AJRich Rankakuritavemaitina2018LT PDF

Versta iš:
A. J. Rich, The Hand That Feeds You,

Scribner, A Division of Simon &
Schuster, Inc., New York, 2015
Leidinio bibliografinė informacija Copyright © 2015 by Amy

pateikiama Lietuvos nacionalinės Hempel and Jill Ciment
Martyno Mažvydo bibliotekos First published by Scribner,
Nacionalinės bibliografijos A Division of Simon &
duomenų banke (NBDB). Schuster, Inc, New York
© Agnė Sūnaitė, vertimas į
lietuvių kalbą, 2018
© Andrius Morkeliūnas,
dizainas, 2018
ISBN 978-609-444-254-4 © Leidykla „Sofoklis“, 2018
Skiriama Katherineai Russell Rich atminti
Kas galėtų nesudrebėtipagalvojęs apie tas nelaimes,
Kurias gali atnešti kad ir vienas tokspavojingas ryšys!’
C H O D E R L O S DE LACLOS,
PAVOJINGI RYŠIAI
Pierre Choderlos de Laclos, Pavojingi ryšiai, vertė V. Litvinavičius, Kaunas:

Obuolys, 2011 ( čia ir toliau - vert. past.).
Taip ar ne:
□ Noriu, kad visi būtų laimingi.
□ Žinau, ko žmonėms reikia, jiems dar to nepaprašius.
□ Esu davusi kraujo.
□ Paaukočiau inkstą, kad išgelbėčiau artimo draugo gyvybę.
□ Paaukočiau inkstą, kad išgelbėčiau nepažįstamo žmogaus
gyvybę.
□ Paprastai atrodau nuoširdi.
□ Duodu daugiau, negu gaunu.
□ Žmonės manimi naudojasi.
□ Žmonėms dažniausiai reikia atleisti.
Šiandien nė vieno iš šių klausimų neatsakyčiau taip, kaip prieš

metus. O pati sudariau šį testą. Ketinau pakeisti grobuonies
apibrėžimą įvardydama, kaip tampama auka. Šis testas buvo
mano teismo psichologijos magistro darbo Džono Džėjaus
baudžiamojo teisingumo koledže dalis. Vienas filosofas yra
pasakęs: „Slenkstis —vieta stabtelėti.“ Stovėjau ant slenksčio
ir galėjau turėti viską, ko kada nors troškau.
O štai klausimas, kurio paklausčiau šiandien:
Ar galiu sau atleisti?
9
10 A. J. RICH
Šios dienos paskaita buvo apie viktimologiją. Ar išnaudoto

jo smegenyse glūdintis nukrypimas simbioziškai būdingas ir
aukos emocinei prigimčiai? Kaip pavyzdį profesorius pateikė
mušamos moters sindromą, apie kurį, kaip jis atkreipė dė
mesį, nieko nerašoma tarptautiniame psichikos ligų registre
(DSM-5)*, tačiau baudžiamuosiuose įstatuose jis minimas.
Kodėl? Maniau žinanti atsakymą.
Šis rytas mane tiesiog įelektrino - negalėjau sulaukti, kol
grįšiu namo ir vėl įniksiu į savo tyrimus. Pasijutau truputį
kalta, kad norėjau namuose būti viena, todėl užbėgau į Fortū
nato Brothers kepyklėlę ir nupirkau Benetui itališkų sausainu
kų su kedrinėmis pinijomis.
Mano butas Viljamsberge, Bruklino rajone, buvo lentelė
mis apkalto namo iš sujungtų namų eilės viršutiniame aukš
te. Aplink negyveno jokie hipsteriai, mano kvartalas buvo iš
senojo pasaulio. Čia italės moterys nuolatos prie namų šluo
davo šaligatvį, o į pensiją išėję visažiniai vyrai žaisdavo šach
matais brolių Fortūnatų kavinėje. Gretimo kvartalo antkapių
parduotuvėje prekiavo ir duonos kepalais. Benetas ją vadino
Duonkapiu. Sklido gandai, kad jos savininkas anksčiau dir
bo vienai iš pagrindinių mafijos šeimų. Jo draugužiai, visi
jau perkopę aštuntą dešimtį, sėdėdavo ant plastikinių kėdžių
priešais šią parduotuvę rūkydami cigarus. Iš ledų furgono
nuolat skambėjo filmo Krikštatėvis melodija. Net buvo atsira
dęs posakis: „Čia joks ne HBO’\ o mūsų rajonas.“
* Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas (angį. Diagnostic and

Statistical Manual ofMental Disorders, $-th Edition: DSM-<į).
** HBO - Amerikos kabelinė televizija.
RANKA, KURI TAVE MAITINA 11
Iki mano buto durų vedė šešiasdešimt aštuoni spiraliniai

laiptai. Lipdama jais užuodžiau tikrą etninį popuri: pirmame
aukšte —ant keptuvės čirškinamą česnaką, antrame —verda
mą kopūstą, dar aukščiau —kepinamą čoriso dešrą ir pagaliau
priėjau savo aukštą, kur niekad nieko negamindavau.
Durys buvo praviros. Tikriausiai Benetas išėjo užmiršęs
pakrutinti sulūžusį rankenos bumbulą, kaip prašiau. Galbūt
lauk išbėgo šunys. Jų turėjau tris: Debesį, Pirėnų kalnų šunį,
kurį vadinau Didžiąja baltąja drobe, ir Česterį su Džordžu -
du žioplus, nuolat dėmesio reikalaujančius pitbulio mišrūnus,
kuriuos buvau priglaudusi. Sūnys buvo vienintelis nesantaikos
obuolys tarp mūsų su Benetu. Jis norėjo, kad nebesistengčiau
išgelbėti kiekvieno beglobio aukodama savo darbą, bet pati
turėjau įtarimą, kad jis tiesiog negali pakęsti šunų plaukų ant
savo megztinių. Benetui nuolat būdavo šalta, netgi vasarą. Jis
teigė turintis Reino sindromą, kai susiaurėja galūnių venos, dėl
to jam šąla delnai ir pėdos. Benetas baiminosi sunkesnės jo for
mos, kai gali atrofuotis rankų ir kojų pirštai. Tačiau, liesdamos
mano odą, jo rankos niekada nebūdavo šaltos. Aš priešingai -
buvau karštakraujė. Pavasarį pati pirma pradėdavau vaikščioti
su basutėmis, niekad nedėvėdavau šaliko ir nepersišaldydavau
nuo kondicionierių. Ir ne todėl, kad turėčiau antsvorio.
Kai petimi pastūmiau buto duris ir buvau pasitikta iš
džiaugsmo netveriančių šunų, vizginančių uodegas, atkrei
piau dėmesį, kad ant prieškambario kilimėlio pribarstyta ro
žių žiedlapių. Ar tai padarė Benetas? Būtų banalu ir visai į jį
nepanašu. Vyrui, kuris prisimena viską, ką jam sakai, tokios
klišės nereikalingos. Benetas mane matė ir suprato kaip nie-
12 A. J. RICH
kas kitas. Tai ne tik dėmesingumas, tiesiog jis geriau už mane

pačią žinojo, ko norėčiau, nesvarbu, tai būtų meniu, televizi
jos programos ar muzika. Be abejo, šitas žinojimas pasireiškė
ir miegamajame.
Pasilenkiau norėdama paimti keletą žiedlapių ir pamačiau,
kad tai letenų atspaudai. Taigi —ne joks romantinis gestas.
Tai, kas dabar panašėjo j abstraktų gėlių motyvą ant medi
nių grindų, vedė iki pat vonios kambario. Gal priglaustie
ji —Česteris ir Džordžas —išvertė šiukšles? Versija, kad šunys
visą butą pripėdavo spagečių padažo likučių, buvo dar viena
klišė, kurią atmečiau. Nors Benetą ir nervino po butą išmė
tyti apkramtyti kaulai, Česteris ir Džordžas buvo išauklėti.
Tai, kad jis nuolat užmindavo ant kaulų ir cypiančių žaislų,
buvo dar viena priežastis, dėl ko norėjo, kad surasčiau jiems
nuolatinius namus arba grąžinčiau į Rytų Harlemo gyvūnų
prieglaudą, iš kurios juos pasiėmiau. Regis, paaukojusi vieti
nei gyvūnų gelbėjimo organizacijai, buvau įtraukta į masinį
ei. laiškų adresatų sąrašą, nes nuo to laiko beveik kasdien
gaudavau nuotraukas ir profilius šunų, kuriems liko gyventi
vos kelios valandos, jei nesiimsiu kokių nors veiksmų.
Pitbuliai Česteris ir Džordžas buvo pasmerkti mirčiai ir
laukė užmigdymo. Nuotraukoje juodu buvo susiglaudę ir iš
tiesę letenas pasisveikinti. Negalėjau atsilaikyti. Ant jų narvų
kortelių prieglaudoje buvo užrašyta „nekelia problemų“. Dar
buotojas paaiškino, kad tai reiškia geriausią įmanomą cha
rakterį. Jie niekam nieko nebuvo padarę, tiesiog dovanojo
savo meilę ir norėjo sulaukti to paties. Užpildžiau popierius,
sumokėjau du mokesčius ketindama tik laikinai priglausti ir
kitą dieną mudu su Debesimi juos parsivežėme išsinuomotu

automobiliu.
Benetas negalėjo pakęsti nuolatinio chaoso, kurį nedide
liame bute kėlė trys šunys, ir gal netgi buvo teisus, nes šunys
buvo iš tiesų užvaldę mano gyvenimą. Ar gelbėti beglobius
buvo tam tikra patologinio altruizmo forma? Tai buvo mano
tyrimo pagrindas - testas, leidžiantis identifikuoti aukas, ku
rių nesavanaudiškumas ir empatija buvo tokie perdėti, kad
pritraukdavo grobuonis.
Kad galėtų gyventi, Benetui buvo reikalinga tvarka, o man
reikėjo šios mielos netvarkos. Atvykęs pasisvečiuoti iš Monre
alio, jis tvarkingai pasikabindavo savo standžius medvilninius
marškinius ir chaki spalvos kelnes, o aš savo tampres, dirb
tinės odos liemenę ir daugybę sluoksnių berankovių marški
nėlių tiesiog sumesdavau ant lovos. Jis sudėdavo ir išimdavo
indus iš indaplovės, kuria tik jis ir naudojosi, o aš nešvarius
indus sukraudavau į kriauklę. Bet sunkiausia man buvo susi
taikyti su jo prieštaravimu, kad šunys miegotų su mumis vie
noje lovoje. Jis nemėgo šių šunų, ir jie tai jautė. Šunys supranta
tokius dalykus. Nors jie klausė jo, Benetas komandas jiems
duodavo šiurkščiau, nei to reikėjo. Ne kartą jam buvau apie
tai užsiminusi. Tai kaip mes gyvensime visi kartu?
Pirmoji prie manęs pribėgo Debesis. Ji savo meškišku dy
džiu nustūmė vyrukus. Tačiau ji ne tik manęs nepasveikino
džiugiai uždedama gigantiškas letenas man ant pečių, kaip
buvo įpratusi, bet atrodė susijaudinusi ir išsigandusi. Ji ra
tais lakstė man aplink kojas prie galvos priplotomis ausimis.
Vienas jos šonas atrodė taip, tarsi ji būtų buvusi atsirėmusi į
14 A. J. RICH
ką tik nudažytą sieną. Bet aš nieko nedažiau, o jei ir būčiau,

tikrai nebūčiau pasirinkusi raudonos.
Puoliau ant kelių ir praskyriau drėgną kailį ieškodama
durtinių žaizdų, bet ant odos jų nebuvo, o spalva nesiekė
poplaukio. Teko atsiprašyti Česterio ir Džordžo už savo ne
pagrįstus įtarimus. Gerai, kad jau klūpėjau, nes tikriausiai
būčiau nugriuvusi staiga apsvaigus galvai. Instinktyviai puo
liau apžiūrinėti Česterio ir Džordžo ieškodama, iš kur radosi
tas kraujas. Širdis plakė iš visų jėgų ir pajutau, kaip vėl ėmė
svaigti galva. Bet ir jie neturėjo žaizdų. Nuleidau galvą, kad
neprarasčiau sąmonės.
- Benetai? —šūktelėjau. Nustūmiau Česterį, laižantį man
nuo rankų kraują.
Pamačiau, kad sutepta naujoji sofa - mano brolio Stiveno
dovana sulaukus trisdešimties ir pagaliau tapus suaugusiai.
Bandžiau sutramdyti šunis, bet jie ir toliau suko aplink mane
ratus, sunkindami mano kelią link miegamojo. Butas savo iš
planavimu priminė geležinkelį —siauras ir ilgas, o kiekvienas
kambarys išėjo į koridorių. Jei iššautum kulką, ji perskrietų
visą butą neatsitrenkdama į jokią sieną. Iš tos svetainės vietos,
kurioje stovėjau, mačiau lovos galą. Ir Beneto koją.
- Kas nutiko šunims? - paklausiau.
Einant koridoriumi raudonos dėmės išilgėjo.
Benetas gulėjo ant miegamojo grindų veidu žemyn, o jo
koja buvo ant lovos. Tuomet pamačiau, kad šios dvi dalys
atskirtos viena nuo kitos. Pirma mintis buvo pulti jį gelbėti,
kad neprigertų savo paties kraujyje, bet parpuolusi ant ke
lių pamačiau, kad jis neguli veidu žemyn. Jis žvelgė į viršų
arba būtų žvelgęs, jei vis dar būtų turėjęs akis. Akimirką dar
bandžiau griebtis kvailos vilties, kad tai ne Benetas. Galbūt
kažkas įsilaužė ir šunys užpuolė įsibrovėlį. Netgi ištiktai šoko,
man užteko nuovokos suprasti, kad žudikas nebuvo žmogus.
Ištaškyto kraujo pėdsakai nieko nesakė. Turėjau pakankamai
teismo ekspertizės žinių, kad suvokčiau, ką matau. Kraujo
pėdsakų analizė yra daug tikslesnis dalykas, nei gali atrodyti.
Ji leidžia nustatyti sužeidimų pobūdį, kokia eilės tvarka jie
patirti, koks buvo ginklas, judėjo auka ar ne, kai patyrė šiuos
sužeidimus. Šiuo atveju žaizdos buvo gilios ir sumaitotos.
Ant Beneto rankų nebuvo odos, ji tikriausiai buvo nudirta
jam bandant gintis. Dešinioji koja ties keliu buvo nuplėšta.
„Ginklas“ turėjo būti gyvūnas arba gyvūnai. Žaizdų kraštai
nelygūs, ne tiesių linijų, kaip būna nuo ašmenų, kai kur mėsa
nuplėšta gabalais. Sprendžiant iš kraujo dėmių, jį vilko mie
gamojo grindimis. Dešinioji pėda ir apatinė kojos dalis tur
būt buvo nunešta ant lovos jau po užpuolimo. Galvūgalio
lenta ir siena už jos apipurkšta krauju iš trukusios arterijos,
tikriausiai iš miego arterijos.
Girdėjau už savęs šnopuojant šunis, laukiančius ženklo,
ką toliau veiksime. Pabandžiau sutramdyti kylantį siaubą ir
kiek įmanydama ramesniu balsu liepiau šunims gulėti. Tuo
met pajutau naują kvapą, kuris nustelbė kraujo kvapą. Atrodė,
tarsi jis sklistų nuo manęs. Atsargiai atsistojau ir lėtai judė
dama apėjau šunis. Debesis pakilo ir norėjo sekti paskui, bet
daviau jai komandą likti savo vietoje. Česteris su Džordžu
buvo visą dėmesį sutelkę į mane, bet nejudėjo iš vietos man
toliau slenkant link vonios kambario. Pagaliau jį pasiekusi,
16 A. J. RICH
užtrenkiau už savęs duris ir užrėmiau kūnu, jeigu jie kartais

pultų paskui. Kitoje pusėje girdėjau inkščiant.
Šokas dar neatėjo. Bet jau greit. Vis dar buvau apimta
graudaus dėkingumo, kad likau gyva. Jaučiau sunkiai pa
aiškinamą svaigulį, tarsi būčiau ką tik išlošusi stambų prizą.
Taip ir yra —išlošiau gyvenimą. Bet šis svaigulys truko vos
keletą sekundžių. Atsikvošėjusi iš šio keisto transo susivokiau,
kad reikia kviesti greitąją. Neįmanoma, kad jis būtų gyvas,
bet kas, jei klystu? Gal jis kankinasi? Mano mobilusis buvo
rankinėje, kurią kartu su raktais buvau padėjusi ant židinio.
Tuomet išgirdau traškančio ir plyštančio popieriaus garsą ir
prisiminiau sausainių maišelį. Turbūt numečiau jį ant žemės
ir šunys surado. Lėtai atidariau duris ir apeidama miegamąjį
nuėjau pasiimti rankinės. Kiek laiko užtruks, kol jie sudoros
sausainius? Mane užliejo adrenalino banga ir vos nepasida
viau impulsui kuo greičiau bėgti į kokią nors saugią vietą, bet
laiku sugriebiau rankinę, nė akimirkos nenuleisdama akių
nuo šunų. Galiausiai sugrįžau į vonios kambarį ir užsiraki
nau. Įlipau į tuščią vonią, tarsi šis senas geležinis griozdas
galėtų mane apsaugoti, ir surinkau 911. Tai padaryti pavyko
tik iš antro karto. Operatorei paklausus, kokia nelaimė mane
ištiko, nepajėgiau atsakyti. Netgi surikti.
- Ar šiuo metu jums gresia pavojus? - paklausė brandaus
amžiaus moters balsas.
Desperatiškai linktelėjau.
-Jūsų tylą priimu kaip teigiamą atsakymą. Ar galite pa
sakyti, kur esate?
- Vonioje, - ir sušnabždėjau adresą.
- Policija jau vyksta. Liksiu su jumis toliau kalbėtis telefo

nu. Ar jūsų namuose yra įsibrovėlis?
Girdėjau už durų lojančius šunis. Ankstesnis inkščiojimas
pagarsėjo. Dabar jie jau garsiai inkštė ir draskė duris norėda
mi, kad juos įleistų.
Nieko neatsakiau.
- Jei jūsų namuose yra įsibrovėlis, vieną kartą pirštu pas
tuksenkite į ragelį.
Pastuksenau triskart.
- Ar jie ginkluoti? Pastuksenkite vieną kartą.
Pastuksenau į ragelį vieną kartą.
- Jie turi daugiau nei vieną ginklą?
Vėl pastuksenau.
- Tai šaunamieji ginklai?
Papurčiau galvą ir padėjau telefoną į tuščią vonią. Opera
torė vis dar su manimi kalbėjo, bet jos balsas girdėjosi kažkur
tolumoje. Galvos kinkavimas —ne, ne, ne - mane ramino,
tarsi būčiau sūpuojama.
Vienas iš šunų kaukė kartu su artėjančia sirena. Debesis.
Mane visad prajuokindavo tasai jos kaukimas vilko balsu
vidury miesto, lyg išlepintoji Debesis, kuriai kas savaitę še
petėliu valydavau dantis, būtų turėjusi nors kruopelę žvėries.
Šįkart jos kaukimas man kėlė siaubą.
- Atvyko policija, —pasakė tylus balsas, sklindantis iš vo
nioje padėto telefono. - Pastuksenkite vieną kartą, jei įsibro
vėliai vis dar viduje.
Šunys pradėjo loti išgirdę artėjančius žingsnius ir kažkie
no ranką tikrinant, ar užrakintos buto durys.
18 A. J. RICH
- Policija! Atidarykite!
Pabandžiau jiems sušukti, bet išspaudžiau tik vos girdimą
dejonę, dar tylesnę už balsą, toliau klausinėjantį, ar įsibro
vėliai yra viduje. Vienintelis atsakymas, kurį girdėjo policija,
buvo lojimas.
- Niujorko policija! Atidarykite duris!
Lojimas nesiliovė.
- Iškvieskite gyvūnų kontrolės tarnybą! - išgirdau sušun
kant vieną iš policininkų.
Tuomet sekė laužiamų durų garsas ir vienintelis kurtina
mas šūvis. Po jo pasigirdęs inkštelėjimas buvo graudus kaip
žmogaus verksmas. Kiti du šunys nustojo loti.
- Geri šunys, koks geras šunelis, - išgirdau sakant vieną iš
policininkų.
- Man atrodo, kad šitas negyvas.
Atsargiai priartėjo žingsniai.
- Kas per velnias, Dieve mano, - pasakė kitas.
Išgirdau jį žiaukčiojant.
Išlaužtos staiga atsidarė vonios durys ir jaunas policinin
kas rado mane susigūžusią tuščioje vonioje.
Jis pritūpė šalia. Jam iš burnos sklido gaižus ankstesnio
žiaukčiojimo kvapas.
- Ar jūs sužeista?
Buvau po savimi parietusi kojas, veidu įsikniaubusi į ke
lius, sunėrusi rankas už galvos.
- Greitoji jau važiuoja. Paklausykite, mums reikia žinoti,
ar kraujuojate. - Jis švelniai uždėjo ranką man ant nugaros
ir aš suklykiau. - Gerai, gerai, niekas neketina jūsų skriausti.
Likau sustingusi ta pačia susigūžusia poza, kurią moki

niai naudoja per pratybas nuo bombų atakų, kad apsisaugotų
nuo atominio sprogimo. Vėliau sužinojau, kad negalėjimas
pajudėti yra vienas iš ūmaus streso sutrikimo požymių.
- Atvyko gyvūnų kontrolės tarnyba, - pasakė kitas poli
cininkas.
Tikriausiai tuo pat metu atvyko ir greitoji, nes vienas pa-
ramedikas tikrino man pulsą, o kita moteris apžiūrinėjo, ar
esu sužalota. Vis dar buvau susirietusi vonioje.
—Nemanau, kad tai jos kraujas, bet negaliu apžiūrėti pilvo
ertmės, —pasakė toji moteris. —Suleisiu vaistų. Mieloji, šiek
tiek skaudės.
Mano kairiąją ranką perdūrė stora adata. Taip garsiai su
rikau, kad vėl pradėjo loti šunys, dabar jau tik du.
- Suleisime jums kai ko, kas padės atsipalaiduoti, kad ga
lėtume patikrinti, ar nesate sužeista.
Jutau ranka kylantį juodą karštį, tarsi kažkas būtų užmo
vęs šiltą pirštinę. Galiausiai toji juoduma išsiplėtė taip, kad
jau galėjau įlįsti visa - tarsi į jaukų juodą maišą - ir jame
pradingti.
—Norime jos paklausti kelių klausimų. Ar ji gali kalbėti? -
pasiteiravo vienas iš policininkų.
—Ji šoko būsenos.
- Ar jūs vardu Morgana Prager?
Pabandžiau linktelėti, bet juodasis maišas buvo per ankštas.
—Ar galite pasakyti, kas dar buvo bute su jumis? Mums
nepavyko rasti jokių mirusiojo dokumentų.
- Ar ji mus girdi? - paklausė kitas pareigūnas.
20 A. J. RICH
Mane užkėlė ant neštuvų su ratukais ir vežė per butą. Va

žiuodama pro miegamąjį atmerkiau akis. Dabar tas pats vaiz
das mane labiau glumino, nei gąsdino.
—Kas nutiko? - paklausiau savo naujuoju vos girdimu balsu.
- Nežiūrėkite, - pasakė moteris.
Bet aš žiūrėjau. Prie Beneto nebuvo jokio žmogaus.
- Ar jis kankinasi? —išgirdau save klausiant.
—Ne, mieloji, jis nesikankina.
Prieš tai, kai mane nunešė laiptais žemyn, prieškambaryje
ant grindų pamačiau Česterio kūną. Kodėl jie nušovė jį? De
besis su Džordžu buvo atskiruose gyvūnų kontrolės tarnybos
narvuose su užrašu pavojingas š u o .
• •
Gydytojai ant mano kūno nerado jokių žaizdų, jokių fizinių

požymių, galinčių paaiškinti mano sustingimą ir nebylumą,
be kartkartėmis, kam nors prie manęs priėjus, išsiveržiančio
klyksmo. Mano pačios saugumui užtikrinti jie pritaikė Niu
jorko įstatymų kodekso 9.27 skyrių: priverstinė hospitalizaci-
ja sveikatos būklei įvertinti.
Teisinga ar klaidinga:
□ Esate patyrę arba buvote liudininkas gyvybei pavojingo
įvykio, sukėlusio stiprų baimės, bejėgiškumo ar siaubo
jausmą.
□ Šį įvykį iš naujo išgyvenate sapnuose.
□ Šį įvykį iš naujo išgyvenate nemiegodami.
□ Galvojate apie savižudybę.
□ Galvojate apie nužudymą.
□ Suprantate, kad esate psichiatrijos ligoninėje.
□ Žinote, kodėl čia esate.
□ Jaučiatės kalti dėl šio įvykio.
Puikiai supratau, kad psichiatrė, prisistačiusi Sila, šiuos laiko

patikrintus klausimus uždavė vedama pačių geriausių ketini
mų, kad įvertintų mano psichikos būklę, tačiau tai buvo ne
tie klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojau.
Ji į mane žiūrėjo su romiu smalsumu.
—Neprivalote dabar su manimi kalbėti ar atsakyti į šiuos
klausimus. - Ji atidarė darbo stalo stalčių, įsidėjo testą atgal ir
išsiėmė Nicorette gumos. - Esu nuo jos priklausoma ne mažiau
nei anksčiau nuo cigarečių. - Atrodė neseniai perkopusi ketvir-
21
22 A. J. RICH
tąją dešimtį, laisvai krintančius plaukus susisegusi vėžlio kiauto

rašto sage. Ji įsipylė sau puodelį kavos ir nuo bufeto viršaus pa
ėmė antrą puodelį. - Su kuo geriate kavą? - Iš mažo šaldytuvo
išėmė pakelį pieno ir pradėjo pilti. - Pasakykite, kada sustoti.
Kilstelėjau ranką.
- Cukraus?
- Ar tai, ką prisimenu, yra tiesa? - Tai buvo pirmieji žo
džiai, kuriuos pasakiau per šešias dienas.
- O ką prisimenate?
- Mano sužadėtinis negyvas. Radau jį miegamajame. Jį
užpuolė mano šunys.
Psichiatrė laukė, kol kalbėsiu toliau.
- Žinojau, kad jis miręs, dar prieš iškviesdama greitą
ją. Slėpiausi vonioje, kol atvyko pagalba. Policininkas vieną
mano šunį nušovė. - Nepajėgiau pažvelgti jai į akis. - Tai
mano kaltė.
- Jus atvežė šoko būsenos, bet viską prisimenate. Ar pavy
ko šiąnakt pamiegoti? Ar ką nors valgėte?
Į abu klausimus atsakiau neigiamai. Būčiau taip atsakiusi
į bet kurį klausimą apie normalumą. Daugiau niekada nebe-
sijausiu „normaliai“. Kaip galėčiau užmiršti, ką mačiau? Ką
tokio dar įmanoma pamatyti?
- Suprantu, kad jaučiate didžiulį skausmą, taigi galiu duo
ti ko nors, kas padėtų užmigti, bet sielvarto negaliu išgydyti.
Gedėjimas nėra liga.
- Ar galite duoti ko nors nuo kaltės?
- Galite jaustis kalta, nes kaltę lengviau ištverti nei sielvartą.
- Ką man daryti?
-Jau darote. Kalbatės su manimi. Tai pirmas dalykas,

kurį galite padaryti.
- Kalbėjimas nepakeis faktų.
- Jūs teisi, bet mes čia ne tam, kad pakeistume faktus.
- Jis negyvas. Noriu žinoti, kas nutiko mano šunims.
- Šunys yra bylos įkaltis. Juos sulaikė Sveikatos departa
mentas.
- Ar juos nužudys?
- O ką, jūsų manymu, reikėtų su jais padaryti?
Debesis niekada nebuvo nieko nuskriaudusi. Užsiauginau
ją nuo astuonių savaičių. Kas galėjo taip įsiutinti pitbulius?
Jie jau du mėnesius miegojo su manimi vienoje lovoje. Jie
miegodavo lovoje net tuomet, kai lankydavosi Benetas. Nors
pirmus kartus teko Česterį išvaryti, nes jis per daug saugojo
turtą - tasai turtas buvau aš. Gal Benetas ėmėsi prieš jį fizinės
prievartos? Jo užpuolimas buvo itin žiaurus. Nebuvo įmano
ma jo atpažinti.
- Noriu žinoti, kas nutiko Beneto kūnui. Ar jo tėvai su
rengė laidotuves?
- Policijai vis dar nepavyksta jų surasti.
- Jis sakė, kad jo tėvai gyvena mažame kaimelyje Kvebeke.
- Ar Benetas atvykdavo iš Kvebeko?
- Jis gyveno Monrealyje.
- Jūsų brolis sakė, kad niekada nebuvo susitikęs su Benetu.
- Kalbėjotės su Stivenu?
- Juk Stivenas gyvena netoliese? —paklausė Sila.
- Mes taip retai susitikdavome, Benetas norėjo visą laiką
praleisti tik su manimi.
24 A. J. RICH
- Ar kada nors lankėtės pas jį Monrealyje?

- Jis to norėjo, davė man raktą, bet galiausiai pasirodė pa
prasčiau jam lankytis čia.
- Kaip susipažinote?
- Man atliekant tyrimą teismo psichologijos magistro
darbui.
Po šešių dienų mūsų kasdienių susitikimų, per kuriuos
neištariau nė žodžio, jaučiausi dar nepasirengusi jai pasakyti,
jog su juo susipažinau tikrindama savo teoriją apie interneti-
nių seksualinių grobuonių moteris aukas. Buvau susikūrusi
penkis profilius moterų, kurios priklausė didžiausios rizi
kos grupei: pataikautojos, nusivylusiosios, traumuotosios,
lengvo taikinio ir rūpestingosios. Juos įkėliau įvairiose pa
žinčių svetainėse. Taip pat susikūriau kontrolinę personą -
nedrąsią, rimtą, gerutę darboholikę, gebančią iš savęs pasi
juokti ir mėgstančią seksą, kitaip tariant, save. Po pirmojo
Beneto laiško jį priskyriau paprastų vyrukų kontrolinei
grupei. Skirtingai nuo kitų „paprastų vyrukų“, kurių atsa
kymai panėšėjo į gyvenimo aprašymus, siunčiamus ieškant
darbo su šešių skaitmenų alga, Benetas manimi domėjosi -
kokias skaitau knygas, kokią mėgstu muziką, kur jaučiuosi
geriausiai. Jaučiausi jį apgaudinėjanti, kol galiausiai, mums
vis daugiau bendraujant, man nebeliko kito pasirinkimo.
Tačiau, kai jam pasakiau, ką iš tikrųjų veikiau internete,
jis ne tik nesupyko ar įsižeidė, bet netgi liko sužavėtas. Jis
klausinėjo daugybės klausimų apie mano darbą ir toks jo
susidomėjimas man buvo tikrai malonus, net daugiau nei
malonus.
Jo susidomėjimas mano darbu atvėrė naujas erdves, kurio

se pajutome bendrumą. Beneto entuziastingas susižavėjimas
mano idėjomis pralenkė kurso draugų, įskaitant dominikie-
čio policininko, su kuriuo kurį laiką susitikinėjau, susidomė
jimą. Netgi būtų galima pasakyti, kad Beneto domėjimasis
tapo savotiška manija. Vieną dieną radau jį skaitantį laišką,
adresuotą mano Hotmail paskyrai, kurią buvau susikūrusi
savo tyrimui. Jo autorių buvau priskyrusi prie seksualinių iš
krypėlių, nors dar nebuvau įsitikinusi, kad tai grobuonis. Kai
paklausiau Beneto, ką jis daro, jis į tai atsakė:
- Palikai ją atvertą, taigi pasmalsavau. Pastebėjau, kad šis
vyrukas apie save visą laiką kalba trečiuoju asmeniu. Ar tai
tipinis požymis?
Pati nebuvau atkreipusi dėmesio į tokį šio respondento
elgesį; šis suvokimas ne tik išsklaidė mano nepasitenkinimą
įžūliu Beneto elgesiu, jis tik dar geriau atskleidė jo susido
mėjimo mano tyrimu ypatingumą. Jis ir vėl man pagelbėjo.
Staiga mane aplankė suvokimas: nebegalėsiu jo nei atsiprašy
ti, nei padėkoti. Mane apėmė neviltis.
- Kada mane išleis?
- Priverstinė hospitalizacija baigėsi prieš tris dienas, - at
sakė Sila. —Dabar čia esate savo noru.
- Ar privalau išeiti?
Keista, kad gulėdama psichiatrijos ligoninėje susapnavau
erotinį sapną. O gal ir ne.
- Pasakyk, kas maloniau, - sapne pasakė Benetas. Jis pa
bučiavo mane į lūpas ir taip stipriai truktelėjo mano plaukus,
kad net suskaudo.
26 A. J. RICH
Pati nustebau dėl savo atsakymo:

- Plaukai.
Jis paglostė vidinę mano šlaunies pusę ir ten įkando. Tuo
met vėl paklausė, kas buvo maloniau.
- Įkandimas.
- Gera mergaitė, - pasakė Benetas ir kaip šuo palaižė man
skruostą.
Jis liepė man apsiversti ir sapne jutau, kaip dukart į mane
įėjo vienu metu. Kaip tai įmanoma?
- Kas maloniau?
- Sunku pasirinkti, - atsakiau, ir jis tęsė, tarsi būtų du
vyrai vienu metu.
Kaip per kitą susitikimą papasakojau Šilai apie šį sapną, ji
pasakė, kad nėra neįprasta, jog sielvartas sužadina seksualinio
pobūdžio jausmus, nes mano kūnas taip pat jaučia netektį
kaip ir psichika. Ji teigė, kad seksas, net ir susapnuotas, pade
da sugrįžti į gyvenimą.
Kitų vyrų rankos buvo neramios ir kirkinančios, o Beneto

prisilietimas - užtikrintas. Jis pradėdavo mano kūną liesti
tokiose vietose, kad atrodė, jog glamonėms nebus galo. Ir jis
tikrai nebuvo nedrąsus - darė tai su tokia pat jėga kaip skulp
torius, formuodamas šlapią molį.
Savo pirmajam pasimatymui viešbutyje Old OrchardBeach
Inn Old Orčad Biče, Meino valstijoje, išsinuomavome tik vie
ną kambarį.
Susitarėme, kad mūsų pirmas gyvas susitikimas turi įvyk
ti šiame kambaryje. Nustebau supratusi, kad droviuosi, nors
visą mėnesį to laukiau. Taip pat sutarėme, kad Benetas jau

lauks manęs kambaryje. Tuo metu norėjau, kad geriau bū
tume suplanavę susitikti viešumoje, kur nors, kur galėtume
ką veikti - plaukioti valtimi, nueiti į ekskursiją, bet ką, tik
ne atsidurti vienas prieš kitą mažame kambaryje su didele
lova. Iki Beneto man buvo tekę bendrauti tik su berniukais.
Nesvarbu, kokio amžiaus, tie berniukai buvo gašlūs, linksmi,
greiti, pavojingi, savanaudžiai ir seksualūs, bet jie nebuvo pa
sitikintys. Vos pravėriau duris, Benetas tvirtai suėmė mano
riešą ir įsitraukė į vidų. Pamačiau vyrą, kurio nepavadintum
standartiškai gražiu. Bet tą pačią akimirką supratau, kad tai
visai nesvarbu. Jo bruožai nebuvo simetriški - vienas lūpų
kamputis žemiau už kitą. Oda išdavė turėjus paaugliškų
spuogų. Jo mėlynos akys ilgomis blakstienomis atrodė ypač
vaiskios, tarsi įstatytos šiurkščioje odoje. Kas būtų atstūmę,
jei tai būtų buvęs kitas vyras, jame traukė taip, kaip moteris
jaunystėje traukdavo Tomis Li Džounsas. Ši galia atsispindė
jo lengvuose jo judesiuose.
Jo bučiniai buvo lėti. Jis jautė, kada atsitraukti.
Ir kada pratęsti.
Bučiuodamas jis laikė mano veidą. Buvau įsikibusi jam į
kaklą. Moterys mokomos žavėtis aukštais vyrais, o Benetas
buvo vos penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio, bet man patiko
mūsų tarpusavio santykis. Džiaugiausi, kad jis nebuvo išsi
kvepinęs; jo kvapas priminė švarų ežero vandenį.
Mums nugriuvus ant lovos, jis prisitraukė mane arčiau,
bet šįkart jau nebe už riešo. Jo geismas išsklaidė mano dro
vumą. Kai pasakė, kad realybėje aš gražesnė, juo patikėjau.
28 A. J. RICH
Nebesijaučiau susivaržiusi, tarsi jis būtų mane užkrėtęs savo

pasitikėjimu. Padėjau jam atsagstyti mano palaidinę; dėvėjau
puošnius šilkinius apatinius marškinius, todėl nereikėjo varg
ti su jokiomis sagtimis. Jis nutraukė juos man per galvą. Tai
padarė lėtai. Tuomet paėmė mano ranką ir uždėjo ją ant savo
erekcijos. Pakėlė mano ranką ir pabučiavo delną. Trumpam
apžiojo kiekvieną mano pirštą. Vis dar su džinsais ir baltais
marškiniais atsiklaupė ant kelių ir nurengė likusius drabu
žius. Braukė smakru man per kūną ir bučiavo vidinę šlaunų
pusę. Norėjau jo, bet prisitaikiau prie jo tempo. Jis niekur
neskubėjo, taigi ir aš. Paguldęs mane ant nugaros praskė
tė kojas ir įkišo į mane liežuvį. To nebuvo daręs nė vienas
iš berniukų. Iš pradžių sutrikau dėl to, kaip greit pasiekiau
orgazmą, bet nurimau pamačiusi, kokį jam tai suteikė ma
lonumą. Jam atsistojus atėjo mano eilė klauptis ant kelių. Jis
dėvėjo senus priekyje susagstomus Levi’s džinsus. Atsagsčiau
sagas jausdama jo erekciją. Pasilenkiau ir perbraukiau per ją
krūtimis.
—Ateik pas mane, - pasakė.
Jis įkišo į mane pirštą ir pabučiavo lūpas, jausdamas, kaip
jo geidžiu. Turėjau laukti dar keletą sekundžių. Jo judesiai
rodė autoritetą. Jis puikiai suvokė neskubėjimo galią ir pau
zės keliamą susijaudinimą.
- Ateik pas mane, - pakartojo.
Belvju turėjau kambario draugę, Saros Lorens koledžo pirma

kursę, kuri bandė nusižudyti prisikimšusi burną tualetinio
popieriaus.
- Išgėriau visą tėčio alkoholį ir senelės tabletes, bet niekas

neveikė, —pasakojo ji.
Mūsų kambarys niekuo nesiskyrė nuo įprastų koledžo
bendrabučio kambarių, tik langai buvo iš smūgiams atspa
raus stiklo, o „veidrodis“ vonioje - iš nerūdijančiojo plieno.
Net užsidariusios duris neturėjome privatumo - iliuminato
riaus formos durų lange matėsi koridorius, kuriame niekad
neužgesdavo šviesa. Mano kambario draugė Džodė papasa
kojo, kad mūsų abiejų psichiatrė Sila kadaise buvo Lou Rido
pritariančioji dainininkė. Džodės gyvenimas už ligoninės
sienų, kad ir koks jis buvo, ją sendino ir ji neatrodė aštuonio
likos, net ir ryškiai apvedusi akis. Ją priėmę darbuotojai pri
vertė išsiverti visus veido papuošalus ir daugybę auskariukų
apatinėje lūpoje.
Visai priešingai, Sila buvo be jokio makiažo, bet vis tiek
atrodė jauniau, nei įtariau ją esant. Jos neparyškintas veidas
veikė taip pat raminamai, kaip ir geranoriškas žvilgsnis. Tik
riausiai reikėjo nemažai sąmoningų pastangų ištobulinti šią
išraišką - neutralią, neteisiančią, lyg žiūrėtų į paprastą pa
cientę, o ne į moterį, atsakingą už savo sužadėtinio mirtį. Pati
šią išraišką bandydavau nutaisyti, kai kartą per savaitę Riker-
so kalėjime susitikdavau su internetiniais sukčiais ir viešųjų
vietų ekshibicionistais —tai buvo mano mokslų dalis.
Sėdėjau ant sofos, o ji pati sėdėjo ant krėslo aukštu atlošu
su ortopedine pagalvėle. Bandžiau ją įsivaizduoti anais lai
kais: juodomis odinėmis kelnėmis, batais su platforma, dai
nuojančią už nugaros kiečiausiam Niujorko rokeriui.
Ji išsitraukė pakelį Nicorette gumos.
30 A. J. RICH
- Neprieštaraujate?
Visiškai paprastas kabinetas buvo išdažytas raminamais
žemės tonais. Virš jos stalo kabėjo abstraktus oranžinių ir
ochros spalvų paveikslas, kuris kitados buvo laikomas radi
kaliu menu, o dabar tokie puošė kiekvieno terapeuto sieną.
Sis paveikslas buvo vienintelis ryškesnių spalvų objektas.
- Atrodote, tarsi praeitą naktį jums būtų pavykę pailsėti.
- Jei košmarus vadintume poilsiu.
- Galiu padidinti jūsų Ambieno dozę.
- Nėra tokios dozės, kuri galėtų mane nuraminti.
- Gal ramybė kol kas nėra mūsų tikslas.
- Tai ką mes čia veikiame?
- Papasakokite, kada paskutinį kartą jautėtės rami.
Nereikėjo daug stengtis, kad prisiminčiau - tai buvo bir
želio pabaigoje, mūsų su Benetu pirmąjį savaitgalį kartu. Dar
kartą susitikome tarp Monrealio ir Bruklino, senamadiška
me viešbutyje Bar Harbore, kurį surado Benetas. Jis atvažiavo
mašina, o aš autobusu. Mums plaukiant palei.krantą baidare,
iš miško išėjo briedis. Jo ragai turėjo būti ne mažiau kaip dvy
lika pėdų - pusiau gyvūnas, pusiau medis. Nebuvau mačiusi
didingesnio padaro. Mudu su Benetu pagarbiai žiūrėjome
netardami nė žodžio.
- Kodėl pravirkote? - paklausė Sila.
- Tada buvau su juo.
Ji standartiškai atkišo dėžutę nosinių, bet nusprendžiau
nepaimti.
* Ambien - raminamieji, dažniausiai skiriami nuo nemigos.

- Pati sunaikinau tai, ką mylėjau. Kokios reikėtų dozės,

kad galėčiau su tuo susitaikyti?
Ji nieko neatsakė. Ir ką čia buvo galima pasakyti?
- Bet aš tikrai nenormali. Nes ilgiuosi savo šunų.
Ji žvelgė j mane tuo savo neutraliu ramiu žvilgsniu, lyg
bandydama jį perprasti.
- Kartais jaučiuosi ne mažiau kalta Debesiui nei Benetui.
Kam priglaudžiau tuos benamius?
- Norėjote padaryti gerą darbą.
- Tikrai? Tai nebuvo pirmas kartas.
- Esate ir anksčiau priglaudusi benamių?
- Kaupikai naudojasi gyvūnais kaip savigyda.
- Laikote save kaupike?
- Turiu tokio potencialo. Būdama vaikas tempdavau
namo kiekvieną benamę katę ir šunį, kiekvieną iš lizdo iškri
tusį neapsiplunksnavusi paukštelį. O žinote ką? Tie paukšte
liai buvo ligoti. Dėl to motinos juos ir išmesdavo. Parsinešiau
vieną jų namo ir tai baigėsi mano mylimos papūgos mirtimi.
- Ar žmonės turėtų nustoti daryti gerus darbus, nes gali
būti nenumatytų pasekmių?
Ištiesiau ranką paimti iš dėžutės nosinę nuo žemo stalo
tarp mūsų, nors man jos ir nereikėjo; neverkiau, tiesiog pano
rau ką nors maigyti rankose.
- Ar Beneto mirties nebuvo galima numatyti? - paklau
siau. - O ką pasakytumėte apie naujagimio motiną, kuri na
muose laiko smauglį? Arba apie moterį, kuri priima pas save
gyventi iš namų iškraustytą vaikiną ir atsisako patikėti, kai
jos dukra pasakoja, ką jis su ja daro?
32 A. J. RICH
—Ar jūsų tyrimas ir yra apie tokius grobuonis?

—Mano tyrimas yra apie aukas.
Pagaliau jai papasakojau, kaip susipažinau su Benetu. Jis
buvo kontrolinis subjektas, kurio man reikėjo. Taip ar ne. Jis
verčiau rinktųsi būti teisus nei laimingas. Jis dažnai jaučiasi
turintis įrodyti savo vertę. Jam patinka globėjiškai elgtis su mo
terimis. Jam patinkajausti savo galią būnant su moterimis. Mo
terysjam meluoja. Pagal visus kriterijus Benetas atitiko B tipo
asmenybę - neagresyvaus vyro, kurio kiekviena motina linki
savo dukteriai. Niekad nesidomėjau vyrais, kurie patikdavo
mano motinai. Turbūt dėl to jo žavingas atsakymas mano
internetinei personai užklupo mane nepasiruošusią. Jo elek
troninis laiškas nebuvo flirtuojantis. Jis nesinaudojo kom
piuterio ekranu kaip priemone pasipuikuoti. Savo pirmame
laiške jis nė karto nepavartojo žodžio aš. Skaičiuoju įvardžius
aš. Įprastas respondentas vyras savo prisistatymo laiške vidu
tiniškai jį pavartoja devyniolika kartų. Tu paprastai aptin
kamas rečiau nei tris kartus. Beneto laiškas panėšėjo į klau
simyną. Kokios knygos neimtum į negyvenamą salą? Koks
tavo mėgstamiausias anglų kalbos žodis pagal skambesį? Kas
tau labiau patinka - gyvūnai ar žmonės? Kokia daina tave
pravirkdo, nors ir gėda tai pripažinti? Kur nenorėtum atosto
gauti? Ar manai, kad skaičiai turi savo spalvą?
—Ar manote, kad Benetas tapo jūsų auka? - paklausė ji.
Bet kodėl tai turėjo įvykti? Nepajėgiau rasti atsakymo į
šitą kodėl. Pitbuliai niekad nekėlė jam grėsmės, išskyrus Čes-
terio pradinį elgesį saugant mane. Benetas sakydavo, kad jų
nebijo, bet vis tiek man papasakojo, kaip Česteris kartą jį
apurzgė, kai jis bandė paimti sušalusius kaulų čiulpus, ku

riuos buvau palikusi šunims. Benetas gyvūnų nemėgo, bet
buvo priverstas juos toleruoti. Kaip jis su jais elgdavosi, kai
manęs nebuvo šalia?
- Kodėl pasirinkote studijuoti viktimologiją? - paklausė
Sila.
—Manau, tai mane pasirinko.
Aukos išsigelbėja jau po fakto. Bet kaip jos pasirenkamos?
Tarkime, iš žaidimų aikštelės eina penkios mokinės. Gro
buonis laukia automobilyje kitoje gatvės pusėje. Jo atrankos
metodas visai kitoks nei vilkų gaujos, kuri pasirenka sužeistą
briedį, ar vis dėlto panašus?
Jis išstudijuoja kiekvienos mergaitės eiseną, kaip domi
nuojantis jos asmenybės bruožas - drovumas, begėdišku
mas, budrumas, svajingumas - atsispindi jos laikysenoje
ir eigastyje. Jis kantriai rinksis auką, kol pasitaikys tokia,
kuri atitiks jo poreikius. Pirmoji mergaitė išeina pasišokinė
dama - tai aš mokykloje. Ji atrodo neblogas, pasirinkimas,
bet konkrečiai šis grobuonis nenori „pasišokinėjančios“. Jis
žino, kad tai nebus lengvas grobis —jos priešinasi. Antroji
mergaitė, kuri patraukia jo dėmesį, apsupta besijuokiančių
draugų, ir, nors ji atitinka jo skonį, jis nėra pasiryžęs įdėti
tiek daug pastangų, kad ją nuo jų atskirtų, rizikuodamas, jog
gali nepasisekti. Trečioji mergaitė kažką rėkia į savo išmanųjį
telefoną, o ketvirtoji kandidatė ne jo skonio, nes per daug
vyriškai apsirengusi. Penktoji mergaitė yra šiek tiek apkūni
ir eidama suka plaukų sruogą. Beveik visą jos veidą dengia
plaukai - patikimas žemos savivertės ir emocinio užsisklen-
34
dimo ženklas. „Sukanti plaukus“ niekada nesipriešins. Ji jau

žino, kad yra auka ir jei ne dabar, tai kada nors kitą kartą.
Jam nereikės vargintis, kad ją apžavėtų. Juk vilkui nereikia
apžavėti sužeisto briedžio?
Prisigretinimo metodas - terminas, apibūdinantis užpuo
liko būdą prisiartinti prie aukos. Jis suteikia tam tikros in
formacijos apie užpuoliką: jo socialinius įgūdžius, fizinį
pajėgumą ir gebėjimą manipuliuoti. Trys bendriausi prisigre
tinimo metodai yra apgaulė, netikėtumas ir staigus užpuoli
mas. Apgaulę pasitelkia žmogus, apgaunantis auką, kad jam
reikia pagalbos: prisiminkime Tedą Bandį sugipsuota ranka,
prašantį jaunų moterų padėti jam ką nors išimti iš belangio
furgono. Netikėtumas —kai kas nors pasislėpęs laukia progos
užpulti: įsivaizduokime peiliu ginkluotą užpuoliką, pasislė
pusį po automobiliu ir laukiantį, kol iš parduotuvės grįžusi
moteris atrakins miniveną, jis taikosi į Achilo sausgyslę, kad
jo numatyta auka negalėtų pabėgti. Esant staigiam užpuoli
mui reikalingas greitis ir didelė jėga, kad tuoj pat įveiktų au
kos pasipriešinimą - pavyzdžiui, kai įsilaužus į namus staigiai
nužudomi arba išprievartaujami ir nužudomi visi ten esantys
nelaimėliai.
Rizikos įvertinimas atspindi konkretaus asmens tikimybę
tapti auka. Tapimo auka riziką galima suskirstyti į tris pagrin
dines kategorijas: maža, vidutinė ir didelė rizika. Šios kategori
jos pagrįstos aukų asmeniniu, profesiniu ir socialiniu gyveni
mu. Prostitutė yra akivaizdus didelės rizikos asmens pavyzdys:
susiduria su daugybe nepažįstamųjų, dažnai bendrauja su
narkomanais, viena vaikšto naktį, ir nedidelė tikimybė, kad
36 A. J. RICH
jos kas nors pasiges. Mažos rizikos auka turi nuolatinį darbą,
daug draugų ir neprognozuojamą grafiką.
O kas, jei egzistuoja dar vienas rizikos veiksnys - rizika,
kylanti iš per didelio pasitikėjimo kitais, bet ne iš patiklumo,
o iš gailesčio. Tai galėtų būti kad ir maža mergaitė, kurią
grobuonis {vilioja į savo automobilį paprašęs padėti surasti
pasimetusį kačiuką.
Štai tokie metodai taikomi žmonėms.
Mokiausi pas psichiatrą, kuris leisdavo savo pacientams į
vizitus atsivesti šunų. Jis man papasakojo apie vieną pacien
tę, kuri atsivedė paklusnų aviganio mišrūną. Jis liko ramiai
gulėti prie jos kojų net jai mosikuojant rankomis ir audringai
kažką aiškinant. O kitas pacientas, vartojantis antipsichozi-
nius vaistus, neįprastai ramiai sėdėjo šalia savo Gordono se
terio kalbėdamas ramiu monotonišku balsu, užtat jo šuo pa
kilo ir neramiai lakstė po kabinetą prispaustomis prie galvos
ausimis, kartkartėmis žemai suurgzdamas. Ką tai įrodo? Kad
šunys gali atskirti neurotišką elgesį nuo elgesio, kuris kelia
realią grėsmę.
Ar Benetas kėlė šunims grėsmę?
Sila padėjo man parašyti užuojautos laišką Beneto tėvams.

Benetas buvo rodęs jų nuotrauką. Jo senas tėvas grojo akor
deonu fermos virtuvėje, o motina šoko su prijuoste. Kai Sila
paklausė, ką jis apie juos yra pasakojęs, prisiminiau tik ben
drus faktus. Jis mažai ką pasakodavo ir dabar gailėjausi, kad
nepaklausiau apie juos daugiau. Sila patarė nerašyti laiško
apie savo netektį.
Mano brolis Stivenas paprašė vieno iš savo firmos tyrėjų

atkapstyti jų adresą, nes policijai nepavyko to padaryti: pono
Žano Pjero ir ponios Mari Vo Trudo iš Kvebeko Sent Elzearo
miestelio, kuriame nėra nė trijų tūkstančių gyventojų.
-Jo tėvai neegzistuoja, - pasakė man Stivenas per kitą
savo apsilankymą Belvju. Leidau čia jau antrą savaitę, o jis
ateidavo beveik kiekvieną vakarą. Sėdėjome ant plastikinių
kėdžių bendrajame kambaryje, per Investigation Discovery ka
nalą rodė laidą Negyveno ilgai ir laimingai. Įsivaizduokite visą
sezoną istorijų apie sutuoktinius, kurie vienas kitą nužudė...
per savo medaus mėnesį. Iš paskos atsekė ir mano kambario
draugė Džodė, žinodama, kad Stivenas visuomet atneša šo
kolado. Ji j ausis įsikišo ausines, kad suteiktų mums privatu
mo, bet mačiau, kaip išjungė garsą.
- Turi omenyje, kad tavo tyrėjui nepavyko jų rasti, - pa
taisiau jį.
- Stivai, gal kitą kartą, - įsiterpė Džodė, - galėtum atnešti
su kumpio gabaliukais ir druska?
- Kumpis šokolade? - paklausė Stivenas.
- Gal neteisingai padiktavau jų pavardę, —pasakiau.
- Mano vyrukas patikrino kiekvieną įmanomą variantą.
Sent Elzeare nėra žmogaus tokia pavarde.
- Gal neteisingai nurodžiau miestą.
- Jis patikrino visas galimybes.
- Jie turi kur nors būti. Kas nors turi jiems pasakyti, kad
mirė jų sūnus.
- Savo vyruko paprašiau miesto archyve paieškoti Beneto gi
mimo liudijimo įrašų. Ten niekad negyveno žmogus tokiu vardu.
38 A. J. RICH
—Neprašiau tavęs šniukštinėti Beneto.

—Nešniukštinėjau Beneto, bandžiau tavo prašymu surasti
jo tėvus.
Savo brolį pažinojau geriau nei bet kas kitas. Vaikystėje
buvome neišskiriami ir smarkiai vienas kitą gindavome -
dažnai pasitaikantis atvejis, kalbant apie sergančiojo ma
niakine depresija vaikus. Kai mūsų tėvui užeidavo depre
sija, jis ignoruodavo Stiveną, o kai prasidėdavo manija - jį
puldavo. Bipolinis sutrikimas yra vienas tų retų atvejų, kai
grobuonis ir auka gali būti tame pačiame kūne. Tai nesąži
ninga kova.
—Ar nori, kad mano vyrukas toliau ieškotų Beneto tėvų? —
paklausė Stivenas.
—Žinoma, noriu.
Stivenui išėjus Džodė dorojo gautą šokoladą.

—Mano kūrybinio rašymo mokytojai iš Saros Lorens ko
ledžo buvo nutikę tas pats. Ji internetu susipąžino su tokiu
anglu ir įsimylėjo.
—Kodėl profesorė pasakoja tau apie savo meilės santy
kius? - paklausiau, nors ir sunkiai sutelkdama dėmesį į Džo-
dę. Vis dar išgyvenau tą akimirką, kai Stivenas pasakė, jog
Benetas gimė ne ten, kur buvo sakęs.
—Esame įpareigotos kas savaitę asmeniškai susitikti aptarti
mano rašymo. Abi žinome, kad nėra ką apie tai pasakyti. Ga
liausiai paaiškėjo, kad tas vyrukas iš tiesų buvo dvylikametis.
-Tokie dalykai vyksta nuolat, —pasakiau siekdama iš
jungti lempos prie lovos.
- Palauk. Pagaliau supratau. Tu esi prastesnė aktorės Šar

lotės Rampling versija - tos pačios seksualiai primerktos akys,
kurios priklausomai nuo apšvietimo keičia spalvą iš šviesiai
rudos į žalią, skruostikauliai. Tai jau kurį laiką vedė mane iš
proto.
—Prastesnė versija.
—Taip pat žemesnė versija, —pasakė Džodė. —Mes su se
serimi sakome, kad esame prastesnės Džoanos Fonten ir Oli-
vijos de Haviland versijos. Mėgstame žiūrėti senus filmus. O
štai tavo brolis būtų geresnė Niko Keidžo versija.
- Turbūt jis dėl to neįsižeistų. Nepažįstu tavo sesers, bet
nemanau, kad esi kieno nors prastesnė versija, —pridūriau,
norėdama būti maloni. Ir šįkart jau išjungiau šviesą ant savo
naktinio staliuko. - Saldžių sapnų. - Ir net nusisukau nuo
Džodės, kad parodyčiau, jog neketinu tęsti šio pokalbio. Ta
čiau pro mūsų durų langą sklindančios šviesos apšviestame
kambaryje man vis tiek nepavyko įsivaizduoti, jog esu viena.
Dėl ko reikia meluoti, kur esi gimęs?
Iš visų melų, kuriuos vyrai sako moterims, šis atrodė la
biausiai gluminantis. Negalėjau rasti jokio paaiškinimo. Ne
bent jis buvo pasikeitęs vardą. Tačiau dažniausia priežastis,
kodėl žmonės keičia vardą (pavyzdžiui, kai nutrūkus santuo
kai moteris pasikeičia pavardę), yra noras nutraukti ryšius su
praeitimi ir pradėti viską iš naujo. O jei jis pasikeitė vardą,
ką dar galėjo būti pakeitęs - savo vaikystės istoriją? Bet jis
apie savo tėvus kalbėdavo su tokia meile. Ar tai buvo vaikystė,
kokios jis būtų norėjęs? Kas buvo tie žmonės nuotraukoje?
Benetas atrodė panašus į vyrą iš nuotraukos.
40 A. J. RICH
Apsiverčiau ir atsisukau veidu į kitą lovą. Jei Džodė ir

nemiegojo, gulėjo nejudėdama. Negalėjau iš galvos išmes
ti jos kvailo žaidimo. Kieno prastesnė versija buvo Bene-
tas? Bandžiau prisiminti visus aktorius, kuriuos matydavau
per vakarinę televiziją, ir apsistojau prie neužmirštamojo
Montgomerio Klifto. Filmuodamasis Reintrio apygardoje jis
buvo patekęs į rimtą eismo įvykį - įvažiavęs į medį - ir,
nors jam atlikta plastinė veido operacija buvo gana nebloga
kaip šeštajam dešimtmečiui, jo išvaizda vis tiek turėjo aki
vaizdų prieš ir po efektą. Nusprendžiau, kad Benetas buvo
prastesnės Montgomerio Klifto versijos prastesnė versija. Iš
kart susigėdau tokių savo minčių - iš kur toks sarkazmas?
Juk jis nieko baisaus nepadarė, tik pamelavo apie savo gy
venamąją vietą.
Džodė vis dar neišleido jokio garso. Būčiau norėjusi to
kios kambario draugės kaip Kėtė. Nebūčiau išjungusi šviesos
ir \ją atsukusi nugaros. Būtume iki smulkmenų išanalizavu
sios visas šios keistos situacijos galimybes, prisigalvojusios ne-
įtikėtiniausių scenarijų ir plyšusios juoku. Galiausiai ji būtų
pasiūliusi dvejopą sprendimą - kad turėčiau atlikti žvalgybą
ir pasitikėti likimu.
Tikėjimas jai pačiai labai padėdavo. Drąsi, nesutramdo
ma ir išmintinga dvasia ją vedė per gyvenimą, kurio dauge
lis būtų pavydėję - bet tik iki tam tikro taško. Kai ji buvo
dvidešimt aštuonerių ir mokėsi trečiame Niujorko medicinos
mokyklos kurse, jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, kuris
jau buvo pasiekęs kaulus. Pradėjusi chemoterapiją ji toliau da
lyvavo paskaitose ir lankė ligonius, pas kuriuos į palatą atei-
davo nepridengta galva —jokio peruko ar skaros. Jos pacientai

kasdien matė jos stiprybę, o kitas jau seniai būtų palūžęs.
Išgirdusi diagnozę ji išgyveno aštuonerius metus. Ketve
rius iš jų gyvenome tame pačiame bute Vinegar Hile netoli
išsukimo link Bruklino tilto. Ji mirė prieš pat man sutinkant
Benetą.
Ir štai dabar atsidūriau beprotnamyje su Saros Lorens ko
ledžo studente.
Ką būtų dariusi Kėtė?
Nusprendžiau ryte užsisakyti lėktuvo bilietus j Monrealį,
pasinaudoti raktu, kurį man buvo davęs Benetas, ir pabandy
ti sužinoti viską, kas įmanoma.
—Ketinu šiandien po pietų išsiregistruoti, —pasakiau Šilai
kitą rytą. Sėdėjome jos kabinete ir gėrėme arbatą. Nuo tada,
kai mane čia atvežė, mačiausi su ja kasdien ir ji pažadėjo ir
toliau su manimi susitikti, kai išeisiu. Pešiojau savo madingų
suplėšytų džinsų siūlus.
- Nemanote, kad reikėtų likti dar keletą dienų? Bent jau
iki tol, kol turėsite tvirtesnę atramą?
Jaučiau, kad tai ji buvo mano atrama, ji ir Stivenas.
- Stivenas nusamdė nusikaltimo vietų valymo tarnybą,
kad sutvarkytų mano butą.
- Ar tikrai esate pasirengusi grįžti namo, nęt jei ir į išva
lytą butą?
- Ar yra kitokių valymo priemonių nei tos, kurias naudoja
visi žmonės? Man kadaise net iš plaušinės nepavyko išvalyti
kraujo iš nosies, - pasakiau Šilai. - Neketinu vykti namo.
Man reikia nuvažiuoti į Monrealį, į Beneto butą, kad suras
čiau jo tėvų adresą. Negaliu grįžti namo, kol su jais nesusi
tikau.
- Ar manote, kad tai jūsų, o ne institucijų reikalas jiems
pranešti?
- Niekam nepavyko jų surasti, netgi Stiveno tyrėjui.
42
- O manote, kad jums pavyks?

- Jis buvo be galo tvarkingas. Net savo marškinius ir ka
klaraiščius susikabindavo pagal spalvas. Esu tikra, kad rasiu
jo tėvų adresą kur nors ant jo darbo stalo. Tai pats tvarkin
giausias stalas, kokį teko matyti.
- Tai esate buvusi jo bute?
- Ne, jis man parodė per skaipą.
Kartais mes per skaipą vakarieniaudavome. Susitardavo
me valgyti kinų maistą, užsisakydavome tų pačių patiekalų ir
vakarieniaudavome, tarsi sėdėtume vienas priešais kitą. Be-
neto stalas būdavo užtiestas staltiese, o aš pasiklodavau stalo
kilimėlį.
- Ar esate pasirengusi tam, ką galite sužinoti? - paklausė Sila.
Tai buvo įprastas terapeuto klausimas, to paties klausda
vau Rikerso kalinių. Visi visada atsako taip.
Bet pirma turėjau pasimatyti su savo šunimis.

