LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 
2017 m. spalio 16 d.
Vilnius
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus
(kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio (pranešėjas), Donato Šerno, Dalios Vasarienės ir
Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų cinkas“ ir atsakovo R. T. kasacinius
skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m.
rugsėjo 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės
bendrovės „Vakarų cinkas“ ieškinį atsakovui R. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys
akcinė bendrovė Vakarų laivų gamykla, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vakarų apskaitos grupė“.
 
Išplėstinė teisėjų kolegija
 
nustatė:
 
I. Ginčo esmė
 
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių
uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybę už bendrovei padarytą žalą,
aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 261 379,58 Eur žalos atlyginimo. Ji nurodė, kad
nuo 2003 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. birželio 20 d. atsakovas buvo ieškovės
direktorius. Vienintelės ieškovės akcininkės AB Vakarų laivų gamyklos 2013 m.
birželio 20 d. sprendimu atsakovas atšauktas iš vadovo pareigų dėl bendrovės
akcininkės prarasto pasitikėjimo juo. Siekiant pasirengti planuotam ieškovės akcijų
pardavimui, 2013 m. birželio 7 d. buvo atliktas cinko likučio gamybinėse patalpose,
esančiose Vilniuje, patikrinimas, jo metu buvo nustatytas 149,98553 tonos cinko
trūkumas. Dėl atsakovo pateiktos cinkavimo vonios schemos suklastojimo tikrasis
cinko likučio kiekis galėjo būti nuslėptas, nes, palyginus atsakovo pateiktos
cinkavimo vonios schemos duomenis su tiesiogiai iš gamintojo gautos schemos
duomenimis, buvo nustatyti skirtingi vonios matmenys – atsakovo pateiktoje
schemoje cinkavimo vonia buvo gilesnė vienu metru. Tikėtina, kad atsakovas,
inventorizacijos komisijoms teikdamas neteisingus duomenis, tyčia slėpė cinko
trūkumą. Cinko trūkumas, kurio vertę prašoma priteisti iš atsakovo, nustatytas
įvertinus 2013 m. birželio 21 d. inventorizacijos ir buhalterinius apskaitos duomenis.
 Atsakovas pripažino, kad apie trūkumą žinojo, tačiau tai slėpė. Jo neteisėti veiksmai –
netinkamas pareigų vykdymas ir veiklos organizavimas, nepakankamas
rūpestingumas, atidumas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87
straipsnyje nustatytos bendrovės vadovo pareigos pažeidimas.
 
