Versta is:

Frances Hardinge
T H E LIE TREE
M acm illan Children s Books,
London, 2015

M ano tėčiui u ž tylią išmintį, principingum ą

ir u ž tai, kad gerbė mane kaip suaugusią,
kai dar tokia nebuvau.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno M ažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duom enų banke (N B D B ).

© Tekstas, Frances Hardinge, 2015

© Viršelio iliustracija, James Fraser, 2 0 1 5
Pirmą kartą anglų kalba 2 0 1 5 metais D idžiojoje Britanijoje
pavadinimu The Lie Tree išleido M acmillan Childrens Books,
kuris yra Pan M acmillan leidybos ženklas ir priklauso
M acm illan Publishers International L im ited grupei,
Londonas, Jungtinė Karalystė.
Išleista susitarus su M acm illan Childrens Books,
Londonas, Jungtinė Karalystė.
Visos teisės saugomos. N ei ši knyga, nei kuri nors jos dalis
negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos
paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais - nei grafinėmis,
nei elektroninėmis ar m echaninėmis priemonėmis.
Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2017
© Leidykla „Nieko rimto“, 2 0 1 7

ISBN 9 7 8 -6 0 9 -4 4 1 -4 5 1 -0
FRANCES HARDINGE

MELŲ
MEDIS
Iš a n g lų k alb os vertė R ūta R a zm a itė

O- 72,.,
Vilnius
2017
PIRMAS SKYRIUS

TREMTIS
Laivas m onotoniškai suposi ant bangų, lyg liežuviu judinamas kli­
bantis dantis. Per rūką tolum oje vos įžvelgiam os dunksančios salos
irgi prim ena dantis, nusprendė Feitė. T ik ne tiesius, baltus D overio
uolų dantis, bet veikiau sudūlėjusias, aplūžinėjusias iltis, styrančias
pasišiaušusioje pilkoje jūroje. Pašto laivas pūškuodamas skynėsi kelią
per bangas, savo dūmais juodindamas ir taip apniukusį dangų.
- Žuvininkas, - iš šalčio kalendama dantimis kryptelėjo galvą Feitė.
Jos šešiametis broliukas Hovardas atsisuko pažiūrėti, bet per lėtai,
ir didžiulis blyškus paukštis tamsiais sparnais pradingo rūko miglose.
Hovardui pasimuisčius ant kelių, Feitė krūptelėjo. Kita vertus, jis bent
jau nustojo šaukęsis auklės.
- Ar mes ten plaukiam? - Hovardas prisimerkęs pažvelgė į tolum o­
je it vaiduokliai stūksančias salas.
- Taip, Hovai.
Jiems virš galvų į m edinį stogą m onotoniškai barbeno lietus, o nuo
denio pučiantis ledinis vėjas stingdė Feitės veidą.
Nepaisant garsaus triukšmo, Feitė girdėjo, kaip iš dėžės, ant kurios
sėdėjo, sklinda silpni garsai, šnypštimas ir rangymasis. Feitei suskaudo
širdį pagalvojus apie tėčio kininę gyvatę, nusilpusią iš šalčio ir besiran-
gančią apimtą panikos kaskart susiūbavus laivui.
Kiek tolėliau buvo girdėti žm onių šūksniai, žuvėdrų klyksmas ir
didžiųjų laivo irklų pliuškenim as. Įsismarkavus lietui keleiviai grū­
mėsi dėl ankštos pastogės laivagalyje. Vis dėlto, jei keleiviam s joje
vietos ir būtų užtekę, jų lagam inam s —niekaip. Feitės m otina Mertlė
sėkm ingai saugojo didum ą šeim os daiktų.

5
 Paskubomis žvilgtelėjusi per petį Feitė išvydo Mertlę mojuojančią
rankomis priešais konduktorių, o du jūreiviai tem pė Sanderlių laga­
m inus ir dėžes. Šiandien Mertlė buvo nusivariusi nuo kojų ir drebėjo
iš šalčio, bet kaip visada viską nustelbė jos balsas: šiltas, mandagus ir
pasitikintis - dailios moters, tikinčios kitų riteriškumu, balsas.
- D ėkoju, štai čia, štai čia, labai apgailestauju, bet negaliu nieko
padaryti, ant šito šono, jei m alonėtum ėt, lagaminas atrodo tvirtas,
bijau, kad mano vyro dokum entai ir eksponatai neištvers tokio oro.
Pastorius Erazmas Sanderlis — garsus natūralistas. Jūs toks malonus.
Taip džiaugiuosi, kad neprieštaraujate...
Kiek tolėliau tarsi šunytis krepšyje savo kėdėje palaimingai snau­
dė apskritaveidis dėdė Mailsas. N u o jo Feitės žvilgsnis nuslydo prie
aukštos, sustingusios figūros. Tai buvo Feitės tėvas, apsisiautęs plačiu
pastoriaus apsiaustu, plačiakraštė skrybėlė slėpė jo susimąsčiusį veidą
ir pakumpusią nosį.
Žvelgiant į jį Feitę visada apimdavo baimė. N et ir dabar sustingęs
tarsi bazilisko jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į pilką horizontą, atrodė, kad
jis nem ato kiaurai m erkiančios liūties, iš kam ino virstančių dūm ų ir
keleivių ginčų bei stum dym osi. Paprastai Feitė dažniau m atydavo jį
sakykloje nei nam uose, tad buvo keista, kad dabar jį galėjo matyti
kaskart pasukusi galvą. Šiandien jai jo net pagailo - išstumtas iš
įprastos aplinkos jis atrodė tarsi liūtas lietaus merkiamame narve.
M ertlė pasodino Feitę ant didžiausios dėžės, kad niekas nenu­
tem ptų jos šalin. Paprastai jai pavykdavo išlikti nepastebėtai, niekas
nė nepažvelgdavo į keturiolikm etę neišraiškingu veidu ir rusvomis
kasom is, bet dabar ji krūpčiojo nuo neapykantos persmelktų žvilgs-
nių deginam a gėdos, kurios Mertlė nebūtų supratusi.
Dabar smulki Merdės figūrėlė trukdė visiems, panorusiems stum ­
telėti savo daiktus po stogu. Aukštas plačiapetis vyriškis jau ketino
prasisprausti pro ją, bet sustingo išvydęs jos šypseną.

6
 M ertlė du kartus sumirksėjo, jos žydros akys išsiplėtė, tarsi ji tik
dabar būtų pastebėjusi nepažįstamąjį. N epaisant nuo šalčio parau­
dusios nosies ir išvargusio veido, jos šypsena buvo m aloni ir kupina
pasitikėjimo.
- Dėkoju už supratingumą, - pasakė ji balsu, kuriame buvo justi
nuovargio gaidelės.
Tai buvo vienas iš M erdės triukų su vyrais, lengvas koketavimas,
kuris jai pavykdavo taip lengvai ir natūraliai, tarsi išskleisti vėduoklę.
Ir kaskart, kai tai suveikdavo, Feitei susukdavo pilvą. Suveikė ir dabar.
Džentelm enas išraudo, linktelėjo ir atsitraukė, nors Feitė pastebėjo,
kad jis liko nepatenkintas. Tikriausiai m ūsų šeim a visiems laive ištam­
pė nervus, pagalvojo ji.
Hovardas dievino m otiną, o ir pati Feitė, kai buvo mažesnė, ja
žavėjosi. Reti M erdės apsilankymai vaikų kambaryje suteikdavo tiek
džiaugsmo, kad Feitė pam ėgo netgi ilgus pasiruošimus prieš kiekvieną
susitikimą - rengtis, šukuotis, gražintis. M ertlė atrodė tarsi būtybė iš
kito pasaulio - šilta, linksma, graži ir neliečiama, saulės nimfa, turinti
nepaprastą mados pojūtį.
Tačiau pernai Mertlė nusprendė „suimti Feitę į rankas“, o tai reiš­
kė, kad ji be perspėjimo nutraukdavo Feitės pamokas, kad išsitemptų
ją į miestą ar svečius, o paskui vėl pamesdavo mokykloje ar vaikų
kambaryje. M etai bėgo, dažniau matant m otiną auksas pamažu nu­
sitrynė, o Feitė ėm ė jaustis kaip skudurinė lėlė, kurią pasičiupdavo ir
vėl nusviesdavo šalin nekantraus ir nenuspėjamo charakterio vaikas.
Tuo m etu minia prasiskirstė ir Merdė patenkinta įsitaisė ant trijų
vienas ant kito sukrautų lagaminų netoli dėžės, ant kurios sėdėjo Feitė.
- Tikiuosi, ponas Lambentas pasirūpino, kad turėtume padorią
svetainę, - pasakė ji. — Ir tinkamų tarnų. Virėjas tiesiog negali būti
prancūzas. Kaip tvarkysiuosi namuose, kuriuose virėjas bet kada gali
ne taip tave suprasti...

7
 Nepasakytum, kad Merdės balsas buvo nemalonus, bet ji visą laiką
kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo... Kasdienis jos tarškėjimas tapo neatsiejamu
šeim ynykščių palydovu: ji plepėjo su vežiku, gabenusiu juos j stotį,
nešikais, tempusiais jų lagaminus į traukinį, vykstantį į Londoną, o pas­
kui į Pulą, paniurusiu šaltos smuklės, kurioje jie nakvojo, šeimininku ir
rūkstančio pašto laivo kapitonu.
- Kodėl mes ten plaukiam? — pertraukė jos m intis Hovardas. Jo
akys buvo padėrusios iš nuovargio — jei greitai jo neužm igdysi, jis
pradės aikštytis.
- Juk žinai, mielasis, - M ertlė pasilenkė ir pirštinėta ranka švelniai
nubraukė jam nuo akių šlapią nuo lietaus plaukų sruogą. - Toje saloje
yra urvų, kuriuose džentelmenai surado daugybę fosilijų. O kadangi
niekas neišm ano apie fosilijas geriau už tavo tėtį, jį pakvietė jų apžiū­
rėti.
- Kodėl mums reikia plaukti kartu? - spyrėsi Hovardas. - Jis neėm ė
m ūsų į Kiniją. N ei į Indiją, nei į Afriką, nei į Mogliją, - jam niekaip
nepavykdavo pasakyti „M ongolija“.
Geras klausimas, jis turėjo kilti ne jam vienam. Vakar po pastoriaus
Sanderlio parapiją tarsi baltos stačiakampės snaigės pasklido korte­
lės su atsiprašymais ir paskutinę m inutę atšauktais vizitais. Šiandien
kalbos apie netikėtą šeimos išvykimą jau tikriausiai plito kaip miško
gaisras.
Tiesą pasakius, ir pati Feitė būtų norėjusi išgirsti atsakymą į H o ­
vardo klausimą.
- N a, ten mes nieku gyvu negalėjom e keliauti, - M ertlė vengė
tiesaus atsakymo. - Gyvatės, karštinė ir žm onės, valgantys šunis. O čia
kas kita. Bus nedidelės šeimos atostogos.
- Ar mes ten plaukiame dėl Vabalų žmogaus? - susimąstęs paklausė
Hovardas.

8
 Pastorius, kuris, regis, nesiklausė jų pokalbio, staiga garsiai per nosį
nepritariamai šnypštelėjo ir atsistojo.
- Lietus rimsta, o čia pernelyg sausakimša, —pareiškė jis ir nužings­
niavo į denį.
Mertlė krūptelėjo ir pažvelgė į dėdę Mailsą, kuris trynėsi mieguis­
tas akis.
- Gal ir man vertėtų pamankštinti kojas, - jis žvilgtelėjo į seserį
ir reikšmingai kilstelėjo antakius. Tada slėpdamas šypseną pasiglostė
ūsus ir nusekė paskui svainį.
- Kur nuėjo tėtis? - šaižiai suspiegė Hovardas, sukiodam as galvą
ir dairydamasis po denį. - Ar galiu eiti su juo? N oriu savo šautuvo.
M ertlė akimirkai užsimerkė ir prikando lūpą, tarsi melsdam a
suteikti jai kantrybės. Tada atsimerkė ir nusišypsojo Feitei.
- Feite, tu tikras ramstis. - Ji visada taip šypsodavosi Feitei -
m eiliai, tačiau su paslėptu nuovargiu ir susitaikym u. - Gal ir nesi
pati šnekiausia kom panionė... bent jau nieko neklausinėji.
Feitė mandagiai, šaltai šyptelėjo. Ji žinojo, ką Hovardas vadina Va­
balų žm ogum i, ir suprato, kad jo klausimas palietė neliečiamą temą.
Paskutinį mėnesį jų šeimą gaubė stingdantis nutylėjim ų rūkas.
Žvilgsniai, šnabždesiai, šiek tiek pasikeitęs elgesys ir vienas kito
vengim as. Feitė pastebėjo permainas, bet negalėjo suprasti, kokia jų
priežastis.
Ir štai vieną sekmadienį jiems grįžtant iš bažnyčios, prie jų priėjo
vyras su ruda „hom burgo“ stiliaus skrybėle. Jis vis linkčiojo ir šypso­
josi vengdamas tiesaus žvilgsnio. Jis rašąs straipsnį apie vabalus, gal
didžiai gerbiamas pastorius Erazmas Sanderlis teiktųsi parašyti pra­
tarmę? Gerbiamas pastorius nesiteikė, nuo jo padvelkė dar didesniu
šalčiu ir susierzinimu.
Vabalų entuziasto šypsena virto nem alonia grimasa. Feitė juto
tylius nuodus, sklindančius iš jo atsakymo.

9
 - D ovanokite, tikėjausi, kad jūsų mandagumas prilygsta jūsų inte­
lektui. Sprendžiant iš gandų', pastoriau, maniau apsidžiaugsite sutikęs
kolegą m okslininką, kuris vis dar nori paspausti jums ranką.
Prisiminus tuos žodžius kraujas sustingo Feitės gyslose. Ji nieku
gyvu nebūtų patikėjusi, kad kas nors šitaip tiesiai į akis galėtų įžeisti
jos tėvą. O blogiausia buvo tai, kad perpykęs pastorius paprasčiau­
siai nusigręžė, net nepareikalavęs nieko paaiškinti. Sklandė kažkokie
gandai, jos tėvas gerai žinojo kokie, o jai beliko tik spėlioti.
Mertlė klydo. Feitės galvoje, kaip ta gyvatė dėžėje, pynėsi daugybė
klausimų.

Bet aš negaliu, negaliu sau T O leisti.

Kiek siekė Feitės atmintis,' tai visada buvo tai. Ji nesakydavo nie­
kaip kitaip, tarsi bijodama, kad tai ją dar labiau supančios. Tai buvo
kažkas, ko ji turėdavo atsisakyti, nors ir ne visada pavykdavo. Tai buvo
tos Feitės, kurią visi pažinojo, priešingybė. Gera mergaitė Feitė, mamos
ramstis. Patikima, nuobodi Feitė.
Sunkiausia būdavo atsispirti netikėtai pasitaikiusioms galimybėms.
Atplėštam vokui, iš kurio it koks masalas kyšodavo laiško galiukas.
Neužrakintom s durims. Atviresniam pašnekesiui niekam nenum a­
nant, žinant, kad paslapčia niekas nesiklausys.
Joje nerimo alkis, alkis, kurio mergaitėms nederėjo jausti. Prie stalo
jos turėjo tenkintis vienu kitu kąsneliu ir didžiuotis liekna figūra. Kelios
nuobodžios nuvargusios auklės pamokos, nykūs pasivaikščiojimai, lais­
vas laikas apie nieką negalvojant. Bet to nepakako. Pažinimas - bet koks
pažinimas - tarsi šaukė Feitę ir ją užvaldydavo saldus, nuodėmingas
malonumas m ėginant nepastebimai jį nugvelbti.
Tačiau dabar jai reikėjo patenkinti smalsumą, ir kuo greičiau. Gali
būti, kad kaip tik šiuo metu tėvas ir dėdė Mailsas kalbasi apie Vabalų
žm ogų ir netikėtą šeim os išvyką.

10
 - M ama... ar galiu pasivaikščioti po denį?
Feitė pati kone patikėjo savo žodžiais. Jos viduje viskas vartėsi, bet
iš susijaudinimo, o ne dėl to, kad supo laivą.
- Gerai, tik su niekuo nesišnekėk. Pasiimk lietsargį, pasistenk
neiškristi už borto ir greitai grįžk, kad nepersišaldytum.
Feitė žingsniavo palei turėklus ir klausydamasi lietaus barbenimo
į skėtį pajuto, kad ją vėl tai užvaldo. Iš susijaudinimo jai užvirė krau­
jas ir skausmingai paaštrėjo visi pojūčiai. Ji neskubėdama nutolo nuo
M erdės su Hovardu ir ėm ė klaidžioti aiškiai jausdama į ją sm ingan­
čius žvilgsnius. Tačiau kartą užkliuvę šie žvilgsniai praslysdavo pro šalį
ir nebegrįždavo.
Ir pagaliau atėjo ta akimirka. Niekas į ją nebežiūrėjo. Ji skubiai
perėjo denį ir pasislėpė tarp dėžių, sukrautų aplink vibruojantį, papil-
kėjusį laivo kaminą. Oras buvo sūrus, tarsi persunktas kaltės jausmo,
ir ji pasijuto gyva.
Ji sėlino nuo vienos slėptuvės prie kitos suėmusi sijonus, kad juos
plaikstantis vėjas neišduotų, kur ji yra. Jos plačios kvadratinės pėdos,
tokios nerangios mėginant apsiauti madingus batelius, dabar kone be
garso slydo denio lentomis.
Tarp dviejų dėžių ji aptiko slėptuvę, iš kur galėjo matyti tėvą ir
dėdę, stovinčius vos už trijų m etrų nuo jos. Stebėti tėvą jam nematant
buvo tarsi ypatinga šventvagystė.
- Bėgti iš savo namų! - sušuko pastorius. - Tai paprasčiausias bai­
lumas, Mailsai. Be reikalo leidausi tavęs įkalbamas išvykti iš Kento.
Galų gale, ką gero tai duos? Gandai kaip šunes. Jei nuo jų bėgsi, jie
ims persekioti.
- Gandai tikrai kaip šunes, Erazmai, - dėdė Mailsas prisimerkė per
savo pensnė. - Nelaksto po vieną. Tau reikėjo kuriam laikui išvykti.
Dabar, kai tavęs nėra, jie imsis ko nors kito.

11
 - Išvykdamas paslapčia tik suteikiau jiems daugiau peno, Mailsai.
Dabar mano išvykimas atsigręš prieš mane patį.
—Gal ir taip, Erazmai, —atsakė dėdė Mailsas su jam neįprastu rim­
tum u, - bet gal geriau atokioje saloje būti pasmerktam kelių fermerių
nei Anglijoje įtakingų asmenų? Kasinėjimai Veino saloje buvo geriausia
dingstis, kokią galėjau sugalvoti tavo išvykimui pateisinti, ir džiaugiuo­
si, kad išklausei mano argumentus. Vakarykštį straipsnį „Intelligencer“
prie pusryčių stalo skaitė visa šalis. Jei būtum pasilikęs, būtum privertęs
visus pažįstamus rinktis, ar tave palaikyti, ar paniekinti, o sprendžiant
iš to, kokie sklido gandai, kažin ar būtum apsidžiaugęs jų sprendimu.
Erazmai, vienas skaitomiausių ir gerbiamiausių šalies laikraščių tave
išvadino apgaviku ir sukčiumi. Jei nenori pasmerkti M erdės ir vaikų
kęsti skandalo pasekm ių, negali grįžti į Kentą. Kol nesusigrąžinsi
reputacijos, nieko gera ten tavęs nelaukia.
ANTRAS SKYRIUS

VEINAS
Apgavikas ir sukčius.
Šie žodžiai aidėjo Feitės galvoje vaikštinėjant po lietų ir išsiblaš­
kiusiu žvilgsniu stebint praslenkančias salas. Kaip kažkas išdrįso
apkaltinti jos tėvą apgavyste? Jo nepalenkiamas sąžiningum as buvo
šeim os pasididžiavimas ir vargas. Visada žinojai, ko iš jo tikėtis, tegu
ir pasmerkimo. Beje, ką dėdė Mailsas turėjo om eny, sakydamas „ap­
gavikas“?
Kai ji grįžo, dėdė Mailsas ir tėvas jau sėdėjo savo vietose. Feitė
prisėdo ant dėžės su gyvate, vengdama aplinkinių žvilgsnių.
D ėdė Mailsas prisimerkęs per pensnė skaitinėjo lietaus sušlapintą
almanachą, lyg jie būtų išsiruošę paprasčiausių atostogų, retkarčiais
nužvelgdamas horizontą.
- Na štai, - mostelėjo ranka. - Tai Veinas.
Artėjanti sala iš pradžių nepasirodė didelė, bet netrukus Feitė supra­
to, kad ji artėja iš galo, tarsi laivo smaigalys. Ir tik laivui pasisukus ir
pradėjus plaukti palei ilgąjį salos kraštą, Feitė pamatė, kokia ji didelė.
Milžiniškos juodos bangos dužo į tamsias uolas, žerdamos baltų putų
purslus.
„ Čia niekas negyvena, - dingtelėjo pirma mintis. - Niekas nenorėtų
čia gyventi, nebent atstumtieji, kaip nusikaltėliai, ištremti į Australiją.
Ir tokie bėgliai kaip mes. Mes tremtiniai. G al net liksime čia am žin ai T
Jie praplaukė aštrius kyšulius ir gilias įlankas bei pakrantėje išsi­
m ėčiusius pavienius pastatus. Tada laivas sulėtino greitį ir sunkiai,
keldamas purslus, įplaukė į įlanką, kur uolos papėdėje buvo m atyti
uostas, o tolėliau eilėm is kilo namai tuščiais langais ir nuo lietaus
blizgančiais čerpių stogais. A nt bangų suposi nedidelės žvejų valtelės,

13
jų susipynusios virvės pradingdavo rūke. Laive kilo sujudimas, visi
lengviau atsikvėpė ir puolė prie savo daiktų.
Laivui sustojus lietus vėl įsismarkavo. Nepaisant šūksnių, m ėtom ų
virvių ir manevravimo prietilčiuose, dėdei M ailsui pavyko įsprausti
m onetų į keletą delnų ir Sanderlių daiktai saugiai pasiekė krantą.
- Pastorius Erazmas Sanderlis su šeima? - Krantinėje juos pasiti­
ko liesas vyriškis juodu apsiaustu, nuo plačiakraštės skrybėlės žliaugė
vanduo. Veidas buvo švariai nuskustas, m alonus, kiek susirūpinęs, at­
rodė net pamėlęs nuo šalčio. - Ponas Entonis Lambentas perduoda
linkėjimus.
Jis mandagiai linktelėjo ir padavė šlapią voką. Feitė pastebėjo siaurą
baltą apykaklę ir suprato, kad jis pastorius, kaip ir jos tėvas.
Feitės tėvas perskaitė laišką, linktelėjo ir ištiesė ranką.
- Ponas... Tiberijus Klėjus?
- Tikrai taip, - Klėjus pagarbiai paspaudė ranką. - Aš Veino pasto­
riaus kuratas. - Feitė žinojo, kad kuratas - tai tarsi pastoriaus padėjėjas,
talkinantis pastoriui ar klebonui, turintiems per daug parapijiečių ar per
daug darbo. - Ponas Lambentas prašė jo vardu atsiprašyti. Jis norėjo
pats sutikti jus, bet netikėtas lietus... - Klėjus kreivai žvilgtelėjo į švi­
ninius debesis. - Iškilo grėsmė, kad naujos duobės prisipildys vandens
ir jis pasiliko prižiūrėti, kad jos būtų uždengtos. Ar leisite pakviesti
vyrų, kad padėtų pergabenti jūsų daiktus? Ponas Lambentas atsiuntė
savo vežimą, kuris nuveš jus ir jūsų daiktus į Jaučių Įlanką.
Pastorius nenusišypsojo, tik pritariamai kažką sum urm ėjo, bet jo
balse buvo justi šiluma. M andagus kurato elgesys akivaizdžiai pelnė
jo palankumą.
Feitė neabejojo, kad jų pasirodymas sukėlė susidomėjimą. Ar paslap­
tingasis skandalas jau pasiekė Veiną? N e, jie buvo tiesiog nepažįstamieji,
apsikrovę juokinga galybe daiktų. Jos ausį patraukė tylus šnabždesys,

14
bet ji nieko nesuprato. Tai tebuvo pakriki garsai, kai sunku išgirsti
aiškesnį žodį.
Vargais negalais Sanderlių daiktai buvo sukrauti į aukštą, grasinan­
čią nuvirsti krūvą ant erdvaus, bet nebenaujo vežim o stogo ir tvirtai
pririšti. Sanderliams sulipus į vidų šiaip ne taip įsispraudė ir kuratas.
Vežimas pajudėjo šokinėdamas per grindinį, nuo kratymo Feitė kaleno
dantimis.
- Ar jūs m okslininkas, pone Klėjau? - žvaliai paklausė M ertlė,
nekreipdama dėm esio į ratų dundėjimą.
- Palyginti su jūsų vyru, esu tik mėgėjas, - Klėjus mandagiai
linktelėjo pastoriui. - Tačiau mokytojams Kembridže pavyko įdrėbti
šiek tiek geologijos ir gamtos istorijos žinių į mano kietą makaulę.
Feitės tai nenustebino. Dauguma jos tėvo draugų buvo dvasininkai,
susidūrę su gamtos mokslais studijų metais. D žentelm enų sūnūs, tu­
rėję tapti dvasininkais, būdavo siunčiam i į gerus universitetus, kur
gaudavo džentelm enui tinkam ą išsilavinim ą - klasikinių studijų,
graikų ir lotynų kalbų bei šiek tiek gam tos m okslų. Kai kurie jais
netgi susidomėdavo.
- M ano pagrindinis indėlis į kasinėjimus —fotografija. Tai - mano
hobis. - Kalbant apie fotografiją kurato akys suspindo. - Pono Lam-
bento dailininkui nutiko nelaim ė, jis pačią pirmą dieną susilaužė
riešą, tad m udu su sūnum i atradimus įamžiname fotoaparatu.
Vežimas išdardėjo iš nedidelio miestelio, kuris Feitei atrodė pana­
šesnis į kaimą, ir ėm ė kilti nelygiu, vingiuotu keliu. Kaskart vežimui
krestelėjus M ertlė nervingai sugriebdavo už lango rėmo ir visi įsi­
tem pdavo.
- Tas pastatas kyšulyje - telegrafo bokštas, - paaiškino Klėjus. Feitė
tematė platų tamsiai rudą cilindrą. Netrukus jie privažiavo nedidelę
bažnytėlę su smailiais bokštais. - Vikariatas iškart už bažnyčios.

15
Tikiuosi, suteiksite man garbę ir užsuksite arbatos, kol svečiuositės
Veine.
Vežimas iš paskutiniųjų stūm ėsi į kalvą taip girgždėdamas ir bildė­
damas, kad Feitė išsigando, jog nenukristų ratas. Galiausiai jis sustojo,
į stogą pasigirdo du garsūs bilstelėjimai.
—Atleiskit, - Klėjus atidarė duris ir išlipo lauk. Virš jų pasigirdo
gyvas pašnekesys maišyta anglų ir prancūzų kalba, bet nepatyrusi
Feitės ausis nesuprato, apie ką jie šneka.
Atsidarė durys ir jie išvydo nerimo iškreiptą Klėjaus veidą.
— Labai apgailestauju, regis, iškilo dilema. Nam ą, kurį išsinuom o­
jote Jaučių Įlankoje, galima pasiekti žem utiniu keliu, einančiu palei
pakrantę, arba aukštutiniu, einančiu kalvos pakraščiu. Ką tik suži­
nojau, kad pakrantės kelias apsemtas. Tiesa, yra molas, tačiau esant
smarkiam potvyniui ir didelėm s bangoms... - jis suraukė kaktą ir tarsi
atsiprašydamas metė žvilgsnį į apniukusį dangų.
— Spėju, aukštutinis kelias ilgesnis ir labiau varginantis? - griežtai
paklausė Mertlė, viena akimi žvelgdama į paniurusį Hovardą.
Klėjus krūptelėjo.
—Tas kelias labai status. Vežikas sako, kad arkliai neįstengs užtem p­
ti vežim o su šitiek mantos.
— Siūlote m um s išlipti ir keliauti pėsčiomis? — suakmenėjo Mertlė,
pakeldama savo nediduką, gražų smakrą.
—Mama, - pajutusi pavojų sušnibždėjo Feitė. - Aš turiu lietsargį ir
būčiau ne prieš pasivaikščioti...
—Ne! - kirste nukirto M ertlė taip, kad Feitė net paraudo. - Aš nau­
joji namų šeim ininkė ir neketinu įžengti į juos kaip skęstanti žiurkė.
Tu taip pat!
Feitė pajuto, kaip ją užvaldo pyktis ir neviltis. Jai norėjosi sušukti:
Koks skirtumas? Vis tiek šiuo metu laikraščiai mus maišo su purvais,
tikrai manai, k a d mūsų nekęs dar labiau, je i būsime šlapi?
Kuratas atrodė išvargęs.

16
 -T u o m et, bijau, teks suvažinėti per du kartus. Netoliese yra trobelė,
iš kurios žvejai stebėdavo sardinių guotus. Galbūt galėtume ten palikti
jūsų daiktus ir grįžtume jų vėliau? Mielai liksiu jų pasaugoti.
Mertlės veidas nušvito iš dėkingum o, tačiau vyras neleido jai pra­
verti burnos.
- T a i nepriimtina, - pareiškė Feitės tėvas. —Atleiskit, bet tarp m ano
daiktų yra nepakeičiamų floros ir faunos pavyzdžių, privalau pasirū­
pinti, kad jie būtų kuo greičiau pergabenti, kitaip gali žūti.
- Aš mielai palauksiu trobelėje ir išvaduosiu arklius nuo savo svo­
rio, —pareiškė dėdė Mailsas.
Klėjus ir dėdė Mailsas išlipo, visi lagaminai ir kiti daiktai buvo
iškrauti, paliktos tik dėžės su minėtąja flora ir fauna. Deja, apžiūrėjęs
linges vežikas nutaisė grimasą ir gestu parodė, kad vežimas vis dar
perkrautas.
Feitės tėvas nė neketino dėtis prie kitų vyrų.
- Erazmai... - prabilo dėdė Mailsas.
- Privalau likti su flora ir fauna, - pastorius buvo nepalenkiamas.
- Gal galėtume palikti tik vieną dėžę? - pasiteiravo Klėjus. - Viena
dėžė su užrašu „Kita“ sunkesnė už visas kitas...
- N e, pone Klėjau, - pastoriaus atsakas buvo staigus ir šaltas it
ledas. - Ši dėžė ypač svarbi.
Feitės tėvas nužvelgė šeim os narius, jo žvilgsnis atrodė šaltas ir to ­
limas. Žvilgsnis nuslydo Mertle ir Hovardu, tada stabtelėjo ties Feite.
Ši nuraudo supratusi, kad vertinamas jos svoris ir jėga. Viduje kažkas
sukirbėjo, ji pasijuto tarsi dedama ant m ilžiniškų svarstyklių.
Feitei pasidarė bloga. Ji nusprendė nelaukti žem inančio tėvo spren­
dim o.
Nežiūrėdama į tėvus ji svyruodama atsistojo. Šįkart Mertlė nepasakė
nieko, kad ją sulaikytų. Kaip ir Feitė, ji išgirdo nebylų vyro sprendimą
ir sutrikusi nusisuko.

17
 - Panele Sanderli? - nustebo Klėjus, išvydęs ją lipančią iš vežimo.
Feitė pataikė tiesiai į balą.
- Aš turiu lietsargį, - skubiai paaiškino ji. - Be to, norėčiau pakvė­
puoti grynu oru.
Nekaltas melas padėjo jai išsaugoti orum o likučius.
Vežikas dar kartą apžiūrėjo linges ir šįkart pritariamai linktelėjo
galva. Vežimui dardant tolyn Feitė vengė bendrakeleivių žvilgsnių,
nepaisant ledinio vėjo, jos skruostai degė nuo pažem inim o. Ji visada
žinojo, kad yra vertinama mažiau nei Hovardas, numylėtinis sūnelis.
Tačiau dabar pajuto, kad yra menkesnė net už atsitiktinius daiktus,
sukrautus dėžėje „Kita“.
Trobelė stovėjo ant skardžio, ji buvo suręsta iš grubiai aptašytų
tamsių blizgančių akm enų su nuožulniu čerpiniu stogu ir langais be
stiklų. Viduje telkšojo daugybė m urzinų balučių. Į stogą m onotoniš­
kai barbeno lietus.
D ėdė Mailsas ir Klėjus po vieną tem pė lagaminus ir dėžes, Feitė,
jausdamasi sustingusi ir niekam nereikalinga, nusipurtė nuo skry­
bėlaitės vandenį. Bet kai jai prie kojų su triukšm u dunkstelėjo tėvo
seifas, jos širdis ėm ė daužytis. Seifo spynoje buvo paliktas raktas.
Seife buvo laikomi asmeniniai tėvo dokum entai. Jo dienoraščiai,
tyrimų užrašai ir korespondencija. Gal ten yra kokių užuom inų apie
paslaptingąjį skandalą, atgynusį juos čionai?
Ji atsikrenkštė.
- D ė d e ... pone K lėjau... m ano skarelė ir drabužiai kiaurai per­
mirkę. Ar negalėtum ėt tru m p am ... - Ji nutilo, rodydama į savo
permirkusią apykaklę.
- Taip, žinom a, - Klėjus atrodė sutrikęs, kaip ir visi džentelmenai,
susidūrę su paslaptingais m oterų apdarais.
- Regis, lietus rimsta, — pastebėjo dėdė Mailsas. — Pone Klėjau,
gal paėjėkime skardžiu, galėsite papasakoti man daugiau apie kasinė­
jimus.

18
 Vyrai išėjo laukan, jų balsai nutolo.
Feitė skubiai priklaupė prie seifo. Sušlapusi oda buvo slidi ir ji
norėjo nusim auti savo permirkusias, ankštas pirštinaites, bet supra­
to, kad tai atims per daug laiko. D iržų sagtys buvo užveržtos, bet
tam pom os galiausiai pasidavė. Spynoje pasisuko raktas. Pakėlusi
dangtį Feitė išvydo gelsvus lapus, prim argintus skirtingom is rašyse­
nom is. Ji nebejautė šalčio. Veidas degė, o rankos virpėjo.
Ji vieną po kito traukė iš vokų laiškus, laikydama juos už kraštelio,
kad neišteptų ir nesuglamžytų. Susirašinėjimas su moksliniais žurnalais.
Laiškai nuo leidėjų. Kvietimai iš muziejų.
Laiškų buvo daugybė,’ Feitė prarado laiko nuojautą. Galiausiai jai į
rankas pateko laiškas, kurio tekstas patraukė dėmesį.
„...m u m s kilo abejonių ne dėl vienos, o dėl visų fosilijų autentišku­
m o, kurias pateikėte mokslinei bendruomenei ir kuriomis yra pagrįsta
jūsų reputacija. Teigiama, kad jos geriausiu atveju yra sukeistos, o blo­
giausiu atveju - suklastotos. N ju Faltono radinys, kaip teigiama, yra dvi
fosilijos, meistriškai sujungtos į vieną, sparnų sąnariuose aptikta klijų
p ėd sa k ų ...“
Pasigirdo beldimas į duris, išsigandusi Feitė pašoko.
- Feite, - šūktelėjo dėdė. - Sugrįžo vežimas.
- Minutėlę! - atsiliepė ji skubiai lankstydama laišką.
Staiga ji pastebėjo didelę mėlyną dėm ę ant savo šlapių, baltų pirš­
tinaičių ir su siaubu suprato ištepusi laišką ir palikusi ant jo atspaudą.
TREČIAS SKYRIUS

JAUČIŲ ĮLANKA
Vežimui dardant keliu Feitė sunėrė rankas slėpdama dėm ę ant pirš­
tinių. Ji negalėjo sau atleisti. Jei tėvas peržiūrės laiškus, iškart pastebės
dėm ę. Kas dar buvo likęs vienas su seifu? Jis netruks suprasti, kas čia
prikišo nagus.
Ją pričiups. Pati kalta. Kas jai darosi?
Taip pat iš galvos neišėjo laiško ištrauka, Feitė kunkuliavo iš pyk­
čio. Kaip kas nors galėjo pamanyti, kad tėvo radiniai klastotės, ką jau
šnekėti apie garsiąją N ju Faltono fosiliją?
Visi sutiko, kad ji tikra. Viši. Tokia daugybė ekspertų ją apžiūrinėjo,
čiupinėjo, aprašinėjo, džiūgavo. Vienas žurnalas net pavadino ją „Nju
Faltono nefilimu“, nors pats tėvas niekada to nesakė, ir pareiškė, kad tai
„dešimtmečio radinys“. Negi visi klydo?
Tikriausiai jis turi priešų. Kažkas tėvų nori sužlugdyti.
Vežimui kylant j kalvą ir paskui leidžiantis žem yn vingiuotu, ne­
lygiu keliu salą apgaubė sutem os. Galiausiai vežimas sulėtino greitį
ir Feitė išvydo pro praviras duris sklindančią gelsvą šviesą.
Tai buvo senas namas iš nelygių rudų akm enų, kurie prim inė
sutrupintą karamelę. Kitoje akm enim is grįsto kiem o pusėje stovėjo
arklidės ir tvartas. U ž jų dunksojo kupolo form os šiltnam is, spin­
dintis prietemoje. Tolėliau plytėjo pieva, pamiškė ir tamsavo kažkokio
statinio kontūrai.
Vežimas taškydamas pervažiavo kelias balas ir sustojo. Klėjus iššoko
ir padėjo išlipti Feitei, o dėdė Mailsas sumokėjo vežikui.
—Gero vakaro! —kuratas skubiai nusilenkė Feitei ir dėdei Mailsui. -
Neužlaikysiu jūsų lietuje.

20
 Iš namo išbėgo tarnas ir ėm ė nešti daiktus. Pasislėpę po lietsargiu
dėdė Mailsas su Feite pasileido pravirų durų link. Liesa pusamžė
m oteris pasitraukė į šalį juos praleisdama.
- Ponas Mailsas Katistokas ir panelė Sanderli? Aš D žeinė Velet,
ekonom ė.
Jos balsas buvo gilus, vyriškas, akutės mažytės, gudrios, negailestin­
gos. Tamsiai žalia dryžuota suknelė susagstyta iki pat pasmakrės.
Holas buvo tamsus, šviesą skleidė tik du žibintai, padėti ant palan­
gių. Lubas rėmino tamsios gegnės. Feitė užuodė parafino kvapą, kitų
kvapų gūsis pakuždėjo, kad namas senas, turi savo istoriją ir netaps
jos namais.
Netrukus Feitė jau sėdėjo priešais liepsnojantį židinį šalia dėdės
M ailso ir Mertlės, rankose laikydama dubenėlį karštos sriubos. Galbūt
M ertlė ir graužėsi palikusi dukterį šalikelėje, tačiau puikiai tai slėpė.
Sušilusi ir ryžtingai nusiteikusi ji jau buvo spėjusi apsižvalgyti nauja­
jame šeimos būste, kuris jai pasirodė visiškai netinkamas.
- Čia nėra dujų, - šnipštelėjo ji Feitei. - Sako, miestelyje yra, bet
m um s teks tenkintis lem pom is ir žibintais. Nėra virėjos, tik ekonom ė,
kambarinė ir tarnas. Visi jie tarnavo buvusiom s gyventojom s - dviem
ligotom s dam om s - ir pasiliko. Ekonom ė ir kambarinė pasikeisdamos
atstojo virėją. Tačiau kaip jos susitvarkys su penkių asm enų šeima? Be
to, nėra auklės Hovardui, Feite, turėsi jį prižiūrėti, kol ką nors rasime.
- Kur tėvas? - užgniaužusi kvapą paklausė Feitė.
- Vos atvykęs išskubėjo ieškoti vietos savo botanikos kolekcijai, -
atsakė M ertlė nuvargusiu balsu. - M atyt, šiltnam io neužteko. Jis jau
kelias valandas tame bokšte, tupinėja apie savo augalus.
- Bokšte?
- Senajame bokšte, - pasirodžius ekonom ei Mertlė atsikrenkštė. -
Ponia Velet, kam skirtas tas pastatas?

21
 —Ten turėjo būti stebėjimo bokštas, ponia, - skubiai atsakė ponia
Velet, - N apoleono laivams stebėti. Tačiau čia, Veine, nestatė fortų
kaip Oldernyje, todėl čia gyvenęs džentelmenas nusprendė, kad pats
turi apsaugoti savo namus, kaip dera tikram anglui.
— Ir jis pravertė? - paklausė Mertlė.
— Deja, nespėjus baigti statybų baigėsi pinigai, ponia, o paskui pa­
sibaigė ir karas, - atsakė ponia Velet. - Kurį laiką jis buvo naudojamas
kaip obuolių saugykla... bet paskui prakiuro stogas.
— Keista vieta augalams, - susimąstė Mertlė, tada atsiduso. - Šiaip
ar taip, visiems uždrausta jam trukdyti ar artintis prie bokšto. Matyt,
labai jau opus tas egzotiškas augalas, jei vien nuo neatsargaus žvilgsnio
gali numesti lapus.
Feitė pagalvojo, ar tik tėvas nepasislėpė tame nelem tam e bokšte tik
tam, kad ten galėtų pabūti vienas. Jai suskaudo širdį. Ji žinojo, kad kai
kurie sužeisti gyvūnai taip pat palieka bandą.
N et ir nesibaigianti Merdės, išsekintos ilgos kelionės, iškalba buvo
prigesusi, kaip galiausiai išblunka per ilgą drobę braukiamo teptuko
pėdsakas. Pastebėjusi, kad Feitė ima knapsėti, ji išsiuntė ją gulti.
- T a u atiteko mažiausias kambarys, mieloji, - pasakė Mertlė. - Bet
nieko nepadarysi. Juk tu neprieštarauji, ar ne?
Ponia Velet paėmė žvakę ir pasisiūlė ją palydėti. Einant holu Feitė
žvilgtelėjo pro praviras duris ir pamatė, kad nedidelis prieangis užkrau­
tas jos tėvo žvėrynu. Pro stiklą spoksojo driežai, pagyvenęs vombatas
šnarpštė ir krūpčiojo per miegus —pastaruoju metu jis daugiau nieko
ir nedarydavo. Supratusi, kad niekur nematyti gyvatės, Feitė susiraukė.
Palei vieną holo sieną buvo sukrauti lagaminai ir dėžės. Negalėda­
ma patikėti savo akimis, ji gyvatės dėžę išvydo pačioje stirtos apačioje.
Šaltame koridoriuje ji buvo numesta tarsi kokia skrybėlių dėžė.
—Ponia Velet, malonėkite pasirūpinti, kad šią dėžę nuneštų į mano
kambarį.

22
 Feitės kambarys buvo mažytis, perpus mažesnis nei Kente. Židinyje
linksm ai spragsėjo ugnis, ji nušvietė praustuvę su įskilusiu marmu­
riniu dubeniu, senutėlį tualetinį staliuką ir lovą su baldakim u, kuri
greičiausiai buvo regėjusi ankstesnį monarchą. Tolėliau šešėliuose
skendėjo antros durys su dideliais skląsčiais.
- Ar prieš miegą norėtumėte karšto pieno? - paklausė ekonom ė.
- Gal kartais turite negyvų pelių? - tik ištarusi tuos žodžius Feitė
suprato, kad tai ne pats tinkamiausias atsakymas į jai užduotą klausi­
mą. - M ano tėvas laiko kininę gyvatę, - skubiai pridūrė ji, o ponios
Velet antakiai šovė į viršų. - Tiks ir žalia mėsa, atliekos, - sumikčiojo
Feitė nujausdama, kad padarė nekokį pirmąjį įspūdį. - Dar reikėtų
skudurų. O karšto pieno labai norėčiau, dėkui.
Likusi viena ji atidarė dėžę ir iškėlė narvą. N usim inusi gyvatė buvo
susirangiusi į aštuoniukę, ant juodos odos blykčiojo auksinės ir baltos
dėmės. Jos odos raštas Feitei visada primindavo žvakių atspindį juod­
medyje. N am uose ji praleisdavo nemažai laiko su tėvo gyvūnais, net
rūpindavosi jais jam išvykus, bet gyvatė visada buvo jos numylėtinė.
Tėvas ją atsivežė iš Kinijos prieš aštuonerius metus.
Feitė įkišo ranką ir švelniai perbraukė gyvatei per odą. Širdis atlėgo
išvydus, kad gyvatė krustelėjo. Ji bent jau gyva. Feitė perkėlė narvą ant
tualetinio staliuko, toliau nuo vėjuoto lango, bet ir ne per arti ugnies.
Gyvatė m ėgo vėsesnį orą, bet ją būtų pribaigęs tiek karštis, tiek didelis
šaltis.
Sugrįžo ponia Velet su gniutulu sausų skudurų ir dubenėliu
jautienos atliekų, bet kambaryje neužsibuvo. Feitė į narvą sudėjo
skudurus, turėjusius atstoti lizdą, ir iš savo ąsočio pripylė vandens į
gyvatės dubenėlį. Į mėsą gyvatė nekreipė dėm esio, bet vandeniu ilgai
mėgavosi.
Tik pasirūpinusi gyvate Feitė prisim inė rašalo dėm ę ant savo pirš­
tinaitės. Ji pam ėgino išplauti ją šaltu vandeniu iš praustuvės, deja.
Galiausiai paslėpė pirštinaites po čiužiniu.

23
 Feitės drabužiai buvo tikrų tikriausi jos kankintojai. Ji negalėjo
žengti žingsnio dulkėtu keliu, vaikštinėti po lietų, prisėsti ant pintos
kėdės ar atsišlieti į nubalintą sieną jų nesugadindama - tai kas nors
susitepdavo, tai susiglamžydavo. Drabužiai jai tapo amžinu sąžinės
priekaištu. Eliza kelias valandas vargo valydama tavo padurkus...
Dar blogiau, kad drabužiai buvo išdavikai. Jei ji slapčia išsm uk­
davo laukan, pasislėpdavo sandėliuke ar prisiglausdavo pasiklausyti
prie dulkinų durų, drabužiai iškart ją išduodavo. O jei tėvai ir nepaste­
bėdavo, tarnams niekas nepraslysdavo pro akis.
Feitė atsigulė, bet miegas neėm ė. Iš čiužinio per paklodę lindo
arklio ašutai, lovos užuolaidos nesaugojo nuo drėgmės ir skersvėjo.
Ilga diena paliko savo pėdsaką ir net užsimerkusi ji regėjo pilką dangų
ir neramias bangas.
Vėjas girgždino langines ir užsklęstas duris, retkarčiais pasigirsda­
vo tolimas, kone gyvuliškas staugimas. Feitė žinojo, kad tai tik vėjas,
tačiau jos vaizduotė piešė milžinišką kyšulio žvėrį, staugiantį audroje.
Kažin, ar tėvas vis dar užsidaręs tame bokšte? Kartais Feitei atro­
dydavo, kad juos sieja kažkoks ryšys, tarsi slapta mangrovė, jungianti
m edį su ūgliais. Ji pam ėgino įsivaizduoti tą sąsają tikindama save, kad
jei ji labai pasistengs, pajus, ką nori pasakyti.
„AI tavim tikiu, - pasakė jam mintyse. — K a d ir ką k iti sakytų, aš
tavim tikiu.“

Feitę pažadino žingsnių bildesys. Ji atsimerkė, akimirką žvelgė į

nepažįstamą aplinką, paskui ją užplūdo prisiminimai.
Ji atitraukė lovos užuolaidas tikėdamasi išvysti kažką vaikštinėjantį
po jos kambarį —žingsniai aidėjo visai čia pat, už kelių metrų nuo jos
galvos. Bet kambaryje nieko nebuvo, dar kartą įsiklausiusi ji išgirdo
juos kartu su ritmingu girgždesiu. Kažkas kilo arba leidosi laiptais.
Tarnų laiptai! Tikriausiai jos kambarys šalia jų, jei jau girdi žings­
nius per sieną. Feitė atsikėlė, nutykino per kambarį ir priglaudė ausį

24
prie sienos —vienur, kirur. Su pasirenkinimu rado vietą, kur girdėjosi
aiškiausiai. Jai net pavyko nugirsti kažką šnabždantis.
Daugelį toks atradimas būtų papiktinęs. Juk laiptai tarnams tam
ir skirti, kad jie galėtų vaikštinėti nesimaišydami šeimai po akimis.
Kokia iš jų nauda, jei pažadina tave dar neišaušus ir blaško dėmesį?
Tačiau Feitės tai anaiptol nesuerzino - tai buvo proga pažinti nema­
tom ą tarnų pasaulį.
Tik, žinom a, ji tuo nesinaudos.
Skląsčiai ant paslaptingųjų durų už tualetinio staliuko buvo surū­
diję, bet jai šiaip ne taip pavyko juos išklibinti. Durys vis dar nenorėjo
pasiduoti, bet galiausiai atsidarė ir Feitę apakino saulės šviesa.
Durys atsivėrė į nedidelį sodelį ant stogo, išklotą blyškiomis akme­
ninėm is plokštėmis, kurios buvo šlapios nuo ryto rasos. Terasą juosė
grotelės, apaugusios tankiais vijokliais, viską slepiančiais nuo pašalinių
akių. Per laiką kerpėmis apaugę balti akmeniniai vaikai laikė iškėlę
puodynes su violetinėm is aubretėmis. Tolėliau buvo matyti vijokliais
apaugę varteliai, už jų - akm eniniai laiptai, greičiausiai vedantys
žem yn.
Feitė pajuto, kaip jos veidą nušviečia šypsena. Jeigu jai p a tik tų
slapukauti, ji galėtų išeiti ir sugrįžti niekieno nepastebėta.
Ji apsirengė ir tęsė savo tyrinėjimus. Leisdamasi žemyn pagrindiniais
laiptais suskaičiavo laiptelius įsidėmėdama, kurie girgžda, o kuriems
galima patikėti savo paslaptis. Tada pagavo save galvojančią apie tai,
kuriuos skląsčius ir sklendes reikėtų paslapčia sutepti alyva.
Ne! Daugiau Feitė to nedarys.
Netrukus konfirmacija, priminė ji sau, ir kaip visada pajuto kaus­
tančią baimę. Bažnyčios ir D ievo akyse ji taps suaugusi. Jos nuodėmės
bus jos nuodėm ės. Tiesa, ji visada jautė aukštesnįjį vertinimą, švytuo­
jantį virš galvos milžiniška, mirtina švytuokle, bet jos vaikiškumas buvo
jos pasiteisinimas ir apsauga - tegu ir trapi. O dabar ji jau pakankamai

25
didelė ir švytuoklė gali parblokšti ją vienu galingu smūgiu. Reikia at­
sikratyti visų netikusių įpročių.
Nepaisant visko, pasigirdo gundantis balsas galvoje, Jaučių Įlanko­
je neturėtų būti nuobodu.

Įžengusi į tam sų, m edžiu iškaltą valgom ąjį Feitė rado m otiną,
priekaištaujančią tarnaitei - gražiai tamsiaplaukei užsispyrusiai gal
penkiolikos m etų mergaitei, kurios lūpose buvo sustingusi kreiva
šypsenėlė.
- N e, D žene, taip nieko nebus, - ji mostelėjo ranka į lentelę tarnai­
tės rankose, ant kurios gulėjo du keisti pailgi kepalėliai duonos - tokių
Feitė dar nebuvo mačiusi. - Jei prašau duonos su sviestu, tikiuosi gauti
riekelių, atriektų nuo kepalo, štai tokio storio. - Mertlė tarp nykščio ir
rodomojo piršto paliko centimetro dydžio tarpelį. - Tad malonėkite.
Tarnaitė tim ptelėjo lūpą, gūžtelėjo pečiais ir pasišalino.
- N a ir namai! - šūktelėjo Mertlė. - Šiąnakt beveik bluosto nesudė­
jau. Kambariai taip prastai vėdinami. Ir kas per siaubingas staugimas,
nedavęs m iegoti visą naktį?
-T ik riau siai staugė didysis juodasis bulius, - atsakė dėdė Mailsas,
pamerkdamas akį. - Kai prasideda audra, žvėris išlenda iš žemės gel­
m ių ir staugia į dangų. Kitaip tariant, tai gamtos reiškinys, kai vėjas
pučia kiaurai per jūros uolas.
- Tuom et šeimininkas labai negražiai pasielgė, kai išnuom ojo šį
namą neužsimindamas apie staugiančius vaiduoklius, - piktai atkirto
Mertlė.
- J e i tikėsime vietos prietarais, čia nerasi kam pelio, kuris neturėtų
savo vaiduoklio, - šypsodamasis tęsė dėdė Mailsas. - Vakar Klėjus
papasakojo keletą istorijų apie raudančias m oteris, laivus vaiduo­
klius ir panašiai. Beje, per karą su prancūzais Veinas buvo tikras

26
kontrabandininkų lizdas. Sakoma, vienas jų prieš mirtį čia užkasė
nemažai turtų ir jau penkiasdešimt m etų jo vaiduoklis veltui mėgina
parodyti žm onėm s kelią.
- Matyt, jam nekaip sekasi žaisti šaradas, —sumurmėjo Feitė, sės­
damasi už stalo.
- Grįžkime prie žemiškųjų reikalų - šįryt gavome dvi korteles, -
M ertlė žvilgtelėjo į vyrą. - V iena nuo daktaro Džeklerso, jis žada
užsukti antrą popiet ir palydėti tave į kasavietę. Kita nuo pono Lam-
bento, jis rašo, kad vietos geologų draugijos susitikim as jo nam uose
ketvirtą ir jie labai džiaugtųsi sulaukę tokio garbingo svečio. O mes
kviečiami popiečio arbatėlės. Jis atsiųs vežimą m ūsų paimti.
Pastorius trumpam dirstelėjo į žmoną, linktelėjo galvą, kad viską
girdėjo, ir toliau tylėdamas valgė pusryčius.
- O jei mes visi vyktum e į kasavietę su daktaru Džeklersu? - pasiū­
lė dėdė Mailsas. - Būtų tarsi šeimos iškyla.
- Prašau, prašau... - susijaudinusi ėm ė maldauti Feitė. Ji praleisda­
vo valandų valandas tėvo bibliotekoje Kente, vartydama knygas apie
priešistorinius gyvūnus, žavėdamasi seniai išnykusių gyvių skeletais. Ją
sujaudino mintis, kad gali pamatyti tikrą kasavietę.
Mertlė dirstelėjo į vyrą, kuris nužvelgė visus išsiblaškiusiu žvilgsniu
ir atsikrenkštė.
- Kodėl gi ne?
Sugrįžo D ženė, lyg niekur nieko padėjo lentelę ant stalo ir išėjo.
Ilgi kepalai buvo sukapoti centimetro storio riekėmis, aplipusiomis
sviestuotais trupiniais.
- Džene! - šūktelėjo Mertlė beišeinančią ir tarsi apkurtusią tarnai­
tę. - Džene! To jau per daug - man teks pakviesti ponią Velet, aš taip
ir padarysiu!
Viršuje pasigirdo mažų pėdučių tapsėjimas, lydimas trankomų durų
garso. Mertlė krūptelėjo ir žvilgtelėjo į vyrą, kuris su nepasitenkinimu

27
stebeilijo j lubas. Hovardo tokiu metu turėjo ne tik nesimatyti, bet ir
nesigirdėti.
- Feite, - pusbalsiu kreipėsi j ją motina, - gal būtum tokia m aloni
ir šiandien papusryčiautum su broliu, o paskui padėtum jam paruošti
pamokas?
Ji nė nežvilgtelėjo į Feitę laukdama atsakymo.
Feitė liūdnai nužvelgė žuvies troškinį, šoninę, skrebučius, marme­
ladą ir pakilo nuo kėdės.
Kartą M erdė paaiškino Feitei, kaip deramai įsakinėti tarnams. Kad
būtų mandagiau, reikalavimas turi nuskambėti kaip klausimas. Gal
atneštumėte arbatos? Gal m alonėtum ėte pasišnekėti su virėja? Tačiau,
užuot pakėlus intonaciją sakinio gale, balsą reikia nuleisti, taip paro­
dant, kad tai visai ne klausimas ir neigiamas atsakymas nebus priimtas.
Feitei dingtelėjo, kad m otina taip pat kalbėdavosi ir su ja.

Hovardui buvo paskirti du gretimi kambariai - miegamasis ir sve­

tainė, kurioje jis turėjo mokytis, žaisti ir valgyti.
- N ekenčiu jų, - pasiskundė jis gurkšnodamas vandenį. - Čia yra
žiurkių, o aš negaliu užmigti be Skordlės.
Skordlė buvo panelė Kodl, jo auklė Kente, paprastai miegodavusi
jo kambaryje. Feitei patiko, kad jis ją vadina Skordle —skambėjo tarsi
m itinio gyvūno pavadinimas.
Feitė taip pat nem ėgo vaikų kambario, bet visai dėl kitų priežasčių.
Pastaraisiais metais ji jautėsi tarsi sūpuoklėse, iš lėto svyruojančiose
tarp vaikystės ir paauglystės. Labiausiai tai buvo justi prie stalo. Kar­
tais ji pasijusdavo taip, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele per naktį
būtų suaugusi, tuom et jai būdavo suteikiama garbė sėstis su tėvais prie
stalo valgomajame. O paskui, be jokio perspėjimo, ji būdavo išsiun­
čiama į Hovardo kambarį valgyti košės ir klausytis jai per mažos kėdės
girgždėjimo.

28
 Vaikams skirtas maistas būdavo „paprastas“ ir „sveikas“, kitaip ta­
riant, beskonis ir pervirtas. Kambariai buvo prisigėrę bulvių, ryžių
pieno ir pervirtos avienos kvapo. Kvapo, kuris vertė jaustis taip, tarsi
ji būtų įsprausta į ankstesnės, mažesnės Feitės kailį. Jai net imdavo
niežėti odą.
- Kita ranka, - Feitė paėm ė šaukštą su koše iš kairės Hovardo
rankos ir švelniai perdėjo į dešinę. Kasdienė kova.
Sunkiausia dalis laukdavo po pusryčių, kai jai tekdavo apvilkti H o­
vardui jo mėlynąjį švarkelį. Hovardas tiesiog negalėjo pakęsti švarko,
kurį privalėjo vilkėti per visas pamokas. Kairioji rankovė buvo prisiūta
prie kišenės ir įkalindavo kairę ranką, kad jis negalėtų ja nieko daryti.
Hovardo užsispyrimas naudotis kaire ranka, M erdės nuom one,
tebuvo „kaprizas“, dėl kurio neverta nerim auti, tiesiog nederėjo to
skatinti. Tačiau Skordlės pirmtakė buvo pernelyg nuolaidi ir Hovar­
das prisigaudę „blogų įpročių“.
- Juk žinai, ką sako mama. Prieš eidamas į mokyklą turi išmokti
teisingai valgyti ir rašyti.
Hovardą ketino atiduoti į internatą, kai jam sueis aštuoneri.
Berniuko veidas persikreipė - taip nutikdavo kaskart, paminėjus
mokyklą. Feitė nurijo širdgėlos ir pavydo gumulą.
- Tau labai pasisekė, H ovai. Kitas tik džiaugtųsi turėdamas gali­
m ybę lankyti gerą m okyklą. - Feitė nutylėjo, kad mielai būtų viena
iš jų. - Paklausyk. Jei apsivilksi švarką ir atliksi rašto darbus, paskui
kartu apžiūrėsime sodą. Galėsi netgi pasiimti savo šautuvą.
Kaip čia nesutiksi su tokiu sandėriu.

Lauke Hovardas lakstė ir „šaudė“ į viršutinius namo langus pakel­

damas savo m edinį šautuvėlį ir surikdamas „pykšt“. Jis šovė į varnas,
kurios flegmatiškai nušokavo šalin, paskui tingiai, abejingai išskleidė
sparnus ir nuplasnojo nuo persekiotojo. Hovardas šaudė į viską, kas

29
pasitaikė purviname, krūmokšniais apžėlusiame kelyje, vedančiame
prie jūros.
Jei j j kas nors pamatys, Feitė veikiausiai gaus barti už tai, kad jis taip
„nuvargo“. Šeimą nuolatos kaustė baimė, kad Hovardas, vienintelis
likęs gyvas sūnus, peršals ir mirtinai susirgs. Feitė matė, kaip kiti pen­
ki jaunesni broliukai pralaimėjo kovą su gyvenim u ir susiskleidė lyg
ramunės žiedai. Kai kurie tebuvo kūdikiai, kitiems pasisekė sulaukti
kelerių m etų. Pirmieji du buvo pavadinti Hovardais, vėliau tėvai
pam ėgino laimę su D žeim su ir dviem Edvardais, deja, ir šie vardai
laimės neatnešė. Tad ir gyvasis Hovardas visiem s atrodė trapus, tarsi
tebesilaikytų susikibęs rankomis su savo vienvardžiais broliais.
Tačiau Feitė pažinojo Hovardą kur kas geriau už tėvus. Ji suprato,
kad jam reikia bėgioti iki nukritim o, kaip ir reikėjo žaislinio šautuvė­
lio. Su juo jis šaudė tai, kas jį gąsdindavo. Dabar jam reikėjo padaryti
saugų naują pasaulį, kuriame jis atsidūrė.
Feitės žvilgsnį patraukė pamiškės pakrašty stūksantis kresnas bokš­
tas. D ienos šviesoje buvo matyti, kad tai tik kvadratinis vieno aukšto
rudas dėmėtas bokštas, kurio šaudymo angos apaugusios gebenėmis.
Jis sužadino Feitės smalsumą, bet dabar ji turėjo didesnių rūpesčių.
Kišenėje gulėjo išdavikės rašalu suteptos pirštinaitės. Reikėjo jom is
atsikratyti, kol nesurado tarnai.
Prie jūros kelias išsišakojo. Kairioji atšaka vedė skardžio pakraš­
čiu, Feitė su Hovardu pasuko dešiniąja, kuri vingiavo į akmenuotą
pakrantę. Ten Hovardas ėm ė lakstyti kaip pašėlęs, šaudydamas į ner­
vingas jūrines šarkas, rudas abipus stūksančias uolas ir į savo šešėlį
drėgname smėlyje.
Pakrantėje stovėjo nedidelė valčių pašiūrė, joje - valtis, už jos -
akm enų krūva. Hovardui pasileidus pakrante Feitė įsm uko į valtinę ir
sugrūdo pirštinaites į tamsų siaurą plyšį tarp dviejų akmenų. Jai iškart
palengvėjo. Kaltės jausmas visada gelia smarkiau, kai yra rizika būti
nutvertam.

30
 Feitė grįžo į pakrantę. Jai patiko niūrios spalvos ir vėjo genami pilki
debesys. Galvoje išsiskleidė tėvo gamtos knygų puslapiai ir ji surado
tinkamus žodžius. Aštriasparnės žuvėdros raižo pilką padangę. Juodai
baltos alkos kedenasi plunksnas ant uolų. Tarp uolų virpa balti sali-
kornijų žiedai.
Tolumoje į kyšulius dužo baltos bangos. Tai šen, tai ten uolose
juodavo plyšiai ir trikampiai urvai.
- Žiūrėk, Hovai! - šūktelėjo ji prieš vėją, rodydama ranka. - Jūros
urvai!
Hovardas pribėgo prie jos ir prisimerkęs pažvelgė ten, kur rodė jos
pirštas, tada nusitaikė savų šautuvą.
- Ar viduje yra pabaisų? - su viltim i paklausė jis.
- Galbūt.
- Gal galim pasiimti valtį ir nuplaukti pažiūrėti?
Feitė žvilgtelėjo į nedidelę valtelę pašiūrėje, tada susimąsčiusi nuž­
velgė šėlstančią jūrą. Tamsūs urvai žadino jos smalsumą.
- Gal kitą dieną, - pasakė ji tarsi sau. - Reikės atsiklausti mamos
ir tėčio.
Kai Hovardas visai nusivarė nuo kojų, jiedu ėm ė kilti šlaitu. Išvy­
dusi rudąjį bokštą Feitė stabtelėjo.
Tėvas ten praleido ištisas valandas krapštydamasis su kažkokiu
paslaptingu augalu. Vakar ji m anė, kad jis tiesiog nori pabūti vienas,
bet dabar prisiminė dėžę su mįslingu užrašu „Kita“, dėl kurios jai neliko
vietos vežime. Keistas, neaiškus pavadinimas, kai geriau pagalvoji. Jos
tėvas m ėgo tikslumą.
- Hovardai, gal paieškokime liūtų prie bokšto?
Teko apeiti kone visą bokštą, kol ji surado sunkias m edines duris.
Iš namų jų nebuvo matyti, o pagunda atrodė pernelyg didelė. Ji kilste­
lėjo surūdijusį skląstį ir pravėrė duris.
Viduje buvo tamsu. Į nosį trenkė keistas kvapas, nuo ledinio šalčio
ėm ė gelti akis.

31
 Ji pakėlė galvą ir išvydo pajuodusias, voratinkliais apkibusias sijas.
Su nuostaba suprato, kad stogas sveikas ir nepraleidžia šviesos. Kam
tėvui nešti brangųjį augalą ten, kur nepatenka saulės spinduliai?
Feitė atsargiai įžengė vidun, kojos slidinėjo ant drėgnų akm eninių
grindų. Ji apžvelgė šešėliuose skendintį apskritą kambarį.
Tolimiausiame kampe stovėjo kažkoks daiktas, uždengtas alyvuotu
audeklu, buvo matyti tik apvalios puodynės apačia. Jis buvo kokių
šešiasdešim ties centim etrų aukščio, vadinasi, lengvai galėjo tilpti į
dėžę.
Eidama prie keistojo daikto Feitė suprato, kad šūksniai „pykšt“
darosi vis garsesni ir labiau susijaudinę. A pim ta baimės ir kaltės ji
išlėkė lauk ir skubiai užtrenkė bokšto duris. Tada apsidairė baim in­
damasi išvysti tėvą, grįžtantį iš pasivaikščiojimo.
Bet išvydo Hovardą, nusitaikiusį į tankmę. Pro šakas brovėsi kaž­
koks vyras.
Tai nebuvo vienas iš tarnų, Feitė tai suprato akimirksniu. Jo drabužiai
buvo nunešioti, plaukai susivėlę, barzda susitaršiusi. Rankoje - medinis
kibiras. Vadinasi, įsibrovėlis. Feitės galvoje suskambo pavojaus varpai.
Jai pasišiaušė plaukai, tarsi gyvūnui, užuodusiam kitą rūšį.
Prasiveržė keturiolika m etų slopintos baimės. Svetimas vyras. Ji
buvo mergina, beveik moteris, tad be globėjų ar liudininkų jai jokiu
būdu nedera artintis prie svetim ų vyrų. Maža kokių siaubingų dalykų
gali nutikti.
- Pykšt! - riktelėjo Hovardas. Vyras sustojo ir atsigręžė į juos.
Feitė pastvėrė besim uistantį Hovardą ir pasileido nam ų link. Ji
įsiveržė pro duris ir kone atsitrenkė į m otiną, kuri kaip tik ėjo iš
svetainės.
—Viešpatie! —Mertlės antakiai šovė į viršų. - Feite? Kas nutiko?
Feitė pastatė Hovardą ant žemės ir uždususi ėm ė aiškinti. M erdė
puolė tupinėti apie Hovardą, kuris mikliai susiprato esąs nukentėjęs ir
paleido dūdas.

32
 - Pabūk su Hovardu, Feite, turiu apie tai papasakoti tėvui.
Po kelių akim irkų pasirodė tėvas. Feitė m ėgino nuram inti H o ­
vardą.
- Kur matėte tą vyrą? - griežtai paklausė jis.
- N etoli bokšto, - atsakė Feitė.
- Ar arti jis buvo priėjęs? - kamantinėjo tėvas. Feitė dar nebuvo
mačiusi jo tokio susijaudinusio. N u o tokio susirūpinim o ji pajuto,
kaip ją užlieja karštis.
- Per kokį dešim tį metrų. Jis ėjo pro šalį, leidosi žemyn.
Pakviesta pastoriaus netrukus pasirodė ponia Velet. Ekonomės
skruostai buvo nesmagiai’ raustelėję ir Feitė pagalvojo, ar Mertlė jau
„ėmėsi“ jos, kaip buvo žadėjusi.
- Greičiausiai Tomas Paris, - nedvejodam a pasakė ponia Velet
išklausiusi, kaip Feitė apibūdino nepažįstamąjį.
- Gal žinote, kodėl tas Paris landžioja po svetim ą nuosavybę? -
lediniu balsu pasiteiravo pastorius.
- Atleiskite, bet pro čia veda trumpiausias kelias į pakrantę, - sku­
biai atsakė ekonom ė. - O tai geriausias paplūdimys visoje saloje, tad...
— ji išraiškingai skėstelėjo rankomis, tarsi sakydama „taip jau yra, ir
nieko čia nepadarysi“.
- Kad daugiau čia nematyčiau jokių pašalinių, - griežtai nukirto
pastorius. - Turiu apsaugoti žm oną ir vaikus, o šiltnam yje laikau
vertingus augalus, kurių neketinu palikti vagim s ar sm alsuoliam s.
Kol nuom ojuosi šį namą, pažeidėjai bus prilyginam i brakonieriams.
Jei juos pažįstate, perspėkite, kad aš išstatysiu spąstus.
Kaip arti jis buvo priėjęs? Iš pradžių Feitė su dėkingum u pagalvojo,
kad jis taip sunerim o dėl jos ir Hovardo. Dabar nusiraminusi pradėjo
galvoti, kad tėvas turėjo om eny ką kita.
Kaip arti jis buvo priėjęs p rie bokšto?
KETVIRTAS SKYRIUS

PRAKEIKTAS URVAS
Antrą popiet prie namo sustojo vežimas. Po minutės kitos į vidų
buvo palydėtas tvirtas vyriškis raudonais skruostais, juodomis žandeno­
mis ir sveikais baltais dantimis. Jis prisistatė esąs daktaras Džeklersas ir
ėm ė smarkiai kratyti pastoriui ranką, tarsi norėtų ją nutraukti.
- Pastoriau! Kokia garbė su jumis susipažinti! Skaičiau jūsų straips­
nius Karališkosios draugijos žurnaluose!
D ėdei M ailsui daktaras paspaudė ranką kiek šalčiau, nors šis pa­
tikino taip pat besidom įs gamtos mokslais, gal gerasis daktaras yra
skaitęs jo straipsnį apie kiautuotojo vėžiagyvio fosiliją? Mertlė brolio
tiradą nutraukė sausu kostelėjimu.
Kai buvo pristatyta Feitė, daktaras Džeklersas akimirką nustebo.
- Feitė! Pamenu tą istoriją! Tik aš maniau... - Jis nutilo laikydamas
ištiestą ranką, tarsi būtų norėjęs paglostyti galvą mažam vaikui. - Negi
jau praėjo tiek laiko? Dabar tu visa panelė!
Sutrikusi Feitė padėkojo. Ji suprato, ką jis turėjo galvoje, tą dieną ji
visada prisimins su džiaugsmu, ilgesiu ir sutrikimu.
Jai buvo septyneri ir tėvas —retas atvejis —pasiūlė pasivaikščioti prie
jūros. Feitė iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti svaigdama nuo minties,
kad jis panoro praleisti su ja šiek tiek laiko. Tąkart jis buvo atsipalai­
davęs ir m alonus. Retkarčiais stabtelėdavo įsimesti akmenėlį į krepšį,
vieną netgi parodė jai. Jis buvo baltas, su skylutėmis ir iškilimais, kurie
sudarė savotišką raštą.
- Kaip manai, ar galėtum surasti dar tokių akmenų? - paklausė
tėvas.
Apsidžiaugusi Feitė puolė rinkti visus akm enis, kurie galėjo jį su­
dom inti, nors daugum a jų paprasčiausiai spindėjo, kol buvo šlapi,

34
o išdžiūvę tapdavo bespalviai. V ienoje vietoje tėvas nutolo nuo pa­
krantės ir pamojo jai ateiti į kalvos papėdę.
- Pamėgink paieškoti čia, Feite.
Kol jis žvelgė į jūrą, ji klupinėdama vaikštinėjo tarp akm eninių
luitų. Galiausiai ji išvydo plokščią akmenuką spiraliniu raštu. Atnešė
jį tėvui laikydama abiejose rankose, drebėdama nuo vilties ir dvejonių.
- Šaunuolė, Feite. - Tėvas priklaupė prie jos. - Šita fosilija labai
graži. Prisimink šią akimirką. Prisimink, kaip suradai savo pirmąją
fosiliją.
Gerokai vėliau Feitė perskaitė laikraščio straipsnius apie savo radinį.
Mažoji Feitė, nekaltai žaisdama pakrantėje, atnešė tėvui dailų akmenu­
ką, kurį jis akimirksniu suprato esant rečiausia fosilija. Spaudai patiko
ta istorija, jie kalbėjo apie „vaiko tyrumą“ ir „atsitiktinį nekaltą raktą į
gamtos stebuklus“.
Kaskart, kai pastorius pristatydavo savo dukterį kolegoms moksli­
ninkams, jie prisimindavo tą istoriją, tikėdamiesi išvysti mažą, didžiaakę
mergaitę. Susidūrę su nerangia paaugle nežinodavo, kaip reaguoti. N u ­
plauta nuo saugaus vaikystės kranto ji atsidūrė niekieno vandenyse:
nei vaikas, nei suaugusi, tarsi undinėlė. Ir kol ji neužsiropš ant vedybų
uolos, bus sunku.
- Na, panele, ar esate radusi daugiau fosilijų? - paklausė daktaras
Džeklersas, mėgindamas atgauti žaismingumą.
Feitė papurtė galvą. Tai buvo visų skaudžiausia. Jos pirmoji fosilija
buvo paskutinė. Daugiau tėvas nebeėmė jos į fosilijų paieškas.
Tą saulėtą, jūros druska kvepiančią dieną tėvas atvėrė jai duris ir vėl
jas užtrenkė. Ji vis kartodavo sau, kad jos užtrenktos ne visam laikui,
kad jis atsiskyrėlis iš prigimties. Jis leisdavo jai skaityti knygas savo bi­
bliotekoje, ji perrašinėjo jo užrašus, kartais jis ką nors padiktuodavo -
ji suprasdavo tai kaip ženklus, kad jis nori dalytis su ja savo asmeniniu
pasauliu ir kad kada nors tos durys plačiai atsivers.

35
 Daktaras Džeklersas nusuko akis. Feitė suprato, kad su laiku jos
žavesys išblėso, kaip ir tų išdžiūvusių pakrantės akmenukų.

Hovardo džiaugsmas dėl išvykos išgaravo, kai jis sužinojo, kad

neteks plaukti j jūrą.
- Bet mes pakrantėje radom valtį ir Feitė sakė, kad galėsim patyri­
nėti jūros olas!
- Feitė pajuokavo, mielasis, - Mertlė nutvilkė Feitę žvilgsniu. -
Srovės pernelyg stiprios. Hovardai, negi nenori pamatyti, kaip dirba
tėtis?
Hovardas nervingai stebėjo tėvą, gniauždamas Feitės ranką.
Sanderliams einant iš nam ų Feitę degino mandagūs tarnų žvilgs­
niai. Bateliai spaudė, apykaklaitė atrodė per ankšta.
Užsivėrus durims Feitė išgirdo tylų kikenimą. Gerai išvystyti vienišės
instinktai pakuždėjo, kad tarnai jau šaiposi iš jos išgąsčio tą popietę.
O kadangi tėvai, regis, darė viską, kad tik suerzintų tarnus, ji tapo
atpirkimo ožiu jų kerštingiems juokeliams.
Prasidėjo atoslūgis, tad buvo galima važiuoti žem utiniu keliu. V ie­
noje pusėje kilo gruoblėta uola, iš kitos stūksojo molas, plati pusantro
metro aukščio siena. Feitė pagalvojo, kokio dydžio turėtų būti bangos,
kad užlietų kelią, ir ta m intis ją sujaudino.
- Ką pavyko rasti? - paklausė Feitės tėvas.
- Atkasėme titnago liekanų, mažojo hipopotam o kaulų ir dantį,
kaip spėju, m am uto. - Daktaras pasitrynė rankas. - Tikėjausi aptik­
ti žmogaus liekanų — gal net kaukolę. M ane ypač dom ina kaukolės,
pastoriau. Bet... tiesą sakant, džiaugiuosi, kad esate čia ir pastatysite
mus į vietą. - Daktaras pašnairavo į Feitės tėvą. - Bijau, kad mes
visi, dalyvaujantieji kasinėjim uose, im am e vienas kitam trukdyti.
Lambentas mėgėjas ir baisiai nekantrus. V os sulaikom e, kad neim tų
raustis kiekvienam e kampe. Tačiau urvai jo žem ėse, negalim e jo
išvaryti. Paskui gerasis m ūsų kuratas...

36
 - Ponas Klėjus labai malonus, - pastebėjo Mertlė, bet jos pastaba
nuskambėjo kaip klausimas.
- Taip, žinom a. Tačiau jo pažiūros stebėtinai senamadiškos. -
Daktaras plačiai šypsojosi, bet šypsena buvo dirbtinė. - Vis dėlto ir
jo negalim e atsisakyti, tai jis aptiko urvą. Teisingiau ne jis, o jo šuo.
N elaim ingasis padaras įkrito į skylę ir susilaužė koją — teko velnio­
niškai pavargti, kol jį ištraukėme.
- A š pats esu susipažinęs su naujausiais straipsniais apie m edžiotojų
urvus, kiti neskaitė nieko panašaus, tad jie negali be manęs, - daktaras
liūdnai šyptelėjo.
Feitė nejaukiai pasimuistė. Jos tėvas buvo iškviestas kaip ekspertas,
bet, regis, vietiniai tenorėjo, kad kas nors išspręstų jų ginčus.
Kelias pasuko į salos gilum ą ir ėm ė kilti aukštyn. Vežimas sustojo.
Feitė išlipo su kitais.
Žem ė buvo nelygi ir uolėta. Kur ne kur kilo uolų keteros, suda­
rydamos nedidelius tarpeklius, tarp kurių rangėsi išdžiūvusio upelio
kelias. Jūros pusėje mėtėsi plokšti akmenys ir nedidelės uolos, tarsi
kokia m ilžino ranka būtų norėjusi sustum ti laiptus.
Daktaras Džeklersas vedė Sanderlius pjuvenom is pabarstytu taku,
kol jie priėjo artimiausią tarpeklį. Pažvelgusi žemyn Feitė išvydo bre­
zentines palapines. Su augančiu susijaudinimu ji suprato, kad jie mato
tunelio angą. Prie įėjimo riogsojo du milžiniški rieduliai, įėjimas buvo
sutvirtintas m edinėm is sijomis, viduje ji įžvelgė m edinius pastolius.
„ Tunelis į p r a e i tf , - pagalvojo Feitė.
Daktarui šūktelėjus penki vyrai žem ėtais kom binezonais metė
darbą ir mandagiai atsistojo.
Šeštasis, apsirengęs kaip džentelmenas, pakėlė galvą ir prisidengė
akis, tada ėm ė kilti vingiuotu keliuku su jais susipažinti.
- Ponas Entonis Lambentas, —vos spėjo pasakyti daktaras, šeim i­
ninkas jau stovėjo priešais juos.

37
 Lambentas buvo metro aštuoniasdešimties, bet atrodė dar aukštes­
nis skriedamas link jų tarsi šviesiaplaukis uraganas. Feitė spėjo, kad
jam turėtų būti apie trisdešimt, bet jis žengė kaip jaunuolis. Žalias
apsiaustas nutaškytas purvu, ryški geltona kaklaskarė persikreipusi.
- Pastoriau! - jis riktelėjo tarsi kokį karo šūkį ir ėm ė kratyti pasto­
riui ranką. Feitės tėvas šiek tiek atsitraukė, vieną akimirką net atrodė,
kad ims gintis savo lazda. Lambentas vos sulaukė, kol daktaras baigs
juos pristatinėti ir ėm ė raginti leistis žemyn.
- Eime, viską jums aprodysiu!
Jis buvo kažkoks neramus ir nenuspėjamas, tarsi arklys, kuris bet
kada gali įspirti.
Leidžiantis takeliu žem yn Mertlės veidas net persikreipė, Feitė taip
pat stengėsi būti atsargi. Kai per sijonus nematai, kur dedi koją, toks
kelias - ne iš lengvųjų. Galiausiai Lambentas pastebėjo, kad paliko
svečius užpakaly ir sugrįžo.
- M eldžiu atleisti. Aš toks nenuorama - visą laiką kur nors bėgu.
- Jums tikriausiai sunku užmigti? - paklausė Mertlė.
- Tiesa, jau daug m etų nemiegu daugiau kaip dvi valandas per
naktį, nepaisant daktarų pastangų. Drįstu pasakyti, kad turėčiau var­
toti opijaus tinktūrą. Laimė, dabar turiu savo brangiąją žm onelę, kuri
tiesiog stebuklingai sugeba mane užliūliuoti. Vos tik Agata praveria
burną, iškart im u žiovauti.
Feitė suabejojo, ar „brangioji žm onelė“ padėkotų už tokį kom pli­
mentą.
Jiems nusileidus į apačią Lambentas pastebėjo m edinį Hovardo
šautuvą.
- Labas! —Jis pasilenkė prie berniuko. - Ar tik čia ne kareivis? Ar
sportininkas? O gal jūs medžiotojas, ponaiti?
Hovardas sustingęs žiūrėjo į platų, švariai nuskustą Lambento veidą,
paskui sutrikęs linktelėjo.

38
 - Nuostabu! - šūktelėjo Lambentas. - Į ką paprastai taikotės?
Hovardas išsižiojo, bet nieko nepasakė. Akys išsiplėtė iš baimės ir
susikaupimo. Gerklėje sugargaliavo, jis m ėgino kažką pasakyti.
- Liū... liū... liū...
Feitė iškart suprato, kad drovumas ir baimė paralyžiavo Hovardo
gerklę. Kuo ilgiau į jį spoksos, tuo bus blogiau. Ji priėjo prie jo ir ramin­
dama uždėjo ranką ant peties.
- Liūtus, —skubiai pasakė ji. - Hovardas šaudo į liūtus.
Lambentas atm etė galvą ir garsiai nusikvatojo.
- Drąsus jaunuolis! Sakyčiau, esi pasirengęs apkeliauti visą pasaulį
kaip tavo tėvas, ar ne?
Hovardas nervingai sumirksėjo, spoksodamas į šviesius Lambento
karčius.
- Krokai! - šūktelėjo Lambentas.
Prie jų priėjo įdegęs plačiapetis vyras ir sveikindamasis kilstelėjo
ranką prie kaktos. Jis buvo beveik tokio paties ūgio kaip Lambentas,
bet kadangi laikė galvą nunarinęs, ūgis ne taip gąsdino. Jis ėjo atsar­
giai, tarsi bijodamas ką sutraiškyti.
- Čia mano padėjėjas Benas Krokas. Krokai, prižiūrėk damas, kol
aprodysiu džentelmenams tunelį.
Jis nusišypsojo ir mirktelėjo, tarsi sakydamas, kad „drąsus jaunuo­
lis“ Hovardas taip pat priskiriamas prie „džentelm enų“.
Ir viskas. Gavęs žibintą Lambentas pradingo tunelyje, jam iš paskos
nusekė pastorius, dėdė Mailsas ir net mažasis Hovardas, įsikibęs dėdei
į rankovę. D am os liko su prižiūrėtoju. Feitė pasijuto taip, lyg jai prieš
nosį būtų užtrenkę duris.
Tarp kitų palapinių buvo sukaltas medinis rėmas, uždengtas raudo­
nais kutuotais audeklais, jis priminė beduinų palapinę atvirais šonais.
Viduje stovėjo sofa, nedidelis staliukas ir keletas kėdžių, nuo kurių
skubiai buvo nubrauktos dulkės, kad Feitė ir Mertlė galėtų prisėsti.

39
A nt staliuko stovėjusiame porcelianiniame puodelyje aušo gintaro
spalvos arbata, ankstesnės viešnios palikimas. M atyt, čia pakviesdavo
visas kasavietėje besilankančias damas.
Tačiau Feitė dar nebuvo pasiruošusi prisėsti. Galų gale ji pateko
į kasavietę, kur vyko moksliniui kasinėjimai. Susižavėjusi ji apžvelgė
aplinką, priverstus nuolaužų karučius.
Tarpeklio gilumoje išvydo Klėjų, tvirtinantį fotoaparatą ant trikojo,
kurį prilaikė Feitės amžiaus berniukas. Prisiminė, kad Klėjus sakėsi
turįs sūnų.
Artimiausioje palapinėje Feitė pastebėjo ilgą stalą, nukrautą negi­
liom is m edinėm is dėžėmis.
- Pone Krokai, gal galėčiau apsidairyti? - parodė į palapinę. Susi­
domėjimas užgožė bet kokį drovumą.
- Feite, prašau netrukdyti pono Kroko, - žvilgsniu pam ėgino su­
tramdyti Mertlė, bet Feitė nė neketino pasiduoti, bent jau dabar.
- Labai prašau!
- Kodėl gi ne. - Krokas abiem m aloniai nusišypsojo ir pakėlė
palapinės kraštą, kad jos galėtų įeiti. Priėjusi prie stalo Feitė pamatė,
kad ant dėžių surašytos keistos skaičių sekos, o jose gulėjo rudi
gabalai ir atplaišos, primenantys kaulus.
- Tik nieko nelieskite, panele, — tyliai sušnibždėjo Krokas. - Susi­
tepsite pirštinaites. Jie ką tik...
- ...išmirkyti, - užbaigė Feitė ir pakėlė į jį akis. - Virtos arklių ka­
nopos ir panašiai —jos apsaugo perdžiūvusius kaulus nuo sutrupėjimo.
Feitė buvo skaičiusi apie tai tėvo knygose, o dabar pirmąkart užuodė
ir išvydo suteptus kaulus, senesnius už piramides.
- Taip, panele, - Krokas lėtai sumirksėjo, jo kantrios rudos akys
nepakeitė išraiškos, bet Feitė pajuto, kad jis ją tyliai vertina.
Feitė nužvelgė kaulų nuolaužas ir pastebėjo vieną kaulą, atidėtą
atskirai. Vienas jo galas buvo nusmailintas, plačiajame žiojėjo skylė.
- Pone Krokai! Čia adata?

40
 -T eisin gai, panele, - atsakė Krokas. — Padaryta iš elnio rago nau­
dojantis akm eniniu įrankiu, bent jau taip sako džentelmenai.
- Ledynmečio era?
- Daktaras Džeklersas sako, kad taip.
Feitė pajuto, kaip ima šypsotis. Girdėdama paprastus atsakymus ji
pajuto kone fizinį palengvėjimą.
Ji pagalvojo apie adatą, padarytą tolim ojo ledynm ečio laikais, kai
net Britanijoje per sniegą kaukšėjo elnių kanopos. Staiga ji pajuto
norinti ją paliesti, ištiesti ranką per daugybę tūkstantm ečių ir suim ti
ją taip, kaip kadaise laikė meistras. Tai būtų tas pats, kaip paliesti
žvaigždę.
Einant iš palapinės ją prisivijo Mertlė.
- Feite, - sušnypštė ji. - Ar buvo būtina šitaip apsikvailinti?

Neilgai trukus iš tunelio išniro Lambentas su „džentelmenais“.

Hovardas buvo visas dulkinas ir sutrikęs.
- ...taigi m ūsų tunelis dar nepasiekė urvo, - pareiškė Lambentas, -
bet statinaitė parako, ir viskas išsispręs. Leiskite parodyti, kaip nusilei-
džiame į urvą iš viršaus.
M ertlė pasiliko „beduinų palapinėje“, o Lambentas nusivedė
Sanderlius vingiuotu taku aukštyn. Viršuje Feitė išvydo duobėtą,
žole ir žemaūgiais krūmokšniais apžėlusią plynę.
- Būkite atsargūs, - perspėjo Lambentas. — Kaip tik čia m ūsų ku-
rato šuo įsm uko į duobę, o jų gali būti ne viena.
Priešais, didžiausioje duobėje, stovėjo didelė, neseniai suręsta medinė
platforma. Jos viduryje Feitė pastebėjo pailgą skylę. Virš jos ant tvirto
rėmo buvo pritaisytas sukiklis su apie jį apvyniota stora grandine.
Visai kaip kibirui į šulinį nuleisti, tik čia kibirą atstojo savotiškas
maždaug metro aukščio kvadratinis narvas m etaliniu pagrindu.
- Atsigabenau šitą senieną iš apleistos kasyklos kitoje salos pusėje, -
paaiškino Lambentas. — O kilnoja mus štai šis jaunuolis, — jis parodė

41
{ kresną arkliuką, prie kurio buvo pririštas kiras grandinės galas. -
N iek o kita nesugalvojome, gylis —dešim t gerų metrų.
Sugriebęs Feitę už rankos Hovardas pasistiebė ant pirštų galų žvilg­
telėti į prietaiso viršų.
- O! - šūktelėjo Lambentas. - Mūsų jaunasis sportininkas vertina
mechanizmą. Gal norėtumėte trumpai pakeliauti, ponaiti? - Jis žvilg­
telėjo j pastorių. - Ką m anote, pastoriau? Ar jis norėtų būti vienas
pirmųjų žm onių po akmens amžiaus gyventojų išvydęs šiuos urvus?
G alėtum e nuleisti jį kokius keturis metrus su vienu m ūsų vyrų ir
žibintu, kad galėtų apžiūrėti urvą.
Pastoriaus akys žybtelėjo. Jis pažvelgė j Hovardą ir Feitė suprato,
kad ta mintis jį užvaldė. Jo sūnus išvys priešistorinį urvą, kurio paslaptys
dar tik bus atskleistos, l a i būtų savotiškas krikštas. Jis linktelėjo, o Feitės
širdį sudiegė netektis ir pavydas.
Feitė nekreipė dėm esio, kad išsigandęs Benas Krokas kažką šnabž­
da Lambentui į ausį. Ji tik nugirdo žodžius „vaikas“ ir „rizikinga“.
Tačiau kad ir kokie buvo jo argumentai, jie buvo atmesti.
Lambentas pam ojo Hovardui, bet šis tebesilaikė įsikibęs Feitės
rankovės. Jo žandikaulis judėjo, o veidukas paraudo iš sutrikim o,
kad vėl negali pratarti nė žodžio.
- Jis leisis, jei leisiuosi aš, - pagauta kažkokio im pulso sušnibždėjo
Feitė tėvui. Ji neįstengė atsispirti pagundai. Žinom a, būtų norėjusi,
kad tėvas pasisuktų į ją ir pasakytų: „Feite, noriu, kad išvystum tai
savo akim is.“ Bet jei dėl to teks lydėti broliuką, vis geriau nei nieko.
Šįkart pastorius nesudrausmino jos žvilgsniu. Gal jis pastebėjo, kad
Hovardą nuramino mintis, kad su juo bus Feitė.
Jis linktelėjo. Feitė paraudo iš susijaudinimo, o vyrai pradėjo ruošti
krepšį, ant kablio pakabino žibalinę lempą. Benui Krokui užsispyrus
prie šonų buvo pritvirtintos atsarginės virvės.
Vienoje krepšio-narvo pusėje buvo savotiškos durys ir dabar jas
pradarė, kad Feitė su Hovardu galėtų sulipti vidun.

