Prievolių teisė, sutarčių rūšys

Prievolės samprata. Prievolinių ir daiktinių teisių skirtybės

Prievolė (obligatio) šiandien suprantama kaip teisinis santykis tarp kreditoriaus ir skolininko. Romėnų teisės
šaltiniuose nėra išsamaus obligatio apibrėžimo. Gryniausias apibrėžimas Justiniano institucijos – prievolė – teisiniai
pančiai. Kaip ir kiekvienas santykis, prievolinis santykis irgi turi du dalyvius – skolininkas (debitorius) ir kreditorius.
Prievolė šiandieninėje teisėje tai teisinis santykis, kai vienas subjektas – skolininkas (debitor), privalo atlikti kito
subjekto – kreditoriaus (creditor), naudai tam tikrą veiksmą ar susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš
skolininko įvykdyti savo pareigą.
Romėnų teisės šaltiniuose nerasime išsamaus prievolės (obligatio) apibrėžimo.
Justiniano digestuose įtvirtintas Pauliaus suformuluotas prievolės apibrėžimas – prievolės esmė yra nepadaryti kokį
nors daiktą ar servitutą mums priklausantį, o priversti asmenį kai ką mums duoti, atlikti tam tikrus veiksmus arba ką
nors suteikti.
Geriausiai prievolės esmė atskleidžiama Justiniano institucijose – prievolė yra teisiniai pančiai, kuriais mes pagal savo
valstybės įstatymus priverčiame ką nors įvykdyti.
Prievolė turi du elementus. Viena vertus, ji mums atrodo kaip kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro
elgesio. Tai elementas, kuris vadinamas kreditu (creditum). Kita vertus, prievolė tai skolininko pareiga atlikti tam
tikrus veiksmus, jo skola (debitum) kreditoriui, nesvarbu, tos skolos turinys yra veiksmai ar tam tikri materialūs
dalykai, pvz.: pinigai esant paskolos sutarčiai.
Prievolė – teisinė forma, kuria žmonės, reguliuodami tarpusavio santykius, tenkina įvairiausius savo poreikius. Bet
kuri prievolė sukuria tam tikrą teisinį jų dalyvių – kreditoriaus ir skolininko – ryšį.
Pagal XII lentelių įstatymus prievolė buvo teisinis ryšys, papildytas fiziniu. Skolininkas už skolas atsakė savo
asmeniu: neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti, surišti virve, o jeigu ir tada niekas
nesumokėdavo skolos – užmušti ar parduoti vergijon.
Romėnai niekada nepainiojo daiktinės ir prievolių teisės (VII seminaras). Prievolinėje teisėje kreditorius gali reikalauti
tik iš skolininko, kad šis atliktų tam tikrus veiksmus arba nuo jų susilaikytų (santykinė), o daiktinė teisė buvo absoliuti.
Prievolė yra laikina (nuo pat prievolės atsiradimo pradžios numatytas jos pasibaigimo laikas (įvykdymas)), o daiktinė
teisė laiko atžvilgiu yra neribota.
Prievolė grindžiama šalių lygybės principu – tai reiškia, kad kreditoriaus valdžia skolininkui nėra tokia, kuria turėjo
tėvai vaikams arba patronas atleistiniams. Šis principas yra diskutuotinas, egzistuoja nuomonė, kad ekonomiškai, kartu
dažniausiai ir teisiškai, stipresnis yra kreditorius. Tačiau šio galia, matyt, priklausė ir nuo prievolės rūšies. Paskolos
atveju ši prielaida būtu teisinga, tačiau vargu, ar ji pateisinama kalbant apie dvišales sutartis.
Prievolės atsiradimo šaltiniai:
1. Sutartys (contractus)
2. Quasi contractus
3. Teisės pažeidimai (delicta)
4. Quasi delicta

Prievolės objektas
Prievolės objektas – tam tikras skolininko elgesys, susijęs su jo pareiga. Skolininko pareigą gali sudaryti trejopo
pobūdžio galimybės: svarbu

 Atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų (facere arba non facere), pvz.: baigti remontuoti pastatą,
netrukdyti naudotis išnuomotomis patalpomis.
 Perduoti kreditoriui tam tikrą daiktą (dare), pvz.: reikalavimas kylantis iš pirkimo-pardavimo sutarties. Dare
įvykdymas sukeldavo kreditoriui daiktinės teisės atsiradimą.
  Atlyginti padarytą žalą (praestare)
Apskritai prievolės objektas gali būti viskas, kas įmanoma ir neprieštarauja įstatymui. Negalimumas nesukelia
prievolės.
Prievolė dalykas – juo buvo pripažinamas fare, dacere, preastare ir jam buvo keliami tam tikri reikalavimai:

 Prievolė turėjo būti galima įvykdyti.

 Prievolės dalykas turėjo būti teisėtas, neprieštaraujantis įstatymams ir geriems papročiams.
 Prievolės dalykas turėjo būti pakankamai griežtas, skolininkui turėjo būti aišku, ką jis turi padaryti ir nuo ko
susilaikyti.
 Turėjo turėti turtinę vertę.
Prievolės subjektai, jų daugetas ir pasikeitimas prievolėje
Romėnų teisininkai prievolę laikė labai asmenišku dviejų ar daugiau asmenų teisiniu santykiu, tačiau, kad ir koks būtų
jo turinys, jis laikomas asmeniniu teisiniu kreditoriaus ir debitoriaus santykiu. Todėl senoji ius civile nustatė, kad
teisiniai prievolės padariniai liečia tik dalyvavusius ją nustatant asmenis, tačiau plėtojantis ūkiniam gyvenimui nuo to
principo iš dalies nutolta.
//Daiktinė teisė pastovi, o prievolių ribota laike.
Pirmiausia pripažintas prievolės perkėlimas paveldėjimo būdu, nes manyta, kad įpėdinis yra palikėjo asmenybės
tęsėjas.
Cesija – kreditoriaus pakeitimas prievolėje.
Kol kreditorius ir debitorius buvo gyvi senoji teisė jų, kaip prievolių dalyvių, pakeisti neleido. Natūriniam ūkiui
užleidus vietą prekinei gamybai, prievolės tapo reikšminga daugelio romėnų turto dalimi, todėl reikėjo jas padaryti
lankstesnes. Tam buvo skirta novacija – tai pasibaigimas vienos prievolės, kurios dalyvis – vienas kreditorius ir
sukūrimas naujos prievolės, kurios dalyvis jau kitas kreditorius. Kitaip sakant, pirmojo sutikimu naujasis kreditorius ir
debitorius sudaro tokią pačia sutartį kaip pradinė siekdami nauja prievole pakeisti pirmesnę. Novacija nepatogi tuo,
kad norint pakeisti kreditorių reikėjo ne tik abiejų kreditorių, bet ir debitoriaus sutikimo ir jo dalyvavimo atliekant
novaciją.
Gyvenimas reikalavo rasti būdą prievolės kreditoriui pakeisti nesugriaunant pačios prievolės. Šiam tikslui panaudotas
procesinio atstovavimo institutas. Sudarant tam tikrą procesinę formulę įvykdavo perrikiavimas ir nurodoma, kad
prievolė turi būti įvykdyta tam asmeniui.
Kreditorius, norintis perleisti reikalavimo teisę, - cedentas, skirdamas asmenį, kuriam nori perleisti savo teisę
(cesionarijų), savo atstovu į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa tai, ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis
turi teisę niekam neatsiskaitydamas įtraukti į savo turtą. Todėl toks atstovas buvo vadinamas – procurator in rem
suam – įgaliotoju savo naudai. Ir šis būdas nebuvo tobulas, nes jeigu asmuo įvykdydavo prievolę pirminiam
kreditoriui tai toks įvykdymas taip pat laikytas tinkamu, taip pat įgaliotojo mirtis reikšdavo tos prievolės pasibaigimą
automatinį.
Teoriškai romėnų teisė niekuomet nepripažino iš prievolės išplaukiančių teisių perleidimo. Cesionarijui, kaip ir
bonitariniam savininkui, teikta tik teisminė jo interesų apsauga.
Skolininko pasikeitimui būtinas kreditoriaus sutikimas.
Prievolės šalis gali būti vienas ar keli asmenys. Asmenų, prievolės šalių, padėtis galėjo būti vienoda arba skirtinga.
Vienas skolininkas ar kreditorius galėjo būti pagrindinis, kiti – šalutiniai. Šalutinis kreditorius – adstipulator, o
šalutinis skolininkas, paprastai laiduotojas – adprommisor. Keletas prievolės kreditorių ar debitorių galėjo turėti dalinę
arba bendrą teisę ar pareigą. Kai prievolės dalykas – dalus daiktas, tai ir prievolė daloma, jeigu tik įstatyme ir sutartyje
nenumatyta kitaip. Kiekvienas tokios prievolės kreditorius galėjo reikalauti tik prievolės dalies, o kiekvienas
skolininkas atsakė už dalį prievolės. Tačiau įstatyme ar sutartyje galėjo būti nustatyta ir bendra prievolė šiuo atveju,
bet kuris kreditorius iš bet kurio skolininko galėjo reikalauti įvykdyti visą prievolę . Šis, įvykdęs prievolę vienam
kreditoriui, atleidžiamos nuo pareigos įvykdyti ją kitiems.
Asmenų daugetas – šalys plačiąja prasme dvi, bet jas sudaro daug žmonių.
Prievolių rūšys
1. Pagal prievolės atsiradimo pagrindą:
 Kylančios iš sutarčių.
 Kylančios iš deliktų.
 Kylančios iš tarytum sutarčių.
 Kylančios iš tarytum deliktų.
2. Pagal subjektų teisių ir pareigų santykį:
 Vienašalės – tokios prievolės, kuriose kreditorius yra tik kreditorius, turi tik reikalavimo teisę, o
skolininkas tik skolininkas, turi pareigą.
 Dvišalės, kurios galėjo būti:
o lygiavertės arba sinalagmatinės (paprastai kylančios iš konsensualinių sutarčių, išskyrus
mandatum – pavedimo sutartis)
o nelygiavertės, kylančios iš realinių sutarčių, išskyrus paskolos. Ypatingos tuo, kad jos
startuoja kaip lygiavertės, o paskui tampa nelygiavertėmis.
3. Atsižvelgiant į teisėjo laisvės ribas priimti sprendimą byloje:
 Strictii iuris – griežtai pagal įstatymo raidę.
 Bonae fidei
Principato laikotarpiu susiformuoja visiškai nauja prievolių rūšis – obligationes naturales. Tai prievolės, kurių
vykdymas neužtikrintas ieškinio teise, nors jos ir turėjo tam tikrą teisinę reikšmę, pvz.: kai trečiasis asmuo sumoka
vergo skolą. Visos tokios prievolės pasižymėjo vienu bendru bruožu – skolininkas negalėjo reikalauti kreditoriaus
grąžinti išmokėtų sumų net ir motyvuodamas, kad nežinojo, jog prievolė buvo obligationes naturales.
Šiose prievolėse trūko vieno elemento, skolininkas, įvykdęs prievolę, negalėjo reikalauto to, ko įvykdė atgal.
Šios prievolės vykdymas neabejotinai reiškė teisinės pareigos įvykdymą ir kreditorius turėjo teisę tai palikti, ką
skolininkas įvykdė. Natūraliosios priemonės įvykdymas galėjo būti užtikrinama ....