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
 
3. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas taikė darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančias Lietuvos
Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas (245, 253–255 straipsniai) ir
sprendė, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė yra AB Vakarų laivų gamyklos patronuojamoji įmonė, ji
savarankiškos buhalterinės apskaitos netvarkė. Gamyboje naudoto cinko apskaita
įmonės finansiniuose dokumentuose buvo atliekama pagal atsakovo įsakymais
patvirtintus normatyvus, suderintus su AB Vakarų laivų gamykla. Atsakovas siūlė
patikslinti normatyvus, atsižvelgiant į faktinį sunaudojamo cinko kiekį, t. y. tvarkyti
apskaitą pagal faktiškai sunaudotą jo kiekį, tačiau tai nebuvo padaryta. Ieškovės
gamybos procese naudojamo cinko ir cinkuojamų detalių apskaitą tvarkė ieškovės
akcininkė AB Vakarų laivų gamykla. Apskaita buvo tvarkoma akcininkės ir UAB
,,Vakarų apskaitos grupė“ nustatyta tvarka. Atsakovas nebuvo UAB ,,Vakarų
apskaitos grupė“ vadovas, todėl neįrodyta, kad jis buvo atsakingas už buhalterinį
cinko trūkumą.
5. Teismas nenustatė, kad ieškovės nurodomą trūkstamą cinko kiekį atsakovas
pasisavino ar cinkavo įmonėje į apskaitą neįtrauktas detales. Teismas nenustatė
tyčinės, nusikalstamos ar kitaip pasireiškusios neteisėtos atsakovo veiklos. Teismas
sprendė, kad trūkstamas cinko kiekis sudaro apie šešis krovininius automobilius, todėl
ieškovė turėjo galimybę užfiksuoti išvežamo cinko kiekį, nes įmonės teritorija yra
saugoma, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti.
6. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad atsakovas neteisingai nurodė
cinkavimo vonios gylį, t. y. 4 m vietoj 3 m, nes ši aplinkybė nėra susijusi teisiškai
reikšmingu priežastiniu ryšiu su ieškovės įrodinėjamomis pasekmėmis. Teismo
vertinimu, vykdant 2007 m. rugsėjo 18 d. sutartį ir įrengiant metalo konstrukcijų
karšto cinkavimo liniją, buvo nupirkta 3 m gylio vonia, o atsakovas įrodė, kad ši
vonia per penkerių metų eksploatavimo laikotarpį išsigaubė ir jos matmenys nėra
tokie, kokie buvo ją įsigijus. Įrodytas vonios išsigaubimas leido teismui padaryti
išvadą, kad ieškovė netiksliai apskaičiavo cinko likutį vonioje, nes išsigaubimai taip
pat užsipildė cinku.
7. Remdamasis byloje atliktos ekspertizės akto išvadomis, teismas sprendė, kad faktiškai
sunaudoto cinko kiekis buvo kitoks, ir jis nebuvo įtraukiamas į apskaitą, o UAB
,,Vakarų apskaitos grupė“ nurašydavo cinką tik pagal normatyvus, o ne pagal realiai
sunaudotą jo kiekį.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu panaikino
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priėmė naują
sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 5665,57 Eur
žalos atlyginimo, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Kolegija nurodė, kad kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip
jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė
pagal civilinius įstatymus. Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei
žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai
atlikdamas savo, kaip vadovo, pareigas vidiniuose santykiuose, dėl jo atsakomybės
spręstina pagal darbo teisės normas. Medžiagų pristatymas iš tiekėjų ar kito sandėlio
ir kontrolė apima vidinę įmonės resursų apskaitą, sudaro kasdienės bendrovės veiklos
organizavimą. Tai nėra bendrovės vadovo atstovavimas įmonei, todėl dėl atsakovui
taikytinos materialinės atsakomybės spręstina vadovaujantis DK nuostatomis.
10. Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo
narys juridinio asmens atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai. Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje
nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų
naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.
Remiantis ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako
už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos
buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnyje nustatyta, kad už
apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos
dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, kuris yra vienasmenis
bendrovės valdymo organas, atliekantis visas jo funkcijas ir vykdantis jo uždavinius.
Atsakovo kaip vadovo pareigos ir teisės reglamentuojamos UAB ,,Vakarų cinkas“
administracijos darbo reglamente (toliau – ir Reglamentas), kurio 2.2.23 punkte
įtvirtinta bendrovės direktoriaus pareiga tikrinti buhalterinę-finansinę apskaitą,
bendrovės dokumentus. Byloje nustatyta, kad buhalterinė apskaita, taip pat gauto ir
sunaudoto cinko apskaita, buvo vykdoma atsakovo (vadovo) pateiktų pirminių
dokumentų (sąskaitų faktūrų, cinko nurašymo aktų) pagrindu, todėl už teikiamų
dokumentų tikrumą atsakingas atsakovas. Atsakovui, kaip patyrusiam vadovui, turėjo
būti žinomos netinkamo dokumentų ir materialinių vertybių apskaitos tvarkymo
vadovaujamoje įmonėje teisinės pasekmės.
11. Atsakovas nepaneigė savo paties rašytinio paaiškinimo, rašyto po įmonėje nustatyto
cinko trūkumo, kuriame jis prisipažino dar 2009 m. balandžio mėnesį žinojęs apie
cinko trūkumą ir nusprendęs šį trūkumą panaikinti ,,gamybos eigoje“. Ši aplinkybė
įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus, teikiant buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei
aiškiai neteisingus pirminius duomenis. Atsakovas paaiškinime pripažino, kad 2012
metų pradžioje trūkumas nemažėjo, realaus cinko ir atliekų nurašymo trūkumas
nepakito, kad jis per inventorizacijas pateikdavo netikslius duomenis ir padėtis vis
sunkėjo.
12. Ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, ar 2009–2013 m.
pagrįstai buvo apskaičiuojama, kiek sunaudoto cinko nurašyti, nes nėra duomenų,
kokio storio cinko sluoksniu buvo dengiamos metalo konstrukcijos (detalės). Taigi iš
esmės byloje nėra įrodymų, kad atsakovo patvirtinti cinko nurašymo normatyvai
neatitiko realaus sunaudojamo cinko kiekio. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas
ėmėsi realių priemonių, užtikrinančių teisingą ir tinkamą sunaudojamų medžiagų
kiekio apskaitą, inicijavo patikrinimus ar kitokiu būdu užtikrino tinkamą gauto ir
sunaudoto cinko apskaitą. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje
atliktos teismo ekspertizės akto išvados taip pat įrodo atsakovo neteisėtą veiką, t. y.
tai, kad cinko trūkumas buhalterinėje apskaitoje buvo slepiamas inventorizacijos
aprašuose nurodant ne faktinį, bet dokumentinį cinko likutį. Yra pagrindas pripažinti,
kad bendrovės vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik
 bendrovės interesais, užtikrinti medžiagų apskaitą, tačiau šių pareigų nevykdė ir tokiu
būdu atliko neteisėtą veiką.
13. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet
ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus
atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Kolegija sprendė, kad šiuo atveju nėra
sąlygų taikyti visišką materialinę atsakomybę, nes atsakovo tyčia neįrodyta.
Nenustačius sąlygų taikyti visišką atsakovo atsakomybę, jis privalo atlyginti žalą, ne
didesnę kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (DK 254
straipsnis).
 
