Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos

nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės

bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-2869-5

©Alicia Gutje, 2017

© Viršelio fotografija: Morozova Oxana / ID: 307183109 / „Shutterstock“
© Leidykla „Alma littera“, 2017
 dtį^vU c,

Daugiau nei tris valandas skausmas tarsi kūjis sminga į širdį. Taip
stipriai, kad jau pamiršau, ką reiškia lengvai įkvėpti ir pripildyti plau­
čius šviežio oro. Atrodo, kvėpavimas tampa kančia. Ir ne tik jis. Ži­
nau, pati pasirinkau tai, išmainiusi laimę į...
Aš bijau. Nebesu tokia tikra, kad pajėgsiu išgyventi viena svetima­
me mieste. Pinigų užteks daugių daugiausia keliems mėnesiams. Ojei­
gu per tą laiką nerasiu darbo? Kaip reikės pasirūpinti?.. Akis nukreipiu
nuo tuščios lėkštės, kurioje dar visai neseniai gulėjo iš duonos pada­
rytas dubenėlis, pripildytas moliuskų sriubos, į pilvą. Pajutusi šilumą
toje kūno vietoje, į kurią spoksau, sumirksiu. Nesu viena, aš turiu jį.
Nubraukusi ašaras pakylu nuo kėdės ir pasiėmusi kuprinę žengiu
prie durų. Prieš atidarydama, grįžteliu: nėra nė vieno laisvo staliuko,
visi užsėsti mano kelionės „draugų“. Jų susirūpinimą išduoda kalbė­
jimo maniera. Girdžiu vieną ir tą patį: kada pasieksime Sakramentą?
Pastarąją valandą tai tapo aktualiausia tema.
Pravėrusi duris imu dairytis Maksimo. Jį matau mašinų aikštelėje
kartu su dar keliolika vyrų, apspitusių autobusą. Užsimetu kuprinę
ant peties ir sagstydamasi megztuką sparčiais žingsniais einu prie be­
sikeikiančių žmonių būrelio.
- Dar ilgai taisys autobusą? - klausiu Maksimą pasivedusi į šalį.
- Neįsivaizduoju, Adele, - jis liūdnai pasukioja galvą. - Nėra tarp
vyrų gero mechaniko, kuris bent kiek nutuoktų apie autobuso gedi­
mus. Teks kantriai laukti.
Pašnairuoju į vairuotojo tepaluotas rankas. Vyriškis atrodo ner­
vingas, traukdamas iš kelnių kišenės telefoną. Tikiuosi, mes tik ku­
riam laikui čia įstrigom? Likus keliems kilometrams iki JAV sienos,
pakeitėme maršrutą, nusukę nuo pagrindinio kelio dėl netikėtai atsi­
radusio gedimo. Keleiviai ėmė panikuoti - iki tol, kol pamatė užeigą.
Maistas visada patraukia dėmesį, ypač jei esi praalkęs. Ojis čia dieviš­
kas. Prisivalgiau savaitei į priekį.
Nužvelgiu vienas po kito į aikštelę besirenkančius keleivius. Jie ne­
patenkinti stoviniuoja šalia vargšo vairuotojo, braukiančio prakaitą
6 ALICIA G U T JE

nuo kaktos ir linksinčio pašnekovui kitame ryšio gale. Lyg tyčia taip
turėjo nutikti! Atrodo, kai kas nenori, kad išvykčiau iš šalies. O man
tiesiog būtina iš čia išvažiuoti, pradėti naują gyvenimą toli nuo Jo.
Maksimas taip pat nekantrauja susitikti su savo gyvenimo meile, ku­
riai internetu paskyrė pasimatymą. Jeigu jis pavėluos, mylimoji labai
nusimins ir nusivils juo, ir jie jau niekada nebebus kartu. Negalima
leisti, kad tai įvyktų! Todėl taisykite kuo greičiau tą prakeiktą autobu­
są! Kone šaukiu viduje.
- Mielieji, prašau tylos! Turiu pranešti svarbią žinią, - pakelia
balsą autobuso vairuotojas. Šurmuliui pamažu rimstant prieinu ir aš
arčiau. - Ką tik kalbėjau su viršininku, jis pasiūlė, kaip išspręsti susi­
klosčiusią nemalonią situaciją, kuri man pirmą kartą nutiko per visus
dvidešimt penkerius vairuotojo darbo metus, - liūdna veido išraiška
žvilgteli į autobusą ir vėl akis pakelia į keleivius. - Vadovybė nuspren­
dė kito autobuso nesiųsti, o už bilietus jums grąžinti pinigus.
- Tai kaip mums reikės nusigauti į Sakramentą?! Stabdyti pake­
leivingas mašinas?! - šaukia įsikarščiavusi moteriškė grūmodama
kumščiu ir artėja prie mažumėlę išsigandusio žilstelėjusio vyro. Spė­
ju, šis galvoja, jog reikėjo tą žinią pranešti pro garsiakalbį užsidarius
autobuse, nes dabar vargu ar išneš sveiką kailį.
- Ponia, nurimkite, - vairuotojas bando raminti garbanotų šviesių
plaukų peruką užsimaukšlinusią moterį, kuri neatrodo linkusi tartis
gražiuoju. - Siūlome ir kitą išeitį: rytoj tuo pačiu laiku pro čia va­
žiuos autobusas, vežantis keleivius į Sakramentą, ir paims tiek žmo­
nių, kiek tilps.
- Siūlote mums naktį praleisti kažkur laukuose? Ryt nežinia ar
visi tilpsim į autobusą, kuris gali ir pravažiuoti, užmiršęs stabtelė­
ti, - įsikiša įpykęs vyriškis su tamsiais akiniais ir kepure. - O jeigu
jame nebus nė vienos laisvos vietos? Mums reikės laukti dar dieną
kito autobuso? Prašyčiau perskambinti viršininkui, arba geriau duo­
kite man telefoną, pasikalbėsiu su juo, - atkiša ranką tikėdamasis, kad
vairuotojas į delną įdės telefoną. Tačiau šis dvejoja, ką daryti. Aš irgi
pradedu nerimauti, nes mano tikslas yra Sakramentas, o ne privers­
tinis buvimas Vankuveryje.
- Patikėkite, puikiai suprantu jūsų visų susierzinimą ir norą mane
sutraiškyti autobuso durelėmis, bet, mano galva, vadovybės sprendi­
mas yra sąžiningas.
 įz>ėjpxJi:tC afpitC. 2 7

- Argi jūs galite kitaip kalbėti? Juk saugote savo galvą, - pasišaipo
moteris valgydama sumuštinį, tuoj išdribsiantį iš burnos. - Užsičiau­
pkite ir grąžinkite pinigus. Iš jūsų jokios naudos, patys sugalvosime,
kaip nukakti iki Sakramento.
- Prašyčiau bent jau duoti jūsų tiesioginio vadovo numerį, - ne­
atlyžta vyras su akiniais. Taikosi ištraukti telefoną iš vairuotojo, ku­
ris pasikišęs jį po pažastimi ir nusigręžęs šluostosi tepaluotas rankas
į ne patį švariausią skudurą. Sustabdęs agresyvų keleivį, vyras įlipa į
autobusą ir po minutės pasirodo su krūvele banknotų.
- Maksimai, lauksi rytojaus? - klausiu pažvelgusi į mėlynas akis,
kuriose nė lašelio džiaugsmo.
- Juk žinai, kad iki vidurnakčio turiu būti Sakramente. Negaliu
čia likti. Negaliu delsti, Adele. Nenoriu jos prarasti tik dėl kažkokio
kvailo įvykio. Beprotiškai myliu savo mergaitę, - pyksta ir Maksimas.
- Tu jos neprarasi, girdi? - sugriebiu už rankos. - Tikros meilės
neįmanoma prarasti. Tai pats galingiausias jausmas, koks tik gali sieti
du žmones. Jis amžinas. Nesvarbu, kur būtum tu ar kur būtų ji, mei­
lės nenužudys nei laikas, nei kiti žmonės. Todėl nedrįsk kalbėti apie
praradimą, o geriau sugalvok, kaip mums iš čia išvykti. Aš keliausiu
su tavim įrodyti, jog esu teisi dėl to judu jungiančio jausmo.
- Ačiū, Adele, - Maksimas dėkingai apkabinęs paglosto petį. Su­
sikuklinu. Nebesu pratusi būti kito vyro glėbyje, tik Arono. Žinau,
ilgiesi, širsti ir ieškai mūsų. Deja, nerasi. Pasiaukosiu, kad būtum lai­
mingas savo šeimoje. Tavo vieta ten, o ne su mumis.
- Laba diena, gal reikia pagalbos? - išgirdusi malonų balsą kryp­
teliu galvą. - Pamačiau susirūpinusius veidus. Tikiuosi, nieko rimto
nenutiko, - atsargiai teiraujasi išvaizdus vyras. Akimis greitai perbė­
gu jo kūnu ir iškart susižaviu aprangos stiliumi.
- Autobusas sugedo, negalime išvykti, - skėsteli rankomis vairuo­
tojas ir atsiprašo už nemandagumą. Pasisveikintų, tik nenori ištepti
paslaugaus pono.
- Gaila, neišmanau technikos, - apgailestauja šis. - Galėčiau pa­
imti tris pakeleivius. Kaip tik vykstu į Vankuverį, - priduria rodyda­
mas į sidabrinį džipą. Jame sėdi jauna mergina, susidomėjusi dairosi
pro atdarą langą.
- Tai kad mes traukiame į kitą pusę, į Sakramentą, - prunkšteli
nepatenkinta sumuštinių rijikė ir pasiima iš vairuotojo savo pinigus
už bilietą. Ta moteris pradeda mane siutinti.
8 ALICIA G U T JE

Pašnairavusi į ją dar kartą nužvelgiu tamsiaplaukį, dėvintį praban­

gų laikrodį. Akims kylant į viršų mūsų žvilgsniai susitinka. Užsižiū­
rime vienas į kitą. Tačiau aš vis dar regiu Loganą, besisklaidantį stoty­
je. Širdies dūžiai užgožia bet kokį garsą. Dabar jau noriu bėgti ir pulti
jam į glėbį, ir jame pasilikti kiek galima ilgiau. Noriu susilieti su juo,
bet tai įmanoma tik mylintis, kai tampame vienu kūnu ir viena sie­
la. Tas laikotarpis, kai buvau jo mylima moteris, ne meilužė, įsimin­
tiniausias ir ryškiausias mano gyvenime. Daug ką norėčiau ištrinti iš
atminties, bet tik ne tai. Dienas su Aronu verta saugoti ir branginti.
Nors žmonių akyse tai buvo nuodėmingi santykiai, jaučiuosi švari.
Aronas nuoširdžiai mylėjo mane ir tebemyli, kaip ir aš jį. Tai kodėl,
po perkūnais, bėgu nuo tos meilės? Kodėl patarinėdama Maksimui
prieštarauju išsakytiems žodžiams? Nejaugi tikrai Loganą atiduosiu
Agnetai? Leisiu jai būti šalia savo mylimojo? Liesti? Bučiuoti? Mylė­
tis? Juk ji teisėta jo žmona, o aš neturiu į Aroną jokių teisių. Jo širdy­
je - taip, bet tik ten. O ar to per maža, kad stočiau į kovą kad ir su visu
pasauliu, norėdama apginti mudviejų meilę?
- Adele, gerai jautiesi? - Maksimas sulaiko nuo peties krintančią
kuprinę. Kartu su ja ir mano galva svyra žemyn. Linkteliu, leisdama
suprasti, kad nėra ko dėl manęs nerimauti. Tik argi puikiai jausiuosi
būdama toli nuo to, kuris vienintelis manyje pažadina pakylėjantį
jausmą?
- Jeigu niekas nenori keliauti su mumis, belieka palinkėti laimin­
gai pasiekti Sakramentą, - sako stilingasis vyriškis.
- Palaukit, aš važiuoju kartu, - burbteli viena iš mano bendrake­
leivių. - Geriau grįšiu į Vankuverį, nei liksiu čia.
- Ir aš! - šūkteli kita, tempdama paskui save porą lagaminų.
Nepažįstamasis ilgesingai nužvelgia mane, tarsi atsisveikintų, pa­
ima iš moterų lagaminus ir palydi iki džipo. Tuo tarpu Maksimas išsi­
ima iš kuprinės kelionės žemėlapį. Mano dėmesį atitraukia besivaidi­
janti porelė, niekaip neapsisprendžianti, ar ieškoti nakvynės, ar leistis
į kelią ir stabdyti pakeleivingas mašinas. Girdžiu Maksimą kalbantis
su savimi ir renkantis artimiausią maršrutą į išsvajotąją Ameriką.
Kiek atokiau išvystu išlipančią iš automobilio moterį su raudonu
mikrofonu rankoje. Iš kitos pusės išlipęs vyras nuo galinės sėdynės
kelia filmavimo kamerą. Tik ir betrūko kažkokių kvailų reporterių.
Apsidairiusi matau kelias parduotuves, į kurias galėčiau įsmukti ir
pratūnoti, kol jie baigs bereikalingą apklausą.
 9

- Atleisk, Maksimai, - paskubomis ištarusi kone bėgte bėgu prie

autobuso vairuotojo. Ištraukiu jam iš rankų pinigus už bilietą ir mau­
nu iš aikštelės. - Dar vienai keleivei bus vietos? - klausiu prišokusi
prie dailaus nepažįstamojo, kraunančio lagaminus į džipo bagažinę.
Jis grįžtelėjęs išspaudžia vos įžiūrimą šypseną. Nesinori jam duoti nė
menkiausios dingsties merginti mane, todėl nusuku akis į šoną. Ne
pažinčių ieškau, o tik vairuotojo, parvešiančio atgal į miestą, iš kurio
norėjau dingti.
- Žinoma, - tarsteli ir parodo norintis paimti mano kuprinę.
- Ji nesunki, pasidėsiu ant kelių, - įtikinamai sakau. Negaliu skirtis
su ja, nors ir trumpam, joje sudėtas visas „naujas“ mano gyvenimas.
Tos dvi moteriškės stambokos, tad įsitaiso iš kraštų, o man ten­
ka įsisprausti tarp jų. Šaunu! Vienintelis gėris, kurį įžvelgiu, tai, kad
su jomis teks praleisti mažiau nei valandą. Ilgiau tikrai neištverčiau.
Viena - ėdrūne. Pašnairavusi į rankoje laikomą saldainių pakelį, mel­
džiu, kad pakeliui neužsimanytų dar ko nors užkąsti. Automobiliui
pajudėjus keli saldainiai pabyra salone. Toji atsiprašinėdama vairuo­
tojo ryja juos, kol pameta. Rudaplaukė, sėdinti man iš kairės, tyliai
juokiasi ir pasmailinusi liežuvį užkalbina vienintelį vyrą mašinoje.
Sužinau jo vardą - Džefris. Jis paklausia manojo matydamas, kad
pati neprisistatysiu kaip tos laputės. Nors ir laikausi plano „mažiau
pliurpsi apie save - mažiau bėdų prisidarysi“, vis dėlto prisistatau.
Nesu šnekiausia automobilyje, užtat esu daugiausia kartų nužiūrė­
ta. Tiek moterų, tiek Džefrio. Atrodo, jo pilkai mėlynos akys įbestos
ne į kelią, o į galinio vaizdo veidrodėlį. Jos kaskart nusišypso mūsų
žvilgsniams susitikus. Manęs neerzina nuolatinis stebėjimas. Tik tru­
putį keista, kad Džefris taip elgiasi, kai šalia sėdi tokia žavi mergina.
Kodėl jis rizikuoja užsitraukti josios nemalonę?
Ak, tie vyrai. Mintis praplaukusi pro mane atsitrenkia į langą, pro
kurį žvelgiu ne vien tik tam, kad išvengčiau akių kontakto su vai­
ruotoju ar šiaip užmuščiau laiką iki kol pasieksime Vankuverį, bet
ir todėl, kad lange matyti priešais sėdinčios susimąsčiusios, gal kiek
liūdnos, merginos veidas. Ji pamiršo mums prisistatyti. O gal tiesiog
nenorėjo? Kur norės, kai visą laiką nosis įkišta į mobilųjį, net nekrei­
pia dėmesio į neužsičiaupiančias pakeleives, su kažkuo susirašinėja.
Elgiuosi negražiai, skaitau merginos rašomą žinutę.
ĮO ALICIA G U T JE

Sužinojau, kad jis mane apgaudinėja.

Atvykusi viską papasakosiu.
19.15 vai. „Lupo" restorane, tinka?

- Džefri, įjunk šildymą. Man šalta, - pasiskundžia toji šviesia­

plaukė.
- Bent jau prie svetimų žmonių galėtum nutaisyti malonesnį toną,
sesute, - vyriškis prisimerkęs pažvelgia į ją. Jiedu visai nepanašūs į
gimines.
Salone tapus šilčiau prasisegu džemperį, ir galiniame vaizdo vei­
drodėlyje vėl sutinku besišypsančias akis. Čia pat viena iš mano kai­
mynių užduoda Džefriui taiklų klausimą: ar jis vedęs? Tos moterys
tarsi tyčia klausia to, ko tikrai neišdrįsčiau teirautis, nors ir smalsu.
Dievaži, nesiruošiu pulti nuo vienų santykių prie kitų. Tai tik papras­
čiausias moteriškas smalsumas. Vos nenusijuokiu, kai abi pakeleivės
sužinojusios, jog Džefris nevedęs ir neturi draugės, paduoda jam ant
netvarkingai nuplėštų lapelių užrašytus savo dukterų telefonų nume­
rius. Jis paima juos su kvaila šypsena veide. Tikiu, vos tik tos plepės
išlips, tais popiergaliais bus atsikratyta. Lyg tyčia ėdrūne ir man pa­
siūlo padiktuoti savo telefono numerį. Žinoma, atsisakau. Prisipažįs­
tu neturinti telefono, bet lepteliu turinti draugą.
Nuo tos akimirkos pilkai mėlynos akys nebestebi manęs. Likusią
kelio atkarpą įveikiame tyloje.
- Ačiū, - vienbalsiai dėkoja moterys Džefriui už greitą ir saugią
kelipnę. Tikriausiai dar ir dėl to, kad šis nepaima nė dolerio už atve­
žimą iki Centrinės Ramiojo vandenyno stoties. Vėl esu ten pat, iš kur
išvykau.
- Ačiū, - padėkoju ir aš mūsų maloniam vairuotojui, grąžinan­
čiam moterims lagaminus. Apsidairiusi patraukiu į priekį ieškoti arti­
miausios autobuso stotelės.
- Luktelėk, - išsigąstu, kai Džefris sugriebia man už riešo. Ištrau­
kusi ranką žengiu kelis žingsnius atgal. - Nereikia manęs bijoti, aš tik
noriu tau padėti, - rūpestį girdžiu balse.
Visi jūs taip sakote, o iš tikrųjų kaip elgiatės? Pasinaudojate, ir tiek
tos pagalbos. Nieko man iš tavęs nereikia, važiuok sau. Pati moku
savimi pasirūpinti. Apsisukusi greitu žingsniu tolstu nuo vyro, kuris
nebekelia man jokio pasitikėjimo.
 - Adele! - šūkteli Džefris, ir vėlgi atsiduriu jo gniaužtuose. - Abe­
joju, ar čia tikras tavo vardas, - sukužda, kad tik viena tegirdėčiau.
Tos smalsios moteriškės vis dar stoviniuoja prie automobilio. Kokio
velnio jos neina savo keliais, o spokso į mus? - Tavo akys baikščios,
nors ir slepiasi po mėlynos spalvos lęšiais. Tu nuolat stebi aplinką,
reaguoji į menkiausią garsą, tai būdinga bėgliams. Tavo plaukai dar
kvepia dažais. Nesunku pastebėti ir tai, kad prie savęs per stipriai
spaudi kuprinę, kurioje tikriausiai slepi ginklą. Adele, esu pasirengęs
padėti, jei tik priimsi pagalbą. Pasakyk, nuo ko sprunki?
- Apsirikai, nuo nieko nebėgu. Prašyčiaupaleisti ranką ir leisti man
eiti. Jau padėkojau už kelionę, - šaltai sakau žiūrėdama jam į akis, nors
viduje visa drebu. Džefriui paleidus ranką neriu į kitą gatvės pusę.
- Meluoji, Adele, - spėju nugirsti prieš pasislėpdama už pastato.
Na ir įkyrybė! Kodėl vis sutinku tokio tipo vyrus? Dabar turiu tris
rimtas priežastis dingti iš miesto. Tikiuosi, Džefris nesumanys manęs
sekti ir primygtinai siūlyti pagalbos, kurios man nereikia. Abejoju, ar
jam pavyktų nužudyti mano širdyje glūdinčią meilę Loganūi. Ypač
kai ji kasdien augs ir stiprės.
Užsimaukšlinus gobtuvą ant galvos ir užsimetus kuprinę ant pe­
čių, einu ieškoti prieglobsčio nakčiai. Ryte vėl trauksiu į stotį. Tik dar
nenusprendžiau, kur vyksiu. Gal pasirinksiu kitą miestą, ne Sakrame­
ntą. Bilietas į pastarąjį nebuvo laimingas.
Temsta. O aš vis dar šlaistausi gatvėmis. J tą nedidelį viešbutu­
ką nesinori grįžti. Nuojauta kužda, kad „administratorius“ gali turė­
ti neaiškių užmačių mano atžvilgiu. Saugiau bus rasti kitą vietą. Gal
pernakvoti senojo buto balkone? Ne, spėju, ten jau įsikūrė naujieji
nuomininkai. Senis Krameris ilgai nelaikys neapgyvendinto buto,
jam reikalingi pinigai. Susiraukiu prisiminusi tą šlykštų vyrą. Truputį
gailiuosi nepaskelbusi viešai jo iškrypėliškų pomėgių. Bet bent jau jis
įspėtas dėl to.
Stabteliu, širdžiai pradėjus smarkiau plakti. Įsispoksau į vyrą,
stovintį kitapus gatvės prie „Shangri-La“ viešbučio. Jis atsisukęs nu­
gara į mane, kalbasi telefonu. Aronas atėjo pasikalbėti su Helena?
Žinoma, bandys ją iškvosti, kad galėtų toliau ieškoti manęs. Trauk­
damasi meldžiu, kad tik jis neatsisuktų. Deja, sustingstu žvelgdama į
šokoladines akis, kurių visai nemyliu. Tai ne Loganas, o tik kažkoks
kostiumuotas nepažįstamasis.
12 ALICIA G U T JE

Nieko nelaukusi lekiu tolyn nuo viešbučio. Pas Heleną negaliu

brautis, ji tikrai išplepės Aronui, kad vis dar esu Vankuveryje. Nebe­
suprantu savęs. Kodėl, užuot tolusi nuo mylimo vyro, prie jo artėju?
Ilgesingai palydžiu akimis kiekvieną tamsiaplaukį, užeinantį į „Fair­
mont Pacific Rim“ viešbutį ir sau po nosimi šnabždu: tai ne Jis. Tikiu,
Aronas šiuo metu yra biure, kur ir žadėjo būti iki vėlyvo vakaro. Nu­
simenu, tik nežinau, dėl ko labiau: ar dėl neįvyksiančios mudviejų
vakarienės restorane, ar dėl to, kad net akies krašteliu nebeišvysiu
Arono prieš visam laikui išvykdama iš Kanados.
Po perkūnais, kaip atsidūriau viešbučio fojė? Ir kaip sugebėjau
sudaužyti stiklinį viešbučio maketą? Nelemta kuprinė! Turbūt už­
kliudė jį.
- Panele, kur susiruošėte? - šiurkščiai sustabdo mane apsauginin­
kas. Virpu iš baimės. Man mažiausiai dabar reikia aiškintis santykius
su policija. O ją tikrai iškvies. Na kodėl įsiveliu į tokias situacijas?
Nuleidžiu galvą, nenoriu būti atpažinta. Tyliu, bijau net žodį pratarti.
- Ar bent nutuoki, kad sudaužei Arono Logano suprojektuo­
tą viešbučio maketą? - sako prisistačiusi Frederiką, tarsi būtų šios
vietos savininkė. Nesusireikšmink. Tu čia užimi tik administratorės
pareigas. - Teks aiškintis su juo pačiu už išniekintą dovaną. Tegu jis
nusprendžia, ką su tavimi daryti. Kol kas nekviesim policijos, nors
derėtų.
Maldaujamai žvelgiu į apsaugininką, kad mane paleistų. Bet jis tik
stipriau sugniaužia man ranką. Tuo tarpu Frederiką prisideda telefo­
ną prie ausies, matau, kaip su panieka šnairuoja į mane.
- Pone Loganai, fojė įvyko incidentas. Gal galite nusileisti? Tai su­
siję su vieno iš jūsų kūrinių išniekinimu, - dalykiškai kalba ilgakaklė.
Per kilometrą matyti, kad nori Loganą įsiversti į lovą. Taigi neveid­
mainiauk. Nors nenustebčiau, jei būtų jau gulėjusi su juo.
Viešbučio svečiai, aplenkdami stiklo šukių krūvą, bado mane
aštriais žvilgsniais. Tačiau manyje viršų ima ne kaltės ar gėdos jaus­
mas, o panika. Neįsivaizduoju, kas bus, kai Aronas išvys pabėgėlę.
Turbūt nepavyks išvengti atominės bombos sprogimo. Juk jam taip
patinka jas viešai sprogdinti.
Girdžiu žingsnius. Tai Jis! Greitai artėja link mūsų. Dar labiau su­
sigūžusi koneveikiu save už tai, kad reikėjo ne šmirinėti po miestą, o
sėsti į autobusą ir važiuoti bet kur.
 - Kas nutiko, Frederiką? - kiek susierzinęs klausia Aronas.
- Štai kuo virto jūsų dovana, pone Loganai. Dėka šios mergšės, -
administratorė timpteli man už rankos. Vožčiau atgal, bet šiuo metu
svarbiausia suvaldyti kvėpavimą ir neleisti niekam suprasti, kaip siau­
bingai panikuoju. - Pažvelk ponui Loganui į akis ir bent atsiprašyk, -
paliepia bjauri žirafa.
Negaliu. Neįstengsiu. Neišdrįsiu. Nepavyks.
- Atsiprašyk pono Logano! - šūkteli ji.
- Liaukis! - sudrausmina Aronas tą kvaišą.
Man saugiau žvelgti į nublizgintus jo batus nei į akis. Gal suvaidin­
ti nualpimą? Tai padėtų išvengti akių kontakto? Šią akimirką nenoriu
išvysti migdolinių akių. Neatsilaikyčiau prieš jas. Kovoju su savimi,
lyg galėčiau laimėti jau iš anksto pasmerktą kovą.
Užsižiūriu į Arono kaklą, ant kurio matyti pulsuojanti vena. Jis
žino, kas aš. Nebėra prasmės slėptis. Paskutinis mirksnis, ir mūsų
žvilgsniai susitinka. Anglies juodumo akys aptrauktos skydu. Nieko
jose neįmanoma įžiūrėti. Žvilgsnis bejausmis, lyg spoksotų į svetimą
moterį, o ne į tą, kurią myli.
- Atsiprašau, - labai tyliai sukuždu.
- Su panele pasikalbėsiu savo apartamentuose, - piktokai burbte­
lėjęs Loganas apsisuka ir eina prie lifto. Neskubėdama seku paskui.
Nenoriu su juo pasilikti vienu du. Neištversiu to beprotiško rėkimo.
Lifte net kvėpuoti pamirštu. Stoviu atsirėmusi į galinę sieną.
Aronas priešais mane beveik prisispaudęs prie lifto durų. Tiesiu ra­
nką tikėdamasi jį paliesti, bet bijau. Kai jis TOKS, nedrįstu nei prie
jo prisiliesti, nei ką nors pasakyti. Tas susvetimėjimas stumia mane
tolyn nuo mylimiausio Vankuverio architekto.
Aronui plačiai atlapojus apartamentų duris, delsiu peržengti dar
šį rytą buvusių savo namų slenkstį. Kuprinę atrėmusi į duris užeinu
išklausyti Arono moralo. Jis stovi vidury svetainės, rankos sukištos į
kelnių kišenes, švarkas numestas ant sofos, o kaklaraiščio jau nebe-
puošia segtukas IN LOVE.
- Kodėl grįžai, Sofija? - klausia stebėtinai ramiai. Aš neplana­
vau grįžti. Pati nesuprantu, kodėl esu čia. - Užduodamas klausimą
tikiuosi išgirsti atsakymą, - priduria pjaustydamas mane bejausmiu
žvilgsniu. - Gali nusidažyti akis kokia tik nori spalva, vis tiek tave pa­
žinčiau. O plaukų spalvą nevykusiai pasirinkai. Nemėgstu blondinių.
14 ALICIA G U T JE

- Vieną tokią vedei, - išsprūsta. Nuleidžiu akis tikėdamasi, kad, jei

nematysiu jo, mažiau skaudės. Klydau.
- Atsakyk, kodėl grįžai? - neatlyžta.
- Negrįžau. Tiesiog atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu lai­
ku. Išeisiu tuoj pat, vos tik sutarsime, kaip atsilyginsiu už sudaužytą
maketą, - sakau pasitikėdama savimi. Norisi dar šiek tiek pasispyrioti
prieš susitaikant. Arono veido išraiška ledinė, bet tai tik kaukė. Giliai
viduje jis nenori manęs paleisti. Paprašys likti, pasakęs mylįs, nes tik
vienos moters jam reikia. Manęs.
- Išeik.
Suglumusi žvelgiu į akmeninį Logano veidą. Ne tą tikėjausi išgirsti.
- Aronai, iš tiesų neturiu kur eiti, - keičiu balso toną. - Gal bent
galėčiau pernakvoti? Tik vieną naktį. Ir ko nors užkąsti?
- Nešdinkis, - įsako.
Prieš kelias valandas tu manęs ieškojai, o dabar?..
- Nejaugi būsi toks žiaurus ir mane alkaną išvarysi į gatvę? Naktį
ten nesaugu.
- Aš žiaurus? - nusistebi. - Prajuokinai. Dar pasiginčyčiau, kuris
iš mūsų žiauresnis.
Netikiu tuo, ką girdžiu. Juk tu myli mane, tai kodėl nesuspaudi
glėbyje ir nepabučiuoji? Kodėl nežvelgi su tokia pat aistra ir užside­
gimu, kokiu bandei mane surasti stotyje? Kodėl nori mane išspirti iš
apartamentų, užuot pasistengęs sulaikyti?
- Aš padariau klaidą, - prisipažįstu tikėdamasi suminkštinti jo širdį.
- Kai kurios klaidos neištaisomos.
- Prašau, Aronai, suprask aš...
- Dink man iš akių, Sofija! - užrikęs nusigręžia. - Nebesirodyk čia
ir nebeniokok mano darbų.
Išsigandusi puolu į koridorių. Laukdama lifto nugirstu, kaip Loga-
nas telefonu įsako Frederikai mane išleisti. O kad žinotum, kad išva­
rai ir savo sūnų, kurio taip troškai. Kada nors gailėsies šio poelgio.
Kulniuoju per perėją nematydama nei prasilenkiančių žmonių
veidų, nei automobilių, kurie signalizuoja neužlaikyti eismo. Kuprinę
tempiu asfaltu, nors mielai šveisčiau ją į vieną tų mašinų. Bet tada
pasimatymo su policijos pareigūnu tikrai neišvengčiau.
Pustuštis autobusas nuveža mane iki Veronikos vilos. Nutariu čia
praleisti naktį, kieme stovinti pavėsinė pasitarnaus kaip laikinas prie­
globstis. Kad nesušalčiau, iš kaimynų nugvelbiu aptriušusią striukę,
pakabintą ant tvoros. Prisižadu rytoj grąžinti, per kelias valandas jos
niekas nepasiges.
Seilė nutįsta matant praeinančią močiutę su pirkinių krepšiu, iš
kurio kyšo duonos kepaliukas. Seniai bevalgiau. Atsigręžusi rankomis
apsijuosiu pilvą. Privalau pamaitinti mažylį. Reikia paminti išdidumą
ir paprašyti tos mielos moteriškės bent šiek tiek maisto. Ne sau, ojam.
Aš sumokėčiau, juk iki parduotuvės tolokai ir jau nebespėčiąu nusi­
gauti nusipirkti užkąsti. Senutei veriant vartelius suvokiu, kad būtent
išjos ir „pasiskolinau“striukę, todėl nedelsdama įsmunku į Veronikos
pavėsinę. Vis dėlto teks susitaikyti, kad šiandien liksiu be vakarienės.
- Užtat Aronas bus sotus, - ironiškai šypteliu. - Per pusę dienos
jo meilė mums išgaravo, - jaučiu, kaip akyse kaupiasi ašaros. - Kvai­
lė! Ilgokai leidau manimi naudotis. Reikėjo anksčiau jį palikti ir iš­
važiuoti į kitą miestą. Tiesa, mėginau, tik Loganas mane surado ir
įtikino neblėstančios meilės galia. Kartojo, kad mudu nebeįstengsim
gyventi vienas be kito. O kaip bus dabar? Sugebėsi gyventi be mūsų
meilės? - pravirkstu.
* * *
- Sofija?! - išgirstu pažįstamą balsą. Nusibraukusi ašaras išlendu
iš pavėsinės ir puolu Toniui į glėbį. Dar niekada jo nesu apkabinusi
taip stipriai. Jis tėviškai glostydamas nugarą ramina. O aš pasikūkčio­
dama traukau nosį ir kažką nesuprantamo murmu. - Važiuojam iš
čia. Mano namuose bus šilčiau.
- Tu vienintelis manęs neatstumi, - sukuždu atsisegdama striu­
kę. Negaliu jos išsivežti su savimi, ne man ji priklauso. Tačiau Tonis
neleidžia jos nusivilkti, nors ir aiškinu, kad ją pavogiau nuo kaimynų
tvoros. Jis pažada ryt pats striukę atvežti močiutei, kuri kaip tik kieme
jos ieško.
Pagreitinus žingsnį atsiduriu prie naujutėlaičio mersedeso. Regis,
Tonis nusipirko kitą mašiną, nes nesu mačiusi, kad šia važinėtų. At­
idariusi dureles tolumoje išvystu nuvažiuojantį leksusą. Nors lauke
tamsu, įžiūriu numerius. Tai Arono automobilis.
- Jis įskaudintas vyras, Sofija, kuris dar ir be proto užsispyręs, -
sako agentas, numetęs mano kuprinę ant galinės sėdynės. - Lipk vi­
dun, kol toji moteriškė neatlėkė reikalaudama savo striukės.
i6 ALICIA G U T JE

- Ačiū Dievui, tu neužsispyręs, - dėkingai pažvelgusi įsėdu.

- Nemanyk, kad nepykstu dėl tavo poelgio, - piktokai sako įjun­
gęs automobilio variklį. - Kas tau šovė į galvą, kad nutarei sprukti iš
miesto? Pirmiausia reikėjo ateiti ir pasikalbėti su manim, o ne nau­
dotis ypatingam atvejui skirtu kambariu. Juk buvome sutarę, Sofija, -
nusivylęs pašnairuoja. Dar spėja pasignalizuoti pėsčiajam prieš po­
sūkį į kairę. - Kodėl neprašei kelioms dienoms paslėpti nuo Logano?
Nesunkiai būčiau tai suorganizavęs. Nežinau, dėl ko judu susipykot,
bet protingi žmonės taip nesprendžia ginčų.
- Toni, tu nebesi atsakingas už mane.
- Esu, - nukerta. - Kur ketinai vykti?
- Į Sakramentą, - prisipažįstu. Verčiau būčiau patylėjusi, nes da­
bar reikės rinktis kitą kelionės maršrutą.
- Ar žinojai, kad tame autobuse važiavo vyras, įtariamas persekio­
jimu? Manome, jis ruošiasi pagrobti vieną jauną merginą. Jo vardas
Maksimas. Tai ką ten sakei apie nesirūpinimą tavimi? - Tonis kvailai
šypsosi.
Išpučiu akis suvokusi, kas per žmogus sėdėjo autobuse šalia ma­
nęs. To negali būti. Maksimas važiuoja susitikti su mylimąja.
- Maksimas važiuoja susitikti su mylimąja, - pakartoju garsiai. -
Jis man pasakojo, kaip jiedu susipažino...
- ...internete? Kaip jie pamilo vienas kitą iš nuotraukų? Kaip jis
ketina paprašyti jos rankos prie fontano saulei leidžiantis? - Tonio
žodžiai dar labiau mane nustebina. - Visa tai tik jo fantazija, Sofija.
Mes paspendėm spąstus kartu su ta mergina, kuri yra persekiojama
to maniako ne vieną mėnesį. Dar šiąnakt jis bus sulaikytas ir jo iliu­
zijoms ateis galas.
- Jums nepavyks jo sugauti, Toni. Autobusas į Sakramentą sugedo.
Maksimas gali pasirodyti kitu laiku sutartoje vietoje. Skambink savo
vyrams ir įspėkjuos.
- Tas sumautas iškrypėlis tegu nė nemėgina pasprukti! Jis nesu­
šiks man šitos bylos, - pasipiktinęs agentas renka telefono numerį. Aš
bijau dėl merginos gyvybės. Kas, jeigu Maksimui pavyks ją pagrobti?
O dar norėjau su juo keliauti. Kažin, kaip būtų pasibaigusi ta kelionė.
- Pernakvojusi pas tave, išvyksiu, Toni, - sakau jam baigus pokal­
bį. - Tik neprašyk pasilikti. Neturiu dėl ko. Nebeįsivaizduoju savęs
gyvenančios šiame mieste.
 1)č^ a .h£ l iupu£. 2 17

- O kaip aš? Net dėl manęs neapsigalvosi? - liūdnokai klausia

Tonis. Papurtau galvą. - Bent kelias dienas pabūk pas mane. Leisk
surasti patikimą žmogų, pas kurį galėtum apsistoti. Nes kitaip būsiu
neramus žinodamas, kad tau nesaugu svetimame mieste. Ką manai?
Tinkamas planas Sofijai?
- Nuo šiol vadink mane Adele. Jai tavo sumanymas tinka. Tik ne­
sakyk Jam, kur išvykau, gerai? - tyliai paprašau.
- Nesakysiu, jei bent kartą į mėnesį su manimi susisieksi. Kitaip
Jis sužinos tavo buvimo vietą.
Šantažuoji? Argi agentui taip galima elgtis? Palinksiu sutikdama
su jo planu. Nors tikriausiai jį pakoreguosiu nuvykusi į naują vietą.
Spėju, Tonis tai įtaria ir sugalvos dar bent porą atsarginių planų. Jis
jau toks.
Tonio namai nepasikeitę po mano paskutinio apsilankymo. Tąkart
pirmą kartą atvykusią į Vankuverį jis mane apgyvendino pas save.
Užleidęs sūnaus kambarį rūpinosi kaip tikras tėvas. Tonis išsiskyręs,
turi paauglį sūnų, kuris gyvena su mama ir tik retkarčiais apsilanko
pas jį. Mes apie tai nešnekėjom, bet matyti, kad tokia padėtis jį slegia.
Tikiu, Tonis norėtų daugiau laiko skirti sūnui, bet darbas suryja jį
visą. O ir sūnus, atrodo, nutolęs nuo tėvo.
Šį kartą vėl esu apgyvendinama tame pačiame kambaryje. Pakei­
tęs patalynę, Tonis stoja prie viryklės. Prašau dėl manęs nesivarginti
ir negaminti. Jau vėlu, o man ir sumuštinio užteks, bet jį pati galiu
susitepti. Sutarę ruošiame kuklią vakarienę ir pasikalbame apie mano
ateitį. Jis siūlo likti Kanadoje, o aš užsispyrusi kartoju, kad Amerikoje
daugiau galimybių. Tonis priduria, kad ten daugiau ir tykančių pavo­
jų, ypač tokios merginos kaip aš. Meluoju nebijanti keliauti viena. To­
nis skeptiškai nužvelgęs ištaria Helenos vardą. Kategoriškai atsisakau
imti ją kartu. Nė neabejoju, sužinojusi, jog laukiuosi, tą pačią minutę
paskambins Loganui ir man vėl teks su juo susitikti akis į akį. Turbūt,
kol pagimdyčiau, laikytų mane izoliavęs nuo visų, o paskui atėmęs
sūnų išspirtų lauk.
Kodėl anksčiau nesupratau, kad jam reikalingas tik vaikas, o ne
mylinti moteris šalia. Jis nuolat kartoja, kaip nori susilaukti sūnaus.
Juk susilaukė vieno, tegu jį ir augina. Tiesa, vaikas dalis tavęs. Tai tavo
kraujas, nenutraukiamas ryšys, besąlyginė meilė, kurią duodamas
gauni gerokai daugiau. Nesistebiu, kodėl jis taip trokšta vaikų. Su-
i8 ALICIA G U T JE

tiktų net armiją jų turėti. Vaikas - savas, o moteris svetima. Kad ir

kaip ją mylėtum, ji vis tiek bus tik svetimas žmogus, išnešiojęs tavo
vaiką. Meilė jai baigiasi greičiau, o savo mažytei kopijai, ir ne vienai,
ji amžina. Štai ko Aronas siekia. Amžinos meilės, kurią jam gali duoti
tik jo vaikai.

Aš nesapnuoju. Tikrai girdžiu Logano balsą. Tonis tildo jį, o šis

vis kartoja žodį „ne“. Atsikėlusi iš lovos prisliūkinu prie durų. Tylu.
Raktų žvangesys ir laukujų durų trenksmas priverčia mane grįžti į
lovą, pasislėpti po antklode. Tonis šūkteli: „Gailėsies!“ Dabar girdžiu
kitą balsą kažką murmant. Tuoj po to nuaidi dar vienas trenksmas.
Tikriausiai jo sūnus Džošas užsukęs iškėlė sceną, kad neatsiklaususi
užėmiau kambarį. Šiandien pat turiu iš čia išsikraustyti. Tėvas ir sū­
nus negali dėl manęs pyktis.
- Labas rytas, - pasisveikina Tonis pravėręs duris.
- Labas rytas, - atsakau iškišusi galvą iš po antklodės. Jis padeda
ant spintelės padėklą su pusryčiais: šviežiai spaustomis greipfrutų sul­
timis ir kiaušiniene. - Ačiū, - padėkojusi imu stiklinę ir be atokvėpio
tuštinu ją.
- Čia tavo, - atkiša telefoną, kurį vakar stotyje išmečiau į šiukšlių
dėžę. Kaip jis atsidūrė pas Tonį? - Geriau neklausk. Atsakymas tau
nepatiks, - užbėga į priekį.
- Ačiū ir už jį, - paėmusi kilsteliu mobilųjį. - Džošas buvo grį­
žęs? - lyg tarp kitko teiraujuosi.
- Ne. Keletą savaičių jo nemačiau, - nusiminęs sako.
- Juk bet kada gali grįžti, ir neturės kur nakvoti. Gal žinai kokią
nebrangią vietą, kur galėčiau apsistoti?
- Kaip tik po pusryčių ketinu ten tave palydėti, Adele, - šyptelėjęs
Tonis palieka mane vieną.
Surijusi pusryčius lekiu į vonią jų išvemti. Man nepatinka tas
jausmas pilve. Jei kas rytą gyvensiu pagal tokį patį scenarijų, kaip ke­
liausiu? Gal Toniui pasakyti apie nėštumą? Galbūt jis surastų šeimą,
auginančią vaikus ir sutiksiančią mane priglausti? Man reikia pata­
rimų žmogaus, išmanančio motinystės subtilybes.
- Sofija, tu dar neapsirengusi? - nusistebi Tonis, įkišęs nosį į
vonią.
 19

- Ne Sofija, o Adelė, - susierzinusi atkertu. - Neskubink, juk ne

i šventę važiuojam, o apžiūrėti paprasto kambariuko, kuriame tepa­
gyvensiu vos kelias dienas.
- Negaliu tau skirti pusės dienos, po valandos turiu būti darbe.
- Gerai, gerai. Tik duok penkias minutes ir būsiu pasiruošusi.
Koks skirtumas tarp vyro verslininko ir FTB agento? Jokio. Jų
žmonos savaitgalius leidžia vienos. Nužvelgiu išvaizdų vyrą, užsi­
metantį rudą švarką. Plaukai vešlūs, akys žvitrios, kūnas prižiūrėtas.
Keista, kad Tonis neturi moters. Jis juk svajonių jaunikis.
Išsižioju, mersedesui įsukus į „Rosewood“ viešbučio garažą. Jame
sustatytos viena už kitą prabangesnės mašinos traukia mano žvilgsnį.
Dar labiau nustembu įvažiavus į privačią automobilių aikštelę, ati­
tvertą nuo smalsių akių. Vėl pasijuntu kaip kadaise - ypač saugoma
persona. Išlipusi iš mersedeso pašnairuoju į agentą. Ką jis sugalvojo?
Keturiasdešimt aštuntame aukšte ilgas koridorius mus nuveda iki
šviesių durų. Tonis atrakinęs jas pakviečia užeiti. Parodau akimis,
kad eitų pirmas. Šis nenusiteikęs gaišti laiko, paima mane už ran­
kos ir įstumia į... apartamentus? Kam reikia mane įkurdinti tokioje
prašmatnioje vietoje, kai ketinu čia praleisti daugių daugiausia dvi
naktis? Delnu mėginu uždengti saulę, kuri trukdo apžiūrėti virtuvę,
sujungtą su svetaine. Mane pribloškia veidrodinės svetainės sienos.
Tarsi akimirksniu būčiau grįžusi į namelį prie ežero, į tą aistringą
naktį su Aronu.
- Šįkart suradai gerokai padoresnį būstą, Toni, - keisdama kalbą
mėginu pabėgti nuo skaudžių minčių. Apartamentų stilius šiuolaikiš­
kas, vyrauja kreminė spalva, neskaitant šviestuvų, inkrustuotų sma­
ragdais, ir vazų, kuriose pamerktos gėlės.
- Ne man, o Loganui turėtum dėkoti. Tai jis išnuomojo apartame­
ntus Adelės Kalagan vardu, - agentas nė nemėgina to slėpti. - Naudo­
kis galiniu įėjimu į viešbutį, nors būtų idealiausia, jei nekeltum kojos
į lauką. Prireikus kur nors nuvažiuoti, išsikviesk taksi ir į jį sėsk tik
tada, kai sustos privačioje aikštelėje. Supratai?
- Taip, Toni, supratau, - atsidustu.
- Nedūsauk, Sofija. Atsargumas būtinas, pati žinai.
- Aš vardu Adelė! Ar sunku tai įsikalti į galvą? - pykstu. Labiausiai
ant Arono už kišimąsi į mano gyvenimą. Noriu paprasto kambariuko,
o ne būti priklausoma nuo pono Tobulojo apsimestinio dosnumo.
20 ALICIA G U T JE

- Tu man visada būsi Sofija, susitaikyk. Ilgiau negaliu pasilikti.

Manau, viena kuo puikiausiai čia susitvarkysi. Iki vakaro, - kilstelėjęs
galvą Tonis uždaro apartamentų duris, kuriuose visai netrokštu pasi­
likti, nors ir jauku.
Susirangau ant kreminės spalvos kilimo, patiesto palei terasos
stiklines duris. Vaizdas pro jas kelia šypsnį. Tik Aronui šautų į galvą
mane čia apgyvendinti. Kelis kartus nužvelgiu viešbutį, kuriame lan­
kiausi dar vakar. Stebi mane? Lauki, kol pirma išeisiu į terasą, kad ir
savojoje galėtum pasirodyti? Ir išdidžia poza man praneštum, kam
turėčiau lankstytis iki pat žemės už šią suteiktą malonę gyventi čia?
Įsipylusi stiklinę vandens einu apžiūrėti savo laikinų namų. Keturių
kambarių stilius identiškas. Skiriasi tik šviestuvų forma ir pamerktų
gėlių žiedlapių spalva. Prie durų, ant kurių kabo mėnulio formos deko­
racija, stoviu geras dešimt minučių. Jausmas toks, lyg už jų slypėtų pa­
slaptis. Pradedu abejoti, ar noriu ją sužinoti. Tačiau, mano nuostabai,
durys užrakintos. Kelis sykius paklebenu rankeną, bet jos neatsidaro.
Negalėdama atsižavėti mėnuliu, pirštais perbraukiu per jį. Šiam pa­
krypus, surandu rakto slėptuvę ir galiausiai atveriu duris į miegamąjį.
Smaragdų karalystė. Žingtelėjusi atgal gurkšteliu vandens. Akys
nepaliauja slydinėti skaidriomis smaragdinėmis sienomis. Regis, net­
gi girdžiu kaltų žvangesį ir darbininkų balsus kasyklose, iš kurių buvo
atgabenta tiek brangakmenių ir sukurtas toks grožis, kurį nedažnai
pamatysi. O ir jausmas, lyg būčiau apgaubta prabangiu šydu. Ši vieta
neabejotinai skirta namų karalienei. Kodėl taip su manimi elgiesi?
Nori, kad pamatyčiau, ką galėjau turėti, bet atsisakiau?
Pastvėrusi nuo spintelės vazą su raudonų lotosų puokšte išlekiu
iš miegamojo ir išmetu ją virtuvėje į šiukšlių dėžę. Taip pasielgiu ir
su kitais lotosais, pamerktais kiekviename kambaryje. Teisinuosi sau,
kad jų kvapas mane erzina.
Praeina ne viena valanda, o aš vis dar jaučiu kaltę už tai, kad čia
esu, nors neturėčiau būti. Pažadėjau Toniui bent kelias dienas palauk­
ti ir tik tada išvykti iš šalies, bet nepažadėjau gyventi šiuose aparta­
mentuose. Geriau nešdinuosi į tą aptriušusį viešbutuką, kur Loganas
negalės manęs stebėti. Užsimetusi kuprinę lekiu prie lifto ir prieš į
jį įlipdama sulaukiu Tonio skambučio. Liepia nedelsiant atvažiuoti
pas jį į darbą ir padeda ragelį. Lyg žinodamas griauna mano planus.
Negaliu nepaklusti ir nepasirodyti, kitaip Tonis ant manęs užsiundys
pulką savo vyrų.
 y e ^ /L M V L iia/itC 2
a tf:, 21

Laukdama aikštelėje taksi, peržiūriu mobiliajame gautas žinutes.

Tik ponas Tobulasis ir Helena ieškojo manęs. Ir dar vienas nežinomo
telefono numerio skambutis. Rinkdama žinutę geriausiai draugei, pa­
šoku vietoje, kai netikėtai privažiuoja taksi. Prie vairo sėdi išsišiepusi
moteris ir moja ranka lipti vidun.
- Labas, aš Odrė, - sveikinasi man įsitaisius ant galinės sėdynės.
- Laba diena, - sakau nepažvelgdama į vairuotoją. Rašau Helenai,
kad vis dar esu mieste ir norėčiau ryt susitikti.
- Panele, adreso galite nesakyti, ir taip žinau. Juk važiuosite apsi­
pirkti? Parodysiu jums parduotuvę, kurioje rasite tinkamesnių rūbų
nei tie džinsai, neišryškinantys jūsų moteriškos figūros. Tik nesupy­
kit, aš visada kalbu be užuolankų. Savo apvalumų nereikia gėdytis ir
slėpti. Priešingai, juos reikia pabrėžti. Tik pažiūrėkit į mane. Esu pa­
naši į spurgą ir leidžiu vyrams akimis laižyti mano glajų, - nusikvato­
ja Odrė. Pakėlusi akis į tauškutę nenorom šypteliu. - Žinoma, tik per
atstumą. Nepagalvokit apie mane nieko blogo, aš padori moteris, bet
mėgstu krūtinę nepadoriai apnuoginti. Juk tuo, ką turi, reikia pasida­
linti ir su kitais, - toliau juokiasi ji. O aš galvoju, kaip paprašyti Tonio
paskolinti automobilį, kad nereikėtų važinėti po miestą su kuoktelė­
jusiais vairuotojais. - Neišgirdau, kuo, sakėte, vardu?
- Neišgirdote, nes nesakiau. Esu Adelė, - prisistatau.
- O jūs nepėsčia. Man tokios moterys patinka, - pamerkusi akį
pagaliau įjungia taksi variklį ir mes išvažiuojame į gatvę. - Adele,
jūsų mėgstama spalva yra mėlyna? Jei tik reikės pagalbos išsirenka­
nt rūbus, sakykit, be jokio užmokesčio padėsiu. Nors, girdėjau, kiti
už tokią paslaugą ima nemažus pinigus. Bet aš ne tokia, nesivaikau
pinigų. Galėsiu paskolinti savo stebuklingą kortelę, kuri suteiks gerų
nuolaidų. Patikėkit manimi, taip pigiai dar nebūsite apsipirkusi.
O varge! Šita moteris išvarys mane iš proto.
- Ačiū, bet ne apsipirkti važiuoju. Išleisite prie Rytų Kordovos ir
Pagrindinės gatvių sankirtos kampo.
- Gaila. Tikėjausi kartu nusiaubti parduotuves, - nuliūsta. - Gal
kitą kartą pavyks, kaip manote?
- Nemanau, - numykiu.
- Na vis tiek paimkite vizitinę kortelę, - taksi vairuotoja numeta
ją man ant kelių. - Pirmuoju telefono numeriu skambinkite tik dar­
bo valandomis, o antruoju - nuo septintos vakaro, nes užsisakiau pi­
gesnių skambučių paslaugą. Tie sukčiai norėjo mane apgauti ir įkišti
brangesnį planą, bet Odrės taip lengvai neapšausi. Kad žinotumėte, iš
kokių situacijų yra tekę išsisukti! Būtinai kada nors tai papasakosiu.
Užsičiaupk! Per tave negaliu išsiųsti sušiktos žinutės. Prisiekiu,
daugiau niekada nevažiuosiu taksi.
Odrė visą kelią be perstojo tauškia. Telefoną įmetusi į kuprinę
linksiu visai jos nesiklausydama. Galvoju apie Tonį. Nuojauta sako,
kad kažkas atkapstė Džeiko nužudymą ir dabar manęs laukia Viole­
tos likimas. Kitos priežasties, kodėl Tonis norėtų mane skubiai matyti
biure, nesugalvoju.
Sumokėjusi vairuotojai už pragarišką kelionę skubu pranešti age­
ntui, kad mane pasitiktų prie FTB galinio įėjimo. Bėgant per gatvę iš­
girstu Odrę šaukiant - manęs palauksianti, bet už laukimą neimsianti
pinigų. Tvardydamasi atsakau, jog nereikia. Ši atkerta neturinti kitų
iškvietimų, todėl lauks. Jokiu būdu! Niekas manęs neprivers antrą kar­
tą sėsti į tą taksi. Toji kvaištelėjusi vairuotoja manęs nebeveš. Išvis kaip
ji gavo šį darbą? Laksto lyg akis išdegus, be perstojo kalba ir tampo
keleiviams nervus. Nejaugi dėl to nėra sulaukusi nė vieno nusiskun­
dimo? Reikėjo paklausti, kiek laiko dirba vairuotoja. Nesistebėčiau,
jeigu šiandien yra pirmoji jos darbo diena, o aš esu pirmoji jos keleivė.
Atsisukusi matau Odrę, linguojančią į šalis ir delnais mušančią
į vairą. Rimtai, kodėl keistuoliai šliejasi prie manęs? Kuo aš traukiu
juos? Paspartinu žingsnį, išvydusi Tonį, einantį pro stiklines dviaukš­
čio pastato duris. Jis atrodo susirūpinęs, nė žodžio neprataria lydėda­
mas į savo kabinetą.
- Toni, kas nors blogo atsitiko? - tyliai pasiteirauju. Bijau, kad
mano nuojauta nepasitvirtintų ir man netektų čia užsibūti surakintai
antrankiais.
- Tikėkimės, ne, - sako agentas, žvilgtelėjęs į mano kuprinę. Tarsi
klaustų, kur šį kartą susiruošiau. Prasivėrus durims atpažįstu prie sta­
lo sėdintį vyrą. Tai Džefris.
- Ką jis čia veikia? - garsiai klausiu savęs, pasislėpusi už Tonio.
- Pažįsti agentą Benetą? - šis grįžtelėjęs suraukia antakius.
- Ne, nepažįstu, - stresuodama atidarau gretimas duris ir įsmun­
ku į kitą kabinetą, kuris, tikiuosi, ne Džefrio. Tonis dairydamasis at­
seka paskui mane.
- Neišsisukinėk ir... - Nutyla, kai išgirstame bruzdesį. Palendu po
stalu, bijodama sutikti tas įtarias pilkai mėlynas akis. Jam negalima
manęs pamatyti.
 t ic 2 23

- Galgai, kur, po velnių, nukišai Minelio bylą? Juk žinai, kad man
jos skubiai reikia, - užriaumoja įsiveržęs Džefris. Prisitraukiu kojas ir
stipriai rankomis apsiveju jas, kad netyčia kuri neišlystu iš po stalo ir
neišduotų mano slėptuvės.
- Nešūkauk, Benetai. Jei pažadėjau įteikti ją tau į rankas, tai ir
įteiksiu. Palauk mano kabinete, tuoj ateisiu.
- Nebeturiu laiko laukti. Arba man ją duodi, arba...
- Nepamiršk, su kuo kalbi, Džefri. Mano dėka gavai darbą, mano
dėka gali jo ir netekti, - šaltai kalba Tonis. - Nepakęsiu nepagarbos,
aišku?
Tyla. Jiedu išeina. Ar šiandien Tonis neturi nuotaikos, ar iš tikrųjų
nemėgsta agento Beneto? Tikiuosi, pirmas variantas, nes Džefris at­
rodė malonus vyras. Nors po šio trumpo dialogo neteigčiau, kad jis
toks ir malonus. Veikiau storžievis.
- Tik pasakiusi tiesą iš čia išeisi, - sako grįžęs Tonis. Akimis nu­
valiusi jo batus išropoju iš po stalo ir jo padedama atsistoju. - Iš kur
pažįsti agentą Benetą?
- Kodėl judu nesutariat? - spontaniškai paklausiu sėsdamasi ant
kėdės.
- Kuris kurio čia klausinėja, Sofija? - supyksta.
- Džefris mane parvežė atgal į Vankuverį. Taip mes ir susipažinom.
- Ar tai priežastis nuo jo slėptis?
- Jis įtarė, kad esu bėglė. O aš pamelavau tokia nesanti. Kaip ne-
susiprotėjau, kad Džefris gali būti FTB agentas? Jis pernelyg pastabus
žmogus. Jei mane ir vėl pamatys, o dar su tavimi, tai gali imti knistis
po mano praeitį. Todėl ir pasislėpiau.
- Pasakei jam savo vardą? - susirūpinęs Tonis žvilgteli į skambantį
mobilųjį. Nutildęs pakelia akis į mane.
- Prisistačiau Adele. Tikiuosi, duomenų bazėje užregistruota
mano netikra tapatybė. Ir nekils problemų, jei kas nors sumanys pa­
sidomėti panele Kalagan.
- Dokumentai tvarkingi. Rinktis tau, ar būti Adele, ar Sofija.
- Aš jau pasirinkau, Toni, - įsispoksau įjam ant riešo užsegtą laik­
rodį. - Kodėl tau nepatinka agentas Benetas? - pasmalsauju.
- Džefrį pažįstu tik kaip puikų savo srities specialistą, o kaip žmo­
gaus ne. Nors abejoju, ar gerai padariau, pasikvietęs dirbti į Vankuve­
rį. Biure niekas nemėgsta susireikšminusių agentų. Viena aišku, kad
jam bus sunku čia pritapti.
24 ALICIA G U T JE

- Pagaliau pasakysi, kodėl norėjai mane matyti? - keičiu temą.

Tonis ištraukia iš vidinės švarko kišenės perlenktą popiergalį, paima
mano ranką ir įdeda jį į delną. Tai patvirtinimas, kad Adelė Kalagan
iš tiesų egzistuoja.
- Surašyk parodymus prieš Violetą, - sako agentas, apkraustęs
stalo stalčius ir padavęs švarų popieriaus lapą bei parkerį. - Tą bū­
tina padaryti, kol nesibaigė kardomoji priemonė. Kuo ilgiau delsi, tuo
greičiau paleis tavo skriaudikę.
- Toni, turiu gerai pagalvoti ir prieš pateikdama kaltinimus pa­
sverti kiekvieną žodį. O čia neįmanoma susikaupti.
- Jeigu iki lapkričio vidurio neatneši užpildyto to lapo, - akimis
parodo į jį, - Violeta išeis į laisvę. Tad nepražiopsok šito termino. Yra
ir dar šis tas: būtų gerai, kad susirastum darbą.
- Toni, man darbo nereikia. Juk susitarėm, kad aš...
- Sofija, - jis nutraukia mane. - Per porą dienų „nesukursiu“ tau
naujo gyvenimo Amerikoje. Tam reikia laiko. Iki tol galėtum padir­
bėti kurioje nors teisininkų kontoroje. Peržiūrėk laikraščiuose skel­
bimus, manau, rasi patrauklų pasiūlymą. Tai geriau nei ištisą dieną
sėdėti namie. Dar ir pinigų užsidirbtum ne tik pragyvenimui, bet ir
pasitaupytum kelionei. - Nutaisau nepatenkintą miną. - Užuot spy-
riojusis, pagalvok apie tai.
- Abejoju, ar kurioje nors kontoroje mane norėtų matyti šitaip ap­
sirengusią. Pamiršai, kad visi mano rūbai likę pas Jį.
- Grįžusi peržiūrėk drabužių spintą. Ten rasi viską, ko gali prireik­
ti teisininkei.
Susimokei prieš mane su Loganu? Išduodi mane, Toni?
- Pagalvosiu, - burbtelėjusi atsistoju. - Paskolink automobilį, tak­
si brangiai kainuoja.
- Turiu tik vieną mašiną ir ji man reikalinga. Nepatinka taksi, eik
pėsčiomis.
Prisėlinusi prie Tonio ištraukiu iš švarko kišenės mersedeso rak­
telius.
- Bus proga užsukti vakare į svečius, - pakšteliu besišypsančiam
agentui į skruostą. - Beje, kuo baigėsi Maksimo gaudynės? - prisi­
minusi pasiteirauju.
- Mus apgavo. Tas vaikinas joks iškrypėlis. Mergina, bijodama
nukentėti nuo nepažįstamojo, su kuriuo ilgokai bendravo internetu,
 25

nutarė tokiu būdu apsisaugoti. Mano žiniomis, jaunuoliai paleisti, o

už melagystę atsipirks viešaisiais darbais.
- Visa nugalinti meilė, - svajingai sukuždu. - Ačiū, - pamojavusi
rakteliais išbėgu iš kabineto.
- Pasistenk jo nesudaužyti! - šūkteli.
Nepažadu. Susilaikiusi nuo noro paerzinti Tonį, nes dar atims
raktelius ir teks pėdinti nuleidus galvą į viešbutį, žingsniuoju korido­
riumi. Džefrio nė ženklo, kelias į kiemą laisvas. Ten kuo greičiausiai
atrakinu mersedesą ir nešdinuosi iš aikštelės.
* * *
- Katerina? - nustembu matydama ją vieną sėdinčią lauko kavi­
nėje. Krypteliu galvą parkuodamasi kelkraštyje. Gal apsipažinau?
Juk senokai ją mačiau. Bet tos merginos tokia pat šukuosena kaip
Katerinos ir rūbai tie patys. Priėjusi įsižiūriu į tamsiaplaukę: sulysusi,
blakstienų tušas nubėgęs, purviname megztuke likusi vienintelė saga,
ir ta vos laikosi ant plonyčio siūlelio. - Kas tau nutiko, Katerina? -
tyliai klausiu pasilenkusi. Ji išsigandusi atsitraukia toliau nuo manęs.
Paėmusi nuo stalo storą voką prisispaudžia prie krūtinės. - Čia aš,
Sofija, - žingtelėjusi sakau. - Kodėl tavo rūbai purvini? Kur buvai
įlindusi?
- Sofija?
- Ta pati Sofija Roj. Tik persidažiau plaukus ir įsidėjau mėlynos
spalvos lęšius. Bet čia tikrai aš, - patikinu.
- Tu buvai teisi, - Katerina pradeda kūkčioti. - Buvai teisi.
- Eikš, žinau vietą, kur galėsimpasikalbėti, - pastvėrusi už rankos
nusivedu ją prie mersedeso. Katerina visa dreba. Josios megztukas
per plonas vaikščioti tokiu rudenišku oru. Atidavusi savo nutriušusią
striukę, kuri yra visai ne mano ir kurią Tonis turėtų dar šiandien grą­
žinti teisėtai savininkei, važiuoju ieškoti artimiausios degalinės.
- Jie visą laiką mane prievartavo, - prabyla Katerina įsikniaubusi
į striukę.
- Kas tie „jie“?
- Foksas ir Loganas.
- Tave prievartavo Aronas Loganas? - drebančiomis rankomis
sugniaužiu vairą. Vos pravėrusi langą įleidžiu tyro oro, nes, rodos,
uždusiu.
26 ALICIA G U Tj E

- Ne, jo tėvas. Jiedu dažniausiai prievartavo po vieną. Kartais

Foksas liepdavo užsidėti raudonų plaukų peruką ir mane vadindavo
Sofija, - Katerina trumpam nutyla. Nebenoriu, kad ji daugiau ką pa­
sakotų, žinau, kaip skaudu apie tai kalbėti. - Loganas dievina nors ir
grubų, bet greitą seksą. Todėl jo prievartą lengviau ištverti.
- Kodėl apie jį kalbi esamuoju laiku? Jis vis dar tavimi naudojasi?
- Prieš pusvalandį pasinaudojęs išmetė iš automobilio. Sakė, tai
paskutinis kartas. O šiais pinigais nusipirko mano tylą, - atkišusi do­
lerių prigrūstą voką tuoj pat paslepia po striuke. - Kai jiedu su Foksu
abu smagindavosi su manimi, aptarinėdavo ir verslo reikalus. Matyt,
bijo, kad neprasižiočiau. Kam aš galiu prasitarti? Jei tą padaryčiau,
būčiau nušluota nuo žemės paviršiaus. Sofija, negalėjau nepaimti šių
pinigų. Žinau, jie purvini, bet man jų reikia. Dalį skirsiu paauglės
sesers mokslams. O mano algos užtenka tik būtiniausioms reikmėms.
Draugas irgi uždirba ne tiek daug, tad sukamės pagal galimybes.
Katerina, galėjom viena kitai padėti, tik tu atsisakei pagalbos.
- Ką ketini toliau daryti? - nužvelgiu sušalusią merginą. Ji trukteli
pečiais. - Nebūk naivi, Foksas ir Loganas nepaliks tavęs ramybėje. Kai
mažiausiai tikėsies, kuris nors išjų pasirodys, kad už grašius dar kartą
pasinaudotų tavimi. Tol būsi žeminama, kol pati tam neužkirsi kelio.
Jie turi bijoti tavęs, ne tu jų, - sustojusi degalinėje atsisuku į buvusią
kolegę. - Palauk manęs čia, nupirksiu kavos, kad sušiltum. Paskui va­
žiuosim pas mane. Papasakosiu šį tą įdomaus apie Tomą Foksą.
Susierzinu išvydusi eilutę prie kavos. Tačiau labiausiai įsiuntu
matydama Kateriną, lekiančią per pievutę. Pamiršusi kavą išpuolu
laukan. Dairausi, bet toji neklaužada pasislepia. Kada pagaliau su­
prasi, kad ne pakenkti noriu, o tik gero linkiu? Argi neskaitei spau­
doje, ką man teko patirti? Ne manęs turėtum šalintis, Katerina. Nesu
tavo priešė. Bet už tave nepriimsiu sprendimo, ką daryti su skriaudė­
jais. Viliuosi, atsikvošėjusi išdrįsi tuos pinigus tėkšti jiems į veidą ir
susirasi mane.
* * *
Niūrus rytas. Šlapia. Vėjuota. Į Vankuverį atėjo pats nemėgsta-
miausias mano metų laikas. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės atsire­
miu nugara į langą. Dvidešimt minučių stoviu toje pačioje vietoje,
tarsi ko nors laukčiau. Žvilgteliu žemyn, gatvėje keli judantys taške-
 Lttf/I(X2
l6lIiįpy 27

liai. Sekmadieniais kitokio vaizdo ir nepamatysi. Nukreipusi akis į

^Fairmont Pacific Rim“ viešbutį, užsižiūriu į pačiame viršuje esančią
tuščią terasą.
Apsisukusi sukeliu drėgnus plaukus viršugalvyje ir susegu į kuo­
dą. Rankšluosčiui nuslydus kūnu ir nugulus ant parketo, instinktyviai
atsigręžiu. Sofija, manai, Aronas išvydęs tave nuogą pasirodys teraso­
je? Greičiau prisišauksi svetimų akių dėmesį nei jo. Nusivylusi pake­
liu rankšluostį ir pėdinu į miegamąjį ieškoti, kuo apsirengti.
Pirmiausia užsuku į vonios kambarį. Jis irgi puoštas smaragdais.
Viena siena tarsi didelis paveikslas, kuriame ant plonų juostelių su­
verti šie brangakmeniai. Palietus jie susidauždami tarpusavyje sklei­
džia ypatingą garsą ir be galo gražiai žėri. Mano smaragdų karalystė.
Nusišypsojusi įmetu rankšluostį į skalbinių krepšį, daug didesnį nei
Logano apartamentuose. Ji irgi nupirkai tu? Kitados žadėjai tai pada­
rysiantis. Praeidama pirštais perbraukiu per žibančius akmenukus ir
užsisvajojusi atsiduriu drabužinėje.
Aronai, ar tikrai man reikia tiek drabužių? Būtų užtekę ir pa­
prastos suknelės bei apatinių, jų randu vos vieną porą. Lentynoje guli
nauja sportinė apranga, kurios man neprireiks. Kaip ir šių papuošalų
neužsidėsiu, nes neturėsiu progos pasipuošti. Vis dėlto apsirengiu pa­
laidine ir senais džinsais, kad nereikėtų jaustis niekam skolingai.
Suskambus telefonui pribėgu prie lovos, o jam nutilus apsidžiau­
giu, kad nereikės meluoti seseriai apie savo ateitį toli nuo jos ir kitų
artimųjų. Kad jie manęs daugiau nepamatys ir tik retkarčiais išgirs
mano balsą. Tačiau mobilusis dar kartą suskamba.
- Klausau, Karlita, - padvejojusi atsiliepiu. Nesinori, kad ji sukeltų
sąmyšį skambinėdama visiems. - Atleisk, negirdėjau. Aš gerai, o kaip
iūs laikotės? Numanau, kad mama sielojasi dėl Leticijos. Pažįsti tėtį,
ųs užsimiršta dirbdamas. Tai nereiškia, kad jam mažiau skauda nei
mamai ar bet kuriam iš giminaičių. Ne, po to įvykio nesikalbėjau su
tėvais. Nežinau, sesute, gal jie kaltina mane dėl Leticijos mirties. To
garsiai ir nepasakys, tik... Kada? Na, galės asmeniškai Aronui padė­
koti už viską, ką jis padarė mūsų šeimai. Nežinau, Karlita. Tėtis juk
turi jo telefono numerį, paskambins ir susitars dėl susitikimo. Klysti,
nesu pikta. Tiesiog Loganas... - nutylu. - Ar bereikia dar ką nors sa­
kyti apie jį? Matei, koks jis yra. Saulyte, kažkas beldžia į duris, turiu
pažiūrėti. Paskambinsiu vėliau. Taip, turbūt tai Aronas, - meluodama
atsisveikinu ir skubu prie apartamentų durų, pro jas įeina Tonis.
28 ALICIA G U T j E

- Nebijok, užeik, - sako pakreipęs galvą. Klausiamai žvilgčioju tai

į agentą, tai į tuščią koridorių. Su kuo jis kalba? - Sakei, nekantrauji
ją pamatyti, - priduria.
Sustingstu išvydusi baikščias akis. Jos pilnos ašarų. Nedrąsūs
žingsniai liesdami parketą siunčia muziką mano ausims, ji manyje
pažadina dar didesnį jaudulį. Čia tikrai tu? Pribėgusi stipriai suspau-
džiu glėbyje mane išgelbėjusį angelą.
- Ačiū, Marlisa, - kuždu į plaukus, sudrėkusius nuo mano ašarų.
Netikėjau, kad kada nors tave vėl pamatysiu. - Ačiū už stebuklą. Ačiū
tau, - nesiliauju kartoti.
- O tu dar labiau išgražėjai, Kamila, - atšlijusi delnais apgaubia
mano veidą. Tylėdamos keletą minučių varstome viena kitą akimis.
Neiškentusi dar kartą apkabinu kilniausią moterį, kokią tik pažįstu. -
Mieloji, eikš pas mus. Nebelindėk ten, - atsigręžusi sako ši, nužvelg­
dama atdaras duris. - Čia saugu, Evelina.
Smulkaus sudėjimo mergaitei pasirodžius tarpduryje žvilgteliu į
Tonį. Šis pamoja šviesiaplaukei prieiti arčiau. Nežinojau, kad Marlisa
turi dukrą. Jai ne daugiau kaip septyneri. Atrodo, lyg ką tik būtų pa­
budusi iš miegų. Plaukai išsitaršę, rūbai susiglamžę, kuprinė ištepta
šokoladu. Man sujudėjus, Evelina išbėga į koridorių.
- Ji drovisi svetimų žmonių, - paaiškina Marlisa. - O ir tokioje
prabangioje vietoje neįpratusi lankytis, - ranka parodo aplink. - Įsi­
drąsinusi ji visai kitokia. Pati tuo įsitikinsi.
- Jos kurį laiką pagyvens su tavim, Sofija, - įsiterpia Tonis. - Sau­
gumo sumetimais tvarkysitės pačios. Viešbučio personalas infor­
muotas, kad šiuose apartamentuose gyvena trys seserys, kurios ne­
pageidauja, kad kas nors trikdytų joms ramybę. Neįsileiskite jokių
neprašytų svečių. Dar kartą pabrėžiu: jokiu būdu iš viešbučio neikite
pro pagrindines duris. Ir įspėju nepasitikėti niekuo, - griežtai kal­
ba FTB agentas. - Marlisa detaliau viską papasakos. Manęs laukia
darbai, - jis pabučiuoja susirūpinusiai moteriai į kaktą, tuo gestu
nustebindamas mane. Jiedu daugiau negu draugai? O čia tai nau­
jiena! - Susiskambinsim, Sofija, - paglostęs man petį Tonis išeina.
- Gal arbatos? - klausiu. Mano skruostai dega, ir to priežastis aiški.
- Ačiū, norėčiau, - šypteli mielo veido moteriškė. Užkaitusi vir­
dulį keliauju atsivesti kitą viešnią, kuri vis dar tūno koridoriuje. Tai
tikriausiai įdomiausia apartamentų vieta.
 - Mėgsti karštą šokoladą? - teiraujuosi įkišusi nosį į koridorių.
Mergaitė stovi kampe, lyg būtų prasikaltusi, kaip ir tie trys lagaminai.
Iš kuprinės traukia vieną po kito daiktus ir meta ant grindų, o į mano
klausimą atsako linktelėjimu. - Su migdolais ar be jų? - Papurto gal­
va toliau darbuodamasi. - Virtuvėje daug skaniau gerti šokoladą nei
ėia. Be to, man reikia tavo pagalbos, kad padėtum surasti paslėptus
sausainius, - įkalbinėju Eveliną. Ji nepatikliai nužvelgia mane. Džiau­
giuosi atkreipusi dėmesį. Gal vis dėlto mums pavyks susidraugauti. -
lie visi atiteks tau. Nebent norėsi su manim ir mamyte pasidalinti.
Lauksiu virtuvėje, be tavęs nepradėsiu paieškos, - pasakiusi grįžtu pas
seną pažįstamą, kurios draugija nekantrauju pasimėgauti. Maži žings­
niukai iš paskos prisiveja mane ir netrukus delne pajuntu šiltą rankutę.
- Kuo tu vardu? - smalsauja mergaitė.
- Adelė.
- Kodėl kiti tave vadina Kamila ir Sofija? Turi tris vardus?
- Tokiomis nešvariomis rankomis negalim ieškoti sausainių. Pir­
miausia reikia jas nusiplauti, - ištariu vengdama atsakymo.
- Jei nusiplausiu rankas, pasakysi, koks tikrasis tavo vardas?
Oji gudri. Galėtų būti su Karia geriausiomis draugėmis.
- Taip, - nusileidžiu. Ji pati pakiša rankas po čiaupu ir nusiplovusi
nusausina rankšluostuku. Marlisa perveria mane skvarbiu žvilgsniu,
lyg įspėtų, jog dukrai neatskleisčiau visos tiesos.
- Kamila, žadėjai pasakyti, - pyksta mergaitė. - Marlisa sako, kad
nepasitikėčiau melagiais. Jie blogi žmonės. Tu irgi bloga?
- Aš nesu bloga, Evelina. Tik... - žvilgteliu į jos mamą. Ši nežymiai
linkteli. - Kai gimiau, mane pavadino Kamila. Tačiau devyniolikto
gimtadienio proga man buvo leista pasirinkti kitą vardą. Ne dėl to,
kad anas nepatiko, bet todėl, kad blogi žmonės nesužinotų jo ir nega­
lėtų manęs nuskriausti.
- Tu irgi slepiesi nuo blogų žmonių, kaip ir mes?
- Taip, saulyte, - paglostau susivėlusius šviesius plaukus. - Tie
žmonės čia jūsų nesuras. Jauskis kaip namie ir daryk ką nori.
- Noriu ieškoti sausainių ir gerti karštą šokoladą, - pareiškia ma­
žoji gyventoja.
- Pradėk nuo tos spintelės, - parodau į arčiausiai esančią. Evelina
puola versti stalčių, o aš išsivedu Marlisą į svetainę. Mudvi gurkšno-
lame arbatą ir laukiame, kuri pirma pradės pokalbį.
30 ALICIA G U T JE

- Nežinojau, kad turi dukrą. Ji labai protinga mergaitė, - grįžteliu

įsitikinti, kad Evelina vis dar tęsia sausainių paiešką. - Kas atsitiko,
Marlisa? Kodėl prireikė Tonio pagalbos? Kaip suprantu, judu sieja ro­
mantiški jausmai. Nė neįtariau.
- Kiek daug apie mane nežinai, tiesa? - ji šyptelėjusi pakelia puo­
delį prie lūpų. - Tonį įsimylėjau, kai prieš trylika metų dirbom pagal
paskyrimą Kosta Rikoje. Ta šalis ypatinga, - trumpam užsisvajoja. -
Planuojam joje visam laikui apsigyventi: aš, Tonis ir Evelina. Mano
buvusiamvyrui nešaus į galvą ten mūsų ieškoti.
- Radau! - sušunka Evelina. - Galiu juos visus suvalgyti, Marlisa?
- Tik pusę.
- Visus! Adelė leido juos suvalgyti.
- Leidau pasiimti, o ne suvalgyti, - patikslinu. - Kodėl į mamą
kreipiesi vardu?
- Šitaip protestuoja, kad palikusi tėtį taip greitai susidėjau su To-
niu, - kužda Marlisa.
- To vyro rankos per dažnai liečia tave, - nepatenkinta mergaitė
trinkteli spintelės durelėmis. Atsinešusi į svetainę tris sausainių pake­
lius atsisėda ant kilimo ir grūda juos į kuprinę.
- Ji niekada nėra patyrusi tėčio švelnumo ir nėra mačiusi, kad jis
gražiai elgtųsi su manimi. Todėl Tonio elgesys jai atrodo neįprastas.
Kol kas jiems nesiseka sutarti.
- Noriu karšto šokolado, - kaprizingai sako Evelina glostydama
pilvuką.
- Pirmiausia visavertis maistas, saldumynai paskui, - griežtą balsą
nutaiso Marlisa.
Evelina patempusi lūpą grįžta į virtuvę ir susiraukusi atsisėda
prie stalo, ant kurio sudedu tai, ką ji pati išsirinko iš šaldytuvo, įpilu
arbatos ir palieku užkandžiauti. Pati smalsumo vedama įsitaisau šalia
Marlisos.
- Kada spėjai ištekėti? Olandijoje nemūvėjai žiedo. O ir mergaitės
su tavim nebuvo.
- Ji tuo metu gyveno su savo tėvu. Vyras atėmė iš manęs dukrą,
grasino nužudysiantis, jei sieksiu vaiko globos. Nesuprantu, kodėl iš­
vis tekėjau už tokio nevykėlio.
- O kaip Tonis? Kur buvo jis? Jeigu judu mylėjote vienas kitą, ko­
dėl tekėjai už kito vyro?
 - Tonis daugybę metų nenutuokė, kad yra mano mylimas. Ma­
nau, ir iki šiol nebūtų to sužinojęs, jei ne neatidžiai paslėpta nuo­
trauka, daryta Kosta Rikoje. Radęs ją, prisiminė tuos laikus. Mudu
atvirai pasikalbėję supratome, kiek laiko veltui praleidome su kitais
žmonėmis. Tonis tąkart neslėpė, kad yra išsiskyręs ir turi šalia žmo­
gų, su kuriuo leidžia laiką, bet jo rimti santykiai nedomina. Neseniai
prisipažino, kad mano tyros akys prakalbino jam sąžinę, kuri tada
neleido pasinaudoti manimi, nors ir jautė trauką. Todėl vedamas
pagarbos tiek man, tiek tuometinei merginai nesiryžo prabilti apie
bundančius jausmus. Po pasibaigusios darbo sutarties Kosta Rikoje
persikėlėme į skirtingas šalis, tačiau palaikėme draugišką ryšį. Pa­
stebėjau, kad bėgu nuo dar nepatirto jausmo, nežinojau, ką su juo
daryti, kaip suvaldyti. Bijojau būti atstumta. Tonis toks žavus FTB
agentas, aš tik kukli seselė, norinti šeimos. O jis juk jau buvo paty­
ręs kartų santuokos skonį. Mėnesiui nepraėjus mano kelyje pasirodė
keleriais metais jaunesnis vyras, kuris akimirksniu apsuko man gal­
vą ir nusitempė prie altoriaus. Įtikino, kad jam šeima svarbiausia,
bet labai greitai paaiškėjo, jog tai melas. Jam reikėjo tik moters, kuri
ii išlaikytų, o ne žmonos ir dukros. Po vaiko gimimo skyrėmės ir
taikėmės ne kartą. Vis atleisdavau, kvailai tikėjau, kad pasikeis, bet...
Užuot pasikeitęs, jis pagrobė Eveliną. Tada Toniui nieko nesakiau.
Nesinorėjo jo velti į šeimos dramą. Pati susitariau su vyru ir dar
ištempiau kelerius metus kęsdama jo išpuolius. Tačiau prieš porą
mėnesių sulaukusi Tonio skambučio nebeištvėriau ir viską jam pa­
pasakojau. Kitą dieną jis jau stovėjo mano virtuvėje ir padėjo krautis
lagaminus. Vyras tuo metu leido mieste mano uždirbtus pinigus
visokiam šlamštui, kuriuo užversdavo namus, - Marlisa atsidūsta. -
Tu puikiai žinai, ką reiškia bijoti būti surastai, Kamila. Ir vis dėl­
to laimingesnė gyvenime dar nesijaučiau. Esu beprotiškai mylima
vyro, kurį visada mylėjau, - švelniai nusišypso ji.
- Nuolatinis dairymasis per petį vargina, Marlisa, - įspėju. -
O kaip teisiniai reikalai? Jei norėsi visam laikui išsilaisvinti nuo su­
tuoktinio, teks su juo susitikti pasirašyti skyrybų dokumentus.
- Prieš kelerius metus mes oficialiai išsiskyrėm, ir tai įvyko mano
vyro iniciatyva. Jo giminės paprotino, kad skyrybų atveju gaus pusę
mano turto, pats nieko neįnešęs į šeimą. Vyras sugalvojo planą, kaip
manęs su dukra neprarasti ir dar gauti nemenką sumelę. Jam puikiai
32 ALICIA G U T JE

sekėsi mumis įbaugintomis manipuliuoti. Žinau, seniai turėjau neš­

dintis iš namų, tik neturėjau kur eiti viena su vaiku.
- Ar pamiršai, keliems žmonėms esi padėjusi? Taip kad nedrįsk
sakyti, jog neturi į ką kreiptis pagalbos, - supykstu. Matydama Marli-
są graudenantis prisislenku arčiau ir apkabinu. - Tonis ir aš apsaugo­
sime judvi nuo to nevykėlio. Jis labai pasigailės, jei bandys priartėti.
Tik turi išmokti priimti pagalbą. Girdi?
- Viliuosi, vyrui išdidumas neleis mūsų ieškoti. Nors nė neabe­
joju, kad dukrą pagrobti labai norėtų, nes tai vienintelis kelias man
atkeršyti.
- Pamiršk tą mulkį. Praeities nepakeisi, bet kai kurias klaidas
ištaisyti vis dar galima. Tu nusipelnei tokio vyro kaip Tonis. Nepa­
prastai džiaugiuosi už jus. O galvojau, kad mano mylimiausio agento
niekas nemyli. Svarsčiau, gal užregistruoti jį į vieną tų populiarių pa­
žinčių svetainių. Pasirodo, klydau. Tonis dar ir kaip mylimas, - drąsi­
namai paglostau Marlisai nugarą.
- O kaip laikosi tavo žavus mylimasis, Kamila? - žvitrios akys
įsminga į mane. Nuleidžiu savąsias, nežinodama, sakyti tiesą ar pa­
meluoti. - Kada susipažinsim su ponu Loganu? Gal per vakarienę?
- Aš nebesu pono Logano sužadėtinė, - sakau žvelgdama į parke­
tą. Stoja tyla. Girdėti tik kaip Evelina virtuvėje krebžda. - Kodėl To­
nis sugalvojo seserų priedangą? Manai, kas nors patikės, kad Evelina
galėtų būti mūsų sesuo? - pakeliu akis į susijaudinusią moterį. Ji liūdi
dėl manęs. Šią akimirką niekam nenoriu išlieti širdies, lai skausmas
lieka su manimi.
- Jei kam nors kiltų įtarimas, pasakysim esančios skirtingų tėvų
seserys. Tonis pamanė, kad taip nukreipsim dėmesį nuo moters su
vaiku, kurių galėtų ieškoti mano buvęs vyras. O trys seserys niekam
neužklius. Tik paminėjom agentą, štai ir skambina, - sako Marlisa,
meiliai žvelgdama į telefono ekranėlį.
- Einu, paruošiu kambarį, kuriame su Evelina galėsite įsikur­
ti, - pakylu nuo sofos, leisdama įsimylėjėliams netrukdomiems pa­
sikalbėti.
- Paimk, jis tavo, - Marlisa atkiša man rožinį, kurį buvau išmetu­
si į šiukšlių dėžę autobusų stotyje. Paskubomis paėmusi jį dingstu iš
svetainės.
 (į)ė^siA hi Kj^niC2 33

Įsmukusi į smaragdų karalystę, nugara užremiu duris. Jausdama

delne krištolinius karoliukus keikiu save už tą poelgį, kurio pasekmes
dabar kenčiu. Nederėjo bėgti nepasikalbėjus su Aronu. Reikėjo grįžti
tada, kai sužinojau, jog laukiuosi mūsų mažo stebuklėlio. Jis būtų su­
pratęs, kodėl taip pasielgiau. Būtume kartu įveikę visas baimes. Atsi­
gulusi ant lovos pasidedu rožinį šalia. Kaip pasikalbėti su Aronu, kai
šis nenori manęs matyti? Kaipjam paaiškinti, kad man svarbi jo laimė
tiek, kad net ryžausi paaukoti savąją? Juk nesu akla, mačiau, kaip jis
žvelgia į sūnų, tarsi jis vienintelis būtų svarbiausias gyvenime. Ir my­
limiausias. Mano širdis žino, ką Aronas atsakytų: kad yra laimingas
tik su manimi, ir nei manęs, nei vaikelio, kurio laukiamės, nemylės
mažiau už pirmagimį.
Nuo spintelės pastvėrusi mobilųjį susirandu pono Tobulojo nu­
merį. Ilgokai žvelgiu į jį. Galiausiai telefoną priglaudusi prie krūtinės
kilsteliu akis į viršų. Veidrodinėse lubose išvystu apgailėtiną merginą.
Daryk ką nors! Nusukusi žvilgsnį vėl įsižiūriu į savo atvaizdą. Tiks­
liau, ne į jį, o į veidrodyje išgraviruotus žodžius, kuriuos prieš užmig­
dama ir vos tik atsibudusi perskaitau: „Tu priklausai man, ugnele.“
Arono svaigus balsas įsiskverbia į mano neramią širdį ir sukausto
ją. Kodėl nebenori ir tu priklausyti man? Priminti, kaip gera jausti
mano liepsnojantį kūną, be jėgų gulintį ant tavęs? Ir medumi bei šo­
koladu kvepiančius bučinius, kuriems nesi abejingas? Kaip galiu būti
tavo ugnelė, jei neleidi tavęs uždegti iš naujo, Loganai? .
- Susigrąžinsiu savo meilę, - sukuždėjusi ryžtingai prisidedu tele­
foną prie ausies. Jis privalės mane išklausyti.
 /vucCs

Savaitę neįmanoma prisiskambinti Aronui. Šitaip manęs nekenti,

kad net užblokavai telefono numerį? Dorotėjos irgi paprašei meluoti,
jog esi pernelyg užsiėmęs, kad pakeltum ragelį? Kaskart paskambinu­
si jam į darbą prisistatau skirtingais vardais ir kaskart išgirstu tą patį:
ponas Loganas nenori būti trukdomas. Kad ir ką daryčiau, jis stumia
mane nuo savęs, neprisileidžia. O aš kaip įmanydama stengiuosi pri­
artėti. Nusiunčiau į namus jo taip dievinamos kavos iš mėgstamos
kavinės kartu su dešrainiu. Kortelėje ranka užrašiau: „Ilgiuosi Mon­
realio. Bet labiausiai Tavęs.“ Nesulaukusi jokios reakcijos, kitą dieną
pati pristačiau į viešbutį kruopščiai supakuotą krištolinį lotosą. Įsmu­
kusi pro garažą įdėjau dovaną į liftą ir paleidau juo kilti. Porą dienų
laukiau padėkos, kad ir trumpąja žinute. Deja.
Nutarusi veikti ryžtingiau, nuvažiavau į vieną iš Logano klubų,
kuriame, sprendžiant iš spaudoje mirgančių nuotraukų, jis leidžia
dienas. Tik mums susitikti irgi nepavyko, buvau išprašyta apsaugi­
ninko kaip nepageidaujama persona paties Arono paliepimu. Atsisė­
dusi ant šaligatvio apsipyliau ašaromis, galutinai įsitikinusi, kad jam
neberūpiu. Abejoju, ar jis bent prisimena mane, kai šitiek pusnuogių
mergšių sukasi aplinkui. Teisingai, meilužės vieta ilgai tuščia nebūna
šalia tokio žmogaus kaip Loganas.
Marlisa prašė daugiau nebesižeminti ir susitelkti į naująjį darbą.
Jau šešta diena esu konsultuojanti teisininkė „A&B Mendesa“ kon­
toroje. Nežinau, privalumas ar trūkumas, kad dirbu vyriškame ko­
lektyve. Šiek tiek jaučiuosi vieniša, nors ir susibendravau su viešųjų
ryšių ekspertu bei jauniausiu kolega Džonatanu. Kiti vyrukai santū­
rūs, pasisveikinę nepuola pasakotis asmeninių problemų, su manimi
kalba tik esant reikalui. Kontoros vadovė Betanija - labai rūpestinga
moteris, pamokė, kaip susidoroti su įtampa darbe, kuris bent jau man
neatrodo sudėtingas: konsultuoju žmones, patyrusius apgavystes in-
ternetinėje erdvėje. Tačiau nepasiekiamu tikslu tapo gera nuotaika.
Vakar laikraštyje perskaičiau didžiąją naujieną, dėl kurios šian­
dien esu nemiegojusi. Aronas atsiėmė skyrybų prašymą ir grįžo pas
 35

žmoną. Suplėšiau laikraštį į skutelius kartu su nuotrauka, kurioje po­

nas Tobulasis, laikydamas rankose didelę dėžę, perrištą baltu kaspi­
nu, žengia į kliniką su jaunute blondine. Iš pradžių pamaniau, kad tai
naujoji jo meilužė, bet geriau įsižiūrėjusi supratau, jog tai Agnetos
pusseserė. Jis atrodo laimingas. Akys švyti. Šypsena iki ausų.
Įsiutusi užsimojau sunaikinti viską, kas susiję su Loganu. Jei ne
Marlisa, būčiau išdaužiusi visus namus. Nurimusi prisiekiau, kad
daugiau dėl to idioto nepraliesiu nė vienos ašaros. Nė vienos!
- Pietausim, žavingoji? - klausia Džonatanas, įkišęs galvą į kabi­
netą. - Ko tokia surūgusi? - nusistebi, uždaręs duris prieina arčiau.
Pastatęs ant stalo dvi lėkštes atsisėda šalia manęs. - Kas nutiko, Adele?
- Prisiminiau vieną nemalonų tipą, - atsainiai sakau. - Patark,
kaip jį išguiti iš smegeninės? Juk tu ekspertas.
- Aš viešųjų ryšių ekspertas, ne santykių. Jei žinočiau kokių nors
stebuklingų patarimų, maniškiai neklibėtų. Geriau tu man patark,
kaip išsaugoti šeimą, - šypteli pakedenęs tamsias garbanas.
Arono Logano paklausk. Jis žino receptą, kaip susigrąžinti žmoną.
- Atviri pokalbiai visada pataiso padėtį. Prašom paduoti pietus,
esu išbadėjusi, - ištiesiu ranką, joje netrukus atsiduria lėkštė. - Ačiū,
Džonatanai. Tu lepini mane.
- Esi vienintelė moteris biure, neskaitant Betanijos, su kuria seniai
esam pažįstami ir nusibodę vienas kitam. Tai ką dar galėčiau lepinti?
- Tavo žmona nenudžiugtų, tai išgirdusi, - šyptelėjusi paragauju
triušienos kepsnio.
- Ne tik nenudžiugtų, bet dar šiandien pareikalautų skyrybų. Eina
ii velniop su savo nežmonišku pavydu, visai nepasitiki manimi. Įsitiki­
nusi, jog išdaviau, o kad yra priešingai, neįrodysi, - užkandžiaudamas
Džonatanas purto galvą. - Jei kada draugavai su liguistai pavydžiu
vyru, mane suprasi. Anksčiau maniau esantis pavydus, bet, pasirodo,
anaiptol. Žmona įpainiojo net krikšto dukrą į šią juokingą situaciją.
Dabar abi pyksta ant manęs už tai, ko nepadariau, - atsidūsta. - Nuo
rytojaus krikštaduktė turėtų dirbti mano padėjėja, bet įtariu, kad to
nebus. Abejoju, ar daugiau kada galėsiu prašyti Betanijos paslaugos.
Ji nebesutiks įdarbinti nė vieno mano rekomenduoto žmogaus, - su­
simąsto žvelgdamas į žaliais žirneliais išpieštą lėkštę. - Atleisk, kad
užkraunu savo rūpesčius, bet neturiu su kuo pasikalbėti, - atsiprašo­
mai pažvelgia į mane. - Namuose atmosfera tokia, kad nenoriu į
36 ALICIA G U T JE

juos grįžti, todėl kuo ilgiau užtrunku antrame darbe. Nors ten nuolat
vyksta nesutarimai tarp kolegų, atlyginimo dydis kaskart sumažina
mano ryžtą įteikti vadovui prašymą atleisti iš darbo. Pasakojau, kad
gyvenam su tėvais ir uošviais viename dideliame name. Jie pardavė
savo butus, kaip ir mes saviškį, ir visi kartu įsigijom bendrą būstą.
Tada manėm, bus paprasčiau susitarti su seneliais dėl dukrytės prie­
žiūros, o ir šie galvojo apie nuosavą kiemą, kuriame žaistų su anūke.
Aišku, idilė neilgai tęsėsi, barniai suskaldė šeimą. Dabar tėvas gyvena
su žmonos motina, tarsi būtų sutuoktiniai, ir netinkamą pavyzdį rodo
ir mums, ir anūkei, ir aplinkiniams. Neapsikentęs nuolatinio puolimo
iš visų pusių, padaviau skelbimą, kad parduodam namą. Išsidalinsime
pinigus ir išsiskirstysim kas sau, gal tada būsim laimingesni, - nuliū­
sta. - O ir broliui dabar ne pats geriausias metas, su juo nepasitarsiu.
Pastarosiomis savaitėmis elgiasi kaip nesavas. Tikiu, tam įtakos turėjo
ne tik išėjimas iš darbo, bet ir išsiskyrimas su mergina. Brolis atrodo
susikrimtęs, sutrikęs, nežinau, kaip jam padėti.
- Skyrybos visada palieka nemalonų jausmą krūtinėje. Tai su laiku
praeis. Nauja veikla turėtų tavo brolį prablaškyti. Arba nauja simpati­
ja, - prabylu po ilgokos tylos.
- Supažindinčiau judu, bet iš akių matau - atsisakysi. Kiek pame­
nu, sakei esanti vieniša?
- Esu vieniša savo noru, Džonatanai. Gailėjausi to sprendimo,
o dabar džiaugiuosi, - nuryju seilių gumulą. Sunku kalbėti apie
Aroną. - Vyras, kurį myliu, yra vedęs. Pasakyk, kokią ateitį galiu su
juo turėti?
- Jokios, Adele. Man tik gaila, kad tokia miela mergina kenčia dėl
meilės, kai turėtų ja mėgautis. Tačiau ne tarp vedusių vyrų derėtų ieš­
koti savo žmogaus.
- Suradau neieškodama, - patikinu. Džonatanas linkteli.
- Nori išsikalbėti? Galim valandai dingti kur nors.
- Ačiū už norą padėti. Galbūt kada nors pasinaudosiu šiuo tavo
pasiūlymu, - ištuštinusi savo stiklinę vandens, paimu jo vos nuger­
tą. - Privalau iki antros valandos surašyti išvadas dėl vienos užklausos
ir įteikti Betanijai. Tai tikrai svarbu.
- Į darbo pabaigą užsuksiu, gal tada norėsi atsiverti, o ne išvaryti
mane, - pamerkęs akį vyriškis nurenka lėkštes ir apleidžia kabinetą.
Šypsodamasi kilsteliu stiklinę iki lūpų. Tas kepsnys buvo per daug
įtrintas pipirais. Mane taip troškina.
 37

Pasiėmusi keletą dolerių einu prašyti Markuso, kad nupirktų man

kokį desertą, saldžiau bus dirbti. Tik atsisakau tos minties, kai pama­
tau į kontorą žengiantį agentą Benetą. Keliams virpant pasislepiu už
kampo, žvairuoju į jį, stabtelėjusį prie vieno iš mano kolegų.
- Laba diena, - sveikinasi Džefris. - Ieškau ponios Mendesos.
- Rasite ją kabinete, ant kurio durų užrašyta „Ponia Mendesa“, -
pašaipiai burbteli teisininkas ir parodo pirštu į koridorių, kuriame
slepiuosi. Agentui pasukus į tą pusę, traukiuosi palei sieną, tikėda­
masi susitapatinti su ja kaip chameleonas.
- Kodėl man niekas nepranešė apie pono Beneto atvykimą? -
išgirdusi nepatenkintą Betanijos balsą sustingstu. - Pone Benetai,
prašyčiau eiti su manimi, - ji maloniai kreipiasi į Džefrį. Girdžiu, kaip
abu atkaukši, o aš nežinau, kur dėtis. - Gal galėtum paprašyti Marku­
so padaryti agentui kavos, Adele? - sako praeidama pro išsigandusią
darbuotoją, rymančią prie sienos.
Džefris įdėmiai nužvelgęs mane prisimerkia, pakreipęs galvą tyri­
nėja iškalbingas mėlynas akis.
- Juodos su vienu šaukšteliu cukraus, - patikslina vyriškis, kurį
kontoros vadovė nekantrauja vestis į savo kabinetą. Įdomu, ar Tonis
žino apie šį Beneto vizitą? Jei dar nežino, sužinos, kartu išgirs ir mano
prašymą akyliau jį stebėti. Neketinu patenkinti Džefrio smalsumo ir
atskleisti visų savo paslapčių.
Pro žaliuzes matau, kaip agentas grįžteli ir prieš sėsdamasis ant
kėdės atlaisvina kaklaraištį. Ko jam prireikė iš Betanijos? Ši teisini­
nkų kontora niekuo neypatinga. Kurgi ne. Žinodamas, kad čia dirbu,
ims lankytis dažniau. Plūsdama po nosimi administratorių, kuris vėl
išbėgo parūkyti, kaičių kavą ir gailiuosi po ranka neturinti nuodų. Jais
pagardinta būtų žymiai skanesnė.
- Ačiū, - dėkoja Džefris imdamas puodelį ir netyčia nosimi brūkš­
teli man per ranką. O gal tyčia?
Susinervinusi lekiu į galinį kiemą, kuriame įrengta terasa. Ten su­
sirinkę vyrai laido juokelius, kol išvysta mane. Prisėdusi ant suoliuko
ketinu paprašyti kurio nors cigaretės, bet šie surimtėję pasišalina. Na
ir gerai. Man draugija nereikalinga. Ištiesusi kojas po stalu suneriu ra­
nkas ant krūtinės ir kilstelėjusi smakrą įsispoksau į dangaus skliautą.
Negana to, kad Loganas mane siutina, tai atsirado dar vienas vyras,
kuriam irgi patinka žaisti su ugnimi. Gal aš skleidžiu keistą kvapą,
kad vyrai sekioja man iš paskos?
38 ALICIA G U T JE

Vengdama dar kartą susitikti Džefrį pratūnau terasoje gerą valan­

dą. Grįždama į kabinetą išvystu Betaniją, ketinu klausti, ką kalbėjo su
agentu, bet, vadovei pareikalavus mano žadėtų išvadų, puolu skubiai
jas rašyti.
Darbo dienai besibaigiant nebesiveržiu aplankyti Helenos, dingo
noras. Taip, ilgokai jos nemačiau ir nesikalbėjau, nežinau, kaip toji
nenuorama gyvena. Tik jeigu būtų į ką įsivėlusi, Tonis praneštų, bet
nė neužsiminė. Helena - mano geriausia draugė, o nieko nežino apie
pastarųjų savaičių įvykius. Tikriausiai skaitė tą straipsnį apie Logano
sugrįžimą pas žmoną, tik stebiuosi, kodėl nepaskambino pasiteirauti
apie mudviejų skyrybas.
Sėdusi į juodą BMW, kurį savaitei paskolino Tonio sūnus, pasuku
ne namų kryptimi. Mane labiau domina „Marquis“vynų parduotuvės
asortimentas. Planuoju vakarą praleisti užsirakinusi miegamajame su
buteliu vyno. Pasikviesčiau ir kurį nors bendradarbį ar šiaip nepažįs­
tamąjį prisidėti, bet gyvenu ne viena. Marlisai nepatiktų išgertuvės,
turbūt išrėžusi kalbą apie alkoholizmą išvarytų svečius ir sugadintų
mano tobulą vakarą. Nerizikuosiu ir viena pasimėgausiu raudonojo
vyno skoniu. Aš juk godi.
Išsišiepusi pastatau automobilį. Jaučiuosi pakylėtai, nes alkoholis ne­
trukus tekės mano venomis. O visas likęs pasaulis išsitrins iš atminties,
kaip ir prisiminimai apie Aroną. Štai apie ką dabar svajoju. Užsimiršti.
Šiandien užkeikta diena. Išlipusi iš BMWužkliudau šalia stovinčią
mašiną - rankinės segtuku įrėžiu dureles. Spoksau į kreivą auksinę
liniją sidabriniame fone, svarstydama - sprukti, ar laukti automobi­
lio savininko, kuris gali būti bet kurioje iš aplink esančių parduotu­
vių. Ant popierėlio užrašiusi telefono numerį, jį užkišu už valytuvo.
Tikiuosi, taikiai išspręsime šią situaciją ir nereikės į tai velti policijos.
Tonis turi užtektinai problemų ir be manęs.
Atsidūrusi tarp daugybės vynų butelių nuryju seiles. Taip ir norisi
paragauti kiekvienos rūšies vyno, kad net nežinau, nuo kurios pusės
pradėti rinktis. Pašnairavusi į tris žmones, vaikštinėjančius palei le­
ntynas ir kilnojančius butelius, žygiuoju į tolimiausią kampą. Skam­
banti romantiška muzika iš anksto nuteikia gerai vakaro pradžiai.
Ifeel were close enough... Could I lock in your love?..
Užsigalvojusi stabteliu. Noriu prisigerti būdama nėščia? Gal man
galvoj negerai? Juk išvis ne čia turėčiau leisti laiką. Nusivylusi savimi
apsigręžiu ir aikteliu iš nuostabos, atsidūrusi Džefrio glėbyje.
 39

- Neradai, ko ieškojai? - tyliai klausia jis.

- Ką? - sutrikusi išlemenu.
- Dėl kokios dar priežasties taip greitai išeitum? Tikriausiai ne­
radai savo mėgstamo vyno, - paaiškina. Šiurkščiai nustūmusi agento
rankas žingteliu atgal. Nekenčiu, kai kiti vyrai be leidimo mane lie­
čia. - Man reikia tavo pagalbos. Vakare einu į svečius ir noriu pada­
lyti draugams įspūdį, bet nieko nenutuokiu apie vynus. Nutariau imti
vidutinio brangumo, kad nepasirodyčiau nei švaistūnas, nei skru-
džas, - nusijuokia Džefris. - Jei padėsi, neliksiu skolingas.
- Du tūkstančiai aštuntųjų Barolo Cannubi turėtų tikti, - sakau,
akimis permetusi artimiausią vynų lentyną, ir padavusi butelį nueinu
į priekį.
- Kodėl esi priešiškai nusiteikusi mano atžvilgiu, Adele? - teirau­
jasi agentas, užspeitęs mane į kampą. - Nieko blogo tau nepadariau.
Tik siūlausi padėti.
- Dėkoju už pagalbą, kurios man nereikia.
- Pagalbos tau reikia, tik tu nepasitiki manimi. Štai kur proble­
ma, - kužda kone į lūpas. - Mačiau ne vieną merginą, kentusią my­
limojo psichologinę ir fizinę prievartą. Kai kurių iš jų nebėra gyvų.
Nenoriu, kad ir tu atsidurtum tarp jų. Ar supranti, kaip tai rimta?
Nagi, išsklaidyk mano abejones, paneik, kad bėgai nuo savo draugo.
- Jei nenori būti išmestas iš parduotuvės, paleisk mano rankas, -
iškošiu pro dantis.
- Atsiprašau, - Džefris atšlijęs žvilgteli per petį. Pardavėjas užsi­
ėmęs aptarnaudamas pirkėjus, tad mūsų nestebi.
- Esu eilinė mergina, kuriai nenusisekė santykiai, agente Bene-
tai. Nežinau, kodėl jums atrodo, kad patyriau prievartą. Užtikrinu,
taip nėra.
- Sugriuvus santykiams niekas nesprunka į kitą miestą vien tik su
kuprine. Manau, tarp jūsų situacija rimtesnė, nei bandai nupasakoti.
- Nesutiksit su manimi, kad nauja vieta ir, pageidautina, kuo toli­
mesnė, - vienintelė išeitis išsilaisvinti nuo netikusių jausmų? O jos
juk nesistengi apstatyti daiktais iš praeities, kitaip toji erdvė slėgs. To­
dėl ir nepasiėmiau jų su savimi, - nuleidžiu akis bijodama, kad Džef­
ris jose perskaitys Arono vardą. Jis kilsteli pirštais smakrą, ir išvystu
nebe agento, o rūpestingo vyro žvilgsnį. - Sumokėk už vyną, kol šnai­
ruojantis pardavėjas jo neatėmė. Kitaip negalėsi nustebinti draugų, -
raginu galvos mostu eiti prie prekystalio ir atlikti pirkėjo pareigą.
40 ALICIA G U T JE

- Nežinau, ar laukiu tos vakarienės, - užsisvajojęs sušnabžda. -

Kokie tavo vakaro planai?
Buvo prisigerti. Dabar jokių.
- Už taviškius ne ką įdomesni, - išspaudusi šypseną einu link lau­
kujų durų. Džefris pasiveja mane jau kulniuojančią prie BMW.
- Negali būti, kad gavau baudą. Juk susimokėjau už stovėjimą, -
nusistebi stabtelėjęs ant šaligatvio.
- Čia tavo automobilis? - aš už jį dar labiau nustembu.
- Taip, darbinis, - ištraukęs iš už valytuvo lapelį įdėmiai skaito.
- Tai aš kalta dėl šio įbrėžimo, - prisipažįstu rodydama į nusikal­
timo vietą. - Tikiuosi, manęs nesuimsi už tai?
Sofija, kodėl sujuo koketuoji? Sužinok, kokia suma reikia atlyginti
žalą, paduok pinigus ir važiuok iš čia.
- Suimčiau, bet antrankius palikau darbe, - nužvelgęs mane nuo
galvos iki kojų Džefris įsikiša lapelį į švarko kišenę.
- Kodėl nesakei, kad esi agentas?
- O kodėl tu nesakei esanti teisininkė?
Abu puse lūpų nusišypsom. Jis pasideda vyno butelį ant sėdynės,
aš irgi atsidarau mašinos dureles. Tik kažkodėl delsiu sėsti vidun.
- Brangiai kainuos uždažyti subraižytą vietą? - klausiu.
- Labai brangiai, - agentas linkteli. Jis irgi flirtuoja. - Turiu tavo
telefono numerį, paskambinsiu, kai tik sužinosiu tikslią sumą.
- Viliuosi, neteks pakloti visos algos, - nusisukusi matau automo­
bilio lange Džefrį spiginantį akimis man į užpakalį. Nesikuklina vy­
rukas. - Ką gi, lauksiu jūsų skambučio, agente Benetai, - grįžtelėjusi
pagaunu jo demoniškai seksualų žvilgsnį. Nė nesitikėk artintis prie
mano užpakaliuko, jis Logano nuosavybė. Nuotaika subjūra, vien tik
pagalvojus apie poną Tobuląjį. Turbūt Agneta šokinėja iš laimės, su­
sigrąžinusi vyrą. O šis atsiprašinėja dėl neištikimybės, užversdamas
ją dovanomis. Pamiršk jį, kaip jis pamiršo tave, Sofija. - Jei vynas
nepadarys įspūdžio, prisiimsiu visą kaltę, - sakau įsėdusi į automobi­
lį. - Linkiu gero vakaro.
- Ačiū. Iki pasimatymo, Adele. Jaučiu, greitai susitiksime.
- Nemanai, kad mūsų keliai per dažnai susikerta?
- Nepastebėjau, - nusijuokia Džefris.
- Iki, - tepasakiusi išriedu į gatvę. Telefonui uždainavus sulėtinu
greitį. Marlisai pameluosiu, kad užtrukau darbe. Nežadu sakyti, kad
 fyd^Uixi 2 41

kėliau koją į vynų parduotuvę. Tonis tai sužinojęs privers lankyti ano­
niminių alkoholikų susirinkimus. Jis mane įspėjo. - Klausau, - at­
siliepiu žiūrėdama į kelią. Fone girdėti moters balsas, o su manimi
niekas nekalba. Sutrikusi žvilgteliu į skambintojo numerį.
- Laikykis kuo toliau nuo agento Beneto, - įsakmus Arono balsas
suūžia mano ausyje, ir ryšys nutrūksta.
* * *

Ankstyvas rytas. Išvėmusi naktipiečius prigulu ant vonios plyte­

lių. Mielai visą dieną praleisčiau smaragdų karalystėje atsiskyrusi nuo
žmonių. Tik už drybsojimą lovoje pinigų niekas nemokės.
Nušliaužusi iki drabužinės apsirengiu naują sportinę aprangą, no­
riu prieš darbą užsukti į sporto klubą pasimankštinti. Nors puikiai
suprantu, kad neištversiu nė penkių minučių ant bėgimo takelio, vis
tiek užsispyrusi aunuosi sportbačius. Susirišusi plaukus viršugalvyje
pasiimu suknelę, kurią žadu persirengti darbe, ir persimetusi per petį
rankinę keliauju iš drabužinės.
- Labas rytas, - tyliai sveikinuosi su Marlisa, besisukinėjančia vir­
tuvėje.
- Sveika, Kamila. Kodėl tokia ankstyva? - nustebusi teiraujasi ši.
- To paties norėjau klausti tavęs. Nesimiega?
- Tonis buvo užsukęs. Kalbėjomės, - Marlisa slepia šypseną,
traukdama iš šaldytuvo daržoves. - Beje, jis pasiėmė sūnaus automo­
bilio raktelius. Sakė, nuo šiandien į darbą važinėsi taksi.
- Galėjo manęs palaukti, būtų pametėjęs, - suniurnu panosėje.
- Juk žinai, koks Tonis užsiėmęs. Palikęs pirkinius ir dovanas Eve­
linai, išlėkė, - akimis rodo į maišus, gulinčius ant kėdės. - Kodėl vilki
sportinę aprangą? Atrodai pablyškusi, ne sportuoti turėtum, o sėstis
prie stalo ir pavalgyti sočius pusryčius. Kol gersi kav^, pagaminsiu.
- Reikia atsikratyti kai kurių susikaupusių neigiamų emocijų, tad
panorau ir vėl užsimauti bokso pirštines.
- Jis daugiau neskambino? - atsargiai klausia Marlisa.
- Ne, ir, tikiuosi, neskambins. Pavalgysiu darbe, - sakau imdama
vynuogių kekę ir įsimetują į rankinę. Žvilgtelėjusi į josios išteptą sijono
kraštą, dar kartą pakeliu akis į išraudusią moterį. Sakai, tik kalbėjotės? -
Gera matyti tave laimingą, Marlisa, - apkabinusi pabučiuoju į plau­
kus. - Dažniau „kalbėkitės“ su Toniu, tokie „pokalbiai“kelia nuotaiką.
42 ALICIA G U T JE

- Ir kur žinai, kad?..

- Dėmė ant sijono išdavė.
- Nė nemėgink dėl šito erzinti Tonio, - įspėjusi puola naikinti
įkalčius.
- Pagalvosiu, - plačiai išsišiepusi palieku ją virtuvėje įnirtingai tri-
nančią šlapią sijono kraštą.
- Kamila!
- Iki vakaro, sesutei
Juokdamasi įlipu į liftą. Tik mano šypsena greitai dingsta, prisi­
minus vakarykštį Logano skambutį. Būdamas kitos moters draugijoje
dar drįsta man skambinti? Tai buvo ne Agnetos balsas. Be abejo, žmo­
nos negali dulkinti, todėl susirado kekšytę savo nepasotinamiems
poreikiams tenkinti. Tikiuosi, ji tavęs nenuvylė, idiote. Šviesčiau ra­
nkinę į lifto sieną, bet tada tektų valgyti sutraiškytas vynuoges, todėl
šįkart nukenčia raktai.
- Taksi nekviečiau, - sakau artėdama prie vairuotojos, sėdinčios
ant automobilio kapoto ir skaitančios laikraštį.
- Prieš penkiolika minučių gavau iškvietimą šiuo adresu, - pa­
trauko pečiais ta pati moteris, kuri anąkart mane vežė ir į kurios taksi
prisiekiau daugiau nekelti kojos. Tonio darbas. - Iš aprangos spėju,
važiuosim į sporto klubą, Adele, - ropšdamasi nuo kapoto ji pameta
laikraštį. Tenka prilaikyti už rankos, kad nenuvirstų ir nepatirtų trau­
mos, dėl kurios veikiausiai apkaltintų mane. - Pamatę tokią seksua­
lią gražuolę, vyrai ne tik negalės susikaupti sportui, bet vargiai savo
vardus prisimins, - Odrė laikraščiu brūkšteli man per užpakalį, kai
atidarau taksi dureles. Įsižeidusi mesteliu žvilgsnį į ją. Nesitikėk, kad
taikstysiuosi su tokiu nepagarbiu elgesiu, poniute.
Apsisukusi patraukiu per automobilių aikštelę. Vairuotoja šaukia,
kad luktelėčiau, o aš kaip tik paspartinu žingsnį. Atsidūrusi gatvėje
persimetu suknelę per petį, kad būtų patogiau ją nešti. Nekreipdama
dėmesio į mane sekantį taksi, einu prie perėjos, per kurią žingsniuoja
pažįstamas vyras. Ko jau ko, bet Domo nenoriu dabar susitikti. Jis
nuleidęs galvą tempia palei žemę krepšį. Žinau, kad ten sportinė ap­
ranga, ir žinau, kur jis eina.
Grįžtelėjusi matau Odrę, lipančią iš taksi. Pamoju jai sėsti atgal,
ir pati įsliuogiu vidun. Susmukusi sėdynėje prisidengiu suknele, kad
Domas manęs nepamatytų. Pasakiusi darbo adresą liepiu vairuotojai
greičiau mane vežti iš čia.
 (įį)ė .^\U i H. u ij/iiC 2 43

- Galite nebesislėpti, Adele, - sukužda ji dairydamasi pro langą. -

Jūsų vaikiną palikome užnugary.
- Jis nėra mano vaikinas. Bet kodėl aš tau tai sakau? - stebiuosi
savimi.
- Faktas, kad jūs pažįstate tą vyrą ir jo vengiate. Tikriausiai jis ką
nors negero jums padarė, - svarsto Odrė.
- O gal tai aš jį įskaudinau?
- Netikiu, - mesteli įdėmų žvilgsnį į galinio vaizdo veidrodėlį. -
Žinote ką? Galiu būti jūsų vairuotoja. Kas rytą nuvežčiau į darbą, o
vakarais paimčiau, - pasisiūlo sustojus prie teisininkų kontoros. -
Man nesunku pasiderinti grafiką. Būtumėte nuolatinė mano klientė.
- Jūs per daug kalbate, Odre, - sakau ropšdamasi iš taksi. - O aš
mėgstu tylą.
Nueidama girdžiu ją kažką sakant, bet mano dėmesį patraukia
prie durų stovintis apsaugininkas. Atrodo rūstus, todėl mažai tikė­
tina, kad būsiu įleista į biurą ne darbo valandomis. Pasisveikinusi pa­
rodau dokumentą, jis atsiprašo manęs nepažinęs, nes neįprasta maty­
ti darbuotojus apsirengusius sportiškai.
- Čia tikrai tu, žavingoji? - sustabdo mane kolega koridoriuje.
- Labas rytas, Džonatanai. Taip, čia aš.
- Nežinojau, kad sportuoji. Būčiau pasiūlęs kartu eiti į salę. Aš
kaip tik iš ten, - apglėbęs per pečius palydi į mano kabinetą. - Ar tik
neketini atkeršyti buvusiajam susigrąžindama idealias kūno formas?
- Ojos neidealios? - pašnairuoju į linksmai nusiteikusį Džonataną.
- Nesupyk, bet ne.
- Gal man paskambinti tavo žmonai ir pasakyti, kad kabinėjiesi
prie kolegės neidealių kūno formų? - pasitraukusi į šoną atidarau ka­
bineto duris. Suknelę paguldau ant stalo, kad nesusilamdytų.
- Supratau užuominą, žavingoji. Arbatos, kavos?
- Arbatos, bet pirmiausia leisk persirengti, - nusimetusi švarkelį
išsitraukiu iš rankinės apatinių komplektą. Vynuoges irgi išimu. - Gal
užteks spoksoti į papus? Tai erzina, - žvilgteliu į vyrą, varstantį mane
akimis.
- Atleisk, prisiminiau žmoną. Jos krūtinė panašios apimties, o ne­
liečiau jau ne vieną savaitę.
- Džonatanai, paskambink žmonai ir pakviesk į pasimatymą. Kuo
ilgiau nesikalbėsite, tuo greičiau įvyks skyrybos. Jei būčiau tavo vie­
toje, nuvažiuočiau pas ją į darbą ir aistringai pamylėčiau.
44 ALICIA G U T JE

- Galvoji, nemėginau? Kartu su savo viršininku mane išmetė iš

pastato dar nespėjus atsisegti kelnių užtrauktuko. Tokiu elgesiu ji pati
prašosi, kad nusisamdyčiau kekšę ir galiausiai išduočiau. Po velnių,
esu vyras, ir mėnuo be sekso mane žudo.
- Už penkis šimtus dolerių pačiulpčiau.
- Šiknė! Arbatos pasidarysi pati, - kreivai šypsodamasis pasitaiso
diržo sagtį. Nesunku nuspėti, jog sukrutinau jo daiktą. - Svaidyda-
masi tokiais pasiūlymais ilgai vieniša nebūsi.
- Eik daryti man arbatos ir lėk dulkinti žmonos, - paraginu. - Be
cukraus! - šūkteliu jam dingus.
- Apsigalvojau, važiuoju grynintis pinigų!
- Kol grįši, mano kaina išaugs!
Persirengusi sodriai žalia suknele įsispiriu į kūno spalvos aukš­
takulnius. Į ausis įsisegu perlų auskarus, kuriuos radau viename iš
drabužinės stalčių. Plaukus palieku surištus. Minimaliai pasidažiusi
laukiu Džonatano, bet šis kažkur prapuolė. Žvilgtelėjusi pro langą ne­
matau jo automobilio. Ar jis kuoktelėjo? Aš tik juokavau.
- Galiu užeiti, Sofija?
Staigiai atsigręžiu ir išsigandusiomis akimis nužvelgiu stotingą
Nikolo Logano figūrą. Nežymiai linktelėjus parodau į laisvą kėdę
prie stalo.
- Šviesiais plaukais vos pažinau, - jis maloniai nusišypso siekda­
mas durų rankenos.
- Palikit duris atdaras, - išberiu greitakalbe, tačiau Nikolas prive­
ria jas. Noriu išsitraukti mobilųjį ir įrašyti pokalbį, tik nedrįstu. -
Aronas pakuždėjo, kur dirbu?
- Su sūnumi nekalbu apie tave, - sako sėsdamasis. Iš balso tono
suprantu - su juo išvis nesikalba.
- Kuo galiu būti jums naudinga, pone Loganai? - ir aš prisėdu
kitapus stalo.
- Kartą prašiau vadinti Nikolu. Kas nors pasikeitė, kad į mane
kreipiesi pavarde? - Taip, jūsų įvaizdis smuko nuo žymaus šalies ar­
chitekto iki prievartautojo. Tyliu, nors mielai išrėkčiau žinanti apie jo
išprievartautas moteris. Lai nesisukioja aplink mane turėdamas tokį
patį tikslą, nes nepavyks pasinaudojant manimi įskaudinti sūnaus. -
Kas nutiko tarp tavęs ir Arono? Kodėl judu išsiskyrėt? Tik neliepk
nesikišti į ne savo reikalus. Tu beveik buvai mano marti, Sofija. Todėl
privalau žinoti tiesą, ne vien tik gandus.
 tupuX 2 45

- Tuo klausimu nei noriu kalbėti, nei turiu ką pasakyti.

