OTT Kolis 1

OPERACIJŲ TYRIMAS INŽINERIJOJE
IR VERSLE
Leonidas Sakalauskas
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
<leonidas.Sakalauskas@vgtu.lt>
 Kas tai yra operacijų tyrimas (OT) ?
 OT atsiradimas ir istorija
 OT pagrindinės kryptys
1) Aptarnavimo teorija
2) Lošimų teorija
3) Optimizavimo teorija
 Operacijų tyrimas kūrybos ekonomikoje
 Santrauka
 Klausimai pakartojimui
Operacijų tyrimas (OT, Operational Research – angl.) yra
mokslo šaka, plačiai taikoma sprendimams priimti arba
pagerinti daugelyje sričių.
OT galima apibrėžti kaip matematinį ar, plačiau tariant,

mokslinį lėšų, išteklių, personalo ir įrenginių srautų tyrimo
ir panaudojimo sistemingą tyrimą (Gass and Assad, 2005).
OT leidžia pritaikyti matematinio modeliavimo metodus

sudėtingoms situacijoms tirti bei sukurti priemones
efektyviems sprendimams rasti ar esamų sistemų kokybei
pagerinti, atsižvelgiant į duomenų sudėtingumą,
šnaudojant visas galimas veikimo alternatyvas, išsamiai
įvertinant baigčių prognozę bei riziką ir pasitelkiant tam
šiuolaikinius metodus bei įrangą.
OT taikymas remiasi matematiniu modeliavimu ir
sprendžiamų problemų struktūrizavimu
OT taikymo rezultatus galima matyti visur aplink mus,

pradedant nuo oro linijų įgulų grafikų sudarymo iki eilių
Disneilende projektavimo, nuo vandens paskirstymo iki
mobiliųjų telekomunikacijų, nuo dviejų žmonių
lenktyniavimo iki globaliosios lyderystės, nuo projekto lėšų
planavimo iki plataus spektro sprendimų vietinėje ir
centrinėje valdžioje, ir tt.
OT metodai, algoritmai ir instrumentai plačiai taikomi

versle, technikoje, karyboje, medicinoje, kompiuterijoje,
logistikoje, medicinoje, inžinerijoje ir pan. Pastaruoju metu
ypač išplito OT pritaikymai interneto ir mobiliųjų
komunikacijų tinkluose.
Galima įvardyti nemažai verslo ir inžinerijos problemų,
kurioms spręsti galima efektyviai pritaikyti OT metodus.
Aktualios OT plėtojimo sritys:
 inžinerinių įrenginių bei sistemų optimalus
projektavimas (mechanikoje, mašinų inžinerijoje,
statybos inžinerijoje, transport inžinerijoje, ir pan.);
 transporto sistemų analizė, modeliavimas ir valdymas
(sprendžiant transporto plėtros problemas, mažinant
transport maščius ir pan.);
 inžinerinių tinklų (vandens, nuotekų, dujų ir pan.)
analizė, projektavimas ir valdymas;
 informacinių bei telekomunikacijų tinklų projektavimas ir
valdymas;
Aktualios OT plėtojimo sritys:
 pervežimų, tiekimo grandžių, sandėliavimo ir kitų
logistikos problemų sprendimas;
 bankų ir investicinių fondų finansinių srautų valdymas,
sukuriant optimalias investavimo, finansų valdymo ir
klientų aptarnavimo strategijas;
 kredito bei draudimo įmonių veiklos planavimas ir
valdymas;
 kolektyvinių sprendimų priėmimas politikoje, versle bei
savivaldos institucijose
 socialinio elgesio fenomenų modeliavimas bei
imitavimas
 ir pan.
OT užuomazgos siekia senovę.
Legenda seka, kad Didona, išsikėlusi po laivo sudužimo į
krantą, turėjo išspręsti uždavinį, kaip su jaučio oda,
supiaustytą dirželiais, uždengti kuo didesnį žemės,
turėjusios atitekti jos karalystei, plotą.
Senovėje ir viduramžiais kariaujant, prekiaujant, statant

pilis, rūmus ar bažnyčias iškildavo problemos, susijusios
su logistika ar konstravimu.
Dar legendos pasakoja, kad Archimedas padėjo ginti
gimtuosius Sirakūzus nuo romėnų, konstruodamas
katapultas ir veidrodžių sistemas, turėjusias sudeginti
priešo laivus veidrodžiais sufokusavus į juos Saulės
spindulius.
Antai Leornado Da Vinči irgi dalyvavo 1503 m. kare su

Piza, vadovaudamas pilių bombardavimui bei padėdamas
konstruoti ginkluotus savaeigius įrenginius, laivus,
katapultas ir kitokią karo techniką.
OT mokslo pagrinndai pradėti plėtoti dar XVII a. ir XVIII a.,
kai Pieras Ferma ir Jozefas-Lui Lagranžas nustatė
matematines formules optimaliems sprendimams aptikti, o
Izaokas Niutonas ir Fridrichas Gausas pasiūlė iteratyvias
procedūras sprendimams gerinti bei optimaliam
sprendimui surasti.
Knygose apie grafų teorijos atsiradimą dažnai minimas

“Karaliaučiaus tiltų” galvosūkis, kurį sugalvojo ir sprendė
žymus XVIII a. filosofas Imanuelis Kantas.
Prie OT mokslo ištakų reikia taip pat priskirti Čarlzo

Bebidžo skaičiavimo mašinų prototipų kūrimą bei kito
žymaus anglų mokslininko Frederiko Teiloro pionerinius
vadybos mokslo darbus.
Pirmosios OT mokslo užuomazgos atsirado praeito šimtmečio
pradžioje, kai D.Britanija suplanavo ir įvykdė kariuomenės
desanto išlaipinimo karinę operaciją Europoje (1916), o danų
inžinerius Krarupas Erlangas sukūrė pirmuosius tuometinių
telefono tinklų apkrovų apskaičiavimo ir reguliavimo principus.
Tačiau pasirodė, kad principai, kuriais buvo pasinaudota

sprendžiant minėtas problemas, gali būti taikomi daug plačiau.
Kuriant bazinius vadybos principus, kurie paprastai diegiami

pasinaudojus OT metodais, ženkliai prisidėjo vienas
žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario
Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas Vytautas
A.Graičiūnas.
Pokario laikotarpiu sudėtingų sistemų valdymo problemų,
nuo pramoninių gamyklų iki ekonominių rajonų, nuo
geležinkelio tinklų iki regionų plėtros ir pan., tyrimas
pasaulyje parodė, kad OT sprendimai gali būti sėlkmingu ir
aktualiu mokslinių investicijų ir aiškios mokslinės
metodologijos objektu.
OT mokslo pasiekimai per keliasdešimt metų padėjo sukurti

ir įgyvendinti daugelį ekonominių, pramonės, technologijų ir
socialinių pasiekimų.
Šiuolaikinis OT mokslas pradėjo formuotis tarpukariu praeitame
šimtmetyje, o pirmosios institucijos bei draugijos, siekiančios
plėtoti operacijų tyrimus, susikūrė netrukus po II-ojo Pasaulinio
karo: Didžiojoje Britanijoje 1949 m, Jungtinėse Amerikos
Valstijose 1952 m., Prancūzijoje 1955 m., Vokietijoje 1955 m.
Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos

Operacijų tyrimo draugijos 1955 m. nusprendė įkurti
Tarptautinę Operacijų tyrimo draugijų federaciją (International
Federation of Operational Research Societies – IFORS,
http://www.ifors.org).
Svarbiausiu naujosios federacijos veiklos instrumentu tapo kas
tris metus organizuojamos tarptautinės konferencijos, skirtos
viso pasaulio OT bendrijai (sekanti vyks 2020 m. birželio 21-26,
Seulas, P. Korėja).
Susirinkę į 6-ąją IFORS konferenciją Dubline (1972), kelių
Europos OT draugijų prezidentai nusprendė palaikyti bei
koordinuoti ryšius tarp Europos OT tyrėjų, įsteigiant IFORS
struktūroje Europos OT draugijų asociaciją (European OR
Societies Association – EURO, http://www.euro-
online.org).
Įsteigta asociacija pasirinko santrumpą, sutapusią su

vėliau sukurtos Europos Sąjungos bendrosios valiutos
euro pavadinimu. Šiuo metu EURO jungia 32 šalių OT
draugijas.
Lietuvos OT draugija (LOTD) įsteigta 2001 m., priimta į
IFORS ir EURO nuo 2003 m.
LOTD, pasinaudojusi veiklos EURO ir IFORS
galimybėmis, surengė daugiau kaip 20 tarptautinių bei
nacionalinių konferencijų ir išleido virš 30 mokslinių
straipsnių rinkinių bei leidinių.
2012 m. liepos 8-11 dd. LOTD pagal susitarimą su EURO

surengė Vilniuje jubiliejinę XXV-ąją EURO konferenciją,
kuri tapo didžiausia kada-nors surengta Pabaltijyje
mokslinė konferencija.
Į EURO-2012 konfrenciją susirinko daugiau kaip 2000
mokslininkų bei OT specialistų iš 78 pasaulio šalių.
Plenarines paskaitas konferencijoje skaitė 2004 m.

Nobelio laureatas prof. Finn E. Kydland (JAV) ir mokslo
legenda, sveikaskaičio programavimo kūrėjas, prof. Ralf
Gomori (JAV).
Į konferenciją ir jos plenarinį posėdį, skirtą EURO 40 metų

jubiliejui, atvyko beveik visi buvę EURO prezidentai, o
pranešimą jame skaitė pirmasis EURO prezidentas prof.
Hans-Jurgen Zimmermann (Vokietija).
EURO XXI Vasaros instituto “Stochastiniai Nobelio laureato prof. Finn E. Kydland
ir heuristiniai metodai” dalyviai (2003, paskaita XXV EURO konferencijoje
Neringa) (2012, Vilnius)

Efektyvus EURO veiklos instrumentas yra nuolat veikiančios
darbo grupės (EDG), kurių dabar yra per 30.
Šios grupės veikia kaip tarptautiniai virtualiniai institutai,
jungiantys specialistus pagal interesų sritis: logistikos,
daugiakriterinių sprendimų, finansų modeliavimo, bankų
modeliavimo, operacijų tyrimo taikymo medicinoje ir pan.
Kiekviena grupė turi savo darbo formas, stilių, tradicijas ir
pan. Grupės rengia seminarus ir pasitarimus, spausdina
straipsnių rinkinius, padeda naujausios informacijos
mainams, organizuoja specialistų grupes specialiems
projektams spręsti, talkina recenzavimą bei disertacijų
gynimą (žr., http://www.euro-online.org).
Grupių seminarai ir susitikimai rengiami įvairiose šalyse,jie
padeda sekti tarptautinį mokslo lygį pasirinktoje interesų
srityje ir telkti naujus grupės narius (žr. www.euro-
online.org).
Lietuvos mokslininkų iniciatyva yra įsteigtos dvi EURO
darbo grupės: OT darniajam vystymuisi ir statybos
inžinerijai EDG, koordinuojama doc. Tatjanos Vilutienės ir
prof. Edmundo Zavadsko iš VGTU, bei Stochastinio
programavimo EDG, įsteigta prof. Leonido Sakalausko
iniciatyva.
2019 m. rugsėjo 18-20 dd. Vilniuje vyko tarptautinė ir
EURO Mini konferencija „Modeling and Simulation of
Social-Behavioral Phenomena in Creative Societies“:
http://www.msbc2019.mii.vu.lt
Konferencija praėjo labai sėkmingai. Joje susirinko dalyvių

iš 19 pasaulio šalių. Nutarta konferencijas tokia tematika
organizuoti kas dveji metai ir steigti šios tematikos EURO
darbo grupę.
Šių dienų OT profesionalai ir toliau ieško būdų kaip padidinti
pajamas bei pelną, valdyti sudėtingą pasaulį geriau.
Praktikoje operacijų tyrimas yra komandinė veikla,

reikalaujanti glaudaus bendradarbiavimo tarp sprendimų
priėmėjų, OT analitikų ir specialistų, susijusių su operacijos
įgyvendinimu.
OT praktiniams uždaviniams su įvairia logine struktūra

išspręsti naudoja įvairius analitinius metodus.
Nors OT analitinių metodų yra daug, jų teorinį pagrindą
sudaro:
- aptarnavimo teorija (Queueing Theory)
- lošimų teorija (Game Theory);
- optimizavimo teorija (Optimization theory).
Kuriant OT modelius taip pat pasinaudojama grafų teorijos,

algoritmų teorijos, tiesines algebros, funkcijų teorijos,
tikimybių teorijos ir statistikos metodais.
Metodologinė pastaba I:
Matematiniame modelyje nagrinėjamas objektas yra
vaizduojamas matematinėmis konstrukcijomis (grafais,
funkcinėmis priklausomybėmis, algebrinėmis arba
diferencialinėmis lygtimis bei jų sistemomis, ir pan.),
perkeliant į modelį tas objekto savybes, kurias
norime giliau pažinti, ir nesistengiant vaizduoti tų
savybių, kurios yra antraeilės ir nėra svarbios
sprendžiamų problemų požiūriu.
Tokiu būdu galime sukurti paprastus ir vaizdžius modelius,

išvengdami sudėtingų problemų, susijusių su antraeilių
savybių vaizdavimu.
Metodologinė pastaba II:
Analizuojant duomenis tenka atsižvelgti, jog daugelio
inžinerinių, socialinių ar sistemų veikimas yra susijęs
su tam tikra neapibrėžtimi.
Pavyzdžiui, gamybos metu pradinių medžiagų arba
technologinių procesų parametrai gali skirtis nuo
nustatytų normų ir lemti gamybos broką, techninių
sistemų elementai gali sugesti bet kuriuo iš anksto
nenumatytu laiku, individų veiksmai bei duomenys
socialiniuose procesuose iš anksto yra nežinomi, ir
pan.
Nagrinėjamų sistemų elgesio neapibrėžtis dažnai

interpretuojama kaip atsitiktinė ir aprašoma
tikimybiniais modeliais. Tad duomenys analizuojami
taikant tikimybių teorijos ir statistikos metodus.
Metodologinė pastaba III:
Yra visa eilė iš pirmo žvilgsnio paprastų uždavinių, su
kuriais tenka turėti reikalų sprendžiant praktines verslo,
technikos ar socialines problemas, kurių sprendimas
tačiau gali būti rimtas mokslinis iššūkis.
Šių problemų sąrašą galima rasti internete, pvz., su

raktažodiais „Unsolved Computer Science Problems“ .
Mokslinio
Aptarnavimo teorijos (AT) atsiradimas siejamas su danų
mokslininko Agner Krarup Erlong darbais, sprendžiant
telefono ryšių aptarnavimo uždavinius (ryšių kanalų
skaičiaus nustatymo metodai, leidžiantys aptarnauti visus
prie tinklo besijungiančius telefonus su maža prarastų
iškvietimų tikimybe).
AT, atsiradusi sprendžiant konkrečią praktinę problemą,
vėliau buvo pritaikyta įvairiems verslo, komercijos,
transporto, sveikatos apsaugos, komunikacijų, karybos ir
pan. uždaviniams spręsti.
AT tiria struktūrų bei sistemų, dažnai pasitaikančių versle,
technikoje, socialinėse organizacijose bei pan., kurios yra
susijusios su daugkartiniu vieno tipo operacijų atlikimu,
technines-ekonomines charakteristikas.
Tokios struktūros ir sistemos modeliuojamos aptarnavimo
sistemomis, skirtomis tam tikriems užsakymams,
vadinamiems paraiškomis, aptarnauti.
Pastaruoju metu informacijos apdorojimo, perdavimo bei
komunikavimo tinklų plėtojimas atvėrė dideles informacijos
mainų galimybes.
Informacijos efektyvus perdavimas ir apdorojimas šiandien
lemia pažangą daugelyje veiklos sričių.
Telekomunikacijų ir kompiuterių tinklai, skirti informacijai
apdoroti, yra vienas sudėtingiausių objektų, sukurtų
žmogaus protu ir rankomis.
Šių tinklų projektavimas bei eksploatacija yra susiję su
daugeliu tinklo išteklių naudojimo problemų, kurių
nagrinėjimas ir sprendimas lemia šiuolaikinį AT raidos
etapą.
Lošimų teorijos pagrindai buvo sukurti Janošo fon
Neimano ir Oskaro Morgenšterno knygoje “Lošimų teorija
ir ekonominis elgesys”, išleistoje 1944 m.
Lošimų teorija tiria strateginių sprendimų priėmimą,

kuriant matematinius konfliktų ir bendradarbiavimo tarp
racionaliai besielgiančių subjektų, modelius.
Lošimų teorija randa daug pritaikymų ekonomikoje,
socialinėse sistemose, psichologijoje, biologijoje, ir t.t.
Pagrindinis lošimų teorijos objektas yra pusiausvyros