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
 
14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio
dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų
atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai atsakovo atsakomybės klausimą sprendė vadovaudamiesi
darbo teisės normoms ir nurodydami, kad atsakovas savo, kaip bendrovės
vadovo, pareigas netinkamai atliko veikdamas vidiniuose santykiuose.
Teismai nevertino, ar atsakovo veiksmai yra laikytini fiduciarinių pareigų
pažeidimu, už kurį taikytina civilinė atsakomybė. Teismų išvada, kad
fiduciarinės pareigos yra taikytinos bendrovės vadovui veikiant tik išoriniuose
santykiuose, prieštarauja CK nuostatoms, bendrovės valdymo organų narių
pareigų prigimčiai ir Lietuvos teismų praktikai.
2. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad dėl šiame straipsnyje nustatytų
pareigų pažeidimo kilusią žalą bendrovės vadovas privalo atlyginti visiškai.
Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės vadovo
atsakomybės klausimas dėl veiksmų, kurie buvo atlikti bendrovės vadovui
veikiant tiek vidiniuose, tiek išoriniuose santykiuose, yra sprendžiamas pagal
civilinės teisės nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015). Taigi, bylą nagrinėję teismai
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bendrovės vadovo
atsakomybės taikymo klausimais ir netinkamai taikė bei aiškino materialiosios
teisės normas.
3. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas
pagal civilinės teisės normas, nes jo veiksmai neatitinka darbo sutartinių
santykių pobūdžio. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo
organas, veikiantis bendrovės vardu, turintis teisę vienvaldiškai sudaryti
sandorius, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų
įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnis). Tai reiškia, kad nors bendrovės vadovą gali
atšaukti jį paskyręs bendrovės organas, tačiau bendrovės vadovas nėra
pavaldus jį išrinkusiam organui, jis bendrovės veiklą organizuoja ir
sprendimus priima savarankiškai. Todėl bendrovės vadovo ir bendrovės
santykiai neatitinka įprastų darbo santykių.
 4. CK 2.87 straipsnio nuostatos įpareigoja bendrovės valdymo organų narius
bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir
protingai, būti lojalius, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jų
asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens
interesams ir kt. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų, kad cinko
trūkumas susidarė jo naudojimo tinkamai neapskaitant bendrovės
dokumentuose, jis taip pat neįrodė, kad užtikrino tinkamą sutarčių dėl cinko
įsigijimo vykdymą, nes pats pripažino, kad, pagal cinko įsigijimo sutartį į
bendrovės teritoriją atvežus cinką, pastebėjo 68 tonų cinko trūkumą, tačiau dėl
to nesiėmė reikiamų veiksmų. Tokie atsakovo veiksmai nulėmė bendrovės
turto (cinko) sumažėjimą, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą. Atsakovas
pats pripažino žinojęs apie realų cinko trūkumą, tačiau jį slėpė, pateikdamas
netikslius duomenis inventorizacijai, nurodė neteisingą cinkavimo vonios gylį,
netinkamai apskaičiuodavo sunaudojamo cinko kiekį, neužtikrino tinkamos ir
teisingos sunaudoto cinko apskaitos. Dėl to ieškovė negavo tam tikros dalies
pajamų, nes, naudojant daugiau cinko cinkavimo paslaugoms suteikti, turėjo
būti taikomi didesni paslaugų įkainiai. Be to, šiais atsakovo veiksmais taip pat
buvo iškraipomi duomenys apie bendrovės veiklos rodiklius, veiklos sąnaudas
ir pelningumą, taip pat užkertamas kelias užtikrinti bendrovės veiklos
veiksmingumą.
5. CK 6.282 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai žala padaryta tyčia,
teismas net negali spręsti atlygintinos žalos dydžio sumažinimo klausimo dėl
žalą padariusio asmens sunkios turtinės padėties. Taigi, nagrinėjamoje byloje
konstatavus egzistuojančias visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas,
bendrovei turi būti priteisiama reikalaujama žalos atlyginimo suma, remiantis
visiško žalos atlyginimo principu.
15. Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi
išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal kasacinio teismo praktiką įmonės vadovui būdingi dvejopo pobūdžio
teisiniai santykiai: 1) išoriniai santykiai – su trečiaisiais asmenimis; 2) vidiniai
santykiai – su bendrove ir jos dalyviais (akcininkais). Šių teisinių santykių
identifikavimas yra teisiškai reikšmingas, nes nuo to priklauso taikomos
atsakomybės (civilinės ar materialinės) pagrindai. Bylą nagrinėję teismai,
spręsdami dėl atsakovui taikytinos atsakomybės darbo teisės normų pagrindu,
teisės taikymo klaidų nepadarė, nes ieškovės nurodoma žala kilo atsakovui
veikiant vidiniuose santykiuose.
2. CK 2.87 straipsnio nuostatos taikomos tais atvejais, kai bendrovės vadovas
nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų išoriniuose santykiuose su kitais
asmenimis ar jas vykdo netinkamai. Ieškovės siūlomas atsakomybės modelis,
kai įmonės vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė už fiduciarinių pareigų
pažeidimą, net ir veikiant vidiniuose santykiuose, pažeistų įmonės vadovo,
kaip darbuotojo, teises ir interesus, nes už bet kokį ekonomiškai nenaudingą
sandorį jam kiltų civilinė atsakomybė.
3. Ieškovės nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose
faktinė ir teisinė situacija neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl jose
pateikti išaiškinimai nėra aktualūs. Be to, kasacinio skundo argumentų dalis
yra susijusi su fakto klausimais, o tai nėra kasacijos dalykas.
 4. Byloje nėra įrodyta, kad ieškovė patyrė žalos. Ieškinys yra grindžiamas
