Baudziamoji Politika Lietuvoje

Baudžiamoji politika Lietuvoje:
tendencijos ir lyginamieji aspektai

Dr. Gintautas Sakalauskas

(grupės vadovas ir mokslinis redaktorius)
Dr. Skirmantas Bikelis
Vaidas Kalpokas
Dr. Aušra Pocienė
Teisės institutas | 2012

UDK 343(474.5)
Ba583
Bendraautoriai:
Gintautas Sakalauskas........... Įvadas, I, II, III, IX.
Skirmantas Bikelis................. V.
Vaidas Kalpokas..................... IV, VIII.
Aušra Pocienė........................ VI, VII.
Leidinyje atsižvelgta į teisės aktų pakeitimus, padarytus iki 2011 m. liepos 1 d.
Recenzentai:
Dr. Antanas Jatkevičius
Doc. dr. Simona Mesonienė
Prof. habil. dr. Vytautas Piesliakas
Tyrimui pritarta Teisės instituto Tarybos posėdyje

2011 m. rugsėjo mėn. 7 d. nutarimu Nr. 9
Teisės institutas
Gedimino pr. 39/Ankštoji g. 1, LT-01109 Vilnius
Tel./faks. (+370 5) 249 75 91
El. p.: info@teise.org, www.teise.org
ISBN 978-9986-704-07-2 © Teisės institutas, 2012

Turinys
Įvadas....................................................................................................................................................... 6
I.Baudžiamosios politikos samprata..................................................................................................... 8
II. Baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijai......................................................................... 15
III. Baudžiamosios politikos tradicija Lietuvoje................................................................................. 19

III.1. Istorinė baudžiamosios politikos tradicijos raida Lietuvoje.............................................. 19
III.2. Šiuolaikinės baudžiamosios politikos tradicijos aplinka Lietuvoje................................... 24
IV. Baudžiamosios politikos tyrimai Lietuvoje................................................................................... 36
V. Baudžiamosios politikos tendencijos Europoje.............................................................................. 44

V.1. Supranacionalinio lygmens baudžiamosios politikos tendencijos..................................... 45
V.1.1. Baudžiamosios politikos tendencijos Europos Sąjungoje.............................................. 45
V.1.1.1. Europos Sąjungos baudžiamosios politinės kompetencijos sritys......................... 45
V.1.1.2. Baudžiamosios politikos formavimo metodai Europos Sąjungoje........................ 53
V.1.2. Europos Tarybos formuojama baudžiamoji politika..................................................... 63
V.2. Nacionalinės baudžiamosios politikos tendencijos Europos Sąjungos valstybėse............ 73
VI. Baudžiamosios politikos formavimo(si) procesas Lietuvoje....................................................... 84

VI.1. Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo
iniciatyvos 1994–2010 m..................................................................................................... 84
VI.2. Baudžiamojo kodekso pakeitimo iniciatyvų turinys......................................................... 91
VI.2.1. 1997–1998 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir amnestijos iniciatyvos............... 92
VI.2.2. 2001 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimo iniciatyvos . .............................................. 97
VI.2.3. 2009 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimo iniciatyvos . ............................................ 103
VII. Baudžiamosios politikos įtaka nusikalstamumui..................................................................... 112
VIII. Visuomenės požiūris į baudžiamąją politiką ir žiniasklaidos įtaka....................................... 131
IX. Baudžiamosios politikos įgyvendinimo indikatoriai Lietuvoje................................................. 139

IX.1. Baudžiamoji politika ir bausmių taikymo praktika......................................................... 139
IX.2. Baudžiamoji politika ir kalinių skaičius............................................................................ 143
IX.3. Žalos atlyginimas................................................................................................................ 156
IX.4. Baudžiamoji politika ir recidyvas...................................................................................... 161
Literatūra............................................................................................................................................. 168
6
Įvadas
Kiekviena valstybė bausmėmis ir kitokiomis priemonėmis reaguoja į nusi-

kalstamą elgesį, ši reakcija visuomet sąlygojama įvairiausių istorinių, kultū-
rinių, politinių, teisinių, ekonominių, socialinių ir kitų objektyvių bei su-
bjektyvių aplinkybių. Priimami sprendimai ir jų įgyvendinimas ne visuomet
dera tarpusavyje, jų rezultatai ne visuomet atitinka turėtus lūkesčius, labai
dažnai jie iš viso netgi neanalizuojami, pasikliaujama vien tik simboline pri-
imtų sprendimų reikšme.
Formuojant ir įgyvendinant baudžiamąją politiką dažnai galima pastebė-
ti įtampą tarp politinės, mokslinės ir praktinės dimensijų – kai sava realybė
bei patirtis konstruoja savitus požiūrius į tikras ar tariamas nusikalstamo
elgesio kontrolės problemas bei diktuoja jų sprendimus. Esant šiai įtampai
mokslinėms įžvalgoms tenka savitas vaidmuo, kurio nereikėtų nei perver-
tinti, nei nuvertinti. Politiniai pažadai „įveikti nusikalstamumą“ ar bent jau
atskiras jo formas (pavyzdžiui, korupciją) seniai yra tapę šiuolaikinės de-
mokratijos retorika. Natūralu, kad bent dalį jų vienaip ar kitaip bandoma
įgyvendinti. Tuo tarpu baudžiamojo persekiojimo sistema (įgyvendinanti
priimtus politinius sprendimus) turi savų interesų bei tikslų, iš esmės su-
bordinuotų paprastesniam ir būtent praktine prasme patogesniam bei efek-
tyvesniam darbui. Šie interesai bei tikslai dažnai suprantami ir natūralūs,
tačiau jie ne visuomet dera su aukštesniais valstybės gyvavimo principais,
pagal kuriuos turi būti laikomasi demokratinių ir teisinės valstybės nuos-
tatų, visuomet ir bet kur saugančių žmogiškąjį orumą. Būtent mokslinė
tiriamoji dimensija gali padėti iš šalies pažvelgti į vykstančius procesus, iš-
ryškinti priimamų sprendimų padarinius tolimoje ateityje, nors ir yra labai
ribota bei nepopuliari politinėje plotmėje, nes skubėdama užbėgti už akių
nurodo ateityje matomus trūkumus, taip pat ir praktinėje plotmėje, nes
nėra pajėgi jos visos aprėpti, be to, dažniausiai siekia daugiau, nei yra, taip
kurdama praktikų neretai sunkiai pakeliamą kritikos atmosferą.
Šis tyrimas – vienas iš Teisės institute 2009–2011 m. vykdytos mokslinės
tiriamosios veiklos rezultatų – yra mėginimas gilinantis į pastaraisiais de-
šimtmečiais baudžiamojoje politinėje plotmėje Lietuvoje bei tarptautiniu
mastu priimtus sprendimus apibendrinti ir akumuliuoti įžvalgas, leidžian-
Įvadas 7
čias iš šalies pažvelgti į priimtus sprendimus, jų priėmimo aplinkybes, bu-

vusius lūkesčius ir galiausiai – gautus rezultatus. Tai šio tyrimo autoriams
sekėsi sunkiai, nes ne vien Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu per pastarąjį
dešimtmetį baudžiamosios politikos srityje buvo priimta daug sprendimų,
kurių prasmę, reikšmę, įgyvendinimo subtilybes ir padarinius ne visuomet
lengva atrasti. Užtenka paminėti, kad naujasis (jei jį dar taip galima va-
dinti) 2000 m. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas jau
buvo pakeistas 33 kartus, o tarptautiniu lygmeniu per tą laiką pasikeitė ne
tik Lietuva, bet ir europinės struktūros – šie pokyčiai turėjo įtakos ir bau-
džiamajame politiniame lygmenyje priimtiems ir toliau formuluojamiems
sprendimams.
Tyrimas buvo baigtas 2011 m. viduryje, o 2011 m. kovo–birželio mėn.
Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 4 naujus Lietuvos Respublikos bau-
džiamojo kodekso papildymų ir pakeitimų įstatymus, kurie šiame tyrime
minimi tik išnašose, bet nebuvo įtraukti į bendrą baudžiamosios politikos
analizę. Nors šie pakeitimai baudžiamąja politine prasme buvo labai reikš-
mingi, svarbūs ir įdomūs, tai, kad jie buvo palikti analizės nuošalyje (o taip
reikėjo dėl poreikio nubrėžti tyrimo pabaigos laiko ribą), jokiais būdais ne-
menkina šio tyrimo reikšmės. Tikimės, kad jame skaitytojai atras naudingų
mokslinių įžvalgų, kurios šalia kitų reikšmingų baudžiamosios politikos
analizei skirtų publikacijų (žr. leidinio IV skyrių) praplės esamą žinojimą.
Už pagalbą renkant medžiagą šiam tyrimui dėkojame Teisės instituto
Baudžiamosios justicijos skyriaus specialistui Dariui Šneideriui.
Už vertingas įžvalgas, pastabas ir pasiūlymus autoriai nuoširdžiai dėkoja
leidinio recenzentams dr. Antanui Jatkevičiui, doc. dr. Simonai Mesonienei
ir prof. habil. dr. Vytautui Piesliakui.
Autorių grupės vardu –

Gintautas Sakalauskas
2011 m. gruodžio 12 d.
8
I. Baudžiamosios politikos samprata

Šis tyrimas skirtas baudžiamosios politikos Lietuvoje analizei, tačiau api-

brėžti, kas yra baudžiamoji politika, kur jos ribos ir koks jos turinys, ga-
nėtinai sudėtinga. Nors ši sąvoka dažnai vartojama mokslinėse, teisinėse ir
politinėse diskusijose, vis dėlto mėginimai konkrečiau apibrėžti jos turinį
neišvengiamai baigiasi suvoktų ir nesuvoktų ribotumų labirintuose. Šia-
me pirmajame tyrimo skyriuje trumpai pristatoma baudžiamosios politi-
kos sampratų įvairovė ir apibrėžiama, kaip ją supranta šio tyrimo autoriai,
drauge aiškiau apribojant ir šio tyrimo objektą.
Išsamesnės baudžiamosios politikos analizės autorius Lietuvoje per at-
kurtosios Nepriklausomybės laikotarpį galima suskaičiuoti ant vienos
rankos pirštų (plačiau žr. šio leidinio IV skyrių), o baudžiamosios politikos
sampratai daug dėmesio jie neskyrė, dažniausiai apsiribodavo lakonišku
apibrėžimu.1 Tiksliai apibrėžti baudžiamosios politikos sampratą sudėtinga
ir dėl skirtingai suvokiamo jos turinio bei ribų, ir dėl išskirtinės etimolo-
ginės žodžio „baudžiamoji“ kilmės lietuvių kalboje, savaime apribojančios
žodžių „baudžiamoji politika“ reikšmę ir galimybes remtis užsienio šalių
mokslininkų įžvalgomis. Nors ir lietuvių kalboje kartu su sąvoka „bau-
džiamoji politika“ vartojamos kitos sąvokos, pavyzdžiui, „baudimo poli-
tika“, „bausmių (taikymo) politika“,2 „nusikaltimų kontrolės (ir prevenci-
jos) politika“, „kriminalinė politika“ ir pan., vis dėlto labiausiai paplitusi
yra pirmoji. Anglų ir vokiečių kalbomis dažniausiai panašiems procesams
apibrėžti vartojami terminai atitinkamai angl. criminal / crime policy ir vok.
Kriminalpolitik, savaime platesni už sąvoką „baudžiamoji politika“, siejamą
su žodžiu „baudimas“. Pažodžiui šias sąvokas reikėtų versti kaip „kriminali-
nė politika“, o žodis „kriminalinė“ apima bet kokią reakciją į nusikalstamas
1
Gal tik išskyrus prof. dr. Vladą Pavilonį, žr.: Pavilonis V. Baudžiamosios politikos pagrindai (1) //
Justitia, 1996, Nr. 3, p. 20–23; Pavilonis V. Baudžiamosios politikos pagrindai (2) // Justitia, 1996,
Nr. 4, p. 17–18, 25; Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kiti. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis.
Vadovėlis. 3-iasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 39–41.
2
Pvz., Žiemelis V. Bausmių politika // Teisė, 2000, Nr. 35, p. 137–140.
I. Baudžiamosios politikos samprata 9
veikas (ne tik baudimą už jas, bet ir jų prevenciją). Tokiu atveju baudžiamą-
ją (kriminalinę) politiką galima ir reikia apibrėžti labai plačiai, pavyzdžiui,
„baudžiamoji politika (vok. Kriminalpolitik – aut. past.) suprantama kaip vi-
suma visų (virš-)valstybinių priemonių, skirtų apsaugoti visą visuomenę bei
pavienį asmenį, nukreiptų į nusikalstamumo prevenciją ir kontrolę.“3 Arba:
„baudžiamoji politika (vok. Kriminalpolitik – aut. past.) yra teisinės politikos
dalis, ypač susijusi su baudžiamaisiais įstatymais, bausmių vykdymu ir nu-
sikaltimų prevencija. Idealiu atveju ji ieško efektyviausių baudžiamojo per-
sekiojimo kelių, paisydama žmogaus ir konstitucinių teisių bei vadovauda-
masi proporcingumo principu.“4 Kita vertus, sąvoka „kriminalinė politika“
lietuvių kalboje gali reikšti ir bet kokią negatyviai vertinamą, t. y. tikrai ar
tariamai nusikalstamą politiką (pavyzdžiui, privatizavimo, aplinkosaugos,
sveikatos apsaugos ar kitose srityse).
Artimesnės baudžiamosios politikos sąvokai yra sąvokos angl. penal po-
licy ir vok. Strafpolitik, kurias pažodžiui reikėtų versti kaip „baudimo po-
litika“ arba „bausmių (taikymo) politika“. Tačiau ši sąvoka užsienio šalių
autorių moksliniuose darbuose dažnai vartojama kaip „kriminalinės politi-
kos“ sinonimas5 ir taip pat apibrėžiama labai įvairiai, įskaitant ir siaurą vien
tik su bausmės vykdymu siejamą sampratą. Šiame kontekste svarbu akcen-
tuoti ir kitą svarbų dalyką – Vakarų šalyse išleistose knygose, žurnaluose
ir straipsniuose baudžiamąja teisine ir kriminologine tematika labai retai
analizuojama baudžiamosios politikos samprata, ją mėginama apibrėžti tik
įvairaus pobūdžio žodynuose ar sąvokų rinkiniuose,6 kartais – vadovėliuo-
se (būtinai pripažįstant, kad vienintelio teisingo apibrėžimo nėra ir negali
būti). Tai, kaip Vakarų šalies autorius ar autoriai suvokia baudžiamąją poli-
3
Schwind H.-D. Kriminologie. Eine Praxisorientierte Einführung mit Beispielen. 14. Aufl. Heidelberg:
Kriminalistik Verlag, 2004, p. 14.
4
Wikipedia. Prieiga per internetą: www.de.wikipedia.org/wiki/Kriminalpolitik
5
Žr., pvz., Prison Populations and Penal Policy in Estonia, Latvia and Lithuania. Council of Europe
Conference. Documentation. Stockholm 22–24 October 1997. Organized by the Swedish Prison and
Probation Administration and the Council of Europe. Norrköping: Swedish Prison and Probation
Service, 1998; Aromaa K. (ed.). Penal Policy, justice reform and social exclusion. Plenary presenta-
tions held at the Fifth Annual Conference of the European Society of Criminology, 31 August – 3
September 2005, Krakow, Poland. Helsinki: HEUNI, 2007.
6
Žr., pvz., Криминология. Словарь – справочник (cocт. Х. Ю. Кернер). Москва; Норма, 1998, p.
328–330. Vertimas iš Kriminologie Lexikon (Hrsg. H. J. Kerner). Heidelberg: Kriminalistik Verlag.
10 I. Baudžiamosios politikos samprata
tiką, geriausiai atspindi jų mokslinėse publikacijose dėstomas turinys.7

Tiksliau apibrėžti baudžiamosios politikos sąvoką menkai padeda ir eti-
mologiškai artimiausia šios sąvokos analogija rusų kalba – rus. уголовная
политика, nes rusų mokslininkų darbuose ji taip pat apibrėžiama labai
įvairiai (sąvokų tikslumui skiriant kur kas daugiau dėmesio, palyginti su
Vakarų šalių autoriais), įskaitant ir labai plačią sampratą, pavyzdžiui, „bau-
džiamoji politika (rus. уголовная политика – aut. past.), kariniais termi-
nais kalbant, tai – kovos su nusikalstamumu strategija ir taktika“.8 Šioje pu-
blikacijoje baudžiamosios politikos sudedamosiomis dalimis laikoma (1)
baudžiamoji teisinė politika, išreiškiama baudžiamosios teisės normomis
ir jų taikymo praktika, (2) baudžiamoji procesinė politika, išreiškiama
baudžiamosios procesinės teisės normomis, jų taikymo praktika ir krimi-
nalistinėmis rekomendacijomis, (3) bausmių vykdymo politika ir (4) nu-
sikaltimų prevencijos politika.9 Taigi šiuo atveju baudžiamosios politikos
samprata traktuojama labai plačiai, bet gali būti apibrėžiama ir siauriau:
„baudžiamoji politika yra socialinės politikos dalis, susijusi su baudžiamosios
teisės galimybių ir priemonių panaudojimu siekiant apginti asmens, visuo-
menės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Baudžiamoji politika < ... >
objektyviai egzistuoja kaip atitinkama valstybės pozicija dėl baudžiamojo
įstatymo turinio, jo santykio su kitomis priemonėmis ir būdais, kuriais gali-
ma daryti įtaką pavaldžių asmenų ir piliečių elgesiui, baudžiamųjų teisinių
normų realizavimo mechanizmo, taikomų baudimo priemonių apimties ir
griežtumo, jų taikymo procedūros.“10 Kai kurie rusų autoriai pabrėžia skir-
tumus tarp baudžiamosios politikos turinio, jos formavimo ir realizavimo.
Pagal šį skirstymą baudžiamosios politikos formavimas ir realizavimas – tai
tam tikri procesai, o jos turinys – formavimo rezultatas ir baigtinis realiza-
vimo momentas.11
7
Žr., pvz., Crime policy in Europe. Council of Europe, 2004.
8
проблемы социологии уголовного права. Москва, 1982, p. 30.
9
Ten pat, p. 31.
10
Словарь по уголовному праву (рeд. A. B. наумов). Москва: издательство бек, 1997, p. 595–
596.
11
уголовное право (под рeд. Л. Д. Гауxмaнa, Л. М. Колодкина, C. B. Maкcимовa). Москва: Юрис-
пруденция, 1999, p. 18.
Negausiuose lietuvių mokslininkų darbuose baudžiamosios politikos są-

voka taip pat apibrėžiama skirtingai. Pavyzdžiui, „baudžiamoji politika –
tai valstybės vykdomos nusikalstamumo kontrolės formos ir metodai siekiant
tam tikrų apibrėžtų tikslų. Baudžiamoji politika įgyvendinama priimant
baudžiamuosius įstatymus, juos keičiant ir taikant.“12 Pabrėžtina, kad šiame
apibrėžime baudžiamoji politika ir jos įgyvendinimas nesutampa, nes bau-
džiamoji politika pirmuoju sakiniu apibrėžiama labai plačiai – kaip valsty-
bės vykdomos nusikalstamumo kontrolės formos ir metodai, kurie įgyven-
dinami (tik) priimant baudžiamuosius įstatymus, juos keičiant ir taikant.
Arba: „teisės literatūroje baudžiamoji politika apibūdinama kaip valstybės
vykdomos vidaus politikos sudedamoji dalis, kurios pagrindinis tikslas – nusi-
kalstamumo kontrolė.“13 „Lietuvoje baudžiamoji politika suprantama siaurą-
ja prasme, t. y. kaip valstybės vykdoma konstitucinių ir kitų svarbiausių ver-
tybių apsauga baudžiamosios teisės, apibrėžiančios nusikalstamų veikų ratą
ir nustatančios teisines pasekmes už jų padarymą – bausmes (baudžiamojo
ir auklėjamojo poveikio priemones), priemonėmis.“14 „Taigi baudžiamosios
politikos pagrindą sudaro baudžiamasis įstatymas < ...> bei jo įgyvendinimui
skirti baudžiamojo proceso, bausmių vykdymo, operatyvinės veiklos, teismų,
prokurorų, ikiteisminio tyrimo institucijų bei pareigūnų veiklą ir statusą re-
glamentuojantys įstatymai.“15 Arba baudžiamąją politiką traktuojant kaip
„baudžiamąją justiciją, apimančią tiek baudžiamųjų įstatymų kūrimą, tiek
jų taikymą“,16 formuluojant ir labai plačią baudžiamosios politikos sampra-
tą, kuri „išreiškia pačios valstybės požiūrį į galiojančius baudžiamuosius įsta-
tymus, jų santykį su kitomis poveikio mūsų žmonėms priemonėmis ir būdais,
galiojančių baudžiamųjų įstatymų reformavimo mechanizmą, skiriamas
bausmes ir kitas baudžiamojo poveikio priemones, bausmių vykdymo proce-
12
Piesliakas V. Baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2006, p. 37.
13
Švedas G. Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje. Vilnius: Teisinės
informacijos centras, 2006, p. 17.
14
Ten pat, p. 22.
15
Ten pat, p. 24.
16
Švedas G. Baudžiamosios politikos tendencijos Lietuvos Respublikoje 1995–2004 metais // Teisė,
2005, Nr. 56, p. 1.
dūras ir t. t.;17 <...> ši politika praktikoje įgyvendinama taikant specialiąsias

priemones (baudžiamąsias, baudžiamąsias-prevencines, penitencines, krimi-
nologines) ir socialinio pobūdžio svertus (ekonominius, švietimo, sveikatos
apsaugos ir kt.)“18; arba siauresnę: „baudžiamoji politika yra sudedamoji
valstybės vidaus politikos dalis, kurios paskirtis yra baudžiamųjų įstatymų
pagrindu apsaugoti jos gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi. <...> Bau-
džiamosios politikos objektas yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys,
kuriam valstybė daro poveikį baudžiamosios teisės priemonėmis“,19 drauge
pabrėžiant, kad „baudžiamoji politika negalėtų taip vadintis apskritai, jeigu
ji remtųsi ne baudžiamąja teise, o kuria nors kita teisės šaka“.20
Taigi sąvoką „baudžiamoji politika“ galima suprasti ir apibrėžti labai
įvairiai, pradedant siaura bausmių nustatymo ir vykdymo samprata, bai-
giant plačia ir visa apimančia valstybės reakcija į nusikalstamą elgesį. Be
to, nesutariama, ar baudžiamosios politikos dalimi laikytina teismų prak-
tika (bausmių taikymas konkrečiose bylose) arba apskritai (ir) visa prakti-
nė teisėsaugos institucijų veikla. Vadovaujantis valdžių atskyrimo principu
logiškas atrodo argumentas, kad teismai neformuoja ir neįgyvendina po-
litikos – tai daro įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, o teismai tie-
siog vykdo teisingumą. Todėl teismų praktika laikoma tik baudžiamosios
politikos indikatoriumi bei vienu iš šiai politikai įtaką darančių veiksnių.21
Kita vertus, toks atskyrimas remiasi tam tikra politikos sąvokos traktuote,
kuri taip pat gali būti labai įvairi. Be to, pabrėžiama, kad skirtingų valdžių
funkcijos papildo vieną kitą ir yra persipynusios,22 todėl teisminės valdžios
17
Dziegoraitis A. Baudžiamoji politika Lietuvoje. Realybė ir perspektyvos. Vilnius: Lietuvos kalinių
globos draugija, 2002, p. 102.
18
Ten pat, p. 112.
19
Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kiti. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. 3-iasis
pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 39; taip pat žr. Namų advokatas (sud.
J.Prapiestis). Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002, p. 127.
20
Pavilonis V. Baudžiamosios politikos pagrindai (1) // Justitia, 1996, Nr. 3, p. 20.
21
informacijos centras, 2006, p. 23; Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kiti. Baudžiamoji teisė.
Bendroji dalis. Vadovėlis. 3-iasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 40, 47;
Dobryninas A. Atskiriamasis teisingumas // Jurisprudencija, 2001, t. 20 (12), p. 111.
22
informacijos centras, 2006, p. 23.
eliminavimas iš baudžiamosios politikos vykdymo yra viena iš galimų, bet

nebūtinų (privalomų) baudžiamosios politikos sampratos susiaurinimo ga-
limybių. Tačiau svarbu matyti ir kitą teisinės bazės kūrimo ir jos taikymo
ar įgyvendinimo atskyrimo aspektą. Bausmių taikymo praktika, be abejo-
nės, yra tam tikros baudžiamosios politikos išraiška, jos efektyvumo indi-
katorius.23 Kita vertus, ji nepriklauso vien tik nuo sukurto įstatymo turinio,
bet ir nuo jį taikančiųjų asmenų profesionalumo, išsilavinimo, požiūrių ir
nuostatų, emocijų bei asmeninių patirčių, žiniasklaidos įtakos, aktualių po-
litinių realijų, selekcijos ir stigmatizacijos procesų bei daugelio kitų vidinių
ir išorinių aplinkybių. Taigi, kur ir kada baigiasi tam tikra (baudžiamoji)
politika (suprantama kaip sąmoningas ir kryptingas siekis priimant atitin-
kamus sprendimus ir juos įgyvendinant), o kur ir kada ji yra iškreipiama
papildomų objektyvių ir subjektyvių veiksnių, nustatyti labai sunku.
Šiame tyrime autoriai pasirinko siauresnę baudžiamosios politikos
sampratą. Laikantis etimologinės žodžio „baudžiamoji“ kilmės, baudžia-
mąja politika laikomi įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios sprendimai,
susiję su asmenų baudimu už nusikalstamas veikas, taigi, pirma, iš šios
sampratos eliminuojama su baudžiamuoju įstatymu nesusijusi nusikals-
tamų veikų prevencija ir kontrolė. Antra, baudžiamajai teisei paraleliniai
teisiniai procesiniai dalykai baudžiamosios politikos dalimi laikomi tiek,
kiek jie tiesiogiai susiję su asmens baudimo elementais, o ne savarankiškais
procesiniais sprendimais (pavyzdžiui, baudžiamosios politikos dalimi lai-
komas kardomųjų priemonių taikymo ar lygtinio paleidimo iš įkalinimo
įstaigų sąlygų keitimas, bet ja nelaikomi ikiteisminio tyrimo institucijų re-
organizavimo klausimai24 ar sprendimai dėl bendrųjų bausmės vykdymo
sąlygų). Galiausiai, trečia, bausmių taikymo praktika ir teisėsaugos insti-
tucijų veikla laikoma baudžiamosios politikos rezultatu, išraiška (nors ir
netiesiogine) bei iliustracija, bet ne baudžiamosios politikos dalimi. Kitaip
23
informacijos centras, 2006, p. 23; Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kiti. Baudžiamoji teisė.
Bendroji dalis. Vadovėlis. 3-iasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 40,
47.
24
Nors pažymėtina, kad teisėsaugos ir teismų sistemos reformos taip pat gali būti laikomos baudžia-
mosios politikos dalimi, pvz., žr.: Словарь по уголовному праву (рeд. A. B. наумов). Москва:
издательство бек, 1997, p. 599.
tariant, šiame tyrime laikomasi nuomonės, kad baudžiamąją politiką pir-

miausia formuoja įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, ją įgyvendina
vykdomoji ir teisminė valdžios,25 kurių veiklos rezultatai atspindi priim-
tus sprendimus baudžiamosios politikos srityje ir, be abejonės, daro įtaką
įstatymų leidėjo formuojamai baudžiamajai politikai. Tokia baudžiamosios
politikos samprata jokiais būdais nelaikytina universalia, tokia ji tik šiame
tyrime, pasirenkant jo objektą ir sykiu sudarant šio tyrimo turinį.
Taip pat pažymėtina, kad žodis „politika“ šiame tyrime suprantamas labai
plačiai – kaip bet kokių įstatymų leidėjo sprendimų nusikaltusių asmenų
baudimo srityje priėmimas ir įgyvendinimas, t. y. politika šiuo atveju ne-
reiškia tik kryptingo ir apibrėžto veikimo arba vienareikšmės, dekla-
ruojamos, patvirtintos ir aiškiai suvoktos bei suformuluotos pozicijos.
Kitaip tariant, kryptingos ir aiškios politikos nebuvimas taip pat laikomas
politika ir yra analizuojamas šiame tyrime.
25
Toks atskyrimas svarbus, siekiant išgryninti įtakos baudžiamajai politikai svorio centrus. Tačiau jis,
žinoma, yra tik teorinis. Praktiškai visos trys valdžios gali daryti įtaką baudžiamajai politikai, jos for-
mavimui ir įgyvendinimui (pavyzdžiui, niekas nedraudžia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui surašyti
matomus baudžiamojo įstatymo trūkumus, atkreipti į juos parlamentarų dėmesį ir siekti įstatymų
pakeitimų). Tačiau vis dėlto svarbiausią vaidmenį formuojant baudžiamąją politiką vaidina įstatymų
leidžiamoji valdžia – ten vyksta pagrindinės diskusijos ir priimami svarbiausi politiniai sprendimai.
Tuo tarpu įstatymų vykdomajai valdžiai tenka dvejopas vaidmuo, todėl ji paminėta ir kaip baudžia-
mąją politiką formuojanti, ir kaip ją įgyvendinanti valdžia. Nemažai baudžiamųjų įstatymų pakeiti-
mų teikia Vyriausybė – taip ji siekia formuoti tam tikrą baudžiamąją politiką, jos, kaip visumos ir
atskirų ministerijų (šiuo atveju ypač – Teisingumo ministerijos), nuomonė yra labai svarbi priimant
atitinkamus baudžiamuosius politinius sprendimus. Kita vertus, nuo Vyriausybės ir atskirų ministe-
rijų iš esmės priklauso ir baudžiamosios politikos įgyvendinimas – finansavimas, bausmių vykdymo
infrastruktūros kūrimas, darbuotojų kvalifikacija ir t. t.
II. Baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijai 15
II. Baudžiamosios politikos

identifikavimo kriterijai
Pateikta trumpa baudžiamosios politikos sampratos problematika atsklei-

džia (įvadinius) jos apibrėžimo sunkumus. Su dar didesniais sunkumais
susiduriama, kai norima konkretizuoti baudžiamosios politikos identifika-
vimo kriterijus, t. y. pasirinkti, apibrėžti, nustatyti, kas ir kaip konkrečiai
turėtų būti tiriama analizuojant baudžiamąją politiką konkrečioje šalyje
ir ją lyginant su kitose šalyse ar regionuose vykstančiais procesais. Bau-
džiamoji politika Lietuvoje pastaraisiais metais neretai apibūdinama kaip
„(per) švelni“, „(per) griežta“, „(ne)subalansuota“, „neefektyvi“, „iškreipta“,
„besikeičianti“, „atitinkanti europinius standartus / neatitinkanti europinių
standartų“ ir kitais panašiais epitetais, kurie dažniausiai remiasi pavieniais
pavyzdžiais, menkai atspindinčiais baudžiamosios politikos visumą. Savai-
me suprantama, kad mokslinė baudžiamosios politikos analizė turėtų rem-
tis kiek įmanoma išsamesnėmis ir apibendrinančiomis įžvalgomis, atspin-
dinčiomis formuojamos ar besiformuojančios politikos įvairialypiškumą,
kryptingumą bei reikšmingus požymius.
Remiantis jau atliktais šio tyrimo autoriams žinomais tarptautiniais ir na-
cionaliniais baudžiamosios politikos tyrimais, taip pat šio tyrimo autorių pa-
sirinktu baudžiamosios politikos apibrėžimu, pastarųjų metų baudžiamąją
politiką Lietuvoje pamėginta analizuoti pirmiausia aprašant kai kuriuos spe-
cifinius socialinius, ekonominius, teisinius ir politinius situacijos Lietu-
voje aspektus, turinčius tiesioginės ar netiesioginės įtakos baudžiamajai po-
litikai Lietuvoje, jos formavimui(si) ir įgyvendinimui. Šie specifiniai aspektai
išskirti pirmiausia remiantis Vakarų Europos šalių baudžiamosios politikos
formavimo(si) tradicija ir ypatumais – žvelgiant į tai, kas baudžiamosios poli-
tikos kontekste visuomenėje metalygmeniu atrodo svarbu, taip pat remiamasi
istorine baudžiamosios politikos Lietuvoje tradicijos analize. Pabrėžtina, kad
šių ypatumų analizė iš esmės formuoja tik tam tikras prielaidas, kurias reikėtų
išsamiau patikrinti empiriškai, bet pateikiamos įžvalgos atrodo svarbios ir ga-
linčios paaiškinti tam tikrus baudžiamosios politikos Lietuvoje ypatumus.
16 II. Baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijai
Toliau baudžiamąją politiką mėginama identifikuoti analizuojant bau-

džiamųjų įstatymų leidybos procesą. Šioje analizėje svarbus ne vien ats-
kirų veikų kriminalizavimas ar dekriminalizavimas, baudžiamosios atsa-
komybės ir bausmių griežtinimas ar švelninimas, bet ir pats baudžiamųjų
įstatymų kūrimo procesas, galintis apibūdinti baudžiamosios politikos for-
mavimosi ypatumus: kylančios baudžiamųjų įstatymų leidybos iniciatyvos,
įstatymų pakeitimų ir papildymų projektų ir atskirų jų nuostatų turinio
aiškinimas ir pagrindimas, naudojama argumentacija, viešoji nuomonė ir
galima jos įtaka atitinkamų baudžiamųjų politinių iniciatyvų atsiradimui ir
skatinimui, tarptautinės teisės reikalavimai, pastebimos baudžiamosios po-
litikos sąsajos su kitomis valstybės politikos sritimis, išreiškiama praktikų
nuomonė, jos pagrįstumas bei paisymas ir pan. Kitaip tariant, baudžiamųjų
įstatymų kūrimas, taisymas, pildymas ir keitimas laikomas kertine baudžia-
mosios politikos sudėtine dalimi, todėl jiems analizuoti šiame tyrime ski-
riama daugiausiai dėmesio.
Svarbiu baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijumi šiame tyrime
laikomi tarptautiniai reikalavimai ir rekomendacijos (šiuo atveju jas ga-
lima vadinti ir baudžiamosios politikos veiksniu), taip pat baudžiamosios
politikos procesai kitose Europos šalyse. Tyrime mėginama atskleisti, kiek
ir kaip tarptautinių reikalavimų ir rekomendacijų laikomasi (bandoma lai-
kytis) formuojant ir įgyvendinant baudžiamąją politiką Lietuvoje. Lyginant
baudžiamosios politikos procesus ir tam tikrus jos padarinių rodiklius su
kitomis šalimis, ieškoma bendrų ir skirtingų tendencijų, taip pat siekiama
nustatyti galimų panašumų ir skirtumų priežastis.
Reikšmingais baudžiamosios politikos įgyvendinimo kriterijais laikomi
tam tikri kiekybiniai parametrai: nuteistųjų skaičius, paskirtų bausmių
struktūra, laisvės atėmimo bausmės taikymas, bausmės trukmė, ka-
linių skaičius bei jo pokyčiai, recidyvo rodikliai, patirta žala ir jos at-
lyginimas bei kt. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šie ir kiti šiame tyri-
me pateikiami ir analizuojami kiekybiniai rodikliai ne tik nėra tiesioginė
baudžiamosios politikos išraiška, o tik jos netiesioginis atspindys, bet ir jų
formavimasis bei pokyčiai yra įvairių priežasčių kompleksinės interakcijos
rezultatas. Galima išskirti įvairiausių išorinių (pavyzdžiui, socialiniai lūžiai
ir intensyvios kaitos procesai, socialinės politinės reformos, ekonominių
sąlygų bei demografiniai pokyčiai ir kt.) ir vidinių veiksnių (baudžiamojo
II. Baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijai 17
persekiojimo ir baudžiamosios politikos pokyčiai), taip pat tarp šių dviejų

sistemų esančių veiksnių, atliekančių moderacinę funkciją (žiniasklaida,
viešoji nuomonė (ypač – nusikaltimų baimė), bendrosios politinės srovės
ir kt.) grupes, kurios daro įtaką šių rodiklių pokyčiams.26 Kitaip tariant, per
daug paprasta būtų teigti, kad vienų ar kitų minėtų rodiklių struktūra ar
pokyčiai besąlygiškai liudija (vien tik) tam tikros suformuotos ir įgyven-
dinamos baudžiamosios politikos rezultatus. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai
rodo, kad dėl pablogėjusių ekonominių sąlygų kalinių skaičius didėja, net ir
nedidėjant nusikalstamumo lygiui ir jam nesunkėjant27 (įdomu tai, kad to-
kios tendencijos pastaraisiais metais pastebimos ir Lietuvoje)28 bei iš esmės
nesikeičiant baudžiamajai politikai. Nustatyti pagrįstas ir protingas sąsajas
tarp įvairių rodiklių, juo labiau – tarp įvairių sprendimų, jų padarinių ir
procesų, labai sudėtinga.
Registruotos nusikalstamos veikos šiame tyrime taip pat laikomos vie-
nu iš baudžiamosios politikos įgyvendinimo rodiklių, tačiau ne dažnai
(klaidingai) interpretuojant jas kaip tiesioginį efektyvios ar neefektyvios
baudžiamosios politikos padarinį (esą jei registruotų nusikalstamų veikų
mažėja – baudžiamoji politika yra efektyvi, jei didėja – neefektyvi),29 o kaip
vieną iš baudžiamojo persekiojimo (su)intensyvėjimo, dažniausiai – dėl su-
keltos „moralinės panikos“,30 indikatorių. Be to, analizuojant registruotų nu-
sikalstamų veikų struktūrą mėginama nustatyti lyginamąjį baudžiamojoje
26
Pagal Dünkel F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D. Kriminalität, Kriminalpo-
litik, strafrechtliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich. Band I.
Mönchengladbach: Forum-Verlag Godesberg, 2010, p. 11.
27
Ten pat, p. 13.
28
Plačiau žr. Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir latentinis nusikals-
tamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Teisės instituto mokslo
tyrimai. 7 tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011.
29
Norint nustatyti realesnius nusikalstamų veikų pokyčius, reikėtų tirti ir latentinę nusikalstamų veikų
dalį. Svarbu įvertinti ir tai, kad registruotos ir latentinės nusikalstamų veikų dalies dinamika gali
skirtis, o tai registruotų nusikalstamų veikų tendencijas leidžia laikyti itin nepatikimu baudžiamosios
politikos formavimo pagrindu, drauge – ir indikatoriumi. Plačiau žr., pvz., Schwind H. D. Unsichere
Grundlagen der Kriminalpolitik. In: Hirsch H. J., Kaiser G., Marquardt H. (Hrsg.). Gedächtnisschrift
für Hilde Kaufmann. Berlin: Walter de Gruyter, 1986, p. 87–99.
30
Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietu-
voje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Teisės instituto mokslo tyrimai. 7 tomas.
Vilnius: Eugrimas, 2011, p. 247–279.
18 II. Baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijai
politikoje priimamų sprendimų ir taikomų priemonių svorį, atsižvelgiant

į atskirų nusikaltimų dalį tarp visų registruotų nusikalstamų veikų. Kitaip
tariant, pasitelkiant registruotų nusikalstamų veikų statistiką analizuojama,
kiek vienas ar kitas nusikaltimas sulaukia išskirtinio baudžiamosios politi-
kos „dėmesio“, atsižvelgiant į jo paplitimą, sunkumą ir kitas aplinkybes.
Tyrime analizuojamas ir visuomenės požiūris į baudžiamąją politiką ir
į jos priemonėmis spręstinas problemas, nors jis objektyviai ir negali api-
būdinti baudžiamosios politikos, nes dažniausiai formuojasi stereotipų, pa-
vienių įvykių pagrindu, jam didelę įtaką daro žiniasklaida (taigi šis požiūris
priklauso (ir) nuo jos kokybės). Tačiau visuomenės požiūris yra svarbus,
įdomus ir reikšmingas kaip vienas iš baudžiamųjų politinių priemonių ini-
cijavimo ir įgyvendinimo šaltinių. Juk neretai argumentuojama, esą Lie-
tuvos visuomenė to nori (pavyzdžiui, griežtesnių bausmių), ji to nesupras
(lygtinio paleidimo galimybės nuteistiesiems iki gyvos galvos), pasipiktins,
palaikys ar nepalaikys ir pan., bet dažniausiai visuomenės nuomone tiesiog
yra spekuliuojama, ją bandoma nuspėti, remiamasi stereotipais, retai pasi-
telkiant (patikimų) mokslinių tyrimų rezultatus ar ieškant gilesnių visuo-
menės nuomonės vienu ar kitu baudžiamosios politikos klausimu formavi-
mosi priežasčių ir išraiškos ypatumų.
III. Baudžiamosios politikos tradicija Lietuvoje 19
III. Baudžiamosios politikos

tradicija Lietuvoje
III.1. Istorinė baudžiamosios politikos tradicijos raida Lietuvoje

Analizuojant didžiųjų valstybių ar bendrų kultūrinių regionų praeitį ir da-
bartį baudžiamosios politikos požiūriu, galima išskirti tam tikrus mode-
lius, mąstymo kryptis ir sąvokų tinklus, apibūdinančius esamą ar siekia-
mą situaciją nusikalstamų veikų prevencijos ir kontrolės srityje, taikomų
ir propaguojamų priemonių pobūdį.31 Operavimas resocializacijos, rein-
tegracijos, reabilitacijos, restitucijos, pataisos, stigmatizacijos, diversijos,
sistemų veikimo, socialinės gerovės, neoliberalizmo, konservatyvumo, nu-
linės tolerancijos, visuomenės saugumo, populizmo32 ir kitomis giminin-
gomis sąvokomis gali išryškinti tam tikrą požiūrių į nusikalstamą elgesį
visumą, kurioje vieni dalykai akcentuojami labiau, kiti – mažiau. Ši analizė,
pavyzdžiui, leidžia pastebėti resocializacijos idėjų suklestėjimą XX a. vidu-
ryje Vakarų Europoje, represine ideologija ir antagonistiniu nusikalstamo
elgesio suvokimu paremtą baudimą Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų bu-
vusių ar esamų totalitarinių valstybių, neoliberalų ir nusikalstamo elgesio
netoleravimu, griežtumu grįstą baudimo teoriją ir praktiką (jos tendenci-
jas) Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš dalies – ir Didžiojoje Britanijoje bei
kitose šalyse.33 Tačiau šių „didžiųjų“ procesų analizės matrica ne visuomet
tinka mažosioms valstybėms, ypač – tebegyvenančioms intensyvių sociali-
31
Ši įžvalga ir žemiau esantis jos pagrindimas parengtas iš dalies remiantis 2007–2010 m. Teisės ins-
titute vykdytu tarptautiniu tyrimų projektu „Nusikalstamumo malšinimo kaštai“ (projekto pava-
dinimas anglų k. „Crime Repression Costs in Context“), remtu ES 6-osios bendrosios mokslinių
tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos (6BP), projekto koordinatorius
– Università degli Studi di Firenze (Italija).
32
Žr. Sack F. Baudžiamasis populizmas šiuolaikinėse visuomenėse // Teisės problemos, 2010, Nr. 2, p.
41–57.
33
Žr., pvz., Kury H., Brandenstein M. „Naujo poreikio bausti“ klausimu – ar griežtesnės bausmės yra
veiksminga nusikalstamumo prevencijos priemonė? // Teisės problemos, 2009, Nr. 2, p. 5–61.
20 III. Baudžiamosios politikos tradicija Lietuvoje
nių, ekonominių ir teisinių pasikeitimų laikotarpiu. Prie tokių priskirtina

ir Lietuva, kurioje atrasti vientiso baudžiamosios politikos proceso for-
mavimosi kriterijus labai sudėtinga. Pastaruosius 20 metų vykęs ir dabar
tebevykstantis procesas gali būti apibūdintas įvairiais epitetais, paprastai
vartojamais šiame kontekste, ir jie gali būti visiškai skirtingi – priklausomai
nuo konkretaus laikotarpio, informuotumo, požiūrio į nusikalstamą elgesį
ir į baudimo sistemos tikslus, aktualių tendencijų, palyginimo tarptautiniu
mastu rezultatų ir pan. Vieni baudžiamąją ir bausmių vykdymo politiką
Lietuvoje galėtų drąsiai apibūdinti kaip itin griežtą, orientuotą daugiau į
atskirtį nei į integraciją ir rastų daug pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti, o
kiti galėtų pabrėžti šios politikos liberalizavimo bei švelnėjimo pavyzdžius,
nebaustinumą ir vėlgi tam tikra prasme būtų teisūs.
Lietuvos realijoms aptariamoje srityje ir jų suvokimui neabejotinai didžiu-
lę įtaką tebedaro buvę sovietinės okupacijos metai (1940–1941, 1944–1990),
anuomet vyravusi baudimo ideologija. Nors buvusios prievarta primestos
sistemos, net ir jos atsikračius (ar jai pasitraukus), poveikis ir atgarsiai Lietuvo-
je neabejotinai dar tebedaro stiprią įtaką baudžiamajai politikai, jos tradicijai ir
kultūrai, vis dėlto kai kurie ženklai rodo, kad, kalbant apie šią sritį, dabartinių
Lietuvos problemų, sunkumų, trūkumų negalima suversti vien buvusiai sovie-
tinei tvarkai. Vienas tokių ženklų – situacija Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį
karą, atrodytų, stebėtinai mažai besiskyrusi nuo dabartinės. Pavyzdžiui, dar
1937 m. Antanas Steponaitis rašė: „Iš viso Lietuvoj apie 5 000 kalinių. Kokia
tai gausi nusikaltėlių gamykla! <...> Laužoma galva, iš kur Lietuvoje tiek nu-
sikaltimų ir blogio? Norint tai atspėti, reikia pažiūrėti į kalėjimus. Man atrodo,
kad kalėjimai yra dinamito sandėlis, kuris sprogdina Lietuvą iš vidaus. <...>
Sakoma, mūsų krašte daug vargo, tai kaip galima norėti, kad kaliniai gyventų
patogiai, tarsi rūmuose? Šitas aiškinimas yra klaidingas, nes ne rūmų norima, o
kiek daugiau erdvės <...>. Sakoma toliau: jeigu kalėjimais per daug rūpinamasi,
tai jie nebebus kalėjimais, ir daug kas norės į juos patekti. Taip sakoma, žiūrint
į dalyką teoriškai, bet tegu tie, kurie taip sako, iš tikrųjų patenka į kalėjimą,
tada suprastų, ką reiškia neturėti laisvės, nustoti šeimyninio ir visuomeninio
gyvenimo.“34 Svarbu atkreipti dėmesį, kad Baltijos šalys, įskaitant Lietuvą, ir
34
Steponaitis A. Reikalinga kalėjimų reforma // Naujoji Romuva, 1937, Nr. 16, p. 356–358. Žr. taip pat
Sakalauskas G. Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2007, Nr.
2, p. 122–133.
prieš Antrąjį pasaulinį karą, kaip ir dabar, turėjo labai daug kalinių – kur kas
daugiau nei Vakarų Europos šalys.35 Tai leidžia kelti prielaidas, kad baudimo
už nusikalstamą elgesį tradicijos ir kultūros ištakų Lietuvos istorijoje reikia
ieškoti daug toliau už sovietinę baudimo tradiciją, nors pastarosios įtaka vis
dėlto (turbūt) yra didžiausia.
Galima prisiminti, kad Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau
vadinama – LTSR) baudžiamasis kodeksas (1982 m. lapkričio 30 d. redakcija)
numatė tokias bausmes: 1) laisvės atėmimas (nuo 3 iki 15 m.); 2) nutrėmimas
– nuteistojo pašalinimas iš jo gyvenamosios vietos ir privalomas apgyvendi-
nimas tam tikroje vietoje (nuo 2 iki 5 m.); 3) ištrėmimas – nuteistojo pašali-
nimas iš jo gyvenamosios vietos ir uždraudimas jam gyventi tam tikrose vie-
tose (nuo 1 iki 5 m.); 4) pataisos darbai be laisvės atėmimo (nuo 2 mėn. iki 2
m. savo darbovietėje, išskaičiuojant nuo 5 iki 20 proc. darbo užmokesčio; šis
laikas nebuvo įskaitomas į darbo stažą); 5) atėmimas teisės eiti tam tikras pa-
reigas arba dirbti tam tikrą darbą (nuo 1 m. iki 5 m.); 6) atleidimas iš pareigų
(nuo 5 iki 90 d.); 7) bauda (iki 1 000 rublių); 8) viešasis papeikimas; 9) turto
konfiskavimas (viso arba dalies turto); 10) karinio arba specialiojo laipsnio
ar vardo atėmimas. Kariams galėjo būti taikomas pasiuntimas į drausmės
batalioną, o valkatoms ir elgetoms – pasiuntimas į auklėjimo-darbo profi-
laktoriumą.36 Galiausiai numatyta išimtinė – mirties bausmė. 1985–1989 m.
teismų praktikoje reali laisvės atėmimo bausmė sudarė 33 proc., jos vykdymo
atidėjimas – 32 proc., pataisos darbai – 23 proc., bauda – 11 proc.37
Tokia bausmių sistema leido bausti labai diferencijuotai ir siek-
ti plačių utilitarinių tikslų – tiek kovojant su sistemos priešininkais
(taikant nutrėmimo, ištrėmimo ar mirties bausmes), tiek „sprendžiant“
socialines, ekonomines ar valdymo problemas. Sovietinei sistemai nusi-
kalstamumas buvo iš esmės ideologiškai svetimas, praeinantis reiškinys.
35
Von Hofer H. Anmerkungen zum Forschungsstand bzgl. der Erklärung von Gefangenenraten. In:
Dünkel F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D. Kriminalität, Kriminalpolitik, strafrech-
tliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich. Band I. Mönchengladbach:
Forum-Verlag Godesberg, 2010, p. 35–36.
36
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas. Oficialus tekstas su pakeitimais ir
papildymais 1983 m. birželio 1 d. Vilnius: Mintis, 1983. 22 str. ir toliau.
37
Švedas G. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas Lietuvoje: teorinės ir praktinės problemos // Teisės proble-
mos, 1994, Nr. 4, p. 22.
1972 m. Tarybinės baudžiamosios teisės vadovėlyje teigta, kad „kuriant

komunizmą, dar kol kas neišnyko būtinumas saugoti socialistinius visuo-
meninius santykius nuo nusikalstamų kėsinimųsi į juos tokiomis efekty-
viomis valstybinės prievartos priemonėmis, kaip kriminalinė bausmė“.38
Šiame teiginyje itin svarbūs žodžiai yra „dar kol kas“ ir „efektyviomis“,
nes buvo tikima ir teigiama, kad socialistinėje valstybėje (vėliausiai
– sukūrus komunizmą) nusikalstamumas turėtų pamažu išnykti, tai-
gi dings ir poreikis taikyti kriminalines bausmes, kurios socialistinėje
valstybėje, be abejonės, yra besąlygiškai veiksmingos ir efektyvios. Sie-
kiant specialiosios prevencijos tikslų (vis dar) nusikalstantys asmenys
buvo laikomi individais, kurių asmenybės bruožus ir nuostatas galima
ir reikia pakeisti. Nusikaltėlį ne tik reikia nubausti, bet ir daugiau ar
mažiau pakeisti jo asmenybę ir asmenines nuostatas – išmokti tam tikrų
elgesio taisyklių ar perimti tam tikras vertybes. Baudimas buvo orien-
tuotas į asmens „pataisą“ (tam tikrų savybių koregavimą). Taip atsirado
sovietinė pataisos koncepcija (rus. pataisyti – „исправитъ“ (ispravit’):
bausmių vykdymo srities kodeksai buvo pavadinti „Pataisos darbų ko-
deksais“ (nors jie reglamentavo ne vien pataisos darbų bausmės vyk-
dymą), nes darbas laikytas svarbiausia asmens pataisymo priemone, o
pagrindinė įkalinimo įstaigų forma buvo „pataisos darbų kolonijos“.39
„Pataisymo“ procesas buvo skiriamas nuo „auklėjimo“, kurio prireik-
davo norint iš esmės pakeisti žmogaus asmenybę ir jo sąmonę.40 XX a.
38
Tarybinė baudžiamoji teisė. Vilnius, 1972, p. 5. Plačiau apie nusikalstamumo sampratą sovietinėje ir
šiuolaikinėje kriminologijoje žr. Sakalauskas G. Nusikalstamumo sampratos dilema // STEPP, 2009,
Nr. 5, p. 123–132.
39
Наташев А., Стручков Н. Основы теории испвравителъно-трудового права. Москвa, 1967, p.
69; Стручков Н. Cоветское испвравителъно-трудовое право. Москвa, 1977, p. 159; Стручков
Н., Ткачевский Ю. Cоветское испвравителъно-трудовое право. Москвa, 1983, p. 23; Зубков
А. Уголовно-исполнителъное право России: теория, законодателъство, международные
стандарты, отечественная практика конца XIX – начала XXI века. Москва, 2003, p. 505.
40
„Pataisyti nuteistąjį – reiškia išvaduoti jį nuo žalingų praeities atgyvenų, įskiepyti jam pagarbą socia-
listinei teisėtvarkai ir įtikinti jį, jog būtina nebedaryti nusikaltimų ir kitokių pažaidų. Perauklėjimas
reiškia gilesnį nuteistojo sąmonės pakeitimą. Čia kalbama apie tai, kad vykdant paskirtą bausmę, buvęs
nusikaltėlis pasidarytų tikru tarybiniu žmogumi, sąmoningu ir aktyviu socialistinės visuomenės nariu,
kurio elgesį apspręstų ne baudžiamųjų įstatymų baimė, o paties įsitikinimai, aukšti komunistinės mo-
ralės principai“. Tarybinė baudžiamoji teisė. Vilnius, 1972, p. 295; taip pat Schittenhelm U. Strafe und
Sanktionensystem im sowjetischen Recht. Grundlinien der Kriminalpolitik von den Anfängen bis
zum Ende des Sowjetstaates. Freiburg i. Br., 1994, p. 343.
aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos

žinioje esančių įkalinimo įstaigų pramonė patekdavo tarp 5 stambiausių
įvairių pramonės šakų ministerijų, o pajamos iš kalinių darbo sudarė
žymią biudžeto dalį. Aštuntajame dešimtmetyje kalinių darbas buvo
naudojamas 30-yje pramonės šakų, o 70 proc. kalinių buvo įdarbinti
gamybos srityje. Tokiu būdu baudžiamoji politika buvo ekonominės ir
demografinės politikos priemonė. Be abejonės, kaip ir kiekvienoje to-
talitarinėje sistemoje, buvo tikima ir neabejojama dideliu griežtų baus-
mių veiksmingumu siekiant bendrosios prevencijos tikslų,41 o asmens
nubaudimas LTSR baudžiamojo kodekso 21 str. 2 punkte buvo įtvirtin-
tas kaip vienas iš bausmės tikslų (paskirčių), taip įtvirtinant absoliučių
bausmės teorijų ideologiją.42
Apibendrinant svarbu akcentuoti, kad buvusi ilgametė istorinė patirtis
ir jos metu formuota nusikaltimo ir bausmės samprata turi didelę įtaką
šiuolaikinei baudžiamajai politikai Lietuvoje. Ši įtaka matoma ir juntama
(apie tai plačiau rašoma kitame tyrimo skyriuje) įvairiomis formomis ir
įvairiuose lygmenyse – atitinkamose teisės normose, besąlygiškai perim-
tose iš senųjų įstatymų, įvairiuose stereotipuose apie nusikalstamą elgesį
ir galimą (bausmės) poveikį bei jo efektyvumą – ne tik visuomenėje, bet ir
baudžiamosios justicijos lygmenyje, baudimo tradicijoje, kultūroje, teisės
keitimo ir pildymo procesuose. Istorinė įtaka šiame tyrime nevertinama
nei neigiamai, nei teigiamai – siekiama ją atpažinti ir palyginti su šiuolaiki-
niais baudžiamosios politikos poreikiais ir racionaliomis (t. y. paremtomis
moksline analize, o ne emocijomis ir (ar) neperklaustu žinojimu) baudimo
už nusikalstamą elgesį įžvalgomis.
41
Apie bendrosios prevencijos ribas, žr., pvz., Kury H., Brandenstein M. „Naujo poreikio bausti“ klau-
simu – ar griežtesnės bausmės yra veiksminga nusikalstamumo prevencijos priemonė? // Teisės pro-
blemos, 2009, Nr. 2, p. 5–61.
42
Plačiau žr. Švedas G. Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje. Vil-
nius: Teisinės informacijos centras, 2006, p. 141–146; Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kiti.
Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. 3-iasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugri-
mas, 2001, p. 353; Sakalauskas G. Įkalinimo tikslų labirintuose. Knygoje (vyr. moksl. red. G. Švedas):
Bausmių vykdymo sistemos teisinis reguliavimas ir perspektyvos Lietuvos Respublikoje. Vilnius,
2010, p. 133–153.
III.2. Šiuolaikinės baudžiamosios politikos

tradicijos aplinka Lietuvoje
Šiuolaikinės baudžiamosios politikos analizė Vakarų kultūros šalyse neat-
siejama nuo laisvės atėmimo bausmės ir jos taikymo praktikos. Jos taikymo
dažnumas yra vienas pagrindinių baudžiamosios politikos „lakmuso po-
pierėlių“. Žmogaus laisvei tapus po gyvybės svarbiausiu pripažintu sociali-
niu gėriu, sėkmingos raidos ir oraus egzistavimo sąlyga, laisvės atėmimas
užėmė, M. Foucault žodžiais tariant, par excellence (tikriausios) bausmės
vietą.43 Visaverte bausme (Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse) laisvės
atėmimas tapo tuomet, kai kriminalinė bausmė „pasitraukė į pogrindį“,
tapo nebesiejama su kaltininko mirtimi bei kankinimais viešumoje, sie-
kiant demonstruoti valdžios galią, įbauginti ir atgrasinti kitus.44 Požiūrio
į bausmę ir jos esmę pokytį neabejotinai lėmė vyravusių platesnių sociali-
nių bei politinių pažiūrų kaita, visų pirma humanizmas ir besiformuojan-
ti šiuolaikinė demokratija, taip pat kriminologijos atsiradimas bei kritinis
laisvės atėmimo bausmės poveikio vertinimas.
Toliau kintant visuomenėms, kito ir laisvės atėmimo bausmės vaidmuo,
jos vykdymo formos. Po gyvybės ir laisvės trečiojoje vertybių skalės vie-
toje vis stipriau įsigalint turtui, atsirado turtinės sankcijos (bauda, turto
konfiskavimas ir pan.), ėmė didėti jų vaidmuo. Viena vertus, kaltinin-
ko turtinių teisių apribojimas pasidarė ne tik įmanomas (tokia bausmė
netaikoma neturtingose visuomenėse arba tokiose, kur turtinga tik ne-
didelė visuomenės dalis), bet ir pakankamai veiksmingas. Kita vertus,
bausmės ekonomiškumo siekiai leido greitai ir nesudėtingai apskaičiuoti
laisvės atėmimo ir turtinių sankcijų vykdymo „kainą“ pirmosios baus-
mės nenaudai. Mažėjantį laisvės atėmimo bausmės vaidmenį lėmė ir po
Antrojo pasaulinio karo atsiradusios, daugiausia šio karo dalyvių vai-
kų išplėtotos arba naujai atrastos ir greitai išpopuliarėjusios socialinės
43
Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. Vilnius, 1998, p. 272.
44
M. Foucault grindžia tokį pasikeitimą poreikiu „bausti kitaip: atsisakyti valdovo ir nuteistojo fizinio
susidūrimo; išskirti valdovo kerštą ir liaudyje kunkuliuojantį pyktį, susikimbančius mirtinoje kovoje,
kai ant ešafoto užkopia kankinamasis ir budelis. Labai greitai egzekucijos tapo nepageidaujamos. Val-
džios požiūriu, jos buvo smerktinos, nes demonstruodavo tironiškumą, nesaikingumą, sužadindavo
atpildo troškimą ir „žiaurų malonumą bausti“. Ten pat, p. 89.
(ir kriminologinės) teorijos,45 suformavusios kritinį požiūrį į valstybės

prievartą, taigi ir laisvės atėmimo bausmę, jos poveikį kaltininkui bei
visuomenei ir galimas alternatyvas. Taigi jau nuo XX amžiaus vidurio
Vakarų valstybėse, pavyzdžiui, baudos bausmė sudaro didesnę dalį teis-
mų paskirtų bausmių struktūroje nei laisvės atėmimas.46
Galima išskirti ir paskutinį pastebimą požiūrio į bausmę (visų pirma Va-
karų Europoje) raidos etapą (tendenciją), kurį vėlgi lemia tam tikri sociali-
niai procesai, o jo pagrindines idėjas apie bausmę ir jos poreikį būtų galima
apibendrinti tokia mintimi: nežudykime (t.y. netaikykime mirties bausmės),
nes smurtas gimdo (reprodukuoja) smurtą, neatimkime laisvės, jei tik tai
įmanoma, nes ji dar labiau atskiria nuo visuomenės, taikykime turtines baus-
mes, bet jos turi būti proporcingos kaltininko turimam turtui / pajamoms, o
svarbiausia – siekime atkurti socialinę taiką, nes tai visuomenei svarbiausia
(atkuriamojo teisingumo modelis).47 Būtent šia mintimi, kuri savo materiją
įgyja įvairiomis formomis (susitaikymo institutas, žalos atlyginimas, sociali-
nio ugdymo kursai, lanksčios baudžiamojo proceso nutraukimo galimybės,
probacija, bendruomeninės bausmės, viešieji darbai, namų areštas, laisvės
atėmimo vykdymo supaprastinimas / sąlygų švelninimas, įvairios į sociali-
nių gebėjimų skatinimą orientuotos programos įkalinimo įstaigose ir pan.),
vadovaujasi šiuolaikinė baudžiamoji politika Vakarų Europos šalyse.48 Nors
45
Sakalauskas G. Kriminologiniai laisvės atėmimo bausmės aspektai // Teisė, 2000, Nr. 35, p. 80–90.
46
Šulija G. Baudos taikymo teoriniai ir praktiniai aspektai // Teisės problemos, 2001, Nr. 3, p. 74. Žr.
taip pat Europos Tarybos Ministrų komiteto rezoliuciją Res (1976) 10 dėl būtinų alternatyvių bau-
džiamųjų priemonių įkalinimui. Priimta 1976 03 09.
47
Plačiau apie atkuriamąjį teisingumą ir jo įgyvendinimo galimybes Lietuvoje žr. Teisės instituto ty-
rimus: Kietytė L., Matijaškaitė A., Uscila R. Atkuriamasis teisingumas: samprata, tarptautinių doku-
mentų rekomendacijų, užsienio valstybių patirties apžvalga, atkuriamojo teisingumo sistemos kūri-
mo sąlygų analizė ir pasiūlymai dėl jos kūrimo Lietuvoje. Teisės institutas, 2006; Ūselė L., Bikelis S.,
Kavoliūnaitė E., Gavrilovienė M., Michailovič I., Uscila R. Tyrimas siekiant parengti Atkuriamojo tei-
singumo sistemos Lietuvoje koncepcijos ir jos įgyvendinimo priemonių projektus. Teisės institutas,
2008. Paminėtina ir tai, kad atkuriamojo teisingumo idėja Lietuvoje nėra svetima, vis dėlto buvusios
totalitarinės sistemos paveldas kol kas sunkiai leidžia šiai idėjai tapti realybe. Plačiau žr. Reches R. Psi-
chologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema // Socialinių mokslų studijos, 2010,
Nr. 2 (6), p. 357–374.
48
Plačiau žr. Sakalauskas G. Įkalinimo tikslų labirintuose. Knygoje (vyr. moksl. red. G. Švedas): Baus-
mių vykdymo sistemos teisinis reguliavimas ir perspektyvos Lietuvos Respublikoje. Vilnius, 2010, p.
133–153.
tokioje aplinkoje vis pasigirsta ar netgi iš dalies ir bandomos įgyvendinti

griežtesnio baudimo ar (ir) akivaizdžiai populistinės strategijos, jos papras-
tai lieka marginalinėmis ir bendro baudžiamosios politikos vaizdo iš esmės
nekeičia. Svarbu pažymėti, kad tai nėra tam tikros teritorijos ar joje gyve-
nančių žmonių realybės „rezervatas“, bet tam tikrų vertybių, idėjų, įžval-
gų, minčių, kritikos, kultūrinės ir ekonominės raidos, laisvės bei kryptingo
veikimo padarinys. Kitaip tariant, požiūrio į (kitą) žmogų turinys, pobūdis,
gylis bei raida lemia ir tinkamų baudimo formų konkrečioje visuomenėje ar
tokių visuomenių kultūrinėje erdvėje paieškos rezultatus.49
Kaip tokiame kontekste atrodo baudžiamoji politika Lietuvoje? Iš sovie-
tinės sistemos paveldėtos griežtos baudžiamosios teisinės normos, taip pat
atitinkama baudimo kultūra, per pirmąjį Nepriklausomybės penkmetį iš-
balansuota bausmių ir sankcijų sistema lėmė, kad laisvės atėmimo baus-
mės buvo taikomos itin dažnai. Pažymėtina, kad tarptautiniai tyrimai
rodo labai menką nusikalstamų veikų skaičiaus, struktūros ir dinamikos
įtaką bausmių taikymo struktūrai; ji labiau priklauso nuo baudžiamosios
politikos tendencijų, įtvirtintų laisvės atėmimo bausmės alternatyvų, visuo-
menėje vyraujančios (subjektyvios) nusikalstamų veikų baimės, viešosios
nuomonės, žiniasklaidos vaidmens ir įtakos,50 galiausiai – nuo ekonominių
sąlygų, kurių blogėjimas lemia dažnesnį laisvės atėmimo bausmės taikymą,
taigi ir įkalintų asmenų skaičiaus didėjimą.51
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, baudžiamoji ir bausmių vykdymo
politika, nusikalstamų veikų prevencija ir kontrolė netapo viena iš pri-
oritetinių valstybės veiklos krypčių, nes Lietuvos visuomenei svarbiausia
buvo įtvirtinti savo valstybingumą, sukurti nacionalinę ekonomiką ir su-
balansuoti socialinę apsaugą. Dažniausiai Lietuvos atstovaujamoji ir vyk-
domoji valdžia į akivaizdžiai didėjantį (ne tik) registruotą nusikalstamu-
mą reagavo griežtindama sankcijas ir kurdama prevencijos programas, bet
49
Plačiau žr. Sakalauskas G. Socialinės ir ekonominės naujų laisvės atėmimo bausmės atlikimo formų
taikymo prielaidos Lietuvoje // Teisės problemos, 2006, Nr. 4, p. 5–49.
50
Arloth F. Neue Entwicklung im Strafvollzug im internationalen Vergleich. Privatisierungstendenzen
und Alternativen // ZfStrVo, 2002, Heft 1, p. 3–8.
51
Dünkel F., Snacken S. Strafvollzug in Europa // NK, 2000, Heft 4, S. 31; Зубков А. И. Уголовно-
исполнителъное право России: теория, законодателъство, международные стандарты,
отечественная практика конца XIX – начала XXI века. Москва, 2003, p. 2.
pastarosioms neskyrė pakankamai lėšų, neužtrikino tinkamos vadybos ir