(equilibrium), atsižvelgiant į kiekvieno subjekto naudojamą
strategiją, sąlygų tyrimas.
Kooperatinių lošimų teorija tiria sąlygas, kai lošėjams
tampa naudinga kooperuotis ir sudaryti koalicijas.
Prie šių teorijų, kurios plačiai taikomos rinkos ir

ekonomikos procesams modeliuoti, kūrimo prisidėjo
Džonas Nešas (filmas „Nuostabusis protas“ !! – L.S.),
Henrikas Stakelbergas, Leonas Valrasas ir kiti.
Lošimų teorija buvo pradėta plėtoti Lietuvoje, vadovaujant

akademikui Eduardui Vilkui (žr. „Sprendimų priėmimo
teorija“, VDU), tačiau šis įdomus mokslas, kuris galėtų būti
efektyviai pritaikytas šalies ekonominiame ir politiniame
gyvenime, dabar nėra pakankamai vystomas.
Optimizavimo uždaviniai kyla įvairiose srityse, kai
sistemingai keičiant kai-kuriuos tiriamos sistemos
parametrus reikia pasiekti, kad svarbios techniniu ar
ekonominiu-socialiniu požiūriu sistemos charakteristikos
įgytų didžiausią arba, atvirkščiai, mažiausią reikšmę.
Pavyzdžiui,
- versle ir finansuose dažnai tenka maksimizuoti pelną arba
minimizuoti išlaidas,
- logistikoje reikia suplanuoti tiekimo bei pervežimo
operacijas, atliekamas per trumpiausią laiką ir mažiausiomis
sąnaudomis,
- inžinerijoje reikia suprojektuoti efektyviai veikiančius
įrenginius arba technologinius procesus, racionaliai
naudojančius esamus išteklius
ir pan.
Optimizavimo teorija pradėjo intensyviai plėtotis, kai
amerikiečių mokslininkas Džordžas Dantzigas 1947 m.
suformulavo ir aprašė pagrindinius tiesinio programavimo
(TP) principus bei metodus.
Tiesinis programavimas (optimizavimas) tiria uždavinius,
kuriuose optimizuojamos charakteristikos išreiškiamos
tiesiškai per reguliuojamus parametrus su kažkokiais
proporcingumo koeficientais.
Šitokie uždaviniai dažnai pasitaiko logistikoje ir optimaliame
verslo procesų planavime, kur jų sprendimas gali turėti didelį
ekonominį ir socialinį efektą.
Beje, D.Dantzigo pasiūlytas simplekso algoritmas TP
uždaviniams spręsti tebelieka vienu iš populiariausių ir
dažniausiai naudojamų skaitmeninių algoritmų !
Bendros optimizavimo teorijos kūrimui didelį postūmį padarė
1951 m. suformuluota Kuhn-Tucker teorema, nustačiusi
bendras optimalių sprendimų sąlygas.
Ši teorija yra vadinama matematiniu programavimu (MP),
tačiau programavimas čia suprantamas ne kaip programinių
kodų kompiuteriams kūrimas, bet kaip metodų ir algoritmų,
kurie būtų įgyvendinami tokiais programiniais kodais,
tyrimas, nes, būtent taip buvo formuluojamos užduotys,
susijusios su JAV karinės logistikos problemomis, kurias teko
spręsti TP ir optimizavimo pradininkui D.Dantzigui.
Beje, reikia pažymėti, kad jau 1939 m. rusų mokslininkas
Leonidas Kantorovičius aprašė svarbiausius TP metodus, o
Viljamas Karuš tais pačiais metais aprašė bendrąsias
optimalių sprendimų sąlygas, tačiau tuo metu jų darbai
nesulaukė didelio populiarumo.
Šiuolaikinė optimizavimo teorija bei metodai sudaro didelę
mokslo sritį, kurioje priklausomai nuo optimizuojamų
parametrų bei charakteristikų pobūdžio tiriami optimizavimo
uždaviniai bei jų sprendimo būdai.
Prie labiausiai žinomų ir plačiausiai taikomų MP sričių

priklauso jau minėtas tiesinis programavimas, sveikaskaitis ir
kombinatorinis programavimas, iškilusis programavimas,
tiriantis uždavinius su iškilomis tikslo bei ribojimų funkcijomis,
globalusis programavimas, tiriantis uždavinius su daugeliu
optimalių sprendinių, stochastinis programavimas, tiriantis
uždavinius su atsitiktiniais duomenimis ir kt.
40
Kūrybos ekonomikoje mokslui priklauso strateginis
vaidmuo, vystant fundamentinius tyrimus ir plečiant
teorines žinias bei vykdant taikomuosius tyrimus, aktualius
kūrybos ekonomikos plėtojimui.
Dinamiškame XXI a. keičiasi pačių mokslų sąranga, nes
mokslai pradeda orientuotis ne į studijų dalykus (fiziką,
matematiką, lingvistiką ir pan.), bet į sprendžiamas
problemas.
Pvz., 2009 m. atsirado migrantologija (migrationology), t.y.

mokslas, tiriantis migracijos problemas ….
Operacijų tyrimas istoriškai yra vienas pirmųjų

problemiškai orientuoto mokslo pavyzdžių !!
Kitas aktualus problemiškai orientuoto mokslo pavyzdys
yra duomenų gavyba (Data Mining), susikūrusi per
keliolika pastarųjų metų ir nagrinėjanti didelių bei
sudėtingų duomenų sankaupų įvairiose kompiuterinės
veiklos srityse problemas.
Galima įsivaizduoti, kad ateityje gali atsirasti tokios

discplinos, kaip mokslas apie interneto komentarus ir jų
valdymo technologijas – komentologija (commentology), ir
pan.
Norint suprasti šiuolaikinių technologijų, paprastai

orientuotų į kūrybiškumą, raidos kryptis, yra naudinga
panagrinėti Gartnerio haipo ciklą (Gartner Hype Cicle)
Gartnerio haipo ciklas (Gartner Hype Cycle) leidžia grafiškai
pavaizduoti informacinių technologijų atsiradimą ir
paplitimą bei jų potencialą sprendžiant realias
ekonomines ir socialines problemas.
Jis sudarytas apibendrinant daugiau kaip 2000
pirmaujančių verslo įmonių raidos elementus
Šis ciklas leidžia pamatyti, kaip technologija ar jos
pritaikymas kinta laike, siekiant įžvelgti geriausias jų
panaudojimo galimybes.
1 stadija
Inovacijos pasirodymas (Innovation Trigger)
Potencialios technologijos staigus pasirodymas. Ankstyvieji

aprašymai žiniasklaidoje ir įvairios istorijos. Vartotinų
produktų dar nėra, o komercinis naudingumas nėra aiškus.
2 stadija
Pervertintų vilčių pikas (Peak of Inflated Expectations)

Pirmosios sėkmės istorijos, paprastai papildomos
pranešimais apie kai kurias nesėkmes.
Kai kurios kompanijos imasi veiklos: dauguma ne.

3 stadija
Nusivylimų srautas (Trough of Disillusionment)

Susidomęjimo silpnėjimas ir diegimų mažėjimas.
Gamintojai atsikrato technologijos arba traukiasi nuo jos.
Investicijos vyksta, jei išgyvenę gamintojai pagerina
produktą bent iki tam tikro pirmykščių vilčių lygio.
4 stadija
Informacinis slopimas (Slope of Enlightenment)

Sukaupta patirtis leidžia išgryninti technologiją ir geriau
suvokti produkto privalumus.
Pasirodo antros ir trečios kartos produktai. Nemažai įmonių

atlieka pilotinius tyrimus, konservatyvieji tebelieka atsargūs
5 stadija
Produkcijos Plato (Plateau of Productivity)
Produkto pripažinimas ir rinkos suformavimas. Lūkesčiai

tampa adekvatūs.
Rinkos nauda ir atitikimas tampa akivaizdūs.
2020 metų pagrindinės proveržio technologijų
tendencijos:
- hiperautomatizacija (Hyperautomatization),
- blokų grandinės (blockchain),
- dirbtinio intelekto saugumas (AI security),
- paskirstyti debesys (distributed clouds)
- autonominiai įtaisai (autonomic things)
pritraukia daugiausia dėmesio ir lemia šių metų
strategines technologijų tendencijas.
Norint pasinaudoti šiomis tendencijomis reikia jose

atpažinti bei spręsti OT ir DG problematiką.
2020 metų pagrindinės proveržio technologijų
tendencijos:
- hiperautomatizacija (Hyperautomatization),
- blokų grandinės (blockchain),
- dirbtinio intelekto saugumas (AI security),
- paskirstyti debesys (distributed clouds)
- autonominiai įtaisai (autonomic things)
pritraukia daugiausia dėmesio ir lemia šių metų
strategines technologijų tendencijas.
2018 ir 2019 mm.
HPC
Efektyvus būdas pasinaudoti proveržio technologijų
tendencijų įžvalgomis yra OT ir DG problematikos jose
atpažinimas ir šios problematikos sprendimo metodų
pritaikymas.
Taip pat rekomenduojama pasinaudoti mokslo

publikacijomis, referuojamomis aukšto lygio duomenų
bazėse (Clarivate Analytics).
mokslo šaka, taikoma sprendimams priimti, pasinaudojus
matematiniu modeliavimu ir problemų struktūrizavimu.

mokslinį lėšų, išteklių, personalo ir įrenginių srautų tyrimo ir
panaudojimo efektyvumo sistemingą tyrimą.
OT atitinka kūrybos visuomenės mokslų sąrangos

princupus, nes istoriškai jis yra vienas pirmųjų atsiradusių
problemiškai orientuotų mokslų.
OT veiklą tarptautiniu mastu koordinuoja IFORS
(International Federation of Operational Research Societies,
http://www.ifors.org) ir EURO (European Association of
Operational Research Societies, http://www.euro-
online.org).
Lietuva yra IFORS ir EURO narė (nuo 2001 ir 2003)

sudaro:

 Ką vadiname operacijų tyrimu (OT) ?
 Kokie mokslai sudaro teorinį OT pagrindą ?
 Kokius srautus sistemingai tiria OT ?
 Kokios tarptautinės organizacijos koordinuoja
OT veiklas ?
 Kodėl OT atitinka kūrybos visuomenės
mokslų sąrangos principus ?
Frederick S. Hillier, Gerald J. Lieberman. Introduction to
Operations Research, McGraw-Hill: Boston MA. 8th.
(International) Edition, 2005.
Taha Hamdy A. Operations Research: An Introduction.
Nineth edition. Prentice Hall, 2011.
https://www.goodreads.com/shelf/show/operations-research
Chiang, A. Fundamental Methods of Mathematical
Economics. McGraw‐Hill, 2004.
Sydsaeter, K., Hammond P. Essential Mathematics for
Economic Analysis 4th edition Prentice Hall, 2012.
Medaiskis Teodoras. Optimalūs verslo sprendimai. Tiesinio
programavimo modeliai ir metodai. Mokomoji priemonė. Vilnius, VU
leidykla, 2011.
http://web.vu.lt/ef/t.medaiskis/
Žilinskas Antanas. Optimizavimas. Vilnius, VU leidykla, 2005.
Bubelis Valentinas, Medaiskis Teodoras, Morkeliūnas Algis.
Operacijų tyrimo įvadas. Mokymo priemonė. Vilnius, VU leidykla,
2008.
IR VERSLE
<leonidas.Sakalauskas@vgtu.lt>
 Kas tai yra Aptarnavimo Teorija (AT) ?
 Atsitiktiniai srautai:
1) Rekurentiniai
2) Stacionarieji
3) Ordinarūs
4) Be sąveikos (Markovo)
 Paprastieji srautai
sudaro:

Aptarnavimo teorijos (AT) atsiradimas siejamas su danų
mokslininko Agner Krarup Erlong darbais, kuriuose jis
sprendė telefono ryšių aptarnavimo uždavinius (ryšių kanalų
skaičiaus nustatymas, siekiant aptarnauti visus prie tinklo
besijungiančius telefonų vartotojus su maža prarastų
iškvietimų tikimybe).
AT prigijo nemažai ryšių teorijos sąvokų: laukimo trukmė,

aptarnavimo trukmė, aptarnavimo kanalas, paraiškų eilė, ir
pan.
A.K. Erlango pradėta plėtoti ryšių technologijų kryptis dabar

vadinama teletrafiko teorija (teletraffic engineering).
Anglakalbėje mokslinėjė lieratūroje AT vadinama
Queueing Theory (Eilių teorija).
Vieno iš AT pradininkų prof. A.Chinčino iniciatyva

rusakalbėje literatūroje AT buvo pradėta vadinti Teorija
massovogo obsluživanija (Masinio aptarnavimo teorija).
Šiame kurse vartojame pavadinimą „Aptarnavimo teorija“