Rytų Harlemą pasiekiau greituoju traukiniu. Pagalvojau,
kad šiandien puertorikiečių dienos paradas - ant daugybės
signalizuojančių automobilių plevėsavo PR vėliava ir gatvės
buvo sausakimšos, - bet tuomet susivokiau, kad paradas
buvo birželį, o dabar jau rugsėjis. Kvapas nuo pastato, kur
laikomi beglobiai gyvūnai, mane pasiekė net už kvartalo -
sumišęs išmatų ir baimės tvaikas. Durys buvo nuklijuotos
skrajutėmis, raginančiomis sterilizuoti ir kastruoti naminius
gyvūnus. Laukimo salėje, pilnoje verkiančių vaikų, apatiškų
paauglių ir susirūpinusių tėvų, dirbo trys moterys, jos atrodė
neturinčios nė dvidešimties. Dvi iš jų kalbėjosi telefonu, taigi
44 A. J. RICH
tik viena galėjo aptarnauti nerimastingą minią - vieni ieš

kojo savo paklydusių šunų, kiti atėjo savųjų atiduoti. Tokiu
tempu teks laukti valandų valandas, kol pavyks su kuo nors
pasikalbėti.
Man pavyko pagauti žvilgsnį stambaus šunidės darbuo
tojo, kurį viena iš registratūroje dirbančių moterų pavadino
Enrike. Tyliai paklausiau, ar jis žino, kur laikomi du šunys,
kuriuos prieš dešimt dienų atvežė gyvūnų kontrolės tarnyba.
Jis atsakė, kad pas juos per savaitę atveža daugiau nei šim
tą šunų.
- Ar žinote jų narvų numerius?
Jokių narvų numerių nežinojau, taigi atsakiau:
- Apie juos rašė laikraščiuose, nužudytas žmogus.
- Raudonnosis pitbulis ir didelis baltas šuo?
- Taip, Pirėnų kalnų veislės.
-Jie ketvirtoje kameroje, bet sulaikyti pagal s d - į ž .
Pamatęs mano sutrikusį žvilgsnį, paaiškino:
- Sveikatos departamento sulaikyti už įkandimą žmogui.
Nors laikraščiuose skaičiau, kad jie padarė daug daugiau.
- Bet tai mano šunys.
- Negaliu leisti jų išsivesti arba įleisti į jų narvus. Ant jų
narvų kortelių parašyta s a u g o t i s .
- Norėčiau juos bent pamatyti. Galėtumėte mane pas juos
nuvesti?
Pamačiau, kaip Enrike pažvelgė į triūsiančias moteris re
gistratūroje, o tada man parodė sekti paskui. Praėjome ženklą
t i k d a r b u o t o j a m s ir iškart atsidūrėme staugiančiame
beprotnamyje, kuris ne ką tesiskyrė nuo Belvju. Stengiausi
nematyti, kaip iš baimės ir frustracijos paklaikę šunys suka

ratus pernelyg ankštuose narvuose, tarp išverstų vandens du
benų, o išmatomis išteptos ne tik grindys, bet ir sienos. Kodėl
čia nėra daugiau aptarnaujančio personalo, kuris patenkintų
šunų poreikius?
Debesis nebuvo miegojusi niekur kitur, išskyrus mano lovą.
Radau ją prisispaudusią prie grotų pačiame narvo gale,
nuleista galva, iš siaubo priplotomis ausimis. Man priėjus ji
pažvelgė į mane ir suinkštė. Pašaukiau ją vardu ir ištiesiau
rankas.
Enrike mane sulaikė:
—Negalite liesti šuns.
Parklupau ant kelių ir kalbėjausi su Debesimi:
- Mergyte, atsiprašau, kad tau teko čia atsidurti.
Ar žvelgiau į Beneto žudikę? Niekas manęs nepriverstų
patikėti, kad tai šis šuo nužudė Benetą, taigi lieka Česteris su
Džordžu.
- O kur pitbulis, Džordžas?
—Už dar vieno narvo. Štai čia.
Suvokiau, kad inkštimas, kurį visą laiką girdėjau, buvo
Džordžo, kuris atpažino mano balsą ir kvapą. Norėjau, kad
niekada nebūčiau sutikusi šito šuns. Norėjau jo nekęsti. Jei ne
jis ir jau negyvas Česteris, Benetas vis dar būtų gyvas. Galbūt
Džordžas ne veltui buvo pasmerktas mirčiai, kai nuspren
džiau jį priglausti. Gal buvo kita priežastis, ne tik dėl vietos
trūkumo prieglaudoje. Bet jis visad buvo toks geras ir dėkin
gas. Tai buvo vienintelis man žinomas šuo, kuris maistą iš
rankų paimdavo ne dantimis, o vien lūpomis.
46 A. J. RICH
Pravirkau. Džordžas buvo beta, o Česteris jo alfa. Ar tai

padės jam atleisti? Nenorėjau jokio akis už akį. Kad ir kaip
tai atrodo keista, atsižvelgiant į aplinkybes, nenorėjau, kad
Džordžas kentėtų. Pavyzdys galėtų būti motina, kurios sūnus
nužudė savo tėvą, jos vyrą. Ar galima tikėtis, kad ji nekęs savo
sūnaus? Juk tai tas pats berniukas, kurį ji dar prieš valandą
mylėjo. Argi ji nepasirinks atleisti? Ir kaip tai išvis įmanoma?
- Turiu darbo, —pasakė man Enrike. —Atsiųsiu vieną iš
savanorių. Pažadėkite neliesti šunų.
Padėkojau jam uždarant duris ir atsisėdau ant purvinų
grindų tarp šunų narvų, kur galėjau matyti juos abu, o jie
galėjo matyti mane, bet ne vienas kitą. Bandžiau suprasti
savo savijautą. Jaučiausi atsakinga už Debesies likimą. Ji ne
būtų čia, jei ne mano (ir čia jau įsijungė mano kaip terapeu-
tės mąstymas) patologinis altruizmas, kai geranoriški poel
giai duoda priešingą rezultatą ir nenumatytai padaro kitiems
daug žalos.
- Jūs drąsi, kad čia atėjote, —pasakė į kamerą įėjusi mote
ris. Pirmiausia atkreipiau dėmesį, kokia ji švari, turint ome
nyje jos darbo vietą. Ji dėvėjo marškinėlius su prieglaudos
pavadinimu. Gal jos pamaina ką tik prasidėjo. - Enrike pasa
kė, kad jūs čia. Aš Bile, —tarė ir pritūpė šalia manęs. Ji ištiesė
ranką link Džordžo narvo, palaukė, kol Džordžas atsistos ir
sukaups drąsą prieiti arčiau, o tada įkišo į vidų pirštus, kad
Džordžas galėtų juos palaižyti.
—Nebijote? Nejau nežinote, ką padarė mano šunys?
—Internete mačiau jūsų nuotrauką. - Ji viską puikiai ži
nojo, bet vis tiek mano akyse glostė Džordžą. Jis šonu pri-
sispaudė prie metalinių virbų, kad ji galėtų kuo daugiau jo

paliesti. Išgirdau jo žemą pasitenkinimo atodūsį. —Jis tikras
meilutis, - pasakė ji nagais kasydama jam šoną.
Negalėjau patikėti tuo, kaip ji elgėsi.
- Užjaučiu dėl jūsų netekties, - pasakė ji atitraukdama
pirštus. Džordžas apsisuko savo mažyčiame narve, kad ji ga
lėtų paglostyti ir kitą šoną. Ji suprato jo norą ir perėjo prie
kito šono.
- Jis buvo išvaizdus? Jūsų sužadėtinis.
Ji jau antrąkart mane nustebino. Kas gedinčio žmogaus
klausia tokio klausimo? Ir vis dėlto ji man patiko. Ji buvo
pirmas žmogus, be Silos, kuris su manimi kalbėjosi taip, tarsi
būtų įmanoma tai išgyventi. Kėtė man buvo pavyzdys, kad
tokius dąlykus įmanoma išgyventi. Tik šiuo atveju turėjau
apsimesti, kad man pavyks. Pati negalėjau taip tikėti, kaip
kiti, bet elgiausi, tarsi galėčiau.
Grįžau prie keistojo Bilės klausimo ir pagavau save atsa
kant ne. Ne, Benetas nebuvo ypač išvaizdus, tai supratau vos
jį pamačiusi, bet iškart išmečiau iš galvos. Mane prie jo trau
kė kai kas kito —jo pasitikėjimas ir kitokia stiprybė.
- Jūsų šunys tvirtesni, nei galvojate. Gal eikime iš čia, kol
kas nors čia jūsų nerado. Turite gauti teismo leidimą juos pa
matyti. Jūsų šunys laikomi įkalčiu.
Atsisveikinau su Debesimi, bet nieko nepasakiau Džord
žui, nors jis vis dar buvo prisispaudęs prie virbų.
Mudvi su Bile kartu išėjome iš kameros.
- Ar jiems čia saugu? - paklausiau.
- Kol kas taip. Kol jie laikomi įkalčiu, jiems niekas negresia.
48 A. J. RICH
Nepaklausiau: „O kas paskui?“Abi puikiai žinojome, kas

tada bus.
- Aš jais pasirūpinsiu. Paimkit. - Ji padavė man savo kor
telę: jokios profesijos, tik vardas ir numeris. - Čia ateinu tris
kartus per savaitę. Paskambinkite man ir papasakosiu, kaip
jie laikosi.
Padėkojau ir paklausiau, kaip ji pradėjo čia savanoriauti.
- Kadaise čia buvo ir mano šuo - aviganis, truputį maišy
tas su čiau čiau. Jis įkando kaimynų mergaitei. Ir aš būčiau jai
įkandusi, jei ji būtų mane taip erzinusi kaip Kubį.
- Ir kas Kubiui nutiko?
- Jo niekas nelaikė įkalčiu.
- Ir vis tiek nusprendėte čia dirbti?
- Nes aš čia reikalinga.
btivenas laukė manęs savo automobilyje prie gyvūnų prie
glaudos. Jis pasisiūlė mane nuvežti į oro uostą. Jo nuomone,
pasielgiau beprotiškai aplankydama savo šunis.
—Kaip gali į juos žiūrėti žinodama, ką jie padarė?
Bandžiau jam pateikti motinos ir sūnaus žudiko analogiją,
bet Stivenas į tai atsakė:
—Tai šunys, o ne vaikai.
Tačiau įžvelgiau analogiją.
—Juk pažįsti Debesį nuo aštuonių savaičių.
—Turiu omenyje tą kitą.
Neketinau nakvoti Monrealyje. Planavau išvykti vos ra
dusi Beneto tėvų kontaktus.
Stivenas privertė mane pažadėti, kad sugrįšiu į jo butą.
—Vakar buvau pas tave užėjęs patikrinti valymo tarnybos
darbo. Neliko nė dėmelės, bet nėra kur miegoti. Jie išsivežė
lovą.
—Ką dar jie išsivežė?
—Bute nedaug kas liko. Bet jie padarė tai, kas buvo reika
linga. Ar tikrai nori ten sugrįžti?
Toks mano brolio rūpestis turėjo precedentą. Visą gyve
nimą trunkantį precedentą. Jis atremdavo mano tėvo bepro-
49
50 A. J. RICH
tybę, kai ji būdavo nukreipta į mane. Mūsų tėvas nebuvo

agresyvus žmogus, kol jo neapimdavo manija arba nepuldavo
į depresiją. Juodžiausiomis akimirkomis jis netgi puldavo mo
juoti peiliu prieš mūsų motiną. Mane jis matė kaip mažesnę
jos versiją ir tokią pat nedrausmingą. Vieną vasaros vakarą,
kai buvau dešimties, o Stivenas aštuoniolikos, į virtuvę užėjo
tėvas ir pamatė tuščią vaisių dubenį.
- Kas suvalgė mano kriaušes? - užriko. Jį išgirdome net
rūsyje, kur su Stivenu žiūrėjome televizorių. Girdėjome, kaip
jis užsipuolė motiną:
—Ar tai tu leidai jiems suvalgyti mano kriaušes?
Girdėjome motiną atsakant:
—Jos buvo padėtos visiems.
Stivenas puolė lipti laiptais aukštyn į virtuvę, o aš nuse
kiau iš paskos.
- Tai aš suvalgiau tas suknistas kriaušes, —pasakė Stivenas,
nors iš tikrųjų jas suvalgiau aš.
Primušė jį, o ne mane. Po dviejų mėnesių, tėvas išmetė jį
iš namų ir Stivenas autostopu atvyko į Niujorką. Hobokene
susirado statybininko darbą ir lankė vakarines kriminologi
jos paskaitas Džono Džėjaus koledže. Kai atvykau į Niujor
ką, Stivenas buvo išvykęs į Afganistaną, kur dirbo Valstybės
departamento teisininku. Jis keliaudavo į nuošalius kaimus ir
ragino vadus laikytis vieno iš pagrindinių islamo principų -
rūpintis vargšais ir įsteigti viešąją gynybos sistemą. Sį darbą jis
laikė nepaprastai prasmingu, bet jį nukamavo gyvenimo sąly
gos. Su kolegomis jam teko gyventi bunkeriu paverstame vieš
butyje, kurį Talibanas susprogdino praėjus keliems mėnesiams
po to, kai Stivenas išvyko. Grįžęs į Niujorką jis pradėjo dirbti

su AVAAZ —nevyriausybine organizacija, kurios pavadinimas
keliomis Europos, Vidurinių Rytų ir Azijos kalbomis reiškė
„balsą“. Jam imponavo jų humanitarinė misija ir programos,
apimančios sritį nuo prekybos žmonėmis iki gyvūnų teisių.
Dorvalyje nusileidau prieš pat piko valandą, pasigavau tak

si ir daviau vairuotojui Beneto adresą Lotynų kvartale, Sent
Urbaino gatvėje, kuri buvo Bedfordo aveniu —hipsterių epi
centro, esančio už pusės mylios nuo ten, kur gyvenau, atitik
muo Monrealyje. Nors Lotynų kvartale dominavo tie patys
eilėmis sujungti namai kaip Viljamsberge, prancūzai juos
buvo nudažę blyškiai mėlyna spalva ir papuošę kaltinio plie
no balkonėliais, kokius galėjai pamatyti Naujajame Orleane,
o Viljamsberge namai buvo puošiami Mergelės Marijos ko
plytėlėmis ir kičinėmis itališko stiliaus detalėmis.
Pirmiausia pravažiavome prekybinę gatvę. Buvo anksty
vas ruduo ir jau šalo, bet žmonės vis dar sėdėjo lauko kavinėse.
Už kelių kvartalų vairuotojas sulėtino automobilį, kad
galėtų perskaityti namų numerius. Keturiasdešimt antro ne
buvo.
- Ar tai tikrai geras adresas?
- Ar čia Sent Urbaino gatvė? Siaurinė ar pietinė dalis?
- Tai turėtų būti čia.
Sumokėjau vairuotojui ir išlipau. Pamaniau, gal būsiu su-
keitusi skaičius vietomis, ir paėjau porą kvartalų atgal, bet dvi
dešimt ketvirtu numeriu buvo pažymėta savitarnos skalbykla.
Benetas buvo pasakojęs apie nedidelį restoranėlį apačioje po
52 A. J. RICH
jo butu, kurio savininkas gamindavo geriausią jo kada nors

ragautą omletą, jis vadinosi Deux kažkas. Vaikščiojau pirmyn
atgal po kvartalą, bet nemačiau nė vieno restorano. Įvedžiau
Beneto adresą į telefono GPS ir laukiau nurodymų, kaip ten
nueiti, bet pasirodė langas su užrašu, kad tokio adreso nėra.
—Ei, negali būti, —garsiai pasakiau. Užėjau j parduotuvę
paklausti, ar netoliese nėra kokio restorano pavadinimu Deux
kažkas.
—Juk tai Monrealis. Čia viskas vadinasi Deux kažkas, -
atsakė pardavėjas.
Grįžau atgal, tarsi numeriai galėtų stebuklingai pasikeisti
ir išsklaidyti kylantį nerimą. Ar kada nors jam rašiau šiuo
adresu? Ne, bendravome tik ei. paštu ir skaipu. Bandžiau at
siminti dar ką nors, ką jis man buvo pasakojęs apie savo kai
mynus ar draugus, bet sugebėjau prisiminti tik jo atstovauja
mus muzikantus. Jis buvo nepriklausomų Kanados muzikos
grupių agentas. Gal kuri nors iš jų gros šiame mieste? Kioske
nusipirkau laikraštį ir pakelį Sutarties saldainių. Už kampo
radau lauko kavinę ir prisėdau, nors ir buvo šalta. Kelis kar
tus giliai įkvėpiau ir atsiverčiau meno skiltį. Neradau jokių
pažįstamų grupių pavadinimų.
Atkreipiau dėmesį, kad kavinėje daugėja žmonių ir jie
užsisako vakarienę. Mano lėktuvas namo išskrenda tik vi
durnaktį. Užsižiebė gatvės žibintai. Vėl priėjo padavėjas ir šį
kartą kažką užsisakiau - poutine' ir mažą buteliuką dietinės
kolos.
* Kanadietiškas greitojo maisto patiekalas: gruzdintos bulvytės su sūriu ir mėsos
sultinio padažu.
- Ar tiks dietinis Pepstsi

Jis atnešė petite buteliuką. Priešingai nei Amerikoje, ma
žas iš tiesų reiškė mažą ir aš pasijutau apgauta.
Atrodė, turėčiau žinoti, ką toliau daryti. Pastaruosius
dvejus metus praleidau atmintinai mokydamasi įvairias pro
cedūras ir metodologijas, analizuodama nusikaltimo vietas,
interpretuodama pranešimus apie įvykius, tirdama dingusius
asmenis ir įvairiausio plauko aukas. Ir vis tiek negalėjau su
galvoti jokios strategijos, kurios reikėtų imtis. Į galvą atėjo
keista mintis: ar galima paskelbti dingusio asmens paiešką,
jei tas žmogus negyvas? Kodėl Benetas man davė neteisingą
adresą? Ką jis slėpė? Žmoną? Šeimą? Gal turėjo problemų su
policija? Štai dėl ko jis visad atvykdavo pas mane. Vadinasi,
visi tie viešbučiai su įkyriais šeimininkais ir per saldžiais pus
ryčiais buvo dėl slaptumo, o ne romantikos. Apie ką dar jis
man melavo?
Ko tokio aš iš tiesų gedėjau?
* Mažas {praneš).
Iš Stiveno buto, kur glaudžiausi ant sofos-lovos, Manhata-
no koronerio biurą Pirmojoje aveniu buvo galima pasiekti
pėsčiomis. Čia atveždavo visus kūnus. Mane kamavo stip
rus laukimo nerimas. Vakar vakare vėl skambino iš koro
nerio biuro ir paprašė manęs atvykti. Bandžiau save įtikinti,
kad nebus taip blogai, kaip įsivaizduoju. Prisiminiau pirmą
kartą, kai teko matyti lavoną anatomijos paskaitoje. Turėjau
nugalėti baimę, kad mane supykins arba apalpsiu, ir prisi
versti pažiūrėti. Ir, tiesą sakant, mokslinis interesas tuomet
nugalėjo. Jaučiausi gerai. Tačiau lavonas, kurį dabar turėjau
pamatyti, nebuvo paprastas kūnas. Benetas *7 ar kad ir kas
jis —buvo neatpažįstamas. Tikiuosi, jie nesitiki, kad žiūrėsiu
į jo kūną?
Vyliausi, kad Stivenas supyks, kai papasakojau jam apie
Monrealį, taip ir nutiko, bet jis supyko ir ant savęs, jog garsiai
neišsakė savo įtarimų, kai Benetas nuolat rasdavo pasiteisini
mų su juo nesusitikti. Tarsi būčiau jo tada paklausiusi.
Išėjusi iš Belvju taip ir nebuvau užsukusi į savo butą, todėl
mano pasirinkimas, ką apsirengti, buvo labai menkas: vaka
rykščiai džinsai, aulinukai ir stambaus rašto megztinis aukšta
apykakle, kurį dėvėjau per kelionę į Monrealį.
54
Stivenas turėjo susitikimą su Afganistano konsulatu:

AVAAZ kovojo už politinio prieglobsčio suteikimą vertėjams
iš Afganistano. Jis prašė manęs palaukti popietės, kad galėtų
eiti kartu, bet jį užtikrinau, kad pajėgsiu pati tai padaryti. Jis
atsakė, kad tai ne visai tas pats, kas pasiimti vairuotojo pa
žymėjimą. Nenusileidau jam, nes man rūpėjo sužinoti, kaip
pasijusiu pamačiusi Beneto kūną, kai jau nebežinojau, ką
apie jį galvoti. Šiaip ar taip, tasai kūnas, kurį pažinojau, buvo
kažkieno kito.
Priešais monolitinį pilką pastatą stovėjo mobilios katilinės
priekaba. Turbūt labiau tikėjausi priekabos-šaldytuvo. Per
ėjusi plokščiu mediniu tilteliu, dengiančiu elektros kabelius,
patekau į laukiamąjį.
Registratūroje dirbančiai moteriai pasakiau savo pavardę
ir kad esu laukiama ketvirtame aukšte. Ji paprašė prisėsti, kol
susitars dėl mano priėmimo. Pastebėjau neįprastą ant stalų iš
dėliotų žurnalų pasirinkimą—sporto žurnalą SportsIllustrated,
tėvams skirtą Parents, gyvenimo būdo žurnalą Garden & Gun
ir keistą egzistencinį Self. Po kelių minučių iš lifto išlipo jau
nas vyras laboratoriniu chalatu ir paklausė, ar aš esu Morga
na Prager. Tuomet paprašė eiti paskui jį į kitą laukiamąjį, šis
trenkė formaldehidu ir jame jau nebuvo žurnalų.
-Ar privalau pamatyti kūną? - paklausiau tą akimirką
suvokusi, kad nepajėgsiu pažiūrėti.
- Paprastai identifikuojame iš nuotraukų, bet neketinu
jūsų to prašyti, tačiau norėčiau kai ko paklausti. Kaip su
prantu, buvote susižadėjusi su velioniu. Ar jūsų sužadėtinis
turėjo kokių nors tatuiruočių, apgamų, randų ar apsigimimų?
56 A. J. RICH
- Turbūt antakio randas jau nebeaktualus.

- Atsiprašau, bet privalau to paklausti.
- Ne, tai aš atsiprašau, tiesiog negaliu patikėti, kad tikrai
čia esu. Benetas neturėjo tatuiruočių. Bet aš net nebežinau, ar
toks jo vardas.
- Jo pirštų atspaudų neradome duomenų bazėje.
- Kas bus daroma, jei niekas negalės jo kūno atpažinti?
- Kūnas čia bus laikomas šešis mėnesius, o tuomet bus pa
laidotas miesto kapinėse Harto saloje. Ji priklauso Bronksui.
Kūno identifikuoti negalėjau, bet ar galėjau pareikšti į jį
teises? Ar tikrai to norėjau?
Detektyvas pasakė, kad kūnas buvo atvežtas be jokių ta
patybės dokumentų, jų nerado ir mano bute.
- O jo mobilusis? - paklausiau. - Jis visad jį turėdavo su
savimi.
- Tikėjomės, kad jūs žinosite, kur jis. Taip pat ir jo piniginė.
- Ar norite pasakyti, kad kas nors juos paėmė?
- Noriu pasakyti, kad policija jų nerado. <
Jaučiausi, tarsi jis man priekaištautų, jog nežinau, kur yra
Beneto telefonas ir piniginė, kad būčiau suerzinusi šį detekty
vą savo nesugebėjimu padėti tyrimui.
Pati to nesitikėdama, apsipyliau ašaromis.
- Klausykit, aš tikrai nežinau, kas jis toks. Maniausi ži
nanti, bet pasirodė priešingai. Prašau pranešti man, kai su
žinosite.
L metro linija grįžau į Viljamsbergą ir išlipau Bedfordo sto

telėje prie miesto baseino, kur 1930-aisiais veikė viešosios
maudyklos. Per visą baseino ilgį ėjo stoglangis. Plaukiodamas

dvidešimt šešių laipsnių vandenyje ant plytelių galėjai matyti
šviečiant saulę. Prisimerkusi galėdavau įsivaizduoti, kad plū
duriuoju Karibų jūroje.
Plaukimas buvo mano rutina (penkias dienas per savai
tę, nesvarbu - žiema ar vasara) ir mano aistra. Tiesą sakant,
plaukimas ne visai tinkamas žodis. Aš bėgiojau po vandeniu.
Naudojau Aqua Joggerį - paprastą plūduriavimo įrenginį, ku
ris apgaubia liemenį, kad išlaikytų tave vandenyje. Kai kurie
bėgioja lėtai, bet aš bėgau kiek galima greičiau. Vanduo mane
sulėtindavo, nuramindavo, šis jausmas buvo panašus į bandy
mą sapne suspėti į traukinį.
Persirengimo kambarys su sugedusiais ventiliatoriais ir
nuo plaukų užsikimšusiais kanalizacijos vamzdžiais, atsiduo
dantis amoniaku ir plaukų laku, visiškai nublankdavo prieš
baseino grožį —tai buvo dvidešimt trijų metrų ilgio trijų takų
baseinas, tviskantis nuo šviesų.
Naudojausi lėtuoju plaukimo taku, skirtu plaukiantiems
šonu, su lentomis ir plepiams, kurie mėgdavo pliuškendamie-
si šnekėtis. Šis takas buvo maždaug metro traukinio vagono
pločio jame visada plaukiodavo kuo įvairiausių žmonių.
Paprastai įlipdavau kopėčiomis, bet šiandien įnėriau —
man labai reikėjo tos povandeninės tylos ir slėgio, kai keletą
sekundžių viskas, kas vyksta paviršiuje, tampa nesvarbu. Jau
iškilusi įkvėpti oro, pradėjau bėgti tokiu greičiu, kuris nuste
bino mane pačią. Bėgau pro aklą moteriškę, šokinėjančią ir
kilnojančią rankas sekliajame krašte, pro senas moteris, ku
rios vietoj plaukimo kepurių dėvėjo dušo kepuraites ir buvo
58 A. J. RICH
pasidažiusios, pro vietoje žingsniuojantį nutukusį berniuką.

Jei tai būčiau dariusi sausumoje, būčiau per šešias minutes
nubėgusi pusantro kilometro.
Bėgau nuo savo buvusio mylimojo kūno koronerio biure,
nuo savo pačios patiklumo, nuo gėdos. Kuo stipriau prieši
nausi vandeniui, tuo geriau tikėjausi pasijusti, bet tai, su kuo
kovojau, buvo tokio masto, kad mano kūnas tiesiog nebesky
rė atsipalaidavimo nuo nuovargio.
Kai pagaliau išlipau iš baseino, vėl pajutau žemės trauką.
Bėgdami po vandeniu astronautai mokosi manevruoti būda
mi nesvarumo būsenos.
Iš baseino išlipau prieš pat prasidedant plaukimui „tik
moterims“ - kai dvi valandas baseinu galėjo naudotis tik mo
terys, daugiausia žydės chasidės. Tuomet ant stiklinių langų,
išeinančių į laukiamąjį, būdavo užtraukiamos užuolaidos, o
gelbėtoja buvo moteris. Persirengimo kambaryje daugybė
įvairaus amžiaus moterų rengėsi maudymosi kostiumus - il
gas sukneles, pasiūtas iš maudymosi kostiumėlių medžiagos.
Aš pati plaukiodavau su Speedo maudymosi kostiumėliu, bet
niekad nebuvau pajutusi, kad jos mane smerktų. Tiesą sakant,
jos elgdavosi taip, tarsi manęs nė nebūtų. Išskyrus Etelę, kuri
manimi domėjosi ne mažiau nei aš ja. Ji sakė, kad Viljamsber-
ge gyvena ramų gyvenimą su savo vyro Satmaro chasidų šei
ma, išskyrus vasaras, kai dirba gelbėtoja košerinėje mergaičių
stovykloje Katskilo kalnuose, ji tuo labai didžiuojasi. Ji man
papasakojo apie Aqua Modesta - tikrų košerinių maudymosi
kostiumų internetinę parduotuvę, prekiaujančią „santūriais“
maudymosi kostiumėliais. Bet vasaromis ji leisdavo sau dė-
vėti naujausią Aqua Modesta maudymosi kostiumėlių modelį:

kaprius.
- Svarbu, kad būtų uždengtos alkūnės ir keliai, - paaiš
kino ji.
Nusišluosčiusi dušų patalpoje įėjau į sausakimšą persiren
gimo kambarį. Akimirką pasivaideno, kad rakinamose spin
telėse ant kablių kabo skalpai. Tai buvo moterų perukai!
- Ar matei kūną? - paklausė Stivenas.

- Ačiū Dievui, ne.
- Jie tau pasakė, kas jis toks?
- Nėra pirštų, nėra ir pirštų atspaudų.
Sis žaismingas pasakymas visai neatspindėjo mano tik
rosios dvasinės būsenos. Matyt, taip bandžiau suvaldyti ky
lančią isteriją.
Palaukiau, kol Stivenas pasišalins, ir prisijungiau prie Na
cionalinės dingusių ir neatpažintų asmenų sistemos - duome
nų bazės, kuria galėjo naudotis ne tik policija, bet ir plačioji
visuomenė. Joje privalėjo užsiregistruoti visi, lankantys mano
psichologinės autopsijos kursą. Spustelėjau bylos numerį, kurį
man davė koronerio biuro darbuotojas: ME 13-02544.
Minimalus amžius: 20
Maksimalus amžius: 40
Rasė: baltasis
Tautybė:
Lytis: vyras
Svoris: 67
60 A. J. RICH
Ūgis: 173, išmatuotas

Kūno dalių surašymas (pažymėti viską, kas tinka):
□ Yra visos dalys
□ Nėra galvos ar galvos dalies
□ Nėra torso
□ Nėra vienos ar daugiau galūnių
□ Nėra vienos ar abiejų rankų
Pastabos apie esamas kūno dalis: ant visų galū
nių ir likusių galūnių dalių, torso ir kaklo
matomos šunų dantų žymės.
Kūno apibūdinimas: nuplėštas veidas.
Paskui atvėriau dingusių asmenų duomenų bazę. Juk kas nors

turėjo kreiptis į policiją, kai Benetas, ar kas jis būtų, negrį
žo namo - žmona arba jo tikroji motina, ne ponia Mari Vo
Trudo.
Detalesnės paieškos puslapyje įvedžiau Beneto fizinius
duomenis, datą, kada jį paskutinį kartą matė jr kokio jis tuo
met buvo amžiaus. Pagal šiuos bendrus duomenis ir jo din
gimo datą rastos trys dingusių asmenų bylos Niujorko met
ropolijoje.
Delsiau ir norėdama sužinoti rezultatus, ir kartu to bi
jodama. Nė viena iš nuotraukų nebuvo nė iš tolo panaši į
Benetą.
Pasižiūrėjau jo interneto svetainę, kurią man kitados buvo
rodęs, ieškodama sąrašo grupių, kurioms jis atstovavo. Tiks
liau, sakė atstovaująs. Tokios grupės tikrai egzistavo, bet nė
viena neturėjo vadybininko, vardu Benetas Vo Trudo. Suda-
riau trumpą sąrašą kitų „faktų“, kuriuos jis man buvo minėjęs
ir kuriuos būtų lengva patikrinti. Paaiškėjo, kad jis nelankė
Makgilio universiteto, nebuvo laimėjęs stipendijos Berklio
muzikos koledže ir negrojo bosine gitara su grupe Radiohead.
Ar yra kas nors, apie ką Benetas man nemelavo?
Maždaug po savaitės gyvenimo pas Stiveną paprašiau jo, kad

palydėtų į mano butą pasiimti keleto drabužių ir knygų. Nu
sikaltimo vietą žyminti geltona juosta jau buvo nuimta, bet
kai spynoje sutraškėjo raktas, keletas kaimynų vis tiek išlindo
į koridorių pasižiūrėti. Ponia Šymanski išreiškė iš pažiūros
nuoširdžią užuojautą. Greis del Forno uždarė duris vos man
į ją pasižiūrėjus.
Pati laukiau svetainėje, o Stivenas nuėjo į miegamąjį -
dabar jau be lovos, —kad pagal mano sudarytą sąrašą su
rastų reikalingus daiktus. Kaip rodo filmuose, pažvelgiau
į nuotrauką ant kavos staliuko, nufotografuotą Meine: Be
netas mane apkabinęs Androskogino ežero fone. Akimirką
sutrikau nustebusi, kad nusikaltimo vietų valymo tarnyba
jos nepasiėmė. Sumišusi žvelgiau į Beneto šypseną. Ar tai
buvo netikra? Bandžiau į jį pažvelgti nešališkai. Norėjau
įžiūrėti kokį nors šaltumą, kuris būtų jį išdavęs, jei tik bū
čiau anksčiau atkreipusi dėmesį, bet, deja, jį mačiau taip pat
kaip visada.
Tarpduryje pasirodė Stivenas, iškėlęs dvi poras džinsų, ir
klausiamai pažvelgė į mane.
- Abejus, - pasakiau jausdamasi kaip tikra bailė, kad ne
drįstu užeiti į miegamąjį. Paskui jis atnešė šūsnį vadovėlių.
62 A. J. RICH
Paprašiau neužmiršti nešiojamojo kompiuterio. Nebenorėjau

naudotis jo kompiuteriu, kad Stivenas nesužinotų, ką ruo
šiuosi patikrinti. Lovejraud.com —svetainę, kurią Sila siūlė
pabandyti pirmiausia. Nors gal ji net ir jį sudomintų, nes
jis pats neseniai buvo nemaloniai nustebintas savo naujosios
merginos.
Sila, pas kurią pradėjau lankytis jos kabinete Aukštuti
niame Vestsaide, man pasakė pavadinimus svetainių, kuriose
galėčiau rasti kitų panašiai apgautų asmenų; pasak Silos, dau
geliui jos pacientų tai padėjo.
Buvau girdėjusi apie tokias svetaines. Naudojausi jomis
savo tyrimui ieškodama moterų, atitinkančių patologinio al
truisto apibrėžimą. Moterys čia atliko viešas išpažintis: „Jis
myli, pasiperša, gauna pinigų ir dingsta“; „Kodėl jaučiuosi
pati kalta?“; „Ar jis bando mane palaužti?“; „Gyvenu vienin
tele viltimi, kad karma egzistuoja.“ Niekada netikėjau popu
liariąja psichologija ar kolektyviniu „dalijimusi“, save laikiau
beveik šios srities specialiste ir galvojau, kad man tai būtų per
žemas lygis. Tačiau dabar jaučiausi pasiryžusi viskam.
Nuėjau į virtuvę vandens norėdama palaistyti fikusą. Pra
ėjau pro rotango pintinę, kurioje laikiau šunų žaislus. Pakėlu
si jos dangtį pamačiau, kad ji tuščia. Tikriausiai Stivenas davė
valymo tarnybai leidimą juos išvežti. Žvalgiausi šunų dubenė
lių. Taip pat kraujo dėmių, kurių nepastebėjo valytojai.
* Svetainė, padedanti atpažinti sociopatus ir kitokius išnaudotojus, taip pat

savigalbai su jais susidūrus.
Kai su Stivenu grįžome į jo butą, pasakiau, kad esu pavar

gusi. Tačiau vos jam nuėjus miegoti, atsiverčiau savo nešioja
mąjį kompiuterį.
Sociopatai sudaro 4 procentus populiacijos, o tai būtų 12
milijonų amerikiečių. Ir tai nebūtinai kokie nors paklaikę
nusikaltėliai, dauguma jų yra žavūs, intelektualūs, mokantys
suvaidinti rūpestį ir netgi meilę. Tačiau jie neturi sąžinės, ne
jaučia empatijos, taip pat kaltės ar gėdos dėl savo elgesio. Be
to, jie yra profesionalūs manipuliuotojai. Devyni procentai
sociopatų vaikystėje ir paauglystėje kankino ar žudė gyvūnus.
Kiekvienas studijuojantis viktimologiją žino DSM-į pa
teiktus antisocialinio asmenybės sutrikimo (tai klinikinis socio
patų apibūdinimas) kriterijus:
Sociopatai dažnai meluoja.
Sociopatai niekada neatsiprašo.
Sociopatai mano, kad taisyklės jiems negalioja.
Sociopatai tiki, kad tai, ką jie sako, iškart tampa tiesa.
Vieninteliai žmonės, galintys toleruoti sociopatus ilgą lai
ką, yra tie, kuriais sociopatas gali manipuliuoti.
Sociopatai netinkamai elgiasi su gyvūnais.
Sociopatai beveik visada yra neištikimi.
Susiradau svetainę Lovefraud.com. Paskaičiau apie moterį,

kurios sužadėtinis ant krūtinės buvo išsitatuiravęs kitos mo
ters vardą. Jai buvo pasakęs, kad tai jo mažosios sesutės, kuri
mirė per gimdymą, vardas. Paaiškėjo, kad jis buvo jo žmonos.
Man taip skaitant, maždaug ketvirtą ryto jau tik pusiau
sąmoningos būsenos, kai kas patraukė mano dėmesį.
64 A. J. RICH
Paskelbta temoje: Suviliota psichopato

Lovefraud skaitytoja
2013 m. birželio 5 d.
20 komentarų
Susipažinau su juo pažinčių svetainėje vienišiems žydams.

Pirmasis jo laiškas buvo tiesiog nuostabus. Užuot kalbėjęs
apie save, jis klausinėjo apie mane. Kokios knygos neimtum
į negyvenamą salą? Kokia daina tave pravirkdo, nors ir gėda
prisipažinti? Ką labiau mėgsti - gyvūnus ar žmones? Piteris L.
buvo literatūros agentas, jis man parodė savo svetainę, o kai
kuriuos jo atstovaujamus rašytojus jau žinojau.
Tuo metu gyvenau Bostone, o jis Manhatane. Jis lanky
davosi pas mane ir niekad nekvietė pas save. Nesupažindino
manęs su jokiais savo draugais ir nenorėjo susitikti su manai
siais. Sakė, kad kai taip retai susitinkame, nori visą laiką skirti
tik man.
Būdami atskirai intymiai bendraudavome skaipu. Jis su
teikė man pasitikėjimo tose srityse, kurios anksčiau vertė
drovėtis. Be to, atrodė nuoširdžiai susidomėjęs tuo, ką darau.
Mano darbas - analizuoti pranešimus apie įvykius Bostono
policijos departamente. Kartą sužinojau, kad vienas iš jo ats
tovaujamų rašytojų skaitys savo kūrybą Harvardo knygyne
Kembridže. Nusipirkau jo knygą ir prašydama jo autografo
užsiminiau pažįstanti jo agentą.
- Iš kur pažįstate Harietą? - paklausė jis imdamas rašiklį.
- Ne, - atsakiau, - Piterį. - Jis atrodė sutrikęs.
- Kokį Piterį?
Kai tą patį vakarą apie tai telefonu paklausiau Piterio, jis

atsakė:
- Kodėl mane šnipinėjai?
Šnipinėjau? Aš ir toliau su juo susitikinėjau, nors jaučiau,
kad jis pastebėjo didesnį mano atsargumą. Kaip ir anksčiau,
susitikdavome savaitgaliais, bet jau ne pas mane, o nedide
liuose romantiškuose viešbučiuose Meine.
Netrukus jis paprašė už jo tekėti. Pardaviau savo butą, išė
jau išdarbo ir atvykau į Pensilvanijos stotį, kur jis turėjo mane
pasitikti. Tačiau tik gavau išjo žinutę su atsiprašymu, kad jam
teks dirbti iki vėlumos ir kad pati atsirakinčiau jo butą raktu,
kurį man buvo davęs...
Jau žinote, kas buvo toliau. Tokio adreso nebuvo.

Pasakodama Stivenui tai, ką pavyko sužinoti, patyriau savo
tišką iškrypusį malonumą. Jo didėjantis pasipiktinimas man
įpūtė gyvybės.
—Jei tasai bičas nebūtų miręs, pats jį nudėčiau, —pasakė
Stivenas. Tokios ištikimybės man dabar labiausiai ir reikėjo.
Stivenas kaip visada besąlygiškai mane palaikė, nesvarbu, ar
prisimintume berniuko, kuris apie mane prišnekėjo mokyk
loje, nosies sukruvinimą, ar didžiulę kantrybę mokant mane
vairuoti automobilį su rankine pavara, kai tėvas jau buvo nu
leidęs rankas.
Stivenas pripylė mums porą martinių su alyvuogėmis ir
siurbčiojo savąjį, o aš saviškį tiesiog išmaukiau. Jis gyveno ke
turiasdešimt aštuntojoje gatvėje dvidešimt devintame aukšto
ir siauro pastato aukšte. Sėdėdamas ant Stiveno sofos galėjai
matyti šviečiantį Jungtinių Tautų pastatą.
—Tebusiu prakeikta, jei leisiu Debesiui sumokėti už mano
klaidas, - pasakiau paduodama vėl pripildyti taurę. - Ar ga
lėtum ją ginti per bylos svarstymą? Tai jau greitai.
—Norėčiau, bet tai ne mano sritis. Tau reikėtų kreiptis
į vyruką, kurį pažįstu iš teisės mokyklos, Lorensą Maken-
zį. Jis anksčiau dirbo Law Review redaktoriumi, bet baigęs
66
mokslus atsisakė tokių pasiūlymų, kuriuos bet kas kitas būtų

griebęs nesvarstydamas. Jis verčiau nusprendė ginti gyvūnų
teises. Susitinkame keletą kartų per metus išgerti. Dar jį vi
sad sutinku AVAAZ labdaros renginiuose. Norėtum, kad jam
paskambinčiau?
- Ar jis mano kišenei?
- Tu juk mano sesuo, todėl neprašys jokio atlygio.
• •
Makenzio biuras buvo nekokios reputacijos kvartale Bušvi-

ke, netoli Montroso aveniu metro stotelės, tarp automobilių
remonto dirbtuvių ir naujos prabangiausių sūrių parduotu
vės. Jo sekretorė buvo jauna moteris trumpai skustų plaukų
šukuosena ir letenos atspaudo tatuiruote ant kaklo, sidabri
nio dolerio dydžio. Ji neliepė man palaukti ir nuvedė tiesiai į
Makenzio kabinetą.
Prie stalo sėdintis vyras atrodė baigiantis ketvirtąją de
šimtį. Jis kalbėjosi telefonu. Judesiu man parodė sėstis į kėdę
ir iškėlė į viršų pirštą rodydamas, kad tuoj baigs pokalbį. Tai
man suteikė progą apžiūrėti skelbimų lentą, prismaigstytą
šunų nuotraukų, panašiai kaip akušeriai pasikabina gimusių
kūdikių nuotraukas. Vienoje įrėmintoje nuotraukoje Maken-
zis rankoje laikė dramblio straublį, o kitoje buvo apsuptas
šimpanzių. Čia kabėjo ir geniali Šanahano karikatūra, kur
pirmame paveikslėlyje skęstantis berniukas šaukia ant kranto
stovinčiam koliui: „Lese, pakviesk pagalbą!“, o antrame pa
veikslėlyje matome Lesę, gulinčią ant psichiatro sofos.
68 A. J. RICH
Makenzio apranga nepanėšėjo į tipiško teisininko. Tele

fonu kalbantis vyras dėvėjo džinsus ir Niujorko prieglaudos
marškinėlius su pitbulio galvos siluetu. Jo simpatiškame vei
de atsispindėjo gyvenimo patirtis. O jo poilgiai, anksti pra
žilę plaukai turėjo neblogai atrodyti teisme. Išgirdau po stalu
šiugždesį, o tuomet rąžydamasis pasirodė kurtas.
Baigęs pokalbį jis mane pirmiausia pristatė kurtui. Fei
buvo grakšti rudmargė, dėvinti standartinį platų užtraukia
mą antkaklį ir dirbtinių perlų vėrinį. Užuot palaižiusi man
ranką, ji kaukštelėjo dantimis, tarsi drebėdama iš šalčio. Jis
paaiškino, kad tai kurtams būdingas elgesys.
Antras dalykas, kurį jis padarė, tai paklausė, ar turiu De
besies nuotrauką.
Paieškojau jos telefono nuotraukų albume. Staiga pasi
darė liūdna pamačius, kad visose naujausiose Debesies nuo
traukose buvo ir Česteris su Džordžu. Išsirinkau nuotrauką,
kurioje Česteris ir Džordžas guli susiglaudę ant mano lovos,
o Debesis savo milžiniška nugara išsidrėbusi ant pagalvių.
Pakėliau telefoną, kad jam parodyčiau.
- Kurį jų nušovė policija?
Parodžiau į Česterį.
- O kitus du sulaikė gyvūnų kontrolės tarnyba?
- Man neleidžia jų net paliesti.
- Stivenas man viską papasakojo.
Apsiverkiau.
- Ar jis užsiminė, kad negaliu sau leisti teisininko?
Makenzis atsistojo ir įpylė man stiklinę vandens iš apa
rato.
—Aš tai darau ne dėl pinigų. Apsižvalgyk. —Jis parodė į gy

vūnų nuotraukas ant sienos. —Nė vienas iš šių klientų man ne
mokėjo ir man pavyko pasiekti jiems palankaus nuosprendžio.
—Kuo buvo kaltinamas dramblys?
—Džasmina užpuolė cirko dresuotoją. Man pavyko įro
dyti, kad ji tik gynėsi nuo dresuotojo, kuris prieš ją naudojo
elektrošoką.
—Bet ji nenužudė jo.
—Nedaug trūko.
Makenzis pasakė, ko jam reikės pirmiausia: Debesies ve
terinarinių įrašų ir Amerikos temperamento testų draugijos
įvertinimo.
Man paklausus, kokie šansai ją išgelbėti, jis išvengė tiesio
ginio atsakymo prisidengdamas, kaip man pasirodė, įprasta
fraze, kuri, kaip vėliau paaiškės, buvo net per daug santūri.
—Aš gerai išmanau savo darbą.
—Stivenas labai jumis žavisi. —Vėl pravirkau ir atsiprašiau.
Fei atsistojo ir priėjo manęs paguosti.
Fei jis pasakė: „Gera mergaitė“, o tuomet man: „O ji gerai
išmano savo darbą.“
Kai atidariau naujas savo buto duris (policininkai senąsias iš

laužė), dienos šviesa jau buvo virtusi prieblanda. Tai turėjo
būti mano pirmoji nakvynė čia.
Vonia ir miegamasis buvo vieninteliai kambariai, į kuriuos
nebuvau užėjusi, kai paskutinį kartą čia lankiausi su Stivenu.
Jis liepė pakeisti vonios kambario duris, bet tik vėliau supratau
kodėl. Ir kas pakabino naują dušo užuolaidą? —įprastą baltą,
70 A. J. RICH
iš rumbuotos medvilnės ant lygaus plastiko, tokios paprastai

būna viešbučiuose. Nebebuvo ir mažyčių šampūno buteliukų
iš viešbučių - negi juos išmetė? Net tualetinis popierius buvo
toks, kokio niekad nenaudojau —ant ritinėlius gaubiančio
popieriaus buvo nupieštas žaismingas šuniukas. Nors valy
mo komanda paėmė viską, kas buvo po akimis, medicininės
lentynėlės jie nelietė. Beneto lentynėlėje radau jo skustuvą.
Suėmiau jį pasinaudodama Cottonelle tualetinio popieriaus
atraiža ir nunešiau į virtuvę ketindama įdėti į užspaudžiamą
maišelį DNR tyrimui. Tuomet suvokiau šio veiksmo bepras
miškumą - juk jo kūnas morge - ir jį išmečiau.
Iš miegamojo buvo išvežti beveik visi baldai. Net kilimė
liai. Ant standartinio metalinio lovos rėmo, pristumto prie ne
tos sienos, buvo paklotas naujas čiužinys. Visada miegodavau
dešinėje lovos pusėje ir niekada - prie sienos. Kartą Bene-
tui papasakojau Prieblandos zonos* seriją, kurią mačiau, kai
dar buvau įspūdžių lengvai paveikiamas vaikas. Šioje serijoje
maža mergaitė, kuri miegojo prie sienos, įkrito į ketvirtą di
mensiją ir siena užsidarė. Iš pradžių šis mano įprotis Benetui
pasirodė žavus, bet kai paskutinį kartą susitikome Meine, jis
pasakė: „Jei mane myli, miegosi prie sienos.“ Nesupratau, ko
dėl jam tai turėtų būti didesnis mano meilės įrodymas nei
pasakymas, kad jį myliu. Prisimenu, tuomet pagalvojau, jog
tai standartinis signalas, būdingas daugeliui kontroliavimo
patologijų. Pasislinkau prie sienos, bet užmigti negalėjau.
Kitą rytą jis su manimi mylėjosi taip nuožmiai, kad iš naujo
* 1959 m. pradėtas rodyti amerikiečių televizijos serialas su siaubo ir fantastikos
elementais.
mane pavergė. Jam nuolat pavykdavo mane suvedžioti, nors

ir žinojau, kaip jis didžiavosi šiuo savo gebėjimu, kad ir ką
būtų iškrėtęs.
Radau švarią patalynę ir pasiklojau lovą. Iš gretimo res
torano užsisakiau kinų maisto ir sėdau prie virtuvinio stalo
peržiūrėti į pašto dėžutę gautos reklamos ir sąskaitų. Nieko,
kas negalėtų palaukti.
Atsiverčiau nešiojamąjį kompiuterį ir pažiūrėjau CNN
Tikriausiai buvau vienintelė trisdešimtmetė visame Viljams-
berge, žiūrinti žinias tokiu metu. Žiūrėjau toliau ir kai pri
statė kinų maistą. Tik baigusi valgyti supratau, kad neužsi-
pyliau sojų padažo. Paprastai sumaišydavau jį su aštriomis
garstyčiomis ir paskandindavau maistą šiame padaže. Nieko
keista, kad nejusdavau jokio skonio.
Akimis permetusi spintelę, kurioje laikiau stipriuosius gė
rimus, supratau, kad turiu tik pusę butelio tekilos ir šlakelį
seno romo. O taip norėjau škotiškojo.
Miegamajame nebuvo jokios skaitymo lempos. Spėju,
tarnybai nepavyko nuvalyti kraujo nuo muarinio šilko lem
pos gaubto, kurį buvau pirkusi Mikerio sendaikčių turguje.
Atsiguliau ir užsimerkiau. Čiužinys buvo kietesnis už anks
tesnįjį. Patalynė švelnesnė, tikriausiai Stivenas nemažai už ją
suplojo. Ir vis dėlto joks fizinis komfortas negalėjo nustelbti
vaizdinių, kuriuos kėlė šis kambarys. Prisiminusi tai, ką ma
čiau, patyriau šoko ir sielvarto simptomus - pradėjau drebėti
ir verkti. Ir kaip galėjau tikėtis, kad rasiu jėgų įžengti į šį
mirties kambarį, juolab jame miegoti? Jei gyvenčiau ne Niu
jorke, būčiau galėjusi persikraustyti, bet su tokiomis nuomos
72 A. J. RICH
kainomis tai neįmanoma. Vis dėlto juk neprivalėjau miegoti

šiame kambaryje.
Virtuvėje buvo ne ką geriau. Prisiminiau tuos rytus, kai
Benetas mane bardavo už aptrupintus stalviršius, nors iš tiesų
jis pats naktimis ką nors valgydavo išgėręs Ambieno ir nepri
siminė, kad valgymas per miegus buvo dažnai pasitaikantis
šių vaistų šalutinis poveikis. Kartais jis neprisimindavo ir su
manimi mylėjęsis. Ar bent jau taip sakydavo. Tokiais atvejais
prisiekinėdavo, kad vienintelis dalykas, kurio tikrai negalėtų
užmiršti, yra tai, kaip stipriai mane myli. Kad ir kaip banaliai
tai skambėjo, leidausi jo įtikinama.
Atsinešiau į svetainę stiklą romo. Tai nebus pirmas kartas,
kai tenka miegoti ant sofos. Jei tik pavyks užmigti. Bet kaip?
Televizorius buvo miegamajame (pritvirtintas prie sienos), o
man reikėjo kuo nors užsiimti, taigi liko knygos.
Nebuvau nusiteikusi skaityti Nemirtingųjų ir man tuo metu
tikrai nerūpėjo Vinstono Čerčilio biografija. Neketinau ir dar
kartą skaityti Nusikaltimo ir bausmės. Nesinorėjo nieko skaityti
antrą kartą. Žvalgydamasi po lentynas sustojau prie pavadinimo,
kuris man nieko nesakė: Pavojingi ryšiai. Kitados buvau mačiu
si filmą, bet neprisiminiau kada pirkusi tokią knygą. Leidimas
minkštais viršeliais buvo smarkiai nudėvėtas, o dauguma pus
lapių užlankstytais kampais. Pamačiau, kad paraštėse prirašyta
komentarų, bet negalėjau pasakyti, ar jie Beneto. Susivokiau,
kad nepažįstu jo rašysenos. Jo knygų skonio tikrai negalėjai pa
vadinti ribotu. Kartais jis išvažiavęs palikdavo romanų, kuriuos
radusi tikrai apsidžiaugdavau, pavyzdžiui, Dorisės Lesing Penk
tą vaiką. Man buvo svarbu, kad mums patiko tos pačios knygos.
Kažkas buvo pabraukta: per visišką neatsargumą nesugebė-

damos numatyti dabartiniuose meilužiuose ateities priešo.’ Pa-
skaičiusi, apie ką buvo kalbama prieš tai, supratau, kad tai
moters žodžiai, pasakyti apie kitas moteris.
Šio romano ekranizacijoje apie dekadentiškus prancūzų
aristokratus XVIII amžiuje du buvę mylimieji vienas kitą
linksmina istorijomis apie savo seksualinius nuotykius. Mar
kizė ir Valmonas mėgaujasi žlugdydami tuos, kuriuos jiems
pavykdavo suvilioti ir priversti įsimylėti. Jiems šios atstumtos
sielos visiškai nerūpi, jiems svarbus tik pats žaidimas ir atsi
davimas vienas kitam. Tačiau kai šis atsidavimas sukompro
mituojamas Markizei apkaltinus Valmoną įsimylėjus vieną iš
savo geismo objektų, žaidimas tampa mirtinas.
Ar šiuos žodžius pabraukė pats Benetas, ar jis nusipirko
jau naudotą knygą?
Vėl pabraukta: Vyras mėgaujasi laime, kurią jis jaučia, o
moteris —kuriąji atneša... Jam malonumasyrapatenkinti savo
troškimus, ojai —juos sukelti."
Norėjau, kad tai būtų pabraukęs kas nors kitas, nes man
virė kraujas nuo šių žodžių. Tai prieštaravo viskam, ką jau
čiau būdama su juo.
Nusinešiau knygą ant sofos. Ak, toji kūno atmintis!
Bet tuomet prisiminiau ir kitų dalykų. Kaip mums pasi
mylėjus Benetas visada eidavo į dušą.
Benetas nuolat mane versdavo suvalgyti visą užsisakytą
desertą, kol galiausiai lioviausi jų užsisakyti. Dar jis kitados
* Pierre Choderlos de Laclos, Pavojingi ryšiai.
** Ten pat.
74 A. J. RICH
padovanojo brangų odinį sijoną, kuris man buvo dydžiu per

mažas. Kas tai - komplimentas ar įspėjimas?
Visi šie dalykai vyko skirtingu metu. Tarp šių keistų poel
gių praeidavo pakankamai laiko, kad mano nuojautos spėtų
išsisklaidyti ir aš vėl juo pasitikėčiau, o tai, šiaip ar taip, laiko
ma krikščioniška dorybe. Sis vyras mėgdavo mane sustabdyti
gatvėje ir atgręžti taip, kad parduotuvės lange matytume savo
atspindį.
—Pažvelk į juos, —sakydavo jis.
Kas tai buvo - pasididžiavimas ar arogancija?
Gal Sila ir manė, kad man nebus jokios naudos iš to, kad
sužinosiu, kas iš tiesų buvo Benetas, bet ji nebuvo jo įsimylė
jusi ir neatliko aklo tyrimo apie grobuonis ir kontroliuoti lin
kusius asmenis - juk kaip tik šis tyrimas jį pas mane ir atvedė.
Tą vakarą skaitinėjau atsitiktinius Pavojingų ryšių puslapius

ieškodama kokių nors užuominų, koks galėjo ar koks troško
būti Benetas, jei tai tikrai jis pasibraukė šias, ištraukas. Kuo
daugiau skaičiau apie markizę, tuo man darėsi neramiau ir
tuo labiau ji man kai ką priminė. Benetas man buvo pasako
jęs apie moterį, kurią pažinojo (jis rankomis parodė kabutes
sakydamas žodį pažinojo), kai jam dar nebuvo trisdešimties.
Kai viename Monrealio kazino šventė pardavęs du paveikslus,
kuriuos buvo „paveldėjęs“ (šįkart kabutės mano), prie jo priėjo
graži moteris ir pasakė: „Noriu tau kai ką parodyti.“
Jis papasakojo, kaip jinai nusivedė jį prie žilaplaukės mo
ters, kuri mėtė žetonus į 5 dolerių žaidimų automatą, atitver
tą nuo kitų automatų. Tos moters ilgos baltos pirštinės buvo
išpurvintos monetų. Gražioji moteris jam parodė netoliese

stovintį seną vyrą, šis kalbėdamas į garsiakalbį prašė savo
žmonos atsitraukti nuo automato. Kazino jam paskambino,
kai jo žmona jau buvo pralošusi 30 000 dolerių.
Benetas man pasakė iš pradžių pamanęs, jog gražioji mo
teris norėjo jam tai parodyti kaip pamokomąją istoriją, tačiau
ji sušnabždėjo jam į ausį: „Visa tai žaidimas. Jie šitaip sulaukia
dėmesio. Netgi gauna nemokamą kambarį.“ Benetas pasakė
jai užsiminęs apie akivaizdų faktą, kad jie neatgaus tų 30 000
dolerių, bet į tai gražioji moteris atsakė, kad senasis vyras yra
milijonierius. Jis pats savo žmonos prašo dėvėti purvinas ope
ros pirštines, kad sulauktų gailesčio ir jį iškviestų jos gelbėti
nuo savęs pačios. Vyras mėgaujasi laime, kurią jis jaučia, o
moteris —kuriąji atneša.'
Benetas paklausė gražiosios moters, iš kur ji tai žino, ir ji
jam pasakė prieš mėnesį juos mačiusi kitame kazino. Lošimo
namai tam neprieštarauja, juk jie vis tiek uždirba pinigus.
Benetas man pasakė, kad ši moteris nulėmė ateinančius
trejus jo gyvenimo metus.
Praėjus kelioms valandoms vis dar nemiegojau. Apsivilkau

chalatą ir laiptais užlipau ant stogo. Mano namas buvo vos
šešių aukštų, bet aukštesnis už lentinius kaimynų namus
dervuotais stogais, kreivais kaminais ir palydovinėmis ante
nomis. Nuo stogo atsiverdavo vaizdas į Manhataną, nors ir
ne vientisas. Kai prieš metus čia atsikrausčiau, galėjau matyti
Viljamsbergo tiltą, tik nesiliaujančios statybos Viljamsbergo
* Ten pat.
76 A. J. RICH
krantinėje po truputį užstojo šį vaizdą. Buvau čionai atsive

dusi Benetą stebėti liepos ketvirtosios fejerverkų, kai jis pas
mane praleido pirmą savaitgalį. Paprastai fejerverkus stebėda
vome su Stivenu (dar nuo vaikystės), bet šįkart teko pameluo
ti, kad būsiu išvykusi iš miesto. Benetas buvo sakęs, kad dar
nėra pasiruošęs susitikti su mano broliu ir nenori tam aukoti
laiko, kurį galėtume praleisti kartu.
Kas antrus metus šis šou vyksta virš kitos upės. Šių metų
fejerija vyko virš Hadsono. Benetas pasakė, kad atrodė taip,
tarsi Naujasis Džersis pultų Niujorką. Kas jis toks buvo?
Dangumi greitai plaukė vaiduokliški debesys; baiminau
si, kad niekad nebesijausiu normali. Mums šokant lėtą šokį
Benetas niūniavo garsiąją The Drifters dainą Up on the Roof'.
Sakė, kad ją ruošiasi perdainuoti viena iš jo atstovaujamų
emo grupių. Ir aš juo tikėjau.
Kažkas palei stogo turėklus buvo palikęs sulūžusią lauko
kėdę ir aš prisėdau. Žvaigždes virš miesto buvo tekę matyti
tik tą vienintelį kartą, kai dėl uragano Sendj užgeso šviesos.
Šią naktį dauguma komercinės miesto dalies biurų pastatų
buvo tamsūs, tik ne naujasis Pasaulio prekybos centras. Jis
švietė ir pusmėnulis (islamo simbolis) buvo tokioje dangaus
vietoje, jog atrodė liečiąs jo bokštą.
* „Ant stogo“.
Aš tai padariau. Pragyvenau pirmąją naktį. Nors pamiegoti
nelabai pavyko, bet aš ją pragyvenau. Virtuvės spintelėje, ku
rią atidariau norėdama paimti kavos filtrą, radau Beneto gra-
nolą. Gal kavos išgersiu pakeliui j paskaitas. Buvau numetusi
svorio, taigi apsivilkau savo siauruosius džinsus ir medvilninį
golfą. Mano makiažas apsiribojo maskuoklio brūkštelėjimu
po kiekviena akimi.
Po vakarykščių skaitinių atsidarius Lovefraud.com akį
rėžė amerikiečių apgaulės aukų neoriginalumas, palyginti su
markizės iškalba. Parašiau tokį atsakymą į prieš kelias dienas
skaitytą laišką:
Mane labai sujaudino tai, ką perskaičiau apiejūsų siaubin

gąpatirtį, ir kartu pasirodė labai pažįstama. AI taip pat bu
vau užmezgusi santykius su vyru, kuris manęs klausinėjo ly
giai tų pačių klausimų, apsimetė esąs agentu, niekad manęs
nekvietėpas save ir mudu susitikdavome Meino viešbučiuose.
Galiausiaijis man davė raktą nuo savo buto ir, kaip irjūsų
atveju, paaiškėjo, kad tokio adreso nėra. Turbūt suprantate,
kodėl noriu skubiai sujumis pasikalbėti. Su manimi galite
susisiekti taipame@hotmail. com.
77
78 A. J. RICH
Tai buvo saugus ei. pašto adresas, kurį naudojau bendrauda

ma su savo tyrimo dalyviais.
Sugrįžti į paskaitas nebuvo lengva. Planavau į paskaitą ateiti

jai jau prasidėjus ir išeiti keliomis minutėmis anksčiau. Po
dvejų metų podiplominių studijų vienas iš mano baigiamų
jų kursų buvo psichologija ir teisė. Nors tai skambėjo kaip
kursas pradedantiesiems, iš tiesų tai buvo naujausių psichi
nės sveikatos ir teisės klausimų sankirtų apžvalga. Jau buvau
praleidusi ketvirtadalį paskaitų. Paskutinį kartą paskaitoje
lankiausi tos dienos, kai radau Benetą negyvą, ryte. Bijojau
į mane atsisukančių bendramokslių galvų ir kaip jie į mane
žiūrės - viktimologę, kuri pati tapo auka.
Džono Džėjaus koledžo studentai buvo labai įvairūs -
nuo patruliuojančio policininko, kuriam šį kursą reikėjo
baigti tam, kad būtų greičiau paaukštintas, iki buvusio kalė
jimo prižiūrėtojo, pretenduojančio tapti kalėjimo viršininku,
ar psichiatro, norinčio užsiimti psichologinėrpis autopsijomis.
Universiteto teritorija buvo išsidriekusi per penkis kvartalus
nuo 50-osios gatvės vakarinės dalies, netoli Ruzvelto ligo
ninės. Paprastai nuotraukose matomame 1832-aisiais pasta
tytame marmuro ir raudonų plytų pastate, kokius dažniau
pamatysi Gebenės lygos’ universiteto miestelyje, buvo įsikū
rusi administracija. Visos mano paskaitos vykdavo standar
tiniame moderniame korpuse. Perbraukiau savo ID kortelę
per elektroninį skaitytuvą ir laiptais pakilau į paskaitą. Man
* Angį. Ivy League - JAV rytinės pakrantės universitetų sporto lyga, laikoma
elitine.
įėjus, profesorius su vienu iš studentų konsultavosi, kaip

naudotis PowerPoint programa. Šviesos vis dar degė, todėl
visi galėjo gerai į mane įsižiūrėti. Vengdama akių kontak
to, nuo pečių nusimečiau kuprinę ir atsisėdau į, mano lai
mė, tuščią vietą šalia savo draugo dominikiečio policininko
Amabilio, kuris ne veltui buvo gavęs tokį vardą. Kai mudu
trumpai susitikinėjome, jis paaiškino, kad jo vardas reiškia
„gerumą“. Jis ištiesė ranką ir trumpam uždėjo ant mano
sios. Atkreipiau dėmesį, kad jis dėvi marškinėlius su užrašu
p i r m y n , p ė d s e k i a i , palaikančius Džono Džėjaus koledžo
krepšinio komandą. Tikriausiai apie mane daug visko prikal
bėta. Visai tikėtina, kad vieną dieną rašto darbas apie mano
bylą galėtų būti įtrauktas į kriminologijos literatūrą.
Šią studijų kryptį pasirinkau norėdama rasti atsakymą į
klausimą, bet ne tą, kuris rūpėjo visiems - kodėl kai kurie
žmonės peržengia ribą? - bet kodėl vis dėlto ne visi ją peržen
gia? Norėjau sužinoti, kas mane pačią nuo to sulaiko ir kiek.
Mano susidomėjimas buvo ne tik mokslinis, bet ir asmeninis.
Mudu su Stivenu buvome iš vidurio vakarų ir atitinkan
tys visus įprastus stereotipus: mūsų tėvas buvo konservatyvus,
savarankiškas, sąžiningas ir užsispyręs, t. y. kai jo nebūdavo
apėmusi manija. Tuomet jis būdavo charizmatiškas, linkęs
rizikuoti vilioklis. Per vieną iš tokių epizodų motina už jo ir
ištekėjo. O ji į Ilinojų buvo persikėlusi iš Kalifornijos, pati
kilusi iš oklahomiečių šeimos, kuri ketvirtą dešimtmetį per
krizę pabėgo nuo smėlio audrų, tačiau, nepavykus įsitvirtin
ti Kalifornijos slėnyje, galiausiai atsidūrė ir dirbo Čikagos
aptvaruose, gyvendama pietinėje pusėje greta ką tik iš Pietų
80 A. J. RICH
atvykusių juodaodžių. Mūsų motina buvo nuolaidi, nepri

klausoma, nutrūktgalviška, išdidi ir išvaizdi. Ji neturėjo jokio
noro likti rytinėje pusėje. Septintą mėnesį besilaukiant Stive-
no, jai teko patirti pirmąjį įsisiautėjusio vyro manijos epizodą.
Viskas prasidėjo nuo jo nenoro paisyti akušerio įspėjimo dėl
lytinių santykių nėštumo pabaigoje. Kai motina jį atstūmė,
jis permiegojo su jos šešiolikmete dukterėčia. Moterys savo
vyrams keršydavo ir dėl menkesnių nusižengimų. O kodėl
mūsų motina neperžengė šios ribos?
Buvau vidutinių gabumų vidurinės mokyklos mokinė,
kaip ir daugelis naivių jaunuolių, svajojau tapti menininke,
aktore ar poete nė nesusimąstydama, ar turiu tam kokį nors
talentą. Vos pabaigusi mokyklą, įsėdau į Greyhoundlinijų au
tobusą, vykstantį į Niujorką, ir lietingą vasaros naktį, antrą
valandą, atvykau į Port Authority autobusų stotį.
Ketinau apsistoti pas YWCA*, bet autobuse susipažinau
su mergina, kuri jau anksčiau buvo pasielgusi taip kaip aš. Ji
po viešnagės pas motiną Klivlande vyko atgal į Brukliną, kur
gyveno jau šešis mėnesius. Tuo metu dirbo padavėja, kol pa
vyks gauti modelio darbą, ir pakvietė prisiglausti nakčiai pas
save. Ji gyveno pirmame aukšte, vieno kambario bute, kurio
langai žvelgė į buvusią laivų statyklą. Virtuvė buvo savadar
bė, joje buvo tik kaitlentė ir mažas šaldytuvas. Sienos plikos,
nudažytos žalsva oficialių įstaigų spalva, ši jau buvo gerokai
apsitrynusi. Aš miegojau ant pripučiamo čiužinio, o ji ant
miegamosios sofos.
* Jaunųjų krikščionių sąjunga merginoms.

Apie šeštą ryto išgirdau rakinant spyną. Į vidų įėjo vyras.

Šūktelėjau savo draugę Kandisę, o ji mieguistu balsu atsakė:
- Tai tik mano vaikinas, Dagas.
Dagas man pasakė „Labas“, o Kandisei - „Labas, mažute“.
Tuomet atsisėdo ant miegamosios sofos krašto ir nusiavė Frye
aulinius. Jis buvo be kojinių. Ir tai man kažkodėl sukėlė dar
didesnį nerimą.
Bandžiau atsikelti nuo jau išsileidusio pripučiamo čiužinio.
- Gal aš jau eisiu. Ačiū, kad priėmei pernakvoti.
- Tau nebūtina išeiti, - pasakė jis nusivilkdamas marški
nius. —Vis tiek po kelių valandų man reikės eiti į darbą.
Mano kelioninis krepšys buvo kitame kambario gale ir
norint jį paimti man būtų tekę praeiti pro Dagą. O aš mie
gojau vien su trumparankoviais marškinėliais ir siauromis
kelnaitėmis.
Jis nusimovė džinsus. Neatitraukdama akių nuo savo ke
lioninio krepšio, periferiniu regėjimu pamačiau, kad jis buvo
užmiršęs ir apatinius. Jis užsiropštė ant miegamosios lovos ša
lia Kandisės, o aš liepiau sau nusiraminti, juk buvau Niujorke
ir man tikrai pasisekė rasti vietą nakvynei.
Pripučiamas čiužinys buvo vos už poros metrų nuo sofos,
tad, žinoma, išgirdau, kaip Kandisė liepė vaikinui liautis, bet
pasakė tai nepiktai. Pati dar niekad nebuvau nuėjusi iki galo,
bet buvau dalyvavusi nemažai dvigubų pasimatymų, kad
suprasčiau, kas vyksta. Tiksliai tokie žodžiai man ir atėjo į
galvą - nueiti iki galo. Mintyse jau kūriau istoriją, kurią pa
pasakosiu Vinetkos draugams iš Niu Triero - vidurinės mo
kyklos, garsėjančios talentingais ir ne pagal metus subrendu-
82 A. J. RICH
siais mokiniais, tokiais kaip Ana Margret ir Rokas Hadsonas,

nors mano draugai dar buvo tikri nesubrendėliai.
Užsimerkiau, užsidėjau ant veido pagalvę ir bandžiau ap
simesti, kad esu pratusi prie tokių dalykų. Kažkuriuo metu
jie liovėsi, ir aš vėl užmigau.
Prabudau kosėdama ir atrodė, kad dėl to kalta pagalvė.
Ji vis dar dengė man veidą, bet kažkas ją spaudė iš viršaus.
Negalėjau normaliai įkvėpti ir, kai pabandžiau pagalvę pa
traukti, pajutau ją laikančias rankas.
- Dėl Dievo meilės, mulki, palikją ramybėje,—išgirdau sakant
Kandisę. Bet rankos neatsileido. Pradėjau muistytis ir spardytis.
- Bent jau leisk jai įkvėpti, —pasakė Kandisė.
Viena ranka paleido pagalvę ir, vos man spėjus įtraukti
oro, laisvoji ranka prispaudė mano rankas.
- Suimk ją už kojų, - Dagas šūktelėjo Kandisei.
- Nenoriu, kad mane vėl apspardytų, —atsakė ji, bet paju
tau, kaip vis tiek sučiupo mano kulkšnis. Pripučiamas čiuži
nys jau buvo beveik visai išsileidęs.
- Sakiau tau, kad tasai čiužinys leidžia orą, —pasakė Da
gas. - Man vėl skaudės sužeistą kelį.
- Juk vakar buvai Walgreens.
- Na ir kas?
- Jie parduoda pripučiamus čiužinius.
Kad ir kas vyko, klausydamasi jų beprasmiškų ginčų pa
maniau, kad gal viskas baigsis gerai.
- Jei mane paleisite, galiu jums nupirkti naują pripučiamą
čiužinį. - Pajutau, kaip jo rankos atsileido, o tada susigniaužė
dar stipriau.
- Gal laikai mus kvailiais? - pasipiktino Dagas.

- Kandise, - maldavau, - nesuprantu, kodėl taip su ma
nimi elgiesi.
- Tai ne ji taip su tavimi elgiasi, o aš, - pasakė Dagas.
Jau praradau viltį, kad tai dar gali gerai baigtis.
- Aš nieko nepasakysiu, jei mane paleisite. Nežinau, kur
esu. Tik noriu išeiti.
- Mažute, paimk iš po kriauklės lipniosios juostos.
Jis laikė mane prispaudęs savo kūnu. Veidą vis dar dengė
pagalvė, tačiau kvėpuoti galėjau. Pasukusi galvą pamačiau,
kad Kandisė buvo apsirengusi taip pat kaip aš, tik marškinė
liai buvo Dago. Ji plėšė sidabrinės lipniosios juostos gabalą.
- Palaikyk jos galvą, - Dagui pasakė Kandisė. Tada pritū
pė šalia manęs ir užklijavo man burną. Ji buvo taip arti, kad
staiga užuodžiau Dago ejakuliacijos kvapą. Jei juosta man ne
būtų dengusi burnos, būčiau užsižiaukčiojusi.
- Priklijuok jos riešą prie radiatoriaus, - paliepė Dagas.
Jis paėmė mano dešinįjį riešą ir prispaudė jį prie metalo.
Kol Kandisė nuplėšė dar vieną juostos gabalą ir juo apvynio
jo man riešą, Dagas niūniavo Crazy Little Thing Called Love.
Kai ji priveržė ir kitą mano riešą - šįkart prie komodos ko
jos, Dagas nuslydo mano kūnu žemyn, kartu nutraukdamas
siaurutes kelnaites. Pro burną dengiančią juostą išgirdau save
išleidžiant protestuojantį garsą.
Dagas pasakė:
- Mažute, gal atneštum man alaus?
- Aš tau ne tarnaitė, be to, alus baigėsi.
- Kas per velnias, juk turėjai parnešti.
84 A. J. RICH
- Nejaugi, ir kada galėjau tai padaryti? Juk ką tik grįžau iš

suknisto Klivlando.
- Tai nueik dabar.
- Tarsi šeštą ryto kas nors dirbtų.
- Dirba Walgreens.
- O jie turi alaus?
- Taip, jie turi alaus!
Meldžiausi, kad Kandisė nepaliktų manęs su juo vienos.
Ji užsitraukė tampres ir įniko kraustyti Dago kišenes ieš
kodama pinigų.
- Jei ji taip norėjo mums nupirkti pripučiamą čiužinį, te
gul sumoka už alų, - pasakė Dagas.
Kandisė pakėlė mano džinsus ir paėmė visus grynuosius,
300 dolerių.
- Geriau kitą kartą vežkis kelionės čekius, - pasakė man
Kandisė ir uždarė buto duris.
- Gaila uždengti tokią gražią burną, - pasakė Dagas. -
Susitarkim, aš nuimsiu šitą juostą, jei tu tyliai pabūsi.
Linktelėjau.
- Šiek tiek skaudės. —Tikėjausi, kad jis ją tiesiog nuplėš
kaip pleistrą, bet jis tai padarė iš lėto, lyg tai būtų glamonių
įžanga. —Daug vaikinų esi turėjusi?
Mano akys pritvinko ašarų.
- Ar tik tą vienintelį? Lažinuosi, kad leidai jam prieiti iki
antrosios bazės*. —Jis pakėlė mano marškinėlius ir sugnybė
spenelius. - Kandisė šįkart pranoko pati save. - Jam pradėjus
savo erekciją trinti man tarp krūtų, suskambo jo mobilusis.
* Iš beisbolo pasiskolintas terminas, reiškiantis intensyvias glamones be lytinio akto.
Jis atsiliepė, prieš tai pasižiūrėjęs, kas skambina. - Taip? Kas

dabar? - Klausydamasis jis trynė savo varpos galą į sugnybtą
spenelį. - Jokio skirtumo. Coors. - Baigęs kalbėti jis pasa
kė: —Šūdas. - Tuomet nulipo nuo manęs ir nuėjo prie lango.
Jo varpa jau buvo šiek tiek suglebusi.
Jis pradėjo ją trinti, bet kai nepavyko, sugrįžo prie manęs,
ir, apžergęs man krūtinę, pasakė:
- Truputį man pagelbėk savo gražiąja burna.
Instinktyviai nusisukau, bet jis sugriebė mano žandikau
lį ir pravėrė burną. Tada į ją įgrūdo savo daiktą. Pradėjau
springti, o iš akių byrėjo ašaros.
Pasirodo, kad tai jį įaudrino, jo varpa ir vėl sukietėjo.
- Paprastai palaukiu Kandisės, bet nemanau, kad šįkart
galėsiu išlaukti.
Jis ištraukė savo daiktą man iš burnos, keliu praskėtė
mano kojas ir po akimirkos jau buvau praradusi nekaltybę.
Jis greit pasiekė orgazmą, o aš vis dar buvau gyva. Jam dar
esant manyje, atsidarė durys - grįžo Kandisė su Coors alumi.
- Šikniau, juk turėjai palaukti.
- Na, jei nebūtum taip ilgai vilkusi savo šiknos atgal...
Ji atidarė skardinę ir padavė jam. Atidariusi dar vieną,
atsigėrė didelį gurkšnį. Tuomet atidarė trečią ir padėjo ant
grindų šalia manęs.
- Negi dabar elgsiesi kaip svetinga šeimininkė? —paklausė
Dagas.
- Turbūt ir ją troškina. Tiesa, Morgana?
Ji lyg niekur nieko išsitraukė šveicarų armijos peilį ir juo
išlaisvino vieną ranką. Dabar jau galėjau atsisėsti ir, kai tai
86 A. J. RICH
padariau, žemyn nusmuko marškinėliai. Mane pykino vien

nuo minties, kad turėsiu su jais gerti alų, bet negalėjau rizi
kuoti jų suerzinti. Paėmiau skardinę ir prisiverčiau truputį
nuryti.
Kandisė pažvelgė į žadintuvą ant komodos, prie kurios vis
dar buvau pririšta.
- Tau jau laikas į darbą.
- Ar turi kokius švarius mano marškinius? Ir tik nepradėk
aiškinti, kad buvai Klivlande.
Nuėjusi prie žemos spintos, Kandisė metė į jį ilgaranko-
vius marškinius.
- Ar rasi laiko ją vėl išleisti autobusų stotyje? - paklausė ji.
Ji peiliu išlaisvino ir kitą mano ranką, padavė mano ke
lioninį krepšį, o tuomet buvau įgrūsta į baltą furgoną. Pa
keliui (kaip tikėjausi) į Port Authority stotį, Dagas klausėsi
senų dainų radijo stoties, kuri grojo vien žinomus šlagerius.
Džiaugiausi, kad nereikia su juo kalbėtis. Sėdėjau furgono
gale stebėdama jį kinkuojant galva pagal muzikos ritmą.
Mums privažiavus Port Authority, Dagas išjungė radiją.
- Kai tave išleisiu, neatsisuk, kol nesuskaičiuosi iki šešias
dešimties. Nebent nori mane pamatyti dar kartą.
Atsisukti išdrįsau tik suskaičiavusi iki šešių šimtų.
Vos pasibaigė paskaita, Amabilis paėmė mane už rankos.