42
 - Atsisėskit, taip bus saugiau, - šūktelėjo Krokas ir jiedu pakluso.
Stipriai suraukti antakiai kiek išgąsdino Feitę, bet jos susijaudinimas
buvo stipresnis.
Krepšiui pradėjus leistis Feitė apkabino Hovardą per pečius. Jie
nusileido pro m edinį rėmą ir atsidūrė rausvai rudoje oloje. Ž ibinto
šviesoje žėrėjo išplėstos Hovardo akys.
- Tai m ūsų nuotykis, Hovardai! - sušnibždėjo Feitė. - Mes keliau­
jame į praeitį! Į tolimą praeitį, kai čia tebuvo kalno viršūnė, o ne sala.
N ebuvo net jūros, tik žemė, padengta sniegu, aukštesniu už namus.
Čia bėgiojo mamutai, o nuo jų kanopų dundesio virpėjo žemė. D i­
džiulės bandos elnių kratė savo ragus. Čia buvo šeriuotų raganosių,
didum o sulig arkliais, ir kardadančių tigrų.
Ją apgaubė praeitis. Feitė kone galėjo ją užuosti. Bet ji nebuvo
negyva, anaiptol, ji alsavo gyvybe ir Feitė pajuto, kaip ją užvaldo
smalsumas.
Pamažu anga praplatėjo, lyg jie būtų leidęsi butelio kaklu. Žibinto
šviesa nušvietė nelygias urvo sienas, apačioje tvyrojo tamsa.
Staiga metalinė grandinė ėm ė girgždėti, tas garsas aidu pasklido po
visą urvą. Tada tarp tų m onotoniškų garsų pasigirdo tylus „klinkt“ ir
duslus „trekšt“.
Krepšys ėm ė kristi.
Vieną akimirką apėmė visiškas nesvarumas ir svaiginanti neviltis.
Paskui krepšys pradėjo trankytis į urvo sienas ir Hovardas ėm ė klykti.
Feitę sukaustė siaubas.
Staiga krepšys sustojo ir krestelėjęs pasviro. Hovardas griuvo į
priekį, Feitė apkabino jį viena ranka, o kita griebėsi už krepšio kraš­
to. Kažkas sužvangėjęs skaudžiai trenkė jai per nugarą — tai buvo prie
krepšio pritvirtintos grandinės galas. Atsarginės virvės įsitempė ir ėmė
girgždėti krepšiui svyruojant virš juodos bedugnės. Tos virvės juos ir
išgelbėjo. Viršuje buvo girdėti riksmai, bet aidas iškraipė žodžius.

43
 Po kiek laiko krepšys pradėjo nerangiai kilri į viršų. Pakėlusi akis
Feitė išvydo dangų ir palinkusių galvų kontūrus. Krepšiui svyruojant
Feitė matė, kaip plonytės virvės trinasi j akmenis ir ima dilti.
- Ša, Hovardai, ša... - kalbėjo ji tarsi užkeikimą. Hovardo kūkčio­
jimas buvo vienintelis tikras dalykas.
Dangus artėjo, link jų išsitiesė rankos. Feitė sugriebė Hovardą už
pažastų ir kiek įstengdama kilstelėjo. Jai skaudėjo rankas nuo jo svorio,
bet netrukus našta buvo perimta. Keliamas Hovardas mataravo kojomis
ir vos neįspyrė jai j galvą.
Krepšys ėm ė kilti greičiau, vėl pasirodė rankos, šįkart jos sugriebė
ją. Ją laikė. Rankos sugriebė ir iškėlė ją į viršų ir štai ji jau sėdėjo ant
žolės vis dar negalėdama patikėti, kad liko gyva.
Paskui kilo nemenkas triukšmas, daugiausia gerklę laidė apstulbin­
tas ir perpykęs Lambentas. Jis buvo teisėjas ir būtų galėjęs už tai ką
nors nuteisti, bet netrukus paaiškėjo, kad nėra ką. Pykčio taikiniu
tapo vyras, pardavęs seną kasyklos mechanizmą.
Hovardas žlium bė. Jis buvo apžiūrėtas, nuvalytas nosinaitėmis,
apglostytas, nuramintas ir pavaišintas saldainiais. Pastorius buvo bai­
siausiai įpykęs, bet galiausiai sutiko priimti atsiprašymus. Galų gale, ar
kas galėjo tikėtis, kad tokia tvirta grandinė nutrūks? O kadangi buvo
pritvirtintos apsauginės virvės, tikras pavojus negrėsė.
Svirduliuodama Feitė priėjo prie Beno Kroko, kuris sėdėjo ant žo­
lės gaudydamas kvapą. A nt jo delnų degė virvės paliktos raudonos
žymės.
- Ačiū, - padėkojo ji tyliai, linktelėdama galva į jo delnus.
- M an esant šalia jokia dama neturėtų patirti tokio išgąsčio, -
tepasakė jis. - Tikiuosi, įstengsite man atleisti, panele.
PENKTAS SKYRIUS

KAUKOLĖS IR KRINOLINAI
Sanderliai išvyko namo persirengti ir pasiginčyti dėl to, kas ką tik
nutiko. Kurį laiką atrodė, kad pasipiktinusi Mertlė nė už ką nevažiuos
pas Lambentus arbatėlės, ir tik kai ją kokius dešimtkart užtikrino, kad
iš tiesų vaikams negrėsė joks rimtesnis pavojus, ji galiausiai atsileido.
Feitė nepratarė nė žodžio. Ji negalėjo pamiršti ją sukausčiusio
siaubo, kai atrodė, kad Hovardas tuoj išlėks iš krepšio. Tą akimirką
grėsmė buvo tikrai reali. '
Mertlė nebuvo tikra, ar Feitė patenka į „šeimos dam ų“ sąrašą. Jei
jie būtų buvę pakviesti vakarienės, ji, be jokios abejonės, būtų buvusi
palikta su Hovardu. Tačiau popiečio arbatėlė visai kas kita. Galiausiai
M ertlė nusprendė, kad Feitė gali vykti kartu, nors ši ir įtarė, kad
m otinai tiesiog reikia nepastebimos tarnaitės.
Tokia svarbia proga Mertlė sutiko suveržti „mokomąjį“ Feitės kor­
setą keliais centimetrais daugiau nei paprastai, tačiau iškart atmetė
Feitės prašymą vilkėti ilgą sijoną kaip suaugusiai. Feitė pažinojo ke­
letą savo amžiaus mergaičių ir dar pernai stebėjo, kaip jų sijonai vis
ilgėja. D augum a užsisegė ir suaugusiųjų korsetus, tad šalia jų Feitė
pasijusdavo nerangi it vaikas. Kartais ji pagalvodavo, ar tik ne dėl savo
tuštybės Mertlė nenori, kad ji suaugtų, kad tik nereikėtų pripažinti,
jog ji pakankamai sena turėti suaugusią dukterį.
Jau išeinant Mertlė pastebėjo nėriniuotas Feitės pirštinaites.
- O kur kitos pirštinės? - griežtai paklausė ji.
- A ... nežinau, - nuraudo Feitė. - Laive dar jas turėjau... - gal
pavyks m otiną įtikinti, kad jos iškrito už borto?
- Ak, Feite! - Merdės burna persikreipė iš nekantrumo ir susier­
zinim o.

45
 Lambento namas stovėjo aukščiausioje kyšulio vietoje, už kokio
kilom etro nuo kasavietės. Pasak aptrintos m edinės iškabos, sodyba
vadinosi „Spalvos“. Keturių aukštų raudonų plytų pastatas dar atsi­
laikė prieš atšiaurius vėjus, o tvora ir žemaūgiai m edeliai jau pasidavė
lenkdam iesi prie aukštos žolės. N etoliese stovėjo arklidės ir vežiko
trobelė. Šunidėje amsėjo bigliai.
Lipdama iš Lambento vežim o Mertlė kaip visada užtruko. Jos kri­
nolinai iš banginio ūsų ir lino, papučiantys visus sijonus, virpėjo ir
gergždė retkarčiais atidengdami dailius, kaspinais puoštus batelius.
Sanderliams įžengus į holą juos pasitiko Lambentas.
- Užeikit, užeikit! Leiskite jus visiems pristatyti!
Juos palydėjo j trofėjų kambarį, kur raudonai baltos šachmatinės
grindys buvo nuklotos dagiais ir šunų plaukais. A nt sienų mesdami
šešėlius kabėjo elnių ragai. Čia taip pat buvo afrikietiškų kaukių,
kiniškų drožinių iš nefrito, jūrų vėplio iltis, bumerangas ir kitų suve­
nyrų iš keistų, egzotiškų kraštų.
Kambaryje šnekučiavosi koks dešim t svečių, dauguma jų buvo vy­
riškiai. Feitė atpažino daktarą Džeklersą ir Klėjų, kiti buvo nematyti.
Jiems įėjus Feitė nervingai apsižvalgė ieškodama veiduose šaltumo ar
paniekos ženklų. Tačiau kai buvo pristatytas tėvas, ji išvydo tik smalsumą,
susižavėjimą ir pagarbą. Jei kilęs skandalas ir suteršė tėvo reputaciją,
niekas iš čia esančiųjų apie tai nežinojo.
Kaip paprastai, visos liaupsės atsimušė į pastoriaus ledinį santūrumą,
jas sugėrė Mertlės paskleisti žavesio kerai. Būdama sąmojinga, bet
vengdama pasirodyti pernelyg protinga, ji veikiai tapo visų džentelmenų
num ylėtine. Tuo m etu dėdė Mailsas išsitraukė vėžiagyvio fosiliją,
kurią laikė tabakinėje, ir ėm ė visiem s rodyti, nepaisydamas Mertlės
drausminimų.
Feitė pasijuto stovinti šalia daktaro Dželderso, kuris aiškiai nenu­
manė, ką jai pasakyti.

46
 - Papasakokite man apie kaukoles, - sušnibždėjo Feitė.
Drąsus pasiūlymas, gal ir nelabai tinkantis merginai, ir jei Mertlė
būtų sukiojusis netoliese, Feitė tikrai nebūtų drįsusi to paprašyti.
Bet Kroko noriai žeriami atsakymai kiek sustiprino jos pasitikėjimą
savimi. O kas, jei Veine galioja kitokios taisyklės? Gal čia ji gali pa­
rodyti dom ėjim ąsi gamtos mokslais nebijodama apsijuokti?
- O , tu tik pataikauji senukui, - nusijuokė daktaras, parodydamas
baltus, tvirtus dantis. Bet buvo matyti, kad jam m alonu. - Turiu visą
kaukolių kolekciją, sakau tai ne norėdamas pagąsdinti mielą jauną
panelę, aš rašau darbą apie žmogaus smegenis ir intelekto šaknis. Taip
pat matuoju savo pacientų galvas - net jei jie užsuka su kokiu m enku
klausimu, randu pretekstą apjuosti pakaušį centimetru.
- Vadinasi, jūs kraniologas? - tik ištarus tuos žodžius šypsena
daktaro veide dingo ir Feitė suprato padariusi klaidą. Jis mėgavosi
galėdamas padem onstruoti savo žinias nieko neišm anančiai mergai­
tei, o ji viską sugadino. - Ar... ar tai teisingas žodis? - Feitė žinojo, kad
nesuklydo, bet apsimetė dvejojanti. - Man regis, kažkur jį girdėjau.
- Taip, - išvydus jos sutrikimą daktaro veidą vėl nušvietė pasiten­
kinimas. - Visiškai teisingai, mieloji. Šaunuolė.
Jam pradėjus pasakoti apie savo kaukolių kolekciją Feitė klausėsi
tyliai save keiksnodama. Ji pyko ant savęs, kam pavartojo pernelyg
protingą terminą. Daktaras bent jau teikėsi papasakoti j a i apie mokslą,
bet jei ji pasirodys pernelyg daug žinanti, jis nutils. Tiesa, jis aiškino
tai, ką ji ir taip žinojo, lyg perpus jaunesniam vaikui, bet ji buvo
dėkinga ir už tai.
Kai ji buvo devynerių ir jau ėm ė suprasti, kas rašoma tėvo kny­
gose, Feitei baisiausiai norėjosi padem onstruoti savo žinias. Kaskart
nam uose apsilankius svečiams ji puldavo prie jų berdama naujau­
sius faktus ir žodžius, prikausčiusius jos vaizduotę. Ji norėjo padaryti

47
įspūdį - parodyti tėvui ir visiems, kad yra protinga. Ir kaskart jos
pastangos būdavo sutinkamos su nuostaba ir juoku, o paskui stodavo
nejauki tyla. Niekas nesielgdavo su ja nemandagiai, tiesiog imdavo
ignoruoti kaip dėm ę ant staltiesės. Ir galiausiai visi pasijusdavo nepa­
togiai.
Tokios reakcijos Feitę sekino. Ji nebesiekė pagyrų ar pripažinimo. Ji
tapo kukli, pasiruošusi atiduoti viską, kad tik jai būtų leista dalyvauti
įdom iuose pokalbiuose. Kita vertus, kaskart, kai tekdavo apsimetinėti
neišmanėle, ji nekęsdavo tiek savęs, tiek savo silpnum o.
- Kuo didesnė kaukolė, tuo didesnės smegenys, atitinkamai ir in­
telektas, - kalbėjo daktaras, gilindamasis į mėgstamą temą. - Pakanka
įvertinti vyrų ir moterų kaukolių dydžių skirtumą. Vyrų kaukolės visada
didesnės, tai tikras intelekto sostas, - staiga daktaras, regis, pajuto,
kad nebuvo labai taktiškas. - T iesiog m oterų protas visai kitoks, -
pridūrė skubiai, - ir savotiškai žavus. Deja, per didelis intelektas jį
tik sugadintų, kaip akmuo suflė.
Feitė paraudo. Ji pasijuto visiškai palaužta ir išduota. Ir ją išdavė
ne kas kitas, o mokslas. Feitė širdyje tikėjo, kad mokslas niekada jos
nepasmerks, net jei pasmerktų žm onės. Tėvo knygos jai noriai atsi­
versdavo, žurnalai nekrūpčiojo nuo jos žvilgsnio. Tačiau dabar pats
mokslas ją pasvėrė, paženklino ir nustatė trūkumą. Mokslas nusprendė,
kad ji negali būti protinga... o jei per kažkokį stebuklą ji buvo protinga,
tai reiškė, kad su ja kažkas negerai.
- Ak, kaip girdėta, - sutilindžiavo moteriškas balsas Feitei už nuga­
ros. - Daktaras Džeklersas ir vėl menkina m ūsų mažas kaukoles.
Tai buvo dama, pristatyta kaip „panelė Hanter, m ūsų paštininkė ir
telegrafo operatorė“. Ji buvo neaukšta, daili juodaplaukė, o jos judesių
greitumas Feitei prim inė nendrinę vištelę. Putlūs pirštinėmis aptem p­
ti pirštukai visą laiką tiesino ir dailino drabužius, bet jos žvilgsnis buvo
rimtas ir vertinantis.

48
 - Atleiskite, daktare, nenorėjau jūsų pažeminti., —mandagiai šypte­
lėjo panelė Hanter. Feitė suabejojo, ar jai tik pasirodė, kad paskutinis
žodis buvo pabrėžtas.
Tačiau daktaro Džeklerso reakcija buvo aiškų aiškiausia. Jo raudonas
veidas tapo kone violetinis, jis metė į panelę Hanter kartėlio kupiną
žvilgsnį. Daktaras buvo aukštas vyras ir Feitė susimąstė, ar panelės
Hanter pastaba neslepia kokios nors užuom inos. Nepaisant to, Feitė
pasijuto tarsi kažką praleidusi.
- Aš tik sakau, - atkirto daktaras kiek susierzinęs, — kad Visagalis
kiekvienam skyrė vietą po saule...
Tačiau šie žodžiai tapo lem tingi. Pokalbis kaipmat sukėlė ginčą
apie evoliuciją.
M okslininkai mėgsta pasiginčyti. Kente Feitė jau buvo pripratusi
prie svečių šypsenų, juokelių ir nesibaigiančių kolegų teorijų svars­
tymų. Tačiau nesutarimai dėl evoliucijos visada būdavo ypatingi. Jie
visada kėlė kažkokią įtampą, netgi baimę.
Tokia pati baimė ir įtampa apėmė ir dabartinę diskusiją. Feitės
nuostabai, net visada švelnus ir mandagus Klėjus prabilo garsiai ir
karštai.
- Lemarkas ir Darvinas tik kvailina pasaulį, - pareiškė jis. - Jei su­
tinkame su tuo, kad rūšys vystosi, tada turėtume sutikti, kad jos buvo
sukurtos netobulos. Mes kritikuojame patį Dievą!
- Bet, Klėjau, o kaipgi išnykę gyvūnai? — užginčijo Lambentas. -
Mamutai? D idieji urviniai lokiai? Taurai? Dinozaurai?
- V isi jie išnyko per didįjį tvaną ar panašias katastrofas, - nedve­
jodamas atkirto Klėjus. - M ūsų Viešpats ne kartą viską pradėjo iš
pradžių, kaskart sukurdamas naujas rūšis.
- Tačiau daugum a fosilijų senesnės nei dešim t tūkstančių m etų,
o tai buvo gerokai prieš tvaną...

49
 - Tai neįm anom a, — Klėjus buvo nepalenkiamas. — Mes žinom e,
kiek gyvuoja pasaulis, apie tai liudija išlikę įrašai. Pasauliui negali būti
daugiau kaip šeši tūkstančiai metų.
Senesnieji džentelmenai pritariamai sulinksėjo, kiti atrodė įsižeidę
ir sutrikę. Klėjus pastebėjo stojusią tylą.
- Daktare Džeklersai, - kreipėsi jis, - juk pats taip sakėte. Prisime­
nu, kaip diskutuodavote apie tai su m ano tėvu...
- Prieš kokį dešim t m etų, - daktaras Džeklersas buvo aiškiai sutri­
kęs. - Klėjau... per dešimt m etų viskas labai pasikeitė...
Feitė buvo m okslininko duktė, tad suprato, ką daktaras turėjo
omeny. Pasaulis tikrai pasikeitė. Pasikeitė praeitis, o su ja ir visa kita.
Kadaise visi žinojo vieną pasaulio istoriją - jis buvo sutvertas per sa­
vaitę, o žm ogus pasiųstas jo valdyti. Ir tam pasauliui tikrai negalėjo
būti daugiau kaip keli tūkstančiai metų...
Bet paskui mokslininkai nustatė, kiek laiko prireikė susiformuoti
uolienom s, jie atrado fosilijas ir keistas žm onių kaukoles siauromis
kaktomis. Kai Feitei buvo penkeri, pasirodė knyga „Apie rūšių kilm ę“,
kuri iš pagrindų sudrebino visą pasaulį.
Praeitis darėsi vis tolim esnė ir tolimesnė. D ešim t tūkstančių metų,
šimtas tūkstančių, net milijonai... ir kuo ilgiau tęsėsi nepažįstama
praeitis, tuo labiau m enko žm onijos svarba. Iš pradžių žm ogaus nė
nebuvo, jam nebuvo padovanota kūrinija. N e, jis atsirado gerokai
vėliau, jo proprotėviai kilo iš dum blo ir šliaužiojo po žemę.
Biblija nemeluoja. Tą žino kiekvienas dievobaimingas mokslininkas.
Tačiau uolienos, fosilijos, kaulai irgi nemelavo, ir tada ėm ė aiškėti, kad
jų pasakojama istorija skiriasi nuo biblinės.
- Tiesa nepasikeitė! - šūktelėjo senis baltais susitaršiusiais plau­
kais. — Keičiasi tik abejojančiųjų protas. Leiskite priminti, kad tarp
m ūsų yra pats pastorius Erazmas Sanderlis, kurio didysis atradimas tik
patvirtina Evangelijos tiesas!

50
 Visų akys susm igo į Feitės tėvą, kuris nė nesiteikė kilstelėti savųjų.
- Buvau vienas pirmųjų pakviestas ištirti N ju Faltono radinio, -
tęsė senis. - Kai pažvelgiau j jį ir išvydau žmogaus peties fosiliją su
neryškiomis sparnų dėm ėm is, pajutau... baimę. Iškart supratau, kas
tai. „Tai senasis nefilimas, - pasakiau sau, - toks pat tikras kaip ir aš.
Statau savo reputaciją!“
Išgirdus žodį „reputacija“ pastoriaus skruostas kiek truktelėjo. Feitę
užplūdo užuojautos banga. Ji norėjo pasidžiaugti, kad tėvas turi tokį
aršų rėmėją, bet senio pareiškimas buvo pernelyg stiprus. Ji susiner­
vino.
- Bičiuliai, — įsikišo Lambentas, - nemanau, kad šis pokalbis tin­
kamas dam ų draugijoje.

Neilgai trukus vyrai ir moterys atsiskyrė. Visiem s esant drauge tvy­

rojo įtampa, mandagumas ir varžymasis, todėl, kad ir kaip vertindami
dam ų draugiją, džentelmenai panoro likti vieni ir išsiuntė jas popiečio
arbatėlės, kad galėtų laisviau padiskutuoti m okslinėm is temomis.
Feitei sekant paskui kitas moteris širdis smuktelėjo į kulnus. „Čia
tavo ateitis, - nuskambėjo žiaurus balsas galvoje. - Būti išgintai iš
mokslinių diskusijų, kuriose tau ne vieta.1'1
Koridoriaus viduryje jos dėmesį patraukė praviros durys. U ž jų
buvo nedidelis kambarėlis, atsiduodantis dulkėmis ir formaldehidu.
Pro aukštus langus krintanti šviesa apšvietė stiklines spinteles ir gyvū­
nų iškamšų akis. Retenybių kambarys, m okslininko darbo kabinetas.
Feitė dirstelėjo į Mertlę ir kitas damas, kurios nekreipė į ją jokio
dėmesio. Ji pajuto įsižiebiant maištingą kibirkštėlę ir gerai pažįstamas
balsas galvoje sukuždėjo: ,Jei ja u negaliu valgyti prie stalo, pasitenkinsiu
trupiniais.“
Ji įsmuko į kambarį ir tyliai užvėrė duris.

51
 Tarsi užburta Feitė vaikštinėjo po kambarį tyrinėdama eksponatą
po eksponato. Drugeliai. Paukščių kiaušiniai. D riežų ir mažų krokodi­
liukų išnaros. M ėsėdžių augalų su iltimis ar liežuvio formos kuokeliais
liekanos. Prie kiekvieno eksponato buvo nedidelė, tvarkinga lentelė.
M angusto iškamša am žiams sustingusi juodai geltonose gyvatės
vijose. Gyvatės odos spalva ir raštas prim inė Feitei tėvo kininę gyvatę
ir ji pasijuto nejaukiai.
Apžiūrinėdama eksponatus didžiojoje spintoje Feitė pajuto keistą
dilgčiojim ą pilve. Albinoso barsuko iškamša stovėjo tarp musės žvil­
gančiame gintaro gabale ir keistos šaknies, savo forma primenančios
žm ogų. D ideliam e stiklainyje blankiame skystyje amžinu m iegu m ie­
gojo du Siamo paršiukai.
Išsigimėliai - skelbė lentelė.
„ Visai kaip aš, - pagalvojo Feitė dilgčiojančia širdimi. — M ažytės
moteriškos smegenys, turinčios p er daug žinių. G al čia ir yra mano bėda?
G al dėl to negaliu liautis slapukavusi ir šnipinėjusio
Feitei išėjus į koridorių priešais ją išdygo Mertlė nekantriai pa­
tempta lūpa.
- Kur buvai pražuvusi?
- Atleiskit, mama, pasiklydau... - ji tyčia nebaigė sakinio ir su pasi­
tenkinim u stebėjo, kaip m otinos susierzinimas virsta nuovargiu.
- Nėra laiko klajoti ir svaičioti, - M ertlė pataisė ir taip tiesią Feitės
apykaklę. - V ietinės damos vertins m ūsų šeimą, tad labai svarbu pa­
daryti gerą įspūdį. Kita vertus, negalime pasirodyti pernelyg norinčios
įtikti - jei jos ims žvelgti į mus iš aukšto, rytoj į mus taip žiūrės visa
sala.

Feitė nusekė paskui Mertlę į žaliais tapetais išklijuotą svetainę, kur

prie sidabrinio arbatos servizo sėdėjo šešios damos. Židinyje skaisčiai
liepsnojo ugnis. Palyginus su malonia trofėjų kambario šiluma, čia
buvo tvanku ir trošku.

52
 Prie ugnies iš karklų pintam e krėsle sėdėjo Feitei nematyta moteris.
Virš aukštos, karališkos kaktos šviesūs plaukai buvo tvarkingai susukti
į kuodelį. A ntklodėm is apklostytos kojos išdavė, kad ji invalidė.
- Prašom užeiti, kad tarnas galėtų uždaryti duris. Prie ugnies šilčiau.
Aš Agata Lam bent. - Jos balsas buvo gilus, m alonus, bet kiekvienas
sakinys baigdavosi liūdna gaida, tarsi prislėgtas savo paties svorio.
Trofėjų kambaryje likę vyrai atnaujino pradėtą diskusiją. Svetainėje
esančios damos taip pat atsipalaidavo ir nevaržomos vyriškos draugi­
jos tapo savimi. Nors iš pažiūros niekas nepasikeitė, jos išsiskleidė tarsi
gėlės - arba peiliai.
Feitė pastebėjo, kad motina jas vertina. Kiekviena užėmė atitinkamą
vietą ant nem atom ų socialinių laiptų. N esunku suprasti, kad hercogie­
nės būna viršuje, o kambarinės apačioje, bet čia buvo daugybė laiptelių,
kartais visai nepastebimų, o Mertlė visada stengdavosi kuo tiksliau
įvertinti kiekvieno padėtį.
Žydros M erdės akys lakstė po kambarį vertindamos čia susirinku­
sias viešnias. Ponios Lambent anglų kalba visai kaip Sanderlių, bet
kitų m oterų pasisveikinime buvo justi vietos akcentas. V ietinių damų
suknelės kokybiškos, bet ne naujausios m ados. D augum a vilkėjo
varpo form os krinolinus, m adingus prieš keletą m etų, o M ertlė jau
buvo šiuo m etu madingiausiu priekyje suplotu puskrinoliniu.
M intyse susiraukusi Feitė stebėjo, kaip Mertlė su pasitikėjimu
plaukia pirm yn ir m andagiai, nors kiek iš aukšto atsakinėja į klau­
sim us. Ji suprato, kad m otina taikosi vos vienu laipteliu žem iau
ponios Lam bent, bet gerokai aukščiau kitų damų. Gal saloje jos ir
užim a atitinkam ą padėtį, bet tėra provinciates.
- Kaip m alonu, kad mus pakvietėte, - pasakė ji poniai Lambent.
Ir kaip malonu, kad mes teikėmės atvykti, bylojo jos manieros.
Feitė atsisėdo ir pasistengė nesimuistyti. Suveržtas korsetas leido
pasijusti suaugusia, bet petnešėlės rėžėsi į pečius ir buvo sunku ramiai
nusėdėti vietoje.

53
 Nors M ertlė buvo jaunesnė už daugum ą m oterų, ji nepaisė jų
nuom onės. Ji dažnai prieštaraudavo: „Ak, visada rasdavau jų Londo­
ne...“ arba „Pamenu, kaip džentelm enai Londone man kartą sakė...“
Iki santuokos ji gyveno Londone ir tai buvo jos koziris.
„Baik, - tyliai meldė Feitė. - A r būtina priversti visus mūsų nekęsti?
O je i būsime priversti likti šioje saloje ne vienus metus?' T ik juodap­
laukės panelės Hanter M erdės elgesys netrikdė, ji stebėjo ją, tarsi
žiūrėtų kokią komediją.
„Man čia ne vieta, - apimta nevilties kartojo sau Feitė. — M an ne
vieta šiame kambaryje tarp arbatėlės, paskalų ir skrybėlaičių.“
Feitė stengėsi nesiklausyti nei m otinos, nei dygių, neapykanta
persm elktų šnabždesių. Jos akys klajojo po kambarį ir netrukus ji
suprato, kad jam e daugybė religinių daiktų - m aldaknygių, ištraukų
iš psalm ių ir tokių mirties relikvijų, kaip porcelianinės kaukolės ar
juodi vainikai. Gal ponios Lambent liga vertė ją galvoti apie pom irtinį
gyvenimą? Ji tikrai neketino keliauti į pragarą dėl relikvijų stokos.
- Feite! - sušnypštė Mertlė.
Feitė krūptelėjo ir išvydo į ją įsmeigtas ponios Lambent akis. Su­
pratusi, kad jos tikriausiai kažko klausė, išraudo.
- Atleiskite Feitei, ji dar neatsigavo po vakarykštės kelionės, -
M ertlė perliejo Feitę anaiptol ne atlaidžiu žvilgsniu.
- T a kelionė turėjo būti tikras išbandymas, - pritarė panelė H an­
ter. - Ypač jei neatsivežėte nė vieno savo tarno, kiek teko girdėti? -
paklausė su pernelyg saldžia šypsena.
- Namas buvo nuomojamas su visu personalu, - skubiai atkirto
Mertlė.
- O , visai jūsų nekaltinu! - panelė Hanter iškėlė putlias, dailias
rankutes. —Sumaišius savus tarnus su svetimais tik ir lauk bėdos —visi
žino, kokie jie liežuvautojai!

54
 Feirė terkštelėjo savo puodelį į lėkštutę. Panelės Hanter žodžiai it
aidas atkartojo jos pačios įtarimus. Sanderliai neatsivežė savo tarnų,
nes nenorėjo, kad juos atsektų paskalos.
- Tikiuosi, Veine rasite viską, ko jums prireiks, - draugiškai plepėjo
panelė Hanter. - Ir čia yra aukštuom enė, o Londono mados anksčiau
ar vėliau pasiekia ir mus. Mes netgi... gauname Londono laikraščius.
Paprastai jie dieną vėluoja, bet naujienos ne pienas - nesugyžta. -
Nors tonas buvo mandagus, balse buvo justi dygliai. - M an labiausiai
patinka „Intelligencer“. Ar esate jį skaičiusi, ponia Sanderli?
- Man labiau patinka „Tim es“, - pareiškė Mertlė su nereikalingu
išdidum u, nervingai maišydama arbatą.
Feitė sėdėjo nuleidusi galvą, tikėdamasi, kad veidas neišduoda jos
jausmų. Ji jau buvo pradėjusi tikėti, kad jokie gandai apie tėvą nepa­
sieks Veino. Tačiau panelės Hanter užuom ina buvo pernelyg aiški.
Feitė žvilgtelėjo į m otiną ir išvydo, kaip Mertlė išblyško.
„M otina žino. Ž ino apie tėvui mestus kaltinim us. Tikriausiai visą
laiką žinojo.
Mes nepabėgome nuo „Intelligencer1. Jis atsekė mus į salą. Panelė
H anter tikriausiai ja u žino apie skandalą... o netrukus sužinos ir visi
kiti T
ŠEŠTAS SKYRIUS

GELTONOS AKYS
Lambento vežim ui gabenant Sanderlius atgal į Jaučių Įlanką, Feitė
kaupė drąsą. Jai reikėjo pasikalbėti su tėvu. Perspėti dėl panelės Plan­
ter žodžių, patikinti, kad ir kas nutiko, ji - jo pusėje. Tikra kančia
matyti, kiek jis turi iškęsti vienas.
Kai jie pagaliau pasiekė namus ir D ženė paėmė jų apsiaustus ir
skrybėles, dėdė Mailsas ėm ė kimštis pypkę ruošdamasis kasdieniam
pasivaikščioj im u i.
Pastorius sustabdė jį prie durų:
- Mailsai, jei eini laukan, laikykis arčiau namų. Šiandien paprašiau
sodininko paspęsti spąstus.
D ėdė Mailsas iškosėjo didžiulį dūm ų debesį.
- Erazmai, ar tai išmintinga? Tamsoje... jei niekas apie tai nežino...
- Nem anau, kad turėtume rūpintis naktiniais įsibrovėliais, kurie
anaiptol nekelia grėsmės, - atkirto pastorius. — O dabar atleisk, turiu
reikalų bokšte.
Kai pastorius sugrįžo nešinas nedidele m edine dėžute, jam trepsint
purvą iš batų Feitė galiausiai ryžosi.
-T ė v e , gal galiu...
- Mielasis, gal galėčiau su tavim šnektelėti? - tuo pat m etu pasi­
girdo Merdės balsas, užgoždamas dvejojantį Feitės balselį. Veide buvo
matyti atsargus susirūpinimas, kaip visada, kai kreipdavosi į vyrą deli-
kačiais klausimais. - Yra vienas dalykas, kurį turėtume aptarti.
- Palauks, - nukirto pastorius. Jis žiūrėjo į dėžutę. - Viskas pa­
lauks. Yra reikalas, kuriam nedelsiant turiu skirti dėm esį - visą savo
dėmesį. Būsiu bibliotekoje, tačiau manęs nevalia trukdyti —kad ir kas
nutiktų.

56
 N u o pat atvykimo pastorius pasisavino biblioteką kaip savo kabi­
netą ir ji tapo jo šventove.
Feitės tėvas kaip niekas kitas mokėjo suteikti savo žodžiams svaru­
m o ir jo sprendimai atrodė neginčytini. Bibliotekos durys užsivėrė.
Proga buvo prarasta.

Feitė pavakarieniavo su Hovardu, paskui sukalbėjo maldas ir pagul­

dė jį miegoti svarstydama, kaip greitai ji virto guvernante ir tarnaite.
Hovardas buvo m ieguistas, bet kaskart pakilus eiti apsivydavo ją
rankutėmis.
Glostančią brolio galvą ir besistengiančią jį užmigdyti Feitę iš susi­
mąstymo pažadino kažkoks garsas. Tai buvo trumpas, aštrus riksmas,
ne tiek lapės, kiek vaiko. Jis sklido iš lauko. Apačioje atsidarė ir užsidarė
durys. Pasigirdo šnabždesiai, sunerimę šūksniai ir skubūs žingsniai.
Feitė ištipeno iš kambario ir nuskubėjo žem yn, kur aptiko m otiną,
dėdę ir ponią Velet svetainėje įsitraukiusius į karštą, tylų ginčą.
- Ponia, reikia pakviesti daktarą... - spyrėsi ponia Velet.
- Negaliu be vyro leidim o... - Mertlė nervingai žvilgtelėjo j bib­
lioteką.
- Ar jis tai uždraudė? - paklausė dėdė Mailsas. - Ar Erazmas bent
žino, kad jo valdose sužeistas vaikas?
- Jis uždraudė, griežtai uždraudė jį trukdyti, - M erdės tonas
ir veido išraiška kaipmat atvėsino brolį. N et įšilęs nuo porto dėdė
Mailsas neketino rizikuoti užsitraukti pastoriaus pyktį. - Mailsai,
gal tu galėtum ...
- Mertle, jei turėčiau pinigų daktarui, tuojau pat jį pakviesčiau, bet
aš paprasčiausiai neturiu tam lėšų.
- Ponia Velet, - Mertlė pasisuko į ekonom ę, - gal būtų galima
nunešti berniuką į virtuvę ir jį ten sutvarstyti?
- Gerai, ponia, - ekonom ei buvo sunku išsaugoti įprastinę ramy­
bę. - Bet daugiau mes nieko nepadarysim.

57
 Visi trys taip buvo įsitraukę į pokalbį, kad nepastebėjo, kaip Feitė
prasmuko į biblioteką.
„ Tėvas turi žin oti, - pagalvojo ji. - Žinom a, k a d jis turi žin o ti.“
Ji pasibeldė. Iš pradžių buvo tylu, paskui pasigirdo kažkoks garsas,
tarsi kas būtų atsikrenkštęs, bet tai galėjo būti ir prislopintas žodis.
Feitė pasuko rankeną ir atidarė duris.
Lempa buvo prisukta iki blausaus švytėjim o, stalinė lem pa ant
stalo m etė virpančią šviesą. U ž stalo atsilošęs kėdėje sėdėjo tėvas.
Įėjus Feitei jis pakėlė galvą ir susiraukė.
Feitė jau žiojosi atsiprašyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Tėvo figūra,
visada tokia pasitempusi, dabar buvo keistai susmukusi. Ji dar niekada
nematė tėvo tokio išblyškusio, tokio vangaus. Nugara perbėgo šiurpas.
Kambaryje tvyrojo šaltis ir drėgmė, kaip bokšte. Dabar jie lediniais
pirštais sugniaužė Feitei gerklę, degino akis, kuteno nervus. Oras buvo
persisunkęs šalčiu ir drėgme.
- Tėve?
Jos balsas nuskambėjo keistai, tarsi atodūsis. Atsargiai žengiant į
priekį žingsniai taip pat atrodė keisti, tarsi ji sklęstų oru. Ore sklandė
negirdimi atodūsiai.
Plunksna suvirpėjo tėvo pirštuose, ant lapo tekštelėjo rašalo dėmė.
Ten buvo pakeverzota keletas sakinių kreivomis, pasvirusiomis raidė­
mis, visai nepanašiomis į tvarkingą pastoriaus rašyseną.
Jo vyzdžiai buvo mažyčiai ir juodi it naktis. Lempos šviesoje pilkos
akys atrodė gelsvos ir drumstos. Rainelių dėmelės judėjo tarsi jūržolės.
- Tėve!
Bespalvės akys įsm igo į ją, žvilgsnis sugriežtėjo. Jis sukando dantis
ir suraukė antakius.
- Eik lauk, — sušnibždėjo jis, žodžiai buvo tarsi persisunkę nuo­
dais. - Lauk!
Feitė apsisuko ir išbėgo smarkiai besidaužančia širdimi.

58
 - Fcite! - koridoriuje išdygo Mertlė, ji dar spėjo pamatyti, kaip
Feitė uždarė duris. — O! Ar tavo tėvas jau baigė darbą? Ačiū Dievui -
turiu su juo pasikalbėti...
- Ne! —Feitė instinktyviai užstojo duris.
Ji nesuprato, ką matė, bet nujautė, kad tėvas norėtų tai išlaikyti pa­
slaptyje. Feitė prisiminė pasakojimus apie keistus paslapčia rūkomus
opiatus, kurių dūmai paralyžiuodavo valią ir įkalindavo protą. O jei
tėvo rūpesčiai privertė jį griebtis opijaus? Jis juk susidūrė su skandalu
ir panieka...
- Aš... aš pasakiau jam apie sužeistą berniuką, - skubiai sumelavo
Feitė.
- Ir ką jis pasakė?
Feitė dvejojo. V ienintelis saugus atsakymas - kad ji buvo išprašyta
iš kambario nesulaukusi atsakymo. Beje, tai buvo tiesa.
- Reikia kviesti daktarą, —išgirdo ji sakant save.
Mertlė nuskubėjo duoti nurodym ų poniai Velet, iš veido buvo ma­
tyti, kad jai palengvėjo.
Feitę apstulbino jos pačios įžūlumas. Šis melas anksčiau ar vėliau
bus demaskuotas. Protas ėmė karštligiškai ieškoti išeities, bet ji negalėjo
sugalvoti jokio pasiteisinimo ar paaiškinimo. Negalėjo nė pagalvoti apie
tai, kad galėtų nueiti pas tėvą ir prisipažinti jo vardu davusi melagingą
paliepimą.
„ Tėvas turės suprasti, - tarė sau. - Jei ne, j į gali apkaltinti, kad leido
berniukui m irtinai nukraujuoti. A š tik noriu j į apsaugoti. “
O nuo minties, kad galės saugoti vieną iš tėvo paslapčių, jos širdį
užliejo maloni šiluma.

Po kelių m inučių pažvelgusi pro langą Feitė išvydo dėdę Mailsą,

tarną ir ponią Velet lydinčius neaukštą figūrėlę nam o link. Kai jie priė­
jo arčiau, pro langą krintanti šviesa apšvietė berniuko veidą. Jis atrodė

59
kokių keturiolikos metų, buvo mirtinai išblyškęs, skruostai šlapi nuo
ašarų, o veidas perkreiptas skausmo. A pie kulkšnį apm uturiuotas
skuduras išmargintas tam siom is dėm ėm is. Feitei sudiegė širdį.
Į virtuvę Feitės neįleido. Tačiau sėdėdama valgomajame ji girdėjo
berniuko kūkčiojim ą ir sunerimusius suaugusiųjų balsus.
- N e, laikykit tvarstį prispaudę!
- Ponia Velet, jis permirko kiaurai - kraujas sunkiasi pro pirštus!
Pasirodė tarnas, nešinas daugiau tvarsčių. Jam pravėrus virtuvės
duris Feitė išvydo sužeistą berniuką, gulintį ant kilim o prie židinio,
D ženė prie kulkšnies spaudė krauju permirkusį tvarstį. Berniukas
keikėsi pro sukąstus dantis, akys buvo stipriai užmerktos.
- Nepakęsiu tokių žodžių savo virtuvėje, - dar nugirdo sakant po­
nią Velet ir durys užsivėrė. - O jei dabar numirsi ir pateksi pragaran
už tai, kad nelaikai liežuvio?
Daktaras Džeklersas atvyko po valandos. Jis nusilenkė poniai San-
derli ir Feitei, bet veidas buvo veikiau sunerimęs nei draugiškas.
- Kaip berniukas? - paklausė jis nedelsdamas. - Sakote, padėtis
rimta? Labai tikiuosi, nes palikau atvėsti ąsotį sidro su prieskoniais ir
nenorėčiau, kad jis nueitų veltui. —Jis paprašė lašelio opijaus tinktūros,
kad numalšintų paciento skausmą, ir puodelio karštos arbatos, kad su­
šiltų po kelionės. - Niekada nedirbu sugrubusiais pirštais, o geriausias
būdas sušilti —iš vidaus.
Pasirodžius daktarui visi aprimo. Po kokios valandos jis išėjo iš
virtuvės, nusiplovė rankas ir susidėjo krepšį.
- Kaip vargšas berniukas? —nedrąsiai pasiteiravo Mertlė.
- A č iū D ievui, spąstai nepažeidė kaulo, bet blauzdoje liko dvi bjau­
rios skylės. Kiek galėjau, nuploviau purvą ir rūdis, žaizdas užtepiau
karbolio rūgštimi. — Pastebėjęs, kad Mertlė krūpčioja nuo jo žodžių,
daktaras pakeitė temą. - Jis sutvarstytas, galiu parvežti jį nam o -
pažįstu Parių šeimą.

60
 Po kurio laiko Feirė prisiminė jau kažkur girdėjusi Parių pavardę.
Tas vyras, kurį ji sutiko m iške ir nuo kurio pabėgo, pasak ponios
Velet, buvo Tomas Paris. Sužeistasis berniukas pagal am žių galėjo
būti jo sūnus. Gal visa jų šeima renkasi trumpesnį kelią?
Daktarui atnešus apsiaustą ir skrybėlę jis apsidairė ir susiraukė,
lyg būtų įsižeidęs. Feitė pagalvojo, kad jis tikėjosi, jog tėvas išeis
pasisveikinti.
- Labai ačiū, kad atvykote taip vėlai, — žavingai nusišypsojo Mer-
tlė ir ištiesė jam ranką. Daktaro Džeklerso nepasitenkinimas išgaravo
kaip rasa ryto saulėje.
D aug vėliau, kai visi sugulė, Feitė tylutėliai pakilo iš lovos ir už­
sisiautė chalatą. Ji nutipeno žem yn ir pro rakto skylutę žvilgtelėjo į
biblioteką. Buvo matyti tik viena lentyna ir dalis grindų, bet lem pa
tebedegė. Prispaudusi ausį prie skylutės išgirdo tylų plunksnos skre­
benim ą, pavienius murmesius ir kėdės girgžtelėjimus.
Feitę užplūdo palengvėjimas. Ji jau bijojo, kad tėvas guli ant grin­
dų, gal net sunkiai gaudo kvapą. Dabar tas vaizdas išnyko ir prieš
akis iškilo kitas - jis sėdi prie stalo ir susikaupęs rašo.
Feitė uždėjo ranką ant rankenos, bet sudvejojo, metalas šaldė
delną. Ji negalėjo pamiršti keistų, lakstančių tėvo akių, negirdim ų
šnabždesių sunkum o ir n u odų jo balse, kai išvarė ją lauk. Todėl ji
tylutėliai užlipo į viršų ir įslydo į savo vėsią lovą.
Galiausiai užm igo kamuojama slogių m inčių. Sapnavo, kad klai­
džioja po šaltą sodą tarp apšerkšnijusių medžių. Viduryje sodo kyšojo
milžiniška akm eninė tėvo galva, tarsi jis būtų buvęs užkastas iki kaklo.
Akys atrodė lyg geltono drum zlino stiklo, jose mirgėjo tamsios dėmės.
Veidas buvo apaugęs samanomis, bet kai ji pam ėgino jas nuvalyti,
išnyko ir pati galva.
SEPTINTAS SKYRIUS

STINGDANTIS ŠALTIS
Po neramios nakties Feitę pažadino ankstyvas rytinis bruzdėjimas.
Ji girdėjo varstomas duris, pilamą vandenį ir m etam ų malkų bildė­
jimą.
Užsim etusi ant naktinių apsiaustą Feitė nusileido žemyn ir išvydo
D ženę, nešančią į biblioteką padėklą su arbata.
- D ėkoju, D žene, - pasakė Feitė, m ėgindam a pamėgdžioti m oti­
ną. - Aš paimsiu padėklą.
D ženė nustebusi pažvelgė į Feitę, tada dirstelėjo į duris. Feitė
matė, kaip jos smalsumas tarsi katė išskėtė nagus.
- Gerai, panele.
D ženei pasišalinus Feitė paėmė padėklą ir įėjo į biblioteką. Viduje
buvo tamsu, nors į akį durk. Tvyrojo tas pats šaltis ir drėgmė, bet da­
bar dar buvo justi kažkokio puvinio, tarsi sugedusių apelsinų tvaikas.
Feitė padėjo padėklą ir nuskubėjo atverti langinių, kad įleistų šviesos
ir gryno oro. Jei tai opiato kvapas, ji nenorėjo, kad dar kas apie tai
sužinotų.
D ienos šviesai užliejus kambarį Feitė pamatė, kad pastorius tebesėdi
kėdėje su vakarykščiais drabužiais. Jis buvo užsikniaubęs ant stalo ir
akimirką Feitę sukaustė baimė, kol ji išgirdo kvėpavimą.
Stalas buvo nukrautas atverstomis knygom is ir prikeverzotais
popieriais. Laiškų dėžutė ir kelioninė skrynia atviros, jų stropiai
saugomas turinys išmėtytas ant kėdžių ir net grindų. K nygų lenty­
noje stovėjo sudegusi žvakė, viršutinė lentyna buvo pajuodusi, nuo
apatinės tįso vaško stalaktitai.
Atrodė tikra šventvagystė stebėti jį m iegantį. N et m iegantis vei­
das turėjo nebylaus marmurinės bažnyčios statulos atšiaurumo.

62
N enuolaidus, su sustingusia smerkiančia mina. Šalia jo buvo privalu
laikytis tyliai ir kalbėti pašnibždom is.
- Tėve?
Pastorius sujudėjo, lėtai pakėlė galvą ir išsitiesė kėdėje.
Akys buvo atgavusios įprastinį pilkumą, tik apsiblaususios. Tačiau
miegai greitai išsisklaidė ir žvilgsnis vėl tapo skvarbus.
- Ką veiki bibliotekoje?
Feitė sustingo. Dar prieš akimirką ji jautėsi taip, tarsi jį saugotų.
Dabar ta m intis atrodė vaikiška ir kvaila.
- D ženė atnešė jums rytinę arbatą. Pamaniau... Pamaniau, nenorė­
tum ėt, kad ji užeitų. Vakar... atrodėte pasiligojęs...
- Visiems uždraudžiau čia įeiti! - Tėvas sumirksėjo ir susiraukęs
įsistebeilijo į Feitę, tarsi žiūrėtų per nesureguliuotą teleskopą. Akys
įgavo įprastą pilką šaltumą. - Aš nesergu. Tu suklydai. —Jo žvilgsnis
paaštrėjo. - Ar kam nors sakei, kad sergu?
- N e, - Feitė kategoriškai papurtė galvą.
- Ar dar kas nors čia buvo?
- Nem anau... —Feitė nebaigė sakinio.
Tėvo akys už kažko užkliuvo ir pasekusi jo žvilgsnį ji išvydo prie
židinio naują ryšulį malkų ir šviežiai sukrautas anglis. Feitė visai pa­
miršo, kad daugum a židinių pakuriami penktą ryto. Aiškiai buvo
užėjęs kažkas iš tarnų, bet radęs m iegantį pastorių, matyt, nenorėjo
jo žadinti.
Jau sunerimęs pastorius nužvelgė išmėtytus popierius.
- Ar šitie popieriai buvo taip išmėtyti, kai buvai užėjusi anksčiau?
Feitė linktelėjo ir pastorius ėm ė rinkti popierius ir dėti į laiškų dė­
žutę. Ant keleto lapų buvo kažkokie eskizai ir pastorius dar kurį laiką
į juos žiūrėjo.
- Ką tai reiškia? - sumurmėjo pats sau. - Aš nusipelniau atsakymo -
viską dėl to paaukojau. Kaip rasti prasmę šioje beprasmybėje?

63
 Feitė priėjo padėti. Eskizai buvo keisti ir nepaaiškinami. Žiurkę
primenantis padaras, sudėjęs priekines letenėles ant sulūžusio ovalo. Į
drakoną panašus gyvis plėšė galvą. Pusiau žmogaus veidas su užkritu­
siais antakiais stingdė savo žvilgsniu. D augiau ji nespėjo pamatyti, nes
piešiniai buvo išplėšti jai iš rankų.
- Neliesk! - subarė pastorius.
- Aš tik norėjau padėti, - Feitės neviltis nustelbė sveiką protą. - Aš
tik noriu padėti! Tėve, prašau, pasakykit, kas atsitiko. Pažadu niekam
nesakyti.
Tėvas kelias akimirkas žvelgė į ją nustebęs, paskui jo veidą iškreipė
nekantrumas.
- N ieko nenutiko, Feite. O dabar paduok arbatą ir nebetrukdyk
man dirbti.
Feitei sugėlė širdį. Nors jau turėjo būti pripratusi prie tokių atstū­
m im ų, jai taip ir nepavyko užsiauginti storesnės odos.

Feitė pusryčiavo vaikų kambaryje. Arbata buvo silpna, ataušusį,

skystai virti kiaušiniai kone žali. Ji buvo sudirgusi, neišsimiegojusi ir
tik baigdama valgyti pastebėjo, kad Hovardas ir vėl laiko peilį ir šaku­
tę ne ta ranka.
N usileidusi į apačią žvilgtelėjo į valgomąjį. Tėvas, m otina ir dėdė
jau buvo baigę pusryčiauti ir gėrė arbatą. Tėvas buvo atgavęs ankstesnę
savitvardą, laikraštį laikančios rankos nevirpėjo.
- A, čia tu, Feite, - pastebėjo ją M ertlė ir galvos linktelėjim u
pakvietė užeiti. — Šiandien su m anim i važiuosi į miestą. Reikia
nupirkti tau naujas pirštinaites, kad jau pam etei senąsias, nors nesu­
prantu, kaip galėjai būti tokia žiopla.
Feitė išraudo ir kažką sumurmėjo atsiprašydama.
- Greičiau susiruošk. — Mertlė reikšmingai žvilgtelėjo į vyrą. -
Brangusis... jei šiandien kasinėjimuose pamatysi daktarą Džeklersą,
atsiskaityk su juo.

64
 - Daktarą Džeklersą? - pastorius nužvelgė žm oną, tarsi ji būtų
nepažįstamas egzempliorius po mikroskopu. - U ž ką atsiskaityti?
Feitės širdis nukrito į kulnus, staiga ji pasigailėjo ryte visko nepapa­
sakojusi tėvui. Bet dabar jau per vėlu, skandalo neišvengsi. Netrukus
bus atskleistas jos įžūlumas —kalbėjimas tėvo vardu.
- U ž tai, kad apžiūrėjo berniuką, kurį vakar sužalojo spąstai... -
užsikirto Mertlė.
- Kąi - Pastorius pašoko ant kojų ir metė tūžm ingą žvilgsnį į sodą.
- Bet... juk tu pats liepei pakviesti daktarą... - susiraukė Mertlė ir
įsmeigė žvilgsnį į dukterį.
Feitė sunkiai nurijo seilės ir pažvelgė tėvui į akis. Jo žvilgsnis buvo
apsiblausęs ir nenuspėjamas, akyse tvenkėsi audros debesys. Ji jautė,
kad jis jau padarė išvadą, tik nenum anė kokią.
Pastorius lėtai atsisėdo ir ištiesino susiglamžiusį laikraštį.
- Kai liepiau pakviesti daktarą, - atsakė jis šaltai, - tikėjausi, kad
visas išlaidas padengs berniuko šeima. Nesuprantu, kodėl turėtume
m okėti už pažeidėjus iš savo kišenės, bet... kadangi šiandien sutiksiu
daktarą Džeklersą, su juo atsiskaitysiu. Bet būtinai pranešiu apie tai
teisėjui, tegu viską aiškinasi įstatymų sergėtojai.
Feitei atlėgo, nors ji vis dar negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Per
kažkokį stebuklą audra praūžė pro šalį jos nekliudžiusi. Tėvas jos
neišdavė. Dabar Feitei atrodė, kad juodu sieja jau net ne paslaptis,
o visas sąmokslas. Ji nieko nesuprato.
- Kurie spąstai ten buvo? - po kiek laiko pasiteiravo pastorius.
- Tarp m edžių, iškart už bokšto, - atsakė dėdė Mailsas. - Erazmai,
tikiuosi, kad juos nuim si - jie ant stataus šlaito krašto. Kas nors pa­
tekęs į spąstus gali nusiristi nuo skardžio ir nusisukti sprandą. Beje...
pats žinai, kad tai neteisėta.
Pastorius niūriai linktelėjo, nors Feitė nebuvo tikra, ar dėdės Mailso
žodžiai jį pasiekė. Kažin, ar jis išvis ką girdėjo, išskyrus žodį „bokštas“.

65
 Vienas iš džentelm enų per susitikimą pas Lambentus galantiškai
pasiūlė Mertlei savo vežimą su vežiku, kad ji galėtų apsilankyti mieste.
Jam atvykus paaiškėjo, kad tai viso labo dviratė karieta, ir Mertlės vei­
dą iškreipė nuostaba ir panieka, bet ji susitvardė ir nusišypsojo. Mertlė
atsisėdo šalia vežiko, o Feitė buvo pasodinta ant atgręžtos sėdynės gale
ir galėjo stebėti jai po kojom is vingiuojantį kelią.
Vežimui dardant pakrantės keliu Feitė m ėgino perprasti tėvo elgesį
ir savo pačios sėkmę. Atšiaurus vėjas vaikė pilkus debesis ir Feitei teko
prilaikyti skrybėlaitę, dulksna krito ant skruostų ir žėrėjo ant blaks­
tienų.
Nedidelis uosto miestelis saulėtą dieną pasirodė kur kas mieles­
nis nei tuom et, kai atvyko Sanderliai. Nam ai buvo nudažyti baltai,
geltonai ir ryškiai mėlynai, saulėje žybčiojo užeigų iškabos ir varpas
nedidelėje aikštėje. Ore tvyrojo druskos kvapas.
Mertlė paprašė vežiko palaukti aikštėje ir elegantiškai išlipo iš ve­
žim o. Feitė iššoko iš paskos. Šiandien Mertlės apsiaustas, suknelė ir
skrybėlaitė buvo žydri, pabrėžiantys jos akių spalvą.
V ieno gražesnių nam ų iškaboje buvo nupieštos skrybėlaitės ir
pirštinaitės. Krautuvėlė buvo mažytė, bet jauki. Čia stovėjo penkios
m anekenų galvos su skrybėlaitėmis, ant m arm urinio prekystalio iš­
didžiai puikavosi įvairios pirštinaitės: vienos ilgesnės, su sagutėmis
ant riešo, kitos trumpos, praktiškos, skirtos kasdienai.
Savininkė buvo maža ilganosė moterytė, ganėtinai pasipūtusi. Ji
išklausė Mertlės, kad joms reikia vaikiškų pirštinaičių, tada pradingo
ieškoti prašomo m odelio. Deja, grįžusi atrodė dar šaltesnė.
—Apgailestauju, ponia, bet šiuo metu neturime jūsų dukters dydžio.
— Kaip? — Mertlės antakiai šoktelėjo į viršų. — Juk tai absurdas!
M ano duktė dar nė vienų nepasimatavo!
—Apgailestauju, ponia, niekuo negalėsiu jums padėti, - šaltai atsakė
moteris.

66
 Feitei ir Mertlei išėjus į gatvę Feitės ausis pasiekė iš parduotuvės
sklindantys prislopinti šnabždesiai.
- Kaip keista, - lyg niekur nieko konstatavo Mertlė. - Kažin,
kaip... O , Feite, pažvelk, dvi damos, su kuriomis vakar susipažinome!
Ir tikrai, kitapus gatvės žingsniavo tamsiaplaukė panelė Hanter su
vyresne rudaplauke moterimi. Mertlė kuo žavingiausiai nusišypsojo ir
linktelėjo.
Panelės Hanter akys akimirkai užkliuvo už jų, bet nuslydo kaip
vanduo nuo žąsies. Ji pasisuko j savo kom panionę, kažką sukuždėjo ir
jos nuėjo toliau apsimesdamos, kad jų nepastebėjo.
- Jos m ūsų nepamatė, — Mertlės balsas kiek virptelėjo. Akys buvo
išplėstos kaip mažo vaiko.
Feitės širdį užgulė akmuo. Ir tai buvo ne šiaip nerimas, o sunki ne­
išvengiamybės nuojauta. Jas atstūmė, jas ignoravo. Vakar jos dar buvo
Veino „aukštuomenės“ dalimi, bet dabar kažkas pasikeitė, nes panelė
Hanter leido sau nekreipti į jas dėmesio.
- Prašau, gal važiuokime namo? - pasiūlė Feitė, tyrinėdama praei­
vių veidus, kuriuose teišvydo įtarius žvilgsnius - tarp jų nebuvo nė
vieno draugiško veido.
- Ne! - Mertlė susisiautę apsiaustą. - Jei jau tiek laiko kratėmės
tuo bjauriu pakrantės keliu, noriu pamatyti, kas gero yra šiame m ies­
teliūkštyje.
Joms atėjus pas m odistę ši netikėtai uždarė saloną. Kepyklėlės šei­
m ininkė buvo prancūzė ir nesuprato nė žodžio, ką jai sakė Mertlė,
bet tai jai kažkodėl netrukdė aptarnauti kitų. Nedidukas vaistininkas
buvo taip užsiėmęs, kad nė nepastebėjo laukiančių klienčių.
- Gal jau važiuokime namo? - meldė Feitė užgniaužusi kvapą. Ji
jautė niekinančius aplinkinių žvilgsnius.
- Ak, Feite, nustok vienąkart inkšti, - jau išraudusi sušnypštė
M ertlė.

67
 Tą akimirką Feitė beveik neapkentė m otinos. N e tiek dėl jos buko
užsispyrimo pasitraukti,' kai visi tau atvirai reiškia panieką, o veikiau
dėl jos neteisingos pastabos. Feitė visą gyvenim ą gniaužė savyje
prieštaravimus ir nusiskundim us ir pernelyg gerai žinojo, kiek kas­
dien tenka jų nuryti. Kaltinim as inkštim u buvo toks neteisingas, kad
žem ė slydo iš po kojų.
Jos ėjo toliau. Staiga M erdės akys nušvito.
- U žeisim e į bažnyčią, - pareiškė ji. - Žadėjau ponui Klėjui užsukti
išsirinkti vietas.
Dviratis užvežė jas j kalvą ir išleido prie nedidelės bažnytėlės. Joje
nebuvo nė gyvos dvasios, tad Mertlė pasuko į vikariatą, nedidelį su-
krypusį namelį, gožiamą išsikerojusio sausmedžio.
Didžiausiam e lange buvo išstatytos nuotraukos, kai kurios netgi
spalvotos. Vikariatas keistai priminė krautuvę. Feitė pagalvojo, ar tik
Klėjus nesinaudoja savo „hobiu“, kad prisidurtų prie kuklios kurato
algos.
Joms artinantis durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė pats Klėjus.
Išvydęs viešnias jis apstulbo.
- Aš... ponia Sanderli... panele Sanderli... - Jis žvilgtelėjo per petį,
tarsi tikėdamasis pastiprinimo. - Gal norėtum ėt... a... užeiti? - Klėjus
buvo aiškiai sutrikęs. - A... čia mano sūnus Polas.
Prie jų priėjo kokių keturiolikos m etų berniukas ir mandagiai
paėmė skrybėlaites ir apsiaustus. Tai buvo tas pats berniukas, kurį
Feitė pastebėjo kasavietėje su Klėjumi. Jis buvo tamsiaplaukis, pana­
šus į tėvą, storas lūpas netinkam u m om en tu galėjo iškreipti pyktis
ar panieka.
—Prisėskite, —pasiūlė Klėjus. —A... kuo galėčiau padėti?
— Užsukau susitarti dėl vietų nuom os m ūsų šeimai, — pareiškė
Mertlė. - Bet, jei visai atvirai, pone Klėjau, labiau norėjau išvysti
draugišką veidą. —Čia jos balsas suvirpėjo, o žydros akys žybtelėjo. —

68
Šįryt miestelyje su m um is labai nepagarbiai elgėsi, gal aš ir kvaila, bet
nesuprantu kodėl. M eldžiu, būkite su m anim i atviras, pone Klėjau, ar
padariau ką nors siaubinga, kad visus taip įžeidžiau?
Feitė suleido nagus į delnus. Miestelyje Mertlė atrodė griežta ir
užsispyrusi, tačiau džentelm eno akivaizdoje kaipmat virto virpančiu
elniuku.
- Ak, ponia Sanderli, m eldžiu, neišsigalvokite nebūtų dalykų! -
ištirpo Klėjus. Visi vyrai ištirpdavo.
- Juk tai ne dėl to siaubingo atsitikimo, kai vakar m ūsų valdose
susižeidė tas vargšas berniukas?
- N a... populiarum o jums tai nepridėjo, ponia Sanderli. Tačiau
m ano sūnus Polas sako, kad vaikinukas jaučiasi geriau, nei buvo
galima tikėtis.
- Gal jam net pavyks išsaugoti koją, - atsainiai sviedė Polas. Jo
akyse nebuvo nė lašo užuojautos. Jis buvo panašaus amžiaus ir Feitė
pagalvojo, ar jie galėtų būti draugai.
- Kur kas didesnė problema ta... - Klėjus nutilo ir dvejodamas
pažvelgė į Feitę.
Mertlė iškart suprato užuom iną ir skubiai pasisuko į dukterį.
- Feite, gal norėtum apžiūrėti pono Klėjaus nuotraukas?
- Puiki mintis! — net pašoko Klėjus. - Polas tau viską aprodys.
Feitė leidosi palydima į kitą kambario galą. Polas elgėsi mandagiai,
bet šaltai. A nt lentynų ir židinio rikiavosi įrėmintos nuotraukos. Ž m o­
nės jose atrodė kažkokie sustingę nenatūraliomis pozomis. Dauguma
nuotraukų buvo ne didesnės už delną.
- Štai čia fototriukas, - Polas parodė nuotrauką, kurioje buvo du
vyrai - vienas griežė violončele, kitas apsirengęs kaip dirigentas sto­
vėjo su iškelta batuta. Įsižiūrėjusi atidžiau Feitė pastebėjo, kad vyrai
identiški, tarsi dvyniai. - Čia tas pats vyras, fotografuotas du kartus.
Tačiau nematyti nė žymės, kur nuotraukos sudurtos.

69
 Feitės akį patraukė kita nuotrauka. Joje sėdėjo kokių dvejų metų
berniukas, už jo buvo kažkokia žmogysta, apsisiautusi tamsiu apsiaus­
tu, beveik nepastebimu tamsiame fone.
- Kartais vaikai verkia ir muistosi, jei fotografuojame juos vienus,
ir sugadina nuotrauką. —Polas bedė pirštu į tamsią figūrą. —Todėl už
jų pasodiname mamą, bet apsiaučiame tamsiu apsiaustu.
Žvilgtelėjusi į kitą kambario galą Feitė išvydo, kaip Klėjus padavė
Mertlei laikraštį ir bakstelėjo į antraštę. M ertlė pradėjo skaityti. Jos
rankos drebėjo.
„Intelligencer“. Tiesą sakant, Feitė ir taip nujautė, kas pakeitė visų
požiūrį į juos. Tėvą sekęs skandalas pasiekė ir Veiną - oficialiai, spaus­
dintine forma.
- Gal tave sudom ins šitai, - nutraukė jos m intis Polas. Jis paro­
dė nedidelę dėžutę su binokliais. Feitė iškart atpažino stereoskopą,
kuris kiekvienai akiai rodydavo kiek kitokį vaizdą, o bendras vaizdas
susiliedavo į trimatį. Ji instinktyviai prisidėjo jį prie akių.
Išryškėjus vaizdui ją ištiko tikrų tikriausias šokas. Tai buvo žm og­
žudystės scena, žudikas laikė iškeltą peilį virš sukniubusio kruvino
moters kūno. Saulės rezginyje žiojėjo žaizda.
Feitė virpėdama lėtai nuleido stereoskopą. Iki šiol ji buvo mačiusi
tik egzotiškus kraštus ar tokius nekaltus paveikslėlius kaip fėjos,
m ažiems vaikams dovanojančios sapnus. Kruvinas vaizdelis buvo ne
iš tų, kurie rodom i „dam om s“.
Polas žvelgė į ją šaltai ir abejingai. Jis pyksta, staiga suprato Feitė,
pyksta ant visos jų šeimos dėl sužeisto draugo. Ir nusprendė atkeršy­
ti išgąsdindamas lengviausiai pažeidžiamą auką - nuobodžią, drovią
Sanderlių dukterį. Tai buvo kvailas ir neatsargus poelgis, už kurį jis
galėjo būti nubaustas. Jo akys tarsi skatino jį apskųsti.
Staiga Feitė taip pat supyko - baisiausiai supyko ant Veino, kvailų
spąstų, savo m otinos, paniekos, kikenim o, šnabždesių, paslapčių ir
melo. Tačiau labiausiai jai buvo pikta dėl to, kad jei dabar aiktelės,

70
supyks ar apskųs Polą, jis savotiškai laimės. Ji tik patvirtins, kad jis
teisus - ji tėra nuobodi, drovi Sanderlių duktė, ir ne daugiau.
Todėl ji pasielgė priešingai. Nusišypsojo.
- Kartą padėjau tėvui daryti iguanos iškamšą, - tyliai pasakė ji. -
Teko padaryti keletą panašių pjūvių, kad išim tum e žarnas. - Stojo
ilga, pavojinga tyla. Visos taisyklės buvo sulaužytos.
Buvo sunku pasakyti, ar Polą jos atsakymas apstulbino, bet atsakė
jis tikrai ne iš karto.
- Aš pratęs prie kiek didesnių gyvių nei driežai, - galiausiai pasakė
jis. Tada nuėjo prie kitos lentynos, Feitė nusekė iš paskos.
Jos dėm esį patraukė viena nuotrauka. Iš tiesų tai buvo dvi nuotrau­
kos, abiejose ta pati graži jauna mergaitė dailiai sušukuotais plaukais.
V ienoje, su užrašu „miega“, ji buvo užsimerkusi, kitoje, su užrašu
„pabudusi“, ji žiūrėjo į fotografą didelėmis akimis.
- M ano tėvas nupiešia akis, - paaiškino Polas, - jei šeima nori, kad
jos atrodytų natūraliai.
Feitei prireikė kelių sekundžių, kad susivoktų, ką ką tik matė.
Mergaitė nuotraukoje buvo negyva, bet nufotografuota taip, kad
atrodytų, jog ji paprasčiausiai miega.
Lentynoje buvo ir daugiau tokių nuotraukų, ir dabar Feitė žinojo,
kur žiūrėti. Paprastai būdavo nufotografuota visa šeima, tik vienas jos
narys visada sėdėdavo atsilošęs, prilaikomas krėslo nugaros ar ranktū­
rių arba paramstytas pagalvėlėmis.
Niekas taip nefotografavo mirusių Feitės broliukų. Jų atm inim ui
buvo skirti kiti dalykai, tokie kaip jų buteliukai ar plaukų sruogos.
Kita vertus, ji buvo mačiusi panašią nuotrauką, kurioje moteris neva
ramiai snaudžia kėdėje pasidėjusi ant kelių knygą.
- Aš padedu juos susodinti, - pasakė Polas. - Reikia greitai suktis,
kol jie visiškai nesustingo. - Jo veidas ir vėl buvo šaltas ir mandagus.
Tavo eilė, tarsi sakė jo akys.

71
 - O ką darei su juo? - Feitė parodė į mažą berniuką, sėdintį vienui
vieną kambaryje su žaisliniu kareivėliu rankoje.
- Čia kiek kitokia nuotrauka, — Polas kurį laiką dvejojo. — M ano
tėvas nufotografavo tą berniuką... paskui iškirpo galvą ir priklijavo ant
senos mano nuotraukos. Jis dažnai mane fotografuodavo, tad dabar
prireikus gali panaudoti tas nuotraukas mirusiems vaikams.
- O tu pats turi savo nuotraukų? - paklausė Feitė.
- Aišku, ne, - Polas gūžtelėjo pečiais, - Kam be reikalo gadinti
popierių?
- Koks jausmas, - sušnibždėjo Feitė, — grįžti į prisim inim us, bet,
užuot ten radęs save, išvysti mirusį žmogų? Aš pasijusčiau taip, lyg
būčiau pradingusi. Pagalvočiau, ar mano tėvas iš viso mane prisimena.
Ar tavęs naktimis nekamuoja košmarai, kai pabundi ir pamatai, kad iš
tavęs nieko neliko, tik negyvas žm ogus svetim u veidu?
Polas krūptelėjo. Ji užgavo jautrią jo stygą ir staiga kažkodėl pasi­
juto baisiai laiminga.
AŠTUNTAS SKYRIUS

SUTERŠTA REPUTACIJA
Mertlė ir Feitė tylėdamos grįžo į Jaučių Įlanką. Lipdamos iš vežimo
pastebėjo vienišą figūrą, už nam o besiglaudžiančią nuo vėjo. Tai buvo
dėdė Mailsas, susiraukęs ir su pypke rankoje. Išvydęs jas pam ojo,
paskui ėm ė nekantriai m ojuoti kviesdamas prieiti.
- Mailsai! - eidama prie jo šūktelėjo Mertlė. —M aniau, tu kasavie-
tėje. Ar m ano vyras išvažiavo be tavęs?
- O ne, deja, mes jau grįžome, - atsakė dėdė Mailsas tyliu balsu. -
Pamaniau, reikia jus perspėti, kol nesuėjote vidun. Kilo siaubingas
kivirčas, dabar visi vaikštom e tarsi ant kiaušinių, - jis reikšmingai
kilstelėjo antakius. - Kai kas grįžo iš kasavietės bjaurios nuotaikos ir
D ieve padėk tiems, kurie pamėgins per garsiai galvoti.
Feitė pajuto, kaip visa įsitempia. Kai tėvas prastos nuotaikos, ge­
riau nesipainioti jam po kojomis. Jis nebuvo žiaurus, bet jei įtūžęs
ką nors nuspręsdavo, paskui visada laikydavosi savo žodžio.
Mertlė priėjo ir paėmė brolio ranką.
- Pasivaikštinėkime, Mailsai, - sumurmėjo ji.
Feitė nusekė juos per pievą, stengdamasi išlaikyti tokį atstumą, kad
girdėtų, apie ką jie kalba, bet pati nekristų į akis.
- Mertle, senute, - galiausiai prabilo Mailsas. - Manau, dauguma
sutiks, kad esu kantrus žm ogus. Tačiau šiandien net aš netekau pu­
siausvyros. M ūsų mielasis pastorius perpildė mano kantrybės taurę.
- Kas nutiko kasavietėje? Kodėl taip anksti grįžote? - Tai nenu­
skambėjo kaip klausimas, tarsi Mertlė jau būtų žinojusi atsakymą.
- Šįryt m ūsų neatvažiavo vežimas, teko samdytis patiems. O kai
atvykome, m ūsų ten nė neįsileido! Parašę dešimtis laiškų, kad kasa­
vietėje neišsivers be pastoriaus Erazmo Sanderlio, jie m ūsų neįsileido!

73
Negana to, mums kelią pastojo darbininkai ir tas prižiūrėtojas, Krokas.
Lambentas nė nesiteikė pasirodyti.
- Gal tai tik nesusipratimas? - paklausė Mertlė, neturėdama perne­
lyg didelių iliuzijų.
- Ir aš taip sakiau, bet jis manęs nesiklausė. Kasavietėje jam perdavė
laišką, ir tuomet, kai jis jį perskaitė, su juo nebebuvo įmanoma susiš­
nekėti. Jis užsispyrė, kad pėsti nueitume į „Spalvas“, trenkė durimis ir
paliko tokį atžarų laiškelį, kad nenustebčiau, jei Lambentas jam iškeltų
ieškinį dėl šmeižto. Mertle, žinai, kaip aš stengiuosi, bet kaskart, kai
uždegu taikos pypkę, tavo vyras sugeba iš jos įkurti neapykantos laužą.
Tyliai sėlindama iš paskos Feitė liepsnojo iš įtūžio dėl tokio elgesio
su tėvu. Vieną dieną jis garbės svečias, kuriam visi lankstosi, o kitą jis
jau išprašomas lauk kaip suterštos reputacijos niekdirbys.
- Salą pasiekė keli „Intelligencer“ egzemplioriai, — sumurmėjo
Mertlė.
- Tada viskas aišku, - atsiduso dėdė Mailsas. - Tačiau pasmerkti
žm ogų nė neišklausius jo pasiteisinim o... —jis papurtė galvą. - Verčiau
pasakyk Erazmui apie laikraštį, mat dabar jis įsikalė į galvą, kad paska­
las paskleidė tarnai. Kiek žm onių apie tai žino?
- V isi, - M erdės balsas virptelėjo. — Šįryt miestelyje niekas su
m um is nesišnekėjo.
- Kente būtų šimtąkart sunkiau, - nenusileido dėdė Mailsas. -
Bet, žinoma, tavo vyras to nesupranta. Padariau viską, kad apsaugo­
čiau šeim ą nuo kančių, M ertle, tačiau pasiklausius Erazmo galima
pagalvoti, kad atviliojau jus į šitą salą turėdamas piktų kėslų.
- Jis ne tai turėjo galvoje, - suskubo užstoti vyrą Mertlė.
- Erazmas visada sako tik tai, ką turi galvoje, —atkirto dėdė Mailsas.
Jis atrodė tikrai susierzinęs. Priešingai nei sesuo, jis suprasdavo kreivus
juokelius, o įgimtas draugiškumas padėdavo atremti įžeidimus. Tačiau
jei jau jį kas įskaudindavo, tai visam laikui.

74
 - M um s reikia išvykti iš Veino, Mailsai, - Mertlė prisidengė kaklą
baltu šalių. — Reikia vykti kuo toliau, jei reikės, net į žemyną. Turi
man padėti jį įtikinti.
- Atleisk, Mertle, bet pirmiausia norėčiau išgirsti tavo vyro atsipra­
šymą, - šįkart brolis buvo nepalenkiamas. - Ir statau dešim t ginėjų,
kad jis nė neketina to padaryti. N ebent... — dėdė Mailsas atsiduso ir
gūžtelėjo, o paskui nuleido pečius, taip nusikratydamas bet kokios
atsakomybės.

N et ir be dėdės Mailso perspėjimo Feitė būtų supratusi, kad na­

m uose tvenkiasi audros debesys - tą ji pajuto vos įėjusi vidun. Tyleniai
paprastai pasižymi geresne nuojauta nei rėksniai. Jie jaučia permainas
ir virpa nuo neišsakyto pykčio.
Šįkart jų skrybėlaites ir apsiaustus paėmė ne D ženė, o ponia Velet.
- Ponia Sanderli, gal teiktumėtės man skirti minutėlę? —ekonomės
balsas buvo tylus, bet tvirtas. —Atleiskite, bet tai labai svarbu.
- Ak... —Mertlė atsiduso ir pasitaisė plaukus. - Gerai, bet pirmiausia
atneškite m um s į saloną arbatos. Neatsigaivinusi negaliu spręsti jokių
svarbių reikalų.
Ponia Velet prikando liežuvį, nors tam aiškiai prireikė pastangų, ir
kantriai laukė, kol Mertlė ir Feitė įsitaisė svetainėje su arbata. Galiausiai
Mertlė linktelėjo.
- Ponia, D ženė Biset gera mergina, darbšti ir padori. Tiesa, kar­
tais ji gali pasirodyti išdykusi ar kvailoka, kaip ir visos jos amžiaus
m erginos, bet ji čia tarnauja nuo trylikos m etų ir nė kartelio nebuvo
suabejota jos sąžiningum u. Ponia, ji pati prisipažino, kad turėjo tą
laikraštį, bet juk tai ne nusikaltimas...
- Ponia Velet! - pertraukė ją Mertlė išplėtusi akis. - Dėl Dievo
meilės, ką čia šnekate? Ar D ženė skundėsi, kad su ja negerai elgiamasi?
Ponia Velet įkvėpė, sukryžiavo rankas ir pasistengė susitvardyti.

75
 - Ponia... jūsų vyras mano, kad kažkas rausėsi po jo dokum entus.
Vienas jo laiškų šiek tieksuteptas... —Ji papurtė galvą. - Man tai pasi­
rodė paprasčiausias lašas, bet pastorius įsitikinęs, kad tai šlapio piršto
atspaudas.
Feitę perliejo karščio banga. Ji taip tikėjosi, kad niekas nepastebės
sutepto laiško. Bet ne, tėvas pastebėjo. Tikriausiai ji iš gėdos jau vio­
letinė.
- Jis pareikalavo, kad visi tarnai parodytų rankas. D ženė buvo už­
klupta plaunantis rankas lauke, todėl ant jos krito įtarimas.
Apėmusi panika šiek tiek atslūgo. Feitės širdis nustojo daužytis ir
ji pajėgė galvoti ir suprasti, ką pasakė ekonom ė. Jos niekas neįtaria.
Tėvas aptiko jos nusikaltimo pėdsaką, bet jo su ja nesusiejo.
- Ir... jos rankos buvo suteptos? - paklausė Mertlė.
- Taip, ponia, bet ne rašalu, o laikraščio dažais, - ponia Velet nu­
leido akis ir nejaukiai pasim uistė. - Kai jos apie tai paklausė, ji iškart
iš kišenės išsitraukė laikraštį. Sakė, radusi m iestelyje — žinojo, kad
nedera imti, bet jai buvo smalsu ir ji tikėjosi paskaityti baigusi darbą.
Stojo iškalbinga tyla, m at ponia Velet neužsim inė, kas taip sudo­
m ino D ženę, o M ertlė nepaklausė. Bet Feitė nesunkiai susigaudę,
kaip ir atspėjo, koks ten buvo laikraštis.
- Kur tas laikraštis dabar? - paklausė Mertlė.
- Jūsų vyras atėmė, - atsakė ekonom ė.
- Turėsiu om enyje tai, ką pasakėte, - atsiduso Mertlė nuvargusiu
balsu, - bet, manyčiau, man pačiai reikia pasišnekėti su D žene, kad
galėčiau nuspręsti, kaip pasielgti. Atsiųskite ją pas mane, kai tik ji
baigs darbus.
- Darbus? Bet, ponia, jūsų vyras ją atleido! Ji dedasi daiktus, jai
liepta ryt ryte palikti šiuos namus.
Tik Feitė, kuri pažinojo m otiną kaip nuluptą, pastebėjo, kaip Mertlė
įsitempė, kad neišsiduotų, ką jaučia. N am ų ūkis ir tarnai buvo Merdės

76
sritis. Pastorius tikėjosi, kad žm ona atsižvelgs į jo pageidavimus, bet
niekada nesikišdavo į jos valdas.
Feitės rankos drebėjo. Kaltė, kuri turėjo kristi ant jos, ją aplenkė
ir visu sunkum u prislėgė kitus pečius. Ji nepataikė pastatyti arbatos
puodelio į lėkštutę ir tas pavirto nuplikydamas riešą ir sulaistydamas
suknelę.
- Ak... Feite... — M erdės balse pasigirdo susierzinimas. - Kvaila,
nerangi mergiote. Eik persirengti, o paskui... paskaityk katekizmą.

Feitė nusileido vakarieniauti su švariai išskalbta mėlyna suknele.

Bet jos švara ją slėgė, ji jautėsi kaip tas suteptas laiškas naujutėliame
šiugždančiame voke.
Tačiau nuo m inties, kad tėvui reikėtų pasakyti tiesą, ją apimdavo
panika. Jei tėvas ją atstums, jos pasaulį apim s tamsa, o svajonės virs
dulkėm is. O jai taip reikėjo vilties, kad pavyks pelnyti jo dėm esį,
pagarbą ir m eilę. Ji negalėjo susitaikyti su m intim i, kad neteks jų
amžiams.
„Dženė nesunkiai susiras kitą vietą, - šnibždėjo nevilties balsas jos
galvoje. —A š kito tėvo nesusirasiu.“
Netrukus paaiškėjo, kad vakarienė nebus tokia kaip visada. D ėdė
Mailsas sutiko grįžti į vidų, bet paprašė atnešti maistą jam į kambarį.
Feitės tėvas pasirodė pavėlavęs, bet nepratarė nė žodžio, tik perliejo
visus žvilgsniu. Tačiau vakarienė vėlavo dar daugiau. Jie pralaukė visą
pusvalandį, kol buvo atneštas pirmasis patiekalas.
Jį atnešė išsigandusi mergaitė, kurios Feitė dar nebuvo m ačiu­
si. Patarnavo prie stalo kaip sapnuodam a. Kaskart, semdama sriubą
sam čiu, nulaistydavo ant staltiesės. Kai ji užkliudė M ertlės šaukštą
ir šis žvangėdamas nukrito ant žemės, mergaitė taip išsigando, kad
išvertė ąsotėlį su grietinėle. Pastoriui teko atsitraukti su visa kėde,
kad išvengtų artėjančio potvynio.

77
 -T a i nepakenčiama! - nors jis nepakėlė balso, šis buvo toks ledinis,
kad nustelbė kitus garsus. —Ar ta mergaitė nevisprotė, ar kažkas atvil­
ko asilą ir užrišo jam prikyštę?
Mergaitės akyse susitvenkė ašaros, ji m ėgino nuvalyti grietinėlę su
prijuoste.
- Gana - padarei tik blogiau. —Mertlės balsas buvo nekantrus, bet
ne toks kandus. - Eik, pasikeisk prijuostę ir paprašyk ponios Velet
atnešti naują staltiesę.
Pasinaudojusi proga mergaitė išbėgo iš kambario.
- Ji išties beviltiška, - pareiškė M ertlė su apsim estiniu abejingu­
m u, - per tokį trumpą laiką nepavyko susirasti nieko kita. Kažin... -
Ji nutilo ir Feitė pastebėjo, kaip kilstelėjo nėrinių apykaklė jai nuryjant
seiles. - Kažin, ar negalėtum e pasilaikyti D ženės kiek ilgiau, kad
apsieitum e be tokių nelaimių?
- D ženė išvyksta ryte, - šaltai pareiškė pastorius.
- Ir vis dėlto aš norėčiau, mielasis, kad leistum man pasišnekėti su
ta mergaite ir galbūt sutvarkyti tai pačiai...
Feitės tėvas nekantriai nusviedė peilį su šakute ir įsmeigė į žm oną
piktą žvilgsnį.
- Gal ir būčiau leidęs, jei būtum parodžiusi bent menkiausių suge­
bėjimų. M aniau, m ūsų galimybės tvarkant nam ų ūkį lygios, bet, regis,
būsiu tave pervertinęs. Nam ai turėtų būti užuovėja, kur vyras galėtų
jaustis šeim ininku nesiveldamas į nereikalingus kivirčus. Ar taip daug
prašau? Tačiau man patiekia atšalusių plaučkepenių nevalyvi tarnai,
kurie viską varto, laisto ir tranko durimis, nerodydami menkiausios
pagarbos. Tarnaitės gali laisvai knaisiotis po m ano asm eninius d o­
kum entus, o pusė tarnų užmerkia akis prieš brakonierius ir elgetas,
slam pinėjančius m ūsų valdose. M an prieštarauja ir mane atstumia
ten, kur m ano norai turėtų būti įstatymas.

78
 Žydros Merdės akys išsiplėtė, paskui prisimerkė. Veidas išraudo,
rankoje suvirpėjo peilis.
- Aš... aš labai atsiprašau, mielasis, — sumurmėjo ji vos girdimu
balsu.
- Iš patirties žinau, kad moteriškas protas turi ribas, —kandžiai tęsė
pastorius. —Nepaisant to, girdėjau, kad kitos žm onos kažkaip įstengia
suvaldyti tarnus ir neleidžia įsigalėti pasibjaurėtinai netvarkai nam uo­
se. - Jis staigiai atsistojo, nusviedė servetėlę ant stalo ir išėjo iš kambario.
Feitei pervėrė širdį kaip visada, kai jos tėvas taip kalbėdavo su
m otina. Ji visada palaikydavo tėvą ir jai būdavo skaudu, kai užuojau­
ta ją palenkdavo m otinos pusėn. Feitė nujautė, kad prie durų ausis
sukišę tarnai girdėjo Mertlės pažem inim ą. Pati M ertlė, be abejo, tai
irgi suprato.

Mertlė pakilo į savo kambarį skųsdamasi galvos skausmais. Valgo­

m ojo stalas buvo sutvarkytas, indai nurinkti.
Eidama iš valgom ojo Feitė išgirdo tylų kūkčiojimą, jis sklido nuo
tarnų laiptų šalia virtuvės. Žvilgtelėjusi už kampo Feitė išvydo laiptų
apačioje susigūžusią ir graudžiai raudančią D ženę.
Tarnaitės veidas buvo perkreiptas baimės ir nevilties. Akys patinusios,
lūpos net paburkusios nuo verksmo.
Feitė tyliai atsitraukė. N ieko gera. Jos akyse D ženė Biset nebebuvo
graži, savim i pasitikinti ir visus niekinanti mergina. Dabar ji buvo
vaikas, kuriam įkrėtė į kailį. Gal D ženė nesitikėjo rasti darbo kitur?
Gal D ženė neturėjo kur eiti?
DEVINTAS SKYRIUS

IŠPAŽINTIS
„Aš negaliu. Tai neįmanoma.“
Nepaisant to, Feitė stovėjo prie bibliotekos durų pasiruošusi pa­
belsti.
Ją pykino, galvoje sukosi karštligiškos m intys ieškant dingsties
pabėgti. Feitė pam ėgino įsivaizduoti, kad ją stebi Dievas ir ragina
kilniai pasielgti. Tačiau vaizduotėje Dievas visada turėjo tėvo veidą.
N et dabar kažkuri jos dalis tikėjo, kad jei tėvas nežinos, ką ji padarė,
nesužinos ir Dievas, taigi tai nebus nuodėm ė.
Feitė pasibeldė. Per vėlu. Kelio atgal nebėra.
Durys atsidarė, tarpduryje stovėjo tėvas. Išvydus Feitę susierzinęs
žvilgsnis šiek tiek sušvelnėjo. Jis aiškiai tikėjosi nem alonesnio asmens
vizito.
- Feite, ar kas nutiko?
- Tėve, man reikia su jum is pasikalbėti, - greitai išbėrė Feitė, kol
neapleido drąsa.
Tėvas kurį laiką atidžiai ją tyrinėjo, paskui linktelėjo.
- Gerai, — pasakė ir plačiau pravėrė duris. Feitė įėjo, durys užsi­
darė. - Sėskis, Feite.
Ji pakluso nesuprasdama, ar dėl švelnaus tėvo balso turėtų nusira­
m inti ar, atvirkščiai, sunerimti.
- M anau, žinau, apie ką nori pasikalbėti, - tėvas įsitaisė už savo
stalo. Jo pyktis kažkur išgaravo, dabar jis atrodė paprasčiausiai pris­
lėgtas ir išvargęs. —Vis dar nerimauji dėl m ano sveikatos, ar ne? Ir
bijai, kad pykstu už tai, kad be leidim o buvai užėjusi į m ano kabine­
tą. - Jis nužvelgė ją anaiptol ne nem aloniu žvilgsniu.
Feitė nurijo seiles ir nieko nepasakė. Taip, jai buvo neramu ir dėl
to, bet dabar kur kas didesnį nerimą kėlė kitas reikalas.

