Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau

pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų

kriminalinių romanų: Šikšnosparnis, Tarakonai, Rau-
dongurklė, Nemezidė, Pentagrama, Gelbėtojas, Sniego
Senis, Šarvuota širdis, Vaiduoklis, Policija.
JO N E S B 0
TROŠKULYS

Iš norvegų kalbos vertė

Giedrė Rakauskaitė

baltos lankos
 Versta iš:
Jo Nesbo, Teršt, H. Aschehoug 8c Co.
(W. Nygaard), Oslo, 2017

Redaktorė
Dalia Kižlienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

N O R LA The publication of this translation has been

made possible through funding from NORLA,
Norwegian Literature Abroad.
Knygos vertimą parėmė Norvegų literatūros
fondas NORLA.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moks­
linių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio­
tekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISSN 2029-2597 Copyright © Jo Nesbo 2017

ISBN 978-609-479-010-2 Published by agreement with Salomonsson Agency
Cover image © Getty Images
© Giedrė Rakauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
© Baltų lankų leidyba, 2017
 Prologas

Jis spoksojo į balkšvą tuštumą.

Jau treji metai šitaip.
Jo niekas nematė, jis irgi nieko neregėjo. Išskyrus tuos
kartus, kai atsidarydavo durys, garas išsisklaidydavo ir jis
įžvelgdavo nuogą vyrą, tada durys užsiverdavo ir vėl viskas
panirdavo migloje.
Pirtis tuojau užsidarys. Jis čia vienui vienas.
Jis tvirčiau susiveržė ties liemeniu kilpinį chalatą, atsikėlė
nuo suoliuko ir nužingsniavo, praėjo pro ištuštėjusį baseiną
į drabužinę. Jokių švirkščiančių dušų, jokių pokalbių turkiš­
kai, jokio basų pėdų šlepsėjimo ant grindų plytelių. Jis ste­
bėjo save veidrodyje. Pirštu persibraukė randą, kuris vis dar
matėsi po pastarosios operacijos. Jam reikėjo laiko priprasti
prie naujos išvaizdos. Pirštu braukė toliau per kaklą, krūtinę,
sustojo prie tatuiruotės.
Atrakino drabužių spintelės spyną, apsimovė kelnes, ant
vis dar šlapio kilpinio chalato apsivilko apsiaustą. Užsiri­
šo batų raištelius. Įsitikino, kad yra vienas, tada nuėjo prie
mėlynų dažų dėme paženklintos spintelės su pakabinamąja
spynele. Pasukiojo plastikinius ratukus, surinko derinį 0999.
Nukabino spynelę ir atidarė dureles. Akimirką stebeilijo į
spintelėje gulintį didelį gražų revolverį, tada sugniaužė rusvą
rankeną ir įsikišo ginklą į apsiausto kišenę. Išėmė voką ir at­
plėšė. Raktas. Adresas ir išsami informacija.
 Spintelėje gulėjo dar kažkoks daiktas.
Tamsios spalvos, pagamintas iš geležies.
Jis paėmė dirbinį viena ranka, iškėlė į šviesą, susižavėjęs
apžiūrėjo metalą.
Teks jį nuplauti, nušveisti, bet jau susijaudino nuo min­
ties, kaip juo pasinaudos.
Treji metai. Treji metai balkšvoje tuštumoje, beprasmių
dienų dykumoje.
Jau metas. Laikas gerti iš gyvenimo šaltinio.
Metas sugrįžti.

Haris krūptelėjo ir nubudo. Spoksojo į prieblandą miegama­

jame. Vėl jis, jis grįžo, jis jau čia.
- Mielasis, sapnavai kažką baisaus? - šalia jo pasigirdo
švelnus ir ramus balsas.
Jis atsisuko į moterį. Stebinčią jį rudomis akimis. Vaiduok­
lis išbluko ir dingo.
- Aš čia, - tarė Rakelė.
- O aš čia, - atsiliepė jis.
- Ką sapnavai šį kartą?
- Nieko, - pamelavo jis ir priglaudė delną jai prie skruos­
to. - Miegok.
Haris užsimerkė. Palaukė, kol įsitikino, kad ji taip pat už­
simerkusi, tada atmerkė akis. Žvelgė jai į veidą. Šįkart regėjo
jį miške. Pelkyne, abu apsiaustus balto rūko. Jis pakėlė ranką,
nukreipė kažką į Harį. Ant nuogos krūtinės Haris pastebėjo
ištatuiruotą demono atvaizdą. Tada rūkas sutirštėjo ir žmo­
gysta pranyko. Vėl dingo.
- O aš čia, - sušnabždėjo Haris Hūlė.
 I DALIS

* 1 skyrius
Trečiadienio vakaras

Bare „Jealousy“ buvo beveik tuščia, bet vis tiek trūko oro.
Mehmetas Kalakas stebėjo prie baro sėdinčius vyrą ir
moterį ir jiems į taures pylė vyno. Iš viso keturi klientai.
Trečias - vaikinas prie staliuko, gurkšnojantis iš puslitrinio
bokalo. Ketvirtas - vyras su kaubojiškais batais, šie kyšojo
iš nišos, kur tamsoje retkarčiais sušvisdavo mobiliojo tele­
fono ekranas. Keturi klientai, pusę dvylikos vakaro, rugsėjį,
Griunerliokoje, kur įsikūrę visi geriausi miesto barai. Prasti
popieriai, taip tęstis negali. Kartais Mehmetas susimąstyda­
vo, kodėl atsisakė baro vadovo pareigų šauniausiame miesto
viešbutyje ir dabar turi vienui vienas aptarnauti apgirtusius
klientus nušiurusiame bare. Gal todėl, kad tikėjosi pakėlęs
kainas atbaidyti nuolatinius klientus ir privilioti tuos, kurių
visi trokšta: pasiturinčius, rūpesčių nekeliančius rajono jau­
nuolius. Gal todėl, kad po išsiskyrimo su drauge jam reikėjo
pasinerti į darbą. Gal todėl, kad bankui atmetus jo prašy­
mą paskolų ryklio Danialo Bankso pasiūlyta sutartis pasiro­
dė priimtina. O gal tiesiog dėl to, kad čia, bare „Jealousy“,
muziką parenka jis pats, o ne prakeiktas viešbučio vadovas,
kuriam žinoma tik viena melodija - kasos aparato skimbčio­
jimas. Atbaidyti nuolatinius lankytojus pavyko puikiai, jie
jau seniausiai šylasi pigiame bare už trijų kvartalų. Bet pa­
sirodė, kad prisivilioti naujų ne taip jau paprasta. Gal jam
reikėtų persvarstyti šią idėją. Gal tam, kad čia būtų sporto
baras, nepakanka vos vieno ekrano, kuriame galima stebėti
tik turkišką futbolą. O renkantis muziką turbūt reikia pasi­
kliauti klasiškais, laiko išbandytais atlikėjais: vyrams - U2 ir
Springstenas, moterims - „Coldplay“.
- Na, nedažnai susitinku su tomis, su kuriomis susipažįs-
tu per tinderį, - tarė Geiras ir pastatė baltojo vyno taurę ant
baro. - Pasirodo, aplink dedasi daug keistų dalykų.
- Tikrai? - paklausė moteris ir užgniaužė žiovulį.
Ji buvo šviesiaplaukė, trumpai apsikirpusi. Liekna. Trisde­
šimt penkerių, spėjo Mehmetas. Jos judesiai buvo greiti, kiek
skuboti. Akys kupinos nuovargio. Per daug dirba, treniruo­
jasi, nes tikisi atlygio, kurio niekada nesulaukia. Mehmetas
stebėjo, kaip Geiras kilsteli taurę, suėmęs ją už kojelės trimis
pirštais, visai kaip moteris. Vakarodamas vis su kitomis pa­
šnekovėmis, su kuriomis susipažįsta naudodamasis programa
„Tinder“, jis visada užsisako to paties kaip ir jam parinktos
partnerės: kartais viskio, kartais žaliosios arbatos. Turbūt taip
nori parodyti, kad jie tinka vienas kitam visose srityse.
Geiras kostelėjo. Nuo to laiko, kai jis įžengė į barą, pra­
ėjo šešios minutės, ir Mehmetas žinojo, kad jis tuoj pradės
stengtis.
- Elyze, tu daug gražesnė nei profilio nuotraukoje, - pa­
gyrė Geiras.
- Jau sakei, bet vis tiek ačiū.
Mehmetas blizgino stiklinę ir apsimetė negirdįs.
- Taigi, pasakyk, Elyze, ko nori iš gyvenimo?
Ji vangiai šyptelėjo.
- Vyro, kuriam rūpi ne vien išvaizda.
- Visiškai sutinku, Elyze, svarbiausia vidus.
 - Aš juokauju. Profilio nuotraukoje aš gražesnė, o jei
atvirai, tu irgi, Geirai.
- Ei, ei, - sutriko Geiras ir nudelbė akis į vyno taurę. -
Daugelis pasirenka gražią nuotrauką. Taigi, ieškai vyro? Ko­
kio?
- Tokio, kuris namuose prižiūrėtų tris vaikus. - Ji žvilg­
telėjo į laikrodį.
- Ei, ei.
Prakaito lašeliai blizgėjo Geirui ne tik ant kaktos, bet ir
ant viso plataus kruopščiai nuskusto veido. Tuojau ant jo juo­
dų slimfif tipo marškinių po pažastimis išryškės prakaito ra­
tilai; o tai, kad Geiras nešiojo tokius marškinius, atrodė gana
keista, nes jis nebuvo nei lieknas, nei sportiškas.
Geiras sukiojo taurę.
- Man irgi patinka būtent toks humoro jausmas, Elyze.
Bet jei turiu šunį, šeimos man pakanka. Ar tau patinka gy­
vūnai?
»Tanrirn\ nejau jis taip ir neatvers kortų?“ - svarstė
Mehmetas.
- Kai sutinku sau tinkamą, jaučiu iškart, kad sutampame,
ir šen, ir...
- ...ir ten... - Jis nusišypsojo, parodė pirštu į šakumą, nu­
leido balsą: - Bet tada pirmiausia reikia patikrinti, ar viskas
tinka. Ką pasakysi, Elyze?
Mehmetas nusipurtė. Geiras sustūmę visus žetonus, lai­
kas atversti kortas, o pasitikėjimo savimi tiek daug, rodos,
mielai statymą dar padidintų.
Moteris stumtelėjo savo taurę į šoną, pasilenkė arčiau
vyro, ir Mehmetui teko įtempti ausis.

* Slim - lieknas, fit - sportiškas. (Angį.)

** Viešpatie, vaje. (Turk.)
 - Geirai, ar gali pažadėti vieną dalyką?
- Žinoma, - jo gyvybingas balsas nuskambėjo apgailėti­
nai.
- Kai išeisiu iš čia, daugiau niekada nebandyk su manimi
susisiekti, gerai?
Mehmetas nenoromis pajuto susižavėjimą Geiru, mat šis
sugebėjo išspausti šypseną.
- Žinoma.
Moteris vėl atsitiesė.
- Geirai, nesakau, kad esi panašus į persekiotoją, bet man
yra pasitaikę keli nemalonūs atvejai. Vienas tipas buvo pra­
dėjęs mane persekioti. Taip pat grasino tiems, su kuriais lei­
dau laiką. Tikiuosi, supranti, kodėl esu šiek tiek atsargi.
- Suprantu. - Geiras pakėlė savo taurę ir ištuštino. - Kaip
ir sakiau, aplink mus aibė bepročių. Bet nebijok, esi saugi.
Statistiškai galimybė tapti žmogžudžio auka keturis kartus
didesnė vyrui nei moteriai.
- Ačiū už vyną, Geirai.
- Jie vieną iš mūsų trijų... - kai Geiras parodė pirštu
Mehmeto pusėn, šis skubiai nusuko akis, - šįvakar nužudys,
o galimybė, kad tai būsi tu, yra viena iš aštuonių. Ne, palauk,
reikia dalinti iš...
Ji atsistojo.
- Tikiuosi, pavyks apskaičiuoti. Sėkmės!
Jai išėjus Geiras akimirką stebeilijo į vyno taurę, lingavo
galvą pagal dainos „Fix You“ ritmą, tarsi norėdamas įtikinti
ir kitus galimus liudininkus, kad viskas nuo jo nutekėjo kaip
nuo žąsies vanduo, moteris pamiršta taip pat greitai kaip ir
tris minutes trunkanti pop stiliaus daina. Tada neprisilietęs
prie taurės jis atsistojo ir nėrė pro duris. Mehmetas apsidairė.
Kaubojiškų batų ir iš puslitrinio bokalo siurbčiojančio vaiki­
no nebesimatė. Jis liko vienas. Vėl atsirado pakankamai de­
guonies. Mobiliuoju telefonu jis parinko kitą grojaraštį. Savo
muziką. „Bad Company“. Su atlikėjais iš „Free“, „Mott The
10
Hoople“ ir „King Crimson“ muzika vargu ar gali būti nevyku­
si. O dainuojant Polui Rodžersui muzika negali būti nevykusi.
Mehmetas didino garsą tol, kol stiklinės už baro ėmė barškėti
viena j kitą.

Elyzė žingsniavo Torvaldo Mejerio gatve, tarp paprastų ke­

turaukščių daugiabučių, kurie kadaise priklausė darbininkų
klasei ir stovėjo, vargetų rajone skurdžiame mieste, tačiau
šiandien vienas kvadratinis metras čia kainuoja tiek pat kiek
Londone ar Stokholme. Rugsėjo mėnuo Osle. Pagaliau grį­
žo tamsa, ir erzinančios šviesios vasaros naktys bei isteriško,
džiugaus, lėkšto vasariško gyvenimo metas baigėsi. Rugsė­
jį išryškėja tikrasis Oslo veidas: melancholiškas, santūrus,
paliekantis įspūdį. Solidus fasadas, tačiau ne be užkaborių
ir paslapčių. Kažkas pasakė, kad šis miestas toks, kaip ir ji.
Elyzė paspartino žingsnį. Lynojo, ore prisikaupė lašelių; vie­
nas vyras, su kuriuo ji susitikinėjo, pamėgino būti poetiškas
ir tokį orą palygino su dušu, kuris atsukamas nusičiaudėjus
Dievui.