- Nesistebiu. Aronas garsėja kaip...
- Nikolai, - griežtai pertraukiu jį. - Arba gerbkite mane, arba
išeikite. Tos temos neliesiu. Apie jūsų sūnų žinau pakankamai, gal
netgi daugiau, negu man reikėtų žinoti. Tai aš nutraukiau su juo san­
tykius, ne jis su manimi. Dabar į vedusius vyrus žiūriu atsargiai, -
žvilgsniu leidžiu suprasti, kad jam nėra jokių šansų sužavėti mane,
nes priklauso tai kategorijai. Vyriškis nukreipia akis ir keletą minučių
žvelgia į kažką už manęs.
- Keista, Tomas neužsiminė, kad ketini mesti darbą jo įmonėje.
- Galbūt ponas Foksas turėjo svarią priežastį. Kol esu jauna, sten­
giuos įgyti įvairiapusės teisinės patirties.
- O kaip asmeninė patirtis?
- Spaudoje neskaitėte apie ją?
- Turiu galvoje ne praeitį, o ateitį. Šiuo metu esi vieniša? O gal jau
sutikai patrauklų kandidatą į būsimus vyrus?
- Netrukus prasidės mano darbo valandos, todėl malonėkite, - ra­
nka parodau į duris.
- Atsakysi ir aš išeisiu.
Nėra abejonių, iš tėvo Aronas paveldėjo atkaklumą.
- Užmiršote, kur esate ir kokius klausimus derėtų man užduoti?
- Išsisukinėji, - Nikolas nepatenkintas atsistoja. Sunerimstu, kai
taikosi apeiti aplink stalą.
- Labas rytas, - išgirdusi pasisveikinimą pasisuku į vidutinio am­
žiaus moterį tarpduryje. Ji žvilgčioja į mane ir į Loganą. - Ieškau
teisininko. Tik nežinau, ar čia turėčiau kreiptis dėl nekilnojamojo
turto aferos.
- Taip, prašom užeiti, - pakviečiu. Nors tai ir ne mano sritis, tik
taip išprašysiu Arono tėvą iš kabineto. - Pirmiausia jums reikės už­
pildyti standartinį nusiskundimų blanką. Štai šį, - padėjusi ant stalo
popieriaus lapą ir tušinuką pašnairuoju į išeinantį Nikolą. Nujaučiu,
kad mūsų keliai dar susikirs.
Kol moteris rašo dokumentą, paskambinu kolegai, atsakingam už
viską, kas susiję su nekilnojamuoju turtu. Jis paprašo užlaikyti klientę
bent penkiolika minučių, nes ką tik atvyko į darbą ir keliauja tiesiai
pas viršininkę. Pažadu, traukdama iš rankinės mobilųjį, girdėjau jį
suskambant. Žinutė.
46 ALICIA G U T JE

LAIKYKIS ATOKIAI NUO MANO TĖVO.

Verčiau tėvą įspėk nelįsti prie manęs, Aronai. Juk žinai, kad su juo
nesusidėčiau. Šitaip negalėčiau pasielgti su tavimi. Dar viena žinutė.

Išdulkinau žmoną!!!

Tai ledai pajudėjo, Džonatanai? Būtinai reikės jį iškamantinėti, kai

grįš į kontorą.
Tik nežinojau, kad teks nusivilti kolega. Jis neatskleidžia nė me­
nkiausios detalės apie susitaikymą su žmona. Tikiuosi, kad susitai­
kė, o ne šiaip biure vaikštinėja užrietęs nosį. Pamiršo užsukti ir per
pietų pertrauką, o juk žadėjom išbandyti naujojo restorano, atsida­
riusio netoliese, meniu ir aptarti vieno kliento skundą. Abu turėjom
nuspręsti, ar viešinti, ar viską išsiaiškinti uždarame posėdyje. Todėl
viena kapoju vynuoges, likusias nuo ryto, ir sprendžiu, kas būtų nau­
dingiau klientui.
Šiandien lygtyčia esu užversta skundais. Ne tik telefono ragelį neat­
sikvėpdama kiloju, bet ir į elektroninius laiškus skubu atsakyti. Neturiu
laiko net su Marlisa pasišnekėti apie trumpąją žinutę, kurią atsiuntusi
pranešė su dukra vakarieniausianti Tonio namuose ir tikriausiai ten
liksiančios nakvoti. O manęs negalėjo pakviesti? Nepagalvojo, kad ne­
noriu viena vakaroti apartamentuose? Nepatenkinta žvilgteliu į laik­
rodį. Jei paskubėsiu, gal spėsiu ir aš įsiprašyti pas Tonį į svečius?
Eidama pro „A&B Mendesa“ teisininkų kontoros duris išvystu
Džonataną, išsukantį iš automobilių aikštelės. Moju, kad sustotų ir
mane paimtų, tačiau jis nuvažiuoja. Grįžteliu išgirdusi pypinimą, ir
jaučiu, kaip raukšlėjasi mano kakta. Odrė galvos mostu kviečia ropš­
tis į taksi. Kadangi skubu, tai taip ir padarau.
- Jeigu kelionės metu nepratarsite nė žodžio, galėsite mane kas­
dien vežioti į darbą ir iš jo, - duodu aiškius nurodymus kalbiajai vai­
ruotojai.
- Adele, bet juk...
- Odre, - perspėju žvilgsniu. Ši linktelėjusi įjungia variklį, o aš
atsiliepiu į skambutį. - Klausau.
- Labas, Adele, - švelnus Džefrio balsas kilsteli mano lūpų kam­
pučius.
 '3 c tu j: n < X 47

- Sveikas, - sau nebūdingai nutęsiu galūnę.

- Skambinu dėl incidento, kurį sukėlei prie vynų parduotuvės. Ką
tik gavau gerų žinių iš savo mechaniko. Jis nemokamai žada uždažyti
Įbrėžimą.
- Nori pasakyti, man tai nieko nekainuos?
- Kainuos naktį su manimi.
- Kaip???
- Kol dar manęs neaprėkei, patikslinu: turiu bilietus į šį vakarą
vyksiantį „Cirque du Soleil“ pasirodymą. Kviečiu tave eiti kartu.
- Deja, mano vakaras jau suplanuotas, - apsidairau, kad įsitikin­
čiau, kur esame, iki viešbučio nebetoli.
- Gaila. Girdėjau nuostabių atsiliepimų apie cirko rengiamus šou.
- Galėjai anksčiau paskambinti ir pakviesti.
- Ojei pakviesčiau asmeniškai akis į akį, sutiktum?
- Kitą kartą, šiandien tikrai negaliu.
- Galbūt neatsisakytum išgerti arbatos prieš miegą? Po šou užsuk­
čiau į svečius, - ponas Benetas smailina liežuvį.
- Aš gyvenu ne viena ir taip vėlai nepriimu svečių, - sakau duo­
dama Odrei dvidešimtinę. Išlipusi iš taksi pasileidžiu bėgte prie lifto.
- Tai vis dar gyveni su tuo nevykėliu draugu, kuris tave engia? -
pasipiktina jis.
- Ne, su sesėmis.
- Aaaa... Konkuruojate tarpusavyje dėl vyrų, todėl jų ir nesive-
džiojate į namus?
- Visai ne, - nukertu. - Mūsų skoniai skirtingi, - pripuolusi raki­
nu apartamentų duris. Jas atidariusi atsilošiu. Be Marlisos ir Evelinos,
namie yra nematyta viešnia. Šiai pasukus galvą į mane, rusvi banguoti
plaukai ima šokti ant pečių. - Tuoj perskambinsiu, - išpyškinusi bai­
giu pokalbį ir einu artyn Marlisos.
- Laba diena, - sveikinasi su manimi rudaplaukė. Nepatikliai ją
nužvelgusi pasivedu šalin suglumusią moterį, su kuria gyvenu antrą
savaitę.
- Marlisa, žinai, kad į namus negalima įsileisti svetimų žmonių.
- Ji mano draugė, Kamila, ir neturi kur eiti. Prašė bent kelias
dienas priglausti, kol nuspręs, ką daryti su paleistuviu vyru. Jam šovė
į galvą, kad gali turėti ne vieną žmoną, kurios namuose atliks skirtin­
gas pareigas. Įsivaizduoji, kaip ji vargšė jaučiasi?
48 ALICIA G U T JE

- Toniui apie ją pasakei? Ir kodėl dar nepersirengei? Ar ne laikas

tau su dukra važiuoti? Juk esat pakviestos vakarienės.
- Vakarienė atšaukta dėl nenumatytų Tonio darbo reikalų. No­
rėjau užsiminti apie Vendę, bet jis buvo be nuotaikos. Manau, nieko
blogo nenutiks, jeigu ji su mumis kurį laiką pagyvens. Apartame­
ntuose kambarių užtektinai.
- Tegu lieka, bet ryt skambini Toniui ir viską papasakoji. Judvi su
Evelina ne šiaip čia slepiatės. Nepamiršk.
- Gal tavo nuotaiką pataisytų purus citrininis desertas? Neseniai
kepiau, - šypteli Marlisa glostydama man ranką.
- Neatsisakyčiau gabalėlio. Netrukus prisidėsiu prie jūsų, - pagul-
džiusi rankinę ant sofos prieinu prie lango. Akys iš karto įsminga į
tuščią terasą. Ar kada joje pamatysiu Aroną? Nemanau, jis grįžo į šei­
mos namus, ir tikriausiai ruošia juos žmonos bei sūnaus atvykimui. -
Kur nutrūko mūsų pokalbis? - klausiu Džefrio šiamatsiliepus. - Ačiū
už priminimą, - tyliai nusijuokiu. - Klausyk, ar vis dar galioja kvie­
timas į cirko pasirodymą? Suprantu. Viršininko negalima nepaisyti.
Gerai, pasikalbėsim vėliau. Nemeluok, girdžiu, kaip tave kviečia. Iki.
Atsisukusi pagaunu Vendės žvilgsnį. Ji staigiai įsmeigia akis į Mar­
ksą ir kildama nuo kėdės kažko šios klausia. Galvoji, nepastebėjau,
kad mane stebi? Gal ir gerai, kad Džefris užsiėmęs, turėsiu pakanka­
mai laiko susipažinti su naująja gyventoja. Nežinau kodėl, bet toji
moteris man primena susireikšminusias kales, lojančias viešumoje
apie pavyzdingą elgesį ir savigarbą, neleidžiančią joms nusiristi iki
pornografinių filmų aktorių lygio. Nors iš tiesų vakarais užtraukus
užuolaidas yra vyrų, teisėtų ir ne tik, dulkinamos per visus galus. Argi
tai ne veidmainystė?
Tikiuosi, mane suklaidino Vendės nepadoriai trumpa suknelė ir
tatuiruotė kairės kojos vidinėje šlaunies dalyje. Spėjau perskaityti žo­
džius: „Baby, Im Yours“, nors moteris ir timptelėjo suknelę žemyn.
Atšlijusi nuo lango iš toli prisistatau Vendei. Gniauždama mobilųjį
delne žvelgiu į ją, einančią link manęs ištiesta ranka, ir bandau išgirs­
ti, ką man kužda širdis.
* * *
Marlisos draugė sako tiesą arba puikiai meluoja. Kad ir kokius
suktus klausimus uždaviau, ji nesutriko. Atsakė lyg pagal išmoktą
 “-/pi 49

scenarijų. Vos įžiūrima šypsenėlė veide, tarsi iš manęs šaipytųsi, kad

nerasiu spragos josios mele, visą vakarą siutino mane. Kaip ir Mar-
lisos naivumas. Ji tiki Vendės žodžiais ir nori nuoširdžiai padėti. O
man toji moteris nekelia pasitikėjimo.
Pirma papusryčiavusi atsisveikinu su Marlisa, Vende dar miega.
Tikriausiai jai galva plyšta nuo mano kamantinėjimo. Imu už rankos
Eveliną ir paprašau mane palydėti iki lifto. Ten pažadu jai parvežti
lauktuvių, jeigu ši nenuleis akių nuo Vendės. Išvardijusi norimus sal­
dumynus, mergaitė iškviečia liftą ir pasiuntusi oro bučinį lekia atgal
pas mamą. Džiaugiuosi, kad bent vieną sąjungininkę namuose turiu.
Kol manęs nebus, ji stebės tą gražuolę.
Darbe sujudimas. Betanija laukia svarbių asmenų, todėl laks­
to iš kabineto į kabinetą duodama nurodymus. Sutikusi Džonataną
klausiu, kodėl šiandien nosis nukabinta, o šis numojęs ranka nueina.
Markusas padaręs kavos irgi neatrodo šnekus. Gal koks mėnulio už­
temimas šiąnakt paveikė vyrus?
Atsakiusi į svarbų skambutį sėdu skaityti šūsnies įstatymų ir rašyti
ataskaitų. Perskaičius pirmą pastraipą suskamba mobilusis. Džefris
kviečia kartu papietauti. Neatsisakau, nes kolega aiškiai parodė šian­
dien su manimi nebendrausiantis, o valgyti biure vienai nuobodu.
Užsirašiusi adresą restorano, kuriame agentas Benetas žada manęs
laukti, įlendu į internetą ieškoti informacijos apie vieną pardavėją,
kuriuo skundžiasi klientas.
Prieš ruošdamasi išeiti iš kontoros pakviečiu ir Džonataną pietų.
Pamaniau, nuotaika pasitaisys pasivaikščiojus gryname ore ir pasi­
kalbėjus. Tačiau jis papurtęs galvą prašo uždaryti duris.
Nekviečiu taksi, nutariu eiti pėstute iki „The Dish“ restorano. Jis
apytuštis, vos keli jaunuoliai kerta sumuštinius. Nemėgstu nepunk-
tualių vyrų, o Džefris yra būtent toks. Juk galėjo perspėti vėluosiantis,
būčiau ir aš neskubėjusi. Suraukusi nosį stoju prie prekystalio skaityti
meniu. Kol kas nė vienas vegetariškas patiekalas nesužadina man ap­
etito. Ai! Krūpteliu pajutusi gnybtelėjimą į užpakalį.
- Prietranka! - atsisukusi skeliu antausį agentui, bet jis sugauna
mano ranką.
- Tavo užpakaliukas žavus ir pats prisiprašė. Atsiprašau, nederėjo
to sakyti, - šypsodamasis atlaisvina delną. Ištraukusi ranką vis dėlto
suduodu per veidą.
50 ALICIA G U T JE

- Atsiprašymas priimtas, - nusigręžusi užsisakau tuno salotų.

Džefris pasilenkęs per mane paprašo įdėti vegetariškos lazanijos. -
Esi vegetaras? - klausiu imdama nuo prekystalio stiklinę su vandeniu.
- Pradedantysis, - atsako sekdamas paskui mane prie laisvo sta­
liuko. - Negi supykai? - meiliai teiraujasi.
- Kaip reaguotum, jei tau moterys nuolat žnaibytų sėdynę? Labai
norėtųsi šypsotis? - perveriu Džefrį skvarbiu žvilgsniu.
- Antausio nesulauktų, bet aštrių žodžių nepagailėčiau, - tarda­
mas akimis piešia mano kūno linijas. - Neslėpsiu, tu man patinki,
Adele.
- Pastebėjau. - Patyrinėjęs mane, jis pakyla nuo kėdės ir atneša
musų pietus. - Ačiū.
- Norėčiau ne tik pietumis mėgautis su tavimi, - sukužda pasile­
nkęs tamsiaplaukis ir vėl įsitaiso į savo vietą prie staliuko. Numanau,
kad norėtum, bet tu dar nežinai visų mano paslapčių, kurios privers
apsigalvoti.
- Papasakok daugiau apie save, - paprašau.
- Tikriausiai domina mano santykiai su moterimis, - šyptelėjęs
paragauja lazanijos.
- Ne tik, bet gali pradėti atsivėrimą ir nuo jų, - atsakiusi užkandu
salotų.
- Prieš daugiau nei pusmetį išsiskyriau su sužadėtine. Paskutiniai
draugystės metai buvo sunkūs, abu blaškėmės jausmuose ir supra­
tom, kad vedybos ne išeitis. Todėl gerbdami vienas kitą nusprendėm
gražiai išsiskirti. Jukkartu praleidom septynerius metus, tad draskytis
atrodė neprotinga. Manau, gerai padarėm. Prisipažinsiu, dabar esu
kur kas laimingesnis, nes ji vis dėlto nebuvo mano žmogus, - Džefris
spokso į šakutę, kuria baksnoju tuną. - Agento darbas sunkiai sude­
rinamas su šeimos gyvenimu, todėl suprantu ir buvusią sužadėtinę.
Ji spaudė mane užsiimti kuo nors kitu, tapti sėslesniam. Nuolatinės
komandiruotės ją erzino, kaip ir gyvenamosios vietos keitimas. O
man patinka keliauti, pažinti naujus žmones, tobulėti profesinėje sri­
tyje. Man trisdešimt, apie vaikus dar negalvoju. Labiau norėtųsi su­
tikti moterį, kuriai mano gyvenimo būdas nekliudytų. - Nuleidžiu
akis, vildamasi bent trumpam atsikvėpti nuo skvarbaus žvilgsnio. -
Išvydęs tave, Adele, pamaniau, kad manęs laukia nemenkas išban­
dymas, jei Vankuveryje gyvena tokios gražios moterys kaip tu. Tik į
 ! ^ / c R a^pii£ 51

kitas moteris mano žvilgsnis nekrypsta. Tačiau tavo širdis sužeista, ir

man nebus lengva ją užkariauti, tiesą sakau?
- Tikėkimės, mano širdis mirtinai nesužeista, Džefri, - išspaudžiu
šypsnį. - Įspėju: vien tik žodžiais nepavyks iki jos prasibrauti, todėl
net nesivargink mane apipilti komplimentais. Tai nesuveiks.
- Gerai, kad esu iš tų vyrų, retai sakančių moteriai komplimentus.
Mano užkariavimo priemonės kitokios.
Susižvelgiame šalia mūsų prisėdus porelei, jiedu ima glaustytis.
Vaikinas iš džinsų kišenės išsitraukia juodą dėžutę ir paduoda mergi­
nai. Toji džiaugsmingai paėmusi bučiniu padėkoja už prabangias ma-
kiažo priemones. Ar ir tu mane žadi lepinti panašiomis dovanomis,
agente Benetai? Deja, dovanos irgi nepadės pasiekti tikslo. Prisimer­
kusi pašnairuoju į jį, besirausiantį švarko kišenėse. Tai tik mobilusis.
Kol Džefris kalba telefonu, baigiu valgyti salotas.
- Labai norėčiau tave pasikviesti šį vakarą į svečius, - kiek liūdnai
sako agentas dėdamas ant stalo mobilųjį. - Nežinau, kada dar turėsiu
tokią galimybę, artimiausiu metu nusimato ne viena kelionė. Kaip tik
rytoj anksti ryte išskrendu į Otavą neaišku kuriam laikui. Adele, būtų
malonu, jei sutiktum kelias valandas praleisti su manimi, per kurias
viliuosi labiau tave pažinti.
- Nemėgstu darbo dienomis ilgai vakaroti, - mandagiai atsisakau.
Šiuo metu nesinori likti vienu du su jokiu vyru, juolab menkai pažįs­
tamu. Pasiėmusi rankinę išeinu iš restorano. Džefris sustabdo mane
vos spėju žengti pro duris.
- Pažadu elgtis džentelmeniškai, - gerinasi. Susidėjusi rankas ant
krūtinės vaizduoju neperkalbamą blondinę. - Tavo draugijoje nepa­
prastai gera, Adele, - jis uždeda rankas ant pečių, ir šios palengva ap­
siveja kaklą. - Prieš kelionę noriu leisti laiką su moterimi, kuri sukelia
tik teigiamas emocijas, su kuria smagu bendrauti ir negalvoti apie tai,
kad akys jos nematys ištisas dienas. Būčiau labai laimingas, jei sutik­
tum nors valandėlę praleisti kartu, - prašantis žvilgsnis priartėja prie
manęs, kaip ir rausvos drėgnos lūpos. - Gyvenu „Sheraton‘viešbuty­
je. Kol rasiu atitinkantį mane būstą, ten kurį laiką bus mano namai,
iš kurių atsiveria nepakartojamas vaizdas. Norėčiau tau jį parodyti.
- Užsuksiu pusę devynių. Tinka?
- Netgi labai, - agentas pasilenkia į priekį, bet aš pasuku veidą ir
jo lūpos brūkšteli per skruostą.
52 ALICIA G U T JE

- Darbe turėsiu nemalonumų, jeigu tuoj pat nepasirodysiu, - išsi­

sukusi nuo dar vieno bučinio, sprunku nuo Džefrio.
- Galiu pavežti, Adele.
- Ačiū, čia netoli, - grįžteliu parodydama dėkingą šypseną. Jis su­
sikišęs rankas į kelnių kišenes linkteli. - Susitiksim vakare. Tikiuosi,
lauksi manęs.
- Tu net neįsivaizduoji kaip.
Tikiuosi, tas iškalbingas žvilgsnis nereiškia, kad agentas Benetas
neketina laikytis savo pažado ir nebūti džentelmenu? Dėl visa ko
įspėsiu Marlisą, pas ką vykstu į svečius. Toniui nebūtina žinoti apie
Džefrį, nes dar neaišku, ar su šiuo vyru pavyks užmegzti artimesnius
santykius. Vėliau atskleisiu, su kuo susitikinėju, ir kaip nors ištversiu
jo kreivą žvilgsnį.
Po darbo tiesiu taikymu šiaušiu pas Heleną. Kokia esu negera
draugė, prisimenu ją tik kai ko nors reikia. Vis atidėliojau mūsų su­
sitikimą. Gal dėl to, kad turiu tiek daug visko papasakoti, bet ir ne­
noriu dalintis savo išgyvenimais. Helena vis dar išgyvena dėl išsisky­
rimo su Maksu. Tik nežinau, kuris kartas, pirmas ar antras, mažiau
skaudus, kai nuvilia mylimas žmogus. Galbūt po pakartotinės išda­
vystės su įskilusia širdimi atsitiesti būna lengviau, nes esi parengęs
save dar vienam smūgiui, kitaip nei pirmąjį kartą. Numanau, kad ji
jaučia gėdą, jog ir vėl patikėjo Maksu, o šis pasityčiojo iš jos jausmų.
Tik Helena išdidi ir to nepripažins. Kaipgi reikės paprašyti paskolinti
suknelę, kai jos krūtinę spaudžia svarbesni rūpesčiai? Sakys, jog nau­
dojuosi ja, o kaip draugė ji man visai nerūpi. Bet juk tik jos spintoje
galiu rasti suknelę, tinkančią vakarui su Džefriu.
Odrė sutinka palaukti, aš pažadu ilgai neužtrukti pas Heleną. Ne­
sinori švaistyti pinigų taksi, nes taip visus ir paleisiu vėjais, o iki atly­
ginimo dar toli.
Jaučiuosi kvailė, šitiek laiko belsdama į duris. Helena neįsileidžia
vidun. O gal jos nėra namuose? Ketinu skambinti draugei ir klausti,
kurioje miesto dalyje ši prapuolusi, bet išgirstu žvangesį, ir netrukus
durys prasiveria.
- Ko ieškot? - burbteli Helena, slėpdamasi už jų.
- Čia aš, Sofija, nebepažįsti? - klausdama įsiveržiu į tamsiaodės
draugės namus. Ši nustebusi spokso paraudusiomis akimis. Vieno­
je rankoje taurė, kitoje suktinukė. Šleikštus kanapių kvapas priverčia
mane nedelsiant ištraukti susuktą tūbelę jai iš rankų.
 - Klaikiai atrodai, - nusikvatoja Helena ir siurbteli šviesaus gė­
rimo.
- Otu kada paskutinį kartą žiūrėjai į veidrodį? - atsisuku atidariu­
si svetainėje langą, kad grynas oras išsklaidytų stiprų „žolės“ tvaiką.
Griebiu už taurės, tačiau draugė jos nepaleidžia, tad tenka pakovoti.
Galiausiai ji susvyravusi krenta ant sofos, o aš apsilaistau prarūgusio-
mis vynuogių sultimis. - Dabar tau teks paskolinti suknelę, Helena.
Nė negalvok, kad tokia eisiu susitikti su... - laiku nutylu. Jai irgi dar
ne metas sužinoti apie agentą Benetą.
- Pasiimk bet kurią iš spintos, - atsistojusi mosteli ranka.
Virtuvėje Helena įsipila naują taurę ir visą ištuština. Prisidėjusi
pirštą prie lūpų plačiai nusišypso. Minutėlei palikusi ją, tualete išme­
tu dvokiančią suktinukę, o tada įkišu nosį į spintą, ir išsirinkusi rusvą
suknelę, nusikabinu nuo pakabo. Turėtų tikti neįpareigojančiam va­
karui su vyriškiu.
- Logano sužadėtinei nedera vilkėti tokių paprastų suknelių, -
Helena nužvelgia mane grįžusią iš miegamojo su išsipūtusia rankine.
Atsiprašau, kad ir su šia suknele nepagarbiai elgiuosi. - Gal jau laikas
paprašyti pono Tobulojo nupirkti naujų dizainerių drabužių? Jis gali
sau tai leisti, kitaip nei aš.
- Jei būčiau pono Logano sužadėtinė, gal ir paprašyčiau, - numy­
kiu atsistojusi už draugės. Mane pavilioja maišelis džiovintų datulių
šalia vaisių lėkštės. Nugvelbusi kelias kramsnoju atsirėmusi į barą.
- Kada nors ateis galas jūsų skyryboms ir susitaikymams? - Hele­
na kvatodamasi bando nesėkmingai atsisėsti ant aukštos kėdės. Neat­
sakau į klausimą, kurį tikriausiai uždavė sau, ne man.
- Dar nepabodo per dienas tūnoti apšnerkštuose namuose? Bent
apsitvarkytum, - žvilgteliu į purvinus indus, gulinčius kriauklėje. Ant
grindų mėtosi polietileniniai maišeliai, vienkartinės lėkštės. O nuo­
rūkų pribarstyta kone kiekviename kampe. - Maksas negrįš, mieloji.
- Kas sakė, kad apie jį galvoju? Aš jo nė neprisimenu, - piktai atrė-
žusi Helena palinksta į dešinę ir plačiai atlapoja šaldytuvo dureles. Iš­
sitraukusi nuvalgytą kepsnį, lyg išbadėjusi atsikanda nemenką kąsnį.
- Darbo ieškojai?
- Persidažei plaukus, kad būtum panašesnė į Agnetą? - apsimeta
neišgirdusi manęs, šypsodamasi tarp pirštų patrina šiurkščią šviesių
plaukų sruogą.
54 ALICIA G U T JE

- Galiu paprašyti Tonio, kad padėtų rasti kokį darbelį. Bet pir­
miausia teks išsiblaivyti, nes į tokią tavejoks darbdavys rimtai nežiūrės.
- Tu daug gražesnė už tą anoreksikę, Sofi, bet tik ne su šiais nu­
šiurusiais plaukais.
- Helena, nebegalėsi daugiau namie rengti triukšmingų vakarėlių,
girdi? Tie žmonės nėra tavo draugai. Jie tave žlugdo, o ne padeda at­
sitiesti.
- Seniai nerengiau vakarėlio. Neturiu už ką, - ji nudelbia akis.
Apkabinusi pabučiuoju į susiriebalavusius plaukus ir įkišu į chalato
kišenę šimtinę. - Ačiū.
- Eik, prisileisk vonią, pagulėk. Atsiųsiu ką nors, kas padėtų su­
tvarkyti šitą jovalą. Toniui negalima to pamatyti, - stumteliu Heleną
iš virtuvės. Ši nesipriešindama pėdina į miegamąjį.
Apžiūrėjusi virtuvės spinteles, vienoje jų randu vyno butelį, pa­
slėptą tarp birių produktų. Įbrukusi jį į rankinę, nešu kudašių. Neva­
giu iš draugės, tik darau jai paslaugą. Helenai šiuo metu reikia geres­
nio patarėjo nei alkoholis.
Pakeliui į namus nuperku Evelinai skanėstų, nes toji atsiuntė ži­
nutę iš Marlisos telefono primindama, kad neužmirščiau, ką žadėjusi.
Atsisveikinusi su taksi vairuotoja pasiimu maišiuką šokoladinių kiau­
šinių su siurprizu, kuriuos Evelina dievina. Ir kildama į apartamentus
užsigalvoju apie Heleną. Negaliu leisti draugei nusiristi dar žemiau.
Galbūt Žaklina sutiktų ją priimti atgal į saloną? Bent laikinai. Žinau,
Helenai tas darbas ne itin patiko ir ji norėjo išbandyti ką nors įdomes­
nio. Tik ką? Jai viskas greitai nusibosta.
- Ir vėl Tonis išdūmė? - teiraujuosi įžengusi pro duris. Stalo gale
padėta lėkštė tikrai ne man. Be to, matyti, kad iš jos jau valgyta. Mar-
lisa ir Evelina sėdi savo vietose kaip įprastai. Vende sukiojasi prie
orkaitės visa išraudusi su taure šampano. - Rodos, jis kasdien čia la­
nkosi, o mudu taip ir nesusitinkam, - nusivylusi tarsteliu. Atidavu­
si Evelinai saldumynus iš jos sužinau, kad Vende mėgino įsmukti į
smaragdų karalystę, o Marlisai sudrausminus, apsimetė norėjusi ten
palikti padėkos dovanėlę. Paprašiusi mergaitės ir toliau stebėti tą mo­
terį, keliauju į miegamąjį ruoštis vakarui.
- Adele, - Marlisai pašaukus grįžteliu. Prie kitų žmonių ir jai te­
nka prisiminti mano naują vardą. Ji kilsteli ranką, lyg bandytų sulai­
kyti, bet aš skubu.
 a^nc,C2 55

- Nesu alkana, - papurtau galvą ir pasuku už kampo.

Mano akys netiki tuo, ką mato. Iš svečiams skirto tualeto šluos­
tydamasis rankas išeina Aronas. Išvydęs mane stabteli. Mudu kori­
doriuje vieni. Nebesuvaldau drebančio kūno, rankinė atsiduria ant
parketo, o aš pripuolu prie savo meilės ir užrakinu ją glėbyje. Jaučiu ir
Arono virpantį kūną. Tikiu, ne vien tik iš jaudulio, bet ir iš meilės. Jis
myli mane. Aš nepraradau jo.
- Aronai, - tyliai kuždu. Spaudžiuosi priėjo vis stipriau. Bijau pa­
leisti šokoladinių akių savininką. Tačiau žavusis architektas atlaisvina
mano rankas ir per žingsnį atsitraukia.
- Lauksiu svetainėje, - tepasakęs nueina. Nusiminusi pakeliu ra­
nkinę. Jaučiu, kaip noras dar kartą atsidurti Arono glėbyje blėsta. Jo
šaltumo net mano deganti širdis nesutirpdys.
Pakėlusi rankinę atsegu užtrauktuką, vyno butelio nėra. Odrė!
Tikriausiai jį nugvelbė tada, kai pirkau tuos šokoladinius kiaušinius
Evelinai. Tik trumpam palikau rankinę ant sėdynės, o vairuotoja ap­
vogė mane. Netikėjau, kad ji gali šitaip pasielgti. O ir pati kaip nepa­
stebėjau sumažėjusio rankinės svorio? Supykusi išsiunčiu jai žinutę.

Už vagystę gresia straipsnis, miela Odre!

Išgirdusi greitus žingsnius kilsteliu akis. Marlisa atšlepsėjusi

klausiamai pažvelgia į mane.
- Gal mums pernakvoti pas Tonį?
- Net negalvok apie tai. Nenoriu likti su Loganu viena. Įtariu,
mūsų pokalbis bus labai trumpas, todėl neverta jums niekur keltis, -
paduodu jai rankinę. - Būk gera, nunešk ją į miegamąjį, o aš eisiu
išsiaiškinti, ko Aronui prireikė iš manęs, - giliai įkvepiu. - Jis ką nors
sakė? - smalsauju.
- Ponas Loganas išvis nedaug kalbėjo. Atvykęs tik paklausė, ar gali
tavęs palaukti. Neprieštaravau, netgi pasiūliau pavakarieniauti su mu­
mis. Maniau, atsisakys, bet sutiko, - Marlisa trukteli pečiais. - Pažadu,
tyliai lindėsim savo kambaryje ir jums netrukdysim. Jeigu vis dėlto
norėsite pabūti dviese, tik tark žodį, ir Tonis atvažiuos mūsų pasiimti.
- Kada jam pasakysi apie Vendę?
- Rytoj, - sušnabžda po nosimi. Aiškiai meluoja. - Evelina! - pa­
šaukia dukrą. Ši kaipmat prisistato su maišiuku saldumynų.
56 ALICIA G U T JE

Nusišypsojusi mergaitei išlendu iš už kampo. Aronas stovi sve­

tainėje prie lango. Vende trainiojasi šalia, gurkšnodama šampaną. Ji
vienintelė kalba ir juokiasi pati iš savęs. Toks jausmas, kad tuoj užpuls
Loganą ir išprievartaus ant kilimo. Šis nekreipia į apsvaigusią moterį
dėmesio, vis žvilgčioja į mobilųjį arba į laikrodį.
- Vende, palik mus vienus, - garsiai sakau, jai atsidūrus per arti
Arono. Vyrų vagilė. Tokių moteriškių reikia saugotis. - Palik mus
vienus, - pakartoju. Marlisos draugė nesiskubina ir nepatenkinta
trepsi vietoje. Matau, nori kažką sakyti, bet Aronui nukreipus į ją
iškalbingą žvilgsnį sprunka iš svetainės maukdama alkoholį. Būčiau
likusi stovėti kur stoviu, tik Aronas ranka parodo į sofą. - Prisėsi ša­
lia? - mandagiai klausiu įsitaisiusi ant odinio baldo.
- Ir iš čia tave puikiai matau, - atsako.
Tik atrodai nebepasiekiamas ar iš tiesų toks esi? Atėjai pasakyti,
kad niekada tavęs nebesusigrąžinsiu? Mano pastangos bus bevaisės?
- Kokia priežastis atvijo tave čia, Aronai? Kiek žinau, grįžai į šei­
mą, tad nesuprantu, kodėl nusipelniau šio tavo vizito, - ištariu ir
minutėlę patyliu. - Tai ar sužinosiu, ko tau reikia iš manęs? - sukry­
žiavusi rankas atsiremiu į sofos kraštą.
- Tu vis dar tiki gandais, - nusivylęs nužvelgia pėdkelnėmis ap­
mautas mano kojas.
- Neatsiėmei skyrybų prašymo ir nesusitaikei su žmona? - per-
klausiu kitaip.
- Ne, - tvirtai ištaria.
- Regis, pokalbį čia ir pabaigsim, - nusivylusi nusuku akis į vei­
drodinę sieną. Atspindyje apžiūrėjusi save trukteliu palaidinės ra­
nkoves aukštyn. Aronui priėjus ir užstojus man vaizdą nukreipiu
žvilgsnį į jį.
- Tai laikina, Sofija. Juk pažadėjau išsiskirti su Agneta ir šio pa­
žado nesulaužysiu, - kužda glostydamas man plaukus. Neįmanoma
neapsvaigti nuo tokių prisilietimų. - Aš seniai pasirinkau tave*, mažy­
te. Jei būtų kitaip, dabar nestovėčiau čia, - kažkodėl įtartinai nutyla.
Tarsi nenorėtų atskleisti svarbios paslapties.
- Visą savaitę mane ignoravai, neleidai paaiškinti, kodėl aš... - nu-
narinu galvą, nes bijau apsiverkti, o taip nutiks, jei žvelgsiu į tas mig­
dolines akis. - Netgi buvau Gario išmesta iš klubo. Tikrai maniau,
kad turi marmurinę širdį, Aronai.
 57

- Mano minkšta širdis plaka tavo krūtinėje, mieloji, - jis pirštais

kilsteli man smakrą. - Ir ji tave vienintelę myli.
- Aš nenorėjau palikti tavęs, - įsmeigiu akis į Loganą. - Pabėgi­
mo planą sugalvojau paskutinę akimirką. Tavo begalinė meilė sūnui
privertė mane priimti nelengvą sprendimą, nes negalėjau būti tokia
žiauri ir atimti iš vaiko tėčio. Tas kaltės jausmas mane slėgė. Ne tik
Agneta, bet ir tu jam esi reikalingas. Galvojau, man išvykus iš miesto
nebesiblaškysi tarp dviejų moterų, sutelksi dėmesį į šeimą. Ir būsi lai­
mingas, kai nebešmėžuosiu netoliese.
- Tik tu esi mano šeima, Sofija. Kiek dar teks tai pakartoti? Juk
žinai, kad abu jaučiamės tarsi nesavi, kai būnam toli vienas nuo kito.
Aš nebenoriu krūtinėje jausti to nepakeliamo jausmo. O tu?
- Atleisk, - uždedu delną jam ant plaštakos, liečiančios mano
skruostą. Atsidustu, nykščiui ėmus braukyti per lūpas. - Ilgėjausi žo­
džių „myliu tave“.
- Parodyk, kaip iš tikrųjų mane myli, mažyte, - mano seilėmis
suvilgytu pirštu drėkina mano lūpas. - Trokštu jas pajusti ant savųjų
ir prisiminti, kokios jos minkštos, kai mane bučiuoja.
- Bijau nuvilti. - Aronas staigiu judesiu kilsteli mane nuo sofos ir
pabučiuoja. - Spėju, Agneta geriau bučiuojasi, - sumurmu prasiver­
žus pavydui. Tačiau ponas Tobulasis suintensyvina bučinį.
- Ugninga maištautoja, - šypteli glamonėdamas mano kūną. -
Nuo tavęs trenkia nekoks kvapas, nesu pratęs prie jo. Įprastai skaniau
kvepi, - pasiskundžia suraukęs nosį.
- Kuo lėčiau mane nurengsi, tuo ilgiau užuosi tą siaubingą aro­
matą, - dantimis perbraukiu per kaklą, duodama ženklą paskubėti
išlaisvinti iš smirdinčių rūbų. Vienas po kito mūsų drabužiai krenta
ant parketo. Nežadu malšinti aistros ir atsisakyti būti Arono pamylė­
ta. Tik ne tada, kai mudviejų meilė iš naujo liepsnoja. - Nebeplėšai
apatinių? - nusistebiu jam atsargiai maunant kelnaites ir atsegant lie­
menėlę. ^
- Per daug pinigų jiems išleidau. Nuo šiol taupysim, - pakštelėjęs
i skruostą pakelia mane nuogą ant rankų. Kojomis ir rankomis apsi­
vijusi mylimąjį leisiuosi nešama bet kur.
- Naujas pėdkelnes vis tiek teks nupirkti, - kikendama krimsteliu
Loganui į kaklą. Jos skylėtos ir nebetinkamos mūvėti. Po sekso archi­
tektą išgrusiu pro duris ir be pėdkelnių tegu negrįžta.
58 ALICIA G U T JE

Nė kiek nenustembu paguldyta ant kreminės spalvos kilimo, kurį

su koja patraukia arčiau sofos. Šįkart apsieisime be žiūrovų.
- Tu ir vėl priklausai man, Sofija, - sukužda Aronas įsiskverbęs į
mane. Palikęs už ausies kelis bučinius, lyžteli palei žandikaulį. Sau­
gumo jausmui užliejus kūną visiškai atsipalaiduoju. Suėmusi delnais
mylimo vyro veidą švelniai pabučiuoju į lūpas.
- Mes negalim čia mylėtis, - sušnabždu. Ponas Tobulasis išpūtęs
akis sustingsta. Aš noriu, kad jo pasididžiavimas judėtų manyje, bet
tik ne mums gulint svetainėje. - Žinau, ketinai ir šiam minkštam
kilimui duoti vardą „Sofijos orgazmas“, bet tą padarysim kitą kartą.
Apartamentuose nesame vieni, pamiršai?
- Man patinka, kad saugai mano kotą nuo svetimų akių, - sako
prisitraukdamas mane arčiau. Pakėlęs nuo kilimo ir laikydamas ant
rankų padeda surinkti išmėtytus drabužius.
- Tu išmokei mane būti savanaude, - jausdama Aroną giliai savyje
perveriu jį klastingu žvilgsniu ir nosyte perbraukiu per jo nosį.
- Laukiu tos dienos, kai šitą kilimą pavadinsim „Ponios Logan
orgazmu".
Abejoju, ar toji diena greitai išauš.
- Mielasis, tavo draugužis pulsuoja, man regis, jis kažką nori tau
pasakyti, - tyliai nusijuokiu.
- Kad nebekankinčiau jo ir pamylėčiau mylimąją?
- Taip, - pritariamai linkteliu.
Įtipenęs ant pirštų į smaragdų karalystę Aronas užrakina duris
ir numeta drabužius ant komodos. Krentam ant lovos. Trumpi bu­
činiai pamažu ilgėja. Liežuviai pinasi. Besitrinantys nuogi kūnai su­
prakaituoja. Pašėlusiai plakanti mano širdis kaip visada bando iššokti
iš krūtinės, kai esu arčiausiai Arono.
- Pasiilgau tavęs štai tokio... aistringo, - dejuoju į lūpas. Man jau
galva apsisuko nuo užplūdusių emocijų.
- Tu tokia karšta, Sofija. Nudeginsi mano kotų, - ištaria tankiai
kvėpuodamas.
- Tu degini mane kaskart, kai žvelgiu į šitas šokoladines akis. Mes
atsiskaitę, Loganai, - tvirtai sučiaupiu lūpas, kad neišsprūstų per garsi
aimana.
- Ar žinai, kad šios sienos nepraleidžia garso?
- Gaila, anksčiau čia su niekuo nepasimylėjau, būčiau sužinoju­
si, - erzinu.
 59

Aronas atsitiesęs plačiai pražargina kojas ir be perstojo baksnoja

savo storu pasididžiavimu į mano stipriai sudrėkusią vietą. Rangy-
damasi kilsteliu dubenį, jis sugriebęs už klubų kelia šį aukščiau. Dar
kiek, ir padarysiu tiltelį.
- Nesustok! Tik nesustok, mažiuki
- Mane sustabdys tik tavo orgazmas. Kol jo nepajusi, tol kara­
liausiu džiunglėsey kurios pripažįsta vienintelį šeimininką - Aroną
Loganą.
Delnais spusteliu prisirpusias krūtis. Išsirietusi pasiruošiu pasitik­
ti architekto pažadėtą orgazmą.
- Myliu tave, - vos girdimai sušnabždu.
- Gražesnių žodžių dar nesu girdėjęs, Sofija, - sako užgulęs. Ma­
loniems virpesiams nusiritus kūnu, plačiai nusišypsau. Loganas giliai
iškvepia ir pripildo mane šilto skysčio. Gaudome vienas kito meilės
prisotintus atodūsius. Dėkodama už nuostabų pamylėjimą pakšteliu
į lūpų kamputį. Mano galva tarsi užrašų knygelė. Tiksliai žinau, kiek
kartų mylėjomės ir kiek dulkinomės.
Stebiu, kaip Aronas slysdamas žemyn lūpomis kruopščiai renka
nuo krūtų ir pilvo prakaito lašus. Liežuviui perbraukus per krauju
pritvinkusias mažąsias lytines lūpytes, oda pašiurpsta. Ir vėl apsvai­
gusi nugrimztu į transą.
- Matyt, tikrai išprotėjau, jei ragauju savo spermos, - krizena
Loganas. - Pabuvojus tavyje ji nėra jau tokia ir šlykšti.
- Tai juk baltymais praturtintas maistas. Nebeprisimeni? - ištiesiu
ranką tikėdamasi, kad ir man leis paragauti tos išgirtosios ypatingo
skonio Arono spermos, bet gaunu tik bučinį į delną.
- Man nepatinka protingesnės moterys už mane. Todėl žinai ką
daryti, - rimtai pareiškia.
- Apsiversti ant pilvo? Ir leisti išdulkinti užpakaliuką?
- Būtent.
- Neeeee, - svajingai nutęsiu.
- Ar žinojai, kad tavo lūpytės panašios į kiškučio ausis? - klausia
kramsnodamas jas.
- O dar sakei, aš kūrybinga, - nusikvatoju.
- Pasiilgau jų, bet... labiausiai tavęs, - išbučiavęs intymią vietą ga­
liausiai priglunda prie mano degančio kūno. - Šiandien sueina lygiai
trys mėnesiai, kai mes mylime vienas kitą, Sofija, - sakydamas meiliai
žvelgia į akis. - Raudonų lotosų niekur neradau, teko pirkti baltus.
6o ALICIA G U T JE

- Kad ir kokias gėles man dovanotum, visos vienodai bus gražios.

Ačiū, - mestelėjus žvilgsnį į puokštę, stovinčią ant kosmetinio sta­
liuko, apkabinu Aroną ir pakšteliu į smilkinį. - Bet mes pirmą kartą
pasimylėjom tik po kelių dienų nuo pažinties, - viliokės balsu erzinu
poną Orgazmą.
- Tą sukaktį irgi minėsim, - šelmiškai nusiteikęs apžioja krūtį. -
Kažkas yra prie durų, - sako kilstelėjęs galvą.
- Iš kur žinai?
- Matai virš jų degančią eilę mažų lempelių? Jos tai išduoda.
- Tikriausiai Marlisa, - sakau. Aronas žvilgsniu įspėja nedrįsti jo
palikti ir neiti pas tą, kuri trypčioja prie durų. Pasiduodu, lieku lovoje
su mylimuoju.
- Man patinka, kai ant tavo kūno šokinėja smaragdinės švieselės, -
iš lėto nužvelgęs atsisėda priešais. - Tu mano brangenybė, mažyte.
- O tu smaragdų šalies burtininkas, - šypteliu. - Tik dėl šio kam­
bario išnuomojai apartamentus ir juose apgyvendinai mane?
- Logano meilė negyvens prastesniuose namuose nei šie, - pareiš­
kia. - Tai buvo pirmoji priežastis. Antroji - norėjau, kad būtum ar­
čiau manęs. Trečioji - be abejo, įspūdį paliko sodriai žalios skaidrios
sienos, - kalbėdamas įsispokso man virš galvos. - Šios vietos savinin­
kas labai mylėjo žmoną ir tenkino visus jos įgeidžius. Ji dievino sma­
ragdus, todėl namuose jų tiek daug. Tačiau po kelerių metų moteris
pasiligojo ir mirė. Vyrui iš sielvarto plyšo širdis, ir jis netrukus atgulė
šalia žmonos. Kaip pasakojo jo vaikai, tėvas po pirmosios žmonos
žūties ilgokai našlavo, o netikėtai sutikta sena meilė tarsi įkvėpė ant­
ram gyvenimui. Jis ir vėl buvo laimingas, kupinas jėgų, turėjo planų
pradėti ne vieną verslą. O labiausiai džiūgavo, kad dar daug metų ga­
lės dalintis šiluma su mylimąja. Deja... - Aronas nuliūsta. Priropojusi
stipriai apkabinu jį. Mums taip nenutiks. Tu manęs neprarasi. - Jie
buvo geri žmonės, daug darė dėl kitų. Mes irgi galėtume šį tą dėl jų
padaryti. Įsikūrę čia leisime jų meilei ir toliau gyvuoti. Juk jų jaus­
mai įsigėrę krištolinėse sienose, mūsiškiai netruks su jais persipinti
ir... Sofija? - Atšlijusi pažvelgiu į migdolines akis. Jis delnais apgaubia
man veidą. - Tai buvo du žmones jungianti tikra meilė, kaip ir mūsų.
Ar padėsi jų meilę pratęsti per mus? Ji to verta. - Pritariamai linkte­
liu. Aronas švelniai pabučiuoja į lūpas. - Ši vieta neparduodama, tik
laikinai nuomojama, o aš norėčiau ilgai čia gyventi.
 6i

- Mažuti, tikros meilės stiprybė nepriklauso nuo vietos. Ją išsine­

šime į kitus namus ir ten užauginsim.
- Savaitgalį nieko neplanuok. Važiuosimprie Barnabio ežero. Man
reikia bent porą dienų pabūti su tavimi, - kužda į ausį ir tupdo šiltus
bučinukus ant kaklo. Vis labiau įsitikinu, kad be Arono neįmanoma
mums su mažyliu būti laimingiems. Mūsų laimė tiesiogiai priklauso
nuo jo buvimo šalia. Apglėbusi poną Tobuląjį padedu galvą ant peties.
- Prisipažinsiu, maniau, kad tai tu išraižei lubose tuos ypatingus
žodžius, - kiek nusiminusi sakau, nes klydau.
- Taip, aš. Pasiskolinęs iš tavęs maištautojo savybę sulaužiau drau­
dimą nieko čia nekeisti. Kitaip negalėjau. Dabar atsigulusi į šią lovą
žinosi, kam priklausai, ugnele.
- Argi galėčiau pamiršti? Juk visada man tai primeni. - Pakšteliu
į petį. Abu apsikabinę patylime keletą minučių. - Kai į tavo odą įsi­
gėręs mano kūno kvapas, ji daug švelnesnė ir minkštesnė, - kuždu
uosdama gaivų kalnų orą, susimaišiusį su gėlių aromatu.
- Tai užuomina, kad mūsų kūno kvapai turėtų dažniau tarpusa­
vyje persipinti?
- Aha, tarkim, kiekvieną vakarą.
- Kol nepersidažysi plaukų, tol smaragdų karalystė daugiau ne­
matys pikantiškų vaizdų, - rimtai sako. - Šviesiaplaukės man kelia
neigiamas emocijas. Visai kas kita glėbyje laikyti raudonplaukę.
- Tu ją ir laikai.
Jaučiu, kaip Aronas nusišypso. Jis žino, kad esu teisi. Kad ir kokia
spalva nusidažyčiau plaukus, visada būsiu jo raudonplaukė.
- Ir nebežadu paleisti, - tyliai sukuždėjęs mane sūpuoja glėbyje.
Meilė nesirenka, kada įsibrauti į širdį. Tiesiog neperspėjusi nulau­
žia užraktą ir užgrobia ją.
 *3%cci^LC c£tp/ulolC

Kodėl mūsų savaitgalis negalėtų prasidėti šiandien, svarstau atsi­

rėmusi į vonios duris. Aronas miega mano lovos pusėje apsikabinęs
pagalvę. Nesinori žadinti, jis pavargęs, o dėl miego trūkumo bus irz­
lus. Mes vakar ilgai kalbėjomės, aš irgi jaučiuosi vis dar snaudžianti.
Priėjusi palinkstu virš miegančio seksualaus vyro ir pakšteliu
į skruostą.
- Laikas keltis, - sušnabždu. - Pavėluosi į darbą.
Grįždama į vonią pakeisti gėlėms vandenį girdžiu, kaip Aronas
urgzdamas apsiverčia. Mano laukinukas. Norėčiau tave visai dienai
uždaryti smaragdų karalystėje. Tik čia mūsų meilė nesusiduria su jo­
kiomis kliūtimis.
- Nežinojau, kad tu tokia graži, - Logano komplimentas pasiekia
mano ausis statant vazą ant staliuko. Atsisukusi pasiunčiu oro bučinį,
jis šypsodamasis nusibraukia plaukus nuo kaktos. - O balti lotosai
dar labiau išryškina tavo unikalumą, - priduria.
- Užteks meluoti, - paleidžiu į jį keletą kosmetinių šepetėlių, pa­
simaišiusių po ranka.
- Eikš, įrodysiu, kad nemeluoju, - prisidengia rankomis veidą, kai
ketinu sviesti papuošalų dėžutę. Tik nuo mėlynės jį išgelbėja suskam­
bęs mano mobilusis. Žvilgtelėjus į ekranėlį sunkiai atsidustu.
Kaip pasiteisinti Džefriui, kodėl vakar pas jį neatvažiavau ir net
nepaskambinau įspėti, kad negalėsim susitikti? Gal pameluoti, kad
esu užuomarša? Abejoju, ar patikės.
- Agentas Benetas, - sakau artėdama prie susiraukusio Arono,
žvelgiančio į telefoną. Numetusi šį ant lovos, susirangau šalia ža­
viausio tamsiaplaukio visoje planetoje. - Tu esi vienintelis ir svar­
biausias vyras mano gyvenime, - kuždu bučiuodama palei įsitem­
pusią žandikaulio liniją. Lūpos be gailesčio subadomos aštrių barzdos
šerelių. - Mano mama teisi. Turėčiau į tave kreiptis švelniau. Loganas
per šiurkščiai skamba, - suku kalbą. - Gal vadinti meškučių?
- Aš nesu storas.
- Tada paukštuku?
 - Griežtai ne! - pašnairuoja. Sukikenu, numanydama, ką jis pagal­
vojo. - Nematau bėdos, jei ir toliau vadinsi Loganu. Daug kas į mane
kreipiasi pavarde.
- Nebenoriu jaustis prostitute, Aronai. Merginos klientus vadin­
davo pavardėmis, tad ir aš įgijau šį įprotį. Reikėjo nemažai laiko per­
silaužti. Kaskart ištarus tavo pavardę, atrodo, lyg kreipčiausi į vieną
iš klientų. O tu ne toks, - susirietusi į kamuoliuką virpu jo glėbyje.
- Mano smaragde, - taip suspaudžia, kad nei pačiai, nei kam nors
nepavyktų manęs iš ten iškrapštyti. - Paslėpsiu tave nuo įkyrių žvil­
gsnių, kurie kėsinsis subraižyti tavo krištolinį paviršių. Prisiekiu, dau­
giau niekas tavęs nepalies. Tik aš.
- Mylėk mane. Tik tavo meilė panaikina manyje visas baimes, -
maldauju pakėlusi į jį šlapias akis.
- Manai, kada nors nustosiu tave mylėti, mažyte? - klausiamai
žvelgia, pabučiavęs į lūpas. - Tu nešiojiesi su savimi mano širdį, ji
pilna meilės, todėl apgins tave, - nosimi perbraukia per skruostą link
ausies. - Gal apsistokim prie kreipinio „Aronas“? Kiek žinau, toks
mano vardas, - sušnabžda.
- O gal vis dėlto migdolas šokolade?
- Aš nei gyvūnas, nei maisto produktas, - prieštaraudamas sukioja
galvą. Mudu šypsomės vienas kitam, bet neilgai. Ir vėl suskamba mano
telefonas. Neabejoju, tai Džefris. - Išsiųskjam žinutę, kad ruošiesi my­
lėtis su sužadėtiniu. Gal tada atstos, - Aronas savo kūnu atskiria mane
nuo mobiliojo. Ramiau, pavyduoli, aš jo ir neketinu imti į rankas.
- Mes nesusižadėję ir juolab neketiname dulkintis. Lipk iš lovos ir
bėk į dušą, nes teks nepusryčiavusiam pasirodyti darbe.
- Tu žinai, kaip vyrui pakelti nuotaiką, Sofija, - nepatenkintas at­
šlyja ir greitu žingsniu keliauja į vonios kambarį.
- Vakare pakelsiu dar kai ką, - juokiuosi darydama drabužinės
duris. Ilgai nesvarsčiusi nusikabinu arčiausiai kabančią juodą suk­
nelę su raudonu švarkeliu. Apsivilkusi drabužį, įsispiriu į batelius ir
kulniuoju į virtuvę daryti ponui Tobulajam kavos, kitaip jo nuotaika
visai subjurs.
Virtuvėje tuščia. Maniau, Marlisa jau bus atsikėlusi ir gamins
pusryčius. Apsidairiusi matau ant sofos krašto padėtą vyrišką koji­
nę. Aaaaa... Štai kodėl ji nezuja virtuvėje. Marlisa žino, kad Aronas
nakvojo pas mane ir leidžia jam nepastebėtam išeiti iš apartamentų.
64 ALICIA G U T JE

Pasiėmusi puodelį, iš kurio sklinda nuostabus aromatas, ir įkaltį,

kurio neturėjo būti, sugrįžtu į miegamąjį.
- Kur kita mano kojinė? - niršdamas architektas ieško jos tarp
išmėtytų drabužių.
- Štai, - pirmiausia paduodu kojinę, o paskui atkišu ir kavos
puodelį.
- Būsi tobula žmona, - išdidžiai pasakęs gurkšteli rytinio gėrimo,
nuo kurio yra priklausomas.
- Hmm... Agento Beneto?
Su tais žodžiais puodelis iškrinta jam iš rankų, ir kostiumas su-
laistomas kava.
- Nesu nusiteikęs juokauti šia tema, Sofija Logan, - įspėja. Tankus
kvėpavimas ir aštrus žvilgsnis spaudžia mane prie parketo. - Tu būsi
mano ponia Tobuloji.
- Peršiesi?
- Ne šiandien.
Aronui iš paskos nuskubu į drabužinę. Ten nėra nė vieno kostiu­
mo, tad bus įdomu pamatyti, kuo apsivilks. Žagteliu, kai jis atidaro
slaptas dureles, už kurių kabo keli nauji kostiumai. Tu viską iš anks­
to suplanavai? Pirmiausia paslėpei kelis savo drabužius, kad turėtum
kuo persirengti po sekso su meiluže, o tada čia įkurdinai ir ją? Ne­
kreipdamas dėmesio į mano nustebusią išraišką apsirengia ir dar pa­
ragina greičiau eiti pusryčiauti.
Jis pasidaro naują puodelį kavos, aš užsiplikau spanguolių arbatos,
įlindusi į šaldytuvą traukiu vaisius, kokius tik randu. Padedu ant sta­
lo ir duoną, kurią leisiu pačiam Aronui paskrudinti. Šypteliu, kai jis
papučia lūpas vartydamas Evelinos piešinius. Matyt, nepatinka. Čia
septynmetės mergaitės darbeliai, o ne tavo projektai.
- Labas rytas, - choru su mumis pasisveikina Marlisa ir Vende.
- Labas rytas, - sveikinasi ir Aronas, nepakeldamas akių į moteris.
Nusigręžusi ieškau skrudintuvo, kurio pas mus, regis, nėra. Marlisa
priėjusi prie manęs žvilgsniu liepia ištraukti iš orkaitės skardą, taip ir
padarau. Jos draugė užsiplikiusi kavos įsitaiso šalia Arono, kuris iš lėto
pirštu brauko per telefono ekranėlį. Turbūt bando nukonkuruoti Eveli­
ną ir virtualiai įgyvendina vieną iš savo idėjų, kuria vėliau pasipuikuos.
- Jūs turite talentą, pone Loganai. To niekas nenuginčys, - suokia
Vende.
 t U tvsptiC 2 65

- Kiekvienas žmogus apdovanotas kokiu nors talentu. Gal pasa­

kysite savąjį? - Aronas įdėmiai pažvelgia į ją. Ši puse lūpų šypsoda­
masi krutina koją po stalu. Abu flirtuoja akimis, tuo sukeldami man
pavydą.
- Mano talento neapčiuopsi. Jį gali tik pajusti, - kužda viliokės
Dalsu.
- Kaip įdomu. Kokiu būdu tai įmanoma pajusti? - galanda ir niek­
šelis liežuvį.
- Kūnui liečiantis į kūną.
Gal jau gana jums burkuoti? Aš nematoma, ar ką? Šnairuoju į tuo­
du, dėliodama duonos riekutes į skardą.
- Klientai patenkinti jūsų teikiama paslauga? - neatstoja Aronas
nuo tos kekšės. Argi dar nesupratai, kuo ji užsiima?
- Iki šiol negirdėjau nė vieno nusiskundimo, - Marlisos draugė
atlapoja plačiau chalato skvernus ir leidžia pašnekovui pasigrožėti
naktiniais.
- Pakviesk Vendę į miegamąjį, Aronai, ir pats įsitikinsi jos paslau­
gos kokybe, - neiškentusi įsiterpiu į pokalbį. Atsisukusi nemaloniai
nužvelgiu juos abu.
- Adele, manau, tu geriau ponui Loganui suteiki tą paslaugą, nei
suteikčiau aš, - nusijuokia šliundra. - Mano apkabinimas jo taip ne­
paveiks, kaip taviškis. Aš teikiu apkabinimo paslaugą, kad ir kaip tai
keistai skambėtų. Tai sparčiai populiarėjanti naujiena. Dabar daug
vienišų žmonių, kuriems reikia paprasčiausio apkabinimo. Išnagrinė-
msi rinką nusprendžiau pabandyti ir galiu pasidžiaugti, kad neblogai
sekasi. Iš to pragyventi galima, - ji atsistojusi baigia gerti kavą. Li­
nkteliu Marlisai, einančiai žadinti dukros, be to, vengiančiai dramos,
kuri bręsta draugės pastangomis. - Pone Loganai, matyti, kad Adelė
jus įsimylėjusi. Užvakar po pokalbio su jumis telefonu buvo itin geros
nuotaikos. Kaip ir šiandien.
Gyvatė! Prisimerkusi išlydžiu iš virtuvės triumfuojančią Vendę,
kuriai pavyko įžiebti pavydo kibirkštį Arono akyse. Tikiu, numano,
kas man skambino.
- Savo žalčiuką išsitrauksi vakare, o dabar paslėpk jį, - sukuždu
šaudama į orkaitę duonos riekeles. Ponas Tobulasis stovi už manęs ir
peniu brauko per intymią vietą. - Neapsimetinėk neišgirdęs. Verčiau
išdėliotum lėkštes ant stalo, nei... - iš lūpų prasiveržia staigus atodū­
sis. Esu prispausta prie viryklės ir plačiai pražargdinta.
66 ALICIA G U T j E

- Negaliu ilgiau laukti, privalau visam laikui užgožti agentą, o

karštas „pokalbis“ kaip tik tam pasitarnaus, - sumurma traukdamas
kelnaičių juostelę į šoną. Jo kotas atsidūręs prie slenksčio jau pulsuoja.
Išgirdusi žingsnius sulaikau Arono ranką. Stumiu nekantrųjį vyrą nuo
savęs ir sunerimusi dirsčioju į dešinę. Ko jau ko, bet Vendės snukio
nesu nusiteikusi matyti. - AAAAAAA! - užriaumoja architektas.
Skubėdama traukiau kelnių užtrauktuką ir prisegiau penį. Aš netyčia!
Nežinau, ką daryti: ir juokas ima, ir išgąstis. Negana to, jis paslysta ant
sperma sulaistytų plytelių. Gerai, kad spėja užsilaikyti už stalo krašto.
- Pone Loganai, - aikteli Marlisa, nešina krepšeliu su saldumynais.
- Jis tik pasitempė nugarą. Viskas bus gerai, - raminu visus imda­
ma iš kameros sušalusį mėsos gabalą. - Eik į miegamąjį ir prisidėk jį
prie skaudamos vietos, - paliepiu Aronui. Jis susirietęs ir inkšdamas
tipena į smaragdų karalystę.
- Kaip tai nutiko? - smalsauja Marlisa.
- Netyčia išliejau vandenį, o Aronas paslydo, - nekaltai meluo­
ju atsitūpusi šluostydama plyteles. Išraudusi įmetu popierinio rank­
šluosčio skiautę į šiukšlių dėžę ir nusiplovusi rankas einu žiūrėti, kaip
laikosi Aronas. Pravėrusi miegamojo duris randu jį kalbantį telefonu.
- Tuo klausimu mano nuomonę žinai. Po pusvalandžio atva­
žiuosiu, tada viską ir aptarsim, - pabaigęs pokalbį įsimeta mobilųjį į
vidinę švarko kišenę.
- Teks išmesti šitą mėsą. Aš jos nevalgysiu, - rimtai sakau žvelg­
dama į Arono tarpkojį, kurį šaldo tuo nemenku ledo gabalu. - Lei­
si pažiūrėti, ar didelę žalą padariau tavo pasididžiavimui? - meiliai
klausiu prisėdusi šalia. Iš veido išraiškos suprantu, kad jam žvėriškai
skauda. Pati patraukiu rankas ir atsargiai atsegu užtrauktuką. Delnais
šildau sušalusį penį, ant kurio nėra jokios užgavimo žymės. Plauke­
lius prisegiau, o ne odą. Slėpdama šypseną nubučiuoju Arono kotą,
tai jam padės pasijusti geriau. - Papusryčiauk su manimi, - prašau,
nors iš anksto nujaučiu atsakymą.
- Klinikoje užkąsiu, - sako pirštais braukdamas mano šviesius
plaukus, kurie jam nekelia didelio susižavėjimo.
- Maniau, neatsiliepi į žmonos skambučius, būdamas kitos moters
draugijoje, - nusivylusi pakylu nuo lovos.
- Mano pavyduolė, - iššiepia baltus dantis, akimis rydamas mane.
O man taip norisi pliaukštelėti jam per skruostą. - Kiek iš tikro turi
vardų, Adele? Tai jau trečias, kurį girdžiu.
 - Tonis parinko šį prieš kelerius metus tam atvejui, jei tektų spruk­
ti iš miesto. Blondinė mėlynakė - toks turėjo būti kitas mano įvaizdis.
Ja ir tapau, todėl dabar kai kurie žmonės mane pažįsta šiuo vardu, -
paaiškinu. - Ko Agnetai prireikė iš tavęs?
- Pranešė padavusi prašymą skirtis.
- Puiki žinia, mielasis, - apsidžiaugiu.
- Nežadu pasirašyti tų dokumentų, - nukerta Aronas.
- Kodėl? Tai proga, kurios laukei. Argi nenori atgauti laisvės? -
stebiuosi varstydama akimis įsitempusį jo kūną. - Juk mes turim pla­
nų ateičiai.
- Neklausinėk, Sofija, - irzliai pasimuisto.
- Suprantu, tau norisi turėti ir žmoną, ir meilužę. Juk lova taip
greitai neatšąla, kai ją šildo dvi moterys. Deja, teks rinktis, Aronai.
Arba lieki su Agneta ir amžiams užmiršti mane, arba oficialiai išsi­
skiri ir mudu statom šeimos pamatus. Nebesitaikstysiu su meilužės
pareigomis, neleisiu dar labiau menkinti manęs nei tau, nei kitiems.
- Šiuo metu skyrybos man nenaudingos, - nenorom sako. - Pir­
miausia turiu užkirsti kelią Agnetos užmačioms, o tik tada padėti pa­
rašą ant tų sumautų popiergalių. Žmona ir tas mulkis arabas iš manęs
neatims sūnaus, - karščiuojasi.
- Kaip visada, tu tik vienas nutuoki, apie ką šneki.
Po paskleistos žinios apie Arono grįžimą į šeimą daugiau juo ne­
sidomėjau, todėl ir nežinau, kas vyksta viešame Loganų gyvenime.
- Agneta dalija interviu visiems žurnalistams iš eilės ir šmeižia
mane, - paaiškina, matydamas mane trepsinčią prie durų. - Ji suma­
niai vaidina pažemintą žmoną, visur kišdama mūsų sūnų. Apskelbė,
kad palikau jį ir visai nesirūpinu, tik kartkartėm aplankau, numetu
žaislą ir vėl lekiu pas meilužę. Nuskriaustosios vaidmuo poniai Logan
tobulai tinka. Ji tokia šauni motina, kad net pamiršta savo vaiku pa­
sirūpinti. Mažylis negauna iš jos jokios meilės. Tik fotografuoja jį ir
siunčia draugėms nuotraukas pasipuikuoti. O iš tikrųjų aš daugiau
laiko praleidžiu su sūnumi, nei ji, ištisą parą būdama klinikoje. Pasku­
tiniu metu į kadrą vis patenka jos draugas iš Dubajaus. Uždraudžiau
vaiką fotografuoti su svetimais žmonėmis, bet Agnetai nusispjaut. Ji
ir toliau erzina mane.
- Kada tavo žmona spėjo susirasti meilužį? Jukvisą nėštumą buvo
prilipusi tau prie šiknos, - įgeliu architektui.
68 ALICIA G U T JE

- Jiedu seni bičiuliai. Prieš gimdymą jis kaip tik lankėsi Vankuve­
ryje ir užsuko pas Agnetą. Matyt, ši pasiguodė apie byrančią santuoką
ir tas pasiūlė pagalbą. Juolab kad ir pats išgyvena krizę šeimoje. Ag-
neta prisipažino, jog anksčiau ją ir Hasaną siejo romantiški santykiai,
kurie truko labai trumpai. Dabar jai naudingiau vaizduoti išduotąją,
vienišą motiną, auką, nei pulti į kito vyro glėbį. Todėl pristato Hasaną
tik kaip labai artimą draugą, kuris padeda ištverti sunkų skyrybų lai­
kotarpį. Žmonės jos gailisi, o mane keikia.
- Tu pavydi žmonos tam arabui?
- Anaiptol, - išspaudžia šypseną. - Nekenčiu jo dėl to, kad kišasi į
mūsų šeimos reikalus. Jis pakurstė Agnetą duoti prašymą skyryboms.
Ji užsiminė išėjus iš klinikos norinti skristi į Dubajų, nes Hasanas pa­
kvietė pasisvečiuoti, o galbūt ten pasiliksianti visam laikui. Aš žinau,
ko ji iš tikrųjų siekia tokiu žingsniu, nori atitolinti mane nuo sūnaus.
Iš pradžių grasino surasianti jam kitą tėvą. Vienas iš kandidatų buvo
Plikis. Kai išgirdo iš mano lūpų keletą svarių argumentų, atsisakė
tos minties. Tačiau atsiradus šitam tipui, Agnetą tapo drąsesnė. Ne­
nuostabu, juk turint puikų užnugarį jai nėra ko manęs bijoti. Tik aš
nepakęsiu, kad kažkoks nususęs svetimšalis augintų mano vaiką. Net
nežadu matyti sūnaus retomis progomis, kai buvusi žmona leis. Aš
jo tėvas ir turiu tokias pat teises į jį kaip ir motina, - Aronas kal­
tai žvilgteli į mane. Krūtinę persmelkia negeras jausmas. - Agnetą
vieninteliu atveju man atleistų, jeigu įrodyčiau nuoširdžiai apgailes­
taujantis ir tikrai norintis sugrįžti į šeimą ir viešai apsiprašyčiau jos
bei visų artimųjų už pažeminimą. Taip pat pamirščiau visam laikui
kekšes, - priduria ir nutyla. - Įtikinau ją, kad mane palikai ir išvykai
iš Vankuverio, o aš tavęs nesiruošiu ieškoti, nes tu man nieko nebe-
reiški. Tačiau Agnetą pasidarė atsargesnė, aklai netiki mano žodžiais,
pasinaudojo ir šia informacija. Paskleidė gandus, kad esu paliktas
meilužės ir dabar bandau visom išgalėm susigrąžinti žmoną. Ji viešai
skelbia norinti pamiršti išdavystę ir išvykti iš šalies, bet to padary­
ti neleidžia užsispyręs Loganas. Šaiposi, kad tik dabar suveikė mano
tėviški instinktai, o iki tol jiedu man nerūpėjo. Ji dedasi įskaudinta
ir net neketina lipdyti sudužusios šeimos šukių. Toks tad piešiamas
mano portretas visuomenės akyse. O už jos ribų žmona man kelia
ultimatumus. Kaip ir tu, - supjausto mano kūną lediniu žvilgsniu.
Šalta. Ugnis, liepsnojanti širdyje, gęsta.
 69
- Tau pavyks palenkti Agnetą į savo pusę, nes judu verti vienas
kito, - panieka girdėti mano balse.
- Tą darau tik dėl sūnaus. Jau sakiau, tai laikina, mažyte. Vos tik
sugalvosiu išeitį iš šios painios padėties, nedelsiant paliksiu ją, - žada.
- Kodėl turėčiau tavimi tikėti? Juk kaskart randi priežastį neišsi­
skirti su Agneta.
- Tik tau jaučiu nežemišką trauką, ir jausmą, kuris vadinasi... Mei­
lė. Tu esi mano gyvenimo dalis, Sofija.
- O tu - to mažo bejėgio žmogučio. Būk jam pavyzdys, Aronai.
Teisingai augink ir auklėk sūnų, - pasakiusi išeinu iš miegamojo.
Įpuolusi į virtuvę stabteliu, joje susirinkę visi šių namų gyventojai.
Evelina man nusišypso. Tačiau nemandagiai atsuku mergaitei nugarą
ir lekiu prie apartamentų durų. Drebančiu pirštu paspaudžiu lifto iš­
kvietimo mygtuką, kantriai laukiu, kol jis atsidarys. - Daugiau nieko
nesakyk, - įspėju Aroną, pajutusi stiprų apkabinimą per pečius. - Ži­
nojau, kad ateis tokia diena, kai pasirinksi sūnų vietoj manęs. Taip ir
turėtų būti. Jis svarbesnis.
- Už tave man nieko nėra svarbiau, - meilužio lūpos nutvilko
kaklą. Taip, mudu tik meilužiai, dėl to kaltas tavo neryžtingumas. Ir
mano naivumas.
- Kai galutinai nuspręsi, kas iš tiesų tau svarbu, susirask mane, -
patraukusi jo rankas neatsigręždama tolstu koridoriumi. - Vilkis, kad
tuo metu nebūčiau kito vyro moteris.
- Sofija...
- Nešdinkis! - užrikusi trinkteliu apartamentų durimis. Marlisa
su Vende susižvelgusios nuleidžia akis. Vienintelė Evelina stebi mane.
Prisėdusi prie pusryčių stalo įsidedu į lėkštę porą sumuštinių.
Sukišusi juos į skrandį bėgu vemti. Kiek dar tai tęsis? Nekenčiu to
jausmo. Pykdama ant viso pasaulio ruošiuosi kviesti taksi, tačiau
paskambina Džonatanas ir pasako nuvešiantis į darbą, jis kaip tik ne­
toli viešbučio. Nedvejodama sutinku, nors ir turiu neužbaigtų reikalų
su Odre. Po darbo pareikalausiu grąžinti pavogtą vyno butelį. Jis ne
mano, o Helenos.
Atsisveikinusi su Marlisa surenku Tonio telefono numerį. Jis ilgo­
kai neatsiliepia. Tik nusileidusi į garažą ragelyje išgirstu liūdnoką age­
nto balsą. Neklausiu, kas atsitiko, nenoriu jo gaišinti, einu prie esmės:
papasakoju apie mūsų namuose įsikūrusią harpiją. Tonis nustemba,
70 ALICIA G U T JE

nori kažką sakyti, bet jam paskambina kita linija. Mūsų pokalbis tuo
ir baigiasi. Gal ir gerąi, nes būčiau aprėkta ne dėl savo, o dėl Marlisos
neatsakingumo.
Eidama prie Džonatano automobilio matau jį raukantis ir besidai­
rant į šalis, nujaučiu, teks būti kolegos guodėja.
- Labas rytas, - santūriai sveikinuosi įsėdusi į prabangią mašiną.
- Labas, - tyliai pasakęs pasuka vairą į dešinę nuo viešbučio.
- Nesakyk, kad iš draugiškumo nutarei mane pavėžėti iki darbo,
nepatikėsiu.
- Mūsų šuniui sunegalavus lėkiau pas veterinarą, kuris dirba čia
pat. Važiuodamas pro šalį paskambinau tau ir...
- Džonatanai, - nutraukiu jį, - ar tikrai šuo kaltas dėl subjurusios
tavo nuotaikos?
- Adele, nemaniau, kad žmona vieną dieną manyje pažadins
neigiamus jausmus. Ji sukiršino mane su draugu. Įsivaizduoja, kad
rezgiau romaną su jo mergina. Nuvyko pas juos į namus, užsipuolė
vargšelę, su kuria pati palaikė artimus santykius, važinėdavo apsipir-
kinėti, atostogaudavo, keisdavosi vaikiškais drabužėliais. O dabar ją
apkaltino buvus mano meiluže. Ši už tai gavo nuo mylimojo į kailį.
Įsivaizduoji, draugas pakėlė prieš ją ranką. Ir dėl ko? Dėl nieko! - širs­
ta Džonatanas spausdamas greičio pedalą. - Štai ką daro menopauzės
paveiktos smegenys. Manoji dar labiau pasiuto, kai tai pasakiau prie
visų. Niekas neturėjo sužinoti apie ankstyvą josios menopauzę, kuri
nustebino ir mus, kai išgirdom šią žinią. Sakysi, be reikalo prasižiojau
apie tai? Na taip, gal ir reikėjo patylėti, bet užplūdęs pyktis dėl įvyku­
sios neteisybės atrišo man liežuvį. Žmonelė išrėžusi kalbą įspėjo, kad
mūsų santuoka skaičiuoja paskutines dienas.
- Išdulkink dar kartą savo pasiutėlę, - atsainiai burbteliu. Skyrybų
tema kelia man šleikštulį.
- Gana, jau paklausiau tavęs aną kartą. Daugiau man to nesiū­
lyk, - piktokai pašnairuoja. - Po sekso žmona apsipylusi ašaromis
pasiskundė kolegoms, kad išprievartavau. Kaip man dabar jaustis?
Jau ir taip vengiu vietų, kuriose lankosi pažįstami.
- Duosiu kitą patarimą: pagrobk žmoną, išsivežk ją kur nors toli
ir priversk tave išklausyti. Jeigu tai nepadės, suvaidink išdavystę jai
prieš pat nosį. Tada nurims įsitikinusi tariamu teisumu ir galbūt pa­
vyks išsaugoti santuoką. Tavo žmona niršta, nes tu neprisipažįsti ją
 'š ^ įė g /V L Č i-
CV
luĮ / u
c/
'.C 2 71
-scavęs, o moterys visada nori būti teisios. Jeigu prisipažintam, nors
zn ir būtų netiesa, ji viską apgalvojusi priimtų kitokį sprendimą. Ji
tebūtų pirmoji atleidusi vyrui neištikimybę. Pagailėk žmonos, Džo-
.tatanai, ir jos menopauzės, kurią tenka iškęsti. Suvaidink ir prisipa­
žink, - šypteliu puse lūpų.
- Ji gali man neatleisti, - įvairavęs į automobilių aikštelę vyriškis
neramiai žvilgčioja pro langą. - Nenoriu skirtis, Adele, - susikrimtęs
įsisuka į mane. - O tu atleistum mylimo žmogaus išdavystę?
- Maniau, kad ne, bet teko atleisti.
- Sutik būti mano meiluže. Neturiu laiko jos paieškoms, - tyliai
nusijuokia šis.
- Neturiu laiko ja būti, sukis pats, - išlipusi iš mašinos palyginu
smėlio spalvos palto apačią ir patraukiu link kontoros durų. Džona­
tanas pribėgęs įsikimba į parankę.
- Tada padėk man ją surasti, atsilyginsiu supažindindamas tave su
įtakingu draugu, - kužda į ausį.
- Ačiū, bet vyrą radau ir pati. Čia skambina jis, - ištraukusi telefo­
ną iš palto kišenės pamojuoju Džonatanui prieš nosį.
- Žavingoji slapukė, - prisimerkęs praleidžia mane pro duris. Aš
nueinu į priekį, o kolega susistabdo Markusą. Matyt, jam pateiks tą
patį pasiūlymą.
- Klausau, - linksmai atsiliepiu.
- Labas rytas, Adele, - ne taip linksmai nuskamba Džefrio balsas.
- Atleisk, kad nekėliau ragelio, turėjau rūpesčių, - iškart imu tei­
sintis.
- Visą vakarą nerimavau ir spėliojau, kuo tau nusikaltau. Iš to
jaudulio pamiršau užpūsti žvakes, tad ryte mane pažadino suveikęs
dūmų detektorius. Vos nepadegiau viešbučio.
- Man labai nesmagu, Džefri. Turėjau paskambinti ir perspėti, kad
neatvyksiu.
- Tai nebūtų sumažinę nerimo, panele Kalagan. Gaila, deramai su
jumis neatsisveikinau prieš išskrisdamas į sostinę, - taria ir minutėlę
patyli. - Nedažnai mane užklumpa ilgesio jausmas. Vadinasi, kai ką
brangaus palikau Vankuveryje, jeigu jau traukia grįžti.
- Seserį palikai.
- Ji brangi, bet... Dabar? Negirdėjau. Būtinai pranešiu, - regis, age­
ntas kalba nebe su manimi.—Adele?
72 ALICIA G U T JE

- Taip.
- Atsiprašau, į pokalbį įsiterpė mano asistentas. Jis neatsitraukia
nė per žingsnį. Radęs laisvą valandėlępaskambinsiu. Iki, groži.
- Iki, agente Benetai.
Nespėju nusivilkti palto, o mano telefonas vėl suskamba. Su­
laukiu žinutės iš Veronikos. Ji siunčia nuotrauką, kurioje įamžintas
šios dienos paskalų laikraštis su straipsniu apie Loganus. Pasirodo,
Aronas vakar susimušė su tėvu prie namo vartų, o kažkas visa tai
įamžino. Dar maža skandalų nuobodžiame milijonieriaus gyvenime?
Ir kaip tu juose nepaskęsti? Nikolas liks nepatenkintas tokiu dukros
Deboros aplaidumu, jai nebepavyksta sukontroliuoti žurnalistų, pa­
rodančių jų šeimą iš neigiamos pusės. To žinojimas man kelia keistą
vidinį pasitenkinimą. Arono sesuo nebuvo man maloni, tad ir nėra
ko jos gailėtis.
Nutariu pakviesti Veroniką vakarienės. Prasiblaškysiu, sužinosiu
naujausias paskalas. Kartu paklausiu Katerinos telefono numerio, o
gal ir namų adresą išpešiu. Užteks tylėti. Papasakosiu josios draugui
slepiamą tiesą.
Veronika atsisako susitikti, žinute paaiškina, kad sūnui ledo ritulio
treniruotė. Parašau, ar ši neprieštarautų, jei prisidėčiau. Ji atsiunčia
nuotrauką su iškeltu nykščiu ir prierašu, kelintą valandą ir kur man
atvykti.
Po darbo prisistatau į sutartą vietą. Padėkojusi savo vadovei, pa­
metėjusiai iki „Rogers“ arenos, traukiu ieškoti Veronikos. Paskam­
binu paklausti, kur juodvi su Klaudija įsitaisiusios, per triukšmą vos
susišnekame. Tik iš kelinto karto draugei pakartojus išgirstu kryptį,
kuria turėčiau sekti, kad jas rasčiau.
- Ooooo... Ilgaplauke šviesiaplauke, pasakyki, kur link plauki, - už­
dainuoja Veronika. Žvilgteliu į šalia jos sėdintį vyrą. Šis atsistojęs tiesia
į mane ranką. - Filas, - ji šaltai pristato buvusį sutuoktinį. Pasisveiki­
nusi klesteliu šalia draugės, o ji balsu juokiasi nužiūrinėdama mane.
- Nepradėk. Ne į pono Paslaptingojo žmoną stengiuos būti pana­
ši, - kumšteliu dainorėlei. - Ką čia veikia tavo buvęs? - akimis rodau
i jį-
- Ruošiasi stebėti sūnaus treniruotę, - kalba pašnibždomis. - Vė­
liau papasakosiu apie šitą pasileidėlį. Tai kodėl nubalinai savo rausvą
kailiuką?Architektas liepė? O gal įvykiai spaudoje privertė pasikeisti?
 73

- Pabodo raudoni plaukai, ir tiek, - gūžteliu pečiais.

- Šitaip bandei jį sulaikyti, kad negrįžtų pas žmonelę?
- Veronika, su kuo nori, su tuo jis ir būna. Pas ką nori, pas tą grįž-
u- Tįs atsako už savo paties priimtus sprendimus, ne aš.
- Miglotai kalbi, - Veronika kartu su kitais tėvais pradeda ploti ant
jfdo iščiuožus būriui vaikų. Ji parodo į išstypusį berniuką, pasigiria,
tid iis perspektyvus vartininkas, anot trenerio. - Viliuosi, tai pasku­
bus jūsų susipykimas prieš didįjį susitaikymą. Noriu būti judviejų
•estuvių, o ne skyrybų, liudininkė, - kreivai pažiūri į mane. - Tas
trūkis nekvailas, žino, kad likus su perdžiūvusia sene teks graužtis
nagus. Nes tu vienintelė jam suteiki neišmatuojamą laimę, mieloji. To
nesuteiks net ir sūnus, kad ir kaip jį mylėtų. Sutinku, už blaškymąsi ir
neapsisprendimą ponas Paslaptingasis nusipelnė antausio, vieną pri­
lėk ir nuo manęs, - pamerkia akį.
- Nekurstyk, Veronika, - draugiškai perspėju. - Kas naujo darbe?
Katerina vis dar ten?
- Paskutinėmis dienomis ją retai matau. Kolegės sakė, kad iš savo
dbineto beveik neišeina, nesileidžia į kalbas, vien tik dirba. Savaitės
rradžioje pasilabinau, bet Katerina net nepažvelgusi nusisuko ir nu-
kepsėjo koridoriumi. Merginos dėl jos susirūpinusios.
- Gal turi Kateriuos telefono numerį? Norėčiau su ja pasikalbėti.
- Regis, tu žinai, kas jai nutiko. Pasakok.
- Ne čia ir ne dabar.
- Ar tai kaip nors susiję su Tomu Foksu? - pasilenkusi sušnabž-
aa. - Tarp jų buvo romanas? Tada nenuostabu, kodėl toji vargšelė
vaikšto tokia liūdna. Tikriausiai Tomas sudaužė jai širdį. Pats beveik
nesirodo įmonėje, jo motina - ponia Tesą Foks - užėmė vadovės pa­
reigas. Visi kuždasi, kad tokie pasikeitimai ne į gera.
- Tik nepradėk skleisti iš piršto laužtas paskalas, Veronika. Manai,
tokia simpatiška mergina kaip Katerina atkreiptų dėmesį į Tomą? Ji
turi draugą, abejoju, ar išmainytų į šitą...
...prievartautoją. Atsisagsčiusi paltą persibraukiu delnu per kaklą,
xurį smaugia nematoma ranka. Net ir prisiminimais nenoriu grįžti į
ta dieną, kai gulėjau po Plikiu, o jis...
- Prisipažįstu, kad esu plepi, bet iki Dorotėjos lygio niekada ne­
nusileisiu, - kiek įsižeidusi pašnairuoja Veronika. Šūkteli sūnui būti
agresyvesniam, bet šis atsigręžęs numoja ranka.
74 ALICIA G U T JE

- Atsiprašau, - dunksteliu petimi draugei. Ji nereaguoja į mane,

rausiasi rankinėje. - Skambinti Klaudijai, kad mus sutaikytų? - nu­
sijuokiu.
- Ji užsiėmusi, - šaltai atkerta. - Atnešk taurę vyno ir ko nors už­
kąsti, - paliepusi buvusiajam įgrūda į marškinių kišenę dvidešimt do­
lerių. Papurtau galvą, kai šis klausiamai žvilgteli. Man nieko nereikia.
- Į ką Klaudija iškeitė tave? - smalsauju, nes nujaučiu, jog tarp jų
įvyko konfliktas. Filas skubėdamas prie išėjimo dar spėja pamojuoti
vyriausiam sūnui, kuriuo didžiuojasi.
- J kažkokį vaikėzą, - skėsteli rankomis. - Kartą temačiau, atrodė,
lyg gyventų gatvėse ir uždarbiautų nelegaliu būdu. Duok Dieve, kad
nebūtų teistas. Klaudija neklauso nei mano, nei tėvų perspėjimų būti
atsargiai. Ji tikina pamilusi tą blogiuką, šitaip jį vadina. Į darbą visuo­
met vėluoja, per pietų pertrauką lekia pas jį. Po darbo irgi leidžia laiką
kartu neaišku kur.
- Veronika, beprasmiška dalinti patarimus įsimylėjusiai moteriai,
o tuo labiau pyktis su ja. Klaudijai reikia tavo palaikymo, ne priekai­
štų. Nesvarbu, kiek ilgai truks tie santykiai, galėtum pasidžiaugti jais,
kaip tikiu Klaudija džiaugiasi tavaisiais. Būk protinga, pasikvieskjuo­
du vakarienės ir sužinosi daugiau apie tą vaikiną. Gal jis visai malo­
nus, o tu perdėtai būgštauji.
- Juokauji? Dar apvogs, - išpučia akis. - Man užtenka ir vieno
nevykėlio, besisukiojančio namie, stebėti du - jau būtų per daug. Kur,
po perkūnais, jis dingo su mano maistu? - pykteli.
- Neturėtum trykšti laime susigrąžinusi vyrą? Juk pasiekei savo.
- Pasirodo, vaikas, kurį pagimdė vore, ne Filo, todėl įsižeidęs metė
ją ir pasiprašė laikino prieglobsčio kaip koks pabėgėlis. Negana to,
turėjo įžūlumo pareikšti, kad visada svajojo apie dukrą, ir nieku gyvu
nebūtų palikęs savo mergšės, jei tik mažylė būtų buvusi jo. Nekenčiu,
kai dūsauja naktimis, trypčiodamas prie lango. Matau, gailisi. Ka­
ntrybė trūko, kai mane pavadino tos vorės vardu. Pažadėjau neatleisti
nevispročiui ir greitu laiku išspirti lauk. Bet iki tol jį išnaudosiu. Tegu
nusiteikia šveisti grindis liežuviu ir tegu tik pamėgina cyptelėti, kaip­
mat gaus per kuprą.
- Pasiklausius tavo kalbų, užsimaniau ir aš pamokyti vieną ne­
klaužadą, - nusijuokiu drauge su Veronika. Mus išgąsdina Filas, išlin­
dęs iš už nugarų. Sutrikęs dirsčioja į buvusią žmoną, o toji jau siekia
taurės vyno.
 uįpiLc i 75

- Mmmm... - gurkštelėjusi apsilaižo. - Jo skonis kaip gyvuliško

>ekso. Tarsi ragaučiau pono Paslaptingojo. Žinai, kaip mes su Klaudi-
a iį vadinam? „Seksas be taisyklių“, - užsikvatoja ledo arenoje. Vaikų
ievai ištiesę kaklus žiūri j linksmą mamą su taure rankoje. Kai ku­
ne kuždasi tarpusavyje, rodydami į ją pirštais. Šypsodamasi Veroni­
kai kilsteliu antakius. Suprask, tas apibūdinimas taiklus. Architektui
neegzistuoja taisyklės nė vienoje gyvenimo srityje. - Laiminga kalė!
Siaubingai tau pavydžiu. Sėdintis iš dešinės nežino, ką reiškia žodis
,dulkintis“, tik mylėtis versdavo. Švelnumo įsikūnijimas, - draugė ki­
cena, laižydama paskutinius vyno lašus, Filas suglaudęs ausis susigū­
žia. Nori persėsti per vieną vietą, bet nedrįsta.
Iki ledo ritulio treniruotės pabaigos tarpusavyje nesikalbame.
Veronika trumpam išlekia paskambinti vaikams, likusiems namie
>u aukle. Nuobodžiauju, stebėdama ant ledo čiuožinėjantį jaunimą.
Įsivaizduoju Aroną, mokantį sūnų stovėti ant pačiūžų, guodžiantį
ištikus pirmajai nesėkmei, skatinantį nepasiduoti suklupus siekiant
tikslo. Jis bus reiklus tėtis. Apkabinu save rankomis, pajutusi dūrį į
paširdžius. Mes abu ilgimės tavęs.
Neįstengiu atsispirti Veronikos įkalbinėjimams užlipti ant ledo.
ri primygtinai nori supažindinti su treneriu, kuris iš toli atrodo pa­
trauklus. Priduria, kad dar ir vienišas. Nerodydama ožių pasisveikinu
su vyruku, paslaugiai duodančiu ranką ir per ledą traukiančiu mane
artyn. Glaustytis prie jo nesinori, tad stveriu Veronikos sūnui už pe­
čių ir paprašau balnoti pačiūžas ir mane „pavėžinti“. Kol mudu at­
okiau čiuožinėjam, draugė kalbasi su treneriu. Iš kibirkščiuojančio
žvilgsnio nepasakytum, jog tos kalbos jį labai domintų.
Kelionė namo prailgsta. Įsitaisiusi ant užpakalinės automobilio sė­
dynės klausausi šeimos rietenų. Veronika plūstasi, o Filas nuolankiai
su viskuo sutinka. Užsiminus apie vaiką ir meilužę, akmuo prislegia
krūtinę. Pirmą kartą pajuntu baimę, sumišusią su nerimu, kad mano
kūdikio tėvas gali būti ne Aronas, o Domas arba Plikis, netgi Džeikas.
* * *

Manyje auga prievartos vaisius. Pažadinta įkyrios minties, atmer­

kiu sulipusias blakstienas. Visa esybe jaučiu, kad likimas pasityčiojo.
Pagaliau suteikė malonę turėti sūnų, tik, deja, ne nuo mylimo vyro.
Krečiama šalčio įsisupu į antklodę. Pasidavusi slogiai nuotaikai ke­
tinu dar pasnausti, bet į miegamąjį užeina Marlisa. Jos veido išraiška
76 ALICIA G U T JE

ne ką geresnė. Kaip ir buvo galima nuspėti, Tonis supyko dėl Vendės,

ir ji, ačiū Dievui, nebesivaidena šiuose namuose. Jiedu nebesišneka, o
tai varo Marlisą į neviltį.
- Kamila, tu karščiuoji, - išsigąsta ji palietusi mane. - Matavaisi
temperatūrą?
- Neturiu termometro, - drebėdama traukiu antklodę į viršų, bet
šilčiau netampa. Marlisa atneša prietaisą, kuriuo paskutinį sykį nau­
dojausi Amsterdamo ligoninėje, ir motiniškai įkiša į pažastį. Ji tuo
tarpu palenda po dušu. Šiandien su Evelina žada važiuoti pas Vendę,
nors tai ir reikštų nepaklusimą Toniui. Ji irgi pyksta ant agento už tai,
kad šiurkščiai išmetė draugę į gatvę, nepasivarginęs surasti gyvena­
mosios vietos. Ši įsikūrė nakvynės namuose ir prašo paskolinti pi­
nigų, kad galėtų išsinuomoti butą. Dar vakar išsakiau Marlisai savo
nuomonę apie tą moterį, tačiau ji per daug geros širdies, kad elgtųsi
kitaip, negu ji liepia.
Atsisėdusi pasiimu nuo staliuko mobilųjį, Veronika atsiunčia žinutę,
teiraujasi apie mano savijautą. Jos visa šeima pasigavo kažkokį virusą,
bijo, kad ir mane užkrėtė. Vakar ji pirmoji sunegalavo, o šį rytą likę
namiškiai inkšdami vartosi lovoje. Karščiuoja, vemia, viduriuoja, prie
tualeto net eilutė susidariusi. Veronika nerimauja, kad bacilą parsivežė
iš atostogų Brazilijoje, bet įžvelgia ir gerąją pusę, dabar Filą privers pa­
tarnauti ant kelių ir tada parodys duris. Lai meilužė juo rūpinasi.
Atrašau, kad ir aš nekaip jaučiuosi, bet tai tikriausiai nervinis
drebulys, nieko daugiau. Palinkėjusi greičiau pasveikti, skambinu
Džonatanui. Iš jo balso sprendžiu, kad kolegos nuotaika ir šiandien
ne iš džiugiausių. Paprašau perduoti viršininkei, jog tik po pietų at­
vyksiu į darbą.
Tačiau trisdešimt aštuonių laipsnių temperatūra mane šokiruoja.
Negi užsikrėčiau tuo neaiškios kilmės virusu? Juk laukiuosi ir negaliu
vartoti jokių vaistų.
Evelinai įbėgus su dėžute tablečių, įsistebeiliju į mergaitę, baikščiai
nužiūrinėjančią mane besikasančią kūną, visur niežti, bet jokių įtar­
tinų bėrimų ant odos nepastebiu. Padėkojusi Evelinai siunčiu į virtu­
vę atnešti stiklinės vandens. Ši lekia vykdyti mano prašymo. Silpnu­
mo įveikta padedu galvą ant pagalvės. Kodėl nėštumo testas negalėjo
būti teigiamas tada, kai mylėdavausi tiktai su Aronu? Prieš akis matau
save šaltai priimančią draugių sveikinimus tapus mama, nedrįstu pa-
 77

imti ant rankų vaiko, nemyliu jo. Ponas Tobulasis neapkabina manęs,
nes ne jo sūnų pagimdžiau.
Šūdiniausias jausmas - nežinomybė. Ir su juo teks gyventi ne
vieną mėnesį. Tiesiog pavydžiu pati sau. Išsilupu tabletę, kaip įrody­
mą išgėrus, nors neketinu jos gerti. Kvaila apgaudinėti Marlisą, bet
gal temperatūra savaime nukris? Naiviai įtikinėju save.
Nusvirduliavusi iki drabužinės susirandu minkštą raudoną kom­
binezoną, kurį nusipirkau šaltiems žiemos vakarams. Įlindusi į jį,
traukiu svetainėn, ant sofos sveikti maloniau. Praeidama pro veidro­
dį, dirsteliu į jį. Atrodau kaip ateivė su tais patinusiais vokais. Mane
apspitusios draugės ragina grįžti atgal į lovą, bet aš prieštaraudama
ištiesiu kojas ant odinio baldo. Telefone įsijungusi internetą susi­
randu forumą, kuriame verda diskusijos apie Vankuverio gydytojus.
Žvilgteliu į Marlisą, ji spėriai sukasi virtuvėje: krečia į lėkštes avižų
košę, šalia dėlioja vaisių griežinėlius. Evelina prigludusi prie dube­
nėlio kerta sausus pusryčius su pienu, dėmesį sutelkusi į sausainių
pakelį, gulintį stajo vidury. Pažįstu tik vieną žmogų, kuris tokiu pat
žvilgsniu žiūri į saldumynus. Tai mano draugė Izė. Ji turi fantastišką
uoslę saldėsiams, kad ir kur juos paslėptum, vis tiek suras. Kurį lai­
ką šis žaidimas buvo tapęs mūsų susitikimų tradicija, kol merginoms
pabodo pralaimėti.
Prisimenu, kai šventėm Izės paaukštinimą pareigose: išsigandau
sulaukusi anksti ryte skambučio, ji skundėsi labai bloga savijauta,
manė mirštanti. Ne aš viena iškviečiau greitąją pagalbą lėkdama pas
draugę. Atvykus radau kieme Izę vienais naktiniais besistaipančią
prieš medikus, kuriems toks neatsakingas elgesys nepasirodė juokin­
gas. Susitarėm apie tą įvykį neinformuoti policijos pareigūnų, kad šie
nenubaustų nevykusį humoro jausmą turinčios merginos. Nors, kai
vėliau sužinojau, kad ji taip norėjo atšvęsti paaukštinimą, išrėžiau, jog
nusipelnė bausmės. Tiek baimės įvarė, kad visą vakarą negalėjau atsi­
palaiduoti. Ir dabar spirgu, kaip noriu paskambinti Izei, tik Marlisai
nevalia girdėti šio pokalbio.
Kabindama avižų košę šnairuoju į telefoną. Su drauge nesikalbė­
jau nuo vasaros pradžios. Pati atitolau, tikiu, jai jau buvo įsiėdę mano
verkšlenimai nerandant darbo. Tonis atskraidinęs į Vankuverį norė­
jo, kad mokyčiausi ir įgyčiau specialybę, o ne pulčiau lenkti nugaros.
Iš pradžių pykau, vėliau įsitikinau, kad davė puikų patarimą. Jeigu
78 ALICIA G U T JE

greitu laiku jis nesusitaikys su Marlisa, pažersiu daugybę argumentų,

kodėl jiedu privalo būti kartu. Galų gale meilė turi triumfuoti.
- Iže? - klausiu išgirdusi ragelyje tylų merginos balsą. Marlisa su
dukra ką tik išdūmė pro duris, patikinusios, kad iki pietų grįš. O aš
pažadėjau žinute pranešti apie sveikatos pasikeitimus. - Prisiek, kad
neprikišai nagų prie vaistinėlės, esančios mūsų lankomiausio viešbu­
tuko keturioliktame kambaryje?
- Kodėl klausi? Panaudojai nėštumo testą? - šaižus juokas suerzi­
na ausį. - Jį turėjo apsiusioti Helena, ne tu. Vyliausi, neplanuotas nėš­
tumas ją išgąsdins, gal mažiau trankysis su neaiškiais vyrais ir pradės
naudoti apsisaugojimo priemones.
Visai iš galvos išgaravo, kad ir Helena žino apie tą slaptą vietą.
- Nesusiprotėjai manęs perspėti?
- Abi žinom, kad negali turėti vaikų. O gal vis dėlto gali? Testas
juk teigiamas, - krizena draugė.
- Iš kur aš turiu tiek kantrybės, kad vis dar tave pakenčiu?
- Nenutuokiu.
- Tiksliai žinai, kad tas nėštumo testas ne tikrasis, o tavo pakištas?
- Perskaityk, kas užrašyta ant dėžutės.
- Nėščia mama, - prisiminusi sakau.
- Taip, tas pats, kurį mėginau pakišti Helenai. Nesuprantu, kodėl
karščiuojiesi, nieko blogo nepadariau. Kaip tik turėjau kilnią misiją
padėti atsikvošėti tai patrakėlei.
- Šiandien nesusišnekėsi su manimi, smegenys lydosi nuo aukštos
temperatūros ir nuo minčių apie vaiką.
- Tada pasuk kitą dieną. Spaudoje sekti tavo gyvenimą ne taip
smagu, kaip iš pačios lūpų išgirsti naujienas. Anksčiau dažniau mane
prisimindavai, Kamila.
- Ne kokia iš manęs draugė, tiesa? - susimąstau. Ne apie draugys­
tę, o apie sudužusią svajonę. Iš dalies palengvėjo, kad nesilaukiu, nes
atsidūriau nepavydėtinoje situacijoje, nors iki galo netikiu tuo. Kodėl
tada jaučiu visus nėščiosios simptomus?
- Apie tokią draugę kiti tik svajoja, o aš ją turiu, - apsidžiaugia
Izė. - Kai būsi netoli mano namų ar darbo vietos, užsuk, pavaišinsiu
„kekšiukais“.
- Vien tik dėl jų norisi kuo greičiau susitikti, - nuryju seilę. Ji sle­
pia, kur perka dieviško skonio keksiukus, nes bijo, kad išpirksim ap-
 ■O ačfricC2
O 79

Teptuosius baltu šokolado glaistu su viršūnėje aguonomis nubarstyta

ralo forma. Linksma juos valgyti, atrodo, lyg žaistum su vyrišku pasi­
didžiavimu. Per mūsų susibūrimus merginos šiuos gardėsius praminė
-keksiukais“. - Esi šimtu procentu įsitikinusi, kad kuri nors iš mergi­
nų negalėjo pakišti kito nėštumo testo?
- Viešpatie, Kamila. Gal užteks to paties klausinėti? Tu nesilauki.
- Gerai, nebeįkyrėsiu. Iki, - atsisveikinu.
Netrukus internete skaitau straipsnį apie psichologinį nėštumą ir
pradedu suprasti savo kūną, kodėl jis siuntė apgaulingus signalus. Tai
retas sutrikimas, bet ne aš viena pasaulyje, išgyvenanti šią būseną.
Jaučiuosi dvejopai: tarsi išdavusi save pačią, bet ir atsikračiusi sun­
kios naštos. Išgėrusi vaistus nuo temperatūros užmerkiu akis, tikiuosi
pasnausti po saulės spindulių skraiste. Veju tolyn kadaise Arono išsa­
kytus pažadus, nes nebetikiu, kad ateitis su impulsyviu meilužiu įma­
noma. Jis turi, ko labiausiai troško: sūpuoja vaikelį ant rankų.
Atsisėdusi grįžteliu į duris, noriu paprašyti Marlisos netriukš­
mauti, nes dar ir nuo galvos skausmo teks gerti tabletę. Vietoj jos ant
slenksčio išvystu Dorotėją su gėlių puokšte rankose. Šiai už nugaros
pasirodo dvi jaunos merginos, apsiginklavusios valymo priemonėmis.
- Mane siuntė ponas Loganas, - Dorotėją pirmoji paaiškina atvy­
kimo priežastį, man nespėjus sušukti. Su krepšiais {lingavusi į virtuvę
pamerkia gėles, o merginos puola tvarkytis. Susiradusi tolimiausią
kampą skambinu Aronui, šiandien bent ką nors turiu apšaukti.
- Mažyte, - meiliai atsiliepia. Pajuntu begalinį norą prisiglausti
prie jo balso, nors tai fiziškai neįmanoma.
- Pasirinkai netinkamą dieną pyktis, - širsdama sakau. - Ar ne
per daug rizikuoji, leisdamas Dorotėjai žinoti, kur gyvenu? Gal mažai
priešų turi, kad dar vieno įsigeidei?
- Prieš pasakydamas, pas ką ketinu ją siųsti, įspėjau, kas lauks už
plepumą, taigi nurimk ir gulkis į lovą. Blaškydamasi po namus ilgiau
sveiksi.
- Aplink mane vieni liežuvautojai, - ironizuoju, numanau, iš kur
jis sužinojo apie mano sveikatos būklę.
- Ir vienas mylintis architektas, kuriam esi be proto svarbi. Šian­
dien jis nepaleidžia telefono iš rankų, kad tik rastų kas pasirūpintų
tavimi. Pasirodo, Lilita išvykusi iš miesto, Anita paguldyta į ligoninę,
o Militai tenka prižiūrėti tėvų namus. Tikėjausi auklių pagalbos, bet
teks verstis be jų.
8o ALICIA G U T JE

- Išties turėjai tris aukles?

- Taip.
- Lepūnėlis, - pasišaipau.
- Man patinka būti lepinamam tik tavęs, Sofija.
- Tai todėl susimušei su tėvu, kad nepalepinčiau ir jo?
Pokalbis nutrūksta neatsitiktinai. Aronas pats išjungia mobilųjį,
nes mano klausimas jį įsiutino.
- Įdėmiai klausau, - dar kartą atsiliepiu į skambutį. Ponas Tobula­
sis giliai kvėpuoja, tvardo užplūdusias emocijas. - Tai viskas, ką nori
man pasakyti?
- Telefonu apie tai nekalbėsiu.
- Viešbutis vis dar toje pačioje vietoje, atvažiuok.
- Aš išskrendu, - tyliai sukužda. Fone pasigirsta lėktuvo variklio
gaudesys. Ryšys trūkinėja.
- Su ja?! - sušunku.
-Ne.
- Norėčiau, kad būtum šalia, - nutaisau liūdną balselį.
- Grįžęs nesitrauksiu nuo tavęs. Pažadu.
- Negali atšaukti skrydžio net ir tada, kai tavo gyvenimo meilė
serga? - suirztu.
- Kol būsiu išvykęs, Dorotėja kuo puikiausiai pasirūpins mano
meile. Myliu ir iki.
- Gali ir negrįžti, mano namuose nesi laukiamas, - nutrenkiu
mobilųjį. Dorotėja iš nežinia kur išdygusi spigina klastos persisun­
kusiomis akimis, lyg ruoštų pasalą. Reikėtų šiai supuvusiai senmergei
duoti nudirbti šlykščiausius darbus, tik žinau, kad Aronas dėl to būtų
nepatenkintas. Ne tam čia ją atsiuntė, kad žeminčiau.
- Pamiršau atiduoti, - Dorotėja atgniaužusi pirštus parodo mažą
sidabrinės spalvos dėžutę, kurios turinys nė kiek nedomina.
- Pasilik sau, - burbtelėjusi nusisuku. Ponas Tobulasis nei gėlėmis,
nei dovanomis nenusipirks mano atleidimo. Nereikia meluoti, kad
esu svarbiausia jo gyvenime. Pas sūnų praleidžia ne vieną valandą, o
kai aš susergu, išvyksta kuo toliau. Tai kuris iš mūsų svarbesnis?
Dorotėja priploja subinę ant kėdės ir nusiteikia ilgai neatsistoti,
nors ir pasakiau, kad jos paslaugos nereikalingos, gali eiti. Ji pasiry­
žusi laukti Marlisos, nes ponas Loganas taip liepė. Įjungiu televizorių,
kad turėtų į ką vėpsoti, kol merginos kuops namus. Laikausi iš pasku­
tiniųjų, nors ir traukia miegas.
 Helena užbombarduoja žinutėmis, šitaip nutaria mane prablaš­
kyti. Skundžiasi savo gyvenimu, kaltindama vyrus, su kuriais yra
draugavusi. Šiandien jai visi kliūna, net ir aš. Pusvalandžiui nepra­
bėgus draugė beldžia į duris. Prasiveržusi pro Dorotėją klesteli šalia
manęs ir nutaiso gailų žvilgsnį.
- Nė nesvajok, neduosiu tamdalykui pinigų, - sakau suraukusi kak­
tą. Užmetu akį į ryžikę, ši ištempusi ausis klausosi svetimo pokalbio.
- Man jų labai reikia, Sofi. Maldauju, padėk geriausiai draugei.
- Atstok, Helena. Pati nesuvoki, ko prašai.
- Tik šį kartą, - patempia lūpą, aš papurtau galvą. Ji suglaudusi
delnus ir toliau nebyliai reikalauja to, kam nesiruošiu švaistyti sun­
kiai uždirbtų pinigų. Užknisus šitam „žaidimui“, nusitempiu Heleną į
miegamąjį, jo sienos mus apsaugos nuo įkyruolės Dorotėjos.
- Kas čia per urvas? - klausia pasibjaurėjusi smaragdiniu interje­
ru. - Kaip gali jame miegoti?
- Gaila, kad esi apsirūkiusi ir nematai tikrojo urvo grožio, - suša­
lusi palendu po antklode. Šią akimirką labiausiai trokštu likti viena.
Menkiausias garsas mane erzina, net ir nuo draugiško žvilgsnio tam­
pu dirgli. - Paprastų cigarečių nebeužtenka? Kodėl ir vėl griebeisi
„žolės“?
- Prieš porą savaičių dalyvavau viename vakarėlyje, ten susimu-
šiau su merga, kuri mane apkaltino visą vakarą viliojus jos draugą.
Nesiginu, flirtavau su juo, bet tik per atstumą, kūnų kontakto nebuvo.
Toji puolė kumščiais išvydusi mane prasižergiančią ir rodančią kel­
naites. Tas vaizdas buvo skirtas ne jai, - šypteli Helena. - Iki tol gyve­
nau slegiančioje įtampoje, dalyvaudama susibūrimuose bėgau nuo
jos, bet veltui. Tas įvykis buvo tarsi paskutinis akmenukas, sviestas į
mane. Palūžau, - prigulusi ant lovos nusibraukia ašarą. - Prisiekiu, jei
negausiu „žolės“, nusižudysiu. Prašau tik kelių suktinukių.
- Šantažas nepadės surasti mano piniginėje atliekamų dolerių tam
šlamštui. Veltui stengiesi.
- O jei paskambinčiau ponui Tobulajam ir tavo vardu išviliočiau
pinigų? - klausia atėmusi mobilųjį.
- Mūsų draugystė baigtųsi visam laikui, nejuokauju. Grąžink te­
lefoną.
- Minėjau, kad Maksas išmokė nulaužti balso paštą? Pabandom?
Negi nesmalsu pasiklausyti privačių Logano žinučių?
82 ALICIA G U T JE

- Helena! Netampyk likimo už ūsų, supratai?

- Tai Arono mobilusis? - nusistebi naršydama jame. - Karina
Poli - vulgari kalė. O apie tavo mylimąjį jau seniai esu blogos nuomo­
nės. Kodėl neištrini jų susirašinėjimo? - pakelia į mane šokoladines
akis, išsproginu savąsias. Jai pakišus prieš nosį šviečiantį ekranėlį, su
panieka perskaitau moters vardą ir pavardę, kuri jau buvo stojusi man
skersai kelio.

Karina Poli: Architekte, sveikinu laimėjus konkursą. Tenka pripažinti,

tavo projektas geriausias. Tu vertas pirmos vietos.
Aronas Loganas: Ačiū, Karina, už sveikinimą. Šiais metais komisija
buvo nepaperkama, todėl ir likai per žingsnį nuo pagrindinio
prizo.
Karina Poli: Loganai, neprimink senos istorijos. Tą žaizdą vis dar
laižausi. Man reikia tavo paslaugos.
Aronas Loganas: Žinai, kad paslaugų veltui nedarau. Kaip atsilyginsi?
Karina Poli: Tau priimtiniausiu ir labiausiai patinkančiu būdu.
Aronas Loganas: Atskrisčiau, jei sutiktum čiulpti visą savaitgalį.
Karina Poli: Žinoma, kad taip. Mielai tą daryčiau dažniau, tik tu
spyriojies.
Aronas Loganas: Jei kotą laikyčiau tavo burnoje kiekvieną savaitgalį,
tai taptų rutina. Ojos stengiuosi išvengti intymiame gyvenime.
Karina Poli: Man patiktų būti tavo rutinos dalimi. Kasdien svajoju
keltis ir gultis išdulkintai ištvirkusio architekto šalyje.
Aronas Loganas: Stipriai trokštamos svajonės pildosi, mieloji.
Deramai pamalonintas architektas padarys ne vieną paslaugą.
Šįkart teks ryti spermą, neišsisuksi. Tai bus įrodymas, kaip stipriai
geidi manęs.
Karina Poli: Atskridęs lyžtelėsi sudrėkusios rožytės lapelius, prisiminsi
jos kvapą ir skonį, kuris, sakei, tave svaigina, ir pakelia bokštą iki
dausų. Mmmm... Mano mintys jau savaitgalyje.
Aronas Loganas: O mano pakeliui pas tave. Lauk!

Paskutinis slapto pokalbio sakinys priverčia mane šiurkščiai nus­

tumti Helenos ranką. Telefonui atsidūrus ant kelių ekranėlis užgęsta.
Kas iš to, vis tiek prisimenu Arono rašytus žodžius tai šliundrai. Ojuk
tuo metu buvau jo sužadėtinė, kai šis „verslo klausimais“ bendravo su
panele Poli. Man, kvailei, terūpėjo pono Tobulojo laimė, jam - Kari­
nos tarpkojis. Ar tai meilė? Ne, tai tyčiojimasis iš naivuolės.
Suskambus telefonui išprašau Heleną iš kambario: liepiu eiti ir
išspirti Dorotėją su pagalbininkėm. Nors ir sergu, pati išsikuopsiu
namus. Jos tegu lekia laižyti subinės tam, kuris jas čia siuntė. Už pa­
slaugą sumokės natūra, nes tai jam įprasta.
- Tėti? - vangiai atsiliepiu. - Nemaniau, kad norėsite su manimi
kalbėtis. Na, taip aš irgi jūsų dukra, bet... Leticija buvo jums artimes­
nė. Nebereikia jos kaltinti dėl to, kas įvyko, mano praeitis nuo to ne­
pasikeis. Kas pakišo tokią mintį? Gal atidėkit kelionę į Vankuverį?
Šiuo metu ne pats tinkamiausias metas pas mus svečiuotis. Suprantu,
norisi kuo greičiau sutvarkyti vyno tiekimo dokumentus, tik... Ką ji
sakė? Turėtum paklausyti tetos ir palikti tą reikalą man, nepavesiu
šeimos. Aronas šiuo metu išvykęs, jums vis vien nepavyktų susitik­
ti. Kai būsim mažiau užsiėmę, pažadu pasikviesti jus į svečius. Tėti,
apkalbos yra mūsų gyvenimo dalis. Nei tu, nei mama neprivalote tei­
sintis giminėms ar draugams dėl to, kas rašoma apie mane ir Aroną
spaudoje. Paprasčiausiai neskaityk, užblokuok priėjimą prie Kanados
naujienų portalų ir užsiimk vyno pardavimų strategijos kūrimu. Tu
tam gabus. - Tėtis didžiuodamasis pamini pirmąjį laimėjimą vyn-
dario karjeroje. Jį apdovanojo diplomu už sėkmingiausią startą ša­
lyje ir nuo tos akimirkos atsivėrė galimybė šeimos verslui įsitvirtinti
Viduržemio jūros regione. Tada ne taip gerai sekėsi, kaip tikėjomės,
bet atkaklumas ir sunkus darbas nuvedė teisingu keliu. Maža būda­
ma klausinėjau, iš kur jis semiasi tiek idėjų ir kaip jo galvoje visos
sutelpa. Tėtis šypsodamasis pasikasydavo ties smilkiniu ir kaskart at­
skleisdavo vis kitą paslaptį. Juokėmės visi, kai išgirdusi pasakojimą
apie „slaptą stalčių“, griebiau jam už plaukų ir mėginau tą „stalčių“
atidaryti. Nepavykus tampiau savo plaukus, bet taip jokio „stalčiaus“
nesuradau. Šitaip paaiškėjo melas. - Didžiuojuosi tavimi, tėti. Ir aš
siunčiu visiems bučinius ir apkabinimus. Iki.
Pasislėpusi po antklode užuodžiu muilo kvapą, kuriuo mama
skalbdavo patalynę. Rodos, girdžiu ją tyliai lipant laiptais, kad ma­
nęs nepažadintų. Tik į kambarį įbėga cypdama Karlita ir užlipusi ant
lovos ima šokinėti. Leticijos balsas nuskamba taip arti, kad suvirpu.
Palietusi mane sukužda į ausį: ten tavo namai, sesute.
84 ALICIA G U T JE

* * *
- Eik miegoti, Helena, - irzliai sakau į telefono ragelį. Jai nė mo­
tais, kad sergančią draugę pakėlė pusę penkių ryto. Ir vien tam, kad
iškaulytų pinigų „žolei“. Susinervinu išgirdusi sriūbavimą, žinau, tai
tik vaidyba. Helena mėgsta pasitelkti ašaras į pagalbą, kad gautų, ko
trokšta. Įmetusi telefoną į rankinę, nusviedžiu ją kuo toliau nuo lovos.
Noriu miego.
Šiandien ir vėl lindžiu patogiame kombinezone. Namuose nėra
vyrų, tad nesuku galvos, kaip atrodau. Atidariusi miegamojo duris
išvystu Marlisą, artėjančią su garuojančiu dubenėliu rankose, o prisi­
pažinus vis dar turint temperatūros, ji mane apgręžia ir paguldo į
lovą. Savaitgalis prasideda nuobodžiai.
Pusę dienos klausausi Te amo. Galva plyšta ne tik nuo muzikos
garsų, bet ir nuo Helenos balso. Vieną kartą gražiai prašo to paties,
dėl ko anksti ryte virkavo, kitą - niršdama reikalauja. O aš tegaliu
galvoti apie kūdikį, augusį mano vaizduotėje ir nepanorusį ateiti į tik­
rą pasaulį. Tik draugei mano fizinė bei emocinė būsena nė motais.
Nepriėmusi atsakymo NE po pusvalandžio vėl skambina. Įsigudrinau
Evelinai perduoti telefoną, lai su ja ginčijasi. Tačiau Helena sužinojo
Marlisos mobiliojo numerį, ir susisiekusi apskundė mane išnaudoja­
nt mažametę.
- Tik dvi suktinukes, aišku? Jei dar sulaukiu bent vieno tero­
ristinio pobūdžio skambučio, į tavo duris pasibels Tonis, - labai pik­
tai išrėžiau po to, kai buvau apibarta mergaitės mamos. - Per valandą
užsuksiu.
Blogesnės savijautos ir prastos nuotaikos negalėjau pasirinkti
apsilankymui pas drauges, Gerai, kad vokų patinimas atslūgęs, ne­
baisu rodytis žmonėms. Prie kūno prigludus degintų plytų spalvos
suknelei ilgomis rankovėmis ir stačiu kaklu, nuo lentynos nusike-
liu tamsiai rudus zomšinius ilgaaulius ir užsimetu ant pečių būtiną
rudens atributą - paltą. Rankinės neimu, tik telefoną ir keletą do­
lerių kupiūrų įsibruku į kišenę. Marlisa pakraipiusi galvą nemėgina
atkalbėti.
Neatsisveikinusi tvirtu žingsniu žengiu pro duris. Žinau, kad
be reikalo vykdau Helenos užgaidas, bet šiuo gyvenimo etapu man
norisi ramybės, o jos neturėsiu, kol draugei neparūpinsiu „žolės“.
Atremiu sukaitusią nugarą prie lifto sienos, neprieštaraučiau, jei
 aįpiiC 1 85

užstrigčiau šioje ankštoje dėžutėje, joje sudėčiau visas savo prob­

lemas, sugrūsčiau vieną ant kitos ir palikčiau, kad nebereikėtų ne­
šiotis su savimi.
Lifto durims atsivėrus garaže išlipu su tomis pačiomis sunkiomis
mintimis, kaip ir prieš įlipdama į jį. Iškviestame taksi sėdi Odrė. Nesi­
tikėjau josios pamatyti. Pasisveikinusi su vairuotoja neužsimenu apie
vagystę. Ji žino, ką turi grąžinti. Pasakiusi adresą, susisiaučiu palto
skvernus ir nukreipiu žvilgsnį pro langą. Žinių pranešėjas skelbia
dienos naujienas, klausausi tik orų prognozės, nes man tai aktualu.
Truputį gailiuosi kėlusi koją iš namų, kita vertus, tai gera proga pasi­
matyti su merginomis.
Prieš išsiropšdama prie gyvūnėlių parduotuvės, paprašau Odrės
luktelėti, ilgai neturėčiau užtrukti. Ji linktelėjusi išjungia radiją ir
ima raustis priekinėje džinsų kišenėje. Sako norinti mane pavaišin­
ti kramtomąja guma, kurią iš užsienio parvežė giminaitis. Įdėmiai
nužvelgusi moteriškę, išlipu. Bičiuliautis su ja nežadu, jau nuo pir­
madienio atsisakysiu Odrės paslaugų. Pabandžiau, nepatiko. Anokia
čia problema nusigauti iki darbo, kai mieste įsikūrusi ne viena taksi
įmonė. Be to, turiu sukalbamą kolegą, pasiūlysiu jam mainus.
- Labas rytas, - sveikinuosi su mergina, stovinčia už prekystalio. Ji
rūšiuoja pakuotes su šunų ėdalu.
- Sveiki, - nusišypsojusi suraito didelį parašą ant sąskaitos. - Ieš­
kote ko nors ypatingo? Šiandien kaip tik gavome įspūdingo grožio
chameleoną. Jums turėtų patikti, tuojau parodysiu.
Abejoju, ar su tuo gyvūnu susidraugausiu. Jau įsitikinau, kad ne­
moku susitapatinti su aplinka ir likti nepastebėta.
- Jūs teisi, ieškau kai ko ypatingo - savo draugės Izės.
- Na tu ir pasikeitusi, Kamila. Nepažinau, - stipriai apkabiname
viena kitą. - Man patinka naujasis tavo įvaizdis.
- Tik tau vienai, kiti jį kritikuoja.
- O ko tu tikėjaisi? Esi šalia įžymaus vyro.
- Iže, jis tik buvęs mano meilužis, - nepatogiai pasijuntu apie tai
kalbėdama. - Užsukau trumpam. Žinau, kad esi užsiėmusi, bet ne­
žinau, į ką daugiau kreiptis, jei ne į jus, dėl „cigarečių“, kurias rūko
Helena.
- Kamila?!
- Verčiau nieko nesakyk. Ji baigia mane išvaryti iš proto.
86 ALICIA G U T JE

- Seniai pastebėjau, kad Helena puiki manipuliatorė. Patiklius

žmones ji iš tolo užuodžia. Kadjau savimi neleidžiu naudotis, tai ma­
nęs vengia.
- Gana apkalbinėti tą, kuri negali apsiginti. Kol čia tauškėm, jau
būtume nuėjusios iki tavo namų. Renkis.
Izė pašaukia jauną vadybininkę iš gretimo kabineto laikinai pri­
žiūrėti parduotuvę. Sagstydamasi striukę ji išsiveda mane į galinį kie­
mą. Užsukame į greta esančią kavinukę, išsirenku arbatos su pienu
išsinešti, o draugė užsisako pačios stipriausios kavos.
Šnekučiuodamosi traukiame į visai čia pat esantį Izės butą, iš ku­
rio ji svajoja išsikelti, taupo pinigus naujiems namams. Pasiūlyčiau
kraustytis pas Heleną, bet jos greitai susipeš. Pas save priglausti irgi
negaliu, slepiu Marlisą su dukrele.
- Užeik, tik nekreipk dėmesio į netvarką. Pažįsti Kasandrą, jai
svetimas tvarkymasis, o aš nespėju rinkti kambario draugės išmėtytų
daiktų, - teisinasi Izė kviesdama į virtuvę.
- Ji namie? - teiraujuosi sėsdamasi prie stalo.
- O kur daugiau galėtų būti? - nusijuokia įsitaisydama priešais
mane.
- Pašte, savo darbo vietoje.
- Dabar Kasandros masturbavimosi laikas. Nejau negirdi vibravimo?
- Matyt, mano ne tokia išlavinta klausa, kaip tavoji. Nori pasakyti,
ji masturbuodamasi uždirba pinigus?
- Ne, tik patiria malonumą, - kikena Izė. - Ji seniai nebedirba
pašte, ir prašė niekam to nesakyti. Šiuo metu su kažkokia įmonę su­
dariusi autorinę sutartį, tik tiek atskleidė. Paklausk jos pati, gal tau
daugiau papasakos.
- Aš vis dar laukiu atsakymo į klausimą: „Kada pagaliau susiras
vaikiną?“, - gurkšteliu arbatos žvilgtelėjusi į duris, už kurių vyksta
malonumo suteikimo seansas.
- Kasandra šventai tiki, kad tik vibratorius jos neišduos. O palik­
tas vonioje garbingoje vietoje, ten ir lauks. Ne taip kaip vyro daiktas,
mėgstantis pabuvoti daugelyje skirtingų šiltų vietelių.
- Ji nežino, kad tuo vibratoriumi naudojiesi ir tu?
- Kol kas ne, - šelmiškai šypsosi rudaakė.
- Tapsi amžina jos prieše, o vibratorių paskelbs bjauriausiu visų
laikų išdaviku. Padovanok jai naują, įtikink, jog tas geresnis ir nebe-
lįsk prie josios žaisliukų.
 iuĮ/1 ic 2 87

- Man irgi norisi paišdykauti, - surimtėja Izė.