Prievolių įvykdymo užtikrinimas

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai priemonė paskatinti skolininką įvykdyti savo pareigą. Prievolių įvykdymo
užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui netinkamai įvykdžius prievolę arba jos neįvykdžius, kreditorius įgyja
papildomą galimybę (greta nuostolių išieškojimo) paveikti skolininką, kad šis įvykdytų prievolę. Taigi, prievolės
užtikrinimas yra papildoma prievolė, skirta pagrindinės įvykdymui užtikrinti.
1. Rankpinigiai (arra) – daiktai ar tam tikra suma, vienos šalies duodama kitai šaliai sutarties sudarymui įrodyti
ir jos įvykdymui užtikrinti. Klasikiniu laikotarpiu rankpinigiai tik patvirtino sudarius sutartį ir vadinosi arra
confirmatoria. Sutarties įvykdymo užtikrinimo funkciją jiems suteikė tik Justiniano konstitucija. Pirkėjas,
atsisakęs vykdyti sutartį, praranda rankpinigius, o šitaip pasielgęs pardavėjas turi grąžinti juos dvigubo dydžio.
2. Netesybos, bauda (poena) – tai skolininko įsipareigojimas neįvykdžius prievolės arba įvykdžius ją
netinkamai sumokėti kreditoriui tam tikrą sumą
3. Įkeitimas (pignus, hypotheca)
4. Laidavimas (adpromissio)
Prievolių pasibaigimas
Prievolės esmė jau suponuoja tai, kad tas santykis yra laikinas santykis ir normalus prievolės pasibaigimas yra jos
įvykdymas.
Romoje galiojo taisyklė – kokių būdu tampame prievolės dalyviais, tokiu iš jos ir išsilaisviname.
Prievolių pasibaigimo būdai:
1. Prievolės įvykdymas (solutio) – svarbiausias prievolės pasibaigimo būdas. Prievolę galėjo įvykdyti ne tik
skolininkas, bet ir kitas asmuo net be skolininko sutikimo. Ją reikėjo įvykdyti kreditoriui arba jo nurodytam
 asmeniui. Reikalauta, kad vykdytojas būtų asmuo, turintis teisę disponuoti savo turtu. Įvykdymą galėjo priimti
tik veiksnus asmuo. Seniausiais laikais prievolę buvo galima įvykdyti tik veiksmais, simetriškais priešingais
jos sudarymui, ištariant priešingas formules. Vėliau prievolės įvykdymui kelti tokie reikalavimai:
 Įvykdymas turėjo tiksliai atitikti prievolės turinį. Be kreditoriaus sutikimo nebuvo galima įvykdyti
prievolės dalimis. Buvo galima atlikti pakeitimą tik kreditoriaus leidimu.
 Kreditoriui atsisakius priimti prievolę arba negalint jos priimti, skolininkas gali perduoti skolos sumą
su procentais iždo depozitan.
 Kai debitorius turi kelias prievoles, teisė įskaityti eilinį mokėjimą į tam tikrą skolą priklauso
skolininkui, o šiam jos nenurodžius, tai padaro kreditorius. Nė vienai šaliai nenurodžius skolos,
taikyta tokie eiliškumo tvarka: procentai, pagrindinė suma; pirmiausia skolos, pribrendusios
priverstiniam išieškojimui, paskui kitos; iš pradžių užtikrintos įkaitu, o vėliau – neužtikrintos.
 Įvykdymo vieta pripažįstama atsakovo gyvenamoji vieta, o šaliu susitarimu – Roma.
 Prievolę būtina įvykdyti laiku. Kai įvykdymo laikas nenurodytas ir negalima jo nustatyti, prievolė
įvykdoma pagal pirmą kreditoriaus reikalavimą.
 Prievolė turi priimti asmuo, kuris gali ją priimti (kreditorius arba jo įgalioti asmenys)
Delegatio solvendi?
2. Prievolių įskaitymas (compensatio) – kai kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o šis kreditoriui, tam
tikromis sąlygomis ta šių reikalavimų dalis, kur jie vienas kita padengia, laikoma įvykdyta ir priklauso
išieškoti tik likutį. Prievolių įskaitymas atsirado ne kaip prievolių užtikrinimo būdas, o kaip teismo proceso
supaprastinimo priemonė. Įskaitymas pradėtas taikyti tik atsiradus formuliariniam procesui. Justiniano
kodifikuota teisė nustatė prievolių įskaitymo sąlygas. Įskaitomi tik: priešiniai, galiojantys, subrendę (atėjęs
mokėjimo laikas), aiškūs reikalavimai.
3. Novacija – tai sutartis, kuria esama prievolė panaikinama ir vietoj jos nustatoma nauja. Į prievolė turėjo įeiti
naujas elementas. Reikalauta, kad pasikeistų sutarties pagrindas, turinys arba subjektai.
4. Atleidimas nuo skolos (remissio debiti) vyko formaliai, tai galėjo padaryti šalys savo susitarimu arba
kreditorius vienašaliu veiksmu, dažniausiai tai nurodydamas testamente. Taikytas imaginaria solutio –
tariamas įvykdymas.
5. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas – tai dažniausiai atsitikdavo paveldėjimo būdu: kas nors, tapęs
skolininko įpėdiniu, nustodavo būti jo kreditoriumi.
6. Negalėjimas įvykdyti prievolės – prievolės dalykui, apibrėžtam individualiais požymiais, žuvus nesant
skolininko kaltės, yra fizinis negalimumas įvykdyti prievolę. Kai prievolę objektyviai įvykdyti įmanoma, bet
teisiškai negalima – juridinis negalimumas.
7. Šalies mirtis – reikalavimo teisė pereidavo mirusiojo įpėdiniams, išskyrus grynai asmeninius ieškinius (dėl
įžeidimo ir pnš.).
Termino įvykdyti prievolę ar priimti jos įvykdymą praleidimo sukeliamos teisinės pasekmės
Prievolės įvykdymo uždelsimas – ilgą laiką buvo pripažįstama kad jeigu skolininkas praleidžia terminą, tai pats
praleidimas nesukelia teisinių pasekmių, jei kreditoriu nesiima konkrečių veiksmų, kad skolininkas būtų pripažintas
praleidęs terminą. Klasikinėje teisėje skolininkas jau laikomas praleidęs terminą, kai terminas pasibaigia.
Skolininko atsakomybė galėjo kisti dėl termino įvykdyti prievolę praleidimo (mora debotoris, solvendi) arba delsimo
priimti prievolės įvykdymą (mora creditoris, accipiendi). Skolininkas praleidusiu terminą laikytas tuomet, kai dėl savo
kaltės neįvykdydavo vykdytinos prievolės. Savo ruožtu vykdytina prievolė laikyta tuomet, jei suėjo nustatytas jos
vykdymo terminas ir jei dėl jos priverstinio įvykdymo galima kreiptis į teismą, t.y jei kreditoriui priklausė ieškinys
(actio) dėl prievolės įvykdymo, o skolininkas neturėjo jokio procesinio atsikirtimo (exceptio), kurį pateikdamas galėtų
išvengti jos vykdymo visam laikui (peremptorinis atsikirtimas) arba atidėti prievolės vykdymą vėlesniam laikui
(diliatorinis atsikirtimas).
Skirtingai skolininko uždelsimo vykdyti prievolę ( mora solvendi) klausimas spręstas terminuotų prievolių atveju ir
tada, kai prievolės įvykdymo terminas nebūdavo nustatytas (terminą romėnų teisė laikė papildoma (atsitiktine)
sutarties sąlyga). Kreditoriaus pareikštas raginimas (reikalavimas) vykdyti prievolę vadintas interpellatio.
Interpellatio nereikėjo tada, kai šalys buvo nusistačiusios terminą prievolei įvykdyti.
Kreditoriaus interpellatio nereikėjo ir deliktinių prievolių atveju, kadangi deliktinė prievolė laikyta vykdytina nuo jos
atsiradimo momento, t.y nuo teisės pažeidimo, dėl kurio kilo žala, padarymo.
Kreditorius galėjo reikalauti žalos atlyginimo dėl praleisto prievolės įvykdymo termino.
Kaip ir minėta, mora (uždelsimas vykdyti prievolę) modifikavo skolininko atsakomybę išplėsdamas jos ribas. Laiku
neįvykdęs prievolės, jis tapdavo atsakingas ne tik už daikto, kurį vykdydamas prievolę turėjo perduoti kreditoriui,
žuvimą dėl savo kaltės (tyčios ar neatsargumo), bet ir už casus fortuitus (atsitiktinį daikto praradimą), galėjo būti
įpareigojamas sumokėti delspinigius arba atlyginti uždelsimu vykdyti prievolę padarytą žalą.
Kreditorius laikytas uždelsimu priimti prievolės įvykdymą (mora accipiendi), kai be svarbios priežasties nepriimdavo