nevertino jų tikslingumo bei efektyvumo.
Baudimo už nusikalstamas veikas paradigmą po Nepriklausomybės atkū-
rimo Lietuvoje apibūdina tokie svarbūs veiksniai:52
1. Tarptautiniai teisės aktai ir jų reikšmė; ilga tarptautinė izoliacija, vy-
ravęs praktinis beteisiškumas ir geležinės uždangos griūtis pažadino tarp-
tautinių standartų alkį ir besąlygišką tikėjimą jų galia; ypač iki Lietuvai tam-
pant Europos Tarybos, taip pat Europos Sąjungos nare, tarptautiniai teisės
aktai (netgi rekomendacinio pobūdžio) buvo „stebuklingas raktas“, kuriuo
tariamai buvo galima atrakinti daugelio iškilusių socialinių ir žmogaus tei-
sių užtikrinimo problemų duris. Prie jų buvo stengiamasi kuo greičiau pri-
sijungti, juos paskelbti, jų nuostatos cituojamos įvairiose konferencijose ir
seminaruose, tačiau praktika keitėsi iš lėto ir tik labai nežymiai.53 Iki šiol
tarptautiniai teisės aktai yra svarus teorinis argumentas. Daugelis jų geriau
žinomi ir dažniau cituojami, nei Vakarų Europos valstybėse, tačiau jų prak-
tinis įgyvendinimas (iš dalies ir dėl abstraktumo) lieka antrarūšiu klausi-
mu, į kurį atsakymų intensyviai ieško nebent tik nevyriausybinės žmogaus
teisių gynimo organizacijos. Tarptautiniai teisės aktai (baudžiamosios po-
litikos srityje dauguma jų – tik rekomendacinio pobūdžio) ir jų nuostatos
nacionaliniame lygmenyje sunkiai tampa savos (yra internalizuojamos) ir
retai laikomos priemone gerinti baudžiamosios justicijos veikimą šalyje,
priimant jas pirmiausia kaip apibendrintos ir siektinos geros praktikos pa-
vyzdžius, o ne kaip kažkieno primestas nuostatas.54
2. Mažose valstybėse itin mėgstama remtis kitose valstybėse vyraujan-
čiomis teorijomis ir patirtimi, ypač tokių valstybių, kurių socialinio ir
ekonominio išsivystymo lygis neabejotinai aukštesnis. Baudžiamosios,
52
Pirminis šaltinis – 2007–2010 m. Teisės institute vykdytas tarptautinis tyrimų projektas „Nusikals-
tamumo malšinimo kaštai“ (projekto pavadinimas anglų k. „Crime Repression Costs in Context“),
remtas ES 6-osios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos
programos (6BP), projekto koordinatorius – Università degli Studi di Firenze (Italija). Jo metu buvo
išskirti pagrindiniai ir svarbūs baudimo paradigmą Lietuvoje apibūdinantys veiksniai. Šiame tyrime
jie išplėsti ir plačiau komentuojami.
53
Žr., pvz., Prison Populations and Penal Policy in Estonia, Latvia and Lithuania. Council of Europe
Conference. Stockholm 22–24 October 1997. Documentation.
54
Tarptautinių aktų analizei toliau skirtas atskiras šio tyrimo skyrius.
baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės šakų normos, teisėsaugos

institucijų sandara ir veiklos praktika Vakarų Europos šalyse yra mėgstami
pavyzdžiai Lietuvoje, bet dažniausiai jie vertinami atskirai nuo bendro ša-
lies, jos teisinės sistemos konteksto, neanalizuojant jų raidos (atsiradimo)
priešistorės, esamos kritikos, ideologijos, numatomos plėtros ir kitų svarbių
šalyje esančių aplinkybių. Kitaip tariant, „taškinis“ ir paviršutiniškas žvilgs-
nis į vieną ar kitą baudžiamosios politikos ir jos įgyvendinimo niuansą bet
kurioje užsienio šalyje, jo pagrindu kuriant pasiūlymus Lietuvai, negali ap-
rėpti platesnio konteksto, kuris dažniausiai yra daug svarbesnis už konkre-
čias priemones ar sprendimus. Vienas iš aktualiausių pavyzdžių – „probaci-
jos“ sąvoka, kuri teoriniu lygmeniu Lietuvoje greitai prigijo, bet jos turinys ir
praktinis įgyvendinimas iki šiol nėra aiškūs. Tokių pavyzdžių, kai remiantis
„užsienio šalių patirtimi“ siūlomi tam tikri baudžiamosios politikos „instru-
mentai“, galima atrasti labai daug: pavyzdžiui, baudžiamosios atsakomybės
amžiaus nustatymo problema,55 pedofilų baudimo praktika,56 trumpalaikio
įkalinimo (arešto)57 ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos taikymas,58 elektro-
ninio monitoringo naudojimas,59 mediacija baudžiamosiose bylose,60 turto
55
Plačiau apie šią problematiką žr. Sakalauskas G. Minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus
problema: lyginamieji teisiniai ir kriminologiniai aspektai // Teisės problemos, 2009, Nr. 2, p. 81–103;
Sakalauskas G. Minimalios baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos dilema. Knygoje (vyr. moksl.
red. G. Švedas): Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų. Vilnius: VU TF, Vį Registrų
centras, 2011, p. 215–234.
56
Plačiau žr. Liesis M. Lytinių nusikaltimų prieš vaikus prevencinės priemonės // Teisės problemos,
2010, Nr. 1, p. 67–94.
57
Plačiau žr. Čepas A., Sakalauskas G. Ar prasminga arešto bausmė? // Teisės problemos, 2009, Nr. 4, p. 5–30.
58
Plačiau žr. Bikelis S., Sakalauskas G. Laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų asmenų lygtinis pa-
leidimas: tarptautiniai standartai, užsienio šalių patirtis ir pasiūlymai Lietuvai // Teisės problemos,
2008, Nr. 4, p. 23–66.
59
Plačiau žr. Mesonienė S. Elektroninis monitoringas bausmių sistemoje: tarptautinis ir nacionalinis
kontekstas // Jurisprudencija, 2004, Nr. 54, p. 47–57; Mesonienė S. Penitencinės sistemos teisinės
raidos perspektyvos Lietuvoje // Jurisprudencija, 2009, Nr. 3 (117), p. 197–216.
60
Michailovič I. Nepilnamečio kaltininko ir nukentėjusiojo mediacijos galimybės Lietuvoje // Teisė,
2000, Nr. 35, p. 69–79; Sakalauskas G. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudžiamojoje tei-
sėje // Teisės problemos, 1998, Nr. 1, p. 71–80; Uscila R. Aukos ir nusikaltėlio mediacija Skandinavi-
jos šalyse // Jurisprudencija, 2002, t. 29 (21), p. 93–109; Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio
mediacijos instituto samprata, pagrindiniai modeliai ir jų veikimo principai // Jurisprudencija, 2001,
t. 20 (12), p. 74–84; Uscila R. Nusikaltimo aukos ir kaltininko mediacijos įdiegimo galimybės Lietu-
voje // Teisės problemos, 2006, Nr. 2, p. 84–99.
konfiskavimas,61 įkalinimo įstaigų privatizavimas,62 jų atvirumas,63 bendrieji

nusikaltimų prevencijos ir kontrolės klausimai64 ir daugelis kitų pavyzdžių.
Taigi šiais pavyzdžiais dažnai remiamasi kuriant ar siekiant pakeisti baudžia-
mąją politiką Lietuvoje. Dažniausiai šie pavyzdžiai tik ir lieka pavyzdžiais,
jais retai remiamasi nuosekliai ir iki galo juos įgyvendinant praktikoje (ten-
ka pripažinti, kad dėl jau minėto nesigilinimo į platesnį šalies kontekstą tai
vertintina netgi teigiamai), bet jie dažnai tampa formuojamos baudžiamo-
sios politikos šaltiniu (įkvėpėju).
3. Teisinių, sociologinių, ekonominių ir kriminologinių baudžiamosios
politikos tyrimų stoka neleidžia sukurti pakankamos atsvaros trumpare-
giškiems ir neretai populistiniams siūlymams ir sprendimams baudžiamo-
joje politikoje (publikuoti moksliniai baudžiamosios politikos tyrimai api-
bendrinami kitame šio darbo skyriuje). Teisės aktų keitimai baudimo srityje
dažniausiai vyksta chaotiškai, išryškėjus tam tikrai problemai, (dažniausiai)
atskirų Seimo narių iniciatyva rengiant teisės aktų pakeitimus (apie tai žr.
leidinio VI skyrių). Moksliniam žinojimui formuotis reikia laiko, o jo staiga
iškilusią vieną ar kitą kriminalinę problemą „išspręsti“ baudžiamosios poli-
tikos priemonėmis nusprendę politikai ar ministerijų specialistai dažniau-
siai neturi. Socialinėje srityje pokyčiai vyksta labai lėtai, iškilusios proble-
mos visuomet yra kompleksinės, susijusios su įvairiomis socialinio veikimo
sistemomis. Suvokti ir nustatyti jų atsiradimo priežastis, juo labiau – sukurti
veiksmingas priemones joms spręsti – sudėtinga mokslinė ir vadybinė už-
duotis. Tuo tarpu priimant baudžiamuosius politinius sprendimus dažnai
remiamasi paprasta ir banalia formule – „griežtinti atsakomybę, didinti
bausmes“, t. y. dar daugiau to paties, bet nejaučiama pareiga patikrinti pa-
61
Plačiau žr. Kavoliūnaitė E. Turto konfiskavimas: reguliavimo tikslai ir teisinės prielaidos taikyti iš-
plėstinį konfiskavimą Lietuvoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 1, p. 24–53.
62
Plačiau žr. Nikartas S., Mališauskaitė-Simanaitienė S., Sakalauskas G. Įkalinimo įstaigų privatizavi-
mas: užsienio šalių patirtis ir perspektyvos Lietuvoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 3, p. 51–82.
63
Plačiau žr. Sakalauskas G. Socialinės ir ekonominės naujų laisvės atėmimo bausmės atlikimo formų
taikymo prielaidos Lietuvoje // Teisės problemos, 2006, Nr. 4, p. 5–49.
64
Plačiau žr. Pocienė A. Socialinės tvarkos ir saugumo prielaidos mieste: aplinkos kriminologijos teo-
rijų taikymo patirtis Vakaruose ir perspektyvos Lietuvoje // Teisės problemos, 2009, Nr. 4, p. 31–69;
Nikartas S. Pagrindiniai bendruomeninės nusikalstamumo prevencijos veiksmingumo aspektai //
Teisės problemos, 2010, Nr. 1, p. 95–118.
siūlyto sprendimo veiksmingumą, kurio netgi mažai kas reikalauja – „juk

griežtų bausmių veiksmingumas savaime suprantamas, taigi ir nebeatrodo
reikalinga jį įvertinti. Be to, naujų įstatymų kūrimas beveik „neutralus išlai-
dų požiūriu“. Teisininkai nesimokė, kaip empiriškai patikrinti įstatymų veiks-
mingumą. Priešingai nei čia, kitose srityse politinis veikimas visiškai atitinka
jų kompleksiškumą. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir kitose šalyse jau daugelį metų
ginčijamasi, kaip pagerinti sveikatos apsaugos ar darbo rinkos politiką, nors
dar nematyti jokių atitinkamų ir visuomenei priimtinų sprendimų. Šiuo at-
žvilgiu baudžiamajai politikai yra kur kas paprasčiau, visuomenės noras yra
žinomas, gali būti greitai patenkinamas ir panaudojamas kaip instrumentas
rinkimų kovoje, nors kartais ir vien tik simboliniais veiksmais.65 Nubaustieji,
kuriems ši politika tiesiogiai taikoma, turi nedaug galių skųstis, mokslininkų,
kurie bando įspėti, niekas neklauso, be to, jie dažniausiai būna santūrūs, apie
tokių sprendimų trūkumus diskutuoja tik tarpusavio susibūrimuose, retai iš-
eina į viešumą.“66 Pastaroji H. Kury ir M. Brandenstein straipsnio citata gerai
atskleidžia „lengvų politinių sprendimų“, kurie neretai (tikėtinai) atspindi ir
visuomenės nuotaikas, bei mokslo žinių apie baudžiamosios politikos prie-
monių efektyvumą dichotomiją. Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje, ku-
rioje esama padėtimi autoriai daugiausiai remiasi, mokslinių baudžiamosios
politikos ir atskirų jos srityje įgyvendinamų sprendimų bei priemonių yra
kur kas daugiau nei Lietuvoje. Pabrėžtinas ir dar vienas aktualus reiškinys
– trūkstant solidžių mokslo žinių, sumažėja galimybių jomis remtis (jei to
norima), bet jų vietą neretai užpildo pseudomokslas ir pseudotyrimai, ba-
lansuojantys tarp populiariojo mokslo, elementarių žurnalistinių tyrimų ir
akivaizdžios netiesos propagavimo.
4. Kaip minėta, nusikalstamas elgesys sovietinėje sistemoje buvo ideolo-
giškai svetimas reiškinys (jis esą buvo paveldėtas iš nugriautos kapitalisti-
nės sistemos), tikri nusikalstamumo mastai buvo slepiami, o nusikaltėliai
vaizduoti kaip „visuomenės priešai“. Tokia nuostata kardinaliai skyrėsi nuo
Vakarų sociologijoje ir kriminologijoje susiformavusio nusikalstamo elge-
sio normalumo mokslinio suvokimo. Kaip teigė sociologijos tėvu laikomas
65
Hoffmann-Riem W. Kriminalpolitik ist Gesellschaftspolitik. Frankfurt M.: Suhrkamp, 2000.
66
Kury H., Brandenstein M. „Naujo poreikio bausti“ klausimu – ar griežtesnės bausmės yra veiksminga
nusikalstamumo prevencijos priemonė? // Teisės problemos, 2009, Nr. 2, p. 47.
E. Durkheimas, visuomenei reikia deviacijų,67 nes jos atlieka dvi svarbias

funkcijas: pirma, adaptyviąją funkciją – visuomenei pateikia naujų idėjų
bei iššūkių, jos tampa naujinimo jėga ir sužadina kaitą; antra, deviacijos
skatina palaikyti ribą, skiriančią gerą ir blogą elgseną visuomenėje – įvy-
kęs nusikaltimas gali sukelti atsaką, kuris sustiprintų grupės solidarumą
ir išgrynintų normas.68 Tuo tarpu sovietinėje sistemoje ilgus metus buvo
formuojamas visuomenei svetimo ir nuo „normalių“ visuomenės narių es-
miniais socialiniais ir individualiais požymiais besiskiriančio nusikaltėlio
įvaizdis.69 Nusikalstamumas suvokiamas kaip tam tikrų asmenų grupės
elgesys, keliantis grėsmę kitai visuomenės daliai. Kitaip tariant, formuo-
jama nuostata, „kad nusikaltėliai tiesiog objektyviai nuolat egzistuoja, tik
keičiasi jų veikimo intensyvumas, nuo kurio priklauso nusikalstamumo di-
dėjimas ar mažėjimas. Taigi, nusikalstamumas traktuojamas kaip išskirtinė
tam tikros kategorijos žmonių problema (socialinė kaltė primetama kažkam
67
Plačiai žinomos klasika tapusios E. Durkheimo įžvalgos: „Nusikaltimą priskirti prie normalių socio-
logijos reiškinių – tai ne tik pripažinti jį neišvengiamu, nors ir apgailėtinu dalyku, sukeltu nepataisomo
žmonių sugedimo, tai tvirtinti, kad jis – visuomenės sveikatos veiksnys, kiekvienos sveikos visuomenės
sudedamoji dalis. <...> Įsivaizduokite šventųjų bendruomenę, pavyzdinį, tobulą vienuolyną. Nusikalti-
mai tiesiogine prasme čia bus nežinomi, bet nusidėjimai, paprastiems žmonėms dovanotini, čia sukels
tokį patį skandalą, kaip įprastas nusikaltimas papiktina paprastą žmogų. Jeigu ši bendruomenė turi galią
teisti ir bausti, ji palaikys tuos veiksmus nusikalstamais ir atitinkamai į juos reaguos. <...> Taigi nusi-
kaltimas būtinas, jis susijęs su pagrindinėmis bet kurio socialinio gyvenimo sąlygomis ir jau vien todėl
naudingas, kad sąlygos, su kuriomis jis susijęs, savo ruožtu būtinos normaliai moralės ir teisės evoliuci-
jai.“ Cituota pagal: Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eu-
grimas, 2008, p. 32. Iš: Durkheim E. Sociologijos metodo taisyklės. Vilnius: Vaga, 2001, p. 79, 81–82.
68
Plačiau žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas,
2008, p. 32–34; Giddens A. Sociologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005, p. 201.
69
Įvaizdis, labai artimas antropologinei nusikalstamo elgesio aiškinimo mokyklai, kurią seniai nu-
vainikavo Vakarų kriminologija: „Biologiniai nusikaltimų aiškinimai turi savotiško žavesio. Šį žavesį
sukelia mūsų išankstinio nusistatymo, kurį mes visi nešiojamės savyje ir iš kurio taip sunku išsilaisvinti,
iš serijos „Juk ir aš seniai taip galvojau!“, tariamas mokslinis pagrindimas. Šis išankstinis nusistatymas
remiasi įgimto nusikaltėlio asmenybės išskirtinumo prielaida, prieš kurią nėra jokių priemonių gerai
iškultivuotame mūsų visuomenės darže ir kuri paneigia bet kokias intensyvesnes nusikaltėlių socializa-
cijos ir (re)integracijos pastangas. <...> Antropologiniai nusikaltimų aiškinimai sustiprina trumparegiš-
kas buitiškas prielaidas, pagal kurias iš svetimų, keistų ir tikėtinai neišsilavinusių žmonių tiesiog galima
laukti bet ko, ir baisiausiai stebimasi, kai kažką panašaus padaro vienas iš tokių, kaip mes. Tai skatina
tik tariamai žmogaus orumą gerbiantį įsivaizdavimą, kad nusikaltimas yra aplinkybė, kurią galima pa-
šalinti tik įkalinant ar sunaikinant nusikaltusį asmenį.“ Cituota pagal: Dobryninas A., Sakalauskas G.,
Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2008, p. 26. Iš: Kunz K. L. Kriminologie. 4.
Aufl. Stuttgart: Haupt Verlag, 2004, p. 94.
kitam) pamirštant, kad nusikaltėliu gali tapti bet kas.“70 Panašus nusikals-
tamo elgesio vertinimas vyrauja ir dabartinėje Lietuvos visuomenėje – ne-
pakantumas (akivaizdžiai didesnis, palyginti su Vakarų Europos šalimis)
kitaip mąstantiems, kitos lytinės orientacijos asmenims, kitkuo tikintiems,
sergantiems įvairiomis (ypač – psichikos) ligomis, visiems „socialiai sveti-
miesiems“ integruoja ir nepakantumą „nusikaltėliams“. Bendruomenišku-
mo tradicijų neturinčioje ir persekiojimo baimės formuotoje, pasitikėjimo
vienas kitu neturinčioje visuomenėje skirstymas į „mes“ ir „jie“ itin ryškus.
Tokioje aplinkoje formuotis tam tikrai racionaliai baudimo paradigmai su-
dėtinga – sprendimus daugiausia lemia emocijos ir nuojauta. N. Cristie pa-
brėžia: „Kai nusikaltėlis laikomas kitos rūšies padaru, ne žmogumi, daiktu,
nėra jokių ribų galimam žiaurumui“.71 Spalvas dar labiau sutirština minėta
aplinkybė, kad sovietiniais laikais slėpti nusikalstamumo mastai, dar labiau
padidėję atkūrus laisvą ir demokratinę Lietuvos valstybę – sumažėjus for-
maliai kontrolei ir atsiradus privačios nuosavybės gausai, lyg netikėta lavi-
na užgriuvo socialinio gyvenimo realybę. Paminėtina ir tai, kad (ganėtinai
prastos kokybės) Lietuvos žiniasklaidoje nusikalstamumo tematika užima
labai svarbią vietą, o gyventojų pasitikėjimas ja yra gerokai aukštesnis nei
Vakaruose.72 Taigi žiniasklaidos formuojamas nusikaltėlių, nusikaltimų
aukų, baudžiamosios justicijos įvaizdis yra pagrindinis informacijos šalti-
nis daugeliui gyventojų, o jis labai retai būna paremtas objektyvia ir visapu-
siška analize. Toks iškreiptas įvaizdis (kuriantis anonimiško ir specifiniais
nusikaltėlio bruožais pasižyminčio nusikaltėlio paveikslą) formuoja ir ati-
tinkamas baudimo nuostatas, grindžiamas emocijomis – pykčiu ir kerštu.
5. Baudžiamoji politika yra specifinė bendros socialinės politikos dalis.
Kitaip tariant, tai, kokia ideologija ir kokiomis nuostatomis formuojama
70
Vilnius: Eugrimas, 2011, p. 23.
71
Christie N. Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius, 1999, p. 40.
72
Apie žiniasklaidos įtaką formuojant visuomenės nuomonę ir jos įtaką baudžiamajai politikai plačiau
žr. Dobrynina M. Nusikaltimų baimės konstravimas žiniasklaidoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 3,
p. 83–111; Dobrynina M. Kriminologinio žinojimo konstravimas: valdžios vaidmuo // Teisės pro-
blemos, 2009, Nr. 4, p. 109–125; Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir
latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Teisės
instituto mokslo tyrimai. 7 tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011, p. 247–279.
bendroji socialinė politika, turi atgarsį ir baudžiamojoje politikoje. Nusi-

kalstamas elgesys formuojasi sudėtingoje teisinėje, socialinėje, ekonominėje
ir individualioje terpėje,73 į kurią reaguoti galima įvairiomis priemonėmis.
Paprastai „socialinėmis valstybėmis“ save vadinančiose šalyse, turinčiose sti-
prią socialinės apsaugos sistemą, į nusikalstamą elgesį siekiama reaguoti pir-
miausia socialinėmis priemonėmis. Lietuvoje klesti neoliberalistinės pažiū-
ros74 – konkurencija, gabumai, laisvė, verslas, (laisva) rinka ir kiti giminingi
žodžiai Lietuvoje formuojamoje politikoje kur kas dažnesni nei, pavyzdžiui,
solidarumas, socialinis teisingumas, socialinė atskirtis ar žmogaus orumas.
Didėjantis santykinis skurdas, didelis santykinis nedarbas, didžiausi emigra-
cijos mastai Europoje, santykinai didelė korupcija, prastai veikianti sveikatos
apsaugos sistema, švietimo infliacija yra akivaizdūs trūkstamų intelektualių
ir materialių investicijų šioje srityje pavyzdžiai. Nors galutines išvadas daryti
dar ankstoka, bet Lietuvoje besiformuojanti kapitalo bei individualizmo kul-
tūra panašėja į amerikietiškąjį modelį, kuris neišvengiamai formuoja ir toliau
formuos atitinkamą požiūrį į „nusikaltėlius“ bei jų baudimą.
6. Didėjančios baudžiamojo persekiojimo išlaidos yra vienas iš svarbių
baudžiamajai politikai įtaką darančių veiksnių. Akivaizdžiai didėjančios
išlaidos, viena vertus, verčia ieškoti alternatyvių sprendimų, skatina efek-
tyviau panaudoti lėšas ir taupyti, kita vertus, objektyviai apskaičiuoti, kas
ir kiek galiausiai kainuoja. Bet tai sunkiai išsprendžiama užduotis. Pažvel-
gus į valstybės biudžeto dalį, išleidžiamą viešajai tvarkai ir visuomenės
apsaugai (1 lentelėje), matyti, kad 2000–2004 m. ji didėjo kartu su bendrai
didėjusiomis biudžeto išlaidomis, o vėliau didėjo tik bendra suma, skiria-
ma šiai sričiai finansuoti (2000–2009 m. ji padidėjo beveik 2 kartus). Per šį
laikotarpį šiam valdžios sektoriui skirta suma sudarė maždaug 5 proc. visų
išlaidų, iš šios sumos maždaug 40 proc. buvo skirta policijai, apie 20 proc.
– teismams, apie 10 proc. – bausmes vykdančioms institucijoms (šių insti-
73
Plačiau žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas,
2008.
74
Turbūt išsamiausia analizė lietuvių kalba: Norkus Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius:
Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 592–654; žr. taip pat Holmes L. Ko politologai ir kriminolo-
gai galėtų pasimokyti vieni iš kitų. Ir kodėl jie turėtų mokytis? // Teisės problemos, 2008, Nr. 4, p.
15–17; Sack F. Baudžiamasis populizmas šiuolaikinėse visuomenėse // Teisės problemos, 2010, Nr. 2,
p. 41–57.
tucijų finansavimo didėjimas buvo beveik proporcingas visos srities finan-

savimo didėjimui). 2009 m. išlaidų viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai
dalis buvo mažiausia per pastarąjį dešimtmetį – ji sudarė 4,6 proc. (2010 m.
duomenys rengiant šį tyrimą dar nebuvo paskelbti).
1 lentelė. Valdžios sektoriaus išlaidos Lietuvoje 2000–2009 m. (mln. Lt)75

Išlaidos viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai
Metai Iš viso (mln. Lt)
Mln. Lt Proc.
2000 17 867,2 940,3 5,3
2001 17 896,4 942,2 5,3
2002 18 085,7 1 000,6 5,5
2003 18 893,1 1 071,3 5,7
2004 20 895,5 1 170,3 5,6
2005 24 024,2 1 277,5 5,3
2006 27 804 1 508,3 5,4
2007 34 367,4 1 699,6 4,9
2008 41 658,4 2 123,5 5,1
2009 39 942,3 1 829,6 4,6
Taigi išlaidų dalis pastaraisiais metais nedidėja, didžiausia ji buvo 2003–

2004 m., tačiau kartu su didėjančiomis valdžios sektoriaus išlaidomis didėja
ir viešajai tvarkai bei visuomenės apsaugai skiriama suma. Kai kurie kiti
baudžiamosios politikos „kainos“ aspektai šiame tyrime analizuojami kitame
skyriuje, tačiau vienų ar kitų sprendimų išlaidos baudžiamojoje politikoje vi-
suomet buvo, yra ir bus vienas iš svarbių veiksnių. Viena vertus, kaip minėta,
sudėtinga objektyviai išskirti akivaizdžią baudžiamojo persekiojimo už nusi-
kalstamas veikas „kainą“. Galima paminėti tik tris aspektus, dėl kurių tokie
skaičiavimai yra labai santykiniai: 1) didžioji dalis šių lėšų skiriama maždaug
20 000 šioje srityje dirbančių darbuotojų, taigi taip susikuria (ar yra sukuria-
mos) darbo vietos – ar galima tai laikyti vien tik išlaidomis, be to, kokia galėtų
būti šių lėšų alternatyva?; 2) tikrąją nusikaltimų kontrolei skiriamų išlaidų
dalį sudėtinga (turbūt netgi neįmanoma) apskaičiuoti ir dėl persidengian-
75
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys.
čių ir susipynusių sričių: pavyzdžiui, už dalį viešosios tvarkos ir visuomenės

apsaugos srityje priimtų sprendimų tenka „sumokėti“ iš socialinei ir sveika-
tos apsaugai, ekonomikai skirtų sričių; 3) vienkartinis išlaidų suskaičiavimas
dažnai tėra „optinė apgaulė“: galima daug taupyti, pavyzdžiui, skiriant ma-
žiau lėšų teismams ar bausmių vykdymo institucijoms, bet paskui „brangiai
mokėti“ už neefektyvų teismų darbą, įskaitant korupciją arba socialinėje at-
skirtyje gyvenančius neintegruotus visuomenės narius. Kita vertus, šias išlai-
das vienaip ar kitaip mėginama skaičiuoti ir šiuos skaičiavimus pasitelkti kaip
vieno ar kito sprendimo baudžiamosios politikos srityje argumentą.
7. Silpnas nevyriausybinis sektorius taip pat yra vienas veiksnių, turin-
čių įtakos baudžiamajai politikai. Daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos ša-
lių, taip pat Šiaurės Amerikoje nevyriausybinės organizacijos ne tik vaidina
svarbų vaidmenį skiriant ir vykdant bausmes, baudžiamojo ar auklėjamojo
poveikio priemones76 (pavyzdžiui, viešuosius darbus, mediaciją, socialinio
ugdymo kursus, vykdant probaciją ir pan.), bet ir turi svarią įtaką viešosio-
se diskusijose.77 Sovietinėje sistemoje viską valdžius valstybei ir valstybi-
nėms struktūroms, nevyriausybinis sektorius Lietuvoje vis dar nėra tapęs
lygiaverčiu valstybinių struktūrų partneriu ir tai ypač jaučiama socialinėje
srityje. Nevyriausybinių organizacijų nėra daug, jos remiamos tik projekti-
niu metodu, nesiremiama subsidiarumo principu. Baudimo paradigmos
Vakarų Europoje istorija rodo, kad būtent nevyriausybinės organizacijos
keičiantis baudimo sistemai vaidino ir tebevaidina svarbų ideologinį ir
praktinį vaidmenį, kurio Lietuvoje vis dar labai trūksta.
Šiame skyriuje išdėstyti veiksniai, kurių, be abejonės, būtų galima išskirti
daug daugiau, rodo baudžiamajai politikai įtaką darančių veiksnių komplek-
siškumą, taip pat tai, kaip sudėtinga nustatyti tam tikrą „baudimo paradi-
gmą“ Lietuvoje. Į šią trumpai aprašytą šiuolaikinės baudžiamosios politikos
tradicijos aplinką Lietuvoje būtina atsižvelgti, norint geriau suprasti aktualias
tendencijas. Kai kurie šių veiksnių plačiau analizuojami kituose skyriuose.
76
Žr., pvz., Gečėnienė S., Jatkevičius A., Michailovič I., Sakalauskas G. Vaikų ir jaunimo baudžiamo-
ji atsakomybė: užsienio šalių patirtis (Vokietija, Austrija, Olandija, Lenkija, Rusija, Estija). Vilnius:
NPLC, TI, Justitia, 2001.
77
Žr., pvz., Sakalauskas G. Tarpdalykinės kriminologijos studijos: patirtis ir perspektyvos // Teisės
problemos, 2008, Nr. 1, p. 77–91.
36 IV. Baudžiamosios politikos tyrimai Lietuvoje
IV. Baudžiamosios politikos

tyrimai Lietuvoje
Vaidas Kalpokas
Kaip minėta, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, baudžiamoji politika ne-

buvo tarp prioritetinių valstybės veiklos sričių, tačiau nebūtų visiškai teisin-
ga teigti, kad ir moksliniai jos tyrinėjimai buvo atsidūrę akademinių interesų
lauko paraštėse. Visų pirma reikėjo skubiai keisti baudžiamuosius įstatymus,
nes paveldėtieji iš ankstesniojo, sovietinio laikotarpio nebeatitiko naujai be-
siformuojančių visuomeninių ir ekonominių santykių. Ypač svarbiu laikyti-
nas naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projekto rengimas
neapsiėjo be reikšmingo šiame darbe dalyvavusių mokslininkų indėlio. Be
to, visą pirmąjį atkurtos nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetį
buvo stebimas spartus, nepaliaujamas registruoto nusikalstamumo didė-
jimas, išprovokavęs kartais chaotiškus, labiau emociškai negu moksliškai
pagrįstus bausmių už įvairias nusikalstamas veikas griežtinimo sprendi-
mus. Tokio griežtinimo pasekmė buvo nuteistų asmenų skaičiaus didėjimas
įkalinimo įstaigose ir, galiausiai, šių įstaigų perpildymas. Taip pat didėjo
teisėsaugos bei teismų sistemos darbo krūviai, socialinės bei ekonominės
baudžiamosios justicijos sąnaudos. Visa tai skatino mokslinės bendruo-
menės narius analizuoti ir permąstyti baudžiamosios politikos prioritetus,
kryptis, koncepciją bei ieškoti adekvačių, moksliškai pagrįstų susikaupusių
problemų sprendimo būdų. Nors išsamių, plačios apimties baudžiamosios
politikos tyrimų nebuvo atlikta, įvairūs šios srities tyrinėjimai atsispindėjo
pakankamai gausiose publikacijose mokslinėje periodikoje, monografijose
ir diskusijose konferencijų, simpoziumų ir kitų viešų renginių metu. Toliau
šiame skyriuje apžvelgiamos svarbiausios šių publikacijų ir diskusijų temos,
įžvalgos, pagrindinės išvados bei siūlymai. Šios apžvalgos tikslas dvejopas:
siekiama pristatyti mokslinius baudžiamosios politikos tyrinėjimus Lietu-
voje, taip parodant esamą šios srities tyrinėjimo tradiciją, be to, siekiama
atskleisti, kokią įtaką formuojamai baudžiamajai politikai darė mokslininkų
įžvalgos.
Vaidas Kalpokas
IV. Baudžiamosios politikos tyrimai Lietuvoje 37
1993 m. pabaigoje Vilniuje įvyko VII Baltijos šalių kriminologų simpozi-

umas, skirtas nusikalstamumo prevencijos ir baudžiamosios politikos pro-
blemoms, pereinant į rinkos ekonomiką, aptarti.78 Nemažai dėmesio jame
buvo skirta rengiamo naujojo Baudžiamojo kodekso projektui. Kalbėda-
mas apie bausmių sistemą ir jų ribas, V. Pavilonis akcentavo, kad Lietuvo-
je įsivyravo nepalankios naujų veikų kriminalizavimo bei bausmių už jas
griežtinimo tendencijos, būdingos socialinius sukrėtimus išgyvenančioms
valstybėms dėl padidėjusio nusikalstamumo ir mažėjančio visuomenės
saugumo jausmo. Pažymima, kad teisinio (taip pat ir baudžiamosios teisės)
reguliavimo priemonės turi tam tikras ribas ir tampa nebeefektyvios, kai
keliami tikslai yra didesni, negu jos gali pasiekti. Atkreipiamas dėmesys ir
į konkrečių bausmių ribas, kurios dėl nuolatinių tuo metu galiojusio Bau-
džiamojo kodekso pakeitimų bei papildymų buvo nustatinėjamos intuity-
viai, pasiremiant kieno nors subjektyviu įsitikinimu taip tarsi suardant ben-
drą baudžiamųjų sankcijų sistemos darną. Todėl siūloma parengti logiškai
darnios bausmių sistemos teorinius pagrindus, į kuriuos atsižvelgiant būtų
nustatomos ir naujojo Baudžiamojo kodekso sankcijos.79
Bene pirmą kartą šiame simpoziume buvo viešai pristatyta pakankamai
nauja ir įdomi kompiuterizuotos sankcijų intervalo projektavimo metodi-
kos idėja, kurią vystė Matematikos ir informatikos instituto (A. Čaplinskas)
bei Teisės instituto (A. Dapšys, J. Misiūnas, V.Poškevičius) mokslininkai.
Šios idėjos esmė – bandymas pritaikyti bendrus sistemų projektavimo me-
todus nustatant sankcijų intervalus naujajame Lietuvos Respublikos bau-
džiamajame kodekse. Tai leistų kompiuterizuoti sankcijų už konkrečias
nusikalstamas veikas nustatymo procedūrą ir išvengti sankcijų tarpusavio
proporcijų pažeidimų, neišvengiamai atsirandančių, kai rankiniu būdu ten-
ka suderinti visų numatomų sankcijų dydžius, atsižvelgiant į gausius pakei-
timus bei pataisas, dažnai teikiamas paskutinėse įstatymų projektų rengimo
stadijose. Nustatomų sankcijų dydžius siūlyta sieti su nusikalstamos veikos
objekto vieta standartizuotoje konstitucinių vertybių skalėje, o Baudžia-
mąjį kodeksą traktuoti kaip šių vertybių apsaugos instrumentą. Kaip šios
78
Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rinkos ekonomiką (ats. red. A. Dap-
šys). Vilnius: Teisės institutas, 1995.
79
Ten pat, p. 110–113.
Vaidas Kalpokas
idėjos įgyvendinimo prielaidą mokslininkai nurodė būtinybę patikslinti ir

sugriežtinti teisinių sąvokų sistemą, tačiau pažymėjo, kad dėl nusistovėju-
sių tradicijų teisininkai nėra linkę noriai tam pritarti.80
Darnios baudžiamųjų sankcijų sistemos sukūrimo idėja ir toliau kurį laiką
buvo plėtojama bendruose Matematikos ir informatikos instituto bei Teisės
instituto mokslininkų tyrimuose. 1998 m. šių tyrimų rezultatų pagrindu
parengtame leidinyje81 buvo detaliai išanalizuota sankcijų sistemos projek-
tavimo ir modifikavimo problema, pateiktos kai kurios praktinės rekomen-
dacijos, tačiau konstatuota, kad parengti išsamios tokios sistemos projek-
tavimo metodikos kol kas nepavyko. Kiek vėliau buvo parengta bausmių
sistemos analizės metodika,82 kurios pagrindu kompleksiškai išanalizavus
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projektus, pateikti siūlymai dėl
normų bei bausmių sistemos ir sankcijų darnos tobulinimo.83
Minėtame simpoziume V. Piesliakas, aptardamas naujojo Lietuvos Respu-
blikos baudžiamojo kodekso koncepcijos problemas, išskyrė keletą aspek-
tų. Visų pirma pasiūlyta sumažinti už nusikalstamas veikas galimų skirti
kriminalinių bausmių skaičių, apsiribojant 4–5 pagrindinėmis ir 3 papildo-
momis bausmėmis. Taip pat, atsižvelgiant į problemas, kurias sukelia daž-
nas laisvės atėmimo bausmės skyrimas, siūlyta atsisakyti šią bausmę taikyti
asmenims, pirmą kartą padariusiems nesunkius nusikaltimus. Kita vertus,
asmenims, padariusiems nusikaltimą pakartotinai (teismo pripažintiems
recidyvistais ar pavojingais recidyvistais), laisvės atėmimo bausmė turėtų
būti skiriama privalomai, nes daroma prielaida, kad tik laisvės atėmimas
ir ilgesni jo terminai gali užtikrinti svarbiausią šios kategorijos nuteistie-
siems skiriamos bausmės tikslą – atimti galimybę kartoti nusikaltimus. Dar
viena siūloma naujovė – bausmių skyrimo principų ir taisyklių keitimas.
80
Ten pat, p. 128–132.
81
Čaplinskas A., Misiūnas J., Poškevičius V. Kompiuterizuota Baudžiamojo kodekso sankcijų intervalo
projektavimo metodika // Teisės problemos, 1994, Nr. 2, p. 28–31; Čaplinskas A., Dapšys A., Misiū-
nas J. ir kiti. Baudžiamųjų sankcijų darna. Sistemos sukūrimo prielaidos. Vilnius: Teisės institutas,
1998.
82
Čaplinskas A., Dapšys A., PoškevičiusV., Misiūnas J. Kriminalinių bausmių sistemos darna ir sank-
cijų optimizavimas kaip baudžiamosios politikos veiksmingumo prielaidos // Teisė, 2000, Nr. 37, p.
7–15.
83
Plačiau žr.: www.teise.org/docs/publications/7%20kompleksine%20BK%20maketas.pdf
Vaidas Kalpokas
Pabrėžiama būtinybė sukonkretinti lengvinančių bei sunkinančių aplinky-

bių, recidyvo įtaką bausmės rūšiai ir trukmei užfiksuojant tai pačiame Bau-
džiamajame kodekse. Tuo siekiama šiek tiek apriboti teismų subjektyvumą
skiriant bausmes, sumažinti piktnaudžiavimo galimybes bei užtikrinti, kad
už vienodus nusikaltimus būtų skiriamos vienodos bausmės. Greta grynai
baudžiamųjų normų naujuose įstatymuose siūloma įrašyti ir baudžiamąsias
skatinamąsias normas. Tokiomis galėtų būti numatoma galimybė tam ti-
krais atvejais skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę bei galimy-
bė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris po nusikaltimo
padarymo susitaikė su nukentėjusiuoju.84 Būdamas naujojo Baudžiamojo
kodekso projektą rengusios mokslininkų grupės vadovu, V. Piesliakas ir vė-
lesnėse publikacijose85 pristatė bei pagrindė svarbiausias rengiamo kodekso
nuostatas, analizavo jas baudžiamosios politikos požiūriu, polemizavo su
pasirodančia kritika. Principinis ir nevienareikšmiškai vertintas buvo jo iš-
sakytas požiūris į bausmės už nusikaltimus tikslą.
V. Piesliakas siūlė atsisakyti, jo nuomone, pasenusios ir mažai efektyvios
bausmės, kaip nusikaltusio asmens perauklėjimo priemonės, ideologijos ir
apsiriboti pragmatišku požiūriu, kad bausmė visų pirma skirta nusikaltėliui
nubausti. Akcentuotas baudžiamųjų priemonių teisingumo principas, kai
už vienodas nusikalstamas veikas turėtų būti skiriamos vienodos bausmės.
Įstatymai turėtų sudaryti vienodas sąlygas teisminei praktikai, kad analo-
giškose situacijose teismas neturėtų galimybių priimti skirtingus sprendi-
mus. Apskritai rengiamo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso prin-
cipinių nuostatų įtvirtinimą V. Piesliakas vertino kaip žingsnį, padėsiantį
sukurti naujos, darnesnės, humaniškesnės, teisingesnės, šiuolaikinės bau-
džiamosios politikos pagrindus. Apibendrindamas 1990–1999 m. Lietuvos
baudžiamąją politiką įstatymų leidybos aspektu,86 V. Piesliakas išskyrė ke-
84
Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rinkos ekonomiką (ats. red. A. Dap-
šys). Vilnius: Teisės institutas, 1995, p. 116–119.
85
Piesliakas V. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso principinės nuostatos // Teisės problemos,
1996, Nr. 4; Piesliakas V. Naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso principinės nuostatos
ir baudžiamoji politika // Jurisprudencija, 1998, t. 10 (2), p. 40–51.
86
Piesliakas V. Baudžiamoji politika Lietuvoje po 1990 m. ir jos tendencijos // Jurisprudencija, 1999, t.
13 (5), p. 55–80; žr. taip pat Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia,
2006, p. 37–58.
Vaidas Kalpokas
letą neigiamų tendencijų: ne visuomet pagrįstą veikų kriminalizavimą, vis

didesnio skaičiaus nusikalstamų veikų priskyrimą prie sunkių nusikaltimų,
kriminalinių bausmių griežtinimą.
Daug dėmesio aktualioms baudžiamosios politikos problemoms skiriama
G. Švedo moksliniuose darbuose. Analizuodamas baudžiamosios politikos
kryptingumą, jos efektyvumą Lietuvoje,87 G. Švedas kritiškai atsiliepė apie
vyravusias naujų veikų kriminalizavimo ir bausmės rūšies bei dydžio griež-
tinimo tendencijas. Mokslininko nuomone, toks nusikalstamumo kontrolės
būdas, kai pagrindinis vaidmuo skiriamas vien griežtoms baudžiamosios
teisės priemonėms, neduoda teigiamų rezultatų. G. Švedas išskiria ir aptaria
pagrindinius tokią baudžiamąją politiką Lietuvoje nulėmusius veiksnius:
nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, baudžiamųjų įstatymų tobulinimo
kryptingumą, bausmių sistemą ir rūšis, sankcijų struktūrą, teismų prakti-
ką skiriant bausmes, bausmės ir jos vykdymo tikslus, visuomenės požiū-
rį į nusikalstamumą ir jo kontrolės priemones. Viena opiausių problemų
laikomas pernelyg dažnas laisvės atėmimo bausmės taikymas, nors nusi-
kalstamumo struktūroje vyraujantys turtiniai bei ekonominiai nusikaltimai
reikalautų adekvačių turtinio pobūdžio bausmių. Autoriaus nuomone, la-
biausiai tai buvo nulemta nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusių bausmių
sistemos pokyčių, kai buvo nepaprastai susiaurinta galimybė taikyti baus-
mes, nesusijusias su laisvės atėmimu, atidėti bausmės vykdymą arba taikyti
švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo. Be to, buvo atkreiptas dėmesys
į kai kuriose sankcijose numatytas labai mažas bausmės ribas, neaiškius
bausmės (ypač laisvės atėmimo) dydžio nustatymo principus, abstrakčias,
nenumatančias konkrečių kriterijų bausmių skyrimo taisykles. Apskritai to
laikotarpio baudžiamąją politiką G. Švedas vertino kaip labai griežtą, mažai
paveikiančią nusikalstamumo struktūrą ir dinamiką, bet labai brangiai kai-
nuojančią valstybei. Vėliau pasirodžiusioje publikacijoje,88 vertindamas jau
ilgesnio 1995–2001 m. laikotarpio Lietuvos baudžiamąją politiką, G. Švedas
apibūdino ją kaip nenuoseklią ir nesuderintą griežtumo požiūriu. Tokios
neefektyvios baudžiamosios politikos pagrindine priežastimi laikomas ne-
87
Švedas G. Dabartinė baudžiamoji politika Lietuvoje // Teisės problemos, 1997, Nr. 4, p. 5–16.
88
Švedas G. Baudžiamosios politikos tendencijos Lietuvos Respublikoje 1995–2004 metais // Teisė,
2005, Nr. 56, p. 58–86.
Vaidas Kalpokas
teisingas nusikalstamumo kontrolės priemonių parinkimas bei baudžia-

mosios teisės galimybių pervertinimas. Kita vertus, naujojo Baudžiamojo
kodekso taikymo 2003–2004 m. pirmieji rezultatai, autoriaus nuomone,
parodė, kad baudžiamoji politika tampa labiau subalansuota ir ekonomiš-
kesnė baudžiamosios represijos požiūriu. 2006 m. išleistoje knygoje89 G.
Švedas pratęsė ir išplėtojo savo ankstesnius tyrinėjimus, pateikdamas ne tik
baudžiamosios politikos Lietuvoje tendencijų bei ją veikiančių ir formuo-
jančių veiksnių analizę, bet ir plačiau aptardamas teorinius baudžiamosios
politikos sampratos, pagrindinių jos principų klausimus. Autorius pasisakė
už Lietuvos baudžiamosios politikos orientavimą į reabilitacijos bausmės
teoriją, pagrindine kriminalinės bausmės paskirtimi pripažįstant individu-
alią prevenciją, nusikaltusio asmens pataisymo tikslą.90
Prie mokslininkų, aktyviai besidomėjusių baudžiamosios politikos pro-
blemomis, be abejonės, reikia priskirti ir A. Dziegoraitį. Jo gausiose publi-
kacijose91 taip pat daug dėmesio buvo skiriama reformuojamos Lietuvos
baudžiamosios politikos aktualijoms, ypač jos humanizavimo, baudžiamųjų
priemonių taikymo minimizavimo pastangoms, skiriamų bausmių efekty-
vumo tiek pačiam nuteistajam, tiek visuomenei klausimams. Ragindamas
Lietuvoje įgyvendinamojoje baudžiamojoje politikoje didesnę reikšmę skirti
ne represijai, o prevencijai, A. Dziegoraitis kritikavo pernelyg stiprias veikų
kriminalizavimo bei baudžiamosios politikos griežtinimo tendencijas, nei-
giamai vertino to meto įstatymus, apribojusius teismų galimybes skirti baus-
mes, nesusijusias su laisvės atėmimu, ar atidėti bausmių vykdymą.92 Domė-
damasis įkalinimo įstaigų padėtimi, nuteistų, įkalintų ar iš įkalinimo įstaigų
paleidžiamų asmenų problemomis, A. Dziegoraitis pasisakė už probaciją,
kaip efektyvią ir perspektyvią nusikalstamumo mažinimo priemonę.
89
Švedas G. Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje. Vilnius: Teisinės in-
formacijos centras, 2006. Žr. taip pat Švedas G. Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei
// Teisė, 2010, Nr. 74 p. 7–20; Švedas G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies
straipsnių sankcijų sudarymo probleminiai aspektai // Teisė, 2011, Nr. 79, p. 7–21.
90
Ten pat, p. 43.
91
Dziegoraitis A. Baudžiamoji politika Lietuvoje. Realybė ir perspektyvos. Lietuvos kalinių globos
draugija. Vilnius, 2002; Dziegoraitis A. Kriminalinė bausmė ir probacija teisinėje valstybėje // Justitia,
1998, Nr. 5 (17).
92
Ten pat, p. 41.
Vaidas Kalpokas
Be jau paminėtų mokslininkų, įnešusių, ko gero, didžiausią indėlį į Lietu-

vos baudžiamosios politikos tyrinėjimus, epizodiškai įvairūs su baudžiamą-
ja politika susiję klausimai atkreipdavo ir kitų tyrėjų dėmesį. Reikėtų pami-
nėti S. Arlausko,93 J. Bluvšteino,94 A. Dapšio,95 J. Dermonto,96 A. Dobrynino,97
R. Drakšo,98 V. Justickio,99 G. Lastauskienės,100 A. Pocienės,101 J. Prapiesčio,102
G. Sakalausko,103 taip pat kai kurių kitų mokslininkų ir praktikų publika-
cijas.104 Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad Lietuvos baudžiamosios
politikos tyrinėjimų tematika, vyraujantis taikomasis, į praktiką orientuo-
tas jų pobūdis daugeliu atvejų buvo diktuojamas aktualių teisinės sistemos
93
Arlauskas S. Kriminalinės bausmės tikslų aporija ir baudžiamoji politika Lietuvoje // Jurisprudenci-
ja, 2007, t. 5 (95), p. 14–24.
94
Bluvšteinas J. Akivaizdžios ir latentinės kriminalinės bausmės funkcijos // Teisės problemos, 1994,
Nr. 2, p. 57–60.
95
Dapšys A., Misiūnas J., Čaplinskas A. Bausmės individualizavimo teisinės problemos. Teisės instituto
mokslo tyrimai, 5 tomas. Vilnius: Teisės institutas, 2008.
96
Dermontas J. Aktualios penitencinės reformos ir baudžiamosios politikos problemos // Jurispruden-
cija, 2000, 15 (7) tomas, p. 161–166.
97
Dobryninas A. Atskiriamasis teisingumas // Jurisprudencija, 2001, t. 20 (12), p. 107–112.
98
Drakšas R. Bausmė: bendrosios teorinės problemos // Teisė, 2004, Nr. 52, p. 26–39; Drakšas R. Bau-
džiamosios atsakomybės filosofiniai aspektai// Teisė, 2005, Nr. 54, p. 45–58.
99
Justickis V. Ar griežta bausmė efektyvi // Justitia, 1996, Nr. 2 (2).
100
Lastauskienė G. Baudžiamųjų teisinių sankcijų raidos sociologiniai pradai // Jurisprudencija, 2002,
Nr. 26 (18).
101
Pocienė A. Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijoje. Dak-
taro disertacija (socialiniai mokslai, sociologija, 05 S). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008.
102
Prapiestis J. Dėl baudžiamosios politikos kryptingumo ir efektyvumo. Teisingumo ministro informa-
cija // Teisės problemos, 1995, Nr. 4, p. 5–15.
103
Sakalauskas G. Kriminologiniai laisvės atėmimo bausmės aspektai // Teisė, 2000, Nr. 35, p. 80–90;
Sakalauskas G. Asmenų, kuriems apribota laisvė, teisės // Žmogaus teisės Lietuvoje (sudarytojas
A. Čepas). Vilnius: Teisės institutas, 2005, p. 266–289; Sakalauskas G. Socialinės ir ekonominės naujų
laisvės atėmimo bausmės atlikimo formų taikymo prielaidos Lietuvoje // Teisės problemos, 2006, Nr.
4, p. 5–49; Sakalauskas G. Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė // Sociologija. Mintis ir veiksmas,
2007, Nr. 2, p. 121–133.
104
Pavyzdžiui, Blaževičius J. Baudžiamieji įstatymai ir kalinių populiacija Lietuvos įkalinimo įstaigose
// Teisė, 2000, Nr. 35, p. 128–130; Kačerauskas J. 2000 metų Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse įteisintų bausmių, alternatyvių laisvės atėmimui, vertinimas, remiantis baudžiamosios poli-
tikos kontekstu // Jurisprudencija, 2004, t. 57 (49), p. 106–117; Žiemelis V. Bausmių politika // Teisė,
2000, Nr. 35, p. 137–140.
Vaidas Kalpokas
reformų poreikių, neatidėliotinai spręstinų problemų, iškilusių atsikūrus

Lietuvos valstybei. Ne visada šių tyrinėjimų rezultatai atsispindėjo politi-
niuose sprendimuose, tačiau nemaža dalis jų buvo įgyvendinta tobulinant
esamus bei rengiant naujus baudžiamuosius įstatymus, ypač – naująjį Lie-
tuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Tebelieka atviras, platus laukas
fundamentaliems baudžiamosios politikos tyrimams, jį reikėtų užpildyti
netolimoje ateityje.
Vaidas Kalpokas
44 V. Baudžiamosios politikos tendencijos Europoje
V. Baudžiamosios politikos
tendencijos Europoje
Dr. Skirmantas Bikelis
Kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, kurių kiekviena kartu yra ir

Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos narė, formuoja ir vykdo baudžiamąją
politiką dvejopai – nacionaliniu ir supranacionaliniu lygiu. Nacionaliniu ly-
giu kiekviena valstybė baudžiamąją politiką kuria ir vykdo tiesiogiai – pri-
imdama tam tikrus nacionalinius įstatymus, jų pakeitimus, ar (ir) per tam
tikrą susiklosčiusią praktiką teisėsaugos ar kitų institucijų veikloje. Supra-
nacionaliniu lygiu baudžiamoji politika kuriama netiesiogiai – valstybėms
dalyvaujant Jungtinių Tautų konvencijų, Europos Sąjungos direktyvų (iki
Lisabonos sutarties įsigaliojimo – ir Tarybos pagrindų sprendimų), Euro-
pos Tarybos konvencijų, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomenda-
cijų leidyboje, taip pat tarptautiniams teismams (Europos Žmogaus Teisių,
Europos Sąjungos Teisingumo, Romos Tarptautiniam Baudžiamajam Teis-
mui) kuriant valstybėms narėms privalomus šių teisės aktų išaiškinimus.
Tarptautiniuose teisės aktuose numatomos valstybėms narėms privalomo
ar rekomendacinio pobūdžio taisyklės, formuluojami tam tikri baudžia-
mosios politikos principai ir visa tai tampa privalomu ar rekomendacinio
pobūdžio orientyru tiesiogiai kuriant ir vykdant baudžiamąją politiką.
Tarp supranacionalinio ir nacionalinio baudžiamosios politikos lygmens
yra abipusis ryšys. Supranacionalinis lygmuo,105 priklausomai nuo teisės
aktų privalomumo laipsnio ir jame naudojamų formuluočių konkretumo
bei nuostatų kokybės, jų suderinamumo (angl. coherence) su konkrečios
nacionalinės teisės sistema ir kitų veiksnių, lemia didesnius ar mažesnius
105
Pažymėtina, kad šis lygmuo nėra vienalytis, jį sudaro pasaulinis (Jungtinių Tautų) ir regioninis (pvz.,
Europos Sąjungos, Europos Tarybos) lygmuo, tarp kurių vėlgi esama abipusės įtakos. Šiame tyrime
koncentruojame dėmesį į baudžiamąją politiką europiniame lygmenyje. Tad tik trumpai pažymėsi-
me, kad, kaip matyti ir 3 lentelėje, daugelyje baudžiamosios politikos sričių tam tikros gairės pirmiau
buvo nubrėžtos pasauliniu mastu, o vėliau plėtotos europiniu lygmeniu ES ir (arba) ET dokumentuo-
se (asmenų laisvės apsaugos, vaikų apsaugos nuo išnaudojimo, organizuotų nusikaltimų kontrolės,
narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos kontrolės, kovos su terorizmu finansavimo ir kt.).
Skirmantas Bikelis
V. Baudžiamosios politikos tendencijos Europoje 45
pokyčius nacionaliniame baudžiamosios politikos lygmenyje.106 Kita ver-

tus, kadangi supranacionalinio lygmens kūrėjos daugeliu atvejų yra pačios
valstybės narės, jo formacijai įtakos turi nacionaliniu lygmeniu vyraujan-
čios baudžiamosios politinės nuostatos. Atitinkamai analizuojant baudžia-
mosios politikos tendencijas Europos Sąjungos valstybėse, svarbu ištirti
abu šiuos lygmenis, darančius įtaką vienas kito raidai.
V.1. Supranacionalinio lygmens baudžiamosios

politikos tendencijos
V.1.1. Baudžiamosios politikos tendencijos Europos Sąjungoje
V.1.1.1. Europos Sąjungos baudžiamosios politinės kompetencijos sritys
Asmenų saugumo užtikrinimas laisvo judėjimo erdvėje buvo ir tebėra vie-
nas pagrindinių Europos Sąjungos tikslų. Kita vertus, požiūris, kad dėl bau-
džiamųjų politinių priemonių šiam tikslui pasiekti turėtų būti sprendžiama
nacionaliniu, o ne supranacionaliniu lygiu, tik labai pamažu užleido savo
pozicijas Europos Sąjungoje. Pamažu įsivyravo tendencija politinio ir tei-
sinio pobūdžio dokumentuose vis daugiau baudžiamosios politikos sričių
priskirti Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai.
Baudžiamosios politikos, kaip ji suprantama šiame tyrime, formavimosi
pradžią Europos Sąjungoje žymi 1997 m., kai buvo priimta Amsterdamo
sutartis dėl Europos Sąjungos, Europos Bendrijas steigiančių sutarčių ir su-
sijusių teisės aktų pakeitimo.107 1992 m. Mastrichto Europos Sąjungos su-
tarties preambulėje jau minimas siekis sudaryti sąlygas laisvam asmenų ju-
dėjimui, kartu užtikrinant žmonių saugumą, sutartyje numatant nuostatas,
reguliuojančias teisingumo ir vidaus reikalus. Tačiau Mastrichto sutartyje
nebuvo numatyta nuostatų, kurios galėjo bent kiek reikšmingiau paveikti
valstybių narių baudžiamąją politiką. K.1 straipsnyje tebuvo nuostata, kad
106
Žinoma, pokyčių gali ir nebūti, jeigu nacionalinėje baudžiamojoje politikoje jau yra laikomasi tų
standartų, kuriuos siekiama įgyvendinti priimant tarptautinį teisės aktą.
107
Amsterdamo sutartis dėl Europos Sąjungos, Europos Bendrijas steigiančių sutarčių ir susijusių teisės
aktų pakeitimo // OJ C 340, 1997 m. lapkričio 10 d. Prieiga per internetą: www.eur-lex.europa.eu/
en/treaties/dat/11997D/htm/11997D.html#0001010001; žr. taip pat Abramavičius A., Mickevičius D.,
Švedas G. Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje. Vilnius: Teisi-
nės informacijos centras, 2005.
Skirmantas Bikelis
valstybės narės, siekdamos įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, bendro

intereso sritimi laikys, be kitų, teisminį bendradarbiavimą baudžiamo-
siose bylose ir policijos bendradarbiavimą atliekant prevencinį darbą
bei siekiant kovoti su terorizmu, neteisėta narkotikų prekyba ir kitomis
sunkaus tarptautinio nusikalstamumo formomis. Teisinių prielaidų, ku-
rios leistų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, kuriais būtų nustatomi
tam tikri nusikaltimų sudėčių požymiai ar tam tikros gairės dėl bausmių,
nebuvo numatyta.
Amsterdamo sutarties preambulėje ir B straipsnyje buvo suformuluotas
ambicingesnis tikslas – Europos Sąjungoje sukurti laisvės, saugumo ir tei-
singumo erdvę, tam panaudojant, be kitų, nusikaltimų prevencijos ir kovos
su nusikaltimais (angl. combating crime) priemones.108 Amsterdamo sutar-
ties 31 str. numatė platesnį bendradarbiavimo tvarkant teisingumo reikalus
priemonių sąrašą, kuriame, be priemonių užtikrinti netrukdomą ekstradi-
ciją, pašalinti jurisdikcijų nesuderinamumą ir pan., numatyta būtinybė Eu-
ropos Sąjungos lygiu apibrėžti minimalius būtinus nusikaltimų požymius,
taip pat minimalias sankcijas organizuoto nusikalstamumo, terorizmo
ir neteisėto disponavimo narkotikais srityse. Taigi pirmą sykį buvo nu-
matyta galimybė Europos Sąjungos lygiu daryti intervenciją į nacionalinę
materialinę baudžiamąją teisę. Tiesa, formaliai ši galimybė buvo apribota
trimis minėtomis sritimis.
Nors formaliai Europos Sąjungos baudžiamosios politikos formavimo
galimybės buvo apribotos, pažymėtina, kad viena iš sričių – organizuotas
nusikalstamumas – yra gana neapibrėžta ir gali būti aiškinama labai pla-
čiai. Visų pirma keltinas klausimas, kaip plačiai aiškintina organizuoto
nusikalstamumo sąvoka. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamaja-
me kodekse organizuota grupė yra apibrėžta taip plačiai, kad tokia grupė
net ne visuomet laikytina organizuoto nusikalstamumo dalimi.109 Euro-
pos Sąjungoje organizuotos nusikalstamos grupuotės (angl. criminal or-
108
Vietoj termino „nusikaltimų kontrolė“ vartojamas terminas „kova su nusikaltimais“, manytume,
rodo nuo pat pradžių pasirinktą griežtos baudžiamosios politikos kryptį. Konkrečios Europos Sąjun-
gos teisės nuostatos, kurios bus aptartos vėliau, patvirtina šią lingvistinę prielaidą.
109
Plačiau šią problemą yra nagrinėjęs A. Gutauskas, žr. Gutauskas A. Organizuoto nusikalstamumo
baudžiamasis teisinis vertinimas pagal naują Baudžiamąjį kodeksą // Jurisprudencija, 2003, t. 45
(37).
Skirmantas Bikelis
ganization) buvo apibrėžtos 1998 m. Tarybos priimtuose Bendruosiuose

veiksmuose,110 vėliau apibrėžimas patikslintas 2008 m. Tarybos pagrindų
sprendime 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu. Šis
apibrėžimas taip pat yra labai platus.111 Be to, reikia turėti omenyje, kad
organizuotos nusikalstamos grupės gali imtis veiklos daugelyje sričių. Tad
Europos Sąjungos baudžiamosios politinės intervencijos galimybės, numa-
čius jos kompetenciją reguliuoti su organizuotu nusikalstamumu susijusius
nusikaltimus, tapo itin plačios.
Antai Tarybos 1998 gruodžio 3 d. patvirtintame Tarybos ir Komisijos
veiksmų plane, kaip geriausiai taikyti Amsterdamo sutarties nuostatas lais-
vės, saugumo ir teisingumo srityje (Vienos veiksmų planas112), pažymėta,
kad per artimiausius dvejus metus nuo sutarties įsigaliojimo būtina identi-
fikuoti tokį elgesį, kuriam reiktų skubiai priimti taisykles, nustatančias mi-
nimaliai būtinus nusikaltimo sudėties požymius ir bausmes. Ir priorite-
tiniais „kandidatais“ (angl. prime candidates) nurodyti tokie nusikaltimai,
susiję su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir neteisėtu disponavimu
narkotikais, kaip prekyba žmonėmis, seksualinis vaikų išnaudojimas,
korupcija, kompiuterinė apgaulė, nusikaltimai aplinkai, internetiniai
nusikaltimai, ir su šiais nusikaltimais susijęs pinigų plovimas. Kartu pa-
brėžta būtinybė suderinti nacionalinius įstatymus, reguliuojančius pinigų
ir kitų mokėjimo priemonių padirbinėjimą bei apgaulę (angl. fraud) (48
punktas). Be to, dokumente nueita ir dar toliau – iškeltas tikslas per arti-
miausius penkerius metus suderinti nusikaltimų apibrėžimus dar vienoje –
110
Bendrieji veiksmai 1998 m. gruodžio 21 d. Tarybos priimti remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3
straipsniu ir prilyginantys dalyvavimą nusikalstamame susivienijime Europos Sąjungos valstybėse
narėse baudžiamajam nusikaltimui (98/733/JHA). Prieiga per internetą: www3.lrs.lt/pls/inter1/dok-
paieska.showdoc_l?p_id=36863
111
Nusikalstama organizacija – struktūrą turintis susivienijimas, įkurtas per tam tikrą laikotarpį, susi-
dedantis iš daugiau nei dviejų asmenų, sutartinai veikiančių siekiant vykdyti nusikalstamas veikas,
už kurias baudžiama laisvės atėmimo arba arešto bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri
metai, arba griežtesne bausme, ir kuriomis siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai gauti finansinės ar
kitokios materialinės naudos. 1 straipsnis. Prieiga per internetą: www.eur-lex.europa.eu/JOHtml.do
?uri=OJ%3AL%3A2008%3A300%3ASOM%3ALT%3AHTML
112
Tarybos ir Komisijos veiksmų planas, kaip geriausiai taikyti Amsterdamo sutarties nuostatas laisvės,
saugumo ir teisingumo srityje (Vienos veiksmų planas) 1999/C 19/01. Prieiga per internetą: www.
eurlex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc
=31999Y0123%2801%29&model=guichett
Skirmantas Bikelis
rasizmo ir ksenofobijos (51 punktas) – srityje jau, atrodytų, peržengiant

Amsterdamo sutarties 31 str. apibrėžtas Europos Sąjungos kompetencijos
baudžiamosios politikos srityje ribas. Svarbus momentas yra tai, kad Vie-
nos veiksmų plane buvo pabrėžta paramos nusikaltimų aukoms ir kom-
pensacijų joms sistemos sukūrimo svarba (51 punktas).
Vienos veiksmų plano pagrindu minėtos Europos Sąjungos baudžiamosios
politikos prioritetinės sritys, įskaitant ir pagalbą nusikaltimų aukoms ir jų ap-
saugą bei papildomai – migrantų ekonominio išnaudojimo kontrolę, buvo
patvirtintos 1999 m. priimtame politiniame dokumente – Pirmininkavimo
Europos Sąjungos Tarybai Tamperės išvadose (23, 32, 48, 51–58 punktai).113
Vadovaujantis minėtais politiniais dokumentais buvo priimti konkretūs
teisės aktai (Tarybos pagrindų sprendimai), kuriuose, be kitų, buvo regla-
mentuoti ir tokie baudžiamosios politikos klausimai, kurie, regis, peržengė
Amsterdamo 31 str. nubrėžtas Europos Sąjungos kompetencijos ribas (or-
ganizuoti nusikaltimai, prekyba narkotikais, terorizmas). Pavyzdžiui, buvo
nustatyti minimalūs nusikaltimų požymiai ir minimalios bausmės už ko-
rupcinius nusikaltimus privačiame sektoriuje,114 įtvirtinta pareiga numatyti
baudžiamąją atsakomybę ir minimalios sankcijos už genocido ir nusikalti-
mų žmogiškumui neigimą,115 atakas kompiuteriniais tinklais116 ir kt. Svarbu
pažymėti, kad šiuose dokumentuose anaiptol nėra sąlygos, kad jų nuostatos
susijusios tik su organizuotais nusikaltimais.
Tamperės išvadų 48 punkte ir preambulėje buvo labai aiškiai pabrėžta
Europos Sąjungos baudžiamosios politikos pagrindinė linija: apsibrėžti ri-
botą išskirtinės svarbos nusikalstamumo sritį (ši sritis, kaip matome, su-
prantama išties plačiai) ir joje vykdyti aršią kovą (angl. fight) su nusikal-
tėliais, neleidžiant jiems pasinaudoti judėjimo laisvės Europos Sąjungoje
suteikiamomis galimybėmis išvengti griežtos atsakomybės ar ją, pasinau-
113
Pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai Tamperės išvados (1999). Prieiga per internetą: www.
europarl.europa.eu/summits/tam_en.htm
114
Pagrindų sprendimas 2003/568/TVR 2003 m. liepos 22 d. dėl kovos su korupcija privačiame sekto-
riuje.
115
Pagrindų sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis
bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis.
116
Pagrindų sprendimas 2005/222/TVR dėl atakų prieš informacines sistemas.
Skirmantas Bikelis
dojant skirtumais tarp valstybių narių baudžiamųjų įstatymų, sušvelninti.

