Ko galima pasimokyti iš literatūros?

„Knygos - mano ginklas, jomis užkariavau visą pasaulį.“, - tokiais žodžiais žymus rašytojas ir
filosofas Volteras apibūdino knygas. Tai nėra nuostabu, nes literatūra nuo pat antikos laikų lydi
žmogų bandydama atsakyti į jam rupinčius klausymus. Kiekvienas perskaitytas kūrinys praturtina
žmogų žiniomis ir nesenstančiomis gyvenimo tiesomis. Bet ko iš tikrųjų galima išmokti iš
literatūros?
Pirmiausiai iš literatūros galime pasisemti tautiškumo idėjų. Tautiškumas tai yra vienas iš
svarbiausių dalykų valstybėje, jos pagrindas, suvienijantis aplink save žmones. Šį teiginį patvirtina
du LDK Renesanso epochos rašytojai – Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša. Pirmas iš jų buvo
humanistinių idėjų žmogus. Jis suprato mokslo ir knygų reikšmę ir troško lietuvių liaudžiai
šviesesnio ir geresnio gyvenimo. Geriausiai žinomas Mažvydas yra kaip raštijos pradininkas
Lietuvoje. Jo išleistas „Katekizmas“ tapo pirma lietuviška knyga. Būdamas kunigu, Mažvydas
norėjo, kad lietuviai geriau suprastų ir įsigilintų į Dievo žodį, todėl tikėjimo tiesas perteikė gimtąja
kalba. Panašias Mažvydui idėjas skleidė ir humanistinių idealų reiškėjas ir didžiausias kovotojas dėl
gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje Mikalojus Daukša. Vienas iš svarbiausių Daukšos darbų yra
lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Šią prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos
gynimo manifestu, kurio teiginiai ir šiandien neprarado aktualumo. Gimtąją kalba autorius laiko
didžiausia vertybe. Jis smerkia Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą ir
nesirūpinamą ja. Daukša taip pat įtvirtino naują, renesansinę idėją: žmones sieja tėvų žemė,
papročiai ir gimtoji kalba. „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų
šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“. Taip Daukša priartėjo prie
tautinės valstybės idėjos, kuri lietuviams tapo aktuali tik XIX amžiaus pabaigoje.

(263 žodžiai)