skolininko siūlomo tinkamo prievolės įvykdymo (t.y jei mėginama įvykdyti prievolę tinkamu laiku ir tinkamoje
vietoje). Nuo prievolės vykdymo tai neatleisdavo, tik siaurindavo skolininko atsakomybės ribas ir tokiu būdu
gerindavo jo teisinę padėtį. Skolininkas nustodavo būti atsakingas už culpa levis ir likdavo atsakingas tik už tyčią ir jei
prilygintą didelį neatsargumą. Skolininkas gauna teisę antspauduoti pinigus, pagal prievolę mokėtinus kreditoriui, ir
deponuoti juos saugoti viešoje vietoje. Poklasikinė teisė laikėsi nuostatos, kad depositio in aede atveju skolininkas
galėjo reikalauti, kad kreditorius atlygintų patirtas išlaidas, pvz.: dėl daikto laikymo.
Kreditoriui uždelsus sumažėdavo skolininko atsakomybė, ji kildavo tik dėl tyčios ar neatsargumo.
Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės.
Skolininkas už prievolės neįvykdymą, netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą atsakė nustatyta tvarka. Iš
pradžių atsakomybė buvo asmeninė (iki užmušimo), laikui bėgant ji švelninta ir galiausiai buvo nustatyta, kad
atsakoma turtu, o ne asmeniu. Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė pareigą atlyginti žalą. Ši galėjo atsirasti
dėl sutarties neįvykdymo ar kitų neteisėtų skolininko veiksmų – deliktų.
Romos teisininkai į žalos sąvoka įtraukė du elementus:
1. Pozityvius nuostolius, t.y. kreditoriaus turėtas išlaidas, jo turto netekimą arba sužalojimą.
2. Negautą naudą – negautas pajamas, kurias kreditorius būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę.
Reikėjo atlyginti tiesioginius nuostolius, tai yra artimiausio juridinio fakto, kuris yra žalos atlyginimo pagrindas,
padarinius. Pvz.: kažkas pardavė kviečius, bet neperdavė jų pirkėjui ir dėl to išmirė jo vergai. Pardavėjas privalo
atlyginti tik kviečių, o ne žuvusių vergų vertę.
Skolininkas atsakė už prievolės pažeidimą tik būdamas kaltas. Kaltė plačiai suprantama kaip nesilaikymas teisės
reikalaujamo elgesio. Kaltė buvo dviejų formų (laipsnių):
1. Tyčia (dolus) – sunkiausia kaltės forma, kai skolininkas numato savo veikos padarinius ir jų geidžia.
2. Neatsargumas yra tada, kai skolininkas nenumato savo veiklos padarinių, bet turi juos numatyti. Skirtos dvi
neatsargumo formos – culpa lata – sunki kaltė (taikyta tam, kuris nenumato ir nesupranta to, ką numato ir
supranta bet kuris „vidutinis žmogus“) ir culpa levis – nedidėlė kaltė (kai skolininkas elgiasi taip, kaip geras,
rūpestingas šeimininkas nesielgtų)
Casus – aplinkybės, sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Už casus neatsakė niekas, praktiškai jo
padariniai slėgė šeimininką. Šeimininkas atsakė be kaltės.
Sandorio samprata
Sandoris - tai valios išreiškimas, kuriuo siekiama sukelti tam tikras teisines pasekmes: užmegzti teisinius santykius,
juos modifikuoti (keisti teisės subjektus jau siejančių teisinių santykių turinį) arba pabaigti (nutraukti). Romėnų teisėje
skirti ius civile ir pretorių teise pagrįsti teisiniai santykiai. Sandorio sudarymo pagrindas yra valia ir jos išraiška, t.y
išorinis asmens vidinės valios sudaryti tam tikrą sandorį pasireiškimas.
Sutartis – tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar pabaigti civilinius teisinius santykius.
Ji buvo svarbiausias prievolių šaltinis.
Pereinamoji sutarties forma romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – nexum. Formos atžvilgiu tai aktas, analogiškas
mancipacijai. Jis sudarytas dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui. Skola turėjo būti grąžinama tokia pat forma kaip ir
sudaroma sutartis. Šiuo atveju vyravo principas contrarius actus: santykius galima nutraukti tik tokia pačia forma,
kokia jie sukurti. Nexum formuluotėje jau yra sankcija. Nexum, be abejo, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis
sukelianti teisinių padarinių ir užtikrinta gynyba remiantis ieškiniu. Nexum – tai vienintelė sandorio, sukeliančio
prievolės atsiradimą, forma XII lentelių įstatymuose.
Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo sponsio arba stipulatio sutartis. Tai formalus žodinis susitarimas
klausimo ir atsakymo forma.
Stipulatio taip pat formalus susitarimas, kaip ir nexum, bet tai jau abstraktus susitarimas. Būdama lanksti ir abstrakti
stipuliacija gana greitai imta plačiai taikyti ir procese. Formos atžvilgiu ją galima laikyti tam tikra jungiamąja senosios
ius civile ir naujų gyvenimo keliamų poreikių grandimi. Viena vertus, ji dar formali sutartis, tačiau, kita vertus, jau
grindžiama paprastu skolininko pažadu.
Didelę įtaka prievolių teisės raidai turėjo ir formuliarinio proceso, kuris suteikė galimybę pretoriui ginti net ir tuos
santykius, kurių formaliai negynė ius civile, atsiradimas. Pretorius aktyviai naudojosi tokia galimybe, tad buvo
pripažinta gana daug naujų prievolinių santykių.
Toliau sutarčių teisė rutuliojasi tokiomis kryptimis:
1. Silpnėja formalizmas – senoji ius civile žinojo tik formalius sandorius, o vėliau pripažįstamas užtikrinimas
ieškiniais ir tam tikrų neformalių sutarčių. Senosios sutarties formos maskavo tikrąją šalių valią, vėliau vis
daugiau dėmesio kreipiama į vidinę šalių valią.
2. Prievolėje ima vyrauti turtinis aspektas – skolininkas buvo visiškai atleistas nuo asmeninės atsakomybės ir
atsakė tik turtu. Įsigalėjo principas, kad prievolė realiai egzistuoja, jeigu jos dalyką galima išreikšti pinigais.
3. Daugėja sutarčių, ginamų ieškiniais ir nusistovi tam tikrų prievolių tipai. Romėnų teisei būdinga tai, kad
prievolių teisė plėtojasi ne pagal bendrąjį principą – galioja, bet koks susitarimas, neprieštaraujantis įstatymui,
o kita linkme – nustatant vis naujus sutarčių tipus. Romėnų teisė sankcionuodavo konkrečius sutarčių tipus ir
galiausiai buvo tiek daug sutartinių santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius.
Kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėjo nurodyti ne tik ją esant, bet ir nurodyti, kokį žinomą tipą ji
atitinka, kokį ieškinį galima pateikti. Šis principas yra sutarčių dalijimo į contractus ir pacta pagrindas.
Contractus – tai teisės pripažintos ir ieškiniais garantuojamos sutartys. Pacta – tai susitarimai, neatitinkantys
jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios (nuogas paktas prievolės nesukuria)
Sandorių sukeliami teisiniai padariniai. Pirminiai ir išvestiniai teisių įgijimo būdai
Sudarant sandorius galima įgyti privatinių subjektinių teisių arba jų netekti (perleisti teises).
Teisės įgijimas gali būti pirminio (acquisitio originaria) arba išvestinio (acquisitio derivativa) pobūdžio.
Pirminiu teisės įgijimas laikomas tuomet, kai subjektinė teisė nėra įgyjama iš konkretaus asmens. Pirminio teisės
įgijimo pavyzdys – bešeimininkio daikto užvaldymas (occupatio), įgyjamoji senatis (usucapio).
Išvestiniu teisės įgijimas laikytas tuomet, kai įgijėjas teisę įgydavo iš kito konkretaus asmens. Įgijėjas teisę grįsdavo
perleidėjui priklausiusia teise. Ar teisė bus įgyta, priklausė nuo to, kokiomis tiesėmis disponavo perleidėjas. Ulpianas
– niekas negali kitam perleisti daugiau teisių, nei jų turi pats.
Įgijus daiktą iš ne savininko, daikto įgijėjas tapdavo tik faktiniu daikto valdytoju (posesorium), bet ne jo savininku,
 