Jai reikėtų liautis ieškoti pažinčių per tinderį. Rytoj pat. Jau
gana. Gana gašlių vyrų, su kuriais susitikus bare vien nuo jų
varstančių žvilgsnių pasijunti kaip kekšė. Gana pakvaišusių
psichopatų ir persekiotojų, kurie prisisega kaip erkės ir siur­
bia iš jos laiką, energiją ir saugumo jausmą. Gana apgailėti­
nų nevykėlių, verčiančių jaustis, kad ji tokia pat, kaip ir jie.
Sakoma, kad ieškoti pažinčių internetu yra puikus būdas su­
sirasti partnerį, dėl to neverta nejaukiai jaustis, juk visi taip
daro. Tačiau tai netiesa. Žmonės susipažįsta darbovietėse,
skaityklose, per draugus, kavinėse, lėktuvuose, autobusuose,
traukiniuose. Susitinka taip, kaip ir pridera, atpalaidavę pe­
čius, nejausdami jokios įtampos, o vėliau išsaugo romantišką
nekaltumo ir tyrumo iliuziją, tiki likimo vingiais. Ji norėtų
tokios iliuzijos. Ji panaikins savo paskyrą. Žadėjo sau tai
anksčiau, bet pagaliau ims ir padarys tai jau šį vakarą.
Ji perėjo Sofienbergo gatvę ir prie daržovių parduotuvėlės
išsitraukė laukujų durų raktą. Spustelėjo rankeną ir žengė į
laiptinės tamsą. Staiga sustingo.
Jie buvo dviese.
Po poros sekundžių, kai akys apsiprato su tamsa, ji pama­
tė, ką vyrai laiko rankose. Abu stovėjo prasegtomis kelnėmis,
apnuogintais lytiniais organais.
Ji atsitraukė. Nenusisuko, vylėsi, kad niekas nestovi jai už
nugaros.
- Po šimts, atsiprašau, - pasigirdo sumišusio jauno žmo­
gaus balsas. Maždaug dvidešimt aštuonerių, spėjo Elyzė. Ne­
blaivus.
- Ei, - nuskambėjo kitas balsas su juoko gaidele. - Apva­
rei man batus!
- Man ištryško!
Elyzė tampriau susisiautę paltuką ir žengė pro vyrus, o šie
nusisuko į sieną.
- Čia ne pisuaras, - sumurmėjo ji.
- Sorry, labai prispyrė. Daugiau tai nepasikartos, oi, kaip
nesmagu.

Geiras kulniavo Šlepegrelio gatve. Galvoje sukosi mintys. Jis

apsiriko sakydamas, kad, esant dviem vyrams ir vienai mote­
riai, galimybė tapti žmogžudžio auka moteriai yra viena iš aš-
12
tuonių. Pasirodo, suskaičiuoti sudėtinga. Viskas visada būna
daug sudėtingiau.
Kai kirto Romsdalio gatvę, kažkas privertė jį atsigręžti.
Jam įkandin už penkiasdešimties metrų ėjo vyras. Geiras su­
abejojo, ar tai tik ne tas pats tipas, kuris, jam išėjus iš baro
„Jealousy“, stypsojo kitoje gatvės pusėje ir apžiūrinėjo vitri­
nas? Geiras skubėjo rytų kryptimi, link Delenengos kvartalo
ir šokolado fabriko; gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios, tik
autobusas, kuris aiškiai atvažiavo per anksti ir jau ilgokai sto­
vėjo stotelėje. Geiras dirstelėjo per petį. Tipelis vis dar ten,
nutolęs tuo pačiu .atstumu. Geiras bijojo žmonių, kurių oda
tamsi, niekada nė nebuvo kitaip, bet dabar neįžvelgė jį se­
kančiojo veido. Juodu pamažu tolo nuo šviesaus atsigavusio
gyvenamojo rajono, artėjo prie vietų, kur daugiau socialinių
namų ir atvykėlių. Pagaliau Geiras pamatė savo namo duris -
maždaug už šimto metrų. Bet atsisukęs išvydo, kad vyrukas
pasileidžia tekinas, ir pagalvojęs, kad jam ant kulnų lipa so-
malietis, traumuotas jau Mogadiše, Geiras pasipustė padus.
Jam neteko bėgti metų metus ir, pėdoms kaskart prisilietus
asfalto, vis paduodavo į stuburo smegenis ir į akis. Jis pasiekė
savo namą, iškart įkišo raktą į spyną, puolė vidun, uždarė
sunkias medžio duris. Atsirėmė į drėgmės prisitraukusią me­
dieną, jautė, kaip kvepiamas oras degina plaučius, o pieno
rūgštis - šlaunis. Atsisuko ir pažvelgė pro langelį durų viršu­
je. Gatvėje nieko nesimatė. Gal visgi ten buvo ne somalietis.
Geiras nusikvatojo. Po galais, nuo šnekų apie žmogžudystes
tikrai apninka baimė. O ką Elyzė sakė apie tą persekiotoją?
Patekęs į butą Geiras vis dar šniokštavo. Pasiėmė alaus
iš šaldytuvo, pamatė, kad praviras virtuvės langas, jį uždarė.
Nuėjo į savo darbo kambarį ir uždegė lempą.
Spustelėjo klaviatūros klavišą, nušvito didelis 20 colių įs­
trižainės ekranas.
Paieškos laukelyje jis įvedė „pornhub“ ir „french“. Žiū­
rinėjo nuotraukas, kol aptiko moterį, kurios plaukai ir
1 3
šukuosena priminė Elyzę. Buto sienos buvo plonos, tad į
lizdą kompiuteryje jis įkišo ausinių kištuką, pele du kartus
paspaudė nuotrauką, prasisegė kelnes ir nusismaukė jas iki
šlaunų. Moteris visai nepanėšėjo į Elyzę, tad Geiras užsimer­
kė ir susitelkė į jos dejones, mėgino įsivaizduoti Elyzės siaurą
griežtokų formų burną, pašaipų žvilgsnį, laisvai krintančią
palaidinę, o tai tik dar labiau masino. Taip ir nepavyks jos
gauti. Niekada. Jokiu kitu būdu, išskyrus šitą.
Geiras liovėsi. Atsimerkė. Išmetė moterį iš galvos, o jam
ant sprando nuo šalto oro gūsio pašiušo plaukeliai. Atsidarė
durys, kurias jis tikrai rūpestingai užrakino. Jis pakėlė ranką,
norėdamas nusiimti ausines, bet suvokė, kad jau per vėlu.

Elyzė užkabino durų grandinėlę, koridoriuje nusispyrė batus,

kaip įpratusi, ranka perbraukė prie veidrodžio krašto pritvir­
tintą savo ir dukterėčios Ingvilės nuotrauką. Ji pati nežinojo, ką
reiškia šis ritualas, bet buvo akivaizdu, kad taip ji tenkina labai
gilų žmogišką poreikį, panašų į norą klausytis istorijų apie tai,
kas mums nutiks po mirties. Ji nuėjo į savo mažo, bet jaukaus
dviejų kambarių buto svetainę ir atsigulė ant sofos. Jai atsiuntė
žinutę iš darbo, rytinis susirinkimas nukeltas vėlesniam laikui.
Vyrui, su kuriuo susitiko šįvakar, ji nepasakė, kad dirba lytinių
nusikaltimų aukų gynėja. O jo pateikti statistiniai duomenys,
kad vyrams gresia didesnis pavojus būti nužudytiems, yra tei­
singi tik iš dalies. Kalbant apie žmogžudystes, susijusias su ly­
tiniais nusikaltimais, moterims gresia keturis kartus didesnis
pavojus. Dėl šios priežasties vos nusipirkusi butą ji pakeitė spy­
ną ir pritaisė apsauginę durų grandinėlę, kurią užkabindama ar
nukabindama iki šiolei kaskart jausdavosi kvailokai.
Įsijungė programą „Tinder“. Jai parinko tris vyrus, kurių
nuotraukas ji šį vakarą paslinko į dešinę. Ak, štai kas išties
14
kelia malonumą. Ne pats susitikimas, o žinojimas, kad jie
kažkur yra ir jos geidžia. Bet gal leisti sau paskutinį flirtą
žinutėmis, paskutinį virtualų pasimylėjimą trise su paskuti­
niais dviem nepažįstamaisiais? Ir tada ji uždarys savo pasky­
rą ir su visam ištrins programą.
Ne. Neištrins.
Ji atsidarė meniu, užpildė laukelius ir galiausiai sulaukė
klausimo, ar tikrai norinti ištrinti paskyrą visam laikui?
Elyzė stebėjo savo rodomąjį pirštą. Šis virpėjo. Vajetau,
ar ji pasidarė priklausoma? Ar jai būtinas patvirtinimas, kad
kažkur yra jie, neturintys žalio supratimo, kas ir kokia ji, bet
vis tiek jos geidžiantys. Tokios, kokia ji iš tiesų yra. O gal tik
tokios, kokia ji profilio nuotraukoje. Ar ji visiškai priklauso­
ma, ar tik šiek tiek? Išsiaiškintų, jei dabar panaikintų paskyrą
ir pasižadėtų visą mėnesį nekišti nagų prie tinderio. Jei mė­
nesio neištvers, vadinasi, jai tikrai kažkas negerai. Virpan­
tis pirštas artėjo prie naikinimą aktyvuojančio mygtuko. Jei
ji, kaip sakoma, yra priklausoma, ar tai pavojinga? Mes visi
trokštame jausti, kad kažką turime, kad kažkas turi mus. Ji
kažkur skaitė, kad kūdikiams, nesulaukiantiems pakankamai
prisilietimų, gresia mirtis. Jai kilo abejonių, ar tai tiesa, bet
vis dėlto: kokia tokio gyvenimo prasmė, kai gyveni vien tik
sau ir darbui, suryjančiam visą laiką, ir draugams, su kuriais,
tiesą sakant, palaikai ryšius daugiausia iš pareigos ir vienat­
vės baimės, kamuojančios labiau nei jų nuobodūs nusiskun­
dimai apie vaikus, sutuoktinius arba jų nebuvimą. O gal da­
bar per tinderį ji atras jai skirtą vyrą? Taigi, OK> paskutinis
kartas. Pirmą pasirodžiusią nuotrauką Elyzė paslinko kairėn.
Nepatinka, į šiukšlyną. Tą patį padarė su antra nuotrauka. Ir
su trečia.
Galvoje sukosi mintys. Ji klausėsi vieno su žiauriausiais
šalies užpuolikais susitikusio psichologo paskaitos, ir šis pa­
sakė, kad vyrai žudo dėl sekso, pinigų ir galios, o moterys - iš
baimės ir pavydo.
 Ji stabtelėjo paslinkti nuotraukos j kairę. Smulkus veidas
tamsiame fone atrodė pažįstamas, nors ir neryškus. Ne pir­
mas kartas, tinderis dažnai parenka partnerius, esančius ne
per toliausiai. Ir, anot tinderio, šis vyras taip pat yra netoli,
tik už vieno kilometro, nežinia, gal netgi tame pačiame kvar­
tale. Tai, kad veidas neryškus, reiškia, kad jis nesigilino į pa­
tarimus, kaip naudotis tinderiu, o tai jau didelis privalumas.
Užrašas paprastas - tiesiog „labas“. Jokio bandymo išsiskirti
iš minios. Gal ir nelabai išradinga, bet tai reiškia, kad jis pasi­
tiki savimi. Jeigu ji tikrai jam patiktų, jeigu jis prieitų prie jos
per vakarėlį ir pasakytų „labas“, pažvelgtų ramiu dėmesingu
žvilgsniu, klausiančiu: „Ar domiesi kuo nors daugiau?“ Elyzė
paslinko nuotrauką dešinėn. Patinka.
Atėjus pranešimui, kad parinktas dar vienas partneris,
pyptelėjo išmanusis telefonas.

Geiras sunkiai įkvėpė per nosį. Užsimovė kelnes ir lėtai pa­

sisuko kėdėje.
Kambaryje sklido tik kompiuterio ekrano šviesa ir matėsi
tik viršutinė jam už nugaros stovinčios žmogystos kūno da­
lis. Jis neįžvelgė veido, tik baltas rankas, kurios laikė kažką,
nukreiptą į jį. Odinis diržas. Gale - kilpa.
Žmogysta žengė pirmyn, ir Geiras nevalingai pavažiavo
su kėde atgal.
- Žinai, koks yra vienintelis dalykas, kuris man atrodo
primityvesnis už tave? - pasigirdo šnabždesys tamsoje, o ran­
kos užveržė kilpą.
Geiras nurijo.
- Šuo, - pasigirdo balsas. - Suknistas šuo, kurį pasižadė­
jai deramai prižiūrėti. Kuris dergia ant grindų virtuvėje, nes
niekas nesiteikia išvesti jo pasivaikščioti.
16
 Geiras kostelėjo:
- Bet tada Kari...
- Eikit į lauką. O prieš miegą manęs neliesk.
Geiras paėmė šuns pavadėlį, o ji išeidama užtrenkė duris.
Jis sėdėjo tamsoje ir mirksėjo.
Devyni, pagalvojo jis. Du vyrai ir viena moteris, žmogžu­
dystė. Galimybė, kad auka bus moteris, yra viena iš devynių,
ne viena iš aštuonių.

Mehmetas lėtai važiavo senu BMW link Chelsoso - priemies­

čio, kur namai prabangūs, oras švaresnis ir kur veriasi vaiz­
das į fjordą. Jis pasuko į savo tylią gatvę, kur visi jau miego­
jo. Pamatė, kad šalia garažo priešais namą stovi juodas „Audi
R8“. Mehmetas pristabdė automobilį. Šmėstelėjo mintis vėl
nuspausti akceleratorių ir nuvažiuoti. Tačiau žinojo, kad tai
bus tik atidėliojimas. Antra vertus, jam kaip tik to ir reikia.
Atidėti vėlesniam laikui. Bet Banksas jį vėl susiras, ir galbūt ši
akimirka tam tinkamiausia. Tamsu, nakties tyla, jokių liudi­
ninkų. Mehmetas sustabdė automobilį prie šaligatvio. Atidarė
daiktadėžę. Pažvelgė į tai, kas joje guli jau kelias dienas, mat
jis numanė, kad gali susiklostyti tokia padėtis. Įsidėjo ryšulį
į striukės kišenę ir giliai įkvėpė. Tada išlipo iš automobilio ir
pasuko link namo.
„Audi“ durelės atsidarė, išlipo Danialas Banksas. Susipaži­
nęs su juo restorane „Pearl of IndiaM , Mehmetas suprato, kad
pakistanietiškas vardas ir angliška pavardė yra netikri, kaip ir
parašas ant tariamo dokumento, kurį abu pasirašė. Bet grynie­
ji pinigai lagaminėlyje, kurį jam pastūmė per stalą, buvo kuo
tikriausi.
Mehmetui po kojomis gurgždėjo prie garažo papilti akme­
nukai.
1 7
 - Gražus namas, - prabilo Danialas Banksas, atsirėmė į
„Audi R8“ ir sukryžiavo rankas. - Ar nepavyktų jo užstatyti?
- Aš tik nuomojuosi, - atsakė Mehmetas. - Apatinį aukštą.
- Kaip gaila, - tarė Banksas. Jis buvo žemesnis už Mehme-
tą, bet kai stovėjo priglaudęs delnus prie švarku aptemptų rau­
menų, įspūdis susidarė visai kitoks. - Vadinasi, neverta visko
padegti, kad gautum draudimo pinigus ir apmokėtum skolą.
- Ne, neverta.
- Tau turbūt irgi gaila, nes teks imtis skaudžių metodų.
Ar nori išgirsti kokių?
- Gal pirmiausia norėtum sužinoti, ar galiu sumokėti?
Banksas papurtė galvą ir kažką išsiėmė iš kišenės.
- Mūsų sutartas terminas baigėsi prieš tris dienas, o aš
įspėjau^ kad punktualumas svarbiausia. Tam, kad ne tik tu,
bet ir kiti mano skolininkai žinotų, jog tai nepriimtina, turiu
reaguoti ir su visais elgtis vienodai.
Jis iškėlė išsitrauktąjį daiktą nuo garažo sklindančioje
šviesoje. Mehmetas kvėptelėjo.
- Žinau, kad tai nelabai išradinga, - kalbėjo Banksas, pa­
kreipė galvą ir įsižiūrėjo į reples. - Tačiau veiksminga.
- Bet...
- Ar nesupranti, kai tau liepiama užsičiaupti? Gali pasi­
rinkti pirštą. Dauguma renkasi mažąjį kairės rankos pirštelį.
Mehmetas juto, kaip bręsta pyktis. Kaip įkvepiant išsipu­
čia krūtinė.
- Banksai, aš turiu geresnį sprendimą.
- O?
- Žinau, kad tai nelabai išradinga, - tarė Mehmetas ir
įkišo dešinę ranką į striukės kišenę. Išsitraukė ryšulį. Suėmė
abiem rankom ir ištiesė į Banksą. - Tačiau veiksminga.
Banksas nustebęs spoksojo į jį. Lėtai linktelėjo.
- Dėl to esi teisus, - pripažino Banksas, čiupo Mehmeto
laikomą banknotų pluoštą ir nuėmė kupiūras juosiančią gu­
mytę.
18
 - Įskaičiuoti delspinigiai ir procentai, - patikino Mehme-
tas. - Bet dėl viso pikto perskaičiuok.