- Einam. —Ištempė mane iš auditorijos, kol niekas dar
nespėjo užkalbinti. Pasakė turintis atliekamą šalmą ir pasiūlė
pavėžėti į Rikersą motociklu Harley. Kiekvieną savaitę tokiu
metu abu lankydavome savo pacientus, o aš jau buvau pralei-
dusi daug susitikimų. Nors ir neketinau užsiimti psichologo

praktika, tačiau, norint gauti laipsnį, buvo privaloma surink
ti 700 klinikinės praktikos valandų. Rikersas nebuvo tikras
kalėjimas, jame įkalintieji laukdavo savo teismo arba būdavo
nubausti ne ilgiau nei metus. Mano pacientai buvo vyrukai,
jie tikėjosi palankesnio teisėjo sprendimo, jei lankysis pas psi
chiatrą. Kadangi dauguma Rikerso gyventojų (paprastai jų
būdavo apie keturiolika tūkstančių) dar tik laukė teismo, visi
čia buvo „nekalti“.
Laikiausi stipriai apkabinusi Amabilį per juosmenį, kai iš
Kvinso lėkėme Frensio Buono tiltu be jokių kelio ženklų - tai
buvo vienintelis būdas patekti į salą. Per mūsų supažindini
mą su kalėjimu sužinojome, kad vykstant Civiliniam karui
Rikerso sala buvo karinių pratybų vieta. Kalėjimu ji tapo
1932-aisiais.
1957-aisiais, vos pakilęs oro uoste La Guardia, į salą nu
krito Northeast Airlines lėktuvas, skrydžio numeris 823. Iš
devyniasdešimt penkių keleivių ir šešių įgulos narių žuvo
dvidešimt ir septyniasdešimt aštuoni buvo sužeisti. Netrukus
padalinio darbuotojai kartu su kaliniais atskubėjo į katastro
fos vietą gelbėti likusių gyvųjų. Dėl tokių jų veiksmų iš pen
kiasdešimt septynių kalinių, kurie padėjo vykdyti gelbėjimo
operaciją, trisdešimt buvo paleista į laisvę, o šešiolikai Niujor
ko lygtinio atleidimo nuo bausmės komisija šešiais mėnesiais
sutrumpino bausmę.
Taip pat sužinojome, kad kalinių valgomajame nuo
1965-ųjų iki 1981-ųjų kabėjo Salvadoro Dali paveikslas, kurį
jis nutapė norėdamas atsiprašyti už tai, kad negalėjo su kali-
88 A. J. RICH
niais dalyvauti diskusijoje apie meną. Vėliau šis paveikslas dėl

saugumo buvo perkeltas j kalėjimo vestibiulį. 2003-iaisiais
prižiūrėtojai pavogė paveikslą ir pakeitė klastote.
Ši vieta buvo tarsi nedidelis miestas. Čia buvo mokyklų,
medicinos klinikų, stadionų, koplyčių, sporto salių, narko
manų reabilitacijos įstaigų, maisto parduotuvių, kirpyklų,
kepykla, savitarnos skalbykla, elektrinė, bėgimo takas, siu
vykla, nedidelė spaustuvė, autobusų parkas ir netgi automo
bilių plovykla. Ši pataisos darbų kolonija buvo didžiausia
pasaulyje.
Su savo pacientais susitikdavau perpildyto korpuso, kur
visą parą šviesdavo fluorescencinės lempos, nedideliame
priestate. Čia nuo 7 valandos ryto iki vidurnakčio būdavo
įjungtas televizorius. Vyrai dėvėjo oranžinius kombinezonus
ir atrodė tarsi gyvenantys autobusų stotyje Greyhound ir lau
kiantys autobuso, kuris taip ir neatvyko.
Kai patikrino mūsų su Amabiliu tapatybę, apieškojo ir
leido įeiti, perėjome koridorių labirintą su grotomis ant langų
ir durimis, kurias galėjo atidaryti tik prižiūrėtojai.
Mano kabinetas, kuriuo dalijausi su dar trimis kandida
tais gauti laipsnį, buvo šešių pėdų pločio ir aštuonių ilgio -
mažesnis net už kalėjimo kamerą; čia buvo tik dvi vienodos
sulankstomos kėdės ir užrakinama metalinė spintelė.
Pirmasis pacientas buvo liesas baltaodis vyrukas trumpai
skustais plaukais ir deformuota ausimi, nuteistas devyniems
mėnesiams už ekshibicionizmą Metropoliteno muziejuje, grai
kiškų skulptūrų salėje. Jis buvo atsistojęs marmurinių nuo
go kūno skulptūrų eilės gale ir laukė, kol ateis mokyklinio
amžiaus mergaičių ekskursija. Jis nesigailėjo savo poelgio ir

tvirtino esąs nekaltas, nes jo užtrauktukas atsitraukė pats.
Kiekvieną mūsų seansą jis pradėdavo anekdotu, bandy
damas mane sutrikdyti arba sužavėti —nežinojau, kuris va
riantas. Maža to, jis į visus mano klausimus atsakinėjo tik
anekdotais.
- Kalinys sako, - pradėjo pasakoti jis. - Paklausykit, dak
tare! Man jau pašalinote blužnį, tonziles, adenoidus ir vieną
inkstą. O aš čia atėjau tik norėdamas sužinoti, ar galite mane
iš čia ištraukti! Daktaras jam atsako: Aš tai ir darau... tiktai
po gabalėlį!
- Prašote manęs jus iš čia ištraukti? - paklausiau.
- Vyras pabėga iš kalėjimo, prieina namą ir įsilaužia tikė
damasis rasti pinigų, bet randa tik jauną porą lovoje. Liepia
vyrukui išlipti iš lovos ir suriša jį sėdintį ant kėdės. Rišdamas
merginą prie lovos, jis užlipa ant jos, pabučiuoja kaklą ir nu
eina į vonios kambarį. Koljis vonioje, vyras sako savo žmonai:
- Paklausyk, šis vyrukas akivaizdžiaipabėgęs iš kalėjimo, tik
pažvelk į jo drabužius! Tikriausiai jis daugybę metų nematęs
moters. Mačiau, kaipjis pabučiavo tau kaklą. Jeijis norės sekso,
nesipriešink ir nesiskųsk, tiesiog daryk, kaip jis liepia. Jei jis su
pyks, mus nužudys. Būk stipri, brangioji. Myliu tave.
—Jis visai nebučiavo man kaklo, —pasakė žmona, —o su
šnibždėjo į ausį. Sakė, kad yra gėjus, tu jam atrodai žavus ir
paklausė, ar vonioje turime vazelino.
- Bijote, kad jus čia gali išprievartauti?
- Vieną rytą psichiatras ligoninėje lanko savo pacientus. -
Kaip šiandienjaučiatės? —paklausia pirmojo paciento. Pacien-
90 A. J. RICH
tas stovi prie sienos ir tranko į ją galvą. Tuomet atsisuka į

psichiatrą ir atsako: Juk aš trenktas. Turbūt teks čia šiek tiek
pabūti.
—Ar jau susitaikėte su tuo, kad turėsite čia pabūti?
—Žinote, daktare, man atrodo, aš alergiškas jūsų veidui.
Su nerimu laukiau, kuo baigsis šis anekdotas.
- O taip, vos tik jį pamačius, ištinsta mano pimpalas.
- Šiandien baigsime anksčiau, - pasakiau ir pro sutvirtin
tą langą duryse parodžiau prižiūrėtojui, kad jį išsivestų.
Pati likau sėdėti ant sulankstomos kėdės stengdamasi pri
minti sau, kodėl sutikau tai daryti. O kad Benetas būtų buvęs
toks aiškus, kaip šis juokdarys ekshibicionistas. Kiek reikia
sociopatų, norint pakeisti lemputę? Vieno. Jis laiko lemputę,
o pasaulis sukasi aplink jį.
Turėjau progą dar kartą susitikti Dagą ir Kandisę.

Atnešiau jiems omleto ir keptų bulvyčių, o Dagas paprašė
aštraus padažo. Jie manęs nepažino —turbūt-dėl mano pada
vėjos uniformos, nukirptų ir nudažytų plaukų ir savo pagirin
gos būsenos. Kai Dagui nukrito peilis ir jis paprašė kito, ne
šiau jam kepsnių pjaustymo peilį galvodama, kaip suvarysiu jį
jam į krūtinę - du colius žemiau raktikaulio, į tarpą tarp šon
kaulių. Gal lemiamu momentu mane nuo to sulaikė motinos
ranka. O gal susivokiau, kad, Dagą nudurti būtų dar viena
savidestrukcijos forma. Be to, prisiminiau faktą, kad kerštas
reikalauja vis daugiau veiksmų, kad patenkintų keršytoją.
Apsigyvenau Vinegar Hile su dar dviem medicinos stu
dentėmis, viena iš jų buvo Kėtė. Įsidarbinau padavėja užkan-
dinėje Bušvike, kad galėčiau sumokėti už laisvai pasirenka

mas poezijos paskaitas privačiame New School universitete.
Poezija tuomet man atrodė natūraliausia išraiškos forma ir
netgi esu parašiusi keletą eilėraščių apie Dagą ir Kandisę.
Jų pusryčiai kainavo zi dolerį 12 centų, jie man paliko
mažiau nei dolerį arbatpinigių.
Rikerse tądien susitikau su dar vienu pacientu ir tai buvo

vienas malonumas, palyginti su juokdariu ekshibicionistu.
Paskui Amabilis parvežė mane atgal į butą ir paklausė, ar no
rėčiau, kad jis užeitų. Pasakiau, kad man viskas bus gerai, ir
padėkojau už jo gerumą ir rūpestį. Mūsų santykiai nutrūko,
kai sutikau Benetą, ir aš džiaugiuosi, kad likome draugais.
Jam nuvažiavus, užėjau į Mother’s greitojo maisto restora
ną ir užsisakiau vegetarišką mėsainį, skrudintų saldžiųjų bul
vių šiaudelių ir dietinės kolos, galvodama, kaip kvaila dietine
kola užsigerti skrudintas bulves.
Atidariau visus buto langus, nes čia vis dar tvyrojo va
lymo priemonių kvapas. Draugas budistas pasisiūlė užsukti
pasmilkyti butą, kad neutralizuotų čia įvykusį siaubą, bet ar
sugebėsiu čia toliau gyventi net ir po tokios ceremonijos? Pa
sijutau apsvaigusi ir susivokiau, kad buvau sulaikiusi kvapą.
Prie kompiuterio pasidėjau parsinešto maisto maišelį, suval
giau kelias bulvytes ir pasitikrinau Hotmail paskyrą.
Aš esu žmogus, kurio ieškote. Yra ir kitų. Jūs ne pirma mo

teris, kuriai mano patirtis pasirodė pažįstama. Vyras, kurį
pažinojau kaip Piterį, yra maždaug metro septyniasdešimt
92 A. J. RICH
penkių centimetrų, kiek apkūnokas pagal savo ūgį, tamsia

plaukis ir turi nedidelį randą, einantįper antakį, —nelabai
patrauklus, bet man tai buvo visai nesvarbu. Charizmosjam
suteikia jo ypatingas pasitikėjimas savimi. Ar vyras, su ku
riuo susitikinėjote, labai greitaijumis susižavėjo?Dovanojo
jums Bulgari Green Tea kvepalus ir primygtinai reikalavo,
kadjais kvepintumėtės? Nemėgojūsų naminių gyvūnų?Jei
noritepasikalbėti, norėčiau asmeniškai susitikti kur nors vie
šoje vietoje. Ar jūs iš Bostono? Galėtume susitikti Clarkes
bare šalia Pietinės stoties Atlanto aveniu pusėje. Būsiu su
oranžiniu rankomis megztu šaliku. Arjums tai tinka?
Kitą rytą išvykau traukiniu į Bostoną.

Clarke’s baras buvo uždarytas. Ne tik tą dieną, bet visam lai
kui. Ant lango buvo uždėtas ženklas i š n u o m o j a m a . Ne
galėjau prisiminti, ar ji siūlė susitikti viduje, ar lauke, tačiau
pamačiusi ženklą nusprendžiau, kad turbūt lauke. Ten pras
tovėjau trisdešimt minučių. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties,
kodėl vaikščiojau Sent Urbaino gatve pirmyn atgal ieškoda
ma, kur Benetas valgydavo omletą. Pastebėjau ant kampo
stovintį policininką ir pajudėjau jo link, bet tuomet susivo
kiau, kad neįsivaizduoju, ko jo paklausti. Jos vardo nežinojau,
tik tai, kad dirbo Policijos departamente ir buvo susižavėjusi
tuo pačiu vyru.
Ar ji galėjo apsigalvoti dėl susitikimo? Nusprendžiau, kad
ji pasielgė drąsiai jau vien paskelbdama savo laišką, be to, ji
buvo policijos pareigūnė. Gal įvyko kas nors netikėto? Tele
fono numeriais neapsikeitėme. Parašiau jai elektroninį laišką
ir nuėjau į kavinę Atlanto aveniu. Prisėdau būdelėje, iš ku
rios matėsi uždarytas Clarke’s baras. Po trečio puodelio kavos
nusprendžiau eiti į artimiausią policijos skyrių, kur, mano
įsivaizdavimu, ji turėjo dirbti. Lovefraud ji buvo užsiminusi,
kad yra pranešimų apie įvykius analitike. Kiek viename po
licijos skyriuje gali būti jaunų pranešimų apie įvykius anali-
93
94 A. J. RICH
tikiu? Su savimi turėjau Beneto nuotrauką, tiksliau, pusę tos

nuotraukos, kurią valymo komanda buvo palikusi ant kavos
staliuko. Save buvau iškirpusi.
Policijos nuovada buvo už dešimties kvartalų - didelis
plytų pastatas, kur kadaise galėjo būti prieglauda ar biblio
teka. Jis atrodė kur kas didingiau už 90-ąją nuovadą mano
rajone —Bruklino policijos skyrių, pro kurį kasdien praeida
vau pakeliui į J linijos traukinį. Vietinė 90-oji negalėjo būti
niekas kitas, tik policijos nuovada.
Registratūroje dirbantis pareigūnas aiškinosi su vyresne
moterimi, kuri reikalavo sužinoti, kur laikomas jos sūnus. Pa
laukiau, kol jis nuramino ją bent tiek, kad ji prisėstų.
- Norėčiau sužinoti, ar galite man padėti, - pasakiau
įsakmiu balsu, kurį buvau įvaldžiusi kalbėdamasi su policijos
pareigūnais ir nusikaltėliais profesiniais tikslais. - Aš iš Niu
jorko Džono Džėjaus baudžiamojo teisingumo koledžo. Esu
susitarusi susitikti su jūsų pranešimų apie įvykius analitike.
Gal pasakytumėte, kur galėčiau ją rasti?
- Jį, ne ją. Antrame aukšte. Bet man reikės jūsų tapatybės
dokumento.
Parodžiau koledžo tapatybės kortelę su nuotrauka ir pasa
kiau, kad man reikalinga moteris.
- Džeraldas Marksas pas mus dar neseniai. Tai gal jūs ieš
kote Suzanos Rorkės?
- Gali būti. Suprantu, kad tai keistai nuskambės, bet aš
nežinau vardo tos moters, su kuria turiu susitikti, tik parei
gas, o čia artimiausias skyrius nuo tos vietos, kur ji pasiūlė
šiandien susitikti. Ar žinote, kur galėčiau rasti Suzaną Rorkę?
- Panele, deja, turiu jus informuoti, kad Suzana mirė prieš

šešias savaites.
- Mano ieškoma moteris išėjo iš darbo, persikėlė į Niujor
ką, bet šią vasarą vėl čia sugrįžo.
- Suzana tikrai buvo išėjusi iš darbo, bet sugrįžo tik prieš
pat nužudymą.
- Sakėte, kad ji mirė. Vis dėlto ji buvo nužudyta?
- Panele, negaliu jums suteikti informacijos apie atlieka
mą tyrimą.
Pabandžiau mintyse greit suskaičiuoti. Ji turėjo mirti ne
trukus po to, kai Lovefraud paskelbė tą laišką, jei tai padarė
Suzana Rorkė. Bet jei Suzana Rorkė jau šešias savaites mirusi,
tuomet kas atsakė į mano ei. laišką? Paklausiau registratūros
darbuotojo, ar galėčiau pasikalbėti su kuo nors iš jos kolegų.
Jis pakėlė telefono ragelį ir pasakė:
- Ar galėtum ateiti į registratūrą?
Po kelių minučių pasirodė jaunas vyras, jis atrodė taip, tarsi
į darbą būtų atvažiavęs riedlente, ir prisistatė detektyvu Homsu.
- Ji teiraujasi apie Suzaną, - pasakė registratūros darbuotojas.
- Nesu tuo tikra, —dar kartą pakartojau ir paaiškinau
Homsui situaciją.
- Ką žinote apie šį tyrimą?
- Nieko, nebent Suzana pažinojo šį vyrą. —Padaviau jam
Beneto nuotrauką.
- Iš kur ją gavote?
Nuojauta man sakė, kad detektyvas jau yra matęs Benetą.
Ir kad tuoj sužinosiu tai, ko nenorėčiau žinoti. Bet aš jau tai
nutuokiau.
96 A. J. RICH
- Ar šis vyras kaip nors susijęs su Suzana Rorke?

- Tai mano tyrimas. Prašau atsakyti į klausimą.
- Jis buvo mano sužadėtinis.
- Kuo jis vardu?
- Tai jūs man pasakykite. —Nieko nežinojau apie Benetą —
nei jo istorijos, nei motyvų, nei to, ką jis gali. Pajutau, kad
nuo šios minties ėmė svaigti galva ir pykinti.
-A r galėtumėte pakilti į viršų ir pasižiūrėti keletą nuo
traukų?
Kol lipome laiptais, nepratariau nė žodžio. Turėjau įsikib
ti į turėklą. Jaučiau sutrikimą ir kartu gėdą, kad taip smarkiai
suklydau spręsdama apie vyrą, kurį mylėjau.
Detektyvo darbo stalas buvo stebėtinai tvarkingas. Ant jo
buvo tik nedidelė krūvelė aplankų, kurių vieną jis ir atvertė,
prieš tai pasiūlęs man prisėsti. Viduje buvo prisegta moters
nuotrauka. Tai buvo maždaug mano amžiaus patraukli mo
teris, ant kelių laikanti vienaakį Džeko Raselo terjerą.
- Ar atpažįstate šią moterį?
- Tikriausiai tai Suzana Rorkė. Bet ne, aš jos neatpažįstu.
Jis parodė man dar vieną nuotrauką. Joje Suzana Rorkė
plačiai šypsojosi saulėtame kalnų fone. Jos galva buvo padėta
Benetui ant peties.
- Ar tai tas pats vyras, kuris, kaip teigiate, buvo jūsų su
žadėtinis?
- Kaip ji mirė?
- Prašau atsakyti į mano klausimą.
Mane paeiliui vieną akimirką siaubingai pykino, o kitą
jaučiausi visiškai rami.
- Ar galėčiau gauti stiklinę vandens?

Kada daryta ši nuotrauka? Ar dar prieš man sutinkant
Benetą? Detektyvas grįžo nuo vandens aparato ir padavė man
senovišką kūgio formos popierinį puodelį.
- Kada ji nufotografuota? - paklausiau atsigėrusi.
- Kada padarytajūsų turima šio vyro nuotrauka?
- Ar jis įtariamasis?
- Prašau konkrečiai atsakyti į klausimus.
- Gerai. Manoji nufotografuota Meine maždaug prieš mė
nesį iki jo žūties.
- Jis negyvas?
- Gal jums teko apie tai skaityti. Jį pražudė šunys. Tai aš
radau jo kūną.
- Tai įvyko Niujorke.
- Brukline. Rugsėjo dvidešimtąją.
- Nežinojau, kad tai mūsų ieškomas vyras. - Tai pasakęs
jis atsiprašė ir puolė skambinti. Pamaniau, kad turbūt nori
pranešti savo kapitonui. Jaučiau, tarsi žemė slystu iš po kojų.
Ar jis mano, kad Benetas buvo žudikas?
Baigęs kalbėti telefonu, detektyvas padavė man savo kor
telę ir pasakė, kad su manimi susisieks.
- Kaip galėčiau su jumis susisiekti?
Pasakiau jam savo duomenis ir atsisegiau rankinę.
- Manau, turėtumėte tai pamatyti. - Padaviau jam iš
spausdintus Lovefraud laiškus. Palaukiau, kol jis baigs skaity
ti, tada paprašiau papasakoti, kaip ji mirė.
- Ji užsimušė nukritusi iš trečio aukšto benamių prieglau
doje, kur buvo savanorė. Manome, kad ją kažkas nustūmė.
98 A. J. RICH
—Kodėl taip galvojate?

—Ant lango rėmo rasta įdrėskimų, rodančių, kad ji prie
šinosi.
—Manote, kad ją pastūmė Benetas?
—Mums jis žinomas kitu vardu.
—Ir turbūt negalite man jo pasakyti?
—Ar galiu padaryti tos nuotraukos kopiją?
Padaviau jam nukirptą nuotrauką, bet nebegalėjau į ją
pažvelgti, kai jis atnešė man ją atgal. Įkišau ją tarp dviejų
kartono lapų, kuriuos naudojau, kad ji nesusiglamžytų kupri
nėje. Bet šįkart nė neatitraukiau mažo skyrelio, kur ją laikiau
atskirai nuo viso kito šlamšto - nenaudojamų makiažo prie
monių, neberašančių tušinukų, pusiau suvalgyto energinio
batonelib, turinčio daugiau kalorijų nei Milky Way, kurio iš
tiesų norėjau.
Išėjus į lauką mane apėmė tasai nuvalkiotas nuostabos
jausmas, kad pasaulis liko toks pat kaip anksčiau, nesvarbu,
ką prieš akimirką sužinojau. Kai visi yra toje pačioje situaci
joje, pavyzdžiui, bendruomenė, nukentėjusi nuo tornado, nu
gali santūrus draugiškumas. Buvau viena su savo atradimu ir
dar niekada nesijaučiau tokia atskirta nuo kitų ar išsigandusi.
Kita galbūt būtų ėjusi į barą. Tačiau man į galvą atėjo
visai ne tai, kuo paprastai mėgaučiausi, o gryna fantazija.
Įsivaizdavau save stumiančią vežimėlį su ratukais, kuriame
buvo skalbinių maišas su paklodėmis ir rankšluosčiais, kvap
nūs džiovyklės lakštai ir skalbiklis. Norėjau savo skalbinių
vežimėlį nuvežti į netoliese esančią nedidelę savitarnos skal
byklą ir jos savininko klausinėti paprastų klausimų apie tai,
kada įpilti minkštiklio. Norėjau sėdėti plastikinėje kėdėje ir

stebėti, kaip sukasi mano skalbiniai, kurie taps švarūs. Norė
jau juos lankstyti, dar šiltus iš džiovyklės, ir grįžti tuo pačiu
keliu veždamasi namo mažytį įrodymą, kad galiu funkcio
nuoti šiame pasaulyje ir bent šį tą jame pagerinti.
Ar mano šunys mane išgelbėjo?
!xur buvo vyras, kurį pažinojau kaip Benetą, prieš šešias sa
vaites, kai buvo nužudyta Suzana Rorkė?
Važiavau traukiniu atgal į Niujorką. Pasižiūrėjusi į savo tele
fono kalendorių supratau, kad buvau teisi —tą savaitgalį buvome
susitikę su Benetu Old OrchardBeach Inn svečių namuose - gel
toname Viktorijos stiliaus name ant skardžio palei vandenyną,
nuo kurio buvo galima pėsčiomis pasiekti pajūrio tiltą.
Suzana buvo nužudyta tą penktadienį. Nuo Bostono iki
Old Orčad Bičo Meino valstijoje - dvi valandos kelio. Ar
Benetas galėjo ją išstumti pro langą Bostone ir išsinuomotu
automobiliu nuvažiuoti šimtą mylių iki kurortinio pajūrio
kaimelio, kad praleistų su manimi romantišką savaitgalį?
Taip, jam būtų užtekę laiko tai padaryti. Kai jis atvažiavo,
jau buvau užsiregistravusi užeigos namuose. Kažin kada jis
nupirko baltų rožių, kurių man padovanojo? Jis kaip visad
mane pabučiavo ir paklausė, kur galėtume išgerti. Pasakiau,
kad užeigoje prie židinio galima atsigerti vyno, bet jis pasakė
norintis ko nors stipresnio. Pamenu, kad mane tai nustebi
no. Pasakė, kad pirma norėtų nusiprausti ir persirengti. Sakė
iš Monrealio išvykęs devintą ryto, tai reiškia, kad jam teko
vairuoti visas šešias valandas, todėl nieko keisto, kad norėjo
100
tai padaryti. Jis atrodė gana gerai nusiteikęs ir buvo labai dė
mesingas. Jo apetitas buvo geras, vakarienei valgėme omarą
ir, žinoma, mylėjomės. Ar jis turėjo kokių įdrėskimų? Kaip
smarkiai Suzana priešinosi? Paskui jis užsispyrė, kad turime
eiti pasivaikščioti palei vandenyną mėnesienoje, nors ir buvo
vėsu. Vaikščiojome mediniu pėsčiųjų taku, kuris tokiu metu
ir esant tokiai temperatūrai buvo beveik tuščias. Išgirdau pra
eivius kalbant kvebekietiškai ir paklausiau, apie ką jie šneka.
Jis atsakė, kad jie kalbasi apie rytojaus draugiškas rungtynes
tarp Maple Leafs ir Montreal Canadiens. Prisiminiau savo be
vaises pastangas rasti jo butą Monrealyje ir pradėjau abejo
ti, ar jis apskritai mokėjo prancūziškai. Internete susiradau
Nacionalinės ledo ritulio lygos tvarkaraštį ir sužinojau, kad
Montreal Canadiens nežaidė jokių draugiškų rungtynių.
Kai sugrįžome į kambarį ir jis nusimovė kelnes, pastebė
jau ant jo blauzdos šviežią mėlynę. Man paklausus, iš kur ji,
atsakė, kad susitrenkė padėdamas vienai iš savo grupių nešti
įrangą. Vienai iš tų grupių, kuriai neatstovavo.
Tą naktį kaip įprastai pasislinkau į dešinę lovos pusę. Kai
rioji buvo prie sienos, o Benetas žinojo apie mano nuo vaikys
tės užsilikusią baimę miegoti prie sienos ir kiaurai per ją pra
pulti. Kai jau buvau beužminganti jo glėbyje, jis sušnabždėjo:
—Jei mane myli, turi miegoti prie sienos.
Kas, jei nebūčiau jam paklususi? Ką jis būtų galėjęs man
padaryti? Kitą rytą - ak, nenorėjau nė prisiminti mūsų mylė
jimosi. Buvo šlykštu apie tai galvoti po to, ką apie jį sužinojau
Bostone. Tačiau tą naktį atrodė, kad jis niekad nepaleis mano
rankos. Kai pabudau, jis vis dar ją laikė.
102 A. J. RICH
{ Peno stotį grįžau šiek tiek po vidurnakčio. Jaučiausi išseku

si, bet miego nenorėjau. Grįžusi namo perskaičiau kiekvieną
straipsnį apie Suzanos Rorkės mirtį tokia tvarka, kaip jie pa
sirodė spaudoje.
Ją apibūdino kaip trisdešimt penkerių metų pranešimų apie
įvykius policijos analitikę, kuri kiekvieną savaitę savanoriauda-
vo Pietų Bostono benamių prieglaudoje. Iš pradžių jos mirtis
buvo apibūdinta kaip nelaimingas atsitikimas. Ji negrįžo po
pertraukos, kai prieš tai trečiame aukšte bandė pataisyti ritmi
nes užuolaidas. Panelės Rorkės kūnas buvo rastas skersgatvyje
už prieglaudos. Policija nusprendė, kad tikriausiai ji iškrito pro
atvirą langą ir mirė nuo smūgio. Kitame straipsnyje buvo pra
nešama, kad policija jos mirtį tiria kaip galimą žmogžudystę.
Jie ieškojo benamio, kuris tą naktį nakvojo prieglaudoje. Liu
dininkai teigė matę, kaip jis kiek anksčiau tą vakarą barėsi su
panele Rorke. Benamis buvo surastas, apklaustas ir paleistas.
Policija vis dar tyrė šią mirtį kaip galimą žmogžudystę.
Tuomet atsidariau feisbuką. Jos profilio nuotrauka buvo
ta pati, kurią man parodė detektyvas - su vienaakiu Džeko
Raselo terjeru ant kelių. Pradėjau galvoti, kas nutiko šuniui.
Peržiūrėjau jos pastarųjų mėnesių įrašus ir aptikau jos kairės
rankos praskėstais pirštais nuotrauką, kurioje matėsi sužadė
tuvių žiedas su deimantu. Senamadiškas ovalo formos dei
mantas buvo maždaug vieno karato, įstatytas į baltąjį auksą
arba platiną. Visi komentarai apačioje buvo beveik apie tą
patį: kada galėsime su juo susipažinti?
Nuėjau prie viršutinio stalčiaus ir išėmiau mažytę odinę
dėžutę, viduje išklotą aksomu. Joje buvo Beneto dovanotas
žiedas —lygiai toks pat. Norėjosi jį išmesti, bet suvokiau, kad

dabar tai jau įkaltis. Tai buvo įrodymas, kad priklausau ap
gautųjų seserijai. Jei apgautųjų seserijai priklausėme mudvi su
Suzana, jai priklausė ir moteris, kuri man parašė Lovefraud
svetainėje, apsimetusi Suzana Rorke. Ji ir pati įtarė, kad gali
būti kitų. Jei yra trys, kodėl ne keturios? O gal dar daugiau?
Atsidariau Lovefraud ir parašiau asmeninę žinutę nume
riui trys.
Kasjūs? Kodėlapsimetėte Suzana Rorke? Kodėl manote, kad

vyras, kurį pažinojote kaip Piterį, yra apgavęs ir kitų mote
rų? Iš geros valios atvažiavau sujumis susitikti ir sužinojau,
kad moteris, kuri teigėte esanti, prieš šešias savaites nužu
dyta. Turiu informacijos apie vyrą, kurį pažinojau Beneto
vardu; ši informacija turėtų jus sudominti. Neišsigalvojau
to tam, kadjus įviliočiau. Kalbu visiškai rimtai. Nežinau,
kodėl su manimi nesusitikote, betjeijo bijote, neturėtumėte.
Tikiuosi sulaukti išjūsų žinių.
Buvau alkana ir pirmą kartą per pastarąsias savaites norėjau ko

nors sveiko. Paėjau kelis kvartalus iki veganiškos užkandinės
Champs. Ji dirbo nuo 6 ryto. Kaip įprasta, buvau vienintelė
klientė, neturinti tatuiruočių ant rankų ir kojų. Personalas buvo,
kaip visada, draugiškas. Susiradau laisvą staliuką ir prisėdau
po šeštojo dešimtmečio iškaba ant sienos. Užsisakiau dvigubą
porciją tofu „kiaušinienės" su paslaptingaisiais prieskoniais ir
kepintų plantanų. Į kavą įsipyliau tikro cukranendrių cukraus.
Žvalgydamasi transseksualaus padavėjo, kad papildytų mano
104 A. J. RICH
kavos puodelį, pamačiau atsidarant duris. Ne iš karto jį paži

nau. Tuo metu jis atsisegė dviračio šalmą. Pamačiusi jo plau
kus, atpažinau, kad tai Makenzis, mano advokatas. Jis dėvėjo
prakaituotus trumparankovius marškinėlius ir juodus aptemp
tus dviratininko šortus, kurie ant jo atrodė ne kaip drabužis.
Jis pažvelgė į mano lėkštę.
- Tikiuosi, tai ne paskutiniai plantanai.
- Norėtumėte vieno? —paklausiau rodydama į tuščią vietą
priešais.
Jis įsmuko į būdelę ir nė nepažvelgęs į meniu užsisakė ly
giai tą patį ką aš. Tuomet pasmeigė gabalėlį plantano iš mano
lėkštės.
- Kai gyvenau Puerto Rike, vien jais ir maitinausi.
- Kada tai buvo?
- Atstovavau arkliui Vjekese. Fermeris, gyvenantis netoli
vieno iš karinio jūrų laivyno sprogmenų bandymo poligonų,
pastebėjo, kad jo daugybę apdovanojimų pelnęs žirgas nu
stojo daugintis. Pavyko pasiekti fermeriui ir veisliniam žirgui
palankaus teismo sprendimo.
Pakėliau už tai savo kavos puodelį.
- Ar jau susitarėte dėl temperamento testo? —paklausė jis.
- Kitą penktadienį Staten Ailande.
- Puiku. Linkiu sėkmės.
Kai atnešė jo maistą, norėjau pakeisti temą, kad jis ne
pagalvotų, jog pasiūliau jam prisėsti norėdama gauti teisės
konsultaciją.
- Arčiausiai Vjekeso esu buvusi, kai į jį žvelgiau iš Sent
Tomo salos kitapus vandenyno.
—Mėgstu šias salas. Ką ten veikėte?

—Dažnai ten vykdavau panardyti per atostogas, kad ga
lėčiau parsivežti keletą paplotėlių valgytojų. - Pamačiusi jo
klausiantį žvilgsnį paaiškinau: - Tai benamiai salos šunys,
mintantys išmestais kukurūziniais paplotėliais. Bendradar
biauju su ne pelno siekiančia organizacija, kuri šunims iš salų
randa namus žemyne.
—Kaip sekėsi ten nardyti?
—Rifai labai kenčia. Kas kartą, kai kruizinis laivas išme
ta į vandenyną du tūkstančius kremu nuo saulės pasitepusių
turistų, koralai išbąla ir miršta. Man pasisekė pamatyti rifus,
kol jie dar neišnyko. O jūs nardėte Vjekese?
—Truputį.
—Argi tai nenuostabu? Plaukioti tarp tų koralų tarpeklių.
O kokios spalvos... Ar kada teko nardyti naktį, kai pasirodo
minkštieji koralai? Tarsi plauktum per rožių sodą pasišvies
damas vien žibintuvėliu. O dar žuvys... Ar jus kada nors yra
sekę mėlynųjų jūrų chirurgų būriai? Neįtikėtina, kaip jie pa
sisuka vienu metu ir pakeičia spalvą.
Jis padėjo ant stalo šakutę, nors dar nebuvo baigęs valgyti
savo plantanų. Pajutau, kad kažką ne taip pasakiau.
—Leiskite pavaišinti pusryčiais, - pasakė ir iš užtraukia
mos kišenės išsiėmė grynųjų.
Man padėkojus jis pasakė, kad jam reikia oficialiai pateik
ti teismo dokumentus miesto centre.
—Dviračiu?
—Tada apsauga galvoja, kad aš pasiuntinukas, ir man ne
reikia lipti į viršų klausytis paskalų.
106 A. J. RICH
Pro langą mačiau, kaip jis atrakino savo dviratį ir nuvažia

vo link Viljamsbergo tilto.
Baigusi valgyti jo plantanus, padėkojau padavėjui ir pa
rėjau namo. Dar prieš patikrindama, ar gavau atsakymą į
savo paskutinę Lovefraud žinutę, atsidariau Google puslapį ir
paieškojau informacijos apie Lorensą Makenzį. Praleidusi jo
profesinius pasiekimus radau straipsnį, kuris privertė siaubin
gai pasijusti. Sužinojau, kad prieš penkerius metus dingo jo
žmona, kai jie nardė Vjekese. Dėl neįprastai stiprių srovių ji
buvo atskirta nuo nardytojų grupės. Ją rado po kelių minučių,
be sąmonės plūduriuojančią veidu žemyn su išsipūtusia BCD*
liemene ir tuščiu baku.
Jos atgaivinti taip ir nepavyko.
* BCD (angį. Buoyancy Control Device) - plūdrumo kompensatorius.

Tikimybė būti nutrenktam žaibo Jungtinėse Valstijose yra
viena iš šešių šimtų tūkstančių. Ji šešis kartus didesnė už tiki
mybę žūti nuo bet kurios veislės šuns. O keturis kartus dides
nė tikimybė žūti nuo karvės nei nuo šuns.
Staten Ailande stovėjau šalia rato, panašaus į jojimo var
žybų areną. Laukdama, kol dresuotojas atves Debesį į pir
mąją jos temperamento testo dalį, pamačiau per stovėjimo
aikštelę einančią Bilę. Kelis kartus šūktelėjau jos vardą, norė
dama paklausti apie savo šunis.
Ji man pamojavo.
—Ar ir tu ten dalyvausi? —paklausiau.
- Norėjau būti šalia šių mažulių, kai juos tikrins.
Jos draugiškame pasisveikinime buvo tai, kas vertė
mane trauktis. Ar ji viena tų žmonių, kurie mėgaujasi kitų
dramomis?
Anksčiau ją mačiusi tik prieglaudoje, kuri užgožia bet
kokius jutimus, nebuvau atkreipusi dėmesio, kokia ji pa
traukli ir atletiška. Ji dėvėjo atraitotus džinsus ir aulinukus.
Nepaisant pirmojo rudens šaltuko, jos drobinis švarkas buvo
prasegtas ir atidengė prigludusius marškinėlius su užrašu
107
108 A. J. RICH
kuriuos prisiminiau iš prie

p a r o d y k savo P i T B U L i u s * ,
glaudos. Turėjau tokius pat, bet nedrįsau jų dėvėti.
- Negaliu patikėti, kad tu čia, - pasakiau.
- Esu stebėjusi daug tokių testų. Norėčiau, kad būtų tem
peramento testai vyrams.
Ji nusivedė mane už nedidelės atodangos, kad galėtume
stebėti niekam nematant. Sakė, kad mūsų buvimas blaškytų
Debesį.
- Turiu tau staigmeną, —sušnabždėjo ji, kai į areną išėjo
dresuotoja, vesdamasi Debesį už trumpo pavadžio. - Tuoj
pamatysi.
Debesis su dresuotoja atsistojo priešais keturis teisėjus,
kurių trys buvo vidutinio amžiaus moterys, o ketvirtasis vy
ras atrodė per trisdešimties. Debesis taip džiaugėsi būdama
lauke, kad pradėjau nerimauti, jog gaivus oras ir saulė gali ją
išblaškyti.
Bile paaiškino, kad pirmojoje testo dalyje bus vertinama
šuns reakcija į svetimus žmones. Pirmiausia matėme, kaip
prie Debesies priėjo „neutralus“ nepažįstamasis, stabtelėjo
ir palinkėjo dresuotojai geros dienos. Debesis niekaip nesu
reagavo. Tuomet žvaliai ir džiaugsmingai priėjo „draugiškas“
nepažįstamasis, meiliai pakalbėjo su Debesimi ir paplekšnojo
jai per galvą. Debesis pavizgino uodegą ir palaižė nepažįsta
mojo ranką. Trečiasis nepažįstamasis svirduliavo, mostagavo
rankomis ir garsiai kalbėjo pakeltu balsu.
* Anglų kalba frazė Show Me Your Pits turi žodžių žaismo efektą, nes žodis pits,
reiškiantis pitbulius, skamba panašiai kaip žodis tits, reiškiantis „papus“, taigi
ši frazė kelia asociacijų su nešvankiu pasakymu „parodyk savo papus“.
Bile pasilenkė prie manęs.

- Jie tikrina, ar tai išprovokuos jos agresiją, stiprų vengimą
arba paniką.
- Ja dėta sureaguočiau visais trimis būdais.
- Ir aš, jei man būtų tekę patirtį tą patį ką tau.
Tačiau Debesis atsilaikė ir neužkibo ant šio kabliuko.
Dresuotoja lėtai vedė Debesį ratu pro nedidelius postus,
panašius į medžiotojų priedangas. Kiekvienas jų kuo nors
paslėptai provokavo: pasigirsdavo šaižus metalinėje dėžėje
kratomų monetų garsas, staiga išsiskleisdavo didelis skėtis.
Debesis krūptelėjo ir pasislėpė už dresuotojos.
- Dauguma šunų neįveikia skėčio testo. Reakcija, kurios
jie tikisi, yra smalsumas, o tada šuo turėtų praeiti pro šalį, -
pasakė Bile.
- Bet ji visada bijojo skėčių. Ar jie į tai atsižvelgs?
- Ši užduotis nebus lemiama, jei ji įveiks visa kita. O slėp
tis yra geriau nei rodyti agresiją.
Kai Debesis išlaikė šūvio testą —netoli jos iššovė tuščią šo
vinį, —teisėjai iškėlė nykščius. Viki Hern —jau mirusi filosofė
ir šunų dresuotoja - yra rašiusi apie tai, „ką slepia piktumo
iliuzija“. Debesis buvo milžiniškas šuo didelėmis pažandėmis
ir aptaškyta krauju atrodytų kaip piktas šuo, bet tai buvo tik
iliuzija, slepianti baimę.
Man buvo pasakyta, kad po testo negalėsiu pasimatyti
su Debesimi, taigi pasiėmiau rankinę ir paltą ir, atsisukusi
atsisveikinti su Bile, pamačiau, kaip dresuotoja į areną įvedė
Džordžą.
Pažvelgiau į besišypsančią Bilę, ši pasakė:
110 A. J. RICH
- Staigmena.
- Kas jums suteikė teisę leisti Džordžui atlikti testą?
- Nes aš nemanau, kad jis žudikas.
- Tai ne jums spręsti.
Arenoje dresuotoja davė Džordžui komandą sėdėti. O
paskui jis sėkmingai įveikė visus tuos pačius testus kaip De
besis - neutralų, draugišką ir pamišusį nepažįstamąjį, kra
tomas monetas, netgi skėčio testą. Niekas jo neprivertė ne
paklusti dresuotojai. Prisiminiau, kaip jis visada stengdavosi
įtikti. Tai sukėlė kitą prisiminimą - Benetas išstūmė moterį
pro langą. Ką jis galėjo šiam šuniui padaryti? Dabar Džordžo
šonkauliai kyšojo kaip tada, kai jį pirmą kartą pamačiau, o
šunų šonkaulius turi užčiuopti, o ne matyti. Tai buvo viena iš
priežasčių, paskatinusių mane jį priglausti. Juk taip malonu
vien pašerti alkaną šunį.
Vis dėlto šūvio testas jį smarkiai išgąsdino.
Jis puolė dresuotojai už nugaros ir norėjo toliau bėgti, ta
čiau ji stipriai truktelėjo pavadį ir grąžino jį prie savęs.
- Jis girdėjo, kaip buvo nušautas Česteris, - pasakiau. - Ar
turėčiau apie tai informuoti teisėjus?
- Tai ne tokia jau reta reakcija, - atsakė Bile. - Juk per
liepos ketvirtosios fejerverkus pabėga daugiau šunų nei bet
kuriuo kitu metų laiku.
Dresuotojai prireikė poros minučių, kad Džordžą nura
mintų. Pagaliau ji privertė jį sėdėti ir pasakė, kad jis geras
šunelis. Net iš tokio atstumo galėjau įžiūrėti, kaip šuo palaižė
dresuotojos ranką. Tačiau, ramiai perėjęs traškančio plastiko
plėvelę, jis atsisakė eiti per metalines groteles. Džordžas įsirę-
žė iš visų jėgų ir nejudėjo iš vietos. Dresuotoja truktelėjo jo

pavadį, ir išgirdome Džordžą suurzgiant.
- Sūdąs, - išsprūdo man. - Jo letenos tapo jautrios po
daugybės metų, praleistų drėgname narve. Negi šie žmonės
nesupranta, kad būna nenumatytų aplinkybių? —Kitą akimir
ką jau apsipyliau ašaromis nuo šios situacijos absurdiškumo -
bandžiau užstoti savo šunį, kuris buvo nužudęs žmogų. Ar
Benetas tempė Džordžą per šildymo groteles buto grindyse?
Stengiausi rasti kokį nors paaiškinimą tam, kas nutiko.
Reaguodama į mano susikrimtimą, Bile trumpam uždėjo
ranką man ant peties ir pasakė:
- Niekas neprarasta, kol dar ne viskas baigta.
Kai jau buvo viskas baigta, teisėjai paskelbė, kad norės pa
kartoti Džordžo testą kitą kartą. Nerimas stebint abu testus
mane išsekino ir aš puoliau į neviltį. Bile paklausė, ar ką nors
valgiau šį rytą, o kai atsakiau neigiamai, pasakė už kelių kvar
talų žinanti užkandinę su šlykščia kava ir puikiais blynais. Ji
pasisiūlė mane ten nusivežti.
Nustebau, kad ant odinių jos Volvo sėdynių nebuvo šunų
plaukų, žinant, kiek laiko ji praleisdavo su prieglaudos šuni
mis. Aš pati Stiveno padovanotą odinę sofą visada uždengda
vau užtiesalu, prieš atvykstant Benetui.
- Ačiū, kad atvežei Džordžą, - pasakiau.
Toji užkandinė visai nepriminė Champs. Nuolatinių lan
kytojų tatuiruotės buvo standartiniai militaristiniai piešiniai
ir širdys su užrašu m a m a . Čia nebuvo ir blynų be gliuteno.
Užsisakiau bokštą blynų su šokolado gabaliukais ir plakta
grietinėle, o Bile - šlykščiosios kavos.
112 A. J. RICH
Po Ketės mirties nebuvau atsivėrusi jokiai draugei. Nors

Bilę vos pažinojau, kažkodėl jai papasakojau apie Benetą ir jo
apgavystę. Kuo daugiau kalbėjau, tuo sunkiau buvo susto
ti. Kaip žirnius išbėriau iš proto varančią istoriją su visomis
baltomis dėmėmis ir klaustukais - nuo tada, kai susipažino
me internetu man atliekant tyrimą apie sociopatus ir aukas,
iki pat netikro adreso Monrealyje ir rakto, kurį jis davė man.
Bile pasakė, kad jis priminė jai buvusį vaikiną, kuris jai nuo
lat meluodavo, o kai jinai pagaudavo jį tai darant, atsakydavo,
kad tiesiog bandė ją taip pralinksminti.
- „Aš sau meluoju visą laiką“, —pacitavo Bile.
- „Bet niekada savimi netikiu“, —užbaigiau.
- „Autsaideriai“, —pasakėme abi vienu metu. —S. E. Hinton.
Paaiškėjo, kad abi daugybę kartų esame mačiusios šio ro
mano ekranizaciją apie Tulsos meksikiečius - Džonį ir Po-
nibojų, iš kurių vienas nužudo varžovų gaujos narį. Filme
Metas Dilonas, Patrikas Sveizas, Robas Lou it Tomas Kruzas
vaidino dar prieš tapdami žvaigždėmis.
- Beneto istorijoje yra ir žmogžudystė, —papasakojau jai
apie Suzaną Rorkę.
- O tu irgi manai, kad ją nužudė Benetas?
- Taip mano policija.
- Kodėl policija mano, kad tai jo darbas? - paklausė Bile.
- Jie visada įtarinėja vyrą ar sužadėtinį.
- Benetas buvo ir jos sužadėtinis?
- Jis padovanojo jai tokį pat žiedą kaip man.
- Tikiuosi, jis bent jau brangus.

- Maniau, kad taip. —Dieve mano, kaip man trūko tokių
pokalbių. - Ar galiu tavęs paklausti asmeniško klausimo? Tu
visą laiką praleidi prieglaudoje, turėjai pasiimti laisvadienį,
kad čia atvyktum, iš ko tu pragyveni?
- Aš laisvamanė iš turtingos šeimos. Bet griežtai prižiūri
ma. Mano senelė manimi nepasitiki.
Padavėja pagaliau atnešė mano blynus.
- Taigi, ką daro policija, kai jų pagrindinis įtariamasis ne
gyvas? Juk jie negali jo teisti, - paklausė Bile.
- Nemanau, kad mudvi su Suzana Rorke buvome vienin
telės Beneto apgautos moterys. Manau, teko bendrauti ir su
trečiąja.
- Iskusksavoeks.corrii
- Lovefraud.com. Ji pasakė, kad nori asmeniškai su mani
mi susitikti, bet taip ir nepasirodė.
- Ji galėjo nepasirodyti dėl įvairių priežasčių.
- Apsimetė esanti Suzana Rorkė. Galbūt ji nežinojo, kad
Suzana Rorkė mirusi.
- O gal kaip tik žinojo.
Bile paėmė apmokėti atneštą sąskaitą, nors pati buvo už
sisakiusi tik kavos.
Mums grįžtant automobiliu į miestą pasakiau:
- Jis prisistatė jai kitu vardu. Piteriu. Bet tai buvo jis. Paro
džiau detektyvui nuotrauką, ir jis tai patvirtino.
- O kas ta trečioji moteris?
114 A. J. RICH
- Gal ir dešimtoji.
- Gal šunys padarė tau paslaugą.
—Nepasakei nieko, ko pati nebūčiau pagalvojusi.
—Taip sakau dėl to, kad jis išstūmė ją pro langą.
—Prieš mane jis niekad nebuvo pakėlęs rankos. Bet kaip aš
galėjau nesuprasti?
- Užtat šunys suprato.
Paprašiau Bilės mane išleisti Delansio gatvėje, kad galėčiau

pasivaikščioti Viljamsbergo tiltu. Man reikėjo fizinės veiklos,
kur nereikia nieko galvoti. Nuo tilto matėsi centrinis Manha-
tanas su dviem įspūdingais tiltais - Manhatano ir Bruklino,
jungiančiais Rytų upės krantus. Pirmiausia buvo pastatytas
Bruklino tiltas - tai ilgiausias kabantis tiltas tuo metu ir vie
nas gražiausių. Manhatano tiltas buvo trečias, pastatytas ant
metalinių statramsčių. Tarp jų pastatytas Viljamsbergas, kuris,
sakoma, tik bjauroja upę. Bet juo eidamas matai visai ką kita.
Ir šis reginys nustelbia sunkvežimių, automobilių ir tunelių,
kuriuose knibžda ištvermingų pėsčiųjų ir dviratininkų, triukš
mą. Edvardas Hoperis net yra nutapęs peizažą „Nuo Viljams
bergo tilto“. Pėsčiųjų takas baigiasi chasidų rajone, kur mote
rys vis dar dėvi perukus, o vyrai augina garbanotas žandenas ir
barzdas. Netgi karščiausią vasarą vyrai per šabą dėvi didžiules
kailines kepures - štreimelius. Dešimties kvartalų atstumu iš
pradžių išgirsti kalbant jidiš, tuomet ispaniškai, paskui kiniš
kai ir galiausiai itališkai. Iš dalies dėl to aš čia ir atsikrausčiau.
Užlipusi penkis aukštus į savo butą, radau Bostono detek

tyvo paliktą telefono žinutę. Dar nebuvo penkių, todėl iškart
jam paskambinau.
- Panele Prager, turiu jums keletą klausimų, susijusių su
Suzanos Rorkės nužudymo tyrimu. Ar galite dabar kalbėti?
- Šis laikas toks pats geras kaip bet kuris kitas.
- Norėčiau jūsų paklausti apie tą savaitgalį, kai Suzana
buvo nužudyta. Jūs Meine buvote susitikusi su vyru, kurį pa
žinojote kaip Benetą.
- Ką norite sužinoti?
- Sakėte, kad jis iš Monrealio automobiliu atvažiavo į Old
Orčad Bičą. Kelintą valandą tai buvo?
-Jis atvyko valanda vėliau už mane, apie ketvirtą, bet ne
žinau, ar jis tikrai atvažiavo iš Monrealio.
- Ar pastebėjote ką nors neįprasto jo elgesyje arba išvaizdoje?
- Jis elgėsi įprastai, bet vėliau ant jo blauzdos pamačiau
didelę mėlynę. Jis pasakė, kad susitrenkė nešdamas vienos iš
savo grupių įrangą, bet tai buvo melas. Jis neatstovavo jo
kioms grupėms.
- O kada sužinojote, kad jis melavo pasakodamas apie
savo darbą?
- Kaip ir apie visa kita. Praėjus kelioms savaitėms nuo jo
mirties. Gal jums pavyko sužinoti, kas jis toks?
- Tirdami žmogžudystę privalome laikytis protokolo. Ar
su jumis dar buvo susisiekusi moteris, apsimetanti Suzana
Rorke?
- Ne, bet kas jū Tai klausimas jums. Ir iš kur ji žino apie
Benetą, Suzaną ir mane?
116 A. J. RICH
—Mes tai aiškinamės.

—O kąjau išsiaiškinote? Ar žinote, kas buvo Benetas?
—Pranešiu jums, kai sužinosiu.
—Bet manote, kad jis kaltas?
—Tik teisėjas ir prisiekusieji gali pripažinti jį kaltu, - pasa
kė detektyvas, —o mirusiojo negalima nuteisti.
Tą vakarą nuėjau į Turkey's Nest barą Bedforde, nusižiūrėjau
vyruką ir parėjau su juo į jo namus. Tai buvo neplanuota, aš
tiesiog tai padariau. Turkey's Nest turi senamadiškiausią mu
zikos automatą visame Viljamsberge ir dirba iki paskutinio
darbininkų klasės lankytojo. Pagauta keisto impulso, sume
čiau monetas į muzikos automatą ir pasirinkau Petsės Klain
dainą Crazy. Pasibaigus dainai, patrauklus vyrukas manęs
paklausė, kodėl išsirinkau kaip tik šitą dainą. Jau buvau išgė
rusi porą taurių viskio ir jam atsakiau:
- Kad pažiūrėčiau, ar atsiras toks pamišėlis, kuris pakvies
mane pagal ją pašokti.
Jis įkišo ranką į savo siaurų džinsų kišenę ir išsitraukė ke
letą monetų, kurias sumetė į muzikos automatą. Vėl užgrojus
Crazy, jis prisitraukė mane prie savęs.
- Ar tu pamišėlė?
- Nenorėtum to sužinoti, —atsakiau.
- Išbandyk mane. - Jis nusivedė mane j šokių aikštelę -
siaurą tarpą tarp baro ir biliardo stalo.
- Nežinau, nuo ko pradėti.
* „Pamišėlis“.
117
118 A. J. RICH
—Aš visada pradedu nuo savo buvusios žmonos, - pasakė jis.

—O ką ji?
—Ji nukirpo visų mano marškinių dešiniąją rankovę.
—O ką padarė tavo dešinioji ranka?
—Nieko, ko nebūtų dariusi kairioji. Tavo eilė.
—Mano sužadėtinis buvo susižadėjęs su dviem moterimis
vienu metu. Jis mums abiem padovanojo identiškus žiedus.
—Atsakau į tavo sužadėtinį ir keliu iki savo buvusios
žmonos*: ji ant gaisrinės durų dažais užrašė žodį šiknius. Aš
ugniagesys.
—Atsakau į tavo buvusią žmoną ir keliu iki savo sužadėti
nio: jis nužudė tą kitą sužadėtinę.
—Oho. —Vyrukas nustojo šokti. - Čia rimtai?
—Panašu į tai. Bet čia atėjau tam, kad apie tai negalvočiau.
—Ar jis kalėjime?
—Jis negyvas.
Vyrukas paėmė mane už rankos ir nusivedė atgal prie baro.
-Ką gersi?
Išgėriau dar dvi taures to paties, o ir jis nuo manęs ne
atsiliko. Gyveno Grinpointe, netoli Transmiterio parko, su
dviem bičiuliais, taip pat ugniagesiais. Mums parėjus, nė vie
no iš jų nebuvo namie. Jo kambaryje buvo visiška netvarka,
bet man tas netrukdė. Kaip ir jo bučiniai. Po Beneto su nie
kuo daugiau nesibučiavau. Ir ta mintis nedavė man ramybės.
Ar geriau būčiau bučiavusi Benetą?
* Šiame pokalbyje žaismingai vartojami pokerio terminai: atsakau į tavo statymą

ir keliu iki tam tikros sumos.
Jį pažinojau ne geriau nei šį ugniagesį.

Aš ir vėl pasiklydau savo mintyse ir mano kūnas tiesiog
automatiškai atliko judesius. Jis sustojo mums dar nespėjus
nusirengti ir pasakė:
- Juk tu dabar kažkur kitur? - Neatrodė supykęs.
—Norėčiau, kad būtų kitaip.
—Gal tau reikėtų išsikviesti taksi, —pasakė jis be jokio
susierzinimo balse.
Jis įsodino mane į taksi ir padavė vairuotojui dvidešimtinę.
- Tavo buvusi žmona klysta dėl tavęs, - pasakiau.
Grįžau į savo bauginantį butą. Gal Sila buvo teisi ir man tik
rai reikėtų išsikelti, bet nesijaučiau tam pasiruošusi, be to,
negalėjau, sau to leisti. Nepaisant jos pašėlusios praeities, vis
dėlto jai turėčiau dėkoti už tą stabilumą, kiek apskritai jo
turėjau. Sėdėjau prie svetainės lango, žvelgiančio į kaimynų
vidinius kiemus: tą su figūriniais iškarpytais medžiais, kitą su
išdžiaustytais skalbiniais, dar vieną su budistiniame sodelyje
išdėliotais akmenimis. Danguje švietė pusmėnulis ir aš su ne
išgertu arbatos puodeliu prasėdėjau iki pat aušros.
Kai Stivenui papasakojau, kad Benetas įtariamas žmogžu
dyste, jis atsakė:
- Tie šunys tikri šaunuoliai.
Kai apie tai pasakiau Šilai, ji paklausė, ar šis žinojimas
padeda man atleisti sau už tai, kas nutiko. Kai tą patį papasa
kojau Makenziui, jis pasakė:
- Su tuo aš jau galiu dirbti.
Mes vėl buvome Champs. Pakviečiau jį čia susitikti. Dabar
norėjau, kad jis gintų ir Džordžą.
- Kieno nužudymu įtariamas Benetas?
Jau buvau nugalėjusi pirminę gėdą dėl to, kad esu taip
apkvailinta.
- Kitos savo sužadėtinės. —Žiūrėjau, kaip Makenzis su
virškins šią informaciją. Jis įdėmiai pažvelgė į mane, steng
damasis įvertinti, kaip jaučiuosi. Maniau, būtų nesąžininga
jam apie tai nepasakyti, nors ir nenorėjau pasirodyti auka.
Nieko sau!
- Kaip ji mirė?
Kai papasakojau tai, ką žinojau, jis pasakė, kad paprašys
atsiųsti policijos ataskaitą.
120
- Ataskaitoje rasite, kad moteriai, kurią jis, policijos nuo

mone, nužudė, buvo prisistatęs kitu vardu.
Pasakiau jam Bostono detektyvo, su kuriuo galėtų susi
siekti, vardą. Taip pat aukos vardą. Bet savo buvusio sužadė
tinio vardo negalėjau pasakyti.
Kai paklausiau, ar galėtų ginti ir Džordžą, jis nebandė
man suteikti nepagrįstos vilties, bet pasakė, kad padarys, ko
noriu. Tai sumažino mano beviltiškumo jausmą. Pajutau
intymumą, atsirandantį tarp dviejų žmonių, kai jie pajunta
bendrumą. Mes norėjome to paties.
Jis išėjo kartu su manimi į lauką ir, prieš pasukdama į
Lorimerio gatvę, atsisveikindama atkišau jam ranką. Tačiau
jis mane apkabino. Tai, kad šis apkabinimas truko keliomis
sekundėmis ilgiau, nei priklauso, suteikė peno mintims.
Paprastai išgirdusi blogas žinias aš ilgai vaikštau, o atsisvei

kinusi su Makenziu, vis dar jausdama mane apglėbusias jo
rankas, tiesiog praskriejau per visą rajoną. Reikėjo pasipil
dyti virtuvės atsargas; norėjau įsigyti šviežių produktų, nors
niekad negamindavau. Patraukiau į C-Town prekybos centrą
Greihamo aveniu praeidama pro užkandinę, priešais kurią
kiekvieną popietę sėdėdavo sena pora. Suolelis buvo skirtas
tik klientams, bet niekam iš užkandinės nekildavo noras jų
išprašyti. Nuolat čia lankydamiesi, jie visada maloniai svei
kindavosi su praeiviais. Jie buvo malonūs ir vienas kitam, tad,
kiekvieną kartą juos pamačiusi, pagalvodavau tą patį - jie vis
dar myli vienas kitą. Tokios senų žmonių poros paprastai ir
sukelia tokius jausmus, bet aš norėjau nuo to pabėgti.
122 A. J. RICH
Pro užkandinės duris išėjo vyrukas su per pusę veido išta

tuiruotu voratinkliu. Senoji moteris pasakė savo vyrui:
- Regis, jis tikrai atsidavęs savo gyvenimo būdui.
Grįžusi namo atsidariau Lovefraudir radau šį elektroninį laišką:
Sekiau jūsų įrašus apie vyrų, kurį vadinate Benetu, ir mal

dauju jūsų liautis. Kad ir kokios informacijos apie jį tei
giate turinti, manęs tai nedomina. Šis vyras yra paskutinis
žmogus žemėje, kurio išsigąsčiau, ojūsų tvirtinimas, kadjis
apgaudinėja moteris, yra melas. Esu sujuo susižadėjusi. Aš
neapsimetinėjau Suzana Rorke, betjei bandoteją surasti, ge
riaupaklausinėkitejos bepročių draugų. Vis dėlto sutinku su
jumis pasikalbėti, bet tai darau tik dėljo.
Pasijutau, lyg gyvenčiau kitapus sienos, tarsi būčiau per arti

jos miegojusi ir naktį įkritusi į kitą pasaulį.
Kitą dieną susitikau su Samanta vienoje is Pain Quotidien
kepyklėlių Žemutiniame 1st Saide. Nežinojau, kaip taisy
klingai prancūziškai perskaityti jos iškabą, bet man ji reiškė
skausmą, taigi pasirodė labai tinkama, kad jinai pasirinko šią
vietą mūsų susitikimui.
Kadangi susitikome savaitgalio rytą, visi mažesni staliu
kai jau buvo užimti, taigi mums teks sėdėti prie ilgo bendro
stalo. Nužvelgiau lankytojus ieškodama moters, šalia kurios
kėdė būtų tuščia. Šį apibūdinimą atitiko trys moterys. Viena
buvo šalia savęs ant stalo nerūpestingai pasidėjusi atsegtą ran-
* Žodis pain prancūziškai reiškia „duoną“, o angliškai „skausmą“.
kinę; kita, juodai lakuotais nagais, mobiliuoju telefonu rašė

žinutę; dar viena bandė pataisyti ant kėdės atlošo pakabintą
megztinį. Toji su atsegta rankine savo grožiu niekuo neišsi
skyrė, o jos bruožus paryškino kruopštus makiažas. Ji atrodė
maždaug mano amžiaus, tik gal per daug rafinuota Benetui.
Moteris juodu manikiūru būtų jam per daug paslaptinga.
Taigi, liko nervingoji, kuri pataisiusi megztinį dabar dėliojo
sidabrinius stalo įrankius. Jos sužadėtuvių žiedo akmuo spin
dėjo ne mažiau nei peilis su šakute. Žiūrėjau į ją tol, kol ji
pakėlė akis ir sugavo mano žvilgsnį. Ji nuraudo ir akimirkai
nusigręžė - bet ne iš sutrikimo, o iš pykčio.
Nuėjau prie tuščios kėdės.
- Samanta?
- Galiu skirti ne daugiau kaip penkiolika minučių.
Su Samanta susitikti susitariau, nes norėjau pamatyti, kas
dar buvo užkariavusi Beneto širdį. Ir ką dar jam buvo pavykę
suvilioti. Norėjau palyginti žalą, kurią jis mums padarė. No
rėjau šias moteris išvaduoti iš Beneto ištikimybės joms iliu
zijos. Norėjau, kad jos pasijustų esančios saugios. Bet mano
bjaurioji pusė norėjo, kad būčiau ta, kuri kitoms jo moterims
praneš apie jo mirtį.
Daviau ženklą padavėjui ir vien lūpomis be garso ištariau:
- Kapucino.
Nenorėdama tuščiažodžiauti ir paisydama jos penkioli
kos minučių, iškart pasakiau, kad Benetas negyvas.
- Ne, tai netiesa, - pasakė ji tvirtai.
Išsitraukiau Beneto nuotrauką, kurią rodžiau detektyvui
Bostone, ir paklausiau šios moters, ar tai jos sužadėtinis.
124 A. J. RICH
Ji nieko neatsakė.
- Jis mirė prieš šešias savaites.
- Jis man atsiuntė gėlių.
- Aš pati radau jo kūną.
- Jūs nesuprantate. Jis man atsiuntė gėlių prieš tris dienas.
O šį rytą gavau nuo jo elektroninį laišką. Per tuos nekompe
tentingus Bostono detektyvus jis priverstas slapstytis. Ir per
tuos pamišusius Suzanos Rorkės draugus.
Jos įsitikinimas tuo, kad Benetas vis dar gyvas, užklupo
mane nepasiruošusią. Prieš tęsdama pokalbį greitai apgalvo
jau visus „kas, jei“ variantus. Kas, jei kūnas ne Beneto? Nie
kam nepavyko jo atpažinti. Nėra veido. Nėra ir pirštų atspau
dų. Kas, jei Benetas gyvas? Pagalvojus apie tokią galimybę,
man darėsi baisu ir negera, tačiau proga stoti su juo į akistatą
smarkiai sujaudino.
Aš tik surengiau akistatą Samantai.
- Jūs neatsakėte į mano klausimą. - Iškėliau nuotrauką. -
Ar tai jūsų sužadėtinis?
- Kodėl turite jo nuotrauką?
- Ir aš buvau su juo susižadėjusi.
Ji prunkštelėjo.
- Ar šią nuotrauką jums atsiuntė kas nors iš Suzanos Rorkės
draugų? Gal vienas jų atsiuntė su manimi susitikti? O gal tai
policijajūsų paprašė išvilioti jį iš slėptuvės? Žinau, kas yra pasala.
Atsisegiau rankinę ir išėmiau mažytę odinę dėžutę su ak
sominiu pamušalu, joje buvo Beneto dovanotas žiedas. Užsi
moviau jį ant piršto, kad parodyčiau jai, jog tinka. Priglau
džiau savo ranką prie josios.
- Taigi, turite Suzanos žiedą. Jos draugai pasiryžę bet

kam, kad jį apšmeižtų. - Jos balsas nustelbė prie bendro stalo
sėdinčių žmonių pašnekesius. Jaučiau, kad žmonės žvalgosi
ir klausosi. - Jau žinau apie tai. Suzana atsisakė grąžinti jo
senelės žiedą, todėl jis padarė man kopiją.
Prieš pat Beneto mirtį išsinuomotu automobiliu buvau
įvažiavusi į priešais sustojusį taksi. Nors žiūrėjau tiesiai prie
šais save, bet susidūrimo momentu suvokiau, kad nemačiau,
kas vyksta tiesiai man po nosimi. Dabar tokia vairuotoja
buvo Samanta. Suvokiau, kad galiu jai pateikti daugybę Be
neto dviveidiškumo įrodymų, bet ji vis tiek jų nematys. Pa
bandžiau imtis kitos taktikos.
- Kas, jūsų manymu, nužudė Suzaną Rorkę?
- Suzaną Rorkę nužudė pati Suzana Rorkė. Ji pasakė jam,
kad jei jis jos neves, ji nusižudys ir padarys, jog tai atrodytų
kaip žmogžudystė. Ji netgi subraižė lango, pro kurį iššoko,
rėmą, kad atrodytų tarsi būtų vykusios grumtynės. Ak, ta
desperatiška kalė. —Ji kalbėjo taip garsiai, kad norėjau ją pri
tildyti, bet nedrįsau pertraukti, kai ji pagaliau prabilo. - Ji
galėjo pasielgti sąžiningai, bet ne —Suzana Rorkė nusprendė
atkeršyti visiems. Ji neturėjo jokio gėdos jausmo. Negalėjo su
sitaikyti su tuo, kad mes buvome laimingi ir planavome susi
tuokti. Ar žinote, ką ji padarė tą rytą prieš nusižudydama? Ji
paskelbė apie savo sužadėtuves Boston Globe laikraštyje.
Žmonės jau nebeslėpė, kad mūsų klausosi. Įsikarščiavusi
Samanta pradėjo taip smarkiai gestikuliuoti, kad nuvertė pi
pirų malūnėlį. Ji kalbėjo toliau. Nuojauta sakė, kad šios ran
kos galėtų išstumti žmogų pro langą.
126 A. J. RICH
Samanta vis dar karščiavosi, o mes kalbėjomės gerokai il

giau nei jos nurodytos penkiolika minučių.
—Ir dar vienas dalykas. Suzana benamių prieglaudoje sa-
vanoriavo iš savanaudiškų paskatų. Vargšai jai visai nerūpėjo.
Ji norėjo būti paaukštinta darbe ir manė, kad tai gerai atro
dys jos CV.
Įsiterpiau:
—O kur jūs savanoriaujate?
—Iš kur žinote, kad savanoriauju?
—Ar aš teisi?
—Pasakysiu tik tiek, kad tai darau tikrai ne dėl gyvenimo
aprašymo!
Priėjo padavėjas ir paprašė Samantos kalbėti tyliau.
—Mačiau, kaip moteris ant stalo keitė kūdikiui sauskelnes
ir niekas jos nesudrausmino! - atsakė Samanta.
Vis dėlto ji paprašė atnešti sąskaitą, o tada numetė tikrą
bombą.
—Gal jums reikėtų pasikalbėti su jo buvusia žmona.
—Jis buvo vedęs? - Mūsų galios santykis pasikeitė.
—Sužadėtinis jums nepasakė, kad buvo vedęs? O Suzana
tai žinojo.
Kol prieš išeidamos rinkomės daiktus, pabandžiau susi
kaupti.
—Kaip galėčiau su ja susisiekti?
-Ji telefonų knygoje. Sag Harboro. Mergautine pavarde.
Lovi, Pat.
Samanta šiurkščiai atsisveikino. Stebėjau ją iš nugaros
ir jaučiau, kad patvirtinsiu jos įtarimus, —pranešiu apie ją
Bostono detektyvams. Iš kur kitur ji galėtų žinoti apie nagų

žymes ant lango rėmo?
Šekspyro nebuvau skaičiusi nuo vidurinės mokyklos, bet da

bar atsiverčiau jo pjesių rinktinę, kad prisiminčiau Otelą. Šio
je pjesėje piktasis Otelo jaunesnysis leitenantas Jagas įtikina
savo generolą, kad jo žmona Dezdemona jam neištikima su
Otelo armijos leitenantu. Patikėjęs šiuo melu, Otelas įniršęs
savo paties rankomis pasmaugia nekaltą Dezdemoną. Tačiau
tik koledže sužinojau apie Otelo sindromą —liguistą pavydą,
verčiantį smurtauti. Ne visose bendruomenėse baudžiama už
nusikaltimus, padarytus iš aistros. Pavyzdžiui, jei Honkonge
moteris sužino apie savo vyro neištikimybę, ji turi teisę jį nu
žudyti, tačiau tik plikomis rankomis. Vyro meilužę leidžiama
nužudyti bet kokiu pasirinktu būdu. Šis senovės įstatymas
aprašytas knygose. Pagal nusikaltimų statistiką pavydas yra
vienas iš trijų pagrindinių žmogžudystės motyvų.
Sėdėjau prie virtuvės stalo ir galvojau apie motyvą praneš
ti Bostono detektyvui apie Samantą. Ar svarbu, kad mano
įtarimus temdo pavydo šešėlis? Prisiminiau tą kartą, kai su
Benetu kalbėjomės sena kaip pasaulis tema apie ankstesnius
meilės ryšius, tik Benetui šie meilės ryšiai buvo ne praeity
je, o vienu metu. Prisiminiau literatūros pamokas, per kurias
skaičiau Otelą, taip pat Viljamo Folknerio žodžius: „Praei
tis niekada nemiršta. Tai netgi ne praeitis.“ Beneto mele apie
studijas Makgilio universitete galėjo būti lašas tiesos - my
limoji, kurią jis vadino Sem. Samantos trumpinys? Jis man
papasakojo, kad iš pradžių jinai jį atkakliai persekiojo. Sakė,
128 A. J. RICH
kad nesiliovė jo persekiojusi net tada, kai jis pasikeitė telefono

numerį ir persikėlė į kitą vietą. Tvirtino, kad jinai gąsdino jį.
Jo teigimu, ji pasekė moterį, su kuria jis tuomet susitikinėjo,
ir supjaustė jos padangas. Tačiau visa tai jam nesutrukdė Sem
pasipiršti. Ji turėjo žiedą. Jis buvo iš tų melagių, kurie per
daug nenuklysta nuo tiesos.
Surinkau Bostono detektyvo numerį. Buvome kalbėję jau
daugybę kartų, tad nesilaikėme etiketo.
Papasakojau jam apie savo įtarimus dėl Samantos.
- Ji žinojo apie įbrėžimus ant lango rėmo.
- Apie tai rašė laikraščiuose. Šioji Samanta - jau trečioji
Beneto sužadėtinė? - Jis nė nebandė slėpti savo sarkazmo.
- Trečioji, apie kurią žinau. - Apie buvusią žmoną neuž
siminiau.
- Be to, kad ji žino apie įbrėžimus ant lango rėmo, jūsų
kaltinimas pagrįstas tik jos teiginiu, jog Suzana Rorkė nusi
žudė?
- Ji pasirodė liguistai pavydi ir nesivaldanti. Ir tai sakau
kaip specialistė.
Žinojau, kad šiuo atveju nelabai svarbu, kokia bus mano
specializacija (jei apskritai rasiu laiko ir jėgų užbaigti baigia
mąjį darbą). Vis tiek šis detektyvas dabar mano balse negirdi
nieko kito, tik pamestos mylimosios pavydą.
Baigus pokalbį, užsižiebė gatvės žibintai. Saulė lapkritį
leidžiasi pusę penkių. Nebuvau nieko valgiusi nuo Pain Quo-
tidien, o ir ten tik atsigėriau kapucino. Virtuvė buvo švaresnė
nei bet kada anksčiau. Nuo pat sugrįžimo negaminau nieko
rimčiau nei keptas kiaušinis. Išsiėmiau tuos kelis produktus,
kuriuos turėjau —kečupą, keptas bulvytes ir gabalėlį stiltono

sūrio už 29 dolerius, kurį pirkau sūrių parduotuvėje. Uždėjau
ant bulvių lazdelės riekelę stiltono ir pamirkiau kečupe: kra
kmolas, baltymai ir daržovė. Stebėjau, kaip užslenka tamsa.
Stivenas manė, kad elgiuosi beprotiškai toliau čia gyvendama
po to, kas nutiko. Bet jei išsikeičiau, turėčiau nuolat krausty
tis ir niekur nesijausčiau kaip namie.
Priėjau prie lango. Pro jį matėsi vidiniai kiemeliai. Senieji
italai savo skalbinius vis dar džiaudavo ant virvių. Stebėjau,
kaip riebi moters ranka pro atvirą langą prisitraukė visą eilę
paklodžių.
Taigi, Benetas turėjo buvusią žmoną. Iš visųjo melų šis buvo
skaudžiausias. Juk kitoms savo sužadėtinėms jis buvo papasa
kojęs apie buvusią žmoną. Vėjo šuoras išpūtė kaimynei iš rankų
paskutinę paklodę. Ši nusileido vidiniame kieme su figūriniais
iškarpytais medžiais, apgaubdama grybo formos krūmą.
Paskambinau Stivenui ir pakviečiau užsukti.
- Aš vienomis kojinėmis. Ir žiūriu laidą Chopped*.
- Ar ją rodo per nusikaltimų kanalą?
- Kulinarijos. Šio vakaro ingredientai: arbūzas, konser
vuotos sardinės, sūris su pipirais bei žolelėmis ir pusė cuki
nijos.
- Aš ką tik pasigaminau patiekalą iš bulvių lazdelių, stil
tono ir kečupo.
- Jei dalyvautum šioje laidoje, būtum iš to pagaminusi la-
zaniją. O ką tu žiūri?
* „Sukapota“.
130 A. J. RICH
—Happily Never After. The Bride Wore Blood'. Jis buvo

anksčiau vedęs.
—Tas jaunikis?
—Benetas.
Išgirdau, kaip Stivenas nutildė televizorių.
—Morgana, jis negyvas. Jo melagystės palaidotos kartu su juo.
—Jie negali jo palaidoti, kol kas nors nepareikš teisių į jo
kūną.
—Iš kur žinai, kad jis buvo vedęs?
Papasakojau jam apie Samantą.
—Manai, kad ji pavojinga?
Pasakiau, kad nežinau.
—Tuoj išsikviečiu automobilį ir atvažiuoju.
—Samanta negali manęs išstumti pro langą. Manasis su
grotomis.
Po pusvalandžio išgirdau Stiveno skambutį. Jis atsivežė
dantų šepetėlį ir darbinius drabužius kitai dienai - tamsų
kostiumą, net neištrauktą iš valyklos maišo, susitikimui JT
būstinėje. Jis miegojo ant sofos, kurią prieš penkis mėnesius
man nupirko trisdešimtojo gimtadienio proga.
* „Negyveno ilgai ir laimingai. Kruvinoji nuotaka“.