Išvestinis teisių įgijimas dar vadinamas teisių perėmimu (successio) ir savo ruožtu gali būti skirstomas į universalųjį
ir singuliarinį.
Universalusis teisių perėmimas – tai atvejis, kai įgijėjas vieno sandorio pagrindu įgyja perleidėjui priklausiusių
turtinių teisių visumą. Pavyzdžiui – paveldėjimas, nemokaus skolininko turto pirkimas varžytinių būdu (venditio
bonorum), kai visą skolininko turtą įsigijęs bonorum emptor prisiimdavo ir pareigą atsiskaityti su skolininko
kreditoriais.
Singuliarinis teisių perėmimas – tai atvejis, kai įgijėjas gauna pavienes, individualiai apibrėžtas perleidėjui
priklausiusias teises ( vieną ar keletą atskirų teisių), iš kurių kiekvieną įgyja atskiro sandoriu pagrindu. Singuliarinis
teisių perėmimas dar skirstomas į transliatyvųjį ir konstitutyvųjį.
Transliatyvinio teisių perėmimo atveju perleidžiamos ir įgyjamos teisės turinys išlieka nepakitęs. Įgijėjas perima
nepakitusio turinio teisę, priklausiusią perleidėjui. Pavyzdžiui – gyvenamojo namo nuosavybės teisės perėjimą įgijėjui
drauge su nuosavybę ribojančiomis teisėmis į svetimus daiktus – servitutu arba įkeitimu.
Konstitutyvusis teisių perėmimas – tai toks teisių įgijimas, kai perleidėjas iš jam priklausančios platesnės apimties
subjektinės teisės turinio išskirdavo ir nustatydavo naują, siauresnės apimties teisę, kurią perleisdavo įgijėjui.
Pavyzdžiui, žemės sklypo savininkas (perleidėjas) tam tikram asmeniui (įgijėjui) nustatydavo į šį sklypą amžinosios
nuomos (emfiteuzės) teisę. Įgijėjas įgydavo naujai sukurtą teisę.
Sandorių rūšys
Gajus visas sutartis suskirstė į 4 tipus. Kiekvienas sutarčių tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis.
1. ŽODINĖS (VERBALINĖS) SUTARTYS – jeigu prievolė atsiranda ištarus tam tikrą žodinę formulę.
a) Stipuliacija (sponsio) – svarbiausia žodinė sutartis. Ji buvo sudaroma labai formaliai. Piliečių
sudaroma sutartis – sponsio, o peregrinų – stipulatio. Vėliau jokio juridinio sponsio ir stipulatio
skirtumo neliko. Sponsio iš pradžių buvo priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo
pažadą. Sponsio tada gynė tik bažnytinės teisės normos, vėliau – ir valstybė. Stipuliacijos forma buvo
labai paprasta, jai kelti trys reikalavimai:
 Kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turi atitikti tam tikrą formulę.
 Atsakymas turi visiškai atitikti klausimą, kai prašoma 100, negalima žadėti 10.
 Klausimas ir atsakymas turi būti žodiniai, o tai reiškia, kad šalys sudarydamos sutartį turi būti
vienoje vietoje.
Taigi, stipuliacija sukurdavo abstrakčią prievolę, kuri rėmėsi vien kreditoriaus klausimu ir debitoriaus
atsakymu. Vadovaujantis šiuolaikine sutarčių samprata stipuliacija buvo ne tam tikros sutarties rūšis, o
iš esmės tik jos sudarymo būdas, forma, kuria galėjo būti įforminamos įvairios sutartys (pirkimo-
pardavimo, mainų, paskolos ir t.t.). būdama paprastos ir lanksčios formos stipuliacija greitai tapo
universalia sutartimi. Stipuliacijos prievolės buvo griežtai vienašalės. Tai prievolės stricti iuris. Laikui
bėgant stipuliacija dar supaprastėjo, tapo ne tokia formali, ji rutuliojosi tokiomis kryptimis:

 Sumažėjo žodinės formos reikalavimai. Formalūs pasakymai jau nevertinti kaip būtina sąlyga.
Žodinį susitarimą įrodinėti sunku, todėl daugėjant sutarčių reikėjo ieškoti būtų palengvinti jų
įrodinėjimą. Dėl to po žodinio susitarimo imta sudarinėti rašytinį dokumentą – cautio. Iš
pradžių cautio buvo tik stipuliacijos įrodymas ir savarankiškos prievolinės galios neturėjo.
Vėliau atsirado rašytinio dokumento tikrumo prezumpcija. Jį buvo galima nuginčyti tik
įrodžius, kad jį surašydamos šalys nebuvo viename mieste. Stipuliacija išliko žodine sutartimi,
ji galiojo ir nesant rašytinio dokumento.
 Mažėjo stipuliacijos abstraktumas.
Sudėtingos stipuliacijos formos. Stipuliacijos dalyviai galėjo būti ne tik du, bet ir daugiau asmenų, t.y.
leistas bendrininkavimas esant prievolei. Romėnų teisė pateikė kelias tokio bendrininkavimo formas:

 Korealinis bendrininkavimas – atvejis, kai keli asmenys yra vienos prievolės kreditoriai ir
kiekvienas turi visas savarankiško kreditoriaus teises. Taigi, kiekvienas kreditorius galėljo
gauti visą skolą, pareikšti ieškinį. Sumokėjus skolą vienam kreditoriui, kitų reikalavimai
išnykdavo, vienam [areiškus ieškinį, kiti kreditoriai teisę į ieškinį prarasdavo. Esant korealinei
prievolei yra keli bendrininkai, bet prievolės dalykas – vienas. Nuo korealinių reikia skirti
solidariąsias prievoles, kai vienam solidariajam ieškovui pareiškus ieškinį, kitų kreditorių
teisė neišnyksta.
 Akcesinis bendrininkavimas – korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai, bet galimi ir tokie
santykiai, kai asmuo, norintis būti pagrindinis prievolės subjektas, pageidauja pritraukti kitą
subjektą tik kaip papildomą, pagalbinį bendrininką. Tada šio, antrojo subjekto, teisė arba
pareiga tik papildo pagrindinio subjekto teisę ar pareigą. Tokiam santykiui esant kreditoriaus
pusėje, yra adstipulatio, skolininko – adpromissio.
2. RAŠYTINĖS (LITERALINĖS) SUTARTYS – jeigu prievolei atsirasti numatyta rašytinė sutarties forma.
Rašytinių sutarčių teisinė prigimtis yra tokia, kad prievolė kyla, ne iš paprasto, bet iš rašytinės formos
 susitarimo. Prievolės, atsirandančios iš rašytinių sutarčių, buvo vienašalės, formalios ir abstrakčios.
Rašytine sutartimi formintos tik piniginės prievolės. Todėl ji buvo ne tokia patogi kaip stipuliacija. Rašytinės
sutarties privalumas, kad ją gali sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat nebyliai. Rašytinė sutartis
taikyta tik romėnams.
3. REALINĖS SUTARTYS – tokios sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o
reikalaujama faktiškai perduoti daiktą. Romėnų teisė žinojo 4 realines sutartis:
a) Paskolos sutartis (mutuum) – viena šalis duoda kitai tam tikrą kiekį pinigų arba kitais rūšiniais
požymiais apibrėžtų daiktų, o skolininkas įsipareigoja suėjus tam tirkam terminui arba kreditoriui
pareikalavus, sugrąžinti jam tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų. Seniausia realinė sutartis.
Seniausioje teisėje paskola forminta nexum. Mutuum sukūrė griežtai vienašalę prievolę, kreditorius
gali reikalauti tik to, ką perdavė. Vėliau pripažinto palūkanos buvo pripažintos atskira stipuliacija.
Imperijos laikotarpiu įstatymų, susijusių su mutuum, leidyba rutuliojosi dviem kryptimis:
 Buvo nustatyta, kad paskola pavaldžiam sūnui (be tėvo sutikimo) net mirus tėvui nesuteikia
kreditoriui teisės pareikšti ieškinį. Taigi, pavaldaus sūnaus prievolė skelbiama obligatio
naturalis.
 Palūkanų klausimas – Cicerono laikais nustatyta maksimali 12proc. metinė norma. justinianas
ją sumažino iki 6proc.
b) Panaudos sutartis – tai sutartis, kuria vienas asmuo – komodatorius, perduoda kitam – komodantui
tam tikrą daiktą laikinai nemokai naudotis. Panaudos dalykas gali būti tik individualiais požymiais
apibrėžtas daiktas. Daiktas yra perduodamas ne nuosavybėn, o tik naudotis. Panauda turi būti
nemokama, nes kitaip tai nuomos sutartis. Dvišalė sutartis.
c) Pasaugos sutartis (depositum) – tai sutartis, kuria vienas asmuo – deponentas, perduoda kitam –
depozitarijui tam tikrą daiktą saugoti. Tiesiogine prasme galėtų būti dalyku tik individualias
požymiais apibrėžtas daiktas, bet romėnų teisė numatė galimybę perduoti ir rūšiniais požymiais
apibrėžtus daiktus. Tada reikėjo grąžinti tokį patį kiekį tos pačios rūšies daiktų. Tačiau tai yra
depositum irregulare – netaisyklinga sutartis, artima paskolos, nes rūšiniais požymiais apibrėžti
daiktai pereina depozitarijaus nuosavybėn.
d) Įkeitimo sutartis – pagrindinė įkaito gavėjo prievolė yra sumokėjus skolą grąžinti nesugadintą,
nepablogintą daiktą, o jos nesumokėjus – pasirūpinti, kad jis būtų kuo naudingiau parduotas, ir
grąžinti likutį įkaito davėjui.
4. KONSENSUALINĖS SUTARTYS – jeigu prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo.
a) Pirkimo-pardavimo sutartis – seniausiais laikais pirkimas-pardavimas vyko mancipacijos būdu,
vėliau mancipuoti tik res mancipi, o nemancipuojami perleisti cesijos arba tradicijos būdu. Visais šiais
atvejais svarbiausias buvo daiktinės teisės nuosavybės teisės perleidimo perdavimo aktas, o
susitarimas parduoti daiktą jokios reikšmės neturėjo. Pagrindiniai pirkimo-pardavimo sutarties
elementai:
 pirkimo ir pardavimo dalykas (merx) – galėjo būti bet kuris daiktas neišimtas iš civilinės
apyvartos ir turintis ekonominę vertę (res corporales, incorporales), net būsimi daiktai, pva.:
kitų metų derlius.
 kaina (pretium) – kaina turėjo būti išreikšta tam tikru pinigų kiekiu. Kai sandorio kaina
nurodyta ne pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu laikyta sudarius ne pirkimo-pardavimo
sutartį, o mainų sutartį. Kaina turėjo būti certum, t.y. apibrėžta ir verum, t.y. tikra, o ne
nurodyta tik slepiant dovanojimą. Kaina nustatyta laisvu šalių susitarimu ir teismas sprendė,
ar ji teisinga. Iš šios sutarties kylančios prievolės yra dvišalės. Šalių priešinės pareigos yra
susijusios tarpusavyje: viena egzistuoja todėl, kad yra kita.
Pirkėjas iš esmės turi vieną pareigą – sumokėti sutartą kainą. Pardavėjo pareigos buo sudėtingesnės.
Sutarties tikslas – perkelti nuosavybės teisę pirkėjui. Bet ką daryti vėliau paaiškėjus, kad pardavėjas
nebuvo savininkas? Šiuo atveju yra vadinama evictio, t.y. daiktas, kuris trečiojo asmens per teismą iš
pirkėjo galėjo būti atimtas. Siekiant apsaugoti pirkėjo interesus evikcijos atveju, nustatyta, kad
pirkėjas actio empti galėjo reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, žinoma, jeigu sutartyje
nenumatyta kitaip. Šalių atsakomybė už daikto žūtį sudarius sutartį buvo tokia: daikto neperdavus, jo
savininkas nepasikeitė, todėl pardavėjas atsakė už daikto sugadinimą ir žūtį esant jo omnis culpa.
 Kai pirkimas-pardavimas tapo konsensualine sutartimi, pamažu nusistovėjo taisyklė, kad tai, jog
pardavėjas nutyli jam žinomus daikto trūkumus, prieštarauja bonae fidei ir toks elgesys prilysta
apgaulei. Todėl pirkėjui buvo suteikta actio empti dėl nuostolių atlyginimo.
b) Nuomos sutartis buvo trijų rūšių:
 Daiktų nuoma – šia sutartimi viena šalis – nuomotojas, įsipareigoja perduoti daiktą naudotis
kitai šaliai – nuomininkui, o ši mokėti nuomos mokestį. Nuomotojas atsakė net negalėdamas
perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių aplinkybių, tada jis negalėjo reikalauti ir
nuompinigių.
 Darbo jėgos samdos sutartis – vienas laisvas žmogus patenka kito dispozicijon, t.y. už
nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą, pvz.: pasisamdo vežiku.
 Rangos sutartis – vienas asmuo įsipareigoja už nustatytą atlyginimą atlikti kito asmens naudai
tam tikrą darbą, pvz.: pastatyti namą.
c) Bendrovės sutartis – istoriškai ši sutartis išsirutuliojo iš brolių susitarimo tėvui mirus turto nesidalyti,
o ūkininkauti bendrai. Buvo tokių rūšių bendrovės:
 Absoliuti bendrovė – tokiai bendrovei priklausė visas jos narių turtas, net įgytas atsitiktinai,
pvz.: paveldėtas iš pašalinio asmens.
 Ribota bendrovė – jai priklausė tik turtas įgytas bendrovės ūkine veikla.
 Societas unius negotiatonis steigta tam tikrai ekonominei veiklai. Pvz.: susitariama bendrai
prekiauti, o kita veikla bendrovės nariai versis atskirai.
 Laikina bendrovė – bendrovės, steigtos sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį.
Bendrovės sutartis buvo labai asmeniško pobūdžio. Ji žlugdavo mirus bent vienam bendrovės nariui ir
galėjo būti bet kada panaikinta bent vieno nario reikalavimu.
d) Pavedimo sutartis – sutartis, kai vienas asmuo paveda kitam atlikti tam tikrus veiksmus. Nuo samdos
ji skiriasi tuo, kad yra neatlygintina.
Kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutartį, kuri neatitiko jokio tipo, viena šalis jau įvykdė prisiimtą prievolę, o kita –
ne. Ilgainiui tokios sutartys buvo pripažintos, jų teisinė galią galutinai pripažino Justiniano kodifikuota teisė, o
viduramžių teisininkai jas pavadino bevardėmis sutartimis (contractus innominati). Ir vis dėlto bevardes sutartis
galima priskirti prie realinių sutarčių grupės, nes jos pripažintos tik vienai iš šalių jau įvykdžius įsipareigojimą.
Bevardes sutartis galima suskirstyti į 4 grupes:

 do ut des (pvz.: mainai),

 do ut facias (pvz.: duoda tam tikrą daiktą, kad paleistum į laisvę savo vergą),
 facio ut des (pvz.: paleidžiu į laisvę savo vergą turėdamas tikslą gauti už tai kokį nors daiktą),
 facio ut facias (pvz.: paleidžiu į laisvę savo vergą, kad paleistum savąjį).
Pripažindama bevardes sutartis romėnų teisė žengė didelį žingsnį visiškai įgyvendinat principą pacta sund servanda.
Formalizmas buvo būdingas ne tik sudarant sutartį, bet ir kilus ginčui dėl jos. Šalys privalėjo remtis tik sutartimi, o ne
kokiomis nors aplinkybėmis. Savo ruožtu teisėjas spręsdamas tokį ginčą privalėjo griežtai vadovautis įrašyta formule.
Tokios sutartys vadintos imperatyviosios teisės sutartimis (contractus strictii iuris) ir kildintos iš ius civile. Vėliau
žiūrėta ne tik į tai, kas pasakyta, bet ir į tai, kas padaryta, ko siekė šalys sudarydamos sutartį. Procesinėje formulėje jau
buvo įrašomas įsakymas priteisti kreditoriui iš skolininko tai, kas jam priklauso vadovaujantis geros sąžinės principais.
Tokios sutartys vadintos contractus bonae fidei.
Sutartys, kaip ir jų pagrindų atsirandančios prievolės skirstytos į:
1. Vienašales – tokios, kai tik viena šalis yra kreditorius, t.y. turi reikalavimo teisę, o kita tik skolininkas, tai yra
turi pareigą atlikti tam tikrus veiksmus. Vienašalės buvo žodinės ir rašytinės sutartys taip pat paskolos sutartis
iš realinių sutarčių. Vienašalės sutartis kildavo ir iš deliktų, tarytum deliktų bei kai kurių tarytum kontraktų.
2. Dvišales – kai abi šalys yra/gali būti ir kreditorius ir skolininkas, šios savo ruožtu:
 į dvišales lygiavertes (sinalagmatines) – tokios kai abi šalys nuo prievolės atsiradimo momento yra
vienu metu viena kitai ir kreditorius ir skolininkas (konsensualinės sutartys)
  ir nelygiavertes – kai atsirandant prievolei viena šalis yra tik kreditorius, o kita – tik skolininkas,
tačiau vykdydamas sutartinį įsipareigojimą skolininkas galėjo įgyti tam tikrų reikalavimo teisių ir
kreditoriui, t.y. tapti jo kreditoriumi (realinės sutartys, išskyrus paskolos sutartį) paprastai šių sutarčių
dalykas buvo neatlygintinas tam tikrų paslaugų teikimas ar daikto perdavimas, vykdydamas šias
sutartis skolininkas galėjo patirti tam tikrų išlaidų ir jas savo ruoštu kreditorius privalėjo atlyginti.
Sandorių galiojimas (sandorių galiojimo sąlygos, negaliojantys sandoriai, sandorių konvalidacija
(konvalescencija) ir konversija)
Kad sutartis galiotų pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai kiekvienos sutarties
elementai:
1. Sutarties objektas – tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir tai, ko kreditorius turi teisę reikalauti. Objektas
gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo jo. Kad sutartis nebūtų niekinė, jos dalykas turi atitikti tokias
sąlygas:
a) Jis negali būti veiksmas ar susilaikymas nuo veiksmo, prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams.
Pvz.: niekiniu buvo pripažįstamas pasižadėjimas padaryti nusikaltimą, nesituokti, palikti testamentą
tam tikram asmeniui. Prieštaraujančiu geriems papročiams buvo pasižadėjimas apvogti ar įžeisti.
b) Turi būti įmanomas įvykdyti. Nėra nei prievolės, nei sutarties, jei veiksmo neįmanoma įvykdyti
fiziškai arba teisiškai, pvz.: niekiniu buvo pripažįstamas įsipareigojimas perduoti daiktą, išimtą iš
apyvartos. Esant dvišaliai sutarčiai, jeigu viena šalis neįvykdo įsipareigojimo, tai kitai šaliai taip pat
nėra prievolės. Tačiau, jeigu ši jau įvykdė, gali tai, ką įvykdžiusi išsireikalauti.
c) Turi tenkinti kreditoriaus interesus. Nesant naudos teisėjas, turintis priteisti dėl sutarties nevykdymo
atsiradusius nuostolius, negali nieko priteisti. Vadinasi, nesant ieškinio, nėra ir prievolės. Šitaip galėjo
atsitikti trimis atvejais:
 Prievolės objektas jau priklauso kreditoriui.
 Jeigu jos objektas yra neapibrėžtas. Reikalaujama tiksliai nurodyti objektą, kad teisėjas galėtų
jį įvertinti pinigais, pvz.: rugių – kiekį. Prievolės objektas galėjo būti tiek individualiais, tiek
rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas. Dėl skolininko kaltės žuvus rūšiniais požymiais
apibrėžtam daiktui, prievolė nesibaigė. Žuvus individualiais požymiais apibrėžtam daiktui
prievolė baigdavosi.
 Prievolėms, kylančioms iš sutarčių, būtinas pinginis kreditoriaus interesas, kad jį būtų galima
įvertinti pinigais.
d) Turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiajam asmeniui, turi pasižadėti debitorius, o ne kitas
asmuo.
2. Sutarties pagrindas (causa) – artimiausias tiesioginis tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis. Sudarydamas sutartį
asmuo gali turėti keletą tikslų (įgyti nuosavybę, naudotis daiktu, vėliau jį parduoti), tačiau teisiškai
reikšmingas yra būtent artimiausias tikslas, dėl kurio jis sudaro sutartį, pvz.: perkant daiktą įgyti nuosavybės
teisę. Senoji ius civile pripažino tik formalias sutartis – jų galiojimas nepriklausė nuo pagrindo. Debitoriaus
prievolė priklausė vien nuo iškilmingos formulės paskelbimo. Jeigu vienas pasižadėdavo duoti kitam asmeniui
jautį už arklį, o šis asmuo arklio nedavė, tai, nors pagrindo nėra, prievolė yra. Tokios sutartys vadinamos
abstrakčiomis. Klasikinėje teisėje, kai sutarties pagrindas buvęs netinkamas arba likęs neįvykdytas, prievolė
laikyta negaliojančia. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, vadinto kauzalinėmis.
Esant tokiais sutarčiai debitoriaus interesus saugojo pretorius ir ius civile. Pretorius leido nevykdyti sutarties,
kuri sudaryta be pagrindo. Civilinė teisė jam suteikė asmeninio ieškinio teisę.
3. Šalių valia bei jos reiškimo būdas. Kiekviena sutartis yra šalių susitarimas arba tarpusavyje suderinta
priešpriešinė valia, dėl valios ydų sutartis negalioja tokiais atvejais:
a) Esant vien debitoriaus įsipareigojimui (pollicatio), bet nesant kreditoriaus sutikimo, išskyrus dvi
išimtis: votum – pažadą dviem, galiojantį savaime, be valio sutapimo; pollicatio – pažadą miestui,
galiojantį tik esant teisėtam pagrindui.
b) Nesutampant šalių valios alikui, pvz.: kai oferta atsiimama prieš jos akceptą. Šitaip dažniausiai yra
tada, kai šalys yra ne vienoje vietoje, o sutartis sudaroma per atstovus arba susirašinėjant.
c) Kai susitarimas nėra rimtas, sudarytas juokais. Jeigu tai, kad sutartis sudaroma juokais, negalėjo būti
sutarties antrajai šaliai aišku, tai sutartis galioja.
Valia ir jos išraiška sudarant sandorius (valios reiškimo būdai, valios ir jos išraiškos nesutapimas)
Sutarčiai sudaryti vien šalių vidinės valios neužtenka. Vidinė valia, kol nėra išreikšta, negali sukelti teisinių padarinių,
nes žmonės apie ją nieko nežino. Valia gali būti reiškiama įvairia forma. Pagrindinės formos yra žodis ir raštas, be to,
žinomi ir konkliudentiniai veiksmai – veiksmai, iš kurių galima suprasti, kad asmuo nori sudaryti tam tikrą sandorį,
pvz.: nuomotojas pasibaigus nuomos sutarčiai toliau priima nuompinigius.
Kai kurias sutartis buvo galima sudaryti tik tam tikra forma (mancipacija), tokie sandoriai vadinti formaliais.
Sudarydamos kitus sandorius šalys savo valią galėjo reikšti įvairiais būdais savo nuožiūra, tokie sandoriai –
neformalūs.
Romėnai nepripažino sutarties formos laisvės principo.
Romėnų sutarčių teisėje galiojo bendrasis principas, kad sutartis galioja tada, kai šalių valia ir valios išraiška sutampa.
Ši principą konkretizavo tokios taisyklės:
1. Kai abiejų šalių valia išreikšta netikusiai (neatitinka vidinės valios), pirmenybė teikiama valios išraiškai.
Sutartis yra tai, aks pasakytas ar užrašyta. Klasikinė teisė esant valios ir valios išraiškos kolizijai, sutarčiai
jokios teisinės reikšmės neteikė. Pagaliau vėlesnioji teisė pripažino, kad sutartis turi būti aiškinama ne pagal