Kaip matyti, Europos Sąjungos lygiu buvo susirūpinta tuo, kad kai kuriose
valstybėse (suprantama, ne šių valstybių atstovų, bet jų oponentų vertini-
mu) yra per švelni baudžiamoji atsakomybė (esą jomis nusikaltėliai gali
pasinaudoti siekdami sušvelninti savo atsakomybę) ir Europos Sąjungos
uždavinys – suderinti nacionalinius baudžiamuosius įstatymus juos pri-
derinant prie tam tikrų didesnio griežtumo standartų. Taigi, akivaizdu,
kad, formuojant Europos Sąjungos politiką, didesnę įtaką turėjo griežtosios
linijos baudžiamojoje politikoje šalininkai.
Grįžtant prie Europos Sąjungos kompetencijos ribų pagal Amsterdamo
sutartį bei Europos Bendrijų steigimo sutartį,117 paminėtini du Europos Są-
jungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimai, kuriais buvo įteisinta dar
platesnė Europos Sąjungos118 baudžiamoji politinė kompetencija. 2005 metų
rugsėjo 13 d. sprendime byloje C-176/03119 ESTT pažymėjo, kad Europos
Bendrijų teisėje taip pat gali būti priimamos nuostatos, kurios reikalautų
valstybes nares imtis baudžiamųjų teisinių priemonių saugant Europos
Bendrijai svarbius interesus (pvz., aplinkos apsaugos, susisiekimo regulia-
vimo, žemės ūkio politikos, darbo, konkurencijos ir kt.),120 neapsiribojant
Amsterdamo sutarties 31 str. numatytomis sritimis.121 Tiesa, buvo pabrėžta,
117
Europos Bendrijos, nors ir būdamos Europos Sąjungos integralia dalimi, iki Lisabonos sutarties įsi-
galiojimo veikė savarankiškos steigimo sutarties pagrindu. Europos Bendrijų steigimo sutarties 47 str.
imperatyviai nurodė, kad niekas Europos Sąjungos sutartyje negali paveikti Europos Bendrijų steigi-
mo sutarties nuostatų. Europos Bendrijų steigimo sutarties konsoliduotas tekstas. Prieiga per interne-
tą: www.eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2006:321E:0001:0331:EN:PDF
118
Šioje vietoje Europos Sąjungos terminą paprastumo dėlei sąmoningai netiksliai vartoju kaip Europos
Sąjungą ir Europos Bendrijas apimantį terminą. Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo toks apiben-
drinimas jau yra tikslus ir galimas, Europos Bendrijos ir jų kompetencija joje jau nebeišskiriama,
kalbama vien apie Europos Sąjungą.
119
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 metų rugsėjo 13 d. sprendimas byloje C-176/03. Prieiga
per internetą: www.eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:62003J0176:EN:HTML
120
Žr. Europos Bendrijų steigimo sutarties 3 str.
121
Reikia paminėti, kad dėl Teismo sprendimo dalykinės apimties (ar Teismo išvados taikytinos tik
aplinkos apsaugos sričiai, ar visoms Europos Bendrijų teisės reguliavimo sritims) buvo kilusi dis-
kusija tarp Tarybos ir Komisijos (žr. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl
2005 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo (C-176/03 Komisija prieš Tarybą) pasekmių,
KOM(2005) 583 ir kitokią nuomonę atspindintį Tarybos Teisinės tarnybos pranešimą Nr. 12587/05
JUR 388 DROIPEN 40 ENV 421 ), taip pat ir tarp mokslininkų (žr. Švedas G. Europos Sąjungos teisės
įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei // Teisė, 2010, Nr. 74, p. 9–10).
Skirmantas Bikelis
kad bendra taisykle turėtų būti laikoma, kad nei baudžiamasis, nei bau-
džiamasis procesinis reguliavimas nepatenka į Bendrijų teisės reguliavimo
sritį. Jis naudotinas tik išimtiniais atvejais, kai efektyvias, proporcingas ir
atgrasančias sankcijas taikyti būtina ginant Europos Bendrijų saugomus in-
teresus. Vėlesniame 2007 m. spalio 23 d. ESTT sprendime byloje C-440-05122
buvo papildomai pabrėžta, kad Europos Bendrijų teisės, o ne Amsterdamo
31 str. pagrindu priimtose nuostatose negali būti reguliavimo, apibrėžian-
čio sankcijų rūšis ar dydžius. Taigi, buvo įteisinta visa apimanti Europos
Sąjungos (įskaitant Europos Bendrijas) kompetencija reikalauti, kad vals-
tybės narės kriminalizuotų veikas, kurios, Europos Sąjungos manymu,
esmingai pažeistų Europos Bendrijų teisės reguliavimo sričiai priskiriamus
interesus, su sąlyga, kad prieinama prie išvados, kad toks reguliavimas ne-
pasiekiamas kitomis priemonėmis.123
2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios Lisabonos sutarties124 83 str. buvo
performuluota Europos Sąjungos kompetencijos baudžiamojoje politikoje
apibrėžtis. Ji didžiąja dalimi liko tokia pati, tik, skirtingai nuo Amsterdamo
ir Nicos sutarčių,125 suformuluoti tam tikri nusikaltimų, vertų Europos Są-
jungos dėmesio, kriterijai, ir numatyta galimybė plėsti Europos Sąjungos
baudžiamosios politikos sritis, esant poreikiui. Šiame straipsnyje konkreti-
zuota, kad Europos Parlamentas kartu su Taryba gali numatyti minimaliai
būtinus nusikaltimų sudėčių požymius ir minimaliai būtinas sankcijas už
nusikaltimus, kurie yra 1) ypač sunkūs ir 2) turi tarptautinį pobūdį, kylantį
iš šių nusikaltimų pobūdžio ar jų galimo poveikio, ar dėl poreikio prieš
juos imtis bendrų veiksmų. Toliau vardijamos sritys, kurios, kaip mano
sutarties autoriai ir dalyviai, atitinka šiuos kriterijus: terorizmas, preky-
ba žmonėmis, seksualinis moterų ir vaikų išnaudojimas, neteisėta prekyba
narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokė-
122
2007 m. spalio 23 d. ESTT sprendimas byloje C-440-05. Prieiga per internetą: www.eurlex.europa.
eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:62005J0440:EN:HTML
123
Žr. taip pat Švedas G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių
sankcijų sudarymo probleminiai aspektai // Teisė, 2011, Nr. 79, p. 9.
124
Lisabonos sutartis. Prieiga per internetą: www.europa.eu/lisbon_treaty/full_text/index_en.htm
125
2001 m. Nicos sutartyje baudžiamosios politinės Amsterdamo sutarties nuostatos nebuvo keičia-
mos.
Skirmantas Bikelis
jimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas

nusikalstamumas.
Europos Sąjungos baudžiamosios politikos plėtimosi tendenciją atspindi
tai, kad vardijami nusikaltimai jau nebesiejami su organizuotu nusikalsta-
mumu, pavyzdžiui, nebėra sąlygos, kad korupciniai nusikaltimai gali būti
reguliuojami supranacionaliniu lygiu tik tuomet, kai jie susiję su organi-
zuotu nusikalstamumu. Iš esmės tokiu būdu įteisinta jau buvusi situacija,
kai ši kompetencija faktiškai buvo išplėsta nesilaikant Amsterdamo sutar-
ties 31 str. nubrėžtų ribų.
Kartu numatyta, kad atsižvelgdama į nusikalstamumo pokyčius Taryba
vienbalsiai ir Parlamentui pritariant gali įtraukti naujas nusikaltimų, ku-
rie atitiktų minėtus kriterijus, grupes. Sutarties 83 str. 2 d. dar praplečia
Europos Sąjungos kompetencijos ribas ir numato, kad minimalios taisyklės
dėl nusikaltimų požymių bei sankcijų gali būti nustatytos ir kitais atvejais,
kai baudžiamųjų įstatymų suderinimas turi esminės reikšmės įgyvendinant
Europos Sąjungos politiką srityse, kurioms taikytinos harmonizavimo (de-
rinimo) priemonės.
Taigi Lisabonos sutartis suteikė labai plačias galimybes Europos Sąjungo-
je supranacionaliniu lygiu formuoti baudžiamąją politiką. Europos Taryba,
prieš pat įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, 2009 m. lapkričio 30 d. priėmė po-
litinį dokumentą – Tarybos išvadas dėl pavyzdinių nuostatų, kuriomis būtų
vadovaujamasi Tarybos svarstymuose baudžiamosios teisės srityje,126 juo
stengtasi sukonkretinti atvejus, kada pateisinama imtis supranacionalinės
baudžiamosios politikos priemonių. Šiame dokumente, be kitų nuostatų,
numatyta būtinybė supranacionalinį baudžiamąjį teisinį reguliavimą laiky-
ti kraštutine priemone, taikytina atsižvelgiant į proporcingumo ir sub-
sidiarumo principus, ir, be minėtų Lisabonos sutartyje numatytų kriterijų,
papildomai atsižvelgti į šiuos veiksnius:
1) kokia būtų tikėtina baudžiamosios teisės nuostatų pridėtinė vertė ar
veiksmingumas, palyginti su kitomis priemonėmis, atsižvelgiant į galimybę
tirti nusikaltimą ir patraukti už jį baudžiamojon atsakomybėn dedant rei-
kiamas pastangas, taip pat į jo sunkumą ir poveikį;
126
Council Conclusions on model provisions, guiding the Council's criminal law deliberations
16542/2/09 REV 2 + REV 3 (sv) + REV 4 (fi).
Skirmantas Bikelis
2) kokio sunkumo ir (arba) kaip plačiai paplitusi ir dažna yra žalinga vei-
ka regionų ir vietos lygiu Europos Sąjungoje;
3) koks galimas poveikis galiojančioms baudžiamosios teisės nuostatoms,
numatytoms ES teisės aktuose, ir atskiroms ES teisinėms sistemoms.
Brėžiant Europos Sąjungos kompetencijos formuojant baudžiamąją
politiką ribas reikia pažymėti ir tai, kad Lisabonos sutarties 82 str. pir-
mą kartą numatyta Europos Sąjungos kompetencija nustatyti tam tikrus
minimalius baudžiamojo proceso standartus (kiek tai susiję su asmens
teisių apsauga) ir minimalius standartus užtikrinant nusikaltimų aukų
teises.
Turint omenyje gana plačią ir nebaigtinę Europos Sąjungos kompeten-
ciją, kartu reikia pabrėžti svarbią Lisabonos sutartyje numatytą naujovę, iš
esmės išsprendusią anksčiau buvusią rimtą problemą – pakeistą teisės aktų
priėmimo procedūrą. Problema buvo susijusi su principo nėra nusikalti-
mo be įstatymo (lot. nullum crimen sine lege parlamentaria) įgyvendini-
mu. Šis principas reiškia, kad iš visų teisės šakų bene didžiausią invaziją į
žmogaus teisių sritį daranti baudžiamoji teisė gali būti kuriama tik aukš-
čiausiųjų valstybės piliečių atstovų, tiesiogiai gavusių iš piliečių mandatą
spręsti esminius jų gyvenimo reikalus, kitaip tariant, parlamentarų. Euro-
pos Sąjungoje, priimant nacionaliniams parlamentams privalomus supra-
nacionalinius teisės aktus baudžiamosios teisės srityje (kuri, be to, yra la-
bai plati) ir formuojant baudžiamąją politiką, darant įtaką nacionaliniams
baudžiamiesiems įstatymams, sprendimus priimdavo ne piliečių išrinkti
pareigūnai. Sprendimus priimdavo (vienbalsiai) Europos Taryba, sudaryta
iš Europos Sąjungos valstybių narių ministrų, taigi ne įstatymų leidžiamo-
sios, o vykdomosios valdžios atstovų. Europos Parlamentas dalyvaudavo
tik konsultavimosi procedūrose ir jo nuomonė neturėjo apčiuopiamos tei-
sinės reikšmės.
Lisabonos sutarties 83 str. numatyta, kad baudžiamoji politika bus re-
guliuojama leidžiant direktyvas įprasta leidybos procedūra. Šią procedūrą
reguliuoja sutarties 294 str., kuris numato nebe konsultavimosi, o Europos
Parlamento ir Tarybos bendro sprendimo procedūrą. Pagal šią procedūrą
Europos Komisijos pasiūlytos direktyvos priimamos pritarus tiek Europos
Parlamentui (balsų dauguma), tiek Tarybai (balsų dauguma, o Tarybai ir
Parlamentui apsikeitus pastabomis dėl direktyvos teksto – kvalifikuota Ta-
Skirmantas Bikelis
rybos narių dauguma). Europos Parlamentui pasisakius prieš direktyvos

projektą, jis būtų laikomas nepriimtu (294 str. 7 (b). Taip Europos Sąjungos
piliečių tiesiogiai rinktų atstovų nuomonė įgavo realią reikšmę priimant
baudžiamuosius politinius sprendimus.127 Tokiam Europos Sąjungos bau-
džiamosios politikos formavimo mechanizmo pasikeitimui savo pritarimą
išreiškė ir keturiolikos Europos Sąjungos baudžiamosios teisės profesorių
grupė, pasivadinusi Europos baudžiamosios politikos iniciatyva (angl. Eu-
ropean Criminal Policy Initiative) ir savo požiūrį į Europos Sąjungos bau-
džiamąją politiką suformulavusi manifeste „Dėl Europos baudžiamosios
politikos“.128
Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo teisės aktai (direktyvos arba pagrindų
sprendimai)129 buvo priimti iš esmės visose Vienos veiksmų plane bei Tam-
perės išvadose minimose srityse. Jų sąrašas ir juose numatytos nuostatos
dėl sankcijų pateiktos 2 lentelėje.
V.1.1.2. Baudžiamosios politikos formavimo metodai Europos Sąjungoje

Tam, kad matytume išsamų Europos Sąjungos baudžiamosios politikos
įtakos valstybių narių nacionalinei baudžiamajai politikai vaizdą, svarbu
atskleisti ne tik jos teisines ir faktines ribas, bet ir poveikio valstybių narių
nacionalinei baudžiamajai politikai metodus.
Vienas iš naudojamų būdų – nusikaltimų sudėties minimalių požymių
nustatymas. Kitas – taisyklių dėl minimalių sankcijų įtvirtinimas.
Apibrėžiant bausmes gali būti naudojami (tas pats galioja ir bausmių sky-
rimo taisyklėms) keli skirtingą reikšmę bausmės griežtumui turintys me-
todai:
1) abstraktus reguliavimas, neįvardijant konkrečių bausmės rūšių ir dy-
džių;
2) santykinai apibrėžtas reguliavimas:
2a) nurodant vien bausmės rūšį,
127
Plačiau žr. Ragauskas P. Europos Sąjungos teisėkūra ir kitos teisės aktų leidybos procedūros // Teisės
problemos, 2010, Nr. 3, p. 5–93.
128
Europos baudžiamosios politikos iniciatyvos (angl. European Criminal Policy Initiative) manifestas
„Dėl Europos baudžiamosios politikos“. Prieiga per internetą: www.sites.google.com/site/eucrimpol/
manifest/manifesto
129
Lisabonos sutartis pagrindų sprendimo kaip teisės akto nebenumato. Manytina, kad jau priimtieji
pagrindų sprendimai turės būti pakeisti atitinkamomis direktyvomis.
Skirmantas Bikelis
2b) nurodant bausmės rūšį ir jos:

2ba) mažiausią galimą maksimumą,
2bb) medianą,
2bc) minimumą;
3) lyginamojo pobūdžio reguliavimas, nurodant aplinkybes, kai turi būti
skirta griežtesnė bausmė, nei tais atvejais, kai nurodyta aplinkybė (pvz., te-
roristiniai motyvai, rasistiniai motyvai, nusikalstamos organizacijos nusi-
kaltimo padarymas), nėra nustatyta.
Metodų įtaka nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose numato-
mų sankcijų dydžiams ir pagal juos realiai skiriamoms bausmėms nuo 1)
iki 2bc) galimybių tolydžiai auga. Kaip jau žinoma, daugelis bausmių Eu-
ropoje skiriamos arčiau sankcijos minimumo.130 Tad sankcijos minimumo
reguliavimas iš nurodytų metodų daro didžiausią įtaką skiriamų bausmių
dydžiams. Kadangi itin sunkūs nusikaltimų atvejai praktikoje yra itin reti,
tad natūralu, kad maksimalios sankcijos skiriamos itin retai arba net nie-
kada. Kita vertus, valstybėse, kuriose nuo sankcijos maksimumo priklauso
nusikaltimo kategorija, pvz., Lietuvoje, maksimalios sankcijos dydis gali
turėti didelės reikšmės kitais aspektais, pavyzdžiui, jis gali lemti, ar kal-
tininkui gali būti taikomos realaus laisvės atėmimo alternatyvos.131 Taip
pat sankcijos maksimumas gali turėti reikšmės tose valstybėse, kuriose
bausmių skyrimo taisyklės siejamos su sankcijos mediana (pvz., Ispanija,
Lietuva).
Europos Sąjungoje pripažįstama ne tik Europos Sąjungos teisės aktų
nuostatų, bet ir nacionalinių baudžiamųjų įstatymų ir juose numatytų
sankcijų darnos svarba (angl. principle of coherence). Atitinkamai pasitel-
130
Tai, pavyzdžiui, iliustruoja Teisės instituto ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. atlikti baus-
mių, taikomų už kontrabandos nusikaltimus, tyrimai. Prieiga per internetą: www.lat.lt/getfile.
aspx?dokid=A1CF9AB7-CE51-4F90-B3D5-FE6F72E3BFF0. Teisės instituto tyrimas dar nepubli-
kuotas, tačiau kai kurie rezultatai skelbti žiniasklaidoje: Bikelis. S. Bausmės už kontrabandą – kada
įstatymas ims byloti proto balsu? // Lrytas.lt, 2010 10 28. Šį dėsningumą išskiria ir 2010 m. atlikto
europinio baudžiamosios politikos tyrimo autoriai, žr. Dünkel F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C.,
van Zyl Smit D. Kriminalität, Kriminalpolitik, strafrechtliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten
im europäischen Vergleich. Band II. Mönchengladbach: Forum-Verl. Godesberg, 2010, p. 1046.
131
Lietuvoje, maksimaliai sankcijai viršijus 6 metus laisvės atėmimo, nusikaltimas yra laikomas sunkiu
ir tai absoliučiu daugeliu atvejų reiškia, kad kaltinamasis netenka galimybės būti atleistas nuo bau-
džiamosios atsakomybės, taip pat jis netenka galimybės, kad jam bausmės vykdymas būtų atidėtas.
Skirmantas Bikelis
kiami lanksčiausi iš minėtųjų sankcijų reguliavimo metodai. 2002 m. Ta-

rybos priimtame politiniame dokumente Tarybos išvadose dėl požiūrio
derinant baudžiamąsias sankcijas132 buvo konstatuota, kad svarstant, kaip
suderinti baudžiamąsias sankcijas, būtina turėti omenyje, kad valstybėse
narėse teisinės tradicijos skiriasi ir tam, kad būtų išsaugota nacionalinių
sankcijų sistemų darna, derinant sankcijas būtinas tam tikras lankstumas.
Pažymėta, kad kai kuriais atvejais visiškai pakaktų (abstrakčiai) įpareigo-
ti valstybes nares numatyti efektyvias, proporcingas ir atgrasančias bau-
džiamąsias sankcijas, konkrečių sankcijų nustatymo klausimą paliekant
kiekvienos valstybės nuožiūrai. Kita vertus, kai kuriais atvejais svarstytina
dėl sankcijų apibrėžimo nustatant mažiausią leistiną sankcijos maksimu-
mą. Siekiant užtikrinti darną ne tik nacionalinių, bet ir Europos Sąjungos
aktų nuostatose dėl baudžiamųjų sankcijų, buvo apibrėžti keturi sankcijų
lygiai, kurie turėtų būti taikomi, atsižvelgiant į reguliuojamo nusikaltimo
sunkumą:
1 lygis. Minimali didžiausia sankcija – 1–3 metai laisvės atėmimo.
4 lygis. Minimali didžiausia sankcija – 10 metų laisvės atėmimo.
Šiose išvadose taip pat pabrėžta, kad šie minimalūs dydžiai jokiu būdu
nereiškia, kad valstybės narės negalėtų nustatyti griežtesnių sankcijų. Kaip
matome, Europos Sąjunga palieka plačiai atvertas duris baudžiamajai poli-
tikai griežtinti, bet sergsti, kad tam tikrose baudžiamosios politikos srityse
nacionaliniuose įstatymuose nebūtų įgyvendintos švelnios baudžiamosios
politikos idėjos.
Jau minėtose 2009 m. Tarybos išvadose dėl pavyzdinių nuostatų, kurio-
mis būtų vadovaujamasi Tarybos svarstymuose baudžiamosios teisės sri-
tyje, buvo patvirtintas šių idėjų tęstinumas ir konstatuota, kad ateityje for-
muluojant nuostatas dėl sankcijų turi būti vadovaujamasi 2002 m. išvadų
nuostatomis. 2 lentelėje pateiktos konkrečios Europos Sąjungos teisės aktų
nuostatos dėl baudžiamųjų sankcijų.
132
Council conclusions on the approach to apply regarding approximation of penalties, 9141/02 DROI-
PEN 33. Prieiga per internetą: www.eurocrim.jura.uni-tuebingen.de/cms/en/doc/1304.pdf
Skirmantas Bikelis
2 lentelė. Svarbiausieji Europos Sąjungos teisės aktai baudžiamosios politikos srityje
56
Politikos Teisės aktas Nuostatos dėl sankcijų
sritis
Aplinkos Direktyva 2005/35/EB dėl taršos iš lai- Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už pažeidimus pagal 4 str. būtų taikomos veiks-
apsauga vų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo mingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, kurios gali apimti baudžiamąsias ar administracines
sankcijas.
Direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų, jog už 3 ir 4 str. nurodytus nusikaltimus būtų
apsaugos taikant baudžiamosios teisės taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos.
priemones
Finansų Pagrindų sprendimas 2000/383/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių siekdama užtikrinti, kad už 3–5 str. nurodytas veikas
apsauga dėl apsaugos nuo padirbinėjimo griež- būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis bausmėmis pagal baudžiamąją
tinimo kriminalinėmis bausmėmis ir teisę, įskaitant laisvės atėmimo bausmes, dėl kurių galima ekstradicija.*
kitokiomis sankcijomis ryšium su euro 2. Už 3 str. 1 d. a punkte nurodyto apgaulingo pinigų gaminimo arba perdirbimo nusikaltimus baudžia-
įvedimu; ma įkalinimu, kurio ilgiausias laikas ne mažiau kaip aštuoneri metai.
Pagrindų sprendimas 2001/888/TVR,
iš dalies keičiantis Pagrindų sprendimą
2000/383/TVR
Pagrindų sprendimas 2001/413/TVR, Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad už 2–5 str. nurodytą elgesį būtų
skirtas kovai su sukčiavimu negryno- taikomos veiksmingos, nusikaltimą atitinkančios ir atgrasančios baudžiamojo pobūdžio bausmės,
Skirmantas Bikelis
siomis mokėjimo priemonėmis ir jų įtraukiant, bent jau įvykdžius sunkius nusikaltimus, ir laisvės atėmimo bausmes, dėl kurių gali būti
klastojimu taikoma ekstradicija.
Nusikalsta- Pagrindų sprendimas 2001/500/ Kiekviena valstybė narė pagal savo bausmių sistemą imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1990
mos naudos TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo m. Konvencijos 6 str. 1 d. a ir b punktuose nurodytus nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami šio pagrindų
V. Baudžiamosios politikos tendencijos Europoje
suradimas priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų sprendimo 1 str. b punkte, būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias terminas – ne
ir konfiska- pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, mažiau kaip 4 metai.
vimas areštavimo ir konfiskavimo
Pagrindų sprendimas 2005/212/ Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad galėtų konfiskuoti visas arba dalį nusikaltimo
TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų priemonių ir lėšų, įgytų iš nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu daugiau kaip vieneriems
lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto metams, arba turtą, kurio vertė atitinka tokias lėšas.
konfiskavimo
* Ekstradicija galima tuomet, kai už nusikaltimą yra numatyta mažiausiai 1 metų laisvės atėmimo bausmė.
sritis
Asmenų Pagrindų sprendimas 2002/629/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1 ir 2 str. nurodytus nusikaltimus
laisvės dėl kovos su prekyba žmonėmis būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis bausmėmis, dėl kurių galima
apsauga, ekstradicija.
apsauga 2. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad 1 str. minimas nusikaltimas būtų
nuo išnau- baudžiamas laisvės atėmimu, kurio ilgiausias laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip aštuoneri
dojimo metai, jei nusikaltimas padarytas bet kuriomis iš šių aplinkybių:
a) nusikaltimu tyčia ar dėl neatsargumo buvo sukeltas pavojus aukos gyvybei;
b) nusikaltimas padarytas prieš ypač pažeidžiamą auką. Auka kiekvienu atveju laikoma ypač pažeidžia-
ma, jei ji nebuvo pasiekusi amžiaus, nustatyto nacionalinėje teisėje, laisvam seksualiniam apsispren-
dimui, o nusikaltimas padarytas siekiant priversti kitus asmenis užsiimti prostitucija arba juos kitaip
seksualiai išnaudoti, įskaitant pornografiją;
c) nusikaltimas padarytas panaudojant sunkų smurtą arba sukėlė aukai ypač didelę žalą;
d) nusikaltimas padarytas nusikalstamos organizacijos, kaip ji apibrėžiama Bendruosiuose veiksmuose
98/733/TVR, kur juose paminėtas bausmės dydis nėra svarbus.
Pagrindų sprendimas 2002/946/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad už Direktyvos 2002/90/EB
dėl bausmių sistemos stiprinimo sie- 1 ir 2 str. apibrėžtus pažeidimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis
kiant užkirsti kelią padėjimui neteisėtai baudžiamosiomis bausmėmis, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija.
atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi 2. Atitinkamais atvejais kartu šio straipsnio 1 dalyje minėtomis baudžiamosiomis bausmėmis gali būti
taikomos šios priemonės:
– transporto priemonių, naudotų nusikaltimui padaryti, konfiskavimas,
Skirmantas Bikelis
– uždraudimas tiesiogiai arba per tarpininką užsiimti tam tikra darbine ar profesine veikla, kai nusikal-
timas padaromas tos veiklos srityje,
– išsiuntimas.
3. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad už Direktyvos 2002/90/EB 1
straipsnio 1 dalies a punkte ir atitinkamu mastu už 2 str. a punkte apibrėžtus pažeidimus, kai jie yra pa-
daromi dėl finansinės naudos, būtų baudžiama ne mažesnės kaip aštuonerių metų ilgiausios trukmės
laisvės atėmimo bausmėmis, jei jie padaromi esant kuriai nors iš šių aplinkybių:
– veika buvo padaryta kaip nusikalstamos organizacijos veikla, kaip apibūdinta Bendrųjų veiksmų akte
98/733/TVR([8]),
– veika buvo padaryta asmenų, kurie yra nusikaltimo objektas, gyvybei pavojingu būdu.
4. Jei būtinai reikia išsaugoti nacionalinės bausmių sistemos darnumą, už šio straipsnio 3 d. apibrėžtas
veikas baudžiama ne mažesnės kaip šešerių metų ilgiausios trukmės laisvės atėmimo bausmėmis,
jeigu jos priskiriamos prie griežčiausių ilgiausios trukmės bausmių už panašaus sunkumo nusikaltimus.
57
sritis
Direktyva 2002/90/EB, apibrėžianti pa- Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad už 1 ir 2 str. nurodytus pažeidi- 58
dėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu mus būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos.
Asmenų
ir apsigyventi
laisvės
apsauga, Direktyva 2009/52/EB, Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 9 str. nurodyto nusikaltimo padarymą
apsauga kuria numatomi sankcijų ir priemonių fiziniams asmenims būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos.
nuo išnau- nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių
dojimo darbdaviams
būtiniausi standartai
Vaikų ap- Pagrindų sprendimas 2004/68/TVR dėl 1. Atsižvelgdama į šio straipsnio 4 d., kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už
sauga nuo kovos su seksualiniu vaikų išnaudoji- 2, 3 ir 4 str. nurodytus nusikaltimus būtų taikomos baudžiamosios sankcijos, kurių ilgiausia trukmė
seksualinio mu ir vaikų pornografija būtų nuo vienerių iki trejų metų laisvės atėmimo.
išnaudo- 2. Atsižvelgdama į šio straipsnio 4 d., kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už
jimo toliau nurodytus nusikaltimus būtų taikomos baudžiamosios sankcijos, kurių ilgiausia trukmė būtų
nuo penkerių iki dešimties metų laisvės atėmimo:
a) už 2 str. a punkte nurodytus nusikaltimus, tai yra – „versti vaiką užsiimti prostitucija arba dalyvauti
pornografiniuose renginiuose“, ir 2 str. c punkto i papunktyje nurodytus nusikaltimus;
b) už 2 str. a punkte nurodytus nusikaltimus, tai yra – „gauti iš to naudos, arba kitaip išnaudoti vaiką tu-
rint tokį tikslą“, ir už 2 str. b punkte nurodytus nusikaltimus, jei abiem atvejais tai susiję su prostitucija
ir jei gali būti taikoma bet kuri iš šių sąlygų:
Skirmantas Bikelis
– nukentėjusysis yra vaikas, dar nesukakęs nacionaliniais įstatymais nustatyto amžiaus, kai gali duoti
sutikimą lytiškai santykiauti,
– pažeidėjas sąmoningai arba per neatsargumą sukėlė pavojų vaiko gyvybei,
– nusikaltimai susiję su sunkiais pažeidimais arba padarė didelę žalą vaikui,
– nusikaltimai padaryti nusikalstamo susivienijimo, kaip nurodyta Bendruosiuose veiksmuose 98/733/

TVR, nepriklausomai nuo to, kokio masto bausmė nurodyta tuose Bendruosiuose veiksmuose;
c) už 2 str. a punkte nurodytus nusikaltimus, tai yra – „gauti iš to naudos, arba kitaip išnaudoti vaiką
turint tokį tikslą“, ir už 2 str. b punkte nurodytus nusikaltimus, jei abiem atvejais tai susiję su pornogra-
finiais renginiais, 2 str. c punkto ii ir ii papunkčiuose, 3 str. 1 dalies a, b ir c punktuose, kai nukentė-
jusysis yra vaikas, dar nesukakęs nacionaliniais įstatymais nustatyto amžiaus, kai gali duoti sutikimą
lytiškai santykiauti ir jei gali būti taikoma bent viena iš šios straipsnio dalies b punkto antroje, trečioje
ir ketvirtoje įtraukose nurodytų sąlygų.
3. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad fiziniams asmenims, nuteistiems už
bet kurį 2, 3 ir 4 str. nurodytą nusikaltimą, būtų prireikus laikinai arba visam laikui uždrausta užsiimti
profesine veikla, susijusia su vaikų priežiūra.
4. Kiekviena valstybė narė gali numatyti 1 str. b punkto iii papunktyje nurodytai su pornografija susiju-
siai veikai kitokias sankcijas, įskaitant nebaudžiamąsias sankcijas arba priemones.
siai veikai kitokias sankcijas, įskaitant nebaudžiamąsias sankcijas arba priemones.

sritis
Asmenų Pagrindų sprendimas 2008/913/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1 ir 2 str. nurodytas veikas būtų
lygiatei- dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis kriminalinėmis sankcijomis.
siškumo ksenofobijos formomis bei apraiškomis 2. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1 straipsnyje nurodytas veikas
užtikrini- baudžiamosios teisės priemonėmis būtų baudžiama kriminalinėmis sankcijomis, kurias sudarytų laisvės atėmimas, kurio ilgiausia tru-
mas, ap- kmė būtų mažiausiai 1–3 metai.
sauga nuo Rasistiniai ir ksenofobiniai motyvai
rasizmo ir
ksenofo- Kitų nei 1 ir 2 str. nurodytų veikų atveju valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad rasisti-
bijos niai ir ksenofobiniai motyvai būtų laikomi sunkinančiomis aplinkybėmis arba kad skirdami sankcijas
teismai galėtų atsižvelgti į tokius motyvus.
Kompiu- Pagrindų sprendimas 2005/222/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 2, 3, 4 ir 5 str. nurodytus nusikalti-
terinių dėl atakų prieš informacines sistemas mus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis.
nusikaltimų 2. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 3 ir 4 str. nurodytus nusikaltimus
kontrolė numatytos maksimalios bausmės būtų ne mažesnės kaip bent 1–3 metai laisvės atėmimo.
Sunkinančios aplinkybės
1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 2 str. 2 d. nurodytą nusikaltimą ir
3 bei 4 str. nurodytą nusikaltimą būtų numatytos maksimalios bausmės, ne mažesnės kaip bent 2–5
Skirmantas Bikelis
metai laisvės atėmimo, kai nusikaltimas yra padarytas nusikalstamos organizacijos, kaip apibrėžta
Bendruosiuose veiksmuose 98/733/TVR, atskirai nuo juose nurodyto sankcijų lygio.
2. Valstybė narė taip pat gali imtis 1 d. nurodytų priemonių, kai nusikaltimas padarė didelių nuostolių
ar poveikį esminiams interesams.
Korupcijos Pagrindų sprendimas 2003/568/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, siekdama užtikrinti, kad už 2 ir 3 str. nurodytą
kontrolė 2003 m. liepos 22 d. dėl kovos su veiklą būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis.
korupcija privačiame sektoriuje 2. Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių siekdama užtikrinti, kad už 2 str. nurodytą veiklą
būtų baudžiama laisvės atėmimu, kurio ilgiausias terminas siektų bent nuo vienerių iki trejų metų.
3. Kiekviena valstybė narė pagal savo konstitucines normas ir principus imasi reikiamų priemonių
užtikrinti, kad jei fizinis asmuo ryšium su tam tikra darbo veikla buvo nuteistas už 2 str. nurodytą
veiklą, tam asmeniui gali, prireikus bent tais atvejais, kai jis bendrovėje dirbo vadovaujamą darbą pagal
atitinkamą darbo veiklą, būti laikinai uždrausta verstis šia konkrečia ar lygiaverte darbo veikla einant
panašias pareigas, jei nustatyti faktai leidžia manyti, kad gali būti piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi
59
arba pareigomis aktyviosios ar pasyviosios korupcijos būdu.

Politikos Teisės aktas Nuostatos dėl sankcijų 60
sritis
Narkotikų Pagrindų sprendimas 2004/757/TVR, 1. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, siekdama užtikrinti, kad už 2 ir 3 str. apibrėžtus
kontrolė nustatantis būtiniausias nuostatas dėl nusikaltimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis bausmėmis.
nusikalstamų veikų sudėties požymių Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 str. nurodytus nusikalti-
ir bausmių neteisėtos prekybos narko- mus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 1–3 metai.
tikais srityje 2. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 str. 1 d, a, b ir c punktuo-
se nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau
kaip 5–10 metų, kiekvienos iš šių aplinkybių atveju:
a) nusikaltimas susijęs su dideliais narkotikų kiekiais;
b) nusikaltimas susijęs su tais narkotikais, kurie daro didžiausią žalą
sveikatai, arba jais padaryta didelė žala ne vieno asmens sveikatai.
3. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 d. nurodytus nusikalti-
mus būtų baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 10 metų,
kai nusikaltimas yra padarytas nusikalstamo susivienijimo, kaip apibrėžta 1998 m. gruodžio 21 d.
Bendruosiuose veiksmuose 98/733/TVR, prilyginančiuose dalyvavimą nusikalstamoje organizacijoje
Europos Sąjungos valstybėse narėse baudžiamajam nusikaltimui.
4. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 str. 1 d. d punkte nuro-
dytus nusikaltimus būtų baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau
Skirmantas Bikelis
kaip 5–10 metų, kai nusikaltimas yra padarytas nusikalstamo susivienijimo, kaip apibrėžta Bendruo-
siuose veiksmuose 98/733/TVR, ir prekursoriai yra skirti naudoti narkotikų gaminimui ar gamybai
arba tokiais tikslais esant 2 dalies a arba b punkte nurodytoms aplinkybėms.
Ypatingos aplinkybės
Nepaisydama 4 str., kiekviena valstybė narė gali imtis reikalingų priemonių, kad užtikrintų galimybę
sušvelninti 4 str. nurodytas bausmes, jei nusikaltėlis:

a) nutraukė nusikalstamą veiklą, susijusią su narkotikų ir prekursorių prekyba ir
b) administracinėms ar teisminėms institucijoms pateikia informaciją, kurios jos kitaip nebūtų galėju-
sios gauti, padėdamas joms:
i) užkirsti kelią nusikaltimo poveikiui arba jį sušvelninti;
ii) nustatyti kitus nusikaltėlius ir patraukti juos atsakomybėn;
iii) rasti įrodymus arba
iv) užkirsti kelią kitiems 2 ir 3 str. nurodytiems nusikaltimams.
sritis
Orga- Pagrindų sprendimas 2008/841/TVR Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad:
nizuotų dėl kovos su organizuotu nusikalsta- a) už 2 str. a punkte nurodytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios
nusikaltimų mumu ilgiausia trukmė būtų bent nuo dvejų iki penkerių metų; arba
kontrolė b) už 2 str. b punkte nurodytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama tokios pačios ilgiausios trukmės
laisvės atėmimo bausme kaip ir už nusikalstamą veiką, kurios siekiama tokiu nusikalstamu susitarimu,
arba laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė būtų bent nuo dvejų iki penkerių metų.
2. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad faktas, jog 2 str. nurodytos nusi-
kalstamos veikos, kurias nustatė ta valstybė narė, buvo įvykdytos veikiant nusikalstamoje organizacijo-
je, galėtų būti laikomas sunkinančia aplinkybe.
Apsauga Pagrindų sprendimas 2002/475/TVR 1. Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kad už 1–4 str. nurodytus nusikaltimus būtų
nuo tero- dėl kovos su terorizmu; baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis kriminalinėmis bausmėmis, kurios gali
rizmo būti siejamos su ekstradicija.
Pagrindų sprendimas 2008/919/TVR,
2. Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kad už 1 str. 1 d. nurodytus teroristinius nusikalti-
iš dalies keičiantis 2002/475/TVR
mus ir 4 str. nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama sunkesnėmis laisvės atėmimo bausmėmis negu
tomis, kurios pagal nacionalinius įstatymus yra taikomos už tokius nusikaltimus nesant specialaus
Skirmantas Bikelis
tikslo, kuris būtinas pagal 1 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, kai taikomos bausmės jau yra maksima-
lios pagal nacionalinius įstatymus.
3. Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kad už 2 str. nurodytus nusikaltimus būtų bau-
džiama laisvės atėmimo bausmėmis, maksimalia bausme, ne mažesne kaip penkiolika metų už 2 str. 2
d. a punkte nurodytą nusikaltimą, o už 2 str. 2 d. b punkte išvardytus nusikaltimus maksimalia bausme,
ne mažesne kaip aštuoneri metai. Jeigu 2 str. 2 d. a punkte nurodytas nusikaltimas susijęs tik su 1 str. 1
d. i punkte nurodyta veika, maksimali bausmė turi būti ne mažesnė kaip aštuoneri metai.
61
Nors Europos Sąjunga deklaruoja baudžiamųjų įstatymų darnos svar-

bą, įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus neretai iškyla pavojus
nacionalinių įstatymų darnai. Kadangi Lietuvoje sankcijos, palyginti su
kitomis Europos valstybėmis, yra griežtos, sunkumų įgyvendinant Eu-
ropos Sąjungos teisės aktus dažniau gali kilti įgyvendinant nuostatas
dėl nusikaltimų sudėčių požymių, ypač dėl reikalavimų numatyti tam
tikrus Lietuvos baudžiamajai teisei ar tam tikrai nusikaltimų rūšiai ne-
būdingus kvalifikuojančius požymius.133 Pavyzdžiui, Pagrindų sprendi-
me 2004/757/TVR dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių
neteisėtos prekybos narkotikais srityje reikalaujama griežčiau bausti už
nusikaltimus, susijusius su didžiausią žalą sveikatai darančiais narkoti-
kais (Lietuvos BK atsakomybė pagal narkotikų rūšį nėra diferencijuo-
jama), arba už žalą ne vieno asmens sveikatai padariusius nusikaltimus
(Lietuvos BK žala asmenų sveikatai ar gyvybei, padaryta nusikaltimais,
susijusiais su narkotikais, kvalifikuojama atskirai, kaip nusikaltimų
sutaptis). Pagrindų sprendime 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu
vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija reikalaujama griežčiau bausti
tokiais atvejais, kai pažeidėjas sąmoningai arba per neatsargumą sukėlė
pavojų vaiko gyvybei ir kai nusikaltimas susijęs su sunkiais pažeidimais
arba padarė didelę žalą vaikui.134 Lietuvos BK nusikaltimų asmens sek-
sualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui sudėtyse tokie požy-
miai kaip pavojus asmens gyvybei ar didelė žala nėra numatyti. Tokiais
atvejais išeities gali būti ieškoma kitu keliu – suderinant pagrindinės
sudėties sankciją, kad ji būtų tokio griežtumo, kokio reikalauja Euro-
pos Sąjungos teisės aktas kvalifikuotam nusikaltimui. Tik tokiu atveju
kyla klausimas, ar nebus pažeista sankcijų darna, nekalbant apie tai, ar
sankcijos griežtumas bus proporcingas atitinkamo nusikaltimo pavo-
jingumui.
133
Kaip nurodo G. Švedas, vis dėlto susiduriama ir su sankcijų darnos problemomis, pvz., 2003 m.
gruodžio 22 d. Pagrindų sprendime dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija
(2004/68/TVR) reikalaujama, kad nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose už vaikų išnaudo-
jimą pornografijai būtų nustatyta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, žr. Švedas G. Europos Sąjungos
teisės įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei // Teisė, 2010, Nr. 74, p. 15.
134
Žr. taip pat Švedas G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių
sankcijų sudarymo probleminiai aspektai // Teisė, 2011, Nr. 79, p. 9.
Skirmantas Bikelis
V.1.2. Europos Tarybos formuojama baudžiamoji politika

Europos Taryba yra seniausia Europos valstybes vienijanti organizacija,
įkurta 1949 m. gegužės 5 d. Londono sutartimi (Europos Tarybos Statutu).135
Tarp 47-ių Europos Tarybos narių yra visos Europos Sąjungos (27) vals-
tybės narės. Šios organizacijos veiklos sritys, be kitų, yra žmogaus tei-
sių apsauga ir tarptautinis teisinis bendradarbiavimas baudžiamosios
politikos klausimais. Bene svarbiausi politiniai teisiniai Europos Tarybos
„įrankiai“ formuojant valstybių narių baudžiamąją politiką yra privalomo
pobūdžio Europos Tarybos konvencijos (tampančios privalomomis tada,
kai jas ratifikuoja atitinkamos valstybės narės nacionalinis parlamentas
ir pasiekiamas nustatytas ratifikacijų minimumas) ir Ministrų Komiteto
rekomendacijos (priimamos iš Tarybos narių užsienio reikalų ministrų
ar jų įgaliotų atstovų sudaryto Komiteto, neprivalomo pobūdžio, bet for-
muojančios tam tikrą atitinkamomis vertybėmis ir gera praktika paremtą
ideologiją).
Europos Tarybos konvencijų baudžiamosios politikos srityje regulia-
vimo kryptys didele dalimi sutampa su Europos Sąjungos reguliavimo
kryptimis ir dažnai sudaro Europos Sąjungos baudžiamosios politi-
kos atitinkamoje srityje plėtojimo pagrindą: terorizmo, kompiuterinių
nusikaltimų, rasizmo ir ksenofobijos, korupcijos kontrolė, žmonių laisvės
apsauga ir apsauga nuo išnaudojimo, vaikų apsauga nuo seksualinio iš-
naudojimo, apsauga nuo žiauraus elgesio ir baudimo, nusikaltimų aukų
apsauga, nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimas (žr. 3 lentelę, kar-
tu su Jungtinių Tautų konvencijomis). Reguliavimo pobūdis taip pat
labai panašus: formuluojami privalomi minimalūs nusikaltimų sudėčių
požymiai, įtvirtinamos nuostatos dėl sankcijų, kuriose, beje, paliekama
daugiau laisvės valstybėms Tarybos narėms nuspręsti dėl konkrečių baus-
mių rūšių ir jų dydžių (apsiribojama įpareigojimu nustatyti efektyvias,
atgrasančias ir proporcingas bausmes arba papildomai – tokias bausmes,
kurios leistų vykdyti ekstradiciją (t. y. bent 1 metų laisvės atėmimą). Taip
pat numatomos kitos nuostatos, svarbios valstybių bendradarbiavimui
(baudžiamosios jurisdikcijos, ekstradicijos ir kt. klausimai).
135
Londono sutartis (Europos Tarybos Statutas). Prieiga per internetą: www.conventions.coe.int/Trea-
ty/EN/Treaties/Html/001.htm
Skirmantas Bikelis
Ministrų Komiteto rekomendacijų dalykinės sritys iš esmės skiriasi nuo

ligšiolinių Europos Sąjungos teisės aktų ir Europos Tarybos konvencijų. Pas-
tarieji teisės aktai, išskyrus nebent Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-
saugos konvenciją, reguliuoja siauras baudžiamosios politikos sritis, susijusias
su atskirų tarptautinio pobūdžio sunkių nusikaltimų kontrole.136 Be to, tik
Lisabonos sutartyje buvo pirmą kartą numatyta galimybė reguliuoti baudžia-
mojo proceso klausimus. Rekomendacijomis nėra apsiribojama tarptautinio
pobūdžio klausimais. Jose plačiai kalbama tiek dėl baudžiamosios politikos
valstybėse narėse bendrai, tiek dėl atskirų jos sričių: baudžiamojo proceso
organizavimo, kardomųjų priemonių ir baudžiamųjų sankcijų taikymo prin-
cipų, bausmių vykdymo principų, daug dėmesio skiriama nusikaltimų aukų
apsaugai ir paramai joms. Rekomendacijose paliečiamas smurto (ypač šei-
mose) kontrolės klausimas. Aptariami ir Europos Sąjungai susirūpinimą ke-
liantys tarptautinio pobūdžio nusikaltimai – organizuoto nusikalstamumo,
seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis (žr. 4 lentelę).
136
Tai, kad reguliavimas Europos Sąjungoje kartais peržengia šias teisiškai įtvirtintas ribas, jau buvo
rašyta anksčiau.
Skirmantas Bikelis
3 lentelė. Jungtinių Tautų, Europos Tarybos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės aktai baudžiamosios politikos srityje
Politikos sritis Jungtinių Tautų konvencija* Europos Tarybos konvencija** Europos Sąjungos teisės aktas***
Nusikalsta- 1990 m. konvencija dėl pinigų plovimo, Pagrindų sprendimas 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo,
mos naudos nusikalstamu būdu įgyto turto paieškos, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų
suradimas ir paėmimo ir konfiskavimo pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir
konfiskavimas konfiskavimo
2005 m. konvencija dėl pinigų plovimo, Pagrindų sprendimas 2005/212/TVR dėl nusikalstamu
nusikalstamu būdu įgyto turto paieškos, būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfis-
paėmimo ir konfiskavimo ir terorizmo kavimo
finansavimo
Asmenų 2000 m. Protokolas dėl prekybos 2005 m. konvencija dėl veiksmų Pagrindų sprendimas 2002/629/TVR dėl kovos su preky-
laisvės apsauga, žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prieš prekybą žmonėmis ba žmonėmis
apsauga nuo prevencijos, sustabdymo bei baudimo
išnaudojimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių
Tautų konvenciją prieš tarptautinį
organizuotą nusikalstamumą
2000 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių Pagrindų sprendimas 2002/946/TVR dėl bausmių
konvencijos fakultatyvinis protokolas sistemos stiprinimo siekiant užkirsti kelią padėjimui
dėl vaikų pardavimo, vaikų prostituci- neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi
Skirmantas Bikelis
jos ir vaikų pornografijos
2000 m. Protokolas dėl neteisėto Direktyva 2002/90/EB, apibrėžianti padėjimą neteisėtai
migrantų įvežimo sausuma, jūra ir atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi
oru, papildantis Jungtinių Tautų kon-
venciją prieš tarptautinį organizuotą
nusikalstamumą
1956 m. Papildoma konvencija dėl Direktyva 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir
vergijos panaikinimo, prekybos priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darb-
vergais ir praktikų, tolygių vergijai daviams būtiniausi standartai
* Jungtinių Tautų sutarčių baudžiamosios politikos klausimais sąrašas. Prieiga per internetą: http://treaties.un.org/Pages/Treaties.aspx?id=
18&subid=A&lang=en
** Europos Tarybos konvencijų sąrašas ir tekstai. Prieiga per internetą: www.conventions.coe.int/Treaty/Commun/ListeTraites.asp?CM=8&CL=ENG
*** Europos Sąjungos dokumentų tekstus galima rasti tinklalapyje: http://eur-lex.europa.eu
65
Politikos sritis Jungtinių Tautų konvencija* Europos Tarybos konvencija** Europos Sąjungos teisės aktas*** 66
Vaikų apsauga 2000 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių 2007 m. konvencija dėl vaikų apsaugos Pagrindų sprendimas 2004/68/TVR dėl kovos su seksuali-
nuo seksualinio konvencijos fakultatyvinis protokolas nuo seksualinio išnaudojimo niu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija
išnaudojimo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitu-
cijos ir vaikų pornografijos
Asmenų 2003 m. papildomas protokolas prie Kon- Pagrindų sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam ti-
lygiateisiškumo vencijos dėl kompiuterinių nusikaltimų, kromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis
užtikrinimas, dėl rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio baudžiamosios teisės priemonėmis
apsauga nuo veiksmų, padarytų per kompiuterines
rasizmo ir sistemas, kriminalizavimo
ksenofobijos
Kompiuterinių 2001 m. konvencija dėl kompiuterinių Pagrindų sprendimas 2005/222/TVR dėl atakų prieš
nusikaltimų nusikaltimų informacines sistemas
kontrolė
2003 m. papildomas protokolas prie Kon-
vencijos dėl kompiuterinių nusikaltimų,
dėl rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio
veiksmų, padarytų per kompiuterines
sistemas, kriminalizavimo
Skirmantas Bikelis
Korupcijos 2003 m. Jungtinių Tautų konvencija 1999 m. baudžiamosios teisės konvencija Pagrindų sprendimas 2003/568/TVR dėl kovos su korup-
kontrolė prieš korupciją dėl korupcijos cija privačiame sektoriuje
2003 m. baudžiamosios teisės konvencijos

dėl korupcijos protokolas
Organizuotų 2000 m. Jungtinių Tautų konven- Pagrindų sprendimas 2008/841/TVR dėl kovos su organi-
nusikaltimų cija prieš tarptautinį organizuotą zuotu nusikalstamumu
kontrolė nusikalstamumą ir jos papildomi
protokolai
Narkotinių ir 1961 m. Bendroji narkotinių medžia- 1995 m. susitarimas dėl neteisėto gabeni- Pagrindų sprendimas 2004/757/TVR, nustatantis būti-
psichotropinių gų konvencija mo jūra, įgyvendinantis 1988 m. Jungtinių niausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požy-
medžiagų 1971 m. Psichotropinių medžiagų Tautų konvencijos prieš neteisėtą narko- mių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje
kontrolė konvencija tinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą
1988 m. Konvencija dėl kovos su 17 straipsnį
neteisėta narkotinių ir psichotropinių
medžiagų apyvarta
Šaunamųjų 2001 m. Protokolas prieš neteisėtą
ginklų kontrolė šaunamųjų ginklų, jų dalių bei
komponentų bei šaudmenų gamybą
ir prekybą jais, papildantis Jungtinių
Tautų konvenciją prieš tarptautinį
organizuotą nusikalstamumą
Apsauga nuo 2005 m. Tarptautinė konvencija 1977 m. konvencija dėl terorizmo numal- Pagrindų sprendimas 2002/475/TVR dėl kovos su
terorizmo dėl branduolinio terorizmo aktų šinimo; terorizmu;
persekiojimo 2003 m. protokolas, keičiantis konvenciją Pagrindų sprendimas 2008/919/TVR, iš dalies keičiantis
dėl terorizmo numalšinimo 2002/475/TVR
Skirmantas Bikelis
1999 m. Tarptautinė konvencija dėl 2005 m. konvencija dėl pinigų plovimo,
kovos su terorizmo finansavimu nusikalstamu būdu įgyto turto paieškos,
1997 m. Tarptautinė konvencija paėmimo ir konfiskavimo ir terorizmo
dėl kovos su teroristų vykdomais finansavimo
sprogdinimais
1979 m. Tarptautinė konvencija prieš 2005 m. konvencija dėl terorizmo pre-
įkaitų ėmimą vencijos
Nusikaltimų 1983 m. Europos konvencija dėl kompen- Pagrindų sprendimas 2001/220/TVR dėl aukų padėties
aukų apsauga ir sacijų smurtinių nusikaltimų aukoms baudžiamosiose bylose
parama joms 2005 m. konvencija dėl veiksmų prieš Pagrindų sprendimas 2002/629/TVR dėl kovos su preky-
prekybą žmonėmis ba žmonėmis
2007 m. konvencija dėl vaikų apsaugos Pagrindų sprendimas 2004/68/TVR dėl kovos su seksuali-
nuo seksualinio išnaudojimo niu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija
67
Politikos sritis Jungtinių Tautų konvencija* Europos Tarybos konvencija** Europos Sąjungos teisės aktas*** 68
Apsauga 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių
nuo žiaurių politinių teisių paktas laisvių apsaugos konvencija
bausmių 1984 m. Konvencija prieš kankini- 1983 m. šeštasis Žmogaus teisių ir pagrin-
mą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar dinių laisvių apsaugos konvencijos proto-
žeminantį elgesį ir baudimą kolas dėl mirties bausmės panaikinimo
1987 m. konvencija prieš kankinimus, ne-
žmonišką ir žeminantį elgesį ar baudimą
Aplinkos Direktyva 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už
apsauga pažeidimus įvedimo
Direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos taikant
baudžiamosios teisės priemones
Finansų Pagrindų sprendimas 2000/383/TVR dėl apsaugos nuo
apsauga padirbinėjimo griežtinimo kriminalinėmis bausmėmis ir
kitokiomis sankcijomis ryšium su euro įvedimu;
Pagrindų sprendimas 2001/888/TVR, iš dalies keičiantis
Pagrindų sprendimą 2000/383/TVR
Pagrindų sprendimas 2001/413/TVR, skirtas kovai su
Skirmantas Bikelis
sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų
klastojimu
1989 m. Tarptautinė konvencija prieš
Karo ginkluotų samdinių samdymą, nau-
priemonių dojimą, apmokymą ir finansavimą

kontrolė, karo
nusikaltimai ir 1993 m. Konvencija dėl cheminio
nusikaltimai ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo
žmogiškumui ir panaudojimo uždraudimo bei jo
sunaikinimo
1948 m. Konvencija dėl kelio
užkirtimo genocido nusikaltimui ir
Karo baudimo už jį
priemonių
1968 m. Konvencija dėl senaties ter-
kontrolė, karo
mino netaikymo už karo nusikalti-
nusikaltimai ir
mus ir už nusikaltimus žmoniškumui
nusikaltimai
žmogiškumui 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo
Teismo Romos Statutas ir jo 2010 m.
pakeitimai
1973 m. Konvencija dėl nusikalti-
mų, padarytų tarptautiniu mastu
saugomiems asmenims, įskaitant
Diplomatų diplomatus, prevencijos ir baudimo
apsauga už juos
1994 m. Konvencija dėl Jungtinių
Tautų ir jos personalo saugumo bei ją
papildantis 2005 m. protokolas
Skirmantas Bikelis
69
4 lentelė. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos baudžiamosios politikos srityje