Skirtingai nei kaltinami žmonės, Debesis su Džordžu ne
turėjo teisės į greitesnį teismo procesą, šunys negalėjo būti
ir paleisti už užstatą. Kol teismai vilkino laiką, jie kamavosi
už grotų. Bet pasakyti, kad jie kamavosi, per maža. Įkalintų
triukšmingoje ir nepakankamai prižiūrimoje prieglaudoje, jų
fizinė ir dvasinė būklė kasdien blogėjo.
Tačiau paskambinęs Makenzis pranešė naujieną, kuri tei
kė vilčių —jam pavyko susitarti, kad svarstymas įvyktų po
dviejų savaičių. Kaip įprastai, susitikome Champs kavinėje.
Pirmą kartą jis atvyko anksčiau už mane. Jo veidas atrodė
pagyvėjęs; matėsi, kad džiaugėsi tuo, ko pavyko pasiekti. Jo
naujiena buvo geriausia dovana, kokios galėjau tikėtis, juk ži
nojau, kad pavojingų šunų bylos gali laukti svarstymo metus
ar daugiau.
Mane nustebino, kad pirmas jo pasakytas dalykas buvo,
jog atrodau geriau. Geriau nei kas? Tikriausiai pastebėjęs
mano sutrikimą, jis pratęsė savo mintį:
- Norėjau pasakyti, kad atrodai pailsėjusi, ramesnė.
—Tikrai? —nepatikliai paklausiau. Matyt, bemiegė naktis
bandant susekti negyvo mylimojo buvusią žmoną turėjo ste
buklingą poveikį. - Ačiū. Tu taip pat.
131
132 A. J. RICH
- Nereikia į tai atsakyti komplimentais. Tiesiog džiau

giuosi, kad atrodai geriau. - Makenzis pamojo padavėjai. Jai
atnešus meniu, į savąjį jis nė nepažiūrėjo.
Pasakiau, kad atsinešiau dokumentus iš savo veterinarės,
ir padaviau jam storą aplanką su visais Debesies medicini
niais įrašais. Kai buvo visai mažytė, Debesis buvo prariju
si Fogal raštuotas pėdkelnes. Jas iš skrandžio išimti kainavo
4 ooo dolerių, bet veterinaras grąžino man pėdkelnes. Kadan
gi jos buvo kainavusios 65 dolerius, apskaičiavau, kad man tai
atsiėjo tik 3 935 dolerius.
- Išleidai šešiasdešimt penkis dolerius pėdkelnėms, —pa
sakė jis vartydamas aplanko lapus.
Jis skaitė toliau. Kartą Debesiui vapsvos sukando nosį ir
jos snukis taip sutino, kad nepajėgė atmerkti akių. O plaukio-
jant ežere Floridoje jai buvo įkandusi gyvatė.
Džordžo aplanke buvo vos trijų mėnesių įrašai. Tai įpras
tiniai skiepai ir medicininės patikros.
- Kodėl nėra jokių Džordžo gydymo mokesčių?
Pasakiau, kad mano veterinare atsisakė imti pinigus už
Džordžo ir Cesterio vizitus - priglausti benamiai buvo jos
jautri vieta.
Padavėja atnešė Makenziui ryškiai žalią gėrimą iš aštuo-
nių daržovių. Aš užsisakiau juodos kavos.
- Atnešiau ir nuotraukų. - Paskleidžiau jas ant stalo: kaip
visi trys šunys parke susitinka kūdikį ir žaidžia kamuoliu su
pirmokų komanda.
Padaviau jam kaimynų, kurie nuo mažumės pažinojo De
besį, charakteristikas.
- Tu labai kruopšti, - pasakė jis dėkingai ir įsidėjo jas į

kuprinę.
- Gal dar ką nors galėčiau padaryti?
- Ar kas nors iš šių kaimynų gerai pažįsta Džordžą, kad
teisme paliudytų jo naudai?
- Kaimynai matė Debesį nuo mažumės, bet Džordžo jie
prisibijojo. Buvau nusivylusi jų išankstiniu nusistatymu dėl
to, kad jis pitbulis. Jis niekad nepadarė nieko blogo, bet jie
vis tiek jo vengė. —Tuomet prisiminiau, kaip Bile įkišo ranką
pro narvo virbus paglostyti Džordžo, kai jis buvo atvežtas su
Debesimi. - Bet jį pažįsta viena iš prieglaudos savanorių ir
galbūt galėtų tai padaryti. Aš jums apie ją jau pasakojau, tai
ji suorganizavo Džordžo temperamento testą.
- Tai galėtų mums padėti.
Mane apstulbino, kad jis pavartojo žodį mums. Tai leido
kai ką apie jį suprasti. Jaučiausi be galo dėkinga, kad šiomis
aplinkybėmis esu ne viena. Ir kaip tik dėl to jaučiausi nurimu
si ir pailsėjusi. Nebuvau pratusi taip jaustis su vyrais. Man tai
patiko. Bet buvo sunku tuo pasitikėti. Paprastai mane trauk
davo vyrai, kurie, kaip Benetas, iš pradžių atrodydavo malonūs
ir dėmesingi, o vėliau pasirodydavo priešingai. Mano reakcija
tai supratus prieštaravo sveikam protui - tai dar labiau mane
prie jų traukdavo. Kuo valdingesnis ir linkęs kontroliuoti buvo
vyras, tuo artimesnė jam jaučiausi. Bet ne dėl tarpusavio su
pratimo, o visiškai priešingai. Man reikėjo dar labiau stengtis,
kad pelnyčiau jo pasitikėjimą. O kuo labiau stengdavausi, tuo
mažiau jis manimi pasitikėdavo. Vis daugiau nerimavau, o jo
nepasitenkinimą palaikydavau aistra. Kuo daugiau nerimavau,
134 A. J. RICH
tuo stipriau jis prie manęs prisirišdavo, o jo perdėtą prisirišimą

(kur buvai? kodėl pavėlavai?) palaikydavau meile.
- Kaip galėčiau susisiekti su šia savanore?
Daviau jam numerį, kurį Bile man buvo davusi, kai pirmą
kartą susitikome prieglaudoje.
- Turiu tau kai ką. —Jis įkišo ranką į kuprinę. —Tai Bosto
no policijos ataskaitos apie Suzanos Rorkės mirtį kopija.
Paėmiau sunkią bylą, bet man dar nespėjus jos įsidėti į
drobinį krepšį, jis paklausė:
- Juk tu pratusi prie nusikaltimo scenų nuotraukų?
- Žinoma, - pamelavau. Aukos toje daugybėje nusikal
timo scenų nuotraukų, kurias buvo tekę analizuoti, nebuvo
susižadėjusios su mano sužadėtiniu.
- Ar norėtum dar ko nors, be kavos?
Atsiprašiau, kad man jau reikia eiti. Taip nekantravau per
skaityti šią ataskaitą, kad negalėjau ilgiau čia išbūti. (Tarp
baimės ir nekantrumo labai trapi riba.)
Ar man tik pasirodė, jo veide pamačiau nusivylimo šešėlį, kai
rinkausi savo daiktus? O jei ir taip, ar jis nusivylė tuo, kad labiau
domėjausi Suzana Rorke nei šunimis, ar kad nelikau sujuo ilgiau?
Nesinorėjo policijos ataskaitos skaityti bute, kur buvo nužu

dytas Benetas. Perėjau kvartalą iki Rytų Viljamsbergo viešo
sios bibliotekos padalinio, įsikūrusio nedideliame vieno aukš
to vijokliais apaugusiame pastate.
Praėjau pro tuščią vaikų knygų salę, pro minią vaizdo įra
šų nuomos skyriuje, pro nemokamo kompiuterio laukiančių
benamių eilę ir prisėdau prie tuščio ilgo stalo, skirto skaitan-
tiesiems. Paprastai mane nuliūdina, kad tiek mažai žmonių

skaito, bet šiandien man tai nerūpėjo.
Pažėriau nusikaltimo scenos nuotraukas. Nežinojau, kad
Suzana Rorkė nukrito ant prekystalio. Kūnas buvo aukštyn
kojomis, kojos įstrigusios ant prekystalio, o viršutinė kūno
dalis styrojo. Jos palaidinė buvo nusmukusi ir atidengė krū
tis. Persikreipusi gimnastė. Pakabintas elnias. Bandžiau ana
tomiškai suvokti tai, ką mačiau. Arabiško maisto prekystalio
ir sulaužyto kūno derinys atrodė tiesiog groteskiškai, o man
į galvą lindo ne ką geresnės mintys - ar šį prekystalį paskui
dar naudojo? Susigėdusi pradėjau galvoti apie feisbuko nuo
traukas, kuriose ji demonstravo savo sužadėtuvių žiedą, bet
jo nebuvo nė vienoje iš nusikaltimo scenos nuotraukų. Ar jį
pasiėmė žudikas? Kaip suvenyrą ar tam, kad nuslėptų įrody
mus? Jei tai buvo Benetas —tam, kad nuslėptų įrodymus. Jei
Samanta - kad atgautų tai, kas, jos manymu, buvo jo senelės
žiedas, ir pasiliktų kaip jai teisėtai priklausantį daiktą.
Skrodimo ataskaitoje buvo nurodyta, kad ji mirė nuo bu
kos jėgos traumos. Kaip žinojau iš savo studijų, bukos jėgos
trauma yra medicinos ekspertų pamėgta formuluotė, dažniau
siai pritaikoma nelaimingiems atsitikimams, savižudybėms ir
žmogžudystėms. Mirtis nuo bukos jėgos traumos gali įvykti
dėl įvairiausių priežasčių, o, pavyzdžiui, mirtis nuo šautinių
ar durtinių žaizdų palieka mažiau galimybių. Skaičiau pasku
bomis ieškodama atsakymo į esminį klausimą: ar bukos jėgos
traumą sukėlė susidūrimas su prekystaliu, ar ji buvo mirtinai
sužeista dar prieš tai? Skrodimo ataskaitoje buvo pateiktas
aiškus atsakymas - mirties priežastis buvo smūgis į pakaušį
136 A. J. RICH
sidabrinio dolerio dydžio instrumentu, panašiu į plaktuką.

Tačiau nei nusikaltimo vietoje, nei apieškant pastatą ir supan
čią teritoriją joks plaktukas nerastas.
Išstumti žmogų pro langą apimtam įniršio yra viena, ta
čiau atsinešti plaktuką jau visai kas kita. Mirtis turėjo ištikti
akimirksniu.
Praleidau nusikaltimo vietos oro sąlygų aprašymą, man
visai nerūpėjo, kokia buvo lauko temperatūra.
Praleidau ir apie įvykį pranešusių pareigūnų parodymus,
vietovės aprašymą, sužeidimų sunkumą, profesiją ir pradėjau
skaityti nuo surinktų įkalčių.
Atlikus toksikologinį tyrimą, kraujyje neaptikta alkoholio
ar narkotikų pėdsakų. Ji buvo visiškai sveika, kol ją užpuolė
neatpažintas subjektas, nufotografuotas priešais prieglaudą
esančio banko apsaugos kameros. Pačios prieglaudos kamera
buvo sugedusi.
Tarp liudininkų buvo prieglaudos apsaugos darbuotojas,
jis teigė išėjęs į lauką parūkyti ir išgirdęs moterį šaukiant „Ne,
ne, ne, ne!“, o tada išgirdo Suzanos Rorkės nusileidimo maž
daug už trisdešimties metrų garsą. Kiti liudininkai - trys izo
liatoriuje buvę prieglaudos gyventojai - sakė matę koridoriu
mi bėgant asmenį su gobtuvu. Du virtuvėje dirbę savanoriai,
kurie tuo metu ruošė pietus, tą patį asmenį su gobtuvu matė
išeinant iš pastato netrukus po mirties laiko.
Pasižiūrėjau nuotrauką, joje buvo matyti Beneto automo
bilis,13:57 (keturiasdešimt minučių po Suzanos Rorkės mir
ties) I-93 kelyje pravažiuojantis kelių mokesčio būdelę, kad
susitiktų su manimi Old Orčad Biče.
Na ir pats rimčiausias įkaltis: Suzanos Rorkės kūne rastos

spermos DNR sutapo su Beneto kūno Manhatano koronerio
biure DNR.
Giliai įkvėpiau. Tą akimirką labiau nusiminiau dėl to,
kad Benetas su manimi Meine susitiko prieš tai apsėklinęs
kitą moterį, nei dėl to, kad jis galėjo pas mane atvykti iš
kart, kai nužudė ją. Jei jau aš taip pavydėjau, tai kodėl gi ne
Samanta? Policijos ataskaitoje buvo paminėta, kad, likus sa
vaitei iki jos nužudymo, Suzana skambino pagalbos numeriu
911. Ji pasakė, kad kažkas supjaustė jos padangas. Tai buvo
Samantos braižas, jei ji ir buvo toji Sem, apie kurią man pasa
kojo Benetas. Gobtuvas ir apsmukę drabužiai trukdė nusta
tyti įtariamojo lytį. Benetas galėjo naktį prieš tai permiegoti
su Suzana Rorke ir jos nužudymo dieną būti Bostone, bet tai
dar neįrodo, kad jis žudikas. Žinant, kad 68 procentus visų
moterų žmogžudysčių įvykdo jų vyrai arba vaikinai, Bostono
policija pirmiausia įtarė Benetą. Argi negalvočiau to paties,
jei būčiau nešališka? Bet nebuvau. Kiek jį pažinojau, Beneto
pyktis buvo nedestruktyvus, o kontroliuojantis. Bet ką apie
tai galėtų pasakyti kas nors kitas, žinantis daugiau už mane?
Pavyzdžiui, jo buvusi žmona. Galbūt ji žinotų, ar jis galėjo
įvykdyti žmogžudystę?
Manhatano Aštuoniasdešimt šeštosios gatvės ir Trečiosios
aveniu stotelėje pasigavau Hamptono autobusą, kad užsiim
čiau geresnę vietą. Gauti sėdimą vietą rudenį nebūdavo taip
sunku kaip vasaros sezonu, bet šis įprotis buvo išlikęs iš anks
tesnių vasarų, kai su bičiule gyvenau 1st Ende. Planavau ke
lionėje į Sag Harborą padirbėti prie savo trimis ketvirčiais už
baigto magistro darbo. Nors skelbiama, kad kelionė trunka
dvi valandas, tačiau LIE magistralėje nuolatinė piko valanda.
Atsisėdau arčiau galo prie lango ir atsiverčiau nešiojamąjį
kompiuterį. Nežinau kelintą kartą peržiūrėjau per dvejus me
tus surinktus duomenis. Pažinčių svetainės veikia pagal prob
lemos sprendimo modelį. Jų pagrindinis algoritmas - rinkti
informaciją, kad neapdorotuose duomenyse būtų galima ap
tikti tam tikrus modelius. Netgi Petfinder veikia tokiu pat
principu, tik sėkmingiau, nes užmegzti santykiai dažniau
baigiasi meile. Vis dėlto populiariose pažinčių svetainėse pa
prastai klausiama paviršutiniškų klausimų, kurie per daug
bendri norint nustatyti modelius: Kas jums labiau patinka —
veiksmo filmai ar romantinės komedijos? Labiau mėgstate
paplūdimius ar kalnus? Kokiu gyvūnu norėtumėte būti? O
* Internetinė beglobių gyvūnų svetainė.
138
man rūpėjo kiti dalykai, todėl suformulavau klausimus, kurie

tiktų ir potencialioms aukoms, ir potencialiems grobuonims.
Pavyzdžiui: Ar patinka, kai vyras jums užsako maistą resto
rane, prieš tai nepaklausęs, ko norėtumėte? / Ar jums patinka
restorane užsakyti ką nors moteriai? Ar jums malonus toks
dėmesys, kai vyras dažnai klausinėja, ką veikiate? / Ar jau
čiate poreikį dažnai pasiklausti, ką veikia moteris, su kuria
susitikinėjate? Ar jums malonu, kai vyras pavydi? / Ar norite
sužinoti apie ankstesnius moters santykius? Ar manote, kad
atvirumas - visada geriausia politika? / Ar manote, kad atvi
rumas visada geriausia politika? Turint pakankamai pradinių
duomenų, galima įžvelgti netikėtų sąsajų. Pavyzdžiui, ieško
dama vyro statistikė Eimi Veb pastebėjo, kad „vyrai, geriantys
škotišką viskį, iš pat pradžių užsimena apie iškrypusį seksą“.
Šiurpesnį atradimą padarė teismo psichologas Eidrianas
Reinas. Jis nustatė, kad visiems psichopatams būdingas tas
pats biologinis veiksnys - retas pulsas. Šis atradimas reikš
mingas tuo, kad, norint sukelti jaudulį, būtina nuolat didinti
rizikos lygį. Daktaras Reinas taip pat nustatė, kad sėkmingi
psichopatai - tie, kurių nesugauna, —geba tiek padidinti savo
pulso dažnį, kad neprarastų budrumo. Ne tokie sėkmės lydi
mi yra tie psichopatai, kurių pulsas nepakankamai padažnėja;
jų bandymai patirti susijaudinimą tampa vis beatodairiškesni,
kol galiausiai jie įkliūva.
Ne visi sociopatai yra psichopatai. Tai nėra tik laipsnio
klausimas. Polinkis į smurtą būdingesnis psichopatams, o
sociopatams būna įvairiai. Nusikaltęs psichopatas palieka
užuominų, o sociopatas viską gerai apgalvoja, kad jo neišaiš-
140 A. J. RICH
kintų. Mano tyrimui svarbiausias pasirodė pastebėjimas, kad

psichopatas negali palaikyti normalių santykių, o sociopatas
iš pažiūros gali atrodyti normalus, bet iš tiesų jis funkcionuo
ja kaip socialinis grobuonis.
Klinikiniai gebėjimo jausti empatiją apibrėžimai skiriasi:
labiausiai paplitusi nuomonė, kad psichopatai jos nejaučia, o
sociopatai jaučia silpnesnės formos empatiją, tačiau pasirenka
jos nepaisyti. Psichopatai yra bebaimiai, o sociopatai - ne.
Psichopatai neskiria gero nuo blogo, sociopatai skiria, tačiau
tai neturi įtakos jų elgesiui. Jei Benetas be skrupulų nuolat
melavo man ir visiems kitiems, jis buvo sociopatas. Jei nužudė
Suzaną Rorkę, o tada išvažiavo į Meiną su manimi praleisti
romantiško savaitgalio, tuomet jis psichopatas.
Mano teorija buvo provokuojanti: ir sociopatams, ir psi
chopatams gali trūkti empatijos, tačiau sociopatai gana gerai
supranta kitų žmonių jausmus, kad įžvelgtų, ko jiems trūksta —
meilės, —ko jie ir siekia. Jie savo aukose ieško ne tik silpnumo,
bet ir gerumo (Spėkas žudė medicinos seseles, o Bandis pra
šydavo pagalbos), nes meilė dažnai neatsiejama nuo gerumo.
Darbas prie magistro darbo padėjo man negalvoti apie
susitikimą su Pat Lovi, dėl kurio susitariau vakar vakare. Pa
sakiau, kad turiu informacijos apie jos buvusį vyrą ir kad no
rėčiau su ja tai aptarti. Pajutusi jos balse dvejonę, pasisiūliau
pati pas ją atvykti, ir ji sutiko. Ją atpažinau dar prieš išlipdama
iš autobuso, nes ji buvo užsiminusi, kad ateis su šunimi. Už
pavadžio šunis laikė dvi laukiančios moterys. Viena jų atrodė
kaip tipiška jojikė su jojimo kelnėmis ir batais, kovojanti su
nepaklusniu retriveriu, kita, mano įsitikinimu, buvo Beneto
buvusi žmona. Tai buvo liauna moteris garbanotais raudo

nais plaukais iki pečių, pražilusiais prie šaknų. Ji vilkėjo per
didelę darbinę striukę, džinsus ir avėjo guminius batus. Šalia
jos paklusniai sėdėjo glotnus ir galingas rotveileris.
Ji laikė pavadį abiem rankomis.
- Audi turi susipažinti su žmogumi, kad ją būtų galima
paliesti.
Ši moteris ne tik nepasisveikino, bet ir atsivedė užnugarį.
Iš autobuso stotelės lėtai patraukėme pagrindine gatve, tolyn
nuo prieplaukos. Nusprendžiau eiti Pat iš dešinės, nes iš kai
rės ėjo Audi. Padėkojau jai, kad atėjo su manimi susitikti. Kai
praėjome tris turistams skirtas parduotuves, ji pasakė:
- Pagalvojau, kad galėtume Audi pavedžioti Heivenso pa
plūdimiu. Jis maždaug už penkiolikos minučių kelio.
Žingsniavome neskubriu žingsniu ir praėjus dar keletą
kvartalų pasakiau, kad norėčiau kavos, kurios galėčiau paim
ti ir jai. Ji atsakė, kad negeria kavos, tik arbatą, o kai pasiūliau
atnešti arbatos, pasakė gerianti tik žaliąją arbatą ir jos nėra
toje parduotuvėje, į kurią ketinau užeiti. Po kelių minučių
išėjau nešina vien kava.
Toliau ėjome pagrindine gatve, kol Pat pasuko kairėn į
gyvenamųjų namų gatvę. Viskas, ką norėjau paklausti ar
pasakyti, atrodė per daug kvaila ištarti. Nėra tinkamo lai
ko tokioms naujienoms, kokias ketinau pranešti. Vis dėlto
nusprendžiau jai apie tai pasakyti, kai pasieksime paplūdimį.
Ne sezono metu Heivenso paplūdimyje beveik nebuvo
žmonių, tačiau ramiose įlankos bangose lakstė keletas šunų
be šeimininkų. Sunerimau, kad Pat paleis nuo pavadžio ne-
142 A. J. RICH
prognozuojamo elgesio šunį, ir ji tai padarė. Audi apuostė

mano rankinę —čia visad būdavo įvairių skanėstų.
- Tiesiog nekreipkite į ją dėmesio, - pasakė Pat.
Tuomet viską išbėriau kaip žirnius. Pasakiau, kad jos bu
vęs vyras negyvas.
- Mes nebuvome susituokę.
Tai Samanta man pamelavo, ar ji tikrai to nežinojo?
Kai Pat man tai pasakė, Audi atsidūrė jai prie šono ir aky
lai mane stebėjo. Nors Pat nepakėlė balso, šuo pajuto jos nu
siminimą ir stovėjo pasirengęs.
Papasakojau jo mirties aplinkybes. Pasakiau, kad tuo
metu buvau su juo susižadėjusi. Kad buvau ne vienintelė jo
tuometinė sužadėtinė ir kad toji kita sužadėtinė ką tik buvo
nužudyta —galbūt buvusio Pat mylimojo.
Tai tiek naudos iš bandymų ją kaip nors tam paruošti.
- Jis niekad nemėgo šunų, o šunys - jo. - Pat atrodė ste
bėtinai rami, nors jos šuo vis labiau jaudinosi, mano įsivaiz
davimu, reaguodamas į jos tikruosius jausmus. Laukiau, kol
ji kalbės toliau. Pat pakėlė nuo smėlio nugludinto stiklo šukę
ir ją apžiūrinėjo. - Vadinasi, jis nepasikeitė. Tik dvi sužadė
tinės?
- Tai jūsų nestebina?
-Jis gyveno pagal savo taisykles. - Audi nubėgo į ban
gas. —Bet žmogžudystė jau kai kas naujo.
- Policija mano, kad tai jo darbas.
- O jūs ne?
- Nežinau, ką manau. —Nepastebėjau, kaip Audi sugrįžo
iš vandens, kol nenusipurtė šalia manęs.
- Žinau, kad mano reakcija gali jus stebinti. Bet šis vyras
privertė mane daug iškęsti.
- Kiek laiko judu buvote kartu?
- Gana ilgai, kad jis spėtų sugriauti man gyvenimą. O jūs?
- Aš ištrūkau gana lengvai. Sąlyginai. - Nenorėjau pasiro
dyti už ją pranašesnė. Tiesiog norėjau, kad ji papasakotų, ką
jis padarė jai.
- Dėsčiau laisvai pasirenkamą dailės kursą ir kalbinau be
siregistruojančius studentus, kai atėjo toks pasipūtęs vaikis
aptemptais džinsais ir baltais marškinėliais ir paklausė kated
ros sekretorės, ar dar yra vietų į mano paskaitas. Pati dirbau
su kitu studentu. Tasai vaikis - jis atrodė maždaug dvidešimt
vienų —negalėjo arba nenorėjo laukti, kol būsiu laisva. Kai
jis apsisuko išeiti, sušnabždėjau sekretorei: „Jam visad atsiras
vietos mano paskaitose.“ Nors pasakiau tai pašnibždomis, pa
talpoje buvo tokia akustika, kad jis mane išgirdo; pamačiau,
kaip sustojo. Nors buvau dvylika metų už jį vyresnė, nuo
tada jis ėmė man rodyti dėmesį. Tuo metu tapiau ir ieško
jau galerijos. Jis rodė didelį susidomėjimą mano darbu ir sakė
ketinantis vieną dieną atidaryti galeriją. Dar nejutau tiksint
savo biologinio laikrodžio, bet mano galerijos laikrodis jau
tiksėjo. Turbūt žinote seną anekdotą, kaip buvo pastatytas
Holando tunelis: Naujojo Džersio menininkams davė arbati
nius šaukštelius ir pasakė, kad tas, kuris pirmas prasikas iki
Manhatano, gaus galeriją. Man prireikė nemažai metų, kad
suprasčiau, ką jis manyje įžvelgė - gerą galimybę. Jis neturėjo
pinigų, bet turėjo daug žavesio. Ir šiuo savo žavesiu iš manęs
išviliojo viską, kas man buvo svarbiausia.
144 A. J. RICH
Koja kojon ėjome kietu suplūktu smėliu, paeiliui numes-

damos Audi atnešti pagalį.
- Ironiška, aš jį išmokiau visko, ką jis žinojo apie meną,
pati nesuprasdama, kad tai dariau. O kai jis žinojo pakan
kamai, kad suvoktų mano senelio paveikslų vertę, pavogė
vieninteles dvi jo drobes, kurias turėjau. Tai buvo jo atsisvei
kinimo dovana sau.
- O Dieve.
- Tai dar ne viskas. Pasijutau įskaudinta, kad jis nepavogė
mano darbų.
- Jis yra įskaudinęs daugelį iš mūsų.
- Apie kokį skaičių kalbama?
- Pati žinau apie keturias, įskaitant mane. Ir čia tuo pat
metu, o ne iš eilės.
Tai privertė ją susijuokti. Regis, Audi taip pat pajuto nuo
taikos pasikeitimą - ji griuvo į smėlį ant nugaros ir pradėjo
spardytis ore, tuomet vėl atsistojo ir nusipurtė smėlį. Pasi
vaikščiojusios prieš vėją, vėl drauge apsigręžėtne ir pasukome
atgal. Pat paklausė, ar norėčiau pamatyti jos studiją.
Po dar dvidešimties minučių ėjimo ji pasuko į per mišką
vedantį siaurą žvyrkelį. Baiminausi erkių, nors temperatūra
jau buvo gana žema. Kažin nuo kokios tiksliai datos galima
dėl jų nebesijaudinti? Mums teko brautis pro ąžuolus ir pušis,
klampojome per smėlėtą žemę. Pagalvojau, kad geriau būčiau
nesiavusi gerųjų zomšinių ilgaaulių. Šis miškas nebuvo išva
lytas po audros ir mums teko lipti per lūžusias šakas.
Pat studija buvo įrengta nudrengtoje sidabrinių kedrų dar
žinėje, kurioje tilptų trys automobiliai, senomis slankiojančio-
mis durimis su skląsčiu ir pakabinama spyna. Pasukusi spy

nos ciferblatą į dešinę, į kairę, tada vėl dešinę, Pat visu svoriu
užgulė mechanizmą, ir durys atsidarė. Jai pliaukštelėjus per
sieną, kuri pasirodė esąs jungiklis, erdvę užliejo fluorescencinė
šviesa. Patalpa buvo daug didesnė, nei atrodė iš išorės.
Tikėjausi įprastinių jūros peizažų, todėl nustebau išvydusi
realaus dydžio jos apsinuoginusios nuotraukas, pozuojančios su
kruvina širdimi, kurią ji laikė prispaudusi prie kairiosios krūties.
—Nesijaudinkite, tai kiaulės širdis.
Ar aš jaudinausi? Dabar jau taip. Nuotraukose ji atrodė
maždaug dešimčia metų jaunesnė už šalia manęs stovinčią
moterį. Tarsi perskaičiusi mano mintį, Pat vienu žodžiu nu
sakė tai, kas man pačiai sukosi ant liežuvio:
—Subtilu. Jas sukūriau iškart po to, kai jis dingo, ir vakar
vėl išsitraukiau, kai man paskambinote. —Ji parodė į kitą sie
ną. - Taip atrodo mano dabartinė kūryba.
O štai ir jūros peizažai, tik su moderniai prislopintu gra
fitu išpieštomis bangomis. Jei Vija Celmins nebūtų jos ap
lenkusi, galbūt Pat ir galėtų ko nors pasiekti. Tačiau, užuot
sukūrusi ką naujo, ji darė tai, kas jau buvo atrasta kitų. Regis,
Benetas bus iš jos pavogęs ir menininkės gyslelę.
Ji mums išvirė žaliosios arbatos, o Audi davė graužti mil
žinišką rūkytą šlaunikaulį. Negalėjau patikėti, kad Pat tame
neįžvelgė nieko siaubingo, kai jai papasakojau apie Beneto
mirtį. Kaulą graužiančių dantų garsas vertė mane nervintis.
Kaip tik tuo metu iš lauko pasigirdo garsas, tarsi po ko
jomis traškančių šakų. Audi puolė prie lango ir ėmė loti bei
urgzti. Kadangi studijoje degė šviesos, o saulė jau buvo nu-
146 A. J. RICH
sileidusi, nė viena iš mūsų nematė, kas vyksta lauke. Audi

daužėsi į stiklą ir man pasidarė baisu, kad jis suduš. Greit
apžvelgiau studiją ieškodama, kur galėčiau pasislėpti. Buvau
ryškiai nušviestoje atviroje erdvėje. Jaučiausi bepradedanti
panikuoti, tačiau Pat išliko keistai rami.
- Šį ciklą nutapiau akriliniais dažais. Nesu tikra, ar man
patinka, kaip jie dengiasi, bet neturiu kantrybės laukti, kol
išdžius aliejiniai dažai.
- Ar Audi visada taip reaguoja? Gal mums reikėtų pasižiū
rėti, kas vyksta lauke?
- Arba tai meškėnas, bandantis išrausti šiukšles, arba ko
jotas. Šiaip ar taip, neketinu išleisti Audi. Aną savaitę kojotai
jau nugalabijo kitą mano šunį.
- O Dieve, labai užjaučiu.
- Tiksliau, kaimynai mano, kad tai kojotų darbas, bet aš
nesu tokia tikra.
- O kieno dar?
-Audi, liaukis! - Galiausiai šuo pasitraukė nuo lango
urgzdamas žemu baisu. Pat priėjo prie pakabintų nuogo
kūno autoportretų. Tuomet įdėmiai žvelgdama į jaunesnę
savo versiją pasakė: - Žinau jo tikrąjį vardą.
Man ėmė džiūti burna.
- Kas jis?
- Man atsiėjo penkis tūkstančius tai sužinoti.
Tikėjausi, kad ji pasakos toliau, bet jai tylint toptelėjo, ar
tik ji iš manęs nesitiki užmokesčio už šią informaciją.
- Savo senelio paveikslams susekti pasamdžiau privatų
detektyvą. Jis sužinojo, kad jie parduoti Kataro aukcione už
daugiau nei milijoną dolerių. Pardavėjas buvo anonimas, bet

jam pavyko išsiaiškinti, kad jis iš Meino.
- Sakėte, kad žinote jo vardą.
- Žinau vardą, nuo kurio jis pradėjo. Džimis Gordonas.
Detektyvui nepavyko rasti paveikslų, bet jis sužinojo Džimio
motinos adresą.
- Ir kokia ji?
- Niekad nebuvau su ja susisiekusi. Kam man to reikia?
- Ar neprieštarautumėte, jei aš su ja susisiekčiau?
- Paklauskite jos, kur mano senelio paveikslai.
Nunešiau tuščius puodelius į nešvarią kriauklę studijos
kampe. Audi stebėjo mane iš savo guolio. Apėjau ją iš tolo.
Paklausiau, ar galėčiau prieš išeidama pasinaudoti tualetu.
- Studijoje nėra tualeto. Reikalus atlieku tiesiog miške.
Padėkojau už arbatą ir už tai, kad skyrė laiko su manimi
susitikti.
Pat paklausė, ar turiu naują Beneto nuotrauką. Išsitrau
kiau ir padaviau aplamdytą nuotraukos pusę, kurią vis dar su
savimi nešiojausi. Ji greit į ją pažvelgė ir iškart grąžino.
- Vis dar toks pat neperprantamas. Ir, o Dieve, toji šukuo
sena.
Visą laiką norėjau jos paklausti vieno klausimo - ar ji
mano, kad jis galėtų ką nors nužudyti? Bet nebūčiau galėjusi
jos atsakymo priimti už gryną pinigą.
Pradariusi slankiojančias duris tik tiek, kad vos galėjau
pro jas prasisprausti, Pat iškart jas uždarė, kai tik atsidūriau
lauke. Danguje švietė tik ketvirtis mėnulio ir daugiau nebuvo
jokių kitų šviesų. Nors eiti reikėjo vos dešimt žingsnių, man
148 A. J. RICH
vis tiek pavyko išklysti iš siauro takelio. Savo drobiniame

maiše susiradau popierinę servetėlę ir pritūpiau. Nusilengvi
nau baimindamasi nuodingųjų gebenių, erkių, gyvačių, plėš
riųjų vorų ir kojotų. Užsitraukiau aukštyn kelnes. Girdėjau,
kaip studijoje griaudi Audi, ir tikėjausi, kad ji tikrai viduje.
Patraukiau ten, kur, mano įsivaizdavimu, turėjo būti iš
ėjimas. { kažkokią šaką iki kraujo susidraskiau skruostą, iš
sisukau kulkšnį ir visiškoje tamsoje veidu įpuoliau tiesiai į
voratinklį. Stengiausi save nuraminti, kad nepulčiau į pani
ką. Įtempiau klausą bandydama išgirsti eismo triukšmą, bet
girdėjau tik lojimą.
Debesys užstojo žvaigždes, nors ir nebūčiau sugebėjusi
pagal jas susiorientuoti. Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir pa
bandžiau sugauti signalą, bet nebuvo ryšio. Kodėl taip ir ne-
atsisiunčiau žibintuvėlio programėlės?
Mano paltas nebuvo pritaikytas šiam drėgnam šalčiui. Ir
tuomet aplankė išganinga mintis: turiu rasti krantą, o tada
jau žinosiu, kur eiti. Bandžiau užuosti kokį. nors kvapą, be
mane supančių pušų. Arba tai uoslės haliucinacija, arba tikrai
užuodžiau vos juntamą jūros dvelksmą.
Atsargiai paėjau ta kryptimi, bet po kelių minučių pa
mečiau ir kvapą, ir savo trumpalaikį pasitikėjimą. Išgirdau
garsą - tokį pat, kokį buvau girdėjusi studijoje - po kojomis
lūžtančios šakos. Mano šaltakraujiškumas dingo ir aš kiek
įmanydama greičiau pasileidau tolyn nuo šio garso, nors ir
atrodė, kad niekada nuo jo nepabėgsiu. Kai vėl jį išgirdau,
garsiai ištariau:
- Ką, rimtai?
Tai buvo klišė iš daugybės siaubo filmų: vieniša moteris

per gūdų mišką bėga nuo neaiškaus grobuonies. Kas buvo
tasai grobuonis? Audi? Kojotai? Pat? Samanta? Asmuo, kuris
apsimetė Suzana Rorke? Tą akimirką j galvą atėjo Helenos
Keler citata, tarsi skaityčiau ją iš knygos: „Iš ilgalaikės per
spektyvos vengti pavojaus nėra saugiau už tiesioginę akistatą.
Baikštieji sugaunami ne rečiau nei drąsieji.“ Noriu pasakyti,
kad, jei ėjimas per gyvenimą nematant ir negirdint neišmoko
tavęs, kas yra baimė, tuomet niekas neišmokys.
Sulėtėjus širdies ritmui, giliai įkvėpiau ir toliau ėjau ta
kryptimi, kur tikėjau esant jūrą. Iš paskos Helenai Keler į
galvą atėjo dar viena Silos pasakyta mintis: „Smalsumas bai
mę nugali net geriau už drąsą.“ Apgraibomis eidama per tam
są paklausiau savęs klausimo, kuris iki šiol mane vedė į priekį.
Tai buvo ne klausimas, ar Benetas galėjo ką nors nužudyti.
Tai buvo klausimas, kaip aš galėjau jį mylėti.
Užuodžiau jūrą. Be to, pamačiau šviesesnį horizontą ir
prisiminiau, kad vandens telkinys visada atspindi aplinkos
šviesą. Po akimirkos išgirdau bangų mūšą.
Dabar jau tiksliai žinojau, kur esu.
C linijos traukiniu nuvykau iki Septyniasdešimt antrosios
gatvės, kad likusius dvidešimt kvartalų galėčiau pareiti per
parką ir išsivalyti galvą prieš seansą su Sila. Centrinio parko
Strawberry Fields' ant Imagine mozaikos, sukurtos Džonui
Lenonui atminti, buvo primėtyta vienstiebių rožių. Prieš tai
vakare internete ieškojau informacijos apie Džimj Gordoną.
Apie man reikalingą Džimį Gordoną nieko neradau, bet rei
kia neužmiršti, kad jis buvo dingęs 1992-aisiais septyniolikos.
Man pavyko rasti tik Meino meškėną, vardu Džimas Gor-
donas, turintį savo internetinį puslapį, ir liūdnai pagarsėjusį
roko būgnininką Džimį Gordoną, kuris gastroliavo su Džo
nu Lenonu ir The Beach Boys, kol buvo įkalintas už tai, kad
nudūrė savo motiną.
Kol laukiau eilėje, kad iš parko prekeivio nusipirkčiau van
dens buteliuką, pamačiau, kaip jis išgriebė dešrainį iš karšto
vandens kubilo, kuriame vandens nekeis turbūt iki pavasario.
Kad ir buvau alkana, bet ne tiek. Kai man padavė buteliuką
vandens, ištiesiau jam dvi vieno dolerio kupiūras.
- Trys doleriai, - suburbėjo jis.
* Hektaro ploto Niujorko Centrinio parko dalis, skirta Džonui Lenonui atminti,
pavadinta pagal Lenono sukurtą The Beatles dainą Strawberry Fields Forever.
150
Praėjusi žaidimų aikštelę, perpildytą vaikščioti pradedan

čių vaikų su auklėmis, įžengiau į Ramble - vienintelę parko
dalį, kurioje sugebėdavau pasiklysti. Nors miškingi ir kalvoti
takeliai kartais užsibaigdavo uola ar upeliu, gamta manęs čia
niekad negąsdino. Centriniame parke tavęs niekada neužpuls
kojotų gauja ar plėšrusis voras; bijoti reikėjo nebent žmonių.
Prisiminkime Robertą Čeimbersą, žudiką iš parengiamosios
mokyklos, kuris netoli nuo čia nužudė paauglę, arba „lauki
nę“ gaują, apkaltintą užpuolus ir beveik nužudžius Centrinio
parko bėgiką. Jų kaltinimai buvo atmesti, kai tai padaręs pri
sipažino Matiasas Rejesas - jau anksčiau nuteistas prievartau
tojas ir žudikas, kuris buvo įkalintas iki gyvos galvos už kitus
nusikaltimus.
Prieš vykdama pas Šilą paskambinau į koronerio biurą,
kad praneščiau Beneto kūno tapatybę. Taip pat paskambinau
Bostono detektyvui, kad jam pasakyčiau tikrąjį Beneto vardą.
Jis taip šiltai priėmė šią informaciją, kad man norėjosi pasaky
ti: Galjums ši byla ir baigta, bet ne man. Pakartojau savo nuo
gąstavimus dėl Samantos. Nujaučiau, kad aną vakarą miške
buvau ne viena, o vienintelis asmuo, žinojęs apie mano apsi
lankymą pas Pat, buvo Samanta. Bet nieko negalėjau įrodyti.
Silos kabinetas buvo rausvo smiltakmenio name vakarų
Aštuoniasdešimt septintojoje gatvėje, apatiniame aukšte. Kai
ji mane įleido į vidų, sėdėjau laukiamajame, kol ji užbaigs se
ansą su prieš mane buvusiu klientu. Paėmiau budistų žurnalą
Tricycle ir perskaičiau dalį straipsnio „Menas klysti“. Nusi
šypsojau čia pamačiusi ir Rolling Stone žurnalą —liekaną iš tų
laikų, kai ji dainavo su Lou Ridu.
152 A. J. RICH
Nors matėmės vos prieš savaitę, per tą laiką daug visko

nutiko. Atsisėdusi ant sofos nelaukiau, kol Sila paklaus, kaip
laikausi.
Papasakojau jai apie Samantą ir Pat. Ir paskui paklausiau:
—Ar Benetas jau pasirinkdavo komplikuotas, nepasitikin
čias moteris, ar jis pats jas tokias padarė?
—Prityręs sociopatas geba apgauti bet kokią moterį. Juk
jie tuo ir užsiima. Ar ne tai bandai įrodyti savo baigiamaja
me darbe?
—Nebesu tokia tikra dėl savo baigiamojo darbo.
—Ar manai, kad Benetas pakeitė tavo savastį?
—Kaip galėjau būti tokia akla? Kokiomis aplinkybėmis ti
kėjimas žmogumi išprovokuoja pavojingą elgesį? Ar turėjau
susiprotėti, kai jis atsisakė man parodyti, kur gyvena? Arba
kai nenorėjo susipažinti su mano draugais? —Susivokiau sė
dinti ant paties sofos krašto. - Pat silpnoji vieta buvo jos noras
išgarsėti kaip menininkei. O kokia buvo manoji? Mes visos
turėtume būti kai kuo panašios. Kas mus siejp?
—Ar jus privalo kažkas sieti?
—Mes visos buvome apkvailintos.
-A r manai, kad pasitikėjimas turėtų užleisti vietą įta
rumui?
—Panašu į tai. Nenoriu pasirodyti lengvabūdiška. Neno
riu tapti cinike ar pagiežinga. Bet turiu tai suprasti. Todėl
ketinu susitikti su jo motina.
—Sužinojai jo tapatybę?
—Pat man pasakė, kad jo tikrasis vardas Džimis Gordonas
ir kaip rasti jo motiną.
- Kuo, tavo manymu, tau galėtų būti naudingas susitiki

mas su jo motina?
- Ji gali norėti pareikšti teises į kūną.
- Ne, aš ne apie tai. Kuo tau galėtų būti naudinga su ja
susitikti?
- Kad ir ką sužinosiu, tai vis tiek bus geriau už tai, ką galė
čiau įsivaizduoti. - Staiga pajutau visą šios padėties sunkumą.
- Tai tavo ar policijos darbas?
- Jų nuomone, ši byla jau baigta. Jis nužudė Suzaną Rorkę.
Jį patį nužudė mano šunys.
- O kaip tavo paskaitos? Kaip sekasi tyrimas?
- Tai ir yra mano tyrimas. Juk tu pasakytum, jei perlenkiu
lazdą. Turiu omenyje, jei būčiau praradusi sveiką nuovoką?
- Tavo nuojauta tavęs neapgauna. Pasitikėk ja.
• •
Sugrįžusi į Viljamsbergą, Lorimerio gatvėje išlipau iš metro ir

pasijutau išbadėjusi. Bagelsmith užkandinėje ant kampo nu
sipirkau Krikštatėvio suktinuką su soppressata saliamiu, pro-
volonės sūriu ir apkeptais raudonaisiais pipirais. Nebuvo vėjo,
tad ėjau iš lėto ir jau buvau suvalgiusi maždaug pusę sukti
nuko, kai pamačiau gatvėje be pavadžio lakstant mažą baltą
šunelį. Pasidairiau šuns šeimininko, bet pamačiau tik porelę
jaunuolių, bandančių prisišaukti šunį. Pritūpiau ant šaligatvio
ir iš suktinuko ištraukiau gabalėlį saliamio. Bandžiau atkreip
ti šuns dėmesį imituodama bučinių garsus. Gatve link mūsų
važiavo sunkvežimis ir aš išbėgau jam priešais mojuodama
154 A. J. RICH
rankomis, kad jis sustotų. Jaunoji pora mėgino prisišaukti

šunį, kuris ir toliau lakstė. Baiminausi, kad tai nesibaigs gerai.
Tuo metu sustojo dviratis, o nuo jo nulipęs vyras lėtai ar
tinosi prie šuns į jį nežiūrėdamas. Prisiminiau, kad tai būdas,
leidžiantis įgyti paklydusio šuns pasitikėjimą —nežiūrint tie
siai į jį. Vyriškis paplekšnojo sau per koją, tarsi vizgintų uo
degą, be to, jis žinojo, kad reikia mosikuoti iš dešinės į kairę,
imituojant draugiško šuns uodegos vizginimą. O iš kairės į
dešinę rodo agresiją. Po truputį prisiminiau, kaip tinkamai
elgtis. Kol jis atlikinėjo šiuos judesius, aš po truputį ėjau link
vyriškio ir pamačiau, kad tai Makenzis.
—Ei, —šūktelėjau jam, - gal žinai, kieno tas šuo?
- Palauk minutėlę. - Jis paprašė manęs atnešti jam savo
sumuštinį.
Pusę jo jis padėjo už poros metrų priešais save ant šali
gatvio. Tuomet atsisėdo ir liepė man nejudėti. Jaunoji pora,
pamačiusi, kad kažkas geriau žino, kaip elgtis, žiūrėjo, kuo
baigsis šuns gelbėjimas.
Šuo kiūtojo palindęs po stovinčiu automobiliu. Prisėdau
šalia Makenzio ir laukiau. Mes nesikalbėjome. Po penkių
minučių tylos baltasis šunelis išropojo iš po automobilio ir
dviem kąsniais prarijo sumuštinį.
Neišmanantis žmogus tą akimirką būtų griebęs šunį, bet
Makenzis atsitraukė kuprinę ir išėmė aptrintą elastingą vir
vę. Viename jos gale užrišęs paprastą slankiojamąją kilpą, jis
švelniai ją uždėjo šuniui ant kaklo, nesiliaudamas jo kalbinti
žemu draugišku balsu. Šuo, atrodo, pajuto palengvėjimą, ne
sijautė įviliotas į spąstus.
Galiausiai Makenzis atsisuko į mane.

- Turiu kai kur būti ir jau pusvalandį vėluoju. Ar galėtum
pasiimti šį šunytį namo, kol rasime jam prieglaudą? —Nors
mano du šunys ir buvo sulaikyti kaip pavojingi visuomenei,
net negalvojau, kad galėčiau nepasiimti šio beglobio namo.
Paėmiau iš Makenzio rankų improvizuotą pavadį.
- Vėliau tau paskambinsiu, - pasakė jis.
Baltasis šunelis truktelėjo pavadį jo kryptimi, norėdamas
eiti kartu.
- Mažyle, deja, tau teks likti su manimi. - Namie turėjau
gausybę šunų ėdalo, ir tai bus pirmas kartas nuo Beneto mir
ties, kai mano bute lankysis šuo.
Parsinešusi ją ant rankų į savo butą, į vieną savo šunų dube
nį pripyliau vandens, į kitą —sauso ėdalo. Šunelis iškart suki
šo snukį. Man visada patiko ėdančio šuns garsas. Patenkinta ji
užšoko man ant kelių - tokia lengva, kad net nesupratau, kaip
ji ten atsidūrė. Švelniai glosčiau ją tarp menčių stengdamasi pa
jausti ryžio kruopelės dydžio mikroschemą. Bet užčiuopiau tik
stuburą. Ji turėjo sverti ne daugiau kaip penkis kilogramus. Už-
kimšau virtuvės kriauklę ir įkėliau purviną šunytį į šiltą vande
nį. Ji nesipriešino ir netgi mėgavosi švelniai prausiama šampūnu.
Kai nušluosčiau ją rankšluosčiu, į galvą atėjo vardas. Jos didelės
juodos akys priminė alyvuoges, todėl ją taip ir pavadinau. Vė
liau vakare prisikalbinau Alyvuogę eiti su manimi į miegamąjį.
Kai jau po vidurnakčio prabudau, radau ją miegančią man ant
krūtinės. Norėjau apsiversti ant šono ir, kad jos nenuversčiau,
stengiausi tai daryti labai lėtai, bet pasirodė, kad to visai nerei
kia, nes Alyvuogė ritosi kartu su manimi ir liko ant viršaus.
156 A. J. RICH
Ryte, kol dar gulėjau lovoje, Makenzis paskambino pa

sakyti, kad rado gelbėjimo organizaciją, kuri sutiko priimti
beglobį.
- Galiu priglausti Alyvuogę kuriam laikui.
Makenzis nusijuokė.
- Alyvuogę? Ar tikrai dabar to nori? Juk pirmadienį bylos
svarstymas.
- Svarstymas pirmadienį įvyks, nesvarbu ar ją pasiliksiu.
Ar labai turėčiau nerimauti?
- Ar tau pavyko įtikinti kaimynę iš apačios duoti paro
dymus?
- Ji pasakė, kad nenori, jog tasai šuo-žudikas čia sugrįžtų.
- Na, buvo galima to tikėtis. Turbūt daugiau nelaistysi jos
augalų, kai ji išvyks atostogų.
- Kiek tokių bylų tau pavyksta laimėti?
- Ne tiek daug, kaip norėčiau.
- Bet vis tiek to nemeti.
- Kiekvienos bylos baigtis yra tik dalis tp, ką bandau pa
siekti. Teisė man yra priemonė bandyti pakeisti tai, kaip žmo
nės elgiasi su gyvūnais.
Jo nepretenzinga iškalba mane nuramino, aš dar kartą
jam padėkojau už pagalbą.
Mums baigus pokalbį, atsidariau FidoFinder svetainę,
norėdama peržiūrėti ieškomus šunis. Įvedžiau žodžius dingo,
baltas, mažas ir savo pašto kodą. Sukaupusi jėgas peržvelgiau
graudžius dingusių šunų aprašymus, bet nė vienas iš šunų
nebuvo panašus į mano priglaustą paklydėlį. Išspausdinau
skrajutę: Rastas šuo. Ši svetainė rekomendavo tokias skrajutes
iškabinti pusės kilometro spinduliu nuo ten, kur buvo rastas

mažas šuo. Pasiėmusi Alyvuogę su savimi, apklijavau aplin
kinį rajoną. Grįždama namo paskutinę skrajutę priklijavau
Makareno šunparkyje. Viena moteris už pavadžio pakėlė savo
šunelį virš aptvaro ir nuleido pas kitus žaidžiančius šunis, o
paskui ištraukė, tarsi jis būtų arbatos maišelis.
Grįžusi namo paskambinau Bilei norėdama priminti, kad
bylos svarstymas, pirmadienį, ir papasakoti apie susitikimą su
Pat. Man patiko, kas įvykdavo, kai pranešdavau Bilei naujie
nas: kad ir kokius siaubingus dalykus pasakočiau, tai pavirs
davo į naratyvą - istorijos pasakojimą, ir taip šie dalykai tarsi
nuo manęs nutoldavo. Tai priminė laikus, kai su Kete links
mindavomės žaisdamos žaidimą, kurį vadinome „Jis iš tikrų
jų mano“. Jis iš tikrųjų mano, kad gali man paskambinti per
Kūčias, norėdamas pasiūlyti kartu išgerti. Kažkas tokio. Jei
kas nors tave liūdina, paversk tai žaidimu ar istorija ir šitaip
galėsi nuo to atsiriboti, gal net taip, kad tai visai neberūpės.
Kai Bilei papasakojau, kad Pat parodė savo nuogų auto
portretų su kiaulės širdimi prie kairiosios krūties ciklą, ji pa
sakė:
—Tikrai nesinorėtų būti tos mergužėlės mūza.
- O dar jos kalė. Ji tiesiog paklaikdavo lauke išgirdusi bent
menkiausią garsą, trankydamasi į stiklą.
Pasakiau Bilei, kad priglaudžiau beglobį šunį, ir smarkiai
sutrikau, kaip ji į tai sureagavo:
—Ar neturėtum galvoti apie savo pačios šunis?
- Galvoju apie juos visą laiką. —Jos priekaištaujantis balso
tonas mane skaudino.
158 A. J. RICH
Išgirdau pyptelėjimą, reiškiantį įeinantį skambutį, bet

nepaisiau jo žinodama, kad Bile girdės, kaip jį atmetu, kad
nenutraukčiau mūsų pokalbio - mano bandymas susitaikyti.
Tai suveikė, ir mes bendravome toliau. Ji pasakė paprašiusi
Enrikės —vyriausiojo šunidės darbuotojo - parašyti mano šu
nims rekomendaciją. Vėl supypsėjo mano telefonas ir šįkart
Bile pasiūlė atsiliepti.
- Pasimatysime pirmadienį per svarstymą, - pasakė ji.
Atsiliepiau ir tą pačią akimirką to pasigailėjau.
- Girdėjau, kad buvai susitikusi su Pat, - pasakė Samanta.
Man prireikė šiek tiek laiko atsikvošėti, kad paklausčiau
akivaizdaus klausimo.
- Iš kur tai sužinojote?
-A r ji tau parodė savo nuogos nuotraukas? Ji visiems
jas demonstruoja. Kaip tau pasirodė toji siaubinga kiaulės
širdis?
Jaučiau, kaip mano pačios širdis pradėjo greičiau plakti.
- Ar ji tau papasakojo ir tai, kad jos buvusysis pavogė jos
senelio paveikslus? Ji pati jam davė juos parduoti, o jis nekal
tas dėl to, kad aukcionas jai taip ir nesumokėjo.
Samanta akivaizdžiai bandė provokuoti, bet jos kalbos
mane tik vargino. Nenorėjau prasidėti su pamišėle, gal netgi
žudike. Norėjau, kad man kas nors padėtų. Norėjau, kad ši
pamišėlė paliktų mane ramybėje. Bet labiausiai mane gąsdi
no tai, ką mes turėjome bendro. Nors aš jo bent jau negyniau.
Kaip dalyvauti tokiame pokalbyje? O dar geriau, kaip jį už
baigti? Prisiėmiau nuolankumo poziciją nenorėdama erzin
ti žmogaus, kuris tikriausiai buvo mane nusekęs iki pat Sag
Harboro. Iš kur daugiau ji žinotų apie mano vizitą? Pat, kokią

ją pažinau, tikrai neskambintų Samantai.
- Mačiau kiaulių širdis, - pasakiau kuo neutraliau ir ra
miau, kaip apskritai įmanoma ištarti frazę: mačiau kiaulių
širdis.
- Jinai kaltina jį sužlugdžius jos karjerą. Cha! Kam galėtų
šauti į galvą pasikabinti virš sofos kiaulės širdį?
- Tikrai ne man.
- Tikiuosi, jai nepasakei, kad tai aš tau daviau jos vardą?
Man dar nespėjus nieko atsakyti, Samanta pridūrė:
- Jis ją vedė tik todėl, kad ji apsimetė esanti nėščia.
- Moterys vis dar taip elgiasi? - pasakiau žinodama, kad
jie net nebuvo susituokę. - Ką darė Benetas sužinojęs, kad ji
pamelavo apie nėštumą?
- Tą patį, ką ir sužinojęs, jog vėliau ji suvaidino persileidi
mą - jos gailėjosi.
Žinojau, kad gailestis yra savo viršenybės išraiška. Bene
tas nebuvo pajėgus jausti empatijos.
- Jis mano, kad ji vis dar negali jo užmiršti, - pasakė Sa
manta.
Man buvo sunku klausytis, kad ji vartoja esamąjį laiką.
Atsisakiau taikstytis su tokiu atitrūkimu nuo realybės. Tai
gi, pajutau palengvėjimą, kai Samanta baigė pokalbį. Ji buvo
pamišusi arba pavojinga, arba abu variantai. Kad ir kaip ten
būtų, nenorėjau su tuo turėti nieko bendro.
Buvo penktadienio popietė, o aš neturėjau jokių savaitgalio

planų. Nors prieš metus tikriausiai būčiau dėl to nerimavusi,
160 A. J. RICH
dabar džiaugiausi tokiomis nesuplanuotomis dienomis. Man

reikėjo pasijusti normaliu žmogumi, kurio nelaukia teismo
posėdis ir kuriam nereikia jaudintis dėl to, kad jo sužadėtinis
nužudė kitas savo sužadėtines. Pakėliau mažąją Alyvuogę ir,
užuot paklaususi, ar ji norėtų pasivaikščioti, pasakiau:
—Ar norėtum papietauti mieste?
Įsidėjau ją į savo krepšį visai užmiršusi, kiek ten likę šunų
skanėstų. Nieko keisto, kad ji iškart ten įsitaisė. Už kelių die
nų turėjo būti Padėkos diena, todėl gatvės jau buvo apkars
tytos kalėdinėmis dekoracijomis. Pažadėjau Stivenui atsinešti
pyragą, todėl išsiruošiau į Blue Stove kepyklėlę Greihamo ave
niu jo užsakyti.
Buvo šalta ir giedra diena su niujorkiečiams žiemą įpras
tu baltu dangumi. Buvau nusprendusi pasigražinti butą,
taigi nuėjau į Future Perfect parduotuvę Šeštojoje gatvėje.
Žvalgiausi po lentynas: butelio atidarytuvas - paprasčiausia
lentoje įkalta vinis —kainavo 18,99 dolerio, o kartoniniai sta
liukai, panašūs į mažytes sukrautas krovinių dėžes - 59,99
dolerio. Praėjau pro juodą geometrinių formų kabantį švies
tuvą, kuris atrodė, tarsi jo viduje būtų galaktika (12 500 do
lerių). Dar atkreipiau dėmesį į juodą dekoratyvinę pagalvėlę,
ant kurios buvo išpiešta kažkas panašaus į dūmų kamuolį
(270 dolerių), ir supratau, kad nerasiu nieko pagal savo kiše
nę. Užsukau į dėvėtų prekių parduotuvę Mystery Train, bet
joje nebuvo pagalvėlių, tik drabužiai. Two Jakes parduotuvė
Vito aveniu daugiausia pardavinėjo baldus, bet man pavyko
rasti vadinamosios kreidos spalvos dekoratyvinių pagalvėlių.
Jos kainavo po 39 dolerius (visai neblogas laimikis) ir aš vie-
ną jų nusipirkau. Tuomet, norėdama pamaloninti Alyvuogę,

nuėjau j Didžiosios prieplaukos parką. Prisėdusi ant vieno iš
suoliukų visai prie pat Rytų upės, iškėliau Alyvuogę iš krep
šio. Ji norėjo sėdėti ant suoliuko šalia manęs. Manhatano
kontūrai dangaus fone visiškai pateisino savo įvaizdį. Dar
nebuvau girdėjusi tokios metaforos, kuri deramai perteiktų
tikrąjį įspūdį.
Įkėliau Alyvuogę atgal į krepšį ir mudvi patraukėme į ūki
nių prekių parduotuvę, kurios gale buvo i 500 kvadratinių
metrų augalų skyrius. Šios vietos akcentas buvo daugiau nei
tris šimtus kilogramų sveriantis meitėlis, vardu Franklinas;
jis gyveno didžiuliame aptvare (maždaug vieno kambario
buto Viljamsberge dydžio), apsuptas tūkstančių parduoda
mų augalų. Išsirinkau keletą nedidelių vazonėlių su žolelė
mis virtuvei ir indą su levandomis miegamajam pakvėpinti.
Palikau namie pagalvėlę ir augalus, pripyliau Alyvuogei
sauso ėdalo ir šįkart išėjau viena. Jau seniai nebuvau žiūrėjusi
jokio filmo. L traukinių linija nuvažiavau iki Union Square,
kur kelių kvartalų atstumu buvo pustuzinis kino teatrų. Di
džiuosiuose kino teatruose rodė populiariausius komercinius
filmus, kurie manęs visai nesudomino. Užėjau į Village East
kino teatrą, kur rodė dokumentinį filmą „Dvidešimt pėdų
nuo šlovės“* apie juodaodės pritariančiąsias dainininkes.
Viena iš moterų, kuri man paliko didžiausią įspūdį, net nesva
jojo apie solo karjerą. Jai buvo svarbi kelių balsų sukuriama
harmonija. Aš, žinoma, prisiminiau Šilą. Per mūsų paskuti
nį susitikimą ji man pasakė, kad jos gyvenime buvo atėjęs
* Originalus šio filmo pavadinimas: Twenty Feetfrom Stardom.
162 A. J. RICH
toks metas, kai ji prarado gebėjimą harmonizuoti. Smarkiai

sukrėsta, ji metė dainavimą. Ji pasakojo galiausiai supratusi,
kad šis nesugebėjimas reiškė, jog jai atėjo laikas kurti kito
kią harmoniją; ji atnešdavo harmoniją į bėdų ištiktų žmonių
gyvenimus.
- T ik iškart nesakyk ne, —pasakiau, - bet ši savanorė, kuri
šiandien liudys teisme, gali tau patikti. - Mudu su Stive-
nu ieškojome, kur pastatyti automobilį netoli teismo rūmų
Schermerhorno gatvėje.
- Morgana.
- Juk tau patinka moterys, kurios mėgsta leisti laiką lauke.
- Tik ne po to, kai Kler privertė kartu ruoštis maratonui.
- Tai ir buvo paskutinis lašas? Bet tada tu buvai geriausios
formos.
- Fiziškai.
Stivenas nebuvo greitas atsigauti po nesėkmių šiame ar
bet kuriame kitame fronte. Žinojau, kad jis dar neatsigavo,
kai po dvejų kartu praleistų metų Kler išsikraustė. Ji pageida
vo, kad jis įsidarbintų privačiame sektoriuje ir uždirbtų daug
pinigų, o jis norėjo toliau dirbti su AVAAZ.
- Kaip ji atrodo?
Kaskart nustebdavau iš vyro išgirdusi šį klausimą, nes to
jie klausdavo pirmiausia.
-Štai ten, dešiniau. - Parodžiau vietą, kur galėtume
įsisprausti. - Pamatysi ją teismo rūmuose po kelių minučių.
163
164 A. J. RICH
Patalpa, kur turėjo vykti svarstymas, buvo visiškai papras

ta ir nudrengta. Suole, ant kurio sėdėjome, buvo išraižyti ini
cialai. Teisėjas atsisėdo už ne ką mažiau sudarkyto stalo.
Kumšteliu Stiveną.
- Štai ir ji. —Bandymas supiršti brolį buvo malonus grį
žimas į normalų gyvenimą - tai, ką jau kuris laikas jaučiausi
praradusi.
Bile jau sėdėjo šalia Makenzio. Dar nebuvau jo mačiusi
apsirengusio teismui. Kostiumuotas, elegantiškas, jis atrodė
daugiau nei pajėgus atlikti savo darbą, sakyčiau, buvo situa
cijos šeimininkas. Savo ruožtu Bile motociklininkų stiliaus
batus buvo iškeitusi į žvilgančius veršiuko odos ilgaaulius. Jos
plaukai buvo sušukuoti atgal ir žemai surišti į uodegą, ant
baltų marškinėlių ji dėvėjo paprastą juodą trumpą švarką be
apykaklės ir aptemptus juodus džinsus.
Stivenas man sušnabždėjo vienintelį žodį:
-Oho.
Po to, kai mus prisaikdino, Makenzis pasakė teisėjui įžan
ginę kalbą:
—Visų pirma norėčiau pacituoti Niujorko žemės ūkio
ir rinkų įstatymo septintąjį punktą: „Šuo negali būti pri
pažintas pavojingu teismui nustačius, kad jo elgesį galima
pateisinti tuo, jog sužeistas, pavojuje atsidūręs ar nužudytas
asmuo kankino, išnaudojo, smurtavo ar kėlė fizinę grėsmę
šuniui arba jo palikuonims arba praeityje buvo kankinęs,
išnaudojęs, smurtavęs ar kėlęs fizinę grėsmę šuniui arba jo
palikuonims.“
Makenzis įkišo ranką į lagaminėlį ir išėmė storą bylą.
—Norėčiau kaip įkaltį pateikti eksponatą A - Bostono po

licijos Suzanos Rorkės nužudymo bylos kopiją. Policijos ma
nymu, panelės Rorkės kaukolė buvo sulaužyta plaktuku, o
kūnas išstumtas pro langą. Džeimsas Gordonas, pasivadinęs
Benetu Vo Trudo, buvo pagrindinis įtariamasis. Užpuolimas,
per kurį jam buvo atimta gyvybė, įvyko mažiau nei po mė
nesio nuo Suzanos Rorkės nužudymo. Šis vyras praeityje yra
smurtavęs. Pirėnų kalnų veislės Debesis su Morgana Prager
gyveno nuo astuonių savaičių ir niekada iki tol nesielgė agre
syviai. Pitbulio mišrūną Džordžą panelė Prager priglaudė
prieš šešis mėnesius ir jis taip pat niekada nesielgė agresyviai.
Makenzis pateikė abiejų šunų veterinarinius įrašus ir rašy
tinius veterinarės parodymus. Taip pat abiejų šunų tempera
mento testų rezultatus.
—Norėčiau pakviesti liudyti prieglaudos savanorę, čia pas
taruosius tris mėnesius buvo laikomi šie šunys.
Bile atsistojo ir prisistačiusi teisėjui papasakojo, kaip dažnai
ji lanko sulaikytus šunis. Likau sužavėta ir patenkinta, kaip ji
elgėsi. Ji atrodė pasitikinti ir dalykiška, o jos žodžiai skambėjo
patikimai ir įtikinamai. Bile pateikė daug vertingų pastebėji
mų nedaugžodžiaudama. Susižvalgiusi su Stivenu pamačiau,
kad jos liudijimas, regis, ir jam padarė tokį pat įspūdį.
Toliau atėjo eilė kalbėti Stivenui. Jis patvirtino, kad nė
vienas iš šunų niekada ir prieš jį nėra parodęs agresijos.
—Buvau kartu su seserimi, kai ji pasiėmė Debesį dar vi
sai mažytę.
—Kiek laiko praleidžiate su pitbulio mišrūnu? - paklausė
teisėjas.
166 A. J. RICH
—Su seserimi susitinkame kas porą savaičių ir man visada

smagu pažaisti su Džordžu. Jis niekad nežaidžia šiurkščiai.
Teisėjas paklausė Makenzio, ar jis norėtų dar ką nors pateik
ti šunų vardu prieš posėdžio pertrauką, per kurią bus priimtas
sprendimas. Makenzis atsakė, kad norėtų teismui priminti, jog
2013-ųjų balandžio 4-ąją Niujorko Aukščiausiasis Teismas savo
memorandume pacitavo Rup prieš Konradą bylą: „Teismo pro
ceso dėl šuns pripažinimo pavojingu kontekste šuns nuteisimas
remiantis vien jo veisle neturi jokio teisinio pagrindo.“
Teisėjas Makenziui pasakė, kad sprendimą priims tą pačią

popietę iki trečios valandos, taigi Bile pasiūlė papietauti ka
vinėje netoliese. Kai ten nuėjome, pastebėjau Stiveno žvilgs
nį - tai buvo krišnaitų šventyklos pastatas. Vienintelė indų
architektūros detalė buvo trys tinkuotos arkos virš standarti
nių raudonų plytų. Bile mus nuvedė į rūsį, kuriame įsikūrusi
kavinė maitino vegetarišku maistu iš šildomų vitrinų. Paste
bėjau, kad Stivenas užsisakė tik bulvių ir morkų - vienintelių
daržovių, kurias pažino.
Niekad nemokėjau laukti. Negalėjau susilaikyti nepaklau
susi Makenzio, ar, jo manymu, teisėjas priims mums palankų
sprendimą. Ir iškart atsiprašiau, kad taip jį užpuoliau. Bile
buvo atsisėdusi šalia Makenzio, priešais mano brolį. Žinojau,
kad, norint ką nors supiršti, nejaukumas ir spaudimas mažiau
jaučiamas, kai viena iš šalių nežino, kad tai bandymas supiršti.
Bile panoro išreikšti savo nuomonę:
- Manau, teisėjas gali bandyti pasinaudoti šia byla, kad
parodytų visuomenei, jog pitbuliai niekada nebus toleruojami.
- O gal, —pasakė Makenzis, - jis mus nustebins, ypač per