Pyptelėjimas.
Atitikmuo programoje „Tinder“.
Pergalingas telefono skleidžiamas garsas, kai kažkas, kie­
no nuotrauką paslinkai dešinėn, ten pat paslinko ir tavąją.
Elyzei galvoje suūžė, širdis plakė vis tankiau.
Ji suvokė: tokį poveikį turi gerai pažįstamas tinderio gar­
sas, pranešantis, kad atsirado dar vienas tau tinkantis asmuo.
Susijaudini, pulsas padažnėja. Kyla galybė apie laimę bylojan­
čių reakcijų, nuo kurių gali tapti priklausomas. Tačiau širdis jai
daužėsi ne dėl to. Šis pyptelėjimas pasigirdo ne išjos telefono.
Bet pyptelėjo būtent tada, kai ji paslinko nuotrauką į de­
šinę. Atvaizdą žmogaus, kuris, anot tinderio, yra apytikriai
už vieno kilometro nuo jos.
Ji pažvelgė į uždaras miegamojo duris. Nurijo. Matyt, gar­
sas atsklido iš kaimynų buto. Šiame name gyvena tiek daug
vienišių, aibė galimų tinderio naudotojų. O dabar taip tylu,
net ir apatiniame aukšte, kur vakare jai išeinant merginos
linksminosi. Bet yra tik vienas būdas atsikratyti įsivaizduoja­
mų siaubūnų. Patikrinti.
Elyzė atsikėlė nuo sofos ir žengė keturis žingsnius link
miegamojo durų. Palaukė. Jos galvoje sukosi mintys apie ke­
lias smurtinių nusikaltimų bylas iš darbo.
Tada įsidrąsino ir atidarė duris.
Stovėdama ant slenksčio sužiopčiojo. Nes patalpoje nebu­
vo oro. Ar bent jau ji negalėjo įkvėpti.
Lempa virš lovos buvo įjungta, ir visų pirma Elyzė pa­
matė kaubojiškų batų padus lovūgalyje. Džinsais apmautas
sukryžiuotas kojas. Ten gulintis žmogus, kaip ir nuotraukoje,
1 9
buvo pusiau pridengtas šešėlio. Tačiau prasisegęs marškinius
ir apnuoginęs krūtinę. O ant krūtinės buvo nupieštas arba
ištatuiruotas veidas. Tai prikaustė jos žvilgsnį. Nebylus riks­
mas, veidas. Panašu į kalinį, kuris veržiasi į laisvę. Elyzė irgi
neįstengė surikti garsiai.
Kai ant lovos gulintis žmogus pakėlė akis, mobiliojo tele­
fono ekranas apšvietė jo veidą.
- Štai ir vėl susitinkame, Elyze, - sušnabždėjo jis.
Ir balsas padėjo jai prisiminti, kodėl profilio nuotrauka
pasirodė pažįstama.
Kita plaukų spalva. Turbūt atlikta veido operacija, vis dar
matosi siūlės randas.
Jis pakėlė ranką ir kažką įsidėjo į burną.
Elyzė spoksojo, ėmė trauktis atatupsta. Tada nusisuko, gi­
liai įkvėpė, žinojo, kad tą orą reikia panaudoti bėgant, o ne
rėkiant. Iki durų liko vos penki, daugiausia šeši žingsniai. Ji iš­
girdo, kaip sugirgžda lova, bet jam reikės įveikti ilgesnį atstu­
mą nei jai. Jei tik pavyktų išbėgti į laiptinę, ji suklyktų ir prisi­
šauktų pagalbos. Elyzė išpuolė į koridorių, pasiekė buto duris,
palenkė rankeną ir stumtelėjo, bet durys iki galo neatsidarė.
Apsauginė durų grandinėlė. Ji prisitraukė duris, suėmė
grandinėlę, bet viskas vyko per lėtai, tarsi kokiame baisiame
sapne, ir ji suprato, kad jau per vėlu. Jai kažkuo užspaudė
burną, trūktelėjo atgalios. Netekusi vilties ji prakišo ranką
pro plyšį virš apsauginės grandinėlės, įsikirto į staktą, bandė
rėkti, bet stambi nikotinu dvokianti plaštaka smarkiai spaudė
jai burną. Tada sugriebė ją, ir durys priešais užsitrenkė. Jai
prie ausies pasigirdo balsas:
- Ar aš tau nepatinku? Tu irgi profilio nuotraukoje atro­
dai gražiau, mažule. Mums tiesiog reikia geriau vienas kitą
pažinti. Juk mums nepavyko tą k-kartą.
Balsas. Ir mikčiojimas. Ji girdi tai ne pirmą sykį. Elyzė ban­
dė spardytis ir išsivaduoti, bet jautėsi kaip spaustuvuose. Vyras
nutempė ją prie veidrodžio. Galva prisispaudė jai prie peties.
2 0
 - Elyze, tu nekalta, kad mane nuteisė, buvo nenuginčija­
mų įrodymų. Esu čia ne todėl. Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad
tai visiškas sutapimas?
Jis bjauriai išsišiepė. Elyzė spoksojo jam į burną. Ko gero,
įsidėjo geležinius dantis, nuteptus juoda spalva, palei viršuti­
nį ir apatinį žandikaulius kyšojo aštrūs smaigaliai kaip lapių
spąstuose.
Jam išsižiojus, šiek tiek girgžtelėjo. Turbūt tas daiktas su­
tvirtintas spyruoklėmis.
Dabar ji prisiminė teismo procesą. Nuotraukas iš nusikal­
timo vietos. Ir suprato, kad tuojau mirs.
Tada jis sukando.
Pamačiusi, kaip jai iš kaklo ištrykšta kraujo srovė, Elyzė
Hermansen mėgino surikti jam į ranką.
Jis vėl pakėlė galvą. Pažiūrėjo į veidrodį. Moters kraujas
tekėjo jam per antakius, plaukų sruogas, kaklu žemyn.
- Tai aš vadinu match\ mažule, - sušvokštė jis. Ir sukan­
do vėl.
Jai sukosi galva. Vyras nebelaikė taip stipriai, nebereikė­
jo, nes kaustantis šaltis, nepažini tamsa leidosi ant jos, veržė­
si vidun. Elyzė išsivadavo, ištiesė ranką į nuotrauką ant veid­
rodžio. Bandė paliesti ją piršto galiuku, bet nepasiekė.

2 skyrius
Ketvirtadienio priešpietis

Į svetainę ir koridorių pro langą sruvo ryški dienos šviesa.

Specialioji detektyve Katrina Brat nebyli ir užsigalvojusi
stovėjo prieš veidrodį ir žvelgė į nuotrauką rėmeliuose. Joje
* Atitikmuo. (Angį.)
buvo nufotografuotos moteris ir maža mergaitė: apsikabi­
nusios, sėdinčios ant nugludintų uolų, abi šlapiais plaukais,
apsigobusios dideliu rankšluosčiu. Tarsi ką tik būtų išsimau­
džiusios šaltoką vasaros dieną, kokių Norvegijoje netrūksta,
ir bandytų susišilti, glausdamosi viena prie kitos. Bet dabar
jas kai kas skyrė. Veidrodžiu ir nuotrauka tarp dviejų veidų
nutekėjusi sukrešėjusio kraujo srovelė. Katrina Brat neturė­
jo vaikų. Gal kažkada ir pamąstydavo apie tai, bet ne dabar.
Neseniai ji išsiskyrė su draugu, kilo karjeros laiptais ir tuo
mėgavosi. Argi ne?
Ji išgirdo tylų kostelėjimą ir pakėlė akis. Tiesiai į randuo­
tą veidą atsikišusia kakta ir keistai styrančiais plaukais. Prieš
ją stovėjo Trulsas Berntsenas.
- Kas naujo, pareigūne? - pasiteiravo ji.
Katrina Brat pastebėjo, kaip Berntsenas sugižo dėl primi­
nimo, kad jis, penkiolika metų ištarnavęs policijos skyriuje,
vis dar yra žemiausio rango pareigūnas, ir dėl šios bei dauge­
lio kitų priežasčių jam niekada nebuvo suteikta teisė preten­
duoti į pareigas Smurtinių nusikaltimų skyriuje. Niekam ne
paslaptis, kad į šį darbą jį įtaisė vaikystės draugas, policijos
viršininkas Mikaelis Beįmanąs.
Berntsenas patraukė pečiais.
- Nieko naujo, juk tyrimui vadovauji tu, - Berntsenas nu­
žvelgė ją šaltu šunišku žvilgsniu, kupinu ir nusižeminimo, ir
nirtulio.
- Pasikalbėk su kaimynais, - tarė Brat. - Pradėk aukš­
tu žemiau. Mus labiausiai domina tai, ką jie matė ir girdėjo
vakar vakare ir naktį. Bet kadangi Elyzė Hermansen gyveno
viena, mes taip pat norime žinoti, su kokiais vyrais ji ben­
dravo.
- Tai manote, kad nusikaltimą įvykdė vyras, pažįstantis
auką?
Tik dabar Katrina pastebėjo vyruką, stovintį šalia Bernt-
seno. Atviro veido. Šviesių plaukų. Patrauklų.
22
 - Aš - Andersas Vyleris, tik šiandien pradėjau dirbti.
Balsas skambus. Naujokas šypsojosi akimis, turbūt žinojo,
kaip tai žavi aplinkinius. Trumsės policijos skyriaus viršininko
rekomendacinis raštas priminė meilės prisipažinimą. Visgi jis
puikiai atspindėjo vyruko karjerą. Prieš dvejus metus Policijos
mokykloje gauti patys geriausi įvertinimai: „Aukštesniojo ran­
go pareigūnas, įgaliotas vykdyti tyrimą Trumsės mieste.“
- Eik pirmas, Berntsenai, - paragino Katrina.
Berntsenas nenoriai nušlepsėjo, tarsi pasyviai prieštarau­
damas tam, kad jam nurodinėja jaunesnė moteriškos lyties
viršininkė.
- Labas, - pasisveikino su naujoku Katrina ir ištiesė ran­
ką. - Atleisk, kad pirmą dieną tavęs nepasitikome.
- Pirmenybė teikiama negyvėliams, - atsakė Vyleris.
Katrina prisiminė Hario mėgstamą citatą ir suvokė, kad ji
vis dar mūvi latekso pirštines.
- Neliečiau nieko bjauraus, - nuramino ji.
Vyrukas nusišypsojo. Blykstelėjo balti dantys. Dar dešimt
taškų jo naudai.
- Aš alergiškas lateksui, - atsiliepė jis.
Minus dvidešimt taškų.
- Gerai, Vyleri, - tarė Brat, vis dar ištiesusi ranką. - Šios
pirštinės be pudros, jose mažai alergenų ir endotoksinų, ir jei
ketini dirbti Smurtinių nusikaltimų skyriuje, tau teks gana
dažnai tokias apsimauti. Bet, žinoma, galime tave paskirti į
Ekonominių nusikaltimų skyrių.
- Ačiū, gal nereikia, - nusijuokė policininkas ir pačiupo
jos ranką. Per latekso sluoksnį ji pajuto šilumą.
- Aš Katrina Brat. Vadovauju bylos tyrimui.
- Žinau. Jūs dirbote Hario Hūlės grupelėje.
- Hario Hūlės?
- Katilinėje.
Katrina linktelėjo. Niekada negalvojo apie juos kaip apie
Hario Hūlės grupelę - apie tuos tris žmones, kurie susibūrė ad
23
hoc y kad savarankiškai tirtų žmogžudysčių bylas... Žinoma,
jau pats vardas yra svarus. Paskui Haris vėl pradėjo dėstyti
Policijos mokykloje, Bjornas darbavosi Briuno alėjoje, o ji
pati ėmėsi vadovaujamojo darbo Smurtinių nusikaltimų sky­
riuje. Vylerio akys nušvito, vis dar šypsodamosi.
- Labai gaila, kad Haris Hūlė...
- Gaila, kad dabar neturime laiko plepėti, Vyleri, reikia
tirti žmogžudystę. Eik su Berntsenu, klausykis ir mokykis.
Andersas Vyleris šyptelėjo.
- Ar turite galvoje, kad pareigūnas Berntsenas gali mane
daug ko išmokyti?
Brat pakėlė antakį. Jaunas, kupinas pasitikėjimo, bebai­
mis. Labai gerai, bet kad tik nebūtų vienas iš tų, kurių galvoje
sukasi mintis: „Aš noriu būti kaip Haris.“

Trulsas Berntsenas nykščiu paspaudė skambučio mygtuką,

išgirdo, kaip bute čirkšteli, tada nustojo graužti nagus ir pa­
traukė pirštą.
Kai jis nuėjo pas Mikaelį ir pasiprašė pervedamas į Smur­
tinių nusikaltimų skyrių, Mikaelis pasidomėjo kodėl. O Trul­
sas tiesiai šviesiai išrėžė, kad nori pakilti mitybos grandinėje,
bet nėra linkęs persidirbti. Bet kuris kitas policijos viršinin­
kas būtų parodęs Berntsenui duris, tačiau šis negalėjo. Jie
per daug vienas apie kitą žinojo. Jaunystėje jie kažkodėl susi­
draugavo - kaip ryklys ir žuvis lipčius. Bėgant laikui atsira­
do bendrų nuodėmių ir tylos įžadų, kurie neišskiriamai juos
sujungė. Todėl keldamas reikalavimus Trulsas Berntsenas nė
neketino apsimetinėti.