80
 - Pirmiausia, neturėtum nerimauti dėl mano sveikatos, — kalbėjo
tėvas. - Kaip jau sakiau anksčiau, tau tik pasirodė. Vakar man nebuvo
bloga, tiesiog buvau pernelyg išvargęs ir užsivertęs darbais, kad at­
kreipčiau į tave dėm esį. O dėl to, kad be m ano leidim o vakar vakare
ir šį rytą lankeisi m ano kabinete... - Jis sudėjo rankas ir rimtai nuž­
velgė Feitę. - Pasielgei nem andagiai ir aš labai tavim nusivilsiu, jei
taip pasielgsi dar kartą. Tačiau norėčiau tikėti, kad nenorėjai nieko
bloga, kaip ir nenorėjai parodyti man nepagarbos. Pamiršiu šį inci­
dentą, Feite. Daugiau apie tai nekalbėsime.
Jis vos linktelėjo tikėdamasis, kad Feitė išeis. Bet ji nepajudėjo iš
vietos jausdamasi išties kvailai.
- Turi dar ką nors pasakyti? - Jis pasiėm ė plunksną ir atsivertė
užrašų knygutę, tarsi duodamas ženklą, kad ji jau gali eiti.
- Tėve... - sulig kiekvienu širdies dūžiu jai vis labiau liejosi akyse. -
Tai aš... sutepiau jūsų laišką...
Pastorius padėjo plunksną ir užvertė užrašų knygutę.
- Ką tu pasakei? - jo gerumas akimirksniu išgaravo.
- Tai buvo ne D ženė, o aš, - beveik negirdimai pasakė Feitė.
Tėvas žiūrėjo į ją kelias nepakeliamai ilgas sekundes.
- Tas laiškas gulėjo m ano seife nuo tada, kai išvykome iš Kento. -
Jis pakilo nuo kėdės. - N ori pasakyti, tu tyčia atidarei mano seifui
- Aš labai atsiprašau... - pradėjo Feitė.
- Turėjai įžūlum o raustis po mano daiktus? Ar skaitei tą laišką?
Kokius dar dokum entus skaitei?
- T ik tą laišką! - patikino Feitė. - Į kitus... aš tik žvilgtelėjau.
Labai atsiprašau, man nederėjo taip elgtis, bet nežinojau, ką daugiau
daryti! - N eviltis suteikė jėgų pakelti balsą. - Žinojau, kad iš Ken­
to išvykom e ne šiaip sau, o m an niekas nieko neaiškino! Aš tiesiog
norėjau žinoti!
- Ką? Tu dar mėgini pateisinti savo elgesį? - Dabar tėvas tiesiog
drebėjo iš pykčio. —Ne! Daugiau nė žodžio! N utilk ir klausykis. Regis,

81
teks vertinti tave iš naujo. Laikiau tave pareiginga dukterimi, sąžininga
ir gerbiančia vyresniuosius. Nesitikėjau, kad galėtum taip žemai pulti.
M atyt, apleidom e tavo auklėjimą. Sąžiningum as pagirtina savybė
vyrui, bet mergaitei ar moteriai jis tiesiog būtinas, jei ji ko nors verta.
Paklausyk, Feite. M ergaitė negali būti drąsi, sum ani ar talentinga
kaip berniukas. Ir jei ji nėra gera, ji yra niekas. Supranti?
Feitė pasijuto, lyg būtų gavusi antausį. Giliai širdyje ji tikėjosi su­
pratimo ir atleidim o. Dabar, kai visos viltys žlugo, ji suprato turinti
melsti atleidim o. Bet to nepadarė.
- Bet aš ir esu sum an i —nors ir negarsiai, bet ji tai pasakė. Išgirdo,
kaip lūpos ištarė tuos žodžius.
- Ką tu pasakei?
Septyneri metai nutylėjim ų baigėsi, viskas išsiveržė į paviršių.
- A š esu sumani! Visada buvau sum ani ir pats tai žinote! Pati
išm okau graikiškai! V isi tik ir šneka apie Hovardą, koks sumanus
turėtų būti jūsų sūnus, bet būdama jo m etų jau buvau perskaičiusi
„Piligrimo pažangą“ ir „Anglijos istoriją vaikam s“ bei m okėjau loty­
niškus sodo augalų pavadinimus! O Hovardas negali nusėdėti, kad
perskaitytų vaikišką knygutę!
- Kaip tu drįsti! - pertraukė ją tėvas eidamas prie jos. - Kaip drįsti
kelti prieš mane balsą? Kaip drįsti taip pagyrūniškai, taip arogantiškai
apie save šnekėti? Kur išmokai šios atstumiančios tuštybės? Ar taip atsi­
lygini man už tai, kad tave skatinau ir leidau naudotis savo biblioteka ir
kolekcija? Ar visai netekai proto, ar tiesiog praradai dėkingumo jausmą?
Nepagalvojai, kad esi skolinga už drabužius, kuriuos vilki, už stogą virš
galvos, už maistą, kurį valgai? N e. Nepagalvojai. Kiekvienas vaikas
pradeda gyvenimą nuo skolos tėvams, kurie jį augina, maitina ir rengia.
Sūnus tą skolą kada nors gal ir grąžins išgarsėdamas ar padidindamas
šeimos turtus. Kaip duktė niekada negalėsi mums atsilyginti. Niekada
nepasižymėsi m oksle ar kariuom enėje, tavo pavardė neskambės

82
Parlamente ar bažnyčioje, negausi padoraus atlygio. Tu esi ne daugiau
kaip našta, skylė piniginėje. N et jei ištekėsi, tavo kraitis paliks tuštumą
šeim os ižde. Dabar niekini Hovardą, bet jei neištekėsi, teks prašyti jo
malonės, kitaip atsidursi gatvėje.
Feitė nepratarė nė žodžio. Jai trūko oro, skruostais ritosi karštos
ašaros. Vaizduotėje iškilo saulės nutviekstas paplūdimys, kur ji rado
fosiliją, savo pirmąją fosiliją. Bet dabar saulę užstojo juodi debesys,
tėvas kažkur pradingo ir maža mergaitė klupinėjo viena su uolos nuo­
lauža rankoje.
- Viskas, ką gali padaryti duktė, - jau tyliau kalbėjo pastorius, -
norėdama grąžinti negrąžinamą skolą, tai būti pareiginga, dėkinga,
kukli ir niekada neišklysti iš šio kelio. Tai mažiausia, ko gali tikėtis bet
kuris tėvas, ar ne?
Viena ranka slopindama kūkčiojimą Feitė linktelėjo ir pajuto sau
neapykantą už tą linktelėjimą. Tačiau šviesa, užliejusi paplūdim į, jau
geso.
Jos savigarba nukentėjo susidūrusi su m eile ir baigtis čia galėjo būti
tik viena. M eilė nežaidžia sąžiningai. Tą akimirką jos pasididžiavimas,
žinojimas, kad ji teisi, net savęs suvokimas tapo nieko verti pagalvo­
jus, kad jos niekada nemylės.
Tėvas grįžo prie stalo ir atsukęs jai nugarą ėm ė nervingai dėlioti
popierius. Pasinaudojusi proga ji drebančiomis rankomis išsitraukė
nosinaitę ir nusišluostė ašaras. Ji jautėsi taip, tarsi ją būtų išdraskę iš
vidaus. Ilgus metus gniaužti jausmai ir mintys prasiveržė... ir buvo
negailestingai sutrypti. Ji nebežinojo, kaip jaustis.
Feitė nė nepastebėjo, kad tėvas nustojo raustis popieriuose. Jis
paėmė kažkokį lapą ir ėm ė jį apžiūrinėti.
Praėjo kelios sekundės, tada jis pasitraukė kėdę ir prisistūmė arčiau
Feitės. Atsisėdo taip, kad juos skirtų koks metras. Pro ašaras jai vis dar
buvo sunku jį įžiūrėti.

83
 - Feite. - Jo balsas buvo praradęs ankstesnį šaltumą. - Juk nuošir­
džiai gailiesi, kad taip pasielgei ir kad tai pasakei, ar ne?
Feitė darkart linktelėjo.
- Ir tas tavo išsišokimas - juk taip pasielgei tik todėl, kad dėl manęs
nerimavai ir norėjai man padėti?
- Taip! - šiaip ne taip išspaudė Feitė.
- Ir tu tebenori padėti savo tėvui?
- Žinoma! - Feitės viduje kažkas sukirbėjo. Vėl įsižiebė m enkutė
viltis.
- Gerai. - Pastorius ištiesė lapą, kurį laikė rankoje. Tai buvo Veino
žemėlapis. - Hovardas sakė, kad iš paplūdim io matėte jūros urvus.
Pažymėk juos šiame žemėlapyje.
Apstulbusi Feitė žiūrėjo į nelygius kontūrus, galiausiai parodė tas
vietas, kur, kiek siekė jos atm intis, juodavo urvų angos.
- Dar jis m inėjo valtį. Pagalvok, ar ji pasirodė ko nors verta?
- Taip, regis, taip, - Feitė įtempė atm intį. - Ji buvo naujai perda­
žyta, be skylių.
Pastorius susiraukė, paskui staiga apsisprendė.
- Feite, pasiimk apsiaustą, tik žiūrėk, kad tavęs niekas nepamatytų.
Turėsi man padėti, bet niekas - niekas - neturi apie tai žinoti.
DEŠIM TAS SKYRIUS

JŪROS URVAI
Kai užsimetusi apsiaustą Feitė išsėlino pro galines duris, tėvas jos
jau laukė. Jis buvo su vilnoniu paltu, storu šaliku ir veltine skrybėle.
- Paimk, - sušnibždėjo duodamas žibintą, įsuktą į storą audeklą. -
Neuždenk jo visiškai, tik žiūrėk, kad iš namo niekas nepamatytų šviesos.
Žibintas pasirodė sunkus ir atsidavė banginių taukais. Tėvas apsisu­
ko ir nužingsniavo bokšto link.
Vakaras buvo šaltas, bė žvaigždžių, tik vakaruose raudonavo kelios
juostos. Pro šalį pralėkė vienišas šikšnosparnis ir išnyko tamsoje.
Feitė tipeno atsargiai, drebančiom is kojom is, baim indam asi
aukštoje žolėje paspęstų spąstų. Tėvas nekantriai žvilgtelėjo per petį
ir linktelėjo galva, ragindamas paspartinti žingsnį.
- Iki vidurnakčio turiu grįžti nam o, - sušnibždėjo, kai Feitė jį
prisivijo. - M eldžiu negaišti.
Tamsoje bokštas atrodė didesnis ir niūrus it kalėjimas. Tėvas atidarė
duris ir pradingo.
Kai vėl pasirodė, rankose laikė kažkokį sunkų, į audeklą susuktą
daiktą. Atsargiai dedant jį į karutį, stovėjusį prie durų, pasigirdo
duslus terakotos arba m edžio dunkstelėjim as. Feitės nosį pakuteno
tas pats keistas, šaltas kvapas.
Tėvas paėmė karučio rankenas.
- Pašviesk man kelią, kad neužkliūčiau už akmenų, - sušnibždėjo
rodydamas į taką, vedantį jūros link.
Artėjant prie paplūdim io takas darėsi vis nelygesnis, apžėlęs žolės
kuokštais ir keliauti buvo vis sunkiau. Kaskart karučiui krestelėjus iš
po audeklo pasigirsdavo sudžiūvusių lapų šnaresys, o tėvas įkvėpdavo
pro sukąstus dantis.

85
 Pakrantėje vėjas buvo šaltesnis ir atšiauresnis. Jūra visai juoda, tik
į krantą besidaužančios bangos kiek šviesesnės, išraižytos baltų putų
randų. U olos atrodė statesnės nei dieną, tarsi gigantiški luitai, nukritę
iš dangaus.
Staiga pakilo vėjo gūsis ir nem atom am e plyšyje ar oloje pasigirdo
vaitojimas, labai panašus į žmogaus. Feitės tėvas įsitempė ir pasuko
galvą ten, iš kur sklido garsas. Jis pastatė karutį, įsikišo vieną ranką į
kišenę ir įsiklausė. Pamažu nusiramino.
Eidama Feitė vis žvilgčiojo į jo kišenę, kuri buvo išsipūtusi ir atrodė
sunkesnė nei visada. Paprastai eidamas rinkti faunos pavyzdžių jis toje
kišenėje nešiodavosi nedidelį pistoletą. Tai buvo nedidukas vienšūvis
pistoletas, pakankamai galingas nudėti vilpišį iš septynių metrų.
Į audeklą susuktas žibintas reiškė paslaptį. Pistoletas reiškė pavojų.
Ko bijojo tėvas? Feitė apsižvalgė, vaizduotė ėm ė piešti nuo uolos viršū­
nės juos stebinčias galvas ir tarp m edžių šmėsčiojančias figūras. Bangų
gainiojamų akm enėlių garsas virto žingsnių aidu.
Tėvas iš visų jėgų stūm ė karutį valčių pašiūrės link. Sustojo prie
valties, apžiūrėjo ją žibinto šviesoje, pabeldė į medį. Po kiek laiko link­
telėjo. Paėmęs virvę ėmė tem pti valtį per žvirgždą prie vandens. Ji
slinko lėtai ir girgždėdama.
- Pastumk valtį iš galo, - paliepė tėvas, stengdamasis perrėkti vėją.
Feitės širdis nusirito į kulnus, jos baisiausias įtarimas pasitvirtino.
Tėvas tikrai ketino plaukti valtimi vidury nakties.
Nuogąstaudama ji užsiropštė į valčių pašiūrę. N usim ovė pirštines,
susigrūdo į kišenes, delnais įsirėmė į šaltą, drėgną medį ir iš visų jėgų
stumtelėjo. Stumdama girdėjo, kaip valties priekis brūžina žvirgždą.
Kai tėvas šūktelėjo, kad jau gana, jai gėlė rankas, o šaltas vanduo per
batus sunkėsi vidun. Feitė pajuto, kaip valtis pasislinko ir išslydo jai iš
rankų, kai ją pasigavo vanduo.

86
 įsirėžęs rėvas iškėlė savo brangiąją puodynę. Feitė stengėsi nulaikyti
valtį, kad ši nesvyruotų, kol puodynė atsidūrė laivagalyje.
- Tėve, - išdrįso paklausti Feitė, - kaip mes matysime uolas?
Išvengti spąstų aukštoje žolėje —viena, tačiau naktį apiplaukti po­
vandenines uolas - visai kas kita. Ji prisiminė m otinos perspėjimus
apie sroves ir gandus apie pakrantėje sudužusius laivus.
- Sėdėsi valties priekyje iškėlusi žibintą ir stebėsi, o aš irkluosiu. Jei
pamatysi uolą, pasakysi.
Feitė pažvelgė į šėlstantį vandenyną. Kaskart iškilus bangai, ji jau
įsivaizdavo ją dūžtančią į nematomas uolas. Nepaisant to, ji pasikaišė
sijoną ir įlipo į tėvo prilaikomą valtį. Tėvui jos reikia, kad ir koks pa­
vojus grėstų, jie pasitiks jį kartu.
Jos svoris vėl nusvėrė valtį ant žvirgždo, bet tėvas paskutinįkart ją
trūktelėjo, tada išbrido iš vandens ir įlipo.
- Paimk, - padavė Feitei Veino žemėlapį. - Rodysi kelią urvų link.
Jis atsisėdo atgręždamas Feitei nugarą ir paėmė irklus.
Feitė pasisuko šonu, kad matytų ir valties priekį, ir tėvą bei tolstan­
tį krantą. Vėjas vis taikėsi išplėšti iš rankų žem ėlapį. Jinai pasidėjo jį
ant kelių ir prislėgė žibintu, tėvas pradėjo irkluoti.
Iš pradžių kiekviena banga stumtelėdavo juos atgal kranto link. Tė­
vas piktai yrėsi nekreipdamas dėmesio į siaučiančias bangas. Įplaukus
į gilesnius vandenis bangos pasikeitė, dabar jos mažą valtelę supo kaip
dideli žaidžiantys vilkai.
Tolum oje juodavo kyšulio siluetas, bet tamsoje urvų nebuvo maty­
ti. Feitė pam ėgino prisiminti, kaip viskas atrodė dieną - uolos ir urvai,
dantytas kyšulys ir jūros paukščių pulkai.
Bangos darėsi vis didesnės ir ne tokios žaismingos, jos grėsmingai
siūbavo valtį. Šiai kaskart pasvirus, Feitė jau laukdavo, kad ji apvirs
ir jie atsidurs stingdančiame vandenyje. Jos niekas neišmokė plaukti,
nors sveikas protas kuždėjo, kad tai nesvarbu. Jei iškristų iš valties,

87
pasijoniai kelias akimirkas išlaikytų ją ant vandens, ber permirkę taptų
baisiu svoriu, supančiotų kojas ir nutem ptų į dugną.
Siūbuojant valčiai ir pliaukšint irklams Feitę apėmė nerimas, kad
kairėje esanti uolų grandinė aukštesnė, nei turėtų būti, o kranto linija
pasisuko į dešinę. Jei tėvas nors akimirkai nustodavo irtis, vandenyje
pasirodydavo nedidelės baltos bangelės.
- Srovė. - Feitė tyrinėjo juodus uolų kontūrus m ėgindam a nusta­
tyti, kur jie atsidūrė. - M us neša į kairę.
„Uolų link, —turėjo omeny, bet nepasakė balsu. —Akmenų link.“
Tėvas nieko neatsakė, tik su dar didesne jėga užgulė irklus. Su kiek­
vienu yriu valties nosis truktelėdavo, bet pamažu ėm ė suktis.
Feitė sėdėjo tarsi užhipnotizuota ir vos nepražiūrėjo už kokių de­
šimties m etrų dūžtančios bangos. Purslai ištiško į viršų kaip vijoklio
žiedas. Tą akimirką ji išvydo kažką kyšant iš vandens.
- Uola! - sušuko pakeldama žibintą. - Priešais uola!
-T o li?
Feitė jau norėjo atsakyti, bet žibinto šviesa nušvietė bangas. Tarp
dviejų bangų iškilo nelygūs kontūrai.
- Trys metrai! — Feitė patogiau įsitaisė ant suolo, staiga jai užėmė
kvapą išvydus dar vieną uolą, kaip iltis kyšančią dar arčiau. Į ją dužo
bangos. —Jos mus supa!
Valties apačioje kažkas sugergždė, tarsi kas būtų perbraukęs per
dugną milžinišku buku nagu. Apžiūrėjusi verpetą Feitė persisvėrė per
bortą, įkišo ranką į ledinį vandenį ir užčiuopė gruoblėtą povandeninę
uolą. Iš visų jėgų nuo jos atsistūmė vos neprarasdama pusiausvyros,
tada klestelėjo atgal ant suolo su permirkusia rankove ir geliančiais
pirštais. Žibintas kitoje rankoje suposi ir traškėjo, liepsna sumažėjo iki
melsvos ugnelės, bet po kurio laiko vėl sušvito gelsvi liežuvėliai.
U ž savęs Feitė girdėjo dūžtančių bangų purslus, m edžio ir metalo
kakofoniją ir sunkų tėvo alsavimą šiam galynėjantis su irklais. Bet
valties dugno niekas nebebraižė, nesigirdėjo, kad kur sunktųsi vanduo.

88
 Sūriu vandeniu permirkusios plaukų sruogos talžė Feitei veidą,
jai gėlė akis. Po kiek laiko uolos ėm ė aukštėti, vis labiau užstodam os
dangų. Apačioje daužėsi bangos, pažirdamos baltais purslais.
Staiga Feitė suprato, kad nebegirdi garsaus, ritmiško šniokštimo.
Kiek tolėliau pastebėjo, kaip į uolą atsitrenkė banga. Beveik visa
ištiško į purslus, bet kažkuri dalis pradingo uoloje. Pasigirdo staugi­
mas, po kelių akimirkų vanduo kliūstelėjo atgal. Feitei prireikė kelių
akimirkų, kad suvoktų, ką mato.
- Tėve, matau urvą!
Jiems artėjant staugimas darėsi vis garsesnis ir niūresnis. Netrukus
Feitė jau galėjo įžiūrėti urvo angą, kurioje tvyrojo aklina tamsa.
Valtį supo bangos, irklai tapo bejėgiai prieš sroves. Sūrūs purslai
graužė Feitei akis. Galiausiai valtį pasigavo banga ir stum telėjo tiesiai
į urvą. Viskas aplink aptem o kaip užgesinus lempą, liko tik menka
žibinto švieselė. Kurtinantis vandens staugimas atsimušdavo į uolas ir
grįždavo aidu.
Valties dugnas užplaukė ant slidaus šlaito, sudejavo ir nurimo.
Irklai paniro į šnypščiantį vandenį ir šiugždančius akm enukus. Tolė­
liau Feitė išvydo, kaip urvas kyla aukštyn, už dantytų žiočių silpnoje
žibinto šviesoje buvo matyti kiti urvai.
Feitė išgirdo, kaip tėvas padėjo irklus ir atsistojo.
- Lik, kur esi, - paliepė griežtai, kai Feitė sujudėjo. - Valčiai reikia
svarmens.
Jis paėmė iš jos žibintą, išlipo iš valties ir per vandenį nubrido
pirmagalio link. Surado virvę, pasilypėjo ant akm eninio kyšulio ir
pririšo valtį. A tūžus kitai bangai valtis kilstelėjo, paskui vėl nusi­
leido. Grįžo tėvas ant rankos pasikabinęs žibintą ir atsargiai iškėlė
puodynę iš valties.
- Lauk čia, - paliepė tėvas ir pradingo urve, atsargiai nešdamas
puodynę kaip sužeistą vaiką. Jis išsinešė žibintą ir Feitė liko aklinoje
tamsoje.

89
 Urve tvyrojo jūros kvapas, bet ne tas lengvas, gaivinantis pajūrio
dvelksmas, o veikiau senas, užsistovėjęs dvokas. Si jūra laižė kūnus nuo
sudužusių laivų ir skandino jų medinius griaučius tamsioje gelmėje. Jos
undinės buvo žaliaodės, kalmarų akimis, ilgais kaip kabliai pirštais ir
dvokė pašvinkusia žuvimi.
Grįžo tėvas nešinas žibintu. Jis atrišo virvę ir netaręs nė žodžio įšoko
į valtį. Kai ją kilstelėjo atūžusi banga, jis iš visų jėgų atsispyrė irklais ir
bangai atslūgus valtis jau plūduriavo vandenyje. Bangos išnešė juos iš
urvo, prieš akis nušvito dangus, toks šviesus, palyginti su aklina urvo
tamsa.
Išplaukti nebuvo lengva, bet tėvas nenuilsdamas irklavo ir galiausiai
Feitė išvydo, kaip uolos im a žem ėti, kyšulių mažėjo, o bangos ėmė
rimti.
Kelionė į krantą prailgo. Feitė nebematė pakrantės, iš kurios jie iš­
plaukė, laimė, ji prisiminė tuopą uolos viršūnėje. Ir dabar ji nenuleido
akių nuo vienišo medžio dangaus fone ir rodė kelią jo link.
Galiausiai pasirodė putota pakrantė ir valtis stuktelėjo į krantą.
Tėvas su dukterim i išlipo ir užtem pė valtį ant kranto. Feitės kojos
drebėjo, o rankos buvo taip sugrubusios, kad nebegalėjo suim ti vir­
vės. Jiedu atsišliejo į valtį norėdami atgauti jėgas ir sunkiai alsuodami
leido garus šaltame ore.
- Šaunuolė, Feite, - galiausiai prabilo tėvas. - Šaunuolė.
Ir staiga Feitė ėm ė nebejusti šalčio.
Jiedu patraukė nam ų link, Feitė stūm ė karutį. Kojos neklausė, bet
po jomis, kad ir keista, buvo tvirta žemė. Jiedu kartu pažvelgė pavojui
į akis ir liko gyvi. Ji buvo patikrinta ir išlaikė egzaminą.
Karutį paliko prie šiltnamio. Artėjant prie namo tėvas stabtelėjo ir
žibinto šviesoje pažvelgė į laikrodį.
- Beveik vidurnaktis, — sumurmėjo. — Nebėra laiko. Feite, eik vi­
dun ir į lovą.

90
 - O jūs neisit? - sunerimo Feitė kaip sarginis šuo. —Ar kas negerai?
Gal man eiti su jumis?
- Ne! - nutraukė jis. - N e, nereikia. - Stojo ilga tyla. - Feite, - pra­
bilo jau tyliau, - niekas neturi žinoti, kad šįvakar buvau išėjęs iš namų.
Paklausyk. Jei tavęs kas nors paklaus, sakyk, kad visą vakarą, iki pirmos
nakties prašnekėjome mano kabinete. Supratai?
Feitė linktelėjo, nors tai buvo melas. Ji nieko nesuprato.
- Niekur toli neisiu ir greit grįšiu, - tėvas patylėjo. — Feite, tavo
batai šlapi?
- Taip, - prisipažino Feitė sujaudinta jo rūpesčio. Einant iš paplū­
dim io batai nemaloniai žliugsėjo.
- Pasirūpink, kad iki ryto jie išdžiūtų, kad tarnai nieko nepastebėtų
ir nepradėtų skleisti paskalų. Niekas negali įtarti, nei kur buvom e, nei
ką darėme. Turi pasirūpinti, kad neliktų nei pėdsakų, nei įkalčių.
Jis pasisuko, tada stabtelėjo. Per petį pažvelgė į Feitę, bet žibintas
vėl buvo apmuturiuotas audeklu ir jo veidas skendėjo tamsoje.
- Parodyk, kokia gali būti sumani, Feite.

Sumani. Vienas menkas žodelis šildė Feitę jai tylutėliai lipant stogo
laiptais ir įsm unkant į savo kambarį. Įėjusi į vidų ji skubiai nusimetė
apsiaustą, suknelę ir apatinius sijonus.
Parodyk, kokia gali būti sumani. Kas tai, jei ne leidimas būti suma­
niai? Pripažinimas, kad ji gali būti sumani?
Ji tai įrodys. Nesileis užklumpama, neišduos jo paslapties.
Feitė pravėrė židinio groteles, pakurstė žioruojančias anglis, tada
uždegė ant židinio stovėjusią žvakę. Jos šviesoje apžiūrėjo permir­
kusius drabužius. Apsiaustas apkibęs dagiais ir suteptas suodžiais.
Suknelės ir pasijonių apačios permirkusios sūriu vandeniu, kojinės
tiesiog varvėjo. N et trijų centimetrų batelių kulniukai neapsaugojo
jų nuo peršlapimo, o permirkusi oda išdžiūvusi galėjo susitraukti ir
suskilinėti.

91
 Bet Feitei tai buvo ne pirmas kartas, kai tekdavo slėpti savo slaptų
žygių pėdsakus. Ji apsivilko naktinius, išsėlino iš kambario ir tylutėliai
nusileido žem yn nešina purvinų drabužių gniutulu.
Kaip ir tikėjosi, indų plovykla buvo tamsi ir tuščia. Ji vogčiom is
prileido plautuvę vandens, sumaišė su m uilo drožlėmis, įbėrė kra­
km olo ir saujelę druskos, kad drabužiai nenudažytų vienas kito. Tada
rūpestingai išskalbė kojines ir drėgnas suknelės ir pasijonių apačias.
Jos nervai buvo įtem pti ir ji krūpčiojo nuo menkiausio langinių girgž­
telėjimo.
Panaikinusi iš drabužių jūros kvapą ji juos išgręžė ir iš sandėliu­
ko pasivogusi ąsotį su sėlenom is tylutėliai užlipo laiptais. Išskalbtus
drabužius išdžiaustė ant židinio grotelių. Paėmusi kabliuką atsagstė
mažytes batų sagutes. Tada pripylė į juos sėlenų, kurios turėjo sugerti
drėgmę, susagstė, kad neprarastų formos ir pastatė prie židinio.
Kambaryje buvo šalta, tad Feitė įlipo į lovą. Ji m ielai būtų pa­
prašiusi tarnaitės šildyklės, tikėjosi, kad nepersišaldė. Apsisiautusi
antklode ėm ė valyti suodžius nuo apsiausto ir rankioti dagius. Bent
jau mintys ją šildė ir ramino.
Tėvas kreipėsi į ją, kai jam prireikė pagalbos. Ji pajuto, kad ilgą
laiką tarp jų užtrenktos durys pagaliau prasivėrė, tegu ir per plyšelį.
„Daugiau jis negalės manęs atstumti, - sušnibždėjo ji sau. —N e šįkart.
Per daug žinau. “
Nepaisant to, apie tai pagalvojus šepetys sustingo rankoje. N u o tada,
kai jie leidosi į savo naktinį nuotykį, ji jautė, kaip ją kažkas graužia. Ji
stengėsi apie tai negalvoti, vyti tą m intį šalin, apeiti, tarsi tai būtų
žolėje slypintys spąstai.
Jos tėvas, jos mylimas tėvas, pastorius, buvo sukrėstas jos įžūlaus
elgesio. N epaisant to, išsivedė ją naktį paslėpto žibinto šviesoje ir
uždraudė kam nors apie tai pasakoti. Iškoneveikė ją, kam nuslėpė,
ką padariusi... o dabar ji darė lygiai tą patį, tik šįkart jo paliepimu.

92
 Tėvas. N uožm us sąžiningum o įsikūnijimas. N egailestinga teisin­
gum o šviesa. Jis prašė jos m eluoti, kad išsaugotų savo paslaptis.
O dabar jis dar kartą pradingo tamsoje su pistoletu kišenėje ir
paprašė jos suteikti jam alibi.
VIENUOLIKTAS SKYRIUS

PASAGA
Feitę iš m iego pažadino beldimas į duris.
Kelias sekundes ji gulėjo vaikydama besisklaidančio sapno likučius.
Ji buvo teisiama ir stovėjo uoste, kuris pamažu grimzdo j jūrą. Teisėjas
pyko, kad ji neišduoda savo bendrininko, bet teisėjas kažkodėl buvo
su jos tėvo veidu.
- Feiteee! - pasigirdo su niekuo nesupainiojamas, irzlus ir nepaten­
kintas Hovardo balsas.
Jei Hovardas jau nemiega, vadinasi, beveik pusryčių metas. Feitė
pramigo.
Ji pašoko iš lovos mėgindama surikiuoti padrikas mintis. N uo židi­
nio grotelių nusitraukė suknelę ir pasijonius. Jie spėjo išdžiūti - nors ir
nebuvo nepriekaištingai švarūs, bet tikrai ne išduodantys. Feitė uždarė
groteles ir skubiai sušlavė žemes.
Atvėrusi langą ir langines pamatė, kad pasaulis sklendi rūke. Sėle­
nas iš batų iškratė ant akm eninių stogo plokščių ir su pasitenkinimu
stebėjo, kaip sulėkę žvirbliai ir balandžiai naikina įkalčius.
- Feiteee!
Feitė atidarė duris, į kambarį įvirto Hovardas su persikreipusia
popierine apykakle.
- Skauda! - Jis tim ptelėjo apykaklę. - N oriu Skordlės!
Feitė nuramino Hovardą, pataisė švarkelį ir apykaklę, o rengdama­
si ir pindamasi kasas padainavo jam dainelę. Kai ponia Velet atnešė
jiems pusryčius, abu jau sėdėjo vaikų kambaryje vos ne vos susitaršę.
Hovardas nenorėjo, kad po pusryčių Feitė jį paliktų. Nerasdamas
vietos iš nuobodulio jis maldavo ją pasilikti, jam paskaityti, su juo
pažaisti. Tik po kokios valandos jai pavyko ištrūkti.

94
 Apačioje buvo tylu. N ė vieno iš tėvų nebuvo matyti, tiktai dėdė
Mailsas sėdėjo svetainėje ir skaitė.
- Labas rytas, —pakėlęs akis nuo knygos mirktelėjo jis.
- Kur visi, dėde Mailsai? —paklausė Feitė.
- Tavo m otina pareiškė, kad jai skauda galvą ir pareikalavo, kad
pusryčius atneštų jai į kambarį. Tavo tėvas dar neatsikėlė ir niekas
neskuba belstis į jo duris.
- Jis tikriausiai pavargęs, - vengdam a dėdės žvilgsnio atsisėdo
Feitė. - Tai m ano kaltė. Vakar iki vėlum os šnekėjom e - nuėjom e
gulti tik pirmą.
- Taip vėlai? Ar kas nutiko?
- N e, - rausdama skubiai paneigė Feitė. - Aš... M an buvo neramu
dėl konfirmacijos.
- D ėl D ievo, kodėl? - apstulbo dėdė Mailsas. - Tavo pamaldumu
niekas neabejoja. Aš dėl savo konfirmacijos ir dešimties m inučių ne-
gaiščiau, o ką jau kalbėti apie pirmą nakties.
Viskas. Žodžiai ištarti. Vienaip ar kitaip Feitė užtikrino tėvui alibi.
Ji žinojo, kad jos žodžiai nuskambėjo įtikinamai. Turėjo džiaugtis ir
didžiuotis, kad jos balsas skambėjo natūraliai ir droviai, bet kažkodėl
jautėsi sutrikusi ir kalta.
Ką ji padarė? Paklusniai atvėrė duris ir žengė į tamsą, net nežino­
dama, kas joje slypi.
A tlik a i pareigą tėvui, - prim inė ji sau, - ir tame negali būti nieko
bloga. Privalai ju o pasitikėti. Kaip Abraomas. Dievas ja m liepė nužudyti
sūnų ir jis nuėjo peilio. Jis pasielgė teisingai, nors iš šalies taip neatrodė. Jis
pasitikėjo Dievu, kad tas geriau žino, kas yra gerai ir kas b b g a i.“
„Bet, — sušnibždėjo kitas balsas galvoje, — g a l ja m nederėjo taip
elgtis? Be to, tavo tėvas ne D ievas.“
Feitė sukando dantis ir pam ėgino apsispręsti. Bet tada jos galvoje
gim ė neleistina mintis, gąsdinanti ir kartu jaudinanti.

95
 „ Galiu priversti tėvą pasakyti man tiesą. Jis neturės kur dėtis. Per daug
žinau. Jam teks viską papasakoti - apie augalą, apie skandalą ir kur jis
ėjo, kai grįžom. Daugiau jis negalės manęs atstum ti.“
- Ar tikrai? - paklausė dėdė Mailsas.
Feitė krūptelėjo ir tik paskui suprato, kad dėdė kreipėsi ne j ją. Prie
jo kėdės stovėjo ponia Velet ir kažką kuždėjo jam į ausį.
- Taip, pone, - ekonom ės balsas buvo taktiškai pritildytas, bet
Feitė išgirdo, ką ji sako. - Šįryt lauke prie durų radau visus botus,
išskyrus jo. Skrybėlės ir apsiausto taip pat trūksta.
Feitei kraujas sustingo gyslose.
- Baisiai keista, - susiraukė stodamasis dėdė Mailsas. — Gal reiktų
dar kartą pam ėginti pasibelsti?
Feitė taip pat pakilo, .bet nenusekė paskui sunerimusį dėdę į viršų.
Ji vienintelė žinojo, kad tėvas išėjo vidury nakties. Sprendžiant iš
visko, dar negrįžo.
Jos vaizduotė ėm ė piešti paveikslus, daug baisesnius nei piešiniai
Polo Klėjaus stereoskope. Ji įsivaizdavo, kaip tėvas kraujuoja savo pa­
ties paspęstuose spąstuose arba kad jį sužeidė priešas ir jis per silpnas
prisišaukti pagalbos.
Ji nelaukė, kol kiti baigs tuščiai ieškoti jo namuose. Feitė tylutėliai
prisėlino prie laukujų durų ir išsmuko iš namų.

Pasaulį apgaubęs rūkas panaikino visas spalvas. Medžiai virto pai­

niais dūm ų raizginiais, iš pastatų teliko pilki kontūrai.
Feitė nuėjo prie spąstų, bet dantyti nasrai nebuvo įsikandę jokios
aukos. Šiltnamyje ir bokšte taip pat nieko nebuvo. Ji netgi apvaikščio­
jo pamiškę ir pašūkavo tarp m edžių vaiduoklių. Jokio atsako. Kelyje,
kuris kildamas į kalvą pasislėpė rūke, tėvo taip pat nebuvo nė ženklo.
Tačiau garsai šiame vaiduokliškam e pasaulyje buvo stulbinam ai
tikri. Feitė girdėjo savo pačios alsavimą ir akm enėlių girgždėjimą po

96
kojom is leidžiantis taku į paplūdimį. Kelio išsišakojime ji išvydo ant
šono pavirtusį karutį, aukštyn iškilusi rankena tarsi sveikino ją kaip
sąmokslininkę.
Takas atvedė j akmenuotą paplūdim į, sulig kiekvienu žingsniu po
kojomis trekšėjo akmenukai. N aktį juodos ir milžiniškos uolos šįryt
atrodė tarsi iš pilko popieriaus - mestum akm enį ir perdrėkstum.
Ji apžvelgė paplūdimį, tikėdamasi išvysti tėvo figūrą. Tolimesnis
paplūdim io kraštas skendėjo rūke, staiga sukrėsta Feitė suprato, kad
nem ato valties.
Pasikėlusi sijonus ji leidosi klupinėdama bėgti. N e. Ne! Valtis turi
būti tenai! Jis negalėjo išplaukti antrą kartą! Būtų tikra beprotybė be
Feitės, laikančios žibintą. Si m intis įaudrino jos vaizduotę. Tai buvo
taip klaiku, kad galėjo būti tik tiesa.
Feitė užkliuvo ir vos neišsisuko kojos... tada sulėtino greitį. Rūkas
šiek tiek prasisklaidė ir ji išvydo baltą kontūrą, pažįstamą pirmagalio
linkį. Vis dėlto valtis čia. Rūkas ją suklaidino.
Feitė užsidengė burną abiem rankomis nežinodama, ar pradėti
kukčioti, ar atsidusti iš palengvėjimo. Ji pasisuko grįžti namo.
Ir tada, žinom a, pamatė.
U olos viduryje augo išsikišęs medis, po jo šakomis kažkas juodavo.
Buvo panašu į pasagą žemyn nuleistais galais, kad nepabėgtų laimė.
Tai tebuvo siluetas ir nieko daugiau, bet Feitė suprato, kas tai.
Žm onės visada ieško žm onių ir žmogaus akis turi dovaną pastebėti
kitą žm ogų. Su negailestingu aiškumu ji suprato žiūrinti į dvi taba­
luojančias kojas ir rankas.
Tai buvo per šaką permestas žmogus. Šaltas oras peiliu raižė Feitei
gerklę jai bėgant namo.
*

Po dešimties m inučių Feitė ir Mertlė sėdėjo svetainėje, puodeliuose

vėso arbata. D ėdė Mailsas ir tarnas Pritas išskubėjo į paplūdimį pasi­
ėm ę tvirtą virvę.

97
 Mertlė buvo susisupusi į keletą chalatų, ant jų užsimetusi ilgą,
grindis siekiantį geltoną rytietiško šilko šalį. Feitė suspaudusi laikė
lėkštelę ir derėjosi su laiku.
„ Tegu ten būna kas nors kitas, tegu jis būna gyvas, - meldė Feitė. -
Jei jis sveikas, gali pasiim ti mano kairę koją. —Tiksėjo laikrodis, bet jos
nesulaukė jo k ių žinių. T ik tak, tik tak, ir nieko. - Jei jis sveikas, gali
pasiim ti abi kojas.“ Laikas negailestingai ėjo.
Kažkur atsidarė durys, iš vidaus atsklido prislopinti šnabždesiai.
Tada pasigirdo tylus beldimas ir tarpdury pasirodė dėdės M ailso galva.
Feitės širdis ėm ė taip daužytis, kad ji jos nebejautė. D ėdė Mailsas
žvilgtelėjo į jos maldaujančias akis ir nuleido žvilgsnį.
- Mertle, - pasakė labai tyliai. - Galim pasikalbėti?
Ir tada Feitė viską suprato.
Ji jautė, kaip kvėpuojant jos plaučiai prisipildo oro, jautė porce­
lianinės lėkštutės raštą, jautė išdžiūvusį liežuvį. Kažkas šiltas sruvo iš
akių ir ritosi skruostais. Staiga ji pasijuto nepakeliamai gyva.
Mertlė atsistojo. Kambaryje buvo labai tylu, girdėjosi tik laikro­
džio tiksėjimas. Pro langą matėsi pilkšvas dangus. N em atom a nežinios
banga atslūgo ir dabar viskas atrodė kaip po audros. Feitė matė, kaip
jos rankos padeda puodelį ant lėkštutės.
Mertlė priėjo prie dėdės M ailso, jis kažką šnibždėjo į ausį. Viena jo
ranka pakilo prie jos alkūnės, pasiruošusi prilaikyti, jei prireiktų.
- Kur? - paklausė M ertlė prikimusiu balsu. - Kur jis?
- Paguldėme bibliotekoje.
Mertlė prasispraudė pro brolį ir išbėgo iš kambario. D ėdė Mailsas
nusekė iš paskos nepastebėdamas pakilusios Feitės.
Bibliotekoje prie sienos stovėjo tarnas Pritas, vienoje rankoje
gniaužė kepurę ir atrodė visiškai sutrikęs. D vi kėdės, ant kurių Feitė
su tėvu sėdėjo vienas priešais kitą nebyliame pokalbyje, dabar buvo
patrauktos į šalį.

98
 Ant grindų buvo patiesta paklodė, ant jos kažkas gulėjo. Feitė
žiūrėjo negalėdam a atitraukti žvilgsnio, bet jos sm egenys atsisakė
priim ti tai, ką mato. Jai užsimerkus prieš akis iškildavo atm inty įsi­
rėžęs vaizdas - kruvina kaukė, sustingęs žvilgsnis ir baltos, bejėgės
rankos. V isos viltys užgeso kaip užpūstos žvakės.
Feitė stovėjo tarpdury remdamasi į staktą. Jos rankos drebėjo.
„Reikėjo geriau pasiderėti, - galvoje pasigirdo kvailas, beprasmis
balsas. - Iš p a t pradžių reikėjo pasiūlyti abi rankas ir kojas.“
DVYLIKTAS SKYRIUS

SUSTOJĘS LAIKAS
Mertlė žiūrėjo į vyro kūną, gulintį ant paklodės. Jos akys buvo sau­
sos, bet tuščios. N u o veido nunyko bet kokia spalva ir išraiška.
- Pasiuntėme daktaro, - tyliai pasakė dėdė Mailsas, - bet... laikėme
prie burnos veidrodėlį, jis nekvėpavo. D ūrėm e adata, ir jokios reak­
cijos.
Jis apsidairė po kambarį ir apstulbo išvydęs Feitę. Bet nieko nepa­
sakė, buvo per vėlu ką nors daryti.
Mertlė jo tarsi negirdėjo. Ji praėjo pro brolį ir Pritą, kurie įsitempę
laukė, kad tik ji nepargriūtų, ir sustojo netoli Feitės priešais ant sienos
kabantį veidrodį.
A nt skruosto užkritusi šviesi sruoga virpėjo skersvėjyje. Tai pasi­
rodė taip vaikiška, kad Feitei širdį pervėrė kankinantis švelnumas.
Ji instinktyviai ištiesė ranką, bet pirštai palietė vėsų geltoną šilką. Ji
negali apkabinti m otinos. Jei apkabintų, visai palūžtų.
M ertlė spustelėjo Feitės ranką, bet tuščiu žvilgsniu tebežiūrėjo
į veidrodį. V iena ranka lėtai pakilo ir sugrąžino neklusnią garbaną
į vietą, paskui stipriai pasitrynė apatinę lūpą ir ėm ė stebėti, kaip
sutekėjęs kraujas nudažo ją rausva spalva. Jos žvilgsnis nukrypo į
rytietišką šalį ir vienas antakis persikreipė.
- Aš pernelyg išblyškusi, kad dėvėčiau geltoną spalvą, - sumurmėjo
pati sau. Kad ir labai tyliai, Feitė stovėjo pakankamai arti, kad išgirstų.
- Mertle... - neišlaikė dėdė Mailsas.
- Radote jį pamiškėje, - pasakė Mertlė neatsigręždama.
- N e, senute, jau sakiau tau, jis buvo paplūdim yje, kabėjo ant
m edžio, išaugusio iš uolos. Tikriausiai nukrito nuo viršaus...
- Kiek žm onių tai žino? - griežtai paklausė Mertlė.

100
 D ėdė Mailsas apstulbo.
- Tik mes keturi, esantys šiame kambaryje, - atsakė jis kurį laiką
pagalvojęs.
- Vadinasi, radote jį pamiškėje. - Mertlė apsisuko ir pažvelgė bro­
liui į akis. - Mailsai, pats sakei, ten status šlaitas, bet kas gali nukristi
ir nusisukti sprandą.
- B e t ...
- Mailsai, meldžiu! - riktelėjo Mertlė. —Taip reikia. Pagalvok, kaip
atrodys, jei visi sužinos, kad jis nukrito nuo uolos. Pagalvok, kaip tai
atsilieps mums.
Feitė pasijuto tarsi gavusi antausį. Koks dabar skirtumas, kaip viskas
atrodys? Bet Mertlė jau pasisuko į tarną.
- Pritai... m ano šeima jums skolinga už tai, ką padarėte dėl m ano
vyro. Leiskite jums atsidėkoti. O jei galėsime pasikliauti jūsų diskre­
tiškumu, m ūsų padėka bus dar didesnė.
Tai pasakiusi ji m edinėm is kojomis priėjo prie persikreipusio vyro
kūno ir priklaupė. Feitė matė, kaip rausvos, išpuoselėtos m otinos ran­
kos atsega švarką, naršo vidines kišenes, ištraukia tėvo piniginę. Tada
Mertlė atsistojo ir pasisukusi į Pritą įspraudė m onetą tarnui į delną.
- D ėkoju, Pritai. Tai ar galime jumis pasikliauti?
Pritas stebeilijo į sovereną, paskui visas išblyško.
- Ponia, - jis atrodė sukrėstas, netgi palaužtas, bet akys, žvelgian­
čios į monetą, spindėjo. - Šiaip jau galiu prilaikyti liežuvį už dantų,
bet... jei manęs pasiteiraus konsteblis, aš jo neldaidinsiu. O jei mane
apklaus prisiekus Biblija, tikrai nem eluosiu. — Ir jis nenoriai ištiesė
pinigą atgal.
- Aš ir neprašyčiau m eluoti tokio doro žmogaus, - atsakė Mertlė
neim dam a m onetos. - Tačiau nei konsteblių, nei biblijų neturėtų
prireikti. Aš tiesiog prašau patylėti.

101
 -T a ip , ponia, - sušnibždėjo Pritas.
Silpnas garsas patraukė Feitės dėmesį. Kažkas ėjo vilkdamas kojas.
- Kažkas už durų, —instinktyviai pranešė ji.
D ėdė Mailsas pravėrė duris ir iškišo galvą.
- Kažkas klausėsi paslapčia? - griežtai pasiteiravo Mertlė.
- Nesu. tikras, - atsakė brolis. - Mačiau kažką nueinant tarnų laip­
tų link. Regis, Dženę.
- Dženė. — Mertlė susimąsčiusi sklaidė banknotus piniginėje. -
Kas nors turi pasakyti tai mergaitei, kad nusprendėme ją pasilikti.
D ėdė Mailsas išėjo pasikalbėti su D žene ir kitais tarnais, o Prito
paprašė atvežti daktarą Džeklersą.
Mertlė apsižvalgė po kambarį ir nuskubėjo prie vyro stalo, kur pra­
dėjo karštligiškai sklaidyti popierius. Feitei net bloga paliko matant,
kaip rausvi m otinos pirštai nerūpestingai sklaido eskizus ir užrašus,
kuriuos jis taip saugojo.
- Kas yra? - paklausė Feitė, tramdydama norą ištraukti popierius
m otinai iš rankų. - Ko ieškote?
- Čia gali būti laiškas, - atsakė ši nepakeldama akių. - Asmeninis
laiškas, kurio niekam geriau nematyti.
- Leisk man paieškoti, - iškošė Feitė pro sukąstus dantis. Paskui
nurijo seiles ir prisivertė prabilti ramesniu balsu. - Palikite tai man.
Mertlė dvejojo.
-T a ip , o aš tuo metu galėčiau persirengti, - sumurmėjo pati sau. -
Gerai. Bet paskubėk. N eturim daug laiko.
Feitė linktelėjo.
- Šaunuolė, - burbtelėjo Mertlė. Skubėdama iš kambario dar pa­
plekšnojo Feitei per skruostą. N u o jos prisilietim o Feitė krūptelėjo,
o tas vienas žodis nudegino kaip ugnis.
Vos tik užsivėrė durys, Feitė nuskubėjo prie stalo, peržiūrėjo krūvą
palaidų popierių, paskui skubiai apieškojo stalčius, laiškų dėžutę ir

102
kampe stovintį seifą. Knygose aptiko keletą laiškų, kuriuos taip pat
paėmė.
Nors viskas prarasta, ji vis dar gali išsaugoti tėvo paslaptis. Matant
tėvo rašyseną Feitės rankos virpėjo, o veidas degė. Bet dabar yra tik
vienas būdas jam padėti. Ji paslėps jo dokum entus, kad niekas nerastų.
Sugrūdusi visus popierius į vienos iš kėdžių užvalkalą Feitė nepa­
stebėta išsmuko iš bibliotekos.
Sėlinant koridoriumi, o vėliau kylant laiptais jos aštri klausa pa­
gavo šnabždesį, sklindantį iš virtuvės, kur, regis, buvo susirinkę visi
tarnai. Balsai pritildyti, susijaudinę, kiek isteriški, bet daugiau apimti
smalsumo. Sprendžiant iš-kvapo visi „stiprinosi“ karštu sidru.
Prie tėvo m iegam ojo ji dvejojo, paskui pasuko rankeną ir įėjo.
Netrukus kambarys bus apieškotas, tad bus geriau, jei ji tą padarys
pirma. Tamsa atsidavė knygų pelėsiu, laku ir tėvo tabaku. Ant durų
kablio juodavo jo vakarinis apsiaustas.
Ji pačiupo keletą laiškų ir sąskaitų knygą nuo naktinio stalelio, pa­
naršiusi kišenes aptiko dvi užrašų knygutes. Tada, pagauta kažkokio
im pulso, kyštelėjo ranką po lova. Pirštai kažką užčiuopė ir ji ištraukė
plonytę, oda įrištą knygelę.
Pridėjusi ją prie radinių nutykino į savo kambarį, apšviestą blan­
kios dienos šviesos.
Kai Feitė nutraukė audeklą nuo gyvatės narvo, ši susisuko į žiedus,
paskui smalsiai pakėlė galvą ir iškišo rausvą liežuvėlį. Feitė ją nurami­
no ir leido apsivyti ranką.
Feitė išėmė skudurus, iš kurių gyvatė buvo suvijusi lizdą. Ji padalijo
popierius į dvi krūveles, sudėjo narvo apačioje ir paslėpė po skudurais.
- Saugok juos, - sušnibždėjo gyvatei, atsargiai dėdama ją atgal į
narvą.
Kai Feitė grįžo į biblioteką, Mertlė jau buvo tenai.
- Kur buvai? - paklausė be jokių įžangų, bet atsakymo nelaukė. -
Pabūk su m anim , netrukus atvyks daktaras.

103
 M ertlė vilkėjo m ėlyną suknelę su aukšta apykakle ir perlinėm is
sagutėmis, bet kelios buvo paliktos neužsagstytos ir atidengė baltą
kaklą. Plaukai iššukuoti iki auksinio spindesio ir rūpestingai sudėti,
bet prie sm ilkinio palikta mergaitiška garbana. Ji tebebuvo išblyškusi,
bet pudra tą blyškumą išlygino ir suteikė žavesio. Ji atrodė prislėgta
sielvarto, pažeidžiama ir nepaprastai graži.
Kambaryje tvyrojo stiprus kvapas, kažkas sunkaus ir spirituoto.
Žvilgtelėjusi į tėvo stalą Feitė išvydo chereso grafiną, kuris paprastai
stovėdavo valgomajame. V ienam e stikle buvo chereso likučių. Ar jie
čia buvo ir anksčiau? Feitė jų nepastebėjo, kita vertus, ji labai skubėjo.
Mertlė sustingo ir iškėlė ranką duodama ženklą Feitei nejudėti.
- Tai daktaras Dželdersas! Girdžiu jo vežimą.
Mertlė iš ridikiulio išsitraukė raižyto stiklo buteliuką su uostom o­
siomis druskomis. Atkimšo, pridėjo prie nosies ir aiktelėjusi nusipurtė.
Įkvėpus antrą kartą akys pasruvo ašaromis. Ji paslėpė buteliuką ir
tankiai sumirksėjo. Kai daktaras Dželdersas buvo atlydėtas į kambarį,
M ertlės skruostu ritosi ašara.

Daktaras Dželdersas ilgai apžiūrinėjo pacientą. M ertlė stovėjo

šalimais, grąžė rankas ir atsakinėjo į klausim us, jos veidu ritosi hip­
notizuojančios sidabrinės ašaros.
Feitės galvoje sukosi karštligiškos mintys. Tėvas paplūdimyje, tėvas
pamiškėje. Kodėl m otina nusprendė pameluoti?
- Labai apgailestauju, ponia Sanderli, —galiausiai pasakė daktaras. -
Negaliu suteikti jums vilčių. Jam lūžo kaklas.
Mertlė išleido tylų, pažeidžiamą garselį, kažką tarp aiktelėjimo ir
kūkčiojimo. Ji nusisuko ir užsidengė veidą nosinaite.
- Nereikėjo m um s iš viso čia važiuoti! —sudejavo tyliai. —Tie pa­
žeidėjai... vyras buvo įsitikinęs, kad jie nori pavogti retus jo augalus...
Todėl paspendė spąstus ir lėkdavo į tą siaubingą pamiškę kaskart, kai

104
išgirsdavo kokį triukšmą. Tikriausiai pargriuvo tamsoje ir trenkėsi

- Jūsų vyras buvo rastas pamiškėje? - daktaras nustebęs kilstelėjo

antakius. - Ponia, turiu pasakyti, mane tai stebina, turint om eny jo
žaizdas. Nenorėčiau jūsų varginti detalėmis...
- Prašau, - Mertlė pasisuko į jį virpėdama iš ryžto. - Negailėkite
manęs. N oriu viską žinoti.
- N a... Spėju, jam lūžę du šonkauliai, taigi jis turėjo kristi iš aukš­
tai. Žaizda kaktoje gili, bet pakaušyje, po plaukais, yra didelis guzas.
Panašu, lyg būtų riedėjęs nuo skardžio. Ponia Sanderli, nežinau, kaip
delikačiau to paklausti, ar gali būti, kad jis buvo rastas kitur, bet jūsų
gailėdami artimieji jums to nepasakė?
- M ano vyras negyvas, — tylutėliai atsakė Mertlė. — D ėl ko dar
manęs gailėtis?
Feitė pajuto, kaip rausta. Ji galėjo nubraukti m otinos m elą kaip
voratinklį. Tačiau kiek savo pačios m elo gijų ji nutrauktų? Be to,
paskutinis eksperimentas su tiesa išdegino ją iki širdies gelm ių.
- Na, - sumurmėjo daktaras, - jei jis krito iš aukštai... jei metėsi iš
visų jėgų... - Jis atsiduso. — D ovanokit už klausimą, bet ar vakar jūsų
vyras atrodė sunerimęs? Prislėgtas?
Mertlė sustingo, veidas išblyško ir persikreipė iš skausmo.
- Daktare Džeklersai, - pasakė su pažeidžiamu išdidum u, - kokios
čia užuominos?
- Atleiskite už grubumą, - daktaras apmirė iš gėdos ir užuojautos. -
Aš tiesiog m ėginu išsiaiškinti...
- Galbūt, - oriai pareiškė M ertlė, — galėtum e tai aptarti vieni
du? - Ji pasisuko į dukterį. - Feite, m alonėk nueiti pas ponią Velet...
ir paprašyk sustabdyti laikrodžius.
Supratusi užuom iną Feitė išėjo iš kambario tyčia lėtindama žings­
nius. Uždariusi duris ji pasilenkė ir prikišo ausį prie rakto skylutės.

105
 - ...visą grafiną prieš miegą? —išgirdo klausiant daktarą Džeklersą. —
Jis dažnai taip darydavo?
- Pastaruoju metu tai tapo įpročiu. - Atodūsis. - Ir tai ne pirmas
kartas, kai jis pargriuvo. Tiesiog pirmas, kai nebegalime to nuslėpti.
Feitė užgniaužė skausmingą pasipiktinimą. Kaip motina drįstat Kaip
drįsta kalbėti apie tėvą kaip apie nerangų girtuoklį, kuriam pinasi kojos?
Bet paskui ji prisim inė geltonas akis, sustingusį kūną ir kambaryje
tvyrančią šaltą drėgmę. O jei tėvas turėjo daugiau paslapčių?
- Daktare Džeklersai, nežinau, ką man daryti. - M erdės balsas
buvo tylus ir verksmingas. - Aš taip pripratau slėpti vyro... įpročius...
gerbdama jo atminimą norėčiau ir toliau išlaikyti juos paslaptyje. Bet
dabar jūs mane išgąsdinote. Jūs tikrai manote, kad mano vyras „metėsi
iš visų jėgų“? Ar ir kiti taip pamanys?
- Ponia Sanderli... - aiktelėjęs pertraukė ją daktaras, paskui nutilo.
Feitė atitraukė ausį nuo skylutės ir priglaudė akį.
M otina stovėjo prie pat daktaro. Jos plikos be pirštinaičių rankos
buvo suspaudusios jo rankas. Toks intymumas šokiravo. Daktaras
buvo smarkiai išraudęs.
- Aš turiu vaikų, - kalbėjo Mertlė. - Aš apimta nevilties. M eldžiu,
patarkite, ką man daryti...
- Aš... - daktaras kostelėjo ir nuleido akis. - D uod u žodį, kad
padarysiu viską, kas m ano galioje... kad apsaugočiau jus ir jūsų šei­
mą nuo rūpesčių. Iškilmingai prisiekiu. Sužeidimai... viskas priklauso
nuo to, kaip juos nupasakosi. Tad m eldžiu, nesikrimskite taip, ponia
Sanderli...
Feitė pastebėjo, kad jis nemėgina ištraukti rankų.
Ji atsitraukė nuo rakto skylutės, jos veidas degė. Nebenorėjo nieko
matyti nei girdėti. Pyktis smelkėsi į kiekvieną ląstelę ir neturėjo kur
išsilieti.

106
 Feitė pasitraukė į kampą, kur stovėjo laikrodis su m onotoniškai
siūbuojančia švytuokle. Jis tarsi tyčiojosi iš jos apsimesdamas, kad laikas
tebeina, kad dar laukia visa diena, kad pasaulis tebesisuka.
Ji pravėrė stiklines dureles, stiklas šaldė odą. Prisilietus švytuoklė
sulėtėjo. Laikrodžio rodyklės tvinksėjo tarp pirštų, ji suėm ė jas stip­
riau ir laikė, kol tiksėjimas liovėsi. Feitei palengvėjo nuo minties, kad
pasaulis nustojo suktis ir lekia kažkur į bedugnę.
Feitė dar ilgai stovėjo laikydama sustingusias rodykles. Ji pasijuto
tarsi laiko žudikė.
TRYLIKTAS SKYRIUS

SUKLASTOTA NUOTRAUKA
Dabar čia buvo namai, kuriuose apsilankė mirtis. Užuolaidos už­
trauktos, veidrodžiai uždengti tamsiais audeklais, tarsi akys, užmerktos
sunkių vokų.
Oras buvo slogus, toks slogus, kad Feitei atrodė, jog visas namas
susm uko į žemę. Balsai pritildyti, baugštus kaip drugiai. Žingsniai
atsargūs, tarsi visi sėlintų vogčiom is.
Nepaisant to, visą popietę jie turėjo lankytojų, pėsti ir raiti jie traukė
net į nem ėgstam ų Sanderlių namus. N es nam uose apsilankė mirtis,
o mirtis - tai verslas.
Vienas vežikas atvežė krūvą gėlių, kitas pristatė parodyti juodą
karietą ir porą tamsių arklių. Ponia Velet buvo išsiųsta į m iestą ir
grįžo su siuvėja ir rietimais juodų audinių.
Laidotuvės vyks kitą dieną, nusprendė Mertlė.
- Ar ne per greitai? - užginčijo dėdė Mailsas. - Senute, po kelių
dienų išplaukia laivas. Jei apdėsime jį ledu, galėsime parsivežti į Kentą
ir palaidoti šeim os kape.
- N e, - Mertlė buvo neperkalbama. - Palaidosime jį čia, Veine, ir
kaip galima greičiau.
Kalba buvo baigta.
Tokia skuba atrodė tiesiog nepadori, bet buvo dar kai kas nepado­
raus. Feitė negalėjo pakęsti gyvųjų. Negalėjo pakęsti tarnų smalsumo,
dėdės Mailso banalybių ar gūžčiojimų. Hovardo klausimai plėšė ją
pusiau. Tačiau labiausiai ji negalėjo pakęsti m otinos.
Kažkam reikėjo atlikti pareigą ir budėti prie tėvo. Feitė nieko ne­
laukdama pasisiūlė.

108
 Pastorius buvo nupraustas, perrengtas geriausiais drabužiais ir pa­
guldytas savo lovoje viršuje. Nežinantis būtų pagalvojęs, kad taip jis
ir mirė - apsuptas artimųjų, su Biblija rankose. Tai buvo melas, bet
guodžiantis. Kambaryje degė žvakės, buvo daugybė gėlių. Kambarys
panėšėjo į šventyklą, nors Feitė žinojo, kad taip stengiamasi užmas­
kuoti irimo dvoką.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai Feitė likdavo šalia mirusiųjų. Ji bu­
dėjo prie penkių jaunesniųjų broliukų spausdama jų mažas rankutes
savojoje. O ir vėliau visada sutikdavo dalyvauti budynėse. Kažkas visą
laiką turėdavo būti prie velionio, jei kartais paaiškėtų, kad žm ogus vis
dar gyvas. Tokius dalykus geriau išsiaiškinti prieš palaidojant.
Tačiau šįkart niekas nesujudės. Ji tai jautė visu kūnu. Jautė iš
gniuždančios tylos, prislėgusios visą kambarį. Mirusieji kraujuoja tyla.
A nt naktinio stalelio gulėjo didžioji šeim os Biblija. D aug kartų
Feitė skaitinėjo gim im ų, mirčių ir santuokų įrašus tuščiuose galiniuo­
se puslapiuose. Ten buvo ir jos broliukų vardai bei jų mirčių datos.
Dabar prie jų bus prirašytas ir Erazmas Sanderlis, dar vienas menkas
gyvenimas, tarsi musė prispaustas knygos puslapiuose.
Mirgančioje žvakių šviesoje jis nebeatrodė toks bejėgis, kaip gu­
lėdamas ant paklodės bibliotekoje. Veido bruožai tarsi išskaptuoti iš
marmuro, nepasikeitę ir nenykstantys. Jis pats sau buvo altorius.
Feitė nenorėjo palikti šios ramybės. Visai nenorėjo jo palikti. Ji
nežinojo, kaip jaustis. Emocijos buvo tokios stiprios ir keistos, kad
paliko kūną ir tvenkėsi virš galvos tarsi milžiniški debesys.
Savižudybė. M irtina nuodėm ė.
- N etikiu, - pasakė ji tėvui. - Žinau, kad nebūtum taip pasielgęs.
Bet ar ji dar galėjo būti dėl ko nors tikra? Kiek paslapčių turėjo jos
tėvas? O jei jis ir vėl pavartojo savo paslaptingąjį opiatą ir apimtas
m elancholijos pasmerkė save pražūčiai?

109
 Feitė buvo pernelyg pavargusi, kad galvotų, ir pernelyg pavargusi,
kad nieko negalvotų. Ji Vis svarstė apie tai, ką žinojo ir ko nežinojo,
bet taip ir nesugebėjo susieti atskirų fragmentų vienas su kitu.
Dabar ji suprato, kodėl m otina nusprendė m eluoti, kur buvo rastas
kūnas. Lūžęs kaklas pamiškėje panėšėjo į nelaim ingą atsitikimą. Galų
gale, kam šaus į galvą žudytis ant nedidelio šlaito, kai šalia yra status
skardis?
„Betja m nereikėjo skardžio. Jis turėjo pistoletą.“
Feitė kumščiais suspaudė smilkinius.
,Jis turėjo pistoletą.“
Ji prisiminė, kaip susinervinęs paplūdimyje jis instinktyviai siekė
ginklo. Vadinasi, tikėjosi kažkokios grėsmės. O dabar jis negyvas.
Kodėl jam būtinai reikėjo sugrįžti iki vidurnakčio? Kodėl jis viską
taip slėpė?
Ji prisiminė karutį ir ją apėmė kažkoks nepaaiškinamas nerimas.
M intyse iškilo miglotas karučio vaizdas, kai išvydo jį ryte numestą
kryžkelėje.
„Bet... jis turėjo būti ne ten. Palikau j į prie šiltnam io.“
Ją kamavusios dvejonės staiga įgavo prasmę ir virto įtarimu.

Rūkui kiek prasisklaidžius Feitė vėl žingsniavo takeliu atkartodama

rytinį pasivaikščiojimą. Ir tikrai, kryžkelėje gulėjo karutis.
„ Tai dar nieko nereiškia. G al Britas anksti atsikėlė ir j į perstūm ė.“
Bet ji ėjo toliau taku, vedančiu prie skardžio. Takas buvo nelygus,
vietom is akmenuotas. Lietingu oru jis greičiausiai pasrūdavo upeliu.
Užkopus į žole apaugusią aukštumą vėjas pasigavo jos apsiaustą.
Apačioje ji matė bangas, kurios traukėsi nuo kranto tarsi rankos puto­
tais pirštais. Tiesiai po ja, maždaug uolos viduryje, augo medis, sugavęs
jos tėvo kūną. Dabar jis tarsi kvietė.

110
 Per žolę vingiavo šlapias takelis. Feitė įsižiūrėjo aridžiau. Prie par
skardžio krašto ji purve pastebėjo įspaudą. Jį galėjo palikti lazda ar
bato kraštas, bet jis buvo per platus, kad jį būtų galėjęs palikti karučio
ratas.

Feitei įėjus į svetainę dėdė Mailsas pakėlė akis nuo knygos, jo su­
raukti antakiai išsitiesino.
- Kaip laikaisi, Feite?
Bet ji negalėjo pasakyti nieko gera ar linksma.
- D ėde M ailsai... ar galiu kai ko paklausti? Sakėt, kad kai m ano...
kai tėvas buvo išvarytas iš kasavietės, kažkas jam perdavė laišką.
- O , - dėdė Mailsas piktai kilstelėjo antakius ir užvertė knygą. -
Taip, ir jį tai nepaprastai prislėgė. M atyt, taip ir nesužinosim e, kas jį
parašė.
- Jis buvo be parašo? - negalėjo nuslėpti susidom ėjim o Feitė.
- Greičiausiai be. Tavo tėvas vis klausinėjo, kas jį paliko. Staiga visi
tapo jo priešais ir su juo nebebuvo galima susikalbėti. Benas Krokas
rado jį tarp savo dokum entų ir jam perdavė, bet paskui sakėsi nieko
apie jį nežinojęs.
- Kas buvo rašoma tame laiške?
- Tavo tėvas jo niekam nerodė. — D ėdė Mailsas papurtė galvą. -
Pakeliui namo jis užsispyręs tvirtino, kad kažkas jį šnipinėja, rausiasi
jo dokum entuose. O kai grįžom ... jis įmetė tą laišką į židinį.

- Štai kur tu, Feite, - Mertlė buvo svetainėje su siuvėja. - Ši juo­

do batisto suknelė turėtų tau tikti, tik reikės išardyti ir persiūti tavo
figūrai.
Feitė stebeilijo į suknelę, užmestą ant kėdės. Iš nutrintos apykaklės
ir alkūnių buvo matyti, kad ji padėvėta. M atyt, kažkas jau vilkėjo ją
per gedulą.

111
 - Mama, ar galiu su jumis pasikalbėti?
- Žinom a, - užsigalvojusi atsakė Mertlė, nepakeldama akių nuo
albumo su elegantiškomis moterimis ilgomis krepo sukniom is. —Šitas
sukirpimas gan madingas. Juk negaliu tiesiog išmesti pusės savo kri­
nolinų. Ar tikrai negalėtume panaudoti šilko? Nejau viskas turi būti
taip niauru? Tas krepas išties turi kažką mirtina. Toks storas ir šiurkštus
audinys, tarsi sugeria visą šviesą.
Siuvėja patikino, kad tokie papročiai, ir Mertlei nenorom is teko
nusileisti.
- Viskas taip brangu, - nusiskundė Mertlė. - Tačiau reikia padaryti
viską kaip pridera. Ponia Velet, juk Veine turėtume rasti seno krepo
su nuolaida?
- Galiu pasiteirauti, ponia... tačiau paprastai žm onės pasibaigus
gedului nelaiko jo namuose. Sakoma, jis neša nelaimes. Be to, ponia,
krepas neilgaamžis. Lengvai plyšta, greitai susidėvi, o patekus į lietų ar
išskalbus iš jo nieko nelieka.
- Mama, prašau, ar galime pasikalbėti akis į akį? - Feitė nebeslėpė
nekantrumo.
- Taip, taip, Feite. Kai tik tave išmatuos.
Ir Feitei teko stovėti sukandus dantis, kol ją siautė bom bazinu,
pusvilne, juodais kaspinais ir matavo metru. Ji buvo priversta klausytis,
kaip motina renkasi, priekabiauja ir derasi balansuodama tarp nepado­
rios ekstravagancijos ir stulbinamo šykštumo. Taip, jai, be abejo, reikia
juodo šifono skėtuko. N e, juodo stiklo papuošalai puikiausiai pakeis
gagatą. Taip, ant skrybėlaitės ji norinti daugiau kaspinų. N e, tarnams
nereikia gedulo drabužių, tegu persidažo juodai kasdienius.
Galiausiai siuvėja išėjo.
- Kas yra, Feite? - m otina kurį laiką ją tyrinėjo. - Tu visa išbalusi!
Paprašysiu ponios Velet atnešti tau sultinio.
- Norėjau pasišnekėti apie tėvą - apie skardį...

112
 Mertlė visa persimainė - išsiblaškymo neliko nė ženklo. Ji skubiai
nuėjo prie durų, žvilgtelėjo į koridorių ir uždarė jas.
- Daugiau nė žodžio, - pasakė tyliai, bet tvirtai.
- Bet...
- Nekalbėk apie skardį nei su m anim , nei su kuo kitu.
- Viršuje radau pėdsaką, - nepasidavė Feitė. - Bijau, kad nutiko
kai kas siaubinga...
- Nesvarbu! - pertraukė ją Mertlė. Ji užsimerkė ir pratisai iškvėpė,
paskui tęsė tyliu, bet anaiptol ne ramiu balsu. - Žinau, tau sunku
suprasti, tačiau labai svarbu, kaip viskas atrodo iš šalies. M es turim e
savo versiją ir jos laikysimės.
Feitė apmirė iš bejėgiškumo ir pasišlykštėjimo. Ko ji išvis pradėjo
šitą kalbą? N egi tikėjosi, kad m otinai tai rūpės?
O ir ką ji būtų galėjusi pasakyti? Apie pistoletą, apie tėvo sku­
bėjim ą grįžti iki vidurnakčio, apie pastangas paslėpti paslaptingąjį
augalą... Ji negalėjo pasakyti nieko neišduodam a tėvo paslapčių.
Eidama iš kambario Feitė žvilgtelėjo per petį ir išvydo Mertlę ma­
tuojantis juodą apykaklaitę. Tą akimirką ji tiesiog nekentė m otinos.

Kiek vėliau tą popietę atvažiavo Klėjus su fotoaparatu, trikoju

ir chem ikalų buteliukais. Iš paskos kiūtino Polas, nešinas rėm elių
rinkiniu.
Buvo nuspręsta prisiminimui padaryti nuotrauką, šeimos nuotrau­
ką. Mylimas tėvas tarp savo šeimos. Nuotrauką, kuri bus rodoma
draugams ir giminaičiams namuose ir siunčiama pažįstamiems.
Feitė prisiminė Polą Klėjų rodantį pomirtines nuotraukas ir lau­
kiantį jos reakcijos. Dabar jis vengė jos žvilgsnio, o ir ji pati neieškojo
jo akių.
Pastorius Erazmas Sanderlis buvo atneštas į svetainę, drabužiai pa­
taisyti, plaukai meniškai užšukuoti siekiant paslėpti žaizdą smilkinyje.

113
Jis visą laiką buvo ašis, apie kurią sukosi šeim os gyvenimas. Feirei pa­
liko negera matant, kaip dabar jį tampo, sodina ir ramsto it kokią lėlę.
Pastorių pasodino į jo krėslą, vieną ranką uždėjo ant atverstos Biblijos.
Mertlė bailiai prisėdo šalia ant kėdės aukšta atkalte. Našlės suknelė
tebebuvo taisoma, todėl ji apsivilko tamsiai mėlyną suknelę ir apsi­
gobė juodu šalių. Atrodė graži ir gedinti, Feitė negalėjo pakęsti jos
ramumo. Hovardą pasodino tarp jų, kad nesiaikštytų, į rankas įdavė
m edinį liūtuką. Feitė tematė jo nunarintą galvą ir pažeidžiamą įsitem­
pusią nugarą. Liūto nasrai be perstojo klaksėjo.
Feitė nieko nelaukdama atsistojo tėvui už nugaros. V ieną ranką
nem ačiomis uždėjo ant jo rankos, tai padarius jai palengvėjo.
- Gal šiek tiek atsitrauktumėte, panele? - už jos stovėjo Polas
Klėjus su plonu stoveliū, kurio viršuje buvo pritvirtintos kažkokios
žnyplytės.
Feitė nenoriai atsitraukė paleisdama tėvo ranką. Ji jautė, kaip Polas
patraukia jos suknelės kraštą ir atsargiai pritvirtina prie stovo.
Jai perštėjo akis, ji nekentė Polo Klėjaus, jo bespalvio, šaltai manda­
gaus balso. Kai niekas nematė, užkišo ranką sau už nugaros, susirado jo
ranką ir iš visų jėgų įžnybo. Ji tikėjosi priversti jį surikti, apšaukti ją,
bet nieko panašaus nenutiko. Kai paleido jo ranką, jis grįžo pas tėvą
nieko nesakančiu veidu.
- Stovas padės jums ramiai stovėti, - paaiškino Klėjus.
Stovėk taip ir nejudėk, kitaip sugadinsi nuotrauką. Sakyk tik tą ir tą,
kitaip sugadinsi mūsą versiją.
Sanderliai sustingo priešais juodą kameros akį. Feitė pagalvojo apie
šnypščiančius chemikalus ir regėjo savo atvaizdą, degantį stikliniame
negatyve, neišdildom ą ir nemirtingą. Ji dar pagalvojo, ar jos akys iš­
eis kaip vaiduoklio, kuriose it įkalinti šikšnosparniai blaškosi niūrios
mintys.

114
 - Na štai, - švelniai pasakė Klėjus, tarsi priimdamas naujagimį. -
Turim.
Kai jis padarė negatyvą, Mertlė pasikvietė jį prie židinio, jie ėmė
apie kažką šnibždėtis. Feitė nenorėjo klausytis, bet vis tiek nugirdo.
- ...saloje neturiu nė vieno draugo, nežinau, ką reikės daryti, jei
negaliu tikėtis jūsų pagalbos. — M ertlė kaip vaikas išplėtė akis. - Jei
jūs toks gabus, kad galite nupiešti atmerktas akis, gal galėtum ėte
pakoreguoti ir kitką? Šiek tiek matyti žaizda ant sm ilkinio. Gal galė­
tum ėte ją pašalinti?
Tad nuotrauka, skleidžianti melą apie laimingą šeimą, slėps dar
daugiau m elų...
Feitė nebeišlaikė ir tylutėliai išėjo iš kambario. Koridoriuje buvo
geriau, vėsiau ir tamsiau. Čia ji bent jau buvo viena.
Staiga už nugaros sugergždė durys ir atsigręžusi ji išvydo, kad
paskui ją išsekė Polas Klėjus. Jis stovėjo nepratardamas nė žodžio,
stebėdamas ją tuo pačiu šaltu, nieko nesakančiu veidu.
- Ar skaudžiai įžnybiau? - piktai paklausė ji. Kas nutiko jos plau­
čiams? Kiekvienas įkvėpimas varstė juos tarsi adatėlėmis? — Pasakyk,
kad skaudėjo!
Jis atsiduso, paskui dar kiek patylėjo prieš prabildamas.
- Turėtų išeiti gera nuotrauka, - galiausiai pasakė. — Ori. N e visi
m ūsų klientai... Noriu pasakyti, jis labai fotogeniškas...
- Kas fotogeniškas? - Feitei užvirė kraujas. - Fotogeniškas lavonas?
- Ko čia spjaudais ugnim? - atkirto Polas, pirmąkart pakeldamas
balsą. - N e aš nužudžiau!
- Ne? Bet kažkas nužudė.
Žodžiai buvo ištarti ir Feitei palengvėjo, nors alsavimas ir pagrei­
tėjo.
Ji nebetikėjo, kad tėvas apsvaigęs nukrito nuo uolos. Jos vaizduo­
tė piešė tamsią figūrą, stumiančią karutį į viršų su nelengva našta ir

115
sustojančią prie pat skardžio krašto. Krentantį kūną, negailestingai
besidaužantį į šiurkščią uolą ir pakimbantį ant medžio šakos. Ir nusė­
linančią figūrą, palikusią karutį kryžkelėje.
- Jūs visi jo nekentėte - visi šitoje kvailoje, šlykščioje, nepakenčia­
moje saloje! Ir vienas iš jūsų j į nužudė*. - Ji apsisuko ir užlėkė laiptais į
viršų, verčiau būtų mirusi, nei pravirkusi matant Polui Klėjui.
Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Ir ne savižudybė. Tai buvo
žmogžudystė.
KETURIOLIKTAS SKYRIUS

LAIDOTUVĖS
Laidotuvių diena buvo šalta ir slegiančiai niūri. Juodai apsirengę
nešikai kažką m urm ėdam i nešė karstą žem yn. Purvu aplipę batai
pripėdavo kilimą. Karstą iš nam ų išnešė „kojomis j priekį“. Feitė
buvo girdėjusi, kad taip daroma, kad mirusysis nebesidairytų į namus
ir nustotų kviesti gyvuosius sekti iš paskos.
„O aš kaip tik norėčiau“, —pagalvojo ji.
Sužvarbę nuo kelionės vežim u Sanderliai patraukė bažnyčios link,
Hovardas ir dėdė Mailsas lydėjo karstą kaip „šeimos vyrai“. Šalia jų
žingsniavo samdyti procesijos dalyviai su ilgom is kartimis, apvynioto­
mis juodu krepu, primenančiu niūrius drugių lizdus.
Šeimynai suėjus į bažnyčią Feitei prireikė laiko, kad apsiprastų
akys.
Ji tikėjosi, kad bažnyčioje nebus nieko, išskyrus kuratą, kad
M erdės maskaradas skirtas spektakliui be žiūrovų. Ji klydo.
Beveik visi suolai buvo nusėsti, pasirodžius Sanderliams visi su­
žiuro į juos. Daugum a veidų buvo nematyti.
Šeimyniniai suolai buvo tušti, išskyrus vieną. Paskutiniame sėdė­
jo sutrikęs daktaras Džeklersas. O gerbiamų Veino šeim ų nebuvo nė
padujų.
*

Eidama į savo vietą Feitė jautė aplinkinių žvilgsnius tarsi šalto

vandens lašelius, varvančius sprandu. Mertlė kilstelėjo smakrą ir nu­
plaukė kaip karalienė, žvakių šviesoje žėrėjo stiklo papuošalai, sunkus
vualis slėpė auksinius plaukus. Juodiems sijonams šiugždant per pa­
minklines grindų plokštes šnabždesiai pritilo. Kad ir nenorom is, Feitė
negalėjo nesižavėti m otinos laikysena. Apskritai m oterų dalyvavimas

117
laidotuvėse buvo laikomas drąsiu žingsniu, o Mertlė užsispyrė, kad
neketina nuo nieko slėptis.
Sanderliams susėdus Feitė pasigailėjo, kad nuo kitų skiriančios
sienos nepakankamai aukštos. Einant pro pirmąsias eiles ją pasiekė
kelios pastabos.
- Ką reiškia „pasispendė sau spąstus“? - nesusilaikiusi tyliai paklausė
m otinos.
- Tai reiškia, - iš po vualio sušnypštė Mertlė, - kad čia yra pavydžių
senų raganų. Ir kad aš pasirinkau tinkamą suknelę.
- Sakiau tau, kad klaida rengti laidotuves sekmadienį, - sum urm ė­
jo dėdė Mailsas. - Visiem s laisva diena - puiki proga atlėkti pasirinkti
paskalų.
Kamžą vilkintis Klėjuš atrodė visai mažytis, tarsi nykštukas milži­
niškoje sakykloje. Balsas rimtas, bet silpnas, tarsi pavargęs kovoti su
šešėliais, nusileidusiais nuo bažnyčios skliautų.
- Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Vieš­
pats davė, Viešpats ir atėmė. Tebūnie pašlovintas Viešpaties vardas...
G iesm ynų lapų šnaresys. Gerai žinom a psalmė, giedama pagal ne­
girdėtą melodiją. Ilgos Klėjaus šnekos, nuopuoliai, pakilimai, miegas
ir atgaila. Jo žodžiai buvo be gyvybės, kaip akmenėliai pakrantėje, ir
Feitė norėjo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Ji norėjo, kad tėvas
greičiau atsidurtų saugioje žemėje, kuo toliau nuo šito šalčio, priešiškos
tamsos ir deginančių šnabždesių.
Galiausiai kurato balsas nutilo, per bažnyčią nuvilnijo batų ir
klauptų girgždesys. Mertlė niuktelėjo Feitę ir ji su palengvėjimu su­
prato, kad pamaldos baigėsi. Ji atsistojo ir su visa šeima išėjo į pilką
dienos šviesą, kad palydėtų karstą į kapines.
Prieš juos judėjo minia. U žuot palaukę, kol jie išeis, parapijiečiai
pašoko iš savo vietų ir užtvindė išėjimą.

118
 Kai Sanderliai pagaliau išėjo į lauką, Feitė pamatė, kad minia ne šiaip
nemandagiai išskubėjo iš bažnyčios. Kiemas buvo pilnas žmonių, jie
stoviniavo, sėdinėjo ant antkapių ir stebėjo išnešamą karstą.
Iš pradžių Feitė nė nepastebėjo šviežiai iškastos duobės. Paskui at­
kreipė dėmesį į vyrą su kastuvu rankoje, jo veidas surauktais antakiais
buvo sutrikęs ir kamuojamas dvejonių. Prie kojų juodavo duobė, bet
joje tebestovėjo keturi ar penki vyrai, teisingiau, kyšojo tik jų galvos
ir alkūnės, kuriom is jie rėmėsi į duobės kraštus. Kiti buvo sustoję
priešais kapą ir sukryžiavę rankas - trijų eilių žm onių užtvara.
- O dangau, ką visa tai reiškia? - šūktelėjo Klėjus.
- J o negalima čia laidoti, - pasakė vienas vyras, stovėjęs grupelės vi­
dury. Jis buvo aukštas ir tvirtai sudėtas, tamsiais plaukais ir pasiginčyti
mėgstančiu veidu. Feitė iškart jį pažino. Tai buvo Tomas Paris, nety­
čia išgąsdinęs ją pamiškėje Jaučių Įlankoje. Tomas Paris, kurio sūnus
įkliuvo į pastoriaus paspęstus spąstus.
- Ką čia šneki, Tomai? - apstulbęs paklausė kuratas. - Kodėl ne­
galima?
- Čia šventa žemė, - trumpai atšovė Tomas. - Ir savižudžiams čia
ne vieta. Sanderlis nušoko nuo uolos ir m um s nerūpi, kas ką sako.
M es žinom , kur jį rado.
Tik Feitė pastebėjo, kaip žybtelėjo Tom o akys pažvelgus į kažką
minioje. Ji pasekė jo žvilgsnį ir išvydo pažįstamą figūrą. D ženę Biset,
apsirengusią geriausiais išeiginiais drabužiais su gedulo juosta ant
rankos. Akys degė pasitenkinim u.
„Tai j i jiem s pasakė, kur buvo rastas tėvas. J i visiems pasakė.“
- Jei jie nori jį palaidoti, - negailestingai kalbėjo Tomas, - už trijų
kilometrų yra kryžkelė. Galėsim net duoti aštrų mietą, kad atbaidytų
vaiduoklius. Bet tik ne čia. Tik ne šalia m ūsų šeim ų kapaviečių.
- Bet tai žiauru, žiauru! — Mertlė visa virpėjo, akimirkai ji neteko
savitvardos. Feitė sunkiai beatpažino m otinos balsą.

119
 Pasigirdo pasipiktinę šūksniai. D ėdė Mailsas ir kuratas prasisprau­
dė pro m inią ir Feitė išvydo juos karštai ginčijantis su Tom u, minios
atstovu. Po kiek laiko dėdė Mailsas nusisuko ir pasiduodamas gūžtelėjo
pečiais - gerai pažįstamas judesys. A š mėginau, tarsi sakė jis. Hovardas
tyliai suzirzė ir Feitė susivokė per stipriai spaudžianti jam ranką.
Klėjus grįžo pas Mertlę ir Feitę.
- Dar neteko matyti jų tokių užsispyrusių! - pareiškė jis. - Bet
galiu pažadėti, kad niekas nepervers jūsų vyro m ietu ir nelaidos kryž­
kelėje.
- Ak, ačiū, ačiū! - šūktelėjo Mertlė.
- Tas archajinis paprotys buvo uždraustas dar mano senelio lai­
kais, - kalbėjo kuratas suraukęs antakius. —Tačiau jie teisūs, savižudis
negali būti palaidotas šventoje žemėje. Apgailestauju, ponia Sanderli,
bet kadangi kilo abejonių dėl pastoriaus mirties aplinkybių, teks šiuo
klausimu kreiptis į poną Lambentą kaip vietos teisėją.
- Mes negalime jo palaidoti? - didelis, šaltas lašas tėškėsi Feitei į
skruostą.
- Nesijaudink, - skubiai atsakė Klėjus. - Esu tikras, tai tik nesusi­
pratimas ir viskas išsispręs.
- O jei ne? —griežtai paklausė Mertlė.
- N a... tada... netoliese yra pieva, kur laidoja nesantuokinius
kūdikius. N ešventinta, bet iš ten matyti bažnyčios sm ailės...
- Ne! — pratrūko Feitė. Jos tėvas atstumtasis, paniekintas ir at­
stum tas Bažnyčios.
- N e, tik ne tai! - užginčijo Mertlė, pro tankų vualį piktai žybtelėjo
akys. —Jį privalu palaidoti šventoje žemėje. —Ji pritildė balsą. —Juk tie
žm onės nestovės čia visą dieną. Gal galim luktelėti ir palaidoti mano
vyrą, kai jie išsiskirstys?
- Ponia Sanderli, —kurato balsas buvo liūdnas. — Pažadėjau jiems
kvotą. Jei sulaužysiu duotą žodį... mes galime jį palaidoti, bet kažin,
ar jis ilgai išbus po žeme.