Politikos sritis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija*
Baudžiamoji Rec (96) 8 Dėl baudžiamosios politikos Europoje pokyčių laikais
politika Rec (99) 22 Dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių populiacijos padidėjimo
(kompleksinės
rekomendacijos) Rec (2003) 20 Dėl naujų kelių sprendžiant dėl nepilnamečių nusikalstamumo ir
nepilnamečių teisingumo sistemos vaidmens
Baudžiamųjų
teisinių santykių Rec (87) 18 Dėl baudžiamojo teisingumo proceso supaprastinimo
sprendimo pro- Rec (95) 12 Dėl baudžiamojo teisingumo proceso valdymo
ceso optimiza- Rec (99) 19 Dėl mediacijos baudžiamaisiais atvejais
vimas
Baudžiamųjų Rec (92) 16 Dėl Europos bendruomenės sankcijų ir priemonių taisyklių
sankcijų ir suė- Rec (92) 17 Dėl nuosprendžių nuoseklumo
mimo taikymo
politika Rec (2000) 22 Dėl Europos bendruomenės sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo
gerinimo
Rec (2006) 13 Dėl suėmimo taikymo, jo taikymo sąlygų ir nuostatų, saugančių nuo
piktnaudžiavimo
Rec (2008) 11 Dėl Europos taisyklių nepilnamečiams pažeidėjams, kuriems taikomos
bausmės ar priemonės
Bausmių vykdy- Rec (97) 12 Dėl personalo, susijusio su sankcijų ir priemonių vykdymu
mo optimiza- Rec (2003) 22 Dėl lygtinio paleidimo (parolio)
vimas
Rec (2003) 23 Dėl kalėjimų administracijų nuteistųjų iki gyvos galvos ir kitų ilgam
terminui nuteistų kalinių valdymo
Rec (2006) 2 Dėl Europos kalėjimų taisyklių
Rec (2010) 1 Dėl probacijos taisyklių
Nusikaltimų Rec (85) 11 Dėl nukentėjusiojo padėties baudžiamojoje teisėje ir procese
aukų apsauga Rec (87) 21 Dėl pagalbos aukoms ir jų viktimizacijos prevencijos, pakeista Rec(2006)8E
Rec (2006) 8 Dėl Europos Tarybos pagalbos nusikaltimų aukoms
Apsauga nuo Rec (2002) 5 Dėl moterų apsaugos nuo smurto
smurto Rec (2009) 10 Dėl integruotų nacionalinių strategijų vaikų apsaugai nuo smurto
Apsauga nuo Rec (91) 11 Dėl vaikų ir jaunų suaugusių seksualinio išnaudojimo, pornografijos, ir
seksualinės prekybos jais
prievartos
Rec (2000) 11 Dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais
Rec (2001) 16 Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo
Organizuotų
nusikaltimų Rec (2001) 11 Dėl pagrindinių kovos su organizuotu nusikalstamumu principų
kontrolė
* Rekomendacijų tekstus galima rasti Europos Tarybos tinklalapyje adresu: www.coe.int/t/cm/adop-
tedTexts_en.asp
Skirmantas Bikelis
Baudžiamojo proceso srityje rekomendacijose nuosekliai pabrėžiama

būtinybė užtikrinti greitą ir efektyvų teisingumo įvykdymą. Kadangi bau-
džiamųjų procesų skaičius nuolat auga, o teisėsaugos pajėgumai yra riboti,
akcentuojamas poreikis racionaliai dėlioti baudžiamosios politikos priori-
tetus. Rekomenduojama teisėsaugos pajėgas sutelkti sunkiems (pvz., orga-
nizuotiems) ir / ar sudėtingiems (pvz., ekonominiams finansiniams) nu-
sikaltimams tirti, o kitų nusikaltimų tyrimą baudžiamojo proceso tvarka
kiek įmanoma paprastinti ar jo atsisakyti – taikyti dekriminalizaciją, alter-
natyvias baudžiamajam procesui procedūras (pvz., mediaciją), diskrecinius
baudžiamojo persekiojimo atsisakymo pagrindus (pvz., įvairius atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus), supaprastintas baudžiamojo
proceso formas. Šios nuostatos atspindi bendrą principinę baudžiamosios
politikos liniją (tendenciją), kuri, kaip bus matyti, būdinga Europos Sąjun-
gos erdvės tiek supranacionalinei, tiek nacionalinei baudžiamajai politikai
– baudžiamosios politikos poliarizaciją,137 kai yra išskiriamos tam tikros
prioritetinės sritys, kur baudžiamasis persekiojimas yra intensyvinamas
ir stiprinamas, o likusiose srityse kuo plačiau taikomos supaprastintos ar
alternatyvios baudžiamosioms priemonės ir procedūros. Akcentuojama ir
nusikaltimų aukų teisių ir interesų apsaugos svarba baudžiamajame proce-
se. Dėmesys nusikaltimų aukų padėčiai taip pat laikytinas bendro pobūdžio
baudžiamąja politine tendencija.
Rekomendacijose dėl baudžiamųjų sankcijų ir kardomųjų priemonių
taikymo poliarizacijos idėja skleidžiama rekomenduojant laisvės atėmimo
bausmes ir suėmimo taikymą rezervuoti tik sunkiausiems atvejams, kai ki-
tokios priemonės, kiek leidžia spręsti konkrečios aplinkybės, negali leisti
tikėtis teigiamo rezultato. Rekomenduojama laikytis minimalios baudžia-
mosios intervencijos principo tuomet, kai pažeidėjas yra nepilnametis. Re-
komendacijoje Nr. Rec (92) 17 dėl nuosprendžių nuoseklumo pabrėžiama,
kad ir pakartotinis nusikalstamos veikos padarymas neturėtų būti automa-
tiškai vertinamas kaip pagrindas taikyti laisvės atėmimo bausmę. Turi būti
įsigilinama į konkrečias bylos aplinkybes: ankstesnio nusikaltimo pobūdį,
laiko trukmę nuo paskutinio nusikaltimo padarymo, jauną pažeidėjo am-
137
Neretai įvardijama ir kitu terminu – baudžiamosios politikos išsišakojimu (angl. bifurcation).
Skirmantas Bikelis
žių.138 Akcentuojama būtinybė baudžiamuosiuose įstatymuose numatyti

tam tikrus ribojimus taikyti laisvės atėmimo, o ypač trumpalaikio laisvės
atėmimo bausmes. Nors šioje rekomendacijoje apskritai yra pasisakoma už
minimaliai būtiną baudžiamąją intervenciją, alternatyvių laisvės atėmimui
priemonių taikymą ir pan., joje esama nuostatų, kurios atspindi ir kitą bau-
džiamąją politinę tendenciją – neoklasikinę liniją, kuri kiek nukrypsta nuo
minėtos poliarizacijos tendencijos. Pagal neoklasikinį požiūrį baudžiamo-
joje politikoje svarbiau ne atsakomybės individualizacija ir asmens resocia-
lizacija, bet teisinio apibrėžtumo, numatomumo, asmenų lygybės ir sankcijų
proporcingumo pagal nusikaltimo sunkumą užtikrinimas.139 Rekomenda-
cijoje Nr. Rec (92) 17, kurios ir pats pavadinimas akcentuoja neoklasikines
vertybes, yra rekomenduojama siekti kuo nuoseklesnės bausmių skyrimo
praktikos vengiant teismams suteikti daug diskrecijos. Kaip minėta, polia-
rizacijos atstovai pasisako už plačią diskreciją sprendžiant baudžiamuosius
klausimus, išskyrus sunkiausių nusikaltimų atvejus. Rekomendacijoje Nr.
Rec (92) 17 siūloma numatyti tam tikras gaires teismams, bausmių parinki-
mo "išeities taškus" arba "orientyrus". Nors apskritai nuosprendžių nuose-
klumas laikytinas labai pageidaujamu reiškiniu, tačiau, kaip rodo Europos
Sąjungos valstybių baudžiamosios politikos apžvalga, bausmių parinkimo
taisyklių numatymas baudžiamuosiuose įstatymuose prisideda prie skiria-
mų bausmių griežtėjimo.140
Bausmių vykdymo srityje akcentuojama nuteistųjų resocializacijos svar-
ba. Rekomenduojama įstatymuose aiškiai įtvirtinti plačias galimybes ir re-
aliai įgyvendinamas sąlygas nuteistiesiems laisvės atėmimu dalį bausmės
atlikti laisvėje (dirbti ar mokytis laisvėje, atlikti laisvės atėmimo bausmę
138
Lietuvos BK 27 str. yra numatyta griežta nuostata, kad recidyvistu laikomas asmuo, pakartotinai
padaręs tyčinį nusikaltimą, neatsižvelgiant į šių nusikaltimų pobūdį, o tipinė recidyvistui skiriama
bausmė turėtų būti laisvės atėmimas. Tokia Lietuvos baudžiamojo įstatymo norma kritikuotina, žr.
Švedas G. Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei // Teisė, 2010, Nr. 74, p. 15; taip
pat Bikelis S. Baudžiamosios politikos orientavimo į su laisvės atėmimu nesusijusių poveikio priemo-
nių taikymą galimybės. Teisės institutas, 2010, p. 8–9.
139
Pagal Lappi-Seppälä T. Penal Policy and Sentencing Theory in Finland // Canadian Journal of Law
and Jurisprudence, Vol. 1, No.1 (January 1992), p. 95.
140
Dünkel F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D., Kriminalität, Kriminalpolitik, straf-
rechtliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich: Band I und II,
Mönchengladbach Forum-Verl. Godesberg, 2010, p. 1048.
Skirmantas Bikelis
atvirojo tipo įstaigose, taip pat taikyti lygtinį paleidimą), skirti daug dėmesio
darbui su nuteistaisiais tiek rengiant juos gyventi laisvėje visuomenėje, tiek
juos paleidus iš laisvės atėmimo vietos, vengti atvejų, kai lygtinis paleidimas
naikinamas dėl smulkių nusižengimų. Rekomenduojama siekti efektyvaus
alternatyvių laisvės atėmimui bausmių vykdymo pasitelkiant kvalifikuotą
personalą ir taikant kruopščiai parengtas bausmių vykdymo programas.
Ministrų Komitetas yra pabrėžęs ir nusikaltimų aukų apsaugos, para-
mos joms svarbą tiek specialiai šiems klausimams skirtose rekomendaci-
jose, tiek rekomendacijose dėl apsaugos nuo tam tikrų nusikalstamų veikų
(smurto, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis, organizuotų nusi-
kaltimų). Akcentuojama būtinybė užtikrinti fizinę aukos apsaugą, teikti jai
visapusišką informaciją, saugoti jos privatumą baudžiamojo proceso metu,
užtikrinti lengvai prieinamą reikiamą psichologinę, socialinę pagalbą, nu-
matyti piniginių valstybės kompensacijų dėl patirtos turtinės ir neturtinės
žalos išmokėjimo galimybę ir pan.
Rekomendacijose dėl seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis, orga-
nizuotų nusikaltimų buvo numatyta daug nuostatų, vėliau įtrauktų į Euro-
pos Tarybos konvencijų ir Europos Sąjungos Pagrindų sprendimų tekstus.
Šiose rekomendacijose, taip pat rekomendacijose dėl apsaugos nuo smurto
kviečiama imtis kompleksinių priemonių, įskaitant šių nusikaltimų bei su jais
susijusio pinigų plovimo kriminalizavimą, iš jų gautų pajamų suradimą ir
konfiskavimą, sankcijų peržiūrėjimą ir esant reikalui – padidinimą, taip pat,
kaip minėta, priemonių dėl šių nusikaltimų aukų apsaugos ir paramos jiems.
Kaip matome, valstybių baudžiamojoje politikoje šiuos nusikaltimus siūloma
priskirti intensyvaus ir stipraus baudžiamojo persekiojimo poliui (šakai).
V.2. Nacionalinės baudžiamosios politikos

tendencijos Europos Sąjungos valstybėse
2010 m. buvo publikuotas išsamus tarptautinės mokslininkų grupės atlik-
tas Europos Sąjungos valstybių nacionalinės baudžiamosios politikos rai-
dos per pastaruosius du dešimtmečius tyrimas, kuriame dalyvavo ir Teisės
institutas.141 Remiantis šiame tyrime pateikta informacija ir įžvalgomis,
141
Dünkel F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D. Kriminalität, Kriminalpolitik, straf-
Mönchengladbach Forum-Verl. Godesberg, 2010.
Skirmantas Bikelis
taip pat Europos Tarybos surinktais baudžiamąją politiką apibūdinančiais

statistiniais duomenimis,142 galima padaryti tam tikrus apibendrinimus dėl
baudžiamosios politikos vystymosi tendencijų Europos Sąjungoje.
Analizuojamas laikotarpis apima dvylika metų – 1997–2009 m. (2010 m.
duomenys baigus rengti šį leidinį dar nebuvo paskelbti). Tai – laikotarpis,
prasidėjęs netrukus po to, kai buvo priimta ET Ministrų Komiteto reko-
mendacija Nr. Rec (96) 8 dėl baudžiamosios politikos Europoje pokyčių lai-
kais. Be to, 1997 m. buvo pasirašyta Amsterdamo sutartis, kuri davė pradžią
baudžiamosios politikos reguliavimui Europos Sąjungos dokumentuose.
Pažvelgę į bene reikšmingiausią iš baudžiamąją politiką apibūdinančių ro-
diklių – nuteistųjų laisvės atėmimu bei suimtųjų skaičių, tenkantį 100 000
Europos Sąjungos143 gyventojų (5 lentelė), matome savotišką skaičių žaismą:
šis rodiklis 1997 m. ir 2009 m. buvo toks pats – 139 įkalinti asmenys 100 000
gyventojų. Jokių pokyčių baudžiamojoje politikoje? Ne, priešingai. Šiuo lai-
kotarpiu baudžiamoji politika Europos Sąjungos valstybėse intensyviai vys-
tėsi keliomis priešingomis kryptimis. Skirtingos tendencijos matyti ne tik
lyginant valstybes tarpusavyje. Daugelio valstybių nacionalinėje baudžiamo-
joje statistikoje galima pastebėti nevienkartinius pokyčius. Be to, kaip pabrė-
žia mokslininkai ir ką, kaip minėta, rekomenduoja europiniai dokumentai,
netgi tuo pat metu toje pačioje valstybėje baudžiamoji politika dažnai buvo
(ir yra) vykdoma poliarizuotai – išskiriami tam tikri nusikaltimai ar asme-
nys, kurių atžvilgiu vykdomas intensyvesnis baudžiamasis persekiojimas, o
tam tikrose srityse baudžiamąją intervenciją stengiamasi kiek įmanoma mi-
nimizuoti. Taigi bendrojo Europos Sąjungos kalinių rodiklio stabilumas yra
tik skirtingų baudžiamosios politikos krypčių sąveikos rezultatas.
Analizuojamo laikotarpio pradžioje baudžiamoji politika dabartinėse Eu-
ropos Sąjungos valstybėse itin skyrėsi savo griežtumu. Tai matyti ir iš ka-
linių rodiklių (5 lentelė). 12 iš 24 valstybių kalinių skaičius buvo sąlygiškai
nedidelis – nuo 39 (Slovėnijoje) iki 90, septyniose šis skaičius buvo nuo 113
iki 148, o likusiose penkiose jų skaičius buvo didesnis, matyti net milžiniš-
142
Europos Tarybos Kasmetinės baudžiamosios statistikos apžvalgos SPACE I. Prieiga per internetą:
www3.unil.ch/wpmu/space/space-i/annual-reports/. 1998 m. ataskaita nebus parengta.
143
Sudarytoje lentelėje rodiklis žymi 24 Europos Sąjungos valstybių (išskyrus Airiją, Kiprą ir Maltą, taip
Škotiją ir Šiaurės Airiją) rodiklių vidurkį.
Skirmantas Bikelis
kas atotrūkis: nuo 197 iki 407 (Latvijoje) kalinių 100 000 gyventojų. Vėliau,
didžiausius rodiklius turinčioms valstybėms ėmusis priemonių juos suma-
žinti, o daugelyje kitų valstybių įsivyravus griežtesniam požiūriui į nusikal-
timų kontrolę, rodiklių skirtumai sumažėjo. Laikotarpio pabaigoje mažiau-
sias rodiklis padidėjo iki 65, didžiausias sumažėjo iki 319. Valstybių, kurios
turėtų iki 90 kalinių rodiklį, sumažėjo nuo dvylikos iki penkių. Vidutiniai
rodikliai (94–139 kaliniai 100 000 gyventojų) buvo dešimtyje valstybių, o
per 150 kalinių 100 000 gyventojų buvo jau nebe penkiose, o devyniose vals-
tybėse: keturiose rodiklis nesiekė 200 (152–164) ir penkiose jis perkopė 200
(210–319).
Per 1997–2009 m. laikotarpį šešios valstybės sumažino kalinių rodiklius.
Tai, išskyrus Portugaliją ir Bulgariją, didžiausius rodiklius turėjusios valsty-
bės. Keturios jų rodiklius sumažino net labai smarkiai: Rumunija 37 proc.,
Lietuva 34 proc., Portugalija 28 proc. ir Latvija 22 proc. Rodikliai sumažėjo
ir Bulgarijoje 13 proc. bei Estijoje 9 proc.
Vienintelės valstybės, kuriose kalinių rodikliai išliko stabilūs, buvo Vo-
kietija ir Danija. Jos išlaikė santykinai nedidelius rodiklius.
Kitose valstybėse kalinių skaičiai, lyginant laikotarpio pradžią ir pabai-
gą, padidėjo. Santykinis padidėjimas ypač ryškus Graikijoje (101 proc. (!),
Slovėnijoje (67 proc.), Liuksemburge (54 proc.), Lenkijoje (51 proc.), Ispa-
nijoje (45 proc.), Anglijoje ir Velse (28 proc.), Švedijoje (25 proc.), Italijoje
(24 proc.).
Žvelgiant į paskutines tendencijas, matyti, kad aiški kalinių skaičiaus di-
dėjimo tendencija yra Ispanijoje, Graikijoje, Anglijoje ir Velse, Italijoje (nuo
2006 m. jų padaugėjo bemaž du kartus), Čekijoje (nuo 2002 m.).144 Kurį
laiką kalinių skaičius didėjo, paskui ėmė mažėti, be jau minėtų Rumunijos,
Bulgarijos ir Portugalijos, Nyderlanduose (nuo 2005 m.), Vengrijoje (nuo
2002 m.), Slovakijoje (nuo 2004 m.). Suomijoje ir Švedijoje nuo 2004–2005
m. taip pat pastebimas nedidelis, bet stabilus kalinių rodiklių mažėjimas.
Baltijos valstybėse kalinių rodikliai pastaraisiais metais svyruoja ir yra sun-
ku įžvelgti aiškesnes jų tendencijas.
144
Tiesa, po 2010 m. Čekijoje įvykdytos baudžiamosios politikos nusikaltimų, susijusių su narkotinė-
mis ar psichotropinėmis medžiagomis, reformos, kai didelė dalis veikų buvo dekriminalizuota, labai
tikėtina, kad įkalintųjų rodiklis turėtų nustoti didėti.
Skirmantas Bikelis
5 lentelė. Kalinių (įskaitant suimtuosius) skaičius 100 000 gyventojų Europos Sąjungos valstybėse
ES valstybė 1997 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Slovėnija 39 47 57 58 56 55 56 57 65 67 66 65
Danija 62 67 62 59 64 66 70 76 69 66 63 66
Suomija 56 50 52 59 67 66 66 73 71 69 67 67
Švedija 59 62 64 69 73 76 82 78 79 75 76 74
Vokietija 90 98 n. d. 96 95 96 97 96 96 95 91 88
Belgija 82 82 85 85 90 84 n. d. 90 96 95 98 94
Prancūzija 90 89 80 77 88 93 90 92 92 100 104 96
Austrija 86 85 83 85 92 97 n. d. 107 105 108 96 99
Nyderlandai 87 84 90 95 101 113 124 134 123 113 103 100
Portugalija 145 n. d. n. d. 132 133 137 n. d. 122 119 109 101 105
Italija 86 89 93 95 100 102 97 102 65 78 96 107
Graikija 54 71 76 79 78 81 n. d. 87 91 100 110 109
Bulgarija 142 132 115 144 122 128 140 158 159 151 148 124
Rumunija 197 229 221 225 230 208 185 175 167 141 123 125
Liuksemburgas n. d. 90 90 81 86 111 121 152 164 155 139 n. d.
Vengrija 136 151 158 171 177 168 162 162 155 150 152 152
Slovakija 138 128 132 139 146 164 177 173 161 151 152 n. d.
Anglija ir Velsas 120 122 124 126 137 139 140 143 145 148 153 154
Ispanija 113 114 114 117 126 136 140 142 146 150 160 164
Čekija 209 224 219 207 164 167 n. d. 186 186 185 201 210
Lenkija 148 141 169 207 209 211 208 217 230 234 216 224
Lietuva 356 384 240 291 326 288 227 233 237 219 217 234
Estija 300 300 328 350 341 354 338 327 322 263 280 273
Latvija 407 355 353 364 363 349 333 313 285 286 291 319
ES–24 139 139 137 142 144 145 150 146 143 138 138 139
„Europos Sąjunga 24“ eilutė yra tik orientacinė. Ji neapima visų 27 ES valstybių narių, nes statistinėse
ataskaitose trūksta duomenų iš Airijos, Kipro ir Maltos, taip pat Škotijos ir Šiaurės Airijos. Taip pat reikia
turėti galvoje, kad šios eilutės skaičiai yra aritmetinis kitų valstybių duomenų vidurkis, o ne visų ES kalinių
rodiklis 100 000 ES gyventojų. Pvz., sudėjus Vokietijos ir Estijos kalinių skaičių ir padalijus jį iš bendro
gyventojų skaičiaus, realus bendras rodiklis 100 000 gyventojų būtų kitoks, nei aritmetinis Vokietijos ir
Estijos rodiklių vidurkis. Parengta pagal Europos Tarybos kasmetines baudžiamosios statistikos apžvalgas
SPACE I. Prieiga per internetą: www3.unil.ch/wpmu/space/space-i/annual-reports/.
Skirmantas Bikelis
Nors per pastaruosius 12 metų Europos valstybėse įvyko ryškių kalinių

rodiklių pokyčių, kalbėti apie esminius baudžiamosios (įkalinimo) politi-
kos tradicijų pokyčius dar būtų per drąsu (žr. 6–8 lenteles, 1–3 pav.). Išimtį
sudarytų nebent trys valstybės: Rumunija, kuriai, buvusiai itin į įkalinimą
orientuotos baudžiamosios politikos valstybei, pavyko įkalinimo rodiklius
sumažinti iki vidutinių, Graikija, kuri atsisakė švelnios baudžiamosios po-
litikos ir pagal kalinių skaičių įsitvirtino tarp vidutinio griežtumo politikos
valstybių, ir Lenkija, kurios baudžiamoji politika tapo viena iš labiausiai
į įkalinimą orientuotų Europoje. Tradiciškai Šiaurės Europos Sąjungos
valstybės, kaip ir anksčiau, išsiskiria nedideliais kalinių rodikliais (66–74),
Vakarų ir Centrinės Europos Sąjungos valstybių rodikliai yra artimi 100,
išskyrus Angliją ir Velsą (154), Pietų valstybėse rodikliai pastaruoju metu
tapo kiek didesni (105–125), išskyrus Slovėniją (65) ir intensyviai rodiklius
didinančią Ispaniją (164), o Rytų Europos Sąjungos valstybės tebepasižymi
aukščiausiais kalinių rodikliais (210–319), tik Slovakijoje ir Vengrijoje jie
nėra itin aukšti (po 152).
6 lentelė. Kalinių (įskaitant suimtuosius) skaičius 100 000 gyventojų Vidurio ir Rytų Europos
Sąjungos valstybėse
ES valstybė 1997 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Vokietija* 90 98 n. d. 96 95 96 97 96 96 95 91 88
Austrija 86 85 83 85 92 97 n. d. 107 105 108 96 99
Slovakija 138 128 132 139 146 164 177 173 161 151 152 n. d.
Vengrija 136 151 158 171 177 168 162 162 155 150 152 152
Čekija 209 224 219 207 164 167 n. d. 186 186 185 201 210
Lenkija 148 141 169 207 209 211 208 217 230 234 216 224
Lietuva 356 384 240 291 326 288 227 233 237 219 217 234
Estija 300 300 328 350 341 354 338 327 322 263 280 273
Latvija 407 355 353 364 363 349 333 313 285 286 291 319
ES–24 139 139 137 142 144 145 150 146 143 138 138 139
* Vokietijos ir Austrijos priskyrimas Vidurio ir Rytų Europos valstybių grupei galbūt atrodo kiek ne-

įprastas, tačiau geografiškai tikslus. Taip pat būtų galima prisiminti tai, kad dalį Vokietijos sudaro
buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika, savo baudžiamąja politika buvusi panaši į tuometines
Rytų Europos valstybes, joje buvusi baudimo kultūra išsiskiria ligi šiol. Be to, 6 lentelėje ir 1 pav.
sugretinus šias valstybes su Rytų Europos valstybėmis, itin gerai išryškėja skirtumai, nors nuo Vo-
kietijos sostinės Berlyno iki Lenkijos sienos – tik 100 kilometrų, o nuo Austrijos sostinės Vienos iki
Slovakijos sienos – tik 40 kilometrų.
Skirmantas Bikelis
7 lentelė. Kalinių (įskaitant suimtuosius) skaičius 100 000 gyventojų Šiaurės ir Vakarų Europos
Sąjungos valstybėse
ES valstybė 1997 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Danija 62 67 62 59 64 66 70 76 69 66 63 66
Suomija 56 50 52 59 67 66 66 73 71 69 67 67
Švedija 59 62 64 69 73 76 82 78 79 75 76 74
Belgija 82 82 85 85 90 84 n. d. 90 96 95 98 94
Nyderlandai 87 84 90 95 101 113 124 134 123 113 103 100
Prancūzija 90 89 80 77 88 93 90 92 92 100 104 96
Liuksemburgas n. d. 90 90 81 86 111 121 152 164 155 139 n. d.
Anglija ir Velsas 120 122 124 126 137 139 140 143 145 148 153 154
ES–24 139 139 137 142 144 145 150 146 143 138 138 139
8 lentelė. Kalinių (įskaitant suimtuosius) skaičius 100 000 gyventojų Pietų Europos Sąjungos
valstybėse
ES valstybė 1997 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Slovėnija 39 47 57 58 56 55 56 57 65 67 66 65
Portugalija 145 n. d. n. d. 132 133 137 n. d. 122 119 109 101 105
Italija 86 89 93 95 100 102 97 102 65 78 96 107
Graikija 54 71 76 79 78 81 n. d. 87 91 100 110 109
Bulgarija 142 132 115 144 122 128 140 158 159 151 148 124
Rumunija 197 229 221 225 230 208 185 175 167 141 123 125
Ispanija 113 114 114 117 126 136 140 142 146 150 160 164
ES–24 139 139 137 142 144 145 150 146 143 138 138 139
Kaip pakito, kokia kryptimi vystėsi Europos Sąjungos valstybių baudžia-

mieji įstatymai, baudimo praktika aptariamuoju laikotarpiu? Kaip minėta,
Europos Sąjungos valstybių baudžiamojoje politikoje pastebima prioritetų
poliarizacija. Baudžiamieji įstatymai buvo derinami su Europos Sąjungos
Pagrindų sprendimų ir direktyvų reikalavimais. Didelę įtaką nuteistųjų po-
puliacijai turėjo baudžiamojo persekiojimo griežtinimas trijose srityse: nu-
sikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamybei, su neteisėta
narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvarta susijusių nusikaltimų ir
Skirmantas Bikelis
1 pav. Kalinių skaičius 100 000 gyventojų Vidurio ir Rytų ES valstybėse.
2 pav. Kalinių skaičius 100 000 gyventojų Šiaurės ir Vakarų ES valstybėseš
3 pav. Kalinių skaičius 100 000 gyventojų Pietų ES valstybėse.
Skirmantas Bikelis
smurtinių nusikaltimų. Kaip minėta, šių baudžiamosios politikos krypčių

svarba buvo akcentuota Europos Sąjungos Pagrindų sprendime 2004/757/
TVR ir Europos Tarybos rekomendacijose. Griežtinimas pasireiškė sankcijų
griežtinimu ir (arba) registruotų nusikaltimų ir (arba) nuteistųjų skaičiaus
padidėjimu,145 ir daugeliu atvejų praktikoje skiriamų bausmių griežtėjimu.
Nemažai atvejų registruotų nusikaltimų ir nuteisimų skaičiaus padidėjimas
sietinas ne tik ar ne tiek su atitinkamų nusikaltimų padarymo padažnėjimu,
kiek su didesniu teisėsaugos institucijų dėmesiu tam tikroms nusikaltimų
rūšims arba aktyvesne tapusia nusikaltimų aukų pozicija. Ryškus pavyz-
dys yra Ispanija, kur per 2008 m. dėl smurto šeimoje buvo nuteista 800 vyrų,
o per pirmąjį 2009 m. pusmetį – 3 645.146 Registruotų smurto atvejų paskuti-
niu metu labai padaugėjo ir Prancūzijoje. Be to, Ispanijoje, kaip ir Italijoje bei
Vengrijoje (2010 m.), už smurtinius nusikaltimus buvo numatytos griežtes-
nės bausmės. Griežtesnių bausmių už smurtinius nusikaltimus teismų prak-
tikoje tendencija matyti Vokietijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Švedijoje.
Analizuojamu laikotarpiu Belgijoje ir Slovėnijoje buvo numatyta griež-
tesnė atsakomybė už seksualinius nusikaltimus. Taip pat ir Prancūzijoje,
kur buvo numatytos didesnės minimalios bausmės, o tai, kaip minėta, yra
didžiausią įtaką bausmių skyrimo praktikai darantis sankcijų pakeitimo
būdas. Griežtesnės bausmės teismų praktikoje už šiuos nusikaltimus imtos
taikyti taip pat Vokietijoje ir Ispanijoje.
Atsakomybė už nusikaltimus, susijusius su narkotinėmis ar psichotropinė-
mis medžiagomis, buvo sugriežtinta Italijoje bei Lenkijoje. Šiose valstybėse,
taip pat Prancūzijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Ispanijoje re-
gistruotų atvejų bei nuteistųjų už šiuos nusikaltimus dalis tarp kalinių smar-
kiai padidėjo. Tiesa, kai kuriose valstybėse, būtent Portugalijoje ir Čekijoje,
baudžiamoji politika pasuko kitu keliu. Portugalijoje 2001 m., o Čekijoje
2010 m. buvo atsisakyta baudžiamosios atsakomybės už nedidelio kiekio
145
Minėto tyrimo autoriai nurodo, kad nemažai valstybių buvo pastebėta, jog didėjant nuteistųjų skai-
čiui mažėjo registruotų nusikaltimų, pvz., Anglijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Suomijoje. Dünkel
F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D., Kriminalität, Kriminalpolitik, strafrechtliche
Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich: Band I und II, Mönchengladbach
Forum-Verl. Godesberg, 2010, p. 1052.
146
Ten pat, p. 1040.
Skirmantas Bikelis
narkotinių medžiagų laikymą savo reikmėms.147 Turint galvoje, kad dau-

gelyje Europos valstybių didžiąją dalį teisėsaugos persekiojimų pažeidimų
sudaro narkotinių medžiagų laikymas, o ne platinimas (Estijoje, Ispanijoje,
Prancūzijoje, Austrijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje tokie pažeidimai sudaro 81–
92 proc., o su platinimu susiję – 8–19 proc., tuo tarpu Čekijoje persekiojami
narkotikų laikymo nusikaltimai sudaro tik 13 proc., o platinimo – 87 proc.),148
toks baudžiamosios politikos posūkis laikytinas itin reikšmingu tiek įkalini-
mų skaičiaus, tiek teisėsaugos krūvio reguliavimo požiūriu.
Kita baudžiamosios politikos sritis, sulaukusi griežtesnio požiūrio Euro-
poje, – pakartotinai nusikaltusių asmenų atsakomybė. Griežtos bausmių
skyrimo taisyklės pakartotinai nusikaltusiems asmenims buvo numatytos
Anglijos, Ispanijos, Europos Sąjungos rytinių valstybių, taip pat Prancūzi-
jos ir Belgijos įstatymuose.
Angliją, Ispaniją ir Rytų Europos Sąjungos valstybes dar vienija neokla-
sikine baudžiamosios teisės tradicija paremtų formalių bausmių skyrimo
taisyklių priėmimas.
Griežtos bendrosios ir specialiosios recidyvistams skirtos bausmių sky-
rimo taisyklės daro didelę įtaką bendram baudžiamosios politikos griežtu-
mui. Tai matome ir iš nuosekliai didėjančių Ispanijos bei Anglijos kalinių
rodiklių. Taip pat netenka stebėtis, kad Rytų Europos Sąjungos valstybės
šių rodiklių dydžiais vis dar yra gan smarkiai atitrūkusios nuo kitų Europos
Sąjungos valstybių.
Paminėtina dar viena asmenų grupė, kuriems yra taikoma griežta bau-
džiamoji atsakomybė – tai užsieniečiai. Valstybėse, kuriose yra didelis imi-
gracijos lygis, užsieniečiai tarp kalinių dažnai sudaro neproporcingai didelę
dalį. Paminėtinos Belgija, Graikija, Italija, Nyderlandai, Austrija. Viena iš
šios tendencijos priežasčių – sunkumai užsieniečiams pritaikyti alternaty-
vias suėmimui kardomąsias priemones, taip pat alternatyvias laisvės atėmi-
mui bausmes. Dėl plataus suėmimo taikymo užsieniečiams minėtose vals-
147
Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras. Valstybių apžvalga: Čekija. Prieiga per internetą:
www.emcdda.europa.eu/publications/country-overviews/cz#nlaws; Europos narkotikų ir narkomanijos
stebėsenos centras. Valstybių apžvalga: Portugalija. Prieiga per internetą: www.emcdda.europa.eu/publi-
cations/country-overviews/pt#nlaws
148
Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras. 2010 m. metinė ataskaita: narkotikų proble-
ma Europoje. Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2010, p. 37. Prieiga per internetą:
www.emcdda.europa.eu/publications/annual-report/2010
Skirmantas Bikelis
tybėse auga ir bendri suėmimo taikymo rodikliai. Baltijos valstybėse, kaip

ir Vokietijoje, Anglijoje, suėmimo rodikliai pastaruoju metu mažėjo.
Tyrimo autoriai akcentuoja, kad Europos valstybėse funkcionuoja dau-
giau ar mažiau išvystytos alternatyvios laisvės atėmimui bausmės, taip pat
įvairių baudžiamojo proceso nutraukimo (diversijos) sistemos, taikoma
ir mediacija.149 Kitaip tariant, mechanizmai antrajai poliarizuotos bau-
džiamosios politikos krypčiai, nukreiptai daugiausiai į turtinio pobūdžio
nusikaltimus ir kitus nesunkius, „neprioritetinius“ nusikaltimus, taip pat
naudojami nepilnamečių baudžiamojoje justicijoje, yra anksčiau (senosio-
se Europos Sąjungos narėse) ar vėliau (daugelyje naujųjų Europos Sąjungos
narių) sukurti. Kartu pažymima, kad šios priemonės iš esmės nekonkuruo-
ja su laisvės atėmimu (greičiau jos konkuruoja tarpusavyje) ir įtakos kalinių
rodikliams iš esmės neturi. Jos taikomos tais atvejais, kai laisvės atėmimo
taikymas yra netikslingas ir bet kuriuo atveju nebūtų taikomas arba kai ku-
rios priemonės taikomos kartu su laisvės atėmimu. Dėl to teigiama, kad Eu-
ropos Sąjungos valstybių baudžiamojoje politikoje pastebima baudžiamųjų
priemonių taikymo plėtimo (angl. Net-Widening) tendencija.
Lygtinio paleidimo taikymas yra svarbi baudžiamoji politinė priemonė, pade-
danti išvengti pakartotinių nusikaltimų padarymo po laisvės atėmimo bausmės
atlikimo bei skatinanti įkalintojo socialinę reintegraciją, taip pat padeda efekty-
viai reguliuoti kalinių asmenų rodiklius. Tai pabrėžia ir platų (kuo ankstyvesnį)
lygtinio paleidimo taikymą, rekomenduoja Europos Tarybos rekomendacijos.150
Kita vertus, sako tyrimo autoriai, itin plačiai taikant lygtinį paleidimą, ypač jį
taikant automatiškai (kaip yra Graikijoje ir Anglijoje įvykdžius nusikalstamas
veikas, už kurias numatyta iki ketverių metų laivės atėmimo), gali ilgėti laisvės
atėmimo bausmės, taip teismams siekiant neutralizuoti automatinio lygtinio
paleidimo efektą bausmės trukmei.151 Taip pat pažymima, kad, išskyrus Austri-
ją ir Vengriją, Europos Sąjungoje pastaruoju metu dažniau linkstama siaurin-
149
Mönchengladbach Forum-Verl. Godesberg, 2010, p. 1053, 1061–1063.
150
Rec (2003) 22 Dėl lygtinio paleidimo (parolio).
151
Mönchengladbach Forum-Verl. Godesberg, 2010, p. 1063–1064.
Skirmantas Bikelis
ti lygtinio paleidimo taikymą, ir tai neretai susiję su atsakomybės griežtinimu

smurtinių, seksualinių nusikaltimų kaltininkams ar recidyvistams.
Apibendrinant baudžiamosios politikos tendencijas Europos Sąjungoje, rak-
tiniu laikytinas poliarizacijos terminas, kuris rodo tam tikrų baudžiamųjų po-
litinių prioritetų išskyrimą skirtingų nusikaltimų ar asmenų grupių atžvilgiu.
Supranacionaliniame lygmenyje išskiriamas tam tikras sąrašas nusikalstamų
veikų, visų pirma tarptautinio pobūdžio, kurių kontrolę siekiama stiprinti har-
monizuojant minimalius nusikalstamų veikų sudėčių požymius, įpareigojant
valstybes numatyti (pakankamai) griežtas baudžiamąsias sankcijas ar kitas
priemones, tokias kaip išplėstinis turto konfiskavimas. Pradinis palyginti siau-
rokas prioritetinių nusikaltimų sąrašas – organizuotų nusikalstamų grupių
veikla, narkotinių ir psichotropinių medžiagų nelegali apyvarta, terorizmas
– pamažu buvo išplėstas, įtraukiant ir nusikaltimus žmogaus laisvei, seksua-
liniam vaikų neliečiamumui, korupcinius, finansinius nusikaltimus, nusikal-
timus kompiuterių sistemoms, asmenų lygiateisiškumui, aplinkai. Priėmus
Lisabonos sutartį, iš esmės buvo atsisakyta Europos Sąjungos kompetencijos
ribojimų baudžiamosios politikos srityje, tad ši supranacionalinio lygmens
baudžiamosios politikos klausimų plėtros tendencija ateityje gali išlikti.
Nacionaliniu lygmeniu matyti padidėjęs visuomenės, politikų ir teisėsaugos
institucijų dėmesys smurtiniams, seksualiniams ir su narkotinėmis bei psi-
chotropinėmis medžiagomis susijusiems nusikaltimams, taip pat pakartotinai
nusikalstantiems asmenims, siekiant juos labiau kontroliuoti pasitelkus akty-
vesnę baudžiamąją intervenciją. Tuo tarpu nesunkių, nesmurtinių nusikalti-
mų atžvilgiu stengiamasi taikyti mažesnio lygmens intervencines priemones.
Vienas svarbiausių baudžiamųjų politinių rodiklių – kalinių skaičius, iš
dalies parodantis bendrą šalies baudžiamosios politikos griežtumą, per pas-
taruosius beveik 15 metų nors visos Europos Sąjungos mastu išliko stabilus,
Europos Sąjungos valstybėse kito labai nevienodai tiek lyginant valstybes,
tiek skirtingus laikotarpius atskirose valstybėse. Bendrai matyti, kad laiko-
tarpio pradžioje skirtingose valstybėse buvę itin ryškūs kalinių skaičiaus
skirtumai šiuo metu kiek sumažėjo tiek dėl kalinių skaičiaus akivaizdaus su-
mažinimo griežčiausios baudžiamosios politikos (daugiausiai Rytų Europos
Sąjungos) valstybėse, tiek dėl griežtesnio baudžiamojo politinio požiūrio bei
imigracijos įtakos padidėjus kalinių skaičiui kai kuriose Vakarų ir Pietų Eu-
ropos Sąjungos valstybėse.
Skirmantas Bikelis
84 VI. Baudžiamosios politikos formavimo(si) procesas Lietuvoje
VI. Baudžiamosios politikos

formavimo(si) procesas Lietuvoje
Dr. Aušra Pocienė
Baudžiamosios politikos formavimo ar formavimosi procesą galima api-

būdinti įvairiais aspektais ir identifikuoti pagal įvairius kriterijus (žr. šio
leidinio II skyrių). Šiame skyriuje jis nagrinėjamas atsižvelgiant į Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – vadinama BK) pakeitimus ir
papildymus. Juos taip pat galima analizuoti įvairiai: sekti siūlytų keitimų
kiekybinę dinamiką, nagrinėti pataisų turinį, identifikuoti pataisų inicia-
torius, išskirti pagrindinius argumentus teikiant vieno ar kito straipsnio
pataisą, papildymą. Žinoma, BK pakeitimus galima interpretuoti ir plates-
niame – socialiniame, ekonominiame, kultūriniame – kontekste, remiantis
nuostata, kad baudžiamasis įstatymas turėtų įtvirtinti vyraujančias verty-
bes, moralines normas ir atitikti visuomenės realijas. Taigi toliau šiame sky-
riuje apžvelgiama, pirma, kiekybinė teiktų pasiūlymų dėl BK pakeitimų ir
papildymų dinamika, neatsižvelgiant į tai, ar šios pataisos buvo priimtos, ar
ne (tokia apžvalga leidžia plačiau apibūdinti baudžiamojo įstatymo, taigi ir
baudžiamosios politikos, formavimo procesą). Šioje analizėje taip pat ap-
žvelgta teiktų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau
vadinama – BPK) pakeitimų dinamika, nes pastarasis buvo derinamas su
BK. Antra, nagrinėjamas pateiktų pasiūlymų turinys ir pagrindiniai argu-
mentai, pateikiami aiškinamuosiuose raštuose. Trečia, analizuojamas Sei-
mo patvirtintų baudžiamųjų teisės normų pakeitimų ir papildymų turinys.
VI.1. Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodeksų

pakeitimo iniciatyvos 1994–2010 m.
Šios analizės pagrindą sudarė Lietuvos Respublikos Seimo (toliau vadina-
ma – Seimas) internetinės svetainės dokumentų archyve nuo 1994 m. sau-
sio 1 d.152 iki 2010 m. gruodžio 31 d. sukaupti BK (ir iš dalies BPK) pakei-
152
Ankstesnių metų BK pakeitimų ir papildymų įstatymų projektai Seimo internetinėje svetainėje nepa-
teikti.
Aušra Pocienė
VI. Baudžiamosios politikos formavimo(si) procesas Lietuvoje 85
timų ir papildymų įstatymų projektai bei juos lydintys aiškinamieji raštai.

Per šį laikotarpį LR Seimui buvo pateikti 472 BK ir 290 BPK pakeitimų
ir papildymų įstatymų projektai. Ypač daug pataisų buvo pateikta 1998
m. (žr. 4 pav.): 45 BK ir 48 BPK. Apskritai, vertinant pateiktų pasiūlymų
tendencijas, galima sakyti, kad jos buvo „banguojančios“ ir netolygios. Pa-
vyzdžiui, žvelgiant į BK keitimų pasiūlymus: 1998 m. jų buvo pateikta 45,
2003 m. – 19, 2004 m. – 27, o 2005 m. – vėl tik 15. BPK teiktų pataisų ten-
dencijos panašios į BK keitimų dinamiką, tačiau pabrėžtina, kad per visą
nagrinėjamą laikotarpį (1994–2010 m.) kiekvienais metais BK pataisų buvo
pateikiama daugiau nei BPK (išskyrus minėtus 1998 m. ir 1994 m.).
Įprasta baudžiamųjų įstatymų pakeitimų iniciatyvas sieti su Seimo kadenci-
jomis, t. y.: Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo kadencija (1990–
1992 m.), 1992–1996 m. Seimo kadencija, 1996–2000 m. Seimo kadencija,
2000–2004 m. Seimo kadencija, 2004–2008 m. Seimo kadencija ir 2008 m. iš-
rinktoji Seimo kadencija. Taigi nagrinėjamas BK pakeitimų laikotarpis apima
tris pilnas ir vieną šiuo metu trunkančią Seimo kadenciją. Svarbu pabrėžti, kad
1996–2000 m. Seimo kadencijoje dar galiojo senasis Baudžiamasis kodeksas,
todėl nenuostabu, kodėl jis buvo intensyviau keičiamas nei kitais laikotarpiais
– po Nepriklausomybės atkūrimo senąjį įstatymą reikėjo pritaikyti prie naujų
politinių ir ekonominių sąlygų. Kita Seimo kadencija (2000–2004 m.) apėmė
4 pav. Baudžiamojo ir Baudžiamojo procesų kodeksų pakeitimų iniciatyvos 1994–2010 m.
Aušra Pocienė
laikotarpį, kai buvo priimtas (2000 m.) ir nuo 2003 m. pradėjo galioti naujasis
BK (kartu su naujuoju BPK). Trečiąją Seimo kadenciją (2004–2008 m.) teiktų
pataisų požiūriu galima pavadinti sąlygiškai „ramia“, bet reikia priminti, kad
2004 m. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, taigi vėliau teiktas pataisas iš
dalies paveikė ir narystė ES (žr. šio leidinio V skyrių).
9 lentelė. LR Seimo duomenų bazėje nurodyta 1994–2010 m. svarstyti pateiktų BK ir BPK pa-
keitimų baigtis*
BK BPK Iš viso
Baigtis Skaičius Proc. Skaičius Proc. Skaičius Proc.
Iš viso 472 100 proc. 290 100 proc. 762 100 proc.
Priimtas 103 22 proc. 85 29 proc. 188 25 proc.
Nepriimtas 2 0 proc. 1 0 proc. 3 0 proc.
Atsiimtas 26 6 proc. 19 7 proc. 45 6 proc.
Nepasirašytas 2 0 proc. 2 1 proc. 4 1 proc.
Atmestas 24 5 proc. 2 1 proc. 26 3 proc.
Perduotas į archyvą 4 1 proc. 3 1 proc. 7 1 proc.
Nenurodyta 311 66 proc. 178 61 proc. 489 64 proc.
* Pažymėtina, kad kai kurie šioje lentelėje pateikiami duomenys yra negalutiniai ir (ar) netikslūs – ji su-
daryta pagal Seimo internetinėje svetainėje pateikiamą informaciją, kuri nėra išsami, kai kurie rodikliai
gali persipinti tarpusavyje ir pan. Tačiau pirmos dvi šios lentelės eilutės yra labai arti tikrų faktų – tai
patvirtina užregistruotų BK ir BPK pakeitimų ir papildymų įstatymų skaičius, kuris yra artimas čia
pateikiamiems skaičiams. Seimo internetinės svetainės duomenimis, 1994–2010 m. buvo priimti 96
BK pakeitimų ir papildymų įstatymai (67 kartus pakeistas senasis BK, 29 kartus – naujasis), BPK – 77
kartus (56 kartus pakeistas ir papildytas senasis BPK, 21 kartą – naujasis BPK). Pateiktų projektų skai-
čius gali šiek tiek skirtis nuo tikrai pateiktų projektų skaičiaus (dėl projektų persipynimo, sujungimo ir
netikslumų), tačiau tik labai nežymiai. Taigi svarbiausios ir tiksliausios šioje lentelėje yra pirmosios dvi
eilutės. Taip pat svarbu paaiškinti, kad 1995 m. Seimo internetinėje svetainėje užfiksuota, jog tais metais
buvo pateikta 18 BK pakeitimų ir papildymų įstatymų projektų, priimti 8 BK pakeitimų ir papildymų
įstatymai, tačiau neaišku, kuriais metais jie buvo pateikti, tikėtina, kad 1995 m., todėl šioje lentelėje
priimti BK pakeitimai priskaičiuoti 1995 m. bei patenka į bendrą priimtų pakeitimų skaičių, likusieji
10 priskaičiuoti prie nenurodytos baigties. 1994 m. buvo užregistruoti du BK pakeitimų ir papildymų
projektai, tačiau tais metais iš viso buvo priimti keturi BK pakeitimų ir papildymų įstatymai, todėl tais
metais šioje lentelėje skaičiuoti keturi BK pakeitimų ir papildymų projektai, kurie visi buvo priimti
(greičiausiai tais pačiais metais) parengtų projektų pagrindu. Žr. taip pat pastabas po 10 lentele.
Atkreiptinas dėmesys, kad statistiškai daugiau pataisų įregistruojama

kadencijų pradžioje. Galbūt iš dalies tai galima sieti su nauja valdančios
daugumos programa ar noru parodyti rinkėjams savo veiklumą. Bendra-
me kontekste ypač išsiskiria dabartinio Seimo kadencijos pradžia: 2009 m.
Aušra Pocienė
buvo pateiktos 38 BK pataisos, o 2008 m. jų teikta tik 12. Tačiau šie duo-
menys daugiau atspindi darbo procesą nei galutinius rezultatus, nes ne vi-
sos pataisos buvo priimtos.
Išnagrinėjus pateiktų svarstyti įstatymų pataisų baigtį pabrėžtina, kad
truputį mažiau nei ketvirtadalis jų buvo priimti. Kaip minėta, per na-
grinėjamą laikotarpį Lietuvoje buvo pateiktos 762 BK ir BPK pataisos. 64
proc. iš jų baigtis nenurodyta (žr. 9 lentelę), 25 proc. įstatymo projektų buvo
patvirtinti, 6 proc. atsiėmė patys pataisų teikėjai ir 3 proc. buvo atmesti.
Kitas svarbus aspektas nagrinėjant baudžiamosios politikos formavimo pro-
cesą – baudžiamųjų įstatymų pakeitimų teikėjai ir rengėjai. Įstatymo projektus
gali rengti Seimo komitetai ir komisijos, atskiri Seimo nariai ir jų grupės, Vyriau-
sybė ir ministerijos, taip pat Respublikos Prezidentas. Apžvelgus 1994–2010 m.
laikotarpį, matyti (žr. 10 lentelę), kad įstatymo projektus rengė: Seimo komitetai
10 lentelė. BK ir BPK pakeitimų ir papildymų projektų skaičius, jų teikėjai ir rengėjai 1994–2010 m.

BK / BPK pataisų
1994
1995
1996
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
2004
2005
2006
2007
2008
2009
2010
teikėjas arba (ir)
rengėjas
Seimo BK 12 9 26 14 11 19 16 8 8 12 9 9 3 27 20
narys(-iai) BPK 8 2 8 16 8 13 5 3 5 2 4 2 1 5 7
BK 3 1
Seimo frakcija
BPK 1
LR Seimas
Biudžeto BK
ir finansų
komitetas BPK 1
Nacionalinio BK 4 1
saugumo
ir gynybos BPK 1 1
komitetas
Teisės ir BK 1 11 13 13 14 6 14 1 4 7 4 6 12
teisėtvarkos
komitetas* BPK 10 8 13 7 8 7 3 2 7 1 6
Šeimos ir BK 1
vaiko reikalų
komisija BPK 1
LR Seimas
Žmogaus tei- BK 3
sių komitetas BPK
Antikorupci- BK 1
jos komisija BPK
Peticijų BK 1
komisija BPK
Nėra BK 2 9
duomenų** BPK 2 5 2
Seimo darbo BK 1 1 2 1
grupė BPK 1 2 1
Aušra Pocienė
BK / BPK pataisų
1994
1995
1996
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
2004
2005
2006
2007
2008
2009
2010
teikėjas arba (ir)
rengėjas
BK 7 6 26 18 8 7 6 5 5 5 2 3 3 3 3 4
Vyriausybė**
BPK 2 1 3 18 38 1 4 4 2 5 4 2 3 2 2 3
Vyriausybės pateiktų
projektų rengėjai:***
Aplinkos BK 1 1
ministerija BPK
Finansų BK 1 2 2 1
ministerija BPK 1 1 1 1
Krašto apsau- BK 1 1
gos ministerija BPK 2
Kultūros BK 1 1 1
ministerija BPK 1
Socialinės BK 1
apsaugos ir
darbo BPK
LR Vyriausybė
ministerija
Statybos ir BK 1 1
urbanistikos
ministerija BPK
Susisiekimo BK
ministerija BPK 1
Sveikatos BK 1 1 1
apsaugos
ministerija BPK 3 1
Teisingumo BK 5 16 12 7 1 3 3 4 1 2 1 1 1 2 4
ministerija BPK 3 16 30 1 2 4 1 5 4 2 2 2 3
Ūkio BK 2 2 1 1 1
ministerija BPK
Vidaus reikalų BK 2 2 2 2 1 1 1
ministerija BPK 1 3 2 1
Užsienio reika- BK 1
lų ministerija BPK
Valstybės BK 3
kontrolė BPK
BK / BPK pataisų
1994
1995
1996
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
2004
2005
2006
2007
2008
2009
2010
teikėjas arba (ir)

rengėjas
Respublikos BK 2 1 5 1 2 2 6
Prezidentas BPK 2 3 1 1 3 1 1 3
Nėra BK 2
duomenų**** BPK 2
BK 4 18 23 45 45 34 31 41 36 19 27 15 18 23 12 38 43
Iš viso:
BPK 6 8 14 25 48 28 21 33 16 16 17 7 9 13 2 7 20
* 1996 m. Teisės ir teisėtvarkos komitetas vieną teisės akto projektą rengė kartu su Sveikatos, socialinių
reikalų ir darbo komitetu. Visur įskaičiuotos ir projektų iniciatyvos, kilusios jau parengtų projektų
pagrindu (įregistruotos kaip atskiri įstatymų pakeitimų ir papildymų projektai). Nuo 2000–2003 m.
įskaičiuoti ir naujojo dar negaliojusio BK pakeitimų ir papildymų įstatymų projektai, 2002–2003 m.
– dar negaliojusio naujojo BPK pakeitimų ir papildymų įstatymų projektai.
** 1994–1995 m. Lietuvos Respublikos Seimo internetinėje svetainėje nebuvo fiksuojama, kas konkre-
Aušra Pocienė
čiai buvo įstatymų rengėjas ir / ar teikėjas, tik nurodoma, kad projektus pateikė Lietuvos Respu-
blikos Vyriausybė arba Lietuvos Respublikos Seimas. Taip pat 1997 m. ties dviem BPK pakeitimų
ir papildymų projektais nekonkretizuojant pažymėta, kad juos pateikė Seimas. 1999 m. vieną BK
pakeitimų ir papildymų įstatymų projektą Teisingumo ministerija rengė kartu su Valstybės saugu-
mo departamentu, dar vieną – kartu su Vidaus reikalų ministerija. Šioje lentelėje rengėju abiem
atvejais nurodyta Teisingumo ministerija. 2000 m. vieną BK projektą Finansų ministerija rengė
kartu su Muitinės departamentu, taip pat 2000 m. – vieną BPK projektą. 1998 m. vieną BPK pro-
jektą Teisingumo ministerija rengė kartu su Finansų ministerija.
*** 1996 m. ties vienu BK projektu nurodyta, kad įstatymų pakeitimų ir papildymų projektą rengė Teisin-
gumo ministerija, o jį pateikė Seimo narys, 1997 m. taip pat buvo su dviem BPK projektais. 1996 m.
vieną BPK projektą parengė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, dar vieną – Teisingumo ministerija, o
juos pateikė Respublikos Prezidentas. 1997 m. ties dviem projektais nurodyta, kad juos teikė Teisin-
gumo ministerija, o šioje lentelėje įrašyta, kad teikė Vyriausybė, rengėja – Teisingumo ministerija.
**** 1994 m. Lietuvos Respublikos Seimo internetinėje svetainėje užregistruoti du BK pakeitimų ir papil-
dymų projektai, tačiau tais metais buvo priimti keturi BK pakeitimų ir papildymų įstatymai (1994 m.
vasario 10 d., liepos 19 d., lapkričio 10 d., gruodžio 28 d.) – jie šioje lentelėje įrašyti kaip pateikti įstatymų
pakeitimai ir papildymų projektai. Tais pačiais metais internetinėje svetainėje buvo užregistruoti keturi
BPK pakeitimų ir papildymų projektai (juos pateikė Vyriausybė (2) ir Seimas), o BPK tais metais buvo
pakeistas šešis kartus (1994 m. birželio 23 d., liepos 19 d., rugsėjo 10 d., lapkričio 10 d., lapkričio 17 d.,
gruodžio 22 d.). Taigi šioje eilutėje įrašyti kiti du BPK pakeitimai ir papildymai (kuriuos lėmė atitinkami
projektai). Projektai, kurių registracijos numeriai tokie patys, skaičiuoti kaip vienas projektas.
ir komisijos (Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Šeimos ir vaiko reikalų komisija,

Biudžeto ir finansų komitetas, Žmogaus teisių komitetas, Nacionalinio saugu-
mo ir gynybos komitetas, taip pat Antikorupcijos komisija, Peticijų komisija),
taip pat Seimo frakcijos, Seimo darbo grupės, pavieniai Seimo nariai. Pataisas
rengė ir ministerijos bei kitos institucijos: Teisingumo ministerija, Socialinės ap-
saugos ir darbo ministerija, Aplinkos ministerija, Kultūros ministerija, Sveikatos
apsaugos ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Finansų ministerija, Susisie-
kimo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų
ministerija, Statybos ir urbanistikos ministerija, Valstybės kontrolė. Pastarųjų
institucijų parengtas pataisas dažniausiai (su keliomis išimtimis) teikdavo Vy-
riausybė. Įstatymo projektus rengė ir teikė ir Respublikos Prezidentas.
Toliau analizuojant matyti (žr. 5 pav.), kad iš sudaryto sąrašo aktyviausi
BK pataisų rengėjai yra: pavieniai Seimo nariai, Seimo Teisės ir teisėtvar-
kos komitetas, LR teisingumo ministerija ir LR vidaus reikalų ministe-
rija. Seimo narių pateiktų pataisų skaičius kiekvienais metais (su retomis
išimtimis 1997 m., 2000 m., 2004 m. ir 2008 m.) gerokai lenkia kitų rengėjų
parengtų pataisų skaičių.
Žvelgiant į BPK projektus, pagrindinių pataisų rengėjų sąrašas yra toks
pats kaip ir BK, tačiau skiriasi jų aktyvumas. BPK pataisas dažnai rengė ir
Aušra Pocienė
5 pav. Baudžiamojo kodekso pataisų teikėjai 1994–2010 m.
6 pav. Baudžiamojo proceso kodekso pataisų teikėjai 1994–2010 m.
Aušra Pocienė
teikė Teisės ir teisėtvarkos komitetas, tik 1998 m. pagrindinė pataisų rengė-

ja buvo LR teisingumo ministerija (30 pataisų) (žr. 6 pav.).
Apžvelgti duomenys leidžia teigti, kad Lietuvoje pasiūlymų lygmeniu vyks-
ta labai aktyvus baudžiamosios politikos formavimo, tiksliau, baudžiamų-
jų įstatymų taisymo ir koregavimo procesas. Pastaruoju metu BK teikiama
daugiau pataisų nei BPK. Vis dėlto įstatymų koregavimo procesas yra labai
kintantis ir „šokinėjantis“, nėra tolygus. Šiuos netolygumus galima aiškinti
politiniais, socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Kiekybiškai daugiausia
pataisų projektų pateikia Seimo nariai. Tačiau, nagrinėjant įstatymų keitimo
procesą, vien kiekybinių duomenų nepakanka. Verta nuodugniau pažvelgti
ir į teiktų pataisų turinį.
VI.2. Baudžiamojo kodekso pakeitimo iniciatyvų turinys

Teiktų Baudžiamojo kodekso pataisų turinys (bendrai vertinant ir priimtus,
ir nepriimtus projektus) leidžia suprasti kelis aspektus. Pirma, jis parodo,
į kokias socialines, ekonomines ir kultūrines problemas įstatymų kūrėjai
kreipia dėmesį. Antra, kokias mato priemones toms problemoms spręsti,
tiksliau, kiek, jų manymu, jas spręsti padeda (turėtų) būtent baudžiamosios
teisinės priemonės ir kokiu būdu. Trečia, kokie naudojami argumentai vie-
noms ar kitoms pataisoms pagrįsti (nuodugni situacijos analizė, moksliškai
pagrįsti faktai, visuomenės nuomonės paisymas ir pan.). Ketvirta, suteikia
galimybę analizuoti, kada pataisų iniciatyva kyla iš realaus poreikio rea-
guoti į problemas, o kada tai yra daugiau redakcinio pobūdžio pataisos ar
automatiniai suderinimai su kitų įstatymų pasikeitimais, tarptautiniais do-
kumentais ir pan.
Apžvelgti visų pateiktų pataisų turinį būtų labai keblu. Antra vertus, tai
nėra tikslinga, nes yra parengta nemažai mokslinių straipsnių, ataskaitų,
kitų leidinių, kuriuose vienu ar kitu aspektu nagrinėjamas atskirų pataisų
reikalingumas ir tikslingumas.153 Todėl toliau apžvalgai buvo pasirinkta tik
nedidelė pataisų grupė, kuri iliustratyviai parodo, kokio pobūdžio pataisos
yra dažniausios ir kokie argumentai naudojami joms pagrįsti. Plačiau ap-
žvelgiamos pataisos, labiausiai susijusios su visuomenėje vykusiais procesais
153
Žr., pvz., Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2006, p. 37–70.
Aušra Pocienė
(tam tikrų nusikalstamų veikų dažnumas, visuomenės reakcija į socialines

problemas, rezonansiniai įvykiai ir pan.), bet ne su teisiniais administraci-
niais pakeitimais (suderinimas su atskirais teisės aktais ir pan.), kurie yra
pakankamai plačiai aptariami ir nagrinėjami baudžiamosios teisės eksper-
tų. Apžvalgai pasirinkti tie metai ir laikotarpiai, kai pataisų buvo teikiama
daugiausia: 1997–1998 m., 2001 m. ir 2009 m.
VI.2.1. 1997–1998 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir
amnestijos iniciatyvos
Šiais metais vis dar galiojo senasis Baudžiamasis kodeksas, kuris nuo
1990-ųjų buvo intensyviai keičiamas ir pritaikomas prie naujų politinių bei
ekonominių sąlygų. Todėl dalis šių metų pataisų buvo skirtos fundamen-
taliems baudžiamosios politikos pokyčiams (baudžiamosios atsakomybės,
bausmių sistemos pertvarkymas), o dalis – „einamosioms korekcijoms“, at-
sižvelgiant į kintančią kriminogeninę situaciją ir pan.
Iš fundamentaliųjų paminėtinos pataisos, kurios turėjo sušvelninti bau-
džiamąją atsakomybę, skiriamas ar paskirtas bausmes atskiroms asmenų
grupėms. Pavyzdžiui, buvo siūloma taikyti dalinę amnestiją nepilnamečiams,
pirmos ir antros grupės invalidams bei asmenims, padariusiems neatsargius
ar nesunkius tyčinius nusikaltimus.154 Taip pat siūlyta aiškiai apibrėžti tą gru-
pę asmenų, kuriems amnestija negali būti taikoma besąlygiškai. Taigi šiomis
pataisomis taip pat buvo siekta sušvelninti griežtos baudžiamosios politikos
pasekmes pažeidžiamiausioms asmenų grupėms, ypač nepilnamečiams. Ži-
noma, amnestiją siūlyta taikyti ne visiems, o nelabai pavojingus nusikaltimus
padariusiems asmenims, jeigu jie atlygino nusikaltimu padarytą materialinę
žalą ir gerai elgėsi atlikdami bausmę. Taip pat Seimui svarstyti buvo pateiktas
įstatymo projektas dėl lygtinio paleidimo, dėl atleidimo nuo bausmės prieš
terminą arba jos pakeitimo švelnesne bausme.155 Jame buvo detaliau aprašytos
sąlygos, kuriomis tai galima padaryti. Pabrėžtina, kad (tai buvo akcentuojama
ir aiškinamajame rašte) šios pataisos turėjo ne tik švelninti baudžiamąją atsa-
komybę, bet ir padėti spręsti laisvės atėmimo vietų perpildymo problemą. Tuo
metu Lietuvoje laisvės atėmimo vietose kalėjo apie 11 000 asmenų. Įstatymas
154
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl dalinės amnestijos akto projektas Nr. X-1472, 1998 m. lapkričio 27 d.
155
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 54(3) straipsniu bei 43, 54(1) ir 54(2) straips-
nių pakeitimo įstatymo projektas Nr. P-1460, 1998 m. lapkričio 27 d.
Aušra Pocienė
dėl amnestijos turėjo turėti įtakos apie 2 000 asmenų. Savo įkalinimo lygiu
Lietuva tuo metu prilygo kitoms posovietinio bloko šalims. Taigi šias pataisas
galima traktuoti kaip judėjimą humaniškesnės baudžiamosios politikos link.
Pataisomis taip pat siekta aiškiai atriboti suaugusiųjų ir nepilnamečių bau-
džiamąją atsakomybę, kuri tuo metu nelabai skyrėsi. Nepilnamečiams buvo
siūloma švelninti bausmes: sumažinti minimalius laisvės atėmimo ir bau-
dos (pagrindinės ir papildomos bausmės) dydžius. Taip pat siūlyta numatyti
galimybę nepilnamečiams netaikyti turto konfiskavimo kaip papildomos
bausmės, išplėsti nuteistų nepilnamečių, kuriems galėtų būti taikomas baus-
mės vykdymo atidėjimas, ratą. Taip buvo dedami nepilnamečių justicijos
pagrindai, vis labiau ją diferencijuojant nuo suaugusiųjų.
Kaip pavyzdį baudžiamosios atsakomybės švelninimo, reikalingo dėl be-
sikeičiančių įstatymų atsirandantiems neatitikimams pašalinti, galima pa-
minėti pasiūlymą keisti tuometinio BK 310 str.156 Jis numatė baudžiamąją
atsakomybę už etilo alkoholio laikymą ir gabenimą. Tačiau Lietuvoje tuo
metu buvo asmenų, kurie iš anksčiau buvo teisėtai įgiję šių skysčių / gami-
nių. Taigi buvo siūlomos įstatymų pataisos, leisiančioms šiems asmenims
teisėtai juos realizuoti.
Kai kuriomis pataisomis siekta subalansuoti bausmių sistemą, išplėsti at-
leidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galimybes susitaikius.157 Taip pat
norėta padidinti baudos kaip kriminalinės bausmės reikšmę – siūlyta didin-
ti maksimalią baudos ribą už savanaudiškus nusikaltimus, apibrėžti baudos
dydžio nustatymo principus ir atsisakyti baudos keitimo į laisvės atėmimą
taisyklės, kriminalizuojant nuosprendžio nevykdymą. Taip pat BK siekta at-
sisakyti abstrakčių ir neapibrėžtų sąvokų, kaip antai „pagrobto automobilio“
nelaikyti stambaus masto požymiu, bet atsižvelgti į realią pagrobto automo-
bilio vertę.
156
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nusta-
tytų baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už etilo alkoholio laikymą bei gabenimą, projektas Nr.
P-1119(6), 1998 m. balandžio 9 d.
157
Nors šiuo metu galiojantis BK numato galimybes formaliai susitaikyti, tačiau nėra sukurta mediaci-
jos sistema. Plačiau apie mediacijos modelio sukūrimą ir jo pritaikymo galimybes Lietuvoje žr. Teisės
instituto tyrimus: Kietytė L., Matijaškaitė A., Uscila R. Atkuriamasis teisingumas: samprata, tarptauti-
nių dokumentų rekomendacijų, užsienio valstybių patirties apžvalga, atkuriamojo teisingumo sistemos
kūrimo sąlygų analizė ir pasiūlymai dėl jos kūrimo Lietuvoje. Teisės institutas, 2006; Ūselė L., Bikelis S.,
Kavoliūnaitė E., Gavrilovienė M., Michailovič I., Uscila R. Tyrimas siekiant parengti Atkuriamojo teisin-
gumo sistemos Lietuvoje koncepcijos ir jos įgyvendinimo priemonių projektus. Teisės institutas, 2008.
Aušra Pocienė
Vis dėlto ne visos siūlytos pataisos tuo metu buvo susijusios su atsako-
mybės švelninimu. Kai kuriomis, ypač reaguojant į nusikaltimus, kurių
aukomis tapdavo pažeidžiamiausios visuomenės grupės, siūlyta griežtin-
ti baudžiamąją atsakomybę. Pavyzdžiui, numatyti griežtesnes bausmes už
smurtinius nusikaltimus prieš nepilnamečius ir senyvo amžiaus asmenis.158
Reaguojant į tų dienų aktualijas, siūlyta kriminalizuoti ir naujas veikas.
Pavyzdžiui, kaip savarankiškus nusikaltimus kriminalizuoti asmens parda-
vimą ar kitokį perleidimą arba asmens įgijimą, turint tikslą nukentėjusįjį sek-
sualiai išnaudoti ar priversti užsiimti prostitucija, nepilnamečio įtraukimą į
prostituciją, asmens įtraukimą į prostituciją apgaulės, šantažo ar prievartos
būdu, vaikų iki 16 m. panaudojimą pornografinių leidinių ir pan. gamybai.159
Tuo laikotarpiu dalis Lietuvos piliečių, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų,
pasinaudojo galimybe emigruoti. Deja, dalis tokių asmenų buvo nepilname-
čiai paaugliai (dažniausiai – merginos), kurie dėl savo nepatirties tapdavo
prekybos žmonėmis aukomis ir būdavo įtraukiami į prostitucijos verslą (tuo
metu didžiausia traukos šalis buvo Vokietija).160
Kitas tuo metu siūlytas pataisas galima sieti su tuometiniu politiniu istoriniu
kontekstu. Reikšmingiausias buvo pasiūlymas BK sukurti naują skyrių „Karo
nusikaltimai“.161 1998 m. gegužės 27 d. Seimas priėmė nutarimą „Dėl masinių
trėmimų iš Lietuvos į SSRS paskelbimo karo nusikaltimais“, kuriuo jis įsipa-
reigojo iki 1998 m. birželio 14 d. priimti BK nuostatas dėl karo nusikaltimų.
Šis nutarimas, taip pat ir tarptautinės teisės normos bei kiti norminiai aktai
buvo teisinėmis paskatomis koreguoti ir keisti BK.
Tačiau ne tik norminiai aktai, bet ir paskata įvertinti okupacijos metu lietu-
vių tautai padarytus nusikaltimus buvo motyvas pildyti BK. Ypač visuomenėje
158
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105, 111 ir 112 straipsnių pakeitimo ir papildymo įsta-
tymo projektas Nr. P-187(2), 1997 m. balandžio 17 d.
159
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8(1), 25, 32, 35, 45, 47(1), 53(1), 54, 55, 131, 239, 241,
242, 280, 321(2) straipsnių pakeitimo ir papildymo 131(3), 310(1) straipsniais įstatymo projektas Nr.
P-1276(2), 1998 m. liepos 1 d.
160
Tuo metu, o ir vėliau (jau ne vien tik baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis), reaguojant į preky-
bos moterimis ir merginomis problemą, kai jos apgaulės būdu buvo įtraukiamos į prostitucijos verslą,
pradėta demonstruoti socialinė reklama „Tave parduos kaip lėlę“.
161
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo aštuonioliktuoju skirsniu „Karo nusikal-
timai“ (333-344 straipsniai), 8(1), 24, 25, 26, 35, 49, 295 straipsnių papildymo ir pakeitimo, 261
straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr. P-1215, 1998 m. birželio 1 d.
Aušra Pocienė
tapo aktualus klausimas dėl asmenų, bendradarbiavusių su saugumo tarnybo-