- Juk žinai, kad tai įvyks tada, kai ir vėl išdrįsi prisileisti vyrą, -
uždedu delną ant smulkutės plaštakos, ji virpa.
- Neišdrįsiu, - bejausmis balsas supjausto tylą. Drebančiu pirš­
tu nubraukiu ašarą nuo Izės skruosto, tarsi būčiau laiku grįžusi į tą
dieną, kai mudvi susipažinome.
Išimtiniais atvejais klientai reikalaudavo iš Džeiko aukštos klasės
prostitučių privatiems vakarėliams. Keliuose tokiuose dalyvavau ir aš
su ant riešu uždėta apyranke, kuri mus apsaugodavo nuo kvailų pa­
gundų. Žingsnis į šoną, ir metaliniai spygliukai susmigtų į odą. To
patirti nenorėjau. Užtat privalėjau gerti alkoholį, nežiūrėdama, kas ir
ko man pila į taurę. Vienai merginai atsisakius, visos gavome pamo­
ką. Jai per prievartą sugirdę butelį vyno užvertė antrą, o pasižadėjus
daryti, ką lieps, vyrų būrys išdulkino už pademonstruotą nepaklus­
numą. Vienoje tų orgijų dalyvavo ir Izė. Mus abi vyrai nusinešė į at­
skirą kambarį ir surengė tikrą šou. Dusdami lenktyniavo vienas su
kitu, kuris greičiau suteiks kekšei orgazmą. Pralaimėjusi gaudavo į
kailį, o už vaidybą dvigubai atkentėdavom. Man kliuvo daugiausia,
nes buvau naujokė su menka sekso patirtimi. Nuo to karto manęs ne-
bekvietė į privačius vakarėlius, Džeikui tai labai patiko. Jis nenorėda­
vo manęs leisti į juos, tik kai kuriems draugams negalėjo prieštarauti
dėl merginų pasirinkimo.
Tą naktį vyrams sumigus, mudvi su Iže išsikalbėjome. Sužinojau,
kad ji vietinė, irgi prievarta kalinama pas šlykštų sutenerį. Tik, visa
laimė, jis nemojavo rimbu kaip manasis. Izė trejais metais už mane
vyresnė, bet jau buvo pakeitusi ne vieną šeimininką. Ją perpardavinė-
jo buvusio sužadėtinio liepimu. Merginai apsiverkus, pravirkau ir aš.
Maniau, daugiau niekada nebepamatysiu artimųjų, mano likimas -
būti prostitute ir galiausiai pavargus nuo tokio gyvenimo numirti. O
apie svaiginančią meilę teliks tik svajoti. Rankinėje suradusi serve­
tėlę šluosčiau Izei akis, ji ramino mane kartodama, kad ištvėrus šį
juodą etapą manęs laukia šviesesnė ateitis. Ir tai nėra mano gyveni­
mo pabaiga. Izė atvirai išklojo viską apie tuometinį sužadėtinį, kurį
pavadino didžiausiu tinginiu. Jis niekur ilgėliau nedirbdavo, nuolat
skųsdavosi kolegomis, darbo sąlygomis ir, be abejo, per maža alga.
Jiedu susiginčijo, ir kitą rytą Izė aptarnavo pirmąjį klientą. Toks buvo
sužadėtinio atsakas į pasiūlymą įnešti savo dalį pinigų į namų biu-
88 ALICIA G U T JE

džetą. Prekyba jos kūnu buvo pelninga, bet jis užsigeidė solidesnės
sumos ir pardavė Izę savo draugeliui. Tada ir supratau, kad vyrai myli
tik save ir šlamančiuosius. Kai Tonis mane išgelbėjo, paprašiau padėti
dar vienai merginai. Vankuveryje man, Izei ir Helenai agentas išnuo­
mojo kambarėlį murziname viešbutuke netoli autobusų stoties. Tam
atvejui, jeigu kuriai nors iškiltų pavojus ir reikėtų pasislėpti.
- O! Malonu tave matyti, Sofija, - pravėrusi duris sveikinasi
sukaitusi Kasandra. - Kodėl čia tvyro laidotuvių nuotaika?
- Izė susigraudino, nes pasiilgo manęs, senokai matėmės, - atsakau.
- Aš irgi ilgėjausi, - patempia lūpą. - Nenuostabu, kad mūsų ne-
beaplankai, juk pramogauji su tuo žvėriškai patraukliu architektu.
- O tu su vibratoriumi. Kelintą orgazmą šiandien sugavai?
- Nesikandžiokit, - įsikiša Izė.
- Iš tiesų atėjau paprašyti poros suktinukių.
- Neberūkau „žolės“, - Kasandra pakedena plaukus lyg višta
plunksnas ir nukrypuoja prie baro. Pasidariusi vaisių kokteilį užsi­
rakina savo kambaryje. įsižeidė.
- Pakišk Helenai šias cigaretes, pasakyk, kad atsirado nauja „žo­
lės“ rūšis. Aš jas rūkau, - Izė įbruka į delną šviesų pakelį, iš kurio
išsitraukiu dvi cigaretes.
- Jei supras apgavystę, apkaltinsiu tave, - nusijuokiu.
- Nesupras, šitomis šalyje neprekiauja. Imk daugiau.
- Užteks. Heleną reikia atpratinti, o ne skatinti rūkyti.
Lydėdama Izę iki darbovietės papasakoju apie apsilankymą Sicili­
joje. Ji prasitaria toje saloje planavus švęsti medaus mėnesį. Tai buvo
sužadėtinio užgaida. Matydama, kokia draugė liūdna, pažadu dau­
giau tos temos nebeliesti. Izė prasitaria žiūrėjusi mano prievartavi­
mo sceną su kaukėtu vyru ir prisiminė kiekvieną savo kartą, pilną
prievartos. Troško būti mano vietoje vien tam, kad galėtų atkeršyti.
Nesvarbu, kad ne tam vyrui, bet juk vienu suteneriu būtų mažiau.
Užvirusios emocijos ją nuvedė į šaudyklą, kurioje praleido visą dieną
šaudydama į niekšo buvusio sužadėtinio nuotrauką. Rėkė balsu dėl
sugriauto gyvenimo, dėl nebemokėjimo pasitikėti vyrais, dėl atimtų
jausmų. Apglėbiu Izę per pečius, noriu duoti dar vieną pažadą, kad
kartu pakoreguosim jos likimą, bet išvystu pro gyvūnėlių parduo­
tuvės duris išeinančią Odrę. Susiraukusi nužvelgia mane ir atidaro
taksi, stovinčio galiniame kieme, dureles, kad susiprasčiau, jog laikas
važiuoti iš čia.
 aįpttC 2 89

- Lauksiu svečiuose, Iže, - ištariu prieš sėsdama į automobilį.

- Pranešk, kada galiu atvykti, ir žaibišku greičiu būsiu pas tave, -
pamojavusi užsidaro parduotuvėje.
Atėjo metas pasakyti taksi vairuotojai keletą pastabų. Ji elgiasi vis
įžūliau. Tik pabijau, kad jei dabar prasižiosiu, nenuveš pas Heleną,
kuri turbūt jau sienomis lipa laukdama manęs. Manau, apartame­
ntuose jausiuosi saugiau, taigi ten ir pasišnekėsime su Odre.
Užsukame į degalinę. Aišku, sugaišime tik kelias minutes, bet vis
tiek nutaisau rūškaną veidą. Kai skubu, bet kokie trikdžiai mane siu­
tina. Moteriškei išlipus, pro priekinį mašinos stiklą atsiveria žadą at­
imantis vaizdas: Aronas pila degalus į lamborginį. Grįžtelėjęs įbeda
akis į Odrę, prisistačiusią prie jo. Abu trumpai pasikalba, ir architek­
tas galvos mostu parodo į kairę, kur ši ir patraukia. Ojis pats užsukęs
degalų baką nusišluosto rankas, ir pakėlęs galvą lediniu žvilgsniu nu­
bloškia mane už kelių dešimčių kilometrų. Ko lauki? Pribaik!
Aronas dairydamasis prieina prie taksi.
- Turėtum gulėti lovoje, o ne šlaistytis po miestą, - sako šaltų mig­
dolinių akių savininkas, įsliuogdamas vidun. Ant galinės sėdynės pa­
sidaro ankšta.
- Kur Ričardas? - klausiu šnairuodama į Odrę, kalbančią su šali­
mais esančios plovyklos darbuotojais. Aronas žvilgteli taip, lyg mano
klausimas būtų kvailas. - Kur jis?
- Atleidau, nes blogai atliko darbą.
- Sakei, moki pasirinkti darbuotojus, - išspaudžiu sarkastišką
šypsenėlę. - Odrė irgi niekam tikusi, vos nepametė manęs iš akių, -
tai nuskamba kaip antausis.
- Toji moteris dirba ne man, aš jos nepažįstu.
- Tai apie ką kalbėjotės? Netikiu, kad nesate susiję. Tikriausiai dė­
kojai, kad atvežė mane čia.
- Taksi vairuotoja tik paklausė, ar neturiu nuolaidų kortelės šioje
degalinėje. Parodžiau, kur tokią gali įsigyti. O tada pamačiau auto­
mobilio salone tavo šviesią galvą.
- Jei žmogaus nepažįsti, nereikėtų su juo leistis į ilgas kalbas, -
jaučiu, kaip nusišneku. - Be to, Odrė - ne tavo luomo moteris, nors ir
apvalainos figūros, tokių iš tolo vengi. Išskyrus prostitutes.
Gylus įkvėpimas ir prisimerkusios akys daug pasako apie pono
Tobulojo norus, šmėstelėjusius jam galvoje. Kraustydama palto ki-
90 ALICIA G U T JE

senes ieškau skambančio telefono, apsimetu nepastebinti sugniaužto

kumščio, padėto ant šlaunies, ir veide iššokusios venos. Išmok rea­
guoti į tiesą kitaip, mielasis.
- Aš pakeliui, Helena, - pritildau balsą. O ji šaukia į ragelį, kodėl
taip ilgai neatvežu „žolės“. - Užtrukau pas Izę, - tarsteliu. Aronas nu­
girdęs apieško mane ir radęs cigaretes išmeta pro langą. Puiku, dabar
draugė užsirauks ir velniai žino kiek dienų su manimi nešnekės.
- Žmonės pasmerktų architektą Loganą sužinoję, kad jis ne tik
kuria mieste išskirtinius statinius, bet dar ir šiukšlinajame.
- Dar turi draugių, su kuriomis pamiršai mane supažindinti? - jis
įsmeigia reikalaujantį žvilgsnį. Tu čia apie Izę?
- Turiu jų daug. Gerai, kad ir nesusipažinai: vienas išgąsdintum, o
su kitomis netyčia išduotum žmoną.
- Nesispyriodama persėsk į lamborginį, - paliepęs siekia mano ra­
nkos, bet aš patraukiu ją. Išlipusi neuždarau taksi durelių, einu tiesiai
į degalinę. - Ką sumanei? - Aronas prisivijęs įsikimba į parankę.
- Esu alkana, - atšaunu.
- Ei, pone, kur vedatės mano klientę? - karščiuojasi atlėkusi
Odrė. - Taip negalima, kas sumokės už prisuktus kilometrus? Trau­
kit piniginę, nes aš nežadu leisti viršininkui išskaičiuoti tos sumos iš
atlyginimo.
Mano palydovas nesiginčydamas įbruka keletą dolerių bankno­
tų įkyruolei į saują ir taip atsikrato jos. Ši burbėdama perskaičiuoja
kupiūras, o supratusi, kad pinigų gavo gerokai daugiau, pasitraukia
nuo kelio.
Aronas pasodina mane prie staliuko, atneša du puodelius kavos
ir migdolų skonio pudingo gabalėlį. Paprašau man skirtą kavą pa­
keisti arbata. Stebiu tamsiaplaukį, vilkintį juodu kostiumu ir po kaklu
ryšintį samanų spalvos kaklaraištį, kol jis kalbasi su operatore. Akys
sustoja ties sultingomis lūpomis, į kurias, ne paslaptis, noriu įsisiurb­
ti. Pasiilgau žaviausio miesto vyro kūno šilumos. Ji su niekuo nesu­
lyginama. Atmetusi plaukus ant peties šaukštuku pakabinu pudingo,
įsidėjusi į burną leidžiu masei ištirpti. Šis ypatingas desertas lyg tyčia
pagamintas man.
- Ačiū, gražuole, - nugirstu sakant Aroną. Jis numeta blondinei
pinigus į saują ir pamerkia akį. Netrukus grįžta su puodeliu žaliosios
arbatos.
 BJčąAJi.u Ltčj.n cC 2 91
- Gražuole? - nutaisau rimtą veido išraišką.
- Toji merga baisi. Tik norėjau pakelti jai savivertę, - kužda sės­
damasis ant kėdės. - O komplimentą palikau už greitą aptarnavi­
mą, - pakėlęs puodelį prie lūpų žvilgteli į mane. Aš nusisukusi val­
gau pudingą. Nors degalinėje esame tik trise, vis tiek nesinori kasytis
niežtinčios odos, tad neakivaizdžiai patrinu delnu keletą kūno vie­
tų. - Jei tik mano nuotaika būtų geresnė...
- ...būtum ne čia, o su žmona ir naujagimiu.
- Ne, laižyčiau šitą desertą tau nuo kūno, kol jo neliktų nė lašo.
- Gal atsigulti ant staliuko, praskėsti kojas ir leistis laižomai iki
to paskutinio lašo? - Aš irgi ne pėsčia. Aronui beviltiškai atsidusus,
atsigręžiu. Mano visa griaunantis žvilgsnis atsimuša į nematomą sky­
dą, kurį paskutiniu metu išsitraukia stipriai supykęs ant maištingos
šviesiaplaukės. Suskambus jo telefonui, mudviejų akys nukrypsta že­
myn. Nujaučiu, kokia ponia atsiuntė žinutę ir ką tuoj iš jo lūpų išgir­
siu: „Man laikas važiuoti.“
Išplėšusi iš architekto rankų mobilųjį, prieš išjungdama jį, dirste­
liu į ekranėlį.

Jeigu per dešimt minučių neatvyksi į viešbutį, pati viena

suvalgysiu visus indiškus patiekalus, kuriuos prašei užsakyti.

Leidi Karinai Poli tau įsakinėti? Vadinasi, jus tikrai sieja kai kas
daugiau nei tik darbas.
- Parvežk mane namo, - tyliai paprašiusi paguldau telefoną
Aronui ant kelių. Tavęs laukia išalkusi moteris. Skubėk numalšinti jos
alkio.
Prieš išeidama iš degalinės, nugvelbiu pakelį traškučių ir buteliuką
vandens. Pasiūlyk tai gražuolei seksą vietoj užmokesčio, ji neatsisa­
kys, o aš palauksiu automobilyje šlamšdama traškučius. Nepavykus
atsidaryti lamborginio durelių, atsisukusi paleidžiu į Aroną viską, ką
turiu rankose. Tikėjaisi, kad tavo nuotykiai su kitomis moterimis ne­
sukels man įsiūčio? Jeigu tau su jomis gerai, kodėl vis grįžti pas mane?
Kad pabūtum mano vairuotoju? Parveši į viešbutį, nutėkši kaip šiuk­
šlę ir lėksi susitikti su kotų čiulpike?
Aronas nesivargina pakelti pirkinių, už kuriuos sumokėjo, jie lieka
gulėti ant žemės.
92 ALICIA G U T JE

Pirmas sėda į automobilį ir įjungia variklį. Pažliugęs oras priver­

čia ir mane įsitaisyti šiltame salone. Kaprizingai užtrenkusi dureles,
įstatau alkūnę į jas ir ranka pasiremiu galvą. Per greitai grįžau pas
meilužį, reikėjo vykti į Sakramentą. Gailiuosi likusi čia, kur neturiu
nei laisvės, nei ramybės.
- Su Karina dirbu prie bendro projekto, - prabyla Aronas, pir­
mam šviesoforui sustabdžius mus. - Per visus rūpesčius pamiršau
apie tai pasakyti. Ji žino, kad negalima peržengti tam tikros ribos.
Todėl nedaryk skubotų išvadų vien tik iš tos žinutės.
- Dažniausiai teisinasi tie, kurie tą ribą jau peržengė.
Prasidėjusį pokalbį nutraukia skambutis.
- Loganas, - piktai atsiliepia. - Brėžiniai pas tave, Karina. Neturiu
laiko perbraižyti, pati neblogai moki naudotis liniuote ir pieštuku, tai
ir atlik. Taip, viršutiniame aukšte išplanavimo nekeisim. Net neban­
dyk to daryti, supratai? Man nusispjaut, kad tau nepatinka, klientui
tiko. Jei turi geresnę idėją, kairįjį korpusą gali perdaryti, tik neprasi­
lenk su realybe, nes mėgsti.
- Išleisk mane, pareisiu, - sumurmu. Tačiau Aronas toliau kal­
ba su panele Poli, tarsi manęs mašinoje nebūtų. Jiedu tariasi nukelti
„pasimatymą“vėlesniam laikui, nes, anot jo, dabar kaip tik važiuoja į
neplanuotą susitikimą, kurio negali atidėti. Supratau, kad Karina ne­
nusiteikusi keisti savo planų.
- Kokio velnio prasižiojai? - kreipiasi į mane nušveitęs telefoną
prie pavarų svirties. - Neįstengi patylėti bent porą minučių?
Kas, jeigu tavo melo liudininkė nebenori tylėti?
- Pavėluosi pas Kariną, - numykiu. - Regis, ji nekantrauja susi­
tikti su tavimi.
- Lauks, kiek reikės.
- Nesistebiu, juk visas moteris, su kuriomis susidedi, verti laukti.
Kartais netgi paromis.
- Esi blogai informuota, aš turiu tik vieną moterį.
- Ši frazė nuvalkiota. Nors, pripažįstu, iš tavo lūpų skamba įtiki­
namai, - ironiškai šypteliu. Lamborginiui sustojus viešbučio garaže,
atsigręžiu į poną Tobuląjį. - Nepamiršk nupirkti architektei dovanė­
lės, būsi vienu žingsniu arčiau nemokamo sekso, - išlipusi nukaukšiu
per aikštelę, akis įbedus į lifto duris. Girdžiu ir Aroną, išsiropščiantį
iš savo žaisliuko. Nebeturiu ko pridurti, važiuok iš čia.
 -rn
u/Įji lC 2 93

- Sofija.
Kovoju su savimi artėdama prie metalinių durų, dar truputį, ir
-šsilaisvinsiu nuo įkyruolio.
- Sofija! - Šįkart sustoju. Ne dėl to, kad pritrūko ryžto kovoti, o
todėl, jog pajutau į nugarą įsmigusį ir mane tempiantį atgal inkarą. -
Nevalgęs, nesiprausęs, nemiegojęs išlipau iš lėktuvo, netgi savo laga­
mino nepasiėmiau, skubėjau pamatyti tave. O tu siunti mane pas Poli.
Kalbi apie nemokamą seksą, nors aiškiai pasakiau, kad mudu sieja tik
darbo reikalai. Nesiūlyk man tos moters norėdama dirbtinai sukelti
>aupavydą, - piktinasi Aronas. - Ji nieko tokio išskirtinio neturi, kas
patrauktų dėmesį. Prie jos liečiuosi tik tiek, kiek to reikalauja man­
dagumas. O gal pateikti įrodymus, kad patikėtum? Nufilmuoti mūsų
susitikimą, kad matytum, kokiu atstumu sėdime vienas nuo kito?
Nors, manau, būtų geriausia pasikviesti tave gyvai mus stebėti ir pri­
žiūrėti, kad ko nors neiškrėstume. Sakyk, to pakaktų?
Apsisukusi sutraukau nematomo inkaro grandinę. Jėgoms su­
grįžus kilsteliu galvą ir pakeitusi kryptį einu pasitikti pono Logano.
Stumteliu jį delnais, dar kartą ir dar, kol šis nugara atsitrenkia į sieną.
Tada atsitūpusi atlaisvinu diržo sagtį ir atsegu kelnių užtrauktuką. Lū­
pas priglaudusi prie atsikišusio kauburėlio išjungiu protą. Jis tik truk­
dys. Bučiuoju tą vietą, kol medžiaga sudrėksta. Pamovusi trumpikes
leidžiupasididžiavimui apsidairyti aplinkui ir apsiprasti naujoje erd­
vėje. Laižydama papilvę delnus pakišu po marškinėliais. Arono kū­
nas sudreba: ir dėl mano šaltų prisilietimų, ir dėl dantų žymių, kurias
palieku papilvėje. Įsijautusi kandžioju odą, o jis vis garsiau kvėpuoja.
- Tu vienintelė žinai, kaip mane nuraminti, - kužda. Ranka, nu-
slydusi pilvu žemyn, ima glamonėti kietą kaip akmenį daiktą. - Mel­
diesi? - klausia peniui atsidūrus man tarp delnų.
- Jam - visada, - akimis nuglosčiusi įspūdingą kotą, jo galvute
apvedu ratą ant lūpų. Iškišu liežuvį nekantraudama paragauti gar-
džiausios pono Tobulojo kūno dalies. Trokštu prisiminti skonį, kuriuo
anksčiau dažnai mane palepindavo. Netildau savęs, lėtai sukdama gi­
gantišką varpą aplink liežuvį. Apžiojus viršūnėlę lūpomis stimuliuoju
vis greičiau ir greičiau. Prisiderinu prie Arono padažnėjusio gilaus
alsavimo. - Kaip nepavargsti trumpikėse nešiotis Kanados vėliavos?
Retai kada išvysi nuleistą, dažniausiai plevėsuoja gerbdama šalį, -
įkvėpusi oro, lyžteliu lūpą, sudrėkintą priešorgazminio skysčio.
94 ALICIA G U T JE

- Čiulpk, kol nepradėjau giedoti himno.

Bučiniais apibėriu įkaitusį pasididžiavimą. Jis atsako pulsavi­
mu, pažinęs savo šeimininkę. Tu irgi ilgėjaisi manęs. Užverčiu gal­
vą, įtraukusi į burną vieną kamuoliuką staigiai paleidžiu. Paskui tą
patį pakartoju su kitu. Rudose akyse įžiūriu savo akių atspindį: pil­
nos geismo. Plačiau prasižergusi patraukiu iš kelio stringą juostelę ir
įstumiu didįjį pirštą į ten žemai atsivėrusį ežerą. Mano kūnas dega!
Pasisėmusi ypatingojo ekstrakto suvilgau juo penį ir ilgais lyžtelėji­
mais ragauju.
- Šitiek metų praleidau veltui dulkindamas ne tas moteris. Jos ap­
gailėtinos, palyginti su tavimi, - sušnabždėjęs Aronas svajingai nusi­
šypso. - Tu išties tobula, mažyte.
Suleidžiu nagus gražbyliautojui į užpakalį, šiam atstačius klu­
bus apseilėju kotą. Jis jau mano burnoje. Tamsiaplaukis griebiasi už
sienos, tarsi tai padėtų atlaikyti intensyvų čiulpimą. Užmerkia akis,
nes mano pernelyg aštrus žvilgsnis trukdo susikaupti ir pasiekti or­
gazmą. Dar kelios minutės liežuvio bei lūpų glamonių, ir pajuntu
spermos skonį. Aronas didžiuodamasis žvelgia į mane, atsargiai ati­
traukiančią burną. Teisingai spėji, nenoriu išlieti nė menkiausio mei­
lės eliksyro lašelio, nes tai būtų didžiausias nusikaltimas: netekčiau
dalies tavęs. Atsistojusi nusišypsau akimis, laukiu, kol užsisegs kelnių
užtrauktuką. Pirštais perbraukusi jam per plaukus, skruostą, smakrą,
išspjaunu spermą į veidą.
- Dabar gali važiuoti pas Kariną, palyginsi, kuri geriau čiulpia, -
išrėžiu plaštaka nusišluosčiusi burną.
- Po tokio pasirodymo ji nesugebės tavęs nurungti, - Aronas del­
nu valosi veidą, kita ranka ieško švarko kišenėje servetėlės.
- Visai neseniai nurungė.
- Neprisimenu to nevykusio karto, kurio nebuvo.
- Ji tau čiulpė, kai buvome susižadėję.
- Susapnavai ar ką tik sugalvojai?
- Perskaičiau jūsų susirašinėjimą telefone, kurį man atidavei, -
verdu iš įsiūčio.
- Atkreipei dėmesį į datą? Tos žinutės metų senumo.
Sutrikusi užsičiaupiu. Jos rašytos daugiau nei prieš mėnesį, ne
prieš metus. Bet argi tu prisipažinsi? Pro paliktus pravirus garažo var­
tus įriedėjus ryškiai rožiniam leksusui, žingteliu atgal, belieka įsivaiz-
 iLCjjiiC 2 95

duoti save įsikibusią į švarko skvernus ir purtančią Aroną. Mašina

pravažiavusi pro mane apsuka ratą ir sustoja šalia lamborginio.
- Eik, išsikviesk liftą, - išgirstu tylų balsą už nugaros, Karinai Poli
jpant iš automobilio. Ji vilki trumpą tamsiai mėlyną suknelę, avi juo­
dus ilgaaulius virš kelių, plaukai sukelti ir surišti viršugalvyje.
- Investuotojai atskrido, - dėbtelėjusi į mane Karina kreipiasi į
Aroną. - Nori pamatyti galutinius brėžinius, kuriuos jiems pažadėjai
įteikti pats.
- Pasakyk, kad aš išvykęs, o visus įgaliojimus turi tu.
- Žurnalistai jau paskelbė, jog esi mieste. Tiems žmonėms negaliu
meluoti, nenoriu prarasti sandorio. Važiuojam, Loganai.
Atitraukusi žvilgsnį nuo putlių gaivaus arbūzo spalva padažytų
lūpų, kurios yra lietusios Arono kūną ir, tikiu, vėl jį lies, gal net šian­
dien, įbedu akis į tamsiaplaukį. Jis pašnairavęs įsigrūda servetėlę į kel­
nių kišenę ir susiradęs raktelius kulniuoja prie lamborginio. Karinai
sėdant į savo mašiną pastebiu, kad ji nemūvi kelnaičių. Žinau, radusi
progą tuo vaizdu pamalonins Aroną. O jis tokiems moteriškiems ke­
rams neatsispirs.

Nenuvilk jos!

Išsiunčiu žinutę stabtelėjusi prie lifto. Kvailai parašiau. Aronas net

nesistengdamas nenuviltų moters.

Neužgesink aistros, ugnele. Netrukus grįšiu.

Nenustebk, jeigu niekas neatidarys durų, rudaaki. Čia už tai, kad

verti meilužes tarpusavyje konkuruoti. Vienai jų nusibodo toks tavo
elgesys.

Grįžk pas tą, kuri Tavęs laukia ir kuriai pakanka

trupinio dydžio Tavo skiriamo dėmesio.

Liftui kylant susirandu telefone Arono ir Karinos susirašinėjimą.

Ieškau datos, kad įsitikinčiau savo teisumu. Kur ji? Negi Helena išt­
rynė? Rasti skaičiai manęs nenudžiugina. Pasirodo, klydau, susiraši­
nėjimas išties vyko aną vasarą, kai mudu vienas kito nepažinojome.
96 ALICIA G U T JE

Dieve, aš tokia pati kaip Džonatano žmona. Abi apsėstos pavydo jaus­
mo ir aklai tikime iškreipta tiesa. Užtat dabar tiksliai žinau, su kuo
Aronas yra ir kas gali tarp jų įvykti, ir aš visai neišsigalvoju.
- Išvykstu, - kai atsidaro lifto durys, pakeliu akis išgirdusi Tonio
balsą. Jis kalba telefonu, nusiminusi Marlisa stovi šalia su Evelina, la­
gaminai stovi ant grindų. - Visais klausimais kreipkis į Tevezą, raktus
nuo seifo irgi palikau jam. Iki pasimatymo.
- Kur jas išsiveži, Toni? - teiraujuosi išlipdama iš lifto.
- Šito negaliu sakyti net ir tau.
- Kaip greitai tapau nebepatikima, - pyktelėjusi sukryžiuoju ran­
kas ant krūtinės.
- Kamila, nepyk ant jo, - liūdnai sako Marlisa. - Po Vendės išsi­
kraustymo pasigedau svarbių dokumentų. Tonis mano ją susimokius
su mano buvusiu vyru ir juos neteisėtai pasisavinus. Labiausiai bai­
minuosi, kad dukters neatimtų, - prisiglaudžia Eveliną prie savęs, ši
suspaudžia mamos rankas. - Vankuveryje nebegalim nė dienos pasi­
likti, saugiausia bus išvažiuoti.
- Ne visi žmonės nusipelno patirti tavo gerumą, Marlisa, - ap­
kabinu moteriškę kartu su mergaite. - Prisiveisei aplink save šlykš­
čių kobrų, kurias Toniui reikės išgaudyti, - nusišypsau pažvelgusi
į agentą. Jis krauna lagaminus į liftą, atsisukęs pažiūri į mane. -
Pranešk, kai jos bus saugios, man tiek užteks žinoti, - atsisveikin­
dama pabučiuoju abiem į skruostą. Evelinai pradėjus verkti aš irgi
nubraukiu ašarą.
- Nepalieku tavęs, mudu dar susitiksim, - Tonis apkabinęs kužda
į ausį. - Laikinai perduodu savo pareigas Loganui. Esu ramus, kad iki
tavęs niekas neprasibraus.
- Tikjis, - tyliai sumurmu. Negaliu prašyti pasiimti kartu, trukdy­
čiau, ojų laimė ir taip išgyvena sudėtingą tarpsnį. Teks išmokti sutarti
pačiai su savimi, nors man ir nepatinka per ilgai būti vienai.
* * *

Užmigau Marlisos kambaryje apsikabinusi Evelinos pamirštą pa­

siimti spalvinimo knygelę, širdis nenori jų paleisti. Vos nepaskambi­
nau Toniui ir neparėikalavau man jas grąžinti. Žinau, nebūtų to daręs,
juk patyriau, ką reiškia būti jo globojamai. Agentas mylimų žmonių
saugumu nerizikuoja.
 Nepasakyčiau, kad įdomiai pasikalbėjau su Marlisos palikta nuo­
trauka. Bet bent jau ne tokia vieniša jaučiausi. Aronas taip ir nepasi­
rodė prie apartamentų durų ir jokiu kitu būdu nepriminė apie save.
As ir nelaukiau jo. Pastebiu, kai nesam kartu, mus jungiantis jausmas
Mesta. Dar vienas atitolimas, ir visai išnyks, mudu susvetimėsim. Tur­
būt sąmoningai šito siekiu nesulaukdama iš pono Tobulojo pagarbos.
Be abejo, pirmiausia reikėtų pradėti keistis pačiai, išmokti atsispirti
laiką stabdančiam migdolinių akių žvilgsniui ir labiau save gerbti.
Atsikandusi sumuštinio nusmaukiu kombinezono gobtuvą nuo
galvos. Ką tik išdžiūvę nepaklusnūs plaukai užkrenta ant akių. Sruo­
ga užsikabina už priklijuotų blakstienų kampučiuose ir įsivelia tarp
ių. Bandau naują įvaizdį, pamėgtą Helenos, kuris man jau dabar kelia
nepatogumų. Kada gi šitiek prisidažysi, jei ne sekmadienio rytą sve­
tainėje ant sofos. O ir ant jos negaliu ramiai papusryčiauti, įkyriai
skamba vidinis telefonas.
- {leiskit jį, - pasakiusi administratorei atrakinu apartamentų du­
ris. Po pirmo gurkšnio mėgstamos kavos, lūpos sudėtos šypsenai. Ne­
iškenčiau, arbatą nėra taip skanu gerti. Vien kavos aromatas užmuša
blogą nuotaiką ir nebėra kaip pykti ant nekviesto svečio, kylančio liftu.
Neištvėrusi beprotiško niežėjimo dar vakar paskambinau Veroni­
kai. Nei jai, nei namiškiams toks šalutinis poveikis nepasireiškė. Kaip
išsiaiškinome, į jos rankų kremo sudėtį įeina ramunėlės, kurioms
esu alergiška. Štai kodėl mano kūnas patyrė šoką. O tas paslaptingas
virusas, kuris juos užklupo, pasirodo, visai ne virusas. Močiutė per
klaidą gamindama vakarienę vietoj alyvuogių aliejaus įpylė ricinos,
o pašvinkę agurkai patiekalui suteikė „pikantiško“ skonio. Po tokios
„prabangios“ vakarienės Veronika prigrasė motinai daugiau nesiar­
tinti prie viryklės, pati gamins valgį. Šį rytą paskambinusi draugė pa­
siguodė, kad vaikus išbėrė vėjaraupiai, o ji nepersirgusi. Pasišaipau
gražiai atrodysianti, beliks nusidažyti plaukus raudonai - įvaizdžiui
sustiprinti.
- Adele? - išgirstu žingsnius, o paskui susirūpinusį balsą.
- Ką čia veiki, Džefri? - teiraujuosi šlamšdama paskutinį sumuš­
tinį. Nulaižiusi nykštį žvilgteliu į susiraukusį vyriškį. Jis privėręs duris
numeta raktelius ir mobilųjį ant stalo. Stipriai įsikibęs į kėdės atkaltę
krypteli galvą į mane.
- Nežinau, - ramiai atsako.
98 ALICIA G U T JE

- Mano telefonas tikriausiai genda: tai išsikrauna, tai savaime iš­

sijungia, - teisinuosi.
- Turi šūdiną telefoną, - padelsęs prieina arčiau, rankas įsiremia
į klubus. Aš žiūriu į jį sutrikusi. - Spėk, kiek ligoninių aplankiau ir
su keliais kolegomis susipykau ieškodamas tavęs, groži? - abu tylim,
spoksom vienas į kitą. Džefris apgaubia delnais mano veidą. - Kodėl
esi tokia negailestinga ir mane šitaip kankini? Tai koks nors išban­
dymas?
- Ne, agente Benetai, - sušnabždu. - Specialiai išbandymų niekam
nerengiu, nes buvimas šalia manęs jau savaime yra išbandymas.
Tiesiog pasigavau virusą ir sirgau tas dienas. Dar ir dabar keliu pavojų
tavo sveikatai. Tu stovi per arti, gali užsikrėsti, - truputį pameluoju.
- Tada sirgsim kartu, - apkabinęs pabučiuoja į plaukus. Rankoms
apsivijus atletiškai sudėtą kūną užsimerkiu ir įkvėpiu skanaus aro­
mato. Džefriui stipriau prisispaudus prie krūtinės suvirpa širdis. Gal
tai naujų jausmų pradžia? Ne, tai mano mobilusis vibruoja, įmestas į
kombinezono kišenėlę.
- Galiu atsiliepti? - paprašiusi šypteliu agentui. Jamlenkiantis pa­
bučiuoti, išsisuku nuo bučinio. Tai palauks, skambutis svarbesnis. -
Jauskis kaip namie, pasidaryk kavos, kol kalbėsiuos, - sakau susijau­
dinusi, nes spėjau perskaityti ekranėlyje skambintojo vardą.
- Užsisakysiu pusryčius, kavos išgėriau kelioms dienoms į priekį, -
atsakęs šypsena paleidžia mane iš glėbio. - Ką užsakyti tau?
- Daug šviežios baltos duonos ir trintų vaisių tyrės. Ačiū, - padė­
koju Džefriui eidama į svetainę.
- Ugnele, - prisidėjusi telefoną prie ausies išgirstu meilės ban­
gas skleidžiantį balsą. - Žvilgtelk pro langą, - priėjus prie jo išvystu
Aroną, stovintį savo apartamentų terasoje. Jis atrodo nepriekaištin­
gai: mūvi juodus džinsus, vilki baltus marškinėlius ir pilką švarką. O
aš užsitempusi beformį raudoną kombinezoną. Nesijaučiu patraukli
prieš stileivą, iš toli žiūrintį į mane. - Kaip jautiesi?
- Kur kas geriau nei vakar, - išdidžiai sakau.
- Aš irgi, - pauzė. Nori patvirtinimo, kad naktis su Karina Poli
lėmė tavo puikią savijautą? Susierzinusi akimirkai nusisuku. - Da­
bar už viską pasaulyje norėčiau paliesti tave, - kuždesiui sukutenus
ausis kilsteliu akis į išsidabinusį architektą. - Palikti bučinius del­
nuose, paskui lūpose. Suvilgyti auksinio atspalvio odą savo meile. Ir
 ~ ) č jĮjL K { i
cf'tu: 2 99

galiausiai sudužti į tave. - Dar viena pauzė. Tikriausiai jei ne Džefris,

netoliese šnekantis su restorano vadybininku, išrėkčiau į ragelį rie­
bią įžeidžiančią repliką. - Užsuksiu vakare, gal tada būsi kalbesnė ir
švelnesnė.
- Nesivargink, mano svečias pavaduos tave, - mesteliu niekingą
žvilgsnį. Aronas nustoja kvėpuoti. Matau, kaip nuleidžia ranką su iš­
jungtu telefonu. Šalia jo išdygus Agnetai mano širdis pradeda blaš­
kytis. Žmona užsega vyrui švarko sagutę ir pataiso marškinių apy­
kaklę. Atkišusi iPad’ą pakabina ranką jam ant peties. Aronas linkteli,
o ji nusijuokia.
Susitaikė...
Apsivijusi rankomis nuliūdusį kūną, nagais įsikimbu į minkštą
medžiagą. Skaudu. Regis, nebuvau pasiruošusi juodu išvysti ir vėl
kartu. Ponia Logan linksmai nusiteikusi trepsi aplink architektą, ku­
ris tiesia kaklą į „Rosewood“ viešbučio pusę, į mano apartamentų
langus, kai tik žmona užmeta akį į iPadą.
Išgąsdinai. Džefriui apkabinus iš nugaros, atsiremiu į krūtinę, tarsi
siųsčiau žinią ponui Tobulajam, kad ir aš nesu viena, turiu prie ko
glaustytis ir man nereikia jo.
- Kas mėgino įsiprašyti į svečius? - kužda agentas.
- Sesuo, - pameluoju žvelgdama į stotingą Arono figūrą. - Norėjo
užsukti, pasižiūrėti, kaip laikausi.
- Jau ketinau klausti, kodėl namuose taip tylu. Pamaniau, paslėpei
nuo manęs seseris, uždarei kambaryje ir prigrasei neišlįsti.
- Jos išsikraustė, - dar labiau nuliūstu. Aronas palikęs Agnetą
grįžta į apartamentus. Toji kažką jam sako skėsčiodama rankomis,
o jis dideliais žingsniais tolsta. Apsisukusi pažvelgiu į Džefrį. Prašau,
tik tu neišeik.
- Verksi? Išeisiu, - įspėja jis. Vienatvė man būtų per sunki, nepa­
kelčiau jos. - Tavo akytės vis dar blizga, groži, - meiliau sušnabžda.
Siekia mane prisitraukti arčiau, bet išgirdusi beldimą į duris, nubėgu
jų atidaryti. Pasisveikinusi mergina įveža į virtuvę Džefrio užsakytą
maistą, vikriai išdėlioja indus ant stalo, ir palinkėjusi skanių pusry­
čių išeina.
Suviliota saldaus kvapo pasiimu kelias šiltas duonos riekeles, in­
delį trintų tropinių vaisių ir įsitaisau prie stalo. Merkiu duoną į tirštą
masę ir rydama seilę kandu. Mes taip valgome Sicilijoje. Mama sakė,
ĮOO ALICIA G U T JE

kad būdama maža mėgdžiodavau Leticiją. Ji mane išmokė maistu ne­

nutaškyti namų - tai visiems keldavo stresą, o man juoką. Nykščiu
perbraukiu per rodomąjį pirštą, kurį kadaise nusideginau įmetusi
duonos kepaliuką į karštą sriubą. Paklausiau vynuogyno darbininkų
vaikų, patikinusių, kad kepaliukas sugėręs skystį sprogs. Man buvo
įdomu tai pamatyti. Tą kartą manęs niekas nebarė, bet tas įvykis pa­
rodė, jog iš manęs mokslininkės nebus.
- Vieną seserį turi, Džefri? - pasiteirauju prisiminusi savąsias.
- Taip, tik ją, - su palengvėjimu atsako. - Ivetė sunkiai priima kri­
tiką, ypač mano, yra nenuorama, o būti vienoje vietoje jai didžiausia
kančia. Todėl mėgsta skristi su manimi, kai vadovybės esu siunčia­
mas į svečias šalis darbo reikalais. Greičiau ištekėtų ir nuliptų man
nuo sprando, - nusijuokia agentas, kirsdamas avižinę košę.
- Turbūt ji panašiai galvoja apie tave, - išspaudžiu šypseną ir aš.
- Mūsų charakteriai beveik identiški. Kartais dėl to kyla sunkumų,
pasipykstam. Bet sesuo artimiausias žmogus, kurį šiuo metu turiu.
Tėvai prieš kelerius metus sukvailiojo, nusprendė išsiskirti. Abu už­
sispyrę nesako, dėl kokios priežasties. Susikūrė anketas socialiniuose
tinkluose ir vienas kitą erzina provokuojančiomis nuotraukomis.
Tiek vienas, tiek kitas nežinau jau kelintą porą susiradęs, ir tai ne pa­
baiga. Pats nebeseku jų meilės nuotykių, tik Ivetė. Ji vis prašo manęs
niekada nevesti, nes dar išsikraustysiu iš proto kaip tėvai, tada bus
gėda ne tik prieš savuosius, bet ir prieš žmonos giminę.
- Kadangi apie šeimą negalvojate, jums tai negresia, agente Be-
netai.
- Nors karjera man svarbi, bet amžinai jos nesieksiu. Jau ir taip
apleidau asmeninį gyvenimą, o kai norėsiu vesti, nebus ką.
- Grįši pas buvusiąją. Vyrai neradę geresnės nuotakos brenda at­
gal į tą pačią upę.
- Reikia ieškoti ne geresnės, o mylimos.
- Šiuolaikiniame pasaulyje meilę galima suvaidinti, Džefri.
- Ateis laikas, kai tai atsisuks prieš tave, ir tada nuoširdi atgaila
nebeišgelbės santykių. Pats iš labai arti mačiau, kaip griuvo jaunos
gražios poros ant dirbtinos meilės pastatyta pilis. Daug žmonių verkė,
ir pats ne vieną savaitę nešiojausi krūtinėje šlykštų jausmą. Nelinkiu
nei sau, nei kitam to patirti.
- Už tikrą meilę, agente, - kilsteliu stiklinę sulčių.
 jA .J i.t L 2 101

- Už tave, groži, - atsako tuo pačiu. Geriame sultis nužiūrinėda-

mi vienas kitą. Džefris netikėtai paėmęs ranką palieka ilgą bučinį ant
pirštų. - Apie ką galvoji?
- Apie desertą.
- O aš - kaip sušildyti tave, - sukibirkščiuoja akimis.
- Nepavyktų, mano rankos visada šaltos..
- Leisk pabandyti. Moterys sako, esu pakankamai karštas. Dar nė
viena nesušalo mano glėbyje.
- Tai ir šildyk KITAS! - atšaunu. Būdamas su manimi apie buvu­
sias meilužes neužsimink, tai erzina. Aš juk nekalbu apie tuos, kurie
mane prievartavo, dulkino ir mylėjo. Nemanau, kad tau būtų malonu
girdėti.
Džefris atsiprašo už netaktą, o aš - už savo reakciją. Įtampai
atslūgus šnekučiuojamės bendromis temomis, nelendame į asme­
niškumus. Pokalbis savaime pakrypsta apie jo darbą, nes agentas vis
priverstas atsiliepti į kolegų skambučius. Jis reikalingas ne tik man
vienai, bet pasirenka būti su manimi. Todėl susižaviu Džefriu dar la­
biau, nes jaučiuosi jam svarbi.
- Ko susikrimtai? - klausiu matydama jį nekokios nuotaikos nar­
šantį telefone.
- Ivetė neatsako nei į skambučius, nei į žinutes. Paskutinį kartą
kalbėjausi vakar, kai ruošėsi susitikti su drauge. Nenoriu tuščiai kelti
sąmyšio, bet man neramu.
- Tu jos brolis, todėl turi teisę nerimauti. Pirmiausia paskambink
į viešbutį, sužinok, ar grįžo. Jeigu ne, skambink draugei. Šiaip ar taip,
būsi sesers aprėktas, nusiteik iš anksto.
Viešbučio restorano vadybininkas paskambinęs praneša, kad dar
vienas pono Beneto užsakymas paruoštas ir netrukus padavėja su
maistu pakils į apartamentus. Džefris panoro paragauti to, ką valgiau
aš. Pasiūlau jam įsitaisyti svetainėje ant sofos, ten bus patogiau, o ir
geresnis telefono ryšys. Laukdama padavėjos skaičiuoju, kiek iš viso
mums atsieis pusryčiai. Visas mano sąskaitas apmoka Aronas, tad nu­
tariu ir šią sumą įrašyti, kad pamatytų, kuo vaišinau svečią.
- Yra naujienų?! - šūkteliu iš virtuvės.
- Kol kas pavyko išsiaiškinti, kad sesuo praleido naktį ne namie.
Draugė irgi nekelia ragelio. Bandysiu susisiekti su jos tėvais, gal jie ką
nors žinos.
102 ALICIA G U T JE

- Ivetė atsiras, pamatysi. Tikriausiai ilgai linksminosi kokiame

klube, o dabar miega, - mėginu įpūsti optimizmo. - Atsiskaitysiu su
restoranu, tu ir toliau ieškok sesers.
Atidarius duris išpila šaltas prakaitas. Vietoj mielos merginos,
kuri anąkart mums atvežė maistą, žvelgiu į Agnetos pusseserę. Jos
veide šmėsteli neapykanta. Staigiai išstūmiu ją su staliuku į koridorių,
baimindamasi, kad Džefris nepamatytų šitos erkės.
- Šunsnukis! Įtariau, kad meluoja Agnetai. Jis dar nepasimokė?
Šliundros sugriaus jam gyvenimą.
- Nuleisk balsą, - paprašau. - Čia ne viešas paplūdimys, kuriame
gali plyšauti kiek tik norinti.
- Tu teisi, ši vieta ne kas kitas, kaip asmeninis Logano šiukšlynas.
Netgi jau parazitų prisiveisė, pastebėjai?
- Jeigu turi kokių nors priekaištų ponui Loganui, išsiaiškink su
juo. Tarp mūsų seniai viskas baigta.
- Gini jį, nes vis dar myli, - ironiškai šypteli išvaizdi moteris, ku­
rios vidinis grožis atstumiantis. - Perspėjau Agnetą netikėti vyru ir su
Hasanu skristi į Dubajų, bet ji delsia, nesiryžta. Manau, po šios dienos
mūsų pokalbio pusseserės abejonės išsisklaidys ir ji nubaus Aroną už-
drausdama matyti sūnų.
Tai jam būtų itin skaudus smūgis. Aronas rūpinasi vaikučiu, dėl jo
paaukojo ir mūsų santykius. O šita erkė įkalbės jį atimti?
- Kaip galima būti tokiai gražiai išorėje, bet siaubingai šlykščiai
viduje? - iškeliu retorinį klausimą. - Juk žinai, kad būsi sutrypta su
žemėm už melagingos informacijos skleidimą. Geriau akylai stebėk
savo vyrą, nes kelią iki jo rasiu.
- Prašyčiau negrasinti. Mano vyras nepakantus kekšėms.
- Valerija kitos nuomonės apie jį. Pavadink išdykusiu bebriuku,
tik nepamiršk man atsiųsti nuotraukos, noriu ir aš pasijuokti iš jo
sutrikusio veido ir raudonų skruostų. O dabar keliauk, gaišini mane.
Agnetos pusseserė vis taisosi plaukus, kurie tuoj susiriebaluos per
dažnai liečiami. Pamelavau jai, nepažįstu jokios Valerijos, bet tegu
pasikankina spėliodama, ar vyras ją išdavė. Bus užsiėmusi ir neturės
kada draskyti kitos šeimos lizdo.
Iškvietusi liftą ji neraginama įlipa, laikydama mobilųjį prie ausies.
Aš irgi noriu surinkti Arono telefono numerį ir perspėti, ko tikėtis iš
žmonos, kad dar spėtų užbėgti už akių.
 c f 11.€* Z 103

Įstumiu staliuką į apartamentus, galvodama, kaip susisiekti su

ponu Tobuluoju, kad niekas to nesuuostų. Džefris įsakmiai kalba te­
lefonu su seserimi, neleidžia jai net įsiterpti. Pasitraukusi į kamputį
skambinu Aronui, tačiau nukreipta į balso paštą padedu ragelį.
- Kur dingai, groži? - veidrodžių atspindyje matau agentą, besi­
dairantį manęs.
- Ieškau švarios lėkštutės, - atsakau ir pasirodau.
- Prisidėsi? - teiraujasi atitraukdamas kėdę.
- Taip, ačiū, - klesteliu į ją.
Abu valgome paskendę savo mintyse, užsidarę savo pasauliuose.
Pokalbis nebesiriša, kąsniai stringa. Žvelgiu į Džefrį ir jaučiu, kaip
mane nervina jo buvimas šiuose namuose. Trokštu, kad išeitų.
- Jei nori, važiuok pas Ivetę, - lyg tarp kitko sakau.
- Ji tolokai nuo Vankuverio. Protingai padarė, pasprukdama nuo
įpykusio brolio.
- Susitaikysit, juk myli ją.
- Geriau pakalbam, ką veiksim, kai suvalgysim šį skanų maistą.
Pramogos lauke atkrinta, o uždaroje patalpoje turim ne tiek daug pa­
sirinkimų. Sakyk, Adele, ką norėtum veikti kartu?
- Iš pradžių norėčiau išgirsti teigiamą atsakymą į klausimą: „Ar
gali valandėlei paskolinti automobilį?“
- Tie žodžiai dažnai skamba sesers lūpose, tad nenustebinai.
- Nenoriu kviesti taksi, paskutiniu metu pasitaiko keistos vairuo­
tojos, su kuriomis jaučiuosi nesaugiai, - pasiskundžiu.
- Džipas tavo, - padėjęs priešais mane raktelius atgnybia duonos
gabaliuką ir pamirko į vaisių tyrę, įsidėjęs į burną nusilaižo pirštus. -
Važiuok, vienas nebijau čia likti. Be to, netrukdysi man sudaryti
pramogų sąrašą, iš kurio išsirinksi patikusią. Tuo ir užsiimsime liku­
sią dienos dalį, - pamerkia akį.
- Man gėda, kad esu tokia nuobodybė, palyginti su tavimi.
Džefris atsirėmęs į kėdės atkaltę plačiai nusišypso. Jo žvilgsnis
traukte trauke artyn. Priėjusi palinkstu į priekį, noriu atsidėkoti bu­
činiu. Lūpoms palietus agento lūpų kamputį, jis apglėbia mano lieme­
nį ir pasisodina ant kelių.
- Ar žinai, kad esi galingiausias afrodiziakas Žemėje? - kužda
spausdamas glėbyje. - Jaučiu mistišką plazdėjimą aplink tave, Adele.
O aš jaučiu tavo bučinius ant kaklo, kurie keistai mane veikia.
104 ALICIA G U T JE

- Jei užtruksiu ilgiau nei valandą, nepanikuok. Turėjai sužadėtinę,

žinai, kad išleidus moterį iš namų išnešti šiukšlių, ji grįžta po kelių
valandų su pilnais pirkinių krepšiais. Kartais taip nutinka, - delnu
perbraukiu jam per skruostą ir atsistoju.
- Dar to neteko patirti, bet, spėju, teks, - Džefris nulydi mane
išeinančią iš virtuvės.
Neskubu persirengti, pirmiausia paskambinu į „Fairmont Pacific
Rim“ viešbutį ir sužinau, jog Arono jame nėra. Kitas skambutis - į
Logano firmą. Ten niekas nekelia ragelio. Skambučiai į naktinius klu­
bus irgi neduoda jokios naudos. Vienintelė vieta, kurioje tikriausiai
rasiu Aroną, - Laros klinika. Kur daugiau, jei ne pas sūnų jis bus.
Susiruošusi atsisveikinu su svečiu, kuris per tą laiką užrašė pen­
kias pramogų rūšis. Kol kas nė viena nesukėlė didelio susidomėjimo,
tik to nepasakiau. Kad ir niekas iš sąrašo man nepatiktų, apsimesiu,
nes Džefris labai stengiasi įtikti.
Klinikos automobilių aikštelė apytuštė. Ponų Loganų mašinų ne­
matyti. Į jų bendrus namus neketinu važiuoti, mano vizitas sukeltų
Aronui grėsmę. Paskutinė likusi viltis - namelis prie Barnabio ežero.
Jeigu ten architekto nesutiksiu, žinosiu, kad jis tuose rūmuose, ku­
riuos pastatė žmonai, ir būsiu pavėlavusi perspėti.
Riedant siauručiu miško keliuku, širdis gniaužiasi į kamuoliu­
ką. Bijau, kad Aronas nenorės manęs klausyti, išvarys kaip anąkart.
Namelis jam prasminga vieta, į kurią patekti be jo leidimo niekam
neįmanoma. Jis mėgo tik mane čia atsivežti, tai buvo mūsų mažytė
užuovėja, kurioje slėpėme uždraustą meilę.
Kiemas tuščias, automobilių vėžės dar šviežios. Išlipusi nu­
sistebiu: ne vienos mašinos čia būta. Atsigręžus mane šokiruoja ne
tik atlapotos namelio durys, bet ir ant rankenos kabantis panaudotas
prezervatyvas. Ant terasos laiptų mėtosi šampano buteliai, ant krė­
slų voliojasi cigarečių pakeliai, prikimšti prezervatyvų, iš kai kurių
netgi kapsi sperma. Terasos grindys pribarstytos nuorūkų, lyg už­
tiestos rusvu kilimu. Į turėklus įbesti keli švirkštai, o ant jų užkabinti
juodos ir baltos spalvos stringai. Jeigu toks vaizdas lauke, tai kaip
atrodo vidus?
Įsėdusi į džipą pasuku raktelį, gailiuosi gaišusi laiką pono Tobulojo
paieškoms. Nebesinori ilgiau būti apšnerkštoje teritorijoje, joje nelikę
ypatingos auros. Pravažiuodama pro namuką pastebiu ant paskutinio
 f^ė&lstAZC
o LUįjit^ 2
cJ 105
laiptelio išraižytą Sirenos vardą. Paspaudus greičio pedalą išgirstu iš­
niekintos širdies aimaną. Ši bado krūtinę tarsi įstrigęs dagys. Kaltinti
gali tik save, per tuos kelis mėnesius padarei daug nevykusių sprendi­
mų. Vedęs vyras mylės tik tavo kūną, ir tai laikinai, bet ne tavo sielą.
Tavyje jis ne to ieško, ar nematai? Gal šis įrodymas bus paskutinis?
Nerandu sau vietos, nežinau ko griebtis, nebežinau, kur važiuoju.
Stabtelėjus šalikelėje įsijungiu telefone internetą ir paieškos skiltyje
suvedu ramybės neduodantį vardą. Sirenų mieste vos kelios, bent
•au viešojoje erdvėje besiskelbiančios. Viena jų - išraiškingų formų
odontologė alyvine spalva dažytais plaukais. Peržvelgdama jos nuo­
traukas, neįžiūriu jose nieko, kas galėtų kelti įtarimą, nebent jos kūno
formos, ir kad ji kaip nors susijusi su Aronu. Na, nebent jis jos pa­
cientas. Įsidėmėjusi odontologės namų adresą apsuku džipą, noriu iš
arti pamatyti tą moterį.
Ji gyvena pietvakariniame Vankuveryje. Iš pirmo žvilgsnio namas
kaip namas, niekuo neišsiskiriantis, gatvės gale, atokiau nuo kaimy­
nų. Smalsumo nugalėta palieku automobilį prie plakatais nuklijuotos
užeigos ir pėstute traukiu į rūpimą vietą. Apėjusi iš kitos pusės pro
krūmus įsibraunu į svetimą valdą. Baimės pilnos kelnės, bet vis vien
einu artyn namų.
Į kiemą įlėkus automobiliui apsigalvoju. Taip elgtis negalima. Mane
sučiups. Ruošdamasi sprukti, žvilgteliu pro namo kampą: Aronas lipa
iš lamborginio. Dygliui skaudžiai įsmigus į patį širdies centrą, kūnas
nutirpsta. Jis apsirengęs lygiai taip pat kaip ryte, tvarkingai. Atidaręs
keleivio pusės dureles išlaipina tą pačią Sireną iš nuotraukos. Moteris
apsitempusi trumpa suknele, basa, rankose šampano butelis.
- Mano valdos - tavo valdos, Loganai, - kikendama garsiai sako
ir rodo į namus. Atsitiesiu ir atšlyju, kad jie nepastebėtų įsibrovėlės.
Didesnių nemalonumų man nereikia.
- Įsirengei balkoną, sesute? - išgirdusi nustebusios Leonoros balsą
vėlgi išlendu iš už kampo. Nebematydama, kas vyksta kieme, nutipe­
nu iki mano ūgio tankaus krūmo.
- Jei dažniau užsuktum į svečius, seniai būtum jį pastebėjusi, -
erzinančiai atsako Sirena nužvelgusi tamsiaplaukę, vilkinčią pilvą
apnuoginančią palaidinę ir seginčią iki kelių klostuotą sijoną. Nors
lauke saulėta, vaikščioti pusnuogei vėsoka. Aišku, greta tokio vyro
nejauti šalčio.
io6 ALICIA G U T JE

Seserys medūzos! Akys prisimerkia užkliuvusios už Arono, vyro

ugnikalnio, sėdinčio ant vieno iš krėslų, sustatytų aplink nedidelį ap­
valų baltą staliuką. Sirena sukinėjasi šalia jo, Leonora apžiūrėjusi bal­
koną irgi traukia prie kieme įrengtos poilsiavietės.
- Kur paslėpei mano piniginę, Sirena? - klausia Aronas.
- Už bučinį sužinosi, - šypsodamasi apžergia jį. Užpakaliui pri­
spaudus pono Tobulojo kelius, mano krūtinę užgula nemalonus
jausmas.
- Per mažai esi nubučiuota?
- Taip, - linkteli. - Pabučiuok dar kartą, kitaip visiems apskelb­
siu, kad esi šykštus, - Aronas nusijuokia. - Nagi, leisk įsitikinti tavo
dosnumu.
- Atiduosi, ko prašau, pabučiuosiu.
- Tu man vis dar neabejingas, - ji žvilgteli žemyn kelis kartus.
Aronui pakišus delną po suknele, aikteli.
- Kaip ir tu, - sako pritildęs balsą. - Teks nusausinti ežeriuką,
nenoriu, kad sušlapintum džinsus, - priglaudžia pirštus Sirenai prie
lūpų, o ši juos nulaižo. - Jeigu pasakyčiau, kad esi geriausia meilužė,
su kuria teko dulkintis, grąžintum man priklausantį daiktą?
Regiu, kaip alyviniai plaukai, besiplaikstantys ore, pavirsta mažo­
mis plonomis strėlytėmis ir atskriejusios iki manęs mirtinai subado
kūną. Ji geriausia. Numylėtinė. O kas aš?
- Tu taip pat, Lėni, - priduria Aronas grįžtelėjęs į Leonorą, kiu-
rksančią kitoje stalo pusėje. - Abi seserys apdovanotos išskirtiniais
sugebėjimais. Abi esate nepasotinamos Vankuverio gazelės.
- Skaičiavai, kiek kartų esi mums tai sakęs? - sukikena Sirena ir
užsivertusi butelį gurkšnoja šampaną. Leonora persisveria per stalą,
bando rieškutėmis sulaikyti seseriai per smakrą tekantį alkoholį. Ji
irgi siurbteli šampano, tada prisidega cigaretę. Bet vos tik įtraukus
dūmą, šią atima ponas Orgazmas. Leonorai belieka prisidegti kitą.
Tau svarbu patenkinti visą giminę, ar ne, Aronai? Ties viena sese­
rimi neapsistoji? Gal ir Leticiją dulkinai, tik gėda prisipažinti?
Sirena atsinešusi iš lamborginio delninukę išima vyrišką piniginę,
bet taip paprastai neatiduoda savininkui. Koją pasiremdama ranka
atstato apnuogintą užpakalį priešais rudaakį ir paguldo ant jo pini­
ginę. Aronas palikęs po bučinį ant abiejų skruostukų, į vieną įkanda.
Sirena atšokusi užsiima už galvos, susvirduliuoja. Architektas pripuo-
.ęs pačiumpa ją į glėbį, ir jiedu ilgu žvilgsniu žiūri vienas kitam į akis.
Gundančių formų moteris ištraukia iš iškirptės prezervatyvą, pake­
pa Arono marškinėlius ir užkiša jį už džinsų, toje vietoje, kur matyti
siauras plaukučių takas, einantis nuo bambos žemyn. Jai atsitraukus
per kelis žingsnius nuo tamsiaplaukio, šis pakreipia galvą, tarsi kažką
butų išvydęs.
Į kiemą įsukus prabangiai mašinai, aš irgi ištiesiu kaklą. Vyro ne­
pažįstu, bet laikysena išduoda, kad jam pasitikėjimo savimi tikrai
nestinga.
- Mano žmonelė! - linksmai šūkteli Aronas, artėdamas prie išli­
pusios blondinės. Ji gerokai įkaušusi, rankose du buteliai šampano. Iš­
vaizda blogesnė nei tų dviejų moterų, atokiau apkalbinėjančių ponią
Logan. Skylėti purvini pilkšvi šortukai atidengia mėlynėmis nusėtas
kaulėtas kojas, tokios pat spalvos skylėta palaidinė ant petnešėlių tik
dar labiau išryškina odos senėjimo žymes. O ir oranžiniai apatiniai
bei aukštakulniai, nesuteikia moteriai jaunatviškumo.
Pasisveikinęs su vyriškiu, atvežusiu Agnetą, Aronas pakelia žmo­
ną ant rankų ir nusineša besijuokiančią į pavėsį. Pirmą kartą ją matau
tokią atsipalaidavusią, žaismingą, besimėgaujančią gyvenimu. Kiek
moteriai nedaug reikia iš vyro, kad ji pražystų, - tik meilumo ir dė­
mesingumo.
- Nepradėkit be mūsų, - įspėja Aronas krėsluose čiauškančias mo­
teris. - Po penkiolikos minučių grįšim. Pirmiausia reikia patenkinti
žmonos įgeidžius, - išsišiepęs pamerkia akį aukštaūgiam pasipūtėliui.
Šis pakuždėjęs kažką jam į ausį paima iš Agnetos butelius ir prisideda
prie Sirenos bei Leonoros. Garsiai nusikvatojęs Aronas nusitempia
paskui save žmoną. Džentelmeniškai įsodinęs ją į lamborginį išsiveža.
Vidiniam balsui šaukiant everything... everything... nudelbiu rūku
aptrauktas akis.
 Ilgai nestoviniavau svetimame kieme, nelaukiau sugrįžtančio
Arono. Ir gerai, kad susiprotėjau iš ten dingti. Vos tik man nuėjus ke­
lis metrus nuo Sirenos namų, paskambino Katerinos draugas. Klausė,
ar nežinau, kur ji prapuolė, palikusi atsisveikinimo laišką. Jis paėmęs
merginos mobilųjį skambinėja visoms iš eilės kolegėms, viliasi suži­
nosiantis ką nors, už ko galėtų užsikabinti, kad paieška duotų naudos.
Visą vakarą blaškiausi po apartamentus. Kad ir kuo užsiėmiau, po
poros minučių mesdavau į šoną ir imdavausi kitos veiklos. Kaskart su­
skambus telefonui mano širdis pašėldavo, bijojau išgirsti blogą žinią.
Tik apie vidurnaktį mane pasiekė naujienos, kad Katerina atsirado.
Ją slampinėjančią prie tilto pastebėję praeiviai tuoj pat paskambino
policijai. Žinau, ko patyrusi prievartą auka labiausiai trokšta - išsi­
vaduoti iš kančių. Todėl man būtinai reikia pasikalbėti su Katerinos
draugu. Jeigu galiu išgelbėti bent vieną žmogų, aš taip ir padarysiu.
Stovėdama drabužinėje mesteliu žvilgsnį į kabantį Arono kos­
tiumą. Atiduosiu kam nors, juk vis tiek jam neprireiks. Žmona di-
zainerė, pasiųs ne vieną tokį, gal net gražesnį. Nukabinusi kostiumą
nutrenkiu į kampą, ten visų meilužių vieta. Dėdama mobilųjį į sijono
kišenę užčiuopiu popieriaus skiautę, kurią išvyniojus šypteliu.

Rytai tiktai su Tavimi turi prasmę, mieloji.

Pirmas prisilietimas lupomis prie Tavo odos —jaudinantis-
Tarsi Su nauja diena musų meilė prasidėtų iS pradžių.
Tačiau pajutus Tavo kūno Šilumą, atsiveja prisiminimai ir žiebia
takia jėga, kad sekundei prarandu sąmonę.
Apsvaigstu nuo tojauSmOj kuris jau nebetelpa mano širdyje.
Myliu tave, Nikoleta.
Tiesiog esu apsėstas Tavęs, mano stirnaite.

Visus rūbus sukišu į šiukšlių maišus, juos irgi pastatau į kampą.

Atidžiai apžiūriu Arono dovanotus papuošalus. Ant visų išgraviruota
N raidė, tad ir juos sumetu į bendrą krūvą, kaip ir apatinius. Nepa­
mirštu atsikratyti rankinių ir batų. Agneta anąkart nemelavo, Niko-
’etos kūną puošę daiktai perdovanoti man. Žvilgčiodama į maišus,
suku galvą, kuo persirengti, nes daugiau nė dienos nevilkėsiu Arono
mirusios meilės apdarų. Vis dėlto išsitraukusi pono Tobulojo kostiu­
mą įsispraudžiu į kelnes, švarkas didokas. Atrodau tarsi šiuolaikiška
miesto mergina. Kolegoms neturėtų užkliūti šis įvaizdis, juk dirbu vy­
riškame kolektyve. Jie pripratę prie kostiumuotųjų. Apsiaunu nutrin­
tais lygiapadžiais, Marlisos paliktais, o rankinę vienai dienai atstos
pintas pirkinių krepšys.
- Ašjau susiruošusi, - sakau Džefriui, virtuvėje geriančiamgreipf­
rutų sultis. Kadangi išskrenda į sostinę, anksti atvyko pasimatyti su
manimi ir užtvirtinti vakarykštį pažadą dienai man patikėti džipą.
Neprieštaravau, juk pati ir pakišau jam tokią mintį.
- Šiandien tu keistai stilinga, - agentas nužvelgęs pastato stiklinę
ant stalo ir prieina arčiau. - Neišsimiegojai, akytės įkritusios, - tyliai
kalba. - Atidėčiau skrydį, bet tada mane perkels į Otavą, o iš ten be­
veik jokių šansų grįžti į Vankuverį. Nuvykęs atsisakysiu paaukštini­
mo, noriu įsikurti čia, kur kas rytą galėsiu tave vežioti į darbą.
- Dėl manęs neturėtum keisti savo gyvenimo planų. Tokios ga­
limybės pasitaiko ne kiekvienam ir ne kasdien, Džefri. Siūlau gerai
pagalvoti.
- Aš apsisprendžiau, groži, - apglėbęs pakšteli į skruostą. - Nepa­
vyks manęs perkalbėti. Kaip ir man tavęs perrengti moteriškas for­
mas pabrėžiančiu drabužiu.
- Gal vis dėlto važiuokim į oro uostą ir įsodinkim tave į lėktu­
vą. Jeigu pradėsim ginčytis, tu neišskrisi, o aš nepasirodysiu darbe, -
pastūmusi Benetą į šoną nueinu prie apartamentų durų. Praėjęs pro
mane jis iškviečia liftą ir, kol nusileidžiame į garažą, kalba telefonu su
savo asistentu.
Oro uoste agentas prašo prisėsti laukimo salėje ir pratęsti auto­
mobilyje pradėtą pokalbį apie kultūrų skirtumus. Jam darbe dažnai
tenka susidurti su įvairių tautybių atstovais, todėl lyg ir nebeturėtų
niekas stebinti ar šokiruoti, bet prisipažino: kai kurios kitataučių sa­
vybės jį erzina. Tik pradėjęs dirbti FTB užmezgė artimus ryšius su
kolege vokiete. Santykiai labai greitai baigėsi dėl jos nuolatinio oro
gadinimo, ypač viešose vietose. Jam tai nepriimtina. Kitą trumpą ro­
maną buvo susukęs su moldave. Ją pastebėjęs kavinėje užkalbino, ir
110 ALICIA G U T JE

po valandos mėgavosi seksu. Moteris žinojo, ko vyras trokšta ir kaip

jam tai suteikti, bet, be grožio procedūrų ir meilės žaidimų eksper­
imentų, daugiau niekuo nesidomėjo ir neužsiėmė. Jai didžiausią rū­
pestį kėlė, kaip išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, tad visus pinigus kišo
išorei tobulinti. Džefris paliko riestanosę pasakęs, kad niekada nebus
toks gražus kaip ji, ir dėl to kompleksuoja. Aišku, tai buvo humoras,
bet moteris tai priėmė rimtai. Baigdamas pasakoti Džefris priduria,
kad su užsieriiete nesvajoja kurti šeimos, nes nenori papildomų prob­
lemų. Ji tiktų nebent pramogai, bet šiuo metu pramogos jo nevilioja.
Nesiveliu į platesnę diskusiją su agentu, mane ir taip spaudžia laikas,
Džonatanas atsiunčia žinutę, klausdamas, kada pasirodysiu darbe,
nes prie mano kabineto būriuojasi žmonės.
Atsisveikindamas Džefris tikisi bučinio į lūpas, tačiau sulaukia
tik apkabinimo. Žvangindama rakteliais nuskubu prie automobilio,
net neatsisuku pamojuoti ar pasiųsti bent jau oro bučinį. Tikriausiai
žodžiai apie kitatautes mane paveikė, juk iš kelių sutiktų netikusių
moterų spręsti apie visas nesąžininga. Taip, pripažįstu esanti vulka­
nas ir mano deginančią kaitrą atlaikyti sudėtinga, turiu ir kitų erzi­
nančių savybių, su kuriomis dar nesusidūrė Benetas, bet jos netrukdė
Aronui mane mylėti. Atsisėdusi už vairo nukreipiu mąslų žvilgsnį į
vyriškį, iškeliantį iš taksi lagaminą. O gal trukdė? Jis mylėjo Nikoletą,
ne mane. Visą laiką žiūrėdamas man į akis matė ją.
Prie teisininkų kontoros pastačiusi galingą džipą susikišu išlin­
dusius marškinius į kelnes, užsisagstau švarko sagas ir susirišu plau­
kus į uodegą. Atsiliepus į kolegos skambutį tepasakau: „Ateinu“, ir
įjungusi mašinos signalizaciją patraukiu biuro link. Paskutinius
žingsnius iki pastato žengiu lyg nesavom kojom. Domas lipdamas
laipteliais kilsteli galvą, jo susirūpinęs žvilgsnis įsminga į mane. Apsi­
metu nepažįstanti jo, einu ir viliuosi, kad neužkalbins. Prasilenkiant
jis atsisuka, jaučiu, kaip tyrinėja mano kūną. Meldžiu, kad nepastebė­
tų tatuiruotės už ausies, nes tada mano tapatybė bus atskleista.
- Labas rytas, žavingoji, - sveikinasi Džonatanas, įleisdamas į
kontorą. - Tam vyrukui padarei įspūdį, - rodo akimis į tolį. - Jis tik­
ras gražuolis.
- Labas, nežinojau, kad domiesi vyrais, - kilsteliu antakius.
- Dominykas - mano brolio draugas, ieško darbo. Abu buvo su­
čiupti naktinės pamainos metu vartojantys alkoholį, ir tai jau nebe
 uO/t (X 2 Ill
C? C /

pirmas atvejis, tad teko visam laikui nusivilkti policininko uniformą.

Tųvadas griežtas, nebenori savo komandoje matyti nė vieno alkoho­
liko. Tokius vadina kenkėjais, griaunančiais policininko profesijos
reputaciją. Brolis sakė, tas kartas turėjęs būti paskutinis, tačiau šios
išgertuvės jiems abiem kainavo postus. Dominykui pažadėjau padėti,
iis geras vaikinas, tik, matyt, ne tą merginą buvo nusižiūrėjęs. O tu
iamtiktum, - kumšteli alkūne man į ranką.
- Pasaulis toks mažas, aplinkui visi draugai arba giminės, - tarste­
liu. - Ne, jis man netiktų.
- Aišku, taip apsirengusios joks vyras nekabintų. Bent jau galėjai
užsivilkti savo dydžio kostiumą.
- Neturi daugiau ką veikti? Tik kritikuoti mane?
- Turiu parengti pranešimą spaudai, tačiau tingiu, - nusijuokia.
- Susikeičiam darbais? - klausiu, matydama žmones, mindžikuo­
jančius koridoriuje, laukiančius nepareigingos teisininkės.
- Išprotėčiau, jei tektų išklausyti tiek skundų. Paskambink, kai at­
sikratysi paskutinio kliento, noriu pasikalbėti.
- Aš ne tavo psichoterapeute, Džonatanai.
- Ji brangiai kainuoja, o tau nereikia mokėti už pokalbius.
- Išnaudotojas!
- Leidžiu pasinaudoti mano paslaugomis, - sukužda į ausį.
- Siūlaisi užpildyti sekso trūkumą?
- Ne, „susprogdinti“ internetą kokia netikėta žinia.
- Ką tokio įspūdingo gali žinoti eilinė teisininkė, kad pasėtų pani­
ką Vankuverio elito lizde? Nebefantazuok, Džonatanai. Pasimatysim
vėliau.
Įleidusi į kabinetą jauną porą, išklausau nusiskundimus viena ves­
tuvių organizavimo įmone, ir imuosi spręsti šio klausimo. Per dau­
giau nei pusdienį prieš save išvystu įvairiausių veidų ir išraiškų. Jei
tik juos nufotografuočiau, išeitų storokas albumas, iliustruojantis
vieną mano darbo dieną. Dar yra atsakymų reikalaujantys virtualūs
paklausėjai. Nematau, bet jaučiu jų užslėptas emocijas sakiniuose. Po
šios dienos man prireiks ilgo poilsio. Tačiau ieškojimas išeičių iš kitų
problemų padeda užmiršti savąsias.
Prisiminusi kolegą trumpam atidedu darbus. Nekviečiu jo pas
save vien dėl to, kad norisi pagaliau išlįsti iš kabineto, kuriame bėga
mano gyvenimas. Be to, Džonatano darbo vieta jaukesnė, į ją patenka
112 ALICIA G U T JE

daugiau šviesos, ten gėlės žydi. Užsukus ten, jis linksmai nusiteikęs
pasisodina mane šalia, atneša arbatos puodelį su keliais sausainiais
lėkštutėje ir su užsidegimu ima pasakoti apie neeilinį savaitgalį. Taip
išpuolė, kad šeštadienį ryte važiavo aplankyti krikšto dukros. Ši
paskambinusi pakvietė užsukti į svečius, ir lygtarp kitko prasitarė su­
sipykusi su mama, todėl likusi be automobilio. Džonatanui šovė min­
tis, jog dabar tinkamiausias laikas priminti krikšto dukrai apie darbą
„A&B Mendesa“ teisininkų kontoroje, pati užsidirbs naujai mašinai.
Nuvykęs pas ją į namus sutriko, mat duris atidarė nepažįstama mer­
gina. Pamanė, kad krikštaduktė persikraustė kitur, pasirodo, ji gyve­
na ten pat, o nepažįstamoji yra jos kambario draugė. Vyras pradėjo
nervintis, nors jam ne devyniolika metų, visko gyvenime matęs ir
patyręs, bet smalsiai nužiūrinėjantys du angliukai kėlė keistą jausmą
krūtinėje. Jiedu turėjo šiek tiek laiko pažinti vienas kitą, kol krikšto
dukra kitame kambaryje telefonu aiškinosi santykius su vaikinu. Džo­
natanas sužinojo simpatiškos juodaplaukės profesiją - kosmetologe,
panašaus amžiaus kaip ir jis, nors iš pradžių atrodė, jog ji gerokai
jaunesnė. Moteris išsitraukė netgi savo tapatybės kortelę ir mamos
bei senelės nuotraukas įtikinti paveldėjus jaunatvišką išvaizdą. Jiems
juokiantis pasirodė Džonatano krikšto dukra, tylėdama pasiėmė jo
mašinos raktelius ir išlėkė pro duris. Kaip tik tada vyras atsigręžė į
rudaakę ir pajuto josios susidomėjimą. Džonatas irgi neslėpė smalsu­
mo, ir beveik keturias valandas abu praleido besišnekučiuodami. Tą
vakarą jis negalėjo pamiršti tų šiltų akių, tad kitą dieną paskambino
įspūdį padariusiai gražuolei ir pakvietė susitikti. Pasimatymas buvo
dar malonesnis, kartu leisdami popietę jie pasibučiavo. Šitai pasakęs
Džonatanas pašoka nuo kėdės su plačiausia šypsena, kokią kada esu
mačiusi. Tada pritūpęs sukužda, kad šiandien įvyks trečiasis jų susi­
tikimas ir jis labai jaudinasi, nes vakarieniaus jos namuose.
Po tų žodžių įsiterpiu:
- Gausi tai, ko troškai. - Jis išpūtęs akis žiūri į mane. - Seksą, -
priduriu.
- Tu visus mūsų pokalbius pasuki sekso link, tarsi be jo nebūtų
galima apsieiti, - susiraukia Džonatanas.
- Jei moteris kviečiasi vyrą į namus, vadinasi, nori jį suvilioti.
- Gal tavo visos vakarienės ir baigiasi lovoje, mano ne. Kodėl tame
matai užslėptą tikslą?
 - Tavo simpatija juk žino, kad esi vedęs. Tai ko dar iš tavęs gali
norėti? Arba vien tik malonumo, arba pinigų. O gal abiejų. Pamatysi,
u pirma pradės intymius prisilietimus. Paskui nekeik manęs, kai tavo
žmonikė gaus nuotraukas, kuriose judu ragaujate uždraustą vaisių.
Pasisaugok tokių moterų, Džonatanai, - įspėju.
- Ačiū, Adele. Sunaikinai iki tol manyje plasnojusias romantiškas
mintis. Dabar apie ją galvosiu vien tik kaip apie naudos ieškotoją, -
suniurzgėjęs atsikanda sausainio.
- Prieš žengdamas kitą žingsnį su kosmetologe pasvarstyk, ar tai
padės išsaugoti tavo šeimą. Deklaruoji meilę žmonai, o nori pasielgti
kaip paskutinis niekšas. Neišduok tos didelės meilės.
- Žmona vakar pakvietė puodelio kavos, bet išdidžiai atsisakiau,
išrėždamas, kad ruošiuosi vakarieniauti su ypatinga moterimi. Tai
išgirdusi iškoneveikė krikšto dukrą, neva ši padeda man rasti mei­
lužių. Ji nebežino, kam pavydėti, - taria Džonatanas ir nutyla. - Ai,
sugadinai viską. Norėjau pasidžiaugti, o išėjo priešingai. Čiuožk iš
čia, Adele.
- Mažiau bambėk, Džonatanai, kitaip nesusirasi patikimų draugų
arba neteksi ir tų, kuriuos dar turi. Pateiksiu sąskaitą tavo žmonai,
kad apmokėtų už visus mūsų pokalbius, per kuriuos skundeisi gyve­
nimu, žmona ir viskuo kitu, - rimtai sakau stodamasi.
- Iš jos sulauksi nebent antausio.
- Jei pergulėsi su kosmetologe, pati juo tave apdovanosiu, - užtre­
nkusi duris iškvepiu orą, sumišusį su pykčiu.
Leidžiantis laiptais į pirmą aukštą paskambina Helena ir net nepa­
sisveikinusi reikliu tonu pareikalauja grąžinti paskolintą suknelę bei
auskarus. Šiandien pat! Neišklausiusi mano argumentų, kodėl nega­
lėsiu jų atvežti, padeda ragelį. Suknelė kabo mano spintoje, tiksliau,
dabar guli kažkur tarp Nikoletos daiktų. Dėl jos problemų nekils, o
dėl auskarų, likusių Arono apartamentuose, neaišku. Kaip juos iš ten
pasiimti, nesusitikus su ponu Tobuluoju? Paprašyčiau Džonatano pa­
dėti, bet dabar jis ant manęs užsiraukęs. Džefris išvykęs, be to, ne-
siųsčiau ten, kur būtų sudraskytas pavojingiausio miesto džiunglių
plėšrūno. Perskambinusi draugei liepiu pačiai nuvykti pas Aroną ir
pareikalauti atiduoti tai, kas jos. Helena purkštauja, jog ne Loganas
pasiskolino tuos daiktus, ne jis privalo grąžinti. Suknelės ir auskarų
reikalauja Žaklina, ji pastebėjo vagystę ir dabar svaidosi grasinimais.
114 ALICIA G U T JE

Helena rikteli, kad iki vidurnakčio padėčiau juos prie namų durų,
kitaip ir manęs laukia nemalonumai.
Darbą baigusi vėliau nei įprastai, važiuoju į Žaklinos saloną. Vi­
liuosi, pavyks susitarti dėl tų nelemtų auskarų, kurių nė karto nesegė­
jau. Pasiūlysiu dizainerei sumokėti dvigubą jų vertę, bet pačių nepri-
statysiu, jie liks gulėti Arono drabužinėje komodos stalčiuje. Tegu jo
žmona ar kuri kita moteris puošiasi.
Užsižiopsojusi vos nepravažiuoju salono. Salės darbuotoja jau ke­
tina jį uždaryti, bet kai pasakau pažįstanti savininkę, mane įleidžia.
Kol ji skambina Žaklinai, apžiūriu drabužius bei aukštakulnių lenty­
ną. Mergina perduoda, kad dizainerė į saloną nebegrįšianti. Su ja ga­
lėsiu susitikti tik kitą savaitę, nes ji kaip tik dabar išvažiuoja iš miesto.
Nieko nepešusi vairuoju džipą „Sheraton1viešbučio link. Su Džefriu
sutariau raktus palikti administratorei, jeigu iki tol nebus grįžęs į Va­
nkuverį.
Eidama gatve susitaikau, kad ir rytoj mano darbinė apranga bus
išskirtinė. Parduotuvės nebedirba, o salone likusios per mažo dydžio
suknelės. Nebent Izė sutiktų paieškoti tinkamo rūbo savo spintoje.
Burbant po nosimi mano akys įsminga į moteriškę, spėriai žingsniuo­
jančią priekyje.
- Milita! - pašaukiu atpažinusi. Ji eina kaip ėjusi, nė nestabteli. -
Anita! - į šitą vardą atsisuka.
- Labas vakaras, mergaite, - maloniai pasisveikina man priėjus. -
Ar mudvi pažįstamos? - kiek suabejoja.
- Kelis kartus matėmės Arono Logano namuose, - nepatogiai
jausdamasi žvilgčioju į pro mus praplaukiančius žmones.
- Aaaaa... dabar pamenu, - nusišypso. - Be reikalo nusišviesinai
plaukus, tau taip tiko raudona spalva.
- Bet kada galiu ją susigrąžinti, - atsakau pusės lūpų šypsniu. -
Gal einate į Arono apartamentus?
- Taip, nešu jam grąžintą siuntinį, užrašė ne tą adresą, - parodo
rankinėje gulinčią dėžutę.
- Turiu prašymą, Anita. Tuose namuose esu palikusi auskarus, jie
skolinti. Norėčiau atgauti, bet jūs žinote, kokie dabar mūsų su Aronu
santykiai. Negaliu eiti į jo namus ir jų paimti. Gal sutiktumėte tai pa­
daryti už mane?
- Tikiuosi, nebūsiu apkaltinta vagyste, Sofija.
 - Prisiekiu, taip nenutiks. Man nereikia nieko, kas priklauso po­
nui Loganui. Aš sąžininga mergina. Manau, tą supratote pirmą kartą
susidūrusi su manimi.
Arono auklei sutikus, nupasakoju, kaip atrodo auskarai ir kurioje
vietoje juos ras padėtus. Laukdama prie viešbučio kampo prisimenu,
kaip po darbo skubėdavau pas Aroną atlikti pareigos. Nors tai nevi­
siškai tiesa. Jutau ne tik mus valdančią aistrą, bet ir meilę. Bent jau
mano krūtinėje ji užgimė.
Deja, Anita atneša ne tuos auskarus, nors jie labai panašūs. Ji nu­
sijuokia, jog veltui siunčiu tokios užduoties atlikti žmogų, nenusima­
nantį papuošalų madoje. Nutaisiusi iškalbingą miną keliuosi kartu
su aukle į apartamentus, kurie paskutiniu metu man nebuvo sve­
tingi. Prisiminus Anitą neseniai gulėjus ligoninėje, pasiteirauju apie
sveikatą. Ji tik šypteli ir numoja ranka, sakydama, kad senatvėje visos
ligos išlenda, nuo jų nepabėgsi.
Penkiasdešimt trečiame aukšte ima suktis galva. Laikydamasi
sienos pastoviu keletą sekundžių, kol Anita suranda saldainį mano
rankinėje. Turbūt cukraus kiekis kraujyje nukrito. O kad galėtų
Aronas pamatyti mano nenorą būti čia, gal be pykčių atiduotų viską?
- Jambus malonu tave matyti, Sofija, - švelnus balsas ataidi iš vir­
tuvės. Tai Milita, ji irgi čia. - Po tos žinios apie Leonorą mano Aronui
reikalingos tik teigiamos emocijos. O jas gali suteikti tik tu, - akimis
perbėga mano kūnu, papuoštu netipine apranga.
- Kas jai nutiko? - pirmiausia pasidomiu viena iš architekto mei­
lužių, o tada pasisveikinu. - Labas vakaras.
- Negirdėjai? - Milita labiau nustemba už mane. - Toji moteris
šiąnakt perdozavo narkotikų, ji neišgyveno, - auklė persižegnoja ir
pažvelgusi aukštyn kažką sumurma.
Tikriausiai tai nutiko Sirenos namuose, kuriuose ponai Loganai
šventė susitaikymą. Štai kuo baigiasi turčių linksmybės. Jiems būtinai
reikia išsidirbinėti ir prieiti iki TO.
- Aronas viršuje? - abejingai klausiu.
- Rasi jį antrame kambaryje už miegamojo.
Jau ir taip nervinuosi, o kas bus, kai išvysiu tą tobulą veidą? Už­
bėgusi laipteliais, virpančia ranka nulenkiu durų rankeną, balsams
nutilus mane persmelkia nejaukumas. Lyg būčiau atsidūrusi miško
glūdumoje, kurioje tvyro kanapių kvapas. Kambarys be langų, sienos
n6 ALICIA G U T JE

ištapytos medžiais, lova juoda. Ant jos sėdi Aronas, susidėjęs rankas
už galvos. Prie kojų susirangiusi nepažįstamoji, nors veidas toks ma­
tytas. Ši pakilusi delnus priglaudžia jam prie skruostų ir pabučiuoja į
lūpas. Aronas atitraukęs jos rankas pabučiuoja į plaštakas.
- Tu tokia, kaip jis ir nupasakojo... unikali, - moteris artėdama
nužiūri mane. - Mano vardas Lilita, esu jauniausia ponaičio auklė.
- Sofija, - prisistatau vis dar stovėdama tarpduryje. Ji paglosčiusi
man petį palieka mudu. Architektas rūsčiu žvilgsniu traukia mane
gilyn į mišką, kur tikriausiai iškasė duobę, į kurią turėčiau įgriūti.
- Vilki mano kostiumą? - paklausia nenuleisdamas akių nuo manęs.
- Turi rūpestingas aukles, - apsimetu neišgirdusi klausimo.
- Lilita - tavo konkurentė, - sako taip, tarsi erzintų. - Ji mane
įsimylėjusi nuo tada, kai paauglystėje užtiko bučiuojantį sesers lėlę.
Tai sužinojau, perskaitęs auklės dienoraštį. Tada ir paaiškėjo paslap­
tis, kodėl Lilita taip mėgsta mane bučiuoti į lūpas. Ji iki šiol tai daro, ir
ne tik per šventes. Aš taip ir neprisipažinau žinąs tikrąją to priežastį.
Užtat stengiuosi jai be progos dovanoti gėlių, visada išrenku gražesnę
puokštę nei kitoms seserims.
- Išskirtiniu dėmesiu tik kurstai jos fantazijas.
- Pavydi mano auklei?
- Ne. Man tiesiog gaila moters, liks įskaudinta, nebent ketini atsa­
kyti į jos jausmus.
- Su Lilita mane sieja ypatingas ryšys. Ji pirmas žmogus, su ku­
ria pasikalbėjau apie intymius santykius. Auklė žino, kiek moterų esu
mylėjęs, ir kad nežadu daugiau nė vienos pamilti, - ilgesingas žvilgs­
nis nepaleidžia manęs. Aronui kylant nuo lovos jaučiuosi sutrikusi,
negaliu prisiversti pajudėti.
- Neprieštarauji, kad užeisiu į drabužinę ir paieškosiu Helenos
skolintų auskarų?
- Ji atvažiuos jų pasiimti, - įsistebeilijęs žengia lėtus žingsnius.
- Ne, pati nuvešiu.
- Aš neklausiu, tik pasakau, kad Helena atvažiuos ir juos pasiims.
- Tada neturiu ką čia daugiau veikti, gero vakaro, - atsisveikinusi
nužvelgiu Aroną visu ūgiu ir žingteliu atgal.
- Agentas Benetas neleidžia ilgiau užtrukti kito vyro namuose? -
tarytum pasišaipo. - Jis ne toks protingas, kaip maniau esant,
stebiuosi, kodėl neatlydėjo.
 - Gal todėl, kad pasitiki manimi, - atkertu.
- Tu esi mano, mano, mano, Sofija, - suėmęs už riešų sukužda į
lūpas. - Neleisiu jam tavęs pasisavinti.
- Tavo moterų kolekcija jau perpildyta, o Džefris nekolekcionuo­
ja jų. Jam esu vie-nin-te-lė, - ištraukusi rankas atsidarau šeimininko
miegamojo duris ir suradusi Helenos auskarus įsimetu į kelnių kiše­
nę. Virpančiom kojom leisdamasi į pirmą aukštą už nugaros girdžiu
šnopavimą. Netrukus pajuntu ir šiurkštų prisilietimą, parbloškiantį
mane ant parketo. Atsigręžusi matau tamsiaplaukį užsimojant.
- Šliu...
- Aronai! - užrinka visos auklės sykiu ir subėga prie mūsų. Viena
pritūpusi padeda man atsikelti. Kitos dvi savo kūnais atitveria jį nuo
manęs.
- Suknistas nervų kamuolys! - sakydama nusiaunu batelį ir
sviedžiu į agresyvų architektą. - Užsirašyk konsultacijai pas neuro­
logą, kitaip tavo meilužės išsilakstys viena po kitos.
- Nusivilkkostiumą! - įsako. - Tu nenusipirkai jo ir iš čia neišsineši.
- Gerbk Sofiją, ponaiti, - regis, tai Lilita įsiterpia. - Ne taip tave
auklėjom.
- Nenoriu, kad ji išeitų, aukle. Ji mano maištautoja! MANO! -
šaukia vaikščiodamas po svetainę. - Prisiekiu, nukirsiu agentui ran­
kas, kai kitą kartą jį pamatysiu.
- Verčiau susirūpintum savo subadytom rankom, - mesteliu krei­
vą žvilgsnį į užklijuotus pleistrus ant jų. - Deja, pastebėjau. Kaip ir
užuodžiau „žolės“ kvapą tame baisiame kambaryje. Džefris manęs
neįskaudins, o štai tu...
Aronas mėgina prasibrauti pro moteriškes, bet yra sustabdomas.
- Man atsinaujino kelio trauma, todėl susileidau nuskausmina­
muosius, o ne tą mėšlą. Bet iš kur tau žinoti, kai trankaisi su tuo su-
pistu kalės vaiku!
- Bent sau nemeluok, - pasibjauriu. - Prie nuskausminamųjų pri­
prantama, ir tai veda pats žinai į kur. Kiek laiko juos vartoji?
- Tau rūpi? - atsainus žvilgsnis suskaldo mane tarsi į mažyčius
akmenukus, jie pabyra prie durų ir netrukus bus nuspirti į kitą vietą.
Aš tave myliu ir man rūpi.
Išėmusi iš rankinės popieriaus skiautę, kurioje Aronas sudėjo Ni-
koletai meile kvepiančius žodžius, paduodu vienai iš auklių. Ši per­
duoda įpykusiam ponui Tobulajam.
n8 ALICIA G U T JE

- Tu apgailėtinas, - sušnabždėjusi nusišypsau jam ir pasiėmusi

batelį kulniuoju prie išėjimo iš blogą energiją skleidžiančių namų. Už
nugaros girdžiu, kaip moterys bando įtikinti Aroną ne sekti man iš
paskos, o eiti prigulti. Jei abu pasirodysime viešbučio vestibiulyje, kils
skandalas, dar labiau atitolinsiantis jį nuo sūnaus.
Architektas liepia auklėms nesikišti ir sušunka:
- Prisimink mano pažadą Los Andžele, Sofija!
Neužmiršau jo. Pažinusi meilę nebebijau mirties, Aronai. Ji manęs
negąsdina. Tikri jausmai neturi gyvenamosios vietos, kurią sunaiki­
nus, jų netektum. Geriau už mane tai žinai.
Kulniuoju šaligatviu aukštai iškėlusi galvą. Bebaimė! Moterys nu­
lydi pašaipiais žvilgsniais, vyrai - susidomėję. Jeigu išversčiau jums
savo širdį, žvilgsniai pasikeistų. O jei bent žinočiau, kad mano žaiz­
dos sumažėtų, tikrai vaikščiočiau su tokia širdimi, bet jos gilios ir
abejoju, ar kada užsitrauks. Puse lūpų šyptelėjusi įbedu akis į vyruką,
sėdintį automobilyje ir smalsiai nužiūrinėjantį kostiumuotą blondi­
nę. Pasiuntusi brunetui oro bučinį žingsniuoju tolyn, neatsisuku į jo
raginimą sustoti ir susipažinti. Naujų pažinčių nesinori megzti. Nors
aplink mane besisukantys vyrai dėmesingi, išvaizdūs, charizmatiški,
lydimi sėkmės, meilę jaučiu tik vienam.
* * *
Nubudusi anksti paskambinau administratorei paprašyti atsiųsti
vyruką, kuris padėtų atsikratyti nereikalingų daiktų. Kur juos dės,
man nerūpi, svarbiausia, kad jų neliktų namie. O po dvidešimties
minučių, išskirtiniam balsui iš televizoriaus traukiant Only love can
hurt like this, stebėjau, kaip mažėja šiukšlių maišų. Vyriškis lyg nu­
jausdamas paklausė, ar tik nebūsiu susipykusi su draugu, jei išmetu
tokį kalną dovanų. Atsakiau, kad tai jis pykstasi su manimi, ne aš su
juo, ir čia ne dovanos, o šiukšlės. Jis palingavęs galvą paėmė dosnius
arbatpinigius ir tarsi Kalėdų Senelis persimetęs per petį paskutinį
maišą išėjo. Likusi viena su palengvėjimu klestelėjau ant sofos ir grį­
žau prie seno įpročio: mėgaudamasi išgėriau puodelį kavos.
- Adele?
- Ką, Markusai? - nukreipiu žvilgsnį nuo drabužių katalogo, gu­
linčio ant stalo, į bendradarbį.
- Gal žinai kodėl Džonatanas pasiėmė laisvadienį? Kaip tyčia vi­
siems jo prireikė, - susirūpinęs papučia lūpas.
 119

- Paskambink ir paklausk.
- Darbinis telefonas išjungtas nuo vakar, o naujo asmeninio nu­
merio nespėjau užsirašyti. Tu juk turi jį. Būk gera, susisiek su Džona­
tanu, labai reikia, - kone maldauja Markusas, įsikibęs į durų rankeną.
Suradusi kolegos telefono numerį įteikiu jam mobilųjį, pati su tuo
pikčiurna nekalbėsiu. - Išjungtas ir šitas, - nusivylęs atsidūsta.
- Duok žmogui ramybę. Matyt, ne veltui nenori būti trukdomas.
Ir nelakstyk po biurą rinkdamas gandus, rytoj viską sužinosi iš paties
Džonatano lūpų.
- Rytoj manęs nebus.
- Imk, - atkišu Arono atsiųstą drabužių katalogą. - Sužavėkdraugę.
- „Išsirink, kas patinka“, - Markusas garsiai perskaito architekto
paliktą žinutę ant viršelio. - Kažkas nori tave palepinti, o tu atsisakai?
Kad ir koks rūbas nuguls ant mano kūno, tai nepakeis pono To­
bulojo jausmų. Jį ir Nikoletą sieja stipriausias ryšys, koks tik gali būti
tarp vyro ir moters. Ji netgi iš anapus nepaleidžia savo meilės, ojis jos.
- Tai skirta ne man, - pameluoju. - Radau katalogą autobuse, tik
išlipusi susivokiau pasiėmus jį su savimi. Kainos gąsdina, bet nebūtina
pirkti viso garderobo. Smulkmenėlė irgi nustebins mylimą žmogų.
- Artėja mūsų draugystės metinės, o aš nekenčiu sukti galvos, ką
nupirkti. Dabar galės pati išsirinkti sau dovaną, - nutaiso patenkintą
miną. - Ačiū. Oi! Tau skambina, - mažumėlę išsigąsta, laikydamas
rankoje mano mobilųjį. Atgavusi jį delsiu atsiliepti, laukiu, kada Mar­
kusas uždarys kabineto duris.
- Klausau, - nutaisiusi ramų balsą išsitiesiu kėdėje.
- Labas, groži, - meiliai sveikinasi Džefris.
- Agente, - ištariu ir sekundę nutylu. - Kur esate? Otavoje ar Va­
nkuveryje?
- Džipe, - nusijuokia. - Užlaikė sostinėje, ir tik prieš valandą par-
skridau. Be proto tavęs pasiilgau. BE PROTO, - kelis kartus pakarto­
ja, fone girdžiu skambant muziką. - Man nesmagu, kad negalėjau nu­
vežti į darbą, o juk žadėjau. Užtat iš jo tikrai paimsiu. Beje, kuo vilki?
- Suknele.
- Klausiu, nes tiesiai po darbo važiuosim degustuoti vynų į tą
pačią parduotuvę, kurioje anąkart netikėtai susitikom, nebus kada
persirengti. Nesumanyk atsisakyti, nes jau pažadėjau savininkui, jog
dalyvausim.
120 ALICIA G U T JE

- Iš tiesų man patinka tavo sumanymas, Džefri. Seniai buvau kur

išėjusi, o paskutiniu metu šalinausi žmonių. Manau, atėjo laikas ir
vėl pradėti lankytis susibūrimuose, ypač turint tokį palydovą kaip tu.
- Pasirengusi atlaikyti pavydžius moterų žvilgsnius?
- Manai, jų bus? - perklausiu savimylos.
- Prigavai, - sutrikęs nuleidžia juokais. - Tai susitinkam šeštą?
- Jei atvažiuosi, susitiksim.
- Galiu atvažiuoti ir dabar, aikštelėje prasitrinsiu iki tavo darbo
pabaigos.
- Būtumišmestas apsaugininko. Lauksiu pasirodant prieš šešias. Iki.
Baigusi pokalbį atsiduriu tualete. Atvaizdas veidrodžio atspin­
dyje mane tenkina. Vilkiu naują suknelę, kurią nusipirkau ištrūkusi
iš kontoros per pietų pertrauką. Ji slyvų spalvos, šiek tiek virš kelių,
santūri, uždengia mano krūtinę, rankovės siekia alkūnes. Manau, ją
vilkėdama neiškrisiu iš konteksto vynų degustacijoje.
Išgirdusi gautos žinutės signalą, nesiveržiu jos perskaityti. Tai tik­
riausiai Helena. Ji nuo vakar vakaro isterikuoja dėl neatvežto rūbo.
Tačiau draugei teks luktelėti dar dieną, jis valykloje ir tik rytoj paim­
siu, bet vargu ar Heleną domina mano pasiteisinimai. Žvilgteliu į tele­
fono ekranėlį ne kad sužinočiau, kas žinutės siuntėjas, o perskaityčiau
vardą to, kuris skambina. Pulsui padažnėjus negrabūs pirštai ieško
reikiamo mygtuko.
- Marlisa?
- O Dieve, Kamila. Kaip mane išgąsdinai. Kodėl neatsiliepei, mie­
loji? Šitiek laiko skambinu, - sako virpančiu balsu.
- Neseniai kalbėjau su Džefriu, operatorė turėjo įspėti apie tai ir
nukreipti į balso paštą. Gal ne tą numerį surinkai?
- Leisk atsigauti, - Marlisa atsidūsta, girdėti, kaip atsisėda. - Eve­
lina, paduok man tą stiklinę, - paprašo dukros. - Ačiū, širdele. Pabūk
lauke, tik toli nenueik, - šypteliu klausydamasi jos bendravimo su
mergaite. Ši perspėja mamą: „Tonis neleido niekam skambinti.“ - Pa­
siimk kibirėlį ir eik, - paliepia ji.
- Kodėl nepaklūsti savo meilei, Marlisa? - teiraujuosi su platesne
šypsena veide.
- Suteikiau jam ir taip pakankamai erdvės vadovauti.
- Jei tik galėčiau per atstumą užuosti, sakyčiau, kvepi seksualumu.
Ojeigu matyčiau tave, pasiskolinčiau laimę, kurią spinduliuoji.
 - Kosta Rikoje jaučiuosi lyg namie, šalia yra mylimas vyras ir
dukrelė, tai ir spindžiu kartu su saule, - nusijuokia. - Pažadėjau To­
mui palūkėti prieš susisiekdama su tavimi, bet neištvėriau, Kamila.
Kankinausi, žinodama, su kuo tave palikau, ir, kaip matau, nė per
žingsnį nepriartėjote prie taikos. Ne ponas Loganas tau skambina, o
kažkoks Džefris.
- Nenoriu kalbėti apie Aroną. Šiomis dienomis mano širdis su juo
atsisveikina. Jį mylėti tapo nebepakeliama. Aš naikinu save gyvenda­
ma tuo jausmu, Marlisa. Pritrūkau netgi ašarų, nebeverkiu galvoda­
ma apie jį. O Džefriu tik naudojuosi, jokių rimtų ketinimų jo atžvil­
giu neturiu. Likau be automobilio, todėl man reikalingas vairuotojas,
kurį Benetas atstoja.
- Gal jis tau tik vairuotojas, bet ar tu jam tik keleivė?
- Ne mano problema, jeigu žmogaus laki vaizduotė.
- Neskleisk savo žavesio, Kamila, kitaip ir pačiai kils problemų.
- Marlisa, labiau susimauti nebegaliu. Dar nė vienas vyras, atsi­
dūręs per arti manęs, netapo laimingas. Manai, Džefris galėtų? Aš
neturiu tokios nuojautos. Kol leisiu, jis vežios mane iš taško A į tašką
B, o toje atkarpoje nieko intymaus nebus, nebent mane nugirdys. Al­
koholiu apipiltos smegenys užkuria manyje slaptą varikliuką. Tada aš
kvėpuoju aistra, tampu nepasotinama, - pasišaipau iš savo priklauso­
mybės, per kurią ir pergulėjau su Domu.
- Gal man pasikalbėti su ponu Loganu? Nes tu kliedi, - pykteli
Marlisa.
- Tai nepadės. Mums niekas jau nebepadės būti kartu.
- Mieloji, meilė - tai ne vien tik gražūs žodžiai, saugus glėbys ir
svaigus seksas. Ji skaudina, ir kartais netgi stipriai, kad, atrodo, nebe-
iškęsi. Skausmo svarstyklės visada nusvirs į meilės pusę, nes dvigubai
sunkiau kentėti patyrus abipusius jausmus, nei žinant, kad niekada
nebus atsakyta į tavuosius žmogaus, kurį įsileidai į širdį. Nors mei­
lė be atsako skaudina kur kas mažiau, ji nėra palaikoma vilties, kaip
tikroji. Ana išnyksta laikui bėgant, o tikra - sustiprėja. Kamila, tu ne
veltui atsiradai Arono gyvenime, o jis tavajame. Būk gera, išvalyk iš
galvos neigiamas mintis ir pasilik tik šią. Po šimts, Tonis grįžo, - išsi­
gandusi sušnabžda. - Myliu ir iki.
- Ir aš tave myliu, Marlisa. Linkėjimai Evelinai. Paskambink dar
kada, tu mane motyvuoji, o man to reikia.
122 ALICIA G U T JE

Priglaudžiu telefoną prie krūtinės ir atrėmusi galvą į kėdės atkaltę

užsimerkiu. Matau save nedidukę sėdinčią vaikystės kambario vidu­
ry. Susirūpinusi imu iš vytelėmis pinto krepšio vynuoges: vieną dedu
į burną, kitą ant kilimo. Ten guli geltona plastikinė antis, puodukas
su lėkštute ir laikrodis. Apkeitusi daiktus vietomis sudėlioju aplink
juos vynuoges. Patenkinta suploju rankutėmis ir tuoj pat pravirkstu,
netyčia kliudžius ir parvertus krepšį. Mama įėjusi į kambarį pakė­
lusi mane ant rankų mėgina nuraminti. Tada surenka išsibarsčiu­
sias mėlynas saldžias uogytes, bet aš vis dar sriūbauju, nes krepšys
stovi ne toje pačioje vietoje, kur stovėjo. Parodau, kad jį nustumtų
prie kilimo krašto, ir kai jis atsiduria ten, ašarų kaip nebūta. Linksma
pamoju mamai išeiti, toji pabučiavusi į kaktą palieka mane savo pa­
saulyje. Prisiminusi vaikystės nuotrupą išsišiepiu. Neabejotinai poli­
nkis dramatizuoti teka mano venomis. Niekaip jo neišaugu. Aronas ir
taip ilgai kentė mane, galėtų būti nominuotas už drąsą degti Kamilos
įžiebtose liepsnose.
Beldimas į duris nutraukia meditaciją. Tik pamėgink užeiti! Da­
bar mano poilsio minutės, apsisuk ir keliauk ieškoti kito teisininko.
Tačiau po dar vieno barbenimo durys atsidaro.
- Galima? - klausia plonas balselis.
- Taip, prašom, - dalykiškai šypteliu, nors tą išsipusčiusią moterį
norisi išgrūsti atgal į koridorių. Ji užeina nešina dviem rankinėmis,
vieną jų numeta ant mano stalo.
- Štai, žiūrėkit. Ji padirbta, - pasipiktinusi susideda rankas ant
krūtinės. - Noriu, kad pardavėjas atlygintų žalą originalia preke.
Turit pareikalauti to už mano sugaištą laiką ir patirtą moralinę žalą.
Neleisiu tiems sukčiams išsisukti. Šį kartą jie pataikė ne ant naivios
pirkėjos.
- Jums niekas kitas gyvenime nerūpi, be rankinių? Tikjose matote
prasmę? Kuo daugiau ir kuo prabangesnių įsigyti? Kitokių tikslų ne­
turite? - lepteliu, nors tie klausimai turėjo likti mano galvoje.
- Kai veltui išmestumėte penkis tūkstančius dolerių, ir jums pa­
rūptų, panele. Tai principo reikalas, - žudikišku žvilgsniu prismei­
gia mane prie kėdės atkaltės. - Norite žinoti mano tikslus? Be abejo,
aš jų turiu, tik protinga moteris savo tikslų neafišuoja. Ji įgyvendina
juos per vyrą, jam to nė nesumojant. Pati pasirinkau šeimoje tylio­
sios vaidmenį, bet tai nereiškia, kad esu nuskriausta. Mano vyras -
visuomenėje matomas žmogus, jo siekiai yra svarbiausi. Aš sumaniai
prisitaikau prie situacijos. Tikiuosi, šie mano žodžiai kada nors jums
pasitarnaus, nes kitaip ir liksite neišmanėlė.
- Jūsų tiradoje pasigedau žodžio „meilė“. Manau, kai nuoširdžiai
myli savo vyrą, jis pats trokšta įgyvendinti visus mylimosios sumany­
mus ir suteikti jai laimę. Ne kur nors toli sau už nugaros, o jai einant
šalia, laikant jos ranką delne, darant tai kartu. Tiesa, aš juk nieko ne­
išmanau, taigi neįsidėmėkite mano žodžių, nes jie visiškai nevertin­
gi, - nukreipusi žvilgsnį į kompiuterį atsiverčiu dokumentų segtuvą.
Atgaus rankinę ir tegu ja paspringsta.
- Jeigu jus domina, aš myliu savo vyrą, - priduria, lyg teisintųsi.
- Ne, nedomina, - tarsteliu.
Mūsų susitikimas trunka apie penkiolika minučių. Moteris mes­
teli kitą kartą atsiusianti savo asistentę, gal ją gerbsiu labiau. Mano
pažadas, kad taip ir bus, poniutę įžeidžia, nors nevykusiai tai slepia.
Atsisveikinusi prisideda telefoną prie ausies ir įsakmiai persimeta ke­
liais žodžiais su asmeniniu vairuotoju. Jai išeinant paprašau uždaryti
duris, ši raukydamasi tai ir padaro.
Peržvelgiu skundus ir susižymiu juos pagal skubos tvarką. Šian­
dien mano galva nebeištvers daugiau nė vieno verkšlenimo dėl ko­
kios nors apgavystės. Argi sunku būti atidesniems? Susivilioja mažo­
mis kainomis tikėdamiesi sutaupyti, o vėliau kur kas didesnę pinigų
sumą išleidžia teisininkui. Būna, kad klientas vis tiek nepasimoko ir
antrą kartą ateina prašyti pagalbos. Vyno taurės - štai ko dabar man
reikia. Netrukus ji bus mano rankoje, ir visi niurzgliai pasimirš.
- Kasdien mane stebini, - Džefris pasitinka kieme santūriai šyp­
sodamasis. Jis nepuola bučiuotis, net į skruostą nepakšteli. Ilgu žvil­
gsniu nužvelgęs atidaro džipo dureles. Jo padedama įsėdu į automo­
bilį. - Tikiuosi, po šio vakaro būsiu vynų ekspertas, - sako įjungęs
variklį. Nutyliu, kad nebus.
Agentas pasakoja įspūdžius iš Otavos, bet ne kaip visada. Jis grį­
žo pasikeitęs, nors, kai anksčiau kalbėjomės, taip nepasirodė. Pasi­
teiravus, ar nekilo kokių nemalonumų sostinėje, Džefris atsako, kad
viskas vyko, kaip ir tikėjosi. Vadovybė palaimino jo pasirinkimą. Už­
klausiu apie seserį, su kuria iškasė dar didesnį karo kirvį ir dėl to buvo
nuliūdęs, ir paguodžiu, jog tai netruks amžinai. Nukreipiu kalbą apie
vynus, į ką derėtų atkreipti dėmesį juos ragaujant, pasidalinu žinio-
124 ALICIA G U T JE

mis, kurias man jaunystėje perdavė tėtis. Nors mergaitei gal ir nedera
kišti nagų prie alkoholio, bet aš tik grožėjausi buteliais ir etiketėmis,
klausiausi tėčio įvertinimų kiekvienai vyno rūšiai, kurią nusipirkda­
vo iš kitų vynuogynų. Jis nuolat pabrėždavo, kad bet kokiame versle
svarbu pažinoti savo konkurentus ir jų kuriamą produkciją, kitaip ne­
žinosi, kuria linkme tobulėti.
Prie vynų parduotuvės randame vos kelias laisvas vietas automo­
biliui. Kol Džefris jį stato, nužiūriu padavėjus, stovinčius prie įėjimo.
Tiksliau, spoksau į krištolą, pripildytą tauriųjų gėrimų. Šis vakaras
mūsų, negaliu tau atsispirti, kai šitaip vilioji. Mudu ir vėl atnaujinsim
ryšį, mieliausiasis. Su vynu kalbu tarsi su meilužiu, net pačiai juokin­
ga. Pro akis neprasprūsta moterų apdarai, apsidžiaugiu, kad mano
suknelė įsipaišys į bendrą foną. Tačiau nuotaika blėsta žiūrint į šali­
mais stovintį automobilį. Jo salone sėdi žmogus, kurio žvilgsnis išlais­
vina manyje kai ką nemalonaus.
- Eime, Adele, - paragina Džefris uždėjęs ranką ant peties.
- Aš... Aš blogai jaučiuosi. Nebenoriu čia pasilikti, - sakau atsi­
gręžusi į jį, kad nereikėtų žiūrėti į tą vyrą, kurį nuo manęs skiria tik
dvejos automobilio durelės.
- Nesuprantu, prieš minutę šypsojaisi ir čiauškėjai apie vynus. Li­
pam, gaivaus oro gurkšnis išsklaidys visas blogybes.
- Eik vienas, palauksiu džipe. Geriau pasijutusi prisidėsiu.
- Juokauji? - suirzta. - Ką žmonėms reikės sakyti, kai paklaus,
kodėl aš čia, o mano surūgusi porininkė sėdi mašinoje? Dar pamanys,
kad tyčia tave verčiu laukti, kol nemokamai prisilaksiu ir turėsiu, kas
parveža namo. Ne, negaliu ten vienas rodytis, - pirštu baksteli į par­
duotuvę, į kurią gužą svečiai.
- Mažiau galvok už kitus. Vis tiek niekada neatspėsi, ką jie iš tiesų
mąsto, - burbteliu.
- Esi taikli. Tik ne į tą taikinį pataikei, - Džefris keistu žvilgsniu
dėbtelėjęs išlipa iš mašinos. Pašnairavusi į dešinę matau tas pačias
rudas akis, spiginančias į mane. - Pasakysiu šeimininkui, kad neda­
lyvausiu degustacijoje ir kad tai ne mano kaltė, - pasilenkęs pareiškia
agentas ir kiek per stipriai užtrenkia dureles.
Daryk, ką nori, Benetai, tik greičiau vežk mane iš čia. Stengiuosi
išlaikyti tiesų žvilgsnį, bet kartais akys „netyčia“ užtinka kostiumu
vilkintį vyrą, ir mūsų žvilgsniams susitikus kyla žiežirbos. Nelaukiau
tavęs pasirodant, bet žinojau, kad šio susitikimo neišvengsiu.
 Tolėliau išvystu iš limuzino lipančią Agnetą, atrodo laiminga ir
lieknesnė, nei buvo iki nėštumo. Hasanas apkabina ją per liemenį ir
šnabždėdamas į ausį, veikiausiai meilės žodžius, vedasi prie ponios
Logan pusseserės, kuri su sutuoktiniu ateina iš priekio.
- Pažįsti tą moterį? - krūpteliu išgirdusi Džefrio balsą. Užsižiūrė-
usi į Vankuverio elito atstovus nepajutau, kaip jis grįžo.
- Kodėl turėčiau pažinoti tokią ponią? Mes juk iš skirtingų sluoks­
nių. Be abejo, nepažįstu.
- Maniau, moterys apie savo konkurentes mėgsta pašniukštinėti.
Argi ne su ponios Logan vyru turėjai intymių santykių ir netgi buvai
io sužadėtinė, Sofija? O gal Kamilos vardu į tave kreiptis?
Jis žino! Jis žino! Jis žino!
- Prieš kelias valandas buvau susitikęs su Nikolu Loganu darbo
reikalais. Pokalbiui pasisukus apie jo sūnų, sužinojau daug įdomybių.
Aronas spalvinga asmenybė, kaip ir tu. Netgi tie raudoni plaukai, ku­
rie tau nepaprastai tiko, nublanksta prieš tai, ką atkasiau apie judu.
Gal norėtum ką nors pridurti, groži?
- Nesivelk ten, kur būsi sunaikintas, - tyliai pasakiusi išlipu iš džipo.
- Adele?! - sušunka Džefris. Nenutuokiu, kodėl pašaukė tuo var­
du. Gal šitaip nori įrodyti pasirengęs laikyti liežuvį už dantų ir neša­
ntažuoti manęs?
Pagaunu taksi, tačiau tik įsėdusi atkreipiu dėmesį į vairuotoją. Odrė
pasisveikinusi veža mane „Rosewood“ viešbučio link. Ne taip vakarą
planavau užbaigti, bet kai kurių aplinkybių nenumatysi. Viena tikrai
žinau: Nikolas neatsitiktinai susirado agentą Benetą ir papasakojo apie
sūnų ir mane. Kai patinki vyrui, jis visomis išgalėmis stengsis atplėšti
tave nuo kito. Tik niekada neprivers jo pamilti, kad ir kaip mėgintų ke­
nkti ar sužlugdyti aistros objektą. Nikolui esu nepasiekiama. Mano šir­
dis prisileidžia tik Aroną. Jisvienintelis iš Loganų, kurį myliu ir mylėsiu.
Odrei sustojus garaže, ruošiuosi sumokėti už kelionę, bet ji ne­
ima iš manęs pinigų, nes anąkart kostiumuotas ponas buvo pernelyg
dosnus. Neatsisveikinusi įninku į telefoną ir tolstu nuo taksi. Gavau
žinutę.

Laiminga šeima!

Prisegta nuotrauka, kurioje Aronas sėdi ant baltos sofos, Agneta

šalia, rankomis apsivijusi jo ranką ir prigludusi prie peties. Abu žvel-
126 ALICIA G U T JE

gia į sūnų, gulintį dramblio kaulo spalvos vežimėlyje. Čia atlygis už

tai, kad pamilai ne tą vyrą, Sofija.
Liftas pakelia į apartamentus. Įžengusi į jaukią erdvę patikrinu
balso paštą. Pasikliaunu nuojauta, sakančia, jog šia žinute siuntėjas
neapsiribos.

Kad ir kokiu vardu pasivadintum; kekšės šleifas vis tiek vilksis

paskui tave... Adele. (Šaižus juokas girdėti ragelyje.) Mes nesam
kvailos ir žinom tiesę: kad ir kokiame pasaulio krašte būtum, Aronas
ras priežastį ten nuskristi ir atsidurti tavo lovoje, kurioje prieš tai
gulėjo... primink, kiek vyrų? Turbūt ir pati nebesuskaičiuoji. (Toliau
šaiposi iš manęs.) Atsakyk sau į klausimų: ar ilgai žadi teikti šliundros
paslaugas? Asmeniškai man iš vyro norėtųsi daugiau, nei tik kaskart
susitikus tenkinti jo seksualinius poreikius. Ponas Benetas galėtų tau
suteikti kitokius pojūčius, ne tik orgazmų. Jis vertingesnis laimikis
už Loganų, kurio meilė niekada nebūsi. Jis pats jų užkasė po žeme,
visi girdėjom, kaip su kiekvienu kastuvo mostu pasižadėjo jų mylėti
amžinai. Jei būtum jį tada mačiusi, nedrįstum nė pagalvoti, jog tai
tebuvo viso labo vieno įžymaus žmogaus šou. Tai buvo taip jautru ir
nuoširdų... (Balsas nutyla.) Atskleisiu, ko niekas dar nežino: Agneta
užsiminė norinti antro vaikelio, o vyras sutiko. Jiedu planuoja gausinti
šeimų. Regis, Aronas pamiršo tave į tuos planus įtraukti. Matai, kiek
jam daug reiški?