AT, atsiradusi sprendžiant konkrečią praktinę problemą,
vėliau buvo pritaikyta įvairiems verslo, komercijos,
transporto, sveikatos apsaugos, komunikacijų, karybos ir
pan. uždaviniams spręsti.
AT tiria struktūrų bei sistemų, dažnai pasitaikančių versle,

technikoje, socialinėse organizacijose bei pan., ir kurios yra

sistemomis (AS, Queueing Systems), skirtomis tam tikriems
užsakymams, vadinamiems paraiškomis, aptarnauti.
Kelių aptarnavimo operacijų sekos yra atliekamos
aptarnavimo sistemų tinkluose (AST, Queueing
Networks), jei paraiškai aptarnauti vienos aptarnavimo
operacijos nebepakanka.
Platų AT pritaikymą sąlygoja tai, kad šios teorijos modeliai

taikomi daugelyje situacijų, kai tam tikri ištekliai
paskirstomi paraiškų srautams, atsižvelgiant į aptarnavimo
vėlinimą bei išteklių ribojimus, dėl kurių neįmanoma
vienodai efektyviai aptarnauti visas paraiškas.
Taigi, pagrindinis AT objektas yra

paraiškų srautas ir jo aptarnavimo
efektyvumas.
 supermarketo kasos, skirtos pirkėjams aptarnauti;
 informacinių pranešimų komutavimo įrenginys;
 serveris, apdorojantis informacinį srautą;
 Informaciniai tinklai;
 zenitinės stoties pabūklai, apšaudantys priešo lėktuvus;
 automobilių stovėjimo aikštelė;
 seimas, priimantis bei taisantis įstatymus ar kitokius
įstatyminius aktus;
 ir pan.
Pastaruoju metu informacijos apdorojimo, perdavimo bei
komunikavimo tinklų plėtojimas atvėrė dideles informacijos
mainų galimybes.
Informacijos efektyvus perdavimas ir apdorojimas šiandien

lemia pažangą daugelyje veiklos sričių. Telekomunikacijų ir
kompiuterių tinklai, skirti informacijai apdoroti, yra vienas
sudėtingiausių objektų, sukurtų žmogaus protu ir
rankomis.
Šių tinklų projektavimas bei eksploatacija yra susiję su

daugeliu tinklo išteklių naudojimo problemų, kurių
nagrinėjimas ir sprendimas lemia šiuolaikinį AT raidos
etapą.
perkeliant į modelį esmines objekto savybes, t.y., tas
savybes, kurias norime giliau pažinti, ir nesistengiant
vaizduoti tų savybių, kurios yra antraeilės ir nėra
svarbios sprendžiamų problemų požiūriu.

išvengdami sudėtingų problemų, susijusių su antraeilių
savybių vaizdavimu bei modeliavimu.
Analizuojant duomenis tenka atsižvelgti, jog daugelio
inžinerinių, socialinių ar ekonominių sistemų veikimas
yra susijęs su tam tikra neapibrėžtimi.
technologinių procesų parametrai gali skirtis nuo
nustatytų normų ir lemti gamybos broką, techninių
sistemų elementai gali sugesti bet kuriuo iš anksto
nenumatytu laiku, individų veiksmai bei duomenys
socialiniuose procesuose iš anksto yra nežinomi, ir
pan.

interpretuojama kaip atsitiktinė ir aprašoma
tikimybiniais modeliais.
Tad sistemos ir duomenys analizuojami taikant
tikimybių teorijos ir statistikos metodus.
Yra visa eilė iš pirmo žvilgsnio paprastų uždavinių, su
Teorinių informatikos problemų sąrašą galima rasti

internete su raktažodžiais „Unsolved Computer Science
Problems“, ir pan.
Pagrindinis AT objektas yra paraiškų, o plačiau tariant,
įvykių srautas.
Panagrinėkime įvykių srautą:
C0 , C1, ..., Cn , ...

Priklausomai nuo konteksto įvykių sekos gali būti
vadinamos paraiškų, gedimų, užsakymų, ir pan. srautais.
Srauto modelyje pagrindinis dėmesys skiriamas srauto
laiko charakteristikoms.
Tad atsitiktinį srautą sudaro įvykių laiko momentai,
išdėstyti laiko ašyje:
t0 t1 t2 t3 ……. tn
| | | | |
0 t
Paprastumo dėlei įvykio C n laiką žymėkime .
t
Tuo būdu, atsitiktinis srautas yra neneigiamų skaičių
n seka,
kurios elementai išdėstyti didėjimo tvarka:
0 = to  t1  t2  ...  tn  ....
Bendro pobūdžio srautai žymimi simboliu G (General)
Įvykių srautas vadinamas determinuotu, jei įvykiai
atsitinka vienas po kito griežtai nustatytais, iš anksto
žinomais laiko momentais.
Determinuotas srautas yra reguliarusis, jei įvykiai seka
vienas kitą vienodais laiko tarpais. Reguliarusis srautas
žymimas simboliu D.
Reguliarųjį srautą sudaro įvykių, pasirodančių vienas po
kito vienodais laiko tarpais  , seka:
t0 = 0, t1 = , t2 = 2  , ..., tn = n  , ...
Aptarnavimo teorijoje geriausiai išnagrinėti paraiškų arba
įvykių rekurentiniai srautai, žymimi simboliu GI (General
Independent - angl.).
GI sraute trukmės tarp įvykių yra nepriklausomi vienodai
pasiskirstę a. d.
Rekurentinių srautų atveju patogiau nagrinėti ne įvykių
pradžios laikus, bet trukmes tarp dviejų gretimų įvykių
pasirodymų:
 n = tn − tn −1
Tokiu atveju n-ojo įvykio momentas nusakomas kelių

nepriklausomų vienodai pasiskirsčiusių dydžių suma:
tn = i =1 i
n
Rekurentinių įvykių srautą apibūdina atsitiktinio dydžio n 
skirstinys, t.y., tikimybė, jog laiko tarpas tarp dviejų įvykių
bus mažesnis už t :
F (t ) = P( n  t)
Vidutinę trukmę tarp įvykių galima apskaičiuoti integralu ir

pan:

 = E =  u  f (u )du
0
Įvykių srautas vadinamas stacionariuoju, jei įvykių
skaičiaus bei kitokių srauto laiko parametrų pasiskirstymas
bet kuriuo laiko intervalu priklauso tik nuo to intervalo
trukmės, bet nepriklauso nuo intervalo vietos laiko ašyje.
Taigi, stacionaraus srauto tikimybinės charakteristikos
nepriklauso nuo laiko.
Daugelyje realių procesų galima laikyti, kad stacionarumo
savybė galioja tik tam tikru laiko intervalu.
Stacionariojo srauto intensyvumu vadinamas vidutinis
įvykių skaičius per laiko vienetą:
n
 = lim
n→ t
n
Stacionariojo srauto intensyvumas yra pastovus, t.y.,
nepriklauso nuo laiko. (Iš didžiųjų skaičių dėsnio) seka, kad
egzistuoja riba
n n 1
 = lim = lim n =
n → t
n
n →
 i 
i =1
o iš šitos išraiškos seka svarbus sąryšis tarp rekurentinio
srauto intensyvumo ir vidutinės trukmės tarp įvykių:
1
=

t.y., srauto intensyvumas yra atvirkščiai proporcingas
vidutinei trukmei tarp įvykių.
Tad stacionaraus srauto intensyvumą galima apskaičiuoti
stebint pakankamai ilgai vieną jo realizaciją, ir įvertinus
- arba vidutinį įvykių skaičių per laiko vienetą,
- arba vidutinę trukmę tarp gretimų įvykių.
Atsitiktinis įvykių (paraiškų) srautas vadinamas
ordinariuoju, jei tikimybė, jog labai trumpam laiko tarpui
teks du ar daugiau įvykių, mažėja sparčiau, trumpėjant
intervalui, negu šio tarpo trukmė.
Ordinarumo sąlyga reiškia, kad paraiškos į sistemą

patenka po vieną, o ne poromis ar trejetais, ir t.t.
Įvykių srautas vadinamas be sąveikos (Markovo), jei bet
kokiems dviems nesusikertantiems laiko intervalams įvykių
skaičius, patenkantis į vieną iš jų, nepriklauso nuo to, kiek
įvykių patenka į kitą.
Nesąveikiškumo sąlyga reiškia, kad įvykiai skirtingais laiko

tarpais atsitinka nepriklausomai vienas nuo kito.
Srautas, kuris yra
- stacionarusis,
- ordinarusis;
- be sąveikos,
vadinamas paprastuoju srautu.
A. Chinčinas įrodė, kad trukmės tarp paprastojo srauto

įvykių tikimybė yra aprašoma dėsniu:
−  t
F (t ) = 1 − e
čia  - srauto intensyvumas

Pasinaudojus šiuo dėsniu galima apskaičiuoti vidutinę
trukmę tarp paprastojo srauto įvykių ir jo dispersiją:
1
 = D =
2 1
  2
Paprastieji srautai žymimi simboliu M (Markovo)

Taip pat galima įrodyti, jog įvykių, Įvykusių per laiko tarpą
(0, T ) skaičiaus, kuris gali įgyti reikšmes
{0,1, 2,..., k , ...}

tikimybė yra apskaičiuojama pagal Puasono formulę:
−  T
P( X T = k ) = (  T ) 
k e
k!
Eksponentinio skirstinio Markovo savybė:
Tegul žinoma, kad praėjo kažkiek laiko nuo eilinio įvykio

pasirodymo.
Tuomet laiko trukmė bet kuriuo atsitiktiniu laiko momentu
iki kito įvykio taip pat pasiskirsčiusi pagal eksponentinį
dėsnį su tuo pačiu parametru.
Paprastieji srautai žymimi simboliu M (Markovo)

Kelių nepriklausomų srautų superpozicija vadinamas
šiuos srautus sudarančių laiko momentų junginys,
išdėstytas eilės tvarka
Superpozicijos intensyvumas yra lygus dedamųjų
srautų intensyvumų sumai
k
 =  i
i =1
Tikimybė, kad įvykis į superpoziciją pateko iš i-ojo srauto,
yra lygi:
i
pi =

Srauto dekompoziciją sudaro keli srautai, į kuriuos
išskaidomi pradinio srauto elementai, išsaugant šių elementų
eilės tvarką.
Tokiu būdu gauti srautai vadinami išretintaisiais.
Dekompozicija atsitiktinė, jeigu pradinio srauto elementai
priskiriami išretintiems srautams atsitiktinai.
Kelių paprastųjų srautų superpozicija yra taip pat
paprastasis srautas.
Svarbu pažymėti, kad pakankamai didelio skaičiaus

stacionariųjų ir ordinariųjų (nebūtinai paprastųjų)
nepriklausomų srautų superpozicija yra artima
paprastajam srautui (Feller (1968), Kleinrock (1976)).
Norint šiuo rezultatu pasinaudoti praktiškai , reikia, jog būtų
apjungiami panašaus intensyvumo srautai.
Pakanka apjungti keletą tokių srautų, pvz., 4-5, kad jų
superpoziciją jau būtų galima laikyti paprastuoju srautu.
Pasirodo, kad bet kurio srauto (nebūtinai paprastojo)
atsitiktinio išretinimo rezultatas yra artimas
paprastajam srautui, jei išretinto srauto intensyvumas
sudaro pakankamai mažą pradinio srauto intensyvumo
dalį
Tegul įvykių (paraiškų, užsakymų, atstatymų, pranešimų)
pasirodymo momentai baigtiniu laiko intervalu yra
atsitiktiniai ir tolygiai pasiskirstę laiko ašyje.
Jeigu šis intervalas pakankamai didelis, tai galima laikyti,

jog ši įvykių seka sudaro paprastąjį srautą, o trukmė
tarp dviejų gretimų užsakymų yra pasiskirsčiusi pagal
eksponentinį dėsnį (Feller (1968)).
Dėl šitokių savo savybių paprastieji srautai dažnai
pritaikomi įvairiems srautams modeliuoti,
Pavyzdžiui, paprastuoju srautu galima modeliuoti trukmes

tarp lėktuvų atvykimų į oro uostą, atstumus tarp
automobilių kelyje, laiko rezervus tarp traukinių,
atvykstančių į stotį arba informacijos paketų apdorojimo
trukmes serveryje, ir pan.
Galima kurti įvairių srautų modelius atitinkamai
interpretuojant stacionarumo, ordinarumo bei
besąveikiškumo savybes.
Taigi, įvedus sauto intensyvumo priklausomybę nuo laiko,

galima nagrinėti kintamo intensyvumo Puasono srautus,
pvz, periodiškai kintančius.
Informaciniai srautai tinkluoe pasižymi pliūpsniškumu, t.y.,

jie netenkina ordinarumo savybės, todėl jiems modeliuoti
taikomi kiti metodai (Kaklauskas L., 2014)
 Koks yra Aptarnavimo Teorijos tyrimo objektas ?
 Ką vadiname stacionariuoju srautu ? Kaip
apskaičiuojamas stacionaraus srauto intensyvumas ?
 Ką vadiname paprastuoju srautu ?
 Kokiomis savybėmis pasižymi paprastasis srautas ?
 Kaip žymimi bendro pobūdžio, determinuoti,
rekurentiniai ar paprastieji srautai ?
L. Sakalauskas Aptarnavimo teorija transporte, 2000
W. Iversen. Teletrafic Theory. 2007
U. Narayan Bhat. An Introduction to Queueing Theory:

Modeling and Analysis in Applications, 2016
R. Nelson. Probability, Stochastic Processes, and Queueing

Theory: The Mathematics of Computer Performance
Modeling
IR VERSLE
<leonidas.sakalauskas@vgtu.lt>
 Aptarnavimo sistemų elementai
 AS klasifikavimas, žymėjimas ir operacinės
charakteristikos
 AS laiko diagrama
 Daugiakanalės AS
Aptarnavimo teorija tiria struktūrų bei sistemų, kurios yra

sistemomis (AS, Queueing Systems), skirtomis tam tikriems
užsakymams, vadinamiems paraiškomis (queries)
aptarnauti.
AS nagrinėjamos, analizuojant esminius paraiškų srauto

aptarnavimo elementus, ir atsiribojant nuo antraeilių
aptarnaujamų paraiškų arba aptarnavimo įrenginių savybių.
Sudarant AS teorinį modelį pagrindinis dėmesys skiriamas
aptarnavimo procesų laiko charakteristikoms.
Kiekvieną AS sudaro šie pagrindiniai elementai:

įėjimo srautas;
išėjimo srautas;
aptarnavimo įrenginiai;
laukimo eilė.
Aptarnavimo įrenginiai
eilė
Įėjimo srautas --→ →Išėjimo srautas

Paraiškų srautas, kuris patenka į aptarnavimo sistemą,
vadinamas įėjimo srautu.
Nusakant įėjimo srautą svarbu žinoti jo statistinį modelį bei

