normose nėra specialiai sureguliuoti žemės sklypo (dalies), kuriame yra kitam
asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas, pirkimo–pardavimo santykiai. Žemės įstatymo 31
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta statinių ar (ir) įrenginių savininko pirmenybės teisė pirkti parduodamo
sklypo dalį, užimtą šių objektų ir būtiną jų naudojimui, tiek tais atvejais, kai perleidžiamas visas
žemės sklypas, tiek tais atvejais, kai perleidžiama realioji ar idealioji jo dalis. Tarp šių įstatymų
nėra prieštaravimo, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1, 4 dalių normos yra specialiosios CK 4.79
straipsnio normų atžvilgiu. Kasacinis teismas išaiškina, kad statinio ir (ar) įrenginio savininkas turi
pirmenybės teisę pirkti žemės sklypo dalį, būtiną šiam turtui naudoti pagal paskirtį prieš
perleidžiamo žemės sklypo bendraturtį. Taikant aptariamas įstatymo nuostatas, turi būti įvertinta,
kokia apimtimi ginama statinių ir įrenginių savininko pirmenybės teisė pirkti parduodamą privačią
žemę. Asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems
15
priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį.
Taigi, statinių ir įrenginių savininkai neturi pirmenybės teisės į visą parduodamą bendrosios
nuosavybės teise valdomo sklypo dalį, nebent būtų nustatyta, kad visas parduodamas sklypas
būtinas statiniams (įrenginiams) eksploatuoti. <...> Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra
priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas,
palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir
labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus. Civilinėje teisėje galiojant
dispozityviškumo principui, asmuo yra laisvas pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą. Tiek žemės
sklypo bendraturtis, tiek statinio ar įrenginio savininkas pirmenybės teisės pirkti žemę pažeidimo
atveju gali nereikšti reikalavimo perkelti žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų, o naudotis kitais
teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atitinkamos sandorio dalies negaliojimo ir restitucijos
taikymo. Konstatuotina, kad sandorio negaliojimo institutas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai
nustatomas savininko pirmenybės teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo
prielaidų.
23 d. nutartis civilinėje byloje T. P. v. M. M., V. D., bylos Nr. 3K-3-230/2014.
Dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atsiradusios pirkimo–pardavimo sutarties

pagrindu
Ieškovo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įgyta sandorio, kuris yra galiojantis,
pagrindu ir atitinkamai suteikiantis nuosavybės teisės turėtojui teises ir pareigas, kurias suteikia
nuosavybės turėjimas (CK 4.37 straipsnis). Dėl to teisėtai įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį
turtą, kol nenuginčytas jos atsiradimo pagrindas, negali būti paneigta nuosavybę pripažįstant
išnykusia, nes tokio nuosavybės pasibaigimo pagrindo nenustato CK šeštosios knygos nuostatos
dėl nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindų, o apeliacinės instancijos teismo taikytos
materialiosios teisės normos reglamentuoja ne nuosavybės išnykimo pagrindą, bet tokio fakto
registravimo poreikį (CK 4.254 straipsnio 9 punktas). Nekilnojamojo daikto savininkas,
įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir
teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį
poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra
savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų,
savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė
negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju
ieškovo įsigyto statinio laikančiosios konstrukcijos, išskyrus pamatus, sunyko, tačiau pamatai,
kaip pastato konstrukcinis elementas, yra išlikę; jie žemės sklypu disponuojančio asmens valia
panaudoti laikinų statinių pastatymui. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo
nei teisinio, nei faktinio pagrindų spręsti, kad ieškovas prarado teisėtai įgytą ir valdytą nuosavybę
dėl jos išnykimo.
25 d. nutartis civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., bylos Nr. 3K-
3-242/2014.
Dėl reikalavimo nugriauti ginčijamus statinius
16
Statybos įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio statinio nugriovimo atvejus, 4 punkte
(redakcija, galiojusi generalinio prokuroro ieškinio pareiškimo metu) nustatyta, kad pastatytas ar
nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai statinys arba jo
dalis yra fiziškai nusidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per
viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Šioje
teisės normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas siejamas su netinkamu statinio savininko
nuosavybės teisės įgyvendinimu. Ji nustato nuosavybės teisės ribojimo pagrindą, kuris būtinas
demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, Konstitucijoje įtvirtintas
vertybes. Šios teisės normos taikymui būtina nustatyti joje įtvirtintų sąlygų visetą: pirma, statinys
(jo dalis) yra fiziškai susidėvėję; antra, statinys (jo dalis) kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai;
trečia, šis pavojus nebuvo pašalintas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių
naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Faktai, kad egzistuoja nurodytų sąlygų visetas, įeina į šios
bylos įrodinėjimo dalyką. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas
nustato, remdamasis įrodymais. Kasacinis teismas pripažįsta pagrįstu apeliacinės instancijos
teismo argumentą, kad, atsižvelgiant į konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, tai, ar
egzistuoja įstatyme nurodytos statinio nugriovimo sąlygos, turi būti vertinama pagal teismo,
nagrinėjančio reikalavimą nugriauti statinius, sprendimo priėmimo metu egzistuojančias faktines
aplinkybes, o ne pagal ankstesnius savininko veiksmus (neveikimą). Bylą nagrinėję teismai taip
pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad generalinis prokuroras ginčijamų statinių susidėvėjimą ir
grėsmę žmonėms bei aplinkai iš esmės sieja su 2005 m. gruodžio 28 d. statinių apžiūros akte
užfiksuotomis aplinkybėmis. Šioje byloje teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nėra įrodytas
reikalavimo nugriauti ginčijamus statinius tenkinimui būtinas pagrindas – įstatyme įtvirtintų
sąlygų visetas. Pripažintinas pagrįstu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
atsiliepimo į generalinio prokuroro kasacinį skundą argumentas, kad nustačius statinių avarinę
būklę nebūtinai kiekvienu atveju turi būti atliekamas jų kapitalinis remontas ar rekonstrukcija, o
statiniai pripažįstami tinkamais naudoti. Konstatuotina, kad reikalavimo nugriauti ginčijamus
statinius šioje byloje tenkinimas prieštarautų konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui.
Įpareigojimas nugriauti privačią nuosavybę nesant tam įstatyme nustatyto pagrindo yra neteisėtas
ir negalimas.
28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus miesto
savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2014.
PAVELDĖJIMO TEISĖ
Dėl paveldėjimo kaip universalaus mirusiojo teisių perėmimo būdo
CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo
mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas
mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t.
y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą
perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y.
paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su
paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo
17
turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų
prievolinių teisinių santykių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m.
balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr.
3K-7-18/2014.
Dėl palikimo perėjimo valstybei specifikos ir šio fakto įforminimo
Valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti
priimti palikimo. Nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5
straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę
reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti
įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie
nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina
valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei
atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio
teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą,
turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose
santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo
perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto
turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra
ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo
perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti
institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir,
minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK
5.3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pateiktas išaiškinimas, jog
valstybė priima palikimą tik pagal paveldimo turto apyrašą, nebeaktualus. Kadangi valstybė visais
atvejais atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK
5.62 straipsnio 3 dalis), papildoma apsauga priimant palikimą pagal apyrašą nereikalinga.
Palikimo perėjimą valstybei patvirtinantis paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduodamas
valstybei atstovaujančiai institucijai pareiškimo, paduodamo palikimo atsiradimo vietos notarui,
pagrindu (CK 5.66 straipsnis). statyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti
institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai
paveldėjimo teisės liudijimą. Tuo atveju, kai įpėdinių nėra, valstybei atstovaujanti institucija gali
kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nelaukdama, kol sueis aštuoniolika mėnesių
nuo palikėjo mirties. O kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras
turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų.
3K-7-18/2014.
Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino palikėjo kreditorių reikalavimams

pareikšti ir jo praleidimo padarinių
18
Viena vertus, valstybės paveldėjimo ypatumai sudaro pagrindą teigti, kad, valstybei visais
atvejais atsakant už palikėjo skolas tik paveldėto turto tikrąja verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis),
neaktualu, jog ji būtų informuota apie kreditorių reikalavimus prieš jai atliekant palikimo perėjimo
valstybei įforminimo veiksmus. Kita vertus, CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių
reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina
paveldimas turtas. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys siejamos tik su kreditoriaus
reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma
reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su
paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Išimties valstybei taikymas neatitiktų
CK 5.63 straipsnio sistemos, nes terminą reikalavimams pateikti praleidęs kreditorius būtų
laikomas tokio termino nepraleidusiu, jei išaiškėtų, kad palikimas pereina valstybei. Be to, CK
5.63 straipsnio 4 dalyje eksplicitiškai nustatyta praleisto kreditorių reikalavimo pateikimo termino
pratęsimo galimybė – teismas gali pratęsti tokį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių
priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio
4 dalis). Kasacinis teismas sprendžia, kad yra objektyvi būtinybė keisti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje pagal UAB „Vilniaus energija“ pareiškimą dėl termino kreditoriaus
reikalavimams pareikšti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-63/2011, pradėtą formuoti praktiką, pagal
kurią, kai įpėdinis informuojamas apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus, praleidus CK 5.63
straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau iki įpėdiniui priimant palikimą, toks
kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu teisę (ir kartu pareigą) informuoti įpėdinį apie
palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad įpėdinis patenkintų jo turtines
pretenzijas. Kasacinis teismas išaiškina, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties
palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1
dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę
kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–
578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka,
įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą.
3K-7-18/2014.
Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytų kreditorių reikalavimų pareiškimo būdo
Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių

apsaugos ir teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslą (pvz., kai palikimas priimamas anksčiau,
nei pareiškiami kreditorių reikalavimai), tačiau teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad kuo
labiau užtikrintų šio tikslo pasiekimą. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje išvardyti palikėjo kreditorių
pretenzijų pareiškimo būdai: pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento
vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Vien
pažodinis (gramatinis) šių būdų aiškinimas ne visada atitiktų pirmiau įvardytą termino kreditorių
reikalavimams pareikšti paskirtį, nesudarytų sąlygų kreditoriams efektyviai išviešinti savo turtinių
pretenzijų, kad jos taptų žinomos pretenduojantiems į palikimą įpėdiniams, o šiems – galimybių
sužinoti apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo, turint visą
reikšmingą tokiam sprendimui priimti informaciją. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad CK
19
5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nebaigtinis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad greta šiame straipsnyje nurodytų būdų
tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui, taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir
tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas viešame registre išviešintas palikėjo turto
areštas, jis gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1
dalyje nustatyto trijų mėnesių termino. Pažymėtina, kad būtent kreditorių reikalavimų pareiškimas
notarui sudaro sąlygas kreditoriams išviešinti savo turtines pretenzijas tokiu būdu, kad jos taptų
žinomos ne tik jau palikimą priėmusiems įpėdiniams, bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš
jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus. Kadangi paveldėjimo bylą tvarko ir paveldėjimo
teisės liudijimą išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras (CK 5.66 straipsnio 1 dalis, Notariato
įstatymo 28 straipsnio 1 dalis), į jį, kaip į valstybės įgaliotą asmenį, kreditoriai ir įpėdiniai gali
kreiptis dėl reikalavimų pateikimo bei informacijos apie pateiktus reikalavimus gavimo.
3K-7-18/2014.
PRIEVOLIŲ TEISĖ
Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu (dėl
teisės reikalauti grąžinti sumokėtas įmokas, nutraukus lizingo sutartį)
Byloje kasatorius, prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte
nustatytu pagrindu nurodė, kad taikos sutarties nuostatomis skolininkas atsisakė savo galimų realių
reikalavimo teisių į atsakovą, t. y. teisės reikalauti grąžinti lizingo davėjui sumokėtas įmokas, todėl
prarasta galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais, o likus lėšų – grąžinti jas akcininkui, dėl to
teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo
nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises ir interesus, šia
nutartimi nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
Kasatorius savo interesą būti įtrauktu dalyvaujančiu byloje asmeniu grindė savo, kaip akcininko,
turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis bei pareigomis. Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1
dalies 6 punkte įtvirtinta akcininko teisė gauti likviduojamos bendrovės turto dalį. Tais atvejais,
kai įmonė likviduojama dėl bankroto, įmonės savininkų teisė gauti likviduojamos įmonės turto
dalį siejama su atsiskaitymo su kreditoriais faktu, t. y. grąžinamas tik tas turtas, kuris liko
atsiskaičius su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina tai, kad
Taikos sutartį sudarę atsakovas ir ieškovo kreditorius teigia, jog jie nesiekė užkirsti kelią sutarties
nutraukimo padarinių atsiradimui, todėl pareiškus jiems reikalavimą grąžinti įmokas, kaip kylantį
iš sutarties nutraukimo, jie negalėtų remtis argumentais, prieštaraujančiais savo pareiškimui šioje
byloje dėl taikos sutarties sąlygų turinio. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas pripažįsta,
jog lizingo sutartys buvo nutrauktos teisėtai ir pagrįstai, jos negali būti atnaujintos dėl ieškovo
nemokumo, taip pat ieškovas atsisakė visų reikalavimų atsakovui (lizingo davėjui), kylančių iš
lizingo sutarčių vykdymo. Prievolė grąžinti įmokas kyla iš įstatymo nuostatų dėl restitucijos, o ne
iš nutrauktos lizingo sutarties nuostatų, todėl susitarimas nebereikšti pretenzijų dėl lizingo sutarties
vykdymo nėra kliūtis reikšti reikalavimus dėl restitucijos. Dėl to darytina išvada, kad,
patvirtindamas Taikos sutartį, teismas nesprendė dėl pareiškėjo teisių ir pareigų.
20
2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje
dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, bylos Nr. 3K-3-181/2014.
Dėl notaro vykdomojo įrašo atlikimo tvarkos
Vekselio turėtojas, teikdamas notarui prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, turi prašyme
nurodyti, ar jis įvykdė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 36 straipsnio 1
dalyje nurodytą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau nereikalaujama, jog jis kartu pateiktų
tokios pareigos įvykdymą patvirtinančius įrodymus. Nepaisant to, notaras turi pareikalauti, o
vekselio turėtojas turi pateikti įrodymus, kad jis ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė
visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas
(Tvarkos 8 punktas). Nei įstatyme, nei Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje nenustatyta, kaip
turėtų būti įrodinėjamas pranešimų apie neapmokėjimą pateikimas. ĮPVĮ 47 straipsnio 4 dalyje
nustatyta galimybė pranešti apie neapmokėjimą bet kokia forma. Vekselio turėtojas, prieš
pranešdamas apie neapmokėjimą pasirinktu būdu, turi apsvarstyti, ar turės įrodymų tuo atveju,
jeigu vekselis bus neapmokėtas ir vekselio turėtojas kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo
išdavimo. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ĮPVĮ 47 straipsnio 5 dalies nuostatą, visais atvejais
tinkamu įrodymu apie pranešimą dėl neapmokėjimo pripažintinas paštu išsiųstas pranešimas. Bylą
nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas, 2009 m. rugsėjo 9 d. teikdamas notarei prašymą
atlikti vykdomąjį įrašą, kartu pateikė neapmokėtus vekselius, raštų, kuriais buvo reikalaujama iš
ieškovų apmokėti vekselius, kopijas bei jų išsiuntimą patvirtinančius dokumentus, t. y. pranešimai
apie neapmokėjimą nepateikti. Tai reiškia, kad notaras, gavęs tokį prašymą ir nustatęs, jog nėra
visų įrodymų jam tenkinti, turėjo nustatyti ne ilgesnį kaip dešimties kalendorinių dienų terminą
įrodymams pateikti (Tvarkos 8 punktas). Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti,
kad notaras tokį terminą nustatė ir atsakovas prašymo trūkumus ištaisė. Kasacinis teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad vekseliai ir jose nurodytos sumos įstatyme nustatyta tvarka neginčijami,
nuo pareikalavimo apmokėti vekselius praėjo daugiau kaip ketveri metai, ieškovai žino apie jiems
kilusią pareigą apmokėti vekselius, o toks yra, minėta, ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnyje
nustatytų procedūrų tikslas, atsakovo reikalavimo teisė yra galiojanti ir vykdytina, daro išvadą, jog
šiuo atveju atsakovo įpareigojimas iš naujo atlikti ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą procedūrą būtų tik
formalus, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų,
nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises gauti savo reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka. Šiuo
atveju byloje nustatyti formalūs pranešimų apie vekselių neapmokėjimą tvarkos pažeidimai
nesudaro pagrindo konstatuoti notaro veiksmų, išduodant ginčo vykdomuosius įrašus,
neteisėtumo.
2 d. nutartis civilinėje byloje T. F. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-174/2014.
Dėl reikalavimų apmokėti paprastąjį neprotestuotiną vekselį pateikimo tvarkos
Pažymėtina, kad ieškovų atsakovui išduotuose paprastuosiuose neprotestuotinuose

vekseliuose nurodyta, jog jie apmokėtini „pareikalavus“, t. y. vekselio apmokėjimo terminas
nenustatytas. Tokiu atveju taikytina Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 4
straipsnio 2 dalies nuostata, kad vekselis, kuriame mokėjimo terminas nenurodytas, laikomas
21
mokėtinu jį pateikus. Šis vekselio apmokėjimo būdas nustatytas ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1
punkte. ĮPVĮ 36 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti
apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui. Toks vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius
metus nuo jo išrašymo dienos. Šis terminas vekselio davėjo gali būti sutrumpintas arba pratęstas.
Nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai vekselyje nurodyta, jog jis apmokėtinas
„pareikalavus“, sprendžiant dėl tokio vekselio pateikimo apmokėti tvarkos, taikytinas ne ĮPVĮ 40
straipsnio 1 dalyje, o ĮPVĮ 36 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas. <...> Pažymėtina, kad ĮPVĮ
47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis, nors ir privalomas visais vekselių
neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis), ypač reikšmingas tada, kai išrašyto vekselio
pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik vekselio davėjas ir vekselio
turėtojas (kaip yra nagrinėjamu atveju), bet ir akceptantai, indosantai, laiduotojai, kurių ir vekselio
davėjo atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari (ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalis), todėl apmokėti
vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio jų. Jeigu asmuo, kuriam pareiškiamas
reikalavimas apmokėti vekselį, jo neapmoka, kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims
svarbu apie tai žinoti. Kai vekselio pagrindu teisinis santykis sieja tik vekselio davėją ir vekselio
turėtoją, pranešimas apie vekselio neapmokėjimą (kai nustatyta tvarka iš vekselio davėjo buvo
pareikalauta apmokėti vekselį ir šis jo neapmokėjo) vertintinas kaip formalus, nes nesuteikia
vekselio davėjui jokios naujos teisiškai reikšmingos informacijos, t. y. vekselio davėjas žino, jog
vekselis neapmokėtas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas siuntė pranešimus ieškovams apie
vekselių neapmokėjimą ar kitaip pranešė, kad vekseliai neapmokėti. Tačiau, atsižvelgiant į ĮPVĮ
47 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kad net ir nepateikęs pranešimo apie vekselio
neapmokėjimą nustatytu laiku, vekselio turėtojas savo teisių nepraranda, nėra pagrindo spręsti, jog
dėl šios procedūros nesilaikymo atsakovas prarado teisę išieškoti vekseliuose nurodytas sumas
priverstine tvarka, t. y. kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Jis atsako tik už žalą,
padarytą dėl savo kaltės (ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalis). Ieškovai, manydami, kad dėl pranešimo apie
neapmokėjimą nepateikimo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, turi galimybes ginti savo teises
įstatymų nustatyta tvarka.
2 d. nutartis civilinėje byloje T. F. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-174/2014.
Dėl naujai pareikšto reikalavimo priteisti palūkanas
Kasatoriaus nuomone, reikalavimas priteisti palūkanas nelaikytinas nauju reikalavimu,