jos raidė, o pagal subjektų valią, jeigu jų tikrosios valios turinį galima nustatyti.
2. Jeigu valios išraiška neatitinka tik vienos šalies valios ir kita šalis apie tai nežino, pirmosios taisyklės
besąlygiškai taikyti negalima. Aišku, kad antroji šalis sutiko sudaryti sutartį, atsižvelgdama ne į pirmosios
šalies valią, o į jos išraišką, todėl suteikus pirmenybę pirmosios šalies valiai, o ne jos išraiškai, kita šalis gali
turėti nepagrįstų nuostolių. Romėnų teisėje toks atvejis vadintas klaida – error. Klaidos teisiniai padariniai
priklausė nuo to, ar šalis, netinkamai išreiškusi valią, dėl to kalta ar ne. Klaida turėjo teisinę reikšmę būdama
esminė. Esminė klaida yra tokiais atvejais:
 Error in negotio – klaida dėl sutarties esmės, ji gali įvykti esant neformalioms sutartims, pvz.: viena
šalis nori sudaryti vienokią sutartį, kita – kitokią. Tarkime viena šalis nori paslaugos, o kita –
paskolos. Aišku, kad nėra nei vieno, nei kito, nes tai ne sutartis, o nesusipratimas.
 Error in persona – klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatybės. Tokiai klaidai teisinė
reikšmė suteikiama tik tada, kai iš sutarties esmės aišku, jog kontrahento asmenybė yra reikšminga
sutarčiai (pvz.: nuomos) sudaryti. Asmenybė reikšminga, kai pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma
išsimokėtinai ir pnš.
 Error in corpore – klaida dėl sutarties dalyko. Šiuo atveju valia irgi nesutampa, pvz.: vienas žemės
sklypas parduodamas vietoj kito, žodine sutartimi pažadamas vienas vergas, o tikima pažadėjus kitą.
Tačiau klaida dėl daikto savybių neturi reikšmės, išskyrus, kai tai daiktą pakeičia iš esmės, pvz.:
daiktas pasirodė ne sidabrinis, o alavinis.
3. Asmens valia turi būti išreikšta sąmoningai, laisvai, be išorinės prievartos. Tokios valios išraiškos nėra, kai
sutartis sudaryta prievole arba apgaule. Prievarta gali būti fizinė (vis) arba psichinė (metus – baimė). Esant
fizinei prievartai romėnai manė, kad sutarties valia iš viso neišreikšta ir sutartis nesudaryta, tačiau psichinė
prievarta arba grasinimai patys savaime nedarė sutarties negaliojančios, nes romėnai manė, kad tokiu atveju
valia išreikšta. Sutartys, sudarytos veikiant metus, buvo pripažinto ne niekinėmis, o nuginčijamomis. Kad būtų
tinkamas pagrindas ginčyti sutartį, metus turėjo atitikti tam tikras sąlygas:
 Grasinimas turi būti rimtas, t.y. toks, kai grasinantis asmuo iš tikrųjų gali įgyvendinti savo grasinimus,
o kitas asmuo niekaip kitaip, kaip tik sudarydamas sutartį negali grasintojui sutrukdyti įgyvendinti
savo planų.
 Grasinimas turi būti susijęs su pavojumi asmens ar jo artimųjų gyvybei, turtui bei neliečiamumui.
 Grasinimas turi būti neteisėtas.
 Dėl grasinimo asmuo turi patirti turtinę žalą.
Apgaulė – tai tyčinis ir neteisėtas kieno nors suklaidinimas siekiant paskatinti asmenį sudaryti jam nenaudingą
sutartį. Buvo galima apgauti tiek aktyviais, tiek pasyviais (nutylint tam tikras aplinkybes) veiksmais. Apgaule
sudaryta sutartis galiojo, bet buvo pripažinta ginčijama.
4. Asmuo turi būti teisnus ir veiksnus.
Romėnų teisė apie sandorio galiojimą sprendė vertindama sandorio sudarymo metu buvusią faktinę ir teisinę padėtį,
nes į tai, kas vyko vėliau (po sandorio sudarymo), iš esmės nebuvo kreipiama dėmesio.
Išimtiniais atvejais romėnų teisė numatė sandorio konvalidacijos (pataisymo, konvalescencijos) arba konversijos
(modifikavimo) galimybę.
Sandorio konvalidacija – tai jo pripažinimas galiojančiu dėl tam tikrų vėliau atsiradusių juridinių faktų. Konvalidacijos
(konvalescencijos) pavyzdys yra negaliojantis dovanojimas tarp sutuoktinių, kuris dovanotojo mirties momentu
tapdavo galiojančiu sandoriu. Oratio Antonini nustatė, kad dovanotojui mirus jį pergyvenęs sutuoktinis galėjo pasilikti
dovaną, jei dovanotojas mirė trunkant santuokai ir dovanojimo neatšaukė. Taigi, dovanotojo mirtis buvo sandorį
konvaliduojantis faktas. Turto eikvotojo sudarytus teisių perleidimo ar kitus eikvotojo turtinę padėtį sunkinančius
sandorius konvaliduodavo apribojimo savarankiškai tvarkyti turtą panaikinimas.
Sandorio konversija (modifikavimas) buvo susijusi su negaliojančio sandorio pakeitimu suteikiant jam (nors iš dalies)
kitokias pasekmes nei tos, kurių siekta sudarant sandorį (pavyzdžiui, testamentą pripažinus negaliojančiu, palikėjo
išreikšta paskutinioji valia galėjo bent ex parte saistyti įpėdinius pagal įstatymą kaip kodicilas).
Sandorio turinys (sandorio sąlygų (clausulae) rūšys, sąlyga (condicio), sąlyginiai sandoriai, terminas (dies),
terminuotieji sandoriai, įpareigojimas (modus) neatlygintiniuose sandoriuose)
Nuo pagrindinių sąlygų, būtinų sutarčiai galioti, reikia skirti neesminius, nebūtinus jos elementus. Tokie sutarties
elementai paprastai buvo sąlyga ir terminas.
Sąlyga (conditio) – tai išskirtinė sutarties išlyga, siejanti teisinius sutarties padarinius su kokiu nors ateities įvykiu.
Sutartys, kurių sudedamoji dalis yra sąlyga, vadinamos sąlyginėmis. Taigi, sąlyginės sutartys yra tokios, kai civilinių
teisinių padarinių atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas šalių sutarimu priklauso nuo to, ar įvyks ateityje tam tikras
įvykis, ar neįvyks.
Sąlyga privalėjo turėti tam tikrų bruožų:
1. Sąlyga sutarties dalimi turi tapti tik sutarties šalių valia.
2. Šalys turi nežinoti, ar bus patenkinta ateityje ta sąlyga ar ne, todėl sąlyga nepripažįstami tokie atvejai:
 Conditiones in praesens – tai išlygos, nuo kurių taip pat priklauso civilinių teisinių santykių
atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas. Nuo sąlygų jos skiriasi tuo, kad sudarant sutartį visada aišku,
ar įvyks conditiones in praesens ar ne.
 Conditiones necessariae – tai įvykiai, kurie būtinai turi įvykti. Šalims sudarius sutartį, kurioje yra
condictiones necessariae, laikome esant ne sąlyginę, o terminuotą sutartį.
 Conditiones impossibiles – tai įvykiai, dėl kurių jau sudarant sutartį objektyviai aišku, kad jie negali
įvykti.
3. Sąlyga turi būti susijusi su tuo, ar bus ateityje tam tikras įvykis ar ne.
4. Sąlyga turi būti teisėta ir neprieštarauti geriems papročiams.
Sąlygų rūšys:
1. Atidedamosios sąlygos – tokios, kai šalys sieja sutarties teisinių santykių padarinių atsiradimą su tam tikros
aplinkybės atsiradimu ateityje. Pvz.: žemė ar namas bus išnuomotas, jeigu nuomotojui oavyks persikelti į kitą
vietovę.
2. Naikinamoji – sąlyga, lemianti ne sutarties teisinių padarinių atsiradimą, o jų išnykimą. Pvz.: pirkimo –
pardavimo sutartyje nurodoma, kad per savaitę nesumokėjus perkamo daikto kainos, bus laikoma jį daikto
nenupirkus. Tokia sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento, bet įvykus sąlygai pasibaigia.
3. Teigiamos yra tokios sąlygos, kai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas sutartyje
daromas priklausomas nuo sąlygos patenkinimo, pvz.: namas bus išnuomotas, jeigu asmuo A per 10 išvyks iš
Romos.
4. Neigiamos yra tokios sąlygos, kai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas
sutartyje daromas priklausomas nuo to, kad sąlyga nebus įgyvendinta, pvz.: namas bus išnuomotas, jeigu
asmuo A neišvyks per 10d. iš Romos.
Terminas (dies) panašus į conditio tuo, kad sutarties teisiniai padariniai taip pat siejami su tam tikru įvykiu. Tačiau
skiriasi tuo, kad šis įvykis turi neišvengiamai įvykti, nors iš anksto gali būti nežinoma, kada tai įvyks.
Terminai gali būti tokie:
 1. Tiksliai apibrėžti, kai žinoma, kada numatyta aplinkybė atsiras, pvz.: paskola vieniems metams.
2. Santykiškai apibrėžti – žinoma, kad termine numatytas įvykis įvyks, bet nežinoma kada, pvz.: esant sutarčiai
dėl naudojimosi daiktu iki gyvos galvos.
3. Sąlyginiai – susiję su sąlygą, pvz.: įsipareigojimas perduoti turtą asmeniui, kai šis susituoks.
Terminai taip pat gali būti atidedamieji ir naikinamieji.