patikrinimo metu nustatytu cinko trūkumu, kurį lėmė netinkamas sunaudoto
cinko buhalterinis nurašymas. Jokių duomenų apie cinko pasisavinimą ar
iššvaistymą byloje nėra. Ieškovė neįrodė, kad cinkas buvo sunaudotas ne
gamybos metu, todėl laikytina neįvykdžiusia procesinės pareigos įrodyti tiek
žalos faktą, tiek jos dydį. Nesant žalos fakto, nėra pagrindo konstatuoti
tyčinius atsakovo veiksmus.
16. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo
tenkinta ieškinio dalis, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo
2015 m. balandžio 13 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 246 straipsnio
1 dalies 1 punkto bei 257 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl žalos, kaip
materialinės atsakomybės sąlygos. Tik nustačius realios žalos padarymo faktą
analizuotinos kitos materialinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai,
priežastinis ryšys, kaltė ir kt.), o žalos faktas nagrinėjamu atveju neįrodytas.
Pati ieškovė niekada neteigė, kad cinkas buvo neteisėtai pasisavintas ar
iššvaistytas, ir tokių aplinkybių neįrodinėjo. Dėl šios priežasties abejotina, ar
materialinių vertybių sunaudojimas gamybos procese apskritai gali būti
traktuojamas kaip žala, jeigu nenustatoma kokių nors tyčinių ir akivaizdžiai
neekonomiškų medžiagų sunaudojimo atvejų. Medžiagų pereikvojimas yra
visiškai savarankiškas materialinės atsakomybės atvejis, nustatytas DK 253
straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad cinko nurašymas neatitiko
faktinio sunaudojimo, nebuvo vykdomi faktinio sunaudojimo svėrimai, apie
netinkamus cinko nurašymo normatyvus nebuvo pakankamai aiškiai
informuojama vadovybė ir t. t. Konstatavęs šiuos pažeidimus teismas priteisė
ieškovei dalį žalos atlyginimo, nors neteisėti veiksmai savaime nereiškia žalos
padarymo fakto. Netinkamas su apskaita susijusių pareigų vykdymas gali būti
laikomas drausmės pažeidimu, gali būti keliamas asmens drausminės
atsakomybės klausimas, tačiau ne kiekvienas darbo drausmės pažeidimas
suponuoja darbuotojo materialinę atsakomybę.
3. Cinko trūkumas susidarė dėl netinkamo nurašymo normatyvo taikymo, o
normatyvai buvo nustatomi derinant su patronuojančiosios bendrovės
AB Vakarų laivų gamyklos ekonomikos padaliniais bei vadovybe
(Reglamento 2.4, 2.4.1, 2.4.3 ir 2.4.4 punktai). Dėl šių priežasčių apeliacinės
instancijos teismo išvada apie neteisėtus atsakovo veiksmus tvarkant apskaitą
neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jeigu atsakovas būtų galėjęs vienašališkai
nuspręsti dėl cinko nurašymo normatyvų, jam nebūtų buvę jokios prasmės
netinkamai nurašyti sunaudotą cinką.
17. Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir tenkinti jos kasacinį
skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Nors Reglamentas nustato tam tikrų atsakovo sprendimų projektų derinimą su
bendrovės akcininke, tačiau galutinių sprendimų priėmimas priklauso paties
atsakovo kompetencijai (Reglamento III skyriaus 2.5 punkte nustatyta, kad
 direktorius atsako už bendrovės ūkinę veiklą, jos rezultatus). Be to, pats
Reglamentas yra tvirtinamas bendrovės vadovo (Reglamento I skyriaus 2
punktas). Taigi, kol galiojo paties atsakovo patvirtinti normatyvai, jis privalėjo
užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. To nepadaręs atsakovas atliko neteisėtus
veiksmus, taip padarydamas žalą bendrovei. Be to, teisės aktuose nenurodyta
skirtingo bendrovės vadovo statuso ir atsakomybės reguliavimo, priklausomai
nuo to, ar bendrovė priklauso įmonių grupei, o kasacinio teismo praktikoje
aiškiai ir nuosekliai įtvirtinama pozicija, kad akcininkų pritarimo gavimas tam
tikriems bendrovės vadovo sprendimams nemažina ir nešalina paties
bendrovės vadovo atsakomybės už atitinkamais veiksmais sukeltą žalą
bendrovei.
2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog
atsakovas ėmėsi realių priemonių, užtikrinančių teisingą ir tinkamą
sunaudojamų medžiagų kiekio apskaitą, inicijavo patikrinimus ar kitokiu būdu
užtikrino tinkamą gauto ir sunaudoto cinko apskaitą. Vien pasiūlymo atlikti
sunaudojamo cinko kiekio faktinius matavimus, kuriais remiantis būtų
tikslingiau nustatoma cinkavimo savikaina, įrašymas į formuojamą įmonės
biudžetą nėra pakankamai informatyvus ir nepaneigia atsakovo pareigos
tinkamai organizuoti kasdienę įmonės veiklą.
3. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad trūkstamas cinkas nebuvo naudojamas į
apskaitą neįtraukiamiems cinkavimo darbams, kurie neteikė jokių pajamų
bendrovei, taip pat neįrodė, kad jis užtikrino viso bendrovės įsigyto cinko
atgabenimą į bendrovės teritoriją ir panaudojimą jos veikloje, todėl turi
pareigą atlyginti bendrovės nuostolius dėl susidariusio cinko trūkumo. Cinko
trūkumas susidarė dėl tyčinių atsakovo veiksmų, nes jis, žinodamas apie realų
cinko trūkumą, šį slėpė, inventorizacijai pateikdamas netikslius duomenis.
Atsakovas taip pat pripažino, kad nurodė neteisingą cinkavimo vonios gylį,
netinkamai apskaičiuodavo sunaudojamo cinko kiekį, neužtikrino tinkamos ir
teisingos sunaudoto cinko apskaitos. Dėl šių priežasčių atsakovo teiginiai apie
tariamai netyčinius jo veiksmus nepaneigia civilinės atsakomybės sąlygų
egzistavimo.
4. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bendrovės patirtos žalos dydis
buvo įrodinėjamas atliktos inventorizacijos dokumentais bei byloje atliktos
ekspertizės rezultatais, kurių pagrindu ieškinio reikalavimas buvo patikslintas
iki 261 379,58 Eur (149,98553 tonos cinko trūkumas). Taigi, teismas tinkamai
įvertino abi atsakomybės taikymo sąlygas (atsakovo neteisėtus veiksmus ir
bendrovei padarytą žalą) ir pagrįstai sprendė, kad žalą sukėlė neteisėti
atsakovo veiksmai.
 