pareikštu kasaciniame teisme, nes jis neatsiejamai susijęs su pareikštu ieškiniu. CPK 312
straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai,
neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius
ir kiti atvejai). Už šiuos reikalavimus paduodant apeliacinį skundą sumokamas žyminis mokestis
kaip už reikalavimą pirmosios instancijos teisme. CPK normos, reglamentuojančios bylų procesą
kasaciniame teisme, nenumato galimybės kasaciniame skunde pareikšti naujus reikalavimus, kurie
neatsiejamai susiję su pareikštu ieškiniu. Pagal CPK 340 straipsnio, esančio CPK XVII skyriuje
„Bylų procesas kasaciniame teisme“ ir reglamentuojančio įsiteisėjusių teismo sprendimų ir
nutarčių peržiūrėjimą kasacine tvarka, 5 dalį, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų
atlikimas nereglamentuojamas, taikomi CPK 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus
nuostatoms. Taigi CPK normos, reglamentuojančios bylų procesą kasaciniame teisme, nenukreipia
22
į CPK normas reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 301–339
straipsniai), tarp jų ir į CPK 312 straipsnį. Konstatuotina, kad kasatoriaus reikalavimas priteisti
8,39 proc. palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant šias palūkanas nuo sutarties nutraukimo
dienos (2011 m. birželio 6-osios) iki bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugpjūčio 17-osios)
pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą
nenagrinėtinas.
2 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Investment & Financial Consultations“, bylos Nr. 3K-
3-178/2014.
Dėl geležinkelio vagonų laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose atlygintinų

paslaugų
Nuosavybės teisės palikimas lizingo davėjui iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta
kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją. Nors lizingo davėjas išlieka turto
savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, kuris savo
nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartį gautą daiktą ir gauti
iš to pelną. Dėl to būtent jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, jo išlaikymo bei
remonto išlaidos, pareiga rūpintis daikto būkle (CK 6.571 straipsnio 1. 2, 4 dalys), atlyginti dėl
lizingo sutarties dalyko naudojimo trečiųjų asmenų patirtą žalą (CK 6.572 straipsnio 4 dalis), jis
atsakingas už prievolių, atsiradusių iš sutartinių santykių, susijusių su lizingo dalyko naudojimu,
vykdymą, jam tenka nevykdymo padariniai. Remdamasis nurodytomis lizingo sandorių
savybėmis, atskleidžiančiomis lizingo esmę, bei CK 6.571 straipsnio 2 dalimi, kuria tiesiogiai
įtvirtinta lizingo gavėjo pareiga apmokėti lizingo objekto išlaikymo išlaidas lizingo sutarties
vykdymo laikotarpiu, kasacinis teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad
ne lizingo davėjui, o gavėjui atsiranda pareiga mokėti mokesčius už lizingu įsigytų vagonų laikymą
viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. <...> Lizingo gavėjo teisė naudotis lizingo dalyku
atsirado ne įgaliojimo, o lizingo sutarties pagrindu, todėl įgaliojimo atšaukimas nereiškia trečiojo
asmens kaip lizingo gavėjo naudojimosi teisės vagonais pasibaigimo, ši teisė išlieka viso lizingo
sutarties galiojimo metu.
4 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ v. AB ,,DNB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-
191/2014.
Dėl proporcingumo nutraukiant savivaldybei nuosavybės teise priklausančios

gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinant iš nuomojamos patalpos
Valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms
taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo
ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė labiau svarbi vertinant, ar konkrečiu atveju
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 8 straipsnis
apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo
(toliau – EŽTT) praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto
klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme; formalus
23
nurodymas, kad teisė gyventi atitinkame būste pagal vidaus teisę yra pasibaigusi, ne kartą
kritikuotas EŽTT (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no. 19009/04, par. 50, judgment of 13
May 2008; Ćosić v. Croatia, no. 28261/06, judgment of 15 January 2009; kt.). Konvencija
pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę
tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą
būstu (žr., pvz., Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September
2013). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios
teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti
svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius,
nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos
mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą
nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį
ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan.
(žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, judgment of 29 May 2012, Stankova v. Slovakia, no.
7205/02, judgment of 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11,
judgment of 24 September 2013; kt.). Taigi Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas konstatuojamas
ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo
asmenų teises, neatitinka pažeidimo, už kurį yra taikoma, sunkumo, taikoma neatsižvelgus į
iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą ir kitais panašiais atvejais. <...>
Byloje yra duomenų, kad atsakovams V. B. ir G. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas
ir negyvenamieji statiniai, miško sklypas, sodo sklypas (duomenys neskelbtini), sodo sklypas su
gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos
teismas, aplinkybė, kad asmuo turi turto, nesudaro pagrindo nutraukti nuomos teisinius santykius
dėl to, jog nuomotojai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams
namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nes iki 2002 m. gruodžio
31 d. sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys negali būti nutrauktos dėl turimo turto ar
pajamų viršijimo, nustatyto nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti
ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.
Tačiau tokia aplinkybė svarbi sprendžiant dėl kasatoriaus prašomų taikyti CK 6.611 straipsnyje
nustatytų padarinių, vertinant šios priemonės proporcingumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste
svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų
nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos
forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų
sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės
paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto
(ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), teisės į gyvenamąjį būstą
įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip
jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas
sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu
tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis. Sprendžiant dėl atsakovams taikytinų Nuomos sutarties
pažeidimo padarinių (jų proporcingumo), vertintina ir tai, ar jie tinkamai naudojasi savivaldybės
nuomojamu būstu (plačiąja prasme – jos teikiama parama), ar ši parama jiems būtina, ar atitinka
siekiamus tikslus, ar nepagrįstai neapriboja kitų asmenų, kuriems reikalinga socialinė parama,
teisių išsinuomoti būstą. Byloje nustačius, kad atsakovai turi galimybių mokėti nuomos mokestį,
tačiau tikslingai (piktavališkai) jo nemoka ir toliau neketina to daryti, turi kitą gyvenamąjį būstą,
taigi, iš esmės pripažinus juos būstą naudojant ne pagal tokio pobūdžio nuoma siekiamus tikslus,
24
galėtų būti sprendžiama dėl griežčiausių Nuomos sutarties pažeidimo padarinių taikymo –
iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, kurie tokiu atveju nebūtų laikomi neproporcingais siekiamiems
tikslams.
4 d. nutartis civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2014.
Dėl paslaugų teikėjo teisės gauti atlygį už suteiktas paslaugas
Teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog verslo plano parengimas buvo
pagrindinė paslaugų, kurias turėjo suteikti paslaugų teikėjas, dalis, nes verslo planas yra
svarbiausias dokumentas, kurio pagrindu užpildoma paraiška ES struktūrinių fondų paramai gauti
ir vertinama paraiškos teikėjo atitiktis paramos teikimo kriterijams. Taigi, tinkamo verslo plano
parengimas yra svarbiausia paslaugų dalis, lemianti palankaus sprendimo suteikti kasatoriui ES
struktūrinių fondų paramą priėmimą. Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad
verslo planą parengė paslaugų teikėjas, ES struktūrinių fondų parama kasatoriui buvo suteikta.
Taigi, dalis Sutartimi numatytų paslaugų – verslo plano parengimas, kasatoriui buvo suteikta. <...>
Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas ir paslaugų gavėjas yra susitarę dėl tam tikrų tikslų, kurių
siekiama teikiamomis paslaugomis ir suteikus paslaugas šie tikslai pasiekiami, paslaugų teikėjas
turi teisę į vadinamąjį sėkmės mokestį, jeigu dėl tokio buvo susitarta. Konstatuotina, kad
nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio, teisė į jį buvo susieta su tam tikro
tikslo pasiekimu (ES struktūrinių fondų paramos gavimu), todėl paslaugų teikėjas, suteikęs
pagrindinę dalį paslaugų, turi teisę gauti sėkmės mokesčio dalį, proporcingą jo suteiktų paslaugų
daliai. Suteiktų paslaugų apimties ir šių paslaugų reikšmės galutiniam rezultatui pasiekti
nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas teisiškai
reikšmingas aplinkybes ir jau aptartą verslo plano, kaip suteiktų paslaugų dalies, reikšmę,
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo ieškovui pripažinta teisė į pusę sutarto sėkmės
mokesčio atitinka abiejų šalių atliktus veiksmus Sutarties rezultatui pasiekti, šalių interesus bei
bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis).
11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ASU Baltija“ v. UAB „Ragtora“, bylos Nr. 3K-3-201/2014.
Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo sumažėjus laiduotojo skolos dydžiui bylą nagrinėjant
apeliacinės instancijos teisme
Nors pagal bendrąją CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę procesinės palūkanos
skaičiuojamos už priteistą sumą, tačiau tais atvejais, kai civilinės bylos pagal kreditoriaus
reikalavimą laiduotojams dėl skolos priteisimo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu
kreditoriaus reikalavimo dalis patenkinama iš įkeisto turto ir dėl to apeliacinės instancijos teismas
iš dalies pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažindamas iš laiduotojų priteistą
sumą iš įkeisto turto patenkinto kreditoriaus reikalavimo apimtimi, procesinės palūkanos
skaičiuojamos atsižvelgiant į momentą, kada pasikeitė laiduotojo prievolės apimtis: iki skolos
dydžio sumažėjimo procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo visos reikalavimo sumos, o sumažėjus
skolos dydžiui – nuo šio sumažėjusio skolos dydžio. Nagrinėjamu atveju iki tol, kol iš įkeisto turto
nebuvo padengta dalis skolos, procesinės palūkanos turėjo būti skaičiuojamos nuo viso skolos
25
dydžio, nes šios procesinės palūkanos kompensavo dėl visos piniginės sumos negrąžinimo
kasatoriaus patiriamus nuostolius, o kai dalis skolos buvo grąžinta – nuo likusios skolos dalies, nes
kasatoriaus patiriami nuostoliai atitinkamai sumažėjo atgavus dalį skolos. Tai, kad kasatorius
pasirinko dalį skolos patenkinti iš įkeisto (ne laiduotojų) turto, nereiškia, kad jis sutiko, kad
procesinės palūkanos iš laiduotojų būtų skaičiuojamos nuo galutinės (mažesniosios) teismo
priteistos sumos. Atsižvelgęs į laiduotojų vengimą (delsimą) vykdyti prievolę, kasatorius pasirinko
alternatyvų prievolės įvykdymo būdą ir taip sumažino savo nuostolius, patiriamus negalint
naudotis jam priklausančiais pinigais. Pažymėtina, kad skolos padengimas iš įkeisto turto
nepriklausė nuo atsakovų valios. Kasatorius, nepasirinkęs alternatyvaus prievolės įvykdymo būdo,
būtų toliau patyręs nuostolius dėl negalėjimo naudotis visa skolos suma. Dėl to nagrinėjamoje
byloje nuo mažesnės skolos sumos procesines palūkanas yra pagrindas skaičiuoti tik nuo tos
dienos, kada sumažėjo atsakovų kasatoriui mokėtina suma.
11 d. nutartis civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. B., D. S., bylos Nr. 3K-3-193/2014.
Dėl žalos atlyginimo prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį (dėl be pagrindo įgyto turto
grąžinimo)
Bylą nagrinėję teismai konstatavo šias aktualias teisingam šalių ginčo išsprendimui
faktines aplinkybes: ieškovė bendrovės direktoriaus prašymu kasatoriui UAB „Aurovika ir Ko“
pervedė 1000 svarų (3760 Lt) tuo metu buvusio jos sutuoktinio J. M. baudai Italijos policijai
sumokėti; bylos nagrinėjimo iš esmės metu kasatoriaus atstovas J. B. ir J. M. pripažino, kad bauda
Italijos policijai iki šiol nesumokėta; J. M. pasirašė vekselį dėl kasatoriui padarytos žalos, į kurį
įtraukta ir Italijos policijai mokėtina bauda. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad prievolės įvykdymas už
trečiąjį asmenį, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo
būdas, be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio
asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo iš skolininko, tačiau negali
vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus
(asmens, kuriam prievolę įvykdė). Konstatuotina, kad žalos atlyginimo prievolė jos pobūdžio ir
kreditoriaus interesų aspektu nelaikytina prievole, kurios esmė yra ta, kad skolininkas ją įvykdytų
asmeniškai. Taigi, žalos atlyginimo prievolę gali įvykdyti trečiasis asmuo. Teismai konstatavo,
kad ieškovė pinigus mokėjo ne siekdama atlyginti kasatoriaus patirtą žalą, o Italijos policijos
skirtai baudai sumokėti. Šios faktinės aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginį, kad pinigus jis gavo
kaip žalos atlyginimo prievolės įvykdymą už trečiąjį asmenį. Teismai pagrįstai tenkino ieškinį ir
priteisė šią sumą pagal CK 6.237 straipsnį kaip be pagrindo įgytą turtą.
11 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Aurovika ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-196/2014.
Dėl netesybų ir reikalavimo realiai įvykdyti prievolę santykio
Kasacinis teismas plačiąja prasme pritaria ieškovų pateikiamam argumentui, kad prievolės
neįvykdymas yra ir prievolės įvykdymo termino praleidimas. Iš tiesų, jei prievolė yra neįvykdyta
apskritai, ji taip pat yra neįvykdyta laiku, tačiau taip aiškinant įstatymą CK 6.73 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas draudimas kartu reikalauti ir sumokėti netesybas, ir įvykdyti prievolę netektų prasmės,
26
nes visais atvejais neįvykdžius prievolės, vadinasi ir jos neįvykdžius laiku, būtų galima reikalauti
ir sumokėti netesybas, ir įvykdyti prievolę. Dėl to kiekvienu atveju kilus ginčui dėl netesybų
paskirties, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis būtina nustatyti, ar sutartyje nustatytos
netesybos yra skirtos prievolės neįvykdymu padarytiems minimaliems nuostoliams kompensuoti,
tokiu atveju kreditorius netenka teisės kartu su netesybomis reikalauti įvykdyti prievolę, ar
prievolės įvykdymo termino praleidimu padarytiems minimaliems nuostoliams kompensuoti,
tokiu atveju skolininkas yra skatinamas laiku vykdyti prievolę, o kreditorius kartu su netesybomis
išsaugo teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra. <...> Sutartimis su ieškovais atsakovai
įsipareigojo savo lėšomis atlikti tam tikrus darbus ieškovų naudai (byloje aktualūs įsipareigojimai
nutiesti vidaus kelius ir dujotiekį), kartu nustatant tokių įsipareigojimų įvykdymo galutinį terminą.
Sutartyse taip pat aptarti tokių įsipareigojimų neįvykdymo padariniai: jų neįvykdžius pirkėjai turi
teisę imtis priemonių įsipareigojimams įvykdyti ir reikalauti sumokėti baudas. Taigi remiantis
sutartimis galimas ir prievolių vykdymas natūra, ir baudų taikymas. Sutartyse nustatytas baudų
dydis yra gerokai mažesnis už prognozuojamus įsipareigojimų vykdymo natūra kaštus. Iš to galima
spręsti, kad šalys nesiekė tokių netesybų nustatyti kaip pakeičiančių prievolės vykdymą natūra, o
tik kaip kompensuojančių už prievolės įvykdymo termino pažeidimu padarytus minimalius
nuostolius. Atsakovai savo prievolių vykdymo terminus yra pradelsę daugiau nei penkerius metus,
todėl sutarčių aiškinimas, kad netesybos negali būti taikomos už prievolių įvykdymo terminų
praleidimą, neskatintų atsakovų laiku vykdyti prievoles ir ieškovams niekaip nekompensuotų jų
galimų praradimų, susijusių su terminų praleidimu. Nagrinėjamu atveju netesybos yra išreikštos
baudų forma ir nepriklauso nuo uždelsimo įvykdyti prievolę trukmės. Pažymėtina, kad netesybos
už prievolės įvykdymo termino pažeidimą galimos ir baudų forma, o CK 6.71 straipsnio 3 dalimi
nedraudžiama šalims susitarti ir nustatyti baudas nesiejant jų su uždelsimo įvykdyti prievolę
trukme, bet apskritai siejant su prievolės neįvykdymu laiku. Taigi nagrinėjamoje byloje šalys,
sudarydamos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis aiškiai apibrėžė ne tik vykdytinas
prievoles ir jų įvykdymo terminus (aktualios – nutiesti asfaltuotus vidaus kelius ir dujotiekį), bet
ir nustatė atsakomybės už šių prievolių pažeidimą dydžius. Šalys sutartimi netesybas baudų forma
nustatė ne kaip priemonę kompensuoti nuostolius už prievolės neįvykdymą, bet kaip priemonę
užtikrinti skolininko, šiuo atveju atsakovų, atsakomybę už prievolės neįvykdymą laiku. Kadangi
netesybos yra išvestinė prievolė iš pagrindinės, tai šiuo atveju konstatuotina, kad, nustatytais
terminais atsakovams neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, ieškovams atsirado teisė reikalauti
sutartyje nustatytų netesybų – baudų už prievolių neįvykdymą laiku.
16 d. nutartis civilinėje byloje N. P. ir kt. v. G. A., R. A., bylos Nr. 3K-3-213/2014.
Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio
Kasatorė, būdama įmonės vadovė ir akcininkė, galėjo kontroliuoti įmonės veiklą ir daryti
jai įtaką, tačiau, minėta, remiantis byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ji nebuvo
finansų įstaigos (ieškovo) klientė Finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme.
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad laiduotojai už finansų įstaigos
kliento (lizingo paslaugos gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos
klientai), todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius,
neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31
straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.
27
16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Swedbank lizingas“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014.
Dėl laiduotojo teisių ginčyti skolinio įsipareigojimo dydį, kai jis priklauso nuo kreditoriaus
veiksmų, atliekamų lizingo sutarties nutraukimo atveju
CK 6.82 straipsnio 2 dalis, suteikia teisę laiduotojui pareikšti kreditoriui visus atsikirtimus,
kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net tuo atveju, kai
skolininkas atsikirsti atsisako ar pripažįsta prievolę. Kasatorė laidavo už jos vadovaujamos įmonės
skolas, kurių galėtų atsirasti neįvykdžius ar iš dalies įvykdžius lizingo sutartį. Kasacinio skundo
argumentai, kad, pardavus lizingo dalyką, gautos sumos turėjo užtekti ne tik prievolėms pagal
lizingo sutartį, bet ir pagal papildomus finansinių įsipareigojimų susitarimus įvykdyti, negali būti
atmetami, nepatikrinus, ar kreditorius (ieškovas), parduodamas turtą, veikė apdairiai, sąžiningai,
siekė gauti maksimalią kainą (CK 6.359 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad kreditorius pažeidė
sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti mažinama
tokiu dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius. Pažymėtina, kad kasatorė (laiduotoja) turi teisę teikti
įrodymus, susijusius su turto verte jo grąžinimo ir (ar) pardavimo momentu, net ir tuo atveju, jeigu
pagrindinis skolininkas bankroto byloje aplinkybių, susijusių su parduoto turto verte, neginčijo
(CK 6.82 straipsnio 2 dalis).
16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Swedbank lizingas“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014.
Dėl vekselio bei hipotekos santykio išieškojimo procese
Tokiu atveju, kai skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas yra užtikrintas tiek
nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek ir vekseliu, kreditorius, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, turi
teisę pasirinkti, kokiu būdu jis pirmiausia sieks savo reikalavimų patenkinimo, nes teisės normos
jo neįpareigoja pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe ir nenustato
nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumo. Pažymėtina, kad
sutarties šalys, susitardamos, jog skolininkas pateiks kreditoriui kelis prievolės įvykdymo
užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, gali sutartyje nustatyti jų (užtikrinimo būdų)
tarpusavio santykį, realizavimo eiliškumą ir kt. Tokiu atveju sutarties šalys privalo laikytis
sutarties nustatytų taisyklių, joms taip pat privalomos imperatyvios teisės normos. Jeigu sutartyje
tai nenustatyta, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo klausimai spręstini pagal kiekvieną
iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, pagrindinės
ir papildomos prievolės santykio principus. Konstatuotina ir tai, kad byloje nustatyta aplinkybė,
jog kasatorė pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal vekselį, o vėliau dėl priverstinio skolos
išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, neteikia pagrindo pripažinti kasatorės
nesąžiningumo.
16 d. nutartis civilinėje byloje S. T. v. Kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-
203/2014.
28
Dėl CK 6.61 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo
CK 6.61 straipsnio 2 dalies formuluotėje nurodomos prievolės atlikti tam tikrą darbą ar
veiksmus, kuriuos skolininkas „atlikti gali tik jis pats“ skiriasi nuo CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5
punkte vartojamos „išimtinai asmeninio pobūdžio“ prievoles apibūdinančios formuluotės.
Negalimas toks teisės aiškinimas, kad viena teisės norma (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punktas)
draustų reikalauti įvykdyti tam tikras prievoles natūra, o kita to paties teisės akto norma tai leistų
ir už šios prievolės nevykdymą skolininkui grėstų baudos. Dėl to CK 6.61 straipsnio 2 dalyje
nurodomos prievolės skiriasi nuo CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodomų išimtinai
asmeninio pobūdžio prievolių, kurių įvykdymas natūra apskritai nėra galimas ir dėl kurių
pažeidimo kreditoriui galimi tik kiti teisių gynimo būdai (CK 6.216 straipsnis). Remiantis CK 6.61
straipsnio 3 dalimi, to paties straipsnio 2 dalis, numatanti baudas už prievolės atlikti darbus
pažeidimą, netaikoma, kai pažeistas kreditoriaus teises galima ginti kitais būdais, pavyzdžiui,
kreditorius turi teisę atlikti tą darbą pats skolininko sąskaita arba reikalauti atlyginti nuostolius.
Taigi CK 6.61 straipsnio 2 dalies taikymui aktualu, ar kreditoriaus teisės gali būti apgintos
nepritaikius baudos už skolininko prievolės atlikti darbą ar veiksmus pažeidimą. Kasacinis teismas
išaiškina, jog CK 6.61 straipsnio 2 dalyje nurodomos prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus,
kuriuos atlikti gali tik pats skolininkas, nėra išimtinai asmeninio pobūdžio prievolės, o yra
prievolės, kurias kreditorius iš principo gali atlikti už skolininką (CK 6.61 straipsnio 1 dalis), tačiau
kurių įvykdymas skolininko sąskaita reikštų kreditoriaus padėties esminį pasunkinimą arba nėra
tikėtina, kad kreditorius dėl savo asmeninių savybių būtų pajėgus skolininko sąskaita darbą atlikti
pats. Kitaip tariant, CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui aktualus išimtinai asmeninis
prievolės pobūdis, siejamas su skolininko asmeniu (pvz., sukurti originalų kūrinį), o CK 6.61
straipsnio 2 dalies taikymui reikšmingas prievolės pobūdis, siejamas su kreditoriumi ir jo
galimybėmis pasinaudoti kitais teisių gynimo būdais. Dėl šios priežasties CK 6.61 straipsnio 2
dalies taikymas reikalauja aplinkybių, kurios lemtų kreditoriaus ypatingą suinteresuotumą
skolininko asmeniniu prievolės įvykdymu, dėl kurio kreditoriaus įvykdymas skolininko sąskaita
būtų neįmanomas ar sunkiai tikėtinas. Pažymėtina, kad vien kreditoriaus lėšų neturėjimas nėra
pagrindas konstatuoti, kad prievolę atlikti darbus gali tik pats skolininkas. Remiantis CK 6.61
straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad skolininkas avansu
sumokėtų darbui atlikti reikalingas sumas. Kitų priežasčių, dėl kurių kreditoriai nebūtų pajėgūs
skolininko sąskaita atlikti reikalaujamų darbų, ieškovai neįrodinėjo ir teismai jų nenustatė. Be to,
remiantis šalių sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis, pardavėjui nevykdant įsipareigojimų
pirkėjas turi teisę pats imtis visų būtinų veiksmų ir reikalauti apmokėti turėtas išlaidas, taigi
sutartyse tiesiogiai numatyta galimybė, kad prievolės pažeidimo atveju ieškovai patys atliks darbus
atsakovų sąskaita.
Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio aiškinimo, atsakovo veiksmų kvalifikavimo
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 9 straipsnio 1 dalyje

