Nr. 1 2019 m.

Beata Jurga
Tiškevič Lago

Algirdas Kastytis
Toliatas Sarnickas-
Kastetas

Marius

Knyga˛ gali
Repšys

parašyti bet
kas
Oleg
Surajev
 Ši elektroninė knyga buvo įsigyta Knygos.lt elektroninėje parduotuvėje.

Pirkėjo vardas: Viktorija Jarašiūnaitė

Pirkėjo el. paštas: vikte987@gmail.com
Pardavimo data: 2020-03-18 15:20:52
Pardavimo ID: 3Deq_akJxyraibKb

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios
autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el.
knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el.
knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės
nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems
asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el.
knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šios sutarties sąlygų)
el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) Pardavėjas turi teisę uždrausti toliau
naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo
reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to
leidėjo, Pardavėjo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir
netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę
pareikšti bet kuriuo metu, nes šios sutarties sąlygos lieka galioti visą el. knygos
naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo,
Pardavėjo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą (Pardavėjo patalpintą vardinį ekslibrį),

pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos
turiniu susijusius elementus.

Powered by TCPDF (www.tcpdf.org)

Style is automatic.
Style is automatic.
TISSOT everytime swissmatic.
UP TO 3 DAYS OF POWER RESERVE.

TISSOT everytime swissmatic.

UP TO 3 DAYS OF POWER RESERVE.
#ThisIsYourTime

#ThisIsYourTime

T I S S OT WATC H E S . C O M
TISSOT, INNOVATORS BY TRADITION

T I S S OT WATC H E S . C O M
TISSOT, INNOVATORS BY TRADITION
 Nr. 1 2019 m.
ŽURNALAS APIE KNYGAS, KURIAS SKAITO IR MĖGSTA VISI

G era knyga nebūtinai turi būti

išliaupsinta kritikų. Gera knyga
nebūtinai turi būti apipilta
apdovanojimais. Gera knyga nebūtinai
turi būti privalomų perskaityti sąrašuose.
Ir tikrai – nebūtinai parašyta filologo
išsilavinimą turinčio rašytojo ar išleista
garsios leidyklos.

Bet gera knyga būtinai turi jaudinti.

Pravirkdyti arba prajuokinti. Leisti
užsimiršti ar priversti pažvelgti savo
baimėms į akis. Įkvėpti pokyčiams ar
apsaugoti nuo neteisingų sprendimų.
Sustabdyti naktį prie šaldytuvo ar priminti,
kad šeima seniai ragavo jūsų ruošto
manęs dažnai klausia, ar aš ne aktorius. Kažkodėl
troškinio.
atrodo, kad esu iš teatro. Kadangi Rusų dramos
riai mažiau žinomi, buvo nuspręsta, kad iš ten ir

Gera knyga turi būti draugu, kuris visada

nti daktaro. Gal ką nuvilsiu, bet televizijos laidoje
daktaro“ esu savimi. Ir tai man teikia didžiausią
Ką turi žinoti
mą. Noriu dalytis tuo, ką pats per daugelį metų
kiekvienas
u apie žmogaus kūną, ligas ir jų gydymą. Bet žmogus, kad kuo

ras jums laiko ir su kuriuo niekada nebus

– noriu perduoti žinią, kad kiekvienas turime tokį ilgiau išliktų
susikuriame patys. Sveikas gyvenimas yra mūsų sveikas
rankose, tik reikia dėl jo pasistengti.

vieniša. Apie tokias knygas ir apie žmones,

sų protas, mūsų smegenys gali mus išgydyti.
bu apie tai, kaip patys galime veikti savo sveikatą,
e vaistais, o tiesiog šiek tiek koreguodami elgesį.
a mitybą, kurios reikšmė sveikatai didžiausia. rekomenduoja
resą ar jo valdymą, judėjimą ir miegą. Gal laikas

kurie jas rašo, yra šis žurnalas.

p, kad kūne būtų daugiau laimės hormonų ir
mažiau streso hormonų?
ygoje nepasakoju apie vaistus, kuriuos perkame
agrindinis vaistas esate jūs pats. Todėl jums teks
orite ką nors savo gyvenime keisti ar norite nieko
nekeisti ir tikėtis stebuklo.

ite suprasti, kad stebuklų nebūna,

Ar jau išsirinkote, ką skaitysite šįvakar?..

rs burtininku tapti jūs galite!

S UNIKAUSKAS – terapeutas, medicinos mokslų

etuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius.

žurnalo
studentams dėsto vidaus ligų diagnostikos kursą,
igonius Kauno klinikinėje ligoninėje, šeštus metus
opuliarią televizijos laidą „Klauskite daktaro“.

9 786098 233162
partneriai

Vieta, kur gimsta knygos...

Šis žurnalas išspausdintas skirtingų rūšių popieriuje:

G Print® 200 g/m² (viršeliai),
Leiskite popieriui jus įkvėpti!
Bio Top 3® next 90 g/m² (p. 1–32),
G Print® 100 g/m² (p. 33–64),
MultiOffset® 90 g/m² (p. 65–112)

Malonumas pirkti ir skaityti

3
 6 HERMANAS KOCHAS
Provokatorius be piktų kėslų

10 GERIAUSIA DOVANA
Puokštės nuvysta, o vestuvių proga gautos
knygos džiugina ilgai

16 ILJA LAURSAS
Su knyga – net baseine

18 MARIJUS GAILIUS
Ištirpti laike
Kritiko žvilgsnis į pastarojo meto
literatūros pasaulio naujienas

22 KĄ MĖGSTA LIETUVIAI?
78 Bibliotekų topai prieš kritikų favoritus

24 RITA MILIŪTĖ
Skaityti gali bet kur ir bet kada

26 ELENOS FERRANTE PASLAPTIS

Net per pasaulį besiritanti Neapolietiškos
sagos populiarumo banga neprivertė jos
autorės atskleisti tikrojo savo vardo

34 VIRŠELIO ISTORIJA
Ar tikrai knygą gali parašyti bet kas?
Beata Tiškevič, Jurga Lago, Oleg Surajev,
66 Algirdas Toliatas, Marius Repšys, Kastytis
Sarnickas-Kastetas

44 JO KAIMO AITVARAS
„Dziedo“ kelionė prasidėjo jau po netikėtos
autoriaus Romo Treinio mirties

54 KNYGA PAGAL RECEPTĄ

Biblioterapijos specialistai gali patarti,
kokį skaitinį atsiversti, kai širdyje liūdna ar
įsiplieskia jausmai

58 ANTANAS ŠILEIKA
Kaip Tony Lietuvos patriotu Antanu tapo
Kanados rašytojo pasakojimuose atgyja emigrantų
šeimos kasdienybė ir tapatybės paieškos
86
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
64 GIEDRIUS SAVICKAS
Aktorius dažną dieną pradeda atsiversdamas
Bibliją

66 IŠ PO SKVERNO
Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius 94
pasakoja apie tai, ką skaitėme sovietmečiu ir
kiek uždirbdavo rašytojai

74 „ALCHEMIKAS“
Tai, ko trokšta širdis
Pasaulinis bestseleris į Lietuvą keliavo...
kaip laiškai artimiesiems

78 JUOZAS BUDRAITIS
Prarasti gerą knygą – kaip išsiskirti su
draugu

86 SKAITYMO MALONUMAS SALDESNIS,

KAI JUO DALIJAMASI
Sveiki atvykę į skaitytojų klubą!

94 NICHOLAS SPARKSAS
Netobulas romantikas

98 ROBERTAS PETRAUSKAS
Išeiti į karą.
Kaip populiarus krepšinio komentatorius tapo
istorinių bestselerių rašytoju

104 PAMINKLAS ŽMONIJOS ŽIOPLUMUI

26
112 RIMANTAS KMITA
Darom skladkę!

LEIDĖJAS VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ DIZAINERIS TIRAŽAS – 15 000 EGZ.

BALTO leidybos namai Daina Žemaitytė Tadas Šaučiulis
Viršelyje – Tomo Kaunecko
leidykla@balto.lt
VYKDOMOJI REDAKTORĖ ŽURNALĄ RENGĖ: Markas Cechanovičius, nuotrauka, Julijos Estko ir
Vilniaus g. 9, LT-01102 Irma Laužikaitė Marijus Gailius, Tomas Kauneckas, Jūratė Rimutės Večeraitės makiažas
Vilnius Kiliulienė, Rimantas Kmita, Dalia Musteikytė,
KALBOS REDAKTORĖ Spausdino UAB BALTO print
www.balto.lt Birutė Pakėnaitė, Gerda Peleckytė, Aušra
Asta Demšienė Utenos g. 41B,
Ražanskienė, Vygintas Skaraitis
LT-08217 Vilnius

Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m² 5

 Provok
Daugelis rašytojų yra mažakalbiai atsiskyrėliai, mėgstantys jaukią vienatvę ir vengiantys
scenos triukšmo bei kameros šviesų. Tačiau to nepasakytum apie šešiasdešimt penkerių
olandų rašytoją Hermaną KOCHĄ, kurį pasaulyje labiausiai išgarsino romanas „Vakarienė“:
gimtuosiuose Nyderlanduose jis pažįstamas ir kaip televizijos žvaigždė. Šiemet atvykti
į Vilniaus knygų mugę jį pakvietė leidykla „Baltos lankos“.
Gerda PELECKYTĖ

6
H
ermanas – ne tik vienas skaitomiausių
Europos rašytojų, bet ir garsus Nyderlandų
aktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjas,
ilgamečio humoristinio televizijos šou
„Jiskefet“ („Šiukšlių dėžė“) kūrėjas, komedijos
žanro atstovas.

Jis iki šiol nekenčia griežto grafiko ir mėgsta

viską atidėti paskutinei minutei. Iš pažiūros
– atsidavęs šeimos žmogus: turi ispanę žmoną
Amalią Rodriguez ir sūnų Pablo, pats šešerius
metus yra gyvenęs Ispanijoje, Barselonoje
iki šiol jaučiasi kaip namie. Literatūra jam
visuomet buvo prie širdies: paauglystėje
mielai skaitė rusų klasikus Antoną Čechovą,
Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, netrukus
jau pats pradėjo rašytinius bandymus ir
dėjo juos į stalčių. Pirmąjį romaną išleido
1985-aisiais („Jį parašyti man labai padėjo
viskis“, – prisipažino vėliau), paskui kas keleri
metai vis pasirodydavo po naują jo knygą, bet
didesnio populiarumo už gimtinės ribų kūriniai
nesulaukė. Todėl autoriui buvo labai netikėta,
kai 2009-aisiais jo romanas „Vakarienė“
Nyderlanduose pelnė Metų knygos titulą,
prestižinį Publikos prizą ir ėmė kaip maras

atorius
plisti po pasaulį.

Sunku tiksliai įvardyti šio romano žanrą: jis

artimiausias psichologiniam trileriui, skaitytojas
ne kartą pasijunta suklydęs narpliodamas įvairias
paslaptis. Prie stalo pamažu ryškėjantys tikrieji
Marko Kocho ir Annaleen Louwes nuotraukos

vakarienės dalyvių portretai galiausiai tampa

visai kitokie, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Paslaptingas ir šiurpus romanas į dienos šviesą
iškėlė blogio šaknis ir privertė skaitytojus visai
kitomis akimis pažvelgti į patį autorių: ar tikrai
šio artisto, daugelį metų garsėjusio ironiškais
juokeliais, galvoje galėjo kilti tokių minčių?..

7
„Beprotybė ir blogis visuomet
turi ką nors, kas mus traukia“, –
atsako jis. Jungtinėse Valstijose
knyga tapo bestseleriu, o Kochas
– pirmuoju olandu, kurio kūrinys
užėmė tokią aukštą poziciją „The
New York Times“ bestselerių sąraše.
„Vakarienė“ buvo išversta į beveik
trisdešimt kalbų, išleista daugiau
kaip milijono egzempliorių tiražu,
pagal ją pastatyti net trys kino filmai.
„Gal ir gerai, kad šlovės sulaukiau jau
būdamas pusamžis, – žurnalistams
prisipažino rašytojas. – Jei būčiau
parašęs labai sėkmingą romaną
kokių 23-ejų, būčiau užsigraužęs
galvodamas – kas gi toliau?.. O dabar
sėkmę priimu tiesiog kaip dovaną.
Nesvaičioju: na, štai, pasaulis
pagaliau pamatė, koks esu geras
rašytojas... Niekada neturėjau tokių
ambicijų.“
Lietuvoje įkandin „Vakarienės“
išleisti dar du Hermano Kocho
romanai – „Vasarnamis su baseinu“
ir naujausias „Griovys“ – vėlgi
niekam nepasirodytų juokingi:
greičiau jau kandūs, ciniški,
provokuojantys ir net gąsdinantys
silpnesnių nervų skaitytojus, bet
kartu – apraizgantys įtampos siūlais
ir prikaustantys iki paskutinio
puslapio. Autorius neslėpė, kad
„Vasarnamį su baseinu“ iš dalies
įkvėpė kino režisieriaus Romano
Polanskio nuotykis su trylikamete,
prieš keturias dešimtis metų įvykęs
Jacko Nicholsono namų baseine
(Polanskis visą likusį gyvenimą
8 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
nebekėlė kojos į Jungtines Valstijas
bijodamas kalėjimo). „Jokia
knyga negali primesti skaitytojui
sugromuliuotos nuomonės, –
įsitikinęs. – Skaitytojas turi pats
nuspręsti, ką jam galvoti.“ Prieš
atvykdamas į Vilniaus knygų mugę,
Hermanas Kochas sutiko duoti
interviu. Į klausimus atsakė raštu:
pasirodė lakoniškas, bet tiesmukas
kaip visuomet.
Rašytojo profesija tam tikra
prasme panaši į aktoriaus: ir
vienas, ir kitas kuria meną iš
žodžių ir personažų. Kas jums
teikia didesnį malonumą: būti
aktoriumi ar rašytoju?
Šiame gyvenimo etape man visgi
labiau patinka rašyti. Bet iš esmės
jūs teisi: aktorius ir rašytojas daro
tą patį – suteikia balsą pasakotojui
ar personažui, kuris turi užtektinai
vidinės stiprybės, kad papasakotų
istoriją, o galbūt ir visą romaną.
Televizijos laida „Jiskefet“, kurią
kūrėte su dviem kolegomis, gyvavo
eteryje labai ilgai – net penkiolika
metų. Kiek ji buvo svarbi jūsų
biografijai?
Niekada neturėjau ambicijų tapti
komiku ar kurti tokios laidos.
Atsidūriau joje visiškai atsitiktinai,
bet kažkaip likau penkiolikai metų
– ir, žinote, man tai labai patiko.
Jau praėjo beveik penkiolika metų,
kai tos laidos nebėra, tad dabar man
patinka būti „tik“ rašytoju.
Rašytoju tapote ganėtinai vėlai, prieš
tai išbandęs kitus kelius. Nesigailite,
kad nesiėmėte to anksčiau?
Iš tiesų rašyti pradėjau labai anksti,
tačiau rašymas ir publikavimas –
skirtingi dalykai. Daugybę metų net
nebandžiau nieko publikuoti, nes
jaučiau, kad mano rašliava vis dar
nėra gera. Pirmąsyk tai pamėginau
būdamas 28-erių – ir, kaip nustebau,
apsakymas buvo iškart išspausdintas.
Taip prasidėjo mano oficiali rašytojo
karjera.
Jums atrodė, kad pasaulinėje
literatūroje dar trūksta pasakojimų
apie šeimyninius santykius?
Šeimyniniai santykiai yra klasikinė
tema, išsamiai nagrinėta dar
XIX amžiaus romanuose. Kone visi
mes esame vienos ar kitos šeimos
dalis. Tačiau tikrai nejaučiu, kad ši
tema būtų išsikvėpusi ar nebeaktuali
šiais laikais, – tiesą sakant, kaip tik
priešingai.
Skaitytojai ir kritikai jus sutartinai
vadina provokatoriumi. Tvirtinate,
kad jūsų personažai net neprivalo
kam nors patikti – jie tik privalo būti
įsimintini. Specialiai provokuojate
savo auditoriją?
Tikrai ne. Aš tiesiog leidžiu savo
personažams galvoti ir kalbėti
taip, kaip daugelis „normalių“
žmonių nedrįsta. O tuomet sulaukiu
pritarimo ir palaikymo iš skaitytojų,
kurie pasijunta laimingi, kad bent
vienas žmogus pasaulyje galvoja taip,
kaip jie.
O koks žmogus esate jūs? Tiesiog
įdomu, kieno galvoje gimsta tokie
pagrindiniai herojai – ciniški,
mažumėlę pamišę, šiurpūs, bet tam
tikra prasme vis tiek patrauklūs vyrai.
Nesu į juos panašus, bet tikrai
jiems prijaučiu. Rašydamas nuolat
suku galvą, ką galėčiau įdėti į savo
herojų mintis ir pasakyti jų lūpomis.
Niekada jų neapleidžiu – esu su jais
iki pat knygos pabaigos.
Ar pavadintumėte save šeimos
žmogumi? Kiek jūsiškės šeimos yra
jūsų romanuose?
O, mano šeima visuomet ten.
Kartais artimieji knygose atpažįsta
save, kartais ne. Tačiau jie skaito
mano romanus visai kitomis
akimis negu paprastas skaitytojas,
nes žino, kas yra tikra ir kas –
išgalvota. Ačiū jiems, kad niekada
nesiskundžia.
Jūsų romanas „Vakarienė“ tapo
populiarus visame pasaulyje.
Bet didžiulė jo sėkmė jus labai
nustebino. Kodėl? Kuris iš
jūsų romanų pačiam labiausiai
patinka?
Nustebau, nes tvirtai tikėjau, kad esu
parašęs kur kas geresnių knygų už
„Vakarienę“. O atsakymas į antrąjį
klausimą labai paprastas: man
visuomet labiausiai patinka ta knyga,
kurią tuo metu rašau.
Kokį žmogų eidami į susitikimus su
jumis tikisi išvysti skaitytojai?
Taip jau nutinka, kad jie visuomet
tikisi pamatyti daugiau ar mažiau
panašų į pagrindinius mano romanų
herojus. Taigi per susitikimus man
tenka elgtis „normaliai“, kad jie
nurimtų ir lengviau atsikvėptų.
Išdrįsiu paklausti: ką darėte su
pirmaisiais dideliais honorarais,
gautais už knygas? Ar geram
rašytojui apskritai svarbūs pinigai?
Padariau lygiai tą patį, ką ir
futbolo žaidėjas, pirmąsyk gavęs
solidų honorarą: nusipirkau
brangų automobilį. Niekada dėl to
nesigailėjau. O pinigai tikrai svarbūs,
nes suteikia laisvę daryti, ką nori:
mano atveju – rašyti.
Kuo esate užimtas dabar?
Rašau naują knygą. Laimingiausias
jaučiuosi, kai į galvą šauna idėja, apie
ką rašyti: tada žinau, kad turėsiu kuo
užsiimti ateinančius dvejus metus.

Kaip manote, ar jūsų personažai

galėtų būti tikri žmonės? Tai
pranašumas ar bėda, kad skaitytojai
viską priima už gryną pinigą?
Bent jau tuo metu, kai skaitote knygą,
jausmas turėtų būti toks, tarsi visa tai
vyktų iš tikrųjų, antraip mesite ją šalin
murmėdama, kad čia viskas išgalvota
ir netikra. Tarp rašytojo ir skaitytojo
visuomet tvyro šioks toks flirtas: ...olandiškoji ir...
Amerikietiškoji
„Skaitykite ir dvejokite, ar visa tai, ko „Vakarienė“...
čia prirašiau, iš tiesų nutiko (mano)
tikrame gyvenime.“
Kiekvieno skoniui: pagal Hermano Kocho
Jus bent retsykiais nustebina, kad „Vakarienę“ pastatyti net trys kino filmai.
Pirmieji 2014-aisiais romaną į ekraną perkėlė,
skirtingų kultūrų žmonės jūsų aišku, olandai, po metų – italai (premjera įvyko
knygas priima visiškai skirtingai? Venecijos kino festivalyje, juosta apdovanota kaip
Ne tiek nustebina, kiek atveria akis: geriausias europietiškas filmas). 2017-aisiais savo
versiją su žvaigždėmis Richardu Gere’u ir Steve’u
tuomet suvokiu, kad knygos moralas Cooganu pateikė Holivudas
skirtinguose kraštuose toli gražu ne
toks pat.

Skaitant jūsų romanus visgi dažnai

kyla tas pats klausimas: ar toli gali
nueiti žmogus, kad apsaugotų savo
vaiką? Kaip manote – ar čia yra
kokios nors ribos?
Taip, ribos tikrai egzistuoja: nevalia
padaryti žalos tam, kuris yra nekaltas.
Tačiau tikiu, kad kiekvienas žmogus ...itališkoji
turi būti pasiryžęs ginti savo vaikus iki – „Mūsų
pat galo. vaikai“

Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m² 9

 Geriausia
dovana
10
 „Mangusto / Photos tell Stories“ nuotraukos
Prieš šių porų vestuves bičiuliai ne ieškojo gėlių, o suko
Pagal sąrašą

I
į knygynus – jaunieji buvo išreiškę norą vietoj puokščių lgais žiemos vakarais Lukai (26) ir
Alminui (32) SINEVIČIAMS ne kartą
sulaukti to, kas džiugintų kur kas ilgiau, – knygų. kilo noras patogiai įsitaisyti ir atsidėti
skaitymui: po praėjusį rudenį įvykusių
vestuvių namuose jų laukia didžiulė krūva
knygų.

„Nuo vaikystės man geriausia dovana buvo

Per vestuves knyga, o ir mano vyrui be galo patinka
Luka ir Alminas
prie Šv. Ignoto skaityti. Mes labai mėgstame gėles, tačiau
bažnyčios jos vysta, tad pagalvojome: už tiek, kiek
sukūrė jaukų draugai ir artimieji išleistų gėlėms, galėtų
kampelį: pastatė
antikvarinius išeiti knyga“, – apie priimtą prieš vestuves
fotelius, toršerą, sprendimą pasakoja Luka, istorikė,
spausdinimo LRT televizijos projekto „Nacionalinė
mašinėlę ir
ekspedicija“ dalyvė, dabar dirbanti Krašto
spintelę knygoms
– kad būtų kur apsaugos ministerijoje. Juodu su Alminu
dėti įteiktas prisiminė, kad ir vieni draugai prieš kelerius
svečių. Itin brangi
metus prašė vestuvių proga dovanoti knygų. 
dovana – nuotakos
močiutės Kad sveikintojams netektų ilgai sukti galvos
išsaugotas
elementorius ir jų nekankintų klausimais, kai prieš
„Aušrelė“, iš kurio šventę ir taip netrūksta rūpesčių, jaunieji
ji mokėsi skaityti

Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m² 11


sudarė pageidaujamų knygų sąrašą. Ir tam prireikė visiškai
nedaug laiko. Pirmiausia prie sąrašo prisėdo Luka, paskui
jį dar papildė Alminas. „Mūsų skonis labai panašus,
tad ginčytis neteko, – pažymi Luka. – Esu istorikė,
pagrindinės mano skaitomos knygos – istorinės. Mano
vyras – karininkas, tad nenuostabu, jog jį domina viskas
apie karo istoriją.“
Sąrašas buvo labai margas, jame paminėta apie
šešiasdešimt knygų. Tarp įvairių istorinių, filosofinių
buvo ir romanų, nes Luka ir Alminas nutarė, kad šeimos
bibliotekoje turėtų atsirasti vietos ir senai gerai klasikai.
Tad buvo įrašytos pačių kadaise skaitytos ir labai
patikusios knygos: George’o Orwello „Gyvulių ūkis“,
Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, net šeši Ericho Marios
Remarque’o ir du Franzo Kafkos romanai. Žvilgtelėjusi
į sąrašą, Luka išvardija pirmąsias penkias į jį įtrauktas
knygas: Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Samantos
Schweblin „Prieraišumo laisvė“, Clarissos Pinkolos Estés
12
Luka ir Alminas dar
ilgai negalės skųstis,
kad neranda ką
skaityti, – vestuvių
svečiai paisė jų
sudaryto sąrašo
ir nešė dovanų
pageidaujamas
knygas
Marko Cechanovičiaus nuotrauka
„Bėgančios su vilkais“, Gabrielio Garcíos Márquezo
„Kelionė po Rytų Europą“, Igno Šeiniaus „Raudonasis
tvanas“.
„Svečiai paisė prašymo, sąžiningai savo pasirinkimus
žymėjo lentelėje internete, – pasakoja Luka. – Gavome
51 knygą, tik kelios buvo ne iš sąrašo. Viena mums itin
brangi – mano močiutė padovanojo knygą, kuriai net
80 metų. Tai – elementorius „Aušrelė“, iš kurio kadaise
ir ji mokėsi skaityti, ir aš pradėjau. Labai norėjau kokios
nors kulinarinės, mano tėveliai padovanojo lietuvių
tinklaraštininkių „FeedMySister“ receptų knygą
„Natūraliai saldu“. O iš Lietuvos kariuomenės kapelionų,
kurie laimino mūsų santuoką, gavome išskirtinę dovaną –
didžiulį ir labai sunkų „Biblijos atlasą“.“
Parsivežę dovanas į namus, Luka ir Alminas suprato, kad
joms prireiks spintos. Tad kol kas knygos guli sukrautos
ant komodos ir džiugina šeimininkus – juk primena
lemtingą bendro jų gyvenimo dieną.
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
13
 Dvi pilnos
lentynos

P
rieš vestuves menininkė Jolita
VAITKUTĖ (23) ir komunikacijos
specialistas Silvestras
DIKČIUS (38) į bičiulius kreipėsi
įrašu feisbuke: ne tik pranešė, kada
Vilniaus santuokų rūmuose įvyks jų
santuokos ceremonija, bet ir paprašė
nenešti gėlių.

„Iškart po vestuvių ketinome išvykti,

– prieš pusantrų metų įvykusią
šventę prisimena Jolita. – Numatėme
grėsmę gauti begalę gėlių ir žinojome,
kad negalėsime jomis deramai
pasirūpinti.“ „Buvo aišku, kad grįžę
namuose rasime daug nuvytusių
puokščių, – pritaria Silvestras. –
Nebūtume spėję net pasidžiaugti
dovanota energija, o mums brangūs
žmonės puokštėms būtų išleidę
nemažai pinigų. Pagalvojome,
kad būtų smagu gauti ką nors, kas
liktų. Ir tada gimė idėja, jog tai
galėtų būti knygos.“ „Juk puokštės
kainuoja tiek pat, kiek knygos... –
tęsia Jolita. – Dažniausiai eidami
sveikinti jaunavedžių žmonės neša
gėles, nes patys jaustųsi blogai, jei
pasirodytų tuščiomis rankomis...
Tad pasirūpinome, kad niekam

14 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

 Jolitos ir Silvestro namuose
lentynos – perkrautos, fotosesijos
metu viena jų net neišlaikė svorio ir
knygos pažiro ant grindų
ar kitos knygos? „Ne, – purto
galvą Jolita, – visi rinko pagal
save.“ Po vestuvių poros biblioteka
pasipildė dar trisdešimčia leidinių.
„Neatsimenu, ar skaičiavome, bet
galiu pasakyti, kad gavome dvi
lentynas knygų“, – juokiasi nuotaka.
Pauliaus Zaborskio nuotrauka
Ir džiaugiasi, kad nepasitaikė
dviejų vienodų! Dovanos – labai
įvairios: nuo socialiniuose tinkluose
Dovanų
jaunavedžiai išgarsėjusios poezijos tomelio iki
paprašė peno solidaus astronomijos veikalo. Vienas
sielai knygas įdomu skaityti, kitas smagu
turėti ir kartais pavartyti. Kai kas
pirko meno, fotografijų albumus, kiti
dovanos ieškojo smagiai nusiteikę –
nereikėtų ilgai galvoti, kuo galėtų mus
taip lentynoje atsirado ir nemirtinga
pradžiuginti.“
klasika tapęs Alano Alexanderio
Minėtame feisbuko įraše Jolita Milne’o „Mikė Pūkuotukas“, ir
ir Silvestras paminėjo, kad jei patarimus žarstantis Andrės Amiya
sveikintojai norės ką nors įteikti, Pabarčiūtės ir Rimvydo Židžiūno
tegu dovanoja knygą. Sąrašo „Amžinas medaus mėnuo“. Jolita
nepateikė, tik apibrėžė interesų ratą: neabejoja, kad svečiai smagiai leido
kultūra, menai, mokslas, filosofija, laiką prie knygyno lentynų, nes
psichologija ir astronomija. „Jeigu galėjo parodyti savo išmonę.
esate kokią knygą parašęs, tai
Ją ypač sužavėjo vieno bičiulio
išvis wow!“ – pridūrė.
dovana – „Eurovizijos“ poezijos
Gal prieš vestuves draugai pradėjo rinktinė, kurioje – nuolatinio šio
atakuoti žinutėmis klausdami, ar populiaraus televizijos konkurso
jaunieji dar nespėjo įsigyti vienos komentatoriaus Dariaus Užkuraičio
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
Marko Cechanovičiaus nuotraukos
į lietuvių kalbą išversti dainų
posmai: „Tėra šalies pavadinimas
ir kelios eilutės. Kartais jos skamba
absurdiškai, kartais juokingai.“
Menininkė prisipažįsta, kad tuo metu
išgyveno neskaitymo laikotarpį,
bet vienas iš dovanotų romanų –
Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“
– taip įtraukė, kad paskui dar keletą
mėnesių tiesiog negalėjo atsiplėšti
nuo knygų.
Per vestuves gautos knygos kurį
laiką buvo sudėtos atskirai, į svečius
užsukę draugai ne kartą prašė jas
parodyti, nes visiems buvo smalsu
apžiūrinėti. Ilgainiui dovanotos
įsimaišė tarp jau esamų, nes Jolitos
ir Silvestro namuose – didžiulė
biblioteka. „Neseniai prarinkome
knygas, kai kurias jau padovanojome,
kitoms dar ieškome šeimininkų, –
užsimena Silvestras. – Knygos turi
būti skaitomos. Reikia jas paleisti
į gyvenimą, kad neužsigulėtų
lentynose. Tiesa, gautos per vestuves
turi visiškai kitokį krūvį – mes prie jų
labai prisirišę. Tik gaila, kad daugelis
neparašė dedikacijos ir išpakavus liko
neaišku, kas mums ką įteikė...“
15
 IR BASEINE!
Prieš panirdamas į baseiną
K
nyga, kuri grąžina į vaikystę?
Ryškiausias vaikystės autorius –
verslininkas Ilja LAURSAS (42) prancūzų rašytojas Jules’is Verne’as.
užsideda ausines, spusteli Man atrodo, pirmas į rankas pateko jo
grotuvo mygtuką ir šoka į „Penkiolikos metų kapitonas“. Patiko rašymo
stilius, romanas su kaupu patenkino didžiulį
vandenį – plaukdamas jis nuotykių troškimą, kurį tokiame amžiuje visi
klausosi knygų įrašų! Juk jaučia. Ir galbūt pirmą sykį privertė susimąstyti,
knygos – nesenkantis žinių kad metai nėra taip svarbu, kai ateina laikas
pasitikti išbandymus, svarbu, ar sugebi juos
šaltinis, kur galima rasti priimti. Paskui prarijau visus Jules’io Verne’o
atsakymus į įvairiausius romanus – taip darau iki šiol: jei aptinku gerą
klausimus. knygą, jos autoriaus nebepaleidžiu.
Knyga, kuri primena jaunystę?
Gal tai buvo paskutiniai mokyklos metai, o gal
jau studijų pradžia, kai atradau amerikiečių
rašytoją Theodore’ą Dreiserį ir perskaičiau
visą jo „Troškimų trilogiją“ – romanus
„Finansininkas“, „Titanas“, „Stoikas“. Galėčiau
juos pristatyti kaip teisinius-finansinius trilerius.
Visuomenė kaip tik išgyveno susidomėjimą
verslu, finansais, o šiuose romanuose ir
pasakojama apie kapitalizmo mechanizmą.
Man jie paliko labai didelį įspūdį. Turbūt
nedaugelis tuo metu išvengė susidomėjimo
Dale’u Carnegie‘iu – aš irgi perskaičiau ne
tik garsiausią jo darbą „Kaip įsigyti draugų ir
daryti įtaką žmonėms“, bet ir kitus. Didžiulis
atradimas buvo Allanas Pease’as ir jo knygos
apie kūno kalbą, kuri pasako daugiau negu
žodžiai.
Knyga, kuri įkvėpė nerti į verslą?
Gal tada nebuvo, o gal aš praėjau pro šalį,
nes neturėjau vadovėlio, kaip kurti verslą.
Nuotrauka iš asmeninio albumo
Tačiau vieną galėčiau išskirti – tai „Chrysler“
vadovo Lee Iacoccos autobiografija
(„Iacocca: An Autobiography“), kurioje jis
pasakoja, kaip pasiekė verslo aukštumų,
pradėjęs dirbti automobilių prekybos
agentu. Nors knyga – biografinė, tuo metu,
kai skaičiau, dar daug kas atrodė kaip iš
fantastikos srities. Joje aprašoma, kas vyksta
galingose pasaulio korporacijose, o skaitai
lyg fantastinį kūrinį apie ateivius iš kosmoso.
Be abejo, įsidėmėjau keletą verslui svarbių
Kokias dalykų: discipliną, vadovavimo būdus, gal
ausines kiek vėliau jie atsispindėjo ir mano darbe.
naudoja
Ilja? Jo Romanas, pastaruoju metu palikęs
pasirinkimas
– i360 didžiausią įspūdį?
Ilgainiui vis rečiau atsiverčiu romaną, dabar
16
grožinė literatūra sudaro tik penktadalį
to, ką skaitau. Gal todėl, kad su amžiumi
pasakojimuose pastebi vis daugiau
neatitikimų ir patirtis sako, kad taip negali būti,
o gal taip persisotini įvairiausių holivudinių
istorijų žiūrėdamas filmus, kad nebegali
į jas įsijausti romantiškai kaip jaunuolis...
Neseniai baigiau Dano Browno romaną
„Kilmė“. Žinau, kad yra daug kontroversiškų
nuomonių apie jį, bet man patinka jo knygos,
artima pasirodė ir paskutinio romano tema
– dirbtinis intelektas. Taip pat labai patinka
Johnas Grishamas ir jo teisiniai trileriai,
visus esu prarijęs, paskutinį jau atsisiunčiau
į skaityklę. Manau, tai bus grožinė knyga,
kurią skaitysiu pirmą.
Vieta, kur geriausia skaityti?
Yra keletas, kur knygos labai gerai
virškinamos. Dažną turiu dviem formatais
– elektroniniu ir garsiniu. Atsiradus laiko
išsitraukiu skaityklę, o sportuodamas – man
labai tinka knygos ir sporto kombinacija –
tęsiu klausydamasis įrašo. Ir baseine – labai
mėgstu klausytis knygos plaukdamas.
O popierinės knygos?
Jų mano namuose neliko. Gal prieš trejus
metus užverčiau paskutinį popierinės
knygos puslapį. Per vieną kelionę oro uoste
pasigriebiau tokią paskaityti paplūdimyje,
kai norisi atsipalaiduoti, – tai buvo Johno
Grishamo romanas. Atverčiau, įveikiau
dešimt puslapių, supratau, kad nepatogu...
Nusipirkau ją elektroniniu formatu ir
perskaičiau skaityklėje.
Knygose galima rasti visus
atsakymus?
Jei susidomiu kokiu specifiniu klausimu, man
labai svarbu sužinoti kuo daugiau. Tarkim,
mokantis plaukti labai svarbu treneris, bet
noriu susipažinti ir su teorija. Geriausias
koncentruotų žinių šaltinis yra knyga.
Internete gali rasti daug informacijos, bet tai
bus fragmentiški gabaliukai. Internete nėra
sistemiškumo. Tad atsiverčiu „Amazon“ ir
išsirenku knygų apie plaukimą – kaip rodo
patirtis, reikia trijų–penkių nepriklausomų
šaltinių, kad galėtum turėti nuomonę ir
pasidaryti išvadas. Šiuo metu mane domina
bitkoinai, skaitau įvairias knygas – nuo pinigų
atsiradimo istorijos iki techninių dalykų.
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
 Kai jau
atrodo, kad
pagalba čia O jei
pat, tenka didžiausią
atlaikyti dar pavojų kelia
sunkesnį tas, kuris myli
išbandymą... labiausiai?

Kokia moteris
gali įsimylėti už
žmogžudystę nuteistą
nepažįstamąjį?