skaitęs policijos ataskaitą.
Nors iš valgomojo kampe stovinčių garsiakalbių sklido
giesmės, išgirdau Stiveno reakciją į tokį atsargų optimizmą.
Mačiau, kad Bile, net Stivenui kalbant, nenuleido akių nuo
Makenzio. O jei mačiau aš, turėjo matyti ir Stivenas.
Taip nerimavau dėl teisėjo sprendimo, kad norėdama iš
sėdėti šiuos pietus, turėjau įsivaizduoti kokį nors mane la
biausiai raminantį dalyką. Įsivaizdavau save plūduriuojančią
ant pilvo šiltuose Karibų jūros vandenyse, atmerkusią akis
sekliame vandenyje ir žiūrinčią į baltame dugno smėlyje susi
dariusias bangeles.
Kai išnirau iš savo vizijos ir vėl įsitraukiau į pokalbį, Bile
diskutavo su Stivenu teisės klausimais. Man pasirodė, kad ji
laiko save jam lygiaverte. Stiveno atsakymas buvo paprastas:
- Gal nedarykime skubotų išvadų.
Makenzis šioje diskusijoje atliko teisėjo vaidmenį, jis pa
laikė Stiveno pusę. Tuomet Bile greit perėjo į saviplaką ir atsi
prašė už spekuliacijas teisės klausimais.
Mums grįžtant į teismo rūmus, Bile ėjo greta Makenzio, o
aš turėjau pėdinti iš paskos su broliu, jausdamasi, tarsi ji būtų
iš manęs paveržusi Makenzį. Stivenas man sušnabždėjo:
- Toji mergina tau ne draugė.
- Ji atsidavusi mano šunims ne mažiau už mane.
Stivenas man priminė, kad jos atsidavimas peržengė ribą,
kai ji nepasitarusi su manimi užregistravo Džordžą tempera
mento testui. O aš jam priminiau, kad dėl šio, nors ir įžūlaus,
Bilės poelgio Džordžas dar gali gauti antrą šansą.
168 A. J. RICH
Mums išėjus iš lifto ketvirtame teismo rūmų aukšte, Ma-

kenzis mostu man parodė paėjėti su juo į šoną.
- Mes tai galim, - pasakė jis uždedamas man ant juos
mens ranką ir nusivesdamas į teismo salę.
Kadaise j teismo salę būčiau galėjusi įžengti visai kitokiomis

aplinkybėmis ir man darėsi gėda dabar apie tai galvoti. Po
to, kai kavinėje, kurioje trumpai dirbau padavėja, aptarnavau
Kandisę ir Dagą, atradau jėgų nueiti į policiją. Tiksliau, jų
suteikė Ketės pasiryžimas mane ten palydėti. Nors viena kitą
pažinojome vos mėnesį, jaučiau, kad ji man daro gerą įtaką.
Nebūčiau galėjusi apie užpuolimą pranešti tada, kai iš to dar
būtų buvę kokios nors naudos —po to, kai Dagas paliko mane
PortAuthority stotyje su vis dar mano turimais įrodymais. Ar
bent jau taip sau tada pasakiau. Mano noras atsiriboti nuo
patirto siaubo buvo stipresnis už pilietinę pareigą. Tai, kad
būčiau galėjusi sustabdyti jų tolesnį grobuonišką elgesį, tuo
metu man nebuvo prioritetas. Turėjau save apsaugoti.
Tuomet, kai mudvi su Kete nuėjome į policiją, mano
veiksmai buvo labiau simbolinis aktas nei teisingumo sieki
mas. Neturėjau jokių fizinių įrodymų, į butą atėjau savo noru,
netgi nežinojau adreso ir jau buvo praėjęs mėnuo nuo užpuo
limo. Mano pareiškimą priėmė malonus pareigūnas, kuris
vežiojo mus pirmyn atgal aplink laivų statyklą, gal pamatysiu
ką nors pažįstamo. Bet ten lankiausi naktį, o kitą rytą furgo
ne man užrišo akis. Atsiprašiau pareigūno už sugaišintą laiką,
o jis užtikrino, kad nieko panašaus. Pasakė, kad tinkamai pa
sielgiau ateidama ir apie tai pranešdama. Žinojau, kad jei tai
būčiau padariusi anksčiau, galbūt būčiau atsidūrusi teismo

salėje ir davusi parodymus prieš tą iškrypusią porelę, gal net
pasodinusi juos į kalėjimą.
Sėdėjome priekinėje eilėje, kai žvaliai įėjo teisėjas. Jis garsiai

skaitė iš dokumento:
—„Pagal Žemės ūkio ir rinkų įstatymo 123-ią skyrių šis
teismas įpareigoja ir, atsižvelgdamas į aplinkybes ir siekda
mas apsaugoti visuomenę, nurodo Pirėnų kalnų šunį grąžinti
kardomajam įkalinimui į gyvūnų prieglaudą, kurios specia
lizacija yra pavojingų šunų priežiūra, nes tai geriausias būdas
apsaugoti visuomenę ir patį šunį.“
Makenzis uždėjo ranką ant manosios, tarsi norėdamas
mane nulaikyti vietoje, kol teisėjas skelbė nuosprendį Džor
džui: mirtis atliekant (pagal jo vartotą oksimoronišką teisės
kalbą) „humanišką eutanaziją“. Leidęs Džordžui gyventi tik
dvidešimt keturias valandas, jis paskelbė, kad šis teismo pro
cesas atidedamas.
—Tai dar ne pabaiga, - sušnibždėjo man Makenzis. —Ga
lime pateikti apeliaciją.
—Dėl jų abiejų?
—Pirmiausia galime prašyti palikti Džordžą gyvą. Galiu
bandyti pasiekti, kad ir jis būtų perkeltas į prieglaudą.
—Bet juk net geriesiems neužtenka vietos, - pasakė Bile. -
Jie net neužsirašo laukiančiųjų sąrašo vardų.
—Tai kas nutiks Debesiui, jei neatsiras vietos? - paklausiau.
—Dėl Debesies galėsime nerimauti vėliau. Dabar turiu
pateikti oficialų prašymą atidėti Džordžo mirties bausmės
170 A. J. RICH
vykdymą, - pasakė Makenzis. - Stivenai, ar gali palydėti

merginas namo, o aš pažadu paskambinti, kai tik ką nors
sužinosiu?
Stivenas man pasakė, kad ką nors sužinoti turėtume dar
tą pačią popietę, ir mes visi trys (Bile ėjo priešakyje) iš teismo
rūmų patraukėme link metro.
- Niekas vis dar nenori suteikti pitbuliams šanso, - pasakė
Bile.
- Džordžą iš prieglaudos pasiėmiau norėdama išgelbėti
nuo mirties bausmės, bet jis ir vėl atsidūrė toje pačioje situa
cijoje, - pasakiau.
- Bet tu jam suteikei meilės, kurios jis nebūtų gavęs, - pa
sakė Stivenas.
Šie žodžiai manęs visai nepaguodė, nors Stivenas norėjo
tik gero. Prie įėjimo į metro Stivenas pasuko link savo auto
mobilio ketindamas grįžti į Manhataną, Bile su mumis at
sisveikino nepasakiusi, kur keliauja, o aš įsėdau į G linijos
traukinį ir išvažiavau laukti į Viljamsbergą. >.
Kartą skaičiau istoriją, kurioje buvo epizodas apie vyrą ir mo

terį, palaikančius ilgalaikius ir audringus santykius; moteris
atsisuka į savo partnerį ir sako: „O juk galėtų būti taip papras
ta.“ Jos komentaras mane sujaudino - toks susitaikymas su li
kimu ir kartu toks paprastas noras. O ar kas nors būna lengva?
Žinios iš Makenzio, gautos vėliau tą pačią popietę, ne
džiugino: teisėjas atmetė apeliaciją dėl Džordo mirties baus
mės atidėjimo. Jis jau kitą dieną bus nužudytas mirtina injek
cija. Makenzio balse jutau įtampą. Jis sakė ketinantis pateikti
apeliaciją, kad Debesiui būtų leista grįžti namo, tik turbūt su

antsnukiu ir draudimu, kaip to reikalauja įstatymai.
- Man labai gaila, - pasakė jis.
Negalėjau patikėti, kad daugiau nieko nebegalima padaryti.
-Ar norėtum, kad eičiau kartu su tavimi jo aplankyti
prieglaudoje? —paklausė Makenzis. - Galėtume ryte tenai
susitikti.
—Priimu šį pasiūlymą. —Jau buvau suplanavusi ten apsi
lankyti po valandos. Sutarėme susitikti nešvariame prieglau
dos laukiamajame ii valandą ryto.
Paskambinau Bilei ir pasakiau, kad norėčiau Džordžui
atvežti gardžią vakarienę, ir paklausiau, ar ji man padėtų
įsmukti jos pašerti. Ji atsakė, kad tai ne jos darbo valandos,
bet ji vis tiek pasirodys ir galėsime jam surengti ypatingą
vakarienę.
Nuėjau į turgų ir nupirkau kilogramą pusžalės keptos
jautienos. Dar nupirkau pusę kilogramo kumpio su medaus
glazūra ir pakelį banguotų Lays bulvių traškučių. Velniai ne
matė, mano berniuk.
Pakeliui į prieglaudą bandžiau prasiblaškyti metro traukiny

je klausydama muzikos. Slinkau per grojaraščius, kol radau
Džeko Vaito dainą Love Interruption . Jos dažnai klausydavau
ir gerais laikais, o dabar ji puikiai atitiko mano savijautą. Juk
meilę visada kas nors nutraukia? „Noriu, kad meilė... įsmeig
tų į mane peilį...“
* „Meilės nutraukimas“.
172 A. J. RICH
Išlipau 116-ojoje gatvėje ir ėjau iki 119-osios, o tada pa

traukiau link upės. Mane blaškė vėjo šuorai. Savanoriai
vedžiojo šunis, aprengtus pilkais švarkais su didžiosiomis
raidėmis išspausdintu dideliu užrašu p r i g l a u s k m a n e .
Panašiai kaip populiariame autobusų stotelėje šokančios mo
ters vaizdo įraše, senyva ispaniško gymio moteris, laukdama
miesto autobuso, lingavo pagal jai vienai girdimą melodiją.
Pro antro aukšto buto lango grotas išlindo ranka ir ant ša
ligatvio, kuris kaip visada jau buvo paslaptingai primėtytas
vištų kaulų, išpylė šiukšles iš rankinio dulkių siurblio. Domi-
nikiečių moterų trijulė flirtavo su pora jų dėmesį patraukusių
vyrų; dėmesį į tai atkreipiau, nes tai buvo moterys, kurios turi
galią ir tai žino.
Bile laukė manęs šalia prieglaudos priestato. Ji šiltai mane
apkabino ir įsivedė pro šoninį įėjimą, kad nereikėtų eiti per
laukiamąjį. Vengiau akių kontakto su šunidės darbuotojais ir
elgiausi taip, tarsi čia ir turėčiau būti. Bile mus įvedė į užra
kintą kamerą, kur buvo laikomi mano šunys: Ji panėšėjo į pa
tyrusią namų šeimininkę, kuri stengiasi palaikyti visiems gerą
nuotaiką viską nepastebimai reguliuodama, parodydama, kur
kam atsisėsti, nepasiduodama jausmams, kuriuos kėlė ši siau
binga vieta. Jaučiausi jai dėkinga už tokį neįpareigojantį ir ge
ranorišką elgesį. Jis veikė raminamai ne tik mane, bet ir šunis.
Mudvi sėdėjome ant purvinų kameros grindų taip arti
viena kitos, kad net lietėmės pečiais. Paeiliui suvyniodavome
mėsos juosteles ir pro grotas įmesdavome jas abiem šunims.
Norėdamos, kad jie pasigardžiuotų, laikėme už vieno skanės
to galo, kad prieš prarydami jie spėtų pajusti skonį. Ištušti-
nusios maišą su kepta jautiena, kumpiu ir bulvių traškučiais,

sušėrėme jiems Bilės atneštus škotiškus sviestinius sausainius.
Nepaisant gausios vakarienės, šunys atrodė nustebę, kai
ėdalas baigėsi.
Kitą rytą Makenzis mane pasitiko prie prieglaudos įėjimo ir
—Bandžiau tau pranešti. Jį išsivežė ankstų rytą.

Meluočiau sau, jei sakyčiau, kad nepalengvėjo dėl to, jog
paskutinįsyk prisiminiau jį džiugiai - kaip jis ryte rijo ska
niausią savo gyvenimo vakarienę. Tačiau vis tiek nejučiomis
žingtelėjau atgal ir vos nesusmukau, Makenzis mane prilaikė.
Jis laikė mane apkabinęs ir mes tiesiog stovėjome šaltyje nieko
nekalbėdami. Jis puikiai suprato, kad nėra prasmės manęs
guosti.
Nors ir be užsidegimo, išsiruošiau pas Stiveną sutikti Padė
kos dienos. Jis pasisiūlė iš gurmaniškos parduotuvės Citarella
nupirkti pagrindinių patiekalų, o man užteks atsinešti py
rago. Kai iki jo buto buvo likęs koks kvartalas, į mobilųjį
paskambino Bile.
- Suprantu, kaip dabar jautiesi, ir norėjau, jog žinotum,
kad nesi viena.
- Kaip sutiksi Padėkos dieną? - paklausiau su mintimi,
kad jei ji neturi planų, galėčiau pakviesti pas Stiveną.
- Dalysiu labdaringą sriubą Šv. Secilijos parapijoje Grin-
pointe.
Pasijutau, tarsi būčiau pralaimėjusi partiją, ir pabandžiau
nusikratyti šio jausmo. Tai, ką ji darė, buvo tikrai gražu, bet
nereiškia, kad švęsdama su broliu elgiuosi savanaudiškai.
- Jei baigsi iki aštuonių, kviečiu užsukti j svečius pas
mano brolį moliūgų pyrago.
- Labai ačiū už kvietimą, bet Makenzis pasiūlė, kai baig
siu, kartu išgerti.
Išvydau aurą, kurią sergantys migrena mato prieš pat
skausmo priepuolį. Pasijutau bejėgė ir apakinta sproginėjan
čių švieselių.
174
- Girdi mane?
Suvokiau, kad nieko jai neatsakiau.
- Girdžiu.
- Ar tave tai nuliūdino? Palauk, nejau tave domina Ma-
kenzis?
- Man dar per anksti galvoti apie tokius dalykus, - prale
menau.
- Žinoma. Bet turbūt supranti, kodėl jis domina mane.
Geraširdis ir dar gražus.
- Lipu į metro, - pamelavau.
Bile perdavė linkėjimus broliui.
Stiveno pripirkto maisto būtų užtekę tuzinui svečių.

- Tikiuosi, turi šaldytuve vietos, - pasakiau.
Televizorius rodė mūsų jau dukart matytą dokumentinį
filmą apie Danį Vėjų —vyruką, kuris riedlente peršoko Di
džiąją kinų sieną. „Belaukiant žaibo“*buvo filmas iš Stiveno
ekstremaliojo sporto herojų DVD kolekcijos. Dažnai juos
žiūrėdavome kartu, dar jis turėjo filmų apie Leirdą Hamil
toną ir Travisą Pastraną. Mus įkvėpdavo filmai apie žmones,
kurie savo srityje buvo geriausi pasaulyje ir to pasiekė nugalė
ję visus sunkumus.
Stivenas jau buvo padengęs stalą ir netgi uždegęs žvakes.
Vaizdas būtų buvęs dar tobulesnis, jei pats nebūtų apsirengęs
flaneline pižama ir marškinėliais su užrašu thrasher’*.
- Galėčiau kasdien jį žiūrėti, - pasakiau.
* Originalus filmo pavadinimas W a it in g f o r L ig h tn in g .
** Garsus riedlentininkų žurnalas, turintis savo drabužių liniją.
176 A. J. RICH
- Nori vyno?
- Noriu normalaus gėrimo. Turi degtinės?
Jis išėmė iš šaldymo kameros butelį Stoli.
- Užsitarnavai, - pasakė jį paduodamas.
Įsipyliau dvigubą. Stivenas padarė tą patį. Mudu pakėlė
me taures.
- Už Džordžą, —pasakė jis.
Atsisėdome prie stalo, nukrauto tokiais gražiais patieka
lais, kad nors fotografuok. Įsidėjau į lėkštę visko po truputį,
nors ir žinojau, kad nepajėgsiu praryti nė kąsnio.
- Pakeliui pas tave man paskambino Bile. Pakviečiau ją
prie mūsų prisidėti, bet ji vakare susitinka su Makenziu, -
pasakiau, norėdama pamatyti jo reakciją. Kartais mes patys
prisiprašome dalykų, kurie grasina mus sužlugdyti.
- Jie ir vėl susitinka? - paklausė Stivenas ir tik tada mano
veide perskaitė, kokį poveikį sukėlė žodelis vėl. - Klausyk, tas
truks ne ilgiau kaip tris minutes. Ir tikriausiai jos jau praėjo.
- Šūdas, tai jie jau permiegojo?
- Jos tikslas —maksimumas.
- Tai jo ar tavo žodžiai?
- Juk matei ją.
Ir ką gi aš mačiau? Gražią ir energingą moterį, kurios pa
sitikėjimas savimi kaip tanku įveikia bet kokias kliūtis. Koks
vyras galėtų ją atstumti?
- Bet man tai buvo netikėta, —pasakė Stivenas.
- Kodėl?
- Nepažinojai Makenzio žmonos Luizos. Nemanau, kad
jis užmiršo ją. Ji su mumis studijavo teisę. Savo dėmesį ji sky-
rė kitiems, o ne sau. Ir pats buvau ją įsižiūrėjęs. Kaip ir visi

mūsų kurso vyrukai.
—Ji buvo tokia žavi?
—Tiesiog ji atrodė esanti savame kailyje. Ji buvo kupina
pasitikėjimo ir neturėjo jokio apsimestinio drovumo. Niekad
nesupratau, kodėl kai kurios moterys mano, jog vyrams pa
tinka drovuolės. Tai kvaila. Kler buvo tokia pat savimi pasiti
kinti, o tam sunku atsispirti.
—Žinau, kaip Luiza mirė.
—Jis tau papasakojo? Paprastai jis apie tai nekalba.
—Perskaičiau apie tai internete.
Stiveno lėkštėje jau atsirado vietos antriesiems patieka
lams. Manoji buvo nė nepaliesta.
Galėjau daugiau paklausinėti brolį apie jo buvusį kurso
draugą. Bet ką noriu sužinoti? Kodėl jis į pasimatymą pakvie
tė Bilę, o ne mane? Stivenas nežinotų atsakymo.
Užuot įsidėjęs sau maisto, Stivenas savo tuščią lėkštę su
keitė su pilna manąja. Jis buvo gana supratingas, kad susi
laikytų nepakomentavęs mano prasto apetito. Vėl įsipyliau
degtinės ir pabuvau su juo dar pusvalandį.
Trečią Stoli man įpylė Isle ofSky barmenas. Svarsčiau, gal rei
kėtų paskambinti Amabiliui, kuris gyvena netoliese. Tačiau
žinojau jį būsiant su savo gausia dominikiečių šeima —gal
taip ir geriau, nes pažįstamas veidas nebuvo tai, ko man rei
kėjo. Anksčiau nesu lankiusis šiame bare, paprastai eidavau
į Barcode ir ten žaisdavau senoviniais žaidimų automatais,
pvz., Tapper. Taip galėdavau vėl pasijusti vaiku. Isle of Sky
178 A. J. RICH
atmosfera buvo kitokia: škotiškas viskis, juoda oda —baras,

pilnas škotų, nešvenčiančių Padėkos dienos. Už baro kabėjo
įrėminta karalienės, sėdinčios tarp kiltais apsirengusių škotų,
nuotrauka; jai iš dešinės sėdinčio vyro kiltas buvo pasikėlęs ir
atidengė nuogas genitalijas.
Nužvelgiau minią: daugiau vyrų nei moterų, labiau hips-
terių nei Škotijos kalniečių, tuomet išsitraukiau mobilųjį te
lefoną ir atsidariau Tinderio* paskyrą, kurią buvau susikūrusi
dar prieš sutikdama Benetą. Ekrane pasirodė pusnuogio vy
ruko su šortais nuotrauka, kurio vartotojo vardas buvo Pelki
nis. Norėtum sujuo susitikti?—paklausė iššokęs langas. Taip?
Ne? Gal? Bakstelėjau Gal. Ar norėtum pamatyti, kaip arti yra
Pelkinis. Bakstelėjau Taip. Jis buvo už dviejų kvartalų. Man
bakstelėjus Taip, jis galėjo peržiūrėti mano profilį ir nuotrau
ką. Jo profilyje buvo parašyta, kad yra aktorius, mokantis
mišrių kovos menų. Jis sakė, kad jam patinka Bolivudo fil
mai, rusiška degtinė ir amerikietės moterys. Bakstelėjau, kad
atitinku du iš trijų kriterijų.
Buvau bebaigianti savo gėrimą, kai gavau žinutę iš Pel
kinio, jis klausė, kur esu. Parašiau baro pavadinimą. Po ke
lių minučių įėjo liemeningas grakštus vyrukas ir net iš tokio
atstumo baro prieblandoje galėjau įžiūrėti, kad jis mėlynakis.
Su ant akių krintančiais tamsiais plaukais, jis buvo tikras sal
dainiukas.
- Atrodai kitaip nei nuotraukoje, - pasakė jis be jokios in
tonacijos. Ar jis turėjo omenyje, kad atrodau geriau nei nuo
traukoje ar kad jį apgavau?
* T i n d e r - pažinčių programa.
- O tu atrodai lygiai taip pat, - pasakiau, bandydama pri

sitaikyti prie jo dviprasmiško tono.
—Džiaugiuosi, kad šįvakar ieškojai draugijos. Šventės gali
prailgti.
Išmintinga draugė kartą pasakė, kad jei vyras yra išvaiz
dus, tai nebūtinai reiškia, kad jis šunsnukis. Suvokiau, kad
ieškau jam pateisinimų, nors jis nepadarė nieko, išskyrus tai,
kad atsiliepė į mano užklausą.
—Ar galiu tau nupirkti išgerti? —paklausė jis ir, man ne
spėjus atsakyti, pamojo barmenui.
- Žinoma, - pasakiau jau postfactum.
Pradėjau jį klausinėti įvairių dalykų. Ne todėl, kad būčiau
norėjusi gauti informacijos, bet tam, kad pasiklausyčiau jo
balso. Aš visada žavėjausi vyrų balsais. Jis turėjo gilų balsą ir
kalbėjo taip, tarsi man išsipasakodamas. Retkarčiais pasigirs
davo pietietiškas akcentas; Luizianos? O Dieve, tegul jis būna
iš Naujojo Orleano.
Beveik pataikiau: jis pasakė esąs iš Lafajeto ir kad jo gimi
nės iš tėvo pusės buvo kadžunai*. O kur jis yra vaidinęs? Tai
buvo rizikingas klausimas, kuris galėjo būti nemalonus. Jis
atsakė, kad jo balsą galima išgirsti Guso Van Santo filme, o
dabar bando gauti vaidmenį viename HBO seriale.
Nors pati niekada nenorėjau būti nei ekrane, nei scenoje, bet,
kaip ir daugelį žmonių, mane domino žmonės, kurie tai darė.
Kaip aktoriai sugeba atsipalaiduoti prieš nepažįstamus žmones?
Kaip tai įmanoma, jei dažnai net pats savęs gerai nepažįsti?
* Daugiausia Luizianoje gyvenanti etninė grupė - prancūzakalbių kanadiečių
palikuonys.
180 A. J. RICH
- Ar nori ir toliau (čia jis pirštais parodė kabučių ženklą)

„bandyti geriau vienas kitą pažinti“, ar geriau einam iš čia pa
silinksminti? - Jis mane kartu ir traukė per dantį, ir gundė.
Tai buvo iššūkis. Akimirką pagalvojusi nusprendžiau, kad per
Padėkos dieną negali nutikti nieko blogo.
Nuėjome į jo butą Dumbo rajone. Bet patekti į vidų pasi
rodė ne taip lengva. Kai apėjome iš kitos renovuoto sandėlio
pusės, jis įkišo raktą ir praktiškai išlaužė spyną. Jei keliuose
pastato languose nebūtų degusios šviesos, turbūt nebūčiau iš
drįsusi užeiti į vidų.
Jo bute priešais langą, pro kurį matėsi Bruklino tiltas, ka
bėjo bokso maišas. Odinis, konjako spalvos, jis atrodė kaip
kino filmo butaforija.
- Ar čia ir treniruojiesi?
- Ne, —buvo vienintelis jo atsakymas.
Priėjau prie lango norėdama pasigrožėti vaizdu, bet vai
kinas greitai užkirto tam kelią. Nurengė paltą ir numetė jį
ant fotelio. Tuomet suėmė mano plaukus ir'apsivyniojo juos
aplink kumštį. Ir stovėjo už manęs nieko daugiau nedaryda
mas. Įsikibau jam į riešą. Jis pirmas mane paleido. Kai atsisu
kau į jį, jis pakėlė mane kaip jaunikis nuotaką ir nunešė ant
savo lovos kitame buto gale.
Po kelių minučių jis įjungė prie lovos stovinčią ryškią lempą.
- Noriu tave matyti.
Pastebėjau, kad ant miegamojo langų nebuvo jokių užuo
laidų ar žaliuzių, o pro kambario langus matėsi modernus
namas su milžiniškais langais per visą sieną. Tą akimirką pa
sijutau visų matoma ir pažeidžiama, bet kartu ir saugi. Tegul
žiūri. Jis nurengė likusius drabužius. Pasakė esąs nustebęs,

kad jam atrodau tokia patraukli, nors esu ne jo skonio.
Ar Makenzis būtų tai pasakęs arba apie tai pagalvojęs? Ir
pati atsakiau į savo klausimą: patikėk, jis dabar tikrai apie
tave negalvoja.
Ši mintis išsisklaidė, ir aš sugrįžau į dabartį.
—Ar tavo skonio moterys taip daro? —paklausiau liesda
ma save, bet visą laiką nenuleisdama akių nuo jo veido. - Ar
tavo skonio moterys taip daro? —įsikišau pirštą į vaginą. Kas
anksčiau mane sutrikdė - ryškiai apšviestas kambarys, kurį
kuo puikiausiai galėjo matyti kaimynai, - dabar neįtikėtinai
jaudino. Pagalvojau apie Bilę. Ji mane stulbino. Pasijutau, tar
si konkuruočiau šu ja šio vyro akyse, ir tuo pat metu norėjau
būti ja.
Aš vaidinau.
Nenuleisdamas nuo manęs akių jis ėmė rengtis. Pasakiau
jam: „Ne.“ Taigi, jis liko su drabužiais ir pritūpė čiužinio
kojūgalyje, kur galėjo mano kūną matyti geriausiu kampu -
jei užuot klūpėjusi nuspręsčiau atsigulti. Jutau jo įtampą, jo
susilaikymą. Laukimą. Tęsiau toliau. Leidau sau neskubėti,
kol galiausiai patyriau orgazmą priešais jį ryškiai apšviestame
kambaryje.
Kol rengiausi, jis liko savo vietoje lovos kojūgalyje. Nė vie
nas iš mūsų nepasakė nė žodžio. Mačiau, kaip pastate priešais
įsižiebė šviesa.
Jis bandė prieštarauti, kad nori iš manęs to paties. Ar jis
leido man išeiti, nes buvo toks nustebęs?
182 A. J. RICH
Po savaitės turėjo baigtis semestras, o aš buvau paskutiniame

susitikime su pacientu - transseksualu, su kuriuo susitikda
vau pastaruosius metus. Ją turėjo išleisti kitą savaitę. Šalonda
galėjo bet ką įtikinti esanti moteris. Ji buvo švelnių bruožų,
kalbėjo maloniu melodingu balsu ir turėjo krūtis, kurioms
sutaupė dar vidurinėje mokykloje. Ji suklastotų čekių byloje
buvo prisiėmusi kaltę už savo mylimąjį, tačiau vis tiek plana
vo toliau su juo gyventi Ozono parke.
- Žinau, kad Džei Džei yra nevykėlis, bet taip pat žinau,
kad jis mane myli, - pasakė Šalonda.
- Ir kaip jis tai parodo? - labai norėjau tai sužinoti.
- Jis tai sako savo draugams, ir aš tai sužinau.
- Ir niekad to nesako tau?
-Jis man nupirko suknelę, kurią galėsiu dėvėti išėjusi į
laisvę. Nori, kad pasidaryčiau galutinę operaciją.
- O ko nori tu pati?
- Noriu padaryti Džei Džei laimingą. Nemanote, kad to
užtenka?
Pasijutau, tarsi nebūtume niekur pasistūmėję. Ji vis dar
nepajėgė priimti savo pačios norų ir poreikių.
- Jau seniai žinau, - pasakė Šalonda, - kad gali būti arba
laimingas, arba teisus. Aš laiminga, kai Džei Džei galvoja,
kad yra teisus.
Mano romanas su Benetu buvo tokia didelė paslaptis,
kad praėjusios nakties šou ryškiai apšviestame kambaryje su
nepažįstamuoju tam tikra prasme suveikė kaip ekstremalus
priešnuodis - pasijutau pati galinti diktuoti sąlygas.
- Galite pakartoti? - paprašiau Šalondos.
- Apie ką užsigalvojote? - paklausė šypsodamasi. - Ką tik

buvote kažkur kitur.
Nuraudau dėl tokio savo neprofesionalumo. Atsiprašiau
pasiteisinusi miego trūkumu ir vėl sutelkiau dėmesį į savo
pacientę.
- Sakiau, kad žinau, kas esu, kad ir kaip atrodyčiau. Ope
racija nieko iš manęs neatims. Na, išskyrus tai, kas akivaizdu.
Pasijutau, tarsi elgčiausi negarbingai, - iš šio seanso pasi
ėmiau ne mažiau, o gal net daugiau už Salondą. Dėl jos už
tikrinto sąmoningumo ir ramaus išmintingumo, kuo ilgiau
kalbėjomės, tuo geriau jaučiausi.
Pasakiau Šalondai, kad man buvo garbė su ja dirbti ir kad
tikiuosi sulaukti iš jos žinių, kaip jai sekasi išėjus į laisvę. Da
viau jai savo vizitinę kortelę, kurioje šratinuku užrašiau namų
numerį. Mums apsikabinus Šalonda pasakė:
- Pati suprasite, koks geras jausmas kartais save nustebinti.
Gal ji skaitė mintis? Aną vakarą tikrai save nustebinau.
Nusprendžiau iki Kvinso pasivaikščioti per tiltą, nors jis
su spygliuotomis vielomis ir kontrolės postais ir priminė karo
zoną. Pūtė atšiaurus vėjas.
Beneto dėka manęs jau niekas nebegalėjo nustebinti. Bent
taip maniau. Eidama pro kulinarijos parduotuvę su spaudos
stendu sustojau ir perskaičiau Post antraštę: „Beširdė.“ Pir
mojo puslapio istorija buvo apie penkiasdešimt dvejų metų
moterį, rastą savo tapybos studijoje Sag Harbore su išpjauta
širdimi, uždėta jai ant krūtinės.
Prisėdau ant maisto produktų dėžės ir suspaudžiau tarp
kelių galvą. Kai jau pajėgiau tai padaryti, atsistojau ir nusipir-
184 A. J. RICH
kau laikraštį. Pardavėjas šūktelėjo man iš paskos, kad užmir

šau pasiimti grąžą.
Reporteris rašė, kad rasto kūno poza buvo panaši į aukos
autoportretus, kuriuose ji buvo save nufotografavusi su kiau
lės širdimi ant krūtinės. Koroneris nustatė, kad mirtis ištiko
prieš savaitę. Kol kas dar nebuvo jokių įtariamųjų, kas galėjo
įvykdyti tokią šiurpią žmogžudystę.
Aš toje studijoje buvau prieš savaitę. Pat šuo daužėsi į lan
gą, reaguodamas į lauko garsus. Jei nebūčiau tuo metu išėjusi,
ar būtų nužudę ir mane? Jaučiau, kaip pasišiaušė galvos plau
kai, tarsi per kūną būtų perėjęs žaibas. Ar Pat žudikas matė
mane pro langą? Gal jis net dabar mane stebi? Pamojau taksi
ir pasakiau vairuotojui Stiveno adresą. Teks paprašyti Stiveno
sumokėti už kelionę nuo Kvinso.
- Šiąnakt nakvosi čia, - pasakė Stivenas, kai papasakojau,
kas nutiko.
- O kaip Alyvuogė?
- Slapta ją įsinešime. - Pastate, kuriame jis gyveno, nebu
vo galima laikyti šunų.
-Tai Samanta man pasakė, kur gyvena Pat. Ji vis dar
mano, kad Benetas gyvas. Sako, kad jis jai rašo ir siunčia
gėles.
Stivenas paklausė, ar manau, kad Samanta galėjo padary
ti tokį siaubingą dalyką.
- Manau, kad ji mane nusekė į Sag Harborą.
- To man nesakei. Turėtum nueiti į policiją.
- Jie nelabai manimi patikėjo, kai skambinau dėl Suzanos
Rorkės.
—Bet tu ten nebuvai, kai ji buvo nužudyta. - Stivenas pa

davė man savo mobilųjį telefoną.
Padariau, kaip jis norėjo. Kai mane sujungė su detekty
vu iš Safolko apygardos policijos departamento, papasakojau
jam apie savo įtarimus ramiausiu „aš ne pamišėlė“ balso tonu,
kokiu sugebėjau. Pasakiau mananti, kad šis asmuo yra nužu
dęs jau du žmones, ir papasakojau apie Suzaną Rorkę. Jis liepė
ateiti anksti ryte parašyti pareiškimo.
Baigusi pokalbį pasijutau išsekusi. Susiėmusi už galvos
susmukau į kėdę Stiveno svetainėje, paskendau liūdesyje.
Tuomet Stivenas paklausė, ar aš pasirengusi eiti parsinešti
Alyvuogės. Pastebėjau, kad man kalbant telefonu, jis spėjo iš
kraustyti savo sportinį krepšį ir jame šuneliui patiesė minkšto
fliso ir ką tik iš džiovyklės išimtų šiltų rankšluosčių.
Vietinių žinių laidų pranešimuose apie Pat mirtį buvo nuo
lat minima tai, kad ji buvo abstrakčiojo ekspresionisto Polo
Lovio anūkė. Lovis buvo de Koningo ir Poloko amžininkas,
išgarsintas Skerdyklos ciklo paveikslų - milžiniškų juodų dro
bių į su skerdieną panašiais raudonais pavidalais. Labiausiai
vertinamas tarp menininkų, o ne plačiosios visuomenės, jis
nesusikrovė tokių turtų ir nepasiekė savo draugų lygio tarp
tautinio pripažinimo, tačiau išmanantys meną vertino jo
darbus.
Mudu su Stivenu peržiūrėjome kiekvieno kanalo naujie
nas. Apie šią šiurpią žmogžudystę norėjau sužinoti viską, kas
įmanoma. Tačiau, kad ir kiek reporterių apie tai kalbėjo, vis
tiek negalėjau tuo patikėti.
Nensė Greis tiesiog siautėjo: vienoje savo žmogžudystės
teorijų ji kaltino tame regione veikiančią religinę sektą, apei
gose praktikuojančią ritualinį gyvūnų žudymą. Ji teigė, kad
per pastaruosius šešis mėnesius 1st Ende dingo ne vienas na
minis gyvūnas. Vis dar nerastas ir nužudytosios šuo. Pagal
dar vieną jos teoriją, žmogžudystę įvykdė siautėjantys narko
manai. Tačiau nebuvo sulaikytas nė vienas įtariamasis.
- Nensei Greis reikėtų susipažinti su Samanta, —pasakiau.
186
Kitas jos svečias buvo ritualinio gyvulių skerdimo eks

pertas. Jis teigė, kad išimti gyvulio širdį nėra neįprasta, kad
daugelyje animistinių religijų širdis simbolizuoja stiprybę;
ją išėmęs žmogus jos atsikąsdamas perima to gyvulio jėgą.
Tačiau išplėšti žmogaus širdį ir padėti ant kūno yra išnie
kinimas, tai nebūdinga jokiai religijai. Ekspertas teigė, kad
šio smurtinio akto neįmanoma pateisinti dvasiniais moty
vais. Nensė Greis paklausė, ar, jo nuomone, šią žmogžudystę
galėjo įvykdyti kokia nors sekta, panaši į Čarlzo Mansono
sekėjus.
Į tai ekspertas atsakė:
- Atrodo, kad tai asmeniškas smurto aktas.
Paprašiau Stiveno paduoti mano mobilųjį telefoną, gulintį
šalia jo ant stalo.
Paskambinau Amabiliui ir paprašiau jo kartu nueiti į poli
cijos nuovadą. Man reikėjo policininko, kuris manimi tikėtų,
o ne įtarinėtų. Žinojau, kad jis turi pusbrolį, dirbantį detek
tyvu Safolko apygardos policijos departamente.
- Jis išklausys, - pasakė Amabilis. - Jis kietas vyrukas. Jei
neprieštarauji vykti motociklu, galiu tave nuvežti.
Amabilis irgi yra kietas vyrukas. Taip jam ir pasakiau.
Važiuodama motociklu druska nubarstytomis apledėjusiomis

gatvėmis ankstyvą žiemą, prisiminiau pravardę donorciklas.
Motociklais keletą kartų buvau važinėjusis tik paauglystėje ir,
nors Amabilis davė užsidėti šalmą, po kiekvieno slystelėjimo
jaučiau tirtant kojas. Kita vertus, važiuoti prigludus prie vai
kino kūno yra labai seksualu. Nerimavau, kad Amabilis gali
188 A. J. RICH
klaidingai tai interpretuoti, buvau beveik tikra, kad jis vis dar
norėjo, jog mūsų santykiai nebūtų nutrūkę.
Nulipusi nuo motociklo taip svirduliavau, kad vos nesu
klupau. Amabilis prilaikė mane už rankos ir aš į jį atsirėmiau.
Jis laikė mane apkabinęs, kol vėl galėjau pastovėti ant kojų. Į
policijos nuovados pastatą įėjome nešini šalmais.
Amabilio pusbrolis Bjenvenidas pasikvietė mane į tuščią
apklausos kambarį ir atnešė puodelį karštos kavos.
- Gali būti, kad esu paskutinis asmuo, matęs Pat Lovi
gyvą. - Papasakojau jam, kodėl nuvažiavau su ja susitikti ir
kad tai vienintelis kartas, kai ją mačiau.
- Kada ten atvykote ir išvykote?
Tai buvo pirmas klausimas, po kurio manęs dar valandą
klausinėjo įvairių klausimų, leidžiančių mane atmesti arba
patvirtinti kaip įtariamąją. Jis perdavė savo pastabas kitam
policininkui, kad šis patikrintų mano istoriją, tuomet pa
klausė, ar tą popietę Pat elgesyje pastebėjau ką nors neįprasto.
Atsakiau, kad lengviau būtų pasakyti, kas jame buvo įprasta.
Paklausiau, ar Amabilis jam sakė, kad Pat kadaise gyveno su
mano mirusiu sužadėtiniu.
- Žinau šitą istoriją, - atsakė Bjenvenidas. - Gal dar ką
norėtumėte pridurti?
- Galite patikrinti Samantą Kuper. - Papasakojau jam kodėl.
Mums baigus, Amabilis pasakė:
- Ačiū, brolau. Lieku tau skolingas.
Amabilis primygtinai reikalavo parvežti mane namo. Sė
dėdama ant motociklo galo, lediniam vėjui košiant kiaurai
mano švarką ir kelnes, galvojau, kiek pagrįsti mano įtarimai.
Ką iš tiesų žinojau? Gal tarp šių dviejų moterų žmogžudysčių

nėra jokio ryšio.
O tuomet prisiminiau trečią moterį, kurią reikėtų įtraukti.
Stivenas prieštaravo, kad pas ją važiuočiau. Švelniai tariant.

- Iš kur žinai, kad Samanta neteisi, jog Benetas vis dar
gyvas? Juk policija dar neidentifikavo kūno.
- Žinau, kad tai buvo jo kūnas.
- Buvai ištikta šoko. Kas, jei tasai Džimis Gordonas vaikš
to laisvėje, o tu ketini aplankyti jo motiną? O jei jis dabar pas
ją apsistojęs?
- Bostono policijos departamentas nustatė, kad ant Suzanos
Rorkės kūno rastas DNR sutampa su kūno mano miegamajame.
- Kažkas siunčia Samantai gėles, - pasakė Stivenas.
- Ji pamišusi. Tikriausiai pati jas sau siunčia.
- To niekas nežino.
- Ar galiu pasiskolinti tavo automobilį?
- Nežinai, kas tavęs ten laukia. Be to, kas, jei kas nors tikrai
siunčia Samantai gėles? Nenoriu, kad atsitiktinai nukentė-
tum, jei kas nors manipuliuoja Samanta. Gal tai tas pats as
muo, kuris apgaule atsiviliojo tave į Bostoną.
- Esu beveik įsitikinusi, kad tai Samanta.
- Beveik įsitikinusi —ne tas pats, kas įsitikinusi, —atsakė
Stivenas. —Ką tikiesi sužinoti?
- Noriu sužinoti tai, ką gali pasakyti tik jo motina: kaip
jį įsimylėjau.
- Ir kodėl manai, kad ji gali tau tai pasakyti?
- Nes ir ji turėjo jį mylėti.
Devynių valandų kelionėje automobiliu į Reindžlį Meino
valstijoje turėjau per daug laiko galvoti apie tai, kas manęs
laukia. Nors ir buvo šalta, sustojau prie Androskogino upės
trumpam pasivaikščioti ir pasistengiau Beneto motinai pajus
ti bent šiek tiek užuojautos prieš atvykdama į Lake House—jai
priklausantį nedidelį viešbutį.
Žiemą Reindžlis —ramus apsnigtas miestelis, nors vasarą
jis būna visai kitoks, kai turistai užplūsta poilsines trobeles, o
ežeras knibžda nuo baidarių ir valčių.
Man nereikėjo skubėti į Lake House. Beneto motinai pa
sakiau, kad atvyksiu vakare, ir jau gailėjausi sutikusi likti
nakvoti. Kai telefonu pasakiau, kad buvau susižadėjusi su jos
sūnumi, jo motina - kuri tik prieš dešimt dienų sužinojo, kad
jos seniai pradingęs sūnus negyvas, - pagalvojo, kad skam
binu norėdama pranešti, jog atvyksiu į laidotuves. Jos turėjo
įvykti šį sekmadienį. Stengiausi neišsiduoti dėl tokio savo ap
sirikimo. Nepasakiau jai tikrosios priežasties, kodėl noriu su
ja pasikalbėti. Ji pasakė, kaip jai labai daug reiškia ši proga
su manimi susitikti ir mano dalyvavimas apeigose. Nuspren
džiau nusileisti motinos norams. Ta proga pasistengsiu kuo
daugiau sužinoti apie jos sūnaus vaikystę. Atliksiu tyrimą.
190
Seną Stiveno saabą pastačiau už kelių kvartalų ir iki Lake

Hotise atėjau pėsčiomis. Norėjau prieš įeidama jį įvertinti. Pra
ėjau keletą sporto prekių parduotuvių, spurgų kepyklėlę ir alinę
su keletu pagyvenusių vyrų prie baro. Kitapus gatvės, už eilės
kavinių ir degalinės buvo Reindžlio ežeras, vietomis sukausty
tas ledo, su prirakintomis stoginėmis valtimis. Įsivaizdavau, kad
jo motinos viešbutis turėtų būti panašus į tuos, kur mane nusi-
veždavo Benetas. Bet Lake House nesimatė nei nėriniuotų užuo
laidų, nei degančių žvakių, o langus dengė tamsios žaliuzės.
Nors gruodį ir nesitikėjau, kad vazonuose ant langų žydės gėlės,
nustebau, kad akmeninis takelis link pagrindinių durų nebuvo
apšviestas. Stiklinės namo durys buvo neuždengtos, todėl prieš
paskambindama galėjau apžiūrėti svetainę. Nieko puošnaus, tik
pušų plokštėmis iškaltos sienos ir praktiški stovyklautojų baldai.
Duris atidarė liesa, bet tvirta baltaplaukė moteris.
—Aš Džimio mama.
Nuo to momento stengiausi apie Benetą galvoti kaip apie
Džimį. Renė mane apkabino, o aš sveikindamasi padaviau ranką.
Ji uždėjo man ant nugaros ranką ir įsivedė į šiltą svetainę. Virtu
vėje virė puodas vandens arbatai ir ji paklausė, ar ką nors valgiau.
Ar valgiau?
—Pašildysiu vištienos sriubos, kurios vakar kažkas atnešė.
Žmonės buvo tokie malonūs.
—Ačiū. —Pamaniau, kad niekas, ką ji man galėtų papasa
koti apie Džimį, to nevertas.
—Šiai nakčiai galėsite išsirinkti kambarį. Po vakarienės ap-
rodysiu namus. Būsime tik mudvi. Džimio seserys negalėjo
prisidėti.
192 A. J. RICH
Velniai mane rautų.

Instinktyviai pažvelgiau į duris įvertindama pabėgimo ga
limybes. Geriau jau prie mūsų būtų prisidėjusios seserys, nei
per vakarienę sėdėti su gedinčia motina. Bet ar ji gedėjo? Ji ju
dėjo po virtuvę tarsi sportininkė —vikriai ir užtikrintai. Buvo
be jokio makiažo. Turėjo būti apie šešiasdešimt penkerių, o
jos balti plaukai gulė ant nugaros supinti į kasą. Ji dėvėjo
džinsus ir megztinį aukšta apykakle, ant viršaus apsirengusi
raudoną languotą vilnonę skraistę. Turbūt taupydama buvo
prisukusi temperatūrą. Buvo vėsu. Jos akys buvo paraudusios,
o vokai pabrinkę, tarsi būtų verkusi, tik dėl ko - sūnaus mir
ties ar to, kad jis visą gyvenimą ją skaudino?
Nuklydau į svetainę ir apžiūrėjau išdėliotas įrėmintas
nuotraukas. Keliose iš jų akmenuotame paplūdimyje tikriau
siai buvo nufotografuotos dar mažos abi dukterys. Su jomis -
berniukas. Jų brolis, Džimis. Mergaitės sutelkusios dėmesį į
kažką savo plastikiniuose kibirėliuose, kuriuos nešasi rankose,
o Džimis žiūri į objektyvą. Man buvo sunku to, ką žinojau
apie jo vėlesnį elgesį, nepriskirti berniuko, kuris atrodė ne vy
resnis nei aštuonerių, nuotraukai. Tačiau jo veriantis žvilgsnis
nepanėšėjo į vaiko.
Kitoje šeimos nuotraukoje seserys žaidė su kačiuku. Ša
lia stovėjo panašaus amžiaus mergaičių, žaidžiančių su šuniu,
nuotrauka. Kas nutiko tam kačiukui? Džimio nebuvo nė
vienoje iš šių nuotraukų. Stengiausi nepradėti kurti blogiau
sių istorijų, bet kodėl jis nenufotografuotas su jų naminiais
gyvūnais? Ir kur buvo jų tėvas? Ant židinio stovėjo Džimio
paauglystės nuotrauka, maždaug septyniolikos metų. Vidu-
rinėje būčiau jį įsižiūrėjusi. Jis vilkėjo trumpą odinę striukę,

baltus marškinėlius ir džinsus - universalią blogų berniukų
uniformą, su kuria nesiskyrė daugybę metų. Buvo ilgų plau
kų ir atrodė ryžtingas, turintis potencialo. Susimąsčiau, ar jo
motina visada čia laikė šią nuotrauką, ar ištraukė tik sužino
jusi apie sūnaus mirtį.
Renė pakvietė mane į virtuvę ir paklausė, ar neprieštarau
siu valgyti čia, prie nedidelio stalelio. Sakė, kad nuo viryklės
čia šilčiau. Vogčiomis žvilgtelėjau į pagrindinį valgomąjį sve
čiams, kuris pasirodė tamsus ir nejaukus.
Sėdėdama visai šalia Džimio motinos netikėtai susidrovė
jau. Apsidžiaugiau, kad ji nieko nelaukdama pradėjo klausi
nėti apie sūnų.
- Ar galėčiau kai ko paklausti? Koks buvo mano sūnus?
Nežinojau, kaip pradėti atsakyti į šį klausimą.
- Suprantu, kad tai labai abstraktus klausimas. Tiesiog
nebendravau su juo dvidešimt metų. O štai jūs sėdite priešais.
Tai buvo nepakeliama. Priminiau sau, kad pati su ja susi
siekiau. Pati ją susiradau. Buvau jai skolinga atsakymą. Bet ar
buvau jai skolinga tiesą?
- Jis buvo charizmatiškas. Drąsus. Mylėjo Meiną.
- Jis buvo čia, Meine?
Bet kas, ką galėjau jai pasakyti, būtų per sudėtinga ir ga
lėtų ją įskaudinti. Pasakiau jai nekaltą melą.
- Tiesiog jis apie jį kalbėdavo. - Tai atrodė panašu į tiesą.
- Ar jis kalbėdavo apie savo šeimą?
- Džimis gyveno šia akimirka.
- O taip.
194 A. J. RICH
Man pasirodė, kad ji labai greitai su manimi sutinka. No

rėdama nukreipti kalbą, pabandžiau užduoti kitokį klausimą.
- O koks jis buvo vaikystėje?
- Jis buvo labai žavingas. Galėjo savo vyresnes seseris bet
kam įkalbėti. Kartą sumeistravo parašiutą ir įtikino Vanesą jį
išbandyti nušokant nuo garažo stogo. Gerai, kad ji nesusilau
žė kojos ar nesibaigė dar blogiau.
Sprendžiant iš jos tono, jai buvo smagu prisiminti šį įvykį,
bet tik todėl, kad jos duktė nesusižeidė.
-Jis buvo gabiausias iš mano vaikų, bet nekentė mokyk
los. Negalėjo paklusti mokytojų nurodinėjimams, ką daryti.
Išsiunčiau jį į karo mokyklą, bet jis iš jos pabėgo. Jo tėvas
tarnavo karinėse oro pajėgose. Džimis jo nepažinojo.
Man rūpėjo sužinoti, tėvas mirė ar paliko šeimą, bet nesi
jaučiau turinti teisę to klausti.
- Kuo Džimis norėjo būti užaugęs?
- Kiek žinau, jis norėjo būti dailininkas arba muzikantas.
Bet niekada nemačiau jo piešiančio ir jam neužteko kantry
bės mokytis groti kokiu nors instrumentu. Ką jis veikė, kai
susipažinote?
Ši moteris rytoj laidos savo sūnų. Pasakiau, kad turėjo
meno galeriją, o vėliau atstovavo muzikantams - prasimany
mą, kuris ją nors kiek nuramintų. Bet iš jos norėjau tiesos.
- Jis man buvo mįslė, —pasakė ji.
Tokia buvo toji tiesa.
Baigėme valgyti ir aš turėjau atrodyti pavargusi po ilgo
vairavimo. Renė liepė man sekti paskui ją laiptais aukštyn,
kur leido pasirinkti iš dviejų panašiai apstatytų kambarių.
- Šį apšviečia ryto saulė, - pasakė ji, todėl pasirinkau kitą,

tikėdamasi ilgiau pamiegoti.
Laidotuvės turėjo prasidėti tik pirmą valandą. Palinkėjo
me viena kitai labos nakties —šįkart apsiėjome be apsikabini
mo. Uždariusi miegamojo duris, pasikabinau juodą suknelę,
kurią atsivežiau laidotuvėms. Prieš tai ją vilkėjau oficialiame
vakarėlyje, bet šįkart ją vilkėsiu su juodomis pėdkelnėmis, o
ne su nėriniuotomis ilgomis kojinėmis.
Kitą rytą prabudusi išgirdau apačioje barantis.

- Kaip galėjai leisti jai čia likti? —moteris nė nesistengė
kalbėti tyliau.
Išgirdau Renė atsakant:
- Tai nt jos kaltė. Ji važiavo devynias valandas, kad galėtų
dalyvauti jo laidotuvėse. Juk turiu užtektinai vietos.
- Tai dabar turėsime visą dieną kalbėtis su jo mergina.
- Ji buvo jo sužadėtinė, - pataisė Renė.
- Jai nepasisekė. - Kuri iš seserų buvo tokia nepatenkinta
mano buvimu?
- Tiesą sakant, ji visai maloni. Pamatysi pati.
Tą akimirką nusprendžiau nusileisti žemyn. Norėjau ka
vos ir tikėjausi, kad Renė bus jos išvirusi, net jei tik vienam
svečiui. Sukaupiau valią susitikti su seserimi.
- Morgana, susipažink su mano dukterimi Vanesa.
Vanesa buvo moteriškosios lyties Benetas. Moteriškosios
lyties Džimis. Ji buvo šiek tiek žemesnė už brolį, bet turėjo
tokius pat tamsius plaukus ir mėlynas akis, net jos stovėse
na buvo tokia pati - palinkusi ant vieno klubo. Ji buvo ne
196 A. J. RICH
su laidotuvių suknele, o gal apskritai neplanavo persireng

ti apeigoms. Dėvėjo standartinius žieminius drabužius iš
L. L. Bean išparduotuvės. Vanesa vertinamai mane nužvelgė
nė nebandydama to nuslėpti. Prabilau pirma ir pareiškiau jai
užuojautą dėl brolio.
- Tai jo pirmas sugrįžimas namo per dvidešimt metų, -
pasakė ji. - Tik turbūt šįkart jis jau nebegalės išvykti.
Paklausiau Renė, ar virtuvėje yra kavos, ir kai ji pasisiūlė
atnešti man puodelį, pasakiau atsinešianti pati. Bet Renė ne
norėjo nusileisti, taigi likau dviese su Vanesa.
- Kiek ji per jį prisikentėjo, - pasakė Vanesa, neketindama
pratęsti minties. Nežinojau, ką į tai atsakyti. Ypač dar neiš
gėrus! kavos.
Pabandžiau pakeisti temą.
- Kada susitiksiu su Liza?
- Ji pasirodys, —neaiškiai atsakė Vanesa.
Nors ji elgėsi nemandagiai, buvau priblokšta to, kad atro
dė ir kalbėjo visai kaip Džimis. Man norėjosi ją išprovokuoti,
išvysti šį panašumą visiškai materializuojantis.
- Jūs atrodote kaip jis, - pasakiau žinodama, kad ji ban
dys tai paneigti.
- Turite omenyje, kad jis atrodo kaip aš, tiksliau, atrodė.
- Ar jūsų motina žino, kaip jis mirė?
- Girdėjome, kad tai padarė jūsų šunys. Turbūt jus čia at
ginė kaltė.
- Norėjau daugiau sužinoti apie žmogų, už kurio ketinau
ištekėti, —atsakiau neužkibdama ant jos kabliuko.
- Kaip ir mes. Bet motina nebepakeltų daugiau blogų žinių.
Renė atnešė kavą ir lėkštę parduotuvinių bandelių su ci

namonu. Ji atsiprašė, kad neparuošė rimtesnių pusryčių, bet
Vanesa jai priminė, kad šiandien jos sūnaus laidotuvių rytas
ir niekas nesitiki, jog ji rūpinsis tokiais dalykais.
—Prašau prisėsti, - pasakė Renė mums abiem.
Atsisėdau prie valgomojo stalo, o Vanesa liko stovėti.
—Gal jau eisi persirengti, mieloji? - paklausė Renė duk
ters. - Ar nusprendei vis dėlto dalyvauti apeigose?
Man nė į galvą nebūtų atėję, kad Džimio sesuo gali nepa
sirodyti laidotuvėse.
—Vidurdienį atvyks Liza. Ji galės mus visas nuvežti, —pa
sakė Renė.
—Jei jau aš čia, vadinasi, dalyvausiu. —Vanesa suvyniojo
cinamoninę bandelę į popierinę servetėlę ir pasiėmė su sa
vimi.
—Ji mane labai saugo, - pasakė Renė, kai Vanesa išėjo. -
Negaliu jai dėl to priekaištauti.
—Noriu, kad žinotumėte, kaip man gaila. Niekas negalėjo
jūsų tam paruošti. —Pagalvojau, kad žodis tam buvo gana
abstraktus, kad apimtų tiek daug arba tiek mažai, kiek reikė
jo jo motinai.
Nesiruošiau perpasakoti jo mirties aplinkybių. Bandysiu
prie jos prisitaikyti.
—Esu labai dėkinga, kad iš taip toli atvykote, bet norėčiau
truputį pabūti viena.
Stvėriau savo paltą su pirštinėmis ir kiek įmanydama
mandagiau išėjau. Eidama palei ežerą pasiekiau senovišką
spurgų parduotuvę, kurią mačiau atvažiuodama. Mačiau,
198 A. J. RICH
kad už prekystalio dirbančios merginos buvo labai manimi

susidomėjusios. Ar ne sezono metu nepažįstamas žmogus šio
je vietoje toks neįprastas dalykas?
Man dar nespėjus to apsvarstyti, maždaug Džimio am
žiaus moteris pasiūlė prisėsti prie jos stalelio.
—Atvykote į Džimio laidotuves?
—Pažinojote Džimį?
—Nuo pradinės mokyklos. O jūs būsite toji, kuri privertė
jį susitupėti.
Toji?
—Kitados buvau jį įsižiūrėjusi, bet man pavyko išnešti
sveiką kailį.
Ką jie visi apie jį žinojo, ko aš nemačiau?
—Ką turite omenyje? —Iki šiol visi, išskyrus Renė, su ma
nimi elgėsi labai nemaloniai.
—Nejaugi dabar tai svarbu?
—Man svarbu.
—Galbūt ir jums pavyko išnešti sveiką kailį. Prieš išvykda
mas iš miesto, jis pavogė savo motinos santaupas.
Prisiminiau, kaip viena išmintinga draugė kartą pasakė,
kad jei nori sužinoti, kaip vyras su tavimi elgsis, atkreipk dė
mesį, kaip jis elgiasi su savo motina.
—Bet ne tik tai, jis davėsi su visomis miesto merginomis.
Tai išgirdusi pajutau ir pasišlykštėjimą, ir susidomėjimą
vienu metu. Norėjau, kad ši moteris kalbėtų toliau ir kad
daugiau neištartų nė žodžio. Ji apsisprendė už mane.
—Buvo malonu, - pasakė ji pakildama. - Perduokite Renė
nuo manęs linkėjimų.
Ji paliko mane su nė nepaliesta kava ir jausmu, kad pasi

rinkau netinkamą profesiją. Aš visiškai nieko nesupratau apie
žmones.
Liza mūsų paimti atvažiavo senu juodu džipu. Kai ėjo link
visureigio, ji pasiūlė Renė savo parankę. Vanesa išlipo iš kelei
vio sėdynės, kad leistų motinai atsisėsti priekyje, o tai reiškė,
kad mudviem teks kartu sėdėti gale. Ji taip ir nepersirengė
laidotuvėms. Renė vilkėjo juodą vilnonį sijoną ir nertinį ant
raštuoto megztinio aukšta apykakle, juodas kojines ir lygia-
padžius batus. Liza taip pat pasistengė. Ji po kupranugario
vilnos paltu vilkėjo įliemenuotą kuklią juodą suknelę ir juo
dus ilgaaulius iki kelių.
Vanesa paklausė:
- Gal įjungtum radiją?
Regis, Lizą šis prašymas šokiravo.
- Gal juokauji?
- O kodėl negalim pasiklausyti muzikos?
Renė pasakė neprieštaraujanti, jei jos įjungs klasikinės
muzikos stotį.
- Tuomet nereikia, - atsakė Vanesa.
Pajutau, kaip ji tai sakė, man pagreitėjo pulsas - atrodė
tarsi kalbėtų jos brolis.
Toliau važiavome tylėdamos, išskyrus seserų ginčus, ku
riuo keliu geriausia važiuoti į bažnyčią. Benetas man sakė,
kad jo šeima buvo metodistai, todėl nustebau pamačiusi Lizą
įsukant į elegantiškos Okvosoko raudonų plytų katalikų
bažnyčios, esančios už dešimties minučių kelio nuo Rein-
200 A. J. RICH
dilio, automobilių aikštelę. Jos vidus man priminė vokišką

aludę su susikertančiomis bavariško stiliaus lubų sijomis.
Nebūčiau nustebusi, kad visi klauptai būtų užimti, taip
pat jei jie būtų buvę tušti. Pirmuoju atveju būčiau pamaniusi,
kad miestelio žmonės čia susirinko dėl Renė, o ne dėl jos
paklydėlio sūnaus. Viena vertus, buvau teisi: visi susirinkę pa
rapijiečiai buvo Renė amžiaus, dauguma jų moterys. Tačiau
ir suklydau: buvo užimta vos keletas klauptų. Vargonininkas
grojo Be Not Afraid' —vieną iš man žinomų įprastų katalikų
laidotuvių giesmių. Pagalvojau, kad norėčiau sužinoti nors
vieną priežastį, kodėl turėčiau nebijoti.
- Kiek išleidai tam karstui? - paklausė Vanesa motinos.
Liza ją nutildė, kad motinai nebereikėtų to daryti.
- Čia rimtas klausimas, - pasakė Vanesa. - Tau reikia
naujos krosnies.
Renė tepasakė:
- Liaukis.
Tuomet priėjo kunigas. Tėvas Bernardas pasisveikino su
šeimos nariais ir man linktelėjo, kai Renė mane pristatė. Jis
laikė Renė rankas ir švelniu balsu kalbėjo laiko patikrintus
paguodos žodžius. Kai nusisuko eiti link klausyklos, svars
čiau, ar turėčiau per pamaldas klauptis su kitais parapijiečiais,
ar likti sėdėti savo vietoje. Nebuvau katalikė, bet nenorėjau
šiame mažame miestelyje susilaukti dar daugiau dėmesio.
Net jei ir atsiklaupčiau, vis tiek negalėčiau priimti komunijos.
Būčiau prakeikta abiem atvejais.
* „Nebijok“.
Laidotuvių mišios vyko lotynų kalba (Renė man pasa

kė, kad tai jos pageidavimas), taigi leidau garsams pro mane
plaukti nesistengdama suprasti. Apeigos veikė raminamai,
nors jos ir buvo ne mano.
Paskutinės apeigos, kuriose teko dalyvauti, buvo „žaliosios“
Ketės laidotuvės. Nebuvo nei karsto, nei antkapio; į skraistę
suvyniotą jos kūną rankomis traukiamu vežimu nugabenome
į nurodytą vietą jos gimtosios Virdžinijos miškuose, kur mes,
jos draugai, iškasėme kapą. Pabaigoje Ketės kūnas buvo leng
vas kaip pūkas. Iškėlėme ją iš vežimo ir paguldėme į duobę.
Užpylę kapą, ant šviežiai užverstos žemės išbarstėme lapus ir
šakomis nutrynėme savo pėdsakus.
Po šių pamaldų kunigas pakvietė keletą jaunų parapijiečių
išnešti iš bažnyčios karstą. Pagal papročius pirmiausia turėjo
eiti šeima, bet ar aš jiems priklausiau?
Apeigose prie kapo kunigas pasiūlė gedėtojams „atsisvei
kinti jiems priimtinu būdu“. Tyliai verkdama, Renė ant nu
leisto karsto metė baltą rožę. Liza šliūkštelėjo saują žemių.
Vanesa pažvelgė žemyn į brolio karstą. Mane apėmė siau
binga nuojauta, kad ji ketina ant jo nusispjauti. Bet ji tiesiog
nuėjo nieko nepadariusi. Įdomu, ar ji truktelėtų mane atgal,
jei žengčiau į priekį norėdama atsisveikinti. Neturėjau ką pa
sakyti ar išbarstyti ant jo karsto.
Vanesa padėjo motinai nueiti nuo kapo. Liza liko stovėti
viena verkdama.
Nebuvau tokia gera aktorė, kad Lizą įtikinčiau suprantan
ti jos netektį, bet vis tiek pabandžiau pasakyti ką panašaus. Ji
man padėkojo ir pasakė, kad jo ilgėsis, nors jau ilgėjosi visus
202 A. J. RICH
tuos metus, kai jis buvo palikęs šeimą. Tuomet pridūrė, kad
ją nuliūdino, jog jo mirtis tokia smurtinė.
- Ar galiu kai ko paklausti? Ar jis pats yra smurtavęs?
- Ką turite omenyje? - Liza atrodė nustebinta mano klau
simo. - Ar jis prieš jus smurtavo?
Pasakiau jai, kad Bostono policija mano, jog jis nužudė
moterį.
- Niekas mums apie tai nesakė. Ką, jų manymu, jis nu
žudė?
- Savo sužadėtinę.
- Tai kas, po velnių, esate jūs?
- Jis jų turėjo daugiau nei vieną.
- Nieko nesuprantu. Ką norite pasakyti?
Vanesa pastebėjo sesers susijaudinimą ir, palikusi motiną
draugų apsuptyje, priėjo paklausti, kas vyksta.
- Ji sako, kad Džimis žudikas, - pasakė Liza. - Kad jis
nužudė savo sužadėtinę. Savo kitą sužadėtinę. Kaip tau tai
patinka?
- Nežinau, kas jūs ir ko iš mūsų norite, bet prašyčiau da
bar pat išeiti, - pasakė Vanesa.
Ji atrodė ir kalbėjo taip panašiai kaip Benetas, kad pasiju
tau, tarsi jis pats mane varytų iš savo laidotuvių. Tebūnie tai
paskutinis kartas, kai jam paklūstu.
Prieš išvykdama į Meiną susisiekiau su gyvūnų prieglau
domis, kurios galėtų priimti Debesį, pradėjau nuo auksinio
standarto —Best Friends, Kanabe, Jutos valstijoje. Norėjau,
kad Debesis būtų kuo arčiau manęs, ir tikėjausi, kad jie galės
pasiūlyti tinkamą vietą šiaurės rytuose. Tačiau visose vietose,
į kurias kreipiausi, reikėjo laukti apie metus. O kadangi „pa
vojingas šuo“ būtų laikomas atskirtas nuo kitų ir jam nebūtų
leidžiama žaisti su kitais šunimis ar bendrauti su žmonėmis,
išskyrus prižiūrėtoją, kuris jį vedžios į lauką atlikti reikalų,
tai reikštų gyvenimą visiškoje atskirtyje. Pažinojau gyvūnų
globos srityje dirbančių žmonių, kurie manė, kad yra bloges
nių dalykų už eutanaziją, ir tai buvo vienas iš jų. Tokiomis
sąlygomis gyvenantys šunys kraustydavosi iš proto ir jų kan
čia pasireikšdavo įvairiais būdais. Ar galėčiau tam pasmerkti
savo šunį? Ar pasirinkti mažesnę blogybę būtų geriausia, ką
galiu padaryti dėl Debesies? Kas yra toji mažesnė blogybė?
Norėjau išgirsti Makenzio nuomonę.
Vis dar glaudžiausi ant Stiveno sulankstomos lovos. Išsivi
riau kavos ir paskambinau į Makenzio biurą.
—Lorenso Makenzio biuras, - atsiliepė pažįstamas balsas.
- Bile?
203
204 A. J. RICH
- Taip, ar norite perduoti žinutę?

- Tai aš, Morgana.
- Morgana! Galvojome, kur tu dingusi.
- Ką čia veiki?
- Padedu. Išėjo jo sekretorė. - Ji stengėsi būti jam reikalinga.
- Kada jis grįš?
- Fei, baik kaukšėti dantimis, - pasakė Bile Makenzio šu
niui. —Atsiprašau, ko klausei?
- Norėjau su Makenziu pasikalbėti apie Debesį. Visos
prieglaudos, į kurias kreipiausi, turi laukiančiųjų sąrašus.
- Ką ketini daryti?
- Pradėjau galvoti, gal Džordžui labiau pasisekė, - pripa
žinau.
- Prieš dvi savaites tau nekilo toks klausimas.
- Man reikia pasikalbėti su Makenziu. Ar galėtum jam
pasakyti?
- Jis čia. Aš pati sėdžiu vestibiulyje. Tuoj jį pakviesiu.
Man dar nespėjus susivokti, išgirdau Makenzį sakant, kad
džiaugiasi girdėdamas mano balsą.
Pasakiau, kokiu tikslu skambinu, ir pakviečiau po dar
bo susitikti Crown Vic bare. Buvusi policijos automobilių
remonto stotis pietinės dalies Antrojoje gatvėje buvo nauja,
todėl neutrali vieta. Tikėjausi, kad jis neatsives Bilės, norėjau
pabūti su juo dviese. Ši mintis atrodė tiesiog nepadori tokio
mis aplinkybėmis. Ketinome kalbėtis apie tai, ko verta šuns
gyvybė, ir pavydui čia ne vieta. Tačiau net tada, kai kilo pa
vojus mano šuns gyvybei, šios niekingos mintys manęs neap
leido - jaučiausi įskaudinta, kad jis pasirinko Bilę, o ne mane.
Įėjusi pamačiau jį sėdint prie baro. Apsidžiaugiau, kad jis

atsisėdo šalia židinio, nes buvau gerokai sušalusi. Jis pašoko
nuo baro kėdės ir pasitiko mane atkišęs ranką pasisveikinti.
Šiokia tokia permaina nuo apkabinimo, kuriuo mane apdo
vanojo, kai buvome susitikę paskutinį kartą. Jis stumtelėjo
man savo taurę.
- Paragauk, - pasakė jis, o tai po rankos paspaudimo man
pasirodė stebėtinai intymus gestas. —Šitas gėrimas vadinasi
Angry OrchardKeeper. Viskis, maišytas su sidru.
Paklusniai gurkštelėjau. Pritariamai linktelėjau, ir jis man
užsakė to paties.
Buvo dar gana anksti, taigi dar nebuvo minios vakarie
niaujančių. Man patiko sėdėti šalia jo ant baro kėdės ir jausti
židinio šilumą. Leidau sau tuo pasimėgauti kelias minutes
prieš dėstydama savo moralinę dilemą.
- Savo šunį pažįsti geriau nei bet kas kitas, - pasakė jis. -
Čia negali būti jokio aiškaus gero ar blogo sprendimo.
- Gal Džordžui labiau pasisekė, - pasakiau klausiamai.
- Kad ir kaip ten būtų, manau, kad savo šunims turime su
teikti geriausią gyvenimą, kokį tik galime, o kai jis nepakanka
mai geras, turime juos su meile paleisti. Nenoriu pasakyti, kad
lengva pajausti šį momentą —kada tasai gyvenimas nėra geras.
Jaučiau, kad jis vengia nurodyti, ką daryti, ir buvau už tai
dėkinga. Jis kalbėjo gana abstrakčiai, kad pati susidaryčiau
savo nuomonę. Taip pat pajutau, kad jis manęs neteis už bet
kokį pasirinkimą. Už tai irgi jaučiausi dėkinga.
- Ar tau kada nors yra tekę priimti panašų sprendimą? -
paklausiau.
206 A. J. RICH
- Turėjau nuspręsti, ar verta gyventi man pačiam. Po žmo

nos mirties.
- Stivenas man papasakojo apie nelaimingą atsitikimą
nardant.
- Tai aš ją įkalbėjau pradėti nardyti. Ji buvo pasiryžusi dėl
manęs įveikti gylio baimę.
Norėjau būti tokia pat gera klausytoja, koks jis buvo man.
Neteisianti. Nepuolanti guosti. Leidau jam kalbėti.
- Motyvacijos tam ieškojau net knygose. K. S. Luiso
Pastebėjimuose apie sielvartą —autorius ją parašė po žmonos
mirties, bet knyga daugiau apie prarastą tikėjimą į Dievą nei
apie sielvartą netekus žmonos.
Papasakojau jam, ką žinojau apie Luiso vaikystę, kaip jam
būnant ketverių automobilis mirtinai partrenkė jo šunį Dže
ką. Paskui busimasis autorius atsiliepdavo tik Džeko vardu
ir net senatvėje jo artimiausi draugai ir šeimos nariai vadino
jį Džeku. Tikėjausi, kad Makenzis nepagalvos, jog berniuko
augintinio netektį prilyginu žmonos netekčiai* Bet pamačiau,
kad nereikėjo dėl to nerimauti.
Makenzis nusijuokė.
- Pagaliau turiu priežastį mėgti Luisą.
- Gal nori pavalgyti? Turi laiko? Jei užsisakyčiau makaro
nų su sūriu, gal padėtum man juos suvalgyti?
- Mielai, bet septintą turiu būti kai kur kitur.
Žvilgtelėjau į jo laikrodį ir pamačiau, kad mums buvo likę
vos penkiolika minučių.
* Knygos pavadinimas originalo kalba: A GriefObserved.