mis, išviešinimo. Todėl neatsitiktinai buvo pateiktas pasiūlymas BK papildyti
891 str., kuriame būtų reglamentuota asmens, susijusio su Lietuvą okupavusių
ir kitų valstybių specialiomis tarnybomis, atsakomybė.162 Įstatymas turėjo su-
daryti galimybę asmenims, susijusiems su Lietuvą okupavusių ir kitų valstybių
saugumo, ginkluotųjų pajėgų žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybomis, regis-
truotis ir prisipažinti Lietuvos valstybei. Deklaruotas tokio straipsnio tikslas
– ginti valstybę nuo užsienio šalių specialiųjų tarnybų įtakos. Pataisų teikėjai
taip pat siūlė papildyti BK nauju skyriumi, kuriame būtų apibrėžiama atsa-
komybė už nusikaltimus žmonijai, žmogiškumui, genocidą ir kolaboravimą.163
Taip pat siūlyta praplėsti „genocido“ sąvoką. Šie pakeitimai turėjo nustatyti
baudžiamąją atsakomybę už represijas prieš Lietuvos žmones.
Puoselėjant tautinę dvasią ir pagarbą lietuviškai simbolikai, buvo pateikti
siūlymai numatyti atsakomybę ir už gerbtinų simbolių, susijusių su Lietuvos
istorija (Gedimino stulpų, Vyčio kryžiaus), sulaužymą, sunaikinimą, subjau-
rojimą ar kitokį išniekinimą, taip pat viešą pasityčiojimą iš jų.164 Tuo metu
taip pat buvo siekta sukurti nesantaikos kurstymo bendrosios prevencijos
priemones, numatant baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kuriais siekia-
ma sukelti nacionalinę ar rasinę nesantaiką šalyje bei užkirsti kelią kurtis
nelegalioms organizacijoms.165 Aiškinamajame rašte tokie siūlymai buvo
grindžiami tuo, kad, atsivėrus sienoms, tikėtina, jog daugės kitataučių.
Kitas pataisas galima traktuoti kaip įstatymo pritaikymą prie besikeičiančios
situacijos visuomenėje. Pavyzdžiui, dalis siūlymų buvo susiję su ūkine veikla:
už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus siūlyta numatyti ne tik administracinę
(kaip buvo anksčiau), bet ir baudžiamąją atsakomybę.166 Atsakomybė turėjo kil-
162
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 89(1) straipsniu papildymo įstatymo projek-
tas Nr. P-1304, 1998 m. liepos 2 d.
163
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62(1) ir 71 straipsniais ir 8(1), 24, 25, 26, 35, 49,
54(1), 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. P-759(5), 1998 m. balandžio 14 d.
164
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199(2) straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo pro-
jektas Nr. P-1249(3), 1998 m. birželio 30 d.
165
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 72(1) straipsniu įstatymo projektas Nr.
P-750(2), 1997 m. rugsėjo 24 d.
166
P-1279, 1998 m. birželio 25 d.
Aušra Pocienė
ti tuo atveju, jei pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo pirkimo įstatymu nusta-
tytos pirkimo būdo parinkimo tvarką ar neteisėtai parinkus tiekėją (rangovą)
kiltų nusikalstamos pasekmės – didelė materialinė žala valstybei arba įmonei.
Tais pat metais Seimui buvo pateiktas siūlymas numatyti baudžiamąją at-
sakomybę už nusikaltimus, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių rin-
kimų teisių pažeidimais, už referendumo dokumentų sunaikinimą ir neti-
krų rinkimų biuletenių gaminimą.167 Taip pat atkreiptas dėmesys į kliūtis
organizuojant efektyvų Seimo darbą. Siekiant, kad Seimo laikinosios tyrimų
komisijos turėtų realias teisines galimybes įgyvendinti joms suteiktas teises
ir vykdyti joms pavestus uždavinius, siūlyta į BK įtraukti naujus straipsnius,
kuriuose būtų numatyta atsakomybė už Seimo laikinosios tyrimo komisi-
jos reikalavimų nevykdymą, taip pat kitokį kliudymą komisijai vykdyti jos
funkcijas.168 Už lengvesnius pažeidimus siūlyta numatyti administracinę
atsakomybę, o baudžiamoji iškiltų už komisijos reikalaujamų dokumentų
sunaikinimą, už melagingų parodymų komisijai davimą ar už poveikį ko-
misijos apklausiamiems asmenims. Kartu siūlyta nustatyti baudžiamąją
atsakomybę komisijos nariams ir komisijų pasitelktiems asmenims, kurie
atskleis komercinę, tarnybinę, banko ar kitokią įstatymo saugomą paslaptį,
kurią sužinojo vykdydami komisijos tyrimą. BK taip pat turėjo būti panau-
dotas kaip priemonė, užkertant kelią išvengti karo prievolės. Todėl siūlyta
įstatymą papildyti nauju straipsniu, kuriame būtų numatoma atsakomybė
už anketinių duomenų slėpimą ir melagingus anketinius duomenis.169
Šalia kitų buvo atkreiptas dėmesys ir į visuomenės saugumo problemas.
Siūlyta BK papildyti nuostata, kad baudžiamoji atsakomybė kyla ir už che-
minio ginklo uždraudimo įstatymo nuostatų pažeidimus.170 Tai siekta pa-
daryti atsižvelgiant tiek į užsienio ekspertų rekomendacijas, tiek į Europos
Sąjungos teisės aktus. Dėl visuomenės saugumo užtikrinimo pataisas ren-
167
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 134, 135 straipsnių pakeitimo ir papildymo 135(1),
135(2), 135(3), 135(4) straipsniais įstatymo projektas Nr. P-720(2), 1997 m. spalio 30 d.
168
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 224(3)–224(8) straipsniais įstatymo projek-
tas Nr. P-1254, 1998 m. birželio 19 d.
169
P-1037(3), 1998 m. gegužės 13 d.
170
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr. P-1233,
1998 m. rugsėjo 23 d.
Aušra Pocienė
gė ir LR vidaus reikalų ministerija.171 Siūlyta įtraukti naujus straipsnius ir

senuosius pakoreguoti taip, kad galima būtų užkirsti kelią sprogdinimams
ir padegimams žmonių masinio susibūrimo vietose. Aiškinamajame rašte
teigta, kad pastaruoju metu tokių incidentų daugėja. Taip pat siūlyta griež-
tinti atsakomybę už šaunamojo ginklo, šaudmenų gaminimą, realizavimą.
Toks griežtinimas buvo grindžiamas tuo, kad tai „turėtų labai pasitarnau-
ti prevencijai bei leistų griežčiau bausti asmenis, kurie savo veiksmais kelia
grėsmę visuomenės saugumui, destabilizuoja padėtį atskiruose regionuose ar
visoje valstybėje, padėtų įgyvendinti bausmės neišvengiamumo principą“.172
Tų metų pataisos, galima sakyti, buvo teikiamos sistemingai ir vis aktua-
lizuojamos arba pablogėjus kriminogeninei situacijai, arba įvykus rezonan-
siniams įvykiams. Taigi jas paskatinusios problemos buvo narkomanija ir
organizuotas nusikalstamumas – pataisose siūlyta aiškiai apibrėžti sąvokas,
kas laikytina narkotinėmis priemonėmis, bei atskirti tokias medžiagų gru-
pes kaip narkotinės ir psichotropinės (natūralios ir sintetinės).173 Tiesa, vė-
lesnių metų pataisos buvo susijusios jau ne tiek su apibrėžimų tikslinimu, o
su baudžiamosios atsakomybės koregavimu. Tais pat metais Seimui taip pat
buvo pateiktas organizuoto nusikalstamumo įstatymo užkardymo projek-
tas.174 Aiškinamajame rašte pabrėžta, kad ankstyva organizuoto nusikalsta-
mumo prevencija leidžia jam užkirsti kelią dar būnant ankstyvios stadijos.175
VI.2.2. 2001 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimo iniciatyvos
Antroji pataisų pasiūlymų banga kilo 2001 m. Buvo praėję metai nuo naujo-
jo BK priėmimo 2000 m., kuris turėjo įsigalioti 2003 m. kartu su naujaisiais
171
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8(1), 35, 54, 54(1), 131(1), 227(2), 234, 234(1), 294, 295,
321(2) straipsnių pakeitimo ir papildymo 227(3) straipsniu įstatymo projektas Nr. P-1152(2), 1998 m.
gegužės 13 d.
172
Lietuvos Respublikos įstatymo projektų (suredaguotų priėmimui) Nr. P-1152(2), P-1153(2), Nr.
P-1152(2) aiškinamasis raštas, 1998 m. gegužės 13 d.
173
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 132(1), 214(1), 312(1) ir 321(2) straipsniais
ir 81, 11, 26, 35, 49, 54, 55, 207, 231, 231(2), 231(3), 232(1), 232(2), 232(4), 232(5), 232(6), 234,
234(1), 234(2), 234(3), 234(4), 236, 285, 287, 288, 289, 290, 294, 295 ir 312 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymo projektas Nr. P-884(3), 1998 m. sausio 7 d.
174
Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo projektas Nr. P-561(2),
1997 m. birželio 26 d.
175
Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. P-561-P-563 aiškinamasis raštas, 1997 m. birželio 17 d.
Aušra Pocienė
BPK ir BVK (Bausmių vykdymo kodeksu). Šių metų pasiūlymai apėmė visą
spektrą galimų pataisų: siūlyta griežtinti ir siūlyta švelninti baudžiamąją
atsakomybę.
Kaip ir ankstesniais, taip ir 2001 m. dalis pataisų siūlymų buvo susiję su
bausmių ir sankcijų sistema. Atsižvelgdami į tai, kad naujasis Baudžiama-
sis kodeksas dar nebuvo įsigaliojęs, o senojo įstatymo numatyta bausmių
sistema nebuvo itin humaniška ir subalansuota, pataisų teikėjai pasiūlė į jį
integruoti naujajame įstatyme numatytas normas ir taip tęsti 1999 m. Sei-
mo pradėtą bausmių racionalizavimo politiką. Taigi buvo pateikti atskirų
straipsnių pakeitimo projektai, sudarant teismui galimybes geriau indivi-
dualizuoti bausmes. Pavyzdžiui, iš naujojo įstatymo į dar galiojusįjį siūlyta
perkelti tokias normas: panaikinti žemutinę baudų ribą ir praplėsti nusi-
kalstamų veikų, už kurias teismas gali taikyti lygtinį paleidimą atbuvus 3/4
paskirtos bausmės, sąrašą.176 Aiškinamajame rašte teigta, kad priėmus šias
pataisas, teismai galės taikyti finansinę bausmę – baudą, adekvačią nusikal-
timo sunkumui, o pirmą kartą nuteistieji turės stimulą pavyzdingai elgtis
ir tuo užsitarnauti lygtinį paleidimą.177 Taip pat buvo siūlomos pataisos,
kurios turėjo išspręsti teisinius neatitikimus ir dėl jų susiklosčiusią diskri-
minuojančią praktiką. Pavyzdžiui, tuo metu lygtinis paleidimas praktiškai
nebuvo taikomas užsieniečiams, nes jie po laisvės atėmimo bausmės turėjo
būti išsiųsti į savo šalį ir todėl negalėjo atlikti įsipareigojimų. Naujos patai-
sos turėjo užtikrinti, kad ir užsienio valstybių piliečiai tam tikromis sąlygo-
mis galėtų būti iš laisvės atėmimo vietų išleidžiami lygtinai.178
Tais metais taip pat buvo sugrįžta prie lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo
vietų sąlygų. Jas siūlyta sugriežtinti, keičiant ar papildant atskirą straipsnį. Pa-
taisų iniciatoriai atkreipė dėmesį į nuteistuosius už itin sunkius nusikaltimus
ir pripažintus itin pavojingais recidyvistais asmenis. Buvo siūlyta numatyti
aiškesnius kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama apie lygtinį paleidimą, taip
176
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 32 ir 54(2) straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
Nr. IXP-367(2SP), 2001 m. rugsėjo 24 d.
177
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 32 ir 54(2) straipsnių pakeitimo įstatymo projekto
Nr. IXP-367 aiškinamasis raštas, 2001 m. rugsėjo 24 d.
178
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 54(4) straipsniu įstatymo projektas Nr. IXP-
326, 2001 m. sausio 24 d.
Aušra Pocienė
pat suteikti galimybę lygtinai paleisti sunkius nusikaltimus padariusius asme-

nis tik esant prokuroro sutikimui (tuo metu dėl lygtinio paleidimo spręsdavo
teismas ir institucija, kurioje buvo atliekama laisvės atėmimo bausmė).179
Kita dalis pataisų buvo orientuotos į konkrečias problemas, pavyzdžiui, to-
kias, kaip visuomenės saugumas. BK papildant atskirais straipsniais ir pataisant
senuosius, siūlyta sugriežtinti atsakomybę už melagingus pranešimus apie vi-
suomenei gresiantį ar ištikusį pavojų, jei dėl to buvo sutrikdyta įmonių, įstaigų,
organizacijų veikla ar nutraukti masiniai renginiai arba kilo žmonių panika ar
padaryta didelė turtinė žala. Taip pat jau galiojančiuose straipsniuose rekomen-
duota patikslinti dispozicijas, plačiau aprašant „teroro akto“ požymius.180
Tuo metu Lietuvoje plito įvairūs religiniai judėjimai, neretai ir sektų pa-
vidalu. Reaguojant į tai, į BK siūlyta įtraukti naują straipsnį, kuriame būtų
numatyta atsakomybė už bet kokios informacijos, susijusios su sektų vei-
klos propagavimu, platinimą.181 Aiškinamajame rašte teigta, kad sektų vei-
kla kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, taip pat kad į sektas įtraukia-
mi aukštus postus užimantys asmenys.182 Pagrindžiant teikiamus siūlymus,
remtasi ir užsienio valstybių pavyzdžiais (pvz., panašus sektų veiklos užkar-
dymo įstatymas galiojo Prancūzijoje).
Kita ir jau nebenauja socialinė problema, į kurią buvo sureaguota – tai
narkomanija, tiksliau – narkotinių medžiagų vartojimas tarp nepilnamečių.
2001 m. buvo siūlyta sugriežtinti atsakomybę ir už narkotinių medžiagų pla-
tinimą nepilnamečiams.183 Aiškinamajame rašte pabrėžta, kad ši problema
itin aktuali: plinta heroino, amfetaminų, LSD, XTC ir kitų psichotropinių ar
narkotinių medžiagų vartojimas, vis populiaresnis tampa efedrinas. Taip pat
atkreiptas dėmesys, kad BK numatyta nepakankamai griežta atsakomybė už
179
jektas Nr. IXP-1096, 2001 m. spalio 24 d.
180
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226(1) ir 227(3) straipsnių pakeitimo ir papildymo įsta-
tymo projektas Nr. IXP-1007(2SP), 2001 m. spalio 10 d.
181
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo įstatymo projektas Nr. IXP-1200, 2001 m.
lapkričio 19 d.
182
Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. IXP-1199, IXP-1200 aiškinamasis raštas Nr. IXP-1199,
2001 m. lapkričio 19 d.
183
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232(1) ir 232(10) straipsnių papildymo įstatymo projek-
tas Nr. IXP-699, 2001 m. gegužės 23 d.
Aušra Pocienė
šių medžiagų, taip pat pirmtakų platinimą nepilnamečiams. Todėl siūlyta

numatyti griežtesnę atsakomybę asmenims, parduodantiems ar kitaip plati-
nantiems narkotines ir psichotropines medžiagas bei šių medžiagų pirmos
kategorijos pirmtakus nepilnamečiams.184 Pataisos rengėjas buvo Policijos
departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Reikia priminti, kad tuo metu tiek Seime, tiek visuomenėje kilo diskusijos
dėl naminių alkoholinių gėrimų gamybos ir laikymo. Viena argumentuo-
janti pusė teigė, kad tai sudaro sąlygas tautai svaigintis, kai alkoholio varto-
jimo prevencija kaip tik turėtų būti aktyvesnė, kita – kad tai yra kultūrinio
paveldo dalis, kai gyventojai gali namų sąlygomis pasigaminti alkoholinių
gėrimų nedideliais kiekiais. Tai turėjo atgarsių ir koreguojant BK. Tuo metu
buvo parengtas 310 ir 3212 straipsnių papildymo įstatymo projektas185,
kuriuo turėjo būti dekriminalizuotos tokios veikos kaip: namų gamybos
alaus gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas,
taip pat alkoholinių gėrimų, kuriuose tūrinė etilo alkoholio koncentracija
mažesnė nei 18 proc., gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar ki-
toks realizavimas. Atsižvelgdami į tai, pataisos teikėjai akcentavo, kad to-
kiu atveju būtina asmenis, anksčiau nuteistus už minėtų veikų padarymą,
atleisti nuo bausmės atlikimo ar paskirtąją bausmę sušvelninti bei spręsti
tokių asmenų teistumo išnykimo klausimą. Taip pat buvo pasiūlytas kito
straipsnio pakeitimas, numatant, kad baudžiamoji atsakomybė kiltų ne už
1 litro, o už 5 litrų alkoholio skiedinių ar mišinių laikymą.186 Tikėtasi, kad
priėmus tokią pataisą, sumažės tiriamų bylų kiekis.
Kitą problemų grupę, į kurią atkreipė dėmesį įstatymo kūrėjai, galima pa-
vadinti socialine ir gamtos apsaugos. Pirmiausia prie jos priskirtina nepa-
kankama naminių gyvūnų (ypač agresyvių) priežiūra. Anksčiau ji pateko
beveik tik į administracinės atsakomybės sritį. Tačiau BK pataisos autoriai
atkreipė dėmesį, kad administracinės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklės
184
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232(1) ir 232(10) straipsnių papildymo įstatymo projek-
to Nr. IXP-699 aiškinamasis raštas, 2001 m. gegužės 23 d.
185
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 ir 321(2) straipsnių papildymo įstatymo projektas
Nr. IXP-384, 2001 m. sausio 19 d.
186
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 8 dalies pakeitimo įstatymo projektas Nr.
IXP-1158, 2001 m. lapkričio 10 d.
Aušra Pocienė
nuolat pažeidinėjamos. Anot jų, tai lemia teisinės atsakomybės stoka. Todėl
jie pasiūlė numatyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie yra bausti du
ir daugiau kartų administracine atsakomybe už tokius pažeidimus.187 Dalį
pataisų parengė ir LR aplinkos ministerija. Aiškinamajame rašte pabrėžta,
kad daugėja piktybiškų gamtos žalojimų, kenkimo gyvajai gamtai medžiokės,
žūklės metu ir pan. atvejų. Maža to, šiems nusikaltimams būdingas pakarto-
tinumas. Taip pat vis dažniau naudojami draudžiami žvejybos ir medžioklės
būdai bei priemonės, kurie sukelia didesnį pavojų aplinkai ir visuomenei.188
Šie argumentai laikyti pakankamais, kad būtų griežtinama baudžiamoji at-
sakomybė, kartu tiksliau išdėstant draustinas veikas straipsnių dispozicijose.
Taip tikėtasi užkirsti kelią brakonieriavimui ir apsaugoti gamtą.
Valstybėje plėtojantis ekonomikai, augo ir šešėlinės ekonomikos sektorius,
kurio dalį sudarė prekyba vogtais automobiliais. Lietuvoje tai buvo opi pro-
blema. Nemaža dalis vogtų automobilių buvo parduodama už valstybės ribų
ir turėjo paklausą. Šios nusikalstamos veikos buvo padaromos ne pavieniui,
o buvo įgavusios organizuoto nusikalstamumo pobūdį. Nusikaltimai darėsi
vis labiau profesionalūs ir sudarė nemažą dalį šešėlinio verslo. Dažniausiai
buvo vagiami vertingi automobiliai. Tipinė ir dažniausia tokių vagysčių sche-
ma – pavogus suklastoti transporto priemonių identifikacinius numerius.
Atsižvelgdami į tai, pataisos iniciatoriai pasiūlė papildyti BK nauju 2082 str.
– „Transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, sunaikini-
mas, pakeitimas“ ir kriminalizuoti platesnį ratą nusikalstamų veikų.189 Taip
pat siūlyta sugriežtinti atsakomybę būtent už vertingų automobilių vagystę.
Rekomenduota aiškiau apibrėžti, kas yra „didelės vertės“ automobilis. Aiški-
namajame rašte teigiama, kad pastaruoju metu policijos ir prokuratūros dar-
bą sunkina būtent sušvelninta atsakomybė už automobilių vagystes.190
Kitos siūlytos pataisos daugiau susijusios su patikslinimais, kurie neiš-
vengiami, pasikeitus už tam tikrų veiklų kontrolę atsakingoms instituci-
187
IXP-342(2SP), 2001 m. balandžio 20 d.
188
Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. IXP-547A, IXP-791 aiškinamasis raštas, 2001 m. birželio 15 d.
189
IXP-1056(2sp), 2001 m. gruodžio 15 d.
190
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 280 straipsnio 1 dalies papildymo įstatymo projekto Nr.
IXP-596A aiškinamasis raštas, 2001 m. spalio 10 d.
Aušra Pocienė
joms. Pavyzdžiui, siūlyta numatyti baudžiamąją atsakomybę Valstybinės

mokesčių inspekcijos darbuotojams, vykdantiems įmokų administravimą,
už socialinio draudimo įmokų apskaitos netikslumus darbuotojams.191 Iki
tol to nebuvo, nes anksčiau valstybinio socialinio draudimo įmokas admi-
nistravo ne Valstybinė mokesčių inspekcija.
Taip pat buvo ir daugiau, smulkesnio pobūdžio pataisų, kurios teiktos,
reaguojant į kitas atsiradusias problemas. Iš jų paminėtinas siūlymas pa-
keisti straipsnį, reglamentuojantį autorių ir gretutinių teisių pažeidimus.192
Straipsnis, iniciatorių nuomone, yra labai nekonkretus ir jo dispozicija ne
tik neleidžia pasiekti tikslinės pažeidėjų grupės, bet ir pats įstatymas pra-
dedamas taikyti ydingai – susidoroti su konkurentais. Taip pat baudžiamąjį
įstatymą siūlyta papildyti nauju straipsniu „Teisėsaugos institucijos užduo-
ties vykdymas“.193 Tuo atkreiptas dėmesys, kad iki šiol nebuvo teisiškai regla-
mentuojamas operatyvinių darbuotojų, kuriems atskirais atvejais leidžiama
dalyvauti nusikalstamoje veikoje, elgesys. Tie atvejai, kai šie asmenys pikt-
naudžiauja savo įgaliojimais arba juos viršija, buvo reglamentuojami kitu
straipsniu, kuris, pataisos teikėjų nuomone, nebuvo pakankamas.194
Buvo sureaguota ir į eilinių gyventojų pažeidimus. Pavyzdžiui, tuo metu
daugėjo neteisėto elektros, šilumos energijos, dujų ir vandens naudojimo,
padarant didelę turtinę žalą, atvejų. Todėl buvo pasiūlyta į BK įtraukti naują
straipsnį, kuriame už tai būtų numatyta atsakomybė.195
Tais metais buvo siūlyta ir daugiau pataisų. Dalį jų paskatino poreikis
suderinti nacionalinį baudžiamąjį įstatymą su tarptautiniais teisės aktais,
konvencijomis ir kitais dokumentais. Šių pataisų tikslas buvo suvienodinti
baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir taip įsilieti į tarptautinę erdvę. Reikia
191
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 325 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. IXP-
1282, 2001 m. gruodžio 13 d.
192
jektas Nr. IXP-234(3sp), 2001 m. liepos 5 d.
193
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 15(2) straipsniu įstatymo projektas Nr. IXP-
630, 2001 m. gegužės 1 d.
194
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 15(2) straipsniu įstatymo projekto Nr. IXP-
630 aiškinamasis raštas, 2009 m. gegužės 1 d.
195
IXP-1239, 2001 m. gruodžio 4 d.
Aušra Pocienė
priminti, kad tuo metu Lietuva kaip tik siekė tapti Europos Sąjungos nare.
VI.2.3. 2009 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimo iniciatyvos
2009 m. taip pat buvo pateikta nemažai siūlymų keisti BK nuostatas. 2008 m.
pabaigoje prasidėjo 2008 m. išrinkto naujojo Seimo kadencija. Į politiką at-
ėjo ne tik senbuviai ir tradicinės partijos, bet ir naujokai. Pozicijos koaliciją
sudarė daugiau dešiniosios orientacijos partijų derinys: Tėvynės Sąjungos –
Lietuvos krikščionių demokratų partija, Liberalų sąjūdis, Liberalų ir centro
sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija. Opozicijoje atsidūrė kairiojo sparno
partijos: Lietuvos socialdemokratų partija, Darbo partija, partija „Tvarka ir
teisingumas“ ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Taigi galima ma-
nyti, kad tiek noras įgyvendinti savo per rinkimus duotus pažadus ir legi-
timuotis rinkėjų akyse, tiek dar neišblėsęs entuziazmas galėjo lemti pataisų
pasiūlymų gausą. Antras svarbus veiksnys – pasaulinė ekonomikos krizė,
kuri neaplenkė ir Lietuvos. Iki 2007 m. laikyta viena iš labiausiai besivys-
tančių ekonomikų Baltijos regione, 2009 m. Lietuva pradėjo gana griežtą
taupymo politiką. Mažinamas biudžetas, karpant socialines išmokas ir do-
tacijas įvairioms veikloms, nedarbo didėjimas ir visos ekonomikos sulėtė-
jimas – visa tai kėlė įtampą visuomenėje. Todėl nenuostabu, kad daugelis
pataisų siūlymų buvo grindžiami taip pat ir ekonominiais argumentais, ku-
rie tuo metu buvo visiems suprantami. Galima pabrėžti ir tai, kad šiuo lai-
kotarpiu ypač išryškėjo bausmių griežtinimo tendencija, kurią būtų galima
aiškinti tuo, kad griežtos priemonės yra dažnai suvokiamos kaip tam tikro
veiklumo ir ryžtingumo įrodymas. Trečiąjį veiksnį, kuris galėjo paskatin-
ti baudžiamojo įstatymo pataisas, galima pavadinti „kultūrinių vertybių
peržiūra“. Tuo metu viešajame diskurse pradėta plačiai diskutuoti tokiais
fundamentaliais klausimais, kaip: kas yra „normali“ šeima Lietuvoje, kaip
traktuoti ir reaguoti į homoseksualius asmenis, kaip suprantama harmo-
ninga ir darni vaiko raida ir kaip ją turėtų saugoti valstybė, ir daugelis kitų
esminių klausimų, kviečiančių iš naujo permąstyti visuomenės vertybes.
Žinoma, šie svarstymai buvo paskatinti ir tam tikrų rezonansinių įvykių
visuomenėje (kaip antai „Kedžio byla“,196 noras organizuoti homoseksualių
196
2009–2010 m. Lietuvoje prasidėjo vadinamasis pedofilijos skandalas, arba „Kedžio byla“. Istorija
prasidėjo, kai mažametės tėvas, nesulaukęs tinkamos teisėsaugos reakcijos dėl galimo jo mažametės
dukters tvirkinimo, pats ėmėsi priemonių atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį. Istorija įgavo pa-
Aušra Pocienė
asmenų paradą ir pan.). Tai paskatino peržiūrėti ir Baudžiamąjį kodeksą.

Taigi toliau galima apžvelgti atskiras pataisų grupes.
2009 m. toliau neblėso dėmesys lytinius nusikaltimus įvykdantiems asme-
nims, taip pat atvejams, kai nusikalstama vaikams ir nepilnamečiams. Siūly-
ta pakeisti atskirus BK straipsnius, o jį patį papildyti nauju 723 str. „Įpareigo-
jimas naudoti lytinį potraukį mažinančias medicinines priemones“.197 Juose
siekta įteisinti prievolę naudoti lytinį potraukį mažinančias priemones kaip
papildomą bausmę. Anot pataisos teikėjų, užsienio valstybių duomenimis,
tokios priemonės mažina recidyvizmą. Šios gydymo priemonės taikomos
papildomai po pagrindinės – laisvės atėmimo – bausmės atlikimo ir yra
ypač veiksmingos pedofilams. Teismas įpareigoja naudoti lytinį potraukį
mažinančias medicinines priemones nuo vienerių iki penkerių metų, o už
mažamečių tvirkinimą ir išžaginimą – nuo penkerių iki dešimties metų.
Pataisos teikėjai siūlė sekti JAV modeliu, kai lytinį potraukį mažinančios
medicininės priemonės įgyvendinant teismo nuosprendį taikomos privers-
tinai, kovojant su visais lytiniais nusikaltimais. Anot pasiūlymo teikėjų, to-
kią priemonę neseniai įteisino Čekija ir Lenkija.198
Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kokia turėtų būti harmoninga vai-
ko ir nepilnamečio lytinė raida ir kaip valstybė turėtų ją užtikrinti. Siūlyta
BK papildyti 1512 str. „Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio
asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą“.199 Pataisos
teikėjai atkreipė dėmesį, kad aktualioje BK redakcijoje lytinis santykiavi-
mas su nepilnamečiu, nesant prievartavimo, draudžiamas tik su 14 m. ir
jaunesniais nepilnamečiais, tačiau užtikrinant darnų lytinį nepilnamečio
vystymąsi ši riba turėtų būti aukštesnė – 16 metų. Kartu siūlyta keisti 153
str. „Mažamečio asmens tvirkinimas“, kuriame iki tol buvo klaidingai in-
greitį, kai skandalo įkarštyje buvo nužudyti du asmenys. Įtarimai nužudymu buvo pateikti mažame-
tės tėvui. Vėliau jis pats rastas negyvas. Šis pedofilijos skandalas pritraukė visos Lietuvos dėmesį, į jo
epicentrą buvo įtraukti aukščiausio lygio pareigūnai ir politikai.
197
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 ir 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso
papildymo 72(3) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-1210, 2009 m. spalio 13 d.
198
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 ir 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso
papildymo 72(3) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-1210 aiškinamasis raštas, 2009 m. spalio 13 d.
199
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio pakeitimo bei kodekso papildymo 151(2)
straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-943, 2009 m. liepos 23 d.
Aušra Pocienė
terpretuojamas straipsnio turinys. Pataisos autorių manymu, būtina atskir-

ti lytinius santykius ir lytinės aistros tenkinimą įvairiais būdais, taip pat
tvirkinimo veiksmus ir juos reglamentuoti skirtinguose straipsniuose. Si-
tuacija, kad nenumatyta baudžiamoji atsakomybė už savanoriškus lytinius
veiksmus, kai vaikui yra daugiau nei 14 m., yra ydinga, nes tokio amžiaus
vaikas dar nepajėgus pats spręsti ir įvertinti galimų lytinių santykių pase-
kmių. Kita susijusi problema – vaikai kaip nusikaltimų aukos. Atkreiptas
dėmesys, kad vaikai dažnai nėra apsaugoti nuo suaugusiųjų smurto: fizinės,
seksualinės ir psichologinės prievartos. Ypač tai dažnas atvejis asocialiose
ir skurstančiose šeimose. Siūlydami atskirų straipsnių pataisas, iniciatoriai
teigė, kad, „remiantis statistika bei atsižvelgus į faktinę situaciją, didėja nusi-
kaltimų žmogaus apsisprendimo laisvei. Kaltininkai lieka realiai nenubausti
ar yra nubaudžiami per švelniai. Tokie asmenys toliau vaikšto laisvėje ir to-
liau tvirkina, prievartauja vaikus.“200 Į tą pačią pataisų kategoriją patenka
ir siekis užkirsti kelią nepilnamečių girtavimui bei sugriežtinti atsakomybę
asmenims, įtraukiantiems vaikus į girtavimą. Pažymėta, kad, skirtingai nei
Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimų kodekse (toliau –
ATPK), BK trūksta normų, reglamentuojančių nepilnamečių girtavimą.
Siūlyta panaikinti prieštaravimus tarp šių kodeksų, o BK 161 str. pervadinti
„Vaiko įtraukimas girtauti ar rūkyti (vartoti) tabako gaminius“.201
Kitą dalį BK pataisų paskatino visuomeninės diskusijos, kaip turėtų būti
traktuojami homoseksualūs asmenys Lietuvoje, o svarbiausia – kaip į juos
turėtų būti reaguojama. Visuomenėje susikirto prieštaringos nuomonės. Ka-
tegoriškai nusiteikusieji laikėsi nuomonės, kad tokių asmenų gyvenimas ar
viešos diskusijos apie juos kenkia darniai Lietuvos šeimai. Tokios nuomonės
laikėsi ir dalis Seimo narių. Jie pasiūlė ne tik koreguoti ATPK, bet ir papildy-
ti BK nauju 3101 str. „Nusikalstami raginimai tenkinti lytinę aistrą zoofilijos,
nekrofilijos ar homoseksualizmo būdu“.202 Anot jų, „darnios šeimos verty-
200
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio pakeitimo bei kodekso papildymo 151(2)
straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-943 aiškinamasis raštas, 2009 m. liepos 23 d.
201
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 161 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-
746, 2009 m. birželio 11 d.
202
XIP-668, 2009 m. gegužės 25 d.
Aušra Pocienė
bių propagavimas dažnai vertinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas seksuali-

nių mažumų diskriminavimas dėl jų seksualinės orientacijos“, todėl susidaro
ydinga praktika, kai, prisidengiant kova prieš diskriminaciją dėl seksualinės
orientacijos, diskriminuojami tradicines šeimos vertybes, heteroseksualius
santykius vertinantys asmenys. Taigi pataisų autoriai pasiūlė numatyti ne
tik administracinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę už „teisingos ir darnios
visuomenės vertybių viešą niekinimą ir viešą raginimą jas niekinti“.203
Kitas pavyzdys atskleidžia situaciją, kai BK pataisos inicijuojamos remian-
tis emociniais, bet ne racionaliais argumentais. Pirmiausia reikia priminti,
kad iki 2007 m., kai Lietuvoje kilo ekonomika, buvo susiklosčiusi gana pa-
lanki situacija motinoms, auginančioms vaikus iki 2 metų amžiaus. Moti-
nystės išmokos buvo numatytos aukštos (100–85 proc. buvusio atlygini-
mo), o ataskaitinis laikotarpis, kuriuo remiantis jos buvo apskaičiuojamos,
gana trumpas. Todėl atsirado niša piktnaudžiavimams, melagingai dekla-
ruojant ar „pasikeliant“ darbo užmokestį. Tuo pasinaudojo ne tik motinos,
bet ir tretieji asmenys. Buvo pradėta keletas baudžiamųjų bylų. Ši situacija,
ypač ekonominės krizės kontekste, sukėlė ažiotažą ir prieštaravimus visuo-
menėje. Kaip traktuoti tokius atvejus: ar motinas laikyti „nusikaltėlėmis“ ir
taikyti joms BK už stambų sukčiavimą (BK 182 str. 2 d.) numatytą laisvės
atėmimą, ar atsižvelgti į šią ypatingą motinystės būseną tiek fiziologine, tiek
psichologine prasme, ir švelninti atsakomybę. Reaguojant į tai, pateiktas
pasiūlymas pakeisti kelis BK straipsnius ir sušvelninti baudžiamąją atsa-
komybę sukčiavimu kaltinamoms motinoms, įtraukiant alternatyvią eko-
nominę bausmę – baudą.204 Aiškinamajame rašte teigta, kad motinos yra
nepavojingos ir jos, dėl savo ar kitų kaltės, patekusios į netinkamą situaciją
ir užsitraukusios baudžiamąją atsakomybę, patiria nuolatinį stresą, o tai
neigiamai atsiliepia jų ir kūdikių sveikatai.205 Tai buvo beprecedentis atvejis,
kai mėginta išskirti šią specifinę socialinę grupę.
2009 m., pradėjus augti šešėlinei ekonomikai, buvo atkreiptas dėmesys
ir į nusikalstamas veikas, susijusias su kontrabanda. Viena iš siūlytų patai-
203
Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. XIP-667, XIP-668 aiškinamasis raštas, 2009 m. gegužės 25 d.
204
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38, 182, 190 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.
XIP-975(2), 2009 m. gruodžio 1 d.
205
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38, 182, 190 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIP-975(2) aiškinamasis raštas, 2009 m. gruodžio 1 d.
Aušra Pocienė
sų netgi buvo mėginama apimti dvi problemas: kontrabandą ir narkotinių

medžiagų platinimą. Pataisą teikę Seimo nariai atkreipė dėmesį, kad pasta-
ruoju metu auga šešėlinė ekonomika, kurioje ne paskutinį vaidmenį vaidi-
na didėjanti stipriai veikiančių narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų
pirmtakų pasiūla ir jų gabenimas per Lietuvos sieną. Todėl jie siūlė sugriež-
tinti BK numatytas laisvės atėmimo bausmes už kontrabandą, didinant že-
mutinę laisvės atėmimo bausmės ribą.206 Taip tikėtasi apsaugoti visuomenę
nuo žalingo narkotikų vartojimo ir sumažinti šešėlinę ekonomiką.
Tais metais buvo sugrįžta ir prie „karo keliuose“ problemos. Tiksliau, vėl
atkreiptas dėmesys į neblaivius vairuotojus. Įstatymo leidėjai ėmė svarstyti,
kad už vairavimą neblaiviam vien administracinės atsakomybės nepakanka.
Nepakanka ir to, kad baudžiamoji atsakomybė iškyla tik tuomet, kai pada-
roma reali žala. Pataisų iniciatoriai aiškinamajame rašte teigė, kad nemažė-
ja apsvaigusių vairuotojų, kurie kelia grėsmę keliuose ir kuriems numaty-
ta tik administracinė atsakomybė (baudos arba teisės vairuoti transporto
priemonę atėmimas). Jie pasiūlė sugriežtinti atsakomybę už pakartotinį
vairavimą apsvaigus nepriklausomai nuo neblaivumo laipsnio, ir numaty-
ti, kad toks vairavimas trečią kartą per vienerius metus būtų baudžiamas
bauda arba viešaisiais darbais, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Taip pat
siūlyta numatyti daugiau kvalifikuojančių požymių, kad būtų galima geriau
individualizuoti bausmę ir diferencijuoti atsakomybę, atsižvelgiant į veikos
pavojingumą. Taigi baudžiamoji atsakomybė ir papildoma kriminalizacija
turėjo padėti spręsti neblaivių vairuotojų problemą.207
Dar vienas teiktų pataisų pavyzdys iliustruoja atvejį, kaip Seimo nariai
laikosi per rinkimus duotų pažadų. Atsižvelgdama į savo partijos progra-
mos tikslus (korupcijos mažinimo, atsakomybės griežtinimo, atsakomy-
bės neišvengiamumo užtikrinimo), viena Tėvynės Sąjungos atstovė pa-
siūlė efektyvinti baudžiamąją atsakomybę už korupcinius nusikaltimus ir
pakeisti nemažai BK straipsnių.208 Aiškinamajame rašte ji teigė, kad pasta-
206
1520, 2009 m. gruodžio 4 d.
207
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-
1112 aiškinamasis raštas, 2009 m. rugsėjo 22 d.
208
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio papildymo ir 225, 226, 227, 228, 228(1) ir
229 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-612, 2009 m. gegužės 7 d.
Aušra Pocienė
ruoju metu korupcija nemažėja, o valstybės tarnautojų ir savivaldybės dar-

buotojų įvaizdis labai prastas. Ji siūlė sugriežtinti atsakomybę už korupci-
nio pobūdžio nusikaltimus ir praplėsti galimą bausmių sąrašą, atsisakyti
iki šiol neefektyvios bausmės teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimo, o kar-
tu ir pailginti senaties terminą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.209
Kita šios Seimo narės teikta pataisa vėlgi susijusi su tikslais, keltais per
rinkimus – užkirsti kelią neteisėtoms statyboms. Buvo atkreiptas dėmesys,
kad dėl plintančių neteisėtų statybų Lietuvos gyventojams vis sunkiau tam-
pa prieiti prie vandens telkinių, nors žemė aplink juos priklauso valstybei.
Todėl buvo pasiūlyta į BK įtraukti naują 1901 str. „Neteisėta statyba ir kliū-
tys“, kuriame būtų kriminalizuotas piktybiškas atsisakymas per tam tikrą
laiką pašalinti kliūtis prieiti prie vandens telkinių.210
Per nagrinėjamą laikotarpį kartkartėmis buvo grįžtama ir prie etninės
diskriminacijos ir politinių karo temų. 2009 m. buvo siūlyta papildyti BK
170 str. „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kito-
kią žmonių grupę“ ir įtraukti naują 1701 str. „Grupių ir organizacijų, tu-
rinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas
ir veikla“.211 Juose turėjo būti numatyta baudžiamoji atsakomybė už orga-
nizacijų, propaguojančių nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, kūri-
mą arba dalyvavimą tokios organizacijos veikloje, taip pat atsakomybė už
informavimo produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę
nesantaiką, gaminimą, laikymą ir platinimą. Siūlyta peržiūrėti atsakomybę
ir už tokias veikas kaip: viešas pritarimas genocido ar kitiems nusikalti-
mams žmogiškumui arba karo nusikaltimams, jų neigimas ar menkinimas
ir viešas pritarimas SSRS ar nacistinės Vokietijos agresijai prieš Lietuvos
Respubliką ar jų įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmogiš-
kumui arba karo nusikaltimams, kitiems labai sunkiems nusikaltimams,
šių nusikaltimų neigimas ar menkinimas.212 Pataisų autoriai rėmėsi Euro-
209
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio papildymo ir 225, 226, 227, 228, 228(1) ir 229
straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-612 aiškinamasis raštas, 2009 m. gegužės 7 d.
210
XIP-1081, 2009 m. rugsėjo 15 d.
211
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papil-
dymo 170(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-248(2), 2009 m. birželio 4 d.
212
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 170(2) ir 284(1) straipsniais ir priedo papil-
dymo įstatymo projektas Nr. XIP-1062, 2009 m. rugsėjo 10 d.
Aušra Pocienė
pos Sąjungos Tarybos papagrindų sprendimu dėl kovos su tam tikromis

rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis. Jie taip pat atkreipė dė-
mesį, kad dažnėja atvejų, kai yra neigiami karo ar panašaus pobūdžio nu-
sikaltimai (pvz., 1991 m. sausio įvykiai), bet nėra teisinio pagrindo už tai
bausti.213 Prie šios kategorijos pataisų priskirtinas ir pasiūlymas papildyti
BK nauju 1541 str. „Viešas komunizmo ar fašizmo nusikaltimų neigimas ar
parama jiems“214, kuriuo Lietuvoje turėjo būti sukurta pagarbą karo nusi-
kaltimų aukoms skatinanti aplinka. Pabrėžta, kad Europos Sąjungoje karo
nusikaltimų neigimas pripažįstamas kaip nusikalstama veika.
2009 m. BK pataisas, susijusias su gamtos apsauga, rengė LR aplinkos mi-
nisterija. Atkreiptas dėmesys į neteisėtą saugomų rūšių laukinių gyvūnų ir
laukinių augalų bei grybų naudojimą, taip pat tuomet galiojusių straipsnių
taikymo problemas. Teikiant įstatymo projektą, buvo vadovautasi 1996 m.
gruodžio 9 d. Europos Tarybos reglamento 338/97 dėl laukinės faunos ir
floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą nuostatomis. Nustatyta, kad
tuometiniame Lietuvos BK numatytas veikų sąrašas nėra išsamus, o tai nelei-
džia tinkamai įgyvendinti minėto reglamento nuostatų. Pavyzdžiui, tuometi-
niame BK buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tik už neteisėtą saugomų
rūšių laukinių gyvūnų ir laukinių augalų bei grybų naudojimą, bet ne už jų
dalių ar gaminių iš jų neteisėtą naudojimą. Todėl Aplinkos ministerija pasiūlė
patikslinti ir praplėsti veikų, už kurias baudžiama, sąrašą ir jų aprašymą.215
Kita, būtent su gyvūnų apsauga susijusi, pataisa buvo siūlymas sugriežtinti
310 BK str. „Žiaurus elgesys su gyvūnais“ numatytą sankciją.216 Jį paskatino
plačiai internetinėje erdvėje aptartas atvejis, kai jaunuolis numetė nuo tilto
savo augintinį ir jį sunkiai sužalojo.217 Į jį sureagavo ne tik plačioji visuome-
213
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 170(2) ir 284(1) straipsniais ir priedo papil-
dymo įstatymo projekto Nr. XIP-1062 aiškinamasis raštas, 2009 m. rugsėjo 10 d.
214
XIP-664, 2009 m. gegužės 21 d.
215
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 272, 274 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, ko-
dekso papildymo 277(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-1172(2), 2009 m. gruodžio 10 d.
216
1429, 2009 m. lapkričio 18 d.
217
Šis atvejis buvo gana plačiai aptarinėjamas spaudoje ir televizijoje (pvz., Povilaitis N. Šunelį Pipirą
nuo tilto numetęs S. Beniukas: „Šuns žudyti nenorėjau, tik pagąsdinti“ // Lietuvos rytas, 2010 11 18).
Buvo rengiamos su gyvūnų apsauga ir globa susijusios akcijos.
Aušra Pocienė
nė, nevyriausybinės organizacijos, bet ir įstatymų kūrėjai. Jie pasiūlė griež-

tinti baudžiamąją atsakomybę už žiaurų ir kankinantį elgesį su gyvūnais,
argumentuodami tuo, kad tokių incidentų daugėja. Buvo siūloma netaikyti
arešto bausmės, bet palikti viešuosius darbus, baudą, o viršutinę laisvės atė-
mimo bausmės ribą padidinti iki ketverių metų.
2009 m. buvo pateikta ir daugiau siūlymų dėl BK pataisų. Pavyzdžiui, dalis
jų buvo skirtos sugriežtinti atsakomybę už manipuliavimą finansinių prie-
monių rinka, tiek griežtinant sankcijas, koreguojant nusikaltimų sudėtis,
tiek išplečiant manipuliavimo finansinių priemonių rinka dispoziciją pagal
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą.218 Taip pat Policijos departamen-
tas prie LR vidaus reikalų ministerijos ir LR sveikatos apsaugos ministerija
atkreipė dėmesį į suaktyvėjusią nelegalią prekybą neregistruotais vaistiniais
preparatais bei jų falsifikatais. Buvo pabrėžta, kad galiojančių straipsnių tu-
rinys neapima visų farmacijos srityje daromų nusikaltimų.219 Kita dalis pa-
taisų turėjo prisidėti prie atskirų institucijų darbo efektyvinimo. Pavyzdžiui,
siekiant efektyvesnio Seimo laikinųjų komisijų darbo, siūlyta numatyti bau-
džiamąją atsakomybę ir asmenims, kurie teikia melagingus parodymus ar
duomenis ne tik Seimo specialiosioms, bet ir laikinosioms komisijoms.220
Teisėsaugos institucijų darbas turėjo pagerėti atsisakant mažareikšmių veikų
tyrimo. Taip buvo galima padaryti įtraukiant redakcinio pobūdžio pataisą
ir numatant, kad „mažos vertės“ yra turtas, kurio vertė – nuo 2 iki 3 MGL,
o ne nuo 1 MGL, kaip buvo anksčiau. Taip pat buvo siūlytos BK pataisos,
kuriomis būtų sugriežtintos bausmės už nusikalstamas veikas mirusiojo at-
minimui.221 Pažymėta, kad daugėja tokių nusikalstamų veikų kapinėse.
Žinoma, dalį inicijuotų pataisų paskatino būtinybė suderinti nacionali-
nį kodeksą su tarptautiniais teisės aktais bei atsižvelgti į užsienio ekspertų
rekomendacijas. Kaip antai, gavus Europos Komisijos išvadas, kad Lietuva
218
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 217, 218, 270, 271, 295, 310 straipsnių ir priedo pakeitimo ir
papildymo bei kodekso papildymo 224(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-892, 2009 m. liepos 9 d.
219
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-639
aiškinamasis raštas, 2009 m. gegužės 18 d.
220
1420(3), 2009 m. gruodžio 2 d.
221
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 311, 312, 313 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
Nr. XIP-1579, 2009 m. gruodžio 15 d.
Aušra Pocienė
nepakankamai gerai įgyvendina 2005 m. Europos Tarybos konvencijos dėl

terorizmo prevencijos ir Tarybos pagrindų sprendimo nuostatas, nuspręsta,
kad į BK reikia perkelti Tarybos pagrindų sprendimo dėl kovos su terorizmu
įgyvendinimo ir minėtos konvencijos nuostatas ir taip pakeisti daug straips-
nių bei įtraukti naujus.222 Būta ir neesminių pataisų, kurios buvo daugiau su-
sijusios su administraciniais pasikeitimais teisėsaugos sistemoje ir pan. (pvz.,
patikslinimas, kas nuteistajam parenka bausmę viešųjų darbų bausmę – baus-
mę vykdanti institucija nebe kartu su apskrities viršininko administracija, o
su savivaldybių vykdomosiomis institucijomis, BK 46 str. 4 d.).
Taigi, atlikus šią pataisų apžvalgą, galima daryti tokias bendras išvadas.
Laikotarpio pradžioje, kol dar Lietuvoje galiojo senasis BK, buvo siūlomos
fundamentalesnės baudžiamosios atsakomybės, bausmių sistemos pataisos.
Taip siekta humanizuoti ir pakeisti iki Nepriklausomybės atkūrimo vykdy-
tą gana represyvią baudžiamąją politiką. Vėliau, ypač įsigaliojus naujajam
BK, siūlyti pataisymai buvo daugiau orientuoti į konkrečias problemas.
Atkreipus dėmesį į vieną ar kitą socialinę problemą (narkomanija, kon-
trabanda, korupcija, nusikaltimai vaikams ir pan.), siūlyta koreguoti nu-
sikaltimų sudėtis ir numatytas sankcijas. Apskritai dažniau bausmes buvo
siūloma griežtinti, bet ne švelninti, o atskiras veikas kriminalizuoti, bet ne
dekriminalizuoti. Dažniausiai tokie keitimai buvo grindžiami pablogėjusia
kriminogenine situacija, veikų pavojingumu, teiginiais, kad baudžiamoji
atsakomybė yra nepakankama, bet dažniausiai tokie argumentai nebuvo
paremiami faktine medžiaga. Atskirais atvejais buvo pateikiami sėkmingos
užsienių valstybių praktikos pavyzdžiai. Būtina akcentuoti ir tai, kad tuo-
metinis politinis, ekonominis ir net kultūrinis kontekstai, vyravusios nuo-
taikos bei įtampos visuomenėje neretai buvo panaudojami, siekiant įrodyti
pataisų reikalingumą. Taigi argumentuojant buvo apeliuojama ne tik į raci-
onalų protą, bet ir į emocijas bei kolektyvinius jausmus.
222
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 25, 250 ir 250(1) straipsnių pakeitimo, 60 straipsnio
papildymo bei kodekso papildymo 60(1), 249(1), 250(2), 250(3), 250(4) ir 250(5) straipsniais įstaty-
mo projektas Nr. XIP-925, 2009 m. liepos 14 d.
Aušra Pocienė
112 VII. Baudžiamosios politikos įtaka nusikalstamumui
VII. Baudžiamosios politikos

įtaka nusikalstamumui
Dr. Aušra Pocienė
Ankstesniame skyriuje buvo apžvelgtos kai kurios siūlytos BK pataisos.

Tiek jų turinys, tiek pagrindžiantys argumentai atspindi tuometines visuo-
menės nuotaikas ir pataisų teikėjų nuostatas, parodo, kokia kryptimi links-
tama formuoti baudžiamąją politiką. Vis dėlto realiai baudžiamąją politiką
atspindi priimtos ir įsigaliojusios pataisos, kai įstatymas pradedamas taikyti
praktiškai. Todėl toliau šiame skyriuje nagrinėjamos nuo 2003 m. iki 2010
m. priimtos ir įsigaliojusios naujojo BK pataisos, taip pat bandoma įvertin-
ti, viena vertus, ar nusikalstamumo tendencijos išties rodė būtinybę keisti
vienas ar kitas BK normas, kita vertus, kokią įtaką jos padarė registruotam
nusikalstamumui.
Dabartinis BK nuo 2003 m. iki 2011 m. vidurio buvo pakeistas 33 (!) kar-
tus. Kiekvienu keitimu buvo keičiama ar koreguojama nuo kelių iki kelioli-
kos straipsnių, taip pat įtraukiami nauji. BK keitimą lėmė daugelis veiksnių:
Lietuvai tapus ES nare, poreikis ir būtinybė nacionalinį įstatymą suderinti
su tarptautiniais teisės aktais, kintanti socialinė ekonominė padėtis valsty-
bėje, atsirandančios naujos veiklos rūšys, kurias reikėjo reglamentuoti, ir
pagaliau – kriminogeninė situacija šalyje. Kadangi pirmieji veiksniai yra ne
kartą nagrinėti ir komentuoti baudžiamosios teisės specialistų, šiame sky-
riuje šalia bendresnės apžvalgos telkiamas dėmesys ir ties tuo, kaip vieno ar
kito straipsnio keitimas buvo susijęs su kintančia kriminogenine situacija
(nusikalstamų veikų daugėjimu arba mažėjimu).223
2003 m. BK buvo pakeistas du kartus. Dalis 2003 m. BK pakeitimų ir
papildymų buvo skirti baudžiamajai atsakomybei ar skirtinoms bausmėms
koreguoti, pastebėtoms klaidoms ir nesuderintoms normoms taisyti. Pa-
vyzdžiui, BK 23 str. „Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą vei-
ką“ numatyta nauja nuostata, pagal kurią baudžiamosios atsakomybės gali
223
Plačiau apie nusikalstamumo tendencijas Lietuvoje 1990–2010 m. žr. Sakalauskas G., Dobrynina M.,
Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji
aspektai ir aplinkos veiksniai. Teisės instituto mokslo tyrimai. 7 tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011.
Aušra Pocienė
VII. Baudžiamosios politikos įtaka nusikalstamumui 113
išvengti nusikaltimo organizatorius, kurstytojas ar bendrininkas.224 Įstaty-

me buvo patikslinta nusikalstamo susivienijimo samprata, į ją įtraukiant
ir teroristinę grupę. Taip pat atskiruose straipsniuose (pvz., BK 181 str.
„Turto prievartavimas“ 3 d.) įrašyta nuostata apie organizuotą grupę. Buvo
koreguotos nuostatos, numatant galimybę atleisti nuo baudžiamosios at-
sakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo arba kai yra len-
gvinančių aplinkybių. Taip pat numatyta galimybė viešųjų darbų bausmę
keisti bauda arba areštu. Dalis įstatymo pakeitimų sudarė galimybę vienas
bausmes pakeisti kitomis, jei asmuo negali pirmųjų atlikti. Kartu įdėtos pa-
taisos, numatančios atvejus, kada galima skirti švelnesnes – t. y. ne didesnes
nei vidurkis – bausmes. 2003 m. buvo panaikinta žemutinė nepilnamečiams
skirtinos baudos riba.
XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei,
turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“ pakeičiant 190 str. „Turto ver-
tės išaiškinimas“ buvo padidintos ribos, kas laikoma „nedidelės vertės“ tur-
tu.225 Jis buvo padidintas nuo dydžio, kuris neviršija 1 MGL, iki tokio, kuris
yra nuo 1 iki 3 MGL. Taip pat 227 str. „Papirkimas“ 4 d. sudaryta galimybė
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei asmuo, prievartaujamas duoti
kyšį, jį davė ir paskui nedelsdamas informavo teisėsaugos institucijas. 2003
m. Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas ir nauju 3061 str. „Transporto
priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas
ar pakeitimas“. Taip buvo atsižvelgta į siūlymus atkreipti dėmesį į automo-
bilių grobimus.
Nagrinėjant 2003 m. pataisas, verta įdėmiau pažvelgti į tuos keitimus,
kuriais buvo griežtinamos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas. Pa-
vyzdžiui, paminėtina, kad 143 str. „Privertimas darytis neteisėtą abortą“
buvo atsisakyta viešųjų darbų bausmės ir padidinta viršutinė laisvės atė-
224
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968,
4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143,
175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291
straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 39(1) ir 306(1) straipsniais įstatymas Nr.
IX-1495, priimtas 2003 m. balandžio 10 d., įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2003, Nr. 38–1733).
225
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139, 140, 176, 180, 181, 190, 201, 212, 249, 281 straips-
nių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1706, priimtas 2003 m. liepos 4 d., įsigaliojo 2003 m.
liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74–3423).
Aušra Pocienė
mimo riba nuo dvejų iki trejų metų. Taip pat ir 199 str. „Kontrabanda“ 2
d. sugriežtinta sankcija, numatant, kad „Tas, kas nepateikdamas muitinės
kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietu-
vos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis,
sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines
prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžia-
gas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius),
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.“ Ankstesnė šio
straipsnio 2 d. redakcija numatė laisvės atėmimą iki aštuonerių metų be
žemutinės ribos. Nors statistinė informacija apie užregistruotas nusikalsta-
mas veikas konkrečiai pagal BK 199 str. 2 d. nekaupiama, bendrai pagal BK
199 str. užregistruotų nusikalstamų veikų vėliau ypač nemažėjo: 2003 m.
buvo užregistruotos 72, 2004 m. – 105, o 2005 m. – 94, 2006 – 79, 2007 –
122, 2008 m. – 112, 2009 m. – 142, 2010 m. – 181 nusikalstamos veikos.226
Taigi akivaizdu, kad didesnio prevencinio poveikio bausmės griežtinimas
neturėjo227 ir jį galima interpretuoti kaip įstatymo leidėjo valios išraišką tie-
siog griežčiau bausti už kontrabandinius nusikaltimus.
2003 m. buvo sugriežtintos bausmės visose trijose 260 str. „Neteisė-
tas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint
tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar
psichotropinių medžiagų kiekiu“ dalyse, nustatant kur kas ilgesnes laisvės
atėmimo bausmes. Praktiškai buvo sugriežtinta atsakomybė už sunkius
nusikaltimus, kurie nesudaro didžiosios visų nusikalstamų veikų, susijusių
226
Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statistinė
ataskaita „Duomenys apie ikiteisminio tyrimo įstaigose užregistruotas nusikalstamas veikas (For-
ma_EK_ITĮ). Kontrabanda (199 str.)“, p. 48 (2010 m. – p. 51).
227
Žinoma, teoriškai būtų galima mėginti argumentuoti, kad baudžiamosios atsakomybės sugriežtinimas
„sulėtino“ atitinkamų nusikalstamų veikų skaičiaus didėjimą. Tačiau tai reikėtų įrodyti sudėtingais ty-
rimais, kurių rezultatai vargu ar leis tokius argumentus pagrįsti. Daugelyje šalių atlikti baudžiamosios
atsakomybės griežtinimo tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas faktiškai neturi atgrasančio poveikio,
nes darydami nusikalstamas veikas kaltininkai apie baudžiamąją atsakomybę paprasčiausiai negalvoja
– nežino teisinių normų, yra įsitikinę, kad teisėsaugai neįklius, baudžiamosios atsakomybės išvengs
arba sugebės išsisukti. Galima argumentuoti ir priešingai – atsakomybės sugriežtinimas paskatino tei-
sėsaugos pareigūnus imtis intensyvesnės kontrolės, tokiu būdu užregistruojant ir daugiau nusikalstamų
veikų. Bet kuriuo atveju svarbi pagrindinė išvada: įrodyti baudžiamųjų įstatymų griežtinimo poveikį
realiam nusikalstamam elgesiui yra labai sudėtinga, nors būtent taip lengvabūdiškai argumentuojamas
BK keitimų poreikis, o kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad tokio poveikio paprasčiausiai nėra.
Aušra Pocienė
su narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, dalies. Apžvelgiant

tokių nusikalstamų veikų kitimo tendencijas, pažymėtina, kad nuo 2003
m. jų buvo užregistruojama vis daugiau: 2003 m. buvo užregistruota 1 027,
2004 m. – 1 552, 2005 m. – 1 816, 2006 m. – 1 673, 2007 m. – 1 732, 2008 m.
– 1 837, 2009 m. – 2 189 nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu
narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.228 Taigi toks griežtinimas
jokio prevencinio poveikio vėlgi neturėjo.229
Kita nusikalstama veika, kuri sulaukė įstatymų leidėjo dėmesio, tai – 201
str. „Neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto,
denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų
jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas“. Buvo pa-
pildyta šio straipsnio 1 d., praplečiant skysčių, už kurių gamybą, laikymą,
gabenimą ar realizavimą numatoma baudžiamoji atsakomybė, sąrašą. Taip
pat 212 str. „Sąvokų išaiškinimas“ 3 d. pakoreguotas apibrėžimas, kas laiky-
tina stipriais namų gamybos alkoholiniais gėrimais. Buvo atsisakyta alko-
holio rūšių sukonkretinimo, tik įvardijama alkoholio koncentracija gėrime.
Tai atvėrė galimybes plačiau taikyti 201 str. Nagrinėjant, kaip vėliau kito
nusikalstamų veikų, užregistruojamų pagal 201 str., skaičius, akcentuotina,
kad 2004 m. jų padaugėjo ir skaičiai išliko didesni, palyginti su 2003 m.
Pavyzdžiui, 2003 m. (per 8 mėn.) buvo užregistruotos 206, 2004 m. – 468,
2005 m. – 405, 2006 m. – 733, 2007 m. – 512, 2008 m. – 462, 2009 m. – 794,
2010 m. – 859 tokios nusikalstamos veikos.230
2004 m. buvo vieni iš gausiausių BK keitimų metai per visą nagrinėjamą
laikotarpį. Tais metais BK buvo keistas septynis kartus. Atkreiptinas dėme-
sys, kad 2003 m. Lietuvai įstojus į ES, būtent pats įstojimo faktas lėmė kai ku-
riuos BK pakeitimus. Ir nuo 2004 m. beveik kasmet baudžiamasis įstatymas
228
ataskaita „Duomenys apie nusikalstamas veikas ir asmenis, susijusius su disponavimu narkotinėmis
ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda (Forma_NARK_SAV)“.
229
Plačiau apie nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ten-
dencijas Lietuvoje 1990–2010 m. žr. Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas
ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Teisės
230
ataskaita „Duomenys apie nusikalstamas veikas, padarytas Lietuvos Respublikoje (Forma_1 G)“.
Aušra Pocienė
buvo ir yra taisomas, derinamas su tarptautiniais teisės aktais. 2003–2004 m.