Jis turi
Dvigubas surasti žiaurų
gyvenimas, žudiką. Ir Ar iš tiesų yra
vienas padėti jam melas tai, ką
tikslas – gali tik nuoširdžiai laikai
kerštas mokslas tiesa?
 Ištirpti laike
Prie įėjimo į „Litexpo“ apsauga patikrino
jūsų bilietą, o dabar pasitikrinkime
atmintį: kelinti metai jūs lankotės knygų
mugėje? Ar atsimenate savo pirmąjį
kartą? Ką tada pirkote? Aš atsimenu, kad
tuomet mano kuprinėje atsidūrė ir Julio
Cortázaro 2006 metais išleistas romanas
„Žaidžiame klases“.
Marijus Gailius,
knygų apžvalgininkas,
rašytojas
J
eigu šį žurnalą atsivertėte jau po mugės,
siūlomas atminties žaidimas vis tiek
galioja: šioje esė pažaisime knygų „klases“,
šokinėdami tarp įvairių žanrų ir reikšmingų
praėjusių metų leidybos naujienų, kurios liks aktualios
ir per Vilniaus knygų mugę 2020-aisiais. Gali būti, kad
aptariamos knygos bus svarbios ir po dvidešimties, ir po
šimto metų.
Mano pirmasis kartas mugėje turėjo būti vėliau
negu 2006-aisiais, nes gerai atsimenu, kad įsigyta
argentiniečių klasika jau buvo „nenauja“. Atsimenu, kaip
atvykęs studentišku transportu kartu su kitais skaitytojais
žlegsėjau per išmintą sniegą parodų rūmų tvoros link:
tako vingiuotumas ir lydintis pušynas tuomet priminė
tarytum pasivaikščiojimą Palangos parke žiemą (tik
žmonių daugiau).
Vadinasi, dar neturėjau mašinos. Tuomet išeina, kad
pirmą kartą mugę aplankiau prieš dešimt ar vienuolika
metų. Laimingi tie, kurie užaugo Karoliniškėse ir traukė į
ją, užuot ruošę namų darbus.
Vis dėlto ne apsilankymų dažnumu, ne įsigytų knygų
gausumu ir aplankytų renginių įdomumu dalyvavimas
knygų mugėje matuojamas, o pačiu apsilankymo faktu
– atvykti į „Litexpo“ vasario pabaigoje yra tiesiog
apsiskaičiusio individo kultūringas veiksmas. Net jei
pirmasis impulsas tai padaryti kyla dėl mados arba dėl
to, kad draugė paprašė. Net jei šiais metais – tik pirmas
kartas. Vis tiek jūs – jau klubo nariai. Sveiki atvykę į klubą.
18
Tiesa, jei šiemet nebuvo galimybės ar noro dalyvauti,
Nuotrauka iš asmeninio albumo
užtenka juk ir neakivaizdžios akistatos. Pats per dešimties
metų viešėjimo „Litexpo“ praktiką susivokiau, kad
atvykus į mugę galima apskritai nieko neveikti: nepirkti
madingiausių knygų, specialiai praleisti tuos susitikimus
su rašytojais, į kuriuos labiausiai norisi nueiti. Visa mugė
veikia kaip rečiau matomų žmonių susitikimo erdvė, tad
gali kiaurą dieną skirti pasilabinimams ir klausimams
„Kaip sekasi?“, tikėdamasis išplėstinio atsakymo.
Tiek gali užtekti, o gal tokia programa yra netgi
geriausia, kas gali nutikti mugėje: atnaujinti
pažintis šiapus feisbuko.
Pernai Rašytojų kampe netikėtai
sutiktą savo lietuvių kalbos mokytoją
įkalbėjau pasilikti ir Mariaus Povilo
Elijo Martynenko knygos „Be penkių
pasaulio pradžia“ pristatyme – juk
kylanti žvaigždė, jaunosios kartos
balsas, mokinių dievaitis. Ir kokią
gėdą patyriau, kai autorius savo
argumentams sustiprinti išsitraukė
žaislinį falą! Dabar jau ir neatsimenu, ar
ištarė jaunasis literatūros avantiūristas ką
nors protinga, bet tas tabaluojantis daiktas iki šiol
akyse stovi. Ir ta supratinga, atlaidi autorių kalbinančio
Mindaugo Nastaravičiaus išraiška... Įtariu, ir mokytojai iki
šiol tebestovi...
Tiek to. Marius, nepaisant dirbtinio organo, yra žavus,
ypač kai pats skaito savo žaidybinius tekstus, o ne tu juos
skaitai. Susitikimas su rašytojais neretai gali nuvilti, o
kartais kaip tik – nustebinti lyg intelektualios satyros
šou (toks buvo Giedros Radvilavičiūtės pokalbis pernai su
Gyčiu Norvilu). Jeigu autoriai ne visada padeda atsirinkti,
ką skaityti, kad dar liktų pinigų susimokėti už šildymą
kovo mėnesį, kas dar gali padėti: stendų puošnumas,
atsitiktinumas, rekomendacijos? Nepriklausoma
nuomonė man yra svarbus atrankos kriterijus, tad
šįkart ir pats pasidalinsiu rekomendacijomis, kurias
sudariau ne pagal pasidalinimų instagrame koeficientą
ar rinkodaros dūmų uždangą, o autorinę išmonę, minties
gylį, meninę vertę ir – ne mažiau svarbu – aktualumą
informacijos pertekliaus sąlygomis, kai su skaitiniais
nuolat konkuruoja netfliksas, feisbukas ir Tapinas. Netgi
paploninę piniginę įsigydami šias knygas neišvengiamai
praturtėsite, o skyrę laiko joms perskaityti, užuot
užmiršę lentynoje (kaip dažnai nutinka daugeliui,
man irgi nutinka), pasidžiaugsite apdairiai pavykusia
investicija.
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

Witold Gombrowicz
Lenkiški prisiminimai
Odilė, 2017
Skaityti „Lenkiškus prisiminimus“ – belaikis
reikalas. Nors išėjo užpernai, man ši
knyga pribrendo tik šįmet, kai dėl jos,
pasirodžiusios lietuviškai, nuslopo Vilniaus
intelektualų entuziazmas. Tokios knygos
nėra madingos – jos būtinos. Manau, jeigu
bus perleista dar po šimto metų, garsiojo
autoriaus eseistika taps tokiu pat aktualiu
įvykiu kaip pernai.
Lenkų rašytojo atsiminimai apie
intelektualinės brandos tapsmą užrašyti
prieš beveik šimtą metų, bet aktualūs, lyg
paimti iš naujausio žurnalo numerio. Maža
to, knyga, pasakojanti apie praėjusį amžių,
netiesiogiai liudija šiandienos aktualijas,
sykiu byloja ne vien apie lenkus, bet ir
mus, lietuvius. Kokios mūsų tautos vis dėlto
panašios – ne veltui jos susipumpuravo iš
vienos respublikos kamieno.
Be netikėtai atrastų sąsajų su dabartinėmis
Lietuvos politinėmis, socialinėmis ir ypač
švietimo realijomis, pats nustebau aptikęs,
kad lenkų autorius dar tarpukariu išgyveno
analogišką tapatybės dramą, kokią ir
pats patyriau 2011 metais gyvendamas
ir dirbdamas Paryžiuje, kai, be kita ko,
praleidęs ir Vilniaus knygų mugę, pajutau
netenkantis savo žemaitiškos savasties ir
tampantis megapolio kultūriniu adeptu
– tokiu pat „šaunuoliu“ kaip milijonai
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
kitų. Žemaitybė jokiu būdu nėra kokia
nors išskirtinė savybė, vis dėlto – mano
tapatybė, šaknis. Kažkokiu nesąmoningu
būdu tuomet su būsima savo žmona (irgi
žemaite, ne prancūze) apsisprendėme:
grįžkime. Ir grįžome. Grįžo ir Witoldas
Gombrowiczius, tik anksčiau, dar prieš
šimtą metų, savo laikyseną didmiestyje
aiškinęs lygiai tokia pačia nuostata: „Kaip
silpnesnės kultūros atstovas turėjau ginti
savo suverenumą – negalėjau leisti, kad
Paryžius mane įveiktų!“
Sakydamas, kad biografinė Witoldo
Gombrowicziaus knyga yra belaikė, sykiu
apeliuoju į tokį dažną mūsų pasiteisinimą,
jog knygoms atseit neturime laiko. Na,
tarkim, neturime. Jeigu taip stokojame laiko
skaityti, tuomet skaitykime tik tas naujienas,
kurios yra paties laiko patikrintos: sąžiningas
variantas, ar ne? Kartu su autoriumi
prisiminkime, kaip dabar gyvename: juk
prisilietę prie kultūrinės atminties skaidriau
suvoksime dabartį – ne vien lenkiškąją, ir
kaip nustebsime, kad nemažai kultūrinių
stereotipų mūsų kraštuose beveik
nepajudėjo per visą amžių.
Karl Ove Knausgård
Mano kova
Baltos lankos, 2018
Kita knyga – irgi apie atmintį. Dar intymesnę
nei Witoldo Gombrowicziaus. Galite
ginčytis iki paskutinio puslapio, bet liksiu prie
savo: norvegų autoriaus romano pirmojo
tomo iš šešių pasirodymas buvo didžiausias
praėjusių metų leidybos įvykis šalyje.
Karlas Ove Knausgårdas – kaip skruzdė,
iš sakinių renčianti milžinišką atminties
skruzdėlyną. Todėl šiame pasakojime
svarbus kiekvienas šapas, lapelis, spyglys
– iki mažiausios smulkmenos ir detalės
vaizduodamas įvykius tokius, kokius pats
atsimena, kartais tampančius įkyriu savo
paties biografijos mėsinėjimu, autorius
sugeba sukurti neįtikėtiną efektą – savo
paties gyvenimą, išverptą iš milžiniško
rašymo uždavinio, paversti universaliu
patirčių vardikliu. Todėl nors rašo Karlas
Ove apie save, bet kartu – ir apie mane.
Ir tave.
Skaitant tokią knygą prireikia pastangų
įsivažiuoti, bet netrukus pasakotojo
patirtys sužadina tavąsias ir jos nejučiom
persidengia, susirezga į tankų žmogiškumo
tinklą: staiga pats prisimenu, kaip su tėčiu
žvejojome gyvais karosais kažkokiame
kūdraprūdyje arba kaip vienu du likę
su močiute padarėme po burnelę, kaip
sutikome Naujuosius pas kažką Rėkyvoje,
kur penktą ryto, atpylęs baltąją mišrainę su
padauginta baltąja, skaičiau klasės draugui
poeziją. Poeziją, mokinys – naujų metų rytą!
Pirmoji šešiatomio dalis „Mirtis šeimoje“
atskleidžia tėvo figūros įtaką pasakotojui,
prie šitos temos jis grįžta ir kitose knygose,
kurios dar laukia savo valandos lietuvių
kalba (ką tik pasirodė antroji dalis „Mano
kova. Mylintis žmogus“). Autoriaus iš savo
klaviatūros klavišų iškalena asmeniškų
19
memuarų apie buvusią žmoną, vaikus. Ne
visiems jo romano herojams patiko pamatyti
save tokius, kokius meistriška prozininko
ranka atkūrė, sukūrė, – visi juk atsimename
kiek kitaip nei kitas, kartais net priešingai.
Įkvėptas šio monumentalaus romano,
sugalvojau atminties žaidimą, jį esu
sėkmingai išbandęs draugijoje – siūlau
pabandyti ir jums (net jei „Mano kovos“
neskaitėte ir to daryti neketinate). Taisyklės:
kiekvienas žaidėjas turi atsiminti vieną
seniai nutikusį įvykį arba vieną savo
gyvenimo dieną ir įvardinti kuo daugiau
konkrečių faktų apie tą dieną / įvykį (ką
valgei, ką sakei, ką veikei, kaip buvai
apsirengęs, kt.). Laimi tas, kuris išvardija
daugiausia detalių.
Mindaugas Nastaravičius
Bendratis
Tyto alba, 2018
Pernai gruodį vykusio „Paviljono“ knygų
savaitgalio (mažojo knygų mugės broliuko)
metu nustebau, kai kelis skaitytojus išgirdau
šitaip įvertinant didelės apimties knygą:
tai bent storumo! Nustebau, kad žmonės
nustebo: kodėl tai atrodo neįprasta? Mes
atpratome nuo stambių formatų. Skaitymui
20
jau patys yra vyrai, tėčiai. Sueiliuotas
fragmentas apie krepšinio technikos sūnų
smulkėjant iki antraščių ir grotažymių, mokantį tėvą, kuris įsibėgėjęs deda iš
rimta knyga ima gąsdinti. Kada mus ištiko viršaus, tačiau tik pataiko galva į krepšio
šita apimčių atrofija? Matyt, neseniai, tik stulpą, sukelia emocinį smūgį – lyg pats
pokyčio, kaip ir kitų tinklinės amnezijos būtum bubtelėjęs kakta į kietą daiktą.
šalutinių reiškinių, tampančių šiuolaikinio
Mindaugo narstomas sūnaus ir tėvo
„aš“ savastimi, taip ir nepastebime.
santykio tipas skaitytoją palieka bežadį.
Paskui sugalvojau apversti atskaitos tašką: Tiesa, Lietuvoje grožinės literatūros
kodėl mums tokio įspūdžio kaip storas skaitytojai daugiausia yra moterys.
romanas nedaro, pavyzdžiui, instagramo Vyrija tuomet daug netenka – pirmiausia
srautas? Jeigu seki kokį šimtą vartotojų, autorefleksijos galimybės nesustabdomai
tai su tokia įrašų apimtimi gali susitvarkyti kintančių, iš sovietinės pažeminimo stigmos
per kelias minutes. O jeigu – tūkstantį? Ar išsineriančio vyriškumo formų laikais.
naršymas interneto veidrodžių karalystėje Galimas dalykas, šios knygos, kaip ir
nepaspendžia tuomet suvokimo spąstų? ankstesnio rinkinio „Mo“, tiražas turėtų būti
Juk tinklinio turinio – nei aprėpt, nei išpirktas dar knygų mugėje. Bet gal dar liko
įsisąmonint. Internetas veikia kaip vaikiškas egzempliorių interneto knygyne? Vertėtų
kaleidoskopas, jį vis suki ratu, suki – vaizdas nepraleisti progos. Ypač – vyrams.
tarytum kinta, bet nieko iš tikro neįvyksta.
Tuomet dar labiau verta grįžti prie
apribotų turinio mastelių. Būtent tokia yra
trečioji jaunesniosios kartos poeto knyga
„Bendratis“ – trisdešimties trapių ir grakščių
dalių poema. (Įdomu, kad leidykla
priskyrė autorių prie jaunesniųjų – lyg Elizabeth Kolbert
sporto varžybose. Jis iš tikro yra jaunas, tik
nemažai literatūroje nuveikęs ir patyręs.) Šeštasis išnykimas
Knyga, beje, irgi apie atmintį. Vėl – Baltos lankos, 2018
apie tėvo atminimą. Tėvo vaidmens
„liekamuosius reiškinius“ jau suaugusio
žmogaus gyvenime. Palyginkime: garsusis
norvegas tėvo klausimui skyrė net šešis
tomus, o Mindaugas Nastaravičius tilpo į
pusšimtį puslapių. Tiesa, tėvo figūra buvo
pagrindinė ir ankstesniuose autoriaus
rinkiniuose, bet šitas tekstas išskirtinis savo
struktūra, ramumu ir sakinio taupumu.
Nors Agnės Krutulės apipavidalinta
knygelė atrodo asketiška, joje užkoduota
gausybė metaliteratūrinių, fiziškai tekstą
papildančių kūrybinių sprendimų:
pavadinimas spausdinamas paskutiniame
viršelyje, o epigrafas – teksto pabaigoje,
raudonu siūleliu įrištoje knygoje dar
įklijuota permatomo raudono šilkpopierio
Kaip „Mano kova“ buvo pagrindinis
juostelė. Tokia forma papildo ir eilėraščių
grožinės literatūros įvykis Lietuvoje,
pagrindinę mintį – grįžimo į atmintį per
taip amerikiečių autorės reportažas –
savo patirtį, šeiminio rato, būties bendraties
svarbiausia pernai išleista dokumentinė
motyvą. Ko gero, autorius siūlo knygą
knyga. Jeigu kas nors suabejotų šiuo teiginiu,
skaityti ir iš kito galo – šitaip žaidžia eilių
tegu tuomet užmeta akį į „The Guardian“
„klases“. Reikės pabandyti.
visų laikų geriausių dokumentinių knygų
Manau, su knygos lyriniu pasakotoju sąrašą – ir ką? „Šeštasis išnykimas“ – to
susitapatintų nemažai Lietuvos sūnų, kurie sąrašo pirmoje vietoje.
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

Elizabeth Kolbert kruopščiai nagrinėja
destruktyvią žmogaus įtaką kitoms rūšims
– tai tokia tema, kuria kalba, kas tik nori.
Tačiau jos tekstas ypatingos pakraipos –
autorė gamtos pokyčių mokslinius tyrimus
perleidžia per asmeninį filtrą, dar paramsto
pastebėjimus gausia istorine medžiaga.
Trejopas pasakojimo būdas sukuria labai
plačią perspektyvą.
Leisdamasi į urvus, keliaudama į džiungles,
nerdama po vandeniu autorė pati įsitikina,
kokiu milžinišku mastu kinta rūšių sambūvis
planetoje, ir savo pastebėjimus pateikia
apibendrintai, paprastai. Todėl netgi
suvartodamas milžinišką kiekį knygoje
nurodomų faktų nesijauti apkvaitęs nuo jų
svorio – svarbiausia lieka autorės stebėjimą
sujungianti svarbi, bet ne peršama žinia.
Žinia, kuri tikrai nėra pati maloniausia:
žmogus, netgi nejusdamas savo poveikio,
sunaikina daugybę gyvybės rūšių ir netyčia
vieną dieną gali sunaikinti... patį save.
Globalios problemos įprastai yra tokios
didelės ir sudėtingos, kad joms suvokti ir
dar priimti kaip asmeninę, savo paties,
problemą reikia per daug laiko ir jėgų.
Elizabeth Kolbert tai padarė už mus –
plačiu savo mostu sudėjo didžiulę stebėjimų
ir tyrimų patirtį į vieną knygą. Viskas tuomet
netikėtai priartėja – ir masiškai nykstantys
šikšnosparniai, ir koralai.
Pats įkvėptas šios knygos pasirodymo
originalo kalba dar 2014 metais,
pasidomėjau lietuvių entomologų tyrimu
šalia mūsų įprastų gyvenimų – kaime
greta Vilniaus. Jie tyrė vieną nemalonų
atvejį: kodėl staiga žmonių namus ėmė
pulti šlykštūs šimtakojai. Tie padarai lindo
ne tik į puodus, bet ir į plaukus. Staiga
globalios gamtosaugos problemos tapo
artimos: pasirodo, tų vabalų antplūdį
lemia šiltėjantis klimatas. Nykstančias rūšis
keičia tos, kurioms geriau sekasi prisitaikyti
prie kintančių sąlygų. Tuomet dramatiškai
skurdinama gamtos įvairovė.
Stebėdamas baltą vienos senolės namo
sieną aplipusius šimtakojus landūnus,
pasiteiravau šeimininkės, ką mano apie šią
masišką nekviestų svečių draugiją. „Matyt,
lėktuvas juos nuleido. Anksčiau jų nebuvo“,
– atsakė ponia Teresa.
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
Deja, ne lėktuvas. Tai mes. Tokios knygos
kaip „Šeštasis išnykimas“, kaip anksčiau
„Kitų knygų“ lietuviškai išleistas Naomi
Klein dokumentinis reportažas „Tai
viską keičia“ (2017), kaip ir Lietuvoje itin
mėgstamo Yuvalio Noah Harari tekstai –
pirmiausia „Sapiens“ (2016) – kiekvieną
skaitytoją turėtų truputėlį nuleisti ant žemės.
Vis dėlto net perskaičius visas šias galingas
mokslo populiarinimo knygas lieka
abejonė, ar tai ką nors keičia – ar žmogus
pajėgus nugalėti pats save, kai kultūra
nespėja koja kojon su prigimtimi.
Laura Sintija Černiauskaitė
Kvėpavimas
į marmurą
Alma littera, 2018
Kaip mums ne visiems (arba ne visada)
pasiseka rasti laiko knygoms, taip ir
knygos ne visos atlaiko laiko reikalavimus.
Rinkos ekonomikoje skaitiniai paklūsta
tiems patiems dėsniams kaip telefonai
ar drabužiai – tampa madingi ir greitai
praeina. Pastaraisiais metais Lietuvoje daug
kas skaitė Roberto Seethalerio romanus
„Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“
(„Baltos lankos“) arba Roy Jacobseno
romaną „Neregimieji“ (Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla) ir vertino juos penkiomis
žvaigždutėmis platformoje „Goodreads“.
Manau, jas skaityti ir puikiai vertinti
buvo grynai mados dalykas. Šių tekstų
populiarumas yra instagraminis: tai yra
vidutiniškos knygos, tarsi vidutiniškai gražios
asmenukės, patobulintos vidutiniškai
patrauklų vaizdą sugeneruojančiu filtru. Jos
yra gerai parašytos, tokių ir anksčiau buvo
parašyta šimtai, bet jos nepaliudija bemaž
nieko apie šiuolaikinį žmogų. Norėčiau
klysti, bet tokie romanai netaps laiko
ženklais – tarytum instragraminė nuotrauka
nukeliaus užmaršties srautu.
Tokiame madingų naujienų kontekste
išsiskiria Lauros Sintijos Černiauskaitės prieš
trylika metų pasirodęs ir pernai perleistas
romanas „Kvėpavimas į marmurą“, jį
Giedrė Beinoriūtė dar ir ekranizavo (pats
niekaip „neradau“ laiko nueiti į kiną ir
palyginti, kuo filmas atitinka knygą ir kuo
skiriasi). Kai Lietuva dėl vaiko teisių staiga
lyg radioaktyvus elementas skilo per pusę,
lietuvių rašytojos pasakojimas pasirodo
galbūt dar aktualesnis nei anuomet.
Nedidelis, užtat tankus knygos pasaulis:
sutuoktiniai ir du jų vaikai – biologinis
ir priglobtas, tragedija šeimoje. Labai
stambiu masteliu – pasakodama vienos
šeimos istoriją, Laura Sintija Černiauskaitė
iš principo perkanda lietuvių genties
kodą: mes vis dar pažeidžiami, pakrikę,
tebebręstantys – kaip tauta, kaip piliečiai,
kaip tėvai ir motinos. Nors jos prozoje kiek
per gausu filologinių triukų, literatūrinio
manieringumo, vis dėlto dabar, dar ir
pasirodžius naujausiam, vėlgi šeimos
situaciją vaizduojančiam romanui „Šulinys“,
priskirčiau ją prie įžvalgiausiai ir jautriausiai
nacionalinę tapatybę nagrinėjančių autorių.
Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos,
manau, laiką atlaikys. Ir tik laiko klausimas,
kada prozininkė bus įvertinta Nacionaline
premija.
Siūlomos rekomendacijos – tik orientacinės
gairės. Knygų mugė, tradicinis arba
interneto knygynas geriausiai veikia, kai
neri į naujienų srautą pats: paglostydamas
viršelį, atsiversdamas atsitiktinį puslapį ar
įsigilindamas į anotaciją. Kad ištirptum
rašytojo sukurto pasakojimo laike. Iki kito
pirkinio, iki kitų metų.
21
 Ką labiausiai
mėgsta lietuviai?
Gyvenimiškas dramas

Algio Kubaičio ir asmeninio albumo nuotraukos

ir istorinėmis detalėmis
pagardintus pasakojimus apie
meilę. Geidžiamiausi Lietuvos
bibliotekose – Irenos BUIVYDAITĖS-
KUPČINSKIENĖS, Ginos VILIŪNĖS ir
Jolitos HERLYN romanai.

P
opuliariausių Lietuvos bibliotekose Irena
autorių ir knygų dešimtukai sudaromi Buivydaitė-
Kupčinskienė
pagal duomenis, kurie iš visų šalies
bibliotekų pasiekia autorių teisėms
atstovaujančią asociaciją LATGA ir
skelbiami įpusėjus vasarai. Praėjusiais
2017 metais bibliotekose
metais paskelbtų 2017-ųjų populiariausių populiariausi lietuvių grožinės
autorių viršūnėje tarp šių trijų lietuvių literatūros autoriai, rašantys
grožinės literatūros atstovių, rašančių suaugusiesiems
suaugusiesiems, įsiterpė tik du literatūros
klasikai – Romualdas Granauskas ir Jurgis Rašytojos ir vertėjos Irenos
Gina Viliūnė
Kunčinas. Kadangi šių rašytojų kūriniai Buivydaitės-Kupčinskienės
įtraukti į mokyklines programas, galima knygos paimtos daugiau kaip
spėti, jog dažniausiai jų knygų bibliotekose 16 000 kartų.
ieškojo moksleiviai. Tačiau tie, kurie
renkasi neatsižvelgdami į privalomos Lietuvių literatūros klasiko
literatūros sąrašą, savo meilę išpažįsta
Romualdo Granausko ir
meilės romanų autorės Jolitos
knygoms, paprastai nepatenkančioms
Herlyn knygos buvo išduotos
tarp apžvalgininkų rekomenduojamų
skaitytojams po lygiai –
skaitinių ir nepelnančioms literatūrinių
11 182 kartus.
apdovanojimų.
Vilnietės istorinių romanų
„Populiarioji literatūra dažnam dar yra autorės Ginos Viliūnės
lyg keiksmažodis: viešai kritikuojama, bet knygos paimtos daugiau nei
tam tikrose situacijose mielai vartojama“, 10 000 kartų.
– šypteli Hamburge gyvenanti Jolita
Herlyn (52). Filosofo diplomą turinti
klaipėdietė rašyti pradėjo, kai tapusi meilės
emigrante nenorėjo užsidaryti namuose ir
ėmė ieškoti širdžiai mielos veiklos. Pirmoji Jolita
Herlyn
Jolitos knyga „Trys mano vieninteliai“
pasirodė prieš penkerius metus, paskui

22 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

išleisti dar šeši jausmų romanai. Iš buvusių
kolegų ji sulaukia pašaipių šypsenėlių, kad
rašanti ne filosofines esė, o populiarius
romanus: „Manau, tai – iš sovietmečio
atkeliavęs stereotipas, kad tikras
intelektualas skaito tik aukštąją literatūrą,
o „nusileisti“ iki populiarių romanų yra
tas pats, kas raugėti prie stalo.“
„Visada rašau apie tai, kas mane
jaudina, kas nutinka kasdien ir paliečia
kiekvieną: meilė ir neištikimybė, vaikų
ir tėvų santykiai. Su amžiumi tarp mano
herojų atsirado ir senelių. Savo knygas
vadinu ne meilės, o gyvenimiškais
romanais, – sako alytiškė Irena
Buivydaitė-Kupčinskienė (64), ką tik į
rankas paėmusi jau tryliktą savo romaną
„Rožių dvaras“. – Mano knygose bet
kokios negandos kažkaip išsisklaido ir
pabaigoje herojai gali pasidžiaugti laime.
Manau, kiekvienam reikia tos vilties,
mūsų gyvenime juk bėdų netrūksta.“
Irena rašyti pradėjo norėdama
praskaidrinti savo, tuomet į nepažįstamą
miestą persikėlusios jaunos mamos,
kasdienybę. „Kai dukra miegodavo,
pabėgdavau nuo rutinos į kur kas
įdomesnę realybę“, – smagu prisiminti
pradžią. Sąsiuvinius su šiomis istorijomis
ji dėjo į stalčių, sovietmečiu net
nebuvo minties, kad tokie gyvenimiški
pasakojimai galėtų sudominti kokią
nors leidyklą. Tačiau Lietuvai atgavus
nepriklausomybę knygynus užtvindė
verstiniai meilės romanai, jie buvo tiesiog
graibstomi. Vienas pirmųjų išleistas ir
lietuvės autorės, pasirašiusios Elenos
de Strozzi pavarde, meilės romanas.
Elena – Irenos šviesaus atminimo tėčio
sesuo. „Kai pamačiau tetos romaną,
pagalvojau: o gal ir mano sąsiuviniai
ką nors sudomintų?“ – prisimena
Irena. Išsitraukusi keliolikos metų
senumo užrašus, vieną istoriją papildė,
išspausdino mašinėle ir nuvežė į
leidyklą „Alma littera“. Taip pasaulį
išvydo pirmasis jos romanas „Šimtas
baltų „Mersedesų“. Su šia leidykla
Irena bendradarbiauja jau dvidešimt
ketverius metus ir ne tik rašo romanus:
anglų kalbos mokytoja yra išvertusi
45 knygas, pradedant mafijos kronikų
autoriaus Mario Puzo ir baigiant istorijų
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
pasakotojos Jodi Picoult kūriniais. Ne
vienus metus skaitomiausių bibliotekų
POPULIARIAUSIŲ KNYGŲ
autorių sąrašuose Eleną pralenkdavo jos
BIBLIOTEKOSE TREJETUKAS
teta Elena de Strozzi. 2017-ųjų sąraše
garbaus amžiaus vilnietė inžinierė liko
ketvirta, skaitytojai jos dar nepamiršo,
nors naujausia knyga pasirodė prieš
šešerius metus.
„Labai apsidžiaugiau išvydusi savo
knygas „Imperatoriaus meilužė“ ir
„Magdalė, smuklės merga“ bibliotekų
dešimtukuose. Manau, jie yra nuoširdesni,
juos mažiau veikia mados ar knygų
kaina, todėl pasijutau labai pagerbta“,
– prisipažįsta vilnietė Gina Viliūnė (45),
kurios kraitėje – penki istoriniai Jurgis Kunčinas
romanai. Viskas prasidėjo nuo sutapimo: „Tūla“
profesionali gidė, kurdama sostinės
bažnyčių aprašymus fotografijų albumui
„Vilniaus šventovės“, atokvėpio minutę
į rankas paėmė tuo metu visų skaitomą
Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Užvertusi
romaną pagalvojo, kad būtų smagu
paskaityti panašią paslaptingą istoriją
apie Vilnių... Kadangi tokios nerado,
teko rašyti pačiai – taip atsirado jos
istorinis trileris „Karūna be karaliaus“.
„Bibliotekose mėgstamiausias mano
romanas – „Imperatoriaus meilužė“.
Manau, skaitytojams patinka vienoje
knygoje rasti ir istorinių detalių, ir meilės Gina Viliūnė
istoriją“, – įsitikinusi autorė. Tarp jos „Imperatoriaus meilužė“
kūrybos gerbėjų – ir premjeras Saulius
Skvernelis. Interviu jis yra minėjęs, kad
iš dviejų vasarą perskaitytų knygų viena
buvusi „Magdalė, smuklės merga“.
Šių autorių romanai neužsiguli bibliotekų
lentynose, tačiau joms rašymas – tik
prasminga laisvalaikio veikla, nes vien iš
to pragyventi nė viena negalėtų. Irenos
pragyvenimo šaltinis – anglų kalbos
pamokos ir vertimai, Ginos – grafinis
dizainas. „Knygų rašymas teikia ne
tik finansinę naudą, – pabrėžia Jolita,
mėgstamai veiklai galinti skirti laiką,
kurio lieka nuo rūpinimosi namais ir
Irena Buivydaitė-Kupčinskienė
dar mokyklinuku sūnumi. – Knygos
„Kitapus veidrodžio“
man nutiesė tvirtus kelius į Lietuvą ir
padovanojo daug draugų. Iš pradžių vyras
skatino neužsidaryti namie, bei kai rimtai
„įkritau“ į rašymą, burbėjo, kad grįžčiau
į šeimą, o dabar didžiuojasi ir tik šypteli,
kai aš užsimenu, kad gal jau gana.“
23
 „Ritutė turėtų skaityti
tinkamu laiku...“
Pažymių knygelę su tokia knyga išmokė, kad vis tiek kada nors
gausi šuniuką, jeigu labai labai jo norėsi,
pirmosios mokytojos pastaba kaip Mažylis norėjo. Daugiau pamokų
Rita MILIŪTĖ (50) tebeturi iki šiol. vaikystėje gavau iš Aleksandro Volkovo
„Stengdavausi per pamokas „Smaragdo miesto burtininko“ ir šios
knygos tęsinių. Nei tada žinojau, kad
kuo greičiau atlikti užduotis, tai yra plagiatas (perpasakotas Lymano
kad galėčiau skaityti ant kelių Franko Baumo „Nuostabusis Ozo šalies
pasidėtą knygą“, – šypteli burtininkas“ – red. past.), nei man rūpėjo –
svarbiau buvo, kad draugai padeda Elei,
televizijos žurnalistė. kartu išsipildo ir jų pačių norai.
ne tik tokiame amžiuje daug kam svarbios
Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose
prie bedugnės“ ar Jacko Kerouaco
„Kelyje“. Salomėjos Nėries dienoraščiai
mokykliniame amžiuje irgi buvo svarbūs,
nes kalbėjo apie dalykus, kurie nebūtinai
atitinka visuotinai diktuojamus, tuos, kurie
tave pastato ant kokių nors konkrečių
bėgių ir stumia tik ta kryptimi, o ne ten,
kur pats norėtum eiti. Jie padėjo man būti
maištininkei.

O paauglystėje? Trys didžiausią įspūdį palikę

Karlo May romanus apie indėnus ir
Walterio Scotto „Aivenhą“ perskaičiau
iki paauglystės, nes skaityti pradėjau dar
neidama į mokyklą. Paauglystėje jau rijau
visokius muškietininkų nuotykius ir Ericho
Marios Remarque’o kūrinius.
Ne kartą viešai esate pripažinusi
meilę Joanne K. Rowling knygoms
apie Harį Poterį, nors jas skaitėte
toli gražu ne paauglystėje. Kodėl
jus taip įtraukė jaunojo burtininko
nuotykiai?
Pasiėmiau pirmąją poteriados knygą,
kad pasižiūrėčiau, ką čia kiaurą naktį
nepadėdamas skaito sūnus. O tada jau
ir pati visas likusias skaičiau per naktis...
Haris Poteris mano vaikui, matyt, buvo
maždaug tai, kas man vaikystėje Kaliausės,
Geležinio Medkirčio ar Bailiojo Liūto
nuotykiai, – viskas, kas turi būti pasakyta
apie draugystę, žodžio laikymąsi. Kitaip
tariant, poteriados knygos – apie tai, kas
LRT nuotrauka
grožinės literatūros kūriniai?
Marko Twaino „Tomo Sojerio ir Heklberio
Fino nuotykiai“, Axelio Munthe „Knyga
apie San Mikelę“ ir Romaino Gary „Aušros
pažadas“.
Šiuo metu ant spintelės prie jūsų
lovos guli...
...Mary Ann Shaffer romanas „Gernsio
literatūros ir bulvių lupenų pyrago
draugija“. Jį, kaip ir „Knygą apie San
Mikelę“, galiu skaityti nuo bet kurio
puslapio ir beveik iškart randu tą vietą,
kurios ieškau. Taip pat guli meno istorikės
Irenos Vaišvilaitės knyga „Pasivaikščiojimai
po krikščioniškąjį Vilnių“ – vis dar ketinu
su ja apeiti bažnyčias. Su Jūratės
Terleckienės „Į Romą Berninio pėdsakais“
jau esu pasivaikščiojusi po Italijos sostinės
bažnyčias ir aplinkui jas.
Kur įprastai įsitaisote skaityti?
Galiu skaityti bet kur ir bet kada, kai

yra gerai, o kas ne.
Kokia knyga tapo svarbi, kai
atėjo laikas kelti sparnus iš tėvų
namų?
tik atsiranda laiko. Dažnai knygą turiu
rankinėje ar automobilyje ir, jei reikia
ko nors laukti, mielai pasiimu. Jei skaitau
namie, lovoje, būtinai kartu skaito ir šunytis
– susirango ant kairės rankos (niekada

K
uri vaikystės knyga iš
atminties išnyra pirmoji?
Astridos Lindgren „Karlsonas, kuris
gyvena ant stogo“. Skaitėm ją kartu su
vyresniu broliu, jam reikėdavo pakentėti,
kol baigsiu puslapį ir versim naują. Ši
Neturiu tokios, kuri tiesiogine ar perkeltine
prasme būtų ginusi iš namų. Visada
norėjau būti savarankiška, išvažiuoti
į kitą miestą, palankiai susiklosčius
aplinkybėms tą ir padariau. Turbūt tam
turėjo įtakos visos mano skaitytos knygos,
netinka dešinė) ir snaudžia. Anksčiau
turėjau labradorą. Kol buvo mažas, jis
mėgdavo įsitaisyti man ant kelių, kai
skaitydavau, ir nelabai suprato, kodėl
ant tų pačių kelių po knyga nebetelpa
užaugęs.

24 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

25
 pasl
Elenos Ferrante

Neapolietiška saga
perkelta į ekraną –
aštuoniose serijose
atgijo pirmoji
knyga „Nuostabioji
draugė“. Filmo
kūrėjai kiekvieną
smulkmeną derino su
romanų autore Elena
Ferrante. Tiesa,
ji savo nuostatos
dėl anonimiškumo
nepažeidė ir
bendravo tik
elektroniniais
laiškais

26 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

aptis Elenos FERRANTE sukurtoje Neapolietiškoje sagoje kunkuliuojančios
itališkos aistros įtraukė visą pasaulį, neaplenkė ir Lietuvos.
Spėliojama, ar prie milžiniško keturių romanų populiarumo prisidėjo ir
autorės paslaptis. Juk niekam dar nepavyko išsiaiškinti, kas slepiasi po
šiuo literatūriniu slapyvardžiu.
Irma LAUŽIKAITĖ

K Gaivališkasis Neapolis
eturi Neapolietiškos sagos romanai – „Nuostabioji
draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga,
ir tuos, kurie lieka“, „Istorija apie prarastą mergaitę“
– pasakoja Elenos ir Lilos, kurios užaugo skurdžiame
Neapolio kvartale, gyvenimo istoriją. Kai vieną dieną
šešiasdešimt šešerių Lila dingsta, nepalikusi namuose jokio
pėdsako – drabužių, batų, laiškų ir nuotraukų, – rašytoja
Elena nutaria atgaivinti draugę papasakodama apie ilgametį
ir permainingą jų ryšį: vaikystę, paauglystę, vyrą, kurį abi
pamilo, ir vaikus, kuriuos kartu augino. Romanuose taip
pat atsiskleidžia kelių dešimtmečių politinė, ekonominė ir
kultūrinė Italijos panorama.
Kas yra Elena Ferrante, žino tik leidykla, bet akylai saugo
savo autorės (o gal – autoriaus?) anonimiškumą. Šiuos
romanus versdama į lietuvių kalbą, Ieva Mažeikaitė-
Frigerio turėjo galimybę, jei kildavo koks nors klausimas,
susisiekti su rašytoja, bet per ilgą grandinę: Lietuvoje
esanti leidykla persiųsdavo laišką agentei Italijoje, o ši
– autorei. „Yra rašytojų, kurie neslepia džiaugsmo dėl
verčiamų jų knygų ir atsako labai išsamiai, – pažymi
vertėja. – Elenos Ferrante atsakymai buvo glausti.“
„Buvau girdėjusi apie Eleną Ferrante, ji Italijoje buvo
gana populiari, tačiau romanų nebuvau skaičiusi. Kai
prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ man pasiūlė
įvertinti „Nuostabiąją draugę“, atsiverčiau ir knyga mane
tiesiog užbūrė, negalėjau atsitraukti ir supratau, kad
neišversti jos į lietuvių kalbą būtų tiesiog nuodėmė“, –
pripažįsta Ieva Mažeikaitė-Frigerio.
Pirmoji sagos knyga „Nuostabioji draugė“ Italijoje
pasirodė 2011-aisiais, paskui kasmet išeidavo po naują
dalį. Romanai neliko nepastebėti, bet šiuo atveju derėtų
prisiminti patarlę, kad savame krašte pranašu nebūsi:
dauguma italų rašytoją atrado tik tada, kai knyga buvo
išversta į anglų kalbą ir amerikiečiai dėl jos tiesiog
pakvaišo. Tai įrodo ir faktas: 2016 metais žurnalas „Time“
Eleną Ferrante įtraukė į šimto įtakingiausių pasaulio
žmonių sąrašą.
„Amerikiečius, kaip ir visą pasaulį, sužavėjo spalvingas
pasakojimas apie gaivališką itališką kasdienybę, kur

Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m² 27

verda karštos aistros ir laisvai liejasi
kraujas... – mano vertėja. – Jei
kam atrodo, kad spalvos romane
sutirštintos, noriu paprieštarauti:
Neapolyje tokios aistros ir verda.
Elena Ferrante nupiešė tikrą
vaizdą. Net daugeliui italų Neapolis
yra pernelyg ekstremalus. Be to,
romanuose paliečiamos temos,
aktualios bet kuriame pasaulio
kampelyje: draugystė, meilė, šeima.“
Dar studijų metais Ievai teko mėnesį
praleisti Neapolyje, vėliau ne sykį
čia lankėsi, gilinosi į jo kultūrinę Kas slepiasi po
įvairovę, istoriją ir šį miestą pamilo: slapyvardžiu?
„Nepaprastai džiaugiuosi, kai pasiūlo
versti romaną, kuriame pasakojama Pirmoji Elenos Ferrante knyga
apie šį miestą; man labai patiko pasirodė 1992 metais, vėliau ji
Antonellos Cilento „Lizarija, arba išleido dar keletą romanų. „Jie
Moteriško malonumo paslaptys“, neprimena Neapolietiškos sagos,
čia veiksmas vyksta XVII amžiuje. palieka kitokį įspūdį, skiriasi istorijos
Neapolis – tikras muziejus po atviru konstravimo būdas, bet puikiai
dangumi, bet šiame mieste be galo atpažįstamas rašymo stilius“, –
daug problemų – mafija yra ne tik sako Ieva Mažeikaitė-Frigerio. Ji
pasakojimuose ir čia gyventi tikrai ką tik baigė versti dar vieną Elenos
nėra paprasta.“ Ferrante romaną „Apleisties dienos“
(tai moters drama), šlifuoja ir kitą,
kuriame po motinos mirties suaugusi
dukra analizuoja jų santykius įvairiais
gyvenimo periodais, jį galima
pavadinti psichologiniu trileriu.

Elenai Ferrante užkariavus Ameriką,

Italijoje pasipylė spėjimų lavina, kas gi
slepiasi po literatūriniu pseudonimu.
Nepritariantys tokiam paslaptingam
elgesiui kaip pavyzdį pateikia rašytoją
Roberto Saviano, kuris priverstas
gyventi apsuptas apsaugininkų.
Mafiją demaskuojančios knygos
Elenos Ferrante VIDA PRESS ir asmeninių albumų nuotraukos
knygas į lietuvių „Gomora“ autorius nė neketino
kalbą išvertusi rinktis slapyvardžio, nes yra tikras,
Ieva Mažeikaitė- kad turi atstovauti tam, ką parašė,
Frigerio žavisi
Neapoliu ir net nors tai ir kelia pavojų jo gyvybei.
neabejoja, kad vėl Populiarių romanų autorė Sveva
lankydamasi šiame Casati Modignani (pasirašanti
triukšmingame
mieste užsuks į slapyvardžiu, bet neslepianti nei
kvartalą, kuriame ir tikrojo vardo, nei veido) išdidžiai
rutuliojasi romanų pareiškė, jog toks Elenos Ferrante
veiksmas
elgesys – tik rinkodara.