Pagalvojau, kad tikriausiai jis susitinka su Bile, bet nedrį

sau paklausti. Tik pasakiau:
- Vadinasi, Luisas nepadėjo, o radai, kas padėtų? Knygos
ar kas kitas?
- Nežinau, ar tai tikrai padėjo, tačiau netrukus turėjau
bylą dėl to, kad Konektikuto pradinė mokykla dešimtmetei
mergaitei, sergančiai cerebriniu paralyžiumi, neleido į mo
kyklą atsivesti beždžionėlės pagalbininkės - mažo kapucino.
Toji beždžionėlė buvo puikiai išauklėta, dėvėjo sauskelnes,
kad nepriterštų klasės, ir elgėsi kaip pavyzdinga pilietė. Šiai
mergaitei beždžionėlės pagalba buvo tiesiog nepakeičiama.
Tėvai ir mokyklos taryba baiminosi ligų, kurias, jų manymu,
galėjo nešioti beždžionėlė, nors tam nebuvo jokių įrodymų ir
ji buvo paskiepyta.
- Taip išėjo, kad toji mergaitė teisme už mane atliko visą
darbą. Ji labai išraiškingai papasakojo apie savo gyvenimą
prieš įsigyjant Madę ir apie tai, ką dabar galėjo daryti tik pa
dedama Madės. Pats paprasčiausias to pavyzdys buvo vienas
iš labiausiai jaudinančių. Ji papasakojo teismui, kad, iki įsigy
jant Madę, mokykloje niekas su ja nebendravo. Kai pradėjo
atsivesti Madę, ji tapo populiari. Visi vaikai norėjo susipažin
ti su beždžionėle pagalbininke. Ji pasakė:
- Nuo to laiko savęs nebesigailėjau.
- Aš taip pat.
- Nesigailėjai tos mergaitės ar savęs?
- Abiejų.
Kaip ironiška, kad Makenzis dabar man atsivėrė daug in
tymiau nei tada, kai galvojau, kad jis gali būti manimi susi-
208 A. J. RICH
domėjęs. Galbūt jis pasijuto galintis man saugiai išsipasakoti

kaip tik todėl, kad yra su kuo nors kitu. Bet kodėl tai turi
būti Bile? Kita vertus, kodėl tai neturėtų būti Bile?
Makenzis apsirengė paltą ir paprašė manęs jam paskam
binti, kai priimsiu sprendimą dėl Debesies likimo. Šįkart ne
ištiesė rankos atsisveikinti. Kai mane apkabino, atrodė, kad
tai truko gerokai per trumpai.
Likau tame pačiame bare, bet šįkart neturėjau jokio noro
susirasti vyrą audringai nakčiai. Baigiau gerti savo gėrimą ir
pažvelgiau į virš baro pakabintą televizorių. Rodė žinias, bet
per muziką vos galėjau girdėti reporterį. Tačiau atpažinau
moterį iš ekrane rodomos nuotraukos —tai buvo Pat. Kitoje
nuotraukoje buvo ispaniško gymio vyras, įvardytas kaip imi
grantas, dirbantis Long Ailando 1st Ende. Policijos teigimu,
jis buvo ką tik areštuotas dėl Pat Lovi nužudymo. Reporteris
pavartojo žodį, jau tapusį folkloro dalimi, ir šią žmogžudystę
pavadino „beširde“.
Džiaugiausi esanti ten, kur niekas manęs nepažįsta ir ne
žino, ką galvoju. Šis anonimiškumas leido išvengti nesmagios
situacijos. Visą laiką buvau įsitikinusi, kad dėl Pat žmogžu
dystės buvo kalta Samanta. Dabar galėjau rinktis tikėti poli
cija, kuri, šiaip ar taip, išmanė savo darbą. Ši žinia nuskambė
jo kaip paskatinimas atmesti tai, kas jau buvo tapę savotiška
manija —įsitikinimą Samantos kalte. Ir kodėl to negalėjo
padaryti imigrantas darbininkas? Prisiminiau prieš keletą
metų Keip Kode įvykdytą Kristos Vortington žmogžudys
tę. Visas miestas buvo įsitikinę žinantys, kas tikrasis žudikas,
nors buvo ir antras įtariamasis, tačiau tik po trejų metų buvo
suimtas valytojas Kristoferis Makovenas, po metų nuteistas

už žmogžudystę.
Buvo kvaila primygtinai detektyvų reikalauti ištirti Pat ir
Suzanos Rorkės žmogžudysčių ryšį. Ne mažiau kvaila buvo
įtarinėti Samantą.
Akimirkos palengvėjimą pakeitė slegiantis faktas, ku
rio nenorėjau pripažinti. Kad susižavėjau Džimiu Gordonu,
smulkiu nusikaltėliu iš mažo miestelio, kuris virto grobuoni
mi - mano pačios tyrimo objektu. Mano mokslinės žinios ne
tik manęs neapsaugojo, bet atvedė tiesiai į grobuonies, kurį aš
net įsimylėjau, glėbį!
Eta Džeims dainavo dainą At Last. Pasislinkau per vieną
baro kėdę arčiau židinio ir užsisakiau makaronų su sūriu.
* „Pagaliau4.
I ris mėnesius vėlavau parašyti savo baigiamąjį darbą, bet ti
kėjausi, kad Lilandas, darbo vadovas koledže, bus atlaidus ir
atsižvelgs į vėlavimo priežastis. Su juo dirbti pasirinkau dėl
jo knygų, kurios buvo ne tik įdomios, bet ir gražiai parašy
tos. Tai buvo tokios knygos, kokias pati norėčiau rašyti - jei
ir neturėjau gabumų rašyti poeziją, vis dėlto mokėjau gerai
rašyti.
Ant jo kabineto durų buvo priklijuota Gario Larsono nu
piešta karikatūra. Joje psichiatras sėdėjo priešais ant kušetės
gulintį pacientą, savo bloknote užsirašęs vienintelę pastabą -
Visiškas beprotis!, pabrauktą tris kartus.
Lilando kabinete su lavos lempa ir sapnų gaudyklėmis
ant sienų pasijusdavai grįžęs į septintą dešimtmetį. Jis man
pasakojo, kad prieš tapdami akademikais jo tėvai buvo
hipiai. Jis pats jų ankstyvųjų polinkių išvengė pasirinkęs
taisyklių saistomą mokslininko gyvenimą. Sakė, kad jam
patinka ant savo sienų matyti motinos rankdarbius. Jo part
neris, kurį jis vadino pavarde Emoris, padovanojo Lilandui
mankštos kamuolį ir dabar jis bandė tiesiai ant jo išsėdėti
vietoj patogios biuro kėdės. Jo komiškos pastangos mane
prajuokino.
210
- Tikiuosi, ši mada greitai praeis, - pasakė jis pasiduoda

mas ir grįždamas į savo kėdę.
Atsisėdau j kėdę priešais jo darbo stalą ir pirmiausia pra
dėjau nuo atsiprašymų.
Jis staigiai mane nutraukė sakydamas, kad džiaugiasi ma
tydamas ir apgailestauja dėl to, ką man teko patirti. Tą patį
jis buvo parašęs ir raštelyje, kurį gavau iškart po Beneto mir
ties, bet aš neatsakiau į jokius žmonių atsiųstus geranoriškus
raštelius, netgi Lilando.
Jo gerumas išprovokavo tai, ko tikėjausi jo akivaizdoje iš
vengti: ašaras. Nebuvo prasmės apsimetinėti, kad esu pajėgi
ir galiu sėkmingai tęsti darbą; visi puikiai matė, kad buvau
visiškai sugniuždyta. Lilandas liepė pirma pasirūpinti savimi.
Kai paklausiau, ką jis girdėjo apie Benetą, jis atsakė žinantis,
jog Benetas buvo apsišaukėlis, įtariamas žmogžudyste. Lilan
das pažadėjo pritarti, jei nuspręsiu pasiimti atostogas. Tačiau
jis pasiūlė kasdien bent truputį padirbėti, nes tai gali padėti
man išgyventi, net jei tik valandą per dieną.
Ar pajėgčiau sukaupti jėgas valandai per dieną, žinant,
kokios dabar buvo mano dienos? Ar vis dar tikiu savo baigia
muoju darbu? Tai nebuvo abejonė, apninkanti baigiant rašyti
magistro darbą. Buvau priversta iš esmės permąstyti tai, ką
maniausi žinanti. Pradėdama jį rašyti maniau galinti išskirti
naują aukų tipologiją. Tikėjau, kad gailestingos moterys pri
traukia tam tikro tipo grobuonį. Maniau turinti duomenų.
Tačiau dabar, kai pati buvau užmezgusi santykius su vienu iš
jų, ką tai rodo apie mano objektyvumą ar patikimumą?
—Ar gali būti tinkamesnis žmogus šiam reiškiniui tirti?
212 A. J. RICH
—Bet čia ir esmė, kad internetinis profilis, kuris priviliojo

Benetą, buvo sukurtas, kad pritrauktų kontrolinę grupę, o ne
grobuonį.
- O ką pasakytum apie apvogtą policininką? Aš pasaky
čiau, kad tai jį turėtų padaryti dar geresniu policininku. Žiū
rėk į visas rankoje turimas kortas, ne tik tas, kurias laikei stip
riausiomis. Tikiu, kad rasi naują būdą interpretuoti turimą
medžiagą.
Nuoširdžiai padėkojau Lilandui už jo supratingumą ir pa
tarimus. Uždarydama duris tikėjausi, kad jis savo bloknote
neparašė: Visiška beprotė!
Tos dienos susitikimus buvau suplanavusi tarsi estafetę. Pa

kalbėjusi su baigiamojo darbo vadovu nuėjau tiesiai pas Šilą,
tarsi perduočiau estafetės lazdelę. Su ja nebuvau kalbėjusi
nuo tada, kai grįžau iš laidotuvių Meine prieš savaitę. Gal
vojau, kad apie tai ir kalbėsimės, bet po pokalbio su Lilandu
Meinas nebebuvo mano prioritetas.
Sila pasiūlė arbatos, ką paprastai darydavo, kai pas ją atei
davau nusiminusi, o tai dažniausiai būdavo kas savaitę.
- Nors mano baigiamojo darbo vadovas elgėsi geranoriš
kai, aš vis dar manau, kad mano profilis pasiuntė visai ki
tokį signalą, nei norėjau. Visi mano profilyje surašyti mėgs
tamiausi romanai buvo iš esmės tos pačios temos variacijos:
viskas yra ne taip, kaip atrodo. Kaip savo mėgstamiausią dai
ną nurodžiau Džeko Vaito Love Interruption.
- Nežinau tokios dainos.

Padainavau kelias pirmas eilutes.
- Dieve šventas. - Silos juokas peraugo į kosulį. —Tai dėl
to nuėjai į to kadžuno namus?
- Pelkinio. - Bet ne Pelkinis diktavo sąlygas.
- Tai galėjo bet kurią akimirką apsiversti.
- Buvau stebima iš kitų butų. Tikras Langas į kiemą .
- Bet po to, kai visu gražumu pasirodei anonimiškiems
kaimynams, vėlai naktį viena parėjai namo iš pramoninio
rajono.
- Tikrai taip.
-Mieloji, turiu pasakyti, kad tai potencialios aukos el
gesys.
- Ar aš tau tokia atrodau?
- Nuėjai į namus pas moterį, kurią sutikai tarpmiestinia
me autobuse, ir tave išprievartavo jos vaikinas. Per dažnai
atsiduri pavojingose situacijose. Galiu užtikrinti, kad tave
matau ne kaip auką, pastebiu polinkį į savidestrukciją. Arba
tokio elgesio išmokai gyvendama su kankinama motina, arba
turi tam neurologinį polinkį. Pastaruoju atveju prireikė ko
kios nors formos išorinio katalizatoriaus, pvz., tavo patirto
išprievartavimo.
- Nori pasakyti, kad pati to prisiprašiau?
- Niekas neprašo to, kas tau nutiko.
- Ar bandai pasakyti, kad esu tokia moteris, kokias pati
tyrinėju?
* Alfredo Hičkoko filmas apie fotografą lūžusia koja, kuris leidžia laiką pro
langą žiūronais stebėdamas kaimynus.
214 A. J. RICH
- Rizikuodama nuskambėti kaip froidistė noriu paklaus

ti - ar tu pati manai tokia esanti?
Pajutau kylantį susierzinimą, tad kurį laiką tiesiog ramiai
pasėdėjau. Tuomet kažką suvokiau. Problema buvo ne ar, o ir.
Buvau ir tai, ir tai. Buvau moteris, studijuojanti viktimologiją,
ir kartu buvau moteris, kurios veiksmai nulemdavo tai, kad
tapdavau auka. Argi ne šis dvilypumas ir yra žmogiškumo
pagrindas? Ar ne mažiau pragaištinga apie save galvoti kaip
apie abi, o ne tik vieną?
Grįždama iš Silos praėjau Delacorte teatrą. Paskutinį kartą čia

žiūrėjau Motušę Kūrai su Merile Strip - tai buvo jaudinan
tis pasirodymas, matytas per pirmą ir paskutinį pasimatymą.
Sunku įsivaizduoti, kad kas nors gali seksualiai susijaudinti
nuo Motušės Kūrai, bet aš ir mano kavalierius, eidami po
spektaklio pro Belvederio pilį, negalėjome vienas nuo kito
atplėšti rankų. Mudu pasukome į Ramble labirintą, o, vado
vaudamasi savo iškreipta logika, sekiau paskui jį akmenuotu
neapšviestu keliu —iškreipta, nes tuomet iš tiesų jaučiausi sau
gi žinodama, kad čia būna pilna besimylinčių homoseksualų.
Ramble tuo ir garsėjo. Bet ką aš sau galvojau? Kad papuolus
į bėdą, besimylintys gėjai nustos tai daryti ir atskubės man į
pagalbą? O heteroseksualūs besimylintys tai ne.
Makenzis nebūtų manęs vedęsis į Ramble. Tai bent! Aš ir
vėl galvoju apie Makenzį. Mano vizitas pas Šilą baigėsi dis
kusija, kodėl mano gyvenime tiek daug Pelkinių ir nė vieno
Makenzio. Jei gaudavau tai, ko norėjau, t. y. blogiukus, tuo-
* Niujorko centrinio parko dalis.
met kaip žmogus gali pakeisti, ko norėjo? Ko nori dabar. Bet

aš tikrai norėjau Makenzio. Ir jis pasirinko Bilę. Bile pasisiūlė
padėti jam, o aš norėjau, kad jis padėtų man.
Toliau nuėjau prie čiuožyklos. Čiuožinėti nenorėjau, bet
čia būdavo geriausio mieste karšto šokolado. Vieną žiemą čia
čiuožinėdavau du arba tris kartus per savaitę, vėl jaučiausi
vaiku ir mėgavausi slydimu per ledą, nors ir būdavo pilna
žmonių. Galiausiai mane iš ten išvarė muzika —kad ir kada
čiuožčiau, garso sistema grodavo vien Lajonelio Ričio popuri.
Pamačiau benamį, kuris, susisukęs ant suoliuko, skaitė
Karą ir taiką plonais viršeliais. Skrudintų kaštainių parda
vėjas šildėsi pirštinėtas rankas pakišęs po lempa, šildančia
riešutus. Žmonės už pintos odos pavadėlių vedžiojo šunis su
paltukais iš prabangių parduotuvių. Praeidamas pro šalį, su
manimi pasisveikino elegantiškas vyriškis su skirtingų spalvų
pirštinėmis. Sunku pasakyti - mandagus ar pakvaišęs.
Takai buvo nubarstyti druska, ji ant mano juodų ilgaaulių
paliko baltų apskritimų —reikės grįžus namo ištepti tepalu.
Priėjusi savo daugiabutį, prisiminiau tyrimą, atliktą norint
išsiaiškinti, kada šuo pajunta, kad jo šeimininkas pareina
namo. Buvo nufilmuota, kaip, šunų šeimininkams einant
iš darbo namo, jų šunys atsisėsdavo prie buto durų, net jei
jų darbo grafikas buvo nereguliarus. Dar nespėjusi atrakinti
laiptinės durų, išgirdau, kaip pradėjo loti Alyvuogė. Isteriš
kai. Žaibiškai užlėkiau laiptais į viršų, kad ją nuraminčiau,
kol nepradėjo skųstis kaimynai.
Išvedžiau Alyvuogę tik trumpam, nes pati buvau jau daug
prisivaikščiojusi. Regis, ji neprieštaravo. Netgi apsidžiaugė.
216 A. J. RICH
Paskui susirangė man prie kojų laukdama, kol užvirs vanduo

arbatai. Girdėjau gretimame bute murmant žmones, ir šie ne
aiškūs garsai man visai patiko —jie palaikė man draugiją ir
tokios neturint. Tai buvo metas, kai viduje degančios šviesos
paverčia langus veidrodžiais ir nebeįmanoma pasakyti, kokios
spalvos dangus. Išjungiau virtuvėje šviesą, kad nematyčiau
savo atspindžio. Pasielgiau priešingai nei per savo vaidinimą
kadžuno bute. Stovėdama tamsoje galėjau matyti, kas vyksta
kituose butuose, nors nepamačiau nieko panašaus į tai, ką pati
buvau dariusi, tik nepažįstamus žmones, ruošiančius vakarienę.
Pagal mano gudriai susietą interneto, telefono ir kabelinės te

levizijos paslaugą, kurią kažkoks atstovas mane įtikino įsigyti
(pirmi du mėnesiai buvo nemokami), visa mano elektronika
buvo sinchronizuojama, norėjau aš to, ar ne. Tai reiškė, kad,
žiūrint televizorių, ekrano kampe pradėdavo mirksėti man
skambinančio žmogaus numeris, pertraukdamas nuolat žiūri
mas dokumentines kriminalines laidas. Anksčiau man jos pa
tiko, nes negalėdavau atsistebėti, kaip lengvai galima apgauti
žmones ir kokie nereikšmingi dalykai išprovokuodavo tolesnį
nusikaltimą. Dabar jas žiūrėdavau kaip viena iš apgautųjų.
Laidoje, kuri man buvo artimiausia, rodydavo po kelias žmo
nas turinčius vyrus, žudikus ir prievartautojus. Jų moterys tik
ilgam laiko tarpui prabėgus sužinodavo, už ko iš tiesų ištekėjo.
Ekrane pasirodė vėlyvas skambutis.
—Ar ką nors girdėjote iš vyro, kurį vadinate Benetu? Jau
dešimt dienų kaip nieko iš jo negirdėjau. - Samantos balsas
atrodė susijaudinęs ir išsigandęs.
- Ne, turint omenyje, kad ką tik grįžau iš jo laidotuvių.

- Apie ką čia kalbate?
- Mane pakvietė jo motina. Laidotuvės vyko Meine.
- Kas jam nutiko? - Samanta atrodė akivaizdžiai sutrikusi.
Galėjau su ja žaisti ir po truputį atskleisti visą informaciją.
Galėjau būti sarkastiška ir šaipytis iš jos atsisakymo pripa
žinti, ką žinojau esant tiesą. Bet aš puikiai nutuokiau, kad ši
moteris nevaldoma ir desperatiška arba kas nors apsimetinėja
Benetu ir ją kankina. Viršų paėmė mano subrendusioji, psi
chologės, pusė. Pasakiau Samantai, kad kai suradau jo moti
ną, ji norėjo, kad sūnaus palaikai būtų atskraidinti laidoti į
jo gimtąjį Reindžlį Meino valstijoje. Pasakiau, kad jo tikrasis
vardas Džimis Gordonas. Taip pat pasakiau, kad jis buvo nu
žudytas praeitą rugsėjį ir kad man labai gaila pranešti šią žinią
antrą kartą.
- Nieko nežinau apie jokį Džimį Gordoną, mano suža
dėtinis gyvena Kanadoje ir dar prieš dešimt dienų rašė man
elektroniniu paštu.
- Kad ir kas su jumis bendravo, tai ne jis.
- Noriu sužinoti tos moters telefono numerį.
- Nereikėtų dabar trukdyti jo motinos. - Stengiausi, kad
mano balsas skambėtų ramiai ir be emocijų. Žinojau, kaip
lengva paslysti. Ką turėčiau padaryti, kad ją įtikinčiau, jog
jis negyvas? O jei man pavyktų ją įtikinti, ką ji turėtų galvoti
apie žmogų, kuris juo apsimetė? Ar taip ji netaptų auka antrą
kartą?
- Ar su manimi taip žiauriai elgiatės dėl to, kad jis paliko
jus dėl manęs? - Taip Samanta interpretavo tai, ką išgirdo.
218 A. J. RICH
- Tiesiog sakau jums tai, ką žinau. Nežinau, ką dar galė

čiau padaryti.
- Galite man paskambinti, jei jis su jumis susisieks.
Kartą, atliekant užduotį Džono Džėjaus koledžo psicho
logijos paskaitoje, studentai buvo suporuoti ir vienam asme
niui buvo nurodyta savo partneriui sakyti „Ne, negali“, o jo
partneris turėdavo atsakyti „Taip, galiu.“ Tai reikėjo daryti
neribotą laiką. Prisimenu, kaip visiems pasiruošus, profeso
rius paskelbė:
- Vienas, du, trys... pradedam.
Amabilis, mano partneris, sėdėdamas kėdėje priešais
mane pasakė: „Ne, negali.“ Aš jam atsakiau: „Taip, galiu.“ Jis
nusišypsojo ir pasakė: „Ne, negali“, tik jau šiek tiek griežčiau.
„Taip, - pataisiau jį, - galiu.“ Vienas po kito tai padarėme ke
letą kartų, kol iš mūsų veidų dingo šypsena. Buvome šokiruo
ti, kaip greitai tokia paprasta frazė mus įsiutino. Jaučiau, kaip
įraudo mano veidas. Jis visiškai manęs nesiklausė. Amabilis
pradėjo kelti balsą. Mačiau, kad kažkas panašąus vyko ir su
kitais paskaitos dalyviais.
Tą patį jaučiau ir kalbėdama su Samanta. Ji nesiklausė. Jai
visiškai nerūpėjo, ką sakau.
rasinaudojau Lilando patarimu ir kitą dieną praleidau kole
džo bibliotekoje, Medline duomenų bazėje. Skaičiau psichiat
ro Lorenso Tankredžio straipsnius apie tai, kokiais būdais
smegenų struktūrą ir funkcionavimą veikia hormonai, nar
kotikai, genetikos nukrypimai, traumos ir skausmingos pa
tirtys. Jis teigė, kad blogi sprendimai gali būti nulemti fiziolo
ginių nukrypimų. Šią jo mintį, kad „paveldime“ savo elgesio
modelius, norėjau įtraukti į baigiamąjį darbą.
Labiausiai domėjausi reiškiniu, vadinamu veidrodinėmis
ląstelėmis. Pasak neurologo V. S. Ramachandrano: „Veidro
diniai neuronai psichologijoje padarys tokį pat perversmą,
kokį DNR padarė biologijoje.“ Veidrodinės beždžionių ląs
telės buvo atrastos 1992-aisiais. Italijos mokslininkų grupė
pastebėjo, kad, beždžionei bandant pasiekti kokį nors objek
tą, suveikdavo tie patys neuronai, kaip tai pačiai beždžio
nei matant kitą beždžionę siekiant objekto. Ramachandra-
nas ir kiti mokslininkai mano, kad veidrodinės ląstelės yra
daugelio svarbiausių žmonių įgūdžių - imitacijos, gebėjimo
nujausti, ką kitas žmogus galvoja, o svarbiausia empati-
jos - pagrindas. Pasak Ramachandrano teorijos, autizmas
yra veidrodinių ląstelių sutrikimo padarinys. Bandžiau rasti
219
220 A. J. RICH
pakankamai duomenų, kad patvirtinčiau savo pačios teoriją.

Sociopatams taip pat būdingas veidrodinių neuronų siste
mos sutrikimas.
Grįžusi namo savo atsakiklyje radau vienintelę žinu
tę —Bile skambino pasakyti, kad rado gyvūnų prieglaudą su
trumpu laukiančiųjų sąrašu netoli Niu Milfordo Konektiku
to valstijoje. Klausė, ar norėčiau ten kartu nuvykti pasižiūrėti
vietos Debesiui.
Ji mane pasiėmė savo senuoju Volvo, kurio salonas buvo ne
mažiau tvarkingas nei tą dieną, kai buvo atvykusi į tempera
mento testus Staten Ailande. Pasiūliau sumokėti už benziną,
bet ji atsakė, kad jau prisipylė baką ir tai visai nebūtina. Buvo
giedra diena - pats tas devyniasdešimties minučių kelionei į
Konektikutą.
Bile pasakė, kad rado šią vietą per draugę, kuri dirbo su
Bad Rap organizacija* Ouklande, Kalifornijoje. Daug metų
pradirbusi šiaurės rytų gyvūnų gelbėjimo tinkle, ši draugė
persikėlė į vakarus. Ji įsteigė For Pirties’Sake"- vietą, į kurią ir
vykome, nors jie neatstumdavo ir kitų veislių šunų, jei jiems
reikėdavo pagalbos.
- Pas juos dar niekada nebuvo Pirėnų kalnų šuns, - pasakė
Bile.
Tuo mūsų pokalbis apie šunis ir baigėsi. Tarsi susitarusios,
tylėjome iki pat išvažo į Rajų, nebuvo jokių eismo spūsčių.
* Gyvūnų gerovės ir gelbėjimo grupė, siekianti pagerinti pitbulių, kaip naminių

gyvūnų, įvaizdį.
** „Pitbulių labui“.
—Mama mus nusiveždavo į Playland, - pasakė Bile. —Tai

už kelių minučių kelio nuo čia. Ten buvo karuselė Steeple
Chase, su arkliais, kurie atrodė, tarsi bėgtų apimti panikos.
Vienoje linijoje buvo po keturis arklius, iš viso apie kokius
penkiasdešimt arklių. Ir ji sukosi maždaug šimto kilo
metrų per valandą greičiu. Neįtikėtina, kad niekas ant jos
nežuvo, o kažkoks septynmetis berniukas mirė nuo bukos
jėgos traumos važiuodamas lėtu ir nuobodžiu traukinuku
Ye Old Mill.
Bile per savo Sirius radiją įjungė radijo stotį Coffee House.
Grojo lengvai klausomą, akustinio skambesio muziką.
—Mano senelė čia turi namą, - pasakė Bile mums važiuo
jant pro Grinvičą. —Čia jodinėdavau ant tikrų arklių.
—Geras, —pralemenau.
Kai įsukome į išvažą link Niu Milfordo, keletą kilometrų
kraštovaizdis buvo vaizdingesnis - gražesni medžiai. Ten, kur
tikėjausi pamatyti gyvulių bandas, važiavome pro nedideles
firmeles ir prekybos centrus. Bile paklausė, ar norėčiau susto
ti kavos, ar tiesiog važiuojame toliau. Apsidžiaugiau, kad ji to
paklausė, ir užkandinėje pasiėmėme kavos išsinešti.
Sugrįžusios į automobilį, turėjome du puodelius kavos ir
tik vieną gėrimų laikiklį. Pabandžiau įsivaizduoti mus besi
varžančias, kam atiteks vienintelis puodelio laikiklis, nors, jei
yra tik vienas, paprastai jis atitenka vairuotojui. Tarsi perskai
čiusi mano mintis, Bile ištraukė laikiklį iki galo ir pamačiau,
kad jame telpa du puodeliai.
Iš pagrindinio kelio išsukome į žvyrkelį beveik be jokių
ženklų ir juo važiavome maždaug pusę kilometro, kol Bile
222 A. J. RICH
sustabdė automobilį priešais raudonai nudažytą paaukštintą

vienaaukštį namą. Nebuvo jokios iškabos, bet aplink matėsi
ištisi hektarai žemės su kliūčių ruožu šunims vienoje namo
pusėje ir užšalusiu upeliu kitoje. Dar mums nespėjus paspaus
ti skambučio, atsidarė durys ir mus pasveikino jaunas vyras
tamsiais plaukais ir ūsais.
—Direktorė išvykusi parvežti šunims ėdalo, bet aš galiu
jums viską aprodyti. —Pirmiausia jis nusivedė mus laiptais
žemyn, kur kiekviename kambaryje buvo po du ar tris vieli
nius narvus, maždaug kambario buto dydžio. Kiekviename iš
jų buvo po vieną šunį, krūvos vilnonių antklodžių, dubuo su
vandeniu ir žaliaminės odos kaulų bei žaislų.
—Šie šunys gyvena namo viduje? - paklausiau, pripratusi
prie prastų prieglaudų sąlygų.
- Šiame name kiekvienas turi savo narvą, taip pat yra spe
cialios didelės zonos socializacijai, kur jie gali laisvai viršuje
lakstyti ir žaisti. Lauke turime kliūčių ruožą, o geresniu oru
šunis pririšame lauke.
- Čia mes siekiame sumažinti šunims stresą, suteikti jiems
fizinės veiklos, užtikrinti reikiamą veterinarinę priežiūrą ir
mokyti paklusnumo, jei jiems to reikia, žodžiu, viską, kas
jiems padėtų greičiau rasti nuolatinius namus, - pasakė Alfre
das. - Viršuje pamatytumėte lygiai tą patį, taigi, vienu metu
čia galime laikyti trisdešimt šunų.
- Iš kur gaunate tam pinigų? - paklausiau.
—Iš aukų; moteris, kuri visa tai pradėjo, surenka daug
labdaros. Turime savų angelų —žmonių, kurie skiria mums
savo pinigus, nieko už tai neprašydami - daug pinigų. Čia
atvykau iš Gvatemalos dirbti sodininku. Buvau pasamdytas

prižiūrėti kiemo ir vieną dieną direktorė paprašė padėti iš
vesti šešis nepaklusnius šunis. Kai visus juos už pavadžių iš-
sivedžiau į lauką, jie iškart nustojo rietis ir gražiai ėjo vienoje
krūvoje. Nė vienas iš jų nelojo. Jie netgi netempė pavadžio
norėdami bėgti paskui kitus parke lakstančius šunis. Man
net neprireikė prieš juos pakelti balso.
- O kaip gyvens šuo, kuriam negalite surasti namų? Mano
šuo turės čia likti iki gyvenimo galo.
- Jos Pirėnų kalnų veislės šunį teismas pripažino pavojin
gu, - pasakė Bile.
Alfredas nusivedė mus į patalpą, kur anksčiau buvo ga
ražas. Bet čia nebuvo jokių automobilių ir buvo šildoma taip
pat kaip name. Viename gale stovėjo pramoninė plovyklė ir
džiovyklė, lentynose buvo pridėta šunų priežiūros reikmenų,
o ant kablių kabėjo daugybė pavadžių. Ant maždaug tris
dešimties centimetrų aukščio virš garažo grindų platformos
buvo įrengtas dar didesnis vielinis narvas, kad jame esantis
šuo galėtų žiūrėti pro langą. Šio milžiniško narvo viduje, ku
riame kaip ir kituose buvo pilna antklodžių ir žaislų, patogiai
gulėjo vokiečių aviganis.
Ar čia ir gyvens Debesis? Garaže?
- Mes nuolat čia užeinam, - pasakė Alfredas. - Čia gyve
nantys šunys gauna stimuliacijos, įspūdžių, taip pat išvedame
juos pažaisti į lauką, tik atskirai nuo kitų šunų.
Prie priešingos vokiečių aviganiui sienos buvo kitas nar
vas. Iš pradžių jame nemačiau šuns - jis buvo įsirausęs po pa
klodėmis. Tačiau pro šalį praėjus Alfredui, snukį iškišo kalė
224 A. J. RICH
ir lyžtelėjo virbus. Ji buvo skaliko mišrūne balkšvu snukiu -

senas apsiblaususių akių šuo.
Ar tai šiam šuniui mirus atsiras vietos Debesiui? Neken
čiau savęs už tokią oportunistinę mintį.
—Kaip laikosi toji kalė, kurią atvežiau? - paklausė Bile.
- Dabar ją vedžioja Bridžita. - Alfredas mums pasakė,
kad Bridžita buvo nauja savanorė, kuri jiems padėdavo laisvu
nuo slaugės darbo gretimoje ligoninėje laiku. Jis papasakojo,
kad rotveilerė gerokai ramesnė, nei buvo ką tik atvykusi į For
Pitties Sake.
- Puiku, - pasakė Bile. - Man buvo dėl jos neramu.
—Kada galėtumėte priimti Debesį? —paklausiau Alfredo.
—Veterinaras sakė, kad Bosei - jūsų matytai skalikų miš-
rūnei - liko daugiausia kelios savaitės.
Norėjau likti ir susitikti su direktore, bet Bile pasakė,
kad jai reikia grįžti, nes turinti bilietus į spektaklį St. Anns
Warehouse teatre. Ji pasakė bilietus, daugiskaita, todėl galvo
jau žinanti, su kuo ji eina.
Kai jau įvažiavome į Grinvičą, Bile paklausė, ar nepriešta
raučiau, jei trumpam sustotume prie jos senelės namų, kad ji
galėtų pasiimti savo nardymo vamzdelį ir plaukmenis.
- Aš niekur neskubu, - atsakiau.
Pravažiavusi alėją, Bile netrukus įsuko pirma į Round
Hilo, tada į Klapbord Ridžo kelią. Privažiavimas prie pa
grindinių durų buvo toks ilgas, kad Bilei teko keletą kartų
prilėtinti greitį. - Greičio ribotuvai čia yra statuso simbolis, -
pasakė ji kandžiai.
Jos senelės namai buvo gigantiška sodyba. Įsukome į di

džiulę apsisukimo aikštelę, pravažiavome portiką ir pasistatė
me automobilį prie namo.
- Regis, pas ją yra svečių, —pasakiau.
—Visi automobiliai —šių namų, —paaiškino Bile ir pama
čiusi, kad nesuprantu, pridėjo, - jie svečiams.
Šie „automobiliai svečiams“ buvo naujesnio modelio nei
tas, kurį vairavo Bile.
- Įeisime pro galinį įėjimą. Pirma noriu pasisveikinti su
virėja.
Nieko sau, pagalvojau, tikriausiai jie turi ne vieną virėją.
Virtuvė buvo erdvi ir ištaiginga, bet šilta. Ji nebuvo panaši
į vietą, skirtą tarnams. Virš viryklės su dešimčia degiklių ant
lentynų kabėjo daugybė varinių puodų. Virėja, vardu Dženi-
fer, buvo vidutinio amžiaus moteris, kalbanti airišku akcentu,
sveikindamasi ji apkabino Bilę ir pabučiavo į skruostą. Vietoj
uniformos ant kuklios suknelės ryšėjo prijuostę.
- Tavo senelė nekokios nuotaikos, —pasipasakojo ji. - Va
kar vyko šventinis vakaras vaikų ligoninei paremti, per kurį ji
tikėjosi surinkti daugiau pinigų.
-Jos niekad netenkina surinkti pinigai, —atsakė Bile. -
Pinigų, kuriuos ji surenka per vieną labdaringą vakarą, gy
vūnų gelbėjimo organizacijai užtektų visus metus. Nors ji
niekad to nepasiūlytų.
—Ar judvi liksite vakarienės? - paklausė virėja.
—Turiu bilietus į teatrą, —pasakė Bile.
Virėja manęs paklausė, ką ketiname žiūrėti. Pažvelgiau į
Bilę, ji pasakė:
226 A. J. RICH
- Einu į pasimatymą.
- Na, bent įdėsiu tau į kelią persikų pyrago, —pasakė virė
ja. - Tavo senelė bibliotekoje.
Pati turėjau begalę knygų, bet jas vis dar laikiau parduo
tuvinėse dėžėse.
Bile mane nusivedė per keletą koridorių, tuomet laiptais j
viršų. Bibliotekos durys buvo atidarytos. Pro jas mačiau rau
donas lakuotas sienas ir įstiklintas knygų lentynas. Sofos pa
nėšėjo į patalus iš pasakų.
Bilės senelė sėdėjo prie darbo stalo, atsisukusi į mus nu
gara. Jos ilgi žili plaukai buvo palaidi ir siekė žemiau pečių.
Pagalvojau, kad tai, jog ji jų nedažo ir vis dar nešioja ilgus,
rodo maištingumą.
Ji baigė pasirašinėti čekį ir tik tada atsisuko.
- Nuo tavęs atsiduoda šunide, mieloji.
- Virėja sakė, kad likai nepatenkinta vakar vakaru.
- Kas tavo draugė? - į mane nė nežiūrėdama paklausė senelė.
- Ji teisininko, su kuriuo dirbu, klientė. Morgana Prager.
Pasakiau, kad malonu su ja susipažinti. Padaviau ranką,
bet, jai dar nespėjus jos paspausti, greit atitraukiau atsipra
šinėdama, kad neturėjau kada nusiprausti po apsilankymo
šunų prieglaudoje. Regis, Bilės senelė apsidžiaugė išvengusi
kontakto.
- Gal prisimeni, kur palikau savo nardymo vamzdelį ir
plaukmenis? - paklausė Bile.
- Kur šįkart susiruošei?
- Vyksiu į Sent Tomą parsivežti kelių benamių paplotėlių
valgytojų.
Apie mano kasmetę kelionę gelbėti šunų Bile nepasakė nė

žodžio. Juk ji nieko nežinojo apie paplotėlių valgytojus, kol
jai nepapasakojau. Ir vis dėlto —kaip galėjau pavydėti šio ne
tikėto poelgio - juk ji ketina padaryti gerą darbą. Bet jai pa
vydėti galėjau vien todėl, kad maniau, jog ji ketina tai daryti
su Makenziu.
- Tau čia nebeužtenka benamių šunų? - paklausė senelė.
Pajutau, kad tai jsisenėjęs ginčas.
- Nusprendžiau truputį paplaukioti. Atsipalaiduoti ir pa
ilsėti.
Tikėjausi, kad senelė paklaus Bilės, ar ši ketina vykti vie
na. Bet ji tik paprašė aplankyti saloje jos seną draugę.
- Ji ten laiko valtį.
- Tarsi turėčiau tam laiko.
- Juk būti mandagiam nieko nekainuoja, - pasakė senelė
ir atsisuko į mane, - tikriausiai jūs rasite laiko.
- Aš nevykstu.
Bile man pasakė:
- Turbūt atrodo, kad mano senelė nemėgsta šunų.
- Vinstonas nebuvo šuo.
- Vinstonas buvo anglų buldogas, - pasakė man Bile. -
Jis visą laiką bezdėdavo, o ji su savo ilga suknia sekiodavo
paskui jį per vakarėlius ir uždegdavo jam pavymui degtukus.
- Jukfilantropija reiškia meilę žmonėms, —priminė mums
senelė. —Ne šunims.
Bile atrodė priblokšta ir vos prisivertė pabučiuoti savo
senelę į skruostą, prieš mums išeinant ieškoti jos nardymo
įrangos.
228 A. J. RICH
-Ji turėtų būti mano senojoje spintoje. - Bile nusivedė

mane į miegamąjį, nors nepavadinčiau to miegamuoju, grei
čiau jau apartamentais. Net ne apartamentai, o visas flygelis!
Bet kur visi jojimo trofėjai ir prizininkų juostos? Kur kokie
nors maištingos mergaitės ženklai? Niekas šiuose kambariuo
se neišdavė, kad čia užaugo vaikas. Čia trūko ne tik vaikystės
atminimo ženklų, bet ir baldų. Grindys buvo nuo sienos iki
sienos išklotos baltutėliais vilnos kilimais. Sienos nudažytos
tokia pat balta spalva, o iš jų žvilgesio galėjai spręsti, kad tam
naudota brangi kiaušinių tempera. Ant sienų kabėjo paveiks
lai, kurių autorius atpažinau net aš: Francas Kleinas, Elsver-
tas Kelis, de Koningas, Madervelis - tai buvo tikra galerija.
- Kleinas buvo pirmas mano senelio pirkinys, —pasakė
Bile. - Žinau istoriją, kuri tau patiks: kai Kleinas į savo pir
mąją didelių abstrakcijų —juodi dryžiai ant baltos drobės -
parodą atsivedė savo motiną, ji pasakė: „Visada žinojau, kad
nueisi lengviausiu keliu.“
- Kaip šie kambariai atrodė, kai čia augai?'
- Senelė savo dekoratoriaus paprašė įrengti jaunos mer
gaitės kambarį. Turėjau lovą su baldakimu ir keturiomis
kolonomis, Frette paklodėmis ir užvalkalais, princesės Anos
Viktorijos laikų stiliaus lėlių namelį, ant sienų kabėjo įrėmin
tos arklių nuotraukos. Vonioje buvo krištolinės stiklinės, net
burnos skalavimo skystis buvo perpiltas į kitą indą. Kaip Re-
beka Harknes yra pasakiusi apie savo šeimos rūmus Manha-
tane: „Tai ne namai, bet vis tiek daug.“
Bile atidarė vieną iš įeinamų spintų, kuri, kaip kontrastas
kambarių tuštumui, buvo perpildyta: dėžėse buvo prikrauta
plastikinių arklių, Scrabble ir Parcheesi žaidimų, begalė pliuši

nių gyvūnų, kompiuterinių žaidimų, didelė dėžė žaislinių ka
reivėlių, Slinky spiralės, riedučiai ir badmintono raketės, šo
kinėjimo lazda, slidės, bet nardymo įrangos niekur nesimatė.
Ar yra kas nors, ko Bile vaikystėje neturėjo?
Savo nardymo įrangos ji taip ir nerado.
- Velniai rautų. - pasakė Bile trenkdama spintos durimis.
Ji taip ir nebeužėjo pasiimti persikų pyrago.
Būdama šešiolikos vasarą įsidarbinau prekybos centre, o
mano geriausia draugė išvyko į didžiąją kelionę po Europą.
Kol aš pardavinėjau pigius auskarus mergaitėms, kurios ką
tik prasivėrė ausis, Džulija iš kiekvienos aplankytos šalies
man siuntė po šokoladinį batonėlį. Tai turėjo mane pradžiu
ginti. Bet iš tiesų kiekvieną šokoladinį batonėlį atplėšdavau
siusdama iš pavydo, kad tenka lindėti prekybos centre, kai
Džulija turi viską. Jau daugybę metų nebuvau prisiminusi
Džulijos, kol nepamačiau Bilės senelės namuose. Pasvarsčiau,
ką Bile man galėtų atsiųsti iš Sent Tomo, ir pati susigėdau
tokios minties.
- Įsijunk televizorių, - pasakė Stivenas, kai vėliau vakare
atsiliepiau telefonu. Buvau ką tik surijusi keturių šimtų kalo
rijų šokoladinį batonėlį.
- Kokį kanalą?
-CNN.
Pat žmogžudyste įtariamam imigrantui darbininkui
buvo oficialiai pareikšti kaltinimai. Pat šeima buvo pasky
rusi atlygį už informaciją, o tai, mano žiniomis, tik truk
do tyrimui ir privilioja pamišėlių bei pinigais susiviliojusių
oportunistų. Per televizorių rodė smulkų vyriškį iš Cent-
230
rinės Amerikos, iš policijos automobilio vedamą į Safolko

teismo rūmus.
—Viskas baigta. Galėsi susigrąžinti savo gyvenimą. - Sti-
venas manė, kad galiu susigrąžinti gyvenimą, tarsi papras
čiausiai jį būčiau padėjusi ne į savo vietą. - Jis turėjo Pat kre
dito korteles. Tvirtina jas radęs miške.
—Mudvi su Bile buvome nuvažiavusios apžiūrėti prieglau
dos Debesiui.
-Ir?
—Galiu įsivaizduoti Debesį neblogai ten gyvenančią. —
Priminiau sau, kad tai ir yra svarbiausia.
—O aš norėčiau pamatyti neblogai gyvenančią tave.
—Kiek žmogus gali pakelti?
—Nustebtum.
Kitas reporteris jau pasakojo kitą istoriją, todėl nuspau
džiau garso nutildymo mygtuką.
—Daugiau jokių staigmenų.
Vakarienei suvalgiusi pad thai, išsiploviau indus ir prisiminiau

savo draugės Patės žodžius, kad Niujorke „pagamintu namie“
laikomas bet koks maistas, įsigytas šešių kvartalų atstumu
nuo savo buto. Išvedžiau Alyvuogę trumpai pasivaikščioti.
Grįžusi į butą, radau prabangią dušo želę, kuriai kažkada ne
pagailėjau pinigų, ir prisipyliau vonią karšto vandens. Vonia
netrukus prisipildė svaiginančio jazminų kvapo. Stengiausi
visą daryti iš lėto, priešingai viena kitą genančioms mintims.
Prisipyliau taurę Prosecco ir įlipau į vonią - tą pačią, kurioje
slėpiausi tą dieną.
232 A. J. RICH
Nors namie buvome tik mudvi su Alyvuoge, užsidariau

vonios duris. Vonios kambario langas išėjo j vėdinimo šachtą,
bet tam tikru nakties metu pasisukusi kampu galėjau matyti
mėnulį. Pažvelgiau į savo pėdas kitame vonios gale kyšan
čias virš burbulų - visai kaip Frida Kalo savo autoportrete
„Ką pamačiau vandenyje“, tik tame paveiksle nemažai siur
realistinių vaizdinių - iš ugnikalnio lendantis dangoraižis,
ant kempinės gulinčios dvi miniatiūrinės moterys, per lyną
einantys akrobatas ir gyvatė - ir visi jie plūduriuoja vonioje
kartu su ja.
Atsilošiu atremdama kaklą į mažą specialiai tam skirtą
vandens nepraleidžiančią pagalvėlę. Atlikau pratimą, kai rei
kia sąmoningai po vieną atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį.
Užmerktomis akimis, jau buvau priėjusi iki pečių, kai išgir
dau, kaip Alyvuogė braižosi aplink duris norėdama išeiti. Šė
tonas, o ne šuo.
Tai buvo naujos durys, nes senosios Beneto mirties rytą
nukentėjo nuo šunų. Nagų žymės viduje siekė iki pat durų
rankenos bumbulo. Jos man priminė tas šiurpias istorijas apie
Viktorijos laikais palaidotus žmones, kurie vėliau atsibusdavo
iš transo karstuose. Kodėl mano šunys taip veržėsi išeiti? Kas
juos buvo uždaręs vonioje?
Geras klausimas. Kas juos buvo uždaręs vonioje? Kai įėjau
ir radau Beneto kūną, jie lakstė po butą. Jie buvo ne vonioje.
Kada jie ten buvo uždaryti? Kai išėjau tą rytą, vonios kam
bario durys iš vidaus dar buvo sveikos. Manęs nebuvo tik dvi
valandas. Man išeinant Benetas miegojo.
Pajutau kūnu pereinant šaltį, nors iš vandens kilo garas.
Ar policija pasidomėjo subraižytomis durimis? Šunys buvo

subraižę spintelę, kur laikiau jų sausą maistą, jie buvo subraižę
ir buto duris norėdami išeiti į lauką, taigi subraižytos vonios
kambario durys šiame bute neatrodė kas nors išskirtinio. Bet šie
įdrėskimai buvo nauji ir gilūs. Juos pamačiau, kai užsirakinau
viduje ir įsilipau į vonią. Šunys inkštė norėdami, kad juos įleis-
čiau pas save. Kaip iškart nesusimąsčiau, kaip jie galėjo būti už
rakinti ir kartu būti žudikai. Kodėl tuo nesusidomėjo policija?
Ar Benetas galėjo užrakinti šunis vonioje? Jis galėjo taip
pasielgti, jei kas nors būtų atėjęs prie buto durų. Jie nebūdavo
patys tyliausi, išgirdę ką nors prie durų. Bet jis nieko šiame
mieste nepažinojo ar bent jau taip sakė. Bet turėjo tą žmogų
pažinoti ir jį įleisti, nes apačioje buvo telefonspynė. Kol tas
žmogus lipo laiptais, jis būtų turėjęs laiko uždaryti šunis vo
nioje. O kas įvyko toliau?
Išleidau iš vonios šiek tiek vandens ir atsukau karštą van
denį.
Joks žmogus nebūtų galėjęs padaryti to, ką padarė Benetui.
Pasigailėjau į vonią neatsinešusi Prosecco butelio. Neturė
jau jokio noro lipti iš karšto vandens, kad jį pasiimčiau. Ne
galėjau sustabdyti minčių srauto, tik norėjau jas nuraminti.
Reikia pasitelkti logiką. Vis dėlto ne - prisiminiau siaubingą
faktą, kad Pat išpjovė iš krūtinės širdį. Akivaizdu, kad joks
šuo nebūtų galėjęs to padaryti, o jos pačios šuo buvo dingęs.
Bet juk savo bute pamačiau kruvinus šunis ir sumaitotą Be-
neto kūną. Bet gal aš kažko nepamačiau?.
Kas, jei Benetą nužudė žmogus, kurį jis pats įsileido į butą,
ir prieš išeidamas tas žmogus išleido iš vonios šunis? Kas, jei
234 A. J. RICH
šunys užpuolė negyvą kūną? Beneto kūną apžiūrėjęs medici

nos ekspertas turėjo žmogaus padarytas žaizdas atskirti nuo
šunų apdraskymo. Bet gal jis ko nors nepastebėjo, nes visi
manė, jog tai šunų darbas?
Vis dėlto grįžtant atgal —kas norėjo Beneto mirties? Su-
zana Rorkė buvo nužudyta dar prieš Beneto mirtį. Pat turėjo
motyvą, bet kas tada nužudė ją? Samanta teigė kelis mėnesius
gaunanti elektroninius laiškus iš mirusiojo - ar tai bandymas
sumėtyti pėdas? Kai paskutinį kartą kalbėjomės, maloniai su
ja elgiausi, bet atsisakiau palaikyti jos saviapgaulę, nes tai ne
žada nieko gero. Nepasakiau tikinti, jog Benetas gyvas, bet
stengiausi būti su ja švelni. Bet ar tai saviapgaulė? Gal ji pati
sau ir rašė tuos laiškus. O gal ji man pamelavo, kad jis rašo jai.
Policija žinotų, kaip tai patikrinti, jei tik sugalvočiau, kaip
kokį nors detektyvą įtikinti gauti kratos orderį.
Išlipau iš vonios ir ištraukiau kamštį. Stebėdama išbėgan
tį vandenį susisukau į rankšluostį. Stivenas sakė, kad galėsiu
susigrąžinti savo gyvenimą. Jis buvo neteisus. .
- K a i kas man neduoda ramybės ir apie tai nieko nebuvo
policijos ataskaitoje.
Kai Stivenas paklausė, ką turiu omenyje, jo balse išgirdau
nuovargį. Kai jam papasakojau apie vonios kambario durų
vidinės pusės įbrėžimus, jis pasakė prisimenantis įbrėžimus
išorinėje, o ne vidinėje durų pusėje.
—Juk tu ką tik grįžai iš to vyruko laidotuvių. Užmiršk tai.
—Manau, dėl to neklystu.
—Manau, būčiau tai prisiminęs. O net jei ir neklysti, koks
skirtumas? Ką tai įrodo?
—Tai įrodo, kad dar kažkas buvo su Benetu bute.
—Norėčiau, kad apie tai pasikalbėtum su Sila.
—Tai ne psichologinė problema, - pabrėžiau. —Tai susiję
su įkalčiais, kurių nepamatė.
—Kas, tavo nuomone, buvo su juo bute?
Jei pasakysiu mananti, kad tai Samanta, jis paguldys
mane į psichiatrijos ligoninę.
—Samanta. Turiu įsibrauti į jos elektroninį paštą.
—Ar tikrai nori provokuoti psichiškai nesveiką žmogų? -
paklausė Stivenas.
235
236 A. J. RICH
-Tai nebus provokacija, jei ji nežinos, kad tai padariau.

Gal žinai, ką galėčiau pasamdyti tokiam darbui?
—Man galėtų uždrausti verstis advokato praktika, bet ne
dėl to šįkart tau nepadėsiu. Pažadėk, kad paskambinsi Šilai.
Bet aš paskambinau Makenziui. Atsiliepė jis pats, nes
skambinau j jo mobilųjį. Jei pasitikėčiau savo nuojauta, atro
dė, kad jis apsidžiaugė mane girdėdamas. Bet negalėjau pasi
tikėti, todėl nusprendžiau šią mintį ignoruoti. Buvau tokia su
sirūpinusi, kad perėjau tiesiai prie reikalo. Pasakiau, kad man
reikia kai ką patikrinti policijos ataskaitoje apie Beneto mirtį.
—Gal kartais turi jos kopiją? - pasakiau jam, ką noriu pa
tikrinti.
Jis pasisiūlė po darbo užvežti policijos ataskaitą man į butą.

Greitai apgalvojusi, kiek visko reikės išvalyti, nusprendžiau,
velniai nematė, ir priėmiau jo pasiūlymą.
Po valandos stumdžiau grindimis seną šiaudinę šluo
tą. Man taip ir nepavyko suprasti tų šiuolaikinių šepečių su
šluoste. Atvožiau plastikinį konteinerį su drėgnomis valomo
siomis antibakterinėmis servetėlėmis ir klūpomis pradėjau
šveisti vonios kambario grindis. O kad Stivenas nebūtų taip
greit pakeitęs tų durų. Bet jei Makenzis atsineš nuotrauką,
kur durų vidinėje pusėje nematyti jokių įbrėžimų, nustosiu
dėl to sukti galvą. O iki tol nusprendžiau atsiduoti dzenbu-
distiniam valymui. Sulėtinau judesius ir visą dėmesį sutelkiau
į valymą. Kai sąmonės būsena tokia, nori nenori tenka būti
kruopščiam. Pagalvojau, kad reikėtų tai daryti dažniau. Ai,
gal tiek to.
Man per ausines klausantis Lake Street Dive dainos You

Go Down Smooth, saugiai įsikišus iPhone’ą j kišenę, muzika
nutilo it pasigirdo skambutis. Numeris buvo su Meino vals
tijos kodu. Renė buvo tiesiog įsiutusi. Pasakė esanti nepaten
kinta, kad daviau jos numerį kažkokiai pamišėlei, o toji mo
teris ją užsipuolė ir apkaltino meluojant dėl sūnaus mirties.
Dar ji pasakė, jog toji moteris teigė esanti su juo susižadėjusi.
Renė mane užtikrino, kad jai to mažiausiai reikia, ir paprašė
nuo šiol gerbti jos privatumą.
-Aš nedaviau tai moteriai jūsų numerio, - pasakiau. -
Renė, man labai gaila.
Bet tuomet kalbėjo jau nebe Renė, o Vanesa, ne mažiau
pikta nei per laidotuves:
—Gal jums - visoms mergužėlėms, tvirtinančioms susiža
dėjus su mano mirusiu broliu - tai ir atrodo kažkoks pokštas,
bet mums tai neatrodo juokinga ir taip žudote mano motiną.
—Tai joks pokštas. Ir čia tikrai nėra nieko juokingo.
—Tuomet liepkite tai pamišėlei palikti mano motiną ra
mybėje, - pareikalavo Vanesa.
—Neturiu jai jokios įtakos. Ji tiki nebūtais dalykais.
—Jūs visos tikit nebūtais dalykais. - Vanesa padėjo ragelį.
Man reikėjo vaikščiojant apgalvoti šį pokalbį ir kilusius klau

simus, taigi įsimečiau į palto kišenę kredito kortelę ir patrau
kiau į brangių sūrių parduotuvę. Man prireiks ir vyno —o gal
ir ne. Kuo pavaišinti žmogų, kuris ketina užsukti į svečius su
policijos padarytomis tavo į gabalus sudraskyto ir sumaito
to buvusio mylimojo nuotraukomis? Išsirinkau alyvuoges be
238 A. J. RICH
kauliukų, pačias brangiausias sūrio lazdeles ir keletą butelių

vietinio rinktinio alaus, pavadinto Evil Twin.
Vos įsukusi į Didžiąją gatvę, išvydau Makenzį. Jis manęs
nematė. Šįkart jis buvo be dviračio. Nebuvau anksčiau jo ste
bėjusi. Esu ėjusi jam iš šono, tačiau tik iš dabartinio atstu
mo galėjau jį objektyviai įvertinti. Jis spyruokliavo ant pirštų
galų; mokykloje taip vaikščiodavo busimieji sportininkai ir
man tai jau tada nepatiko. Jo eisena nebuvo pasipūtusi, bet ir
ne skubri, tarsi jis brangintų savo laiką. Jis ėjo pasitikėdamas,
lyg pagal galvoje skambančią melodiją, kurią ir aš mielai iš
girsčiau.
Nors nekaip dėl to jaučiausi, toliau jį paslapčia stebėjau.
Sekiau paskui jį pusės kvartalo atstumu, kol jis priėjo mano
stotelę. Tuomet nėriau už stovinčio FedEx sunkvežimio, su
skaičiavau iki dešimties ir, vėl sugrįžusi ant šaligatvio, pašau
kiau jį vardu skubėdama į priekį, tarsi vėluočiau.
Jo šypsena kompensavo niūrų lagaminėlio turinį. Jei
susitikdami bare galbūt būtume apsikabinę, ,tai prie savo
namų slenksčio vienoje rankoje laikiau krepšį, kitoje raktus,
o mums prieš akis laukė daugybė laiptų. Luktelėjau prie įėji
mo nenorėdama, kad jis mane stebėtų lipančią penkis aukš
tus į viršų, bet supratau, kad jis vis tiek norės mane praleisti
pirmą. Tai dar nebuvo taip blogai, kaip lovų su kopėčiomis
laikais, kai poros pirma išsirengdavo ir tik paskui lipdavo
kopėčiomis, ir tas, kuris eidavo iš paskos, pamatydavo tai,
ko nereikia.
Stivenas buvo vienintelis žmogus, lankęsis mano bute po
Beneto mirties. Staiga susimąsčiau, ar Makenzis nepasijus
nesmagiai čia būdamas. Bet jau per vėlu. Pasirodė Alyvuogė

ir įspėjamai sulojo prieš atpažindama žmogų, kuris jai kadai
se davė sumuštinį su provolonės sūriu. Ji atsisėdo jam prie
kojų pašėlusiai vizgindama uodegą. Kai jis pritūpė su ja pasi
sveikinti, ji negalėjo nustygti vietoje.
- Negaliu patikėti, kad dar niekas nepaskambino tavęs
ieškodamas, - pasakė jis Alyvuogei. Pasiūliau pakabinti jo
paltą. Kad nusivilktų, jis turėjo pasidėti lagaminėlį, kuris da
bar tapo svarbiausiu stalo akcentu.
- Žaviuosi tavo drąsa sugrįžti čia gyventi, - pasakė Ma-
kenzis.
- Kitaip turėčiau nuolat kraustytis.
- Vis tiek tai drąsus žingsnis. - Jis nesiruošė nuleisti šį
komplimentą negirdomis.
Supratau, kaip suklydau nupirkdama užkandžių, juk da
bar nebuvau smagiausia draugija. Tačiau pasiūliau jam alaus.
Sugrįžusi į svetainę pamačiau, kad Makenzis ant kelių tu
rėjo dokumentų aplanką.
- Patogu, tiesa? Tai Stivenas man nupirko šitą sofą. - No
rėjau, kad Stivenas būtų šiame kambaryje su mumis.
Makenzis žinojo, kad peržiūrėjau Suzanos Rorkės nusikal
timo vietos nuotraukas, bet neprieštaravau, kai jis pasisiūlė už
mane atrinkti Beneto nusikaltimo vietos nuotraukas. Jis pats
jas peržiūrinėjo. Stebėjau jį žiūrintį į tai, ko nenorėjau dar
kartą pamatyti. Bet man teko tai pamatyti dar kartą - Ma-
kenzio veide. Galiausiai jis padavė vieną nuotrauką. Kruvinos
žymės ant vonios grindų plytelių buvo mano kojų pėdsakai.
Tikriausiai slėpdamasi vonioje nutraukiau vonios užuolaidą,
240 A. J. RICH
nes ji voliojosi ant grindų. Ant rankšluosčių lentynos džiūvo

liemenėlė ir man buvo nesmagu, kad Makenzis tai pamatė.
Išilgai durų ėjo maždaug dvidešimties centimetrų ilgio
juosta; grioveliai atrodė beveik pusės centimetro gylio, ypač ten,
kur šunys draskė nagais bandydami išsivaduoti, ir buvo švieses
ni nei aplinkinė mediena, nes buvo giliau dažų sluoksnio.
Man net nereikėjo jam parodyti, ką mačiau. Supratau,
kad Makenzis mato tą patį.
- Manau, jis buvo ne vienas, - pasakiau. - Manau, kažkas
atėjo, todėl reikėjo uždaryti šunis. Bet reikia sužinoti, kas
juos išleido. Ar pažįsti kokį žmogų, kurį galėčiau pasamdyti
įsibrauti į elektroninio pašto paskyrą? - Tuomet papasakojau
jam savo įtarimus.
Jis užrašė elektroninio pašto adresą - tavoisibrovelis@gogo.
jp.com - ir pastūmė jį per stalą.
- Jei ką, aš tau nieko nedaviau.
- Kiek jis ima?
- Ji. Mažiau nei trijų mėnesių mokestis už internetą.
- Tai reiškia, kad bet kas gali sau leisti įsilaužti, —pasakiau.
- Visi tai ir daro.
Alyvuogė įsitaisė jam ant kelių. Prisiminiau šaldytuve tu
rinti sūrio lazdelių ir alyvuogių. Paklausiau, ar jis turi laiko
dar vienam buteliui alaus. Jis nė nepažiūrėjęs į laikrodį atsakė,
kad mielai.
Užkandžius iš sūrio parduotuvės sudėjau į mažą lėkštelę
ir atnešiau ją į svetainę su dar vienu buteliu alaus jam. Prisi
miniau lygiai tą patį kitados dariusi Benetui. Ši mintis mane
taip sukrėtė, kad nebepasiėmiau sau antro alaus.
Makenzis buvo pakilęs nuo sofos ir stovėjo prie knygų

lentynos. Kai atsisuko, rankose laikė kumščio dydžio smege
nų formos koralą, kurį buvau radusi Sent Krua paplūdimyje
ir naudojau kaip knygų atramą.
- Ar kada nors esi nardžiusi naktį?
- Tik vieną kartą ir tada buvo taip tamsu, kad nemačiau
nieko, išskyrus savo žibintuvėlį.
- Tai labai įspūdinga. Pražysta kietieji koralai ir rifas švyti
tamsoje. Pasirodo visai kitos žuvys, net gražesnės už matomas
dieną. Naktį, - jis ištiesė išblukusį koralą, - jis būna safyro
spalvos.
Negalėjau paklausti, ar jis artimiausiu metu ketina vykti
nardyti su Bile, todėl pasakiau:
- Gal ketini artimiausiu metu vykti nardyti? —Nekenčiau
savęs už tai kokia baikšti ir įtari tapau.
- Ta naktis, apie kurią pasakojau, buvo prie Sent Džono.
Norėčiau ten vėl sugrįžti.
Visi, skrendantys į Sent Tomą, keltu persikelia į Sent Džo
ną, o Bile sakė vykstanti į Sent Tomą. Parsivežti paplotėlių
valgytojų.
- Labai geras stiltonas, —pasakė Makenzis, paimdamas
peilį ir dar vieną krekerį.
Jis bandė pakeisti temą, bet nenorėjau to taip palikti.
- Turbūt tau buvo sunku vėl pradėti nardyti.
- Dar to nedariau. Bet manau, kad jau esu tam pasiruošęs.
Dabar jau norėjau pakeisti temą. Bijojau išgirsti, kad jie
vyksta kartu nardyti. Pasigailėjau apskritai apie tai prabilusi.
Taigi, vėl sugrąžinau Makenziui advokato vaidmenį.
242 A. J. RICH
—Jei paaiškėtų, kad Debesis buvo užrakinta vonioje, ar

