Į kokius svarbius gyvenimo klausimus šiuolaikiniam žmogui padeda atsakyti grožinė

literatūra?
Grožinė literatūra, savo žanrų įvairove žavinti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, buvo
vertinama nuo pat savo atsiradimo dienų. Dauguma su literatūra susiduria dar kūdikystėje, kai girdi
tėvų sekamas pasakas, kiek vėliau vaikystėje, kai jau moka pažinti raides, patys prisiliečia prie
kerinčio knygų pasaulio. Toliau augdami ir bręsdami žmonės vis labiau gilinasi į grožinę literatūrą,
tačiau priešingai nei vaikystėje, knygos ima traukti ne tik savo siužetų įdomybėmis, bet ir
keliamomis problemomis. Žmogus pradeda literatūroje ieškoti atsakymų i jam rūpimus svarbius
klausimus. Todėl šiandien norėčiau pasvarstyti, į kokius gi gyvenimo klausimus žmogui padeda
atsakyti grožinė literatūra?
Neretai literatūroje yra nagrinėjama teisingumo siekimo problema. Dažnai pasakojimų
veikėjai susiduria su moraline dilema, ar kovoti už teisybę, kuri kartais net pareikalauja gyvybės, ar
toliau gyventi kiek saugesnį gyvenimą, tačiau melo ir apgavysčių pasaulyje. Žinoma, daugeliu
atvejų knygų veikėjai pasirenka sąžiningą teisybės ieškojimo kelią, nors šis yra pavojingesnis. Bet
ar toks pasirinkimas, kuris gali kainuoti gyvybę, yra teisingas? Į klausimą „Ar verta siekti
teisingumo?“ padeda atsakyti anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras savo žymioje pjesėje
„Hamletas. Danijos princas“. Veiksmas prasideda Danijoje, kai miršta šalies karalius, Hamleto
tėvas. Velionio dvasia apsireiškia Hamletui ir praneša, kas šis skaudus įvykis buvo ne įprasta mirtis,
žmogžudystė, kurios kaltininkas – karaliaus brolis, Hamleto dėdė. Situaciją dar labiau pablogina
faktas, kad Hamleto motina, praėjus vos mėnesiui po savo vyro mirties, išteka už jo žudiko, jo
paties brolio. Po tokių įvykių Hamletas pasineria depresijon, pamažu byra jo vertybių pasaulis, jį
sukausto neviltis. Hamletas yra sugniuždytas tokio blogio pasaulyje, todėl nori jį palikti ir dažnai
mąsto apie egzistencijos klausimą. Vis dėlto jis trokšta atkeršyti dėdei ir savo iškeltame klausime
„Būti ar nebūti?“ pasirenka pirmąjį variantą, nes tik taip jis galės kovoti prieš blogį, tik taip jis
nepasiduos ir laimės prieš jį. Galima teigti, kad šiuo atveju teisingumo siekimas tarsi išgelbėja
tragedijos protagonistą, padeda jam atsispirti mirties vilionėms. Tai įrodo, kad kovoti už teisybę yra
tikrai verta, nes tokiu būdu nuo blogio yra gelbėjamas ne tik pasaulis, bet ir žmonių noras gyventi
jame. Tačiau vieni pasakytų: „Juk tai – tik išgalvota renesanso laikų istorija, ar mūsų laikų žmogus
pasiryžtų siekti tiesos?“ Atsakymas yra „taip“, o jo įrodymas – Nijolė Sadūnaitė. Ši moteris
sovietmečiu kovojo už žmogaus teises ir Lietuvos laisvę ir už tai buvo teisiama. Teismo procesą ji
išnaudojo kaip galimybę garsiai pasakyti tiesą, nors už tylėjimą jai buvo siūloma laisvė. N.
Sadūnaitė sakė: „Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau gyvybę.“ Toks jos požiūris, o kartu ir grožinė
literatūra įrodo, koks svarbus yra teisingumas ir kad už jį kovoti reikia.
Literatūra taip pat moko apie manipuliaciją ir jos pasekmes. Mano manymu, nagrinėjamas
klausimas apie kitų įtaką žmogaus asmenybei yra itin svarbus, nes didžioji dalis žmonių gyvenimo
yra pagrįsta bendravimu su kitais asmenimis, kurie, deja, ne visada daro teigiamą įtaką.
Šiuolaikinėje visuomenėje asmenį paveikti gali ne tik jį supantys, bet ir realybėje nepažįstami
žmonės. Dažnai jaunuoliai mėgsta imti pavyzdį iš įžymybių, savo dievaičius laiko autoritetais. Ir
nors kai kurie žymūs žmonės išties rodo teigiamą pavyzdį, kiti neigiamai paveikia savo gerbėjų
asmenybes. Ne viena garsenybė maištauja, turi žalingų įpročių, o tokius veiksmus mėgsta atkartoti
jų jaunieji gerbėjai. Lygiai taip pat jaunuolius gali paveikti artimi draugai, kurie gali būti tikri
manipuliatoriai ir tetrokšta naudos sau. Štai pavyzdžiui, Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus
portretas“ pagrindinis veikėjas Dorianas tampa manipuliacijos auka. Jis artimai bendrauja su savo
geru draugu lordu Henriu, kuris iš pažiūros atrodo kaip doras žmogus, nors kitas Doriano draugas
Bezilis tvirtina kitaip. Deja, Dorianas nesiklauso Bezilio perspėjimų ir leidžiasi paveikiamas
neigiamos Henrio įtakos. Dar atrodo nesenai buvęs padorus ir išauklėtas jaunuolis pavirsta į
žmogžudę pabaisą. Ir visa tai vien todėl, kad jis pasidavė savo draugo įtakai. Taigi, grožinė
literatūra pamoko apie manipuliacijos pasekmes ir padeda atsakyti į klausimą „Kokia įtaką žmogaus
asmenybei daro kiti?“
Apibendrindama galiu pasakyti, kad grožinės literatūros kūriniuose visuomet iškeliama
problema, į kurią autorius bando atsakyti. Dažnai iš tų atsakymų galime pasimokyti, nes knygose
nagrinėjami mums rūpimi gyvenimo klausimai. Įdomu tai, kad knygos nesensta, o jose keliamos
problemos aktualios ir šiuolaikiniam žmogui. Štai, pavyzdžiui, mano minėti kūriniai „Hamletas“ ir
„Doriano Grėjaus portretas“ buvo parašyti 17-ame bei 19-ame amžiuose, tačiau juose aprašomos
problemos yra svarbios ir šiandien. Gana dažnai grožinėje literatūroje yra nagrinėjamos teisingumo
siekimo bei manipuliacijos temos bei su jomis susiję klausimai, kurie yra itin aktualūs šių dienų
žmogui.