„Jei knygos būtų prastos, tokio

šurmulio ir nebūtų kilę, – įsitikinusi
vertėja. – Elena Ferrante ne viename
interviu komentavo savo sprendimą.
Ji klausė, kodėl turėtų parodyti savo
veidą, – kad būtų atpažinta, kai
eina nusipirkti duonos? Ar iš tiesų
skaitytojams rūpi, šviesiaplaukė ji
ar tamsiaplaukė? Taip pat teigė, kad
išsaugant anonimiškumą paprasčiau
rašyti: niekas nepradeda svarstyti,
kurį savo šeimos narį ar pažįstamą
aprašė. Kai vertinamos knygos, o ne
asmenybė, rašytojas kurdamas gali
būti visiškai atviras.“

Retuose interviu Elena Ferrante

yra atskleidusi labai mažai detalių,

28 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²


kurios galėtų padėti identifikuoti
jos asmenybę: tėra pasakiusi, jog
1943 metais gimė Neapolyje ir
skurdaus kvartalo kasdienybę pažįsta
ne iš pasakojimų.
Rašytojas, Pizos universiteto
profesorius Marco Santagata, atlikęs
Elenos Ferrante kūrinių analizę,
pareiškė, kad po pseudonimu slepiasi
neapolietis profesorius Marcella
Marmo, studijavęs Pizoje (ten
studijuoja ir Neapolietiškos sagos
herojė Elena). Tačiau profesorius
paneigė bet kokią sąsają su romanais.
Prieš porą metų žurnalistas Claudio
Gatti nutarė pasekti Elenai Ferrante
atstovaujančios leidyklos pinigų
srautus. Ir pastebėjo, kad kaip tik tais
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
„The New York Times
Magazine“ straipsnis
apie paslaptingą rašytoją
Eleną Ferrante iliustruotas
ispanų tapytojo Lino Lago
darbu. Jis modelio toli
neieškojo – nutapė savo
žmoną, lietuvę juvelyrę
Jurgą Lago
metais, kai pasirodė pirmoji sagos
knyga, ėmė sparčiai augti sumos,
pervedamos Romoje gyvenančiai
vertėjai iš vokiečių kalbos Anitai
Rajai. Už vertimus tokio atlygio
būtų sunku tikėtis. Leidyklos
atstovė Sandra Ozzola Ferri atsisakė
komentuoti žurnalisto spėjimus
ir pareiškė: „Jeigu kas nori būti
paliktas ramybėje, jį ir reikia palikti.
Ji nėra nei mafijos atstovė, nei Silvio
Berlusconi. Ji yra rašytoja ir niekam
nepadarė nieko blogo.“
„Pastaroji versija priimtiniausia, –
pritaria ir vertėja, – tačiau galima
rasti ir neatitikimų: Elena Ferrante
yra sakiusi, jog turi tris seseris ir
užaugo Neapolyje. Anita Raja –
neapoliečio ir Lenkijos žydės dukra
Pagrindiniai „įtariamieji“
– sutuoktiniai Anita
Raja, kuri dirba vertėja,
ir rašytojas Domenico
Starnone. Tiesa, juodu
ne kartą tai paneigė,
o plačiai nuskambėjęs
Anitos prisipažinimas
tviteryje, kad ji yra
Elena Ferrante, buvo
padirbtas. Mįslių
mėgėjai gali perskaityti
neseniai lietuviškai
pasirodžiusį Domenico
Starnone romaną
„Raišteliai“ ir paspėlioti,
ar jo stilius neprimena
Neapolietiškos sagos
pasakojimo manieros
– Neapolyje gyveno tik iki ketverių,
tad abejojama, ar būtų galėjusi
taip autentiškai perteikti kvartalo
atmosferą. Juolab ji daug metų
gyveno ne Italijoje.“
2017-ųjų rugsėjį paskelbta
Padujos universiteto darbuotojų –
kompiuterių specialistų, literatūros
žinovų ir lingvistų – ataskaita.
Jų taikiklyje atsidūrė 150 kūrinių,
kuriuos parašė 40 skirtingų autorių,
ir septynios Elenos Ferrante knygos.
Analizė atlikta įvairiausiais pjūviais
– skaičiuoti vartojami žodžiai,
lyginta sakinių struktūra – ir prieita
prie išvados: po Ferrante pavarde
slepiasi Romoje gyvenantis rašytojas
Domenico Starnone, jau minėtos
vertėjos Anitos Rajos sutuoktinis.
29
Tikrasis
romanuose
aprašyto
Neapolio
kvartalo –
Rione Luzzatti
VIDA PRESS (3) nuotraukos

– vaizdas
nenuteikia
romantiškai

30 Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²

Atrodo, italams buvo garbės reikalas,
kad su amerikiečiais kuriamas
serialas kuo tiksliau perteiktų romano
„Nuostabioji draugė“ atmosferą.
Buvo suburta pavydėtina komanda.
Elenos Ferrante balsas nulėmė,
kad režisieriaus kėdė būtų patikėta
Saverio Costanzo. Operatorius –
Fabio Cianchetti, filmavęs paskutines
Bernardo Bertolucci juostas, o
vienas iš prodiuserių – režisierius
Paolo Sorrentino, užkariavęs pasaulį
filmais „Didis grožis“, „Jaunystė“,
serialu „Jaunasis popiežius“.
Rašytoja pageidavo, kad herojes
įkūnytų niekada prieš kino kameras
nestovėjusios mergaitės, nes reikėjo
kuo daugiau natūralumo. Atranka
truko metus, iš aštuonių tūkstančių
pretendenčių vaidmenys patikėti
keturioms neapolietėms: herojes
vaikystėje vaidina Ludovica Nasti
ir Elisa del Genio, paauglystėje
– Margherita Mazzucco ir Gaia
Girace. Filmavimo aikštelėje buvo
pastatyta keliolika daugiabučių
fasadų, cerkvė ir tunelis. Preciziškai
atkurta kiekviena to laikmečio detalė,
vien kostiumų – pusantro tūkstančio.
Nors serialas kurtas ir Amerikos
rinkai, herojai kalba itališkai, tiksliau
– neapolietiškai. JAV jis nebuvo
dubliuotas, o rodomi titrai – kad
itališka dvasia tiesiog pulsuotų iš
ekrano.

31
„Labai nustebčiau, jei paaiškėtų,
kad autorius yra vyras, manau,
knygos per daug moteriškos, – sako
Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Nors
skaitydama Domenico Starnone
romaną „Raišteliai“ (neseniai
išleistas ir lietuviškai) ne kartą
susimąsčiau, kad labai primena
Elenos Ferrante stilių. Bet gal tai toks
atvejis, kai kartu gyvendami žmonės
supanašėja, jei iš tiesų šias knygas
rašo jo žmona?“
Tarytum su vaiduokliu
Būtų keista, jei milžiniškos sėkmės
sulaukusi knyga nebūtų patraukusi
kino kūrėjų dėmesio. Praėjusį rudenį
Venecijos kino festivalyje pristatytos
dvi pirmojo sezono serijos –
„Nuostabioji draugė“ perpasakota
aštuoniose dalyse, tai bendras JAV
kabelinės televizijos HBO ir italų RAI
bei „TIMvision“ darbas.
Neapolietiškas aistras atgaivinti
ekrane patikėta italų režisieriui
Saverio Costanzo – toks buvo pačios
Elenos Ferrante pageidavimas.
Prieš keliolika metų dar tik
pradedantis kino kūrėjas buvo
sumanęs į ekraną perkelti vieną
iš pirmųjų rašytojos romanų, po
ilgų dvejonių ši sutiko. Su rašytoja
jam nepavyko pasimatyti ir tada,
jiedu bendravo tik elektroniniais
laiškais. Galiausiai Elena Ferrante
nusprendė nebenorinti, kad filmas
būtų kuriamas. Tad, po daugelio
metų gavęs pasiūlymą ekranizuoti
milijonus širdžių užkariavusią sagą,
jau pripažintas režisierius Saverio
Costanzo ne juokais apstulbo.
Ir šįkart rašytoja su juo bendravo tik
elektroniniais laiškais. Iš pradžių
ketinusi nesikišti į scenarijaus
rašymą, ilgainiui ėmė vis aktyviau
dalyvauti kūrybiniame procese.
„Šie dialogai juokingi, taip ji negali
kalbėti“, – griežtai pareikšdavo
Elena Ferrante. O kai dėl pernelyg
išsipūtusio biudžeto buvo nutarta
neatkurti finalinės „Nuostabiosios
draugės“ scenos – triukšmingų
32
vestuvių, rašytoja tokį sprendimą
užprotestavo pareikšdama, jog
vulgari neapolietiška puota būtina,
nes tai pirmas jai iškylantis vaizdas,
vos tik pagalvoja apie knygą. „Kartais
ji būdavo labai griežta, – interviu
„The New York Times Magazine“
sakė Saverio Costanzo. – Stengiausi,
kad viską nutartume drauge. Tai buvo
labai sunku. Tarytum dirbtum su
vaiduokliu.“
Specialiai filmavimams buvo
pastatytas visas kvartalas – keliolika
daugiaaukščių plynėje, kaip ir
aprašoma romane. Atkurtas keleto
patalpų vidaus interjeras, jose
įkurdintos herojų šeimos. Be abejo,
daug filmuota ir Neapolio gatvėse.
„Italų spaudoje rašyta, kad
filmuoti tame pačiame rajone
nebuvo įmanoma, – jis dar labiau
apšnerkštas ir apgriuvęs nei prieš
šešiasdešimtmetį, kai prasideda
pasakojimas. Be to, ten nėra
saugu, – pažymi Ieva Mažeikaitė-
Frigerio. – Nesu po jį vaikščiojusi,
nors labai norėčiau, o ir visi kartoja,
kad nėra ten ką žiūrėti. Jei Neapolis
būtų Amerikoje, kvartalas būtų
pakilęs iš pelenų ir ėmęs gyventi
iš turistų, ne viena kavinė būtų
pavadinta herojų vardais.“ Panaršius
internete galima rasti gidų, kurie
jau siūlo keturių valandų ekskursiją
„Nuostabiosios draugės“ pėdsakais:
iš pradžių apžiūrimas kvartalas,
paskui – romanuose minimos vietos
senamiestyje. Kaina – 25 eurai.
Faktas, kad
moteriška
draugystė yra
tokia pat reta,
kaip ir tikra meilė.
Elena Ferrante
Pirmasis serialo sezonas italus
sužavėjo. „Kai Italijoje buvo
transliuojama pirmoji serija, prie
televizorių sėdo daugiau kaip septyni
milijonai žiūrovų, – pasakoja
vertėja. – Absoliutus rekordas,
tiek daug žmonių nežiūri net San
Remo muzikos festivalio. Lūkesčiai
pasiteisino su kaupu.“
Filme pagrindinės herojės –
mergaitės, vėliau paauglės – kalba su
neapolietišku akcentu, tad Italijoje
filmas buvo transliuojamas su...
titrais. „Iš tiesų sunku suprasti,
ypač kai kalbama greitai. Net mano
vyras italas sekė titrus, – juokiasi. –
Romanai parašyti italų literatūrine
kalba, tik kartais autorė pažymi,
kad herojė prabilo tarmiškai. Net
nežinau, kaip būtų reikėję suktis, jei į
herojų lūpas būtų įdėta neapolietiška
tarmė...“
Šiam filmui Jungtinėse Amerikos
Valstijose pristatyti buvo skirtas
didžiulis straipsnis „The New York
Times Magazine“, sekmadieniniame
„The New York Times“ priede.
Sukurti paslaptingosios rašytojos
atvaizdą patikėta ispanų tapytojui
Lino Lago. „Jis turėjo nutapyti
moterį, kurios niekas nėra
matęs... Žinojo tik tiek, kad tai
šešiasdešimtmetė šviesiomis akimis
ir oda“, – pasakoja jo žmona juvelyrė
Jurga Lago. Kai net keletą eskizų
amerikiečiai atmetė, tapytojas
nusprendė Elenos Ferrante portretą
kurti žvelgdamas į sutuoktinę. Ir
„The New York Times Magazine“
pasakė „taip“.
Bet įdomiausia nuotykio dalis
laukė, kai Lino Lago tapytu portretu
iliustruotas straipsnis buvo
išspausdintas. Netrukus prie Lago
šeimos namų pasirodė žurnalistai,
norintys patikrinti – o gal dailininko
žmona ir yra ta paslaptingoji Elena
Ferrante! Sensacija neįvyko: Lino
pristatė modeliu tapusią žmoną ir
paneigė bet kokį sutapimą. Nebent
juo laikysime faktą, kad Jurga
Lago Lietuvoje jau yra išleidusi dvi
knygas...
Popierius – Bio Top 3® next 90 g/m²
33
 Kunigas, juvelyrė, reperis,
aktoriai, komikas... Vieni
sėdo rašyti, nes taip
norėjo išlieti jausmus ar
atsisveikinti su praeities
demonais. Kiti tiesiog leidosi
į nuotykį, nes mintyse
sukosi siužetas. Turbūt jų
niekada nepriims į Rašytojų
sąjungą, jų pavardžių nebus
mokykliniuose vadovėliuose,
bet faktas akivaizdus – jų
knygos tampa bestseleriais.
Ar šiame neribotų galimybių
amžiuje tai gali padaryti bet
kas? Greičiausiai – ne. Nes
už kiekvienos parašytos
istorijos slepiasi kita.

34
 Ar
tikrai knyga˛
gali parašyti
bet kas Fotografas –
TOMAS KAUNECKAS

Julijos Estko ir
Rimutės Večeraitės makiažas

35
 Atvira Į
pirmą klasę Beata Tiškevič atėjo
beveik nemokėdama lietuvių
kalbos, nes namuose

širdimi kalbėjo rusiškai: „Neskyriau e, ę

ir ė, užduotis parašyti sakinį man
skambėjo kaip košmaras. Ypač sunku
buvo atpasakoti perskaitytą tekstą –
išmokdavau jį mintinai. Buvo sunku
Beata TIŠKEVIČ ir aš sukčiavau, rašinėlius rašydavo
mamos draugė. Penktoje klasėje
išdrįsau parašyti pati ir man puikiai
Aktorės, televizijos ir radijo pasisekė. Mokykloje nuolat buvau ta,
laidų vedėjos knyga kurios prašydavo rašinėlį perskaityti
„Vyvenimas“ (leidykla prieš klasę, dalyvavau konkursuose,
rašiau paauglių žurnalams. Rašymas
BALTO) akimirksniu tapo
man buvo galimybė išreikšti
bestseleriu: per pusantrų jausmus, apie kuriuos neturėjau kam
metų – 5 tiražai, 19 000 papasakoti.“
egzempliorių. Lietuvos Knygą, kurioje pasakoja apie
nacionalinėje Martyno vaikystę, sudėtingus santykius
Mažvydo bibliotekoje su tėvais ir buvusiu vyru, kelią į
aktorystę, Beata parašė per tris
pernai ji buvo skaitomiausia
2017-ųjų vasaros mėnesius. Sako
laisvalaikio knyga. supratusi, jog atėjo laikas įgyvendinti
savo svajonę ir išreikšti tai, kas
nugulė jos viduje. Ir tam atsidėjo
visa širdimi: „Man rašymas primena
aktorystę – norėdamas perteikti tam tikrą
jausmą taip, kad ir skaitytojas galėtų patirti,
turi į jį įsikūnyti. Patyriau įvairių emocijų:
sunku-smagu-lengva-siaubingai sunku. Tuos
mėnesius rašiau visur: oro uostuose šalia klykiant
vaikams, leidžiantis lėktuvams ir stiuardesei
įkyriai prašant manęs užversti kompiuterį.
Įvairiose šalyse, miestuose, kavinėse, namuose,
važiuojančiose mašinose. Su draugu net esame
sustoję degalinėje, nes man tuo metu būtinai
reikėjo rašyti.“

Per pokalbius su draugais Beata ne kartą

yra juokavusi, kad parašiusi „Vyvenimą“
numirė. „Dar rašydama žinojau, kad kažkas
pasibaigs. Ir iš tiesų taip nutiko – ta sena Beata
pasibaigė. Ir atsivėrė tuštuma. Daug keliavau,
stebėjau, neturėjau ką pasakyti. O vėliau po
truputį susirinkau save iš naujo ir pradėjau
gyventi visai kitomis mintimis, jausmais, norais“,
– prisipažįsta dvidešimt devynerių aktorė, stačia
galva nėrusi į projektą „Nebegėda“, kalbantį apie
lytiškumą ir santykius.

36 Popierius – G Print® 100 g/m²

37

Liucijos
lūpomis
L
iucija“ – tai treji mano metai.
Jurga LAGO Atsiverčiu ir pamenu, kuo tuomet
gyvenau: buvę šeimos namai
Vilniuje, augantys vaikai“, – sako
Antroji žinomos keturiasdešimt ketverių Jurga Lago,
juvelyrės knyga „Liucija“ juvelyrikos prekės ženklo YURGA
(leidykla „Alma littera“) įkūrėja, dabar dalijanti gyvenimą
tarp Ispanijos ir Lietuvos.
per pusantrų metų
sulaukė jau trijų leidimų, Eilėraščius ji kūrė dar tada, kai
nemokėjo rašyti, mokykloje jai
visas jos tiražas –
puikiai sekėsi jaunųjų literatų
7000 egzempliorių. konkursuose, o studijuodama
grafiką kitoje piešinių pusėje
38
užrašydavo savo mintis.
„Neįsivaizdavau savęs be
rašymo“, – prisipažįsta.
Puikia starto aikštele tapo
socialiniai tinklai – jie
leido įsibėgėti, o tada...
Pirmąją knygą – fantastinę
nuotykių apysaką
paaugliams „Lietaus
žemė“ – juvelyrė rašė
penkerius metus, antroji
– „Liucija“ atsirado per
trejus: „Niekas lengvai
nevyksta, kol knygą
nupoliruoji...“
„Liucija“ prasidėjo nuo
įrašo feisbuke apie garbaus
amžiaus išmintingą
kaimynę. „Per vieną
pokalbį ji prisipažino,
kad tik perkopusi aštuntą
dešimtį tapo savo svajonių
moterimi! – prisimena
knygos autorė. – Įrašas,
kad visiškai nesvarbu
amžius, svarbiausia – ką
jauti, sukėlė tikrą audrą.“
Jurga apie savo kaimynę
pradėjo rašyti į feisbuką
vis dažniau, palengva
ėmė dėliotis knyga.
Tiesa, kūrėja neslepia,
jog kaimynė iš tiesų
nėra Liucija, knyga – ne
dokumentinė, o Liucija –
kaimynės ir pačios autorės
kokteilis.
Rašyti Jurga skirdavo vakarus lovoje:
„Šalia pasistatydavau puodelį arbatos
ir pasiimdavau kompiuterį. Esu labai
pareiginga – jei nutariau, tai ir darau. Kai
palinksti prie papuošalo, nesvarbu, yra
įkvėpimas ar ne, darai tol, kol padarai,
o tada ir įkvėpimas ateina... Kaip ir
profesionaliame sporte – turi nuolat
treniruotis.“ Ar su baigta knyga nesibaigė
ir ritualas? „Įsitaisau vakarais lovoje su
kompiuteriu, tik... – šypteli. – Kadangi
nėriau į naują projektą, dabar atsiverčiu
buhalterines lenteles. Ir man tai patinka.“
Popierius – G Print® 100 g/m²
 Heraklio M
ariui Repšiui labai patikdavo gelbėtis nuo krokodilų... Mokytojai
lieti mintis rašinėliuose, mano fantazijos nepatiko. Nuo to
kol kartą jį sukritikavo momento mečiau rašyti.“

išpažintis lietuvių kalbos mokytoja: „Reikėjo

aprašyti nuotykį, tad ir leidausi
Tačiau noras rašyti grįžo
perskaičius vieną iš skandalingojo
pasakoti, kaip nukakau į Egiptą pas
Charleso Bukowskio romanų.
faraonus, kaip teko sprukti Nilu ir
„Pabandžiau rašyti jo stiliumi,

Marius REPŠYS supratau, kad nė velnio man taip

nesigauna“, – šypteli trisdešimt
ketverių aktorius. Patekęs į
ligoninę, jis nutarė papasakoti
Teatro ir kino aktoriaus
apie save, apie žmogų, kuriam
Mariaus Repšio biografinis psichiatras ligos istorijoje įrašė
romanas „Heraklis Nr. 4“ sudėtingą diagnozę. Marius rašė,
(leidykla BALTO) pasirodė kai skaudėjo, buvo baisu ir liūdna.
„Norėjau papasakoti savo istoriją
prieš pat Vilniaus knygų ir išprovokuoti pokalbį apie
mugę. psichikos ligas, – prisipažįsta. –
Juk dažnai susiduriame su keistu
žmogumi ir nežinome, kaip elgtis...
Tik pasigilinus paaiškėja, kad jis
turi nemenkų sutrikimų, kurie
gali peraugti į rimtą problemą –
žmogus gali pradėti gerti, vartoti
narkotikus ar net pakelti prieš save
ranką.“

Sustyguoti debiutinį romaną Mariui

padėjo žurnalistė ir rašytoja Laisvė
Radzevičienė. Nors rankraštis jau
virto knyga, aktorius kiekvieną
rytą sėda prie stalo, pasiima
dovanų gautą rašiklį ir palinksta
ties storu sąsiuviniu: „Svarbiausia
– geras parkeris, juodas rašalas ir
tinkamas sąsiuvinis.“ Marius kuria
apsakymus, atlieka užduotis, kurias
gauna kūrybinio rašymo kursuose.
Tik vėliau viską koreguodamas
perrašo į kompiuterį. Dėl įkvėpimo
šalia ant sienos kabo Agnės Misiūtės
tapytas aktoriaus portretas,
kuriame liūdnu veidu jis žvelgia į
linksmą kaukę. „Laukiu kiekvieno
ryto, – prisipažįsta Marius. – Tai –
savotiškas pabėgimas. Ir tikiuosi,
kad tai ne dar viena mano manija, –
aprašau knygoje, kaip vieną po kitos
skaičiau knygas, mokiausi skambinti
pianinu, sportavau. Rašymas man
labai svarbus, tačiau stengiuosi, kad
manęs neužvaldytų.“

Popierius – G Print® 100 g/m² 39

 Geram vakarui
Oleg SURAJEV
„Knygą gali parašyti bet kas“ praėjusių metų pabaigoje
komikas išleido pats. 5000 egzempliorių tiražo beveik
nebeliko, knygos kelią simboliškai užbaigė labdaros renginys
„Aukcioną gali padaryti bet kas“, jo metu surinkti pinigai
pervesti Jaunimo linijai.

115  puslapių, 80 iliustracijų,

7 istorijos, kiti kūrybiniai
sprendimai ir maždaug
pusantros valandos geros pramogos, po
kurios pasijausite kaip po gero stand-up’o“,
– taip pristatyta trisdešimtmečio Olego
Surajevo debiutinė knyga. Net ir kaina –
12 eurų – užsimena apie tai, iš ko jis valgo
duoną: knyga kainuoja tiek pat, kiek bilietas
į komiko pasirodymą. Viską, kas susiję ne tik
su knygos kūryba, bet ir leidyba, reklama ir
platinimu, kontroliavo pats autorius su savo
suburta komanda.

Ar knygos pavadinimu nebandė

sukelti diskusijos? „Ne, – purto galvą
Olegas. – Tiesiog pasirodė, kad toks
pavadinimas – labai smagus. Mano knyga
– humoro produktas, apie jį galiu kalbėti
tik humoro industrijos rėmuose, kitaip
gali kilti daug kvailų spekuliacijų.“ Bet
ar tikrai knygą gali parašyti bet kas? „Ne
bet kas, – šypteli. – Mano knygos negali
parašyti niekas kitas, tik aš. Prie jos dirbo
visa komanda. Idėjos mano, bet iliustratorė
Gintarė Kavaliauskaitė jas įgyvendino. Jei
gavęs rezultatą matydavau, kad jos neveikia,
darydavom kitaip.“

Praėjus vos keturiems mėnesiams po

knygos pasirodymo, aukcione buvo
parduoti paskutiniai pas autorių užsilikę
egzemplioriai. Tiražas nebus kartojamas,
nes... „Bus nauja knyga, – žada komikas.
– Dabar bus didelis ir rimtas / juokingas
romanas. Man rūpi naujos formos. Ir viskas
bus labai gerai.“

40 Popierius – G Print® 100 g/m²

 įvairiausiomis progomis
jam būdavo patikima
sakyti kalbas: „Mano
liežuvis visuomet buvo
gerai pakabintas. Kalbant
pagauna nuotaika,
atsiranda žodžių ir
ateina įkvėpimas...“

Pradžioje
Ruošdamasis pamokslui,
kunigas turi rėmą –
ištrauką iš Šventojo

buvo žodis Rašto. „Savaitės pradžioje

dar sykį perskaitau
artėjančio sekmadienio
ištrauką, – pasakoja. –
O tada panašiai kaip su
Algirdas TOLIATAS puodu, kurį pastatai ant
viryklės: įmeti gabalą
jautienos, daržovių,
Kunigo, Lietuvos policijos sriuba ima kunkuliuoti...
kapeliono pamokslų Į pamokslą sudedu viską,
ką perskaitau ir pastebiu,
knygų „Žmogaus ir Dievo
kilusias mintis užsirašau į
metai“, „Gerumo liūnas“ telefoną. Biblijos istorijos
ir „Šeštas jausmas yra suvirpina žmogaus
pirmas“ (leidykla „Tyto stygas, o pamokslas
turi paliesti tam tikrus
alba“) bendras tiražas – taškus, juos išmasažuoti
69 000 egzempliorių. ir uždegti širdis.“

Rengiant knygą,
pamokslai buvo
trumpinami, teliko
ketvirtadalis to, ką
per mišias kalbėjo
dvasininkas, – lyg
koncentratas. „Tos
knygos man jau
nepriklauso, jos gyvena
savo gyvenimą – sukelia

P
radžioje buvo žodis“, – šypteli keturiasdešimtmetis
Algirdas Toliatas, paklaustas, kaip subrendo
mintis pamokslus sudėti į knygas. Prieš kelerius
metus kunigas pritarė bendruomenės narių idėjai, kad
jo pamokslai būtų filmuojami ir jais būtų dalijamasi
socialiniame tinkle. Įrašams pasklidus, jis sulaukė
skambučio iš leidyklos ir pasiūlymo išleisti knygą.
Mokykloje Algirdas negalėjo nė pagalvoti kada nors
išvysiantis savo pavardę knygos viršelyje – būsimasis
kunigas nebuvo stropus mokinys, jo rašiniai nebuvo
skaitomi prieš visą klasę. Tačiau jau ir tuomet
skaitantiems tokių minčių
ir emocijų, apie kurias net nepagalvojau. Man tai – ir
savotiški dienoraščiai, atpažįstu, kuo tuomet gyvenau. Lyg
mano kelionės knyga“, – sako Algirdas.
Ir ta kelionė nesibaigia: Algirdas Toliatas tapo pagrindiniu
pernai pasirodžiusios Linos Ever dokumentinės pokalbių
knygos „Kelyje“ herojumi. Pavasarį Ispanijoje bus išleista
jo ir ispanų rašytojo Francesco Miralleso („Maži dalykai
dideli“, „Vabi sabi, arba Romanas apie netobulumo grožį“
ir „Ikigai. Ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptys“) pokalbių
knyga „Make Peace with Yourself“, ji verčiama į anglų
kalbą, turėtų pasirodyti ir lietuviškai.

Popierius – G Print® 100 g/m² 41

 iš grupės realybės, tačiau
savo kūrinį vadina fantazijos
vaisiumi ir bandymu
įsivaizduoti, kas būtų buvę,
jei kadaise nebūtų tapęs
geriausios repo grupės
Lietuvoje nariu, o taip ir likęs
pankuojančiu maištininku.
„Tie trys mėnesiai, gal šiek
tiek daugiau, per kuriuos
parašiau romaną, buvo vieni
įdomiausių gyvenime. Bent
jau ta prasme, kad aš tuos
mėnesius „važiavau“ su

Svajonių pačiais kiečiausiais vyrais

Lietuvoje į turnė. Jie dieną ir

turas naktį su manimi kalbėdavosi,

išsikeikdavo, išpasakodavo
savo bėdas, kai kada net
būdavau apsvaigęs nuo jų
geriamo viskio.“

Kastytis Kastetas tvirtina niekada

nesinešiojęs įkyrios minties

SARNICKAS- parašyti knygą, nors mokykloje

gana gerai sekėsi dėlioti

KASTETAS sakinius: „Galbūt gaudavau

šiek tiek per nagus, kad taip ir
neišmokau skyrybos. O šiaip
per pastaruosius dvidešimt
Grupės
metų esu prirašęs tiek repo ir
„G&G Sindikatas“ ne tik repo dainų tekstų, kad,
nario debiutinis manau, būtų galima išleisti
romanas „Turnė“ gana storą poezijos tomelį.“
„Turnė“ autoriui teko pakovoti
(leidykla „Lapas“),
su kalbos redaktore dėl
praėjusį rudenį išleistas keiksmažodžių, kurių tekste
3000 egzempliorių tikrai nepagailėjo, skyrybos.
tiražu, sukėlė nemažą Nutarta kablelių atsisakyti,

M
intis parašyti pirmą sakinį romano,
šurmulį – nusipelnė
kuriame pasakojama apie grupės
netgi literatūros kritikų „Alkūninis velenas“ turą po emigrantų
dėmesio. pamėgtus miestus Airijoje ir Didžiojoje
Britanijoje, keturiasdešimt trejų Kastyčiui
Sarnickui-Kastetui kilo spontaniškai.
„Sindikatas“ tuo metu ruošėsi koncertams
arenose, įtampos nestigo, tad rašymas padėjo
susidoroti su stresu. Ne sykį reperiui teko
purtyti galvą išgirdus klausimą, ar „Turnė“
nėra knyga apie „G&G Sindikatą“. Autorius
neslepia, kad yra įvykių, kuriuos pasiskolino
mat dėl jų pakisdavo sakinio
ritmas. Ar keiksmažodžių liko
tiek, kiek ir buvo rankraštyje?
„Pats išsigandau, kad vietomis
gal šiek tiek perspaudžiau, tada
ištrindavau kokį keiksmažodį,
perskaitydavau sakinį balsu.
Ir vėl įrašydavau. Tik viduje
truputį liūdna, kad tokią knygą
parašiau, nes sūnus, – jam
aštuoneri, – vis klausinėja, apie
ką ji ir kada galės paskaityti...“

42 Popierius – G Print® 100 g/m²

43
 JO KAIMO
AITVARAS

Romui TREINIUI (1957–2018) nebuvo lemta rankose palaikyti

debiutinės knygos – „Dziedas“ pradėjo savo kelionę jau
po netikėtos autoriaus mirties. Ilgamečio Jaunimo teatro
šviesų dailininko, legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus
asistento istorinis romanas daugeliui buvo didžiulis
netikėtumas.
Irma LAUŽIKAITĖ

44
 Virš Romo Treinio darbo
stalo Mardasave tebekabo
dzūkų staliaus Tomo Miškinio
portretas, kuris žvelgia
ir nuo jo knygos viršelio.
„Simetrišką griežtų bruožų
veidą puošė vešlūs žili ūsai,
iš po kurių matyti plonos
sučiauptos lūpos. Ir akys – vos
primerktos, giliai įsodintos
po antakių lankais, bet nė
akimirkai nepaleidžiančios
tavęs“, – aprašė nuotrauką
romane

Vyginto Skaraičio nuotraukos

Popierius – G Print® 100 g/m² 45

2009
–2010 metai, Mardasavas – lyg parašu
baigiama knyga. Dzūkijos kaime prie Merkio
romano veiksmas ir prasideda. Su dzūkiška
linija ir pokario įvykiais susipina į Lietuvą XVII amžiuje
atkakusios škotų giminės likimas, jos atstovai kaunasi
lietuvių pulkuose per Livonijos karus, o jau XIX amžiaus
pradžioje su Napoleono kariuomene žygiuoja į Rusiją.
„Dziedo“ skaitymas – tarsi važiavimas trikinke, kurią
traukiantys arkliai juda skirtingais istoriniais tarpsniais,
tačiau ant pasostės besikratantis skaitytojas neišvirsta lauk,
nes istoriniai siužetai gana darniai kaukši tuo pačiu ritmu:
jei meilė, tai triskart meilė, jei skerdynės, tai visais laikais“,
– knygoje sukurtą atmosferą savo recenzijoje portale
Bernardinai.lt įtaigiai perteikė Arūnas Brazauskas, tiesa,
pažėrė ir priekaištų, kad pasakojimas jam primena įtempto
siužeto filmo scenarijų.
Atvykėlius Mardasave
pasitinka Tobis, taip
pat paminėtas romane
46
Septynerius metus romanas „Škotai, arba Mano kaimo
aitvaras“ (pavadinimą jau vėliau, bet gavusi autoriaus
pritarimą, koregavo leidykla) gulėjo kompiuteryje,
perskaityti rankraštį turėjo galimybę tik artimieji ir draugai.
Kai pagaliau romanu buvo susidomėta ir jis pradėtas rengti
spaudai, užgeso kūrėjo gyvybė. „Dziedas“ knygynuose
pasirodė praėjus keliems mėnesiams nuo jo laidotuvių. „Su
Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra,
savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man buvo didžiulė
staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą“, – knygos
viršelyje pasidalyta dainininko Andriaus Mamontovo, kurį
su šviesų dailininku buvo suvedęs Eimunto Nekrošiaus
„Hamletas“, nuostaba.
Istorinių romanų gerbėjai „Dziedo“ nepraleido pro akis,
knygynuose tirpsta antrasis jo tiražas. Pristatant šią knygą
užsiminta, kad epiniu užmoju, plačiu istoriniu kontekstu
ir pagaulumu ji nenusileidžia istorinio romano renesansą
Lietuvoje lėmusiam Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“.
„Kuo išsiskiria „Dziedas“? Gausiais istorijos vingiais,
neįtikėtina škotų Lietuvoje istorija, stipriais jausmais
ir charakteriais, tikrumu ir gyvenimo druska, – mano
knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita
Varanavičienė. – Kritikai apie ją nepasakė nieko, ji nepateko į
jokius geriausių knygų rinkimus, tačiau džiugina fantastiški
skaitytojų atsiliepimai. Romanas nepalieka abejingų.“
Mirtis – toli gražu ne pabaiga
Mardasave sustojame prie kapinių – tų pačių, kurias autorius
mini romano pradžioje. Tarp šimtamečių antkapių vis iškyla
naujų, kapinių pakraštyje – Romo ir jo žmonos kapas. Jo
sesuo Rita Treinytė uždega žvakutes. Nuo kapinių atsiveria
vaizdas į keliuką, besileidžiantį link Ūlos ir sodybos, kuri
buvo tapusi Romo namais („O netrukus atsitiko taip, jog iš
tikro tapau „dzūku iš sodybos pusės“, – rašė jis knygoje).
Vos pasukus keliu, prilekia šuo. „Juk čia Tobis, – sveikinasi
Rita. – Tas, kur aprašytas, su šviesiomis blakstienomis... Kas
„Dziede“ rašoma apie Šilus, kaimą, beveik viskas – tikros
istorijos.“ Mardasavo senbuviai romaną perskaitė, gyrė,
tiesa, vienas pasiguodė, kodėl Romas neaprašė tokios geros
istorijos, kurią jam pasakojo... „Bet juk negalėjo viskas tilpti į Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotraukos
vieną knygą“, – šypteli Rita.
Erdvioje seno namo svetainėje – galybė knygų. Virš darbo
stalo – portretas, žvelgiantis ir iš knygos viršelio. Kadaise
draugai Romui padovanojo Tomo Miškinio, garsiausio
šilinių dzūkų staliaus (jo statytą sodybą draugai kaip
tik ir nusipirko), nuotrauką. Romas grožėjosi išlikusiais
meistro pastatytais kryžiais, paties pasigamintais įrankiais,
išlandžiojo jo statytus pastatus ir stebėjosi, kodėl rąstinės
vištidės durelės ir po daugybės metų negirgždėjo. „Ta
nuotrauka ilgus metus buvo ir kompiuterio ekrane“, –
pažymi Rita.
Popierius – G Print® 100 g/m²
 Romas Treinys

Visi žinojo, kad Romas –

aistringas skaitytojas, tačiau
tik artimiausi – kad jis parašė
romaną. Kai po brolio mirties
sesuo Rita ėmė tvarkyti namą,
Ritos rankose – visur rado knygų: „Ir lauko
spalvingą brolio tualete, ir prie lovos, ir
gyvenimą menančios virtuvėje... Vienu metu jis
nuotraukos skaitydavo kokias šešias“

Popierius – G Print® 100 g/m² 47

 Rankraštis gal taip ir būtų likęs kompiuteryje, jei ne
atsitiktinumas: 2017-ųjų rudenį dailininkas Algis
Griškevičius surengė parodą Merkinėje, į jos atidarymą
iš savojo Mardasavo atvažiavo ir Romas – kadaise jie
kartu dirbo teatre. Laimei, tą vakarą kalba pasisuko ir apie
parašytą, bet leidėjų dėmesio taip ir nesulaukusį romaną.
Dailininkas apie rankraštį užsiminė leidyklai „Tyto alba“, su
kuria buvo bendradarbiavęs, ir knygą nutarta išleisti.
„Mirtis – toli gražu ne pabaiga. Mirtis – tai žmogaus
gyvenimo viršūnė, žmogaus gyvenimo VAINIKAS“, –
romane gal kiek pranašiškai dėstė Romas.
Viskas, kas priklauso mano kartai
„Truputį apie save. Darželis, mokykla, hipiavimas, lotynų
literatūra, Kerouacas – viskas, kas priklauso mano kartai“, –
nedaugžodžiaudamas elektroniniame laiške parašė Romas,
paprašytas romanu susidomėjusios leidyklos vadovės Lolitos
Varanavičienės prisistatyti ir nurodyti savo ryšį su literatūros
pasauliu.
Sesers Ritos Treinytės prisiminimuose Romas – vyresnis
šešeriais metais, bet jos neatstumdavęs ir neatsisakydavęs
drauge žaisti, jai ir draugėms rengdavęs spektaklius. Ji
pamena, kaip brolis nutarė išmokti skambinti gitara,
o tai, kad jos neturėjo, nepasirodė rimta kliūtis – ant
didelės liniuotės nusipiešė stygas ir kantriai lamdė pirštus
dėliodamas akordus. „Be abejo, mes ir mušdavomės, netgi
esu santechniko veržle jam nuskėlusi dantį. Tiesa, jis nepyko
ir vis kartodavo, kad labai patogu ten laikyti cigaretę, –
šypteli. – Nežinau kodėl, bet kartą rašinėlyje parašiau, kad
nemyliu savo tėvų, bet myliu brolį.“
Jų namai Radviliškyje visuomet buvo pilni knygų. „Aišku,
Romas vėl sėdi tualete ir skaito“, – pamena Rita tėčio
žodžius. Kai jos sūnus Leonas prieš porą metų dėdės
paklausė, kokia jo mėgstamiausia knyga, šis išskyrė
Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“, ją vis
perskaitydavo iš naujo. „Nors kitą kartą esu girdėjęs, kaip
paminėjo Jacko Kerouaco „Kelyje“... – sako Leonas. – Man
ją įdavė gal kai buvau dvylikos.“ Po brolio mirties Rita ėmėsi
tvarkyti jo namą ir visur rado knygų: „Ir lauko tualete, ir prie
lovos, ir virtuvėje... Vienu metu jis skaitydavo kokias šešias.“
Kai jam nepasisekė įstoti studijuoti istorijos, nuo tarnybos
sovietinėje armijoje Romas gelbėjosi mokydamasis pusiau
sukarintoje mokykloje Šiauliuose, ten gavo vairuotojo
teises. „Kitais metais pradėjo studijuoti bibliotekininkystę
Vilniaus universitete ir pareiškė, kad veda. Jam tebuvo
devyniolika. Tėvams buvo didžiulis šokas“, – pamena Rita.
Romo išrinktąja tapo Šiaulių pedagoginiame institute dailę
studijuojanti Birutė.
Sesuo nedalyvavo vestuvėse, jos neužfiksuotos ir
nuotraukose, tik iš brolio pasakojimų žino, jog jaunavedžiai
į civilinės metrikacijos skyrių atėjo pasipuošę specialiai
48
jiems siūtais džinsiniais kostiumais – su stilingais
švarkeliais ir platėjančiomis kelnėmis. Birutė susipynusi
kasas, vieną surišusi raudonu kaspinu, kitą – mėlynu. „Jų
liudininkė Marija atbėgo iš išleistuvių. Buvo pasipuošusi
suknele, o rankose laikė gėlių puokštę, tad darbuotojos
pamanė, kad ji ir yra nuotaka, – juokiasi Rita. – Jų
gyvenime viskas buvo kitaip, įdomiau.“ „Jei ką darydavo,
jis darydavo labai gerai, nesigirdamas. Ir su užsidegimu. Jei
įsimylėjo, tai įsimylėjo iki pašaknų“, – pažymi ir vestuvių
liudininkė Marija Burneikienė, kuri su Romu draugais tapo
dar mokykloje, o vėliau ir supažindino jį su būsima žmona.
Susirgau teatru
„Truputį mokiausi universitete, persimečiau į telerežisūrą
konservatorijoje, – laiške leidyklai savo gyvenimo faktus
dėstė Romas. – Pamatęs pirmus Nekrošiaus spektaklius
susirgau teatru. Suprasdamas, kad geriau už Eimį
nepadarysiu, o blogiau nenoriu – nuėjau dirbti į Jaunimo
teatrą. Visą teatro šlovės periodą pradirbau su Nekrošium.
Pradžioje – apšvietėju, vėliau – šviesų dailininku. Su teatrais
išmaišiau visą pasaulį, nebuvau tiktai Antarktidoje.“
„Pirmasis Romo įrašas darbo knygelėje – Jaunimo teatro
kasininkas, – šypteli Rita. Kasose jau dirbo ir Birutė. – Bet
netrukus pažymėta, kad priimtas scenos darbininku, paskui
– apšvietėju. Ir taip – iki režisieriaus asistento. Birutė
tapo grimere.“ Sesuo visuomet buvo laukiama Vilniuje – ir
mažyčiame kambarėlyje, kurį pora nuomojosi Užupyje,
ir vėliau bute Justiniškėse: „Atėję į svečius visi aiktelėdavo
– pirmiausia jie nuplėšė tapetus, įrengė butą visiškai
nestandartiškai, o tualeto duryse katinui prakirto angą.“
Kai Rita įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, vos
radusi laisvo laiko sukdavo Jaunimo teatro link – stebėdavo
repeticijas, nepraleisdavo nė vieno spektaklio.
„Teatras Romui buvo šventas reikalas, – pamena juvelyras
Sigitas Virpilaitis, keletą dešimtmečių su juo artimai
bendravęs. – Sunku įsivaizduoti, kiek jis turėjo išmanyti
techninių dalykų – koks prožektorius, kokia lempa
tiktų geriausiai. Po spektaklio juk reikia kiekvieną laidą
suvynioti, viską sudėti į vietas ir atsiminti, kur kokia lempa
perdegė. Jis džiaugdavosi, kai pavykdavo padaryti taip, kaip
prašydavo Nekrošius.“ Kartą per garsųjį „Kvadratą“ sugedo
kažkas, susijusio su apšvietimu, Romas nesutriko, užsimetė
užkulisiuose rastus kalinio drabužius (veiksmas vyko
kalėjime), išėjo į sceną ir problemą išsprendė. Per knygos
pristatymą ne vienas bendražygis prisiminė, kaip įstrigus
spektaklio repeticijoms, ilgai nerandant sprendimo ar kilus,
atrodo, neišsprendžiamai dilemai pasigirsdavo: „Romkis
išgelbės.“ Parinks tokį sprendimą, kad viskas scenoje stos
į savo vietas. „Turėjo dovanėlę“, – pabrėžia scenografas
Jonas Arčikauskas.
Knygos pristatyme prisiminta ir istorija, kaip per vienas
pirmųjų Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ gastrolių Romoje
Popierius – G Print® 100 g/m²
 Vyginto Skaraičio ir asmeninio albumo nuotraukos