reglamentuojama, kad vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų
nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo
padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio
29
teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Nors CMR 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąmoningo
netinkamo elgesio standartas įvairiose valstybėse skiriasi, bet toks elgesys negali būti konstatuotas
visais atvejais, kai transporto priemonė, kuria vežamas krovinys, patenka į (ar sukelia) eismo įvykį
dėl vairuotojo kaltės. Dideliu neatsargumu, kuris prilygintinas tyčiai, laikytini sąmoningi,
pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui.
Tai galėtų būti, pavyzdžiui, aiškių Kelių eismo taisyklių nurodymų esminis pažeidimas – ribojimų,
draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymas, kaip antai leistino greičio aiškiai nustatytas ir
didelis viršijimas, važiavimo draudimų nepaisymas, esant draudžiamiesiems signalams,
nepaisymas reikalavimų sustoti prie linijų arba pervažų, transporto priemonės eksploatavimo
draudimų pažeidimas. Prie tokių pažeidimų nėra pagrindo priskirti neatsargumo požymių turinčius
veiksmus, tokius kaip saugaus vairavimo būdo ar greičio nepasirinkimas, jeigu šie veiksmai susiję
su konkrečiu situacijos vertinimu ir sprendimo priėmimu konkrečiu metu, bet neturi akivaizdžių ir
šiurkščių pažeidimo elementų. Dėl epizodiškumo ir įvertinamojo pobūdžio tokie vežėjo vairuotojo
veiksmai netraktuotini kaip didelis neatsargumas, kuris būtų prilygintas tyčiai pagal CMR
konvencijos 29 straipsnį. Be to, turi būti įvertinta vežėjo vairuotojo veiksmų įtaka galimybei
atsirasti žalai, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus
padaryta žala kroviniui, ar kad jis bus paprastas. Akcentuotina, kad svarbu nustatyti ne tik
pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai. Tyčiai,
prilygintinu dideliu vežėjo vairuotojo neatsargumu, dėl kurio įvyksta eismo įvykis ir prarandamas
(apgadinamas) krovinys, nelaikytinas vien leistino greičio ar draudimo pažeidimas. Jis turi būti
aiškus ir didelis, kad būtų galima pagrįstai numatyti pavojaus vežamam kroviniui sukėlimą
(pavyzdžiui, didelis ribojamo greičio viršijimas, maksimalaus leistino greičio laikymasis
sudėtingomis važiavimo sąlygomis – per rūką, lietų, riboto matomumo sąlygomis ir kt., greitas
važiavimas su kroviniu vingiuotuose, kalnuotuose ruožuose ir pan.). Šioje byloje vairuotojas neva
nepasirinko saugaus greičio, dėl ko prasilenkimo posūkyje metu susidarė oro srautai ir transporto
priemonė nuvažiavo nuo kelio bei apsivertė, bet šios išvados padarytos iš abstrakčių duomenų.
Turi būti įvertinta, kad vairuotojui nėra taikyta administracinė atsakomybė dėl greičio viršijimo ar
nesaugaus jo pasirinkimo, nors ir buvo surašytas protokolas dėl nesaugaus greičio, taip pat nėra
užfiksuotas didelis leistino greičio viršijimas, pavojingas važiavimas nesaugiu greičiu ar
maksimaliai leistinu greičiu sudėtingomis kelio ar eismo sąlygomis. Remdamasis pirmiau
pateiktais tyčiai prilygintino vežėjo vairuotojo didelio neatsargumo kriterijais CMR konvencijos
29 straipsnio 1 dalies prasme, teismų nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, vežėjo
vairuotojo, sukėlusio eismo įvykį, veiksmų, dėl kurių buvo sugadinta dalis krovinio, kasacinis
teismas nekvalifikuoja dideliu neatsargumu, prilygintu tyčiai. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje
byloje nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies.
16 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB ,,Movidus transportas“, bylos Nr.
3K-3-219/2014.
Dėl nedraudžiamojo įvykio sąvokos aiškinimo būsto paskolos draudimo sutartyje
Būsto įgijimo (nuomos) koncepcijos metmenyse nustatyti tikslai padidinti būsto paskolų
prieinamumą buvo pasiekti pašalinus kliūtis šiems tikslams – teisės aktais ir jų pagrindu
sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis su bankais sukūrus būsto paskolos prieinamumą
padidinusią sistemą, kuri sudarė galimybes gyventojams, gaunantiems reguliarias pajamas, bet
30
negalintiems sukaupti ar neturintiems pradinio įnašo bankui, įsigyti būstą su mažesniu pradiniu
įnašu ar be jo. Ši sistema veikia tokiu principu: 1) apdraudžiant būsto paskolą, užtikrinama, kad
kredito gavėjui jos negrąžinat, draudikas visiškai padengs skolą; 2) draudikui, sumokėjusiam
draudimo išmoką garantuota reali subrogacijos teisės įgyvendinimo galimybė, nes bankai, gavę
draudimo išmoką, privalo perleisti draudikui už paskolą įgyto būsto hipotekos teises (CK 6.1015
straipsnio 1 dalis, Taisyklių 64 punktas). Nesant bent vieno iš nurodytų būsto paskolų draudimo
sistemos elementų šis draudimas negali funkcionuoti, taigi draudimo išmoka bankui gali būti
išmokama tik tuo atveju, jei bankas po to perleis draudikui teises į būsto hipoteką. Atsižvelgiant į
didelę būsto įkeitimo teisės reikšmę būsto paskolos draudimo sistemos funkcionavimui
Bendradarbiavimo sutarties 15.1 punkte nustatyta, kad Bankas, gavęs informaciją apie įvykius,
susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per 10 darbo dienų privalo informuoti Draudiką, jei yra
pareikštos pretenzijos į Bankui įkeistą būstą kredito gavėjo ar kito asmens turtą ar kitaip yra
suvaržomos galimybės disponuoti įkeistu turtu. Ši Bendradarbiavimo sutarties nuostata Draudikui
itin reikšminga, nes sudaro galimybę laiku spręsti dėl galimybės toliau tęsti draudimo sutartinius
santykius – pagal CK 6.1010 straipsnio 1–3 dalis draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį iš
esmės pasikeitus joje numatytoms aplinkybėms, kai dėl jų padidėja ar gali padidėti draudimo
rizika, jei draudėjas, sužinojęs apie pasikeitimus, draudikui tuoj pat apie juos nepraneša. Esminė
būsto įkeitimo teisės reikšmė prievolei mokėti draudimo išmoką išreikšta Taisyklių 8.3 punkte,
paaiškėjusį faktą, kad būstas nebuvo įkeistas, įvardijant nedraudžiamuoju įvykiu, taip apribojant
draudiko prisiimamą riziką. Aiškinant šią Taisyklių nuostatą, pažymėtina, kad būsto paskolos
draudimo santykiams reikšmingas ne bet koks būsto įkeitimo faktas, o teisėtas įkeitimas. Tik
teisėtas įkeitimas sukelia hipoteką reglamentuojančiose teisės normose nustatytus teisinius
padarinius, kurie gali būti juridinę reikšmę turintys faktai kituose teisiniuose santykiuose.
Neteisėtai įkeitus bankui būstą, tokio veiksmo teisinių padarinių neatsiranda. Dėl to nėra pagrindo
remtis teismo sprendimu pripažinto negaliojančiu įkeitimo sandorio sudarymo faktu kaip tinkamu
draudimo sutarties sąlygų vykdymu. Niekinio sandorio pagrindu, t. y. neteisėtai valdomo turto
įkeitimas prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, normoms dėl teisės disponuoti daiktu, todėl
toks sandoris ex officio pripažįstamas niekiniu ir negalioja ab initio. Dėl to atsakovas pagrįstai daro
išvadą, kad išdėstytų teisės normų prasme Butas nebuvo įkeistas ir Taisyklių 31 punktas
neįvykdytas. UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų
draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių
švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos
sąlygos. Šis draudimas negali apsaugoti bankų nuo visų galimų rizikų teikiant būsto kreditus, taip
pat ir susijusių su sudarytų sandorių negaliojimo padariniais. UAB „Būsto kreditų draudimas“
nedalyvauja bankams sprendžiant, ar finansuoti konkretaus būsto įsigijimo sandorį, ar paskolos
gavėjo pasirinktas būstas bus tinkama prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo
priemonė. Draudikas nusprendžia sudaryti konkrečią būsto paskolos draudimo sutartį, jei yra tam
būtinos prielaidos. Viena jų – būsto paskolą teikiantis bankas tarpininkauja, kad būsto kreditas
būtų draudžiamas, ir pateikia draudikui reikiamus dokumentus. Jei paaiškėja, kad būsto hipotekos
sandoris yra niekinis ir nesukėlė padarinių, kuriuos jis pagal Taisyklių nuostatas turėjo sukelti, t.
y. faktiškai neužtikrino prievolės įvykdymo, tai reiškia, kad dėl Banko sudaryto ydingo hipotekos
sandorio sukurta tik prielaidų Draudikui sudaryti draudimo sutartį regimybė, bet dėl to, kad
niekinis sandoris nesukėlė padarinių, iš tikrųjų šios prielaidos nebuvo. Būsto paskolos draudimo
santykiuose yra reikšmingas ne tik būsto įkeitimo faktas draudimo sutarties sudarymo momentu,
bet ir privalomas hipotekos galiojimas visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Draudikas,
gavęs viešojo registro duomenis, patvirtinančius, kad Butas prieš sudarant draudimo sutartį yra
31
įkeistas, vadovaudamasis viešo registro duomenų apie turto įkeitimą teisingumo ir išsamumo
prezumpcija, taip pat su Banku ir draudėju sudarytų sutarčių nuostatomis, turi teisėtą lūkestį, kad
hipoteka liks galioti iki draudimo sutarties pabaigos. Pažymėtina, kad įkeistas būstas bendrovei
„Būsto paskolų draudimas“ atlieka ne tik sumokėtos draudimo išmokos kompensavimo funkciją
įkeistą turtą priverstinai parduodant, bet ir skolininko skatinimo grąžinti skolą geruoju funkciją,
kartu išsaugant skolininko teisę naudotis būstu.
16 d. nutartis civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-
3-205/2014.
Dėl teisės į būsto neliečiamybę, savavališkai užimtų patalpų sampratos ir sąlygų asmens
iškeldinimui
Vertindama įpareigojimo išsikelti iš ginčo patalpų pagrįstumą Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą aspektu,
pažymėtina, kad kasatorei ginčo patalpos buvo suteiktos Rasų seniūnijos raštu, ji ne savavališkai
jas užėmė, o turėdama juridinį pagrindą, kuris nors ir neatitiko teisinio reguliavimo, tačiau sukūrė
kasatorei lūkestį, kad ji galės naudotis tomis patalpomis. Be to, šiomis patalpomis kasatorė
netrukdomai naudojosi ilgą laiką, valstybės institucijoms nereiškiant dėl to pretenzijų, nuo 2009
m. ji apmokėdavo siunčiamas sąskaitas dėl nuomos mokesčio. Šios aplinkybės jai suteikė pagrindą
manyti, kad ginčo patalpose ji gyvena teisėtai ir kad susiformavo šalių nuomos teisiniai santykiai.
Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, situacijos įvertinimu nacionalinės teisės ir
tarptautinių standartų aspektu, kasacinis teismas sprendžia, kad kasatorės iškeldinimas būtų
neproporcinga priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta
iškeldinti ieškovę, naikintina. Kasacinis teismas, vertindamas atsakovės procesiniuose
dokumentuose nurodytą argumentą, kad ji negali išnuomoti ginčo patalpų kasatorei, nes
savivaldybės patalpos priskiriamos socialinio būsto fondui ir nuomojamos tik Valstybės paramos
būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnyje
nurodytiems asmenims, pažymi, jog nagrinėjamoje faktinėje situacijoje savivaldos institucijos
ilgalaikiu neveikimu, vėliau – sąskaitų siuntimu jau sukūrė faktinius nuomos santykius. Vien ta
aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog toks būstas turi socialinio
būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos.
Toliau besitęsiantys faktiniai nuomos teisiniai santykiai turi būti įforminti teisės aktų nustatyta
tvarka, priešingu atveju nebūtų panaikintas situacijos neapibrėžtumas, neatsirastų teisinis tikrumas
nei Vilniaus miesto savivaldybei, kaip ginčo patalpų savininkei, nei kasatorei, kaip faktinei jų
nuomininkei. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos ir įrodinėjamos aplinkybės, kad kasatorė
atitinka sąlygas, būtinas teisei į socialinį būstą įgyti. Dėl šios priežasties nuomos sutarties sąlygos
neprivalo būti analogiškos socialinio būsto nuomos sutarties sąlygoms.
17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-
3-225/2014.
Dėl kreditoriaus sutikimo būtinumo perkeliant skolą
32
Bylos ypatumas tas, kad skola perkelta ne šalių sutarimu, o Vyriausybės 2010 m. liepos 21
d. nutarimu Nr. 1055, kuris priimtas vykdant Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų
restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, patvirtintą Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d.
nutarimu Nr. 1654. Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 1 punktu nutarta perimti
valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios
pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, o 4 punktu –
perimti Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos
(lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas su UAB „Swedbank lizingas“.
Valstybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės
savininkės, turtines ir neturtines teises bei pareigas pavesta įgyvendinti Sveikatos apsaugos
ministerijai (2 punktas). Tiek pirminis skolininkas, tiek ir jį pagal nutarimą pakeičiantysis yra
viešieji juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 2 dalis, 2.35 straipsnio 2 dalis). Nors tai yra
specifiniai teisės subjektai, civiliniuose santykiuose jie dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių
santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į civiliniuose
santykiuose dalyvaujančių subjektų lygiateisiškumo principą, CK normų, nustatančių, kad
skolininko pakeitimui reikalingas kreditoriaus sutikimas, imperatyvumą, žemesnės galios teisės
aktų subordinavimo įstatymams principą, konstatuoja, kad kreditoriaus teisių apsauga neturėtų būti
siaurinama dėl to, jog sprendimas perkelti skolą išreikštas ne esamo skolininko ir skolos perėmėjo
susitarimu, o vykdomosios valdžios institucijos aktu. Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju, kai skola
perkeliama Vyriausybės nutarimu, skolininko pakeitimui būtinas kreditoriaus sutikimas.
Kasacinio teismo vertinimu, Vyriausybės nutarimas šiuo atveju galėtų būti traktuojamas kaip
skolininko ir skolos perėmėjo susitarimas dėl numatomo skolos perkėlimo, apie kurį skolininkas
ir skolos perėmėjas turi pranešti kreditoriui, o šis sprendžia, ar sutikti su skolininko keitimu (CK
6.116 straipsnio 1 dalis). Priklausomai nuo jo sprendimo atsiranda atitinkami teisiniai padariniai.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju valstybės įgaliota institucija – Sveikatos apsaugos ministerija
– nurodė, jog Vyriausybės nutarimas, kuriuo perkelta skola, nesuderintas su jos, kaip biudžetinės
įstaigos, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Biudžetinės sandaros įstatymu), ir tuo pagrindu
nesutiko prisiimti atitinkamai modifikuotų atsakovo turėtų įsipareigojimų pagal lizingo sutartis,
atnaujinus sutarčių galiojimą (nesutiko su prievolės novacija), taip pat atsisakė mokėti skolos dalį,
kurią sudaro dėl sutarties nevykdymo atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos (palūkanos,
delspinigiai ir pan.), t. y. nesutiko mokėti visos Vilniaus miesto savivaldybės skolos pagal
nutrauktas lizingo sutartis. Pažymėtina, kad kreditoriaus interesas yra gauti prievolės įvykdymą.
Kasacinis teismas sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, vertinant skolininkus mokumo
aspektu, naujasis skolininkas (valstybė) finansiškai yra pajėgesnis, tačiau, minėta, naujasis
skolininkas, nurodydamas, kad Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 1055 nesuderintas
su galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsisako prisiimti ankstesnio skolininko prievoles visa
apimtimi.
18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės
administracija, bylos Nr. 3K-3-221/2014.
Dėl vartojimo rangos sutarties kainos
Vadovaujantis CK 6.676 straipsnio 1 dalimi, darbų kaina nustatoma rangos šalių