120
 D ėd ė Mailsas su kuratu pasiliko bažnyčioje pasikalbėti su protes­
tuotojais ir pažiūrėti, gal pavyks juos perkalbėti - jei ne logika, tai
pinigais. Bet ir jis nedėjo daug vilčių. Karstas kuriam laikui buvo
perneštas j kriptą.
- Privalome viską sutvarkyti šiandien! - kartojo Mertlė važiuojant
pakrantės keliu. - G edulingi pietūs, katafalkas, samdyti gedėtojai -
viskas nusamdyta šiandienai. Negalim sau leisti... - čia ji nutilo.
- Kodėl negalime grįžti į Kentą ir palaidoti tėvo tenai? - paklausė
Feitė.
- O manai, tenai niekas neklausinės? - sušnypštė Mertlė. - Stai­
gi mirtis po kilusio skandalo! Kiti daktarai pareikalaus jį apžiūrėti ir
jie... gali nebūti tokie sukalbami kaip daktaras Džeklersas. N e, prieš
grįžtant į Kentą tavo tėvas bus palaidotas kaip pridera, o daktaras
paliudys, kad tai buvo nelaim ingas atsitikim as, kad niekas negalėtų
to užginčyti. Jis bus palaidotas čia ir šiandien!
Kai vežimas privažiavo prie Sanderlių namo, Mertlė, regis, apsi­
sprendė. Ji pakvietė ponią Velet ir perdavė Hovardą jos globai. Tada
pastukseno į vežim o lubas.
- Vežėjau, į teisėjo namus!
Vežikas paprieštaravo, kad jis buvo nusamdytas laidotuvėms, o ne
pasivažinėjimui. Mertlė šaltai išsprendė ginčą įsprausdama jam į delną
monetą.
Feitė pasijuto nejaukiai. G edinčiom s našlėms nedera važinėti į
svečius. Bet koks viešas pasirodymas traktuojamas kaip išsišokimas.
Bet kas Mertlei beliko?
- Jie turės suprasti, - pareiškė ji, tarsi atsakydama į nebylų Feitės
klausimą. - Turės suprasti, kad tai neatidėliotinas reikalas.
„ Taip, - pagalvojo Feitė. - Turės.“
Neramia širdimi ji stebėjo, kaip jie artėja prie „Spalvų“. Šiandien
namas atrodė dar atšiauresnis, negailestingai čaižomas vėjų. Priartėjus
vežim ui juos pasitiko šunų skalijimas.

121
 Feitė ir Mertlė išlipo ir dar kartą susiginčijo su vežiku, kuris visai
nenorėjo jų laukti. Dar viena m oneta kuriam laikui jį nutildė, bet jis
pareiškė, kad neketina „prarasti viso sekm adienio“.
Jis atrodė išsigandęs. Feitė spėjo, kad jis nerimauja dėl inciden­
to kapinėse. M atyt, nenorėjo būti pastebėtas padedantis m iestelio
„priešams“.
M otina su dukterimi užlipo laiptais ir pasibeldė į duris. Jas atidarė
jau pažįstamas dūsaujantis tarnas. Pažinęs viešnias jis nustebo.
- M ums reikia pasikalbėti su ponu Lambentu ir kaip su draugu, ir
kaip su teisėju, - paaiškino Mertlė. - Tai nepaprastai skubu.
Tarnas atsiprašė. Ponas Lambentas išvykęs, grįš tik po kelių valan­
dų. Tačiau yra ponia Lambent. Gal ponia ir panelė Sanderli m alonėtų
palaukti, kol jis suras ponią Lambent ir paklaus, ar ji gali priimti lan­
kytojus?
Laukiamasis buvo mažytis ir retai naudojamas. Mertlė žingsniavo
iš kampo į kampą švytuodama juodais sijonais, o Feitė iki skausmo
suspaudė delnus, m ėgindam a suvaikyti pakrikusias mintis.
- Vis geriau nei nieko, - murmėjo Mertlė. - Jei pavyks ją įtikinti,
gal ji palenks savo vyrą m ūsų pusėn.
Čia laikrodžiai nebuvo sustoję ir rausvas laikrodis niekšingai primi­
nė apie bėgantį laiką. Ketvirtis valandos. Pusvalandis. Trys ketvirčiai.
Praėjus kone valandai sugrįžo tarnas su šviežiai užantspauduotu
laišku ant sidabrinio padėklo. Įteikė laišką ir paliko jas vienas. Žvilg­
telėjusi Mertlei per petį Feitė perskaitė laišką.

Ponia Sanderli,
Atleiskite, kad užtrukau su atsakymu, bet sužinojusi, kad laukiate
apačioje, tiesiog negalėjau tuo patikėti. Ir nors aš suprantu, kad Londone
galioja kitos taisyklės, nemanau, kad sostinė būtų praradusi padorum ų ir
gerą skonį.

122
 Turiu prisipažinti, mane ja u nustebino jūsų sprendimas surengti vyro
laidotuves sekmadienį. G al tai p riim tin a fermeriams ar fabrikuose dir­
bančioms merginoms, bet gerbiama seimą neturi jokio pasiteisinim o taip
pan iekin ti šventadienį.
Jūsų apsilankymas - visai kas kita. K ai laidojau savo p irm ą jį vyrą,
gedėdama užsidariau kaip atsiskyrėlė celėje. Pirmaisiais metais niekas
nebūtų įtikinęs manęs pan iekin ti vyro atm inim o pasirodant viešai. Jau
veikiau būčiau atgulusi šalia jo.
Todėl d id žia i apgailestaudama pareiškiu, ka d sąžinė neleidžia man
jūsų priim ti.
Jūsų nuolanki tarnaitė
Agata Lam bent

Mertlė dar ilgai žiūrėjo į laišką, jos krūtinė kilnojosi, tarsi trūktų
oro. Tada, netarusi nė žodžio, pasuko durų link. Senasis tarnas pasku­
bėjo jas atidaryti ir Mertlė su Feite vėl atsidūrė kieme.
Feitei buvo bloga iš pykčio, pažem inim o ir kančios. Jas tyčia pri­
vertė laukti ir paskui kuo žiauriausiai jom is atsikratė.
- Šlykšti, nepakenčiama veidmainė! — plūdosi Mertlė. - Kaip ji
drįsta m um s pamokslauti! Irgi mat invalidė! Gerai užuodžiau jos
„vaistus“, džino kvapą aš skiriu iš tolo!
Vežimo nebesimatė, nebuvo jo nei prie arklidžių, nei kelyje. Vežikas
įvykdė savo grasinimus ir išvažiavo.
- Juk nemaldausiu tos storžievės duoti savo vežimą! - šūktelėjo
Mertlė. Bet nebuvo ką daryti, todėl ji dar kartą pasibeldė į duris.
Niekas neatidarė.
Jos beldėsi ir beldėsi, bet nesulaukė jokio atsako.
V ienu m etu Feitė pakėlė galvą ir pirm am e aukšte už užuolaidų
išvydo veidą. Jai pasirodė, kad tenai panelė Hanter.

123
 - Ar toli namai? - galiausiai paklausė Mertlė.
- U ž šešių kilometrų, —prisiminusi žemėlapį atsakė Feitė.
- Tuom et teks paskubėti, - pareiškė M ertlė tyliu, prispaustu bal­
su. —Jei norim e išvengti lietaus.
Bet joms nepavyko. Lietus užklupo pusiaukelėje. Iš pradžių reti,
stambūs lašai dėm ėm is nutaškė drabužius, paskui ėm ė lyti vis smar­
kiau ir galiausiai pasipylė tikra liūtis, per kurią nebuvo nieko matyti
nei girdėti. Kelias virto klampyne, vanduo balose tiesiog virė.
Mažas šifoninis Mertlės skėtukas nebuvo pritaikytas tokiam orui.
Jis peršlapo, vanduo tekėjo rankena. Skrybėlaitės permirko kiaurai ir
prislėgė visu savo svoriu.
Pati to nenorėdama Feitė pajuto gailestį, kad gražieji Mertlės gedulo
drabužiai pavirto šlapiu skuduru. Juodieji sijonai ir kojinės apsitaškė
storu purvo sluoksniu. N egana to, suknelės krepas ėm ė irti, klijai,
kuriais buvo priklijuoti juodi šilkiniai kaspinai, tirpo.
Klupinėdam a pažliugusiu keliu M ertlė pradėjo verkti. Ir tai ne­
buvo elegantiškos, dirbtinės uostom ųjų druskų sukeltos ašaros, ji
verkė kaip mažas vaikas, kankinamai pasikūkčiodam a. M otina ir
duktė stabtelėjo po m edžiu, ieškodam os prieglobsčio nuo lietaus,
bet jis ne ką tegelbėjo. M ertlė nesiliovė verkusi ir kiekvienas jos kūk­
čiojim as peiliu raižė Feitei širdį.
- Mes jau beveik namie, - išgirdo Feitė sakant save. Ji kalbėjo taip,
tarsi ramintų Hovardą. - Jau netoli. Nėra taip blogai.
Ji išbėgo į lietų paieškoti kokios trobelės, kur jos galėtų pasislėpti.
Vidury lapais nuklotų laukų išvydo figūrą ir pašaukė, ir tik paskui
suprato, kad ten baidyklė.
Mertlė net nepakėlė akių, kai sugrįžo Feitė, nešina baidyklės paltu.
Ji apgobė m otinos pečius, taip uždengdama didžiausias yrančios su­
knelės skyles.

124
 Kelias buvo ilgas, ir kai jos galiausiai grįžo namo, jas krėtė drebulys.
Ponia Velet apstulbo ir liepė pašildyti vandens voniai. Tačiau kažkur
už kampo Feitė išgirdo tylų, slopinamą juoką. Balsas buvo panašus į
Dženės.
Likusi viena Feitė negalėjo apie nieką galvoti, ausyse tolydžio skam­
bėjo piktdžiugiškas juokas. Jis žeidė kaip peilis.

Feitė stovėjo savo kambaryje permirkusi iki paskutinio siūlelio ir

svarstė, kur dingo jos ašaros. Anksčiau jų buvo, prisiminė ji, karštų ir
bejėgių. Dabar jautėsi taip, lyg jas visas kažkas būtų sugėręs.
Ji prisiminė juoką. Bešijuokiančią D ženę. Prieš akis iškilo stereo-
skope matytas nužudytos moters atvaizdas ir mintyse ji uždėjo jai
D ženės veidą.
Ji įsivaizdavo, kaip dega bažnyčia su visais parapijiečiais. Regėjo
save stovinčią lauke su liepsnojančiu deglu ir stebinčią judančias duris,
žm onėm s m ėginant jas išlaužti.
Kambaryje kabėjo pailgas veidrodis, dabar uždengtas juodu krepu.
„Kai nam uose apsilanko mirtis, veidrodžiai išalksta, - kažkada
jai sakė auklė. —Jei jų neuždengsi, jie įtrauks vargšę velion io sielą
ir nebepaleis. O jei į veidrodį pažvelgs gyvas žm ogus, gali išvysti į jį
žiūrintį velionį ir taip prisišaukti savo paties m irtį.“
Namuose, kuriuose apsilankė mirtis, veidrodyje galėjo tykoti bet kas.
Tykoti tavo sielos.
Feitė ištiesė ranką ir suėmė krepą, pirštais jausdama šiurkščią m e­
džiagą. Tada vienu staigiu judesiu jį nutraukė.
Kambario prieblandoje kabantis veidrodis virto durimis paauksuo­
tais kraštais. Kitoje pusėje Feitė išvydo jauną raganą su degančiomis
žvaigždėmis vietoj akių. A nt pečių krito išsidraikiusios šlapios garbanos,
ant skruostų žėrėjo lietaus lašai. Kukli suknelė aukšta apykakle buvo
juoda kaip pragaras. Ji iš kambario sugėrė visą šviesą.

125
 Ar čia ta pati geroji Feitė?
Mergaitė veidrodyje atrodė pasiryžusi bet kam. Ir ji anaiptol nebuvo
gera, tai buvo matyti iš pirmo žvilgsnio.
,yAš nesu gera. — Feitės galvoje kažkas išsilaisvino, į dangų pakilo
juodi sparnai. —Geras žmogus negalėtų ja u sti to, ką jaučiu aš. A I nedora,
veidmainė ir labai, labai pikta. M an nėra išsigelbėjimo. “
Ji nebesijautė bejėgė, bet ir nesikarščiavo. Ji jautėsi kaip pažadinta
gyvatė.
PENKIOLIKTAS SKYRIUS

MELAS IR MEDIS
p v v
—oss...
Atidarius narvą gyvatė krūptelėjo. Ji susivijo į mažesnius žiedus ir
tik pajutusi Feitės kvapą nusiramino. Jos vieno kraujo. Gyvatė tin­
giai apsivijo ranką, jos grožis išsiskleidė kaip rašalo dėmės vandeny.
Gyvatės oda buvo sausa, glotni ir maloniai vėsino. Iškištas liežuvėlis
pakuteno Feitės skruostą.
Feitė pakišo pirštus po skudurais ir užčiuopė tėvo laiškus. Tačiau
vietoj kaltės dėl šventvagystės ją užplūdo jaudulys.
„ Tau likau tik aš, tėve. Vienintelė viltis pasiekti teisingumą ir atkeršyti.
Padėk man rasti atsakymus.“
Išgirdusi skubius žingsnius ir vandens teliūškavimą m etaliniam e
dubenyje Feitė sustingo. Bet tai tik tarnaitė nešė karštą vandenį m o­
tinai. Jos niekas netrukdys.
Feitė tarnų mintyse pasimetė kaip m oneta, užkritusi už palto pa­
mušalo. Tylenius visi pamiršta. Niekas nenustebo, kai ji pakilo į savo
kambarį. Po to, ką teko išgyventi, visi tikėjosi, kad ji norės prigulti.
Išsekimas buvo natūralus, dam ai derantis atsakas.
D ėl jos jie galėjo galvoti ką tinkami, kad tik paliktų ją ramybėje.
Ji užstūmė duris kelioniniu lagaminu, kad niekas netrukdytų. N u ­
sivilko ir išdžiaustė viršutinius drabužius. Tada pakurstė ugnį ir įsitaisė
kėdėje taip arti židinio, kad liepsna net degino rankų ir skruostų odą.
Ji matė, kaip nuo sijono kyla garai. Pasijuto tarsi salamandra ar kokia
m istinė pabaisa. Plaukai sudžiūvo į pastirusias sruogas.
Rausvoje židinio šviesoje ji ėm ė peržiūrinėti tėvo dokum entus.
Jų buvo daugybė. Daugiausia laiškai nuo kitų m okslininkų, kupini
daugiažodžių kom plim entų ir sąmojų graikų kalba, prisim inim ų ir

127
prisistatymų. Buvo kvietim ų skaityti paskaitas ir dalyvauti debatuose
dėl kokio nors danties amžiaus ar geriausio recepto kaulams išsaugoti.
Pasitaikė sąskaitų ir kvitų. Ji netgi aptiko keletą dėm ėtų, sudriskusių
lapų su karališkais herbais, kaligrafiškai primargintų anglų ir prancū­
zų kalbomis. Feitė suprato, kad tai greičiausiai pasai ir vizos iš tėvo
kelionių.
Ėjo valandos, drabužiai džiūvo, o Feitė vartė kruopščius nuodingų
augalų ir tropinių paukščių eskizus, kasaviečių žemėlapius ir skrupu­
lingas pastabas. Tarp jų buvo ir keli paskubomis pakeverzoti eskizai,
kuriuos ji jau buvo mačiusi tada, kai užtiko tėvą geltonom is akimis.
Ją nustebino, kaip jie skiriasi nuo kitų piešinių, tokie karštligiški ir
grubūs.
Galiausiai ji paėmė odinę knygelę, rastą po pagalve. Ją pasiliko pa­
baigai, nes ji buvo panašiausia į žurnalą ar asm eninį dienoraštį. Dabar
ji atskleis jo paslaptis.
Ji atsivertė knygelę ir ėm ė skaityti kaligrafiškai tėvo ranka parašytus
žodžius.

Tariamų M elų medžio savybių studija

Pirm ą kartą apie M elų m edį išgirdau lankydamasis Pietų K inijoje
I 8 6 0 metais. D eja, vizitas buvo suplanuotas ne pačiu tinkam iausiu
metu - keliaujant po Junano regioną mane pasiekė gan dai apie atsi­
naujinusį britų ir kinų ginkluotųjų pajėgų konfliktą. Bijodamas galimų
komplikacijų apsistojau nedideliame paupio kaimelyje ir ėmiau laukti
tolesnių žinių.
Tenai a tsitiktin ai susipažinau su tūlu ponu H ektoru Vinterbom u,
kolega mokslininku. Jis buvo daugybės kasinėjimų veteranas ir fanatikas
kolekcininkas, pasižymėjęs aistra visokioms keistenybėms ir baisybėms.
Apsidžiaugęs pasitaikiusia galim ybe intelektualiai pabendrauti su kraš­
tiečiu prašnekėjau su ju o didžiąją nakties dalį.

128
 Jis papasakojo apie savo paskutinę maniją, augalą, apie kurį prieš
trejus metus sužinojo iš keistos legendos. Buvo kalbama, k a d tas medis
panašus į vijoklį, tačiau veda citrusinius vaisius, pasižym inčius nepa­
prastomis savybėmis. Augalas neva klesti tamsoje ar prietem oje ir žyd i
bei veda vaisius tik m aitinam as melu.
M an tai pasirodė paprasčiausia pasaka, ta d labai nustebau, kai
kompanionas nepritarė mano skepticizm ui. K a i paklausiau jo, kaip
augalą galim a m aitin ti melu, jis atsakė, k a d iš p ra d žių reikia melą
pašn ibždėti augalui, o paskui kuo plačiau paskleisti. Kuo svarbesnis
melas, kuo daugiau žm onių ju o patikės, tuo didesni užaugs vaisiai.
O je i kas paragaus tokio vaisiaus, ja m bus atskleista p a ti didžiausia
paslaptis ja m svarbiu klausimu.
Feitė įsistebeilijo į užrašus. Kokia čia pasaka? Kodėl racionalumu
garsėjęs jos tėvas rašė tokius dalykus? Čia jos mintys grįžo prie augalo,
susukto į audeklą, kurį tėvas taip norėjo paslėpti.

K ai prikišau ja m tokios teorijos absurdiškumą, Vinterbornas man

parodė gabalėlį sausos žievės, šiek tiek panašios į žaliosios citrinos, ir pareiš­
kė, k a d prieš dvejus metus u ž didelius pinigus nusipirko m e b vaisių ir
j į suvalgė. Jis neatskleidė, kokia p a s b p tis ja m buvo patikėta, tik niūriai
patikino, kad pakankam ai reikšminga.
Jis sakėsi pirkęs vaisių iš obndo, vardu Kikertas, kuris keliavo po Indijos
vandenyno salas kaip informacijos teikėjas. Vinterbornas spėjo, kad Kiker­
tas maitino medį skleisdamas mebgingą informaciją vieniems pirkėjams,
k a d galėtų pardavinėti vaisius kitiems ir taip sužinoti vertingas pasbptis.
Tai buvo pavojingas žaidim as ir Kikertas pabėgo iš miesto Vinterbornui
nespėjus daugiau iškbusinėti.
Vinterbornas manė susekęs o b n d ą Persijoje, bet paskui pam etė jo
pėdsakus ir tik bim ingo atsitiktinumo dėka vėl juos surado. Vinterbornas
atvyko į Kiniją padėti kasinėjimuose, tačbu prieš išvykdamas išgirdo

129
gandus apie netikėtą ir paslaptingą seno olando, pagal apibūdinim ą
primenančio Kikertą, mirtį. Tad dabar Vinterbornas keliavo aukštupiu
norėdamas išsiaiškinti jo mirties aplinkybes ir galbūt surasti legendinį
augalą.
Tą naktį atsisveikinau su Vinterbomu įsitikinęs, kad Kikertas papras­
čiausias šarlatanas, o mano naujajam draugui trūksta vieno šulo. Nepaisant
to, mėginant užm igti teko pripažinti, kad žin ia apie tą augalą užvaldė
mano vaizduotę. Vinterbomo įsitikinim ai padarė man įspūdį. Visi, kurie
trokšta žinių, susigundo m in tim i atsikąsti pažinim o vaisiaus ir sužinoti
didžiausias paslaptis.
K itą rytą atsikėlęs norėjau pasišnekėti su Vinterbom u, tačiau sužino­
ja u , k a d auštant jis su palyda išplaukė laivu. Išgirdęs apie britų pergalę
nusprendžiau atsisakyti ankstesnių plan ų ir ryžausi sekti Vinterborną
norėdamas daugiau sužinoti apie jo paslaptingąjį augalą.
K ai pagaliau pasiekiau man nurodytą miestelį, pasiklausinėjęs suži­
nojau, kad...
Feitė pašoko nuo garsaus beldim o į duris. N u o drebančių durų
lagaminas pasislinko per kokį centimetrą.
- Feite! - pasigirdo irzlus, prikimęs Hovardo balsas. - Feiteee!
- Hovardai... aš miegu! - Feitė žvilgtelėjo į ant kelių paskleistus
popierius. —Aš susirgau ir atsiguliau!
- Įmyniau į kapą, - pasigirdo graudus verksmas. - M ano koja že­
mėta. Galiu užeiti?
Hovardo balsas sugraudino Feitę. Ji žinojo, kad jis nenori būti
vienas. Jo pasaulis dužo kaip ir jos, ir jis nesuprato nei kaip, nei
kodėl, o šm ėklos tik ir taikėsi nusitem pti į tamsą. Tačiau nuo m in­
ties, kad teks atidaryti duris, Feitę apėmė siaubas. U ž durų jos laukia
praraja, pilna jo ašarų, sutrikimo, kančios, ir jei jinai į ją įkris, tai kris,
kris, kris tol, kol neliks Feitės, galinčios atskleisti paslaptis, atskirti, kas

130
gera ir kas bloga. Užges ta keista pašėlusi ugnis, o dabar jai jos reikėjo
kaip niekad.
- Nekreipk dėm esio į tą koją, - atsakė ji kiek galėdama ramiau. -
Tiesiog... būk geras berniukas ir... pasimokyk dailyraščio. - Tai buvo
viskas, ką ji įstengė sugalvoti mėgindama apsimesti, kad šiandien -
eilinis sekmadienis. - Jei elgsies gražiai, netriukšmausi ir atliksi savo
darbus, rytoj tau bus geriau. Tiesa, ir nepamiršk rašyti dešiniąja ranka,
Hovai!
Koridoriumi nutolo velkamų kojų žingsniai. Po akimirkos Feitė
išgirdo, kaip tyliai užsidarė vaikų kambario durys. N uo to garso jai
suskaudo širdį. Atrodė, joje neliko nė lašo kaltės, tik randas.
Stojo tyla. Feitė atsivertė dienoraštį, susirado, kur buvo baigusi
skaityti.

...Vinterbornai apsistojo pigioje smuklėje. Tačiau ten nuvykęs radau

tikrą chaosą. Hektorą Vinterborną užklupo įsilaužusį į nužudytojo na­
mus ir jis buvo sulaikytas dėl galim o dalyvavim o žmogžudystėje.
Paprašiau vietos valdžios leisti aplankyti Vinterborną ir radau j į ap­
gailėtinos būklės. Kaip dauguma įkalintąją tose bjauriose kamerose jis
užsikrėtė tuose kraštuose siautusia maliarija. Pažadėjau padaryti viską,
kas mano galioje, ka d jis būtų paleistas, ir jis man patikėjo savo spėjimus,
kur galėtų būti M elų medis, melsdamas j į surasti, je i ja m nepavyks.
M an nepavyko jo išgelbėti. Karštinė pasiglemžė j į kameroje nespėjus
susitarti dėl jo paleidimo.
Laikydamasis jo nurodymų u ž kelių kilometrų nuo Kikerto namų
bambukų giraitėje suradau nedidelę akmeninę trobelę. Tamsioje, drė­
gnoje ir šaltoje nišoje stovėjo sudžiūvęs vijoklį prim enantis augalas, kuris
buvo numetęs didžiąją dalį lapų.
M ano pastangos išgelbėti augalą iš niūrios buveinės vos nesibaigė katas­
trofa tiek man, tiek pačiam augalui. Nors buvau įsidėmėjęs Vinterborno

131
pastabą, ka d medis mėgsta tamsą, nesitikėjau, kad jis taip baisiai su­
reaguos į dienos šviesą. Tik skubiai uždengęs medį savo paltu išvengiau
katastrofos. Daugiau niekada nebūsiu toks neatsargus.
Prireikė nem ažai laiko, kol medis atsigavo po šio įvykio. Atsargiai eks­
perim entuodamas išsiaiškinau, kad jis klesti drėgnoje ir šaltoje aplinkoje,
o laistyti jį. geriausia sūriu vandeniu. U žuot stiebęsis į saulės spindulius,
jis kentėjo nuo bet kokios ryškios šviesos, ypač natūralios dienos šviesos
ir saulės spindulių. Sudarius tinkamas sąlygas man galiausiai pavyko j į
atgaivinti.

Toliau ėjo keletas skrupulingų eskizų, vaizduojančių augalą įvai­

riose sveikimo stadijose. Pirmajame buvo negyvų, pajuodusių lapų
raizgalynė, kitame - nedideli susisukę pumpurai, pamažu išaugantys j
plonus, dantytus lapus.

Klausiu savęs, kodėl tiek laiko atidaviau šiam projektui, apleisdamas

kitus savo reikalus. A rg a li būti, kad iš p a t pradžių pajutau norą prisilies­
ti p rie D idžios paslapties?
Nugyvenau pakankam ai ilgą gyvenimą, k a d nebetikėčiau stebuklais.
Kaip ir daugelis paskyriau savo gyvenimą kūrinijos paslapčių ir stebuklų
tyrinėjimui, geresniam Kūrėjo planų supratimui. Tačiau mūsų atradim ai
atvedė prie abejonių ir tamsos. Regėjome, kaip užgęsta dieviškoji šviesa ir
mes prarandam e šventumą. Buvome išmesti iš Dievo sosto ir įsimaišėme
tarp kitų gyvulių.
Laikėme save A m žių karaliais, o paaiškėjo, kad visa civilizacija tėra
trumpa amžinybės akimirka, šviesos užlietas vaikų kambarys, kuriame
žaidžiam e su popierinėmis karūnomis ir mediniais skeptrais. O už durų
p ly ti tamsios dykynės, kur ja u visą tūkstantm etį galynėjasi Levitanas. Mes
esame akies mirksnis, juokas pro ašaras.
Tokios mintys sukėlė man nenusakomą kančią.

132
 Feitei dar nereko girdėti tokių nevilties žodžių - nei iš tėvo, nei iš
ko kito. Kartais, išgirdus apie kokį m okslinį atradimą, ją apnikdavo
dvejonės, tačiau niekas apie juos nekalbėjo, bent jau tiesiogiai. Jie
būdavo pamirštami, apeinami arba nutylimi.

Taigi pradėjau eksperimentuoti su m edžiu, o tam reikėjo melo. Šiaip

ja u nesu linkęs į apgaulę, bet šiuo atveju man tai netgi pasitarnavo.
Kadangi melas prieštaravo mano prigim čiai, niekas iš manęs to nesi­
tikėjo. Pradėjau nuo nekalto melo, kurį pašnibždėjau augalui, gerai
suvokdamas jo absurdiškumą. Išsigalvojau ligą ir d idžiąją dalį mėnesio
tyčia šlubčiojau.
Pirmą kartą p o atsigavimo augalas sužydėjo, išskleidė smulkius, baltus,
panašius į citrinmedžio žiedus. K ai žiedai nukrito, užsimezgė mažyčiai
vaisiai, kiek mažesni už vyšnią, kurie greitai sunoko iki alyvuogės su auksi­
niais dryželiais žalumo.
Ryžausi nusiskinti ir suvalgyti vieną vaisių, ėmęsis visų atsargumo
priemonių. M inkštim as buvo šleikščiai kartus. D ėl savo profesijos nie­
kada nesu ragavęs opijaus, bet įtariau, kad skonis neturėtų labai skirtis.
Apsvaigęs pasijutau, tarsi keliaučiau po savo paties kūną, mano venos
virto raudonai auksinėmis karštos lavos upėmis, stuburas prim in ė kalnų
virtinę, plaučiai — katakombas. N ukeliavau iki p a t kairiojo savo kojos
nykščio kyšulio ir išvydau ten verdančius, pasišlykštėtinus žalius ežerus,
nuo kurių vaizdo mane supykino.
Nepraėjus nė dviem mėnesiams p o vizijos minėtasis pirštas pirm ąkart
suskaudo ir ištino. Daktaras patvirtino, kad tai podagros pradžia, nuo
tada nuo jos kenčiu. Vizija atskleidė man tiesą, kurios tuo metu nežinojo
niekas, ju o labiau aš. K ita vertus, ta tiesa nebuvo pam okanti, naudinga
ar įspūdinga.
Tačiau viską apsvarstęs aš praregėjau. Melas, kurį paskleidžiau, p a ­
kenkė mano paties sveikatai, kaip ir paslaptis, kuri man buvo atskleista.

133
A r gali būti, k a d melas ir paslaptis yra susijusios ir tam tikru melu
pam aitintas medis atskteidžia tik su tuo susijusią paslaptį?
M ano pirm asis eksperimentas buvo skirtas išsiaiškinti, ar medis iš
tiesų turi tų keistų savybių, apie kurias pasakojo Vinterbornas. Dabar,
kai tuo įsitikinau, išdrįsau užduoti sau kitą klausimą. K okią paslaptį,
nežinomą žm onijai, aš norėčiau atskleisti?
Atsakyti buvo paprasta. Buvo vienintelis dalykas, kurį norėjau, gei­
džiau, privalėjau žinoti.
Ilgą laiką tikėjimo pagrindai slydo man iš po kojų, nauji atradim ai
negailestingai čaižė mane kaip jūros bangos. Visi ankstesni įsitikinim ai
buvo aplaužyti kaip medis p o potvynio. Turėjau sužinoti kartą ir visiems
laikams, iš kur atsirado žmogus. A r jis buvo sukurtas pa g a l Dievo at­
vaizdą ir paleistas į pasaulį, ar jis tėra save apgaudinėjantis kažkokios
žmogbeždžionės palikuonis? Jei tai sužinočiau, mano mintys nurimtų.
Atgaučiau dvasios ramybę arba pasmerkčiau save nevilčiai.

Feitė nustojo skaityti. Ji pasijuto sukrėsta, lyg būtų išvydusi jos

akivaizdoje palūžusį tėvą. Pastoriaus tikėjimas visada atrodė amžinas
ir tvirtas kaip uola. Ji niekada nebūtų pagalvojusi apie dvejones, ėdan­
čias tą uolą iš vidaus. Tai buvo tas pats, kaip sužinoti, kad Dievas
nustojo tikėjęs savimi.

Taigi aš ryžausi išgauti tas žinias iš medžio. Tai nuramintų ne tik

mane, bet ir kitus, besikankinančius ir ieškančius atsakymų į šį klausimą.
Jei noriu atskleisti žmogaus kilmės paslaptį, vadinasi, ir mano melas
turi būti susijęs su ja . Norėdamas sužinoti tokią svarbią paslaptį, turiu
pasitelkti siaubingą melą ir priversti kuo daugiau žm onių ju o patikėti.
Prieš akis stojo mano didysis projektas ir aš supratau, ką turiu daryti.
Buvau gerbiam as mokslininkas, kuriuo pasitikėjo ir d ažn ai kviesdavo
konsultuoti. Jei pateiksiu kokį nors teiginį, ju o patikės. Jei pateiksiu

134
fosilijų ar kitų radinių, niekam nekils klausimų. Galiu juos suklastoti ir
niekam nekils abejonių.
Todėl vardan Tiesos aš ryžausi Melui. Apgausiu pasaulį, o paskui p a ­
dovanosiu ja m žinias, kurios pasitarnaus visai žm onijai, g a l net išgelbės
jos sielų. Kurį laiką teks drum sti vandenį, ka d galiausiai jis taptų tyras ir
švarus. Paimsiu paskolą iš Tiesos banko, bet grąžinsiu j ą su palūkanomis.

- Ne, - sušnibždėjo Feitė. - Ne. Ne. Ne.

Tačiau jau kitame puslapyje su menkiausiom is sm ulkm enom is
buvo aprašyti visi pastoriaus paskleisti melai ir pateikti tikslūs fosilijų
eskizai - prieš pakeitimus ir po jų.
Didžiausiame eskize buvo pavaizduotas garsiausias pastoriaus radi­
nys, N ju Faltono nefilimas, koks jis buvo iš pradžių. N e sparnuotas
žmogaus petys, o fosilijomis virtusios plunksnos, priklijuotos prie
kažkokio padaro suakmenėjusio peties. Viskas padaryta nepaprastai
tiksliai, netgi meniškai.

„Pasirink melą, kuriuo kiti nori tikėti, - buvo parašyta po eskizu. - Visi
kabinsis u ž šito melo, net je i jis bus akivaizdus. O je i kas nors pamėgins
atskleisti tiesą, ji e nusiteiks prieš juos ir kovos iki paskutinio atodūsio.“

Ir jis pasirinko tokį melą, biblinio pasakojimo apie nefilim ą įro­

dymą. Feitė prisim inė senį Lam bentų nam uose, karštligiškai, kone
p a m a ld žia i tikintį fosilijos tikrumu. N efilim as tapo rąstu, plūdu­
riuojančiu žiauriuose abejonių vandenyse. N ieko keista, kad visi jo
kabinosi.
Skandalas, pasipiktinimas, kaltinimai klastojimu... visa tai tiesa.
Jos tėvas iš tiesų klastojo fosilijas, melavo apie savo radinius. Jis apgavo
savo kolegas, draugus, šeimą ir visą pasaulį.

135
 Feitė nebūtų tuo patikėjusi, jei ne gerai pažįstama kaligrafiška tėvo
rašysena. Ji jau nesijautė nei sukrėsta, nei nustebusi, jautė tik slegian­
čią, nenum aldom ai plintančią tamsą. Kažkuri jos dalis bejėgiškai
blaškėsi toje tamsoje kaip balandis šešėliuotam e skliaute. „Kas tas
žmogus, kurį mylėjau tiek metų? Negi taip menkai j į pažinojau?1
Bet ji tikrai jį mylėjo. Mylėjo per stipriai ir per ilgai, kad dabar išsi­
žadėtų. Atidavė jam visą širdį ir sielą.
Feitė paėmė nedidelę knygelę abiem rankomis ir užsimerkusi stip­
riai prispaudė prie širdies. Ji įsivaizdavo tėvą, besiskinantį kelią į tiesą
per m elo, pavojų ir priešiškumo džiungles, narsų, bet vienišą. Koks
vienišas jis turėjo jaustis dėl savo paslapties.
—Taip pasielgei norėdamas padėti žmonijai, - sušnibždėjo Feitė. -
Tik ji tavęs nesuprato, o aš suprantu.
Ji gali jam atleisti, net jei neatleis niekas kitas. Dabar jis jai atrodė
kur kas žmogiškesnis ir todėl dar artimesnis.
Ji greitai pravertė suklastotų fosilijų eskizus, nenorėdam a į juos
žiūrėti. Toliau buvo aprašytos vizijos. Dažniausiai m iglotos ir nesu­
prantamos, o tai jį aiškiai siutino.
Pirmoje jis išvydo tamsias džiungles, virš kurių iš dangaus leidosi
sparnuotas šešėlis. Padaras buvo raudonai mėlynais sparnais ir degančio­
mis reptilijos akimis. Antroje jis regėjo salas, jos virė ir kunkuliavo tarsi
košė, o ugnikalniai spjaudėsi baltais dūmais. Trečioje grupelė žemų,
kailiais apsisiautusių apžėlusių vyrų kovėsi su didesniais, į žm ones
panašiais padarais storais kaklais, plokščiais ir tokiais raumeningais
veidais, kad atrodė beveik netikri.
Paskutinė vizija buvo detaliausia.

Buvau klube ir kažkas man padavė knygų „Apie rūšių kilm ę“. M ė­
ginau skaityti, bet raidės šokinėjo, o žo d žia i liejosi akyse. K ai pakėliau
rankų ja s pasitrinti, kažkas pakuteno pirštų galiukus. M ano veidas buvo
apžėlęs kailiu.

136
 Paėmęs sidabrinę tabakinę žvilgtelėjau į savo atvaizdu. V/Vtf kaklaskarės
išvydau gelsvai rudus vilko nasrus su atsikišusiomis iltimis. Skubiai pakė­
liau knygą prie veido slėpdamas savo išsigimimą ir atsargiai apsidairiau, ar
kas nors pastebėjo šį pasikeitim ą.
Klube tvyrojo sąmyšis. A n t sietynų suposi liokajai beždžionių veidais
ir kvailai kikeno. Vienas klubo narys urgzdamas iššiepė išpuvusius dantis
nepasidalindamas lėkšte austrių su rupūžiško veido žmogėnu. Kitas mo­
sikavo rankomis vartydamas indus ir pelikano snapu rijo viską iš eilės.
Nuo numesto cigaro užsiliepsnojo užuolaida, bet niekas neskubėjo gesinti
ugnies. D ū m ai tik sukėlė dar garsesnį staugimą, riaumojimą, ūbavim ą
ir šnypštimą.
Stengdamasis nepamesti galvos išėjau iš kambario. Ieškojau senio,
kuriam priklausė klubas ir kuris gyveno viršutiniam e aukšte. Tikėjausi,
k a d jis viską paaiškins ir sugrąžins tvarką.
Tačiau lipant laiptais su kiekvienu aukštu padėtis darėsi vis klaikesnė.
Antram e aukšte klubo nariai nusiplėšė liemenes ir šliaužiojo vienais
marškiniais. Vietoj veidų nematytų gyvūnų snukiai, kai kurie turėjo
žvynuotus antakius ar baisingas iltis. Trečiame aukšte visi buvo nuogut
nuogutėliai, jie šliaužiojo po išlieto porto balas tolydžio kyščiodamiplonus
liežuvėlius iš savo driežiškų galvų.
Ketvirtam e aukšte atsidūriau prieš paauksuotas duris ir supratau, kad
u ž jų rasiu senį.
Priėjęs prie durų išgirdau savo vardą. Šalimais stovėjo mano duktė
Feitė.
Išvydus j ą mane apėmė siaubas ir pyktis. Jai nederėjo būti klube, be to,
nenorėjau, kad j i pam atytų mano kailį ir iltis. Bet labiausiai išsigandau,
ka d j i pasiduos tos vietos prakeiksmui. M an bežiūrint jos švelni vaikiška
oda ėmė eižėti ir po j a pasirodė žvynai.
Vėliau supratau, kad j ą išvydau tik todėl, k a d duktė be leidimo užėjo
į biblioteką ir pertraukė mano viziją. Ji vos visko nesugadino, bet atgavęs
sąmonę aš j ą išvariau.

137
 Feirė nurijo seiles. Dabar ji bent jau suprato keistą tėvo reakciją,
kai pažadino jį iš sąstingio. Tačiau kokią žalą ji padarė jį sutrukdydama?
Atėmė iš žm onijos galimybę sužinoti Didžiąją tiesą?

D ukteriai išėjus pagaliau pravėriau paauksuotas duris.

U ž jų nebuvo jokio kambario. A n t manęs ūžtelėjo m ilžiniška banga ir
nunešė tolyn. Viską užliejo vanduo. Kurį laiką blaškiausi vandenyje, pas­
kui ėmiau g rim zti gilyn. Buvau nebe klube, bet drum zlinoje begalinėje
jūroje. M ano plaučiai kvėpavo vandeniu ir apimtas nevilties supratau,
kadgrim siu vis gilyn ir gilyn, tūkstantmetis p o tūkstantmečio, ir niekada
nepaskęstu. Buvau vienas, aplink mane sukosi ir viena kitą vijo aukso
dulkės.
Tuo vizija ir baigėsi. Toks buvo atlygis už visas mano pastangas, kančias
ir išmėginimus.
Į tą viziją dėjau daug vilčių. D ėl jos suklastojau vadinam ąjį N ju
Faltono nefilimą, leidau tam melui augti ir sklisti ilgiau nei kitiems.
Natūralu, k a d tikėjausi vizijos, atlyginsiančios visas mano aukas. Prieš
mane bus visas pasaulis, bet aš bent ja u pasieksiu savo tikslą.
Tačiau paskutinė vizija sukėlė tik dar didesnę sum aištį ir siaubą.
Nesu neišmanėlis, kad nežinočiau, kaip paaiškinti regėtus vaizdinius: nesi­
baigiantis laikrodžio sukimas atgal, žmogaus virtimas žvėrimi, grįžimas į
pirmapradę šliužo būseną. Lengva paaiškinti, tačiau tai pripažin ti - toly­
gu pasm erkti save nevilčiai. Privalau aiškintis toliau. M ano ieškojimai
negali taip pasibaigti.
Po visko, ką padariau, atsidūriau aklavietėje, ir dar tuščiomis ran­
komis. Turiu išauginti a n t m edžio dar vieną vaisių, bet nežinau kaip.
K a d ir kokį įtikin am ą melą sugalvosiu, niekas m anim i nebetikės. Jei
neišgelbėsiu savo reputacijos, viskas buvo veltui.

Toliau buvo koks dešim t puslapių eskizų, užrašų ir skaičiavimų, bet

Feitė buvo pernelyg išvargusi į juos gilintis. Ji lėtai užvertė knygelę.

138
 N ieko keista, kad jis taip saugojo savo augalą, nenorėjo apie jį
kalbėti ir neišleisdavo iš akių. N ieko keista, kad jis ištraukė užrašus
Feitei iš rankų ir prarado savitvardą, kai ji prisipažino lindusi į seifą.
Feitė tikėjosi rasti ką nors, kas padėtų sugrąžinti gerą tėvo vardą.
Dabar ši viltis žlugo. N e, niekam daugiau nevalia to perskaityti. Jei
jo dienoraštis bus paviešintas, jis bus apkaltintas sukčiavim u ir vei­
kiausiai prisimenamas kaip beprotis.
O gal tai tikrai beprotybė? Gal jo manija ir vizijos tebuvo sergan­
čio proto vaisius?
O gal dabar ji vienintelė pasaulyje žino, kur yra M elų medis,
pasaulio stebuklas, galintis atskleisti nepaprastas paslaptis ir įm inti
nesuskaičiuojamas mįsles.
Vienaip ar kitaip Feitė tai išsiaiškins. Jei jau medis gali atskleisti
paslaptis, gal jis išduos ir jos tėvo žudiką?
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

PIKTA SIELA
Apie aštuntą tarnaitė atnešė Feitei vakarienę. Ji padėkojo, pareiškė,
kad šiandien gulsis anksčiau, ir atsisakė šildyklės. Tarnaitė išėjo ir Feitė
liko viena visai nakčiai.
Ji greitai prarijo vakarienę, tada tylutėliai apsirengė sugadintus ge­
dulo drabužius. Visi jau matė juos permirkusius ir aplipusius purvu,
tad kažin ar pastebės, jei jie taps dar šlapesni ar purvinesni. Tada už­
sidegė žibintą, bet prisuko ugnį, o patį žibintą apmuturiavo audeklu,
kaip tada tėvas.
Per antrąsias duris išsmuko ant stogo terasos, kuri tebebuvo šlapia
nuo lietaus. Dangus kaip ir anksčiau buvo pilkas ir niūrus. Einant pro
vartelius ir leidžiantis laiptais ją pasiekė iš indų plovyklos sklindantys
balsai ir puodų skim bčiojim as. Ji pasirinko atokų takelį per sodą
slapstydamasi už ūkinių pastatų, kad jos niekas nepastebėtų.
Feitė skubėdama leidosi takeliu paplūdim io link tikėdamasi, kad
gerai įsidėm ėjo potvynių ir atoslūgių laiką. Pasiekusi pakrantę su
palengvėjim u pam atė, kad jūra atslūgusi ir rami, kaip ir tikėjosi. Jei
neapsirinka, potvynis prasidės po valandos. Dabar jūra ramesnė ir
bangos draugiškesnės.
Neturėdama kur pasislėpti ji nužvelgė uolų viršūnes, bet nepaste­
bėjo, kad ją kas sektų. Nespėjusios išdžiūti garbanos čaižė veidą.
Buvo sunku tem pti valtį vienai, bet galiausiai jai pavyko įstumti ją
į vandenį. Ji įsilipo vidun ir su vienu irklu atsistūmė nuo kranto.
Feitė dar niekada nebuvo irklavusi ir netrukus įsitikino, kad tai kur
kas sunkiau, nei atrodė stebint tėvą. Iš pradžių ji pam ėgino irtis sėdė­
dama veidu į priekį, kad m atytų, kur plaukia, ir stūm ė irklus, užuot

140
juos traukusi, bet jie vis iššokdavo iš laikiklių. Pradėjus irtis nugara,
kaip tai darė tėvas, pasidarė kur kas lengviau. Netrukus ji visai užduso,
skaudėjo rankas ir pečius. Gerai bent, kad prieš išeidama susiprato
nusim esti „mokomąjį“ korsetą.
Kaskart pasisukus pažiūrėti, kur plaukia, jai rodėsi, kad valtį neša
į atvirą jūrą arba ji tuoj tuoj užplauks ant netikėtai išnirusios uolos.
Laimė, prietemoje uolos buvo matyti geriau nei naktį.
Pilkoje šviesoje skendintis jūros urvas atrodė tarsi tamsi gotikinė
arka. Ji plačiai išsižiodavo ir prarydavo bangas, o paskui išspjaudavo
putas.
Iš visų jėgų užgulusi irklus Feitė priartėjo prie urvo. Kaip ir aną­
kart, banga įnešė ją vidun, tik kur kas švelniau nei tada, ir valtis
sustojo arčiau urvo žiočių.
Feitė išlipo ant slidžios uolos ir apkurtinta vandens aido pririšo
valtį prie to paties kyšulio. Tada pasiėmė žibintą, pasikaišė sijonus
ir užsirangė ant uolėtos atbrailos, kur per trikampę skylę pralindo į
toliau esantį urvą. Čia buvo daug tamsiau, tik iš pirmojo urvo sklido
m enkutė šviesa. Prisiminusi tėvo pastabas apie „baisią reakciją į šviesą“
ji tebelaikė žibintą suvyniotą į audeklą ir tik krašteliu švietė sau kelią.
Urvas buvo skliautuotas ir išraižytas plyšių. Kur ne kur buvo maty­
ti šešėliuose skendintys įtrūktai ir angos į kitus urvus.
Urvo gilum oje, ant išsikišusios uolos, stovėjo kažkoks daiktas, su­
suktas į audeklą, iš po kurio buvo matyti m olinės puodynės apačia.
Aidas čia buvo kitoks, keistesnis. Jūros ošimas susilpnėjo ir išsikrei-
pė, atrodė, kad urvas dūsta nuo atodūsių. Feitė vis gręžiojosi atgal, jai
atrodė, kad kažkas alsuoja tiesiai į nugarą. Šalta drėgmė buvo tokia
aitri, kad gėlė akis.
Pamažu Feitė užsikepurnėjo slidžiu urvo šlaitu. Pasiekusi at­
brailą išsitiesė ir neskubėdam a pam ėgino nutraukti audeklą. Ji jautė

141
pasipriešinimą, spygliai nenorėjo paleisti medžiagos, her galiausiai
pasidavė ir ji išvydo tam sių lapų tankum yną, šešėlių raizgalynę, virs­
tančią iš puodynės.
Atodūsiai pasidarė garsesni, tarsi kažkas būtų dar labiau priartėjęs.
Feitė atsargiai pakėlė žibintą ir jo krašteliu apšvietė augalą.
Šviesa krito ant plonų, melsvai juodų lapų, ilgų spyglių, išbluku­
sio aukso spalvos syvų, žėrinčių ant juodo susisukusio kam ieno... ir
tada Feitė išvydo, kaip apšviesti lapai krūptelėjo, susisuko ir susitraukė
šnypšdami išgąsdinto žvėries balsu.
Ji greitai nuleido žibintą ir augalas atgavo tamsų, neaiškų pavida­
lą. Šnypštimas nutilo. Nedrįsdama dar kartą pakelti žibinto ji ištiesė
ranką ir švelniai perbraukė pirštais per lapus, tarsi norėdama pažinti
medį per lytėjimą.
Su palengvėjimu nusprendė, kad šviesa neturėjo padaryti didesnės
žalos. Lapai buvo šalti ir drėgni, jos pirštai apkibo lipniu it medus
skysčiu. Vaisiaus nebuvo.
Per nugarą perbėgo šiurpas. N et nieko nematydama, pasikliauda­
ma tiktai lytėjimu, ji negalėjo apsirikti dėl lapų formos, jie skyrėsi į
dvi smailėjančias dalis. Tokie pat buvo nupiešti ir tėvo dienoraštyje.
Čia tikrai M elų medis, jo didžiausia paslaptis, jo lobis ir jo pražūtis.
M elų medis. Dabar jis priklauso Feitei ir jos laukia kelionė, kurios jam
nepavyko baigti.
Feitė palenkė galvą, jos lūpos kone lietė lapus. N uo kvapo gėlė akis
ir tvinkčiojo sm ilkiniuose.
- Tėvas nebegali ateiti pas tave, - sušnibždėjo. - Jis mirė, guli baž­
nyčios kriptoje. N oriu išsiaiškinti, kas jį nužudė. Ar man padėsi?
Jokio atsako. N egi ji tikėjosi, kad medis jai atsakys?
- Nori melo? - paklausė Feitė jausdamasi taip, lyg siūlytų skanėstą
kokiam pavojingam gyvūnui. Ji net tikėjosi, kad medis pasišiauš kaip
alkanas vilkas.

142
 „Pasirink melą, kuriuo k iti nori tik ė ti1, - rašė tėvas.
Feitė prisiminė pokalbį prie kapo ir Tom o pasiūlymą perverti jos
tėvą m ietu, kad „atbaidytų vaiduoklius“. Ji pagalvojo apie Hovardo
prietaringą baimę, sustabdytus laikrodžius ir uždengtus veidrodžius.
- Turiu tau melą, - ji užsimerkė ir sušnibždėjo. - M ano tėvo vai­
duoklis klaidžioja norėdamas atkeršyti tam, kas jį nužudė.
Kažkas švelniai perbraukė jai per veidą, Feitė atsitraukė ir atsimerkė.
Blizgantys augalo lapai nejudėjo.
Ji lėtai pasuko išėjimo link. Aidas urve pasikeitė. Feitė buvo kone
tikra, kad girdi silpną savo pačios žodžių aidą jiems atsimušant į urvo
sienas.

M ietas per širdį kryžkelėje, kad mirusieji nerastų kelio namo...

Patyliukais įsm ukusi į nam us su suplėšyta gedulo suknele Feitė
pasijuto taip, lyg būtų atgavusi savo prarastą sielą. Ji stabtelėjo pasi­
klausyti, bet nam uose buvo tylu. Visi miegojo. Namas priklausė jai.
Tad ką daryti? N uo ko pradėti?
Feitė prisimerkė, paskui, pagauta įkvėpimo, nusišypsojo tamsoje.
Ji nusėlino į virtuvę, kur, regis, buvo m ačiusi... taip. Silpna žibinto
šviesa apšvietė tarnų kvietim o pultą kaip tik jai virš galvos. Ten kabė­
jo septyni varpeliai, kiekvienas pritvirtintas prie m etalinės spiralės,
sujungtos su laidu, einančiu per sieną. Kiekvienas varpelis turėjo
pavadinim ą —šeim ininko miegamasis, antrasis miegamasis, trečiasis
m iegamasis, svetainė, biblioteka, vaikų kambarys, valgomasis. Kiek­
vienam e iš šių kambarių buvo juosta, kurią patraukus grindyse ir
sienose išraizgytais laidais skambutis pasiekdavo virtuvę.
Prisimerkusi blausioje žibinto šviesoje Feitė sukeitė šeim ininko ir
trečiojo m iegam ojo laidus.
Tada nusėlino į biblioteką ir ant stalo susirado tėvo tabakinę. Paėmė
žiupsnelį tabako ir užmetė ant degančios žvakės stebėdama, kaip jis

143
rangosi ir juoduoja paleisdamas kvapnų, melsvą dūmelį. Paskui peiliu,
skirtu laiškams atplėšti; perrėžė krepą, dengusį veidrodį. Pro audeklo
kiaurymę sutvisko sidabrinė akis.
Liko paskutinis žingsnis. Ji tylutėliai užlipo laiptais klausydamasi,
ar iš miegamųjų nesklinda koks garsas, tada įsėlino į tėvo miegamąjį,
rūpestingai uždarė duris ir tik tada atidengė žibintą.
Kambaryje tebestovėjo vazos su vystančiom is gėlėmis, lovoje, kur
gulėjo jo palaikai, buvo likusi ilga raukšlė, tačiau visi daiktai jau buvo
sudėti į dėžes ir lagaminus. Užversta šeim os Biblija gulėjo ant naktinio
stalelio.
Feitės galvoje sukosi šimtai piktų m inčių, bet ji susivaldė. Negali­
ma persistengti, kitaip išsiduos. Ji paėmė Bibliją ir ėm ė skubiai versti
puslapius, kol rado Pakartoto Įstatymo knygą 32.35.
M an priklauso kerštas, atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys. Tikrai,
j ų nelaimės diena arti, atskuba jų pražūtis...
Ji paliko atverstą puslapį, žiedlapiu pažymėjusi kerštingąsias eilutes.
Prie lovos kabėjo varpelio juosta raudonais kutais. Feitė pasilipo ant
kėdės ir tėvo skustuvu kiek galėdama aukščiau perrėžė juostą, palikda­
ma tik mažą kraštelį, kad juosta liktų kabėti. Tada išėjo iš kambario.
,Jei jie taip nori vaiduoklio, gaus vaiduoklį.“
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

ŠAUTUVAS VAIDUOKLIAMS
Feitė sapnavo, kad guli užversta nuolaužom is. Pabudo nusilpusi,
skaudėjo visą kūną. Kurį laiką dar gulėjo galvodama, kodėl taip skauda
nugarą, pečius ir rankas.
Staiga it šalta banga užliejo prisiminimai. Netektis, laidotuvės,
dienoraštis, M elų m edžio lapai, glostantys jai veidą. Ji dar kurį lai­
ką leidosi slogių m inčių tempiama bedugnėn, paskui pyktis išskleidė
sparnus ir iškėlė ją viršun.
Feitė vargais negalais išlipo iš lovos. Rankos buvo tarsi švininės, jas
skaudėjo net kišant į atsarginės gedulo suknelės rankoves. Raumenys
nebuvo pratę prie tokio fizinio krūvio ir dabar tiesiog klykė protes­
tuodam i.
Plaukai, sutaršyti vėjo ir prisigėrę sūraus jūros vandens, virto kal­
tūnu. Ji šukavosi ir šukavosi, kol jie atgavo bent šiek tiek ankstesnio
švelnum o ir blizgesio.
Feitė atitraukė užuolaidą ir žvilgtelėjo laukan. Dar viena pilka,
vėjuota diena. Vėjas staugė dūmtraukyje ir vilnijo per žolę, medžiai
tiesė šakas it rankas skęstantys jūrininkai.
Jai reikia įbauginti visą salą ir surasti žudiką. Išsigandę žm onės
kartais suklysta, o ši diena tiesiog sutverta vaiduoklio pasirodymui.
Feitė suėm ė m ėlyną juostą, kabėjusią prie lovos, ir tris kartus
smarkiai timptelėjo.
Ji įsivaizdavo, kaip tarnai nieko nesuprasdami žiūri į varpelių lentą,
kurioje trūkčioja ir tilindžiuoja šeim ininko tuščio m iegam ojo var­
pelis. Slinko m inutės, bet nam e buvo tylu. Po kiek laiko ji išgirdo
neryžtingus žingsnius ant tarnų laiptų ir koridoriuje. Feitė priklaupė
prie m iegam ojo durų ir pridėjo akį prie rakto skylutės.

145
 Prie pastoriaus kambario nervingai grąžydama rankas mindžikavo
Dženė. Galiausiai suėmė rankeną ir įėjo vidun. Feitė buvo tikra, kad
išgirdo tylų aiktelėjimą.
Girgžt. Girgžt. Tylūs, atsargūs žingsniai. Trumpas nuostabos ku­
pinas šūktelėjimas. Netrukus pro duris išpuolė D ženė su raudonąja
juosta rankoje ir pradingo iš akių.
Tarnaitei dundant tarnų laiptais žemyn Feitė patenkinta nusišyp­
sojo. Ji ir tikėjosi, kad kas nors pamėgins patraukti raudonąją juostą.
Jei nebūtų jos nupjovusi, būtų suskambėjęs jos kambario varpelis, o
tada kas nors būtų galėjęs susiprasti.
Prispaudusi ausį prie sienos ji išgirdo, kaip kažkur ant laiptų kalbasi
tarnai.
- Tu ją nutraukėP. —netikėdamas perklausė Pritas.
- Aš tik šiek tiek timptelėjau! - šūktelėjo Dženė. Balsas skambėjo
ryžtingai, bet ji pati aiškiai buvo sukrėsta. - Ir ji liko m ano rankoje!
Tame kambaryje kažkas negerai...
Feitė žaidė su varpelio juosta, pirštais jausdama audinio šiurkštumą.
Kokia pagunda tim ptelėti dar kartą! N e, per greitai, to būtų per daug.
Reikia aukoms duoti laiko paspėlioti, pasišnabždėti, kad pagąsdintų
vieni kitus savo pasakojimais.

Kai po valandos Dženė atnešė pusryčius į vaikų kambarį, ji jau buvo

praradusi ankstesnį pasitikėjimą. Dedant padėklą ant stalo jos rankos
drebėjo, ji tik žvilgtelėjo į Feitę ir neaiškiai palinkėjusi „skanaus“ išsku­
bėjo. Kad ir ką ji galvojo apie paslaptingąjį varpelį, žinoma, nė neįtarė
tylios ir drovios šeim ininkų dukters.
Atsisėdusi su Hovardu prie nedidelio stalelio Feitė net negalėjo
pagalvoti apie pusryčius.
Ką ji žino apie žudiką? Tą naktį apsilankyti Jaučių įlankoje galėjo
bet kuris salos gyventojas. Iš tėvo kalbų buvo galima suprasti, kad jis

146
paskyrė susitikimą vidurnaktį. Vadinasi, su kažkuo norėjo susitikti,
nors ir ginkluotas. Jei jis tikėjosi pavojaus, kam tada išvis turėjo susi­
tikti, juolab paslapčia ir vienas vidury nakties?
Ir dar tas pistoletas. Tėvas turėjo ginklą, bet jo tai neišgelbėjo. O su­
radus kūną pistoleto kišenėje nebuvo.
- Kita ranka, Hovai, - nevalingai pataisė ji pastebėjusi, kaip brolis
patyliukais perėmė šaukštą į kitą ranką.
- Ne! - riktelėjo Hovardas, apimtas maišto priepuolio. Jis sunkiai
alsavo, veide sustingo karštligiškas nepasitenkinimas. Feitė matė, kad
jis prastai m iegojo, ir jai dilgtelėjo širdį. Bet kaltės nepajuto.
- Hovardai...
- N e, ne, ne! - jau garsiau riktelėjo Hovardas, taip stumtelėdamas
savo lėkštę, kad Feitės lėkštė vos nenukrito jai ant kelių.
Ji pam ėgino nuraminti brolį, bet pajuto, kad jos pačios kantrybė
senka. Jis, kaip paprastai, reikalavo dėm esio ir dabar jai atrodė, kad jo
maži, nerangūs pirštukai drasko jai smegenis.
- Elkis gražiai, - subarė netekusi savitvardos, - arba apvilksiu
mėlynąjį švarką!
Nevykęs grasinimas. Hovardui atvipo lūpa ir jis paleido dūdas.
- Aš tavęs nekenčiuuu! - bliovė pasikūkčiodamas.
Paprastai švarkas nebūdavo bausmės priemonė. Hovardas tik no­
rėjo žinoti, kodėl viskas yra taip ir ne kitaip ir kad gyvenimas yra
teisingas. Deja, gyvenimas nebuvo teisingas ir kaskart tai supratęs jis
imdavo nesivaldyti. O jei Feitė nieko nedarydavo, jis galėdavo rėkti,
kol pasidarydavo bloga.
N e, gyvenimas neteisingas. Feitė pašoko nuo kėdės ir ėm ė vaikšti­
nėti po kambarį dairydamasi, kam čia įspirti.
Kai pažvelgė į Hovardą, jis savo kėdutėje atrodė toks mažytis. Jis
dėl to nekaltas. Jis turi teisę pykti.

147
 Atsileidusi Feitė atsisėdo ant grindų šiugždindama savo sijonais. Ji
atidarė Hovardo žaislų skrynią ir ištraukė žaislinį teatrą.
Teatras buvo stačiakampio formos, nudažytas raudona, auksine ir
žalia spalvomis, išmargintas ornamentais ir angelais. Priekyje nupiešta
uždanga, už jos matyti scena, jos gale nupieštas fonas - žydras dangus,
žalios kalvos ir pilis.
Feitė ištraukė fono užsklandą. Buvo galima rinktis dar iš trijų - dar
buvo tas pats vaizdas m ėnulio šviesoje, interjeras su kandeliabrais, taip
pat žalias m iško fonas. Užsigalvojusi Feitė pasirinko naktinę sceną.
Hovardas kaipmat nustojo rėkti. Jis priėjo prie jos ir sunkiai kles­
telėjo ant grindų sukryžiuodamas kojas. Hovardui visada patiko jos
„spektakliai“.
- Noriu Fokusininko, —paprašė jis. - Ir Burtininko. Ir Velnio.
Personažai buvo mažytės popierinės figūrėlės, priklijuotos prie plonų
m edinių lazdelių, kad jas būtų galima stumdyti po sceną. Daugum ą jų
padarė pati Feitė, rūpestingai nupiešė, nuspalvino ir iškirpo.
Scenos kraštuose buvo skylės ir figūrėles buvo galima stum dyti iš
dešinės į kairę ir atvirkščiai. Deja, pirmyn atgal jos judėti negalėjo. Tai
erzino Hovardą, keletas figūrėlių buvo suplėšytos per tokius pykčio
priepuolius.
Šiandien kaip paprastai Hovardas norėjo grumtynių.
- Fokusininkas kaunasi su Velniu! - pareiškė jis tuksnodamas per
kelius.
Mažytis žaliai ir geltonai nuspalvintas Fokusininkas susiėmė su
Velniu raudonais ragais. Šiandien Feitė leido laimėti Velniui, garsiai
suriaumojęs jis pargriovė Fokusininką ir tas „mirė“. Hovardą kaip
visada tai prajuokino. Jis taip kvatojosi, kad Feitei dingtelėjo, jog jis
juokiasi daugiau iš baimės.
- Burtininkas kaunasi su Velniu!
Velnias kovėsi su Burtininku, Kunigaikščiu, Jūreiviu ir visus „nu-
v j . u
zude .

148
 Hovardas kvatojo kiek per garsiai ir kiek per isteriškai. Jo akys buvo
išplėstos ir išsigandusios, jis nenuleido jų nuo išsišiepusio Velnio.
- O dabar juos prikelk - visus, ir tegu jie nužudo Velnią!
- Bet, Hovardai, jie negyvi... —čia Feitė prikando liežuvį. Ji atsar­
giai sustatė figūrėles ir jos puolė Velnią, šis staugdamas parkrito. Stojo
tyla.
- N oriu Išm inčiaus, - kaip visada po kautynių tyliai paprašė H o ­
vardas.
Išminčius buvo kinas su trikampe skrybėle ir ilgais ūsais. Jo akys
buvo kreivos, nes Feitė jį nupiešė, kai buvo mažesnė ir ne taip gerai
valdė pieštuką, bet jis buvo Hovardo mėgstamiausias.
Feitė įstūmė Išminčių į sceną.
- Juk čia jaunasis ponaitis Hovardas! —išdainavo ji aukštu, niurgzliu
senio balsu.
Hovardas nusijuokė ir rankomis apsikabino kelius. Bet tai buvo tas
pats išsigandęs, susijaudinęs juokas kaip ir „mirus“ kitiems veikėjams.
Pagal seną tradiciją Išm inčius buvo vienintelis personažas, kuris ei­
damas per sceną pastebėdavo, kad Hovardas jį stebi.
- Ar šiandien norite ko nors paklausti? — ištarė Feitė Išminčiaus
balsu.
Iškišęs liežuvį Hovardas kasėsi kojos kulną.
- Taip, - galiausiai pasakė tyliai. - Ar Velnias negyvas?
- O taip, Velnias negyvas, - užtikrino Išminčius.
Visus šešerius metus Feitė Hovardui buvo jo orakulas, jo almana­
chas, jo tiesos šaltinis. Jis tikėjo viskuo, ką ji jam sakė. Bet dabar padėtis
pasikeitė. ,.Mergaitės nieko neišmano apie laitais, - pareiškė jis. - M er­
gaitės nieko nežino apie M ėnulį.“ Tose pastabose nebuvo nei pykčio, nei
pagiežos, jis tiesiog kartojo tai, ką nugirsdavo iš suaugusiųjų. Buvo
dalykų, kurių mergaitės neišm anė, o Feitė - mergaitė. Kaskart, kai
jis pasakydavo ką nors panašaus, Feitė pasijusdavo sukrėsta, ji jautė,
kad jos žinių karalystė eižėja kaip ledas pavasarį.

149
 Tačiau bendraudamas su Išm inčium i Hovardas nejausdavo jokios
gėdos. Išminčius nebuvo mergaitė, Išminčius žinojo viską.
- Ar naktį Velnias sugrįš? - Hovardui drebėjo lūpos. —Aš jį girdė­
jau. Jis buvo nuėjęs į tėtės kambarį. Girdėjau, kaip griežia dantimis.
Feitei atėmė žadą, per kūną perbėgo šiurpas. Ji manė, kad niekas
nepastebėjo, kaip ji nakčia slankioja po namus. Bet Hovardas išgirdo
jos žingsnius, girdėjo, kaip ji pjauna varpelio juostą, tas garsas išties
buvo panašus, lyg kas griežtų dantimis.
Hovardas nesirenka pašnekovų, kalbasi su visais iš eilės. Jis toks
patiklus. Jis visiems pasakys, kad girdėjo žingsnius ir dantų griežimą.
Kaip jį nutildyti?
Kita vertus, gal ir geriau, kad jis netylės?
- Kaip supratai, kad ten Velnias? - paklausė Feitė-Išminčius. - Ar
jo žingsniai buvo keisti, aidintys?
Hovardas pasikasė kulną ir susiraukė. Tada jo veidelis nušvito ir jis
linktelėjo.
- Ar jam praeinant padvelkė šalčiu? - klausinėjo Feitė-Išminčius.
Hovardas vėl susimąstė, paskui nusipurtė ir linktelėjo. Jis toks pa­
tiklus, kad dabar patikėjo, jog girdėjo aidinčius žingsnius ir jautė šaltį.
- O , tada tai tikriausiai buvo viso labo vaiduoklis, - linksmai pa­
stebėjo Feitė-Išminčius.
Hovardo tai nenuramino.
- Ar tai... todėl... kad įm yniau į kapą?
- N e, ne, jis ieško ne jūsų, ponaiti Hovardai. Vaiduokliai neper­
sekioja gerų berniukų, kurie kalba maldeles ir rašo dešine ranka. Jie
persekioja tik negerus žmones, —Feitei visai nesinorėjo jo gąsdinti.
- Bet... jei būsiu negeras... ir vaiduoklis sugrįš, - spyrėsi Hovardas, -
ar galėsiu jį nušautū
Feitei prieš akis iškilo paplūdimys ir tėvas, krūpčiojantis nuo
kiekvieno šešėlio ir kišenėje ieškantis pistoleto. Kai parnešė jo kūną,

150
pistoleto ten nebebuvo. Gal jis tiesiog iškrito tėvui krentant nuo
skardžio? Bet jei ji ras pistoletą kitur, gal sužinos, kur jos tėvas buvo
užpultas?
Į galvą atėjo dar viena mintis. Feitė regėjo tėvo pistoletą, suspaustą
savo rankoje, dramblio kaulo rankena sušilusi nuo jos delno. Tėvo
žudiko ji nematė - jos vaizduotėje jis tebuvo žmogaus pavidalo pra­
raja, audros debesis, laidantis pagiežos žaibus. Feitė įsivaizdavo, kaip
nusitaiko pistoletu į tamsią galvą ir nuspaudžia gaiduką...
- Taip, ponaiti Hovardai, - sugergždė ji Išminčiaus balsu. - Bet
m edžiojant vaiduoklius, kaip ir m edžiojant dramblius, reikalingas
ypatingas šautuvas. - M ažutė figūrėlė sąmoksliškai krustelėjo. -
Verčiau paprašyk savo tinginės sesers pasiim ti tave pasivaikščioti, gal
jum s pavyks jį rasti?

Po dešimties m inučių apsirengusi naujais gedulo drabužiais Feitė

jau vedėsi Hovardą žemyn. N am uose buvo tylu. D ėdė Mailsas anksti
išvyko susitikti su Lambentu, o Mertlė tebebuvo užsidariusi kamba-
ryje.
- Iki, ponia Velet, - mandagiai šūktelėjo Hovardas jiedviem ei­
nant pro svetainę. - Einu ieškoti šautuvo, su kuriuo galima nušauti
vaiduoklį!
Ponia Velet, kuri laistė gėles, krūptelėjo ir išliejo vandenį ant stal­
tiesės. D ženė, klūpojusi prie židinio, su trenksmu išm etė sem tuvėlį
ir išbarstė pelenus.
- Hovardai, —sudrausmino brolį Feitė, mesdama į ekonomę sutriku­
sį, atsiprašantį žvilgsnį. - Atleiskite, ponia Velet, - garsiai sušnabždėjo
ji. - Nesuprantu, kas Hovardui šovė į galvą.
- Bet nam uose yra vaiduoklis! — aiškiai it varpelis sutilindžiavo
Hovardas. - Vakar girdėjau jį vaikštant...
- Verčiau eim e pasivaikščioti, - neleido jam baigti Feitė imdama
brolį už rankos ir tempdama pro laukujės duris. U ž nugaros išgirdusi

151
išsigandusius šnabždesius turėjo suim ti save į rankas, kad nenusišyp­
sotų.
Ji gerai žinojo, kad norint kažkam kažką įteigti, nėra prasmės kalti
tai į galvą. Kur kas veiksmingesnė užuom ina, reikšmingas žvilgsnis ar
nutylėjimas. Kuo greičiau bėgsi, tuo labiau tave vysis, kuo sunkiau
gautos žinios, tuo labiau jom is tikima.
- Paieškokime jo paplūdimyje, gerai?
Leidžiantis taku Feitė dairėsi metalo ar dramblio kaulo žybsnio
aukštoje žolėje, jei pistoletas kartais būtų iškritęs nešant tėvą namo.
Bet ji nepamatė nieko, tik vilnijančią žolę ir jiems mojančias violetines
usnių galveles.
Paplūdimyje Hovardas klupinėjo ant akm enų ir šūkaudamas
vaikė kirus. N eb uvo panašu, kad jis gedėtų tėvo, bet Feitei atrodė,
kad jį supranta. Jį sm augė jausmai, kurių jis nesuprato, jam norėjosi
tik bėgti ir rėkti.
Feitė ėmėsi ieškoti pistoleto tarp akm enų, iš pradžių po medžiu,
ant kurio buvo rastas tėvas, paskui aplinkui, apžiūrėdama plyšius,
pirštais žarstydama akmenėlius. Pistoletas negalėjo toli nukristi.
- N ieko nerandu! - šūktelėjo Hovardas.
- N e, - susimąsčiusi atsiliepė Feitė. - Regis, jo čia nėra.
Jei tėvas nepam etė pistoleto krisdamas, tada kur? Gal kai buvo
užpultas? Tikroji nusikaltimo vieta turėjo būti netoliese. Pergabenti
kūną, netgi karučiu, sunki ir varginanti užduotis.
Jiems grįžtant namo Feitė nusprendė užsukti į pamiškę. Čia buvo
tylu, tik retkarčiais pasigirsdavo sparnelių plazdėjimas ar paukščių
šaižiais balsais pilkam dangui išsakomi klausimai. Paparčiai švelniai
glostė Feitės sijonus.
Po dešimties m inučių Feitė pasidavė. Tokioje tankmėje galėtų m ė­
tytis dešimtys pistoletų ir Feitė jų nerastų.

152
 Išeidami jie užklydo į proskyną, kur smaragdo žalumo samanos
buvo tankios kaip kailis. Hovardas susižavėjo ir ėm ė jas m indyti
juokdamasis, kai po atsiknojusiomis samanomis sujuoduodavo žemė.
- Feite, pažvelk! - riktelėjo jis, kulnu pradrėksdamas samanas. -
Pėdsakas!
Kažkas patraukė Feitės akį - tamsi juosta vešlioje žalumoje. Priėjusi
ji pasilenkė pažiūrėti.
- Feite! - šaukė Hovardas. - Feite, pažiūrėk! Pažiūrėk! - Jo žings­
niai girdėjosi vis arčiau ir arčiau. - Tu nežiūri, Feite!
Tamsi juosta nebuvo šešėlis. Tai buvo įspaudas. Feitė ištiesė ranką
ir palietė jį pirštinėta ranka.
- Pėdsakas! - mažas Hovardo kulniukas uždengė įspaudą, ištrynė ir
vos nenum ynė Feitei pirštų.
- Hovardai! - pašoko ant kojų Feitė. Hovardas patenkintas šyp­
sojosi ir vieną akimirką jai norėjosi skelti antausį tam išdidžiam
veideliui.
Išvydus jos išraišką Hovardo šypsena išblėso, jis nepatenkintas
patem pė lūpą.
- Aš tau sakiau! —atkirto jis. - Nežiūrėjai, kai sakiau!
Prikandusi lūpą Feitė nusisuko ir pam ėgino susitvardyti. Žala pa­
daryta, ir visai netyčia.
- Tiek to, —prisivertė pasakyti. - Nesvarbu.
Jiedu išėjo iš pamiškės, Hovardas lazda čaižė paparčius, o Feitė
stengėsi suvaldyti įtūžį.
Jis ten buvo, jinai jį matė! Siauras įspaudas, kokį galėjo palikti
karučio ratas. O dabar jo neliko.
Vis dėlto Feitės m otina buvo teisi. Pastorius Erazmas Sanderlis galą
gavo pamiškėje.

153
 Jiems grįžus namo D ženė paėmė Feitės apsiaustą ir skrybėlaitę.
- Feite, noriu paieškoti vaiduoklio! - pareiškė Hovardas.
- Ak, ponaiti Hovardai, jūs išvarginsite panelę Feitę! - šūktelėjo
Dženė. - Panele, atrodote pavargusi, o jūs dar neatsigavote po laido­
tuvių. Gal palikite ponaitį Hovardą kurį laiką su manim? - Nepaisant
mandagių žodžių jos tonas buvo įsakmus, ji jau paėmė Hovardą už
rankos.
D ženė peržengė ribas ir tą suprato, tačiau jos akyse spindėjo
pasitikėjimas, kuris atsiranda, kai stipresnė asm enybė susiduria su
silpnesne.
Feitė taip pat nepriekaištingai suvaidino savo vaidmenį. Apsimetė
sutrikusi ir nusim inusi, bet pernelyg nedrąsi paprieštarauti Hovardą
nusitempiančiai D ženei.
- Nagi, papasakok man apie tą savo vaiduoklį, - išgirdo ji šnibž­
dant tarnaitę, kai jie pasuko už kampo.
Feitė pasistengė nutaisyti nieko nesakančią išraišką. Ji prikimšo
Hovardo galvą m elų ir kaip Trojos arklį įstūm ė į priešo stovyklą.

Pirmą popiet prie nam o sustojo skardininko vežimas. Regis, Pritas

ir Dženė jį gerai pažinojo, nes išėjo su juo pasišnekėti.
Susigūžusi savo slėptuvėje ant stogo Feitė stebėjo juos pro vijokliais
apaugusius turėklus.
- Nesijaudink dėl senės Velet, - kalbėjo Dženė. - Ji išėjo pasi­
vaikščioti ir dar kurį laiką negrįš. Kas dieną tas pats. Sako, einanti
apžiūrėti valdų, bet aš manau, kad ji susiranda ramų kampelį ir papsi
savo pypkutę.
Nugriaudėjo juokas.
-T a i... juosta tiesiog nutrūko?
- Ponia Velet sako, kad namuose yra žiurkių, jos tikriausiai ir nu­
graužė, - pasakė Pritas. - Bet jei paklaustumėt manęs, ta žiurkė turėjo
būti arklinė. Tokia ir vežimą galėtų patraukti.

154
 - Tai dar ne viskas, - iš tolo pradėjo D ženė. - Jį galima užuosti,
tarsi būtų praėjęs pro šalį. Nam as šaltas it kapas. Ir daiktai keičia savo
vietas.
- Iš šiltnamio pradingo puodynė, - prisiminė Pritas.
Feitė apie vaiduoklius sužinojo įdom ų dalyką. Jie tarsi sniego
kam uoliai - užtenka stum telėti ir jie ridenasi apaugdami naujomis
legendom is jau ir be tavo pagalbos.
- Nesistebiu, - D ženė baugščiai žvilgtelėjo į viršutinius langus, -
juk tas nelaimėlis nusižudė. N ieko keista, kad negali ilsėtis ramybėje,
kai sielą slegia mirtina nuodėm ė.
Skardininkas kažką pasakė, bet Feitė nugirdo tik žodžius „su baidy­
klės paltu“. Jis niuktelėjo D ženę, kuri pradėjo taip garsiai juoktis, kad
turėjo prisidengti burną ranka.

Netverdama pykčiu Feitė grįžo į vidų. Galvoje sukosi kerštingos

mintys. Viduje nebuvo nė vieno tarno. Tokia galimybė gali ir nebe­
pasitaikyti.
Bibliotekoje ji atidarė dėžes su tėvo eksponatais. Ant stalo išrikiavo
juodąjį grifą, juodą kaip anglis varną ir rėkiančią papūgą taip, kad
įėjusįjį į kambarį pasitiktų trys išsižioję snapai juodais liežuviais ir
šešios šaltos akys.
D augum a laikrodžių vėl tiksėjo. V ieną po kito ji juos sustabdė.
Velionis paliko namus, bet negali ilsėtis ramybėje. N iekas negali
jaustis saugus ar pradėti gyvenim o iš naujo.
Valgomajame ant židinio atbrailos paliko driežo iškamšą, įsukusi į
juodas krepo juostas užkišo jį už žvakidės.
Priėjus prie durų, vedančių į tarnų laiptus, ją apniko dvejonės.
Kaskart darydama ką neleistina ji jausdavosi tarsi peržengusi ribą,
sulaužiusi atspaudą. Šįkart tai buvo šis tas daugiau. Ji ketino įžengti
į užgintą pasaulį, kurio paprastai apsimesdavo nepastebinti.

155
 Feitė atidarė duris. Laiptai buvo paprastesni, siauresni ir statesni
už pagrindinius. Vienintelė šviesa skverbėsi pro mažyčius langelius,
nebuvo nė turėklų. Ji ėm ė paskubomis lipti žinodama, kad bet kurią
akimirką gali grįžti tarnai. Viršuje laiptai atsivėrė į ilgą, tamsų kam­
barį. Dešinėje kilo aukšta siena, nuo jos leidosi nuožulnios lubos, tad
kairėje sienos aukštis tesiekė gerą pusmetrį. Sprendžiant iš visko, pa­
lėpė buvo padalyta į du kambarius. Pro dešinėje esančias duris Feitė
išvydo kitą kambarį, jame stovėjo nedidelė lova, buvo patiestas žalias
kilimas ir stovėjo dailus, nors ir padėvėtas tualetinis staliukas. Feitė
spėjo, kad tai greičiausiai ekonom ės kambarys.
Kairėje pusėje prie pat įėjim o stovėjo paprasta lova. Prie jos buvo
pastatyti auliniai batai, Feitė spėjo, kad jie Prito. U ž lovos kabanti sto­
ra užuolaida, turėjusi atstoti sieną, dengė likusią kambario dalį. Feitė
žengė vidun ir atitraukė užuolaidą. U ž jos stovėjo dar viena paprasta
lova, greičiausiai Dženės.
Tas paprastumas sukrėtė Feitę. Ji priėjo prie D ženės lovos, po ja
stovėjo m edinė dėžė, prikrauta įvairių sm ulkm enų, dalis jų mėtėsi ant
lentynos. M edinės šukos, adymo bumbulas, keli ritinėliai kaspinų ir
m uslino maišelis su išsiuvinėtais inicialais D ž. B. Ji palietė maišelį ir
pasijuto tarsi vagilė.
Feitė buvo apsisprendusi būti žiauri, bet nesitikėjo, kad dėl to pa­
sijus taip šlykščiai.
Bet paskui ji prisim inė, kaip D ženė šypsojosi, kai vyrai neleido
palaidoti tėvo, kaip juokėsi iš M erdės pažem inim o ir kančios. Feitė
iš kišenės išsitraukė daiktą, kurį paėmė iš vienos tėvo dėžės. Jis buvo
gelsvas, glotnus ir vėsus. Judinant kliksėjo it virbalai.
Feitė atklojo užtiesalą, atsargiai padėjo katės kaukolę ir vėl užklojo.
Lipdama laiptais žemyn įsivaizdavo, kaip iš patalų urvo ji tuščiomis
akiduobėmis žvelgia į tamsą.
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

BROLIO IR SESERS KIVIRČAS

D ėdė Mailsas iš teisėjo grįžo apie trečią ir Mertlė sutiko priimti jį
miegamajame. Ji gulėjo lovoje užsiklosčiusi ir pasiramsčiusi pagalvė­
lėmis, skruostai atrodė it vaškiniai, akys ir nosis paraudusios. Bet jai
užteko jėgų kom anduoti ir ji pareikalavo, kad Feitė taip pat dalyvautų
pokalbyje.
D ėdei Mailsui įėjus Mertlė atsisėdo lovoje.
- Na? —paklausė griežtai. - Kalbėjaisi su teisėju? Ką jis pasakė?
D ėdė Mailsas žvilgtelėjo per petį, tada uždarė m iegamojo duris.
Atsisėdęs į krėslą sunkiai atsiduso.
- Jis buvo labai malonus, - dėdė Mailsas susiraukęs pažvelgė į savo
pirštines ir nusimovė. - Labai mandagus. Deja, užsispyręs reikalavo
kvotos. Atseit, jei salos gyventojai pageidauja...
- Kokie niekai! - šūktelėjo Mertlė. —Juk jis teisėjas! Jis ir turi nu­
spręsti!
- Ką reiškia kvota? - paklausė Feitė. Ji jautė, kaip ją užvaldo neri­
mas. - Kas bus?
- Man labai gaila, - paaiškino dėdė Mailsas, - bet tai reiškia, kad
dar kurį laiką negalėsime tavo tėvo kaip pridera palaidoti. Ir ne tik
kaip pridera, apskritai palaidoti, kol viskas nepaaiškės. Vyks tyrimas,
o paskui... svarstymas. Teismas turės apsispręsti dėl mirties priežasties.
Feitė pasijuto taip, tarsi ją kas plėštų pusiau. Viena vertus, ji norėjo,
kad tėvo mirties aplinkybės būtų ištirtos ir žudikas būtų surastas.
Kita vertus, visi Veine buvo įsitikinę, kad jis nusižudė. Kai paaiškės,
kad iš tiesų pastorius buvo rastas pakibęs ant uoloje augančio medžio,
palaikys tai savižudybės įrodymu.
- Kada? - paklausė Feitė. - Kada vyks svarstymas?

157
 Beliko viltis, kad iki to laiko ji ras pakankamai žm ogžudystės
įkalčių.
— D atos nepaskyrė, bet jis gali įvykti bet kurią dieną. - D ėdė
Mailsas atrodė sutrikęs. - M ielosios, viskas taip sudėtinga, kad nėra
prasmės varginti jūsų detalėmis...
— Prašau, dėde Mailsai, - pertraukė Feitė. - Noriu žinoti visas
smulkmenas!
D ėdę M ailsą tokia reakcija nustebino, bet jis pasiduodamas tik
gūžtelėjo pečiais.
— Kartais, kai žm ogus miršta netikėtai... ir mirtis atrodo nenatū­
rali... teisėjas suteikia konstebliui leidim ą išsikviesti koronerį, kad
šis atliktų tyrimą. Kvotos m etu, padedamas teisėjo ir dvidešim t trijų
vietinių kom isijos narių, koroneris paskelbia mirties priežastį. Šiuo
atveju koroneris bus daktaras Džeklersas.
—Vadinasi, daktaras Džeklersas atliks tyrimą ir turės sprendžiamąjį
balsą, - prisimerkė Mertlė. - Zinai, Mailsai, aš tikrai prastai jaučiuosi.
Pasikviesiu daktarą rytoj, kai atrodysiu kiek geriau.
—M okėti daktarui? Po visko, kai turėjome tiek išlaidų? - susiraukė
dėdė Mailsas, paskui atsiduso. - N e, Mertle, senute. Teks man tarti
žodį. Taip mes visai be pinigų paliksime.
— Tarti žo d į? - piktai pertraukė brolį Mertlė. - „Mes“? Pinigai ne
tavo, Mailsai. Kaip visada tu nė cento neišleidai.
D ėdė Mailsas išraudo ir susiraukė.
—Tokiu atveju norėčiau aptarti dar vieną dalyką.
Stojo grėsminga tyla. D ėdė Mailsas reikšmingai pažvelgė į Feitę,
paskui Mertlė padarė tą patį.
— Feite, - kreipėsi į dukterį Mertlė. — Gal galėtum ... —ji nutilo ir
glebiai mostelėjo ranka.
—Einu paskaitysiu katekizmą, - sumelavo Feitė ir paklusniai išėjo
iš kambario.

158
 Paslapčia klausytis prie durų atviroje laiptų aikštelėje visada rizi­
kinga. Kas nors gali išeiti iš gretim o kambario ar lipdamas vienais
iš dvejų laiptų užtikti tave klūpantį prie durų. Sunku vienu m etu
klausytis to, kas vyksta už durų, ir saugotis artėjančių žingsnių.
Tačiau retkarčiais surizikuoti verta. Feitė prikando lūpą ir atsargiai
prispaudė ausį prie rakto skylutės.
- M ertle, - kalbėjo dėdė Mailsas. - Pagalvok apie savo padėtį.
Žinau, kad taip ir darai —taip rūpestingai planavai pasirodymus vie­
šum oje, tu išties stengeisi, bet tau nieko neišėjo. Yla išlindo iš maišo.
Ką ketini pasakyti per kvotą, jei būsi pakviesta duoti parodymų?
- Pasakysiu tai, ką sakiau anksčiau, - tvirtai pareiškė Mertlė. -
M ano vyras žuvo per tragišką nelaimingą atsitikimą.
- Ar supranti, koks kils pavojus, jei paaiškės tiesa? - dėdė Mailsas
atsikrenkštė. - Jei viskas... pakryps į blogiausią pusę, padėsiu tau kaip
galėdamas... bet dabar turi paklausyti m ano patarimo.
- Ir ką tu man patari, Mailsai? - įtariai pasiteiravo Mertlė.
- A tiduok man visus pinigus ir kiek galima daugiau Erazmo daik­
tų. Apsim esim e, kad tai visada priklausė man arba kad jis man viską
paliko.
- Suprantu, - Merdės balsas padvelkė šalčiu. - Štai kur šuo pakastas.
Feitė ir pyko, ir nieko nesuprato. Apie kokį pavojų dėdė kalba? Ir
kodėl jis reikalauja visų tėvo daiktų?
- Tai vienintelis protingas sprendimas! - dėdės M ailso balsas
buvo nuvargęs, bet švelnus. - Privalai suprasti. Kad ir kaip daktaras
Džeklersas tavimi žavisi, jis negalės nekreipti dėm esio į įkalčius. Pritas
nem eluos davęs priesaiką, pats taip sakė.
- N e, - susimąsčiusi pasakė Mertlė, - bet tu galėtum.
- Atsiprašau?
- Tu galėtum duoti parodymus. Tu galėtum pasakyti, kad Erazmas
buvo rastas pamiškėje.

159
 - Prašai manęs m eluoti davus priesaiką?
- Pats žinai, kuo rizikuojame.
Stojo ilga tyla.
- N e, Mertle, - galiausiai pasakė dėdė Mailsas. - Jei nepadarysi,
ko prašau... bijau, kad niekuo negalėsiu tau padėti. - Jis nekantriai
atsiduso. - Bent jau leisk prižiūrėti tavo vyro florą ir fauną, kad viskas
nežūtų dėl aplaidumo. Tikriausiai turėčiau peržiūrėti ir jo dokum en­
tus. Norėjau tai padaryti dar vakar, bet niekur jų neradau.
Feitė įsitempė ir sukando dantis. Ne! Ji negali atiduoti dėdei Mailsui
M elų medžio ar numylėtosios gyvatės! O dienoraščio ir vizijų eskizų
išvis negalima matyti niekam, išskyrus ją. Ją skaudino net m intis, kad
gali tekti atiduoti tėvo dokum entus. Jie buvo tarsi Aladino lempa,
sauganti tėvo mintis ir paslaptis, ir jie priklausė jai. Ji juos sergės.
- Mailsai, - Mertlės balsas buvo aštrus it peilis. —Kodėl taip staiga
susidomėjai Erazmo užrašais ir gyvūnais? Negali jais rūpintis - tau
alergija. Ir išvis, nuo kada taip užsidegei noru raustis popieriuose ir
įsivaikinti vombatą?
- N a... augalams ir gyvūnams reikia atitinkamos priežiūros, o tarp
dokum entų gali atsirasti koks neatidėliotinas reikalas. Skolos. Prievo­
lės. Turtas. Susitikimai. Gal net... testamentas.
- Po pusryčių staiga tapai zoologijos sodo prižiūrėtoju ir teisinin­
ku? - kandžiai paklausė Mertlė.
- Mertle, nebūk mažas vaikas! - dėdės M ailso balsas buvo keistai
susijaudinęs. — M udu abu gerai žinom , kad Erazmo reikaluose tu
nieko nesusigaudai! Privalai man leisti peržiūrėti jo dokum entus.
- Kur buvai visą dieną? - Mertlės balse suskambo įtarimas. - Ka­
žin, ar reikėjo šešių valandų, kad teisėjas duotų neigiamą atsakymą.
Su kuo dar kalbėjaisi? Ką nugirdai? Mailsai, pažįstu tave kaip nuluptą.
Stojo tyla.
- T u ... pati nesupranti, ką šneki, Mertle, —prabilo dėdė Mailsas jau
ramesniu balsu, nors buvo justi, kiek jam tai kainuoja pastangų. —Ir...