Birutė ir Romas susituokė

labai jauni, drauge
praleido keturiasdešimt
metų. Kol išskyrė Su aktore
netikėta moters mirtis Dalia
Overaite

Gastrolėse – atokvėpis
po spektaklio. Ant lovos
patogiai įsitaisęs Romas,
ant krašto – Birutė

Su režisieriumi
Eimuntu
Nekrošiumi

Popierius – G Print® 100 g/m² 49

50 Popierius – G Print® 100 g/m²
 „Dzūkijoje viskas buvo
kitaip. Į mišką galėjai
eiti su kambarinėmis
šlepetėmis, upės ir
upeliūkščiai tekėjo savo
natūraliomis vagomis
almėdami ir kalbėdami
dar seniesiems
jotvingiams suprantama
kalba. Kaimai išlaikė
savo senąją struktūrą ir,
nekreipdamas dėmesio

Vyginto Skaraičio nuotraukos

į smulkmenas, vos
prisimerkęs eidamas
gatvele galėjai jaustis
dvidešimto amžiaus
pradžioje, o kartais ir
dar gilesnėje senovėje“,
– meilę Mardasavui
romane išpažino
autorius

nedidelė kompanija patraukė apžiūrėti Amžinojo miesto
garsenybės – Trevio fontano. Vienas aktorius sumanė ant
jo užsilipti, ropštėsi ir įkrito į vandenį. Netruko prisistatyti
pareigūnai, kadangi tai buvo viešosios tvarkos pažeidimas,
šlapią aktorių ketino vežti į nuovadą. Romas įsiveržė į
karabinierių automobilį, atsisėdo greta įsismarkavusio
kolegos ir važiavo kartu, areštinėje abu sulaukė ryto. Juk
negalėjo jo palikti vieno!
„Su Romu buvo labai smagu, jis – tiesiog gaivalas, –
pamena ir Sigitas. – Rėždavo tiesą į akis, vieną po kito
pildavo keiksmažodžius, siųsdavo aktorius „ant trijų
raidžių“ ir staiga nutilęs galėdavo tarstelėti: „Kokį gerą aš
tau perskaitysiu Omaro Chajamo eilėraštį...“ Akimirksniu
pasikeisdavo, lyg būtų ne tas pats žmogus. Tiesiog
uraganas, kaitaliodavosi kaip oras kalnuose. Rėždavo
viską tiesiai, kartais net būdavo nejauku... Bet tokia buvo
jo natūra, tad nekreipdavai dėmesio į emocijų srautą. Nes
žinojai, kad širdyje jis – draugas, kuriuo gali pasitikėti bet
kokioje situacijoje.
Į gyvenimo galą sakydavo – aš esu sufijus, domėjosi jų
filosofija. Romas nepakluso įstatymams, visų priimtiems
dėsniams, tradicijoms – kaip ir sufijai, neprivalėję paisyti
visų musulmonams būtinų dogmų.“
Romas buvo nuostabus pasakotojas. Įtraukiančios jo istorijos
įstrigdavo į atmintį, tačiau jei po kelerių metų vėl imdavo
kokią pasakoti, toji būdavo gerokai pasipildžiusi. „Matyt,
daug kam ją pasakojo, įsigyveno, atsirado vis naujų detalių...
– juokiasi Sigitas. – Klausaisi ir imi svarstyti, ar viskas, ką jis
kalba, yra tiesa? Pirmą sykį išgirdęs priimi už gryną pinigą,
o kitą jau kyla įtarimas, ar iš tiesų įvykiai klostėsi taip, kaip
girdi pasakojant.“

Knygos visuomet supo Romą. Sigitas tvirtina, kad

visas įdomiausias ir svarbiausias knygas gaudavo iš
daug skaitančio draugo: „Kai esi dvidešimties, skaitai
viską – tik duok.“ Romas turėdavo įvairiausių oficialiai
Slyvos ir lazdynų
apsuptyje neprieinamų knygų, tokių, kurios buvo leidžiamos slapta
sodybos ir platinamos iš rankų į rankas. Netgi pats kai kurias visas
šeimininkas buvo ar ištisus jų puslapius persirašydavo.
įsirengęs darbo
kabinetą – ant „Romas – tas žmogus, kuris išmokė mane gerti romą.
vienos kaladės
Tuomet parduotuvėse buvo pilna kubietiško „Havana
atsisėsdavo, ant
kitos pasidėdavo Club“, kokio dabar negausi... Išmokė gerti žalią ir juodą
kompiuterį arbatą. Kartą užtiko kokybiškos žalios kažkurio Vilniaus

51
mikrorajono parduotuvėje – labai
pigiai, tad nusipirko visą geležinį
konteinerį. Namuose supilstė į
trilitrinius stiklainius, ne vienus
metus ši arbata buvo geriama.“
Birutė ir Romas išsiskirdavo bet
kokioje kompanijoje. Nerimstančio
šviesų dailininko nebuvo įmanoma
nepastebėti, o jo žmona sėdėdavo
visiškai rami. „Tai buvo išskirtinė
pora, abu labai ryškūs. Jie tarpusavyje
derėjo, – pažymi Sigitas, kartu su jais
praleidęs nemažai laiko. – Bendro
jų gyvenimo pradžia buvo labai
sudėtinga, Romas pasakojo, kad yra
tekę glaustis ir tokiose pašiūrėse,
kur pro skylėtą stogą lovoje galėdavo
žiūrėti į žvaigždes. Tai juos suvienijo,
nepritekliai parodė, kas yra tikras
žmogus, snobizmą iškart matydavo.“
Vis labiau ir labiau
norėjau čia likti
„Eimiui išėjus iš teatro, išėjau ir
aš. Tapau Jo asistentu LIFE. Vėliau
kartu kūrėm „Meno fortą“. Padėjau
Rimui Tuminui statyti Mažąjį,
vėliau ten ir dirbau. Patekęs į Šilus
(apie tai rašiau knygoje) vis labiau
ir labiau norėjau čia likti. Ir vieną
dieną kartu su žmona apsisprendėm!
Pardavėm butą Vilniaus senamiestyje
ir atsikėlėm į Mardasavą“, – kaip
svarbų biografijos faktą laiške
leidyklai nurodė Romas.
Sodybą greta Merkio sutuoktiniai
įsigijo 1989-aisiais. Iš pradžių tik
pusę namo, vėliau – visą. Čia leisdavo
vis daugiau laiko, o galutinai įsikūrė
2013 metais.
Romo neviliojo jokie tolimi egzotiški
kraštai. „Kai kviesdavome per
atostogas kur nors nuvažiuoti, jis tik
mostelėdavo ranka, – su teatru iki
soties prisivažinėdavo, – ir sakydavo,
kad geriausia – Dzūkijoje“, – šypteli
Sigitas Virpilaitis. „O vos tik čia
išlipdavo iš automobilio, iškart
eidavo kurti ugnies ir traukdavo
kepsninę, palengva visas kaimas
susirinkdavo pasiklausyti istorijų, –
prisimena Rita. – Romas pasakojo,
52
kad per gastroles jį yra kalbinę faktų, kuriuos būtų galima sudėti į
pasilikti ne viename pasaulio pasakojimą. O knygų apie tai nėra...
kampelyje, minėjo pasiūlymą dirbti Kažkada dar manęs klausė, ką mano
apšvietėju Bogotoje. Ir visuomet karta kalba apie partizanus, kaip jaučia
atsakydavo, kad nieko nenori, tik tą laikmetį, ką galvoja. Atsakiau, kad tą
vieno – būti Mardasave.“ patį, ką jis apie XIX amžiaus sukilimus
prieš carą... Tai yra – nieko. Romane
Čia, slyvos ir lazdynų apsuptyje,
pasakojama apie žmones, atsidūrusius
sodybos šeimininkas buvo įsirengęs
kare ir turinčius pasirinkti: egoistiškai
darbo kabinetą – ant mažesnės
saugos save ar aukosis. „Dziedas“ –
kaladės atsisėsdavo, ant aukštesnės
labai patriotiška knyga.“
pasidėdavo kompiuterį. Pavasarį šakos
suvešėdavo, tad ir karštą dieną ten
galėdavo patogiai įsitaisęs rašyti.
Rita prisimena, kad dar mokykloje
brolis buvo parašęs detektyvą, tačiau
paprastas mėlynas sąsiuvinis kažkur
nusimetė. Marija daugelį istorijų,
sudėtų į romaną, yra girdėjusi iš
autoriaus lūpų – atvykus į svečius,
kartais jis išsitraukdavo iš bufetuko
segtuvą ir imdavo skaityti, ką parašęs.
Tad kai Birutė prasitarė, jog vyras
rašo romaną, artimųjų nenustebino.
„Kartą dėdė mokė mane vairuoti,
įsikalbėjome, pasakiau, kad ketinu
studijuoti istoriją, – pasakoja
Romo sūnėnas Leonas, dabar jau
diplomuotas istorikas. – Tuomet
jis ir paklausė, ar žinau ką nors apie
Salaspilio mūšį. Kai prisipažinau, kad
nieko, rėžė, kad dėl tokių šmikių kaip
aš ir rašo savo knygą. Davė paskaityti
rankraštį, ten ir radau apie šį mūšį.“
Romano rankraštį paskaityti gavo
„Kai gavau išspausdintą rankraštį,
ne vienas draugas. „Užgerbiau, –
ištiko šokas – pusę knygos skaičiau
akimirka, kai pradėjo skaityti knygą,
liedama ašaras, – prisipažįsta Rita. įsirėžė Sigitui Virpilaičiui į atmintį.
– Mane taip sujaudino tas amžino – Kartais žmogus turi kažką, bet
Merkinės žydo paveikslas, toks per gyvenimą taip ir neatskleidžia.
jausmas, kad kažkur esu mačiusi... Žinai, kad domisi tam tikrais
Kai sodyboje tvarkiau Romo knygas, dalykais, bet nežinai, kad tai gali
daugybėje istorinių veikalų radau kuo nors virsti. Romas mėgo dalintis
lapukų – jo vartyta, ieškota faktų. tuo, ką sužinodavo, degančiomis
Tačiau nesame kalbėjęsi, kodėl akimis yra pasakojęs apie kadaise
pasirinko rašyti apie škotus.“ Kėdainiuose gyvenusius škotus. Bet
„Manęs kartą paklausė, ar žinau, kad viena – papasakoti, o kita – sudėti į
škotai gyveno Lietuvoje, – pamena romaną... Man atrodo, jis rašydamas
sūnėnas. – Aišku, nežinojau, o jis kaifavo, nes skaitydamas jauti, kad
stebėjosi, kodėl tokios įdomios temos kai pagauna giją, kurią gali vystyti,
staiga tekstas pradeda plaukti... Pats
lietuviams vis dar neatskleistos. Gal tas
didžiausias kaifas.“
ir masino jį apie tai rašyti? Juk žavėjosi
„Trimis muškietininkais“ ir mūsų „Daug to romano gabaliukų buvau
istorijoje rado tokių pat patrauklių girdėjusi, bet niekada nepagalvojau,
Popierius – G Print® 100 g/m²
kad Romkis prisės, sudės viską į knygą
ir taip atsivožęs, kaip sakoma pas
mus Radviliškyje, viską parodys, –
emocingai dėsto Marija Burneikienė.
– Įstrigau ties septyniasdešimt
septintu puslapiu... Ir Romkiui
sakiau: kaip galiu toliau skaityti, jei
jau pradėjo mano kambaryje lakstyti
arkliai ir žvangėti ginklai? Kaip tu taip
sugebėjai sudėlioti?“
Rankraštį autorius buvo nusiuntęs
su knygų leidyba susijusiems
žmonėms, minėtame laiške leidyklai
„Tyto alba“ prisipažino siuntęs
ir jai, bet atsakymo nesulaukė.
Ištrauką išspausdino dzūkų kultūros
žurnalas „Dainava“. Ir viskas.
Nežinia, ar romanas taip ir nebūtų
likęs tik Romo kompiuteryje, jei
ne atsitiktinis pokalbis parodoje
Merkinėje...
Tai tiek...
„Jau pusantrų metų našlauju, gyvenu
vienas, jei neskaitysim 17-čio siamo
katino. Šiuo metu po truputį rašinėju
„Škotų...“ tęsinį. Noriu į visus
Livonijos karo nuotykius pažiūrėti kiek
kitu, kvailelio Gabrieliaus, žvilgsniu.
Jo naivumas ir nekaltumas turėtų tapti
lakmusu šio pasaulio neteisybėms...
Tai tiek“, – trumpą laišką 2017-ųjų
rudenį leidyklai baigė Romas.
Kai sūnėnas Leonas, tada
aštuoniolikmetis, pirmąsyk perskaitė
rankraštį, nuo dėdės nenuslėpė manąs,
kad meilės istorijos jame gal kiek
banalokos. „To knygoje reikia“, –
buvo įsitikinęs autorius ir pridūrė, jog
tai – ir duoklė skaitytojams. Jo herojai
romane myli karštai ir iki paskutinio
atodūsio. O gal jis net neabejojo tokiais
jausmais, nes pats buvo tai patyręs?
„Jie gyveno kaip vienas. Man laiškus
rašydavo drauge – truputį parašydavo
Romas, paskui Birutė, dar kažką
nupiešdavo... – iki šiol kaip brangią
relikviją saugo jų draugė Marija. – Po
Birutės mirties jis vis kartodavo, kad jo
gyvenimas pasibaigė...“
Birutė sveikata nesiskundė, atrodė,
kad prieš kiek laiko aneurizmos
Popierius – G Print® 100 g/m²
operacija buvo atlikta sėkmingai, tad
jos mirtis 2016-ųjų balandžio 1-ąją
visiems buvo netikėta. Kai netekties
skausmui kiek atlėgus kas nors
Pasirodo, kad,
užsimindavo, kad našliu likusiam būdamas gyvas ir
vyrui reikia naujos gaspadinės, Romas
tik nukirsdavo: „Gyvensiu vienas.“
užimdamas kuklią,
Žinia, kad leidykla rimtai susidomėjo kaip atrodė, vietą
rankraščiu, suteikė įkvėpimo ir jis
sėdo rašyti romano tęsinio. Dėl Romo
kaimo gyvenime,
nerimavę draugai užsimena tikėjęsi, mirdamas Dziedas
jog užsidegimas kurti naujas istorijas
praskaidrins neviltį, į kurią jis buvo
išplėšė ir nusinešė su
puolęs. savimi ištisą epochą. Ir
„Sausio 21-ąją paskambinau dauguma tą pajuto.
pasveikinti jo su gimtadieniu, –
praėjusių metų pradžią prisimena Romas Treinys „Dziedas“
Rita. – Jis tada buvo Varėnoje,
tepasakė, kad perka kepenėlių,
pasuks vėliau. Nepaskambino.
Dar kažkurią dieną nepavyko su
juo susisiekti. O vasario 2-ąją tų, kuriems norėtum parodyti, ką
paskambino kaimynystėje gyvenantis padarei.“
mano draugas ir pasakė, kad turi
„Kaip būtų smagu – važinėtų
pranešti liūdną žinią. Kitas kaimynas
Romas po kaimus ir pristatytų savo
užsuko pas Romą, nes šis buvo prašęs
knygą... – atsidūsta Rita Treinytė.
parduotuvėje nupirkti pieno, bet
Tiesa, jos namuose vis dar gyvena
tądien neatsakė į skambučius... Ir
brolio katinas. – Žinau, kad Varėnos
rado negyvą. Matyt, širdis neatlaikė.“
bibliotekoje sudaryta eilė norinčių
Romanas tuo metu dar buvo perskaityti „Dziedą“.“
redaguojamas, o rankraštį patikėta
Po Romo mirties artimieji jo
peržiūrėti sūnėnui: „Su dauguma
kompiuteryje rado pradėtą romano
taisymų sutikau, bet įsivaizduodamas,
tęsinį, atidavė jį leidyklai – neseniai
ką jis sakytų, dėl tam tikrų dalykų
ištraukos buvo paskelbtos portale
sakiau „ne“.“ Tai, kad jis vadinsis
Bernardinai.lt. Gaivališka pasakojimo
„Dziedas“, autorius jau buvo
galia įtraukia į nuotykių sūkurį,
patvirtinęs.
tačiau sekant herojų pėdomis nejučia
apima graudulys, jog dar keli sakiniai
Pavasarį išspausdinto romano
– ir įvykių gija nutrūks amžiams.
pristatymas buvo neįprastas
Širdį suspaudžia ir dėl dar vienos
– džiaugsmas buvo sumišęs su
prarastos galimybės: kai praėjusį
netekties skausmu. „Tiesą pasakius,
rudenį netikėtai anapus iškeliavo
dar negalėjau atsiversti knygos, –
Eimuntas Nekrošius, kurio ištikimas
atviras Sigitas Virpilaitis. – Dar per
bendražygis ne vienus metus
sunku. Lyg esu jau susitaikęs, bet...
buvo šviesų dailininkas, paskutinį
Ir taip užtenka: užkimba gera žuvis
savaitgalį su juo bendravęs Klaipėdos
– ir švysteli, kad reikia Romkiui
dramos teatro vadovas Tomas Juočys
pasigirti ir pasakyti, kad durnas, jog
interviu vienam portalui užsiminė,
nevažiavo drauge. Tik tada prisimeni,
jog legendinis teatro režisierius,
kad nebepaskambinsi. Ar rengdamas
svarstydamas, kokį spektaklį
parodą pagalvoju, kaip bus smagu,
uostamiestyje galėtų pastatyti,
ateis Romkis... Ir vėl suvokiu, kad to
vertintojo nebebus. Tada ir nebelieka prasitarė, kad jam labai patiko Romo
tikslo parodą rengti, nes nelieka Treinio romanas „Dziedas“.
53
 Knyga
PAGAL RECEPTĄ

SHUTTERSTOCK ir Rūtos Lazauskaitės nuotraukos

Prie šaldytuvo magnetuku pritvirtintas eilėraštis, jo žodžiai nori nenori vis krinta į akis ir verčia
pamąstyti, gali keisti požiūrį į santykius su tėvais ir vaikais. „Geri tekstai gali daryti kone stebuklus arba
bent jau prie tų stebuklų prisidėti“, – įsitikinusi filologė, biblioterapijos specialistė Rasa DERENČIENĖ.

54 Popierius – G Print® 100 g/m²

 Ką skaityti, kai...
...ištinka tai, ką vadiname
amžiaus vidurio krize?

Kartais tos krizės ištinka, o kartais ne,

I
r kaip tie stebuklai kiekvienam savi gyvenimo etapai,
vyksta? pakilimai ir daubos.
Tarkim, Kazio Bradūno Tokioje situacijoje
„Vaiko eilėraštis“ iš tiktų knygos, kurių
rinkinio „Duona ir druska“ Biblioterapijos veikėjai yra panašaus
– ypatingas. Kai vedu poezijos specialistė amžiaus ir kažką savo
terapijos pratybas, dažnai jį Rasa DERENČIENĖ gyvenime išsprendžia,
skaitome grupėje. Būna, žmonės jo nuveikia ar atranda.
net perskaityti garsiai negali – taip stipriai sujaudina. Akis gali atverti Elif
Ypač jeigu kadaise, vaikystėje, į jų poreikius nebuvo Shafak romanas
reaguojama, jeigu jie buvo tiesiog „nedamylėti“. Kiek
„Keturiasdešimt
meilės taisyklių“,
daug tarp mūsų tokių yra... Tačiau jeigu augo mylimas,
pasakojantis
jeigu neturi didelių savivertės bėdų, žmogui šis eilėraštis
apie vyresnę nei
atrodo tiesiog linksmas, jis pastebi tik žodžių žaismą.
keturiasdešimties metų moterį, kuri
Kiekvienam savo. Viena bičiulė yra sakiusi, kad šis
visą gyvenimą paaukojo šeimai, vyrui,
eilėraštis jai padėjo geriau suprasti savo mamą, o dabar vaikams ir nūnai suprato, kad sau taip
jau save kaip mamą, nes juk dažnai su vaikais elgiamės nieko ir nepasiliko. Jos atradimas –
panašiai, kaip kadaise buvo elgiamasi su mumis. meilė, kuri gali keisti gyvenimą, net
Kas yra biblioterapija? jeigu atrodo, kad jau per vėlu,
Biblioterapija reiškia gydymą skaitymu. Tai psichologinio
net jeigu ją įkvepia sufijų mistikas
Rumis, gyvenęs XIII amžiuje.
poveikio metodas žmogaus savijautai gerinti pasitelkiant
specialiai pa(si)rinktą vertingą grožinę, mokslo
Sveiko optimizmo gali
populiarinimo ar publicistinę literatūrą.
suteikti Ray Bradbury
Man pačiai tai – pagalba sau, kai skaitydama tekste knyga „Pienių
randi tokių žodžių, minčių ar frazių, kurių šią akimirką vynas“, atkreipianti
reikia kaip paguodos, padrąsinimo ar krypties toliau dėmesį į mažus
irtis gyvenimo vandenyne. Kartais tekstą perskaitai kaip kasdienius stebuklus,
savo pačios nujaučiamą, bet dar neįžodintą tiesą, tada kurių dažnai nė
apima jausmas, panašus į Aristotelio minėtą katarsį, – nepastebime, kuriuos
tai išsigryninimo, aiškumo ir žinojimo akimirka. Labai
užgožia visokios „krizės“,
tačiau be jų gyvenimas
branginu tokias patirtis, tai man ir yra didžiausia teksto
netenka žavesio.
suteikiama vertė. Anot poezijos terapeutės, psichiatrės
Jūratės Sučylaitės, gerai pa(si)rinkta ir įdėmiai perskaityta
Gyvenimo išminties kupina gydytojo
knyga yra tarsi įžengimas į naują erdvę, kur žmogus
psichiatro Axelio Munthe
geriau išgirsta save, atranda šios akimirkos žavesį ir savo „Knyga apie San Mikelę“ taip
unikalumą. Kad tai įvyktų, skaitoma knyga turi atitikti pat galėtų pagelbėti.
vidinę būseną, t. y. svarbu, kad ji būtų paimta į rankas Su meile, atjauta ir
tinkama ir reikiamu metu. švelniu humoru autorius
Knygos, kurios man pačiai tam tikru laiku atvėrė naujus
rašo apie didžiąsias
žmogaus silpnybes,
pasaulius, – Laozi „Dao De Jing“, „Bhagavadgyta“, Mary
savęs apgaudinėjimą
Paterson „Vienuoliai ir aš“, Johno O’Donohue „Anam cara.
ir siūlo žvelgti į pasaulį
Keltų pasaulio dvasinė išmintis“, Axelio Munthe „Knyga
paprastai. Nes
apie San Mikelę“, Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko,
viskas, ko mums tikrai
Vinco Mykolaičio-Putino poezija. Iš pastaruoju metu reikia, – pasiekiama
išleistų – Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“, Johno ranka, nebrangu ir jau
Williamso „Stouneris“, Roy Jacobseno „Neregimieji“. padovanota vos gimus.

Popierius – G Print® 100 g/m² 55

Ką skaityti, kai...
...ateina ilgi šalti vakarai ir
jau nuo ryto širdyje kirba
neaiškus nerimas?
Tuomet siūlyčiau rinktis
knygas, padedančias
išsivaduoti iš liūdesio,
pažvelgti į pasaulį ir
save jame iš platesnės
perspektyvos. Pavyzdžiui,
Saros Maitland „Tylos
knygą“, kurioje
teigiama, kad pasitraukus
iš dienos šurmulio į
vidinę tylą randami visi
atsakymai, ar Thit Njat
Hano „Ramybę su
kiekvienu žingsniu“,
kuri atskleidžia, kad
visus išteklius, reikalingus
kilusioms problemoms
spręsti, turime mes patys.
Iš grožinės literatūros tiktų
kad ir Roberto Seethalerio
„Visas gyvenimas“.
Šioje knygoje netiesiogiai
sakoma, kad susitaikymo
su gyvenimu kelias ne
burnojant ant jo, o viską
priimant ir išgyvenant
akimirkas iškart sumažina
kasdienį nerimą.
56
Ar bet kuri knyga gali būti
biblioterapinė?
Kai kurie specialistai tvirtina, kad
biblioterapinė knyga žmogui turėtų
būti suprantama, jos siužetas ir
nagrinėjamos problemos aktualios,
bet svarbiausia – ji turi žadinti
viltį ir parodyti sprendimo būdus.
Yra ir išsakančių tokį požiūrį, kad
beveik kiekviena knyga gali būti
biblioterapinė, jei ją skaitydamas
ir išgyvendamas žmogus randa sau
atsakymus. Kartais tikrai sunku
numatyti, kokia konkreti detalė
ar metafora, koks veikėjo poelgis
sukels stiprų susitapatinimo,
supratimo ir aiškumo pojūtį, – tai
ir vadinama teksto „terapiniu
efektu“. Čia labiau turiu galvoje
grožinę literatūrą. Yra ir kita knygų
kategorija – jos rašomos tam,
kad parodytų, kaip tas problemas
įveikti, ir kartais vadinamos
„knygomis pagal receptą“ (angl.
books on prescription). Tai specialistų
parašytos knygos, atskleidžiančios,
kaip, tarkim, įveikti depresiją,
nerimą, priklausomybes, kaip
valdyti panikos priepuolius ir
panašiai. Jos suteikia žinių, bet
neveikia emocijų. Kartais tikrai
prasminga pažinti savo būseną,
tada imtis dvasią pakeliančių tekstų.
Tarkim, varginamiems lengvos
depresijos tikrai rekomenduočiau
paskaityti Davido D. Burnso
knygą „Geros nuotaikos vadovas.
Nauja emocijų terapija“, o paskui
rinktis kad ir Elif Shafak romaną
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“.
Kad biblioterapijai tinka eilėraščiai
– nesunku suprasti, o ar galima
siūlyti trilerius? Juk galybė žmonių
tiesiog vieną po kito ryja aštraus
siužeto pasakojimus, nes taip
pabėga nuo rūpesčių...
Trileriai, detektyvai, siaubo romanai
biblioterapiniu požiūriu mažiausiai
vertingi, nes paprastai nekelia
egzistencinių klausimų, nežadina
vilties ir nerodo kelio. Jie patenkina
smalsumą ir norą sužinoti „kaip
viskas bus“, bet dažnai – tik tiek.
Tai nieko bloga, daugeliui patinka
skaityti intriguojančias istorijas.
Tačiau tokios knygos nesuteikia
„terapinio efekto“, koks paprastai
pasiekiamas skaitant laiko patikrintą
gerą klasikinę literatūrą ar brandžius
šiuolaikinių autorių kūrinius.
Iš tiesų Didžiojoje Britanijoje
gydytojai neretai rekomenduoja ir
knygą problemai įveikti?
Taip, neseniai man tai patvirtino
Škotijoje dirbusi kolegė
psichoterapeutė. Ji pasakojo
vietos bibliotekoje mačiusi visą
lentyną knygų, skirtų įvairioms
psichologinėms problemoms spręsti.
Jas atrinko ir gavę lėšų nupirko to
paties miestelio sveikatos centre
dirbantys psichologai. Jeigu per
pokalbius jie suprasdavo, kad vienas
ar kitas leidinys galėtų padėti,
nurodydavo žmogui pavadinimą
ir siųsdavo jį į vietos biblioteką
pasiimti ir perskaityti, o paskui kartu
aptardavo. Tačiau tai ne grožinė
literatūra, tai specialistų parašytos
knygos, kurias galima priskirti
minėtai „knygų pagal receptą“
kategorijai.
Kodėl kartais geriau grožinės
literatūros kūrinys, o ne specialiai
tai problemai spręsti skirta
savigalbos knyga?
Nes grožinis tekstas dažnai kalba
apie jausmus ir tuos jausmus
sužadina. Ypač poezija. Kadangi
daugelis psichologinių bėdų kyla dėl
neišreikštų, užgniaužtų, užslopintų
jausmų, būtent tokie tekstai greičiau
randa raktą į žmogaus širdį ir padeda
ją išlieti. Savigalbos knygų taip pat
nenurašyčiau, tik siūlyčiau rinktis
parašytas specialistų, tos srities
žinovų, kurie atlieka tyrimus ir savo
teiginius pagrindžia įrodymais.
Kaip vyksta biblioterapijos seansas?
Lietuvoje dažniau vyksta grupinės
biblioterapijos pratybos. Jose
specialistas – psichologas ar
filologas, turintis psichologijos
žinių, – kartu su grupe skaito
pasirinktus tekstus arba eilėraščius
Popierius – G Print® 100 g/m²
ir čia pat juos aptaria. Žmonės
išsikalba ir būna išgirsti, sunkiai
kalbantys randa žodžių savo
gėlai išsakyti, pamato, kad jie ne
vieni su savo skausmu, kad yra
ir daugiau jį patiriančių, – tai ne
taip jau mažai, kaip atrodo. Žinau,
kad Lietuvoje esama psichologų,
rekomenduojančių savo klientams
paskaityti vieną ar kitą knygą, paskui
jie drauge ją aptaria. Biblioterapijos
seansais būtų galima laikyti ir
pastaruoju metu vis populiarėjančius
skaitytojų klubus, jų nariai kartu
skaito pasirinktas knygas ir
reguliariai susitinka padiskutuoti.
Biblioterapinės pakraipos skaitytojų
klubuose dėmesys skiriamas ne
knygos literatūrinei analizei, o jos
sukeltiems jausmams.
Tokį su kolege Daiva Janavičiene
esame įkūrusios ir Nacionalinėje
Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Pamenu, pirmąsyk susirinkusios
dalyvės balsuodamos nusprendė
drauge skaityti Vicki Myron ir Breto
Witterio knygą „Diujis. Katinas,
apvertęs pasaulį aukštyn kojom“,
kurią buvo pasiūliusi mano kolegė.
Nebuvau jos skaičiusi, tad ėmiausi
kartu su dalyvėmis. Tai tikrais
įvykiais paremta istorija apie
vienoje JAV esančios Ajovos valstijos
miestelio bibliotekoje priglaustą
katiną, kuris vėliau suvienijo vietos
bendruomenę ir suteikė daug gerų
emocijų. Skaitydama ją prisiminiau
kone visus gyvenime įsiminusius
katinus, ypač savo amžiną atilsį
mamos katytę Džiugę. Kai mama
jau sunkiai sirgo, Džiugė gulėdavo
jai ant krūtinės ir laižydavo veidą.
Dalindamasi savo įspūdžiais grupėje
taip susigraudinau... Ir supratau,
kad galbūt kažkas mamos mirties
istorijoje dar likę neišgedėta. Štai
pats tikriausias biblioterapijos
seansas.
Ką skaityti, kai...
...aplanko meilė?
Reikia tiesiog mylėti,
kam tos knygos...
Gal tuomet geriausia
rinktis poeziją – meilės
teikiamam laimės
jausmui įžodinti. Yra
daug lietuvių autorių
meilės lyrikos rinktinių,
man labiausiai patikusi
– Kęstučio Navako
sudaryta „Dar
penkios minutės nakties.
Lietuvių meilės lyrika“.
Įsimylėjusieji joje ras įvairios meilės
– tiek laimingos, tiek neišsakytos, net
pasmerktos – apdainavimų.

Galbūt saldžiai nuteiktų

ir Joanne Harris knyga
„Šokoladas“,

VAISTAI SIELAI spinduliuojanti meile

gyvenimui, padedanti
atrasti mažus, o ir
„Vaistai sielai“ – lentelė su tokiu užrašu kabėjo virš įėjimo į kambarį, ne tokius mažus
kuriame senovės Egipte saugotos faraono Ramzio II knygos. XIII amžiuje malonumus.
vienoje Kairo ligoninėje pacientams taikyta gydymą papildanti terapija –
buvo patariama skaityti Koraną, o XIX amžiuje anglų rašytojas Edwardas
Bulweris-Lyttonas viename iš savo romanų pateikė patarimų, kaip skaitant
knygas galima įveikti įvairias negalias: sergant sloga siūlyta rinktis O gal meilė yra tarsi
lengvus romanus, užklupus liūdesiui – nuotykinius, patiriant sukrėtimą apsėdimas – užvaldė
– biografijas, apėmus depresijai – mokslo veikalus, o atėjus finansinių ir nepaliko erdvės
išbandymų metui – poeziją. pačiai įsimylėjusiajai?
Apie tai, kokių ji kelia
Pirmojo pasaulinio karo metais medikai pastebėjo, kad sužeidimus grėsmių ir kaip atpažinti
besigydantys kareiviai dvasiškai atsigauna greičiau, jei skaito knygas. „nesveiką“ meilę, kalba
Pirmąsyk „biblioterapijos“ terminą 1916 metais pavartojo amerikietis Lena Andersson romane
dvasininkas Samuelis McChordas Crothersas. Straipsnyje jis teigė, kad „Estera. Romanas
skaitymas padeda sveikti po sunkių išgyvenimų, traumų, depresijos. apie meilę“. Išeitis?
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, JAV ir Didžiojoje Britanijoje Skaitytojos ją ras
biblioterapija pradėta taikyti ir prieglaudose, gydytojai skatindavo likimo paskutiniuose knygos puslapiuose.
nuskriaustuosius atsiversti knygą arba rengdavo skaitymo valandėles,
nes ne visi mokėjo skaityti. Biblioterapijos specialistus jungiančios
organizacijos atsirado XX amžiaus pirmojoje pusėje iš pradžių JAV, o
netrukus ir Didžiojoje Britanijoje.