Agnetos pusseserės žodžiai nugramzdina mane tarp sudužusio

meilės laivo nuolaužų. Lyg vaiduoklis plaukioju širdgėlos vandenyne,
užsikabindama už aštrių medienos atplaišų palieku kūne žaizdas. Toji
pagiežinga moteris atsiunčia dar vieną žinutę.

Aronas leidžia vakarą su savo sūnumi,

kaip ir dera šeimos žmogui, mylinčiam tėčiui.

Erkė! Šį kartą nuotraukoje užfiksuotas mažylis, miegantis Aronui

ant krūtinės, šio akys irgi užmerktos, jis pusnuogis, tik su šortais. Skaus­
mo pjūklui pjaustant širdį šypteliu. Jokios abejonės - jis tobulas tėtis.
Ištrynusi žinutes einu į terasą. Pono Logano apartamentuose
šviesa nedega. Žinoma, jis ne šiuose namuose, o ten, kur kartu su
žmona augins ne vieną sūnų. Viskas susidėliojo taip, kaip nuo pradžių
- turėjo būti. Ne mudviem su Aronu buvo kliūčių džiaugtis meile,
:ai aš buvau tas pagalys, įstrigęs ratuose. Aš jiems kliudžiau. Kelčiau
fparnus į kitą miestą, gal net šalį, bet širdis nenori, kad išvykčiau.
* * *

Šį rytą pirmoji mano stotelė - drabužių valykla. Turėdama šiek

"jeklaiko prieš darbo pradžią, keliauju pasiimti Helenos suknelės. Ne­
galiu ilgiau atidėlioti susitikimo su drauge, ji ir taip įtūžusi ant manęs
dėl „žolės“, o laiku negrąžinami skolinti daiktai tik aštrino situaciją.
Pravirų valyklos durų plačiau taip ir neatidarau, lieku stovėti už
tu įsikibusi į rankeną. Viduje darbuotoja dėlioja ant stalo marškinius

ir kostiumus. Šalia jos stovi Aronas. Mergina droviai šypteli paduo­

dama jam priklausančius rūbus. Šis užkalbina juodaplaukę, matyt,
parumpa jos liūdnas žvilgsnis. Toji nieko neatsakiusi papurto galvą ir
įteikia ponui Loganui kvitą už sumokėtą paslaugą. Jis neatstodamas
klausinėja, kol galiausiai ištraukia prisipažinimą, kodėl ji nusiminusi.
Pasirodo, vaikinas ketina palikti dėl to, kad ji per stora. Jam patinka
lieknesnės, o šiai nepavyksta pagražinti formų. Bet ji juk plonesnė
už mane! Kas tam jaunimui negerai? Kodėl jie mato iškreiptą vaiz­
dą? Aronas guodžia žodžiais, kad tas vaikinukas nevertas šiltų veido
bruožų merginos. Ji sutrikusi žvelgia į architektą, pirštu vedžiojantį
jai per skruostą. Žengęs žingsnį arčiau liepia perduoti draugui, kad
mielai priglaus jo mylimąją, jeigu šiamjos nebereikia. Mergina visiš­
kai sutrikusi, tik ryja seiles spoksodama į Arono lūpas. Aš irgi nuryju
seilę, tarsi laukdama jųdviejų bučinio. Aronas paklausia, ar ji dėl to
mulkio pasididino krūtinę, ar dėl savęs? Juodaplaukė atsako, kad jos
krūtinė gamtos duota. Šis nepatiki. Ji leidžia paliesti ir įsitikinti pa­
čiam. Nelaukiu, kol pono Tobulojo delnas atsidurs ant krūties, apsi­
suku ir nueinu autobusų stotelės link.
Tai toks jo planas išsaugoti šeimą? Kone kasdien grabinėti vis kitą
moterį žmonai nematant? Susierzinusi nusiperku kioskelyje dienos
laikraštį, kad turėčiau ką veikti autobuse, nes prievartauti telefoną
pabodo. Juk dažniausiai visi aplink ir težaidžia žaidimus stumdami
laiką. Atsidūrus pilname viešajame transporte atsiremiu į sėdynę,
ant kurios sėdi akiniuotas vyriškis, peržiūrinėjantis darbo grafiką
mobiliajame.
128 ALICIA G U T JE

Nieko ypatingo laikraštyje nerašo, neįdomios naujienos. Tik gale

užtinku straipsnį apie vakarykštę vynų degustaciją. Nuotraukoje ponia
Logan su Hasanu žvelgia į mane, lekiančią prie taksi. Po ja parašyta,
kad trūksta tik Arono Logano. Beje, pastebima, kad visos jo moterys
supanašėjo ir klausiama, kaip jis nesuklysta, kuri yra kuri. Perskaitau
trumpą Agnetos pasisakymą: ji ir toliau teršia vyro reputaciją. Pašiepia
meilužę, bandžiusią pavirsti josios klonu, bet neištvėrusią pažemini­
mo ir įstačiusią jam ragus su kitu vyru. Mėginimai susigrąžinti žmo­
ną ir sūnų irgi nepavyko, tik jis nesusitaiko praradęs šeimą ir delsia
skirtis. Kas toje šeimoje iš tiesų vyksta? Ar ji ir vėl bando suklaidinti
visuomenę? Nesuprantu, vakar jos pusseserė kitaip kalbėjo.
- Labas rytas, - pasisveikinu su vadove, atidariusia savo kabineto
duris, ji linkteli man.
- Užeik, - pakviečia pas save. Įėjusi vidun atsisėdu ant kėdės, iš­
vystu tą patį laikraštį, gulintį šiukšlių dėžėje. - Aš labai pykstu ir tu
žinai, dėl ko. Reikėjo pasikalbėti su manimi apie tą subtilų reikalą,
Adele. Paprastai nesikišu į darbuotojų asmeninį gyvenimą, bet šiuo
atveju tavasis gali pakenkti mano verslui. Žinoma, kitų nuomone ne­
sivadovauju, ji nedaro man įtakos, bet... - Betanija atsisėda už stalo ir
minutėlę varsto mane primerktomis akimis. - Juk baigei teisės moks­
lus, turėtum žinoti, kas gresia už tapatybės klastojimą. Negali gyventi
trijų moterų gyvenimo ir kada tik panorėjus išsitraukti patinkantį,
tai neteisėta. Privalai susitvarkyti dokumentus, kol tai neparūpo ati­
tinkamų tarnybų pareigūnams.
- Aš atleista? - tik tiek paklausiu.
- Taip, kol aistros nuslūgs. Kai turėsi tikrąjį asmens tapatybės do­
kumentą, grįžk.
- Ačiū. Iki pasimatymo, Betanija, - nutaisau santūrią šypseną.
Išėjusi iš kabineto išsitraukiu iš palto kišenės mobilųjį, ir jo signa­
las praneša apie atskriejusią žinutę.

Kamila Pasini? Sofija Roj? Adelė Kalagan? Veidmainė!

Džonatanas išlydi mane „draugišku“ tonu. Neatrašau, nepulsiu

teisintis ir aiškinti, kaip šie vardai atsirado. Gal kada ir atskleisiu, bet
tikrai ne šiandien. O kiti kolegos išlydi tokiais pat žvilgsniais, kokiais
kasdien į mane žvelgdavo. Jiems mano atleidimas neatrodo staigme-
 129

ru. Užtat man staigmeną pateikia uniformuotas vyras, išėjęs iš apsau-

ąninkų kabinos.
- Labas, - sako Domas, pritildęs balsą. Trijų dienų barzdelė kaip
Arono. Regis, visi tik ir taikosi būti į ką nors panašūs, tik ne į save.
- Viso, - mandagiai atsisveikinu ir išeinu iš kontoros. Argi nema­
tai, kad bergždžiai bandai pasivyti mane? Vos tik priartėji, likimas
mums parenka kitokį kelią.
Paėjėjusi atokiau nuo dabar jau buvusios darbovietės, išsikviečiu
taksi. Odrė nė nežvilgteli į mane, susikaupusi žiūri tiesiai. Nutariu
visam laikui užbaigti šias persekiojimo lenktynes. Ji išgirsta iš ma­
nęs kultūringai išsakytą reikalavimą atsiknisti, kitaip imsiuosi legalių
veiksmų. Vairuotoja patyli ir nuveža į tą pačią valyklą, kurioje viliuosi
nesutikti garsiojo architekto.
Stovėdama eilutėje jaučiu, kad žmonės atpažįsta mane, keletas mė­
gina slapčia mobiliuoju nufotografuoti, bet niekas nedrįsta užkalbinti.
O aš mielai paplepėčiau, gal susirasčiau naujų draugų, ir ne per lovą.
Toji pati drabužių valyklos darbuotoja mane sutinka plačia šypsena.
Susilaikau nemestelėjusi replikos, jog žinau jos linksmumo priežastį.
Bet Arono paskleisti kerai iki ryto išsisklaidys ir toji šypsena išblės.
Pasiėmusi suknelę traukiu pėstute pas Heleną, čia netoli, vos pe­
nkios minutės kelio. Jaudinuosi, nes šiuo metu su drauge santykiai ne
patys šilčiausi. Tiesą sakant, nežinau, ar ją išvis noriu matyti. Lyg ir ga­
lėtume susėsti ir išsišnekėti apie mudviejų nenusisekusį gyvenimą, kurį
pačios iš dalies ir sumovėm. Tikvisai netrokštu kapstytis po tą mėšlą ir
analizuoti savęs, lįsti giliau, kur nėra jokios garantijos, kad atsikratysiu
visų šlykščiausių emocijų ir iškilsiu būdama kitokia. Švaresnė.
Laikausi susitarimo, palieku maišelį su skolintais daiktais prie He­
lenos apartamentų durų. Tačiau man nueinant jos atsidaro. Atsisu­
ku, tarsi būčiau pašaukta vardu. Pakėlusi „lauktuves“, draugė pamoja
grįžti. Jos tiek išvaizda, tiek savijauta skiriasi nuo to, kokią įsivaiz­
davau ją rasianti. Helena linksma, pasitempusi, dailiai apsirengusi,
skaniai kvepianti.
- Sveika, Sofija, - apkabina įleidusi į stebėtinai tvarkingus namus.
- Labas, Helena, - nukreipiu žvilgsnį į maišelį jos rankose, ieško­
dama pasiteisinimo. - Susivėlinau juos atiduoti, nes...
- Nieko tokio, - nutraukia mane. - Liksi puodelio kavos? Turiu ir
pyragaičių, kuriuos be lašelio graužaties sukrimstume.
130 ALICIA G U Tj E

- Gal kitą kartą, - atsisakau.

- Kokia aš kvaiša, tikriausiai tik trumpam išsiprašei iš darbo, o aš
čia siūlau draugišką pasisėdėjimą, - Helena juokiasi iš savęs.
- Pasikeitei, - nužvelgiu draugę visu ūgiu. - Ašaras iškeitei į šyp­
seną, cigaretes - į pyragaičius.
- Užsiimu nauja veikla, - paslaptingai šypteli. - Tonio padedama
įkūriau virtualių pasimatymų svetainę. Dabar esu verslininkė, - iš­
didžiai sako. - Na, kol kas tik pradedančioji, bet turiu ateities planų,
susijusių ne vien su šia svetaine, nors ji greitai populiarėja. Iš viso pa­
saulio gaunu laiškų, kuriuose žmonės prašo patarimų, kaip išsirinkti
Tą vienintelį ar vienintelę. Ne visi iš karto drįsta pasinerti į virtualų
pasimatymą su nepažįstamuoju, jiems reikia šiokio tokio paskatini­
mo. Tenka pabūti ir tarpininke tarp kuklių pašnekovų, pastūmėti la­
biau atsiskleisti. O jau užsimezgusias poras pakonsultuoti santykių
klausimais. Būna tokių, kurie tik pasisveikina ir atsijungia. Kartais
matydama, kad vyriškis vengia akių kontakto, parašau asmeninę ži­
nutę ir tada jis kitas penkias minutes neatitraukia akių nuo pašne­
kovės. Tada liepiu nebūti tokiam agresyviam, nes toji vargšelė jau
ruošiasi sprukti į kitą pasimatymą, - entuziastingai pasakoja Hele­
na. - Kaip matai, darbo turiu į valias. Augantis virtualių pasimatymų
dalyvių skaičius mane skatina judėti pirmyn. Tonis palaiko šią idėją,
aš irgi ja tikiu, ypač dabar, kai sulaukiu grįžtamojo ryšio.
- Sveikinu. Džiaugiuosi už tave, Helena. Sakiau, kad turėtum imtis
ko nors panašaus. Beje, kada paskutinį kartą mateisi su Toniu?
- Savaitgalį, atrodė susirūpinęs.
- Jis agentas, kaip neturės rūpesčių?
- Aš didžiausia jų sukėlėja, - sako lyg rimtai, lygjuokais. - Galbūt
žinai, kas ieško kambario prabangiuose viešbučio apartamentuose?
- Nori įsileisti čia nuomininką?
- Laikinai, kol galėsiu gyventi iš verslo.
- Pasiklausinėsiu kolegų, nors abejoju, ar atsiras drąsuolis, kuris
ryšis keltis pas tave.
- O tu? Laiminga savo auksiniame narvelyje?
- Ten bent jau niekas nekainuoja, o čia tektų pakratyti piniginę.
- Klausiau, ar esi laiminga.
- Beveik... - nutęsiu. - Jau keliausiu, šiandien turiu daug ką nu­
veikti. Iki, Helena, - pakšteliu į skruostą, o ji liūdnoku veidu išlydi
 mane. Nereikėjo manęs įsileisti. Kad ir kur nueinu, visiems sugadi­
nu nuotaiką.
Pasivaikščiojusi po miestą ir aplankiusi keletą parduotuvių paga­
liau keliauju namo. Manau, pėstute įveikčiau dar ne vieną kilometrą,
bet jaučiu, kaip iš alkio žarnos persisuka pilve. Užsimanau traškių vi­
štienos sparnelių, desertui - raguolių su džemo įdaru. Svajojant apie
skanų maistą Izė atsiunčia trylikos sekundžių vaizdo įrašą, kuriame ji
vakaroja prie Siwash uolos kartu su gigantišku dešrainiu rankoje. Ta
vieta jai tarsi antri namai. Draugė tiki, kad nuolatiniai apsilankymai
prie uolos padės jai transformuotis į geresnę Izę, galbūt pavyks sutikti
ir sielos dvynį. Žiūrint į uolą atrodo, kad ir aš ten esu, girdžiu bangų
ošimą, jaučiu šaltus vėjo bučinius ant nepridengtos odos. Regiu save
prisiglaudžiant prie akmeninio paviršiaus. Apsikabinusi uolą tyliai
kuždu, kad būsiu tokia stipri kaip ir ji. Bet jaučiu, kaip širdis skeldė­
ja, dulkeles nupučia tas pats šaltų bučinių dalintojas, o nematomos
ašaros, užpildančios įskilimus, šitaip bando sulipdyti jausmingiausią
organą kūne. Tik ar pavyks?
Įbėgusi į apartamentus ne maisto puolu užsakinėti - išsitraukusi
iš rankinės plaukų dažų pakuotę plačiai atveriu vonios kambario du­
ris. Susigrąžinsiu senąją plaukų spalvą ne todėl, kad būčiau panaši į
Nikoletą ir įtikčiau Aronui, o dėl to, kad pabodo būti kažkuo kitu. Tai
pirmas žingsnis tikrosios savęs link.
Svetainės veidrodinėse sienose matau įsirėžusį juodaplaukės at­
vaizdą. Seniai ja buvau, nebeprisimenu, ką reiškia jaustis savimi tiek
išorėje, tiek viduje. Išmetusi mėlynos spalvos lęšius stebiu, kaip dėl
tamsių plaukų rudos akys įgauna nuodėmingą žvilgsnį. Aš grįžau!
Po valandos prikišu skrandį vištienos, aišku, be saiko, kiek telpa.
Nors pilvas ir taip išsipūtęs, žiaumoju antrą ragelį su vyšnių įdaru, o
kita ranka siekiu trečiojo. Nereikia pamiršti ant parketo šalia sofos
stovinčio litro limonado, kuris ir turėtų užbaigti šio vakaro „šventę“,
bet vis dėlto paspiriu jį toliau nuo savęs. Užteks.
Kad negalvočiau apie maistą, skambinu mamai. Ilgai nekelia rage­
lio, o kai galiausiai atsiliepia, išgirstu:
- Man nereikia dešimt kartų kartoti, žinau, kur jie padėti.
- Mama? - pasitikslinu, ar tikrai surinkau jos numerį.
- Atleisk, Kamila. Galvojau, tėtis sumanė mane panervinti, - tyliai
nusijuokia ji.
132 ALICIA G U T JE

- Dėl ko pykstatės?
- Nesipykstam, tik ginčijamės, dukrele. Vilis nori statyti dar vieną
vyno rūsį, tik kitoje vietoje, o aš siūlau praplėsti senąjį. Jis kaip tik
ketina važiuoti susitikti su žemės savininku. Jei suderės gerą kainą,
pirks. Nors man tai atrodo nereikalinga investicija, ir taip ne visas
savo žemes išnaudojam.
- Vynuogynas tėčio, jo ir galutinis žodis.
- Teisingai, aš jame juk nieko nedirbu, - kandžiai atrėžia už tai,
kad stoju ne jos pusėn.
- Mama, nenorėjau sumenkinti tavo darbo, bet tėtis daugiau iš­
mano apie vynus nei tu, pripažink.
- Netgi tu geriau išmanai apie juos už mane, - jaučiu išsprūstant
šypseną. - Kaip gyvuoji, mieloji? Vankuveris dar netapo per ankštu
miestu nuo vis kandesnių antraščių?
- Kaip tik skaniai pavalgiau ir nė karto nepagalvojau, ką apie mane
rašo laikraščiai. Manęs tos antraštės netrikdo, tad gyvenu puikiai.
- Nesuprantu, kodėl leidiesi šmeižiama.
- Neturiu jokio noro kovoti su spaudos atstovais, tai bergždžias
reikalas.
- Man koktu skaityti ponios Logan pasisakymus. Aronas elgiasi
nevyriškai, tavęs negindamas. Jūs abu tylite, o jo žmona teršia judvie­
jų vardus. Gal Pasini šeimai vertėtų įsikišti ir...
- Mama, - lyg kirviu nukertu. - Įsikišę tik pabloginsit padėtį. Be
to, tai tik mano, ne mano artimųjų reikalas.
- Bet, Kamila...
- Todėl ir skambinu, mamyte. Man reikia pasidaryti naują asmens
dokumentą. Per tuos metus Sofijos vardas tarsi suaugo su manimi,
nenorėčiau jo atsisakyti, bet neketinu ir išsižadėti savo kilmės, todėl
radau kompromisą. Neprieštarautum, jeigu nuo šiol prisistatyčiau
Sofija Kamila Pasini?
- Man visuomet liksi Kamila, dukrele.
- Nujaučiau, kad taip ir pasakysi. Myliu! - grįžtelėjusi įtempiu
ausis. Negi liftas atsidarė? - Atleisk, mama, pasikalbėsime kitą dieną.
Einu pasitikti svečių.
Mano svečias yra butelis vyno? Įžengusi į liftą nužvelgiu tuščią ka­
biną, joje tik aš ir tas daiktas su užklijuota etikete. Joje ranka parašyta:
„Atspėk, kas aš? Tik nesukčiauk!“ Įtariu, kas šio vyno siuntėjas, tik
 amnevertėjo pasirinkti tokios dramatiškos įžangos. Atkimšusi butelį
pirmiausia pauostau. O Dieve! Nejaugi tai... Pirmam pačiuptam puo­
deliui akimirksniu prisipildžius svaigaus gėrimo, jo kraštas pabučiuo-
a man lūpas. Netikiu, kad tai tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt
penktųjų Chateau Lafite. Vien taurė šio gėrimo kainuoja daugiau nei
keturis tūkstančius dolerių. Staigiai nuplėšusi etiketę, po ja randu tik­
rąją. Mano spėjimas pasitvirtina. Saldžiam skoniui pamažu sklaida­
ntis burnoje, užsinoriu dar kartelį paragauti šio tauraus kvapo vyno.
Tik nuo tos misijos mane atitraukia nauja žinutė.

Atspėjai, groži?

Klausia agentas Benetas. Nors ir nesu nusiteikusi bendrauti su ta­

vimi, negaliu būti nedėkinga už tokį pamaloninimą.

Dar kyla abejonių? P. S. Ačiū.

Atrašiusi nutrenkiu telefoną. Tačiau tenka vėl žvilgtelėti į jį.

Atsakysiu, jei pakviesi į svečius.

O gal aš to žinoti nenoriu? Rašau melagingą žinutę.

Aš esu ne viena.

- Šis vakaras tik mano, - garsiai ištariu ir kilsteliu puodelį, saliu­

tuodama savo atvaizdui veidrodinėje sienoje. Džefris neatrašo, tik­
riausiai numano, su kokiu žmogumi dalinuosi jo dovana. Gurkšniu
vyno pasveikinu save už mokėjimą kelti intrigas ir nusiteikiu ištuštin­
ti butelį, vertą nemažų pinigų. Švęsiu sugrįžimą!
Telefonui suskambus susiraukiu. Ne iš pykčio, o iš nuostabos.
Atsiliepus išgirstu ramų balsą, prašantį pasakyti namų adresą. Ne­
dvejodama padiktuoju ir puolu tvarkytis. Po maždaug penkiolikos
minučių prie apartamentų slenksčio išvystu Kateriną. Iš pradžių ją
sutrikdo mano plaukų spalva, bet apsipratusi su naujuoju įvaizdžiu
užeina vidun. Susėdusios svetainėje ant sofos tylime. Nužvelgiu ruda
suknele apsivilkusią merginą, kuri atrodo gerokai pasikeitusi per tas
porą savaičių, kai nesimatėme.
134 ALICIA G U T JE

- Turbūt svarstai, ko čia atėjau? - prabyla ji.

- Labiau esu susirūpinusi tavo sveikata nei šiuo apsilankymu.
- Jaučiuosi gerai, Sofija, - patikina atviromis akimis žiūrėdama
į mane. - Tas lemtingas pasivaikščiojimas ant tilto padėjo susivokti.
Dabar esu daug stipresnė.
- Kas iš tiesų nutiko sekmadienio vakarą, Katerina? Kodėl atsidū­
rei ant to tilto?
- Pavargau... Pavargau bijoti, slėptis, kaltinti save, netgi galvoti
apie tai, kas nutiko. Ieškojau erdvės, kuri man padėtų atsiverti.
- Tai pagaliau priimsi mano pagalbą?
- Ne, - ištarusi nudelbia akis. - Aš kovosiu pati. Turiu puikų
pavyzdį... tave, - Katerina kukliai žvilgsniu paglosto man širdį. Jai
pavyks, tikiu. - Šiandien žengiau tvirtą žingsnį savojo tikslo link:
susitikau su ponia Foks. Tiesą sakant, ji pati apsilankė mano na­
muose. Turbūt paveikė elektroninis laiškas, kuriame smulkiai nu­
pasakojau sūnaus seksualinius įgeidžius ir išliejau visą susikaupusią
nuoskaudą dėl patirtos prievartos. Tomo motina įžūliai pasiūlė tapti
jos marčia, pagimdyti anūkų, kuriuos ji paverstų galingais vyrais
ir pratęstų architektų Foksų viešpatavimą šalyje. Pasak jos, sūnus
iš pagrindų keičia gyvenimą, esą pasinėręs į jogą, diena iš dienos
medituoja. Prisipažinsiu, kol ponia Foks gėrė kavą, mąsčiau apie pa­
siūlymą. Juk tai gera proga atkeršyti Tomui, užvaldyti turtą ir pada­
ryti jį nuo manęs priklausomą. Vaikus irgi galėčiau nuteikti prieš tą
šeimą. Bet būti prievartautojo žmona? Vien nuo tos minties nupur­
to. Vis dėlto man vidinė ramybė svarbesnė nei įtemptas strategijos
kūrimas sunaikinti Foksus. Pasakiau tai poniai, kad norėčiau būti
pakelta pareigose ir gauti daug didesnį atlyginimą, kitaip netylėsiu.
Ji ketino atsakyti, bet sutrukdė namo grįžęs mano draugas, aš jam
po truputį atskleidžiu savo skaudžios patirties detales. Išlydėdama
Tomo motiną įspėjau pinigų neimsianti, kad ir kiek siūlytų, man
reikalinga tik darbo vieta bet kurioje iš Foksų įmonių. Išsipusčiusi
moteris pažadėjo pranešti savo sprendimą, tikiu, jis bus man pala­
nkus. Paklausi, kodėl noriu ir toliau dirbti pas juos? Kad nebe aš, o
jie manęs bijotų.
- Jais dėta, tikrai tavęs bijočiau. Kalbi labai užtikrintai. Matyti, ži­
nai, su kokiu priešu stoji į kovą. Man reikėjo ilgesnio laiko atsitiesti ir
parengti ginklus, - šypteliu.
 u /pt tC 2 135

- Sofija, labai prašau, niekam nepasakok apie mane, Tomą Foksą

s Nikolą Loganą. Net menkiausia užuomina neprasitark. Žmonės li­
nkę greitai daryti išvadas nežinodami visos tiesos.
- Aronas tai žino, bet jis tylės. Veronika tik spėja, kad su Tomu
buvai užmezgusi romaną, jam nesėkmingai susiklosčius, likai įskau­
dinta. Patikinau, jog taip nėra, todėl gandai biure neturėtų sklisti. Aš
neketinu tavęs išduoti, Katerina. O kad būtų sąžiningiau, atskleisiu šį
tą apie save. Foksas mane irgi išprievartavo.
- Kada? - išgirstu keistą klausimą iš jos virpančių lūpų.
- Paskutinę savo darbo dieną jo architektūros įmonėje.
- Atleisk, Sofija, - ašarodama puola man ant kaklo, stipriai apka­
bina. - Tai aš kalta, kad... kad...
- Jau per vėlu vienai kitą kaltinti. Jaučiau, kad patinku Tomui, bet
nesitikėjau, jog panaudos prieš mane prievartą. Man pačiai reikėjo
būti atsargesnei su juo, - atlaisvinusi sriūbaujančios merginos rankas,
nušluostau jai ašaras. Iš virtuvės atnešu vienkartinių servetėlių, kad ir
ji nusisausintų šlapius delnus. Taip pat prigriebiu butelį vyno.
- Čia dovana judviem su draugu, - įteikiu jį Katerinai. - Kad jūsų
romantiška vakarienė būtų dar romantiškesnė. Atsiprašau, kad at­
kimštas, aš tik paragavau, - nutaisau kaltą miną. - Vienai gerti šį vyną
ne taip skanu, kaip kartu su mylimuoju.
- Ačiū, - dėkoja liūdnai. - Sofija, tu tikrai išskirtinė. Rūpiniesi
mūsų romantika, nors aš norėjau pakenkti tavo ir Arono Logano san­
tykiams.
- Tie santykiai nuo pat pradžių buvo sudėtingi ir ties žlugimo riba.
Juk kam lemta įvykti, tas anksčiau ar vėliau įvyks. Apie tai galėsimpa­
kalbėti kitą kartą. Šiandien šios temos nenoriu liesti.
- Nepyk, kad aš taip...
- Katerina, - apkabinu per pečius. - Esi man daugiau nei tik bu­
vusi kolegė. Tu - mano draugė. Tik kol kas šalinuosi pašnekesių apie
meilės reikalus, bandau susigaudyti savyje, atrasti kitokį paviršių, ant
kurio galėčiau tapyti naują savo gyvenimą.
- Tu taip gražiai kalbi, kad neįmanoma nesusigraudinti. Sofija, pa­
žadu nenuvilti tavęs. Kad ir ne tokia prabanga tviska mano butas, jo
durys tau visada atviros. Užsuk bet kada.
Išlydint Kateriną užplūsta pasididžiavimo jausmas. Dar viena
draugė praplės patikimų žmonių ratą, ir dėl to noras likti Vankuve-
136 ALICIA G U T JE

ryje tik stiprėja. Visai nesvarbu, kad meilė gražuoliui architektui su­
luošino mano vidų ir sulopyta širdis jau niekada nebebus tokia pati,
draugų palaikymas visada išliks.
* * *
Tonio telefonas vis dar išjungtas, skambinu nuo ankstaus ryto kas
penkias minutes. Prieš pradėdama tvarkyti dokumentus, kad gaučiau
dvigubą pilietybę, noriu su juo pasitarti, ką daryti su suklastotomis
asmens tapatybės kortelėmis. Juk negaliu jų atiduoti agento viršinin­
kui, dar netyčia užklaus ko nors, ir mano atsakymas pakenks Tonio
karjerai.
Sulėtinu žingsnį prie automobilių salono. Autobusais ir taksi važi­
nėti nusibodo, norisi privatumo. Svajodama apie nuosavą nublizgintą
transporto priemonę išsiunčiu Džefriui žinutę.

Mainau savo sugebėjimus lovoje į džipą. Domina?

Gal vis dėlto nereikėjo drumsti Benetui ramybės? Jis ir taip po

vakarykščio šalto atstūmimo griežia dantį ant manęs, o lįsdama su
tokiu pasiūlymu viską tik paaštrinsiu. Bet juk žinodamas mano kainą
lengviau apsispręs, ar verta su manimi sugulti. Tyliai kikendama
traukiu namų kryptimi. Anksti ryte atėjau į uostą pabūti švyturiu
atplaukiantiems laivams. Žinoma, jie manęs nė nepastebėjo, tačiau
man patiko įsivaizduoti, kad vaikščiodama pakrante rodau kelią ir
geibėjų nuo paklydimo bangose.
Ieškodama, kur galėčiau tradiciškai išgerti pirmąjį rytinį puodelį
kavos, įsmunku į „Trees Organic“ kavinę. Viduje groja gyva muzika,
lankytojai, kurių nėra labai daug, pusryčiaudami čiauška apie dienos
planus. Tamsokas interjeras dekoruotas sausomis medžių šakomis,
o prietema suteikia šiai vietai romantišką prieskonį. Apima jausmas,
tarsi būčiau atėjusi į pasimatymą. Peržvelgusi ant sienos kabantį me­
niu, užsisakau vidutinio dydžio puodelį kapucino ir įsitaisau prie
laisvo staliuko. Niekas nesėdi po vieną, tik aš. Kavos putoje išpieštas
abstraktus ornamentas sugrąžina nostalgiškus prisiminimus, kai per
pietų pertraukėles apsupta kolegių ir klausydamasi jų klegesio ragau­
davau šefo ruoštus desertus. Dabar irgi neatsisakyčiau Veronikos ir
Klaudijos draugijos, gal jos įkalbėtų pasmaližiauti sūrio pyrago, kurį
 . a cu-d/t
y Cc 2 137

Msi čia lapnoja. Draugių gyvenime permainų irgi netrūksta, todėl ne­
daliu tikėtis, kad viską metusios lėks pas mane. Klaudija pasinėrusi į
naujus santykius, ji tai tikrai mažiausiai galvoja apie buvusią raudon­
plaukę kolegę. Šypteliu sau, ir pakeliu akis į viršų, norėdama pamaty-
n, kas užkliudęs stalą sugadino piešinį mano puodelyje.
Vyras, mūvintis tamsius mėlynus džinsus, vilkintis rožinius marš­
kinius ir kupranugario kailio spalvos švarką, tyrinėja mane išraiškin­
gu žvilgsniu. Tvarkingas įvaizdis neatrodo tobulas, nes ant galvos sty­
ro nešukuoti plaukai, o viršutinę lūpą dengia pernelyg vešlūs ūsai. Be
leidimo atsisėda priešais ir atsilošia į kėdės atkaltę. Aš susikausčiusi
skaičiuoju savo mirksnius.
- Esi be galo daili, Kamila. Nesistebiu, kad turi ne vieną gerbėją,
kuriam užverda kraujas, kai atsiduri šalia, - sako vyriškis. - Tokias
dailutes kaip tu pavojinga išleisti iš akių. Jos arba nubėga pas kitą,
arba mėgina pasprukti iš šalies. Jus nuolat reikia stebėti, - atsidusęs
rudaplaukis paima puodelį ir siurbteli mano kapucino kavos. Vis dar
esu nuo jo atsitvėrusi tylos siena, tik nežinau, ar ilgai ji mane saugos
nuo šito įžūlaus tipo. - Kada atgausiu tai, ką iš manęs pavogei, mie­
loji? - paklausęs gurkšnoja kavą. Taip norisi išplėšti puodelį iš rankų
ir apiplikyti džinsais aptrauktas šlaunis. Nežinojai, kad nemandagus
elgesys atstumia? Jis griauna derybas ir trokštami dalykai lieka ne­
įgyvendinti.
- Maniau, tai buvo dovana, - tarsteliu spoksodama į jo pirštą, už­
kištą už žalsvos puodelio ąselės.
- Anąkart paaiškinau supainiojęs tavo dovaną su kitos moters ir
norėčiau jas apkeisti. Gautum lygiai tokį patį daiktą, tik nesuprantu,
kodėl spyriojiesi ir man jo net neparodai.
- O aš nesuprantu, kodėl tas daiktas tau toks svarbus, Noeli, -
pakėlusi akis nusitaikau jam į kaktą. - Jeigu sakai, kad jie identiški,
tai abejoju, ar per tuos metus toji moteris pastebėjo skirtumą. Tikiu,
iki šiol sėkmingai jį naudoja ir nesuka sau galvos kaip tu dėl tokių
smulkmenų. Kai buvom susitikę beveik prieš mėnesį, nutylėjau, kad
jo nebeturiu, pamečiau.
Noelis pastato ant stalo tuščią puodelį, servetėle nusišluosto lūpas
bei putomis aplipusius ūsus.
- Ką tik prisiminiau, kad tąkart pamiršau pasakyti, jog esi mano
nuosavybė, Kamila, - užgulęs stalą kužda jis, o aš, seilių gumului už-
138 ALICIA G U T JE

strigus gerklėje, išsproginu akis. Noelis tyčia išmaukė kavą, žinojo,

norėsiu nuplauti tokią naujieną. - Stebiesi, kad jis galėjo tave parduo­
ti? O gal stebina, kad nusipirkau aš? - vyriškis užduoda klausimus,
aš vis krenkščioju prie stalo. - Pažadėjau rasti išeitį, kaip tave iš ten
ištraukti. Tik jis gudriai mane apšovė. Sutikęs perleisti juodaplaukę
gražuolę pamiršo paminėti jos nebeturintis. Toji žavi nenuorama jau
buvo prieš keletą dienų pabėgusi. Po daugiau nei savaitės internete
perskaičiau straipsnį apie žuvusią turistę iš Sicilijos. Tada man kojas
pakirto - lygiai taip pat, kaip ir prieš mėnesį susitikus ją viešbutyje.
Nežinau kaip tu, Kamila, bet aš nepamiršau mudviejų praleisto laiko
kartu. Tu neužmirštama, - svajingai sako. - Žmona po kelių mėne­
sių iš kažkur suuodusi paklausė, ką nusipirkau už penkiaženklę sumą
nepasitaręs su ja, nes dažniausiai apsvarstome brangius pirkinius.
Sumelavau tuos pinigus paskolinęs draugui ir nebesitikiu atgauti. -
Tyla. - O gal vis dėlto nori skristi su manimi į Olandiją? Žmona savo
akimis pamatytų, kam išleidau dalį jos uždirbtų pinigų, - Noelis atsi­
lošęs pasitaiso marškinių rankogalius. Užsiėmusi klausytojos pozici­
ją nebeketinu praverti burnos. - Vankuveryje ilgai nebūsiu. Tikiuosi
prieš išvykdamas spėti tave palepinti dovana, kurios esi nusipelniusi.
Ir šypsena bus platesnė, nei yra dabar, - pakilęs pabučiuoja į plašta­
ką. - Džiugu matyti tave laisvą, Kamila. Tu tiesiog žydi ir leidi mums,
vyrams, gėrėtis tuo vaizdu. Beje, Ruslano pasirašytą dokumentą iš­
saugojau tik dėl prisiminimų. Norėčiau, kad jis toks ir liktų, - dar kar­
telį lūpas priglaudęs prie šaltos odos, Noelis šypteli ir sagstydamasis
švarką išeina iš kavinės.
 d^ u u cC s

Mano rytai prasideda nebe nuo kavos ritualo, o nuo neigiamų

emocijų bangos. Tarsi jos sugebėtų mane greičiau išbudinti? Tik su­
gadina nuotaiką visai dienai, bet nepadaro manęs budresnės, akyles-
nės, nusiteikusios išgirsti dar vieną nemalonią žinią. Nenoriu gyventi
taip, lyg rytojus atneštų vien tik blogybes, ir paskutinis optimizmo
lašelis, likęs manyje, išdžiūtų.
Užsisakiusi naują puodelį kavos, tik šįkart kolumbietiškos, seku
paskui klevų sirupo aromatą iki savojo staliuko. Delsiu ragauti, rodos,
sušilau vien nuo kvapo, kuris pretenduoja nurungti mano mėgsta­
miausią. Susigūžiu kėdėje išgirdusi Te amo, sklindantį iš pilko actekų
raštais marginto pončo kišenės. Keli kavinės lankytojai atsigręžia su­
rūgusiais veidais, žvilgsniu liepia sumažinti telefono garsą. Ekranėlyje
išvystu tėčio darbo numerį, iš kurio jis man niekada neskambina.
- Klausau, - atsiliepiu kiek susijaudinusi. Tik nesakyk, kad susipy­
kai su mama ir man teks skristi į Siciliją jūsų taikyti?
- Kamila? - ištaria mano vardą sutrikęs balsas. - Čia Fabijus.
Tavo tėtis paskolino telefoną, kad būtų paprasčiau susisiekti su ta­
vimi. Ką tik nusileidau Vankuveryje, važiuoju į viešbutį. Ar galėsiu
apsistoti pas tave?
- Aaaaa... - nutęsiu sukinėdamasi aplinkui, lyg jis tuoj bus čia, o
aš nesu pasirengusi jo sutikti. Išlekiu į lauką, kad nereikėtų varžytis
prieš žmones kalbant su Leticijos vyru. - Paprašyk taksi vairuotojo
sustoti prie „Rosewood“ viešbučio, persikėliau ten. Atvykęs luktelėk,
aš tvarkau reikalus mieste.
- Žinoma, Kamila. Kas mėnesį kur nors skrendu, vienas tikrai ne­
pražūsiu. Iki pasimatymo.
Svainiui padėjus ragelį, pirštai ima ieškoti administratorės tele­
fono. Rezervuosiu atskirą kambarį, nes į apartamentus neketinu įsi­
leisti, kitaip reikės jam atskleisti tai, ko nenoriu. Tačiau prisiminus
dieną, kai Leticija man pirmai prasitarė turinti vaikiną ir kitą dieną
su juo supažindino, o vėliau pakuždėjo ir apie sužadėtuves, ir pir­
mojo vaikelio laukimą, girdžiu, kaip sriūbauja mano sąžinė, skepe-
140 ALICIA G U T JE

taite valydamasi nosį. Fabijus mano giminaitis, negaliu jo atstumti ir

nugrūsti į tolimiausią viešbučio kampą, kai gyvenu erdviame būste.
Mudu nė karto nesame susipykę, gal dėl to, kad požiūriai sutapdavo į
absoliučiai viską. Su Leticija jiedu nuolat riedavosi, aprimo tik gimus
vaikams. Su Fabijumi lengva sutarti, jis kantrus, bent jau su manimi,
nors to nepasakysi apie kitus pažįstamus italus.
Žvilgtelėjusi į laikrodį paskaičiuoju, kiek minučių užtruksiu par­
bėgti į viešbutį ir susitvarkyti svetainę bei virtuvę. Jeigu pasiskubin­
siu, turėčiau spėti namus paversti švaresniais iki kol Fabijus atvyks.
Nusipirkusi trečią kavos puodelį išsinešu ir spėriai einu gatve, burną
vis pripildydama klevų sirupo skonio. Nežinau, kaip reikės bendrauti
su Leticijos vyru, kai toji gėdinga paslaptis nebėra paslaptis. Mudu
varžysimės vienas kito? Vengsim tos temos? O gal atvirai pasikalbė­
sime apie tai, kas ne vienus metus slėgė Fabijaus pečius? Nesupra­
ntu, kodėl mama neperspėjo apie jo vizitą, netikiu, kad jį suplanavo
paskutinę minutę.
Uždususi įvirstu pro apartamentų duris ir nutrenkusi rankinę ant
stalo puolu mesti šiukšles į joms skirtą dėžę, neleisdama ilgiau mėtytis
kur papuola. Laikas negailestingai tirpsta, aš vis dar plušu virtuvėje,
joje didžiausia netvarka. Štai tau ir privalumas gyventi vienai. Taip, nie­
kas neknisa proto, darai ką nori, bet kai tvarkaisi, svajoji apie dar porą
rankų, kurios tikrai būtų ne prošal. Trūksta Marlisos, ji bent jau tvarką
prižiūrėdavo namie, nereikėdavo prieš svečius raudonuoti. Pasiteisin­
čiau Fabijui vakar rengusi vakarėlį ir nespėjusi visko iškuopti. Jis, be
abejo, pasisiūlytų padėti, bet paskui nesinorėtų sulaukti moralizuojan­
čių tėvų skambučio, esą toks gyvenimo būdas netinkamas jų dukrai.
Svečias iš už Atlanto paskambinęs praneša, jog ką tik išlipo iš taksi
ir nori dar kažką pridurti, tačiau pertraukusi padiktuoju aukšto nu­
merį, į kurį pakilti. Man tos papildomos minutės aukso vertės, spėsiu
dar indus į indaplovę sudėti ir nuo sofos nuvalyti trupinius.
Beldimas į duris - tarsi spyris man į užpakalį. Stoviu tiesi, už savęs
slėpdama saują vakarykščių raguolių likučių. Pasitvarkiusi plaukus ir
giliais įkvėpimais sulėtinusi širdies plakimą prieinu prie durų.
Fabijus atrodo stilingai, kaip ir dera italui. Mūvi žalias kelnes, vilki
baltus marškinius, tamsiai rudą švarką ir ryši mėlyną kaklaraištį. Nu­
žiūriu jį, liežuvis neapsiverčia nė pasisveikinti. Vyras irgi tylėdamas
nužvelgia mane.
 141

- Nesitikėjau, kad taip greitai atvažiuosi iš oro uosto. Tikriausiai

pasitaikė prie vairo nemiegantis taksistas, - išspaudžiu draugišką
švpseną. Jis linkteli. - Kodėl atskridai iš anksto neįspėjęs? Dabar ne­
galvočiau, kuo tave pavaišinus. Nestovėk tarpduryje, eikš vidun.
- Per darbus pamiršau pranešti, - sumeluoja. - Saldumynų ne­
mėgstu, taigi apsieikim be užkandžių etapo ir pereikim tiesiai prie
solidžių pietų. Pagaminsiu, jeigu neprieštarausi.
- Svečiui gaminti neleisiu, papietausim viešbučio restorane.
- Man patinka namie ruoštas maistas, bet tebūnie, nusižengsiu
šiai taisyklei, - Fabijus pakreipia galvą į svetainės pusę, o aš tuo tarpu
išmetu trupinius į šiukšlių dėžę. - Tai vis dėlto su Aronu Loganu pa­
sukote skirtingais keliais?
- Kuriame internetiniame portale perskaitei tokius gandus? - nu­
sistebiu plaudamasi rankas.
- Neperskaičiau, pasidariau išvadas. Sakei, persikėlei čia, o ne abu
persikėlėte. Turiu pagirti, įspūdingo grožio būstą įsigijai. Ir aš norė­
čiau tokiame gyventi.
- Išsikraustėm iš Loganų šeimai priklausančių namų, kad Arono
žmona neturėtų dar vienos priežasties manęs žeminti, - sakydama
atkreipiu dėmesį į Fabijaus raudoną ir juodą lagaminus, pastatytus
prie sofos. - Pastaruoju metu Aronas dažniau apkabina lagaminą, o
ne mane, todėl jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau viena, - neapsimetinė-
dama paaiškinu. - Nemanau, kad ir tau pavyks viešnagės Kanadoje
metu paspausti jam ranką.
- Nieko tokio, bus dar progų pasimatyti su Loganu, - dalykiškai
sako Fabijus ir grįžteli į mane. Atsegęs kelioninio krepšio šoninę kiše­
nėlę iš jos ištraukia dvi citrinas.
- Nė už ką nesutiksiu valgyti arancinu net jeigu tu juos paruoši.
Išmesk citrinas, kad nekiltų pagundos stoti prie viryklės, - paliepiu.
Jis paleidžia vaisius iš rankų ir šie prarieda palei mano kojas. Supyku­
si primerkiu akis.
- Liepei jas išmesti, - šypsosi svainis.
- Tik ne ant parketo, - niurzgu rinkdama citrinas. Žvilgtelėjus į jį
matau traukiantį dar vieną geltoną rūgštų vaisių. - Fabijau, aš rimtai
sakau. Mano virtuvėje nešeimininkausi. Elgiesi, lyg nežinotum, kad
nekenčiu arancini.
- Noriu ištaisyti klaidą, Kamila. Tąkart nupirkęs jų iš gatvės pre­
keivio pavaišinau tave. Mes visą dieną nieko nebuvome valgę ir geriau
142 ALICIA G U T JE

būtume dar pakentėję, bet užsispyręs stabtelėjau prie senyvo vyro vi­
sai nepagalvodamas, kad galiu susargdinti tuo maistu.
- Neprimink, - susiraukusi sumetu citrinas į šaldytuvą, nes šiuk­
šlių dėžė pilna. - Pirmiausia įkurdintam tave, o paskui nusileisime į
restoraną pavalgyti. Kol gyvensi šiuose namuose, mums maistą ruoš
patyręs šefas. Kiek laiko žadi viešėti Vankuveryje?
- Dvylika dienų. Nors iš tiesų mano buvimas čia priklausys nuo
to, kaip greitai rasim vyninei patalpas. Atskridau paskubinti vynų
tiekimą į Kanadą, nes pastebėjau, jog šitas reikalas lėtokai juda. Loga-
nas žadėjo padėti, bet, kaip matau, pristabdė pagalbą iki minimumo.
- Nežinau, ką Aronas sutarė su tėčiu, bet šiuo metu jis paskendęs
rūpesčiuose. Tikiu, kai tik išspręs didžiąją dalį jų, prisidės prie šios
idėjos įgyvendinimo. Jamtai svarbu.
- Kalbėjau su Viliu. Jis pritarė minčiai, kad Logano kišimasis į
šeimos verslą nereikalingas. Jo pavardė tik įtrauks mus į skandalą ir
prišauks nesėkmę. Mano pažįstamas, gyvenantis čia, sutinka bendra­
darbiauti. Rytoj su juo oficialiai užtvirtinsime sandorį.
- Fabijau, nuo kada perėmei tėčio pareigas? Kiek prisimenu, buvai
tik jo vadybininkas.
- Dabar esam lygiaverčiai partneriai. Todėl savo žodį irgi galiu
tarti.
- Šitas kambarys tiks? - šaltai klausiu, pravėrusi duris į mažiausią
ir nejaukiausią patalpą atokiausiai nuo mano miegamojo. Svainis li­
nkteli net nepažvelgęs į vidų. Pasidėjęs daiktus pasiima piniginę ir
klausiančiomis akimis prieina prie manęs. Pasistiebusi pakšteliu į
skruostą. - Pamiršome pasisveikinti, - paaiškinu traukdamasi. Fabi­
jus žingteli į priekį ir atkartoja mane. Niekada nesijaučiau keistai bū­
dama taip arti jo. Nors sesers vyras ir nesielgia su manimi kitaip nei
anksčiau, bet žinojimas, jog jam patinku kaip moteris, pakeitė mano
elgesį su juo. Fabijaus jausmai sukūrė tarp mūsų nematomą barjerą, į
kurį aš vis atsitrenkiu vien pagalvojusi apie išvaizdųjį italą. Beveik dvi
savaitės su Fabijumi prailgs. Manau, tai supranta ir jis.
Užrakinę apartamentus nusileidžiame į vieną iš viešbutyje esančių
restoranų. Tačiau į jį nepatenkame, nes atsidarys tik po dvidešimties
minučių. Fabijaus neperkalbu ieškoti kitos vietos pavalgyti. Sako no­
rįs pasėdėti su manimi lauko terasoje, kol išragaus visus restorano
patiekalus. Pro stiklines duris pažvelgiu į dangų, regis, giedrinasi.
 143

Apsidžiaugiu nenusivilkusi pončo, kitaip nesutikčiau į tą restoraną

kojos kelti.
Besišypsančiai merginai atvėrus duris ir pakvietus užeiti, paprašau
atnešti taurę karšto spanguolių vyno. Ši suglumusi teisinasi, kad me­
niu nėra tokios rūšies vyno. Ištraukusi iš jos rankų nedidukę knygelę
bei parkerį, užrašau apartamentų numerį, į kurio sąskaitą restoranas
įrašys sumą, kurią aš su svečiu išleisiu. Padavėja susižvelgia su barme­
nu, o tada palydi mus iki staliuko su geriausiu vaizdu. Įteikusi meniu
nulekia man atnešti taip trokštamo gėrimo.
Besvajojant apie gurkšnį karšto vyno, Fabijus pirmas išsirenka ant
grotelių keptą kepsnį. Aš nežinau, ką užsisakyti, patiekalų aprašymai
manyje nepažadina alkio jausmo. Merginai grįžus su dviem garuo-
jančiom taurėm vis dar dvejoju dėl kito užsakymo, akys šokinėja
tarp patiekalų. Kuris? Žinau, Fabijus jau nori kuo greičiau pripildyti
skrandį, o ne žiūrėti į mane neapsisprendžiančią.
- Bandelę, įdarytą krevetėmis ir omarais, - pagaliau pasakau. -
Nors... - padarau pauzę. Fabijus įremia į mane susiraukusį žvilgsnį
ir žiojasi paprašyti jam vienam atnešti kepsnį. - Norėčiau, kad jūrų
gėrybes ir bandelę patiektumėte atskirai. Ačiū, - priduriu išspaudusi
šypseną. Padavėja nuskuodžia į virtuvę, o priešais mane sėdinčio vyro
akys prašviesėja.
Skanaudami vyną žodis po žodžio atsipalaiduojame, kalbamės
saugiausia tema: apie darbą. Fabijus turi aiškią viziją, kaip padidinti
vynų pardavimą, įvesti juos į platesnę rinką ir sudominti potencia­
lius pirkėjus. Šis restoranas galėtų būti vienas jų. Rodos, jo smegenys
niekada nesiilsi, o kuria didingus planus. Gal tėtis ir nesuklydo pada­
rydamas Fabijų savo verslo partneriu. Jo užmojai gali atnešti naudos,
jeigu tik ne per plačiai užsimos.
Lauko terasoje praleidžiame didžiąją dienos dalį. Pati stebiuosi,
kad dar nepradėjau zyzti užkelti mane į apartamentus, juolab kad
maistas čia prasčiausias, kokį yra tekę valgyti. O ir kalbos apie vyninę,
kurią svainis nori įrengti ir atidaryti iki metų pabaigos, pabodo. Žvel­
giant į Fabijų užplūsta prisiminimai ir nejučia imu jais dalintis: kai su
būriu jaunimo traukdavom į paplūdimį ir visą popietę nardydavome
jūroje. Iš tų dienų nemėgau tik vieno dalyko: saugoti ant kranto pa­
liktų daiktų. Nors tai darydavome pakaitomis, tai buvo pats neken-
čiamiausias dalykas - sėdėti ant smėliuko ir žiūrėti į besimaudančius.
144 ALICIA G U T JE

Fabijus išklauso mane ir vėl prabyla apie vyninę. Ar jis nepasiruošęs,

ar tiesiog nelinkęs kol kas gvildenti asmeninių temų? Tikėkimės, bet
kurią minutę nesprogs ir neišsakys visko, ką galvoja, ir netgi daugiau.
Tebesame vieni, niekas prie mūsų neprisideda. Tiesa, kelios po­
relės buvo užklydusios į terasą, bet greitai apsisuko ir pabėgo. Matyt,
jiems oras per vėsus sėdėti lauke. Nebesu kalbi kaip iš pradžių, jau­
čiuosi pavargusi nuo dviejų netikėtų susitikimų. Norisi griūti į lovą ir
valandžiukę nusnausti, atgauti jėgas.
- Na gerai, atidarysi vyninę Vankuveryje, ir kas toliau? - paklausu­
si nusižiovauju. Argi nematai, kad neįdomu apie tai diskutuoti?
- Skrisiu į Čilę, - sakydamas nužvelgia mano lėkštę, kurioje guli
vakarienės likučiai. - Už savo pinigus, - priduria įbedęs akis į mane,
tarsi nujausdamas, jog imsiu priekaištauti dėl neatsakingo elgesio ir
bereikalingo mūsų šeimos biudžeto tuštinimo. - Turiu šiokių tokių
planų toje šalyje.
- Jie susiję su prekyba vynais?
- Ne. Prašom paduoti servetėlę.
- Tada su kuo? - išlenda moteriškas smalsumas, pokalbiui pasisu­
kus įdomesne linkme. Matau, Fabijus nenusiteikęs atsakyti, nusukęs
žvilgsnį gurkšnoja trečią puodelį arbatos. Kai dedu servetėlę jam ant
plaštakos, suskamba mano telefonas. Neatsiliepčiau, bet tai Tonis. Jis
ir taip retokai manęs ieško, todėl atsiprašiusi svainio pakeliu ragelį.
Gal Marlisa prisipažino su manimi kalbėjusi, ir jis nori mane už tai
išbarti? Juk ne aš jai skambinau, o ji man. - Ką tokio pasakysi, ko ne­
žinau, Toni? - šmaikščiai klausiu. - Aha, esu netoli namų. Kokią pa­
slaugą? Žinoma, atsiųsk jį. Aš tau skolinga daugiau, ne tik tai. Vėliau
paskambinsiu, kad būtum ramus, jog siuntinys pas mane. Iki.
- Tai mūsų vakaras drauge baigtas? - teiraujasi Fabijus, kelda­
masis nuo staliuko.
- Šiame restorane taip. Neprieštarauji, jeigu pratęsime jį aparta­
mentuose? - besitaisant pončą, ant nosies nukrenta keli lietaus lašai.
Pačiu laiku susiruošėme apleisti lauko terasą.
- Jei tavo namuose bus tokia pat skani arbata, kaip čia, tada ne­
prieštarauju, - šypteli svainis.
- Bus, - tarsteliu paimdama iš dėžutės paskutinį arbatos pakelį ir
įdedu jam į švarko kišenę.
Padavėja su barmenu mus išlydi plačiomis šypsenomis, dėkoja
už apsilankymą. Man taip norisi leptelėti, kad dėkojat už paliktus
 145

pinigus. Be abejo, nepagailėjau įrašyti nemenką arbatpinigių sumą.

Aronui Loganui reikia mokytis būti dosnesniam. Čia bus puiki proga
tai pademonstruoti.
Užsikėlus į keturiasdešimt aštuntą aukštą, palieku Fabijų virtuvė­
je. Paprašau pranešti, kai atvyks mano siuntinys. O aš turėdama kelias
laisvas minutes, persirengsiu patogesniais drabužiais. Šį kartą nesino­
ri lįsti į mylimą raudoną kombinezoną. Jis paslepia mano moteriškas
formas. Tad nuo pakabo nusikabinu kobalto spalvos laisvo kirpimo
suknelę ilgomis rankovėmis ir plonytį diržiuką talijai pabrėžti.
Kodėl neprisileidus pieno vonios ir nepasilepinus kaip Kleopatrai?
Teta sakė, toks gražinimosi ritualas nėra tik mitas. Ji kartą į mėnesį
maudosi piene ir atrodo gerokai jaunesnė nei kitos jos metų moterys.
Kol gyvenu apartamentuose, reikia pasinaudoti visa prabanga. Pačiu­
pusi mobilųjį renku administratorės numerį, kad atgabentų ne vieną
galoną migdolų pieno. Padidinkim pono Logano sąskaitą.
Iškvepiu staigų atodūsį, Arono vardui įsižiebus ekranėlyje. Melo­
dijai vis garsėjant, rankos pradeda virpėti, kūnas įsitempia, žvilgsnis
pasikeičia. Klestelėjusi ant lovos ranką su skambančiu telefonu pa­
dedu ant šlaunies. Nykštys šiandien maištingas, nepaklūsta įsakymui
neatsiliepti. Nuslydęs įjungia dar ir garsiakalbį.
Kvėpuoju labai tyliai, kad Aronas manęs neišgirstų. Nors žino­
jimas, jog jis yra ten, kitapus ryšio, jaudina. Traukiuosi prie lovos
krašto, norėdama atremti nugarą, tačiau alkūne užkliudau stalinę
lempelę. Spėju ją sulaikyti, užtat išvartau kitus daiktus, stovinčius ant
spintutės.
- Užsigavai? - grįžteliu išgirdusi Arono balsą, kuris nuslysta kak­
lu žemyn, per krūtų tarpą iki jautriojo žirniuko. Pastačiusi lempelę,
delną priglaudžiu prie intymios vietos, tarsi šitaip uždrausčiau kilti
malonioms bangoms.
- Ne, - iš mano lūpų pasigirsta atsakymas tarsi blyksnis. Atsigu­
lusi minkštuose pataluose mobilųjį paguldau šalia savęs. Myliu tylą,
kurioje esi, Aronai, ir galėčiau jos klausytis ištisas valandas. Bet ir
neįstengiu užmiršti tavo savanaudiško elgesio. Ar žinai, kad maži
kareiviukai, apsiavę batais, apraizgytais spygliuota viela ir apsiginkla­
vę skausmo kulkomis, be poilsio dienų žygiuoja per mano krūtinę ir
dainuoja tą pačią dainą? Bent įsivaizduoji, kaip kenčiu vien už tai, kad
pamilau tave? - Turi apsispręsti, kas tau svarbu, - sukuždu.
146 ALICIA G U T JE

- Man svarbi tik tu, Sofija, - atsako šnabždesiu į žodžius, skirtus

ne jam. Esu tau svarbi? Tai kodėl trankaisi su kitomis moterimis?
- Netikiu tavimi. Kaip ir neleidžiu man skambinėti, kai užsinori.
- Mažyte. - Užmerkiu akis, pajutusi Aroną švelniai priglundant
prie kūno, lyg būtų čia ir lūpomis liestų pašiurpusią odą. - Tavęs
troškimas dar niekada nebuvo toks stiprus. Apie nieką kitą negal­
voju, tik apie mylimas rankas, apsivijusias man kaklą, o kojas -
klubus. Neatiduok mano meilės Benetui, Sofija. Aš nežinosiu, ką
daryti, jei nejausiu jos. Būk gera, prisijunk prie skaipo. Noriu tave
pamatyti.
- Aronai, kodėl tu sunkiai kvėpuoji? - klausiu, giliems įkvėpi­
mams ir iškvėpimams sukėlus įtarimą.
- Liečiu... kotą, - rimtai sako.
- Kieno?
- Kaip - kieno? Savo!
- Nejaugi taip greitai sukietėjo? - aš irgi esu rimta.
- Be abejo, tavo seksualus balsas mane jaudina.
- Tada netrukdysiu mėgautis ranka. Sėkmės tvarkant tą nedidelį
reikalą.
- Ei, visų pirma, ką vadini „nedideliu“?Antra, jeigu pakėlei bokš­
tą, malonėkjį nuleisti. Nagi, mažyte, padėk man. Tuoj perskambinsiu
per skaipą.
Ko nori, tą gausi. Įsižeidusi nusirengiu, atsigulu ant nugaros ir virš
savęs iškeliu telefoną. Mano širdies sargybiniai paskelbia karą ponui
Tobulajam, mušdami būgnus, įspėjančius apie būsimą kovą. Išvydus
Arono nuogą treniruotą krūtinę, rodos, taip ir regiu iš jos pasipila­
nt žiežirbas po pralaimėjimo. Jam atitraukiant nešiojamą kompiuterį
toliau nuo savęs, išsiilgtos šokoladinės akys prikausto mano žvilgsnį.
Tačiau nebesu tikra, kad jose matau meilę, skirtą vien tik man. Aistrą
mano kūnui - taip, bet ar meilę?
- Hmm? - Aronas kilsteli antakius, dvejodamas, ar tikrai mato tą,
kuriai skambina. - Kuo kvepia tavo lūpos, juodaplauke? - teiraujasi
lyžtelėdamas savąsias.
- Agurkais ir vištienos krūtinėle.
- Jei būčiau šiek tiek arčiau tavęs, jos būtų mano vakarienė, - sako
nužiūrinėdamas liemenėlę, slepiančią įspūdingus iškilumus. - Neat­
sisakytum mano bučinių?
Pasielgiu, kaip įsako kerštinga širdis: pabučiuoju mobiliojo ekra­
nėlį. Aronas meiliai nusišypso. Jo viena ranka tebesidarbuoja trumpi­
kėse, o kita deda į burną vynuoges.
- Nebijai, kad tokį užtiks žmona?
- Neužtiks, esu užsirakinęs.
Skambini man, kad bent jau virtualiai patenkinčiau? Tu išties
egoistas.
- Tikiu, turi Agnetai paruošęs pasiteisinimą, jeigu įsilaužtųpro duris.
- Žinai, ką dabar tau padaryčiau? - klausia nustūmęs mano žo­
džius į šoną. - Suspausčiau savo lūpomis tavąsias ir be gailesčio pa­
mylėčiau tave visą, - išsitraukęs iš trumpikių siaubingai susijaudinusį
penį, galvą atremia į sieną. Paima apvalų meliono žiedą, perbraukia
per pasididžiavimą ir užmauna ant jo.
- Nori pažiūrėti, kiekjų tilps? - erzinu stebėdama maunant antrąjį.
- Aha, - nusivaipo.
- Po vieną dantimis juos numaučiau ir nulaižyčiau melioni-
nį kotą. Tik pirmiausia jį apdrausk nuo mano aštrių dantų, nes
prisiekiu, sužeisiu.
- Kai aš toli, tau drąsos nestinga. Pažiūrėsim, kaip bus, kai susiti­
kus pavaišinsiu melionine lava. Ar ir tada būsi tokia drąsi? - jo ranka
ima judėti greičiau, kai praskėtusi kojas telefoną nukreipiu į intymią
vietą. Patraukusi stringą juostelę pirštu apsuku aplink klitorį. Džiun­
glės išskiria skystį, jis nutįsta iki kelnaičių krašto ir pritraukia Arono
veidą arčiau kompiuterio ekrano. Jis lyžteli per jį. - Rodei tas putlias
lūpytes Benetui? - Mano šypsena poną Tobuląjį įsiutina. - Sofija, age­
ntas matė jas? - susiraukęs pakartoja klausimą.
- Norėčiau, kad dabar tavo draugužisyo ne Džefrio, slidinėtų ma­
nyje, - geismingai ištarusi pasitaisau kelnaites ir suglaudžiu kojas. -
Bučkis į pačią bokšto viršūnėlę, buvęs meiluži, - pasiunčiu oro bučinį.
- Žaidi su ugnimi, mažyte! - sušunka Aronas, ir telefono ekranėlis
užtemsta. Vaizdo nematau, tik girdžiu jį šnekantį pakeltu tonu, bando
išjungti kompiuterį. Aš irgi mėginu atsijungti nuo skaipo, bet mano
telefonas užstringa.
- Atvyko siuntinys, Kamila, - atlapojęs smaragdą karalystės duris
įeina Fabijus. Paslėpusi mobilųjį tarp kojų prisidengiu suknele, kurios
taip ir neapsivilkau. Svainio skruostams rausvėjant meldžiuosi, kad
tik daugiau nieko nesakytų. Juk Aronas mūsų klausosi.
- Ačiū, tau. Netrukus ateisiu, - rankos mostu išvarau jį iš miega­
mojo.
148 ALICIA G U T JE

- Kas dar, be tavęs, yra namie? Benetas? - užsipuola ponas Or­

gazmas. - Sofija? Sofija? - Aš tylėdama atkrapštau telefono dangtelį
ir išimu bateriją. Lai pasikankina spėliodamas, su kokiu vyru leidžiu
vakarą.
Pasipuošusi suknele, kuri parduotuvėje atrodė gražiau, apkaltinu
nevykusį apšvietimą ir nuskubu į svetainę. Fabijus nekritikuos mano
aprangos stiliaus po to, kai matė mane pusnuogę.
- Kada nustosi gražėti,figūrytė* - švilpteli vaikinukas, įsitaisęs ant
sofos. Pašnairuoju į svainį, stovintį netoliese ir kreivoku žvilgsniu nu-
žiūrinėjantį svečią.
- Kada tu išaugsi iš paaugliško amžiaus, Džošai, - sakau eidama
arčiau jų. Tonio sūnus strykteli ir stipriai mane apkabina. - Gera tave
matyti, - sukuždu į ausį glostydama jam nugarą.
- Ir man tave, Sofija. Loganas nepyksta, kad, be jo, čia gyvens dar
du vyrai?
- Fabijus - mano svainis, o ir tave laikau šeimos nariu. Aronas
žino, ką tavo tėtis dėl manęs padarė ir už tai jam yra dėkingas. Tad
būk ramus, pykčių dėl tavo viešnagės nekils.
- Užtat kils dėl mano mitybos įpročių, - garsiai nusijuokia.
- Ačiū Dievui, visą parą galima užsisakyti maistą į namus, nes ne­
įsivaizduoju, kaip kitaip reikėtų tave išmaitinti, - nusijuokiu kartu su
juo. - Šaldytuve yra keli vištienos sparneliai, valgysi?
- Dėl kelių neteršiu skrandžio. Užsakyk daugiau.
- Telefoną matai, kabantį prie durų? Pakelk ir padiktuok merginai
užsakymą. Bet prieš tai paskambink tėčiui, pranešim, kad pagaliau
pakliuvai į mano rankas, ir jeigu neklausysi, nudirsiu kailį, - paėmu­
si už ausies nestipriai pasuku ją. Džošas padavęs mobilųjį lekia prie
apartamentų durų trindamas ausį.
- Figūryte, koks numeris? - klausia atsisukęs.
- Vaikine, tau neatrodo, kad Kamila nusipelnė šiek tiek daugiau
pagarbos? Juk ji moteris, ir dar vyresnė už tave, - įsiterpia Fabijus.
- Nepradėk vadovauti, ponuli, - šoka į akis Džošas.
- Numeris užrašytas šalia telefono, - priėjusi parodau, kurio­
je vietoje. - Jums abiem teks savo ego aplaužyti ragus ir prisitaikyti
vienam prie kito, jeigu norite sugyventi. Tai gal pradėkit tai daryti
jau dabar? - davusi patarimą paeinu tolėliau. - Toni, čia Sofija, - sa­
kau agentui atsiliepus. - Mano telefonas išsikrovė, o tavo sūnus buvo
 įz ) į^ u c ti 2 149

toks mielas ir paskolino savąjį... - Džošas grįžtelėjęs papurto galvą,

nes tai netiesa. - Jis neminėjo apsigalvojęs nebeskristi į Kosta Riką.
Nesijaudink, paglobosiu, kol rasi naujus namus. Be to, mano dienos
be tavo sūnaus slinktų nuobodžiai. Kodėl? Todėl, kad valdžia sužino­
jo apie mano trigubą tapatybę. Gerai, rytoj į biurą nunešiu senąsias
tapatybės korteles. Naujoje tegu įrašo Sofijos Kamilos Pasini vardą.
Okaip dėl dvigubos pilietybės? Gausiu ją? - Jis padeda ragelį pasakęs,
kad dabar pat skambina Alfredui, o šis patikslins sistemoje duomenis
apie Kamilą Pasinį ir padarys mano kortelę su dar nekaltu veideliu,
įamžintu nuotraukoje, galiojančią. Priduria, kad ištekėjusi už Arono
galėsiu įrašyti Sofijos vardą ir Logan pavardę į asmens dokumentą, o
dabar nepraktiška tai daryti. Pasiūlo laukti vestuvių, kurių nebus. -
Fabijau, aš važiuoju pas draugę. Tikiuosi, grįžus namie vis dar vyraus
taika. - Jis linkteli, nužvelgęs vaikinuką, virtuvėje imantį iš spintelės
lėkštę ir stalo įrankius. - Džošai, BMWstovi aikštelėje?
- Taip, rakteliai mano kišenėje, išsitrauk, - išsišiepęs susideda ra­
nkas ant krūtinės. Pasukusi miegamojo link, apgaunu jį, o tada už­
klumpu iš netyčių: iškratau tuščias džinsų kišenes, išverčiu lagaminą
ir celofaninį maišiuką, kuriame tarp higienos priemonių randu rak­
telius. Susirinkusi reikiamus daiktus užrakinu du vyrus netvarkoje ir
šoku į liftą. Likę vieni išmoks ne tik tvarkytis. Skambinu Izei, bet ji
nenori su manimi kalbėti. Kasandros įjungtas balso paštas. Nei su
viena, nei su kita negaliu susisiekti, o aš juk pakeliui pas jas.
Įvažiavus daugiabučio kieman, žvilgteliu į draugės buto langus.
Tamsu. Antram žvilgsniui šmėstelint, juose įsižiebia šviesa, matyti
moters, traukiančios užuolaidas, siluetas. Nepatingiu paimti į ra­
nkas telefoną ir pradėti teroristinės atakos prieš draugę. Šiai atsi­
liepus išplūstu už nesugebėjirųą pakelti ragelio ir liepti atsiknisti,
jei jau mūsų draugystė baigta. Ir visai nebūtina slėptis namie nuo
manęs. Izė ramiai paaiškina ką tik grįžusi iš pasimatymo, mobilų­
jį buvo pamiršusi namie. O iki mūsų draugystės pabaigos liko dar
daug metų nugyventi. Pravėrusi langą pamoja greičiau ropštis iš
automobilio.
Užbėgusi laiptais nedrįstu paskambinti į duris. Stoviu prie jų su
griaužiančia sąžine. Abi žvilgčiojam viena į kitą. Tu teisi, privalau at­
siprašyti Izės už abejojimą draugyste ir iš to išplaukusį nepasitenkini­
mą, kuris nusmukdė nuotaiką visam vakarui.
150 ALICIA G U T JE

- Durys neužrakintos, - sako Izė, iškišusi galvą į koridorių. - Jeigu

nori, galiu jas palikti plačiai atlapotas. Gal tada vis dėlto ryšiesi užei­
ti, - mesteli kreivą žvilgsnį į mano plaukus. Nepatinka jai ši spalva.
- Nepyk, - nutaisiusi kaltą žvilgsnį apkabinu draugę.
- Už ką? Neprisimenu, kad ką nors kvailo būtum iškrėtusi, Ka­
mila. Eime į virtuvę, mano kaimynai smalsūs žmonės. Paskui per su­
sibūrimus aptarinėja, kas pas ką lankosi ir kiek kartų, - šypteli Izė
pasitraukusi nuo kelio, pakviečia vidun.
- Kodėl nesigirdi Kasandros aimanų? Ji ne namie? - sunerimstu,
nes būtent pas ją atvažiavau.
- Išvyko keturioms dienoms nežinia kur. Liepusi neskambinti ir ne­
ieškoti, pasiėmė didžiausią rankinę ir sportinį krepšį, prigrūstą rūbų,
ir sėdo į džipą, laukiantį prie namo kampo. Daugiau jos nemačiau.
- Įpilk ko nors stipraus, - atsidususi paprašau.
- Nejaugi švęsim mano nevykusį pasimatymą?
- Ne tik tai, kelsim taures už naująjį mano šeimininką Noelį.
Izė nubėga į Kasandros kambarį ir atsineša butelį. Pripildžiusi
stiklinę vyšninės spalvos tauriojo gėrimo paduoda man, pati įsipila
gazuoto mineralinio vandens ir įsimeta griežinėlį apelsino. Galiausiai
esu pasodinama jos kambaryje ant lovos. Belieka tik nukreipti į mane
telefoną su įjungta filmavimo kamera, ir galėsiu pradėti išpažintį.
- Tą vokietį pastebėjau prieš kelias dienas besisukiojantį aplink
gyvūnų parduotuvę. Įtariau, ko ieško, - prabyla Izė. - Kitą vakarą grįž­
tant iš darbo jis išgąsdino mane. Iššokęs iš automobilio pasisveikino
lyg su seniai matyta drauge, ėmė klausinėti visokių keistenybių, už­
siminė ir tave matęs Vankuveryje. Tada subtiliai paprašė tavo adreso,
nes nori kai ką perduoti. Suvaidinau nustebusią, pasakiau, kad mud­
vi nebendraujam, nežinau, nei kur tu gyveni, nei ką veiki. Šiandien
žadėjau tau paskambinti ir įspėti apie seną pažįstamąjį, važinėjantį
miesto gatvėmis konkrečiu tikslu, bet netikėtai išpuolė pasimatymas,
ir aš visai pamiršau apie tave.
- Noelis sakė tiesą, mudu matėmės, tačiau susitikom ne iš abi­
pusio didelio noro. Kai Aronas buvo užsiėmęs su naujagimiu ir ne­
skyrė man jokio dėmesio, lankydavau Heleną. Viename iš tų apsila­
nkymų viešbučio koridoriuje sutikau buvusį klientą. Tada nebuvo
nuotaikos su juo ilgai šnekučiuotis. Nesakau, kad ir šį rytą jos turėjau
ar norėjau klausytis Noelio kalbų, bet jis atskleidė svarbių dalykų, ga­
 151
linčių lemti mano ateitį, - paragavusi vyno suspaudžiu lūpas. Ne toks
skanus, kaip anas, kurį dovanojo agentas Benetas. - Džeikas mane
irgi pardavė, Iže. Kaip prostitutė aš priklausau Noeliui, - užsiverčiu
stiklinę ir išmaukiu iki dugno.
- Jis nori tave susigrąžinti?
- Ne. Nemanau, - vis dėlto suabejoju. - Kiek supratau, tik nori
atgauti vieną daiktą. Tiksliau, apkeisti.
- Kamila, tu niekada nebijojai Noelio ir neatrodo, kad bijotum
dabar. Jis tau nekelia pavojaus, bet dėl kažko nerimauji.
- Apie Noelio ir mano santykius žinai geriau nei bet kas kitas, -
atkišu stiklinę, prašydama pripildyti ją iki viršaus. - Jis nuo pat pir­
mos pažinties dienos stengėsi išvaduoti žavingąją Kamilą iš vergijos.
Laukdavau atvykstant Noelio ir užsisakant mane ilgiau nei valandai
arba nakčiai. Džeikui patiko elektrikas, todėl nedraudė šitiek laiko
tenkinti vieną klientą. O ir pats kažkur išdumdavo, pasinaudojęs tuo,
kad Noelis prižiūri mane vietoj tikrojo šeimininko. Tik ne visuomet
žergdavausi prieš vokietuką, juk reikėjo kurti planą, kaip apgauti
Džeiką. Prisisvajojau išgirdusi jo svaičiojimų, kaip išsiųs žmoną į
gimtąjį Duisburgą ir išsiskirs su ja. Kuri mergina nenorėtų to girdėti?
Nors iš tiesų tada mane valdė ne jausmai, o noras iš ten dingti. Kaip
Noelis naudojosi mano kūnu, taip aš naudojausi jo protu. Išmokęs
sugadinti elektros saugiklį ir iki smulkmenų sukūręs pirmąjį pabė­
gimo planą, padėjo jį įgyvendinti. Iš dalies. Pasakojau, kaip Džeikui
į šampūno buteliuką pripyliau druskos, čia buvo visko pradžia. Už
visų jam iškrėstų šunybių stovėjau aš, bet vietoj manęs būdavo ap­
kaltinama vis kita mergina, ją įmesdavo savaitei į belangę apmąstyti
savo elgesio. Po kurio laiko Džeiko žvilgsnis pradėjo krypti į mane,
bet jis neturėjo įrodymų, patvirtinančių tuos įtarimus. Mažai trūko,
ir būtų juos turėjęs, tik Noelis atėjo į pagalbą, suteikdamas alibi. Še­
šios merginos buvom pakviestos į privatų vakarėlį, Džeikas negalė­
jo mūsų lydėti, tad paprašė Noelio. Iš tų prabangių namų ir turėjom
abu pasprukti, bet nežinau, kas man pasidarė tą vakarą. Aš atsisakiau
dulkintis su vakarėlio organizatoriumi, nors turėjau atlikusi „darbą“
jį užmigdyti. Bet to vyriškio įsakmus tonas bei šiurkštumas išmušė
mane iš vėžių. Pasikvietusi Noelį pasakiau, kad darytų ką nori, bet
turi mane tučtuojau iš ten išgabenti. Jis išsivedęs į koridorių nurami­
no ir įtikino paskutinį kartą nusižeminti, nes daugiau niekada gyve-
152 ALICIA G U T JE

nime to daryti nebereikės. Kaip tik tada Ruslanas liepė mane išmesti
į gatvę, o pats nulipo ieškoti naujosios sugulovės. Dar labiau įniršau.
Noelis laikė mano rankas, nes ketinau paleisti kumščius. Išeidama iš
tų namų įspėjau vokietį, kad taip visko nepaliksiu, turiu pamokyti tą
kvailį. Jis parodė, kur rasti skydinę, o dingus elektrai grįžau atgal ir
nuniokojau šokių aikštelę. Šukių buvo daug. Tada išdidžiai atsisto­
jusi priešais namą laukiau pasirodant kitų merginų. Į kiemą išlėkęs
Ruslanas šaukė Noelio vardą. Pamatęs mudu, atsivilko arčiau su savo
asmens sargybiniu, ir papylė kaltinimus sugadinus garso aparatūrą,
grasino mirtimi. Noelis užsistojo mane, aiškino, kad aš visą laiką bu­
vau su juo, o tikrasis vandalas yra kažkas kitas. Įsikarščiavęs Ruslanas
surašė dokumentą, kurį Noelis privalėjo perduoti Džeikui, kuris būtų
mane nubaudęs ten įvardyta bausme. Tačiau pakeliui namo Noelis
perrašė dokumentą ir Džeikas vietoj manęs nubaudė Violetą. Ją išve­
žė porai mėnesių, o grįžusią dar dviem atskyrė nuo merginų. Ką jai
darė, niekas nepasakojo, tik Džeikas užsiminė, jog džiaugėsi ne mano
vardą išvydęs tame lape, jam būtų buvę skaudu išsiskirti su manimi
tiek dienų. Šiandien Noelis prisipažino išsaugojęs tą dokumentą.
- Nerimauji, kad kažkoks niekingas popiergalis gali atsidurti Rus­
lano rankose? Jis neturi teisinės galios.
- Neturi, - linkteliu.
- Manai, Noelis išduos tave?
- Anksčiau jis nelinkėjo man blogo, dabar nenutuokiu, ką galvoja.
Žvilgsnis išraiškingesnis, bet neapykantos jame neįžvelgiau, kaip ir
buvusios meilės. Noelis labiau nerimauja, kad turiu jo taip trokštamą
daiktą, nei kad mane jaudina susitikimas su praeitimi.
- Kas tai per daiktas?
- Vibratorius.
- O varge, rado dėl ko kelti šurmulį, - nusijuokia Izė.
- Aš irgi nesumoju, kuo tas vibratorius toks ypatingas, todėl ir at­
važiavau iš arti jo apžiūrėti. Tik teks apsilankyti dar kartą, kai Kasan-
dra grįš. Tikiuosi, vis dar turi jį.
Draugė atidengusi antklodę nuleidžia akis. Pakreipusi galvą išvys­
tu pailgą sidabrinę tūtelę su rožinio aukso spalvos viršūne, prie kurios
pritaisyta tokios pat spalvos grandinėlė. Tarsi žvelgčiau į dešimties
centimetrų ilgio ir centimetro pločio vinį, turintį slaptą funkciją - su­
teikti moterims malonumą.
 - Šitas? - klausia atsigėrusi pačios pagaminto apelsininio limona­
do. Dirsteliu į švelnių bruožų merginą, kurios vienišės statusas jokiu
būdu nedera su josios asmenybe. Ji mylinti ir atsidavusi, bet kuris
vyras norėtų tokios žmonos. Nežymiai linktelėjusi, prisitraukiu vi­
bratorių arčiau.
- Papasakok apie savo nevykusį porininką, su kuriuo ėjai į pasi­
matymą. Tikiuosi, gėlių gavai? - nusuku kalbą.
- Kur nors namuose matai bent vieną pamerktą gėlytę? Tamvyru­
kui reikia tik gražaus veidelio, lydinčio į užsienio keliones, kol nusi­
bos, nes čia turi kas jį linksmina. Taip ir pasakė, kad atsibodus paliktų
bet kokiame pasaulio mieste ir turėčiau pati parsigauti į Vankuverį.
Prieš tai dar įvardijo mėnesinę išlaikymo sumą - penkiolika tūkstan­
čių dolerių. Jo žavesys taip mane pakerėjo, kad net teko sprukti. At­
sisukusi mačiau, kaip jaunutė panelė atsisėdo į mano vietą ir kikeno
po kiekvieno jo ištarto žodžio. Ji parsidavė jam, - nusivylusi užmeta
koją ant kojos. - Aš pabandžiau, Kamila, bet ne man tokie meilės ieš­
kojimai. Su juo virtualiai pusę dienos praplepėjau, o nė vienu žodžiu
neužsiminė ieškantis „skrydžių palydovės“. Aš beveik kiekviename
laiške pabrėždavau, ko tikiuosi iš pasimatymo.
- Panašių šaunuolių pilni internetiniai pažinčių portalai, Iže.
Lengva apsigauti, ypač kai bendraudama nematai žmogaus akių, ir tik
skaitai savaip interpretuojamus žodžius. Tikrovė virtualioje erdvėje iš­
kreipta, todėl visada rinkausi kitokius būdus susipažinti su vyrais, nei
valandų valandas susirašinėti su apsimetėliais. Bet ir jie mane pavedė.
- Tu bent jau žinai, kad esi mylima.
- Tada kodėl su tavimi kalbu apie meilę, o ne dalinuosi ja su ponu
Tobuluoju?
- Nes šiandien mane myli labiau nei jį, - atsigulusi ant lovos ranka
pasiremia galvą. - Vibratorius švariai nuplautas, gali nesibaiminti jo
paimti.
- Matytum Arono dovanotą vibratorių. Jo ant kaklo nepasikabin­
si, nebent nori būti pastebėta.
- Ne, aš nekeliu draugei pavydo, tik šiaip kalbu apie Logano kotų, -
Izė demonstratyviai susiraukia.
- Neminėjau, kad vibratorius yra jo pasididžiavimo kopija.
- Ir taip aišku. Jis tau nedovanos mažesnio lovos žaisliuko nei jo
paties draugelis. Spėk, kur krypo akys, kai užtikau spaudoje judviejų
nuotrauką?
154 ALICIA G U T JE

- Į jo tarpkojį?
- Mhm, ten yra į ką pažiūrėti, - šelmiškai kilsteli antakius. - Kal­
nas su kalneliu, ant kurio dar ir uola stūkso. Abejoju, ar tai optinė
iliuzija ir juolab kad Logano intymi vietafotošopinta.
- Nors imk ir numauk jam kelnes, kad įsitikintum savo teisin­
gumu, - pašiepiu josios entuziazmą bent akies krašteliu pažvelgti į
daugelio moterų įvertintą ir išgirtą Arono kūno dalį.
- Be tavo leidimo to nepadaryčiau.
- Gal jau užteks garbinti jo kotą7. Be to, ne mano leidimo reikė­
tų, kad iki jo prasibrautum, o ponios Logan, - paniurzgėjusi pake­
liu priešais save vibratorių. Sidabrinis paviršius erzinamai blizga, lyg
įspėtų, jog niekada man nepavyks įminti jo ypatingumo paslapties. -
Kodėl tu toks reikšmingas Noeliui? - garsiai paklausiu.
- Galbūt jis nori turėti apčiuopiamą prisiminimą apie tave? Vyrai
irgi sentimentalūs, tik neprisipažįsta, - spėja Izė ir išsitraukia iš užpa­
kalinės džinsų kišenės mobilųjį.
Ne vien tik dėl sentimentų buvęs klientas panoro rasti mane, turi
būti kita priežastis. Pastačiusi pustuštę stiklinę ant grindų abiejų ra­
nkų smiliais ir nykščiais suimu vibratorių. Ties galvute užčiuopiu
briauną, vadinasi, šitas daiktas nėra vientisas, jis sujungtas. Nepa­
vykus jėga atskirti, imu spaudyti viršūnėlę, tikėdamasi, kad ji atšoks
nuo tūtelės.
- Iže! - supykstu šiai atėmus vibratorių. Iki tol maigė telefoną ir nė
nemėgino apsimesti, jog domisi tuo, ką čia darau.
- Tai ne tik vibratorius, bet ir USB atmintinė, - paaiškina atsukusi
galvutę. - Tik mes neturim tos dalies, kuri jungiasi prie kompiuterio.
Užsakysiu ją ir po kelių dienų sužinosim, kokie duomenys ten įrašyti.
- Aš tik dabar pastebėjau vibratoriaus pavadinimą, o tu iškart su-
sigaudei pagal jį ieškoti informacijos internete. Paskutiniu metu per
lėtai mąstau, reikėtų atrasti pomėgių, kurie užkrautų smegenis nau­
jomis mintimis, nes nuolatinis galvojimas apie vieną ir tą patį žmogų
jas bukina, - pasijuokiu iš savęs.
- Anksčiau vieną iš mūsų užgriuvus visoms pasaulio problemoms,
susibėgdavom į krūvą ir naktinėdamos spręsdavomjas drauge. Siūlau
likti nakčiai, Kamila. Akys pailsės nuo prašmatnių būsto sienų, o ir
nereikės iki ryto vienai slampinėti po jį.
- Sesers vyras svečiuojasi pas mane, taigi turiu kuo rūpintis.
 ČS <
cC2 155

- Kelias valandas ir be tavęs pabus, - įkalbinėja.

- Tu teisi, pabus. Trauk antrą vyno butelį, nes dar nesu nusiteikusi
eiti miegoti, - koja pastūmiu stiklinę iki draugės.
- Daugiau jokio alkoholio. Turim grąžinti ir aną butelį į vietą.
Nepiktnaudžiaukim tuo, kad Kasandros nėra namie. Pasivaišinai ir
užteks.
- Gerai, mamyte, nebegersiu, - papūtusi lūpas išsitiesiu ant lovos.
Izė, griežtu žvilgsniu „apklojusi“ mane, pakelia stiklinę.
- Užtektinai prisižiūrėjau į tave alkoholikę. Jeigu tokia nori būti ir
toliau, būk, bet ne mano namuose. Žinau vietą, kuri tau turėtų patikti,
važiuojam.
- Ten bus galima nusipirkti vyno?
- Kamila!
- Juokauju, - parodžiusi plačiausią šypseną ištiesiu ranką. - Padė­
si? - Izė papurčiusi galvą lekia į virtuvę, todėl pačiai tenka pastatyti
save į vertikalią padėtį. - Ačiū, kad saugai nuo didesnių paslydimų, -
dėkingu žvilgsniu pasitinku ją tarpduryje su puspalčiu, užmestu ant
rankos.
- Stebiuosi, kad nešauki kaip anksčiau, - atkirtusi užsisega auli­
nukus.
- Jau išsirėkiau ant Helenos. Dabar protingiau reaguoju, kai kas
nors bando nurodinėti, kiek man dera per vakarą išgerti taurių vyno.
- Nė vienos.
- Rodyk kelią į paslaptingą vietą, kitaip važiuoju namo, - pastabą
nuleidžiu negirdomis.
- Važiuoti tu niekur negali, o aš vis dar neišsilaikiau vairavimo
egzamino ir neturiu teisių, taigi nepristatysiu tavęs prie auksinio nar­
velio durų. Teks eiti pėsčiomis, tik ne ta kryptimi.
- Jeigu netoli, eisiu. Arba kviečiam taksi.
- Gal nebesiginčyk ir žygiuok pro duris, kad spėtume pažaisti, kol
neuždarė tos vietos.
- Pažaisti? Su vyrais? - atsigręžiu į Izę.
- Kamila, pradedi užknisti, - ji išstumia mane į koridorių. Ten
išvystam Kasandrą, nenorom lipančią laiptais ir velkančią krepšius.
- Neklausinėkit, - artėdama įspėja mus. Rūškana mina nužvelgusi
mane, įmeta į butą daiktus ir užtrenkia duris. - Aš su jumis, - tepa­
sakiusi nulipa žemyn.
156 ALICIA G U T JE

- Kasandra sugadins linksmybes, palikim ją, - sukuždu Izei.

- Ji vienintelė iš mūsų šiuo metu gali vairuoti BMW. Priimk tai
kaip ženklą savo gležnoms kojytėms, kurios pavargtų pasiekusios
Kingsway.
- Aš maniau, Helena žiauri. Klydau. Tu nebūtum privertusi manęs
eiti tiek kelio ir dar tokiais nepatogiais batais. Niekada, - pareiškiu. -
Paskambinsiu Helenai, lai prisideda prie mūsų. Mes juk keturios
muškietininkės.
- Štai Helena tai tikrai sugadins vakarą, - purkštauja Izė. Tačiau
vis tiek surenku draugės numerį, ir ji po pirmojo šaukimo signalo
pakelia ragelį.
- Gal nori pažaisti? - klausiu nė nepasisveikinusi. - Esu pas Izę.
Taip, ir Kasandra yra. Tik tavęs trūksta iki visiškos laimės, - sukikenu
statydama koją ant laiptelio. - Tu su Voltu? - iš nuostabos sugriebiu
už turėklo. Nuo kada Helena ir vėl pradėjo bendrauti su juo? Draugė
nieko nepaaiškinusi padeda ragelį. Dabar labiau noriu važiuoti pas ją,
nei pasinerti į linksmybes su merginomis. Volteris - ne tas žmogus,
kurį Helenai reikėtų kviestis į svečius.
- Gerai, kad nesutiko, - lepteli Izė.
- Neburbėk, ji mano draugė kaip ir tu, - atšovusi nulipu į pirmą
aukštą ir atrakinusi automobilį klesteliu ant sėdynės. Kasandra sėda
prie vairo, o Izė įsitaiso gale.
Neilgos kelionės metu nė viena iš mūsų neprabyla. Vis galvoju,
dėl kokios priežasties Helena susitiko su Voltu. Tikrai ne dėl to, kad
namie nėra kam nudirbti vyriškų darbų. Nebent pavėžėti kur nors
prireikė, bet tam yra taksi. O gal šis nekviestas atsivilko? Ir dabar toji
vargšelė turi klausytis jo pramanytų priekaištų? Tačiau draugės balse
negirdėjau jokio nerimo, be to, net neužsiminė apie Voltą, kaip tik
mėgino išsisukti nuo mano klausimo apie jį. Jau darosi smalsu, kokių
neužbaigtų reikalų jiedu gali turėti.
Laikrodis telefone rodo pusę dešimtos vakaro. Jeigu ir nusiųsiu
Helenai žinutę, maža tikimybė, kad atrašys. Juk kelias valandas ne­
žinios galiu ištverti, o ryt išsiaiškinsiu, kodėl tas šliužas tokiu vėlyvu
metu trainiojasi aplink jos namus. Atsikratyti Volteriu paprasta: te­
reikia susirasti jį ir priminti nesenus įvykius, kurie gali pasikartoti.
- Žiurkė! - salone nuaidi piktas Kasandros balsas. Grįžtelėjusi iš­
vystu ryškiai raudoną josios apatinę lūpą, ir tai ne lūpdažio palikta
 spalva. Ji dažosi rusvai, o čia... kraujas? Akys įsminga į tūbelę, kurią
-aiko rankoje. Iš jos išlindusi aštri smeigtuko viršūnė. - Kokia ji pa-
wdiy - tarsteli valydamasi lūpą vienkartine nosinaite. - Toji niekše
pajus skaudesnį dūrį ir ilgai to nepamirš. Prisiekiu!
- Kas ta „ji“? - teiraujasi Izė.
- Nesvarbu. Nepažįsti, - sustabdo automobilį, išlipa ir užtrenkusi
dureles nueina link juodais dažais išpurkštos iškabos.
Mudvi su Iže prisivijusios žygiuojam greta. Pora jaunų vaikinų
pralenkia mus ir pirmi užeina vidun. Augalotas vyras išprašančiu
žvilgsniu nužvelgia surūgusias merginas, sustojusias prie jo stalo.
Izė imasi iniciatyvos: veda derybas, nes mūsų nenori įleisti į žaidimų
kambarius, - ši vieta po pusvalandžio užsidaro. Vaikinai įėjo pirmi,
todėl jiems priklauso paskutinis žaidimų laikas. Kasandra įsiterpia į
ių pokalbį ir jai kažkaip pavyksta įsiprašyti į tą mistinę erdvę, kurią
vaikinai pasirinko. Juk penki žmonės greičiau įveiks užduotį nei du.
Susipažinusios su žaidimo taisyklėmis, suraitome parašus ir žings­
niuojame po vieną siauru koridoriumi. Tamsiai violetinei spalvai ap­
sukus galvą, rankomis laikausi už sienų, kol atsiduriu pilkame kam­
baryje. Jame stovi trys vaškinės moterų figūros. Sekundę suabejoju,
ar jos tikrai dirbtinės. Vos priėjus arčiau, apima jausmas, kad kuri
nors kaipmat atgis ir mus išgąsdins.
Kažkas mane pastumia į priekį, ir durys automatiškai užsirakina.
Vaikinai puola skaityti ant grindų priklijuotų užuominų, kurias tei­
singai įspėjus pavyks iš čia ištrūkti. Kitu atveju mūsų laukia spąstai, o
kokie jie, mums neatskleidė. Geriau jau susidorotume su užduotimi
ir važiuotume miegoti į šiltas lovas, nei naktį praleistume šaltoje pa­
talpoje su nepažįstamaisiais. O užduotis tokia: įspėti, kuri iš moterų
kalta dėl įsilaužėlio mirties.
Apžiūrint figūras, dešinėje pakyla uždanga, ir prieš mus atsiran­
da dar vienas kambarys. Tik jis atskirtas grotomis. Ne iš karto pri­
einame arčiau, laukiame pasirodant dar kokių nors ženklų. Pateiktos
užuominos leidžia suprasti, jog šiame kambaryje tas nusikaltimas ir
įvyko. Matau pažymėtas vietas, kur gulėjo įsilaužėlis ir kur tuo metu
buvo tos moterys. Viena sėdėjo prie verpimo ratelio, kita - ant so­
fos, trečia stovėjo prie palangės. Kambaryje, be tų daiktų, dar yra dvi
spintos, stalas, kilimas, virvė bei keli siūlų kamuoliukai, numesti ant
sofos. Interjeras skurdokas, bet ne jį vertinti mums reikia, o išsiaiš-
158 ALICIA G U T JE

kinti kaltininkę, kuri, mano galva, nekalta. Ji tik gynė namus. Tačiau
su užduoties sudarytojais nepasiginčysi. Pareikšiu nuomonę apie tai
nebent išėjusi į laisvę. O gal tai ir yra atsakymas, kad nė viena mo­
teris nenusikalto? Tačiau vyro vaškinė figūra guli kitapus grotų, jos
niekaip nepasieksime, vadinasi, mįslės įminimo raktas ne pas jį.
- Tai viduriniosios darbas, - sako vaikinukas, vilkintis margu
džemperiu. - Kai vyras parkrito užsikabinęs už kilimo, moteris pašo­
ko nuo sofos ir pagriebusi už kaklo jį pasmaugė. Mes renkamės ją, -
sakydamas nuima šiai nuo kaklo raktą. Vos tik taip padaro, grindys
prasiveria, ir vaškinė figūra nugarma žemyn. Pabandžius atrakinti
duris pasigirsta trakštelėjimas. Apsidžiaugėme per anksti, jos neatsi­
daro. Balsas iš viršaus praneša, kad liko aštuonios minutės ir teturime
dar vieną bandymą.
Prasideda tarpusavio kivirčai, bet mano smegenys juos blokuo­
ja. Jos sprendžia galvosūkį, pamirštą kitų keturių asmenų. Vienintelė
stoviu prie grotų ir dar kartą nuodugniai tyrinėju kambarį. Vaikinas
teisus dėl dviejų dalykų: vyras tikrai užsikabino už kilimo, nes avėjo
per dideliais batais. Kaip ir dėl to, jog moteris, sėdėjusi ant sofos, pir­
moji prišoko prie jo. Tik ji nesmaugė to stambaus pono. Net trise jos
nebūtų sugebėjusios to padaryti.
Klausimas: kodėl vienas virvės galas pririštas prie spintos durelių,
iš po jų kyšo vilnonis siūlas, o kitas guli palei sofos kraštą? Matyti,
kad nupjautas. Susidomiu dešiniąja kambario puse, kur stovi verpi-
mo ratelis. Virvės ilgio turėtų pakakti iki jo. Tačiau koks tikslas virvę
rišti prie ratelio?
Vaikinų susistumdymas blaško mano dėmesį. Jie nori išnaudoti
paskutinį šansą, nors dar turime dvi minutes. Izė uždraudžia liestis
prie vaškinių figūrų. Pritariu jai, kad jaunuolių neleistų prie jų. Dar
turim laiko, nereikia skubėti.
- Žiūrėk! - suspiegia Izė. Atsisukusi matau, kaip už grotų po tru­
putį žemyn garma dekoracijos. Nė velnio neturim laiko, jis pavojingai
senka.
- Nuo vyriausios moters kaklo nukabink raktą, - paliepiu.
- Tu tikra? - visi choru paklausia.
- Taip! Jinai atėmė gyvybę įsilaužėliui.
- Ne, ji toliausiai sėdėjo nuo jo, nebūtų spėjusi pribėgti, - priešgy­
niauja pirmiau klydęs vaikinas.
 - Ji viskam vadovavo. Vyras, užėjęs į kambarį, nepastebėjo mo­
ters, sėdinčios prie verpimo ratelio, nes spinta dešinėje užstojo jam
vaizdą. Todėl jis puolė prie tos, kuri kiurksojo ant sofos, tačiau batui
užsikabinus už kilimo parkrito. Vyriausioji nurodė viduriniajai ap­
sukti virve jam apie kaklą ir laikyti, štai iš kur atsirado tos tariamos
smaugimo žymės. Virvė buvo pririšta prie verpimo ratelio paminos,
spėju, tam, kad jaunėlei būtų patogiau įmesti į spintą susuktus siūlų
kamuolius, kuriuos ji suko su viduriniąja moterimi. Jai nereikėjo net
pajudėti iš vietos, vyresnioji verpdama šitaip atidarydavo spintos du­
reles. Ji įsijautusi įnirtingai mynė paminą, bijodama dėl savo bendra­
žygių saugumo. Jeigu vyras būtų išsivadavęs, jos būtų nukentėjusios
nuo jo rankos. Pasisukus tam tikru kampu, ant spintos durelių matyti
pirštų atspaudai. Jie jaunėlės, toji prilaikė spintą, kad ši nenuvirstų.
Išgirdusi šūksnį sustoti, vyresnioji moteriškė nupjovė virvę. Vyras jau
buvo miręs. Iš tiesų tai buvo komandinis darbas, bet kalčiausia liko ji.
Tad čiupk raktą ir nešdinamės.
Izė nukabinusi jį atmeta man, o aš staigiai įkišu į spyną. Net kvė­
puoti pasidaro lengviau žinant, kad koridoriuje saugiau nei šiame
kambaryje. Visi išbalusiais veidais grįžtame pas administratorių, be­
siruošiantį užrakinti patalpas. Išvydęs mus, pirmiausia nusijuokia,
tada pasiūlo po stiklinę vandens ir galiausiai paklausia, kuriam pa­
vyko įspėti užduotį. Merginų pagyros padaro mane didvyre. Aišku,
malonus jausmas, bet nesijaučiu ką nors reikšmingo padariusi, kad
reikėtų mane liaupsinti. Vaikinai nepatenkintomis minomis raukosi
ir dūsauja atsiimdami raštą už dalyvavimą žaidime. Mes padėkojusios
administratoriui lekiam į lauką atvėsinti karštų emocijų.
- Ei, juodaplauke. Aš tave pažįstu, - sako atsivijęs vaikinas su
prasegtu margu džemperiu. - Gal pačiulptum ir man kaip tam vyru­
kui su kauke?
- Ir man, - priduria jo draugas sulamdęs raštą. - Pabūsi šiąnakt
mūsų kalytė? - šypsosi abu.
- Bukagalviai nebrendylos! - supyksta Izė. - Ką tik atjunkyti nuo
mamos papo, o jau dairosi į suaugusias moteris. Šlykštu!
- Parodyk savo papus, jei tokius turi, plokštate, - vienas jų įžeidi­
nėja mano draugę.
- Kaip tau šitie? - Kasandra pakelia palaidinę ir atidengia juodos
liemenėlės prilaikomą putlią krūtinę. Vaikėzai net apsiseilėja. - Norit
i6o ALICIA G U T JE

paragauti? - Tie lyg užhipnotizuoti sutartinai linkteli. Kasandra pa­

sisuka ir į lūpas pabučiuoja Izę, užkišusi ranką po suknelės iškirpte
glamonėja jai krūtis. - Prisidėsit prie mūsų? - atsisukusi klausia vai­
kinukų. Šie dar kartelį linkteli, aptempti džinsai išryškina atsikišusius
kalnelius. - Yra viena bėdelė: esat nepraustaburniai ir dar lūženai,
pralaimėję žaidimą mergaitėms. Negalim jūsų pasiimti kartu, pake-
nktumėt mūsų reputacijai. Mes nesivartome lovoje su nevykėliais, -
kikendama apkabina Izę per liemenį, o toji mane.
Tamsiaplaukiai susigėdusiais žvilgsniais palydi tolstančias ir
kvatojančias merginas. Mūsų vieningo būrio niekas nepajėgus išar­
dyti. Ginsim viena kitą, kad ir į kokią bėdą pakliūtume. Kasandra
atsisukusi pasiunčia jiems oro bučinį, tik jį pagauna administrato­
rius, netikėtai pasirodęs horizonte. Atrodo, jis susidomėjo mano
padūkusia drauge, bet toji pasislepia už mūsų. Iš jų išeitų nebloga
pora. Kodėl jiems neužmezgus pažinties? Mesteliu repliką Kasan-
drai, ši droviai atsako turinti draugą. Išgirdusios tokią naujieną, su
Iže vos neparkrentam ant grindinio. Kaip ilgai ji mus vedžiojo už
nosies? Kasandra lėkte lekia prie automobilio, mes pasileidžiam
iš paskos, apipildamos ją daugybę klausimų. Širdyje pasidžiaugiu,
sutikusi vakarą praleisti su merginomis, o ne su svainiu ir Džošu.
Pasižadu dažniau susitikti su jomis, juk esu laisva, pašonėje nėra
mane kontroliuojančio vyro. Galiu leisti laiką kaip tik panorėjusi.
Ir leisiu jį!
* * *
Įdomu, naktį Izės kaimynai irgi nemiegojo kaip mes? Išsišie­
pusi prisimenu mergaitiškus plepalus, iki paryčių garsiai aidėjusius
Kasandros miegamajame. Sugriuvusios į jos lovą viena kitai atlikom
išpažintį už tuos kelis nesimatymo mėnesius. Turbūt aš kalbėjau dau­
giausia, nes mano gyvenimas visapusiškai pasikeitęs. Pasirodydama
viėšumoje su Aronu, kitų akyse tapau elitine prostitute, šeimos grio­
vėja, tapatybės klastotoja. Ne tik susipažinau su kai kuriais žymiais
Vankuverio aukštuomenės atstovais, pažinau ir naujus, dar iki tol
nepatirtus, jausmus. Bet kas iš to? Mano vardas suteptas. Merginos
guodė sakydamos, kad žmonės mane matys tokią, kokią nori maty­
ti. Atsiras ir tokių, kurie nesivadovaudami apkalbomis mėgins mane
pamėgti. Netgi pamils.
 Nenorėdama savęs padaryti nakties „žvaigžde“, šį titulą perleidau
Kasandrai. Ji atskleidė besigydanti priklausomybę nuo masturbaci­
jos. Vaikinas, su kuriuo atsitiktinai susipažino parduotuvėje, tapo jai
daugiau nei moraliniu palaikytoju, padedančiu įveikti šį sutrikimą.
Po pirmos pažinties minutės tarp jų užsimezgė šiltas pokalbis. Kas­
dien tas mistinis ryšys stiprėjo, o draugiškus apsikabinimus pakeitė
intymesni prisilietimai, bučiniai. Būdama šalia jo, Kasandra iki šiol
jaučiasi keistai, bet dar keisčiau, kai reikia atitolti vienam nuo kito. Jis
pasiūlė apsigyventi kartu, kad gijimo procesas būtų spartesnis, bet ši
dvejoja, ar toks skubotas sprendimas tam nepakenks. Jiedu planavo
praleisti artimiausias keturias dienas vienu du, be jos dievinamo vi­
bratoriaus, kurį nešiojasi rankinėje, tačiau susikivirčijo dėl pastarojo
pasiūlymo, ir vaikinui teko Kasandrą parvežti namo. Ji visą naktį liū­
dėjo, vos tik užsimindavo apie draugą, juk yra įsimylėjusi, tik dar ne­
susigaudo jausmuose. Girdėjau, kai šį rytą skambino jam ir atsiprašė
už sugadintą kelionę. Regis, vis dėlto sutiko apsigyventi kartu, paža­
dėjusi visus savo žaisliukus palikti Izei. Toji apatiškai išklausė žinią,
kad kambario draugė išsikelia, ir atsisakė juos priimti. Man pagailo
Izės, pakviečiau ją įsikurti pas mane, nors ir turiu svečių. Ji padėtų
išlaikyti kvapų pusiausvyrą, nes dabar namuose vyriškų kvepalų aro­
matas nustelbia moterišką. Tačiau išgirdusi, kad į darbą važinėti taksi
jai per brangu ir per toli, nebeįkalbinėjau. Ji žino, kad bet kuriuo pa­
ros metu gali pas draugę užsukti ir pasilikti neribotam laikui.
Išlipu iš lifto ir vos vilkdama kojas artėju prie apartamentų durų,
už kurių mane pasitiks rūškanas Džošo veidas, nes jis nenuvažiavo
pakiloti svarmenų į sporto klubą. Vakar žinute įspėjo grįžti namo
iki pusės aštuonių, o jau beveik vienuolikta. Fabijus irgi teiravosi, ar
laukti su pusryčiais, ar be jų. Pažadėjusi pati jais pavaišinti, liepiau
užsistatyti žadintuvą, kad žinotų, kada nosį pakutens juodos kavos
aromatas. Sutarėm visi draugiškai valgyti prie stalo, nes svainis pa­
sikalbėjęs su Džošu nusprendė, kad gyvendamas mano namuose
antipatijas pasiliks sau ir nekels man streso. Taigi apartamentuose
kurį laiką tvyros darna.
Pravėrusi duris girdžiu Džošo juoką. Jis geros nuotaikos?
- Sofija, pagaliau tu čia, - sako man traukiant raktą išspynos. - Grei­
čiau eikš į svetainę ir nuramink šitą dūsautoją, nuo kurio man ausys iš­
tino. Pavargau klausytis žodžio „pasiilgau“, išvaduok mane nuo jo.
162 ALICIA G U T JE

Šypteliu: vis dėlto Leticijos vyrui ne taip sklandžiai sekasi sutarti

su Džošu. Žvilgsniui užkliuvus už sofos, šypsnys tarsi įstringa vei­
de. Atsilošęs ir rankas padėjęs ant odinio baldo atkaltės sėdi Aronas
Loganas. Jam iš vienos pusės kukliai įsitaisiusi alyvinių plaukų savi­
ninkė Sirena. Iš kitos susirangiusi nepažįstama jaunesnė mergina. Jos
veidas pažymėtas daugybės apgamų, kaip ir rankos bei kojos. Džošas
sukiojasi prie išvaizdžios panelės, ši irgi palaiko su juo žibančių akių
kontaktą.
- Tai Sirena - Leonoros sesuo, - Aronas pristato kartą jau matytą
moterį, ši linktelėjusi iš padilbų nužiūrinėja mane. Aš susilaikau nuo
bet kokio pasisveikinimo. - O ji - Simona, artima Leonoros draugė.
Keletą dienų abi pagyvens su mumis. Čia jų niekas nepuls dėl Leono­
ros padarytų klaidų. Atleisk, kad nepasitaręs ištiesiau joms pagalbos
ranką, Sofija. Aš tik noriu padėti įvykus nelaimei.
- Leonora buvo nuostabi draugė. Mane įdarbino savo užuolaidų
salone, o per paskutinius trejus metus dėjo pastangas, kad tapčiau
garsiu fotomodeliu, nes turiu išskirtinę išvaizdą, - įsiterpia Simona. -
Skaudu, kad jos netekom.
- Fotomodeliui būtinas auskaras liežuvyje? - susidomi Džošas. -
Kokią funkciją jis atlieka per fotosesijas?
- Kur Fabijus, Džošai? - klausiu. Simona sučiaupia lūpas ir
įsistebeilija į smalsų vaikiną.
- Anksti išvyko. Sakė, tu žinosi kur.
- Aronai, galima su tavimi pasikalbėti vienu du? - nutaisau ma­
lonų balsą, kreipdamasi į poną Tobuląjį. Šis delnu perbraukęs Sirenai
per pečius strykteli nuo sofos, ir žengia arčiau manęs. Medūza! Mano
krūtinę traiško vaizdai iš odontologės kiemo, kur jiedu burkavo. Jei
mudvi būtume dviese, išdaužčiau langą ir išstumčiau ją. Sirena ne­
gyvens šiuose namuose, tegu net neišsipakuoja daiktų. Lai Aronas
ruošia atsiprašymo kalbą ne man, o jai.
- Kur nakvojai? - piktokai klausia kostiumuotasis, mudviem atsi­
dūrus smaragdų karalystėje.
- Parodei savo žaviąsias palydoves, o dabar gali jas vestis iš čia, -
griežtai liepiu mostelėjusi ranka. Nesitikėk savo bereikšmiu klausimu
nukreipti kalbos.
- Jos paliks apartamentus tada, kai iš jų išsikels Džošas su tavo
svainiu. Ne anksčiau.
 - Jie - mano svečiai, tad lieka.
- Sirena ir Simona - mano viešnios, jos įsikurs kambaryje, kurį
•oms skirsi.
- Įkurdink savo namuose, o ne mano, - prasiveržia dar didesnis
pyktis.
- Apartamentus išlaikau aš, todėl juose galiu apgyvendinti ką no­
riu. Tu čia irgi tik svečiuojiesi.
Aš tik svečiuojuosi? Dar įsakyk man atlaisvinti miegamąjį ir neš­
dintis lauk, kad netrukdyčiau jums trise ištvirkauti. Rankinę palikusi
ant staliuko prie lovos čiumpu pagalvę ir stipriai trenkiu ja Aronui. Jis
net nesigina, stovi susikišęs rankas į kelnių kišenes. Talžau, kol pagal­
vė subliūkšta. Kodėl ir toliau negerbi manęs? Tas mergšes specialiai
pasikvietei į apartamentus, kad suerzintum, o ne dėl to, jog nori joms
padėti sumažinti Leonoros netekties skausmą. Aplink mus pūkams
plaikstantis ore, žvilgsniu smaugiu Aroną. Pavydo jausmas supančio­
ja kūną. Tu gerai žinai, kad pavydžiu kiekvienai moteriai, atsidurian­
čiai per arti tavęs. Jos neturi teisės liestis prie mano nuosavybės.
Pagalvės užvalkalui išslydus iš rankų ir nugulus ant pūkų kilimo,
aistringai įsisiurbiu į mylimojo lūpas. Jis atsako į bučinį, tarsi būtų jo
laukęs. Manai, mano pykčiai ilgai netrunka? Jie visada baigiasi karš­
tais bučiniais? Tai netiesa, pyktis įgavo kitą formą, su kuria netrukus
detaliau supažindinsiu.
- Atsikratyk tų moterų, - kuždu gaudydama kvapą.
- Ne, - Aronas priešgyniauja, bučiuodamas veidą. Pirštus panar­
dina į plaukus ir apžiūrinėdamas šukuoja juos. Keista matyti tikrąją
mane?
- Prašau, - delnu imu glamonėti vietą, kur slepiasi pasididžiavi­
mas. Jis paėmęs mano ranką kiša sau už kelnių. Užsigeidei kitokių
prisilietimų?
- Visi keturi svečiai iš šių namų išeis vienu metu. Pasirink laiką,
kada tai įvyks, ir aš pats nunešiu jų lagaminus iki lifto. Tad nebeside­
rėk su manimi, Sofija.
Niekšas! Atstūmusi architektą, nagais įsikabinu į kostiumo skver­
nus. Įsiutinai ne tą moterį, gražuoli. Ji nepasigailės tavęs. Pargriovusi
rudaakį ant lovos, apžergiujį. Laižydamasis nužiūrinėja mane. Išsiplė­
tę vyzdžiai tik patvirtina, kad esu be proto geidžiama, o padažnėjęs
kvėpavimas ragina nedelsiant pakviesti jo draugužį į Sicilijos džiungles.
i6ą ALICIA G U T JE

- Galėsi pykti po sekso, mažyte, o dabar užsiimkime malonesne

veikla, - žaismingai kužda Aronas, alkūnėmis remdamasis į čiužinį. -
Norėčiau tavo rankas jausti šiek tiek žemiau. Ten ganėtinai ankšta,
taigi paskubėk.
Neatitraukdama akių nuo pasipūtėlio, atsegu diržą ir kelnių už­
trauktuką. Baltus marškinius keldama aukštyn jaučiu tarp šlaunų
sukietėjusį penį. Kilstelėjusi klubus patraukiu į šoną kelnaičių juos­
telę ir pirštais suėmusi Eifelio bokštą įstumiu viršūnę į save. O visam
atsidūrus manyje, atlošiu galvą ir tokioje pozoje sustingstu. Viešpatie,
tas jausmas, kai tave perveria gigantiškas kotas, toks saldus, kad net
desertų skonis, palyginti su juo, prėskas.
- Sofija, aš laukiu, kada pajudinsi užpakalį. Žadėjau pavaišinti me-
lionine lava, tik tu nenusiteikusi jos paragauti, ar kaip? Kodėl šiandien
viską darai lėtai? - papriekaištavęs Aronas plaštaka perbraukia per ly­
tines lūpytes, sulenkęs rodomąjį pirštą juo apsuka ratą aplink žirniu­
ką. Ne laiku nori mane paleisti į orbitą, aš dar nepasiruošusi skristi.
Atvertusi galvą įdėmiai įsižiūriu į poną Tobuląjį. Tikriausiai at­
rodau, lyg būčiau apsėsta nežemiškų jėgų, kraipydama galvą tai į
vieną, tai į kitą pusę. Aronui nebejauku. Išsigandai savo ugnelės? Juk
žaidi jos jausmais, todėl nudegimų nepavyks išvengti. Užgulusi dali­
nuosi su juo karštais bučiniais. Atsipalaidavęs apglėbia mano sušalusį
kūną ir spaudžia prie savęs. Žinai, ko šiuo metu noriu? Savosiomis lū­
pomis supjaustyti tave, kad pajustum mano skausmą. Deja, tai neįma­
noma padaryti, lūpos neturi aštrių kampų, jos negali įpjauti. O gaila.
Judinu klubus tokiu ritmu, koks patinka man. Aronas nesėkmin­
gai bando primesti savo tempą. Neleidžiu imtis iniciatyvos, kai nu­
siteikia kotu smeigti į privačią teritoriją. Urzgimas nė kiek neveikia
manęs, kaip ir įkyrus stebėjimas, tad toliau neskubėdama priimu į
svečius standų penį, o paskui išprašau lauk. Neapsisprendžiu, kiek
ilgai jis turėtų užsibūti manyje. Patinka, kai su tavimi šitaip žaidžia,
pone Tobulasis? Kankinti kitą lengviau, nei pačiam kankintis. Jauti
skirtumą?
Arono gilios šokoladinės akys įtraukia į kitą erdvę, kur mano pa­
vydas pamažu blėsta, o meilė stiprėja. Palinkusi alsuoju į lūpas, vyriš­
ki delnai glosto randuotą nugarą, o viena po kitos leidžiamos garsios
dejonės sukelia mano krūtinėje dar didesnes aistros bangas, netru­
kus nubloškiančias į velniai žino kurį pasaulio kampelį. Lyžtelėjus
 l LLCjj\('£. 2 165
virš Arono viršutinės lūpos sudrėkusią odą, susiremiame kaktomis.
Trumpais judesiais stimuliuoju tik koto galvutę, nors Aronas mėgina
mane pasodinti, bet aš stipresnė. Jėgų suteikia žinojimas, jog mano
kūno linijoms negali atsispirti. Tai kuri iš tavo meilužių geriausia, ką?
Ar ta, sėdinti svetainėje ant sofos? Ar toji, kur su tavimi dalyvauja jo­
jimo varžybose? Atsitiesiu tokiu kampu, kad mano jautrusis žirniukas
liečiasi su Arono kūnu. Jis dega! Jaučiuosi taip, tarsi trepsėčiau ant
lieptelio, laukdama, kada vėjo gūsis pakels mane įsiliepsnojusią į orą
ir tada paleis į vandenį užgesti, kad nesukelčiau stichinės nelaimės.
Orgazmas! Spėju ištraukti architekto penį, neleisdama baigti ma­
nyje, ir trūkčiojanti nukrentu ant jo.
- Ne! - skardus balsas sudrebina mano kūną. Suknelė šlapia,
Arono marškiniai irgi. Ekstazei sklaidantis įsikniaubiu į juos ir pa­
lieku ant kaklo švelnų bučinį. - Neparagavai mano melioninės lavos.
- Nemėgstu melionų, - sušnabždu.
- Vis dėlto esi kerštinga moteris, - juokiasi jis. Telefonui suskam­
bėjus patraukiu šlaunį ir išėmusi jį iš kelnių kišenės numetu prie
durų. Nebetrukdys glaustytis prie seksualiausio vyro šioje Žemėje.
Tačiau kita melodija, atsimušusi į smaragdines sienas, mane sunervi­
na. Ištraukusi mobilųjį iš švarko vidinės kišenės atsikratau ir jo.
- Kiek turi telefonų? - teiraujuosi, kad žinočiau, ar dar liko daiktų,
kuriuos derėtų pašalinti iš jo kostiumo.
- Du, - atsakęs paglosto užkritusius plaukus. Abu Arono mobilieji
plyšauja su pertraukomis, jis krusteli, nori atsikelti, tačiau stipriau ap­
sikabinu ir dantimis suimu ausį. Pamylėk dar kartą. - Kurią dieną tave
slapta nusivešiu į darbą, kad didžiąją dienos dalį galėčiau laikyti savo
meilę glėbyje. Kai tavęs neliečiu, kūnas atšąla, tampu bejausmis, vis­
kuo nepatenkintas. O tu mane uždegi, ugnele, - pakšteli į viršugalvį.
- Sireną ir Simoną išsivesi, taip? - kilstelėjus galvą, migdolinės
akys sugauna mano meilų žvilgsnį.
- Ne. Seksas susitarimo nekeičia.
- Nė dar viena nakvynė Izės bute su dviem vyrais neprivers per­
sigalvoti? Vakar su jais jau pergulėjau, manau, ir šiąnakt neatsisakytų
prispausti šių apvalumų prie parketo.
Aronas šiurkščiai apverčia mane ant nugaros, šnopuoja išplėtęs
šnerves. Nagi, sužeisk, slibine. Paleisk mirtiną smūgį ir galėsi pats
rankomis užkasti dar vieną mylimąją. Jis lenkiasi artyn, norėdamas
i66 ALICIA G U T JE

nubausti už melą, tačiau suskambęs mobilusis atitraukia dėmesį. Nu­

lipęs nuo lovos pakelia telefonus: vieną įsimeta į kišenę, kitą prisideda
prie ausies.
- Loganas, - atsiliepia kišdamasis į kelnes sperma pažymėtus
marškinius. - Neturiu laiko, Debora, greičiau sakyk, - raukiasi su
kiekviena sekunde, klausydamasis sesers. - Kol kas nekomentuok
nieko. Atvažiuok pas mane, pasitarsim. Luktelk, - atitraukęs telefoną
pažiūri į mane. - Myliu ir aš tave. Iki vakaro, - pasakęs ir vėl dėmesį
skiria seseriai. - Taip, iki pietų būsiu biure, - sako Deborai eidamas
pro duris.
Smaragdų karalystė tampa mano isterijos liudininke. Rėkiu dra­
skydama antklodę, spardausi kojomis. Jis ir vėl elgiasi savanaudiškai.
Turbūt „myliu“pakuždėjo tik dėl Deboros, kad toji manytų jį esant su
žmona ir su ja palaikant šiltus santykius.
- Aaaaaaa! Nekenčiu savęs! Nekenčiu ir tavęs, ir tavo gražaus vei­
delio, kurį nupieščiau užrištomis akimis! Nekenčiu meilės, nes jau­
čiuosi nešvari! Tu mane murkdai purvo duobėje, nors turėtum iš jos
ištraukti ir nuprausti tyra meile, kurią prisiekinėji man! - miegama­
jame šūkauju ne viena, mobilusis vis garsiau ir garsiau plyšauja ranki­
nėje, tarsi bandytų iš ten ištrūkti ir pasirodyti išsiblaškiusiai šeimini­
nkei. - Kas dar nori išgirsti, kad nekenčiu ir jo? Klausau!
- Sveikinu, sesute, - ištaria Karia pakilios nuotaikos. - Atskrisčiau
ir apkabinčiau, bet tėvai neišleidžia. Anot jų, esu per maža viena ke­
liauti už Atlanto.
- Ačiū, tik nežinau, kodėl mane sveikini, - išsiritusi iš lovos einu į
drabužinę ieškoti švarių rūbų.
- Juk tu laukiesi.
- Aš? Laukiuosi? - įtariai pašnairuoju į pilvą.
- Na taip, visi apie tai kalba. Internete paskelbtas tave šmeižiantis
straipsnis, bet jame pats gražiausias sakinys tas, kad judu su Aronu
tapsite tėvais, - džiūgauja Karlita. - Iš tiesų įvardijami keli potencialių
vaikelio tėčių vardai, bet aš žinau, kas tikrasis kaltininkas, prisidėjęs
prie jo atsiradimo. Įspėju, mano sūnėnas ar dukterėčia lai nusiteikia
tetą matyti dažnokai. Turiu netgi planą: persikelsiu gyventi su jumis,
padėsiu jį ar ją prižiūrėti. Mokysiuosi savarankiškai, man tai patin­
ka labiau, nei eiti į mokyklą. Man reikia žinoti, kada gimdysi, kad iš
anksto nusipirkčiau bilietą į Vankuverį.
 Jiti
BMjZJjX
. uįpiiC. 2 167
- Pirmiausia pasakok, kas rašoma tame straipsnyje.
- Kažkoks Krameris išvadino tave bjauria nuomininke ir pateikė
sąrašą pavardžių vyrų, kurie lankėsi jam priklausančiame bute, kol jį
nuomojaisi su drauge. Kaip dera pavyzdingam šeimos žmogui, pa­
prašė judviejų išsikelti, bet tu atsisakei palikti butą ir įtaisei jam mėly­
nę po akimi. Krameris teigia tokios agresijos nėra patyręs nė iš vieno
nuomininko. Jis įspėja moteris saugoti savo vyrus nuo tokios furijos,
o tuo pasiteisindamas paviešina tavo telefono numerį.
- Jis teisus, manęs reikia pasisaugoti, - sakau ilgą žvilgsnį nukrei­
pusi į smaragdinę sieną. - Gandą apie nėštumą irgi paskleidė jis?
- Ne, straipsnį rašantis žurnalistas užsiminė nugirdęs Logano
pašnekesį, kuriame kalba sukosi apie tave ir būsimą mažylį, ir age­
ntą Benetą, su kuriuo susitikinėji. Manau, tai yra melas, nes tu myli
Aroną. Mačiau tą didelę meilę tavo akyse, Kamila.
- Melas yra ne tik tai, o ir tariamas mano nėštumas. Nesilaukiu nei
Arono, nei jokio kito vyro vaiko, Karlita. Tėvai skaitė straipsnį?
- Jie man ir parodė jį, - nusimena sesutė. - Mama nuolat dis­
kutuoja su senele apie tai, kad Aronas vis dar nesiskiria su žmona.
Saloje į mūsų šeimą krypsta kreivi žvilgsniai, girdim apkalbas. Ne­
nuostabu, juk spaudoje mirga atstumiančios antraštės su tavo vardu.
Šalia Arono nuotraukose prigludusi šviesiaplaukė teisėta ponia, o
ne tu. Mes laukiam, kada paskelbsite vestuvių datą, senelė siuvasi
kostiumėlį, kuriuo pasipuoš per šventę, bet tos žinios kaip nėra, taip
nėra. Tėvai kaltina vienas kitą netinkamai auklėjus dukras. Bijo ir
dėl mano likimo, kad paseksiu tavo keliu, susidėsiu su vedusiu ir
būsiu jam tik skuduras. Kai tik pokalbis pakrypsta apie judu, įsivy­
rauja įtampa. Tiek tėvai, tiek giminaičiai linki tau laimės, bet ne per
tokias kančias.
Pradėjus plūsti žinutėms į telefoną, pypsėjimas darosi erzinantis,
nutariu baigti pokalbį su Karia, jai nederėtų spręsti mano problemų.
- Perduok artimiesiems: jeigu jie mane laiko Arono skuduru,
tegu daugiau nė vienas neskambina, nekelsiu ragelio. Myliu tave,
saulyte. Iki.
Seseriai atsisveikinus perskaitau gautas žinutes. Vienose sveikina
tapsiant mama, kitose smalsuoliai liepia prisipažinti, kas vaikelio tė­
tis. Trečia rašančiųjų kategorija - žeminantieji ir niekinantieji asme­
nys. Jie prakeikia mane ir mano vaiką.
i68 ALICIA G U T JE