Išplėstinė teisėjų kolegija
 
konstatuoja:
 
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
 
 Dėl bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, civilinės atsakomybės ir materialinės
atsakomybės taikymo atvejų atribojimo

18. Ieškovė kasaciniame skunde kelia teisės klausimą dėl bendrovės vadovo atsakomybės
rūšies kvalifikavimo. Ieškovės teigimu, teismai atsakovo atsakomybės klausimą už
fiduciarinių pareigų, pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą pažeidimą
netinkamai sprendė vadovaudamiesi darbo teisės normoms, t. y. nepagrįstai taikė ne
civilinę, o materialinę atsakomybę pagal darbo teisės normas.
19. Civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo principu (CK 6.251
straipsnis), o materialinės atsakomybės pagal darbo teisę bendroji taisyklė yra tokia,
kad ši atsakomybė yra ribota (DK 254 straipsnis, 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr.
IX-926 redakcija).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad bendrovės
vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, kadangi bendrovės vadovas yra ir
vienasmenis bendrovės valdymo organas, ir bendrovės darbuotojas (ABĮ 37 straipsnio
1, 4 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-7-444/2009; ir kt.).
21. Spręsdamas klausimą, kokia atsakomybės rūšis – materialinė ar civilinė – turėtų būti
taikoma bendrovės vadovui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vidiniuose
santykiuose vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o išoriniuose –
kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Kai bendrovės
vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose
santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
3K-7-444/2009). Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos
netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas
savo, kaip vadovo, pareigas vidiniuose santykiuose, dėl jo atsakomybės spręstina
pagal darbo teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.
gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Kasacinis teismas yra
pažymėjęs, kad DK normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų
veiklos, jų atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar
netinkamą vykdymą, nes šie santykiai nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų
Darbo kodekso reglamentuojamų santykių. Dėl to negalima teigti, kad DK XVII
skyriaus „Materialinė atsakomybė“ normos reglamentuoja bendrovės vadovo, kaip
bendrovės valdymo organo, atsakomybę už civilinio teisinio pobūdžio pareigų
nevykdymą ar netinkamą vykdymą išoriniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
22. Taigi, minėtoje ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovo
atsakomybės skirstymo į civilinę ir materialinę esminis kriterijus buvo ne teisės
normos, kurios pažeistos, bet vadovo veiklos adresatas: civilinės atsakomybės atveju
pažeidimai kildavo iš vadovo santykių su trečiaisiais asmenimis, o materialinės
atsakomybės atveju – iš vadovo veiklos, nukreiptos į įmonės vidų.
23. Plėtodamas praktiką vadovo atsakomybės rūšių nustatymo srityje kasacinis teismas
vėlesnėse (naujausiose) kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose nutartyse
išorinių santykių terminą vartoja apibrėžti vadovo veiksmams, kylantiems ne DK, o
CK ir specialiųjų, juridinių asmenų veiklą reglamentuojančių, įstatymų reguliuojamų
santykių pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties
 civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 37 punkte, 2017 m. balandžio 13 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017 21 punkte konstatuota, kad, sprendžiant dėl
konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi
veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis. Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip
valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad
vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas
pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė –
atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Sprendžiant dėl
bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina nustatyti, kokias pareigas
vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Kai
vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba
specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma
civilinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 21 punkte nurodyta, kad kiekvienu
konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma
atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei
vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją,
pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto
apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir
pan., jis pažeidžia jam kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl
jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė
pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma
materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo
teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.
24. Taigi, esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi
naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas ne vadovo veiklos
adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas
pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje.
25. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovo, bendrovės vadovo,
atsakomybę už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą kvalifikavo kaip
materialinę. Teismas sprendė, kad žala padaryta vidiniuose santykiuose, kuriuose,
padarius žalą, taikoma materialinė atsakomybė. Vidiniais santykiais teismai pripažino
santykius tarp bendrovės ir jos vadovo, kai nesudaromi sandoriai su trečiaisiais
asmenimis, o išoriniais santykiais, kuriuose taikoma civilinė atsakomybė, pripažino
bendrovės, atstovaujamos jos vadovo, sudaromus sandorius su trečiaisiais asmenimis.
Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, kad
atsakovas galimai netinkamai organizavo medžiagų pristatymą iš tiekėjų ar kito
sandėlio ir nekontroliavo (netinkamai kontroliavo) vidinės įmonės resursų apskaitos,
apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad bendrovės kasdienės veiklos
organizavimas yra vidinių santykių sritis, už šį pažeidimą taikoma materialinė
atsakomybė, nes bendrovės vadovo veiksmų neteisėtumas nepasireiškė sandorių su
trečiaisiais asmenimis sudarymu.
26. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad
apeliacinės instancijos teismas skirtumus tarp atsakomybės rūšių nustatė netinkamai,
nes vadovo atsakomybės rūšį kvalifikavo tik pagal aplinkybę, ar vadovas sudarė
sandorius trečiųjų asmenų atžvilgiu, o už neteisėtus veiksmus, bendrovės atžvilgiu
pažeidus fiduciarines ir BAĮ 21 straipsnyje nurodytas pareigas, nepagrįstai taikė
materialinę atsakomybę.
27. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi
veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių
atžvilgiu. Ši norma aiškiai nustato, kad bendrovės vadovas turi fiduciarines pareigas
bendrovei. Už šių pareigų pažeidimą vadovas atsako bendrovei pagal civilinės
atsakomybės taisykles. Civilinė bendrovės vadovo atsakomybė kyla pagal CK 2.87
straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys,
nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar
steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai,
jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taisyklė, kad
bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės
subjektui, įtvirtinta ir Akcinių bendrovių įstatyme, nes ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje
nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų
praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
234/2013).
28. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma kasacinio teismo praktikoje aiškinama
kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto
verslininko kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25
d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-
124/2014; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo
dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo
vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip
pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-
214/2011, 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; kt.).
Kadangi CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos yra specialios ir saisto tik
juridinio asmens valdymo organo narį, o ne bet kurį darbuotoją, šių pareigų
pažeidimas užtraukia vadovui ne materialinę, o civilinę atsakomybę.
29. Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad vadovui taikoma civilinė, o ne
materialinė atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Tačiau
verslo sprendimai turinio požiūriu neapsiriboja vien sandorių su trečiaisiais
asmenimis sudarymu. Verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos)
veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir
įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas turėjo diskreciją priimti konkretų
sprendimą ir tuo metu nebuvo žinoma, ar šis pasiteisins. Praktikoje galimi verslo
sprendimai, kurie nėra sandoriai su trečiaisiais asmenimis, – pavyzdžiui, valdyba
paprastai daro verslo sprendimus, bet be atskiro įgaliojimo nesudarinėja sandorių su
trečiaisiais asmenimis, vienasmenis valdymo organas taip gali nuspręsti dėl verslo
strategijos keitimo, prekių ir paslaugų kainodaros keitimo, prekių kokybės
reikalavimų sumažinimo ir t. t., ir dėl šių sprendimų bendrovė gali patirti žalą. Todėl
nepagrįsta vadovo civilinę atsakomybę taikyti tik už nepagrįstų verslo sandorių
sudarymą su trečiaisiais asmenimis, o už žalingus bendrovei sprendimus taikyti
materialinę atsakomybę pagal DK normas, nes abiem atvejais šie veiksmai patenka į
verslo sprendimų kategoriją, jais pažeidžiamos tos pačios vadovo fiduciarinės
pareigos ir padaroma žala bendrovei.
30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vadovas civiline tvarka atsako ne tik už
nepagrįstus verslo sprendimus, bet ir už imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo
organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra
įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už
finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai),
tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis)
bei bankroto bylos inicijavimą laiku (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo
(toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto
administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla ne iš darbo
teisinių santykių, o iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais
atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui
taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (pvz., atvejai dėl civilinės deliktinės
atsakomybės vadovui taikymo už įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymą: Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
130/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; 2012 m.
vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. birželio 27 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-
687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016
m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
31. Pažymėtina, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto Darbo
kodekso 103 straipsnio 2, 3 dalyse, skirtingai nei iki tol galiojusio DK redakcijoje, yra
tiesiogiai reglamentuojama juridinio asmens vadovo atsakomybė ir ji
reglamentuojama taip: už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą
juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas
(2 dalis); už dėl civilinių teisių ir pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo
juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal civilinės
teisės normas (3 dalis). Šios teisės normos nėra taikomos nagrinėjamoje byloje, nes
veiksmai, iš kurių kildinama žala, atlikti iki įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto Darbo
kodekso įsigaliojimo.
32. Plėtodama ir vienodindama kasacinio teismo praktiką išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bendrovės vadovo teisinis statusas įgyjamas ABĮ nustatyto juridinio
fakto pagrindu, konkrečiai, bendrovės valdybos (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų
tarybos, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinio akcininkų susirinkimo)
nutarimu, o ne vadovo ir bendrovės sudarytos darbo sutarties pagrindu, įstatymuose
išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti keičiamos darbo sutartimi, todėl už
šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė.
33. Bendrovės vadovui tenkančios civilinių įstatymų pareigos reglamentuojamos CK
2.87 straipsnyje, ABĮ 37 straipsnyje ir kitose šio įstatymo normose, ĮBĮ, BAĮ, taip pat
detalizuojamos bendrovės įstatuose, vadovo pareiginiuose nuostatuose, kituose vidaus
administravimą reglamentuojančiuose aktuose. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta,
kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai,
laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, o 37 straipsnio 7
dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais
teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais,
stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais.
34. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir
vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės
 aiškinimo taisykles: ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo
teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio
žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal
savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė.
Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės
darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo,
kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Ieškovui,
reiškiančiam reikalavimą taikyti vadovui civilinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti,
kad pažeista būtent įstatyme įtvirtinta vadovo pareiga, o ne darbuotojui DK
numatytos pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)
12, 178 straipsniai).
35. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti padarytą žalą grindė
atsakovo neteisėtais veiksmais pažeidus fiduciarines pareigas, klastojant finansinės
apskaitos dokumentų duomenis. Byloje įrodžius pareigų, nustatytų CK 2.87
straipsnyje, BAĮ 21 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą, atsakovui taikytina civilinė, o ne
materialinė atsakomybė.
 
Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos
 
36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr.
33/03) išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų
instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis
vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai.
Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant
naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais
(sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų
sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad
teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip
pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo
vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko),
anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
37. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs,
kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis
precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir
Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų
precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti.
Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant
bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti
analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės
aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas
precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje
byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
38. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie
ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės
aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo
 sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose
buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m.
balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą),
kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse
išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis
analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas
teismo sprendimas, bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio
4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006).
39. Ieškovė savo kasacinio skundo argumentus dėl to, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi
civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje
byloje Nr. 3K-3-625-687/2015. Ieškovės teigimu, nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse bendrovės vadovo atsakomybės klausimas dėl veiksmų, kurie buvo
atlikti bendrovės vadovui veikiant tiek vidiniuose, tiek išoriniuose santykiuose, yra
sprendžiamas pagal civilinės teisės nuostatas: civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014
priimtoje nutartyje apskritai neužsimenama, kad bendrovės vadovo atsakomybės
klausimas galėtų būti sprendžiamas pagal darbo teisės nuostatas, nors ieškinyje
įvardyti neteisėti bendrovės vadovo veiksmai buvo susiję tiek su vidiniu bendrovės
veiklos organizavimu, tiek su sandoriais, kuriuos bendrovė sudarė dėl paties
bendrovės vadovo turto, tiek ir dėl kitų sandorių; civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-
687/2015 priimtoje nutartyje užsimenama apie galimybę taikyti civilinę atsakomybę
juridinio asmens vadovo atžvilgiu ir dėl veiksmų, kurie susiję su juridinio asmens
vidinės veiklos organizavimu.
40. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės kasaciniame skunde nėra
argumentuotai pagrįsta, jog jos nurodytos kasacinio teismo nutartys laikytinos
turinčiomis precedento galią nagrinėjamoje byloje. Dėl to ieškovės kasacinio skundo
teiginys, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės
taikymo ir aiškinimo praktikos, atmestinas kaip nepagrįstas.
 
Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala kildinama iš jo veiksmų
 
41. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII
skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų
sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis),
priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme
ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš
aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo
veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178
straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius,
kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo
kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei
įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis,
182 straipsnio 4 dalis).
42. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi
bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip
valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę.
 43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl
vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio
asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų
pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-
124/2014).
44. Ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti
pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu nustatytų pareigų
pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo
priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo,
skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis.
45. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų
pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant
verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla
ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose
nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku
inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą))
vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.
 
Dėl bendrovės vadovo atsakomybės už neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės
turtą
 
46. Viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti
bendrovės turto apskaitą (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą
vadovui taikytina ne materialinė, o civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo
organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 23 punktas).
47. BAĮ 4 straipsnis nustato reikalavimus ūkio subjektams tvarkyti apskaitą taip, kad
apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami
ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Be to, juridinio asmens vadovas
atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų
išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, ir t. t.
(Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl
Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 64 punktas).
48. Kasacinis teismas byloje dėl bendrovei vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai
neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą turtą yra nurodęs, kad ši vadovo pareiga kildintina
iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų ABĮ ir BAĮ nuostatų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-
313/2015).
49. Kasacinis teismas yra išskyręs dvi valdymo organų narių fiduciarinių pareigų grupes:
bendrovės vadovo rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87
straipsnio 2–6 dalys), ir dėl jų plačiau pasisakęs. Sprendžiant ginčą dėl bendrovės
vadovo atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės turtą
yra reikšminga nustatyti, ar vadovas laikėsi rūpestingumo pareigos.
50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad rūpestingumo pareiga apima ne
tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą; vadovas privalo dirbti
 rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama
įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu
momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006; 2016 m.
birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 33 punktas).
51. Nustatant, ar bendrovės vadovas pažeidė rūpestingumo pareigą, Lietuvos teismų
praktikoje taikomas objektyvaus elgesio standartas, kuris reiškia, kad vadovas savo
veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Tai,
ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią rūpestingumo pareigą įvykdė, nustatoma
pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo
vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
52. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą
saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis
rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto
apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-429-313/2015).
53. Kasaciniuose skunduose tiek ieškovė, tiek atsakovas kelia žalos dėl atsiradusio
bendrovės turto (cinko) trūkumo nustatymo klausimą: ieškovės teigimu, cinko
trūkumas susidarė jo naudojimo tinkamai neapskaitant bendrovės dokumentuose,
neužtikrinus tinkamo sutarčių dėl cinko įsigijimo vykdymo; atsakovo teigimu,
viršytas cinko kiekis buvo sunaudotas atsakovo vadovaujamos bendrovės gamybos
procese.
54. Ieškovė, reiškianti atsakovui reikalavimą atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo vadovavimo
bendrovei, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų
veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai).
55. Remiantis ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako
už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. BAĮ 12 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti
pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės
operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio
2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius,
susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros
pasikeitimu. BAĮ 21 straipsnis nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio
įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio
subjekto vadovas. UAB ,,Vakarų cinkas“ įstatų 4.3 punktu bendrovės vadovas
įpareigotas veikti bendrovės naudai, neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų
veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems
bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra
akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. UAB „Vakarų cinkas“
administracijos darbo reglamento 2.2.23 punkte nustatyta bendrovės direktoriaus
pareiga tikrinti buhalterinę-finansinę apskaitą, bendrovės dokumentus.
56. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai, be kita ko,
pasireiškė pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą pažeidimu, nes cinkas
buvo nurašomas pagal ieškovės patvirtintus normatyvus, kurie buvo per maži, –
realiai buvo sunaudojama daugiau cinko, negu buvo nurašoma, cinkavimo detalės
 nebuvo sveriamos, normatyvo trūkumą atsakovas žinojo, toleravo ir nesiėmė
priemonių jam pakeisti.
57. Pažymėtina, kad netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra
neteisėtas veiksmas, dėl kurio kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos
visos civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad
netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas,
nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar
išsaugotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 23 punktas).
58. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė
savarankiškos buhalterinės apskaitos netvarkė, tai 2010 m. sausio 4 d. sutartimi buvo
pavesta atlikti UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“, tačiau buhalterinė apskaita, taip pat
gauto ir sunaudoto cinko apskaita ją tvarkančioje įmonėje buvo vykdoma atsakovo
pateiktų pirminių dokumentų (sąskaitų faktūrų, cinko nurašymo aktų) pagrindu,
atsakovas buvo atsakingas už pirminių buhalterinių dokumentų apie gautą ir
sunaudotą cinką pateikimą UAB ,,Vakarų apskaitos grupė“, dėl tokių teikiamų
dokumentų turinio tikrumo ir kontrolės atsakomybė tenka taip pat atsakovui.
59. Ieškovė cinko 149,98553 tonos trūkumą ir patirtos žalos dydį įrodinėjo, be kita ko,
remdamasi atliktos inventorizacijos dokumentais (atlikus 2013 m. birželio 7 d. cinko
likučio gamybinėse patalpose, esančiose Vilniuje, patikrinimą, kurio metu nustatytas
cinko trūkumas), atsakovo 2013 m. birželio 20 d. paaiškinamuoju raštu, byloje
atliktos teismo ekspertizės akto išvadomis.
60. Įvertinus bylos faktinius duomenis apie ieškovės įrodinėto cinko trūkumo, taigi ir
žalos, atsiradimo priežastis, cinko trūkumas gali būti suskirstytas į dvi grupes: 1) 68
tonų cinko trūkumas (toks kiekis įvardytas ieškovės)); 2) likutis (149,98553 tonos
minus 68 tonos) – 81,98553 tonos cinko trūkumas.
61. Dėl antrosios iš nurodytų grupių – 81,98553 tonos cinko trūkumo – pažymėtina, kad
byloje nustatyta, jog pas ieškovę gamybos procese sunaudotas cinko kiekis buvo į
apskaitą įtraukiamas ir nurašomas ne pagal faktinį jo sunaudojimą, o pagal atsakovo
patvirtintus normatyvus, kurie buvo nustatomi suderinus su patronuojančiosios
bendrovės AB Vakarų laivų gamyklos ekonomikos padaliniais bei vadovybe. Taip pat
nustatyta, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovas, teikė pasiūlymą atlikti
sunaudojamo cinko kiekio faktinius matavimus, tačiau šis pasiūlymas nebuvo