Popierius – G Print® 100 g/m² 57

 Kaip
Tony
Lietuvos
patriotu
Antanu
tapo
„Toronte sninga. Bet ne taip ir smarkiai –
kieme kasti sniego nereikės, pakaks pašluoti.
Vilniuje rimčiau – sūnus atsiuntė nufilmavęs,
kaip anūkas rogutėmis nuo Tauro kalno lekia“,
– net ir kalbantis skaipu justi, kaip savo
namuose Toronte Antanas ŠILEIKA šypsosi.
Šešiasdešimt šešerių Kanados rašytojas,
žurnalistas, literatūros kritikas ruošiasi
į Vilnių ne tik pas kol kas vienintelį anūką
Feliksą – dalyvauja Vilniaus knygų mugėje, o
dėl Metų knygos titulo varžosi jo atsiminimai
„Basakojis bingo pranešėjas“.
Dalia MUSTEIKYTĖ
58
K
ol kalbamės, kartkartėmis fone pasigirsta
žingsniai ir moteriškas balsas. „Įsikūriau
Snaigės darbo erdvėje, nes čia ryšys geriausias.
Jei per daug kalbėsiu, ji mane išmes“, – juokiasi
žmonos menininkės valdose įsitaisęs Antanas Šileika.
Romantiška ir smagi pažinties istorija, išeivijos
lietuvius nuvedusi iki Paryžiaus, kur Snaigė išvyko
studijuoti, o universitetą baigęs Antanas mokėsi
prancūzų, dėstė anglų, dirbo literatūros žurnalo „Paris
Voices“ redakcijoje, suguldyti į knygą „Basakojis bingo
pranešėjas“. Joje tilpo ir emigrantų šeimoje gimusio
rašytojo vaikystės nuotykiai Toronto priemiestyje
Vestone, tapatybės paieškos, netikėčiausi jaunystės
darbai cheminių medžiagų, kontraceptikų gamyklose,
bingo salėje, pirmieji įspūdžiai iš Lietuvos, kur jau budo
nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos nuotaikos.
Tai – tarsi smagių, žaismingų, kartais iki graudulio
jautrių apsakymų rinkinys, nes, kaip sako pats autorius,
apsakymai jam yra natūraliausia žodžio išraiškos forma
– dėl to, kad kyla iš sakytinės tradicijos.
Popierius – G Print® 100 g/m²
 Kanados lietuvis
Antanas Šileika
visuomet garsėjo
pasakotojo talentu, o
istorijų išgalvoti jam
Irmanto Gelūno (15min.lt) nuotrauka

net nereikėjo: paties

vaikystės ir jaunystės
patirtys, išgyvenimai,
savęs paieškos – tokie
ryškūs, spalvingi,
smagūs. Jie ir sugulė
į atsiminimų knygą
„Basakojis bingo
pranešėjas“

Popierius – G Print® 100 g/m² 59

Iki pasirodant šiai, penktajai, knygai, Antano Šileikos
gyvenime buvo įdomių ir didelių darbų. Jis redagavo
Kanados literatūros žurnalą „Descant“, 1994-aisiais
išleido pirmąjį romaną „Dinner at the End of the World“,
pasakojantį apie pasaulinį klimato atšilimą, buvo
Humberio kolegijos Rašybos katedros vadovas. Antroji
knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ išversta į lietuvių kalbą ir
dalyvavo 2015-ųjų Metų knygos rinkimuose. Lietuviškai
išleisti ir romanai „Bronzinė moteris“ bei „Pogrindis“, šis
2011 metais įtrauktas į geriausių Kanados knygų šimtuką.
Šiųmetėje knygų mugėje Antanas Šileika pristato naują
savo darbą apie tarpukario Kauną „Laikinai jūsų“.
Ką jums reiškia būti nominuotam Metų knygos
rinkimuose?
Didžiausią garbę. Juolab – jau antrą kartą! Sakyčiau, šiek
tiek nustebino, nes paprastai ten, kur rašytojas semiasi
įkvėpimo, jo knygos nelabai patinka. Pavyzdžiui, autorius,
rašantis apie Prancūziją, patiems prancūzams dažnai
neatrodo įdomus. Bet patyriau, kad lietuviai ne tik skaito –
ir maloniai priima šitas knygas.
Kaip kilo mintis atsiminimus sudėti į knygą „Basakojis
bingo pranešėjas“?
Pradėjau romaną apie tarpukario Kauną ir ilgai užtrukau,
daugsyk perrašiau, mano redaktorius buvo užsiėmęs, todėl
tekdavo jo laukti. Būdavo, atiduodu tekstą ir kokį mėnesį
neturiu ką veikti. Atsitiktinai literatūros festivalyje drauge
prisėdome su kitu pažįstamu redaktoriumi Jacku Davidu.
Geriame koktelius ir aš, kaip įprastai, po antros taurės arba
dviejų puodelių kavos pradedu kalbėti, juokinti kompaniją.
Galiausiai jis man sako: „Nustok kalbėti, pradėk rašyt.“
Pradėjau ir taip lengvai ėjosi! Juk viskas, apie ką rašiau,
– labai artima, nėra ypatingų literatūrinių įmantrybių
– tiesiog pasakojimas. Parašiau greičiau nei jau pradėtą
romaną.
Sprendžiant iš knygų, vaikystėje ir jaunystėje teko
klausyti griežto tėvo?
Tėvas buvo gal ne tiek griežtas, kiek baisiai, taip naiviai
egocentriškas. Jis žinojo, ką visi, ypač – jo vaikai, turėtų
daryti. Tie, kurie nesielgė taip, kaip jis norėjo, buvo
laikomi durniais arba ko nors nesugebančiais. Užtat mama
sakydavo: „Kai tėvas mirs, Dievui bus blogai.“ Pamenu,
paauglys sergu, guliu lovoje, tėvas ateina ir sako: „Išgerk
serbentų arbatos, pasveiksi.“ – „Ne, nenoriu, negaliu,
man bloga.“ – „Imk, gerk, imk, sakau.“ Tai galėdavo
tęstis ištisą dieną. Jaunystėje vesdavo iš proto, bet po
tėvo mirties prisiminus pasidarydavo juokinga. Ėmiau
pastebėti, kad jis turėjo labai gerą kaimišką humoro
jausmą. Manydavo, jog turi ne tik pavaišinti atėjusį svečią,
bet ir pajuokauti. O pats nuėjęs į svečius, – buvo skūpus,
todėl labiau patikdavo pas ką nors išgerti degtinės, nei
vaišinti sava, – stengdavosi linksminti šeimininką.
Štai iš kur tos žaismingos jūsų surašytos istorijos!
Mes nuo tų istorijų bėgom – taip jos buvo atsibodusios.
60
Tėvai koks šimtas kilometrų nuo namų nusipirko sklypą
ir savaitgaliais statė vasarnamį, mes, visi trys vaikai,
turėjome prisidėti. Aš dar buvau mažas, todėl daugiau
darbų teko broliams, bet važiuoti su visais reikėdavo.
Vasarnamis – gražioje vietoje, prie didžiulio ežero su
smėlio kopomis, dėl to priminė Palangą, aplink buvo
įsikūrę daug lietuvių, todėl bandydavau pabėgti pas
draugus. Sulaikydavo tėvo „niekur neisi, kol nenupjausi
trijų medžių“. Arba liepdavo du kelmus iškasti. Kuris
penkiolikmetis būtų laimingas? Bet dabar pagalvoju,
kad juokingas buvo ne tik tėvas – ir aš, tuo laiku viskuo
nepatenkintas paauglys. Tad istorija, kai susiduria du
juokingi žmonės, negali būti nejuokinga.
Jūsų mamai, spėju, tai nebuvo itin juokinga?
Mamos visada kenčia. Manoji buvo chemikė,
Kanadoje dirbo narkotinių medžiagų tyrėja. Tėvas, iki
emigruodamas, buvo policininkas, atvykęs čia dirbo
statybose, o jos tais laikais būdavo labiau sezoninė veikla:
vasarą pajamos labai geros, žiemą – prastos. Todėl mamos
uždarbis valdiškoje tarnyboje buvo stabilus ir labai svarbus
mūsų namuose. Kaip ir jos tvarka. Tačiau tėvui atrodė, kad
pagrindinis namų karalius yra jis. Kelionė iki vasarnamio
trukdavo mažiau nei dvi valandas, bet visą kelią be
sustojimo mama galėdavo jį barti. Nepaisant visko, jie
kartu prabuvo iki pat gyvenimo galo.
Namuose kalbėdavotės ir bardavotės lietuviškai?
Mūsų karta – įdomi, nes lietuviškai kalbėdavomės tik su
tėvais. Su broliais – dešimčia ir šešeriais metais vyresniais
Audriumi bei Juliumi – prie to paties stalo šnekėdavomės
angliškai. Negirdėjau, kad mūsų bendraamžiai broliai ir
seserys tarpusavyje būtų bendravę lietuviškai. Čia toks
asimiliacijos momentas, kai atrodė, kad tikras pasaulis –
draugai, mokykla, televizija – šneka angliškai. Lietuvių
– senovinė tėvų, bažnyčios, šeštadieninės mokyklos
kalba. Maždaug kaip lotynų, kuri vartojama oficialiais
momentais.
Šeštadieninė mokykla atrodė tikra kančia. Kadangi namai
buvo priemiestyje, kaimynystėje gyvenančių vaikų tėvai
mus veždavo paeiliui. Ir kai ateidavo eilė vežti maniškiui,
jis stengdavosi visus palinksminti: „Na, palinksniuokim!“
Įsivaizduokit, dvylikamečiai ir taip nenoromis važiuoja
į lietuvišką mokyklą, o čia dar – „Palinksniuokim“...
Būdavo baisu. Vėliau, kai truputį paaugome, į mokyklą
nukakdavome savarankiškai, tada stengdavomės bent
truputėlį pavėluoti. Klasėje mūsų laukdavo vargšai
emigrantai – inteligentai iš Lietuvos, mūsų mokytojai,
vilkintys senus kostiumus su naftalino kvapu. Jie stovėdavo
prieš mus ir pasakodavo apie garbingą Lietuvos istoriją,
o vaikai mėtydavo vieni į kitus popierėlius, lėktuvėlius,
šnekėdavosi. Klasėje būdavo linksma, bet iki šios dienos dėl
to gailiuosi, nes vis dar yra problema: viduryje žodžio ilgasis
ar trumpasis balsis, o kur – nosinė raidė? Juk visas dienas
sugadinau neklausydamas mokytojų.
Popierius – G Print® 100 g/m²
 1958-ieji. Broliai
Šileikos – Audrius,
Julius ir Antanas –
per Kalėdas

1958-ieji. Vasarą
paplūdimyje su vyriausiu
1965-ieji, kai tautiniai šokiai ir viskas, kas susiję broliu Audriumi, mama ir
su lietuvybe, atrodė tikras košmaras, tėvų ir kitų teta. Antanas įsitaisęs ant
vyresniųjų reikalas. Antanas stovi dešinėje automobilio
Nuotraukos iš asmeninio albumo

Šileikų šeima 1993-iaisiais: Snaigė,

Antanas ir jų sūnūs Dainius bei Gintaras

Tėvo gimtadienis prieš

daugybę metų. Jaunėlis
Antanas stovi šalia
sukaktuvininko

Popierius – G Print® 100 g/m² 61


Smagiai aprašote, koks košmaras
būdavo tautiniai šokiai, kostiumai.
Kadangi buvau jūrų skautas, lankiau
skautų šokių grupę, aukštesnio lygio
tautinių šokių grupė buvo lietuviškoje
mokykloje, dar kita – vasaros
stovykloje. To man paprasčiausiai
buvo per daug. Aštuoniolikos ar
devyniolikos su šokiais išvažiavome
į Vakarų Europą – smagu. Be to, tuo
laiku ne visada būdavo leidžiama
apkabinti mergaitę, o per tautinius
šokius – ir vieną, ir kitą, ir trečią.
Vienas malonumas. Bet kai buvau
penkiolikos, tas būrelis atrodė baisi
kančia. 1968-ieji, pats hipių judėjimo
pakilimas: meilė, „The Beatles“, o čia
– lietuviškumas, tėvų prisiminimai,
tradicijos. Kaip apsirengus tautinį
kostiumą pasirodyti draugams?
62
Berniukams tai dar kentėtina, o
mergaitėms?.. Tuo metu kiti vaikšto
su tamsiais akiniais ir klausosi Janis
Joplin.
Kas turėjo nutikti, kad, pasibaigus
paauglystės protestams, pirmame
Toronto universiteto kurse tapote
tikru Lietuvos fanatiku?
Iki tol mes lietuviškais vardais
nesivadinome, rinkomės įvairius
anglicizmus. Aš, pavyzdžiui, buvau
Tony. Tuomet iš Jungtinių Valstijų
atvažiavo tautiškai nusiteikę draugai
ir jiems pasirodė juokinga, kad
universitete visi į mane kreipiasi
„Hey, Tony“. Tada ir nutariau,
kad Tony miręs, būsiu tik Antanas!
Išgirdęs „Tony!“ nebeatsigręždavau.
Tą momentą galėčiau pavadinti tam
tikru gyvenimo lūžiu.
Ką tik pasirodęs Antano
Šileikos šnipų romanas
„Laikinai jūsų“ pasakoja
apie tarpukario Lietuvą,
kai sostine tapo Kaunas,
o meilės ir valstybės
reikalai buvo tvarkomi
garsiuosiuose jo
restoranuose ir kavinėse.
Ši knyga pristatoma kaip
lietuviškojo Džeimso
Bondo istorija
Kanadiečiams tekdavo aiškintis, ką
reiškia tas Antanas?
Su žmona žinome, kad jei nuėję į
kokį nors baliuką prisistatysime
kaip Antanas ir Snaigė, su mumis
niekas nesikalbės, nes bus per sunku
atsiminti vardus. Aš visiems paskaitau
trumpą paskaitėlę: „Žinote muzikantą
Santaną? Iš vardo pradžios paimkite
„s“ ir perkelkite į galą. Gausite
„Antanas“.“ Snaigei sunkiau.
Sūnūs Dainius ir Gintaras lietuviškai
Marko Rayneso Robertso nuotrauka
išmoko iš jūsų?
Namuose tarpusavyje būtume
bendravę angliškai, taip mums
būtų buvę paprasčiau ir laisviau, bet
matydami, kad sūnūs taip neišmoks
lietuvių kalbos, prisiekėme jų
akivaizdoje kalbėtis tik lietuviškai.
Nuo pat kūdikystės kas vakarą jiems
Popierius – G Print® 100 g/m²
skaitydavome knygas. Taip, galima
sakyti, kartu kalbos pramokome.
Vaikams augant, pasakų žodynas
tapo sudėtingesnis, pavyzdžiui,
skaitau skaitau, o jau kokių penkerių
ar šešerių Dainius klausia: „Kas yra
titnagas?“ Vakaras, abu su žmona
pavargę, norime, kad vaikai greičiau
užmigtų ir patys galėtume ilsėtis, imti
žodyno visai nesinori... Bet – reikia.
Kai džiaugdavausi, kad vaikus
išmokėme kalbos, vyresnis brolis
juokdavosi, kad tai – labiau senelių
nuopelnas. Išties dienomis jie daug
laiko praleisdavo su mūsų tėvais.
Jūsų akyse ir įvyko didieji politiniai
Lietuvos pokyčiai?
Pirmąsyk joje buvau, regis,
1975 metais. Tada turėjau problemų
dėl vizos. Giminės iš Šiaulių kasdien
eidavo manęs laukti į Vilniaus
geležinkelio stotį. Laukė ištisą
savaitę, nesulaukė, grįžo į Šiaulius,
tik tada mane įleido į šalį. Tąkart
mažai ką supratau, buvau pirmasis,
kuris grįžo į šeimą, pamatė gimines
po karo, o nuo jo pabaigos jau buvo
praėję trisdešimt metų. Daugiausia
laiko mes praleidome prie stalo.
1987-aisiais Vilniuje buvo rengiami
lituanistikos kursai emigrantų
vaikams, su Snaige mėnesį juose
išbuvome. Gorbačiovas jau pradėjęs
valdyti Sovietų Sąjungą, buvo pati senų
laikų pabaiga. Bet kai vėliau pamačiau
vaizdo įrašą iš tos pačios vasaros
pabaigoje vykusio antisovietinio
mitingo prie Adomo Mickevičiaus
paminklo Vilniuje, supratau, kad
viskas – pasaulis keičiasi. Tada
puolėme kaip tik galėdami padėti
Lietuvai atsikratyti senosios tvarkos.
Nors ir burbėjau, kad reikia mokytis
tautinių šokių ir kalbos, bet vis dėlto
turiu pripažinti, jog tą darydami tėvai
mūsų kartą tarsi užprogramavo,
pavertė lyg kokiais slaptaisiais
agentais, ir atėjus laikui mes
pajudėjome. Kanadoje važinėjau po
mitingus ir raginau visus atsibusti,
rašiau į žurnalus, kad žmonės žinotų,
kas vyksta Lietuvoje, teko kalbėti
per radiją. Pamenu, kai dirbau
Popierius – G Print® 100 g/m²
dėstytoju kolegijoje, mano telefonas
skambėdavo po trisdešimt kartų
per dieną. Buvo keistų ir įdomių
momentų. Pavyzdžiui, skambinau
savo pažįstamui į Paryžių, prašiau
atskambinti iš saugaus telefono, kad
galėčiau pasiteirauti: jei gautume
ginklų, kaip juos saugiai pervežti į
Lietuvą. Aišku, to neprireikė, bet pats
faktas rodo, kokie buvome užsidegę.
Buvo laikas, kai visur nešiojausi
pasą, kad prireikus galėčiau eiti ko
nors perduoti į Kanados radiją ir
televiziją ar vykti į oro uostą ir skristi.
Žinoma, nebuvau toks svarbus, kad
mane kas nors kur būtų siuntęs,
toks pasiruošimas dabar atrodo kiek
perdėtas. Bet tas laikas buvo tikrai
labai įdomus ir jaudinantis.
Buvo keistų ir įdomių
momentų. Pavyzdžiui,
skambinau savo
pažįstamui į Paryžių,
prašiau atskambinti iš
saugaus telefono, kad
galėčiau pasiteirauti:
jei gautume ginklų,
kaip juos saugiai
pervežti į Lietuvą.
Kas skatina toliau rašyti apie
Lietuvą, gilintis į, pavyzdžiui,
prieštaringai vertinamo poeto Kosto
Kubilinsko istoriją? Nostalgija?
Nostalgija – kaip sloga. Ji labai greitai
praeina. Tiems, kurie gyveno tik savo
tėvų nostalgija, pakako vieną kartą
nuvykti į Lietuvą. Mus su ja sieja ne
nostalgija, o pareiga, domėjimasis
istorija, nes Lietuva visuomet atrodė
labai dramatiška šalis, ten tiek visko
vyko. Jau trejus ar ketverius metus
važiuoju į Lynežerį netoli Marcinkonių,
prie Baltarusijos sienos, nes tenai
mokytojavo Kostas Kubilinskas.
Medžiagos radote ir senų knygų
knygyne prie Halės turgaus?
Būdavo, nueinu į puikią mažą
kepyklą turguje, iškart po dešine
nuo centrinių laiptų, išgeriu kavos,
suvalgau kanelę – gaunu energijos
kokias keturiasdešimt minučių
raustis tamsiame dulkėtame
knygyne. Radau Rašytojų sąjungos
protokolų nuo maždaug 1947 iki
1958 metų, nusipirkau knygą gal
už pusantro euro, o joje užfiksuoti
faktai, kaip Kubilinskas krito, kilo...
Jokiam kitam žmogui žemėje tos
knygos neprireiktų, o man ji – kaip
stebuklas.
Rašydamas apie kitus žmones
atidžiai tikrinate faktus, o kaip jūsų
„Basakojį bingo pranešėją“ įvertino
savi – šeima, apie kurią rašote?
Broliams juodraščių nerodžiau. Tik
pasakiau: „Sužinosite naujienų!“ Mes
vienas kitą vis dar per dantį traukiam,
užtat sukluso: „Tas mažiukas turės
progą atsikeršyti už visą vaikystę.“
Kanadoje knygą pristačiau kaip tik
toje lietuvių namuose esančioje
salėje, kur dirbau bingo pranešėju.
Suėjo maždaug du–trys šimtai
žmonių. Skaičiau pirmą apsakymą
apie savo brolius. Galvojau: jei puls,
susirinkusieji apgins. Bet juokėsi visi.
Su broliais galima elgtis berniukiškai
ir kumštelėti į petį, o gyvenimas su
žmona jau kitoks – kultūringesnis.
Ji būna pirmoji mano vertintoja,
skaitė ir atsiminimų rankraštį. Kai
kuriuos momentus pataisiau, nes
rašant berniukišku stiliumi nelengva
atskleisti kai kurias labai romantiškas
akimirkas. Pavyzdžiui, kai mergina
išvyksta studijuoti į Paryžių, o tu
negali jos paleisti, nes pradings...
Rašote angliškai. Koks jausmas
paimti savo knygą lietuvių kalba?
Bendradarbiauju su vertėjais, man
labai įdomu skaityti, kas išeina
lietuviškai, nes rašydamas tam
tikrą atmosferą bandau kurti pagal
angliškas žanro taisykles. Prieš
skaitydamas nežinau, ar lietuviai
pagaus tą dvasią, kurią noriu
perteikti. Ankstesnėse knygose tai
pavykdavo.
63
 Kaip
ponas
Giedriaus SAVICKO (38) pastarojo meto atradimai –
imti knygas iš bibliotekos, o jas skaityti autobuse
ar traukinyje. „Paduoda knygą ir veža. Gyveni kaip
ponas“, – kvatoja aktorius.
Įsimintiniausia vaikystės knyga?
Su smulkiausiomis detalėmis atsimenu
pirmą knygą, kurią pasiėmiau iš
bibliotekos, – pasaką, kaip gaidelis išmušė
vištelei akelę.
Paskui jau nėrėte į istorijas apie
indėnus?
Tie trys mėlyni Karlo May „Vinetu“
tomai buvo kažkas neapsakomo. Iki šiol
bėgdamas vis prisimenu, kad iš pradžių
reikia viena koja stipriau bėgti, o kitą taupyti,
paskui – atvirkščiai. Liselotte Welskopf-
Henrich „Harka“ manęs taip nesužavėjo.
Labai ilgai patiko skaityti pasakas.
Paauglystėje, be abejo, buvo perskaitytas
Jerome’o Davido Salingerio romanas
„Rugiuose prie bedugnės“. Jis man iki šiol
daro įspūdį. Ypač kai įsivaizduoji, kad
„Rugiuose prie bedugnės“ Salingeris rašė
ant tanko, – kaip JAV armijos eilinis buvo
išsiųstas į Antrojo pasaulinio karo frontą
Europoje. Esu šio rašytojo gerbėjas, man
geriausias jo kūrinys – apysaka „Franė ir
Vyginto Skaraičio nuotrauka
Zujis“. Skaičiau daugybę kartų – tiesiog
stebuklinga knyga.
Kokios knygos mena studijų
laiką?
Studijų metais nebuvo laiko skaityti,
nors tada atradau Charlesą Bukowskį ir
Kurtą Vonnegutą. Bandžiau ir filosofinius
veikalus liesti, bet jie man nepatiko. Ir
P
radėjau dažniau važinėti autobusais, dabar nemėgstu... Tos knygos labai gerai
troleibusais, o iš Naujosios Vilnios, kur parašytos, kaip savotiški receptai, bet
dabar gyvenu, miesto centrą galima man neišeina tie patiekalai, ir viskas. Po
pasiekti ir traukiniu. Ten daug žmonių studijų buvo periodas, kai labiau traukė
važiuodami skaito knygas. bohemiškas gyvenimas, o ne knygų
64
skaitymas. Nors tuo linksmybių metu didelį
įspūdį padarė Axelio Munthe „Knyga
apie San Mikelę“. O kai nustojau vartoti
alkoholį, atėjo metas knygoms – kaip
po bėgimo reikėjo susigrąžinti jėgas ir
pamaitinti protą, tad puoliau skaityti viską.
Koks rašytojas buvo taip
užkabinęs, kad vieną po kitos
prarijote visas jo knygas?
Visada laukiu naujų Michailo Šiškino knygų
– man labai patiko „Veneros plaukas“ ir
„Laiškų knyga“. Kadaise skaičiau daug
Haruki Murakami. Buvau sėdęs ant Jo
Nesbø. Kažkas teatre pagyrė, nutariau pats
įsitikinti, ar tiesa. Ir ką? Viską, kas tuo metu
buvo išleista, perskaičiau. Jei knyga patinka,
mėgstu bandyti perprasti jos populiarumo
paslaptį. Kodėl visiems patinka Nesbø?
Todėl, kad pagrindinis herojus Haris Hūlė
turi daug minusų, bet jie netrukdo laimėti.
Jis mėgsta ir atsigerti, ir pramiegoti, ir
pavėluoti... Juk dažnas turi tokių trūkumų, tad
skaitymas apie tokį herojų pakelia dvasiškai:
jei jam pavyko, pavyks ir man.
Iš lietuvių autorių vienu ypu perskaičiau
visas Romualdo Granausko knygas. Tie,
kas pradeda kalbėti, kaip nori grįžti į
sovietinius laikus, tegul paskaito – noras
praeis.
Kas dabar namuose guli po
ranka?
Noriu įveikti Hannah Arendt knygą
„Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie
blogio banalumą“ apie holokaustą,
ir ne tik. Prieš tai perskaičiau Louiso-
Ferdinando Céline’o romaną „Kelionė į
nakties pakraštį“ apie karą. Jaučiu, kad
jau pavargau nuo knygų apie blogį, norisi
atsiversti apie Rudnosiuką...
Visuomet namuose guli Sigito Gedos
dienoraščių knyga, kai kyla noras, pasiimu
ir šiek tiek pasiskaitau. Turime Šventąjį Raštą
– ir lietuviškai, ir lenkiškai. Aš ne kiekvieną
rytą, bet žmona kasryt perskaito pastraipą.
Biblijoje yra labai daug gerų dalykų.
Visiems patarčiau perskaityti knygą, kurią
neseniai gavau dovanų iš Leonido Donskio
našlės Jolantos, – jo parašytą pilietinio
ugdymo vadovėlį dešimtai klasei.
Lieka tiek daug neperskaitytų knygų ir
autorių, kurių nesiimi, nes atrodo per
sunkūs. Tarkim, Thomas Mannas. Nidoje vis
girdėti jo vardas, o kai pasidomi, kas yra
skaitęs romanus, pasirodo – niekas. Reikia
pabandyti įveikti.
Popierius – G Print® 100 g/m²
 Ilgai, sveikai
ir laimingai

10 žingsnių, Priimkite
kurie savo
pagerins partnerį su
jūsų trūkumais!
regėjimą

Kodėl kartais Kryptingas

verta neplauti mokymasis
rankų? galingesnis
už talentą
Apie mitybos, miego,
judėjimo ir gerų
santykių įtaką sveikatai
 Iš po
skverno
Dažnas dar prisimena laikus, kai net knygos buvo deficitas. Jei tuomet
nepavykdavo užmegzti artimos draugystės su pardavėja, kuri iš po
prekystalio galėtų ištraukti trokštamą romaną, tekdavo leistis į tikrą
jo medžioklę – apeiti atokius Vilniaus knygynus ar... rinkti makulatūrą.
Dviejų populiarių leidinių apie Vilnių autorius, miesto tyrinėtoju save
vadinantis Darius POCEVIČIUS puikiai pamena, kaip, paauglystėje
perskaitęs penkias knygas apie Harką, blaškėsi ieškodamas, kur rasti
šeštąją. „Galų gale ją paskolino draugas“, – nusijuokia.
Irma LAUŽIKAITĖ

66 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²

 Epochos dvasią perteikia užrašas
po šia archyve saugoma 1954-ųjų
fotografija: „Vilniaus knygyno nr. 12
pardavėja D. Mindenienė pirkėjui
P. Kavaliauskui rodo Lenino raštus“

Judelio Kacenbergo ir L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotraukos

Tikras antplūdis į Vilniaus centrinio

knygyno atidarymo iškilmes
tuometiniame Stalino (dabar –
Gedimino) prospekte, 1952-ieji

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 67


Prie Vilniaus
„Draugystės“
knygyno vitrinos,
1967-ieji
1965
-aisiais pradėtos
leisti „Drąsiųjų
kelių“ serijos knygos
buvo tiesiog graibstomos, per
metus jų pasirodydavo nuo penkių
iki dešimties, iš viso išleistos 162.
Neįtikėtina, bet anuomet vienas
mano kolega buvo surinkęs visas.
Išrikiuoti kuo daugiau „Drąsiųjų
kelių“ knygų namų bibliotekoje buvo
ir prestižo reikalas. Po dvidešimties
metų pradėtos leisti Pasaulinės
literatūros bibliotekos tomai taip pat
dažniau buvo buto puošmena, o ne
68
tenkino klasikinių knygų troškulį“,
– mano Darius Pocevičius, solidžių
pažintinių leidinių „100 istorinių
Vilniaus reliktų“ ir „Istoriniai
Vilniaus reliktai 1944–1990. I dalis“
autorius. Dabar spaudai rengiamoje
antrojoje pastarosios knygos dalyje
jis pasakos ir apie tai, kokios leidyklos
bei knygynai veikė sovietinės Lietuvos
sostinėje ir kokias knygas medžiojo to
meto skaitytojai.
Šimtatūkstantiniai tiražai.
Sovietmečiu Lietuvoje per metus
Mariaus Baranausko, A. Staišio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) ir Sauliaus Vasiliausko nuotraukos
būdavo išleidžiama 2–2,5 tūkstančio
naujų knygų ir brošiūrų, nemenką jų
dalį sudarė ideologinė ir specialioji
literatūra. Tačiau populiarios knygos
buvo spausdinamos didžiuliais
tiražais. Kultinis amerikiečių rašytojo
Jerome’o Davido Salingerio romanas
„Rugiuose prie bedugnės“ išleistas
1966-aisiais, jo tiražas pakartotas
po ketverių ir po dvidešimties
metų, iš viso išspausdinta
115 000 egzempliorių ir vis tiek knyga
buvo nelengvai gaunama! Latvių
seksologo Janio Zalyčio knygos
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
„Meilės vardu“, pasirodžiusios
1984-aisiais ir kitąmet pakartotos,
tiražas siekė 170 000 egzempliorių,
bet jos nebuvo įmanoma įsigyti.
„Mes jau nesistebime, jei 15 ar
25 tūkstančių egzempliorių tiražu
išleistos knygos po poros savaičių
negalime gauti knygynuose.
Žiūrime kaip į savaime suprantamą
reiškinį. Mes žinome, kad
tarybinės santvarkos sąlygomis
tai yra normalus reiškinys“, – dar
1961 metais žurnale „Naujos knygos“
tvirtino tuometis leidyklos „Vaga“
direktorius Jonas Čekys.
„Ir toks „normalus reiškinys“ gyvavo
tris dešimtmečius, – šypteli Darius
Pocevičius. – Populiarių knygų stoką
aštuntajame dešimtmetyje mėginta
pateisinti miesčionišku požiūriu,
skatinusiu betikslį jų kaupimą.
To meto spaudoje ne kartą buvo
pašiepiami žmonės, besipuikuojantys
knygomis kaip buto interjero
puošybos elementais.“ Žurnale
„Naujos knygos“ jis aptiko to laiko
dvasią perteikiančią istoriją: žmona
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
knygyne negavo knygos, apie kurią
visi kalbėjo, ir skundėsi vyrui, kad
dabar nebegalės pasikviesti svečių:
„Visi knygą turi, o mes ne, lyg ne
inteligentai būtume. Sarmata!“
Kai vyrui pagaliau pavyko parnešti
deficitinę knygą, tiesa, jau skaitytą,
vietoj padėkos sulaukė priešingos
reakcijos: „Ką?! Kaip sena knyga
atrodys naujoje sekcijoje? Kur tavo
galva?“
Bet gal nevertėtų domėjimosi
knygomis suversti tik miesčioniškam
norui suformuoti gražią lentyną
svetainėje? „Juk iš knygynų
greitai dingdavo ir visiškai
„neinteligentiškos“, tai yra interjerui
netinkančios, knygos be ryškių
ir puošnių viršelių“, – pažymi
Darius Pocevičius. 1974 metais
žurnale „Kultūros barai“ buvo
teigiama, jog, pagal sociologinės
apklausos duomenis, skaitymas –
populiariausias laisvalaikio leidimo
būdas, lenkiantis (smarkiai!)
televizoriaus spoksojimą ar teatrų
lankymą.
Tiesiog pavyzdinis:
„Politinės knygos“
knygynas Vilniuje,
1962-ieji
Darius
POCEVIČIUS
„Mano knygos skatina ne užsidaryti
namuose, o išeiti pasivaikščioti“,
– sako Vilnių tyrinėjantis ir savo
atradimais besidalijantis Darius
Pocevičius (50). Pagal išsilavinimą
jis – ekonomistas, prieš dvidešimtmetį
atsisakė didelės įmonės rinkodaros
vadovo posto dėl aistros literatūrai,
išleido prozos ir poezijos bei
literatūros kritikos rinktines. Dabar
dirba leidykloje „Kitos knygos“.
Bestseleriais tapusių knygų apie
Vilnių pradžia – Laisvojo universiteto
(LUNI) ekskursijos, jų metu Darius
Pocevičius ir suprato, kad apie
miestą, kuriame gyvena daugybę
metų, negali išsamiai papasakoti:
„Mane šis supratimas paskatino
tapti miesto tyrinėtoju. Tai – visame
pasaulyje populiari subkultūra.
Tiesa, svetur miesto tyrinėtojais save
vadinančių žmonių specializacija
siauresnė, jų tikslas – viešai
neprieinami, apleisti objektai. Ir
aš nuo to pradėjau, tačiau mane
atradimai paskatino pradėti domėtis
plačiau, pabandyti išsiaiškinti, kokių
įdomybių slepiasi mieste ir kodėl
miestas yra toks, koks yra.“
69

Už makulatūrą. „Paprasčiausias
būdas gauti deficitinę knygą buvo
užsisakyti iš numatomų išleisti
knygų katalogo ir laukti, kada ji
pasieks namus. Tačiau tai galėdavo
užtrukti ir visus metus, – to
laikmečio knygų pasaulio ypatumus
primena Darius Pocevičius. – Arba
reikėdavo vis užsukti į knygyną
tikintis, kad nusišypsos sėkmė ir
70
preliudija. Eksperimentas „Makulatūra
mainais už grožinę literatūrą“
prasidėjo tų metų liepą ir truko metus.
Reikėjo surinkti 20 kilogramų seno
popieriaus, pristatyti į supirkimo
punktą ir tada buvo galima pasirinkti
knygą iš sąrašo.
Per pirmąjį akcijos pusmetį vilniečiai
atsikratė 400 tonų makulatūros ir
įsigijo 20 tūkstančių knygų. Vajus
buvo pripažintas sėkmingu ir
pratęstas neribotam laikui.“ Kokių
knygų taip buvo įmanoma įsigyti?
Pavyzdžiui, 1980-aisiais galėjai
rinktis Harriet Beecher Stowe „Dėdės
Tomo trobelę“, Nikolajaus Panovo
„Miglos“ bocmanas. Vandenyno
platybėse“, Henry Riderio
Haggardo „Montesumos dukterį“
ar Jameso Fenimore’o Cooperio
Aleksandro Krištaponio ir Onos Pajėdaitės (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotraukos
„Locmaną“. Aktyviausiais antrinių
žaliavų rinkėjais tapo paaugliai
ir spekuliantai, jie pirko knygas
dideliais kiekiais ir vėliau pardavinėjo
iš po skverno.
Lyg inkstai taukuose. 1964-aisiais
laikraščiuose pasirodė žinia, kad prieš
trejus metus 30 000 egzempliorių
tiražu Lietuvoje pasirodžiusi Justino
Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri
juokėsi“ pasiekė neregėtą viršūnę
– jos tiražas, įskaitant vertimus
į draugiškų sovietinių respublikų
kalbas, pasiekė milijoną. Milžiniškais
tiražais didžiavosi ir Juozas Baltušis
Vienas mylimiausių – dienoraštyje jis brūkštelėjo „iš dyko
sovietmečio rašytojų
buvimo“ pamėginęs suskaičiuoti
Juozas Baltušis visoje
Lietuvoje buvo savo knygas ir, „pasirodo, mano
sutinkamas lyg scenos knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių,
žvaigždė, 1971-ieji
baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų,
uzbekų, lenkų kalbomis bendras
tiražas jau prašoko pusantro milijono,
o tiksliai – 1 525 800 egzempliorių.
pavyks jo duris praverti tą dieną, kai Neblogai, ką?“
trokštama knyga bus į jį pristatyta.“ O koks atlygis už knygas įkrisdavo į
autorių kišenes? Literatūros kritikas
Knygų deficitas išprovokavo akciją
Valentinas Sventickas per pokalbį
– grožinė literatūra mainais už...
Dariui Pocevičiui užsiminė, kad už
makulatūrą. „1975-ųjų balandį
storą, dideliu tiražu pasirodžiusį
„Vakarinės naujienos“ prapliupo
serija skelbimų, raginančių rinkti romaną išeidavo automobilis.
makulatūrą, – dėsto Darius Pocevičius. Paslaptys atskleistos ir tuometinio
– Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo Rašytojų sąjungos valdybos
makulatūros keitimo į literatūrą pirmininko Alfonso Bieliausko
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
prisiminimų penkiatomyje „Abipus
Rubikono“: į šią knygą jis sudėjo
kadaise iš žiniaraščių į užrašų knygelę
persirašytus rašytojų honorarus,
gautus per penkerius metus, – nuo
1967 iki 1971-ųjų. Per penkmetį
statistinis asmuo uždirbdavo
vidutiniškai 7200 rublių (per mėnesį –
120), o sąrašo lyderis poetas Eduardas
Mieželaitis per tą patį laiką dešimt
kartų daugiau – 78 527 rublius.

„Rašytojų, kurių honorarai bent

du kartus viršijo vidutinį darbo
užmokestį, buvo galima priskaičiuoti
per šimtą“, – sako Darius Pocevičius.
Ir tai – tik atlygis, kuris šiems
kūrėjams buvo pervestas į sąskaitas
iš Lietuvos leidyklų, Kino studijos,
teatrų, tačiau neįtrauktos sumos,
pasiekusios už vertimus į kitas
sovietinių respublikų kalbas. Beje,
Alfonso Bieliausko knygelėje
šie skaičiavimai atsirado dėl to,
kad kolegos skundėsi per mažais
atlygiais, kurie nė iš tolo negalėjo
prilygti gaunamiems maskviškių.

„Buvau girdėjęs ne vieną pasakojimą, Poetas Justinas

kaip gerai rašytojai gyveno Marcinkevičius
sovietmečiu, tačiau, nepaisant to, savo namuose prie
knygų lentynos,
sumos pritrenkė, – prisipažįsta 1981-ieji
tyrinėtojas. – O daugelis rašytojų
dar dirbdavo leidyklose, žurnalų ar
nepanoro keltis „atgal į kaimą“, kiek
laikraščių redakcijose ir gaudavo
vėliau pasistatė kooperatinį butą
algą. Be to, verta paminėti, kad Kas uždirbo Druskininkuose“, – pasakoja Darius
rašytojams buvo statomi specialūs
daugiabučiai, Vilniuje jų – trys.
daugiausia? Pocevičius.

Butai šiuose namuose nepriminė to Atlygiu negalėjo skųstis ir vertėjai.

meto standartinių, jie buvo kur kas
erdvesni, su darbo kambariais.“
Ne vienas rašytojas vasaras leido
sodybose – septintojo–aštuntojo
dešimtmečių sandūroje kilo tikra
bėgimo nuo civilizacijos mada:
Alfonsas Bieliauskas įsirengė
vasarnamį Lakajos kaime (didžiulio
pasisekimo sulaukė jo romanas
„Rožės žydi raudonai“), gamtos
prieglobstyje įkvėpimo ieškojo
Jonas Avyžius, Alfonsas Maldonis,
Eduardas Mieželaitis, Juozas
Baltušis ir kiti sovietinės literatūros
asai. „Tik Justinas Marcinkevičius
Eduardas Mieželaitis – 78 527 rubliai
Justinas Marcinkevičius – 64 469 rubliai
Jonas Avyžius – 63 150 rublių
Juozas Baltušis – 46 312 rublių
Icchokas Meras – 41 801 rublis
Mykolas Sluckis – 40 673 rubliai
Aleksys Churginas – 34 740 rublių
Ieva Simonaitytė – 31 800 rublių
Kazys Saja – 31 071 rublis
Violeta Palčinskaitė – 27 912 rublių
Duomenys pateikiami iš Alfonso Bieliausko
prisiminimų knygos „Abipus Rubikono“,
tokius honorarus rašytojai gavo per
penkerius metus – nuo 1967 iki 1971-ųjų –
iš Lietuvos leidyklų, Kino studijos ar teatrų.
Tarkim, jei išversdavo porą „Drąsiųjų
kelių“ serijos romanų, volga dar
neišeidavo, bet už atlygį jau galėdavo
nusipirkti žiguliukus.
Hobis. Minėta „Drąsiųjų kelių“
serija 1965-aisiais pradėta Vasilijaus
Ardamatskio romanu „Saturno“
beveik nematyti“, kuriame buvo
pasakojama apie sovietinius
žvalgus Antrajame pasauliniame
kare. Tais pačiais metais išleisti ir
Arthuro Conano Doyle’io „Užrašai
apie Šerloką Holmsą“, Georges’o
Simenono „Geltonas šuo“ ir Jules’io
Verne’o „Aplink Mėnulį“.

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 71


Tarp populiarių knygų vertėjų
pavardžių galima rasti ir vieną
netikėtą: pasirodo, būsimas Lietuvos
komunistų partijos Centrinio
komiteto pirmasis sekretorius Petras
Griškevičius iš rusų kalbos yra išvertęs
net penkiolika nuotykių romanų, iš
jų aštuoni pateko į „Drąsiųjų kelių“
seriją. Didžiausio pasisekimo sulaukė
jo išverstas Juliano Semionovo
romanas „Septyniolika balandžio
akimirkų“ apie legendinį rusų žvalgą
Štirlicą. „Anuomet sklido gandų,
kad už partijos bonzą verčia kažkas
kitas, tačiau jo tekstus redagavęs
Teodoras Četrauskas man patvirtino,
jog vertimas, kad ir ne aukščiausios
kokybės, buvo nuoširdus partinio
veikėjo hobis“, – sako Darius
Pocevičius.
Į kiekvienus namus. Bene
grandioziškiausias sovietmečio
užmojis – Lietuviškoji tarybinė
enciklopedija. Šiam didžiuliam
projektui įgyvendinti specialiai
įsteigta Valstybinė enciklopedijų
72
toliau, tik peržiūrėtas knygų sąrašas
– išbraukta nemažai rusų klasikų,
įtraukta kur kas aktualesnių, tarkim,
išleistas... Šventasis Raštas. Traukėsi
ir tiražai: 2009 metais paskutinės
šios serijos knygos – estų rašytojo
Antono Hanseno Tammsaare
„Tiesos ir teisingumo“ (tai pirmoji
iš penkių romano dalių) – išleista
tik 1850 egzempliorių. Ji pristatyta
kaip šimtasis serijos leidinys, bet,
Jakovo Šapiros (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotrauka
literatūrologo Virgilijaus Gasiliūno
manymu, yra 99-asis.
Atgimimo bestseleris. Neabejotinas
Vilniaus
knygų mugės Atgimimo metų bestseleris – Adolfo
pradininke Šapokos redaguota „Lietuvos
galima laikyti istorija“. Pirmąsyk 1936-aisiais
1948-ųjų rugsėjį
tuometinėje knyga išėjo jau tada rekordiniu –
Pilies aikštėje 17 500 egzempliorių – tiražu, tokiu
(dabar – tuo metu buvo spausdinamos tik
Katedros)
surengtą mugę maldaknygės. Išeivijoje „Lietuvos
istorija“ perleista tris kartus.
„1988 metų rudenį politikos
užkulisiuose kilo kova, kas pirmas
iškels tautinę vėliavą Gedimino
pilyje – Sąjūdis ar Vykdomasis
komitetas, – rengiamos knygos
leidykla, nuo 1976 iki autoriui pasakojo tuometinis
1985 metų išleista trylika tomų Valstybinio leidyklų, poligrafijos ir
(paskutiniame – papildymai). knygų prekybos reikalų komiteto
Juose – 72 000 straipsnių, pirmininkas Juozas Nekrošius.
20 000 iliustracijų, medžiagą rinko – Viskas vyko neorganizuotai ir
1750 žmonių. Enciklopedijos tomai skubotai. Tą rytą eidamas į darbą
buvo tiesiog būtina inteligentų ar pamačiau žmonių minią Katedros
norinčių jais būti piliečių svetainės aikštėje. Kai prisiartinau, ekspromtu
detalė. buvau pakviestas tarti žodžio
– perskaičiau eilėraštį, kokį tik
1986 metais pradėta leisti Pasaulinės
prisiminiau. Pasibaigus mitingui,
literatūros biblioteka – pagal
su geografu Česlovu Kudaba prie
planą ją turėjo sudaryti 120 knygų.
varpinės sutikome Valdą Adamkų.
„Nors kiekviena knyga turėjo išeiti
Šis užsiminė, kad Amerikos
didžiuliu 90 000 egzempliorių
lietuviai norėtų ką nors nuveikti
tiražu (šios nuostatos pirmuosius
Lietuvos labui. „Darbų yra, reiktų
penkerius metus šventai laikytasi),
išleisti Šapokos istoriją“, – tarė
tačiau ažiotažas buvo dar didesnis.
Kudaba. O Adamkus iš karto: „Kiek
Visoje Lietuvoje prie knygynų
pinigų reikia?“ „Penkiasdešimt
nusidriekė eilės žmonių, trokštančių
tūkstančių“, – pasakiau nė
prenumeruoti klasikos šedevrus.
Kad nesusidarytų grūstis Gedimino negalvodamas. Išsiskyrėm, po
prospekte, prenumeratos punktas kelių dienų paskambino Kudaba ir
iš centrinio knygyno perkeltas pasakė, kad pinigai jau yra.“ Istorijos
į Sporto rūmus ir čia lūkuriavo žinių alkį juto daugybė žmonių:
keli šimtai žmonių.“ Prasidėjus „Lietuvos istorijos“ tiražas siekė
Atgimimui, serija buvo leidžiama 356 300 egzempliorių.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
73
 TAI, KO
TROKŠTA
ŠIRDIS
„Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau
įgyvendinti šį troškimą“, – romane „Alchemikas“ teigia Paulo
Coelho. Kad ši knyga pasiektų milijonus širdžių, brazilų rašytojui
teko įveikti ne vieną kliūtį ir neprarasti tikėjimo, jog rankraščio
neverta užmesti. Ne mažiau įdomi ir šio romano atsiradimo
Lietuvoje istorija – inžinierė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ jį ėmėsi versti
ir pirmiausia siųsti kaip laiškus savo artimiesiems.
Irma LAUŽIKAITĖ
Xavier Gonzalezo nuotrauka

Paulo Coelho ir
jo „Alchemikas“
nusipelnė įrašo
Guinnesso
rekordų
knygoje

74
B
razilijoje 1947-aisiais gimusio ir augusio Paulo
Coelho jaunystė buvo audringa – kvaišalai,
rokenrolas, laisva meilė. Tėvai sūnų net buvo
uždarę į psichiatrijos kliniką, tačiau tokia drastiška
priemonė tik trumpam numaldė maištingą vaikino
charakterį. Užuot pasirinkęs prestižines teisės studijas,
jis leidosi į atradimų kupiną kelionę po Pietų ir Šiaurės
Ameriką, Meksiką ir Europą, pats yra prisipažinęs, kad
tuo metu vartojo narkotikus. Apie šias klajones ieškant
savęs pasakojama ir ką tik lietuviškai pasirodžiusiame
autobiografiniame romane „Hipis“ – tai jau trisdešimt
trečioji autoriaus knyga.