Prieš išjungdama telefoną paskambinu Džefriui ir palieku balso

pašte žinutę: „Paneik, kad esam pora.“ Tada nusirengiu ir užsidarau
vonioje.
Pro siaurą pailgą langelį žvelgiu į šlapią gatvės grindinį. Vanduo
tykšta ne tik ant mano kūno, bet ir ant žmonių, verčiančių šiuk­
šles į mašinos priekabą. Tas žalias stambus taškas kasdien panašiu
metu pasirodo šioje gatvėje, tad žinau, ten miesto tvarkdariai kil­
noja šiukšliadėžes, nesvarbu, koks oras. Mane irgi reikėtų išvežti iš
Vankuverio kartu su šiukšlėmis. Juk esu tik susidėvėjęs skuduras,
tad mano vieta - toje dvokiančioje priekaboje, o ne viešbučio apar­
tamentuose.
Tėvai tikriausiai galvoja, kad parsidaviau Aronui. Kitaip kodėl
vis dar terliočiausi su juo? Juk jeigu su vyru negaliu turėti visaver­
čių santykių, praspirčiau. Jie neakli, mato, kokius santykius jis man
siūlo. Vadinasi, sąmoningai pasirinkau vartytis prabangoje. Tereikia
numalšinti architekto seksualinį apetitą, ir jis mane aprūpins viskuo,
tik ne nuoširdžiais jausmais.
Užsukusi čiaupą išlipu iš dušo kabinos. Kol žvelgiu į veidrodį, van­
dens lašai nuo plaukų kapsi ant plytelių. Imu gėdytis savęs. Nuvyliau
tuos, kurie mane myli. Nebesijaučiu laiminga. O moteriai labai svar­
bi vidinė harmonija, juk ji daro įtaką ir aplinkinių savijautai. Aronas
kaskart išeidamas su savimi išsineša gražiausias emocijas, kurias su­
gėręs iš manęs atiduoda tai, su kuria iki mirties susisaistė santuokos
saitais. Taigi kokia prasmė atiduoti savo gyvenimą vedusiam?
Kriauklėje išgręžusi plaukus įlendu į chalatą ir užsimaukšlinu
gobtuvą. Šią dieną praleisiu lovoje. Ten man saugiausia.
Grįžus į miegamąjį, įgyvendinti ketinimą sutrukdo žybsinčios
švieselės virš durų.
- Tu viena? - klausia Fabijus, tiesdamas kaklą pradaręs jas.
- Taip.
- Maniau, Loganas su tavimi.
- Jis užsuko tik kelioms minutėms ir vėl išdūmė. Nesutikai jo?
- Ne, - užėjęs svainis uždeda ranką man ant peties. - Kaipjautiesi?
- Švari, - atsakau šypsena. - Ar naudingai praėjo susitikimas, į
kurį taip anksti ryte išlėkei?
- Ne tik pasirašiau sandorį, bet ir radau patalpą vyninei. Noriu,
kad rytoj važiuotum su manimi jos apžiūrėti. Be tavo pritarimo ne-
 u./ĮyičC 2 169

galėsiu už prekystalio išstatyti Pasini vynuogyne pagaminto vyno ir

pardavinėti kanadiečiams.
- Gerai, vėliau dar primink, kurią valandą būti susiruošusiai. Juk
reikės įspėti Džošą, kad ir vėl pasiskolinsiu automobilį.
- Nugirdau jį kalbantį su drauge. Ryt žada vežtis ją į mėgsta­
miausias vietas mieste.
- Ar toji mergina - apgamais išmėtytu veidu šviesiaplaukė? - pa­
sitikslinu. Jis linkteli. - Tai Simona - Arono pažįstama ir, kaip matau,
naujoji Džošo simpatija. Ji pagyvens su mumis neribotą laiką, kol at­
sigaus po artimo netekties. Kaip ir kita moteris alyviniais plaukais.
Spėjai susipažinti su ja?
- Deja, tik tą vieną mačiau. Nejaugi neprieštarauji, kad tos mo­
terys įsikurs čia? Juk dabar tau reikalinga ramybė, o ne būrys svečių,
keliančių stresą. Pats irgi išsinuomosiu kambarį kitame viešbutyje,
nesinori jums trukdyti.
- Aš nesilaukiu, Fabijau. Tai viso labo gandai.
- Nemeluosiu, skambino Karia ir prašė išsiaiškinti, ar apgavai ją.
Tavo sesutei atrodo, jog bandai nuslėpti nėštumą, kaip ir visos įžy­
mybės, nes rengi staigmeną, kaip kuo originaliau prisipažinti visuo­
menei. Nepyk ant jos už lakią vaizduotę, matyti, kad Karia labai nori
būti teta.
- Ji yra teta tavo vaikų.
Fabijus patyli nusukęs žvilgsnį. Žiojuosi sakyti, kad manęs iki va­
karo netrukdytų, miegosiu. Bet jis pirmas prabyla:
- Kaip tik ruošiausi eiti į gėlių parduotuvę, bet sulaukiau Karlos
skambučio, tik... - pakelia akis į mane, - ...be progos nemėgstu do­
vanoti gėlių. Juk žinai šį mano neigiamą būdo bruožą. Man labiau
patinka dairytis po maisto produktų lentynas. O ir skaniai paruoš­
ta vakarienė naudingesnė skrandžiui nei gražių žiedų skleidžiamas
aromatas.
- Jei nutuoki, kaip įjungti viryklę, gamink, - nusileidžiu. - Aš
nekišiu nosies iš miegamojo, ilsėsiuos. Vakarykštę naktį paaukojau
draugėms, noriu bent kelias valandas pasnausti. Prašau dėl kvailos
priežasties manęs nežadinti, Fabijau, - uždarau duris ir atsiremiu į
jas. Nužvelgusi kambarį ironiškai nusišypsau. Aronas išrinko tobulą
vietą paslėpti savo smaragdui. Tik aš esu gyvas brangakmenis sujaus­
mais. Manęs nepadėsi į lentyną ar neįrėminsi virš lovos, kad galėtum
170 ALICIA G U T JE

grožėtis. Mane reikia šildyti delnuose ir nebijoti rodyti kitiems, kitaip

negalėsiu atsidėkoti meile.
Nutipenusi iki lovos su chalatu palendu po antklode. Nerviniam
drebuliui bėgiojant po kūną apglėbiu pagalvę ir tirtėdama mintyse
skaičiuoju nuo šimto atbuline tvarka. Man tai padeda greičiau užmig­
ti, bet pasirinkti sapno ne. O aš žinau, ką norėčiau susapnuoti.
* * *
Apsimiegojusi atsiverčiu ant nugaros. Niekaip nepavyksta at­
merkti akių, tebesu pavargusi. Išsisukti nuo vakarienės nepavyks,
taigi privalau pakilti iš lovos ir apsirengti. Negaliu sau leisti prie stalo
atrodyti netvarkingai. Ypač kai šalia sėdės Simona ir Sirena. Ar kon­
kuruosiu su jomis dėl drabužių stiliaus? Ne. O dėl Arono dėmesio?
Irgi ne.
Po dvidešimties minučių išeinu iš miegamojo vilkinti ilgus lan­
guotus mėlynai raudonus marškinius aukščiau kelių, trijų ketvirčių
rankovėmis. Basos bronzinės kojos, lyg sustabarėjusios, nenori ma­
nęs nunešti į virtuvę, iš kur sklinda Džošo balsas.
- Labas rytas, - pašiepia išvydęs mane žiovaujančią. - Jas atsiuntė
Loganas. Atsiprašo negalėsiantis su mumis pavakarieniauti, - pridu­
ria man įsispoksojus į gėlių puokštę, pamerktą svetainėje ant staliuko
priešais televizorių. Ten sėdi Sirena.
Nužvelgusi liūdną moterį atsitraukiu kėdę ir klesteliu šalia Džošo,
kuris su Simona talkininkauja Fabijui, gaminančiam arancini. Svainis
šypteli voliodamas ryžių rutuliukus miltuose. Nutaisau žvilgsnį, sa­
kantį: „Nepriversi jų paragauti.“ Jis nusisuka primerkęs žvitrias akis,
įpila alyvuogių aliejaus į keptuvę ir pradeda juos kepti. Simonai šluos­
tant stalą įvertinu josios naująją aprangą - pižamą - trumpus šortus
ir palaidinę ant petnešėlių. Tinkama nakčiai, bet ne vakarienei su me­
nkai pažįstamais žmonėmis. Tie apgamai ant kūno turi savotiško ža­
vesio, daro merginą išskirtinę. O ir veidelis nėra atstumiantis. Vyrams
tokios lėlytės patrauklios. Žvilgteliu į Džošą, nenuleidžiantį nuo jos
akių, jis iš to susijaudinimo netgi išmeta ant parketo šaukštą.
- Servetėlės apatiniame spintelės stalčiuje, - parodau pirštu, kur
jos padėtos. Džošas pašnairavęs nusivalo smakrą marškinių ranko­
ve ir trumpam atsiprašo. Nesulaikau šypsenos, kai prisidengęs delnu
tarpkojį skuba iš virtuvės. Simonos veide irgi įžiūriu mažytę šypsenė­
lę. Ne visi vyrai supranta, jog moterys tyčia apnuogina kojas, kad su­
keltų audrą jų kelnėse.
- Duokš lėkštę, Kamila, - paprašo atsigręžęs Fabijus laikydamas
rankoje keptuvę. Papurtau galvą: nei lėkštę duosiu, nei valgysiu tų
skaniai atrodančių apskrudusių rutuliukų.
- Sudėk juos į šitą dubenį, - kilsteliu indą, stovintį stalo vidury­
je. - Kiek kas norės, tiek arancini paragaus.
- Pirma patiekalo keptuvė priklauso namų šeimininkei, tokia tra­
dicija, - užsispyręs svainis prieina prie manęs ir įridena rutuliukus į
lėkštę. - Sirena, prisidėkite prie mūsų, - pakviečia dirstelėjęs į ją.
- Užteks ir dviejų, ačiū. Palikim kitus alkanesniems, - mandagiai
padėkoju. Fabijus taikosi patraukti mano ranką, kad galėtų suversti
visus, bet suklusęs žvilgsnį nukreipia į apartamentų duris. Visi ten pat
žvelgiame, nes niekas kitas, tik Aronas gali įžengti pro jas, o jis lyg ir
žadėjo nesirodyti šį vakarą šiuose namuose.
Pono Tobulojo abi rankos užimtos: vienoje - įvairiaspalvių lotosų
žiedų puokštė. Daug didesnė už pamerktąją svetainėje. Kitoje - dvi
šviesiai rausvos spalvos rožės ir baltas stačiakampio formos popie­
rinis maišelis, ant kurio nėra jokio užrašo. Aronas pervėręs skvarbiu
žvilgsniu Fabijų, stovintį per arti manęs, prieina prie Sirenos ir įteikia
rožę. Pakštelėjęs į skruostą parodo rankos mostu eiti sėstis prie stalo,
ši tuoj pat tekina ir nubėga. Antrai rausvai rožei atsidūrus Simonos
rankose, o bučiniui nutūpus prie ausies, architektas atsisuka į mane.
- Vankuveryje nebeliko lotosų, visi mano rankose ir jie skirti
tau, - ištaręs atkiša puokštę, maišelį padeda ant kėdės. Man atsistojus
Aronas sulaiko kvėpavimą, o kai paimu gėles ir pasistiebusi suspau-
džiu lūpas, dar labiau nustemba.
- Ačiū, brangusis, - sukuždu pirštu valydamasi lūpų kontūrą, iš­
teptą mango skonio balzamu. Aronas lyžteli savąsias, ir tik tada jas
nusivalo servetėle. Pamiršau, kad jam patinka natūralus mano lūpų
skonis, nekenčia valgyti dirbtinių dažiklių. - Pamerksiu, kol nenuvy­
to, - atšlyju pajutusi bučinį plaukuose, einu skambinti administrato­
rei, kad atgabentų į apartamentus pačią didžiausią vazą, kokią tik turi.
Lotosus kotais į priekį paguldau kriauklėje ir paleidžiu vandenį tekėti
iš čiaupo plona srovele.
- Loganai? Ką čia veiki? - sugrįžęs Džošas išsprogina akis.
- Kam nors juk reikia rengti moterims staigmenas, tu to nesiimi,
taigi... - šypteli spausdamas ranką.
172 ALICIA G U T JE

- Vien tik pažvelgus į gėlių kiekį kriauklėje jau galima nuspėti,

kad su tavimi beviltiška konkuruoti, - vaikinukas suraukęs antakius
klesteli prie Simonos.
- Toji puokštė Sofijai, mudvi su Sirena gavom tik po rožę. Tu dar
gali pralenkti Aroną, - sako Simona, uostydama gėlę ir gundomai
klapsėdama priaugintomis blakstienomis. Tas pralinksmėjęs išsitiesia
kėdėje ir pasiūlo jai arancini, kuriuos „šefas“ baigia kepti.
- Kaip laikaisi, Fabijau? - Aronas per stalą tiesia ranką šiam nusi­
juosus prijuostę.
- Puikiai, dėkui, - pasisveikinęs sėda man iš kairės. Prisikrovęs
lėkštę paties gaminto patiekalo pirmas ragauja. Architektas apkabinęs
mane traukia arčiau, kol beveik užsėdu jo kėdę, o jam tenka bala­
nsuoti ant krašto. Pasislenku, kad tilptų ir jo stangrūs pusmėnuliai,
bet Aronas prispaudžia prie savęs, lyg būtume ankštoje erdvėje be
galimybės pajudėti.
- Kiek tau įdėti rutuliukų, Aronai? - teiraujasi Sirena jam iš deši­
nės. Atrodo linksmesnė.
- Aš pavalgęs, širdele, - atsakęs maloniu tonu uždeda ranką jai ant
plaštakos. - Tik puodelį kavos išgersiu.
Įsmeigusi šakutę į pravėsus} arancini, išdraskau jį. Tada pakabinu
vos kelis ryžių grūdelius ir įsidedu į burną. Kramtau priekiniais da­
ntimis, kad galėčiau staigiai išspjauti, jeigu jų skonis sukeltų šleikštulį.
- Be cukraus, kaip tu ir mėgsti, - Sirena įpylusi kavos pastato puo­
delį Arono lėkštėje.
- Mėgau iki pažinties su Sofija. Ji pasaldino mano gyvenimą
visomis prasmėmis, - sakydamas glaudžia mane prie šono. Įsidėjęs
šaukštelį cukraus, gurkšteli kofeino. - Fabijau, girdėjau, radai patal­
pas vyninei. Gaila, nesikreipei į mane, būčiau pasiderėjęs dėl mažes­
nio nuomos mokesčio. Už tokią sumą galėtume atidaryti vyninę ge­
resniame miesto rajone. Aš vis dar neatsisakau padėti, tik pasakyk,
kokios pagalbos reikia.
- Nesupyk, Aronai, bet tai šeimos verslas. Ryt važiuojam su Kami­
la apžiūrėti patalpų, ji nuspręs, ar tęsiam paieškas toliau, ar tai ir bus
toji vieta, kuri kvepės Sicilijos vynu. Kaip matai, ne vienas pats priimu
sprendimus, tariamės visi.
- O ten bus kur romantiškai su mergina pasėdėti prie taurės
vyno? - įsiterpia Džošas.
 - Apie tai nepagalvojau, - susimąsto svainis. - Galbūt ir nebloga
mintis įrengti keletą tokių erdvių, ne vien tik bendrą salę? - klausia
žvilgsniu manęs.
- Tėčiui užsimink, aš palauksiu jo nuomonės prieš išreikšdama
savąją, - tarsteliu pakabinusi didesnį kiekį ryžių ir sūrio. Nesitikėjau,
kad bus taip gardu. Kol blogi prisiminimai nepakeitė to skonio ir kol
rutuliukų dar liko dubenyje, skubu suvalgyti.
- Norėčiau, kad lyžtelėtum per mano kamuoliukus, - sukužda
Aronas į ausį, kai laižausi žiūrėdama į lėkštėje gražiai sudėtus auksi­
nio atspalvio arancini. Neatsakau į repliką, kertu savo vakarienę. Fa­
bijus irgi tylėdamas valgo. Džošas su Simona tarpusavyje kalbasi apie
romantiką. O Sirena brauko pirštu per telefono ekranėlį. - Mmm...
Svaigini mane.
- Galiu šakute patikrinti koto kietumą? Būtų lengviau įsivaizduoti
apsvaigimo lygį, - šnabždu, skruostu liesdamasi jam prie barzdos.
- Manau, tavo burnytė tiksliau išmatuotų ir įvertintų, - pakšteli už
ausies į vieną iš tatuiruotų skrendančių paukščių, atimdamas bučiniu
jo laisvę. Mano laisvę.
- Kas norėtų deserto? - garsiai teiraujuosi žvilgčiodama į už stalo
sėdinčius žmones. Aronas pirmas pakelia ranką, tada Džošas. Pasta­
rasis tikrai žinau, kad yra alkanas, o šis kostiumuotas tamsiaplaukis
visai kitokio deserto tikisi paragauti.
Darydama šaldytuvo dureles susigriebiu nenupirkusi jokio saldė-
sio, neturėsiu kuo pavaišinti svečius. Pasirodo, anokia čia problema.
Tonio sūnus pasirūpino mano šaldytuvo turiniu, netgi kelių rūšių py­
ragais nukrovė viršutinę lentyną. Jis geresnis šeimininkas nei aš.
- Džošai, rūkai? - kreipiasi Aronas, keldamasis nuo kėdės.
- Mečiau, bet draugiją galiu palaikyti, - pakyla ir jis. Užbadau
poną Tobuląjį aštriu žvilgsniu, kurio jis nepastebi. Nemėgink Džošui
įsiūlyti „žolės“. Pamiršai, kas jo tėvas? Nusisukusi su pyragais bandau
nuslėpti susierzinimą. Nebežinau net kurioje spintelėje sudėtos šva­
rios lėkštutės, varstau visas iš eilės.
- Fabijau, eisi su mumis į terasą?
To dar betrūko!
- Ne, niekada nebandžiau rūkyti, o ir dabar smalsumas neatsira­
do, - atsisako svainis, tuo apsidžiaugiu. Nurinkęs nešvarius indus pa­
deda šalia lotosų puokštės ir išėmęs iš spintelės mažas lėkštutes valo
rankšluosčiu.
174 ALICIA G U T JE

- Man atpjauk didesnį gabalą to pyrago su slyvomis, figūryte, -

ragina Džošas.
- Taiklesnio apibūdinimo tikriausiai ir aš nerasčiau, - pritaria ki­
kendamas architektas.
- Tik pažiūrėk į tas kūno formas, Loganai. Pačios prašosi tokio
„įrėminimo“.
- Tu net neįsivaizduoji, koks jausmas apima liečiant jas, - sekso
maniako balse girdžiu erotišką prieskonį.
- Ei! - cypteliu pajutusi skausmą užpakalyje, lygiai tokį, kai Lara
badė jį adata. Prie Fabijaus kojų įžiūriu nuriedėjusį popierinį burbu­
liuką, pabučiavusį mano subinę. Atsigręžus ieškau kaltininko: Aronas
juokiasi, ant stalo guli suplėšyta popierinė servetėlė, šalia numesta ša­
kutė, ji atstojo vaikystėje berniukų pamėgtą laidynę.
- Tai ne aš, prisiekiu. Kaltink Džošą, figūrytey - pamerkęs akį
dingsta iš virtuvės. Džošas purtydamas galvą pirštu rodo į architektą,
traukiantį iš švarko kišenės cigaretę ir artėjantį prie terasos. Abu vyrai
purkštauja net ir užsidarę joje.
- Loganas linksmas žmogus, - sako Fabijus, tik nežinau, ar rimtai,
ar kandžiai.
Vaizduoju labai užsiėmusią, neturinčią kada su juo diskutuoti
apie savo gyvenimo meilę. Supjausčiusi pyragą sudėlioju į lėkštutes
ir pastatau ant stalo. Man priėjus arčiau, Sirena su Simona nustoja
šnabždėtis. Pastūmusios lėkštes su pyragu leidžia suprasti, kad va­
karais nesmaližiauja. Na ir gerai, Džošui daugiau liks. Kaip tik į duris
pasibeldžia pasiuntinukas su trimis vidutinio dydžio vazomis, tik to­
kias rado. Paimu visas, nes lotosų žiedų daug, o kriauklėje jų per naktį
nepaliksiu.
Nutariu gėlėmis pagyvinti labiausiai užmirštą svetainės kampe­
lį. Išdėliojusi vazas ant parketo palei langą, atsigabenu glėbį lotosų.
Pritūpusi komponuoju puokštes ir viena akimi stebiu ugninį dangų.
Norėčiau užsimesti pončą ant pečių ir išeiti pasivaikščioti po miestą,
palikus nepageidaujamus žmones namuose. Tik abejoju, ar tai gera
mintis, ypač po šios dienos straipsnio apie mane. Paparacai sektų iš
paskos, bandydami nufotografuoti pilvą, o paskui paskelbtų įrodymą,
jog tikrai laukiuosi, nors iš tiesų aš tik sočiai pavalgiau.
Užsižiūriu į degantį dangaus skliautą. Tikriausiai dabar nemažai ro­
mantika aptrauktų akių nukreiptos būtent įjį. Deja, dvi poros iš terasos
 u<p<LC 2 175

vėpso kita linkme: tiesiai Simonai į užpakalį. Aronas prikandęs lūpą

nužiūrinėja pasilenkusią merginą, dėliojančią pagalvėles ant sofos.
Džošas kumšteli jam ir abu susižvelgę nusišypso. Sukant akis į puokštę,
kurią reikia užbaigti, ponas Tobulasis dirsteli į mane. Pakedenu lotosų
žiedus, lyg siųsdama ženklą, kad man nerūpi, jog dairosi į jaunesnes.
Mes juk neįsipareigoję vienas kitam nesižavėti kitos lyties atstovais.
- Maniau, būsi piktesnė po mūsų audringo rytinio pokalbio, - iš­
girstu už nugaros Arono balsą.
- Vaidinu nepykstančią, - burbteliu.
- Eikš, mano ežiuk, - paėmęs už alkūnės pakelia ir atsuka į save.
Tamsiaplaukiui rankomis supančiojus mano kūną, savosiomis apsi­
veju jam kaklą. Kai kurių svečių žvilgsniai vis nuklysta į mus, tarsi
kviestų grįžti atgal. Bet mudu stovime atokiai varstydami vienas kitą
šokoladinėmis akimis.
- Tą darau tik dėl tavo kalių, - išlieju sarkazmą. - Kadjos negalėtų
panaudoti mano ištartų įžeidžiančių žodžių prieš tave. Užtenka viešo
Agnetos teršimo. Kol tos moterys gyvens čia, vaidinsim tobulą porą,
Aronai.
- Ne aš, o tu nemoki pasirinkti žmonių, su kuriais dera bendrauti.
Sirena ir Simona lojalios man, jos niekuomet nešmeiš nė vieno mano
šeimos nario. O štai tavo „vaikinui“ Benetui patinka žurnalistų dėme­
sys. Jis patvirtino, kad judu susitikinėjat, Sofija.
Įspėjau Džefrį paneigti tai. Kaip jis drįso melą paversti tiesa?
- Iš kur tai žinai?
- Debora informavo.
- Turėsi išplatinti pranešimą, paneigiantį viską, kas rašoma tame
straipsnyje, išskyrus mano ir Džefrio draugystę.
- Paneigčiau ir šitą nesąmonę, nes Benetas negaus tavęs, - sukuž­
da Aronas sukandęs dantis. - Tačiau negaliu kištis. Jei tave ginsiu,
Agneta žengs man nenaudingą žingsnį. Kad būtų mums abiem sau­
giau, pameluok, jog nešioji agento vaiką. Vėliau nupirksiu dirbtinį
pilvą, atrodys įtikinamiau.
- Stebiuosi tavo cinizmu, - nusijuokiu į rimtą veidą. - Dėl tavo
žmonos psichologinės ramybės nepaliksiu įdrėskimo ant šio skruos­
to, - pabučiuoju į jį. - Vos tik į apartamentus įsikelia du vyrai, iškart
prisimeni, kur gyvenu. Juk reikia išsklaidyti aplink mane susitelkusį
svetimą vyrišką kvapą, ar ne? Specialiai atsivedei dvi kales, kad „pra-
176 ALICIA G U T JE

blaškytų“ Džošą ir Fabijų, nes bijai, kad šie norės pačiupinėti mano
kūno formas. Aha, vis dėlto gaila mane atiduoti kitam, pone Tobula­
sis, - pakšteliu į kitą žandą atstumui tarp mūsų didėjant. - Nemanai,
kad per daug apžioji? Gal pagaliau laikas nuspręsti, kurį pyrago gaba­
lą valgysi pats, o kurį atiduosi konkurentui?
- Man net suskaudo dantį klausantis tavęs, - susiraukia šis.
- Paprašyk savo mielosios Sirenos apžiūrėti. Aš ne odontologė.
Lūpas iškreipus ironiškam šypsniui jo rankos nusvyra. Atitraukiu
delnus, nuslydusius liemene pridengta krūtine.
- Abu apgyvendinom tuos žmones namuose, kad sukeltume
vienas kitam pavydą. Tik tu labiau pavydi nei aš, - sako Aronas,
traukdamas iš švarko kišenės mobilųjį.
- Kadangi mano telefonas paskelbtas viešai, sulaukiau kelių pasiū­
lymų dulkintis. Patark, ką turėčiau atsakyti tiems vyrams? - smogiu
atgal. Tu lygiai tiek pat pavydi, kiek ir aš, tik to nepripažįsti. Jis užsi­
merkęs porą kartų giliai įkvėpia. - Tai galiu su vyrais palaikyti ne vien
draugiškus santykius?
Suvirpu aštriam žvilgsniui perskrodus išilgai mano kūną. Neatsa­
kęs nuleidžia akis, skaito telefone žinutę.
- Loganai, Grantas ieško tavęs! - šūkteli Džošas, stovėdamas tarp­
duryje su dailiai nuaugusiu nematytu žmogumi.
- Palaikyk, - Aronas įspraudžia mobilųjį man į delną ir eina pasi­
tikti to vyro. Nepasisveikinęs su svečiu išsiveda jį į koridorių.
Žingteliu į priekį, bet vis dar nematau Sirenos ir Fabijaus. Tik
Džošas su Simona burkuoja ant sofos. Vaikinuko ranka guli jai ant
šlaunies, o josios smakras priglaustas jam ant peties. Jei manęs čia ne­
būtų, jiedu jau seniai bučiuotųsi ir mylėtųsi. Kaip visada, aš trukdau.
Žengiu dar vieną žingsnį, tačiau virtuvė tuščia. Nepastebėjau, kaip
svainis iš jos pasišalino, ir dar su ta pasileidusią moterimi.
Neprabėgus nė minutei architektas grįžta. Jis sparčiai artėja įdė­
miai žiūrėdamas į mane.
- Turiu skubiai išvykti su draugu, - sako šaltą delną priglaudęs
prie skruosto. Krūtinėje pajuntu skausmą. Pagal svarbumą esu tau tik
ketvirtoje vietoje? Anksčiau lėkdavai pas žmoną, gimus sūnui mūsų
laikas kartu dar labiau sutrumpėjo, o dabar tas brangias minutes ati­
duodi draugams? - Myliu, - tyliai ištaręs pabučiuoja į kaktą ir palieka
mane apstulbusią.
 - Kamila? - pašaukia Fabijus. Pasisuku į tą pusę, kur girdėti va­
žiuojantys parketu lagaminų ratukai. - Įsikursiu pas verslo partne­
rį keliais aukštais žemiau, bus patogiau derinti reikalus dėl vyninės.
Gyvendamas čia ne taip spėriai sukuosi. Tikiuosi, nesupyksi, kad at­
sisakau tavo svetingumo?
Iš pradžių nenorėjau čia apgyvendinti svainio, o dabar be jo namie
jausiuosi dar svetimesnė. Nevarau Fabijaus iš apartamentų, gali likti.
Bet taip pat nedrįstu prieštarauti pasirinkimui išsikelti kitur.
- Daryk, kaip tau atrodo geriau, - sumurmu nuleidusi akis. Aronas
pamiršo mobilųjį! Nerimaudama žvelgiu į delne gulintį keturkampį
juodą daiktą. Ojeigu kas nors paskambins? Kaip turėčiau elgtis?
- Iki rytojaus, Kamila, - atsisveikina sesers vyras. Palinksiu spok­
sodama į telefoną, kuris per žioplumą liko pas mane.
Fabijui uždarius duris, nuskubu į virtuvę paimti nepaliesto balto
maišelio, padėto ant kėdės. Jį ir mobilųjį priglausiu miegamajame,
tegul ten laukia savo šeimininko. Nešdama juos į smaragdų karalys­
tę užmetu žvilgsnį į jaunuolius. Simona glosto Džošui plaukus, iš jo
veido išraiškos spėju, kad kalba rimta tema. Prieš įsmukdama į mie­
gamąjį išvystu Sireną, išeinančią iš savo kambario, apsivilkusią chala­
tu. Palinkėjusi labos nakties pasislepiu, kad tik neužkalbintų. Kai tik
Aronas visas savo kekšes apdalins dėmesiu, ateis ir jos eilė. Tegu per
daug nesikankina.
Įsijungiu mobilųjį, tikėdamasi rasti architekto praleistą skambutį.
Tačiau kaip žinoti, kuris iš šių nežinomų numerių yra Arono? Per­
skambinti visiems? Aš juk turiu tik vieną jo telefono numerį, ir tas
yra mano rankose. Atsisėdusi ant lovos svarstau, gal susisiekti su auk­
lėmis ir per jas perduoti mobilųjį. Arba jį palikti „Fairmont Pacific
Rim“ viešbučio registratūroje.
Rankai užkliudžius maišelį, šis atsiduria ant grindų. Iškritusi mė­
lyna pailga dėžutė, ant kurios užrašyta „Sofijai“, atsiduria prie lovos
kojos. Aišku, sugadinsiu Arono kruopščiai ruoštą staigmeną ir dirs­
telėsiu vidun. Jeigu būtų norėjęs išvysti mano reakciją, būtų ją įteikęs
prie visų. Tik nukėlusi dangtį suprantu, kodėl jos neįteikė per va­
karienę. Dėžutėje guli šaukštelis, kurio rankenos forma - plokščias
dvidešimties centimetrų falas. Žvilgsniui sustojus ties varpos galvute
užrištu smaragdo spalvos kaspinėliu, nusijuokiu. Originalu! Prie jo
randu prisegtą kortelę su įspaustais žodžiais: „Kad rytais būtų sal-
i78 ALICIA G U T JE

džiau gerti kavą.“ Man ar tau? Tikiu, matydamas šaukštelį arti mano
veido, užsigeisi prieš jį pamojuoti ir savo kotu. Tik vargu ar tavo už­
gaidas pildysiu, kaip pildžiau iki šiol.
Iš maišelio kyšantys kūno spalvos apatiniai puošti juodais nėri­
niais tarsi kviečia įminti paslaptį, kurią Aronas užrašė dar vienoje ko­
rtelėje. Tik aš jos jau nebenoriu žinoti. Iškėlusi liemenėlę matau, kad
tai ne mano dydis. Vis dėlto atplėšiu voką ir įsitikinu, jog šis rūbelis
skirtas poniai Logan.
- Mano mylimai žmonai Agnetai, - teatrališkai perskaičiusi su­
plėšau kortelę ir skiautes sumetu į maišiuką. Jį pastatau garbingoje
vietoje, prie šiukšlių dėžės. - Tu man šlykštus, Aronai, - nusispjovusi
ant apatinių čiumpu mobilųjį, šiam suskambus.
Helena žinutėje rašo: „Naujasis mano nuomininkas“ ir pažymi
daug šypsenėlių. Padidinu pataluose ant pilvo miegančio nuogo vyro
prisegtas nuotraukas. Kol jas apžiūrinėju, sulaukiu dar dviejų pra­
nešimų: „Galiu pažadinti jį bučiniu į subinę?“ ir „Jo pimpis ne toks
ir mažas.“ Nejaugi įsileidai tą šliužą į lovą? Jis apnuodys tau smege­
nis, Helena. Proto nereikia daug turėti, kad suprastum, jog Volteris
netinkama pora. Norisi atrašyti: „Verčiau išspardyk jo užpakalį ir
išmesk iš namų!“ Tik žinau, kad mano priešiškumas atvirkščiai pa­
veiks draugę. Ji to nepadarys, todėl nesivarginu rinkti jokio atsaky­
mo. Be to, šiandien netinkama diena su manimi diskutuoti apie vyrus
ir jų pasididžiavimus. Kaip tik taikausi Aroną nutverti už to daikto ir
pademonstruoti aukščiausią meilės išraišką, kad nebegalvotų, jog ir
toliau žaisiu tuos pigius žaidimus.
 cj>eČ6cLC d tjpflAMjCs

- Fabijau, aš įsimylėjau šią vietą, - sakau dairydamasi po būsi­

mą Pasini vyninę. Rusvi, raudoni ir oranžiniai tonai sukuria šiltą ru­
denišką įvaizdį, o pro didelius langus matoma erdvi ir jauki patalpa
sužadina smalsumą čia užsukti.
- Jaučiau, kad patiks, - linkteli svainis sėsdamasis ant vieno iš
oranžinių minkštakrėslių, stovinčių prie įėjimo. - Tik nežinau, ką
daryti su šiais stalais. Palikti ar pakeisti kitais? - rodo į du masyvius
drožinius iš medžio, išrikiuotus viduryje buvusios senosios vyninės.
- Palik, suteiks autentiškumo. Tie stalai turi savo istoriją, jie kvepia
išmintimi. Turbūt niekas nežino, kiek prie jų sėdėjo žmonių ir pasa­
kojo savo gyvenimą. Tegu ir toliau klausosi lankytojų kalbų, - šypte­
liu. - Žinai, galėčiau čia gyventi, - sukdamasi ant kulno krykštauju
lyg darželinukė.
- Nejaugi tvyro tokia nuostabi atmosfera, kad kyla pavojus nebe­
grįžti iš darbo namo? - juokiasi Fabijus. Pritardama kikenu. - Spėju,
nebėra prasmės važiuoti apžiūrėti kitų patalpų.
- Ne nuo tos pradėjai mane pažindinti. Reikėjo šią idealią vietą
palikti pabaigai, - erzinu. - Kiek prisimenu, sakei radęs tik vieną.
- Ryte sulaukiau dar kelių pasiūlymų. Regis, vis daugiau savininkų
nori išnuomoti buvusių vyninių patalpas. Gal vis dėlto važiuojam ap­
sidairyti? O jeigu kurią labiau įsimylėsi ir įsigeisi tuoj pat ten persi­
kraustyti su visa manta? - patraukia per dantį.
- Nemanau, kad taip nutiks. Jūs, vyrai, neturit šešto jausmo, jis
man sako, jog šioje vietoje mūsų verslą lydės sėkmė. Eime, aš tau
įrodysiu.
Įsėdame į Džošo automobilį, kurį patikėjo vairuoti tik man. Fa­
bijus nesipriešino tokiam sprendimui, nenori nepažįstamame mieste
kiurksoti už vairo išpiltas prakaito ir stabdyti eismo. Važiuojant vienu
adresu pašiepiu svainį, kad gatvėse susidaro nedidelės spūstys net
tada, kai jis sėdi keleivio vietoje. Atitraukęs akis nuo telefono, žvilgteli
į priekį prieštaraudamas, jog vis dėlto ne jis kaltas, o kažkoks vairuo­
tojas, išlėkęs į priešpriešinę juostą. Ir praneša: pirmoji vynų siunta jau
i8o ALICIA G U T JE

ruošiasi išplaukti iš Sicilijos. Pasidžiaugiu gera žinia, mus vedančia

svajonės link.
- Dėl savo optimizmo, mokėjimo džiaugtis smulkmenomis ir
patikai man, Kamila, - svajingai sako Fabijus. - Leticija buvo tavo
priešingybė, jos taip niekada ir nepamilau, bet nė nesvarsčiau galimy­
bės palikti. Tai reikštų, kad daugiau iš labai arti nebematyčiau meilių
rudų akių, nebeužuosčiau vynuogių kvapo nuo tavo odos, o švenčių
progomis nors trumpam nebeapkabinčiau ir nebelaikyčiau glėbyje.
Pats pasirinkau kainą, kurią kasdien mokėjau už aistringą jausmą
žmonos seseriai, - svainis nusisuka, vaizduoja stebintis parduotuvių
vitrinas. Noriu išlipti iš automobilio ir bėgti šaligatviu, kol pritruksiu
jėgų, kad tik nereikėtų gvildenti šios temos. Maniau, neliesime jos.
- Vis dar mane myli? - išsprūsta spontaniškai. Neatsakyk, atsiimu šį
klausimą. Mes išvis neturėtume to aptarinėti: nei dabar, nei kada nors.
- Nežinau, Kami. Neleidžiu sau apie tai galvoti. Jau daugelį metų
mano mintys sutelktos vien tik į darbą, moterims nėra vietos jose.
- Kai kartą taip pavadinai Leticiją, toptelėjo, jog esi mane įsižiū­
rėjęs.
- Mačiau tavąjį žvilgsnį, todėl ir pabučiavau ją taip, kad nekiltų
jokių abejonių, ką myliu. Žmonėms apgaudinėti sekasi labiau, negu
sakyti tiesą.
- Štai kodėl nevilki juodai. Tu negedi Leticijos, nes nemylėjai, -
grįžteliu į jį.
- O tu? Gedi? - atsisukęs nužvelgia ir mano netamsią aprangą.
- Širdyje, - sukuždu.
- Kaip ir aš.
- Kodėl tėtis padarė tave verslo partneriu? Kiek žinau, jis saugojo
vynuogyną, visuomet atsisakydavo parduoti. Turėjo kas nors svar­
baus nutikti, kad pakeistų nuomonę.
- Tai ir vėl susiję su jo dukra Leticija. Tik nesu įsitikinęs, ar galiu
tau tai atskleisti.
- Fabijau, sesers nebėra gyvos, iš jos nieko nesužinosiu. Tėvai ne­
sakys, lieki tik tu. O jeigu kas nors jiems atsitiks? Kaip man reikės
pasirūpinti vynuogynu nenutuokiant, kas jame vyksta?
- Aš padėsiu, - svainio pažadas manęs neįtikina nebesigilinti į šei­
mos paslaptis. Vis dėlto įsakmus žvilgsnis paveikia jį. - Kaip minėjau,
pusė vynuogyno akcijų priklauso man. Partnerystę su tavo tėvu gavau
 i8i
už tai, jog neapjuodinčiau šeimos ir neužtraukčiau gėdos atskleisda­
mas tiesą apie Leticiją. Mudu gyvenom atskirus gyvenimus: aš dirbau
su uošviu, o ji augino vaikus ir teikė prostitutės paslaugas. Namiš­
kiams meluodavo keliaujanti į Europą apsipirkti arba tobulintis kur­
suose, kad taptų vynų žinove kaip ir Vilis. Leticiją neleido kištis į savo
gyvenimą, nepatikdavo ir kai priekaištavau dėl apsaugos priemonių
nenaudojimo. Tik susilaukusi ketvirto vaiko pasakė: „Užteks.“ Aš ne­
ieškojau kitų moterų numalšinti geismo, pakako ir jos. Gal dėl to, kad
Leticiją buvo puiki lovoje ir mes mylėdavomės dažnai, palyginti su
kitomis poromis. Ji išbandydavo su manimi visokias naujoves, kurias
vėliau įrašydavo į meniu savo klientams. Man toks gyvenimas tiko,
buvau užsivertęs darbais, ir taip toliau. Be to, saloje būtų pasklidusios
kalbos, kad dairausi į svetimas. Pasini šeima mane priėmė svetingai,
nenorėjau jai atsilyginti net menkiausiu įtarimu dėl krypimo į kairę.
Tik po Leticijos mirties atskleidžiau nesąs jos vaikų tėvas, nors ir au­
ginau kaip savus. Mes vienas kitam buvome tarsi savotiška priedanga.
Gražus gyvenimas išorėje, bet supuvęs viduje, - sarkazmas šmėkšteli
Fabijaus veide. - Gali neklausti, iš kur žinau, kad vaikai ne mano.
Jie negali būti mano, nes niekada nesu baigęs žmonoje ir joje pali­
kęs sėklos. Niekada. Prisipažinsiu, fantazuodavau apie tave, bet tik
iš pradžių. Leticiją, pastebėjusi mano kitokį žvilgsnį ir prisilietimus,
pykdavo. Teko išmokti sekso metu apie tave negalvoti. Kartais Leticiją
iškeldavo pavydo sceną, bet galiausiai suprato, kad niekas nepakeis
mano jausmų tau, kaip ir veiksmų tavo atžvilgiu. Ji nurimo įsitikinu­
si, jog man užtenka tave matyti per atstumą, ir tiek, - nuleidęs galvą
ima pirštu braukyti per telefono dėklą. Nežinau, ar užjausti svainį, ar
aprėkti už kvailumą tiek metų tylėjus. - Tavo tėvai sutiko užaugin­
ti anūkus, nes aš į Siciliją nebegrįšiu. Sutarėm aplinkiniams sakyti,
jog daug dirbu užsienyje ir vaikai atskrenda manęs aplankyti vis į
kitas pasaulio šalis. Jie išsiveš juos atostogų, kad niekas neįtartų esant
kitaip. Nesmerk manęs, nesu šeimos žmogus, Kami.
- Gaila, kad per vėlai supratai, - nusiviliu juo. - Tu visai negalvoji
apie vaikus. Sakai auginęs kaip savus, bet Leticijai mirus atsikratai jų?
Taujie nebereikalingi? Jeigu tavo žmona būtų gyva, ir toliau glaustum
juos prie savęs, norėdamas įtikti uošviams, kaimynams ar dar kam?
Pamiršai, kad vaikai neteko mamos? Ir tu pasiryžęs juos labiau trau­
muoti? O intymių dalykų galėjai nepasakoti, apie juos neklausiau.
182 ALICIA G U T JE

- Atleisk už atvirumą, bet jeigu sakyti tiesą, tai absoliučiai visą.

Anksčiau gyvenau dėl kitų, dabar pradedu gyventi dėl savęs, ir man
vis vien, kad kai kurie žingsniai link to gali kam nors nepatikti. Kitų
peršamą nuomonę išmetu kaip nereikalingą brukalą į tam tikrą vietą,
nes tik aš žinau, kas geriausia man. Sustok prie štai tos parduotuvės,
jai iš dešinės yra mūsų ieškomos nuomojamos patalpos.
Laikau burną stipriai sučiauptą, nes jei tik praversiu, Fabijus iš­
girs tokių žodžių, kurių iš manęs nėra niekada girdėjęs. Žinau, sesuo
mylėjo jį. O gal tik taip sakė? Tikrino, ar pavydžiu? Ne, jos akyse virė
aistra, kai kalbėdavo apie Fabijų. Tik, matyt, jai vieno vyro neužte­
ko. Gal tai buvo planas priversti jos geisti? Kai kito rankos lies, savas
vyras atsikvošėjęs ims kovoti dėl žmonos. Deja, Fabijaus jausmų tai
nesudrebino, o Leticija galiausiai įklimpo į kitokį gyvenimo būdą. Se­
seriai nusinešus paslaptį su savimi, mums belieka spėlioti, kokia buvo
tikroji priežastis.
Patalpose esu tik minutę, o jos jau man nepatinka. Turbūt kal­
tas išankstinis nusiteikimas, o gal tos violetinės sienos tikrai atrodo
klaikiai. Niekas man neįtinka, svainis irgi gadina vaizdą, užėjęs už
baro. Nustembu, kai pradeda ginčą dėl vynų statinėms skirtų lentynų.
Man jų per daug, o jam per mažai. Fabijus linkęs būtent šiose patal­
pose apgyvendinti mūsų vynus, nors aš esu prieš. Jam reikia aptarti
su partneriu kelis klausimus, tad ignoruodamas mane prisideda mo­
bilųjį prie ausies. Tas gestas primena man, kad pasitikrinčiau savąjį,
nes nuo vakar išjungtas.
Skaitant įžeidžiančias žinutes, gautas iš nepažįstamųjų, skambina
mama. Karia turėjo perduoti, jog nesišnekėsiu nė su vienu iš tėvų.
Tegu užsipuola vynuogyne besidarbuojančias mergaites ir joms
priekaištauja už bendravimą su vedusiais darbininkais. Mano, pas ją
dirba nenuodėmingieji? Jeigu pasidomėtų, kas vyksta ne tik jos pa­
nosėje, pamatytų tokių vaizdų, kad abejoju, ar kitą dieną būtų kam
dirbti laukuose. O už savo gyvenimą atsakinga tik aš pati. Susiraukusi
žvilgteliu pro langą. Kitapus gatvės einantys žmonės atrodo linksmes­
ni nei šiapus. Dar Fabijus nori atidaryti čia vyninę. Niekas pas mus
neužsuks, kai tokia rūškana mina pasitiksiu juos tarpduryje.
- Klausau, - atmetusi mamos skambutį, atsiliepiu į nepažįstamojo,
vildamasi išgirsti Arono balsą. Įspėsiu, jog norėdamas atgauti telefo­
ną turės mane apipilti dovanomis, kainuojančiomis ne po kelis dole-
rius. - Esu Aleksanderio gatvėje. Taip, lauksiu prie balto pastato, - su­
kuždėjusi atsisuku į svainį, vis dar derinantį reikalus. - Einu nupirkti
kavos, - pranešu skubėdama pro duris. Jis linktelėjęs atsiverčia užrašų
knygelę ir susikaupęs kažką užsirašo.
Palto gobtuvą užsimetusi ant galvos kulniuoju prie gatvės prekei­
vio prašyti įpilti vidutinio dydžio vienkartinį indelį kavos. Kadangi
esu vienintelė pirkėja, jis išsišiepęs kalbina mane. Šuo klusniai tupi
prie šeimininko, nosį iškišęs į priekį, uosto. Atsitraukiu per žingsnį,
tačiau vyriškis prašo nebijoti augintinio, jis draugiškas. Burbu, kad
gyvūną pririštų, bet tas ir toliau suokia, jog šuo yra išauklėtas ir ne­
apkandžiotų žmogaus, netgi ragina paglostyti. Atsisakiusi paduodu
pinigus ir nelaukdama grąžos pasuku už kampo.
Išvystu lėtai riedantį juodą džipą. Kiek paėjėjusi, patenku į skers­
gatvį, gurkštelėjus kartokos kavos atsiremiu į pastato sieną, o žvilgsnį
nukreipiu į atsekusio džipo langus. Vairuotojas užgesina variklį, bet
neišlipa. Aš irgi parodau nežadanti kelti kojos į automobilio saloną.
Durelėms prasivėrus iš jo išlenda odine pirštine apmauta ranka. Ga­
liausiai išvystu aukštą platininės spalvos plaukais blondinę, vilkinčią
trumpus kūno spalvos kailinius ir mūvinčią juodas kelnes. Jos žvilgs­
nis kuklus, tai mane nustebina.
- Ačiū, kad sutikai pasimatyti, - kužda dairydamasi. - Bet gal pa­
sirinkime kitą vietą pokalbiui? Netoliese yra „Alibi“ restoranas.
- Jei greitai kalbėsite, neprireiks jo.
- Na, gerai. Esu Agnetos Logan geriausia draugė. Tiksliau, buvu­
si. Prieš trejus metus tarp mūsų įvyko rimtas konfliktas. Mudvi pri­
klausom meno pasauliui: aš kuriu papuošalus, ji drabužius. Norėda­
mos sutaupyti lėšas, kartu pristatydavome kolekcijas ir mums puikiai
sekėsi. Tačiau po vieno renginio mano papuošalai buvo sugadinti.
O kaip tik tą vakarą atsirado daug norinčių juos įsigyti, kitaip nei Ag­
netos rūbų. Tai ji suniokojo mano darbus, tik neprisipažįsta. Modeliai
prasitarė girdėję ją sakant, jog pavydi man sėkmės. Josios pavydas ir
sužlugdė mūsų draugystę. Mes buvome neišskiriamos draugės, sau­
gančios viena kitos paslaptis. Bet matydama, kaip Agneta dergia tave
ir apsimetinėja tobula mama, nutariau atskleisti tam tikrus faktus
apie ją, kad turėtum ginklą kovoje su ta veidmaine.
- Kodėl reikėtų tikėti jūsų žodžiais? Gal judvi su ponia Logan esa­
te išvien ir norite mane apgauti? Ji turi jau vieną sąjungininkę - pus­
seserę, kuri aršiai ją gina.
184 ALICIA G U T JE

- Agnetos pusseserė yra klastinga gyvatė. Ji pyksta ant Arono, kad

jis pasirinko ne tą seserį ir dar išdavė su tavimi, kai toji laukėsi. To­
dėl kišasi į jų santykius tikėdamasi, jog po skyrybų Agneta atseikės
nemažą pinigų sumą už tariamą palaikymą. Nors tiek Agneta, tiek aš
matėm, kaip per šeimos šventes ji padauginusi alkoholio lipdavo ant
Arono, jam dar draugaujant su Nikoleta. Tos suktos moterys nemėgo
juodaplaukės, o ši naiviai tikėjo, kad tai kitos pavyduolės skleidžia
apkalbas. Agneta buvo kompanijos siela, gražiausia, mylimiausia, kol
horizonte nepasirodydavo Nikoleta. Tada visų akys nukrypdavo į ją,
ir jaunėlė atsidurdavo dėmesio centre, jai žarstydavo komplimentus,
o tai siutino Agnetą. Ji jausdavosi užmiršta, nebeįdomi, nebesimpa-
tiška, todėl kuo ilgiau atidėliodavo sesers pažintį su savo draugais.
Bijojo, kad šie jos neįsižiūrėtų. Tačiau atsirado vienas vyriškis, ku­
riam Nikoleta nepadarė įspūdžio, priešingai, jį sužavėjo Agneta. Tai
įpūtė jai pasitikėjimo savimi, gal net per daug, nes vaikščiojo užrietu­
si nosį. Jiedu draugavo ne vienus metus, bet taip ir nežengė prie alto­
riaus. Kalbų buvo visokių, bet visi žino, kad vyras neatlaikė pernelyg
didelės Agnetos kontrolės. Po skyrybų ji išvyko atostogų į Goa, In­
diją. Ten sutiko paprastą vietinį vyruką, su kuriuo užmezgė romaną.
Jis nebuvo turtingas, bet su juo Agneta kažkodėl jautėsi laiminga. Ir
pati nesuprato kodėl, jai buvo keista, nes į tokius vyrus anksčiau ne­
žiūrėdavo. Romanas įgavo pagreitį ir po trumpos pažinties ji pasijuto
nėščia. Pasakojo, kad nėštumo laikotarpiu vis aplankydavo mintys,
jog su tuo žmogumi gyvens skurde, nes jis nėra perspektyvus. Būsimi
uošviai seni, nebedirba, o jis vienintelis šeimos maitintojas, rūpina­
si jais. Agneta vis rezgė planą, kaip mylimąjį palikti, bet gydytojai
draudė keliauti didelius atstumus dėl sunkaus nėštumo. Taigi jos at­
ostogos užsitęsė metus. Skaudžiausia toje istorijoje tai, kad vaikelis
gimdamas patyrė traumą ir liko neįgalus. Agneta nenorėjo sakyti,
ar tai berniukas, ar mergaitė, aš primygtinai ir nereikalavau. Po po­
ros dienų jos skambutis mane šokiravo: Agneta sumokėjo kažkokiai
moteriai, kad ši pagrobtų vaiką. Pasipiktinusi nemotinišku elgesiu ir
nepatikėjusi tuometinės draugės ašaromis, išrėžiau viską, ką galvoju
apie tai. Ji vis kartojo į ragelį, jog tokį vaiką būtų gėda kam nors pa­
rodyti, neįsivaizdavo, kaip reikėtų jį auginti, todėl ir suplanavo pa­
grobimą. Moteris turėjo išgabenti naujagimį kuo toliau nuo tos vie­
tos, kur Agneta gyveno su sužadėtiniu. Kiek man žinoma, jiedu tada
 į'J e p i/i6 i i up il C. 2 185

buvo tik susižadėję, o ar santykius įteisino oficialiai, tokios informa­

cijos neturiu. Jeigu vis dėlto jie susituokė Indijoje, vadinasi, Arono
ir Agnetos santuoka negalioja. Nors, žinant, kokia yra ponia Logan,
mažą vilties, jog tai būtų tiesa. Tikiu, viską sutvarkė taip, kad josios
praeitis netrukdytų būti šalia tokio įžymaus architekto. Dar kai sesuo
buvo gyva, Agneta užsiminė, jog pasitaikius progai neatsisakytų pa­
simylėti su Aronu. Kaip matom, proga pasitaikė, ir ji netgi susilaukė
nuo jo kūdikio. Tik šis vaikelis daug vertingesnis nei anas, todėl ir
laikosi įsikibusi į jį.
Moteris, vilkinti kailinius, suneria rankas ant krūtinės. Veido iš­
raiška rodo, kaip ji šlykštisi buvusios draugės poelgiais. Kaip ir aš.
- Grįžusi iš ilgų atostogų Agneta beveik nekalbėjo apie Indi­
ją. Ji buvo pakilios nuotaikos, keliavo iš renginio į renginį, drauges
kvietėsi į svečius, apdalino dovanomis. Mudvi su Nikoleta stebėjo­
mės, kokia ji pasikeitusi, tačiau tai tebuvo vaidyba. Agneta nemyli
Arono. Ji myli tik save. Buvimas ponia Logan atveria daug durų ir
suteikia daug privilegijų. Kas nenorėtų jomis naudotis? Toji harpija
sužlugdys Aroną, jeigu paliksi jį vieną kovoti, Sofija. Nepaleisk tikros
meilės, kad ir kaip būtų sunku ją saugoti. Juk tas jausmas retas. Mes
dažnai tik galvojame sutikę savo žmogų, bet iš tiesų jį sutinka labai
mažas procentas žmonių. Tavo mylinčios akys tik patvirtina mano
žodžius, - šypteli šviesiaplaukė. - Kad vieną dieną nereikėtų gailėtis
atidavus Arono nemylimai moteriai, parodyk visiems, ką dėl jo esi
pasiryžusi padaryti.
Nusukusi žvilgsnį išgeriu atvėsusią kavą. Krūtinėje spurdanti šir­
dis nori išrėkti, ką jau esu paaukojusi dėl architekto, ir ką mainais už
tai gavau. Todėl ne tau aiškinti man apie ryžtą. Pastovėjusi ir nesulau­
kusi jokio atsako, moteris įsėda į automobilį.
Išlindusi iš skersgatvio greitu žingsniu einu priešinga kryptimi.
Akys įsmeigtos į grindinį, tarsi slėpčiau jas, bijodama, kad niekas jose
nepamatytų skausmo. Petimi užkliuvusi už praeivio metuosi į kairę,
atsitrenkiu į medį. Vyras kažką sako, tik negirdžiu ką, įkvėpusi oro
žingsniuoju į priekį.
- Kur mano kava? - sustabdo svainis prie įėjimo į vyninę, dėl ku­
rios ginčijomės.
- Neradau niekur jos pirkti, - sumurmu.
- Tada kodėl kvepi kava? Ir rankoje laikai vienkartinį indelį?
i86 ALICIA G U T JE

- Pakėliau besimėtantį ant šaligatvio. Še, išmesk, - padavusi indelį

atsirakinu Džošo mašiną. - Važiuoju namo, neturiu jokio noro trenk­
tis į vietą, kuri nepatiks. Savo nuomonę išsakiau dėl vyninės, Fabijau,
daugiau neturiu ko pridurti. Važiuoji kartu ar grįši taksi?
- Gal papietaukim mieste, pasikalbėsim.
- Šiandien atviravimų užteks. Be to, pats žinai, kad turiu svečių
ir reikia juos užimti, - paniurzgėjusi įsiropščiu į BMW, laukiu, kol
svainis atsisės šalia.
Žiūrėdama į jį susimąstau: Arono ir Fabijaus panašus santuokinis
gyvenimas. Abiejų žmonos su nešvariomis paslaptimis, tik italas žino
jas, o kanadietis tikriausiai ne, nes jeigu žinotų, kitaip viską planuotų.
Viena aišku, abipusės meilės trūkumas dažnai priveda prie išdavystės
ir neretai smogia per jautriausią vietą. Širdį. Ieškoti meilės - ne nusi­
kaltimas, kai esi laisvas ir niekam neįsipareigojęs. Iš Arono statuso lyg
ir turėčiau suprasti, kad toks vyras ieško tik malonumų, o ne rimtų
santykių. Tačiau ponas Tobulasis vis kartoja, jog nesvarbu, su kuo jis
leistų laiką, jo širdyje esu tik aš. Patikėti?
Atsisveikinusi su Fabijumi, viešbučio garaže išsikviečiu liftą, o jis
eina užkąsti į restoraną. Ten peržvelgs nuomos sutartis, kurias atveš
verslo partneris, vėliau užsuks pas mane pranešti, ką nusprendė. Man
vis vien, aš valgyti noriu, o ne klausytis tavo dienotvarkės. Prieš įlip­
dama į liftą pabrėžiu, kad dalis vyninės priklauso tėčiui, ne man, tad
jis turi tarti savo žodį. Fabijus patikina susisieksiąs su juo, bet mano
pagalba irgi naudinga. Juk viską darome dėl bendro tikslo - šeimos.
Deja, tu tik akcininkas, nebe mūsų šeimos narys, nes pats atsisakei
jai priklausyti.
Atsidūrusi apartamentuose patraukiu tiesiai prie šaldytuvo. Jis
apytuštis. Šlamšdama keptos vištienos likučius dairausi po svetainę,
kurioje mėtosi antklodė ir kalnas saldainių popieriukų. Besotis Džo-
šas. Kalėdų proga padovanosiu šiukšliadėžę, pritvirtinsiu jam prie
kūno, kad su savimi visur nešiotųsi, gal tvarkingesnis taps. Suradusi jį
priversiu sutvarkyti visus namus, vis tiek nieko neveikia.
Už pravirų Simonos kambario durų girdėti tylūs balsai. Aišku,
Džošas dabar daro netvarką ten, jį pirmą ir pamatau stovintį gale lo­
vos. Jo simpatija sėdi ant parketo, susirūpinusios akys nukreiptos į
Sireną, gulinčią pastelinės gelsvos spalvos pataluose.
- Džošai, padėsi padengti stalą? - klausiu įkišusi nosį vidun.
 187
- Abejoju, ar kas nors valgys, - grįžtelėjęs atsako. - Sirena blogai
jaučiasi.
Įsimetusi į burną paskutinį vištienos kąsnį užeinu į kambarį. Ne­
plauti alyviniai plaukai išsidraikę ant pagalvės. Atrodo, kad į juos ką
tik būčiau nusivaliusi savo riebaluotus pirštus. Patinusios akys žvelgia
žemyn, kumštyje sugniaužta antklodė priglausta prie lūpų, o ji pati
susigūžusi į kamuoliuką.
- Suprantu, ką reiškia netekti sesers, - ištariu atsikrenkštusi, nors
labiau noriu patylėti. Man pikta, kad ji dulkinasi su Aronu ir gyvena
mano namuose. Dar aš turiu ją guosti?
- Leonora pati kalta, niekas jos nevertė leistis heroino į venas.
Man jos visai negaila, - pagiežingai prabyla Sirena.
- Jūsų ašaros sako ką kita.
- Ne dėl Leonoros jas lieju, - meta į mane liūdną žvilgsnį. Spėju,
nepasakys, kas iš tiesų nuliūdino. - Ilgiau pas jus neužsibūsiu, Sofija.
Kad ir kokie svetingi su Aronu būtumėt, mano problemų neišspręsite.
Slėpdamasi ir pati jų neišspręsiu.
- Jūs esate Arono viešnios, likite čia, kol jis paprašys išsikelti. Man
judvi netrukdote, - pameluoju perlipusi per save, net supykina nuo
šių žodžių. - Puodelis kvapnios arbatos turėtų pakelti nuotaiką, tuoj
atnešiu, - sakau traukdama iš suknelės kišenės vibruojantį telefoną.
- Ačiū, Sofija, - dėkoja Sirena.
- Leisk man, - pasisiūlo Džošas.
- Paimk ir saldainį, jeigu dar liko bent vienas, - dėbteliu į vaikiną,
išsliūkinantį iš kambario nuleidus akis.
Žinutė nuo Klaudijos?

Gaują, kuriai vadovauja ponas Loganas, sulaikė FTB.

Neskambink man. Susitinkam Burardo gatvėje, autobusų stotelėje.

Sutrikusi žvelgiu į moteris, vaizduojančias nuolankias viešnias.

Nėra kaip klausti, ar Aronas buvo užsukęs, kol važinėjau po Vankuve­
rį apžiūrinėdama vynines. Juk tai aš turėčiau žinoti beveik kiekvieną
jo žingsnį.
Išlėkusi į koridorių delną priglaudžiu prie krūtinės. Raminu save,
kad Klaudija apsiriko. Aronas negali būti sulaikytas, jis seniausiai pa­
liko gaują. Nebent ji kalba apie kitą gaują. Gal architektų, vykdančių
i88 ALICIA G U T JE

neteisėtas finansines machinacijas? Bet verslas - vienintelis švarus

dalykas Arono gyvenime. Negi sutepė jį? Čiupusi nuo stalo BMV
raktelius keliauju išsiaiškinti.
Autobusų stotelėje rymo vienintelė mergina. Ji žvilgteli į laikrodį
ant rankos, tada pamaigo telefoną ir galiausiai pasistiebusi pasidairo į
abi kelio puses. Pasignalizavus, Klaudija ima rankinę į glėbį ir atbėga
iki manęs. Uždususi įsitaiso gale atsiguldama ant sėdynių.
- Važiuok! Važiuok! - ragina mosikuodama ranka.
- Kur? - susijaudinusi teiraujuosi sukdama į siauresnę gatvelę.
- Bet kur! Tik važiuok!
- Kas tave vejasi?
- Kol kas niekas, - sėdasi gaudydama orą.
- Tai ko čia išsidirbinėji? - supykstu. - Kodėl atsiuntei tą kvailą
žinutę? Kaip Aronas gali būti suimtas? Vakar jį mačiau, visi kartu va­
karieniavom. Ir jis jokiai gaujai nepriklauso, - karščiuojuosi.
- Pati savo akimis mačiau poną Loganą tarp nusikalstamos gau­
jos narių. Tada dar jų nebuvo susėmę, - pravirksta Klaudija. - Mano
vaikinas dirba vairuotoju, vežioja siuntas pagal užsakymą. Kartais ir
aš su juo važiuoju, taip prasiblaškau po darbo. Teko aplankyti nema­
žai rajonų, bet jau antrą savaitę gabenam nedidelį paketą tuo pačiu
adresu. Draugas atidavęs jį klientui, vis kartojo, kad vyrai nesiliauja
šventę senojo vado sugrįžimą. Man nė į galvą neatėjo, kad tas vadas
gali būti Aronas Loganas. Jį pamačiau tik prieš porą dienų, kai vėl
važiavom ta pačia linkme. Priartėjus tos vietos suskaičiavau trylika
vyrų, stovinčių toli prie laužo. Draugas, parodęs pirštu į aukštą tam­
siaplaukį, išeinantį iš lauko tualeto, pasakė, kad čia jų vadas. Kai šis
priėjo arčiau būrelio žmonių, prisimerkusi nužiūrėjau linksmiausio
vyro veidą, vos apšviestą liepsnos šviesos. Akimirką pagalvojau ap-
sipažinus, kad čia ne tas pats architektas, su kuriuo tu susižadėjusi.
Bet tai buvo jis - ponas Loganas. Šiąnakt vaikinas vėl kvietė važiuoti
drauge, pažadėjo užtrukti tik pusvalandį, nes kelias puikiai žinomas,
bet buvau per daug pavargusi. Sutarėm susitikti kitą dieną. Tik vietoj
jo atvyko bendradarbis ir įspėjo nelįsti į viešumą. O jeigu kas klaus,
sakyti nepažįstanti to vairuotojo. Išsigandau dar labiau, išgirdusi, kad
mano draugas sulaikytas kartu su gauja. Supranti, ką tai reiškia? Jis
važiavo pas Arono gaują ir per klaidą jį susėmė su tais nusikaltėliais.
- Tai netiesa! - užrinku. - Liaukis kartojusi, kad Aronas vado­
vauja kažkokiai sumautai gaujai. Nevadovauja! Jis ne nusikaltėlis! -
visa drebu. - Ištrauk iš rankinės telefoną ir surask Alfredo numerį, -
paprašau žvilgtelėjusi į galinio vaizdo veidrodėlį. Klaudija kuičiasi
ieškodama mano mobiliojo, bet prisimenu jį įsidėjusi į suknelės ki­
šenę. - Jis pas mane. Matai, ką padarei su mano smegenimis? - ši
susigūžia, aš pasijuntu dar blogiau. Klaudijai ir taip sunku, juk my­
limasis suimtas. - Alfredai? Čia Sofija, - prisistatau Tonio kolegai. -
Ta pati, norėčiau pasiimti tapatybės kortelę. Suprantu, kad nedirbate
savaitgaliais, bet gal... Aaaa, budite. Puiku, tada netrukus užsuksiu į
biurą. Iki pasimatymo.
- Kur važiuojam? - sunerimsta Klaudija išsitiesusi ant sėdynės.
- Į FTB.
- Kuoktelėjai? Mane areštuos. Tie žmonės tikriausiai jau susekė,
su kuo sulaikytieji bendravo.
- Pažįstu patikimą agentą, jis pasakys, kas vyksta. O tu palauksi
mašinoje ir nebeinkši. Aišku?
Sustojusi automobilių aikštelėje liepiu Klaudijai persėsti į vairuo­
tojo sėdynę. Pastebėjusi ką nors įtartino, tegu sprunka. Tik įspėju ne­
praganyti BMW, nes ne mano.
Pasitempusi žingsniuoju iki įėjimo į Tonio darbovietę. Turiu ne­
delsiant jam paskambinti, nes tik jis man gali atskleisti visas detales,
susijusias su šiuo tariamu areštu. Netikiu, kad Aronas suimtas. Ta ži­
nia jau būtų pasklidusi internete ir visi mane atakuotų skambučiais.
Taisydamasi plaukus išvystu leksusą pačiame aikštelės gale. Pa­
kirtus kojoms klupteliu. Tai architekto automobilis. Kuždėdama po
nosimi registracijos numerius atsisuku į Klaudiją. Jai skėstelėjus ran­
komis nežymiai papurtau galvą, jokio pavojaus nėra. Pakeitusi kryptį
užtikrintai einu link leksuso, smaugiama baimės ir bejėgiškumo jaus­
mo. Dar ir Tonis vengia manęs, išjungė telefoną, kai yra labiausiai
reikalingas. Artėdama prie mašinos imituoju pokalbį su pašnekovu,
o atsidūrusi visai šalia tyčia ant žemės išmetu raktus. Pritūpusi lėtai
keliu juos, kitoje rankoje šviečiantis mobiliojo ekranas nukreiptas į
tamsintus leksuso langus. Pro juos įžiūriu ant sėdynės gulinčią šūsnį
dokumentų. Pirmame lape viršuje didesniu šriftu užrašyta „Vakarų
vėjo krypties“ senelių namai. Išgirdusi sukaukiant automobilio sig­
nalizaciją, sumetu raktus bei telefoną į rankinę ir nešu kudašių. Greta
stovinčio mersedeso savininkas prasilenkdamas nulydi įtariu žvilgs­
niu, bet aš neatsigręžusi užeinu į pastatą.
190 ALICIA G U T JE

Pražilęs susilenkęs vyras stovi prie lango, regis, stebi tą ryškų

medį, kurio raudoni lapai, saulės spinduliams palietus, tarsi aki­
mirksniu užsiliepsnoja. Rudens išdaigos, turbūt abu pagalvojame tą
patį. Pasisveikinus, Alfredas užsideda akinius ir palydi pas moterį,
grąžinsiančią man senąją tapatybės kortelę. Jis pakužda, kad Tonis
kartais užmiršta čia esančią tvarką ir nepasirašęs iš saugyklos išsi­
neša dokumentus, o tada jam tenka sugalvoti, kaip agentą išsukti. Šį
kartą negali apeiti sistemos, nes pavaduojanti moteris yra viršinin­
ko giminaitė. Po tiek metų atgavusi Kamilos Pasini tapatybę, klausiu
Alfredo, ar šis ką nors girdėjo apie vakar suimtą gaują. Tačiau vyriškis
patylėjęs prisipažįsta negalintis apie tai kalbėti su pašaliniais asmeni­
mis. Paatvirauju, jog sulaikytas man svarbus žmogus ir aš nerimauju
dėl jo. Alfredas neapsigalvoja, palinki gražios dienos ir nusvirduliuo­
ja koridoriumi atgal.
Nusivylusi stoviniuoju prie gėlių vazono, į kurį norisi įspirti. Tik
nežinau, ar to užteks, kad mane suimtų, ir ar pateksiu ten, kur lai­
komas Aronas. Koridoriaus gale sušmėžavus pažįstamiems siluetams
nuseku paskui. Nikolas Loganas su dukra Debora kalbėdamiesi
tarpusavyje eina nuo vienų kabineto durų prie kitų. Stebiu juos <už
kampo, nepamirštu ir užnugario, vis grįžteliu įsitikinti, ar niekas ma­
nęs nestebi. Pilvotas vyras, pasitikęs juodu pusiaukelėje, informuoja
Arono neišleisiantis už užstatą. Nikolas derasi dėl didesnės sumos,
jam antrina ir Debora. Griežto veido pareigūnas atmetęs jų siūlymus
parodo ranka į duris, tai suerzina Nikolą. Jis mesteli šiurkščią repliką
ir įžiebia konfliktą. Dabar jau galutinai įsitikinu, kad Aronas ir jo vy­
rai yra agentų priežiūroje. Suvokimas, jog galiu daugiau niekada ne­
išvysti pono Tobulojo laisvėje, įsibrauna į smegenis ir gniuždo mane
iš vidaus.
Dygliais subadyta krūtine svirduliuoju iki Tonio kabineto, suma­
nau jį patikrinti. Gal bus atrakintas ir jame rasiu detalesnių paaiškini­
mų apie šią neįtikimą situaciją. Kaip Aronas galėjo grįžti į gaują? Ne­
suvokė, kad tas žingsnis veda į nelaisvę? O gal taip panoro išbandyti
mano meilę? Arba Agnetos? Nori pažaisti žaidimą, kuri labiau mylės
kalinį? Beširdi tu! Aš myliu tave beatodairiškai. Argi nejauti to?
Nepavykus pašniukštinėti pas Tonį, pasinaudoju proga, kad esu
čia ir nulenkiu šalimais esančio Džefrio kabineto durų rankeną.
Prasivėrus joms meldžiuosi, kad stalčiuose būtų kas nors naudingo.
Tačiau abu su Benetu nustembame išvydę vienas kitą. Jis sėdi parimęs
už stalo, ant kurio netvarkingai sumestos kartoninės kortelės.
- Atsiprašau, nežinojau, kad esi užsiėmęs, - sakau greitakalbe ir
sukuosi uždaryti duris.
- Ko atėjai, Adele? - Džefris sulaiko mane nuo pabėgimo.
- Sofija, - patikslinu užėjusi.
- Kodėl esi čia, Sofija?
- Paklausti, kodėl žurnalistams patvirtinai, kad esam pora, nors
prašiau paneigti gandus.
- Kada to prašei? Mes lyg ir nebesišnekam, nes tu nutraukei ben­
dravimą.
- Palikau žinutę balso pašte.
- Netikrinau.
- Meluoji. Dar šiandien pat pasakyk visiems tiesą. - Džefris
primerkęs akis spokso man į šlaunis. Nujaučiu, jog melą apraizgys
dar didesniu melu, taip išprovokuodamas mane viešai prabilti. - Ko­
kia prasmė tau apsimetinėti mano vaikinu?
- Mmmm... Tai tik dėl šito atėjai, - prabyla nustūmęs klausimą į
šalį.
- Ne visai. Ką žinai apie gaują, kurią vakar sulaikė tavo kolegos?
Kas jų laukia?
- Toji informacija slapta ir ji yra čia, - Benetas praskleidęs korteles
pirštu pabaksnoja į segtuvą.
- Už kokią kainą ją parduotum? - rimtai nusiteikusi klausiu.
Džefris šypsodamas atsistoja ir apėjęs aplink padeda užpakalį ant
stalo, rankomis įsikimba į stalviršį.
- Ką bendro turi su ta gauja? Gal pažįsti kokį jos narį? - pasidomi
kilstelėdamas antakį. Tyčiokis, ištversiu.
- Sakyk kainą.
-Tu.
- Vienai nakčiai?
- Ne, visam likusiam gyvenimui, - ištiesęs nugarą suneria rankas
ant krūtinės, suprask, nejuokauja. - Pirmiausia noriu paragauti tavo
lūpų... nemokamai. To troškau visada, kai tik likdavome dviese, bet
tu vaizdavai neprieinamą. Iš pradžių pamaniau, jog esi kukli mergi­
na, tai sužavėjo, o tada sužinojau apie tavo praeitį. Vis klausiau savęs,
kodėl nesileidai pabučiuojama, Sofija. Kuo neįtikau tau? Atstumda-
192 ALICIA G U T JE

ma tik paskatinai dar labiau tavęs siekti. Sąmoningai paskelbiau, kad

esame pora, tas žingsnis turėjo mus suartinti. Ir, kaip matau, suartins.
Atėjai netgi su dviem prašymais, tik už jų įvykdymą turėsi man kai
ką duoti.
Tebūnie. Jeigu mano meilės likimas priklauso nuo to, aš atsidursiu
kito vyro pastatytame kalėjime. Man niekas nesvarbu - tik Jo laisvė.
Atsisagsčius suknelę ir praskleidus kraštus, Džefrio skruostai paraus­
ta žvelgiant į mano nuogą krūtinę ir į raudonas kelnaites, persišvie-
čiančias pro pėdkelnes.
- Pasiimk mano kūną, elkis su juo kaip tinkamas. Tačiau privalėsi
naudoti prezervatyvą, - įsidrąsinusi artėju prie agento.
- Kaip greitai pasikeitei, - garsiai nusijuokia jis. - Šykštėjai bučin­
io, o dabar siūlai savo kūną? Ne jo kol kas noriu, o aistringo bučinio.
Bet ačiū, kad parodei, kokia esi pigi kekšė.
- Esu pasiryžusi bet kokiai beprotybei dėl meilės. Tą darau tik dėl Jo.
- Logano?
- Neklausinėk ir išdulkink. Čia jo nėra, tad...
- Užtat jis yra čia, - žvilgsniu parodo man į širdį. Lūpos prasiveria
išleisdamos skaudų atodūsį. - Ateik kitą dieną, turiu iš naujo įvertinti
sandėrio kainą, ir padoriau apsirenk, nes su gerbiamu FTB agentu
susitiksi, o ne su kokiu pasileidusiu architektu.
Prakeiktas parazitas! Puolu prie aplanko, kur sudėta man reikalin­
ga informacija, tačiau Benetas atima jį.
- Prašau, Džefri, - pasmailinu liežuvį vildamasi, kad leis akies
krašteliu dirstelėti į dokumentus. - Juk tu gausi mane visam laikui.
- Nebesu tikras, ar man tavęs reikia net ir vienai nakčiai, - nusivai-
po atšlijęs. - Tikėjausi iš tavęs daugiau, Sofija. O tu ėmei ir apsinuogi­
nai. Nebeįdomu, nebeliko jokio paslaptingumo. Be to, pasirodei ne­
patikima. Koks nors vyras pasiūlys mainus, ir tu tuoj nusimesi prieš jį
rūbus. Atvirai, man gėda dėl tavęs, kad šitaip žeminiesi dėl kažkokio
įstatymų pažeidėjo.
- Tikiuosi, kada nors tavo mylimoji šitaip žeminsis dėl tavęs.
Tu dar nepatyrei, ką reiškia iš tikrųjų mylėti, agente Benetai, - su-
sisiautusi paltą lekiu iš kabineto. Atidarius duris, sutinku jo seserį,
ketinusią belstis. Mergina išpučia akis, kai pastūmusi prasibraunu į
koridorių. Toks jausmas, kad vožtelės atgal, tad pasibėgėdama skubu
iš FTB būstinės.
 - Kamila, ar tai tu? - išgirstu susidūrusi su vyriškiu ant laiptų.
Balsas liūdnesnis, bet akys tos pačios.
- Osvaldai? - stebiuosi jį matydama.
- Luktelėk penkias minutes, kol nukelsiu susitikimą, noriu pakal­
bėti, - veide pražysta šypsena.
- Aš kai kur skubu, - pašnairuoju į BMW. Klaudija jau įjungusi
variklį.
- Po šimts, neturiu nė vienos vizitinės, - sako apsičiupinėjęs. Tada
pakelia nuo medžio nukritusį lapą ir ant jo užrašo telefono numerį. -
Paskambink, būk gera. Antrą kartą atsitiktinai tave sutikti nemanau,
kad įmanoma. Reikia ir iš tavo pusės pastangų.
- Paskambinsiu, - pamojavusi geltonai raudonu lapeliu dideliais
žingsniais einu pas laukiančią draugę.
- Ką tu iš tiesų veikei tame pastate? - išvažiavus iš aikštelės, Klau­
dija paklaikusiu žvilgsniu nužiūrinėja mano pusnuogį kūną.
- Neteikiau agentams savo paslaugų, jeigu tu dėl to nerimauji. Šios
suknelės nepatvarus užsegimas, nuolat sagutės išbėgioja iš kilpelių, -
nekaltai pameluoju sagstydamasi.
- Jos išbėgioja tik tada, kai prie jų prisiliečia Logano rankos. Vadi­
nasi, buvai susitikusi su juo, ir sužinojai šį tą apie gaują.
- Klysti. Nemačiau nei Arono, nei kitų gaujos narių. O ir informa­
cijos nepavyko išpešti. Niekas man nepadeda, Klaudija.
- Tai ką darysim?
Patraukau pečiais žiūrėdama į kelią ir dar kartelį pabandau susi­
siekti su Toniu. Išgirdusi monotonišką operatorės balsą, kartojantį tą
patį tekstą: „Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų“, išjun­
giu savąjį. Vėl pradėjo plaukti neaiškaus turinio žinutės. Kadangi esu
prastos nuotaikos, galiu išplūsti tuos snarglius ir dar labiau susiga­
dinti ją.
- Suk vairą į vakarų Vankuverį, - sakau Klaudijai abejojant, kuria
kryptimi važiuoti. - Aplankysim senelių namus.
- Juose tuo labiau nesužinosi apie suėmimą. Reikia skambinti
Logano artimiesiems, jie smulkiau papasakos apie įvykį.
- Išlipk, viena ten nukaksiu.
- Nesikarščiuok, nuvešiu.
- Tavo draugo bendradarbis nebandė vėl su tavimi susisiekti? -
pasidomiu grįžtelėjusi į Klaudiją.
194 ALICIA G U T JE

- Aš bandžiau, bet... - nusimena ji. - Sofija, numirsiu, jeigu dau­

giau niekada nebepamatysiu savo blogiuko. Pirmą kartą tiek laiko il­
gai praleidžiame toli vienas nuo kito. Ir man baisu.
- Puikiai žinau, ką išgyveni. Juk mylinti širdis daug jautresnė. Joje
lėčiau išblunka gražūs prisiminimai, - paglostau jai ranką. - Tu pa­
kabinai jį ar jis tave?
- Jis... gatvėje, - draugė išspaudžia menkutę šypsenėlę. - Tądien
pėsčiomis eidama į darbą iš toli mačiau vaikinuką, sėdintį ant suolo
ir kažką rašantį ant nedidelių kartoninių dėžių ir metantį jas į maišelį.
Man tai pasirodė juokinga. Praėjau pro jį bandydama nuslėpti šyp­
seną, bet matyt, pastebėjo. Prisivijęs užkalbino, ėmė domėtis manimi.
Aš beveik nieko nepasakojau, nesu linkusi atsiverti sutiktiems gat­
vėje vyrams. Tačiau jo atkaklumas papirko, daviau telefono numerį.
Sutikau pasimatyti vakare, bet tik pusvalandžiui. Nesitikėjau nieko,
galvojau, pavakarieniausim ir išsiskirsim. O mes pamilomvienas kitą
ir nebenorim skirtis, - žvilgteli į mane vildamasi, kad padėsiu ir vėl
jiems būti kartu. - Anksčiau tik įsivaizduodavau, ką patiri lovoje su
Loganu. Mano blogiukas parodė kitą sekso pusę, kai mylimasi įsimy­
lėjus. Tas pojūtis neprilygsta niekam, ką iki šiol esu jautusi. Tikiu, ne
man vienai jo šiuo metu trūksta. Kaip ir ne aš viena ilgiuosi žmogaus,
kuris jį suteikia.
Klaudijai perskaičius mano širdį, nuleidžiu akis, įsistebeiliju į išsau­
sėjusią rankų odą. Rodos, suskeldės, jeigu artimiausiu metu nepalies
Arono kūno. Tik toji šiluma gali suminkštinti šiurkščius delnus, pri­
pildydama juos gyvybiškai svarbių meilės molekulių. Manau, vienas
išskirtinių įsimylėjėlių bruožų - švelnios tarsi šilkas rankos. Juk kai iš
tiesų myli, tai myli visa esybe. Kūnas reaguoja į energiją, kuria keitiesi
su partneriu. Omūsų oda, pirmasis dirgiklis, parodantis jos priėmimą
arba atstūmimą. Kaip ir besilaukianti moteris, ji švyti iš vidaus, natū­
raliai. Visi laurai atitenka meilei. Tik kaip man iki jos prasibrauti?
- Varge, nėra kur pastatyti automobilio, - suirzta vairuotoja.
Septynių aukštų pastatas primena kruizinį laivą, tarsi iš lėto pluk­
dytų senelius į paskutinę kelionę. Galbūt tokia ir buvo architekto
užslėpta mintis? Ori senatvė? Jis suprojektavo ištaigingą rezidenciją
tik išrinktiesiems. Spėju, dauguma pagyvenusių žmonių norėtų gyve­
nti „Vakarų vėjo krypties“ senelių namuose, kurie įsikūrę gražioje ir
ramioje vietoje, bet ne kiekvienas turi tokią galimybę.
 $Z)į£įsxn.{-i 2 195

- Išleisk mane čia, o tu apvažiuok aplinkui. Gal rasi laisvą vietą, -

sakau prieš iššokdama iš mašinos.
Artėdama link „laivo“ atsisuku, matau Klaudiją, dardančią palei
kelkraštį, ieško, kur galėtų pastatyti BMW. Pašnairuoju į vaikų būrį,
spardantį kamuolį prie pat gatvės. Tikriausiai anūkai lanko senelius.
O ką daro jų neatsakingi tėvai? Aplipę lauko staliuką žiaumoja su­
muštinius, net nežvilgteli į savo atžalas. Praeidama pro juos nusisuku,
bijau, kad kuris nors iš suaugusiųjų neatpažintų.
- Pas ką atvykote? - klausia apkūni pagyvenusi administratorė
man einant prie lifto.
- Pas artimąjį, - sutrinku.
- Kokia jo pavardė? - teiraudamasi ryžtingai žingsniuoja arčiau
manęs. Įkliuvau. Išmes lauk.
- Man rodyti kelio nereikia, žinau, kuriame kambaryje jis gyve­
na, - mėginu tokiu būdu atsikratyti įkyruolės.
- Mes registruojame lankytojus, todėl prašom pasakyti pavardę,
kad galėčiau jus pažymėti sąraše.
- Savo?
- Pirmiausia, to žmogaus, kurį lankysite.
- Ponas... - ištarusi imu krenkšti, įvairiais gestais rodau, kad noriu
atsigerti. Moteriškė nusiveda mane prie savo darbo vietos ir paduoda
stiklinę vandens. Dar taip lėtai gyvenime nesu gėrusi jokio gėrimo.
Matau, kad tai erzina administratorę, kuri lyg ir kažkur skuba. - Po­
nia Leimentina, - išpyškinu perskaičiusi pavardę jos susegtuose po­
pieriuose, kyšančiuose iš rankinės, padėtos ant stalo.
- Įprastai ją lanko sūnus. Kiek žinau, ponia nei dukros, nei anūkių
neturi.
- Esu ką tik „iškepta“ jos marti, atvykau susipažinti su anyta. Su­
prantate, ji manęs nelabai mėgsta, nors matė tik nuotraukoje. Nie­
kada nebuvome gyvai susitikusios, ir aš truputį jaudinuosi. Be to,
mes su jos sūnumi susituokėme negavę mamos palaiminimo, o tokio
amžiaus moteriai juk svarbūs visokie pasenę ritualai. Negana to, esu
nėščia ir tuoj apsišlapinsiu, jeigu neparodysite, kur rasti tualetą.
- Taip, ponia Leimentina savotiška moteris. Jums prireiks didelės
kantrybės būnant jos marčia, - paguodžia. - Eikite tiesiai, korido­
riaus gale pasuksite į kairę, tualetas už pirmų durų. O kur jos sūnus?
Jūsų vyras?
196 ALICIA G U T JE

- Jis kaip tik kieme stato automobilį. Užtruks, kol ištrauks pirkinių
maišus ir dar nubėgs gėlių nupirkti, - šūkteliu nueidama. Administra­
torei užsimetus rankinę ant peties ir kulniuojant išėjimo kryptimi,
pribėgu prie lifto. Žvalgytuves pradėsim nuo antro aukšto.
Ten sutinku keletą močiučių, vilkinčių puošniomis suknelėmis,
jos pasisveikinusios stebi, į kokį kambarį užsuksiu. Ant durų užrašyti
tik numeriai, jokių pavardžių. Pabijojusi netyčia įsiveržti į tų mote­
riškių būstus, pakylu aukštu aukščiau. Vyriškis nulenkęs galvą pa­
sitraukia į šoną, kad neužkliudyčiau jo. Užleidusi vietą lifte praeinu
pro kambarius, ant kurių rankenų uždėti įspėjimai apie poilsio laiką.
Kai nežinai, ko ieškai, labai sunku rasti. Vis dėlto nusprendžiu keltis
į ketvirtą aukštą, nors vargu ar tai duos kokios naudos. Atsigręžiu, už
savęs išgirdusi atsidarant duris. Noriu mestis prie didžiulių langų, kad
neatrodyčiau įtartina šmirinėtoja, bet apstulbstu matydama Bertą, su
puodeliu rankoje šlepsinčią į kitą koridoriaus galą. Nebežinau, ar vy­
tis, ar palaukti kol grįš. Aronas užsiminė ją išėjus užtarnauto poilsio.
Ar turėjo galvoje senelių namus?
- Ko laukiate, mieloji? - ji užkalbina mane šlepsėdama atgal, pa-
laisčiusi gėlę.
- Tikriausiai jūsų, - sušnabždu. Berta suraukusi kaktą žvelgia man
į akis, bando mane prisiminti. - Sofija Roj, - atgaivinu josios atmintį.
Ši atsidususi įsikimba į parankę ir pakviečia į svečius.
Nedidukė erdvė padalinta į tris zonas: virtuvę, valgomąjį ir sve­
tainę. Tamsiai raudonos spalvos kėdės, juodas apvalus stalas, šviesiai
pilka sofa, blyškus geltonas marmuro baro stalviršis bei šviesios
užuolaidos parodo šios moters savitą stilių. Čia kiekvienas daiktas
turi savo vietą. Juntamas netgi sterilios švaros kvapas. Man pasidaro
nepatogu matant pilvotą vyrą, miegantį minkštakrėslyje. Jis plačiai
išsižiojęs, kartais užknarkia.
- Arbatos? - teiraujasi Berta atstumdama man kėdę valgomaja­
me. - Kavos mes negeriame, negaliu jos pasiūlyti. Kaip ir saldumynų.
- Ačiū, ne, - kuždu sėsdamasi.
- Jis mūsų negirdi, - galvos mostu parodo į vyriškį, kuris vis trau­
kia mano dėmesį. - Ponas Planšo didžiąją dienos dalį pramiega, jam
diagnozuotas miego sutrikimas. Anot gydytojų, jis taip ir egzistuos
iki lemtingo momento.
- Tai jūsų artimas giminaitis?
 197

- Mylimas sutuoktinis, - žvilgteli į jį. Bertos akyse įžvelgiu susitai­

kymą su esama situacija. Jos ne šaltos, tačiau be vilties, kad kada nors
bus kitaip. - Niekas nė neįtaria, kokia sunki mano vyro sveikatos būk­
lė. Tą žino tik ponas Loganas, kuris sumokėjo milžinišką pinigų sumą
prieš man išeinant iš darbo, jos užteks pragyventi čia ilgai. Nors, tiesą
sakant, man tie pinigai buvo reikalingesni prieš šešerius metus, kai
Ferdinandą planavomoperuoti, - žilagalvė pakreipia galvą į mane. Lyg
ir nori kažko klausti, bet sudvejojusi susičiaupia. - Skaičiau, kad jūs su
architektu nutraukėte santykius, - vis dėlto prabyla. - Turbūt jaučiatės
įskaudinta, kad ponas Loganas viešai prisipažinęs mylįs jus ir pristatęs
kaip sužadėtinę, atsiėmė skyrybų dokumentus ir susitaikė su žmona.
- Per anksti padaryti pareiškimai ne visuomet pasiteisina. Abu ga­
vom pamoką.
- Gaila, kad nebesate kartu. Man jūs atrodote simpatiškesnė ir są­
žiningesnė už Nikoletą.
- Turėjote galvoje Agnetą?
- Ne, Nikoletą - pirmąją jo meilę, - prisimerkia Berta. Tas žvilgsis
sklidinas neapykantos, kurios niekada nepastebėjau tuose safyruose. -
Ponas Loganas veikiausiai užsiminė apie ją. Jis mėgo tą merginą gir­
ti, tarsi būtų tobulumo įsikūnijimas. Iš pradžių ir aš taip maniau, kol
neužtikau jos belaukiančios pono Arono ir flirtuojančios telefonu su
kitu vyru. Nikoletą susijaudino supratusi, kad nugirdau pašnekesį, bet
nė nemėgino teisintis. Aišku, tai ne mano reikalas, aš ir nebūčiau nie­
ko sakiusi architektui. Iki šios dienos neprasitariau nei apie tai, nei
kad mačiau ją susitinkančią su svetimu vyriškiu, su kuriuo pasisveiki­
no bučiniu į lūpas. Abejoju, ar tai buvo Nikoletos geras draugas. To­
kie moterų nelaiko savininkiškai apkabinę. Nenorėjau skaudinti pono
Logano, nors turėjau galimybę. Jis kartą negarbingai pasielgė su ma­
nimi, bet ir tada nepravėriau burnos, neišdaviau jį apgaudinėjančios
mylimosios, kurią beprotiškai dievino. Aš nekerštingas žmogus, tik
kovojantis už teisybę, - girdžiu pasipiktinimą balse. Berta nuėjusi į
virtuvę gurkšteli vandens, o iš ten skuba pas sukrutėjusį vyrą: uždeda
jo rankas ant ranktūrių, paglosto galvą ir pabučiuoja į kaktą.
- Jums nebūtina pasakoti apie Nikoletą, man ir neįdomu, - sakau
pakilusi nuo kėdės. - Kad ir kokias klaidas ji padarė praeityje, manęs
tai nejaudina. Aronas labai mylėjo savo buvusiąją, todėl geriau ne­
drumsti prisiminimų apie ją ir nieko jam neatskleisti.
198 ALICIA G U T JE

- Tik Nikoletos padarytos klaidos ir suvedė tave su ponu Loganu,

mieloji, - Berta grįžusi į valgomąjį įsitaiso šalia manęs, aš irgi prisė­
du, mintyse kartodama paskutinius jos ištartus žodžius. - Dabar jau
pasidarė įdomiau? - šelmiškai šypteli. - Priešistorė tokia: Nikoleta
neteisėtai pasisavino iš pono Logano įmonės nemenką pinigų sumą,
o apkaltino mane. Tą vakarą biure buvome tik mudvi, ji užsuko pasi­
teirauti architekto, bet šis buvo išvykęs susitikti su kolega, atskridusiu
iš užsienio. Taipjai ir pasakiau, tačiau toji vis tiek užsuko į jo kabinetą
ir netrukus tiesiog išskrido iš ten. Vėlai naktį ponas Loganas paskam­
binęs klausė, kam išleidau tuos pinigus. Nesusigaudžiusi, apie kokius
pinigus jis kalba, pasiūliau pasikalbėti su Nikoleta. Kitą rytą buvau
aprėkta viršininko. Nikoleta išsigynė paėmusi pinigus ir reikalavo
kratos mano darbo vietoje. Kai rakinamame stalčiuje rado krūvą do­
lerių banknotų, visi pamanė, kad tai dalis tų dingusių pinigų. Tačiau
šitie pinigai buvo skirti mano vyro operacijai, juos laikiau įmonėje,
nes maniau, kad taip saugiau. Ponas Aronas baisiai supyko, apkalti­
no mėginus apjuodinti jo draugę, parašė aktą, kad pinigų skirtumą
padengsiu iš mėnesinės algos. Nikoleta išsisuko, seseriai atkakliai
kartojant, kad jos abi leido vakarą, o aš suplanavau nusikaltimą ir aki­
plėšiškai siekiu visus suklaidinti graudžia pasaka apie sergantį vyrą.
Niekas manimi nepatikėjo. Bent jau tuo metu. Praėjus keliems me­
tams po Nikoletos mirties ponas Aronas pats užsiminė apie tai. Dar
kartą papasakojau savąją versiją: kaip tada buvo svarbu nuskraidinti
Ferdinandą į Los Andželą ir jį laiku operuoti. O be tų sutaupytų pini­
gų, kuriuos atėmė, negalėjau išgelbėti mylimojo. Jam esu pažadėjusi
pasivaikščioti mėnesienoje susikibus už rankų ir pabučiuoti mėnulį,
kaip darydavome jaunystėje. Jeigu ponas Planšo naktį nemiega, vaikš­
tome šitaip po kambarį. Kartais išsivedu į balkoną, kad pakvėpuotų
lauko gaiva. Tolėliau bijau su juo kur nors išeiti, nežinodama, kada
pasireikš miego fazė. Operacija būtų padėjusi pasveikti, bet Nikoleta
atėmė iš jo tą galimybę. Taigi architektas žino dalį tiesos apie savo bu­
vusiąją, - atsikvėpusi tęsia pasakojimą. - Kai į jos vietą stojo Agneta,
prisiminiau šią palaikius neteisią seserį. Gal ponas Aronas būtų anks­
čiau patikėjęs mano nuoširdumu, bet toji susimokiusi su jaunėle pa­
lenkė jį į savo pusę. Tąkart Agnetos balsas labiausiai iš visų skambėjo.
Ji reiškėsi net ir ten, kur niekas neklausė jos nuomonės. Visus tuos
metus nešiojausi su savimi nuoskaudą, pykau ant tų melagių moterų,
 norėjau, kad ir jos kentėtų. Deja, vienos jau nebėra gyvos, liko tik
Agneta, intrigomis pranokstanti seserį. Ji kiršino biure darbuotojus,
o ponas Loganas vis mėgino taisyti padėtį. Jis nuolat būdavo irzlus,
ypač prieš keliones kartu su ja, po kurių grįždavo dar nelaimingesnis.
Teko kelis kartus būti jų pykčio protrūkio liudininke. Tai tik byloja,
kad ponas Aronas išsirinko netinkamą žmoną. Panorusi dar labiau
apkartinti jos santuokinį gyvenimą, suradau viršininkui meilužę.
- Mane, - tarsteliu, Berta linkteli.
- Mačiau, kaip įsiutusi Agneta vaikė meilužes nuo būsimo vyro. ir
kaip pavydėjo jaunesnėms, į kurias krypo architekto akys. Išvydusi
tave supratau, jog mano sumanymas negali nepavykti. Tik nesitikėjau,
kad trumputis romanas peraugs į kai ką stipraus, - ji delną priglau­
džia man prie skruosto. - Atsiprašau pasinaudojus tavimi, mieloji,
dėl asmeninių tikslų. Tai neturėjo būti skaudi patirtis. Netroškau, kad
patektum į uždraustos meilės pinkles, kurios šitaip nukankintų tave.
Galvojau, mėgsti nuotykius kaip ir kitos šiuolaikinės merginos, o po
keleto savaičių nutrauksi žaidimą. Ir nė vienam iš jūsų nebus skaudu.
- Nei aš, nei Aronas neplanavom pamilti vienas kito, bet pami­
lom, - sukuždu ašarom kaupiantis akyse. - Ir pykstu, ir esu dėkin­
ga, Berta, kad pakreipėte mano likimą jums naudinga linkme. Kad
ir kokių paskatų vedina užtarėte mane dėl darbo, be jūsų pagalbos
nebūčiau sutikusi to, kuris kuria mano laimę.
- Gal dar susitaikysite? Užvakar ponas Aronas lankėsi pas mus, at­
rodė susirūpinęs. Iš mandagumo pasiteiravau apie žmoną ir sūnelį. Jis
atsakė tik tiek, kad jiems viskas gerai, tačiau susidarė kitoks įspūdis.
Tarsi jis čia atvažiavo pailsėti nuo jų, Agnetai paskambinus pamela­
vo esantis kitur. Ponas Loganas pabuvo ilgokai, spėjo pabendrauti su
Ferdinandu, o kai vyras užmigo, aptarėme mūsų perkėlimą į pirmą
aukštą. Žinom, kad laisvų vietų ten nėra, bet architektas sakė rasiantis
išeitį. Norėjau daugiau paklausinėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau
paskambino ponas Foksas ir jis atsisveikinęs išdūmė, - Berta mosteli
į duris, į kurias instinktyviai atsisuku. Aronas pro jas daugiau nieka­
da neįžengs, nebepadės Ferdinandui persikelti į kitą kambarį, kur šis
galėtų nors trumpai su žmona išeiti į kiemą. Apmaudu, kad neturiu
jokių ryšių šioje įstaigoje, tai būtų geriausias būdas atsilyginti Bertai.
- Ponas Loganas šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, nedėkite
per daug vilčių į jo pažadą, - įspėju nesitikėti greitu laiku palikti šitų
namų.
200 ALICIA G U T JE

- Mieloji, jam niekada juk ir nebuvo lengva gyvenime. Na, gal tik
vaikystėje. Daug metų mačiau, kaip architektas atsidavęs dirba prie
kiekvieno projekto, kiek tai atima iš jo jėgų ir laiko. Net jeigu jam ir
nepavyktų mūsų įkurdinti kitur, tikrai neširsčiau. Labiau norėčiau,
kad ponas Aronas sutelktų jėgas į jūsų santykių puoselėjimą. Netgi
esu pasiruošusi grįžti į darbą, kad ir vėl judu supažindinčiau iš naujo.
Tik šįkart privalėsite nebeišsiskirti, - nusišypso mielo veido moteriš­
kė. Aš irgi išspaudžiu šypsnį. - Sofija, tu irgi kuri jo laimę, ne tik jis ta­
vąją. Susirask architektą ir pasakyk tai, bet taip, kad išgirdęs suvoktų,
jog be meilės jo laukia itin liūdnas gyvenimas. Palikdamas šeimą, jis
praras sūnų, meilės jausmas sumažės tik per pusę. O atsisakęs tavęs -
neteks ne tik mylimosios, bet ir vaikelio, kurį jam pagimdysi. Šiuo at­
veju praras gerokai daugiau, - Bertai palietus pilvą, pasijaučiu nekaip.
Tai netiesa, aš nesilaukiu. Tik dabar sumoju, kad Klaudija nepaklausė
manęs apie tai, vadinasi, neturėjo kada pašniukštinėti internete. Pati
tos netikros žinios nepranešiu, jau ir taip zirzia dėl savo vaikino, dar
pradės kelti visokias teorijas ir dėl tariamo mano vaiko.
- Kaip likimas sudėlios, taip ir bus, Berta. Jūs jau pakankamai pa­
darėte dėl mūsų, - tardama stojuosi.
- Nepasakei, ko atėjusi, o jau išeini? Pabūk dar valandėlę, kol
Ferdinandas miega, nelabai ką yra veikti. Šiame aukšte gyvena vieni
vyrai, nelinkstu su jais artimiau pažindintis. Nuo vienatvės gelbsti
nuotaikingos pokalbių laidos, bet ir jos su laiku pabosta. Stengiuosi
kuo dažniau kviestis artimuosius į svečius, tačiau jie ne visada gali at­
vykti. Gerų draugių neturiu, na, tik vieną: ji gyvena užsienyje, tai bent
susiskambiname. Taip diena iš dienos „draugauju“ su televizoriumi,
laukdama prabundant pono Planšo. O tada mudu kalbamės, būna,
kad ir nespėju visko papasakoti, kas nutiko po paskutinio jo prabu­
dimo. Kartais tenka užsirašyti mintis į sąsiuvinį, kad nepamirščiau to
ar ano pasakyti. Jau įpratau prie tokio gyvenimo ir labiau branginu
tas trumpas akimirkas su mylimu žmogumi. Kai ne tik aš galiu jį ap­
kabinti, bet ir jis atsako tuo pačiu. Kitiems tai paprasta kasdienybė, o
mums tai retenybė, Sofija.
- Tikiu, ponas Ferdinandas irgi laukia tos minutės, kada galės vėl
išvysti jūsų veidą ir išgirsti balsą. Juk kai matai šitaip atsidavusią antrą
pusę, ją įsimyli iš naujo, ir net nežinai, kaip dėkoti už rūpestį, nes žo­
džiai atrodo per menki išreikšti dėkingumui.
 201

- Vyras tai nuolat kartoja. Pirmas jo žodis nubudus yra „ačiū“,

o kitas „myliu“, - Berta susimąsto. - Guodžiu save, kad turbūt esu
vienintelė senolė, daugiausia kartų girdinti tuos du žodžius. Ferdi­
nandas mėgsta pajuokauti, jog ir „šalta“ dažnokai išgirstu.
- Viliuosi per kitą apsilankymą susipažinti su jūsų vyru. Neabe­
jotinai užsuksiu dar kartą, tada pabūsiu ilgiau, - atsiprašau žvilgsniu.
- Tai ar išgirsiu, kodėl atvažiavai į senelių namus? Juk kažko norė­
jai manęs paklausti.
- Apie... - nutęsiu. Ką čia sumelavus? Kadjos buvęs viršininkas su­
imtas, negaliu sakyti, nusimins. - Apie vieną projektą, prie kurio kar­
tu su Aronu dirbome. Regis, jį nuplagijavo. Gal žinote ką nors apie tai?
- Kaip tik mano paskutinę darbo dieną architektas sušaukė pa­
sitarimą ir ištardė visus darbuotojus. Jis buvo piktas, nes niekas ne­
prisipažino tai padaręs. Vienas iš apsaugininkų prasitarė įleidęs poną
Nikolą Loganą į pastatą, nes šis užtikrino turįs sūnaus leidimą. Netgi
paskambino jam, ir apsaugininkas patikėjo, kad kitame laido gale kal­
ba su bosu. Taigi įtariamasis yra pono Arono tėvas. Nors architektas
nutyli tolesnių įvykių eigą, tikiu, jog tai ponas Nikolas jam pakenkė.
Juk kitaip nebūtų uždraudęs tėvui rodytis įmonėje. Ta šeima seniai
susiskaldžiusi, mieloji. Kas į ją pakliūna, pasigenda gerumo, nes jo
paprasčiausiai toje aplinkoje nėra, - palinksi Berta.
- Aronas kitoks, - nežinau, ar prieštarauju jai, ar bandau tuo
įtikinti save.
- Todėl, kad tu myli jį. Meilė keičia kiekvieną, ir tik nuo mūsų
veiksmų priklauso, ar ji pakryps į gerą, ar į blogą pusę. Visi turim
vienodą pasirinkimą. Aš pasirinkau mylėti savo vyrą iki paskutinės
dienos Žemėje, nesvarbu, ar jis bus sveikas, ar luošas. Manau, tu irgi
pasirinksi meilę, nes meilė jau pasirinko tave.
- Su jumis gera šnekučiuotis, Berta, - apkabinusi pabučiuoju į
plaukus. - Laukite manęs svečiuose greitu laiku.
- Lauksiu, tik ne vienos. Viliuosi, ateisi kartu su architektu, - pa­
kštelėjusi į skruostą palydi iki durų.
Skaudama širdimi einu lifto link. Prie tiesos, kodėl Aronas sulai­
kytas, nepriartėjau. Po to, ką atskleidė Berta, nebesvarstau apie skam­
butį Nikolui. Jis neišsklaidys mano baimės, o kaip tik sustiprins ją,
pasakydamas, kad visam laikui netekau pono Tobulojo. Ir prigrasins
palikti jį Agnetai, nes tik teisėta žmona gali šeimos vardu spręsti svar-
202 ALICIA G U T JE

bius klausimus. Aišku, ji darytų tai, kas naudinga jai, nežiūrėtų, kaip
geriau vyrui. Svarbu užsitarnauti didesnį visuomenės palaikymą ta­
riamai rūpinantis juo, nors turėtų atsukti nugarą išdavikui. Agnetai
paranku matyti Aroną už grotų, tada bent jau būtų rami žinodama,
kur ir su kuo jis yra. O pati galėtų vis labiau aukštinti savo palaikytoją
Hasaną, ir toliau žmonėms girti, koks jis idealus, kitaip nei architektas.
Vestibiulyje administratorė kilsteli ranką, ketina mane užkalbinti.
Vengdama jos sparčiu žingsniu išbėgu į kiemą. Tenka apeiti beveik
aplink visą pastatą, kol surandu BMW. Klaudija entuziastingai jame
kalba telefonu. Pasirodo, jai reikia užsukti į darbą ištaisyti keletą įvel­
tų klaidų, o ji nenori, tad prisigalvojo įvairiausių priežasčių, kodėl ne­
galinti dabar atvykti. Tik šitai nesuveikė.
Apsikeičiame vietomis, vežu Klaudiją į darbą. Ji liepia pažadėti
paskambinti, vos sužinosiu bet kokią smulkmeną apie jos vaikiną,
kad ir nereikšmingą. Pažadu, nors tą padariau jau nežinia kiek kartų.
Dar primena apie senelių namus, esą pamiršau papasakoti, su kuo
buvau susitikusi ir ką išgirdau. Vis tik nutyliu tiesą, nes tai su ja nesu­
siję. Pameluoju ieškojus ten gyvenančio į atsargą išėjusio FTB agento.
Neva jis išsikėlė, o administratorė, su kuria užsiplepėjau, nepanoro
pasakyti naujojo to vyriškio adreso. Klaudijos išraiškingam žvilgsniui
įsmigus man į kaklą, spusteliu greičio pedalą. Jeigu ir toliau mane
smaugsi per atstumą, Fokso įmonės nepasieksime.
Draugė pusę kelio susirašinėja su kažkuo trumposiomis žinu­
tėmis. Nesidomiu, su kuo, kaip tik džiaugiuosi, kad nekamantinėja,
ką ruošiuosi veikti, kol ji dirbs. Nužvelgusi Plikio projektuotą dan­
goraižį atsigręžiu į pakeleivę, o ši nesiskubina išlipti. Pasilenkusi per
ją atidarau dureles, ir pastūmusi išlaipinu. Klaudija net nepažvelgia
į mane, nueina spoksodama į mobilųjį. Prie darbovietės ją pasitinka
nematyta moteris ir pamojuoja šiai prieš nosį nedidele dėžute. Klau­
dija apėjusi juodaplaukę dingsta man iš akiračio. Kvepia konfliktu?
Truputį pabijau draugę palikti su ta liekna puošeiva, bet turiu apla­
nkyti dar vieną žmogų. Tas susitikimas negali manęs nuvilti. Tiesiog
negali! Pavargau būti nežinioje. Pasak Arono, esu svarbiausias žmo­
gus jo gyvenime, bet juokingiausia, kad net žinau, kas jame vyksta.
Kelionė į šiaurę neprailgsta. Esu jau kartą buvusi Tomo Fokso na­
muose, tad išsitraukti žemėlapio nereikia. Jaučiuosi keistai, sukdama
ratą pro apvytusius gėlynus. Ne todėl, kad gėlės merdėja, bet dėl to,
 jejĮ'sutti 2 203

kad neturėčiau į šią vietą užklysti net ir atsitiktinai: O ką aš darau?

Rizikuoju savo saugumu. Pastebėjau, kad pamilusi Aroną vis dažniau
elgiuosi neprotingai, ir abejoju, ar tai kada pasikeis.
- Laba diena, - sveikinuosi su namų duris atvėrusia mergina. Ji
panašaus amžiaus kaip ir aš. Anąkart lankydamasi čia jos nemačiau.
Tikriausiai Plikis pakeitė aptarnaujantį personalą, kad akiai būtų ma­
loniau. - Ar galėčiau pasimatyti su Tomu?
- Jis užsiėmęs, - išgirstu griežtą balsą, sklindantį iš namų gilumos.
Mergina pasitraukusi nuo durų nustraksi į kairę, išvystu elegantišku
žingsniu artėjančią ponią Foks.
- Manau, į porą klausimų galės atsakyti.
- Užduok juos man.
- Tomas jau išaugo iš to amžiaus, kai už jį atsakinėja mama.
Moteris nusijuokusi visu ūgiu nužvelgia mane, sušalusią stovinčią
kitapus slenksčio.
- Tavo aštrus liežuvis, Sofija Roj, - pasakiusi apsisuka ir nueina. -
Eikš, - pakviečia, kai jos jau nematyti. Pasiskubinu, kad nepamesčiau
ponios Foks iš radaro. Ji įeina į įstiklintą lauko terasą, kurioje milijo­
nas augaliukų. Vieni žydi, kiti dar tik skleidžiasi. - Sėskis, - akimis
parodo į tuščius krėslus.
- Kalbėsiu tik su Tomu, - perspėju.
- Jo trukdyti dabar negalima, taigi kalbėsi su manimi.
- Palauksiu, kada bus galima jį trukdyti, - sukryžiuoju rankas ant
krūtinės.
- Kodėl tokių moterų kaip tu netraukia mano sūnus? Jį įsižiūri
tikros nevykėlės. Gal jo venomis ir neteka toks kraujas kaip Loganų,
bet jis irgi turi nemažai privalumų.
- Kokių?
- Išvaizdus, turtingas.
Tačiau nesugeba įvardyti nė vieno jo būdo bruožo.
- Tomo vidus irgi gražus ir turtingas?
- Taip.
- Vadinasi, mes skirtingai matome tą patį žmogų.
- Mamos akys visuomet žiūri į sūnų atlaidesnių žvilgsniu. Atėjus
laikui pati patirsite tai, - dėbteli man į pilvą, siųsdama žinutę, kad tas
laikas netrukus ateis.
- Tomas užvakar skambino Aronui. Ko iš jo norėjo? Juk jiedu ne­
sutaria. O gal jau susitaikė? - vis dėlto paklausiu.
204 ALICIA G U T JE

- Jautiesi reikšminga, nes galvoji, kad diskutavo apie tave? - suki­

kena ponia Foks. - Nepažįstu nė vieno verslininko, taip susitelkusio
į verslą kaip Loganas. Tik apie tai ir galima su juo kalbėtis. Ne Tomas
skambino, o mano vyras aptarti būsimą projektą.
- Kol Aronas laikomas uždarytas FTB būstinėje, jūsų vyras gali tą
projektą užmiršti, - nemandagiai lepteliu.
- Jis suimtas? - nesuvaidintai nusistebi Tomo mama. - Nikolas
šito neminėjo.
- Loganų šeima saugo savo privatumą, bet kam neatskleidžia pa­
slapčių.
- Aš nesu bet kas, Sofija, - lyg ir įsižeidžia ponia.
- Na, atrodo, nesate ir ta, kuria tie žmonės pasitikėtų.
- Tai mes jais nebepasitikime, ne jie mumis! - užrinka. - Su Ni-
kolu susipažinau baigusi mokslus, mes dirbome netoliese ir per pie­
tų pertrauką susitikdavome toje pačioje kavinėje. Taip ir užsimezgė
mūsų bendravimas be jokių kibirkščių. Abu buvome jaunavedžiai,
taigi pradėjom draugauti šeimomis. Mums patiko keturiese leis­
ti laiką, dažnai vykdavome atostogauti. Tik jauniems ir taip viskas
klostosi puikiai, jų mąstymas kitoks. Tada net ir banguojantis mūsų
bendras verslas neišdraskė draugystės, nors pykčių būta didelių.
Tiesa, vėliau, kai su vyru tapom protingesni ir įgijome daugiau pa­
tirties, sutraukėm draugystės gijas. Nikolas įklampinęs mus į sko­
las nusisuko. Turėjom dviese kapstytis ir gana greitai atsistojom ant
kojų. Tačiau mūsų gražios draugystės nebeliko, tapom svetimi. Ne-
kenkėm, nes sukomės tame pačiame architektūros versle, bet kon­
kurenciją jaučiame iki šiol, - Tomo mama dėsto vaikštinėdama po
terasą. Aš tegalvoju, kuriame kambaryje lindi Plikis ir kaip man jį
pasiekti. O apie Nikolo intrigas beveik iš kiekvieno sutikto žmogaus
išgirstu, ir jau nesistebiu tuo. - Prieš daugiau nei ketverius metus Ni­
kolas atėjo pas mane pasiguosti dėl užklupusių sunkumų. Atsiprašė
už ankstesnius niekingus poelgius, nors, maniau, atsiprašymo iš jo
sulaukti neįmanoma. Mudu pradėjom bendrauti kaip ir anksčiau,
atvirai. Bent jau Nikolas, nes aš vis dar vengiu jam pasakotis itin
asmeniškus dalykus. Mano visiško pasitikėjimo jis niekada nebeat­
gaus. Tokius „draugus“ laikau prie savęs tik dėl naudos. Kai jos ne­
gaunu, jie man nebereikalingi.
- Esmę supratau, taigi nebesivarginkite pasakoti apie Nikolą.
 O verčiau pasakykite, kur paslėpėte sūnų. Jis norėtų su manimi
susitikti, jeigu žinotų, kad aš čia. Žvilgteliu pro langą į vyrą ir moterį,
tvarkančius kiemą. Nepasakyčiau, kad jiems patiktų dirbti šiuose na­
muose. Kažkokie įsitempę, suirzę.
- Tikiu, kad supratai, Sofija, bet neleidai man pabaigti minties.
Loganas ne tik pasiguodė, bet ir pasigyrė, parodydamas nuotrauką,
kurioje pusnuogė tamsiaplaukė mergina sėdi ant kėdės, rankoje lai­
ko vyno butelį ir tuščiu žvilgsniu žvelgia į grindis, kad tai naujoji jo
auka. Taip, Nikolas tikrai pavartojo žodį „auka“, ir už tai nusipelnė
mano antausio, kurio, deja, negavo. Nes gyvenimas jam ruošė didesnį
smūgį į abu skruostus, aišku, ne be mano įsikišimo, - patenkinta nu­
sišypso. - Įprastai Nikolas susižavi kilmingųjų sluoksnio merginomis,
bet tu padarei jam įspūdį, - ponia Foks dar plačiau šiepiasi.
- Su Arono tėvu susipažinau pradėjusi dirbti jūsų sūnaus įmonė­
je, - išpila šaltas prakaitas prisiminus tą metą.
- Ne, Sofija. Jis tave pamatė dar Olandijoje, savo draugo namuose.
Tu ir kitos kelios merginos aptarnavote jo svečius. Nikolas vėlavo į
šventę ir nebesuspėjo tavimi pasidžiaugti. Slapta nufotografavęs pa­
tikusią merginą, sužinojo jos sutenerio telefono numerį. Todėl turėjo
priežastį dar kartą apsilankyti šalyje, o netrukus joje vėl apsilankė.
Tikėtina, kad jo neprisimeni, juk šitiek vyrų perėjo per tave.
Regis, tą akimirką išsinėriau iš kūno. Žiūriu į aikštingą moterį ir
nežinau, kas ji tokia. Nebesuprantu, kur ir kodėl esu. Kur mano tėvai?
Kur seserys? Kodėl mano rankos nekvepia vynuogėmis? Ir kodėl aš
vilkiu svetimais rūbais?
- Kamila, - tyliai kuždu, žvelgdama į save iš apačios į viršų.
- Tada toks buvo tavo vardas. Gražus. Nikolui patiko jį tarti.
Akims įsmigus į širdį, sugrįžtu į kūną ir pasitraukiu toliau nuo
ponios Foks. Nugara atsitrenkia į terasos duris, tiek toliausiai galiu
būti nuo jos šioje patalpoje.
- Jūs meluojat, - teškiu netikėjimą jai po kojomis. - Šią istoriją
išsigalvojote vien tam, kad mane įskaudintumėte. Tik pasirinkote ne
tą ginklą atkeršyti už sūnų. Aš netikiu jumis.
- Kuo Tomas prasikalto?
- Niekuo, - nukertu, bereikalingai prasižiojau.
- Tiesą sakant, norėčiau, kad visa tai, ką čia tau pasakoju, būtų
tik mano fantazija, o ne realybė. Man truputį gaila tavęs, - ji žengia
20 6 ALICIA G U T JE

artyn, tačiau pamačiusi, kaip spaudžiuosi prie durų, sustoja. - Ant

rankos segėjai rausvą apyrankę. Jos buvo Džeiko prostitučių skiria­
masis ženklas.
- Ne, ne... - kartoju užsiėmusi už galvos. Iš padilbų žvilgčioju į
Plikio motiną, kurios akyse gailestį pakeičia susimąstymas.
- Nesibaimink, aš Džeiko nepažįstu, tik esu kelis kartus kalbėjusi
su juo telefonu, kurio numerį padiktavo pats Nikolas. Prašė iš savo
mobiliojo paskambinti suteneriui ir iš anksto tave rezervuoti numa­
tytai datai. Taip ir padariau. Tačiau kitą dieną veikiau jam už nugaros.
Paskambinusi Džeikui pasiūliau sumą už vaizdo medžiagą su Loga-
nu. Tik ne su Nikolu, o su Aronu. Kadangi turi keletą Nikoletos vei­
do bruožų, maniau, architektas pasiners į avantiūrą su tavimi vien
dėl prisiminimų. Iššūkis buvo Aroną išsiųsti į Amsterdamą tą pačią
dieną, kai ten lankysis ir jo tėvas. Nudžiugau pavykus rasti netikrą už­
sakovą, kuriuo sutiko pabūti vienas iš mūsų partnerių Europoje. Pa­
siūlymas Aronui nesukėlė abejonių ir jis pažadėjo atskristi. Jambuvo
paskirtas vairuotojas, kuriam liepta architektą „netyčia“nuvežti į vie­
šnamį. Pamatęs tave lange, jis būtų ten pats užėjęs be įkalbinėjimų ar
raginimų. Džeikui iš vakaro pasakiau, kad tik Loganui tave paskirtų.
O ponui G, t. y. Nikolui - panašią į tave merginą pusiau prideng­
tu veidu. Viskas tobulai suplanuota. Abu Loganai nieko neįtarė apie
pasalą. Kitą dieną paskambinęs Džeikas patikino turįs įrašą, viskas
pavyko, kaip prašiau. Tik paminėjo, jog ponas G taip ir nepasirodė.
Pamaniau, labai keista, juk Nikolas dėl tavęs ir trenkėsi į Olandiją.
Bet man svarbiausia buvo gauti vaizdo įrašą, sudaužysiantį jo svajo­
nes, nes vis dėlto ne jis pirmasis pamylėjo tave, o Aronas. Lyg sūnus
būtų atsilyginęs už Nikoletos išniekinimą. Taigi, pervedusi Džeikui
pinigus, laukiau elektroniniame pašte laiško su filmuota medžiaga.
Bet ji mane papiktino. Tas įrašas - tas pats, kuris sklando internete,
kur Loganas tave dulkina. Atsiprašau už šį žodį, kitoks čia netinka.
Tik ne aš jį paviešinau. Nežinau, ar atkreipei dėmesį į vyriškio kūną,
kai veido aiškiai nesimato. Ten ne Aronas, o Nikolas, - šitas vardas
vos nesusprogdina ausų būgnelių. Užsimerkusi apsistatau sienomis,
nenoriu į save sugerti daugiau nė vieno jos žodžio. Aš mylėjausi su
Aronu, ne su jo tėvu. - Tikriausiai mulkis pamiršo savo slaptą ta­
patybę ir prisistatė Logano pavarde. Po tos kelionės Nikolas tepasakė
nuostabiai atsipalaidavęs ir norėtų pakartoti. Nuo tada mūsų bend-
 sigįA .icb L ■Jtic-. 2
č■9U 207

ravimas pradėjo trūkinėti, jis ilgus metus buvo dingęs iš viešumos,

kaltino darboholizmą. Kai pamačiau tave dirbančią Tomo įmonėje,
su juo ir vėl susisiekiau, - iš lėto kylant vokams žiūriu į ponią Foks. -
Tuo metu maniau, kad tai kita mergina. Tačiau vis tiek pradėjau ja
domėtis, nes suintrigavo baikštus žvilgsnis. Nors ir sužinojau, kad
Kamila Pasini mirusi, nepasidaviau, užsakiau veido ekspertizę iš
turimų nuotraukų. Paaiškėjo, jog esi gyva, tik prisidengusi kitu var­
du ir kita išvaizda. Išvydus tave sėdančią į Arono automobilį, atgijo
viltis, kad šįkart pavyks smogti Nikolui kaip reikiant, tik teks pako­
reguoti senąjį planą. Architektą jau buvai prisirišusi prie savo sijono,
tai reiškė, Nikolo laukia nelengvas kelias iki tavęs. Tik matau, kova
buvo labai trumpa. O gal ji tebevyksta? Nors, sprendžiant pagal tavo
pasirinkimą, ją laimėjo Aronas, - dar vienas žvilgsnis įsminga man į
pilvą. Tarsi juo bandytų užčiuopti antrąjį Logano palikuonį. - Žinai,
kas labiausiai nustebino, kai Nikolui prasitariau apie tave? Tai, kad
jis gerą pusmetį tave stebėjo, Sofija. Grožėjosi trapia būtybe, kurią
bijojo išgąsdinti, tad laukė tinkamos progos jai prisistatyti. Kadangi
po to vieno nuostabaus karto Džeikas daugiau nesutiko tavęs išnuo­
moti, Nikolas bandė rasti kitokius būdus, kad tu atsidurtumjo lovoje.
Jis turi draugų FTB ir per tarpininkus pakišo agentui Toniui Galgui
mintį, kad šis atskraidintų tave į Vankuverį. Tu atsidūrei ten, kur ir
norėjo Nikolas. Tik iki lovos jau nebe taip paprasta tave atsivilioti, -
sarkastiškai sukikena. - Tiesa, Galgas pamelavo kolegoms, nurodyda­
mas kitą tavo buvimo vietą, todėl Nikolas pametė tavo pėdsakus. Jis
ieškojo patikusios prostitutės visur, išskyrus savo gimtajame mieste.
O šį pavasarį atsitiktinai tave pastebėjo su Dominyku ir Helena, iš­
einančius iš sporto klubo. Pasekęs sužinojo, kur gyveni. Nikolas prisi­
pažino, kad gailisi tiek laiko delsęs. Aš pritariau tai minčiai, nors ir
paaiškino manęs, kad šaltas tavo bendravimas su Dominyku reiškia,
jog dar nesijauti pakankamai saugi vyro draugijoje, ojam paskubėjus
su troškimais, tu gali išsprūsti ir būsi nebesugaunama. Jis ketino tave
priimti dirbti į savo įmonę, bet pavėlavo. Tuo metu buvo keliems mė­
nesiams išvykęs iš šalies, o kai grįžo, tu jau dirbai jo sūnaus įmonėje.
Matydamas, kaip tavo kūnas reaguoja į jo jaunesnę kopiją, Nikolas
išsigando. Paprašė Tomo tave persivilioti pas save, kad tik kuo toliau
būtum nuo Arono. Taip prasidėjo tėvo ir sūnaus lenktynės dėl tos
pačios moters. Tik vienam reikia tavo meilės, kitam - kūniškos šilu-
208 ALICIA G U T JE

mos. - Ponia įkvėpusi oro prieina prie spintos, varsto dureles. - Ma­
nau, netrukus Nikolas išsitrauks paskutinį kozirį ir atskleis Aronui,
kad ne tik Nikoleta ir Agneta vartėsi jo pataluose, bet ir tu. Jam skau­
džiausia bus išgirsti, kad pirma atsidavei vyresniajam Loganui, o tik
paskui mylimajam. Tu nebesi išskirtinė, o tokia kaip ir visos, kurios
kada nors buvo susidėjusios su architektu.
Ties smakru jaučiu ašaras, besitelkiančias į vieną didelį lašą. Jis
nukrinta ant suknelės ir sužeidžia mane. Oda dega, raumenys išdra­
skyti, kaulai sulaužyti. Nikolo auka? Veikiau - menkas grobis, kurio
jam reikia tik dėl užgaidos.
- Nuo jūsų sklinda dvokas, nes turite sugedusią širdį, - prabylu,
Plikio motinai į nugarą įrėmusi kovotojos žvilgsnį.
- Aš? - ji atsisuka nutaisiusi neteisingai apkaltintos išraišką. - Aš
kaip tik norėjau, kad Aronas tave pirmas gautų, ne Nikolas.
- Jūs taip pasielgtumėte ir su savo dukra? Už pinigus panaudo­
tumėte kaip keršto įrankį? Leistumėte ją prievartauti? O žiūrėdama
įrašą vertintumėte, ar pavyko jai sužibėti? Jei ne, ieškotumėte kito
vyro, kuris atskleistų jos užslėptą talentą? Neduok Dieve, tas įrašas
taps niekinis. Juk išleidote daug pinigų, kuriuos ji, pasirodo, netei­
singai atidirbo? Nes vis tik ne su tuo nusamdytu sukruštu kalės vaiku
dulkinosi? Ne pagal planą?
- Neturiu dukros, - numykia ponia Foks.
- Atsakykit! - užrinku nesavu balsu.
- Jeigu tas būtų neišvengiama, tada taip, - atsako minutėlę paty­
lėjusi.
- Jūsų dukra laiminga, neturinti tokios motinos, - nusuku akis
nuo tos žmogystos, šlykštu žiūrėti.
- Tu patinki Tomui, - rėžia ši. - Jis galėtų tave pamilti, tik esi per­
nelyg išdidi pakeisti savo jausmus dėl kito architekto.
- Prievartinė meilė niekada nebus tokia stipri, kaip pasirinkta lais­
va valia, - tardama išeinu iš terasos. Apsilankymas šiuose namuose -
blogiausias kada nors mano gyvenime padarytas sprendimas.
- Sofija! - laukiamajame nuskamba Plikio balsas. Grįžtelėjusi
matau jį lipantį laiptais. - Kodėl tu apsiverkusi? Mano mama įžei­
dė tave? - klausinėja su rūpesčiu balse, man žingsniuojant prie išėji­
mo. - Atsiprašau už ją.
- Ištrauk Aroną iš FTB agentų gniaužtų, ir atsiprašymą priimsiu.
 ‘-rn
^Z>d^jA./tVL lUpi.cC 2 209

- Dar šį vakarą jis bus kartu su tavimi, - pažada.