šio modelio parametrus.
Patekusi į AS paraiška yra,

arba aptarnaujama aptarnavimo įrenginyje,
arba prarandama,
arba laukia eilėje.
Aptarnavimo įrenginys gali turėti kelis įtaisus, vadinamus
kanalais arba procesoriais (channel, processor, line),
kuriais paraiškos aptarnaujamos nepriklausomai viena nuo
kitos.
Su aptarnavimo įrenginiu yra siejamas aptarnavimo

srautas, apibūdinamas darbo, reikalingo paraiškoms
aptarnauti, apimtimi.
Paraiškų srautas, išeinantis iš aptarnavimo sistemos,

vadinamas išėjimo srautu.
Dėka paraiškų pasirodymo ir aptarnavimo laiko

neapibrėžties sistemoje neišvengiamos neaptarnautų
paraiškų eilės.
Laukiančios aptarnavimo paraiškos yra laikomos tam skirtame
kaupiklyje (laukimo buferyje).
Eile (queue) yra vadinama laukiančių aptarnavimo paraiškų
aibė.
Dažniausiai nagrinėjamos tokios paraiškų eilės tvarkymo

disciplinos:
pirma atėjo - pirma aptarnaujama (FIFO, FCFS);
pirma atėjo - paskutinė aptarnaujama (LIFO, LCFS);
tolygaus aptarnavimo (Processor Sharing);
ciklinio aptarnavimo (Round-Robin)
prioritetinė (Priority);
atsitiktinė
kitos.
AS yra klasifikuojamos pagal
 kanalų skaičių,
 aptarnavimo discipliną,
 aptarnavimo pobūdį (viena-paraiška-vienas kanalas, grupinis

aptarnavimas, bendradarbiavimas),
 paraiškų skaičių jų šaltinyje (atvirosios, uždarosios),
 paraiškų klasių skaičių (besiskiriančios intensyvumu, prioritetu ir

tt.),
 nuostolių pobūdį,
 kanalų našumą (- L.Sakalauskas, L.Kaklauskas).
Taip pat AS tiriamos priklausomai nuo įėjimo ir aptarnavimo srautų

intensyvumo bei pobūdžio.
AS žymėti naudojama simbolių sistema, pasiūlyta britų
matematiko D. Kendall (1953), kurią sudaro penkios
pozicijos:
įėjimo srauto tipas/ aptarnavimo srauto tipas/ aptarnavimo
kanalų skaičius/ paraiškų skaičius, galintis vienu metu
būti eilėje/ paraiškų skaičius jų šaltinyje,
Paskutinės pozicijos gali būti neužpildytos, jei atitinkamos

reikšmės yra begalinės,
pvz., G/G/m/N/M arba M/M/1.

Srautų tipai žymimi simboliais M, D, G, GI arba Er, Hk, Ck, ir
kt.
Tad, G/G/m/N/M reiškia, kad paraiškų įėjimo ir aptarnavimo

srautai yra bendrojo pobūdžio, sistema turi m aptarnavimo
kanalų, laukimo buferyje vienu metu tegali būti ne daugiau
negu N paraiškų, paraiškų šaltinyje yra tik M paraiškų.
Žymėjimas M/M/1 reiškia, kad įėjimo ir aptarnavimo srautai

paprastieji, sistemoje tik vienas aptarnavimo kanalas,
paraiškų skaičius sistemoje neribojamas, sistema atviroji,
nes paraiškų skaičius jų šaltinyje begalinis (dvi paskutinės
pozicijos lieka neužpildytos).
Litlo formulė aptarnavimo sistemai (paraiškų skaičius
sistemoje yra lygus įėjimo srauto intensyvumo ir vidutinės
aptarnavimo trukmės sandaugai ):
N =  T
Litlo formulė laukimo eilei:
Q =  W
Kitos operacinės charakteristikos nsutatomos nagrinėjant

būsenų tikimybes.
Tegul AS įėjimo srauto paraiškos pasirodo momentais
t0 , t1 , ..., tn , ....,
kuriuos atitinka trukmių tarp paraiškų pasirodymų seka:
1, 2 ,..., n ,...

kai paraiškų aptarnavimo trukmės sudaro seką
X 0 , X1, ..., X n , .... .

AS būseną nusako paraiškų skaičius joje.
Nagrinėjamos šios AS būsenų charakteristikos:

Xn – n-tosios paraiškos aptarnavimo trukmė;
Wn – n-tosios paraiškos aptarnavimo laukimo
trukmė;
Tn– n-tosios paraiškos buvimo sistemoje trukmė;
Qn– laukimo eilės ilgis n-tajai paraiškai išėjus iš
sistemos;
Nn – paraiškų skaičius sistemoje n-tajai paraiškai
išėjus iš sistemos.
AS laiko diagramos apibūdina sistemos būsenų kaitą ir
padeda geriau suprasti paraiškų srautų bei jų aptarnavimo
savybes.
Lindley (1952) pastebėjo:
Wn + X n −  n+1 , kai Wn + X n −  n+1  0,

Wn+1 = 
0, kai Wn + X n −  n+1  0,
Iš čia seka Lindli formulė:
Wn+1 = max[0, Wn + X n −  n+1 ]

Žinant Wn , galima apskaičiuoti n-tosios paraiškos buvimo
AS trukmę :
Tn = Wn + Xn
ir paraiškos išėjimo iš sistemos momentą:
Sn = tn + Tn
Paraiškų skaičius sistemoje n-tosios paraiškos išėjimo
momentu randamas tokiu būdu:
 N n − 1 + vn+1 , kai N n  0,
N n+1 = 
vn+1 , kai N n = 0.

čia n paraiškų, atėjusių į sistemą per n-tosios paraiškos
aptarnavimą, skaičius
Paraiškų skaičius vienkanalės AS aptarnavimo
įrenginyje n - tosios paraiškos išėjimo momentu
randamas tokiu būdu:
1, kai N n  0,
Nun +1 = 
0, kai N n = 0.
Tad eilės ilgis n - tosios paraiškos išėjimo momentu

vienkanalėje AS:
Qn = N n − Nun
Panagrinėsime daugiakanalių AS su Markovo įėjimo ir
aptarnavimo srautais operacinių charakteristikų
apskaičiavimą.
Tegul daugiakanalę AS sudaro m kanalų, kurie

paprastumo dėlei laikomi esant vienodo našumo.
Priimsime, kad trukmė tarp dviejų gretimų paraiškų,

patenkančių į nagrinėjamą AS pasiskirsčiusi pagal
eksponentinį dėsnį su intensyvumu ,
o aptarnavimo trukmė vienu kanalu pasiskirsčiusi taip
pat pagal šį dėsnį su intensyvumu  .
Sistemos našumas apibūdinamas kanalo apkrovos

koeficientu

q=
m
Apsiribosime atvirosios daugiakanalės AS su ribota eile
M/M/m/N nagrinėjimu.
Taigi, jei paraiška, patekusi į sistemą, randa laisvą bent
vieną aptarnavimo kanalą, ji aptarnaujama nedelsiant,
kitaip ji patenka į eilę, kurioje laukia atsilaisvinant bent
vieną kanalą.
Paraiškos aptarnaujamos pagal tvarką pirma atėjo pirma
aptarnaujama.
Viena paraiška aptarnaujama vienu kanalu.
Jei visos vietos laukimo buferyje užimtos, paraiška
atsisako aptarnavimo ir laikoma prarasta.
Tad paraiškos sistemoje su ribota eile aptarnaujamos tik
su tam tikra tikimybe ir prarandamos taip pat su tam tikra
tikimybe.
Apskaičiuojant AS operacines charakteristikas pirmiausia,
pasinaudojus srautų balanso principu, nustatomos sistemos
būsenų tikimybės.
Žinant būsenų tikimybes, apskaičiuojamos kitos sistemos

charakteristikos, apibūdinančios jos panaudojimo
efektyvumą bei paraiškų aptarnavimo kokybę.
Sistemos efektyvumą nusako apkrovos koeficientas,

praleidžiamoji geba, paraiškų aptarnavimo tikimybė, užimtų
kanalų skaičius ir kt. charakteristikos.
Aptarnavimo kokybę apibūdina vidutinė aptarnavimo laukimo

trukmė, vidutinė paraiškos buvimo sistemoje trukmė,
vidutinis eilės ilgis ir pan.
Priklausomai nuo šių charakteristikų galima rasti racionalius

AS projektavimo ir valdymo sprendimus.
Pasinaudojus paraiškų srautų balansu, galima
apskaičiuoti išraiškas būsenų tikimybių
santykiui apskaičiuoti rekurentiniu būdu:
mq k = 1,2,..., m,
pk = pk −1 ,
k
pk = q  pk −1 , k = m + 1, m + 2,..., m + N ,
Iš kurių pritaikius normavimo sąlygą

m+ N
p
k =0
k =1
apskaičiuojamos pačios tikimybės bei kitos

operacinės AS charakteristikos.
Daugiakanalės atvirosios AS operacinės charakteristikos
Daugiakanalės atvirosios AS operacinės charakteristikos
Sistemos M/M/m/N/ charakteristikų priklausomybės
Analogiškai tiriamos AS, turinčios kitokius elementus.
Pavyzdžiui uždarosios AS su M paraiškų jų šaltinyje,

žymimos M/M/m/N/M, būsenų tikimybės tenkina
rekursinį sąryšį
M − k +1
pk =    pk −1
k k = 1,2,..., m,
(M − k + 1)    p
pk = k −1 k = m + 1, m + 2,..., m + N .
m
Pasinaudojus šiais sąryšiais bei normavimo sąlyga

apskaičiuojamos būsenų tikimybės bei kitos
nagrinėjamos AS operacinės charakteristikos.
 supermarketo kasos, aptarnaujančios pirkėjus;
 informacinių pranešimų komutavimo įrenginys;
 serveris, apdorojantis informacinį srautą;
 zenitinės stoties pabūklai, apšaudantys priešo lėktuvus;
 automobilių stovėjimo aikštelė;
 ir pan.
 Kokie elementai sudaro AS ?
 Kokias aptarnavimo disciplinas žinote ?
 Ką vadiname AS būsena ?
 Kokios pozicijos sudaro standartinę AS žymėjimo sistemą ?
Ką reiškia žymėjimai G/G/m/N/M arba M/M/1 ?
 Kaip apskaičiuojamas daugiakanalės AS našumo
koeficientas ?
IR VERSLE
 Aptarnavimo sistemų tinklų elementai
 AST srautų intensyvumų tyrimas
 AST operacinės charakteristikos
 Informacinių tinklų modeliavimas
Aptarnavimo teorija tiria struktūrų bei sistemų, kurios yra
susijusios su daugkartiniu vieno tipo operacijų
atlikimu, technines-ekonomines charakteristikas.
Gana dažnai paraišką tenka aptarnauti kelis kartus, t. y.,

kol paraiška patenka į išėjimo srautą, ji turi pereiti per
kelias aptarnavimo sistemas ir netgi gali grįžti pakartotinai
aptarnauti į anksčiau pereitą sistemą.
Įvairios aptarnavimo operacijų sekos yra atliekamos

aptarnavimo sistemų tinkluose (AST) arba, atskiru
atveju, daugiafazėse ir lygiagrečiai-nuosekliose sistemose.
Aptarnavimo tinklu vadinama aptarnavimo sistemų aibė S1,
S2,…, Sr, kurioje paraiškos perduodamos aptarnavimui iš
vienos sistemos į kitą.
Tad aptarnavimo tinklą sudaro keletas tarpusavyje susijusių

AS, kurių kiekviena gali turėti vieną arba kelis aptarnavimo
kanalus, kaupiklį laukiančioms aptarnavimo paraiškoms
laikyti, ir pan.
Paraiškų aptarnavimo tvarka sistemose taip pat gali būti

įvairi.
Bendru atveju tinklas gali aptarnauti kelių skirtingų klasių

paraiškas. Po aptarnavimo paraiškos gali pakeisti savo
klasę.
Priklausomai nuo paraiškų šaltinio pobūdžio tinklai būna
atvirieji, uždarieji ir mišrieji.
Į atvirajį tinklą paraiškos patenka iš jų išorinio šaltinio.

Patenkančių į tinklą paraiškų srautas yra vadinamas
įėjimo srautu.
Uždarajame tinkle yra aptarnaujamas tam tikra paraiškų

aibė, kuri visą laiką lieka tinkle ir iš jo neišein.
Tinklas yra mišrusis, jei jame aptarnaujamos kelių

skirtingų klasių paraiškos, kurių dalis patenka į tinklą iš
išorinio šaltinio, o kita dalis cirkuliuoja tinkle, iš jo
neišeidama.
Paraiškos tinkle gali būti prarandamos dėl ribojimų
atskirose AS eilės ilgiui, laukimo trukmei, ir pan.
Jei kurioje-nors tinklo sistemoje vietų skaičius laukimo

buferyje yra ribotas, tinklas gali būti perpildytas.
Perpildyto tinklo darbas projektuojamas dvejopai. Jei buferis

yra perpildytas, tai paraiška arba lieka sistemoje, kurioje ji
jau buvo aptarnauta, blokuodama tokiu būdu pastarosios
darbą, arba yra prarandama.
Jei tinklas yra atvirasis, o ribojimų laukimo eilėms kuriose-

nors AS nėra, tai perpildytas tinklas gali pereiti į didelės
apkrovos režimą (heavy traffic), kai tinkle kaupiasi
begalinės eilės, o kai kurios arba visos AS dirba be
sustojimo.
Paraiška, aptarnauta vienoje tinklo sistemoje, nedelsiant
pereina į kitą (atskiru atveju grįžta į tą pačią sistemą), arba
palieka tinklą, patekdama į jo išėjimo srautą.
Tinklo AS ryšiai nustatomi pagal paraiškų aptarnavimo

maršrutus ir grafiškai vaizduojami kryptiniais grafais.
Kryptinis grafas, kurio viršūnės atitinka AS aibę S1,

S2,…,SM, o briaunos (lankai) – paraiškų perėjimus iš
vienos sistemos į kitą, yra vadinamas AST grafu.
AST grafas
Paraiškos tinkle iš vienos sistemos į kitą pereina su tam tikra
tikimybe. Šios tikimybės sudaro perėjimų tikimybių matricą:
 p11 p12 ......p1r 

 
 p 21 p 22 ......p 2 r 
P = [ pij ]1 = 
r
..........................
 
 p p ... p 
 r1 r 2 rr 
čia pij yra tikimybė, kad paraiška, palikusi sistemą Si ,

pereis į sistemą Sj , i, j = 1, 2, ,..., r , r - tinklą sudarančių
sistemų skaičius.
Tikimybė paraiškai iš sistemos Si patekti į išėjimo srautą:
r
1 −  pij .
j =1
0 p12 p13 p14 
 
0 0 p23 p24 
P= 
0 0 0 p34
 
0 0 p43 0 

Tad paraiškos į išėjimo srautą patenka iš sistemų S 2 , S3 , S 4
su tikimybėmis 1 − p23 − p24 , 1 − p34 , 1 − p43