Paulo Coelho išbandė aktoriaus, žurnalisto, teatro vadovo

profesijas, tačiau širdyje ne vienus metus brandino norą
rašyti. Būdamas keturiasdešimties ir jau išleidęs tris
knygas, kurios nesulaukė sėkmės, jis sėdo prie dar vienos
– „Alchemiko“. Vėliau dalydamas interviu rašytojas
pabrėždavo, kad knygai prireikė tik dviejų savaičių, nes
istorija „jau buvo parašyta sieloje“. Legendos forma
sukurtame romane pasakojama apie jauną Andalūzijos
piemenį Santjagą, kuris palieka namus Ispanijoje ir
iškeliauja į Egiptą ieškoti lobio. Kelionėje sutiktas
Alchemikas priverčia jį į gyvenimą pažvelgti kitu žvilgsniu,
tada vaikinas pasiekia savo svajonę ir sutinka meilę.

1988 metais kukliu 900 egzempliorių tiražu „Alchemiką“

išleido mažytė Brazilijos leidykla. Tačiau net toks menkas
kiekis užsigulėjo knygynuose, tad nusivylę leidėjai po
metų autoriui grąžino teises į kūrinį. Nesėkmė Paulo
Coelho pribloškė, bet jis nutarė nenuleisti rankų ir belstis
Rūta Knizikevičiūtė
į visas įmanomas duris. Po kelerių metų jam pavyko vieną ėmė versti
didelę leidyklą sudominti nauju savo romanu, kartu įsiūlyti „Alchemiką“,
ir „Alchemiko“ rankraštį. Romanas dar sykį išleistas nes norėjo, kad
įkvepiančias šio
1994-aisiais ir iškart tapo bestseleriu. romano mintis
perskaitytų jos vaikai
Autoriaus tinklaraštyje pateikiami įspūdingi skaičiai:
per dvidešimt metų pasaulyje parduota daugiau kaip
150 milijonų „Alchemiko“ egzempliorių, romanas
išverstas į aštuoniasdešimt kalbų, pelnė 115 apdovanojimų
inžinierė Rūta Knizikevičiūtė savo malonumui pasinėrė

Marko Cechanovičiaus nuotrauka

ir tarptautinių prizų. Kaip į daugiausia kalbų išverstas šiuo
metu dar gyvenančio autoriaus kūrinys, „Alchemikas“
nusipelnė įrašo ir Guinnesso rekordų knygoje. Paulo
Coelho paskyrą feisbuke seka beveik 30 milijonų gerbėjų.
Knygos, ypač „Alchemikas“, rašytojui sukrovė milijonus
– teigiama, kad jo turtas siekia 500 milijonų dolerių. Iš
pradžių jis dar dalijo savo gyvenimą tarp Europos – buvo
įsikūręs Pirėnų kalnuose Prancūzijoje – ir gimtinės, bet jau
dešimtmetį apsistojęs Ženevoje, Šveicarijoje. „Tai – vienas
iš penkių pasaulio miestų, galinčių pasiūlyti geriausią
gyvenimo kokybę: puikiai veikiantis viešasis transportas,
gera sveikatos apsaugos sistema ir saugumas“, – viename
interviu prioritetus išvardijo rašytojas.
Pirmiausia lietuviškai „Alchemiko“ herojus Santjagas
prabilo... laiškuose. Svetur likimo vingių nublokšta
į šio romano vertimą, siuntė ištraukas artimiesiems ir
net nesvarstė galimybės pasiūlyti rankraštį kokiai nors
leidyklai Lietuvoje!
Istoriją reikėtų pradėti pasakoti nuo paskutinių sovietinės
Lietuvos metų. „Buvo 1988-ieji, – prisimena. –
Sovietmečiu dėl karinio oro uosto Šiauliai buvo uždaras
miestas. Vieni pirmųjų į perestroikos metu ėmusį laisvėti
miestą atvyko belgų inžinieriai, jie buvo pakviesti dviračių
gamykloje įrengti automatinę surinkimo liniją. Su vienu iš
jų susipažinau pas draugus. Nemokant kalbos Šiauliuose
tuo metu buvo labai nuobodu, taigi Jeanas-Marie norėjo
ir vėl susitikti. Aprodžiau jam miestą, nuėjome į porą
koncertų. Anglų buvau mokiusis mokykloje, supratau,
ką jis kalba, tik atsakyti iš pradžių buvo sunku. Laikui

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 75

 Rūta su
dukros Ievos
šeima – žentu
Leonardu ir

SHUTTERSTOCK ir asmeninio albumo nuotraukos

anūke Emilija

bėgant užsimezgė artimesnis ryšys,

susirašinėjome, kai Jeanas-Marie
išvyko dirbti į Tailandą. 1990-aisiais
pas jį nuskridau ir mes susituokėme.
Tuo metu Sovietų Sąjungos ir Lietuvos
santykiai buvo įtempti – telefono ryšys
blokuojamas, laiškai keliaudavo tris
keturias savaites, vienintelis greitas
komunikacijos būdas buvo siųsti
telegramas. Pamenu, trumpų atostogų
Mamos laiškų
viename Tailando kurorte metu viešbučio
su išverstomis
tarnautojas atlėkė su vyro bendradarbio „Alchemiko“
prancūzo kruopščiai nukopijuota ir ištraukomis
persiųsta lietuviška telegrama, kurioje Ieva laukdavo
nekantraudama:
dukra man pranešė apie anūko gimimą...“ „Skaičiau taip,
tarytum tas
Paulo Coelho „Alchemikas“ Rūtai į rankas mintis būtų tik
pateko po kelerių metų, kai atostogavo man parašiusi...“

76 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²

Prancūzijos pietuose. „Varčiau
dienraštį ir užkliuvo didžiulė diskusija
apie negirdėto brazilo romaną –
vieni jį vadino šedevru, kiti abejojo
jo verte. Mane sudomino aštrūs
svarstymai, taigi susiradau romaną
knygyne ir nusipirkau. Dairiausi
įtraukiančios knygos, nes norėjau
pagilinti prancūzų kalbos žinias – tuo
metu jos dar mokiausi. „Alchemikas“
parašytas tikrai nesunkiai – prarijau
jį, kol automobiliu grįždami į Briuselį
turėjome įveikti per tūkstantį
kilometrų. Man knyga paliko didžiulį
įspūdį. Pagalvojau, jog labai norėčiau,
kad ją perskaitytų ir mano vaikai –
sūnus ir dukra.“
Taip Rūtai kilo idėja pabandyti
romaną išversti – kad vaikai
perskaitytų, o ji patobulintų prancūzų
kalbos žinias. „Nors kai ėmiausi
darbo, supratau, kad šiuo atveju
svarbiau lietuvių kalba... – nusijuokia.
– Verčiau tik saviems, nekilo jokių
minčių, kad knyga galėtų būti
skaitoma kieno kito. Dirbau ilgai, nes
esu šiek tiek perfekcionistė. Vyras kaip
tik išvyko dirbti svetur, likau viena
Briuselyje ir panirau į vertimą. Kokius
penkis mėnesius tai buvo kasdienis
darbas nuo ankstaus ryto iki vakaro,
šlifavau ir šlifavau tuos sakinius.“
Kai ištrauka jau tenkindavo, Rūta
ją išspausdindavo ir siųsdavo
artimiausiems Lietuvoje – mamai,
seseriai ir vaikams: „Mano mama,
buvusi bibliotekininkė, ėmė rašyti
tokius gražius laiškus... Prisipažino,
kad prieš paimdama į rankas
atsiųstą naują dalį nuvalo stalą –
tokios švarios jai atrodė romano
mintys. Uoliausi knygos skaitytojai
buvo mano vaikai. Sūnui tada
buvo nelengvas apsisprendimo,
profesijos rinkimosi metas, tad
jam neabejotinai padarė įtaką
„Alchemiko“ mintis, kad siekiant to,
ko trokšta širdis, visata padės.“
„Mamos laiškų laukdavau
nekantraudama, – prisimena Rūtos
dukra Ieva Šabanė. – Skaičiau taip,
tarytum tas mintis būtų tik man
parašiusi... Jos mane augino, įkvėpė
kaip kokios dienos mantros. Tuo
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
metu savo šeimoje išgyvenau sunkų
laiką, šie laiškai padėjo neprarasti
vilties, kad viskas ateis savu laiku.“
Ne užmesti rankraštį, o pasiūlyti
kokiai nors leidyklai sumanė
Rūtos sesuo. „Nunešiau į „Vagos“
leidyklą, kuriai tuo metu vadovavo
poetas Kornelijus Platelis. Jis vartė
mano lapus be didelio entuziazmo,
tardamas, kad greičiausiai tai dar
vienas ezoterinės literatūros kūrinys.
Vis dėlto prižadėjo paskaityti.
Buvo malonu, kai po kurio laiko
paskambinęs pasakė, kad kūrinys
patiko ir būtinai jį leis. Dar nedrąsiau
buvo susitikti su kalbos redaktore,
tačiau ji mane nuramino atvertusi
raudonomis pastabomis išmargintą
profesionalaus vertėjo darbą – mano
rankraštyje taisymų buvo mažiau“, –
prisimena.
Ir kai tu tikrai
ko nors trokšti,
visas pasaulis
slapta padeda
tau įgyvendinti šį
troškimą.
Paulo Coelho „Alchemikas“
„Alchemikas“ Lietuvoje neliko
nepastebėtas: 1997-aisiais
pasirodžiusi knyga išgraibstyta kaip
karštos bandelės. Per dvidešimt
vienus metus leidykla „Vaga“
ją perleido 27 kartus, iš viso
išspausdinta per 70 tūkstančių
egzempliorių. Taip pat lietuviškai
išleista dar septyniolika rašytojo
knygų, jau iš portugalų kalbos jas
vertė dešimt vertėjų. Tačiau nė vienas
kitas romanas sėkme neprilygo
„Alchemikui“.
„Man smagu prisiminti šią savo
avantiūrą, – prisipažįsta „Alchemiko“
vertėja. – Buvo liūdna, kai po kelerių
metų Kornelijus Platelis prisipažino,
kad Paulo Coelho kvietė į susitikimą
savo knygų vertėjus ir leidykla išsiuntė
ne mane, o žmogų, vertusį kitus jo
romanus. Tokį pasirinkimą puikiai
supratau, būtų buvę keista dalyvauti
nemokant portugalų kalbos... Noras
versti ir toliau buvo. Man pasiūlė storą
Jules’io Verne’o romaną ir nurodė
terminą, kada turėčiau atiduoti
rankraštį. Nenorėjau taip susisaistyti.
Siūliau geriau išversti vieno belgų
rašytojo romaną, tačiau šis netiko
leidyklai. O ir pasinėriau į kitą veiklą:
vyrą darbas nubloškė į Kazachstaną,
ten persikėliau ir aš, sumaniau kurti
lietuvių kalbos mokyklą – džiugu,
kad ji veikia iki šiol. Kai grįžome
gyventi į Belgiją, pradėjau ir čia mokyti
savo gimtosios kalbos, iš pradžių –
lietuvaičių vyrus, vėliau aštuonerius
metus Briuselio institucijose lietuvių
kalbos mokiau vertėjus.“
„Alchemiko“ vertimo istoriją Rūtai
Knizikevičiūtei iki šiol malonu
prisiminti: „O anūkas – tas pats,
apie kurio gimimą man pranešė
telegrama, kai buvau Tailande, – yra
prisipažinęs, kad „Alchemiką“ moka
mintinai.“
Bent vieną skyrių gali suvaidinti
ir jos žentas, aktorius Leonardas
Pobedonoscevas. „Jis pribloškė
per pirmą mūsų susitikimą“, –
prisipažįsta aktoriaus žmona Ieva
Šabanė. Mat paklaustas, kokia jo
mėgstamiausia knyga, atmintinai
išbėrė vieną... „Alchemiko“ skyrių.
Pasirodo, ilgą ištrauką išmoko
ruošdamasis stojamiesiems į aktorinį.
„Kadangi sutapo ir mėgstamiausias
filmas – abiem tai buvo „Amelija
iš Monmartro“, ar buvo įmanoma
jo neįsimylėti? – nusijuokia Ieva.
– Sėdėjome terasoje ir negalėjome
liautis šnekėję... Esu slapukė, tad,
manau, tąsyk Leonardui nepasakiau,
jog „Alchemiką“ vertė mano mama,
ta pati, kuri mus vaišino braškėmis.
Pirmas pasimatymas su „Alchemiku“
ir Amelija susiejo mane ir Leonardą
penkiolikai metų. Dabar su malonumu
knygą vėl perskaityčiau, nes mažai ką
beprisimenu, tik liko jos esmė, kad visi
lobiai yra mumyse.“
77
 Prarasti
gerą knygą –
kaip išsiskirti
su draugu
Paimti knygą iš lentynos, pajusti jos faktūrą ir kvapą,
perbėgti akimis pastraipą, kitą. Tada atsiduoti teksto
sukeliamoms mintims, prisiminimams. Legendinis kino
ir teatro aktorius Juozas BUDRAITIS tokį skaitymo būdą
išsiugdė per ilgus draugystės su knyga metus. Jos nebuvo
nutraukęs nei intensyvus laikotarpis kine ir teatre, nei
aistra fotografijai. Dabar septyniasdešimt aštuonerių
aktorius skaito kiekvieną laisvą akimirką.
Jūratė KILIULIENĖ

78
79
Vyginto Skaraičio nuotrauka
T
iems, kam nesvetimas skaitymo malonumas, Juozo
Budraičio namai būtų ideali vieta. Vos įžengus iš
gatvės, pasitinka knygos. Prieškambario, svetainės,
darbo kambario sienas dengia daugelį metų kaupta ir
tebekaupiama biblioteka. Ji tarsi atriboja nuo pasaulio
šurmulio ir įtraukia į nepakartojamą atmosferą,
dvelkiančią rimtimi ir žadama skaitymo intriga.
Tai, kas dirgina, jaudina, šildo
„Darbo kambarys tinka norint apmąstyti, atidžiai
išnagrinėti tekstą. Jame nėra jokių trukdančių, dėmesį
blaškančių daiktų, tik knygos. Galiu ilgam atsiskirti,
užsisklęsti, nugrimzti į kokias nors temas. O pagrindiniame
kambaryje – daug erdvės minčiai, tad ir skaitymas
ten kitoks. Įsitaisau fotelyje prie lango ir nepastebiu,
kaip prabėga diena. Kai dukra
atvažiuoja iš Londono, tenka
juo dalintis. Priešpiet tas fotelis
priklauso man, popiet – jai“, –
juokiasi aktorius.
Vasarą šeimos skaitykla persikelia
į terasą. Ją supančioje vešlioje
žalumoje, slopinančioje čia pat
esančio miesto centro ūžesį, buvo
skaitoma nuo seno. Šiltą dieną
terasoje dažnai susiburia ne tik
aktorius, jo žmona Vita, savoje
buto erdvėje kaupianti atskirą
biblioteką, bet ir seniai iš tėvų
namų išsikraustę sūnus Martynas
bei duktė Justina.
Kiek čia yra knygų? Šį klausimą
šeimininkas girdi dažnai,
tačiau atsakymo į jį neturi. Daugumoje lentynų knygos
surikiuotos dviem eilėmis, tad aišku tik tai, kad jų yra
dvigubai daugiau, nei matyti. Tačiau kiekviena turi savo
vietą, ir šeimininkas ją puikiai atsimena. Kartą vos įžengęs
į kambarį dūrė pirštu: kodėl nėra šitos knygos? Žmona
stebėjosi, iš kur žinąs, kad būtent ją kažkas paėmė.
„Kolekcionieriaus aistros neturiu. Bibliofilo vardas man
taip pat neprikabinamas – nesu retų knygų kaupėjas,
nemedžioju pirmųjų leidinių. Man svarbu tai, kas mane
vienokiu ar kitokiu būdu dirgina, jaudina, šildo. Tokios
knygos ir atsiranda mano namuose“, – pasakoja.
Tiesa, aktorius turi kelis labai senus leidinius, nedidelę
bibliofilinę lentyną, bet prie jos prisiliečia ne itin dažnai.
Ir vaikystės skaitiniai
Knygos Juozui Budraičiui rūpėjo visada, kiek tik save
prisimena. Vaikystėje didelį įspūdį darė Karlo May romanai
80
apie indėnus, juos skaitė pasislėpęs nuo mamos po
antklode, pasišviesdamas žibintuvėliu.
„Mane traukė tėvukų namo palėpėje išsaugoti prieškariniai
žurnalai „Jaunoji Lietuva“, „Pavasaris“, „Kultūra“, –
prisimena. – Nemažai jų numerių buvau atsivežęs į Vilnių.
Šiandien, deja, liko tik keli. Dalį savo archyvo buvau
sukrovęs į garažą kieme. Kol dirbau Maskvoje, niekas jo
nevarstė. Prakiuro stogas ir lašas po lašo daug ką sunaikino
negrįžtamai. Supuvo žurnalai, didelė dalis kadaise rašytų
dienoraščių, filmavimų užrašų, nuotraukų, laiškų, raštelių...
Na, bet jeigu taip likimas sutvarkė, vadinasi, šitaip reikia.“
Iš tėvų namų išsineštos knygos kaip asmeninė biblioteka
pradėjo formuotis jau vėliau, kai aktorius pats ėmė jas
pirkti. Sovietiniais laikais tai nebuvo paprasta. Gerų
knygų leista mažai, tiražai buvo riboti. Tačiau Juozą
Budraitį pažinojo visų Vilniaus
knygynų pardavėjos ir neprašytos
atidėdavo po kelis naujų leidinių
egzempliorius – mylimam aktoriui
ir jo draugams. Išskėstomis
rankomis lietuvis buvo sutinkamas
ir Maskvos knygynuose. Vos jam
užsukus, iš po prekystalio buvo
traukiamos deficitinės knygos: gal
jums šitą, o gal tą?
Vyginto Skaraičio nuotraukos
Tais laikais iš Maskvos jis
parsiveždavo ir retesnės
literatūros. Šiek tiek prasiskleidus
geležinei uždangai, į rusų
kalbą buvo išversta ir pasaulinį
literatūros procesą atspindinčių
knygų. Viena iš jų – prancūzų
egzistencializmo atstovo Jeano-
Paulio Sartre’o „Žodžiai“ – ilgam
užkrėtė Juozą Budraitį šios filosofijos krypties idėjomis.
Pamažu jis sukaupė nemažą egzistencialistinės literatūros
rinkinį.
Maskvoje prasidėjo ir aktoriaus pažintis su rusų „sidabro
amžiaus“ poetais. Ją paskatino Jurgio Baltrušaičio, poeto
simbolisto, rašiusio rusų ir lietuvių kalbomis, kūryba.
Dirbdamas diplomatinį darbą, mylimam poetui jis atidavė
deramą pagarbą – Maskvoje išleido jo kūrybos faksimilinį
tritomį.
Juozas Budraitis mintimis nusikelia į tuos laikus, kai
iškart po spektaklių Tagankos teatre eidavo su aktoriais
į kurio nors butą ir iki ryto virtuvėje skaitydavo „sidabro
amžiaus“ poetų – Anos Achmatovos, Boriso Pasternako,
Marinos Cvetajevos – eiles. Tiesa, tada dar kaip samizdatą,
tai yra nelegaliai išleistą literatūrą, nes šių, nepritapusių
prie sistemos, bėgusių nuo socialistinio realizmo ir už
tai persekiotų, rusų poetų kūryba buvo uždrausta. Vėliau
aktorius įsigijo daugelį jų tomų, rinkinį papildė Andrejaus
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
 Kartą vos įžengęs
į kambarį aktorius
dūrė pirštu: kodėl
nėra šitos knygos?
Žmona stebėjosi, iš
kur žinąs, kad būtent
ją kažkas paėmė.

81
Belo, Aleksandro Bloko, Valerijaus kalba. Jos išmoko iš lenkiškų knygų,
Briusovo, kuris intensyviai kurias sovietiniais laikais pirko
susirašinėjo su Jurgiu Baltrušaičiu, knygyne „Draugystė“ Vilniaus
kūryba. centre. Visus lenkų klasikus, ypač
poetus, yra perskaitęs originalo
Domėjimasis knyga Juozą Budraitį
kalba.
dažnai nuvesdavo į antikvarinius
knygynus. Juose rasdavo tokios
literatūros rusų kalba, kokios Autoriai – kaip
lietuviškai tada nebuvo. Vienas giminingos sielos
reikšmingiausių jo bibliotekos
Daugiausia laiko skaityti Juozas
egzempliorių – 1956 metais rusų
Budraitis turėdavo filmuodamasis.
kalba išleistas Edmond’o ir Jules’io de
Goncourt’ų dienoraščių dvitomis – į Jo likdavo vakarais ir užėjus
netinkamiems orams, kai ilgam
lietuvių kalbą iki šiol neišverstas. Šią
sustodavo darbai. „Ką tada
knygą 1966-aisiais aktorius aptiko
Rygoje, kai filmavosi estų filme veikti, kuo užpildyti tą laiką? Kol
„Mergina juodais drabužiais“. Brolių nefotografavau, kurdavau koliažus,
dienoraščiai padarė didelę įtaką jo visada turėdavau po ranka akvarelę,
pasaulėžiūrai, paskatino stebėti bet dažniausiai vis dėlto skaitydavau.
aplinką, savo veiksmus, reakcijas, Pasiimu knygą ir einu prie ežeriuko
pojūčius, visa tai vertinti ir fiksuoti. ar kur po medžiais atsisėsti. Bet,
Beje, pirmąsias Jurgio Baltrušaičio turiu pasakyti, gamta man nėra pati
knygas, išleistas 1911–1912 metais, jam geriausia aplinka skaityti. Geriau
taip pat pasisekė rasti antikvariatuose. įlįsti į kokį nors kampą, įsitaisyti
tarp sienų, kur erdvė bent kiek
suvaržyta“, – prisipažįsta.
Šiandien jo skaitymas kitoks.
Anksčiau, kaip pats sako, filmavosi,
buvo atsidavęs fotografijai, dabar
visą laisvalaikį nori skirti knygai ir
skaityti lėtai, įsigilindamas, nori
grįžti prie tų kūrinių, kurie kažkada
buvo perskaityti galbūt paskubomis,
ir leistis nuvedamas prie kitų
knygų, dar kitų. Jis lieka ištikimas
autoriams, kuriuos jaučia kaip
giminingas sielas, su kuriais norėtų
draugauti. Tarp tokių – Williamas
Vyginto Skaraičio nuotraukos
Faulkneris, Thomas Mannas,
Fiodoras Dostojevskis. Rašytojai,
kuriuos pamėgo dar jaunystėje ir
prie kurių nuolat grįžta. Atskiroje
krūvelėje guli ir vis perskaitomi iš
naujo – poetai Raineris Maria Rilke,
Charles’is Baudelaire’as.
„Dostojevskio turiu visus trisdešimt
rusiškai išleistų tomų. Pirmasis buvo
Knygos rusų kalba sudaro nemažą dingęs – paskolinau ir negrąžino. Tai
Juozo Budraičio bibliotekos dalį. man kaip reikiant sugadino nuotaiką.
Daug jų pirko ir vėlesniais laikais Ilgai neturėjau ramybės, galiausiai
– dirbdamas Lietuvos ambasados antikvariniame knygyne Maskvoje
Rusijoje kultūros atašė Maskvoje. pamačiau kelis to paties raštų rinkinio
Gana laisvai aktorius skaito ir lenkų tomus. Nusipirkau prarastąjį, dabar
82
niekam Dostojevskio nebeduodu.
Ir apskritai skolinu tik žinodamas,
kad tas žmogus tikrai grąžins“, –
sako Juozas Budraitis. Šios taisyklės
negalioja tik artimiesiems. Dabar,
tarkim, kažkas ištampęs Günterį
Grassą – gal žmona, gal sūnus ar
dukra, bet aktorius žino, kad knygos
tikrai grįš apsukusios ratą. Jis pats
skaito tik nuosavas knygas. Mėgsta
pasižymėti tam tikras vietas, vėliau
prie jų grįžti.
Tarytum dienoraštis
Aktoriaus biblioteka surikiuota
pagal paties sukurtą, per daug metų
nusistovėjusią tvarką. Lentynose –
ne tik knygos, bet ir nenutrūkstamas
srautas prisiminimų, gyvų tarsi
dienoraštis.
„Štai čia lietuvių poezija. Esu
įsimylėjęs visas Marcelijaus
Martinaičio, Sigito Gedos knygas. Jie
turi po atskirą lentyną. Iš dabartinių
autorių labai patinka Kęstutis
Navakas, Agnė Žagrakalytė, Donatas
Petrošius. Didžiausią įspūdį man
daro Henriko Radausko poezija.
Vieną jo knygelę visą laiką vežiojuosi
su savimi. Kažkada taip nesiskyriau
su Rainerio Marios Rilke „Maltės
Lauridso Brigės užrašais“. Tampiausi
tą knygelę, buvau perskaitęs daug
kartų, prisirašęs, prisižymėjęs.
Rilke visada sukelia jausmų audrą.
Skaitydavau jį norėdamas pažadinti
save iš snūdurio. Kartą važiuodamas
į Maskvą savo brangią knygelę
pamečiau – palikau traukinyje...“ –
pasakoja.
Po daugelio metų, šnekučiuodamasis
su būreliu dailininkų per renginį
„Vartų“ galerijoje, jis užsiminė
apie savo praradimą. Staiga vienas
iš jų prisipažino: „Aš radau!“ – ir
entuziastingai pasišovė knygą
grąžinti. Aktorius vis dar nepraranda
vilties sulaukti...
Stabtelėjęs prie beletristikos,
tvarkingai sudėliotos pagal abėcėlę,
Juozas Budraitis patikina, kad čia –
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 83

Taip apsidžiaugiau tą knygą
pamatęs, kad iš godumo
nusipirkau dar vienuolika, tarp jų
ir Rembrandto laikų istoriją, irgi
labai solidžios apimties.
vos nedidelė dalis šio žanro literatūros, kurią perskaitė
per gyvenimą. Namie lieka tik ypač patikusios knygos,
prie kurių norėsis grįžti ne kartą. O tokios kaip Dano
Browno „Da Vinčio kodas“ perskaitytos iškart iškeliauja
toliau. Tačiau namuose vis vien yra nemažai knygų,
kurios atsirado nežinia kaip ir visiškai jo nedomina. „Kur
tokią dėti? Ji stumdosi stumdosi, užima vietą. Bet kai
reikia paimti iš lentynos ir išnešti iš namų, man darosi
nesmagu. Jeigu turėčiau atskirą patalpą vien knygoms,
nereikėtų užkrauti buto, tada ir tos neskaitomos sau
gulėtų. O dabar turiu sugalvoti, kur jas padėti“, –
pasakoja aktorius, daugybę leidinių atidavęs bibliotekoms
84
Vyginto Skaraičio nuotrauka
ar tiesiog palikęs knygų nameliuose gatvėje.
Lentynos, juosiančios darbo kambarį, skirtos kinui,
filosofijai, psichologijai, istorijai. Prieškambaryje
susirikiavę solidūs meno albumai. Jų lentynos užpildytos,
tačiau kartkartėmis pavyksta įgrūsti ir naujų. Štai
pastarasis pirkinys – Sankt Peterburge įsigyta anglų
profesoriaus Simono Schamos tūkstančio puslapių studija
apie XVII amžiaus olandų tapytoją Rembrandtą. „Taip
apsidžiaugiau ją pamatęs, kad iš godumo nusipirkau dar
vienuolika knygų, tarp jų ir Rembrandto laikų istoriją,
irgi labai solidžios apimties, – juokiasi. – Dabar žiūriu ir
džiaugiuosi. Nežinau, ar perskaitysiu, kartais man užtenka
tik pavartyti, pažiūrėti tam tikrus fragmentus. Man labai
brangus šis tapytojas, iki šiol gyvenu įspūdžiu, kurį patyriau
lankydamasis jo name Amsterdame.“
Klausiamas, kiek lentynose esančių knygų yra perskaitęs,
Juozas Budraitis atsako – visas. Tačiau tai nereiškia, kad
kiekviena suskaityta nuo viršelio iki viršelio. Aktorius
dažnai paima knygą, kuri atitinka tos dienos nuotaiką,
jausmus, kuri pati pakviečia: „Sklaidydamas puslapius,
įsigilindamas į vieną, kitą vietą, pabendrauju su knygos
autoriumi, prisimenu tą erdvę, laiką, kai ją įsigijau.
Atsigamina to meto nuotaikos, kažkur sugulusios sąmonės
failuose. Prarasti tokią knygą man būtų tas pats, kas
išsiskirti su draugu.“
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
85
 Skaitymo
malonumas
saldesnis, kai juo
dalijamasi

VIDA PRESS nuotrauka

Televizijos
žvaigždė Oprah
Winfrey kaip
karščiausią
praėjusių metų
naujieną pristatė
pirmosios
ponios Michelle
Obamos knygą
„Mano istorija“.
Be abejo,
susidomėjimas
autobiografija
tik išaugo

Knygos skaitymas nėra tik intymus malonumas.

Iš jaukių namų kampelių, bibliotekų jis persikelia į
bendraminčių susibūrimo vietas.
Jūratė KILIULIENĖ

86 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²

V
isame pasaulyje populiarių skaitytojų klubų –
gyvų ir virtualių – tinklas plečiasi ir Lietuvoje.
Knygos gurmanus į juos veda siekis dalytis tuo, kas
perskaityta, išplėsti knygos kuriamą lauką kitu, dažnai
skirtingu, požiūriu ir, žinoma, noras pabūti tarp tokių
pačių, pametusių galvas dėl skaitymo.
Vienija nuo seniausių laikų
Tų pačių veikalų skaitymo, dalijimosi nuomonėmis ir
karštų diskusijų tradicija gyvuoja per amžius. Jau antikos
laikais didieji mąstytojai susėsdavo pasidalyti idėjomis ir
jų aptarti.
Apie 400 metus prieš Kristų veikusi Sokrato mokykla,
kurios nariai buvo jis pats ir kolegos filosofai Aristotelis,
Ksenofontas bei Platonas, davė pradžią vadinamiesiems
Sokrato ratams.
Tradicijų ilgaamžiškumu turėtų didžiuotis ir knygų
klubui „The Junto“ („Slapta sąjunga“), savo istoriją
skaičiuojančiam nuo 1727 metų, priklausantys skaitytojai.
Jo įkūrėjas – žymus JAV politikas, rašytojas, mokslininkas,
išradėjas Benjaminas Franklinas. Klubas, kuris telkė
Filadelfijos prekeivius ir amatininkus, buvo karštų
diskusijų moralės, politikos, filosofijos klausimais vieta.
Kiekvienas amerikietis yra bent jau girdėjęs apie „Mėnesio
knygos klubą“ („Book of the Month Club“), kurį
1926 metais įsteigė reklamų kūrėjas Harry Schermanas.
Sumokėjęs vos 2,98 dolerio, prenumeratorius paštu
gaudavo „30 didžiųjų knygų“ (jas atrinkdavo literatūros
žinovų komisija) ir tiek šokoladinių skanėstų, kiek tilpdavo
į siuntinį. Po metų klubas vienijo per 60 tūkstančių
prenumeratorių, apie juos pradėta kalbėti kaip apie naują
– skaitytojų sluoksnį. Šiandien „Book of the Month Club“
turi daugiau nei milijoną narių. Beje, per beveik šimtmetį
klubo veidas nepasikeitė – jo veikla orientuota į leidybos
naujoves, o ne į literatūros klasiką.
Knygų klubų istorijoje ypatingas vaidmuo tenka moterims.
Visais laikais jos rinkdavosi diskutuoti apie literatūrą ir
kovoti už savo teises pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai.
Pasaulis pasikeitė, bet skaitymas, dalijimasis nuomonėmis
ir diskusijos savame rate tebėra jų mėgstamas laisvalaikio
būdas. Internetinė literatūros svetainė „BookBrowse“
peržiūrėjo knygų klubų statistiką nuo šio amžiaus
pradžios. Paaiškėjo, kad net 93 procentai jų narių yra
moterys.
Amerikoje moterų knygų klubams pradžią davė
XVII amžiaus Biblijos studijų grupės. Garsiausia jų veikėja
– pribuvėja Anne Hutchinson. 1634 metais ji kartu su
šeima atplaukė iš Anglijos ir įsikūrė Masačusetso įlankos
kolonijoje. Būdama pribuvėja, greitai tapo nepakeičiama
vietos moterų bendruomenėje ir įgijo didelį autoritetą.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Anne pradėjo jas burti kviesdama į savo namus aptarti
kunigo pamokslų. Susibūrimai, prie kurių ėmė jungtis
ir vyrai, buvo nepaprastai populiarūs. Bažnyčiai tai
nepatiko. Anne buvo apšaukta maištautoja ir ištremta iš
Masačusetso.
Prabėgus dar 200 metų, amerikietės pradėjo jau
masiškai burtis į skaitytojų grupes. Postūmį tam suteikė
XIX amžiaus antrojoje pusėje kilęs judėjimas dėl moterų
teisių. Siekdamos plėsti savo akiratį, dalytis naujomis
idėjomis, jos rinkdavosi knygynuose, butuose ir prie
žvakių šviesos diskutuodavo apie tai, ką perskaičiusios.
Holivudo knygų mados
Šiandien priklausyti knygų klubui JAV – kone garbės
reikalas. Jų yra labai įvairių – nuo vienijančių naujovėmis
besidominčius skaitytojus iki specializuotų, į kuriuos
buriasi tam tikrų profesijų atstovai, skaitantys atskiro
žanro literatūrą, vieno autoriaus kūrinius ar tik vieną
knygą.
Jeigu reikėtų išrinkti garsiausią šių dienų skaitytojų
klubą, be jokios abejonės, tai būtų „Opros knygų klubas“
(„Oprah’s Book Club“). Jo įkūrėja – viena įtakingiausių
ir turtingiausių pasaulio moterų, JAV pokalbių laidų
karalienė Oprah Winfrey. Penkiolika metų klubas gyvavo
kaip legendinio Oprah televizijos šou dalis ir šį etapą baigė
2011-aisiais kartu su juo, o po dvejų metų pertraukos buvo
atnaujintas kaip „Oprah’s Book Club 2.0“. Dabartinė klubo
versija – jungtinis OWN („Oprah Winfrey Network“) ir jos
leidžiamo žurnalo „O“ („The Oprah Winfrey Magazine“)
projektas, savo narius vienijantis per įvairias socialinių
medijų platformas.
Winfrey knygų klubui neprireikė daug laiko įgauti svorio
leidybos pasaulyje. Iki tol mažai kam žinomos knygos kilo
į populiariausių viršūnes vien dėl to, kad Oprah po vieną
jas pristatydavo savo laidose. Tolstančiai nuo skaitymo
visuomenei televizijos žvaigždė suteikė dingstį kalbėti apie
knygas ir kartu paskatino grįžti prie skaitymo.
„Niekas nedaro manęs
laimingesnės nei galimybė prisėsti
su gera knyga“, – skaitymo
džiaugsmu su aplinkiniais dalijasi
Oprah Winfrey.
87
 aistrą knygoms derina su prodiusavimu. Pradžią jos
klubui davė skaitymas paplūdimyje ir kelios nuotraukos
„Instagram“ tinkle. Gerbėjams tai patiko, ir aktorė
nusprendė dalytis skaitomomis knygomis, kelti citatas,
klausti nuomonės apie kūrinius. Vėliau, kai ėmėsi filmų
prodiusavimo, klubas tapo geriausiu Reese patarėju.
Siūlomuose scenarijuose pasigesdama įdomių moteriškų
vaidmenų, ji pradėjo dairytis į mažai žinomus autorius ir
kūrinius. Taip Witherspoon akiratyje atsidūrė amerikietės
Cheryl Strayed biografinė knyga „Laukinė“, kuri tapo

VIDA PRESS ir asmeninių albumų nuotraukos

tarptautiniu bestseleriu. Vos perskaičiusi rankraštį,
aktorė pasišovė įsigyti knygos ekranizavimo teises ir pati
įkūnyti pagrindinę heroję Šeril. Naujausias Reese ir jos
kompanijos „Pacific Standard“ pirkinys – škotų rašytojos
Gail Honeyman romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“
ekranizavimo teisės.

Grotažymė rwbookclub, kurią aktorė ir prodiuserė

naudoja dalydamasi nuomone apie knygas socialiniuose
tinkluose, padeda sukelti susidomėjimo bangą dar gerokai
prieš pradedant filmavimą. O
knygos, pažymėtos garsenybių
klubų ženkliukais, tampa dar
patrauklesnės ir, be abejo,
spausdinamos didesniu tiražu.