* Tam. (Lot.)
24
 Bet kad ir kaip kruopščiai jis apgalvojo, kokius reikala­
vimus kelti, paskui ėmė abejoti. Smurtinių nusikaltimų sky­
riuje darbuojasi dviejų kategorijų pareigūnai - tyrėjai ir ana­
litikai. Ir kai skyriaus viršininkas Gunaras Hagenas pasiūlė
Trulsui pačiam pasirinkti, kuo jis nori būti, Trulsas suprato,
kad jam bet kuriuo atveju neteks prisiimti atsakomybės. O
tai jam tiko. Visgi reikia pripažinti, kad labai jau perštėjo, kai
aprodydama jam skyriaus patalpas vyresnioji tyrėja Katrina
Brat vis kreipdavosi į jį „pareigūne“ ir ilgai aiškino, kaip nau­
dotis kavos aparatu.
Atsidarė durys. Priešais stovėjo trys persigandusios mer­
ginos. Žvelgė į jį baimės kupinomis akimis, akivaizdu, kad
jau žinojo, kas nutiko viršuje.
- Policija, - prisistatė Trulsas ir iškėlė tapatybės korte­
lę. - Aš norėčiau paklausti. Ar girdėjote ką nors tarp...
- ...turime klausimų ir tikimės, kad galėsite mums padė­
ti, - pasigirdo jam už nugaros. Prabilo naujokas. Vyleris.
Trulsas pastebėjo, kad merginų veiduose blėsta išgąstis,
taip, jie kone nušvinta.
- Aišku, - atsakė duris atidariusi mergina. - Ar žinote,
kas... kas tai... padarė?
- Apie tai negalime nieko sakyti, - atkirto Trulsas.
- Bet galime pasakyti tai, - patikino Vyleris, - kad jums
nėra ko baimintis. Spėju, kad jūs studentės arba drauge nuo-
mojatės butą?
- Taip, - atsakė merginos choru, tarsi kiekviena norėtų
būti pirmoji.
- Ar galime užeiti?
Trulsas įvertino, kad besišypsančio Vylerio dantys tokie
pat balti kaip ir Beįmano.
Merginos pirmos nuėjo į svetainę, dvi iškart pradėjo rink­
ti nuo stalo tuščius alaus butelius ir taures, tada pasišalino.
- Vakar surengėme vakarėlį, - tarsi atsiprašydama prabilo
duris atidariusi mergina. - Kaip baisu.
25
 Trulsas nebuvo tikras, ką panelė turi galvoje - ar patį nu­
sikaltimą, ar tai, kad kol šis buvo vykdomas, jos linksminosi.
- Ar vakar ką nors girdėjote tarp dešimtos ir dvyliktos
valandos vakaro? - paklausė Trulsas.
Mergina papurtė galvą.
- Ar Elzė...
- Elyzė, - pataisė Vyleris, išsitraukęs bloknotą ir rašiklį.
Trulsas pagalvojo, kad ir jam reikėtų tokius įsigyti. Jis
kostelėjo:
- Ar pas jūsų kaimynę kas nors nuolatos lankydavosi?
- Nežinau, - atsakė mergina.
- Ačiū, tai tiek, - padėkojo Trulsas ir pasisuko eiti link durų.
Tą akimirką sugrįžo abi kitos merginos.
- Mes mielai išklausytume ir jūsų, - tarė Vyleris. - Jūsų
draugė pasakė, kad vakar vakare ji nieko negirdėjo ir kad nie­
ko nežino apie senus ar naujus pažįstamus, su kuriais sutiki-
nėjo Elyzė Hermansen. Ar galėtumėte ką nors pridurti?
Jos susižvelgė, pasisuko viena į kitą, tada vėl atsigręžė ir
abi papurtė galvas trumpai kirptais šviesiais plaukais. Trulsas
pastebėjo, kad abi žiūri tik į jaunąjį tyrėją. Jo tai visai ne­
jaudino, ilgainiui priprato, kad niekas nekreipia į jį dėmesio.
Priprato prie to dieglio širdy, kurį pajuto ir tada, kai mokyk­
loje Ūla pagaliau priėjo prie jo. Vien tam, kad paklaustų, ar
jis žinąs, kur Mikaelis. Arba - mat dar nebuvo mobiliųjų tele­
fonų - tam, kad Trulsas perduotų Mikaeliui kokią nors žinią.
Vieną kartą Trulsas pasakė, kad bus sudėtinga tai padary­
ti, nes Mikaelis stovyklauja su drauge. Ne todėl, kad tokia
buvo tiesa, o tam, kad nors kartą jos akyse pamatytų tokį patį
skausmą kaip savosiose.
- Kada matėte Elyzę paskutinį kartą? - paklausė Vyleris.
Visos trys merginos vėl susižvalgė.
- Mes jos nematėme, bet...
Viena sukikeno, bet tuoj susigriebė už burnos, mat supra­
to, kaip nederamai elgiasi. Duris atidariusi mergina kostelėjo:
26
 - Enrikas paskambino ryte ir pasakė, kad eidami namo
abu su Alfa šlapinosi laiptinėje.
- Jie tikri kvaišiai, - įsiterpė aukščiausia mergina.
- Jie tiesiog padaugino, - pasakė trečioji. Ir vėl sukikeno.
Duris atidariusi mergina griežtai dėbtelėjo į abi drauges,
primindama - nusiraminkit.
- Na, jiems ten stovint namo parėjo moteris, ir jie pa­
skambino atsiprašyti, jei jų elgesys sukėlė mums nemalonu­
mų.
- Taip, labai gerai, kad jie paskambino, - pritarė Vyle-
ris. - Ar jie mano, kad ta moteris buvo...
- Jie žino. Jie perskaitė internete, kad nužudyta ketvirtą
dešimtį einanti moteris, pamatė laiptinės nuotrauką, pagu-
glino ir viename laikraštyje rado jos fotografiją.
Trulsas suniurnėjo. Jis nekentė žurnalistų. Nelemti mai­
tėdos, visi vienodi. Jis nuėjo prie lango ir pažvelgė į gatvę.
Ten, už policininkų pritvirtintos apsauginės juostos, jie ri­
kiavosi su kameromis ir ilgais objektyvais, o Trulsas pagal­
vojo apie grifo snapą, kai fotografai prisikiša aparatą prie pat
veido ir tikisi, kad išnešant kūną šmėstelės vaizdas ir pavyks
atsikniebti gabaliuką lavono. Prie šalia stovinčio greitosios
pagalbos automobilio vyras žaliomis, geltonomis ir raudo­
nomis juostomis išmarginta rastafario kepure kalbėjosi su
baltai apsivilkusiais nusikaltimo vietos tyrėjais. Bjornas Hol-
mas iš Kriminalinių ekspertizių tarnybos. Jis linktelėjo savo
bendradarbiams ir vėl įėjo vidun. Holmas atrodė pakumpęs,
susitraukęs, tarsi kentėtų pilvo skausmus, ir Trulsas pasvars­
tė, ar tai kaip nors susiję su tuo, kad, anot biure sklindančių
paskalų, apskritaveidį totenietį žuviškai išsprogusiomis aki­
mis ką tik paliko Katrina Brat. Ką gi, dar kažkas sužinojo, kas
per jausmas, kai tave plėšo į gabalus.
Kambario tyloje čiurleno skambus Vylerio balsas:
- Tai jų vardai yra Enrikas ir?..
- Ne, ne! - merginos nusijuokė. - Henrikas. Ir Alfas.
27
 Trulsas sugavo Vylerio žvilgsnį ir linktelėjo durų pusėn.
- Ačiū, merginos. Tai viskas, - tarė Vyleris. - Beje, ar ga­
lėčiau gauti telefonų numerius?
Merginos sužiuro į jį - baimingai ir kartu viltingai.
- Henriko ir Alfo, - pridūrė Vyleris šyptelėjęs.

Katrina stovėjo miegamajame, prie lovos pritūpusiems teis­

mo medicinos ekspertams už nugarų. Elyzė Hermansen gu­
lėjo ant nugaros, ant apkloto. Bet iš to, kaip balta palaidine
buyo nutekėjęs kraujas, matyti, kad trykštant kraujui jinai
stovėjp. Be abejonės, stovėjo prieš veidrodį koridoriuje, kur
kilimas taip permirko krauju, kad net priskreto prie parketo
lentų. Kraujo žymės, vedančios iš koridoriaus į miegamąjį, ir
nedidelis kraujo kiekis lovoje rodo, kad širdis liovėsi plakusi
koridoriuje. Pagal kūno temperatūrą ir rigor mortis teismo
medicinos ekspertai nustatė, kad mirtis ištiko tarp vienuolik­
tos vakaro ir pirmos valandos nakties. Akivaizdu, kad mirties
priežastis - kraujoplūdis, vieną ar kelis kartus pradūrus kak­
lo arteriją tiesiai virš kairiojo peties.
Kelnės ir apatinės kelnaitės buvo nusmauktos iki kelių.
- Iškrapščiau panages ir nukirpau nagus, bet odos liku­
čių plika akimi nemačiau, - pasakė teismo medicinos eks­
pertė.
- Kada pradėjote dirbti Kriminalinių ekspertizių tarny­
boje? - paklausė Katrina.
- Nuo tada, kai pakvietė Bjornas, - atsiliepė ji. - Jis moka
prikalbinti.
- Štai kaip. Ar randate kitų atvirų žaizdų?
- Aptikau įbrėžimą ant kairio dilbio ir medžio atplaišą
kairės rankos didžiojo piršto pagalvėlėje.
- Panašu į išprievartavimą?
28
 - Lytinių organų srityje smurto žymių nesimato, bet ši­
tai... - Prie negyvėlės pilvo ji pridėjo didinamąjį stiklą. Katri­
na žvilgtelėjo ir išvydo siaurą bespalvę srovelę. - Tai gali būti
jos arba kito asmens seilės, bet labiau panašu į prejakuliatą
arba spermą.
- Tikėkimės, - tarė Katrina.
- Tikėkimės, kad tai išprievartavimas? - Bjornas priėjo ir
atsistojo už jos.
- Viskas rodo, kad jeigu ją prievartavo, tai įvyko post
mortem, - tarė Katrina nusisukusi. - Tad ji jau nieko nebe­
jautė. O man reikės šiek tiek spermos.
- Aš juokauju, - tyliai atsiliepė Bjornas savo miela tote-
niečių tarme.
Katrina užsimerkė. Be abejo, jis žino, jog tokioje byloje
sperma yra pats svarbiausias įrodymas. Aišku, bando šmaikš­
tauti, palengvinti keistą skausmingą tylą, kuri tvyro tarp jų
jau tris mėnesius - nuo tada, kai ji išsikėlė. Katrina irgi ban­
dė taip elgtis, bet jai nesisekė.
Teismo medicinos ekspertė pakėlė į juos akis.
- Aš jau baigiau, - pranešė ji ir pasitaisė hidžabą.
- Greitosios automobilis čia, mano žmonės nuneš kūną
žemyn, - tarė Bjornas. - Ačiū už pagalbą, Žara.
Ekspertė linktelėjo ir išskubėjo, tarsi irgi būtų pajutusi
tvyrančią įtampą.
- Na? - paklausė Katrina ir prisivertė pažvelgti į Bjorną.
Prisivertė nekreipti dėmesio į apsiniaukusį žvilgsnį, labiau
liūdną nei maldaujantį.
- Ne kažin ką tepasakysiu, - prabilo Bjornas ir pasikasė
tankias kaštonines žandenas, kyšančias iš po rastafario kepurės.
Katrina laukė, tikėjosi, kad jie vis dar kalba apie žmog­
žudystę.
- Ji nelabai mėgo tvarkytis, radome nemažai skirtingų
žmonių plaukų, daugiausia vyrų. Vargu ar aną vakarą visi pas
ją lankėsi.
29
 - Ji dirbo lytinių nusikaltimų aukų gynėja, - atsiliepė Ka­
trina. - Vieniša moteris, užimanti tokias atsakingas pareigas,
nebūtinai turi palaikyti švarą taip kruopščiai kaip tu.
Jis šyptelėjo, neprieštaravo. Ir Katrina vėl pajuto sąžinės
graužaties dieglį, kuris visada perverdavo dėl Bjorno. Žino­
ma, jie niekad nesikivirčijo dėl švaros, mat Bjornas akimoju
suplaudavo indus, išplaudavo laiptus, išskalbdavo drabužius,
iššveisdavo vonios kambarį, išvėdindavo patalynę, viską pa­
darydavo be jokių priekaištų ir derybų. Kaip ir visose kitose
gyvenimo srityse. Kartu jie gyveno visus metus ir, po galais,
per tą laiką nė karto nesusipyko. Jis to išvengdavo. O kai jai
nepasisekdavo ar pristigdavo jėgų, Bjornas visada būdavo ša­
lia: atidus, pasiaukojantis, nenuilstantis, tarsi kokia nelemta
erzinanti mašina, kol galiausiai Katrina pasijuto kaip paika
princesė, vis aukščiau keliama ant pjedestalo.
- Iš kur žinai, kad tie plaukai buvo vyrų? - atsiduso ji.
- Vieniša moteris ir atsakingos pareigos?.. - priminė
Bjornas ir atsisuko į ją.
Katrina sukryžiavo rankas.
- Bjornai, ką nori tuo pasakyti?
- Ką? - Blyškus jo veidas įgavo rausvą atspalvį, akys dar
labiau išsprogo.
- Kad aš nevalyva? OK, jei nori žinoti...
- Ne! - Bjornas atstatė rankas, tarsi gindamasis. - Netu­
rėjau to galvoje. Tai tik nevykęs juokelis.
Katrina žinojo, kad turėtų jausti užuojautą. Tą ji ir darė. Bet
ne taip, kad kiltų noras ką nors apkabinti. Ši užuojauta labiau
priminė panieką, apėmus tokiam jausmui knietėdavo jam smog­
ti, pažeminti. Ir būtent todėl, kad nenorėjo matyti šio gero žmo­
gaus - Bjorno Holmo - pažeminto, Katrina jį paliko. Ji įkvėpė.
- Taigi?
- Dauguma plaukų buvo trumpi, - paaiškino Bjornas. -
Matysime, ar analizės duomenys tai patvirtins. Šiaip ar taip,