Atviruosiuose aptarnavimo tinkluose skiriami dvejopo
pobūdžio įėjimo srautai:
1) išoriniai įėjimo srautai, kuriuos sudaro paraiškos,
patenkančios į tinklo sistemas iš jų šaltinio;
2) atskirų sistemų įėjimo srautai, kuriuos kartu su
išoriniais įėjimo srautais sudaro paraiškos, pereinančios iš
vienos sistemos į kitą tinklo viduje.
Svarbu pažymėti, jog eksponentinio tinklo atskirų sistemų

įėjimo ir išėjimo srautai taip pat yra eksponentiniai
Tegul tinklą sudaro r  1 sistemų, kai žinoma:
 perėjimo tikimybių matrica
P = pij  1
r
 išorinių įėjimo srautų intensyvumai
 = ( 1 ,  2 , ... ,  r )
 tinklą sudarančių sistemų kanalų skaičiai
m1 , m2 , ..., mr
 kanalų aptarnavimo intensyvumai
1 ,  2 , ...,  r
Priėmus, jog paraiškos tinkle neprarandamos, sistemų
įėjimo srautų intensyvumus galima nustatyti,
vadovaujantis taisykle, jog stacionariu darbo režimu
vidutinis patenkančių į kiekvieną sistemą paraiškų
skaičius yra lygus išeinančių iš sistemos paraiškų
skaičiui.
Pažymėkime atskirų AS įėjimo srautų intensyvumų

vektorių  = (1 , 2 , ... , r )
Taigi, įeinančių ir išeinančiųr kiekvienos sistemos

paraiškų srautų intensyvumai
(Džeksono teorema): 
i =  i + pturi
j =1

ji j
būti vienodi
i = 1, 2, ..., r
čia
AST operacines charakteristikas sudaro atskirų tinklo AS
operacinės charakteristikos ir bendrosios viso tinklo
operacinės charakteristikos.
Bendrosios AST charakteristikos:

 paraiškos buvimo kartų skaičius atskirose sistemose;
 paraiškų, esančių tinkle, vidutinis skaičius;
 laukiančių aptarnavimo paraiškų skaičius tinkle;
 paraiškų praradimo tikimybė visame tinkle;
 blokavimo tikimybė visame tinkle;

Nemažinant bendrumo galima priimti, kad visos
patenkančios į sistemą paraiškos sudaro vieną
intensyvumo  =  1 +  2 + ... +  r srautą.
Tegul per
i
i = , i = 1, 2, ..., r

pažymėti perėjimo koeficientai.
Šie koeficientai nusako nusako paraiškos, atėjusios iš

išorinio šaltinio, vidutinį patekimų į sistemą S i , skaičių.
Tegul per
i
qi = , i = 1,2,..., r
mi  i
pažymėti AS apkrovos (našumo) koeficientai.
Dabar galima užrašyti tinklo stabilumo sąlygą:

mi   i

i i = 1, 2,. .. , r
Atskirų atvirojo AST sistemų būsenų tikimybės ir kitos
charakteristikos apskaičiuojamos pasinaudojus
žinomomis daugiakanalių AS atitinkamų charakteristikų
išraiškomis per šių AS našumo koeficientus bei kitus
parametrus.
Pagrindinės tinklo AS charakteristikos: N i

- vidutinis paraiškų skaičius sistemoje ; Qi
- vidutinis paraiškų skaičius laukimo
N ueilėje
i ;
N
- vidutinis užimtų kanalų skaičius =; i
T i
i
Q
- vidutinis buvimo sistemoje laikas W ;= i

i
i
1  i  aptarnavimo
- vidutinis r laukimo laikas ,
čia .
Tinklo charakteristikos išreiškiamos per atitinkamas sistemų
charakteristikas:
vidutinis paraiškų, esančių r tinkle, skaičius:

N =  Ni
i =1
vidutinis paraiškų, laukiančių aptarnavimo tinkle, skaičius:
r
Q =  Qi
i =1
vidutinė paraiškos buvimo tinkle trukmė
r
T =   i  Ti
i =1
vidutinė aptarnavimo laukimo trukmė
r
W =   W i i
i =1
Informaciniai tinklai, skirti informacijos mainams, yra
dėsningas ryšių technikos ir kompiuterių technologijų
raidos bei konvergencijos rezultatas.
Informacinis tinklas yra sudėtinga suderintai veikiančių
programinių komponenčių ir techninių įtaisų sistema.
Plėtojantis globaliesiems skaičiuojamiesiems tinklams

buvo sukurtos ir įgyvendintos pagrindinės informacijos
perdavimo tinkluose koncepcijos:
- kelių lygių komunikaciniai protokolai,
- paketų maršrutizacija,
- paketų komutacijos technologijos,
- ir pan.
Nagrinėjant tinklo struktūrą reikia skirti fizinę ir loginę tinklo
topologiją.
Fizinę tinklo topologiją sudaro atskirų kompiuterių ir kitų

įtaisų jungimo laidais ar kitokio ryšio schema, o loginę –
informacinių srautų, perduodamų tinkle, konfiguracija.
Fizinei ir loginei tinklo struktūrai palaikyti naudojami

kartotuvai, koncentratoriai, tiltai, komutatoriai,
maršrutizatoriai, vartai (šliuzai, Gateway) ir kitokie įtaisai.
Tinklo darbo efektyvumą geriausiai apibūdina geba vykdyti jo
funkcijas, kurias nusako įvairios charakteristikos,
 našumas,
 patikimumas ir saugumas,
 skaidrumas,
 plečiamumas,
 suderinamumas,
 valdomumas,
 aptarnavimo kokybė.
Kiekvieną charakteristriką gali apibūdinti keli rodikliai,

pavyzdžiui, našumą apibūdina
 atsako trukmė;
 duomenų perdavimo sparta;
 vėlinimas ir kt.
Aptarnavimo kokybė (Quality of Service, QoS) nusako
kokybiškai atliekamų tinklo funkcijų tikimybę.
Kokybė dažniausiai apibūdinama duomenų srautų
perdavimo patikimumu tarp atskirų kompiuterių.
Duomenų perdavimo patikimumas dažniausiai

apibūdinamas tokiais rodikliais:
 duomenų perdavimo sparta;
 paketų perdavimo vėlinimas;
 paketų praradimo ir duomenų iškraipymo tikimybė.

Tinklo charakteristikoms apskaičiuoti taikomi AT metodai.
Panagrinėkime skaičiavimo kompleksą, kuriame
vienu metu sprendžiami keli uždaviniai, susidedantį iš
centrinio procesoriaus ir kelių lygių atminties įrenginių,
besiskiriančių greitaveika, talpumu bei funkcine paskirtimi.
Centrinė sistema modeliuoja procesorių, o prijungtos
vienkanalės sistemos modeliuoja išorinius įrenginius.
Atlikus užduotį per įvedimo-išvedimo įrenginį iškart įvedama
nauja užduotis.
Tokiu būdu, užduočių skaičius komplekse lieka pastovus.
Tam modeliuojant šį tinklą jį galima laikyti uždaruoju AST ir
pasinaudoti tokių tinklų operacinių charakteristikų
apskaičiavimo metodais.
Tinklas, kuriame informacijai perduoti yra naudojamos
paketų komutavimo technologijos, yra modeliuojamas kaip
atvirasis aptarnavimo sitemų tinklas, kurį sudaro M
perdavimo kanalų, W paketų komutavimo įtaisų ir R į
tinklą įjungtų kompiuterių, kurie yra laikomi paketų
generavimo šaltiniais.
Galant D.C.
QUEUING THEORY MODELS FOR COMPUTER
NETWORKS
Ubal R., Schaa D., Mistry P., Kaeli D.

PROGRAMMING AND SIMULATING
HETEROGENEOUS DEVICES – OPENCL AND
MULTI2SIM
 Kaip sudaromas AST grafas ?
 Kaip sudaroma AST perėjimo tikimybių matrica ?
 Kuo skiriasi atvirieji ir uždarieji AST ?
 Kaip apskaičiuojami atvirojo AST sistemų įėjimo
intensyvumai remiantis Džeksono teorema ?
 Kaip apskaičiuojamos AST operacinės charakteristikos ?
IR VERSLE
 Įvadinės pastabos
 Naudingumo teorija
 Nekooperatiniai lošimai
 Mišriosios strategijos
mokslo šaka, plačiai taikoma daugelyje sričių
sprendimams priimti arba pagerinti.

mokslinį lėšų, išteklių, personalo (žmonių) ir įrenginių
srautų tyrimo ir panaudojimo sistemingą tyrimą (Gass and
Assad, 2005).
Praktikoje operacijų tyrimas yra komandinė veikla,

reikalaujanti glaudaus bendradarbiavimo tarp sprendimų
priėmėjų, OT analitikų ir specialistų, susijusių su
operacijos įgyvendinimu.
OT praktiniams uždaviniams su įvairia logine struktūra
spręsti naudoja įvairius analitinius metodus.

sudaro:
-aptarnavimo teorija (Queueing Theory)
-lošimų teorija (Game Theory);
-optimizavimo teorija (Optimization theory).

perkeliant į modelį tas objekto savybes, kurias
norime giliau pažinti, ir nesistengiant vaizduoti tų
savybių, kurios yra antraeilės ir nėra svarbios
sprendžiamų problemų požiūriu.

išvengdami daugelio sudėtingų problemų, susijusių su
antraeilių savybių vaizdavimu.
Nagrinėjant procesus bei duomenis tenka atsižvelgti, jog
daugelio inžinerinių ar socialinių sistemų veikimas yra
susijęs su tam tikra neapibrėžtimi.
technologinių procesų parametrai gali skirtis nuo nustatytų
normų ir lemti gamybos broką, techninių sistemų elementai
gali sugesti bet kuriuo iš anksto nenumatytu laiku, individų
veiksmai bei duomenys socialiniuose procesuose iš anksto
gali būti tik spėjami, ir pan.

interpretuojama kaip atsitiktinė ir aprašoma tikimybiniais
modeliais.
Tad OT procesai ir duomenys nagrinėjami taikant tikimybių

teorijos ir statistikos metodus.
Yra visa eilė iš pirmo žvilgsnio paprastų OT uždavinių, su
Šitokių problemų sąrašą galima rasti internete, pvz., su

raktažodiais „Unsolved Computer Science Problems“.
Šiuolaikinės lošimų teorijos pagrindai buvo sukurti J. fon
Neimano ir O. Morgenšterno knygoje “Lošimų teorija ir
ekonominis elgesys”, išleistoje 1944 m.

kuriant konfliktų ir bendradarbiavimo tarp racionaliai
besielgiančių subjektų, matematinius modelius.


Henrikas Stakelbergas, Leonas Valrasas, ir kiti.
Lošimų teorija Lietuvoje buvo pradėta plėtoti Matematikos

ir informatikos institute, vadovaujant akademikui Eduardui
Vilkui (žr. „Sprendimų priėmimo teorija“, VDU), tačiau šis
įdomus mokslas, kuris galėtų būti efektyviai pritaikytas
šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime, dabar nėra
pakankamai vystomas.
Ar aš gyvensiu ant aukšto kalno
Puikiausiam rūme – šilkuose,
Ar aš ieškosiu iš procios pelno
Menkoj grytelėj – varguose –
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!
A. Vienažindis
Lengviausia apsispręsti, kai “vis tiek pat”, kai „vienodai rodo“...

Norint kažką protingai nuspręsti, reikia žinoti,
-kokie sprendimai iš viso galimi;
-kokios bus kiekvieno sprendimo pasekmės (sugebėti ne tik

išvardyti jas, bet ir įvertinti).
Kaip skaitiškai įvertinti sprendimų baigmių rezultatus,

nagrinėja naudingumo teorija.
Naudingumo teorijos rezultatais plačiai naudojamasi

ekonomikoje, inžinerijoje ir sociologijoje: jie svarbūs nusakant
vartotojų elgesį, inžinerinių objektų efektyvumą, namų ūkių ir
visuomenės gerovę, apskritai visur, kur nagrinėjamas
racionalus (protingas) agentų, individų ar jų grupių
elgesys.
Pažymėkime
X = {x, y, z, ...}
alternatyvų (baigmių, galimų sprendimų) aibę, kurias gali ar
turi pasirinkti kažkas, priimantis sprendimus (asmuo, grupė,
individas, robotas, agentas ir pan.).
Alternatyvos gali būti pateiktos ar aprašytos labai įvairiai,

tačiau nagrinėjimui jos turi būti pateikiamos skaitiniu pavidalu,
pvz, studento sprendimas apsilankyti OT paskaitoje gali būti
pažymėtas „1“, o sprendimas paskaitą praleisti – „0“.
Kiekviena alternatyva gali būti aprašyta keliais skaičiais, pvz,
investavimas į kelis vertybinius popierius (VP) gali būti
nusakytas sumų, investuotų į kiekvieną VP, vektoriumi.
Alternatyvų aibė gali būti baigtinė (ar skaiti) arba susidėti iš
realiųjų skaičių intervalų, t.y., išreiškiama realiaisiais skaičiais.
Yra sakoma, kad alternatyvų aibėje yra apibrėžta preferencija
(pirmenybė), jei pasirinktai alternatyvų porai (x, y) yra
teisingas vienas iš teiginių:
alternatyva x neblogesnė kaip alternatyva y ;
alternatyva x negeresnė kaip alternatyva y ;
alternatyva x ekvivalenti y, t.y., nė viena nėra nei geresnė nei

blogesnė už kitą;
alternatyva x geresnė už alternatyvą y ;
alternatyva x blogesnė už alternatyvą y .