laikotarpis Lietuvos politiniame gyvenime ypatingas ir tuo, kad vyko tuo-
metinio Respublikos Prezidento Rolando Pakso apkalta. Jos metu dėl LR
Konstitucijos pažeidimų jis buvo pašalintas iš prezidento pareigų. Vykstant
procesui, buvo inicijuotos kelios BK pataisos. Pavyzdžiui, buvo keičiamas
BK 233 str. „Poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specia-
listui ar vertėjui“ ir 235 str. „Melagingi parodymai, išvados ir vertimas“.231
Jie buvo papildyti dalimis, kuriose numatoma atsakomybė už neteisėtą po-
veikio darymą atskiriems asmenims, kad jie apkaltos proceso metu duotų
melagingus parodymus ar liudijimus ir pan., arba trukdymą jiems atvykti į
Seimą ar Seimo specialiąją tyrimo komisiją. Taip pat numatoma atsakomybė
patiems asmenims, kurie davė melagingus parodymus, liudijimus ar pan.
Seimo specialiajai tyrimo komisijai ar Seimui. Šie pakeitimai turėjo padėti
Seimo specialiųjų tyrimų komisijų darbą padaryti efektyvesnį.
2004 m. taip pat buvo atkreiptas dėmesys į nepilnamečių baudžiamąją
atsakomybę. Buvo pakoreguotas BK 90 str. „Bausmių ypatumai nepilna-
mečiams“. Jame į sąrašą įtraukta nauja laisvės apribojimo bausmė, kuri gali
būti skiriama nepilnamečiams. 2004 m. taip pat buvo pakoreguotas ir 92
str. „Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui“, sušvelninant bausmės
vykdymo atidėjimo sąlygas.232
Tais metais buvo patikslinti arba papildyti XXXI ir XXXII skyrių straips-
niai: „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvar-
kai“ bei „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“. Tai
sietina su ekonomikos raida, kai vykstantys socialiniai ekonominiai proce-
sai natūraliai lemia įstatymų pakeitimus. Taip pat XXX skyrius „Nusikal-
timai informatikai“233 buvo papildytas dviem naujais straipsniais: 1981 str.
231
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233, 235 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas Nr.
IX-2093, priimtas 2004 m. kovo 30 d., įsigaliojo 2004 m. balandžio 15 d. (Žin., 2004, Nr. 54–1835).
232
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144,
148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260,
263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228(1) straipsniu įstatymas Nr.
IX-2314, priimtas 2004 m. liepos 5 d., įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d. (Žin., 2004, Nr. 108–4030).
233
Plačiau apie nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui tendencijas Lie-
tuvoje pastaraisiais metais žr. Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir
Aušra Pocienė
„Neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo“ ir 1982

str. „Neteisėtas disponavimas įrenginiais, kompiuterinėmis programomis,
slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais duomenimis, skirtais nusi-
kaltimams daryti“.234
2004 m. buvo pildytas ir BK XXXIII skyrius „Nusikaltimai ir baudžiamieji
nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“, įtraukiant naują
2281 str. „Neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas“. Jame numatyta, kad vals-
tybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kuris atlikdamas registratoriaus
funkcijas viešame registre neteisėtai įregistravo teises į daiktą, baudžiamas
teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba
bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Šiuo pakeiti-
mu buvo siekiama riboti (uždrausti) tokio pobūdžio korupcinių veiksmų
galimybes. Taip pat, atsižvelgiant į tarptautines rekomendacijas, BK XXXV
skyrius „Nusikaltimai visuomenės saugumui“ buvo papildytas nauju 2501
str. „Terorizmo kurstymas“.
Apžvelgiant 2004 m. pataisas, verta atkreipti dėmesį į tas, kuriomis buvo
griežtinamos sankcijos. Viena iš tokių – 263 str. „Narkotinių ar psichotro-
pinių medžiagų pagrobimas“ pataisa. Šio straipsnio 3 d. laisvės atėmimo
bausmės termino viršutinė riba buvo padidinta nuo dvylikos iki penkio-
likos metų. Sankcija sugriežtinta asmenims, kurie veikė kaip organizuota
grupė ir užvaldė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šis
sugriežtinimas parodė išskirtinai baudžiamąsias politines įstatymo leidė-
jo nuostatas tokio pobūdžio nusikalstamo elgesio atžvilgiu, kuris iš esmės
yra labai retas – tokių nusikalstamų veikų užregistruojama labai mažai. Pa-
vyzdžiui, 2005 m. tokių veikų (pagal visas 263 str. dalis) užregistruotos 6,
2006 m. – 1, 2007 m. – 4, 2008 m. – 7, 2009 m. ir 2010 m. – po 2.235
Bausmės taip pat buvo sugriežtintos už seksualinį prievartavimą. BK 150
str. 1 d. maksimali laisvės atėmimo bausmė padidinta nuo šešerių iki septy-
nerių metų. 2005 m. buvo užregistruota (pagal visas 150 str. dalis) 231 tokia
nusikalstama veika, 2006 m. – 189, 2007 m. – 132, 2008 m. – 143, 2009 m.
234
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309
IX-1992, priimtas 2004 m. sausio 29 d., įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d. (Žin., 2004, Nr. 25–760).
235
Aušra Pocienė
– 140, 2010 m. – 169 nusikalstamos veikos.236 Taigi tokių veikų dinamikos

tendencija yra ganėtinai pastovi.
Tuo pačiu įstatymu buvo pakoreguotas ir 178 str. „Vagystė“. Šio straipsnio
2 d. buvo praplėstas nusikalstamos veikos apibrėžimas, kuriame nusikalsta-
ma veika laikoma ir viešoje vietoje svetimo turto iš asmens drabužių, ran-
kinės ar kitokio nešulio pagrobimas (kišenvagystė). Taip pat buvo pakeista
ir 182 str. „Sukčiavimas“ 1 d., papildant jos sankciją bauda. Toks pakeiti-
mas sudarė pasirinkimo galimybę teismui skirti ne tik viešuosius darbus,
laisvės apribojimą, areštą ar laisvės atėmimą, bet ir baudos bausmę. Na-
grinėjant vėlesnių metų statistiką, matyti, kad po 2003 m. tokių padaromų
veikų skaičius padidėjo: 2003 m. užregistruotos 1 568 nusikalstamos veikos
(pagal visas 182 str. dalis), 2004 m. – 2 599, 2005 m. – 3 614, 2006 m. – 3
422, 2007 m. – 3 147, 2008 m. – 3 053, 2009 m. – 4 536, 2010 m. – 4 396.237
Tačiau vargu ar šį užregistruotų sukčiavimų skaičiaus didėjimą galima sieti
su santykiniu baudžiamosios atsakomybės sušvelninimu. Padidėjimas nėra
didelis, o 2009–2010 m. padidėjusį sukčiavimų skaičių didžiąja dalimi lėmė
gausiai užregistruoti mėginimai gauti didesnę SODROS išmoką išėjus mo-
tinystės (tėvystės) atostogų – tai buvusios ekonominės situacijos ir ne iki
galo subalansuotų įstatymų normų, o ne BK numatytų sankcijų už tokias
veikas padarinys.
2005 m. BK buvo pakeistas (tik) vieną kartą. Tais metais buvo atkreiptas
dėmesys į prekybą žmonėmis, pakeičiant ir papildant BK 147 str. nauja da-
limi. Straipsnyje buvo sugriežtinta atsakomybė, numatant naujas bausmes,
taip pat padidinant buvusius laisvės atėmimo bausmės terminus. BK taip
pat buvo papildytas nauju 1471 str. „Žmonių išnaudojimas priverstiniam
darbui“. Buvo pakeistas ir BK 157 str. „Vaiko pirkimas arba pardavimas“.
Straipsnyje labiau detalizuota nusikalstama veika, numatant baudžiamąją
atsakomybę ne tik už vaiko pardavimą ar pirkimą, bet ir siūlymą tai pada-
ryti. Už tokias veikas taip pat pailginti laisvės atėmimo bausmės terminai.
Baudžiamoji atsakomybė už šias veikas numatyta ir juridiniam asmeniui.
Tais metais XXXI skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai
ekonomikai ir verslo tvarkai“ buvo įrašyti du nauji straipsniai: 1991 str. „Mui-
236
237
Ten pat.
Aušra Pocienė
tinės apgaulė“ ir 1992 str. „Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestina-

momis prekėmis“. Jais buvo kriminalizuotos naujos veikos: neteisėtas daiktų
pervežimas per Lietuvos Respublikos sieną (iš ES valstybių) ir akcizų mo-
kesčio išvengimas. Už tai numatytos baudos ir laisvės atėmimo bausmės.
2005 m. taip pat buvo praplėstas baudžiamų veikų sąrašas už aplinkos ap-
saugos ar gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus, 270 str. numatant
naują dalį, kurioje įtvirtinta, kad už tokius pažeidimus, jeigu padaroma didelė
žala gyvūnijai ir augmenijai, numatomos bausmės nuo baudos iki laisvės at-
ėmimo bausmės. Atsižvelgiant į gamtos apsaugos argumentus, taip pat buvo
keičiami ir papildomi BK 272 str. „Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas arba
kitoks laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas“ bei BK 274 str. „Neteisėtas
saugomų laukinių augalų, grybų ar jų dalių rinkimas, naikinimas, realizavi-
mas ar kitoks disponavimas jais“. Abiejuose buvo praplėsti ir patikslinti nusi-
kalstamų veikų požymiai, kartu numatyta atsakomybė ir bausmės už naujai
apibrėžtas veikas. Gamtos apsaugos, taip pat ir visuomenės saugumo, inte-
resus įstatymo leidėjas 2005 m. gynė įtraukdamas dar du naujus straipsnius:
2671 str. „Biologinio ginklo kūrimas ar neteisėtas disponavimas juo“ ir 2701
str. „Neteisėta prekyba ozono sluoksnį ardančiomis medžiagomis“.
Visuomenėje aktyvėjant diskusijoms apie bioinžineriją bei mokslinius ty-
rimus ir bandymus su žmogaus kūnu ir kylant daugeliui etinių dilemų, 2005
m. BK buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už tokio pobūdžio nusi-
kalstamas veikas. Įrašytas naujas BK 3081 str. „Draudžiami biomedicininiai
tyrimai su žmogumi ar žmogaus embrionu“. Už šias nusikalstamas veikas
sankcijoje numatytos bausmės: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla atėmimas arba bauda, arba laisvės atėmimas iki dvejų me-
tų.238 Taigi galima daryti išvadą, kad 2005 m. buvo kriminalizuojamos nau-
jos veikos bei praplečiami ir tikslinami jau kriminalizuotų veikų požymiai.
Per 2006 m. Lietuvos Respublikos Seimas BK keitė tris kartus. Šiais me-
tais vėl buvo atkreiptas dėmesys į nusikalstamas veikas, susijusias su žmo-
gaus seksualinio apsisprendimo laisve ir neliečiamumu. Taip pat buvo at-
238
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251,
252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo
147(1), 199(1), 199(2), 267(1), 270(1), 308(1) straipsniais įstatymas Nr. X-272, priimtas 2005 m. bir-
želio 23 d., įsigaliojo 2005 m. birželio 30 d., šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai įsigaliojo 2005 m. liepos 1
d. (Žin., 2005, Nr. 81–2945).
Aušra Pocienė
kreiptas dėmesys į atskirą tikslinę grupę – vaikus. BK buvo papildytas nauju

1511 str. „Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens sek-
sualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą“. Šio straipsnio atskirų
dalių sankcijose numatytos bausmės buvo nuo baudų iki laisvės atėmimo
bausmių. Buvo pakeistas ir BK 162 str. „Vaiko išnaudojimas pornografijai“.
Šio straipsnio 1 d. sankcijoje buvo pailginta laisvės atėmimo bausmė.239 Vis
dėlto pažymėtina, kad toks sugriežtinimas yra daugiau įstatymo leidėjo no-
ras akcentuoti vieną ar kitą nusikalstamą elgesį, ginant tam tikras vertybes,
nei reakcija į realiai pablogėjusią padėtį. Tokių nusikalstamų veikų apskritai
buvo užregistruojama labai nedaug. Pavyzdžiui, 2005 m. neužregistruota
nė viena tokia veika, 2006 m. – 1, 2007 m. – 6, 2008 m. – 4, o 2009 m.
– 6 ir tik 2010 m. – 40.240 Sunkiai tikėtina, kad 2010 m. vaikų išnaudoji-
mo pornografijai atvejų Lietuvoje realiai staiga padaugėjo beveik 7 kartus.
Greičiausiai tokias registruotų veikų tendencijas lėmė padidėjęs jautrumas
vaikų seksualinio išnaudojimo problemai, sukelta „moralinė panika“ Lie-
tuvos visuomenėje.241
Tais metais vėl buvo sugrįžta prie narkotinių ir psichotropinių medžia-
gų problemos. BK 265 str. „Neteisėtas aguonų ar kanapių auginimas“ buvo
papildytas nauja dalimi, numatant ir juridinių asmenų baudžiamąją atsa-
komybę, taip pat buvo sugriežtinta šio straipsnio 1 d. sankcija. Anksčiau
laisvės atėmimas buvo numatytas iki dvejų metų, pakoreguotoje sankcijoje
– jau iki penkerių. Vėl galima pabrėžti, kad griežtinimo pagrindas negalėjo
būti šių veikų daugėjimas. 2005 m. buvo užregistruotos 8 tokios nusikalsta-
mos veikos, o 2006 m. ir 2007 m. perpus mažiau – po 4, 2008 m. – 8, 2009
239
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 151, 162, 260, 265, 266, 307, 308, 309 straips-
nių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 151(1) straipsniu įstatymas Nr. X-711,
priimtas 2006 m. birželio 22 d., įsigaliojo 2006 m. liepos 14 d. (Žin., 2006, Nr. 77–2961).
240
241
Plačiau apie žiniasklaidos įtaką formuojant visuomenės nuomonę ir jos įtaką baudžiamajai politikai
žr. Dobrynina M. Nusikaltimų baimės konstravimas žiniasklaidoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 3,
p. 83–111; Dobrynina M. Kriminologinio žinojimo konstravimas: valdžios vaidmuo // Teisės pro-
blemos, 2009, Nr. 4, p. 109–125; Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir
Aušra Pocienė
m. – 9, 2010 m. – 14.242 Nauja dalimi apie juridinių asmenų atsakomybę

buvo papildytas ir BK 266 str. „Neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos
narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais)“.
Pakeitimai buvo padaryti ir BK XLIII skyriaus „Nusikaltimai ir baudžia-
mieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo
priemonių klastojimu“ straipsniuose: 300 str. „Dokumento suklastojimas
ar disponavimas suklastotu dokumentu“, 302 str. „Antspaudo, spaudo ar
dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“. Šie straipsniai
buvo papildyti naujomis dalimis, plačiau ir išsamiau aprašytos nusikals-
tamos veikos. Taip pat buvo kriminalizuota nauja veika, įrašant naują BK
3021 str. „Įrangos antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos at-
skaitomybės blankams klastoti gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas
ar realizavimas“.243
BK 309 str. „Disponavimas pornografinio turinio dalykais“ buvo praplės-
tas nusikalstamų veikų sąrašas, įtraukiant 3 d. „Tas, kas turėdamas tikslą
platinti pagamino ar įsigijo arba platino didelį kiekį pornografinio turinio
dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, baudžiamas laisvės atė-
mimu iki penkerių metų.“
Nors 2007 m. BK buvo keičiamas (tik) vieną kartą, tačiau šiuo pakeitimu
buvo koreguojama santykinai daug straipsnių. Nemažai keitimų buvo pada-
ryta BK Bendrojoje dalyje. Pavyzdžiui, BK 47 str. „Bauda“ 4 d. padidinamas
maksimalus skirtinos baudos dydis juridiniams asmenims, numatant, kad ji
gali būti ne iki 10 000 MGL, bet jau iki 50 000 MGL dydžio. Taip pat BK
63 str. „Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas“ 6 d. pateikiamas
kiek abstraktesnis bausmių subendrinimo aiškinimas, atsisakant konkrečių
įvertinimų, kokia maksimali gali būti vienos ar kitos rūšies bausmė. Tai su-
darė galimybes teismui lanksčiau taikyti įstatymą. BK 66 str. „Kardomasis
kalinimas“ buvo praplėsta 2 d., nustatant, kiek viena kardomojo kalinimo
(suėmimo) diena atitinka ne tik laisvės atėmimo ar arešto parų, bet ir baudų
dydžių, viešųjų darbų valandų, laisvės apribojimo dienų. BK 70 str. „Nemo-
242
243
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300, 302 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo
302(1) straipsniu įstatymas Nr. X-511, priimtas 2006 m. sausio 20 d., įsigaliojo 2006 m. vasario 11 d.
(Žin., 2006, Nr. 17–605).
Aušra Pocienė
kami darbai“ 1 d. buvo patikslinta, kad teismas turi nustatyti terminą, per
kurį turi būti atlikti nemokami darbai, tačiau tas terminas turi būti ne ilgesnis
nei 1 metai. Buvo patikslintas ir sukonkretintas BK 75 str. „Baudos, arešto
ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas“. Jame nustatyta, kiek lai-
ko nuteistasis negali keisti gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios
bausmės vykdymo atidėjimą, žinios. Taip pat šio straipsnio 4 d. numatyti
papildomi 3 bei 4 punktai, nurodantys, kaip elgtis tuo atveju, kai asmuo neį-
vykdo įpareigojimų. Buvo pakoreguota ir BK 82 str. „Auklėjamojo poveikio
priemonės nepilnamečiams“ 1 d., o BK 93 str. „Nepilnamečio atleidimas nuo
baudžiamosios atsakomybės“ 1 d. patikslinta, kad nepilnametis tam tikromis
sąlygomis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės padaręs ne tik nusi-
kaltimą, bet ir baudžiamąjį nusižengimą.244
Taigi galima daryti išvadą, kad šios pataisos bausmių ir baudžiamosios
atsakomybės srityje patikslino BK nuostatas. Tačiau 2007 m. nemažai kei-
timų buvo ir BK Specialiojoje dalyje. Pavyzdžiui, buvo sugriežtintos sank-
cijos už nužudymą. BK 129 str. 1 ir 2 d. buvo padidintos žemutinės laisvės
atėmimo bausmių ribos. Pažymėtina, kad 2005 m. Lietuvoje buvo užregis-
truoti 387 nužudymai (pagal BK 129 str.), 2006 m.– 286, 2007 m. – 279,
2008 m. – 299, 2009 m. – 256, 2010 m. – 216.245 Taigi jau nuo 2005 m. nu-
žudymų Lietuvoje laipsniškai mažėjo.
Sankcijos buvo sugriežtintos ir už neteisėtą informacijos apie privatų as-
mens gyvenimą rinkimą. BK 167 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmės dydis
pailgintas nuo dvejų iki trejų metų, nors tokių veikų iki tol ir vėliau buvo
registruojama nedaug: 2005 m. – 5, 2006 m. – 5, 2007 m. – 8, 2008 m. – 6,
2009 m. – 6, 2010 m. – 11.246 Tokį sugriežtinimą vėl galima traktuoti kaip
įstatymo leidėjo valios išraišką, akcentuojant poziciją griežčiau bausti už
tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, nors jų užregistruojama labai mažai.
244
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178,
180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198(1), 198(2), 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227,
228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI,
XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256(1), 257(1) straipsniais įstatymas Nr.
X-1233, priimtas 2007 m. birželio 28 d., įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007, Nr. 81–3309).
245
246
Ten pat.
Aušra Pocienė
Buvo pakoreguotas ir BK 178 str., nustatantis baudžiamąją atsakomybę

už vagystę. Atskirų šio straipsnio dalių sankcijose buvo padidintos viršuti-
nės laisvės atėmimo bausmės ribos. Toks griežtinimas niekaip negali būti
grindžiamas „sudėtinga kriminogenine padėtimi“. Pavyzdžiui, 2004 m.
buvo užregistruota 50 672 tokios nusikalstamos veikos, 2005 m. – 43 473,
2006 m. – 38 452, 2007 m. – 33 956, 2008 m. – 38 422, 2009 m. – 39 566,
2010 m. – 37 047.247 2007 m. Lietuvoje buvo užregistruota mažiausiai (!) va-
gysčių per 1992–2010 m. laikotarpį, todėl sankcijų už vagystes griežtinimas
būtent tais metais niekaip racionaliai nepaaiškinamas.
Taip pat BK 180 str. „Plėšimas“, 181 str. „Turto prievartavimas“, 182 str.
„Sukčiavimas“, 183 str. „Turto pasisavinimas“ buvo patikslinti numatant
specialų požymį „didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių
vertybių“ pasisavinimas ir pan. Keletas korekcijų buvo padaryta ir BK XXX
skyriaus „Nusikaltimai informatikai“ straipsniuose.
Atkreipiant dėmesį į sankcijų griežtinimą, galima paminėti ir BK 202 str.
„Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“. Šio
straipsnio 1 ir 2 d. sankcijose buvo pailgintos viršutinės laisvės atėmimo baus-
mių ribos. Tačiau, žvelgiant į kriminalinę statistiką, matyti tokia tendencija:
iki įstatymo pakeitimo šių nusikalstamų veikų mažėjo, o po jo vėl ėmė didėti:
2005 m. užregistruota 91 tokia nusikalstama veika, 2006 m. – 59, 2007 m. – 64,
2008 m. – 99, 2009 m. – 107, 2010 m. – 102.248 Taigi tokių tendencijų negali-
ma aiškinti vien baudžiamojo įstatymo įtaka, bet greičiau socialinėmis ekono-
minėmis sąlygomis šalyje. Sankcijos buvo griežtinamos ir už kyšininkavimą
BK 225 str. ilginant laisvės atėmimo bausmės ribas. Nors vėl neaišku, ar toks
sprendimas turėjo didesnį prevencinį poveikį. Kaip rodo to laikotarpio krimi-
nalinė statistika (prieš ir po pakeitimų), 2005 m. buvo užregistruotos 48 tokio
pobūdžio nusikalstamos veikos, 2006 m. – 75, 2007 m. – 65, 2008 m. – 65,
2009 m. – 106, 2010 m. – 100.249 Taigi skaičiai ir jų pokyčiai labai nedideli.250
247
248
Ten pat.
249
Ten pat.
250
Plačiau apie korupcijos paplitimą Lietuvoje žr. Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.].
Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos
veiksniai. Teisės instituto mokslo tyrimai. 7 tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011, p. 141–152.
Aušra Pocienė
Kaip ir ankstesniais, taip ir 2007 m. buvo tęsiama tradicija griežtinti at-

sakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ir psichotro-
pinėmis medžiagomis. BK 262 str. „Įrenginių narkotinėms ar psichotropi-
nėms medžiagoms gaminti gaminimas arba narkotinių ar psichotropinių
medžiagų gamybos technologijų ar instrukcijų rengimas“ laisvės atėmimo
bausmės viršutinė riba padidinta nuo trejų iki ketverių metų.
2007 m. taip pat buvo atsižvelgta ir į siūlymus užkirsti kelią nusikalsta-
moms veikoms, kuriomis išniekinami kapai ar kitos viešosios pagarbos vie-
tos. BK 312 str. buvo praplėstas nusikalstamos veikos apibrėžimas, kad nu-
sikalstama veika gali įvykti ne tik kapinėse, bet ir kitose viešosios pagarbos
vietose. Tai atvėrė galimybę plačiau taikyti baudžiamąją atsakomybę. 2007
m. buvo užregistruotos 93 tokios nusikalstamos veikos, 2010 m. – 56.251
Be minėtų pataisų, 2007 m. BK buvo papildytas ir naujais straipsniais.
Pavyzdžiui, kriminalizuojant naujas veikas, buvo įtraukti 2561 str. „Gra-
sinimas panaudoti ar kitaip paveikti arba neteisėtai įgyti branduolines ar
radioaktyviąsias medžiagas arba kitus jonizuojančiosios spinduliuotės šal-
tinius“ ir 2571 str. „Įrenginių sprogstamosioms medžiagoms, sprogmenims
ar radioaktyviosioms medžiagoms gaminti gaminimas arba jų gamybos
technologijų ar instrukcijų rengimas ar platinimas“.
2008 m. BK buvo pakeistas tris kartus. Vėlgi dalis pataisų buvo skirtos baus-
mėms, baudžiamojo poveikio priemones reglamentuojantiems straipsniams
taisyti. BK 42 str. „Bausmių rūšys“ 6 d. buvo praplėstas baudžiamojo poveikio
priemonių sąrašas. BK 67 str. „Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir
rūšys“ 2 d. papildyta 6 ir 7 punktais – draudimu prisiartinti prie nukentėjusio
asmens ir dalyvavimu smurtinį elgesį keičiančiose programose. Taip pat šio
straipsnio 3 d. numatyta daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, kurios
gali būti skiriamos kartu su bausme. Tai ne tik turto konfiskavimas, bet ir už-
draudimas naudotis specialia teise, draudimas prisiartinti prie nukentėjusio
asmens, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Tuo pačiu įstatymu BK buvo papildytas dviem naujais straipsniais, ku-
rie plačiau apibrėžia į ankstesnius straipsnius įtrauktas naujas baudžiamojo
poveikio priemones, tai: 721 str. „Draudimas prisiartinti prie nukentėjusio
251
Aušra Pocienė
asmens“ ir 722 str. „Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose“.

Pastarasis straipsnis įtvirtina, kad teismas įpareigoti dalyvauti smurtinį el-
gesį keičiančiose programose gali asmenis, kurie nusikalto artimam asme-
niui ar giminaičiui.252
Tais metais buvo pakoreguotas ir 109 str. „Neteisėtas Raudonojo Kry-
žiaus, Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Or-
ganizacijos emblemos ar kitos visuotinai pripažintos emblemos (ženklo),
ar pavadinimo panaudojimas“. Jame iš dviejų buvusių palikta viena suben-
drinta dalis, paliekant griežtesnę sankciją.253
Taip pat buvo pakeisti straipsniai, susiję su nusikalstamomis veikomis žmo-
gaus gyvybei ir sveikatai. BK 129 str. „Nužudymas“, 135 str. „Sunkus sveikatos
sutrikdymas“ ir 138 str. „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“ pakeistas kvalifi-
kuojantis požymis – artimas giminaitis ar šeimos narys (vietoj buvusio – savo
motinos, tėvo ar vaiko). Šiuose pačiuose straipsniuose paliktas bendresnis
požymis, kad nusikalstama veika buvo padaryta siekiant įgyti nukentėjusio
asmens organą, audinį ar ląsteles, nebekeliant transplantacijos tikslo.254
2009 m. BK taip pat buvo pakeistas tris kartus. Tais metais įstatymo leidė-
jas numatė atsakomybę už veikas, padarytas dėl tautinės, rasinės ar kitokios
neapykantos, paskatintos homofobinių nuostatų. BK 60 str. „Atsakomybę
sunkinančios aplinkybės“ 1 d. papildyta 12 punktu, įtvirtinusiu, kad atsa-
komybę sunkinanti aplinkybė yra veika, padaryta siekiant išreikšti neapy-
kantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties,
seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socia-
linės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Analogiška nuostata (kaip
kvalifikuojantis požymis) buvo įtvirtinta ir kituose straipsniuose: BK 129
str. „Nužudymas“, 135 str. „Sunkus sveikatos sutrikdymas“ ir 138 str. „Ne-
sunkus sveikatos sutrikdymas“.255
252
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42, 67, 129, 135, 138 straipsnių pakeitimo ir papildymo
bei kodekso papildymo 72(1), 72(2) straipsniais įstatymas Nr. X-1597, priimtas 2008 m. birželio 12
d., įsigaliojo 2008 m. birželio 27 d. (Žin., 2008, Nr. 73–2796).
253
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 109 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. X-1433, priimtas
2008 m. sausio 18 d., įsigaliojo 2008 m. vasario 5 d. (Žin., 2008, Nr. 15–516).
254
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129, 135, 138 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr.
X-1527, priimtas 2008 m. gegužės 8 d., įsigaliojo 2008 m. gegužės 24 d. (Žin., 2008, Nr. 59–2200).
255
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60, 129, 135 ir 138 straipsnių papildymo įstatymas Nr. XI-
303, priimtas 2009 m. birželio 16 d., įsigaliojo 2009 m. birželio 30 d. (Žin., 2009, Nr. 77–3168).
Aušra Pocienė
Taip pat buvo pataisytas BK 170 str., kuriame numatyta atsakomybė būtent
už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių
grupę. Straipsnis papildytas 1 d.: „Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino,
įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skati-
nama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklau-
santį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti,
fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba
juos platino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba
laisvės atėmimu iki vienerių metų“, o 2 d. nebenurodomas konkretus tyčioji-
mosi būdas, tiesiog nurodyta, kad būtent viešas tyčiojimasis ir pan. užtrau-
kia baudžiamąją atsakomybę. Lygiagrečiai baudžiamasis įstatymas buvo pa-
pildytas nauju 1701 str. „Grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti
žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas ir veikla“, taip tikintis užkirsti
kelią kurtis ksenofobiją skatinančioms organizacijoms ir grupėms.
2009 m. buvo atkreiptas dėmesys ir į autorių teisių pažeidimus. Įstatymo
pakeitimus greičiausiai lėmė informacinių technologijų plitimas ir vis pla-
tesnis jų naudojimas. Todėl BK 191 str. „Autorystės pasisavinimas“ buvo
plačiau apibrėžta, kas yra autoriaus kūrinys, numatant, kad tai yra ir kom-
piuterių programos bei duomenų bazės. Analogiški pataisymai buvo pada-
ryti ir BK 192 str. „Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtas
atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas“, kuris
buvo pervadintas – „Literatūros, mokslo, meno kūrinio ar gretutinių teisių
objekto neteisėtas atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar
laikymas“. Į jį, be kita ko, buvo įtraukta nauja dalis, kurioje numatyta griež-
tesnė atsakomybė už didesnės vertės autorinių kūrinių pasisavinimą.256
Tais metais taip pat pakoreguotas ir papildytas BK 235 str. „Melagingi pa-
rodymai, išvados ir vertimas“, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė
už melagingus parodymus ne tik teisme arba tarptautiniame baudžiamajame
teisme, bet ir kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Taip pat straipsnis
papildytas 2 d., kur numatyta baudžiamoji atsakomybė už melagingų paro-
256
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170, 191, 192 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir ko-
dekso papildymo 170(1) straipsniu įstatymas Nr. XI-330, priimtas 2009 m. liepos 9 d., įsigaliojo 2009
m. liepos 23 d. (Žin., 2009, Nr. 87–3663).
Aušra Pocienė
dymų davimą Seimo specialiajai tyrimo komisijai ar Seimui.257

2010 m. vėl buvo gausūs pataisų. Baudžiamasis įstatymas buvo pakeistas
aštuonis kartus. Kaip ir anksčiau, dalis keitimų susiję su bausmėmis ir sank-
cijomis. BK 38 str. „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kalti-
ninkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko“ numatyta galimybė atleisti asmenį
nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis susitaiko ne tik su nukentėjusiu
asmeniu, bet ir valstybės institucijos atstovu.258 Taip pat, panaikinus apskri-
čių viršininkų administracijas, buvo pakoreguoti straipsniai (pvz., BK 46
str. “Viešieji darbai“), kur anksčiau buvo numatyta, kad būtent jos parenka
darbą nuteistajam.259 Buvo pakeistas ir papildytas 95 str. „Apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo senatis“, pratęsiant senaties terminus.260
Keičiami buvo ir BK Specialiosios dalies straipsniai. Dalį keitimų lėmė
jau minėtas 2009–2010 m. kilęs vadinamasis pedofilijos skandalas. BK 1511
str. „Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksua-
linio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą“ buvo numatyta baudžia-
moji atsakomybė ir juridiniam asmeniui. BK 153 str. „Mažamečio asmens
tvirkinimas“ sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė, pakeliant viršutinę lais-
vės atėmimo bausmės ribą nuo dvejų iki penkerių metų.261 Vis dėlto, žvel-
giant į kelerių metų tendencijas, matyti, kad šių nusikalstamų veikų kasmet
buvo užregistruojamas labai panašus skaičius: 2005 m. tokių veikų buvo
užregistruota 57, 2006 m. – 69, 2007 m. – 49, 2008 m. – 55, 2009 m. – 60
ir tik 2010 m. – 93.262 Taigi tokio sankcijų sugriežtinimo negalima aiškinti
257
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-521, priimtas
2009 m. gruodžio 3 d., įsigaliojo 2009 m. gruodžio 10 d. (Žin., 2009, Nr. 146–6484).
258
2010 m. vasario 11 d., įsigaliojo 2010 m. vasario 18 d. (Žin., 2010, Nr. 20–927).
259
2010 m. balandžio 13 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d. (Žin., 2010, Nr. 48–2292).
260
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio pakeitimo bei papildymo, kodekso papil-
dymo 170(2) straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas Nr. XI-901, priimtas 2010 m. birželio
15 d., įsigaliojo 2010 m. birželio 29 d. (Žin., 2010, Nr. 75–3792).
261
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151(1), 153 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas Nr.
XI-989, priimtas 2010 m. liepos 2 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr. 86–4540).
262
Aušra Pocienė
vien didėjančiu veikų skaičiumi, bet greičiau plintančiomis nepasitenkini-

mo nuotaikomis visuomenėje ir politikų mėginimais į tai reaguoti, veikiant
pagal principą „daugiau to paties“, t. y. nuolatiniu sankcijų griežtinimu, ku-
ris realiai tokio nusikalstamo elgesio nevaržo, reiškia tik griežtesnį labai
mažos taip pasielgusių asmenų dalies baudimą, brangiai kainuojantį visai
visuomenei.
2010 m. buvo atkreiptas dėmesys ir į politinį atspalvį turinčias nusikals-
tamas veikas. Tai rodo BK papildymas nauju 1702 str. „Viešas pritarimas
tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikalti-
mams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus
menkinimas“. Be to, kaip ir ankstesniais metais, buvo pakoreguotas BK 235
str., numatant, kad ne tik melagingi parodymai, išvados ir vertimas, bet ir
skundas, pareiškimas ar pranešimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.263
Tradiciškai baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis apsiimta spręsti
narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimo problemą. Buvo gero-
kai išplėstas BK 266 str. „Neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos nar-
kotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais)“, papildant
jį trimis dalimis. Jose numatyta atsakomybė ne tik juridiniam asmeniui,
bet, svarbiausia, diferencijuota atsakomybė pagal narkotinių ir psichotro-
pinių medžiagų pirmtakų (didelio ar labai didelio) kiekį. Tai atitinkamai
leido numatyti ir griežtesnes bausmes. Pavyzdžiui, anksčiau už tiesiog dis-
ponavimą grėsė laisvės atėmimas iki ketverių metų, o pataisytame įstatyme
už tiesiog disponavimą laisvės atėmimas numatytas iki trejų metų, už dis-
ponavimą dideliu kiekiu – nuo trejų iki šešerių metų, o labai dideliu – nuo
šešerių iki dešimties metų.
Su šiuo pakeitimu buvo papildytas ir BK 269 str. „Sąvokų išaiškinimas“,
kur 3 d. paaiškinama, kas laikytina pirmos kategorijos narkotinių ir psicho-
tropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) dideliu ir labai dideliu kiekiu.264
Pateikta nuoroda į LR Vyriausybės įgaliotos įstaigos, atsakingos už veiklos,
susijusios su pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų
263
2010 m. birželio 30 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr. 86–4528).
264
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 266, 269 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr.
XI-974, priimtas 2010 m. birželio 30 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr. 86–4527).
Aušra Pocienė
pirmtakais (prekursoriais) licencijavimą, patvirtintas rekomendacijas.

2010 m. buvo padaryta nemažai pataisų ir BK XXXVIII skyriuje „Nu-
sikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai“. BK
buvo papildytas nauju 2711 str. „Statybą reglamentuojančių teisės aktų rei-
kalavimų pažeidimas“.265 Už jame apibrėžtas nusikalstamas veikas, kai dėl
teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, įvykus statinio avarijai, žuvo žmogus,
buvo pakenkta jo sveikatai ar padaryta kitokia žala, sankcijoje numatytos
bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.266 Taip
pat buvo itin praplėstas BK 272 str. „Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas“.
Jame pateiktas išsamesnis nusikalstamų veikų aprašymas. Buvo papildytas
ir BK 274 str. „Neteisėtas augalų rinkimas ar naikinimas“. Jame taip pat
buvo praplėsti ir detalizuoti nusikalstamų veikų požymiai. Taip pat buvo
papildytas BK 2771 str. „Sąvokų išaiškinimas“: apibrėžta, kas yra ypač sau-
gomi laukiniai gyvūnai, augalai ir grybai.267
Taigi matyti, kad BK pataisos 2003–2010 m. laikotarpiu, ypač tos, ku-
rios susijusios su sankcijų griežtinimu, neturėjo nieko bendra su realiomis
registruoto nusikalstamumo tendencijomis, t. y. dažniausiai pakitusi kri-
minogeninė situacija, aukštas nusikalstamumo lygis ar veikų daugėjimas
nebuvo įtikinamu pagrindu atlikti baudžiamojo įstatymo pakeitimus. Taip
pat ir sugriežtinus sankcijas ne visuomet buvo sulaukiama norimo efekto:
nusikalstamų veikų ne tik nemažėdavo, bet net ir padaugėdavo – tą galėjo
lemti suintensyvėjusi kontrolė dėl sukeltos „moralinės panikos“. Tai gali-
ma aiškinti tuo, kad tikrosios įstatymo keitimo priežastys ir baudžiamosios
politikos griežtinimas glūdi kitur. Dalį pataisų galima aiškinti visuomenės
nuomonės įtaka, kai viešajame diskurse būdavo aktualizuojama viena ar
265
2010 m. vasarą Kauno rajone per liūtį apleistame ir neprižiūrimame pastate pasislėpė 22 čekų dvi-
ratininkai skautai. Pastatas sugriuvo ir sunkiai sužalojo 11 asmenų. Po šio incidento buvo atkreiptas
didesnis dėmesys į apleistų pastatų priežiūrą ir savininkų atsakomybę. Atvejis buvo plačiai aptaria-
mas žiniasklaidoje (pvz.: Lietuvoje čekų dviratininkus prispaudė griuvęs apleistas pastatas // Verslo
žinios, 2010 07 26, Šiaulys K. Čekijos turistų nelaimė byloja apie seniūnijų neveiklumą // Lietuvos
rytas, 2010 08 16 ir kt.)
266
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 271(1) straipsniu įstatymas Nr. XI-994, pri-
imtas 2010 m. liepos 2 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 15 d. (Žin., 2010, Nr. 84–4403).
267
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 272, 274 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo,
kodekso papildymo 277(1) straipsniu įstatymas Nr. XI-579, priimtas 2009 m. gruodžio 17 d., įsiga-
liojo 2010 m. sausio 1 d. (Žin., 2010, Nr. 1–1).
Aušra Pocienė
kita socialinė problema, dalį – tiesiog įstatymo leidėjo valia griežčiau bausti
ir taip tariamai labiau ginti kurią nors visuomenės vertybę. Pabrėžtina ir
tai, kad kai kurios iš 28-ių BK pataisų jį labiau sukonkretino, suderino ir
patikslino. Lemiamą reikšmę turėjo pataisos BK Bendrojoje dalyje, susi-
jusios su baudžiamąja atsakomybe ir bausmėmis. Viena vertus, jos leido
subalansuoti kai kurias baudžiamąsias nuostatas, antra vertus, baudžiamoji
politika tapo griežtesnė (didesnių baudų dydžių nustatymas ir pan.).
Aušra Pocienė
VIII. Visuomenės požiūris į baudžiamąją politiką ir žiniasklaidos įtaka 131
VIII. Visuomenės požiūris į

baudžiamąją politiką ir žiniasklaidos įtaka
Vaidas Kalpokas
Žiniasklaidos ir viešosios nuomonės, kaip pakankamai reikšmingų veiks-

nių, darančių įtaką baudžiamosios politikos formavimui, vaidmuo šiuo
metu nebekelia abejonių visuomenės procesų tyrinėtojams. Bendriausia
prasme supaprastinta šios įtakos loginė seka būtų tokia: žiniasklaidos prie-
monių pateikiama informacija apie nusikaltimus sukelia tam tikrą atgarsį
visuomenėje ir formuoja atitinkamą viešąją nuomonę. Savo ruožtu viešoji
nuomonė sukuria tam tikrą spaudimą politikams, skatindama juos siūlyti
ar priimti vienokius ar kitokius sprendimus baudžiamosios politikos sri-
tyje. Pakankamai akivaizdu, kad itin svarbią reikšmę šioje sekoje turi tai,
kokia informacija apie nusikaltimus žiniasklaidoje pateikiama ir kiek ji
atitinka tikrąją nusikalstamumo padėtį šalyje ar regione. Nenuostabu, kad
šiam klausimui daug dėmesio skiriama kriminologų, sociologų ir kitų ži-
niasklaidos tyrinėtojų darbuose.
Lietuvoje 1997–1999 m. buvo atliktas iki šiol, ko gero, vienintelis tokios
apimties kompleksinis žiniasklaidos, nusikaltimų ir viešosios nuomonės
tyrimas, kurio tikslas buvo išanalizuoti, kaip Lietuvos žiniasklaida pateikia
nusikaltimus ir kitą kriminalinio pobūdžio informaciją; įvertinti žiniasklai-
dos poveikį nusikaltimų įvaizdžio visuomenėje formavimui ir jo galimus
padarinius įdiegiant demokratinius elementus kriminalinės teisėtvarkos
politikoje.268 Tyrimo metu buvo atliekama kiekybinė kriminalinės infor-
macijos žiniasklaidoje (spaudoje ir televizijoje) turinio analizė, giluminiai
interviu su žurnalistais, atsakingais už kriminalinės informacijos pateiki-
mą, bei reprezentatyvūs skaitytojų ir auditorijos tyrimai. Vienas svarbiau-
sių dalykų, kurie buvo atskleisti per šį tyrimą, buvo tai, kad kriminoge-
ninė situacija Lietuvos žiniasklaidoje pristatoma iškreiptai – kriminaliniai
įvykiai ir reportažai pateikiami selektyviai, brutalizuojami.269 Viena vertus,
268
Dobryninas A. Virtuali nusikaltimų tikrovė. Vilnius: Eugrimas, 2001.
269
Ten pat, p. 36.
Vaidas Kalpokas
132 VIII. Visuomenės požiūris į baudžiamąją politiką ir žiniasklaidos įtaka
tiriamuoju laikotarpiu buvo stebimas spartus kriminalinės informacijos

žiniasklaidoje kiekio didėjimas. Tai galėjo būti susiję tiek su realia nusikals-
tamumo padėtimi šalyje (1991–1999 m. registruotų nusikaltimų skaičius
Lietuvoje nuolat didėjo, o viktimologiniai tyrimai rodė, kad nemaža nusi-
kaltimų dalis teisėsaugos institucijoms lieka nežinoma), tiek su padidėju-
siu visuomenės interesu gauti informaciją apie kriminalinius įvykius. Ne
paskutinį vaidmenį čia vaidino ir komerciniai žiniasklaidos interesai (sie-
kis blogomis naujienomis pritraukti didesnę auditoriją), nors per tyrimą
kalbinti žurnalistai nebuvo linkę jų suabsoliutinti. Kita vertus, paaiškėjo,
kad žiniasklaidoje pateikiama kriminalinė informacija visiškai neatitinka
oficialios statistikos fiksuojamų nusikaltimų struktūros ir proporcijų. Tur-
tiniai nusikaltimai, kurių dalis registruotų nusikaltimų struktūroje sudarė
apie 80 proc., spaudos pranešimuose užėmė gerokai mažiau vietos – jiems
buvo skirta tik apie 35 proc. visų kriminalinio pobūdžio publikacijų. Daug
plačiau buvo rašoma apie nusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir
orumui, apie valstybinius nusikaltimus ir kt., kurių lyginamasis svoris nu-
sikaltimų struktūroje nėra didelis.270 Televizijos laidose apie 40 proc. krimi-
nalinių reportažų buvo skirta smurtiniams nusikaltimams, nors bendroje
kriminalinėje statistikoje tokių nusikaltimų dalis neviršijo 4 proc.271 Be to,
buvo pastebėta, kad žiniasklaidos pranešimų apie kriminalinius įvykius sti-
listikai neretai būdingas tam tikras perdėjimas, spalvų sutirštinimas, etikos
ar net baudžiamojo proceso normų nesilaikymas, kai atskleidžiami įtaria-
mųjų ar nusikaltimų aukų vardai ir veidai, brutalizuojamos bei patologiš-
kai nagrinėjamos nusikaltimų detalės.272 Taigi, kaip teigia tyrimo autorius,
„šiuo atveju reikia kalbėti ne apie kriminalinės situacijos atspindį žiniasklai-
doje, bet apie jos specifinę transformaciją“.273
Panašių žiniasklaidos „nuodėmių“ demaskavimo pavyzdžių galima aptik-
ti ir kitų šalių tyrinėtojų darbuose. Pavyzdžiui, Airijoje – valstybėje, kuriai
būdingi santykinai nedideli nusikalstamumo rodikliai, atliekant viešosios
nuomonės tyrimus buvo užfiksuotas labai didelis gyventojų susirūpinimas
270
Dobryninas A. Nusikaltimai ir spauda Lietuvos visuomenėje // Jurisprudencija, 1999, Nr. 11 (3), p. 25.
271
Dobryninas A. Virtuali nusikaltimų tikrovė. Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 35.
272
Ten pat, p. 76.
273
Ten pat, p. 36.
Vaidas Kalpokas
kriminogenine padėtimi šalyje.274 Nepaisant oficialios statistikos skaičių, res-

pondentai manė, kad nusikaltimų (ypač smurtinių ir žiaurių) šalyje sparčiai
daugėja. Kaip vieną iš galimų tokios disproporcijos priežasčių tyrėjai įvar-
dijo nusikaltimų pateikimo žiniasklaidoje problemą. Šiai hipotezei pagrįsti
buvo atlikta kiekybinė daugiau nei 2000 kriminalinių naujienų ir straipsnių
iš 4 Airijos dienraščių analizė ir ji atskleidė keturis tendencingo kriminali-
nės informacijos pateikimo spaudoje būdus.
Visų pirma buvo pastebėta, kad kriminalinių pranešimų apie žiaurius
smurtinius nusikaltimus dalis spaudoje yra neproporcingai didelė. Pavyz-
džiui, populiariausi pranešimai apie ginkluotus apiplėšimus sudarė 15,8
proc. tirtų dienraščių kriminalinių publikacijų, nors pagal oficialią nusi-
kaltimų statistiką jų buvo tik 0,09 proc. tarp visų registruotų nusikalsta-
mų veikų. Pranešimai apie žmogžudystes kriminalinėse naujienose sudarė
12,3 proc., nors pagal registruotą nusikaltimų statistiką jų dalis siekė tik
0,004 proc. Apskaičiavus publikacijų santykį su registruotų nusikaltimų
statistikos duomenimis paaiškėjo, kad ginkluoti apiplėšimai spaudoje ap-
rašomi 176 kartus dažniau, o žmogžudystės – net 3 075 kartus dažniau,
negu šie nusikaltimai figūruoja policijos suvestinėse. O didžiausią statisti-
kos dalį (apie 73 proc.) sudarantys nedideli vairavimo taisyklių pažeidimai
spaudoje aprašomi 2,2 proc. publikacijų. Tokią situaciją tyrimo autorius
apibendrina taip: „ <...> tipiniai nusikaltimai, aprašomi Airijos spaudo-
je, retai aptinkami oficialioje nusikaltimų statistikoje, o tipiniai nusikalti-
mai pagal oficialius skaičius retai pasirodo Airijos spaudos kriminaliniuose
puslapiuose“.275
Kitas dienraščių publikacijų analizės metu nustatytas dėsningumas –
pranešimai apie sunkius ir smurtinius nusikaltimus – ne tik yra dažnesni,
bet jiems aprašyti skiriama ir daugiau vietos, t. y. didesnis straipsnių žo-
džių skaičius. Didžiausia visų kriminalinių publikacijų žodžių dalis teko
žmogžudystėms (25,7 proc.), po jų seka išžaginimai (13,2 proc.), ginkluoti
apiplėšimai (8,8 proc.), užpuolimai (7,2 proc.), stambaus masto sukčiavi-
mai (6,2 proc.) ir netyčiniai nužudymai (5,4 proc.). Sudėję šiuos skaičius
274
O‘Connell M. Is Irish Public Opinion towards Crime Distorted By Media Bias? // European Journal
of Communication, 1999, Nr. 14 (2), p. 191–212.
275
Ten pat, p. 197.
Vaidas Kalpokas
pamatysime, kad šioms šešioms veikoms teko apie du trečdalius visų kri-
minalinių publikacijų žodžių, o likęs trečdalis atiteko dar 15 ne tokioms
reikšmingoms, bet kur kas dažniau pasitaikančioms veikoms aprašyti.
Dar vienas minėto tyrimo metu pastebėtas kriminalinių spaudos publi-
kacijų ypatumas susijęs su aprašomų nusikaltimų aukų ir kaltininkų as-
meninėmis charakteristikomis. Buvo nustatyta, kad daugiau dėmesio (di-
desnį publikacijų žodžių skaičių) žiniasklaida skyrė tiems nusikaltimams,
kurių aukos gali būti apibūdinamos kaip labiau pažeidžiamos, t. y. moterys,
vaikai (iki 16 m.) ir vyresnio amžiaus (55 ir daugiau metų) asmenys. Nusi-
kaltimų kaltininkų atžvilgiu, atvirkščiai, labiau buvo akcentuojami nusikal-
timai, kuriuos padarė vyrai ir asmenys, nepriklausantys minėtoms vaikų ar
vyresnio amžiaus asmenų grupėms.
Tam tikra dalis tyrime analizuotų publikacijų nebuvo susijusios su kon-
krečių nusikaltimų ir jų detalių aprašymu, jose buvo kalbama apie tam tikras
nusikaltimų rūšis, padėtį įkalinimo įstaigose, bendresnes su nusikalstamumo
situacija susijusias problemas, raidos tendencijas ir prognozes. Išanalizavus
šių straipsnių (autorių vadinamų makro- ar metastraipsniais) turinį, buvo
aptiktas ketvirtas žiniasklaidoje pateikiamos kriminalinės informacijos ypa-
tumas. Absoliučios daugumos tokių publikacijų tonas, vaizduojant bendrą
nusikalstamumą, buvo neigiamas ar pesimistinis, persmelktas moralinės
panikos ar net katastrofinių nuojautų. Taigi, nepaisant santykinai nedi-
delių oficialiosios nusikalstamumo statistikos rodiklių, žiniasklaidoje patei-
kiama informacija gali sukurti kur kas niūresnį nusikalstamumo padėties
vertinimą viešojoje erdvėje ir visuomenėje.
Aptarti kriminalinės informacijos pateikimo spaudoje ypatumai parodo,
kokią informaciją žiniasklaida laiko svarbesne ir labiau vertinga pritrau-
kiant skaitytojus, bet tai taip pat reiškia, kad žiniasklaidoje atspindimas
bendras nusikalstamumo situacijos ir struktūros vaizdas gali būti labai toli
nuo tikrovės. Gali kilti klausimas, kiek stipriai toks iškreiptas žiniasklaidoje
vaizduojamų nusikaltimų vaizdas iš tiesų yra pajėgus paveikti žmonių ge-
bėjimą adekvačiai vertinti bendrą kriminogeninę padėtį visuomenėje, for-
muoti jų nuostatas nusikalstamumo ir bausmių politikos atžvilgiu? Galima
manyti, kad, be žiniasklaidos, egzistuoja ir kiti kanalai, kuriais žmones pa-
siekia informacija apie kriminalinius įvykius, be to, žiniasklaidos vartoto-
jai, būdami sąmoningi ir informuoti, turėtų suprasti, kad žiniasklaida jiems
Vaidas Kalpokas
pateikia informaciją ne tiek apie kasdienius ir įprastus, o veikiau apie iš-

skirtinius, patraukiančius dėmesį, sukrečiančius įvykius. Vis dėlto sociolo-
giniai tyrimai rodo, kad žiniasklaida yra pagrindinis ir svarbiausias šaltinis,
iš kurio žmonės gauna informaciją apie nusikaltimus ir kriminalinę padėtį.
2004 m. atliktoje Lietuvos gyventojų apklausoje, kuria buvo siekiama ištirti
jų viktimizacijos patirtį ir požiūrį į baudžiamąją justiciją bei visuomenės
saugumą,276 89 proc. respondentų nurodė televiziją, 83 proc. – radiją, 80
proc. – respublikinę spaudą, 69 proc. – regioninę spaudą kaip svarbiau-
sius informacijos apie kriminalinius įvykius šaltinius. 72 proc. respondentų
paminėjo draugų ir pažįstamų patirtį, 64 proc. – asmeninę patirtį. Tik 21
proc. respondentų svarbiais tokios informacijos šaltiniais laikė specialiąją
literatūrą, seminarus ar konferencijas.
Šiame kontekste labai įdomus, iš pirmo žvilgsnio paradoksalus reiškinys,
pasitaikantis įvairiuose nusikaltimų aukų ir kituose tyrimuose, kai respon-
dentų prašoma įvertinti kriminogeninę padėtį arba savo saugumo jausmą
jų artimoje aplinkoje, gyvenamajame rajone, mieste ar visoje šalyje. Ben-
dras dėsningumas neretai būna toks, kad kuo toliau nuo įprastos respon-
dentų aplinkos yra vieta, apie kurią klausiama, ir kuo ji yra mažiau pažįsta-
ma ar rečiau lankoma, tuo nepalankiau ji vertinama. Pavyzdžiui, minėtoje
apklausoje 26 proc. respondentų teigė manantys, kad jiems yra didelė rizika
tapti nusikaltimo auka jų gyvenamojoje aplinkoje, 37 proc. manė, kad to-
kia rizika yra didelė jų mieste ar rajone, ir net 56 proc. atsakė, kad rizika
tapti nusikaltimo auka yra didelė Lietuvoje.277 2002 m. atliktoje Vilniaus
bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių apklausoje, skirtoje ištirti jų smur-
tinio elgesio patirtis,278 respondentų buvo klausiama, kaip, jų nuomone,
per pastaruosius dvejus metus pakito smurtinis elgesys tarp jaunimo tam
tikroje socialinėje aplinkoje. 12 proc. respondentų teigė, kad tokio elgesio
atvejų padaugėjo jų klasėje, 17 proc. manė, kad smurtinio elgesio atvejų
padaugėjo jų mokyklos kieme, 18 proc. – pakeliui į mokyklą ir iš jos, 28
276
Dobryninas A., Gaidys V. Ar saugi Lietuvos visuomenė? Vilnius, 2004.
277
Ten pat, p. 78.
278
Jaunimo nusikalstamas elgesys: nukentėjusieji ir kaltininkai („Mare Balticum“). Vilnius: Teisės insti-
tutas, 2004. Prieiga per internetą: www.teise.org/docs/research/%20Jaunimo%20nusikalstamas%20%20
elgesys%2004.pdf
Vaidas Kalpokas
proc. – viešajame transporte, 37 proc. – jų gyvenamajame rajone, 48 proc.

– kituose Vilniaus mikrorajonuose, 52 proc. – kituose Lietuvos miestuo-
se. Anksčiau minėtame nusikaltimų, žiniasklaidos ir viešosios nuomonės
Lietuvoje tyrime,279 televizijos žiūrovų auditorijos apklausoje, respondentai
buvo paprašyti įvertinti kriminogeninę padėtį savo kaimynystėje, gyvena-
majame mieste ar regione bei visoje Lietuvoje. Kad kriminogeninė padėtis
yra bloga arba labai bloga jų kaimynystėje, teigė 15 proc. respondentų, kad
ši situacija yra bloga jų mieste ar regione, manė 40 proc., o kad ji yra blo-
ga Lietuvoje – net 81 proc. respondentų. Tyrimo autoriai, turėdami ome-
nyje, kad, pagal viktimologinių tyrimų duomenis, dauguma nusikaltimų
yra padaroma kaimynystėje, tokius neadekvačius respondentų vertinimus
aiškina tuo, jog „<...> stereotipinė informacija apie nusikaltimus žiniasklai-
doje efektyviai pašalino asmeninę su nusikaltimais susijusią patirtį iš žmonių
žinojimo schemų“.280 Iš esmės sutinkant su šiuo aiškinimu galima būtų jį
papildyti pastaba, kad žmonių tiesioginę asmeninę patirtį dažniausiai apri-
boja jų fizinės galimybės būti vienoje ar kitoje vietoje. Dažniausiai būdamas
savo namuose ar gyvenamojoje aplinkoje, bet retai apie ją iš žiniasklaidos
informacijos gaunantis asmuo, vertindamas situaciją šioje aplinkoje, labiau
linkęs kliautis savo asmenine patirtimi. Ir atvirkščiai, kai reikia įvertinti si-
tuaciją toliau nuo gyvenamosios aplinkos, kur fiziškai būnama rečiau arba
visai nebūnama, į pagalbą pasitelkiamas žinojimas, suformuotas žinias-
klaidos priemonių.
Apie nekritišką auditorijos požiūrį į žiniasklaidoje pateikiamą informaciją
bei jos įtaką viešajai nuomonei apie baudžiamąją politiką, nors ir ne visai
tiesiogiai, galima spręsti iš pasitikėjimo žiniasklaida ir kitomis valstybės ins-
titucijomis tyrimų duomenų. Kaip rodo „Eurobarometro“281 tyrimų duome-
nys, pasitikėjimas televizija Lietuvoje 2004–2008 m. buvo didelis ir svyravo
nuo 60 proc. iki 71 proc. (bendras Europos Sąjungos šalių vidurkis 50–58
proc.), pasitikėjimas spauda svyravo 48–58 proc. ribose (ES šalių vidurkis
44–47 proc.). Tuo pačiu laikotarpiu teisėsaugos institucijomis Lietuvoje tei-
gė pasitikintys vos 23–30 proc. respondentų (ES šalių vidurkis 45–50 proc.).
279
Dobryninas A. Virtuali nusikaltimų tikrovė. Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 67.
280
Ten pat, p. 68.
281
Prieiga per internetą: www.ec.europa.eu/public_opinion/archives/eb_arch_en.htm
Vaidas Kalpokas
Pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis Lietuvoje buvo ypač smukęs 2009

m. pabaigoje, kai žiniasklaidoje buvo plačiai nušviečiami rezonansiniai va-
dinamojo pedofilijos skandalo įvykiai. Tuomet pasitikintys teisėsauga tei-
gė tik 15 proc. Lietuvos gyventojų, tiesa, pasitikėjimas žiniasklaida taip pat
buvo sumažėjęs ir visai nedaug skyrėsi nuo ES šalių pasitikėjimo vidurkio.
Žiniasklaidos pateikiama informacija apie kriminalinius įvykius gali būti
laikoma stipriu veiksniu, darančiu įtaką visuomenės nuomonei apie nusikals-
tamumo padėtį ir atitinkamai formuojančiu jos nuostatas baudžiamosios po-
litikos atžvilgiu; vis dėlto ši įtaka neturėtų būti laikoma absoliučia. Yra tyrimų,
analizuojančių, kaip respondentų nuomonė apie bausmes už nusikaltimus
priklauso nuo jų turimos informacijos, ir parodančių, kad vienokie ar
kitokie atsakymai gali būti gaunami pateikiant skirtingus klausimus. Pa-
vyzdžiui, tiriant visuomenės nuomonę apie Didžiojoje Britanijoje veikiančius
jaunimo teismus,282 dauguma respondentų manė, kad šių teismų skiriamos
bausmės yra per švelnios. Buvo stebimas didelis atotrūkis tarp to, kokių baus-
mių respondentai tikėtųsi, ir to, kokios bausmės, jų nuomone, būtų skiriamos
teismo. Vis dėlto kai respondentų buvo paprašyta pačių nustatyti, jų nuomo-
ne, tinkamą bausmę, pateikiant tam tikro nusikaltimo padarymo scenarijų ir
informaciją apie nusikaltėlį, buvo pastebėta, kad laisvės atėmimo bausmė su-
laukdavo daug mažesnio palaikymo, ypač tais atvejais, kai nusikaltėlis ėmėsi
tam tikrų atgailos ir kaltės išpirkimo veiksmų (pvz., parašė atsiprašymo laišką
ar pažadėjo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą). Respondentams pateikus al-
ternatyvių įkalinimui bausmių pasirinkimą, daugelis rinkosi būtent jas kaip
pakankamas nubausti už padarytus nusikaltimus.
Panašus efektas buvo pastebėtas ir tiriant keleto skirtingų šalių gyvento-
jų požiūrį į privalomai skiriamą įkalinimo bausmę.283 Buvo nustatyta, kad
visuomenė ne visuomet (kaip dažnai manoma) palaiko griežtesnes baus-
mes. Požiūris į skiriamos bausmės griežtumą veikiau priklausė nuo to, kaip
buvo pateikiamas klausimas ir kiek informacijos apie nusikaltimo pa-
darymo aplinkybes ir nusikaltėlį buvo žinoma respondentams. Kai to-
282
Roberts J., Hough M. Sentencing Joung Offenders: Public oppinion in England and Wales // Criminal
Justice, London, Thousant Oaks and New Delhi, 2005, Vol. 5 (3), p. 211–232.
283
Roberts J. Public Opinion and Mandatory Sentencing: A Review of International Findings // Crimi-
nal Justice and Behaviour, 2003, Nr. 30, p. 483–508.
Vaidas Kalpokas
kios informacijos pateikiama mažai (pvz., klausiant: „Ar jūs pritariate, ar

prieštaraujate, kad nusikaltėliams, nuteistiems už smurtinius nusikaltimus,
būtų skiriama privaloma laisvės atėmimo bausmė?“), išryškėja stereotipinės
respondentų žinios ir jie neretai įsivaizduoja žiauriausią įmanomą smur-
tinio nusikaltimo padarymo scenarijų. Nenuostabu, kad tokiu atveju kur
kas labiau pritariama įkalinimo bausmei. Tokie klausimai, neįvertinantys
galimų stereotipinių respondentų žinių įtakos jų atsakymams, gali nulemti
apklausų rezultatus ir sukelti abejones jų patikimumu. Blogiausio įmano-
mo klausimo apie gyventojų požiūrį į privalomą įkalinimą pavyzdys yra
1999 m. Naujojoje Zelandijoje vykusio referendumo metu gyventojams pa-
teikta formuluotė: „Ar reikalinga teisinės sistemos reforma, suteikianti dides-
nę reikšmę nusikaltimų aukų poreikiams, numatanti joms žalos atlyginimą
ir kompensacijas bei nustatanti įkalinimo ir sunkaus darbo bausmes visiems
sunkiems nusikaltėliams?“284 Šis klausimas sulaukė 90 proc. respondentų
pritarimo. Net ir nepritariant privalomam įkalinimui atsakyti į tokį klau-
simą neigiamai būtų sudėtinga, nes taip tarsi būtų paneigiamas didesnio
dėmesio nusikaltimų aukoms poreikis. Tokios klausimų formuluotės ne tik
iliustruoja metodologinį ydingumą, bet ir atskleidžia manipuliavimo viešą-
ja nuomone galimybes.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad, nepaisant žiniasklaidos daromos
įtakos viešajai nuomonei ir žinioms apie nusikalstamumo situaciją, šis ži-
nojimas neturėtų būti laikomas lemiančiu veiksniu formuojant valstybės
baudžiamosios politikos gaires.
284
Roberts J. Public Opinion and Mandatory Sentencing: A Review of International Findings // Crimi-
nal Justice and Behaviour, 2003, Nr. 30, p. 499.
Vaidas Kalpokas
IX. Baudžiamosios politikos įgyvendinimo indikatoriai Lietuvoje 139
IX. Baudžiamosios politikos

įgyvendinimo indikatoriai Lietuvoje
IX.1. Baudžiamoji politika ir bausmių taikymo praktika