susitarimu. Ši vartojimo rangai taikoma darbų kainos nustatymo taisyklė yra abstraktaus pobūdžio
33
ir sutarties šalių neįpareigoja detalizuoti sutartyje rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Kartu
vartojimo rangos teisinių santykių specifika lemia, kad šalys, sudarydamos rangos sutartį, nėra
visiškai laisvos apibrėžti jos kainą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į kituose įstatymuose
įtvirtintą vartotojų teisių apsaugai skirtą reglamentavimą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2
straipsnio 6 dalyje pardavimo kaina apibrėžiama kaip galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma
pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais. Šioje dalyje nurodyta paslaugos
sąvoka aprėpia ir darbus. Pažymėtina, kad nei CK, nei kituose vartotojų teisių apsaugą
reglamentuojančiuose įstatymuose neįtvirtinta reikalavimo išskirti vartojimo sutartyse PVM ir kitų
mokesčių, kaip paslaugos kainos sudėtinių dalių, tik reikalaujama, jog paslaugos kaina turi būti
nustatoma pinigais ir apskaičiuota su PVM ir visais kitais mokesčiais. Pareigą išskirti PVM nustato
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti
nurodoma tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą,
apmokestinamoji vertė, PVM tarifas (tarifai), PVM suma nacionaline valiuta (PVM įstatymo 80
straipsnis). Vertinant atsakovo poziciją (bylos nagrinėjimo metu jis teigė, kad kasatoriaus buvo
įtikintas, jog sutartyje nurodyta kaina yra galutinė ir prie jos PVM nebus pridedamas), sutarties
vykdymo ir atsiskaitymo už atliktus darbus praktiką (Sutarties 2.2 punkte nustatyta, jog patalpų
orinio šildymo (vėdinimo) sistemos rangos darbai atliekami etapais, kuriuos užbaigus, atsakovas
įsipareigoja už juos laiku atsiskaityti; atsakovas už atliktus darbus atsiskaitydavo su ieškovo
darbuotojais, ieškovas jam PVM sąskaitų faktūrų nepateikdavo bei PVM iš darbų kainos
neišskirdavo), taip pat pirmiau nurodytas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies,
CK 6.188 straipsnio 6 dalies nuostatas bei remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią,
jeigu kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos vartotojų naudai, darytina išvada,
kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog šalys susitarė, kad PVM už
atliktus darbus sumokės kasatorius. Dėl to pagrįstai netenkintas kasatoriaus reikalavimas priteisti
iš atsakovo 14 070 Lt PVM.
23 d. nutartis civilinėje byloje mažoji bendrija „GDG“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-228/2014.
Dėl nekilnojamojo turto draudimo sutarčių nuostatų aiškinimo, išmokos dydžio ir jos
nustatymo tvarkos
Vienas iš turto draudimo sutarčių ypatumų yra draudimo vertės kategorija, kuri yra svarbi
nustatant draudimo sumą, draudimo įmoką ir draudimo išmoką. Draudimo vertės nustatymo
kriterijai paprastai yra nurodomi draudimo taisyklėse. Draudimo vertė gali būti nustatoma pagal
įvairius kriterijus: pastatai gali būti draudžiami atkuriamąja verte (pinigų suma, kurios reikėtų
tokiam pačiam objektui atkurti), likutine verte (daikto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo
sumą), likvidacine verte (nebenaudotinų pagal tiesioginę paskirtį daiktų pardavimo vertė); statybos
darbai – sąmatine verte (visos išlaidos, reikalingos statiniams sukurti); daiktai taip pat gali būti
draudžiami šalių susitarimu nustatyta verte ir pan. Pažymėtina, kad ir šalių susitarimu nustatyta
vertė negali būti pernelyg nutolusi nuo tikrosios draudimo intereso vertės. Tuo atveju, kai
draudimo taisyklėse ir (ar) sutartyje jos šalys nenurodė kriterijaus draudimo vertei nustatyti, tai
draudimo vertė yra daikto rinkos kaina sutarties sudarymo metu (Draudimo įstatymo 87
straipsnis); kai nėra materialaus draudimo intereso objekto, draudimo vertė yra nuostolio, kurį gali
patirti draudėjas, vertė. Pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką
turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų
34
draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui,
jeigu šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad šalių pasirašytame gyventojų turto draudimo polise
PZULT Nr. 1136679 numatyta, jog draudimo sutartį sudaro Gyventojų turto draudimo taisyklės
Nr. 060, draudimo polisas PZULT Nr. 1136679, Priedas Nr. 1 (Apdrausto nekilnojamojo turto
sąrašas), Priedas Nr. 3 (Papildomos draudimo sąlygos). Priede Nr. 1 nustatyta, kad gyvenamojo
namo draudimo vertės tipas yra likutinė vertė, o pagal Papildomas sutarties sąlygas šalys susitarė,
kad, apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dieną;
turto, nusidėvėjusio daugiau nei 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo likutinei vertei. Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad pirmiau nurodytos draudimo sutarties sąlygos kasatoriui buvo
žinomos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklių 7.2.2.1 punktu, kai
turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas – nuostolio
suma yra analogiško turto atkūrimas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat
draudžiamąjį įvykį. Vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu, apeliacinės instancijos teismas taip
pat nurodė, kad įvykus draudžiamajam įvykiui pirmiausia išmokama draudimo išmoka,
apskaičiuota vadovaujantis likutine ar rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. Nagrinėjamoje
byloje teismų konstatuota, kad draudžiamojo turto vertė draudžiamojo įvykio dieną yra mažesnė
už draudimo vertę, tai patvirtina pirmiau nurodyta turto vertinimo ataskaita, joje nustatytos rinkos
bei likutinė vertės draudžiamojo įvykio dieną. Jos įstatymo nustatyta tvarka nėra paneigtos (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Remdamasis tuo, kas aptarta, kasacinis teismas pažymi, kad bylą nagrinėję
teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad draudimo išmokos dydžio nustatymo tvarka dėl
draudžiamojo įvykio atitinka draudimo sutarties, jos priedų ir Taisyklių nuostatas.
23 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-229/2014.
Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą
Iš 2009 m. gruodžio 14 d. gyventojų turto draudimo sudedamosios dalies - Gyventojų turto

draudimo poliso (serija PZULT Nr. 1139524) Priedo Nr. 2 (Gyventojų turto draudimas) matyti,
kad draudimo suma nustatyta pagal bendrąjį plotą, t. y. vadovaujantis Taisyklių 6.6.8.1 punkto b
papunkčiu. Dėl to nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovo reikalavimas
kasatoriui įrodyti, jog prieš gaisrą name buvo draudimo liudijime nurodytos vertės daiktai, yra
nesąžiningas. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
Kadangi bylą nagrinėję teismai nenustatė pirmiau nurodytos aplinkybės, t. y. kad draudėjas,
sudarydamas kilnojamojo turto draudimo sutartį, būtų užpildęs kilnojamojo namų turto sąrašą bei
nurodęs daiktų įsigijimo vertę, tai pagrįstai dėl draudiko nustatyto dydžio draudimo išmokos
teisingumo sprendė įvertinę byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų visumą dėl name iki
gaisro buvusio turto, jo kiekio, vertės, nusidėvėjimo, vadovaudamiesi įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisyklėmis. Teismai pagrįstai laikė, kad kasatorius neįrodė kitokios, nei nustatė
atsakovas, kilnojamųjų daiktų vertės, nuostolių sumos; kilnojamojo turto draudimo išmokos
dydžiui nustatyti vadovavosi Taisyklių nuostatomis dėl atkuriamosios vertės kriterijaus (6.6.8.2,
6.6.8.2 punktai), CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad draudimo suma negali viršyti
tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, CK 6.1001 straipsnio 1 dalimi, kurioje
35
nustatyta, kad, draudimo sumai viršijant draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl tos dalies
draudimo sumos, kuri viršija draudimo vertę.
23 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK „PZU Lietuva“ Nr. 3K-3-229/2014.
Dėl vartotojo teisių gynimo būdų vartojimo rangos teisiniuose santykiuose, kai nustatomi
darbo rezultato trūkumai
Nustatant baldų naudojimo pagal paskirtį galimybes atsižvelgtina ne tik į baldo funkcinę
paskirtį, bet ir į jo estetinę paskirtį (pvz., daiktams laikyti skirtas baldas gali būti vertinamas
skirtingai priklausomai nuo to, ar tai svetainei skirtas reprezentacinis baldas, ar estetinės paskirties
neturintis baldas). Dėl to vertinant vartotojo pasirinktų jo pažeistų teisių gynybos būdų
proporcingumą, būtina atsižvelgti į nustatytų baldo trūkumų įtaką tiek jo funkcinei paskirčiai, o jei
baldas skirtas ir estetinei funkcijai atlikti – ir pastarajai paskirčiai. Vartotojas turi teisę įsigyti
nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindu
vartotojui nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis).
Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų
šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu. Tačiau esant šalių ginčui, tokio vartotojo
teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukeltų kitai
šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas atsižvelgiant į konkrečias bylos
aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos
grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu, kaip tai yra CK 6.217
straipsnio taikymo atveju. Tačiau aplinkybė, jog vartotojas vieną sykį pasinaudojo darbo trūkumų
šalinimo galimybe, nepašalina teismo pareigos įvertinti vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo
(sutarties nutraukimo) tinkamumą jo proporcingumo aspektu. Jei, vartotojui pareikalavus, kad
užsakovas neatlygintinai per protingą laiką pašalintų trūkumus, po trūkumų šalinimo išlieka arba
atsiranda naujų pašalinamų trūkumų, vertinant, ar jie sudaro pagrindą vartotojui nutraukti sutartį,
atsižvelgtina į likusių trūkumų pobūdį (jų dydį, šalinimo galimybę), taip pat galimus sutarties
nutraukimo padarinius kitai šaliai. Pažymėtina, kad nors kasatorius byloje įrodinėjo, jog likę baldų
trūkumai negali būti pašalinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Valstybinės ne
maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos surašytu ekspertizės aktu, nustatė priešingas
aplinkybes, t. y. kad trūkumai gali būti pašalinti, be to, išskyrus įskilusias dureles, jie matomi tik
gerai įsižiūrėjus arba vizualiai nepastebimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baldai kasatoriui
pagaminti pagal individualų projektą, montuojant jo nurodytas dekoratyvines dalis, pavyzdžiui,
raudonos spalvos stiklą. Individualiai užsakovo parinktos detalės gali būti kliūtis realizuoti
pagamintus baldus kitiems pirkėjams, kuriems kasatoriaus pasirinkti individualūs baldų dizaino
sprendimai yra nepriimtini. Sutarties nutraukimas šiuo atveju nėra proporcingas kasatoriaus teisių
gynimo būdas. Byloje nustatytomis aplinkybėmis optimalus ir proporcingas alternatyvus
kasatoriaus teisių gynimo būdas – kainos mažinimas (CK 6.363 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 6.665
straipsnio 1 dalies 2 punktas), įgyvendintinas netenkinant nei ieškinio, nei priešieškinio, taip
mažinant Sutarties kainą atsakovo nesumokėtos kainos dalies dydžiu.
24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Olidėja“ v. R. P., bylos Nr. 3K-3-247/2014.
36
Dėl šalių sutartinių teisinių santykių, sudarant sutartį dėl pastatų, kvalifikavimo
Byloje teismų nustatyta, kad gyvenamieji namai turėjo būti pastatyti iš dalies finansuojant
UAB „Swedbank lizingas“, o dalį reikalingų lėšų turėjo skirti pati RUAB „Jondras“, kuri plėtojo
gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą, o Išperkamosios nuomos bei Lizingo sutarčių
sudarymas suteikė galimybę gauti papildomą finansavimą tam projektui įgyvendinti. Sudarydama
Lizingo sutartį UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo tikslo įgyti darbo rezultato nuosavybės teisės,
o darbų rezultato perdavimas UAB „Swedbank lizingas“ turėjo būti atliktas siekiant sutartinius
santykius transformuoti į lizingo, kai statybos darbai, o vėliau – gyvenamieji namai bus perduoti
atsakovui ir jam pereis nuosavybės teisė į šiuos objektus, o atsakovas suteiks ieškovui naudojimo
ir valdymo teisę. Pagal sutarties sąlygas ieškovas buvo tiek lizingo gavėjas, tiek ir daikto
pardavėjas; šalys sutarė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo skiriamų lėšų suderinta dalimi
finansuojamų statybos darbų rezultatas – pastatyti gyvenamieji namai – bus perduotas nuosavybės
teise atsakovui tam tikram laikui – iki ieškovas išpirks jų vertės dalį, kurią sudaro atsakovo
investuotų lėšų dalis į šių namų statybą bei sutartas atlyginimas atsakovui už suteiktą finansavimą
(gautos sutartimi sulygtos atsakovo pajamos iš finansavimo paslaugos suteikimo). Taigi tikrąją
šalių valią išreiškė susitarimas dėl gyvenamųjų namų statybos darbų vykdymo, šiuos darbus iš
dalies finansuojant atsakovui, kurio tikslas – iš ieškovo atliekamų darbų kreditinio finansavimo
gauti pajamas palūkanų mokėjimo už finansinę paslaugą forma. Pagal byloje nustatytas aplinkybes
šalių sudaryta ir įvardyta kaip lizingo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis pagal
CK 6.567 straipsnį, nes neatitinka tokios sutarties esmės – lizingo davėjo pareigos įsigyti lizingo
objektą iš trečiojo asmens ir šio objekto perdavimo lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo
tikslais. Bylos duomenimis, gyvenamieji namai ieškovo buvo tik statomi, jis neįgyvendino lizingo
sutarčiai būdingos lizingo gavėjo teisės naudotis lizingo objektu, gaunant iš to naudos, faktiškai
patyrė tik išlaidas. Remiantis šalių 2008 m. liepos 23 d. susitarimu dėl Turto statybos darbų
finansavimo toks tikslas turėjo būti pasiektas ateityje, ieškovui pastačius gyvenamuosius namus,
perdavus nuosavybės teisę į juos atsakovui, tačiau turint naudojimosi ir valdymo teisę, numatant
ieškovo pareigą atlyginti neišpirkto turto vertę, o, ją įvykdžius, nuosavybės teisė į gyvenamuosius
namus turėjo pereiti ieškovui. Šalių sutartis dėl gyvenamųjų namų taip pat kvalifikuotina kaip
mišri, turinti statybos rangos, statybos darbų finansavimo ir lizingo (pvz., nuosavybės teisės
perėjimas atsakovui, šalių atsakomybė, sutarties pabaiga) sutarčių požymių (CK 6.156 straipsnio
1 dalis, 6.193 straipsnis).
25 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-238/2014.
Dėl finansų tarpininko profesinės atsakomybės taikymo
Tais atvejais, kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių

paslaugų teikimą tam tikromis sąlygomis ar terminu, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo
pareiga inter alia reiškia, kad finansų tarpininkas imtųsi visų nuo jo priklausančių veiksmų
nevaldomų investicijų nuostoliams išvengti. Tokiu atveju finansų tarpininkas turi patarti, kaip
išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam
finansų tarpininkui. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad finansų tarpininkas
informavo investuotojus apie būtinybę pasirašyti naują sutartį, o to nepadarius galimą kai kurių
investavimo paslaugų teikimo apribojimą. Finansų tarpininkas nusiuntė kasatoriams naujos
37
sutarties projektą ir nesudėtingų bei sudėtingų finansinių priemonių investuotojo klausimyną,
tačiau, jiems nepasirašius naujų sutarčių ir neužpildžius klausimyno, nusprendė nenutraukti šalių
susitarimo, nederinti su investuotojais portfelio pardavimo galimybės ar imtis kitų aktyvių
veiksmų, ko reikalauja profesinis rūpestingumas ir sutarties šalių kooperavimosi principas, bet
nebeteikti investavimo konsultacijų iki 2010 m. rugsėjo 6 d., kada kasatoriai patys vienašališkai
nutraukė Konsultavimo sutartis. Kasacinis teismas sprendžia, kad finansų tarpininkas tokioje
susidariusioje situacijoje turėjo patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti
ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui, tačiau to nepadarė, todėl konstatuotina
jo kaltė pažeidžiant Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 6.263
straipsnyje įtvirtintą profesinio rūpestingumo pareigą.
28 d. nutartis civilinėje byloje J. V., E. V. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-226/2014.
Dėl draudėjo pareigos atskleisti informaciją, turinčią esminę reikšmę draudimo teisiniams
santykiams, vykdymo pažeidimo teisinių padarinių
CK 6.993 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisė įvykus draudžiamajam įvykiui

atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudikas, žinodamas aplinkybes, apie kurias
draudėjas neinformavo dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Tačiau tokia teisė
atsiranda tik draudikui įrodžius, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas
nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai nurodė, kad šioje byloje įrodinėtinos dvi esminės aplinkybės: pirma, ar apdraustajam
sergant širdies ligomis nė vienas draudikas, žinodamas šią aplinkybę, nebūtų sudaręs draudimo
sutarties, antra, ar apdraustasis ir ieškovė dėl neatsargumo neatskleidė aplinkybės, kad apdraustasis
serga širdies ligomis. Byloje nustatyta, kad draudikas, dėl prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį
nepateiktos informacijos atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, surinko duomenis, ar kitos
gyvybės draudimo veiklą vykdančios draudimo bendrovės žinodamos prieš sudarant gyvybės
draudimo sutartį nepateiktą informaciją būtų prisiėmusios tą draudimo riziką ir suteikusios tą
draudimo apsaugą, dėl kurios pagal gyvybės draudimo sutartį draudėjas apdraustajam mirus prašo
išmokėti draudimo išmoką. Visos atsakymus į atsakovo 2010 m. lapkričio 2 d. paklausimą
pateikusios gyvybės draudimo bendrovės atsakė, kad nebūtų sudariusios gyvybės draudimo
sutarties dėl rizikų, susijusių su apdraustojo sveikata ar mirtimi, kurias tiesiogiai lemia prieš
sudarant draudimo sutartį nepateikta (nuslėpta) informacija dėl ligų: III laipsnio širdies
nepakankamumo (Hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu) (Hipertenzinis
širdies nepakankamumas), hipertrofinės kardiomiopatijos bei vainikinių kraujagyslių širdies ligos
(KŠL), 2 tipo cukrinio diabeto su daugybinėmis komplikacijomis, sunkios eigos lėtinės
obstrukcinės plaučių ligos. Iš apdraustojo asmens sveikatos bei ligos istorijų matyti, kad jis sirgo
pažengusiomis širdies ligų formomis su daugybinėmis komplikacijomis. Jis į gydytojus su tais
pačiais širdies ligoms būdingais nusiskundimais kreipdavosi nuolat ir jau ilgą laiką, beveik
kiekvieno vizito pas gydytoją ar gydymosi ligoninėje metu jam buvo nustatomos ir asmens
sveikatos–ligos istorijoje pažymimos širdies ligų diagnozės. Taigi apdraustasis žinojo ligas,
kuriomis sirgo, todėl sudarant gyvybės draudimo sutartį į klausimą dėl širdies ligų turėjo atsakyti
deklaruodamas tokias ligas, tačiau to aplaidžiai nepadarė. Kadangi apdraustasis širdies ligų
nedeklaravo, draudikas prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepasinaudojo ir neturėjo
pagrindo naudotis Investicinio draudimo PLIUS taisyklių 2.3 punkte nustatyta teise kreiptis į
38
gydymo įstaigas papildomos ir (ar) tikslios informacijos. Dėl to darytina išvada, kad yra įrodytos
visos aplinkybės, kurioms esant draudikas teisėtai neišmoka iškovei draudimo išmokos CK 6.993
straipsnio 7 dalyje nurodytu pagrindu.
30 d. nutartis civilinėje byloje Z. L. Z. v. Europos bendrovė Compensa Life Vienna Insurance
Group SE, bylos Nr. 3K-3-256/2014.
DELIKTŲ TEISĖ
Dėl transporto išlaidų kompensacijos teisinio kvalifikavimo ir socialinio draudimo įstaigos
regreso teisės prisiteisti šias išmokas iš žalą padariusio asmens draudiko
Pagal galiojančius teisės aktus teisė į transporto išlaidų kompensaciją suteikiama sutrikusią
judėjimo funkciją turintiems neįgaliesiems, nustačius specialųjį transporto išlaidų kompensacijos
poreikį (Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo 3 punktas), kartu su valstybine
socialinio draudimo pensija ją moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai
skyriai. Ta aplinkybė, kad transporto išlaidų kompensacija ir jos mokėjimo tvarka įtvirtinta
Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme (toliau – TLĮ), o ne Valstybinio socialinio
draudimo įstatyme, nepaneigia šios išmokos socialinės prigimties, ja kompensuojamos asmens
išlaidos (lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, kitu, nei įprasta būdu, vykti į darbą, kt.), kurias jis
patiria dėl neįgalumo ir (ar) netekto darbingumo. Sužalotas ir dėl to darbingumo netekęs asmuo ne
tik praranda galimybę užsiimti veikla, duodančia pajamų (arba tokia galimybė apribojama), bet ir
yra priverstas prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Toks prisitaikymas nulemia inter alia
papildomo asmens mobilumo palaikymo priemonių poreikį (pvz., asmuo, iki sužalojimo galėjęs
naudotis dviračiu, po sužalojimo yra priverstas naudotis kita transporto priemone; asmuo, iki
sužalojimo galėjęs naudotis viešuoju transportu, po sužalojimo yra priverstas naudotis asmeniniu
transportu). Dėl to tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka viso ar
dalies darbingumo ir dėl to jam paskiriama transporto lengvata pagal TLĮ, tokia lengvata laikytina
nukentėjusio asmens patirtos žalos atlyginimu. Atsižvelgiant į tai, nurodytais pagrindais paskirtos
transporto lengvatos kompensuoja nukentėjusio asmens dėl sužalojimo patirtas papildomas
išlaidas, todėl gali būti prilyginamos socialinio draudimo išmokoms, mokamoms asmens sveikatos
sužalojimo atveju, o jas suteikusi įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą
asmenį. Sprendžiant dėl žalos, atlygintos paskirta transporto išlaidų kompensacija, dydžio, jos
fakto, taikomos pirmiau nurodytos bendrosios įrodinėjimo taisyklės – atsakovas, manantis, kad
išmokėta išmoka viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį arba nesusijusi su įvykiu, dėl
kurio kilo žala, turi teisę visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos
padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, taip pat kad prašoma priteisti išmoka
neatlieka dėl konkretaus įvykio kilusios žalos atlyginimo funkcijos.
18 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v.
AAS „Gjensidige Baltic“, bylos Nr. 3K-3-216/2014.
Dėl nukentėjusiojo patirtos žalos, jam mokamų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei
valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos santykio
39
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – PKVPĮ)11
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos
nemokamos. Toks teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad pareigūnai ir kariai negali gauti
valstybinės pensijos už ištarnautus metus, jei jie toliau tarnauja ir gauna darbo užmokestį už
tarnybą. Tačiau pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (kuri kariams ir pareigūnams skiriama už
jų tarnybos metus ir proporcingai didėja pagal ištarnautą laiką) mokėjimas per se nepaneigia tokią
pensiją gaunančio asmens teisės dirbti kitą (ne pareigūno ar kario) darbą, užsiimti kita veikla,
duodančia pajamų. Tokios pensijos mokėjimas nepaneigia ir teisės gauti kitas valstybines pensijas
– PKVPĮ 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų
ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymai nenustato
kitaip. Viena tokių – valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, mokama
asmenims, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinta tvarka nustatytas
darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys
atitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – VSDPĮ) nustatytas sąlygas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. B. atleistas iš pareigų policijoje dėl eismo įvykio metu
patirtų sužalojimų, jam negalint tarnauti dėl sveikatos būklės (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio
1 dalies 4 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad iki eismo įvykio R. B. nebuvo išreiškęs valios
nutraukti tarnybą ir gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (PKVPĮ 3 straipsnio 1
dalies 1 punktas), nors tokią teisę turėjo (buvo ištarnavęs daugiau kaip 26 metus). Pareigūnų ir
karių valstybinė pensija už tarnybą jam paskirta nustačius, jog jis nebegali tęsti tarnybos (PKVPĮ
3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo R. B. neteko
60 procentų darbingumo. Dėl to R. B. ne tik prarado galimybę tęsti tarnybą policijoje, bet ir
sumažėjo jo galimybės užsiimti kita veikla, duodančia pajamų (pvz., dirbti pagal darbo sutartį),
kuri būtų suderinama su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimu. Jei R. B.
darbingumas nebūtų sumažėjęs, jis būtų galėjęs pasirinkti: tęsti tarnybą policijoje ir gauti darbo
užmokestį už tarnybą, negaunant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, arba išeiti iš
tarnybos policijoje ir, gaunant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, užsiimti kita veikla,
duodančia pajamų. Šią R. B. pasirinkimo galimybę apribojo sveikatos sužalojimo nulemtas dalies
darbingumo netekimas. Pažymėtina, kad R. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už
tarnybą nėra skirta jo žalai (negautoms pajamoms), patirtai dėl eismo įvykio, kompensuoti, nes
teisę į šią pensiją R. B. įgijo ištarnavęs policijoje atitinkamą laikotarpį. Dėl eismo įvykio R. B.
patirtą žalą (tiek negautas pajamas, tiek papildomas išlaidas) jam kompensuoja būtent VSDPĮ
pagrindu ieškovo mokama netekto darbingumo pensija. Dėl to pareigūnų ir karių valstybinės
pensijos už tarnybą mokėjimas nukentėjusiajam nepaneigia socialinio draudimo įstaigos,
išmokėjusios nukentėjusiajam netekto darbingumo pensiją ir taip atlyginusios jam dėl eismo
įvykio padarytą žalą, teisės regreso tvarka išsireikalauti sumokėtas išmokas iš žalą padariusio
asmens (jo draudiko) (CK 6.290 straipsnio 3 dalis).
18 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v.
AAS „Gjensidige Baltic“, bylos Nr. 3K-3-216/2014.
Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo
40
Sistemiškai aiškinant pirmiau aptartas Aplinkos apsaugos įstatymo ir jį įgyvendinančios
Metodikos nuostatas konstatuotina tai, kad šiais teisės aktais reglamentuojama žalą aplinkai
padariusio ūkio subjekto pareiga atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, buvusios iki žalos
aplinkai atsiradimo, imtis veiksmų neutralizuoti paskleistus į aplinką teršalus ir taip siekti
sumažinti padarytą žalą arba išvengti didesnės žalos aplinkai. Kai aplinkos užteršimas yra
negrįžtamas, žalą padaręs teršėjas ūkio subjektas nesiima veiksmų atkurti aplinkos būklei,
sumažinti taršą ar atliekami veiksmai yra nepakankami visiškai atkurti aplinkos būklę, jis privalo
atlyginti aplinkai padarytą žalą, kurios padariniai nėra pašalinti visiškai neatkūrus aplinkos būklės,
išreikštą piniginiu ekvivalentu. Žalą padariusio asmens atlikti veiksmai ir priemonių ėmimasis
natūra siekiant atkurti aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį žalos dydį. Jį
apskaičiuojant turi būti iš pradinės paskleistų teršalų į aplinką žalos vertės atimama ne žalą
padariusio asmens atliktų veiksmų ir priemonių, skirtų taršai neutralizuoti ir jos padariniams
sušvelninti, vertė, o šių teršėjo atliktų veiksmų ir priemonių sukelto efekto vertė, t. y. įvertintina ir
įskaitytina į atlygintiną žalą tai, kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos
padarinius aplinkai bei kokia apimtimi galiausiai buvo atkurta aplinkos būklė. Kasaciniame skunde
atsakovas teigia, kad ėmėsi tolesnių priemonių taršai likviduoti, šios priemonės nėra baigtos ir kad
išlaidos joms turėtų būti įskaitytos į atlygintiną žalą, tačiau šių savo teiginių atsakovas neįrodinėjo
ir nepateikė byloje patvirtinančių įrodymų, kokių tolesnių taršos likvidavimo (mažinimo)
priemonių buvo imtasi ir kokį poveikį jos turėjo taršai ir jos neigiamiems padariniams sumažinti.
Į atlygintiną žalą piniginiu ekvivalentu įskaitoma, jos dydį atitinkamai sumažinant, įrodytą atkurtos
aplinkos kokybės vertę pagal pirmiau nurodytą Metodikoje nustatytą tvarką. Atlygintinos žalos
dydis apeliacinės instancijos teismo nutartimi apskaičiuotas ir priteistas pagal į aplinką paskleistų
teršalų kiekį ir atitinkamai padarytą žalą, įvertinus ir į žalos atlyginimą įskaičius atsakovo surinktų
teršalų kiekį, atsakovo faktiškai padarytus veiksmus, siekiant atkurti aplinkos būklę.
24 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono
aplinkos apsaugos departamentas v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-61/2014.
Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio
Pagal CK 6.253 straipsnio 4 dalį trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei
kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado
nuostolių. Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma teikia pagrindą išvadai,
kad gaisrą galėjo sukelti nenustatyto pašalinio asmens (asmenų) panaudotas atviros ugnies šaltinis,
tam asmeniui (asmenims) pilnai ar iš dalies patekus į sandėliuko vidų, jo viduje patalpinus atviros
ugnies šaltinį (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasatorė už tokius trečiojo asmens (asmenų)
veiksmus neatsako, o atsako tik už tai, kiek dėl savo nepakankamo rūpestingumo sudarė prielaidas
tokiems trečiojo asmens (asmenų) veiksmams ir nesiėmė reikiamų priemonių, kurios, atsižvelgiant
į nustatytus jai priklausančio sandėliuko ypatumus, padėtų išvengti galimo gaisro ar pristabdytų jo
plitimą. Šios bylos atveju yra pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalis ir kasatorę iš dalies
atleisti nuo civilinės atsakomybės nurodytose teisės normose nustatytu pagrindu – dėl trečiojo
asmens veiksmų. Spręstina, kad kasatorė atleistina nuo 40 000 Lt žalos atlyginimo, ieškovo naudai
iš jos priteisiant 100 000 Lt žalos atlyginimą.
41
30 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-241/2014.
SUTARČIŲ TEISĖ
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo tokiu būdu, kad sutarties sąlyga netaptų
neįmanoma įvykdyti
Byloje sutarties šalys skirtingai vertino sutarties sąlygą dėl dujotiekio nutiesimo, t. y. ar
atsakovai įsipareigojo atvesti dujas iki konkrečių nupirktų sklypų, ar šis atsakovų įsipareigojimas
siejamas su sąlyga, kad AB „Lietuvos dujos“ netoliese nuties magistralinį dujotiekį. Pažymėtina,
kad sutarčių sąlyga atvesti dujas iki nustatyto termino yra pakankamai aiški. Ši sąlyga sutartyje
nėra siejama su papildomų sąlygų, tokių kaip magistralinio dujotiekio nutiesimas, įvykdymu, o
sisteminis sutarties aiškinimas taip pat tokios išvados nepagrindžia. Aplinkybė, kad dar prieš
sudarant sklypų pirkimo–pardavimo sutartis AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. kovo 1 d. raštu
informavo atsakovą, kad nuo anksčiau numatytos prijungimo vietos Žaliosios g. Grigiškėse
planuojamo gyvenamojo kvartalo dujofikuoti techniškai nėra galimybių, todėl ankstesnės
prijungimo sąlygos negalioja, reiškia tai, kad atsakovas, prisiimdamas įsipareigojimą atvesti dujas
ir žinodamas apie tokią AB „Lietuvos dujos“ poziciją, savo rizika prisiėmė įsipareigojimą, kurio
įvykdymas jam gali sukelti sunkumų. Bylą nagrinėję teismai nenustatė faktinės aplinkybės, kad
apie tokį AB „Lietuvos dujos“ raštą ieškovai buvo informuoti ir todėl prieš sudarydami sutartis
atsakovų įsipareigojimą atvesti dujas turėjo suvokti kaip sąlyginį įsipareigojimą, t. y. analogiškai,
kaip jį aiškina atsakovai. Priešingai, konkretaus termino, iki kurio bus atvestos dujos, nustatymas
sutartyse ieškovams sukėlė lūkestį, kad jų sklypai besąlygiškai bus dujofikuoti. <...> CK 6.213
straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis kreditoriaus teisių gynimo būdas, kai kita šalis neįvykdo
nepiniginės prievolės. Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra, ir šis
gynimo būdas yra sutarčių privalomumo principo išraiška. Tokiu gynimo būdu kreditorius turi
teisę naudotis, šio būdo parinkimas nepriklauso nuo teismo diskrecijos, išskyrus jei egzistuoja CK
6.213 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytos išimtys, kurioms esant įpareigojimas įvykdyti
prievolę natūra negalimas ir kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216
straipsnis). Atvejai, kuriems esant reikalavimas įvykdyti prievolę natūra negalimas, išreiškia
bendrosios taisyklės išimtį, todėl jų buvimą turi įrodyti šalis, kuri tokia išimtimi remiasi (CPK 178
straipsnis). Be to, dėl išimtinio nurodytų atvejų pobūdžio jie negali būti aiškinami plačiai ir tokiu
būdu, kad nesant rimto pagrindo paneigtų kreditoriaus teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra.
Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalies teisė reikalauti
įvykdyti prievolę natūra turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.61 straipsniu, numatančiu
prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo padarinius. Taigi CK 6.213 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta kreditoriaus teisių gynimo priemonė, pagal kurią nepiniginę prievolę natūra įvykdyti
įpareigojamas skolininkas, o CK 6.61 straipsnio 1 dalyje – kai tą pačią prievolę skolininko sąskaita
įvykdo pats kreditorius. Abiem atvejais pasiekiamas tas pats rezultatas, t. y. realus sutartyje
numatytos prievolės įvykdymas, išskyrus kai vietoje prievolės įvykdymo natūra kreditorius
pasirenka reikalauti nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas byloje
nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti kvalifikuojamos kaip faktinis ar teisinis neįmanomumas
įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taip pat nėra nustatyta, kad
tokios prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininkų padėtį arba brangiai kainuotų (CK
6.213 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokių aplinkybių atsakovai neįrodė.
42
BANKROTO TEISĖ
Dėl BAB banko SNORAS atliktų mokėjimų ir lėšų įskaitymo
Mokėjimų įstatymo 2 straipsnyje mokėjimo nurodymas apibrėžtas kaip mokėtojo arba

gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją (13 dalis), kuri
laikoma mokėtojo arba gavėjo inicijuotu lėšų įmokėjimu, pervedimu arba išėmimu neatsižvelgiant
į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija (14 dalis). Tai leidžia daryti išvadą,
kad mokėjimo paslauga apima ne tik mokėjimo nurodymo davimą, bet ir šiuo nurodymu
inicijuotos mokėjimo operacijos atlikimą, kad būtų pasiektas galutinis mokėjimo paslaugos tikslas
– lėšų perskirstymas tarp mokėtojo ir gavėjo. Taigi mokėjimo paslauga nuo jos pradžios iki
pabaigos momento laikoma viena finansine paslauga, o ne keliomis tarpusavyje susijusiomis
finansinėmis paslaugomis, todėl tuo atveju, jei buvo duotas mokėjimo nurodymas ir jis nebuvo
atšauktas, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, šiuo atveju atsakovas, BAB bankas SNORAS,
turėjo ir galėjo užbaigti pradėtą mokėjimo paslaugą. Mokėjimų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje
nustatytas būtinas mokėtojo sutikimas mokėjimo operacijai autorizuoti, o šio įstatymo 34
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėjimo paslaugų vartotojas negali atšaukti mokėjimo
nurodymo po to, kai jį gauna mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, išskyrus šiame straipsnyje
nustatytas išimtis. Pagal Mokėjimų įstatymo 32 straipsnio 1 dalį mokėjimo nurodymo gavimo
momentu laikomas momentas, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gauna mokėjimo
nurodymą, tiesiogiai perduotą mokėtojo arba netiesiogiai gautą iš gavėjo ar per gavėją. Mokėjimų
įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokėjimo nurodymas gali būti atšauktas tik tuo
atveju, kai dėl to susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas, o kai
mokėjimo operacija inicijuojama gavėjo ar per gavėją, būtinas ir gavėjo sutikimas. Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad mokėtojai per bankus korespondentus davė mokėjimo nurodymus atlikti
pervedimus į gavėjų sąskaitas ir bankai korespondentai, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjai,
apie gautas ir į atsakovo sąskaitą bankuose pervestas lėšas informavo atsakovą. Taigi mokėtojas
autorizavo mokėjimo operaciją ir jos neatšaukė, todėl mokėjimo paslaugos teikimas negalėjo būti
sustabdytas ar nutrauktas. Mokėjimų įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokėjimo
paslaugų teikėjas grąžina nurašytas lėšas mokėjimo paslaugų vartotojui tik tuo atveju, jei buvo
atliktos neautorizuotos mokėjimo operacijos ar mokėjimo operacijos įvykdytos netinkamai. Taigi
darytina išvada, kad atsakyti už netinkamą mokėjimo operacijos atlikimą visų pirma turėtų
mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, jei jis nuskaitė lėšas nuo mokėtojo sąskaitos su tikslu
įvykdyti mokėjimo nurodymą, žinodamas, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo, šiuo atveju
atsakovo BAB banko SNORAS, veikla yra suspenduota. Pagal Mokėjimų įstatymo 33 straipsnį
atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą gali mokėjimo nurodymą gavęs mokėjimo paslaugų
teikėjas, šiuo atveju bankai korespondentai, ir tik mokėjimo nurodymas, kurį atsisakyta vykdyti,
yra laikomas negautu, t. y. nesukeliančiu jokių padarinių nė vienam iš mokėjimo paslaugos
vykdymo subjektų, t. y. mokėtojui, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui, gavėjo mokėjimo
paslaugų teikėjui ir gavėjui. Pažymėtina, kad pagal Mokėjimų įstatymą mokėjimo paslaugų
teikėjas gali atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą, jei jis nebuvo mokėtojo autorizuotas ar yra
vykdomas netinkamai, taip pat mokėjimo paslaugų teikėjas gali atsisakyti vykdyti mokėjimo
43
nurodymą esant kitiems civilinės teisės pagrindams dėl prievolės vykdymo sustabdymo. Šiuo
atveju nebuvo įrodinėjama, kad mokėjimo operacijos atliktos netinkamai, ar buvo galimi kiti
prievolės vykdymo sustabdymo pagrindai. Kasatoriai ginčija tik mokėjimo paslaugos užbaigimą
ir lėšų įskaitymą į jų sąskaitas banke, kurio veikla yra sustabdyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas bankui, kurio veikla sustabdyta, baigti vykdyti pradėtą
finansinę operaciją, priešingai, Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių
atsiskaitymų sistemose įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pervedimo nurodymai,
mokėjimo nurodymai ir jų įskaitymas yra galiojantys ir net sustabdžius operacijas arba pradėjus
sistemos dalyvio bankroto procesą negali būti ginčijami trečiųjų asmenų, jeigu pervedimo
nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai buvo įtraukti į sistemą iki sistemos dalyvio operacijų
sustabdymo ir (ar) jo bankroto proceso pradžios.
4 d. nutartis civilinėje byloje Affine Limited, Agrofield Trade LLP, GP Investments & Development
LLC v. BUAB SNORAS, bylos Nr. 3K-3-182/2014.
Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinių padarinių
Finansinės paslaugos teikime paprastai dalyvauja daugiau kaip du subjektai, todėl, siekiant
užtikrinti tinkamą kliento teisių ir teisėtų interesų apsaugą, būtinas glaudus visų suinteresuotų
asmenų bendradarbiavimas. Vienas iš bendradarbiavimo aspektų – dalijimasis laiku informacija,
ypač ta, kuri susijusi su banko veiklos legitimumu. Nagrinėjamoje byloje svarbu yra išaiškinti, nuo
kurio momento atsakovui, BAB bankui SNORAS, buvo taikomi veiklos apribojimai. Bylą
nagrinėję teismai aiškino, kad sustabdyti visas operacijas ir išsiųsti SWIFT pranešimus bankams
korespondentams fiziškai reikalingas tam tikras protingas laiko tarpas, kuris nagrinėjamos bylos
atveju nebuvo pažeistas. Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalyje vienareikšmiškai nustatyta, kad
bankui veiklos apribojimai taikomi nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą
(moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos. Kaip pažymėta
pirmiau, moratoriumą reglamentuojančias teisės normas būtina aiškinti ir taikyti proporcingai
siekiamam tikslui. Moratoriumo tikslas – laikinai apriboti banko veiklą. Šis tikslas gali būti
pasiektas tik tada, kai apie taikomus veikos apribojimus yra informuotas pats bankas, t. y. jam
įteiktas sprendimas dėl moratoriumo. Kadangi finansinėje veikloje dalyvauja ne tik bankas, kurio
veikla sustabdoma, bet ir kiti subjektai, svarbu, kad apie banko moratoriumą būtų nedelsiant
pranešama ir visiems kitiems suinteresuotiems asmenims. Nedelsiant ir per protingą terminą nėra
tapačios sąvokos, nes protingas terminas yra daugiau subjektyvaus vertinimo dalykas, o nedelsiant
reiškia iš karto, t. y. kai tik bankas sužino apie jam taikomus veiklos apribojimus jis privalo apie
tai informuoti visus kartu su juo finansinę veiklą vykdančius subjektus. Sužinojimo apie banko
veiklos apribojimą momentas yra labai svarbus sprendžiant dėl mokėjimų nurodymo vykdymo
teisėtumo, nes Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose
įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sistemos operatorius, atsiskaitymų tarpininkas,
pagrindinė sandorio šalis arba tarpuskaitos namai, sužinoję apie tai, kad sustabdomos sistemos
dalyvio operacijos ir (ar) pradedamas jo bankroto procesas, turi imtis visų įmanomų priemonių,
kad to dalyvio pateikiami sistemai pervedimo nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai nebūtų
įtraukiami į sistemą. Jeigu pervedimo nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai buvo įtraukti į
sistemą sustabdžius operacijas ir (ar) pradėjus bankroto procesą ir šie nurodymai įvykdomi
operacijų sustabdymo ir (ar) bankroto proceso pradžios darbo dieną, jie yra galiojantys ir negali
44
būti ginčijami trečiųjų asmenų, jeigu sistemos operatorius gali įrodyti, kad iki to laiko, kai tokių
pervedimo nurodymų ir (ar) mokėjimo nurodymų jau nebuvo galima atšaukti, jis nežinojo ir
neturėjo žinoti apie operacijų sustabdymo ir (ar) bankroto proceso pradžią (Atsiskaitymų
baigtinumo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). Byloje nustatyta, kad atsakovas, BAB bankas SNORAS,
apie jam taikomus veiklos apribojimus informavo mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjus, bankus
korespondentus, 2011 m. lapkričio 16 d. vakare. Ieškovai neįrodinėjo, ar atsakovas galėjo apie
moratoriumą paskelbti anksčiau ir ar tas laiko tarpas, praėjęs nuo Lietuvos banko valdybos
nutarimo įteikimo iki informacijos perdavimo visiems kitiems asmenims, turėjo reikšmės
sprendžiant dėl atliktų mokėjimo operacijų tinkamumo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad
atsakovui BAB bankui SNORAS buvo pateikti autorizuoti mokėjimų nurodymai, iš kurių trys
inicijuoti iki moratoriumo paskelbimo, o dėl dviejų, įskaitytų į atsakovo korespondentines
sąskaitas 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, inicijavimo pradžios byloje duomenų pateikta nebuvo.
Įrodyti, kad bankai korespondentai mokėjimo nurodymus įtraukė į mokėjimo sistemas
(ne)žinodami apie moratoriumą yra ne atsakovo BAB banko SNORAS pareiga. Pažymėtina, kad
bankas po moratoriumo paskelbimo gali banko viduje baigti atlikti iki moratoriumo pradėtas
finansines operacijas, jei jos nemažina banko mokumo, todėl atsakovas, būdamas gavėjo,
kasatorių, mokėjimo paslaugų teikėjas, galėjo užbaigti finansines operacijas ir įskaityti lėšas į
gavėjų sąskaitas, nepaisant moratoriumo paskelbimo.
4 d. nutartis civilinėje byloje Affine Limited, Agrofield Trade LLP, GP Investments & Development
LLC v. BUAB SNORAS, bylos Nr. 3K-3-182/2014.
Dėl pagrindo tikslinti teismo nutartimi patvirtintą kreditoriaus reikalavimą
Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms

aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol
nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi. 2009 m. vasario 6 d.
nutartimi BUAB ,,Gertauta“ bankroto byloje patvirtintas BUAB ,,Šalčininkų valda“ 5 380 890,85
Lt kreditoriaus reikalavimas, kylantis 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymo pagrindu. Vėliau
po kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atsirado nauja aplinkybė – Kauno apygardos teismas
2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 29 d., pripažino negaliojančia
2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį kaip prieštaraujančią imperatyviosioms normoms. Būtent
šios sutarties pagrindu buvo priimtas 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymas ir patvirtintas
kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje. Teismo sprendimas, kuriuo pripažinta negaliojančia
laidavimo sutartis, iš kurio kilo kreditoriaus D. B. reikalavimas, įgijo res judicata galią, tačiau jis
yra pagrindas atnaujinti procesą byloje dėl 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymo, bet ne
pagrindas iš naujo vertinti ar tikslinti bankroto byloje kreditoriaus reikalavimą.
25 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB DNB banko skundą dėl kreditoriaus reikalavimo
patikslinimo UAB ,,Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-233/2014.
DARBO TEISĖ
Dėl nukentėjusiojo kaltės laipsnio vertinimo ir jo reikšmės darbdavio atsakomybei
45
Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo
įstatymo (toliau – ŽANADSPLLĮ) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paties nukentėjusiojo
didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės
laipsnį, žalos atlyginimas turi būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą turi būti
atmetamas, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
esminę reikšmę kvalifikuojant santykius pagal ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį turi teismų
nustatytas šių santykių turinys, o ne verbalinis šių santykių apibūdinimas. Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas ir žinojo saugos darbe norminių aktų
reikalavimus, tačiau jų nepaisė; keraminės plytelės kraštą dirbdamas bandė laužti replėmis
pasidėjęs jį ant įrenginio krašto, taip šiurkščiai pažeisdamas pirmiau nurodytus reikalavimus ir iš
dalies dėl savo kaltės susižalojo kairės rankos riešą. Konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog
teismų procesiniuose sprendimuose kasatoriaus neatsargumas expresis verbis neįvardytas kaip
„didelis“, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neeliminuoja ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio
1 dalies taikymo galimybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo
atsitikimo darbe pasireiškė saugos darbe norminių aktų reikalavimų pažeidimu. Konstatuotina, kad
kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo atsitikimo darbe sudaro 40 procentų. Todėl remiantis
ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalimi atsakovas kasatoriui turi mokėti ne visą kompensaciją,
apskaičiuotą ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o 40 (keturiasdešimčia)
procentų mažesnę kompensaciją.
2 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Stamona“, bylos Nr. 3K-3-173/2014.
Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju; dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės

išlaidomis, kai darbas atliekamas kelionėje, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas
vykdydavo tik užsienyje. Kasatorius su atsakovu buvo sudaręs dar vieną darbo sutartį pagal
Norvegijos teisės aktus, kurioje buvo numatytos analogiškos darbo funkcijos, tačiau daug didesnis
darbo užmokestis. Šios kelionės darbdavio buvo įforminamos kaip komandiruotės, todėl ir
gaunamos išmokos būdavo apskaitomos kaip dienpinigiai ir kitos su komandiruotėmis susijusios
išlaidos. Bylą nagrinėję teismai netyrė, ar tokie nuolatiniai darbuotojo išvykimai į tą pačią užsienio
valstybę atitiko komandiruotes reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar visi darbdavio
išmokėti dienpinigiai yra susiję tik su faktinių kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidų
kompensavimu, ar dalis jų turėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi. Šios faktinės aplinkybės
yra svarbios, siekiant teisingai apskaičiuoti vidutinį darbuotojo (šiuo atveju – ieškovo) darbo
užmokestį, pagal kurį darbdavys turi pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju.
9 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Litgorus“, bylos Nr. 3K-3-218/2014.
Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo
(DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas)
46
Byloje atsakovas yra įmonė, atliekanti statybos darbus Norvegijoje. Kasatorius (ieškovas)
šioje įmonėje buvo priimtas dirbti darbų vykdytoju, vėliau pareigos buvo pakeistos iš darbų
vykdytojo į staliaus-dailidės. Teismai nustatė šioje byloje reikšmingas aplinkybes, susijusias su
ieškovo darbo pobūdžiu ir atsakovo įmonėje nusistovėjusia darbo tvarka. Teismų konstatuota, kad
šalys pripažįsta, jog atsakovo įmonėje buvo nusistovėjusi tokia tvarka, kad, grįžus iš
komandiruotės Norvegijoje, darbuotojai rašydavo prašymus ir išeidavo nemokamų atostogų iki
kito išvykimo. Byloje pateiktų šalių paaiškinimų pagrindu teismai nustatė, kad ieškovas nepateikė
prašymo išleisti nemokamų atostogų dėl įvykusio nesutarimo (konflikto) su darbdaviu dėl
neišmokėto ar išmokėto ne viso darbo užmokesčio. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės
leidžia daryti išvadą, kad kasatorius (ieškovas) neturėjo pareigos nuolat būti įmonėje, o privalėjo
atvykti tik įmonės administracijos nurodymu, kai būdavo poreikis vykti į komandiruotę.
Konstatuotina, kad, esant tokiai nusistovėjusiai įmonės darbo tvarkai, kai darbuotojo darbo
funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą,
kilus ginčui dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo
(darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) darbdavys turi
pareigą įrodyti tokio pranešimo faktą. Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą
išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo
priežasčių svarbą. <..> Taigi įstatyme nustatyta, jog nemokamos atostogos visais atvejais gali būti
suteiktos darbuotojo interesais ir jo prašymu dėl priežasčių, nustatytų įstatyme ir (ar) kolektyvinėje
sutartyje. Taigi vien prašymo suteikti nemokamas atostogas nepateikimas negali būti
kvalifikuojamas pravaikšta.
9 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Litgorus“Nr. 3K-3-218/2014.
Dėl diskriminacijos dėl lyties ir negalios darbo teisiniuose santykiuose draudimo ir

įrodinėjimo pareigos
Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnį diskriminacija dėl neįgalumo – bet koks
išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba
dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas,
įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje,
socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų
formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas (pvz., pritaikyti darbo vietą,
nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis ar aprūpinti mokymo ar integracijos ištekliais).
Direktyvos 2000/78/EB 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad taisyklės dėl diskriminacijos
įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla,
o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinta
atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai. Vis dėlto, pats ieškovas turi įrodyti, jog
jis turi tam tikrą negalią. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnyje,
kur numatyta, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones,
kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, nes jiems
nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo
faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos,
pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Valstybės
narės taip pat gali nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles. Lygių galimybių įstatymo,
47
įgyvendinančio nurodytą direktyvą, 4 straipsnyje įtvirtinta iš esmės tokia pati formuluotė –
asmeniui pareiškus ieškinį (pareiškimą, prašymą, skundą ir pan.) dėl diskriminacijos tam tikru
įstatyme nustatytu pagrindu (pvz., lyties, negalios ir kt.) ir nurodžius aplinkybes, leidžiančias
daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad
tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas
buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Byloje
ieškovė, kreipdamasi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu kaip prima facie aplinkybes nurodė, kad
darbdavys žinojo apie jos negalią, t. y. kad tai atsispindi 2008 m. lapkričio 11 d. Rumunijos
ambasados notoje Užsienio reikalų ministerijai, kurioje teigiama, kad ieškovė dažnai neatvykdavo
į darbą, buvo pateikusi darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą, kuriame pažymėta, jog ji buvo
gydyta stacionare; darbe asmeninio pokalbio metu jai buvo pasakyta, kad ji atleidžiama dėl
nėštumo ir psichinės negalios. Kasacinis teismas nurodo, kad ieškovės negalios faktas byloje
nustatytas, tačiau konstatuoja, kad ieškovė nenurodė pakankamai aplinkybių, leidžiančių daryti
prielaidą apie diskriminaciją dėl negalios dėl toliau nurodomų priežasčių. Ieškovės darbdaviui
pateiktas 2008 m. birželio 10 d. nedarbingumo pažymėjimas patvirtino jos gydymąsi stacionare –
VšĮ Vilniaus gimdymo namuose. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad iki atleidimo iš
darbo turėjo problemų, susijusių su nėštumu. Be to, teismo psichiatrijos ekspertizės akte ieškovės
ligos, gydymosi chronologija atspindi, kad bylai aktualiu laikotarpiu ieškovė nesigydė dėl
psichikos sutrikimo, juolab – atitinkamo pobūdžio gydymo įstaigoje (stacionare). Psichiatrijos
ekspertizės atlikimo metu ieškovė nurodė, kad iš darbo buvo atleista dėl nėštumo. Kreipdamasi į
Lygių galimybių kontrolierių (iki kreipimosi į teismą) suformuluotuose skunduose reikalavimų dėl
diskriminacijos negalios pagrindu ieškovė nenurodė. Taigi nurodytos aplinkybės lemia išvadą, kad
darbdavys nežinojo apie ieškovės psichinę negalią. Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad
teismų išvada, jog ieškovė nebuvo diskriminuojama dėl negalios atleidžiant ją iš darbo, yra
pagrįsta ir teisėta, todėl taikyti atsakovei atsakomybę už ieškovės diskriminavimą dėl negalios
nebuvo teisinio pagrindo (Lygių galimybių įstatymo 13 straipsnis).
11 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje Nr. 3K-3-
199/2014.
Dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių ir turtinės žalos atlyginimo
Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas bendrasis principas dėl valstybės pareigos
nustatyti veiksmingas ir nuo diskriminacijos atgrasančias sankcijas. Siekiant veiksmingumo,
vienodo požiūrio principas reiškia, kad kompensacija už jo pažeidimą turi atitikti patirtą žalą (2000
m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir
profesinėje srityje bendruosius pagrindus 17 straipsnis; 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris
ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 6, 33, 35
konstatuojamosios dalys, 18, 25 straipsniai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau –
ESTT) savo praktikoje yra nurodęs, kad Direktyva 76/207/EEB (kurią vėliau pakeitė Direktyva
2006/54/EB) valstybėms narėms nenustato įpareigojimo nacionalinėje teisėje įtvirtinti konkrečias
sankcijas, tačiau nustato įpareigojimą įtvirtinti tokias sankcijas, kurios leistų efektyviai pasiekti
direktyvoje numatytus tikslus ir būtų efektyvios, proporcingos ir atgrasančios. Šios sankcijos turi
garantuoti efektyvią teisinę apsaugą ir atgrasomąjį poveikį darbdaviui (Sabine von Colson and
48
Elisabeth Kamann v. Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, p. 18, 22). Nagrinėjamu atveju būtina
įvertinti, ar ieškovei priteista kompensacija yra adekvati, veiksminga ir atgrasanti darbdavį nuo
diskriminavimo veiksmų bei padedanti pasiekti pagrindinį į pirmiau nurodytus nacionalinės teisės
aktus perkeltos Direktyvos 2006/54/EB tikslą – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų
lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos
srityje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs neteisėtą ieškovės atleidimą iš darbo, t. y.
pažeidžiant DK 132 straipsnyje nustatytą draudimą nutraukti darbo sutartį su nėščia darbuotoja,
sprendė priteisti jai turtinės žalos atlyginimą – negautas pajamas už laikotarpį nuo tos dienos, kai
darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą – 2008 m. liepos 9 d. iki 2009 m. sausio
25 d., praėjus vienam mėnesiui pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms (DK 132 straipsnio 1
dalis, 179 straipsnio 1 dalis), iš viso – 5653,96 Lt, t. y. tiek vidutinio darbo užmokesčio, kiek ji
būtų gavusi tuo atveju, jei ji būtų atleista iš darbo, nediskriminuojant dėl lyties, t. y. laikantis
įstatymo leidėjo įtvirtintų garantijų nėščioms moterims (DK 132 straipsnio 1 dalis). Kasacinis
teismas, atsižvelgdamas į nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą, nustatant turtinių praradimų
atlyginimo dydį neteisėto atleidimo iš darbo atveju, be kita ko – ir dėl diskriminavimo lyties
pagrindu (DK 132 straipsnio 1 dalis, Lygių galimybių įstatymo 13 straipsnis), taip pat į nurodytą
kasacinio teismo praktiką, pagal kurią šiuo klausimu yra svarbus kompensacinis pobūdis ir
proporcingumo aspektas, sprendžia, jog bylą nagrinėjusių teismų sprendimas netenkinti ieškovės
reikalavimo priteisti negautas pajamas iki jos pensinio amžiaus yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau
konstatuotina, kad turtinės žalos atlyginimo dydis ieškovei, neteisėtai atleistai iš darbo
diskriminaciniu pagrindu dėl lyties, nustatytas netinkamai, neatsižvelgiant į DK 297 straipsnio 4
dalies nuostatas. Tam, kad būtų nustatytas konkretus ieškovei priteistinos kompensacijos už
priverstinės pravaikštos laiką dydis, būtina nustatyti atitinkamus faktinio pobūdžio duomenis,
kurių nustatymas nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant darbuotojui priteistinos kompensacijos už
priverstinės pravaikštos laiką dydį, būtina vadovautis proporcingumo, turtinių praradimų
kompensavimo principais, kaip tai išaiškinta pagal nutartyje nurodytą kasacinio teismo
formuojamą praktiką.
199/2014.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus nacionalinės teisės aktus ir jais

įgyvendinamų 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB nustatančios vienodo
požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 17 straipsnį, 2006 m. liepos 5 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir
vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo
6, 33, 35 konstatuojamąsias dalis, 18, 25 straipsnius, nutartyje nurodytą Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamą praktiką, konstatuoja, kad, sprendžiant dėl
neturtinės žalos atlyginimo dydžio, būtina atsižvelgti į ieškovei priteistinas su darbo santykiais
susijusias išmokas tam, kad nebūtų pažeistas nurodytose ES direktyvose bei ESTT sprendimuose
akcentuojamas proporcingumo principas ir būtų pritaikyta diskriminaciją atlikusiam asmeniui
efektyvi, veiksminga ir nuo diskriminacijos atgrasanti sankcija.
49
199/2014.
Dėl DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino drausminei nuobaudai skirti taikymo
DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai, apibrėžiantys laikotarpį, už kurį darbuotojui