Savotiški skaitymo klubai

Knygos, kuriomis Reese Witherspoon kuriami ir socialiniuose
dalijasi socialiniuose tinkluose, sulaukia tinkluose. Pavyzdžiui, feisbuko
didžiulio dėmesio, ne viena jų jau tapo
filmu. Pernai rugsėjį aktorės skaitytojų grupėje „Aš skaitau lietuviškai“
klubo pasirinkimas buvo Delios Owens dalijamasi informacija apie
romanas „Where the Crawdads Sing“, mėgstamas knygas, išsakomos
lietuviškai jį ketina išleisti leidykla
rekomendacijos, diskutuojama
BALTO
apie lietuvių kalba išleistą
literatūrą. Pasaulyje populiarus
tinklalapis www.goodreads.com
turi lietuvišką atitikmenį –
Tereikėjo Winfrey palaiminimo, kad į įtakingiausių sąrašų www.gerosknygos.lt.
aukštumas šautų tiek pradedantys autoriai, tiek klasikai. Vis dėlto skaitymo mėgėjams labiau prie širdies tikras, o
Tokia sėkmė 2004 metais aplankė ir klube aptartą rusų ne virtualus bendravimas. Į madą grįžta gyvi pokalbiai apie
klasiko Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ – romanas knygas, jų Lietuvoje vis daugėja. Į diskusijas apie knygas
akimirksniu iškilo į „USA Today“ skelbiamo bestselerių kviečia ne tik bibliotekos ir knygynai, vis labiau įsitvirtina
sąrašo viršūnę. Šioje pozicijoje atsidūrė net 22 knygos, ir privačių knygų klubų tradicija.
išskirtos Oprah, 59 pateko į dešimtuką. Bendras knygų
– iš viso jų aptarta 70 – tiražas siekė 55 milijonus
egzempliorių. Žadą praradę leidėjai ir staiga į televizijos Psichologinės grupės principu
laidas pradėti kviesti rašytojai tokį įtakingumą praminė
„Oprah efektu“. Kai psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės
kabinete ratu susėda septynios moterys ir vienas vyras,
Winfrey buvo pirmoji Holivudo žvaigždė, įkūrusi virtualų
atrodo, kad čia susirinko psichologinė grupė. Bet šis
knygų klubą savo gerbėjams. Vėliau jos pavyzdžiu pasekė
būrelis – praėjusią vasarą jos įkurtas knygų klubas.
kitos garsenybės – aktorės Emma Watson ir Florence
Tiesa, Genovaitė perkėlė į jį keletą psichologinės grupės
Welch, net Kim Kardashian. Ši apie asmeninio klubo
principų, bet tik tam, kad kartu leidžiamas laikas būtų
įsteigimą paskelbė prieš dvejus metus.
kuo racionaliau išnaudojamas siekiant pagrindinio
O štai „Oskaro“ laimėtoja aktorė Reese Witherspoon tikslo – paliesti visus kūrinio klodus, užčiuopti giliausias

88 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²


Genovaitė
Petronienė
KARŠČIAUSIAS
DISKUSIJAS
SUKĖLUSI KNYGA
Yuvalio Noah Harari
„Sapiens. Glausta
žmonijos istorija“
KLUBO METŲ
ATRADIMAS
Karlo Ove Knausgårdo
„Mano kova“
KNYGA, KURIĄ
REKOMENDUOTUMĖTE
Yuvalio Noah Harari
„Sapiens. Glausta
žmonijos
istorija“
asmenines prasmes. Vienas iš
tų principų – kiekvienam nariui
skiriamas kalbėjimo laikas. Tokios
tvarkos Genovaitė pasigedo kituose
knygų klubuose.
„Svarbiausia – pagarba
kalbančiajam. Man rūpi, kad
kiekvienas galėtų ramiai, detaliai
išsakyti viską, ką yra pasiruošęs,
gal net pasirašęs, kad kiti jo
nepertrauktų, leistų pagalvoti, ką dar
galėtų pridurti. Susirinkus penkiems
šešiems žmonėms, visai nesunku
nuslysti į paprastą plepėjimą ne
apie knygas. Stengiuosi, kad taip
neatsitiktų bent jau pusantros
valandos“, – pasakoja Genovaitė.
Apie knygą kalbėti tik žvelgiant iš
asmeninės pozicijos, panašiai kaip
vyksta psichologinėje grupėje, –
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
dar vienas principas, kuriam visi kūrė verslą, tad apie skaitymą savo
pritarė. Nesistengiama tapti kūrinio malonumui nebuvo nė kalbos. O tada
vertintojais ar kritikais, juk daug išsikėlė tikslą per metus perskaityti
įdomiau suprasti ir išgirsti, kaip dešimt knygų: „Pažįstu save, žinau,
jis palietė patį skaitytoją, kokių jog kartais galiu pritrūkti valios,
sukėlė jausmų, minčių, kaip keičia tad sumaniau įkurti klubą kartu su
jo gyvenimą. Tokios nuostatos tarsi draugais, kad galėčiau diskutuoti apie
įpareigoja rinktis sudėtingas temas, knygas, išgirsti įvairių nuomonių,
išliekamąją vertę turinčius kūrinius. pamatyti kitokį pasaulio vaizdą. Beje,
Genovaitė tikisi, kad pavyks išlaikyti taip ir atsitiko – skaitome tą pačią
aukštai iškeltą kartelę, nors skaityti knygą, bet kiekvienas susikuriame
tokią literatūrą nėra paprasta. skirtingą jos versiją. Tai nepaprastas
Šiuo metu klubo nariai kremta patyrimas.“
moderniosios austrų literatūros
Paskui Vilniuje vykusioje verslo ir
klasiko Roberto Musilio romaną
lyderystės konferencijoje „Forum
„Žmogus be savybių“. Įveikti šį
One“ ji įsišnekėjo su verslininku
monumentalų kūrinį, vadinamą
Ignu Staškevičiumi. Renginyje abu
intelektualiausiu XX amžiaus
dalyvavo kaip pranešėjai. Milda
romanu, vos per mėnesį – tikras
pasidalijo knygų klubo idėja, Ignas
iššūkis. Ne lengvesnė prieš tai klube
prasitarė turintis leidyklą „Sofoklis“.
aptarta garsaus psichoterapeuto,
Ir abu iškart sutarė: įkurs klubą, kuris
rašytojo Irvino Yalomo biografija, ją
taip ir vadinsis – „Knygų klubas“,
klubo nariai skaitė rusų kalba.
Sudėtingus, tam tikros patirties
reikalaujančius kūrinius Genovaitės
klube kartu kremta jos kolegės
psichologės, matematikas,
informatikė, vadybininkė,
bibliotekininkė ir žurnalistė.
Jauniausias grupės narys – 36 metų,
vyriausias – 56-erių.
„Mes diskutuojame prieš
rinkdamiesi, skaitome, kas visiems Milda
Mitkutė
tinka. Jeigu kas nors vienas
diktuoja pagal savo skonį, vargu
ar toks klubas gali ilgai išsilaikyti.
KARŠČIAUSIAS
Sekame leidyklų naujienas,
DISKUSIJAS
susipažįstame su recenzijomis. Aš
pati skaitau „Literatūrą ir meną“, SUKĖLUSI KNYGA
peržiūriu kritikų straipsnius. Mus
Kazuo Ishiguro
domina tikrai ne tai, kas tuo metu
„Neleisk man išeiti“
populiariausia knygyne“, – tikina
Genovaitė. KLUBO METŲ
ATRADIMAS
Michailo Bulgakovo
Tarp laisvalaikio skaitinių „Meistras ir Margarita“
– ir „Iliada“
KNYGA, KURIĄ
Vieno sėkmingiausių Lietuvos
REKOMENDUOTUMĖTE
startuolių – mainų portalo „Vinted“
Arto Spiegelmano komiksų
– įkūrėja Milda Mitkutė apie knygų
knyga apie holokaustą
klubą pradėjo mąstyti ruošdamasi
„Maus“
motinystės atostogoms. Prieš tai
aštuonerius metus ji intensyviai
89
 Psichologės-psichoterapeutės Genovaitės
Petronienės suburtame klube stengiamasi,
kad kiekvienas turėtų laiko pasakyti savo
nuomonę, ne tik išklausytų

Verslininkai Milda Mitkutė ir Ignas Staškevičius į knygų klubą

Žurnalistė ir pasikvietė po tris draugus
rašytoja Lina
Ever – „Berlyno

Nuotraukos iš asmeninių albumų

literatūrinio
saliono“ siela

Vestuvių
planuotojos
Kristinos
Chlastauskienės
(trečia iš kairės)
suburtame
mėgstančiųjų
skaityti būryje –
vien moterys

90 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²

jame bus skaitoma grožinė literatūra,
susitinkama kartą per mėnesį,
kiekvienas pasikvies po tris draugus.
Kadangi klubo įkūrėjų amžius ir
verslo patirtis skirtinga, susibūrė
gana marga grupė. Milda savo
skaitymo kolegas apibūdina kaip
racionalius žmones, susijusius su
verslu, programavimu, duomenų
analize, investicijomis. Aštuoni
nariai sudaro nekintamą branduolį,
du – kaskart vis kiti – lankosi svečio
teisėmis.
„Norėjome, kad klube viskas vyktų kuo
natūraliau. Versle esame susigalvoję
daug visokių taisyklių, o čia tegul
būna tiesiog pokalbis, diskusija –
patiko, nepatiko, nekenčiu... Iš tiesų
buvo ir labai neigiamų emocijų, kai
žmogus tiesiog negalėjo baigti knygos.
Man tikra kančia buvo Homero
„Iliada“. Įveikiau 40 puslapių ir
daugiau negalėjau. Bet susirinkome,
padiskutavome ir atsivėrė tokios
perspektyvos, apie kurias net nebuvau
pagalvojusi. Pamačiau „Iliadą“ visai
kitomis akimis. Vėl įtraukiau ją į sąrašą
knygų, kurias noriu perskaityti“, –
pasakoja verslininkė.
Kiekvieną gruodį klubas patvirtina
kitų metų skaitymo kryptis: lietuvių
autoriaus kūrinys, mokslinė
fantastika, antikinė, Azijos šalių,
Amerikos literatūra, Bookerio
premijos laimėtojo knyga ir taip
toliau. Vieno kriterijaus nėra,
svarbiausia – įvairovė. Vėliau tai
virsta planu, į kurį įtraukiami
konkretūs autoriai ir kūriniai. Pernai
tarp jų atsirado ir rusų literatūra.
Paaiškėjo, kad kai kurie klubo
nariai nieko apie ją nežino. Milda
kažkodėl buvo įsitikinusi, kad rusų
autoriai rašo mūsų Žemaitės ar
Antano Vienuolio stiliumi. Fiodoro
Dostojevskio „Broliai Karamazovai“,
perskaityti klube, atvėrė rusų
literatūros lobyną. Dabar Dostojevskis
yra jos mėgstamiausias autorius.
Trečius metus gyvuojantis „Knygų
klubas“ Mildą išmokė skaityti greitai
ir drausmingai.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Pirmaisiais metais ji dar baiminosi,
kad kas mėnesį po knygą – ne jos
jėgoms. Bet skaitymas greitai tapo
įpročiu, kasdienybe, dabar ranka
pati tiesiasi prie knygos. Milda
jaučiasi kaip sportininkė, kuri negali
nesportuoti. Du vaikus – dvejų
metų ir devynių mėnesių sūnus –
Lina Ever
auginanti 33-ejų verslininkė visada
randa jai laiko: „Užmigdau vaikus ir
einu skaityti.“
Ir tai ne pokštas. Iš tiesų vaikų KARŠČIAUSIAS DISKUSIJAS
miego laiką Milda išnaudoja SUKĖLUSI KNYGA
skaityti. Vakarais, kai kambaryje Gabijos Grušaitės
negalima degti šviesos, patogu „Stasys Šaltoka. Vieneri
naudotis elektronine skaitykle. metai“
Pavyzdžiui, garsinę knygą „Broliai
KLUBO METŲ
Karamazovai“ ji išklausė su
vaikišku vežimėliu sukdama ratus
ATRADIMAS
Madrido parke. Praėjusius metus Valdo Papievio
baigė perskaičiusi jau 26 knygas. „Odilė, arba Oro uostų
„Man pavyko pasiekti tikslą – vienatvė“
praplėsti pasaulėžiūrą, susipažinti
KNYGA, KURIĄ
su įvairiais literatūros žanrais, –
REKOMENDUOTUMĖTE
džiaugiasi Milda. – Išmokau skaityti,
analizuoti. Pradžioje man patiko
Berlyne ilgai gyvenusio
šveicarų rašytojo Maxo Frischo
viskas, nemokėjau vertinti kritiškai.
romanas „Homo faber“
Dabar esu pastabesnė, geriau jaučiu
knygą, galiu pateikti argumentuotą
nuomonę.“
Skaitantis lietuvių sukasi apie kultūros, literatūros
Berlynas naujienas ir daugelis, ne tik ji pati,
pasigenda galimybės nuolat visa tai
„Niekada nesu buvusi jokio knygų aptarti. Tad ėmėsi iniciatyvos, ir štai
klubo nare. Esu mačiusi filmuose jau antrus metus veikia „Berlyno
ar girdėjusi iš draugų, jog tokie literatūrinis salionas“ – knygų
egzistuoja, bet kad pajusčiau, klubas, praėjusių amžių tradicijas
kaip smagu sėdėti tarp skaitančių primenančiu pavadinimu, bet
bendraminčių, kaip greitai knygos atviras idėjoms, įvairaus pobūdžio
suartina net nepažįstamus žmones, susitikimams ir vis naujam turiniui.
kaip mielai visi dalijasi naujienomis
„Berlyno literatūrinis salionas“ nėra
ir kaip nepastebimai prabėga dvi
įprastas knygų klubas. Dėmesys jame
valandos, turėjau pati įkurti tokį
skiriamas ne konkrečiam kūriniui
klubą Berlyne“, – pasakoja Vokietijos
aptarti, o, kaskart pasirinkus vis kitą
sostinėje prieš septynerius metus
temą, pasidalyti informacija apie
apsigyvenusi žurnalistė ir rašytoja
perskaitytas knygas, jų autorius,
Lina Ever (Neverbickienė).
nevengiant nukrypti ir į platesnį
Ši mintis jai senokai sukosi galvoje. pokalbio apie literatūrą, skaitymą,
Įvairių renginių metu susitikdama su kūrinio suvokimą kontekstą. Tarkim,
Berlyne gyvenančiais tautiečiais Lina vienas susitikimas pernai buvo
pastebėjo, kad jų pokalbiai dažnai skirtas lietuvių, kitas – vokiečių
91
literatūrai. Prieš pat Naujuosius
kiekvienas klubo narys atsinešė po
kūrinį, tais metais jam padariusį
didžiausią įspūdį, tad buvo
keičiamasi ne tik nuomonėmis, bet ir
pačiomis knygomis.
„Kadangi Berlyne tiek daug visko
vyksta, verda labai intensyvus
kūrybinis gyvenimas, nutarėme
užgriebti ir kitus dalykus, ne vien
knygas. Aptariame geriausius
serialus, Berlinalės filmus ir
įdomesnius kultūros renginius. Taip
pat sutarėme rengti susitikimus
kaskart vis kitur, nes šiame mieste
tiek populiarių skaitymo kavinių,
rašytojų pamėgtų barų, įvairių
legendinių vietelių, kurių net
nėra turizmo vadovuose. Miesto
pažinimas būtų dar viena papildoma
klubo vertė“, – sako pati ekskursijas
po Berlyną vedanti Lina.
Klubas atviras visiems skaitantiems,
nėra jokios narystės, Lina džiaugiasi
kiekvienu užsukančiu svečiu ar
mieste besilankančiu lietuviu. Į jį bus
kviečiami ir Berlyne besilankantys
lietuvių autoriai.
Rašytojai šie susitikimai tapo ir
netikėtu tikrų Berlyno istorijų
šaltiniu. Į klubą ateina lietuvių, šiame
mieste gyvenančių keliolika, net
keliasdešimt metų, pažįstančių jį
kitu kampu, turinčių kitokių patirčių
nei ji pati. Tarp jų – gydytoja,
inžinierė, fotografė, lietuvių kalbos
dėstytoja, vaikų darželio auklėtoja
besirengianti tapti studentė, dailide
dirbantis tautietis. Klubo gyvenime
dalyvauja Berlyno naktinio klubo
„Panke“ savininkas Justas ir kartais
pakviečia susiburti savose patalpose.
Jų pasakojimus, santykį su miestu,
perteikiamą Berlyno atmosferą Lina
fiksuoja kaip medžiagą, kuri galbūt
bus panaudota būsimose knygose.
Įdomiausia, kas lietuviška
Beje, pernai Linos Ever kūryba
atsidūrė Lietuvoje veikiančio knygų
92
Kristina
Chlastauskienė
KARŠČIAUSIAS
DISKUSIJAS
SUKĖLUSI KNYGA
Gabijos Grušaitės
„Stasys Šaltoka. Vieneri
metai“
KLUBO METŲ
ATRADIMAS
Leïlos Slimani
„Lopšinė“
KNYGA, KURIĄ
REKOMENDUOTUMĖTE
Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio
„Laiškus Sofijai“
klubo „Skaitom ir kalbam“ akiratyje.
Klubo narės specialiai nuvyko į
Berlyną susipažinti su įspūdį joms
padariusių romanų autore. Kol kas
ši jų kelionė – tolimiausia, visi kiti
literatūriniai klubo maršrutai veda
per Lietuvą.
Tik moteris vienijantis „Skaitom
ir kalbam“ klubas iš kitų panašių
išsiskiria būtent lietuvių rašytojams
teikiama pirmenybe, nors skaitomi,
be abejo, ir kiti autoriai. Jo įkūrėja
Kristina Chlastauskienė ilgą laiką
svarstė, kodėl sava literatūra – tiek
klasika, tiek šiuolaikinių autorių
kūriniai – neretai vertinama
prasčiau nei užsienio. Ir nutarė
prisidėti prie kitokio požiūrio
formavimo. „Svarsčiau, kad
daug kam galėtų būti įdomūs
susitikimai su perskaitytų knygų
autoriais. Neklydau – iki šios
dienos esame pasikvietusios
septynias rašytojas, o klubo narių
skaičius nuo dešimties išaugo iki
trisdešimties“, – sako Kristina,
klubą įkūrusi 2017-ųjų rudenį.
Susitikimai vyksta Raudondvario
dvaro menų inkubatoriuje Kauno
rajone. Dauguma moterų atvažiuoja
iš Kauno, yra ir kelios vilnietės.
Moterišką veidą klubas įgavo
atsitiktinai, tai nebuvo iš anksto
apgalvotas tikslas. Jo nares vienija
panašus požiūris į gyvenimą, noras
iš jo gauti daugiau, ne vien tenkintis
darbo ir buities rutina. Tarp jų
yra bibliotekininkių, psichologių,
teisininkių, aukštųjų mokyklų
dėstytojų, žurnalisčių, vaikus
auginančių mamų. Nors yra skirtingo
amžiaus – nuo 23 iki 60 metų, visos
randa bendrą kalbą, įkvėptą pomėgio
skaityti.
Sparčiai didėjant susidomėjimui,
klubą, kurio veikla prasidėjo Kristinai
pasikvietus keletą draugių, teko
skelti į tris grupes. Moterys į jas
susiskirstė pagal panašų literatūrinį
skonį, dominančias temas. Grupių
susitikimai vyksta kas trys savaitės.
Tiek laiko skiriama perskaityti
knygai, kuri parenkama bendru
sutarimu. Pati Kristina skaito
visų trijų grupių knygas. Vestuvių
organizavimu užsiimančiai moteriai
kartais norėtųsi turėti tam daugiau
laiko, ypač sezono metu.
„Net neabejoju, kad skaitančių
žmonių visada buvo daug. Tačiau
šiandien mums labai trūksta
galimybės pasikalbėti apie tai,
kas perskaityta, pasidalyti savo
mintimis, išgirsti, ką kitas pastebėjo
ir pamatė. Beveik kiekviena
knyga mūsų klube įžiebia karštas
diskusijas, jų kyla skirtingų požiūrių
ir įžvalgų. Tai leidžia tarsi iš naujo
perskaityti kūrinį, pažvelgti į jį
kitomis akimis“, – teigia „Skaitom
ir kalbam“ įkūrėja.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
 romantikos
kolekcija
Tikras jausmas Kartais Viena
gali trukti pabaiga romantiškiausių
dešimtmečius yra tik ko visų laikų
ir įveikti nors kito meilės istorijų
skirtingus pradžia...
žemynus

Šiaulietiško
slengo prisodrinta
istorija apie
detektyvu Sudužusi
virtusias erotinio širdis
kadro paieškas ir yra pati
vyriškos širdies stipriausia...
klystkelius

93
 Netobulas
romantikas
Vyras, kurio lovoje pabuvojo daugiau
kaip šimtas milijonų moterų. Taip
amerikiečiai juokaudami pristato
meilės istorijų karalių Nicholą
SPARKSĄ (53).

94 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²

 Iš dvidešimties Nicholo
Sparkso romanų net
vienuolika tapo filmais.
Pagal laikrodžio rodyklę
– „Užrašų knygelė“
(su Rachel McAdams
ir Ryanu Goslingu),
„Žinutė butelyje“ (su
Robin Wright ir Kevinu
Costneriu), „Brangusis
Džonai“ (su Amanda
Nicholas Sparksas Seyfried ir Channingu
pats atrodo kaip Tatumu) ir „Naktys
Holivudo žvaigždė Rodantėje“ (su Diane
Lane ir Richardu Gere’u)
VIDA PRESS (5) nuotraukos

95
K
iekvienas pokštas atskleidžia dalį tiesos: pasaulyje
parduota per 105 milijonus jo knygų egzempliorių,
romanai išversti į daugiau nei penkiasdešimt kalbų.
Praėjusį rudenį pasirodžiusi „Artima siela“ (lietuviškai
ką tik išleido leidykla BALTO) – jau dvidešimta knyga,
vienuolika tapo filmais. Ir tai nėra atsitiktinumas.
„Visuomet stengiuosi sugalvoti istoriją, kurią būtų įdomu
ir skaityti, ir žiūrėti ekrane, – viename interviu sakė
Nicholas Sparksas. – Tik tada, kai subręsta tokia idėja,
sėdu prie darbo. Paprastai pirmą dienos pusę praleidžiu
rašydamas romaną, paskui darau trumpą pertrauką, tada
dirbu su scenaristais ir prodiuseriais. Jei nesilaikyčiau
tokio griežto grafiko, nebūčiau per dvidešimt metų parašęs
dvidešimties knygų.“
Nicholas Sparksas – išvaizdus kaip jo knygų herojus,
o ir paties gyvenime netrūksta vingių lyg iš romano.
Paauglystėje jis buvo perspektyvus bėgikas (universitete
mokėsi gavęs sporto stipendiją) ir svajojo apie olimpines
žaidynes, tačiau atleto karjeros privertė atsisakyti rimta
trauma. Devyniolikos sėdo rašyti – tokią idėją mestelėjo
mama, kai sūnus pasiskundė neturintis ką veikti. Kadangi
96
dievino Stepheno Kingo siaubo romanus, pirmuosius
parašė du trilerius, bet nė vienos leidyklos jie nesudomino.
„Bet jei ne šie bandymai, nebūčiau sėdęs prie „Užrašų
knygelės“, – pripažįsta. Šį jausmingą romaną parašė
laisvalaikiu, dirbdamas vadybininku farmacijos įmonėje.
Knygą įkvėpė žmonos papasakota jos močiutės istorija apie
meilę, kuri neišblėso per daugybę metų. „Kiekvieną istoriją
galima papasakoti skirtingai, – prisimindamas pradžią yra
pasakojęs rašytojas. – Kad galėčiau išleisti knygą, turėjau
susirasti agentą. Laiškus, kuriuose pristačiau savo romaną,
išsiunčiau dvidešimt penkiems. Tik vienas atsakymas
buvo teigiamas. Šią istoriją galiu pasakoti įvairiai:
„Pirmam perskaičiusiam taip patiko mano knyga, kad iš
susižavėjimo suspaudė mane glėbyje.“ Arba: „Dvidešimt
keturi iš dvidešimt penkių man pasakė „ne“.“
Vienintelė agentė, kuri dvidešimt aštuonerių farmacijos
įmonės darbuotojui pasakė „taip“, netrukus paskambino
ir pranešė, kad viena Holivudo kino studija nori pirkti teisę
ekranizuoti dar tik rengiamą spaudai romaną. Ir studijos
vadovai pasiryžę mokėti apvalią sumą – milijoną dolerių.
„Iš pradžių negalėjau patikėti, – viską pakeitusi diena
Cathy ir Nicholo santuoka
subyrėjo po dvidešimt
penkerių bendro gyvenimo
metų. Pasirodžius žiniai apie
skyrybas, rašytojas nesileido
į ilgus komentarus, patikino,
kad su žmona liks draugais dėl
vaikų. Pora jų susilaukė net
penkių. Nuotraukoje kairėje –
su dukromis dvynėmis Lexie ir
Savannah bei sūnumi
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
įstrigo Nicholui Sparksui atmintyje. – Jaučiausi taip, lyg
būčiau laimėjęs loterijoje, bet dar nežinojau, ar kas nors
pirks mano knygą, tad nedrįsau mesti darbo.“ Tačiau vos
pinigai buvo pervesti į sąskaitą, pradedantis rašytojas
nutarė žmonai Cathy įteikti naują vestuvinį žiedą. Jiedu
susituokė tik baigę universitetą, tuomet įsimylėjėlis
neturėjo pinigų ir negalėjo išlaidauti, tad tai padarė
dabar: priklaupęs ant kelio užmovė Cathy ant piršto jos
vertą papuošalą. „Ir pasakiau: „Nežinau, kur mus nuneš
gyvenimas, bet noriu būti su tavimi“, – yra pasakojęs
viename interviu.

1996-aisiais pasirodžiusi „Užrašų knygelė“ jau pirmą

savaitę atsidūrė populiariausių „The New York Times“
knygų sąraše, autorius išdrįso mesti darbą farmacijos
įmonėje ir persikėlė į Šiaurės Karolinoje esantį Niu
Berną – ten, kur ir vyksta pirmojo romano veiksmas
(Holivudo filmas pagal šį romaną buvo sukurtas tik po
aštuonerių metų, juosta su Ryanu Goslingu ir Rachel
McAdams surinko per 115 milijonų dolerių, sėkmingiausių
romantinių filmų sąraše iki šiol užima penkioliktąją
vietą). Sėkmė Nicholą Sparksą įkvėpė toliau kurti, sielą
virpinančios istorijos pasipylė viena po kitos – ir antrasis
romanas „Laiškai iš jūros“ sulaukė sėkmės (be abejo, jis
taip pat buvo perkeltas į ekraną, juostos „Žinutė butelyje“
žvaigždės – Kevinas Costneris, Robin Wright ir Paulas

SHUTTERSTOCK nuotraukos
Newmanas). Sentimentalių romanų dvidešimtuką papildė
ir kitokia knyga. „Trys savaitės su broliu“ – drauge su
broliu Micahu parašytas biografinis pasakojimas: jie,
dviese likę gyvi iš šeimos, keliavo po pasaulį, prisiminė
artimuosius ir atrado save.

Nicholas Sparksas siūlo atsiversti bet kurį jo romaną, kai

apima liūdesys: „Gyvenimas – sudėtingas dalykas, kartais
taip sunku gyventi be vilties. Aš ir rašau apie jausmus,
meilę, praradimus, bet svarbiausia – viltį. Visų mano Aš aprašau tik realų gyvenimą.
knygų pagrindas – tikras gyvenimas.“ Iš tiesų rašytojui Tokios istorijos atspindi tai, kuo
teko patirti visokių išgyvenimų. Kai jam tebuvo dvidešimt
treji, mama jodinėdama gavo sunkią traumą ir užgeso gyvename, kitaip nei knygos
ligoninėje, sesers gyvybę pasiglemžė smegenų auglys, apie serijinius žudikus. Nesu su
vos po vestuvių žmona patyrė persileidimą, o vienam
tokiu susidūręs.
iš sūnų buvo diagnozuotas autizmas. Tai – sunkios
akimirkos, tačiau jų patiria daugybė žmonių visame
pasaulyje. „Aš aprašau tik realų gyvenimą, – ne sykį
susitikimuose yra kartojęs populiarus rašytojas. –
Tokios istorijos atspindi tai, kuo gyvename, kitaip
nei knygos apie serijinius žudikus. Nesu su tokiu
susidūręs.“ pareiškimu. Taip ir liko neaišku, ko vedybiniame
gyvenime pristigo romantinių istorijų kūrėjui.
Neaišku, kokį kūrybinį impulsą suteiks asmeninio
gyvenimo sukrėtimas: prieš trejus metus Nicholas Kartą paklaustas, ar vaikai skaito jo romanus, rašytojas
Sparksas paskelbė, kad skiriasi su žmona Cathy, su kuria atsakė, jog dukros visus perskaitė, o sūnūs matė tik
ketvirtį amžiaus dalijosi sunkumais ir džiaugsmais, filmus. Iš vienos dukters išgirdo pastabą, kurią ne sykį yra
augino penkis vaikus. „Tai buvo nelengvas sprendimas“, kartojusios skaitytojos: vyrai nėra tokie romantiški kaip jo
– apsiribojo jokių užuominų neatskleidžiančiu knygose...

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 97

 Robertas PETRAUSKAS nesvajojo rašyti knygų, bet per aštuonerius metus išleido trilogiją apie Antrąjį pasaulinį
karą. Trečiosios knygos „Barbarosa“ teko laukti penkerius metus ir ji, kaip tvirtina autorius, jau kiek kitokia nei
pirmosios dvi: „Nusprendžiau nerti giliau, nes tikiu, kad skaitytojas pajėgus tai iškęsti.“ Abi Roberto Petrausko
knygos tapo bestseleriais. Šluojama ir „Barbarosa“, nes akimoju rado kelią į skaitytojų širdis.
Birutė PAKĖNAITĖ

Išeiti į
98
karą
 P
irmosios knygos – „Trečiojo Reicho triumfas“ ir
„Lemtingi sprendimai“ – parašytos skrendančiu
ritmu, nesigilinant – apžvelgiami visi kampai,
tvarkingai pasakojama istorija, bet pernelyg
nesiknaisiojama. Vis dėlto keturiasdešimt dvejų Robertui
Petrauskui tokia istorija tapo nebeįdomi, nors jo knygose
– aibė daugeliui beveik negirdėtų faktų, pribloškiančių
citatų ir susimąstyti verčiančių įvykių.
„Aš, kaip istorikas, kuo labiau gilinuosi į tą karą,
tuo labiau jaučiu, kad jį itin sunku suprasti ir
kad jokiu būdu negalima jo supaprastinti.
Apie Antrąjį pasaulinį karą parašyta
daug knygų, kurių kryptis labai aiški,
pasakojimas – lyg vadovėlyje: buvo
taip, nes tas, tas ir anas. Tačiau
„Barbarosoje“ pradėjau ratus sukti
į skirtingas puses. Vienas ratas
sukasi – lyg ir aišku, antras ratas –
aišku, trečias – aišku, bet kai tuos
ratus sujungi, pasidaro nebeaišku, nes
ne viskas taip paprasta“, – įsitikinęs
autorius.
Jo vizitine kortele tapo įtraukiantis rašymo
stilius – laisvas ir suprantamas, kitaip nei
daugelio istorinių veikalų autorių. Matyt, dėl to skaitytojus
ir užbūrė. „Manau, tai buvo pirmas bandymas parašyti
tokią istoriją, kurią skaitant nereikia kentėti, kad
sužinotum, kas atsitiko. Nors ta istorija tikra, nors labai
daug dirbu prie šaltinių, skaitytojams tai neįdomu. Jiems
svarbiausia – rezultatas“, – tvirtina trilogijos autorius.
Kaskart išleidęs knygą į pasaulį jis jaučiasi išsunktas ir
apie rašymą galvoti nebenori, bet šįsyk nuo pat pradžių
palieka viltį, kad „Barbarosa“ – ne paskutinė serijos
knyga, nes į ją netilpo visa šios karinės operacijos istorija:
„Jaučiuosi įsipareigojęs skaitytojams, tad, matyt, teks vėl
sėsti rašyti.“
„Barbarosą“, kitaip nei pirmąsias serijos knygas, autorius
išleido savo lėšomis. Tai – savotiškas eksperimentas,
kuriuo siekia patikrinti, ar įmanoma Lietuvoje gyventi vien
rašant knygas.
Lietuviai jus pažinojo kaip vieną geriausių krepšinio
VIDA PRESS ir Marko Cechanovičiaus nuotraukos
komentatorių, vedėte radijo laidas ir renginius, rengėte
sporto žinias televizijoje, iki šiol rengiate ir vedate
intelektinius žaidimus „Protų kovos“. O kaip pradėjote
rašyti knygas?
Klaipėdos universitete baigiau istoriją. Mano
specializacija buvo XX amžiaus istorija, tad dar
studijuodamas itin domėjausi Antruoju pasauliniu karu.
Tačiau baigus universitetą istorija liko tik pomėgis –
išvažiavau į Vilnių, komentavau krepšinio rungtynes ir
dirbau televizijoje.
Nuo mažens mėgau skaityti – ne tik grožinę literatūrą.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Perskaičiau keletą istorinių knygų ir mane tai užkabino.
Simonas Sebagas Montefiore tada dar nebuvo išverstas
į lietuvių kalbą, labai įdomios pasirodė Richardo Overy
knygos. Jas skaitydamas atradau naują rašymo stilių.
Studijų metais privalėjau perskaityti daug nuobodžių
knygų: bandai ką nors įsidėti į galvą, nes reikės
atsiskaityti, bet iš esmės dirbi sunkų darbą. O Montefiore ir
Overy darbai dėl stiliaus įtraukia kaip geras straipsnis.
Mokykloje nemokėjau piešti, turėjau bėdų dėl
chemijos ir fizikos, bet lengvai parašydavau
rašinį. Todėl vieną dieną šovė į galvą
padėlioti, kaip rašyčiau istorinę knygą.
Rašinėjau apie Adolfą Hitlerį, Versalio
sutartį – išėjo apie 50 puslapių.
Nežinau kodėl, bet tą savo rašliavą
nunešiau į leidyklą „Tyto alba“. O
ten pasakė: „Rašyk knygą.“
Jaunatviško užsidegimo vedamas ir
neturėdamas išankstinių nuostatų, tą
knygą parašiau per pusmetį.
„Trečiojo Reicho triumfas“ pasirodė
2010-aisiais. Prie antrosios knygos
„Lemtingi sprendimai“ jau vargau –
spaudė sutartis, grafikas, labai geras pirmosios
knygos įvertinimas. Galvoje pradėjo vykti nesąmonės,
išsikėliau nepaaiškinamų kartelių. Šiaip ne taip per metus
parašiau. Knyga pasirodė 2013-aisiais. O trečiajai knygai
„Barbarosa“ prireikė net penkerių metų.
Jei būčiau tik rašęs, „Barbarosai“ būtų užtekę metų ar
pusantrų. Bet turiu itin daug veiklos, kuri trukdo tai
daryti. „Protų kovos“ yra pagrindinis mano pajamų
šaltinis. Klausimų atranka, paieška, kūrimas, žaidimų
organizavimas atima daug laiko.
Esate disciplinuotas rašytojas?
Visaip būna. Geriausiai jaučiuosi, kai atsikeliu apie penktą
ir keletą valandų dirbu tyloje, kol pasaulis dar miega. Per
tas kelias ryto valandas kartais padarau daugiau nei per
visą dieną.
Bet mano knygos nėra grožinės, tad daug laiko atima
techninis darbas. Norint parašyti tokią knygą, būtina daug
perskaityti. Žinau kertinius dalykus, apmąstau, kaip dėlioti
siužeto linijas, bet informacijos yra nepaprastai daug, tad
reikia ją susisteminti.
Rašydamas pirmąją knygą, kabinėjau lapelius su
rodyklėmis – kaip serialų detektyvai. Dabar naudojuosi
kompiuterio programomis. Išrenku citatas, įvykius, faktus,
įdomius momentus, keliu juos į programas, pažymiu,
ieškau sąsajų. Tai – pagalba rašančiam. Bet norint, kad ta
pagalba būtų veiksminga, reikia daug padaryti.
Kai nėra polėkio rašyti, imuosi to techninio darbo. Kartais
rašyti norisi, bet negaliu, nes neatliktas techninis darbas.
Stengiuosi tai derinti.
99
Kūrybinės kančios kamuoja?
Pasitaiko, kad smegenys
užsiblokuoja. Sakau sau, kad turėčiau
rašyti, bet jaučiu – neišeina. Iš
patirties žinau, kad reikia išlaukti
ir tuo metu imtis kitos veiklos. Nes
jei tada vis tiek prisiverčiu rašyti,
vėliau paskaitęs jaučiu, kad tekstas
nesijungia, neplaukia. Tad kas iš to
savęs prievartavimo, jei vis tiek turi
perrašyti?
Esate savikritiškas?
Rašydamas aš reiklus sau. Bet turiu
nuostatą nebetvarkyti teksto, kai
jaučiuosi baigęs skyrių, – žmogiška
norėti padaryti geriau, tad tai gali
niekada nesibaigti. Kartais perrašyti
būtina. Pavyzdžiui, perrašinėjau
pirmąją „Barbarosos“ dalį. Vargau,
kol perdėliojau struktūrą. Kartais prie
sakinio ar teksto jungimo užtrunku
visą dieną. Pasitaiko, kad susapnuoju,
kaip sujungti tekstą.
Man labai svarbi žodžių tvarka.
Keičiu sakinio dalis vietomis,
norėdamas uždėti loginį kirtį. O
kai redaktorius žodžius perrikiuoja
gramatiškai taisyklingiau, turiu
įrodinėti, kad juos sukeičiau vietomis
turėdamas tikslą. Su redaktoriais
man sudėtinga. Kai pirmosios knygos
rankraštį atgavau subraukytą,
patyriau šoką. Turiu pripažinti, kad
lietuvių kalbos nemoku taip, kaip
reikėtų mokėti, nes tai – didelis
mokslas. Bet yra daug dalykų, dėl
kurių kalbos prievaizdai perlenkia
lazdą. Pavyzdžiui, „Barbarosoje“
beviltiškai daug laiko sugaišome prie
vietovardžių – daugelio kaimų ar
gyvenviečių pavadinimų nėra lietuvių
sudarytame Vietovardžių žodyne. Jei
nėra, reikia pačiam ieškoti varianto.
Pavyzdžiui, Velikije Luki tapo
Didžiaisiais Lukais. Jei jau „didieji“,
kodėl – ne „svogūnai“ (išvertus
iš rusų kalbos „velykije“ – didieji,
„luki“ – svogūnai – red. past.)?
Be to, mano knygose yra daug
karybos terminijos – aibė
žodžių, neturinčių lietuviškų
atitikmenų. Pirmosiose vartojau
žodį „šverpunktas“. Vokiškas
100
„schwerpunkt“ reiškia esminį
sutelkties tašką: įsivaizduokime, kad
stovi kariuomenė prieš kariuomenę
ir vokiečiai nusprendžia, kad
stipriausias smūgis bus suduotas
tame „šverpunkte“.
Lietuvių kalboje nebuvo šio
žodžio atitikmens, tad vartojau
„šverpunktą“. Rašant trečiąją knygą
paaiškėjo, kad jis jau verčiamas
kaip sunkio centras. Nežinau, kodėl
lietuviai nori gremėzdų, bet šie du
lietuviški žodžiai ne visada išreiškia
mintį, – „šverpunktas“ yra daug
universalesnis.
Mano noras, kad „šverpunktas“
liktų, nes skaitytojai jį pažįsta,
baigėsi tuo, kad jis tapo kitu šriftu
išspausdintu nelinksniuojamu
vokišku žodžiu „schwerpunkt“, o
tekstą, kai yra tokių žodžių, sunkiau
skaityti. Daug ginčijomės ir dėl kai
kurių posakių. Pavyzdžiui, netiko
junginys „gynybos gylis“, nes
gynyba negali būti gili. Gilus tik
ežeras ar krepšys. Tokie dalykai
keičia tekstą, nes papasakoti norėjau
ne taip.
Rašydamas „Barbarosą“ ne tik
daug skaitėte apie šią operaciją ir
Antrąjį pasaulinį karą apskritai,
bet ir antrąsyk perskaitėte „Karą
ir taiką“, kurios istorija prasideda
kone pusantro amžiaus anksčiau.
Kuo rašant buvo svarbus šis Levo
Tolstojaus šedevras?
Man svarbu pasikrauti emocijų.
Pavyzdžiui, Vasilijaus Grosmano
„Gyvenimą ir likimą“ tikrai skaitysiu
iš naujo, jei rašysiu apie Stalingradą.
Jis į šią knygą sudėjo visą įtaigą. Šio
grožinio kūrinio negaliu cituoti kaip
dokumentinio, bet tokia literatūra
leidžia pajusti nuotaiką.
Kai rašysiu apie Maskvos mūšį ir
operaciją „Taifūnas“, būtinai darsyk
skaitysiu Konstantino Simonovo
„Gyvuosius ir mirusiuosius“.
Labai mėgstu grožinę literatūrą, kuri
nėra visai grožinė. Levą Tolstojų
vėl skaičiau, nes jo romane daug
visuomeninių pjūvių: kaip yra
Maskvoje, kaip – kariuomenėje,
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
 kaip – šeimoje. Per Antrąjį
pasaulinį karą „Karas ir taika“
buvo nepralenkiamas bestseleris –
žmonės neturėjo už ką nusipirkti
valgio, bet pirko Levo Tolstojaus
knygas.
Jis jautė rusų dvasią. Pavyzdžiui,
tokia jo citata: „Žmogus yra tokia
būtybė, kuri gali iškęsti viską,
prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, bet
su viena sąlyga – tos sąlygos visiems
yra tokios pat.“ Jei visi badauja –
gerai, nes visiems blogai. Jei badauju
tik aš, tada netinka. Kodėl visi turi
valgio, o aš neturiu?
Manau, iš Levo Tolstojaus rusai
sėmėsi jėgų išgyventi. O aš sėmiausi
įkvėpimo kaip rašytojas.

Prasitarėte apie dar bent dvi knygas

– skirtas Maskvos ir Stalingrado
mūšiams. Jūsų serialas apie
Antrąjį pasaulinį karą nesibaigs
„Barbarosa“?
Visada sakau, kad reikia daryti tai,
ką norisi. Kai pasirodo nauja knyga,
jaučiuosi išsunktas, nes jai parengti
prireikė daug papildomo darbo –
redaguoti, tvarkyti žemėlapius,
maketuoti. Esu tas žmogus, per kurį
visa tai pereina. O aš juk norėjau tik
parašyti knygą!
Jei turėčiau vadybininką, kuris
suprastų mano knygą ir perimtų
šiuos darbus, būtų lengviau. Bet tokio
kol kas neradau, tad viską darau pats.
Kai knyga pasirodo, pusmetį apie ją
„Barbarosos“
operacija prasidėjo nenoriu nieko girdėti. Tada sakau:
– vokiečių žygis į gal rašysiu naują, o gal ir nerašysiu,
Sovietų Sąjungą buvo nes noriu rasti laiko pabūti su savimi,
VIDA PRESS nuotrauka

pristatomas ir tokiomis
karo kasdienybės šeima, draugais.
nuotraukomis: kariai Bet „Barbarosa“ baigiasi nei
siunčiami ištirti naujos šiaip, nei taip. Iš esmės operacija
teritorijos
„Barbarosa“ truko nuo 1941 metų
birželio 22 dienos iki gruodžio
5 dienos. Tačiau du šios operacijos
Per Antrąjį pasaulinį karą „Karas ir mėnesiai į knygą netilpo. Čia kaip
seriale „Sostų karai“: paskutinė
taika“ buvo nepralenkiamas bestseleris sezono serija baigiasi tuo, kad tuoj
– žmonės neturėjo už ką nusipirkti prasidės didysis mūšis. Žinoma,
žiūrovai laukia naujo sezono.
valgio, bet pirko Levo Tolstojaus knygas. Aš taip pat noriu pabaigti šią istoriją ir
sukariauti likusius du mėnesius. Be to,
jaučiuosi įsipareigojęs skaitytojams.

