Alchemija yra ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos,

astrologijos, menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus. XVII-XVIII
a. alchemiją pakeitė šiuolaikiniai chemijos ir farmakologijos mokslai.

Žodis alchemija atsirado iš arabų al - kīmiyaˀ arba al - khīmiyaˀ. Šiuo žodžiu savo šalį vadino
egiptiečiai, taigi alchemija gali reikšti „Egipto mokslas“. Pagal kitą versiją alchemija sudaryta prie
graikų kalbos žodžio khumeia pridėjus artikelį al-.

Alchemijos meno praktikai, vadinami alchemikais, siekė trijų pagrindinių tikslų:

 Svarbiausias tikslas buvo sugebėti paversti bet kokį metalą auksu arba sidabru. Alchemikai tikėjo,
kad vienas medžiagas galima paversti kitomis, o iš pigių medžiagų gauti vertingas, svarbiausiai –
auksą ir sidabrą (tam ir turėjo pasitarnauti Filosofinis akmuo).

 Taip pat alchemikai siekė sukurti panacėją arba nemirtingumo eliksyrą, vaistą, galintį išgydyti
visas ligas ir neribotai pratęsti gyvenimą. Šiuos tikslus pasiekti tikėtasi sukūrus filosofinį akmenį.

 Trečiasis tikslas buvo žmogaus gyvybės sukūrimas.

Nors alchemikams nepavyko pasiekti savo užsibrėžtų galutinių tikslų, jie daug prisidėjo prie chemijos
kaip mokslo raidos. Alchemikai atrado daug iki tol nežinomų medžiagų, sukūrė daug laboratorinių
prietaisų ir indų.

XVI amžiuje atsirado nauja alchemijos kryptis – jatrochemija (arba medicininė alchemija). Jos
pradininkas gydytojas Paracelsas (Paracelsus; 1493–1541) teigė, jog svarbiausias alchemijos
uždavinys turėtų būti vaistų gamyba.

Paracelsas žmogaus organizmo veiklą laikė labiausiai priklausoma nuo trijų elementų: sieros,
gyvsidabrio, druskos. Esant šių elementų pusiausvyrai organizme, žmogus yra mediciniškai sveikas,
nesant – nesveikas.

Jatrochemikai atrado daug junginių ir sukūrė daug laboratorinių įrenginių, dalis jų išradimų
naudojami farmacijoje ir dabar.

Istoriniai šaltiniai mini daug mistiškų asmenybių – visų laikų alchemikų. Tai J.Baptista van Helmontas,
parašęs veikalą “Amžinasis gyvenimas”; G.Riplis, parašęs vieną žymiausių alchemijos dokumentų,
vadinamą Riplio ritiniu; olandų alchemikas daktaras Tolė, pasirašinėjęs slapyvardžiu Altus ir parašęs
veikalą “Mutus Liber”; M.Majeris, parašęs gausiai iliustruotą, vieną svarbiausių alchemijos knygų
“Atalanta Fugiens”.

Ir, žinoma, garsusis šveicaras okultistas ir alchemikas Paracelsas, kuris ne tik pirmasis panaudojo
chemines medžiagas ligų gydymui, bet ir paskelbė Naujųjų amžių principą: “Tegu nė vienas, kuris gali
priklausyti sau, nepriklauso kitam”. Žymiausias jo veikalas – “Opuscula Astronomica et Astrologica”,
parašytas apie 1570m.
Senovės alchemikai daug eksperimentavo su materija, net bandė įkvėpti materijai gyvybę. Garsioji
daktaro Frankenšteino istorija – tai karalienės Viktorijos laikų rašytojos M.Šeli vaizduotės vaisius,
bet.. ji rėmėsi alchemiko K.Dipelio, realaus žmogaus, gyvenimu ir veikla. Visiems girdėtos istorijos
apie jaunystės eliksyro paieškas – tai buvo dar viena alchemikų veiklos sritis. Vienas iš garsiausių
istorinių personažų – grafas Sen-Žermenas, kuris, kaip teigiama, gamino tokį eliksyrą ir ne tik išoriškai
buvo amžinai jaunas ir išsiskyrė ypatinga išmintimi, bet ir turėjo savybę būti keliose vietose vienu
metu..

Istorikai chemijos mokslo raidą neretai susieja su alchemija. Chemija iš pradžių buvo materializuota
egzoterinė (išorinė) alchemijos forma. Ji pradėjo plėtotis tuomet, kai vėlyvieji alchemikai atmetė
senąjį požiūrį, kad gamta sudaryta iš keturių elementų – ugnies, žemės, oro ir vandens. Nauji
atradimai atvėrė elementų įvairovę ir didelė dalis alchemijos neteko prasmės ir tiesiog išnyko.
Prasidėjo naujų ieškojimų era.

Alchemikas ir apgavikas - tai jau nuo senų laikų tarpusavyje labai susijusios sąvokos. Ir ne be
pagrindo: apgavikų alchemikų tarpe buvo gana nemažai. Tačiau garsiausi alchemikai nuoširdžiai
tikėjo, kad filosofinio akmens pagalba gali išgauti tauriuosius metalus ir sukurti jaunystės eliksyrą.
Vardan šio kilnaus tikslo jie netausojo savo sveikatos, ištisas paras dirbdami laboratorijose,
pripildytose gyvsidabrio garų. Dažniausiai alchemikai patekdavo į kalėjimus arba žengdavo ant
ešafoto. Savo eksperimentais, nors ir nesėkmingais, nors ir nesėkmingais, plėtė žmonijos žinias.
Dabartiniu metu alchemija pripažinta antimokslu, tačiau likimo ironijos dėka tapo pirmuoju mokslu
žmonijos istorijoje, apjungusiu teoriją ir praktiką. Būtent ir alchemijos išsivystė chemija.

Alchemijos pradininku laikomas egiptietis Hermis Trismegistas, gyvenęs VI-V amžiuose prieš mūsų
erą, kurį pasekėjai garbino kaip tris kartus didįjį dvasių valdovą ir magą. Šio mokslo idėja neatsirado
tuščioje vietoje. Tuo metu Kinijoje, Egipte, Asirijoje, Indijoje buvo mokama išgauti metalo lydinius,
todėl šių šalių mokslininkai, nepriklausomai vieni nuo kitų, padarė išvadą, kad tauriuosius metalus
galima išgauti dirbtiniu būdu. Yra išlikę duomenų, kad Egipto karalienė Kleopatra taip pat domėjosi
alchemija ir netgi parašė traktatą „Chrizopėja“.

Europoje alchemija išplito žymiai vėliau - tik XII amžiuje. Nors jau seniai moksliškai įrodyta, kad aukso
iš netauriųjų metalų išgauti neįmanoma, iki šiol sklinda legendos apie alchemikus, kuriems, atseit, tai
pavyko padaryti.