160
tai mano kaltė. Neturėjau liesti šių temų, kai tavo nervai taip ištam­
pyti...
- Nedrįsk taip su manim kalbėti, - rėžė Mertlė. - N ei aš susinervi­
nus, nei aš susijaudinus. Ir aš dar nepasidaviau, dar ne! Liksiu Veine ir
nenurimsiu, kol Erazmas nebus palaidotas kaip pridera...
- Kaip? - paklausė dėdė Mailsas jau griežtesniu balsu. - Kaip čia
ketini pasilikti? Kiek tau liko pinigų? Kada reikės m okėti nuom ą už
namą ir algas tarnams? Kada nebeišgalėsime nusipirkti maisto?
Tyla.
- Taip ir maniau. - Jam stojantis girgžtelėjo kėdė. - Pagalvok
apie Erazmo reikalų perdavimą man, M ertle. Žinau, kad galiausiai
pasielgsi protingai. Bet patariu negaišti.
Išgirdusi, kaip dėdė stum telėjo kėdę, Feitė pasitraukė nuo durų ir
nukiūtino į savo kambarį.
Vieną akimirką ji gailėjosi, kad pasiklausė pokalbio. Nors ne viską
suprato, jis pasirodė kažkoks grėsmingas, tarsi sąm okslininkų riete­
nos. Giliau pasikapsčiusi ji aptiko dar vieną paslapčių gyslą.
Vos spėjo grįžti į kambarį, ją vėl pasišaukė m otina.
- Feite, uždaryk duris ir sėskis. Sakyk, ar tavo tėvo dokum entai
saugūs?
Klausimo form uluotė nustebino Feitę. N e „ar paslėpei dokum en­
tus“, bet „ar gerai juos paslėpei“.
Ji akimirksniu mintyse permetė galimus atsakymus. Galėtų pasa­
kyti nieko nežinanti, bet M ertlė žinojo, kad dokum entai pradingo
po Feitės apsilankymo kambaryje. Jei Feitės kambarį iškrės, juos gali
surasti gyvatės narve.
- Taip, - atsakė ji. - Pamaniau, bus geriau...
- Taip, išties, - neleido jai baigti Mertlė. - Šaunuolė. Gal m alonė­
tum man juos atnešti?
Ne. Niekada.

161
 - Aš... - Feitė pasistengė nutaisyti nekaltą išraišką, karštligiškai
ieškodama išeities. - Galėčiau atnešti... bet dauguma jų graikiškai ar
užšifruoti. Žinom a, galėčiau išversti, nors tai nėra paprasta...
- Graikiškai? D ieve brangus! - Mertlė sudejavo ir bejėgiškai atsi­
duso. - Tada iš jų jokios naudos. Perskaityk ir paskui man papasakosi,
ką sužinojai. Tik niekam nesakyk, kad dokum entai pas tave. D ėdė
tikriausiai jų prašys, nieko jam nesakyk be m ano leidim o.
- O kam jam tėvo dokumentai? - pasiteiravo Feitė, džiaugdamasi
galimybe užduoti tokį klausimą.
- Nežinau, —atsakė Mertlė. - Bet gerai pažįstu savo brolį. Jis geras
žm ogus, bet visada stengiasi gauti kuo daugiau naudos dėdamas kuo
mažiau pastangų.
Feitė pam ėgino pritaikyti šį apibūdinim ą linksmam, geraširdžiam
dėdei. Po slapto pasiklausymo tai padaryti buvo kur kas lengviau.
- Ar nepastebėjai jokių dokum entų, už kuriuos galėtum e gauti
pinigų? - tiesiai paklausė Mertlė. — Skolos raštelio, kredito laiško,
testam ento ar ko nors panašaus?
- N e, - Feitė stebėjo m otiną, žavėdamasi jos dalykiškumu.
- Jei jau tavo dėdė taip susidomėjo dokumentais, tarp jų turėtų
būti kas nors vertinga, - viltingai prikando lūpą Mertlė. Feitei einant
iš kambario ji sukinėjo žiedus ant pirštų ir susimąsčiusi žvelgė į madų
žurnalą, numestą ant lovatiesės.
yjei dokum entai atitektų M ertlei, —pagavo save galvojant Feitė, -
a r j i parduotų M elų medį, kad galėtų prisipirkti naujų sukneliųF
Staiga Feitę persmelkė netikėtas, skaudus suvokimas. Ž m ona yra
priversta prašyti vyro pinigų, tačiau našlė juos gali leisti kaip tinkama.
Pastoriaus mirtis leido Mertlei pirmą kartą pajusti pinigų galią.

N aktį gulėdam a savo lovoje Feitė pam ėgino sujungti detales į vi­
sumą. Kaip maža laiko! Kvota gali būti paskirta kiekvieną dieną,
o ištuštėjus šeim os piniginei Sanderliai bus priversti išvykti iš Veino.

162
Feitė tikėjosi, kad galės kelias savaites ar net mėnesius aiškintis tėvo
mirties aplinkybes ir leisti sunokti M elų m edžio vaisiui. Dabar neliko
nei ilgalaikių planų, nei neskubių, saugių gudrybių.
Trumpas, šaižus riksmas kažkur virš galvos pažadino ją iš susi­
m ąstym ų. Prireikė kelių sekundžių, kad prisim intų kaukolę D ženės
lovoje. Viršuje sugirgždėjo lentos, ji išgirdo isterišką kūkčiojim ą ir
tylius, raminančius balsus.
Feitė nejautė nei triumfo, nei kaltės. Ji buvo viena, o laikas nenu­
m aldom ai bėgo. Tada pagalvojo apie M elų m edį aidinčiame urve ir
pasijuto ne tokia vieniša.
Suėmus m iegui ji įsivaizdavo, kaip jos melas raizgosi žaliais dūmais,
rūku apgaubia visą namą, lenda į burnas visiems, kurie šnabždėjosi,
spėliojo ir bijojo. Ji įsivaizdavo, kaip m elo migla susigeria į lapus, kyla
laibomis susivijusiomis šakomis ir pražysta sm ulkiu baltu aštrialapiu
žiedu.
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

DŽENTELMENŲ VIZITAI
Daktaras Džeklersas buvo kviestas dvyliktai, bet pasirodė dešimtą
ir dėl to nam uose kilo nem enka sumaištis.
Kai ponia Velet atėjo pranešti apie jo atvykimą, M ertlė buvo sve­
tainėje, kur siuvėja jai matavo naują suknelę. Trumpai tariant, ji
nebuvo pasiruošusi vaidinti sielvarto prislėgtos našlės.
- Ir lyg tyčia tas, kuriam niekaip negaliu parodyti nepagarbos, -
Mertlė buvo smarkiai susierzinusi. —Pasakykite daktarui, kad rengiuosi
ir netrukus jį priimsiu. Palydėkite į biblioteką, ten yra kaukolių, tai jį
turėtų sudom inti. Pasiūlykite arbatos.
- Atleiskite, ponia, - rūpestingai rinko žodžius ekonom ė, - bet
jis sakosi atvykęs anksčiau oficialiais reikalais. Prašo jūsų leidim o
apžiūrėti valdas.
Mertlė išblyško ir kurį laiką kandžiojo lūpą.
- Negalim e jam atsakyti, - galiausiai nenoriai pripažino. - Tegu jį
palydi Pritas.
- O ką man daryti su jaunuoju ponaičiu Klėjumi? - abejingai
pasiteiravo ponia Velet.
- Ponaičiu Klėjumi? —Mertlė išplėtė akis. - Ar ir jis čia?
- Taip, ponia. Atvyko tuo pat m etu kaip ir daktaras. Atvežė nuo­
traukas ir... keletą didelių puokščių.
- Gėlės, — atsiduso M ertlė. Jos dailiam e, rausvame veidelyje it
kaleidoskope keitėsi pasitenkinim as, nerimas ir šaltas išskaičiavi­
mas. - Klėjams taip pat negalim e rodyti nepagarbos, - sum urm ėjo
ji. - Palydėkite ponaitį Klėjų į oranžeriją ir pavaišinkite bandelėmis
ar pyragu.

164
 Feitė toliau nebesiklausė. Daktaras Džeklersas atvyko aiškintis
pastoriaus m irties aplinkybių. Tai gali būti jos vienintelė galim ybė
pasikalbėti su juo ir įtikinti, kad tėvas buvo nužudytas.
Žinom a, pokalbis su daktaru Džeklersu būtų išdavystė, ji suterštų
šeim os reputaciją. Mertlė pasiustų, jei ne blogiau.
„Ar supranti, koks kils pavojus, je i paaiškės tiesa? - sakė dėdė
Mailsas.
Feitė nesuprato, koks gali grėsti pavojus, bet prisiminus jo žodžius
ją staiga apėmė šleikštulys. O jei pasakiusi tiesą ji tikrai pridarys šei­
mai rūpesčių? Kita vertus, ar galima leisti išslysti pro pirštus tokiai
progai? Ji skolinga tėvui ir turi bent jau pam ėginti.

Feitė rado daktarą lauke, einantį link takelio, vingiuojančio palei

skardžio kraštą.
- Panele Sanderli, apgailestauju, kad susitikom e tokiom is aplin­
kybėmis... Bet bijau, kad privalau atlikti savo pareigą, - jis iš vidinės
kišenės išsitraukė sulankstytą lapą ir jį išlankstė. Feitė pastebėjo didelį
raudoną vaško atspaudą.
...Veino grafystės vyriausiojo teisėjo vardu daktarui N ojui Džeklersui
suteikiu įgaliojimus ir pavedu atlikti koronerio pareigas vykdant tyrimą
d ėl pastoriaus Erazmo Sanderlio...
Apačioje buvo pasirašyta - „Lambentas“. Rašysena ir parašas
stambūs, pasvirę ir chaotiški, kaip ir pats autorius.
- Ar žinai, kas yra koroneris? - paklausė daktaras Džeklersas ir
Feitei linktelėjus nusišypsojo. - Puiku, puiku. Paprastai koroneris iš­
sikviečia m edicinos ekspertą, bet kadangi aš esu vienintelis m edicinos
ekspertas saloje, teko išsikviesti pačiam save, - čia jis nusijuokė.
Feitė pagalvojo, kaip paprasta daktarui Džeklersui prisidengus
gerais ketinimais likti kurčiam kitų žm onių jausmams.

165
 - Kaip matai, turiu apsižvalgyti po valdas.
- Ar galėčiau eiti su jumis? - greitai paprašė Feitė. - Noriu su jumis
pasikalbėti. Yra kai kas, ką turite žinoti.
Daktaras nustebęs suraukė antakius, bet linktelėjo.
Tolstant nuo nam o Feitė vis baim inosi, kad Mertlė gali pamatyti ją
pro langą ir pašaukti atgal.
Ji negalėjo nepastebėti, kad daktaras išsipustęs. M ėlyno akso­
m o liem enė siuvinėta aukso siūlais, kaklaraištyje spin di auksinis
sm eigtukas, ūsai dailiai pakirpti ir ištepti vašku. Ją suerzino jo ne­
kantrumas.
Feitė prisiminė, kaip m otina stovėjo priešais daktarą ir spaudė jo
pliką ranką, ir jai pasidarė negera, lyg nusukus vištai galvą. Gal net
būtų jo pasigailėjusi, jei tėvas negulėtų bažnyčios kriptoje. Asistuoti
gedinčiai našlei reiškė prastą skonį, tačiau sukti apie ją ratus vyrui dar
neatgulus į žem ę buvo tiesiog šlykštu.
- Tai ką norėjai man pasakyti? - paklausė daktaras.
- Vakar vaikštinėjau pamiške, - ryžosi Feitė. — Ir vienoje vietoje
radau ištryptas samanas...
- Suprantu. - Daktaras žvelgė į ją kantriai, su liūdesiu. - Taip ir
maniau. Kokia tu miela, ištikima mergaitė.
Feitė ne iš karto suprato, ką jis turėjo omeny, o supratusi visa iš­
raudo.
- N e, aš tikrai mačiau, aš nieko neišsigalvoju! Prisiekiu! Leiskite
jums parodyti!
Tačiau daktaras tik liūdnai su užuojauta pažvelgė į ją ir nužings­
niavo skardžio link. Kai jinai jį prisivijo, jis stovėjo ant paties krašto
ir žvelgė žemyn tarsi kresnas vanagas, pasiruošęs sklęsti žemyn.
- M edis, augantis iš uolos, perskilęs, matyti balta m ediena, -
sum urm ėjo. - Vadinasi, aplaužytas neseniai.
- Pone, ar m atote karučio rato žymę? — Feitė parodė vėžę, iš
kurios po lietaus ne kažin kas buvo likę.

166
 Daktaras Džeklersas tik žvilgtelėjo.
- Čia greičiausiai kažkieno bato pėdsakas. Jų čia daugybė, daug
žm onių vaikšto šituo taku.
Tai buvo smūgis, bet Feitė nusprendė nepasiduoti.
- Sakykite, daktare Džeklersai, ar nukritęs nuo uolos žm ogus ga­
lėtų likti gyvas, jei pakibtų ant medžio?
- M anyčiau... taip. Tikriausiai atsipirktų kaulų lūžiais.
- Tuom et, jei tėvas nusižudė, kodėl jis šoko nuo uolos kaip tik
virš medžio? - Feitė priėjo prie pat krašto, per porą žingsnių nuo
daktaro. —Aš būčiau šokusi čia.
- Panele Sanderli, jūs stovite per arti krašto!
- Čia plikas skardis iki pat žemės, - pasakė Feitė. — Jei krisčiau,
niekas manęs nesulaikytų.
Ū žtelėjo vėjo gūsis ir daktaras sugriebė Feitę už rankos. Ji krūp­
telėjo ir akimirkai prarado pusiausvyrą prieš alkaną, riaumojančią
prarają. Paskui slydinėjantys bateliai vėl surado atsvarą ant žemės.
Feitė pasitraukė per žingsnį nuo krašto. Ji nebuvo tikra, ar daktaro
ranka ją išgelbėjo, ar pastūmėjo prarajos link.
Feitė neišsigando, bet daktaro akys buvo sklidinos baimės. Jos
buvo tam sios kaip kava, su kam pučiuose susim etusiom is raukšlelė­
m is nuo skaitym o. N u o Feitės žvilgsnio jis krūptelėjo, lyg jam kas
būtų pašvietęs tiesiai į akis. Ir akimirką, tik akimirką, jis jos tarsi
nem atė.
Daktaras sumirksėjo ir paleido Feitės ranką. Ji matė, kad pamažu
atgauna ankstesnę savitvardą.
- Štai kodėl reikia būti atsargiai ir nesvaičioti, - pasakė piktai, bet
susirūpinęs. —Tokią nendrelę galėjo nupūsti vėjas, ir kas tada?
>yAš ne fėja, aš iš kūno ir kraujo, galiu p a lū žti ir kraujuoti kaip t u “
- Kaip suprantu, - jau švelniau tęsė daktaras, - tu nenori tikėti,
kad tėvas pakėlė prieš save ranką.

167
 - M an labai sunku patikėti, kad jis būtų galėjęs taip pasielgti, -
atsakė Feitė, - ir tikrai neįm anom a patikėti, kad būtų pasielgęs taip
kvailai.
- Kaip kitaip gali viską paaiškinti?
- Sakėte aptikęs sumušimų tėvo pakaušyje, taip pat ant kaktos. O jei
jam trenkė į pakaušį ir jis krito veidu į žemę?
- A, štai kas, - daktaras atsiduso ir nusišypsojo. - Panele Sander-
li, žinote, kas didžiausias koronerio priešas? D etektyviniai romanai.
M ėgsti skaityti, ar ne? Atpažįstu tą drovų, užsisvajojusį žvilgsnį.
Čia Feitė pagalvojo, gal daktarą būtų lengviau įtikinti, jei jis pats
nuskristų nuo skardžio?
- Gerai suprantu, kodėl taip jais žaviesi, - atlaidžiai tęsė dakta­
ras. — Kam gyventi nykioje realybėje, kai gali pasinerti į jaudinantį
žm ogžudysčių, šeim os paslapčių ir slaptų tunelių pasaulį? Ir tada
jaunos panelės ateina pas koronerį prisikim šusios galvas keisčiausių
įtarim ų ir nepagrįstų išvadų...
- N et keista, kaip visa tai sutelpa į mažytes moteriškas kaukoles, -
atkirto Feitė. Ji matė, kaip daktaras išblyško, bet lyg niekur nieko tęsė
toliau. - Tėvas nuo pat pradžių nekentė Veino. O tą dieną, kai mirė,
gavo laišką...
- Paklausyk, mieloji. Šioje saloje nėra nė vieno vyro, moters ar
vaiko, kurio nepažinočiau daug metų. Mes turime įvairaus plauko nu­
sikaltėlių, bet tarp m ūsų tikrai nėra žudikų. Patikėk. Pažinčiau juos iš
nuožulnios kaktos. - Daktaras pasisuko eiti parodydamas, kad kalba
baigta. —Tad pamiršk savo baisiąsias vizijas ir leisk sm egenim s pailsėti,
gerai?
- Suprantu, —tai buvo viskas, ką Feitė įstengė atsakyti.
- N iekam neužsim insiu apie tavo įtarimus, - m aloningai pažadėjo
daktaras Džeklersas. - Ir patariu niekam apie tai nepasakoti.

168
 ):Atrodo, iš teisėsaugos paramos nesulauksiu. Tad je i noriu rasti žudiką,
teks padaryti tai pačiai.“
Grįžus į namą daktaras buvo palydėtas pas Mertlę, o Feitė degdama
pykčiu užlipo į viršų. Prie savo kambario durų rado stiklainį su negyva
pele. M atyt, ponia Velet buvo ne prieš tiekti nugaišusius graužikus, tik
nenorėjo apie tai kalbėti.
Paėmusi stiklainį Feitė įėjo į kambarį. M atant, kaip gyvatė rangosi
iš narvo, jos įsitempęs kūnas atsipalaidavo. Gyvatės nasrai grakščiai
prasižiojo ir prarijo gauruotą skanėstą. Pelei pradingus blizgančiame
gyvatės kūne Feitė leido jai užsirangyti ranka ir apsivyti kaklą.
Kaip tik tada už durų išgirdo kažkokius garsus. Kažkas atsargiai
suko durų rankeną. Kadangi ji pati neseniai taip pat suko tą pačią
rankeną, atpažino girgždesį. Tai buvo tėvo kambario durys.
Feitė puolė iš kambario ir sustojo kaip įbesta. Išsigandusi staigaus
judesio gyvatė įsitem pė. Pastoriaus m iegam ojo tarpduryje stovėjo
Polas Klėjus.
- Ką čia darai? - griežtai paklausė Feitė.
Polas žiūrėjo į ją apstulbęs, negalėdamas atitraukti akių nuo apie
kaklą apsivijusios gyvatės.
- Aš tik norėjau... - sulem eno traukdamasis iš kambario.
- Tu vagisl - sušnypštė Feitė. - Ką pavogei?
- Nieko! - Jis žvilgtelėjo į žirkles, kurias laikė rankoje. - Aš tik
norėjau... plaukų sruogos. M an metė iššūkį, bet nenorėjau atidaryti
karsto, o paskui daktaras Džeklersas pasiėmė kūną tyrimams. Pama­
niau, gal jo kambaryje...
- Kaip tu drįsti? - Feitė taip įniršo, kad nebūtų nustebusi, jeigu jai
ant nugaros būtų išsiskleidę juodi sparnai. Plaukų sruoga - pati asme­
niškiausią dovana ar prisiminimas. Tik artimiausieji galėjo turėti tokią
brangenybę ir jau tikrai ne kažkoks vaikėzas su žirklėmis. —Jis miręs,
bet net nepalaidotas. Ar to neužtenka? N orit jį supjaustyti?

169
 Polas krūptelėjo ir išsigandęs pažvelgė laiptų pusėn. Kažkas jais
lipo. Jei pamatys Polą, jis bus apkaltintas lendantis kur nepridera.
Vienas trumputis riktelėjimas nulem tų jo likimą ir užtikrintų Feitės
nekaltumą.
Bet Feitė nesuriko. Ji sugriebė Polą už rankovės ir greitai įsitempė į
savo kambarį. Tas aiktelėjo supratęs, kad jie kambaryje vieni, bet Feitė
neleido jam prasižioti ir per kitas duris ištempė ant stogo.
Lauke ji greitai prisėdo ant nedidelės medinės kėdutės.
- Sėskis, - sušnypštė, - kitaip tave pamatys iš apačios!
Polas paklusniai atsisėdo priešais įsmeigęs į Feitę nuostabos ir įta­
rumo kupiną žvilgsnį.
Ką ji padarė? Liko viena su nepažįstamu vyru. N e daktaru, ne gim i­
naičiu, ne artimu šeim os draugu. O juk jai visą gyvenimą kalė į galvą,
kad merginai svarbiausia jos reputacija. Dabar ji jautėsi tarsi burbulas,
galintis sprogti nuo menkiausio prisilietimo. Koridoriuje ji liepsnojo
įtūžiu, čia pasijuto nepaprastai pažeidžiama.
Feitė jautė, kaip nugara spaudžiasi prie turėklų, tarsi išlaikydama
didžiausią įm anom ą atstumą galėtų išsaugoti savo reputaciją. Polo
akyse pastebėjo šm ėstelint tą patį išgąstį, jis taip pat sėdėjo atsišliejęs
į sieną.
- Kodėl taip pasielgei? - sušnibždėjo jis.
- O ko leidais? —atkirto Feitė.
Stojo ilga tyla. N ė vienas neturėjo ką atsakyti.
Feitė jautė, kad Polas nėra toks kaip visi, jie buvo tarsi kariaujančių
genčių kariai, susitikę užnugaryje.
Bet dabar jis čia.
- Kas tau m etė iššūkį? - galiausiai paklausė su karinga gaidele balse.
- Draugai, —dėdamasis abejingu atsakė Polas, bet Feitė jį permatė
kiaurai. —Žm onės kalba, kad tavo tėvo vėlė klajoja po...

170
 - Kas? - griežtai paklausė Feitė. - Kas kalba?
- Visi, visa sala.
Visa sala. Feitės melas pasklido greičiau, nei ji tikėjosi.
- Jie žinojo, kad padėjau fotografuoti velionį, - kalbėjo Polas, - ir
susilažino, kad neišdrįsiu sugrįžti jo paliesti stebint jo paties vaiduokliui.
Plaukai turėjo būti įrodymas.
- O ką turėjo įrodyti gėlės? - paklausė Feitė, prisiminusi puokštes
oranžerijoje.
Polas kurį laiką tyrinėjo savo krumplius, Feitė suprato, kad jam
gėda.
- Jas atsiuntė mano tėvas, - galiausiai pasakė. - Jis pamanė, kad
jums reiktų... pagyvinti namus.
Gražus gestas, Feitė negalėjo dėl to ginčytis. Tiktai Klėjus siuntė
gėles naujai iškeptai našlei, o rausvi ir geltoni žiedai kažin ar derėjo
prie gedulo. Ji pagalvojo, ar Klėjaus žm ona iš pavydžiųjų.
- Per laidotuves nemačiau tavo mamos, - pastebėjo ji.
- Kai numirė, jose nebedalyvauja, - ramiai atsakė Polas.
Feitė pajuto, kad negali jam pasakyti nieko švelnaus, netgi bana­
laus. Būtų nuskambėję veidm ainiškai. Jie buvo aukščiau to. Todėl
nieko nepasakė.
- Ką čia veikia daktaras? - savo ruožtu pasiteiravo Polas.
- Vykdo koronerio pareigas. Atvyko ištirti tėvo mirties aplinkybių.
Polas leido sau parodyti susidomėjimą.
- Ar sakei jam, ką sakei man? Kad, tavo m anymu, jis buvo nužu­
dytas?
- Turi om eny mano fantazijas? - atkirto Feitė. - M ano įsiaudrinu­
sią vaizduotę, sužadintą detektyvinių romanų?
- Vadinasi, pasakei - Polo akys išsiplėtė ir Feitei buvo sunku su­
prasti, ar jam tai paliko įspūdį, ar nustebino. - Tu tikrai tuo tiki.

171
 —O tu ne, - kandžiai atkirto Feitė.
—Niekas jo nem ėgo, bet ir žudyti nesiruošė. - Polas prisimerkė. -
Jis vos nesuluošino mano draugo, šlykščiai su visais elgėsi ir paaiškėjo
esąs veidmainis ir sukčius. Bet už tai niekas nežudo.
Girdėdama tokį tėvo apibūdinim ą Feitė sugriežė dantim is, bet jai
baisiai norėjosi išdėstyti savo išvadas, kurias išklausyti atsisakė dakta­
ras. Ji tiesiog negalėjo susilaikyti. Pašnekesys, tegu ir su priešu, teikė
pavojingo džiaugsmo. Tai privertė Feitę suprasti, kad yra įkalinta savo
pačios mintyse, savo namuose, Sanderlių šeimoje.
—Vis dėlto jį nužudė ne šiaip sau, - rėžė Feitė. - Tos dienos rytą,
kai jis mirė, jam perdavė anonim inį laišką. Jį tai suerzino. Jis nenorėjo
apie tai kalbėti ir laišką sudegino. Paskui vidury nakties išėjo iš namų,
tikriausiai su kažkuo susitikti. Manau, viskas dėl to laiško. Be to, din­
go jo pistoletas. Kadangi jis nenusišovė, vadinasi, išeidamas pasiėmė
ginklą apsaugai.
—Bet jei jį užpuolė, kodėl jis nešovė? —paklausė Polas. Jis vėl žiūrė­
jo į ją šaltu, negailestingu, mąsliu žvilgsniu, kaip tada, kai jie susitiko
pirmąkart.
— Nežinau, — nenoriai pripažino Feitė. - Bet daktaras pastebėjo
m ėlynių jo pakaušyje, taip pat ant kaktos. Spėju, jam buvo trenkta iš
užpakalio.
—Ar tą naktį kas nors girdėjo arklį ar vežimą? —susimąstęs paklausė
Polas.
—N e. - Feitė pam ėgino prisiminti. - Tą naktį garsiai kaukė vėjas.
— Jie galėjo sustoti tolėliau ir ateiti pėsčiom is. Arba tiesiog ateiti
pėsčiomis, arba atplaukti valtimi. - Polas prisimerkė. —Ši vieta atoki,
iki artimiausių kaim ynų ne vienas kilometras. Jiems būtų reikėję va­
landai ar dviem išeiti iš namų, ir dar vidury nakties. Žinom a, jei tai
ne jūsų tarnai.

172
 Feirė lėtai linktelėjo galvodama apie jo žodžius. Tačiau labiausiai ją
nustebino tai, kad kažkas nepalaikė jos m inčių absurdiškomis. Vieną
akimirką ji net pasigailėjo, kad nekenčia Polo Klėjaus.
Kiti jos žodžiai nustebino ją pačią.
- Noriu, kad man padėtum, —pasakė ji.
- Padėčiau? Tau? - Polas nusikvatojo. - Kurių galų?
- Mes negalime išvykti iš salos, kol tėvas nebus deramai palaido­
tas, —šaltai atrėžė Feitė. - Tavo tėvas m ano m otinai siunčia gėles. Kuo
ilgiau čia pasiliksime, tuo labiau jie suartės. Nori, kad tapčiau tavo
seserimi?
Polo akys svaidė žaibus, ji net išsigando, kad jis pašoks ir išeis.
- Geriau jau man gyvam kailį nudirtų.
- Tada padėk man surasti tėvo žudiką ir daugiau manęs nematysi, -
pasakė Feitė. - Pažįsti salą, kalbiesi su žm onėm is. Gali išsiaiškinti, ar
tą naktį niekas nebuvo išėjęs iš nam ų be aiškios priežasties. Gali eiti
kur panorėjęs...
- Aš mokausi! - užginčijo Polas. - Be to, turiu darbą, padedu tėvui...
- Bet niekas neužrakina tavęs kambaryje su katekizmu ir nereika­
lauja atsiskaityti, kur esi kiekvieną m inutę, - nenusileido Feitė. - Gali
išeiti pasivaikščioti, pasikalbėti su žm onėm is. Aš to negaliu.
Polo žvilgsnis buvo neįskaitomas ir tai siutino. Jis visai kaip tėvo
fotoaparatas, nusprendė Feitė. Nem irktelėjęs negailestingai sugeria
visas smulkmenas.
- Ir kas man iš to? - paklausė jis po kiek laiko.
Feitė dvejojo, paskui neskubėdam a nusisegė m edalioną. Viduje
gulėjo tamsiai rudų plaukų sruoga, nukirpta budint prie tėvo. Jai
sugėlė širdį, kad turės su ja išsiskirti, bet jai reikėjo sąjungininko.
- Ką pasakys tavo „draugai“, jei grįši be mano tėvo plaukų? - pa­
klausė ji. —Išsityčios? Išvadins bailiu?

173
 Polas paraudo, ir Feitė suprato, kad dyglys pataikė ten, kur reikia.
Ji atsargiai išėm ė sruogą ir padalijo ją į dvi dalis. Vieną įsidėjo atgal į
medalioną, kitą ištiesė Polui Klėjui.
—Ateik ir pasiimk.
Polas žvilgčiojo čia į sruogą, čia į Feitę, aiškiai negalėdamas apsi­
spręsti. Juos tebeskyrė šventas, neperžengiamas atstumas. Galiausiai
jis atsistojo ir nervingai pasilenkė, kad niekas nepamatytų iš apačios.
Judesys suerzino gyvatę ir ji ėm ė rangytis tyliai šnypšdama. Polas
krūptelėjo ir žengtelėjo atgal, tai išvydus Feitę apėmė ta pati laukinė
pagieža kaip per jų pirmąjį pokalbį.
—Jei tau taip patinka iššūkiai, Polai Klėjau, - kirto ji, - tai prieik.
Sviedžiu tau iššūkį.
Polas tarsi užhipnotizuotas stebėjo besiraitantį juodai auksinį gy­
vatės kūną.
— N ebijok, — sušnibždėjo Feitė. - Šitos gyvatės negelia. - Polo
ranka truktelėjo, tarsi jis norėtų ją ištiesti. —Jos smaugia, - paslau­
giai pridūrė ji su pasitenkinim u žiūrėdama, kaip jis atšoka atgal. -
Tai priim i iššūkį ar ne?
Polas žengė dar žingsnelį, tada staigiai metėsi į priekį ir ištraukė
sruogą. Tuo pat m etu Feitė sugriebė jį už rankovės ir nepaleido.
— Jei kam nors atskleisi paslaptis, kurias šiandien išgirdai iš ma­
nęs, - piktai sušnypštė Feitė, —visiems papasakosiu, kad pabijojai pats
nukirpti plaukus. Turiu kitą sruogos dalį ir žinau, iš kurios vietos ji
iškirpta, o tu nežinai.
Gyvatė nuslydo Feitės riešu ir jos galva palietė Polo ranką. Stipriau
truktelėjęs jis ją ištraukė ir kitu delnu valydamasis gyvatės paliestą vietą
žengė kelis žingsnius atatupstas. Jis aiškiai buvo išsigandęs ir supykęs.
— O tu priim i iššūkius? — atkirto jis. — Kiekvieną pirm adienio
vakarą pakrantės kelio trobelėje vyksta žiurkiamušis. Susitikim tenai -
galėsim pasikalbėti apie tą nepaprastą žmogžudystę.

174
 Feitė buvo girdėjusi apie žiurkiamušį, tavernų „sportą“. Į duobę su
žiurkėmis būdavo įmetami terjerai ir jiems duodama komanda kuo
greičiau išgalabyti žiurkes. Polas vėl kilstelėjo kartelę.
- Tai ar susitiksim tenai? - paklausė jis šypsodamasis. - N e, ne­
manau.
Vėjo gūsis sujudino lapus ir jie abu išsigandę krūptelėjo.
- Man reikia eiti, - pasakė Polas tylesniu, ne tokiu karingu balsu.
Jis linktelėjo galva žemyn. - Kelias laisvas?
Feitė pasisuko pažiūrėti per vijoklių lapus. N ieko nematyti. Ji atsi­
gręžė į Polą ir linktelėjo.
Polas priėjo prie vijokliais apaugusių vartelių, grakščiai juos peršo­
ko ir dingo jai iš akių. Buvo girdėti tik tylus jo žingsnių aidas.
Feitė sėdėjo ir klausėsi. Šūksnių negirdėti. Jo nepastebėjo. Jų nepa­
stebėjo.
Ji vis dar negalėjo patikėti, kad buvo pasilikusi viena su vaikinu.
Nors Polas panašaus amžiaus kaip ji, pakankamai suaugęs, kad kiltų
skandalas. Feitė pasijuto it nutvilkyta, serganti ir nešvari. N iežėjo
odą. Ji baim inosi, kad pažvelgusi į veidrodį išvys kažką sudaužyta ir
padėvėta.
Kodėl ji apie tai prakalbo? Ką tokio turi Polas Klėjus, kad verčia ją
kalbėti ir daryti tokias beprotybes?
Tuo pat m etu ji juto skausmingą palengvėjimą, tarsi nuo pečių
būtų nukritusi sunki našta. Ji aklai surizikavo, bet užtat dabar galbūt
turi sąjungininką. N e draugą, bet vis geriau nei nieko.
Feitei prieš akis iškilo vaizdas, kaip Polas grakščiai peršoka varte­
lius. Atrodė taip paprasta. Kažin, kiek iš tiesų tai pareikalavo jėgų.
Ir tik vėliau jai dingtelėjo, kad Polas per greitai patikėjo jos žodžiu,
kad kelias laisvas. Juk ji lengvai galėjo jį išduoti, o paskui užsidaryti
savo kambaryje ir paneigti ką nors žinanti. Keista, bet tuo m etu jai
tokia mintis į galvą nė nešovė.
DVIDEŠIM TAS SKYRIUS

ŠYPSENA MIŠKE
Polas Klėjus ne draugas, bet jis leido Feitei žvilgtelėti į salą ir at­
skleidė vieną svarbų faktą. Jos melu patikėjo.
Visas Veinas kalba apie pastoriaus vaiduoklį. Ar to pakanka? Ar
ant M elų m edžio jau sirpsta vaisius? Reikia dar kartą apsilankyti urve,
pamatyti medį ir įsitikinti, kad ji nešvaisto laiko veltui.
T ik šįkart ji pasiruoš kaip reikiant.
Sumelavusi, kad prastai jaučiasi, Feitė užsidarė savo kambaryje stu­
dijuoti tėvo užrašų. Prisiminusi pirmąjį susitikim ą su medžiu šiek tiek
susigėdo. Ji priėjo prie jo kaip prie altoriaus ir kalbėjosi su juo kaip su
kunigu. Jos elgesys toli gražu nepriminė m okslininko darbo m etodų.
Bet aš mokslininkė, priminė ji sau, o m okslininkai nepasiduoda
baimei ir prietarams. M okslininkai kelia klausimus ir ieško atsakymų
stebėdami ir darydami logiškas išvadas.
M edis neturi ausų. Kaip jis supranta, kad jam sakomas melas?
M edis neturi sm egenų. Kaip jis gali žinoti pasaulio paslaptis? Jei jis
kilęs iš egzotiškų kraštų, kaip supranta anglų kalbą? Kaip vaisius gali
atskleisti paslaptis ir kaip žinias galima valgyti?
Jei tėvas klydo dėl M elų m edžio, ji turi tai žinoti. Jei buvo teisus,
reikia gauti atsakymus į klausimus. Magija ne atsakymas, tai tik pre­
tekstas neieškoti atsakymų.
Feitė ėmėsi sklaidyti dienoraščio puslapius ir šifruoti tėvo užrašus
bei pastabas.

D id žio ji mįslė — augalo gebėjimas augti ir gryninti orą negaunant

saulės spindulių. M atyt, energijos, reikalingos cheminiams procesams, jis
gauna iš kito šaltinio.

176
 Šiluma absorbuojama iš oro? Mažai tikėtina, nes augalas klesti šal­
toje, drėgnoje aplinkoje. Vabzdžiaėdis kaip saulašarė? Jei augalas auga
urvuose, stiprus kvapas gali suklaidinti pasiklydusius gyvius, kad ne­
toliese yra išėjimas. Nors nepastebėjau nieko panašaus, aukos gali būti
mažytės, pernešamos vėjo. Gal jas sugauna lipnios augalo sultys?

Feitė prisiminė lipnų skystį, kuriuo apkibo jos pirštai. Staiga ji pa­
noro nusiplauti rankas.

N auja teorija: augalas gali būti simbiotinis. Jis vegetuoja, kol užmezga
ryšį su mąstančiu kitos rūšies atstovu ir pražysta nematomos energijos dėka.
Panašiai aiškina išjuoktos mesmerizmo teorijos. G albūt melas m aitina
augalą p er magnetinį fluidą, o suvalgius vaisių sustiprėjęs ryšys sukelia
krizę ir paskatina netrikdomą regėjimą?

Feitė m iglotai prisim inė kažką skaičiusi apie m esm erizm ą tėvo
bibliotekoje Kente. Neva visi egzistuoja bendroje energetinėje ter­
pėje ir per kiekvieną kūną, tiek žm ogaus, tiek gyvūno, teka subtilūs
m agnetiniai fluidai. Kai tas tekėjimas sutrinka —prasideda ligos. Bet
jei išm oksti tinkamai nukreipti sroves, gali paveikti kitus, kartais
net išgydyti. Panaikinus visus blokus patenkama į transą, vadinam ą
krize, ir galima matyti kiaurai daiktus. Feitei dar neteko girdėti, kad
augalai generuotų „gyvulinį m agnetizm ą“, kita vertus, M elų medis
nebuvo paprastas augalas.

Gali būti, kad veltui ieškau racionalių paaiškinimų. Jei medis mena
Ankstyvąsias dienas, jo tamsūs lapai, begyvybiai žiedai ir besėkliai vaisiai
tėra prarastas Laimingojo am žiaus palikimas.

N u o paskutinių žodžių Feitė pasijuto nejaukiai. U žuom ina apie

nepaaiškinamą reiškinį priminė šnabždesius urve. Ji išsigando, kad

177
m okslo tiltas gali sugriūti ir jos laukia šiurpus galas krentant į tamsius
ir paslaptingus vandenis...'
Ji nepasiduos prietarams. Vadovausis protu, o ne baime.
Feitė ant pirštų galiukų nutipeno į tėvo miegamąjį nujausdama,
kad niekas neieškos jos kambaryje, kuriame „vaidenasi“. Tenai susi­
rado tėvo lagaminėlį su gam tininko rinkiniu. Jame buvo nedidukas
žalvarinis mikroskopas, stikliniai indeliai su kamščiais vabzdžiams,
skardinė dėžutė botanikos egzemplioriams, buteliukai su rūgštimis
uolienom s atpažinti, nedidelis kompasas, klinometras, goniom etras
ir slankmatis. Kitoje dėžėje gulėjo pistoleto dėklas, švininiai šoviniai,
maišelis varinių šovinių kapsulių, raktas ir nedidelė dėžutė su paraku.
Dar ji rado m etalinę ruletę, seną subraižytą kišeninį laikrodį ir su­
lankstomąjį peilį.
Šiandien atoslūgis visa valanda vėliau nei prieš dvi dienas. Feitė
pasirinko vidurį tarp šviesos ir atoslūgio, verčiau išplaukti šiek tiek
vėliau, bet ne per vėlai, ji nesiryžo kelionei visiškoje tamsoje.
Gerokai sutemus ji išsėlino iš nam ų sugadintais gedulo drabužiais
ir slapstydamasi už ūkinių pastatų takeliu nuskubėjo į paplūdimį.

Bangos buvo didesnės nei praėjusį kartą, bet Feitei tai netrukdė.
Skaudantys raumenys apsidžiaugė gavę darbo ir ji užgulė irklus.
Keistas dūžtančių bangų aidas nuskambėjo tarsi pasveikinimas,
tarsi ją atpažinusio sarginio šuns amsėjimas. Šįkart banga, įnešusi valtį
į urvą, pripildė ją džiaugsmo, o ne baimės.
Feitė pririšo valtį ir patraukė į M elų medžio urvą stengdamasi ne­
sudaužyti žibinto ir gam tininko rinkinio. Prairusios drabužių siūlės
leido laisviau judinti rankas kopiant uolom is.
Prieš įeidama į urvą ji stabtelėjo ir apvyniojo žibintą audeklu. Ryš­
ki šviesa gali pakenkti m edžiui, bet jei tėvui pavyko nupiešti eskizą,
vadinasi, šiek tiek šviesos jis pakenčia. Dabar žibintas skleidė blausų
švytėjimą, bent keliui pasišviesti.

178
 Įžengusią į urvą Feitę pasveikino pažįstami atodūsiai ir šnabždesiai.
Ji įžvelgė tik m edžio kontūrus ir tamsią lapiją, kuri atrodė vešlesnė nei
praėjusį kartą.
- Grįžau, - sušnibždėjo ji medžiui, bet paskui susivaldė. Ji ir vėl
kalbasi su botanikos egzemplioriumi.
Einant prie m edžio akys apsiprato su tamsa ir Feitė suprato, kad
akys jai nemelavo. Tai nebuvo šešėlių žaismas. M edis išties ūgtelėjo.
Ištiesusi ranką pajuto, kad šakos lipa iš puodynės. Vesdama pirštu
suprato, kad jos išsiraizgė po akm eninę atbrailą kaip aštuonkojo čiup­
tuvai, kai kurių galai siekė netgi grindis. Po lapija susipynęs vijoklis
buvo tankus ir sumedėjęsj lyg būtų augęs čia jau seniai seniai.
- Neįtikėtina, - atsiduso Feitė. Jai dar neteko matyti, kad koks nors
augalas augtų taip greitai, ypač tamsoje. - Tai... tai prieštarauja gamtos
dėsniams.
Tačiau tie žodžiai nuskambėjo absurdiškai net jai pačiai. Gal ji tiki­
si, kad medis atsiprašys ir ims elgtis racionaliai?
Feitė nurijo seiles ir išsitraukė sulankstomąjį tėvo peilį.
- Atleisk, —sušnibždėjo, - bet turiu tave ištirti.
Ausyse aidint tyliai bangų ir atodūsių kakofonijai Feitė ėmėsi tyrinėti
augalą. Urve buvo per tamsu, kad išmatuotų jį rulete ir slankmačiu,
bet jai pavyko ant popieriaus pieštuku nukopijuoti lapo raštą. Taip pat
paėmė lapų, spyglių ir žievės pavyzdžių, nugrandė šiek tiek varvančių
syvų ir kiekvieną pavyzdį sudėjo į atskirus indelius. U žduotis buvo
bauginanti, Feitė jautėsi taip, lyg karpytų nagus drakonui. Ji net
pridėjo apie m edžio kom pasą ir prisimerkusi stebėjo, ar jis parodys
kokius nors m agnetinius laukus.
Tada pirštais glostydama lapus ėm ė ieškoti žiedo, pumpuro, bet ko.
Tėvo eskizuose žiedai buvo balti, tad ji tikėjosi, kad jie bus m atom i net
tamsoje. Prisimerkusi ėm ė apžiūrinėti augalą iš visų pusių, iš pradžių
lėtai ir metodiškai, paskui su vis didėjančia neviltim i.

179
 N ieko. Gal nieko ir nebus. Gal M elų medis tėra melas.
Feitė pasijuto kvailai, visiškai sugniuždyta. Ir tik dabar suprato,
kaip tikėjo, kad m edis jos nenuvils, kad jai pavyks ką nors rasti.
Ir tada, paskutinįkart liesdama lapus, ji užčiuopė kažką mažą ir
apvalų. Tas kažkas atšoko nuo puodynės krašto, nukrito ant jos sijono
ir nuriedėjo medžiagos klostėmis.
Feitė išsigandusi riktelėjo ir puolė gaudyti. Sučiupusi sunkiai atsi­
duso. Jei jis būtų nukritęs į tamsą, tikriausiai niekada nebūtų jo radusi.
Vis dėlto medis jos nenuvylė. Vaisius buvo kokio centimetro dydžio
ir kreminės spalvos, tarsi išdžiūvusios gėlės žiedlapis. Apvalus, liečiant
panašus į citriną. Tamsoje ji įžvelgė blyškius dryžius.
Beliko tikėtis, kad jis sunokęs. Atgal prie medžio juk jo neprikli­
juosi.
Feitė dvejojo. Gal pasiimti vaisių nam o, savo kambaryje saugiai
galėtų jį suvalgyti. Kita vertus, Jaučių Įlankoje ji rizikuotų būti už­
klupta pusiau be sąmonės ir geltonom is akimis. Čia jai bet jau niekas
nesutrukdys.
Ji apsisprendė. Ji suvalgys vaisių čia, urve.

T ik viskas turi būti padaryta nuosekliai, metodiškai, stebint savo

reakciją.
Ji susirado vietą pirmajame urve, kur buvo pririšta valtis. Čia galėjo
atsisėsti nugara atsiremdama į suaugusį stalaktitą su stalagmitu. N uo
žibinto nuėm ė audeklą, kad būtų šviesiau. Priešais pasistatė nedidelį
veidrodėlį, kad m atytų savo atvaizdą. Su kišeniniu laikrodžiu išsimata-
vo pulsą. Jis buvo padažnėjęs ir ji suprato, kad yra išsigandusi.
Iš valties pasiėmė šlapią virvę ir prisirišo prie stalaktito. Ji nemokėjo
jūrinių mazgų, bet tikėjosi, kad prasidėjus haliucinacijoms bent jau
nenuklys į jūrą.
Tada užsirašė laiką, o užrašų knygutę ir pieštukus pasidėjo po ranka.
Galiausiai paėmė peilį ir atsargiai perpjovė M elo vaisių pusiau.

180
 Akimirksniu pasklido šaltis, Feitė krūptelėjo. Mirksėdama gelian­
čiom is akimis atidžiau apžiūrėjo vaisių. M inkštimas panašus į citrusų,
tik tamsiai raudonas.
Lašelis sulčių nutekėjo riešu, ji instinktyviai kilstelėjo ranką ir pa­
laižė. Skonis nenusakomai kartus, tarsi kokių kirmėlių ir supuvusių
riešutų mišinys. Jai nutirpo liežuvis, burną pradėjo badyti adatėlės.
Bet Feitė nepasidavė besikerojančiom s dvejonėm s. N ykščio nagu
iškabino m inkštim ą iš žievelės, nuo jo nutįso balti it voratinkliai
siūlai. Ji prisivertė įsidėti m inkštim ą į burną.
Stingdantis kartumas tiesiog vim dė. Teko užsiimti burną abiem
rankomis, kad nustotų žiaukčioti ir neišspjautų vaisiaus. Pamėgino
nuryti, bet minkštimas dar kurį laiką vėlėsi apie liežuvį. Galiausiai
raukydamasi ir drebėdama nurijo.
Viskas. Ji suvalgė vaisių. Kelio atgal nebėra. Ir kone iškart ją užvaldė
baimė.
Ji jautė, kaip šaltas vaisius slysta gerkle, o krūtinę im a badyti le­
dinės adatėlės. Alsavimas padažnėjo, bet įkvėpti kaskart darėsi vis
sunkiau. Atrodė, lyg kažkas veržtų korsetą ir neleistų laisvai kvėpuoti.
Ausyse suskambo kažkoks garsas ir ji atpažino savo širdies dūžius —
dunkst dunkst dunksi, lyg kas plaktų kilimą. Liežuvis ir gerklė išdžiūvo
kaip popierius. Prieš akis ryškėjo ir liejosi spalvos. Pasaulis virto go­
belenu, ji stebėjo, kaip jį ėda juodi vabalai.
Ji buvo tunelyje, kiek kojos neša bėgo į tamsą, jai iš abiejų pusių
sukosi ir griaudėjo dideli juodi ratai, o pasaulis drebėjo kartu su besi­
daužančia širdimi...
Ji kovojo, kovojo su tamsa ir griausmu, su jų nesulaikomu plitimu.
Ji kovojo, kad išsaugotų šviesą, protą, valią ir klykė viduje, tarsi tie
dalykai būtų plėšiami nuo jos kaip žiedlapiai nuo gėlės...
...staiga viskas išnyko, praėjo ir išgąstis. Liko tik gili ir tyli sielos
baimė, griaudėjanti it nebylus griaustinis, pernelyg keista ir stipri, kad
ji ką nors pajustų.

181
 Feitė naktį ėjo mišku. Balti it sniegas medžiai kilo aukštai virš
galvos ir pradingdavo melsvai juodoje naktyje. Nors vėjo nebuvo,
balti lapai virpėjo ir kažką šnabždėjo.
Ji ištiesė ranką norėdama kilstelėti žemai nusvirusią lapiją ir pajuto,
kaip pirštai palietė popierių. Medžiai buvo blyškūs ir plokšti. Dygūs
paparčiai it aštrus popierius skaudžiai pjaustė rankas.
Ji buvo ne viena.
Šalia žingsniavo kita gerai pažįstama figūra. Feitė girdėjo, kaip po
sunkiais batais čeža lapai, ji atpažino sunkų kvėpavimą pro nosį.
- D ėde M ailsai, - garsiai pasakė Feitė. - D ėd e Mailsai, kodėl mes
čia?
- Taip bus geriausia, - išgirdo atsakymą. - Taip bus geriausia.
Jo balsas buvo keistas, m onotoniškas ir lėtas it kokio lunatiko.
- Žinau šitą vietą! — Feitę apėmė kankinantis gerai pažįstamos vie­
tos jausmas, tačiau, užuot raminęs, jis kėlė nerimą. - M um s nederėtų
čia būti! Kodėl m us čia atsivedei?
Akies krašteliu ji matė violetinį dėdės apsiaustą, bet m ėnulio šviesa
krito nelygiai ir jis tai pradingdavo, tai vėl pasirodydavo.
- Jie man pažadėjo... - sumurmėjo dėdė Mailsas.
- Kas tie jie? Ir ką jie tau pažadėjo? - Feitė pasisuko į dėdę ir
suprato, kad beveik jo nem ato. Jis buvo plokščias, tarsi iškirptas iš
popieriaus, ir iš šono buvo matyti tik popieriaus kraštas.
- Kolegos iš Karališkosios akademijos juokiasi iš manęs, — pasi­
skundė iškarpa. - Girdžiu, kaip jie kalbasi klubuose. „Vargšas senis
Mailsas - jo pavardė niekada nepateks į laikraščius, jis niekada neskai­
tys paskaitų, jo vardu nebus pavadintas joks augalas ar gyvūnas. Jis tik
sekioja paskui savo svainį kaip koks šuo.“ Turėjau jį čia atsivežti. Jie
manęs prašė...
- Ką nori pasakyti? - staiga viską supratusi Feitė sugriebė dėdę
už rankos ir pasuko į save. Juodos akys ištiškusios kaip rašalo dėmės,

182
išplaukusi šypsena virtusi grimasa. Nelygi m ėnesienos šviesa krito ant
putlių kaip dešrelės rankų ir spiralėmis m argintos liem enės. N uo
galvos iki kojų jis buvo vaiko piešinys, bet piešinys prisimerkė ir
pasilenkęs pažvelgė jai į veidą.
- Jiems reikėjo Erazmo, - judėdama pasakė rašalo burna. - Jiems
reikėjo tik jo...
- Ką? Ką nori pasakyti? - Feitė suspaudė dėdės ranką ir su siaubu
pajuto, kaip ši susiglamžė. Ji paleido ranką ir žengtelėjo atgal, bet dėdė
tyliai sušnypštė ir ištiesė ilgas popierines rankas. Viena buvo suglam­
žyta.
- Atsakyk! - apim ta įtūžio ir siaubo riktelėjo Feitė. Ji sugriebė
ranką ir nuplėšė ją iki peties. Virš jos palinko didelė galva, ji užsimojo
ir perplėšė vieną akį ir skruostą.
- Visada tik Erazmas, - sušnypštė dėdė. - Todėl jiems jį ir atidaviau.
Jis buvo toks klaikus, toks išdarkytas, kad nesusivaldžiusi Feitė
pradėjo jį plėšyti. D ėdės M ailso skuteliai kaip snaigės sklandė ore.
Galiausiai iš jo liko tik popierinė burna, plazdėdama it drugelis ji
lėtai kartojo tuos pačius žodžius. Feitė sučiupo ją, skaudžiai suspaudė
ir vos neperplėšė pusiau.
- Ką tu padarei? - paklausė griežtai.
- J ie man pažadėjo, kad galėsiu dalyvauti kasinėjimuose, - suinkštė
burna. - M ano pavardė pasirodys vietos laikraštyje, pagaliau būsiu
pripažintas! Bet su sąlyga, jei įkalbėsiu vykti ir Erazmą. Kartą jis jau
atsisakė, buvo sunku jį perkalbėti... bet tada kilo skandalas. Tai buvo
m ano šansas. Veinas —mano šansas.
- Tu m um is pasinaudojai! - riktelėjo Feitė. - Atitem pei mus čia
galvodamas tik apie save! Tu paprasčiausiai norėjai dalyvauti kasinėji­
muose! Kam jiems reikėjo tėvo? Kam?
Bet čia ji per stipriai truktelėjo ir grimasa perplyšo pusiau.

183
 Bejėgiškai apsidairiusi Feitė tolum oje išvydo dar vieną pažįstamą
figūrą. Širdį pervėrė skausmas ir akimirką ji negalėjo prisiminti kodėl.
— Tėve! - šūktelėjo jinai ir leidosi per popierinį mišką tolstančios
figūros link.
Tačiau figūra tolo greičiau, nei ji bėgo. Atrodė, kad ji sklendžia ore,
ir Feitė suprato, kad jos kojos nejuda.
—Tėve, palauk manęs! Kažkas negerai! N eturėtum e čia būti!
Ji tikėjosi, kad jis sustos ar bent jau atsigręš. N iek o panašaus. Virš
galvos sušlamėjo m edžiai, barstydami popierinius lapus, ir į mišką
nusileido didelė šešėliuota ranka.
Feitė perspėdama šūktelėjo. Ji šaukė ir šaukė, net tada, kai ėmė
trūkti kvapo. Ranka dviem pirštais suėm ė tėvo galvą ir ją sutrupino.
Feitė dar kurį laiką matė, kaip tėvas svyruoja su pusiau sum aitota
galva, tada ranka susigniaužė į kumštį ir tėvas pradingo iš akių.
—Ne! - Feitė pasileido paskui ranką. - Grąžink jį! —Tada virš gal­
vos išgirdo kažkokius garsus. - Aš tave užmušiu! Užmušiu!
Staiga viskas nutilo. Užvertusi galvą Feitė išvydo milžinišką tamsų
pavidalą žvaigždėto dangaus fone. Šlamėjo lapai, lingavo ir girgždėjo
m edžių šakos. A nt veido ėm ė kristi sausi lapai. Ranka vėl leidosi.
Ir tada Feitę sukaustė siaubas. Ji nuleido akis ir pirmąkart gerai
įsižiūrėjo į savo kūną. Suplyšusi suknelė buvo išmarginta juodais raiz­
gais. Feitė buvo popierinė ir lengvai galėjo perplyšti pusiau. Ji padarė
siaubingą klaidą.
Feitė puolė ant juodos žem ės ir pasislėpė po baltais paparčiais
krūpčiodam a kaskart, kai popierius glamžėsi ar įplyšdavo. Gulėjo
sulaikiusi kvėpavimą, o m ilžiniška ranka aklai grabinėjo mišką, ieš­
kodam a riksmo šaltinio. Ieškodama jos.
Sekundės virto valandomis. Feitės širdis plakė lėtai, bet garsiai, nuo
jos dūžių drebėjo žemė. Medžiai virpėjo ir nyko šešėliuose. Kažkur
aukštai pasislėpė mėnulis, ir viskas paskendo tamsoje.
D V ID E ŠIM T PIRMAS SKYRIUS

STAIGI LIEPSNA
Staugimas ir šnypštimas. Šnypštimas ir staugimas. Feitė nesuprato,
kur ji, tik jautė šaltį ir skausmą. M audė kojas, rankas ir kaklą.
Pramerkusi akis išvydo išsiliejusias dėmes. Keliskart sumirksėjus
blyškūs šešėliai virto stalagmitais, o tamsūs - urvų ertmėmis. Ji tebe­
sėdėjo prisirišusi virve, skaudžiai įsirėžusia į liem enį.
Feitė visa drebėjo ir jautėsi kaip sudaužyta. Burna buvo perdžiū­
vusi, ji jautė kalkių ir tulžies skonį. N et akys kaip sm ėlio pripiltos,
mirksėdama jas negrabiai pasitrynė. Šiaip ar taip, ji liko gyva.
Savo sapną prisiminė neryškiai. Tebemirksėdama pam ėgino atskir­
ti realybę nuo fantazijos.
Ji prisiminė, kaip plėšė į skutelius dėdę Mailsą... Supratus, kad tai
tik sapnas, jai nepaprastai palengvėjo. Ji nebuvo popieriniam e miške,
jos neieškojo milžiniška ranka. Ji nematė, kaip žuvo jos tėvas. Paskui
prisiminė, kad jis iš tiesų miręs, ir ją užplūdo baisus netekties skausmas.
Ji suspaudė pirštais sm ilkinius, tarsi m ėgindam a išjudinti mintis
sustingusiose smegenyse. M ilžiniška ranka leidžiasi į baltutėlį mišką...
Tas vaizdas buvo kažkur matytas. Keisčiausia tai, kad jis turėjo būti
nekaltas, juokingas, net paguodžiantis...
- Hovardo teatras, — sušnibždėjo prisiminusi, - buvau žaislinio
teatro miške.
Žibintas buvo užgesęs, bet jo ir nereikėjo. Pro urvo angą skverbėsi
blyški šviesa. Feitė susirado kišeninį laikrodį ir su siaubu pamatė, kad
jau penkta ryto.
Jai reikia namo! Jei greitai negrįš, jos pasiges ir ims kamantinėti, o
ji neturės ką pasakyti. Tada prisiminė M elų medį. Ji negali išplaukti
nepamaitinusi jo dar vienu melu.

185
 Sustingusiais, virpančiais pirštais ji šiaip ne taip atnarpliojo virvės
mazgus ir išsilaisvino. Atsistojus ant kojų vaizdas ėm ė šokinėti prieš
akis, paskui sugrįžo į vietas. Viena ranka remdamasi į sieną Feitė nu­
slinko prie angos ir pažvelgė į tamsą. Urvo gilumoje juodavo medžio
kontūrai.
Bet ką jam pasakyti? Jos vizija nepadėjo rasti tėvo žudiko. Ką jai
pavyko suzinotū
Iki šiol Feitė manė, kad tėvą nužudė kažkas, ką jis supykdė atvykęs
į Veiną - susierzinęs žvejys, spąstuose sužaloto berniuko draugas ar
giminaitis, kažkas keršijantis už D ženės atleidimą. Bet jei jos vizija at­
skleidė tiesą, tėvą ketinta nužudyti dar prieš Sanderliams atvykstant į
salą. Kažkas įtikino dėdę Mailsą atvežti svainį į Veiną ir paspendė jam
spąstus. Kažkas pasinaudojo' dėdės M ailso ambicijomis ir jis užkibo
ant kabliuko.
Jei tai tiesa, tada aišku viena - žudikas kažkaip susijęs su kasinė­
jimais. Kas dar galėjo papirkti dėdę Mailsą, pasiūlydamas kvietimą?
Gal net incidentas leidžiantis į urvą nebuvo nelaimingas atsitikimas?
G alų gale, kas galėjo tikėtis, kad į urvą leisis Feitė su Hovardu, o ne
jų žymusis tėvas?
Kasinėjimuose dalyvavo trys mokslininkai - Lambentas, Klėjus ir
daktaras Džeklersas.
Feitė mintyse apsvarstė kiekvieną iš jų. Lambentas pernelyg smarkus
ir nenuspėjamas, kad būtų šaltakraujis žudikas. Bet paskui ji prisiminė
pedantiškai sutvarkytą keistenybių kabinetą ir kaligrafiškus užrašus, by­
lojančius apie griežtai rikiuojamas mintis. Gal iš tiesų jis ne toks, koks
gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio? Galbūt ūmus būdas tėra šaltakraujo
žudiko kaukė?
Daktaras Džeklersas tiesmukas, kartais net netaktiškas, bet iš tiesų
jis kupinas pagiežos. Jis iš tų žm onių, kurie nepamiršta nuoskaudų
ir leidžia joms išsikeroti. O jei jis žudikas, tai koronerio ir m edicinos

186
eksperto pareigos tiriant įtartinas mirties aplinkybes leistų jam užsiti­
krinti alibi.
Klėjus visada ramus, švelnus, netgi sutrikęs. Nors ne, ne visada.
Feitė prisiminė aistringą žvilgsnį, kai jis kalbėjo apie Bibliją, nelaimes
ir jauną žemę. Kaip jis reaguotų sužinojęs apie pastoriaus apgavystę?
Fanatizmas tarsi dujos — pavojingiausias, kai nepastebimas, o m en­
kiausia kibirkštis gali sukelti sprogimą.
Tačiau nė vienas iš jų neturėjo rimtų priežasčių nužudyti jos tėvo.
Kita vertus, pastoriaus melas ir eksperimentai su M elų m edžiu galėjo
ne vieną padaryti jo priešu. Kuris nors melas galėjo kam nors pakenkti.
M okslininkai, guldę galvas dėl jo fosilijų, būtų likę kvailio vietoje,
praradę savo reputaciją. Gal viena iš jo vizijų atskleidė kažkurio
paslaptį ir jį reikėjo nutildyti?
Būtina daugiau sužinoti apie tuos tris vyrus. Ir tą padaryti padės
M elų medis, jei tik ji sugalvos tinkamą melą. Melą apie kasinėjimo
vadovus. Melą, kuriuo mielai patikėtų saliečiai. Ji prisim inė senas
pasakas apie kontrabandininkų auksą.
Feitė pasisuko į medį.
- Kasinėjimai vykdomi ne dėl senų kaulų, - sušnibždėjo ji. — Ka­
sinėjim ų vadovai visiems meluoja. Jie ieško kontrabandininkų lobio,
kurį ketina pasisavinti.
Urve aidu atsimušė jūros riaumojimas, tarsi medis vienu įkvėpimu
būtų sugėręs Feitės žodžius.

Kol buvo be sąm onės, prasidėjo potvynis, ir Feitė rado valtį plū­
duriuojančią vandenyje ir grasinančią nutrūkti. Išplaukus iš urvo
ryto šviesa privertė krūptelėti ir užsimerkti.
Kai vėl atsimerkė, pastebėjo, kad dega.
Ant rankovės užkritęs šapelis, paliestas saulės spindulių, sušnypštė
ir susiraitė, įsiplieskusi ugnis pradėjo ėsti audinį. Vienas po kito rau­
donai užsiliepsnojo siūlai.

187
 Netekusi žado Feitė žiūrėjo į ugnį, kol skausmas rankoje pažadino
apsnūdusias smegenis sakydamas, kad ugnis tikra. Ji paleido irklus,
viena ranka pasisėmė vandens ir užliejo liepsnas. Tada pastebėjo, kad
drabužiuose rūksta ir žėruoja dar keturios vietos - viena ant kikliko,
trys ant sijonų.
Pirma į galvą šovusi m intis - ji užsiliepsnojo. Buvo girdėjusi apie
tokius dalykus. N ieko nenutuokiantys vyrai ir moterys staiga nei iš
šio, nei iš to užsiliepsnodavo iš vidaus ir per kelias sekundes pavirsda­
vo pelenais, o jų drabužiai kartais nė nenukentėdavo.
Apim ta panikos ji puolė pilti vandenį ant veido, kikliko, rankovių
ir sijonų. Tebepylė ir tada, kai užsiliepsnojusiose vietose teliko apde­
gusios skylės. Tik įsitikinus, kad nebedega, širdis nustojo daužytis. Ji
nesuprato, kas atsitiko, laimė, viskas baigėsi.
Irtis atgal buvo sunku, Feitę keliskart supykino ir jai teko persisver­
ti per bortą. Kol parplaukė, kaip reikiant praaušo. N am o ėjo sunkiai,
slapstydamasi, saulės užlieta žaluma degino akis. Sustingusi, apsvilusi,
apakinta šviesos ir šlapia nuo jūros vandens ji šiaip taip užlipo stogo
laiptais ir galiausiai atsidūrė palaimingoje savo kambario prieblandoje.
Ten be jėgų susm uko kėdėje ir ėm ė gerti vandenį tiesiai iš ąsočio
drebėdama su kiekvienu gurkšniu. Paskui atitraukė užuolaidas ir
pravėrė langines, kad įleistų šiek tiek šviesos, nedaug, kad užtektų at-
sisagstyti sagutes ir atsiraišioti raištelius. Vos spėjo nusim esti gedulo
drabužius ir apsivilkti naktinius marškinius, kai m andagus beldimas
į duris privertė krūptelėti.
- Minutėlę! - šūktelėjo ji.
Kambaryje mėtėsi daiktai, išduodantys naktinę išvyką. Paskubomis
rinkdama išmėtytus drabužius Feitė netyčia paspyrė gamtininko laga­
minėlį, kuris atdaras gulėjo ant grindų. Iš jo iškrito vienas buteliukas ir
nuriedėjo į saulės nušviestą vietą.

188
 Buteliuke buvo M elų medžio lapai. Vos juos palietė ryto šviesa, jie
pajuodo ir susiraitė, o paskui staiga užsiliepsnojo balta liepsna. Kažkas
pokštelėjo. Stiklinis buteliukas pajuodo ir stiklas įskilo.
- Panele Sanderli? - niūriame ponios Velet balse pasigirdo susirū­
pinim o gaidelė. - Ar kas atsitiko?
- Ne! — šūktelėjo Feitė ir norėjo paim ti įkaitusį buteliuką, bet
jis suskilo į dvi dalis. Ji paspyrė jas po tualetiniu staliuku ir skubiai
pravėrė langą, karštligiškai m ėgindam a išsklaidyti akis graužiančius
dūm us. - Jau ateinu!
- Atleiskite, kad trukdau, panele Sanderli, - ponios Velet veidas
kaip visada buvo neįžvelgiamas, bet dabar atrodė kiek sutrikęs. Feitė
pagalvojo, kodėl ekonom ė taip anksti atsikėlė ir pati atėjo pas Feitę.
Tyla užsitęsė. - Norėjau paklausti, ar pusryčiausite įprastu metu, ar
ketinate keltis kiek vėliau. Jeigu... neišsim iegojote, panele.
Feitė žiūrėjo į ekonom ę mėgindama ką nors išskaityti jos veide.
Ji kažką žino. Ką nors nugirdo, gal ką matė. Bet nežinodam a nieko
konkretaus negalėjo sugalvoti, ką pameluoti. T ik žinojo, kad atrodo
susitaršiusi ir pajuodusiais paakiais.
- Ačiū, - atsargiai padėkojo Feitė. - M ieliau papusryčiaučiau kiek
vėliau, - ji negalėjo atsispirti pagundai dar kiek numigti.
- Gerai, panele. — Laikas ėjo, bet ekonom ė nepajudėjo iš vietos. -
Panele Sanderli, - galiausiai prabilo ir, Feitės nuostabai, jos balsas
įgavo ankstesnį m onotoniškum ą. - Atleiskite, kad taip sakau... bet
jūsų tėvas tikrai nebūtų reikalavęs tokios aukos.
Feitė pajuto, kaip įsitempia pilvo raumenys.
- Jei jums reikia išeiti naktį, - kalbėjo ponia Velet, - bent pasiim­
kite apsiaustą, kad nesušaltumėte. Iki bažnyčios ilgas kelias, naktys
šaltos, o budėjimas baigiasi, kai velionis palieka namus. Jūsų tėvas jus
mylėjo. Jei dabar num irtum ėt nuo gripo, ar taip atsidėkotumėte, kad
jus augino ir jumis rūpinosi?

189
 Feitė ne iš karto suprato ponios Velet žodžių prasmę. Ekonom ė ne­
žinojo, kur Feitė buvo, bet-kažką nugirdo ar pamatė, kad suprastų, jog
ji buvo išėjusi. Ir padarė išvadą, kad Feitė viena budi prie tėvo palaikų,
eina į bažnyčią ir sėdi prie karsto kaip ištikimas šuo prie šeim ininko
kapo.
Ją užplūdo palengvėjim as, ji nuleido akis, kad ponia Velet nieko
iš jų neišskaitytų, ir linktelėjo. Pro nuleistas blakstienas matė, kaip
ekonom ė tūptelėjo ir pasišalino. Feitė uždarė duris ir užsimerkė.
Tik per plauką jos nedemaskavo. N et dabar ponia Velet galėtų pa­
sakyti m otinai, kad ji buvo išėjusi vidury nakties, nors Feitė abejojo,
ar ji tai padarys. Jei būtų norėjusi, ponia Velet iš karto būtų nuėjusi
pas Mertlę, o ne šnabždėjusis su Feite.
Netikėtas švelnumas. Galvodama apie tai Feitė pajuto tuštumą. Ji
tiek m etų alko švelnum o, bet taip ir nesulaukė. O dabar buvo per vėlu
ir ji nežinojo, ką su juo daryti.

Kai Feitė vėl pabudo, išsigandusi suprato, kad miegojo iki popietės.
O kai užsimiegojusi išėjo iš kambario, nerimą pakeitė pasibaisėjimas
supratus, kad jos niekas nepasigedo.
Mertlė buvo užsiėmusi - matavosi naują vualį ir šalį. Abi dovanos
atkeliavo kaip „užuojautos gestas“, viena — nuo daktaro Džeklerso,
kita - nuo Klėjaus. Varžovai negaišo laiko. Žiūrėdama į kokybišką
pusvilnonį šalį Feitė širdyje krūptelėjo — kuklią algą gaunančiam ku-
ratui tai turėjo būti milžiniškos išlaidos. Feitė pagavo save svarstančią,
ką apie tai pagalvojo Polas, ir krūptelėjo prisiminusi jų keistą dvikovą
ir įžūlų jai sviestą iššūkį.
Kaip paaiškėjo, Klėjus atsiuntė ir pirmuosius šeimos nuotraukos
egzempliorius. Laikant nedidelę kvadratinę nuotrauką Feitei drebėjo
rankos. Kaip visada ramus ir orus pastorius Erazmas Sanderlis, o už
jo - Feitė. Jis atrodė tarsi gyvas, nupieštos akys —šaltos ir tiriančios.

190
 - Galiu ją pasilikti? - paklausė Feitė, instinktyviai glausdama nuo­
trauką prie krūtinės. - Prašau!
- Jei tik nori, - atsiduso Mertlė.

N orint paskleisti naują melą ir tęsti tyrimą Feitei reikėjo patekti į

kasavietę. Bet įkalintai Jaučių Įlankoje kasinėjimų dalyviai buvo ne­
pasiekiami.
Kita vertus, ji turėjo dėdę Mailsą.
Po vakarienės Feitė pradėjo dėdės m edžioklę ir užtiko jį bibliote­
koje skaitantį „Priešistorinius laikus“. Ji pasijuto sukrėsta pamačiusi,
kad jis sėdi tėvo kėdėje.
Štai ir jis, apskritaveidis draugiškasis dėdė Mailsas. Sėdi prie ugnies
ir papsi pypkę. Visada kitų šešėlyje, tylus ir ramus kaip katė, susiran­
giusi ant palangės.
D ėdė Mailsas, kuris visą šeim yną į Veiną atsitempė iš savanaudiškų
paskatų ir atidavė jos tėvą žudikui į rankas. Feitė nepamiršo vizijos,
kaip jo persikreipęs, groteskiškas veidas plyšta jai tarp pirštų.
- Labas vakaras, — pasisveikino stengdamasi, kad jos balsas skam­
bėtų kaip paprastai.
- A, čia tu, Feite. - D ėdė Mailsas sulankstė laikraštį ir nusišypsojo,
bet jo veidas buvo rimtas. - Kaip smagu matyti bent vieną blaivų ir
protingą veidą.
- O visi kiti girti ir kvailioja? - Feitė prisėdo ant kėdės kraštelio.
- Nauja mada, - dėdė Mailsas nutaisė grimasą. - Visi svaigsta dėl
vaiduoklių! Baisiai pravartus tie vaiduokliai. Jei kas sudūžta ar išsilieja,
ieškok vaiduoklių. Jei kas pradingsta, kaltė verčiama vaiduokliams.
Feitė, nam ų vaiduoklio marionetininkė, tyliai sunėrė rankas.
- Ar daug kas pradingo? —paklausė svarstydama, kiek jos „pasisko­
lintų“ daiktų buvo pasigesta.

191
 - Deja, taip. - D ėdė Mailsas leidosi vardyti ilgėliausią dingusių
daiktų sąrašą. Kai kuriuos Feitė išties buvo pasiskolinusi, pavyzdžiui,
tėvo instrumentus ir laikrodį. Tačiau tarnai pasigedo keleto augalų,
poros šilkinių kaklaraiščių, tabakinės ir kitų sm ulkm enų. Akivaizdu,
kad ne viena Feitė pasinaudojo sąmyšiu, kad pasiimtų, ko reikia. -
Tiesą sakant, m um s reikėtų deramai inventorizuoti tavo tėvo daiktus.
Feitė nieko nepasakė, tik nežymiai krūptelėjo. N orint atlikti inven­
torizaciją reikės išnaršyti visą namą.
D ėdė Mailsas barbeno pirštais per laikraštį.
- Feite, tu... jau didelė mergaitė. Ar galiu kalbėti su tavim kaip su
suaugusia panele?
Feitė linktelėjo, tačiau po tokių žodžių pasijuto, lyg su ja būtų el­
giamasi kaip su mažvaike.
- M an reikia tavo pagalbos. Tavo m otina... ji kaip nesava...
- Pernelyg susijaudinusi? - pabaigė Feitė nieko nesakančiu veidu.
- Būtent. O yra svarbių reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti. Feite,
žinau, kad nori padėti m otinai. Ar bent num anai, kur galėtų būti tavo
tėvo dokumentai?
- N e, - sum ikčiojo Feitė, nutaisydama nekaltą išraišką, - bet galė­
čiau paieškoti.
Ji susižavėjusi stebėjo dėdę. Kaip jis moka viską apskaičiuoti! Kodėl
ji anksčiau nepastebėjo šitos jo pusės? Bet ir Feitė tai mokėjo ir dabar
nuojauta sakė, kad atėjo laikas kai ko paprašyti, nes ji jam reikalinga
kaip sąjungininkė.
- Gal tėvas buvo pasiėmęs dokum entus, kai ruošėsi sakyti kalbą
vietiniams? — paklausė ji. - Gal reikėtų paklausinėti kasavietėje? Jie
galėtų žinoti.
- N e... a... tiesą sakant, aš su jais jau kalbėjausi, - kostelėjo dėdė
Mailsas, jis atrodė kiek susigėdęs. — Buvau grįžęs į kasavietę kelis
kartus. Pam aniau... užm egsiu ryšius su kolegom is m okslininkais,
juos nuraminsiu... Zinai, ne tokie jie jau blogi.

192
 - J i e išsikvietė tėvą iš pačios A nglijos, o paskui atsuko jam nuga­
rą. - Kiekvienas žodis buvo kruopščiai pasvertas, bet Feitei sunkiai
sekėsi valdyti emocijas.
D ėdę Mailsą jos em ocijos, regis, privertė sunerimti. Feitė nudelbė
akis.
- Aš viską žinau, - pasakė tyliai. - Suprantu, kodėl jie taip pasielgė.
Girdėjau gandus ir žinau apie „Intelligencer“.
- Apgailestauju, kad tau teko tai išgirsti, - atsiduso dėdė Mail-
sas. - Bet pasistenk pažvelgti j tai džentelm enų akimis! Jei jie būtų
tęsę bendradarbiavimą su tavo tėvu kilus tokiam skandalui, būtų
suabejota jų radiniais! N iekas rimtai nebūtų vertinęs jų atradimo!
- Taip, - atsakė Feitė. — Suprantu. Tai siaubinga. — Jai kažkaip
pavyko nuslėpti sarkazmą. —Šiaip ar taip, tai ne jūsų kaltė, dėde M ail-
sai. Jūs tik norėjote m um s padėti. - Pro nuleistas blakstienas Feitė
pastebėjo, kaip dėdė Mailsas atsipalaidavo. - Beje, kieno mintis buvo
pasikviesti tėvą? Spėju, pono Lambento?
- Kad jau niekas neprisimena, - dėdė Mailsas kalbėjo ramiai, bet
atsargiai. - Regis, kažkuris pasiūlė tai per vakarienę ir visi tam pritarė.
Bet dabar, žinom a, niekas neprisipažįsta.
O kas dalyvavo toje vakarienėje? To Feitė klausti negalėjo. Keistai
nuskambėtų, ir nepanašu, kad dėdė Mailsas atsakytų.
- Tikriausiai jūs teisus, dėde Mailsai. - Feitė nuleido pečius. - Rei­
kia užmegzti ryšius. Ar galiu kuo nors padėti? Kai kitąkart vyksite į
kasavietę, gal galite pasiimti mane kartu?
- Į kasavietę? - dėdė Mailsas atrodė apstulbęs. - Na, aš nepriešta­
rauju, bet... reikės gauti džentelm enų, vadovaujančių kasinėjimams,
sutikimą. Sanderlių pavardė gali pridaryti problem ų... ir kažin, ar
tavo m otina sutiks...
Buvo sunku žiūrėti į dėdę Mailsą dabar, kai Feitė jį perkando. Ji
tarsi matė, kaip jo galvoje it kokie kirminai knibžda mintys. Jis ją

193
vertino, svarstė, ar jos apsilankymas nesugadins jo sunkiai išsikovoto
leidim o dalyvauti kasinėjimuose.
Žudikas pasinaudojo dėdės Mailso am bicijom is, bet gal ir Feitė
gali tuo pasinaudoti? Kaip jai pavyko sužinoti, džentelmenai, vado­
vaujantys kasinėjimams, ne itin sutaria tarpusavyje. Po draugiškais
veidais slepiasi varžovai, nepasitikintys ir nekenčiantys vienas kito,
taigi plyšių jau yra, Feitei belieka į juos suvaryti pleištą.
- D ėde Mailsai, - paprašė ji, - jei pamatysite daktarą Džeklersą,
gal perduotumėte jam nuo manęs laišką? Aš... norėjau padėkoti, kad
padėjo tėvui.
- Laišką? Žinom a. N em atau tame nieko bloga.
Feitė pasistengė nekrūptelėti, kai dėdė patapšnojo jai ranką. Ji pri­
sim inė popierinę grimasą ir jai panižo pirštus.
D V ID E ŠIM T ANTRAS SKYRIUS

PLEIŠTAS PLYŠYJE
Brangus daktare Dieklersai,
Apgailestauju, kad išvarginau ju s savo kvailomis fantazijomis. Dėkoju,
kad mane nuraminote. Jei dar kartą pas mus apsilankytumėte, norėčiau
atsiprašyti jūsų asmeniškai.

Feitė prisimerkusi peržvelgė laišką ir dar pridėjo post scriptum.

P. S. G al kada norėtumėte išmatuoti mano kaukolę? M ielai pasitar­

naučiau jūsų tyrimams m oksb labui.

Laiškas buvo perduotas kitą rytą ir daktaras Džeklersas apsilankė

dar tą pačią dieną. Jis valandą praleido šnekučiuodamasis su Mertle,
paskui džiugiai sutiko su Feite išgerti arbatos.
- Panele Sanderli, kokia puiki mintis! - susižavėjęs daktaro žvilgsnis
nuslydo Feitės viršugalviu, greičiausiai vertindamas jos kaukolę. - Koks
džiaugsmas, kai gali tiksliai išmatuoti kaukolę! Retas kuris nesibaido
mano instrumentų. O jūsų atvejis, panele Sanderli, ypatingas. Sakoma,
genialumas paveldimas, o jūsų tėvas išsiskyrė nepaprastu protu.
Feitė pastebėjo, kad jis atsinešė kelias dėžes ir diržais perjuostus
lagaminėlius. Ji tikėjosi, kad bus matuojama su metru, tad žodis „ins­
trum entai“ privertė sunerimti.
- Na, na, nėra ko bijoti, - žvaliai pareiškė daktaras, atidarydamas
vieną dėžę ir išimdamas keistus prietaisus. - Čia paprasčiausi matavi­
m o instrumentai, tau visai neskaudės. D uod u žodį, taip retai gaunu
progą juos panaudoti!

195
 Pirmasis instrumentas buvo žėrinčios žnyplės, tokios didelės, kad
jom is galėjai suim ti arbūzą. Antrasis - keturkampis m edinis rėmas su
reguliuojamais varžtais, aiškiai pritaikytas uždėti ant pakaušio.
Daktarui im ant juos iš dėžės Feitė viduje pastebėjo nedidelį pie­
šinuką. Jame buvo pavaizduotas dailios juodaplaukės moters geltona
suknele biustas. Deja, jis buvo aprašinėtas - pažym ėti kaukolės mat­
m enys, veido kampas ir taip toliau.
- Panašu į panelę Hanter, - nepagalvojusi leptelėjo Feitė.
- Čia niekas, - greitai, bet gan kandžiai atsakė daktaras. - Senas ne­
žinom os moters portretas. N ors... panelė Hanter iš tiesų turi trumpą
kaukolę. O trum pų kaukolių savininkai išsiskiria daugeliu netikusių
savybių. N edėkingum u. Tuštybe. N egebėjim u suprasti, kas geriausia.
Ar ne per daug nuodų nukreipta į visiškai nepažįstamą moterį?
Pirmą kartą Feitei kilo įtarimas, kad panelė Hanter nedėkingai, tuščiai
ir nesupratingai atsisakė tapti ponia Džeklers.
- Kur man atsisėsti? - paklausė Feitė norėdama pakeisti temą.
- Mhm? Nesvarbu, svarbiausia, kad ne per auštai.
Feitė įsitaisė ant m edinės kėdutės ir po kiek laiko pajuto, kaip jos
galvą paliečia žnyplės, vienas galas ant pakaušio, kitas ant kaktos,
tiesiai virš nosies.
- Pailga kaukolė, visai kaip tėvo, — sumurmėjo jau atsileidęs dak­
taras.
Jo žodžiai nenustebino Feitės, terminas taip pat buvo pažįstamas.
Jai dingtelėjo, kad vykdydamas koronerio pareigas daktaras tikriausiai
neatsispyrė pagundai išm atuoti tėvo kaukolę. Ji sukando dantis ir
pasistengė išlaikyti nieko nesakančią veido išraišką.
Daktaras atitraukė žnyples ir ant pakaušio uždėjo m edinį rėmą.
N u o jo kabėjo keturios vertikalios lentelės ir daktaras sukiojo varžtus,
kol jos prisispaudė prie jos kaktos, pakaušio ir smilkinių.
- Mamai labai patiko vualis, —droviai pasakė Feitė. —Ir koks mielas
šalis!

196
 - Šalis? - Daktaras patylėjo. - Aš nesiunčiau jokio salio.
- O i. — Feitė sumirksėjo. - Dovanokit! Dabar prisiminiau — šalį
atsiuntė ponas Klėjus.
- Ponas Klėjus dovanojo tavo m otinai šalį? - paklausė daktaras,
balse pasigirdo pasipiktinim o gaidelės.
Feitė suprato, kad pakiša Klėjui priešą, bet negalėjo sau leisti sen­
tim entų. Be to, bet kuris vyras, asistuojantis naujai iškeptai našlei, to
vertas.
- Taip, - užsikirsdama pasakė ji. - Vakar.
Stojo ilga tyla.
- M atmenys per dideli, — galiausiai sumurmėjo daktaras. - Ar
įtem pei veido raumenis? Pasistenk neįtempti kaktos.
Jis veržė varžtus tol, kol Feitė nebesuprato, ar jis matuoja kaukolę,
ar nori ją suspausti iki moteriai „tinkamo“ dydžio.
- Man veržia, daktare Džeklersai! — riktelėjo Feitė, kai spaudimas
tapo skausmingas. Ji dar pagalvojo, ar ne per greitai patikėjo jam savo
kaukolę. Šiaip ar taip, jis vienas iš įtariamųjų.
- Stengiuosi gauti kuo tikslesnius rodmenis, - ne itin mandagiai
suniurzgė daktaras. - Žinom a, patikimiausias būdas būtų pripildyti
kaukolę sėklų, kaip tai darau su tuščiom is kaukolėmis, bet kažin, ar
man už tai padėkotum!
Kai Feitei jau atrodė, kad jos galva ima darytis kvadratinė, varžtai
atsileido ir rėmas buvo nuimtas. Feitei tebespaudė kaktą ir smilkinius,
o daktaras Džeklersas prisėdo užrašyti duom enų. Žvilgtelėjus Feitė
išvydo stulpelius su antraštėmis: „veido kampas“, „kaukolinis indek­
sas“, „plotis“, „perimetras“ ir „ilgis“.
- Ir kokia mano kaukolė?
- Tavo galva ilgesnė, nei maniau, - pripažino daktaras. - Be abejo,
paveldėjai ją iš velionio tėvo.
Jis susiraukęs peržvelgė skaičius ir Feitė pastebėjo, kaip keletą suap­
valino į mažesnę pusę.

197
 - Daktare Džeklersai, - nedrąsiai kreipėsi Feitė, - norėčiau jūsų
patarimo. Ji paėmė savo eskizų sąsiuvinį ir padėjo prieš daktarą vers­
dama puslapį po puslapio. - Norėjau jums atsidėkoti - padėti jums ir
kitiems džentelmenams, žinau, kad pono Lambento dailininkas susi­
laužė riešą. Kaip manote, gal galėčiau jį pakeisti?
Daktaras žiūrėjo, kaip Feitė verčia lapus su paukščių ir elnių ragų
eskizais, ties vienu puslapiu sulaikė jos ranką. Tame puslapyje buvo
šlaito pjūvis, tvarkingai padalytas į horizontalias grafas, pavadintas
„viduramžių keramikos šukės“, „romėnų sienos fragmentai“, „molis“
ir „mažojo hipopotam o ir stum brų kaulai“.
- Čia kasavietės skerspjūvis?
- Taip, tėvas išm okė juos piešti. — Tai buvo melas. Feitė buvo
mačiusi tokias diagramas ir šiek tiek jas suprato, bet šitą dar tik ryte
perkopijavo iš vienos tėvo knygos. - Ar jums tokie praverstų?
Daktaras susidom ėjo, tai buvo akivaizdu. Bet paskui pažvelgė į ją,
ir jo akyse ji išvydo savo atspindį, jauną mergaitę tarp nuolaužų ir
kaulų. Jis papurtė galvą.
- Kita vertus, nenorėčiau pridaryti jums rūpesčių, - skubiai pasakė
Feitė užversdama sąsiuvinį. - Žinau, kad ponas Klėjus viską foto­
grafuoja, be to, jam reikalingi pinigai. Nenorėčiau atimti iš jo uždarbio
ir pridaryti nem alonum ų.
Daktaro akyse žybtelėjo pikdžiugiškos kibirkštėlės. Feitė net galėjo
atspėti, apie ką jis galvoja. Jei Feitė pieš eskizus, kasavietėje nebereikės
Klėjaus nuotraukų. Jo vaidm uo kasinėjimuose praras svarbą, be to, jis
turės mažiau pinigų siuntinėti dovanas dailiom s našlėms.
- Panele Sanderli, nesijaudinkite. Tai tiesiog puikus sumanymas!
Ar esate tikra, kad mama jus išleis?
- Manau, taip, - atsakė Feitė, anaiptol nebūdama tuo tikra. - Tiesą
sakant, pastaruoju m etu visiems tik painiojuos po kojom. Kaip m ano­
te, ar ponas Lambentas ir ponas Klėjus tam neprieštaraus?

198
 Dabar svarbiausia parodyti dvejones, neryžtingumą ir taip galuti­
nai jį įtikinti.
- Palik tai man, —niūriai pasakė daktaras.

Laukdama kasinėjimų vadovų verdikto Feitė užsidarė savo kamba­

ryje moksliniam s tyrimams.
Prisiminusi, kaip užsiliepsnojo drabužiai ir keistą nutikim ą su
buteliuku, ji nusprendė atlikti keletą atsargių eksperim entų dėl visa
pikta šalimais pasistačiusi ąsotį vandens.
Iš pradžių ant peilio galo padėjo gabalėlį lapo ir pakišo po tiesiogi­
niais saulės spinduliais. Lapas užsiliepsnojo akimirksniu, žybtelėjusi
balta ugnis šnypšdama prarijo jį per kokią sekundę, ant grindų nusklen­
dė žiupsnelis pilkų pelenų. Tas pats nutiko pakartojus eksperimentą su
spygliais, sultimis ir žieve.
Vadinasi, tai tiesa. M elų medžio dalelės užsiliepsnoja saulės šviesoje.
Matyt, tų dalelių pateko ant jos drabužių ir jai išėjus iš urvo jos užsidegė.
Kelis kartus nusvilusi pati ir apdeginusi palangę Feitė išsiaiškino
dar kai ką. N u o ryškios žvakių ar žibinto šviesos lapai tiesiog susi-
raukšlėdavo ir nuvysdavo. Saulės atspindys veidrodyje juos uždegė
akim irksniu, kaip ir tiesioginiai saulės spinduliai. O netiesioginė
šviesa neturėjo jokio poveikio, jei buvo neryški ir išsklaidyta. Keliais
audeklo sluoksniais apsuktas žibintas taip pat neveikė medžio.
- Tėvas buvo teisus, - sum urm ėjo Feitė. - M edis iš tiesų auga
urvuose, kur nepatenka saulės šviesa. Bet kodėl jis užsiliepsnoja?
Tikriausiai dėl chem inės sudėties - aliejų, lakum o. Gal todėl jis taip
stipriai kvepia? Bet kodėl jis leidžiasi sudeginamas?
Kaip galima pasinaudoti tokia savybe? Ir kaip toks m edis gali
vystytis?
- Gal tai savigyna? —pasakė ji garsiai.