Šio leidinio I ir II skyriuose buvo pasirinkta ir suformuluota nuostata, kad
teismai nekuria ir neformuoja politikos – tai daro įstatymų leidžiamoji ir
vykdomoji valdžia, o teismai tiesiog vykdo teisingumą (įgyvendina atitin-
kamas teisės normas konkrečių ginčų, konfliktų, nesutarimų tarp atskirų
asmenų ir tarp asmenų bei valstybės (jos institucijų) atveju). Todėl teismų
praktika (šiame tyrime) laikoma tik baudžiamosios politikos indikatoriumi
ir vienu iš šiai politikai įtaką darančių veiksnių. Taip pat, kaip buvo mi-
nėta pirmuose šio tyrimo skyriuose, svarbus vaidmuo įgyvendinant bau-
džiamąją politiką tenka įstatymų vykdomajai valdžiai. Nors, kaip minėta,
toks atskyrimas yra santykinis, tačiau šiame skyriuje (leidinio VI skyriuje
aptarus baudžiamosios politikos formavimo(si) procesą) plačiau būtent ir
analizuojami įvairūs rodikliai, pirmiausia susiję su teismų ir įstatymų vyk-
domosios valdžios veikla. Šie rodikliai leidžia pamatyti ir suvokti, ką suku-
ria ir ką lemia priimtų baudžiamųjų įstatymų taikymo procesas.
Iš sovietinės sistemos paveldėtos griežtos baudžiamosios teisinės normos,
taip pat atitinkama baudimo kultūra, per pirmąjį Nepriklausomybės pen-
kmetį išbalansuota bausmių ir sankcijų sistema ilgą laiką lėmė, kad baus-
mių taikymo struktūroje laisvės atėmimo bausmė sudarė didžiausią dalį.285
1991–2002 m. Lietuvoje paskirtų bausmių nuteistiesiems286 struktūra pa-
vaizduota 7 pav. Čia matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė buvo taikoma
dažniausiai ir sudarė nuo 38 proc. iki 47 proc. (paveikslėlyje tamsi dalis – rea-
285
Taip pat žr. šio leidinio III skyrių, o šiai temai skirta kita literatūra apžvelgta leidinio IV skyriuje.
286
Pažymėtina, kad į šią struktūrą įtraukti būtent tik nuteisti asmenys, kurie sudaro didžiąją dalį visų
nusikalstamų veikų padarymu kaltais pripažintų asmenų. Tačiau čia neįtraukti tie atvejai, kai kaltais
pripažinti asmenys įvairiais pagrindais buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (jie sudaro apie
15 proc. visų teismuose kaltais pripažintų asmenų).
140 IX. Baudžiamosios politikos įgyvendinimo indikatoriai Lietuvoje
li laisvės atėmimo bausmė). Dalis asmenų (maždaug po kelis šimtus kasmet),

kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, taip pat galiausiai atsidurdavo
įkalinimo įstaigose. Absoliutus laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų
skaičius per šiuos metus padidėjo daugiau nei 3 kartus: nuo 2 787 (1990 m.)
iki 8 677 (2002 m.).287 Netgi paskutiniais sovietinės sistemos Lietuvoje metais
taikytų bausmių struktūra atrodo švelnesnė (žinoma, neanalizuojant nusi-
kaltimų struktūros pasikeitimų) nei atkurtosios Nepriklausomybės metu.
1985-1990 m. reali laisvės atėmimo bausmė sudarė 33 proc., jos vykdymo
atidėjimas – 32 proc., pataisos darbai – 23 proc., bauda – 11 proc.288
7 pav. Nuteistiesiems paskirtos bausmės Lietuvoje 1990–2002 m.289
287
Iki 1994 m. gana dažnai taikyta pataisos darbų bausmė (1991 m. – 21 proc., 1993 m. – 10 proc.,
1994 m. – 7 proc.), kuri vėliau, nors ir numatyta įstatyme, nebebuvo taikoma dėl priverstinio darbo
pobūdžio ir keblumų, iškylančių ją taikant rinkos ekonomikos sąlygomis (nuteistas asmuo privalėjo
dirbti savo darbovietėje ir iš jo darbo užmokesčio būdavo išskaičiuojama nuo 5 iki 20 proc.). Baudos
bausmė tik paskutiniais senojo BK galiojimo metais sudarė didesnę dalį bausmių praktikoje (2001 m.
– 7 proc., 2002 m. – 13,2 proc.), o anksčiau taikyta retai dėl labai didelės minimalios šios bausmės
ribos (100 MGL, t. y. 12 500 Lt.). Plačiau žr. šio leidinio VI skyrių.
288
Švedas G. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas Lietuvoje: teorinės ir praktinės problemos // Teisės proble-
mos, 1994, Nr. 4, p. 22.
289
Parengta pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistines ataskaitas.
Situacija kiek pasikeitė priėmus naująjį BK, kuris įsigaliojo 2003 m. gegu-
žės 1 d. Jame buvo įtvirtintos aštuonios savarankiškos bausmės, iš kurių trys
(viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas) visiškai naujos savo forma ir tu-
riniu. Naujasis BK (42 str.) numatė tokias bausmes fiziniams asmenims:
1) viešųjų teisių atėmimas (nuo 1 iki 5 m.);
2) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmi-
mas (nuo 1 iki 5 m.);290
3) viešieji darbai (iki 480 val.);
4) bauda (nuo 1 iki 1 500 MGL);291
5) laisvės apribojimas (nuo 3 mėn. iki 2 m.);
6) areštas (nuo 5 iki 90 d.);
7) terminuotas laisvės atėmimas (nuo 3 mėn. iki 20 m.);
8) laisvės atėmimas iki gyvos galvos (be lygtinio paleidimo galimybės).
Bausmių taikymo praktika 2003–2010 m. Lietuvoje pavaizduota 8 pav. ir
11 lentelėje292 (paveikslas pateiktas dėl geriau matomos dinamikos, o len-
telėje surašyti skaičiai). Juose matyti, kad ir taikant naująjį BK reali laisvės
atėmimo bausmė sudaro apie 30–35 proc. visų paskirtų bausmių struktūro-
je, o naujos bausmės tapo ne tikromis laisvės atėmimo bausmės alterna-
290
Viešųjų teisių atėmimo bausmė ir teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo
bausmė nuo 2011 m. liepos 5 d. tapo baudžiamojo poveikio priemonėmis. Žr. 2011 m. birželio 21 d.
priimtą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimų ir papildymų įstatymą Nr. X-1472,
kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 5 d. (Žin., 2011, Nr. 81–3959).
291
2011 m. balandžio 21 d., įsigaliojo 2011 m. balandžio 28 d. (Žin., 2011, Nr. 49–2374). Anksčiau mak-
simalus baudos dydis fiziniams asmenims buvo 300 MGL. Taigi galima spėti, kad nesumokėjusiųjų
paskirtos baudos bus daug daugiau.
292
Paveikslai parengti pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis
(1991–2010 m.) ir Nacionalinės teismų administracijos ataskaitas: „Baudžiamųjų bylų nagrinėjimo
ataskaita. Bausmių rūšys ir amnestijos taikymas (I instancijos teismuose)“ 1998–2010 m. Pažymė-
tina, kad, Nacionalinės teismų administracijos teigimu, 2003 metų ataskaitoje galėjo būti kai kurių
netikslumų, nes 2003 m. gegužės 1 d. priimtas naujasis BK lėmė ir statistinių ataskaitų pertvarkymą.
Paveiksluose paprastumo dėlei subendrinti kai kurie skaičiai – atskirai neišskirti atvejai, kai pasky-
rus viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo ir arešto bausmes nuteistasis buvo atleistas nuo baus-
mės (šie skaičiai įtraukti į bendrą paskirtų bausmių skaičių). Pagal pateikiamą ataskaitą tokių atvejų
2003 m. buvo 58, 2004 m. – 76, 2005 m. – 12, 2006 m. – 11, 2007 m. – 7, 2008 m. – 5. Iki 2003 m.
gegužės 1 d. taikyta pataisos darbų bausmė skaičiuota kartu su viešųjų darbų bausme. Ataskaitoje taip
pat nurodoma, kad kai kurių bausmių vykdymas buvo atidėtas, nors BK tokia galimybė nebuvo nu-
matyta. Ir šie skaičiai nėra dideli, jie įtraukti į bendrą paskirtų bausmių skaičių. Taip pat pažymėtina,
kad galimybė atidėti baudos ir arešto vykdymą buvo panaikinta 2004 m. liepos 13 d.
tyvomis, bet pakeitė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, kuris

pastaraisiais metais tesudaro apie 14–20 proc.
11 lentelė. Nuteistiesiems paskirtos bausmės Lietuvoje 2003–2010 m.293
Metai 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Iš viso paskirta bausmių 17 555 17 882 16 007 15 150 14 533 14 295 15 318 16 236
Iš jų:
Abs. 6 435 5 316 5 393 4 834 4 409 4 370 4 605 4 830
Realus laisvės atėmimas
Proc. 36,7 29,7 33,7 31,9 30,3 30,6 30,1 29,8
Laisvės atėmimo Abs. 3 725 3 397 2 314 2 360 2 251 1 967 2 013 2 005
vykdymo atidėjimas Proc. 21,2 19,0 14,5 15,6 15,5 13,8 13,1 12,3
Abs. 2 996 3 465 4 260 4 393 4 514 4 339 4 532 4 747
Bauda
Proc. 17,1 19,4 26,6 29,0 31,1 30,6 29,6 29,2
Abs. 655 773 99 81 99 82 71 112
Baudos vykdymo atidėjimas
Proc. 3,7 4.3 – – – – – –
Abs. 490 962 1 558 1 752 1 788 1 912 2 217 2 549
Laisvės apribojimas
Proc. 2,8 5,4 9,7 11,6 12,3 13,4 14,5 15,7
Abs. 705 1 352 1 601 1 154 1 098 1 295 1 456 1 450
Areštas
Proc. 4,0 7,6 10,0 7,6 7,6 9,1 9,5 8,9
Abs. 861 1 527 80 31 8 8 9 8
Arešto vykdymo atidėjimas
Proc. 4,9 8,5 – – – – – –
Abs. 916 819 569 470 272 261 334 482
Viešieji darbai
Proc. 5,2 4,6 3,6 3,1 1,9 1,8 2,2 3,0
Teisės dirbti ar užsiimti tam Abs. 45 49 35 39 61 42 62 35
tikra veikla atėmimas Proc. – – – – – – – –
Abs. 4 1 11 4 7 1 6 4
Viešųjų teisių atėmimas
Proc. – – – – – – – –
Atleidimas nuo laisvės Abs. 714 215 79 26 19 10 10 7
atėmimo bausmės Proc. 4,1 – – – – – – –
Laisvės atėmimas Abs. 9 6 8 6 7 8 3 7
iki gyvos galvos Proc. – – – – – – – –
Baudos bausmės dalis 2005–2008 m. padidėjo iki 30 proc. – tai iš dalies

laikytina pozityvia tendencija, nes ankstesniais metais ši bausmė buvo skiria-
ma labai retai, nors daugelyje Vakarų Europos šalių ji sudaro didžiausią dalį
visų paskirtų bausmių struktūroje. Kita vertus, nesumokėta bauda keičiama į
viešųjų darbų arba arešto bausmes – tokie atvejai statistikoje nefiksuojami ir
tikėtina, kad reali baudos bausmės dalis visoje struktūroje yra daug mažesnė.
293
Parengta pagal Nacionalinės teismų administracijos sudaromą statistiką. Procentai nepateikiami, jei
rodiklis mažesnis už 1 proc.
8 pav. Nuteistiesiems paskirtos bausmės Lietuvoje 2003–2010 m. (Parengta pagal Nacionalinės

teismų administracijos sudaromą statistiką)
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad finansinėmis bausmėmis dažnai diskrimi-

nuojami tie, kurie neturi pakankamai lėšų atitinkamai pinigų sumai susimo-
kėti, taip susidarydami galimybę išvengti santykinai griežtesnių bausmių.
Areštas ir laisvės apribojimas sudaro maždaug po 10–13 proc. paskirtų
bausmių struktūroje.
Dar vienas svarbus aspektas – iki 2008 m. mažėjęs absoliutus paskirtų
bausmių (nuo 17 555 2003 m. iki 14 295 2008 m.), taip pat ir nuteistų as-
menų skaičius, nors nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų (įtariamų)
asmenų skaičius pastaruosius 10 metų beveik nesikeitė ir siekė maždaug
25 000. Tai rodo, kad baudžiamosios justicijos sistema plačiau ir dažniau
naudojosi baudžiamajame procese numatytomis galimybėmis išspręsti bylą
formalaus kaltininko nenubaudžiant kriminaline bausme (pvz., kaltininkui
ir nukentėjusiajam susitaikius ir kt.), tačiau situacija vėl ėmė keistis 2009 m.
ir 2010 m. – paskirtų bausmių kasmet padaugėjo maždaug po 1 000.
IX.2. Baudžiamoji politika ir kalinių skaičius

Šio tyrimo V skyriuje jau buvo minėta, kad Lietuvoje kalinių skaičius yra vie-
nas didžiausių Europos Sąjungoje. Vis dėlto viena pagrindinių didelį kalinių
skaičių Lietuvoje lemiančių priežasčių yra ne vien tik dažnas laisvės atėmimo
bausmės taikymas, bet ir jos vidutinė trukmė. Kai kuriose Vakarų Europos
valstybėse, turinčiose apie tris kartus mažiau kalinių 100 000 gyventojų (pvz.,
Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje), per metus laisvės atėmimo bausme nutei-
siama daugiau asmenų (taip pat 100 000 gyventojų) nei Lietuvoje. Paprastai
tariant, laisvės atėmimu nuteisiama daugiau asmenų, o kalinių yra mažiau.
Taip yra dėl itin ilgos vidutinės laisvės atėmimo bausmės trukmės, kuri Lietu-
voje skaičiuojama metais (žr. 12 lentelę),294 o daugumoje Vakarų Europos vals-
tybių tesudaro keletą mėnesių. Teismo paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė
vėliau trumpinama lygtiniu paleidimu, bet vis tiek sudaro maždaug 2 metus.
12 lentelė. Vidutinė teismo paskirtos ir realiai atliktos terminuotos laisvės atėmimo bausmės
trukmė Lietuvoje 1998–2010 m. (pagal duomenis kiekvienų metų pabaigoje)*
Vidutinė teismo paskirtos terminuotos Vidutinė realiai atliktos terminuotos
Metai
laisvės atėmimo bausmės trukmė laisvės atėmimo bausmės trukmė
1998 4 m. ir 8 mėn. 2 m. ir 3 mėn.
1999 4 m. ir 4 mėn. 2 m. ir 2 mėn.
2000 4 m. ir 8 mėn. 2 m. ir 1 mėn.
2001 4 m. ir 8 mėn. 1 m. ir 8 mėn.
2002 4 m. ir 4 mėn. 1 m. ir 10 mėn.
2003 4 m. ir 11 mėn. 2 m. ir 5 mėn.
2004** 4 m. ir 10 mėn. 2 m. ir 6 mėn.
2005** 5 m. 2 m.
2006** 4 m. ir 10 mėn. 2 m. ir 1 mėn.
2007** 5 m. ir 4 mėn. 1 m. ir 11 mėn.
2008** 5 m. ir 5 mėn. 1 m. ir 11 mėn.
2009** 5 m. 7 mėn. 2 m.
2010** 5 m. 9 mėn. 2 m.
* Parengta pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kaupiamą statistiką.
Suapvalinta iki mėnesių.
** Be arešto bausmės.
Ta pati statistika, tik skaičiuojama mėnesiais, pavaizduota 9 pav., kad būtų

geriau matoma dinamika. Taigi teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vi-
durkis 2010 m. dar niekada nebuvo toks ilgas per visą analizuojamą laikotarpį
– sudarė 69 mėnesius. 9 pav. taip pat matyti, kad nors teismo paskirtos laisvės
atėmimo bausmės vidurkis didėja, realiai atliekamos laisvės atėmimo bausmės
294
Nuteistųjų skaičiaus, sudėties (pagal padarytą nusikaltimą, amžių, bausmės terminą ir kt.) ir jų kaitos
suvestinė 1998–2010 m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracijos reikalų skyrius.
trukmė pastaraisiais metais beveik nesikeičia. Pažymėtina, kad tai yra Kalėjimų
departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos surinkta sta-
tistika, taigi čia įskaičiuoti tik tie asmenys, kurie buvo nuteisti realia laisvės atė-
mimo bausme ir buvo įkalinti (arba perkelti iš tardymo izoliatorių), kad atliktų
laisvės atėmimo bausmę. Taigi tai nėra visų per metus paskirtų laisvės atėmimo
bausmių vidurkis, nes šiuo atveju neskaičiuoti asmenys, kuriems kardomojo
suėmimo terminas atitiko paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą. Be to, tai
yra bendras už visas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vidurkis. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra konkrečią metų dieną
(gruodžio 31 d.) renkama statistika, t. y. skaičiuojamas tik tų asmenų bausmės
vidurkis, kurie tą dieną atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad dalis
trumpesniam nei 1 metų laisvės atėmimo bausmės terminui nuteistų asmenų į
šią statistiką taip pat gali nepatekti: pavyzdžiui, jei jie į įkalinimo įstaigą atvyko
vasario 1 d. ir buvo paleisti tų pačių metų gruodžio 1 d. Dėl to ilgėja (didėja)
bendras paskirtos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kur kas tikslesnė būtų
teismų statistika apie paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmę, tačiau tokia
statistika nerenkama. Šie metodiniai statistikos rinkimo trūkumai rodo, kad
šis įkalinimo įstaigų skaičiuojamas laisvės atėmimo bausmės termino vidurkis
nėra tikslus. Vis dėlto tiek šio, tiek daugelio kitų rodiklių palyginimas, taip pat
empiriniai tyrimai rodo, kad laisvės atėmimo bausmė posovietinėse valstybėse
taikoma daug dažniau, nei Vakaruose, ir jos trukmė yra daug ilgesnė.
Nuo 2003 m. pabaigos Lietuvoje kasdien kali maždaug 8–9 tūkstančiai
kalinių (žr. 10 pav.),295 2011 m. pradžioje (perskaičiavus gyventojų skai-
čių pagal paskutinio surašymo duomenis) tai sudarė beveik 300 kalinių296
100 000 gyventojų – maždaug 2–3 kartus daugiau už Vakarų Europos vals-
tybių vidurkį (apie 100 kalinių 100 000 gyventojų).
Pagal šį skaičių Lietuva patenka į pirmą didžiausią kalinių skaičių turinčių
Europos valstybių dešimtuką (po Rusijos – 568 (2011 05 01), Gruzijos – 547
(2011 04 30), Baltarusijos – 381 (2009 06 01), Ukrainos – 338 (2011 01 01)
295
Statistiniai duomenys paimti iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo mi-
nisterijos rengiamos ataskaitos „Asmenų, laikomų KD pavaldžiose įstaigose, suvestinė apskaita“ ir
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidinių.
296
10 pav. pateikiami duomenys po gyventojų surašymo dar neperskaičiuotam gyventojų skaičiui.
9 pav. Vidutinė teismo paskirtos ir realiai atliktos terminuotos laisvės atėmimo bausmės
trukmė Lietuvoje 1998–2010 m. (pagal duomenis kiekvienų metų pabaigoje, mėn.; parengta
pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kaupiamą
statistiką. Suapvalinta iki mėnesių)
ir Latvijos – 314 (2010 01 01) (Estijoje – 254 (2011 03 28).297 Iš karto krenta į
akis, kad visos šios valstybės priklausė Sovietų Sąjungai. Pabrėžtina, kad So-
vietų Sąjungoje taikyta itin griežta baudžiamoji politika iki šiol trukdo poso-
vietinėms Rytų Europos šalims ją harmonizuoti ir subalansuoti visų pirma
dėl lėtai besikeičiančio visuomenės ir politikų požiūrio, socialinio nestabilu-
mo, didėjančio nesaugumo jausmo ir užregistruotų nusikaltimų skaičiaus.298
297
Po Lietuvos seka Azerbaidžanas – 228 (2009 09 01), Čekija – 219 (2011 05 27), Lenkija – 218 (2011 04
30), Slovakija – 184 (2010 12 31), Moldova – 178 (2011 01 01), Turkija – 168 (2011 04 30), Armėnija –
165 (2011 05 01), Vengrija – 165 (2010 12 01), Serbija – 164 (2010 03 26), Ispanija – 159 (2011 04 29),
Škotija – 152 (2011 05 27), Jungtinė Karalystė (Anglija ir Velsas) – 152 (2011 05 27), Albanija – 141
(2009 09 01), Rumunija – 137 (2011 05 24), Bulgarija – 120 (2009 12 01), Kroatija – 117 (2011 01 01),
Makedonija – 114 (2010 11 01), Portugalija – 114 (2011 06 01), Italija – 111 (2011 02 28), Kipras – 110
(2009 09 01), Austrija – 103 (2010 05 01), Graikija – 102 (2009 12 01), Prancūzija – 102 (2011 01 01).
Kitose Europos šalyse šis skaičius buvo mažesnis už 100. Absoliutus lyderis pasaulyje yra JAV – 743
(2009 12 31). Žr. World Prison Brief. International Centre for Prison Studies. University of London.
Prieiga per internetą: www.kcl.ac.uk/depsta/aw/research/icps/worldbrief [Žiūrėta 2011 m. liepos 1 d.]
298
Žr. taip pat Prison Populations and Penal Policy in Estonia, Latvia and Lithuania. Council of Europe
Conference, Stockholm 22–24 October 1997. Documentation; įdomią įkalinimo ir įvairių valstybių
socialinės raidos veiksnių sąsajų paiešką žr. Lappi-Seppälä T. Explaining imprisonment in Europe //
European Journal of Criminology, 2011, July, Vol. 8, Nr. 4, p. 303–328.
10 pav. Įkalinti asmenys Lietuvoje 1991–2010 m. (konkrečią dieną kiekvienų metų pabaigo-
je, parengta pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
kaupiamą statistiką)
13 lentelėje pateikti teismo paskirtos ir realiai atliktos terminuotos laisvės

atėmimo bausmės trukmė už kai kurias nusikalstamas veikas.299 Joje taip
pat parodyta, kad teismų paskirta laisvės atėmimo bausmės trukmė kasmet
šiek tiek svyruoja. Atkreiptinas dėmesys tik į ryškesnį šios bausmės truk-
mės 2001–2008 m. sumažėjimą už turtines nusikalstamas veikas (vagystę,
plėšimą, sukčiavimą, turto prievartavimą).
299
Nuteistųjų skaičiaus, sudėties (pagal padarytą nusikaltimą, amžių, bausmės terminą ir kt.) ir jų
kaitos suvestinė 1998–2010 m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo mi-
nisterijos Administracijos reikalų skyrius. Pažymėtina, kad tai yra Kalėjimų departamento surinkta
statistika, taigi čia įskaičiuoti tik tie asmenys, kurie buvo nuteisti realia laisvės atėmimo bausme
ir įkalinti. Šioje lentelėje nėra įtrauktos kitos bausmės, įskaitant areštą (taip pat jų vykdymo ati-
dėjimas), kuriomis kaltininkai taip pat galėjo būti nubausti už šias nusikalstamas veikas. Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikri pokyčiai gali būti ir dėl besikeičiančio nusikalstamų vei-
kų sunkumo, kuriam nustatyti būtina gili ir plati bylų analizė. Vis dėlto šis veiksnys analizuojamu
požiūriu nėra itin svarbus. Mat tik norėta parodyti, kokios trukmės terminuotas laisvės atėmimo
bausmes nuteistieji atlieka už (subendrintas) atskiras nusikalstamas veikas, ir atkreipti dėmesį į šios
trukmės dinamiką, taip pat skirtumą tarp teismo paskirtos ir realiai atliekamos bausmės trukmės.
13 lentelė. Vidutinė teismo paskirtos ir realiai atliktos terminuotos laisvės atėmimo bausmės
trukmė Lietuvoje 1998–2010 m. už atskiras nusikalstamas veikas (pagal duomenis kiekvienų
metų pabaigoje).
Bausmės 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Nusikalstama veika
trukmė metai/mėnesiai
Paskirta 9/9 9/3 9/11 9/10 9/11 11/1 10/9 10/6 9/11 10/11 10/6 11/0 11/3
Nužudymas
Atlikta 4/7 5/0 4/11 5/5 5/8 6/3 4/4 5/7 5/8 6/1 6/4 6/6 6/5
Neatsargus gyvybės Paskirta 3/4 3/5 2/2 2/8 3/4 2/11 2/6 3/3 2/10 3/6 1/8 3/9 4/7
atėmimas Atlikta 2/8 1/2 2/0 1/4 1/5 1/3 1/8 2/0 1/5 1/9 2/1 1/7 1/8
Paskirta 6/8 6/5 6/8 6/1 6/0 5/2 5/8 5/10 6/2 6/1 6/0 6/2 6/2
Išžaginimas
Atlikta 4/0 4/4 4/1 3/7 4/10 3/6 3/4 3/1 3/2 3/8 3/7 3/4 3/7
Tyčinis sunkus Paskirta 3/7 3/6 3/6 3/1 3/4 3/2 3/9 4/1 4/3 4/5 4/5 4/5 4/7
sveikatos sutrikdymas Atlikta 2/2 2/0 1/7 1/2 1/6 1/7 1/6 1/10 2/0 2/0 2/2 2/7 2/3
Paskirta 5/4 5/3 5/1 4/10 4/9 4/1 3/9 3/5 3/6 3/5 3/9 4/0 4/2
Plėšimas
Atlikta 2/6 2/8 2/10 2/6 2/8 2/8 2/4 2/2 2/2 2/1 2/1 2/1 2/1
Paskirta 4/11 4/9 5/6 5/0 4/1 4/4 4/2 4/4 4/0 4/6 4/10 4/11 5/0
Turto prievartavimas
Atlikta 3/0 3/1 2/10 2/7 2/11 2/9 2/4 2/10 3/4 2/4 2/8 2/7 1/11
Vagystė stambiu Paskirta 5/2 5/0 4/4 4/6 4/8 4/3 3/5 3/8 3/7 4/3 3/10 4/0 4/3
mastu Atlikta 2/5 2/6 3/4 2/8 2/5 2/6 2/0 1/7 2/6 1/11 1/11 2/5 1/9
Paskirta 3/2 3/0 2/4 2/1 2/1 2/0 2/1 2/3 1/3 2/5 2/6 2/3 2/8
Vagystė
Atlikta 1/6 1/5 1/2 0/11 1/0 1/0 1/1 1/1 2/4 1/6 1/2 1/3 1/4
Paskirta 3/9 4/9 3/5 2/8 2/7 2/7 2/3 2/5 2/10 3/1 3/0 3/3 3/6
Sukčiavimas
Atlikta 2/0 1/9 2/1 1/7 1/3 1/4 1/2 1/0 1/2 1/6 1/9 1/7 1/10
Susijusios su Paskirta 3/9 3/9 4/2 4/4 4/10 4/10 4/8 4/11 4/8 4/8 5/2 6/0 5/11
narkotikais Atlikta 1/10 2/0 1/6 1/6 1/5 1/5 2/1 2/1 2/2 2/0 1/9 2/3 2/4
Nusikalstamas Paskirta 8/0 7/9 7/2 7/8 9/9 8/2 9/3 8/1 8/0 8/6 10/4 9/6 12/1
susivienijimas Atlikta 4/8 4/8 3/5 5/7 5/10 6/11 6/1 6/1 5/2 4/11 3/5 0/3 3/11
Paskirta 3/3 3/0 3/6 3/8 3/8 – 2/0 – – – 2/7 5/5 2/11
Kyšininkavimas
Atlikta 0/8 1/3 0/6 0/9 1/3 1/6 0/6 1/6 – 0/10 0/7 0 0
14 lentelė. Nuteistųjų realia laisvės atėmimo bausme (ir areštu) struktūra pagal teismo paskir-
tos laisvės atėmimo bausmės trukmę Lietuvoje 1997–2010 m. (kiekvienų metų pabaigoje)300
Metai 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Įkalintųjų
10364 11983 12205 7601 9755 9414 6701* 6841* 7010* 7082* 6911* 7022* 7447* 7933*
iš viso
Trukmė
3–6 mėn. 93 88 133 168 278 207 188** 285** 294** 252* 230** 253** 238** 226**
Proc. 0,9 0,7 1,1 2,2 2,8 2,2 2,8 4,2 4,2 3,6 3,3 3,6 3,2 2,8
6–12 mėn. 294 248 236 249 562 386 368 433 477 427 370 323 395 342
Proc. 2,7 2,1 1,9 3,3 5,8 4,1 5,5 6,3 6,8 6 5,4 4,6 5,3 4,3
1–3 m. 3317 3416 3258 2062 3236 2801 2094 2239 2335 2273 2143 2140 2281 2384
Proc. 30,0 28,5 26,7 27,1 33,2 29,8 31,3 32,7 33,3 32,1 31 30,5 30,6 30,1
3–5 m. 3464 3903 3971 1829 2078 2237 1609 1531 1484 1528 1532 1534 1613 1772
Proc. 31,3 32,6 32,5 24,1 21,3 23,8 24 22,4 21,2 21,6 22,2 21,8 21,7 22,3
5–10 m. 3087 3486 3681 2363 2545 2724 1597 1465 1492 1570 1563 1619 1683 1824
Proc. 27,9 29,1 30,2 31,1 26,1 28,9 23,8 21,4 21,3 22,2 22,6 23,1 22,6 23
10–15 m. 747 769 835 747 802 767 612 648 691 772 782 838 930 1046
Proc. 6,8 6,4 6,9 9,8 8,2 8,1 9,1 9,5 9,9 10,9 11,3 11,9 12,5 13,2
15–20 m. 6 15 29 112 169 199 139 143 136 154 178 194 187 223
Proc. 0,1 0,1 0,2 1,5 1,7 2,1 2,1 2,1 1,9 2,2 2,6 2,8 2,5 2,8
20–25 m. 2 2 1 3 8 9 12 12 9 10 13 13 14 17
Proc. 0,0 0,0 0,0 0,0 0,1 0,1 0,2 0,2 0,1 0,1 0,2 0,2 0,2 0,2
Iki gyvos 34 56 61 68 77 84 82 85 92 96 100 108 106 109
galvos
Proc. 0,3 0,5 0,5 0,9 0,8 0,9 1,2 1,2 1,3 1,4 1,4 1,5 1,4 1,4
* Kartu su arešto bausme.
** Šiuo atveju nuo 5 dienų iki 6 mėnesių, nes arešto bausmė, kuri čia taip pat įskaičiuota, gali būti paskirta nuo
5 iki 90 dienų.
14 lentelėje pavaizduota įkalintų asmenų struktūra pagal laisvės atėmimo

bausmės trukmę, kurią šiems asmenims (teoriškai) reikia atlikti. Šioje lentelėje
parodyta keletas svarbių dalykų. Maždaug 40 proc. įkalintųjų (2010 m. pabai-
goje) turėjo atlikti ilgesnę nei 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Daugiau kaip 20
proc. įkalintųjų turi atlikti nuo 3 iki 5 metų trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Šių skaičių dinamika nuo 1997 m. iki 2005 m. rodė tam tikrą pozityvią tenden-
ciją: 14 lentelėje pagal 1997–2005 m. duomenis matyti, kad įkalintųjų, turinčių
atlikti ilgas laisvės atėmimo bausmes (išskyrus ilgesnes nei 10 metų), dalis ma-
300
Žr. ten pat.
žėjo, o turinčių atlikti trumpesnes (iki 1 metų) – didėjo. Įkalintųjų, atliekan-

čių bausmę iki 6 mėnesių, dalis nuo 0,9 proc. (1997 m.) padidėjo iki 4,2 proc.
(2005 m.), atliekančių bausmę nuo 6 iki 12 mėnesių – atitinkamai nuo 2,7 proc.
iki 6,8 proc. Atliekančiųjų laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 5 metų sumažėjo
nuo 31,3 proc. iki 21,2 proc., o įkalintųjų nuo 5 iki 10 m. – nuo 27,9 proc. iki
21,3 proc. Įkalintųjų, atliekančių ilgesnes laisvės atėmimo bausmes, dalis padi-
dėjo, bet ši tendencija iš dalies paaiškinama pačios bausmės ilgumu – prie tokių
kalinių prisijungia vis daugiau naujų, o senieji paleidžiami ne taip greitai arba iš
viso nepaleidžiami (nuteistieji iki gyvos galvos).301 Akivaizdi pozityvi tenden-
cija matyti, kai palyginame absoliučius skaičius. Laisvės atėmimo bausme tarp
3 ir 10 metų 2005 m. buvo nuteista 2 kartus mažiau, o įkalinimo bausmėmis
(laisvės atėmimu arba areštu) iki 1 metų – 2 kartus daugiau asmenų nei 1997
metais. Tačiau nuo 2005 m. tokių pozityvių tendencijų nebematyti – netgi pas-
tebimos priešingos tendencijos – mažėja trumpesnes laisvės atėmimo bausmes
(įskaitant areštą) atliekančių asmenų dalis (absoliučiais ir santykiniais skaičiais),
didėja ilgesnes laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų dalis.
15 lentelėje pateikta įkalintų asmenų struktūra pagal padarytą (sunkiau-
sią) nusikalstamą veiką.302 2010 m. pabaigoje beveik 2/3 asmenų kalėjo
už nužudymą (beveik 24 proc.), vagystę (beveik 23 proc.) arba plėšimą
(16 proc.). Pažymėtina, kad už vagystę kalinčių nuteistųjų dalis per pasta-
ruosius 10 metų gerokai sumažėjo, o už plėšimą ar nužudymą – padidėjo.
Atliekančiųjų laisvės atėmimo bausmę už sukčiavimą dalis padidėjo nuo
1,7 proc. (207 – 1998 m.) iki 5,6 proc. (442 – 2010 m.). Labiausiai padau-
gėjo kalinčiųjų skaičius už nusikaltimus, susijusius su narkotikais – nuo 1,2
proc. (149 – 1998 m.) iki 9,4 proc. (745 – 2010 m.). Tai neabejotinai lėmė
beatodairiškai ir chaotiškai griežtinama baudžiamoji atsakomybė už tokio
pobūdžio veikas (žr. šio tyrimo VI skyrių), nedavusi ir negalėjusi duoti jokių
realių narkotikų vartojimo ir jų apyvartos pokyčių.303
301
Tai vienas didesnių Lietuvos baudžiamosios teisės trūkumų, vis dar išskiriančių Lietuvą iš kitų ES šalių.
302
Nuteistųjų skaičiaus, sudėties (pagal padarytą nusikaltimą, amžių, bausmės terminą ir kt.) ir jų kaitos
suvestinė 1998–2010 m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracijos reikalų skyrius.
303
tyrimai. 7 tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011, p. 152–168.
15 lentelė. Nuteistųjų realia laisvės atėmimo bausme (įskaitant areštą) struktūra pagal padary-
tą nusikalstamą veiką Lietuvoje 1998–2010 m. (kiekvienų metų pabaigoje)
Metai 1995 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Įkalintųjų iš viso,
10364 11983 12205 7601 9755 9414 6701* 6841* 7010* 7082* 6911* 7022* 7447* 7943*
iš jų**:
Vagystė 4758*** 5325 5085 2322 3489 3118 1835 1770 1904 1870 1819 1637 1716 1784
Proc. 45,9 44,4 41,7 30,5 35,8 33,1 27,4 25,9 27,2 26,4 26,3 23,3 23 22,5
Plėšimas 1227 1880 2158 1703 2215 2405 1820 1674 1488 1438 1330 1210 1283 1278
Proc. 11,8 15,7 17,7 22,4 22,7 25,6 27,2 24,5 21,2 20,5 19,2 17,2 17,2 16,1
Nužudymas 1012 1505 1552 1446 1586 1576 1385 1418 1549 1592 1685 1778 1806 1882
Proc. 9,8 12,6 12,7 19,0 16,3 16,7 20,7 20,7 22,1 22,5 24,4 25,3 24,3 23,7
Išžaginimas 593 531 557 447 525 450 390 348 376 380 410 401 420 424
Proc. 5,7 4,4 4,6 5,9 5,4 4,8 5,8 5,1 5,4 5,4 5,9 5,7 5,6 5,3
Chuliganizmas/ 462 508 665 258 314 295 130 82 109 135 124 151 140 155
vieš. tvarkos
pažeidimas
Proc. 4,5 4,2 5,4 3,4 3,2 3,1 1,9 1,2 1,6 1,9 1,8 2,2 1,9 2
Sunkus sveikatos 348 308 319 221 261 231 242 275 302 292 345 386 420 451
sutrikdymas
Proc. 3,4 2,6 2,6 2,9 2,7 2,5 3,6 4 4,3 4,1 5 5,5 5,6 5,7
Turto n. d. 221 253 195 179 170 99 83 93 115 84 102 92 98
prievartavimas
1,9 2,1 2,6 1,8 1,8 1,5 1,2 1,3 1,6 1,2 1,5 1,2 1,2
Proc.
Sukčiavimas n. d. 207 248 138 99 89 73 110 162 188 187 230 273 442
Proc. 1,7 2,0 1,8 1,0 0,9 1,1 1,6 2,3 2,7 2,7 3,3 3,7 5,6
Veikos, susijusios n. d. 149 249 187 306 353 296 299 317 372 452 518 650 745
su narkotikais
Proc. 1,2 2,0 2,5 3,1 3,8 4,4 4,4 4,5 5,3 6,5 7,4 8,7 9,4
Nusikalstamas n. d. 29 35 14 24 20 9 14 13 20 14 14 9 7
susivienijimas
0,2 0,3 0,2 0,3 0,2 0,1 0,2 0,2 0,3 0,2 0,2 0,1 0,1
Proc.
Neatsargus gyvy- n. d. 16 14 14 10 8 9 10 10 11 7 34 3 4
bės atėmimas
0,1 0,1 0,2 0,1 0,1 0,1 0,2 0,1 0,2 0,1 0,5 0,0 0,1
Proc.
Kyšininkavimas n. d. 14 10 6 9 12 0 3 0 0 0 3 4 4
Proc. 0,1 0,1 0,1 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0 0 0 0,1 0,1
* Kartu su arešto bausme.
** Sąrašas neišsamus, neįtrauktos veikos, sudarančios nedidelę dalį šioje struktūroje.
*** Be kvalifikuotos vagystės.
Vienas iš svarbių kalinių skaičių lemiančių veiksnių šalia laisvės atėmimo

bausmės taikymo dažnumo bei teismo paskirtos šios bausmės trukmės yra
lygtinio paleidimo taikymo sąlygos ir dažnumas. Lygtiniu paleidimu sie-
kiama daugelio tikslų:
– skatinamas pozityvus nuteistųjų elgesys įkalinimo įstaigoje, suteikiant
galimybę anksčiau išeiti į laisvę;
– skatinama asmens integracija į visuomenę;
– valstybės institucijoms sudaroma galimybė „pasitikrinti“, kaip asmuo elgsis
laisvėje, laikinai pasiliekant teisę prižiūrėti paleistuosius ir teikti jiems intensy-
vesnę socialinę pagalbą (todėl yra šalių, kuriose lygtinai paleidžiami visi arba
absoliuti dauguma įkalintųjų);
– taupomos valstybės lėšos, skiriamos bausmių vykdymo sistemai, nes
vykdyti bausmę uždarose institucijose kainuoja kur kas daugiau, nei lais-
vėje;
– mažinamas kalinių skaičius, sprendžiamos įkalinimo įstaigų perpildy-
mo problemos, neišvengiamai apsunkinančios įstaigos darbą ir pan.304
Dėl šių priežasčių lygtinio paleidimo praktika visuotinai paplitusi, o geros
praktikos pavyzdžiais paremtos tarptautinės rekomendacijos siūlo ją visokerio-
pai skatinti ir plėsti.305
Nacionaliniais įstatymais apibrėžti ir sukurtos institucinės sistemos įgy-
vendinami lygtinio paleidimo modeliai ganėtinai skirtingi. Šie modeliai ir
jų struktūriniai elementai (pirmiausia – lygtinio paleidimo sąlygos) pri-
klauso nuo istorinių, kultūrinių, teisinių, organizacinių, institucinių, pro-
fesinių ir daugelio kitų aplinkybių. Pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvoje
veikianti lygtinio paleidimo ideologija ir teisiniai rėmai iš esmės buvo su-
304
Plačiau žr. Sakalauskas G. Lygtinio paleidimo sistema ir korupcijos rizika. Mokslinio tyrimo atas-
kaita. Vilnius: Teisės institutas, 2010. Prieiga per internetą: www.teise.org/docs/empty/lygtinio%20
paleidimo.pdf
305
Pavyzdžiui, Recommendation No. Rec (99) 22 of the Committee of Ministers to member states Con-
cerning prison overcrowding and prison population inflation, 30 September 1999, 681st meeting of
the Ministers Deputies; Recommendation Rec (2003) 22 of the Committee of Ministers to member
states On conditional release (parole), 24 September 2003, 853rd meeting of the Ministers Deputies;
Recommendation Rec (2003) 23 of the Committee of Ministers to member states On the management
by prison administrations of life sentence and other long-term prisoners, 9 October 2003, 855th meet-
ing of the Ministers' Deputies; lietuvių kalba žr. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos Mokymo centro internetinį puslapį: www.kdmc.lt/
formuoti dar sovietiniais laikais (1961 m. LTSR baudžiamajame kodekse

ir vėlesniuose jo pakeitimuose). Ir nors tam tikri svarbūs teisės normų pa-
keitimai buvo padaryti 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiuose naujuosiuose
Baudžiamajame ir Bausmių vykdymo kodeksuose, lygtinio paleidimo ide-
ologija iš esmės liko ta pati, o esamos lygtinio paleidimo sistemos prasmė,
jos veikimas ir efektyvumas mažai tyrinėjami.306
Lietuvos teisinėje sistemoje numatytos dvi lygtinio paleidimo formos:
– lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neat-
liktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme (BK 77
str. ir 94 str.) 307 ir
– lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų (BVK 157 str.).308
Šie laisvės atėmimo bausmės švelninimo (modifikavimo) institutai nu-
mato iš dalies skirtingas taikymo sąlygas, pagrindus, nuteistų asmenų,
kuriems jie gali būti taikomi, kategorijas, turi skirtingą baudžiamąją po-
litinę reikšmę, nevienoda ir jų praktinė reikšmė. Pažymėtina, kad pas-
taraisiais metais Lietuvoje maždaug 30–50 proc. visų įkalintų asmenų
atlieka visą teismo paskirtą bausmę, kiti paleidžiami lygtinai (pagal
BVK 157 str.), o kiti atleidimo nuo bausmės institutai, įskaitant lygtinį
atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos lais-
vės atėmimo bausmės dalies pakeitimą švelnesne bausme, taikomi labai
retai (žr. 11 pav.). Pavyzdžiui, 2010 m. iš laisvės atėmimo vietų (neskai-
čiuojant arešto bausmės atlikimo vietų) buvo paleista 3 191 asmenų. Iš
jų – 1 610 (50 proc.) atlikusių visą bausmę, 1 549 (49 proc.) paleisti
lygtinai (BVK 157 str.), pagal BK 77 str. lygtinai nuo bausmės buvo at-
leisti tik 11 asmenų (0,3 proc.), kiti paleidimo pagrindai bendrai taikyti
tik 25 asmenims.
306
Sakalauskas G. Lygtinio paleidimo sistema ir korupcijos rizika. Mokslinio tyrimo ataskaita. Vilnius:
Teisės institutas, 2010, p. 2–3. Prieiga per internetą: www.teise.org/docs/empty/lygtinio%20paleidi-
mo.pdf
307
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d., Nr. VIII-1968 (Žin.,
2000, Nr. 89–2741) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). BK 94 str. reglamentuoja lygtinio atlei-
dimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmės pakeitimo švelnes-
ne bausme ypatumus nepilnamečiams.
308
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, priimtas 2002 m. birželio 27 d., Nr. IX-994 (Žin.,
2002, Nr. 73–3084) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
11 pav. Paleidimo iš įkalinimo įstaigų pagrindų taikymas Lietuvoje 1998–2010 m. (absoliutūs

skaičiai, kairėje skalėje – proc.). Nuteistųjų skaičiaus, sudėties (pagal padarytą nusikaltimą,
amžių, bausmės terminą ir kt.) ir jų kaitos suvestinė 1997–2010 m. Kalėjimų departamento
prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracijos reikalų skyrius.
11 pav. matyti akivaizdi tendencija, kad nuo 2004 m. daugėja dalis asme-
nų, atliekančių visą teismo paskirtą bausmę, nors absoliutūs skaičiai mažėjo
(išskyrus nežymų padidėjimą 2010 m.), o paleidžiamų lygtinai asmenų dalis
mažėjo (išskyrus taip pat nežymų padidėjimą 2010 m.). Tam, kad būtų ga-
lima padaryti tikslesnes išvadas apie lygtinio paleidimo taikymo pokyčius,
reikėtų atlikti išsamesnį empirinį tyrimą. Remtis vien pateikta statistika ne-
būtų tikslu – 11 pav. matyti, kad iš įkalinimo įstaigų paleistų asmenų skai-
čius, pavyzdžiui, 2003–2004 m., buvo daugiau kaip du kartus didesnis nei
2009–2010 m. Būtų galima kelti prielaidą, kad dėl didesnio kalinių skaičiaus
plačiau taikomas ir lygtinis paleidimas, nes laisvės atėmimas akivaizdžiai
buvo per griežta bausmė (žinome, kad nusikalstamumo lygis ir sunkumas
1998–2010 m. faktiškai beveik nesikeitė)309 daliai šia bausme nuteistųjų, o
309
tyrimai. 7 tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011.
didelis ir vis didėjantis kalinių skaičius 2001–2002 m. (žr. 10 pav.) savai-

me kūrė palankesnę atmosferą paleisti lygtinai. Bet kuriuo atveju galima
padaryti vieną svarbią išvadą, prieštaraujančią dažnai viešumoje skelbiamai
nuomonei, esą vis daugiau nuteistųjų laisvės atėmimo bausme paleidžiami
lygtinai – 11 pav. pateikti statistiniai duomenys rodo priešingą tendenciją.
Apibendrinant pateiktus rodiklius, galima padaryti kelias svarbias išvadas:
1. Dažniausiai taikoma bausme Lietuvoje net ir po naujojo BK įsigalioji-
mo (2003 m. gegužės 1 d.) tebelieka realus laisvės atėmimas, jis sudaro apie
30–35 proc. visų paskirtų bausmių struktūroje, o naujos bausmės tapo ne
tikromis laisvės atėmimo bausmės alternatyvomis, bet pakeitė laisvės atė-
mimo bausmės vykdymo atidėjimą, kuris pastaraisiais metais tesudaro apie
14–20 proc. Baudos bausmės dalis pastaraisiais metais sudaro apie 30 proc.
Prie paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės (maždaug 30 proc.) pridėję
areštą (maždaug 9 proc.), pridėję tuos, kuriems laisvės atėmimo bausmės
vykdymas buvo atidėtas, o vėliau dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų
nesilaikymo jiems vis tiek teko atlikti laisvės atėmimo bausmę (maždaug
5–6 proc.),310 ir pridėję atvejus, kai už vengimą sumokėti baudą (BK 47 str. 7
d.) arba atlikti viešųjų darbų (BK 46 str. 8 d.) ar laisvės apribojimo (BK 48 str.
10 d.) bausmes nuteistiems asmenims šios bausmės buvo keičiamos areštu
(maždaug 10 proc.),311 turime daugiau nei 50 proc. nuteistų asmenų, ku-
310
Nėra tikslios statistikos, kiek tokių asmenų yra, o toks skaičiavimas yra tik preliminarus: laisvės atėmimo
bausmės vykdymo atidėjimas pastaraisiais metais sudaro maždaug 15 proc. visų paskirtų bausmių struktū-
roje, tokia bausmės atlikimo forma paskiriama maždaug 2 000 asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietu-
vos Respublikos teisingumo ministerijos duomenimis (Administracijos reikalų skyriaus sudaroma Darbo
su nuteistaisiais, esančiais regionų pataisos inspekcijų teritorinių padalinių įskaitoje, suvestinė), per 2010 m.
iš viso įskaitoje buvo 6 182 asmenys, kuriems buvo paskirta tokia bausmės atlikimo forma. Iš jų maždaug 10
proc. per tuos metus iš įskaitos buvo išbraukti nuosprendį pakeitus už vengimą atlikti bausmę (318 asmenų)
arba nuteisus už naują nusikalstamą veiką (640). Šie 958 asmenys sudaro maždaug 6 proc. visų asmenų,
kuriems 2010 m. buvo paskirtos bausmės (15 689). Toks skaičiavimas tik apytikslis, nes dalis asmenų, kurie
2010 m. vis dėlto turėjo atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, buvo nuteisti 2008 m. ar 2009 m., be to, tokie
asmenys bendroje asmenų, kuriems buvo paskirtos bausmės, struktūroje gali būti suskaičiuoti kelis kartus.
Taigi 5–6 proc. yra apytikslis skaičius, kurį reikėtų tikslinti atliekant išsamesnius empirinius tyrimus.
311
Tikslios statistikos, kiek iš viso yra tokių atvejų, taip pat nėra. Šie skaičiavimai tėra apytiksliai, jie re-
miasi aukščiau esančioje išnašoje minima probacijos tarnybų renkama statistine suvestine: 2010 m. iš
įskaitos už vengimą atlikti bausmę buvo išbraukti 132 nuteistieji viešųjų darbų bausme, 353 nuteistieji
laisvės apribojimu, iš viso – 485 asmenys, t. y. maždaug 3 proc. visų tais metais nuteistųjų (dėl skai-
čiavimo (ne)tikslumų žr. pastabą ankstesnėje išnašoje). Deja, visiškai nėra duomenų, kokiam skaičiui
asmenų už vengimą sumokėti baudą skiriamas areštas. Galima daryti prielaidą, kad tokių asmenų
dalis nėra mažesnė nei vengimo atlikti viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, o turint mintyje
rie galiausiai yra įkalinami (pataisos namuose arba areštinėse). Tai – labai
didelis nuteistų asmenų nuošimtis, kuris liudija santykinai griežtą ir vis dar
į įkalinimą orientuotą baudimo politiką Lietuvoje.
2. Vidutinė teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė, skaičiuo-
jama pagal įkalinimo įstaigose esantiems asmenims paskirtų laisvės atė-
mimo bausmių trukmę,312 pastaraisiais metais padidėjo beveik iki 6 m.,
realiai atliekama vidutinė laisvės atėmimo bausmė trukmė siekia 2 m. Ilga
laisvės atėmimo bausmės trukmė lemia tai, kad Lietuva turi vieną didžiau-
sių kalinių skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų Europoje, o 2011 m. vidury-
je perskaičiavus gyventojų skaičių šis rodiklis siekia 300 – tokio Lietuvoje
nebuvo nuo 2002 m.
3. Pastaruosius 7 metus didėja asmenų, atliekančių visą laisvės atėmi-
mo bausmę, ir mažėja asmenų, paleidžiamų lygtinai, skaičius.
IX.3. Žalos atlyginimas

Vienas iš racionalios baudžiamosios politikos bruožų yra nusikalstamu el-
gesiu padarytos žalos atlyginimo skatinimas. Nukentėjusiesiems nuo nu-
sikalstamų veikų būtent noras, kad būtų atlyginta padaryta žala, yra vienas
svarbiausių kreipiantis į teisėsaugą ir pranešant apie patirtą nusikalstamą
elgesį. Šio tyrimo III skyriuje minėta, kad atkuriamojo teisingumo (kuris
suprantamas daug plačiau nei vien žalos atlyginimas)313 idėja vis labiau per-
smelkia baudžiamąją politiką Vakarų šalyse, nors tam tikro nusikalstamo
elgesio (seksualinės prievartos, terorizmo ir pan.) atžvilgiu galima pastebėti
ir kitokių tendencijų, be to, tokioms idėjoms subręsti ir vystytis reikia tam
tikros aplinkos, kuriai atsirasti sąlygos gali būti palankesnės arba mažiau
tai, kad baudos bausmė sudaro beveik du kartus didesnę dalį visų paskirtų bausmių struktūroje, iš
viso tokie atvejai galėtų sudaryti apie 6–7 proc. Taigi daroma prielaida, kad areštas už vengimą atlikti
bausmę per metus skiriamas maždaug 10 proc. visų nuteistųjų.
312
Žr. po 12 lentele šios statistikos ribotumą paaiškinantį tekstą.
313
Plačiau apie atkuriamąjį teisingumą ir jo įgyvendinimo galimybes Lietuvoje žr. Teisės instituto ty-
rimus: Kietytė L., Matijaškaitė A., Uscila R. Atkuriamasis teisingumas: samprata, tarptautinių do-
kumentų rekomendacijų, užsienio valstybių patirties apžvalga, atkuriamojo teisingumo sistemos
kūrimo sąlygų analizė ir pasiūlymai dėl jos kūrimo Lietuvoje. Teisės institutas, 2006; Ūselė L., Bikelis
S., Kavoliūnaitė E., Gavrilovienė M., Michailovič I., Uscila R. Tyrimas siekiant parengti Atkuriamojo
teisingumo sistemos Lietuvoje koncepcijos ir jos įgyvendinimo priemonių projektus. Teisės institu-
tas, 2008.
palankios.314 Pavykęs iki padarytos nusikalstamos veikos buvusios situacijos

atkūrimas yra ne tik nuo nusikalstamo elgesio nukentėjusiojo asmens, bet
ir visos visuomenės interesas. Jis leidžia labiau pagrįsti ir dideles baudžia-
mojo persekiojimo lėšas – kai jos skiriamos ne vien tik kaltumui nustatyti ir
nubausti, bet (ir) sukurti tokias sąlygas, kurios skatintų kaltininką atlyginti
nusikalstamu elgesiu sukeltą žalą, t. y. labai konkrečiai apginti nukentėju-
siųjų interesus. Akivaizdu, kad vienos baudžiamosios priemonės (ir ne vien
tik jos) tokių galimybių sukuria daugiau, kitos – mažiau. Šiame tyrimo sky-
riuje trumpai pristatomi apibendrinti žalos atlyginimo statistiniai rodikliai,
nors iš karto akcentuotina, kad apie nusikalstamu elgesiu padarytą žalą
renkama statistika Lietuvoje nėra vienalytė ir išsami, o gilesnių empirinių
tyrimų, kiek žinoma šio tyrimo autoriams, taip pat nebuvo atlikta.315
Nusikalstamais veiksmais (žinoma – tik užregistruotais) padarytą turtinę
žalą nuo 2004 m. Lietuvoje skaičiuoja Informatikos ir ryšių departamentas
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Ji skaičiuojama pagal
instrukciją, patvirtintą 2006 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-252 „Dėl statistinių kortelių apie nusikals-
tamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir sau-
gojimo instrukcijos patvirtinimo“ (nauja redakcija).316 Šios instrukcijos 58
punkte nurodyta, kad statistinės kortelės eilutėse nurodomas bylos tyrimo
metu nustatytos turtinės žalos dydis (litais) pagal tuos Baudžiamojo ko-
dekso straipsnius, kurių dispozicijoje parašyta, kad nusikalstama veika
buvo padaryta turtinė žala. Taigi čia faktiškai skaičiuojama tik dėl tur-
tinių nusikalstamų veikų atsiradusi ir tik turtinė žala. Tokios veikos visų
Lietuvoje užregistruotų nusikalstamų veikų struktūroje sudaro maždaug 80
proc. Tačiau nusikaltimais žmogaus gyvybei ir sveikatai, kurie bendroje už-
registruotų nusikalstamų veikų struktūroje sudaro santykinai nedidelę dalį,
314
Plačiau žr. Reches R. Psichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema // Socialinių
mokslų studijos, 2010, Nr. 2 (6), p. 357–374. Autorė daro pagrįstą išvadą, kad atkuriamojo teisingumo
idėjos susiduria su spontaniška orientacija į atpildą (kerštą), kylančia iš klaidingo keršto emocinio povei-
kio psichologinės būklės įvertinimo, o įgyvendinant atkuriamąjį teisingumą nepakankamai suvokiama
aukos ir kitų asmenų tikrųjų emocinių reakcijų į padarytą nusikaltimą struktūra.
315
Skirmantas Bikelis 2011 m. Teisės institute atliko tyrimą apie nusikaltimais padarytos neturtinės
žalos atlyginimo problemas, jo ataskaita turėtų būti parengta 2012 m. pradžioje.
316
Žin., 2006, Nr. 79–3118.
padaryta žala gali būti kur kas didesnė, o ją apskaičiuoti (taip pat ir rinkti
statistiką apie ją) itin sudėtinga, tai ir nėra daroma.
Turtinės žalos dydis kiekvienais metais labai svyruoja (žr. 16 lentelę), pavyz-
džiui, 2007 m. jos priskaičiuota beveik 3 kartus mažiau nei 2004 m. (tais me-
tais itin išsiskiria valstybei padarytos turtinės žalos dydis). Tam, kad būtų ga-
lima daryti konkretesnes išvadas, reikėtų atskiro ir išsamaus kriminologinio
tyrimo, taip pat ir padaromai moralinei žalai nustatyti. Žvelgiant į 16 lentelę
matyti, kad per pastaruosius 7 metus kasmet užregistruojamos turtinės žalos
dydis svyruoja nuo 90 iki 285 mln. litų, o tai sudaro maždaug 5–10 proc. vals-
tybės biudžete viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui palaikyti skiriamos
sumos. Toks palyginimas įdomus (atrodytų, svarbu palyginti pinigų sumas,
atsirandančias dėl nusikalstamų veiksmų, ir sumas, skiriamas toms sumoms
„administruoti“), bet juo remiantis kol kas negalima daryti jokių išvadų, nes
čia skaičiuojama tik turtinė žala, padaryta tik turtinėmis nusikalstamomis
veikomis, be to, turbūt niekada nebus įmanoma apskaičiuoti preventyvinės
viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui skirtų lėšų naudos – t. y. kiek nusi-
kalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos neatsirado dėl viešosios tvarkos
ir visuomenės saugumo palaikymo. Vis dėlto 16 lentelėje šio tyrimo kontekste
yra dar vienas gerai matomas rodiklis – savanoriškai atlygintos žalos dydis
kasmet nesiekė nė 10 proc., o tam tikrais metais jis buvo netgi gerokai mažes-
nis. Taigi ikiteisminio tyrimo metu atlyginama tik labai nedidelė turtinėmis
nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos dalis.
16 lentelė. Ikiteisminio tyrimo institucijų užregistruota turtinėmis nusikalstamomis veikomis
padaryta turtinė žala 2004–2010 m. (mln. Lt)317
2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Padaryta turtinės žalos iš viso, 285,5 118,5 91,6 94 122,7 104,4 164,5
iš to skaičiaus:
Fiziniams asmenims 66,6 32,2 30,6 34,1 36,5 27,3 40,6
Juridiniams asmenims 61,5 65,9 28,7 28 39,7 46,5 82
Valstybei 157,4 20,4 32,2 31,9 46,4 30,7 41,9
Savanoriškai atlyginta (iš bendro skaičiaus) 3,8 4,3 8,7 7,3 10,1 8,4 13,6
317
Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statistinė atas-
kaita „Duomenys apie turtinę žalą (Forma_ŽALA)“. Sumos suapvalintos iki 100 tūkst., todėl kai kuriose
eilutėse yra vienos dešimtosios skirtumas, palyginus bendrą skaičių ir atskirų pozicijų sudėtį.
16 lentelėje pateikti skaičiai renkami pirminėje baudžiamojo persekiojimo

stadijoje (ikiteisminio tyrimo metu). Kalėjimų departamento prie Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos turimi duomenys apie įkalintiems as-
menims pateiktus ieškinius ir jų atlyginimą pavaizduoti 17 lentelėje. Joje
matyti, kad pastaraisiais metais maždaug 35–40 proc. nuteistųjų laisvės at-
ėmimo bausme buvo pateikti ieškiniai atlyginti nusikalstamomis veikomis
padarytą žalą. 2011 m. pradžioje bendra ieškinių suma siekė daugiau kaip 48
mln. litų. Per 2010 m. laikotarpį tebuvo atlyginta tik labai maža žalos dalis: jei
bendrai apskaičiuoti imtume 2010 m. pradžioje buvusią sumą (45 mln. litų),
tai matytume, kad iš jos, atskaičiavus iš darbo užmokesčio, arba savanoriškai
per 2010 m. tebuvo atlyginta tik truputį daugiau nei 1 proc. priteistos žalos.
17 lentelė. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys ir jų atlyginta žala 1999–2011 m.318
Asmenys, turintys atlyginti Išskaičiuota iš darbo
Bendra Savanoriškai Savanoriškai
nusikaltimu padarytą žalą užmokesčio
Data ieškinių atlyginta žala atlyginta žala
(iš viso / proc. nuo visų ieškiniams
suma (Lt)* (atvejai) (Lt)
įkalintųjų) sumokėti (Lt)
1999 01 01 6 189 (52,4 proc.) 79 334 000 ... 389 110 129
2000 01 01 6 828 (56,4 proc.) 65 922 000 ... 741 298 409
2001 01 01 4 163 (57,3 proc.) 71 078 000 434 003 490 163 602
2002 01 01 4 802 (53,1 proc.) 36 483 000 483 478 338 120 801
2003 01 01 4 180 (47,9 proc.) 33 700 000 479 173 195 67 893
2004 01 01 2 400 (38,4 proc.) 28 396 835 380 491 68 19 7758
2005 01 01 2 151 (34,6 proc.) 70 892 454 337 740 89 5 823
2006 01 01 2 597 (41,4 proc.) 20 322 744 255 468 131 14 922
2007 01 01 2 409 (37,6 proc.) 27 671 882 307 031 165 16 308
2008 01 01 2 385 (38,2 proc.) 32 858 733 367 382 181 49 246
2009 01 01 2 145 (34,2 proc.) 39 215 000 432 550 220 38 339
2010 01 01 2 387 (34,7 proc.) 45 548 000 629 760 190 25 579
2011 01 01 2 614 (35,7 proc.) 48 336 000 371 600 263 21 359
* 1999–2003 m., 2009–2011 m. suma suapvalinta iki tūkst.
Probacijos tarnybų (pataisos inspekcijų) įskaitose esantys asmenys (nu-

teistieji alternatyviomis bausmėmis, taip pat tie, kuriems laisvės atėmimo
bausmės vykdymas buvo atidėtas, lygtinai iš įkalinimo vietų paleistieji) at-
lygina didesnę nusikalstamomis veikomis padarytos žalos dalį (teismui pa-
318
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Informacinių sistemų ir
projektų skyriaus parengta Socialinės reabilitacijos tarnybų veiklos 1999–2010 m. suvestinė.
skyrus įpareigojimą atlyginti šią žalą), palyginti su įkalintaisiais asmenimis,

atlyginama maždaug 30–40 proc. atlygintinos žalos. Tai padaro maždaug
50 proc. asmenų, kuriems toks įpareigojimas buvo paskirtas. Tai detalizuo-
jantys duomenys pavaizduoti 18 lentelėje.
Taigi išlaidų prasme tai svarbus didesnio šių bausmių efektyvumo argu-
mentas. Iš probacijos tarnybų (pataisos inspekcijų) įskaitoje esančių (taigi ne-
įkalintų) asmenų maždaug pusė atlygina žalą per einamuosius metus. Sunku
pasakyti, kodėl tik tokiam santykinai nedideliam nuteistųjų skaičiui (tarp 6
ir 12 proc.) buvo paskirtas toks įpareigojimas (tam reikėtų atskiro empirinio
tyrimo). Taip pat pažymėtina, kad žala šiuo atveju yra gerokai mažesnė už
įkalintiesiems asmenims atlyginti priteistą žalą – panašiam skaičiui nuteis-
tųjų tenka kelis kartus mažesnė suma. Pabrėžtina ir tai, kad teisiniu požiūriu
abiem atvejais nustatyta žala nėra tapati. Pirmuoju atveju (įkalinimo įstaigo-
se) skaičiuojama teismo priteista žala (dažniausiai – baudžiamojoje byloje
pateiktu civiliniu ieškiniu), o antruoju atveju (pataisos inspekcijose) tai yra
bendra suma, kurią teismas nustatė atlyginti atskiru įpareigojimu.
18 lentelė. Probacijos tarnybų (pataisos inspekcijų) įskaitoje esantys asmenys ir jų atlyginta

žala 1998–2010 m.319
Asmenys, kuriems per laikotarpį paskirtas įpareigojimas Bendra Asmenys,
Atlyginta
Metai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą (iš viso / proc. atlygintina įvykdę teismo
žala (Lt)
nuo visų įskaitoje buvusių įkalintųjų) suma (Lt) įpareigojimą
1998 2 058 (6,9 proc.) 7 058 005 1 040 2 367 453
1999 2 121 (6,6 proc.) 6 826 124 1 151 2 301 713
2000 1 738 (5,7 proc.) 7 267 205 896 2 611 515
2001 1 800 (6,4 proc.) 6 117 775 851 2 166 923
2002 2 000 (7,2 proc.) 4 899 677 951 1 256 651
2003 2 042 (7,5 proc.) 6 191 046 942 1 191 102
2004 2 411 (10,1 proc.) 6 762 001 1 180 2 138 843
2005 2 495 (11,7 proc.) 7 405 463 1 247 2 635 859
2006 2 111 (11 proc.) 6 765 314 1 249 3 122 911
2007 1 787 (9,9 proc.) 6 380 784 1 104 2 911 736
2008 1 606 (9,1 proc.) 5 922 833 916 2 371 231
2009 1 690 (9,6 proc.) 6 139 687 887 2 146 228
2010 1 708 (9,1 proc.) 6 570 743 943 2 143 110
319
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracijos reikalų
skyriaus parengta Darbo su nuteistaisiais, esančiais regionų pataisos inspekcijų teritorinių padalinių
įskaitoje, 1998–2010 m. suvestinė.
Apibendrinant galima teigti, kad realiai atlyginama tik labai nedidelė nu-
sikalstamomis veikomis padarytos turtinės ir neturtinės žalos dalis. Nors
apibendrinta statistika apie visą nusikalstamu elgesiu padarytą žalą (t. y.
turtinę ir neturtinę) Lietuvoje nėra renkama, pagal esamus duomenis gali-
ma manyti, kad jos atlyginama ne daugiau kaip 20 proc.: ikiteisminio tyri-
mo metu atlyginama iki 10 proc. padarytos (tik) turtinės turtinėmis nusi-
kalstamomis veikomis padarytos žalos, atliekantys laisvės atėmimo bausmę
atlygina maždaug 1 proc. priteistos atlyginti žalos, probacijos tarnybų įs-
kaitoje esantys asmenys, kuriems teismas paskyrė įpareigojimą atlyginti
nusikalstama veika padarytą žalą, atlygina iki 40 proc. atlygintinos žalos
(tačiau čia nėra įskaičiuoti civiliniai ieškiniai). Taip pat nėra žinoma, kokią
žalą padaro ir kiek jos atlygina baudos bausme nuteisti asmenys. Sudėjus
šiuos rodiklius galima daryti prielaidą, kad bendrai nusikalstamomis vei-
komis padaryta žala atlyginama tikrai ne daugiau nei 20 proc. Atkreiptinas
dėmesys, kad palyginus 16 lentelėje, 17 lentelėje ir 18 lentelėje pavaizduotos
žalos dydžius matyti, jog didžioji atlygintinos žalos dalis tenka įkalinimo
įstaigose esantiems asmenims (17 lentelė, 3-ias stulpelis), o jie sugeba atly-
ginti tik maždaug 1 proc. žalos. Svarbu paminėti ir tai, kad situaciją galėtų
pagerinti tik geresnės infrastruktūros atlyginti žalą sudarymas (galimybės
dirbti, tartis su nukentėjusiuoju, lankstesnis žalos išieškojimas nuteistajam
palankesniais būdais320 ir pan.), o ne beatodairiškas vertimas atlyginti žalą,
pavyzdžiui, griežtinant lygtinio paleidimo sąlygas. Tokia nuostata BK vieną
kartą jau buvo įtvirtinta ir jokio teigiamo efekto nedavė.321
IX.4. Baudžiamoji politika ir recidyvas