Nusivaliusi veidą atidarau laukujės duris ir akimis susirandu kie­
me Džošo BMW. Jį vieną tematau, nors šalia stovi dar kelios mašinos.
Viliuosi, neužpyks ant šitos kvailos mergos ir išveš mane iš čia, neno­
rėčiau priverstinai ilgiau užsibūti. Pasukusi raktelį padėkoju, variklio
burzgimas manęs neigiamai neveikia, anaiptol, klausysiuos jo visą
kelią. Nes tai reikš, kad saugiai važiuoju namo.
Išsukant iš kiemo į pagrindinį kelią matau atriedantį automobilį,
rodo posūkį į Fokso rezidenciją. Vairuotojas sukdamas stabteli, pa­
kreipiu galvą nesuprasdama tokio jo manevro. Pro šiek tiek tamsintą
stiklą išvystu Nikolo Logano akis. Iš manųjų ir vėl ima tekėti ašaros.
Tai jis mano kūną laistė alkoholiu, o paskui laižė. Tai jis mane prie­
vartavo, o vėliau pažymėjo rimbu. Tai nuo jo laukiausi vaiko, ne nuo
Arono. Ir tikriausiai tai jis atsikratė sūnaus, apribodamas jo laisvę,
kad galėtų be jokių kliūčių suartėti su manimi. Tikiesi mane laikyti
glėbyje ir guosti? Kartosi, kad Aroną paleis, nors iš tiesų norėtum
priešingai? Aš myliujį, ne tave, nors judu ir nešiojate tą pačią pavardę.
Nikolui išlipus iš visureigio, nuvažiuoju. Jis suprato iš mano žvil­
gsnio, kad sužinojau tiesą, kurią pasakė jo plepioji ilgametė draugė.
Mobiliajam suskambus, žvilgteliu į ekranėlį: nežinomas numeris. Ne­
sivarginu net spėti, kas čia toks, užblokuoju. Blokuosiu visus iš eilės
nepažįstamus, kad tam išgamai nepavyktų išgirsti mano balso. O apie
pokalbį tegu nesvajoja.
Degant raudonam šviesoforui, išnaudoju laiką rašydama žinu­
tę Klaudijai. Ji praneša neįsivaizduojanti, kada baigs darbus, nepa­
miršta pridėti ir susinervinusio veidelio simbolio. Pasiteirauju apie
tamsiaplaukę, su kuria sieja ne patys šilčiausi darbiniai santykiai.
Klaudija atskleidžia, kad ji užėmė Dorotėjos vietą, visur šniukštinė­
ja kaip ir pirmtakė. Fokso architektūros įmonės darbuotojai vargsta
su ta moterimi, kuri jau spėjo užsitarnauti nekokią reputaciją. Drau­
gė paliūdi dėl savo vaikino, apgailestauja negalinti būti su manimi
ir ieškoti siūlo galo, kuris mus atvestų iki tos suimtos gaujos. Rašau,
jog esu pasiryžusi per naktį budėti prie FTB, o ryte ji pailsėjusi ir
žvali prisidės prie manęs ir abi pasitiksim mylimuosius, išeinančius
iš ten. Klaudija atsiunčia daugybę bučinių bei apkabinimų. Priduria,
kad esu geriausia jos draugė. Klausiu, o kaip Veronika? Atrašo, jog ši
nusisuko nuo jos. Tokia meilė jai nepriimtina, liepė ieškoti normales-
210 ALICIA G U T JE

nio vaikino. Paprašau tik vieno: klausyti savo širdies, nes tik ji geba
atskirti tikruosius meilės dūžius.
Pravažiavusi FTB būstinę pirmiausia užsuku į parduotuvę nusi­
pirkti ko nors užkąsti ir atsigerti. Alkis nekankina, bet vis tiek reikia
nors porą kąsnių įsimesti į skrandį. O štai vandens išgerčiau iš karto
litrą, jėgoms atgauti. Aplėkusi maisto skyrių išsirenku paskutinę liku­
sią užkepėlę su sūriu, kurią pašildo kukli darbuotoja, butelį vandens
ir skardinę energinio gėrimo. Apsidžiaugiu piniginėje radusi kelis do­
lerius, nes mokėti banko kortele negaliu. Kišdama ją atgal į piniginę
susivokiu, kad Sofijos ir Adelės sąskaitose esantys pinigai įšaldyti, o
Kamilos sąskaita tuščia. Tačiau Toniui nepavyksta prisiskambinti, ne­
galiu nei apie Aroną paklausti, nei pinigų atgauti, nei nuskristi į Kosta
Riką asmeniškai pasikalbėti. Tik tegu neskiedžia, kad ryšio nėra. Kai
pačiam reikia, mane susiranda.
Vandens atsigeriu dar neišėjusi iš parduotuvės, nuplaudama kar­
tu troškulį ir pyktį. Nusprendžiu automobilį pastatyti kitapus Tonio
darbo, kad agentams įtarimo nesukeltų jų aikštelėje stovintis BMWir
jame ištisas valandas sėdinti mergina. Susmunku sėdynėje, laikyda­
ma rankoje savo vakarienę, jos taip iki burnos ir nepakeliu. Jaučiuosi
kalta dėl sekso su Nikolu, nors ir pasąmonėje suprantu, kad čia nėra
mano kaltės. Tuo laiku buvau prievartaujama visų, kurie mane nusi­
pirkdavo. Taip pat ir jo. Gal aš per daug norėjau būti Arono nesutep­
tu lotoso žiedu? Todėl dabar ir išgyvenu tokį stiprų nusivylimą? Lyg
nebegalėčiau duoti to, ko jis tikisi iš manęs gauti, nebesu tinkama.
Aronas saugojo mane nuo tėvo, nežinodamas, kad jau priklausiau
jam. Įniršusi kalu galvą į sėdynės atlošą. Būdamas šalia manęs ponas
Tobulasis neišsivaduos iš praeities pančių, kuriuos jam uždėjo vienas
iš artimiausių žmonių. Jis nesusitaikys, jog Nikolas permiegojo su
manimi.
- Aš praradau Aroną, - sušnabždėjusi imu kūkčioti. - Mano meilė
dar net neužgimusi buvo pasmerkta mirti. Taip neteisinga!
Pašnairuoju į keistai mane nužvelgusį praeivį. Atsisukęs ištiesia
kaklą, turbūt bando įžiūrėti salone tą, su kuriuo kalbuosi, nes juk su
savimi tikrai nediskutuosiu ir neverksiu. Įjungiu radiją, kad nepri­
traukčiau daugiau žiopsotojų. Lai mano, kad klausausi muzikos.
Baby, in our wildest moments... We could be the greatest, we could
be thegreatest... Baby, in our wildest moments... We could be the worst
 *!§>&#*fiti (<sjj\ LC. 1 211
W-
of all... Kvėpuodama dainos žodžiais, rodos, kiekviename jų regiu
save ir Aroną. Mus. Ir ašaros vėl kapsi ant mano vakarienės, kurią
baigiu išmėtyti po saloną neatsargiai mostelėjusi ranka, lyg nieko
joje neturėčiau. Ragaudama to, kas liko, rankinėje ieškau servetėlės
nusausinti skruostams ir nuvalyti apdrabstytą maistu sėdynę bei vai­
rą. Užčiuopus Arono mobilųjį, apie kurį buvau pamiršusi, prašviesė­
ja galvoje. Kodėl anksčiau jo nepatikrinau? Juk ten galiu rasti visus
atsakymus. Tik keista, kad jis per tiek laiko nė karto dar nesuskam­
bėjo. Išsitraukusi telefoną spaudau mygtukus, bet ekranėlyje niekaip
neįsižiebia šviesa. Mobilusis tylus, nes Aronas, prieš atiduodamas, jį
išjungė. O ir įjungus neuždainuoja visais balsais, neateina jokia žinu­
tė. Gal ponas Tobulasis niekam nėra davęs šio numerio? Todėl nie­
kas jo ir nepasigenda? Patikrinu telefonų knygą: tik trylika adresatų.
Mažoka. Žinučių katalogas tuščias. Nusimenu, kad net ir maniškių
neišsisaugojo. Ieškau savo numerio, smalsu, ar vis dar taip pat užsi-
vadinęs. Deja, „Maištingos Raudonplaukės“ nerandu. Manęs išrink­
tųjų sąraše išvis nėra.
- Iš šio telefono jokios naudos, - kuždu naršydama po jį. Nei žai­
dimų, nei muzikos įrašų, nei atsisiųstų programėlių. - Tavo mobilusis
nuobodus, Aronai, - vargstu su juo. Tai išjungiu, tai vėl įjungiu, lyg
tikėdamasi, kad koks nors užslėptas dokumentas ims ir išlįs.
Kataloge „Mano failai“ nieko intriguojančio. Tik pavadinimas
„grojimo takelis“ šiek tiek nustebina. Juk telefone nėra nė vienos at­
sisiųstos dainos, tai ko jis klausosi? Paspaudusi jį randu šimtą septy­
niasdešimt aštuonis tekstinius įrašus.

Liepos 8 d.,,Ji neįtikėtinai graži! Smaragdinių akių žvilgsnis

paslaptingas, bet kartu ir baikštus. Nenoriu, kad į mane taip
žiūrėtų. Noriu, kad pasitikėtų manimi. Aš neįskaudinsiu."

Liepos 12 d. „Oji drąsi. Maniau, bijos praleisti naktį su Loganu."

Liepos 13 d. „Mylėjomės... Ar ji supras, ką jaučiu? O gal per tyliai širdis

ištarė MYLIU?"

Liepos 17 d.„Nebepaleisiu jos! Aš degu, kai laikau ją glėbyje, ir

jaučiuosi velniškai laimingas!"
212 ALICIA G U T JE

Aronai, mus suvedęs likimas, rodos, apsigalvojo. Galbūt mūsų lai­

mė kėlė pavydą? Nes du žmonės negali šitaip beprotiškai vienas kito
mylėti? Ir atėjo laikas juodu visam išskirti? Už mane mėgina atsakyti
Umberto Tozzu Atmetusi nepažįstamojo skambutį, ieškau naujausių
įrašų, norisi paskaityti šviežiausias Arono mintis: ką jis jaučia man
dabar. Ponas Tozzi ir vėl įsiterpia.
- Kas čia? - nemandagiai klausiu pakėlusi ragelį. Įtariu, tai Nikolas.
- Sirena, - tyliai prisistato ji. Ko tai prireikė? - Skambinu norėda­
ma pasiteirauti dėl Arono. Gal yra kokių naujienų?
- Nesuprantu, kokias naujienas turite galvoje.
- Susijusias su architekto sulaikymu.
- Nieko apie tai nežinau.
- Turėtumėte žinoti, Sofija. Juk esate jo gyvenimo moteris. Matyt,
nenorite man to atskleisti, nes praeityje mudu su Loganu siejo šilti
jausmai.
- Šitai jis nutylėjo, - suglumusi išlemenu. Maniau, Sirena tik mei­
lužė. Nejaugi ji buvo Arono mylimoji? Ragelyje pasigirsta pypsėji­
mas. Klausausi jo, kol nutyla. Kaip jis galėjo neprisipažinti, kad dar
kai ką mylėjo, be Nikoletos ir manęs? Kuo meilė Sirenai buvo tokia
ypatinga, kad reikia ją slėpti? Skambinu tai moteriai, tačiau ji išjungia
telefoną. Skambinu Džošui, kuris tik po ilgo laukimo atsiliepia. - Nu­
nešk Sirenai savo mobilųjį, reikia šį tą perduoti, - įsakau. - Neturiu
jos numerio. Ne, nediktuok, o nešk greičiau, - Džošas bambėdamas
atidaro duris, Sirena teisinasi, kad mobilusis netyčia išsijungė kalbant
su manimi, netrukus atskambins. Džošas liepia mudviem apsispręsti,
ar kalbėsimės, ar ne, nes jis pasiuntinuku nežada būti. Pritildau radi­
ją, nes Sirena dar kartą paskambina. - Pratęskite pasakojimą apie tuos
šiltus jausmus su Aronu, - nutaisau griežtesnį toną.
- Nenoriu jūsų nuliūdinti, Sofija.
- Kodėl turėčiau nuliūsti dėl to, kas buvo praeityje? Nebent...
- Ne! Mūsų seniai nebesieja jokie romantiški santykiai ir nebesies.
Loganas man per sudėtingas vyras. Prisiekiu, maniau, jis papasakojo
jums viską ir todėl taip šaltokai bendraujat su manimi.
- Aš menkai pažįstu jus, Sirena. Nereikia tikėtis, kad bendrausime
lyg geriausios draugės.
- Jeigu ir toliau viena į kitą kreipsimės „jūs“, tikrai netapsime
draugėmis, - jaučiu, kaip ji šypteli.
 titule 2 213

- Aronas prisipažino jums meilę? O gal tik spėjat, kad jis galėjojus
mylėti? - kreipiu kalbą rūpima linkme.
- Architektas nemėgo sakyti žodžio „myliu“, jam labiau patiko
klausytis, kai aš jį tariu, bet kelis sykius esu iš jo lūpų tai išgirdusi, -
sako ji ir nutyla. Skaudu tai sužinoti iš Sirenos, o ne iš Arono. - Pirmą
kartą iš arti jį pamačiau savo kabinete, kai užsuko taisyti danties. Po
to apsilankymo kasdien ėjo pas mane meluodamas, kad skauda vis
kitą. Melas baigėsi pagąsdinus, kad visus juos išrausiu. Po kiekvieno
vizito rasdavau paliktą banknotą su telefono numeriu, padėdavau at­
skirai, bet taip ir nepaskambinau. Žinojau Logano reputaciją, tad jis
mane domino tik kaip pacientas, ne kaip vyras. Vis tik jo atkaklumas
palaužė mano nusistatymą, ir po dviejų savaičių mes susitikom jau
kitokioje aplinkoje. Šnekučiavomės kaip seni pažįstami, tai stebino.
Vakarą užbaigėmmano lovoje, nors to neplanavau. Pažadėjau sau ne­
leisti tam vyrui liestis prie manęs, bet aistra palaužė mano pažadus ir
įsitikinimus. Aronas liko nakvoti, sakė neturintis kur eiti. Tą naktį pa­
mačiau jį visiškai kitokį, man jo pagailo. Pradėjus susitikinėti Loga-
nas nuolat pabrėždavo, kad esu slapčiausias jo projektas, ir nei jis, nei
aš niekam negalim apie tai prasitarti. Jis saugojo mane, nežinau ar dėl
to, kad mylėjo, ar todėl, jog gėdinosi su manimi pasirodyti viešai. Ne­
klausiau to. Man užteko žinoti, kad buvau pirmoji, kurią pamilo po
Nikoletos mirties. Kaip ir pakako jo skiriamo dėmesio, jaudinančių
slaptų pasimatymų, tos šilumos, kurią trumpam suteikdavo. Aišku,
vėliau tai pradėjo nebepatikti. Prabilau apie rimtus santykius, galbūt
šeimą. Tačiau pamačius tame rudų akių žvilgsnyje, kad jis nori ne
to, ko noriu aš, užleidau vietą kitai. Ta kita tapo Leonora. Tikriausiai
architektas šitaip norėjo mane įskaudinti, bet man neskaudėjo. Na gal
šiek tiek. Kai metė Leonorą, pasikalbėjusios padarėm išvadą - Aronas
ne tas vyras, kurį prie savęs prisiriši, kad ir kaip mėgintum. Jis neli­
nkęs įsipareigoti. Jeigu jau pasirodo prie tavo namų durų slenksčio,
vadinasi, tenori pasilinksminti. Suteiki jam tą malonumą ir atsisveiki-
nat iki kito karto. Jis jau toks: ateina - pasiima - išeina. Net vedęs
Agnetą nepasikeitė, vis dairosi į svetimas moteris. - Pasijuntu įžeista.
Tarsi ir toliau dirbčiau tą „darbą“, kurį „dirbdavau“ nelaisvėje. Manęs
nereikia įspėti dėl Arono, žinau, ko tikėtis būnant šalia jo. - Mano
ir Logano santykiai dabar draugiški, jeigu taip galima sakyti. Likau
jo odontologe, taigi per metus susitinkam porą kartų. Tik šis kartas
214 ALICIA G U T JE

buvo kiek kitoks. Aronas maldavo apsigyventi apartamentuose ir

stebėti italą. Priešinausi, žinodama, kad tarp jūsų įžiebsiu nesutarimų
kibirkštį, o tai nėra mano tikslas. Jis įkyriai tikino, jog šitam reika­
lui esu patikimiausias žmogus. Matydama, kaip jis beatodairiškai jus
myli, sutikau padėti, nes visuomet linkėjau jam laimės. Su mintimi,
kad jo laimė nepabėgtų, ir atvykau į viešbutį.
- Sunku patikėti, kad nieko Aronui nebejaučiat, nors dar praeitą
savaitgalį abu glaustėtės jūsų namų kieme, - be emocijų išsakau tai,
ką pati savo akimis regėjau.
- Neįtariau turėjus pasislėpusių svečių, - suburba Sirena. - Kodėl
nepasirodei mums? Būtume paaiškinę, kad erzinome Leonorą. Nori­
te tikėkit, norite ne, bet meilės Aronui manyje nebelikę. Tapau atspari
jam. Tik flirtuoti vis dar patinka, tačiau jis žino, kad toliau nei flir­
tas nežengsiu. Turbūt esu vienintelė moteris, kurios jis nebetraukia.
Mes tuo pasinaudoję pažaidėme su Leonoros pavydu. Sesuo visuomet
pyko, nes Arono širdyje užėmiau svarbesnę vietą nei ji. Tačiau ne to­
kią svarbią kaip jūs, Sofija. Tereikėjo vos vienos vakarienės su jumis,
ir mano nuomonė apie architektą pasikeitė. Jis aiškiai visiems parodė
suradęs savo meilę, ir jokiu būdu neleis jai užgesti. O aš savosios vis
dar laukiu, neatiminėdama jos iš laimingų porų.
Išjungusi telefoną numetu ant kelių. Gal esu nemandagi, bet ne­
besinori klausytis jautraus Sirenos balso tembro, kuris tebeskamba
ausyse, tarsi bandytų įtvirtinti manyje tuos žodžius apie meilę, Aroną
ir... mane. Žvelgiu į tuščią gatvę, kur rudeniniai lapai šoka pakelti
vėjo, ir krūtinėje ima dunksėti siautulingas ritmas.
- Šiandien sprogo tiesos bomba, - giliai atsidustu, lyg išleidusi
iš savęs visą orą. Tik kaip nesusipainioti joje? Kaip atsirinkti tikrą­
ją tiesą? Pasijuntu palikta viena kapanotis iš po sprogimo skeveldrų.
Man nepatinka rinktis tik iš dviejų variantų: arba išlįsti dar stipres­
nei, arba leistis prispaudžiamai. Kodėl jų nėra daugiau? Atsidariusi
skardinę energinio gėrimo trukteliu gurkšnį, tarsi jis padėtų apsi­
spręsti. Deja, išgerti šitą birzgalą būtų klaida, tad griebiuosi vandens.
Kitos rankos nykščiu įnirtingai braukau per Arono telefono ekranėlį.
Akims užkliuvus už paskutinio jo daryto įrašo, trokštu tik vieno -
pasukti laiką į priekį.
 Spalio 17 d. Ji - mano brangakmenis, spindintis net ir tada, kai
liečiu per atstumą. Ne kitas vyras, o aš žvilgsniu glostydamas jos
aksominę odą jaučiu pasitenkinimą, nes žinau, kad tas gracingas
kūnas po drabužiais virpa. Atsako į mano meilę. Jeigu išsižadėsi
jos, mažyte, atimsi viltį lūpomis pažadinti jausmą, kurį migdai
nešiodamas! širdyje. Prašau, neišskirk mūsų."

* * *

Išaušo ketvirta diena po Arono sulaikymo. Ją pasitinku įprastai:

keikiu Plikį už tai, kad melavo. Ant Tonio irgi siuntu, nes niekaip
neįsijungia mobiliojo. Marlisos balso pašte kasdien palieku po žinu­
tę, bet toji taip ir neatskambina. Pati nesuprantu kaip, tačiau mano
guodėja ir palaikytoja tapo Sirena. Ji vienintelė žino, kokį siaubą iš­
gyvenu. Netgi davė pinigų kurui, pastebėjusi, kad vaikštau pėsčiomis
ir nebesiskolinu mašinos iš Džošo. Kadangi pirmą naktį prie FTB
būstinės sunkiai ištvėriau, kitas budėjau tik dienomis, palaikydama
telefoninį ryšį su Sirena. Pasikalbėjimai įvairiomis temomis bent kiek
nukreipė mintis nuo sudėtingo laukimo. Jai prisipažinus, kad apie ar­
chitekto suėmimą sužinojo iš Leonoros draugų, abi sunerimom dėl
viešoje erdvėje pradėsiančių sklisti gandų. Tačiau Arono sesuo Debo-
ra kol kas kontroliuoja kolegas. Nežinau kaip, gal papirko juos? Nors
turiu kitą teoriją, kodėl žurnalistai dar nesuuodė šviežiausių žinių
apie Aroną. Per tas dienas nemačiau nė vieno Logano apsilankant
FTB, turbūt taip elgiasi nenorėdami jų išprovokuoti, nes dar pradės
kapstytis, kas slypi už tų dažnų ėjimų pas agentus.
Nuleidusi galvą vaikštau pirmyn atgal gatve, visą laiką tūnoti auto­
mobilyje nuobodu ir nepatogu. Delne suvibravęs telefonas atitraukia
nuo apmąstymų, kuriuose, regis, baigiu apsigyventi. Džošas atsiunčia
žinutę.

Atvažiuoju pasiimti BMW. Niekur nedink!

Pamiršau užsimauti pirštines, tad sušalusiais pirštais mėginu rink­

ti tekstą, bet jis ekranėlyje nesirašo. Gal dėl to, kad nėra kaip Džošo
prašyti palikti mašinos man, kai ryte neatsiklaususi ją paėmiau. Ka­
dangi raktelius visą vakarą nešiojausi su savimi, tai ir išgaravo iš gal­
vos pasakyti, jog ir šiandien turiu reikalų mieste, o namo grįšiu vėlai.
216 ALICIA G U T JE

Taksi sustojus už metro nuo manęs, žiūriu ne į išlipantį iš jo vaiki­

ną, o į vairuotoją Odrę. Ši dirsčioja pirmyn atgal, vengia mano žiežir­
bas laidančio žvilgsnio.
- Raktelius, - įsakmiai sako Džošas eidamas į mane ištiesta ranka.
Padavusi jį sulaikau už alkūnės.
- Pastarąsias dienas buvai liūdnas kaip niekada, o dabar liūdesys
peraugo į pyktį. Tai dėl Simonos? Neatrodo, kad ir ji priklausytų li­
nksmųjų klubui.
- Simona turi vaikiną, todėl mes galime būti tik draugais, o aš
tokiais būti nenoriu, - Džošas iškošia pro dantis ir išsilaisvinęs nu­
žingsniuoja link savo mašinos. - Ko triniesi prie FTB? - grįžtelėjęs
klausia. - Mano tėvas dar neparskrido iš Kosta Rikos.
- Aš visai čia nesitrinu, - suku uodegą.
- Aha. Tai turbūt susiruošei apartamentuose pasikeisti langus, -
akimis rodo į pastatą dešinėje. Pašnairavusi į įmonę, teikiančią tokią
paslaugą, įsispoksau į vaikiną, darantį BMWdureles.
- Būk atsargus, Džošai. Nesivadovauk emocijom, - įspėju. Jis krei­
vai žvilgtelėjęs įsėda vidun. Suprantu, jogvažiuos ieškoti bėdos. - Džo­
šai! - sušukusi užtveriu kelią. Vairuotojas pajudėjęs link manęs tikisi
išgąsdinti, bet aš nė nesukrutu. Odrė stebi mus pro pravirą taksi langą,
nevažiuoja pagal kitą iškvietimą. Noriu klausti, ko ji laukia, tačiau iš­
vystu per balas atklibinkščiuojantį Alfredą. Jis moja man. Dieve, kodėl
dabar? Džošui paleidus ilgą garsinį signalą delnais užsikemšu ausis ir
pasitraukiu į šalį. Automobilis sušvokštęs nuskrieja priekin. Pribėgusi
prie Alfredo baikščiomis akimis tyrinėju jo raukšlėtą veidą. Vyriškis
padusęs iškelia pirštą ir juo baksnoja į kažką nematomą ore.
- Prisimeni, klausei apie gaują? - tyliai sako. - Tuos vyrus ką tik
susodino į automobilius, veš į oro uostą ir skraidins į sostinę. O iš
ten perkels į slaptas izoliavimo vietas, jos įrengtos visame pasaulyje.
Tai viskas, ką nugirdau, - Alfredui linktelėjus mano galva užsiverčia
į dangų.
Atimi jį iš manęs? Nori, kad pajusčiau, ką jautė jis, kai sprukau iš
miesto? Nori, kad atsiprašyčiau už tai? Atsiprašau! Atsiprašau! Atsi­
prašau! Dabar žinau, kokiu ritmu plakė jo širdis. Koks buvo pasku­
tinis jo troškimas: bent akies krašteliu mane pamatyti ir įtikinti pa­
silikti. Dirsteliu į tebestovintį taksi. Odrė taisydamasi kepurę užkuria
mašiną, ruošiasi važiuoti paimti keleivio pagal iškvietimą.
 (į:Je^ u ič t lUju-Lc 2 217

- Toji gauja įvykdė siaubingus nusikaltimus. Neturėtum gailėtis

nė vieno tų vyrų, - burbteli Alfredas man nueinant.
- Negailiu, tik vieną iš jų myliu, - sukuždėjusi sau paspartinu
žingsnį. - Nuvežk mane į oro uostą, - piktokai paliepiu Odrei, ati­
dariusi vairuotojo dureles. Ji išsprogusiomis akimis parodo sėsti ant
galinės sėdynės. - Papildomai sumokėsiu už greičio viršijimą, - pri­
duriu kone įgriūdama vidun. Tačiau Odrė šito neišgirsta, važiuoja
saugiu greičiu. - Kodėl elgiesi priešingai, nei prašiau? - teiraujuosi
slinkdamasi į vidurį.
- Nenoriu netekti darbo viršydama greitį.
- Turėjau galvoje, kad persekioji mane.
- Argi blogai, kad noriu jus apsaugoti?
- Nuo ko?
- Nuo žmonių, linkinčių jums pikto.
- {vardink pavardes.
- Nežinaujų pavardžių, bet kad turite priešų, Kamila, garantuoju, -
Odrė ištaria tikrąjį mano vardą, vis dėlto pašniukštinėjo apie nuola­
tinę keleivę. - Kadaise neapsaugojau savo geriausios draugės, leidau
važiuoti kitu taksi pamelavusi, jog susirgau, o iš tiesų stovėjau eilėje
prie išparduodamų prekių viename prekybos centre. Kai apsikarsčiusi
pirkiniais prisėdau atsipūsti ant suoliuko, draugės mama pranešė, kad
jos nebėra. Vėliau sužinojau, jog taksi vairuotojas ją išleido gerokai
toliau nuo namų neapšviestoje aikštelėje ir paliko ten vieną. O pats
skubėjo į kassavaitinę šventę prisilakti su kolegomis. Draugę apiplėšęs
ir pasmaugęs vyras vis dar nesurastas. Tas neatsakingas vairuotojas ir
toliau vežioja keleivius, tik kitoje įmonėje. Baiminuosi dėl jų saugu­
mo, nenoriu, kad pasikartotų panaši situacija. Kadangi jūsų ankstesni
šviesūs plaukai ir mėlynos akys priminė man prarastą draugę, o dar
atrodėte įsibaiminusi, ryžausi jus akylai stebėti, kad galėčiau apsaugo­
ti, jei kas nors mėgins sužeisti. Taip jaučiuosi grąžinanti jai skolą.
- Apgailestauju dėl netekties, - pareiškiu užuojautą. Odrė liūdnu
žvilgsniu žvilgteli į galinio vaizdo veidrodėlį, tada į šoninius. - Galė­
jote tai pasakyti kiek anksčiau, būtume išvengusios tam tikrų nesu­
sipratimų.
- Jūs uždraudėte man kalbėti.
- Pripažįstu, buvau nemandagi, - salone įsivyrauja tyla. Odrė pa­
spaudžia greičio pedalą ir aplenkia tris automobilius draudžiamoje
218 ALICIA G U T JE

vietoje. Vis dairausi pro langą, bet dar nematyti oro uosto pastato.
Privalau suspėti ten nukakti. Privalau! Skubant kelias atrodo per il­
gas, o laikrodžio rodyklės rodo ne tas valandas. Viskas ne taip. Odrė
kaskart atsakydama į iškvietimus patvirtina vežanti keleivį ir pasiūlo
patikimą vairuotoją, kuriam nukreipia skambutį. Man irgi paskam­
bina... mama. Neatsiliepiu, neleidžia principai. - Jeigu sulauksite iš­
kvietimo iš „Shangri-La“viešbučio Helenos Karter vardu, pasirūpin­
kite šia mergina. Ji mano draugė, - sakau Odrei, kai toji palindusi po
tiltu sumažina greitį.
- Saugosiu ir ją. Būkite rami, - pažada.
- Turiu tik dvidešimt dolerių, - tardama dedu kupiūras ant sė­
dynės.
- Užteks. Lipkit.
- Ačiū, Odre. Kitą kartą daugiau sumokėsiu.
Iššokusi iš taksi užsimetu ant galvos platų šalį. Įprotis slėptis nie­
kur nedingo, ir dabar nenoriu būti atpažinta žmonių, kurių oro uosto
laukimo salėje apstu. Jie kuždasi, tarsi vienas kitam sakytų gėdingas
paslaptis. Eidama palei sieną artyn prie langų, pro kuriuos išsižioję
spokso keliautojai, išvystu Džonataną, traukiantį per grindis laga­
miną. Jis atrodo pajuodęs, susitraukęs, užsidaręs savame pasaulyje,
suvargęs vyras. Nepasisveikinu su buvusiu kolega, jis vienas kažkur
ruošiasi skristi. Juk Džonatanas laiko mane veidmaine, vargu ar
rastume apie ką kalbėti.
Pasistiebusi matau lėktuvą nuleistu trapu. Šalia stovi juodas auto­
mobilis, iš kurio laipinami surakinti vyrai. Jiems ant galvų užmauk­
šlinti tamsūs maišai. Suimtiesiems užkilus trapu, privažiuoja kitas
automobilis, iš jo išlipa dar trys vyrai. Salėje kyla didesnis sujudimas.
Fotoaparatai pradeda plekšėti visai šalia manęs. Susigūžiu ne tik dėl
akinančių blyksčių, kažkas ištarė Logano pavardę. Žinia netruks pas­
klisti, ir Vankuveryje kils ažiotažas. Klius ir man. Juk Arono gyveni­
mas pradėjo ristis žemyn tuomet, kai sutiko mane. Girdžiu, porelė
priešais aptarinėja Agnetos gyvenimą. Svarsto, kiek ilgai naujasis jos
draugas milijonierius bus šalia nusikaltėlio žmonos, nes joks sveiko
proto žmogus nenorėtų visam gyvenimui užsikabinti ant kaklo tokio
šleifo. Kodėl kitiems taip patinka baksnoti liežuviais į svetimą odą?
Lyg kanibalai pasigardžiuodami valgytų gentainį. Neužmirškim, nė
vienas nesam apsaugotas nuo likimo pinklių.
 Traukdamasi kilsteliu galvą. Kurgi jis? Nejaugi pražiopsojau, ir
Aronas jau sėdi lėktuve? Niekaip nepavyksta atpažinti pono Tobulojo
tarp gaujos narių nei iš eisenos, nei iš aprangos. Mano širdis lipa lauk
privažiavus paskutiniam automobiliui. Jame turi būti Aronas. Žvilg­
teliu į antrą aukštą, kur mažiau žmonių ir matomumas geresnis, ir už­
bėgusi laipteliais prisispaudžiu prie lango. Kūnas virpa, jaučia meilę
esant šalia. Tik kostiumuotas vyras atsirėmęs į mašinos dureles delsia
laipinti suimtuosius.
Grįžteliu, pasijutusi tempiama už rankinės. Mėgini užlįsti į mano
vietą? Piktas akis įbedusi į jaunutę merginą nebyliai liepiu prisipažin­
ti, kas tokia esanti, nes veidas matytas. Tačiau ji neria tolyn nuo ma­
nęs. Paskui ją eina dar kelios merginos, kurios, regis, dirba Aronui.
Nejaugi jos atėjo išlydėti darbdavio? Stebėdamasi nužvelgiu laukimo
salę. Nikolą Loganą ir Agnetą apsupę asmens sargybiniai nurodinėja
smalsuoliams nesiartinti prie jų. Arono žmonai įsikibusi į parankę
jos pusseserė, lyg neturėtų kitų artimųjų, tik tą vienintelę. Debora
irgi yra saugomų žmonių rate, stovi atokiau nuo šeimynykščių, stebi
lėktuvą. Salėje yra „Fairmont Pacific Rim“ ir „Rosewood“ viešbučių
administratorės, degalinės operatorė ir toji drabužių valyklos di-
džiakrūtė. Reikėjo sukrėtimo, kad Arono mergšės išlįstų iš visų pa­
kampių. Akimis šaudau gražesnes ilgaplaukes, skaičiuoju, kiek jų čia
susirinko. Buvusios architekto meilužės susirūpinusiais žvilgsniais at­
sisveikina su dosniuoju ponu, neįtardamos viena apie kitą, nors visos
stovi šalia.
- Ne, - išsprūsta manyje iki tol kaupta baimė. Lėktuvas ruošiasi
kilti. O Arono dar nemačiau, neperdaviau jam žinutės. Delną priglau­
dus prie stiklo jaučiu, kaip į jį įsminga smulkios šukės, palindusios
po oda pjausto veną, einančią iki širdies. Vienu šalio galu užsidengiu
burną, kad aplinkiniai neišgirstų skausmo mano balse, kuris veržiasi
lėktuvui tolstant pakilimo taku. Man negera. Susirietusi kampe sp-
ringstu ašaromis.
- Teisingumas anksčiau ar vėliau triumfuoja, - už nugaros nu­
skamba Fabijaus balsas. Kūkčiodama atsisuku, jis išdidžia poza žvel­
gia pro langą, rankas susikišęs į kelnių kišenes. - Pasirinkai netinkamą
vyrą, Kami. Nuplauti nuo to samdomo žudiko rankų nekaltų žmonių
kraują tavo ašarų nepakaks. Imk, nusišluostyk veidą, - atkiša nosinai­
tę, bet ji lieka jo rankoje. - Loganas nužudė mano gyvenimo patarėją,
220 ALICIA G U T JE

padėjusį siekti tikslų. Jį laikiau šeimos nariu, todėl labai išgyvenau jo

mirtį. Pasitinkant aštuntą dešimtį patarėjas susirgo, ir teko kartą per
savaitę skristi į Belgiją aplankyti. Tą lemtingą vakarą jis užsiminė lau­
kiantis svečių, tad liepė užsidaryti vonios kambaryje ir neišlįsti, kol jie
neišeis. Patarėjas žinojo, kad Loganas ateina jo nužudyti, tik slėpė tai,
matyt, bijojo dėl mano gyvybės. Pro durų plyšį stebėjaujuos. Ir vienas,
ir kitas nepakėlė balso, kalbėjo ramiai. Pamaniau, Loganas apsigalvo­
jo, kai atidarė miegamojo duris, bet jis neketino niekur eiti, o tik įleido
savo tėvą vidun ir pradėjo su juo ginčytis. Nikolas, kuris ir buvo tos
žmogžudystės užsakovas, pyko ant sūnaus, vadino bailiu, įžeidinėjo
jį nesugebant atlikti darbo iki galo, ir tas paspaudė gaiduką. - Svainis
sulaiko kvėpavimą, o atsidusęs pažiūri į mane. - Atskridau pratęsti
keršto, bet matau, kad už mane jau atkeršijo kiti. Pažadėjau, jog įvyk­
dęs teisingumą nuskraidinsiu patarėjo palaikus į Čilę, iš kur jis ir kilęs.
Pagaliau galėsiu įvykdyti pažadą ir palaidoti urną šalia jo žmonos.
- Kokia buvo šito keršto pradžia? - atsargiai teiraujuosi, nes Fabi­
jus mėgėjas pažerti staigmenų.
- Ji įskaudins tave, Kami, - tarsi susigraudina žvelgdamas į mano
šlapias akis.
- įskaudink paskutinį kartą.
- Niekada man neatleisi už tai, ką pasakysiu, - nusigręžia pur­
tydamas galvą. Tada iš lėto pasisuka mano pusėn. - Aš žinojau, kur
esi laikoma ir kaip su tavimi elgiamasi. Mačiau tave toje landynėje, -
jis nubraukia ašarą. - Tau dingus Milane, ketinau kelti sparnus iš
Pasini giminės lizdo. Nebeturėjau priežasties likti šalia Leticijos, bet
priežastis atsirado, kai žmona padauginusi alkoholio prisipažino, ką
padariusi. Iškvotęs iki smulkmenų skridau vaduoti tavęs. Tačiau su­
sidūriau su nedraugiška Džeiko fizionomija ir supratau, kad pokalbis
su juo tavęs neišgelbės, reikia konkretaus plano. Susisiekiau su ko­
lega, su kuriuo palaikiau bičiuliškus santykius, žinojau, kad galiu juo
pasikliauti. Nuvykęs į jo namus patekau į vakarėlį, tai mane šokiravo,
nes tas žmogus atrodė rimtas, nepramogaujantis su prostitutėmis.
Tarp jų buvai ir tu, Kami, - žvelgiant į ašaras, riedančias per Fabijaus
skruostus, pajuntu ir savąsias. - Kolegos paprašiau supažindinti su
aukštu tamsiaplaukiu, kurio veidas buvo įsirėžęs mano atmintyje po
to žudynių vakaro. Nikolas Loganas atrodė mandagus žmogus, ne­
išsiskyrė iš kitų bendravimu, pavaišino tekila. Stengiausi būti šalia,
 221

kad nugirsčiau kuo daugiau informacijos, bet jis mažai kalbėjo apie
asmeninį gyvenimą. Buvo akivaizdu, kad labiau domisi tavimi. Netgi
nufotografavo tave, prieš augalotam vyrui išsivedant visas merginas.
Nuspėjęs tolesnį Logano ėjimą, dar kartą grįžau pas Džeiką. Kolegos
pagalba pričiumpant žudiką jau buvo nereikalinga, taigi tavo sute­
neriui pasiūliau sandorį: už tylą, kad pagrobęs vyndario dukrą pa­
vertė ją prostitute, padės man atkurti teisingumą. Pagal sumanymą
Loganas po aistringos pažinties turėjo dėl tavęs pamesti galvą ir giliai
įklimpti į keršto liūną. Tavo padedamas būčiau atkeršijęs ne kartą jam
ir jo sūnui. Deja, po pirmojo judviejų susitikimo Džeikas apsigalvojo
ir nutraukęs sandorį pagrasino tave nužudysiantis, jeigu kišiuos į ne
savo reikalus. Trumpam atsitraukiau, ėmiau domėtis Loganų šeima,
tai tapo savotišku hobiu. Aišku, neužmiršau tavęs, bet tuo metu nieko
negalėjau padaryti, kad būtum laisva. Po kurio laiko tave paskelbė
mirusia, ir ta žinia vos manęs nepražudė. Kasdien kankinaus, nes pa­
sielgiau ne taip, kaip derėjo. Kartą Viliui prisiminus, kokia buvai vai­
kystėje, ir kaip jis norėtų dukrą stipriai apkabinti, nesulaikiau emo­
cijų, tada pravirkom abu, - Fabijus servetėle nusausina skruostus ir
atsisukęs visu kūnu žengia arčiau. - Netikėčiausias ir nuostabiausias
jausmas užplūdo, nuotraukose išvydus tave šalia Arono Logano. Tęsei
mano sumanymą, Kami, to nė neįtardama. Vėliau būčiau atskleidęs jį
detaliau, ir būtume stipriau Loganui prispaudę uodegą.
- Draudžiu mane taip vadinti, - spjaunu žodžius į veidą. - Tau
rūpėjo kerštas, o ne aš?
- Man gėda dėl to. Nedrįstu net prašyti atleidimo, - svainis nulei­
džia akis. Mažais žingsneliais prieinu prie jo, pirštais kilsteliu Fabijui
smakrą, ir mūsų nosių galiukai susiliečia.
- Aš nudėjau Džeiką, - sukuždu. - Matai? Išmokau atsikratyti
skriaudėjų, - prisimerkiu, jis ima tankiau kvėpuoti. - Už mano tylą
grąžinsi tėčiui vynuogyno akcijas, nupirksi visiems artimiesiems po
dovaną, atsiprašysi jų ir grįši į senąsias pareigas. Tavo vietą užimsiu
aš, o tu dirbsi laukuose, iki gyvenimo galo su šypsena skinsi vynuoges
ir nesiskųsi. Supratai?
- Akcijas grąžinsiu, dovanas nupirksiu, bet į senąsias pareigas ne­
grįšiu. Kai vyninė bus atidaryta, skrisiu į Čilę. Ten sugalvosiu, kur link
pasukti savo gyvenimą. Aš nedrumsiu tau ramybės, Kamila. Jeigu
kartais netyčia atsidurčiau kur nors netoliese, tu nepastebėsi manęs.
222 ALICIA G U T JE

- Geriau nesisukiok šalia, suski. Tu nebesi mano šeimos narys, nes

mes nepaliekam saviškių kęsti smurto, mes gelbėjamvienas kitą, - at-
šlijusi atsuku Fabijui nugarą.
Salėje žmonės pamažu skirstosi. Nužvelgusi eilutę stovinčiųjų re­
gistruotis skrydžiui į sostinę, noriu bėgti paprašyti kurio nors pasi­
keisti vietomis arba nupirkti bilietą į Kosta Riką. Be Tonio pagalbos
nesusitiksiu su Aronu, ojis turi žinoti, kad lauksiu. Nesvarbu, kiek tas
laukimas užtruktų, visada lauksiu saugodama jo širdį savo krūtinėje.
Vilkdama kojas prieinu prie laiptų, atsisėdu. Prisiglaudžiu prie turėk­
lų, kad nebūčiau apspardyta skubančių keleivių, bet vis tiek pajuntu
keletą spyrių į šoną.
Kodėl visi pirmenybę teikia kerštui? Neatsižvelgia į žmogaus jaus­
mus? Žinau, kad Aronui būčiau rūpėjus tik aš, jis būtų išplėšęs mane
iš tos šlykščios vietos, ne taip, kaip kai kurie asmenys. Turėjusi būti
keršto įrankiu prieš Aroną, tapau jo mylimąja. Kitų revanšo troški­
mas suvedė mane ir jį, ir tarp mūsų užgimė meilė, nuo kurios tapom
priklausomi.
Krūpteliu šalia prisėdus vyriškiui. Jis nusmaukęs nuo galvos šalį
paima už rankos ir suneria mudviejų pirštus. Baimindamasi kreipiu
akis į... Aroną. Jis meiliai šypsosi varstydamas mane išsiilgusiu žvil­
gsniu.
- Mums negalima viešumoje rodytis kartu, - tyliai ištariu trauk­
dama ranką jam iš delno.
- Ar aš taip sakiau? - klausia pūsdamas orą į lūpas. Kelis kartus li­
nkteliu. Aronas staigiu judesiu įsisiurbęs į degančias lūpas neapmalši­
na liepsnų, o tik padidina kaitrą. - Užteks man apsimetinėti, mažyte.
Prašei pasirinkti, taigi pasirinkimą darau dabar. Aš negaliu priešintis
meilės vėjui. Jis vis tiek atneš pas tave, - paleidęs ranką suima palto
skvernus, sagsto sagas. - Važiuok į mano namus ir lauk manęs ten, -
Aronas įmeta raktą į kišenę ir nubėga laipteliais žemyn.
Apačioje jį pasitinka du oro uosto apsaugininkai ir palydi prie kitų
Loganų klano atstovų. Matydama link manęs artėjantį „fotografą“,
sprunku nuo jo prisidengdama veidą rankine. Odrė švilpteli privažia­
vusi prie durų, pro kurias strimgalviais lekiu nuo atkaklaus persekio­
tojo. Bet vietoj manęs į tą taksi įsliuogia kitas keleivis. Odrė pro langą
iškišusi galvą parodo į už jos stovintį kolegą. Primenu neturinti kuo
sumokėti, ši numoja ranka sakydama, jog liepčiau įrašyti į Logano
sąskaitą. Įsėdusi į laisvą taksi išpyškinu viešbučio adresą, bet vairuo­
tojas manęs negirdi. Žiovaudamas pasuka raktelį ir vėžlio greičiu iš­
rieda į gatvę. Vis dar dangstausi nuo vyriškio, besitrinančio aplinkui,
prie jo būriuojasi ir daugiau smalsuolių. Mano telefonas kelis kartus
suskamba rankinėje, tačiau nenoriu jo traukti, nes tuo pasinaudojęs
paparacis nufotografuos apsiašarojusį veidą. Gerokai atitrūkus nuo
būrelio žmonių, susirandu tebeskambantį mobilųjį.
- Marlisa? - klausiu atsigręždama atgal.
- Nebesijaudink dėl pono Logano, Kamila. Jis laisvas. Tonis kaip
tik dabar kalbasi su juo telefonu. Vyras prašė atsiprašyti už mus abu,
kad buvome nepasiekiami šias dienas. Viešpatie, numanau, kiek tau
tai sukėlė streso, - gailiai kalba ji.
- Jūs susituokėt?
Kol aš čia vos nepraradau meilės, jūs savo meilę sujungėt tvirtes­
niais saitais?
- Tik susižadėjom, - kukliai sukužda. - Toniui patinka, kai vadinu
vyru, nes tada jaučiasi labiau mylimas.
- Sveikinu, - gal kiek per šaltai nuskamba mano žodžiai. Tik­
riausiai dėl tų širdyje užsilikusių nuoskaudų dulkių, kurių nesuspėjau
nupūsti. Jie džiaugėsi laime, kai tuo metu mano pasaulį daužė ledų
kruša.
- Mieloji... - nutęsia ji. - Žinau, ką tau reiškia ponas Loganas,
ir įsivaizduoju, kaip sunku buvo vienai gyventi nežinioje. Atleisk,
kad mes...
- Tai jūsų laimės akimirka, Marlisa. Džiaukitės ja. Juk jeigu bū­
tumėte įtarę, kas vyksta Vankuveryje, būtumėt atskridę pas mane, -
atlyžtu.
- Be abejo. Nuo šiol nebeišjungsiu telefono, ir visur nešiosiuos su
savimi. Tu tik nusiramink. Tikiu, ponas Loganas greitai susiras tave
ir nebepaleis iš glėbio. Kartojau ir kartosiu, kad šeimos stiprybė sly­
pi komandiniame darbe, o ne būnant individualistais. Jūs privalot
suvienyti jėgas, Kamila, kad taptumėt nesužeidžiami. Tavo meilėje
architektui ir jo meilėje maištingai italei tūno galia, apraizgyta plo­
nytėmis gijomis, skleidžiančiomis nesavanaudišką atsidavimą vienas
kitam, pagarbą, tikėjimą, supratimą. Būdami atskirai jūs viso to ne­
išlaisvinsite, o netinkamos antrosios pusės, kaip kad Džefris Benetas,
atitolins nuo tikrų išgyvenimų, kuriuos galima patirti tik su nuošir-
224 ALICIA G U T JE

džiai mylinčiu partneriu. Paklausk mano vyro, jis patvirtins, Kamila.

Apie nesąžiningą kolegą turi ką papasakoti.
- Nenoriu kalbėti apie agentą, su kuriuo manęs niekas nesieja.
- Aleliuja! Pagaliau tau atsivėrė akys. Jau maniau, nesiklausai
mano patarimų. Toniui baigus kalbėti su ponu Loganu, ateis mano
eilėjį paprotinti. Užteks tau lakstyti nuo vienų kelnių prie kitų. Išmok
tinkamai išlyginti bent vienas, o tam reikia kantrybės. Jei tas nume­
tusi pulsi prie kitų, nereiškia, jog šitos glamžysis mažiau. Manau, su­
pratai mano mintį.
- Mhm... Kada galėčiau jus aplankyti? Aš tau tiek daug skolinga
apkabinimų, Marlisa.
- Kad ir šiandien, mieloji.
- Deja, mano sąskaitos įšaldytos. Būčiau dėkinga, jei perduotum
Toniui „atitirpdyti“pinigus, nes tuoj prikaupsiu skolų, - šypsodamasi
dėbteliu į vairuotoją, kuris atsipalaidavęs klausosi muzikos. - O tavo
vyras nežada artimiausiu metu pasirodyti Vankuveryje? Gal pamiršo,
kad prižiūriu jo sūnų?
- Oi, tas Džošas. Pasakysiu tiesą, susidėjęs su neaiškios reputacijos
jaunimėliu, pradėjo daryti smulkius nusikaltimus. Tėvai iškėlė sąlygą:
arba pataisos namai, arba Kosta Rika. Tačiau jis pareiškė liksiąs mies­
te ir pats pasirūpinsiąs savimi. Tonis su kolegomis dėlioja planą, kaip
pamokyti sūnų, kad suprastų, jog tie keli draugeliai nėra jo šeima ir
niekada jos neatstos. Todėl dar šiek tiek turėsi pakęsti Džošą.
- Bent jau bus iš ko pasiskolinti automobilį. Labai atsiprašau, bet
teks nutraukti mūsų pokalbį, man skambina kita linija. Pranešk, kai
Tonis susiruoš į Kanadą, nekantrauju jį asmeniškai pasveikinti su
sužadėtuvėmis.
- Ir tikriausiai paerzinti? - Marlisa nusijuokia kartu su manimi. -
Iki, Kamila.
- Iki. Bučkis, - atitraukusi telefoną matau ekranėlyje mirgantį Izės
numerį. - Klausau, drauge, - sakau nuspaudusi ragelį. - Taip, prisi­
menu. Ir ką jame radai? Žinai ką, luktelėk, - palinkstu arčiau taksi
vairuotojo. - Galite trumpam sustoti? - gražiai paprašau. Šis be kalbų
nuvažiavęs nuo kelio įjungia avarinį režimą. - Pakartok, ką radai įra­
šyta vibratoriuje? - klausiu išlipusi. - Informaciją apie Noelio žmo­
ną? Jis šnipinėjo ją? Tikriausiai tai būtų panaudojęs skyrybų atveju.
Kuo ji dirba? Aaaa, vadovauja kelionių agentūrai. Iže, padaryk man
 a£p<.ČC-2 225

paslaugą. Nenoriu dar kartą matyti to vokietpalaikio, gal galėtum už

mane nunešti jam vibratorių? Žinute atsiųsiu adresą. Tik neatiduok
jo, kol tau neįteiks dokumento, kurį turi prieš mane, ir kol neįsitikin­
si, kad tai originalas. Bet prieš tai nukopijuok duomenis, juos parody­
sim Noelio vaikams, kad kartu su mama paspirgintų tėveliui subinę.
Reikia pažymėti ir tai, kad iš šeimos biudžeto pinigų jis nusipirko
prostitutę. Viliuosi, po tokios žinios iš jo užpakalio nieko neliks. Per­
duok Noeliui, kad man nesiųstų jokių gėlių ar kitokių dovanų. Teisin­
gai, Iže, geriausia dovana bus, jeigu susipakuos daiktus ir šiauš atgal
į Olandiją, karščiuojuosi vaikštinėdama palei taksi. Draugė sutinka
už mane atlikti nemalonų vizitą pas Noelį, o man neramu, kad ji ne­
nukentėtų. - Lauksiu tavo skambučio. Pasisaugok.
Grįžusi į taksi nusiunčiu draugei žinutę su tiksliu adresu, kur ap­
sistojęs Noelis. Kita žinute pranešu Sirenai, kad Aronas vis dar Van­
kuveryje, neišskrido su gaujos nariais. Pasiteirauju ir apie Džošą, ar
šis parsirado namo. Sirena atrašo nemačiusi vaikino po to, kai ryte
jį išlydėjo pas mane. Tai nepradžiugina žinant, kokį Džošą regėjau
paskutinį kartą. Gaila, nenutuokiu, kur jo ieškoti, skambinti bijau, to­
dėl siunčiu trumpą žinutę: „Grįžk sveikas namo.“Vairuotojas pristato
mane į vietą, atsigręžia ir įvardija sumą už kelionę, bet jos neturiu.
Iškrapščiusi rankinės kišenėlėje gulinčius centus suberiu jam į delną,
sumurmu, kad trūkumą išsireikalautų iš Logano. Jis sutrikęs žvelgia į
mane, o aš jau klebenu durelių rankeną ir keliu koją iš mašinos.
Skuodžiu link „Fairmont Pacific Rim“ viešbučio, o paskui tiesiai
į liftą. Sukaitusi nusivelku paltą ir susirandu raktą nuo apartamentų,
kurie man buvo tapę namais. Rakindama duris pajuntu laimės hor­
moną, keliantį rankas į viršų. Aš ir vėl čia, kur niekas nepasikeitę,
gal tik kiek švariau. Pritūpusi pirštais perbraukiu per baltą kilimą, į
kurį pirmąjį įsigėrę tik pradėjęs megztis mudviejų artumo aromatas.
Marlisa tiesą sakė - kai mano energija susijungia su Arono, lotoso
žiedas prasiskleidžia, ir mes įkvepiam vienas kito meilės, tampam
nemirtingi jausmų plotmėje. Juk jausmai nesensta ir neišnyksta kaip
žmogaus kūnas.
Pralekia trys su puse valandos, kai ponas Tobulasis pamiršo jo
apartamentuose laukiančią moterį. Nešniukštinėjau aplinkui, užlipau
į miegamąjį ir atsiguliau ant lovos, kurioje vartytis be architekto ne
taip jaudina. O ypač kai prie vienos „kubo“ briaunos vinimi prikaltas
226 ALICIA G U T JE

mano ne taip seniai rašytas atsisveikinimo raštelis: „Man per sunku

Tave mylėti. Atleisk.“
Gal vis dėlto ilgiau nebelaukti? Šiandien su Aronu norės paben­
drauti visi, jis gali net nepasirodyti čia. Dairydamasi po kambarį iš­
vystu prie drabužinės durų kažką mažo ir pilko. Tarsi transformeris
parengiu kūną puolimui ir prišokusi prie tos menkutės būtybės veju
ją iš miegamojo. Tik ten visai ne pelė, o išlindęs maišo galas. Pastū­
musi drabužinės duris randu ne vieną tokį maišą, prikištą rūbų ir
kitokių moteriškų daiktų. Anksčiau juos dėvėjau aš, o prieš mane -
Nikoleta. Ne tik lentynos tuščios, bet ir komodos stalčiai. Rodos, lais­
vi pakabai pavydi tam, kuris yra aprengtas šampano spalvos suknele.
Ir kitam, pasipuošusiam klasikiniu vyrišku kostiumu. Prie drabužių
prisegtos nuotraukos. Juose užfiksuotas Aronas, rodantis pirkimo
čekį, kuriame parkeriu pabraukta data. Atsikratai užsilikusios praei­
ties? O gal tai dar vienas būdas išjuokti mane? Jeigu būtum pasakęs,
kad tie daiktai tavo buvusios mylimosios, būtų visai kas kita. Dėvė­
čiau juos ir toliau, juk drabužiai nenunešioti, kai kurie netgi nauji,
kam juos išmesti? Bet tu mėginai mane paversti Nikoleta. Norėjai,
kad tuos rūbus vilkėčiau tik dėl to, kad būčiau panašesnė į ją. O tai
jau apgavystė.
Akimis nuglostau šviesiai rudos spalvos nedidukę apvalią sofą,
kurios anksčiau čia nebuvo, ir kurios trūko. Tačiau dabar ji bever­
tė, nes drabužinėje nebėra reikalo ilgiau užsibūti, kad reikėtų prisėsti
ir svarstyti, kuo rengtis. O ir ant sofos nenumigsi, nebent nori pusę
dienos vaikščioti su skaudančiu sprandu. Manau, ji galėtų pravers­
ti vakarais, kai prieš miegą užsidarytum į „belangę“ apmąstymams.
Galbūt Aronas čia kasdien tai ir daro?
Mobiliajam du kartus suskambėjus, žvilgteliu į ekranėlį. Žinutė
nuo sesers.

Kamila, perskaitei tetos elektroninį laišką? Ji laukia atsakymo.

Įsijungiu paštą su mintimi persiųsti jį Fabijui, nes šis vadovauja

vyninės steigimui Vankuveryje, ir su juo derėtų tartis konkrečiais
klausimais. Laiškas gautas vakar, tik nuo kitos tetos, Vitorijos mies­
telio merės.
 oC2 227

Mieloji,
kuo skubiau grįžk į Siciliją įregistruoti fiktyvios santuokos. Mes
suradom vyruką, sutinkantį tave vesti (aišku, už pinigus) sutartam
laikotarpiui, daugių daugiausia dvejiems metams. Įregistruosiu
santuoką atgaline data, taip turėsim įrodymą, jog susituokusi tapai
nėščia. Juk supranti, kaip svarbu, kad vaikas gimtų pilnoje šeimoje,
kitaip tavogiminės patirs gėdą, ojos užtektinai patyrė perpastaruosius
kelis mėnesius. Nesakau, jog vien tik dėl tavo išdaigų, bet...
Atrašyk arba paskambink. Man reikia žinoti, kada tavęs laukti
saloje. Beje, ne tik aš rizikuoju savo postu, bet ir kiti tavo artimieji
rizikuoja garbe dėl TAVOgerovės.

Jūs stengiatės tik dėl SAVO gerovės. Nusivylusi nusprendžiu nu­

traukti visus įmanomus ryšius su giminaičiais. Blokuodama jų nume­
rius ir elektroninio pašto adresus gaunu pranešimą nuo Izės. Priseg­
toje nuotraukoje nufotografuotas vibratorius ir kortelė: „Pakeisk
jį tikru!“ Izė pažymi, jog ką tik išėjo iš Noelio viešbučio kambario
su dovanomis, skirtomis man, o kad jų nepriimsiu, pasiliks sau. Izė
pasiėmė ir parudavusį popieriaus lapą, kurį liepiau sunaikinti. Aš ne
Noelis, nesaugosiu tokių prisiminimų. Draugei užklausus apie Aroną,
neatrašau, nes nežinau, kodėl jis buvo sulaikytas, kodėl neišskrido į
sostinę ir kodėl aš vis dar esu čia vienui viena.
Nulipusi į pirmą aukštą susirenku daiktus, laikas keliauti pro du­
ris. Aronas ras mane kituose namuose. Tačiau jis išlipa iš lifto ne-
nusiteikęs manęs ieškoti kitur. Mudu vienu metu kilstelim galvas,
įkvepiam ir sumirksim. Ponas Tobulasis priėjęs apkabina ir priverčia
judėti mažais žingsneliais atgal, mano rankos be liepimo apjuosia jam
liemenį. Peržengus slenkstį sustojam.
- Kiek laiko būsi laisvėje? - sukuždu.
- Priklauso nuo to, kaip ilgai ištversi šalia manęs, Sofija, - atsako
kuždesiu ir paėmęs rankas pabučiuoja į delnus.
- Ar giliai įklimpai, Aronai?
- Labai, - ištaria rimtu veidu, išgąsdindamas. - Mano meilė tau
nėra paviršutinė. Turėtum tai jausti.
Rodos, kalbame kiekvienas sau, ne pirmas kartas.
- Kodėl tave paleido, o kitus gaujos vyrus išskraidino į sostinę?
Šįkart noriu būti psichologiškai pasiruošusi, kai tau reikės prisidėti
prie jų.
228 ALICIA G U T JE

- Mano buvusios gaujos nė vienas narys nepaliko miesto. Uždrau­

džiau. Fedai susėmė grupuotę, siejamą su terorizmu. Tave suklaidino,
nes aš neketinu taip toli atsitraukti nuo savo mažytės, - Aronas prisi­
glaudęs prie krūtinės palieka bučinį plaukuose. - Šitoks atstumas bus
toliausias, koks tik mus skirs. Kur būsiu aš, ten būsi ir tu.
- Tada nesuprantu, ką veikei beveik keturias dienas FTB? Mačiau
ten Nikolą, jis norėjo už tave sumokėti užstatą, - tegaliu galvoti apie
vis dar neaiškias įvykių detales, o ne apie Arono meilės išpažintį.
- Tai tik apsimestinis gerumas, - pašaipiai sako. - Tėvas pats mane
įdavėfederalams. Man ir Grantui pasirodė keista, kai naktį išlindus iš
miško automobilį sustabdė agentai. Uždavę porą neutralių klausimų
nustraksėjo tiesiai prie bagažinės, pilnos ginklų. Atsisakiau paaiškinti,
iš kur jie, kol nepasakys, kam tokiam dirba, nes FTB pareigūnai nak­
timis šiaip sau nešukuoja Vankuverio miškų. Tylėdami nuvežė mus į
būstinę ir ten laikė iki šio ryto. Aišku, jei nebūtume pasiuntę jų keiks­
mažodžiais per visą Kanadą ir atgal, būtume su draugu daug anksčiau
išleisti, bet mums patiko su jais konfliktuoti. Galiausiai nusibodo ten
būti, surašiau ginklų tiekėjus, dauguma buvo registruoti medžioklei,
nors naudojami ne pagal paskirtį. O apie nelegalius patariau klausti
mano tėvo, nes vienas ginklas buvo įsigytas jo. Fedų akims sužaiža­
ravus supratau, kas toks padėjo jiems užsidirbti papildomą atlygini­
mą. Nuo tada vyrukai tapo man labai malonūs. Pažadėjo pradanginti
visus ginklus, kuriuos vis dėlto paprašiau atiduoti. Galiausiai suplėšę
dokumentus palydėjo iki automobilio. Taip įsigijau tarp FTB agentų
patikėtinių. Tėvas to nesužinos, kol nepadarys dar vieno tokio ėjimo
pro šalį. Tada smogsiu aš.
- Aronai, sklinda kalbos, kad grįžai į gaują, - tyliai sakau atšlijus.
Jis atima mano rankinę ir paltą, numeta ant kėdės, delnus priglaudžia
prie veido ir nykščiais ima braukyti skruostus.
- Grįžau, Sofija, - tie žodžiai nuskamba taip, lyg skelbtų man
mirties nuosprendį. - Bet tik tam, kad išardyčiau tai, ką sukūriau.
Per tuos metus gaujos nariai keitėsi, o pagrindinis branduolys išliko
daugmaž tas pats. Pirmą kartą man pasitraukus gauja ėmė braškėti,
senbuviai visaip stengėsi mane atsivilioti atgal. Jie pasinaudojo Ni-
koleta, kuri ir įtikino grįžti. Ji bijojo dėl mano ir savo saugumo, nes
vyrai praplovė smegenis kartodami: kol aš vadovausiu gaujai, būsim
saugūs. Mano grįžimas į praeitį, iš kurios buvau išsiveržęs, ją nu-
 % fjv ič t acj:/i.iC. 2 229

ramino, bet supriešino mane su pačiu savimi. Ne veltui tarp narių

yra nerašyta taisyklė - jokių antrų pusių. Ne dėl to, kad negalėtų
jų turėti. Vyrai supranta, jog užduočiai žlugus jų moterims grėstų
pavojus, todėl nerizikuoja užmegzti ilgalaikių santykių. Kartais net
ir išėję iš gaujos gyvena pagal nusistovėjusį režimą, nesistengia kurti
šeimų. Nikoletai mirus spjoviau į tuos, kurie buvo kalti dėl skaudaus
praradimo. O jie sakė, jog vis tiek grįšiu savo noru, - Aronas purto
galvą, turbūt ir pats dar netiki žengęs tą žingsnį. - Gauja lindo ir
prie Agnetos, bet pamatę, kad ji man nedaro jokios įtakos, susitaikė
su esama padėtimi. Tačiau tavęs vyrukai itin nemėgsta. O ir aš pa­
stebiu, kad būdamas su tavimi nebesu toks budrus. Tu veiki mane
tarsi tiesos serumas. Kadangi mūsų santykiai nestabilūs: tai skiria­
mės, tai taikomės, o tu žinai daug apie ankstesnį mano gyvenimą,
jie pareikalavo tavęs atsikratyti. Nesutikau! Tada man per prievartą
buvo suleista heroino, ir kūnas vėl apkrėstas tuo mėšlu. To pasek­
mė ir buvo avarija, per kurią galėjau iš tiesų tave prarasti, kaip jie ir
norėjo. Stebėjau vyrus, kenčiau jų išpuolius, kol supratau, jog tik aš
sugebėsiu pakeisti gaujos likimą. Prieš porą savaičių liepiau nariams
pasirinkti: arba gyvybė, arba naujas gyvenimas. Visi pasirinko naują
pradžią, suvokdami, jog dirbti man bus naudingiau, aš jiems padė­
siu rasti vietą po saule. Taigi sudėjom ginklus į automobilio bagaži­
nę, kuriuos su Grantu pasiryžom nugabenti ten, kur juos išlydytų,
bet dėl jų pakliuvom į FTB. Dabar buvusius gaujos vyrus po vieną
traukiu į dienos šviesą ir vedu į kursus keisti profesijos. Stebiuosi,
kaip noriai jie virsta geresniais Kanados piliečiais. Juk dedamos pa­
stangos jau yra šioks toks laimėjimas, ir vyrukai tą mato, - ištaria
truputį didžiuodamasis. - Iš karto atsiprašau, Sofija, bet dar kurį lai­
ką turėsi pakęsti „žolės“ kvapą. Ji sumažina trauką stipresniems nar­
kotikams, nuo kurių tampu agresyvus. Paniškai bijau tave sužeisti, o
aš pažadėjau saugoti savo smaragdinį perlą, - pasilenkęs pabučiuoja
į lūpų kampučius.
- Nežinojau, kad tokių perlų būna, - šnabždu nesitikėdama, kad
išgirs.
- Toks jau yra... Tu.
Abu giliai alsuojame trokšdami to paties, tik mano kantrybė pir­
moji pasiduoda ir aš aistringai pabučiuoju Aroną. Jo lūpos senokai
nėra lietusios jokios moters, kitaip su tokiu užsidegimu nesidalintų
230 ALICIA G U T JE

su manimi karščiu, kurį skleidžia tas prisispaudęs seksualus kūnas.

Pritvinkusios kraujo lūpos pulsuoja, nori pailsėti, bet argi įmanoma
atsisakyti tų intensyvių architekto bučinių, kuriuose slepiasi ilgesys?
Aronas sustojęs tyliai juokiasi į lūpas. Aš vis dar užsimerkusi, jau­
čiu, kaip jis mažais bučinukais nubučiuoja jas. Esu įstrigusi mylimojo
glėbyje, iš kurio manęs niekas neiškrapštys. Kai jis mane šitaip laiko,
jaučiu, kaip mūsų širdys susijungia per tą nematomą plyšį, atsiradusį,
kai Kūrėjas kadaise mus šiurkščiai atskyręs pasiuntė į Žemę ieškoti
vienas kito. Aš lieku su juo! Net jeigu tai kam nors nepatiks ir ims dėl
to priešgyniauti, nesitrauksiu.
Kilstelėdama smakrą paprašau dar vieno bučinio, bet Aronas ne­
sutinka jo padovanoti. Atmerkiu akis, tikėdamasi išsiaiškinti, kodėl
nenusipelniau antro tokio aistringo lūpų šokio, ir suakmenėju. Prie­
šais save išvystu... Nikolą Loganą. Tai jo glėbyje esu.
- Mažyte, į ką taip žiūri? - teiraujasi atlošęs galvą. Kaipjie gali būti
tokie stulbinamai panašūs?
- Į tave, - atsakau susirūpinusiu žvilgsniu. - Kasdien tavęs laukiau
prie FTB būstinės. Tikėjausi, kad anksčiau iš ten išeisi, bet, pasirodo,
tu pats nepanorai per greitai išsiskirti su agentais. O aš prakeikiau
Plikį už tai, kad melavo padėsiantis tau išsikapstyti iš nemalonios
padėties.
- Nederėjo su juo kalbėti, - nusivylęs Aronas nusuka akis. - Fok-
sas niekada man nepadės. Jis griežia dantį už tai, kad neleidau mer­
ginti Deboros. Tada sesuo buvo dar naivoka, tas mulkis būtų ją įskau­
dinęs. Mūsų šeimas ir taip siejo ne kokie santykiai, o jis norėjo dar
labiau viską sušikti. Supyko ir tada, kai nesutikau pašalinti žmogaus,
kenkusio jo verslui. Jei būčiau tai padaręs, dabar Foksas valdytų vis­
ką, kas susiję su architektūra Vankuveryje. Aišku, jis kerštaudamas
paskelbė, jog kopijuoju jo darbus. Taip sutapo, kad kelis projektus
pristatėm tuo pačiu metu, ir kiti įžvelgė juose panašumų. Nemačiau
reikalo dėl to kelti viešas diskusijas, nes drabstymasis žodžiais tėra
laiko švaistymas. O aš žinau, kaip dirbu, ir niekam neprivalau už tai
atsiskaityti ar kuo nors įtikinėti. Dar ilgai šleifas vilkosi paskui mane,
bet galų gale visi pamatė, kas ką kopijuoja. Turbūt viena iš nedauge­
lio sričių, kur mudu su Plikiu nekonkuravom - tai moterys. Išskyrus
tave, - Aronas žvilgsniu į akis pripučia nematomų chemikalų, ku­
rie jas turėtų išgraužti. Taip atpirkčiau kaltę dėl to, jog mano buvęs
viršininkas mane įsižiūrėjo. - Bet dėl tavęs irgi konkurencijos ne­
bus, - užtikrintai pareiškia. - Jo paties žodžiais tariant, neįmanoma,
kad jį pamiltum, o vaikytis neįmanomų jausmų neketina. Tas sakinys
išgelbėjo Foksą, nes jau buvau parengęs šito pašlemėko nužudymo
planą. Tu nežinai to, tačiau jo namuose trys dirbančios moterys yra
ir jo sugulovės. Esu užtikęs Plikį, besismaginantį tiek atskirai, tiek su
visomis kartu. Tarp jo kolegų tai anokia paslaptis. Kadangi vieną tų
moterų pažįstu šiek tiek daugiau, nes ji dulkinosi ir su keliais gaujos
nariais, maniau, pasinaudosiu ja, mirtinai sužeisdamas Plikį. Tik jis
anksčiau man paskambino, - Aronas nutilęs priglaudžia mano galvą
prie krūtinės ir ant jos padeda smakrą. - Niekada neatleisiu už tai, ką
tau padarė, bet ir žudyti nebežadu. Tegu gyvena su pajuodusia sąžine.
- Pone Tobulasis? - ne pašiepdama pavadinu taip. Jis ir vėl įrodė,
kad dėl manęs toks yra ir bus.
- Mmmm?
- Tiesą sakei oro uoste?
- Apie savo sprendimą būti su mylimąja? Taip, tai tiesa. Tik myli­
moji dar nepasakė, ar nori būti su manimi.
- Paneik gandą, jog laukiuosi, ir sutiksiu ilgai tave pakęsti.
Aronas įremia kaktą į manąją.
- Ne pakęsti, o mylėti, mažyte, - pakštelėjęs į nosies galiuką pa­
kelia ant rankų. Kojomis apsiveju liemenį, rankomis kaklą ir nusišyp­
sau tam, kurį tikrai myliu ir mylėsiu. - Debora išplatins pranešimą,
paneigsiantį visus iki tol sklandžiusius gandus ir įspėjantį straipsnių
autorius dėl šmeižimo ateityje.
- Viliuosi, tai įtikins mano artimuosius. Jie sugalvojo mane ište­
kinti už kažkokio italo, kad tik pagimdyčiau tariamą vaiką šeimoje ir
neužtraukčiau jiems gėdos. Ragina kuo greičiau atskristi į salą įregi­
struoti santuokos. Nebenoriu su jais daugiau bendrauti, Aronai, jeigu
jie nepalaiko mūsų meilės.
- Luktelėkim dieną, gal jų nuomonė pasikeis, - matau migdolinė­
se akyse nerimą. - Tą žinią apie vaikelį paskleidė landus žurnalistas.
Jis nugirdęs tėvo pokalbį su Debora suplakė informaciją į vieną ir pri­
rašė klaidingų dalykų. Tėvas žinojo apie rengiamą straipsnį ir galėjo
jį sustabdyti, bet tyčia pakurstė gandus. Tai buvo jo atgalinis smūgis
už tą, kurį gavo į snukį, - Aronas susiraukia. - Jis kamantinėjo Anitą,
kad išpeštų informacijos apie mudu. Auklė dėl šantažo net atsidūrė Ii-
232 ALICIA G U T JE

goninėje. Liepiau nelįsti prie jos, bet tėvas nepaklausė ir toliau gadino
Anitai sveikatą. Antras pokalbis buvo trumpas, nes prieš jį dar išgir­
dau, kaip telefonu kažkam sakė, jog tu jį seksualiai jaudini. Nelaukęs
pasiaiškinimo, paleidau kumščius, - jo kaktai išrasojus priglaudžiu
lūpas. - Draugai pradėjo laidyti juokelius, kuriam iš Loganų tu atitek­
si. Pagal juos, mano šansai mažesni.
- Palikai Agnetą ir grįžai pas mane tik dėl to, kad neatitekčiau
Nikolui? - išsiaiškinus tikrąją priežastį priešais mane suskilinėja jo
tobulas vyro portretas.
- Ne. Todėl, kad nebegaliu daugiau blaškytis tarp dviejų gyveni­
mų. Dėl tavęs gali stoti į kovą kas tik nori, nebijau kovos. Bet tik ne tu.
Prieš tave visada pralaimėsiu. Bijojau, kad mano nevyriški poelgiai
nužudys meilę, ir tavo akyse neberasiu jos. Geriau jau aš neturėsiu
nieko, bet turėsiu tave, Sofija.
- Šį kartą bus daug sunkiau atremti puolančiųjų atakas. Supran­
ti tai?
- Užsidarysim savo tvirtovėje, išjungsim telefonus ir pasiųsim
juos velniop. Manau, neturėtų būti sunku tai padaryti, - žaismingai
šypteli.
- Pamiršau tau atiduoti telefoną, - prisiminusi išpučiu akis. - Da­
bar žinau, kodėl jį man palikai. Nenorėjai, kad kas nors perskaitęs
meilės laiškus sužinotų, koks tu jautrus, - mamiškai paglostau galvą.
- Tie laiškai neskirti visų akims, - susierzina. - Paskutinis susi­
tikimas su gaujos vyrais buvo planuotas vėlesniu laiku. Aš nespėjau
palikti telefono seife, tad atidaviau tau, nes tu ištikimiausia ir išmin­
tingiausia saugotoja.
- Ir landžiausia. Perskaičiau visus įrašus, net ir tuos, kuriuose
mane išvadinai visokiais negražiais vardais. Ar tikrai ketinai jais iš­
marginti apartamentų sienas, kad žinočiau, kokia esu?
- Aš taip ir padariau, tik kituose namuose.
Namelyje prie Barnabio ežero? Prasikaltusi žvelgiu į jį, ojis į mane.
- Norėčiau būti permiegojusi su mažiau vyrų, Aronai.
- O aš su mažiau moterų, būčiau sukūręs daugiau įspūdingų sta­
tinių. Dabar būčiau žymus architektas visoje Šiaurės Amerikoje. Tos
moterys nebuvo reikšmingos, jos nemokėjo pakeisti mano širdies rit­
mo taip, kaip moki tu. Todėl tik su tavimi esu aistringiausiai mylėję-
sis, mažyte.
 rį>d<fAJcU tidjfU' 2
O CJ 233
Pamiršai paminėti dar dvi: Nikoletą ir Sireną. Gal joms ir jautei
kitokią meilę, bet panašius žodžius esi sakęs. Pašnairuoju į rankinę,
joje skamba mobilusis.
- Tai turbūt Klaudija, nori pasidžiaugti atgavus vaikiną.
- Tavo draugė garbanė susidėjo ne su tuo vyruku. Jeigu bus pro­
tinga, paliks jį, kitaip nukentės.
- Ne protas valdo jausmus, pone Tobulasis. Pažiūrėk į mus, ar la­
bai esam protingi?
- Suprantu, ką sakai, bet tai merginai reikia būti atsargiai. Va­
nkuveryje yra ne viena grupuotė. Tą, kuriai priklauso jis, vadinam
„stebėtojais“. Jie klastingiausi, patys leidžiasi suimami agentų, kad iš
arti pašniukštinėtų, kokie duomenys surinkti apie kitas gaujas, ir ga­
lėtųjas sukiršinti. Paprašiau iki savaitės galojį palaikyti vienutėje. Tik
tiek turi laiko įtikinti draugę pamiršti tą žmogų. Duosiu įrodymus,
kuriuos pateiksi, ir jai nebekils noras prisileisti jo arčiau.
- Nė nemėginsiu to daryti. Tai jų meilė. Ne mums spręsti, ar ji
pavojinga, ar ne. Kažkam mūsų santykiai atrodo amoralūs, bet mes
juose įžvelgiam daugiau nei tai. Klaudija galėtų ir mane įtikinėti,
jog esi pavojingas nusikaltėlis. Manai, paklausiusi jos užgesinčiau
jausmus tau? Deja. Jeigu kas nors gali tave įkalbėti pakeisti jausmus,
vadinasi, tai netikra meilė. Mes saugosim ją per atstumą, ir nesiki-
šim, kol neatrodys būtina. Tegu jie patys išsiaiškina, kaip stipriai
vienas kitą myli.
- Tu nuostabi, - Aronas susižavėjęs varsto mane akimis.
- Man regis, šiandien tau atitenka visi laurai, mielasis, - pakšteliu
į lūpas ir rankomis tvirčiau apsiveju kaklą. - Tikiuosi, nenusivilsi šiuo
pasirinkimu.
- Kaip galėčiau, kai vis labiau įsitikinu, jog mūsų likimai sujungti.
Tereikia tai oficialiai patvirtinti.
 AsUtC

Po dvidešimt keturių valandų buvimo drauge grįžome į „Rose­

wood“ viešbučio apartamentus. Čia gyventi iki tol, kol Aronas išsi­
skirs, pasiūliau aš, tikėdamasi išvengti ankstesnių aplinkinių puoli­
mų dėl gyvenimo vedusio vyro namuose, kartu ir sumažinti gėdą,
kurią patiria artimieji. Tačiau žmonės ir vėl sureagavo kritiškai dėl
per didelių mano įnorių. Į tą skandalą įtraukė netgi Sireną. Kadan­
gi mes susidraugavom, paparacams dažnokai pavyksta mus užtik­
ti vaikštinėjančias po parduotuves. Iškapstę apie Sirenos ir Arono
santykius, jie pradėjo skalambyti, jog Logano meilužės susivienijo,
kad nuskurdintų jį. Kai kurie kritikai aprašė strategiją, kaip mes ža­
dam architektu pasinaudoti ir atsikratyti. Pirmas žingsnis link to
buvo, kai tariamai uždraudžiau jam dalyvauti Deboros sužadėtuvė­
se. Iš tiesų apie šventę sužinojau tik kitą dieną iš spaudos. Aronas
nėjo ten, nes nejaučia didelių simpatijų sesers sužadėtiniui. Be to,
mudu tądien praleidom su Berta ir jos vyru, padėjom ponui Planšo
išeiti į lauką. Dabar jis tą daro kasdien, kai tik nubunda. „Vakarų
vėjo krypties“ senelių namai mums tapo užuovėja. Ten vykstam pa­
sislėpti nuo dėmesio ir pasisemti išminties iš gražios poros, kurių
meilę Aronas apibūdino kaip nepalaužiamą.
Sirenai ir Simonai išsikėlus į kitą viešbučio kambarį, Džošas irgi
paliko mus, išskrido į Kosta Riką pas tėvą. Jiedu su Simona netapo
artimesni, nors tarp jų ir buvo pasirodžiusios kibirkštys. Neliko ir
draugais, taip norėjo Džošas. Ta tema kalbėjau su Simona, ji tvirtina
mylinti savo vaikiną, su kuriuo kaip tik žada apsigyventi bendruose
namuose sostinėje. Jis iš ten, o jos modelio karjera irgi įsisiūbuoja,
todėl uždarys Leonoros paliktą užuolaidų saloną, kurio Sirena nenori
perimti, ir įsikurs toliau nuo pavydžių žmonių. Įspėjus, kad pavyduo­
lių pilna visur, bet tų, kurie skleidžia meilę, rečiau sutiksi, mergina
sutriko, supratusi, ką turėjau galvoje. Galbūt kada nors ji su Džošu
ir vėl susidurs netikėtai, ir viskas pakryps kiek kitokia linkme. O ir
nebereikės susitikus vengti tos temos, tarsi kalbėti apie jį būtų tabu.
Dabar Simona visą dėmesį sutelkusi į karjerą, manęs paprašė peržiū-
 2 235
C7 O

rėti darbo sutartis. Anksčiau tuo rūpindavosi Leonora, o ji nežino,

kokį teisininką pasirinkti, kuris nulupęs pinigus dar ir neapgautų.
Taip tapau ne tik Simonos, bet ir jos vaikino sportininko bei dar kelių
jo kolegų slaptuoju ginklu, padedančiu šiems nepakliūti į kontraktų
žabangas. Uždirbu tik savo reikmėms, nors galėčiau uždirbti daugiau
pas Aroną. Tačiau jis nebesiūlo grįžti, nes žino, kad tik po skyrybų
sutikčiau derėtis dėl pareigų. Nors, manau, tam daro įtaką ir sunki jo
architektūros įmonės padėtis.
Rūpesčių padaugėjo ir dėl netikėto ponios Logan poelgio. Ji sukla­
stojusi vaiko išvežimo iš šalies dokumentus išskrido į Dubajų paskui
Hasaną. Aronas nebegali susisiekti su žmona ir sūnumi, nes toji at­
sisako bendrauti. Tenka palaikyti ryšį per Hasaną, kuris, kaip įtaria
Aronas, kontroliuoja Agnetos veiksmus. Vien tai, kad skyrybų atve­
ju ji nieko nereikalauja iš vyro, jau sukėlė sąmyšį jo galvoje. Aronas
pasiuntė savo žmones į Dubajų pasidomėti tuo reikalu, bet per dvi
savaites jiems nepavyko pasimatyti su Agneta. Jis ir toliau informuo­
jamas apie padėtį Arabijoje.
Nemaloniausia Aroną matyti šalia Fabijaus, apie kurio kėslus irgi
nutylėjau, kaip ir apie ponios Logan praeitį. Jis nerodo nepagarbos
architektui, nors ir šaltai, bet kultūringai bendrauja. Jeigu tik Leticijos
vyro elgesys pasikeis, prisiekiu, viską papasakosiu tėčiui ir Aronui, o
jie nedelsiant įvykdys bausmę tam šliužui. Mano tėtis visais būdais
bandė susisiekti su mano mylimuoju ir už visą giminę atsiprašyti.
Aronas nusileidęs priėmė atsiprašymą, aš ne. Jiedu kas antrą dieną
susiskambina aptarti iškilusių klausimų dėl vyninės, nes tėtis nenori
jos patikėti vien tik svainiui. Jis įgaliojo poną Tobuląjį vietoj manęs
domėtis vykstančiu procesu.
Turbūt šiuo metu didžiausią baimę man keliantis žmogus yra Ni­
kolas Loganas. Vos tik Arono lūpose išgirstu tą vardą, apmirštu. Ir
tik vėliau apsipalaiduoju sužinojusi, kad jiedu susitikę kalbėjosi apie
bendrus projektus. Žvelgdama tamsiaplaukiui į akis, vis pagaunu save
galvojant, kad jam nereikia mano purvinos meilės. Su Sirena juk galė­
tų atgaivinti daug švaresnius jausmus, ji vienintelė iš mūsų trijų nepa­
liesta Nikolo. Kas rytą patekėjus saulei spėlioju, ar tai ta diena, kai jo
tėvas pasakys, kad miegojo su manimi, ir Aronas atgręš man nugarą?
Rankoms sudrebėjus vos neišlaistau kavos ant kilimo, kurį archi­
tektas saugo. Ant jo leidžia tik mylėtis, o ne gerti spalvotus gėrimus.
236 ALICIA G U T JE

Aišku, pašiepiu Aroną, kai kaskart patraukia kilimą matydamas

mane linguojančią į tą pusę su puodeliu kavos. Būna išimčių, kai lei­
džia prisėsti ant kilimo krašto, tada pats sėdasi už nugaros ir prižiūri
mane. Siurbtelėjusi kavos, žvilgteliu pro langą į apartamentus, į ku­
riuos kelsimės po Arono skyrybų. Anksčiau žiūrėdama į tą terasą ka­
nkindavausi nežinodama, su kuo ponas Tobulasis leidžia laiką, dabar
nebereikia spėlioti, nes jis čia, su manimi.
Žiovaudama pakylu nuo kilimo ir patraukiu prie architekto laiki­
no darbo kabineto durų, už kurių pasislepia rytais tomis dienomis,
kai už jį miegu ilgiau. Kartais savanaudiškai elgiuosi, tyčia nesikelda-
ma, nors ir žinau, kaip Aronui patinka seksas rytais, tačiau nesinori
prie gero pripratinti. Be abejo, sunku neišsiduoti, kai jis vis užsukęs į
miegamąjį paglosto galvą, pabučiuoja, tikisi, jog nubusiu ir dar spė­
sim paištvirkauti prieš jam paliekant mane iki vakaro.
- Šis transportavimo būdas yra patikimesnis, Vili, nors jo išlaidos
ir didesnės nei to, kurį siūlo Fabijus, - išgirstu pravėrusi duris. Aronas
sėdi ant minkštakrėslio ištiesęs kojas, kalbasi telefonu su mano tėčiu.
Gurkšnodama kavą einu arčiau vyro, jo marškiniai per daug prasegti
ir jis jau pasiruošęs aistringam rytiniam seansui. - Aš tik patariu, o
spręsti jums. Mano galva, neapsimoka rizikuoti, - Aronas laisva ra­
nka suspaudo kelis mygtukus kompiuterio klaviatūroje, pasidėjęs ant
kojų, ir grįžtelėjęs nusišypso man. - Pasisveikinsi su tėčiu? - teirau­
jasi kuždesiu.
- Ne, - atsakiusi nulaižau šaukštelį ir vėl jį įmerkiu į kavą, kurios
likę mažiau nei pusė. Aronui pasislinkus pritūpiu ant minkštakrė­
slio. Jis prašydamas žvilgsniu ištiesia į mane mobilųjį, bet jo taip ir
nepaimu.
- Vili, dar kartelį pasikalbėkite su svainiu, išklausę jo argumentus
pasirinkite vieną iš vynų transportavimo būdų. Partneriams reikia
atsakymo jau dabar, - sako griežtesniu tonu. - Tuomet laukiu jūsų
skambučio. Žinoma, perduosiu jai, kad mylite ir norite pasikalbė­
ti. - Žiūriu į Aroną, jo akys glamonėja mano kūną. - Nesijaudinkite,
dukra jums paskambins. Iki, Vili, - architektui dedant ragelį mintyse
pykstuosi sujuo, kad meluoja tėčiui. Tikrai neskambinsiu ir neklausy­
siu atsiprašymų, kuriuos išsakė Aronui. Jie man neatrodė nuoširdūs.
Ponas Tobulasis perbraukia pirštais per nugarą, sukeldamas vir­
pulius. Negailestingai subadęs kaklą barzdos šereliais, krimsteli į jį.
 fįžčjjUiHČi 2 237

Paskui liežuviu tarsi pieštuku darbuojasi ant odos, braižydamas savo

naujausią nematomą projektą.
- Kodėl tarp išrinktųjų nėra manęs? - klausiu žvelgdama į mobi­
lųjį, priglaustą man prie pilvo.
- Ką turi galvoje? - sukužda Aronas bučiuodamas kaklą.
- Tame telefone, kurį laikai delne, nebėra adresato „Maištinga
Raudonplaukė“.
- Jis mano smegenyse, - patikina. - Tavo telefono numerį moku
mintinai. Man labiau patinka rinkti po vieną skaičių, nei sąraše ieško­
ti to ugningo pavadinimo. Taip jaučiuosi artimesnis tau.
- Dėl tos priežasties padovanojai ir šią burtų lazdelę7. - mesteliu
žvilgsnį į šaukštuką su penio formos rankena, mirkstantį kavoje.
- Aha, - sumurma traukdamas mane arčiau savęs. - Jis pasaldina
tavo kavą, net jeigu į ją ir nededi cukraus. O gal imk ir paneik, kad
žvelgdama į jį nematai mano koto ir saldžiai nesusijaudini? - delnui
nuslydus ant tarpkojo suspaudžiu jį šlaunimis. Aronas tyliai juokiasi
lūpas priglaudęs prie skruosto.
- Tu išmetei visus šaukštelius ir palikai tik šį. Nebeturiu kuo dau­
giau maišyti cukraus.
- Palikau peilius ir šakutes, gali panaudoti juos. Bet tu mieliau
renkiesi būti arčiau manęs.
- Arčiau tavo kūno dalių pakaitalų? Tą norėjai pasakyti? Na taip,
tuo, gulinčiu seife, negaliu pasinaudoti, tad kol tu darbe, čiulpiu
šitą, - erzindama šaukštelio galiuku kepšteliu Aronui per nosį.
- Seife guli du vibratoriai, - sušnabžda džiaugsmingai kilstelėda­
mas antakius.
- Kam tau jų tiek reikia?
- Kad sukelčiau tau dvigubą orgazmą, mažyte, - galantiškai pa­
kšteli į plaštaką man geriant paskutinius kavos lašus. - Jauti artėjantį
potvynį? - svaidosi užuominomis stumdamas delną giliau.
- Ojei rimtai? - atlaisvinusi šlaunis patraukiu jo ranką. Pastačiusi
puodelį ant parketo priglundu prie Arono kūno.
- Už du padarė nuolaidą, - sako be šypsenos veide.
- Gerą sandorį prasukai.
- Aš irgi taip manau.
- Suprojektavai sūnui žaidimų aikštelę? - metuosi nuo temos apie
vibratorius prie architekto darbų. Vieno maketo nuotrauką matau
kompiuterio ekrane.
238 ALICIA G U T JE

- Ne, tai konkursui skirtas projektas. Tik nežinau, ar yra prasmė

jame dalyvauti, jei ir taip aišku, kad nelaimėsiu.
- Su tokiu požiūriu ir neturėtum laimėti, - „paguodžiu“. - Pasa­
kyk, kokiu adresu nusiųsti šį maketą ir aš tai padarysiu už tave. Kuris
nors iš darbų vertintojų augina vaikus?
- Augina, - kiek liūdnokai atsako.
- Tada žaidimų aikštelė turi šansą, - kilsteliu akis į Aroną, jis pale­
nkęs galvą pakšteli į lūpas. - Juk tam projektui skyrei daug laiko, o ir
braižydamas brėžinius tikėjai savo vizija, todėl nedrįsk užsidėti bailio
kaukės ir sprukti iš kovos ringo.
- Įtikinai. Dalyvauju konkurse, - patenkintas išsišiepia.
- Viliuosi, „SugarLips200o“ nėra komisijos narė? - nutaisau
kreivą žvilgsnį, kurį ponas Tobulasis mėgina atremti. Tą skaipo var­
dą pastebėjau išskirtą jo kontaktuose. O ir nuotrauka dviprasmiška:
raudonos lūpos padengtos cukraus kristalais, liežuvis provokuojamai
iškištas, tarsi jas laižytų.
- Ji nieko bendro neturi su architektūra, dirba kitoje sferoje.
- Kas ji tokia, Aronai?
- Ela Preston.
- Toji Ela? - klausiu prisiminusi pasakojimą apie buvusiąją, su ku­
ria turėjo trumpą romaną. Jis linkteli. - Judu kalbėjotės? - Dar kartą
linkteli. - Tu jai skambinai ar ji tau?
-Ji.
- Tai dėl jos ir prasisegei marškinius?
- Jie iki galo neužsegti nuo tada, kai apsivilkau, kad tau būtų grei­
čiau juos atsegti, kai...
- Ko Elai prireikė? - pertraukiu Aroną. Pamoka man: mažiau ap­
simetinėti miegančiai, nes galimas daiktas, kad tuo metu mylimasis
bendrauja per skaipą su buvusiąja, kuri virtualiai jį patenkina.
- Pakvietė į autobiografinio filmo premjerą. Ela tapo garsia porno-
aktore, anot jos pačios, dirba svajonių darbą ir gyvena išsvajotą gyve­
nimą. Pasiūlė ir man nerti į sekso pasaulį, būti jos partneriu, nes nė
neabejoja, jog tie filmukai sumuštų žiūrimumo rekordus. Užsiminė,
kad jai reikšmingą vakarą labai norėtų mane matyti pirmose buvusių
meilužių gretose, kurie vėliau įgyvendins josios seną fantaziją turėti
erotinę naktį su geriausiais meilužiais. Pasveikinęs su premjera, atme­
čiau visus pasiūlymus ir išjungiau pokalbį. Ji žinute pasveikino gimus
sūnui ir vis tiek tikisi, kad dalyvausiu šventėje. Nespėjau atrašyti, kad
jau esu suplanavęs privatų aistringą vakarą su tavimi, jeigu nori, atra­
šyk už mane, - akimis parodo į kompiuterio ekraną.
- Gal neatimkim iš jos vilties? Ir nusiųskim tavo dublerį?
- Ela supras apgavystę vos tik jis nusimaus kelnes.
- Bet iki tol bent jau pasidžiaugs tavo draugija. Puikiai žinau, koks
jausmas apima tikint, kad tu pasirodysi, bet nepasirodai.
- Nejaugi nori mano buvusiai meilužei padėti pasijusti geriau? -
Aronas nustebęs pakreipia galvą. Nežinau, ką atsakyti. Matyt, kai pati
patiri tai, širdies gilumoje nenori, kad ir kita pajustų tą skausmą. -
Mažyte, neieškosiu savo antrininko, Ela turi suprasti, kad mano gyve­
nime yra moteris, kur kas svarbesnė už ją. Kaip ir minėjau, šis penk­
tadienio vakaras bus tik mudviejų.
- Tai kad mūsų vakarai tokie jau porą savaičių, - nuskamba kaip
skundas, nors ir nesiskundžiu.
- Nes ryte tu mėgsti pamiegoti. Jeigu nori kitokių vakarų, dažniau
pabusk kartu su manimi ir papusryčiauk, - suspaudęs glėbyje įkanda
į ausies spenelį.
- Skubi į darbą? - koketiškai klausiu.
- Deja, taip. Paskambinsiu draugui ir mausiu pro duris, - patem­
pęs lūpą akimirksniu pavirsta į mažą berniuką, kurį kadaise gainio­
josi trys auklės.
- Leisiu ramiai pasikalbėti, - palikusi bučinį ant skruosto keliuosi
nuo minkštakrėslio, bet ir vėl esu ant jo pasodinama.
- Gali likti, netrukdysi, - įsikibęs į ranką traukia arčiau savęs, o aš
ją stengiuosi išlaisvinti.
- Nenoriu žinoti tavo verslo subtilybių, - atsikalbinėju keldamasi
nuo baldo.
- Sofija, nepykdyk manęs! Prašau bent penkias minutes pasėdėti
šalia.
- Gyreisi suvaldantis ją, Loganai, - kikena už manęs nepažįstamas
balsas. Atsigręžusi matau ryškiai mėlynas akis, nužiūrinėjančias mus
iš kompiuterio ekrano. Nepastebėjau, kada Aronas paskambino savo
draugui Rosui. Toks skaipo vardas nurodytas viršuje.
- O tu saviškę suvaldai? - vypteli ponas Tobulasis, apsivijęs mano
liemenį rankomis. Nuraudusi ir kvailai šypsodamasi trinu užpakalį į
minkštakrėslio kraštą, bet taip ir nerandu patogesnės vietos.
24 0 ALICIA G U T JE

- Ne visada, - tamsiaplaukis pamerkia akį žvelgdamas į draugą,

sėdintį už manęs, o jis pradeda juoktis. - Tai čia tikrai Ji? - klausda­
mas ponas Rosas išraiškingu žvilgsniu pažvelgia į mane. Vyras stilin­
gas, pasitikintis savimi, išsilavinęs, tik veidas šiek tiek pavargęs.
- Taip, čia mano ugnelė, Metai, - sukužda Aronas, lūpas priglau­
dęs man prie smilkinio. - Prisimeni, daugiau nei prieš metus pasigy-
rei radęs nuostabią moterį, be kurios neįsivaizduoji savo gyvenimo?
Tai va, aš lygiai tą patį jaučiu Sofijai, ką tu Emai.
- Pagaliau atėjai į protą, Loganai. Todėl ir nedalyvavau tavo vestu­
vėse ir nebuvau liudininku, kai pasmerkei save gyvenimui be meilės.
O iš šios merginos, regis, jos gauni su kaupu. Nuoširdžiai gera tave
matyti laimingą, architekte, - šypteli vyriškis iš ekrano, į kurį jaučiu
spoksanti.
- Ji - mano laimė, neleisiu niekamjos pavogti, - dar vienas bučin­
ys įsimaišo į plaukus. - Kalbu kaip ištižėlis liurbis, ar ne?
- Vyrai tokie tampa tik šalia mylimų moterų, taigi nėra ko gėdytis.
- Tu turėtum būti visiškas ištižėlis, juk augini dvi mažas prince­
ses, - draugiškai patraukia per dantį Aronas.
- Truputį esu. Mūsų bosės kasdien primena, kas namie vadovauja,
o mes jų klausom, - linkčiodamas prisipažįsta. - Ema? Ateik, pasi­
sveikinti su Aronu ir jo širdies drauge.
Susijaudinu ponui Rosui taip gražiai mane pristačius. Netrukus
ekrane pasirodo žavi moteris su kūdikiu ant rankų. Vyras paėmęs
dukrelę atsistoja nuo kėdės, užleisdamas vietą žmonai.
- Malonu jus matyti, Aronai, Sofija, - ponia Ros maloniai pasi­
sveikina ir su manimi.
- Malonu ir mums, Ema, - Aronas kilsteli ranką, o aš nei pratariu
žodžio, nei kokį kitą gestą padarau.
- Vyras jau tikriausiai padėkojo už dovanas, kurias padovanojot
mergaitėms, dabar noriu padėkoti ir aš. Kai paaugs, nufotografuosiu
jas žaidžiančias tame įspūdingame namelyje, kuriame Metas kartais
pavargęs įsitaiso, - ji linksma veido išraiška išduoda mažą šeimos
paslaptį.
- Atsiųsk nuotrauką su miegančiu Rosu, paviešinsiu, - prašo
Aronas. - Jis kadaise mane nufotografavo siusiojantį į taksi automo­
bilį, ir padaręs šimtus kopijų priklijavo ant kiekvieno namo toje gat­
vėje. Sekančią dieną reikėjo susimokėti baudą ir išplauti taksi saloną.
 - Nedrįsk, Ema! - supanikuoja ponas Rosas. Jo skardus balsas
pažadina mergaitę. - Atsiprašau, atsiprašau... Šššš... - kužda mažylei
pradėjus verkti.
- Nesiųsiu, mielasis, nesiųsiu, - Ema šnabžda glostydama vyrui
ranką. - Ta nuotrauka saugoma privačiame albume, kurį perduosim
dukroms jų pilnametystės proga. Galbūt tada su jomis susitarsite,
Aronai, ir jos padės jums atkurti teisingumą, - velnių priėdusiu žvil­
gsniu pažvelgia į mus. Ponas Rosas nepatenkintas dūsauja sūpuoda­
mas dukrą, o Aronas jau trina rankas. - Nežinau, ar Metas minėjo,
bet jis išmetė jūsų siųstą dovaną man - seksualius naktinius, kurių
nebūčiau ir taip vilkėjusi.
- Rosai, aš tenorėjau tave paerzinti, - kikena Aronas atrėmęs nu­
garą į minkštakrėslį.
- Mano žmonai tokių dovanų nederėtų siųsti, nes galiu atsilyginti
tuo pačiu, - Meto žvilgsnis aštrus, jis nejuokauja.
- Užmuščiau tave, jeigu Sofija sulauktų panašaus turinio siun­
tinio, - pono Tobulojo balse irgi negirdėti juoko gaidelės.
- Tai džiaukis, kad vis dar esi gyvas. Tąkart nenorėjau palikti savo
gražuolių ir skristi į Vankuverį aiškintis su tavimi santykių. Patikėk,
tai nebūtų buvęs vien tik apsižodžiavimas.
- Supratau, Metai. Nebepurkštauk.
Ponas Rosas paduoda žmonai virkaujančią mergaitę, kuri nenu­
rimsta net ir priglausta prie mamos krūtinės.
- Įsiveiksi viena, katyte? - rūpestingai teiraujasi jis spoksodamas
į kerinčią tamsių plaukų moterį. Ema meiliai pažvelgusi į sutuoktinį
kažką tyliai pasako, ir šis pasilenkęs pabučiuoja ją bei dukrą. Abi pa­
lydimos iš kambario, kitame virkaujant antrai dvynukei.
- Metas gražiau vadina žmoną, nei kad tu mane - varle, - pa­
vydžiai pasiskundžiu Aronui į ausį.
- Ne varle, o varlyte, kurią dievinu, - sukuždėjęs pakšteli į skruos­
tą. - Rosai, kada tavęs laukti svečiuose? - pakalbina pašnekovą, vėl
pasirodžiusį kompiuterio ekrane.
- Kokiu tikslu? - Metas šnairuodamas išspaudžia klastingą šyp­
senėlę.
- Aptarti vyriausiojo pabrolio pareigų.
- Pagalvosiu.
- Dar vienas galvotojas, - Aronas irzliai suriaumojęs delnu persi­
braukia barzdą.
242 ALICIA G U T JE

- O gal jūs norite į Nicą atskristi? Mes kaip tik keliamės metams
arba ilgiau. Ten ir aptartume tiek verslo, tiek asmeninius klausimus.
- Turiu daug darbų, nelabai galiu skristi į Europą. Nebent kitais
metais.
- Aš irgi užsiėmęs, bet rasiu kelias dienas per mėnesį ištrūkti į
Niujorką ir Čikagą.
- Tau juk mėnesinės yra kliūtis, o man ne, per jas irgi dirbu.
- Storžievis, - sumurmu pažvelgusi į architektą, su savo juokeliais
nuėjusį per toli.
- Pritariu, Sofija, - atsiliepia Metas. - Tačiau, kad ir koks jis būtų
storžievis, vis dėlto yra patikimas draugas, kuris, viliuosi, suprojek­
tuos išskirtinį pastatą restoranui Čikagoje.
- Iš tiesų su restoranais jaučiuosi išsisėmęs, ir tik tau vienam ruo­
šiu brėžinius, nors turėjau dar du užsakymus. Metų pabaigoje pa­
rodysiu maketą. Nepatiks, galėsi pats persidaryti.
- Privalės patikti, kaip už tokią pigią kainą, - ponas Rosas dabar
jau architektą traukia per dantį.
- Ei, nevadink mano darbų pigiais, - Aronas pašiaušia plunksnas,
tarsi ruoštųsi gaidžių peštynėms.
- Atleisk, nenorėjau įžeisti, - Metas iškelia delnus priešais save.
- Nebesugebi atsikirsti, Rosai? Seniau skaudžiau pasikandžioda-
vome. Gal kalta tėvystė?
- Ne, tiesiog gerbiu tavo moterį.
- Mmm... Šitą sunkiai sugėriau į save. Paskambinsiu, kai turėsiu
restorano maketą ir būsiu vienas. Sėkmingo jums kraustymosi į Pran­
cūziją.
- Ačiū, Aronai. Iki.
- Iki, drauge, - atsisveikinęs atsijungia nuo skaipo. - Užsiplepėjau.
Kroketas atšauks susitikimą, į kurį prisiekiau ateisiąs pusvalandžiu
anksčiau, - murma jis žvilgčiodamas į laikrodį ir stumdamas mane
nuo sofos.
- Kodėl tu nesi toks mandagus kaip ponas Rosas? Ir neturi visų tų
teigiamų savybių, kurias turi jis? - užsisvajojusi klausiu.
- Todėl, kad aš Loganas ir esu šarmingas savaip, - paaiškina ir at­
sistoja. Kompiuterį pasikiša po pažastimi ir mosuodamas ranka veja
mane iš kambario.
 ^į>C-^jxnii aįp\. tC 2 243

- Norėčiau nuskristi į Nicą, - aš vis dar paskendusi Meto žydrose

akyse ir svajonėse apie tokios pat spalvos Viduržemio jūros vandenį,
kuriame ilgiuosi maudynių.
- Pamatyti miestą ar poną Rosą?
- Abu, - nusijuokiu.
- O aš ponią Ros. Josios kuklumas manyje kelia seksualias bangas.
Metas nebūtų su ja, jeigu ši lovoje nedemonstruotų kai ko daugiau.
Net įdomu pasidarė, kokia moteris iš tiesų yra Ema ir ar mano spėji­
mas teisingas, - užverčia į viršų primerktas akis, kai manosios atlieka
jam ant veido lazerinę plaukų šalinimo procedūrą.
- Ponas Rosas niekada tau neleis to sužinoti.
- Kodėl? Mano patirtis nusikalstamame pasaulyje didesnė nei
Meto. Jis man deramai nesugebėtų pasipriešinti.
- Geriau sunaikink tą norą, kol jis tavo galvoje neišsikerojo, po­
naiti. Tu ir taip turi ką dulkinti. Be to, mano skleidžiamos bangos per-
muša visų kitų moterų bangeles, tad užteks malti liežuviu, - Aronui
truktelėjus pečiais sugriebiu už žandikaulio. - Maukis kelnes.
- Ir per kelnes mano radaras aptiko tave, - kužda šypsenai plat-
ėjant. Kompiuteriu prisidengęs intymią vietą pirmas lekia į virtuvę. -
Kas tai?
- Tavo pietūs, - sakau atlingavusi paskui. Aronas sutrikęs žvelgia
į kūgio formos dėžutę, stovinčią šalia lėkštės su apkramtytais skrebu­
čiais. - Tik vidurdienį gali ją išpakuoti, ne anksčiau.
-- Nesuges? - pašnairuoja imdamas skrebučių likučius, susimetęs į
burną greitai kramto. Paskui užsigeria gurkšniu vandens.
- Neturėtų, jei nenumesi kur nors į pakampę.
- Ačiū, - dėkodamas pakšteli į lūpas, o aš tuo tarpu sauja tarsi
krano kaušu suimu jam už tarpkojo. Nemelavo.
- Ir kodėl taip anksti suorganizavau tą prakeiktą susitikimą? -
klausia savęs ir staigiai atšlyja, pajutęs žnybį į užpakalį. - Skauda!
- Dabar tu kęsi mano žnybius, aš jau atkentėjau tavuosius, - pate­
nkinta šypsausi. Jis giliai kvėpuodamas eina atbulomis link apartame­
ntų durų, spoksodamas į mane. - Palik leksuso raktelius.
- Išsikviesk taksi.
- Pats ir kvieskis. Sudaužei mano mersą> o vietoj jo nesiteiki nu­
pirkti naujos transporto priemonės. Teks apsispręsti, kuriuo iš tavo
automobilių važinėsiu aš. Juk abiejų vienu metu nevairuoji.
244 ALICIA G U T J F.

Aronas ištraukęs iš kelnių kišenės mašinos raktelius numeta ant

stalo. Atpažįstu auksinės L raidės logotipą, kurį aną savaitę ne kartą
čiupinėjau. Ponas Tobulasis pats siūlydavo leksusą, kai ruošdavausi
važiuoti su Sirena apsipirkinėti. Matau, kad nebuvo tik trumpalaikė
jo vykdoma gerumo akcija.
- Dabar myli mane? - teiraujasi architektas atidaręs duris.
- O prieš tai nemylėjau?
- Mažiau nei dabar, - pasiunčia oro bučinį, bet jo nepuolu gaudy­
ti. - Linkėjimai Helenai. Dieną pranešiu, kelintą grįšiu namo. Pasi­
stengsiu nesusivėlinti, mažyte.
- Neradęs manęs čia, ieškok pas kurią nors iš draugių, - atsainiai
sakau taisydamasi suknelės diržiuką.
- Tikiuosi, to neprireiks. Myliu, iki vakaro.
Vienas paprastas sakinys, ir aš nebenoriu niekur eiti. Arono su­
gebėjimai mano atžvilgiu - neįtikėtini. Išlydėjusi jį svarstau paskam­
binti Helenai ir žodžiu pasveikinti dabar jau su tikruoju gimtadieniu,
kita vertus, ji juk laukia mano žadėtos staigmenos, ir aišku, manęs
pasirodant. Būtų negražu lindėti namie prie televizoriaus ir krimsti
traškučius, užuot nuvažiavus pas draugę palinkėti jai laimės, nors ją
jau ir rado.
Susiruošusi per dešimt minučių, pasiimu kreminės spalvos vidu­
tinio dydžio maišelį su užrištu baltu kaspinu ant rankenėlės ir nusi­
leidžiu į garažą. Blizgantis leksusas išdidžiai pasitinka mane, aš irgi
ištiesinu nugarą, kad atrodyčiau verta šios mašinos. Pamenu, kaip
Aronas prieš kelias dienas užsiminė apie taksi, kurį norėjo išnuomoti
su vairuotoju, kad važinėjant gatvėmis paparacai nesekiotų. Tai būtų
buvęs geras strateginis ėjimas, tik aš kalbą pasukau apie leksusą.
Įsėdusi į automobilį išgirstu gautos žinutės signalą. Pasidėjusi
daiktus, perskaitau ją.

Neištvėriau! Tavo karamelinės lūpytės skaniausios!

Atsiunčia ir nuotrauką, kurioje apsiseilėjęs rankoje laiko užmautą

ant pagaliuko mano intymios vietos kopiją, išlietą iš karamelės. Tos
putlios lytinės lūpos jau nučiulptos, o gal nukramtytos. Atrašau lai­
mingam vyrui.
 t.C1 245

Gaila, šiandien ne architektų diena.

Tai būtų buvusi Tobula dovana Tau.

Aronas nedelsiant atsiunčia dar vieną žinutę.

Dovana TOBULA! Gal užsuk per pietus į darbą?

„Pasmaguriausim" kaip anksčiau, ir aš neliksiu alkanas.

Kartu su savo intymios vietos „maketu“ pridėjau ir kortelę, ku­

rioje užrašiau: „Kad visą dieną nebūtum išalkęs.“ Jis sumanė tuos žo­
džius panaudoti prieš mane?

Turėsi pasitenkinti karameliniais pietumis.

Užkandžiausiu pas Heleną.

Ruošiuosi įjungti leksusą, bet Aronas nori man dar kažką pasakyti.

Pasitenkinti? Mes žaisim erotinį žaidimą? Žinutėmis?

Ne, juk tu užsiėmęs. Be to, kūnų susilietimai daug saldesni nei vir­
tualūs plepalai.

Žinutės nesuteiks man orgazmo. Išdykausim lovoje. Tinka?

Ten, kur mūsų aistrai neegzistuoja jokios ribos.

O gal tame tamsiame koridoriaus kampe?

Hmmm... Suintrigavai.

Apgalvok pozas, aš atvira tavo fantazijoms.

Aronas pasiskubina su atsakymu. Jame turbūt surašė visas pozas,

kuriomis mane išdulkins.

Jos jau seniai išsirinktos, mažyte.

Tereikia tave nuogą išvysti, ir žaidimas prasidės.
246 ALICIA G U T JE

Tuose žodžiuose užčiuopiu gerai parengtą planą, kurį, tikėtina,

kūrė rytais, laukdamas, kada nubusiu. Užpakaliui sudilgsėjus pakišu
delną po juo nutuokdama, kad vakarui baigiantis jis bus raudonos
spalvos ir su dantų žymėmis.

Leisiu mane nurengti ir paglamonėti liežuviu prieš Didįjį Pasirodymą.

Užvertusi galvą užsimerkiu, išleidžiu svajingą atodūsį. Greičiau

ateitų vakaras, ir Aronas pastatytų mane į kampą. Išgirdusi žinutės
signalą iškeliu mobilųjį virš savęs.

Sofija, mano ranka vėl siekia koto.

O ašjau masturbavausi važiuodamas į darbą.

Salone nugriaudi pikdžiugiškas juokas. Kas kaltas, kad ne laiku

išpakavai dovaną ir man pasigyrei?

Neliesk JO! Jeigu per daug nuvargsi, neturėsi jėgų projektuoti,

ir dar įmonė bankrutuos. Verčiau eik dirbti!