Jei visos alternatyvų poros palyginamos, galima įvesti
naudingumo funkciją
u: X →
kuri reiškia, kad kiekvienai alternatyvai iš aibės X galima
priskirti kažkokią skaitinę reikšmę (  reiškia visų
realiųjų skaičių aibę – L.S.).
Naudingumo funkcija tenkina sąlygą:
u ( x)  u ( y ) , jei x ne blogiau už y .
Svarbios naudingumo funkcijos savybės yra
tiesiškumas
Iškilumas
įgaubtumas
Tegul alternatyvų aibėje yra apibrėžtos “sudėties” x + y ir
“daugybos iš skaičiaus” a·x operacijos.
Tuomet galima įvesti tiesinę naudingumo funkciją:
f(x,y,...,z)= a·x + b·y + … + c·z,
čia x, y, ..., z yra alternatyvos, o a, b, .., c , yra atitinkami

koeficientai (alternatyvų svoriai).
Alternatyvų aibė vadinama iškiląja, jei tiesinė dviejų

alternatyvų kombinacija a  x + (1 − a)  y , 0  a  1 , irgi priklauso tai
aibei.
Funkcija f, apibrėžta intervale I, vadinama iškiląja, jei bet
kokioms trims viena po kitos einančioms argumento
reikšmėms vidurinis funkcijos grafiko taškas bus žemiau
(ne aukščiau) taško D, esančio atkarpoje, jungiančioje
kraštinius grafiko taškus.
Bendru atveju funkcija vadinama iškila, jei yra tenkinama
sąlyga
f (a  x + (1 − a)  y )  a  f ( x) + (1 − a)  f ( y )
Panašiai, funkcija vadinama įgaubta (iškila į viršų), jei yra

tenkinama sąlyga
f (a  x + (1 − a)  y )  a  f ( x) + (1 − a)  f ( y )
Sprendimų priėmimo teorija nagrinėja matematinius
uždavinius, kuriuose iš duotos alternatyvų aibės reikia išrinkti
alternatyvas (sprendimus), vadinamas optimaliomis.
Optimalumas yra griežtai apibrėžta protingo elgesio sąvoka,
kuria naudojantis galima
palyginti galimus veiksmų variantus (alternatyvas)
atmesti kai kuriuos variantus kaip netinkamus, neprotingus,
rasti geriausią, t.y., optimalų sprendimą.
Optimalumo sąvoka turi daug reikšmės socialiniuose bei

inžineriniuose mokslams ir net kasdieniniam žmogaus
gyvenimui.
Lošimų teorija apima platų ratą sprendimų priėmimo
uždavinių – lošimų , kai pasirenkamų alternatyvų
(sprendimų) baigmėms įtakos turi kitų individų
veiksmai.
Uždavinių įvairovę lemia tai, kad individai gali turėti įvairią

informaciją apie kitų individų galimybes, kad gali būti
skirtingos bendravimo sąlygos, ir kt.
Dvi svarbiausios lošimų klasės yra nekooperatiniai ir

kooperatiniai lošimai
Patys paprasčiausi yra dviejų lošėjų (asmenų) lošimai,
kuriuose lošėjų interesai gali būti priešingi: ką vienas
išlošia, tą kitas pralošia.
Tokioje situacijoje jokios derybos neturi prasmės. Svarbu
apskaičiuoti, kiek lošėjas gali išlošti ir kaip.
Lošimų teorijoje visi lošėjai laikomi protingais, racionaliai
besielgiančiais, sugebančiais analizuoti, pasinaudoti visa
turima informacija bei priimti logika pagrįstas išvadas.
Lošėjų galimi sprendimai (pasirinkimai alternatyvų aibėje)
vadinami strategijomis.
Tegul pirmojo lošėjo strategijų aibę pažymėta X,

o antrojo – Y.
Lošimas vyksta taip:

1 lošėjas nepriklausomai nuo 2 lošėjo parenka x iš X, o 2
lošėjas y iš Y; tuo lošimas ir baigiasi.
Lošimo baigmės (x, y), čia x iš X, y iš Y, vadinamos
situacijomis.
Visų situacijų aibėje apibrėžiamos lošėjų išlošio funkcijos

f 1( x, y ) ir f 2( x, y ) .
Lošimas vadinamas nulinės sumos lošimu, jei bet kuriai
situacijai f1(x, y) + f2(x, y) = 0 arba f1(x, y) = - f2(x, y).
Nulinės sumos lošimas dar vadinamas antagonistiniu.
Kadangi vieno lošėjo išlošis yra kito pralošis, tai užtenka

nurodyti tik 1 lošėjo išlošį; tegu jis žymimas f(x, y).
Kai abiejų lošėjų strategijų (pasirenkamų alternatyvų)

aibės baigtinės, lošimas vadinamas baigtiniu.
Baigtiniame lošime strategijų aibės bus:
1 lošėjo : {1, 2, ... , m}, 2 lošėjo : {1, 2, ... , n}.
Vadinasi, galimos lošimo situacijos sudarys m x n porų (i, j),

čia i = 1, 2, ..., m, j = 1, 2, ..., n.
1 lošėjo išlošio funkciją patogu pateikti kaip matricą, kurios

elementai yra f (i, j ) .
Taigi, dviejų asmenų lošimas dar vadinamas matriciniu.

Tokiuose lošimuose patogu naudoti tradicinius matricų
žymėjimus, vietoje f (i, j ) rašant ai , j , o pačias matricas
žymint A = ai , j .
Mokesčių matrica
Naudodamas strategiją i, 1 lošėjas garantuotai išloš bent
min ai , j , kaip beloštų antrasis.
j
Garantuotai jis gali išlošti ir didžiausią iš tų minimumų, t.y.

max min ai , j , rinkdamas tą i, kuriam minimumas
i j
didžiausias.
Panašiai 2 lošėjas, naudodamas strategiją j, nepraloš

daugiau kaip maxi
ai , j , o rinkdamas tą j, kuriam tas
maksimumas mažiausias, jis garantuotai nepraloš daugiau
kaip min max ai , j .
j i
Gali atsitikti taip, kad
.
max min ai , j = min max ai , j = v
i j j i
Tada dydis v vadinamas lošimo verte.

Ji yra tas dydis, kurio išlošimą gali sau garantuoti 1
lošėjas, o 2 lošėjas gali sau garantuoti nepralošti daugiau
kaip v.
Optimalios strategijos bus strategijos, realizuojančios
lošimo vertę.
Taigi, 1 lošėjas nukrypęs nuo optimalios strategijos,
negali išlošti daugiau, bet gali kai-ką ir prarasti.
Lygiai taip pat 2 lošėjas gali tik pralošti daugiau negu v,
nukrypęs nuo savo optimalios strategijos.
Optimalios strategijos priklauso grynosioms stratgijoms
Lošimo vertės nustatymas (v=0.23)
Bendru atveju grynųjų optimalių strategijų gali nepasitaikyti.
Pavyzdžiui, lošime, kurio matrica
1 lošėjas gali garantuoti sau tik išlošį -50, o 2 lošėjas –

pralošį 50.
Bet šiame lošime apskritai kitokių išlošių ir pralošių nėra,
todėl ankstesni samprotavimai nieko neduoda.
Tarkime, šis lošimas lošiamas daug kartų.
Tada lošime A lošėjas turėtų kaitalioti pirmąją strategiją su
antrąja, kad kitas negalėtų atspėti, kaip jis lošia.
O spėlioti reikia taip, kad priešininkas negalėtų nustatyti

spėliojimo dėsningumo. Tai reiškia, kad abu lošėjai turi rinktis
strategijas atsitiktinai.
Taigi nagrinėjant daug kartų kartojamą lošimą lošėjo

strategija nebebus kurios nors eilutės ar stulpelio parinkimas,
o bus taisyklė kaip kaitalioti visų eilučių (pirmajam) ar
stulpelių (antrajam) parinkimus.
Kadangi parinkimai turi būti atsitiktiniai, tai taisyklė bus ne

kas kitkas kaip tų parinkimų dažnumai (tikimybės).
Žymėkime 1 lošėjo strategijų pasirinkimo dažnumų vektorių
x = (x1, x2, ..., xm),
o 2 lošėjo
y = (y1, y2, ..., yn).
Kadangi tai dažnumų arba tikimybių vektoriai, tai :

m
xi  0 , i = 1, ..., m,  x =1 ,
n
i
 y =1 .
i =1
y j  0 , j = 1, ..., n, j
j =1
Vektoriai x ir y vadinami mišriosiomis strategijomis.

Grynosios strategijos yra mišriųjų atskiras atvejis.
Kai lošėjai naudoja mišriąsias strategijas, jų išlošiai (lošimo
baigmės) tampa atsitiktiniais dydžiai, kitaip tariant, lošimo
baigmės yra loterijos.
Vidutinis išlošis naudojant mišrias strategijas bus
m n
f ( x, y ) =  xi  yn  ai , j
i =1 j =1
Strategijų dominavimas. Strategijų optimalumas glaudžiai

siejasi su kita sąvoka – dominavimu. Sakoma, kad 1 lošėjo
strategija x0 dominuoja startegiją x1, jei
f ( x0, y )  f ( x1, y ) visiems y.
Naudodamas strategiją x0, lošėjas išlošia nemažiau, negu
naudodamas strategiją x1, kad ir kaip beloštų 2 lošėjas.
Lošimų matricos redukavimas
1928 m. Dž. fon Noimanas (J. von Neumann) įrodė
minimakso teoremą, iš kurios lengvai išplaukia optimalių
strategijų egzistavimas.
Bet kokiam matriciniam lošimui
max min f ( x, y) = min max f ( x, y) = v

x y x y
1 lošėjo optimalioms strategijoms surasti reikia spręsti
tiesinio programavimo uždavinį: m
minimizuoti:  xi → min
j =1
esant n
sąlygoms
j =1
xi  ai , j  1 , j = 1, 2, ... , n ,
xi  0 , i = 1, 2, ... , m.
2 lošėjo otimalioms strategijoms i x 0 rasti reikia spręsti tiesinio

programavimo uždavinį n
maksimizuoti  yi → max
j =1
esant n sąlygoms
 yi  ai , j  1 , i = 1, 2, ... , m,
i =1
y j  0 , j = 1, 2, ... , n.
Lošimo 2x2 atveju abiejų lošėjų strategijoms p ir q rasti
tenka spręsti tiesinių lygčių sisemas:
Du įtartinus asmenis sulaiko tvarkos saugotojai ir izoliuoja
vieną nuo kito. Tardytojas įsitikinęs, kad jie įvykdė
nusikaltimą, kiekvienam įtariamajam pasako, jog jie turi po
dvi alternatyvas: prisipažinti ar neprisipažinti įvykdžius
nusikaltimą. Priklausomai nuo jų elgesio teismas skirs
įvairias bausmes, kurias įtariamieji vertina šitaip:
 − 8,−8 0, 10 
 
 10, 0 − 1, − 1
Abiem prisipažinti yra vienintelė pusiausvyros situacija, ir
pusiausvyros išlošiai yra (-8, -8). Ji abiem nusikaltėliams
yra daug blogesnė negu situacija abiem neprisipažinti,
kurioje išlošiai yra (-1, -1).
Bet kiekvienas šioje situacijoje gali pagerinti savo padėtį
prisipažindamas ir taip išeidamas pats „sausas“, bet gerai
įtupdydamas partnerį. Pagunda išlošti daugiau juos atveda į
situaciją su išlošiais (- 8, - 8).
Samprotavimas išlieka ir tuo atveju, jeigu jie buvo iš anksto
susitarę neprisipažinti.
 Kada galima sakyti, jog alternatyvų aibėje yra apibrėžta
preferencija (pirmenybė) ?
 Kada alternatyvų aibėje galima įvesti naudingumo funkciją ?
Kokia jos pagrindinė savybė ?
 Ką vadiname lošimu su nuline suma ?
 Kaip apskaičiuojama grynųjų strategijų lošimo vertė ? Kada ji
egzistuoja ?
 Kaip taikant tiesinį programavimą apskaičiuojamos lošėjų
mišriosios strategijos ?
IR VERSLE
 Įvadas
 Charakteringoji funkcija
 Lošimo šerdis
 Šepli vektorius
 Nukleolas
Lošimų teorija apima platų sprendimų priėmimo uždavinių
– lošimų , kai pasirenkamų alternatyvų (sprendimų)
baigmėms įtakos turi kitų individų veiksmai, ratą,

Dvi svarbiausios lošimų klasės yra nekooperatiniai ir

kooperatiniai lošimai
Šiuolaikinės lošimų teorijos pagrindai buvo sukurti J. fon
Neimano ir O. Morgenšterno knygoje “Lošimų teorija ir
ekonominis elgesys”, išleistoje 1944 m.



Henrikas Stakelbergas, Leonas Valrasas, ir kiti.
Lošimų teorija Lietuvoje buvo pradėta plėtoti Matematikos

ir informatikos institute, vadovaujant akademikui Eduardui
Vilkui (žr. „Sprendimų priėmimo teorija“, VDU), tačiau šis
įdomus mokslas, kuris galėtų būti efektyviai pritaikytas
šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime, dabar nėra
pakankamai vystomas.
Sprendimų priėmimo teorija nagrinėja matematinius
uždavinius, kuriuose iš duotos alternatyvų aibės reikia išrinkti
alternatyvas (sprendimus), vadinamas optimaliomis.
Optimalumas yra griežtai apibrėžta protingo elgesio sąvoka,
kuria naudojantis galima
atmesti kai kuriuos variantus kaip netinkamus, neprotingus,
Optimalumo sąvoka turi daug reikšmės socialiniuose bei

inžineriniuose mokslams ir net kasdieniniam žmogaus
gyvenimui.
Kelių asmenų lošimas strateginiu pavidalu apibrėžiamas
per
(N , X i ,  fi )
čia N–Xlošėjų
i skaičius, Xi
- lošėjų alternatyvų aibės, - i-tojo lošėjo
pasirinkimų (alternatyvų) aibė;
 fi  fi
- lošėjų išlošių aibės, X i - i-tojo lošėjo išlošių
aibė, pasirenkant alternatyvas iš .
Xi fi
Bendru atveju atveju ir yra vektoriai, i= 1, 2, ..., N.
Kelių lošėjų lošimas nebūtinai yra antagonistinis. Lošėjai gali
derinti savo strategijas, sudarydami koalicijas.
N lošėjų gali būti suskirstyti į p = 2 − 1 skirtingų poaibių.
N
Aiškų, koalicijų taip pat gali būti ne daugiau nei skirtingų

poaibių.
Kiekvienai koalicijai per jos narių strategijas ir išlošius galima

apibrėžti tos koalicijos strategijų ir išlošių aibes.
Pabrėžtina, kad lošėjai savo pasirinkimus daro racionallai,

įvertinę galimas pasekmes, nėra jokio mechanizmo, kuris juos
verstų pasirinkti vieną arba kitą alternatyvą, jei lošimo
sąlygose nebuvo aptarta kitaip.
Tarkime, visi lošėjai yra suskirstyti koalicijomis.
Laikykime, kad koalicijos yra nesusikertančios, t.y., kiekvienas
lošėjas priklauso tik vienai koalicijai.
Jei lošėjas su niekuo nesudaro koalicijų, laikysime, kad jis

priklauso koalicijai, kurią sudaro jis pats vienas.
Taip pat formaliai galima nagrinėti tuščią koaliciją.
Tuomet galima nagrinėti lošimą tarp sukurtų koalicijų, laikant

kiekvieną koaliciją atskiru lošėju ir taikant šiam lošimui
nekooperatinių lošimų nagrinėjimo metodus. Tokiu būdu
kiekvienai koalicijai galima rasti jos išlošį be strategijas, kurias
reikėtų taikyti, siekiant geriausio (optimalaus) išlošio.
Taigi, svarbiausias skirtumas tarp dviejų asmenų lošimų ir
kelių lošėjų lošimų yra tas, kad daugiau negu dviejų lošėjų
lošime yra galimybė keliese lošti prieš vieną arba kelis kitus
lošėjus, o galima lošiant kartu išlošio dalybose kažką
„pamiršti“.
(1) Kaip lošti tampa antraeiliu klausimu, o svarbiausia yra

apsispręsti su kuo kartu lošti, su kuo sudaryti koalicijas.
(2) Derybos dėl koalicijų iš esmės yra derybos dėl bendro

išlošio dalybų, nes kiekvienas stengsis dalyvauti toje
koalicijoje, kuri skirs jam didesnį išlošį
Sudarant koalicijas, svarbiausiu tampa bendro koalicijos
išlošio dalybų klausimas. Lošimo charakteringąja funkcija
v = v(S )
yra vadinama taisyklė, nusakanti išlošį, kurį gauna kiekviena

koalicija S , čia S perbėga visas įmanomas koalicijas.
Formaliai apibrėžiama, kad tuščia koalicija nieko neišlošia :
v() = 0 .
Tad N lošėjų kooperatinis lošimas yra duotas charakteringu
pavidalu, jei yra žinoma jo charakteringoji funkcija:
(N , v ).
Lošimo charakteringoji funkcija vadinama superadityvia, jei
dviem nesusikertančiom koalicijom jų bendros koalicijos
išlošis yra nemažesnis už atskirų koalicijų išlošių sumą:
v( S1 ) + v( S 2 )  v( S1  S 2 )
čia S1  S 2 =  ,
t.y., sudaryti koalicijas būna naudinga.
Žemiau pateikiamuose pavyzdžiuose Orkestras, Batai,