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 101


Didžiulė garbė ir privilegija jų tiek
daug turėti. Visų trijų knygų tiražas
jau perkopė 25 tūkstančius. Skaitytojai
yra mano rėmėjai ir motyvatoriai.
Kai dar nepasirodžius knygai per dvi
dienas nuperkama 500 egzempliorių,
supranti, kad yra žmonių, kurie jos
laukia.
Siužetą galvoje jau esu sudėliojęs.
Liko tik parašyti. „Barbarosoje“
sustojau prie Maskvos. Tai – vokiečių
bandymas ją užimti 1941 metų
pabaigoje. Vadovėlinė istorija tokia:
vokiečiai nukeliauja iki Maskvos,
102
žemę. „Barbarosoje“ yra daug keistai
skambančių dalykų, nes neatrodė,
kad taip galėjo būti.
Ar jums svarbi aplinka, kurioje
rašote? Galbūt rengdamas
knygas lankėte istorines vietas,
memorialus?
Ne, niekur nesilankiau – tik daug
skaičiau. Seniau galėjau rašyti bet
kokiomis sąlygomis. Pirmąją knygą
sugebėjau rašyti net rengdamas
TV3 sporto žinias. Turiu laisvą
valandą – ir rašau.
Paskui viskas pasikeitė. Dabar
net namuose ne visada galiu
rašyti. Jauniausia iš dukterų yra
triukšmadarė, tad jai būnant
namuose negaliu susikaupti. Kai
abi dukros išvažiuoja į darželį ir
mokyklą, lieku vienas ir galiu rašyti.
Bet pasitaiko, kad jos serga, tada
darau tik techninius darbus.
„Aš, kaip istorikas, kuo Pastarąsias dvi vasaras praleidau
labiau gilinuosi į tą karą,
tuo labiau jaučiu, kad sodyboje. Savaitę skiriu ritmui
jį itin sunku suprasti ir pakeisti. Išvykus iš Vilniaus, laikas
kad jokiu būdu negalima sulėtėja, reikalai užsimiršta, ir aš po
jo supaprastinti“, –
įsitikinęs Robertas truputį įeinu į kitą pasaulį, kuriame
Petrauskas vyksta karas. Tada tarsi iškrentu iš
Marko Cechanovičiaus nuotrauka
dabarties konteksto – kai atvažiuoja
draugai, nesuprantu, apie kokias
aktualijas diskutuoja. Bet dėl to
nesijaučiu blogai.
Jei ne pastarosios dvi vasaros, gal
dar nebūčiau baigęs „Barbarosos“,
juk reikėjo laiko prisėsti ir padaryti.
Atsijungimas nuo pasaulio sodyboje
– atradimas, kuris man labai
surengia operaciją „Taifūnas“, kai iš patinka. Norėčiau taip leisti vasaras
pradžių neblogai sekasi, bet paskui net tada, kai nerašysiu knygos:
staiga gauna į nosį ir sovietai juos vaikštai, grybauji, uogauji, maudaisi,
atstumia. Tada viskas nurimsta skaitai knygas, bendrauji su mielais
iki pavasario. Taip pasakojama žmonėmis. Tiesiog gauni galimybę
vadovėlyje. nebėgti. Didžiausias rūpestis –
Tačiau tuo „ramybės“ periodu sumąstyti, ką valgysi.
kasdien žūva tūkstančiai žmonių Aš tai vadinu tikruoju gyvenimu.
– ne tik prie Maskvos. Ir prie Mums atrodo, kad tokia būsena –
Leningrado, ir pietuose prie Rostovo. tik laikina, nes visada privalome
Yra daug pilkų dėmių, kai atrodo, dirbti. O man atrodo, kad turėtų būti
kad viskas aišku, bet niekas į tai priešingai, nes tada gerai jautiesi. Jei
nesigilino. Be rašymo, man labai gerai jautiesi, kodėl turi gyventi taip,
patinka knaisiojimasis po nepažintą kad jaustumeisi prasčiau?
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
 tikros
istorijos
Vaidmuo, Ką reiškė Autentiškas
kurio būti pasakojimas
nereikėjo moterimi apie pabėgimą
vaidinti XX amžiaus iš Šiaurės
vidurio Korėjos
Irane?

Apie moterį, Intriguojanti

kuri ant Winstono
kelių klupdė Churchillio
praėjusio legendos
amžiaus interpretacija
pradžios
genijus
 „Aš, kaip sako Šveikas, galiu duoti į snukį“, – vienoje diskusijoje rėžė Ingrida
Šimonytė. Aštriu liežuviu garsėjanti kandidatė į prezidento postą argumentus
ne kartą yra sustiprinusi citatomis iš savo mėgstamiausios knygos – čekų
rašytojo Jaroslavo HAŠEKO (1883–1923) romano „Šauniojo kareivio Šveiko
nuotykiai pasauliniame kare“.
Emilija ŠĖŽAITĖ

Paminklas
žmonijos
kvailumui
Š
i knyga – į daugiausia kalbų, 58-ias,
išverstas čekų kūrinys. Literatūros
kritikai „Šauniojo kareivio Šveiko
nuotykius“ vadina vienu pirmųjų antikarinių
romanų ir lygina su keleriais metais vėliau
pasirodžiusiu Ericho Marios Remarque’o
„Vakarų fronte nieko naujo“. Austrijos–
Vengrijos imperijos armijos eilinis Šveikas
– neabejotinai vienas iš Čekijos simbolių,
jo atvaizdų galima pamatyti ant daugybės
užeigų ir restoranų ne tik Prahoje. Ir
gal tik retas šauniojo kareivio pėdomis
sekantis turistas numano, kad, romane
minimose smuklėse keldami bokalą alaus
nepamirštamo literatūrinio herojaus garbei,
iš tiesų eina rašytojo Jaroslavo Hašeko
keliais. Juk šios asmenybės būta neeilinės:
avantiūristas ir mistifikatorius, meistras
pokštauti ir mėgėjas šokiruoti, gimtojoje
Prahoje – anarchistas, o Rusijoje, kur pateko
kaip į nelaisvę pasidavęs austrų kareivis,
– Raudonosios armijos komisaras. Hašeko
gyvenimas buvo apipintas legendomis,
gandais ir anekdotais. Ne tik savo kūryboje,
bet ir gyvenime jis už nosies vedžiojo
įvairaus plauko pareigūnus ir šaipėsi iš
valdininkų.
Kada bus mano laidotuvės,
kol kas neaišku
1923 metų sausio 4 dieną Prahos dienraštyje
„Tribuna“ pasirodė pranešimas apie ankstyvą
rašytojo Jaroslavo Hašeko mirtį – po keturių
mėnesių jam būtų sukakę keturiasdešimt.
Žinutė baigėsi klaustuku. Reikalas tas, kad
toks pranešimas nebuvo pirmas – kadaise

104 Popierius – MultiOffset® 90 g/m²

 SHUTTERSTOCK nuotrauka
Visame pasaulyje
atpažįstamas – šaunusis
kareivis Šveikas.
Jaroslavo Hašeko
sukurto herojaus įvaizdį
taikliai perteikė rašytojo
bičiulis dailininkas
Josefas Lada

105
Hašekas jau buvo apverktas kaip per makedonų sukilimą
kritęs didvyrio mirtimi ant Garvano kalno, vėliau, jau
siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audrai, pasirodė ne
vienas nekrologas: jis triskart buvo „pakartas“, du kartus
„sušaudytas“, Odesos smuklėje „užmuštas“ girtų jūreivių.
Nežinia, tuos gandus skleisdavo pats herojus ar nuopelnus
reikėtų priskirti audringo jo gyvenimo bendražygiams.
Nežinia ir kurie tikri rašytojo gyvenimo faktai susipina su
išmone – apie tai galėjo tik spėlioti ir amžininkai.
Tad jaunas dienraščio „Tribuna“ darbuotojas dėl visa ko
nuvyko į Lipnicą – šiame miestelyje rašytojas praleido
paskutinius gyvenimo metus – ir įsitikino, kad šįkart
pranešimas apie mirtį – ne prasimanymas. Našlė raudojo,
jau buvo nupirktas karstas ir pasiruošta laidotuvių
ceremonijai. Vietos šventikas reikalavo, kad ateistas
Hašekas būtų palaidotas už kapinių tvoros. Bet pavyko
susitarti ir velioniui atsirado vieta tolimame kapinių
kampelyje.
Tačiau, kaip pasakytų šaunusis kareivis Šveikas, geriausia
Nuolatinis Prahos
aludžių lankytojas
Jaroslavas Hašekas
įsitraukdavo į
užstalės diskusijas,
nesunkiai priversdavo
aplinkinius kvatoti
iš savo išdaigų,
ant servetėlių
užsirašydavo, jei
išgirsdavo ką nors
smagaus
VIDA PRESS nuotrauka
106
pradėti nuo pradžių, antraip gali įvykti didelė kebeknė.
O viskas prasidėjo 1883 metų balandžio 30 dieną, kai
Prahoje gimnazijos mokytojo Jozefo Hašeko žmona
Kataržina pagimdė berniuką ir pavadino jį Jaroslavu.
Vargiai galą su galu suduriančioje šeimoje po kelerių
metų gimė dar vienas sūnus, buvo priglausta ir
našlaite likusi giminaitė. Kai būsimam rašytojui buvo
trylika, gripo komplikacijos į kapus nuvarė tėvą, kuris
paskutiniais gyvenimo metais piktnaudžiavo alkoholiu.
Pirmąsias dvi gimnazijos klases Jaroslavas baigė su
pagyrimu, bet po šios netekties mokslai ėmė šlubuoti,
ketvirtoje klasėje jis netgi liko antrus metus.
Būdamas keturiolikos per demonstraciją gatvėje buvo
sulaikytas policijos su akmenimis kišenėse. Komisaras
nepatikėjo vaizdingu vaikino pasakojimu, kad akmenys –
ne ginklas, o uolaus gimnazisto mineralogijos kolekcijos
dalis. Negana to, tardytojas – lyg norėdamas pagąsdinti,
lyg juokais – prigrasino vaikį sušaudysiąs. Ir Jaroslavas
brūkštelėjo laiškelį namiškiams: „Miela mamyte! Rytoj
manęs pietų nelauk, nes būsiu sušaudytas... Kada bus
mano laidotuvės, kol kas neaišku.“ Situacija išsisprendė ne
taip dramatiškai: kitą dieną Jaroslavas paleistas namo.
Nesijaudinkite. Jaroslavas Hašekas
Netrukus po nakties areštinėje – 1898-ųjų vasarį –
Hašekas metė mokslus. Pirmąja jo darboviete tapo vaistinė
– ten įsitaisė mokiniu. Tačiau penkiolikmetis Jaroslavas
nebuvo uolus, tad ilgai neištvėręs su bendraamžiais
išsiruošė pėsčiomis pasibastyti po Čekiją ir Slovakiją.
Šešiolikos Hašekas šiek tiek surimtėjo ir įstojo į prekybos
mokyklą, mokėsi puikiai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už
mokslą. Vasaromis traukdavo į žygius. Po trejų metų rankose
laikė diplomą ir įsidarbino banke. Bet ten ilgai neužsibuvo
– biurokratinė disciplina visai nederėjo su gaivališka
prigimtimi. Vieną dieną neįspėjęs vėl susiruošė pasibastyti.
Pirmą kartą administracija jam atleido, bet apie antrą
negalėjo būti nė kalbos. Negana to, kad vėl nepasirodė darbe,
dar ir paliko ant stalo raštelį: „Nesijaudinkite. Jaroslavas
Hašekas“. Žinoma, iš banko jį išvijo.
Nuotykių troškimas buvo stiprus – visą 1903-iųjų vasarą
Hašekas praleido keliaudamas. Tikslių duomenų, kur
lankėsi, nėra, amžininkų prisiminimai skiriasi, rašytojo
biografai atseka jo maršrutą pagal publikacijas – dar
kai studijavo prekybos mokykloje, Jaroslavo reportažai
ir apysakos pradėti spausdinti laikraščiuose. Manoma,
kad per pusmetį klajonių jis padėjo bulgarų ir makedonų
sukilėliams Balkanuose (tuomet pirmąsyk ir pasirodė žinia
apie jo žūtį), pabuvojo Sofijoje, Bukarešte, Krokuvoje,
pasiekė Vengriją, Galiciją. Pasibaigę pinigai nepriversdavo
nutraukti kelionės, žmonės ir pamaitindavo, ir
priglausdavo daug istorijų žinantį linksmą vaikiną. Tiesa,
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
keletą kartų pasakotoją buvo areštavę už valkatavimą.
Žmonės, kuriuos piktina stiprūs
Fenomenali atmintis ir ilgos kelionės Hašeką pavertė
poliglotu. Kad ir kur nublokšdavo likimas, jis akimirksniu
išsireiškimai, yra bailiai, juos
pagaudavo vietos kalbą. Puikiausiai kalbėjo vengriškai, gąsdina tikras gyvenimas,
vokiškai, lenkiškai, serbiškai, slovakiškai ir rusiškai.
Galėjo susišnekėti angliškai, prancūziškai ir itališkai,
o tokie silpni žmonės yra
buvo pramokęs net egzotiškų kalbų, tokių kaip čigonų, kenksmingiausi kultūrai ir
totorių, baškirų, įgijęs kinų ir korėjiečių pradmenis. O jau
visuomenės moralei. Tokie tipai
gyvendamas Irkutske įsigudrino išleisti laikraštį buriatų
kalba (beje, tai buvo vienas pirmųjų istorijoje buriatiškai viešai piktinasi labiau už visus,
išspausdintų leidinių)! Tiesa, Hašeko straipsnius į buriatų bet su dideliu pasitenkinimu
kalbą vertė padėjėjai.
skaito pornografinius užrašus
viešose išvietėse.
Prahos smuklių universitetai
Pirmųjų publikacijų sėkmė paakino Jaroslavą Hašeką tapti
Jaroslavas Hašekas „Šauniojo kareivio
rašytoju. Netrukus vietoje nenustygstantis dvidešimtmetis Šveiko nuotykiai“
išgarsėjo kaip populiarus humoristas, vienas po kito jo
kepamais feljetonais ir humoreskomis bulvarinė spauda
užpildydavo pramogų rubrikas.

Jaroslavas šmėžavo ne tik Prahoje leidžiamų laikraščių

puslapiuose (biografai suskaičiuoja bent šimtą
slapyvardžių, kuriais pasirašydavo) – amžininkų
prisiminimuose jis iškyla kaip prisiekęs smuklių
lankytojas ir bohemos karalius. Vienas iš patikimiausių
Hašeko gyvenimo šaltinių yra policijos ataskaitos, kuriose
užfiksuoti muštynių, smulkaus chuliganizmo faktai:
„Aukščiau minimas pilietis neblaivus atliko mažą reikalą
priešais policijos įstaigą“, „Suorganizavo viešas maudynes
su ponių maudomukais“.

Hašekas buvo prisidėjęs prie anarchistų, vėliau su

bendraminčiais subūrė Įstatymo ribojamą nuosaikios
pažangos partiją, 1911 metais ji bandė dalyvauti
rinkimuose į Austrijos parlamentą. Tai buvo bene
linksmiausia rinkimų kampanija – susirinkimai vykdavo
restoranuose, Jaroslavas savo kalbą paprastai užbaigdavo
pažadu, kad partija garantuoja būsiant visko, ko rinkėjai
nori: alaus, degtinės, dešrelių ir duonos.

Smuklių liūtas trumpai buvo surimtėjęs. Priežastis – meilė

žurnalistei Jarmilai Mayerovái. Merginos tėvas skulptorius
kategoriškai draudė dukrai tekėti už vyro, neturinčio
nuolatinio pragyvenimo šaltinio. Po piršlybų turėjo praeiti
net keleri metai, kol Hašekas įvykdė mylimosios gimdytojų
sąlygą ir gavo rimtą darbą – tapo žurnalo „Gyvūnų
pasaulis“ redaktoriumi. Netrukus dvidešimt septynerių
rašytojas atšoko vestuves. Apie tai, kad su bičiuliu išsimaudė vilkėdami
moteriškais maudymosi kostiumėliais, istorijai
Redaktoriaus kėdėje Jaroslavas neužsisėdėjo – atrodė liko ne tik įrašas policijos nuovadoje dėl
viešosios tvarkos pažeidimo, bet ir fotografija
pernelyg nuobodu publikuoti tik rimtus mokslinius
tekstus, tad greitai žurnalas buvo užverstas piktais laiškais.
Hašekas juos mesdavo į šiukšlių dėžę ir toliau kurdavo
gamtoje neegzistuojančius gyvūnus, spalvingiausiai

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 107

juos aprašydavo. Kartą redaktorius
„atrado“ blusos protėvį Palaeopsylla.
Straipsnis atrodė toks įtikinamas, kad
jį persispausdino mokslo žurnalai ir
net užvirė diskusija dėl „problusių“.
Redaktoriaus zoologinės kūrybos
viršūne tapo driežo „idiotozauro“
iškasena, deja, po tokio atradimo
akcininkai išvijo Hašeką iš darbo.

Tuomet rašytojas pabandė

prasimanyti pinigų pardavinėdamas
kiemsargius šunis: juos perdažydavo
ir prastumdavo kaip kilmingus.
Ši afera buvo paskutinis lašas
nelengvame santuokiniame
gyvenime: į teismą iškviesta ir
Hašeko žmona, įrašyta kaip įmonės
bendraturtė. O gal Jarmila negalėjo
atleisti kito sutuoktinio žygio –
Jaroslavas taip didžiavosi naujagimiu
sūnumi Richardu (jis pasaulį išvydo
1912-ųjų balandžio 20-ąją), kad
vaiką iš namų išsinešė parodyti
linksmybių bendrininkams ir tik po
kiek laiko suprato nepamenantis,
kurioje smuklėje jį paliko... Gerai,
kad žmonai vyro maršrutas nebuvo
paslaptis, ji sūnų greitai rado. Tais
pačiais metais jų keliai išsiskyrė.
„Hašekas buvo genijus ir jo kūriniai
gimdavo iš netikėto įkvėpimo“, – jau
vėliau knygoje apie savo nenuoramą
vyrą rašė Jarmila ir pridūrė, jog į
tokį žmogų reikia žvelgti kitaip nei į
eilinį, net jeigu jis ir įskaudina.

Vėl viengungiu tapęs Jaroslavas

Hašekas stačia galva nėrė į Prahos
gyvenimo sūkurį. Pagal policijos Paskutinius gyvenimo metus Jaroslavas Hašekas su žmona
protokolus galima atsekti, kaip Aleksandra praleido vaizdingame Lipnicos miestelyje,
įsikūrusiame aplink XIV amžiaus pilį
rašytojas blaškėsi iš vienos vietos
į kitą, – užfiksuota per trisdešimt
SHUTTERSTOCK ir VIDA PRESS nuotraukos

gyvenamosios vietos adresų,

nors dažnai pareigūnams taip ir
nepavykdavo rasti, kur tuo metu
būdavo apsistojęs nenuorama.
Už viešosios tvarkos pažeidimus
skiriamos baudos paprastai likdavo
nesumokėtos, nes jeigu Hašeką
ir surasdavo, valdžios atstovams
tekdavo konstatuoti, kad skolininkas
neturi jokių daiktų, kuriuos būtų
galima konfiskuoti, mat viską, ką
turi, yra apsivilkęs.

108
Įkvėpimo Hašekas semdavosi iš įvairiausių gyvenimo
situacijų. Kai kartą buvo sulaikytas ir nusiųstas į
psichiatrijos ligoninę – į policiją kreipėsi sunerimęs
praeivis ir pranešė, kad ant Karolio tilto stovi ir įtartinai
į Vltavos tėkmę žiūri potencialus savižudis, Hašekas
dėl šios versijos neprieštaravo (o gal iš tiesų buvo
užvaldžiusios tokios mintys). Gydytojas, kuris juo
rūpinosi, konstatavo, kad pacientas sveikas, bet ligos
istorijoje pažymėjo, jog nenori palikti ligoninės, – jis ne
tik tvarko biblioteką, bet ir ištisas dienas šniukštinėja
gydymo įstaigos koridoriuose, matyt, kaupia būsimų
pasakojimų siužetus.
Per pirmąjį kūrybos dešimtmetį Hašekas parašė apie
devynis šimtus apsakymų (išleistos kelios jų rinktinės),
feljetonų ir apybraižų, romaną (tiesa, rankraštį leidėjai
pradangino) ir satyrinę knygą, kurioje pasakojo apie
sukurtą su bičiuliais partiją (išleista jau po mirties).
Į pulką su cilindru
Pirmasis pasaulinis karas įtraukė ir Jaroslavą Hašeką –
šaukimą į armiją gavęs trisdešimt dvejų rašytojas prisistatė
apsvaigęs, su karine uniforma ir cilindru. Kadangi nesilaikė
drausmės, apsimetė sergantis reumatu, buvo pripažintas
dezertyru, netgi nuteistas trejiems metams, bet bausmės
vykdymas atidėtas, kol baigsis karas. Į frontą Hašekas, kaip
ir Šveikas, išvyko areštantų vagonu.
Rašytojas dalyvavo mūšiuose, netgi buvo apdovanotas
už drąsą, o 1915 metų rugsėjį pasidavė į rusų nelaisvę.
Hašekas išgyveno sunkią žiemą barakuose tarp karo
pabėgėlių, per stebuklą liko gyvas ir įstojo į Rusijos
kariuomenės suburtas čekų legionierių gretas kariauti
prieš Austrijos–Vengrijos imperiją. Jaroslavui, kaip
ir daugeliui čekų, tai buvo galimybė kovoti už Čekijos
nepriklausomybę. Rašytojas tapo Kijeve čekams
leidžiamo žurnalo bendradarbiu, kariavo ne tik su
plunksna rankoje – dalyvavo ir mūšiuose. Karui
pasibaigus, nutraukė ryšius su čekų legionieriais, įstojo
į komunistų partiją, ėmė verbuoti tautiečius į Raudonąją
armiją. Legiono lauko teismas išdavė orderį areštuoti jį
kaip čekų tautos išdaviką.
1918-ųjų gruodį Hašekas buvo paskirtas Bugulmos
(Tatarstane) komendanto padėjėju. Tiesa, trumpam – jau
kitų metų pavasarį jis vadovavo kariuomenės laikraščiui,
Belebėjaus (Baškirijoje) spaustuvėje susipažino su
ten dirbančia Aleksandra Lvova ir ją vedė. Kai kuriais
duomenimis, dar Bugulmoje buvo sukūręs šeimą su vietos
telegrafininke, tačiau netrukus po vestuvių nuotaka mirė
nuo šiltinės. Pilietinio karo audroms Rusijoje aprimus,
Hašekas su naująja žmona apsistojo Irkutske, įsigijo namą,
tapo miesto tarybos deputatu, leido laikraščius vokiečių,
vengrų ir buriatų kalbomis.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
Prie Čekijos karūnos
1920-aisiais Čekoslovakijoje kilus politinei krizei, Rusijoje
užsilikę čekų komunistai gavo nurodymą vykti į gimtinę
ir sustiprinti komunistinį judėjimą. Paskutinėmis tų pačių
metų dienomis Hašekas grįžo į Prahą. Rytiniai laikraščiai
pranešė naujieną, kad lyg griaustinis iš giedro dangaus
vienoje iš kavinių po penkerių Rusijoje praleistų metų
pasirodė jos senbuvis.
Kai rašytojas pasiekė gimtinę, iš Maskvos planuota
komunistinė revoliucija Čekijoje jau buvo užgniaužta,
lyderiai atsidūrę kalėjime. Tada baigėsi ir Hašeko politinė
karjera. Nuo jo, kaip nuo išdaviko, nusisuko draugai, jį sekė
policija, o asmeninis gyvenimas tapo visuotiniu apkalbų
objektu – jam grėsė teismas už dvipatystę, nes su pirmąja
žmona nebuvo oficialiai išsiskyręs. Nuo tokio kaltinimo
rašytojui pavyko išsisukti – tuo metu Čekija nepripažino
naujosios Rusijos valdžios, tad pagal čekų įstatymus antroji
santuoka buvo negaliojanti. Aleksandra liko su juo –
nepaisydama visų nesklandumų, o ir gandų, kad Jaroslavas,
bent jau kuriam laikui, grįžo į pirmosios (o gal reikėtų sakyti
– teisėtos?) žmonos Jarmilos glėbį. Ji tik po ilgų įtikinėjimų
sutiko, kad Hašekas pasimatytų
su sūnumi, kuris manė, kad
tėvas žuvo kaip didvyris.
Beprotnamyje
Hašekas įkrito į depresijos
kiekvienas galėjo
duobę ir vėl pradėjo
nesibaigiančias keliones kalbėti viską, kas
po aludes. Pasirodė keli jo tik ateina į galvą,
apsakymų rinkiniai, o
1921-ųjų pavasarį pasaulį – lyg parlamente.
išvydo pirmosios „Šauniojo
kareivio Šveiko nuotykių Jaroslavas Hašekas
pasauliniame kare“ dalys. „Šauniojo kareivio
Kadangi leidėjams šio romano Šveiko nuotykiai“
stilius pasirodė pernelyg
vulgarus ir jį atsisakyta
spausdinti, Hašekas su vienu
draugu pirmuosius skyrius beveik kas savaitę plonomis
knygelėmis leido už savo pinigus, o jas platinti už
procentus nuo parduotos sumos patikėjo bičiuliams iš
smuklių. Pasakojimai, kuriuose neseniai iš fronto grįžę
kariai atpažino tai, ką jiems teko patirti, tapo populiarūs.
Užuodęs sėkmę, apsukrus verslininkas įsigijo teisę leisti
romano tęsinius, autorius galėjo atsidėti rašymui.
Šveikas Hašeko kūryboje atsirado dar prieš Pirmąjį
pasaulinį karą – jau tuomet Prahoje išėjo rinktinė, kurioje
pasakojamos keistokos šauniojo kareivio istorijos. Karo
pabaigoje Kijeve pasirodė apysaka apie Šveiką, patekusį
į rusų nelaisvę. Tiesa, kritikai pažymėjo, jog šis Šveikas
– naivus ir dar neturi to ironiško žvilgsnio, kuris tiesiog
suklesti romane.
109
1921-ųjų rugpjūtį Hašekas iš Prahos persikraustė į Lipnicą.
Pasakojama, kad kartą išėjęs iš namų alaus sutiko bičiulį,
kuris ruošėsi važiuoti į šį miestelį, nutolusį nuo sostinės
kiek per šimtą kilometrų. Jaroslavas nutarė draugą
palydėti, Lipnicoje jam patiko, tad netruko su viešbučio ir
smuklės savininku susitarti, kad galėtų pagyventi į skolą.
Kur pradingęs, žmonai pranešė po trijų savaičių... Tiesa,
kita legenda teigia, kad prieglobsčiu gamtos apsuptyje
pasirūpino teises į Šveiką įsigijęs leidėjas, žinodamas, jog
skaitytojai laukia tęsinio, o autorius mieliau keliauja per
smukles. Nerimą kėlė ir prastėjanti Hašeko sveikata –
nepritekliaus metai, pabėgėlių stovykloje persirgta šiltinė
ir audringas gyvenimo būdas paliko pėdsakų.
Antrasis romano tomas pasaulį išvydo jau Lipnicoje,
Hašekas rašė labai sparčiai.
Kai sveikata rimtai sušlubavo,
sekretoriumi pasisamdė vietos
policininko sūnų. Vėliau šis savo
prisiminimuose pasakojo, kad
Hašekas jam diktuodavo beveik
kiekvieną dieną nuo devintos
ryto iki vidurdienio, paskui darbą
tęsdavo nuo trečios iki penktos
valandos vakaro. Dažniausiai –
smuklėje. Rašytojo atmintis buvo
fenomenali, jis romaną diktuodavo
be jokio juodraščio, užrašų, tik Rašytoją mirties patale įamžino jo bičiulis
kartais naudodavosi žemėlapiu ir dailininkas Jaroslavas Panuška
senais austriškais kalendoriais.
Padiktuoto teksto nebeskaitydavo ir netaisydavo.
Hašekas nespėjo nė įpusėti ketvirtosios romano dalies –
1923 metų sausio 3 dieną mirė. Rašytojo draugas Karelas
Vanĕkas, leidyklos paprašytas, baigė pradėtą romano dalį.
Ar verta sakyti, kad ne tik Praha, bet ir Lipnica tapo
Šveiko gerbėjų traukos centru? Kuklus Hašeko namelis –
paskutiniais gyvenimo metais gaunamas atlygis už Šveiką
jam leido pagaliau įsigyti būstą – iki šiol priklauso rašytojo
artimiesiems, čia įrengtas muziejus, jame viskas išsaugota
taip, kaip buvo prieš šimtą metų. Išlikę net veltiniai,
kuriuos jis avėjo tarnaudamas Raudonojoje armijoje.
Vos už kelių metrų – rašytojo anūko Richardo Hašeko
valdomas restoranas ir svečių namai „U Česke koruny“
(„Prie Čekijos karūnos“).
Gerbėjų klubas
Lietuviškai Šveikas prabilo dar tarpukariu, knyga ne kartą
buvo išleista sovietmečiu, prieš keliolika metų sulaukta ir
naujo vertimo. Už jį poetas Almis Grybauskas apdovanotas
prestižiniu Metų vertėjo krėslu, kurį kasmet skiria PEN
klubas Lietuvoje.
Dažnai Šveiko išmintį cituojanti Seimo narė Ingrida
110
Šimonytė save priskiria prie šios knygos gerbėjų – tokių,
kurie gali cituoti ją gabalais. „Šita knyga man leido
pasiekti tai, ką aš savyje turbūt labiausiai vertinu, – kad tu
neatitrūksti kažkur į kosmosą nuo savo fainumo. Tu esi toks
truputį Šveikas, truputį idiotas. Truputį turi būti ant žemės.
Ir neįsivaizduoti, kad esi kažkokia pasaulio bamba“, –
vienoje laidoje sakė ji.
Ištikimų šauniojo kareivio Šveiko gerbėjų būryje – galybė
puikiai visuomenėje žinomų žmonių: meilę šiai knygai viešai
yra prisipažinę krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis,
komikas Paulius Ambrazevičius, verslininkas, Dakaro
lenktynių šturmanas Darius Vaičiulis. TV laidų kūrėjas Rytis
Zemkauskas romaną yra pavadinęs vadovėliu kiekvienam
rašytojui, parodančiu, kaip reikia stebėti ir matyti gyvenimą.
Humoristas Haroldas Mackevičius
pasakojo, kad ilgą laiką ši knyga buvusi
parankinė, nes tai – klasika, kurią „mano
kartos berniukai perskaitė daugybę kartų“.
Kai kadaise jis dirbo radijo stotyje M-1,
su tuometiniu kolega Aidu Puklevičiumi
linksmindavosi – vienas atvertęs bet
kurį puslapį pradėdavo skaityti, o kitas
turėdavo pratęsti iš atminties.
Paklaustas apie tokį žaidimą,
komunikacijos specialistas Aidas
Puklevičius ima vardyti dar daugiau
Šveiko žinovų, kurie gali vienas kitą
pertraukdami tęsti ištrauką po ištraukos,
– ne tik Ingrida Šimonytė, bet ir žurnalistai Andrius
Tapinas, Vytaras Radzevičius, Martynas Starkus. „Esu
sutikęs ir žmonių, kurie Šveiko dar neskaitė. Tai stebina
daug labiau nei prisiekę gerbėjai“, – pripažįsta Aidas
Puklevičius. Jis mano, kad dvi knygas yra suskaitęs, – nuo
vartymo net išbyrėjo lapai. Bibliotekoje turi abu lietuviškus
vertimus, taip pat – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“
rusų ir anglų kalbomis, yra bandęs skaityti vokiškai ir
čekiškai.
Kuo ši knyga, netrukus minėsianti šimtmetį, unikali?
„Tiesiog tuo, kad ji unikaliai pritaikoma įvairiausiomis
gyvenimiškomis situacijomis ir yra paminklas žmonijos
žioplumui, nepaisant to, ji sėkmingai išgyveno kelis
tūkstantmečius ir sėkmingai išgyvens dar“, – įsitikinęs
Aidas Puklevičius. Prahoje jis yra užsukęs į „U Kalicha“
(„Taurės“) užeigą, kurioje ir prasideda garsiojo romano
veiksmas. „Tačiau meluočiau, jeigu pasakočiau, kad esu
buvęs tame traktieriuje Nusliuose, iš kurio Šveiką išmetė
po to, kai pasirodė dėmės saulėje ir Montan Pelė ugnikalnis
SHUTTERSTOCK nuotraukos
sunaikino visą Martinikos salą. Šveiko anabazio iš Taboro
geležinkelio stoties per Pyseką, Protivyną, Vodnianus ir taip
toliau irgi nesu pakartojęs, nors kartą buvo kilęs sumanymas.
Atbaidė tai, kad vieną naktį, jeigu griežtai sektume knygos
tekstą, būtų reikėję miegoti šieno kupetoje. O velnias žino, ar
po šimtų metų ten apskritai šienaujamų pievų bėra?“
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
 Paminklų Šveikui
pastatyta daugiau
nei pačiam rašytojui
Jaroslavui Hašekui:
šaunusis kareivis
pagerbtas keliolikoje
Rusijos, Ukrainos ir
Lenkijos (nuotraukoje
– Peremislyje)
miestų. Keisčiausia,
kad gimtojoje
Čekijoje paminklas
nepamirštamam herojui
iškilo tik prieš kelerius
metus

Jau šimtmetį Šveikas –

Čekijos simbolis, iškabos
su jo atvaizdu vilioja į
užeigas, siūloma įsigyti jį
menančių suvenyrų

Jaroslavo
Hašeko namas
iki šiol priklauso
jo palikuonims,
jame įrengtas
muziejus, o
greta anūkas
Richardas
atidaręs
restoraną ir
svečių namus

Popierius – MultiOffset® 90 g/m² 111

 DAROM SKLADKĘ!
Rimantas KMITA,
romano „Pietinia
kronikas“ autorius
Visi klaus’, kaip baigės Monikai, kada
„Pietinia kronikų“ tęsinys, i panašiai.
Viskas priklausa tik nuo JŪSŲ, mielieji
draugai! Darom skladkę!
6 eurai. Nauja kūrinia pdf’s.
9 eurai. Knyga. Nes nu primesk, knygyne
jinai kainuos kokį 15 eurų.
10 eurų. Knyga i parašiuks, kas be ko. Bet atsiimam
kontoroj, ok?
13 eurų. Knyga su parašiuku, dedikacija, piešiniu ir pan.
Siunčiu paštu (Lietuvoj. Užsienis da papildomai pora
euriukų).
30 eurų. Gauni tris knygas. Vieną siunti draugui į anglus,
kitą – puskei į norgus. Nesuki galvos, ką Kaliedoms.
50 eurų. Tas pats, kas už tricoką, tik gauni du
pakvietimus į pristatymą Knygų mugėj a kokiam klube.
100 eurų. Gauni knygą su visais pričindalais, bet ją gali
iškart siųst’ draugui į anglus, nes da gauni audioknygą i
tau nereik’ vargint’ akikių, katras gali ganyt’ sukiodams
baranką a mindams pedalus. Perklausęs rašai autoriui i
sakai: davaj susitinkam. Susitinkam, kiekviens už sava
alų susimok pats, bet gali tiesiai tam asilui pasakyt’,
kas ne taip, ką sumaiše, ko knygoj nepaminėja. Nu arba
nusitrauki selfį, postini i renki laikus.
300 eurų. Jokių nemokamų pakvietimų į neaiškius
pristatymus, jie Lietuvoj vis tiek dažniausiai būn
nachaliavu, taip ka 300 euriukų, gauni tris knygikes,
autografiukai, dedikacijas, viskas, kai priklausa,
audioknyga irgi, kas per klausims, autorius atvara į tava
plotą, skaita iš knygas, darom selfius. (Plots pem kylų apie
Šiaulius arba tava naparniks su reikalais prigrieb’ rašytoją
i pristata į vietą, arba metamės an dyzelia.) Fotke su pliku
autorium į opcijas neįein, bet tai nemanau, ka būtų toks
poreikis.
Pastebėjot, ka iki šiol nenupasakojau, apie ką knyga, i
nemotyvavau investuot’ į projekčiuką? Tai bus „Pietinia
kronikų“ tęsinys. Arba plėtinys. „Popietinia kronikas“
(nors pavadinimą gali siūlyt’ – 500 eurų). Kur dinga
Monika? Kas per frukts vis tik buva Minde? Kas per čiuvicha
ta Edita? Galimi įvairūs pasakojimai: iš Monikas, Editas,
Mindes i kitų perspektyvas. Galim toliau vest’ pasakotoją
Rimą i žiet’, kaip jis vartos prie jūras. I viskas priklausa nuo
JŪSŲ (nes čia jūs manes klausiat, kada bus tęsinys).
112
Dėmesia!
Rolando Pociaus („DIP in Face“) nuotrauka
2000 eurų i pasirenki naujos
istorijas temą (nesvarbu, iš katros
perspektyvos pasakojama, istorija
gal’ būt’ apie bet ką).
Bet ką čia pezi, už du gabalus gali
paimt’ da normaliai traukiančią tačkę?
Nu tai tada yra kitų opcijų:
– nori suteikt’ personažui sava a prieša
vardą? 200 eurų;
– nori paglostyt’ mergičką, prie katros nedrįsai
prieit? 300 eurų. Nurengt’? 500 eurų. Suprantu, ka
norai gal’ būt’ begaliniai. Panašiai, kaip i sumas;
– nori patrolint’ priešą – 500 eurų;
– gailies, ka tam asilui paprasčiausiai pasakei „Tarp mūsų
viskas baigta“ i išėjai nepatampius jam nervų? 500 eurų i
taip patampysme, ka jis maldaus sudegint’ visą tiražą;
– nori veiksmą perkelt’ į sava miestą arba kaimą? Nu čia
rimčiau – 1500 eurų.
Tikslas – 20 000 pinigų už darbą. Plius keturi gabalai
tiems, kas rengs, tvarkys, spausdins i užsiims kitais
reikalais. Tada dirbu atsiraitojęs rankoves ir praktiškai po
poros metų knygike jūsų rankose ar skaityklėse.
Tokia ekonomika. Ne aš ją sugalvojau.
P. S. Sąskaitas numeriuks – a. ž.
Taip rašiau daugiau negu prieš metus. Įrašas neperskaityts
net 1000 kartų, tai iš kur ten tūkstančiai sąskaitoj. Nors buva
i tokių žmonių, kurie rimtai norėja pervest pinigų. Tik čia ir
prasided vadybas vargai, atitraukiantys rašytoją nuo rašyma.
Grubiai primetęs galiu pasakyt, ka i koks bestseleris būtų,
„Pietinia kronikas“ da turbūt nesurinka tiek, kiek planavau
surinkt skladkes. I ne viens aš čia toks. Prisimenat, kaip Rūta
Vanagaite, jau būdama bestseleria „Ne bobų vasara“ autore ir
parašius naują knygą – „Mūsiškiai“, dūsava „Delfi“? „Gavau
1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą.
Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo
automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir
kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį
atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.“
Iš sava bestseleria „Ne bobų vasara“ pardavimu Vanagaite
gava mažiau kaip eurą už vieną knygike. Tai pasiskaičiuokit i
nebeturiekit minčių pragyvent iš rašyma, toks mana paprasts
morals tiems, katrie vis klaus i klaus – kaip gyven rašytojai.
Rašytojai, žinokit, gyven ne iš rašyma, o rašymu.
Popierius – MultiOffset® 90 g/m²
EKOLOGIŠKI ŠOKOLADAI PAGAMINTI
LIETUVOJE, PRIPAŽINTI PASAULYJE

www.chocostore.eu
www.mulate.eu

www.chocostore.eu www.mulate.eu