199
 Feitė įsivaizdavo žoliaėdžius gyvūnus, užklystančius į urvus ir
žiaum ojančius sultingus lapus. Jiems išėjus į dienos šviesą nuo sulčių
sudrėkę nasrai užsiliepsnoja. Taip gyvūnai išm oksta nesiartinti prie
ledinio augalo.
- Bet tai nieko nepaaiškina, - sum urm ėjo ji apie kažką galvoda­
ma. - Lakieji aliejai kaupia energiją. Iš kur medis semiasi energijos?
Tėvas iškėlė teoriją, kad medis maitinasi per „ryšį“ su „mąstančiu
kitos rūšies atstovu“. Čia jos plunksna stabtelėjo. Jei medis šiuo metu
su kuo ir „susijęs“, tai tik su ja. Ir jis auga. Bet ji visai nejautė, kad
medis siurbtų jos energiją. Žvelgdama į savo užrašus jautėsi energinga
ir gyva.
Jei Feitei pavyktų perprasti M elų m edį, gal ji galėtų paaiškinti ir
saulės šviesą, augalų karalystę, tiesą ar net žmogaus sielą. Susižavėji­
mas medžiu paskatino alkaną smalsumą.

Prieš vakarienę Mertlė nuo daktaro Džeklerso gavo laišką, kuriame

buvo klausiama, ar ji kelioms dienom s neišleistų jaunosios Feitės į
kasavietę piešti eskizų.
Mertlė apsidžiaugė ne daugiau, jei Feitė būtų pasiūliusi šokti į ka­
sinėjim o duobę. Siųsti jauną merginą į kasavietę, kur dirba daugybė
vyrų, nepriderama. Atplėšti nuo šeimos po tokios netekties - neįpras­
ta. Prašymas padėti kasinėjimuose, kai taip įžeidė jos tėvą, - stačiai
keistas.
Tačiau prašė daktaras Džeklersas, todėl visą vakarienę Mertlė praš­
nekėjo pati su savimi.
- Su tavimi bus dėdė Mailsas, taigi tai nėra visiškai nepriderama, -
nusprendė ji. - Be to, gal šis kvietimas - savotiškas atsiprašymas už
elgesį su m ūsų šeima. Feite, Lambentai mus siaubingai pažem ino, bet
pasistenk su jais būti kuo mandagesnė. Jei tik pavyktų atvesti juos į
protą, gal visi pamirštų tą kvailą tyrimą.

200
 D ženė patarnavo kaip lunatikė. Paakiai pajuodę, ji pamiršdavo kur
ėjusi ir įtariai kilnojo kiekvieną servetėlę, tarsi bijodama atrasti po ja
kokią baisybę. Kai virtuvėje suskambo tarnų varpelis, ji kone pašoko.

Kasinėjimai vykdom i ne dėl senų kaulų. Kasinėjimų vadovai visiems

meluoja. Jie ieško kontrabandininkų lobio, kurį ketina pasisavinti.

Ir šitą melą Feitė dabar turi įkalti saliečiams į galvas. Grįžusi į savo
kambarį sugalvojo, kur pasės pirmąją sėklą.
Ji pasiėmė tėvo rašomojo popieriaus lapą, vieną iš jo plunksnų ir
pradėjo rašyti dirsčiodama į tėvo dienoraštį, stengdamasi kuo tiksliau
pamėgdžioti jo rašyseną.

186 5 metų gegužės 1 7 diena

Antrojo kasinėjimo pajam os padalijam os tokia tvarka:
p. E. Lambentas 763
(plius 10 0 kaip žemės savininkui)
past. T. Klėjus 763
past. E. Sanderlis 763
Likę radiniai padalijam i p o lygiai

Ji didžiuodamasi apžiūrėjo lapą. Suteptas, neva rašytas paskubomis,

kaip ji ir norėjo. O svarbiausia - nevisiškai aiškus. N ieko nesakantys
skaičiai. Tai galėjo būti svarai, ginėjos, dublonai ar m am utų dantys.
Jie tiesiog skelbė skaitančiajam, kad buvo kažkas rasta ir padalinta
trims vyrams... o daktaro Džeklerso tarp jų nebuvo.
Feitė jau iš patirties žinojo, kad užtenka paskleisti dalį melo, o
žm onių vaizduotė užpildys trūkstamas spragas.
Ji kramtė lūpą svarstydama, kur palikti lapą. Jis turi būti surastas,
bet negali būti numestas taip, lyg akis badytų. Tai turėtų būti grynas
atsitiktinumas.

201
 Jos akys užkliuvo už stiklinės vazos ant židinio, prikrautos susuk­
tų popiergalių. N a, žinoma! A nt kiekvieno židinio stovi po panašią
vazą su tokiais popiergaliais, kad būtų kuo prisidegti pypkę ar už­
degti žvakes. Ji rūpestingai susuko lapą, kad šis atrodytų taip pat.
Tada atlenkė kraštą, kad matytųsi rašysena - jis turėjo atrodyti netyčia
išsivyniojęs.
Ji nusėlino j biblioteką ir įkišo lapą tarp kitų j žalvarinę vazą,
stovėjusią ant židinio. Ją suradusysis pamanys, kad ji ten jau seniai
ir tik dabar pradėjo vyniotis. Feitė nužvelgė ją tarp kitų popierių ir
pasijuto tikra m enininkė.
Kai po kelių valandų užsuko į biblioteką, popiergalis jau buvo
dingęs.
D V ID EŠIM T TREČIAS SKYRIUS

INFILTRAVIMASIS
Kitą rytą Feitė išlipo kasavietėje iš daktaro Džeklerso vežim o lydi­
m a dėdės M ailso. Bent kartą dangus buvo giedras ir švietė saulė, bet
Feitė taip nervinosi, kad suleido nagus į savo eskizų sąsiuvinį. Ji nenu­
manė, ką daktaras Džeklersas pasakė kitiems, kad ją priimtų, - gal ji
tiesiog taps atpirkimo ožiu jų tarpusavio rietenose?
- Gal paprašykim vežiko kelias minutes palaukti? D ėl visa pikta, -
pasiūlė dėdė Mailsas. Akivaizdu, jųdviejų galvose sukosi panašios
mintys.
Feitei palengvėjo, kai pirmas prie jų priėjo Benas Krokas, ir dar
labiau palengvėjo išgirdus, kad jos laukė. Kaip ir anksčiau, Krokas
buvo mandagus ir rūpestingas. Nepanašu, kad išvarytų ją iš kasavietės.
- D žentelm enai būtų jus deramai pasitikę, panele Sanderli, deja,
dabar visi užsiėmę fotografavimu.
Leisdamasi vingiuotu takeliu į tarpeklį paskui Kroką ir dėdę Mailsą
Feitė apsidžiaugė, kad neatėmė iš Klėjaus visų pajamų.
Apačioje jos akį patraukė vyras su žvilgančiu šalmu ant galvos.
Lambentas buvo apsirengęs neapsakomai keistai. Baltas šalmas, baltas
lininis švarkas ir purpurinės turkiškos kelnės, sukištos į aulinius batus.
Dar jis turėjo arklio šerių šluotelę, kuria vaikė įsivaizduojamas muses.
Feitė taip ir nesuprato, ar čia tokia mada, ar jis tiesiog apsivilko
tuo, kas pasitaikė po ranka.
Priešais įėjimą į tunelį stovėjo Klėjaus trikojis ir fotoaparatas. „Be­
duinų palapinė“ su visais aristokratiškais baldais buvo patraukta į
šoną. Joje ant sofos sėdėjo vieniša figūrėlė tamsiai žalia suknele.
Daktaras Džeklersas klūpėjo priešais įėjimą į tunelį ir judėjo pagal
Klėjaus nurodymus. Tačiau išvydęs Feitę ir dėdę Mailsą pašoko ant
kojų ir priėjo pasisveikinti.

203
 - Surasime tau šešėlį... - jis žvilgtelėjo į palapinę. - Lambentai, o
jei panelė Sanderli prisėstų prie jūsų žm onos? Jei viena dama kadrui
suteikia žavesio, dvi jį tik sustiprins, ar ne?
Lambentas apmirė, atrodė, lyg pirmą kartą matytų Feitę. Šypsena
dingo, jis nusisuko baisiausiai sutrikęs. Feitė pagalvojo, ar jis visą laiką
ketina ją ignoruoti.
- Taip, - galiausiai pasakė po užsitęsusios tylos. - Kodėl gi ne?
Jo skausmingas tonas Feitei pasakė viską, ką jai reikėjo žinoti. Jai
leidžiama būti kasavietėje, bet ji čia nelaukiama. Jei daktaras savo
klausimą būtų uždavęs Feitei negirdint, Lambento atsakymas būtų
buvęs visiškai kitoks. Tačiau dabar teisėjas pateko į tokią padėtį, kad
negalėjo atsisakyti nepasirodydamas nemandagus.
Neramia širdimi Feitė pasuko prie palapinės. Priėjusi arčiau pama­
tė, kad šešėlyje iš tiesų sėdi Agata Lambent, pasipuošusi žalia suknele
ir skrybėlaite, iki uždusim o apsisupusi šaltais ir nėriniais. A nt šalia
esančio stalelio spindėjo sidabrinis arbatos servizas ir vaza su lelijomis,
kuri, atrodė, nuvirs po kiekvieno vėjo gūsio.
- Laba diena, ponia Lambent, - sumurmėjo Feitė, sėsdamasi ša­
limais. Ji pasistengė išlikti mandagi, nors lengva nebuvo. Laidotuvių
diena pernelyg įsirėžė atmintyje.
Vyresnioji moteris į ją nė nežvilgtelėjo ir lyg niekur nieko gurkš­
nojo bespalvį gėrimą iš nedidelės stiklinaitės, kurią laikė drebančiose,
nėriniuotom is pirštinaitėmis aptem ptose rankose. Lyg tyčia tą akimir­
ką vėjas papūtė Feitės pusėn ir jos nosį nutvilkė aštrus kvapas. Mertlė
buvo teisi. Ponios Lambent vaistai iš tiesų buvo alkoholis.
- Reikia parodyti, kad ką nors suradome, - pareiškė nusiraminęs
Lambentas. - Kur stumbro ragas?
Keturi džentelmenai nuskubėjo į palapines karštai ginčydamiesi.
Agata Lambent sujudėjo ir pasislinko į saulę. Feitė suprato, kad
ji nori patekti į kadrą ir nusprendė padaryti tą patį, bet ją sustabdė
trumpas, sausas ponios Lambent kostelėjimas.

204
 - Panele Sandėri i, — Agata Lambent kalbėjo tyliai, beveik neju­
dindam a lūpų. - Jei turite bent kiek supratingum o ir padorum o,
jūsų veidas liks šešėlyje. Ši nuotrauka taps atviruku, bus siunčiam a
pažįstam iems, gal net publikuojam a. Bet po ja jūsų pavardės nebus.
N egalim e leisti, kad joje būtų įrašyta Sanderlių pavardė.
Feitę išpylė karštis, giliai slėptas pykčio katilas vėl sukunkuliavo.
- Žinau, kad nesiprašėte būti nuotraukoje, - tęsė Agata Lam­
bent. - Daktaras Džeklersas ir mano vyras mus abi pastatė į nepatogią
padėtį. Atsiprašau už savo vyrą.
Feitė pajuto, kad virpa nuo galvos iki kojų. Staiga tyla tapo nepa­
kenčiama.
- Jei jau norite atsiprašyti, ponia Lambent, - ji giliai įkvėpė, -
atsiprašykite už tai, kad išvarėte iš savo nam ų per tėvo laidotuves ir
privertėte m am ą pliaupiant lietui eiti pėsčiom is ne vieną kilometrą.
Agata Lambent prisimerkė.
- Kaip matau, paveldėjai m otinos manieras, - šaltai sumurmėjo ji.
- N e ju m s mane mokyti manierų, - taip pat šaltai atsikirto Feitė. -
Nesijaudinkite, liksiu šešėlyje. N enoriu būti pastebėta jūsų draugijoje
ne daugiau nei jūs manojoje.
Nespėjus daugiau nieko pasakyti sugrįžo džentelmenai. Klėjus atsi­
stojo už fotoaparato, daktaras Džeklersas ir Lambentas priklaupė prie
įėjimo į tunelį. Lambentas laikė susuktą ragą, išblukusį ir lipnų nuo
lako. Abu vyrai žvelgė į kamerą su dirbtiniu patosu.
- O kur stoti m ani —šūktelėjo dėdė Mailsas. Stojo nejauki tyla.
- A... - daktaras Džeklersas atsikrenkštė. - Tiesą sakant, Katisto-
kai, būtų gerai, jei atsistotumėte už dam ų palapinės ir prilaikytumėte
audeklą, kad jis nesugadintų nuotraukos.
Apvalus, malonus dėdės M ailso veidas suakmenėjo ir jis kažkur
pradingo.
Klėjus žaidė su fotoaparatu, reguliavo į akordeono panašias dumples,
kad šis kiek pasvirtų į priekį.

205
 - Nejudėti —sukomandavo ir nuėm ė dangtelį.
Slinko sekundės. Feitė sugriežė dantimis. „Ir gerai, kad likau šešėly­
je, - pasakė ji sau. - Gerai, kad nereikia visą m inutę sėdėti prieš saulę
atmerktomis akim is.“
Kai jos manymu praslinko kokios penkios minutės, Klėjus uždengė
dangtelį.
- Viskas. D ėkoju.
- V isi prie darbo! - šūktelėjo Lambentas, šluotele vaikydamas
įsivaizduojamas muses.
Darbininkai sustojo pažiūrėti, o daktaras Džeklersas, Lambentas
ir dėdė Mailsas grįžo į palapines. Klėjaus galva ir pečiai pradingo po
juodu audeklu, pritaisytu prie fotoaparato. Pasigirdo silpnas bute­
liukų skimbčiojimas.
- D ėkoju, panele Sanderli, - sumurmėjo Agata Lambent, nežiūrė­
dama į ją.
Feitė taip suspaudė vėduoklę, kad net sugergždė santalo plokštelės.
Jai nereikėjo tos moters padėkos, ypač ištartos tokiu tonu.
- Patikėsite ar ne, - kalbėjo teisėjo žmona, —paprastai būnu maloni.
Tačiau visų pirma esu gera žmona. M ano vyras iškėlė savo kandidatūrą
į Parlamentą, tad privalau bet kokia kaina saugoti jo reputaciją.
- Tuom et neleiskite jam mūvėti šių kelnių, — stodamasi atkirto
Feitė.
- Žm ona ne visada gali suvaldyti vyro kaprizus, - niūriai atsakė
ponia Lambent, —bet visada privalo saugoti jį nuo pasekmių.
Feitė nuėjo šalin į ją nė nežvilgtelėjusi. Ją įžeidė, bet bent jau neiš­
varė iš kasavietės.
Ji įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė nedidelę vėsią monetą. Ši priminė,
kad kerštas yra įmanomas, netgi priešo stovykloje.

206
 Sanderlio dukters pasirodymas kasavietėje neliko nepastebėtas,
Feitė jautė į ją įsmeigtus smerkiančius ir smalsius žvilgsnius. Jai pa­
lengvėjo, kai prie jos priėjo Krokas.
- Panele, pamaniau, kad prieš darydama eskizus norėsite palaukti,
kol vyrai išeis papietauti. O dabar, jei norėtum ėte nupiešti m ūsų
įdom iausius radinius, galėčiau atnešti jum s kėdę, - jis linktelėjo
galva į palapinę, kur Feitė buvo mačiusi senovinį kaulą.
- Dėkoju, pone Krokai.
Nors Feitė jautėsi kaip įsibrovėlė, buvo gera žinoti, kad yra lai­
kom a kom andos dalim i, o ne išpopinta panele, kurią reikia saugoti
šešėlyje.
Ji nusekė paskui Kroką, kuris įnešė į palapinę sulankstomąją kėdę,
išskleidė ir net nuvalė dulkes.
- Užjaučiu dėl netekties, —tyliai pridūrė.
Feitė žiūrėjo į jį jausdamasi taip, tarsi žem ė slystu iš po kojų. O juk
tai patys nuoširdžiausi žodžiai tokioje situacijoje. Tačiau niekas kitas
jų neištarė.
- Ačiū, - padėkojo ji.
- Kaip jūsų šeima? - pasiteiravo Krokas.
Feitė prisiminė kūkčiojimą kiaurai merkiančiame lietuje, išverstus
stalčius ir šautuvus vaiduokliams. Mandagus atsakymas liko neištartas.
Ji tik papurtė galvą.
-T a ig i... norėjote ištrūkti iš namų. - Krokas supratingai linktelė­
jo. - O čia jaučiatės arčiau tėvo.
Jo akys buvo atviros ir žydros. „Kaip begalinis dangus“, - pagalvojo
Feitė.
Užuojauta sujaudino Feitę iki širdies gelm ių, ypač kai ji prisiminė
savo slaptus motyvus. Ir kartu suprato, kad Krokas iš dalies teisus.
Keistas dulkių, šviežiai iškastos žemės ir virtų arklių kanopų kvapas
leido jai pasijusti taip, lyg kvėpuotų tėvo pasaulio oru.

207
 - Pone Krokai, ar kas nors išsiaiškino, kodėl tada nutrūko grandinė?
- Mes dar neradome nutrukusios grandies, - susiraukęs atsakė
Krokas. - Matyt, bus įkritusi į kokį plyšį. Kai rasime, viskas paaiškės.
O dabar patrum pinome virves ir leidžiame žemyn po vieną žm ogų.
- Gal naktį galėjo atsėlinti koks vagis ir sugadinti grandines? -
paklausė Feitė.
-T a ip , jei jis vaikšto tyliai kaip katė, - Krokas linktelėjo galva į dar­
bininkų pusę. - M es turime tris kasėjus ir jie nakvoja čia, palapinėse.
Nepavydžiu tam, kas išdrįstų su tr ik d y ti^ miegą.
Feitės smalsumą sužadino pradingusi grandinė. Gal Krokas teisus
ir ji tikrai įkrito į kokį plyšį? Bet paskui ji susimąstė, ar jos nepaslėpė
kokia klastinga ranka. Gal dėl visko kaltos ne rūdys ar nusidėvėjimas?
Gal ji buvo nupjauta?

Kai darbininkai išėjo pietauti, Feitė buvo palydėta į tunelį, ten jai
pastatyta kėdė, molbertas ir nedidelis sulankstomasis staliukas. G elto­
na žibinto šviesa apšvietė prilaikančias m edines sijas, sutryptą žemę ir
uolėtas sienas.
Feitei išdžiūvo burna. Kad niekas neperprastų apgaulės, jai reikėjo
sukurti kažką panašaus į uolienos skerspjūvio eskizą. Kažkas sienoje
kirtikliu padarė kelis įkirtimus, kad jai būtų aiškiau, bet ji tarp jų
nematė jokio skirtumo. Beliko tikėtis, kad kiti apie skerspjūvius čia
nusim ano dar mažiau už ją.
Atsitiktiniam stebėtojui ji surengė tikrą spektaklį —pieštuku mata­
vo nuolydį ir popieriuje žymėjosi taškelius ir kryžiukus.
V ienu m etu Feitė sunerim o supratusi, kad Krokas per petį žiūri
į jos eskizą, jo akys spindėjo žibinto šviesoje. Kad ir koks m alonus,
jis tikriausiai perpranta jos keverzones. Ji surizikavo nubrėžti keletą
neryškių linijų, kopijuodama įkirtų nuolydį.
Kažkas sušlamėjo. A nt stalelio šalimais atsirado keletas popierių.

208
 - Pono Lambenro dailininkas prieš susilaužydamas riešą padarė
keletą grubių eskizų, - pasakė Krokas. — Pamaniau, galėtum ėte jais
pasinaudoti, - ir jis išėjo Feitei nespėjus padėkoti.
Eskizai buvo nebaigti, bet dailininkui pavyko perteikti kalvos
formą. O geriausia atrodė tai, kad eskize buvo surašyti sluoksniai,
tokie kaip „juodžemis“, „titnagas“, „skalūnas“ ir taip toliau.
Jausdama dėkingumą ji pakoregavo savo linijas ir sužymėjo sluoks­
nius. Dar visai neseniai ji troško, kad visą Veiną prarytų pilki ir neramūs
vandenys. Dabar jai dingtelėjo, kad ištikus tokiai nelaimei, ji nepriešta­
rautų, jei paskutinę m inutę su laivu pasirodytų Benas Krokas.

Tačiau dėkingum o nepakako, kad Feitė persigalvotų ir pakeistų

savo planus. Šiaip ar taip, ji čia tam, kad sukeltų sumaištį ir sustiprin­
tų konfliktą.
Paslapčia stebėdam a darbininkus ji suprato, kad jie pasidaliję į
dvi grupes. Trys tvirti vyrai, kalbantys airišku akcentu, kasė tunelį ir
išstum davo karučius su nuolaužom is. D u vietiniai juos nuveždavo ir
išversdavo į netoliese supiltą krūvą bei atlikdavo lengvesnius darbus.
Tiek vieni, tiek kiti vargiai pratardavo žodį.
Feitę dom in o vietiniai. Jei nori, kad žinia pasklistų po Veiną, pir­
miausia įkalk ją į galvą vietiniams.
Tokia proga pasitaikė popietę, netrukus, kai dėdė Mailsas susiruošė
ją vežti namo. D u vyrai išėjo į lauką pailsėti ir pasimėgauti alumi. Pil­
nas nuolaužų karutis liko be priežiūros. Feitė išsiėmė iš kišenės m onetą
ir num etė ant nuolaužų taip, kad ją pastebėtų. Tai buvo sena ispaniška
sidabrinė moneta, kurią tėvas parsivežė iš kelionių. D ėl pajuodavusių
kraštų ji atrodė gana paslaptingai.
Po kiek laiko vyrai grįžo prie karučio. Vienas sustojo ir ilgai į kažką
žiūrėjo, paskui alkūne niuktelėjo draugui į šoną. Abu pasišnibždėjo,

209
paslapčia susižvalgė, tada vienas kažką pasiėmė iš karučio ir skubiai
įsikišo kišenėn.

Kitą dieną kasavietėje Feitė nebe taip traukė visų žvilgsnius. Negali
sakyti, kad buvo priimta, tiesiog nebekėlė tokio susidom ėjim o. Iš
vakaro pavarčiusi tėvo knygas ji patobulino savo eskizus ir visi paliko
ją ramybėje.
Jai tai suteikė galimybę stebėti kitus. Netrukus ji įsitikino, kad kėdė
ir molbertas jai suteikia galimybę įsitaisyti beveik bet kur ir klausytis
šnekų, kiek širdis geidžia, ir viską stebėti pro nuleistas blakstienas.
Gan greitai jos miklus pieštukas nupiešė tikslų kasavietėje vyravusių
draugiškų ir priešiškų nuotaikų žemėlapį.
Daktaras Džeklersas atrodė kaip niekad laimingas. Jis pasisavino ne­
didelę palapinę, kur laikė įvairius straipsnius iš Antikvarų draugijos, taip
pat savo brangiąsias „Akvitanijos relikvijas“, naujausią ir įdomiausią
knygą apie urvų artefaktus. Jis nuolat atbėgdavo ko nors pasitikslinti
ir baisiausiai susierzindavo, jei kas kitas išdrįsdavo ją paliesti. Feitė ste­
bėjosi, kaip jis dar neprirakino jos prie stalo kaip kokios viduramžių
biblijos.
Apsėstas urvų m edžiotojų žinyno daktaras karaliavo ir tunelyje. Jis
kalė į žemę smaigus, įtempdavo virveles ir dalijo plotą kvadratais, kad
būtų galima kasinėti dalimis. Krokas mandagiai linksėdavo sutikda­
mas su visais jo pasiūlymais, bet perduodamas darbininkams daktaro
nurodymus visada juos pakoreguodavo.
Lambentas šlaistėsi po kasavietę visur kišdamas savo trigrašį. Jis
apžiūrinėdavo naujus radinius, susižavėjęs bėgdavo su jais namo, grįž­
davo apsikrovęs knygom is ir būtinai sukraudavo artefaktus į ne tas
dėžes. Krokas vaikštinėjo iš paskos ir patyliukais perdėdavo viską į
savo vietas.

210
 Nepaisant silpnos sveikatos, kuria skundėsi kam netingėjo, Agata
Lambent ir vėl apsilankė kasavietėje. Ji visą laiką prasėdėjo šešėlyje
kaip kokia neįgali karalienė ir iš tolo stebėjo kasinėjimus su karališku
orumu. Benas Krokas dažnai stabtelėdavo prie jos sosto ir nusiėmęs
kepurę teiraudavosi, ar jai nieko netrūksta. Gal baim inosi, kad palikta
be priežiūros bus nupūsta vėjo ir suduš.
Feitės nuostabai, kasavietėje apsilankė ir panelė Hanter. Patys kasi­
nėjimai jos nedom ino, bet ji mielai išgėrė arbatos su ponia Lambent.
Jos vizitas stebuklingai paveikė tiek daktarą Džeklersą, tiek Lambentą.
Pirmasis užsigavęs nužingsniavo j tolimiausią stovyklos kampą ir niūriai
įsispoksojo į mamuto dantį, antrasis prarado bet kokį susidomėjimą
kasinėjimais ir prisijungė prie arbatėlės „beduinų palapinėje“.
Kaip Feitė ir spėjo, Benas Krokas buvo tarsi visus jungianti grandis.
Jis palaikė tvarką nekeldamas balso ir neatkreipdamas į save dėmesio.
Jis viską matė ir girdėjo, turėjo nepaprastą gebėjimą pajusti ir išspręsti
problemą, jai dar nespėjus įsisenėti. Trumpai tariant, Feitė netrukus
sumetė, kad norint šnipinėti, vogti, skleisti paskalas ir panašiai, di­
džiausia kliūtim i jai taps Benas Krokas.
Kita vertus, dviejų vietinių elgesys po nutikim o su m oneta akivaiz­
džiai pasikeitė. Jie tapo budresni ir godesni, dažnai stabtelėdavo apie
kažką pasišnibždėti. Kelis kartus Feitė užtiko juos paslapčia rausiantis
po nuolaužas karučiuose ar atokesnėse stovyklos vietose, kur jie netu­
rėjo jokio darbo.
- Matyt, vis dėlto čia kažkas yra, - nugirdo sakant vieną. Jis ne­
pastebėjo gretimoje palapinėje įsitaisiusios Feitės. — Ir senis Sanderlis
nepasitenkino savo dalimi.
- Arba kiti norėjo didesnės dalies, o jis per daug žinojo, - atsakė
kitas. - Ir jie juo atsikratė.
Feitei net suskaudo veido raumenis stengiantis sulaikyti šypseną.
Kad ir kas rado jos susuktą popieriaus lapą, matyt, ne tik perskaitė

211
pats, bet ir pasidalijo jo turiniu su kitais. Jei žinia pasiekė tuos du vyrus,
tikriausiai gandai sklando-visoje saloje. Jos planas pavyko.
Nepaisant visko, ji jautė pasitenkinimą, kad jos melas sukrėtė visą
Veiną, išmušė priešus iš pusiausvyros ir privertė susirieti kaip šunis.
Ją užplūdo pasididžiavimas ir galios jausmas. Jai puikiai sekasi...
O toliau bus dar geriau.
D V ID E ŠIM T KETVIRTAS SKYRIUS

SUKRĖTIMAS
Sekm adienį, savaime suprantama, kasavietėje niekas nedirbo
ir Feitė negalėjo ten apsilankyti. M ertlei reikalaujant visi apsitaisė
geriausiais tamsiais drabužiais ir išvažiavo į bažnyčią.
Sanderliams įžengus į vidų visi nuščiuvo. Feitei pasidarė negera —
pernelyg viskas priminė laidotuvių dieną. Tačiau juos lydintys šnabž­
desiai nebuvo pagiežingi, veikiau persmelkti baimės. Kai jie priėjo
savo vietas, jose sėdėję žm onės netarę nė žodžio atsistojo ir išėjo steng­
damiesi prie jų neprisiliesti.
Klėjus, toks sutrikęs ir bejėgis per laidotuves, dabar ryžtingai pakilo
į sakyklą. Jo pamokslas buvo apie pagarbą mirusiesiems ir užuojautą
jų artimiesiems. Ar gali žm onėm is vadintis tie, kurie tyčiojasi iš miru­
siųjų? Nejau jie nori užsitraukti nem atom ų jėgų kerštą?
Vidury pamokslo bažnyčioje nuaidėjo klyksmas, pasigirdo susirū­
pinim o šūksniai.
- ...nualpo! —riktelėjo kažkas.
Suspausta suole Feitė negalėjo apsidairyti. Sprendžiant iš kilusio
triukšmo, kažką išnešė. Po kiek laiko pamokslas buvo tęsiamas.
Po pamaldų Sanderliams einant per bažnyčios kiemą juos pasivijo
susiraukęs ir susirūpinęs Klėjus.
- Ponia Sanderli, pone Katistokai, labai apgailestauju, bet jūsų
tarnaitei D ženei Biset per pamaldas pasidarė bloga. Ji jau atsigavo...
bet atsisako išeiti iš bažnyčios.
- Kodėl? - griežtai pasiteiravo Mertlė.
- Bijau, kad dėl visko kalta jos liguista vaizduotė. Pamėginsiu ją
perkalbėti, bet ji įsitikinusi, kad yra prakeikta ir ją persekioja vaiduo­
kliai, todėl atsisako palikti šventą žemę.

213
 M erdės veidą slėpė vualis, ji kurį laiką tylėjo, regis, rimtai priim­
dama jo žodžius.
- Girdėjau gandus, - tyliai pasakė ji. - Ar daug kas jais tiki? Ar visi
m ūsų tarnai pasinaudos jais kaip dingstim i mus palikti?
Klėjus jau norėjo kažką sakyti, bet nutilo. Atrodė įskaudintas.
-A pgailestau ju, ponia Sanderli, bet bijau, kad visi tai priima kaip
faktą. Kiekvieną dieną vikariate lankosi parapijiečiai ir klausinėja,
kodėl „nieko nedarau su vaiduokliu“.
-T u o m e t... jei pasakytumėte, kad palaidoję mano vyrą atsikratytu-
m e vaiduoklio... —pasiūlė Mertlė.
- Deja, sprendimas dėl laidojim o vietos nebepriklauso nei nuo
jų, nei nuo manęs. Tai spręs teisėjas. Be to... - Klėjus sutrikęs pasi­
m uistė. - N enorėčiau sąm oningai skatinti paskalų, kurios jau ir taip
pernelyg paplito. Kai kurie tvirtina m atę vaiduoklį, vaikštinėjantį
takeliu palei skardį šalia jūsų namų. Vakar ant bažnyčios altoriaus
buvo palikta didelė auka su anonim iniu rašteliu pasim elsti už...
neramias sielas. O dėl D ženės Biset, tikrai nem anau, kad ji vaidina.
Jai iš tiesų pakriko nervai.
Ir tik vėliau vakare viena iš atsitiktinių Klėjaus pastabų privertė
Feitę susimąstyti. Kažkas paliko auką, kad būtų pasimelsta už vai­
duoklio ramybę. Raštelis buvo be parašo, kaip ir tas, kuris nuviliojo
Feitės tėvą į mirtį.
Taigi kažkas paniškai bijo pastoriaus vaiduoklio, bet iš paskutiniųjų
stengiasi likti nežinomas. Gal Feitės „vaiduoklis“ ne tik pamaitino Melų
medį? Gal jis išgąsdino žudiką?
D V ID E ŠIM T PENKTAS SKYRIUS

RAITA ANT DINOZAURO

Melas visai kaip ugnis, įsitikino Feitė. Iš pradžių ją reikia kurstyti
švelniai ir rūpestingai. Lengvas pūstelėjimas įžiebia kibirkštį, bet perne­
lyg stiprus gūsis gali ją užgesinti. Taip ir melas, įsiplieskęs užsiliepsnoja
ir ima plisti smagiai sau spragsėdamas ir nebereikia jo kurstyti. Ir tai jau
nebe tavo melas —jis įgauna formą ir jo nebegalima suvaldyti.
V ieni melai pagauna kibirkštį greičiau nei kiti, ypač melas apie
paslėptą lobį.
Trečią rytą važiuodam a su dėde daktaro vežim u Feitė negalėjo
nepastebėti, kad palei nuošalų kelią į kasavietę atsirado dykinėtojų.
Susikišę rankas į kišenes jie stoviniavo palei m olą ar plepėjo uolos
šešėlyje. Laikysenos tingios, tarsi kažko lauktų, visai kaip žuvėdros,
kurios apipuola grįžtantį laivą.
Artėjant prie kasavietės vežimas prariedėjo pro nuolaužų krūvą.
Vietos vaikai, tarsi apimti aklo alkio, rausėsi tarp akmenų.
Kasavietėje buvo justi įtampa. Pastebėjusi Lambentą, kažką gyvai
aptarinėjantį su daktaru Džeklersu ir Benu Kroku, Feitė netoliese pa­
sistatė molbertą.
- Matyt, kokia širšė bus įgėlus, - kalbėjo daktaras. - Bet kol nesu­
žinosim , kas nutiko, negalėsim nieko padaryti.
- Paklausiau jų, ką jie norėjo tuo pasakyti, - prabilo Krokas. Jis
kaip visada buvo kiek susikūprinęs, kad nepasirodytų aukštesnis už
Lambentą. - Bet jie tik susiraukė ir nusliūkino nieko nepaaiškinę.
Vienas dar išvadino mane „šeimininko pakaliku“ ir pasakė, kad „gau­
nu savo dalį“.
- Savo d a lį? - pasipiktino daktaras. - N u o kada jie pasidarė
mokslininkais? Ką tie neišm anėliai supranta apie fosilijas ir kaulus?
N ebent... Gal jiems kas nors pasiūlė pinigų už radinius?

215
 - Viskas kur kas rimčiau, - atsakė Krokas. - Kasėjai praeitą naktį iš
kasavietės išvijo du pašalinius.
- Valkatas? - spėjo daktaras Džeklersas.
- Valkatos būtų lindę į tunelį ir palapines. O tie vyrai buvo virš
angos, judino krepšį.
- Muziejai! - Lambentas trenkė kum ščiu sau į delną. - Žinojau,
kad taip bus! M atyt, koks nors m uziejus bus nugirdęs apie m ūsų
radinius. Juk žinote, kokie jie, tik ir taikosi nugvelbti radinius ir
pasisavinti nuopelnus. Veine tikriausiai yra jų agentų! Fosilijų vagių!
M am utų plėšikų!
- Kasėjai atpažino vieną vyrą, - tęsė Krokas. - Jie sako, kad tai
Stoukas.
Stoukas buvo vienas iš dviejų vietinių, dirbusių kasavietėje.
- Stoukas! - Lambentas dėbtelėjo į tolėliau dirbantį vyrą. - Jie
neapsiriko? Tu jais tiki?
- Atrodė įsitikinę, be to, nesuprantu, kam jiems m eluoti.
- Atleiskite, džentelmenai, - Kroko paaiškinimas nepaprastai suer­
zino Lambentą. —M an reikia persimesti žodeliu su Stouku akis į akį.
Lambentas nužingsniavo prie dviejų vyrų, krovusių nuolaužas į
karutį. Netrukus paaiškėjo, kad žodis bus ne vienas ir ne akis į akį.
Žodžių buvo daug, kai kurie aidu atsimušė tarpeklyje.
- ...vagys... dinkit man iš akių arba abu įkišiu į kalėjimą!
Darbininkai skubiai pasišalino, m etę per petį nerimo ir neapykan­
tos kupinus žvilgsnius.
Lambentas grįžo pas draugus.
- Krokai, m um s reikia pasamdyti dar du kasėjus, - tepasakė jis.

Tačiau tuo viskas nesibaigė. N em alonum ai kaupėsi ir užgriuvo

ankstyvą popietę. Feitė kaip tik apžiūrinėjo vieną savo eskizą, kai at­
sitiktinai pakėlė galvą ir pažvelgė į tarpeklį supančias uolų viršūnes.

216
 - Kas ten? —instinktyviai paklausė ji.
Prieš saulę buvo matyti tik galvos ir pečių kontūrai. Žm ogus žvelgė
į tarpeklį.
Išgirdęs jos klausimą Krokas pakėlė akis ir spėjo išvysti siluetą prieš
jam pasislepiant. Jis nieko nepasakė, tik leidosi bėgti ir kopti tiesiog
šlaitu, nekreipdamas dėm esio į vingiuojantį takelį.
Pasigirdo kažkoks garsas. Feitei pasirodė, kad už dešimties metrų
gulėjęs akmuo staiga pašoko į orą ir nukritęs pariedėjo į šalį. Pažvel­
gusi pamatė, kad jis perskilęs pusiau. Jis „nepašoko“, kažkas nustūm ė
jį nuo uolos.
Feitė skubiai pasileido tunelio link. Palapinė gal ir sulaikytų sviestą
akmenį, bet tunelyje ji jausis saugesnė.
Virš galvos aidėjo padriki šūksniai, tarp jų ji atpažino Kroko balsą.
Jos ausis pasiekė grum tynių garsai, paskui riksmai, galiausiai viskas
nutilo.
Po kurio laiko tunelyje pasirodė dėdė Mailsas.
- Feite, bijau, kad šiandien darbus teks baigti. Prasidėjo neramu­
mai ir tai, ko gero, dar ne viskas. Vietiniai kelia triukšmą, pyksta, kad
kasėjai atėmė iš jų darbą, kažką paisto apie paslėptą auksą. Lambentas
m um s patarė išvykti, jei jie kartais sugrįžtų.
- Ar niekas nenukentėjo? - paklausė Feitė.
- Iš m ūsų pusės niekas, - atsakė dėdė Mailsas. - Beje, kad jau
paklausei, prim ink man, jog niekada neprasidėčiau su Benu Kroku.
Jau verčiau plikais kumščiais stoti prieš atlekiantį garvežį.

To pakako. Turėjo pakakti. Veine atsirado žm onių, kurie patikėjo

pasakomis apie kontrabandininkų auksą, prasmuko į kasavietę, apieš­
kojo nuolaužų krūvą ir paleido kelis akmenis. Metas aplankyti M elų
medį ir pažiūrėti, ar jos pastangos davė vaisių.

217
 Sutemus Feitė persirengė gedulo drabužiais ir nusileido stogo laip­
tais. Ji paklausė ponios Velėt patarimo ir apsisiautė apsiaustu. Ekonomė
buvo teisi - su juo šilčiau.
Šįkart irkluoti buvo lengviau. Raum enys priprato prie krūvio, be
to, galvoje sukosi per daug m inčių, kad išsigąstų siaučiančių bangų.
Urvas įtraukė valtį ir ji atsidūrė oloje, aidinčioje nuo jūros riaum o­
jim o.
Feitė suėm ė save į rankas, apvyniojo žibintą audeklu ir nužings­
niavo į M elų m edžio urvą.
Užteko vieno žvilgsnio į tamsius kontūrus, kad suprastų, jog medis
dar labiau išaugo. Puodynės nebebuvo matyti, ją užgožė vešli lapija. U o­
los atbrailą raizgiusios šakos visiškai ją paslėpė ir pradėjo lipti sienomis.
Einant prie medžio kažkas įdūrė į koją. Pažvelgusi žemyn išvydo juodų
susipynusių šakų raizgalynę, lyg čia būtų išsikėtojęs milžiniškas voras.
Feitė atsargiai statė kojas tarp šakų, kad netyčia nesutryptų vaisiaus.
Ją supo atodūsių, iškraipytų žodžių ir nesuprantamų garsų kakofonija.
- Kodėl taip augi nuo mano melo? - paklausė garsiai. - Tėvas buvo
daug įtakingesnis, juo tikėjo daugiau žm onių.
„Gal todėl, ka d ja m patin ku .“ Idiotiška m intis, bet Feitei nepavyko
nuginti jos šalin. „O gal todėl, kad jis man p a tin k a .“
Vaisių su nužydėjusiu žiedu ji aptiko vešlios lapijos vidury. Jis buvo
didesnis, daugiau nei dviejų centimetrų. Šįkart Feitė pasiruošė kaip
reikiant, pasiėmė kilimėlį atsisėsti, pagalvėlę galvai ir kaklui, kol bus
be sąmonės, ir gertuvę su vandeniu.
- Žinau, kad bus bjauru, - pasakė sau, pjaudama vaisių pusiau, -
bet ir žinau, kad nenumirsiu.
Ji greitai susigrūdo m inkštim ą į burną, vos nepaspringo, susiraukė
ir užgėrė vandeniu. Ją apgaubė tamsa ir ėm ė daužyti kaip būgną, kol
išnyko visos šviesos.

218
 Stovėdama ant žolės Feitė suprato, kad atsidūrė sename prisiminime.
Kai jai buvo devyneri, visa šeima nuvyko j Londoną. Išvykos kul­
minacija tapo apsilankymas Krištolo rūmuose. Ją svaigino stiklinės
rūmų erdvės ir kiek išgąsdino Didysis labirintas.
O paskui, savaime suprantama, jie nuėjo pasižiūrėti dinozaurų.
D idiesiem s gyvūnam s buvo sukurta autentiška aplinka. Atrodė
tarsi gyvi, sustingę laike. Jie ilsėjosi nedidelėse salelėse, žingsniavo
tarp m edžių ir maudėsi nuosavame ežere.
Kai kurių reptilijų nasrai buvo iššiepti, atrodė, kad jie šypsosi. Iš
vandens kyšojo ilgi plezioząurų kaklai. Ichtiozaurai ilsėjosi ant kranto
iškėlę galvas su išsprogusiom is tarsi apelsinai akimis ir pražioję sm ai­
lėjančius aštriadančius nasrus. M ilžiniškas kuprotas megalozauras,
atrodė, tuoj apsuks savo gremėzdišką kūną ir pradings tarp medžių.
Feitė buvo įsikibusi auklės rankos, Hovardas m iegojo žaliame
vežimėlyje. M am ytė atrodė labai gražiai su savo m ėlynuoju skėčiu,
o tėtis, kuris žinojo viską, pasakojo, kaip buvo padaryti modeliai, ir
apie mokslininkus, surengusius vakarienę vieno iguanodonto viduje.
Ryškiai švietė saulė, danguje plaukė pūkuoti kaip žąsies plunksnos
debesys. Ž m onės garsiai šnekėjo ir juokėsi, visos dam os buvo labai
gražios.
Staiga megalozauras mirktelėjo liūdna akimi, perkėlė sunkų kūno
svorį ir pasisuko eiti.
Feitė pajuto, kad niekas nebelaiko jos už rankos. Jai nebebuvo
devyneri. Auklė, tėtis, mama ir Hovas pradingo. D angus apsiniaukė,
visi dinozaurai ėm ė plaukti, šliaužti ir bėgti žm onių link.
Bet taip negalėjo būti, todėl niekas ir nebėgo. Ichtiozauras sugriebė
vieną damą už laibo liemens ir nusitem pė į vandenį. D u didžiuliai,
išsipūtę iguanodontai abejingai ir flegmatiškai kramsnojo žm onių gal­
vas. Siaurasnukiai krokodilai žaibo greičiu šliaužė žole siekdami vaikų.

219
 Bet Feitės niekas nepuolė. Visi ją aplenkdavo. Ji ištiesė ranką ir
pirštų galiukais perbraukė per odinius reptilijos žvynus. Kai prieš ją
priklaupė milžiniškas megalozauras, ji pasilipo ant kojos, užsiropštė
ant peties ir galiausiai atsisėdo ant gruoblėtos nugaros.
Megalozauras atsistojo ir ji pakilo taip aukštai, kad matė visą parką
ir dar vieną dinozaurą. Jo nugara buvo dygliuota, ant galvos sėdėjo
raitelis. Staiga dygliuotis pasileido bėgti, vartydamas turėklus kaip
kriketo pagaliukus.
Žiūrint į raitelį Feitę apėm ė keistas jausmas, tarsi šmėkštelėjęs
atspindys sename dėm ėtam e veidrodyje.
Štai kur tu.
Ji neprisiminė, kas tas kitas raitelis, bet buvo labai panašus į ją. Dar
ji žinojo, kad jie - jos priešai. Jie atėmė iš jos kažką brangaus ir dabar
ji juos persekiojo.
Pajutęs jos norus megalozauras leidosi iš paskos, išbėgo pro skylę
tvoroje, jam įkandin metėsi kiti dinozaurai. Feitė nenuleido akių nuo
raitelio, tuo m etu iguanodontai vartė om nibusus ir rijo arklius. Po
plačiomis megalozauro pėdom is traškėjo vežimai. Jis suriaumojo, tarp
ilčių tarsi dantų krapštukai buvo įstrigę skėčiai nuo saulės.
Feitė baigė prisivyti kitą raitelį. Netrukus išvys jo veidą. Netrukus
bus pakankamai arti, kad peršoktų ant kito dinozauro kupros.
Staiga virš galvos nuaidėjo šaižus klyksmas. Feitė pakėlė akis ir išvy­
do į ją lekiančius milžiniškus sparnus ir ant jų sėdintį raitelį. Prasižiojo
dantytas snapas. Viską apgaubė tamsa ir pasigirdo kraują stingdantis
jos lūžtančio kaklo treškėjimas.
D V ID EŠIM T ŠEŠTAS SKYRIUS

DANTYS
Kaip gera po galva ir rankomis jausti žolę. Feitė giliai alsavo. Vadi­
nasi, ji gyva. Ta m intis nepaprastai džiugino. Ji atsimerkė ir pažvelgė
į nakties dangų. Jis buvo toks giedras, kad galėjai įžvelgti ryškiausių
žvaigždžių atspalvius ir tolim iausių žvaigždynų ūkus.
,yAš gyva, — pasakė sau. - Pterodaktilis nenusuko man sprando.
Krištolo rūmų dinozaurų skulptūros neatgijo ir nesurijo viso Londono.“
Ir tada, su dar didesne nuostaba: „D abar aš la u k e“
Feitė staigiai atsisėdo, bet teko pasiremti, nes svaigo galva. Taip. Ji
buvo nebe urve.
Apsidairiusi pamatė, kad sėdi ant žole apaugusio kyšulio. Kojos
iki kelių tabalavo urve, kurį slėpė žemi, tankūs krūmai. Žvilgtelėjusi
žem yn išvydo silpną gelsvą spindėjimą.
- Tikriausiai ten mano žibintas, — pasakė garsiai. Geriau pagal­
vojusi prisiminė, kaip atsirišo virves. Nagai buvo aplūžinėję, delnai
purvini ir subraižyti. Ji lipo. Kabarojosi ir spraudėsi. Prasibrovė pro
urvų labirintą ir rado kitą išėjimą.
- Šįkart atsipeikėjau kur kas greičiau, — sušnibždėjo. Ji atsistojo ir
susverdėjo. - Ir m intys kur kas aiškesnės, - pridūrė žybsint ir mirgant
žvaigždėms.
Feitė apsidairė m ėgindam a suprasti, kur atsidūrė. Drebančiais
keliais priėjo prie krašto ir pažvelgė žemyn.
Ji žinojo, kur ji! N etoli aukštutinio kelio tarp Jaučių Įlankos ir
m iestelio, šalia trobelės, kur buvo palikta vietoj dėžės su užrašu „Kita“.

Kiekvieną pirm adienio vakarą pakrantės kelio trobelėje vyksta žiur-

kiamušis. Susitikim tenai —galėsim pasikalbėti apie tavo nepaprastąją
žmogžudystę.

221
 O šiandien kaip tik pirmadienio vakaras ir trobelė netoli. Anksčiau
apie dalyvavimą žiurkiamušyje ji nebūtų drįsusi nė pagalvoti, bet
dabar nebeprisiminė, kodėl. Jai reikėjo pasikalbėti su Polu Klėjumi.
Jis sviedė jai iššūkį nesitikėdamas, kad jinai jį priims, taip prikiš­
damas lepumą ir silpnumą. Bet dabar Feitė anaiptol nesijautė lepi ar
silpna. Ji tebejautė dinozauro dyglius ant savo odos.

Žingsniuojant keliu vėjas negailestingai plaikstė drabužius. Iš dan­

gaus šaltai žvelgė žvaigždės. Žem i medeliai virpėjo ir gūžėsi nuo vėjo.
Galiausiai Feitė priėjo kryžkelę, kur buvo „iškrauta“ iš Lambento
vežimo. Susirado vingiuojantį takelį, kuriuo buvo ėjusi anksčiau, ir
pagaliau ant uolėto šlaito išvydo gremėzdišką trobelės siluetą. Šįkart
prie jos stoviniavo žmonės; girdėjosi balsai. Pro atviras duris sklido
šviesa.
Vyrai, vieni vyrai. „Ką damp. - šaukė jai protas. — Kodėl tu čia?“
Stengdamasi nepasiduoti panikai Feitė užsidėjo gobtuvą, kad paslėptų
veidą, ir atsistojusi šešėlyje ėm ė laukti.
Prie durų šnekučiavosi trys vaikinai. Po kiek laiko jauniausias pa­
suko galvą ir išvydo ją. Pro tarpdurį krintanti šviesa apšvietė jo veidą.
Tai buvo Polas Klėjus.
Jis taip į ją žiūrėjo, kad atsisuko ir kiti du. Polas paskubomis kažką
pašnibždėjo draugams ir greitai priėjo prie Feitės.
—Ką čia darai? —nustebęs paklausė.
— Sviedei man iššūkį, prisimeni? - Feitė pagalvojo, kaip turėtų
atrodyti su gobtuvu ir juodais drabužiais besislapstanti dygiakrūm io
šešėlyje. - M aniau, išsigąsti turėjau aš, o ne tu?
— Nesitikėjau, kad ateisi! — sušnypštė Polas. —Visai proto netekai?
N ori, kad tave pamatytų?
—Ar pasakei jiems, kas aš? —griežtai paklausė Feitė.

222
 - O tu manai, kad labai gerai užsimaskavai? — pavartė akis Polas. —
V isoje saloje gal dešim t tavo amžiaus m erginų. Be kas tave išvydęs
supras, kas tii tokia. - Jis žvilgtelėjo per petį. - Pasakiau draugams,
kad tu kuoktelėjai. Kad netekties skausmas dėjo per sm egenis. Be­
protė, bet nepavojinga. Ką dar galėjau jiems pasakyti?
Feitė žvilgtelėjo į trobelę ir suprato, kad jiedu traukia aplinkinių
dėmesį.
- O kaip dar galėjau su tavim pasikalbėti? —sušnibždėjo ji. - Taip
ir neatėjai pas mane!
- Ko tu nori? - prisimerkė Polas. - Per tave kasavietėje netekom e
darbo! Kodėl? Nusprendei Su m anim pažaisti?
Feitė vargais negalais atsispyrė pagundai atkirsti, kad norėjo pama­
tyti, kaip jis pasiunta.
- N e, — pasakė ji. - M an reikėjo patekti į kasavietę, kad galėčiau
atlikti tyrimą. Ar tėvas tau pasakojo apie nutrūkusią krepšio grandinę?
Polas linktelėjo.
- Jis sakė, kad buvai tame krepšyje su broliu. Bet juk jums niekas
negrėsė, ar ne? Apsauginės virvės neleido krepšiui nukristi.
- Kad leisimės mudu su broliu buvo nuspręsta paskutinę minutę, -
sušnibždėjo Feitė. - Ir tai viską pakeitė, nes buvome vaikai. Krepšys
buvo dar kartą apžiūrėtas ir patikrintas - ir tik tada pritvirtintos apsau­
ginės virvės. Jei būtų leidęsis suaugusysis, arba du, tarkim, mano tėvas
ir Krokas...
- Niekas nieko nebūtų tikrinęs, - susimąstęs nutęsė Polas. - N ei
tvirtinęs apsauginių virvių.
- Tekšt, - užbaigė Feitė.
- Manai, jie kėsinosi nužudyti tavo tėvą, - pasakė Polas, ir tai ne­
buvo klausimas.
- Manau, kažkas nupjovė grandinę, - pritarė Feitė, - o tai padaryti
galėjo tik tas, kas būna kasavietėje.

223
 Ji nusprendė neužsim inti apie M elų m edį, savo vizijas ar tai, kad
Polo tėvas buvo vienas iš trijų įtariamųjų.
Polas kaip visada išklausė akm eniniu veidu ir linktelėjo. Tai jau
buvo panašu į pritarimą.
- Viskas atitinka, - tyliai sumurmėjo jis. - Kalbėjau su žm onėm is,
išsiaiškinau, kad buvo keletas, kurie galėjo norėti tavo tėvo mirties,
pavyzdžiui, m ano draugo Tobio, įkliuvusio į spąstus, šeima. Bet jie
visą vakarą buvo nam ie. Vadinasi, kasavietė. - Polas susiraukė. -
Ponas Lambentas. Daktaras Džeklersas. Benas Krokas. Stoukas ir
Kerolas. Kasėjai. - Jis niūriai šyptelėjo. - Aš ir mano tėvas.
- D ėdė Mailsas, - pridūrė Feitė. - Ponia Lambent. Panelė Hanter.
- N ė vienas iš jų nėra pakankamai stiprus, - susimąstęs pasakė
Polas.
- Nesvarbu, —atkirto Feitė. - Regis, supratau, kodėl tėvas nešovė
į žudiką, - ji prisiminė paskutinę viziją, tolum oje pradingstantį di­
nozaurą ir netikėtą pterodaktilio pasirodymą. Tai štai ką reiškė vizija.
Priešas ne vienas, jų keletas. - Manau, žudikai buvo du. Vienas susiti­
ko su tėvu ir nukreipė jo dėmesį, kitas sm ogė iš už nugaros. Pistoleto
neužteko - jam būtų reikėję akių pakaušyje.
Polas pagalvojo ir linktelėjo.
- Kūnai sunkūs, - pasakė žinovo tonu. — Kol nepam ėgini vieno
kito pajudinti, nesupranti, kokie jie sunkūs. Jei tavo tėvas buvo įvers­
tas į karutį ir užstumtas į kalvą, dviem tai padaryti buvo lengviau.
- Polai!
Pakėlusi akis Feitė išvydo, kad daugum a jau suėję į trobelę. T ik rau­
donplaukis kokių šešiolikos m etų vaikinas tebemindžikavo prie durų.
- Tuoj paleis kitą šunį! — šūktelėjo jis Polui. - Paskubėk! —Tada
smalsiai nužvelgė Feitę. — Ir būk džentelm enas, pasikviesk damą
vidun, kad nesušaltų.
Teisingiausia ir paprasčiausia būtų buvę pasakyti „ne“, bet Feitė
pasirinko kitokį atsakymą.

224
 Viduje tvyrojo prieblanda, o žm onių sausakimšas kambarys atro­
dė didesnis nei anksčiau. Kūnų, vyriškų kūnų artumas vertė jaustis
nejaukiai. Žvelgdama j sunkius aulinius batus Feitė pasijuto trapi ir
menka. D augum os žvilgsniai buvo įsm eigti į kambario vidurį, tad
niekas nepastebėjo, kaip ji prasmuko vidun su Polu ir raudonplaukiu
vaikinu.
Polas nužvelgė ją šviesoje ir susiraukė.
- Kas tavo akims? —paklausė.
- N ieko, - atsakė Feitė nusisukdama.
Priėjo Polo draugai ir ėm ė ją smalsiai nužiūrinėti, retkarčiais
m esdam i į Polą klausiantį žvilgsnį. Nors ko čia stebėtis. Jį išsiuntė
pastoriaus plaukų sruogos, o jis grįžo su jo kuoktelėjusia dukterim i.
Laimė, daugiau niekas nekreipė į ją dėmesio.
N et stovėdama prie durų Feitė matė kambario viduryje iš lentų
sukaltą keturkampį kokių dviejų metrų gardą.
- Besė! - paskelbė kažkas iš kito kambario galo. Pasigirdo palaikymo
šūksniai ir švilpimas.
Prie gardo stovėjo vyras su šunim i. Tai buvo žvitriaakis terjeras,
Feitė net nustebo, koks jis nedidukas ir niekuo neypatingas. Ji kažko­
dėl tikėjosi išvysti susiraukšlėjusią metro aukščio pabaisą.
- Kiek ji sveria? - šūktelėjo iš m inios vyras su laikrodžiu rankoje.
- Septynis kilogramus, - atsakė šeimininkas.
Vyrai atnešė maišus, kuriuose kažkas spurdėjo, ir ėm ė versti jų
turinį į gardą. M inia suskaičiavo iki keturiolikos. Gardas prisipildė
žiurkių, jos cypavo ir lakstė, slėpėsi kampuose ir lipo viena per kitą
m ėgindam os ištrūkti. M inia vis garsiau skandavo Besės vardą.
- Leisk! - riktelėjo vyras su laikrodžiu ir Besės šeimininkas įmetė
šunį į gardą.
Koks greitas ir vikrus šuo! Prasidėjo tikra m edžioklė. Šuo puolė
žiurkę, užspeitė ją į kampą, suleido dantis ir papurtęs num etė ant

225
žemės, tada puolė kitą. Puolė, suleido dantis, numetė. Dar vienas pil­
kai rudas kūnelis dunkstelėjo ant pjuvenų kaip mažytis m iltų maišas.
Feitė sustingo, bet žvilgsnio nenusuko. Panašiai kaip tą siaubingą
vakarą, kai negalėjo atitraukti akių nuo kūno ant kilim o.
Jai norėjosi daugiau kraujo ir triukšmo. Norėjo, kad kiekviena mir­
tis baigtųsi mažyčiu juodu fejerverku. Norėjo kažką pajausti. M inia
apie ją staugė, bet žudynės vyko tyliai ir švelniai. Gyvenimas - mirtis,
gyvenimas - mirtis, ne didesnė drama, kaip pasikloti lovą.
- Liko trisdešimt sekundžių! - šūktelėjo kažkas.
Koks mielas terjeras, kaip gerai vykdo komandas. Bet Feitė matė
tik dantis. Dantys, dantys, dantys.
- Dantys, ir nieko daugiau, - pasakė ir nusijuokė. Jos juoką nu­
stelbė m inios staugimas. Visi rėkė, šaukė. Staugianti mėsa, kvatojanti
mėsa. Mėsa su menka gyvybės kibirkštėle. O kas yra gyvybė? Dantys.
Dantys, skrandis ir aklas instinktas, degantis akyse ir liepiantis vienai
mėsai žudyti ir ėsti kitą mėsą.
Ant žemės krito kaulai, ant jų kiti, ant jų dar kiti, kol iškilo kaulų
kalnai. Mirtis ant mirties, ant mirties. Dvikojai gyvuliai kasa senus
kaulus ir juos apžiūrinėja, o paskui numiršta ir lieka ten gulėti kaip
žiurkės ant pjuvenų, ir su laiku patys virsta tokiais pat senais kaulais.
- Keturiolika žiurkių! Laikas!
Besė buvo iškelta iš gardo, vyrai užgulė rėmus ir ėm ė badyti žiurkes
lazdomis tikrindami, ar jose dar rusena gyvybė.
Kažkas tampė Feitę už rankovės ir kažką šnabždėjo į ausį.
- Eime.
Tai buvo Polas. Polas Klėjus.
- N e, —priešinosi Feitė. —N oriu pažiūrėti. Čia labai smagu. Leisk
pažiūrėti. - Jai svaigo galva. Prisiminė viziją, kaip megalozauras krams­
noja galvas, o ant žemės voliojasi puošniai apsirengę begalviai kūnai.

226
 Bet Polas ją teberampė ir galiausiai ji leidosi išvedama iš trobelės.
Galų gale, koks skirtumas? Vaizdas tebestovėjo prieš akis net tamsoje,
net tada, kai užsimerkė.
Kokia laisvė pajusti, kad tau niekas nesvarbu. Erdvė išsiplėtė, tarsi
kažkas būtų pakėlęs dangų, o žemė ir jūra virtusios dūmais. Ji buvo
dūmas. Jos kūnas buvo karštas ir lengvas.
- Sėskis, - pasakė Polas.
- N enoriu, - Feitei atrodė, kad panorėjusi ji galėtų pakilti ir nu­
skristi.
- Sėskis, - nenusileido Polas. Ji paklausė, antraip jis būtų kartojęs
ir kartojęs, be to, koks skirtumas? —Jei tave supykino...
- Supykino? M anęs nepykina!
- Tu balta kaip popierius ir tavo akys kažkokios keistos.
- M ano akys kaip tėvo, - pasakė Feitė ir nesusilaikiusi nusijuokė.
Polas Klėjus nesuprato, kas čia juokinga, ir dėl to jai buvo dar juo­
kingiau.
- Ko čia atėjai? — pakartojo klausimą perpykęs Polas, bet jo balse
buvo justi nevilties gaidelės.
- Noriu, kad kai ką padarytum, - prisipažino Feitė. - Tavo tėvas
sufalsifikavo nuotrauką priklijavęs mirusio berniuko galvą prie tavo
kūno. Ar tu galėtum padaryti ką nors panašaus?
- Kad atrodytų natūraliai? - Polas susiraukė ir įtariai ją nužvelgė. -
Tik jei abu žm onės tokio paties ūgio ir panašaus sudėjimo.
Feitė susirado užrašų knygutę ir išėmė vienintelę tėvo nuotrauką.
Su skausmu ją nužvelgė, tada ištiesė Polui.
- Iškirpk tėvo galvą ir priklijuok prie kurio nors kasinėjim ų
dalyvio kūno. Tegu atrodo, kad tėvas stovi tarp jų kasavietėje - kaip
vaiduoklis.
- Kodėl?
- Noriu išgąsdinti žudiką.

22 7
 - N e, - kategoriškai atsisakė Polas.
- Kodėl?
- Gal tu visai kvaila? Tau fotografavimas tėra pramoga, bet mums
reikia pinigų! Tėvas apsimeta, kad nereikia, bet aš žinau, kad reikia!
Jei pasklis kalbos, kad klijuojame mirusiųjų veidus, kas m um s duos
užsakym ų?.
- Išdrįsai nukirpti tėvui plaukus, tai dabar išdrįsk iškirpti jo veidą!
- Dar liepk nušokti nuo uolos, - atkirto Polas. - Yra dalykų, kurių
ir tu nepadarytum.
- Ar tikrai? - pašoko Feitė ant kojų. - Gerai, išmėgink mane. Ir jei
aš tai padarysiu, turėsi suklastoti nuotrauką.
Jų žvilgsniai susikryžiavo, Feitė pajuto, kad jų pokalbis kaip ir
anksčiau krypsta beprotybės link.
- Išimk žiurkę. Plikom is rankomis, - paliepė Polas, rodydamas
į kietai užrištą maišą ant žemės. Feitei bežiūrint jis sujudėjo ir per
m edžiagą nuvilnijo trys kauburėliai. Vos ištaręs tuos žodžius Polas
pats jų išsigando.
- Palauk! - pam ėgino sulaikyti, kai priklaupusi prie maišo Feitė
ėm ė rišti virvę. Žiūrėdama jam į akis Feitė įkišo vieną ranką į maišą.
Pirštai palietė šiurkštų kailį, žiurkei sujudėjus ji krūptelėjo. Tada
pajuto ūsų kutenim ą ir mažus nagučius. Ji įkišo ranką giliau ir suėmė
kažką apvalaus, m inkšto ir plaukuoto. Žiurkė spurdėjo saujoje ir
Feitei teko sukaupti visas valios pastangas, kad jos nepaleistų.
Staiga nem atom i dantys sm igo į pirštą ir ji pajuto aštrų skausmą
nykštyje. Feitės ranka truktelėjo, bet žiurkės ji nepaleido. Ir negalėjo
nesišypsoti, matydama siaubą Polo veide.
- Baik! - Polas suklupo šalia ir ištraukė jos ranką iš maišo. Žiurkė
ištrūko ir pabėgo į tamsą. Paskui ją iš atrišto maišo pasipylė ir likusios
žiurkės.

228
 - Kodėl man sutrukdei? - supyko Feitė. —Jau laikiau ją rankoje!
N egali sakyti, kad to nepadariau!
- Ji tau įkando? - Polas atvertė jos delną. A nt nykščio raudonavo
dvi dantų žymės.
- Koks tau skirtumas! - riktelėjo Feitė. — Norėjai, kad kentėčiau,
kitaip nebūtum to liepęs!
- Norėjau, kad apsiramintum! —nesusivaldė Polas. - Bent kartą!
- D uok man kitą maišą su žiurkėm, - pareikalavo Feitė.
- Ne! —Polas suleido pirštus į plaukus, užsimerkė ir sunkiai atsidu­
so. - Gerai, tu laimėjai. Suklastosiu nuotrauką. Tik... daugiau jokių
žiurkių. - Jis su neviltim i nužvelgė tuščią maišą. - Verčiau eikim, -
pasakė jau ramesniu balsu, — kol negrįžo žiurkių gaudytojas ir nepa­
matė, kad dingo jo laimikis.
Jis palydėjo ją iki pagrindinio kelio, daugiau Feitė neleido. Ji neno­
rėjo, kad jis pamatytų įėjimą į M elų m edžio urvų tinklą.
- Aš tikrai nenorėjau... - Polas nutilo ir papurtęs galvą pakeitė
temą. - D ezinfekuok žaizdą. Pasitaiko, kad nuo žiurkės įkandimo
žm ogus miršta.
Feitė nuėjo neatsigręždama. Nenorėjo jam nieko aiškinti. Nykštį
skaudėjo, bet jai buvo nė motais. Keista, skausmas suteikė savotišką
palengvėjimą, kaip ir pokalbis su vaikinu, kuris jos nekenčia.
D V ID EŠIM T SEPTINTAS SKYRIUS

TYLA KAIP PEILIS

Paėjusi kokias penkias m inutes Feitė išgirdo žingsnius. Ji pagal­
vojo, kad ją seka Polas, bet žvilgtelėjusi per petį išvydo dvi figūras.
N e Polas. Tai buvo jo draugai, vyresni vaikinai, kuriuos ji matė prie
trobelės.
- Palauk! —šūktelėjo aukštesnysis raudonplaukis. - Nebijok!
Nors sakė nebijoti, m ėnesienos nušviesti siluetai kėlė Feitei norą
dėti į kojas. Vis dėlto vaikinai greitesni, be to, jiems tarp kojų nesipi­
na pasijoniai.
Jie prisivijo Feitę ir ėm ę žingsniuoti kartu, vienas iš vienos pusės,
kitas iš kitos, laikydamiesi per kokius du metrus.
- N eturėtum vaikštinėti viena, - pasakė raudonplaukis. - Eime
kartu, palydėsim tave namo. Mes Polo draugai. Su m um is būsi saugi.
Pakankamai natūralus pasiūlymas, gal net iš geros širdies. Rau­
donplaukis plačiai šypsojosi, bet jo akyse žybčiojo šaltas smalsumas.
Kad jis taip elgiasi ne iš geros širdies, Feitė suprato anksčiau, nei jis
suokalbiškai susižvalgė su draugu.
Ji paspartino žingsnį, bet jie nesunkiai ją pasivijo, tad po kurio
laiko grįžo prie įprasto tem po.
- N egalim e jūsų palikti, panele, - patikino antrasis vaikinas
riebaluotais plaukais, plačia nosim i ir įtariom is akimis. - Būtų
nedžentelm eniška.
- Mes tik norim tave palydėti, —pritarė raudonplaukis.
Feitė įsikišo vieną ranką į kišenę ir paslapčia atlenkė sulankstomąjį
tėvo peilį. Nors ji tik žiurkė tarp dviejų šunų, gali įkąsti. ,Jie dviese, -
šaltai svarstė Feitė, - jie aukštesni ir stipresni. Bet je i vieną sužeisčiau,
kitas siaubingai išsigąstų.“

230
 - Gali mums viską papasakoti, - kalbėjo raudonplaukis, - kaip
pasakojai Polui. Juk mes visi draugai, ar ne?
Feitė patylėjo, paskui linktelėjo, stengdamasi nutaisyti nieko ne­
sakantį, be išraiškos veidą. Polas jiems pasakė, kad ji „kuoktelėjusi“,
tokią suvaidinti nesunku. Jei pasirodys apdujusi, staigus judesys juos
nustebins.
- Užjaučiame dėl tėvo, - pasakė raudonplaukis, nesivargindamas
slėpti šypsenos, —bet m um s labai įdom u...
- ...ką jis padarė su savo lobio dalimi, —užbaigė riebaluotasis.
Raudonplaukis priekaištingai atsikrenkštė, Feitė pastebėjo, kaip jis
reikšmingai dėbtelėjo į bendrą.
- Nekreipk į jį dėm esio, - pasakė skubiai. - Vakar jį partrenkė ve­
žimas, dar neatsigavo. M um s tik įdom u... ar lobis saugiai paslėptas.
O gal... nori, kad perkeltume jį į saugesnę vietą?
- Tai kad jam neatidavė jo dalies, - pasiskundė Feitė vaikišku,
svajingu balsu. Ji pasisuko į raudonplaukį ir įsispoksojo į jo kairiąją
ausį. - Ar todėl jis pyko?
- Tavo tėvas pyko? - Raudonplaukis neatrodė išsigandęs, veikiau
nekantrus, ir Feitė suprato, kad jis pastvers bet kokį jos numestą kaulą.
- A... man regis, taip, - nutęsė ji. - Nelabai pamenu.
- Tai kas nutiko lobiui? - paklausė riebaluotasis, aiškiai nepasi­
žym intis jautrum u. - Juk buvai kasavietėje —ten, kur iškasta duobė.
Ar kas nors turėjo monetų? Gal net maišą?
- N e, - sumurmėjo Feitė. - Tik dėžę. - Ji pamatė, kaip vaikinų
veidai ištįso. Jai net pradėjo tai patikti. - Bet apie tą dėžę aš nieko
nežinau, - pridėjo energingai purtydama galvą. - Aš jos nemačiau,
nieko nemačiau! Nem ačiau, kad jis būtų ją kam davęs.
- Kas? Kas kam davė dėžę? - paklausė raudonplaukis.
- Ponas Lambentas? - be jokios užuom inos drėbė riebaluotasis.
Feitė nuleido akis, bet jo žodžių nepaneigė. Ji jau buvo mačiusi,
kaip jos melai keroja vien nuo užuom inų ir nutylėjimų ir tiesiog akyse

231
įgauna naujų formų. Tyla galėjo būti tokia pat žaibiška ir žiauri kaip
peilis.
- Mes jau žinom apie p on o Lam bento dėžę, - greitai, bet neuž­
tikrintai patikino raudonplaukis. --Tad gali m um s viską papasakoti.
Kam jis ją atidavė? - Jis skvarbiai nužvelgė Feitę. - Ponui Klėjui?
Ponui Krokui? — Stojo tyla, jo akys nekantriai žėrėjo. - O gal kokiai
damai? Dam ai juodais plaukais?
- Turite om eny panelę Hanter? - nustebusi paklausė Feitė. Į galvą
daugiau neatėjo jokia juodaplaukė.
- Žinom , kad ji lankosi kasavietėje, - pasakė riebaluotasis ir suki­
keno. - Ir žinom , kodėl.
- Kodėl? - Feitei pasidarė smalsu. Panelės Hanter apsilankymas
kasavietėje ją išties suglum ino. Tiesa, pašto tarnautoja bičiuliavosi su
ponia Lambent, bet juk būtų kur kas patogiau aplankyti ją namuose.
- N eturėtum e kalbėti apie tokius dalykus prieš garbingą panelę, -
pareiškė raudonplaukis. - N ebent... susitartume. Mes papasakosime
apie panelę Hanter, o tu m um s apie tą dėžę. Na?
Feitė lėtai linktelėjo.
- Tai visiems žinom a paslaptis, — piktdžiugiškai pareiškė rau­
donplaukis. - Panelė Hanter turi slaptą garbintoją. Ji pati nevalgo
cukruotų žibuoklių, bet užsisako jų kaskart, kai atplaukia pašto laivas.
Viena važiuoja pasivažinėti dieną ir net naktį ir visada suka šiauriniu
keliu, tolyn nuo miestelio. O tas kelias veda tik į kelias vietas.
Tiesa. Kelias vedė tiktai į Jaučių Įlanką ir „Spalvas“.
- O kartais, - pasigardžiuodamas pridūrė riebaluotasis, - telegrafo
bokšte saulėtą dieną pasirodo signalas. Šviesos blyksnis. - Jis ištiesė
ranką su m enam u daiktu ir pasukiojo. - Veidrodėlis, - paaiškino.
- Kalbama, kad ponia Lambent pradėjo lankytis kasavietėje, nes
sužinojo apie panelės H anter vizitus, — mirktelėjęs pasakė rau­
donplaukis. —Sergsti vištidę, kad ten neįsigautų lapė.

232
 - Panelė Hanter jau daug kartų atstūmė daktarą Džeklersą, - paaiš­
kino riebaluotasis. —Nusižiūrėjo geresnį laimikį. Kalbama, kad ponia
Lambent ilgai netemps.
Feitė pagalvojo apie Lambentą, kuris nė minutės nenustygo vie­
toje, kaip jis mesdavo darbus ir paleontologiją ir atskubėdavo gerti
arbatos su panele Hanter. Buvo sunku įsivaizduoti aistringą romaną
su putlia, kandžia višta, bet tai paaiškino panelės Hanter ir ponios
Lambent lankymąsi kasavietėje.
Ir tada Feitei į galvą šovė dar viena mintis. Saliečiams teko taikstytis
su gudria ir aštrialiežuve panele Hanter, bet niekas jos čia nemėgo. Tai
buvo akivaizdu iš piktdžiugiškų vaikinų kalbų. Panelė Hanter nuteikė
saliečius prieš Sanderlių šeimą. Dabar Feitei pasitaikė proga atsakyti
jai tuo pačiu.
- Neturėjau to matyti, —pasakė ji tyliai. - Tai tik sena dėžė. O paskui
panelė Hanter skubiai išvažiavo.
Vaikinai susijaudinę susižvalgė.
Ž em ė darėsi vis nelygesnė, apaugusi nedideliais krūmokšniais.
N etoliese Feitė pastebėjo krūmą, užstojusį įėjim ą į urvą. Ji sulėtino
žingsnį, stabtelėjo, tada atsigręžė ir įsižiūrėjo į kelią.
- Kas ten mus seka? - paklausė rodydama ranka.
Abu vaikinai sunerimę pažvelgė į tamsą. Kaip tik tuo m etu m ėnulį
užstojo tamsus debesis ir viskas aplinkui aptemo.
Feitė dėjo į kojas.
Vos spėjo pasislėpti artimiausiame krūme, kai išgirdo jų balsus.
N u o bėgančių kojų sudrebėjo žemė, pasigirdo šūksniai ir maldavimai.
Galiausiai žingsniai nurimo, ji girdėjo uždususį alsavimą.
- Man atrodo, ji nušoko nuo skardžio.
- Leidžiamės pažiūrėti?
- Ir ką tai pakeis? Jei nušoko, mes jos nebesuklijuosim. Eime.

233
 Vaikinams nuėjus Feitė išlindo iš slėptuvės, nutipeno per šnaran-
čią žolę ir praskleidė krūmą, dengusį kelią į urvų labirintą. Apačioje
tebešvietė žibintas. Ji įlindo į skylę ir ėm ė leistis žemyn, kol atsidūrė
m edžio urve.

M edis jos laukė.

Per tas kelias valandas jis smarkiai ūgtelėjo - dėl to nekilo jokių
abejonių. Feitė jautėsi išsekusi, tačiau sugrįžusi namo.
Susiraizgiusios šakos jai priminė viename paveiksle matytas gėlių
sūpuokles. Atrodė visiškai natūralu ant jų atsisėsti. Šakos sugirgždėjo,
bet ją išlaikė. Feitė ištiesė rankas į šonus ir perbraukė pirštais per vėsią,
tamsią lapiją, tada atsilošė ir užsimerkė.
Aidas buvo kurtinantis. Dabar jame susipynė daugybė garsų: me-
galozauro iš vizijos riaumojimas, vyrų šūksniai trobelėje ir priešiški
šnabždesiai bažnyčioje. Kartais jai atrodė, kad girdi savo pačios vardą,
keistai iškraipytą, lyg jį tartų neišlavintas liežuvis.
Melas jau buvo paskleistas.
- Kontrabandininkų lobio kasavietėje nebėra, - pasakė ji medžiui. -
Ponas Lambentas jį atidavė savo meilužei panelei Hanter.
Žm onės virto žvėrimis, žvėrys —dantimis. Reikia kąsti pirmam, ir
kuo dažniau. T ik taip liksi gyvas.
D V ID EŠIM T AŠTUNTAS SKYRIUS

BALTOS AKYS IR
SUTRUKINĖJUSI ODA
Feitė pabudo savo lovoje, teisingiau - ant lovos. Ji tebevilkėjo ge­
dulo drabužius, kaip ir praeitą kartą jautėsi išsekusi, ją pykino. Lyg
per sapną prisiminė, kaip išplaukė iš urvo, tamsoje užlipo laiptais ir
krito į lovą.
Atmintyje nelyginant makabriškas gobelenas išsiskleidė praėjusios
nakties prisiminimai. Tikrų tikriausia fantasmagorija. Jodinėjimas
dinozaurais, pterodaktilio puolim as, žiurkiamušis, jos ranka pilname
žiurkių maiše...
D ėm esį patraukė skaudama ranka. A nt nykščio pastebėjo dvi gilias
raudonas žaizdas, oda apie jas buvo gąsdinančiai gelsva. Žiūrėdama
į jas prisim inė, kaip suskaudo, kai įkando žiurkė, ir geliantį jūros
vandenį, kai vėliau plovėsi žaizdą.
Taigi ji tikrai buvo žiurkiamušyje. V ienintelė mergina tarp vyrų.
Tada lauke ji taip savimi pasitikėjo, taip aiškiai mąstė, bet dabar
prisim inus visą riziką jai pasidarė negera. Pasklis kalbos. Jos taip
branginamas anonim iškum as suduš į šipulius. Feitės m intys blaškėsi
kaip tos žiurkės po aptvarą ieškodamos išeities. Teks viską neigti arba
pasakyti, kad buvo išėjusi pasivaikščioti ir pasiklydo.
Kamavo baisus troškulys. Geriant vandenį iš buteliuko staiga
pervėrė siaubinga m intis - ji negalėjo prisim inti, kada paskutinįkart
įpylė gyvatei vandens.
Feitė skubiai nutraukė audeklą nuo narvo. Gyvatė kaip visada gu­
lėjo susirangiusi ant skudurų, bet auksinės ir baltos dėmės juodoje
odoje atrodė blyškios ir vaškinės.

235
 - Ne! —Feitė atidarė narvą, skubiai pripylė dubenėlį vandens ir ėmė
švelniai glostyti gyvatę. Dideliam jos palengvėjimui ši sujudėjo. Tačiau
kai pakėlė galvą, Feitė išvydo, kad jos akys aptrauktos plėvele. - Tik ne­
mirk! N epalik manęs! Labai atsiprašau! - Gyvatei rangantis jos ranka
ir pečiais ji jautė sausą kaip pergamentas odą.
Pasigirdo tylus beldimas į duris.
- Atleiskit, panele, - tyliai pasakė ponia Velet. - Jei norėtumėte
pusryčiauti su broliu vaikų kambaryje...
- Ponia Velet! - apimta panikos Feitė atplėšė duris. - Kaip padvėsė
ta pelė, kurią atnešėte gyvatei prieš kelias dienas? Ar ji galėjo praryti
nuodų?
Ponią Velet apstulbino gyvate pasidabinusi Feitė, bet ji išsilaikė ant
kojų.
- Radau pelę spąstuose. - Ekonom ė tiriamai nužvelgė gyvatę. -
Nem anau, kad ji galėjo užėsti nuodų, nors visko gali būti.
- Jai kažkas negerai - pažvelkit! - Feitė pakėlė vieną ritę, kad eko­
nom ė pamatytų balkšvas akis. - Ar turime kokių vaistų, kurie sukeltų
vėmimą?
Ponia Velet susiraukė.
- Panele, kas jūsų rankai?
Susirūpinusi gyvate Feitė visiškai pamiršo paslėpti žiurkės įkandimą.
- U ž tvarto buvo žiurkė, —skubiai paaiškino ji. - Bet tai nesvarbu!
- Pirmiausia reikia pasirūpinti jūsų žaizda, o ne gyvate, - stebėtinai
griežtai pasakė ponia Velet.
- Bet...
- Jūsų gyvatė neriasi, panele, - kantriai paaiškino ekonom ė. - Tik
tiek.
Feitė išsižiojo. Ji pasijuto visiška kvaiša. Ji, žinom a, žinojo, kad
gyvatės meta odą, tačiau pačiai toks paaiškinimas kažkodėl neatėjo

236
į galvą. Ji galvojo tik apie tai, kad gyvatė miršta ir ją palieka. Feitę
užplūdo palengvėjimas. Ji nenužudė gyvatės.
Po penkiolikos m inučių, nusimetusi gyvatę ir gedulo drabužius,
Feitė sėdėjo ir žiūrėjo, kaip ponia Velet rakina vaistų spintelę.
Ekonom ė švelniai, bet tvirtai suėm ė Feitės ranką ir nuvalė žaizdą
skudurėliu, sumirkytu kažkokiame skystyje. Skystis degino, ore pas­
klido alkoholio kvapas. Feitė pam ėgino nekrūpčioti ir nusuko žvilgsnį
į spintelę, prikrautą vaistų buteliukų.
- Visai kaip vyno spinta, - pasakė garsiai.
- Toks jau negaluojančių damų pasirinkimas, — ponia Velet per
petį žvilgtelėjo į buteliukus. - N ustebtum ėt, kokių gydom ųjų savybių
jos sugeba atrasti. Brendis stim uliuoja širdį. Vyšnių likeris padeda
kovoti su nuovargiu. O bet ką sumaišius su tonikų gaunam e vaistus
nuo maliarijos, bent jau man taip sakė.
- Ar čia kas nors serga maliarija? - nustebusi paklausė Feitė.
- N eteko girdėti, panele, tačiau negaluojančios damos žino, kas jas
kamuoja, — ekonom ės veidas liko neįskaitomas, bet balse pasigirdo
ironijos gaidelė.
Staiga ponia Velet susiraukė. Jos akys buvo įsmeigtos į langą.
- D ieve sergėk, —sumurmėjo. - Kas gi ten?
Atsigręžusi Feitė išvydo rudai pilkas dėm es kažkur salos pietuose.
- Panašu į dūm us, - pasakė Feitė.
Jie buvo per arti, kad kiltų nuo miestelio. Ta kryptimi buvo ne
kažin kiek pastatų - bažnyčia, vikariatas, telegrafo bokštas, paštas ir
panelės Hanter būstas. Feitę apėmė negera nuojauta.
Ponia Velet suraukusi antakius žvelgė į dūmus, matyt, galvojo tą
patį.
- Grįžkite į lovą, panele Sanderli, - pasakė galiausiai ekonom ė,
nežiūrėdama į Feitę. - Jums reikia išsim iegoti, kitaip susirgsite. Pritas
šįryt veža laiškus į paštą, jis sužinos, jei kas atsitiko.

237
 Pasidavusi nuovargiui ir ekonom ės reikalavimams Feitė nusverdėjo
atgal į lovą. Nors buvo tikra, kad neįstengs užmigti, užsnūdo kone
akimirksniu. Sapnavo, kad verandoje geria arbatą ir mėgina nuslėpti
medžio šakas, lendančias jai iš apykaklės ir rankogalių. Priešais supa­
mojoje kėdėje sėdėjo panelė Hanter. Jos oda buvo sudžiūvusi kaip
popierius, o akys —sklidinos baimės.

Feitę pažadino šnabždesys taip arti, lyg kažkas būtų šnekėjęsis jos
kambaryje. Tik po kiek laiko ji susivokė, kad girdi pokalbį ant tarnų
laiptų. Ji išsliuogė iš lovos ir nutykinusi prie sienos prispaudė ausį.
- ...ir užvaldo m intis, - tai buvo Pritas, kaip visad atsargiai ir
iškilm ingai renkantis žodžius. - M anot, tai prakeiksmas?
- Šiame name ne daugiau prakeiksmų nei vienaragių, - sausai at­
kirto ponia Velet.
- D ženė m ano, kad ji prakeikta.
Stojo ilga tyla.
- Kaip ji jaučiasi? - paklausė ekonom ė.
- Serga, kuo toliau, tuo blogiau, netgi bažnyčioje. Nevalgo, nem ie­
ga. Ją kamuoja košmarai, pati šalta kaip ledas. Kalbama, kad ji miršta.
- Maža ką kvailiai šneka, tikiuosi, ne prie pačios Dženės. N enorė­
čiau, kad ją užvaldytų ta m intis...
Balsai nutolo.
„Dženė nemiršta, - pasakė sau Feitė. - Žinom a, kad ne. N es nėra
jokio prakeiksmo. D ėl visko kalta D ženės vaizduotė. Tai tik nuolatinės
baimės, nemigos, alkio ir m iegojim o šaltoje bažnyčioje rezultatas...“
Feitę apėmė keistas jausmas. Akimirką ji panoro, kad galėtų kaip
gyvatė nusimesti senąją odą ir atgimti kuo kitu.

Buvo popietė. Feitė pramiegojo priešpiečius, bet kažkas, greičiau­

siai ponia Velet, paliko prie jos durų padėklą su maistu.

238
 Nusileidusi žem yn ji susidūrė su suirzusia Mertle, žingsniuojančia
iš kampo į kampą.
- Feite! Kur velnias tave nešiojo? —užriko ji, bet atsakymo nelau­
kė. - Turi prižiūrėti brolį! Visą rytą duodasi kaip pasiutęs!
- Bet man reikia su dėdė Mailsu važiuoti į kasavietę piešti eskizų! -
šūktelėjo Feitė.
- Į tą siaubingą vietą, kur trūkinėja grandinės ir ant galvos krinta
akmenys? N e, Feite. Man iš viso nederėjo tavęs ten leisti. Be to, tavo
dėdė išvažiavo į kasavietę iš pat ryto. Kaip supratau, jie prasikasė iki
žem esnio urvo ir jis nenorėjo to praleisti.
Tai buvo smūgis. Šiarfdien Feitė labiau nei bet kada norėjo pama­
tyti kasinėjimo dalyvius.
- Be to, tu man reikalinga čia, kad prižiūrėtum Hovardą. Jam buvo
užduota rašyti raides, tai jis rašalu nutaškė visą kambarį ir nesivilko
savo mėlynojo švarko! Juk žinai, kad rašydamas privalo jį vilkėti! Po
kelerių m etų jam į mokyklą... - Mertlė nutilo ir prisidėjo ranką prie
kaktos. —M okykla, - sumurmėjo, lyg ši m intis jai būtų skausminga.
- Atsiprašau, - pasakė Feitė, - bet kai apvilkau jam švarką praėjusį
kartą, jis taip verkė...
- Ir tegu verkia! - pratrūko Mertlė. —Jo paties labui! Bus kur kas
blogiau, jei nuolaidžiausim jo kaprizams! M okykloje iš jo tyčiosis ir jis
gaus su liniuote per pirštus. O bus dar blogiau, kai jis pradės rodytis
visuom enėje - niekas nekvies jo pietų, jei ne ta ranka laikys peilį! Ant
kortos pastatyta Hovardo ateitis! Jo ateitis...
Susimąsčiusi ji nutilo.
Feitė prikando lūpą.
- O jei tai ne kaprizas? - paklausė.
- Feite, tavo brolis ne kairiarankis, —tvirtai pareiškė Mertlė, lyg Feitė
jį būtų neteisingai apkaltinusi. —Kas tau šiandien darosi? - Ji susiraukė
ir atidžiau nužvelgė Feitę. - Kokia tu susitaršius! Kada paskutinįkart

239
susišukavai kaip pridera? Ir kodėl nuo tavęs trenkia citrinomis? - Ji
apsidairė po holą. - Visur tokia netvarka, o daktaras Džeklersas gali
pasirodyti kiekvieną akimirką. - Ji žvilgtelėjo į laikrodį. - Bet kurgi jis?
Vėluoja jau dvi valandas, ir nė žodelio. Kažkas atsitiko, aš tai jaučiu.
Jai tariant šiuos žodžius lauke pasigirdo kanopų bildesys.
Mertlė lengviau atsikvėpė.
- Pagaliau.
Vis dėlto paaiškėjo, kad tai buvo ne daktaras Džeklersas, jis tik
atsiuntė atsiprašymo laiškelį, kad užtruko pas panelę Hanter.
Daktaras rašė, kad vidury nakties panelė H anter pastebėjo apie
jos namus slampinėjančius vyrus, bet, nors gyvena viena tik su senyva
tarnaite, nepajuto jokios grėsmės, mat buvo pratusi matyti visokius
driskius, traukiančius namo p o žiurkiamušio ar geriančius prie skardžio.
Tačiau nuėjus gulti ją pažadino dūžtantis stiklas ir riksmas:
„Gaisras!“ Ji pažadino tarnaitę, jos nusileido į apačią, kur išvydo iš
nam o galo rūkstančius rudus dūm us. Panelė Hanter išsiuntė tarnai­
tę į vikariatą prašyti pono Klėjaus pagalbos, o pati pradėjo rinkti
vertingiausius daiktus iš nam ų ir greta esančio pašto, pradėdama jai
patikėtom is vertingom is siuntom is.
Staiga ji suprato, kad jai padeda tie patys vyrai. N uo dūm ų skaro­
mis užsirišę veidus jie nešė baldus ir vertingus daiktus. Tik išvydusi,
kaip jie krauna jos baldus ir daiktus į vežimą ar tiesiog užsimeta ant
kupros, suprato, kad tai anaiptol ne gerieji samariečiai. Ji ėm ė šaukti,
galiausiai pam ėgino atimti dėžutę su brangenybėmis iš vieno „gelbė­
tojo“. Jis šiurkščiai ją pastūmė, ji griuvo trenkdamasi galva į sieną ir
prarado sąmonę.
Dabar m ėginam e nustatyti, ar skilo kaulas, ar prasidėjo krauja­
vimas, rašė daktaras Džeklersas. Šįkart jo žodžiuose nebuvo nė lašo
entuziazmo, gavus prisiliesti prie kaukolės, nei žem inančių pastabų
apie švelniosios lyties kaukolių matmenis.