Baudžiamosios politikos priemonėmis dažniausiai siekiama ir dar vieno
pragmatiško tikslo – kiek įmanoma mažesnio recidyvinio nusikalstamo
elgesio, nors toks siekis retai būna proporcingas priimamiems sprendi-
mams, atitinkantis realius padarinius (pavyzdžiui, žinant, kad laisvės atė-
320
Turimi mintyje atvejai, kai dėl priteistos didelės žalos buvę ar esami nuteistieji vengia dirbti legaliai,
nes žino, kad ilgą laiką turės atiduoti didžiąją dalį darbo užmokesčio. Tokia situacija nepalanki ir
nukentėjusiajam (šis galiausiai negauna nieko), ir nuteistajam (kuris nemato kitos išeities, kaip tik
visai nedirbti arba dirbti nelegaliai).
321
Plačiau žr. Švedas G. Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje. Vil-
nius: Teisinės informacijos centras, 2006, p. 207.
mimo bausmės taikymas dažniausiai padidina recidyvo tikimybę, o atlikus

ilgesnę nei 5 metų laisvės atėmimo bausmę integracija į visuomenę tampa
itin sudėtinga užduotimi, tokių bausmių (naujai) formuojant baudžiamąją
politiką reikėtų vengti, tačiau dažniausiai būna atvirkščiai – nustatoma „vis
daugiau to paties“,322 t. y. laisvės atėmimo bausmės sąskaita plečiamos sank-
cijos ir ilginama jos trukmė).
Poreikis žinoti, koks skaičius asmenų, kokia jų dalis ir jei įmanoma – ko-
kioms aplinkybėms esant – nusikalsta pakartotinai, yra labai didelis. To-
kios žinios ne tik leistų geriau suvokti galutinį baudžiamojo persekiojimo
efektyvumą, bet ir atvertų galimybes racionaliau skirstyti lėšas, parinkti
priemones, investuoti į pasiteisinančias programas ir projektus, atsikraty-
ti vienų ar kitų bausmių, ar kitų baudžiamųjų priemonių (ne)efektyvumo
iliuzijų, spekuliacijų ir stereotipų.
Svarbu aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad nepaisant kai kurios skur-
džios statistikos ir keleto mokslinių tyrimų recidyvo tematika, Lietuvoje
nėra žinoma, kiek ir kokias bausmes atlikusių asmenų nusikalsta pa-
kartotinai. Ši problematika plačiai ir išsamiai išnagrinėta Teisės instituto
mokslininkių Svetlanos Justickajos ir Aušros Pocienės publikacijose,323 todėl
šiame tyrime trumpai minima tik kertinė recidyvo nustatymo problemati-
ka ir esami pagrindiniai statistiniai rodikliai.
19 lentelėje pateikta per ikiteisminį tyrimą renkama statistika apie nusta-
tytus įtariamus (kaltinamus) asmenis, kurie nusikalstamą veiką padarė pa-
kartotinai. Pažymėtina, kad šiuo atveju „pakartotinai“ reiškia labai plačią ka-
tegoriją asmenų, nebūtinai tuos, kurie jau buvo nubausti ir (ar) atlieka arba
atliko bausmę.324 19 lentelėje matyti, kad pastaraisiais metais tokių asmenų
322
Kury H., Brandenstein M. „Naujo poreikio bausti“ klausimu – ar griežtesnės bausmės yra veiksminga
nusikalstamumo prevencijos priemonė? // Teisės problemos, 2009, Nr. 2, p. 47.
323
Justickaja S., Gavėnaitė A. Recidyvinis nusikalstamumas: tyrimo galimybės ir perspektyvos Lietu-
voje // Teisės problemos, 2009, Nr. 3, p. 5–56; Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.].
Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos
324
Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patvirtintą (2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160,
2006 m. birželio 30 d. redakcija (Žin., 2006, Nr. 79–3118), su vėlesniais pakeitimais ir papildymas) Statisti-
nių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugo-
jimo instrukcijos 97 punktą, ši (32) kortelės eilutė pildoma, „jei įtariama (kaltinama), kad asmuo padarė
nusikalstamą veiką pakartotinai (kriminologinis recidyvas); kriminologinis recidyvas – pakartotinis arba
buvo tik maždaug 10 proc. – taigi santykinai nedaug. Tačiau šis skaičius nėra
tas recidyvas, kurį būtų aktualu žinoti taikomų bausmių ar kitų baudžiamų-
jų priemonių kontekste. Viena vertus, kaip minėta, čia skaičiuojami ne vien
bausmes atliekantys ar atlikę asmenys, priskaičiuojama ir realioji sutaptis,
dalis šių asmenų teisme gali būti išteisinti (dėl vienos ar kelių nusikalsta-
mų veikų), tačiau dar svarbiau tai, kad ši statistika yra „metinė“, t. y. skai-
čiuojama, kiek per konkrečius metus užregistruojama pakartotinai įtariamų
(kaltinamų) asmenų. Procentinė tokio „recidyvo“ dalis tiesiogiai priklauso
nuo, koks skaičius asmenų įtariamaisiais (kaltinamaisiais) taps pirmą kartą.
Jei tokių asmenų iš viso nebūtų nustatyta, „recidyvas“ per metus siektų 100
proc. Tuo tarpu tikrasis recidyvas turėtų būti skaičiuojamas nustatant, kiek
(kokia dalis) asmenų, pavyzdžiui, 2011 m. nuteistų už nusikalstamas veikas
(taigi teismui pripažinus juos kaltais padarius konkrečią nusikalstamą vei-
ką), vėl nusikalto pakartotinai per tam tikrą laikotarpį – dažniausiai skai-
čiuojant per 5 metų terminą325 (nors norint nustatyti visiškai tikslų recidyvą,
reikėtų stebėti nuteistojo žmogaus elgesį iki pat jo mirties). Tik tuomet būtų
galima sužinoti, kokia dalis nuteistų asmenų nusikalsta ir yra persekiojami
baudžiamosios justicijos326 pakartotinai. Vėlgi teoriškai, 10 metų per metus
nustatant 10 proc. pakartotinai įtariamų (kaltinamų) asmenų galėtų reikšti
100 proc. recidyvą, t. y. tai, kad, pavyzdžiui, 2011 m. nuteisti asmenys per
10 metų visi tapo įtariamaisiais (kaltinamaisiais) pakartotinai. Tačiau tokie
tyrimai Lietuvoje bent jau kol kas nėra atliekami.327
daugkartinis nusikalstamų veikų padarymas, neatsižvelgiant į teisminį nuteisimą už jų padarymą, bausmės

paskyrimą ir atlikimą, laiko tarpą, praėjusį po pirmosios ir vėlesnės nusikalstamos veikos, bei kitas faktines ir
teisines aplinkybes; kriminologinis recidyvas iš esmės apima visus nusikalstamų veikų pasikartojimo atvejus,
išskyrus idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį“.
325
5 metų terminas laikomas optimaliu, nes būtent per tokį laikotarpį nuteisti asmenys dažniausiai
nusikalsta pakartotinai (ypač – per pirmuosius kelerius metus).
326
Dar tikslesnis, bet ir daug sudėtingesnis recidyvo tyrimų lygmuo būtų ne tik registruoto, bet ir la-
tentinio nusikalstamo elgesio tyrimas. Stigmatizacijos ir baudžiamojo persekiojimo selektyvumo
perspektyvoje tokie tyrimai leidžia eliminuoti intensyvesnės socialinės kontrolės efektą – kai kartą
teisėsaugos akiratyje jau atsidūrę asmenys daug lengviau ir greičiau tampa įtariamaisiais (kaltina-
maisiais) vėliau, kilus naujiems įtarimams. Plačiau žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L.
Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2008, p. 112–135.
327
Plačiau žr. Justickaja S., Gavėnaitė A. Recidyvinis nusikalstamumas: tyrimo galimybės ir perspekty-
vos Lietuvoje // Teisės problemos, 2009, Nr. 3, p. 5–56; Sakalauskas G., Dobrynina M., Justickaja S. [et
al.]. Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos
19 lentelė. Įtariami (kaltinami) asmenys, padarę nusikalstamą veiką pakartotinai pagal atski-
ras charakteristikas 2004–2010 m.328
Metai 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010
Iš viso: asmenų, įtariamų (kaltinamų) padarius 4 355 3 896 2 976 2 571 2 496 2 179 2 318
nusikalstamą veiką pakartotinai
Proc. tarp visų įtariamų (kaltinamų) asmenų 15,6 14,9 12 11,3 10,7 9,1 9,5
Būdamas recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) 96 90 61 73 54 ... ...
Būdamas pavojingas recidyvistas (BK 27 str. 2 d.)* 39 33 19 12 4 ... ...
Padarė tos pačios rūšies nusikaltimą 1 442 1 318 873 778 656 626 650
Per pirmuosius metus paleidus iš pataisos įstaigos 557 413 194 186 189 193 191
Bausmės vykdymo atidėjimo metu (BK 75 str.) 865 697 395 312 310 220 235
iš jų:
Lygtinai atleistas nuo l. a. bausmės prieš terminą
476 323 181 131 127 87 122
(BK 77 str. 1 d.)**
Neatliktos laisvės atėmimo dalis pakeista švelnesne
31 26 12 10 8 11 3
(BK 77 str. 2 d.)
Patenkintas malonės prašymas 7 3 3 1 2 0 0
Taikyta amnestija 202 118 71 30 32 13 9
* Statistika apie recidyvistų padarytas nusikalstamas veikas internete neskelbiama, ji teikiama tik pa-
gal atskirą užklausimą.
** Ši statistika vargu ar atitinka tikrovę, nes šiuo pagrindu kasmet Lietuvoje nuo bausmės atleidžiama
ne daugiau kaip keliasdešimt asmenų (2004 m. – 30, 2005 m. – 33, 2006 m. – 23, 2007 m. – 13,
2008 m. – 4, 2009 m. – 10; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministeri-
jos duomenimis). Greičiausiai bent jau tam tikrais atvejais čia įskaičiuojamas ir lygtinis paleidimas iš
laisvės atėmimo vietų (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 str.).
Iš pirmo žvilgsnio ši 10 proc. asmenų (pastaruosius 5 metus iš maždaug

22 000 – 24 000 asmenų),329 tampančių įtariamaisiais (kaltinamaisiais) pa-
kartotinai (skaičiuojant per vienerius metus įtariamus (kaltinamus) asme-
nis), dalis atrodo labai nedidelė, nes ne tik viešajame diskurse, bet neretai ir
tarp teisėsaugos institucijų darbuotojų vyrauja nuomonė, kad didžiąją dalį
nusikalstamumo iš esmės sudaro nuolat pakartotinai nusikalstančių asme-
nų (recidyvistų) veiksmai. Kaip jau žinoma, per ikiteisminį tyrimą renkama
statistika mažiausiai atspindi registruoto nusikalstamumo situaciją, ji labai
priklauso nuo įvairių objektyvių ir subjektyvių veiksnių,330 todėl ją svarbu
328
Duomenų šaltinis: Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statistinė
ataskaita „Duomenys apie asmenis, įtariamus (kaltinamus) nusikalstamų veikų padarymu Lietuvos
(Forma 30-SAV)“.
329
Vilnius: Eugrimas, 2011, p. 31.
330
Ten pat, p. 26–30.
palyginti su vėlesnėse baudžiamojo persekiojimo stadijose renkama statis-

tika. 20 lentelėje pateikti duomenys apie probacijos tarnybų (pataisos ins-
pekcijų) įskaitoje buvusius asmenis ir per metus naujai nuteistuosius bei
tapusius įtariamaisiais (kaltinamaisiais). Paskutiniame 20 lentelės stulpelyje
pateiktas bendras naujai nuteistųjų ir tapusių įtariamaisiais (kaltinamai-
siais) skaičius ir tokių asmenų dalis tarp visų per metus įskaitoje buvusių
asmenų. Taigi tai – asmenys, kuriems atidėjus laisvės atėmimo bausmės
vykdymą, lygtinai paleidus iš įkalinimo įstaigos (abi lygtinio paleidimo
formos, žr. šio leidinio IX.2 skyrių) arba atliekant bet kurią bausmę, išsky-
rus realų laisvės atėmimą ir baudos bausmę, jie vėl buvo nuteisti arba tapo
įtariamaisiais (kaltinamaisiais). Paskutiniame 20 lentelės stulpelyje matyti,
kad tokių asmenų dalis 1998–2010 m. svyravo nuo 5 proc. iki 9 proc., taigi
taip pat buvo santykinai maža. Teoriškai turėtų būti taip, kad visi šie as-
menys turėtų būti suskaičiuoti ir 19 lentelės pirmoje eilutėje, kaip įtariami
(kaltinami) nusikalstamas veikas padarę pakartotinai. Tai, kad 20 lentelės
paskutiniame stulpelyje esantys skaičiai yra mažesni už esančius 19 len-
telės pirmoje eilutėje, leidžia manyti, kad pastarojoje esantys skaičiai yra
patikimi (čia dar pridedami asmenys, pakartotinai įtariami (kaltinami) ir
atliekantys laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, taip pat po visiško
laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taip pat turintieji sumokėti ar sumokėję
baudą, taip pat padarę kelias nusikalstamas veikas iki nuteisiant (realioji
nusikalstamų veikų sutaptis).
Dar galima paminėti, kad, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respu-
blikos teisingumo ministerijos duomenimis, visų laisvės atėmimo bausmę
atlikusių asmenų, kuriems atlikus bausmę per vienerius metus vėl paskirta
laisvės atėmimo bausmė, per 2008 m. buvo 13,4 proc., o 2009 m. – 12,2
proc. bendro į pataisos įstaigas patenkančių nuteistųjų skaičiaus.331 Taip pat
žinoma, kad iš esančių įkalinimo įstaigose maždaug 60 proc. įkalinti nebe
pirmą kartą.332
331
Ši statistika, deja, neskelbiama bendrose statistinėse lentelėse, čia ji pateikta pagal atskirą Kalėjimų
departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Pataisos inspekcijų ir probacijos
skyriaus pažymą 2010 m. spalio 21 d.
332
Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kalėjimų de-
partamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d.
įsakymu Nr. 4/07–132 (Žin., 2004, Nr. 87–3192).
20 lentelė. Probacijos tarnybų (pataisos inspekcijų) įskaitoje buvęs asmenys, naujai nuteistieji
ir įtariamieji (kaltinamieji) 1998–2010m.333
Nuteistieji, įtariami Iš viso per metus
Išbraukta iš įskaitos
Per metus buvo (kaltinami) padarę nuteistųjų ar naujai tapusių
nuteisus už naują
Metai įskaitoje įrašytų naujas nusikalstamas įtariamaisiais
nusikalstamą veiką
asmenų veikas (kaltinamaisiais)
Abs. sk. Abs. sk. Abs. sk. Proc.
1998 30 005 941 702 1 643 5,5
1999 31 923 1 189 773 1 962 6,1
2000 30 464 1 196 753 1 949 6,4
2001 28 276 1 304 950 2 254 8
2002 27 871 1 198 838 2 036 7,3
2003 27 078 1 185 963 2 148 7,9
2004 23 933 1 343 633 1 976 8,3
2005 21 358 1 386 588 1 974 9,2
2006 19 156 1 120 541 1 661 8,7
2007 18 086 930 452 1 382 7,6
2008 17 644 908 439 1 347 7,6
2009 17 663 833 504 1 337 7,6
2010 18 747 980 524 1 504 8
Taigi apibendrintai galima teigti, kad Lietuvoje kol kas nėra duomenų
apie atskirų bausmių poveikį recidyvui, taip pat nėra žinoma, koks nuteistų
asmenų skaičius po nuteisimo per tam tikrą laikotarpį nusikalsta pakarto-
tinai.334 Preliminari esamos statistikos analizė tik leidžia kelti prielaidą, kad
atlikusiųjų laisvės atėmimui alternatyvias bausmes nuteistųjų recidyvas yra
mažesnis nei atlikusiųjų realią laisvės atėmimo bausmę (palyginus proba-
cijos tarnybų (pataisos inspekcijų) ir įkalinimo įstaigų renkamą statistiką).
Tačiau tai tėra prielaida, kurią patvirtinti ar paneigti galima tik sudėtinges-
niais empiriniais tyrimais, lyginant panašioje socialinėje aplinkoje panašias
nusikalstamas veikas padariusius asmenis, nuteistus skirtingomis bausmė-
mis (įkalintus ir neįkalintus).
Taip pat remiantis esama statistika pagrindu galima kelti ir kitą prielai-
dą – turimi statistiniai duomenys rodo tikėtinai santykinai nedidelį re-
333
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracijos reikalų
skyriaus parengta Darbo su nuteistaisiais, esančiais regionų pataisos inspekcijų teritorinių padalinių
įskaitoje, 1998–2010 m. suvestinė.
334
Manytina, kad net ir neatliekant sudėtingesnių registruoto recidyvo tyrimų, tam tikrus duomenis
būtų galima gauti išanalizavus registre apie Lietuvos gyventojų teistumą esančius duomenis.
cidyvą Lietuvoje. Žinant, kad dažniausiai po nuteisimo nusikalstama per

pirmuosius kelerius metus, o per metus tokių asmenų pastaraisiais metais
užregistruojama apie 10 proc. tarp visų nustatytų įtariamųjų (kaltinamųjų),
kurie iš visų per metus nuteisiamų asmenų (maždaug 14 000 – 16 000 as-
menų kasmet, žr. 11 lentelę) sudaro apie 15 proc., tikėtina, kad recidyvas tu-
rėtų siekti ne daugiau kaip 20–30 proc. (t. y. maždaug tiek kartą nuteistų as-
menų anksčiau ar vėliau vėl nuteisiami). Tokie skaičiavimai tik leidžia kelti
prielaidas, bet jei taip būtų, tai jokiais būdais neliudytų taikomų bausmių
efektyvumo (esą recidyvas mažas,335 nes efektyvios bausmės). Kaip rodo
tyrimai, kriminalinės bausmės labai retai daro teigiamą įtaką nuteistų as-
menų elgesiui, tai – išimtis, o ne taisyklė. Greičiau priešingai – jos dažniau-
siai asmenį dezintegruoja ir stigmatizuoja, skatina subkultūrą ir socialinę
atskirtį. Mažas recidyvas verčia kelti visiškai priešingą prielaidą – asmens
nuteisimas dažniausiai turbūt net nebuvo būtinas, kad asmuo nenusikalstų
pakartotinai, ypač žinant Lietuvoje taikytų bausmių struktūrą bei dydžius
(žr. šio leidinio IX.1 skyrių) – jie liudija griežtą baudimą, kurį lemia ne tik
baudžiamieji įstatymai, bet ir esama baudimo tradicija bei kultūra. Tačiau
remiantis esama statistika sunku daryti kategoriškas išvadas, tam reikia at-
likti empirinius kiekybinius ir kokybinius recidyvo tyrimus.
335
Jei recidyvas išties būtų 20–30 proc., tai, palyginti su Vakarų šalimis, kuriose atliekami sistemingi ir
platūs empiriniai recidyvo tyrimai, toks recidyvas turėtų būti laikomas santykinai mažu.
168
Literatūra
I. Teisės aktai336
1. Amsterdamo sutartis dėl Europos Sąjungos, Europos Bendrijas steigiančių sutarčių ir susijusių tei-
sės aktų pakeitimo // OJ C 340, 1997 m. lapkričio 10 d. Prieiga per internetą: www.eurlex.europa.
eu/en/treaties/dat/11997D/htm/11997D.html#0001010001
2. Europos Bendrijų steigimo sutartis. Prieiga per internetą: www.eur-lex.europa.eu/LexUriServ/
LexUriServ.do?uri=OJ:C:2006:321E:0001:0331:EN:PDF
3. Europos Tarybos Ministrų komiteto rezoliucija Res (1976) 10 Dėl būtinų alternatyvių baudžiamųjų
priemonių įkalinimui. Priimta 1976 03 09.
4. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl 2005 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teis-
mo sprendimo (C-176/03 Komisija prieš Tarybą) pasekmių, KOM(2005) 583.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d., Nr. VIII-1968 (Žin.,
2000, Nr. 89–2741) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-
1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118,
119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263,
272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 39(1) ir 306(1) straipsniais
įstatymas Nr. IX-1495, priimtas 2003 m. balandžio 10 d., įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. (Žin.,
2003, Nr. 38–1733).
7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139, 140, 176, 180, 181, 190, 201, 212, 249, 281 straips-
nių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1706, priimtas 2003 m. liepos 4 d., įsigaliojo 2003 m.
liepos 25 d. (Žin., 2003, Nr. 74–3423).
8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309
IX-1992, priimtas 2004 m. sausio 29 d., įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d. (Žin., 2004, Nr. 25–760).
9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233, 235 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas Nr.
IX-2093, priimtas 2004 m. kovo 30 d., įsigaliojo 2004 m. balandžio 15 d. (Žin., 2004, Nr. 54–1835).
10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144,
148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263,
287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228(1) straipsniu įstatymas Nr. IX-
2314, priimtas 2004 m. liepos 5 d., įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d. (Žin., 2004, Nr. 108–4030).
11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249,
251, 252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso
papildymo 147(1), 199(1), 199(2), 267(1), 270(1), 308(1) straipsniais įstatymas Nr. X-272, priimtas
2005 m. birželio 23 d., įsigaliojo 2005 m. birželio 30 d., šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai įsigaliojo
2005 m. liepos 1 d. (Žin., 2005, Nr. 81–2945).
336
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimai ir papildymai surašyti pagal priėmimo datą.
2–4 lentelėse surašyti teisės aktai, kurie necituojami išnašose, į literatūros sąrašą neįtraukti.
Literatūra 169
12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300, 302 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo
302(1) straipsniu įstatymas Nr. X-511, priimtas 2006 m. sausio 20 d., įsigaliojo 2006 m. vasario 11
d. (Žin., 2006, Nr. 17–605).
13. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 151, 162, 260, 265, 266, 307, 308, 309 straips-
nių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 151(1) straipsniu įstatymas Nr. X-711,
priimtas 2006 m. birželio 22 d., įsigaliojo 2006 m. liepos 14 d. (Žin., 2006, Nr. 77–2961).
14. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178,
180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198(1), 198(2), 199, 202, 213, 214, 215, 225,
227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildy-
mo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256(1), 257(1) straipsniais
įstatymas Nr. X-1233, priimtas 2007 m. birželio 28 d., įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. (Žin., 2007,
Nr. 81–3309).
15. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 109 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. X-1433, priim-
tas 2008 m. sausio 18 d., įsigaliojo 2008 m. vasario 5 d. (Žin., 2008, Nr. 15–516).
16. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129, 135, 138 straipsnių ir priedo pakeitimo įstaty-
mas Nr. X-1527, priimtas 2008 m. gegužės 8 d., įsigaliojo 2008 m. gegužės 24 d. (Žin., 2008, Nr.
59–2200).
17. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42, 67, 129, 135, 138 straipsnių pakeitimo ir papil-
dymo bei kodekso papildymo 72(1), 72(2) straipsniais įstatymas Nr. X-1597, priimtas 2008 m.
birželio 12 d., įsigaliojo 2008 m. birželio 27 d. (Žin., 2008, Nr. 73–2796).
18. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60, 129, 135 ir 138 straipsnių papildymo įstatymas
Nr. XI-303, priimtas 2009 m. birželio 16 d., įsigaliojo 2009 m. birželio 30 d. (Žin., 2009, Nr. 77–
3168).
19. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170, 191, 192 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir
kodekso papildymo 170(1) straipsniu įstatymas Nr. XI-330, priimtas 2009 m. liepos 9 d., įsigaliojo
2009 m. liepos 23 d. (Žin., 2009, Nr. 87–3663).
20. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-521, priim-
tas 2009 m. gruodžio 3 d., įsigaliojo 2009 m. gruodžio 10 d. (Žin., 2009, Nr. 146–6484).
21. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 272, 274 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo,
kodekso papildymo 277(1) straipsniu įstatymas Nr. XI-579, priimtas 2009 m. gruodžio 17 d., įsi-
galiojo 2010 m. sausio 1 d. (Žin., 2010, Nr. 1–1).
22. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-677, priimtas
2010 m. vasario 11 d., įsigaliojo 2010 m. vasario 18 d. (Žin., 2010, Nr. 20–927).
23. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 46 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-742, priimtas
2010 m. balandžio 13 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d. (Žin., 2010, Nr. 48–2292).
24. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio pakeitimo bei papildymo, kodekso pa-
pildymo 170(2) straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas Nr. XI-901, priimtas 2010 m.
birželio 15 d., įsigaliojo 2010 m. birželio 29 d. (Žin., 2010, Nr. 75–3792).
25. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 266, 269 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstaty-
mas Nr. XI-974, priimtas 2010 m. birželio 30 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr.
86–4527).
tas 2010 m. birželio 30 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr. 86–4528).
170 Literatūra
27. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151(1), 153 straipsnių papildymo ir pakeitimo įsta-
tymas Nr. XI-989, priimtas 2010 m. liepos 2 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (Žin., 2010, Nr.
86–4540).
28. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 271(1) straipsniu įstatymas Nr. XI-994,
priimtas 2010 m. liepos 2 d., įsigaliojo 2010 m. liepos 15 d. (Žin., 2010, Nr. 84–4403).
tas 2011 m. balandžio 21 d. , įsigaliojo 2011 m. balandžio 28 d. (Žin., 2011, Nr. 49–2374).
30. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimų ir papildymų įstatymas Nr. X-1472, priim-
tas 2011 m. birželio 21 d., įsigaliojo 2011 m. liepos 5 d. (Žin., 2011, Nr. 81–3959).
31. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, priimtas 2002 m. birželio 27 d., Nr. IX-994
(Žin., 2002, Nr. 73–3084) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
32. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patvirtinta (2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 1V-160,
2006 m. birželio 30 d. redakcija (Žin., 2006, Nr. 79–3118), su vėlesniais pakeitimais ir papildymas)
Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, tei-
kimo ir saugojimo instrukcija.
33. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas. Oficialus tekstas su pakeitimais
ir papildymais 1983 m. birželio 1 d. Vilnius: Mintis, 1983.
34. Lisabonos sutartis. Prieiga per internetą: www.europa.eu/lisbon_treaty/full_text/index_en.htm
35. Londono sutartis (Europos Tarybos Statutas). Prieiga per internetą: www.conventions.coe.int/Tre-
aty/EN/Treaties/Html/001.htm
36. Pagrindų sprendimas 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu.
37. Pagrindų sprendimas 2003/568/TVR 2003 m. liepos 22 d. dėl kovos su korupcija privačiame sek-
toriuje.
38. Pagrindų sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis
bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis.
39. Pagrindų sprendimas 2005/222/TVR dėl atakų prieš informacines sistemas.
40. Pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai Tamperės išvados (1999). Prieiga per internetą: www.
europarl.europa.eu/summits/tam_en.htm
41. Recommendation No. Rec (99) 22 of the Committee of Ministers to member states Concerning
prison overcrowding and prison population inflation, 30 September 1999, 681st meeting of the
Ministers Deputies.
42. Recommendation Rec (2003) 22 of the Committee of Ministers to member states On conditional
release (parole), 24 September 2003, 853rd meeting of the Ministers Deputies.
43. Recommendation Rec (2003) 23 of the Committee of Ministers to member states On the
management by prison administrations of life sentence and other long-term prisoners, 9 Oc-
tober 2003, 855th meeting of the Ministers' Deputies; lietuvių kalba žr. Kalėjimų departa-
mento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centro internetinį puslapį
www.kdmc.lt
44. Tarybos ir Komisijos veiksmų planas, kaip geriausiai taikyti Amsterdamo sutarties nuostatas lais-
vės, saugumo ir teisingumo srityje (Vienos veiksmų planas) 1999/C 19/01. Prieiga per internetą:
www.eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&n
umdoc=31999Y0123%2801%29&model=guichett
Literatūra 171
45. Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kalėjimų de-
partamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d.
įsakymu Nr. 4/07-132 (Žin., 2004, Nr. 87–3192).
II. Teisės aktų projektai ir aiškinamieji raštai337

46. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105, 111 ir 112 straipsnių pakeitimo ir papildymo įsta-
tymo projektas Nr. P-187(2), 1997 m. balandžio 17 d.
47. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 72(1) straipsniu įstatymo projektas
Nr. P-750(2), 1997 m. rugsėjo 24 d.
48. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 134, 135 straipsnių pakeitimo ir papildymo 135(1),
135(2), 135(3), 135(4) straipsniais įstatymo projektas Nr. P-720(2), 1997 m. spalio 30 d.
49. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 132(1), 214(1), 312(1) ir 321(2) straipsniais
ir 81, 11, 26, 35, 49, 54, 55, 207, 231, 231(2), 231(3), 232(1), 232(2), 232(4), 232(5), 232(6), 234,
234(1), 234(2), 234(3), 234(4), 236, 285, 287, 288, 289, 290, 294, 295 ir 312 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymo projektas Nr. P-884(3), 1998 m. sausio 7 d.
50. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nusta-
tytų baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už etilo alkoholio laikymą bei gabenimą, projektas Nr.
P-1119(6), 1998 m. balandžio 9 d.
51. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62(1) ir 71 straipsniais ir 8(1), 24, 25, 26, 35, 49,
54(1), 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. P-759(5), 1998 m. balandžio 14 d.
52. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 289(1) straipsniu įstatymo projektas Nr.
P-1037(3), 1998 m. gegužės 13 d.
53. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8(1), 35, 54, 54(1), 131(1), 227(2), 234, 234(1), 294,
295, 321(2) straipsnių pakeitimo ir papildymo 227(3) straipsniu įstatymo projektas Nr. P-1152(2),
1998 m. gegužės 13 d.
54. Lietuvos Respublikos įstatymo projektų (suredaguotų priėmimui) Nr. P-1152(2), P-1153(2),
Nr. P-1152(2) aiškinamasis raštas, 1998 m. gegužės 13 d.
55. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo aštuonioliktuoju skirsniu „Karo nusikal-
timai“ (333-344 straipsniai), 8(1), 24, 25, 26, 35, 49, 295 straipsnių papildymo ir pakeitimo, 261
straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr. P-1215, 1998 m. birželio 1 d.
56. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 224(3)–224(8) straipsniais įstatymo pro-
jektas, Nr. P-1254, 1998 m. birželio 19 d.
Nr. P-1279, 1998 m. birželio 25 d.
58. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199(2) straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo
projektas Nr. P-1249(3), 1998 m. birželio 30 d.
59. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8(1), 25, 32, 35, 45, 47(1), 53(1), 54, 55, 131, 239, 241,
242, 280, 321(2) straipsnių pakeitimo ir papildymo 131(3), 310(1) straipsniais įstatymo projektas
Nr. P-1276(2), 1998 m. liepos 1 d.
337
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimų ir papildymų projektai bei jų aiškinamieji
raštai surašyti pagal jų datą.
172 Literatūra
60. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 89(1) straipsniu papildymo įstatymo pro-
jektas Nr. P-1304, 1998 m. liepos 2 d.
61. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymo projektas
Nr. P-1233, 1998 m. rugsėjo 23 d.
62. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 54(3) straipsniu bei 43, 54(1) ir 54(2)
straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. P-1460, 1998 m. lapkričio 27 d.
63. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 ir 321(2) straipsnių papildymo įstatymo projektas
Nr. IXP-384, 2001 m. sausio 19 d.
Nr. IXP-326, 2001 m. sausio 24 d.
Nr. IXP-342(2SP), 2001 m. balandžio 20 d.
Nr. IXP-630, 2001 m. gegužės 1 d.
67. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232(1) ir 232(10) straipsnių papildymo įstatymo pro-
jektas Nr. IXP-699, 2001 m. gegužės 23 d.
68. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232(1) ir 232(10) straipsnių papildymo įstatymo pro-
jekto Nr. IXP-699 aiškinamasis raštas, 2001 m. gegužės 23 d.
69. Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. IXP-547A, IXP-791 aiškinamasis raštas Nr. IXP-547A,
70. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 142(1) straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo
projektas Nr. IXP-234(3sp), 2001 m. liepos 5 d.
71. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 32 ir 54(2) straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
Nr. IXP-367(2SP), 2001 m. rugsėjo 24 d.
72. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 32 ir 54(2) straipsnių pakeitimo įstatymo projekto
Nr. IXP-367 aiškinamasis raštas, 2001 m. rugsėjo 24 d.
73. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226(1) ir 227(3) straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo projektas Nr. IXP-1007(2SP), 2001 m. spalio 10 d.
74. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 280 straipsnio 1 dalies papildymo įstatymo projekto
Nr. IXP-596A aiškinamasis raštas, 2001 m. spalio 10 d.
75. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54(2) straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo pro-
jektas Nr. IXP-1096, 2001 m. spalio 24 d.
76. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 8 dalies pakeitimo įstatymo projektas
Nr. IXP-1158, 2001 m. lapkričio 10 d.
77. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo įstatymo projektas Nr. IXP-1200, 2001 m.
lapkričio 19 d.
78. Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. IXP-1199, IXP-1200 aiškinamasis raštas Nr. IXP-1199,
2001 m. lapkričio 19 d.
Nr. IXP-1239, 2001 m. gruodžio 4 d.
Literatūra 173
80. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 325 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. IXP-
1282, 2001 m. gruodžio 13 d.
Nr. IXP-1056(2sp), 2001 m. gruodžio 15 d.
82. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 15(2) straipsniu įstatymo projekto aiškina-
masis raštas Nr. IXP-630, 2009 m. gegužės 1 d.
83. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio papildymo ir 225, 226, 227, 228, 228(1) ir
229 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-612, 2009 m. gegužės 7 d.
84. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio papildymo ir 225, 226, 227, 228,
228(1) ir 229 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-612 aiškinamasis raštas, 2009 m.
gegužės 7 d.
85. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-
639 aiškinamasis raštas, 2009 m. gegužės 18 d.
Nr. XIP-664, 2009 m. gegužės 21 d.
Nr. XIP-668, 2009 m. gegužės 25 d.
88. Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. XIP-667, XIP-668 aiškinamasis raštas, 2009 m. gegu-
žės 25 d.
89. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso pa-
pildymo 170(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-248(2), 2009 m. birželio 4 d.
90. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 161 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-
746, 2009 m. birželio 11 d.
91. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 217, 218, 270, 271, 295, 310 straipsnių ir priedo pa-
keitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 224(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-892,
2009 m. liepos 9 d.
92. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 25, 250 ir 250(1) straipsnių pakeitimo, 60 straipsnio
papildymo bei kodekso papildymo 60(1), 249(1), 250(2), 250(3), 250(4) ir 250(5) straipsniais įsta-
tymo projektas Nr. XIP-925, 2009 m. liepos 14 d.
93. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio pakeitimo bei kodekso papildymo
151(2) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-943, 2009 m. liepos 23 d.
94. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio pakeitimo bei kodekso papildymo
151(2) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-943 aiškinamasis raštas, 2009 m. liepos 23 d.
95. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 170(2) ir 284(1) straipsniais ir priedo pa-
pildymo įstatymo projektas Nr. XIP-1062, 2009 m. rugsėjo 10 d.
96. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 170(2) ir 284(1) straipsniais ir priedo pa-
pildymo įstatymo projekto Nr. XIP-1062 aiškinamasis raštas, 2009 m. rugsėjo 10 d.
Nr. XIP-1081, 2009 m. rugsėjo 15 d.
98. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-
1112 aiškinamasis raštas, 2009 m. rugsėjo 22 d.
174 Literatūra
99. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 ir 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso

papildymo 72(3) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-1210, 2009 m. spalio 13 d.
100. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 ir 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso pa-
pildymo 72(3) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-1210 aiškinamasis raštas, 2009 m. spalio 13 d.
1429, 2009 m. lapkričio 18 d.
102. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38, 182, 190 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
Nr. XIP-975(2), 2009 m. gruodžio 1 d.
103. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38, 182, 190 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto
Nr. XIP-975(2) aiškinamasis raštas, 2009 m. gruodžio 1 d.
1420(3), 2009 m. gruodžio 2 d.
1520, 2009 m. gruodžio 4 d.
106. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 272, 274 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo,
kodekso papildymo 277(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIP-1172(2), 2009 m. gruodžio 10 d.
107. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 311, 312, 313 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
Nr. XIP-1579, 2009 m. gruodžio 15 d.
108. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl dalinės amnestijos akto projektas Nr. X-1472, 1998 m. lapkričio
27 d.
109. Lietuvos Respublikos įstatymų projektų Nr. P-561-P-563 aiškinamasis raštas, 1997 m. birželio 17 d.
110. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo projektas Nr. P-561(2),
III. Mokslinė literatūra

111. Abramavičius
A., Mickevičius D., Švedas G. Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimas Lietuvos
baudžiamojoje teisėje. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005.
112. Arlauskas
S. Kriminalinės bausmės tikslų aporija ir baudžiamoji politika Lietuvoje // Jurispruden-
cija, 2007, t. 5 (95), p. 14–24.
113. Arloth
F. Neue Entwicklung im Strafvollzug im internationalen Vergleich. Privatisierungstenden-
zen und Alternativen // ZfStrVo, 2002, Heft 1, p. 3–8.
114. Aromaa
K. (ed.). Penal Policy, justice reform and social exclusion. Plenary presentations held at the
Fifth Annual Conference of the European Society of Criminology, 31 August – 3 September 2005,
Krakow, Poland. Helsinki: HEUNI, 2007.
115. Bikelis
S. Baudžiamosios politikos orientavimo į su laisvės atėmimu nesusijusių poveikio priemo-
nių taikymą galimybės. Teisės institutas, 2010.
116. Bikelis
S., Sakalauskas G. Laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų asmenų lygtinis paleidimas:
tarptautiniai standartai, užsienio šalių patirtis ir pasiūlymai Lietuvai // Teisės problemos, 2008,
Nr. 4, p. 23–66.
117. Blaževičius
J. Baudžiamieji įstatymai ir kalinių populiacija Lietuvos įkalinimo įstaigose // Teisė,
2000, Nr. 35, p. 128–130.
Literatūra 175
118. Bluvšteinas
J. Akivaizdžios ir latentinės kriminalinės bausmės funkcijos // Teisės problemos, 1994,
Nr. 2, p. 57–60.
119. Christie
N. Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius, 1999.
120. Čaplinskas
A., Dapšys A., Misiūnas J. ir kiti. Baudžiamųjų sankcijų darna. Sistemos sukūrimo prie-
laidos. Vilnius: Teisės institutas, 1998.
121. Čaplinskas
A., Misiūnas J., Poškevičius V. Kompiuterizuota Baudžiamojo kodekso sankcijų interva-
lo projektavimo metodika // Teisės problemos, 1994, Nr. 2, p. 28–31.
122. Čaplinskas
A., Dapšys A., PoškevičiusV., Misiūnas J. Kriminalinių bausmių sistemos darna ir sank-
cijų optimizavimas kaip baudžiamosios politikos veiksmingumo prielaidos // Teisė, 2000, Nr. 37,
p. 7–15.
123. Čepas
A., Sakalauskas G. Ar prasminga arešto bausmė? // Teisės problemos, 2009, Nr. 4, p. 5–30.
124. Dapšys
A., Misiūnas J., Čaplinskas A. Bausmės individualizavimo teisinės problemos. Teisės insti-
tuto mokslo tyrimai, 5 tomas. Vilnius: Teisės institutas, 2008.
125. Dermontas
J. Aktualios penitencinės reformos ir baudžiamosios politikos problemos // Jurispru-
dencija, 2000, 15 (7) tomas, p. 161–166.
126. Dobrynina
M. Kriminologinio žinojimo konstravimas: valdžios vaidmuo // Teisės problemos,
2009, Nr. 4, p. 109–125.
127. Dobrynina
M. Nusikaltimų baimės konstravimas žiniasklaidoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 3,
p. 83–111.
128. Dobryninas
A. Atskiriamasis teisingumas // Jurisprudencija, 2001, t. 20 (12), p. 107–112.
129. Dobryninas
A., Gaidys V. Ar saugi Lietuvos visuomenė? Vilnius, 2004.
130. Dobryninas
A. Nusikaltimai ir spauda Lietuvos visuomenėje // Jurisprudencija, 1999, Nr. 11 (3).
131. Dobryninas
A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2008.
132. Dobryninas
A. Virtuali nusikaltimų tikrovė. Vilnius: Eugrimas, 2001.
133. Drakšas
R. Bausmė: bendrosios teorinės problemos // Teisė, 2004, Nr. 52, p. 26–39.
134. Drakšas
R. Baudžiamosios atsakomybės filosofiniai aspektai// Teisė, 2005, Nr. 54, p. 45–58.
135. Dünkel
F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D. Kriminalität, Kriminalpoli-
tik, strafrechtliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich. Band I.
Mönchengladbach: Forum-Verlag Godesberg, 2010.
136. Dünkel
F., Snacken S. Strafvollzug in Europa // NK, 2000, Heft 4, p. 31–37.
137. Durkheim
E. Sociologijos metodo taisyklės. Vilnius: Vaga, 2001.
138. Dziegoraitis
A. Baudžiamoji politika Lietuvoje. Realybė ir perspektyvos. Vilnius: Lietuvos kalinių
globos draugija, 2002.
139. Dziegoraitis
A. Kriminalinė bausmė ir probacija teisinėje valstybėje // Justitia, 1998, Nr. 5 (17).
140. Foucault
M. Disciplinuoti ir bausti. Vilnius, 1998.
141. Gečėnienė
S., Jatkevičius A., Michailovič I., Sakalauskas G. Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsako-
mybė: užsienio šalių patirtis (Vokietija, Austrija, Olandija, Lenkija, Rusija, Estija). Vilnius: NPLC,
TI, Justitia, 2001.
142. Giddens
A. Sociologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005.
176 Literatūra
143. Gutauskas
A. Organizuoto nusikalstamumo baudžiamasis teisinis vertinimas pagal naują Baudžia-
mąjį kodeksą // Jurisprudencija, 2003, t. 45 (37).
144. Von
Hofer H. Anmerkungen zum Forschungsstand bzgl. der Erklärung von Gefangenenra-
ten. In: Dünkel F., Lappi-Seppälä T., Morgenstern C., van Zyl Smit D. Kriminalität, Kriminalpo-
litik, strafrechtliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich. Band I.
Mönchengladbach: Forum-Verlag Godesberg, 2010, p. 25–50.
145. Hoffmann-Riem
W. Kriminalpolitik ist Gesellschaftspolitik. Frankfurt M.: Suhrkamp, 2000.
146. Holmes
L. Ko politologai ir kriminologai galėtų pasimokyti vieni iš kitų. Ir kodėl jie turėtų mokytis?
// Teisės problemos, 2008, Nr. 4, p. 5–18.
147. Justickaja
S., Gavėnaitė A. Recidyvinis nusikalstamumas: tyrimo galimybės ir perspektyvos Lietu-
voje // Teisės problemos, 2009, Nr. 3, p. 5–56.
148. Justickis
V. Ar griežta bausmė efektyvi // Justitia, 1996, Nr. 2 (2).
149. Kačerauskas
J. 2000 metų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įteisintų bausmių, alter-
natyvių laisvės atėmimui, vertinimas, remiantis baudžiamosios politikos kontekstu // Jurispruden-
cija, 2004, t. 57 (49), p. 106–117.
150. Kavoliūnaitė
E. Turto konfiskavimas: reguliavimo tikslai ir teisinės prielaidos taikyti išplėstinį kon-
fiskavimą Lietuvoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 1, p. 24–53.
151. Kietytė
L., Matijaškaitė A., Uscila R. Atkuriamasis teisingumas: samprata, tarptautinių dokumentų
rekomendacijų, užsienio valstybių patirties apžvalga, atkuriamojo teisingumo sistemos kūrimo są-
lygų analizė ir pasiūlymai dėl jos kūrimo Lietuvoje. Teisės institutas, 2006.
152. Криминология. Словарь – справочник (cocт. Х. Ю. Кернер). Москва; Норма, 1998, p. 328–
330. Vertimas iš Kriminologie Lexikon (Hrsg. H. J. Kerner). Heidelberg: Kriminalistik Verlag.
153. Kunz
K. L. Kriminologie. 4. Aufl. Stuttgart: Haupt Verlag, 2004.
154. Kury
H., Brandenstein M. „Naujo poreikio bausti“ klausimu – ar griežtesnės bausmės yra veiksmin-
ga nusikalstamumo prevencijos priemonė? // Teisės problemos, 2009, Nr. 2, p. 5–61.
155. Lastauskienė
G. Baudžiamųjų teisinių sankcijų raidos sociologiniai pradai // Jurisprudencija, 2002,
Nr. 26 (18).
156. Lappi-Seppälä
T. Explaining imprisonment in Europe // European Journal of Criminology, 2011,
July, Vol. 8, Nr. 4, p. 303–328.
157. Lappi-Seppälä
T. Penal Policy and Sentencing Theory in Finland // Canadian Journal of Law and
Jurisprudence, Vol. 1, No.1 (January 1992).
158. Liesis
M. Lytinių nusikaltimų prieš vaikus prevencinės priemonės // Teisės problemos, 2010,
Nr. 1, p. 67–94.
159. Mesonienė
S. Elektroninis monitoringas bausmių sistemoje: tarptautinis ir nacionalinis kontekstas
// Jurisprudencija, 2004, Nr. 54, p. 47–57.
160. Mesonienė
S. Penitencinės sistemos teisinės raidos perspektyvos Lietuvoje // Jurisprudencija, 2009,
Nr. 197–216.
161. Michailovič
I. Nepilnamečio kaltininko ir nukentėjusiojo mediacijos galimybės Lietuvoje // Teisė,
2000, Nr. 35, p. 69–79.
162. Namų advokatas (sud. J. Prapiestis). Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002.
163. Наташев
А., Стручков Н. Основы теории испвравителъно-трудового права. Москвa, 1967.
Literatūra 177
164. Nikartas
S., Mališauskaitė-Simanaitienė S., Sakalauskas G. Įkalinimo įstaigų privatizavimas: užsie-
nio šalių patirtis ir perspektyvos Lietuvoje // Teisės problemos, 2008, Nr. 3, p. 51–82.
165. Nikartas
S. Pagrindiniai bendruomeninės nusikalstamumo prevencijos veiksmingumo aspektai //
Teisės problemos, 2010, Nr. 1, p. 95–118.
166. Norkus
Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.
167. Nusikalstamumo prevencija ir baudžiamoji politika pereinant į rinkos ekonomiką (ats. red. A. Dap-
šys). Vilnius: Teisės institutas, 1995.
168. O‘Connell
M. Is Irish Public Opinion towards Crime Distorted By Media Bias? // European Journal
of Communication, 1999, Nr. 14 (2), p. 191–212.
169. Pavilonis
V. Baudžiamosios politikos pagrindai (1) // Justitia, 1996, Nr. 3, p. 20–23.
170. Pavilonis
V. Baudžiamosios politikos pagrindai (2) // Justitia, 1996, Nr. 4, p. 17–18, 25.
171. Pavilonis
V., Švedas G., Abramavičius A. ir kiti. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. 3-iasis
pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Eugrimas, 2003.
172. Piesliakas
V. Baudžiamoji politika Lietuvoje po 1990 m. ir jos tendencijos // Jurisprudencija, 1999,
t. 13 (5), p. 55–80.
173. Piesliakas
V. Baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2006.
174. Piesliakas
V. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso principinės nuostatos // Teisės proble-
mos, 1996, Nr. 4.
175. Piesliakas
V. Naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso principinės nuostatos ir baudžia-
moji politika // Jurisprudencija, 1998, t. 10 (2), p. 40–51.
176. Pocienė A. Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijo-
je. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, sociologija, 05 S). Vilnius: Vilniaus universitetas,
2008.
177. Pocienė
A. Socialinės tvarkos ir saugumo prielaidos mieste: aplinkos kriminologijos teorijų taiky-
mo patirtis Vakaruose ir perspektyvos Lietuvoje // Teisės problemos, 2009, Nr. 4, p. 31–69.
178. Prapiestis
J. Dėl baudžiamosios politikos kryptingumo ir efektyvumo. Teisingumo ministro infor-
macija // Teisės problemos, 1995, Nr. 4, p. 5–15.
179. проблемы социологии уголовного права. Москва, 1982.
180. Ragauskas
P. Europos Sąjungos teisėkūra ir kitos teisės aktų leidybos procedūros // Teisės proble-
mos, 2010, Nr. 3, p. 5–93.
181. Reches
R. Psichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema // Socialinių mokslų
studijos, 2010, Nr. 2 (6), p. 357–374.
182. Roberts
J., Hough M. Sentencing Joung Offenders: Public oppinion in England and Wales // Crimi-
nal Justice, London, Thousant Oaks and New Delhi, 2005, Vol. 5 (3), p. 211–232.
183. Roberts
J. Public Opinion and Mandatory Sentencing: A Review of International Findings // Cri-
minal Justice and Behaviour, 2003, Nr. 30, p. 483–508.
184. Sack
F. Baudžiamasis populizmas šiuolaikinėse visuomenėse // Teisės problemos, 2010, Nr. 2, p.
41–57.
185. Sakalauskas
G. Asmenų, kuriems apribota laisvė, teisės // Žmogaus teisės Lietuvoje (sudarytojas
A. Čepas). Vilnius: Teisės institutas, 2005, p. 266–289.
178 Literatūra
186. Sakalauskas
G., Dobrynina M., Justickaja S. [et al.]. Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lie-
tuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai. Teisės instituto mokslo tyrimai. 7
tomas. Vilnius: Eugrimas, 2011.
187. Sakalauskas
G. Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2007,
Nr. 2, p. 122–133.
188. Sakalauskas
G. Įkalinimo tikslų labirintuose. Knygoje (vyr. moksl. red. G. Švedas): Bausmių vyk-
dymo sistemos teisinis reguliavimas ir perspektyvos Lietuvos Respublikoje. Vilnius, 2010, p. 133–
153.
189. Sakalauskas
G. Kriminologiniai laisvės atėmimo bausmės aspektai // Teisė, 2000, Nr. 35, p. 80–90.
190. Sakalauskas
G. Lygtinio paleidimo sistema ir korupcijos rizika. Mokslinio tyrimo ataskaita. Vil-
nius: Teisės institutas, 2010. Prieiga per internetą: www.teise.org/docs/empty/lygtinio%20paleidi-
mo.pdf
191. Sakalauskas
G. Minimalios baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos dilema. Knygoje (vyr.
moksl. red. G. Švedas): Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų. Vilnius: VU TF, Vį
Registrų centras, 2011, p. 215–234.
192. Sakalauskas
G. Minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus problema: lyginamieji teisiniai ir
kriminologiniai aspektai // Teisės problemos, 2009, Nr. 2, p. 81–103.
193. Sakalauskas
G. Nusikalstamumo sampratos dilema // STEPP, 2009, Nr. 5, p. 123–132.
194. Sakalauskas
G. Socialinės ir ekonominės naujų laisvės atėmimo bausmės atlikimo formų taikymo
prielaidos Lietuvoje // Teisės problemos, 2006, Nr. 4, p. 5–49.
195. Sakalauskas
G. Sutaikinimo institutas Vokietijos jaunimo baudžiamojoje teisėje // Teisės proble-
mos, 1998, Nr. 1, p. 71–80.
196. Sakalauskas
G. Tarpdalykinės kriminologijos studijos: patirtis ir perspektyvos // Teisės problemos,
2008, Nr. 1, p. 77–91.
197. Schittenhelm
U. Strafe und Sanktionensystem im sowjetischen Recht. Grundlinien der Kriminalpo-
litik von den Anfängen bis zum Ende des Sowjetstaates. Freiburg i. Br., 1994.
198. Schwind
H.-D. Kriminologie. Eine Praxisorientierte Einführung mit Beispielen. 14. Aufl. Heidel-
berg: Kriminalistik Verlag, 2004.
199. Schwind
H. D. Unsichere Grundlagen der Kriminalpolitik. In: Hirsch H. J., Kaiser G., Marquardt H.
(Hrsg.). Gedächtnisschrift für Hilde Kaufmann. Berlin: Walter de Gruyter, 1986, p. 87–99.
200. Словарь по уголовному праву (рeд. A. B. наумов). Москва: издательство бек, 1997.
201. Steponaitis
A. Reikalinga kalėjimų reforma // Naujoji Romuva, 1937, Nr. 16, p. 356–358.
202. Стручков
Н. Cоветское испвравителъно-трудовое право. Москвa, 1977.
203. Стручков
Н., Ткачевский Ю. Cоветское испвравителъно-трудовое право. Москвa, 1983.
204. Šulija
G. Baudos taikymo teoriniai ir praktiniai aspektai // Teisės problemos, 2001, Nr. 3, p. 74–83.
205. Švedas
G. Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje. Vilnius: Teisi-
nės informacijos centras, 2006.
206. Švedas
G. Baudžiamosios politikos tendencijos Lietuvos Respublikoje 1995–2004 metais // Teisė,
2005, Nr. 56, p. 58–86.
207. Švedas
G. Dabartinė baudžiamoji politika Lietuvoje // Teisės problemos, 1997, Nr. 4, p. 5–16.
Literatūra 179
208. Švedas
G. Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei // Teisė, 2010, Nr. 74 p. 7–20.
209. Švedas
G. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas Lietuvoje: teorinės ir praktinės problemos // Teisės
problemos, 1994, Nr. 4, p. 21–26.
210. Švedas
G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijų suda-
rymo probleminiai aspektai // Teisė, 2011, Nr. 79, p. 7–21.
211. Tarybinė baudžiamoji teisė. Vilnius, 1972.
212. уголовное право (под рeд. Л. Д. Гауxмaнa, Л. М. Колодкина, C. B. Maкcимовa). Москва: Юрис-
пруденция, 1999.
213. Uscila
R. Aukos ir nusikaltėlio mediacija Skandinavijos šalyse // Jurisprudencija, 2002, t. 29 (21),
p. 93–109.
214. Uscila
R. Nusikaltimo aukos ir kaltininko mediacijos įdiegimo galimybės Lietuvoje // Teisės pro-
blemos, 2006, Nr. 2, p. 84–99.
215. Uscila
R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio mediacijos instituto samprata, pagrindiniai modeliai ir
jų veikimo principai // Jurisprudencija, 2001, t. 20 (12), p. 74–84.
216. Ūselė
L., Bikelis S., Kavoliūnaitė E., Gavrilovienė M., Michailovič I., Uscila R. Tyrimas siekiant pa-
rengti Atkuriamojo teisingumo sistemos Lietuvoje koncepcijos ir jos įgyvendinimo priemonių pro-
jektus. Teisės institutas, 2008.
217. Зубков
А. Уголовно-исполнителъное право России: теория, законодателъство, международ-
ные стандарты, отечественная практика конца XIX – начала XXI века. Москва, 2003.
218. Žiemelis
V. Bausmių politika // Teisė, 2000, Nr. 35, p. 137–140.
IV. Teismų praktika

219. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje C-176/03. Prieiga per
internetą: www.eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:62003J0176:EN:HTML
220. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimas byloje C-440-05. Prieiga per
internetą: www.eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:62005J0440:EN:HTML
V. Statistika, šaltiniai internete ir žiniasklaidoje

221. 2007–2010 m. Teisės institute vykdyto tarptautinio tyrimų projekto „Nusikalstamumo malšinimo
kaštai“ (projekto pavadinimas anglų k. „Crime Repression Costs in Context“), remto ES 6-osios
bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos (6BP),
projekto koordinatorius – Università degli Studi di Firenze (Italija), baigiamoji ataskaita.
222. Bendrieji veiksmai 1998 m. gruodžio 21 d. Tarybos priimti remiantis Europos Sąjungos sutarties
K.3 straipsniu ir prilyginantys dalyvavimą nusikalstamame susivienijime Europos Sąjungos vals-
tybėse narėse baudžiamajam nusikaltimui (98/733/JHA). Prieiga per internetą: www3.lrs.lt/pls/
inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=36863
223. Bikelis.
S. Bausmės už kontrabandą – kada įstatymas ims byloti proto balsu? // Lrytas.lt, 2010 10 28.
224. Council Conclusions on model provisions, guiding the Council's criminal law deliberations
16542/2/09 REV 2 + REV 3 (sv) + REV 4 (fi).
225. Council conclusions on the approach to apply regarding approximation of penalties, 9141/02
DROIPEN 33. Prieiga per internetą: www.eurocrim.jura.uni-tuebingen.de/cms/en/doc/1304.pdf
180 Literatūra
226. Crime policy in Europe. Council of Europe, 2004.

227. Europos baudžiamosios politikos iniciatyvos (angl. European Criminal Policy Initiative) manifestas
„Dėl Europos baudžiamosios politikos“. Prieiga per internetą: www.sites.google.com/site/eucrimpol/
manifest/manifesto.
228. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras. 2010 m. metinė ataskaita: narkotikų pro-
blema Europoje. Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2010. Prieiga per internetą:
www.emcdda.europa.eu/publications/annual-report/2010.
229. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras. Valstybių apžvalga: Čekija. Prieiga per in-
ternetą: www.emcdda.europa.eu/publications/country-overviews/cz#nlaws.
230. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras. Valstybių apžvalga: Portugalija. Prieiga per
internetą: www.emcdda.europa.eu/publications/country-overviews/pt#nlaws.
231. Europos Sąjungos dokumentų tekstai: http://eur-lex.europa.eu.
232. Europos Tarybos Kasmetinės baudžiamosios statistikos apžvalgos SPACE I. Prieiga per internetą:
www3.unil.ch/wpmu/space/space-i/annual-reports.
233. Europos Tarybos konvencijų sąrašas ir tekstai. Prieiga per internetą: www.conventions.coe.int/Tre-
aty/Commun/ListeTraites.asp?CM=8&CL=ENG.
234. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų tekstai. Prieiga per internetą: www.coe.int/t/
cm/adoptedTexts_en.asp.
235. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statistinė
ataskaita „Duomenys apie asmenis, įtariamus (kaltinamus) nusikalstamų veikų padarymu Lietuvos
(Forma 30-SAV)“.
236. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos statis-
tinė ataskaita „Duomenys apie ikiteisminio tyrimo įstaigose užregistruotas nusikalstamas veikas
(Forma_EK_ITĮ)“.
ataskaita „Duomenys apie nusikalstamas veikas ir asmenis, susijusius su disponavimu narkotinė-
mis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų kontrabanda (Forma_NARK_SAV)“.
ataskaita „Duomenys apie turtinę žalą (Forma_ŽALA)“.
240. Jaunimo nusikalstamas elgesys: nukentėjusieji ir kaltininkai („Mare Balticum“). Vilnius: Teisės
institutas, 2004. Prieiga per internetą: www.teise.org/docs/research/%20Jaunimo%20nusikalsta-
mas%20%20elgesys%2004.pdf.
241. Jungtinių Tautų sutarčių baudžiamosios politikos klausimais sąrašas. Prieiga per internetą:
http://treaties.un.org/Pages/Treaties.aspx?id=18&subid=A&lang=en.
242. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracijos reika-
lų skyriaus parengta Darbo su nuteistaisiais, esančiais regionų pataisos inspekcijų teritorinių pada-
linių įskaitoje, 1998–2010 m. suvestinė.
243. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Informacinių sis-
temų ir projektų skyriaus parengta socialinės reabilitacijos tarnybų veiklos 1999–2010 m. su-
vestinė.
Literatūra 181
244. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Pataisos inspekcijų ir
probacijos skyriaus pažyma 2010 m. spalio 21 d.
245. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. atliktas bausmių, taikomų už kontrabandos nusikaltimus,
tyrimas. Prieiga per internetą: www.lat.lt/getfile.aspx?dokid=A1CF9AB7-CE51-4F90-B3D5-FE-
6F72E3BFF0.
246. Lietuvoje čekų dviratininkus prispaudė griuvęs apleistas pastatas // Verslo žinios, 2010 07 26.
247. Nacionalinės teismų administracijos ataskaita: „Baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ataskaita. Bausmių
rūšys ir amnestijos taikymas (I instancijos teismuose)“ 1998–2010 m.
248. Nuteistųjų skaičiaus, sudėties (pagal padarytą nusikaltimą, amžių, bausmės terminą ir kt.) ir jų
kaitos suvestinė 1998–2010 m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo mi-
nisterijos Administracijos reikalų skyrius.
249. Povilaitis
N. Šunelį Pipirą nuo tilto numetęs S. Beniukas: „Šuns žudyti nenorėjau, tik pagąsdinti“ //
Lietuvos rytas, 2010 11 18.
250. Prison Populations and Penal Policy in Estonia, Latvia and Lithuania. Council of Europe Con-
ference. Documentation. Stockholm 22–24 October 1997. Organized by the Swedish Prison and
Probation Administration and the Council of Europe. Norrköping: Swedish Prison and Probation
Service, 1998.
251. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys.
252. Tarybos Teisinės tarnybos pranešimas Nr. 12587/05 JUR 388 DROIPEN 40 ENV 421.
253. Šiaulys
K. Čekijos turistų nelaimė byloja apie seniūnijų neveiklumą // Lietuvos rytas, 2010 08 16.
254. Wikipedia. Prieiga per internetą: www.de.wikipedia.org/wiki/Kriminalpolitik.
255. World Prison Brief. International Centre for Prison Studies. University of London. Prieiga per in-
ternetą: www.kcl.ac.uk/depsta/law/research/icps/worldbrief.
182 Literatūra
Ba583 Baudžiamoji politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai / Teisės

institutas; parengė Gintautas Sakalauskas (grupės vadovas ir mokslinis re-
daktorius), Skirmantas Bikelis, Vaidas Kalpokas, Aušra Pocienė. – Vilnius:
Teisės institutas 2012. – 182 p.
ISBN 978-9986-704-07-2
Šiame leidinyje analizuojamos pastarųjų kelių dešimtmečių baudžiamosios poli-
tikos tendencijos Lietuvoje, išryškinama baudžiamosios politikos tradicija, bandoma
išskirti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima apibūdinti esminius baudžiamosios
politikos bruožus šalyje, gvildenama tarptautinių teisės aktų reikšmė baudžiamajai
politikai Lietuvoje, žiniasklaidos įtaka ir visuomenės požiūris, moksliniu žvilgsniu
palydimas pastaruosius dešimtmečius vykęs Baudžiamojo kodekso pakeitimų ir pa-
pildymų iniciatyvų procesas ir su juo nesusijusios nusikalstamumo tendencijos.
UDK 343(474.5)

Redaktorė Živilė Kvaraciejienė

Dizaineris Vitalijus Bilevičius
Išleido Teisės institutas,

Gedimino pr. 39 / Ankštoji g. 1, LT-01109 Vilnius
Tel./faks. (8-5) 2 49 75 91, info@teise.org, www.teise.org
Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“,
Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius, www.standart.lt
Užsakymas 11-6318

Baudziamoji Politika Lietuvoje

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Baudziamoji Politika Lietuvoje

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Baudžiamoji politika Lietuvoje:

tendencijos ir lyginamieji aspektai

Dr. Gintautas Sakalauskas

Teisės institutas | 2012

Leidinyje atsižvelgta į teisės aktų pakeitimus, padarytus iki 2011 m. liepos 1 d.

Tyrimui pritarta Teisės instituto Tarybos posėdyje

ISBN 978-9986-704-07-2 © Teisės institutas, 2012

II. Baudžiamosios politikos identifikavimo kriterijai......................................................................... 15

III. Baudžiamosios politikos tradicija Lietuvoje................................................................................. 19

IV. Baudžiamosios politikos tyrimai Lietuvoje................................................................................... 36

V. Baudžiamosios politikos tendencijos Europoje.............................................................................. 44

VI. Baudžiamosios politikos formavimo(si) procesas Lietuvoje....................................................... 84

VII. Baudžiamosios politikos įtaka nusikalstamumui..................................................................... 112

VIII. Visuomenės požiūris į baudžiamąją politiką ir žiniasklaidos įtaka....................................... 131

IX. Baudžiamosios politikos įgyvendinimo indikatoriai Lietuvoje................................................. 139

Kiekviena valstybė bausmėmis ir kitokiomis priemonėmis reaguoja į nusi-

čias iš šalies pažvelgti į priimtus sprendimus, jų priėmimo aplinkybes, bu-

Autorių grupės vardu –

I. Baudžiamosios politikos samprata

Šis tyrimas skirtas baudžiamosios politikos Lietuvoje analizei, tačiau api-

tiką, geriausiai atspindi jų mokslinėse publikacijose dėstomas turinys.7

Negausiuose lietuvių mokslininkų darbuose baudžiamosios politikos są-

dūras ir t. t.;17 <...> ši politika praktikoje įgyvendinama taikant specialiąsias

eliminavimas iš baudžiamosios politikos vykdymo yra viena iš galimų, bet

tariant, šiame tyrime laikomasi nuomonės, kad baudžiamąją politiką pir-

II. Baudžiamosios politikos

Pateikta trumpa baudžiamosios politikos sampratos problematika atsklei-

Toliau baudžiamąją politiką mėginama identifikuoti analizuojant bau-

persekiojimo ir baudžiamosios politikos pokyčiai), taip pat tarp šių dviejų

politikoje priimamų sprendimų ir taikomų priemonių svorį, atsižvelgiant

III. Baudžiamosios politikos

III.1. Istorinė baudžiamosios politikos tradicijos raida Lietuvoje

nių, ekonominių ir teisinių pasikeitimų laikotarpiu. Prie tokių priskirtina

1972 m. Tarybinės baudžiamosios teisės vadovėlyje teigta, kad „kuriant

aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos

III.2. Šiuolaikinės baudžiamosios politikos

(ir kriminologinės) teorijos,45 suformavusios kritinį požiūrį į valstybės

tokioje aplinkoje vis pasigirsta ar netgi iš dalies ir bandomos įgyvendinti

pastarosioms neskyrė pakankamai lėšų, neužtrikino tinkamos vadybos ir

baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės šakų normos, teisėsaugos

konfiskavimas,61 įkalinimo įstaigų privatizavimas,62 jų atvirumas,63 bendrieji

siūlyto sprendimo veiksmingumą, kurio netgi mažai kas reikalauja – „juk

E. Durkheimas, visuomenei reikia deviacijų,67 nes jos atlieka dvi svarbias

bendroji socialinė politika, turi atgarsį ir baudžiamojoje politikoje. Nusi-

tucijų finansavimo didėjimas buvo beveik proporcingas visos srities finan-

1 lentelė. Valdžios sektoriaus išlaidos Lietuvoje 2000–2009 m. (mln. Lt)75

Taigi išlaidų dalis pastaraisiais metais nedidėja, didžiausia ji buvo 2003–

čių ir susipynusių sričių: pavyzdžiui, už dalį viešosios tvarkos ir visuomenės

IV. Baudžiamosios politikos

Kaip minėta, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, baudžiamoji politika ne-

1993 m. pabaigoje Vilniuje įvyko VII Baltijos šalių kriminologų simpozi-

idėjos įgyvendinimo prielaidą mokslininkai nurodė būtinybę patikslinti ir

Pabrėžiama būtinybė sukonkretinti lengvinančių bei sunkinančių aplinky-

letą neigiamų tendencijų: ne visuomet pagrįstą veikų kriminalizavimą, vis

teisingas nusikalstamumo kontrolės priemonių parinkimas bei baudžia-

Be jau paminėtų mokslininkų, įnešusių, ko gero, didžiausią indėlį į Lietu-

reformų poreikių, neatidėliotinai spręstinų problemų, iškilusių atsikūrus

Kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, kurių kiekviena kartu yra ir

pokyčius nacionaliniame baudžiamosios politikos lygmenyje.106 Kita ver-

V.1. Supranacionalinio lygmens baudžiamosios

valstybės narės, siekdamos įgyvendinti Europos Sąjungos tikslus, bendro

ganization) buvo apibrėžtos 1998 m. Tarybos priimtuose Bendruosiuose

rasizmo ir ksenofobijos (51 punktas) – srityje jau, atrodytų, peržengiant

dojant skirtumais tarp valstybių narių baudžiamųjų įstatymų, sušvelninti.

ISBN 978-9986-704-07-2 © Teisės institutas, 2012