30
yra pakankamai DNR, kad kurį laiką Teismo medicinos tar­
nyboje darbo visi turėtų per akis.
- Gerai, - tarė Katrina ir vėl pasisuko į lavoną. - Ar įtari,
kuo moteriai smeigė? Ar kapojo? Nes pilna vienas šalia kito
matomų dūrių.
Rodos, Bjornui palengvėjo, nes jie vėl prašneko apie dar­
bą. Velnias, kaip nuklydau į lankas, pagalvojo Katrina.
- Nėra lengva pastebėti, bet dūriai išsidėstę tam tikra for­
ma, - atsakė jis. - Tiksliau, dviem formomis.
-O?
Bjornas priėjo .prie lavono ir parodė į kaklą, į vietą prie
pat trumpai kirptų gelsvų plaukų.
- Ar matai, kad dūriai sudaro du šiek tiek išgaubtus ke­
turkampius, kurie susijungia - vienas čia, o kitas čia?
Katrina pakreipė galvą.
- Dabar, kai pasakei, panašu į...
- Sukandimą.
- O, velnias, - išsprūdo Katrinai. - Žvėris?
- Panašumo yra. Pagalvok, kai apatinis ir viršutinis žan­
dikauliai susičiaupia, oda iškyla ir susispaudžia į raukšlę.
Tada liktų tokios žymės... - Bjornas Holmas išsitraukė iš ki­
šenės gabaliuką matinio popieriaus, kurį Katrina iškart prisi­
minė - į tokį Holmas prieš išeidamas į darbą kasryt vyniojasi
sumuštinius. Jame matėsi įdubimai, panašūs į išgaubtą kvad­
ratą. Holmas pridėjo popieriuką prie pat dūrių kakle. - Lyg ir
sutampa. Bent jau su toteniečio sukandimu.
- Žmogaus dantimis kaklo taip neperkąsi.
- Sutinku. Bet įspaudai panašūs į žmogaus.
Katrina apsilaižė lūpas.
- Kai kurie žmonės nusismailina dantis.
- Jei čia padaryta dantimis, gal prie žaizdų aptiksime sei­
lių? Vis dėlto, jei įkąsta buvo koridoriuje, žymės rodo, kad
užpuolikas stovėjo jai už nugaros ir buvo už ją aukštesnis.
 - Teismo medicinos ekspertė nieko nerado po nagais, tad
spėju, kad jis laikė ją sugriebęs, - tarė Katrina. - Stiprus, vi­
dutinio ūgio arba gan aukštas vyras grobuonies dantimis.
Jie stovėjo tylomis ir stebėjo negyvėlę. Kaip jauna pora
meno parodoje, ruošianti apšvietimą, kuris netrukus padarys
visiems įspūdį, pamanė'Katrina. Tačiau skirtumas tas, kad
Bjornui nerūpėjo padaryti įspūdžio. Tas rūpėjo tik jai.
Katrina išgirdo žingsnius koridoriuje.
- Kol kas nieko daugiau neįleidžiame! - šūktelėjo ji.
- Tenorėjau pranešti, kad žmonių buvo tik dviejuose bu­
tuose, iš jų nė vienas nieko negirdėjo ir nematė, - nuskam­
bėjo Vylerio balsas. - Bet pasikalbėjau su dviem vaikinais,
kurie matė namo pareinančią Elyzę Hermansen. Jie sakė, kad
moteris grįžo viena.
- Ir tie vaikinai yra...
- ...neteisti, turi taksi gautą sąskaitą, kurioje parašyta,
kad jie išvažiavo iš čia šiek tiek po pusės dvylikos vakare. Jie
sakė, kad moteris užtiko juos besišlapinančius laiptinėje. Ar
pakviesti juos ir apklausti?
- Nusikaltimą padarė tikrai ne jie, bet pakviesk.
- Gerai.
Vylerio žingsniai nutolo.
- Ji parėjo viena, o įsilaužimo požymių nėra, - tarė Bjor-
nas. - Manai, kad auka įsileido jį pati?
- Nebūtų įsileidusi, net jei ir būtų gerai pažinojusi.
-O?
- Elyzė dirbo lytinių nusikaltimų aukų gynėja, ji žinojo
apie gresiantį pavojų, o ir apsauginė grandinėlė ant durų at­
rodo visai nauja. Manau, ji buvo atsargi moteriškė.
Katrina pritūpė prie lavono. Įsižiūrėjo į rakštį, kyšančią iš
Elyzės didžiojo piršto. Ir įbrėžimus ant dilbio.
- Gynėja? - paklausė Bjornas. - Kur?
- Kompanijoje „Hollumsen & Skiri“. Jos bendradarbiai
ir pranešė policijai, kad ji neatvyko į posėdį ir neatsiliepia į
32
telefono skambučius. Įprasta, kad aukų gynėjams gresia pa­
vojus būti užpultiems.
- Ar manai, kad...
- Ne, kaip sakiau, aš nemanau, kad ji kažkam atidarė du­
ris. Bet... - Katrina suraukė kaktą.
- Ar tau irgi atrodo, kad ši rakštis yra rausva?
Bjornas pasilenkė.
- Balta.
- Rožinė, - užginčijo Katrina. - Eime.
Jie nuėjo į koridorių, atidarė duris, ir Katrina parodė į
plokštėmis apkaltą* durų staktą. - Rausva.
- Jei tu taip sakai, - sutiko Bjornas.
- Tau atrodo kitaip? - nepatikliai paklausė Katrina.
- Anot tyrimų, moterys mato daugiau spalvos spektrų.
- Bet šitą matai? - paklausė Katrina ir kilstelėjo apsaugi­
nę grandinėlę vidinėje durų pusėje.
Bjornas pasilenkė. Užuodusi jo kvapą Katrina virptelėjo.
Gal tiesiog nepatogiai pasijuto dėl netikėto artumo.
- Nudrėksta oda, - įvertino jis.
- Ant dilbio yra įbrėžimų. Supranti?
Jis lėtai linktelėjo.
- Jei moteris įsibrėžė į apsauginę grandinėlę, vadinasi, ši
buvo užkabinta. Tai ne užpuolikas įsiveržė vidun, o ji bandė
išsiveržti laukan.
- Norvegijoje mes nesinaudojame apsauginėmis grandinė­
lėmis, mes užrakiname duris, to visiškai pakanka. O jei auka
įsileido tą vyrą, jei, pavyzdžiui, ji pažinojo tą stiprų vyrą...
- ...tuomet įsileidus jį vidun ji nebūtų užkabinusi grandi­
nėlės. Ji būtų jautusis saugi. Taigi...
- Taigi, - toliau tęsė mintį Katrina. - Jai parėjus užpuoli­
kas jau buvo bute.
- Jai to nežinant, - pridėjo Bjornas.
- Todėl ji ir užkabino grandinėlę, manė, kad pavojus tyko
lauke.
33
 Katrina nusipurtė. Tą jie vadino laime nelaimėje. Tai jau­
čia tyrėjas, kai staiga supranta ir praregi.
- Dabar Haris būtų tavimi patenkintas, - įvertino Bjor-
nas. Ir nusijuokė.
- Ko juokiesi? - paklausė ji.
- Tu nuraudai.
Visai nuklydau į lankas, pagalvojo Katrina.

3 skyrius
Ketvirtadienio popietė

Spaudos konferencijoje Katrinai buvo sunku susikaupti. Jie

atsklaidė aukos tapatybę, amžių, kada ir kur rastas kūnas,
iš esmės nieko daugiau. Per tokias konferencijas, iškart po
žmogžudystės, beveik visada svarbiausia pasakyti kuo ma­
žiau, tereikia dalyvauti šiuolaikinės atviros demokratijos la­
bui.
Šalia Katrinos sėdėjo Smurtinių nusikaltimų skyriaus vir­
šininkas Gunaras Hagenas. Kol jis skaitė jų drauge sukurptus
sakinius, ant jo beplaukto pakaušio virš žemėliau vešinčių
tamsių garbanotų plaukų atsispindėjo blyksčių šviesos. Ka­
trina džiaugėsi, kad kalba Hagenas. Anksčiau ji nesidrovėjo
pasisakyti viešai, bet bėgant laikui tapo kukli. Ją neseniai pa­
aukštino tarnyboje, ir turbūt apdairiausia leisti kalbėti jam,
iš jo pasimokyti. Stebėti, kaip patyręs policijos skyriaus vir­
šininkas ne tiek žodžiais, kiek kūno kalba ir balso tembru
įtikina pasaulį, kad policija valdo padėtį.
Katrina sėdėjo konferencijų salėje ketvirtame aukšte ir
per maždaug trisdešimties susirinkusių žurnalistų galvas ty­
rinėjo galinę sieną puošiantį paveikslą. Jame pavaizduotus
nuogus besimaudančius žmones, daugiausia jaunus liesus
berniukus. Graži nekalta scena iš laikmečio, kai viskas ne­
buvo priimama ir vertinama neigiamai. O ir ji pati dabar ne
34
kitokia, ji mano, kad autorius buvo pedofilas. Hagenas tarsi
mantrą kartojo atsakymą į visus žurnalistų klausimus:
- Į šį klausimą atsakyti negalime.
Įvairovės dėlei arba kad tai neskambėtų arogantiškai, kar­
tais atsakydavo:
- Šiuo metu negalime komentuoti.
Kartais šiek tiek geranoriškiau:
- Prie šio klausimo grįšime vėliau.
Ji girdėjo, kaip užrašinėjant klausimus, daug vaizdinges-
nius nei atsakymai į juos, krebžda rašikliai ir barška klavia­
tūros mygtukai.
- Ar kūnas buvo sudarkytas?
- Ar tai panašu į seksualinio pobūdžio užpuolimą?
- Ar policija nustatė įtariamąjį? Ar jie buvo pažįstami?
Svarstymai ir klausimai, į kuriuos tikrai bus gautas jaudi­
nantis atsakymas: „Jokių komentarų.“
Tarpdury salės gale Katrina pamatė stovintį žmogų. Vie­
na jo akis buvo uždengta tamsios medžiagos lopinėliu, jis vil­
kėjo policijos viršininko uniformą, kuri, Katrinos žiniomis,
visada kabo išlyginta spintoje jo darbo kabinete. Mikaelis
Beįmanąs. Jis nežengė vidun, tiesiog stovėjo ten kaip žiūro­
vas. Katrina suvokė, kad ir Hagenas jį pamatė, kad jaunojo
viršininko akivaizdoje tiesiau atsisėdo ant kėdės.
- Čia ir baigsime, - tarė Ryšių su visuomene poskyrio
viršininkas.
Katrina pastebėjo, kaip Beįmanąs jai mosteli ir kviečia
šnektelėti.
- Kada bus kita spaudos konferencija? - šūktelėjo Mona
Do, VG kriminalinės skilties žurnalistė.
- Ją organizuosime...
- ...kai turėsime naujienų, - pertraukė Hagenas Ryšių su
visuomene poskyrio viršininką.
Katrina atkreipė dėmesį, kad klausimas prasidėjo žodžiu
„kada“. Ne „ar“. Tai tokie trumpi, bet svarbūs žodelyčiai,
35
liudijantys, kad teisinės valstybės tarnautojai pluša neatsi­
kvėpdami, o teisingumo malūnas sukasi, mala, juk prireiks
tik šiek tiek laiko, ir nusikaltėlis bus sugautas.
- Kas nors naujo? - paklausė Beįmanąs, žingsniuodamas
policijos biuro atrijumi.
Kone mergaitiškas policijos viršininko grožis, paryškin­
tas ilgų blakstienų ir išpuoselėtų ilgokų plaukų, ir rusva oda
su keistomis baltomis pigmentinėmis dėmėmis sudarydavo
dirbtinumo ir silpnumo įspūdį. Tačiau medžiagos lopinėlis,
dengiantis akį, nors turėjo atrodyti teatrališkai, vis dėlto vei­
kė priešingai. Vertė galvoti apie stiprų vyrą, kurio nesustabdė
net akies praradimas.
- Kriminalinių ekspertizių tarnyba patikrino sukandimo
žaizdas ir kai ką rado, - tarė Katrina, eidama paskui Beįmaną
pro sukamuosius vartelius.
- Seilių?
- Rūdžių.
- Rūdžių?
- Taip.
- Iš kur... - Beįmanąs paspaudė lifto iškvietimo mygtuką.
- Mes nežinome, - atsiliepė Katrina ir atsistojo šalia.
- Ir vis dar nežinote, kaip nusikaltėlis pateko į butą?
- Ne. Spyna su apsauginiais cilindrais, nei durys, nei lan­
gai neišplėšti. Vis dar neatmetame galimybės, kad ji pati įlei­
do žudiką vidun, bet tai mažai tikėtina.
- Gal jis turėjo raktą?
- Namo gyventojai turi raktus, tinkančius ir lauko, ir
buto durims. Anot namo bendrijos atstovo, Elyzė Hermansen
užregistravo tik vieną raktą. Tas raktas priklausė jai. Berntse-
nas ir Vyleris kalbėjosi su vaikinais, kurie, jai grįžtant namo,
stovėjo laiptinėje, ir abu tvirtina, kad duris ji atsirakino, ne­
sinaudojo telefonspyne ir nemėgino susisiekti su kuo nors,
esančiu bute.
- Supratau. O gal jis tiesiog pasidarė rakto kopiją?
36
 - Kad pasidarytų kopiją, jam būtų reikėję originalaus
rakto. Taip pat raktininko, išmanančio centrinio užrakto sis­
temą ir be skrupulų gaminančio raktus be oficialaus bendri­
jos leidimo. Taigi, mažai tikėtina.
- OK, bet ne apie tai norėjau šnektelėti. - Lifto durys
prieš juos prasivėrė, ir pamatę viršininką du išlipantys pa­
reigūnai liovėsi juoktis. - Pakalbėkime apie Trulsą, - pasiūlė
Beįmanąs, galantiškai praleisdamas Katriną į tuščią liftą. -
Turiu galvoje Berntseną.
- Klausau, - atsiliepė Katrina ir užuodė losjono po sku­
timosi dvelksmą. ’
O pastaruoju metu ji jau manė, kad nusiskutę vyrai losjo­
no nebenaudoja. Bjornas skutosi mašinėle ir visai nesikvėpi-
no, o tie, su kuriais susitikinėjo paskui... na, kelis kartus jai
būtų labiau patikę stiprūs kvepalai nei jų natūralus kvapas.
- Kaip jam sekasi prisitaikyti?
- Berntsenui? Gerai.
Stojo tyla, jie stovėjo vienas šalia kito, atsisukę į lifto du­
ris, bet akies krašteliu Katrina pastebėjo kreivoką viršininko
šypseną.
- Gerai? - perklausė jis galiausiai.
- Berntsenas vykdo užduotis, kurios jam paskirtos.
- Numanau, kad jos ne itin sudėtingos?
Katrina patraukė pečiais:
- Jis niekada nedirbo tyrėju. Gavo darbą Smurtinių nusi­
kaltimų tyrimų centre, kuris - po KRIPOSb - yra didžiausias
šalyje. Pasakysiu taip: ne jam sėdėti prie vairo.
Beįmanąs linktelėjo ir persibraukė smakrą.
- Tiesiog norėjau paklausti, ar jis gerai atlieka savo darbą.
Ar ne... Ar laikosi žaidimo taisyklių?
- Kiek žinau, taip. - Liftas sustojo. - Beje, apie kokias
žaidimo taisykles mes kalbame?
- Brat, aš tiesiog noriu, kad nenuleistum nuo jo akių.
Trulsui Berntsenui teko daug patirti.
37
 - Turite galvoje sužeidimus po sprogimo?
- Turiu galvoje jo gyvenimą, Brat. Jis šiek tiek... koks žo­
dis čia tiktų?
- Nuklydęs į lankas?
Beįmanąs nusijuokė ir linktelėjo pravirų lifto durų pusėn.
Katrinai Brat žingsniuojant koridoriumi link Smurtinių
nusikaltimų skyriaus, Beįmanąs nenuleido akių nuo jos stan­
graus užpakaliuko. Kelias sekundes davė vaizduotei laisvę, o
tada lifto durys užsivėrė. Jis vėl sutelkė mintis į problemą.
Tai, žinoma, nebuvo problema, veikiau galimybė. Tačiau tai
dilema. Jis sulaukė mandagaus ir visiškai neoficialaus klau­
simo iš Ministro pirmininko kabineto. Aišku kaip dieną, kad
valdančiųjų sudėtis keisis, atsilaisvins ir teisingumo minis­
tro kėdė. Koks būtų jo atsakymas, svarstant tokią hipotetinę
galimybę? Iš pradžių jis sutriko. Tačiau, geriau pagalvojus,
jų sprendimas logiškas. Jis, kaip policijos viršininkas, ne tik
padėjo sučiupti visame pasaulyje pagarsėjusį vadinamąjį po­
licininkų žudiką, bet ir kovos įkarštyje neteko akies, šiaip
ar taip, juk tapo tarptautine žvaigžde. Teisės studijas baigęs
iškalbingas keturiasdešimtmetis policijos viršininkas, kuris
sėkmingai apsaugojo sostinę nuo žudynių, narkotikų ir nusi­
kalstamumo, - argi ne pats laikas skirti jam didesnę užduo­
tį? O jo puiki išvaizda, - ar tai pritrauktų mažiau moterų į
partiją? Tad jis patikino, kad, svarstydamas tokią hipotetinę
galimybę, atsakytų „taip“.
Beįmanąs išlipo iš lifto septintame, viršutiniame, aukšte,
praėjo pro eilę buvusių viršininkų nuotraukų.
Tačiau iki tol, kol jie apsispręs, jam reikia saugoti bliz­
gantį fasadą nuo įtrūkimų. Pavyzdžiui, jei Trulsas prisigal­
votų kokių nesąmonių, visa tai pakenktų Beįmano karjerai.
Jis nusipurtė nuo minties apie antraštę laikraštyje: „Policijos
viršininkas globoja savo bičiulį korumpuotą policininką“. Bet
Trulsas neseniai įžengė į jo kabinetą, užsikėlė kojas ant stalo