240
 Feitė prisiminė užuominas, kurias num etė Polo draugams. Tada jos
atrodė nieko vertos, bet, matyt, jie nieko nelaukdami grįžo į trobelę ir
paskleidė gandus. Ziurkiamušyje vyrai jau buvo įsismarkavę, įkaušę,
o ir iki panelės Hanter nam ų tebuvo kiek daugiau nei kilometras. Jei
ankstesni Feitės melai tebuvo lėtai detonatorium i bėganti kibirkštis,
tai šitas susprogdino visą parako statinę.
Laiško pabaigos Mertlė garsiai nebeskaitė. T ik visa virpėjo ir raudo
su savo dailiąja suknele.
Feitė stebėjo ją su nerimu, svarstydama, ar laiške nepaminėta ji
pati. M anom a, k a d užpuolimą pakurstė jūsų dukters paskleisti nepagrįsti
gandai j a i pačiai dalyvaujant dam ai nederančiose linksmybėse...
Tačiau kai M ertlė pakėlė akis, ji žiūrėjo ne į Feitę, jos žvilgsnis buvo
apniukęs ir nieko nesakantis.
- Daktaras dėkoja, kad talkinom e jam atliekant tyrimą, - pasakė
piktai. - Ir atsiprašo, kad sutrukdė mus tokiu sunkiu m etu. Pažada
daugiau netrikdyti m ūsų ramybės.
- Ką tai reiškia? - paklausė Feitė.
- Tai reiškia, kad daugiau nepamatysime daktaro Džeklerso, - at­
sakė Mertlė dėdamasi abejinga, bet jos balse buvo justi kandumas. —
Jis traukia panelę Hanter iš mirties nagų ir tikisi, kad tai suteiks jam
daugiau vilčių jos atžvilgiu. Jei ji atgaus sąmonę, bet liks idiote, jo
lūkesčiai gali ir išsipildyti.
Feitę apėmė nuojauta, kad laiške buvo dar kažkas, ko jai neper­
skaitė. Atrodo, nederamas daktaro asistavimas baigėsi ir jai turėjo
palengvėti. Tačiau m otinos veido išraiška privertė sunerimti. Mertlė
nebuvo nei rėksnė, nei vaidinga net užgavus jos tuštybę. Bet dabar jos
akmeninis veidas buvo toks išvargęs, kad ji pirmąkart pasirodė esanti
savo metų.

241
 Hovardas iš neturėjimo ką veikti nerado sau vietos, tad pasiėmusi
seną kriketo rinkinį Feitė nusivedė jį į sodą ir pam ėgino įkalti kuolus
į kietą žemę. Žolė buvo per aukšta, kamuoliai riedėjo kur norėjo. H o­
vardas kvatojo, kai Feitė nepataikydavo, o kamuoliai įstrigdavo žolės
kuokštuose ar įkrisdavo į gyvūnų urvus. Po poros valandų ponia Velet
atnešė vakarienę, jie valgė susėdę ant žolės kaip per kokią iškylą.
Visą tą laiką Feitė elgėsi kaip kokia lunatikė, jai prieš akis stovėjo
perskelta panelės Hanter kaukolė varno juodum o plaukais. Ji įsivaiz­
davo, kaip ji karščiuodama blaškosi arba guli į nieką nereaguodama
su nutįsusia seile.
„Tu to norėjai, - priminė balsas galvoje. Nors tai tebuvo mintys, ji
jas girdėjo, tarsi kažkas būtų kalbėjęs su ja jos pačios balsu. - Norėjai
j a i atkeršyti ir atkeršijai.11 Bet Feitė nejautė jokio džiaugsmo.
- Ji gali būti žudikė, —tyliai sumurmėjo Feitė.
Tada rankomis suspaudė galvą ir prisivertė galvoti. Jei teisingai su­
prato viziją, žudikai buvo du. Sklandė gandai apie panelės Hanter
romaną su Lambentu. Panelė Hanter dažnai išvažiuodavo pasivažinėti
dieną ir naktį. Lambentas skundėsi nem iga, taigi turėjo dingstį vėlai
išeiti iš namų. Jie galėjo susitikinėti slapta. Galėjo dalyvauti „intri­
goje“.
Feitė nežinojo, kam jiems būtų reikėję žudyti tėvą, bet Lambentas
rašė dėdei M ailsui kviesdamas pastorių į Veiną, o panelė Hanter iš pat
pradžių tapo Sanderlių šeim os prieše.
„ Tu tokia negailestinga, — papriekaištavo balsas galvoje. - Ir nuėjai
p e r toli, kad galėtum pasukti atgal.“
- Galim dar pažaisti? —kokį dvidešimtą kartą paklausė šalia atsira­
dęs Hovardas.
- Dar nepavargai? —nustebusi šūktelėjo Feitė, nors iš jo veido buvo
matyti, kad jis visai nepavargęs.

242
 Ją suėmė pavydas. Jei tik ji galėtų žaisti tą patį žaidimą nepraras­
dama džiaugsmo ir dėl nieko nesukdama galvos. M atyt, jau prarado
sugebėjimą, o gal niekada jo neturėjo.
Feitė apsižvalgė. Temo, vakaruose nyko paskutiniai rausvi potėpiai.
Žolėje buvo vis sunkiau įžiūrėti m edinius kuolus.
- Temsta, - pasakė garsiai. Ji nė nepastebėjo. - Paskutinis kartas,
Hovai. Aš rimtai.
- O tu pavargai? - paklausė Hovardas pakreipdamas galvą į šoną. -
Kas yra? Sukilo tulžis? - Jo auklei panelei Kodl dažnai sukildavo tulžis
ir jis išmoko tą žodį.
- N e, - per jėgą nusišypsojo Feitė. - Bet... man skauda galvą.
- Ar tai dėl vaiduoklio? - Hovardo akyse pasirodė susirūpinimas ir
Feitė pagalvojo, kiek kalbų apie D ženę jis nusiklausė.
- N e, žinom a, ne! - Feitė prisivertė nusišypsoti. —Tu išvaikei visus
vaiduoklius, prisimeni? N es buvai geras berniukas ir mokeisi rašyti
raides.
Hovardas nudelbė akis ir nervingai sugniaužė rankas.
- M an nepavyko jo išvyti, - sušnibždėjo. - Ir jis sugrįžo.
- N e, Hovai...
- Aš jį mačiau. Vakar.
Feitė sustojo ir pažvelgė į dideles, atviras Hovardo akis. Staiga ją
apėmė stipri nuojauta, kad jei dabar atsigręžtų, išvystąją tyliai stebintį
tėvą. Ta mintis turėjo paguosti, bet nugara perbėgo šiurpas. Kad ir
kaip stengėsi, ji negalėjo pavadinti jo išraiškos švelnia ar supratinga.
- Kur? Kur jį matei, Hovai?
Hovardas pasisuko ir parodė į šiltnamį.
Paėmusi Hovardą už rankos Feitė neskubėdam a priėjo prie šil­
tnam io. Per naktį lijo ir žolė tebebuvo šlapia, sijonų apačia sudrėko.
Šiltnam io langai buvo aprasoję nuo drėgmės. Ji pakelė skląstį ir įėjo.

243
 Keletas puodynių pajudinta, kur ne kur nubyrėję švieži juodžemio
grumstai. Viduryje Feitė pastebėjo lašą geltono žvakių vaško.
Prietaringą baimę pakeitė kur kas pragmatiškesnis siaubas. Čia lan­
kėsi ne vaiduoklis.
- Kaip jis atrodė, Hovai? - paklausė tyliai. - Ką tu matei?
- J is atrodė kaip žmogus. Ilgu juodu apsiaustu.
- Ar matei jo veidą?
Hovardas papurtė galvą, jis atrodė kiek užsispyręs.
- Jis kažko ieškojo. Tikriausiai manęs, bet jis nežinojo, kad stoviu
prie lango. O tada apėjo namą.
Feitė išsivedė Hovardą iš šiltnam io jo nurodyta kryptimi. Jie praėjo
gėlių lysvę ir sustojo prie laiptelių, vedančių ant stogo.
A nt vieno laiptelio juodavo didelis, žemėtas pėdsakas.
- Palauk čia, Hovai. - Feitė palypėjo kelis laiptelius. Sode ant
akm eninių plokščių pastebėjo dar du neryškius pėdsakus. Čia puody­
nės taip pat buvo šiek tiek pastumtos, akmeniniai vaikų veidai žvelgė j
kitą pusę, lyg juos kas būtų išgąsdinęs. Kažkas čia lankėsi, jos slaptoje
buveinėje. Gal net tada, kai ji m iegojo vos už kelių metrų. Kažkas
kažko ieškojo ir ta paieška atvedė juos iki jos durų.
„Bet jie ieškojo ne manęs. “
Lėtai lipdama žemyn Feitė staiga viską suprato. „Vaiduoklis“ apieš­
kojo šiltnamį, lysves ir sodą ant stogo. Jie ieškojo medžio.
Pagaliau ji suprato, kodėl iš šiltnam io dingo puodynė. Kažkas sku­
bėdamas tamsoje išsinešė ne tą augalą. Pradėjo aiškėti ir dėdės Mailso
pasiryžimas perimti tėvo dokum entus ir augalus.
Kažkas žinojo apie medį. Kažkam jo reikėjo. Tėvas buvo teisus jį
paslėpdamas, bijojo, kad jį gali pavogti. Kažkas ir m ėgino pavogti,
prašė dėdės M ailso, ir dabar nesustos prieš nieką, kad jį gautų.
M edis, galintis atskleisti niekam nežinomas paslaptis ir įminti
pasaulio mįsles. M edis, galintis atskleisti valstybėms priešų planus,

244
mokslininkams —am žių paslaptis, laikraštininkams - galingųjų ydas.
Jis įdom us ne tik mokslininkams. Jis —galingas. Vertingas. N eįkaino­
jamas.
D ėl tokio m edžio kai kas netgi ryžosi žmogžudystei.
Feitė visa iškaito ir pažvelgė į įvykius kitom is akimis. Kvietimas į
Veiną atgabeno pastorių, o su juo ir M elų medį. Jis jo niekam nerodė,
bet galbūt žudikai to ir tikėjosi. Feitė visą laiką galvojo apie tėvo gyve­
nimą, mėgindam a prisiminti, kas galėjo būti toks pavydus, piktas ar
kerštingas, kad jį nužudytų. Bet galbūt jis žuvo tik todėl, kad turėjo
m edį, kurio kažkam reikėjo.
O dabar... m edį turi ji'.
Laiptų apačioje Feitė sustojo kaip įbesta. Į galvą atėjusi dar viena
m intis privertė skubiai apsižvalgyti.
Jei žudikai ieško medžio, tada veikiausiai žino, kad jis minta melu.
Gal net dom isi keistais melais, kurie plinta kaip m iško gaisras. Tar­
kim , istorijomis apie vaiduoklius arba gandais apie paslėptą lobį.
O jei jie pasidom ėjo naujausiomis paskalomis apie panelę Hanter,
anksčiau ar vėliau pasikalbės su kuo nors, kas prisim ins du vaikinus,
kurie kalbėjosi su Feite Sanderli...
Ji prisiminė viziją, kurioje paklaikusi iš siaubo spaudėsi prie žemės.
Ji nebuvo visagalė marionetininkė, ji tebuvo popierinė lėlė, kurią bet
kas galėjo perplėšti pusiau.
- Bet vaiduoklis gali bū ti negyvas, - su viltim i pasakė Hovardas,
paimdamas ją už rankos. - Nušoviau jį iš savo šautuvo.
- Ak! - Feitė prisiminė m edinį šautuvėlį ir pam ėgino nutaisyti
ramų balsą. - Tikrai?
- Taip! — Hovardas pajudino jos ranką. — Pykšt! Tik... nebuvo jo­
kio „pykšt“. Buvo klik. Bet vaiduoklis pradingo, todėl manau, kad jį
nušoviau.
Klik.

245
 Bet medinis Hovardo šautuvėlis neskleidžia jokio garso.
- Hovardai, — lėtai paklausė Feitė. - Iš kokio šautuvo tu šovei į
vaiduoklį?
- Iš vaiduoklių šautuvo, - negalvodamas atsakė Hovardas. - To,
kurį radom miške.
- To, kurį radom... - Feitė rankomis užsidengė veidą. Jiedu kartu
vaikštinėjo pamiškėje ieškodami vaiduoklių šautuvo, bet ji taip susi­
dom ėjo karučio pėdsakais, kad visai pamiršo Hovardą.
Feite, pažiūrėk! Pažiūrėk! Jis kažką rado ir pašaukė ją, bet ji net
nepakėlė galvos.
- Ar tas šautuvas didelis? — paklausė ji sulaikydama kvapą. — Gal
iš metalo, su gelsvai balta rankena? - Kai Hovardas linktelėjo, Feitė
pasilenkė, kad jų akys būtų viename lygyje. - Hovardai, paklausyk.
Tas šautuvas tikras. Jis pavojingas. Privalai atiduoti jį man.
- Ne! - Hovardas ištraukė rankutę ir atsitraukė per kelis žingsnius. -
M an jo reikia! Iš jo šaudau vaiduoklius!
Feitė pam ėgino sugriebti jį už rankos, bet Hovardas apsisuko ir
pasileido nam ų link. Ji nuskubėjo iš paskos, bet vaikų kambaryje jo
nerado.
- Ar ponaitis Hovardas jau gers pieną? - pasiteiravo ponia Velet
prasilenkdama su Feite ant laiptų.
- Jau greitai — mes prieš m iegą žaidžiam e slėpynių, - skubiai
pasakė Feitė. Jei būtų pasakiusi tiesą, prasidėtų visuotinė Hovardo
paieška, pistoletas būtų rastas ir konfiskuotas. O dabar jai jo reikėjo
kaip niekada.
-J a m nepakenktų nors kartą nusivaryti nuo kojų, —pareiškė ponia
Velet. Bet ir pati ekonom ė atrodė pavargusi ir iškamuota rūpesčių.
Feitė patikrino visas slaptavietes, bet Hovardas buvo smulkutis ir
galėjo įsisprausti į bet kokį kampą. Be to, tem o, namuose atsirado
daugiau šešėlių mažai, užsispyrusiai figūrėlei.

246
 - Hovardai, —sušnypštė Feitė. - Būk geras, išlįsk!
Eidama holu Feitė išgirdo kažkokį garsą, sklindantį įš bibliotekos.
Ji nutykino prie durų ir pridėjo akį prie rakto skylutės.
Iš pradžių nepastebėjo nieko keista, tik dalį knygų lentynos, apšvies­
tą blausios žvakės šviesos. Bet paskui išgirdo traukomų stalčių girgždesį,
silpną plėšiamo audinio garsą ir atsitiktinius džergžtelėjimus.
Po kiek laiko pasigirdo žingsniai ir lentyną užstojo šešėlis. Tai buvo
vyro siluetas. Jis vieną po kitos traukė iš lentynos knygas, kratė jas,
tarsi ieškodamas paslėptų dokum entų, ir nusivylęs numesdavo.
Paskui perbeldė knygų nugarėles tikrindamas, ar kurioje nėra
slėptuvės. Tai darydamas pasuko veidą durų pusėn.
Tai buvo dėdė Mailsas.
D V ID E ŠIM T DEVINTAS SKYRIUS

MERTLĖ
Pyktis dėl išniekintų tėvo knygų nustelbė bet kokią baimę. Feitė
išsitiesė, pasuko rankeną ir atidarė duris.
- D ėde Mailsai! Ką čia darote?
D ėdė krūptelėjo, žvakės šviesa apšvietė jo veidą.
- Atlieku inventorizaciją... tavo tėvo daiktų... jau seniai metas. Kai
aplink tiek vagysčių...
Feitė apžvelgė kambarį. Pagalvėlės perrėžtos, kamšalai ištraukti.
Visi stalčiai išversti ant grindų. N et kelios grindų lentos išluptos.
- Ar mama apie tai žino?
- Feite! - dėdė Mailsas pritildė balsą iki šnabždesio. —Juk mudu
susitarėm - tavo mama labai prislėgta, jos geriau nevarginti dėl tokių
sm ulkm enų...
Feitė apžvelgė chaosą po dėdės kojom is, sužeistas brangiąsias tėvo
knygas.
- Mama!
Viršuje sugirgždėjo grindų lentos. Feitė nenuleido akių nuo dėdės
M ailso. A nt laiptų pasigirdo žingsniai ir netrukus šlamėdama krepais
kambaryje pasirodė pati Mertlė.
- Dangau, koks riksmas! Ar Hovardas susižeidė? —ji sustojo tarp­
duryje šalia Feitės ir išplėtė akis. - Mailsai! - ištikta šoko pažvelgė į
brolį.
- Teko perimti reikalus į savo rankas, — paaiškino dėdė Mailsas
parausdamas.
- Reikalus? - M ertlė įžengė į kambarį. - Čia ne tavo reikalai,
Mailsai! N eturi jokios teisės! Šie daiktai priklausė m ano vyrui! M ano
šeimai! Man!

248
 - Atėjo metas permainoms, - atkirto dėdė Mailsas. Jis atsitraukė,
bet tik per žingsnelį. - Mertle, kasavietėje kalbėjausi su Lambentu. Jis
sakė, kad kvota paskirta rytoj po pietų. Nebėra laiko.
Mertlė susverdėjo, ji vėl atrodė senesnė ir labiau išvargusi nei pa­
prastai.
- Tai tiesa? - Feitė pasisuko į motiną. - Ar daktaras Džeklersas rašė
apie tai savo laiške?
M otina dvejojo, paskui linktelėjo.
- O tu manei, gerasis daktarėlis taip apsvaigęs iš meilės, kad patvir­
tins tavo versiją? —dėdė Mailsas liūdnai nusijuokė nenuleisdamas nuo
sesers akių. - Turėdama daugiau laiko gal ir susuktum jam galvą, bet
kaip tik laiko mes ir neturim.
- N ebūk toks tikras, - neužtikrintai atkirto Mertlė. - Jis jaučia
man simpatiją.
- Gal ir taip, bet tu per daug iš jo reikalauji. Nori, kad dėl tavęs
m eluotų davęs priesaiką. Nepamiršk, kad Lambentas, kaip vyriausia­
sis teisėjas, sprendžia, kada m okėti koroneriui, ir greičiausiai nemokės,
jei jo išvados jam nepatiks. N e, mieloji, manau, kad toks protingas,
šaltakraujis verslininkas kaip daktaras Džeklersas verčiau pasirinks dvi
ginėjas saujoje nei dailią, bet nenuspėjamą našlę girioje.
- J e i duočiau parodymus... - Mertlė ištiesė nugarą.
- Jei duosi parodymus, tik sukelsi apkalbas, ir nieko daugiau. -
D ėdė Mailsas nebesijautė užkluptas nusikaltėlis. - Visi tik ir šneka,
kaip mirus vyrui priiminėji lankytojus. M anai, prisiekusiesiems pa­
liksi gerą įspūdį, jei atžygiuosi duoti parodym ų kaip drąsus kareivėlis?
Be to, ar turi liudininkų? Pritas dėl tavęs nem eluos - pats girdėjau, ką
tau sakė.
- Mama, leiskit man duoti parodymus, - ėm ė maldauti Feitė.
Daktaras Džeklersas nesiklausė, kai ji prakalbo apie žmogžudystę,
bet gal prisiekusieji paklausys? Negalim a praleisti tokios progos.

249
 - Ne! —nukirto Mertlė. Ji atrodė supykusi ir pasibaisėjusi. - Dar
net neįvyko tavo konfirmacija, Feite, tavo siela - švari, tyra, nesu-
teršk jos.
- Tai leiskit man pasakyti tiesą! - riktelėjo Feitė, apimta įtūžio. -
Niekas m um is netiki, nes mes meluojami Reikėjo iš pat pradžių sakyti
tiesą!
- Feite, eik į savo kambarį, - išraudusi paliepė Mertlė.
- N e, - nenusileido Feitė.
D u suaugėliai įsispoksojo į ją. Pirmąkart Feitė pajuto, kad pokalby­
je dalyvauja ne du, o trys suaugę žmonės.
- N egalėjom e sakyti tiesos tada, negalime ir dabar, - rėžė Mertlė.
Ji sunkiai alsavo, kvėpavimą dar labiau varžė ankštas korsetas. Akys
išplėstos, žybsinčios, pavojingos. - Tiesa yra ta, kad tavo tėvas mus
paliko - paliko nepagalvojęs, kaip mus tai paveiks, kaip mes išgyven­
sim. Jis pasielgė taip, kaip elgdavosi visada. Pasuko savo keliu, palikęs
mus likim o valiai!
Feitė sugniaužė kumščius ir pajuto, kaip ašaros graužia akis. Ji no­
rėjo, kad m otina būtų negyva.
- Ir liksite likim o valioje, - įsikišo dėdė Mailsas, Feitei nespėjus
nieko pasakyti, - jei manęs neklausysit. Mertle, viskas pasikeitė. N e
man reikia jūsų, o ju m s manęs. O jei norite, kad jum is pasirūpinčiau,
sprendimus turiu priimti aš. Aš teprašau...
- ...visko, - kandžiai užbaigė Mertlė. - Tu nori visko, ką mes
turim ...
- Radau būdą, kaip užsidirbti gerų pinigų, - kalbėjo dėdė Mailsas,
pertraukdamas seserį. - Saloje yra gerbiamas žm ogus, kuris dosniai
sum okėtų už tavo vyro užrašus ir augalus, kuriuos jis čia atsivežė. Jei
jau teks rūpintis tavo šeima, man reikės lėšų!
- Kas jis? - griežtai pasiteiravo Feitė. —Kas tas „gerbiamas žmogus“?

250
 D ėdė Mailsas iškart susierzino, akyse pasirodė klasta ir šaltas iš­
skaičiavimas. N e prieš gera, suprato Feitė. Pirkėjo vardas — vienas jo
kozirių. Jis nenorėjo, kad Mertlė parduotų vyro daiktus pati.
- Tu tikrai neturi kitos išeities, - pasakė jis tyliai ir Feitė pamatė,
kaip Mertlė atsiduso.
- M ama, mes turim e išeitį! - užginčijo Feitė. Reikia kažkaip įti­
kinti m otiną uždrausti dėdei M ailsui siaubti namus. - M es turime
atsidėję pinigų nam uose ir banke - girdėjau tėvą taip sakantį! Yra
pinigų, kurie skirti Hovardo mokyklai ir universitetui, ir dar man
kraičiui! O kadangi niekada netekėsiu, galime gyventi iš mano kraičio!
Mertlė žiūrėjo į ją išplėtusi žydras akis. Skruostu nusirito ašara,
ji nevalingai nusibraukė ją ranka. Tada nuleido akis ir pasiduodama
susikūprino.
- Feite, —pasakė. - Eik ir atnešk tėvo dokum entus.
- Tai tu juos visą laiką turėjai? - dėdė Mailsas metė kaltinantį
žvilgsnį.
- Palik mergaitę ramybėj, - nuvargusiu balsu pasakė Mertlė. - Lie­
piau juos paslėpti ir niekam apie tai nesakyti. Tu laimėjai, Mailsai.
N egi to negana?
- N e, - pasakė Feitė. Ir tai nebuvo tas pats nepaklusnumas, kai
ji atsisakė išeiti iš kambario. Vienas šaltas žodis kaip akm uo prislėgė
vyravusią tylą.
- Feite... - Mertlės balse suskambo perspėjimas.
- N e. - Feitė žengė kelis žingsnius atgal purtydama galvą.
O gal paklusti, užbėgti į viršų ir atnešti visus tėvo dokum entus,
išskyrus vizijų eskizus ir dienoraštį? Bet dėdė greičiausiai eis iš paskos.
Be to, kitus dokum entus ji peržiūrėjo tik probėgšmais ir nebuvo tikra,
kad juose nem inim a kokia m edžio paslaptis.
- Feite, klausyk motinos! —dėdė Mailsas žengė prie jos, bet apskri­
tas veidas nebebuvo nei švelnus, nei malonus.

251
 —M ama, jis privalo pasakyti, kas pasiūlė pinigų! - užginčijo Fei-
tė. - D ėdė Mailsas m um s m elavo - jis atitem pė mus čia tik todėl,
kad norėjo prisidėti prie kasinėjimų Veine! O jam pasakė, kad galės
dalyvauti tik tuom et, jei įtikins atvykti ir tėvą. Tai buvo kyšis...
Nespėjus pasakyti nieko daugiau dėdė Mailsas sugriebė ją už rankos.
Jai suskaudo, bet baisesnis buvo siaubas supratus, kad jis ir norėjo, kad
jai skaudėtų.
— Nutilk! - dabar dėdė Mailsas atrodė aukštesnis nei paprastai. -
Kur dokumentai? - Jis smarkiai papurtė Feitę už sprando. Ji pamėgino
ištrūkti, bet jis suspaudė smarkiau ir išsitempė ją iš kambario. - Atiduok
juos man!
—Mailsai, paleisk ją! - pasivijo juos Mertlės balsas.
Feitė nebuvo stipri, tik niekas anksčiau tuo nesinaudodavo. Dabar
ji suprato, kad grėsmė buvo visą laiką, tykojo kiekvienoje šypsenoje,
kiekviename tūptelėjime, kiekvienoje nuolaidoje, daromoje jos lyčiai.
Bet dabar šydas nuplėštas ir tiesa atsiskleidė visu šlykštumu. Jos bate­
liai slidinėjo ant grindų. Laiptų apačioje ji susipainiojo pasijoniuose ir
griūdama skaudžiai užsigavo.
Nekreipdam as dėm esio dėdė Mailsas pastatė ją ant kojų, tada Fei­
tė atsisuko ir trenkė jam, kiek tik turėjo jėgų. Jo išraiška pasikeitė,
perpykęs riebus veidas prim inė verdančią košę. Ji suprato, kad jis
trenks atgal. Suplos jos veidą kaip morengą.
—Paleisk m ano dukterį!
Pasigirdo pliaukštelėjim as, dėdė Mailsas riktelėjo, laisva ranka
griebėsi už sprando ir atsigręžė per petį. U ž jo Feitė išvydo M ertlę su
žarstekliu rankoje, pasiruošusią trenkti dar kartą.
—Mertle, proto netekai?
— Paleisk ją, Mailsai, arba, prisiekiu D ievu, išvanosiu tau kailį ir
liepsiu tarnams tave išmesti! —M ertlė kalbėjo vis garsiau ir paskutiniai
žodžiai nuaidėjo per visą holą.

252
 D ėdė Mailsas nervingai apsidairė tikėdamasis, kad iš šoninio kam­
bario atbėgs Pritas ir jį apgins. Paskui sunkiai nurijo seiles. Stojo ilga
tyla.
- Tai tavo sprendimas? —paklausė jis.
Mertlė nieko neatsakė, bet tebelaikė pakeltą žarsteklį kaip fechtuo­
tojas rapyrą.
- Tuom et nusiplaunu rankas nuo jūsų pakrikusios šeimynėlės, -
niūriai burbtelėjo dėdė Mailsas paleisdamas Feitę.
Jis jau norėjo lipti aukštyn, bet Mertlė kilstelėjo žarsteklį, tad jis
piktai nužingsniavo koridorium i ir nuo kablio pastvėrė apsiaustą ir
skrybėlę. Tada atplėšė duris ir pradingo naktyje, palikdamas duris
atdaras.
Mertlės ranka bejėgiškai nusviro. Ji priėjo prie durų, uždarė jas,
tada lėtai nuėjo į svetainę. Sukrėsta Feitė virpėdama nusekė iš paskos.
M ertlė padėjo žarsteklį prie kitų, tada atgręžė Feitei nugarą ir
užsidengė veidą rankomis. Jos pečiai pradėjo virpėti. Feitė surado
nosinaitę, priėjo prie m otinos ir nedrąsiai palietė alkūnę.
- M ama...
N u o prisilietimo Mertlė krūptelėjo, atsigręžė ir skėlė Feitei antausį.
Jis buvo ne tiek smarkus, kiek skaudus.
- Kodėl negalėjai atiduoti jam dokumentų? - sušuko trūkčiojančiu
balsu. - M um s jo reikia! O dabar... Dabar neįsivaizduoju, ką mums
reikės daryti.
- Jis išdavė tėvą, - pyktis nustelbė skausmą ir šoką. - Ir m um s jo
nereikia. Mes turim...
- M es nieko neturim, Feite! — suriko Mertlė. — Nieko! Nieko!
M ūsų namai vikariate, o jis skirtas pastoriui. Tavo tėvas mirė, todėl
dabar ten apsigyvens kitas pastorius. Mes neturim nei namų, nei paja­
m ų, —Mertlė susigūžė ir sukukčiojo. —Sakei, kad galėsime gyventi iš
tavo kraičio, - pasakė su skausminga grimasa. —Nebus jokio kraičio,

253
Feite, nei pinigų Hovardo mokslams, net pinigų maistui. Jei jis būtų
miręs sava m irtim i, turėtume jo santaupas... bet savižudybė — nusi­
kaltimas. Kai tyrėjas paskelbs, kad tavo tėvas nusižudė, visas jo turtas
atiteks karaliaus iždui.
Feitė klausėsi išsižiojusi. Tik dabar ji suprato m otinos pasiryžimą
m eluoti, kur buvo rastas kūnas, paslaptingas dėdės užuominas apie
tėvo daiktų perėmimą, kad jie nebūtų prarasti.
—Bet... už ką bausti mus? Tai žiauru ir beprasmiška!
—Visas gyvenim as žiaurus ir beprasmiškas, - karčiai atkirto Mer-
tlė. - V isos savižudybės, išskyrus bepročių, laikom os nusikaltim u.
Bet bijau, kad jau per vėlu keisti versiją ir tvirtinti, kad tavo tėvas
išprotėjo. Be to, tai pakenktų tau, jei visi im tų m anyti, kad tavo
gyslom is teka bepročio kraujas.
—Niekada man to nesakei, - Feitė pajuto degantį skruostą. N u o jos
buvo nuslėpta tiesa ir ji gavo antausį už tai, ko nežinojo.
— Ir taip užteko rūpesčių, kur čia dar pasakosi, ką tavo brangusis
tėvelis m um s padarė...
—Kaip drįsti taip apie jį kalbėti? —Feitė pajuto, kad ima nesivaldy­
ti. —Jis m ūsų nepaliko! Jį nužudė! Tai buvo žmogžudystė!
—Ką čia šneki? - nuvargusiu balsu paklausė Mertlė.
— Norėjau tau pasakyti, bet tu nesiklausei! Jį nužudė pamiškėje!
Trenkė iš užpakalio. Paskui įvertė į karutį, nuvežė ant skardžio ir
num etė nuo uolos.
—Ką? Kas? —netikėdama susiraukė Mertlė.
— Lyg tau rūpėtų! - suriko Feitė. Ji peržengė ribą ir kelio atgal ne­
bebuvo. - Tėvas negyvas, o tau terūpi suknelės, papuošalai ir flirtas!
N et nepalaukei, kol jį palaidos! Mačiau tave! Mačiau, kaip elgeisi su
daktaru Džeklersu, kai tėvo kūnas gulėjo ant kilimo!
— Kaip tu drįsti! — M erdės balsas nebebuvo skambus ir mergai­
tiškas. Ji rėkė piktai, iš visų jėgų, kaip supykusi katė. - M anai, tai

254
tuštybė? Aš kovojau už šeim os išlikimą, o išv a iz d a -v ien in telis m ano
ginklas! M an reikėjo, kad daktaras Džeklersas patvirtintų, kad tavo
tėvo mirtis buvo nelaim ingas atsitikimas. M an reikėjo, kad Klėjus
padarytų tą nuotrauką, kad galėtum e nutildyti gandus Anglijoje.
Elgiausi kaip turtinga, daili našlė, kuriai reikia pagalbos ir kuri iš
dėkingum o galbūt sutiktų kada nors už vieno iš jų ištekėti. Tai ka­
ras, Feite! M oterys taip pat kariauja, kaip ir vyrai. Tik m um s niekas
neduoda ginklų, mes negalime būti pastebėtos kariaujančios. Bet pri­
valom e kariauti, jei norim e išlikti.
Feitės veidas degė. Ji pirmą kartą girdėjo tikrąjį m otinos balsą,
be apsim estinio drovum o Ir koketavim o. Jis buvo stiprus, šaižus ir
bjaurus.
- Tu man šlykšti, —pasakė Feitė. Balsas drebėjo. Ji norėjo, kad jos
žodžiai būtų tiesa, bet taip nebuvo.
Akimirką Mertlė tapo panaši į nuskriaustą vaiką, paskui ją suėmė
pyktis.
- Aš tavęs nebeatpažįstu! - M otina žiūrėjo į ją taip, lyg ji skęstų
liepsnose. - Iš kur tiek pykčio? Aš taip dėl tavęs stengiausi, Feite, bet
tu niekada manęs nesupratai. Tas pats, kaip kalbėtis su lunatike...
- Aš niekada nemiegojau! — pertraukė ją Feitė. - Ir visada buvau
pikta!
- Tu mane atstūmei! - Mertlės lūpa virptelėjo, ir šįkart ne iš pyk­
čio. - T u visai kaip tėvas...
- Taip! - riktelėjo Feitė. - Taip! Aš tokia kaip jis ir nė kiek į tave
nepanaši! Aš esu tik jo ir nė kiek ne tavo!
Tai pasakiusi ji apsisuko ir išbėgo iš kambario, norėdama pamiršti
m otinos žodžius.
TRISDEŠIM TAS SKYRIUS

MAŽYTĖ MIRTIS
Tu man šlykšti.
Bėgdama viršun Feitė užsidengė rankomis ausis, norėdama išmesti
iš galvos savo pačios žodžius. Norėjau tai pasakyti, tarė sau. Mertlė to
nusipelnė. Tačiau prieš akis vis iškildavo įskaudintas M erdės veidas.
Skausmas m otinos akyse priminė Feitei, kaip ji jautėsi, kai tėvas paže­
m ino ją bibliotekoje.
Mertlė kariauja negarbingai, bet ji tą daro dėl šeimos. Ir kaip Feitė
gali jai moralizuoti, kai jos pačios poelgiai jau pareikalavo aukų?
Staiga jos ausis pasiekė kažkoks garsas. Hovardo kambaryje kažkas
kažką skrebeno.
Ji nuskubėjo tenai, bet sukdama vaikų kambario rankeną išgirdo
žingsnius. Įėjusi pamatė, kad kambarys tuščias. Hovardo sąsiuvinis
gulėjo po stalu, lėtai skleidėsi atverstas lapas. Grindimis nuriedėjo
pieštukas.
- Hovardai? - pašaukė Feitė. Tyla. Ji nenorėjo eiti į miegamąjį, kad
per tą laiką jis iš slėptuvės nepabėgtų pro duris. - Hovai, išlįsk!
Tyla.
- Hovardai, aš žaidžiu teatrą! — šūktelėjo pagauta įkvėpimo. Ji įsi­
taisė ant grindų ir iš žaislų dėžės išsitraukė žaislinį teatrą.
Sugirgždėjo grindų lentos ir m iegamojo tarpduryje pasirodė maža
figūrėlė. Veidukas buvo murzinas, akys užverktos.
- Štai kur tu, Hovai, - Feitę užliejo palengvėjimas.
Hovardas nedrąsiai įslinko į kambarį aiškiai laukdamas, kada bus
išbartas.
- Kodėl visi šaukė? - paklausė jis.

256
 - Nesvarbu, Hovardai, —Feitės balsas atrodė negyvas net jai pačiai.
Hovardas priėjo ir priklaupė šalia, o galiausiai įsitaisė jai ant kelių.
Jinai jį apkabino. —Hovai, —švelniai pasakė Feitė. —Reikia pasikalbėti
apie pistoletą.
Hovardas įsikniaubė veiduku jai į ranką ir papurtė galvą.
- Ne! — dusliai sumurmėjo jis. - N e, ne, ne! M an jo reikial —Jis
pakėlė maldaujantį veiduką žėrinčiomis akimis. — Parodyk spektaklį,
Feite!
Feitė pažvelgė į mažytę sceną ir staiga pajuto, kaip ją apleidžia jė­
gos. Ji ketino nudžiuginti Hovardą, bet žiūrėdama į baltutėlę miško
dekoraciją matė tiktai milžinišką jos ieškančią ranką. M ėnulis tiesiog
hipnotizavo. Staiga ją sukaustė siaubas.
- Hovai, - sušnibždėjo, —aš... aš negaliu. N e dabar.
- Prašau! — išplėtęs akis maldavo Hovardas. Jis buvo išsigandęs.
Jam reikėjo atsakymų į klausimus. Hovardas dar toks mažas, pagalvo­
jo Feitė. Gal todėl jam taip patinka tas mažytis pasaulėlis, kurį jis gali
tyrinėti ir kontroliuoti.
Feitė paėmė Juokdarį ir pasuko lazdelę žiūrėdama, kaip šis atlieka
salto. Tada pagalvojo apie savo melus, dėl kurių žm onės pamesdavo
galvą, o kartais net prasiskeldavo.
Išdžiūvusia burna ir drebančiu balsu Feitė kalbėjo už lėles, stum dy­
dama jas po bespalvį mišką, versdama juoktis, suktis, kautis ir mirti.
Žvelgė į jas su nuostaba, bet pirštai buvo kaip apmirę. Ar ji tikrai jas
valdo? Paėmus Velnią ranka sudilgčiojo. Jis spoksojo į ją iššiepęs iltis.
- N oriu Išminčiaus, - paprašė Hovardas.
Feitė į sceną įstūm ė mažytį murziną Išminčių. Laimė, sprendžiant
iš visko, spektaklis ėjo į pabaigą.
- Ponaiti Hovardai! - riktelėjo Feitė-Išminčius. —Ar šiandien no­
rite ko nors paklausti?

257
 Hovardas apsikabino kojas ir nuleido galvą. Kurį laiką nosim i
trynė kelius.
- Ar aš kaltas, kad m ūsų namuose lankosi vaiduoklis? - paklausė
labai tyliai. - Ar aš kaltas, kad negražiai rašiau ir man nepavyko jo
išvyti? Ar dėl to D ženė susirgo, paliko mus ir dabar miršta? Ar aš dėl
to kaltas? - jis kalbėjo vis garsiau, akyse sužvilgo ašaros.
- Žinom a, ne! - Čia Feitė prisiminė, kad turi kalbėti Išminčiaus
balsu. - N e, ponaiti Hovardai, jūs geras berniukas...
- Bet man nepavyko! - pravirko Hovardas kančios perkreiptu
balsu. - Aš stengiausi! Stengiausi! Bet aš... - Jis pasiėm ė sąsiuvinį ir
ėm ė negrabiai sklaidyti lapus.
Iš pradžių raidės buvo įskaitom os, nors kai kurios parašytos
atvirkščiai ar pasvirusios n.e į tą pusę. Bet puslapis po puslapio jos
ėm ė virsti keverzonėmis. Kai kurios net neįrašytos, o tiesiog įrėžtos
į popierių. Ir taip ištisi puslapiai. Ištisi puslapiai.
Feitės širdis nukrito į kulnus, ji suprato, kas tai. Šventraštis.
Vaiduokliai nepersekioja gerų berniukų, kurie kalba maldeles ir rašo
dešine ranka. Jie persekioja tik negerus žmones.
Kamuojama atgailos Feitė įsivaizdavo persigandusį Hovardą diena
iš dienos vedžiojantį sąsiuvinyje raides ir naktimis besiklausantį, ar
neateina vaiduoklis...
- Ar aš dėl to kaltas? - virpėdamas paklausė jis.
- Ne! - Feitė nurijo seiles, bet negalėjo suvaldyti drebančio bal­
so. - N e, ponaiti Hovardai, jūs dėl to nekaltas! N iekas nekaltas! Ir
vaiduoklis čia apsilankė ne dėl jūsų!
- Tai kodėl jis apsilankė? - Hovardas suspaudė batukų galus. -
Kodėl jis susargdino Dženę? Ar jam reikia jos?
Feitė pagalvojo apie žudikus, m edžiojančius M elų m edį, ir jos
lūpos prasivėrė sakyti „taip“.
- Kodėl? - neatlyžo Hovardas. - Kodėl jis nori nuskriausti Feitę?

258
 - N es ji bjauri, kvaila mergiotė! - nebegalėdama valdytis pratrū­
ko Feitė, - ji viską gadina ir visur skleidžia nuodus! Ir už tai keliaus
pragaran!
Ji nusviedė teatrą nuo kelių, pašoko ir išbėgo iš kambario. Iš akių
pasipylė ašaros. Ji taip skausmingai kukčiojo, kad nieko aplinkui
nem atė.
Feitės kančias nutraukė iš vaikų kambario atsklidęs triukšmas. Kaž­
kas bildėjo, treškėjo ir plyšo. Ji atsisuko ir pažvelgė pro praviras duris.
Hovardas trypė žaislinį teatrą. Akys plūdo ašaromis, nosis varvėjo.
Ryški avanscenos arka įlinko ir perplyšo pusiau, visas teatras susilamdė
ir susilankstė. N etoliese gulėjo perlaužta lazdelė ir mažytis popieri­
nis žm ogutis su nuplėšta galva. A nt galvos buvo nupiešta trikampė
kiniška kepuraitė.
- Ak, Hovai! - Feitė įlėkė į kambarį, suklupo prie Hovardo ir sauja
sušlavė Išminčiaus likučius. - Ką tu padarei? - N ebeliko jos mažojo
orakulo. Ją apėmė baisus netekties skausmas.
Hovardas pasisuko į ją žvilgančiomis nuo ašarų akimis.
- Aš jį nužudžiau, - pasakė tyliu balseliu. - Nužudžiau Išminčių.
Jis... jis sakė, kad tu keliausi pragaran! Bet... bet dabar jis negyvas... ir
neišsiųs tavęs pragaran! N enoriu, kad eitum pragaran!
- Ak, Hovardai! - Feitė pasilenkė ir išskėtė rankas, Hovardas
šniurkščiodamas puolė jai į glėbį. Jinai stipriai jį apkabino.
- Dabar jis tau nieko nebepadarys, ar ne? —suverkšleno Hovardas
jai į ausį.
- Ša... — ramino Feitė. —N e... Aš... N e. Jis negyvas. Jis nieko man
nebepadarys. Tu... tu mane išgelbėjai, Hovai.
Hovardas dar ilgai kukčiojo, o Feitė ramindama glostė jam galvą.
Kai ašaros išseko, nosine nušluostė jam veiduką.
- Eim e, - pasakė ir nusivedė jį į m iegamąjį. Hovardas išplėtęs
akis žiūrėjo, kaip ji paima jo mėlynąjį švarkelį ir atlenkia peilį. Iš

259
pradžių perrėžė siūlus, laikiusius kairiąją rankovę, paskui ėm ė raižyti
patį švarką.
- Kvailas, bjaurus švarkas, - kalbėjo ji sunkiai alsuodama. - Ir dau­
giau tu jo nesivilksi. Gali rašyti raides, Hovai, ir gali rašyti kaire ranka,
jei tik nori.
Sudraskiusi švarką ji buvo be kvapo. Brolis ir sesuo stovėjo ir kaip
sąmokslininkai žiūrėjo į sugadintą drabužį. Jam galas. Kaip ir Išminčiui.
- O tu bijai vaiduoklio? - paklausė Hovardas.
- Taip, Hovardai, - tyliai prisipažino Feitė.
Hovardas palindo po lova, kiek pasirangė ir vėl išlindo. Tada ne­
noriai įspraudė jai į ranką kažką šalta.
- Bet turėsi man jį atiduoti, kai nušausi vaiduoklį, - pareiškė.
Feitės rankoje gulėjo nedidelis kišeninis pistoletas su stora dram­
blio kaulo rankena. Jos tėvo pistoletas.

Pistoletas atrodė užtaisytas, nors šovinio kapsulė buvo iškritusi.

Kiek Feitė žinojo, pistoletas visą naktį pragulėjo lauke, laimė, tą naktį
nelijo, tad buvo vilties, kad parakas nesudrėko. Šiaip ar taip, ji neturė­
jo jokio noro rizikuoti užtaisydama jį iš naujo. Nors buvo mačiusi tai
darant tėvą, viskas buvo ganėtinai sudėtinga, reikėjo nuim ti vamzdį ir
ji nelabai prisiminė, kaip tai daroma.
Todėl ji atsargiai atidarė dėtuvę, įdėjo naują kapsulę, uždarė ir
įsidėjo ginklą į ridikiulį, o šį įsikišo į kišenę.
- Gali likti m ano kambaryje, - su viltim i pasiūlė Hovardas. - Aš
patykosiu vaiduoklio, o tu galėsi nušauti jį pro mano langą.
Feitė dvejojo. Ji mielai būtų likusi nam uose, kur niekas negresia,
bet rytoj —kvota. Jei iki to laiko neras kokio žmogžudystės įrodymo,
tėvas kaip savižudis bus palaidotas nešventintoje žemėje, o jų šeima
atsidurs gatvėje.

260
 - Tu geriau stebėk sodą, - pasakė ji. - Ir jei jame ką nors pamatysi,
bėk pas mamą, ponią Velet ar Pritą ir juos perspėk. O aš... aš turiu
leistis į slaptą misiją. Juk tu niekam nepasakysi, Hovai, ar ne?
N e taip seniai ji pam aitino m edį m elu apie panelę Hanter, to
užteko išprovokuoti padegim ą, apiplėšim ą ir prievartą. Gali būti,
kad m edis užm ezgė dar vieną vaisių. Jei taip, tada siaubingos gandų
pasekmės bent jau bus ne veltui.
M elų medis visiškai užvaldė Feitės mintis. Jai atrodė, kad jo šakos
išsikerojo jos galvoje ir dabar traukia pas save.

Feitė pagalvojo, ar nenuėjus iki urvo saugesniu keliu, bet sumetė,

kad plaukti bus greičiau, be to, mažesnė tikimybė, kad ją kas nors
pastebės. Iriantis kiaurai košiantis ledinis vėjas draskė visai suplyšusius
gedulo drabužius. Ryški pilnatis juodoje jūroje nutiesė sidabrinį kelią.
Džiaugsmas dėl M elų m edžio apkarto. Ją kamavo negera nuojauta.
Teko sau priminti, kad pats medis niekam nepakenkė - viską padarė
jos melai. Nepaisant to, atrodė, kad medis sužadina joje tai, kas blo­
giausia. Bet jei ji dabar pasiduos, žala bus padaryta veltui. Per vėlu
prisipažinti pralaimėjus. Ji svarstė, ar ir jos tėvas jautėsi taip pat, ar jo
melas pastūmėjo jį susinaikinim o link, užuot pripažinus, kad viskas,
ką jis darė, tebuvo siaubinga klaida. Jie abu buvo tarsi lošėjai, kurie
prarado per daug, kad dabar nustotų lošti.
Ji leido bangoms įnešti valtį į urvą, pajutusi, kaip ši palietė dugną,
iššoko ir pririšo. Laikas paragauti jos eksperimento vaisių. Ji nuvynio­
jo nuo žibinto storą audeklą ir pakeitė jį daugiasluoksniu metaliniu
tinkleliu, kuris prigesino šviesą kaip voratinklis, bet paliko silpną
švytėjimą. Jei ji neklysta, jis ne per ryškus ir m edžiui nepakenks.
Paėmusi žibintą į vieną ranką ji palipo iki pagrindinio urvo ir
sustojo kaip įbesta.

261
 Visas urvas buvo išraizgytas šakomis, lyg kas būtų aprašinėjęs sienas
storu anglies gabalu. Ji žengė kelis žingsnius, šaltas kvapas nudegino
nosį ir gerklę. Per tą laiką medis išsikerojo per visą urvą.
Tokie dalykai būna tik pasakose. Feitė prisim inė pasaką apie vai­
kus, kurie pabėgo iš raganos trobelės ir paskui save sviedė šukas,
kurios išaugo į neįžengiamą mišką.
Feitė nedrąsiai ištiesė ranką ir perbraukė per šakas, karančias nuo
lubų. Plonos ir lanksčios, jos lengvai pasidavė stum iam os šalin. Feitė
lėtai skynėsi kelią per suvešėjusias džiungles šaltiems ir drėgniems
lapams glostant jai veidą.
Jai praėjus šakos už nugaros vėl susipindavo. Tamsoje, sklaidomoje
blausios žibinto šviesos, buvo sunku orientuotis, kur eiti. Feitė žvilg­
telėjo į tėvo kom paso klinometrą, įsidėmėjo kryptį ir šlaitą, jei kartais
pasiklystų.
Ankstesnis vaisius buvo užsimezgęs prie pat m edžio šerdies. Beliko
tikėtis, kad taip bus ir šįkart, kitaip ji jo niekada neras.
Nepaisant žem ę išraizgiusių šakų, eiti buvo lengviau, nei ji tikėjo­
si. Kelis kartus teko pasilenkti ties storais, susivijusiais kamienais, bet
dauguma šakų slydo jos pečiais kaip gyvatės. Feitė nusprendė, kad
medis šitaip parodo, kad ją priima.
Kietos, išsišakojusios, grindis apraizgiusios šakos tapo jos kelrodžiu.
Jos vijosi nuo medžio šerdies, tad ji lėtai skynėsi kelią jos link. Urve
aidintys iškreipti balsai darėsi vis garsesni, bet lygiai taip pat nesupran­
tami. Kartais jai sukutendavo ausį, lyg kažkas būtų priglaudęs prie jos
lūpas, norėdamas kažką pašnibždėti.
Feitė priėjo šakomis išraizgytą akmeninę atbrailą. Tamsūs, voratinklį
primenantys raizgai spindėjo blausioje, vaiduokliškoje žibinto šviesoje.
Feitė braukė pirštais per lapus, kol pagaliau užčiuopė nedidelį, apvalų,
kietą vaisių, kabantį tarsi kalėdinis bumbulas. Paliestas jis pats įkrito
jai į delną - mažytis, tobulas vaisius.

262
 Feitė kaip tik dėjosi jį į kišenę, kai akies krašteliu pastebėjo kažką
judant.
Ji apsisuko ir pakėlusi žibintą ėm ė dairytis į šalis. Visur, kiek už­
matė akys, raizgėsi medžio šakos. Žibinto šviesa slydo tamsa nė kiek
jos neišsklaidydama. Per jūros staugimą ir šnypštimą, aido aimanas ir
murmesį ji negirdėjo jokio šnaresio.
Feitė įkišo ranką į ridikiulį ir išsitraukė tėvo pistoletą, tada atlaužė
gaiduką ir pasiruošė šauti. Giliai iškvėpusi nė kiek nedrebančia ranka
stipriau suspaudė žibintą.
U ž kokių penkių metrų tarp susipynusių šakų suvirpėjo lapai. Feitė
suprato, kad šįkart tai nė šešėlių žaismas ir ji mato tamsų šešėlį. Jis
buvo aukštesnis už ją ir priminė žm ogų.
Bėgti nebuvo kur. Laikydama iškeltą žibintąjį buvo gerai matoma.
Kad ir kas tenai slepiasi, ją tikrai pastebėjo. O ji lengvai gali pamesti
jį iš akių.
Feitė nutaikė pistoletą tiesiai į šešėlį, širdis daužėsi kaip paukščio
sparnai.
- Aš tave matau. Ir žinau, kad matai mane. Išlįsk - lėtai - kitaip
šausiu!
Ji neturėjo supratimo, ar jai būtų užtekę drąsos nuspausti gaiduką,
net jei įsibrovėlis ją pultų, bet jai pavyko nutaisyti grėsmingą balsą.
Šešėlis sujudėjo, tada susvyravo. Akimirką ji jau m anė, kad jis
apsisuks ir pradings amžiams. Bet jis ėm ė artintis, viena ranka stum ­
damas šakas nuo savęs. Galiausiai priartėjo pakankamai arti, kad
blausi žibinto šviesa apšviestų jo veidą.
Tai buvo Polas Klėjus.
TRISDEŠIM T PIRMAS SKYRIUS

VINTERBORNAS
Polas Klėjus, Feitės sąjungininkas ir priešas. Ją apėmė baimė, sutri­
kimas ir nepasitikėjimas. Jis aptiko jos slaptavietę ir pamatė daugiau,
nei ji galėjo leisti kam pamatyti.
—Ką čia veiki? - griežtai paklausė nenuleisdama pistoleto.
— N uleisk ginklą! - pareikalavo jis markstydamasis nuo silpnos
žibinto šviesos. - O p a ti ką čia veiki? Ir kodėl čia viskas... -
Jis nužvelgė nakties juodum o džiungles.
—Kaip mus radai?
—Jus? - suglum o Polas.
—Mane ir medį.
—Jis tavo? - Polas žiūrėjo į šakas. - Kas čia? Iš kur jis? N uleisi pis­
toletą ar ne?
Feitė nieko neatsakė, bet ir pistoleto nenuleido.
—Tai ir lik čia su savo mirtina gebene, - suniurzgė Polas traukda­
masis atgal. - Tikiuosi, kartu praleisite m alonų vakarą.
—Negaliu leisti tau išeiti, - Feitė jautė, kaip dreba ranka, nors pis­
toletas buvo visai lengvutis.
— Ką? - nerimą Polo veide pakeitė pyktis.
— Kažkas ieško medžio, — pasakė Feitė. — Ir kad jį gautų, gali net
nužudyti. O tas žudikas gali būti tu.
—Juokauji? —Polas išplėtė akis. —Pati prašei mano pagalbos!
—Turėjau kuo nors pasitikėti! - Feitė pastebėjo, kad viena jo ranka
sulenkta, lyg kažką slėptų. - Gal pasirinkau ne tą žmogų? Žudikai yra
du. Jie gali būti meilužiai arba bendrininkai... o gal net tėvas ir sūnus.
—Ei! —suriko Polas. —M ano tėvas gyvenime nėra nieko nuskriaudęs!

264
 - O iš kur man žinoti? Ką aš iš viso apie jus žinau? Tavo tėvas lan­
kosi kasavietėje —jis galėjo nupjauti grandinę, laikančią krepšį. —Tada
Feitė prisiminė dar kai ką. —Tą dieną, kai atvykome, jis mus pasitiko.
Vežimas buvo per sunkus ir jis pasiūlė iškelti dėžę su m edžiu — neva
pasitiksiąs ir pasaugosiąs. Ir būtų pasilikęs, jei tėvas nebūtų papriešta­
ravęs. Kažkas apieškojo m ūsų šiltnamį ir sodą, ir tikrai ne vaiduoklis.
O tu landžiojai po m ūsų namus —pati tave užklupau! Pasakei, kad tau
reikia plaukų sruogos, bet iš kur man žinoti, kad sakei tiesą? O dabar...
tu čia. Ten, kur turėtų būti žudikas.
Stojo tyla.
- Stovėjau ant kyšulio krašto, - galiausiai prabilo Polas. - Ir ma­
čiau, kaip išplaukei valtimi...
- Ką ten veikei taip vėlai? —pertraukė Feitė.
- Fotografavau. - Polas nedrąsiai ištraukė sulenktą ranką, kurioje
buvo fotoaparatas.
- Naktį? - nepatikėjo Feitė. - Naktį niekas nefotografuoja.
- Fotografavau m ėnulį, - burbtelėjo Polas. - Esu apie tai girdėjęs,
jei nuotrauka pakankamai ryški, matyti daubos ir kalnai. Tad kai švie­
čia pilnatis ir pasitaiko giedra naktis... einu m ėginti laimės. - Jis dėjosi
supykęs ir Feitė suprato, kad jam gėda.
- Pamatęs valtį spėjau, kad ten tu. Kai draugai papasakojo, kaip
aną vakarą „pradingai“ kyšulyje, pagalvojau, kad įkritai į vieną iš urvų.
O kai išvydau tave pradingstant uoloje, supratau, į kurį.
Feitė kramtė lūpą. Keista, bet Polo sutrikimas ją įtikino labiau už
fotoaparatą.
- Tai štai kaip mane radai, - pasakė jau tyliau. - Bet kodėl? Kodėl
atsekei mane į urvą?
„Kodėl čia nusileidai ir viską pam atei? Kaip dabar man tave paleisti?
- Man buvo smalsu, - greitai pasakė Polas. Stojo ilga tyla, tada jis
nudelbė akis ir susiraukė. —N e, - prisipažino. —Aš... aš nežinau, kodėl

265
leidausi į urvą paskui kažkokią pamišėlę. Pats nesuprantu. Kaskart, kai
su tavim pasišneku, ir pats jaučiuosi kaip pamišėlis. Jums čia atvykus
viskas apsivertė aukštyn kojomis. Veine niekada nebuvo neramumų
ar kad kas padeginėtų kitų namus! Ir tada per pačią sumaištį kažko­
dėl susirandi mane ir imi sekti pasakas apie žm ogžudžius, karučius ir
nupjautas grandines... o aš negaliu nesiklausyti. Tave reikėtų uždaryti,
bet aš kažkodėl tavim tikiu.
- Man nereikia tavo pasitikėjimo, - Feitė pajuto, kaip ją vėl už­
valdo tamsa. - Tu manęs nepažįsti! Aš... aš pilna pagiežos. Visi melai
Veine —mano darbas.
- O man melavai?
Staiga Feitė suprato, kad ne. Bet tik nurijo seiles ir nieko nepasakė.
- Taigi tavo tėvas nužudytas, - konstatavo Polas. - Ir jokia nuo­
trauka tavęs nepaguos. O jei nerasi jo žudiko, ta mintis persekios tave
visą gyvenimą. Suprantu, kaip jautiesi. M ano mama nuskendo - ne­
buvo nei kūno, nei laidotuvių, nei antkapio kapinaitėse. Vienintelė
išlikusi nuotrauka - tamsus šešėlis už sėdinčio berniuko. Tu ją matei,
stovi ant m ūsų lentynos. Tas mažas berniukas nuotraukoje - tai aš.
O mano tėvas... Jis man geras, bet šypsosi man manyje matydamas
ją. Kartais apima jausmas, kad jis nori, jog išeičiau iš kambario, kad
galėtų pasišnekėti su ja mintyse.
Feitė krūptelėjo. Ji pajuto, kaip joje kalasi užuojautos daigeliai. Ji
panoro juos išrauti, sutrypti, sudeginti.
- Gal dabar turėčiau apsižliumbti? - paklausė kaip galėdama šalčiau.
- Gal tu apsispręsk vienąkart! - pratrūko Polas. - Prašai m ano
pagalbos, paskui nori nušauti, išpasakoji visas paslaptis, paskui imi
kažką slėpti, susirandi mane, pabėgi, prašai padėti, tada grasini pis­
toletu... - jis papurtė galvą. - Apsispręsk pagaliau! N ori tikėk, nori
ne, bet apsispręsk! Kartą ir visiems laikams!

266
 „Nušauk j į “, - išgirdo Feitė tarp kitų urve aidinčių balsų. Polas per
daug žino. Polas per daug nori. Polas įsigavo į jos mintis ir nebeleidžia
aiškiai mąstyti.
Ji prisivertė nuleisti pistoletą. Užlenkdam a saugiklį išgirdo šnypš-
čiant medį ir pasijuto išduodanti tėvą ir jo paslaptis. Polas atsiduso ir
pastebimai atsipalaidavo.
- N a... m edžio nuo tavęs nebepaslėpsi, — Feitė stengėsi, kad bal­
sas nevirpėtų. — Dabar reikia apsispręsti, ar tavim pasitikėti, ar tave
nušauti, bet labai tingiu užtaisinėti pistoletą. - Ją apėmė nemalonus
jausmas, kad tai nuskambėjo kaip atsiprašymas.
Polas atsargiai žengė kelis žingsnius į priekį.
- Maniau, išeini? - paklausė Feitė.
- Išeisiu, jei ir tu išeisi. - Polas apsidairė ir neramiai nubraukė ša­
kas sau nuo veido. —Čia negera vieta. Niekas taip greitai neauga. Joks
augalas, prieš dvi savaites buvęs dėžėje, negalėjo taip išaugti. Be to, aš
girdžiu... - jis nutilo ir papurtė galvą. - Šitam augalui kažkas ne taip.
- Aš ir pati jo gerai nesuprantu, — prisipažino Feitė, pajutusi norą
pasiteisinti. - Čia pakankamai drėgna, iš uolienos jis gauna mineralų
ir maistingųjų medžiagų, bet jo energija... - ji gūžtelėjo pečiais. - Gal
jis mėsėdis.
- Arba ėda žm ones, - sunerim o Polas.
- N e visai, - Feitė ištiesė ranką ir paglostė artimiausią šaką. Staiga ji
ėm ė pavydėti savo medžio, savo tėvo paslapčių. Bet ji nuleido pistoletą
ir kelio atgal nebėra. Ji pasirinko pasitikėjimą ir jos šarvuose atsirado
didelė, bjauri skylė.
- Jis m inta m elu, - paaiškino Feitė. - M elu, kuriuo patikima. Tai
sim biozė —vienos rūšys išgyvena kitų rūšių dėka. Ž m onės jį m aiti­
na m elu, jis mainais duoda vaisių, kurių sukeltos vizijos atskleidžia
didžiausias paslaptis. Bent jau tuo tikėjo m ano tėvas.

267
 —Ir jis buvo teisus? —tiesiai paklausė Polas.
„Aišku, kad jis buvo teisus'. - norėjo surikti Feitė. - M ano tėvas buvo
genijus, aišku, ka d jis žinojo, ką daro, aišku, ka d nebūtų be priežasties
žlugdęs savo karjeros ir šeimos!“ Bet ji šaltu, analitiniu protu vertino
padėtį. Gal vaisiaus sunokimas tėra sutapimas? Ką jai atskleidė jos
vizijos?
—Vis dar nesu tikra, - nenoriai pripažino. - Regis, vaisius sužadina
įžvalgą ir parodo tai, ko nežinojai... bet nežinau, ar tai tiesa. - Ji prisi­
merkė. - Jei rastume žudikus, tada ir pasakyčiau.
— Esi valgius jo vaisių? - regis, tai Polą išgąsdino labiau nei pisto­
letas.
— Taip, ir atėjau suvalgyti dar vieno. - Feitė žybtelėjo akimis. —
Privalau! Jei nepatinka, gali išeiti. Jei liksi, padėk man. Vaisius sukelia
transą. M ėginau prisirišti, kad niekur nenuldysčiau, bet... man ne vi­
sai pavyko. Būtų gerai, jei mane kas nors prižiūrėtų. Ir kartu stebėtų,
kas su manimi darosi.
Polas priėjo ir nužvelgė virvę, permestą jai per petį. Pasiūlymas jam
aiškiai nepatiko.
— Prieš penkias minutes taip nepasitikėjai, kad neleidai žingsnio
žengti. O dabar jau prašai pasaugoti, kol būsi be sąmonės?
— Pats liepei apsispręsti, - atkirto Feitė.
Šįkart vaisius buvo dar kartesnis ir nusiuntė ją tamsiu, vingiuotu
keliu, lydimą besidaužančios širdies aido.

Buvo per tamsu ką nors įžiūrėti, bet ji suprato, kad skinasi kelią
per džiungles. Po kojomis nebuvo tvirto pagrindo. Ji klupinėjo per ša­
kas, nutįsusias tarsi kabantys tiltai, lipo galingais susipynusių vijoklių
kamienais, susivijusiais į spirales nelyginant laiptai. Ore tyliai dūzgė
šnabždami melai.
Skambėjo paguodos melai. Tu vis dar graži. M yliu tave. Atleidžiu tau.

268
 Skambėjo išgąsčio melai. Tikriausiai paėm ė kažkas kitas. Žinom a,
aš anglikonas. Nesu matęs to kūdikio.
Skambėjo klastingi melai. Pirkite šią mikstūrą, je i norite, kad vaikas
pasveiktų. A š tavim rūpinsiuos. Gali man patik ėti savo paslaptį.
Pusiau melai ir įtampos persmelkta tyla ten, kur turėjo būti pasa­
kyta tiesa. Melai kaip peiliai, melai kaip įkaitinta geležis. Tigro dryžiai
ir elniuko dėmės. Ir visur, visur melai, kuriuos žm onės kartoja patys
sau. Svajos, kaip nuskintos gėlės be jas m aitinančių šaknų. Žaltvykslių
švieselės, dėl kurių tamsoje jautiesi ne toks vienišas. Tušti pažadai ir
nevykę pasiteisinimai.
Feitė nekreipė dėmesio,nė į vieną iš jų, ji skubėjo toliau, mat užuodė
tėvo pypkės dūmus.
Ji priėjo didžiulius, kokių trijų metrų skersmens vijoklių rutulius,
kabančius kaip vorų kokonai. Pro plyšius skverbėsi dūmai ir nuo pa­
žįstamo kvapo Feitei suspaudė širdį. Ji ėm ė draskyti šakas. Iš pradžių
prasivėrė nedidelis plyšelis, paskui anga, pro kurią ji įsispraudė vidun.
Ji atsidūrė tam siam e, tvankiame rūsyje. A nt baltų sienų juodavo
m usių dėm ės. Pro vienintelį aukštai įstatytą langelį buvo m atyti
neramus rausvai pilkas dangus, girdėjosi lietaus šniokštimas ir sklido
šiltas purvo kvapas.
A nt plūktinių grindų gulėjo vyras, geležiniai pančiai ant kojos ne­
siderino su džentelm eno drabužiais. Kadaise tvarkingai pakirpti rudi
ūsai ir barzda buvo ataugę, smakras ir skruostai apžėlę šeriais. Plaukai
riebaluoti ir patamsėję nuo prakaito ir purvo, paakiai pajuodę.
- Privalai man padėti, — pasakė jis. - Pasikalbėk su jais, Sanderli.
Pasakyk, kas aš ir kodėl aš čia. Turi konsulo dokum entus, tavęs pa­
klausys. Gali už mane laiduoti.
Iš pradžių Feitė pagalvojo, kad vyras šnekasi su ja, bet tada pamatė
dar vieną m elsvų dūm ų kam uolį. Ji pasuko galvą ir išvydo šalia sto­
vintį tėvą, pastorių Erazmą Sanderlį. Veidas blizgėjo nuo prakaito,
bet šiaip jis atrodė nepriekaištingai.

269
 Feitė jau norėjo pulti ir jį apkabinti, bet paskui susilaikė. Ji jau
pamiršo, koks jis gali būti'šaltas. Ledinis, nieko nesakantis žvilgsnis
darė jį dar tolim esnį, nei jam mirus.
—Vinterbornai, - pasigirdo kaip visada atsainus pastoriaus balsas, -
Prašai už tave laiduoti, duoti džentelm eno žodį. Beveik tavęs nepažįs­
tu. Susipažinome mažiau nei prieš dvi savaites. Žinau tik tai, ką judu
man papasakojote, o tai neįtikėtina, netgi Fantastiška.
—Meldžiu! - Vinterbornas atrodė netekęs vilties. - Pagalvok, aš čia
ne vienas, ne vienas kenčiu! Pasigailėk mūsų!
— Jei pateiktum kokį nors savo pasakojimo įrodymą, - pasakė
pastorius, — gal ir galėčiau pam ėginti įtikinti valdžią. Pasakyk, kur
rasti M elų medį. Jei jis atitiks apibūdinimą, aš tavimi patikėsiu.
Vinterbornas atrodė pritrenktas, paskui jo veidą perkreipė įniršis.
Surakintasis kelias akimirkas atlaikė pastoriaus žvilgsnį, tada praradęs
viltį nuleido akis.
— Neturiu kitos išeities, kaip pasitikėti tavim, - karčiai pasakė. -
Prieš mane suimant radau Kikerto užrašus. Jei teisingai supratau že­
mėlapį, už penkių kilometrų į šiaurę nuo jo namo, bambukų giraitėje
ant upės kranto stovi trobelė. Spėju, kad medis paslėptas tenai. Bet
paskubėk, Sanderli!
Pastorius trumpai linktelėjo, tada apsisuko ir pabeldė į duris. Durys
atsidarė, prieš išeidamas jis paskutinįkart nužvelgė rūsį. Akimirką Feitei
atrodė, kad žiūri tiesiai jai į akis. Žvilgsnis buvo šaltas kaip ledas. Durys
tarp jų užsidarė.
Feitė pribėgo prie durų, delnais pajuto jų šiurkštumą ir išgirdo ki­
tapus Maktelint sunkų skląstį. Ji prispaudė ausį prie durų ir išgirdo
tėvo balsą.
—N e, - balsas buvo šaltas it skalpelis. - Jei tas džentelmenas tvirti­
na, kad mane pažįsta, jis apsirinka arba kliedi. N esu jo anksčiau matęs.

270
 Lietaus šniokštimas peraugo į kurtinantį gaudesį ir tamsa sugniau­
žė ją savo kumštyje.

Feitė pabudo visa sustirusi - šalta buvo ir širdyje. Dar niekada

anksčiau jai nebuvo taip šalta.
Ji prisiminė, ką tėvas dienoraštyje rašė apie pokalbį su Vinterbornu.

Pažadėjau padaryti viską, kas mano galioje, kad jis būtų paleistas, ir
jis man patikėjo savo spėjimus, kur galėtų bū ti M elų medis, melsdamas j į
surasti, je i ja m nepavyks. M an nepavyko jo išgelbėti. Karštinė pasiglemžė
j į kameroje, nespėjus susitarti dėl jo paleidimo.

Ji susimąstė, ar ir anksčiau tuose žodžiuose pajuto m elo gaidelę.

Vinterbornas ne savo noru atskleidė, kur slepiamas brangusis K ikeno
augalas, tėvas privertė jį pasakyti. Pastorius nė neketino gelbėti V in-
terborno. Palikęs jį maliarija užkrėstoje kameroje jis iškeliavo ieškoti
medžio.
Vinterbornas mirė.
Feitė sujudėjo. Šįkart virvė liko savo vietoje. Atsimerkusi išvydo
tolėliau sėdintį Polą, atgręžusį jai nugarą. Akivaizdus abejingumas pri­
vertė ją pasijusti dar vienišesnę, bet žvilgtelėjusi žemyn išvydo į ranką
įspraustą jai nematytą nosinę.
Feitė pakėlė ranką prie veido ir suprato, kad jos skruostai šlapi nuo
ašarų. Ji verkė ir pati nežinojo, kaip ilgai. Ji greitai nusišluostė akis,
kiek luktelėjo, kad visiškai nusiram intų, ir atsikrenkštė duodam a
ženklą Polui, kad jau galima atsisukti. Jis iškart atsigręžė, atskubėjo
prie jos ir padavė buteliuką vandens. Kaip visada nutaisęs nieko ne­
sakančią veido išraišką.
- Kiek laiko praėjo? - paklausė Feitė, o jos balsas sugergždė kaip
netepti vyriai.

271
 —Kokia valanda, —atsakė Polas. —Ar dabar mane matai?
Feitė linktelėjo.
—Vizija baigėsi. Kaip atrodo mano akys?
Polas pakėlė žibintą ir krūptelėjo.
—Išsilydžiusio sviesto spalvos, - pasakė. - N esu matęs nieko pana­
šaus. Ką tai reiškia?
— Tai reiškia, kad vaisiaus poveikis dar nepraėjo. - Sugrubusiais
pirštais Feitė knebinėjo mazgus. - Vis dar nieko nejaučiu, bet ir aną
kartą taip buvo. Tik neleisk man liesti žiurkių.
Polas linktelėjo, mėgindamas perprasti jos logiką.
—Ar šįkart pavyko sužinoti, ko norėjai?
—Manau, kad taip. - Vargais negalais Feitė išnarpliojo virvę ir atsi­
stojo drebančiomis kojomis. —Bet kad būčiau tikra, turiu žvilgtelėti j
parapijos registrą. Kur jis laikomas?
—Zakristijoje. Bet ar tau nereikia pailsėti?
— N e. — Feitė papurtė galvą ir atsišliejo į sieną. - Rytoj kvota.
Iki ryto turiu sugalvoti, ką daryti. Privalau pamatyti tuos įrašus dar
šiąnakt.
— Tu niekada daug neprašai, ar ne? - niūriai paklausė Polas. Bet
Feitės nuostabai jis neatsisakė.
TR ISDEŠIM T ANTRAS SKYRIUS

EGZORCIZMAS
Jiems grįžtant atgal Feitė pastebėjo, kad Polas eina tarp jos ir
skardžio, tarsi bijodamas, kad tebeveikiam a vaisiaus sukelto transo
ji nenušoktų žemyn. Jie beveik nepratarė nė žodžio, kol priėjo aukštą,
tamsų bažnyčios bokštą.
- Reikia laikytis labai tyliai, - sušnibždėjo Polas prie variu kaustytų
bažnyčios durų. - Bažnyčioje miega D ženė Biset. Palauk čia —atnešiu
raktus, —ir jis nuskubėjo'vikariato link.
Feitė liko viena bažnyčios kiem e vis dar krečiama vidinio šalčio.
M ėnulio apšviesti maži langeliai žėrėjo tarsi driežo žvynai.
Tolėliau juodavo duobė, iškasta jos tėvui. Prie jos tebebuvo žem ių
kauburys, bet pati duobė buvo kažko prikrauta, matyt, kad kas ne­
tyčia neįkristų.
Jei ne kerštingos Dženės paskalos, tėvas jau ramiai ilsėtųsi po žeme,
užuot bažnyčios kriptoje laukęs neaiškaus likim o.
Feitė ištiesė ranką ir suėm ė didelį m etalinį žiedą, kabėjusį ant
bažnyčios durų. Patraukė, jos nuostabai, durys atsidarė. Pagalvojusi
suprato, kad Klėjus tikriausiai nenorėjo palikti merginos užrakintos.
Ji įėjo vidun. Neapšviesta ir tuščia bažnyčia atrodė daug didesnė.
Pro vitražus krintanti m ėnulio šviesa akvarelės spalvomis nuspalvino
artimiausią suolą. Viduje buvo šalta, iš Feitės burnos virto garai.
Ji išvydo D ženę Biset navos pradžioje, po antklode susirangiusią
ant vieno iš suolų. Ji m iegojo, bet alsavimas buvo neramus, netgi
švilpiantis. Išblyškusi, tarsi vaškinė oda prim inė Feitei besinerian-
čios gyvatės žvynus.
„Dabar ja i niekuo nepadėsiu, - tarė sau Feitė. - M an reikia dar vienos
dienos. O paskui ja u nesvarbu, kaip paaiškės mano m elai.“

273
 Tačiau pajuodę D ženės paakiai jai priminė Vinterborną. O jeigu
jos tėvas sakė tą patį? M an tereikia vienos dienos, kol rasiu medį. Vin-
terbornas gali pasėdėti kalėjime. K a i turėsiu medį, pasirūpinsiu, ka d j į

Feitė pagalvojo, ką visi darytų, jei vieną rytą rastų D ženę Biset
pamėlynavusią ir sustingusią. Gal ištrauktų maišus iš tėvo duobės ir
palaidotų ją tenai? Kraupiai poetiška. Todėl visa virpėdama Feitė dar
kartą ryžosi beprotybei, kaip tada, kai stovėjo prie bibliotekos durų
pasiruošusi prisipažinti tėvui.
— Ir kodėl amžinai dėl tavęs stengiuosi? - sušnypštė pati sau. - Tu
man nė nepatinki!
Bažnyčios tyloje jos žodžiai nuskam bėjo pakankamai garsiai.
D ženės vokai krustelėjo ir ji atsimerkė. Paklaikusiu žvilgsniu žiūrėjo
į virš jos palinkusią figūrą juodu apsiaustu, bet paskui ją pažino ir
sumirksėjo.
—Panelė Sanderli? - paklausė nustebusi.
—Ar turi kur prisiglausti? - sušnibždėjo Feitė.
—Prisiglausti? —D ženė šiaip ne taip atsisėdo, plaukai užkrito jai ant
veido. - Aš negaliu iš čia išeiti! Negaliu!
— Bet... jei galėtum? Ar saloje turi artimųjų ar draugų?
—D ėdę... - mergina tebebuvo užsimiegojusi ir negalėjo suprasti, ar
Feitė jai sapnuojasi, ar vaidenasi. - Bet...
—Nėra jokio vaiduoklio! —sviedė Feitė tarsi įžeidimą ar kaltinimą.
D ženė tylėdama papurtė galvą, išsekęs veidas buvo perkreiptas
kančios.
— Nėra jokio vaiduoklio, — pakartojo Feitė. - Tai... aš. As esu vai­
duoklis. Tai aš sukeičiau varpelių virveles, sustabdžiau laikrodžius,
deginau bibliotekoje tėvo tabaką ir liečiau jo daiktus. Tai aš įdėjau
kaukolę į tavo lovą.

274
 Feitės žodžiai galutinai pažadino D ženę. Paskutinius ji išklausė
visiškai sąm oninga, išplėstos akys patamsėjo iš pykčio.
- Tu?. Kodėl?
- Aš tavęs nekenčiau, —prisipažino Feitė. —Visiem s apskelbei, kad
m ano tėvas nusižudė, ir mes negalėjome jo palaidoti.
D ženė šiaip ne taip atsistojo ant kojų ir pažvelgė į Feitę taip, tarsi
šiai iš burnos lįstų gyvatės. Ji prasižiojo, alsavimas tapo greitesnis ir
piktesnis. Akyse sužvilgo siaubo ir įsiūčio ašaros.
- Tu... tu raganai - sum ikčiojo D ženė. - Tikiuosi, jie persmeigs
kuolą per tavo brangiojo tėtušio širdį! Tikiuosi, tai padarys tau ma­
tant! Tikiuosi, visa jūsų šeim ynėlė atsidurs vargšų prieglaudoje!
Ji buvo aukštesnė ir stipresnė už Feitę ir sąžiningoje dvikovoje būtų
lengvai ją nugalėjusi. Bet dvikova nebūtų sąžininga. D ženė Biset vi­
sada jaus Feitės Sanderli keršto pasekmes, kaip ir Feitė Sanderli jaus
sąžinės graužatį dėl D ženės Biset. N ustum ti keršto akmenį nuo uolos
lengviau, nei užristi jį į kalną, nuo tos minties Feitei pasidarė gėda.
- Aš visiems papasakosiu! Visiems! Ir tada tu nebegalėsi nosies iš
nam ų iškišti! - D ženė pasisuko ir klupinėdama leidosi bėgti. Ji išbėgo
pro bažnyčios duris ir pradingo m ėnesienos užlietoje naktyje.
Po kiek laiko tarpduryje pasirodė Polas su raktų ryšuliu. Jis reikš­
mingai nužvelgė bažnyčios kiemą, tada klausiamai sužiuro į Feitę.
- Ji išėjo, - pasakė Feitė.
- Ko tau čia prireikė? - paklausė Polas.
- Be jokios priežasties sužlugdžiau savo planus. - Visą laiką Feitė
jautė, kad jai kažko trūksta, o dabar tą dalelę susigrąžino. Ir nors dėl
to pasijuto ne geriau, o tik blogiau, vis tiek negalėjo susilaikyti. -
Netrukus pats išgirsi. Visi išgirs.
- Kaip sužlugdei visus planus? - griežtai paklausė Polas. - Tik
nesakyk, kad tau nebereikia nuotraukos!
- Labai reikia! —patikino Feitė. - Ar jau padarei? Turi ją?

275
 Polas įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė nedidelę nuotrauką. Žiūrėdamas
susiraukė, tarsi pakeitimai būtų padaryti prieš jo valią.
- Nebuvo lengva, - sumurmėjo ir susiraukęs padavė nuotrauką. -
Padariau, ką tik galėjau.
Pažvelgus į nuotrauką Feitę ištiko šokas. Polas panaudojo nuotrauką,
darytą kasavietėje pirmąją dieną, kai ji pradėjo piešti eskizus. Priekinia­
me plane daktaras Džeklersas ir Lambentas įdėmiai apžiūrinėja stumbro
ragą. Tolėliau, „beduinų palapinėje“, matyti ponia Lambent ir Feitė,
pastaroji šešėlyje ir ne visa. O palei palapinę pusiau pasislėpusi slenka
figūra gerai pažįstamais ereliškais veido bruožais, surauktais antakiais ir
šaltomis akimis...
Iš pradžių Feitė nesuprato, kaip apskritai pavyko įkelti tėvą į nuotrau­
ką. Paskui prisiminė dėdę Mailsą. N a žinoma, jam buvo liepta atsistoti
už palapinės ir prilaikyti besiplaikstantį audeklą, tačiau dėdė Mailsas vis
tiek rado būdą atsidurti kadre. Polas labai tiksliai iškirpo pastoriaus galvą
ir priklijavo ją ant svainio. Rezultatas išėjo šiurpus.
- Tai... —Feitė prikando liežuvį. Kom plim entai prieštaravo judviejų
su Polu pokalbių taisyklėms, bet dabar tai tapo neišvengiama. - Puikus
darbas, - kimiai pripažino ji. Tada atsargiai įsidėjo nuotrauką į užrašų
knygelę.
Ji nesitikėjo, kad Polas priims jos iššūkį ir padarys nuotrauką. Impul­
syvus beprotiškas poelgis - tai viena, bet čia reikėjo laiko, pastangų ir
šalto apskaičiavimo.
- Ačiū, - padėkojo tyliai, nebūdama tikra, ar jis išgirdo.
Laikydamas žibintą Polas nusivedė ją per bažnyčią į nedidelę zakristi­
ją, kur sustojo prie senos skrynios, užrakintos trimis užraktais. Atrakinęs
pakėlė dangtį ir išėmė didelę oda įrištą knygą.
Padavė ją Feitei ir ši ėmė sklaidyti puslapius, ieškodama įrašų apie
santuokas. Išvydusi užrašą „1860 m. santuokos“ stabtelėjo.
- Štai, - atsiduso. Tada ištiesė ranką ir pirštu bakstelėjo į vieną ka­
ligrafišką įrašą.

276
 - Tau šita pavardė ką nors sako? — žvilgtelėjęs per petį paklausė
Polas.
Feitė linktelėjo.
- T a i reiškia, kad aš žinau, kas žudikai, kaip jie sužinojo apie medį
ir kodėl taip nekentė mano tėvo, —sušnibždėjo ji.
N et tėvo dienoraštyje buvo užuomina, tik Feitė jos nepastebėjo.
Jos akys praleido vieną sakinį, kuris būtų galėjęs atsakyti į visus klau­
simus.

Sužinojau, ka d Vinterbornai apsistojo pigioje smuklėje...

N e Vinterbornas, o Vinterbornai. Hektoras Vinterbornas keliavo

po Kiniją su žmona. Pastorius nerado reikalo apie ją užsim inti. Jos
egzistavimas jam nepasirodė svarbus.
Žibinto šviesoje Feitės akys klaidžiojo marmurinėmis bažnyčios
sienų plokštėmis. Šįkart jos dėmesį patraukė m oterų vardai.

Anė, mylima motina...

Brangios sesers Elizabetės atm inim ui...
Čia guli Amelija, mylima žmona...

Kas jos buvo, tos m otinos, seserys, žm onos? Kas jos dabar? Be­
veidžiai m ėnuliai, spindintys svetim a šviesa, kiekvienas paklusniai
skriejantis apie didesnį dangaus kūną.
- N em atom os, —sumurmėjo Feitė.
Moterys ir merginos dažnai lieka pamirštos, tarsi būtų nem atom os.
Feitė išmoko tuo pasinaudoti, pasislėpusi nuo smalsių akių ji gyveno
dvigubą gyvenimą. Tačiau ją apakino tas pats aklumas ir ji tik dabar
tai suprato.
Parapijos knygoje buvo užregistruota eskvairo Entonio Lambento
santuoka su ponia Agata Vinterborn (našle).

277
TRISDEŠIM T TREČIAS SKYRIUS

PARAKAS IR KIBIRKŠTIS
Kita diena išaušo skausmingai giedra ir saulėta. Feitę pažadino
negailestingai garsus paukščių čiulbėjimas. Ji pabudo savo lovoje
geliančiom is akimis ir jausdamasi taip, tarsi būtų iškočiota kočėlu.
Gerdama vandenį prisiminė vakarykščius nuotykius. Apsilankymą
M elų medžio urve, Polą, kelią į bažnyčią, pokalbį su Džene, parapijos
registracijos knygos atradimus... kaip paskui su Polu aptarė galimas
strategijas, grįžo į urvą ir parsiyrė į krantą.
Reikėjo veikti greitai, kol D ženė visai salai neatskleidė tikrojo,
tamsiojo Feitės veido. Demaskavimas Feitės negąsdino. Ji su viskuo
susitaikė. Ji tik tikėjosi, kad spės išsitraukti kozirius prieš naujienoms
pasiekiant kasavietę.
Žinom a, tądien jos paimti neatvažiavo joks vežimas, todėl ji ap­
sirengė kelioninius drabužius, pasiėmė eskizų sąsiuvinį ir pėsčiomis
leidosi į kelią.

- Panele Sanderli! - apstulbo Benas Krokas, kai Feitė pasirodė

kasavietėje visa dulkina ir blizgančiu nuo karščio veidu. Jis pažvelgė
į tolyn vingiuojantį kelią. - Nejau atėjote pėsčia, panele?
- Šiandien po pietų vyks m ano tėvo mirties aplinkybių svars­
tymas, - atsakė Feitė kiek uždususi nuo nelygaus kelio. - Kažin, ar
paskui mūsų šeima liks Veine. Tai gali būti m ano paskutinis šansas
apsilankyti kasavietėje. - Ji prisiminė Mertlę ir nutaisė išsigandusį,
pažeidžiamą žvilgsnį. —M anote, džentelmenai mane išvys?
Krokas akimirką dvejojo, tarsi negalėdamas apsispręsti, gal jam
pačiam išsiųsti ją nam o. Tačiau nebuvo laisvo vežim o. Feitė tikėjosi,
kad jis neišvarys jos atgal pėsčiomis.

278
 - Nemanau, kad jie prieštarautų, panele, — pasakė jis nužvelgda­
mas tarpeklį. - Šiandien džentelmenai turi svarbesnių reikalų. Vakar
pasiekėme urvą. Dabar renkame nuolaužas.
- Ar ką nors radote? - mandagiai pasiteiravo Feitė. Tiesą sakant, ji
žinojo tiek pat, kiek ir Krokas. Polas persakė visas kasavietės naujienas.
- Per plyšius byra žvirgždas, po apačia, kaip ir m anėm e, yra dar
vienas urvas. Tačiau uoliena ten kietesnė, teks sprogdinti.
- Spėju, sprogdinant dalyvaus visi džentelmenai?
- N et neabejoju, panele, — Krokas beveik šyptelėjo. - Nem anau,
kad kuris praleistų tokią progą.
Feitė manė taip pat. Jei jau pasitaikė galimybė patekti j naują urvą,
visi džentelmenai bus pasiruošę „pulti prie grobio“. Nepasitikėdami vie­
ni kitais jie prižiūrės, kad niekas nepradėtų vogti kaulų asmeninėms
kolekcijoms ar vadinti fosilijų savo vardais. Šiandien čia susirinks visos
svarbiausios personos. To Feitė ir tikėjosi.
Leidžiantis į mažąjį tarpeklį kaip ir pirmąją dieną ją lydėjo smalsūs
žvilgsniai, bet, tiesą sakant, visi buvo pernelyg įsitraukę į darbus, kad
klausinėtų, ką ji čia veikia.
D ėdė Mailsas, stovintis prie tunelio kaip mokinukas, pamatęs ją
išraudo. Feitė šaltai šyptelėjo. Ji tebejautė geležinius jo pirštus ant savo
rankų. D ėdė vengė dukterėčios žvilgsnio.
Ji praėjo pro daktarą Džeklersą, kuris atrodė sutrikęs, bet teikėsi
nusilenkti.
- Labas rytas, daktare Džeklersai, — maloniai pasisveikino Feitė. -
Kaip jaučiasi panelė Hanter?
- Pakankamai gerai, kad neklausytų savo daktaro, - susiraukė jis.
M atyt, tai buvo skaudi tema.
Tai išgirdus Feitei palengvėjo. Jei panelė Hanter vėl erzina daktarą
Džeklersą, vadinasi, ji sveiksta.