Kojinės, Sandoris charakteringoji funkcija yra superadityvi.
Pavyzdys Orkestras.
Tegul Pianistas (P), Daininkė (D) ir Būgnininkas (B) gavo
pasiūlymą iš baro savininko surengti koncertą už 1000 Eur.
Taigi P + D + B = 1000.
Tačiau jie turi ir kitų galimybių:
P + D gali koncertuoti bare (vieni) už 800 Eur:
P+B --”-- už 650 Eur
P --”-- (vienas) už 300 Eur
D + B gali koncertuoti kitur už 500 Eur
D gavo kvietimą koncertuoti už 200 Eur
B vieno būgnininko niekam nereikia – 0 Eur.
Ar verta sudaryti sandorį su baro savininku ? Kaip pasidalinti

uždarbį ?
Pavyzdys Batai.
Jonas (J) turi kairįjį batą, Petras (P) irgi kairįjį, o Antanas (A)
– dešinįjį. Tegul batų poros vertė yra 60 Eur, o batų po vieną
arba dviejų batų tai pačiai kojai vertė yra 0.
Kaip pasidalinti batų poros vertę ?
Tad J=P=A=0, J + P = 0, J + A = 60, P + A = 60,
J + P + A = 60.
Pavyzdys Kojinės.
Vytas turi 3 kojines o Kęstas – 5. Kojinių poros kaina 3 Eur.
Kaip pasidalinti kojinių vertę?
Tad V = 3, K = 6, V + K = 12.
Pavyzdys Sandoris
Tegul Jonas (J), Petras (P) ir Antanas (A) gali sudaryti sandorį
ir gauti užsakymą, kurį galima atlikti trise arba dviese.
Užsakymo kaina 100 Eur. Darbo užsakymų dirbantiems po
vieną nėra.
Kokiom sąlygom verta sudaryti sandorį ir pasidalinti uždarbį ?
Pavyzdys Bankrotas
Skolininkas turi tik 200 Eur, o trys kreditoriai reikalauja
atitinkamai 100 Eur, 200 Eur ir 300 Eur.
Kaip išdalinti turimą sumą kreditoriams ? Kaip pasikeistų
išmokos, jei i6dalintina suma būtų 100 Eur, 300 Eur, 400 Eur ?
Tegul visi lošėjai lošia kartu, nesudarydami tarpusavyje
kitų koalicijų ir siekdami kiek įmanoma didesnio bendro
Išlošio v(N ) . Pavadinkime tai Didžiaja Koalicija (DK).
Pažymėkime i -tojo lošėjo dalį pasidalinant bendrą išlošį
per
yi  0, i = 1,2,..., N .
Tegul lošėjai pasidalina DK išlošį visą, nieko nepalikdami.
Tad:
y1 + y2 + ... + yN = v( N )
Lošimo šerdimi yra vadinami visi dalybų vektoriai
y = ( y1 , y2 ,..., yN ),
leidžiantys išvengti separatistinių tendencijų per visas
koalicijas :
y
iS
i  v(S )
Pavyzdžiui, pavyzdyje Orkestras lošimo šerdį sudaro dalybų
reikšmės, priklausančios trikampiui
(350, 450, 200), (350, 500, 150), (300, 500, 200),
t.y., dalyviai gali derėtis dėl atlyginimų
P - 350x1 + 350x2 + 300x3,
D – 450x1 + 500x2 + 500x3,
B – 200x1 + 150x2 + 200x3,
čia x1, x2, x3 yra neneigiami skaičiai, tenkinantys sąlygą:

x1 + x2 + x3 =1.
Pavyzdžiai Batai ir Kojinės taip pat turi šerdį.

Tačiau pavyzdyje Sandoris šerdis yra tuščia.
Šerdies egzistavimas teikia pagrindą stabilioms deryboms
tarp dalyvių, siekiant geriausios koalicijos.
Tačiau ne kiekvienas lošimas turi šerdį. Šerdies
egzistavimą nusako tokia sąlyga.
Charakteringojo lošimo šerdis egzistuoja, jei bet kokiems p
skaičių,
i  0, tokių, kad 
iS
i = 1
yra tenkinama sąlyga:

iS
S  v( S )  v( N )
čia S perbėga visas p įmanomų koalicijų.

Charakteringųjų lošimų dalybų vektoriumi gali būti
paimamas Šepli vektorius, kuris
- visada egzistuoja;
- lošėjai, kurie nieko neįneša į jokią koaliciją, gauna nulį;
- lošėjai, kurie įneša vienodai į visas koalicijas, gauna

vienodai.
Dalybos pagal Šepli vektorių gali būti laikomos

„teisingomis“, t.y., teisingai atlyginančiomis už „įdėtą darbą“.
Tegul visi lošėjai yra surikiuoti kokia-nors tvarka. Toliau
sudaromos koalicijos pradedant nuo tuščios ir pridedant
po vieną pagal pasirinktą tvarką bei įvertinant koalicijos
išlošio prieaugį kiekvienam lošėjui jį pridėjus į koaliciją.
Tada Šeplio vektorių sudaro visų lošėjų indėlių koalicijose
vidurkiai.
Pvz, pavyzdyje Batai Antanas įneša 60 Eur išlošį, jei jis į

koaliciją įtraukiamas antruoju arba trečiuoju, o Jonas neša
išlošį tik tuomet, kai Antanas būna pirmuoju, o jis antruoju.
Tad nesunku suskaičiuoti, kad Jono, Petro ir Antano Šepli
vektorius būtų
S = (10, 10, 40),
ir atitinkamai jie turėtų pasidalinti batų vertę.
Pažymėtina, kad Šepli vektorius egzistuoja ir lošime su tuščia
šerdimi. Pvz, lošime Sandoris kiekvienas lošėjas įneša po 100
Eur, jei prisijungia prie sandorio antruoju. Kadangi tokių
derinių bus du iš trijų, „teisingiausias“ sandoris būtų įtraukiant
visus tris ir dalinnat uždarbį po lygiai:
S = (33,33; 33.33; 33.33),
Pažymėtina, kad šerdies neegzistavimas veda į dalybų

nestabilumą nagrinėjamu atveju. Iš tikrųjų, niekas nedraudžia
Jonui susitarti su Petru ir nieko nepalikti Antanui:
S = (50; 50; 0).

Tačiau Antanas gali pasiūlyti dalyvauti sandoryje Jonui,
sutikdamas, jog jis gautų daugiau
S = (60; 0; 40), ir tt.
Ryškiausiai koalicinių reikalavimų lyginimo idėja panaudota
apibrėžiant kooperatinį sprendinį – nukleolą (branduolėlį).
Jei šerdis tuščia, tai nėra tokių dalybų, kurios duotų
i = 1kam
patenkintų visus reikalavimus, nors
,2,..., N .visvien pritrūks.
Laikant, kad dalybose visi lošėjai dalyvauja vienodai
(simetrija yra teisingumo išraiška), ieškoma tokių dalybų,
kuriose visoms koalicijoms trūktų vienodai arba „kuo
vienodžiau“, jei vienodai neįmanoma.
Tegul nagrinėjamas lošimas charakteringu pavidalu
(N , v )
neturintis šerdies, ir duotas tam tikras dalybų vektorius
y1 + y2 + ... + yN = v( N ),
yi  0, i = 1,2,..., N .
Toliau kiekvienam dalybų dalyvių poaibiui S yra įvedamas
eksesas, lygus skirtumui tarp to poaibio reikalavimų v (S )
ir planuojamų dalybų:
e( S ) = v( S ) − iS yi
Tegul visų p = 2 N − 1 ekscesų aibė yra surikiuota
mažėjimo tvarka.
Skirtingos dalybos palyginamos leksikografine tvarka, t.y.,
vienos dalybos dominuoja kitas, jei pirmųjų dalybų pirmasis
ekscesas yra mažesnis už antrųjų dalybų pirmąjį ekscesą.
Jei pirmieji ekscesai sutampa, palyginami antrieji, ir tt.
Dalybos, kurios yra leksikografiškai mažesnės už bet kurias

kitas dalybas, yra vadinamos nukleolu.
Lošime charakteringu pavidalu nukleolas visada

egzistuoja.
Pvz., pavyzdyje Bankrotas skolininko 200 Eur turėtų būti
išdalinti kreditoriams tokiu būdu:
(50, 75, 75).
Nukleolo sudaromas turint tikslą sumažinti kiek įmanoma
dalyvių nepasitenkinimą, jei jų visų reikalavimų patenkinimas
yra neįmanomas.
Nukleolui rasti galima taikyti tokį algoritmą, kuris derina dvi
taisykles:
1) Jei dalinama suma yra mažesnė nei pusė visų reikalavimų,
visi gauna vienodai, bet ne daugiau nei pusė reikalaujamos
sumos;
2) Jei dalinama suma yra didesnė nei pusė reikalaujamų
atlyginti skolų, tai kiekvienas gauna po pusė reikalaujamos
sumos, o likutis padalinamas taip, kad visi negautų po lygiai,
bet ne daugiau pusės savo nuostolių.
Pav. Nukleolo dalybos
Nukleolo dalybos pavyzdžio Bankrotas atveju yra

grafiškai pavaizduotos pav.
 Kokie klausimai sprendžiami kooperatiniuose loįimuose ?
 Kas yra lošimo charakteringoji funkcija?
 Kas yra lošimo šerdis ?
 Kaip apskaičiuojamas Šepli vektorius ?
 Kas yra nukleolas ?
IR VERSLE
 Įvadas
 Arrow paradoksas
 Daugiakriteriai sprendimai
 Kurno oligopolija
Lošimų teorija apima platų sprendimų priėmimo uždavinių
– lošimų , kai pasirenkamų alternatyvų (sprendimų)
baigmėms įtakos turi kitų individų (asmenų, agentų)
veiksmai, ratą,


Grupinio sprendimo priėmimo uždaviniuose paprastai
nagrinėjama alternatyvų aibė, kurioje individai gali turėti
skirtingas preferencijas (pirmumo sąrašus).
Tad reikia pagal tam tikrą taisyklę (konstituciją, balsavimo
procedūrą) išrinkti visos grupės preferencijų aibę, t.y.,
sprendimą, kurį priėmė visa grupė.
Optimalumo sąvoka, atsižvelgus į šią interpretaciją,
siejama su lygybės, suverenumo, anonimiškumo,
neutralumo ir kitomis sąvokomis, tarp kitko, kuriomis
naudojamasi ir politikoje.
Tad formaliai grupinio sprendimo uždavinys yra
apibrėžiamas per alternatyvų aibę ir individų preferencijų
(pirmumo sąrašų) aibę.
Bendru atveju preferencijų aibę galima vaizduoti per
perstatinių iš alternatyvų aibę.
Gana svarbu, kad grupinio sprendimo taisyklė būtų
strategiškai neutrali, t.y. kad nei vienas individas nebūtų
suinteresuotas teikti neteisingą preferenciją.
Svarbiausias šios krypties rezultatas yra toks, jog
dauguma įdomių taisyklių yra strategiškai neneutralios.
Beje, kai kurias balsavimo taisykles galima apibrėžti kaip
paprastąjį lošimą.
Tad, jei balsavimo taisyklė yra daugumos (ne tik
paprastos) taisyklių tipo, tai jai atitinkamame lošime
išlošiančios koalicijos yra individų grupės, lemiančios
grupinį sprendimą.
Išlošiančių koalicijų nagrinėjimas teikia papildomą būdą
nagrinėti ir interpretuoti grupinių sprendimų taisykles.
K. Arrow bandė sukurti būdą teisingai apibendrinti
asmeninius pirmenybių teikimus, t.y., sukurti teisingą
rinkimų sistemą.
Tačiau jam tik pavyko suformuluoti ir įrodyti teoremą, jog tai

neįmanoma.
Ši teorema kartais vadinama teorema apie demokratijos

negalimumą.
http://www.technologijos.lt/n/zmoniu_pasaulis/redakcijos_aki
ratis/S-60203/straipsnis/Kodel-demokratija-teisingi-rinkimai-
ir-teisinga-ekonomika-tera-romantiska-iliuzija-Video
Tegul populiaciją sudaro N individų, kurie turi reikalų su m
alternatyvų, čia m>2.
Pavyzdžiui, jiems reikia išrinkti vieną deputatą iš m kandidatų
arba susitarti dėl renginio, kurį galima surengti m skirtingų
būdų, ir pan.
Daroma prielaida, kad kiekvienas individas gali pasiūlyti
savo alternatyvų pirmumo (preferencijų) sąrašą.
K. Arrow pareikalavo, kad būtų išpildomos kelios gana
prasmingos prielaidos (aksiomos).
 Universalumas. Kiekvienas rinkėjas pateikia vieną ir tik
vieną alternatyvų pirmumo sąrašą, kurį jis sudaro savo
nuožiūra.
 Bendras sutarimas. Jei kažkuriam pasirinkimui visi
individai teikia didesnį prioritetą, nei kažkuriam kitam, tai ir
bendrame reitinge pirmasis bus populiaresnis.
 Diktatoriaus nebuvimas. Galutinis pirmumo sąrašas turi
atsižvelgti į visas nuomones. Šis sąrašas negali būti
sudarytas tik vieno individo, kuris primestų jį visiems.
 Nepriklausomumas nuo pašalinių alternatyvų. Jei
rinkėjai nustatė, kad А aukščiau už В, tai šiame sąraše А ir
turi likti aukščiau už В, nepriklausomai nuo to, ar kitos
alternatyvos galėjo būti įterptos, išbrauktos ar sukeistos.
K. Arrow teorema tvirtina, kad neegzistuoja toks
pirmumo sąrašų suderinimo būdas, kuris leistų sudaryti
galutinį sąrašą, tenkinantį visas išvardintas prielaidas.
Sudarant bendrą sąrašą, kuris leistų priimti grupinį
sprendimą, tektų atsisakyti kuris-nors aksiomos, pvz.,
leisti sprendimus priimti diktatoriui.
Atskiru atveju šis teiginys buvo žinomas kaip Kondorse
paradoksas.
Pavyzdžiui, trys individai turi išsirinkti vieną iš trijų
alternatyvų A, B, C.
Tegul jie sudarė tokius pirmumo sąrašus:
1 A > B > C;
2 B > C > A;
3 C > A > B.
Tegul dabar balsuojamos A ir B, po to B ir C, C ir A.
Jei laimi alternatyva, surinkusi daugiau balsų, tai gausime
tokį prieštaringą sąrašą: A > B > C > A.
Tegul duota galimų alternatyvų (sprendimų) aibė ir galimų
baigmių aibė.
Ši aibė gali būti diskreti, t.y., ieškant geriausio sprendinio,
tektų palyginti tik baigtinį altenatyvų skaičių. Taip pat ji gali
būti apibūdinama tolydžiai kintančiais kintamaisiais.
Tegul kiekviena baigmė yra apibūdinama keliais skaitiniais
rodikliais arba kriterijais.
Tegul alternatyvų ir m kriterijų sąryšius nustato taisyklės
(arba funkcijos) f i , 0  i  m , nusakančios, kaip
kiekvienam aibės X kintamajam x priskirti i-tojo kriterijaus
reikšmę.