38
ir pareiškė, kad jei jį atleis iš policijos, jį paguos bent tai, kad
į dugną paskui save nusitemps dar vieną tokį patį susitepusį
policininką kaip ir jis pats. Taigi buvo lengva ryžtis ir paten­
kinti Trulso pageidavimą dirbti Smurtinių nusikaltimų sky­
riuje. Juolab kad Brat patvirtino, jog ten jam nebus skiriamos
svarbios užduotys, tad tasai žioplys negalės vėl visko suvelti.
- Jūsų gražioji žmona viduje, - į laukiamąjį įėjus Mikae-
liui Belmanui pranešė Helga.
Kai maždaug prieš dvejus metus Beįmanąs užėmė šias
pareigas, Helgai jau buvo gerokai virš šešiasdešimties, ir ji
iškart pasakė, kad nenorėtų būti asistente, nors toks yra šiuo­
laikinis jos pareigų pavadinimas. Mat ji kaip buvusi, taip ir
liksianti registratore.
Ūla sėdėjo ant sofos prie lango. Helga teisi, jo žmona
graži. Smulki, grakšti, trys gimdymai to nepakeitė. Bet svar­
biausia tai, kad ji visada padeda, suvokia, kad būtina rūpintis
jo karjera, palaikyti, paremti. Ir kad vienas kitas žingsnelis į
šoną asmeniniame gyvenime yra žmogiška, ypač einant to­
kias atsakingas pareigas ir patiriant tiek įtampos.
Ūla buvo nesugadinta, beveik naivi, tad jos veide viskas
matėsi kaip ant delno. Ir dabar Beįmanąs įžvelgė neviltį. Pir­
miausia pagalvojo, kad kažkas nutiko vaikams, jau ketino
klausti. Bet štai atpažino šmėstelėjusį kartėlį. Ir suprato, kad
žmona kažką išsiaiškino. Vėl. Po šimts.
- Mieloji, atrodai rimta, - prabilo jis ramiai ir, atsisegi-
nėdamas uniforminio švarko sagas, nužingsniavo prie spin­
tos. - Ar kas nutiko vaikams?
Ūla papurtė galvą. Beįmanąs neva su palengvėjimu atsi­
duso.
- Tai nereiškia, kad nesidžiaugiu tave matydamas, bet
kaskart, kai ateini nepranešusi, imu nuogąstauti. - Jis pasika­
bino švarką ir atsisėdo į krėslą priešais ją. - Na?
- Tu vėl su ja susitikai, - išrėžė Ūla.

39
 Iš balso Beįmanąs suprato, kad žmona repetavo, kaip tai
pasakys. Ketino neverkti. O mėlynose jos akyse vis tiek bliz­
gėjo ašaros.
Jis papurtė galvą.
- Neneik to, - tarė ji slogiai. - Patikrinau tavo telefoną.
Vien šią savaitę skambinai jai tris kartus. Tu pažadėjai...
- Ūla... - Jis pasilenkė per stalą ir ketino paimti ją už
rankos, bet Ūla spėjo atsitraukti. - Kalbėjau su ja, nes man
reikėjo pasikonsultuoti. Ji dirba patarėja viešųjų ryšių klau­
simais - kompanijoje, kuri teikia paslaugas lobistams ir poli­
tikams. Jai žinomi galingųjų labirintai, ji ir pati yra jais klai­
džiojusi. Be toyji pažįsta mane.
- Pažįsta? - Ūlos veidą iškreipė grimasa.
- Jei aš... jei mes to imsimės, man reikia pasinaudoti vis­
kuo, kas suteiktų man pranašumo, kad prasiveržtume pirma
visų tų, kurie irgi norėtų šio posto. Valdžiay Ūla. Niekas jai
neprilygsta.
- Net ir šeima? - šniurkštelėjo ji.
- Puikiai žinai, kad niekada neišduosiu savo šeimos.
- Niekada neišduosi? - šūktelėjo ji ir sukūkčiojo. - Tu
jau...
- Tikiuosi, kad ir tu neišduosi, Ūla. Tik jau ne dėl nepa­
grįsto pavydo moteriai, su kuria kalbėjau telefonu karjeros
klausimais.
- Ta moterėlė kurį laiką pabuvo komunos politike, Mika-
eli. Ką ji gali tau papasakoti?
- Kad ir tai, ko nedarytiy kad lydėtų sėkmė politikoje.
Samdydami ją darbdaviai nusipirko šią patirtį. Pavyzdžiui,
nereikėtų išduoti savo idealų. Savo artimųjų. Apleisti savo
pareigų ir išsižadėti atsakomybės. O jei padarai klaidą, reikia
atsiprašyti ir kitą kartą viską padaryti geriau. Galima suklys­
ti. Bet negalima išduoti. Ir aš to nepadarysiu, Ūla. - Jis vėl
ištiesė ranką paimti josios, ir šį kartą žmona nespėjo atsi­
traukti. - Žinau, kad po to, kas nutiko, neturiu teisės ko nors
4 0
prašyti, bet siekiant šio tikslo man reikalingas tavo pasitikė­
jimas ir parama. Turi manimi pasitikėti.
- Kaip galiu...
- Ateik. - Beįmanąs pakilo, nepaleisdamas jos rankos, ir
nusivedė ją prie lango. Pasuko veidu į miestą. Pats atsisto­
jo žmonai už nugaros, uždėjo rankas jai ant pečių. Kadangi
policijos biuras stovi ant kalvos, jie galėjo matyti pusę Oslo,
kuris nutviekstas saulės plytėjo apačioje. - Ūla, ar nori kažką
pakeisti? Ar nori sukurti saugesnę ateitį mūsų vaikams? Mūsų
šaliai?
Beįmanąs jautė, kad žodžiai ją veikia. Vajetau, tie žodžiai
veikė net jį patį, tiesiog sugraudino. Nors viso labo atkartojo
tai, ką užsirašė į knygelę, galvodamas apie žiniasklaidą. Ga­
vęs pasiūlymą užimti teisingumo ministro postą, Beįmanąs jį
priims ir netrukus sulauks skambučio bei prašymo pasisakyti
per televiziją ir radiją, duoti interviu laikraščių žurnalistams.

Po spaudos konferencijos Trulsui Berntsenui drauge su Vyle-

riu išėjus į atriju, juos sustabdė žemaūgė moteris.
- Mona Do, VG. Jus jau esu mačiusi, - ji nusisuko nuo
Trulso. - Bet jūs Smurtinių nusikaltimų skyriuje turbūt pra­
dėjote dirbti visai neseniai.
- Teisingai, - šyptelėjo Vyleris.
Trulsas įdėmiai nužvelgė Moną Do iš šono. Veidas lyg ir
patrauklus. Platus, gal kiek primena samių bruožus. Bet šios
moters kūnas niekada nesuviliotų. Jos platūs spalvoti dra­
bužiai labiau tiktų sudegusio teatro pranešėjai, o ne šauniai
kriminalinius įvykius apžvelgiančiai žurnalistei. Jai turbūt
ne per seniausiai suėjo trisdešimt, bet Trulsas pamanė, kad
ji atrodo subrendusi, stipri, nepalaužiama, galinga, nebus
taip paprasta atsikratyti Monos Do. Be to, jis užuodė vyrišką
4 1
aromatą. Sklido gandai, kad ji naudoja losjoną po skutimosi
„Old Špice“.
- Per spaudos konferenciją suteikėte mums ne kažin kiek
žinių, - nusišypsojo Mona Do.
Taip žurnalistai šypsosi, kai ko nors nori. Tačiau dabar
pasirodė, kad ji nori ne tik informacijos. Jos žvilgsnis įsmigo
į Vylerį.
- Daugiau neturėjome ko pateikti, - atsakė Vyleris irgi
šypsodamas.
- Ką gi, pacituosiu, - tarstelėjo Mona Do žymėdamasi. -
Kuo jūs vardu?
- Pacituosite ką?
- Kad policija tikrai neturi daugiau informacijos, nei per
konferenciją pateikė Hagenas ir Brat.
Trulsas stebėjo, kaip Vylerio akyse blyksteli panika.
- Ne, ne, neturėjau galvoje, kad... aš... prašau nieko apie
tai nerašyti!
Mona atsakė, vis dar žymėdamasi:
- Prisistačiau kaip žurnalistė, tad savaime suprantama,
jog esu darbe.
Vyleris žvilgtelėjo į Trulsą, tikėdamasis pagalbos, bet šis
nieko nepasakė. Vyrukas neatrodo toks narsus kaip tada, kai
žavėjo jaunas merginas, tikrai ne.
Vyleris kostelėjo, mėgindamas pažeminti savo skambų
balsą:
- Neleidžiu jums šito cituoti.
- Suprantu, - atsiliepė Do. - Pacituosiu ir tai. Kad polici­
ja mėgina cenzūruoti žiniasklaidą.
- Aš... ne, tai... - Vylerio skruostus užliejo raudonis, ir
Trulsui teko užgniaužti juoką.
- Atsipalaiduok, aš tiesiog kvailioju, - tarė Mona Do.
Akimirką Andersas Vyleris spoksojo į moterį, galiausiai
atsikvėpė.

4 2
 - Sveikas atvykęs, žaidimas tęsiasi. Mes žaidžiame negai­
lestingai, bet teisingai. Ir jei galime, padedame vienas kitam.
Tiesa, Berntsenai?
Trulsas kažką neaiškiai suniurnėjo, tad kiekvienas galėjo
pats nuspręsti, ką tai reiškia.
Do vartė savo užrašų knygutę.
- Nekartosiu klausimo, ar nustatėte įtariamuosius, to pa­
siteiraus jūsų viršininkai, bet leiskite pasiteirauti apie tyrimo
eigą.
- Prašom, - tarė Vyleris ir nusišypsojo, atrodė, kad viskas
grįžo į savo vėžes.*
- Ar tiesa, kad tiriant tokį nusikaltimą visada susisiekia­
ma su buvusiais mylimaisiais arba meilužiais?
Andersas Vyleris jau žiojosi atsakyti, bet Trulsas uždėjo
ranką jam ant peties ir įsiterpė:
- Jau įsivaizduoju tavo straipsnį, Do: „Tyrėjai neatskleidė,
kas įtariamieji, bet šaltinis policijoje sako, kad bus tiriami
buvę mylimieji ir meilužiai.“
- Nagi, - atsiliepė Mona, toliau žymėdamasi. - Nežino­
jau, kad esi toks aštrialiežuvis, Berntsenai.
- O aš nežinojau, kad žinai, kuo aš vardu.
- Na, apie kiekvieną policininką sklinda kalbos. O Smur­
tinių nusikaltimų skyrius ne toks jau didelis, tad renku nau­
jas žinias. Bet apie tave, naujoke, visai nieko nežinau.
Andersas Vyleris dirbtinai nusišypsojo.
- Matau, kad nutarei tylėti, bet gal bent prisistatytum?
- Andersas Vyleris.
- O čia gali paskaityti apie mane, Vyleri. - Ji ištiesė jam
savo vizitinę kortelę, tada vos pastebimai linktelėjusi padavė
kitą Berntsenui. - Kaip jau sakiau, mes visada padedame vie­
ni kitiems. O už naudingą informaciją dosniai atsilyginame.
- Ar tikrai mokate policininkams? - perklausė Vyleris ir
įsikišo vizitinę kortelę į džinsų kišenę.