įmanoma, kad ji galės sugrįžti namo?
- Galėsime pateikti apeliaciją. —Jis pažvelgė į laikrodį.
Užbėgdama už akių pasiteisinimams, kodėl jam reikia iš
eiti, padėkojau už tai, kad atsinešė nuotraukas. Už kompiute
rių įsilaužėlio duomenis nedėkojau, nes jis pats nenorėjo būti
su tuo siejamas. Prie durų jis paprašė manęs rūpintis savimi.
Didžiąja gatve patraukiau Bruklino-Kvinso greitkelio krypti

mi. Kaip jau įprasta - atkreipiau dėmesį, kiek daug jaunesnių
rajono gyventojų vedžioja pitbulius. Niekur kitur nebuvau
tiek daug jų mačiusi kaip rūpestingai prižiūrimų augintinių.
Turėjau tam savų teorijų: kad jie buvo labiausiai nesuprasta
ir klaidingiausiai vertinama veislė, kad tam tikra prasme jie
buvo kaip tatuiruotės, gangsteriško gyvenimo būdo ženk
las (nors dauguma šių jaunuolių buvo švelnūs kaip pliušiniai
meškiukai), kad jauni žmonės linkę priglausti beglobius, o
visos prieglaudos buvo prikimštos pitbulių. Pąrduotuvių lan
guose ne kartą teko matyti plakatą: „Gimę mylėti, bet išmo
kyti nekęsti.“ Ir dar tokį: „Kandžiojasi tik vienas pitbulis iš
10,5 mln. Gana engti mano veislę.“
Netoli įprastos statybvietės radau adresą, kurį man buvo
davęs tavoisibrovelis. Parduotuvės langai buvo nukrauti pi
giomis religinėmis figūrėlėmis, kokias paprastai pamatysi
privačių namų erkeriuose ar skurdžiose aplinkinėse bažnyčio
se. Sutrikdyta to, ką pamačiau vitrinose, dar kartą patikri
nau adresą ir įsitikinau, kad atėjau ten, kur reikia. Man įėjus,
suskambo varpelis ir iš gilumos išlindo apvalaina maždaug
trisdešimtmetė moteris juoda suknele, panašia į vienuolės abi

tą, ir paklausė, kuo galinti padėti.
- Man davė šį adresą, bet gal klaidingai užsirašiau. Ar čia
taisomi kompiuteriai?
- Jūs Makenzio draugė?
- Vadinasi, pataikiau. O kam tos religinės statulėlės?
- Ar esate girdėjusi anekdotą apie mohelį laikrodžių par
duotuvėje? Taigi, vyrukas ieško mohelio. Jis randa adresą
Pagrindinė gatvė 273, bet užėjęs pamato vien laikrodžius.
Tuomet jis sako prie prekystalio stovinčiam vyrukui: „Ieškau
mohelio.“ Tasai vyrukas atsako: „Tai aš.“ —Bet ką tada reiškia
visi tie laikrodžiai vitrinoje? —Vyrukas jam atsako: „O kas,
jūsų manymu, turėtų toje vitrinoje būti?“
Nusekiau paskui ją į kitą kambarį, kuris stebino ne ma
žiau nei pirmasis. Čia stovėjo vienintelis nešiojamasis kom
piuteris - jokios galybės įtaisų, kaip paprastai rodo filmuose.
Pasakiau, kad mane nustebino, jog ji gali įsibrauti į sistemas
naudodama tik vieną paprastą kompiuterį.
- Įsilaužti į ei. pašto paskyrą ne tas pats, kas įsibrauti į
sistemą. Tai vadinama nulaužimu. O įsibrauti jau yra menas.
Tai silpnųjų technologijos vietų aptikimas, norint pasinaudo
ti savais tikslais. Jei nebūtų įsibrovėlių, negalėtume nė svajoti
apie privatumą.
- Bet tai skamba kaip priešingybė privatumui.
- Įsibrovimas į sistemą nebūna asmeniškas. Tai informa
cijos decentralizavimas ir nemokamas jos išplatinimas. Turiu
omenyje valstybinę ir korporacinę informaciją, ne kongres
meną, pagautą namie žiūrint pornografiją.
244 A. J. RICH
- Taigi, kuo galėčiau jums padėti? —moteris taip ir nepri-

sistatė.
- Man reikia sužinoti, ar viena moteris siuntė sau elek
troninius laiškus tarsi iš kito asmens, ar šie laiškai iš tiesų
buvo jai atsiųsti kieno nors kito.
- Galiu nustatyti, ar jie buvo išsiųsti iš to paties IP adreso.
Nors įmanoma taip peradresuoti laišką, kad atrodytų, tarsi jis
buvo gautas iš kito IP, bet tam reikia būti kompiuterių specia
listu. Bet ir tai galiu nustatyti.
Ji paklausė manęs serverio ir vartotojo ID, tuomet pradėjo
rinkti tekstą. Pasakė, kad populiariausias slaptažodis yra slap
tažodis. Antras dažniausias slaptažodis yra 123456. O trečią
vietą užima 12345678. Ir vienas iš šešių žmonių naudoja savo
augintinio vardą.
- Ar Samanta turi augintinį?
Pasakiau, kad nežinau.
- Patikrinkime, ar ji turi augintinio draudimą. —Mote
ris įvedė Samantos vardą į duomenų bazę. Kompiuteris buvo
atsuktas į ją, todėl negalėjau matyti, ką tiksliai ji daro. Ap-
žiūrinėjau religines skulptūras —apdaužytą Mergelę Mariją,
nudrengtą apaštalą, berankį šv. Kristoforą. Kažin ar juos kas
nors taiso?
Samanta Kuper turi ASPCA augintinio draudimą šešerių
metų aviganio mišrūnui, vardu Palas, sergančiam Kušingo liga.
Taigi, mes visos auginome sergančius, sužeistus ar pri
glaustus šunis. Jei tai sutapimas, tai gana keistas, turint ome
nyje, kad kalbame apie vyrą, kurį erzino šunų plaukais ap-
sivėlę drabužiai. O jei ne, tuomet Benetas buvo grobuonis,
kurį traukė gerumas, nes jam pačiam jo stigo. Tokiu atveju jis
buvo kaip tik toks vyras, apie kurį galiu parašyti baigiamąjį
darbą. Mano pulsas pagreitėjo ir šįkart jau nebe iš baimės.
Moteris įvedė kai ką naujo. Tada dar kai ką. Dar. Ir tik po
šešto bandymo nusišypsojo.
- ManoPalas. Koks vartotojo vardas, kuriuo, jūsų nuomo
ne, ji galėjo sau rašyti?
Pasakiau Beneto elektroninį paštą - kilesismeim@gmail.com,
vienintelį elektroninio pašto adresą, kurį jis naudojo su ma
nimi susirašinėti. Moteris jį įvedė ir pasuko kompiuterį, kad
galėčiau matyti ekraną. Pasirodė šimtai laiškų. Maždaug ket
virtadalis buvo parašyti po jo mirties. Ir vėl vos nenualpau
(tasai senamadiškas žodis) iš šoko, pamačius vartotojo vardą,
kurio kitados taip laukdavau.
Paprašiau jos atverti pirmąjį laišką, išsiųstą po jo mirties.
Pradėjau skaityti: Sem, ar buvai banke?Radai savopasą?Pasi
tikiu tavim. Myliu tave. Mesjau arti tikslo.
—Ar galite nustatyti, ar ji pati sau juos atsiuntė?
-Jei ji pati sau juos atsiuntė, tuomet iš kito kompiute
rio. - Moteris spustelėjo piktogramą, kurios anksčiau nebu
vau mačiusi. - Aš pateikiu adreso ryšio užklausą ir į URL
išsiunčiu signalą - sonaro principu, - kuriam atsimušus ga
lima nustatyti, kiek ši kelionė pirmyn atgal užtruko. Paspau
dus grįžimo mygtuką, rodomas IP adresas ir kiek sekundžių
ar milisekundžių užtruko ryšio užklausa. Matau, jie buvo
išsiųsti maždaug iš čia.
Arba ji sau juos siųsdavo iš mano rajono ir sekiojo man
iš paskos, arba iš mano rajono juos siųsdavo kas nors kitas.
246 A. J. RICH
Mane gąsdino abu šie variantai; negalėjau sugalvoti jokio ra

cionalaus būdo apsisaugoti.
- Ar galite padaryti dar vieną dalyką? Ar galite sužinoti
paskyros kilesismeino slaptažodį?
Moteris greitai atmetė populiariausius slaptažodžius.
- Vienas vyrukas, Džeremis Gofnis, sukūrė dvidešimt
penkių kompiuterių grupę, kuri per sekundę gali atlikti tris
šimtus penkiasdešimt milijardų spėjimų. Bet man tai užtruks
nuo pusvalandžio iki šešių valandų. Gal jūs kol kas eikite, o
aš jums parašysiu žinutę, kai jį gausiu.
Gimme Coffee nusipirkau kavos ir nuėjau namo išvesti
Alyvuogės. Nusprendžiau įvairovės dėlei nusivesti ją į Kupe-
rio parką, kuris ne toks didelis kaip Makareno, bet —malonus
sutapimas - yra Alyvuogių gatvėje. Be to, čia buvo didesnė ti
kimybė sutikti mažų šunų, su kuriais Alyvuogė galėtų žaisti.
Tačiau šią žiemos popietę Alyvuogės negalėjo sušildyti net jos
storomis pynėmis megztas megztinis, todėl įsikišau ją į palto
užantį ir mudvi prisėdome ant suolelio.
Kur Samanta ruošėsi vykti, kad jai reikėjo paso? Ar kur
ji buvo raginama vykti? Ar ji galėjo pati sau tai parašyti? Ne
bent būtų tikėjusis, kad kas nors tai pamatys. Bet kodėl ji
vėliau nustojo sau rašiusi? Arba kodėl nustojo žmogus, kuris
galėjo išsiųsti šį laišką?
Alyvuogė pradėjo muistytis mano palte, sugrąžindama
mane į dabartį ir primindama paprastus gyvos būtybės po
reikius. Galvodama, kad ji nori šlapintis, padėjau ją ant že
mės, bet ji atsisakė eiti. Taigi, vėl įsikišau ją į paltą ir sparčiais
žingsniais nuėjau namo. Mėgdžiojau nuvalkiotą persekioja-
mo žmogaus elgesį —pažvelgiau pirma pro vieną petį, tuomet

pro kitą. Nemokėjau imituoti pasitikinčios eisenos, kuri tu
rėtų atbaidyti užpuoliką.
Kompiuterių nulaužėja ketino įsibrauti į Beneto pasky
rą. Galbūt man būtų geriau nežinoti, ką jis sugeba. Tai bent
kompromisas: informacija ir dar didesnis pažeminimas. Kiek
dar žmogus gali pakelti? Bet tokia informacija (jei tik sugebė
siu atsiriboti nuo jos keliamų emocijų) būtų naudinga mano
baigiamajam darbui. Ji leistų pažvelgti tiesiai į smegenis, ku
rios ir sukuria tokį elgesį —pamatyčiau grobuonį, sėlinantį
prie savo aukos. Sociopatą ir jo auką —save.
Turbūt dar liko keletas valandų iki tol, kol turėčiau ką
nors sužinoti iš įsibrovėlės. Man reikėjo save nuteikti bet ko
kiai galimai baigčiai. Man buvo likusios tik keturios 0,25 mg
tabletės Xanax, bet pagal Silos išrašytą receptą galėjau gauti
dar vieną papildymą. Nuėjau į Napolitano ant Greihamo ir
Metropoliteno gatvių kampo. Šioje senamadiškoje italų vais
tinėje visus pažinojo asmeniškai. Mane šiltai pasitiko savinin
kė raudonais plaukais ir nuolat žilomis šaknimis. Visi mūsų
rajone žinojo, ką man teko patirti. Kai jai padaviau likusių
Xanax tablečių buteliuką, ji pažvelgė į etiketę ir pasakė:
- Galėsite papildyti tik kartą. - Matyt, atrodžiau taip, tar
si man reikėtų daugiau.
Pasitikrinau telefoną, ar negavau žinučių, nors ir nebuvau
pajutusi vibruojant. Pasakiau, kad palauksiu, kol jie užpildys
recepto kvitą. Įsivaizdavau, kaip kažkur žmogus darbuoja
si grūstuvėliu. Pakilnojau itališkus muilus, kurių nerastum
jokioje kitoje vaistinėje. Jaučiausi geriau žinodama, kad tuoj
248 A. J. RICH
gausiu raminamųjų. Kas bus, jei sužinosiu, kad Benetas nie

kad manęs nemylėjo? O tai reiškė, kad vis dar galvojau, jog
jis kitados mane mylėjo. Bet niekada negalėdavau pravažiuoti
pro eismo įvykį, nepažiūrėjusi į sužeistuosius.
Sumokėjau už papildymą. Prieš pat man pareinant namo,
tavoisibrovelis parašė žinutę: Ašjau viduje.
Būčiau galėjusi išgerti vieną iš naujųjų tablečių, bet nu
sprendžiau leisti sau pajausti atradimo jaudulį, kad ir kuo tai
baigsis. Kai grįžau į parduotuvę, tavosibrovelis buvo su kita
kliente, vienuole. Kur norėjo įsibrauti vienuolė?
- Palaukit minutėlę, - šūktelėjo man įsibrovėlė.
Vienuolė laikė mažą Mergelės Marijos statulėlę. Įsibrovėlė
liepė vienuolei ateiti po savaitės, kai ji jau bus sutaisyta. Vadi
nasi, parduotuvė nebuvo tik priedanga.
- Ateikite už prekystalio, —pasakė įsibrovėlė. —Pasikalbė
sime viduje.
Nusekiau paskui ją ir atsisėdau į jos parodytą sulanksto
mą kėdę.
- Jei Samanta nėra kompiuterių specialistė, ne ji pati sau
atsiuntė šiuos laiškus. —Įsibrovėlė padavė man geltoną lipnųjį
lapelį ir rašiklį. Tuomet liepė užsirašyti slaptažodį, kurį pa
diktavo. Spėju, tam, kad nepaliktų įkalčių savo pačios ranka.
- Kiek aš jums skolinga? —kaip buvau primokyta, atsine
šiau grynųjų.
Makenzis buvo teisus: trijų mėnesių internetas man kai
navo daugiau.
Slaptažodis buvo netkaimiegi.
Prisiminiau sieną. Kaip jis privertė mane miegoti prie sienos.
Jaučiausi taip, tarsi ruoščiausi į puotą su užnuodytomis vai
šėmis. Gal, jei prieš tai ką nors suvalgyčiau (pavyzdžiui, sausą
skrebutį), tai užpildytų skrandį ir nuodai manęs nenužudytų.
Šie elektroniniai laiškai nebuvo niekuo ypatingi, išsky
rus faktą, kad buvo parašyti negyvėlio. Tiesiog įprasti pati
kinimai, kad Samanta nuolat jo mintyse ir jis nesulaukia ją
pamatyti (nors dabar jam teks palaukti). Tikėjausi, kad pul
siu analizuoti kiekvieną žodį bandydama suprasti ne tik jų
prasmę, bet ir niuansus. Tačiau šie laiškai buvo tokie banalūs,
kad greit netekau kantrybės. Tas pats per tą patį. Bet kitame
laiške jis Samantai pasako, kad nusižudė jo pamišėlė buvusi
mergina ir kažkodėl policija dėl to ieško jo. Jei jam reikėtų
alibi, rašė jis, ar galėtų ja pasikliauti?
Samanta nebūtų sau rašiusi prašydama būti savo pačios alibi.
Nusitraukiau per galvą užsivelkamą megztinį. Butas ne
buvo šiltas, bet mane mušė prakaitas.
Kitame laiške Benetas atsakė į supanikavusios Samantos
klausimą: Buvau vienas namuose visą dieną, bet tai nebus tin
kamas alibi.
249
250 A. J. RICH
Tą dieną, kurią tvirtino buvęs vienas, jis važiavo į Meiną

susitikti su manimi.
Perskaičiau dar tuziną. Kad ir kas rašė Samantai, jis tei
gė besislapstantis Kanadoje, bet tai jau žinojau iš Samantos.
Skaičiau toliau, tikėdamasi rasti tai, ko dar nežinojau. Ir pa
galiau radau. Benetas paprašė Samantos susitikti su juo To
ronte, iš kur jie pratęs kelionę kartu. Ir, kaip ką tik sužinojau,
už šį malonumą turės mokėti ji (Ar buvai banke?). Pirmas
laiškas, kuriame užsimenama apie kelionę (ar medaus mėne
sį?), atėjo kitą dieną po Pat žmogžudystės. Man suspazmavo
skrandį. Ar turėčiau apie tai pranešti policijai? Kuriai poli
cijai? Juk šią informaciją radau elektroniniame pašte, į kurį
buvau neteisėtai įsilaužusi. Ar turėčiau jiems pasakyti, kad
negyvėlis ketino Toronte susitikti su savo sužadėtine po to,
kai tasai negyvėlis nužudė buvusią mylimąją?
Suurzgė skrandis, bet negalėjau nė pagalvoti apie maistą.
Vietoj jo įsipyliau dvigubą StoIi.
Įvedžiau vardą Suzana Rorkė, ieškodama paskutinio Bene-
to jai išsiųsto laiško - jos mirties išvakarėse. Dabar tikrai skai
čiau tai, ką jis iš tiesų buvo parašęs; išmaukiau likusį gėrimą.
Mažute, mums nepavyks susitikti. Visą savaitgalį dalyvausiu
susitikimuose. Vėliau tau už tai atlyginsiu.
Nuslinkau žemyn norėdama pamatyti, į ką jis atsakinėjo.
Suzana Rorkė jį prieš tai pakvietė praleisti savaitgalio į Bostoną.
Vien dėl to, kad jai pasakė negalintis kartu praleisti savait
galio, nereiškia, kad jo ten nebuvo, samprotavau, alkoholiui
keistai sužadinus mano racionalumą. Užuot slopinęs, Stoli
veikė kaip stimuliantas.
Nuslinkau dar žemiau. Pradėjau Beneto atsakymus skai

tyti kreipdama dėmesį į lingvistiką, sintaksę. Dažnai šalta ir
analitiška tampu kaip tik tada, kai jaučiuosi pažeidžiamiau-
sia. Rašytinėje komunikacijoje pastebėjau du sociopato ski
riamuosius ženklus: jis dažnai vartojo žodžius kad ir kadangi,
nurodančius jo požiūrį į savo veiksmų priežastis ir pasekmes.
Dar jis dažnai minėjo pinigus, finansinius reikalus. Bet ar ne
visiems mums rūpi pinigai? Tad gal pastarasis punktas ir ne
reikalingas. Vis dėlto buvo sunku nepastebėti tokios eilutės:
Turėjai sumokėti užstatą vestuvių maisto tiekėjui, kad galėčiau
sau leisti įsigyti tą smokingą, kuris tau taip patiko. Ir šios: Ka
dangi jiems nurodei klaidingą kredito kortelės numerį, ką tik
praradome medaus mėnesio apartamentus. Bet jis suteikė jai
progą pasitaisyti nurodant tinkamą kredito kortelės numerį
už medaus mėnesio apartamentus brangesniame viešbutyje.
Jis leido man sumokėti už vestuvių tortą neva todėl, kad
pats įsigijo smokingą.
Jis ir toliau rašė Suzanai Rorkei, net praėjus dviem die
noms po jos mirties. Nesulaukus iš jos atsakymo, jo tonas
pasikeitė: atrodė susirūpinęs, klausinėjo, kur ji, ir prašė jam
parašyti. Vėliau jo tonas dar kartą pasikeitė. Jo paskutinis
laiškas Suzanai Rorkei buvo trumpas ir konkretus, bet ne
originalus. Jis griebėsi tų pačių žodžių, kaip nesuskaičiuojama
daugybė piktų ir atstumtų mylimųjų: Ar dabar tu patenkinta?
Kad ir kokį šleikštulį man visai tai kėlė, vis dėlto pajutau
palengvėjimą sužinojusi, kad žmogus, už kurio vos neištekė
jau, nebuvo žudikas. Perėjau prie antrojo užnuodytų vaišių
patiekalo. Pradėjau ieškoti elektroninių laiškų, dažnai siųstų
252 A. J. RICH
man nežinomais el. pašto adresais. Tikėjausi rasti dar dau

giau moterų. Dar daugiau paskirtų pasimatymų.
Vertinant pozityviai, aš nebuvau įsimylėjusi žmogžudžio.
Bet buvau apgauta sociopato moterų viliotojo, kuris mane,
kaip ir kitas, buvo įtraukęs į savo haremą.
Akis užkliuvo už vis pasikartojančio adreso Palaidunečįį.
Šis žodis nebūtų patraukęs dėmesio, jei neseniai nebūčiau
skaičiusi apie palaidūnus Valmoną ir markizę. Turbūt nuo
šiol visur matysiu šį žodį. Skaičius 635 rodė, kiek dar palai
dūnų buvo užsiregistravę.
Patikrinau paskutinio Palaidūnės laiško Benetui datą -
tai buvo jo mirties data. Nuslinkau atgal į jų susirašinėjimo
pradžią. Man teko slinkti atgal per keletą metų iki to vakaro,
kai jie susipažino kazino.
Palaidūnė parašė pirmoji, taip įtvirtindama savo dominavi

mą. Ji pareikalavo jo atskleisti visas paslaptis; tradicinis asis
tavimas jos nedomino, taigi ji išjuokė jo pradines pastangas
šia kryptimi. Ji nepripažino įprastos rutinos - nebus jokių
susitikimų pietums ar vakarienei ir filmui; ji nenorėjo išgirs
ti, ką jis veikė per dieną; ji troško aštrių pojūčių, paslapties,
nepaprastumo. Ji norėjo būti linksminama. Jis savo ruožtu
sulaukdavo tokio išskirtinio dėmesio, kokio nebuvo patyręs,
ir dar iš gražios moters, kuri nesiliovė jo stebinusi. Jis sutiko
drąsią ir pajėgią seksualinę partnerę, kuri jį stebino ir lovoje.
Ji reikalavo ištikimybės, tačiau tokios, apie kokią Benetas
tuomet nieko nežinojo. Turbūt labiausiai ji akcentavo, kad
jis turėtų būti visiškai jai atsidavęs. Tai tapo aktualu, kai po
šešių mėnesių bendravimo ji paskatino jį miegoti su kitomis

moterimis norėdama jam parodyti, kad ji ne tik nepavydu
liaus, bet tai dar labiau sustiprins jų tarpusavio intymumą.
Jos paskatinimą jis interpretavo kaip pasitikėjimo ženklą, o
tai suteikė jai galimybę dar labiau juo manipuliuoti.
Ji šlovino jį, kai jam pavykdavo suvilioti rimtuoles, al
truistes, dorovingąsias. Jis atpasakodavo jai nedrąsius moterų
meilės prisipažinimus, iš kurių ji tik juokdavosi. Ji ragino jį
nesidrovėti, ir jis klausė jos.
Po pirmųjų metų kartu įvyko jų pirmas barnis. Ji norėjo,
kad jis paliktų Samantą Kuper, nes manė, kad Benetas su
ja tapo nuobodus. Kai Benetas prasitarė susižavėjęs Saman-
tos darbu savižudybių pagalbos linijoje, Palaidūnė parašė:
Ji turėtų tiems nevykėliams liepti pralinksmėti. Po keturių sa
vaičių tylos Benetas pakvietė Palaidūnę kartu pasižiūrėti fil
mą - su juo ir Samanta. Jis pasiūlė Palaidūnei atsisėsti už
jų. Kai, pasibaigus seansui, jis paklausė Samantos nuomonės
apie filmą, jos lėkštos mintys buvo tikra dovanėlė Palaidūnei.
Po dvejų metų kartu jis papasakojo jai apie Suzaną Ror-
kę. Antrasis jų barnis. Ir šįkart jam imponavo jos darbas -
ne tik policijos nuovadoje, bet ir savanorystė konsultuojant
benamių prieglaudoje. Planas, kurį jis išsiderėjo norėdamas
atkurti draugiškus santykius, sužavėjo Palaidūnę. Jis suren
gė jų trijų susitikimą šaudykloje, kur Suzana turėjo mokyti
Palaidūnę (Beneto pristatytą kaip šeimos draugę) savigynos
pistoletu. Perskaičiau, kaip po šios pamokos Palaidūnė išgyrė
Benetą; ją ypač pamalonino galimybė pajausti Suzanos Ror-
kės rankas ant savųjų jai laikant pistoletą.
254 A. J. RICH
Kuo labiau artėjau prie to laiko, kai sutikau Benetą, tuo

labiau nerimavau.
Nauja ir įdomi ar tik nauja? - rašė Palaidūnė. O po kelių
valandų: Tai kaip?
Benetas atsakė tik į antrą jos klausimą: Taveji sudomino
labiau nei manepatį.
Jie kalbėjosi apie mane. Neįtikėtina, kiek skausmo gali
sukelti negyvėlis.
Jis tyčiodavosi iš mano tyrimo.
Kokia dainają pravirkdydavo, bet buvo gėda tai pripažinti.
Cha!- rašė Palaidūnė.
Nusiteikiau, kad tuoj skambinsiu Šilai.
Palaidūnė: Ar suja patiri orgazmą?
Benetas: Kas tu, gal koks dešimtmetis berniukas?
Atsitraukiau nuo kompiuterio ir pažvelgiau pro svetainės
langą. Palengva snigo, bet sniegas tirpo ant šaligatvio. Ne
jaučiau nei silpnumo, nei šleikštulio. Nebuvau įsiutusi, ne
ketinau sviesti į sieną taurės. Mane apėmęs jausmas buvo
ramesnis, bet ne mažiau alinantis. Gėda. Pažeminimas yra
tai, ką jauti kitiems, o gėda yra tai, ką jauti vienumoje. Gėdos
sunkiau nusikratyti.
Ant lango nusileido tobulai geometriška snaigė, o aš ste
bėjau, kaip toji geometrija ištirpsta ant įšilusio stiklo. Tai tru
ko trumpiau nei sekundę. Kas gali nutikti per sekundę?
Apsidžiaugiau pasipildžiusi vaistų atsargas ir išgėriau visą
Xanax tabletę. Žinojau, kad nesulauksiu, kol ji suveiks, ir iš
gėriau dar vieną. Nebegalėjau toliau skaityti, bet apsivilkau į
platesnes treningines kelnes ir vis tiek skaičiau.
Ieškojau užuominų apie Palaidūnės tapatybę. Ji nebuvo Be-

netui atsiuntusi savo nuotraukos. Užtat radau savo pačios nuo
traukų, kurias Benetas buvo siuntęs šiam asmeniui. Nieko kom
promituojančio, tik visokie privatūs dalykai: vienoje gaminu
jam omletą, kitoje - rankšluosčiu apsivyniojusi ką tik ištrinktą
galvą, radau netgi nuotrauką, kurioje šeriu Debesį, Džordžą ir
Česterį. Ji žinojo, kur mane rasti, o aš negalėjau pasakyti to
paties apie ją. Nuėjau j miegamąjį ir užrakinau priešgaisrinio
išėjimo grotas - bergždžias gestas, atsižvelgiant į patirtą išnieki
nimą. Daugiau nebegalėjau tverti jų draugiškų patyčių.
Iki šiol tik kartą gyvenime jaučiausi tokia pat sugniuždy
ta - kai meili porelė mane išniekino buitiniais kankinimais.
Prisiminiau, kaip ji pasiėmė mano 300 dolerių sumokėti už
alų, kaip manęs neatrišo, kai turėjo tokią galimybę. Kandisė.
Dagas. Šiuos laiškus skaičiau kaip abi šios moterys —dabar
tinė ir tuometinė aš. Jaučiausi, tarsi žiūrėčiau siaubo filmą su
garsu ir dar su subtitrais - dukart patirdama tą patį siaubą.
Jis nebūtų labiau manęs įskaudinęs, net jei būčiau perskaičiu
si jį sakant, kad esu prasta lovoje.
Palaidūnė: Arji vis dar tęsia savo tyrimą —auka, pati studi
juojanti viktimologiją?
Benetas: Turiu pripažinti, kadji žinių ištroškusi mokinė.
Palaidūnė: Nebūk toks savimi patenkintas. Ar ji ir lovoje
elgiasi kaip auka?
Benetas: Džentelmenai apie tokius dalykus nekalba.
Tai jau tikrai, pamaniau. Bandžiau giliai įkvėpti ir iš
sigandau, kad tuoj pradėsiu hiperventiliuoti. Suspaudžiau
galvą tarp kelių, užsimerkiau ir mėginau kvėpuoti įprastai.
256 A. J. RICH
Pašokau kakta pajutusi šaltą Alyvuogės nosį. Ji atėjo manęs

paguosti. Kai suinkštė, užsikėliau ją ant kelių. Ją glostant
mano pulsas nurimo ir vėl galėjau kvėpuoti.
- Kviečiu daktarę Alyvuogę, —pasakiau mažam baltam
šuneliui. Ji nesiliovė laižyti man rankų ir taip mano emocinė
drama išvirto į melodramą, kurioje ji aistringai mane guodė,
kad sugrąžintų iš tos beviltiškos būsenos.
Atsiguliau jausdamasi per daug išsekusi skaityti ar žiūrėti te

levizorių. Bandžiau pakartoti meditacijos pratimą, kurį ne
seniai atlikau vonioje, atpalaiduodama po vieną kūno dalį.
Mano keliai buvo surakinti. Mėginau atpalaiduoti vieną, pas
kui kitą. Sugrįšiu prie jų vėliau. Rankos pasidavė. Pavyko ir
su pečiais bei trapeciniais raumenimis. Sugrįžau prie kelių,
kad pabandyčiau antrą kartą. Jokio progreso. Prisiminiau,
kad graikai tikėjo, jog gyvenimas slypi keliuose, kaip tik to
dėl maldaudami palikti mus gyvus puldavome ant kelių. Ar
turėčiau pulti ant kelių ir maldauti palikti mane gyvą?
Galvojau apie visus tuos žmones, kuriems buvo nutikę
daug baisesnių dalykų. Žmonės ištverdavo nesuvokiamus
žiaurumus. Ir iškęsdavo. Kai kurie iš jų netgi sulaukė gailes
tingumo. Iš savęs pačių. Jaučiau, kad ir aš galiu tai ištverti.
Bet šią akimirką tai nė kiek nesumažino skausmo.
Apsiverčiau ant šono ir pati nusistebėjau. O kur pyktis?
Turėjau visas teises keikti vyrus, meilę, santykius. Vis dėlto
jaučiau ir vėl norinti visų šių dalykų, ir kuo greičiau, kad tai,
ką patyriau šį vakarą, neužkirstų kelio tokiai galimybei.
Trumpą akimirką gatvės žibintą palaikiau mėnuliu.
Kitą rytą mane pradėjo kamuoti mintis, kad Benetas galė
jo pasikviesti Palaidūnę manęs stebėti, kaip tai buvo daręs
su Suzana ir Samanta. Gal Palaidūnė sėdėjo už mūsų kino
teatre, kai žiūrėjome „Žmogų-grizlį“? Gal ji buvo apsilan
kiusi viename iš Meino viešbučių? O gal skolinosi iš manęs
paskaitų užrašus koledže? Ar mudvi buvome susitikusios?
Stengiausi neperžengti racionalaus samprotavimo ir parano
jos ribos, tačiau po vakarykščio užnuodytų laiškų skaitymo
nenoromis pradėjau galvoti apie žmones, pasigavusius kūną
ėdantį virusą. Ar vis dar turėjau rankas? Kojas? Kaip ap
skritai dar pajėgiau stovėti prie viryklės ir laukti, kol pradės
švilpti virdulys?
Pašokau suskambus telefonui.
- Turiu gerų žinių, - pasakė Bile. - Nors tai sakydama
jaučiuosi kaip pabaisa. Ką tik sužinojau, kad tam ligotam šu
niui iš For Pitties Sake liko gyventi daugiausia diena.
- O kodėl jie paskambino tau?.
- Aš čia su Alfredu, atvežėme paplotėlių valgytojus. Mums
pavyko parsigabenti keturis. Alfredas ką tik juos apgyvendi
no naujuose patogiuose apartamentuose. Trims iš jų jau rado
me namus.
257
258 A. J. RICH
Tą akimirką nuoširdžiai žavėjausi Bile. Tačiau vis tiek turė

jau kovoti su savimi, kad pripažinčiau jos padarytą gerą darbą.
Pagalvojau, kad jei nepajėgiu apsaugoti savęs, vis dar galiu
apsaugoti savo šunį.
• • •
Prisegiau Alyvuogei pavadį ir išsivedžiau ją į lauką pasivaikš

čioti. Greitai ir Debesis galės išeiti į lauką. Patraukėme link gy
vūnų prekių parduotuvės Petopia. Atpažinusi kelią į savo žaislų
parduotuvę, Alyvuogė paspartino žingsnį. Kai pasukome už
paskutinio kampo, ji jau tiesiog skrido. Parduotuvėje pama
čiau, kaip vidutinio dydžio biglio mišrūnas vienas pats priėjo
prie savo aukščio statinės žaliaminės odos skanėstų, apuostė ją
ir išsirinkęs vieną išcimpino su juo pro duris. Nusijuokiau ir
paklausiau pardavėjo, ar jis tai matė.
- Rudis apmoka sąskaitą, - pasakė jis. Rudis dirbo greti
moje kelionių agentūroje.
Išėjau iš parduotuvės nešina tūbele sausai užsaldytų kepe
nų gabalėlių Debesiui.
Toks paprastas džiaugsmas pamaloninti šunį suteikė man
pakankamai jėgų, kad galėjau grįžti prie laukiančio darbo.
Sugrįžusi prie kompiuterio, jaučiausi daranti kažką nepado
raus slinkdama per Beneto ir Palaidūnės kandžius komenta
rus, kad galbūt išsiaiškinčiau jos tapatybę.
Palaidūnė: Ar tu įtrauktas įjos testamentą?
Kieno testamentą?
Benetas: Ji nuomojasi butą ir neturi automobilio. Jos šeima
nėra turtinga, oji pati atiduoda didžiąją dalį to, ką uždirba.
Ar jie kalba apie mano aukojimą gyvūnų globos tarny

boms?
Palaidūnė: Nėra nieko geriau nei būti nuolat užsiėmusiam
ir nieko neuždirbti!
Benetas: O tu ne tai ir darai?
Palaidūnė: Kaip puikiai žinai, galiu sau tai leisti.
Benetas: Vis prisimenu tą dokumentinį filmą, kuris mums
patiko —„Žmogus-grizlis“—apie tai, kaip Timočio Tredvelo ais
tra grizliams nulėmėjo ironišką mirtį. Tik pagalvok, mirti nuo
benamio rankos? Ir dar iš tos pačios prieglaudos, kur ji dirbo
norėdamajiemspadėti?
Pajutau palengvėjimą dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad jie
kalbėjo ne apie mane, ir dar didesnį palengvėjimą, kad Bene
tas buvo miręs. Maniau žinanti, kas yra sociopatas, galėjau
apibūdinti tokį žmogų. Bet tik tą akimirką iš tiesų suvokiau,
ką reiškia tokiam būti.
Štai kaip jis kalbėjo apie moterį, kurią ketino vesti, moterį,
kuri buvo nužudyta darydama labdaringus darbus kitiems. Į
galvą atėjo banali mintis: Ar jau nebėra nieko švento? O su
grįžtant prie „Žmogaus-grizlio“? Sprendžiant iš elektroninių
laiškų, jiems abiem patiko šis dokumentinis filmas, o kadangi
pati buvau jį mačiusi, žinojau, kad Tredvelo mergina buvo
kartu su juo ir taip pat buvo nužudyta jį sudraskiusio grizlio.
Perskaičiau iki tos vietos, kai Suzanos Rorkės nužudymu
įtariamam benamiui buvo atmesti kaltinimai ir jis buvo pa
leistas. Paskui Beneto laiškų tonas pasikeitė. Jis pradėjo neri
mauti, kad policija gali juo susidomėti. Užuot jį nuraminusi,
Palaidūnė rimtai nežiūrėjo į jo susirūpinimą. Ji netgi pakeitė
260 A. J. RICH
temą ir pradėjo svarstyti, kur jie galėtų keliauti per kitas atos
togas. Tačiau Benetas vėl ją sugrąžino prie rūpimos temos.
Skaičiau toliau, atkreipdama dėmesį, kaip ji reagavo į jo nuo
gąstavimus. Vienu metu ji rašė: Kas tu toks, kad man nuro
dinėtam! O tada aš priėjau sakinį, kurį perskaičiau daugybę
kartų, bandydama pajausti sarkazmą, bet nepajutau. Benetas
gynė mane jos akyse: Morgana —labai geros širdies. Ji niekada
su manimi nesielgtų taip kaip tu.
Jaučiausi nusivylusi savimi, kad tai man paglostė savimeilę.
Palaidūnė neužkibo už šio kabliuko. O gal ir užkibo. Ji
metė Benetui iššūkį: Noriu, kad išdulkintum manejos lovoje.
Rytoj ryte. Benetas atrašė: Ji išeis ę-tą.
Daugiau laiškų iš Palaidūnės nebebuvo. Paskutinis išsiųs
tas Beneto mirties išvakarėse.
• •
Man reikėjo judėti. Nebegalėjau likti bute nė akimirkos ilgiau.

Pagriebiau paltą, šaliką, kepurę ir pirštines ir išėjau pasivaikš
čioti —nesvarbu kur. Man norėjosi prasilenkti su žmonėmis,
apie kurių klaidas nieko nežinojau. Jaučiausi saugiau būdama
lauke tarp kitų žmonių. Praėjau Metropoliteno baseiną, į eilę
sustatytus miesto dviračius, kolumbietiško maisto kioską ant
ratų ir sulčių barą. Kam gali nereikėti sulčių? Užėjau ir nu
sipirkau mažą stiklinę morkų sulčių - vis šioks toks maistas.
Kuo labiau artėjau prie vandens, tuo šaltesnis darėsi vėjas.
Užlipau ant prieplaukos tilto, kur paprastai renkasi žvejai, bet
šįkart žvejojančių nebuvo. Ašarojo akys ir gėlė veidą. Susi-
taikiau su šiuo šalčiu. Tai leido man susitaikyti ir su tuo, ką

buvau ką tik sužinojusi, —Palaidūnė buvo mano bute tą rytą,
kai buvo nužudytas Benetas.
Ar tai ir įsiutino šunis? Kad jie buvo užrakinti vonioje
ir turėjo klausytis iš mano lovos sklindančių Beneto ir šios
moters dejonių? Mane tas tikrai būtų įsiutinę. Pajutau kylant
karščio bangą. Jau nebejaučiau šalčio, kraujas tekėjo į kiek
vieną sušalusią mano kūno dalį. Dingo sutrikimas ir pajutau,
kaip mane perlieja aiškus, veriantis suvokimas. Sis jausmas
dar vadinamas pykčiu. Paprastai pyktis mane apakindavo,
bet šįkart atvėrė akis. Tai buvo gaivaus oro gurkšnis ir se
niai lauktas. Jis buvo stipresnis už baimę. Norėjau išlaikyti
šį aiškumą. Palaidūnė buvo mano lovoje su Benetu, bet ar ji
išprovokavo mano šunis jį užpulti? Kaip? Ir kodėl?
Naktį mirė Bose. Iš ryto sulaukiau Alfredo iš ForFifties’Sake
skambučio. Jau atsirado vieta Debesiui. Alfredas pasakė, kad
galės priimti Debesį dar tą pačią popietę.
Pagaliau kažkas švaraus. Man, nors ir per plauką, pavyko
apsaugoti mylimą būtybę. Pajutau didžiulį džiaugsmą, kad
mano šuo pateks į vietą, kur ja bus rūpinamasi su meile.
Prieš rezervuodama Zipcar automobilį, paskambinau Bi-
lei. Tam pasiekti mums prireikė beveik šešių mėnesių. Pa
klausiau, ar ji norėtų vykti kartu, o ji atsakė mane paimsianti.
Bile atvyko apsirūpinusi kelionei kava ir pyragėliais. Ir žalia-
minės odos kramtuku Debesiui. Aš savo ruožtu drobiniame
krepšyje turėjau pakelį kumpio griežinėlių.
—Mums pavyko! - pasakė Bile.
Ji ne be reikalo pavartojo daugiskaitą, mums. Nebūčiau
tiek toli nuėjusi be jos pagalbos, taip jai ir pasakiau. Ji iškė
lė virš galvos ranką, norėdama su manimi susidaužti, ir aš
džiugiai atsakiau tuo pačiu. Kaip tik tada atkreipiau dėmesį,
kad jos ranka bei veidas buvo tokie pat išblyškę kaip mano.
Ji buvo nė kiek neįdegusi, nors ką tik grįžusi iš Karibų salų.
Bile man neatrodė iš tų moterų, kurios slepiasi nuo saulės
po plačia skrybėle ir mūvi pirštines, bet ką gali žinoti. Ta-
262
čiau Karibuose įdega net tie, kurie vengia tiesioginių saulės

spindulių.
—Maniau, kad grįši įdegusi.
—Prabuvau ten tik keturiasdešimt aštuonias valandas. Ir
važiavau ne vartytis paplūdimyje.
—Ar jie jau baigė statyti naują prieglaudą? Susitikai Leslę?
—Leslė buvo išvykusi iš salos. Šunis pasiėmiau iš senosios
prieglaudos.
Visus kartus, kai pati ten buvau nuvykusi parsivežti šunų,
juos su visais reikiamais dokumentais į oro uostą atveždavo
Leslė, „Humaniškos visuomenės“ organizacijos direktorė.
Suvokiau tikrinanti Bilę ir įtariau, kad ji tai supranta. Man
vis dar knietėjo sužinoti, ar ji buvo išvykusi su Makenziu.
Paklausiau, ar ji turi automobilyje cukraus paketėlių kavai.
—Paieškok daiktadėžėje.
Radau kelis lūpdažius (nors niekad nebuvau jos mačiusi
pasidažiusios lūpas), bet ne cukraus. Paėmiau vadinamojo ti-
ramiso atspalvio lūpdažio tūbelę.
—Gal juo užsikąsti? —paklausiau, nevykusiai bandydama
juokais išsklaidyti tarp mūsų tvyrančią įtampą.
—Tokį sunku rasti. Jų jau nebegamina.
Mes jau buvome nemažai FDR keliu nuvažiavę šiaurės
kryptimi. Palei upę lakstė bėgikai, prisirengę nuo šalčio. Šią
popietę upėje buvo vos keletas laivų ir vienintelė barža, tem
piama vilkiko. Išgertuvių kruizai buvo pavasario ir vasaros
reiškinys. Dabar plaukiojo tik darbiniai laivai, sunkiai irda-
miesi apledėjusiu vandeniu, laviruodami tarp apgaulingųjų
srovių siauroje įlankėlėje, vadinamoje Rytų upe.
264 A. J. RICH
Išsukome iš Devyniasdešimt šeštosios gatvės ir prava

žiavome daugybę mažų kainų parduotuvių, kurios net per
tokį šaltį buvo ant šaligatvių išdėliojusios prekes, nukainotų
maisto prekių parduotuvę White Castle, socialinius būstus ir
degalines, prisikimšusias taksi automobilių. Prieš pat mums
įsukant į 119-ąją gatvę, daugiabučių namų eilę nutraukė ap
šerkšnijęs bendruomeninis sodas.
—Ar paėmei jos pavadį? - paklausė Bile.
Buvome ką tik įsukusios į stovėjimo aikštelę (be jokio
skaitiklio) iškart už geležinių vartų, priešais kone belangį be
toninį pastatą. Mano šuo čia buvo įkalintas nuo rugsėjo ir
mes atvykome jo išlaisvinti.
—Pavadį ir antkaklį, —atsakiau. Nailoninis antkaklis buvo
su vaivorykštės spalvų taikos ženklais. Ant jo buvo jos var
do pakabukas, licencija ir skiepo nuo pasiutligės pakabukas.
Tikriausiai pajutusi mano išskydimą, Bile pasakė:
—Elkis taip, tarsi nuolat čia lankytumeisi.
Pamojavusi pažįstamai šunidės darbuotojai, -ji vedė mane
pro registratūrą. Priimamajame dirbanti moteris atpažino
Bilę ir įleido mus į vidų. Mus iškart užgriuvo triukšmo banga,
drauge su viską užgožiančiu šlapimo ir išmatų dvoku. Sekiau
paskui Bilę slidžiu linoleumu - ji žengė ryžtingai kaip karei
vis. Tai turėjo man įkvėpti stiprybės, tačiau jaučiausi, tarsi iš
po kojų slystu žemė.
Kur papuola prie sienos pritvirtintuose higieniniuose
dozatoriuose lyg ir turėjo būti antibakterinio gelio, bet neat
rodė, kad jie būtų kada nors pripildomi. Praėjome daugybę
į kameras vedančių durų. Kiekvienoje kameroje buvo apie
porą tuzinų šunų, didesni buvo laikomi į eilę sustatytuose

narvuose, o mažesnieji apgyvendinti mažesniuose narvuose,
po tris sustatytuose vienas ant kito. Kadangi prieglauda buvo
perpildyta, net pagrindiniame koridoriuje stovėjo šių vienas
ant kito sukrautų narvų siena. Pastebėjau, kad tarp šunų
buvo įsimaišiusių ir persigandusių kačių nešiojamuose nar
vuose. Koridoriuje mirksėjo ir spragsėjo fluorescencinės lem
pos - jau vien tai galėjo sukelti galvos skausmą. Vienoje ko
ridoriaus pusėje buvo kamerų durys, o kitoje durys su užrašu
M E D I C I N O S PATALPA.
- Neik ten, - pasakė Bile.
Mums einant pro šalį, jas atidarė veterinaras, ir aš žvilgte
lėjau į vidų. Pamačiau kraują ant grindų linoleumo.
- Juk sakiau, —tarė Bile.
Maistas buvo laikomas toje pačioje koridoriaus pusėje, to
lėliau už Medicinos patalpos. Čia į gilią kriauklę su vande
nį praleidžiančiu čiaupu buvo primesta aliuminių dubenų ir
pradarytų šunų ėdalo skardinių.
- Žiūrėk nosies tiesumu, - pasakė Bile, pastebėjusi mano
klaidžiojantį žvilgsnį. Bet aš vis tiek žiūrėjau. Kiekvienos ka
meros duryse, maždaug ties akimis, buvo siauras stiklas, pro
kurį žiūrėjau į šunis viduje. Kai kurie jų atrodė akivaizdžiai
prislėgti - sėdėjo savo narvo gale ir žiūrėjo į sieną. Kiti, vos
užmezgę trumpalaikį akių kontaktą su potencialiu išgelbė
toju, pradėdavo rodyti triukus, kurių buvo kadaise išmokę —
sveikindamiesi pakeldavo leteną, net jei nebuvo kam jos pa
spausti. Pajutau, kad tuoj palūšiu. Turbūt aiktelėjau, nes Bile
atsisuko į mane ir pasakė:
266 A. J. RICH
- Dėl to aš čia ir lankausi.

Dar nebuvo pasibaigusios norinčiųjų priglausti lankymosi
valandos ir mums teko praeiti būrelius žmonių, žiūrinčių į
už grotų uždarytus šunis. Pirmose dviejose kamerose buvo
priglausti paruošti šunys, o mažieji buvo laikomi atskiroje
patalpoje. Pas mažuosius visad būdavo daugiausia augintinių
ieškančių lankytojų. Mačiau vaikus, ant rankų laikančius
drebančius čihuahua, miniatiūrinius pudelius ir mišrūnus
didelėmis ausimis. Mačiau, kaip priglausti siūlomų didelių
šunų kamerose nuo narvo prie narvo vaikšto šeimos, aptari-
nėdamos vieno ar kito pranašumus, kuris mielesnis, su ku
riuo reikėtų mažiau lakstyti. Akimirkai stabtelėjau, o Bile
nuėjo tolyn. Nugirdau, kaip nevalyvas maždaug dvidešimt
metis vyrukas bandė išmatuoti jauno pitbulių patino galimy
bes ringe. Kai prisivijau Bilę apie tai pasakyti, ji atsakė:
—Tasai vyrukas mums gerai žinomas. Priimamasis žino,
kad jam negalima duoti jokio šuns.
Bet į tą kamerą, į kurią ėjome mes, publika, nebuvo įlei
džiama.
Šioje vietoje neištverčiau nė valandos. Visą laiką tai žino
jau, bet tik dabar iki galo suvokiau, atėjusi pasiimti savo pa
čios šuns. Viso šio siaubo akivaizdoje vienintelis guodžiantis
dalykas buvo šunidės personalo ir savanorių, tokių moterų
kaip Bile, o ji buvo minėjusi, jog beveik visi savanoriai yra
moterys, šunims rodomas gerumas. Ji taip pat buvo pasa
kojusi, kad dauguma šį sunkų ir slegiantį darbą dirbančių
žmonių su šunimis maloniai elgiasi, vadina juos vardais, nors
paprastai jie suteikiami per priėmimą.
- Tos durys koridoriaus gale išeina į vidinį kiemą, - pasa

kė Bile. - Tai vienintelė vieta, kur šunims leidžiama laisvai
pabėgioti. Nors žodis kiemas ne visai tinkamas - juk ten nėra
net žolės.
Kai beveik priėjome kamerą, kurioje buvo laikoma Debe
sis, Bile pasakė:
- Jei veiktų liftas, lygiai tokį patį vaizdą pamatytum ir an
trame aukšte.
Kai šis faktas pasiekė mano sąmonę, pasijutau kalta, kad
negaliu iš čia pasiimti daugiau šunų, ne tik Debesį. Bet prie
ko tai atvedė ir kada tai liautųsi?
- Nujaučiu, apie ką dabar galvoji, - pasakė Bile. - Negali
išgelbėti jų visų. Man tai susiję su perskaičiavimu: kam nors
leisdama pinigus nuolat perskaičiuoju, ką už tiek galėčiau
apmokėti čia. Už štai šitą batų porą būtų galima dvidešimt
penkis šunis paskiepyti nuo bordetelos. O už šiuos saulės aki
nius —sterilizuoti dešimt šunų.
Bile išsitraukė raktų ryšulį ir atrakino kameros 4A, kur
buvo laikomi pavojingi šunys, duris. Šioje kameroje ant kiek
vienos narvo viršuje pritvirtintos kortelės buvo raudonai už
rašyti žodžiai atsargi ai - ž i a u r u s . Tai buvo jų tempe
ramento įvertinimas. Iš betoninės sienos priešais narvų eilę
kyšojo stori plieniniai žiedai, pakabinti ant išlindusių varžtų —
juos iš sienos išplėšė šie stiprūs šunys, kai buvo prie jų pririšti.
Viename kampe į sieną buvo atremtas šunų gaudymo lankas,
šalia —susukta juoda pramoninė žarna.
Debesies nebuvo ten, kur ją mačiau paskutinį kartą —pir
mame nuo durų narve. Vietoj jos šiame narve buvo didelis
268 A. J. RICH
baltas šuo apkarpytomis ausimis ir raudonomis akimis; jis

apatiškai sėdėjo, atsisukęs į priekines grotas.
- Kur ji? —paklausiau.
- Ją perkėlė į eilės galą.
Pajutau kaltės dūrį, kad nepasirūpinu šunimis narvuose,
pro kuriuos praėjau ieškodama savojo. Pamačiusi savo mer
gaitę apdergtu baltu kailiu, sušukau jos vardą ir apsipyliau
ašaromis. Kai Bile šiek tiek pravėrė narvo duris, kad uždėtų
jai antkaklį ir pavadį, ji atėjo prie priekinių grotų. Bile pa
prašė jai leisti išvesti Debesį iš kameros: Debesis ėjo jai iš
kairės, o Bilės kūnas skyrė ją nuo narvuose uždarytų šunų.
Kai pasiekėme kameros įėjimą, pamačiau baltąjį šunį apkar
pytomis ausimis, bet jis buvo ne pirmame nuo durų narve, o
antrame, kur kitados buvo Džordžas - visai šalia Debesies,
bet negalėjo jos matyti. Susivokiau, kad čia yra du balti šu
nys apkarpytomis ausimis ir raudonomis akimis, stovintys
lygiai tokia pat poza savo narvuose. Tai buvo trumpaplau
kiai šunys plačia raumeninga krūtine. Tai nebuyo pitbuliai,
bet atrodė esą molosai —agresyviųjų šunų veislių pirmtakai.
Jie turėjo sverti apie 60 kilogramų ir buvo dar didesni už
Debesį.
- Ar tai Kanarų dogai? - paklausiau Bilės. Prieš daugelį
metų, kai Stivenas gyveno San Fransiske, pora nedresuotų
Kanarų dogų išlėkė iš savo šeimininko buto į prabangaus
PacificHeights rajono daugiabučio koridorių ir sudraskė jauną
moterį, kuri nespėjo atsirakinti savo buto durų. Toji moteris
mirė nuo sužalojimų - beveik aštuoniasdešimties žaizdų, ne
sužaloti liko tik skalpas ir pėdos. Vėliau vykęs teismas aplai-
džius šunų šeimininkus (vienas jų —teisininkas) penkiolikai

metų pasodino į kalėjimą už antro laipsnio žmogžudystę.
- Tai Argentinos dogai, —pasakė Bile. —Bet iš tiesų jie tik
atpirkimo ožiai, atvežti vakar vakare.
- Kokia jų istorija?
- Ta pati, kaip visada.
Arba ji manė, kad ją jau žinau, arba norėjo manimi nusi
kratyti.
Mums einant pro narvus, dogai pakilo ir suko ratus; jų
judesiai buvo identiški, tarsi sinchroniškų plaukikų. Tačiau
jie negalėjo matyti, ką daro kitas. Abu šunys žvelgė į mane
piktai urgzdami.
Išėjusi iš kameros priklaupiau ir apkabinau savo šunį. Jos au
sys vis dar buvo priplotos iš baimės, bet ji pradėjo vizginti uodegą
ir prisiglaudė prie manęs, įbesdama didžiulę galvą man į krūtinę.
- Tu jau saugi, —pasakiau.
Kad ir kaip džiaugtųsi mane matydama, ji užuodė jai pa
ruoštą kumpį ir įkišo nosį į krepšį.
Bile palaukė, kol Debesis prisikimšo pilną burną, tuomet
uždėjo ir prisegė jai antsnukį.
- Einam jos išregistruoti.
Pilnutėliame laukiamajame priėjo nedidelis ispaniško gy
mio berniukas ir paklausė, kodėl mano šuo ant snukio nešio
ja narvą ir kaip ketinu ją pavadinti.
- Ji vardu Debesis.
- Jėga. Galiu ją paglostyti?
Aš nuėjau į registratūrą, o Bile liko stovėti su Debesimi,
tačiau išgirdau ją berniukui sakant neglostyti šuns, nes jis
270 A. J. RICH
pavojingas. Mane gerokai nustebino toks Bilės komentaras.

Negi ji taip ir mano? Arba tiesiog laikosi taisyklių.
Šalia manęs stovėjo jaunas vyras su išsigandusiu čiau čiau
mišrūnu ir tūžo ant registratūros darbuotojos, kuri jam pasa
kė, kad mokestis už šuns atidavimą —35 doleriai.
—Na ir pasiuskit. Pririšiu šunį lauke.
Bile liepė jam palikti šunį, pasakė, kad už jį sumokės.
—Negi vėl, —į tai replikavo registratūros darbuotoja.
Kadangi Bile ją pažinojo, ji paspartino procesą ir po ke
lių minučių jau ėjome su išlaisvinta Debesimi pro duris. Po
prieglaudos ūžesio triukšmingas Rytų Harlemas atrodė ma
lonus ausiai. Palaukiau, kol Debesis nusilengvins ant šaligat
vio bortelio. Apkvaišusi nuo įprastų kvapų pasaulio, ji atrodė
nebežinanti, ką daryti su visa ta informacija, sklindančia nuo
šaligatvio, gaisrinio hidranto ir vieno kito pakelėje pasitai
kančio miesto medžio. Turėjau progą matyti, kaip gyva bū
tybė atgauna pojūčius, ir tai buvo išties jaudinantis vaizdas.
Neskubėjau jos tempti paskui save, paklusdanąa Debesies
valiai. Mačiau, kaip ji blaškosi tarp susidomėjimo supančiu
pasauliu ir noro pulti man į glėbį. Pritūpiau ir Debesis iškart
prie manęs prisiglaudė. Bile pasilenkė, pakasė Debesiui ausis
ir nuėmė antsnukį, už tai galėjo lyžtelti ir prisiglausti.
Tuomet suvokiau, kad juokiuosi. Prie manęs prisidėjo ir
Bile, stengdamasi išstovėti, kol mano milžiniškas šuo bandė
mus nuversti.
Bile jau pajudėjo link automobilio, bet aš jos paprašiau
pirma pavedžioti Debesį. Pasukome į rytus, kad galėtume
pasivaikščioti palei upę. Nurimo vėjas ir jau galėjai pajusti
artėjantį pavasarį ar bent man taip iš laimės atrodė. Nors dar

nesimatė ankstyvųjų krokų, ore tvyrojo švelnumas, kurio
anksčiau nebuvo. Nuo upės atsklido lengvas vėjelis ir Debe
sis pakėlė galvą. Suvokiau, kad mano šuo nebuvo matęs žolės
nuo temperamento testo prieš penkis mėnesius. Siam kartui
tiks ir apšepęs parkas už kampo. Jame buvo ir ilga smėlio
dėžė šuoliams į tolį. Bile rado pagalį ir jį metė, bet Debesis
nebuvo medžioklinis šuo. Ji liko savo išsikastoje duobėje ir
voliojosi ant nugaros po smėlį.
Iš krepšio išėmiau šventinius pietus - pusę kilogramo
pjaustyto lenkiško kumpio. Kai ji keliais kąsniais jį surijo,
Bile jai pasiūlė vieną iš mūsų pyragėlių. Išsitraukiau van
dens butelį su švirkščiančiu kamščiu, ir Debesis gėrė iš mano
švirkščiamos vandens arkos.
Šalimais tekančioje upėje patruliavo policijos valtis. Ki
tapus upės buvo Vordso sala, joje buvo įsikūręs Manhatano
psichiatrijos centras ir Kirbio teismo psichiatrijos centras.
Apleisti šviesiai rudų plytų pastatai ilgomis grotuotų langų
eilėmis gąsdino. Nors jie atrodė tarsi paminklas kančiai ir
sielvartui, net ir tai negalėjo užtemdyti šios džiaugsmingos
dienos.
Nuėjome prie automobilio ir pasodinome Debesį ant už
pakalinės sėdynės, kurią Bile buvo užklojusi švariu užtiesalu.
Tačiau Debesis vis tiek atsidūrė priekyje, prasibrovusi tarp
sėdynių, užstodama man prie vairo sėdinčią Bilę. Prieš įjung
dama variklį, ji išsitraukė telefoną.
- Žinau dar vieną žmogų, kuris norėtų tai pamatyti. —Ji
atsuko telefoną į Debesį, kuri, galima sakyti, jau buvo ant
272 A. J. RICH
priekinės sėdynės, ir padarė keletą nuotraukų. - Makenziui

tai patiks.
Ir kas geriau už ją galėtų tai žinoti.
Prisisegėme diržus ir FDR keliu pajudėjome link Viliso
aveniu tilto (vienintelis būdas išvengti mokesčių), kad išva
žiuotume iš miesto.
Bile įjungė radiją - grojo Lolatvolf.
—Žinai, - pasakė Bile, —reikia savęs paklausti, ko nori. Ir
pirmiausia bandyti pasiekti savo pirmąjį pasirinkimą. Jei tai
nepavyksta, tuomet eini prie kito norimo dalyko ir vėl ban
dai. Bet visada pirma reikia išbandyti pirmąjį pasirinkimą.
—Esu ir aš rizikavusi. Tik kitokiais būdais. Kadaise rašiau
poeziją.
Bile griausmingai nusikvatojo.
—Priminei man to vyruko posakį, kad jei ne poezija, aš
tuntokėms mergaitėms velvetiniais sarafanais ir juodomis
pėdkelnėmis tektų susirasti draugų.
—Nebuvau tokia beviltiška. Tiesiog man patiko skaityti ir
kartais pabandydavau ką nors parašinėti. Bet norėjau pasaky
ti, kad aš pabandžiau. Kai pamačiau, kad tai niekur neveda,
pradėjau daryti tai, ką darau dabar.
—Niekad nepasakojai, apie ką tavo tyrimas.
—Apie patologinį altruizmą. - Vien pasakymas garsiai pa
dėjo man susikaupti. Tai man priminė, kad dariau tai, kas
verta dėmesio, kad turėjau gyvenimą, kuriame veikiau šį tą
prasmingo.
—Skamba kaip oksimoronas. Kaip altruizmas gali būti pa
tologinis?
-Jis ne tik padaro žalos kitiems, bet kenkia ir pačiam

žmogui. Pavyzdys galėtų būti nenuilstanti darbininkė, kuri
dirba kitiems nesirūpindama savimi ir suserga. Manau radusi
statistinį ryšį tarp perdėto aukojimosi dėl kitų ir viktimolo-
gijos - derinio, būdingo daug pasiekusioms intelektualioms,
motyvuotoms moterims, kurios tampa aukomis dėl per di
delio gailestingumo. Joms tai sutrukdo atpažinti grobuonį,
puikiai jaučiantį šią jų savybę; tokios moterys būna linkusios
juo tikėti. Manau, grobuonys ieško moterų, kurios turi per
daug to, ko jiems labiausiai trūksta. Grobuonys minta gailes
tingumu.
Pažvelgiau į Bilę, kad pamatyčiau, kaip ji suvirškino visa
tai, ką pasakiau. Ji nepasakė nieko lengvabūdiško, netgi atro
dė apie tai susimąsčiusi. O tuomet paklausė, ar manau, kad
ji taip pat patologinė altruistė. Ar manau, kad taip ji sudaro
sąlygas tapti auka?
—Man būtų sunku tave įsivaizduoti kaip kieno nors auką.
—Ar kaip tik tai Benetas tavyje ir įžvelgė?
Ar galėjau jai nuoširdžiai atsakyti? Ir koks tai būtų atsa
kymas? Nesilioviau apie tai galvojusi nuo pat Beneto mirties.
—Turbūt negaliu pati apie tai spręsti.
Ji pasuko į Kros Riverio ir Katonos išvažą.
—Kur mes važiuojame?
—Dar turime laiko. Maždaug už penkių kilometrų yra la
bai graži vieta, kur galime dar kartą pavedžioti Debesį. Šįkart
be pavadžio.
Vord Paund Ridžo rezervatas. Pravažiavome pro pat įėji
mą į rezervatą ir, kai apsisukome, kad galėtume pasivaikščioti,
274 A. J. RICH
prie įėjimo nepamatėme daugiau nė vieno automobilio. Debe

sis nenustygo vietoje nuo ją supančių užmiesčio kvapų, netgi
leidome jai gerti iš upelio. Padėkojau Bilei, kad leido Debesiui
pasidžiaugti šia pertrauka tarp šunidės ir prieglaudos.
- Dalis manęs nori pasiimti ją su savimi ir išvažiuoti, - pa
sakiau. —Išsivežti ją į kitą valstiją ir pradėti gyvenimą iš naujo,
toli nuo visko, kas nutiko Niujorke. —Leidau sau paatvirauti.
- Bet niekada to nepadarytum.
- Iš kur žinai?
- Nes aš taip ir padaryčiau.
Vėl nukreipiau dėmesį į šunį, kuris negalėjo atsidžiaugti
laisve.
Už kelių metrų nuo mūsų ant kelio stovėjo elnias. Nebėgo.
Debesis sustingo, net nebandydama vytis.
- Geras šunelis, —pasakiau.
Tylėjome ir nejudėjome, kol mus visus išgąsdino iš paskos
keliu atėję kalbantys žmonės, ir elnias nubėgo į mišką.
- Jau laikas eiti, - pasakė Bile. - Geriau būtų atvykti dar
nesutemus.
Likusį kelią iki Niu Milfordo važiavome be muzikos ir
nesikalbėdamos. Kratydamosi žvyrkelio vėžėmis ant tirps
tančio sniego privažiavome For Pitties’Sake ir, sustojusios prie
paaukštinto vienaaukščio namo, pasistatėme automobilį prie
šais garažą greta kitų. Išgirdęs atvažiuojant automobilį, mūsų
išėjo pasitikti Alfredas. Jis padavė Debesiui vieną, tada antrą
sausainį.
Alfredas paklausė, ar galėtume likti, kol jis išmaudys De
besį. Jis paaiškino, kad tada galėtų išdžiovinti Debesies kailį,
o aš laikyčiau jos galvą tarp kojų apvyniojusi rankšluosčiu,

kad apsaugočiau nuo džiovintuvo keliamo triukšmo. Pasa
kiau, kad būtinai liksime.
Jis nusivedė mus į apačioje esantį vonios kambarį, kuris
buvo paverstas kone į šunų SPA. Paraginau Debesį įlipti į
vonią ir atsitraukiau, kad Alfredas galėtų ją ištrinkti šampū
nu. Kai jos kailis sušlapo ir prilipo prie kūno, pamačiau, kiek
daug ji buvo netekusi svorio. Jai per rankšluostį kasydama
ausis galvojau apie Bilės žodžius, kad negalėčiau pabėgti su
savo šunimi ir pradėti naujo gyvenimo. Kad ji galėtų tai pa
daryti, bet ne aš. Bet aš nebetikėjau, kad įmanoma pradėti
gyvenimą iš pradžių. Galima jį pratęsti ir augti, bet negalima
pradėti iš naujo. Žmonės, manantys, kad tai įmanoma, nesu
vokia gyvenimo tęstinumo.
Nenorėjau matyti, kaip Debesis bus uždaryta į narvą, kad
ir koks erdvus bei švarus jis būtų, todėl išėjome, kol Alfredas
ją šukavo. Jaučiau dėkingumą už tokį savo kalytės vaizdinį -
švarios, švelnios, apgaubtos nuoširdaus rūpesčio. Bile pirma
manęs išėjo į purviną kiemą. Kaip tik dėl pelkių, kurios supa
šias žemes, jiems ir pavyko taip nebrangiai įsigyti šią vietą.
Taip mums pasakė Alfredas. Šunims nerūpėjo, kad viena trijų
hektarų žemės pusė pelkėta. Džiaugiausi, kad išvykstame dar
nesutemus. Vaizdas pro šildomo garažo langą - vaizdas, kurį
matys Debesis, —buvo į pelkes, o ji mėgo vandenį.
- Gavau žinutę iš Makenzio, - pasakė Bile, mums įlipus į
automobilį.
- Ką tik?
- Kai jis gavo Debesies nuotrauką.
276 A. J. RICH
—Ką jis sako?

—Kad pagaliau galės tavo bylą įsidėti į stalčių.
Pagaliau? Puoliau drobiniame krepšyje ieškoti popierinių
nosinių vien tam, kad kuo nors užsiimčiau ir apie tai negal
vočiau.
—Reikia jam pasakyti, kad negalėsiu šįvakar susitikti. Ar
galėtum iš mano krepšio išimti telefoną?
Kai ištiesiau ranką paimti jos telefono, ji paklausė, ar ga
lėčiau jam parašyti šią žinutę, nes ji vairuoja. Dabar dar tapau
jų tarpininke.
Ji padiktavo:
—Atidedant kitam kartui. Nebent ketini ilgai naktinėti?
—Tu alkana? - paklausė Bile.
—Mielai ko nors išgerčiau.
—Už kelių mylių nuo čia, Danberyje, yra baras. Galėsim
gerdamos pažaisti pulą.
Bile sustojo prie airiškos aludės Molly Darcy’s. Scenoje
stovėjo būgnų komplektas ir keli karsto dydžio, stiprintuvai,
bet dar nebuvo septynių, taigi per anksti gyvai muzikai. Jie
turėjo net šokių aikštelę, kuri kol kas tuščia, tačiau kojų nu
brūžintos žymės leido nuspėti, kad ilgai ji tokia nebus. Ant
tamsiai raudonų baro kėdžių, priešais ant sienos pakabintą
plokščiaekranį televizorių, kuris be garso rodė futbolo rung
tynes, sėdėjo apie tuzinas klientų. Pulo stalas buvo laisvas. Aš
užsakiau porą alaus, o Bile nuėjo paruošti stalo.
Ji iškreidavo biliardo lazdos galą, iš lovio po stalu surinko
kamuolius ir sudėjo juos į trikampį. Tuomet nuėjo link toli
miausio stalo galo.
Spėliojau, kodėl Bile nusprendė su manimi pažaisti pulą,

užuot susitikusi su Makenziu. Pati tikrai nebūčiau taip pasi
rinkusi.
Mačiau, kaip ji iš eilės įmuša du kamuolius.
- Nesakei, kad esi profesionalė. - Tai panėšėjo ne į žaidi
mą, o į savęs rodymą, mat jai pasilenkus mušti kamuolių, pa-
sikeldavo jos juoda berankovė palaidinė, atidengdama juodą
nėriniuotą liemenėlę.
Kitas Bilės smūgis buvo netaiklus ir ji padavė man lazdą.
- Iki šiol esu žaidusi tik aštuoniukę, - pasakiau, nusitei
kusi parodyti ne pačius geriausius žaidimo įgūdžius. Nebus
ir į ką paganyti akių, mat su senamadiškais marškinėliais ir
siaurais džinsais atrodžiau kaip pilka pelė. Susirišau plaukus
į uodegą, kad nesimaišytų, bet į akis vis tiek lindo neseniai
spontaniškai nurėžti kirpčiai.
- Jokių pasiteisinimų.
Į kampines kišenes įmušiau du kamuolius, o paskui pra
slydo lazda.
Įmušusi dar keturis iš eilės, Bile pasiėmė ramstį, kad at
liktų labai sudėtingą smūgį - kamuolys galėtų įkristi tik prieš
tai atsimušęs nuo trijų sienelių. Bet jai tai puikiai pavyko.
Išgėriau alų ir stebėjau ją tvarkant stalą.
- Kitą žaidimą statau aš, - pasakiau pripažindama pralai
mėjimą, - nebent jau nori eiti.
- Užsidirbau dar vieną alaus. Sudėsiu iš naujo kamuolius.
Ji vėl paėmė trikampį ir pradėjo dėlioti kamuolius. Prie
pulo stalo priėjo du prie baro gėrę vyrukai. Neaišku, kiek
laiko jie į mus žiūrėjo.
278 A. J. RICH
Šie vyrukai atrodė kaip ką tik darbą baigę statybininkai.

Jie dėvėjo į plačius džinsus sukištus flanelinius marškinius,
nutrintus batus ir atrodė kaip patys tikriausi vyrai —nieko
panašaus į tas androginiškas būtybes, kokių pamatysi Vil-
jamsberge. Pamatę, kad Bile į juos žiūri, jie pakėlė į viršų savo
alų ir pasiūlė sužaisti. Bile priėmė jų pasiūlymą. Kai būtų
galėjusi leisti laiką su Makenziu.
—Ateik susipažinti su mūsų naujais draugais, - pamojo
man Bile.
Neapsidžiaugiau, kad turiu tame dalyvauti, bet vis tiek
burbtelėjau tiems vyrams neįpareigojantį „Labas“. Pasakiau
Bilei, kad jaučiuosi pavargusi.
—Ko tokia paniurusi? - paklausė Bile ir priminė, kad galime
sau leisti atšvęsti sėkmingą Debesies perkėlimą į naujus namus.
Neketinau užkibti ant šio kabliuko; tai neturėjo nieko
bendro su Debesimi.
Aukštesnysis paklausė, kur ji išmoko taip mušti kamuolius.
—Iš savo senelės. Ji taip susipažino su seneliu..Apžaidė jį.
Tasai dičkis iškėlė savo butelį išreikšdamas pagarbą.
—Nori išmušti kamuolius? - paklausė Bile.
—Nori man suteikti persvarą?
Dičkis pažvelgė į savo draugužį ir aš perskaičiau jų žvilgs
nius: ar žemesnysis neprieštarauja būti mano partneris, ka
dangi jis pats jau pasirinko Bilę?
—Ar neprieštarauji, jei šitas bus mano? - paklausė manęs
Bile. Nesupratau, ar ji turėjo omenyje žaidimą, ar vyruką.
Turbūt ji pastebėjo, kad vis dar šifruoju jos klausimą, nes nu
sisuko sudėti į trikampį kamuolių.
Bilei išmušus kamuolius, vienas jų įkrito iškart ir paskui

ji pataikė visus iš eilės.
Žaidimas, jei galima jį taip vadinti, baigėsi taip greit, kad
man nė neprireikė megzti pokalbio su žemesniuoju. Dičkis
nenusiminė pralaimėjęs.
Prieš pat Bilei laimint, pradėjo groti kitų dainas perdai
nuojanti grupė. Dičkis pastatė savo gėrimą ir paėmė Bilę už
rankos. Jiems šokant, grupė grojo Tobio Keito dainą „Ar da
bar aš jau tau patinku?!“ Ne pati lengviausia šokti, bet užtat
įkvepianti. Atsiprašiau žemesniojo teisindamasi staiga užėju
siu mėšlungiu ir, regis, jam nuo to tik palengvėjo. Atsisėdę
stebėjome jo draugužį su Bile šokių aikštelėje.
Kelios poros bandė kai ką panašaus į linijinį šokį. Aikštelė
je buvo tik jie ir Bile su dičkiu, todėl laisvai galėjome juos ste
bėti. Kiekvienas žino, kad mokantis šokti vyras į šokių aikš
telę įžengia visai kitaip nei nemokantis. Tai, kaip tasai dičkis
nusivedė Bilę šokti, turėjo parodyti, kas čia šeimininkas. Tik
rai neįprastas reginys - Bile, leidžianti būti vedama vyro. Ji
buvo savimi pasitikinti, kad paklustų; tai jai nieko nereiškė.
Mano nuostabai, Bile nespėjo paskui dičkį. Jis dvižings-
niu vedė ją per šokių aikštelę, tačiau ji suklydo ir nusijuo
kė. Paskui ji prisitraukė jį prie savęs ir likusią šokio dalį pati
diktavo tempą. Jų šokis buvo lėtas ir dviprasmiškas, net
grupei baigus groti šią dainą ir užgrojus Mirandos Lambert
White Liar. Neblogas sutapimas - mintyse pritariau dainos
žodžiams: Tiesa išaiškėjapo truputį.
Leidau žemesniajam nupirkti man dar vieną alaus.
* „Nekaltas melagis“.
280 A. J. RICH
Pasibaigus dainai, Bile su dičkiu prisėdo prie mūsų. Dič

kis tebelaikė ją apkabinęs, bet Bile nusipurtė jo ranką. Jo ran
ka vėl sugrįžo jai ant peties, o Bile jam atrėžė:
- Ką sau galvoji? —Mačiau, kad jis manė, jog ji juokauja.
Juk jie ką tik glamžėsi šokių aikštelėje.
Mažesnysis pasakė:
- Man jau laikas eiti. —Jis linktelėjo man atsisveikinda
mas ir viltingai pažvelgė į draugą. Regis, net jis pajuto, kad
čia kai kas ne taip.
Tačiau dičkis manė kitaip. Ji akivaizdžiai jam patiko, taigi
jis pasakė:
- Siūlau sužaisti už dar vieną šokį.
- Mums jau laikas eiti. Morgana?
Čiupau rankinę ir atsistojau eiti. Bile jau ėjo link durų.
Paprašiusi manęs vairuoti, ji metė man raktus.
Kai įjungiau variklį, į mano langą pasibeldė dičkis ir pa
sakė Bilei:
- Nešk atgal savo šikną.
- Manęs laukia vaikinas, - šūktelėjo jam Bile.
- Ak, tai dabar jau laukia vaikinas. - Dičkio veidas išrau
do. - Tai ką, atvažiuojate čia iš miesto pasityčioti iš vietinių?
Taip jūs įsivaizduojat pramogas?
- Prisimeni tą merginą prie baro? Blondinė. Gėrė viena
pati. Paklausk jos, kokia daina ją pravirkdo, dėl kurios jai
gėda prisipažinti. - Tai sakydama Bile pažvelgė į mane. Iš
pradžių pamaniau, kad tai smerkiantis žvilgsnis, bet tuomet
man nušvito, kad jis rodė nekantrumą - ji norėjo man viską
prisipažinti.
Dičkiui Bile pasakė:

—Jei grįžęs man pasakysi, ką ji atsakė, aš grįšiu su tavimi į
vidų. - Ir jis nužirgliojo.
—Ačiū Dievui, kad vyrai tokie nuspėjami.
Ji buvo viską puikiai apgalvojusi. Išlaukė tinkamiausio
momento. Nusikratė vyrų ir įviliojo mane į savo automobilį
tuščioje stovėjimo aikštelėje.
Sugriebiau durų rankeną, bet Bile mane sustabdė. Ji ran
kose laikė šautuvą.
—Tiesiog vairuok.
—Kur man važiuoti?
—Kol kas važiuok pietų kryptimi.
Svarsčiau, gal reikėtų sudaužyti automobilį, bet bijojau,
kad gali iššauti ginklas, taigi padariau, kaip liepta. Apėmęs
kvailumo jausmas beveik užgožė baimę. Mano rankos tvirtai
laikė vairą —išoriškai buvau stebėtinai rami.
—Kokia šiandien diena —penktadienis? —paklausė Bile. —
Rytoj vakare Toronto Omni King Edward viešbučio svečiai
jau pradės registratūrai skųstis dėl vandens skonio.
Visiškai nesupratau, apie ką ji kalba. Pažvelgiau žemyn į
ginklą. Jis buvo užtaisytas.
—Kūnas vandenyje, pavyzdžiui, vandens bokšte, suyra du
kart greičiau nei sausas. Maždaug per keturiasdešimt aštuo-
nias valandas vandenyje esantis kūnas išleidžia tiek dujų, kad
jos jaučiamos.
—Kieno kūnas vandens bokšte? - Bet aš jau žinojau, kieno
kūnas vandens bokšte. Žinojau, kas sumokėjo už kambarį
Omni viešbutyje. Įvažiavau į kitą juostą, kad pabandyčiau
282 A. J. RICH
šonu kliudyti užtvarą keleivio pusėje. Bet ar važiuodama šim

to kilometrų per valandą greičiu, sugebėčiau suvaldyti auto
mobilį jam atsitrenkus?
- Tai tu man pasakyk.
Iš paskutiniųjų sukau galvą, kaip turėčiau elgtis. Kas būtų
man naudingiau - apsimesti kvailai ar atskleisti kortas?
—Iš kur galėčiau žinoti?
- Atmetimo būdu.
—Numanau, kas tai galėtų būti, bet nenumanau kodėl.
- Tai įdomu tau. O man įdomu, kodėl, tavo manymu, pati
nesi tame vandens bokšte.
Važiavau vis tuo pačiu šimto kilometrų per valandą grei
čiu. Bilės klausimas nebuvo retorinis.
—Pati savęs to klausiu.
—Priežastinis ryšys gerokai pervertinamas, - pasakė Bile,
akivaizdžiai keisdama taktiką. - Noriu pasakyti, kad visko
atsitinka.
Artėjome prie kelio išsišakojimo - į pietus link Niujorko,
o į vakarus link Naujojo Džersio.
- Į kurią juostą?
- Suk į miestą.
Taip ir padariau, bet ne tik tai. Dar nuspaudžiau garso
signalą. Juk ji nebandys manęs nušauti lekiant tokiu greičiu.
Bet ji pabandė. Nusitaikė į stogą ir paleido šūvį.
Surikau.
—Jei jau tai neprišaukė pagalbos, signalizavimas to tikrai
nepadarys. Nagi, pasikalbam. Po Beneto mirties taip ir netu
rėjau su kuo pasikalbėti.
- Ar jis ir turėjo mirti tą rytą?