Telefono ekranėlyje išdidinu antrąją nuotrauką, siųstą Arono, kur

jis liežuvio galą prispaudęs prie karamelinio klitorio. Nieko negaliu
prikišti, jis dirba. Juk svarbiausias jo darbas ir yra suteikti man or­
gazmą. Jaučiuosi pamaloninta, žinodama, kad žaviausio Vankuverio
architekto mintyse esu tik aš, ir išsišiepusi iki ausų išriedu į gatvę.
Netoliese yra gėlių salonas, kurį rekomendavo Aronas, privalau
ten užsukti išrinkti Helenai puokštę. Paprastai draugė prieš gimta­
dienį įteikia konkretų dovanų sąrašą, nuo kurio nukrypti nevalia, ir
netgi pažymi, kokių gėlių ta proga norėtų gauti. Šį kartą ji nori būti
nustebinta, nes metai buvo įvairiapusiški, tai ir dovanos turi turėti
netikėtumo prieskonį.
Statydama leksusą matau iš gėlių salono išeinančią moterį, nešiną
įspūdinga puokšte. Atrodo, Aronas ne veltui gyrė savininkę. Nebe-
panikuoju nerasianti to, kas patiktų Helenai, nes josios išskirtiniam
skoniui kartais sunku įtikti. Išlipusi iš automobilio sutrinku. Man iš
kairės Osvaldas su puokšte keliauja salono link. Išvydęs mane sulė­
tina žingsnį ir nuleidžia gėles.
 S i u n t i uaji ČC 2 247
O O
- Kas ta laimingoji? - klausiu koja už kojos eidama artyn.
- Mano darbuotoja. Vakar pamiršau pasveikinti su gimtadieniu,
todėl šiandien bandysiu išpirkti kaltę, - šypteli jis.
- Kaip matau, vienos puokštės per mažai. Dar ir antrą nusprendei
dėl visa ko prigriebti?
- Ne, sėdant į mašiną kaspinas užsikabino už durelių rankenos,
vos laikosi. Grįžtu atgal, kad mergaitės sutvarkytų.
Paėmusi už atsirišusio kaspino galų iš naujo jį surišu. Jaučiu vana-
gišką Osvaldo žvilgsnį, nukreiptą į mane. Žinau, nederėtų taip arti jo
stovėti ir kurstyti vyro vaizduotės.
- Nepaskambinai, Kamila, - sukužda kartu su vėju. - Ačiū už pa­
galbą.
- Pamečiau tavo telefono numerį, - nepakeliu akių, bijodama, kad
jose įžvelgs melą. Aš jį sąmoningai išmečiau. Osvaldas ištraukia kelias
vizitines korteles iš piniginės ir įmeta į mano palto kišenę.
- Nepamesk jų. Prašau.
- Nemanau, kad sulauksi mano skambučio, Osvaldai. Aš ne vieni­
ša, - pažvelgiu į jį, veide matyti nusivylimas.
- Ir negalėtum tokia būti. Nesuprantu, kodėl išvis pamaniau, kad...
Ai, nebesvarbu. Tenorėjau pasikalbėti.
- Praeities nemėgstu prisiminti, o, be jos, mūsų niekas nesieja, -
suirzusi burbteliu. Osvaldas tylėdamas nužiūrinėja samanų spalvos
suknelę, nupirktą Arono, kuria pasipuošiau dėl Helenos.
- Galima sužinoti, kam tokiam patikėjai savo širdį?
- Juk žinai, kas tas vyras, neapsimetinėk.
- Kaip galiu žinoti, kai mačiau tave tik kartą? Aš gyvenu Monrea­
lyje, o Vankuveryje laikinai įsikūriau tik prieš tris savaites. Per darbus
mažai domiuosi, kas vyksta išoriniame pasaulyje.
- Jeigu pasidomėsi architektu Aronu Loganu, šalia tos pavardės
išvysi ir manąją.
- Linkėčiau tau kitokio vyro, bet sėkmės su juo, - numojęs ranka
dideliais žingsniais eina link mersedeso. Numetęs puokštę ant galinės
sėdynės, trinkteli durelėmis ir nuvažiuoja.
Nustebinta tokios Osvaldo reakcijos, patraukiu į saloną pirkti
puokštės. Jis pažįsta Aroną? Bent jau tokį įspūdį susidariau iš palinkė­
jimo. Ne, tik šiaip pasakė, norėdamas būti jo vietoje. Tačiau niekuo­
met nebus, nes mano daugialypės meilės stipriausioji atšaka skirta
tiktai ponui Tobulajam. Kitų siunčiami jausmai nedaro jai įtakos.
248 ALICIA G U T JE

Salono savininkė, šiltai sutikusi mane, šiltai ir išlydi su rudeniš­

ka puokšte, kurioje susilieja oranžiniai ir burgundiški gėlių žiedų
atspalviai. Pati irgi norėčiau tokios, nes balti ir raudoni lotosai jau
pabodo. Atmetusi Helenos skambutį, išsiunčiu žinutę, jog esu beveik
prie jos apartamentų durų, ir netrukus gyvai sveikinsiu su gimimo
diena. Tačiau turiu vieną pageidavimą: išvysti jos plačią šypseną vos
tik pravers duris.
Draugė tik pusiau įvykdo mano pageidavimą, veide menkai įžiū­
rima šypsenėlė.
- Su gimtadieniu. Su gimtadieniu. Su gimtadieniu, miela Hele­
na, - uždainuoju koridoriuje. - Linkiu nepamesti savo laimės ir jokiu
būdu savo noru neatiduoti jos kitai. Kai tu laiminga, laiminga ir aš, -
apkabinusi ją palinguoju į šalis. Atšlijusi mėginu nuspėti, ką tokio
padariau, kodėl nesulaukiu lauktos plačios šypsenos. - Kas tau, He­
lena? Gal supainiojau dienas, ir šiandien neturėčiau sveikinti metais
pasenus?
- Nesupainiojai, - vypteli. - Spėk, kodėl tau skambinau? Pasakyti,
kad iki pietų nelaukiam svečių. Namai nesutvarkyti, Volteris nepa­
žadino, kaip prašiau, nes ir pats pramigo. Tik prieš kelias minutes iš­
dūmė parnešti torto, o aš dar nepašoviau į orkaitę kepti vištos. Vaišių
teks palaukti.
- Atvykau ne dėl jų, gražuole, ir netgi be Arono, tad aplink mane
šokinėti nereikės, -nusivaipau suraukusi nosį.
- Aplink jį ir nešokinėčiau, - nusisuka papūtusi lūpas ir grįžta į
apartamentus.
- Dovanų nepriimsi? - klausiu peržengusi slenkstį.
Helena atšlepsėjusi apsikabina.
- Ačiū. Nepyk už nešventinę nuotaiką. Dienai įsibėgėjus ji mane
aplankys.
- Gal toji lėtapėdė pasiskubins, jei išpakuosi mano žadėtą staig­
meną?
Draugė įkiša ranką į maišelį, ištraukia piloto kepurę ir susijaudi­
nusi pažvelgia į mane.
- Dovanojat man asmeninį lėktuvą? - graudindamasi kepurę
glaudžia prie krūtinės.
- Ne, tik kelionę Arono privačiu lėktuvu į pasirinktą pasaulio
šalį, - tyliai paaiškinu, šokoladinėms akims išdavus nusivylimą.
 tt\ agjJi 249

- Tai juk Logano idėja, tiesa? Jis norėjo pasijuokti iš manęs? Tegu
džiaugiasi, kad dabar jis ne čia, prisiekiu, atsidėkočiau kraujo skonio
bučiniu, kurį įpareigoju tave perduoti jam, - nutėškusi dovaną ant
grindų Helena eina į virtuvę.
- Mes abu tai sugalvojom, - sakau keldama kepurę. Padėjusi ant
baro, atsiremiu į jį. - Galėsi vykti viena arba su Voltu. Tau reikia pail­
sėti po visų meilės dramų.
- Ilsiuosi darbe, - burbteli atidarydama šaldytuvą, iš kurio viena
po kitos traukia daržoves ir piktai deda ant medinės pjaustymo lentos.
Tokią Helenos veido išraišką mačiau ir tada, kai pasakojo išsisky­
rusi su Maksu ir paguodos ieškojusi kitų vyrų glėbyje. Į jį pastūmėjo
ne sekso, o švelnumo, vyriškumo, globos troškimas. Todėl dažniausiai
intymūs dalykai vykdavo ne savo noru, ja pasinaudodavo. Volteris
netyčia užklydo į vieną tų alkoholizmą ir narkomaniją skatinančių
vakarėlių, kuriuose lankėsi Helena, pasiimti draugo, bet teko apginti
pažįstamą merginą nuo įsiaudrinusio vyro, kuriam toji priešgyniavo,
ir parvežti ją namo. Taip jie atnaujino kadaise buvusią trumpą drau­
gystę. Nors Volteris yra labiau įsimylėjęs nei Helena, tai netrukdo
jiems kurti savo mažytės laimės.
- Galiu atsiimti dovaną ir vėliau įteikti ką nors kito? - klausiu žais­
dama palto sagomis.
-Ne.
- Helena, kokia tikroji tavo irzlumo priežastis, be gimtadienio ne­
sklandumų? - mesteliu žvilgsnį į ją, bet nesulaukiu atsako. - Gal tik­
rai man geriau išeiti? Nebeerzinčiau tavęs, - po mano žodžių Helena
nulekia į miegamąjį ir grįžta su apatinių komplektu.
- Štai toji priežastis, - gniauždama jį rankoje visa dreba. - Įsivaiz­
duoji, tai Volto dovana man, - piktinasi mosuodama per didelėmis ir
neseksualiomis kelnaitėmis. - Būtum mačiusi jo veide išdidžią šyp­
seną, kad spėjo nupirkti paskutinę likusią porą. Juos rekomendavo
parduotuvėje buvusios moterys kaip patogiausius iš visų apatinių.
Numanau, kaip atrodė tos moterys, davusios jam tokį patarimą, gal
vis dėlto savo galva reikėjo vadovautis. Nebent jo seksualumo suvoki­
mas iškreiptas. O gal tai aš nesugebu juose įžvelgti nieko geidulingo?
- Kiekvieno vyro skonis skirtingas, - kuždu slėpdama šypseną.
- Nesityčiok! Tau Loganas nei tokių, nei panašių „grožybių“ ne­
dovanoja, tad nekalbėk apie vyrų skonį, tarsi aš jo nežinočiau. Visųjų
skonis daugiau mažiau panašus.
250 ALICIA G U T JE

- Regis, ne visų, - nesuvaldau liežuvio.

- Liaukis! - draugė aptalžo mane tais apatiniais ir įmeta juos į
spintelę po kriaukle. - Aš jų nedėvėsiu! - susidėjusi rankas ant krū­
tinės protestuoja ne prieš tą kaltininką.
Ojis kaip tik įeina pro duris nešinas gėlių puokšte bei tortu. Pasi­
sveikinę susižvelgiame: Helena atsuka jam nugarą, nerodo jokio su­
sidomėjimo. Volteris padėjęs lauktuves ant baro šalia lakūno kepurės
prieina prie surūgėlės ir paėmęs už rankos atgręžia į save. Apkabinęs
kažką kužda į ausį, ir toji pralinksmėja. Stebėdama juos prisimenu,
kaip visai neseniai Helena man pasidžiaugė, jog Voltas dabar kitoks
nei anksčiau. Ir ji turėtų būti dėkinga Loganui, kuris tuo smūgiu į
nosį atkratė jam smegenis. Iš tiesų mūsų buvęs treneris suvyriškė­
jęs. Ne tiek išvaizda, kiek vidumi. Jis vis dažniau užima šeimos vyro
poziciją, ir tai mane maloniai nuteikia. Nebebijau jo vieno palikti su
drauge, nes žinau, kad su juo ji saugi.
Volteris nukelia torto dėžutės dangtį ir nustebina mylimąją ne
vienu prabangiu apatinių komplektu, ir jie jai be proto patinka. Ak,
tos akys išdavikės! Jiems bučiuojantis tyliai pasišalinu iš virtuvės, su­
teikdama balandėliams privatumo. Nusivelku paltą ir pakabinu prieš­
kambaryje, nusiaunu batus, susirandu šlepetes, įsispiriu ir laukiu prie
durų, kada pasigedę manęs pradės ieškoti. Helena pirmoji sušunka
mano vardą, tada ir Volterio balsą išgirstu. Jis atsiveda mane į sve­
tainę ir įteikia šluostę. Kol šeimininkė gamina, mes abu tvarkomės.
Sužinau dabartinį jo pagrindinį tikslą - susirasti darbą, nes santau­
pos tirpsta, o išlaikyti šiuos apartamentus nemenkai kainuoja. Jis
prisideda po lygiai, nenori, kad Helena viena už viską mokėtų. Jos
verslas įsisuko ir ateities perspektyvos šviesios, tačiau ir Voltas nori
būti lygiavertis partneris santykiuose, o ne tas, kuris nuolat atsilieka
iš paskos ir kurį reikia traukti už pavadėlio. Baigęs transporto inžine­
riją, tad norėtų dirbti pagal specialybę, pagal kurią taip ir neteko įgyti
patirties. Jis sąžiningai eina į visus pokalbius, stengiasi padaryti gerą
įspūdį, bet iš darbdavių skambučio nesulaukia dėl patirties stokos.
Voltas nenusimena, sako turintis meilę, kuri jam svarbesnė už visus
darbus. Jis netikėtai atskleidžia, kad dirbo ne tik asmeniniu treneriu,
bet ir uždarbiavo nelegaliai įrengdamas privačias sporto sales turčių
namuose. Kai kurie užsakovai ir dabar kviečia jį į namus vesti treni­
ruočių, bet tas darbas jam nebeteikia tokio malonumo. Aišku, jeigu
 ^įį)djj,udx u(pt iC 2 251

neras per šį mėnesį kito darbo, grįš visu pajėgumu treniruoti buvu­
sių klientų. Volteris kelis kartus paklausia, ar perdaviau Aronui atsi­
prašymą už incidentą klube, kur jis peržengė ribas su manimi ir dabar
apgailestauja. Na ir kas, kad perdaviau, ponas Tobulasis to atsiprašy­
mo nepriėmė. Šito jam nesakau, tiesiog linkteliu ir leidžiu suprasti,
kad Aronas informuotas.
Sutvarkę namus susėdam prie stalo, kurį visi trys padengėme.
Tačiau menkai užkandusi sukaktuvininkės keptos vištos susiruošiu
eiti. Helena ragina sėstis ir dar bent kelias valandas pabūti, bet aš juk
ne akla, ji glaustosi prie Volto, nori likti dviese. Juk nebus taip, kad
jiedu dulkinsis miegamajame, o aš čia viena ėsiu. Apkabinusi drau­
gę palinkiu aistringo gimtadienio ir sumelavusi, kad turiu vizitą pas
odontologę, pasprunku iš šventės.
Svarstau kaip „užmušti“ porą valandų iki pietų, bet paskambi­
na Sirena su viliojančiu pasiūlymu: padėti apsipirkti prieš kelionę į
Valstijas pas kolegą, o vėliau drauge papietauti. Atsisakau, nesusi-
gundžiusi būti medžiojama paparacų, nurodau ir kitą rimtą priežastį:
važiuoju kviesti Arono pietų ir prisiminti mūsų pirmuosius slaptus
pasimatymus. Dabar mano eilė tai daryti. Sirena supratinga, sako pa-
sikviesianti Simoną į draugiją, juolab kad josios ši diena paskutinė
Vankuveryje.
Artėdama prie architektūros įmonės dairausi, kur galėčiau Aronui
nupirkti kavos, bet toptelėjus, jog jis dabar geria tik vieną puodelį ir
tik nubudęs, ramia sąžine pravažiuoju pro kavines. Prie stiklinio pa­
stato matydama paliktą laisvą vietą automobiliui nusprendžiu nesukti
į garažą, o sustoti šalia lamborginio. Pastato apsaugininkas vaikštinė­
ja lauke kalbėdamas telefonu, rūko, ir man tai atrodo nelabai profe­
sionalu. Tam yra įrengtas rūkomasis. Jis dėbteli į mane, pasitraukia
nuo durų ir nusikeikęs į telefono ragelį užrėkia ant pašnekovo.
Pasibaisėjusi Arono darbuotoju - anksčiau jie buvo kultūringes­
ni, - pakylu liftu į tryliktą aukštą. Ten išvystu Simoną, atlinguojančią
klubais. Nusišypsojusi pasisveikina ir prasitaria atvykusi pas Aroną
atiduoti Leonoros palikto daikto. Tik nepasako, kokio, nes ir pati ne­
žino. Mudvi trumpai pakalbame apie jos persikraustymą į sostinę, ir
ji išskuba pasimatyti su Sirena.
Šiandien biuras apytuštis, netgi Dorotėjos nėra darbe. Pasilabinu­
si su administratore lipu laipteliais į Arono kabinetą, kurio duris Si-
252 ALICIA G U T JE

mona pamiršo uždaryti. Įeinu ant pirštų galų ir nusiteikiu sukuždėti:

„Staigmena, mielasis!“ tik architekto jame nėra. Tvirtai atsistojusi ant
kojų iš lėto nukaukšiu prie stalo, ant kurio tvarkingai sudėlioti daiktai.
Arono kėdė dar šilta, klesteliu sušalusį užpakalį pasišildyti. Užsižiūriu
į mėlyną kamuoliuką, gulintį šalia parkerio. Jis turi mažas kojytes,
rankytes ir dideles baltas akutes. Spėju, kad šis daiktas ponui Tobu­
lajam padeda numalšinti nerimą, nes jo paviršius gerokai apsitrynęs.
Paėmusi kamuoliuką kelis kartus mesteliu į orą. Tai pavojingas užsi­
ėmimas, bent jau man, dar netyčia ką nors sudaužysiu. Ridendama
jį ant stalo išgirstu sunkius žingsnius, sumišusius su mažais. Šiems
sustojus, pasigirsta plonas Dorotėjos balselis. Ji sriūbaudama dėkoja
Aronui už kažką, o šis ramindamas ją atsikalbinėja neimsiąs jokių do­
vanų. Bet vis dėlto paima ir išsišiepęs grįžta į kabinetą. Išvydęs mane,
įsitaisiusią boso kėdėje, staigiu judesiu uždaro duris.
- Visų moterų padėkas priimi su tokia pat šypsenėle? - klausiu
nužvelgusi jį visu ūgiu. - Kuriame seife saugai jų dovanas? Gal galiu
jas apžiūrėti? - Aronas atsidusęs padeda dėžutę ant stalo krašto ir pa­
vargusiu žvilgsniu vedžioja po mano kūną. - Akys aukščiau, - sakau
žvilgsniui susikoncentravus ties pilvu. - Dar aukščiau, - pakartoju
jam apžiūrinėjant krūtinę. O kai suranda akis, sviedžiu į architektą
kamuoliuką, kurį stiprokai gniaužiau delne.
- Bumsiau! - šūkteli Aronas, ieškodamas jo po kėdėmis. - Nega­
lima jo liesti, - radęs pašnairuoja į mane ir įsimeta į švarko kišenę. -
Dorotėja dėkojo, kad priėmiau į darbą ir dar pakėliau atlyginimą. Ji
neturi savo namų, su vyru tebegyvena pas uošvius, taupo nuosavam
būstui. Pas juos kaip tik atsikraustė svainė, negailinti jai kritikos žo­
džių dėl aprangos ir dėl gyvenimo būdo. Todėl ši ėmėsi keisti kūno
formas, truputį sulieknėjo, nusipirko gražesnių rūbų. Abi tarpusa­
vyje konkuruoja, kuri namuose stilingesnė. Dorotėja pasakojo, kad
anksčiau jos tėvai, vyras ir uošviai priekaištavo, kad dirbdama dide­
lėje įmonėje taip nepatraukliai rengiasi. Tačiau jai tas nerūpėjo, o kai
namuose atsirado kita moteris, ji pasijuto bjauri ir ėmė labiau savimi
rūpintis. Jai buvo skaudu girdėti, kaip svečiai giria svainės išvaizdą, o
dėl josios tyli. Dabar viskas atvirkščiai, netgi vyras Dorotėjai pradė­
jo dovanoti drabužius ir dažniau kviestis į viešumą. O kad santykius
dar labiau pagerintų, svarsto išsinuomoti butą atskirai nuo tėvų, nes
mano dėka dabar turi iš ko pragyventi.
 acf/ti.-C2 253

Toji dygliuota kiaulė ne senmergė?!

- Oho! Judu tokie atviri vienas kitam, - įgeliu.
- Ne, tik ji paatviravo man, aš atviras moteriai, sėdinčiai mano kė­
dėje, - Aronas priėjęs pakelia mane ir įsitaisęs savo vietoje pasisodina
ant kelių. Jis žvelgia kažkur žemyn, o aš tiesiai į jį. Priglaudusi lūpas
prie skruosto palieku ilgą bučinį.
- Helena siunčia padėką, - sušnabždu. - Jeigu jau toks esi kilnus,
surask ir Volteriui darbą.
- Tas asilas nieko neišmano apie architektūrą, į savo įmonę jo ne­
įsileisiu.
- Ne architekto, o inžinieriaus. Turi daug draugų įvairiose srityse,
galėtum jį rekomenduoti kaip patikimą darbuotoją, - sakau rimtai,
tik ponas Tobulasis į tai reaguoja su pašaipa. - Voltas pasikeitęs, jam
reikia padėti. Juk pats sakei, kad lengviausia nuo suklupusio žmogaus
nusigręžti. Tai bent mes nenusigręžkim, Aronai.
- Pakalbėsiu su keliais pažįstamais, užsiimančiais automobilių
verslu. Kol kas Helenai to neminėk, kad neprisisvajotų Voltą tapsiant
milijonieriumi, - pasipūtėliškai sako.
- Žinai, kokią iš tikro padėką ji liepė tau perduoti? Bučinį, po ku­
rio lūpos pasrūtų krauju, nes manė, kad asmeninį lėktuvą nupirkai.
- Svajotoja, ne kitaip. Net man niekas lėktuvų nedovanoja, užsi­
dirbti reikia, o jai ir kelionė per gera dovana.
- Dar vienas pagiežingas žodis apie mano draugę, ir tikrai sulauksi
tos padėkos, - įspėju grasindama pirštu. - Kaip matau, šiandien tau
nuskilo: kas apsilanko, tas įteikia dovanėlę. Tik vieni bando įlįsti į
šikną, kiti - neaišku, ko siekia. Simona užsiminė irgi kai ką tau atne­
šusi. Parodysi?
- Neturiu ko slėpti, - Aronas pasilenkęs į priekį iš stalčiaus išt­
raukia voką, o iš jo - bordo spalvos vėduoklę su gėlių ornamentais.
Prie jos prikabinta kortelė: „Ačiū už neįkainojamą dovaną.“ - Ją
nupirkau Leonorai per pirmąjį mūsų susitikimą. Tądien buvo labai
karšta, - Aronas užsigalvoja. - Simona sakė, kad slapta buvo paruo­
šusi artimiems žmonėms vokus, kuriuos jie išsidalintų po jos mir­
ties. Vienas atiteko man, o dabar jis keliauja į šiukšlių dėžę. Leonorai
nejaučiu jokių sentimentų, tad prisiminimų apie ją irgi nereikia, -
išmetęs voką apkabina mane ir skvarbiu žvilgsniu krūtinėje rausia
naują meilės vagą.
254 ALICIA G U T JE

- Kas ji tau vis dėlto buvo? Jei būtum tą moterį dulkinęs tik porą
kartų, nebūtum gavęs šio voko, - klausiu norėdama išgirsti tiesą, nes
kitą jos pusę atskleidė Sirena, bet Aronas to nežino.
- Leonora, - ištaręs vardą nuryja seiles. - Su ja keletą mėnesių
susitikinėjau vien tam, kad sukelčiau pavydą jos seseriai.
- Nes mylėjai Sireną?
- Nežinau. Turbūt tam tikra prasme taip. Nors kartais atrodydavo,
kad tik įsivaizduoju tą jausmą. Netekęs Nikoletos norėjau būti myli­
mas, o kad tai gaučiau, turėjau šį tą duoti. Bent jau padaryti pradžią,
ištardamas tuos moterims reikšmingus žodžius. Jaučiu, kad Sirena
papasakojo tau mūsų santykių istoriją. Ji moka saugoti paslaptis, tik
abejoju, ar šią pavyko išsaugoti, - nudelbiu akis, pripažindama tiesą. -
Sirena nepiktybiška moteris, kiek žinau, jos draugių ratas labai siau­
ras, todėl džiaugiuosi, kad tu jį papildysi. Tik man be galo svarbu, kad
įsidėmėtum vieną dalyką: tarp jos ir manęs jokios kibirkštys nežaiža­
ruoja. Sirenai patikdavo erzinti seserį žaidžiant žaidimą „Sugundyk
Loganą“. Tačiau ji išdidi, neleis pabučiuojama ar pamylima. Galiu su
ja flirtuoti ar visaip kitaip neįpareigojančiai elgtis, bet toliau už jos
nubrėžtos linijos nenueisiu. Leonoros įkyrumui užknisus, veldavausi
į tą žaidimą ir taip atsikratydavau jos. Išvis vartantis su ja lovoje daž­
nai klausdavau savęs: „Kodėl?“ Leonora buvo vidutiniška, tik meluo­
davau, kad puiki, tad pačiam tekdavo išlieti nemažai prakaito, o po
visko šlapiam neretai nebepakakdavo jėgų nusigauti net į dušą. Jeigu
peržvelgtume mūsų susitikimus, Leonora dažniau mane kviesdavo
dulkintis nei aš ją. Užgriuvus darbams ėmiau tolti, atsisakiau jos siū­
lomo sekso, nes jau nusibodo tas pas per tą patį, jokio kūrybiškumo.
Tačiau vieną vakarą neturėdamas ką veikti sutikau atvažiuoti, ypač
sužinojęs, kad ji bus su drauge. Aišku, pasigailėjau vakarėliui dar ne­
pasibaigus. Leonoros draugė buvo kur kas aistringesnė, todėl ir gavo
beveik visą mano dėmesį. Ji juokais prisipažino įsimylėjusi mane iš
pirmo žvilgsnio, Leonorą tai be proto įsiutino. Apgirtusi aršiai puolė
draugę ir vos nepasmaugė, aptalžė ir mane, o galiausiai lyg niekur
nieko nuėjo gaminti naktipiečių. Užbaigę intymų nuotykį anksčiau
laiko, išsivažinėjomkas sau. Po to karto esu dar porą sykių skambinęs
Leonorai, kai norėdavau užlipti ant kekšės, tik taip staigiai nerasda­
vau. O ji visuomet būdavo po ranka. Žinau, tau nemalonu klausytis,
Sofija, bet aš noriu apsivalyti, - Aronas glosto nugarą, žvelgdamas
 y? 255

atsiprašančiu žvilgsniu. - Ji mirė susileidusi per didelę dozę heroi­

no. Sirena rado seserį be sąmonės ir išsigandusi paskambino man. Aš
tuo metu buvau su Agneta ir vaiku, todėl nusiunčiau draugą iš gaujos
padėti pervežti Leonorą į namus. Nesuprantu, kaip ji galėjo būti to­
kia neatsargi, juk tiek metų svaiginosi, - trukteli pečiais. - Tikiuosi,
nepyksti, kad nusamdžiau Sirenai apsaugininką? Jis saugos tik kol
nurims šaršalas dėl Leonoros. Sužinojau, kad ji suko nešvarų verslą,
todėl bijau, kad apgauti užuolaidų salono klientai nesiimtų prieš Si­
reną fizinių veiksmų.
- Žinoma, nepykstu, Aronai. Ji neprivalo atsakyti dėl sesers klaidų.
- Taip, už savo klaidas atsakom patys. Ir aš dėl vienos gailiuosi, -
architektas nusuka žvilgsnį į langą. - Išniekinau mūsų namelį, mažy­
te. Jame nebeliko tyros meilės pėdsakų.
- Kaip? - apsimetu nežinanti.
- Šlykščiausiu būdu. Apdergiau, Agnetos paprašęs paskutinio
pasilakstymo, kitaip sakant, paskutinės vakarienės su būriu moterų,
prieš grįžtant į šeimą. Žmona sutiko su sąlyga, kad ir ji ten dalyvaus.
Neprieštaravau, kaip tik sugalvojau parodyti, kokios būna Logano or­
ganizuojamos orgijos. Hasanas iš kažkur sužinojo apie namelį prie
ežero, todėl Agneta užsigeidė jame apsilankyti. Teko jį paaukoti dėl
savanaudiško tikslo. Sukviečiau ištikimus draugus, kurie pasirūpino
laisvo elgesio mergužėlėmis. Maniau, kitų žmonių ištvirkavimai su­
naikins net ir mano prisiminimus apie namelyje praleistas laimin­
giausias akimirkas su tavimi, kaip sunaikino mūsų meilės kvapą, - jis
atsigręžęs lūpas priglaudžia prie ausies. - Bet taip neįvyko, - sušnabž­
da. - Užplūdus gailesčiui ir nenorui toliau tęsti to cirko, ketinau visus
išvaikyti, tik būtent tada pasirodė Agneta. Ji prižiūrėjo mane, tačiau
ne akylai. Žmona jautėsi vakarėlio puošmena ir su vyrais pakaitomis
eidavo į namelį, o aš stovėjau terasoje ir rūkiau. Toji vieta pasikeitė,
ji nebebuvo tik mūsų dviejų. Supykęs ant savęs, kad jos neišsaugojau,
pagriebiau brunetę, bet tempdamas į miegamąjį išvydau į kiemą įva­
žiuojančią Leonoros mašiną. Joje sėdėjo ir Sirena. Perleidęs apsvai­
gusią merginą kitam, pakviečiau viešnias susipažindinti su Agneta ir
papasakoti jai tiesą apie kai kurias mano buvusias meilužes. Moterys
visą laiką buvo su manimi, kol Sirena pasiūlė važiuoti pas ją į svečius,
matė, jog nenoriu būti savo paties namuose. Pasiėmiau ir Agnetą, ne­
norėjau duoti žmonai preteksto apkaltinti manęs neištikimybe. Pas
256 ALICIA G U T JE

Sireną trumpai pabuvę vykom namo ir nebesugrįžom. O vėliau su­

laukiau skambučio apie Leonoros nelaimę, - Aronas sunkiai iškvepia
ir pasimuisto kėdėje. - Niekaip negaliu prisiversti apsilankyti name­
lyje. Manęs ta vieta nebetraukia.
- Ir manęs, - tyliai sakau. - Atiduok jį Agnetai.
- Kažin ar ims, jai nepatiko pirmasis mano projektas, kaip kad tau.
Dabar žmonelė gyvena geresnį gyvenimą po Hasano sparneliu.
- Kam ta ironija?
- Agneta apsigavo ir tikiu, supranta tai, tik negali su niekuo susi­
siekti paprašyti pagalbos. Kalbėjau šį rytą su Hasanu: pareikalavo ma­
žiau reikšti jam pretenzijas, jei ne dėl savęs, tai dėl sūnaus. Iškapstęs
informaciją apie Agnetos neįgalų vaiką, apie kurį ji pasipasakojo man
bijodama, jog ir mūsų berniukui taip nutiks per gimdymą, pasityčiojo
iš moters. Nuskuto plaukus, išrengė nuogai ir liepė vaikščioti šitokiai
po namus, apgailestaujant taip pasielgus su vaiku. Hasanas pasidali­
no nuotrauka su paaiškinimu, jog Agneta atliks bausmę, kol šis suras
josios pirmagimį, kurį privalės užauginti. O ji dar man priekaištavo,
kad esu netikęs vyras. Įdomu, ką dabar pasakytų.
- Nors tavo žmona apsukruolė, atpildo nepavyko išvengti. Vi­
liuosi, Hasanas suras mažylį ir Agneta turės galimybę įrodyti begalinę
mamos meilę.
- Ji moka puikiai apsimetinėti. Mūsų sūnų maitina mišinukais,
o ne savo pienu. Išgirdusi jį verkiant šaukdavo auklę ar pusseserę ir
įsakydavo nutildyti. Agneta nuolat vartojo šį žodį, o ne „nuraminti“.
Tik kai draugės ateidavo aplankyti, paimdavo kūdikį ant rankų ir
dirbtinai pačiūčiuodavo. Sofija, kur tu čia matai motinos meilę?
Matau tavąjį stipriai išreikštą tėvišką instinktą ir norą priglausti
sūnų prie krūtinės taip, kaip glaudi mane.
- Žinai, kad Agneta prieš tai buvo susižadėjusi, o gal ir susituokusi
su indu, kuris yra to neįgalaus vaikelio tėvas? Jūsų santuoka gali būti
negaliojanti.
- Ne, - nusistebi. Vis dėlto ponia Logan nebuvo iki galo sąžininga
ir atvira su vyru.
- Jos draugė atskleidė šį faktą. Kiek jame tiesos, manau, netruksi
išsiaiškinti.
- Ką dar nuo manęs nutyli, mažyte?
Kaip tik tuo metu atsidaro kabineto durys, atsigręžiu. Nikolas
 iupu£. 2 257

Loganas stovi tarpduryje išdidžia poza, o šalia mindžikuojanti Doro-

tėja nosį vis kiša vidun.
- Užsukau priminti, jog vakare Nikoletos tėvai pageidauja ir tave
matyti prie šeimos stalo minint dukros mirties metines, - gan įsak­
miai prabyla ponas Loganas.
- Nepamiršau, kokia šiandien diena, būsiu ten, - atrėžia Aronas.
Nikolas žvelgia į sūnų taip, tarsi jo žvilgsnis sakytų: „Mėgaukis
paskutinėmis akimirkomis su šita mergše, nes sužinojęs kai ką įdo­
maus apie ją, nebenorėsi glėbesčiuotis.“ Mane užklupęs išgąstis su­
sipina su iškilusia realia baime būti atstumtai mylimiausio žmogaus.
Aronas neatitolo sužinojęs mano praeitį, mūsų meilė išlaikė tą išban­
dymą. Tačiau Nikolui prasižiojus apie naktį Olandijoje su manimi,
jam plyš širdis. Man irgi. Aš nebebūsiu jam reikalinga.
- Norėčiau išsamiau pastudijuoti projektą, dėl kurio deramės. Ga­
liu gauti visą medžiagą? - teiraujasi Nikolas, žvilgčiodamas į mane.
Stengiuosi suvaldyti kūną, kad Aronas nesuprastų, jog jo tėvas mane
nervina.
- Pas Dorotėją, - pirštu parodęs į sekretorę architektas atsistoja ir
pasodinęs mane eina su vyriausiuoju Loganu į koridorių.
Negaliu nusėdėti ramiai. Jaučiu, kad arba dabar, arba per tą va­
karienę Nikolas suduos sūnui skaudžiausią smūgį. Pakilusi nuo kėdės
susirandu telefoną, o jame pono Logano numerį, nugvelbtą iš Arono
tam, kad įspėčiau prikąsti liežuvį, bet taip ir nesiryžau per tas savaites
to padaryti. Greitai surenku tekstą, kuriame Nikolui nurodau tylėti
apie mus. Jeigu nesilaikys susitarimo, išsakysiu viską apie jį, apie prie­
vartavimus taip pat. Pažymiu, kad ponia Foks irgi privalo tylėti. Išsiun­
tusi žinutę tipenu prie atdarų durų, o priartėjus sukaukšiu aukštakul­
niais. Abu Loganai atsisuka. Nikolo rankoje mobilusis, jis jau perskaitė
mano reikalavimą, suprantu tai iš pasikeitusios laikysenos. Aronas
liūdnokai nužvelgęs mane grįžteli į tėvą ir tęsia kalbą apie projektą.
Argi Nikolui neuždrausta rodytis šiame pastate? Svarstau nužiū-
rinėdama tą, su kuriuo tapau savotiška bendrininke. Taip, esu sava­
naudė, apgaudinėjanti Aroną, kad tik bet kokia kaina išsaugočiau jį
sau. Tačiau mes jau nemažą spygliais nubarstytą kelią nuėjom, būtų
apmaudu jį prarasti.
Aronas išlydėjęs tėvą grįžta pas mane. Pašnairuoju į Dorotėją, už­
darančią kabineto duris, ji droviai nuleidusi akis į grindis pradingsta.
258 ALICIA G U T JE

- Kuriam pavaldiniui šįkart atiteko laimė būti įtrauktam į juodąjį

Logano sąrašą? - pašaipiai klausiu.
- Tokio sąrašo nėra. Tai tik darbuotojų išsigalvojimai, - apkabinęs
mane glaustosi barzda prie skruosto, net oda ima dilgsėti.
- Tai kodėl tu nuliūdęs? - atšlijusi pakasau pasmakrę, kad prali­
nksmėtų. - Dėl kasdien mus skiriančio didelio atstumo? - truputį
erzinu.
- Tąkart kalbėjau apie meilės atstumą, ne kūnų.
- Mūsų meilė tampri. Nori, įrodysiu?
- Išskrisdama velniai žino kur? - Vietoj atsakymo apsiveju ran­
komis kaklą ir nusišypsau. Aronas tyli nutaisęs paniurusį veidą. Po
minutės jame vėl šmėkšteli liūdesys.
- Turbūt įteikiau intymią dovaną netinkamą dieną, - atsidustu į
lūpas. Aronas papurto galvą. - O gal tau ką nors skauda? - Jis pa­
linksi. - Vakar užčiuopiau žymę ant rankos, likusią nuo užklijuoto
pleistro, tik nieko nesakiau. Įtariau, kad susileidai nuskausminamųjų.
Viliuosi, nepiktnaudžiauji jais.
- Sofija, man ėmė kraujo mėginį tyrimui dėl lytiškai plintančių
ligų, jį turėjom abu atlikti po dviejų mėnesių nuo tariamo užkrato.
Paaiškėjo, kad esu hepatito Bnešiotojas.
- Džeikas nemelavo, - paskutinis žodis vis garsiau ir garsiau skam­
ba galvoje, keldamas įtampą. - Jis užkrėtė mane. O aš tave, Aronai, -
kuždu statydama koją atgal, bet architektas stipriai laiko, neleidžia
ištrūkti iš glėbio. Pasipila ašaros, kurių neturiu kuo nusivalyti. Raudu
ne dėl to, jog esu užsikrėtusi, bet todėl, kad užkrėčiau savo meilę.
- Ši liga išgydoma, ir mes būtinai pasveiksim, nes dar neįgyven-
dinom visų planų. Ojuos aš kuriu kiekvieną dieną. Juose yra ir mud­
viejų vaikelis.
- Nenusišnekėk! - užrinku. - Pats žinai, kad neišgysime, todėl ne­
sistenk manęs nuteikti galvoti optimistiškai.
- Mažyte, tikėk kartu su manimi, mes atsikratysim to supisto vi­
ruso. Jis mūsų nesunaikins.
- Jis turėtų tik mano vienos kūną naikinti, - kūkčiodama sakau.
- Toks buvo MANO sprendimas. Girdi? Aš nebijau laukiančio
sunkaus gydymo, tačiau bijau matyti tave palūžusią dėl manęs, -
Aronas nori lūpas priglausti prie manųjų, bet aš nusuku veidą. - Bu­
činys mūsų neapkrės daugiau nei jau esam užsikrėtę, - jo žodžiai ma­
nęs nepaveikia, nesileidžiu pabučiuojama.
 - Privalom apsaugoti šalia esančius žmones, - tyliai šnabždu del­
nu rinkdama ašaras ant skruosto. - Reikia įspėti tuos, su kuriais turė­
jom artimą kontaktą, ir paprašyti pasitikrinti.
- Sofija, šiandien nusimato chaotiška diena, negaliu mesti darbų,
skambinėti su nemalonia žinia ir kelti panikos. Vakare abu pasitar­
sim, kuriems asmenims ir kaip tą žinią perduoti, kad ji nepakliūtų
į spaudą. Pirmiausia viską apgalvokim, o tik tada skleiskim blogas
naujienas.
- Kaip tu gali būti toks šaltakraujis?
- Vienas iš mūsų turi toks būti, net jeigu jis viduje be proto ne­
rimauja. - Apsiašarojusi žvelgiu į architektą, nuo kurio sklindanti
šiluma kelia širdyje virpulį. Nenoriu, kad ateitų diena, kai jo nebe­
jausiu. Aronas papučia orą į veidą, kad ašaros greičiau nudžiūtų, ir
pataiso kirpčiukus. - Važiuok ir tu į Laros kliniką atlikti tyrimo. Ne­
sustok prie registratūros ir niekam nieko neaiškink. Suradusi šimtas
pirmą kabinetą pasakyk pavardę, ir tave nukreips, kur reikia. Paskui
paskambink, norėsiu žinoti, kaip sekėsi. Padarysi tai, mažyte?
- Taip, - sumurmu, jis dėkodamas pakšteli į kaktą.
Išeidama iš kabineto paimu nuo stalo Dorotėjos dovaną bosui ir
su ja keliauju pas lipšniąją sekretorę. Ji atsitraukusi su kėde rankas
susideda ant kelių. Jaudinasi, nežinodama, ar derėtų atsistoti, ar likti
sėdėti. Tyli, nors galbūt norėtų pasisveikinti.
- Jeigu ir čia skleisi apkalbas apie kolegas, pasirūpinsiu, kad lėktum
iš įmonės, - pagrasinusi kenkėjai numetu dėžutę į sterblę. Dorotėja
susigūžusi paslepia kruopščiai suvyniotą dovaną rankinėje, pradeda
darinėti stalčius ir iš jų traukti vokus su užklijuotais adresais. - Tik
pasiskųsk ponui Loganui, ir rytoj tavo darbo diena bus ilga ir įtemp­
ta, - priduriu.
- Nesiskųsiu ir neskleisiu apkalbų. Ponas Loganas geresnis virši­
ninkas už poną Foksą, ir man čia dirbti labiau patinka, - paaiškina ji.
- Žiūrėk, kad taip ir būtų.
Mūsų žvilgsniams susitikus, priešiškumas tai moteriai išauga.
Gal pasakyti Aronui, kaip atsiliepei apie jo skyrybas ir apie mane?
Tada toji meilinimosi dovanėlė, kurią jam nešei, pirma tavęs skris
pro duris. Dorotėja suspaudžia rausvu lūpdažiu padažytas lūpas, tarsi
demonstruotų, jog nė vienas blogas žodis iš jų nepasigirs. Man norisi
juoktis, juk gandais ji gyva.
26 0 ALICIA G U T JE

Nulipusi laipteliais žemyn greitu žingsniu artėju prie lifto. Sten­

giuosi neužkliūti už žmonių, kad nesukelčiau jų sveikatai pavojaus. Iš
pastato sliūkinu nuleidusi galvą ir meldžiu nesutikti paparaco, kuris
mane nufotografuotų paraudusiomis akimis ir spaudoje įžiebtų dar
vieną skandalą. Įsėdusi į leksusą žvilgteliu į veidrodėlį: ryte nusipieš­
tas grožis vis dar ten pat, tik po akimis šiek tiek pablukę. Prieš jun­
giant variklį manyje pabunda maištautoja. Nusprendžiu neskubėti į
kliniką, tegu Arono sesuo palaukia manęs ilgiau.
Nežinau, kur važiuoju, bet žinau, kad nenoriu sustoti. Mintys
apie ligą ir artėjančius gyvenimo pokyčius dusina. Telefone užsira-
šinėju artimųjų, draugų, pažįstamų vardus, kuriuos galėjau apkrėsti,
ir su kuriais asmeniškai teks susitikti. Tik ne su visais laukiu to „pa­
simatymo“.
- Ko? - nemandagiai ištariu atsiliepusi į skambutį, sutrukdžiusį
pabaigti rinkti Dominyko vardą.
- Tu tik naudojaisi visą tą laiką manimi, tiesa? - klausia Džefris su
juntamu kartėliu.
- Taip.
- Ir dar įžūliai prisipažįsti, - juokiasi. - Ačiū už atvirumą, tiek ir
tenorėjau sužinoti.
Nors pokalbis baigtas, nuojauta kužda, kad tai dar ne pabaiga.
Agentas Benetas ne šiaip paskambino sužinoti, kad buvo išnaudoja­
mas. Tai jis turėjo suprasti, kai lankiausi FTB ir prašiau padėti gaujos
nariams, nenutuokdama, kad jiems įkliuvo ne Arono vyrai. Reikės
Džefriui žinute priminti, jog pats nenorėjo antros pusės kitatautės, tai
tegu ant manęs ne purkštauja, o ieškosi tinkamesnės nuotakos.
Ketvirtą kartą sukant nuo „Rosewood“ viešbučio supykina. Ap­
kaltinu Džefrį sukėlus šleikštulį, Džeiką, kurio dalelę su savimi ne­
šiojuosi, taip pat. Geriau jau būčiau nuo jo pastojusi, nei gavusi tokią
atminimo dovanėlę. Žvilgčiodama į kelią iš rankinės traukiu pinigi­
nę, kurioje guli per daug banknotų. Pamiršau Aronui pasakyti, jog
į sąskaitą sugrįžo pinigai, ir jam nebereikia jų skolinti. Architektas
dosnus tiek kūniškai, tiek finansiškai, tad nepadoru būtų dar labiau jį
išnaudoti. Aš ir taip jam skolinga... sveikatą.
Išsirinkusi kavinę, prie kurios stovi mažai automobilių, savąjį pa­
statau už šiukšlių dėžių. Žmonės jau suuodė, kas važinėja šiuo lek-
susu, o pritraukti smalsuolių iš arti paspoksoti į mane ir aprėkti dėl
 26l

dykaduoniavimo bei šeimų ardymo nenoriu. Nors kavinės interjeras

mane stumia atgal pro duris, lieku vien dėl to, kad nesu nusiteikusi
ieškoti kitos vietos su gražesniu vaizdu ir minimaliu lankytojų skai­
čiumi. Patalpoje įrengtos devynios atitvaros. Neestetiškai atrodo ta,
kurioje pasislepiu, bet šilta padavėjos šypsena atperka pirmąjį įspūdį.
Užsisakau taurę vyno, bet paragavusi nesugebu nuryti. Jo skonis toks
šlykštus, nesuprantu, kaip šis gėrimas gali vadintis vynu. Paprašau at­
nešti geriausio, esančio kavinėje. Padavėja nuraudusi sako, kad tai ir
yra brangiausias jų parduodamas vynas. Dabar pasidaro aišku, kodėl
jie juo prekiauja, - kad užsukę vairuotojai neprisilaktų ir į kelią neiš­
važiuotų apsvaigę.
Pratinant gomurį prie bjauraus skonio, suvibruoja telefonas. Ne­
pažįstamasis atsiunčia nuotrauką, kurioje Aronas žvelgia pro langą
įsitaisęs ant galinės automobilio sėdynės. Priešais jį sėdi blondinė, už­
fiksuota liečianti plaukus ilgais raudonais nagais, ant riešo segi apyra­
nkę su Araidės pakabuku. Parašau architektui žinutę, kad primintų, į
kurį kabinetą klinikoje turėčiau užsukti. Kai atrašo, paklausiu ką vei­
kia. „Dirbu“ - trumpai brūkšteli.
Po pusvalandžio esu įveikusi tik pusę taurės vyno ir nedrįstu su­
pilti į save likusios, bet sulaukusi kelių sekundžių vaizdo įrašo iš to
paties siuntėjo, tiesiu ranką į ją ir žadu kelti prie lūpų. Įraše maty­
ti Aronas, įsikūręs traukinio kupė, skaitantis šios dienos laikraštį.
Šviesūs ilgi plaukai užkritę jam ant dešiniojo peties. Regis, toji pono
Tobulojo pakeleivė kalba su jai iš kitos pusės kiurksančiu vyruku. Te­
lefono ekranėlyje sužybsi žinutė.

Išsivežu architektą. Kelioms valandoms jis priklausys tik man.

Karina P.

Pastačiusi ant stalo tuščią taurę spaudau klaviatūroje raides, neka­

ntrauju iš paties Arono sužinoti, kur keliauja su kolege ir su šviesia­
plauke moterimi.

Jeigu turi laisvą valandėlę, dar spėtume papietauti.

Neužsipuolu, leisiu pačiam prisipažinti, su kuo iš tikrųjų esąs.

262 ALICIA G U T JE

Negaliu palikti darbo vietos, braižau svarbų brėžinį.

Meluoja. Padavėjos paprašau įpilti antrą taurę to birzgalo, smege­

nims reikia daugiau alkoholio.

O man atrodo, kad traukinyje skaitai laikraštį.

Turbūt žiūri, kuriame puslapyje užsakyti straipsnį
apie blondinę ir brunetę, susipešusias dėl Tavęs.
Linkiu turiningos kelionės. Bučkis!

Pakilusi nuo medinio suolo noriu išlįsti iš atitvaros ir važiuoti

namo, bet pro duris matau įeinančias dvi moteris: Žakliną ir už ją
aukštesnę liesą trumpai apsikirpusią juodaplaukę. Susigūžiu kampe,
kad nepastebėtų. Jos kaip tik atsisėda netoliese ir klegėdamos užsisa­
ko valgį. Kalbasi apie muziką.
Prailgus laukti Arono pasiteisinimo, sprunku iš ten. Prieš tai de­
zinfekuojančiu skysčiu, kurį nuolat su savimi tampausi, nuvalau taurę
ir gausiai juo apipilu rankas. Saugumas nepakenks. Mudu su Aronu
esam kalbėję apie panelę Poli, jis patikino šią savaitę baigsiąs bendrą
projektą ir nebesiimsiąs naujo. Architektas žino, kad melas tik tolina
mus vieną nuo kito, ne artina, tad tegu gerai pagalvoja prieš skaudin­
damas mane.
Namuose įsikūrusi prie kompiuterio ieškau detalesnės informa­
cijos apie hepatitą B. Užsirašau ant lapo svarbiausius punktus, kaip
turėtume elgtis, kad per neatidumą nepasmerktume sveikųjų kovoti
su šia liga. Paburbu ant savęs, kad gėriau vyno ir nebegaliu nuvažiuoti
į kliniką duoti kraujo. Iš tiesų nesvarbu, kada tai padarysiu, jis tik
antrą kartą patvirtins Džeiko įvykdytą kerštą. Aš ir Aronas niekada
nebepatirsime visapusiškos laimės. Gal ponas Tobulasis tą supratęs
jos sieks su Karina? Peržiūriu nuotraukas, kurias ji aktyviai siuntė per
paskutinę valandą. Aronas nebeatrodo nuliūdęs, tik akys aptrauktos
skydu. Braukdama ašaras vaikštinėju po svetainę, jaučiuosi esanti pa­
saulyje vienui viena. Tą, kurį norėčiau apkabinti ir kuriam norėčiau
pasiguosti, linksmina kita.
- Osvaldai? - klusteliu surinkusi jo numerį.
- Prisistatykite, kas skambina, - įžūlokai sako.
- Kamila.
 lĮ^niC. 2 263
- Kuojums galėčiau būti naudingas? - kalba, lygnepažinotų manęs.
- Norėčiau, jog atsakytum į vieną klausimą, bet telefonu negaliujo
užduoti. Gal susitinkam?
- Mano dienotvarkė perpildyta. Atleiskit.
- Net dėl nostalgiškų prisiminimų neperstumdytum jos? - įkyriai
prašau pasimatymo. Osvaldas tyliai mąsto.
- Nekils bėdų su Loganu?
-Ne.
- Jeigu jis netikėtai išdygs prieš mus, aiškinsies su juo pati.
- Nurimk, jis išvykęs ir apie mūsų susitikimą nesužinos, - šypteliu.
- Atsiųsiu automobilį į viešbutį. Išgėrusi negali važinėti po mies­
tą, - tėviškai pamokslauja.
- Ir kur žinai, kad saldinausi gyvenimą vynu? - koketuoju. Burno­
je vis dar juntamas tas bjaurokas skonis.
- Nenutuokiu, ką vartojai, žinau tik tiek, kad blaivi būni surūgusi,
o paragavusi alkoholio pralinksmėji.
- Kelsi su manimi taurę už tą įsimintiną laiką? - nusijuokusi tei­
raujuosi.
- Pažiūrėsim. Pirmiausia atvažiuok pas mane.
- Ačiū ir iki.
- Iki malonaus, Kamila.
Įgriuvusi į drabužinę nusikabinu nuo pakabo raudoną sijoną
aukščiau kelių ir juodą permatomą palaidinę ilgomis rankovėmis.
Penkioms minutėms palindusi po dušu, kūną papuošiu gražiausiais
savo apatiniais ir užsivelku išsirinktus drabužius. Pasimatavusi kelias
poras aukštakulnių palieku ant kojų tuos, kurie patogiausi. Papuošalų
ant savęs nekraunu, nes neturiu. Arono dovanotus išmečiau, jie buvo
Nikoletos, o naujų man nenupirko.
Administratorei pranešus, kad Osvaldo vairuotojas atvyko manęs
paimti, paskubomis surišu plaukus viršugalvyje į uodegą ir bėgu iš
namų. Vyriškio, laikančio atdaras mašinos dureles, akys užkliūna už
mano kūno formų ir nebepaleidžia. Provokuojamai žvilgtelėjusi į jį
įsėdu vidun. Puikiai suprantu tik iš toli galinti su juo žaisti, be jokių
konkrečių veiksmų. Nagais perbraukusi per plaštakos odą suurzgiu. Jei
tik galėčiau, nusidirčiau ją ir iškrapštyčiau virusą, bet tai būtų per leng­
va. Teks išmokti gyventi save kontroliuojant, ypač kai flirtuosiu su vy­
rais. Ką gi, liga mudu su Aronu privertė būti vienas kitam ištikimiems.
Tik ar poną Tobuląjį toks mažmožis sulaikys nuo neištikimybės?
264 ALICIA G U T JE

Atvežta į aikštelę, apstatytą sidabrinės spalvos mažyčiais name­

liukais, palapinėmis, lempomis ant stovų ir kameromis, atsisakau iš­
lipti. Vairuotojui nuėjus pakviesti Osvaldą, nuleidžiu langą ir akimis
perbėgu per ne vieną dešimtį zujančių žmonių. Jie visi linksmi, tik
grupelė rūkančiųjų gestikuliuodami rankomis intensyviai diskutuoja.
Mano dėmesį patraukia moteris ilga taškuota suknele, į kasą supintais
plaukais ir žieminiais batais, kurių kailiukas šildo kulkšnis. Viena ra­
nka apsivijusi liemenį, kitoje laiko telefoną priglaustą prie ausies. Jos
išvaizda ir kūno kalba be galo moteriška. Tokios dažniausiai turi daug
gerbėjų, kartais ir ne savo noru, nes jų trauka įgimta. Moteris kukliai
nusišypso ir pasakiusi pašnekovui „myliu“ eina didžiosios palapinės
link. Sekdama ją akimis pasijuntu, lyg žvelgčiau į meilę žmogiška­
jame pavidale. Štai kaip ji atrodo! Vis dėlto galimą išvysti meilę, tik
būtina sąlyga: tavo širdis turi pulsuoti reikiamo dažnio bangomis.
- Tie žmonės dirba man, tu čia saugi, - sako Osvaldas, išgąsdin­
damas mane. Įbedu žvilgsnį į kostiumuotą vyrą, šąlantį lauke dėl
užsispyrėlės mašinoje. Jo lūpos pamėlusios, lyg būtų sukirtęs saują
mėlynių. Plaukai pašiaušti vėjo, kuris kartais būna puikus šukuosenų
meistras. Toks Osvaldas daug simpatiškesnis nei tas „susilaižęs“ vers­
lininkas. Jis liepia vairuotojui eiti pavalgyti, o pats atidaro automobi­
lio dureles.
- Maniau, būsime dviese, - tyliai tariu, statydama kojas ant šlapio
žvyro, kuriuo aukštakulniais bus sunku žengti.
- Būsime, saulyte, - sukužda imdamas už rankos. Gerai, kad mū­
viu pirštines, taip išvengsiu papildomo streso, kad ir jį apkrėsiu.
Osvaldui įleidus mane į palapinę, sutrinku. Man tai nepanašu į
ramų pabuvimą tik su juo. Prie stalų puotaujantys žmonės vilki pa­
prastai, mažoji dalis pasipuošę šventiškiau, bet kukliau nei aš. Tipen­
dama paskui Osvaldą palei ilgą stalą nepastebiu nė vieno žvilgsnio
mūsų pusėn. Niekas nenužiūri, neapšneka. Niekam mes neįdomūs.
Du vyrai, sėdintys stalo gale, atsistoja ir patapšnoję Osvaldui per petį
pasišalina. Mes užimame jų vietas.
- Švenčiam darbuotojos gimtadienį, jai pirkau gėles, - paaiškina
Osvaldas, dėdamas mano paltą ant spintelės su ratukais, ant kurios
guli jo striukė.
- Bosui reikėtų imti pavyzdį iš pavaldinių ir išmokti švęsti kitaip, -
pašnairuoju į dokumentus, išlindusius iš spintelės stalčiaus. Jis irgi
užmeta akį į juos.
 265
- Bosui nėra laisvų dienų, - šypsosi linksėdamas. Atsisėdęs šalia
nužiūri kiekvieną mano aprangos siūlelį. Man patinka, kai svetimi
vyrai geidžia manęs, o ne tik ponas Tobulasis, kuris šiuo metu turi
kitą geismo subjektą. - Kavos? Arbatos?
- Vyno.
- Kavos ar arbatos? - griežtu balsu pakartoja.
- Tik vieną taurę. Galėsi stebėti, ar nesukčiauju.
- Tu jau sukčiauji, nes tai bus nebe pirma taurė, kurią šiandien
gersi.
Osvaldas atneša dvi taures baltojo vyno, nes žino, kad nesu jo mė­
gėja. Mudu vienas kitam šyptelim, tarytum perskaitę mintis. Jis gu­
rkšteli iš savosios, o aš nepaliečiu skirtos man.
- Išduosi, kam tas kameras atsigabenai į Vankuverį? - klausiu nu­
žvelgusi keletą stovinčių palapinėje.
- Galėtume apie ką nors kitą pakalbėti, išskyrus darbą? - Osval­
das žiūri į mane. Neprabylu, kol neatsako į klausimą. - Prodiusuoju
pokalbių laidą, kurią sugalvojom vienam sezonui perkelti į šitą mies­
tą. Kalbinam išskirtinius žmones ir tikimės gerų reitingų. Toks mūsų
tikslas čia, saulyte.
- Osvaldai, pasiekei ir savo užslėptą tikslą: nusikėliau mintimis į
kambarį, kuriame šitaip žvelgdavai į baikščią mergaitę, susirangiusią
kampe, valgančią vaflius.
- Nebuvo nė dienos, kad apie ją nepagalvočiau. Po ilgų metų ir vėl
regiu ją, tik laisvėje.
Su Osvaldu praleidau antrą sukrečiančią naktį viešnamyje. Prie­
varta praradusi nekaltybę, maniau, kitą vakarą nebūsiu verčiama
aptarnauti klientų. Tikėjausi, leis sugyti išdraskytai intymiai vietai,
kurią peršėjo, ir tik po kelių dienų iškvies į vulgarumu atsiduodančią
patalpą. Deja, pusnuogei užklijavę burną lipnia juosta ir supančioję
rankas nutempė į vakarykštį kambarį ir numetė ant lovos. Tepasakė,
kad klientas nori būti nustebintas. Jeigu po sekso toks nebus, man
klius. Užgesinę šviesą atvedė vyriškį ir mudu abu užrakino. Osvaldas
buvo šiurkščiausias mane prievartavęs klientas. Jis nereagavo į inkš­
timą, kuris būtų buvęs kitoks, jeigu man būtų teikę malonumą tie jo
staigūs baksnojimai. O teikė tik skausmą. Po kankinimų jis dar gulėjo
apsikabinęs mane. Klausė, kodėl aš tokia tyli, kitos garsiau dejuoja.
Kai nieko neatsakiau, uždegė šviesą ir paklaikusiu žvilgsniu atbulas
266 ALICIA G U T JE

traukėsi prie durų: kartojo nesitikėjęs, kad aš tokia jauna. Prisiekinėjo

prašęs vyresnės moters, ne mergaitės. Osvaldas atsipeikėjo ne iš karto,
nuplėšė nuo mano kūno lipnią juostą, atsisėdo gale lovos ir atsipraši­
nėjo už savo elgesį. Bijojau ištarti bent žodį, kad dar kartą neišprie­
vartautų. Tik linktelėjau, kad atsiprašymas priimtas, ir parodžiau, kad
išeitų. Tačiau Osvaldas nusipirko mane nakčiai. Išsigandusi bėgiojau
iš vieno kampo į kitą, nors jis manęs ir nesivaikė. Atskleidė tai pa­
daręs tam, kad man nereikėtų aptarnauti kitų ištvirkėlių. Jis beveik
mėnesį kas trečią dieną pusdieniui išsikviesdavo mane į privatų pasi­
matymą. Visą laiką sėdėdavom kiekvienas savo kampe ir tylėdavom.
Na nebent mane girtą atvesdavo ir aš kikendavau tą laiką... iš sielvar­
to. Jokių lietimųsi, jokių pokalbių tarp mūsų nebuvo. Osvaldas slap­
čia atnešdavo gėlės žiedą, kurį vėliau prieš jam išeinant nuleisdavau
klozete, kad Džeikas nepastebėtų ir neuždraustų vyriškiui pas mane
lankytis. Taip pat atnešdavo plonų vaflių, suteptų karameliniu siru­
pu, kuriuos pasislėpusi sušlamšdavau. Išdrąsėjusi paklausiau, kuo jis
užsiima. Prisistatęs verslininku pavadino „saulyte“, o pasiteiravus, ar
padės man ištrūkti iš viešnamio, prarado kalbos dovaną. Įtikinėjau,
kad galės mane pasilikti, darysiu ką lieps, tenkinsiu visus jo įgeidžius,
tik tegu išvaduoja iš Džeiko nagų. Tačiau Osvaldas nieko nepažadėjęs
paliko mane, ir daugiau jo nemačiau.
- Aš esu laisvėje ne tavo dėka, - sakau be apmaudo ar kaltinimo.
- Po metų tą pačią dieną grįžau į tą vietą, bet tu jau buvai par­
duota kitam suteneriui. Tas nutikimas su tavimi atbaidė mane nuo
viešnamių ir prostitučių. Išties bijau parodyti nepagarbą merginoms,
ne savo noru pakliuvusioms į tą tinklą.
- Kuri iš šių moterų palapinėje yra tavo simpatija? - klausiu nu­
žvelgusi visas. Jaučiasi, kad jam trūksta moteriškos šilumos, kurią
anksčiau trumpam suteikdavo laisvo elgesio plaštakės.
- Kodėl ne žmona?
- Jei turėtum žmoną ir ji būtų čia, mes dviese atokiau nuo visų ne­
sėdėtume, - nuliūdinusi Osvaldą pakeliu taurę. Vyno skonis pakenčia­
mas, bet vis tiek norisi sukeisti savo ir arčiausiai sėdinčio vyro taures.
- Šie žmonės - mano šeima, Kamila. Už juos jaučiuosi ne mažiau
atsakingas nei už artimuosius. Aišku, nesišalinu moterų, bet negaliu
skirti mylimosios paieškoms daug laiko. Pati matai, koks mano darbas.
- Vaikai tau būtų kliūtis?
 267
- Galvoje jau turi konkrečią moterį? - sakydamas pažvelgia iš pa­
dilbų. Vypteliu siųsdama signalą „galbūt“. - Myliu vaikus, bet norė­
čiau ir savų. Ypač mergaitės, kuriai atitektų mano porcelianinių lėlių
kolekcija.
- Per mažai įdedi pastangų, kad tai turėtum. Nuo lindėjimo darbe
ir tenkinimosi ranka vaikai neatsiranda.
- Mano rankos paprastai būna užimtos svarbesniais darbais, -
Osvaldas prisimerkia.
- Kairysis riešas labiau treška už dešinįjį. O tu esi kairiarankis ir
žinai, kokį veiksmą daugiausia kartų darai ta ranka.
- Ne tavo reikalas, saulyte, ką aš darau su ja, - pusę lūpų šyp­
sodamas pripila taurę vyno iki viršaus. Atkišu savąją, bet ją tuoj pat
patraukia toliau nuo butelio.
- Smau-kai-si, - tyliai išskiemenuoju. Čia už tai, kad neįpylei vyno.
- Garsiau reikėjo pasakyti, - pykteli.
- Smau... - pakėlusi balsą tariu pirmąjį skiemenį. Žmonės nutilę
atsisuka į mus. Osvaldo viršutinė lūpa išrasoja. - ...glys, - užbaigiu
žodį. - Smauglys! Ar atspėjau mįslę, Osvaldai?
Jis linkteli, giliai kvėpuodamas, ir atsipalaiduoja, kai nebesame dė­
mesio centre.
- Pasiutus merga, - iškošęs pro dantis ištuština antrą taurę vyno.
Man juokiantis įsipila trečią ir nugeria pusę. - Koks tas svarbus
klausimas, kurio negalėjai užduoti telefonu?
- Vėliau jį išgirsi, dar pakalbėkim apie tave. Kada paskutinį kartą
kvietei moterį vakarienės į restoraną? O tada į lovą?
- Neišprovokuosi atsakyti.
- Moku garsiai paklausti.
- Nemėgink, pamatysi mano bjauriausią pusę. Vis dėlto čia vienos
šaunios moters gimtadienis, ne mudviejų artimesnis pažinimo va­
karas. Kultūringas elgesys neprošal, sutinki?
Nusuku susigėdus) žvilgsnį į merginą su lėkštėmis, einančią mūsų
link. Jos akyse nerimas, nukreiptas į Osvaldą, į mane nė nežiūri, lyg
neegzistuočiau. Sulaukusi iš viršininko pagyrų dėl skanios triušienos
su daržovėmis, laiminga keliauja iš palapinės. O ir aš apsidžiaugiu,
kad šiame gimtadienyje pavalgysiu sočiau nei pas Heleną.
- Kodėl taip keistai reagavai, kai ištariau Arono Logano pavar­
dę? - teiraujuosi ragaudama gabalėlį padaže mirkstančios mėsos. -
Pažįsti jį?
268 ALICIA G U T JE

- Ne, tik girdėjau ne vieną legendą apie tą architektą.

- Papasakok, gal kurios iš jų nežinosiu.
- Dirbau su vaikėzu, tuo metu draugavusiu su Logano seserimi
Lara. Regis, jie ir dabar tebėra pora. Tądien pietaujant su kūrybine
grupe jis sulaukė iš „svainio“ grasinančios žinutės. Juokdamasis per­
skaitė ją, o kitą rytą atėjo į darbą persimainiusiu veidu ir šlubuoda­
mas. Viršininkams teisinosi nukritęs nuo laiptų, bet man ir kitam ko­
legai, su kuriuo geriausiai sutarė, papasakojo, už ko iš tiesų užkliuvo.
Kaip tikriausiai numanai, už Logano. Jam nepatiko, kad skurdžius
rėžia sparną aplink paauglę seserį. Liepė nebesusitikinėti, bet toji ne­
pakluso ir toliau matėsi su vaikinu. Tada Loganas ėmė jį puldinėti,
o tas vis pabrėždavo ateityje būsiantis jo svainis, ir jis privalėsiąs šį
pripažinti šeimos nariu. Tas vaikinukas buvo pasirengęs pakovoti dėl
Laros, Loganui tai kėlė siaubą. Maištaujanti porelė nereagavo į per­
spėjimus, kad bus išskirti, jeigu neišsiskirs patys. Loganas galutinai
prarado savitvardą, juodu užtikęs besiruošiančius mylėtis. Jis atvažia­
vo ne vienas, su savo gauja. Kol tas mušė seserį, vaikinuką talžė kiti
vyrai, o tada išgabeno į kažkokią laukymę. Kaip iš ten grįžo, neprisi­
mena. Jam atrodė, lyg kažkas parvežė namo ir išmetė iš automobilio.
Tą kartą mūsų keliai išsiskyrė. Po kelerių metų sutikęs buvusį kolegą
pasmalsavau, kuo baigėsi jo ir Laros meilės istorija. Šis atsakė, kad
meilė vis dar gyva, ir nusišypsojęs ištraukė iš po pažasties dovaną:
žieminę kepurę, šaliką ir pirštines. Pasidžiaugiau vaikinuko atkaklu­
mu, o jis atskleidė, jog dabar yra gudresnis ir santykius su mylimąja
palaiko slapta. Loganas išskyręs juodu laukė, kol išnyks sesers mėly­
nės ant kūno, ir įtikino tėvus išsiųsti Larą į privačią mergaičių mo­
kyklą Europoje. To nežinodamas ne vieną mėnesį bandė prie jos pri­
artėti per bendrus draugus, bet niekas neatskleidė jos naujo adreso.
Lara pati po kurio laiko susisiekė su vaikinu ir pažadėjo mokslams
pasibaigus grįžti į jo glėbį, jeigu vis dar mylės. Jis buvo užsidegęs iki
to susitikimo daug dirbti, kad Lara ir jos artimieji pamatytų, kokia
ji jam svarbi. Ir svajoklis pasiekė savo: išaugo į rimtą vyrą, dirba uo­
švio įmonėje, mėgaujasi turtingu gyvenimu. Tik jo širdis nepasikeitė,
išliko tokia pat didelė. Jis nepamiršo savo varguolių draugų, padeda
jiems, - Osvaldas kilsteli taurę, žvelgdamas į kažką priekyje, ir siurb­
teli vyno. - Vairuotojas tave parveš namo, Kamila, - netikėtai sako.
- Nespręsk už mane, kada išeiti, - paniurzgu.
 a^.h lC 2 269
- Suprask, nesiveržiu su Loganu susitikti akis į akį. Nenoriu ir ta­
vęs kompromituoti.
- Mes tik kalbamės, nieko nederamo nedarome. Aronas dėl to ne-
kibs prie tavęs, nepanikuok. Be to, turi ne vieną liudininką, reikalui
esant užtars, - nuraminu ir pripildau jo taurę, šlakelį įsipilu ir sau.
Osvaldas tik šypteli, bet neatima taurės.
- Su tavimi labai gera, Kamila. Manau, tavo buvimo šalia norėčiau
labiau nei sekso, - tai pasakęs nusipurto, tarsi atsipeikėjęs iš transo. -
Atsiprašau, leidau sau per daug pasakyti. Tai ženklas, kad nebegerčiau
alkoholio, kaip ir tu.
- Aš neištekėjusi, Osvaldai. Galėtum ir...
- ...pakovoti? - išsprogina akis. - Su Loganu neapsimoka veltis į
jokią kovą. Jis naudoja nešvarius ginklus. - Palinkstu prie vyro, kurio
smilkiniuose atsiradusios sidabrinės plaukų gijos. Skvarbiu žvilgsniu
traukiu jį arčiau savęs. - Mėgini pakeisti mano nuomonę? - sušnabž­
da Osvaldas beveik į lūpas.
- Bose! - sušukus skardžiam balsui, atšlyjam vienas nuo kito
ir atsigręžiam į vyriškį, mojuojantį kortele. - Po paskelbto kito se­
zono anonso reitingai gerokai šoktelėjo, - palapinėje visi pradeda
ploti, bet Osvaldo plojimai griausmingiausi. Aš irgi sveikindama su-
klapsiu delnais.
- Tai jūsų visų nuopelnas! Visų! - šaukia viršininkas pavaldiniams.
Šie atsako palaikančiais šūksniais. - Prisidėk prie mūsų, - Osvaldas
pakviečia ir mane į savo komandą, kai mudu einam ieškoti jo sidabri­
nio namuko - laikinos gyvenamosios vietos. Prodiuseris prietemoje
dvejoja, kurioje jie pusėje, tad paklausia sutiktos darbuotojos. Toji
palydi prie kuklaus namelio, neišsiskiriančio iš kitų, lukteli, kol už­
sukusi į jį atliksiu gamtinius reikalus, o tada Osvaldo prašymu mus
nuveda į kitą palapinę. Ten, ta pati moteris taškuota suknele garsiai
skaito tekstą. Jai už nugaros apsimuturiavęs vyriškis prie spausdintu­
vo rūšiuoja iš jo išlendančius lapus. - Tai mūsų laidos vedėjai, - išdi­
džiai pristato juos Osvaldas. - Tu galėtum būti trečia. Apsispręsti turi
iki vidurnakčio. Rytoj šis pasiūlymas nebegalios.
- Osvaldai, aš turiu darbą, - sakydama pasivedu jį atokiau nuo
poros, nemaloniai žiūrinčios į mane. Tarsi kėsinčiausi į jų darbo vie­
tą. - Malonu, kad galvoji apie mane kaip tinkamą kandidatę vesti tavo
laidą, bet pats žinai, kas tuo neapsidžiaugtų.
270 ALICIA G U T JE

- Loganas. Juk gali net ranką prieš tave pakelti, jei nepaklusi
jam, - pasišaipo.
- Aronas neskriaudžia manęs.
- Nejaugi nė karto nėra sudavęs? - Tyla ir nuleistos akys išduoda
tiesą. - Kaip jis gali tave mušti? Tokius vyrus reikia šaudyti.
- Ir pradėti nuo tavęs, Laneti, - šaižus Arono balsas sudrebina
palapinę, jos vieną skverną laiko atidengęs. - Mieloji, nebešalk, pasi­
imk savo paltą ir sėsk į automobilį. Šnektelsiu su Lanečiu ir galėsim
važiuoti namo, - sako nužvelgęs mano pečius, gaubiamus Osvaldo
striukės.
- Man čia smagiau nei vienai apartamentuose, dar pabūsiu, - iš­
spaudusi dirbtinę šypseną įkišu rankas į striukės rankoves. Aronas
žengia tvirtą žingsnį į palapinę ir atsisagsto paltą.
- Sofija, negaišink manęs. Apie savo subjurusią nuotaiką papasa­
kosi pakeliui, nevelkim į tai kitų žmonių. Tai liečia tik mudu.
- Kelią žinai, iki, - pamoju, tačiau architektas lieka stovėti ten pat.
- Atsisveikink su Lanečiu ir eime. Pakankamai prisibuvai su juo.
- Aš tau nenurodinėju, kiek laiko būti su kolege, tai ir tu nebandyk
apibrėžti mano laiko su senu draugu.
- Visas tas valandas dirbau, nors tau atrodo kitaip. Išmok skirti
darbą nuo linksmybių, ir pati daugiau padirbėk, užuot beprasmiškai
čia šmirinėjusi.
- Apsisuk ir važiuok, kur tau reikia. Naktį praleisiu su Osvaldu.
Kaip žinai, su klientais moku elgtis.
- Nužudysiu, jei išduosi mane! - įpykęs užrinka.
- Žudyk, išlaisvinsi nuo... - apsiašaroju. Tik mirtis gali mane iš­
laisvinti nuo ligos, nuo tavęs ir nuo prakeiktų įžeidinėtojų. Osval­
dui apglėbus mane per pečius, Aronas instinktyviai puola prie mano
guodėjo, bet yra sulaikomas apsaugininkų ir patraukiamas toliau
nuo mūsų.
- Atsipiskit, kvailiai! Sofija, tuoj pat išlįsk iš tos sukruštos palapi­
nės! Prasiplaukit ausis, sakiau atsipisti! - ponas Tobulasis triukšmau­
ja lauke.
Jėga išprašius architektą už vartų, grįžtame į didžiąją palapinę, ku­
rioje šilčiau. Atsiprašau Osvaldo darbuotojų ir jo paties už tai, kad
teko priverstinai stebėti Arono pykčio protrūkį. Šie nuogąstaudami
dėl mano gyvybės įkalbinėja mesti tokį gyvulį, kol neįvyko nelaimė.
Osvaldas įpykęs prašo pavaldinių rasti laisvą lovą, saviškę užleis man,
nes artimiausią parą neišvyksiu iš šios teritorijos. Apsaugininkui pra­
nešus, jog Loganas išvažiavo, širdyje pasidaro dar neramiau. Juk ži­
nau, pas ką jis skuba.
Iki vėlyvo vakaro Osvaldo žmonės patarinėja, kaip elgtis su ūmaus
būdo vyru. Viena moteris pasidalina savo istorija ir gyvenimu po sky­
rybų. Ji dabar laiminga kaip niekada. Jai antrina akiniuotas vyriškis,
kurio laimingasis etapas prasidėjo tik išsiskyrus su žiežula žmona. Jis
netgi susirado jos pirmąjį vyrą ir po atviro pokalbio paklausė pata­
rimo neaukoti laiko beviltiškai savanaudei. Matydamas, kad mane
jau pykina tie pamokymai, nors ir stengiuosi būti mandagi, Osvaldas
duoda savo pavaldiniams atlikti keletą nesudėtingų užduočių.
- Jų šnekos nepakeis mano jausmų Aronui, - sakau kildama nuo
stalo. - Aš myliu jį ir man metas važiuoti, nes ir taip jau prikanki­
nau ponaitį, su kuriuo taikymasis truks mažiausiai savaitę, - šypteliu
Osvaldui, rimtu žvilgsniu žvelgiančiam man į akis.
- Loganas piktas, - tyliai sukužda jis. - Gali būti, kad pats to neno­
rėdamas tau suduos. Kodėl prašaisi to smūgio? Juk gali naktį praleisti
čia. Per parą Loganas nurims, tu irgi apgalvosi, ar tikrai nori būti su
vyru, kuris tavęs negerbia. O man bus ramiau, žinant, kad neguli kur
nors sumušta ir klausaisi eilinių jo atsiprašinėjimų.
- Osvaldai, - tariu vilkdamasi paltą. - Sutikus Aroną visos sienos
aplink mane griuvo, nebebuvo už ko slėptis, - lėtu žingsniu einu ar­
čiau jo. - Ponas Tobulasis apnuoginęs mano kūną ir sielą nespruko
kuo toliau, pasinaudojęs nenumetė manęs į patvorį. Tai aš buvau ta,
kuri vis abejodavo mūsų meilės tvirtumu, o jis tikėjo, kad šie santy­
kiai atlaikys visas audras. Taip, su Aronu sunku gyventi, su klientais
buvo lengviau: aptarnauji vieną, ateina kito eilė. Jokių pavydo scenų
ar santykių aiškinimosi. O su tuo pačiu vyru praleidžiant nemažai
laiko drauge prasideda trintis, kyla pykčiai, išsiskiria nuomonės. Mes
imam savintis vienas kitą, todėl santykiuose kartais nebesijaučiam
laisvi. Kita vertus, man patinka Arono demonstruojamas savininkiš­
kumas. Jis tarsi skydas nuo neaiškių prašalaičių, besikėsinančių man
vienaip ar kitaip pakenkti. Todėl nebesistebiu, kai vieną akimirką
mudu baramės, o kitą aistringai taikomės. Juk kiekvienoje poroje
meilė yra skirtinga. Kad ir kaip mudu rietumės, po išsiskyrimo, nors
ir trumpo, jau ilgimės mylimiausios savo širdies dalies. - Pirštinėtą
272 ALICIA G U T JE

ranką uždedu Osvaldui ant plaštakos. Jis paėmęs priglaudžia skruostą

prie jos, o paskui supratingai pabučiuoja. Nežinau, ar aš ką tik tei­
sinau Aroną, ar įkvėpiau save pasitikėti juo. Tiesa, kai kurie įvykiai
parodė, kad esam silpni. Tiek aš, tiek jis miegojom su kitais žmonė­
mis, todėl dabar Aronas, patikėjęs, kad nakvosiu Osvaldo lovoje, gali
dar kartą paklausyti proto balso. Karina neapsikrėtusi hepatitu B ir
neišniekinta Nikolo Logano. Kodėl Aronas turėtų jos atsisakyti? - Ar
galiu pasinaudoti tavo vairuotojo paslaugomis, nors jo darbo valan­
dos pasibaigusios? - klausiu Osvaldo, slėpdama liūdesį. Šis linkteli
ir palydi mane prie automobilio. - Paskambinsiu, jeigu Aronas nu­
skriaus mane. Jis žino, kad tai lemtų mūsų santykių pabaigą, bet gal
jis to ir siekia, - kilsteliu pečius. - Tada priimsiu visokeriopą tavo
pagalbą, Osvaldai.
- Tu nori, kad jis tave sužeistų? Ir turėtum pretekstą jį palikti? Nes
iš tikrųjų bijai jo?
- Jau sakiau, aš myliu jį. Iki, - apkabinu nieko nesuprantantį vy­
riškį, įsėdu į mersedesą ir paprašau vairuotojo kuo greičiau parvežti
į viešbutį.
Pakeliui sulaukiu poros Karinos žinučių su Arono nuotrauko­
mis. Jiedu kartu vaikštinėja po man nežinomas vietas. Ji liečia jam
petį, kitoje - pėda šlaunį. Karina provokuoja mane paskambinti jai,
o tą pokalbį, be abejo, įrašytų ir paviešintų. Išjungiu mobilųjį, įmetu
į rankinės kišenėlę ir užtraukiu užtrauktuku. Ji mano dėmesio ne­
sulauks.
Vairuotojui sulėtinus greitį, žvilgteliu į šalikelėje stovintį lambor-
ginį. Įjungtos šviesos nukreiptos į lauką, o jame į elektros stulpą atsi­
rėmęs ponas Tobulasis. Užvertęs galvą pučia dūmus į orą. Spoksoda­
ma į Aroną, apgraibomis užčiuopiu durelių rankeną, atidarau jas ir
veržiuosi laukan. Mane vežantis vyriškis spėja reaguoti ir sustabdo
mašiną, nes būčiau tėškusis į balą. Tirtėdama mažais žingsneliais einu
per pievą, į ją lenda batelių kulniukai, juos darosi vis sunkiau ištrauk­
ti. Vienišas klajūnas nepažvelgia į mane, nors atsistoju priešais. Kana­
pių kvapo debesėliui plaikstantis virš galvos, išpučia dar kelis anam
pavymui. Atėmusi suktinukę nenuleidžiu nuo architekto akių, o jis
šykšti savąsias atgręžti į maištautoją.
Taip stovim maždaug tris minutes. Skaičiavau sekundes, kad nu­
kreipčiau mintis nuo stingdančio šalčio, kylančio blauzdomis aukš­
tyn. Aronas užsispyręs vaizduoja, kad nepastebi manęs, prisidedu
suktinukę prie lūpų ir apsisukusi žengiu atgal automobilio link. Jis su­
gauna mane iš nugaros, suktinukę ištraukia iš rankos, sutraiško delne
ir išmeta. Nosį panardina į palto kailiuką ir godžiai uodžia saldžius
kvepalus, kurie kadaise jam atrodė pernelyg paaugliški. Mudviejų
kvėpavimas susilygina, kai jis tyčia ar ne nosies galiuku brūkšteli per
kaklo odą. Iškart pamirštu, kas yra šaltis, aš degu aistra.
- Tik toji energija, kurią tu skleidi, nuramina mano krūtinėje ky­
lančias negeras bangas, Sofija, - kužda Aronas, lūpomis liesdamas
ausį. - Bet tavo bausmės per skaudžios. Aš nepelnytai esu baudžia­
mas už tai, kad noriu apsaugoti savo brangakmenį, - jis rankomis
lyg diržu apjuosia liemenį. Plėšdama jas nuo savęs palinkstu į priekį,
tačiau Aronas padeda galvą man ant nugaros pasiųsdamas įspėjimą
nespurdėti ir susitaikyti, jog nepaleis manęs iš glėbio, nors ir imčiau
reikalauti.
- Vesi jį? - drąsiai klausiu tiesdama nugarą.
- Ką tokį?
- Savo brangakmenį.
- Juk jis nuolat pamiršta, kam priklauso, ir pasimeta. Kol kas pa­
vyksta jį rasti, bet nežinau, ar ilgai man tokia laimė šypsosis.
- Jisvisada priklausys tau, kad ir kur būtų, kad ir su kuo būtų, - už­
dedu rankas ant Arono nuogų plaštakų, šildau jas. - Ar vesi mane? -
gal kiek per tyliai sušnabždu.
- Argi ne aš turėčiau užduoti tau panašų klausimą?
- Uždavei, tik nepamenu, ką atsakiau. Galbūt prisiminsiu, jeigu
pati paklausiu ir jei sutaps mūsų atsakymai.
- O tu nori būti mano žmona? - teiraudamasis pakreipia galvą.
- Nežinau, o tu nori būti mano vyru?
- Sofija, tai ne atsakymas, - suirzta ponas Tobulasis.
- Tu irgi neatsakei nė į vieną. Tai mudu tuoksimės ar skirsimės? -
aš irgi parodau savo ne šilkinį charakterį niurzgėdama po nosimi.
- Tuoksimės, jeigu nori būti mano žmona, - jis vėl pradeda žaidi­
mą iš naujo.
- Jeigu vesi mane, tai ja ir tapsiu, - nenusileidžiu.
- Tada vesiu, maištautoja, - šypsodamasis pabučiuoja į skruostą. -
Myliu tave, - kužda vis dar bučiuodamas.
- Aš tave myliu stipriau. Ir nė nepradėk dėl to ginčytis.
274 ALICIA G U T JE

- Net minties tokios neturėjau, - nusijuokia ir patyli. Tačiau jau­

čiu, kad nori kažką pasakyti. - Bet stipriai mylinčios moterys nesi-
trainioja su kitais vyrais.
- Osvaldas - buvęs mano klientas, ne būsimas. Su juo draugiškai
leidau laiką, ne taip, kaip tu su Karina Poli.
- Mudu tik kolegos, darbinių susitikimų neišvengsim.
- Traukinyje? - grįžtelėjusi metu pavydų žvilgsnį. Aronas meilio­
mis migdolinėmis akimis tyrinėja mane, o aš nuo to meilumo dar
labiau liepsnoju. - Dulkinai ją?
-Ne.
- Bučiavai?
-Ne.
- Buvai apkabinęs?
- Ne, su Karina nedariau nieko, kam tu nepritartum.
- Kodėl manai, jog pritariau judviejų ir dar vienos blondinės užsi-
rakinimui privačioje kupė?
- Ten buvo ir daugiau moterų.
- Nekurstyk mano pavydo, Aronai, - įspėju. - Kaip tu išvis galėjai
pasirinkti Poli draugiją, o ne būti su Nikoletos artimaisiais per jos
atminimo vakarienę? O gal šitaip norėjai parodyti, kas tau svarbiau?
- Argi neparodžiau, kad man svarbiausia tu? Juk pas tave lėkiau
sustabdęs traukinį, ne pas kurią nors kitą moterį. - Aronas lūpas
priglaudžia prie manųjų, tačiau atitraukiu jas, ūsams kutenant viršu-
tiniąją. - Paklausęs tavęs užsiregistravau į konkursą. Netikėtai visus
dalyvius sukvietė į stotį, ir mes užsakytu traukiniu važinėjom iš mies­
to į miestą apžiūrėdami ir aptarinėdami jų architektūrą. Tik aš nebai­
giau pažintinės kelionės, nes reikėjo būsimai žmonai parodyti kelią
į namus, ji ne į tą pusę nuvyko, - pašaipiai nuvalo dulkes nuo mano
prabangaus paviršiaus.
- Už tai tave gali pašalinti iš konkurso? - tirtėdama visu kūnu at­
sisuku į Aroną.
- Neturėtų. Ojei ir pašalins, nenuliūsiu. Kalbos sklinda, jog laimė­
toją išrinko dar nepaskelbus konkurso.
- Tai surenk sąžiningesnį, kad kiti dalyviai išsiregistruotų iš ano ir
pereitų pas tave. Beje, aš nepasiklydau, žinojau, kur važiuoju.
- Gerai, patarėja, vežuosi tave namo. Mano trumpikės prišalusios
prie šiknos, o kotas kaip lavonas. Ilgiau pastovėjęs šaltyje, nebepri-
kelsiu jo, - Aronas ima už rankos ir vedasi per lauką, per kurį ne
taip sparčiai einu, kaip jis norėtų. Tad saugodamas mano brangius
aukštakulnius, nes yra tikimybė juos palikti žolėje, pakelia ant rankų
ir nuneša prie lamborginio.
Osvaldo vairuotojui paslaugiai duodant man rankinę paprašau,
kad grįžęs patikintų šeimininką, jog dėl manęs nereikia jaudintis, esu
Arono globoje. Šis palinkėjęs labos nakties sėda į automobilį ir ne­
delsiant pajuda iš vietos. Mes tamsioje gatvelėje liekame vieni. Archi­
tektas irgi nieko nelaukdamas įsliuogia į savąją ir kviesdamas mane
spaudo garsinį signalą. Dar pagąsdina, kad čia esama lokių su gera
uosle, jiems būsiu skanus grobis, jei ir toliau dairysiuosi nežinia ko, o
ne lipsiu vidun.
Truputį išsigandusi įsitaisau šalia Arono, jis susierzinęs dėbso į
mane.
- Važiuok, - įsakau spoksodama į jį. - Juk tavopimpis šąla.
Ponas Tobulasis suurzgia kaip grizlis ir paėmęs mano ranką į del­
ną spusteli greičio pedalą.
- Noriu padaryti viešą pareiškimą apie mus, Sofija, - sako už po­
sūkio ištiesinęs vairą.
- Vieną padarei, jau visi žino, kas mus sieja.
- Tik ne kuo sergam. Šį vakarą mano draugas perdozavo narko­
tikų. Nors dozė buvo nemirtina, gydytojų prognozės liūdnos. Jo or­
ganai smarkiai pažeisti, kai atsigaus, teks iš naujo mokytis vaikščioti,
kalbėti, pratintis gyventi kitaip. Jau po Leonoros mirties jaučiausi
tarsi pažadintas iš sapno. Po šitos naujienos dar labiau atsivėrė akys,
kad su sveikata nevalia žaisti. Noriu pasinaudoti žinomumu ir garsiai
prabilti apie tai, būti pavyzdžiu kenčiantiems nuo tų pačių priklauso­
mybių. Pasidalinsiu savo istorija, kuri galbūt ką nors sustabdys nuo
paslydimo. Tikiuosi, kad ir tu prisidėsi prie manęs, ir papasakosi savo
nuodėmingą patirtį. Taip pat kartu pranešim ir apie mus užklupusį
virusą, - ištaria jis labai tyliai.
- Žinoma, tavęs vieno nepaliksiu žurnaliūgoms išmėsinėti, drauge
tai atlaikysim, - pažvelgusi į architektą spusteliu ranką, jis atsako tuo
pačiu. - Jei norim būti kartu, privalom padėti vienas kitam išgyti, o
ne priešingai, sunkinti ligą. Tu mano stiprybė, Aronai. Aš tavoji. Tai
bus mūsų abiejų pirmas žingsnis į naują ir sveiką gyvenimą, - susi­
graudinusi padedu galvą jam ant peties. Manyje tėra tik mažas kri-
276 ALICIA G U T JE

sielis tikėjimo, kad mudviem pavyks atversti švarų lapą ir jį prirašyti

širdžiai brangiais žodžiais.
- Mažyte, aš niekada nepasveiksiu nuo vienos priklausomybės -
Meilės Tau. Jos iš manęs joks chirurgas neišpjaus, - pasukęs galvą
pabučiuoja į plaukus. Lengvumo pojūtis užlieja kūną, jaučiuosi kaip
plunksna, užpūsta ant mylimojo peties. Deja, Aronas pasiskundžia
nutirpusia ranka, todėl tenka išsišiepusiai atremti galvą į sėdynės at­
kaltę ir įkyriai stebėti jį visą kelią iki viešbučio.
Mano šypsena dingsta, vestibiulyje išvydus Heleną, spirgančią ant
minkštakrėslio. Pašnairuoju į lagaminą, stovintį šalia, ant jo padėta
torto dydžio auksinės spalvos dėžutė. Draugės šypseną nubraukia
Aronas, einantis man už nugaros, į kurį ji prisimerkusi žvelgia.
- Susipykau su Voltu, - mums priėjus sako Helena, nuleisdama
akis į pilkšvas plyteles.
- Ir vėl dėl apatinių? - teiraujuosi, o Aronas prunkšteli.
- Ne, rimčiau, - kužda ji žiūrėdama iš padilbų. Grįžtelėjusi žvil­
gsniu liepiu ponui Tobulajam nesijuokti iš mano draugės, tačiau jis
linksėdamas savininkiškai apkabina mane ir nosimi pasisveikina su
manąja.
- Eikš, Helena, - atsisukusi į ją ištiesiu ranką. - Pakilkim į aparta­
mentus ir papasakosi, kodėl iš savo namų išėjai su lagaminu.
- Su trim, - sumurma. - Kiti du saugomi registratūroje.
- Aronai, paimk juos, būk geras, - paprašau glostydama delnu
skruostą. Jis susiraukia, spyriojasi būti pasiuntinuku. - Nesiožiuok, -
griežčiau pasakiusi stumteliu registratūros pusėn. O mes su Helena
einame prie lifto, įsivežame lagaminą, ji paspaudžia mygtuką. Supy­
kusi dėl to sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Dabar Aronas turės su
lagaminais kilti kitu liftu, ir jo nuotaika dar labiau subjurs.
- Loganas mane nervina. Leisk nors truputį pažaisti jo nervais, -
draugė emocingai mosteli ranka.
- Mieloji, ne tą žaidimą ir ne tą priešininką pasirinkai.
- Užtat ir atėjau ne tuščiomis, - Helena nutaiso klastingą žvilgsnį
šnairuodama į dėžutę.
- Vargu ar dėl saldumynų šią naktį liksi apartamentuose, - skep­
tiškai žvilgteliu į dovaną. - Tikriausiai Volteris jau lekia čia tavęs susi­
grąžinti. Reikėjo tuos lagaminus palikti registratūroje, nes Aronas jų
nebetemps atgal.
 'V?
& C ^ ajcU Li.Cj.ncC 2 277

- Nemanau, kad Voltas pasirodys viešbutyje. Aš įžeidžiau jį.

- Kaip?
- Negaliu sakyti, - Helena purto galvą žiūrėdama į lifto duris, ku­
rios kaip tik ir atsidaro.
- Na, bent jau šitą savo gimtadienį atsiminsi ilgai, - tariu žengda­
ma į koridorių.
Draugė vos įėjusi į apartamentus nusimeta viršutinius drabu­
žius, nusiauna batus, skundžiasi, kad sukaito, ir puola prie kriauklės
malšinti troškulio. Aš įsijungiu mobilųjį ir patikrinu, ar nėra Volto
praleistų skambučių. Aišku, skambinta, ir netgi palikta žinutė su
prašymu nuraminti Heleną, kuri man atrodo visiškai rami ir nesijau­
dinanti dėl byrančios draugystės.
Ekranėliui užtemus pakeliu akis, jos stabteli ties rausvu lagaminu,
važiuojančiu per parketą, tada ties Aronu, atitempiančiu dar du.
- Atsargiai! - sušunka Helena, kai šis nuteškia juos virtuvėje ir
nieko nesakęs kažkur dingsta. - Nebūtina mėtyti kitų daiktus nuo­
taikai pasikelti, - burbteli juodaplaukė, statydama lagaminus vieną
šalia kito.
- Ko prašei, tą ir gavai, - mesteliu repliką atsisėdusi už stalo.
- Juodis turėtų jį labiau pralinksminti, - Helenai nukėlus dėžutės
dangtį, nustėrstu matydama terariume ropojantį skorpioną.
- Ką sumanei? - teiraujuosi apžiūrinėdama pavojingą gyvūną.
- Man įteikėt „nuostabią“ dovaną gimtadienio proga, noriu ir aš
palikti jums atminimą apie save. Juk pagal zodiaką esu skorpionas.
Izė padėjo jį išrinkti, o vardą sugalvojau pati.
- Tas gyvis čia nepasiliks, - pareiškia Aronas grįžęs į virtuvę. Jis
persirengęs sportine apranga, rankoje laiko gertuvę ir mobilųjį.
- Aš priėmiau jūsų dovaną, taigi negalite nepriimti manosios, -
šnairuodama į architektą, Helena pro stiklą glosto skorpioną. Gaunu
žinutę nuo Karinos ir imu skaityti, o tie du ruošiasi peštynėms, bet jų
aš netoleruosiu.
- Ta šlykštynė su mumis negyvens, - pyksta Aronas.
- Tai jis, ne ji. Jis daug patrauklesnis už vyriškos lyties atstovą,
esantį šioje virtuvėje.
- Sutinku, už tave.
- Kažin. Tu iš aukštai į kitus žiūri, Loganai. Būk paprastesnis ir
dėkingesnis, ir daugiau draugų turėsi.
278 ALICIA G U T JE

- Iš kokio aukščio į tave žiūriu, Helena? Gal iš trisdešimt devinto

„Shangri-La“viešbučio aukšto? Oapie dėkingumą verčiau patylėtum.
- Prisipažink, kas vyksta tarp tavęs ir Karinos. Kokius signalus jai
siuntinėji? - susiraukusi įsiterpiu į pokalbį. Nenutuokdamas, ką turiu
galvoje, Aronas kilsteli antakius. - „Tavo kelnaitės priderintos prie
sijono spalvos? O gal jų visai nedėvi? Kotas jau pradėjo pulsuoti, jis
negali atsispirti tokiam grožiui.“ Tai tik kelios žinutės iš jūsų rytinio
susirašinėjimo skaipu, jo nuotrauka pasidalino Karina. Po kiekvienos
žinutės pridėtas bučinys ir širdelė. Trūksta orgazmą išreiškiančio vei­
duko, nebent jį gyvai parodei. Dar ilgai meluosi, kad tarp jūsų nieko
intymaus nėra? Norėjau sakyti, jog verčiau domėtumeisi sužadėtinės
sijonu, bet ji jau tik buvusi. Nebetekėsiu už tavęs. Tegu Karina Poli
būna tavo išsvajotoji nuotaka.
- Ir netekėk. Neverta vesti moters, kuri šitaip manimi nepasiti­
ki, - Aronas kalba pakeltu balsu, delne gniauždamas gertuvę. - Būsiu
viešbučio sporto salėje, bet tau juk nusispjaut, - kreivai žvilgtelėjęs
nueina.
- Tai sužadėtuvės galutinai nutraukiamos ar laikinai? - Helena ap­
simestinai nusistebi. Aronas pasuka galvą į ją ir piktai atsidūsta.
- Išsirink bet kurį viešbučio kambarį ir sekundės greičiu išnuo­
mosiu jį, - sako, įdėmiai nužvelgęs juodaodę merginą, prisiglaudusią
prie terariumo.
- Man patinka šie apartamentai, o ir Soli neprieštarauja, kad liksiu
čia. Tiesa, drauguže?
- Sofija nemoka už jų išlaikymą, todėl negali nuspręsti, ką apgyve­
nti juose.
- Nuo rytojaus mokėsiu savo dalį, Helena irgi, kol rasim kur išsi­
kelti, - patikinu pakilusi nuo kėdės. Aronas grįžtelėjęs nulydi mane,
išeinančią iš virtuvės su Helenos lagaminais, netrukus durys stiprokai
trinkteli. Draugė atitipena į sau skirtą kambarį ir krenta ant lovos.
- Matyti, kad Loganui trūksta sekso. Jam ne sportu reikėtų už­
siimti, o tave niurkyti, ypač kai taip esi apsirengusi. Liemenėlė vos
sulaiko tas dvi besiveržiančias laukan aistruoles, - juokiasi Helena,
spoksodama į mano atvaizdą veidrodinėse lubose.
- Tą ir ketinom daryti, tik tu sutrukdei. Gal vis dėlto iškviesti Vol­
terį, kad pasiimtų savo nepastovios nuotaikos merginą?
- Sakiau, jis neatvažiuos, net jeigu maldautum.
 JCįJ+l. 279

- Negi šitaip širsta ant tavęs?

- Voltas nesupranta mano darbo.
- Tai paaiškink išsamiau, kad esi Amūre, suvedanti poras ir pade­
danti jiems surasti meilę.
- Kiek kartų apie tai kalbėta, Sofi, bet jis vis tiek dėsto savo: vado­
vei nedera dalyvauti virtualiuose pasimatymuose su kitais vyrais. Juo­
lab turint antrą pusę. Buvau tik keliuose jų, ir tai ne pažinties tikslais,
o rasti klaidas ir pagerinti portalo kokybę. Pasirodo, trūko virtualių
dovanų, apie kurias pašnekovai užsimindavo, ir kurias dabar mielai
vieni kitiems dovanoja. Volteris sako, kad mano pasiaiškinimai tik
blogina situaciją.
- Bet susipykote ne dėl to.
- Ne, - Helena atsisėda lotoso poza ir krapštinėja nagus, reika­
laujančius manikiūro. - Jis prabilo apie rimtesnius įsipareigojimus.
Aš pasidalinau baime žengti tą žingsnį, nes dar nutiks kaip su Mak­
su. Pasakiau artimiausiu metu neskubanti kurti šeimos, ir kad tokių
klausimų man daugiau neužduotų. Tas Volterį įžeidė. Jis jaučiasi at­
stumtas.
- Tu irgi negali eiti prieš savo valią, Helena. Jeigu širdis nesako,
kad Voltas yra tavo žmogus, geriau nesusipančioti su tokiu visam
gyvenimui. Ojei jūsų meilė vis dėlto bus stipri, judu išlauksit to svar­
baus momento.
- Vestuvinė suknelė mane vemti verčia, nemanau, kad kada nors
ją užsivilksiu.
- Nebūtina vilkėti baltą, gali rinktis bet kurios spalvos, bet kurio
modelio, netgi vyriškas kostiumas tau tiktų. Tereikia pasitelkti fanta­
ziją ir turėti tokią draugę kaip aš.
- Maksas užsiregistravo virtualioje pasimatymų svetainėje, - ne­
tikėtai prasitaria Helena. - Voltas dar nematė jo anketos, nežino apie
mano buvusiojo sugrįžimą.
- Kuo šį kartą pateisino dingimą?
- Niekuo. Jis nenutuokia, jog aš esu tos svetainės įkūrėja, ir joje
ieško turtingų merginų. Pastebėjau, kad tik tokias kalbina.
- Atrašytum, sulaukusi jo žinutės?
- Kam? Jam netrūksta manęs, - slėpdama emocijas įremia žvilgs­
nį į čiužinį. - Dar kartą atsiprašau dėl reakcijos į gimtadienio dovaną.
280 ALICIA G U T JE

- Mes su Aronu norim, kad nuskristum pas tėvus ir leistumjiems

tave pamilti iš naujo. Turi artimiesiems pasakyti esanti gyva, Helena.
Aronas pasirūpintų tavo apsauga ir viskuo kitu.
- Galvojau apie tai. Tik skristi niekur nereikėtų, mano tėvai gyve­
na Vankuveryje. Kartą jau matėmės. Tai buvo labai šaltas pasisveikini­
mas ir atsisveikinimas. Nepasakojau, nes nėra ką pasakoti, be to, man
nesmagu, kad tu taip šiltai buvai sutikta Sicilijoje, o aš čia ne. Svars­
čiau apie antrą galimybę ilgiau pabūti sujais, pasikalbėti, atsiverti, bet
tam reikės tavo pagalbos. Noriu, kad eitum kartu su manimi.
- Tik pasakyk kada, - paglostau kelį ir pasisiūlau padėti iškrauti
lagaminus. Helena sutinka ir paprašo atnešti užkandžių, nes yra bai­
siai alkana. Gavusi šlamščia alyvuoges su sūriu ir stebi, kai kabinu į
spintą sukneles, pati nesiteikia atsitraukti nuo lėkštės ir pakelti užpa­
kalio nuo lovos.
Po pusantros valandos baigiu dėlioti aukštakulnius pagal vaivo­
rykštės spalvas į lentynas ir kitus Helenos daiktus į komodos stalčius,
tad atsipučiame pakeldamos po taurę vaikiško šampano. Tai Volto
priedas prie apatinių dovanos, kurį slėpė viename iš lagaminų. Man
norėtųsi stipresnio gėrimo, nes vynas kraujyje jau išsigaravęs, ir kū­
nas reikalauja naujos dozės, bet aš prisitaikau prie draugės.
- Žinai, ką Voltas pasiūlė? - atsisukusi Helena sugauna mano
klausiamą žvilgsnį. - Paskambinti Žaklinai ir pasiprašyti priima­
mai atgal į saloną dirbti pardavėja konsultante. Įsivaizduoja, kad ten
mažiau įtampos. Jeigu nutuoktų, kokį krūvį teko atlaikyti, išsižiotų.
Dar prieš užsiimdama nauja veikla net nesvarsčiau, ar susisiekti su
buvusia bose, kad nors laikinai priimtų padirbėti. Buvau pasirašiusi
sutartį, kurioje yra punktas: atsisakius pareigų salone, į tą vietą jau
niekada nebepretenduoti. Be to, aš nepasiilgstu ano darbo, dabartinis
artimesnis širdžiai.
- Šiandien Žakliną mačiau kavinėje, pietavo su trumpaplauke
moterimi. Užsiminė apie antrą saloną, kurį kitąmet planuoja atidary­
ti. Ta moteris atsisakė vadovauti ir patarė ieškoti daugiau išmanančios
tą sritį, o ji liks prie muzikos. Tuo metu man toptelėjo, kad tu tiktum
toms pareigoms, bet dabar matau, kad nenorėtum varžytis su kitais
pretendentais.
- Toji moteris - Žaklinos žmona, kurios dar nepristatė visuome­
nei. - Helena numeta miegamajame antrą bombą. Aš net prišliau-
 28l

žiu arčiau, kad geriau ją girdėčiau. - Santuokos liudijimą ir vestu­

vinę nuotrauką su užrašu „Prisiekėm viena kitai meilę po pažinties
praėjus trims savaitėms“ radau saugomus seife, į kurį Žaklina pati
dėdavo pinigus. Tik tąkart ji skubėjo ir paprašė manęs tą padaryti.
Aš nebūčiau aš, jei plačiau nepasidomėčiau asmeniniu bosės gyveni­
mu. Jos žmona yra populiari didžėjė, keliaujanti po žemyną su savo
programa. Tada ir supratau, kodėl Žaklina tą mėnesį daug skraidė.
Tai vyko prieš pat man išeinant iš darbo. Matyt, jos vis dar mėgaujasi
jaunavedžių statusu ir neskuba viešinti santykių. O gal Žaklina dve­
joja, ar tai nepakenks verslui. Tačiau jei abi dažnai kartu rodysis Van­
kuveryje, paparacai užfiksuos susikibusias už rankų, - Helena linksi
sau pritardama. - Stebiuosi, kaip žurnalistai neatkapstė, kad dizainerė
draugavo su ponu Foksu.
- Žaklina ir Tomas buvo pora? - žagteliu.
- Aha, bet apie jų santykius niekas nežino, tik šeimos nariai.
- Ir tu.
- Man papasakojo viena salono darbuotoja, kurią Žaklina užver­
bavo retkarčiais nusidėti už pinigus. Toji buvo ne tik jos poreikių te-
nkintoja, bet ir išklausytoja. Tik Žaklina neįtarė, kokia plepi yra josios
pavaldinė. Ši atskleidė ir tai, kad mūsų bose visuomet po orgazmo
pasidalindavo kokia nors praeities dalele. Kartais pasakodama ir ap­
siašarodavo. Žaklina su Tomu Foksu draugavo labai trumpai. Jis pa­
liko ją, užtikęs su moterimi, šitaip netyčia išsiaiškino jos orientaciją.
Žaklina norėjo slėpti potraukį savajai lyčiai, o žmonių akyse turėti
nors ir netikrus, bet normalius santykius. Po to įvykio ji garsiai apie
tai prabilo, tačiau niekada neminėjo pono Fokso pavardės. O jeigu
tokia žinia kada išlįs, ji neigs, nes nenori jam pakenkti.
Tai štai kodėl Žaklina prašė perduoti Tomui linkėjimus gimta­
dienio proga, o jis pagyrė suknelę, kurią vilkėjau. Bet ar tikrai taip
įspūdingai atrodžiau? Galbūt atpažinęs buvusios draugės braižą te­
norėjo įgelti už neva gražų apdarą? Dabar aišku, kodėl ponia Foks
prasitarė, kad sūnus įsižiūri netikusias moteris. Ji omenyje turėjo
Žakliną.
Beldimas į duris mudvi priverčia aiktelėti. Helena taure baksnoja
man į šlaunį, ragina eiti jas atidaryti, nes beldimas vis garsėja. Neno­
rom praveriu jas, o už jų Aronas, persirengęs džinsais ir marškinė­
liais: sklindantis švaros kvapas net nosį riečia.
282 ALICIA G U T JE

- Laikas miegoti, - daug ramesniu balsu sako.

- Kodėl visas kvepiantis vaikštai po namus? Eik į lovą, aš miego­
siu su Helena, - pareiškusi užtrenkiu duris. Draugė kikena laižydama
butelio kaklelį ir delnu tapšnoja per antklodę. Padėjusi užpakalį į jos
nurodytą vietą, plačiai šypsausi žinodama, kad ponas Tobulasis per
naktį nesitrauks nuo šio kambario durų.
- Ak, Sofi, - sudejuoja Helena. - Tu dieviškai skani.
- Žemiau... O taip, laižyk čia... - aimanuoju pritardama jai.
- Nesu mačiusi tavęs tokios šlapios. Man patinka liežuviu liesti
tavo...
Durys atsidaro ir įsiveržęs Aronas puola prie manęs. Pakėlęs ant
rankų kojomis apjuosia sau liemenį ir išneša iš velniūkštės Helenos
irštvos. Pasiuntusi jai oro bučinį ir be garso palinkėjusi labos nakties,
atsisveikinu iki ryto. Aronas prispaudęs mane prie sienos tamsiausia­
me koridoriaus kampe, tramdo įniršį. Apsikabinusi žavųjį architektą
lyžteliu jam per lūpas. Vis dar pyksta, o ir antras lyžtelėjimas įsiūčio
nesumažina.
- Mano virpuliukas, - meiliai sukuždu. Arono drebantis kūnas
skleidžia vibravimą, kuris manyje įjungia tikrai ne miego fazę.
- Mes išsikraustom iš čia, - sako šnairuodamas į Helenos kambarį.
- Taikymasis su Voltu ilgai neužsitęs, pakentėk.
- Ji gali su juo taikytis kituose namuose, nedrumsdama mūsų san­
tykių.
- Juos drumsčia Karina, ne Helena, - ilgu žvilgsniu žiūriu į Aroną,
jis jo vengia.
- Nenorėjau šiandien sakyti apie mūsų rezgamą planą prieš Poli,
tačiau teks. Per jos klastą ne tik aš, bet ir nemaža dalis mano draugų
prarado ne vieną pelningą projektą. Išsiaiškinom, kad Poli yra sava­
mokslė architektė, o diplomą nusipirko ir suklastojo daugybę doku­
mentų, kad galėtų verstis šia veikla. Iš tikrųjų ji tėra keramikė, baigusi
kažkokius pusiau legalius kursus. Su kolegomis nutarėm atskleisti
visas jos apgaules, kad nenukentėtų daugiau žmonių. Aišku, pagrin­
dinė užduotis atvilioti ją į Vankuverį atiteko man. Nors Poli gauna
daug dėmesio ir iš kitų architektų, dalyvaujančių šiame reikale, jai la­
biausiai patinka manasis. Draugai tai mato ir patyliukais kužda smar­
kiau apsukti galvą, kad toji ją pamestų ir planas nežlugtų. Tai ir darau,
siuntinėdamas seksualinio pobūdžio žinutes. Regis, ji jau apsvaigusi
 i&ėįĮjtJiti. aįj&i tC 2 2«3

nuo mano saldžių žodžių, kuriuos nenorom renku susiraukęs. Rytoj

žadame panelei Poli iššauti gražiausius pasiliktus fejerverkus. Tai bus
jos karjeros pabaiga. Galės daryti kitą: lipdyti molinukus, - piktdžiu­
giškai šypteli. - Ji nustebs, išvydusi kolegas su antrosiomis pusėmis,
netikėtai atvykusius į darbovietę ginti to, kas mums priklauso, ir pa­
rodyti, kad ji tėra vieniša nesąžininga verslininkė, o šalia kiekvieno iš
mūsų yra mylimiausios sąjungininkės, kurių jokie materialūs daik­
tai neatstos. Rytojaus ugnies atidengimui viskas paruošta, trūksta tik
tavo sutikimo eiti drauge su manimi nukarūnuoti „architektės“, -
Aronas nutaiso prašančias akis, kurias tamsoje darosi sunku įžiūrėti.
Du žiburiukai žybsi vis arčiau manęs. - Tau nėra ko jai pavydėti, ma­
žyte. Mus sieja tik verslas, iki kurio nutraukimo liko mažiau nei para,
o tave ir mane - jausmai.
- Pirmiausia, žinai, kad esu karšto temperamento ir siaubingai
pavydi, todėl ne sykį įspėjau nesudaryti tokių situacijų, kurios įpūstų
manyje pavydo žarijas. Antra, prisidėsiu prie jūsų plano įgyvendini­
mo, nes tai žiurkei reikia prispausti uodegą. Apsimetinėdama kuo
nėra ji nepelnys garbės kuriamiems projektams ir neįgis užsakovų
pasitikėjimo. Tikiuosi, neprasitarei Karinai apie Fokso projektus, ku­
riuos anąkart minėjau? Jai negalima jų pasisavinti.
- Tie projektai nuostolingi, mes kaip tik ir norim, kad Poli į juos
investuotų. Tačiau ji žvaigžde bus tik rytoj, o tu esi šį vakarą. Mudu
stovime tamsiausiame koridoriaus kampe, kuriame žadėjau tave pa­
mylėti ir...
- Helenos kambario durys čia pat, ji mus išgirs, - pertraukiu jį,
linktelėdama galva į tą pusę. - Be to, mudu sergam. O jei tai paskatins
ligos progresavimą?
- Mano kotas ilgas, bet ne tiek, kad pasiektų tavo kepenis, - links­
mai šnibžda Aronas. - Joms alkoholis pavojingesnis už seksą, tai jis
skatina viruso dauginimąsi.
- Ir narkotinės medžiagos, - papriekaištauju. Patylime žvelgda­
mi vienas kitam į rudas akis, neleidžiančias prasiskverbti į gilesnius
sluoksnius. Tamsus pigmentas sukuria paslaptingų akių įspūdį, o tai
reikalauja didesnio susikaupimo, norint įžvelgti jose krislą atvirumo.
- Liga nesustabdys mūsų meilės, mažyte. Netgi mes negalime jos
kontroliuoti. Tai ji valdo mus.
284 ALICIA G U T JE

- Skorpionas gali. Girdi čirškesį? - išsigandusi pažvelgiu į apšvies­

tą koridoriaus dalį. Aronas pykčiu užtaisęs žvilgsnį, tarsi šautuvą nu­
taiko į atskubantį gyvį.
- Helena! - sušunkam.
* * *

Aronas susipykęs su mano drauge iškvietė specialistą, ir šis be

vargo sugavo skorpioną, išlipusį iš nesandariai uždaryto terariumo.
Helena persigandusi slapstėsi man ir Aronui už nugarų, kol vyrukas
medžiojo gyvį, prisiekinėjo tyčia to nedariusi. Aronas skeptiškai į ją
pašnairavo, sumokėjo skorpiono gaudytojui ir nuėjo miegoti. Var­
tydamasis lovoje skundėsi, kad per tą nuodingą padarą negali sudėti
bluosto. Dėl jo ir taip jau teko sportuoti viešbučio treniruoklių salėje,
o ne apartamentuose, nes tas aštuonkojis būtų trukdęs susikaupti, da­
bar dar ir neišsimiegos. Paburbėjau, jog suaugę žmonės ir gulasi tokiu
vėlyvu laiku, ir puikiai išsimiega, o ne kaip mes anksti lyg mokyk-
linukai sukrentam į patalus, paskui valandėlę aimanuodami ieškom
patogios padėties užmigti. Aronas prisiglaudęs pakuždėjo, kad suti­
kus mane jo miego režimas pasikeitė, būdavo naktų, kai išvis nemie­
godavo. O man esant šalia jo protas kaipmat atsijungia nuo darbų, ir
jam norisi tik vieno: snausti laikant savo ugnelę glėbyje. Tik tas truko
neilgai. Mano naktiniai vaikščiojimai į virtuvę bei vonios kambarį ne­
padėjo ponui Tobulajam kiečiau įmigti.
Ryškiai geltonas kamuolys, stumdamas debesis tolyn nuo savęs,
ir vėl skelbia naujos dienos pradžią. Pusvalandį stebiu šią dvikovą
danguje, delsiu žadinti Aroną, kad tai pamatytų ir bučiniu abu pa­
sveikintume saulę bei vienas kitą. Jis užmigo prieš pat jai kylant, todėl
niekinga būtų atimti iš jo saldų sapną, į kurį išsižiojęs pasinėrė.
Žvelgdama į dangų dar kartą supratau seną tiesą: šviesa stipresnė
už tamsą. Taigi, kad ir kiek man liko gyventi, noriu tas dienas praleisti
mylėdama, o ne verkšlendama. Meilė išsklaidys aplink mus blogį ne­
šančius debesis ir neleis formuotis naujiems. Juk būtent meilė ir yra
mūsų ginklas prieš ligą, prieš mano ir Arono praeitį. O mes to jausmo
turime pakankamai, netgi galime pasidalinti ir su kitais.
- Tu lieti maloniau nei mano auklė Lilita, - sumurma architektas,
trindamas galvą į mano delną. Nori, kad ir toliau glostyčiau.
 acpiiC 1 285

- Miegok, išsimiegojęs būni geresnis, - sakau, nors ir žinau, kad

nuo ankstyvo ryto jo laukia krūva reikalų, kurie be jo neišsispręs.
- Kodėl mūsų lova nuklota popieriais? - klausia pramerkęs akį.
- Tavo dovanotame žemėlapyje žymiu norimas aplankyti vietas, -
kilsteliu nelygiai suklijuotą kraštą, kurį lankstydama sugebėjau nu­
plėšti. Praleidę tą vienintelę parą po susitaikymo oro uoste, Arono
apartamentuose, pasiėmėm daiktus, kurie pravers gyvenant svetur.
Žemėlapį prigriebiau aš, ir tai pasiteisino, naktį man jo prisireikė.
- Daug jų?
- Jeigu atskirai skaičiuotum trikampius, kvadratus ir apskritimus,
nebūtų labai daug, - šypteliu.
- Kur bus pirmoji mūsų kelionė?
- Į Kiaušinio salą.
- Tik tu ir galėjai ją išrinkti, - kužda trindamas akis ir sėsdamasis
lovoje. - Ten nėra nieko įdomaus, kur dar?
- Į Filipinus, Palavaną.
- Tave traukia salos, nes gimei vienoje jų? Ar tik erzini mane? -
Aronas nepatikliai žvilgteli.
- Prisimeni Marlisos dukrą Eveliną? Jos paklausus, kur norėtų
gyventi, atsakė, jog bet kurioje saloje, nes jos mažos kaip ir ji, ir ten
lengva pasislėpti nuo piktų žmonių. O dideli miestai painūs, ir juose
greičiau pasiklystama. Pamaniau, kad ir mes galėtume atokiau nuo
šurmulingų vietovių pabūti dviese.
- Sofija, aš tave noriu visiems rodyti, o ne slėpti, - apkabinęs par-
verčia į glėbį. Padėjusi galvą jam ant rankos įbedu akis į tobulo veido
savininką. - Atrodai gražesnė nei vakar, - meilikauja.
- Tu irgi geresnis melagis už vakarykštį.
- Man moteris gražiausia ryte be lašelio makiažo. Aišku, ne visoms
pavyksta taip pritrenkiamai atrodyti kaip tau.
- Kurgi ne. Nežiūrėk į mano spuogus, - delnais užsidengiu veidą,
kurį po nakties išbėrė, nes piktnaudžiavau karštu šokoladu.
- Jėzau, tik vienas šlykštus spuogas ant kaktos, o ji daro iš to trage­
diją. Duokš, išspausiu, - pasišaipo.
- Atstok, - risdamasi į kitą pusę maukšlinuosi ant galvos myli­
miausio raudono kombinezono gobtuvą, kad išvengčiau kritikos dėl
dar ko nors.
286 ALICIA G U T JE

- Įsižeidėle, - paerzina užgriuvęs. - Spėk, ką sapnavau. - Barzda

raižo mano plaštakas, tikisi, jog savo noru atidengsiu veidą. - Palmę,
po kuria gulėjau užsidėjęs didžiulę skrybėlę. Ką tai galėtų reikšti?
- Kad vyksi į salą, kurioje auga palmės, - atrėžiu ir delnais stip­
rokai suploju jam per skruostus. Aronas inkšdamas užmerkia akis,
kai vėl jas išvystu, jose žiba ašaros.
- O tu kokį sapną sapnavai? - klausia mirksėdamas ir šniurkšda-
mas nosimi. Neatsakau, esu susirūpinusi jo degančiais skruostais. -
Kokį, mažyte? Aš noriu žinoti tavo sapnus.
- Regėjau mūsų vaiką, - vos girdimai kuždu. Nedrįstu pažvelgti
į Aroną, girdžiu ir jaučiu padažnėjusį jo širdies plakimą. Manoji irgi
plaka panašiu rimtu. - Sapnas prasidėjo nuo tavęs išsidraikiusiais rū­
bais stovinčio tamsoje: ginkluotos rankos ištiestos į šalis, alsuodamas
daireisi į vieną ir kitą pusę, į kažką taikeisi, tik nemačiau į ką. Šaukiau
tave vardu, bet tu neatsiliepei, net neatsisukai į mane, nėščią vedamą
surištomis rankomis kartuvių link. Žmonės norėjo įvykdyti bausmę
už padarytą nuodėmę - įsižiūrėjus vedusį vyrą. Dar kartą atsisukusi
išvydau tave besibraunantį arčiau manęs. Kai budelis uždėjo kilpą ant
kaklo ir atsitraukė, tu peršovei virvę. Nukritusi į smėlį pradėjau į jį
grimzti. Kadangi mudviejų su vaikeliu nepavyko pakarti, tai bandė
palaidoti gyvus. Aplink smėlį degė ugnis, kuri apsukusi ratą kaskart
priartėdavo prie manęs. Mums laimės pavydintys žmonės buvo pa­
ruošę ne vieną bausmę, kad kilus nesklandumams būtų kas mus nu­
galabytų. Tačiau tu ištraukei mane, susmigusią iki pusės, pilvas jau
buvo užpiltas smėlio. O gyvai žmonių sienai pajudėjus, nusukai mane
nuo jų ir pažvelgei į trumpos palaidinės apnuogintą pilvą. Dešinia­
jame šone pamatėme įsirėžusią vaiko pėdutę. Tau su meile pasakius:
„Mes taip ilgai tavęs laukėm, mažyli“, prabudau, - nedrąsiai kilsteliu
akis. Arono ilgesingame žvilgsnyje žiba meilės žiburiukai.
- Bendžaminas Ostinas Loganas, - liūdnai taria jis į lūpas. - Tokį
vardą išrinkau mūsų sūnui.
- Man patinka, - kelis kartus linkteliu.
- Ne per ekstravagantiškas?
- Kitoks nederėtų prie tavo pavardės, - išspaudžiu šypsnį. Jis mane
pasodina tarp savo pražergtų kojų, atrodo užsigalvojęs.
- Su Nikoleta daug kalbėjom apie vaikus, žinojau, kad ji lygiai taip
pat jų trokšta. Tačiau apsilankymas pas draugą ginekologą mus nuliu-
 LUpi.CC7 287
dino: pasakė, jog Nikoletai pavojinga pastoti, ji nesugebėtų išnešioti
kūdikio. Tuomet maniau klaidingai interpretavęs josios išraišką, ir
man tik pasirodė, kad jai palengvėjo išgirdus diagnozę. Po tos žinios
seksas tapo keistas, abu pradėjom perdėtai saugotis, kad tik Nikole-
ta nepastotų. Todėl rečiau mylėjomės, ir mūsų santykiai ėmė vėsti.
Prakalbus apie pakaitinę motiną, nustebau, kad ji nesutiko, o gražiai
paprašė pamiršti tą temą, nes Dievas nenori, jog mes turėtume vai­
kelį, mudu ir taip laimingi dviese. Bet juk aš buvau nelaimingas, man
trūko sūnaus, kuris vadintų tėčiu ir lygiuotųsi į mane. Vis dėlto teko
palaidoti šitą svajonę, nors ir priešinausi tokiam Nikoletos požiūriui.
Prabėgus ne vieniems metams ir iš Agnetos išgirdus, jog laukiasi, nei
pasveikinau jos, nei apkabinau, tik pasakęs „gerai“ nuėjau tvarkyti
reikalų. Tačiau pirmą kartą išvydus tavo platų užpakalį, svajonė turėti
sūnų atgijo. Mano kūne vykstant visokiems virsmams suvokiau, kad
tokią reakciją ir turi sukelti vien mintis apie būsimą vaiką. Tik kai pa­
sakei negalinti jų turėti, rodės, istorija kartojasi. - Man dieglys įduria
į krūtinę matant Arono nusivylimą. - Per paskutinį pokalbį Agneta
atskleidė šį tą netikėto apie seserį. Mudu buvome sūnaus kambaryje
ir ji prisiminė, kaip Nikoleta paskambinusi po vizito pas ginekologą
dėstė, kaip apgaulės būdu mane įtikino, jog yra silpnos sveikatos. Ji
susitarusi su gydytoju, kuriam už paslaugą susimokėjo seksu, pate­
nkinta melavo tam, su kuriuo ketino kurti šeimą. Gailiuosi, kad tik
dabar kitomis akimis pradėjau žiūrėti į buvusiąją, - Aronas apglėbia
mane, tarsi sakydamas, kad esu kitokia nei Nikoleta. Tik ir aš lygiai
taip pat meluoju, kad išlaikyčiau jį šalia. - Nikoleta dievino panteras.
Sakyčiau, netgi buvo apsėsta jų. Namuose kiekviename kampe galė­
jai rasti daiktą, kurį puošė tas gyvūnas. Tada nežinojau, kodėl ją taip
traukė šie plėšrūnai, neatskleidė. Vieną vakarą grįžus namo nustebino
mane pasidariusi miniatiūrinę panteros tatuiruotę intymioje vietoje.
Liepiau pašalinti, tačiau ji užsispyrė pasilikti ir dar pažadėjo išsipiešti
antrą tokią, tik didesnę. Po to barnio nepraėjus nė mėnesiui Nikoleta
mirė, - pasakoja Aronas ir užsižiūri į vieną tašką. - Pasirodo, ji buvo
užmezgusi romaną su ledo ritulininku, kurio pravardė ir buvo Pante­
ra. Jiedu pykosi ir taikėsi man už nugaros, pamiršę, su kuo Nikoleta
draugauja. Ji skundėsi seseriai dėl mano dingusios aistros, kurios nu­
tarė ieškoti kito vyro glėbyje, nes aš nedėjau pastangų jos susigrąžinti.
Nikoletai nepatiko mane apgaudinėti, bet atsisakyti gero sekso irgi
288 ALICIA G U T JE

neketino. Atsitiko taip, kad toji išdavikė pasiklydusi jausmuose pami­

lo meilužį, o jis metė ją, vos tik išgirdęs prisipažinimą. Ko ji tikėjosi?
Kad ves? Kai namie jo laukia sužadėtinė, o patį tedomina tik nuoty­
kiai? Agneta prasitarė, kad po to išsiskyrimo sesuo sielvartavo, meis­
triškai slėpdama tai nuo manęs. Atsigavusi nusprendė imtis priemo­
nių išsaugoti mūsų santykius, bet nespėjo, - šaltai pasakoja Aronas.
- Nikoleta suklydo ir norėjo tą klaidą ištaisyti. Ji nebuvo bloga
moteris, Aronai, - teisinu jo buvusiąją, jausdama, lyg šis to nebyliai
prašytų. - Kodėl jos nenuvedei į Laros kliniką? Būtum išvengęs bent
vienos išdavystės.
- Lara nesutverta būti motina ir savo supuvusį mąstymą kiša klini­
kos pacientėms. Užsukdavęs pasiimti recepto nuskausminamiesiems,
matydavau ją besitrainiojančią prie ginekologo kabineto, ieškodavo
patiklių moterų. Lara nepakenčia nėščiųjų, su atsikišusiais pilvais zu­
jančių koridoriuose, nes jos esą gadina klinikos estetinį vaizdą. O ir
naujagimių verksmas erzina ne tik ją, bet ir ponias, užsukusias atlikti
grožio procedūrų. Jos nori po jų išeiti atsipalaidavusios, ne sudirgu­
sios nuo mažašiknių bliovimo, anot Laros. Ji išvis norėjo turėti vien
grožio kliniką, tačiau paveikė kolegų spaudimas ir ji paaukojo dalį
jos, suteikdama galimybę draugams papildomai užsidirbti. Neketino
įsteigti ginekologo pareigybės, bet ir vėl pažįstami paprašė duoti dar­
bo perspektyviam gydytojui, kurį ji laiko už trumpo pavadžio. Kiek
girdėjau, vyriškis jau ieškosi darbo kitur, o Lara trina rankomis, nes į
jos kliniką nebeįžengs negražios moterys. Debora irgi džiūgauja, tik
dėl kitos priežasties nei sesuo. Ji patyrė Laros žiaurumą skaudžiausiu
būdu, kai prabilus apie vaikelį, toji ėmė kištis į jos gyvenimą. Tačiau
Debora aiškiai pasakė, jog su draugu neplanuoja gausinti šeimos, o ji
savaime pagausės, nes kūdikis jau pakeliui. Lara nusivylusi seserimi
vis tiek pasiūlė savo klinikos paslaugas, pirmojo vizito metu privers­
tinai užmigdė Deborą ir atliko išvalymą. Ji prisimena, kaip prašė La­
ros nežudyti sūnėno arba dukterėčios, tačiau ši davė įsakymą gineko­
logui pareiškusi, kad vaisiaus organai nesivysto ir todėl tenka skubiai
jį pašalinti. Debora ilgai netikėjo seserimi, nuolat skambindavo ir
grasindavo surengsianti piketą prieš kliniką, kad ten nebesilankytų nė
viena moteris, nesvarbu, nėščia ar ne. Tėvas nenorėjo, kad dukterys
nesutarimus spręstų viešai, tad įsikišęs į jų ginčą nuramino Deborą.
Ginekologas, kuris atliko abortą, po kelių mėnesių susirado ją po dar-
 uįpa.C 2 289

bo valandų ir paaiškino, kad vaisiaus svoris buvo mažokas, tačiau ne

kritinis, jie dar savaitę galėjo palaukti, ir tada ryžtis nutraukti nėštu­
mą. Jis sakė nepritaręs Larai, bet ši jo neklausė. Pabijojęs netekti darbo
vietos ir neberasti naujos, graužiamas sąžinės padarė tai, nenorėda­
mas prieštarauti klinikos vadovei. Debora, sužinojusi tiesą, įsiuto kaip
niekad, tačiau tėvas ir vėl įtikino atleisti Larai. Deja, iki šios dienos ji
neatleido seseriai, kuri, anot tėvo, galbūt priėmė teisingą sprendimą,
tik kiek per anksti ir nepasitarusi su Debora, dėl to ir supeikė Larą.
Apie šį šeimos konfliktą žino vos keli draugai, ir jie yra Deboros pu­
sėje. Ar dar kyla klausimas, kodėl nevedžiau Nikoletos į tą kliniką?
Tikiu, Lara būtų įkalbinėjusi ir ją neturėti vaikų, nes jau prie Agnetos
mėgino lįsti, tačiau ši nubrėžė ribą, kad tam tikromis temomis nedis­
kutuos. Tik, regis, Nikoleta ir taip nenorėjo vaiko su manimi, o drau­
gėms svaigdama apie ledo ritulininką užsiminė nesisauganti, kai su
juo dulkinasi, ir nė kiek nebijanti pastoti. Matyt, aš nebuvau tas vyras,
kurį ji įsivaizdavo savo vaikų tėvu, tik melavo, kad toks esu.
Arono pasakojimas palieka mane be žado. Amžinos seserų kovos!
Kiek jų pažįstu, visos dėl ko nors tarpusavyje nesutaria. Nauja gyvy­
bė, besibeldžianti į pasaulį, kaip tik turėtų suartinti giminę, o ne su­
priešinti. Jeigu Lara laiminga be vaikų, tai nereiškia, kad jos sesuo ar
kuri kita moteris irgi laimingos be jų. Ji verčiau tyliai sėdėtų vadovės
kėdėje, o ne savavališkai lemtų pacienčių likimus, taip garsindama
kliniką iš neigiamos pusės. Kaip Lara pasijustų, jei būrys moterų pul­
tų įtikinėti pastoti? Gal jai iš tiesų reikėtų pagimdyti vaiką, kad taptų
jautresne moterimi su širdį užpildžiusiu gerumu.
- Nebegalvok apie Nikoletą ir judviejų praeitį, tai skaudina tave, -
sakydama glostau Aronui nugarą. - Kur užkasei ją, ten ir palik. Man
esi daugiau nei mylintis vyras. Tu - mano asmeninė saulė, šildanti in­
tensyviais meilės spinduliais; sauganti, kad neįkrisčiau į tamsią duo­
bę, ir nušviečianti kelią taip, kad sugebėčiau peršokti jas visas; globo­
janti nuo piktavalių žmonių; akindamas juos ryškia šviesa, priverti
trauktis nuo manęs. Tu esi charizmatiškas vyras, Aronai, ir tau aistros
tikrai nestinga, bet ne kiekviena moteris šalia tavęs gali tai pajausti.
Tik nuoširdžiai mylinti širdis pamatys, koks tu ypatingas. - Paliečiu
lūpomis jo lūpas, ir pasineriame į jausmingą bučinį. Architekto del­
nai kyla aukštyn mano nugara, tarytum koptų į vieną iš savo projek­
tuotų statinių. Paskui nuslysta iki užpakaliuko, spusteli jį.
290 ALICIA G U Tj E

- Mano ypatingasis teleskope, aš jau kurį laiką fantazuoju apie

tave nuogą ir šlapią, - erotiškai sukužda. - Norėčiau tokią ir išvysti.
- Neturiu jėgų seksui duše, - pasimuisčiusi atšlyju.
- Sofija, kiek mes dar valandų nesimylėsim?
- Tik tol, kol žemėlapyje baigsiu žymėti būtinas aplankyti vietas.
Po sekso užmiršiu, kur noriu su tavimi keliauti.
- Į visas pasaulyje esančias salas, - vyptelėjęs išsitraukia iš po pa­
galvės telefoną. - Nekenčiu, kai reikia rinktis seksą arba pasimatymą
su įnoringu turčiumi.
- Rinkis turčių, aš niekur nedingsiu, o jis nesulaukęs tavęs gali
sandorį pasiūlyti kitam.
- Prisiekiu, šį vakarą dulkinsimės kaip šunys, man reikia išsi­
krauti, - ponas Tobulasis nutrenkia telefoną ant lovos ir keliauja į
dušą. Įsikandu pieštuką dantimis ir laikau jį abiem rankomis, kad ne­
iškristų nužiūrinėjant jo stangrius pusmėnuliusypersišviečiančius per
trumpikes.
Nobody sees what we see... They’re just hopelessly gazing, oh...
Oh, baby, take me, me... Before they turn the lights out... Miegama­
jame išgirstu ne tik šiomis dienomis pamėgtą dainą, bet ir Arono
piktą griežimą dantimis. Jis nekenčia jos, nes ištisai verčiu klausy­
tis, nesileisdama į jokius kompromisus. Ačiū, Helena, kad nubu­
dusi įjungei grotuvą, kuriame įrašyta vienintelė daina, ir aš rytą
pradėsiu gera nuotaika. Ne taip, kaip architektas, paniuręs dar nuo
praėjusio vakaro.
Po skorpiono gaudymo operacijos mudu miegamajame kariavom,
kuris prišildys lovą. Nė vienas ilgokai nerodėm iniciatyvos, o nusi­
leisti teko Aronui, nes jis juk protingas, ne kvailai užsispiriantis kaip
aš. Tik aš pirmoji užsnūdau ir pirmoji nubudau teišmiegojusi ne visą
valandą. Palikusi Aroną nusigręžusį snūduriuoti ant lovos krašto,
nutipenau į virtuvę virti karšto šokolado, vis tiek nebuvo ką veikti.
Miegą iš mano minčių stūmė hepatitas B, nerimavau, ar mums tik­
rai pavyks jį įveikti. Išsivirusi karšto gėrimo atsisėdau ant parketo ir
telefone skaičiau žmonių, kovojančių su šia liga, istorijas. Aronas už­
tikęs mane pašėlo. Nunešęs į lovą paskambino viešbučio valdytojui,
su kuriuo susivaidijo, nes nesutiko išjungti internetinio ryšio pastate.
Tada įsukęs mane į antklodę prispaudė kūnu, tikėdamasis, kad lovoje
liksiu iki ryto.
 tujji. oC 2 291

Žinodama, kad ponui Tobulajam nepatogu miegoti ant to šono,

laukiau, kol persivers ant kito. Kai taip nutiko, pabėgau iš miegamojo.
Svetainėje prisistūmiau kilimą prie televizoriaus ir sumažinusi garsą
žiūrėjau kažkokią laidą apie tvarkymąsi. Apėmus nuoboduliui pa­
siėmiau pavartyti architektūros albumą: ir kad mintis nukreipčiau,
ir mobiliojo nebekankinčiau. Aronas vėl išdygo priešais mane susi­
raukęs. Savo kojomis eidama iki lovos klausinėjau, ar galės ir man ką
nors gražaus suprojektuoti. Jis kategoriškai atsakė: „Ne.“ Palindusi po
antklode klausinėjau apie architektūrą: kaip architektams kyla tokios
beprotiškos idėjos? Ir ar pavyksta jas iš vaizduotės pieštuku lygiai taip
pat perkelti ant popieriaus lapo? O gal kartais maketas būna geresnis,
nei įsivaizdavo? Aronas priglaudė lūpas prie manųjų ir sukuždėjo:
„Iki ryto nenoriu girdėti nė garselio.“ Erzindama paklausiau: „Net
erotiško?“ Jo balsas tyloje: „Ypač erotiško. Noriu ramaus miego, o ne
tavo nuostabios burnytės, lepinančios mano kotą. Tą padarysi ryte
vos tik nubudusi.“
Pusę kūno paralyžiavęs savo svoriu užmerkė akis ir nugrimzdo
miegan be manęs.
Išlindusi iš po jo įsmukau į vonios kambarį, tikėdamasi užsidė­
ti vieną iš prisipirktų veido kaukių, kad mano oda spindėtų, o ne
primintų ligonės. Apsimiegojęs Aronas atidaręs vonios duris nieko
nesakė. Sumurmėjau, kad noriu būti jam gražesnė, bet ponui Tobu­
lajam tai įspūdžio nepadarė, jis apsisukęs nupėdino atgal. Puoliau
praustis „žalio“veido ir valyti visus paviršius, kuriuos skubėdama ap­
taškiau, nes su kiekviena sekunde jaučiau išgirsiantį riksmą. Tačiau
iškišusi galvą pamačiau ponaitį, miegantį ant pilvo vidury lovos. Pa-
svarsčiusi, kad iki aušros vos kelios valandos, numigti nebespėsiu,
įlindau į raudoną kombinezoną ir patraukiau į svetainę. Atsisėdusi
ant kreminės spalvos kilimo įsispoksojau į televizoriaus ekraną. Ten
rodė erotinį filmą, bent jau taip rašė informaciniame laukelyje, nors
man iš rodomo vaizdo erotika nepakvipo net ir po pirmosios inty­
mios scenos. Už nugaros pajutusi giliai alsuojantį architektą pabijojau
atsisukti. Ištiesusi ranką pasodinau šalia ir apkabinusi įsikniaubiau į
jį. Taip suėmė miegas, kad akių jau nebeįstengiau atplėšti, tik girdėjau
Aroną, burbantį: „Jei būčiau žinojęs, kad erotiniai filmai ją migdo,
būčiau seniai kurį nors parodęs.“ Keldamas mane piktokai sumur­
mėjo: „Kokia sunki. Vargas jai, jeigu pasitempsiu nugarą.“ Tada pa-
292 ALICIA G U T JE

galvojau, kad reikėjo daugiau šokolado išgerti, ir pasižadėjau kasdien

bent po pusę litro paslapčia išgurkšnoti, kad burbeklis manęs išvis
nebepajudintų iš vietos.
Prieš pat patekant saulei pramerkus akis išvydau Aroną ne mie­
gantį, o gulintį ant nugaros ir apžiūrinėjantį kambarį, kuriame pirmą
kartą naktinėjom. Jis sušnabždėjo atnešęs mane čia tikėdamas, kad
pakeitus aplinką abiem miegosis geriau, tačiau jam taip ir nepavyko
užmigti, o norisi bent penkiolika minučių pasnausti. Pagailo pono
Tobulojo, ėmiau jį migdyti ir apsidžiaugiau nusiuntus į sapnų karaliją.
Atsigręžusi įžiūriu iš toli Arono telefono šviečiančiame ekranėlyje
gautos žinutės siuntėją - Nikolas Loganas. Parupus, ką rašo sūnui,
paimu mobilųjį ir paslepiu už nugaros nuo akiratyje pasirodžiusio
šlapio architekto. Tačiau jis garsiai žiovaudamas keliauja į drabužinę,
į mane nė nepažvelgia. Kol rengsis, užsiimsiu jo telefonu.