Svarbios kriterijus nusakančių funkcijų savybės yra
tiesiškumas
Iškilumas
Įgaubtumas
Paprasčiausi matematiniai modeliai įvedami per tiesines

tikslo (arba ribojimo) funkcijas:
f(x,y,...,z)= a·x + b·y + … + c·z,
čia x, y, ..., z yra alternatyvos (optimizavimo kintamieji), o a,

b, .., c , yra atitinkami koeficientai (alternatyvų svoriai).
Geometriškai tiesinės funkcijos arba ribojimai yra vaizduojami
arba tiesėmis arba plokštumomis arba hiperplokštumomis.
Funkcija f, apibrėžta intervale I, vadinama iškiląja, jei bet
kokioms trims viena po kitos einančioms argumento
reikšmėms vidurinis funkcijos grafiko taškas bus žemiau
(ne aukščiau) taško D, esančio atkarpoje, jungiančioje
kraštinius grafiko taškus.
Bendru atveju funkcija vadinama iškiląja, jei tenkinama
sąlyga:
f (a  x + (1 − a)  y )  a  f ( x) + (1 − a)  f ( y )
Panašiai, funkcija vadinama įgaubtąja (iškila į viršų), jei

yra tenkinama sąlyga
f (a  x + (1 − a)  y )  a  f ( x) + (1 − a)  f ( y )
Priimant sprendimus svarbus vaidmuo priklauso optimalumo
supratimui.
Optimalumas yra griežtai apibrėžta protingo elgesio
sąvoka, kuria naudojantis galima
atmesti kai kuriuos variantus kaip netinkamus,
neprotingus,
Daugiakriterių sprendimų atveju pirmiausia yra atmetami tie

variantai, kurie gali būti vertinami kaip netinkami. Tai tokie
sprendimai, kurie keičiant alternatyvas gali būti pagerinti nors
pagal vieną kriterijų.
Likę sprendimai yra vadinami optimaliais Pareto prasme.
Optimalumas Pareto prasme reiškia tokią alternatyvų
aibę, kurios negali būti pagerintos pagal kurį-nors vieną
kriterijų, apibūdinantį sistemą, nepabloginus kurio-nors
kito.
Pareto žodžiais tariant, visi sprendimai yra priimtini, kurie
leidžia niekam nesukelia nuostolių, tačiau kai kam leidžia
pagerinti savo būklę. Taigi, yra pripažįstama teisė į
pokyčius, kurie niekam netrukdo, tačiau kai kam atneša
naudos.
Optimalios pagal Pareto alternatyvos sudaro Pareto aibę.
Taip pat jos gali būti vadinamos kompromisinėmis arba
nepagerinamomis alternatyvomis
Ekonomikoje Pareto optimalumas pasiekiamas tuomet,
kai visos kriterijų gerinimo galimybės yra išsemtos.
Pareto optimalumas reiškia, kad visuomenės gerbūvis yra
pasiekęs maksimalią reikšmę, o išlošių padalinimas yra
optimalus, nes tolesni pokyčiai gali tik pabloginti kieno-
nors būklę.
Pagal Pareto pokyčiai link optimumo įmanomi tik tuomet,
kai gerėja kieno-nors būklė, neatnešant nuostolių kitiems.
Pav. pateiktas Pareto aibės pavyzdys, dažnai naudotas
tarptautinių ginklavimosi varžybų iliustravimui. Tad ką
gaminti geriau: ginklus ar sviestą ?
Čia mėlyna linija vaizduoja Pareto aibės kraštą.
Sprendinys A pagal Pareto dominuoja sprendinius ant
raudonos linijos.
Nustatyti Pareto aibę padeda sekantis fundamentalus
rezultatas.
+
Tegul egzistuoja toks sprendinys x kad:
m m
   f ( x ) = max    f ( x)
i =1
i i
+
x
i =1
i i
m
čia   0,   = 1 yra kokie nors svoriai

i i
(koeficientai) . i =1
+
Tuomet x yra Pareto sprendinys.
Svarbu pažymėti, kad perrenkant visas įmanomas svorių
kombinacijas, yra surandami visi Pareto sprendiniai.
Pareto optimalumas aktualus daugelyje sprendimų
priėmimo sričių.
Nagrinėjant ekonominius sprendimus svarbu atsižvelgti į
tobulos konkurencijos aspektus.
Tobuloji konkurencija – teorinis modelis, kuriame rinkos
taisyklės užtikrina visų dalyvių Pareto optimalumą.
Paprastumo dėlei priimam, kad rinkoje dalyvauja gamintojai
arba pardavėjai gaminnatys ir prduodatys prekes pirkėjmas
ar vartotojams.
Tobulos konkurencijos atveju turi būti teisingi arba labai
artimi tiesai tokie teiginiai:
 ir pirkėjų, ir pardavėjų yra pakankamai daug, kad
kiekvieno jų indėlis į visos rinkos procesą būtų nykstamai
mažas.
 skirtingų gamintojų prekės tarpusavyje skiriasi labai
nežymiai, todėl pirkėjas gali be vargo pakeisti gamintoją.
 kiekvienas gamintojas bei pirkėjas gana gerai žino įvairių
gamintojų siūlomas pardavimo kainas.
 visi gamintojai gali naudotis tomis pačiomis gamybos
technologijomis (nėra labai reikšmingų patentų ar kitų
apribojimų).
Tobulos konkurencijos atveju gamintojas negali ilgą laiką
pardavinėti savo produkcijos didesne kaina, nei būtinos
sanaudos šiai prekei pagaminti. Jei trumpą laiką susiklosto
tokia padėtis, tai yra signalas ateiti į rinką konkuruojantiems
gamintojams, kurie, siekdami įsitvirtinti, pamažu sumažina
kainą iki minimalios.
Realioje rinkoje šis teorinis modelis niekada nebūna visiškai
teisingas, tačiau kai kuriais atvejais teoretikai teigia, jog
stebimi skirtumai pernelyg menki kad įtakotų teorinės
laisvosios rinkos procesų analizės išvadas.
Žymiai šių sąlygų netenkinanti padėtis vadinama iškreipta
konurencija.
Oligopolija tai rinkos santykių atvejis, kuomet pardavėjų ar
paslaugų siūlytojų skaičius nėra pakankamas teisingai
konkurencijai.
Strateginis veiklos planavimas oligopolijos sąlygomis visada
atsižvelgia į tikėtiną kitų oligopolininkų reakciją bei jų
atsakomuosius veiksmus.
Matematiškai oligopolija dažniausiai apibrėžiama naudojant
vadinamąjį keturių firmų koncentracijos santykį. Jei ūkio
sektoriuje keturios stambiausios firmos kontroliuoja daugiau
kaip 40 procentų gamybos, laikoma, jog šiame sektoriuje
yra oligopolija
Panagrinėsime Kurno oligopolijos modelį, kuris istoriškai yra
yra vienas pirmųjų lošimų teorijos modelių (XIX a.).
Jis nagrinėja gamintojų elgesį rinkoje parenkant geriausią

gamybos ir pardavimų strategiją.
Paprastumo dėlei priimkime, kad rinkoje parduoda savo

priduktą tik n = 2 gamintojai.
Tegul jie planuoja gamybą nepriklausomai vienas nuo kito, o jų

gamybos apimtys yra atitinkamai q1 ir q2.
Tegul vieno produkcijos vieneto gamybos kaina yra c > 0.

Tad pasiūla yra Q = q1 + q2.
Tegul paklausa c yra fiksuota ir žinoma.
Pasiūlai didėjant prekės kaina krenta. Sakykime kaina nuo
pasiūlos priklauso tokiu būdu:
P(Q) = a −Q,
čia а > c yra didžiausia kaina, kurios galima tikėtis.

Tad kiekvieno galintojo pelnas priklauso nuo jo ir kito
gamintojo gamybos apimčių:
u1(q1, q2) =(a - q1 - q2)·q1 - c·q1,

u2(q1, q2) =(a - q1 - q2)·q2 - c·q2.
Nesunku įsitikinti, kad gamintojų geriausias atsakas, esant
žinomai konkurento gamybos apimčiai yra
q1* =(a - c - q2)/2,

q2* =(a - c – q1)/2.
Tačiau, jei vienas gamintojas yra užėmęs per didelę rinkos

dalį, kitas gali mažinti kainą.
Tad rinkoje bus pusiausvyra, jei gamybos apimtys tenkins
lygtis:
q1* =(a - c - q2*)/2,
q2* =(a - c – q1*)/2.
Išsprendus šias lygtis galima gauti optimalias kiekvieno

gamintojo gamybos apimtis
q1* =q2*=(a - c )/3.
Kiekvieno gamintojo pelnas bus lygus

U*=(a - c)/9,
o prekės kaina (a + 2c)/3
Taigi, oligopolijos sąlygomis visuomet egzistuoja grėsmė,
jog visi oligopolininkai susitars tarpusavyje ir kartu
nustatys didesnes nei rinkos kainas, suformuodami kartelį.
Karteliui jau pradeda galioti monopolijos dėsniai.
 Kaip formalizuojami grupinio sprendimo uždaviniai ?
 Ką tvirtina Arrow teorema?
 Kas yra Pareto aibė ?
 Kas yra tobula konkurencija ?
 Kas yra kokias išvadas leidžia padaryti ologoolijos modelio
analizė?

OTT Kolis 1

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

OTT Kolis 1

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

OPERACIJŲ TYRIMAS INŽINERIJOJE

OT galima apibrėžti kaip matematinį ar, plačiau tariant,

OT leidžia pritaikyti matematinio modeliavimo metodus

OT taikymo rezultatus galima matyti visur aplink mus,

OT metodai, algoritmai ir instrumentai plačiai taikomi

Senovėje ir viduramžiais kariaujant, prekiaujant, statant

Antai Leornado Da Vinči irgi dalyvavo 1503 m. kare su

Knygose apie grafų teorijos atsiradimą dažnai minimas

Prie OT mokslo ištakų reikia taip pat priskirti Čarlzo

Tačiau pasirodė, kad principai, kuriais buvo pasinaudota

Kuriant bazinius vadybos principus, kurie paprastai diegiami

OT mokslo pasiekimai per keliasdešimt metų padėjo sukurti

Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos

Įsteigta asociacija pasirinko santrumpą, sutapusią su

2012 m. liepos 8-11 dd. LOTD pagal susitarimą su EURO

Plenarines paskaitas konferencijoje skaitė 2004 m.

Į konferenciją ir jos plenarinį posėdį, skirtą EURO 40 metų

Neringa) (2012, Vilnius)

Konferencija praėjo labai sėkmingai. Joje susirinko dalyvių

Praktikoje operacijų tyrimas yra komandinė veikla,

OT praktiniams uždaviniams su įvairia logine struktūra

- lošimų teorija (Game Theory);

- optimizavimo teorija (Optimization theory).

Kuriant OT modelius taip pat pasinaudojama grafų teorijos,

Tokiu būdu galime sukurti paprastus ir vaizdžius modelius,

Nagrinėjamų sistemų elgesio neapibrėžtis dažnai

Šių problemų sąrašą galima rasti internete, pvz., su

Lošimų teorija tiria strateginių sprendimų priėmimą,

Pagrindinis lošimų teorijos objektas yra pusiausvyros

Prie šių teorijų, kurios plačiai taikomos rinkos ir

Lošimų teorija buvo pradėta plėtoti Lietuvoje, vadovaujant

Prie labiausiai žinomų ir plačiausiai taikomų MP sričių

Pvz., 2009 m. atsirado migrantologija (migrationology), t.y.

Operacijų tyrimas istoriškai yra vienas pirmųjų

Galima įsivaizduoti, kad ateityje gali atsirasti tokios

Norint suprasti šiuolaikinių technologijų, paprastai

Potencialios technologijos staigus pasirodymas. Ankstyvieji

Pervertintų vilčių pikas (Peak of Inflated Expectations)

Kai kurios kompanijos imasi veiklos: dauguma ne.

Nusivylimų srautas (Trough of Disillusionment)

Informacinis slopimas (Slope of Enlightenment)

Pasirodo antros ir trečios kartos produktai. Nemažai įmonių

Produkcijos Plato (Plateau of Productivity)

Produkto pripažinimas ir rinkos suformavimas. Lūkesčiai

Norint pasinaudoti šiomis tendencijomis reikia jose

Taip pat rekomenduojama pasinaudoti mokslo

OT galima apibrėžti kaip matematinį ar, plačiau tariant,

OT atitinka kūrybos visuomenės mokslų sąrangos

Lietuva yra IFORS ir EURO narė (nuo 2001 ir 2003)

- lošimų teorija (Game Theory);

- optimizavimo teorija (Optimization theory).

Kuriant OT modelius taip pat pasinaudojama grafų teorijos,

- lošimų teorija (Game Theory);

- optimizavimo teorija (Optimization theory).

Kuriant OT modelius taip pat pasinaudojama grafų teorijos,

AT prigijo nemažai ryšių teorijos sąvokų: laukimo trukmė,

A.K. Erlango pradėta plėtoti ryšių technologijų kryptis dabar

Vieno iš AT pradininkų prof. A.Chinčino iniciatyva

Šiame kurse vartojame pavadinimą „Aptarnavimo teorija“

AT tiria struktūrų bei sistemų, dažnai pasitaikančių versle,

Tokios struktūros ir sistemos modeliuojamos aptarnavimo

Platų AT pritaikymą sąlygoja tai, kad šios teorijos modeliai

Taigi, pagrindinis AT objektas yra