- Į tai nėra nei teisingo, nei neteisingo atsakymo.
Bet aš žinojau, kad atsakymas yra. Žinojau, kad tą rytą jie
buvo susitarę slapta susitikti mano lovoje.
Bile atidarė daiktadėžę ir išėmė pakelį gumos.
- Nori? Becukrė.
Patraukiau vieną ranką nuo vairo ir laikiau ištiesusi. Bile
laisvąja ranka nuvyniojo popierėlį, o tada įdėjo man į delną
gabalėlį gumos.
- Su Samanta nebuvo kas daryti. Pati jai pasakei, kad jis
miręs. O aš pasirodžiau ir pasakiau: „Aš gyvas.“ Pati žinai,
kuo ji patikėjo. Man tereikėjo atsivilioti ją į Torontą.
- Samanta nusižudė? - Vadinasi, Bile buvo Toronte, o ne
Karibuose.
- Samanta nemokėjo plaukti. Paklausk manęs apie Suzaną.
- Ar Benetas žinojo tavo planus?
- Suzana pradėjo mane varginti. Tokia rimtuolė - jai rū
pėjo vien benamiai. Liepiau Benetui su ja nebesusitikinėti. Jis
atsisakė, taigi perėmiau valdžią į savo rankas ir tai pasirodė
geras sprendimas. Taigi, pati matai, kad iš tiesų tai buvo Be-
neto kaltė. Bet ar ką nors kaltinti nėra be galo nuobodu? Kur
tai veda?
Beveik baigėsi degalai. Užsiminiau apie tai Bilei, o ji atsa
kė, kad mes jau beveik vietoje.
- Nori sužinoti apie Pat?
- Tai tu slėpeisi krūmuose.
- Kas per žmogus - neturi savo studijoje tualeto? Man
nerūpėjo nei ji, nei jos darbai, o tau? - Bile nelaukė, kol atsa-
284 A. J. RICH
kyšiu. - O Benetui rūpėjo. Jis domėjosi jos kūryba. Jo nuo

mone, tie nuogi autoportretai su kiaulių širdimis rodė drąsą,
kurios jis nebuvo įžvelgęs prieš ją palikdamas. Jis norėjo, kad
nupirkčiau vieną iš jos darbų, sakė, kad tai gera investicija.
Bet kai tą vakarą studijoje pamačiau tuos darbus, jie tik pa
tvirtino mano nuomonę. Tame nebuvo nieko drąsaus —juk
tai nebuvo žmogaus širdis. Tai, ką padariau, laikau bendru
darbu.
Nedrįsau atitraukti akių nuo kelio.
—Na ir kam tokia išraiška.
Bile liepė iš FDR kelio išsukti į 116-ąją gatvę ir netrukus
pasistatėme automobilį šalia prieglaudos priestato. Pirmoji iš
lipo Bile, apėjo automobilį ir atėjusi į mano pusę įsikibo man
į parankę. Pajutau į šonkaulius atremtą ginklą.
Buvo beveik vienuolikta valanda vakaro ir Bile žinojo,
kad garažo įėjimo dar neužrakins maždaug penkiolika mi
nučių, kol išeis paskutinis šunidės darbuotojas. Kaip buvo
galima tikėtis, Chosė garaže iš pramoninės džiovyklės traukė
skalbinius. Jis pasakė:
- Buenas noches. Jis nė nepaklausė, ką čia taip vėlai vei
kiame.
Tikriausiai tai buvo paskutinis šansas paprašyti kieno
nors pagalbos, bet Chosė jau buvo nuo mūsų nusisukęs ir
triūsė toliau. Neturėsiu progos nutaisyti maldaujančio žvilgs
nio, kita vertus, nepastatysiu nekalto žmogaus į pavojų.
Pro jį prasmukome į korpusą, kuriame buvo laikomi tušti
mažų šunų narvai. Šviesa sklido tik nuo pakeliui pasitaikan-
* Ispaniškai „labos nakties“.
čių raudonų ženklų i š ė j i m a s . Niekas nešlavė koridoriaus

ir neplovė paskutinio narvo. Bile buvo tobulai suplanavusi
mūsų atvykimo laiką. Ėjome koridoriumi pro daugybę ka
merų.
- Juk nieko tau nepadariau, - priminiau Bilei.
Kai priėjome Medicinos patalpą, pradėjau drebėti. Pagal
vojau, kad ji ruošiasi mane užmigdyti. Ar galėtų būti geresnis
būdas pasityčioti iš to, kas man tiek daug reiškia. Bet mes
nesustojome.
Žinojau, kad tą akimirką, kai atidarysime kameros duris,
šią neįtikėtiną tylą nutrauks lojimas ir kaukimas. Bile pra
slinko pro mane iš nugaros. Nors ji ir nėjo ant pirštų galų,
judėjo tyliai, iš anksto pasiruošusi. Tai, kaip ji elgėsi prie pulo
stalo, buvo panašiau į vaidinimą, o šie judesiai buvo visiš
kai natūralūs. Man susidarė įspūdis, kad ji jautėsi kaip žuvis
vandenyje ir nė neketino pralaimėti. Suvokiau, kad kaip tik
tokia įtampa ir buvo jos gyvenimo variklis. Akimirka, kai ji
atidarys kameros duris, prilygs akimirkai, kai parašiutinin
kas iššoka pro atviras lėktuvo duris.
Prieš iššokant (arba prieš tai, kai tave išstumia) dar galima
tempti laiką, bet kai jau esi ore, nebegali nieko kontroliuoti.
Bile atidarė kameros, kurioje anksčiau buvo laikomi De
besis ir Džordžas, duris ir ginklu man pamojo eiti į vidų.
Iš pradžių šią akimirką išgyvenau tarsi filmą. Kaip šokių
aikštelėje mirksėjo vienintelė lemputė, todėl kas kartą, kai
Bilę apšviesdavo, ji buvo vis kita poza. Taip apšviesti šunys
narvuose atrodė tarsi laukiniai žvėrys per audrą su žaibais.
Kol tai stebėjau, mane užgriuvo garso banga. Kaip ir tikė-
286 A. J. RICH
jausi, šį triukšmą jaučiau visu kūnu, kaip vibraciją. Girdėjau

skirtingus balsus, skirtingas intonacijas. Kai kurie jų skambė
jo grėsmingai, o kiti atrodė patys išsigandę.
Kai vėl pasirodė Bile, ji laikė atkišusi raktų ryšulį.
- Atidaryk šiuodu. - Ir laukė, kol atrakinsiu narvus.
Kai vėl užsižiebė šviesa, pažvelgiau, kuriuos šunis turėjau
išlaisvinti. Sekundės dalį spėjau pamatyti du didžiulius baltus
šunis, kurie, vėl užtemus, atrodė kaip vaiduokliai. Man pasi
darė nejauku, nes jie neskleidė jokių garsų. Atpažinau, kad tai
tie patys Argentinos dogai iš narvų, kuriuose anksčiau buvo
laikomi Debesis su Džordžu. Kai šiuos šunis išvydau pirmą
kartą, mane išgąsdino jų veidrodiškos pozos. Juos išleisdama
jaučiausi ne ką geriau.
Bile priklaupė priešais šunis ir pradėjo jiems dainuoti kai
ką panašaus į lopšinę, tik vokiškai. Sūnys sėdėjo visiškai su
sitelkę į Bilę. Dainuodama šunims, Bile ištraukė dvi slankio-
jančias kilpas ir liepė jas uždėti ant stambių šunų kaklų.
- Heidė ir Giunteris be mano leidimo nieko nędarys.
- Vadinasi, tai tavo šunys.
- Aš jiems priklausau lygiai tiek pat, kiek jie priklauso man.
- Sitz, —sukomandavo Bile.
Šunys atsisėdo.
- Pass auf.
Šunys suurzgė žemu gerkliniu balsu.
Ji įsidėjo ginklą į rankinę.
Šie šunys buvo išmokyti pulti. Mano mokyklinių vokie
čių kalbos žinių užteko, kad suprasčiau, jog antroji koman
da reiškė „sergėti“. Tikėjausi, kad jie nelaukia komandos
reeh veer - „medžioti“. Dabar jau žinojau, kad jei Beneto kū
nas būtų iškastas, įkandimų žymės atitiktų Bilės šunų dantis.
Greitai permąsčiau visus išmoktus būdus padaryti užpuo
liką nekenksmingą. Jų buvo daugiau, taigi turėjau tik du pa
sirinkimus: įtikinti Bilę manęs pasigailėti arba pabėgti į sau
gią vietą, jei tik sugebėčiau ją pasiekti per penkias sekundes.
Pirmas variantas nepasiteisino. Prieš pabandant antrąjį, Bile
liepė man atrakinti trečią narvą. Pažvelgiau į virš jo kabančią
kortelę ir mirksinčioje šviesoje perskaičiau raudonai užrašy
tus žodžius: ATSARGI AI - ŽIAURUS.
- Morgana, susipažink su Gočiu, —nerūpestingai pasakė
Bile. - Jam treji metai, jis buvo sulaikytas už apkandžiojimą.
Goti, Morgana, trisdešimtmetė moteris, čia atsidūrė dėl to,
kad nematė, kas vyksta tiesiai jai prieš nosį.
Gotis suurzgė žemu balsu. Jau buvau besistebinti, kaip
greitai jis perėmė Bilės nuotaiką, bet tuomet pamačiau priei
nant abu dogus. Bile nebuvo jiems davusi žodinės komandos
prieiti, todėl suriko:
—Sitz.
Vienas šuo iškart atsisėdo, o kitas apėjo Bilę iš kitos pusės.
Gotis aplojo šią trijulę, nesitraukdamas nuo savo narvo durų.
Bile liepė man įeiti į vidų. Staiga vėl užplūdus adrenalinui,
rizikuodama viską prarasti, priėjau prie narvo durų ir, prieš
jas užtrenkdama už savęs, nutraukiau Bilei nuo peties ranki
nę, nuplėšdama odinį dirželį.
Dabar turėjau ginklą. Ir raktų ryšulį. Taigi, užsirakinau viduje.
Stojo keista tyla - kiti kameros šunys nustojo loti, tarsi
pajutę pasikeitusią situaciją.
288 A. J. RICH
Šalia manęs stovėjo šuo, savo ūgiu pranokdamas mane

susirietusią. Turėjau pakankamai vietos atsistoti ir atsitrauk
ti porą metrų nuo durų. Visą tą laiką tarsi mantrą kartojau
„geras šunelis“. Gotis buvo didelis rudmargis pitbulis. Jo ausys
buvo nukirptos per arti galvos, nuo jų sklido mielių kvapas -
infekcijos požymis.
Įkišau ranką į Bilės rankinę ir suėmiau ginklo rankeną.
Tačiau šuo nepuolė. Išsitraukiau savo mobilųjį ir surinkau 911.
- Kokia jums nutiko nelaimė? - paklausė moteriškas balsas.
- Man reikia pagalbos. Esu gyvūnų prieglaudos priestate
119-ojoje gatvėje netoli upės.
Staiga ryšys nutrūko, bet nesupratau kada - prieš ar, kai
nurodžiau savo buvimo vietą. Bet Bile to nežinojo.
- Esu ketvirtojoje kameroje, —pasakiau tylinčiam tele
fonui. - Mane laiko paėmusi įkaite moteris su koviniais šu
nimis.
Kalbėdama nenuleidau akių nuo Bilės. Galiausiai ji už
vertė akis ir pasakė:
- Juk pati save užrakinai.
- Paskubėkite, - pasakiau tylinčiam telefonui.
- Goti, aš tavimi nusivylusi. Nepateisinai mano lūkes
čių. - Bile elgėsi taip, tarsi nė nematytų į ją nutaikyto ginklo.
- Tuoj atvyks policija, —blefavau.
- Čia nėra ryšio. Neveikia jokie planai.
Ji atsisėdo sukryžiavusi kojas priešais narvą lygiai taip pat
kaip lankydamasi pas mano šunis.
- Mes dar neturėjome progos pasidalyti įspūdžiais apie
Benetą, - pasakė ji džiugiai. - Nors tu tyrinėjai vyrus, kurie
manipuliuoja moterimis, juk daug smagiau, kai moteris ma

nipuliuoja vyru, kad šis manipuliuotų moterimis.
- Bet ką iš to gaudavai tu? - paklausiau su nuoširdžiu
smalsumu.
- O ko aš iš to negaudavau?Jis mane linksmino. Su jumis
visomis. Neįsivaizduoji, koks jaudinantis gali būti toks inty
mumas. Tai buvo aukščiausio laipsnio atsidavimas - tikrai
ypatingas santykis. Mes nieko nesivaržėme. Neteisėme vienas
kito. Bent jau iki tol, kol jis suskystėjo.
Dogai kėlė pitbuliui baimę. Jo ketera pasišiaušė ir jis pra
dėjo urgzti, nors niekas nepajudėjo iš vietos.
- Lažinuosi, kad dabar miegoti prie sienos nebeatrodo
taip baisu. Nekaltink Beneto, kad privertė tave tai padaryti,
tai buvo mano mintis. Tai jau buvo tapę jo bėda - fantazijos
trūkumas. Jis švaistė savo energiją tau. O kai nustojo iš ta
vęs šaipytis ir pradėjo ginti, išgaravo visas linksmumas. Na
taip, tu priglaudi benamius šunis. Bet paskui juos per tave
nužudo.
Juk tai per ją buvo nužudyti mano priglausti šunys. Bet
dabar neatrodė tinkamas laikas apie tai užsiminti.
- Vis dėlto jį traukė dorybė. Gal jis pats ir nejautė gailes
čio, bet pradėjo to ieškoti kitur. Galiausiai berniukas perlenkė
lazdą - pavadino tai „meile“ ir visoms jums pasipiršo.
Vis dar laikiau nukreipusi ginklą į Bilę, bet man jau pa
vargo ranka. Bile tai pastebėjo. Atsirėmiau į narvą savo pusė
je, o Gotis liko stovėti kiek tolėliau.
- Nori sužinoti, kas nutiko tą rytą. Tebūnie. Vis dėlto, jis
nebuvo tau taip atsidavęs, kad atsisakytų mane pasikvies-
290 A. J. RICH
ti j tavo lovą. Bet jis nelabai apsidžiaugė pamatęs Heidę ir

Giunterį. Kaip jam ir sakiau, tą patį rytą turėjau juos nuvesti
pas veterinarą. Liepiau jam uždaryti tavo šunis vonioje, kad
nekiltų jokių bėdų. Bet problema vis dėlto iškilo: jo daiktas
nenorėjo sukietėti. Tai buvo toks pirmas kartas. Ir dėl to jis
apkaltino mane. Kad padariau tą, padariau aną ir dar atsive
džiau tuos suknistus šunis. Tuos suknistus šunis.
- Buvau juos palikusi už miegamojo durų, davusi koman
dą gulėti. Išlipau iš lovos, apsirengiau, o Benetas taip ir neat
siprašė.
Šuo, kurio narvą buvau užėmusi, pauostė ginklą ir dau
giau neberodė jokio susidomėjimo.
Bile atsakė į visus mano klausimus, išskyrus vieną - ar
turėsiu ją nužudyti?
- Ar ketini mane aprašyti savo baigiamajame darbe? Juk
aš įdomesnė už Benetą.
Ją nutraukė kameroje buvę šunys, staiga visi pradėjo loti.
Tuomet išgirdau, kas juos išprovokavo. Ar bent jau maniau
išgirdusi kažkur prieglaudoje šūkaujant vyrišką balsą. Pa
bandžiau įsiklausyti ir vėl tai išgirdau. Išgirdo ir Bile. Šį
kart vyriškas balsas sušuko arčiau ir jau galėjome suprasti
žodžius:
- Policija! Ar yra kas nors?
Bile priglaudė prie lūpų pirštą ir pažvelgė pro grotuotą
kameros durų langą. Jos šunys vienu metu pasuko galvas, ne
paleisdami jos iš akių.
Bile pasilenkė, pro langą švystelėjus žibintuvėlio spinduliui.
Surikau:
-Aš čia!
- Tai bus tavo kaltė. - Bile atidarė kameros duris ir savo
šunims sukomandavo:
- Braver hund!
Jie ištrūko į koridorių - sinchroniškai judantys vaiduo
kliai, visą dėmesį sutelkę į savo grobį.
Bile nusekė paskui savo šunis.
Tuo metu atrodė, kad loja visi iki vieno čia esantys šunys.
Šis triukšmas taip mane dezorientavo, kad nebegalėjau Bilės
šunų išskirti iš kitų, jei jos šunys puldami apskritai išleido
kokį nors garsą. Užtat girdėjau šūkaujant vieną iš policininkų.
Tuomet jis suklykė. Kodėl jis nešovė? Bet juk ir aš nešoviau.
- Geras šunelis, - pasakiau savo kameros draugui rakin
dama narvo duris.
Policininkas gulėjo ant žemės, bet jau neberėkė. Nebū
čiau galėjusi pasakyti, ar jis vis dar gyvas, tačiau ant jo kūno
užlipę baltieji šunys (įžiūrėjau juos blausiai apšviestame kori
doriuje) buvo visi kruvini.
Prisėlinau Bilei už nugaros, ketindama jai suduoti gin
klu, kurio taip ir neprisiverčiau iššauti. Reikėtų trenkti taip
stipriai, kad ji parkristų. Bet jei jai suduosiu, ką darys jos
šunys? Niekada nebuvau nieko sužalojusi, neturėjau ir įgū
džių trenkti judančiam taikiniui. Vien nuo šios minties man
darėsi silpna. Tuomet į kairę nuo savęs pamačiau duris į tvora
aptvertą šunų vedžiojimo kiemą. Kai nepastebėta Bilės ištrū
kau į kiemą, man kilo išganinga mintis, nors net nenorėjau
galvoti, kas nutiktų, jei nepavyktų, - galbūt man pasisektų
pagauti telefono signalą.
292 A. J. RICH
Stovėdama tamsiame kieme, visur primėtytame kamuo

lių, prieš tai dar užkliuvusi už susirangiusios žarnos, laikiau
iškėlusi į viršų telefoną mojuodama, kad pagaučiau signalą.
Bet pirmiausia išgirdau kažkur iš prieglaudos vidaus atskli-
dusį šūvį. Vieną šūvį. Į ką šovė antrasis policininkas? Vieną iš
šunų? Bet tai nesustabdys antrojo. Laukiau antro šūvio.
Pagavau signalą.
- Kokia jus ištiko nelaimė?
- Šiuo metu žudomas policininkas. Esame rytinės dalies
119-ojoje gatvėje, gyvūnų prieglaudoje. Paskubėkite.
Atsivėrėvidinio kiemo durys. Bile. Suvienu iš dogų prie šono.
Bile demonstratyviai apsižvalgė aplink.
- Ar gali patikėti, kad tai vienintelis kiemas, kuriame jie
vedžioja šunis?
- Tavo šunys nužudė tą policininką.
- Tasai policininkas nužudė vieną iš mano šunų.
Pastebėjau už Bilės kai ką judant. Šuo irgi. Atsidarius du
rims, pamačiau antrąjį policininką, šis buvo išsitraukęs gin
klą. Dogas staigiai puolė, policininkui dar nespėjus jo pakelti.
Policininkas spėjo iššauti, tačiau šuniui šokus ant ginklą lai
kančios rankos, kulka kliudė Bilę. Ji parkrito, bet neprarado
sąmonės. Ji nusikeikė ir stvėrėsi už kojos. Dogas su tokia jėga
išmušė policininkui iš rankų ginklą, kad šis nusirito šaligat
viu ir sustojo arčiau Bilės nei manęs.
Paspyriau, kad Bile jo nepasiektų, tuomet sutelkiau savo
dėmesį į dogą ir policininką. Policininkas gulėjo ant nugaros,
raitydamasis ir rankomis gindamasis nuo šuns. Nusitaikiau,
bet sudvejojau, kad galiu pataikyti ne į šunį, o į policininką.
- Liepk jam liautis! - surikau Bilei.

- Tai ji. Heidi.
Nukreipiau ginklą į Bilę.
- Liepk jai liautis, - pasakiau griežtai.
- Tarsi galėtum į mane šauti.
Kad ir kaip to norėjau, ji buvo teisi.
Šoviau į šunį ir jis parkrito.
Aplink chaotiškai lojant, išgirdau sirenas, reiškiančias
maksimalią mobilizaciją dėl nukauto policininko. Nukrei
piau ginklą į Bilę ir laukiau, kol mus ras policija.
- Negali sakyti, kad nieko neišmokai, - pasakė Bile.
- Čionai, - surikau nežinodama, ar policininkai mane girdi.
- Vis dar lauki, kol vyras tave išgelbės.
Tuomet atsidarė šunų vedžiojimo kiemo durys. Pro jas įsi
veržė daugybė policininkų ištrauktais ginklais.
- Meskite ginklą, - suriko vienas iš jų. Akimirką nesuvo
kiau, kad jis kreipiasi į mane. - Nuleiskite ginklą.
Padėjau ginklą ant žemės.
Vienas iš policininkų nuspyrė jį tolyn nuo manęs ir pasakė:
- Gulkitės ant žemės. - Jis spyriu praskėtė man kojas,
apieškojo, tuomet sugriebė rankas ir užlaužė jas už nugaros,
kad uždėtų antrankius.
- Ji mane pašovė,—šūktelėjo Bile.—Mano koja. Negaliu paeiti.
- Pakvieskite sanitarus, - sušuko vienas policininkas kitam.
- Ar kitam pareigūnui viskas gerai? - paklausė Bile.
- Tai ne aš čia keliu grėsmę, —pasakiau mane prie žemės
prispaudusiam policininkui. Jis nieko neatsakė, tik truktelė
jęs pastatė mane ant kojų.
294 A. J. RICH
—Jus dar kur nors sužeidė? - paklausė Bilės vienas iš po

licininkų.
- Ji pasirodė tarsi iš niekur. Aš čia tik savanorė.
Atvyko sanitarai ir pradėjo apžiūrėti sumaitotą policinin
ką. Po kelių sekundžių į kiemą įbėgo dar viena pora ir pri
klaupė prie Bilės.
—Ar jus dar kur nors pašovė, be kojos? —paklausė sanitaras.
- Nejaučiu kojos.
Pagaliau radau jėgų prabilti.
—Šitie balti šunys jos. Jie išmokyti pulti. Ji davė jiems ko
mandą užpulti pareigūnus.
—Nemanau, kad man dar kur nors pataikė, - pasakė Bile.
Į kiemą įėjo dar vienas policininkas ir pasakė mane lai
kančiam savo partneriui:
- Netekome Skoto. Suknisti šunys sudraskė jam gerklę. -
Policininkas sugriebė mane už gerklės. —Dabar turėčiau tau
sudraskyti gerklę.
- Bet ne čia, —pasakė mane laikantis policininkas.
Suleidę Bilei vaistų, sanitarai užkėlė ją ant neštuvų, bet
palaukė, kol pirma bus išneštas sąmonės netekęs policininkas.
Nors aplink visi judėjo, atrodė, kad viskas daroma sulėtin
tai. Pažvelgiau aukštyn į apšiurusius daugiabučius, supančius
atvirą vidinį kiemą. Degė šviesos, langai buvo atidaryti, o iš
kiekvieno aukšto žiūrėjo žmonės ir fotografavo telefonais.
Mane kaip kaltąją apsupo apie tuzinas policininkų ir įstū
mė atgal į vidų. Kai vedė pro negyvo policininko kūną, susto
jo ir privertė į tai žiūrėti. Aš apsivėmiau. Bile buvo teisi - tai
buvo mano kaltė.
Vaizdas priešais pastatą priminė karo padėtį, sraigtaspar

niai švietė į prieglaudą savo prožektoriais. Kai mane grūdo
į policijos automobilį, vienas iš policininkų bėrė man mano
teises.
Su policijos automobilių palyda buvau nuvežta į 25-ąją
nuovadą. Mane nuvedė tiesiai į apklausų kambarį ir antran
kiais prirakino prie stalo.
Kaip dora pilietė, buvau įsitikinusi, kad mane išteisins.
Tačiau kartu mane kaustė paralyžiuojanti baimė, kad taip
neįvyks.
Jei antrasis policininkas mirs, nebus jokių liudininkų. Net
jei išgyventų, jis nežino, kas dėl to kaltas. Vadinasi, lieka Bi
les žodžiai, be to, ji savo kūne turi kulką.
Jie mano, kad aš policininkų žudikė. Galbūt teoriškai tokia
ir esu. Turėjau galimybę nužudyti Bilę ir jos šunis, bet ja ne
pasinaudojau. Pradėjo niežėti visą kūną. Jutau, kaip ant nu
garos ir krūtinės kyla guzai. Man pradėjo trūkti oro. Žinojau,
kad nerimas gali sukelti pačius įvairiausius somatinius simp
tomus. Kartu ir norėjau, kad kas nors užeitų į kambarį, ir to
bijojau. Rangiausi kėdėje bandydama pasikasyti nugarą. Ir
dar norėjau šlapintis.
Praslinkus pirmai valandai, nustojau žiūrėti į laikrodį. Nė
neįsivaizduodama, kas mane gali stebėti pro nepermatomą
stiklą, laisvąja ranka bandžiau šiaip ne taip nusitraukti že
myn džinsus, kad galėčiau nusilengvinti tiesiog ant apklausų
kambario grindų. Tebūnie, surengsiu jiems šou, jei jie tikisi
to sulaukti.
Nusisukau kuo toliau nuo stiklo ir pritūpiau. Tačiau po
tokio ilgo laukimo nepajėgiau iškart ištuštinti pūslės. Mel
džiausi, kad niekas dabar neužeitų į kambarį. O galbūt kokie
nors pareigūnai kaip tik dabar juokiasi už lango.
Bala užliejo didelį plotą po stalu, prie kurio buvau prira
kinta, ir nutekėjo po kėde, ant kurios sėdėjau. Atradau, kad
viena ranka kelnes lengviau nusimauti nei vėl jas apsimauti.
296
Ir tikrai jokių šansų užsitraukti užtrauktuką. Tai privertė su

simąstyti, kad ir narvuose laikomi šunys yra priversti teršti
savo pačių erdvę.
Įėjo du detektyvai civiliais drabužiais, vienas laikė aplan
ką, o kitas buvo susiėmęs už nosies.
- Kokį velnią čia padarei?
- Kada galėsiu paskambinti?
Tas, kuris bjaurėjosi, pabeldė į duris.
- Atneškit mums popierinių rankšluosčių.
Kai buvo atneštas ritinys popierinių rankšluosčių, jis metė
jį man ir liepė išvalyti grindis.
- Aš surakinta.
- Juk sugebėjai nusimauti kelnes.
Nepajudėjau iš vietos ir neketinau daryti, ko jis manęs
prašo.
- Noriu paskambinti.
Policininkas, laikantis aplanką, paklausė:
- Ar pažįstate Džimį Gordoną?
Pakartojau savo norą.
Jis pabandė dar kartą, šį kartą rodydamas nusikaltimo
vietos —mano miegamojo —nuotrauką.
- Telefono skambutis.
- Per tave ką tik žuvo policininkas. Tavim dėtas, pradė
čiau bendradarbiauti, - pasakė detektyvas, kuris paprašė po
pierinių rankšluosčių.
- Noriu savo advokato. - Nujaučiau, kad detektyvai bando
taikyti pasenusį Reido apklausos metodą, apie kurį sužinojau
pirmame psichologijos kurse. Policininkas apklausos metu
298 A. J. RICH
stebi nerimo ženklus: sunertos rankos, klajojantis žvilgsnis,

linguoja koja, liečia savo plaukus. Bando sumenkinti mora
lines pasekmes: „Juk visos barasi su savo vaikinais.“ Ironiška,
kad vėliau paaiškėjo, jog policininką Džoną Reidą išgarsinusi
byla buvo melagingas prisipažinimas.
Vienas iš detektyvų atsisukęs į stiklą parodė atnešti tele
foną, o kai atidarė duris, jam padavė stacionarų telefoną. Jis
įkišo laidą į sieninį lizdą ir pastatė jį priešais mane.
- Tik vietinis skambutis.
Paskambinau Stivenui.
- Laukiau iš tavęs žinių, - išgirdau jo balse palengvėjimą.
- Jie gali klausytis.
- Ar Bile su tavimi?
- Aš nuovadoje Rytų Harleme. Bile ligoninėje.
- Pasakyk, kad tau viskas gerai.
- Mane prirakino prie stalo apklausų kambaryje.
- Papasakok, kas vyksta.
- Dabar suprantu daugiau nei bet kada per pastaruosius
šešis mėnesius. Jie dar nepateikė kaltinimų, bet manau, kad
mane sulaikė už policininko nužudymą.
- Nieko nesakyk, kol neatvažiuosiu.
Prieš padėdama ragelį, paprašiau Stiveno pranešti Ma-
kenziui.
Palikę mane apklausos kambaryje, detektyvai išsinešė ir
telefoną. Bet paliko popierinių rankšluosčių ritinį, ir, žinoda
ma, kad turi ateiti brolis, atsiplėšiau didelį pluoštą ir pradėjau
valyti grindis, jei jį kartais atvestų į šį kambarį.
Kai po stalu jau buvau sukrovusi nemenką krūvą popie

rinių rankšluosčių, detektyvai sugrįžo ir pranešė, kad mane
veža į areštinę.
—Bet mano brolis važiuoja čia.
—Pasakyk jam, kad paskambintų tavo advokatui.
—Jis iryra advokatas.
—Jam teks vykti į miesto centrą, kad su tavimi pasimaty
tų, - tai buvo viskas, ką galėjo pasiūlyti detektyvas.
Policijos automobiliu važiavau su tais pačiais dviem de
tektyvais, kurie prieš tai mane apklausė. Prisiminiau, kaip
Džono Džėjaus koledže profesorius kartą atsinešė areštinės
apžvalgą, kurioje Yelp portalas buvo ją įvertinęs viena žvaigž
dute. Buvau sužavėta, kad tokia apžvalga apskritai egzistuoja,
o kai profesorius garsiai ją perskaitė, auditorija tiesiog pašė
lo: „Pirmiausia pradėsiu nuo... Ei, niiiiiiiigerrrrrrri!!! Iš tos
suknistos viečikės išėjau kalbėdamas gryniausia Amerikos
juodaodžių kalba. O taip, esu baigęs koledžą, bet tai šūdo
vertas dalykas. Esu farmacijos bendrovės vadovas. Bendrauju
su šimtais sveikatos apsaugos srities specialistų, turinčių ma
gistro, daktaro ir visokių kitokių laipsnių iš tokio šūdo, kokio
nė nesugebėčiau ištarti. Bet aplink girdėjau tik nigeri, tą, ni-
geri, aną, nigeri, ten, nigeri, šen. Tai tokio šūdo teko visąlaik
klausytis.“
Ši apžvalga buvo tokia vaizdinga, kad išmokau ją atminti
nai. Gal ir pačiai teks parašyti ką nors panašaus.
Kirtome kinų kvartalą ir privažiavome du pilkus belan-
gius pastatus Baltojoje gatvėje —teismo rūmus ir Tombs įka-
300 A. J. RICH
tinimo centrą, trečio aukšto lygyje sujungtus belange galerija.

Įkalinimo centro fasadą puošia Ričardo Haso freska „Imigra
cija Žemutiniame 1st Saide“. Ironiška, kad, pagal jos kompo
ziciją, imigrantai siunčiami tiesiai į kalėjimą.
Mano priėmimo procedūra buvo tokia pati, kaip rodoma
kriminalinėse televizijos laidose. Bet viena tai žiūrėti patogiai
įsitaisius ant sofos, valgant šokoladą, o visai kas kita, kai tave
patį nurengia ir apieško areštinėje. Mane palydėjo į kame
rą, kurioje, ačiū Dievui, daugiau nieko nebuvo. Bent kol kas.
Girdėjau, kaip netoliese kalinės įžeidinėjo viena kitą, bet jų
nemačiau. Tuomet choru pradėjo šaukti: „Ei, prižiūrėtojau!“,
bet nesulaukė jokios reakcijos. Šioje vietoje buvo siaubingai
šalta. Ar tik nebuvau girdėjusi, kad Tombs laiko vos 5 laips
nius šilumos?
Man turėtų pavykti įrodyti, kad Bile į prieglaudą atve
žė du Argentinos dogus. Man turėtų pavykti įrodyti, kad ji
buvo mano namuose tą rytą, kai buvo nužudytas Benetas, -
apie tai rašoma Palaidūnės ei. laiškuose, įrodančiuose ir tai,
kad ji nužudė Suzaną Rorkę ir Samantą. Bet ar ei. laiškus
galima laikyti įrodymu?
Įsivaizdavau, kad iki ryto dar turėtų būti likusios kelios
valandos. Man teko atiduoti savo laikrodį, bet jau turėjo būti
ne anksčiau kaip 3.00 valanda nakties. Metalinis suolas, ant
kurio sėdėjau, buvo toks slidus, kad vos nuo jo nenuslydau.
Apie miegą nebuvo nė kalbos. Tai buvo poeto apdainuota
„tamsioji sielos naktis“. Pirmiausia mane aplankė negailestin
ga mintis, kad esu kalta dėl vieno žmogaus mirties ir kito
sunkaus sužeidimo. Nors, kaip pasakė Bile, neverta ieškoti
kaltų, man nepavyko to išvengti. Perskaičiau keletą užrašų

ant kameros sienų. Niekada neimk negyvo žmogaus ginklo.
Atleiskite, bet nelabai galiu rinktis. Daryk tai, kas tau atrodo
naudingiausia.
Buvau priversta klausytis vienoje iš kamerų vykstančio
ginčo. Dvi moterys barėsi, kuri gaus telefoną.
Mano mintys šokinėjo nuo logiškų ir praktiškų rūpesčių
prie vaizdinių ir jausmų, kurių būčiau norėjusi išvengti. Net
pati pajutau tą momentą, kai nebeatlaikiau ir susivokiau sė
dinti ant kameros grindų, susikūprinusi tokia pat poza kaip
tada vonioje, kai radau Beneto kūną. Supratau, kas vyko, -
tai buvo viena iš potrauminio streso išraiškų. Ką tik teko an
trą kartą pamatyti šunų nužudytą žmogų. Prisiverčiau giliai
kvėpuoti, kad nepradėčiau hiperventiliuoti ir sulėtinčiau pul
są. Tuomet mėginau įsivaizduoti raminančius jūros vaizdus -
balto smėlio paplūdimius, plūduriavimą žydrame vandenyje,
kurio temperatūra tokia pat kaip mano odos. Bet nepadėjo
net mano mėgstamiausi vaizdiniai - šiltas vanduo asocijavosi
su krauju.
Atsistojau ir pradėjau marširuoti po kamerą. Prisiminiau
istoriją, kurią Stivenas papasakojo grįžęs namo iš Afganista
no. Lankydamasis kalėjime, drėgno ir šalto koridoriaus gale
jis pamatė atskirtą kamerą. Pasižiūrėjęs pro mažytę skylutę
duryse, išvydo maždaug trylikos metų mergaitę, kuri gulėjo
nejudėdama ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į duris, o jos kameroje
nebuvo nieko daugiau, išskyrus sudedamąją lovą. Net kriauk
lės ar tualeto. Jis paprašė vertėjo paklausti kalėjimo viršinin
ko, už ką ji atsidūrė kalėjime. Kalėjimo viršininkas paaiškino,
302 A. J. RICH
kad čia ją atvedė tėvas už tai, kad ji pabėgo su vaikinu, o kai

jų šeimos juos sugavo, jie ir vėl pabėgo. Stivenas paklausė, ko
dėl pas ją nebuvo vandens ir kodėl ji laikoma taip izoliuotai -
argi tai ne per žiauru? Viršininkas atsakė, kad ir jam jos gaila,
bet jis neturi kalėjimo prižiūrėtojų moterų, kurios galėtų ja
pasirūpinti. Stivenas matė, kad mergaitė tokiomis sąlygomis
kraustėsi iš proto; jis apie tai pranešė JAV ambasadai ir ga
liausiai jiems pavyko susitarti dėl jos paleidimo.
Stojo tyla, moterys liovėsi ginčytis dėl telefono. Nebuvo
nė vieno prižiūrėtojo. Buvau gyva palaidota Tombs .
Ši naktis mane arba sugniuždys, arba parodys, ko esu
verta. Galbūt kitas asmuo, atsidūręs tokioje kraštutinėje si
tuacijoje, pajustų energijos antplūdį, ieškotų, ką tokio padarė,
kas privedė prie vieno policininko mirties ir kito sumaitojimo.
Perkratytų kiekvieną galimybę, kaip būtų galėjęs sustabdyti
Bilę ir išvengti šių skerdynių. Bet tokios mintys nepakeistų
to, kas nutiko.
Sėdėjau ant grindų atsirėmusi į sieną ir prisiminiau Emi
lės Dikinson eilėraščio pirmąsias eilutes: „Po sielvarto forma
lūs užgula jausmai. / O nervai ceremoniški tartum kapai.“" -
Žinoma, dėl to jos man dabar ir iškilo’".
Tai buvo paskutinis dalykas, apie kurį pagalvojau, o pas
kui mane pažadino barškančių raktų garsas ir prižiūrėtojas,
sakantis:
* Neoficialus šios įkalinimo įstaigos pavadinimas Tombs reiškia „kapą“.
** Iš anglų k. vertė Sonata Paliulytė. Versta iš: The Complete Poems of Emily
Dickinson. Edited by Thomas H. Johnson, i960. Vertimas publikuotas
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, 2009 m- Nr. 7 (liepa).
*** Žr. ankstesnį paaiškinimą.
- Kai ištarsiu tavo vardą, išeik ir tylėk. Dabar vyksi į teis

mą. Nesakyk nė žodžio. Niekam teismo salėje nerodyk jokių
gestų. Tiesiog sėdėk ir žiūrėk tiesiai priešais save, kol išgirsi
savo vardą.
Išgirdau pustuzinį vardų, bet savojo - ne.
Po dešimties minučių manęs atėjo du policininkai. Už
dėjo antrankius ir prirakino rankas prie diržo ant juosmens.
Mane vežė į baudžiamąjį teismą, kuris buvo arčiau nei už ioo
metrų, kad tradiciškai pravestų granito laiptais.
Kai policijos automobilis sustojo, manęs jau laukė būrys
reporterių su kameromis ir mikrofonais. Mane pro žurnalis
tus nuvedė į teismo rūmus. Pakilus liftu į ketvirtą aukštą, bu
vau nuvesta į nedidelę būdelę laikinojoje sulaikymo kameroje,
kur laukė Stivenas. Policininkai paliko mane vieną su broliu.
- Negaliu patikėti savo akimis. - Stivenas mane apkabino
ir pabučiavo į kaktą.
Jam prisilietus pravirkau.
- Kas dabar bus?
- Tave ketina apkaltinti policininko žmogžudyste.
- Bet tai buvo Bilės šunys. Tai aš buvau tikrasis taikinys,
o ne policininkas.
- Paklausyk, turime tik penkias minutes. Ketinu prašyti
paleisti už užstatą, bet nededu daug vilčių.
- O kaip antrasis policininkas? Ar jis pasveiks?
- Jis Kolumbijos presbiterijonų ligoninės intensyvios tera
pijos skyriuje. Tikimasi, kad išgyvens.
- Galbūt tai nuskambės savanaudiškai, bet ar greitai jis
galės kalbėti? Galbūt jis matė, kas iš tiesų nutiko.
304 A. J. RICH
—Apie tai pranešiu, kai tik žinosiu pats.

—Ar ten paguldė ir Bilę?
—Ją išleido šį rytą. Tai buvo tik paviršinis sužeidimas. Jos
senelė išsivežė ją namo.
—Bet jos šunys nužudė policininką.
—Ji pasakė policijai, kad tai tu išleidai šunis iš narvų. Ką
žinai apie tuos šunis?
—Bile davė jiems komandas vokiškai. Jie buvo išmokyti
pulti.
—Dieve mano.
Pasakiau jam žinanti, kaip elgiamasi su įtariamaisiais nu
žudžius policininką. Buvau skaičiusi Mumijos Abu Džama-
lio knygą Live from Death Row*. Buvau mačiusi ir liūdnai
pagarsėjusį vaizdo įrašą, kuriame neatpažįstamai sumuštą
Estebaną Karpijo, uždėję į Hanibalo Lekterio panašią kaukę,
vedė išklausyti kaltinimų dėl policininko nužudymo. Pasa
kiau Stivenui, kad jei mane nuteis, dvidešimt tris valandas per
dieną turėsiu praleisti visiškoje izoliacijoje.
Policininkas atrakino laikinąją kamerą ir liepė Stivenui
užbaigti. Stivenas man pasakė, kad po kelių minučių pasima
tysime teismo salėje.
Teismo salė buvo už gretimų durų. Buvau ten nuvesta
policininko ir pasodinta prie gynybos stalo. Man iš dešinės
atsidarė durys ir į prisiekusiųjų suolą buvo atvesta grupelė
moterų oranžiniais kombinezonais ir su antrankiais. Štai tau
ir kolegos prisiekusieji.
* „Tiesiogiai iš nuteistųjų mirties bausme kameros“.

Stivenas į teismo salę įėjo pro viešąjį įėjimą ir atsisėdo prie

stalo greta manęs.
Teisėjas perskaitė kaltinimus. Stivenas man pasakė, ku
riuo momentu turiu pareikšti apie savo nekaltumą. Viskas
truko ne daugiau kaip pusvalandį. Prašymas paleisti už už
statą atmestas.
Apie laiką galėjau spręsti tik iš to, kada atnešdavo maistą,
nors valgyti ir negalėjau. Tvyrojo nuolatinis šlapimo ir išmatų
kvapas. Nesinorėjo gultis ant suolo ir stengiausi liestis prie
kuo mažiau paviršių. Po vakarykščio vėmimo man iš bur
nos sklido nemalonus kvapas. Drabužiai dvokė. Niežėjimas
susilpnėjo, bet guzai liko. Nerimas mutavo į nuolatinę baimę
to, kas gali nutikti per artimiausias dešimt minučių ir per
likusį gyvenimą.
Netrukus po pietų (Bolonijos sumuštinio ir mažo pieno
pakelio), kurių nė nepaliečiau, mane išsivedė kalėjimo pri
žiūrėtojas, vėl surakinęs antrankiais, ir palydėjo už kąmpo į
mažytį kabinetą, kur laukė Makenzis.
- Galite nuimti jai antrankius, - pasakė Makenzis atsisto
damas.
- Jūs įsitikinęs? - paklausė prižiūrėtojas.
Makenzis parodė jam išeiti ir palaukė, kol mane atrakino.
Kai likome vieni, jis prisitraukė mane prie savęs ir ilgai laikė
apkabinęs. Nors dabar tai turėjo rūpėti mažiausiai, vis tiek
nerimavau dėl to, kaip atrodau ir kvepiu.
- Juk tu žinai, kad tai Bilės darbas?
306
—Jau buvau prieglaudoje ir patikrinau priėmimo įrašus.

Juose nurodyta, kad dogus paliko „Morgana Prager“. - Jis
stebėjo mano reakciją.
—O kaipgi kitaip.
—Stivenas man sakė, kad jie buvo išmokyti pulti. Patik
rinau visas trijų valstijų dresūros mokyklas ir nė viena jų per
pastaruosius keletą metų nedirbo su Argentinos dogais. Va
dinasi, ji dresavo juos kur nors kitur arba padarė tai pati. Ar
įsivaizduoji, kur ji galėjo juos laikyti?
—Niekad nebuvau jos namuose.
—Aš irgi. —Tikriausiai mano palengvėjimas dėl to, ką jis
ką tik pasakė, buvo toks akivaizdus, kad jis dar kartą pa
kartojo savo žodžius. —O adresas, kurį ji man davė, kai pas
mane dirbo, netikras.
—Jos senelė turi žirgų fermą Konektikute.
—Šeimos advokatas man pasakė, kad turėsiu gauti teismo
įsakymą, jei noriu apieškoti valdas.
—Kad ir kur ji laikė juos, turėjo juos ne mažiau kaip šešis
mėnesius. - Paklausiau, ką apie šią istoriją rašo spauda.
—Rytoj jie jau narstys ką nors kita.
—Tikiuosi, tai bus Suzanos Rorkės, Pat Lovi ir Samantos
Kuper žmogžudystės.
—Stivenas man papasakojo ir apie tai.
—Ji nebūtų pirma, išsisukusi nuo žmogžudystės, - pasakiau.
—Žmonės paslysta, net tokie kaip Bile.
—Bet nebūtinai.
—Stivenas šiuo metu tariasi su baudžiamųjų bylų advokate.
Kerolė Anders čia pasirodys rytoj ryte. Ji aukščiausios klasės,
308 A. J. RICH
dirbo su mano žmona. O kad jau viską išsiaiškinome, galiu

tau prisipažinti, kad buvau susitikęs su Bile, prieš ją išleidžiant
iš ligoninės. Palatoje buvo ir jos senelė —tai buvo anksti šį rytą.
Nors ir nedėjau daug vilčių, nuėjau norėdamas pabandyti ją
įkalbėti bendradarbiauti, pasakyti teisybę. Paklausiau, kur ji
laikė dogus. Jos senelė liepė jos netrukdyti, bet Bile pasiūlė jai
nusileisti žemyn kavos, kol mes kalbėsimės. Ji buvo įsiutusi,
bet tuo tyliuoju, šaltakraujišku įniršiu. Ji negalėjo rizikuoti
atkreipti medicinos personalo dėmesį, todėl balso nekėlė, bet
jos akys žaižaravo įniršiu. Ji suprato, kad tikiu tavimi, o ne ja.
Ir kad negali manęs kontroliuoti.
- Tu sutikai Palaidūnę. - Papasakojau Makenziui visą is
toriją.
- Nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas ne taip.
- Bet vis tiek su ja susitikinėjai.
- Žinau, kad tai nuskambės kaip klišė, bet ji buvo tarsi
narkotikas. Praregėjau tik tada, kai ji pradėjo pas mane dirbti.
Pamačiau, kaip ji elgiasi su žmonėmis, kurie jai buvo nenau
dingi. - Jis pakėlė ranką, norėdamas parodyti nekantriam iš
lauko pusės stovinčiam sargui, kad duotų jam dar penkias
minutes. —Ji nė nepasiteiravo apie antrąjį policininką, ar jis
išgyvens. Manau, ji mano, kad nuo visko išsisuks. Ir, regis,
tuo mėgaujasi.
- Todėl ji ir yra tokia pavojinga. Ką tik įžvelgiau gerąją
savo įkalinimo pusę. Bile negali manęs čia pasiekti.
- Paprašiau vieno tyrėjo toliau ieškoti informacijos apie
dogus. Ir tikimės, kad sužeistasis policininkas netruks galės
duoti parodymus.
Paprašiau jo susisiekti su Bostono detektyvu ir papasakoti

jam apie tuos mano perskaitytus laiškus, kuriuose Bile kaip
Palaidūnė prisipažįsta nužudžiusi Suzaną Rorkę.
Paklausiau jo to, kas jau seniai knietėjo:
- Ar elektroniniai laiškai gali būti laikomi įrodymu?
- Jei įmanoma patvirtinti, kas juo siuntė. - Makenzis atsi
prašė turįs mane čia palikti. Pasakė, kad bus man naudinges
nis už kalėjimo ribų.
Tikrai negalėjau su tuo ginčytis. Juk pati negalėjau nieko
padaryti.
Negalėjau nieko padaryti, nebent stebuklingai sugalvoti ką

nors, kas panaikintų visus kaltinimus.
Makenziui išėjus, man buvo liepta laukti savo kameroje,
kol bus pakankamai „kūnų“ —taip jie mus vadino, —kuriuos
reikia nuvesti aukštyn. Viršuje kiekvieną iš mūsų antrankiais
surakino su kita kaline, rankomis už nugaros, ir nutempė laip
tais žemyn į gatvę, kur įjungęs variklį laukė autobusas, nuve-
šiantis mus į Rikerso salą. Buvo labai nepatogu sėdėti prira
kintam prie kito žmogaus autobuse be jokių amortizatorių, o
kadangi važiavome vienais blogiausių miesto kelių, toks pasi
važinėjimas buvo gana skausmingas. Rikerse buvau lankiusis
tik kaip magistrante, kad susirinkčiau kreditus už privalomas
klinikinės praktikos valandas. Pagauta absurdiško impul
so, dar bandžiau šį tą nurodinėti, bet iškart buvau nusodinta
moters, su kuria buvau surakinta ir kuri be paliovos kosėjo.
310 A. J. RICH
Mano mėgstamas transseksualas Šalonda buvo minėjęs, kad

tuberkuliozės paplitimas Rikerse yra triskart didesnis nei kitur
mieste ir dažniausiai ji būna sunkiai gydoma vaistais.
Mes, moterys, buvome atskirtos nuo vyrų ir nuvestos į
Rouzės M. Singer centrą —moterų kalėjimą. Buvau išlais
vinta nuo savo partnerės, nuvesta į nedidelį korpusą tik su
aštuoneriomis durimis ir pasodinta į vienutę. Nežinojau, kur
nuvedė kitas moteris.
Mano kameroje buvo pakyla su čiužiniu, metalinė kriauk
lė, atviras tualetas ir kai kas panašaus į prie sienos pritvirtintą
stalą. Atsisėdau ant lovos jausdama didžiulę įtampą. Prisimi
niau savo seansus su kaliniais: kažin ar tasai vyrukas, kuris
nuolat pasakodavo anekdotus, vis dar čia? Tas, kuris buvo
apsinuoginęs Metropoliteno muziejuje? Prisiminiau paskuti
nius Šalondos man pasakytus žodžius: „Pamatysite, koks ge
ras jausmas kartais save nustebinti.“
Atsiguliau sunėrusi po galva rankas, nes nebuvo jokios
pagalvės. Ant purvinų, nežinia kada paskutinį kartą baltųitų
šlakbetonio sienų nebuvo nieko, kas patrauktų mano dėmesį.
Jokių užrašų. Bandžiau įsivaizduoti miegamąjį, kuris būtų vi
siška priešingybė dabartinei mano situacijai. Ir kieno gi mie
gamasis atėjo į galvą? Ogi Bilės kambarys jos senelės name.
Prisiminiau, kad tai buvo ne tiek miegamasis, kiek visas fly-
gelis ar galerija. Baltais kilimais nuklotos grindys, sienos su
daugybe paveikslų, neįkainojami Madervelio ir de Koningo
darbai. O gretimame kambaryje kabėjo vaizduotę žadinanti
juoda drobė su raudona figūra, primenančia kraujo pritvin
kusią raidę H. Jo autorius buvo Lovi. Pat senelis.
Mano kvėpavimas pasikeitė.

Vėl buvau Pat studijoje, kur ji rodė savo nuogos nuotrau
kas, o jos rotveilerių veislės kalė puldinėjo ant lango. Kai
buvo aptiktas Pat kūnas, šuns taip ir nerado.
Kaip apie tai nesusimąsčiau anksčiau? Juk Bile į ForPittie’s
Sake buvo atvežusi rotveilerę. Kai su ja buvome ten nuvažia
vusios, ji paklausė Alfredo, kaip laikosi jos atvežtas šuo. Prisi
miniau Bilės žodžius: „Nerimavau dėl jos.“
Paklausiau sargo, ar galėčiau paskambinti.
Makenziui neprireikė daug laiko išsiaiškinti, kad toji rotvei-

lerė turėjo įsiūtą mikroschemą. Informacija, kurią nuskaitė
veterinaras, parodė, kad šuns savininkas —Pat Lovi. Alfredas
pasakė, kad Bile jam buvo sakiusi, jog šeimininkas miręs, taigi
jis nenuskaitė mikroschemos. Sakė sutinkantis paliudyti, kad
rotveilerę atvežė Bile. Ir prisipažino, kad jį išgąsdino tai, jog
šuo, kuriuo jis rūpinosi, laikomas įrodymu nužudymo byloje.
Makenzis apie tai informavo Amabilio pusbrolį detektyvą
Bjenvenidą iš Safolko apygardos departamento, nes Pat byla
priklausė jo jurisdikcijai.
Stivenas jau buvo pasiėmęs mano kompiuterį ir nuvežęs į
policiją, kur teismo ekspertizės kompiuterių specialistas atse
kė, kad Palaidūnės IP adresas priklauso Bilei.
Kai Bile tapo policijos įtariamąja, jie konfiskavo jos au
tomobilį ir, nors po tos kelionės buvo jį kruopščiai išvaliusi,
jiems pavyko rasti kailio, atitinkančio Argentinos dogų.
Bile buvo suimta senelės namuose. Norėčiau galvoti, kad
ją pasodino į mano atlaisvintą kamerą. Kerolei Anders, bau-
312 A. J. RICH
džiamųjų bylų advokatei, kurią man nusamdė Stivenas su

Makenziu, pavyko pasiekti, kad man panaikintų kaltinimus,
vos tik suėmė Bilę. Ji buvo apkaltinta vieno policijos parei
gūno nužudymu ir bandymu nužudyti antrąjį, taip pat ir Pat
Lovi nužudymu. Dar po kelių dienų Bostono policija rado
plaktuką, kuriuo buvo nužudyta Suzana Rorkė. Bile buvo jį
paslėpusi toje pačioje senelės namų spintoje, kur laikė savo
žaislus. DNR patvirtino, kad Bilės daiktadėžėje rastą tira-
miso lūpdažį buvo naudojusi Samanta Kuper. Niujorko po
licija šį įrodymą perdavė Toronto policijai, taigi į kaltinimų
sąrašą buvo įtrauktas ir Samantos Kuper nužudymas. Liko
tik Benetas. Arba Džimis Gordonas. Apygardos prokuroras
man pasakė, kad, norint Bilę apkaltinti šiuo nužudymu, rei
kėtų iškasti Džimio kūną. Pradėjau galvoti, kaip į tai surea
guotų jo motina. Niujorke mirties bausmė buvo panaikinta
2007-aisiais, o Bile neišeis iš kalėjimo net ir nenuteista už jo
žmogžudystę.
Žinau, kad kai kurie žmonės tiki „tinkama pabaiga“ ir to
siekia. Visa širdimi nekenčiau šio klaidingo įsitikinimo, kad
įmanoma užrišti palaidus paslapties ir sielvarto galus. Ar to
kia situacija reiškia, kad tai nustos tave persekioti? Kad galėsi
toliau gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę? Man tai atro
dė žiauri sąvoka, gralis, kurio neįmanoma rasti. Bet gal kam
nors yra pavykę. Ar bent patys tuo tiki.
Kiekvienam savo.
Kaip žmogus, kuris buvo žiauriai apgautas net ne vieno, o
dviejų asmenų, ir ne tik apgautas, bet susidūręs su kelių žmo
nių žudiku, buvau priversta apmąstyti ir savo tinkamumą
pasirinktam darbui, ir apibrėžimą žmonių, kuriuos tyrinėjau.
Nei sociopato, nei psichopato terminai DSM-5 nevartojami.
Artimiausias sociopatui terminas yra antisocialinis asmenybės
sutrikimas, kuris DSM-5 apibūdinamas kaip „dominuojantis
kitų žmonių teisių nepaisymas ir pažeidinėjimas“. Jį rodo trys
ar daugiau iš septynių kriterijų:
1) socialinių normų nepaisymas,

2) neatsakingumas,
3) melavimas,
4) abejingumas kitų poreikiams,
5) impulsyvumas,
6) nesugebėjimas planuoti j priekį,
7) irzlumas ir agresyvumas.
Plačiausiai naudojamas psichopatijos testas yra PCL-R - „Pa

pildytas psichopatijos kontrolinis sąrašas“. Jis dar vadinamas
Hero kontroliniu sąrašu. Kanadiečių psichologas Robertas
313
314 A. J. RICH
Heras atkreipė dėmesį, kad sociologai linkę akcentuoti aplin

kos ir socialinius aspektus, o psichologai ir psichiatrai, nu
statydami diagnozę, vadovaujasi genetiniais, kognityviniais
ir emociniais veiksniais.
Aš panaudojau Bilę kaip atvejo analizę paskutiniame savo
baigiamojo darbo skyriuje. Jį užbaigiau klausimu: Ar tokiems
žmonėms reikėtų atleisti?
Sau atleisti taip ir negalėjau.
Atleisti sau už ką? - paklausė brolis su Makenziu. Kad
gerai galvoji apie žmones? Kad pasitiki jais? Bet man reikėjo
rasti kitą būdą suvokti atlaidumą - vieni žmonės mano, kad
gebėjimas atleisti pats juos aplankys, atėjus tinkamam laikui,
tačiau kiti tai suvokia kaip pasirinkimą. Kad tai gali pasi
reikšti kaip kita empatijos forma, dovana sau pačiam.
Bilės senelės pinigai leido pasamdyti advokatų komandą, kuri

bando išsikovoti, kad Bilę uždarytų į privačią psichiatrijos li
goninę, o ne kalėjimą. Nepaisant paplitusios nuomonės, kad
psichiatrinis gydymas psichopatams neduoda jokios naudos.
Šiuo metu ji laikoma Kirbio teismo psichiatrijos centre, Niu
jorko valstijos psichinės sveikatos tarnybos griežtojo režimo
ligoninėje, kur valstybės paskirtas psichiatras bando jos bū
klę įvertinti kaltinančiajai šaliai, o garsūs srities ekspertai —
gynybai. Tai tas pats niūrus didžiulis statinys, kurį mudvi su
Bile matėme kitapus Harlemo upės, kai iš prieglaudos pasi-
ėmusios Debesį vedžiojome ją palei upę, kad ji pasimėgautų
laisve ir jos kvapais.
Sila man pasakė, kad kai gyvenime kitą žmogų susitinki iš
tiktas krizės, tarp jūsų iškart užsimezga ryšys. Tiesiog pralei
džiate visus nereikšmingus faktus ir susivaržymą. Išvengiate
visų banalybių ir einate tiesiai prie esmės.
Makenzis matė mane kalėjime. Matė mano patiklumą, iš
gąstį ir pavydą. Matė, kaip nepastebėjau to, kas vyko tiesiai
man po nosimi. Bet jis vis tiek mane matė.
Ir norėjo pamatyti dar kartą. Visi turime fantazijų, kurios
nė iš tolo neatitinka realybės. Kai mane paleido iš Rikerso
neplauta galva, nesipraususią ir visiškai nepatrauklią, taip dar
niekada nebuvau jautusis, tikrai neturėjau minčių apie pir
mąjį bučinį. Tačiau kaip tik tada Makenzis prisitraukė mane
prie savęs, suėmė mano veidą - gestas, švelnus ir savininkiš
kas vienu metu, - ir mane pabučiavo. Prisiminiau seną Betės
Everet dainą: „Jei nori sužinoti, ar jis tave myli, tai pasakys
jo bučinys.“ Tikrovė pralenkė fantazijas. Ji buvo geresnė tuo,
kad šįkart geismas buvo apgaubtas ramybės, o ne nerimo,
kuris neatsiejamas nuo manijos. Geresnė todėl, kad šis vyras
buvo kilnus, ir todėl, kad žinojau, kas jis.
Praėjus savaitei po to, kai buvau paleista, Makenzis pateikė

peticiją išlaisvinti Debesį.
Jis pasisiūlė mane nuvežti į prieglaudą jos pasiimti, bet
norėjau vykti viena. FDR keliu iš miesto važiuodama į šiaurę
pravažiavau Kirbio teismo psichiatrijos centrą. Bile buvo už
kažkurio iš to tūkstančio grotuotų langų.
Diena buvo giedra su pavieniais debesimis, kurie, pasak
orų prognozės, turėjo vėlyvą popietę susitvenkti, galbūt at-
316 A. J. RICH
nešti liūtį. Automobilių buvo nedaug, ir aš džiaugiausi galė

dama neviršyti oficialaus greičio limito, nors ir vykau atsiimti
savo šuns. Nejungiau radijo ir nesiklausiau jokio kompakti
nio disko. Mėgavausi tuo skaidrumu, kuris buvo apėmęs nuo
tada, kai supratau, kad išgyvenau. Didžiavausi tuo, kad man
pavyko pakovoti už savo gyvenimą. Gal kai kam tai atrodo
savaime suprantama - kad žmogus kovoja už savo gyvenimą,
bet tuo metu taip nebuvo. Tačiau nereikia nuvertinti ir sėk
mės - man iš tiesų pasisekė. Pripažinimas, kiek čia buvo sėk
mės, teikė nuolankumo.
Maždaug po keturiasdešimties minučių turėčiau pasiekti
išvažą į barą, kur Bile atsiskleidė kaip Palaidūnė. Ši trans
formacija trikdė mane iki šiol. Išgėrusi vos kelis bokalus, ji
parodė penkis iš septynių psichopato požymių.
Sustabdžiau Stiveno automobilį degalinėje. Anksčiau lai
kiausi nuomonės, kad į šią žemę atėjau ne tam, kad pati pil
čiausi degalus, bet pagaliau pradėjau tuo mėgautis. Tai turėjo
kai ką bendro su žinojimu, kaip tai padaryti, ir iškart po to
apimančiu pasitenkinimu prisipylus baką. Mokėjau grynai
siais ir už tai gavau papildomą nuolaidą.
Artėjau link išsukimo į Grinvičą, kur gyvena Bilės senelė.
Turėjau progą ją dar kartą pamatyti, kai liudijau prisiekusie
siems. Ji sėdėjo viena pati ant suolelio prie teismo salės. Sa
koma, kad jauna moteris rengiasi taip, kad kitiems patiktų,
o sena moteris - kad niekam neužkliūtų. Bilės senelė atrodė
nepriekaištingai su amžinai madingu Chanel kostiumėliu ir
priderintu perlų vėriniu. Ji buvo įvaldžiusi meną žiūrėti kiau
rai žmogų ir tai puikiai pademonstravo, kai pabandžiau su-
gauti jos žvilgsnį. Kai išgirdau savo vardą ir įėjau į teismo salę,
atkreipiau dėmesį, kad prie stalo su savo gynybos komanda
sėdinti Bile atrodė taip, tarsi būtų aprengta senelės. Anksčiau
niekad nebuvau jos mačiusi su kostiumėliu, pėdkelnėmis ir
žemakulniais klasikiniais bateliais. Jos ilgi plaukai buvo surišti
į aukštą uodegą. Ji buvo be jokio makiažo ir atrodė visiškai
taiki. Skirtingai nei jos senelė, Bile pažvelgė man į akis, nors
ir nesugebėjau suprasti jos išraiškos. Taip žiūrima į muziejaus
gidą, kalbantį apie vieno iš senųjų meistrų tapybos techniką. Ji
neparodė nieko daugiau, išskyrus nedidelį susidomėjimą, tarsi
jos kaltinamasis aktas būtų tik dar vienas būdas praleisti laiką.
Jau buvo beveik vidurdienis, kai įsukau į kelią, vedantį
link For Pirties’ Sake. Alfredas šalia bėgimo trasos vedžiojo
du šunis. Vienas iš jų buvo mano Debesis, o kitas - mėly
nanosis pitbulis. Pamačiau, kad abu šunys ėjo koja kojon, o
Alfredas, mane pamatęs, pamojavo ir nukreipė šunis į mano
pusę. Pitbulį jis perdavė iš namo išėjusiai asistentei. Tuomet
nuėmė Debesies pavadį, ir aš pašaukiau ją vardu. Būdama
maždaug už šimto metrų, Debesis pakėlė galvą. Dar kartą
ją pašaukiau. Šįkart ji nuleido galvą ir puolė bėgti link ma
nęs. Likus kokiems trims metrams, ji sulėtino tempą, kad
manęs nepargriautų. Atsidūrusi tiesiai priešais mane, ji krito
ant nugaros ir pradėjo spardytis ore. Atsiguliau šalia jos į žolę
ir leidau jai ant manęs užsiridenti. Taip ir gulėjome viena ki
tos glėbyje, kol Debesis prispaudė savo kaktą prie manosios;
anksčiau dažnai taip darydavome - susiremdavome kaktomis
ir užsimerkdavome. Tiksliau, aš užsimerkdavau, o atsimerku
si išvysdavau Debesį, įdėmiai į mane žiūrinčią.
318 A. i. RICH
- Mergaite, tu vyksti namo, - pasakė Alfredas Debesiui, o
tada man, - toji Bile visus apkvailino. Bet šunų jai nepavy
ko apkvailinti. Kad ir tos rotveilerės, kurią ji atvežė. Maniau,
kad ji Bilės baidosi taip pat kaip ir visų kitų. - Alfredas par
krito šalia mūsų ant žolės. - Kai Bile ją atvežė, turėjau susi
vokti, kad šitas šuo matė tai, kas jį įbaugino. Tai buvo sveikas
šuo, bet labai išsigandęs.
- Šis šuo matė, kaip buvo nužudyta jos šeimininkė.
- Man ji pasakė, kad Audi keletą dienų išbuvo name su
lavonu, kol ją surado.
- O kaip šitas šuo laikosi dabar? —Prisiminiau, kad tą
dieną Pat studijoje šuns elgesys man pasirodė keistas, nors iš
tiesų Audi elgėsi visiškai adekvačiai, žinant, kad lauke slėpėsi
Bile. Įdomu, kaip Bilei pavyko sutramdyti Audi. Ar, Bilei pa
beldus, Pat atidarė duris galvodama, kad sugrįžau aš? Ar Bile
atsinešė vaistų prikimštos mėsos?
- Pasirodo, ji pati taikiausia būtybė. Čia ji saugo.mažes
nius šunis ir aš juos visus palieku jos globoje, —pasakė Alf
redas. - Gal teko girdėti tokį terminą? Pražydo? Kai ką nors
blogo išgyvenęs šuo pagaliau pasijunta saugus?
Ji pražydo.
A. J. Rich
Ranka, kuri tave maitina
Psichologinis trileris
Vertėja iš anglų kalbos A g n ė S ū n a i t i

Redaktorius V a in iu s B a k a s
Korektorė I l o n a Č iu z a u s k a it ė
Maketuotojas L in a s V a š k e v ič iu s
Dailininkas A n d r iu s M o r k e liū n a s
Projekto vadovė E g lė V ė b r a itė
Viršelyje panaudotos S h u tte rs to c k , V id a Press nuotraukos
Tiražas 1500 egz.

Leidykla „Sofoklis“
Klaipėdos g. yAyLT-01117 Vilnius
info@sofoklis.lt
Spausdino spaustuvė
ScandBook
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
www.scandbook.lt

AJRich Rankakuritavemaitina2018LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

AJRich Rankakuritavemaitina2018LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš:

A. J. Rich, The Hand That Feeds You,

Leidinio bibliografinė informacija Copyright © 2015 by Amy

Pierre Choderlos de Laclos, Pavojingi ryšiai, vertė V. Litvinavičius, Kaunas:

Šiandien nė vieno iš šių klausimų neatsakyčiau taip, kaip prieš

Šios dienos paskaita buvo apie viktimologiją. Ar išnaudoto­

* Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas (angį. Diagnostic and

Iki mano buto durų vedė šešiasdešimt aštuoni spiraliniai

kas kitas. Tai ne tik dėmesingumas, tiesiog jis geriau už mane

kitą dieną mudu su Debesimi juos parsivežėme išsinuomotu

ką tik nudažytą sieną. Bet aš nieko nedažiau, o jei ir būčiau,

užtrenkiau už savęs duris ir užrėmiau kūnu, jeigu jie kartais

- Policija jau vyksta. Liksiu su jumis toliau kalbėtis telefo­

Likau sustingusi ta pačia susigūžusia poza, kurią moki­

Mane užkėlė ant neštuvų su ratukais ir vežė per butą. Va­

Gydytojai ant mano kūno nerado jokių žaizdų, jokių fizinių

Puikiai supratau, kad psichiatrė, prisistačiusi Sila, šiuos laiko

tąją dešimtį, laisvai krintančius plaukus susisegusi vėžlio kiauto

-Jau darote. Kalbatės su manimi. Tai pirmas dalykas,

- Ar kada nors lankėtės pas jį Monrealyje?

Jo susidomėjimas mano darbu atvėrė naujas erdves, kurio­

Pati nustebau dėl savo atsakymo:

Kitų vyrų rankos buvo neramios ir kirkinančios, o Beneto

visą mėnesį to laukiau. Taip pat sutarėme, kad Benetas jau

Nebesijaučiau susivaržiusi, tarsi jis būtų mane užkrėtęs savo

Belvju turėjau kambario draugę, Saros Lorens koledžo pirma­

- Išgėriau visą tėčio alkoholį ir senelės tabletes, bet niekas

* Ambien - raminamieji, dažniausiai skiriami nuo nemigos.

- Pati sunaikinau tai, ką mylėjau. Kokios reikėtų dozės,

—Ar jūsų tyrimas ir yra apie tokius grobuonis?

apurzgė, kai jis bandė paimti sušalusius kaulų čiulpus, ku­

dimo ženklas. „Sukanti plaukus“ niekada nesipriešins. Ji jau

Sila padėjo man parašyti užuojautos laišką Beneto tėvams.

Mano brolis Stivenas paprašė vieno iš savo firmos tyrėjų

—Neprašiau tavęs šniukštinėti Beneto.

Stivenui išėjus Džodė dorojo gautą šokoladą.

- Palauk. Pagaliau supratau. Tu esi prastesnė aktorės Šar­

Apsiverčiau ir atsisukau veidu į kitą lovą. Jei Džodė ir

davo nepridengta galva —jokio peruko ar skaros. Jos pacientai

- O manote, kad jums pavyks?

Bet pirma turėjau pasimatyti su savo šunimis.

tik viena galėjo aptarnauti nerimastingą minią - vieni ieš­

nematyti, kaip iš baimės ir frustracijos paklaikę šunys suka

Pravirkau. Džordžas buvo beta, o Česteris jo alfa. Ar tai

sispaudė prie metalinių virbų, kad ji galėtų kuo daugiau jo

Nepaklausiau: „O kas paskui?“Abi puikiai žinojome, kas

tybę, kai ji būdavo nukreipta į mane. Mūsų tėvas nebuvo

po to, kai Stivenas išvyko. Grįžęs į Niujorką jis pradėjo dirbti

Dorvalyje nusileidau prieš pat piko valandą, pasigavau tak­

jo butu, kurio savininkas gamindavo geriausią jo kada nors

- Ar tiks dietinis Pepstsi

Stivenas turėjo susitikimą su Afganistano konsulatu:

- Turbūt antakio randas jau nebeaktualus.

L metro linija grįžau į Viljamsbergą ir išlipau Bedfordo sto­

maudyklos. Per visą baseino ilgį ėjo stoglangis. Plaukiodamas

pasidažiusios, pro vietoje žingsniuojantį nutukusį berniuką.

vėti naujausią Aqua Modesta maudymosi kostiumėlių modelį:

- Ar matei kūną? - paklausė Stivenas.

Ūgis: 173, išmatuotas

Paskui atvėriau dingusių asmenų duomenų bazę. Juk kas nors

Maždaug po savaitės gyvenimo pas Stiveną paprašiau jo, kad

Paprašiau neužmiršti nešiojamojo kompiuterio. Nebenorėjau

* Svetainė, padedanti atpažinti sociopatus ir kitokius išnaudotojus, taip pat

Šios dienos paskaita buvo apie viktimologiją. Ar išnaudoto

- Policija jau vyksta. Liksiu su jumis toliau kalbėtis telefo

Likau sustingusi ta pačia susigūžusia poza, kurią moki

Mane užkėlė ant neštuvų su ratukais ir vežė per butą. Va

Jo susidomėjimas mano darbu atvėrė naujas erdves, kurio

Belvju turėjau kambario draugę, Saros Lorens koledžo pirma

apurzgė, kai jis bandė paimti sušalusius kaulų čiulpus, ku

- Palauk. Pagaliau supratau. Tu esi prastesnė aktorės Šar

tik viena galėjo aptarnauti nerimastingą minią - vieni ieš

Dorvalyje nusileidau prieš pat piko valandą, pasigavau tak

L metro linija grįžau į Viljamsbergą ir išlipau Bedfordo sto

Kai su Stivenu grįžome į jo butą, pasakiau, kad esu pavar

Makenzio apranga nepanėšėjo į tipiško teisininko. Tele

—Aš tai darau ne dėl pinigų. Apsižvalgyk. —Jis parodė į gy

Kai atidariau naujas savo buto duris (policininkai senąsias iš

krantinėje po truputį užstojo šį vaizdą. Buvau čionai atsive

Mane labai sujaudino tai, ką perskaičiau apiejūsų siaubin

Tai buvo saugus ei. pašto adresas, kurį naudojau bendrauda

atvykusių juodaodžių. Mūsų motina buvo nuolaidi, nepri

dinėje Bušvike, kad galėčiau sumokėti už laisvai pasirenka

Aš esu žmogus, kurio ieškote. Yra ir kitų. Jūs ne pirma mo

penkių centimetrų, kiek apkūnokas pagal savo ūgį, tamsia

{ Peno stotį grįžau šiek tiek po vidurnakčio. Jaučiausi išseku

kavos puodelį, pamačiau atsidarant duris. Ne iš karto jį paži

Pro langą mačiau, kaip jis atrakino savo dviratį ir nuvažia

kuriuos prisiminiau iš prie

Užlipusi penkis aukštus į savo butą, radau Bostono detek

- Ataskaitoje rasite, kad moteriai, kurią jis, policijos nuo

Paprastai išgirdusi blogas žinias aš ilgai vaikštau, o atsisvei