Susitikim vakare. Reikia apie daug ką pasikalbėti,

taip pat ir apie Sofiją. Paskambinsiu, patikslinsiu laiką.

Nikolas nebenori laikytis mūsų susitarimo? Negi jam taip svarbu

sugniuždyti Aroną? Mano galvą traiškantis buldozeris nesiskubinda­
mas važiuoja ir sustabdyti jo nėra kaip. Mūsų skyrybos neišvengiamai
artėja, mylimasis. Sužinojęs nutylėtą tiesą susigaudysi, kad įkalinta
viešnamyje laukiausi ne tavo, o tavo tėvo vaikelio. Nors ir trumpai, jis
su manimi turėjo tai, ko trokšti tu. Juk gerai pagalvojus, tarp manęs
ir Nikolo nebuvo jokio susitarimo, nesulaukiau patvirtinimo neprasi­
tarsiant apie mudviejų praleistą naktį kartu, nors tai įvyko prieš mano
valią. Aš tebuvau prekė, o jis pirkėjas.
- Ar gali paskolinti pėdkelnes? Pamiršau pasiimti, - sako Helena
atlapojusi duris.
- Aha, - sumurmu užsigalvojusi.
- Jos drabužinėje? - Tyliu. - Sofi?
- Taip.
Netrukdyk man mąstyti! Pradėjęs analizuoti paskutinių savaičių
mano veiksmus, Aronas suvoks, jog klausimas apie vedybas buvo ne
iš meilės, o iš baimės. Jis ims daryti klaidingas išvadas, dar apkal­
tins, kad buvau susidėjusi su Nikolu, o jį apgaudinėjau. Tėvas parodys
mano siųstą žinutę dėl sandorio, sugebės įtikinti sūnų, kad esu ne-
 T'
ČZ>ė&JLH& uan ie. 2 293
O c7
tinkama jam pora. Padėjusi Arono telefoną pasiimu savąjį. Noriu pa­
tikrinti, ar mano galbūt įtartinos žinutės ištrintos.
- Dailus subiniukasy pone Orgazme, - girdžiu Heleną besijuokian­
čią. Žvilgteliu į drabužinę, iš kurios ji išeina greitu žingsniu. - Pėd­
kelnių ten nėra, - išsišiepusi sukioja galvą. Už jos pasirodo Aronas,
užsimetęs ant nuogo kūno marškinius.
- Ji privalo iš čia dingti dar šiandien, - pareiškia įsirėmęs rankas
į šonus.
- Nevadovauk, Loganai! Nė vienas pusnuogis vyras nėra manęs
išmetęs iš namų. Pirmiausia užsimauk trumpikes ir tada reikšk nuo­
monę, - Helena nesigręžiodama eina prie manęs.
Nužvelgusi Aroną išsivedu draugę iš kambario ir pakviečiu į sma­
ragdų karalystęy kurioje sukrautas mano garderobas. Padavusi He­
lenai dvi pėdkelnių poras, grįžtu pas architektą, kurio kojos jau ap­
mautos kelnėmis, segasi marškinius.
- Aš nejuokavau, Helena keliaus į apartamentus, kuriuos nupir­
kau, - ramiu balsu sako Aronas.
- Jeigu kaip visi normalūs žmonės būtum pradėjęs rengtis nuo
apatinių rūbų, ji nebūtų pamačiusi tavo pusmėnulių ir dar kai ko, -
susiraukusi ištariu, įropoju į lovą ir atsisėdu prie pagalvių.
- Nereikėjo išvis jos įleisti į kambarį, - persmelkęs aštriu žvilgsniu
velkasi liemenę.
- Nespėjau susigaudyti, ir ji įėjo.
- Mažiau internete skaityk apie ligą, gal tada greičiau reaguosi, kas
vyksta realybėje.
- O tu mažiau niurzgėk, - pyktelėjusi įninku į telefoną.
- O tu pagaliau nusišienauk džiungles, nes prie tos plaukuotos vie­
tos nesinori liestis.
- Nesiliesk, aš neliesiu tavosios. Manai, malonu čiulpti, kai plaukai
vis lenda į burną? Neturiu laiko užsiimti depiliacija, teks tenkintis
tokiu vaizdu.
- Jei negertum ir nesitrankytum su buvusiais klientais, atrastum
laiko, - įgelia ponas Tobulasis. Nuleidžiu tai negirdomis, pataupysiu
argumentus ginčui po jo pokalbio su tėvu. - Iki pietų grįšiu, apsire­
nk šampano spalvos suknelę atvirais pečiais susitikimui su Karina. O
prieš tai nueik atlikti kraujo tyrimo, žinau, kad nebuvai klinikoje. Ir
negalvok apie ligą. Tu nemirsi, - apėjęs lovą viena koja atsiklaupia ant
294 ALICIA G U T JE

jos ir pasilenkęs pabučiuoja į kaktą. Persimetęs švarką per sulenktą

ranką išeina iš kambario.
- Tu apie ją galvoji labiau nei aš, - sumurmu atrėmusi nugarą į
sieną. Pasiėmusi pagalvėlę prisiglaudžiu prie krūtinės, kurioje verda
jausmų katilas. Liko kelios valandos ir tu visiškai nusivilsi manimi.
Gerai, kad nereikės krautis lagamino, man priklausantys daiktai tilps
į rankinę. Ironiškai šypsodamasi pasitinku Heleną, ji kyšteli nosį pro
duris. - Užeik, jo nėra.
- Įkalbėjai leisti man čia pagyventi? - teiraujasi klausiančiomis
akimis artėdama su kavos puodeliu ir lėkšte su vaisiais.
- Net nemėginau, ir taip leis. Aronas neišsimiegojo, todėl jo nuo­
taika ne kokia, - ginu.
- Dažnokai neišsimiega, - pasišaipo draugė.
- Slogios mintys kankina. Tau pirmai pasakysiu, ką netrukus
sužinos visi. Džeikas mane apkrėtė hepatitu B, o aš apkrėčiau Aroną.
Žmonėms, kurie su mumis turėjo artimą kontaktą, reikės pasitikrinti
dėl šios ligos. Jei tyrimų rezultatai bus neigiami, privalės pasiskiepyti,
jei norės toliau su mumis bendrauti, - atviraudama stebiu Heleną, ji
padeda lėkštę ir puodelį ant lovos ir valosi rankas į suknelę, sutrikusi
žiūri į mane. - Jie nauji ir dezinfekuoti, - akimis rodau į virtuvės in­
dus. - Perjuos neužsikrėsi. - Tačiau Helena nepatikėjusi palieka savo
pusryčius man.
- Važiuoju į ligoninę duoti kraujo, man reikia atsakymo dar šian­
dien, - apsisukusi lekia iš kambario.
- Helena, važiuokim kartu į panelės Logan kliniką. Man irgi reikia
pasitikrinti, nes tik Aronas atliko tyrimą. Nors rezultatai ir taip aiš­
kūs, vis tiek reikalingas medicininis įrašas ligos istorijoje, o be tyrimo
jis ten neatsidurs. Nusiprausiu ir po pusvalandžio išvyksim.
- Koks dar pusvalandis? Staigiai renkis, - įsakiusi trinkteli du­
rimis.
Pas Larą nė už ką nevažiuočiau, tačiau tik ji gali išsaugoti paslaptį
apie ligą, kol morališkai pasiruošime apie tai prabilti viešai. Bet ku­
rioje kitoje miesto ligoninėje atlikus tyrimą, ši žinia greitai pasklistų.
Visą kelią kankinęs jaudulys atslūgsta sužinojus, kad klinikoje La-
ros nėra. Tad kuo ramiausiai davusi kraujo koridoriuje laukiu Hele­
nos. Ji užtrunka kabinete, į kurį įeina dar viena moteris baltu chalatu.
Pažinodama draugę, spėju, kad klausinėja visokių smulkmenų ir gali
 {Čįįjp.lJLČL Ujpll£. 2 295

netgi pareikalauti sukviesti gydytojų konsiliumą pateikti ligos prog­

nozės analizę.
Osvaldas atsiunčia žinutę, išreiškia rūpestį dėl manęs. Atrašau
neturinti ką blogo pranešti, esu mylima su savo žmogumi. Tie žo­
džiai labai sunkiai renkasi, nes tai paskutinė diena, kai esu šalia jo.
Pridedu dar ir buvusios kolegės Veronikos skaipo vardą „OnFireee“,
manau, jie turėtų sutarti, ir paprašau jos neįskaudinti. Osvaldo at­
siųstas tekstas: „Ji pirma gali įskaudinti mane“ verčia užtikrinti, kad
taip nebus. Tai ir parašau, dar pridurdama, kad Veronika gali duoti
tokią meilę, apie kurią jis svajoja. Ji vieniša trijų vaikų mama, atvira
naujoms pažintims. Neseniai susiskambinau su Veronika, ir ši nusi­
minusi papasakojo, kad Filą išvarė iš namų, nors prieš tai abu sutarė
mėginti dar kartą sulipdyti šeimą. Tiksliau, tai jos buvusio vyro min­
tis. Tačiau vienas iš sūnų užtiko tėvą, užsiiminėjantį seksu telefonu,
o ji pati rado daugybę žinučių su intymiu turiniu, išsiuntinėtų skir­
tingais numeriais. Lovelasui teko atsisveikinti su šilta vieta namuose
ir paguodai ieškoti gležnesnio peties. Veronika sakė nemaniusi, kad
išvis kada nors skirsis su vyru, bet ištikimybės ir pasitikėjimo nebeli­
ko, o be jų darni šeima neįsivaizduojama. Ji prisipažino vis dar tikin­
ti meile ir norėtų surasti žmogų, su kuriuo užaugintų vaikus. Tuo
metu mano galvoje nebuvo nė vieno jai tinkamo kandidato, o tada
pasikalbėjau su Osvaldu. Šis padėkojęs už kontaktus pasiūlo drau­
go paslaugas. Man kyla idėja paprašyti paieškoti tarp pažįstamų pa­
doraus jauno vyruko Izei. Helena vakar užsiminė, kad parduodama
skorpioną ji liūdnai kalbėjo apie meilę, kurios sulaukia tik iš gyvūnų.
Izę reikia pastūmėti į vyro glėbį, kitaip ji surūdys toje parduotuvėje.
Osvaldas atsiunčia kelis telefonų numerius ir nuotraukas su trumpais
aprašymais, siūlo išsirinkti. Palinkėjusi padaryti gerą įspūdį Veroni­
kai, atsisveikinu su praeitimi. Mudu susitariam daugiau vienas kito
netrukdyti, nebent labai reikės.
Susijaudinusi Helena išlenda iš už baltų durų ir sulenkta ranka
eina iš klinikos. Ji nelabai šneki, sako norinti grįžti namo ir ramiai
pagulėti. Atsiprašau, kad negaliu apkabinti, tik paguosti žodžiais, iš
kurių mažai naudos. Užtikrinu, kad prireikus gydymo sumokėsiu aš.
Iki pietų likus pusantros valandos Helena užtinka mane svetainė­
je besidažančią. Iš jos akių matau, kad man nepavyksta. Užsakiusi
maisto ji atima šepetėlį ir mėgina taisyti mano klaidas. Mudvi ne-
296 ALICIA G U T JE

sikalbame, nes turbūt jei pradėtume, pokalbio tema būtų hepatitas

B. Aš nuolat atsiprašinėčiau, o ji kaltintų mane dėl neatsargumo.
Kiek pamenu, mes nesinaudojom asmeniniais viena kitos daiktais,
tik suknelėmis ir auskarais. Juk nebučiavau jos į lūpas, kur per seiles
užkratas galėtų patekti į organizmą. Viltis yra, kad Helena neserga
tuo, kuo sergu aš.
Aronas paskambina ir sako lauksiąs sutartoje vietoje, apie kurią aš
nežinau. Apgailestauja pamiršęs mane paimti iš viešbučio, tad dabar
pačiai teks atvažiuoti nurodytu adresu. Padėkojusi Helenai už gaivų
makiažą, apsivelku suknelę ir pašukuoju laku supurkštus plaukus,
kad atrodytų puresni. Draugei tarsteliu nežinanti, kada parsirasime
namo: gal po kelių valandų, o gal tik vakare. Viskas priklausys nuo
Karinos Poli sukalbamumo, vėliau nuo Nikolo Logano liežuvio aštru­
mo. Gali būti ir taip, kad aš nebegrįšiu į apartamentus su architektu.
Todėl reikia ir Heleną kaip nors iš čia iškeldinti. Leidžiu jai likti čia,
kiek norės, bet tikriausiai žinodama, kuo mes sergame, šiuose na­
muose neužsibus. Helena prasitaria susiskambinusi su Voltu, kuris
sutvarkęs asmeninius reikalus atlėks paimti lagaminų. Atsisveikinus
su drauge užsimetu ant pečių šampano spalvos rudeninį švarką, įsi-
spiriu į šiltus lygiapadžius, aukštakulnius pasikišu po pažastimi, ir
nusileidžiu į viešbučio garažą.
Arono padiktuotas adresas atveda mane prie triaukščio pastato, į
kurį įvažiavimą vos randu. Atviroje aikštelėje likusi vienintelė laisva
vieta, joje sustojus, iš aplinkinių automobilių pradeda lipti išsipus­
tę žmonės. Architektas išlipa pasitempęs iš juodo džipo tamsintais
stiklais kartu su pagyvenusia pora, rankoje laiko popierinį dovanų
maišelį. Nusispyrusi batus, kojas apaunu aukštakulniais ir išsiropščiu
iš leksuso.
- Siaubingai pykstu ant tavęs, - priėjęs Aronas sukužda į lūpas. Jo
iškvėptas oras virsta šaltu garu, pamažu stingdančiu manąsias. - Tik
šito mus supantiems ponams nereikia žinoti. Elkimės taip, lyg mūsų
santykiai būtų idealūs, o ne paremti nesusipratimais, - kilsteli antakį
įspėdamas, nutraukia nuo pečių švarką ir įmeta į automobilio saloną.
Akivaizdu, jis kalbėjo su tėvu. Nėra ko tikėtis, kad pasigailės manęs,
jukjau dabar baudžia palikdamas su plonu rūbu stovėti žvarbiame ore.
Trisdešimties žmonių kompanija patraukia į kitapus gatvės
stūksantį išskirtinės išvaizdos septynaukštį. Aronas formaliai laiko
 cC1 297
c
mano plaštaką delne, neįdeda į susikabinimą jokio jausmo. Man ne­
patinka ne šitai, o tai, kad vienintelė iš moterų vilkiu vakarinę ap­
rangą ir išsiskiriu iš kuklesnių kokteilinių suknelių būrio, tarsi tyčia
prašyčiau dėmesio.
Architektas pirmas žengia pro duris ir nesidairydamas eina kori­
doriumi tiesiai. Pastato apsaugininkas nedelsiant ima telefono rage­
lį, tačiau nespėja perspėti vadovės: Karina Poli nustebusi atsisuka į
žmones, vienas po kito įeinančius į šiuolaikišką kabinetą. Jame kėdės
sustatytos palei sieną kairėje, stalai - dešinėje. Ant jų sudėti make­
tai, virš kurių kompiuterio pagalba atvaizduoti erdviniai brėžiniai.
Karina nužvelgusi nekviestus svečius žvilgsnį įremia į Aroną, šis pa­
leidžia mano ranką ir prieina artyn. Išėmęs iš maišelio molinį indą
padeda ant parketo ir stebi Karinos reakciją į „dovaną“. Ji tylėdama
nusiveda mus į didesnę erdvę, ten už stalo susėdame poromis. Mudu
atsiduriame netoli Karinos, prašančios apsaugininko išeiti ir užda­
ryti duris.
- Patikrink, ar visų čia esančių kolegų pavardes surašiau, - sako
Aronui pastūmusi iPad'ą.
- Taip, visų. Tik suabejočiau, ar jie tikrai yra tavo kolegos, - įkan­
da grąžindamas.
- Matau, sužinojote, kuo užsiėmiau prieš tapdama architekte, -
Karina atremia nugarą į kėdės atkaltę, alkūnes padėjusi ant ranktūrių
suneria pirštus.
- Tuja esi tik dėl suklastotų dokumentų, o taip visada buvai tik ke­
ramikė, apgavai ne vieną užsakovą ir dalį tikrų architektų. Sandersai,
prašom paduoti panelei Poli raštą, kuriuo ji pripažįsta kaltę ir sutinka
nukentėjusiesiems atlyginti žalą.
Apvalainas vyras pakilęs iš galo atpūškuoja iki Karinos ir įteikia į
rankas kartoninį lapą, susuktą į ritinį. Ji išvyniojusi atidžiai perskaito
dokumentą, o suvyniojusi paguldo priešais save.
- Pasirašysiu, - pažada. - Tik, kaip ir įtariat, už tai norėsiu kai ko
mainais.
- Poli, negali derėtis, - pasišaipo Aronas. - Tau gresia ne tik įmo­
nės žlugimas, bet ir tikimybė atsidurti kalėjime. Duosiu patarimą: at-
siskaityk su visais, kuriuos apgavai, ir pasitrauk iš verslo. Perleidusi
mums įmonės valdymą, liksi jos akcininke, tačiau ne pagrindinė, o
sąžiningai baigusi mokslus galėsi grįžti. Mes nė vienas apie tave blogo
298 ALICIA G U T JE

žodžio nepasakysim, apkalbų nebus. Tavim dėtas, pasinaudočiau su­

teiktu antru šansu.
- Loganai, aš žinau, kas manęs laukia, jeigu ant šio rašto neuždėsiu
parašo. Kaip ir sakiau, pasirašysiu, bet... - padaro pauzę. - ...tik tada,
kai leisi tau pačiulpti. Kol spręsi, ar sutikti, pagalvok, kas naudingiau
visiems. Mano verslui žlugus ir man atsidūrus už grotų niekas ne­
atgaus pinigų, jūs nieko tuo nelaimėsite. Manau, mano pasiūlymas
mažiau žalos darantis, nei jūsų gąsdinimai viešuma.
- Ar mūsų vyrams irgi teks šitaip žemintis? - įsiterpia jauna mo­
teris.
- Ne, tik Loganui. Atsiprašau, ponai ir ponios, liepsiu atnešti jums
kavos, - Karina atsistojusi sukelia kabinete šurmulį. Aronas susiner­
vinęs nežiūri į piktai tarpusavyje kalbančius kolegas, paėmęs raštą
skuodžia paskui akiplėšą.
- Eik ten ir nufilmuok jų pokalbį. Loganas turės ką panaudoti
prieš ją, - pakužda pašonėje sėdintis vyras.
Paklausiusi skubu traukti iš rankinės telefoną, atveriu duris ir nu­
kreipiu į besivaidijančius žmones slaptą kamerą. Tačiau išvystu Aroną,
už rankos tempiantį Kariną į rūkomąjį. Iš ten išlekia išraudęs vaikinas
su cigarete burnoje, po nosimi burbėdamas susistabdo kostiumėliu
vilkinčią panelę. Prasilenkusi su jais, užeinu į vėsią patalpą. Nebyliai
pasisveikinu su aplink vienišą stalą sustatytais jo sargybiniais - pe­
nkiais mėlynais minkštakrėsliais. Nužiūriu ir sienoje priešais langą
iškaltą plačią nišą su išrikiuotais alkoholiniais gėrimais pagal butelio
aukštį. Vaizdas niūrokas.
- Už šį išsišokimą reikalauju mažų mažiausiai dulkinimo. Kitaip
jokių susitarimų nebus, - įniršusi Poli skelia Aronui antausį, šis pa­
leidžia jos ranką.
- Nebūk įžūli, Karina. Jau ir taip esi susitikimo pažiba. Šoksi aukš­
čiau - užsimuši, - purkštauja architektas vaikštinėdamas rūkomaja­
me ir žvairuodamas į mane, stovinčią atokiau.
- Tau išdulkinti kekšę vieni niekai. Pažadu, nė pusvalandžio mums
neprireiks. Tik vienas orgazmas, ir visi bus laimingi.
- Padaryk tai, - sakau pakėlusi balsą.
- Nenusišnekėk! - užrinka ponas Tobulasis, Karina neatsigręžia.
- Aronai, ką prarasi penkias minutes dulkindamas šitą kalę? Joms
praėjus, pamirši ją.
 299

- Prarasiu tave, - šnabžda ilgu žvilgsniu žiūrėdamas į mano puoš­

nų kūną.
- Aš leidžiu, - ištarusi prieinu prie jo, pakeliui palieku rankinę
ant minkštakrėslio. - Juk esu tavo sąjungininkė, o jie veikia išvien.
Vienam patekus į keblią situaciją, vaduoja kitas, ir atvirkščiai. Tu ma­
nęs neprarasi, jei tik pats nenorėsi prarasti. Toji šliundra neišsisuks.
Nepamiršk, mūsų daugiau, - priglaudusi delnus jam prie krūtinės
raminu įsismarkavusią širdį. - Turi prezervatyvą? - Aronas papurto
galvą. - O tu ar turi apsisaugojimo priemonę? - grįžtelėjusi kreipiuosi
į Kariną. Ji nuėjusi prie nišos su alkoholiniais gėrimais iš už butelių
ištraukia juodą pakelį. Galvos mostu prašau atnešti man. Jam atsidū­
rus mano rankoje, akis vėl įbedu į Aroną. - Supranti, kad reikės būti
atsargiam? - klausiu atlaisvindama architekto diržo sagtį.
- Sofija, nenoriu to daryti, - šnabžda suėmęs delnais mano veidą,
o aš suimu savaisiais jo pasididžiavimą. Lėtais judesiais ruošiu šį kartą
nemaloniam darbui.
- Tai truks labai trumpai, pamatysi. Tu nė nesuprasi, kas čia įvy­
ko, - pati stebiuosi, kad įkalbinėju pamylėti kitą moterį. Tikriausiai
pasąmonėje noriu, kad būtume lygūs. Aš permiegojau su jo tėvu, tai
tarsi ir jam dabar reikia su kažkuo pasidulkinti. Kaip kvaila, bet gal
tada jausiu širdyje mažesnę kaltę? Gal Aronas lengviau atleis už tą
nuodėmę, kurią ne aš padariau, bet vis vien jaučiuosi prisidėjusi?
- Viskas bus užfiksuota tavo akių atspindyje, kuris man neleis pa­
miršti sulaužius auksinę taisyklę, - kužda jis.
- Savo valia jos nesulaužysi, mažuti. Paskubėk, - paraginu užmo­
vusi prezervatyvą. Aronas numeta ant grindų raštą ir nuleidęs galvą
praeina pro mane. Kilstelėjus delnus prie nosies įkvepiu latekso aro­
matą, sumišusį su gaiviu kalnų oru. Nejaugi aš jį atiduosiu tai medū­
zai? Atsisukusi matau, kaip Karina pamovusi kelnes žemiau kelių at­
sigula ant stalo, kiek gali prasižergia. Ji neįstengia atitraukti žvilgsnio
nuo architekto pasididžiavimo.
- Iš nugaros, - griežtai burbteli Aronas, ir šiai tenka apsiversti
ant pilvo. Karina cypteli, kai mano ponas Tobulasis be jokios įžan­
gos įsmeigia į ją kotą. Su kiekvienu jo greitu judesiu Poli kelia bal­
są. Suprantu, jai reikia laiko priprasti prie tokio penio dydžio. Tačiau
Aronas nenusiteikęs su ja ilgai terliotis, nori kuo greičiau užbaigti
300 ALICIA G U T JE

sandorį ir ištrinti iš savo gyvenimo šias kelias minutes. Jo akys nu­

kreiptos į tamsiaplaukės galvą, jis kankinasi.
Pribėgusi įsisiurbiu Aronui į lūpas. Jis akimirkai stabteli. Karina
nustoja spygauti, tik inkščia.
- Nežiūrėk į ją, - sukuždu. - Pasimesk mano jausmuose. Kvėpuok
jais. Bučiuok.
Architektas bučiuoja mane ne su visa žvėriška jėga, kaip jis tai
daro, kai liekame dviese. Jaučiu, kad nori mane atstumti.
- Pakišk Karinai pasirašyti raštą, parkeris mano vidinėje švarko
kišenėje, - tyliai sako, sunkiai kvėpuodamas, pradeda naują ataką ap­
svaigindamas nedorėlę Poli.
Suradusi kišenėje parkerį ir pakėlusi nuo grindų susuktą ritinėlį
padedu juos ant stalo jai prie pat veido. Karina dejuodama pasirašo,
ir pažvelgusi į mane nusišypso. Aronas sustabdęs veiksmą ištraukia
penį, viena ranka suima moters kūną, o kitos rankos pirštais pradeda
virpinti klitorį, kad toji patirtų žadėtąjį orgazmą.
- Apgavai! Tu mane apgavai, Loganai! - šaukia raitydamasi.
- Sakei, kad nori man pačiulpti, - kužda ją užgulęs. - Noras vis
dar išliko? - jis atšlijęs skėsteli rankomis. Karina geismingu veidu
atsiklaupia priešais Aroną. Šis pirštu perbraukęs nuo kaktos iki
lūpų, apveda jas pirštu. Šantažiste iškišusi liežuvį apsilaižo, duoda
ženklą, kad yra pasiruošusi suteikti malonumą ir jam. Aronas pik-
džiugiškai šyptelėjęs staigiu judesiu sugriebia jai už kaklo. - Jeigu
mano kotą bent lyžtelėsi, nupjausiu liežuvį. Jis ne tavo nuosavybė, o
Sofijos. Supratai?
Karinai linktelėjus, paleidžia. Sulanksčiusi raštą įteikiu Aronui,
kurį įsigrūda į užpakalinę kelnių kišenę. Numovusi prezervatyvą
šveičiu medūzai į veidą, ji gaivaliojasi sėdėdama ant grindų, užver­
tusi galvą.
- O dabar pamylėk mane, Aronai, - sakau delnu glostydama jam
skruostą. - Parodyk kaip iš tikro myliesi valdomas nežemiško geis­
mo, kurį sukelia tavo maištinga ugnelė. Leisk ir man parodyti, kaip
reikia dulkinti visų moterų geidžiamą Aroną Loganą. Nagi, sudaužy-
kim į šipulius vienas kito vidų, ir išlaisvinkim meilę.
Jis įsiaudrinęs suima man už pečių ir nustumia iki sienos. Nuga­
rai į ją galingai atsitrenkus, išsprūsta skausmingas atodūsis. Kilsteliu
suknelės apačią į viršų, o Aronas kilsteli mane, ir labiausiai išdykusi
 M LUjn t'C- 2 301

jo kūno dalis okupuoja džiungles. Mane ištinka amnezija. Prisimenu

tik vieną vardą, tik vieną žmogų, ir tik vieną jausmą. Negaliu atsispir­
ti architekto lūpoms, išterliotoms rusvu lūpdažiu, priglaudusi prie jų
savąsias paprašau bučinio. O jis karštas! Jaučiu, kaip į smegenis plūsta
kraujas. Per daug adrenalino. Per daug troškimų. Per daug erdvės.
- Tu didėji manyje, - sušnabždu įkvėpusi aistros.
- Tik tavyje, mažyte, - šnabžda ir jis. Pakreipęs galvą pakštelėji­
mais į kaklą pažadina virpulį. Dingsta noras kai kam kai ką įrodinėti.
Man reikia glamonių ir jo meilės labiau nei brutalių įsiskverbimų. Tą
suprasdamas Aronas iš lėto judina draugužį.
- Taupei spermą man? - klausiu jausdama tvinkčiojant dvidešim­
ties centimetrų liniuotę.
- Mhm, pagausi ją?
- Jei tik tavo kotui pavyks užglamonėti G tašką, - šyptelėjusi įkišu
liežuvį jam į burną ir pasiimu tai, kas mano. - Ooooo... Regis, tau pa-
vykssss... - nutęsiu išrietusi nugarą. Delnais atsirėmusi į sieną, galvą irgi
priglaudžiu prie jos. Aronas laiko klubus ir tarsi vibratorius darbuojasi
prie stebuklingo taškelio. Už architekto nugaros besiplaikstanti užuo­
laida paslepia mudu nuo viso pasaulio pavydžių žvilgsnių. - Aronai...
Atsiprašau... Atsiprašau, - dūsauju trindama galvą į medinį paviršių.
Nebesuvaldau savęs, mano dejavimai tokie garsūs, kad tuoj prišauks
visas gelbėjimo tarnybas. - AAAAAAA! - žiebia JIS. Orgazmą turėtų
patirti tik dievai, o ne mirtingieji. Bet ačiū jiems, pasidalinus su mumis
šiuo malonumu. Bėjo Žemėje būtų daug tamsiau. - Atleisk, - sušnabž­
du grįžusi iš orgazmų orbitos ir akimis suradusi Arono veidą.
- Tai meilė, - sako statydamas mane ant grindų. Jo kelnių klynas
šlapias ir „papuoštas“ sperma, ši nutįsusi iki klešnės. Taip jau būna
patyrus intensyvų didįjį O, kai aptaškau poną Tobuląjį skysčiu, kurį
pats iš manęs ir paleidžia. Tik nesitikėjau, kad taip nutiks būtent da­
bar. Suknelės kraštu mėginu nusausinti aiškiai pastebimą vietą, nes
mums dar reikės grįžti pas laukiančius Arono kolegas. O jis šypsosi,
plaštaka braukydamas man per nuogus pečius. Užsisagstęs kelnes ir
nusivalęs lūpas atsigręžia į Kariną. - Keliauk pasigirti architektams
pasiekus savo. Nuo šiol pasirodyti šioje įmonėje galėsi tik su specialiu
leidimu, kurį kaskart pasirašysiu aš. Kad jį gautum, teks įvykdyti kelis
menkus reikalavimus. Siūlyčiau pradėti dailinti kūno linijas, mano
draugams patinka kibesnės moterų figūros. Būtų gerai, kad išsitir-
302 ALICIA G U T JE

turn, ar kokia lytiškai plintanti liga neužkibusi toje sausoje zonoje,

kurios nesugebi sudrėkinti. Įsimesk į rankinę lubrikantą, manau, jo
prireiks. Iki susitikimo, Karina, - pamojavęs apglėbia mane per lie­
menį ir stumteli arčiau durų. Nubėgusi pasiimu rankinę, o praeidama
numetu jai penkių centų monetą, nes tik tiek verta. Tačiau Aronas
pakėlęs pinigą įsimeta į švarko kišenę. Ji ir to neverta.
Pasprukę iš rūkomojo nesidairydami einame koridoriumi išėjimo
link. Aronas pakužda nenorintis, kad kolegos jį tokį pamatytų. Vėliau
susiskambins ir papasakos naujienas. Tik numanau, jog tos svarbios
žinios greičiau pasklis. Juk Poli darbuotojų žvilgsniai, kuriuos pake­
liui sutinkam, nukreipti į architekto tarpkojį.
- Džiaugiuosi, kad atradai jėgų seksui, Sofija, - sako ponas Tobu­
lasis, išėjus iš pastato. - Matyt, dažniau teks tave nusivesti pas moteris,
kurioms patinku, ir šitaip sugrąžinti tau jėgas, - pašnairavęs parodo,
į kurią pusę eiti. Vaizduoju negirdinti jo, o skubanti į automobilio
aikštelę rasti leksusą ir jame sušilti.
Vos tik man į nagus pakliūna švarkas, apsivelku jį ir netgi susi-
sagstau sagas. Persiavusi žieminiais lygiapadžiais, aukštakulnius nu­
teškiu į bagažinę, nenoriu į juos nė pažiūrėti. Aronas išsiuntęs kelias
žinutes kolegoms, veža mane ne namų kryptimi. Nedrąsu klausti kur,
kaip ir užsiminti apie jo tėvą.
Sustojęs šalikelėje, jis trumpam dingsta. Pasirodęs su dviem pla­
stikiniais indeliais kavos ir dėže įvairių rūšių limonado skardinių,
užkuria automobilį. Gurkšnodama kavą išvystu Heleną su Voltu. Jie
atrodo, lyg ko nors lauktų, stovi prie pat gatvės susispietę. Šalimais
kelininkai pumpuoja balą, ir tai tikrai ne vanduo.
- Nebūk niekšas, - paprašau, atspėjusi Arono kėslus. Tačiau jis
pralėkdamas aptaško visus. Pro šoninį veidrodėlį žmonės rodo iš­
keltus kumščius ir nepadorią pirštų kombinaciją. Helena plūsdamasi
valo nuo lietpalčio purvą ir žvalgosi į automobilį, kuris iškrėtė nejuo­
kingą pokštą.
- Dabar ne aš vienas šlapias, - paaiškina architektas ir prie lūpų
priglaudžia vienkartinį kavos indelį.
Draugės žinutė atskrieja į telefoną:

Kiaulė! Perduok Loganui, kad ir jam teks išsimurdyti purve.

 ua/uX
<J 2 303

- Įsiutinai Heleną, - tarsteliu šnairuodama į vairuotoją.

- Ne pirmas kartas, - tyliai nusijuokia jis.
Atrėmusi alkūnę į dureles ir ranka pasirėmusi galvą, stebiu Aroną,
besimėgaujantį kava. Vogčia nedirstelėjęs pakelia savąjį indelį, kuriuo
„sudaužia“ su manuoju ir aplenkia ne vieną automobilį, palikdamas
juos tolokai už mūsų.
Įvažiavus į miško aikštelę, skurdokai apstatytą mašinomis, nukre­
čia šiurpas. Joje sukiojasi vien vyrai. Ar tai Arono buvę gaujos nariai?
Kam jis juos pasikvietė? Ir kam pasikvietė mane? O gal su jų pagalba
žada pamokyti už vartymąsi su. tėvu? Įsitempusi sėdžiu ant sėdynės,
kai išlipusį architektą užkalbina vienas tų vyrukų. Jis parodo į kai­
rėje stovinčią medinę pelėdos skulptūrą, kur šis ir nueina kartu su
draugais. Aronui iškėlus iš bagažinės dėžę, išlipu ir aš. Jam patrau­
kus į priešingą pusę nuo garsiai kalbančio būrio, pasivijusi įsikimbu
į parankę. Kad ir kur atsidursiu, noriu bent jau iki išsiskyrimo būti
arčiausiai mylimojo.
Mudu pasibėgėdami leidžiamės nuo kalniuko. Vaizdas priešakyje
sufleruoja, jog esam prie švyturio. Aronas prilaikydamas už rankos
vedasi mane per akmenis link namuko raudonu stogu. Iš jo išlenda
užsiėmęs už nugaros barzdotas senolis, rąžosi, kol išvysta mus, o tada
sveikindamasis nukelia kepurę.
- Pagaliau įsitaisei merginą, Loganai, - šypteli, pirštais pakeden­
damas žilus ūsus.
- Tu irgi. Vos nepražiopsojai savo laiko, - Aronas mesteli repliką,
matydamas pro langą žvilgčiojančią moterį.
- Paklausiau tavo patarimo ir žiemai parsivedžiau židinio kur­
stytoją, kad mano daiktu pasirūpintų per speigus namuose, - sodriu
balsu kikena žvitriaakis.
- Ištvirkęs senis, - nužvelgęs jį Aronas paduoda dėžę. - Turbūt
nebeliko atsargų.
- Iš kur liks, kai retai užsuki? Ačiū tau, dabar turėsiu kuo pavaišin­
ti čia užklydusius vaikus.
- Vieną savo kurstytojai palik, - pamerkia akį. - Galim pakilti į
bokštą? - klausia architektas, žvilgtelėjęs į švyturį.
- Įsimylėjėliams reikės limonado? Ar kitaip kaip žadat saldintis ir
šildytis? - šaiposi senolis spigindamas į mus.
304 ALICIA G U T JE

- Nešk dėžę į vidų, kol neatėmiau, - paragina Aronas pravėręs

namelio duris. Vyriškis šypsodamasis paduoda jam raktus ir nuklibi-
nkščiuoja per slenkstį. Girdim, kaip šaukia savo moterį pagalbon, o ji
atsiliepia meiliu kreipiniu.
- Tavo buvusios gaujos nariai irgi pasirodys čia? - teiraujuosi su­
lėtinusi žingsnį.
- Neturėtų, aš jų nekviečiau.
- Tai jie atsitiktinai užklydo į mišką?
- Jie toli nuo miško, Sofija. Tie vyrai aikštelėje nėra mano buvę
sėbrai. Aš juos pažįstu tiek pat, kiek ir tu. Atvyko švęsti kažkokių pa­
lydėtuvių, tiek težinau.
Bokšto viršūnėje vietos dviem mažoka, bet bent jau esame apsau­
goti nuo žvarbaus vėjo. Danguje debesys išsidėlioja taip, lyg sukurtų
kalnų įspūdį. Atrodo, ten, kur baigiasi vandenynas, prasideda kalnai,
į kuriuos galiu įkopti mintimis. Tenai ramu, ir ten niekas manęs ne­
pasieks.
- Sakei, ant manęs pyksti, - kuždu žiūrėdama į horizontą.
- Pykau, nes pasidažei lūpas, ir aš negalėjau prieš kolegas deramai
išreikšti meilės tau, - Aronas paaiškina ankstesnius savo žodžius. Va­
dinasi, jis dar nesimatė su tėvu, o aš galvojau, kad širsta dėl mano
mėginimo nuslėpti intymią pažintį su Nikolu. - Reikės išmesti visus
tavo lūpdažius, nes jaučiu, ir toliau mane pykdysi, - sako glostydamas
plaukus, dengiančius randuotą nugarą. - Mažyte, noriu pasigirti, kad
mano projektas - vienas iš finalininkų, ir tu žvelgi į galbūt jo statybų
vietą. Komisijos vertinimo vadovas paskambinęs pranešė anuliavęs
iki tol buvusius balsus ir pradėjęs naują balsavimą. Žaidimų aikštelė
viena iš lyderių.
- Taip ir turėjo būti, juk ją projektavai tu, - pasidžiaugiu kartu su
juo. - Bet nejaugi statytų ant vandens?
- Taip, tik ne konkrečiai šioje vietoje. Vaikams trūksta tokių
pramogų, idėja pasirodė gera, ir aš sutikau. Net jeigu projektas ir ne­
laimės, mes jį vis tiek įgyvendinsim. Braižiau kiekvieną liniją galvo­
damas apie mūsų vaiką, todėl negaliu jo tiesiog numesti.
Padedu galvą jam ant peties, taip išreikšdama ne palaikymą, o
nerimą. Aš niekad nesilaukiau tavo kūdikio ir turbūt nebesilauksiu.
Iki susitikimo su Nikolu tik kelios valandos, kiek ir iki mūsų meilės
pabaigos.
 - Norėčiau pamatyti švyturį naktį. Likim čia, kol saulė nusileis ir
mėnuo pakilęs į dangų užims savo pareigas. Pabūkim šį vakarą ro­
mantiški, - paskutinį kartą mėginu išsaugoti Aroną, atitolindama jį
nuo tiesos.
- Jeigu tik nori, liksim.
- Tai atidėsi susitikimą su tėvu?
- Neminėjau jo.
- Ryte perskaičiau Nikolo siųstą žinutę, - prisipažįstu.
- Sofija, aš jau kalbėjau su juo, - atsidūsta Aronas. Mudu vienas į
kitą nežiūrime, kiekvienas esam susiradę po objektą, kurį atakuojam
nerimastingu žvilgsniu.
- Aronai, prašau išklausyk ir mane, - atsigręžiu į jį.
- Šššš, - nutildo priglaudęs pirštą prie lūpų. - Jis tavęs neprievar­
tavo, mažyte. Tu niekada nebuvai jo.
- Betgi vaizdo įrašas...
- ...suklastotas. Po dar vienos detalesnės peržiūros įsitikinau, kad
ten ne aš, o Nikolas. Taigi ėmiausi aiškintis viską iš pagrindų. Kai
mane sulaikė FTB, už atitinkamą atlygį leido susitikti su tavo buvusio
sutenerio bendrininke Violeta. Ši irgi gudri, pareikalavo lygiaverčių
mainų už informaciją. Ir tik pamačiusi pradėtus ruošti paleidimo į
laivę dokumentus, atskleidė, jog Džeikas jau buvo gavęs pinigus už
sandorį su Plikio motina. Bet jo planui nenusisekus, sumąstė sumon­
tuoti įrašą, kad nereikėtų grąžinti pinigų. Nikolas po tos tariamos
nakties su tavimi grįžęs į viešnamį smaginosi su viena iš prostitučių,
tad Džeikas sujungė garsą su vaizdu, iškirpo porą vietų, įmontavo
tave, kur esi jo laižoma, ir darbelis buvo atliktas. Violeta atvirai pa­
pasakojo, kad Nikolas labai greitai išėjo iš kambario, kuriame buvote
uždaryti, ir susidūrė su ja. Toji pasikvietė išsigandusį vyrą pasikalbė­
ti į privačią zoną, jis pasiskundė erekcijos sutrikimais, o to dar nėra
buvę. Nikolas sakė atsikimšęs butelį ir išgėręs nemažai alkoholio, bet
ir tai nepadėjo. Tada apipylė juo tavo kūną, laižė jį, tačiau nieko dau­
giau tarp jūsų neįvyko, nes jam tiesiog nestovėjo. Violeta pasisiūlė
įrodyti, kad jo problema laikina. Tą vakarą Nikolas nesutiko, atėjo
kitą dieną. Tai ji ir nufilmuota dulkinimo scenose, ne tu. Po kurio
laiko tėvas panoro dar kartą susitikti su tavimi ir įrodyti neturintis
jokių sutrikimų. Tačiau Džeikas tavęs neatidavė, už tai esu jam dėkin­
gas. Nikolas atpažinęs žavią merginą Vankuveryje, matyt, užsigeidė ją
306 ALICIA G U T JE

turėti tik dėl tos vienintelės priežasties. Tu buvai ta, su kuria jis lovoje
patyrė nesėkmę, todėl reikėjo tą klaidą ištaisyti. Tėvas bandė mane
apgauti, bet perspėjau viską žinąs. Garsiai j ragelį išrėkęs: „Tu Sofijos
neišniekinai ir niekada neišniekinsi“, padariau jo melagystėms galą.
Sulig ta akimirka mano krūtinėje nukrenta uždanga, po kuria slė­
piau dar neatskleistą dalį savęs. Nebeliko paskutinės paslapties. Ap­
kabinusi Aroną apsiverkiu.
- Aš tave myliu, myliu, myliu, mano tobuliausias vyre, - spaudžiu
jį prie savęs, kad net kaulai braška. - Išvadavai mane iš kančios, iš
baimės, iš nerimo. Maniau nebesanti tau unikali būtybė, Aronai, -
kūkčiodama šnabždu į ausį. Jei tik būčiau išdrįsusi pasakyti savo nuo­
gąstavimus, tiesa būtų paaiškėjusi daug anksčiau. Jis atlaisvina mano
rankas, lūpomis surenka ašaras nuo skruostų.
- Esi, mažyte. Kai tu šalia, man norisi tave liesti, tarsi būtum antra
mano oda. Tu - mano geismų atspindys, mano lūkesčiai, mano sva­
jos, mano nuodėmės. Tu - mano tobula visuma. Myliu tave, - bučinys
švyturyje, aplink stebint tik praskrendantiems paukščiams, pakylėja
ir mane iki jų, ir aš plasnoju kartu.
- Pasakyk, ką dar atskleidė Violeta? - tyliai paprašau šlapiomis
lūpomis. Gal yra dar neįmintų paslapčių?
- Žinojai, kad Džeikas sutiktoms patiklioms užsienietėms apsuk­
davo galvą ir greitai su jomis susižadėdavo? Paskui apgavęs pavers­
davo prostitutėmis ir parduodavo kitiems suteneriams. Gobšumas
ir nemokėjimas mylėti pražudė jį. Net ir Violeta nustojo puoselėti
jausmus tam padugnei. Su juo buvo tik dėl teikiamų privilegijų. Da­
bar ji atrodo ir jaučiasi kur kas geriau. Įsimylėjo priežiūros įstaigos
slaugytoją, jis pasiūlė prieglobstį savo namuose, kai tik ši išeis į laisvę.
Ji laukiasi nuo jo vaikelio, ir nėra užsikrėtusi virusu. Tai išgirdęs, iš
dalies apgailestavau, kad tas vaikas neturi Logano kraujo. Kai Sicili­
joje vyko mudviejų prievartavimas, kerštaudamas Džeikui už tai, ką
jis darė su tavimi, tyčia baigiau Violetoje tikėdamasis, kad ji pastos. O
vėliau būčiau atėmęs iš jos vaiką, kad ta kalė ir jos partneris pajustų
tikrąjį skausmo skonį. Bet viskas pasisuko kiek kitaip.
- Pasirodo, saugodami vienas kitą nuo tik mums žinomų tiesų
įskaudinom labiau, negu apsaugojom, - susimąstau. - Juk atvirumas
apnuogina santykius, bet tik tam, kad juos aprengtume išgrynintais
jausmais. Tos poros, kurios to neištveria, nelieka kartu.
 lUpttL 2 307

- Viliuosi, ištversim ir mano įmonės bankrotą, - nusiminęs su­

šnabžda Aronas. - Mėnesio pabaigoje būsiu priverstas jį skelbti. Ne­
ramu dėl darbuotojų, kai kurių atlyginimai maitina ne tik šeimą, bet
ir giminaičius. Prašysiu draugų juos įdarbinti. Na o man liks daugių
daugiausia keli šimtai tūkstančių dolerių, padėtų atskiroje sąskaitoje
tokiam atvejui kaip šis, ir... Tu.
- Aronai, juk tavo meilė man niekada nebankrutuos, kaip ir ma­
noji tau, - šypsodamasi glostau jam barzdą. Jis pabučiavęs į delnus
uždeda mano rankas sau ant kaklo, nori, kad apglėbčiau. - Jei mūsų
požiūriai į gyvenimą nesutaptų, ir mes keltume y pirmąją vietą skir­
tingas vertybes, nebūčiau su tavimi. Mums pavyks išsikapstyti iš duo­
bės, padėsiu tau.
- Aš nesuklydau, Sofija. Tu išties esi man skirtoji, - sakydamas
varsto mane išraiškingu migdoliniu žvilgsniu. - Ar sutinki nuo šios
akimirkos iš naujo pradėti mūsų nuotykį? Galiu pažadėti, kad jis bus
ugningas, - ponas Tobulasis ištiesęs ranką laukia pritarimo. Suneriu
mudviejų pirštus nepaleisdama jo žvilgsnio, akys šypsosi man. Ap­
lamdytas skydas išmestas, jo nebereikia. Mano nublizginti šarvai irgi
atiduoti, jais nebesinaudoju būdama su Aronu Loganu.
- Sutinku, - garsiai ištariu. - Ir lai nuotykis prasideda nuo bučin­
io, kuriame užkuoduotas mūsų begalinės meilės grožis. Pastebi, kad
ji dar gražesnė? Nes vienas prieš kitą esame laisvi, todėl ji nebesivar­
žydama spinduliuoja mumyse.
Aronas palinkęs mėgina lūpomis sugauti manąsias, o aš išsisuki-
nėju nuo bučinio lošdama galvą atgal. Vis dėlto jos susijungia, mūsų
kūnai užsidega.
 ac&6 ^ v-aJCuxJvcu...

Sulig kiekviena diena esu laimingesnė. Šypsenos veide man pa­

vydi net patys artimiausi, o gandų nešiotojus ji be proto siutina. Kaip
ir pono Tobulojo glėbiai gėlių į namus. Jis dažnai užsuka į salonus
pirkti lotosų, kad šiame mieste, be manęs, daugiau niekas nesigrožėtų
jų žiedais. O tai kėlė pašaipas. Tačiau Aronas rado būdą, kaip mane
atitolinti nuo komentarų skaitymo - užblokavo visus paskalų pus­
lapius, ir mano gyvenimas tapo daug šviesesnis.
- Tai tu esi mano mažiausias, bet ryškiausias šviesuliukas, - tyliai
sakau, iš lėto pildama rieškutę vandens ant gležnos odelės. Vonios
kambaryje pasigirsta krykštavimas. - Mažyliui patinka maudynės, -
pakutenusi pilvuką aplieju ir jį šilta srovele. Vaikutis spurda salotinėje
vonelėje, pastatytoje ant plytelių, ant kurių man sėdėti nebepatogu.
Iškėlusi iš jos patį gražiausią berniuką rudomis akimis įvynioju į
margaspalvį rankšluostį ir skubu į virtuvę, kad balsingiausias namų
gyventojas nepradėtų verkti. - Mišinukas paruoštas? - teiraujuosi
Arono, kuriam šis užsiėmimas pats mėgstamiausias. Jam parodžius
mažylio maistelį, tas jau tempia lūpą, nes buteliukas per toli, o juk
priprato maudynėms baigiantis būti maitinamas.
Aronas paėmęs vaiką nedelsiant pasiūlo pusryčius, kurių mažylis
neatsisako, ir atsargiai jį paguldo į nešynę, padėtą ant stalo. Pats pritū­
pęs ant kėdės prilaiko buteliuką su apglėbtais mažais pirštukais. Ap­
sikabinusi Aroną iš nugaros, įremiu smakrą į petį ir širdžiai giedant
padėkos giesmę žvelgiu į penkių kilogramų brangakmenį, pakeitusį
mudviejų gyvenimą.
Po įsimintinos nakties švyturyje rietenų tarp mūsų būta ne vienos.
Tačiau didžiausia priešprieša atsirado Aronui pradėjus mane vestis
pas draugus į svečius. Iš paskutiniojo vakarėlio išėję siaubingai su-
sikivirčijom, nes, anot pono Tobulojo, mano elgesys daro jam gėdą.
Prašė būti ramesnei, kaip jo draugų mylimosios. O aš vis išsišoku su
savo nuomone ir keliu erzelį. Aronas išsakė norą, kad mažiau reikš-
čiausi, kai išgirstu prieštaringą nuomonę. Juk po mano pasisakymų
kaip tik ir vyksta konfliktai, ir jam tenka atsiprašinėti vakaro šei-
 ^rn
t f y c ^ p u t t i ftjp ic C 2 309

mininkų. Deja, pats nepastebėjo, kaip viską aplink mane ėmė vertinti
kritiškai. Atrodydavo, kad dienai prasidėjus vėl išgirsiu, kokį būdo
bruožą turėčiau iš savęs išmesti. Nesutarimai prislopino jausmus ir
mintis apie bendrą ateitį, tad žmonės matydami mūsų nuotraukas
spaudoje, kurioje esame daugiau atskirai nei kartu, puolė klausinėti
apie ir vėl braškantį Logano asmeninį gyvenimą. Mane netgi supo­
ravo su kažkokiu verslininku po apsilankymo restorane, jo nė akyse
nebuvau mačiusi. Ten vakarieniavau su Sirena, pasirodo, tas vyriškis
irgi ragavo gardžius šefo patiekalus ir panašiu laiku kaip mes paliko
restoraną. O žurnalistas parašė, kad atsitempiau į pasimatymą drau­
gę. Aronas paskambinęs man patraukė per dantį, kad spėriai ieškausi
sėkmingesnio vyro. Tą naktį mudu ilgai žaidėm kankinimo žaidimą,
kol galiausiai jį vainikavo aistringas pasimylėjimas. Per daug streso
buvo susikaupę manyje, o architekto kardas mojuojantis džiunglėse
visuomet padeda su juo susidoroti. Sutarę neatsisakyti sekso, kurį lai­
ką gyvenom kaip kambario draugai, intymiai išnaudojantys vienas
kitą. Išaušus išganingajai dienai, pamynėm ambicijas supratę norin­
tys ir kitokio artumo. Atkuriant taiką šeimoje Aronas pažadėjo ne­
kelti bereikalingų bangų dėl žlungančio verslo ir dėl mano ryškios
asmenybės, o aš pasižadėjau išmokti patylėti ir netrukdyti jo dėl me­
nkniekių, taip pat leisti ramiai projektuoti pastatus.
Bene didžiausias rūpestis nuo pečių nukrito, paskambinus Hele­
nai: ji neužsikrėtusį hepatitu B. Tą minutę be proto džiaugiausi už ją,
abi apsiverkėm. Tik ji verkė dėl manęs, kad negali geriausios drau­
gės ištraukti iš viruso gniaužtų. Sunku buvo klausytis jos drąsinančių
žodžių, tačiau sunkiau buvo pačiai išgirsti diagnozę. Užplūdo kitoks
jausmas nei tada, kai tai pranešė Aronas. Visą savaitę vaikštinėjau ra­
tais po kambarį, nežinodama, ko griebtis. Galiausiai vėl susisiekiau su
Laros klinika ir paprašiau sujungti su laboratorija, naiviai tikėdamasi,
jog pasakys, kiek iš viso yra sergančių šia liga. Jaunas balsas atsiprašė
neteikiantis tokių duomenų tretiesiems asmenims. Paaiškinau esan­
ti viena iš viruso nešiotojų, netgi padiktavau asmens kodą. Mergina
po pauzės nustebusi išlemeno, jog mano kraujo tyrimas neigiamas.
Šaukdama nubėgau pas Aroną, liepiau jam padiktuoti savo asmens
kodą. Jis nesuprasdamas, kas vyksta, atsisakė, bet išgirdęs, kad tai dėl
tyrimų, į ragelį padiktavo skaičius. Sužinojęs, kad yra sveikas, susi­
raukė. Nuo jo sklido įniršis, skirtas seseriai. Prieš jam išeinant susi-
3io ALICIA G U T JE

tikti su Lara maldavau nieko jai nedaryti. Nežinau, koks tarp jų buvo
pokalbis, bet sprendžiant iš prikibusių ilgokų tamsių plaukų ant švar­
ko, emocionalus.
Kitą dieną atsipalaidavimui pasirinkome ledo ritulio rungtynes.
Aronas labai norėjo jas pažiūrėti arenoje, tad teko ir man įsitaisyti
tarp sirgalių. Pastebėjus moteris, fotografuojančias architektą, provo­
kuojamai prie jo liesdavausi, ir netrukus prasidėdavo blyksčių šou,
keliantis šypsnį. Šalia sėdinti mergina nesiliovė spoksoti į Arono ran­
ką, uždėtą man ant šlaunies, jis irgi surengė mažą pasirodymą pirštų
šokiu, paglostymais bei ilgais braukymais. Jos vaikino ranka, kurią
pati ir užsidėjo ant šlaunies, nieko nedarė. Pakuždėjus tai Aronui, šis
kreipėsi į stebėtojos draugą, siūlydamas pamokyti prisilietimo pa­
slapčių. Tas nesupratęs pakraipė galvą ir toliau akimis gainiojo ritulį
ant ledo. O mergina, nutaisiusi piktą išraišką, nusigręžė. Aronas ty­
čia garsiai paklausė, ar nenorėčiau būti paglamonėta kiek aukščiau.
Smalsuolei įtempus ausis atsakiau, kad vėliau nusidėsime žaidėjų per­
sirengimo kambaryje, ir nusijuokusi įsimečiau į burną traškutį. Po
rungtynių nusileidę pasisveikinti su vienu iš žaidėjų, Arono draugu,
matėm šatenę be draugo, lūkuriuojančią prie sienos. Kilo mintis, kad
ieško pramogų, tik ne į tą porą nusitaikė. Mums trims bekalbant iš­
gąsdino aukštas vyras su mažamečiu ant pečių, norėjęs praeiti pro
mane, stovinčią ant kelio, tad užkabinęs kūnu pastūmė į šoną. Aronas
mestelėjo repliką, jog vieną moterį nuo jo nuviliojęs nebandytų to
pakartoti. Sportininkas išraudo pažinęs architektą, šalia buvusi tik­
riausiai jo žmona su dviem pypliais kumščiu trenkė išdavikui į šoną
ir pradėjo šį keiksnoti. O mes palikom areną fantastiškos nuotaikos.
- Gersi kavą su migdolų pienu ar be? - teiraujasi Aronas, dėdamas
man į rankas kūdikį.
- Penkias dienas iš eilės gėriau juodžiausią kavą, ši bus ne išim­
tis, - apdovanojusi kreivu žvilgsniu nešu vaikelį į svetainę.
Pastaruoju metu jis irzlus, o ir vakarinis migdymas tapo iššūkiu.
Nežinau, kokią energiją skleidžia šis pūkuotas kilimas, kutenantis
man padus, bet tik ant jo berniukas užmiega. Aronui pakuždėjus, jog
erotinę, pakeičiau. Negerai ant jo ištvirkauti, o paskui migdyti vai­
ką. Tam reikia atskirų kilimų. Deja, ant naujojo visai neužmigo, teko
traukti „ponios Logan orgazmą“. Tai architektui sukėlė juoko prie­
puolį, bet kai ir ant šito sunkiai užsnūdo, nebebuvo juokinga. Tada
Aronas žaisdamas su pirštais netyčia atrado šešėlių teatrą, kuris iškart
sudomino mažylį. Mūsų vakaro rutina dabar neapsieina be ant sienos
lakstančių gyvūnėlių siluetų ir minkšto kilimo.
- Skambino Osvaldas, prašė Veronikos namo raktų, nori surengti
sutiktuvių staigmeną, - dėsto Aronas, maišydamas kavą jo dovanotu
šaukštuku.
- Ką atsakei? - atsigręžusi pasidomiu.
- Kad iki pietų juos užvešiu.
- Aš jau išsigandau, kad Osvaldas atvažiuoja pasiimti raktų.
- Ne jis, o auklės pakeliui į čia pabūti su berniuku, kol mudu
tvarkysim Veronikos gyvenamąjį plotą, - žvilgteli apgailestaujančiu
žvilgsniu.
Arono auklės išėjo iš darbo jo vaikystės namuose ir įsikūrė na­
melyje prie ežero, kuriame mudu kitados slapstėmės. Jos ilsisi užsi-
imdamos mėgstama veikla ir pakaitomis važinėja po šalį su Arono
pasamdytu vairuotoju. Visos vienu metu niekada neišvažiuoja, kuri
nors lieka Vankuveryje, jeigu buvusiam auklėtiniui prireiktų papil­
domų rankų. Mes stengiamės savarankiškai gyventi ir tik retkarčiais
pasikviečiam moteriškes į pagalbą, kai patys jau nebeišsiverčiam. Abu
didžiavomės pusę dienos studijavę skalbimo mašinos instrukciją ir ją
įjungę. Aišku, Aronas netekęs kantrybės griebėsi telefono, argume­
ntuodamas, jog dirba tiek valandų tam, kad uždirbtų pinigus tiems,
kurie rūpinasi jo drabužių skalbimu. Tačiau nusiraminęs padėjo man
su skalbiniais. Tik šis užsiėmimas abiem greitai atsibodo, tad paįvairi-
nom jį seksu. Kaip ir drabužių lyginimą, kuris mane daro itin nervin­
gą. Nors Aronas ir puikus mano nervų saugotojas, vis dėlto šį darbą
palikom auklėms.
Laukdama jų, spėju ne tik apsirengti, bet ir papusryčiauti. O pus­
ryčiai negausūs: kava ir Karlos atsiųsti sicilietiški skanumynai, ku­
riuos Aronas pauostė ir vos nešveitė pro duris. Jis negali būti arti
manęs, kai juos valgau, nepakenčia to dirbtinio kvapo. Tai ir šį kartą
ramiai viena kertu saldžias juosteles, kol jis pažindina vaiką su savo
projektais. Smagu klausytis, kaip aiškina, kuris iš jų labiau pasisekęs,
kuris vertingesnis.
Į apartamentus įgriuvus trims besišypsančioms auklėms, patikiu
joms kūdikį, įsispiriu į basutes, persimetu rankinę per petį ir maunu
iš namų. Aronas irgi skuba paskui mane, juk tam svarbiam reikalui
312 ALICIA G U T JE

atlikti prireiks ne vienos valandos. Jis pasiūlo lamborginį, juo grei­

čiau pasieksim Veronikos namus, kuriuose lankėmės vakar, bet taip
ir nesugebėjom jų iškuopti. Iš tikrųjų juos kuopiam jau dvi savaites,
kaskart pro šalį važiuodami susižvelgę pažadam ryt užsukti su šiuk­
šlių maišais. Tačiau kitai dienai atėjus ir vėl tie patys pažadai ir jokių
veiksmų.
Veronika su vaikais prieš išvykdama į poilsinę kelionę namuose
surengė vakarėlį paminėti nuosavos architektūros įmonės įsteigimą.
Palikusi Foksą pradėjo dirbti savarankiškai, o Aronas perleido kele­
tą užsakovų, kad įgytų patikimos architektės vardą. Veronika dažnai
konsultuojasi su juo dėl darbo, bet per bendras vakarienes mudu su
Osvaldu prašom nekalbėti ta tema, tik ne visuomet jie paiso mūsų.
Kadangi po išgertuvių Veronikos viloje palikau merginas tvarkytis
vienas, tai šįkart namų šeimininkė bakstelėjo pirštu į mane ir pasi­
ėmusi lagaminus išdundėjo į oro uostą. Vėliau sulaukiau žinutės su
išvardytais daiktais, kurių man prireiks, ir kuriuose stalčiuose juos
rasti. Delsiau iki paskutinės dienos, bet šiandien neišvengsiu šito pur­
vino darbo, juk Veronika vakare grįžta į Kanadą. Negana to, Osvaldas
nori ją nustebinti, taip kad ir jam prireiks geros valandos papuošti
namo vidų. Jiedu darniai sutaria, nors ir negyvena kartu, tačiau su­
sitikinėja beveik kasdien. Veronika paatviravo, kad jam apkabinus,
širdis spurda kaip paauglės. Ji sakė norinti pamilti Osvaldą be išlygų,
juolab kad šis prisipažino mylįs, bet vis dar kankina dvejonės, ar ir jis
ateityje nesusiras meilužės. Mano patarimas buvo toks: jeigu esi su
juo laiminga, tai gyvenk negalvodama, kas bus. Gali nutikti ir taip,
kad pati užklius už žavaus vyro ir įkris į jo lovą. Gyvenimas nenu­
spėjamas. Jeigu pradėsim kelti visokias teorijas, nebesinorės nė prie
vieno vyriškio artintis. O juk meile reikia dalintis, negalima jos pasi­
likti sau. Kitaip ji neaugs, nestiprės, nesujungs tvirtesniais ryšiais šalia
esančių žmonių.
Aronas kiekviename priverstiniame sustojime pabučiuoja į lū­
pas. Kuždu, kad tarptautinė bučinių diena jau praėjo, tad lai neper­
sistengia juos dalindamas. Tačiau atsakęs: „Man maža vienos dienos“,
nubučiuoja skruostą. Vakar, kur tik pasisukdavau, ponas Tobulasis
išdygdavo priešais ir pakštelėdavo į dar nebučiuotą odos lopinėlį ne
tik man, bet ir mažyliui. Mudu pratinam jį prie meilės nuo pat pirmų
dienų. Kaip ir kitus mus supančius žmones, stengiamės apipilti šiltais
 /t6t
žftic 2 313

jausmais, susitikti ne kartą j metus per šventes, o kelis sykius per mė­
nesį. Jie mums atsidėkoja lygiai tuo pačiu.
Privažiavus prie keturių vienodų namukų, išrikiuotų eilute, nesi­
nori užeiti į nudažytą levandų spalvos, Aronui ypač. Pasisveikinę su
smalsiais Veronikos kaimynais atrakiname duris ir pirštais užsispau-
džiam nosis. Kvapas nežmoniškas, nors ir naktį išpurškėm patalpas.
Įsakiusi Aronui atverti langus pirmajame aukšte ir pradėti jį tvarkyti,
užbėgu į antrąjį. Ten mano švarinimosi valdos. Vaikų kambariai ne­
suversi, juose tik nuvalau dulkes ir išplaunu grindis. O didysis mie­
gamasis prašosi ne tik pašluostės. Papurčiusi patalus ir sukabinusi
rūbus į spintą imuosi vonios.
Paskambinu Veronikai. Sako kaip tik grįžusi iš paplūdimio ir be
entuziazmo pakuojanti sukneles. Liepiu viską mesti ir lėkti pirkti sek­
sualaus rūbo, paskui nusiskusti visas plaukuotas vietas, išsikvėpinti,
nes Osvaldas ruošia intymų seansą dviem. Veronika niurna, jog per
apatinius pavėluos į lėktuvą ir nebus ko jam pasiimti iš oro uosto, bet
vis tiek išsikviečia taksi.
Tyliai juokdamasi iškraustau spinteles ir radusi glėbį kvapnių žva­
kių sustatau jas arčiau vonios, ją baigiu šveisti. Osvaldas pamirš tokią
svarbią detalę kaip žvakės.
- Tyčia erotiškai šveiti vonią? O gal tai naujas valymo būdas? -
mįslingai teiraujasi Aronas už nugaros. Pasukusi galvą matau jį atsi-
rėmusį į durų staktą, nužiūrinėjantį mano apnuogintas basas kojas.
- Eik į apačią rūšiuoti šiukšlių, baigusi prisidėsiu, - paraginu
branginti minutes. Tačiau architektas pirštais perbėga man per nuga­
rą, apsikabina ir kilsteli mane į orą. Įlipęs į vonią pasodina joje, tada
mano kojas užmeta ant kraštų, o pats atsiklaupęs kitame gale įremia
žvilgsnį į stringais uždengtą intymią vietą.
- Sofija, turi neeilinius sugebėjimus. Kaip tau pavyksta užsi­
mauti kelnaites, kad viena lūpytė liktų išlindusi? - prasiveržęs šyps­
nys pralinksmina ir mane. - Jaučiu, kaip ji tvinksi, - šnabždėdamas
lenkiasi. Rankas pakišęs man po subine, kelia aukštyn, kol glotni
vieta susitinka su jo lūpomis. Aronas žvelgdamas į mane, įsikibusią
į vonios kraštus, bučiuoja mylimą lotoso žiedą paslėptą po balta me­
džiagos skiaute.
- Gal vis dėlto bučinius palikim vakar dienai? Man norisi kai ko...
mmmm... labiau jaudinančio.
314 ALICIA G U T JE

Prašymas įvykdomas. Jam ėmus liežuviu braukyti per žirniuką,

bandau suglausti kelius, tik neišeina. Aronas truktelėjęs juostelę į šoną
įkiša liežuvį giliai į mane, tada juo lyžteli per putlias lupytes. Dar ir dar
kartą pakartoja. Nepalieka neišlaižęs nė menkiausio tarpelio. Įtem­
pusi kūno raumenis rangausi tikėdamasi svaigaus rimbo kirčio. O jis
užsimoja palietus jautrųjį mygtuką, bet gudrusis architektas vadovau­
damasis nuojauta laiku sustabdo prieš šiam nuplakant kūną. Padėjęs
mano užpakalį ant vonios dugno pasislenka arčiau ir kaktą priglaudęs
prie manosios garsiai alsuoja. Pasigirdus tekančiam vandeniui Aronas
iššoka iš vonios ir greitu žingsniu sprunka iš antro aukšto.
- Nori mane paskandinti? - klausiu sukdama čiaupą.
- Taip, savo meilėje! - šūkteli bėgdamas laiptais.
Nusitraukiu šlapią sijoną, pasitaisau kelnaites ir šviesius džinsi­
nius marškinėlius, nugvelbtus iš Arono drabužinės. Ant išblizginto
keramikinio paviršiaus sukomponuoju iš žvakių O +V = M, ir užda­
riusi levandomis kvepiantį miegamąjį nusileidžiu į svetainę.
Ponas Tobulasis sėdi ant parketo šalia nedidelio stiklinio staliu­
ko, dėlioja į apatinę lentyną įvairiausias skulptūrėles. Nužvelgusi ap­
kuoptą erdvę pirmiausia traukiu prie šaldytuvo ieškoti gėrimo, kurio
galiojimas nebūtų pasibaigęs. Čiumpu nepradarytą pakelį, likusį nuo
vakarėlio, ir įsipilu žemuogėmis kvepiančių sulčių. Nešina jomis artė-
ju prie Arono, pagal spalvas skirstančio Veronikos kolekcionuojamus
daiktus. Atsisėdusi ant kėdės ištiesiu kojas ir sukryžiavusi ties kulkš­
nimis įremiu jas į architekto blauzdas. O jis kruopščiai dirba. Tik aš
ne įvertinti jo darbą atėjau.
Nugėrusi pusę stiklinės užsilašinu sulčių ant šlaunies. Arono akys
pamiršusios apžiūrinėjamą skulptūrėlę, kyla mano kojomis aukštyn
iki žemuoginio dryžio. Užpylus likusias sultis, pastatau stiklinę ant
staliuko. Aronas atsiklaupęs nulaižo šlaunį ir atsisėda, kur prieš tai sė­
dėjo. Žaibuojame žvilgsniais varstydami vienas kitą, ir aš pirma neten­
ku kantrybės. Keldamasi nuo kėdės tiesiu ranką į jo pūpsantį tarpkojį.
- Išdykėlė, - sako suėmęs už riešo. - Jei čiulpsi tol, kol išsiliesiu
tavo burnoje, tada pirmyn. Bet jeigu nori tik paerzinti ir sušikti nuo­
taiką visai dienai, tada geriau prie mano koto nesiartink, - perspėja.
Truputį nusivylusi ištraukiu ranką, tačiau Aronas ją vėl pastveria. -
Ak, šitaip! - supratęs tikruosius kėslus užsiverčia mane ant savęs. Iš­
bučiavęs veidą apsuka ir pasisodinęs ant kelių rankomis apglėbia abi
 ucjju 315

kojas per pakinklius. Slinkdamas į priekį kartu su manimi spaudžia

kelius prie krūtinės. Išlaisvinęs pasididžiavimą iš baltų šortų įsiskver­
bia \ drėgną bei siaurą rūsį, o užpildęs )\ apsigalvoja, ir pamažu ten
vėl įleidžia tuštumą. - Aš nepabaigiau darbo, tad kito imtis negaliu, -
rimtai ištaria kišdamas penį į trumpikes. Nustūmęs mane nuo kelių
ima abstrakčią skulptūrėlę nuo parketo ir mąsto, kur jos vieta.
Atsistojusi rankomis įsikimbu į kėdės atkaltę. Neprotinga būtų
pulti poną Tobuląjį ir išvarčius Veronikos kolekciją priversti pa­
prakaituoti su manimi. Pavizginusi išriestą užpakalį vis greičiau pro­
vokuojamai judinu įdegusius žandukus, matydama, kaip viena akimi
kai kas stebi. Aronas nuolat pabrėžia, kad seksualiausiai atrodau, kai
kelnaites užsitempiu aukštai ant klubų, kaip moterys dešimtajame de­
šimtmetyje. Man pačiai toks stilius patinka, todėl dažnai pamaloninu
jį šiuo įvaizdžiu, kurį dabar ir vertina iš toli koto pagalba. Nesikanki-
nk ir suteik jam laisvę!
Architektas paėmęs medinę skrynelę, padėtą greta skulptūrėlių,
atneša man, ir atvertęs dangtį parodo joje gulintį grožį.
- Osvaldas išlepins Veroniką, - kuždu spoksodama šarkos žvilgs­
niu į prabangius blizgučius.
- Deja, aš ją, - iškelia nuotrauką, kurioje pozuoja su šiuo papuo­
šalu. - Draugas juvelyras pridėjo jį kaip dovaną prie mūsų vestuvinių
žiedų. Ir tik dabar radau progą ją panaudoti. Ši masyvi kūno puošme­
na labai tiks Veronikai, pabrėš jos valdžią visame kame. O Osvaldą
privers gerai pagalvoti prieš perkant banalybes.
- Savo dovana nori jiems sugadinti vakarą?
- Ne, tik pakreipti jį audringesne linkme, - klastingai išsišiepia.
- Aronai, negražu perdovanoti dovanas. Man patinka papuošalas,
ir aš jo Veronikai neatiduosiu. Jukjuvelyrinių dirbinių dėžutėje neturiu
nieko panašaus. Iš tiesų net dėžutės neturiu, nes nėra ką joje laikyti,
papuošalų nebedovanoji, - atsiėmusi prabangius antpečius nusivel-
ku marškinėlius, po kuriais liemenėlės nesegiu, tad mano melioninės
krūtys iškart sulaukia barzdotojo žiūrovo dėmesio. Užsidėjusi žėrintį
aukso spalvos rankų darbo dirbinį po krūtimis sukryžiuoju dvi plonas
grandinėles ir apvijusi jas aplink liemenį susegu. Jaučiuosi pakiliai.
- Atidaryk stalčiuką, ten yra priedas, kuris dar labiau išryškins
tavo privalumus, - ponas Tobulasis tyliai tardamas žingteli arčiau su
skrynele.
316 ALICIA G U T JE

- Tai užuomina į analinį seksą? Siūlai jį Veronikai? - išplečiu akis,

išvydusi lubrikantą.
- Tau. Čia ir dabar.
- Sakei, kad negali atsitraukti nuo patikėtų atsakingų pareigų, -
žvilgteliu į jo nepabaigtą darbą.
- Laikinai atsistatydinsiu, - Aronas prisimerkia dėdamas medi­
nį gaminį ant kėdės. Nusivilkęs šviesiai pilkus marškinėlius eina už
manęs maudamas šortus žemyn. Atstatau užpakalį, kai paliečia jį del­
nu. - Išdulkinsiu... be gailesčio. Už tai, kad išmetusi gundančią pozą
privertei pasiimti poilsio pertraukėlę.
- Poilsio? - grįžtelėjusi skeptiškai nužvelgiu nuogą architektą. -
Jei žadi poilsiauti su manimi, palik ramybėje mano subinę.
- Duokš lubrikantą, - įsakęs suplėšo kelnaites ir pirštu pasižymi
vietą, į kurią bakstels. Pražergęs pirmiausia smiliumi įveda gelį į išan­
gę, ir tik tada įstumia penį. - Mano kekšytė.
- Kaip mane pavadinai?
- Kaip girdėjai.
- Kur dingo smaragdas ir kiti gražūs apibūdinimai? - kuždu tarp
staigių iškvėpimų. Visuomet brovimosi pradžia į šią kūno dalį būna
sunkoka ir nemaloni, o Arono griežtas tonas nepadeda atsipalaiduoti.
- Šiandien nesu linkęs gražbyliauti. Pati parengei Eifelio bokštą
kitokiam žaidimui, - išrietęs mano kūną viena ranka maigo krūtį,
kita laiko už kaklo. Pasistiebiu peniui staigiai atsidūrus delikačioje
teritorijoje. - Pamiršai tą jausmą, kai esi nuo jo priklausoma, ar ne?
- Dar kartą primink, - paprašiusi pasitinku staigesnį dūrį nei
prieš tai. - Dar vieną ir dar...
Ponas Tobulasis bado mane nenukrypdamas nuo pageidavimo,
kol suklumpame ant parketo. Trijų metalinių vazų atspindžiuose re­
giu stilingą papuošalą, kurio žibėjimas traukia iš manęs didesnį karš­
tį, nukreiptą į architektą, užvaldžiusį manąją esybę. Stumteliu jį, kad
išsitiestų visu ūgiu. Erotiškai sukdama užpakalį aplink pasididžiavi­
mą sukeliu plaukus viršugalvyje, kad šie neuždengtų antpečių. Ne­
paleisdama savo nė kiek nekuklaus žvilgsnio atspindyje, judinu kūną
tarsi undinėlė plaukdama po vandeniu.
- Užteks maivytis, keisk pozą ir didink tempą, - paliepia tam­
siaplaukis. Tačiau aš esu susižavėjusi savimi, noriu skirti bent kelias
minutes sau. Tik jis to nesuprasdamas supurto užpakalį netikėtomis
 acptiC2 317

penio atakomis. Aronas - aštrus kaip pjūklas. Įsijautęs stumia ir trau­

kia, lyg varžytųsi dėl geriausio dulkintojo titulo. - Sofija, nenulaužk
koto\ - šūkteli man pavirtus į priekį. Nebepajėgiu išlaikyti tiesios
įkaitusios nugaros. Smegenys išsibarsčiusios po svetainę, o aš kopiu
į orgazmą. Nors Aronas ir laiko už klubų, vis tiek pamažu lenkiuosi
priešinga kryptimi virpesiams telkiantis aplink jautrią vietą. - Ne­
skaudink jo!
- Tai ištremk mus į kitą dangaus kūną, kuriame pojūčiai malones­
ni. Tuoj pat!
- Ieškau tinkamo tavo rausviems žandukams.
- Radai!
Priplojusi pilvą prie parketo nepajudinama guliu. Nuo Arono pa­
šėlusio alsavimo, rodos, pirmas aukštas dunda. Ar mes mylimės, ar
pykstamės, ar tiesiog būname toje pačioje erdvėje - tai tarsi neišven­
giamas dviejų planetų susidūrimas, po kurio nežinai, ar liksi gyvas.
- Osvaldas ir Veronika turi patirti šį karštį, - laižydamasi šnairuo­
ju į antpetį. - Vėliau sugalvosim, kaip atsiimti papuošalą ir pakartoti
visa tai smaragdų karalystėje.
- Jau laukiu tos nakties, - kužda architektas, kandžiodamas blauz­
dą. - Paprašysiu draugo pagaminti ir kitokių puošmenų, kurias dė-
vėsim mudviejų privačiuose vakarėliuose. Galvoje sukasi ne vienas
jų eskizas.
- Aronai, kodėl nebedovanoji jokių juvelyrikos dirbinių? - rimtai
klausiu. Mano apranga be papildomų detalių nuobodi.
- Tu ir taip tviski nuo mano meilės, mažyte, - pabučiavęs į plaukus
padeda atsikelti. Nusisegusi antpečius nuvalau juos į marškinėlius ir
paguldau į skrynelę. Aronas įlindęs į šaldytuvą varto maisto likučius,
kuriuos senokai reikėjo išmesti. - Pasibaigęs galiojimas, - nusivylęs
ištraukia oranžinį drebutį, supakuotą plastikiniame indelyje. - Va­
žiuojam tokių nusipirkti. Noriu ko nors šalto ir nepasenusio, - sako
eidamas prie išmėtytų rūbų. - Palik juos, nuoga gražiau atrodai, -
tarsteli man siekiant marškinėlių.
Rudaakis užsimauna šortus ir išlėkęs į kiemą atrakina lamborgi-
nį. Gerai, kad kiemas tuščias ir automobilio stiklai užtamsinti, nes
Veronikos kaimynai paskleistų paskalas apie jos namus tvarkančius
nuogalius. Sukikenusi žvilgteliu į Aroną, stoviniuojantį ant laiptų.
Kodėl nesėdi į mašiną? Mes ir taip atsiliekam nuo švarinimosi grafi-
318 ALICIA G U T JE

ko. Tačiau jis nulipęs traukia link Osvaldo mersedeso, įvažiuojančio

į kiemą. Jiedu nepaspaudžia rankos, sveikinasi tik žodžiu, niekada ir
nemačiau, kad kuris nors ją tiestų. Aronui atidavus raktus purtau gal­
vą, nes Osvaldas užėjęs vidun pagalvos patekęs ne į tuos namus.
Architektas linktelėjęs mano buvusiam klientui įsliuogia į „uraga­
ną4ir paleidęs variklį už savęs palieka dulkių debesį. Dumiant pirkti
šaldytų drebučių paaiškina, kad Veronikos draugas padės mums pa­
baigti kuopti kambarius. Ir būtent dėl tos priežasties jis nežada skubė­
ti grįžti atgal. Akimis glamonėdama pasitikintį savimi pusnuogį vyrą
nesijaučiu nejaukiai dėl nuogumo. Iki tol nėra tekę važinėti po mies­
tą šitaip apsirėdžiusiai, bet rizika būti netyčia pastebėtai jaudina, o
dar esant šalia tokios tobulybės. Spustelėjusi Aronui šlaunį pakeičiu
sėdėjimo padėtį ir pažadu, kad tai buvo paskutinis mano užpakalio
išniekinimas. Tačiau jis šypsodamasis atkerta, kad visada taip sakau,
o po kurio laiko vėl atkišu persikiukus.
Užsikalbėję įsukame ne į tą kelią. Aronas kaip tik džiaugiasi il­
giau pabusiantis su manimi, o man nesmagu prieš Osvaldą, kurį
palikom nudirbti mūsų darbo, o patys susiruošėm papramogauti.
Važiuojant pro spalvingą pastatą klausiu, ar ten Plikis apsuptas nėš­
čiųjų? Aronas dėbtelėjęs pro mano pusės langą patvirtina, kad tai
Foksas kartu su moterimis atlikinėja jogos pratimus. Vyriškis at­
rodo stebėtinai geros formos ir puikios nuotaikos. Nėščiosios la­
biau juokiasi prisilaikydamos už pilvų, nei stengiasi atkartoti tre­
nerį. Žiūrėdama, kaip Tomas paslaugiai sodina pavargusią klientę
ant suoliuko, prisimenu mūsų susitikimą, kuris įvyko prieš Aronui
skelbiant bankrotą. Kol jis su kolegomis spendė Karinai Poli spąs­
tus, ši juos spendė ir jam. Tačiau Plikis išgelbėjo žlungantį verslą, in­
vestuodamas nemažai milijonų, juos Aronas priėmė su sąlyga, kad
apie jo tylųjį partnerį niekas nesužinos. Skolą grąžins dalimis ir iš­
kart nutrauks bendradarbiavimą. Aronas netiki Fokso apsimestiniu
atsivertimu ir nori išsiaiškinti, ką šis sumanė pakeitęs kaukę. Jis su­
sitarė su Plikio namuose dirbančia pažįstama mergina, kad ši teiks
informaciją apie šeimininką ir įtaisė ten dar vieną patikimą žmogų,
jeigu toji sumanytų meluoti. Kol kas išgirdom tik apie naują Fokso
veiklą, kurią ruošiasi įregistruoti, bet dar nežinom, kokia ji. Aronas
įtaria, kad kas nors nešvaraus, ne taip kaip jo surengta kraujo čiulpų
donorystės kampanija.
 < Č i iLgjJ itC 319

Nepaprastai didžiavausi mylimu vyru, raginančiu žmones sava­

noriškai dalintis gyvybiškai svarbiomis kamieninėmis ląstelėmis.
Įtikinamai kalbėjo apie buvimą donorais, apie pagalbą sergantiems ir
laukiantiems „vaistų“, kuriuos mes nešiojamės su savimi nesusimąs­
tydami, jog šiuo metu jie kai kam labiau reikalingi. Patys ieškojom
donoro Arono draugui, netikus mano kraujo čiulpams. Gaila, jog tuo
metu Aronas negalėjo duoti savųjų, nes jo kraujyje rado užsilikusių
narkotinių medžiagų pėdsakų. Todėl jis pasitelkė visas įmanomas
priemones padėti draugui greičiau pasveikti. O ir dabar neatsisako
padėti kitiems.
Atsigręžiu į architektą, išgirdusi paliepimą likti automobilyje. Juk
ir taip aišku, kad šitaip „apsirengusi“ net nepraversiu lamborginio
durelių. Šiam traukiant iš daiktinės piniginę, priimu aistringą bučinį
ir sušnabždu bučiuoti ilgiau, bet Aronas sako išbučiuosiąs mane visą
tada, kai užkąs. Jeigu jau taip, paprašau nupirkti ne tik drebučių, o ir
ko nors putlaus, traškaus ir sūraus. Atitraukęs saulės akinius, keistai
nužvelgia ir ištaria, kad mano užpakalio kopija tame „kioske“ nepar­
duodama, tada išlipa iš mašinos.
Tik dabar pastebiu, kad architektas basas. Eina vis tempdamas
šortus aukštyn, kurie be diržo nesilaiko ant klubų. Juk ta balta plo­
nytė medžiaga dar ir persišviečia, o jis kaip tyčia neužsimovė trumpi­
kių. Susidėjusi rankas ant krūtinės spoksodama į parduotuvės stikli­
nes sienas skaičiuoju pirkėjas. Jų tik dvi, ir tos vyresnės už Aroną. Be
abejo, pusnuogiam vyrui įžengus į vidų akys nukrypsta į jį. Moterys
tikriausiai pamiršo, kur ir ko atėjusios, seka kiekvieną tamsiaplaukio
žingsnį. Šis sustojęs nunarina galvą, į kažką užsižiūri.
Aronai, nejuokauk! Nusikvatoju balsu jam iškėlus į viršų du vi­
dutinio dydžio indelius. Rodo pasirinkti vieną iš jų. Tik kaip suprasi,
kurio noriu? Gal turi telepatinių gebėjimų? Pirkėjos tarpusavyje ima
kuždėtis praėjus pro šalį seksualiausiam vyriškiui parduotuvėje. Ne­
siliauju juoktis, Aronui bandant nuo aukščiausios lentynos paimti
mineralinio buteliuką. Jie sudėti virš tų plepučių galvų, todėl šioms
tenka nė nekrustelėti, kol tas mėgina jį pasiekti. Viena tų moterų iš­
sproginusi akis žvelgia žemyn ir spaudžia kitą ten žiūrėti. Turbūt pa­
stebėjo pono Tobulojo pasididžiavimą. Jos vėdindamosi sausų pusry­
čių dėžutėmis palydi įspūdingą kūną prie kasos, kur sukraunami man
skirti užkandžiai. Gardžiuodamasi tuo vaizdu ryju seiles ir nė kiek
320 ALICIA G U T JE

nepavydžiu moterėlėms, kurios ilgai svajos apie vyriškį, sužadinusį

joms geismą.
Sumokėjęs už pirkinius Aronas kulniuoja atgal. Neiškentęs pa­
keliui paragauja drebučių ir tik tada įsėda į lamborginį. Mano nuo­
stabai, paduoda nuvalgytą indelį, o pats nusitaiko į naująjį.
- Susipykai su manimi, man nežinant? - nustebęs teiraujasi, ma­
tydamas mano rūškaną miną. - O gal besimylint užspaudžiau pykčio
tašką? - šmaikštauja dėdamas maišelį ant kelių.
- Tu nemandagus. Atidavei neskaniausią drebutį, - burbteliu
pauosčiusi indelį, kvepiantį miško uogomis. Aš irgi jo nevalgysiu.
- Kas perka, tas pirmas ir išsirenka, - atrėžęs kabina vienkartiniu
šaukšteliu skaidrią rausvą masę. Atidavusi jam desertą, atsiplėšiu
gyvūnėlių formos krekerių pakelį. Kramsnodama vieną sausainį po
kito matau, kaip Aronas priglaudžia prie pilvo gabalėlį drebučio ir
tada įsimeta į burną. - Mmmm... Tavo kūnas pakylėja maisto skonį
į kitą lygmenį, - padėjęs mažesnį gabalėlį ant peties valgo nuo jo. -
Eikš pas mane, nulaižysiu tas prisirpusias trupiniuotas krūtis, - sako
akinius kišdamas viršugalvyje į plaukus.
- Prie tavo seilių trupinių dar daugiau prikibs, ir man niežės
odą, - ištariu valydamasi krūtinę. - Juk rankose laikai desertą, kol jo
nesuvalgei, nesigviešk kito.
- Sofija, nenorėk, kad išsitempčiau iš mašinos ir paguldyčiau ant
kapoto. Abejoju, ar patiktų viešas laižymas. Būk gerutė, apžerk mane.
- Teks pačiam užsiropšti man ant kelių, norint įgyvendinti savo
troškimus.
- Mano troškimai - tavo troškimai. Argi ne taip sakei?
- Matyt, buvau alkana ir prikalbėjau bet ko, kad tik ištrukčiau iš
tavo glėbio ir prikimščiau skrandį.
Aronas piktai iškvėpęs išlipa iš automobilio ir apėjęs atidaro mano
dureles. Gaivus vėjelis, įsisukęs į saloną, mėgina sukelti pasipriešini­
mą puolančiajam. Tačiau be reikalo, įtūžęs architektas stipriai trinkte­
li jomis ir klesteli į savo vėstančią sėdynę. Padangų cypimas priverčia
susigūžti smalsias pirkėjas, išėjusias į kiemą. Jos traukiasi į šoną, kad
netyčia nepakliūtų po ratais. Pergalingai šypsodamasi šiurkščiai pra­
plėsiu traškių riestainių pakuotę ir išberiu juos ant kelių, lyg erzinčiau
poną Tobuląjį. Priešpiečiai paruošti.
- Žaidi su mano meile, mažyte, - kužda lėkdamas asfaltu.
 Ą^)<!./Įj\JLlJL LLCjiKiC 2 321

- O man atrodo, kad nesileidai į žaidimą, - patraukiu per dantį

ieškodama telefono.
- Aš nebūčiau tilpęs. Tu mažesnė, tau lengviau užšokti ant manęs.
- Aronai, spausk greičiau namo. Helena su Voltu jau pakeliui į
ten, - rodau jam draugės atsiųstą žinutę, kuria tai praneša. - Helena
pagalvos, kad mes neatsakingai prižiūrim Kalebą numesdami jį auk­
lėms, - nerimaudama žvilgčioju į per garsiai tiksintį architekto laik­
rodį. Jis sumišęs lenkia mašiną ne iš to šono ir nuvertęs kelio užtvarą
nuskuodžia viešbučio link.
Suprantu Arono išgąstį, mes mylim tą berniuką kaip savo sūnų,
o Helena gali užsirūstinti dėl atsainaus mudviejų požiūrio į vaiko
priežiūrą, ir nebeleis juo rūpintis. Nors ji žino, kad tik retkarčiais
Kalebą patikim Anitai, kai abiem reikia skubiai ištrūkti dėl svarbių
reikalų. O taip visą dėmesį ir meilę skiriam mažyliui. Aronas su juo
daugiausia užsiima. Aš vis primenu, kad jis ne mūsų sūnus, neturėtų
jo auklėti, tai tėvų pareiga. Tačiau jis nuolat sako, kad yra genialusis
berniuko dėdė, išmokysiantis to, ko neišmokys Voltas su Helena.
Po gimdymo draugė veržėsi grįžti į darbą, nes vyrui sunkiai sekėsi
rasti nuolatinį gerai mokamą užsiėmimą. Jai reikėjo uždirbti pinigų
šeimai, kurią papildė žavus naujagimis. Stebėdavausi, kai Helena ras­
davo laiko susitikti išgerti kavos, maniau ją esant užsivertusią mo­
tinystės rūpesčiais. Tačiau toji nuslėpė išsekusi nuo tokio tempo, ir
jai reikia poilsio. Tą išdavė Volteris, po įvykusios nelaimės, galėjusios
baigtis dar skaudžiau. Helena per išsiblaškymą verdančia sriuba nu­
siplikė pėdą. Jeigu nebūtų spėjusi apsaugoti vaiką, vietoj jos būtų nu­
kentėjęs berniukas. Vos tik tai sužinoję parsivežėm visus tris į aparta­
mentus, ir iki šiol jų neišleidžiam. Iš pradžių buvo sunku susitarti su
Helena leisti kuriam nors iš mūsų prisiartinti prie Kalebo. Ji sielvar­
taudama, kad vos nenuskriaudė sūnaus, buvo įsikibusi į jį dieną nak­
tį. Volteriui teko plėšti kūdikį motinai iš rankų, man tai draskė širdį.
Dabar mes draugiškai sugyvenam ir keturiese auginam berniuką.
- Atnešk man ką nors apsirengti, - paprašau Arono pakilus į apar­
tamentus „Rosewood“ viešbutyje.
- Tu juk nesigėdiji savo figūros, - kerštingai nusijuokęs nulenkia
durų rankeną.
- Loganai, kodėl mano vaikas paliktas vienas? - pasigirsta griaus­
mingas balsas.
322 ALICIA G U T JE

- Ne vienas, o su geriausiomis šalyje auklėmis, Helena. Kur jos? -

Aronas palikdamas mane už durų keliauja vidun. Trepsiu rankomis
prisidengusi intymią vietą bei krūtinę, ir nesugalvoju, kaip gauti bent
kelnaites.
- Kai Kalebo mama namie, auklės jam nereikalingos. Kur Sofi?
- Koridoriuje, - šypteliu iškišusi galvą. Helena čiūčiuoja sūnų,
Volto nematyti, o Aronas lyg bailys kelia koją į terasą. - Ar gali pa­
duoti tą virtuvinį rankšluostuką, kurį laikai?
- Tu nuoga?
- Truputį, tik prašau nemoralizuoti.
- Kaip galima būti truputį nuogai?
- Helena, nešk rankšluostį!
Ji šlubčioja prie durų ir meta man minkštą audeklą. Šiaip taip už-
sirišu jį ant klubų, delnais suimu krūtinę ir mažais greitais žingsne­
liais Skuodžiu per svetainę.
- Helena, še ir tau toks. Apsirenk kaip Sofija, - šaiposi Voltas,
pliaukštelėdamas rankšluosčiu sau per šlaunį. Nepastebėjau jo tupint
vaiko kampelyje, lanksto rūbelius.
Susigėdusi užsibarikaduoju miegamajame, kol išsirenku drabužį,
dengiantį daugiau kūno. Paprasta berankovė trumpa smaragdinės
spalvos suknelė puikiai tinka šiai karštai dienai. Žalios spalvos drabu­
žiai vyrauja mano garderobe ne dėl to, kad noriu įtikti ponui Tobula­
jam. Ji atspindi mano ramų vidų.
Sekdama paskui širdies dūžius atsiduriu prie terasos durų. Už
jų Aronas kalbasi telefonu. Helena šnekina mane, bet aš girdžiu tik
pavienius žodžius, nesusikaupiu. Šią akimirką man svarbiausias JIS.
Pabarbenus į stiklą, architektas atsigręžia. Jo akys ypatingai žiburiuo­
ja. Priglaudžiu lūpas prie stiklo kviesdama prieiti arčiau ir atsakyti
į bučinį. Aronas išjungęs mobilųjį priima kvietimą, ir ilgu bučiniu
išteplioję stiklą, apsikabiname terasoje.
- Aš laisvas, Sofija, - mylimasis virpančiu balsu praneša lauktą
žinią. - Mums nebėra kliūčių susituokti. Išties, kiek gali būti mano
sužadėtinė? Man reikia karštos žmonos, o ne apyšiltės sužadėtinės.
- Tai kad nebežinau, ar noriu už tavęs tekėti, - trukteliu pečiais
spoksodama į žiedą, žibantį man ant piršto.
- Tekėsi, - griežtai nukerta. - Kelios dešimtys vyrų jau pasiruošę
saugoti vestuvių ceremoniją, - kužda bučiuodamas lūpas.
 u Ą ./i.iC ? 323

Mūsų šventei įvykti anksčiau sukliudė Agnetos ir Hasano ne­

logiškas reikalavimas. Jie norėjo, kad Aronas atsisakytų teisių į sūnų.
Tačiau jis nesileido į kalbas, ir dėl to skyrybos užsitęsė. Per tą laiką
Aronas išvis nematė berniuko. Ieškodamas būdų, kaip neprarasti sū­
naus, sužinojo apie trečiąjį Agnetos nėštumą ir Hasano šeimos neno­
rą auginti jų kraujo neturinčio būsimos marčios vaiko, kurį atsigabe­
no su savimi. Jie siūlė berniuką grąžinti tėvui, bet Hasanas pasikvietė
Agnetos giminaitę į Dubajų, ir Aroną jaunesnįjį įkurdino su ja toli už
miesto. Kadangi buvusi ponia Logan tik tarnauja hareme, jos žodis
vaiko auklėjime nieko nelemia. Turbūt ji dar smarkiau graužia save,
kam ir vėl prasidėjo su Hasanu. Jis guodė ją ir po pirmųjų skyrybų,
kurios vis dėlto įvyko. Tik Agneta nutraukė jųdviejų draugystę dėl
meilės architektui, su kuriuo santykiai irgi nesusiklostė. Prieš kelias
savaites paskambinęs Hasanas šaltai pasakė, kad Agneta pasirašė
dokumentus, tereikia Aronui padėti parašus, ir jiedu nebebus vyras
bei žmona. Nežinom, kodėl tas arabas staiga apsigalvojo, tai ir mums
mįslė. Agnetos mama kalbėdama su Aronu vos jos neįminė, o gal tik
suklaidinti norėjo apie Hasano šeimos išreikštą panieką svetimtau­
čiams, ir baimę prarasti dalį pinigų. Agneta taip pat ne jų kilmės, tai
taip ir lieka neaiški viso to priežastis. Ir tebūnie, užtat mes su Aronu
dabar galėsim būti šeima.
- Po šitiek mėnesių įkalbinėjimų ponas Tobulasis pagaliau sutiko
mane vesti, - giriuosi draugams, atėjusiems pas mus į terasą.
- Melagė, vos kartą teklausei, - jis prieštarauja spausdamas glėby­
je. Helena juokiasi dėdama bananinius kokteilius ant staliuko.
- Tai bus metų įvykis, - sako Volteris, statydamas nešynę priešais
saulutę. Atitraukęs kėdes pakviečia arčiau.
- Daugiausia apkalbėtas ir nelaukiamas, tik mūsų, - ironizuoja
Aronas, klesteliu jam ant kelių.
- Mielasis, juk vesi mane, o ne tuos pavyduolius, - kuždu į lūpas.
- Kurią? Sofiją ar Kamilą?
- Pasirink.
- Abi. Aš myliu jas abi vienodai, - priglaudęs delną prie skruosto
nykščiu brauko per lūpas. - O tau tapus ponia Tobuląja, gal mano
plaukikas bus greitesnis ir įplaukęs į reikiamą įlanką ten prisišvartuos.
Tada mudu susilauksime tokio pat gražaus berniuko kaip Kalebas, -
šyptelėjęs nusuka akis į krykštaujantį kūdikį. Aronas tiki, kad man
324 ALICIA G U T JE

pavyks pastoti. Juk Heleną po aborto aplankę gandrai atnešė sveiką

vaikelį, atneš ir mums. - Bet pirmiausia paskambinkim uošviui pra­
nešti, kad jo dukra neliks senmerge.
- Kaip tu šitaip gali sakyti? - pasipiktinusi atgręžiu nugarą.
- Juk tai tiesa, - pritaria Helena. Dėbtelėjusi į ją čiumpu stiklinę ir
gurkšnodama kokteilį žvilgsniu šokinėju ant namelių stogų, pasime­
tusių tarp šiuolaikinių daugiaaukščių.
- Gal nesiskubinsiu atiduoti kostiumo į valyklą, - mesteli repliką
Volteris.
- Teks pirkti naują, to paties, su kuriuo vedei Heleną, nevilkėsi, -
atkertu.
- Jis neša laimę, - kikendamas paduoda sūnui barškutį. Visi susi-
mokėt prieš mane? Išgirdusi skambantį savo mobilųjį, įkišu ranką į
Arono šortų kišenę, kurioje sutiko jį pasaugoti.
- Tai ne telefonas, - šnabžda architektas, apjuosęs rankomis lie­
menį.
- Jis irgi priklauso man, - tyliai sakau atsisukusi ir ištraukiu tikrąjį
mobilųjį. Aronas išsiėmęs savąjį renka mano tėčio numerį. - Džona­
tanas džiaugiasi susitaikęs su žmona. Tik pažiūrėkit, kokie jie įsimy­
lėję, - rodau visiems laimingos poros, mirkstančios baseine, nuotrau­
ką. - Dirbdama vyriškame kolektyve vis laukiau, kada išdygsi biure,
pone Tobulasis, ir pradėsi grasinti kolegoms. Tačiau taip ir nepasi-
rodei, pamaniau, tau vis vien, kad šitiek vyrų mane supa.
- Jie buvo įspėti prie tavęs nelįsti. Nežiūrėk taip, kai su jais kalbė­
jau, dar nebuvot kolegos. Man ne vis vien, kiek ir kokių vyrų aplink
tave yra, - sako dėdamas telefoną ant stalo krašto.
- Klausau, Aronai, - atsiliepia tėtis.
- Sveikas, Vili. Įjungiau garsiakalbį, kad visus girdėtum, - įspėjęs
pasimuisto kėdėje.
- Nežinau kas tie „visi“, - juokiasi tėtis.
- Helena, Volteris, mažylis Kalebas ir aš, - išvardiju. - Tikiuosi,
neatitraukėm nuo svarbių darbų?
- Už vaikus nieko nėra svarbiau, mieloji. Kodėl ne viena, o su
„grupuote“ skambini? Jau ką nors sumąstei.
- Išteku, tėti! - sušunku iškėlusi rankas.
- Už ko? - klausia aiškiai išsišiepęs.
- Už talentingiausio Vankuverio architekto, - juokiuosi kartu su
visais. - Jis labai norėjo pranešti, kad tavo mergaitę aprūpins meile ir
 325

jai niekada jos nepritrūks, o tuo labiau nereikės ieškoti kitur, - pagra­
žinu Arono žodžius.
- Sūnau, jau esi Pasini šeimos narys, oficialumas nepakeis mūsų
ryšio. Mes be galo mylim Kamilą, bet dar nesu matęs, kad ją kas nors
mylėtų tokia pat lygiaverte meile ar net stipriau. Todėl tik tavimi ir
galiu pasikliauti. Įrodei puoselėjantis gilius jausmus mano mergaitei
ir galintis juos išraižyti bet kokiame paviršiuje, kad tik apsaugotum
ją. Tu šaunus vyras, Aronai. Linkiu jums abiem nepaleisti to, be ko
nesugebėsit nė dienos išgyventi.
Klausausi tėčio prisiglaudusi Aronui prie krūtinės, kuri ritmingai
kilnojasi. Jis irgi sujaudintas, kaip ir aš.
- Kurgi Sofija eitų, jeigu paleisčiau, - šmaikštauja ponas Tobulasis.
- Atgal pas tave, - tyliai sakau atšlijusi nuo jo. Noriu pabučiuoti,
bet varžausi. Juk tėtis klausosi, be to, Helena su vyru tikriausiai spok­
so į mus.
- Kol judu apsispręsit, kada ir kur vyks vestuvių ceremonija, mes,
Vili, aptarkim paskutinę vynų siuntą, - įsiterpia Volteris.
Jis neseniai ėmėsi vadovauti vyninei, ir jam neblogai sekasi. Tačiau
buvo toks etapas, kai manėm, jog mums nelemta prekiauti vynais
šiame mieste. Džefris dėjo visas pastangas, kad taip ir įvyktų. Jis ke­
nkė šeimos verslui net Toniui įsikišus. Abudu nuolat konfliktavo,
kol vieno agento autoritetas nugalėjo. Džefris pyko ir ant manęs, ir
Kasandros už tai, kad ši nuviliojo vaikiną nuo jo sesers. Nors iš tiesų
jis paliko Ivetę dar nepažinodamas mano draugės.
Aronui vis dar nesiseka pažaboti Beneto veiksmų, tad retkarčiais
sulaukiam jo išpuolių su išgalvota informacija. O ir Tonis nebenori
mums padėti, mat užsirūstino ant architekto, vėliau ir ant manęs, kad
neįkalinom Violetos. Aš buvau užsidegusi suvesti su ja sąskaitas, bet
Aronas labai prašė leisti laikytis Violetai duoto žodžio, nes ji suteikė
mums reikšmingos informacijos. Tai būsianti mano vestuvinė dova­
na jam. Pridūrė stebėsiąs jos gyvenimą laisvėje, ir jeigu toji padarys
bent menkiausią nusikaltimą, nutrauks sandorį ir atiduos Toniui į ra­
nkas. Tačiau man kirba svarbesnė mintis: ar Marlisos išradingumas
prikalbins agentą atvykti į vestuves? Jo dalyvavimas būtinas.
- Užuodi? Aplink tave oras kvepia meile, mažyte, - kužda Aronas,
nosį artindamas prie mano kūno, pabučiuoja jį per suknelę. - Tik
tavo dėka aš ja ir vėl patikėjau. Ir tikėsiu, nes mano meilė tau neišma­
tuojama, beribė, - sako palikdamas bučinį po krūtine.
326 ALICIA G U T JE

- Silpnumo akimirkomis gailėdavausi prisileidusi tave per arti.

Tačiau niekaip nebūčiau sugebėjusi išvengti šios lemties. Juk mano
širdis pripažįsta tik tavąją meilę. Be jos aš tik mergina iš Sicilijos, o
ne Aroną Loganą deginanti ugnis. Dabar mano geriausias laikas, nes
turiu žmogų, su kuriuo noriu atrasti daugiau naujų jausmų.
Architektas iš šortų kišenės išsitraukia du žiedus, suvertus ant
virvutės, užrištos tvirtu mazgu. Savo išvaizda jie primena gelbėjimo
ratus. Aronas nerodė jų, tik prasitarė, kad ne tokie kaip visų. Matyda­
ma savąjį, trokštu kuo greičiau užsimauti, o ne numesti į stalčių. Jis
nuostabus.
- Mes išgelbėjom vienas kitą nuo sekinančios vienatvės. Šie žiedai
kasdien primins, kodėl esam kartu ir kodėl negalim išsiskirti, - sako
ponas Tobulasis, žvelgdamas į delne gulinčius neįkainojamus jo kur­
tus papuošalus. - Tu esi mano gelbėjimosi ratas, Sofija. Be tavęs nu-
skęsčiau, - šnabžda keldamas akis į moterį, ant kurios piršto užmaus
vieną tų žiedų.
- O aš be tavęs ir vėl panirčiau į gelmę, - susigraudinu. Jis kelis
kartus pabučiuoja į šiandien pamėgtą vietą po krūtine.
- Savimyla, - tyliai tariu braukdama ašarą.
- Kodėl? - nuoširdžiai nusistebi.
- Mano krūtinėje plaka tavo širdis. Vadinasi, bučiuoji save.
- Ne, - Aronas papurto galvą. - Šiuo bučiniu dėkoju už tai, kad
sutikai ją apraizgyti meile ir padaryti savo dalimi. Ačiū, kad saugai
architekto širdį, mieloji. Nors tavo įsiveržimas pavertė jo gyvenimą
chaotišku, jis neiškeistų to laikotarpio į nieką, - apglėbęs prisiglau­
džia prie savęs. - Kuo labiau tave pažįstu, tuo mano vidinis pasaulis
tampa harmoningesnis. Taip yra ne veltui. Juk mūsų meilė sukuria
darnų skambesį, apjungiantį šiuos du kūnus, - kuždėdamas lūpomis
pakerta sparnus už ausies ištatuiruotiems paukščiams. - Aš sugavau
tave, ugnele. Prisiekiu, nebeištrūksi iš šito glėbio, o tik dar labiau
liepsnosi jame.
- Tu vienintelis pajėgus mane sugauti, Aronai, ir... nebepaleisti.
Tik tu, mano meile.
 Alicia Gutje
Bėganti ugnis
2dalis
Erotinis romanas

Redaktorė Rūta Pavasari

Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelio dailininkė Rimtaute Viršeliertė-Ūkana
Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB BALTO print, Utenos g. 4iA, LT-08217 Vilnius
Interneto svetainė: www.baltoprint.lt