gali būti skiriama drausminė nuobauda. Bendroji taisyklė yra ta, kad drausminė nuobauda negali
būti skiriama praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. DK 241
straipsnio 2 dalyje nustatyta specialioji taisyklė, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas
yra nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė
nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Šis
terminas yra bendrosios šešių mėnesių naikinamojo termino nuo pažeidimo padarymo dienos
taisyklės išimtis, taikoma finansiniams pažeidimams, nustatytiems atliekant auditą, piniginių ar
kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją). Kadangi DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta
bendrosios taisyklės išimtis, tai ši norma negali būti aiškinama plečiamai. Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 2 punkte
nustatyta, kad inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių
palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Taigi, inventorizacijos objektas yra turto ir
įsipareigojimų patikrinimas ir palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, jos metu gali
būti nustatyti pažeidimai, susiję su turto ir įsipareigojimų saugojimu (išsaugojimu) ar apskaita.
Inventorizacijos metu nėra tikrinama, kaip buvo atlikta ankstesnė inventorizacija. Kaip minėta,
inventorizacijos metu nustatoma, koks turtas faktiškai yra tikrinimo momentu, ir tada lyginama su
buhalterinės apskaitos duomenimis (Inventorizacijos taisyklių 10, 14, 15, 32, 36 punktai). Faktas,
ar inventorizacijos komisijos nariai dalyvavo inventorizacijoje, gali būti nustatytas iš karto po
inventorizacijos (darbuotojų paaiškinimais), tam nereikia laukti, kol bus atlikta kita
inventorizacija. DK 241 straipsnio 2 dalyje išimtis nustatyta tiems pažeidimams, kurių dėl jų
latentiškumo paprastai negalima nustatyti kitu būdu – tik audito, revizijos ar inventorizacijos metu.
Atsižvelgiant į finansinio pobūdžio pažeidimų specifiką ir darbdavio interesus, nurodytoje teisės
normoje nustatytas ilgesnis dvejų metų terminas finansinių nusižengimų atveju atitinka darbdavio
interesus turėti galimybę taikyti drausminę atsakomybę už ilgesniu laikotarpiu padarytus
pažeidimus.
11 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. UAB Vakarų Baltijos laivų statykla, bylos Nr. 3K-3-194/2014.
VIEŠIEJI PIRKIMAI
Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo taikyti dinaminę pirkimų sistemą
preliminariosioms sutartims sudaryti teisėtumo
Taikant dinaminę pirkimų sistemą (toliau – DPS), varžytis dėl konkrečios sutarties turi
teisę ir privalo būti kviečiami visi tiekėjai, kuriems šioje sistemoje leista dalyvauti, nepriklausomai
nuo jų dalyvavimo trukmės. Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 64 straipsnio 2 dalyje
nurodyta, kad perkančioji organizacija, sukurdama DPS, turi laikytis atviros procedūros visuose
50
DPS etapuose iki pirkimo sutarties sudarymo; DPS leidžiama dalyvauti visiems tiekėjams, kurie
atitinka perkančiosios organizacijos nustatytus kvalifikacijos reikalavimus ir yra pateikę
orientacinį pasiūlymą, atitinkantį pirkimo dokumentų reikalavimus (žr. taip pat VPĮ 64 straipsnio
4 dalį). Vertinant ginčo Pirkimo sąlygose įtvirtintą ūkio subjektų varžymosi modelį, matyti, kad
mažiausiai vieneriems metams tiekėjai, tiek kurie prieš tai nedalyvavo procedūrose ir netgi kurie
pateikė orientacinius pasiūlymus, bet nebuvo atrinkti sudaryti preliminariųjų susitarimų su
atsakove, iš esmės negali varžytis dėl konkrečių viešojo pirkimo sutarčių sudarymo su
atitinkamomis perkančiosiomis organizacijomis (užsakovais), nes atnaujintas varžymasis
apribotas preliminariųjų sutarčių laimėtojais. Be to, šis ribojimas gali būti didesnės apimties ir
tęstis netgi viso DPS galiojimo metu, nes Pirkimo sąlygose nustatyta galimybė kelis kartus pratęsti
preliminariąsias sutartis dvylikai mėnesių, neviršijant papildomos trisdešimt šešių mėnesių
trukmės. Taip neužtikrinamas DPS modelio atvirumo visiems tiekėjams ir pakartotinio bei
atnaujinto tiekėjų varžymosi požymių įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad
preliminariųjų sutarčių ir DPS procedūros nesuderinamos, viena kita paneigiančios, todėl
netaikytinos kartu. Vis dėlto konstatuotina, kad pirmiau padaryta išvada (teisės aiškinimas) dėl
DPS ir preliminariųjų susitarimų procedūrų nesuderinamumo taikytina įprastinių, pavienių (ne
centralizuotų) pirkimų atveju, t. y. kai viena (ar kelios) konkreti perkančioji organizacija paskelbia
atvirą konkursą atitinkamos apimties (kiekio) pirkimo objektui, dėl kurio varžosi pirkimo sąlygas
atitinkantys ir užsakovo poreikį galintys patenkinti ūkio subjektai. Pažymėtina, kad atsakovė,
laikydamasi pirmiau nurodytos tvarkos, būtų suvaržyta arba negalėtų vykdyti centralizuotų
pirkimų taikant įprastinį DPS modelį, nes skelbime apie pirkimą reikėtų nurodyti visą informaciją
apie perkančiąsias organizacijas, kiek įmanoma tikslesnį jų siekiamą įsigyti degalų kiekį,
pristatymo vietą ir pan. Tokiu atveju toks bendras konkrečių pirkimų sujungimas į vieną būtų
neracionalus, mažai veiksmingas, labiau atitinkantis ne centralizuotų pirkimų, o pirkimų, vykdomų
įgaliotos perkančiosios organizacijos kelių (ar daugiau) pirkėjų vardu, esmę (VPĮ 14 straipsnis), t.
y. kelių ar keliolikos perkančiųjų organizacijų iš anksto bendrai suderintą valią dėl atitinkamo
pirkimo objekto, kurio įsigijimo procedūras iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo atlieka tam
įgaliota pirkėja. Centralizuotų pirkimų tikslas – sudaryti prielaidas (pagal naująją VPĮ redakciją
įsigijimai centralizuotu būdu privalomi, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis) pavienėms
perkančiosioms organizacijoms (jų skaičius kiekvieną kartą skiriasi) prisijungti prie bendros
pirkimų sistemos ir paprastesniu būdu įsigyti atitinkamus pirkimo objektus. Taigi šiam tikslui
(pirkimams per CPO) pasiekti atsakovė ir vykdo ginčo Pirkimo (ir kitų įsigijimų) procedūras tam,
kad būtų sukurtas tolesnio tiekėjų varžymosi dėl atitinkamų degalų tiekimų konkrečioms
perkančiosioms organizacijoms pagrindas – nustatomi tiekėjai, su kuriais sudaromos
preliminariosios sutartys, jų pasiūlyta kaina, kurios vėliau negali didinti, pagrindinės viešojo
pirkimo sutarčių sąlygos ir pan. Tiekėjų išrinkimas pagal preliminariąsias sutartis tolesniam
varžymuisi supaprastina konkrečių perkančiųjų organizacijų įsigijimus, šioms nereikia vertinti
tiekėjų kvalifikacijos, pasiūlymų siaurąja prasme, o pakanka tik prisijungti prie bendros
elektroninės sistemos ir konkrečiam atitinkamo pirkimo objekto kiekiui inicijuoti atnaujintą
tiekėjų varžymąsi. Šiuo atveju tai, kad preliminariosios sutartys sudaromos taikant DPS, tiekėjų
galimybes varžytis centralizuotų pirkimų sistemoje tik padidina, nes įprastiniu atveju, jei būtų
sudaromos preliminariosios sutartys keleriems metams, o ne kiekvienais (tuo atveju, kai
nepasinaudojama preliminariųjų sutarčių pratęsimu), tiekėjai, su kuriais tokie susitarimai
nesudaryti, dėl naujų preliminariųjų (vėliau – ir konkrečių) pirkimo sutarčių galėtų varžytis tik
šioms sutartims pabaigus galioti. Kita vertus, tai, kad iš principo centrinei perkančiajai
organizacijai leidžiama atlikti pirkimą preliminariosioms sutartims sudaryti, taikant DPS, savaime
51
nereiškia neribotos jos diskrecijos šiomis nuostatomis naudotis, pavyzdžiui, nustatyti labai mažą
galimų laimėtojų skaičių pirkime dėl pirkimo objekto, kurio rinka plati, elastinga, pasižyminti
išvystyta konkurencija. Kaip nurodyta pirmiau, naudojimasis VPĮ nuostatomis, kuriose expressis
verbis įtvirtinta atitinkamas perkančiosios organizacijos elgesio modelis, bet kokiu atveju negali
pažeisti viešųjų pirkimų principų, nepagrįstai iškreipti tiekėjų konkurenciją. Konstatuotina, kad
Pirkimo sąlygos, pagal kurias preliminariosioms sutartims sudaryti, taikant DPS, išrenkama
penkiolika tiekėjų, kurie dalyvauja vėlesniuose atnaujintuose centralizuotų pirkimų varžymuose
pagal konkrečių perkančiųjų organizacijų (užsakovų) užsakymus, nepažeidžia šias pirkimų
procedūras reglamentuojančių VPĮ nuostatų, viešųjų pirkimų principų, neiškreipia tiekėjų
konkurencijos.
25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Emsi“ v. VĮ CPO LT, bylos Nr. 3K-3-255/2014.
Dėl tiekėjų kvalifikacijos - ekonominio pajėgumo - reikalavimo nustatymo centralizuotuose

pirkimuose
Nors nei įstatyme, nei Kvalifikacijos vertinimo metodinėse rekomendacijose ar praktikoje

nėra aiškiai įtvirtintas tiekėjų ekonominio pajėgumo reikalavimo nustatymo centralizuotuose
pirkimuose pagrindas, tačiau atsakovė, atlikdama tokius atitinkamų objektų pirkimus, turi
tinkamai įvertinti rinką, ar dėl centralizavimo pirkimuose galės dalyvauti mažos ir vidutinės
įmonės, ar pirkimo objekto, atitinkamos rinkos ir ekonominių santykių pobūdis (lankstumas,
dinamiškumas, didelis ūkio subjektų skaičius) nesumažina galimo nepajėgaus tiekėjo išrinkimo
grėsmės (pvz., dėl konkretaus užsakymo jį lengvai ir greitai galėtų pakeisti kitas). Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkretaus pasiūlymo formoje nustatytos kelios perkamų degalų
kiekių ribos, kurioms tiekėjai gali siūlyti skirtingas kainas (antkainius). Taip vykdant centralizuotą
pirkimą atsižvelgiama į nevienodus atitinkamų perkančiųjų organizacijų poreikius, rinkos pobūdį
(didesnio perkamo kiekio kaina paprastai mažesnė) ir pan. Atitinkamai centralizuotuose
pirkimuose galima būtų atsižvelgti ir į skirtingų tiekėjų galimybes varžytis, pavyzdžiui, skelbiant
atskirus pirkimus (sudaryti preliminariąsias sutartis, taikant DPS) tam tikroms degalų kiekių
riboms.
Dėl tiekėjos teisės ginčyti (locus standi) perkančiosios organizacijos sprendimus
Tiekėjas, kreipdamasis į teismą, turi siekti apginti egzistuojantį turtinį interesą – sudaryti
viešojo pirkimo sutartį (arba atkurti turtinę padėtį). Vadinasi, tiekėjui, kuris tokio intereso neturi
ar šis nėra pažeistas, nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos
veiksmus. Pažymėtina, kad tiekėja, be kitų ieškinio argumentų, ginčijo perkančiosios organizacijos
veiksmus, kuriais nustatytos neaiškios, ūkio subjektus diskriminuojančios, juos varžančios pateikti
pasiūlymus (pvz., dėl ekonominio pajėgumo kriterijaus) Pirkimo sąlygos. Atsakovė atsiliepime į
ieškinį (su kuriuo pateikta ieškovės pasiūlymo dalies kopija) nurodė, kad tiekėja pateikė orientacinį
pasiūlymą, deklaravo atitiktį Pirkimo sąlygoms. Šių teiginių ieškovė nepaneigė, priešingai,
kasacinio skundo argumentais dėl kvalifikacijos reikalavimų juos patvirtino. Be to, iš viešai
52
prieinamos informacijos apie Pirkimo eigą matyti, kad kasatorė kartu su kitais dalyviais pripažinta
tinkama tiekėja, t. y. jos orientacinis pasiūlymas atitiko ginčo Pirkimo sąlygas. Be to, iš viešai
prieinamų duomenų taip pat matyti, kad ieškovė 2012 m. dalyvavo analogiškame pirkime (tik
vykdomame ne per DPS), su ja buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ji galėjo varžytis su kitais
tiekėjais dėl atitinkamų [degalų] užsakymų, atsakovės teigimu, su ieškove buvo ne tik sudaryta
preliminarioji sutartis, ši taip pat vykdė tiekimus įvairioms perkančiosioms organizacijoms. Dėl
šios ir panašios patirties darytina išvada, kad kasatorė suvokė savo teisių apimtį ir turinį, t. y., jog
ginami interesai nepažeisti. Atsižvelgiant į tai, tiek, kiek ieškovė ginčija Pirkimo sąlygas
pasiūlymų pateikimo ir galimybės dalyvauti Pirkime suvaržymo prasme (pavyzdžiui, dėl Pirkimo
objekto ir dalyko bei šių sąvokų reikšmės tiekėjų varžymuisi; užsienio ūkio subjektų galimo teisių
suvaržymo; ekonominio pajėgumo reikalavimo; Viešųjų pirkimų įstatymo ir Civilinio kodekso
tarpusavio taikymo; kt.), atitinkamai dėl šios ieškinio dalies jai nepripažįstamas teisinis
suinteresuotumas.
INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

Dėl tarptautinės prekių ženklo registracijos išplėtimo Lietuvos Respublikoje; Dėl
tarptautinės registracijos prekių ženklo vertinimo kaip erdvinio
Taigi pagal Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo nuostatas
nacionalinės paraiškos arba nacionalinės registracijos pagrindu atlikta prekių ženklo tarptautinė
registracija, t. y. įregistravimas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinio
biuro registre, suteikia galimybę išplėsti registraciją į bet kurią iš pareiškėjo nurodytų
vadinamosios Madrido sąjungos valstybių, nereikalaujant kiekvienoje iš šių valstybių pateikti
savarankišką paraišką ženklui įregistruoti. Kita vertus, bet kuri valstybė, kurioje prašoma
tarptautinės registracijos prekių ženklo apsaugos, turi teisę atsisakyti suteikti tokią apsaugą
remdamasi Paryžiaus konvencijos nuostatomis, jeigu tarptautinės registracijos ženklas neatitinka
nacionalinės teisės reikalavimų. Madrido protokolo nuostatos yra įgyvendintos ir detalizuotos
Lietuvos Respublikos nacionaliniuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos prekių ženklų
įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos
datos tarptautinės registracijos ženklas turi tokią pačią teisinę apsaugą kaip ir ženklas, kuris būtų
įregistruotas vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, jeigu vadovaujantis Madrido protokolo 5
straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis tarptautinės registracijos ženklui nebuvo atsisakyta suteikti
apsaugą Lietuvos Respublikoje arba jeigu toks atsisakymas vėliau buvo atšauktas. Pagal PŽĮ 31
straipsnio 1 dalį, jeigu tarptautinės registracijos ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio
reikalavimų arba jeigu šio įstatymo nustatyta tvarka yra paduotas protestas dėl ženklo registracijos,
Valstybinis patentų biuras Madrido sutarties protokolo nustatytais terminais informuoja
Tarptautinį biurą, kad tokio ženklo apsauga Lietuvos Respublikoje visiškai ar iš dalies negali būti
suteikta. <...> Pagal Madrido protokolo 3(1) straipsnį kiekviena tarptautinė paraiška paduodama
taisyklėse nustatytos formos blanke. Kilmės šalies tarnyba patvirtina, kad tarptautinėje paraiškoje
pateikiami duomenys atitinka patvirtinimo metu pagrindinėje paraiškoje arba pagrindinėje
registracijoje esančius duomenis. Ieškovo Prekių ženklo pagrindinė registracija atlikta Vokietijoje,
taigi Vokietijos atitinkama tarnyba turėjo perduoti teisingus registracijos duomenis PINO
53
Tarptautiniam biurui. Lietuvos Respublikoje, sprendžiant dėl tarptautinės ženklo registracijos
išplėtimo, reikšminga yra tarptautinė ženklo registracija (paraiška) ir joje nurodyti duomenys, todėl
tiek Valstybinio patentų biuro (VPB) ekspertai ir Apeliacinis skyrius, tiek nacionaliniai teismai,
vertindami, ar ieškovo tarptautinės registracijos Prekių ženklas atitinka nacionalinių įstatymų
reikalavimus, pagrįstai rėmėsi būtent tarptautinės registracijos Nr. 666252 duomenimis. Kadangi
joje nėra pažymėta, kad ieškovo Prekių ženklas yra erdvinis, tai kasacinio skundo argumentai, jog
teismai nepagrįstai jo tokiu nelaikė, atmestini. Pažymėtina, kad paprastai vartotojas aiškiai nesieja
prekės erdvinės formos su konkrečia jos kilme, tačiau apsiriboja šios formos suvokimu kaip
sėkmingos techniniu bei tam tikru estetiniu aspektu, ir kartais net nepriskiria jai jokios ypatingos
reikšmės. Tam, kad vartotojas suvoktų prekės formą kaip prekės kilmės nurodymo būdą,
nepakanka, kad ši forma vienaip ar kitaip skirtųsi nuo visų kitų rinkoje esančių prekių formų, tačiau
ji turi turėti kokį nors dėmesį traukiantį ypatumą. Dėl šios priežasties prekės forma bet kuriuo
atveju neturės skiriamojo požymio, jeigu ji bus bendra atitinkamo sektoriaus prekėms bei
analogiška įprastoms jų formoms. Tokiomis sąlygomis, juolab forma, kurią prašoma įregistruoti
kaip prekių ženklą, yra panaši į tikėtiną atitinkamos prekės formą, juo didesnė yra tikimybė, kad
ji neturės skiriamojo požymio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.
11 d. nutartis civilinėje byloje Ludwig Schokolade GmbH & Co KG v. Lietuvos Respublikos
valstybiniam patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-198/2014.
CIVILINIO PROCESO TEISĖ

Dėl arbitražinės išlygos galiojimo ne arbitražinio susitarimo šalims ir galimo prisijungimo
prie arbitražinės išlygos
Arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad

susitarimas taikomas jo šalims. Tai, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nukreiptas konkrečiai į
tokio susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų
analizė. Nuostatos, kad susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas
nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6
punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu
perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo procesinius veiksmus esant tokiam šalių
susitarimui. Iš esmės yra tik keletas atvejų, kai asmuo gali būti laikomas savo elgesiu sutikusiu su
arbitražiniu susitarimu, kurio nepasirašė. Pirma, toks sutikimas galimas, kai asmuo atskiru
susitarimu perima vienos iš sutarties šalių teises ir pareigas konkrečioje sutartyje, kurioje įtvirtinta
arbitražinė išlyga. Antra, numanomu asmens sutikimu su konkretaus ginčo nagrinėjimu teisme
galima laikyti atvejus, kai asmuo vėlesniu savo elgesiu sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitražo
teisme. Pavyzdžiui, asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai,
inicijavus su asmens interesais susijusį arbitražo procesą, asmuo paskyrė atstovą ir dalyvavo
arbitražo teismo posėdyje. Toks asmuo netektų teisės vėliau ginčyti arbitražo teismo sprendimo
tuo pagrindu, kad arbitražo teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ginčą. Trečia, arbitražinio
susitarimo nepasirašęs asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai
arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, sudarė teisėtas asmens atstovas ir šis
atstovas veikė pagal savo įgaliojimus. Ketvirta, kai arbitražinis susitarimas saisto vieną juridinį
asmenį, gali būti laikoma, kad kitas itin glaudžiai su juo susijęs asmuo taip pat sutiko su konkretaus
54
ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Konstatuotina, kad arbitražinio susitarimo išplėtimas jo
nepasirašiusiems asmenims galimas tik išskirtiniais atvejais. Nurodyti išskirtiniai atvejai yra
išimtys iš Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje ir 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų
dėl rašytinės arbitražinio susitarimo formos. Taigi, sprendžiant arbitražinio susitarimo išplėtimo
jo nepasirašiusiems asmenims klausimą, turi būti analizuojama tikroji susitarimo nepasirašiusio
asmens valia dėl arbitražinio susitarimo taikymo ir aplinkybės, rodančios faktinį asmens sutikimą
būti arbitražinio susitarimo šalimi, arba pagrįstą numatymą, kad jam bus taikomas arbitražinis
susitarimas. Bylos atveju ieškovas yra fizinis asmuo, ginantis savo kaip galimo turto savininko
teises. Ieškovas nėra Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis, taip pat jis neišreiškė valios prisijungti prie
arbitražinės išlygos ir nuosekliai ginčija šios išlygos jam galiojimą, nesutinka ir neigia perėmęs
vienos iš Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalių (dovanotojo) teises ir pareigas. Dovanojimo sutartį Nr.
4 ieškovas ginčija kaip tretysis asmuo, kurio teises ji galimai pažeidžia. Kasacinio teismo
vertinimu, ieškovas, ginčydamas Dovanojimo sutartį Nr. 4, nepatenka į nurodytus išskirtinius
atvejus, kai yra galimas arbitražinio susitarimo išplėtimas jo nepasirašiusiems asmenims.
2 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. N. N., UAB VP GRUPĖ, bylos Nr. 3K-3-171/2014.
Dėl CPK 24 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Taigi, esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo
nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų
nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. Reikalavimų, kurių vieni priskirtini teismo
kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo sritį, sujungimas
reikštų tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį šalys apibrėžė
arbitražiniame susitarime. Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnyje išdėstytų bendrųjų civilinio proceso
ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų
galima paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė
nagrinėti arbitraže. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, kai tam tikri šalių reikalavimai
patenka į teismo, o kiti į arbitražo teismo kompetenciją, aptarta ir Komercinio arbitražo įstatyme.
Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti teismo procesiniai veiksmai tokiais atvejais ir
nustatyta, kad kai bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta arbitražo byla, teismas privalo
bylą sustabdyti. CPK 24 straipsnio nuostatos, priešingai nei 23 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies
6 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nėra skirtos teismo ir arbitražo teismo santykiui
reguliuoti. CPK 24 straipsniu, reglamentuojančiu bylos priskyrimo teismui prioritetą, siekiama
užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą ir jis taikytinas tais atvejais, kai dalis reikalavimų
priskirtini teismo, o dalis kitų institucijų kompetencijai. Konstatuotina, kad tais atvejais, kai dėl
dalies byloje reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos
nėra ir šiuos reikalavimus galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp
skirtingų asmenų ir pan.), jie turi būti nagrinėjami atskirai.
2 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. N. N., UAB VP GRUPĖ, bylos Nr. 3K-3-171/2014.
Dėl reikalavimo pobūdžio ir bylos rūšinio teismingumo nustatymo
55
Byloje ieškiniu reiškiami reikalavimai pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai skaičiuoja 498
134,14 Lt skolą už 2008 m. sausio 1 d. – 2011 m. sausio 1 d. laikotarpį, ir įpareigoti jį jos
neapskaityti buhalteriniuose dokumentuose ir nereikalauti prievolės įvykdyti, t. y. pasirašyti dėl
šios sumos skolų suderinimo aktą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismo sprendimu dėl
pripažinimo, nesant konkretaus dydžio prievolės, siekiama, jog būtų konstatuota, kad netinkamai
vykdoma sutartis ir nėra iš jos kylančios atitinkamo dydžio prievolės. Tokiu sprendimu teisiniai
padariniai atsirastų be priverstinio vykdymo, t. y. dėl teismo sprendimo privalomumo ir
vykdytinumo pobūdžio pagal CPK 18 straipsnį. Išsprendus ginčą dėl turtinės prievolės
pripažinimo, nors turtas teismo sprendimu nebūtų priteisiamas, pasikeistų (pagerėtų) asmens
turtinė padėtis, nes neliktų pagrindo ieškovui ją vykdyti ir kasatoriui kitoje byloje reikšti pagal
tokią prievolę reikalavimo ieškovui. Taigi, ieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad
konkreti turtinė prievolė pasibaigusi ar jos neatsirado, reiškia, jog sprendimu siekiama nustatyti
asmens turtines teises, o pagal tai kilęs ginčas vertintinas kaip turtinis. Pažymėtina, kad civilinėse
bylose, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių
santykių bylas dėl turto padalijimo, nagrinėja apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai
(CPK 27 straipsnio 1 punktas).
2 d. nutartis civilinėje byloje Rietavo savivaldybė v. UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras,
bylos Nr. 3K-3-190/2014.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sumažėjus laiduotojo skolos dydžiui bylą nagrinėjant
apeliacinės instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismas priteisė kasatoriui iš atsakovų (laiduotojų) 1 405 891,06 Lt