279
 Lambentas vaikštinėjo mosuodamas šluotele nuo musių. N etoliese
stovėjo Klėjus ir Polas, pastarasis laikė fotoaparato stovą ir lagaminėlį.
Šiandien buvo daugiau kasėjų, jie tampė maišus su smėliu ir žvirgždu
ir prie įėjimo į tunelį krovė juos į pasagos formos sieną.
„Beduinų palapinės“ nebebuvo, bet pakėlusi galvą Feitė išvydo ant
skardžio besiplaikstantį audeklą. M atyt, ją perkėlė šalia nusileidim o
krepšio.
Feitė įsitaisė kamputyje ant akmens ir atsivertė eskizų sąsiuvinį.
Po kiek laiko praėjo Polas ir netoliese ėm ė statyti trikojį ant nelygios
žemės. Jiedu nė nepažvelgė vienas į kitą. Niekas, stebėjęs juos iš šalies,
nebūtų pagalvojęs apie sąmokslą tarp akmenveidžio kurato sūnaus ir
drovios, negražiai apsirengusios pastoriaus dukters.
— Ji čia? - tylutėliai paklausė Feitė, stengdamasi labai nejudinti
lūpų.
—Taip, - sumurmėjo Polas nenuleisdamas akių nuo trikojo. - Jie
perkėlė palapinę viršun, kad apsaugotų ją nuo sprogimo ir ji galėtų
viską matyti, kai krepšiu bus leidžiamasi į urvą. Tu tikra, kad vaiduo­
klis ją išgąsdins?
Jei Feitė neklydo, jie turėjo reikalą su dviem skirtingo tempera­
m ento žudikais. Vienas atitraukė tėvo dėm esį, kitas sudavė mirtiną
smūgį. Vienas mirtinai bijojo tariamo vaiduoklio, kitas lyg niekur nie­
ko vaikštinėjo ten, kur „vaidenasi“, ir pats buvo palaikytas vaiduokliu.
Pasekėjas ir vadas. Silpnoji ir stiprioji grandis.
—N esu tikra, bet sutikčiau lažintis, - Feitė prisim inė tą dieną, kai
jos laukė priim am os Lam bentų nam uose. - Ji m ano, kad yra prie
m irties slenksčio, todėl didžiąją laiko dalį ruošiasi kelionei anapus.
V isi namai užversti maldaknygėmis ir vainikais.
—Netrukus sužinosim e, kai stipriau priveršime varžtą, - Polas savo
žodžius palydėjo veiksmais, mikliai sukdamas trikojo varžtą. — O ką
manai apie jį?

280
 Feitė vos susilaikė nežvilgtelėjusi į aukštą E ntonio Lam bento fi­
gūrą.
—Agata ištikima žm ona, —pasakė tyliai.

„Žm ona ne visada gali suvaldyti vyro kaprizus, - buvo sakiusi Aga­
ta Lambent, - bet visada privalo saugoti j į nuo pasekm ių.“

—Ji turėjo m otyvą nekęsti m ano tėvo, bet jokios priežasties geisti
M elų medžio, —kalbėjo Feitė. - M edžio reikia jam. Jis kolekcininkas,
m okslininkas... Be to, kandidatas į Parlamentą. O niekas neskleidžia
tiek m elų kaip politikai.
- Vadinasi, jį reikia pašalinti iš kelio.
Feitė ketino spausti „silpnąją grandį“, kol ta palūš, tačiau nebuvo
jokios vilties tą padaryti šalia esant „stipriajai grandžiai“.
- Kai bus išsprogdinta anga į naująjį urvą, visi džentelmenai varžysis
dėl teisės nusileisti ten pirmi. - Feitė prisimerkė. - Reikia pasistengti,
kad pirmenybė būtų suteikta ponui Lambentui.

Galiausiai buvo nuspręsta, kad sm ėlio maišų barikada pakankamai

tvirta. Į tunelį atsargiai įrideno statinę su paraku ir visi, išskyrus
Kroką, išlindo į dienos šviesą. D žentelm enai ir darbininkai pasislėpė
griovyje už barikados, visą dėmesį sutelkdami į tunelį.
Kaip dama Feitė buvo palydėta už stačios uolos, saugodamas
brangųjį fotoaparatą Polas pasislėpė už kitos. Tačiau nė vienas ten
nepasiliko.
Jie susitiko už palapinių. Feitė greitai ištraukė iš slaptavietės tarp
dviejų akm enų išsipūtusį maišą ir padavė jį sąm okslininkui. Polas
paėmė maišą ir neprataręs nė žodžio patraukė kelio link.
Atsargiai dairydamasi Feitė išvydo Kroką, bėgantį iš tunelio. Jis
peršoko maišų barikadą ir krito ant žemės.

281
 —Uždegta! —sušuko. —Visi ant žemės!
Feitė atsitraukė, nepaisant to, sprogimo banga ją sukrėtė. Duslus,
sausas traškesys sujudino palapinių audinį. Feitė burnoje pajuto smėlio
skonį.
Kai ji surizikavo pažvelgti dar kartą, tunelio angos nebuvo matyti
per dūm ų ir dulkių kam uolius. U ž barikados gulėję vyrai prie bur­
nų spaudė nosines ir be paliovos kosėjo. Pasinaudojusi dūm ais ir
sąmyšiu Feitė prasmuko atgal į savo „saugią vietelę“, iš kurios vėliau
demonstratyviai išėjo.
Kasėjai suėjo į tunelį apvalyti jo nuo nuolaužų. Išvežus kelis karu­
čius Krokas pranešė, kad išsprogdinta anga iš tiesų atsivėrė į žemiau
esantį urvą.
—Manau, anga pakankamai plati, kad pro ją tilptų krepšys, - pasa­
kė jis Lambentui. - Galėtum e nuleisti jį per senąjį urvą į naująjį.
—Puiki žinia! - Lambentas patenkintas pasitrynė rankas. - Krokai,
paruoškite krepšį. M udu kartu nersime į gelmes ir pažiūrėsime, kokių
lobių mums atvėrė sprogimas!
—A ... - Klėjus atsikrenkštė ir nedrąsiai iškėlė pirštą, prašydamas
žodžio. - Ar nebūtų geriau palikti Kroką viršuje prižiūrėti m echa­
nizmo? O aš mielai leisčiausi su jumis, pone Lambentai.
—O gal aš? - skubiai pasisiūlė dėdė Mailsas.
— Pone... - Krokas prisidengė ranka akis ir įsižiūrėjo į kelią.
N u o šlaito atsklido kanopų dunksėjimas ir pasirodė vienišas žirgas,
jam ant sprando kadaravo vadelės.
—Čia mano bėris? - išvertė akis Lambentas. - Kaip jis atsirišo?
Arklys papurtė bėrus karčius ir nurisnojo skardžio pakraščiu „bedui­
nų palapinės“ link. Feitė nematė ponios Lambent, tad negalėjo nuspėti,
kaip ji sureagavo. Krokas užlipo į viršų norėdamas sugauti arklį, tas kelis
kartus suprunkštęs ir nervingai atšokęs leido jam prisiartinti ir suimti
vadeles.

282
 - Balnakilpėse yra auliniai! - šūktelėjo Krokas. - Bet įkišti atvirkščiai!
Jis išėmė vieną batą ir ėm ė atidžiai apžiūrinėti, paskui sustingo.
Tada žvilgtelėjo į Feitę, bet jo veide buvo matyti ne įtarimas, o susi­
rūpinimas. Krokas nulipo žemyn ir padavė aulinį Lambentui kažką
šnibždėdamas į ausį. Feitė žinojo, kad jie šnekasi apie monogramą.
R J. S.
- Žirgas be raitelio su atvirkščiai įstatytais auliniais balnakilpė­
se? - sušnibždėjo Klėjus. - Esu girdėjęs, kad taip daroma per kareivių
laidotuves.
Lambentas kelias akimirkas nejudėdamas žvelgė į batą. Tada
nužingsniavo prie dėdės M ailso ir prikišo batą jam prie pat veido.
- Ką čia sumanėte, Katistokai? —piktai paklausė.
- Prašau? - sutrikęs dėdės M ailso veidas dar labiau suapvalėjo.
- Kas čia per žaidimai? — Lambentas ištiesė pečius ir atrodė dar
aukštesnis ir tvirtesnis, be to, nesitvėrė pykčiu. Jis papurtė batą. -
Č ia batas, pone. Tikrų tikriausias batas. Jis m ano rankose nevirto
dūmais, vadinasi, čia ne vaiduoklis. Toks pat tikras daiktas kaip
m udu, ir, atleiskit už atvirumą, jei trenkčiau juo jums per veidą, jis
tikrai paliktų žymę.
D ėdė Mailsas skubiai žengtelėjo atgal.
- Nesuprantu jūsų, Lambentai, - paprieštaravo jis.
- Čia batas, - toliau kalbėjo Lambentas tyliu, grėsmingu, įtampos
kupinu balsu. - Batas, leidęsis į vaiduoklišką kelionę. Spėju, jis is jūsų
namų.
Feitė dar nebuvo mačiusi Lambento tokio įtūžusio. Nutrūkus
grandinei jis siautėjo ir buvo išėjęs iš veido, bet tai buvo visai kitoks
pyktis. Žiūrėdama į sugniaužtus geležinius kumščius Feitė pirmąkart
atkreipė dėmesį, kokie jie dideli. Ji kone jautė sunkiai tramdomą jėgą,
kuri kaip upė grasino išsilieti iš krantų.

283
 D ėdė Mailsas apsidairė ieškodamas pagalbos, bet nerado. Galiau­
siai jo akys užkliuvo už Feitės ir žvilgsnis pasikeitė, lyg būtų supratęs,
kad ji galėjo atnešti pastoriaus batą j kasavietę...
—Nešdinkis, —suurzgė Lambentas.
—Bet man žadėjo...
—N enoriu nieko girdėti! Dink!
Metęs paskutinį įtarų žvilgsnį į Feitę dėdė Mailsas pasišalino susi­
rinkęs paskutinius orum o likučius.
— Iššvaistėme pakankamai laiko, - susierzinęs it liūtas suurzgė
Lambentas. - Krokai, paruoškite krepšį. Leisiuosi su Klėjumi.
— Palūkėkit! - daktaras Džeklersas, kuriam teisėjo pyktis, regis,
buvo nė motais, nusprendė suvesti sąskaitas. - Mes dar neaptarėme,
kas turėtų leistis pirmas. Jūs per daug savivaliaujate, Lambentai!
— Savivaliauju? Daktare, kasavietė yra mano žemėje ir kasinėjimus
apm oku iš savo piniginės.
— Ir, atrodo, savo jau atsiėm ėte, - iškošė daktaras pro sukąstus
dantis.
—Prašau? - šaltai perklausė Lambentas.
—Tiesiog noriu pasakyti, kad vienas paukštelis man pačiulbėjo, kad
ne visi m ūsų radiniai patenka ant rūšiavimo stalo ir ne visi radiniai
grįžta iš jūsų namų, kai yra nulakuojami, - daktaras kalbėjo šaltai,
tvirtai, jo m anym u, taktiškai. Feitė negalėjo atspėti, kurį iš jos pa­
skleistų gandų jis nugirdo, nei kuria forma.
— Kaip jūs drįstat? - sugriaudėjo teisėjas.
Feitė suprato, kad dar kiek ir daktaras Džeklersas bus išmestas iš
kasavietės paskui dėdę Mailsą. Tai neatitiko jos planų.
Jos keliai sulinko ir ji sunkiai dunkstelėjo ant žemės.
— Panelė Sanderli apalpo!
Ji išgirdo, kaip apie ją sutrepsėjo žingsniai.

284
 Kažkas ją pasodino ir pasiūlė vandens. Pamiršęs savo pyktį daktaras
matavo pulsą.
Feitė silpnai mostelėjo „beduinų palapinės“ link.
—Šešėlis... - maldaujamai sušnibždėjo ji.
Jai padėjo užlipti šlaitu ir palydėjo iki ponios Lambent palapinės.
Teisėjo žm ona į ją nė nežvilgtelėjo. Ji kaip visada buvo įsisiautusi į
šalius, bet šiandien jos akys atrodė keistai žėrinčios ir nuovokios.
Rankos užsim iršusios sklaidė kortas, tarsi akla pranašė būtų prana­
šavusi likimą.
Bet tai buvo ne taro kortos, o nedidelės nuotraukos, darytos kasa-
vietėje, kurias jai tą rytą atvežė Polas Klėjus. Jos lengvai virpėjo vėjuje.
— Ponia Lambent, - priešais teisėjo žm oną išdygo Polas. Jis iškil­
mingai linktelėjo kaip per kokias laidotuves. — Tėvas siunčia mane į
vikariatą chem ikalų ir prašė paklausti, ar jums nieko nereikia iš mies­
telio.
— D ėkui, ne, ponaiti Klėjau.
Polas linktelėjo ir pasisuko eiti, tada pasilenkė, atsitiesė ir padėjo
ant krūvelės dar vieną užverstą nuotrauką į ją nė nežvilgtelėjęs. Tai
buvo padaryta taip greitai ir natūraliai, kad niekas nebūtų suabejojęs,
kad pakėlė ją nuo žemės.
Jis trumpai žvilgtelėjo į Feitę. N ė vienas nenusišypsojo, bet ji lėtai
kaip katė užmerkė akis. Ačiū.

Buvo paruoštas krepšys ir teisėjas su kuratu lėtai nuleisti į tamsą.

Daktaras svaidė į juos neapykantos kupinus žvilgsnius, bet negalėjo
palikti savo pacientės. N etoliese su pavydėtina ramybe žolę rupšnojo
teisėjo bėris, pririštas prie krepšio stulpo.
Po kiek laiko priėjo Krokas ir atiduodamas pagarbą kilstelėjo ranką.
—Jie saugiai nusileido, - pranešė jis. - Sako, kad apačioje didelis
urvas ir jie ten praleis mažiausiai pusvalandį.

285
 —Nereikėjo jam ten leistis, - sumurmėjo ponia Lambent. - Šiandien
negera, nelaiminga diena... Užsigalvojusi ji pažvelgė į rankoje laikomas
nuotraukas. Staiga jos veidas suakmenėjo, ji prasižiojo ir išleido ilgą,
gergždžiantį atodūsį, tarsi kokią atvirkštinę mirties aimaną.
— Ponia Lambent, - daktaras Džeklersas pašoko ant kojų, Krokas
taip pat puolė prie jos.
Nelygiai alsuodama teisėjo žm ona žiūrėjo į viršutinę nuotrauką.
—Ta figūra, slenkanti palei palapinę!
— N e, ne, - ramino ją daktaras. - Mačiau tą nuotrauką, ten tik
Mailsas Katistokas laiko audeklą.
—Ne! - ponia Lambent atsisėdo tiesiau ir ištiesė nuotrauką dakta­
rui. - Jūs tik pažvelkit į jį! Į tą veidą! N egi nem atot, kas jis? Erazmas
Sanderlis! Bet kur pažinčiau, tą veidą!
— Kaip? - paklausė Feitė negarsiai, bet aiškiai. - Kaip galėtumėte
jį pažinti? - Jos balsas rėžė kaip peilis, nepalikdamas vietos išsisukinė­
jimams.
Daktaras, žiūrėjęs į nuotrauką, sutrikęs pakėlė akis.
—Tai... geras klausimas. Kaip jį atpažinote? Maniau, judu nepažįs­
tami?
—Jis lankėsi m ūsų namuose, - sausai paaiškino ponia Lambent.
—Bet ten jūs nesusitikote, - atkirto Feitė. —Jūs nenusileidote va­
karieniauti, nes tada jis būtų ju s atpažinęs. Jūs susipažinote Kinijoje,
kur lydėjote savo vyrą poną H ektorą Vinterborną, kuris paskui mirė
nuo maliarijos. Kai kurie m ano, kad jaučiate silpnybę džinui, ponia
Lambent, bet esu tikra, kad daktaras Džeklersas žino tikrąją prie­
žastį. Jis jūsų gydytojas, todėl žino, kodėl jau daug m etų jus krečia
karštis. Gal net pats daktaras Džeklersas jus įtikino, kad džinas su
tonikų - puikus vaistas nuo maliarijos.
Ponios Lambent alsavimas virto kraupiu švogždimu, kaskart įkvėpus
jos akys išsiplėsdavo.

286
 — Daktare, poniai Lambent bloga! — suraukė antakius Krokas,
žvelgdamas j savo darbdavio žmoną.
— Prašau, daktare, leiskite baigti pasakojimą, — skubiai įsiterpė
Feitė. - Tai susiję su m ano tėvo m irtim i ir aš turiu įrodymą, raštišką
įrodymą! - Ji kone regėjo, kaip daktaro Džeklerso galvoje grumiasi
medikas ir koroneris.
— Pasakok, - linktelėjo jis. Pirmą kartą jo žvilgsnis nebuvo nei ne­
kantrus, nei atlaidus.
— Anksčiau ponia Lam bent buvo ponia V interborn, - kalbėjo
Feitė. - Patvirtinimą rasite parapijos registre. M ano tėvas paliko die­
noraštį, kuriame jis aprašo pažintį su Vinterbornais, kai jie keliavo
po Kiniją rinkdami augalus. Kai ponas Vinterbornas buvo suimtas,
m ano tėvui nepavyko susitarti, kad jį paleistų...
— Nepavyko! - gilus ponios Lambent balsas drebėjo nuo jausmų
antplūdžio. - Tai jis pasistengė, kad Hektoras supūtų toje skylėje! Tas
pats, lyg būtų jį nužudęs!
Feitė pajuto, kaip atsileidžia įsitempęs kūnas. Ponios Lambent pyk­
čio priepuolis patvirtino Feitės pasakojimą. Silpnoji grandis trūko, kaip
Feitė ir tikėjosi nedėdama didelių vilčių. Tereikia ją dar kiek spustelėti
ir išgauti prisipažinimą.
— Savo mirties dieną tėvas gavo anonim inį laišką, grasinantį at­
skleisti jo praeitį ir liepiantį su kažkuo susitikti vidurnaktį Jaučių
Įlankos pamiškėje. - Feitė patylėjo, tada nusprendė surizikuoti ir
sumelavo: - Teko pavargti, kol radome tą laišką. Bet dabar, kai jį
turim e, nesunku atpažinti rašyseną.
Kažkodėl m intis apie rašyseną privertė Feitę sunerim ti. Galvoje
sukosi kažkoks prisiminimas, tik ji negalėjo prisiminti koks.
— N e... - sušnibždėjo ponia Lambent. - Jis sakė, kad tą laišką
sudegino... - ji aiktelėjo, jos akys apsiblausė.

287
 - Žinau, kad spąstai buvo jūsų vyro mintis, - kalbėjo Feitė. Ji kils­
telėjo ir arčiau prisitraukė kėdę. - Žinau, kad nebūtum ėte rizikavusi
savo siela. Jūs gera žmona.
- Ponia Lambent, papasakokite, ką galite, - daktaras Džeklersas
vėl buvo koroneris iki kaulų smegenų. Jis pasilenkė ir pažvelgė teisėjo
žm onai į akis, jo veidas buvo keistai rimtas ir iškilmingas. - Teisėjai
vertina sąžiningumą, jei dabar prisipažinsite, vėliau jus tai gali išgel­
bėti.
Agata Lambent išsižiojo, bet pasigirdo tik švogždimas. Galiausiai
sutelkusi visas jėgas ji įkvėpė oro ir išrėkė vienintelį žodį.
- Benai\
Kažkoks šešėlis užstojo Feitei saulę. Tai buvo Benas Krokas, jis
griebė daktarą Džeklersą už gerklės, parvertė jį aukštielninką. Tuo pat
m etu Agata Lambent pašoko ir su nepaprasta jėga sugriebė Feitę už
riešų.
- Krokai, ką tai...
- Atsikratyk juo, Benai, - paliepė Agata Lambent.
Krokas ramių ramiausiai nutem pė daktarą šalin, pakėlė ir m etė
į urvą. Daktaras bejėgiškai sum osavo rankomis. Jam dingus iš akių
apsauginės virvės suvirpėjo kaip arfos stygos. Feitei beliko viltis, kad
jos bent kiek sulaikė kritimą.
- Sutraiškei mano vyrą, Benai? —apstulbusi paklausė Agata Lam­
bent, tebelaikydama Feitę už riešų.
Krokas pasilenkė ir įsiklausė.
- N em anau, ponia. Jis šaukia. Spendžiant iš visko, kuo sveikiausias.
Kasėjai ramiai stebėjo šią sceną. Niekas neprieštaravo, net nem ėgi­
no parversti Kroko ant žemės. Jie žvelgė į Kroką... laukdami įsakymo.
Jie buvo jo kasėjai, jei tik jie buvo kasėjai. Krokas nusamdė juos visus.
- Dabar tu, gyvate, - Agata atsigręžė į Feitę. - Turi tėvo dienoraštį.
Žinai jo paslaptis. K ur mano medis?
Feitė ėm ė suprasti, kad jos išvados buvo tik iš dalies teisingos.
TR ISDEŠIM T KETVIRTAS SKYRIUS

NAŠLĖ
- Jūsų medis?
Pagaliau Feitė viską suprato. Per vėlai, bet suprato savo nerimo
priežastį.
Rašysena. Lambento rašysena ant koronerio orderio buvo stam­
bi, netvarkinga ir rėžė akį. Atžarus ponios Lambent laiškas Mertlei
laidotuvių dieną sukrėtė negailestingu tikslumu. Smulkūs, pedantiški
užrašai keistenybių kabinete...
- Lentelės keistenybių kabinete! Ten jūsų rašysena. Tie eksponatai
nepriklauso jūsų vyrui. Jie priklauso jum s.
Juk užuom inų netrūko, staiga suprato Feitė. Ji prisiminė iškimštą
gyvatę, smaugiančią mangustą. N ieko keista, kad jinai jai prim inė au­
gintinę. Ten buvo tokia pati kininė gyvatė. M atyt, Agata surinko savo
kolekciją keliaudama po Kiniją.
- Aš turiu puikų skonį vyrams, - pasakė Agata. - Deja, jie tik m ė­
gėjai.
Jos kvėpavimas vėl buvo lygus, akys žvelgė negailestingai. Ir kaip
Feitė galėjo pagalvoti, kad silpnoji grandis —Agata?
- Padariau tą pačią klaidą kaip visi, - susimąsčiusi pasakė Feitė. -
Jūs esate m okslininkė. N e Vinterbornas tempėsi jus ieškoti medžio,
viskas buvo atvirkščiai. O ponas Lambentas...
- ...geras ir kilnus, - nuoširdžiai užbaigė Agata. - Ir visada klauso
protingo patarimo.
Feitės vizija apie valdingą vyrą ir ištikimą, bet trapią žm oną išsi­
sklaidė kaip dūmas. Dabar ji m atė im pulsyvų, entuziastingą vyrą,
vadovaujamą gudrios ir kerštingos moters.

289
 —Tai jūs įkalbėjote savo vyrą pasikviesti m ano tėvą į Veiną, - Feitė
įsivaizdavo, kaip Lambentas džiugiai stveriasi tos idėjos kaip savos. —
Liepėte jam nusisamdyti Beną Kroką...
Pagaliau Feitė suprato, kodėl Agata Lambent tiek laiko praleis­
davo kasavietėje ir kodėl Krokas šokinėjo aplink ją ant pirštų galų.
Kol Lambentas maivėsi su savo pantalonais, jo žm ona patyliukais
vadovavo kasinėjimo darbams.
Viską supratus Feitę apėmė keistas džiaugsmo, pykčio ir liūdesio
mišinys. Štai tas m itologinis padaras, kuris, pasak visų, neegzistuoja -
moteris mokslininkė.
—O būtum e galėjusios būti draugės, - pasakė Feitė.
—Kaip matai, aš turiu draugų, - šaltai atkirto Agata, ranka mostelė­
dama nebylių kasėjų pusėn. - Mūsų draugystė buvo nukalta Kinijoje,
kur per tavo tėvo machinacijas visi vos nesupuvom e kalėjime.
—Bet tai beprotybė! - Feitė iš paskutiniųjų m ėgino susigrąžinti pa­
dėtį į savo rankas. —Ką ketinate daryti? Visi pasiges vyrų urve. Pasiges
manęs. Prasidės tyrimas. - Ji žvilgtelėjo į urvą. - Jei dabar iškelsite
daktarą Džeklersą, jis liks gyvas. Kitaip tai bus žm ogžudystė ir visi
žinos, kad dėl to kalta jūs.
—Mus užpuolė, - nė nemirktelėjusi pareiškė Agata. - Tie laukiniai
iš miestelio, kurie apmėtė mus akmenimis. Užklupo iš pasalų, įmetė
vargšelį daktarą į urvą. Tiesa, m ūsų buvo daugiau, todėl pavyko juos
nuvyti ir iškelti m ūsų draugus. O tu per sąmyšį galėjai pabėgti, nu­
kristi ir nusisukti sprandą — viskas priklausys nuo to, ar labai mus
erzinsi.
Feitė pažvelgė į Kroką. A š tau patikau. Tau manęs pagailo.
Ir tada suprato žiaurią tiesą. Buvai man toks malonus tik todėl, kad
tave graužė sąžinė. Tu nužudei mano tėvą.
—Apgailestauju, panele, — pasakė Krokas. —Tikėjausi, kad pavyks
jus apsaugoti.

290
 Vaizduotėje Feitė išvydo Kroką, pjaunantį grandinę, paskui persi-
gandusį paskubomis tvirtinantį apsaugines virves, kai vietoj aukos į
krepšį buvo įkelti du vaikai.
- Poniai Lam bent esu skolingas savo gyvybę, — paaiškino jis. -
Buvau pono V interborno padėjėjas, mane taip pat buvo įm etę į
kalėjimą. Ten ir būčiau miręs, jei ne ponia Lambent. Ji pasiliko tame
prakeiktame m iesteliūkštyje, kol įtikino valdžią mane paleisti... bet
pati pasigavo maliariją. - Jo akys tebebuvo žydros, bet šiandien
labiau prim inė žiem os dangų.
- Medis, panele Sanderli, - pasakė Agata. - Mes užsitarnavome tą
m edį. Tai raktas į klestėjimą, kuris kadaise buvo iš m ūsų atimtas. Tai
m ūsų teisė.
Kad ir nenoriai, Feitei teko pripažinti, kad Agata teisi. M edis ne­
priklausė Vinterbornams, bet jie paaukojo ne vienus metus, sekdami
paskui gandus, ir kai medis jau turėjo atitekti jiems, paskutinę akimir­
ką jį nugvelbė tiesiai iš panosės. Jie žudikai, su širdgėla prisiminė Feitė.
Bet pastorius taip pat kaltas dėl Agatos vyro mirties. Feitė suprato
šaltą, apskaičiuotą kerštą.
Tiesą sakant, gal Feitė ir būtų pajutusi užuojautą priešams, jei
nebūtų mačiusi, kaip niekuo dėtas daktaras įmetamas į urvą.
- Prašau, panele, - Kroko šypsena nebuvo nedraugiška, bet negrės-
minga jos taip pat negalėjai pavadinti.
- Aš... - Feitė nuleido galvą. - Aš jį paslėpiau. Galiu parodyti lapus,
ir jūs pasakysite, ar tai tas pats medis.
Agata paleido Feitės riešus, Krokas atsistojo už jos, kad ji nesu­
galvotų bėgti. Feitė įkišo ranką į kišenę. Pirštai užčiuopė ridikiulį
su pistoletu ir ji akimirką dvejojo. Jei išsitrauks neužtaisytą ginklą,
Krokas lengvai jį atims. Jei prieš išsitraukdama atlauš gaiduką, jie
išgirs klaktelėjimą.

291
 Todėl ji išsitraukė tėvo tabakinę. Ištiesė Agatai, bet pati nepajudėjo
iš vietos.
- Lapai joje? - Agata nekantriai žengė į priekį. Kaip Feitė ir tikėjosi,
ji atsidūrė saulės šviesoje.
- Pasižiūrėkit pati, - Feitė atidarė dėžutę ir sviedė jos turinį į Agatą.
Apšviesti saulės lapai akimirksniu užsiliepsnojo padegdami moters
drabužius. Mažos, bet atkaklios liepsnelės šnypšdamos rijo medvilnę
ir taftą. Krokas čiupo nuo žemės kilim ėlį ir užm etė ant Agatos sukne­
lės gesindamas liepsnas.
Feitė dėjo į kojas. Kasėjams nespėjus sureaguoti, ji atsidūrė prie
žolę rupšnojančio arklio, skubiai atrišo vadeles ir įkišo koją į balna­
kilpę.
Pasigirdo šūksniai ir žvirgždo čežėjimas. Arklio šonai virpėjo, užpa­
kalinės kojos neramiai trypčiojo. Feitė iš visų jėgų pašoko, tikėdamasi
atsisėsti į balną, bet tik išsitiesė ant jo kaip koks bulvių maišas, o arklys
patraukė nedrąsia žingine.
Išsigandusiam arkliui pasileidus risčia Feitė iš visų jėgų įsikabino į
balną. Sulig kiekvienu krestelėjimu balnas skaudžiai suduodavo per
krūtinę ir ji bijojo, kad atsileidus pirštams tėkšis ant žem ės. Ausį
pasiekė per pečius plyštančios suknelės garsas.
„Visa laimė, kad mama neįspraudė manęs į tikrą korsetą“, - pagal­
vojo ji.
Dabar kanopos dunksėjo ne į žolę, bet į kelio žvirgždą. Užpakalyje
tebebuvo girdėti šūksniai, bet jie tolo.
Feitė išsilaikė ant balno dar kelias minutes, paskui pirštai atsileido
ir ji skaudžiai krito į kelio dulkes. Arklys ėmė bėgti lėčiau ir galiausiai
sustojo vilkdamas vadeles. Feitė svyruodama atsistojo ir susiėmusi su­
muštą kelį nušlubčiojo prie arklio. Ji kelis kartus nerangiai pamėgino
ant jo užšokti, bet balnas buvo vyriškas, o ji vilkėjo per daug pasijonių,
kad jį apžergtų, o pamėginus užsėsti šonu kaskart nuslysdavo. N eliko
kitos išeities, kaip toliau eiti pėsčiomis.

292
 Negalim a gaišti nė akimirkos. V ienintelis Feitės pranašumas -
laikas. Bet jos persekiotojai nebuvo sužeisti, išvargę, jų nekamavo
vaisiaus sukelto transo pasekmės ir jiems tarp kojų nesipainiojo trys
sluoksniai pasijonių.
Negana to, priešai žinojo, kur ji traukia. Žinojo, kur ji gyvena.

Kai Feitė priėjo kelią, vedantį į Jaučių Įlanką, kraujas jau sunkėsi iš
kelio ir lipo prie pasijonių.
Ponia Velet atidarė duris ir išplėtė akis matydama susitaršiusią ir
dulkiną Feitę. Netrukus šalia ekonom ės atsirado ir Mertlė.
- Feite, kur buvai? Kur?.. O Dangau, kas nutiko? —Ji įsitem pė Feitę
vidun ir nusivedė į svetainę. Kol ponia Velet nubėgo atnešti tvarsčių,
M ertlė nenuleido nuo dukters akių, čiupinėjo jos plaukus, subraižytą
ausį, sudraskytą suknelę. — Brangioji, ak brangioji, kas tau? Ar?.. Ar
kas nors?..
Feitė ne iš karto suprato Mertlės užuom iną.
- N e. - Feitė sunėrė rankas ir pam ėgino nusiram inti. — N e, nie­
kas manęs neišniekino. Aš tik apsibraižiau, susimušiau ir... bėgau.
Č ia tuoj sugužės gauja žm ogžudžių, mama! M um s reikia dingti, ir
kuo greičiau, kitaip mus nužudys!
- Žmogžudžiai? Feite, ką čia šneki?
- Tėvas Kinijoje padarė baisų dalyką, - pasakė Feitė. - Jis buvo
atsakingas už vieno žm ogaus mirtį, be to, pavogė vertingą augalą,
ir dabar tie, kuriuos jis nuskriaudė, m um s keršija. Ponia Lambent,
Benas Krokas, kasėjai... Mama, nėra laiko visko žmoniškai paaiškinti,
m um s reikia iš čia dingti! Maldauju, m eldžiu, nors kartą m anim pa­
tikėk!
Tuo m etu sugrįžo ekonom ė su buteliuku m edicininio brendžio.
Prikandusi lūpą ir susiraukusi Mertlė stebėjo dukterį kažką svarsty­
dama.

293
 - Ponia Velet, - pasakė, - atveskite Hovardą. Mes išvykstame pės­
čiom is. M us persekioja žudikai.
- Ar Pritas turi šautuvą? - su viltim i paklausė Feitė.
- Pritas išėjo vakar ryte, - užsigalvojusi atsakė Mertlė.
- Bet... - Feitė prisiminė, kaip dar vakar vakare Mertlė grasino dėdei
Mailsui pakviesti tarnus ir liepti jį išmesti. M otina pagavo jos žvilgsnį ir
šyptelėjo. - Taip, mieloji, - prisipažino Mertlė. - Aš blefavau.
Ponia Velet išėjo ir grįžo su Hovardu.
- Aukštutiniu ar žemutiniu keliu? - sumurmėjo Mertlė pati sau. -
Jei eisim e žem utiniu, nebus kur pabėgti ar pasislėpti. A ukštutiniu
galėsim e nukirsti kelią per laukus ar pasislėpti krūmuose.
- Ponia... — ponia Velet atsikrenkštė. — M um s... derėtų keliauti
žem utiniu keliu.
- Kodėl? - M ertlę nustebino neprašytas patarimas.
Ponia Velet sučiaupė lūpas, nuleido smakrą ir visiškai sutriko. Jei
būtų galėjusi įtraukti kaklą į aukštą apykaklę kaip vėžlys, pagalvojo
Feitė, tikriausiai taip ir būtų padariusi.
- Jei eisime žem utiniu keliu, sutiksime vežimą, - galiausiai pasakė
ponia Velet. - Kai kas atvažiuoja... su m anim susitikti.

Žem utinis kelias ir jūra visada flirtavo vienas su kitu, o tądien jų

flirtas buvo kaip niekad aistringas. Prasidėjo potvynis ir į krantą ritosi
milžiniškos bangos. Gaivus vėjas nešė purslus, kurie sušvisdavo viso­
mis vaivorykštės spalvomis.
Ponia Velet kantriai tem pė už rankos Hovardą, o M ertlė vargo su
savo puikiąja gedulo suknele, sunkus vualis pūtėsi ir traukėsi nuo jos
alsavimo. N ė viena neturėjo daiktų, netgi vėduoklės. Feitei nuo kri­
tim o skaudėjo visą kūną, kelis pradėjo tinti, o m iego trūkumas darė
savo. Laikas nuo laiko ją apim davo m ieguistum as, prigesindamas
neramias m intis kaip ant žibinto užmestas audeklas.

294
 Ji visą laiką žvilgčiojo per petį, baimindamasi išvysti besivejančius
vyrus.
Netikėtai pasigirdo kažkoks dundesys. Feitė buvo pernelyg pavargusi
ir apakinta saulės, kad suprastų, iš kur jis sklinda. Tada kažkas garsiai
trinktelėjo ir apsisukusi ji netoliese išvydo rausvai rudas uolienos ske­
veldras.
- Jie virš mūsų, ant skardžio, m ėto akmenis! - Feitė metėsi į
kelkraštį. - Greičiau į šitą pusę! Stokitės po atbraila!
Kiti pasekė jos pavyzdžiu ir išsirikiavo palei uolą.
- Jie tikriausiai pamanė - uf, kad eisime - u f - aukštutiniu keliu, -
mėgindama neatsilikti uždususi pareiškė Mertlė.
Kitas, jau didesnis akm uo suskilo visai šalia bėglių. Kelios atplai­
šos pataikė į Hovardą, iš skausmo ir baimės jis pradėjo verkti. Brolio
verksmas pervėrė Feitei širdį ir sukėlė įsiūčio bangą norint jį apsaugoti.
Kiek tolėliau kelias staigiai leidosi žemyn ir vingiavo pakrante.
Vienintelis molas saugojo kelią nuo audringos jūros. Triukšmas buvo
kurtinantis. D ūžtančios bangos pažerdavo baltus žėrinčius purslus,
kurie ištikšdavo ant kelio ir nutaškydavo uūlas tamsiomis dėmėmis.
Viena tokia įsismarkavusi banga permerkė juos kiaurai ir privertė
aiktelėti. Kelias buvo slidus nuo didelių, sūrių balų. Feitė su siaubu
prisiminė, kad šitas kelias buvo užlietas jų atvykimo dieną. Ji negalėjo
prisiminti potvynių ir atoslūgių grafiko, bet buvo tikra, kad daugiau
vanduo nepakils.
Blogiau buvo tai, kad atsigręžusi per saulės nutviekstus purslus
tolum oje išvydo tamsias figūras.
- Mus vejasi! - šūktelėjo.
- Tai kur tas vežimas? - sukliko Mertlė.
- Paklausykit! - sušuko ponia Velet.
Bildesys buvo silpnas, vos girdimas. Tačiau jis darėsi vis garsesnis
ir aiškesnis, galiausiai iš už posūkio išniro arklys ir vežimas, pasigirdo
kanopų dunksėjimas ir varpelių tilindžiavimas.

295
 Vežim e sėdėjo vieniša figūra su rudu vežiko apsiaustu ir skrybėle
ir negailestingai ragino arklį. Vežimui priartėjus Feitė išvydo varno
juodum o plaukus ir sutvarstytą kaktą. Tai buvo panelė Hanter.
Pamačius prie jos bėgančius keliauninkus džiugų nekantrum ą
panelės Hanter veide pakeitė nuostaba ir dvejonės.
- Džeine! - šūktelėjo ji. - Pasiėmei ir šeimą?
- N ieko nepadarysi, Leda, - atsišaukė ponia Velet, skubėdama su
Hovardu rankose. —Juos persekioja, turėjau padėti jiems pabėgti. -
Jos akys spindėjo, ji atrodė jaunesnė nei paprastai.
- Suprantu, - Leda Hanter šyptelėjo liūdna, įsimylėjėliams būdin­
ga šypsena.
Kelias buvo pakankamai platus, tad panelė Hanter pradėjo gręžti
vežimą. Kelios juodos sruogos ištrūko iš dailiai supintų kasų, ji atrodė
žaisminga ir paprasta.
- Neturėtum važinėti su tokia trauma, - subarė ją ponia Velet, kel­
dama Hovardą į vežimą. D vi moterys trumpai apsikeitė šypsenomis.
Ir to užteko, kad Feitė suprastų, jog ponia Velet - anaiptol ne sausa,
o panelė Hanter - ne šalta, ir pajustų jų darną, kaip dviejų gerai
suderintų natų, kurių melodijos jai nepavyko suprasti.
- Paskubėkit! —šūktelėjo Mertlė.
Per tą laiką vyrai dar labiau priartėjo. Jie pasiekė nuolydį ir pa­
sileido žem yn kiek kojos neša, slidinėdam i ant šlapio kelio. Vienas
rankose laikė statinaitę sulig didele skrybėlių dėžute.
Panelė Hanter kaip tik baigė apsigręžti. M ertlė padedama įlipo
į vežim ą ir klestelėjo šalia Hovardo. Įsispraudė ir ponia Velet, nors
vežimas cypė ir girgždėjo nuo nelauktos naštos.
- Feite! Lipk!
Feitė paskutinįkart žvilgtelėjo atgal ir... sustojo. Vyrai jų nebesivijo.
Jie stoviniavo uolos papėdėje. Statinaitė buvo pastatyta priešais m olą
ir skubiai apdėta akmenimis. Staiga visi vyrai apsisuko ir ėm ė bėgti
atgal į kalną...

296
 Statinaitė stovėjo už kokių dvidešimties metrų. Nepaisydama skau­
dančio kelio ir sunkių permirkusių sijonų Feitė pasileido kiek kojos
neša. Ji lėkė grėsmingo savadarbio sprogmens link žinodama, kad, jei
nesuklydo, bet kurią akimirką gali būti suplėšyta j skutelius.
Greičiausiai tai Kroko sumanymas, jis toks negailestingas ir racio­
naliai mąstantis. Kokia prasmė vytis ir žudyti penkis bėglius vežime,
jei galima susprogdinti m olą ir leisti jūrai padaryti visą purviną darbą?
Besidaužančia širdimi ji pasiekė akm enų krūvą regėdama, kaip
sprogimas sudrasko ją į skutelius. Pro akmenis švietė parako statinės
lentos ir lankai. Feitės ausį patraukė silpnas šnypštimas. Tarp akmenų
kyšojo koks trisdešimt centim etrų im pregnuotos virvės, kurią godžiai
rijo gale spragsinti gelsva liepsnelė.
Feitė sugriebė dagtį ir trūktelėjo. Jis pasidavė lengvai, buvo nu­
sviestas ant kelio ir šnipštelėjęs užgeso baloje. Tada Feitė ėm ė svaidyti
akmenis, kol pasiekė statinaitę. Ji buvo sunki, bet Feitė užsikėlė ją ant
peties, o tada permetė per molą.
- Feite! - suklykė Mertlė.
N uo kalno prie Feitės lėkė vyrai. Ji pasisuko bėgti, bet suprato, kad
per vėlu. Ji tą žinojo ir bėgdama prie statinės...
M ertlė šaukė jos vardą, vyrai pralėkė pro Feitę ir pasileido vežim o
link. Pasigirdo šūksniai, krentančių akm enų dundesys ir išgąsdinto
arklio žvengimas. Staiga arklys metėsi pirm yn, vežimas nuskriejo
paskui jį ir išnyko už posūkio.
- Sugrįžkit, - pašaukė pažįstamas balsas. Bėgantys vyrai sustojo,
apsisuko ir ėmė lėtai artintis. - Turim tą, kurios reikėjo, —pasakė Benas
Krokas, statydamas Feitę ant kojų.
TR ISDEŠIM T PENKTAS SKYRIUS

IŠLIEKA STIPRIAUSIEJI
Po nuostabiai žydru dangum i Feitė leidosi į paplūdimį, lydima po
priešų kojomis traškančių akm enukų aido. Sprandą adatėlėmis varstė
pavojaus nuojauta.
„Paskutinį kartą leidžiuosi šituo taku \ - neįprastai ramiai pagalvojo
Feitė.
Ji jau suprato, kokia tikimybė išsigelbėti. Agata Lambent ir Benas
Krokas nepaliks jos gyvos. Atsikratys ja iškart, kai tik gaus, ko trokšta.
O mirus Feitei niekas nepateiks kaltinim ų Agatai ir jos bendri­
ninkams. Daktaras Džeklersas galėtų duoti parodymus, jei liko gyvas,
bet tai buvo mažai tikėtina. Vežimu išsigelbėjusios moterys žinojo tik
tiek, kiek joms pasakė Feitė. Ir matė jos ne kažin ką - grupelę vyrų
tolum oje ir krintančius akmenis. Tiesa, dar buvo Polas, kuriam Feitė
viską papasakojo, bet Agata su Kroku to nežinojo, ir Feitė neskubėjo
užpildyti šių spragų.
Ji kone fiziškai jautė ankstesnes čia buvusias Feites. Feitę, kaltai
skubančią į paplūdim į paslėpti suteptų pirštinaičių. Feitę, einančią
tamsoje kartu su tėvu. Feitę, aptinkančią bato įspaudą skardžio viršuje.
Feitę, sėdančią į valtį sugadintais gedulo drabužiais, palaužtą sielvarto ir
išalkusią keršto. N et visai mažutę Feitę kitame paplūdimyje, suradusią
pirmąją fosiliją ir laukiančią tėvo pagyrimo.
Dabar jos atrodė tolim os kaip šimtmečiai. Feitė nebūtų žinojusi,
ką pasakyti nė vienai iš jų.
- Ar ten valtis? — už nugaros suskambo žemas Agatos kontraltas.
- Taip, - atsakė Feitė. Pakėlusi galvą ji danguje stebėjo vėjo ir baltų
kirų šokį.

298
 Ji nebesuprato Feitės iš žiurkiamušio, kuriai atrodė, kad pasaulis
tėra dantys ir alkis, žudymas ir negyvi kūnai dulkėse.,A lkis nepaaiškina,
kodėl man taip patin ka žydras dangus', - pagalvojo ji.
Kažkas suėmė ją už alkūnės ir nusivedė per pakrantės žvirgždą. Feitė
šlubavo, patinęs kelis sunkiai lankstėsi.
- Parodyk m um s tą urvą, - paliepė Krokas.
Feitė ištiesė ranką tolum oje dunksančių uolų link.
- Iš Čia jo gerai nematyti.
- Ar nėra kito kelio? - paklausė Krokas.
Feitė atsisuko ir pažvelgė tiesiai j žydras kaip dangus akis.
- Tikrai manot, kad kaskart būčiau plaukusi valtimi ir grūmusis su
bangomis, jei būtų kitas kelias?
Krokas akimirką ją tyrinėjo, tada linktelėjo. Feitę tai pralinksmino.
N et žvelgdama mirčiai j akis ji sugeba m eluoti.
Valtis buvo per maža, kad sutalpintų visus susirinkusiuosius.
- Sėdėsi gale ir rodysi kelią, —nusprendė Agata. —Aš atsisėsiu prie­
kyje, o ponas Krokas irkluos.
Jiems susėdus „kasėjai“ įstūmė valtį į vandenį. Feitės naktinės kelio­
nės būtų buvusios kur kas lengvesnės padedant mirtiniems priešams.
Žalios bangos su baltų putų keteromis švytėjo kaip lunatiko šypsena.
Valtis grūmėsi su bangomis, paskui save palikdama žaismingą kilvate­
rį, bet Krokas valdė irklus daug lengviau nei Feitė. Saulės spinduliai,
skverbdamiesi pro Agatos skrybėlaitę, ant veido metė povo uodegos
spalvos šešėlius. Žvelgiant iš šalies jie priminė iškylautojų šeimą.
Bet Feitė - pagrobėjų rankose, ir kai tik jų tikslas bus pasiektas, ji
taps jiems nereikalinga. Kita vertus, dabar prieš ją tik du priešai, ne
septyni.
- Ką darysit su medžiu? - paklausė ji.
- Klausi, ar publikuosiu straipsnius, sukrešiu m okslo pasaulį ir
tapsiu Karališkosios draugijos pažiba? - Žemas Agatos balsas buvo

299
persmelktas kandum o ir cinizm o. — Kažin. Kadaise turėjau tokių
m inčių, bet dabar geriau pažįstu gyvenimą.
- M anot, jumis nepatikės? —paklausė Feitė.
- Žinau, kad nepatikės. Tai pernelyg nauja, pernelyg keista ir dau­
gum a m okslininkų būtų priversti atsisakyti savo patogių pažiūrų. Gal
kas ir patikėtų, jei išgirstų tai iš kilm ingo džentelm eno lūpų, bet jei
apie tai imčiau kalbėti aš, greičiausiai atsidurčiau beprotnamyje.
- Taigi saugosite paslaptį ir maitinsite jį melu? - Feitė pajuto, kaip
ją apima pyktis. Jei jau jai lemta žūti dėl m edžio, tegu bent jau visi
apie jį sužino.
- Greitai su D ievo pagalba mano vyras taps Parlamento nariu, -
ramiai pareiškė Agata. - Tai tinkamiausios pareigos norint maitinti
m edį, ir jis sakys tai, ką aš jam liepsiu sakyti.
N u o tos m inties Feitę supykino. Kaip Parlamento narys Entonis
Lambentas galės skleisti didelius, toli siekiančius melus - nuo Ben­
druom enių rūm ų iki Europos.
- Paslaptys yra valdžia, - kalbėjo Agata, - ir pinigai, jei tik moki
jais pasinaudoti. Jei jau negaliu būti garsi, bent jau tapsiu turtinga.
-T ik iu o si, bent jau ketinate jį ištyrinėti! - sušuko Feitė. - Privalote
tai padaryti! Kaip ruošiatės jį auginti, nė nepamėginusi jo suprasti?
- Yra dalykų, kurių mokslas negali paaiškinti, - susiraukęs pasakė
Krokas, keldamas irklus.
Tiek Feitė, tiek Agata iš karto šoko jam prieštarauti.
- Kokie niekai! — šūktelėjo Feitė. - Jei kažkas nėra išaiškinta, dar
nereiškia, kad tam visai nėra paaiškinimo! Anksčiau buvo tikima, kad
titnago strėlių antgaliai yra elfų paleisti žaibai! Senovės anglai tikėjo,
kad rom ėnų griuvėsiai - m ilžinų darbas!
- Gal ir yra neatsakytų klausimų, bet tai reiškia, kad mums reika­
lingas mokslas, o ne kad jis niekam nereikalingas, - atkirto Agata. - Jei
jūroje yra nesugautų žuvų, nereiškia, kad tinklai netinka ir turi būti
išmesti.

300
 Feitė pajuto, kaip pritariamai linksi.
- Bet mes visi žinom , koks tai m edis, — užginčijo Krokas. Jis
pažvelgė į Feitę. — Tu pastoriaus duktė — Bibliją tikriausiai moki
m intinai, tad supranti, ką noriu pasakyti.
Feitė ne iš karto suprato Kroko žodžius. O supratusi prisiminė
mįslingas užuominas tėvo dienoraštyje ir pagaliau suprato jų prasmę.
Jei medis mena Ankstyvąsias dienas... prarastas Laimingojo amžiaus
palikim as...
- Žinių medis, —atsiduso Feitė ir staiga ją apėmė baisus liūdesys. - Ir
tėvas taip manė. N e... Veikiau vylėsi... Jis norėjo rasti mokslinį Biblijos
pagrindimą.
- Viltis - pavojingas dalykas mokslininkui, - šaltai pastebėjo Agata.
- Nem anau, kad tai Ž inių medis, - susimąsčiusi pasakė Feitė. Buvo
skaudu prieštarauti tėvui ir keista diskutuoti apie tai su prieše, bet ji
negalėjo susilaikyti. - Kodėl Žinių medis turėtų būti išmestas iš Ro­
jaus sodo ir misti melu? Kartais man atrodo... - ji susiraukusi nutilo,
ją užpūdo neaiškūs įtarimai. „Paslaptys“ galėjo būti tai, ką kiekvienas
giliai pasąmonėje ir taip num ano.
Krokas irklavo toliau, bet jau susiraukęs. Feitė jautė jo sutrikimą
ir augantį pyktį. Tai buvo pirmas kartas, kai ji pastebėjo šiokią tokią
trintį tarp savo priešų. Krokas nėra tikras, kad užgintasis augalas
nepasmerks jo sielos pražūčiai. Paskui Agatą Lam bent jis būtų ėjęs
nors ir į pragarą, bet gal jam atrodo, kad taip ir daro?
Feitė pakėlė galvą.
- Štai ir urvas! Bangos pačios įneš valtį.
Ji dar niekada nebuvo atplaukusi čia per potvynį, bangos siekė urvo
viršų. Ir kai banga juos sviedė priekin su svaiginančia jėga, visiems teko
pasilenkti, kad neprasiskeltų galvos.
Feitė girdėjo priešų aikčiojimus valčiai slystant riaumojančiu urvu,
sukinėjantis ir trankantis į urvo sienas. Galiausiai valtis sustojo, bet ne
kaip visada ant žvirgždo, o ant akmens plokštės.

301
 - Koks čia kvapas? — paklausė Agata. Ledinio šalčio adatėlės badė
akis ir nosį, stingdė plaučius'.
- M edžio, - atsakė Feitė.
Krokas išlipo pirmas. Kai iš valties lipo Feitė, jis tvirtai suėm ė ją už
rankos.
- Nenoriu, kad pasimestum tamsoje, - pasakė.
Valtyje sušvito liepsnelė, ji tolydžio augo —Agata kurstė žibintą.
- Negalite jo ten neštis! - perspėjo Feitė. - Tokia ryški šviesa pra­
žudys medį! Pati matėt, kaip į šviesą sureagavo lapai. Palikit tik menką
liepsnelę.
Įtariai nužvelgę Feitę ir apsikeitę žvilgsniais bendrai paklausė jos
patarimo. Priešais juodavo įėjimas į urvą.
Artėjant prie urvo Feitė nesusilaikiusi aiktelėjo. Prieš juos raizgėsi
juodos šakos, tokios tankios ir tamsios, kad priminė vartus į bedugnę.
Tvirti sumedėję kamienai pynėsi su plonesnėm is šakomis kaip kokie
augalų kalbos rašmenys.
Pakėlusi žibintą Agata nusivedė juos prie nusvirusių šakų uždan­
gos. Ji ištiesė pirštinėtą ranką ir švelniai perbraukė artimiausią šaką,
paskui patrynė pirštus tikrindama syvų lipnum ą. Jos akys spindėjo
iš susijaudinim o, bet šypsenoje buvo justi kažkokia tolim a netektis.
N et akių spindesys atrodė kažkoks tuščias, kaip aukso atspindys
stebėtojo aky.
- Čia tas pats medis, - sušnibždėjo ji, tačiau balsas buvo keistai
bespalvis. - Mes jį radom. Po tiek metų.
Daugiau netarusi nė žodžio Agata žengė į juodas džiungles ir
pradingo su savimi nusinešdam a žibintą ir palikdama juos visiško­
je tamsoje. Priekyje tarp šakų šm ėsčiojo silpna švieselė, nelyginant
žaltvykslė gūdžiam e miške.
- Eikš, Benai! — atskriejo Agatos balsas. — M edis tau nieko nepa­
darys.

302
 Krokas žengė į urvą, paskui save tempdamasis Feitę per judančius,
slidžius raizgus.
Feitė pam ėgino įsidėmėti, kur eina, kad paskui galėtų surasti slaptą
tunelį, vedantį į uolos viršų. Deja, Krokas tvirtai laikė ją už rankos,
tad nebuvo vilties išslysti iš jo gniaužtų ir pasislėpti tarp šakų. O net
jei ir pavyktų, nespėjus toli nueiti Agatos žibintas ją surastų.
Ji nepastebimai įsikišo į kišenę kitą ranką ir užčiuopė tėvo pistoletą.
Deja, jame tebuvo vienas šovinys, o žudikai —du.
- Ant žemės išsiraizgiusios šakos veda prie medžio šerdies, - pasakė
Agata, iškeldama žibintą ir kviesdama juos eiti iš paskos. - Jos tarsi
vėduoklė.
Agatai einant tolyn nusvirusios šakos kažką šnabždėjo pritariamai
jos sijonų šiugždesiui ir smalsiai slydo pečiais. Atrodo, Agata patiko
medžiui ir Feitė pajuto kvailą pavydo dilgtelėjimą.
Tuo m etu Krokas krūpčiojo nuo kiekvieno šakos prisilietimo.
- Nekreipkit dėmesio į balsus, - sušnibždėjo Feitė. —Priprasit. - Ji
patenkinta pastebėjo, kaip įsitempė Krokas, pirmąkart išgirdęs padri­
kus murmesius.
Tačiau einant toliau balsai darėsi garsesni ir privertė sunerimti net
pačią Feitę.
M edžio šerdis buvo virtusi makabriška storiausių kam ienų raizga­
lyne. Žvelgdama į ją Feitė girdėjo, kaip tvinksi jos ausų būgneliai.
Sulig kiekvienu tvinksniu medis pulsavo ir švytėjo. Feitei net pasivai­
deno, kad iš kamieno į troškų ir slogų orą tįsta tamsios gijos.
Agata garsiai nusikvatojo ir uždėjo vieną koją ant susiraizgiusių
šakų. Feitė nesuprato, ar ji taip reiškia savo pergalę, ar tiesiog kaip
mažas vaikas užsimanė pasikarstyti. Krokas žvelgė į ją susiraukęs ir su
nepasitikėjimu.
- Pamatėm, ką norėjom, —pasakė jis. - Gal jau grįžkim?

303
 Jis žvilgtelėjo į Feitę ir jo žvilgsnis pasidarė liūdnas. Jis jau galvoja
apie m ano mirtį, suprato Feitė. Jis ruošėsi ją nužudyti ir matavosi
būsim ą kaltės jausmą. Matyt, svarstė, kaip greičiau tai padaryti.
Jei ji pagrobėjams nepakis kokios m inties, jie tik ir galvos, kaip ja
atsikratyti.
- Kam taip skubėti, pone Krokai? - paklausė Feitė, dėdamasi
drąsi. - N egi bijote m edžio po visko, ką esate padaręs, kiek žm on ių
nužudęs? Tai tik augalas. Jis minta melu ir atskleidžia paslaptis, bet tai
lengvai paaiškinama. Jis užmezga ryšį su vienu žm ogum i, visi kiti jam
tėra magnetiniai fluidai.
Agata sustingo ir įsmeigė į ją akis.
- Ką tu pasakei?
- G yvūnų m agnetizm as, - džiugiai kalbėjo Feitė. - Jis sukelia
transą, nevaldomas vizijas, leidžia gyvom s būtybėm s veikti viena
kitą nesiliečiant, sukelia fizinius efektus...
- Gerai žinau gyvūnų m agnetizm o teoriją, — nukirto Agata. - Tai
absurdiška, perdėta teorija, kuria netiki joks sveiko proto žmogus!
Kaip drįsti taikyti tokius senamadiškus paistalus mano medžiui? - jos
akyse suspindo karingos, kone džiugios ugnelės.
- Tai kaip tada viską paaiškintumėt? - atsikirto Feitė svarstydama,
kiek laiko praėjo nuo tada, kai Agata turėjo galimybę su kažkuo padis­
kutuoti moksliniais klausimais.
- Akivaizdu, kad medis - dvasinis plėšrūnas, - Agata priėjo arčiau. -
Spėju, kad jis minta vaiduokliais ir pateikia atsakymus pasinaudodamas
juose esančiomis dvasiomis - tarsi augalinis mediumas. Turiu teoriją,
kad stiprus melas pradeda savarankiškai vystytis ir tampa mažyte siela.
M edis sugeria melus ir naudoja jų dvasinę energiją.
Ji stovėjo priešais Feitę, akys spindėjo blausioje žibinto šviesoje. Ji
to paties amžiaus kaip Mertlė, suprato Feitė, tik veidas iškankintas

304
karčių nusivylim ų. Apie lūpų kam pučius susim etusios raukšlelės by­
lojo apie daugybę ištartų kandžių žodžių.
- Ačiū, - nuolankiai padėkojo Feitė. - D aug... sužinojau. - Ji
išm ušė žibintą Agatai iš rankos, jis sudužo į akmenines urvo grindis.
Juos apgaubė tamsa, pasklido aliejaus ir svylančio žalio medžio
kvapas. Feitė pam ėgino ištraukti ranką iš Kroko gniaužtų, bet jis ne­
paleido, kita ranka suėmė jai už kaklo.
Laisva ranka Feitė išsitraukė pistoletą, aklai pagrabinėjo, kol sprag­
telėjo saugiklis, tada pakėlė ir sau per petį šovė atgalios.
Garsas buvo toks stiprus, kad jai pasirodė, jog pataikė sau į galvą.
Pistoletas iškrito iš rankos, įkaitęs metalas nudegino petį ir nukrito
ant žemės. U ž nugaros pasigirdo riksmas, bet jos niekas nebelaikė.
Feitė puolė į šakų tankumyną girdėdama, kaip šakos trekši jai po
kojomis. Ją supo šešėliai, alsavimas ir urzgimas, tarsi ją vytųsi kokie
milžiniški žvėrys. Pati Feitė kėlė ne ką mažesnį triukšmą. Šakos čaižė
jai veidą, vijosi apie kaklą, painiojosi tarp kojų, lindo į rankoves ir
kišenes, nematomais pirštais dengė akis.
Reikia rasti urvo sieną, pagal ją ras išėjimą. Tačiau pirštai čiuopė
tik nukarusias šakas ir šaltus, lipnius lapus. Staiga ją apėmė baimė,
kad jie nebe urve, bet bekraštėse, nesibaigiančiose m edžio džiunglėse,
asmeniniame pragare, kur vaikysis vienas kitą visą amžinybę.
„Ne, - pasakė ji sau. - Ne. K ažkur čia yra siena. K ažkur čia yra
siena.“
Tarp virpančių lapų ir susipynusių šakų pirštai palietė akmenį.
Feitė. patraukė palei urvo sieną, draskydama pirštus į gumbuotas
šakas. Takas kilo ir leidosi, ji klupinėjo ieškodama, kur padėti koją,
lipo šakomis ir spraudėsi pro plyšius apgraibomis ieškodama kelio.
Dabar plyšiai buvo siauresni, apaugę susiraizgiusiom is šakomis. Ji
sugaišo daug brangaus laiko, kol nusipjaustė krinolinus ir iš jų išsi­
vadavo, kad galėtų prasisprausti pro siauriausius tarpus.

305
 Tačiau ji dėkojo už kiekvieną siaurą plyšį ir skausm ingą tarpą
suprasdama, kad jeigu jai sunku prasisprausti, jos persekiotojams
bus dar sunkiau. Ji buvo tarsi žiurkė, bėganti nuo terjero nasrų.
Galiausiai kažkur aukštai išvydo smelkiantis blausią šviesą. Ji ran­
gėsi ir raitėsi kaip žuvis blyškaus pažado link. Pirštai patys rasdavo,
kur įsikibti, rankos įgavo naujų jėgų ir ji lėtai kilo į viršų. Urvas darėsi
vis šviesesnis ir šviesesnis, ir štai virš galvos suspindo žydro dangaus
trikampis. Feitė užuodė įkaitusios žolės kvapą ir pirštais pajuto žemę.
Tačiau m ėginant išlįsti iš urvo ją apsivijo šakos ir nebepaleido. Jos
raizgėsi apie liem enį ir pečius, rankas ir kaklą, pančiojo ir kando. Ji
visu kūnu jautė M elų m edžio pančius ir tarp pirštų trupančią žemę jai
slystant atgal į urvą.
- Ne! - sušnibždėjo .Feitė, bet jos šnabždesys nebuvo vienintelis
garsas. Aplinkui aidėjo kiti balsai ir dabar ji suprato, kodėl jie taip
gąsdino. Tai buvo jos pačios balsas, iškreiptas ir šnypščiantis kaip pa­
siutusios katės.
,jJis buvo genijus, - aimanavo ir staugė balsai. - Jis buvo nesuprastas
ir išduotas. Jis buvo geras žmogus. M us siejo ypatingas ryšys...u
Žodžiai, kurių ji niekada nesakė medžiui. M intys, kurių nežinojo
niekas, išskyrus ją pačią. Melai. M ylintys, dusinantys melai...
Feitė šiaip ne taip įsikišo vieną ranką į kišenę ir išsitraukė mažytį
veidrodėlį. Kiek galėdama iškėlė ranką ir pasukusi veidrodėlį į saulę
nukreipė į save šviesos atspindį.
Sakos užsiliepsnojo ir šnypšdamos ėmė degti. Feitė stengėsi nekreipti
dėmesio į deginantį skausmą ir svylančių plaukų kvapą. M edžio syvais
persigėrę drabužiai šnypštė, visa laim ė, jie buvo drėgni nuo jūros
vandens. Išsilaisvinusi iš šakų pančių ji sunkiai išsirangė į viršų ir
susm uko ant pilvo kaip į krantą išmesta žuvis. Paskui apsivertė ir
užgesino sm ilkstančius drabužius, tada sunkiai alsuodama išsitiesė
ant žemės.

306
 Kelias akimirkas ji nekvėpavo, nieko nejautė, tik žiūrėjo į žydrą
dangų. Paskui pamatė, kaip iš urvo verčiasi dūmai. Ji tik norėjo nude­
ginti ją apsivijusias šakas, bet dabar jau įsivaizdavo mažas kibirkštėles,
ryjančias šakų dagčius ir peraugančias į kaitrias liepsnas, lekiančias
šakomis žem yn...
Pilki dūm ai pavirto m ilžiniškais juodais kam uoliais. Po ja degė
medis.
Feitė skubiai ištraukė kojas iš urvo ir užsidengė burną nuo dūmų. Ji
niekuo negalėjo padėti Agatai Lambent ir Benui Krokui, tik pakviesti
pagalbą. Svyruodama pam ėgino atsistoti, bet suklupo. Viskas sukosi
prieš akis, spengė ausyse.
Tolum oje išvydo bažnyčios smailę ir klupinėdama patraukė į tą
pusę. Kojos neklausė, ji neįstengė eiti tiesiai. D ešinėje vis netikėtai
išnirdavo skardžio kraštas. Kartą ji pagavo save irzliai atsakinėjant į
klausimą, kurio dar niekas neuždavė.
D ūm ai. Tikriausiai dūmai.
Žvilgtelėjusi per petį pamatė, kad iš urvo tebevirsta dūm ų kam uo­
liai. Kildami aukštyn jie sklido į šalis, užjuodindami žydrą dangų.
Bet kur kas arčiau ji išvydo figūrą. Juodą suodžiais aplipusį vai­
duoklį su grėsmingai vėjyje besiplaikstančiais plaukais. Juodame veide
degė raudonos akys, ryškiai žalioje suknelėje žiojėjo išdegusios skylės.
Ją vijosi Agata Lambent, jos akys buvo įsmeigtos į Feitę ir į nieką kita.
Feitės kojos nebeklausė ir ji susm uko ant žemės. Pagrabinėjusi
po savimi ranka, ką čia tokio būtų galima paleisti, aptiko akm enį.
N edidelį, apvalų akmenuką.
- Nesiartink! - riktelėjo artėjančiai figūrai. Ji iškėlė akmenį vil­
damasi, kad Agata nemato nieko, tik apvalią, tamsią formą. - Čia
vaisius! Viskas, kas liko iš M elų medžio! Neliesk manęs... arba įm esiu
jį jūron!
Agata nesustojo.

307
 - Dar gali pabėgti, - šūktelėjo Feitė šliauždama atbula su iškelta
ranka. —Eik į uostą, susirask laivą!
Agata artinosi nenuleisdama nuo jos akių. Neviltis jos veide buvo
tokia pat bejausmė, kaip ir džiaugsmas.
- Stok! - riktelėjo Feitė. - Aš nejuokauju!
Agata pasilenkė ir išskėtė pirštus, norėdama atimti „vaisių“, ir Feitė
švystelėjo jį Agatai per petį skardžio link. Tai buvo viskas, ką ji įstengė
sugalvoti - nukreipusi dėmesį tikėjosi laim ėti laiko pabėgti.
Agata pasisuko ir įsmeigė akis į mažą, apvalų daiktą, kuris pasišoki­
nėdamas skriejo prarajos link. Tada apsisuko ir puolė jį vytis.
Saulėje spindėjo pilkas glotnus akmens paviršius. Tai tebuvo akme­
nėlis, paprasčiausias akmenėlis. Jis lėkė greičiau, nei galėjai sugauti,
bet, nepaisydama visko, Agata puolė jį vytis.
- Stok! - išgirdo Feitė savo balsą. - Stok! Aš pamelavau!
Bet akmeniui skriejant nuo uolos krašto Feitė suprato, kad Agata į
jį nė nebežiūri. Ji tik paspartino žingsnį ir ištiesusi rankas žengė ilgiau­
sią savo gyvenim e žingsnį amžinybės link.
Ir neliko nieko, tik beširdis žydras dangus, vėjas, nešantis dūm ų
kvapą, ir sausoje žolėje paskalomis besidalijantys svirpliai.
TRISDEŠIM T ŠEŠTAS SKYRIUS

EVOLIUCIJA
Gal viskas būtų pasibaigę kitaip, jei daktaras Džeklersas būtų žuvęs.
Bet jis liko gyvas ir, nors smarkiai apsidaužė, neprarado vilties, kad
sulaužyta koja kada nors sugis.
Jis netgi vadovavo kvotai dėl velionio pastoriaus Erazmo Sander-
lio mirties aplinkybių, nenorėdamas patikėti šių pareigų ne tokiam
patyrusiam asmeniui, ir taip užsipuolė prisiekusiuosius, kad kai kurie
pasijuto kaip teisiam ųjų suole. Jis palankiai atsiliepė apie Feitę
Sanderli, bet papriekaištavo už tai, kad nepasidalijo su juo savo
įtarimais anksčiau.
Pastorius buvo pripažintas nužudytas nežinom ų asmenų. Benas
Krokas buvo rastas urve gyvas, bet smarkiai apdegęs, nuo šūvio n u ­
kentėjo kairioji akis. Su Kroku dirbę „kasėjai“ buvo surasti ir suimti.
Agatos Lambent kūną rado uolos papėdėje, tačiau jos vaidm uo
šioje istorijoje buvo nutylėtas. Feitė suprato, kad taip elgiamasi n en o­
rint juodinti jos atm inim o ir siekiant apsaugoti vyro jausmus, kuris
palūžo išgirdęs apie žm onos nusikaltim us. Feitė jautėsi sutrikusi.
Agatos vardas nyko iš istorijos puslapių. Jos klasta, piktadarystės,
m okslininkės genialumas, fanatizmas ir manija sklaidėsi kaip dūmas.
N etrukus ji virs dar viena „mylima žm ona“ ant marmuro plokštės.
Feitės vaidm uo šioje istorijoje taip pat bus sumenkintas. Jei lai­
kraščiai apie ją ir užsimins, tai tik kaip apie nepatyrusią merginą, kuri
atsitiktinai sužinojo tiesą, kaip kadaise atsitiktinai aptiko fosiliją. Gal
net įdės septynmetės Feitės nuotrauką, kurioje ji išdidžiai laiko savo
radinį.
Iš m edžio nieko neliko. U gnis surijo viską, palikdama tik pajuo­
dusias urvo sienas ir keistą kvapą. Feitė gailėjo jo kaip m okslinio
egzem plioriaus, bet m edžiui išnykus nelabai nusim inė.

309
 „Išvados negalutinės, — parašė ji dienoraštyje po savo ir tėvo pasta­
bomis. Ir dar: - Stebėjimai nepatikimi, objektyvumas abejotinas.“
Vieną ramų rytą pastoriaus kapo duobė buvo atlaisvinta ir karstas
nuleistas į paskutinę poilsio vietą. Stebėdama tyliai ant karsto byran­
čias žemes ir dedamą velėną, Feitė pagaliau pajuto, kaip jos žaizda
užsitraukia.
Tėvas niekada manęs nesupras ir man neatleis. Bet aš laikui bėgant j į
suprasiu ir atleistu. Ir to tikriausiai pakaks.
- Jis turėjo ir gerų savybių, - vėliau pripažino Mertlė, kai vieną
dieną prie arbatos su tortu - dabar tai buvo prabanga - jos kalbėjosi
įvairiomis tem om is. - Bent jau judu su Hovardu jam kai ką reiškėte.
- O tu? - paklausė Feitė.
Mertlė papurtė galvą.
- Kartojau sau, kad man pasisekė. Tavo tėvas niekada nepakėlė
prieš mane rankos, negėrė, o jei ir turėjo meilužę, jam užteko takto
apie tai neprasitarti. Jis aprūpino mane ir vaikus, tačiau aš daug m etų
tuščiai stengiausi tapti jo kom panione. Tos durys taip ir neatsivėrė,
Feite, ir galiausiai aš praradau viltį. Bet aš nesiskundžiu! - Mertlė vie­
nu grakščiu rankos judesiu nubraukė visą praeitį. - Tapau tokia, kokia
esu. Kai užsitrenkia visos durys, žm ogus išmoksta laipioti pro langą.
Tikriausiai tokia jau žmogaus prigimtis.

Entonis Lambentas priėmė Mertlę ir Feitę žm onos keistenybių

kabinete. Iš kadaise smarkaus būdo vyruko buvo likęs tik šešėlis, jo
liūdnas žvilgsnis klaidžiojo eksponatų lentynom is.
- Ji buvo m ano inkaras, - pasakė jis. - Saugus uostas gyvenim o
audrose. Žinodamas, kad ji šalia, galėdavau užmigti. Kaip dabar man
pavyks užmigti?
Jis pažvelgė į Feitę ir ją suglum ino, kad toks aukštas ir stiprus vyras
gali jaustis toks menkas.

310
 - Aš vyriausiasis teisėjas, - jo balse nuskambėjo kančia, - ir turė­
čiau gerbti įstatymus, o juk yra įstatymas dėl savižudžių laidojimo -
žinote tai geriau nei kas kitas. Panele Sanderli... matėte, kaip ji žuvo.
Ar ji?.. - jis neįstengė baigti sakinio.
Feitė prisiminė, kaip Agata ryžtingai šoko į prarają. Tada žvilgtelėjo
į našlio veidą ir nusprendė, kad Visata atleis jai dar vieną melą.
- Ji paslydo, - pasakė Feitė.
Lambentas užsimerkė ir pratisai atsiduso.
- Man neturėtų rūpėti, bet... D ėl jos būčiau padaręs bet ką. Visi
šitie... - jis klaidžiojo po kabinetą. - Ir kasinėjimai buvo pradėti dėl
jos. Tenorėjau, kad ji būtų laim inga... - jo akys pasruvo ašaromis,
o sutrikęs žvilgsnis Feitei priminė Hovardą.
Tačiau Lambento susigraudinimas praėjo niekam nespėjus surea­
guoti. Jis sugriebė artimiausią lentyną ir iš visų jėgų trenkė į žemę.
Stiklas sudužo, paukščių kiaušinių lukštai pažiro ant grindų.
Lambentas jau siekė kito eksponato.
- Ne! —jam kelią pastojo Feitė. Tą akimirką ji iki paskutinio atodū­
sio būtų kovojusi, kad išsaugotų savo mirtinos priešės viso gyvenim o
darbus.
- Prašau, pone Lambentai! — tuo pat metu šūktelėjo Mertlė. —Jei
nenorite jų daugiau matyti... atiduokite juos mum s. Esu tikra, kad,
ak... Hovardas labai jais susidomės, kai paaugs.

Praėjus kelioms dienom s, vieną pilką rytą Veino uoste prisišvartavo

pašto laivas, nenumanantis, kad išgabens iš salos liūdnai pagarsėjusius
atėjūnus.
Nugabenti į uostą visą Sanderlių bagažą ir įspūdingą Agatos ko­
lekciją nebuvo lengva, gal netgi būtų buvę neįm anom a be netikėtos
Klėjų ir panelės Hanter pagalbos.

311
 Feitė į uostą važiavo panelės Hanter vežim u klausydamasi, kaip
dėžėje ant jos kelių rangosi gyvatė. Ji pagaliau išsinėrė iš odos ir su­
tvisko naujom is, ryškiomis spalvomis.
Iš šoninių gatvelių ir tarpdurių juos lydėjo susiraukę žvilgsniai ir
Feitei pasirodė, kad tarp jų m ato D ženę. Kadaise pastoriaus šeima
buvo tapusi pašaipų, neapykantos ir įtarinėjim ų objektu. Dabar,
svetim om s tiesom s ir pustiesėm s pasklidus po Veiną, antgam tišką
baimę pakeitė priešiškumas. Juodai apsirengusios Sanderlių m oterys
tapo apgaulės ir vilionių sinonim u. Visi bijojo pažvelgti jom s į akis.
Vis dėlto panelės Hanter tai nė kiek netrikdė. Kai Feitė sukaupė
drąsą ir mikčiodama pradėjo savo išpažintį, pašto tarnautoja nutraukė
ją parodydama stebėtinai sveiką humoro jausmą.
- Abi skleidėme paskalas, - panelė Hanter patyrusiai vadeliojo
arklį. - Kai tavo m otina užgavo ponią Velet, baisiausiai supykau
ir visiem s papasakojau apie straipsnį laikraštyje. Tu taip pat sklei­
dei gandus, bet ne tu padegei m ano namą. Tokios m oterys kaip aš
visada turi priešų.
Feitė susimąstė, ką ji turėjo omenyje, sakydama „tokios moterys
kaip aš“. Gal savimi patenkintą senmergę su aštriu liežuviu ir gera
alga? Anksčiau panelė Hanter jai visada atrodė pasitikinti ir nepažei­
džiama, dabar Feitė pastebėjo gerai slepiamą savigyną ir balansavimą
ant įtemptos virvės.
Feitė visada sakydavo, kad ji ne tokia kaip kitos damos. Bet tą patį
galėjai pasakyti ir apie tas damas.
Važiuodam a pro daktaro Džeklerso nam us panelė Hanter svei­
kindamasi pakėlė ranką. V iršutiniam e lange trum pam šm ėstelėjo
atsakanti ranka.
- Kodėl tada pasišaipėte iš daktaro Džeklerso ūgio? - tai buvo
paskutinė Feitės galimybė to paklausti.
Panelė Hanter šaltai šyptelėjo.

312
 — Kartą, kai jis nebegalėjo taikstytis su mano nuolatiniais atsisaky­
mais už jo tekėti, pareiškė, kad moterims paprasčiausiai trūksta protelio,
ir pamėgino tai pagrįsti savo pacientų kaukolių matmenimis. Paprastai
vyrų kaukolės didesnės nei moterų, bet, daktaro nelaimei, ten buvo ir
kiti jo pacientų matmenys. Tada ir pasakiau jam, kad jo įrodymai mane
įtikino, todėl padarysiu viską, kad ištekėčiau už aukščiausio vyro, kokį
pavyks surasti - mat paprastai aukštų vyrų ir kaukolės didesnės. Ir dak­
taras negalėjo paneigti, kad tai ne požymis, jog jie protingesni, nes tada
jam būtų tekę pripažinti, kad jis nėra protingesnis už mane. Aukštesni
žmonės paprastai turi didesnes galvas. Vyrai tikrai ne protingesni už
mus, panele Sanderli. Jie tiesiog aukštesni.

Krantinėje Feitė stovėjo šalia Polo Klėjaus ir žiūrėjo, kaip į laivą

kraunamos dėžės. Buvo keista stovėti šalia jo dienos šviesoje ir ne­
sislapstant. Feitė drovėjosi į jį pažvelgti. Kur kas paprasčiau karštai
ginčytis teatrališkai m osuojant rankomis. O dabar nedaug trūko, kad
jie taip ir išsiskirs nepratarę vienas kitam nė žodžio.
—Aš tau parašysiu, - pasakė Feitė.
— Kam? - Polas tyrinėjo jos veidą, ieškodamas spąstų. — Kad pasa­
kytum, jog manęs nekenti? Manai, noriu tai dar kartą išgirsti?
—Taip, - atkirto Feitė.
Dangus grasinosi prakiurti, ryto tylą pertraukė pirmieji pavieniai
lašai.
—Turiu kai ką prisipažinti, - pasakė Feitė.
—Viešpatie, dar ne viskas? - Polas išplėtė akis. - Ar gali būti dar
blogiaui
Tai ir buvo sunkiausia. D aug paprasčiau būti ragana, harpija. Būti
žm ogum i gali būti pavojinga.
— Kartais... aš būnu švelni, —prisipažino Feitė. - Labai myliu savo
broliuką.

313
 Stojo ilga tyla.
- Kai pirmą kartą dalyvavau žiurkiamušyje, - pasakė Polas nežiū­
rėdamas į ją, - šuo neteko akies ir mane supykino. Grįžau atgal, kad
įrūdyčiau, jog galiu ištverti nesusivėmęs.
- Kai buvau septynerių, paplūdimyje radau fosiliją, - tyliai pasakė
Feitė. —Tėvas labai m anim i didžiavosi. Bent jau tada taip maniau. Bet
ten buvo netikra fosilija, jis manė, kad visi greičiau patikės, jei ją suras
„nekaltas vaikutis“. Pats ją ten padėjo, kad surasčiau.
Auksinė akimirka paplūdimyje, trumputis suartėjimas su tėvu tebu­
vo melas ir apgaulė. Jai jau seniau kilo įtarimų, bet tik perskaičius garsųjį
straipsnį laikraštyje pasitvirtino didžiausios baimės. Lapo viduryje buvo
„jos“ fosilijos nuotrauka ir detalus aprašymas, kaip ji buvo padaryta.
Feitė prikando lūpą.
- Sakyčiau, po jo mirties... pamečiau galvą.
- Įkišai ranką į maišą su žiurkėm! - prikišo Polas. - Buvai nusitai­
kius į mane pistoletu!
- Dabar, kai pagalvoju... taip, tai buvo kiek drastiška.
Vėl stojo tyla, bet paaiškėjo, kad niekam nereikia atsiprašyti.
- N oriu tapti fotografu, - pasakė Polas, - bet ne tokiu kaip tėvas.
N oriu fotografuoti tolim us kraštus, kurių niekas nėra matęs. N o ­
riu išm ėginti kažką nauja - atrasti, kaip nufotografuoti skrendantį
paukštį, naktines scenas.
Jo išpažintis buvo piktai atvira. Feitė pagalvojo, kaip jis ištisas va­
landas stovi šaltyje, kad nufotografuotų ryškų mėnulį.
- Aš norėjau tapti mokslininke, - prisipažino Feitė, bet vos ištarus
tuos žodžius jie tapo kažkokie trapūs.
Ji žvilgtelėjo į Polą, bet jis nė nemanė juoktis. Tik tyliai linktelėjo,
tarsi ši išpažintis nė kiek nebūtų jo nustebinusi.

314
 Feitei po kojomis siūbavo denis, pašto laivas tolo nuo kranto. Ž m o ­
nės darėsi vis mažesni ir mažesni, namai virto kaladėlėmis ir ruošėsi
tapti prisiminimais.
Feitė pajuto netikėtą jėgų antplūdį. Savaitės, praleistos Veine, buvo
tokios skausmingai ryškios, kad sala atrodė vienintelė tikra vieta,
visa kita pavirto pilku fonu. Ji plaukė į Angliją ir jai teko pripažinti
faktą, kad Anglija egzistuoja. Skandalas dėl tėvo pasieks apogėjų,
šeima praras draugus ir neteks nam ų vikariate. Tačiau palyginus su
neseniai patirtom is grėsmėmis visa tai atrodė tarsi suvaldoma apoka­
lipsė.
- Ir kodėl geraširdžiai vyrai niekada neturi pinigų? - atsiduso Mer-
tlė, mojuodam a nosinaite Klėjui.
- Dabar jis jų gali turėti dar mažiau, - atkirto Feitė. - Visa sala
matė, kaip jis padeda Sanderlių raganoms. Sekmadienį jam gali tekti
sakyti pamokslą tuščiai bažnyčiai.
- Vargšeliui reikia padoraus atlyginim o, bet jis pernelyg kuklus,
kad pats paprašytų. - Mertlė prisimerkė ir Feitė suprato, kad ji jau
kuria planus. - Jau žinau, ką daryti! Užtarsiu jį geru žodeliu.
Geru žodeliu? Su siaubu ir susižavėjimu Feitė suprato, kur link
krypsta m otinos mintys. Jos tėvo vieta ką tik atsilaisvino, tik to dar
niekas nežino. Skubiai reikės ieškoti, kuo jį pakeisti. Mertlė pažįsta
vietos skvairą, kuriam priklauso vikariatas, ir gali pašnibždėti jam į
ausį žodelį kitą...
O gal Mertlės planai siekė dar toliau, tą dieną, kai baigsis gedulas ir
jai reikės pradėti ieškotis vyro su dideliu namu ir geromis pajamomis?
- Būtų idealu, - tyliai atsiduso Mertlė. - N ė rem onto nereiktų.
- M otin! —sušnypštė Feitė, bet nepajuto tokio pykčio ir pasibjau­
rėjimo kaip anksčiau. Mertlė siaubinga, bet jei ne ji, kur jie visi būtų
dabar?

315
 „M otina nėra bloga, - priminė sau Feitė. - Ji kaip gyvatė, sauganti
savo kiaušinius, rangosi, kaip sugeba.“
- Na, - atkirto Mertlė gindamasi nuo neišsakyto dukters kaltini­
m o, - jei tu ir toliau žavėsies iškasenomis, tam reikės pinigų. O tu juk
neketini visko mesti, ar ne?
Feitė linktelėjo.
- Tada teatsiunčia dangus tau vyrą, apdovanotą kantrybe ir pini­
gais, - Mertlė sunerimusi nužvelgė dukterį.
Ir tada Feitė suprato, kad m otina nerimauja ne todėl, kad gėdy-
tųsi savo tylios, ekscentriškos, išsilavinusios dukters. Mertlei tikrai
buvo neramu dėl Feitės. Jei ji pasirinks mokslininkės karjerą, būdama
moteris bus ignoruojam a visą gyvenim ą, negaus titulų, iš jos bus
šaipomasi, jai nuolaidžiaujama. Ji net gali likti netekėjusi. Iš ko ji
tada gyvens, kur ras pinigų savo pomėgiams?
Gal ji išvyks į kasinėjimus užsienyje ir bus laikoma skandalinga
m oterim i, kuri keliauja viena. Gal ištekės ir bus priversta priskirti
visus nuopelnus vyrui kaip Agata. Gal net baigs gyvenim ą viena ir
be skatiko, ir jai kompaniją palaikys tik koralų kolekcija.
Ir gal vėliau kokia nors mergaitė, vartydama knygas tėvo biblioteko­
je, aptiks įrašą žurnale ir perskaitys: „Feitė Sanderli.“ „Feitei —pagalvos
ji. — Tai moteriškas vardas. Tai parašė moteris. O je i taip... tada galiu ir
aš.“ Ir vilties, tikėjimo ir ryžto ugnelė persiduos kitai jaunai širdžiai.
- Aš pavargau nuo m elo, - pasakė Feitė. - N enoriu slėptis kaip
Agata Lambent.
- Tai ko tu nori? - paklausė Mertlė.
- N oriu prisidėti prie evoliucijos.
Evoliucijos sąvoka Feitei nekėlė tokio siaubo kaip tėvui. Ko jai
verkti sužinojus, kad niekas nebuvo iškalta akmenyje? Viskas keičiasi.
Permainos gali būti į gera. Viskas ir gerėja, tiesa, lėtai, beveik nepaste­
bimai, tačiau žinojimas suteikė jai jėgų.

316
 —M ano miela mergaite, nė nenumanau, apie ką čia šneki.
—N oriu būti blogu pavyzdžiu, —paaiškino Feitė.
—Aišku, - Mertlė pasisuko eiti į laivo priekį. — Ką gi, mieloji, tu
tikrai pradėjai ta koja.
PADĖKA
Norėčiau padėkoti savo agentei Nancy Miles ir redaktorei Rachel Petty,
Rhiannon Lassiter už palaikym ą ir įžvalgią kritiką, savo vaikinui M arti­
nui u ž kantrybę sunkiausiu metu, „Plot on the Landscape“, daktarei
Ruth Charles už įspūdingą ir įdom ią informaciją apie devynioliktojo
am žiaus archeologiją ir paleontologiją, H eather Kilgour u ž tai, kad
supažindino su Krištolo rūmų parko dinozaurais, Sandrai Lawrence
u ž tai, ka d nusivedė į pu ikų seminarą „Šiurpioji Viktorijos eros pusė -
pom irtinės fotografijos“, vykusį „ The O ld O perating Theatre M useum “,
Sarah’ai Blake u ž geologijos žinias ir toliau išvardytiems autoriams bei
jų knygoms:
Stephen Jay G ould „Žmogaus num atavim as“, Julie M elnyk „ Viktorijos
epochos religija: tikėjimas ir gyvenimas Britanijoje“, James Stevens Curl
„Mirties garbinim as Viktorijos epochoje“, Christina Walkley ir Vanda
Foster „Krinolinai ir garbanų žnyplės: Viktorijos epochos drabužiai: valy­
mas ir priežiū ra“, Trevor M ay „Laidotuvės Viktorijos epochoje“, Andrea
Broomfield „Maistas ir jo ruošimas Viktorijos laikų Anglijoje“, W illiam
Boyd D awkins „ Urvų medžiotojai: pirm ų jų Europos gyventojų urvų ty­
rim a i“, Glyn D aniel „Žvilgsnis į priešistorę“.
 Feitės šeima atkeliauja pagyventi į nedidelę atokią salą, mat kolegos moks­
lininkai kviečia jos tėtį apžiūrėti radinių. Tačiau paaiškėja, kad tai ne vienintelė
priežastis, kodėl jie čia atvyko. Saloje knibžda paslapčių, kurias Feitė ketina
išsiaiškinti. Ar melas gali padėti atrasti tiesą? Knygoje dera detektyvinis siužetas,
istorinės devyniolikto amžiaus pabaigos detalės ir šiurpios paslaptys.
Britų rašytojos Frances Hardinge (g. d 973 m.) knyga susilaukė didelio kri­
tikų ir skaitytojų dėmesio. „Melų medis“ 2016-aisiais nominuotas Carnegie
medaliui, o 2015-aisiais gavo net du „Costa“ apdovanojimus - už geriausią
vaikų ir paauglių knygą ir už geriausią metų knygą.

Redaktorė Ingrida Daračienė

Korektorė Guoda Rudnickaitė-Vaitiekūne
Maketavo M iglė Dilytė
Tiražas 2500 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius
 A r čia ta pati geroji Feitė?
Mergaitė veidrodyje atrodė pasiryžusi bet kam. Ir j i anait
nebuvo gera, tai buvo matyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš pažiūros Feitė — kukli, klusni ir santūri keturiolik­

metė mokslininko duktė. Tačiau ji ryžtinga ir sumani,
o jos smalsumas ir žinių troškulys —beribiai. N uo Feitės
nieko nenuslepsi.
Feitė išsiaiškina tėčio paslaptį ap
kuris bijo šviesos ir minta melu. Jei
paskui paskleisi, medis užaugins va
vaisių, bus atskleista nežinoma tiesa
dalyką. Kuo daugiau žm onių patil
vaisius, tuo didesnė paslaptis bus atskleista...
Kai kitą dieną Feitės tėtis randamas negyvas, ji vieninte­
lė tiki, kad į jį buvo pasikėsinta. Ir tiki, kad Melų medis jai
padės išsiaiškinti žudiką. Kad ir ką tektų dėl to padaryti.

www.niekorimto.lt s
ŽAjLU aJ iu , n e t jei tu ir ne vaikas [į]