43
 - O kodėl gi ne? - atsiliepė ji ir nužvelgė Trulsą. - Atlygis
yra atlygis. Tad jei ką nors sugalvosite, paskambinkit. Arba
užsukite į sporto klubą „Gain“, ten būnu beveik kasdien nuo
devynių vakaro iki vėlumos. Galėsime drauge paprakaituo­
ti. - Ii nusišypsojo Vyleriui.
- Man labiausiai patinka prakaituoti lauke, - atsakė Vy-
leris.
Mona Do linktelėjo.
- Bėgioti su šuniu. Tu panašus j šunų mylėtoją. Man tai
patinka.
- Kodėl?
- Esu alergiška katėms. OK, vyrukai, bendradarbiavimo
vardan pažadu paskambinti, jei sužinosiu ką nors, kas galėtų
jums praversti.
- Ačiū, - padėkojo Trulsas.
- Bet man reikalingas telefono numeris, kuriuo galėčiau
paskambinti. - Mona Do įsmeigė žvilgsnį į Vylerį.
- Žinoma, - atsakė jis.
- Pasižymėsiu.
Vyleriui diktuojant vieną skaičių po kito, Mona pakėlė
akis:
- Tai pagrindinis policijos biuro numeris.
- Juk čia ir dirbu, - patvirtino Andersas Vyleris. - Be to,
aš laikau katę.
Mona Do užvertė užrašų knygutę.
- Iki pasimatymo.
Trulsas sekė moterį žvilgsniu: ši tarsi pingvinas nukrypa­
vo link išėjimo - keistų sunkių metalinių durų su spoksančią
akį primenančiu apskritu langeliu.
- Susirinkimas prasidės po trijų valandų, - priminė Vy­
leris.
Trulsas dirstelėjo į laikrodį. Laukia popietinis tyrėjų gru­
pės susirinkimas. Darbas Smurtinių nusikaltimų skyriuje
jam patiktų, jei ne tos žmogžudystės. Žmogžudystė - tikras
4 4
šlamštas. Tai reiškia viršvalandžius, ataskaitų rašymą, bega­
les susirinkimų ir įsitempusius žmones. Visgi valgykloje bent
jau duoda nemokamai valgyti. Jis atsiduso, pasisuko eiti link
sukamųjų vartelių ir sustingo.
Tai ji.
Ūla.
Išeinanti moteris žvilgtelėjo Trulso pusėn, bet apsimetė
nepastebėjusi. Kartais ji taip pasielgia. Gal dėl to, kad tais
retais atvejais, kai susitinka vienudu, be Mikaelio, abu apima
negeras jausmas. Tokių susitikimų jie abu vengia, vengia nuo
pat jaunystės. Jis - dėl to, kad pradeda prakaituoti ir širdis
ima tvaksėti per tankiai, o vėliau pats kremtasi, kad pritauškė
paikysčių ir neišsakė įdomių ir vertingų minčių. Ji vengia dėl
to, kad... na, turbūt dėl to, kad jo širdis tvaksi, jis prakaituoja,
tyli arba pliauškia niekus.
Ir vis tiek jis ketino sušukti jos vardą atrijuje.
Bet Ūla jau stovėjo prie metalinių durų. Tuojau ji išeis į
lauką ir saulės spinduliai išbučiuos jos gražius šviesius plau­
kus.
Tad jis mintyse nebyliai sušnabždėjo jos vardą.
Ūla.

4 skyrius
Ketvirtadienio vakaras

Katrina Brat apžvelgė susirinkimų kabinetą, dar vadinamą

KO kambariu.
Aštuoni tyrėjai, keturi analitikai, viena kriminaliste eks­
pertė. Teks visiems jiems vadovauti. Susirinkusieji stebėjo ją
ereliškais žvilgsniais. Nauja vyresnioji tyrėja. Ir Katrina žino­
jo, kad priešiškiausiai nusiteikusios jos kolegės. Kartais ji pa­
galvodavo, kad pati iš esmės skiriasi nuo kitų moterų. Jos turi
nuo penkių iki dešimties procentų vyrų testosterono kiekio,
45
bet jai būdingas kiekis turbūt artėja prie dvidešimties pro­
centų. Dėl to ji dar netapo panaši į plaukuotą raumenų kal­
ną su penio dydžio klitoriu, bet, kiek pamena, turbūt visada
labiau troško kūniškos meilės nei kelios jos turėtos bičiulės.
Kartą, kai labai užsidegė, Bjornas pavadino ją „žvėriškai gei­
dulinga“, mat vidury darbo dienos ji atvažiavo iki KRIPOSo
pastato Briuno alėjoje vien tam, kad Bjornas išdulkintų ją
tuščiame sandėliuke už laboratorijos, barškant kolboms ir re­
agentų mėgintuvėliams.
Katrina kostelėjo, įjungė savo telefono diktofoną ir pra­
dėjo:
- Dabar šešiolikta valanda, ketvirtadienis, rugsėjo dvi­
dešimt antroji, esame susirinkimų kabinete numeris vienas,
Smurtinių nusikaltimų skyriuje, prasideda pirmas tyrėjų gru­
pės susirinkimas, tiriant Elyzės Hermansen nužudymą.
Katrina pastebėjo, kad Trulsas Berntsenas atšliurino
pats paskutinis, tada įsitaisė pačiame gale. Toliau ji kalbėjo
apie tai, ką daugelis jau žinojo: Elyzė Hermansen buvo rasta
nužudyta šįryt, mirtį veikiausiai sukėlė nukraujavimas dėl
dūrių kakle. Kol kas neatsirado jokių liudytojų. Nenustatyti
įtariamieji, nerasta jokių fizinių įkalčių, kuriais būtų galima
remtis. Bute aptikta organinės medžiagos, galbūt žmogiškos
kilmės, ji nusiųsta ištirti DNR, atsakymą tikimasi gauti per
savaitę. Kitus galimus fizinius įkalčius tiria Teismo medici­
nos tarnybos ir Kriminalinių ekspertizių tarnybos eksper­
tai. Kitais žodžiais tariant - nėra nieko, kas galėtų nukreipti
juos teisinga linkme. Katrina pastebėjo, kaip keli klausyto­
jai sukryžiuoja rankas ir kone žiovaudami giliai įkvepia. Ir
žinojo, kokios mintys sukasi susirinkusiųjų galvose: tai juk
savaime suprantami dalykai, pasikartojimai, tikrai neverti
to, kad mestume visus kitus darbo reikalus. Ji dar sykį pa­
pasakojo, kaip naudodama dedukcijos metodą priėjo prie
išvados, kad Elyzei grįžus namo nusikaltėlis jau laukė bute,
tačiau pati suvokė, kad tai skamba kaip gyrimasis. Naujos
4 6
vadovės maldavimas ją gerbti. Katrina juto augant neviltį,
prisiminė, ką pasakė Haris, kai ji paskambino ir paprašė pa­
tarimo.
- Sučiupk žudiką, - pasakė jis.
- Hari, aš klausiu ne to; aš noriu žinoti, kaip vadovauti
tyrėjų grupei, kuri tavimi nepasitiki.
- O aš tau atsakiau.
- Sučiupus vieną ar kitą žudiką neišsisprendžia...
- Tai išsprendžia viską.
- Viską? Ir ką gi tai išsprendė tau, Hari? Tau asmeniškai.
- Nieko. Bet tu klausei apie vadovavimą.
Katrina apžvelgė susirinkimų kabinetą, baigė dar vieną
nereikalingą sakinį, įkvėpė ir atkreipė dėmesį į pirštus, len­
gvai barbenančius į kėdės porankį.
- Jei Elyzė Hermansen tą vakarą įsileido nusikaltėlį vidun
ir leido jam būti ten, kol pati buvo išėjusi, vadinasi, mes ieš­
kome žmogaus, kurį ji pažįsta. Todėl patikrinome jos telefo­
ną ir kompiuterį. Prašom, Tordai.
Tordas Grenis atsistojo. Pareigūną pravardžiavo Bridė-
ju, mat jis priminė balų paukštį. Kaklas buvo ilgas, siaura
nosis panėšėjo į snapą, rankos mosto plotis kone prilygo jo
kūno ilgiui. Senoviški apskriti akiniai ir ilgi garbanoti plau­
kai, banguojantys abipus siauro veido, sukeldavo minčių apie
aštuntąjį dešimtmetį.
- Patikrinome jos išmanųjį telefoną, peržiūrėjome trijų
pastarųjų dienų įeinamųjų ir išeinamųjų skambučių sąrašus
ir žinutes, - prabilo Tordas, nepakeldamas akių nuo ekrano,
kaip visada, vengdamas akių kontakto. - Bendrauta tik tarny­
bos reikalais. Su kolegomis ir klientais.
- Jokio ryšio su draugais? - paklausė tyrėjas Magnusas
Skarė. - Su tėvais?
- Rodos, taip ir pasakiau, - atsiliepė Tordas. Nebuvo
priešiškai nusiteikęs, tik patikslino. - Tą patį galime pasakyti
apie elektroninius laiškus. Rašyti tik darbo reikalais.
47
 - Advokatų biuras patvirtino, kad Elyzė turėjo daug virš-
valandinio darbo, - pridūrė Katrina.
- Vienišoms moterims tai būdinga, - leptelėjo Skarė.
Katrina nusiminusi pažvelgė į kresną tyrėją, nors ir ži­
nojo, kad komentaras buvo išsakytas ne asmeniškai jai. Tam
Skarei trūksta apsukrumo ir apdairumo.
- Jos kompiuteris neapsaugotas slaptažodžiu, bet ir ten
nieko ypatingo neaptikome, - toliau kalbėjo Tordas. - Są­
rašas atskleidžia, kad daugiausia ji žiūri žinias ir guglina. Ji
lankėsi keliuose pornotinklalapiuose, bet neradome nieko
neįprasto, neatrodo, kad per šiuos tinklalapius ji būtų su kuo
nors susipažinusi. Keisčiausias dalykas, kurį ji darė per pas­
taruosius dvejus metus - per internetinę programą „Popcorn
Time“ žiūrėjo filmą „Užrašų knygelė“.
Kadangi Katrina gerai nepažinojo IT specialisto, neži­
nojo, ką jis turi galvoje, sakydamas „keisčiausias dalykas“:
aplinkybę, kad Elyzė Hermansen naudojosi autorinių teisių
pažeidėjų serveriu, ar filmo pasirinkimą. Ji pati taip įvertintų
pastarąjį. Jai patinka „Popcorn Time“.
- Išmėginau kelis jos feisbuko puslapyje išsaugotus slap­
tažodžius, - dėstė Tordas. - Jie nebetiko, tad į KRIPOSą nu­
siunčiau paklausimą ir prašymą leisti prieiti prie paskyros.
- Padaryti ką tokio? - paklausė Vyleris, sėdintis pirmoje
eilėje.
- Nusiuntė prašymą atidaryti feisbuko puslapį, - paaiš­
kino Katrina. - Toks paklausimas keliauja į KRIPOSą, tada
į apygardos teismą, ir netgi jei gaunamas leidimas, po to vis
tiek patenka į teismą JAV ir tik paskui pasiekia feisbuko plat­
formos vadovus. Geriausiu atveju tai truks dvi savaites, bet
tikriausiai ištisus mėnesius.
- Tai tiek, - baigė Tordas Grenis.
- Naujokas norėtų užduoti klausimą, - prabilo Vyleris. -
Kaip atrakinote telefoną? Pasinaudojote negyvėlės pirštų at­
spaudais?
48
 Tordas žvilgtelėjo j Vylerį, nusisuko ir papurtė galvą.
- O kaip? Senesnės kartos išmanieji telefonai apsaugo­
ti keturių skaičių kombinacija. Tai sudaro dešimt tūkstančių
įvairių...
- Mikroskopu, - pertraukė Tordas, kažką spaudinėdamas
planšetėje.
Tordo metodas Katrinai buvo žinomas, bet ji delsė.
Tordas Grenis neturėjo policininko išsilavinimo, iš es­
mės neturėjo ir jokio kito. Kelerius metus Danijoje studijavo
informacines technologijas, bet taip ir neišlaikė egzaminų.
Nepaisant to, valdžia jį greitai išsirinko iš policijos biuro IT
skyriaus ir paskyrė analizuoti visko, kas susiję su įrodymų
paieška, pasitelkiant technologijas. Tiesiog dėl to, kad jis
buvo geresnis už kitus.
- Net ir kiečiausio stiklo paviršiuje ant dažniausiai spau­
domų vietų atsiranda mikroįdubos, - kalbėjo Tordas. - Tie­
siog išsiaiškinu, kurios įdubos ekrano paviršiuje pačios gi­
liausios. Taip ir nustačiau kodą. Noriu pasakyti, kad iš keturių
skaičių gauname dvidešimt keturias galimas kombinacijas.
- Telefonas užsiblokuoja po trijų nesėkmingų bandy­
mų, - priminė Andersas. - Tad reikia labai jau pasistengti...
- Mano antras bandymas buvo sėkmingas, - pasakė Tor­
das ir nusišypsojo, bet Katrina neperprato, ar šypseną jam
sukėlė šis faktas, ar planšetėje matomas vaizdas.
- Oho, - nusistebėjo Skarė. - Sakyčiau, pasisekė.
- Anaiptol, man juk nepavyko iš pirmo karto. Kai kombi­
nacijoje yra 1 ir 9, kaip šiuo atveju, tai dažniausiai būna data,
ir tada belieka dvi galimos kombinacijos.
- Gana apie tai, - pertraukė Katrina. - Kalbėjomės su
Elyzės seserimi, ji pasakė, kad Elyzė jau daug metų neturėjo
nuolatinio draugo. Veikiausiai to ir nenorėjo.
- Tinderis, - pareiškė Vyleris.
- Atsiprašau?
- Ar jos telefone buvo instaliuota programa „Tinder“?
49
 - Taip, - patvirtino Tordas.
- Vaikinai, kurie matė ją laiptinėje, pabrėžė, kad moteris
buvo gana puošniai apsirengusi. Tad ji grįžo ne iš treniruo­
tės, ne iš darbo ir turbūt ne iš draugės. Jei ji nenorėjo nuola­
tinio vaikino...
- Puiku, - įvertino Katrina. - Tordai?
- Mes patikrinome programą ir joje, švelniai tariant,
buvo daug jai parinktų partnerių. Tačiau tinderis sujungtas
su feisbuku, tad kaip toliau klostėsi jų santykiai, sužinosime
dar negreitai.
- Per tinderį susipažinę žmonės susitinka bare, - pasigir­
do balsas.
Katrina nustebusi pakėlė akis. Prabilo Trulsas Berntsenas.
^ Jei ji buvo pasiėmusi telefoną, tereikia patikrinti bazi­
nes stotis ir apeiti barus tuose rajonuose, kuriuose bus nusta­
tyta jos buvimo vieta.
- Ačiū, Trulsai, - padėkojo Katrina. - Mes jau patikrino­
me bazines stotis. Styne?
Viena analitike tiesiau atsisėdo kėdėje ir kostelėjo.
- Pagal iš „Telenor“ pagrindinės būstinės gautus doku­
mentus, Elyzė Hermansen ėjo iš Jungo aikštės, kurioje įsi­
kūrusi jos kontora, maždaug tarp pusės septynių ir septynių.
Ėjo link kvartalų ties Bentseno tiltu. Paskui...
- Sesuo pasakė mums, kad Elyzė treniravosi netoli „My-
reno dirbtuvių“, - įsiterpė Katrina. - Sporto klubo darbuoto­
jai patvirtino, kad Elyzė atėjo 19.32 ir išėjo 21.14 vai. Atsi­
prašau, Styne.
Stynė kreivai šyptelėjo.
- Paskui Elyzė ėjo per rajoną, kuriame yra jos butas, ku­
riame ji - ar bent jau jos telefonas - buvo tol, kol ją rado. Tai
reiškia, kad kelios bazinės stotys užregistravo signalą, rodan­
tį, kad ji buvo nutolusi nuo namų Griunerliokoje ne daugiau
nei kelis šimtus metrų.
- Puiku, apeisime barus, - tarė Katrina.
5 0
 Ji nugirdo į kriuksėjimą panašų Trulso juoką, pastebėjo
Vylerio šypseną, kiti neišleido nė garso.
Pamanė, kad galėjo būti ir blogiau.
Suvibravo prieš ją ant stalo gulintis telefonas.
Ekrane matėsi Bjorno vardas. Gal ekspertai rado kokių
įkalčių, būtų puiku, jei pavyktų pranešti apie juos čia ir da­
bar. Antra vertus, tokiu atveju jam reikėtų skambinti Krimi­
nalinių ekspertizių tarnybos darbuotojams, sėdintiems neto­
li Katrinos, o ne jai pačiai. O gal visgi skambina asmenišku
klausimu?
Ji jau buvo bespaudžianti mygtuką „Atmesti“, tačiau su­
mojo, kad Bjornas puikiai žino, jog ji dalyvauja susirinkime,
jo atmintis puiki.
Katrina pakėlė telefoną prie ausies:
- Bjornai, sėdžiu susirinkime su tyrėjų grupe.
Pajutusi į ją susmeigtus visų žvilgsnius, ji iškart pasigailėjo.
- Esu Teismo medicinos tarnyboje, - prabilo Bjornas. -
Ką tik sulaukėme preliminarių ant pilvo aptiktos medžiagos
tyrimo rezultatų. Ten nerasta žmogaus DNR.
- Velnias, - išsprūdo Katrinai.
Kaip tik šito ji ir baiminosi. Jei toji srovelė būtų buvusi
sperma, bylą būtų galima išaiškinti, nepraėjus toms lemia­
moms keturiasdešimt aštuonioms valandoms. Iš patirties ži­
noma, kad bėgant laikui viskas darysis tik sudėtingiau.
- Bet gali būti, kad jis vis tiek santykiavo su ja, - tarė
Bjornas.
- Kodėl taip manai?
- Ant pilvo pateko lubrikanto. Turbūt brūkštelėjus pre­
zervatyvu.
Katrina vėl nusikeikė. Į ją susmeigti žvilgsniai priminė,
kad ji vis dar nepasakė nieko, kas parodytų, jog tai ne asme­
niškas pokalbis.
- Tai manai, kad nusikaltėlis naudojosi prezervatyvu? -
paklausė ji garsiai ir aiškiai.
51
 - Jis arba kažkas kitas, su kuo ji tą vakarą susitiko.
- OK, ačiū. - Katrina norėjo baigti pokalbį, bet išgirdo,
kaip Bjornas šaukia jos vardą.
- Taip? - paklausė ji.
- Skambinu ne dėl to.
Ji nurijo:
- Bjornai, mes dabar...
- Šis tas dėl nužudymo įrankio, - pareiškė jis. - Manau,
kad išsiaiškinau, kas tai per daiktas. Ar gali sulaikyti visus
suburtus dar dvidešimt minučių?