įgyvendintas, nes jam nereiškė pritarimo bendrovės akcininkė. Ieškovė, įrodinėdama
šį cinko trūkumą, taigi ir padarytą žalą, rėmėsi apskaitos duomenimis, atspindinčiais
ne faktinį, o normatyvinį cinko sunaudojimą gamybos procese. Atsakovas savo
atsikirtimus nuosekliai grindė aplinkybe, kad šis cinkas buvo sunaudotas jo
vadovaujamos bendrovės gamybos procese. Nustačius šios atsakovo nurodytos
aplinkybės buvimą, būtų pagrindas konstatuoti ieškinio pagrindo aptariamoje dalyje
nepagrįstumą. Byloje nėra duomenų, kad viršijantis normatyvų dydžius cinko kiekis
buvo panaudotas ne gamybos procese. Teismo ekspertizės akto išvadose nurodyta,
kad cinko trūkumas galėjo susidaryti, be kita ko, dėl sumažintų cinko nurašymo
normatyvų, t. y. faktinis cinko sunaudojimas gamybos procese galėjo viršyti
normatyvus; realiai nėra galimybės nustatyti, ar 2009–2013 metais pagrįstai buvo
apskaičiuojama, kiek sunaudoto cinko nurašyti, nes nėra duomenų, kokiu cinko storio
sluoksniu buvo dengiamos metalo konstrukcijos (detalės). Bylos duomenimis,
nucinkuotos detalės nebuvo sveriamos, cinko sunaudojimo normatyvai vykdant
užsakymus visiems užsakovams nebuvo vienodi, pateiktuose apskaitos dokumentuose
 nebuvo rodoma, kokio storio cinko sluoksniu buvo padengiamos visos metalo
konstrukcijos. Atsakovui savo atsikirtimus grindžiant aplinkybe, kad šis cinkas buvo
sunaudotas jo vadovaujamos bendrovės gamybos procese, šios aplinkybės įrodinėjimo
pareiga, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, teko atsakovui (CPK
12, 178 straipsniai). Jos (ne)buvimas, turint omenyje civiliniame procese keliamus
reikalavimus dėl įrodymų sąsajumo ir pakankamumo, galėtų būti įrodytas faktiniais
duomenimis apie šiai bylai išspręsti reikšmingu laikotarpiu gamybos procese pas
ieškovę faktiškai sunaudotą cinko kiekį. Tačiau tokie duomenys neegzistuoja ir negali
būti byloje pateikti dėl nuo ieškovės akcininkės valios ir ieškovės priklausančių
priežasčių (gamyboje sunaudoto cinko apskaita buvo vykdoma pagal nurašymo
normatyvus). Taip yra eliminuota atsakovo galimybė įrodyti aplinkybę, kuria jis
remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, kad šis cinkas buvo sunaudotas jo
vadovaujamos bendrovės gamybos procese. Atsakovui neturint galimybės jos įrodyti
dėl nuo ieškovės akcininkės valios ir ieškovės priklausančių priežasčių, nėra pagrindo
pripažinti, kad atsakovas šiuo aspektu neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos,
ir konstatuoti, jog yra neįrodyta aplinkybė dėl šio cinko sunaudojimo ieškovės
gamybos procese ir kad tokios aplinkybės neįrodymo neigiamas teisines pasekmes
turi prisiimti atsakovas. Tokiu atveju neigiamos teisinės pasekmės tenka ieškovei.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo galimybės įrodyti aptariamą šio
nurodytą atsikirtimų pagrindą ir nepagrįstai jį atmetė kaip neįrodytą. Atsižvelgiant į
tai ir į aplinkybę, kad faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo padaryti pagrįstą
išvadą dėl aptariamo cinko kiekio sunaudojimo ar nesunaudojimo ieškovės gamybos
procese, darytina išvada, jog ieškovė šioje dalyje neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo
pareigos įrodyti padarytą žalą (CPK 12, 178 straipsniai). Aptariamoje dalyje ieškovei
neįrodžius padarytos žalos, jos reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo už
aptariamą 81,98553 tonos cinko trūkumą turėjo būti atmesta. Apeliacinės instancijos
teismas, aptariamoje dalyje konstatuodamas, kad žalos padarymas yra įrodytas, ir
taikydamas atsakovui atsakomybę, netinkamai taikė teisės normas. Tai yra pagrindas
naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje iš atsakovo
priteista ieškovei žalos atlyginimas už 81,98553 tonos cinko trūkumą (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, paliktina galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis.
62. Dėl pirmosios iš nurodytų grupių pažymėtina, kad atsakovas 2013 m. birželio 20 d.
paaiškinamajame rašte nurodė, jog: jo vadovaujamos bendrovės nusipirktas cinkas
2008–2009 m. vasario mėnesio laikotarpiu buvo laikomas UAB „Vakarų metalas“
patalpose; 2009 m. kovo mėnesį pervežus cinką į ieškovės sandėlį buvo nustatyta, kad
trūksta apie 68 tonų cinko; jis nusprendė trūkumo klausimo neviešinti, o trūkumą
panaikinti gamybos procese; 2012 m. pradžioje išsiaiškino, kad trūkumas nelabai
mažėja; per inventorizacijas pateikdavo netikslius duomenis. Šis rašytinis įrodymas ir
jame užfiksuoti faktiniai duomenys nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais ir,
įvertinus byloje surinktų įrodymų viseto kontekste, reiškia atsakovo pripažinimą fakto
dėl realaus apie 68 tonų cinko trūkumo, kuris iš viso nebuvo panaudotas atsakovo
vadovaujamos bendrovės gamybos procese. Atsakovo kasacinio skundo teiginys, kad
šis cinkas buvo sunaudotas jo vadovaujamos bendrovės gamybos procese, vertintinas
kaip nepagrįstas, neatitinkantis faktinių bylos duomenų. Bylos duomenimis, atsakovas
aptariamo trūkumo nefiksavo, jį nuslėpė teikdamas duomenis ieškovės buhalterinę
apskaitą tvarkančiai įmonei, nepranešė apie jį ieškovės akcininkei, neinicijavo tyrimo.
Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino atskirai šio epizodo dėl 68 tonų
cinko trūkumo, jo aspektu nenustatė reikšmingų aplinkybių ir visų civilinei
atsakomybei atsirasti būtinų įstatyme nustatytų sąlygų, nevertino galimų variantų dėl
 priteistino žalos atlyginimo dydžio, nepagrįstai sprendė atsakovui taikyti materialinę,
o ne civilinę atsakomybę (nutarties 33 punktas). Netinkamas teisės normų taikymas
yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje
iš atsakovo priteista ieškovei žalos atlyginimas už 68 tonų cinko trūkumą (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, ši bylos dalis
grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
63. Naikinant nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, taip pat naikintina
ir jo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
 
Dėl bylinėjimosi išlaidų
 
64. Dalį bylos perdavus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiam teismui
paliekama išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5
punktais ir 362 straipsniu,
 
nutaria:
 
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo
8 d. sprendimą panaikinti.
Palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį,
kuria atmesta ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo už 81,98553 tonos cinko trūkumą.
Kitą bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
 
 
Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas
 
 
                                                                      Birutė Janavičiūtė
 
 
                                                                      Rimvydas Norkus
 
 
                                                                      Antanas Simniškis
 
 
                                                                      Donatas Šernas
 
 
                                                                      Dalia Vasarienė
 
 
                                                                      Vincas Verseckas