skolos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų apeliacinį skundą, BUAB „Archidata“
2012 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimu įkeistas turtas buvo perduotas kasatoriui
pagal paskutinėse nurodyto turto varžytynėse nustatytą pradinę turto pardavimo kainą – 759 150
Lt, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus reikalavimas BAUB
„Archidata“ bankroto byloje sumažėjo iki 646 741,06 Lt. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos
teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažindamas pirmosios instancijos
teismo kasatoriui iš atsakovų priteistos skolos dalį nuo 1 405 891,06 Lt iki 646 741,06 Lt. Tačiau
kartu apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismo sprendimas buvo pagrįstas, o atsakovų apeliacinis skundas – nepagrįstas. Tai reiškia, kad
tuo atveju, jei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebūtų įvykęs nuo atsakovų valios
nepriklausantis įvykis – kasatoriaus reikalavimo dalies patenkinimas iš įkeisto turto, pagrindo
pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nebūtų. Vadinasi, kasatoriaus turtinis
reikalavimas atsakovams dėl 1 405 891,06 Lt skolos buvo pagrįstas tiek jam reiškiant ieškinį
pirmosios instancijos teismui, tiek jį nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (iki 2012 m.
lapkričio 22 d.). Ta aplinkybė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dalis kasatoriaus
reikalavimų buvo patenkinta kitu teisėtu būdu (iš įkeisto turto), nesudaro pagrindo sumažinti jo
bylinėjimosi išlaidas, patirtas teismine tvarka ginant savo reikalavimo teisę laiduotojų atžvilgiu.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo taikyti CPK 93
straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje
nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o
atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Konstatuotina, kad
56
taikydamas nurodytą normą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į priežastis, nulėmusias
pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimą ir teismo patenkintos reikalavimo dalies
sumažinimą.
11 d. nutartis civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. B., D. S., bylos Nr. 3K-3-193/2014.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš užstato
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB „ECAA
Europe“ bylos nagrinėjimo metu aiškiai išreiškė interesą, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų
atlygintos iš tuo tikslu ieškovo įmokėto užstato. Tokį atsakovo siekį patvirtina jo prašymas
užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė
atsakovo bylinėjimosi išlaidas atlyginti iš sumokėto užstato galimų bylinėjimosi išlaidų
atlyginimui užtikrinti. Kasacinis teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjusiems teismams nustačius,
jog atsakovas pareikalavo teismo įpareigoti ieškovą sumokėti užstatą galimoms bylinėjimosi
išlaidoms užtikrinti, pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bei paprašė teismą
įpareigoti ieškovą atlyginti šias išlaidas, ir nors prašyme nenurodė, kad prašo bylinėjimosi išlaidas
atlyginti iš ieškovo sumokėto užstato sumos, sistemiškai aiškinant atsakovo veiksmų visumą nėra
pagrindo abejoti tokiu atsakovo ketinimu. Formalaus reikalavimo nurodyti, iš kokių lėšų
(sumokėto užstato ar kitų) bylos šalis prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas,
neįvykdymas nedaro negalimo tokių išlaidų atlyginimo iš tuo tikslu sumokėto užstato. Tokia
išvada neprieštarauja ir CPK 797 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai normai, kurioje nėra nustatyta, kad
atsakovo prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas turi būti nurodoma, iš kokių lėšų ieškovas turi
atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, o tiesiog reglamentuota, jog atsakovo prašymu teismas
nusprendžia atlyginti bylinėjimosi išlaidas iš užstato sumos. Taigi aiškinant šią teisės normą
konstatuotina, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, iš kokių lėšų šaliai, kurios naudai priimtas
sprendimas, antroji šalis privalo atlyginti įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Tokia išvada
prieitina ir sistemiškai analizuojant CPK I dalies VIII skyriaus bei VII dalies LX skyriaus
nuostatas. Kasacinis teismas sprendžia, kad, aiškinant CPK 47 straipsnio 2 dalį sistemiškai su CPK
797 straipsniu ir įvertinus kasacinio teismo suformuotą praktiką, nėra pagrindo sutikti su kasacinio
skundo argumentais, jog įstatyme nėra nustatyta, kad trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidos
atlyginamos iš ieškovo sumokėto užstato.
16 d. nutartis civilinėje byloje East China Automobile Association Ltd v. UAB „ECAA Europe“,
bylos Nr. 3K-3-207/2014.
Dėl eksperto šališkumo įtakos ekspertizės išvados teisėtumui
Skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam
tikram klausimui išaiškinti reikia specialiųjų žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet
ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas nekeltų abejonių. Ekspertas negali dalyvauti
nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų
dalyvaujančių byloje asmenų arba jeigu jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio
medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalis). Kiti pagrindai
57
ekspertui nušalinti yra tokie patys kaip taikomi teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis), todėl
atsižvelgtina ir teisėjų nušalinimo instituto aiškinimo ir taikymo praktiką. Nagrinėjamoje byloje
teismai konstatavo ne tik faktą, kad ekspertas L. P. L. – dažnas atsakovo AB „Lietuvos
geležinkeliai“ darbų vadovas ir vykdytojas, kuris, atsižvelgiant į išdėstytą nušalinimo instituto
taikymo praktiką, yra pats savaime reikšmingas sprendžiant dėl eksperto objektyvaus šališkumo
požymių. Taip pat nustatyta, kad byloje esantį ekspertizės aktą versti į lietuvių kalbą 2010 m.
liepos 12 d. pateikė ir už vertimą sumokėjo ne ekspertai, bet atsakovas AB „Lietuvos
geležinkeliai“, o akte nurodyta jo surašymo data – 2010 m. lapkričio 15 d., t. y. vėlesnė nei
pateikimo versti. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad tokios aplinkybės, patvirtinančios išskirtines
atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galimybes susipažinti su ekspertizės išvada dar iki surašant
jos galutinę redakciją, pateiktą teismui, sudaro pagrindą abejoti eksperto L. P. L. nešališkumu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta ekspertizės išvada yra kolegiali, parengta bendrai visų
trijų ją atlikusių ekspertų, jiems bendradarbiaujant, todėl nėra galimybės atskirti vieno eksperto
veiksmų įtakos ekspertizei ir jos išvadoms nuo kitų ekspertų veiksmų. Pažymėtina, kad būtent L.
P. L. kiti du ekspertizę atlikę ekspertai įgaliojo gauti ir pateikti dokumentus, atstovauti jiems
teismuose, atlikti kitus veiksmus. Taigi duomenys apie vieno iš ekspertizę atlikusios komisijos
ekspertų šališkumą yra pagrindas tokią ekspertizę pripažinti neteisėta, todėl pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai jos išvada byloje rėmėsi nepagrįstai (CPK 183, 212, 214, 216, 218,
219). Už išlaidas šiai ekspertizei kaip už neteisėtų veiksmų padarinius atsakomybė tenka neteisėtus
veiksmus atlikusiam asmeniui, nustačius šiuos veiksmus ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas
(CK 6.245–6.249 straipsniai), o tokių sąlygų neįrodžius, šios išlaidos paskirstomos bendra CPK
nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka išnagrinėjus bylą.
18 d. nutartis civilinėje byloje AB „ORLEN Lietuva“, AB „Lietuvos draudimas“ v. AB „Lietuvos
geležinkeliai“, AB „Achema“, bylos Nr. 3K-3-223/2014.
Dėl pagrindų teismo įsakymui panaikinti taikymo
Byloje nustatyta, kad teismas priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl svarbių priežasčių ir tik
po to tapo žinoma, jog teismo įsakymas priverstinai įvykdytas. Byla CPK 439 straipsnio 7 dalies
pagrindu nutraukiama ir teismo įsakymas panaikinamas, kai jis įvykdomas gera valia ir teismui
pateikiami tai pavirtinantys dokumentai. Tačiau tuo atveju, kai pareiškėjas (kreditorius) nepateikia
ieškinio, o suinteresuotas asmuo (skolininkas) ne savo noru įvykdo procesinį sprendimą ir jo
nepripažįsta, teismo įsakymas turi būti panaikintas CPK 439 straipsnio 6 dalies pagrindu ir tai
netrukdo kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka. CPK 439 straipsnio 7 dalis, reglamentuojanti
teismo įsakymo proceso nutraukimą, kai teismo įsakymas skolininko įvykdomas geruoju, yra
specialioji norma – joje nustatyta bendrųjų taisyklių išimtis, todėl šioje byloje negali būti taikoma
(CPK 4 straipsnio 6 dalis), o atnaujinus terminą skolininko prieštaravimams pareikšti ir juos
priėmus, turėjo būti taikoma CPK 439 straipsnio 6 dalis. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis
nustatyta, kad skolininko nesutikimas su kreditoriaus reikalavimu buvo išreikštas proceso įstatyme
reglamentuota tvarka ir būdais, CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atnaujintas terminas
prieštaravimams pareikšti ir per nustatytą terminą kreditoriui nepareiškus ieškinio bei teismui
panaikinus teismo įsakymą, kreditoriaus reikalavimų tenkinimas teismo įsakymo proceso tvarka
tapo teisiškai nebeįmanomas, todėl visi iki to atlikti procesiniai veiksmai, kuriais tenkintas
kreditoriaus reikalavimas ir kreditoriaus naudai išieškotos lėšos, laikytini neteisėtais, o kreditorius
58
ir skolininkas turi būti sugrąžinami į iki teismo įsakymo įvykdymo buvusią padėtį taikant teismo
sprendimo įvykdymo atgręžimą (CPK 760 straipsnio 1 dalis).
18 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Aliuminio konstrukcijos“ v. UAB ,,Molesta“, bylos Nr. 3K-
3-222/2014.
Dėl galimybės atgręžti teismo įsakymo vykdymą
Tokiu atveju, kai teismo įsakymas yra įvykdytas, teismo sprendimo atgręžimo institutas
taip pat gali būti taikomas – CPK XXIII skyriaus normose, reglamentuojančiose teismo įsakymo
procedūrą, vykdymo atgręžimas nenustatytas, todėl teismo įsakymo vykdymui atgręžti taikytinos
bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės, t. y. CPK 760–762 straipsniai, reglamentuojantys
sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą (CPK 432 straipsnis).
18 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Aliuminio konstrukcijos“ v. UAB ,,Molesta“, bylos Nr. 3K-
3-222/2014.
Dėl patvarkymo dėl turto realizavimo neteisėtumo patvarkius skelbti varžytynes turtą
parduodant kaip vieną nedalomą objektą
Kasacinis teismas, vertindamas CPK 662 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad išieškotojas gali
raštu nurodyti, iš kokio turto ar pajamų turi būti išieškoma pirmiausia, prieina prie išvados, jog ši
norma nesuponuoja išieškotojo teisės prašyti parduoti du atskirus turto objektus kaip vieną.
Išieškotojo ir skolininko interesų apsaugos bei protingos jų pusiausvyros paieškos vykdymo
procese imperatyvai, kuriuos suponuoja CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžia teigti, kad
atskirų objektų kaip vieno pardavimas antstolio patvarkymu yra galimas tik siekiant naudingiausio
turto realizavimo tiek ekonominiu, tiek visų teisėtų išieškotojo ir skolininko interesų derinimo
aspektu. Pareiga įrodyti, kad toks dviejų atskirų objektų kaip vieno pardavimo būdas atitinka
maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojo bei skolininko interesų
apsaugą, kilus ginčui, tenka antstoliui. Šiuo atveju antstolis nepateikė jokių duomenų, kuriais
remiantis galima būtų konstatuoti, kad dviejų objektų pardavimas kaip vieno būtų turėjęs
ekonominių pranašumų pagal objektyviai egzistuojančius kriterijus, pvz., investicinio
patrauklumo, lemiančio akivaizdų vertės padidėjimą. Nesant tokių ar panašių duomenų,
pagrindžiančių antstolio veiksmų pagrįstumą pagal maksimalaus ekonominio naudingumo
kriterijų, nepaneigtinas kasatoriaus argumentas, kad ginčo patvarkymu neužtikrinta derama
skolininko interesų apsauga, nes, parduodant iš varžytynių abu žemės sklypus kartu, paneigiama
tikimybė, kad skolininkas atsiskaitys su kreditoriumi, pardavus tik vieną žemės sklypą
(atsižvelgiant į tai, jog neaišku, kokia bus galutinė varžytynėse pasiūlyta turto kaina), taip pat
atsiranda grėsmė apskritai turto nerealizuoti, neatsiradus dviejų sklypų pirkėjo. Dėl to ginčijamas
antstolio patvarkymas kasacinio teismo vertintinas kaip neteisėtas, todėl naikintinas.
18 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB ,,Revilus“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-
3-215/2014.
59
Dėl netinkamos proceso šalies pakeitimo tinkama (CPK 45 straipsnis)
Byloje ieškovas ginčija ieškinio teisenos tvarka 382 379,54 Lt netesybų (delspinigių) sumą,
apskaičiuotą remiantis 2007 m. kovo 9 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi ir
jos netinkamu vykdymu. Dėl aplinkybės, kad privatizavimo sandorio sudarymo ir jo vykdymo
pagrindu susiklostė ieškovo UAB „Siamas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės teisiniai santykiai, iš
kurių kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl delspinigių, byloje ginčo nėra. Nepaisant to,
ieškovas atsakovu įvardijo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Taigi sandorio, dėl kurio
vykdymo kilo ginčas, šalis yra neįtraukta į bylą juridinio asmens teises turinti Vilniaus miesto
savivaldybė. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą meras atstovauja
pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei kaip juridiniam asmeniui. Vietos
savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuotas savivaldybės administracijos
statusas – tai savivaldybės įstaiga, kuri, be kita ko, savivaldybės teritorijoje organizuoja ir
kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. Vilniaus
miesto savivaldybės administracijai nei įstatymo, nei, bylos duomenimis, jokio sandorio pagrindu
nėra pavesta atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesams nagrinėjamoje byloje. Dėl to
pirmosios instancijos teismas sprendime teisiškai nepagrįstai pripažino Vilniaus miesto
savivaldybės atstovu teisme Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir, išsprendęs ginčą iš
esmės, sukūrė teises ir pareigas neįtrauktam į bylą asmeniui – Vilniaus miesto savivaldybei. Tai
reiškia absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje ją išnagrinėdamas iš esmės ir atmesdamas ieškinį kaip
pareikštą netinkamam atsakovui, prieš tai neinformavęs ieškovo apie atsakovo netinkamumą ir
ieškovo procesinę teisę pakeisti atsakovą tinkamu, pažeidė ieškovo teises. Konstatavęs netinkamą
atsakovą, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą
tinkamo atsakovo, dėl kurio materialiųjų teisių ir pareigų apimties nuspręsta pirmosios instancijos
teismo sprendimu, šį sprendimą panaikinti (CPK 329 straipsnio dalies 2 punktas). Tačiau atmesti
ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui apeliacinės instancijos teismas būtų galėjęs tik tada,
jeigu ieškovas būtų išreiškęs valią dėl netinkamo atsakovo nepakeitimo.
30 d. nutartis civilinėje byloje LUAB „Siamas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija,
bylos Nr. 3K-3-239/2014.
60

2014 Balandis S

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

2014 Balandis S

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Teismų praktikos 2014 m.

balandžio mėnesio aktualijos

BENDROSIOS NUOSTATOS ................................................................................................................... 2

ŠEIMOS TEISĖ .......................................................................................................................................... 9

PAVELDĖJIMO TEISĖ .......................................................................................................................... 17

PRIEVOLIŲ TEISĖ ................................................................................................................................. 20

DELIKTŲ TEISĖ ..................................................................................................................................... 39

SUTARČIŲ TEISĖ ................................................................................................................................... 42

BANKROTO TEISĖ ................................................................................................................................ 43

DARBO TEISĖ ......................................................................................................................................... 45

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ ............................................................................................. 53

CIVILINIO PROCESO TEISĖ ............................................................................................................... 54

CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir ieškinio senaties taikymo reikalavimams

Pagal bendrąją taisyklę nukentėjusiojo teisė į periodinę netekto darbingumo kompensaciją

Dėl sąlygų pripažinti negaliojančiais obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų

Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose pirmiausia turi

Dėl duomenų ir nuomonės atribojimo

Dėl subjekto, apie kurį paskleisti neatitinkantys tikrovės ir žeminantys reputaciją

Dėl akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo teisinio kvalifikavimo

Akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, priimtas pagal įstatymą

Sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo

Dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu

Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas nepilnamečiam atsakovui, įstatymo pagrindu

Dėl patalpų atitikties ,,būsto“ sąvokai

Dėl restitucijos taikymo panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės atkūrimo

Dėl teisės privatizuoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti

Dėl atsisakymo paimti turtą visuomenės poreikiams teisėtumo

Byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kai, kasatoriui G. A. nuosavybės teise

CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos teisės normos reglamentuoja bendrosios nuosavybės dalies

Dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atsiradusios pirkimo–pardavimo sutarties

Dėl reikalavimo nugriauti ginčijamus statinius

Dėl palikimo perėjimo valstybei specifikos ir šio fakto įforminimo

Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino palikėjo kreditorių reikalavimams

Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytų kreditorių reikalavimų pareiškimo būdo

Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių

Dėl notaro vykdomojo įrašo atlikimo tvarkos

Dėl reikalavimų apmokėti paprastąjį neprotestuotiną vekselį pateikimo tvarkos

Pažymėtina, kad ieškovų atsakovui išduotuose paprastuosiuose neprotestuotinuose

Dėl naujai pareikšto reikalavimo priteisti palūkanas

Kasatoriaus nuomone, reikalavimas priteisti palūkanas nelaikytinas nauju reikalavimu,

Dėl geležinkelio vagonų laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose atlygintinų

Dėl proporcingumo nutraukiant savivaldybei nuosavybės teise priklausančios

Dėl paslaugų teikėjo teisės gauti atlygį už suteiktas paslaugas

Dėl netesybų ir reikalavimo realiai įvykdyti prievolę santykio

Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio

Dėl vekselio bei hipotekos santykio išieškojimo procese

Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio aiškinimo, atsakovo veiksmų kvalifikavimo

Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 9 straipsnio 1 dalyje

Dėl nedraudžiamojo įvykio sąvokos aiškinimo būsto paskolos draudimo sutartyje

Vertindama įpareigojimo išsikelti iš ginčo patalpų pagrįstumą Žmogaus teisių ir

Dėl kreditoriaus sutikimo būtinumo perkeliant skolą

Dėl vartojimo rangos sutarties kainos

Vadovaujantis CK 6.676 straipsnio 1 dalimi, darbų kaina nustatoma rangos šalių

Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą

Iš 2009 m. gruodžio 14 d. gyventojų turto draudimo sudedamosios dalies - Gyventojų turto

Dėl finansų tarpininko profesinės atsakomybės taikymo

Tais atvejais, kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių

CK 6.993 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisė įvykus draudžiamajam įvykiui

Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo

Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio

Mokėjimų įstatymo 2 straipsnyje mokėjimo nurodymas apibrėžtas kaip mokėtojo arba