Atstovavimas sudarant sandorius

Sandoris gali būti sudaromas ne tik asmeniškai, bet ir tarpininkaujant kitam asmeniui - atstovui.
Skiriamas tiesioginis ir netiesioginis atstovavimas.
Tiesioginiu atstovavimu laikomas toks tarpininkavimas sudarant sandorius, kai atstovas veikia atstovaujamojo vardu,
jo interesais bei tiesiogiai atstovaujamajam sukeldamas teisines pasekmės.
Romos teisė nepripažino tiesioginio atstovavimo sudarant sandorius galimybės. Niekas negali veikti svetimu
vardu. Yra tik šio principo išimtys
Civilinė teisė tiesioginį atstovavimą leido įgyjant daikto valdymą per turto administratorių (procurator), nors šaltinių
duomenys liudija, kad ši galimybė buvo kvestionuojama.
Tiesioginio atstovavimo galimybę numatė ir įgyjant palikimą sudarančio turto valdymą (bonorum possessio), taip pat
sudarant sandorius per institor – asmenį, paskirtą vadovauti komercinę veiklą vykdančiai įmonei. Justiniano teisė, tik
praplėtė ratą išimčių.
Egzistuojant vergovei bei gausiai persoane alieni iuris kategorijai, privatiniai sandoriai dažniausiai buvo sudaromi
tarpininkaujant šiems asmenims.
Netiesioginis atstovavimas – tai toks tarpininkavimas, kai sandorį atstovas sudaro veikdamas atstovaujamojo
interesais, tačiau savo vardu, todėl sandorio teisinės pasekmės atskiru juridiniu aktu privalo būti perkeliamos
atstovaujamajam. Tokiais atstovais reikia laikyti ir procesinius atstovus romėnų civiliniame procese – kognitorių bei
prokuratorių. Nors skyrėsi šių atstovų paskyrimo tvarka, tiek kognitoriaus, tiek ir prokuratoriaus vedamas procesas
tiesiogiai nesukeldavo pasekmių atstovaujamajam. Proceso padarinius jam reikėdavę perkelti specialiomis teisinėmis
priemonėmis.
Atstovavimo teisiniai santykiai galėjo susiklostyti: iš sutarties atsiradusio pavedimo pagrindu (mandatum), globėjui
(tutor) arba rūpintojui (curator) įgyvendinant pareigą tvarkyti globotinio arba rūpintinio turtą, be įgaliojimo tvarkant
svetimus reikalus (negotiorum gestio).
Atstovu romėnų teisė nelaikė pasiuntinio ( nuntius), kuris apskritai nepareikšdavo savo valios, o buvo traktuojamas
kaip siuntusio asmens išreikštos valios perdavimo priemonė.
Paktai
Laikui bėgant atsirado išskirtinių susitarimų, kurių negalima priskirti nei prie tipinių, nei prie bevardžių sutarčių.
Tokiu susitarimus romėnai vadino pacta. Jie buvo panašūs į konsensualines sutartis, nes įsigaliodavo nuo susitarimo
momento.
1. Pretorių paktai. Pretoriai gynė tokius susitarimus, kurie ius civile požiūriu neturėjo sukurti prievolės. Jie galėjo
pripažinti teisę į ieškinį, pagrįstą faktu, nusprendę, kad to reikalauja tikslingumo principas arba svarbus
visuomeninis ar ūkinis interesas. Labiausiai paplitę tokie paktai:
 Skolos sutvirtinimas – tai neformali priesaika įvykdyti jau esamą prievolę per tiksliai nurodytą
terminą.
 Receptum argentarii – bankininko pasižadėjimas trečiam asmeniui, paprastai banko klientui, atlyginti
esamą arba galinčią atsirasti svetimą skolą.
 paktai, kuriais laivų, nakvynės namų ir arklidžių šeimininkai prisiima didesnę atsakomybę už jiems
patikėtus daiktus.
2. Įstatyminiai paktai:
  Kraitis – tai neformali sutartis dėl kraičio.
 Kompromisas – susitarimas, kuriuo ginčo šalys perduoda ginčą spręsti privačiam teisėjui.
 Dovanojimas – neformalus susitarimas, kai viena šalis įsipareigoja kitai šaliai šios sutikimu padaryti
tam tikrą turtinę naudą

Prievolė (obligatio) šiandien suprantama kaip teisinis santykis tarp kreditoriaus ir skolininko. Romėnų teisės
šaltiniuose nėra išsamaus obligatio apibrėžimo. Gryniausias apibrėžimas Justiniano institucijos – prievolė – teisiniai
pančiai. Kaip ir kiekvienas santykis, prievolinis santykis irgi turi du dalyvius – skolininkas (debitorius) ir kreditorius.
EGZAMINAS – 11h.
Kuo skiriasi valdymas nuo nuosavybės – possesio ne teisė. Kuo skiriasi vindikacinis nuo negatorinio.