Jis gulėjo lovoje, bute. Jau perskaitė visus laikraščius. Koks

nusivylimas, jie nepaminėjo jokių detalių, nepranešė apie
nieką, kas turėjo meninę vertę. Gal ta tyrimo vadovė, Katrina
Brat, nenorėjo apie tai pasakoti, o gal ji tiesiog nesugebėjo
įžvelgti to grožio. Bet jis, policininkas žmogžudžio žvilgsniu,
būtų tai įžvelgęs. Gal jis, kaip ir Brat, apie tai nepasakotų, bet
tikrai būtų įvertinęs.
Jis tyrinėjo Katrinos Brat nuotrauką laikraštyje.
Ji graži.
Ar per spaudos konferenciją neprivaloma vilkėti polici­
ninkės uniformos? O gal tik rekomenduojama? Ji, ko gero,
nesilaiko taisyklių. Spjauna į jas. Jis įsivaizdavo moterį su po­
licininkės uniforma.
Labai graži.
Deja, ji į planus neįtraukta.
Jis padėjo laikraštį į šalį. Persibraukė ranka tatuiruotę.
Kartais apimdavo jausmas, kad atvaizdas gyvas, kad veržiasi
lauk, kad oda įsitempia, kad tuoj sutrūks.
Jis irgi nusispjaus į taisykles.

52
 Vyras įtempė pilvo raumenis ir atsikėlė nepasirėmęs
rankomis. Pažvelgė į save veidrodyje ant stumdomųjų spin­
tos durų. Kalėjime jis treniravosi. Į sporto salę neidavo, jam
nepatiko gulėti ant suoliukų ir kilimėlių, permirkusių kitų
žmonių prakaitu. Jis sportavo savo kameroje. Ne tam, kad
užsiaugintų raumenis, o tam, kad išsiugdytų tikrą, stiprybę.
Ištvermę. Tonusą. Pusiausvyrą. Sugebėjimą ištverti skaus­
mą.
Jo mama buvo stambi. Dideliais sėdmenimis. Galiausiai
leido sau visiškai sudribti. Buvo silpna. Jam reikia tokio kūno
ir tokios medžiagų apykaitos kaip tėvo. Taip pat ir stiprybės.
Jis pastūmė drabužių spintos duris į šoną.
Ten kabėjo uniforma. Jis perbraukė ją ranka. Netrukus
reikės ją apsivilkti.
Galvojo apie Katriną Brat. Vilkinčią uniformą.
Šį vakarą jis išsiruoš į barą. Į lankomą, sausakimšą barą,
ne tokį kaip „Jealousy“. Tai nusižengimas taisyklėms: sukiotis
tarp žmonių dėl ko nors kito nei valgis, pirtis, užduotys, bet jis
vaikštinės visiškai vienas ir niekas jo nepažins. Jam to tiesiog
reikia. Kad neišsikraustytų iš proto. Jis tyliai nusijuokė. Išsi­
kraustęs iš proto. Psichologai sakė, kad jam reikėtų apsilankyti
pas psichiatrą. Jis juk suprato, ką jie turi galvoje: reikia rasti ką
nors, kas išrašytų jam vaistų.
Jis pakėlė nuo lentynos porą nublizgintų kaubojiškų batų,
užmetė akį į moterį spintoje. Ji buvo pakabinta tarp drabu­
žių, stačiomis, ant sienon įkaltos vinies. Žvilgsnis sustingęs.
Sklido kvepalų su levandomis dvelksmas, kuriais jis patepė
jai krūtinę. Vyras uždarė duris.
Išprotėjęs? Kokie niekam tikę idiotai, visi aliai vieno. Ži­
nyne jis pasiskaitę apie asmenybės sutrikimą, pasirodo, tai
psichinė liga, kuri „sukelia diskomfortą ir apsunkina asme­
nybės arba aplinkinių gyvenimą“. Puiku. Jo atveju tai galioja
tik aplinkiniams. Kitokios asmenybės nei savosios jis niekada

53
nenorėtų. Argi turint gėrimų ne protingiausia, natūraliausia
ir maloniausia jausti troškulį?
Jis pažvelgė į laikrodį. Po valandos lauke pakankamai su­
tems.

- Štai ką mes radome jos kaklo žaizdose, - paaiškino

Bjornas ir mostelėjo į projektoriumi rodomą vaizdą ant sie­
nos. - Trys fragmentai kairėje - surūdijusi geležis, vienas de­
šinėje - juodi dažai.
Katrina sėdėjo kartu su susirinkusiaisiais. Bjornas atėjo
pridusęs, apskusti skruostai blizgėjo nuo prakaito.
- Kaip matote, pradurtos vietos pasiskirsčiusios taip, kad
sudaro tam tikrą formą, primenančią žmogaus sąkandį, ta­
čiau dantys turėjo būti aštrūs kaip ylos.
- Gal tai kokio nors satanisto darbas, - pasvarstė Skarė.
- Katrinai dingtelėjo, kad kažkas gal bus nusismailinęs
dantis, bet patikrinę nustatėme, kad kai kuriose vietose dan­
tys beveik kiaurai praduria odos raukšlę, ir matome, kad dan­
tys ne susiliečia, bet tobulai susminga vienas šalia kito. Taigi,
vargu ar tai įprastas žmogaus sąkandis, kai apatinio ir viršu­
tinio žandikaulių dantys susminga vieni šalia kitų. Kadangi
mes radome rūdžių, man kilo mintis, kad buvo naudotasi ge­
ležiniu protezu.
Bjornas spustelėjo kompiuterio klaviatūrą.
Katrina pastebėjo, kad kabinete visi tramdo žiovulį.
Ekrane nušvito kažkokio daikto atvaizdas; užmetusi akį
Katrina pamanė, kad jis panašus į surūdijusius spąstus, ku­
riuos kadais matė pas senelį Bergene - jis vadino įrenginį
lokių slastais. Aštrūs smaigaliai buvo išsidėstę zigzago forma,
o apatinis ir viršutinis žandikauliai sutvirtinti spyruoklėmis.

54
 - Ši nuotrauka rasta Karakase, privačioje kolekcijoje;
greičiausiai daiktas naudotas vergovės laikais, kai buvo ren­
giamos gladiatorių kovos. Du vergai įsidėdavo po tokį daiktą
sau į burną, jiems surišdavo rankas už nugaros ir išvarydavo
į areną. Tas, kuris išgyvendavo, patekdavo į antrą turą. Mano
nuomone. Bet grįžtant prie mūsų temos...
- Ačiū, - padėkojo Katrina.
- Pasidomėjau, kur galima įsigyti tokį geležinį protezą.
Pasirodo, tokios prekės paštu neužsisakysi. Tad jei sužinotu­
me, kas ir kam pardavė šį gaminį Osle ar kur kitur Norvegi­
joje, vardų sąrašas.nebūtų ilgas.
Katrina pagalvojo, kad Bjornas, kaip kriminalistas eks­
pertas, lenda ne į savo sritį, bet nutarė nekomentuoti.
- Dar šis tas, - pridūrė Bjornas. - Trūksta kraujo.
- Trūksta?
- Žmoguje kraujas sudaro maždaug septynis procentus
jo kūno svorio. Būna individualių skirtumų, bet netgi jei jos
rodikliai būtų žemiausiai skalėje, trūksta beveik pusės litro
kraujo. Jau įvertinus visą kiekį, kuris buvo likęs ant kūno, su­
sigėręs į kilimą, telkšojo ant parketo, nuvarvėjo ant lovos. Tad
arba žudikas išsinešė kraują susipylęs į kažkokį indą, arba...
- ...arba jį išgėrė, - pabaigė Katrina.
Kelias sekundes kabinete tvyrojo tyla.
Vyleris kostelėjo:
- O kas žinoma apie juodus dažus?
- Po dažų sluoksniu buvo matyti rūdžių, tad jie pateko į
žaizdą nuo to paties daikto, - atsakė Bjornas ir atjungė pro­
jektorių nuo kompiuterio. - Tačiau dažai ne tokie ir seni. Iš­
tirsiu juos šiąnakt.
Katrina matė, kad susirinkusieji nesiklauso apie dažus,
vis dar galvoja apie kraują.
- Ačiū, Bjornai, - padėkojo Katrina ir atsistojo. - Dabar
laukia apsilankymas baruose. Jau metas į lovą, tad jaunimą

5 5
turbūt išsiųsime namo, o mes, nevaisingieji, liksime čia ir pa-
siskirstysime užduotis.
Jokio atsakymo, jokio juoko, nė vienos šypsenėlės.
- Puiku, tuomet sutarėme, - tarė Katrina.
Pajuto nuovargį. Pasistengė apie tai negalvoti. Jau brendo
gąsdinantis suvokimas, kad tai tik pradžia. Geležiniai dantys,
DNR nerasta. Trūksta pusės litro kraujo.
Per grindis brūkštelėjo kėdžių kojos.
Katrina susirinko užrašus, stryktelėjo ir tarpdury pamatė
tolstančią Bjorno nugarą. Vėl pajuto jausmų sąmyšį: palen­
gvėjimą, sąžinės graužatį ir savinieką.
Ir pagalvojo, kad ji jaučia... neteisingai.

5 skyrius
Ketvirtadienio vakaras ir naktis

Mehmetas Kalakas žvelgė į du žmones priešais. Moteris -

gražaus veido, ryškių akių, vilkinti prigludusius hipsterių
stiliaus drabužius, jos kūnas iškilių formų, ko gero, bus susi­
domėjusi patraukliu vyruku, gal dešimt metų jaunesniu už ją.
Štai tokių lankytojų jis ir tikisi, tad, jiems įžengus pro duris į
„Jealousy“, jis itin plačiai nusišypsojo.
- Ką manai? - pasidomėjo moteris. Ji kalbėjo Bergeno
dialektu. Jos tapatybės kortelėje Mehmetas spėjo pamatyti tik
pavardę. Brat.
Mehmetas nuleido akis ir pažvelgė į nuotrauką, padėtą
ant baro priešais.
- Taip, - tarė jis.
- Taip?
- Taip, ji lankėsi čia. Vakar vakare.
- Esi tikras?
- Ji sėdėjo ten, kur dabar stovite jūs.
- Čia? Viena?
56
 Mehmetas matė, kaip moteris mėgina nuslėpti susijaudi­
nimą. Kodėl žmonės taip daro? Kas čia baisaus - tiesiog paro­
dyti savo jausmus? Jam nesinorėjo išprašyti laukan vienintelj
baro lankytoją, bet pora parodė policininkų pažymėjimus.
- Ji atėjo kartu su vyruku, kuris dažnai čia lankosi. Kas
nutiko?
- Neskaitote laikraščių? - skambiu balsu paklausė švie­
siaplaukis jos bendradarbis.
- Ne, renkuosi tokias informacines priemones, kuriose
išties galima rasti informacijos, - atšovė Mehmetas.
Brat šyptelėjo. *
- Šįryt ją rado nužudytą. Papasakokit mums apie tą vyrą.
Ką jie čia veikė?
Mehmetas pasijuto taip, tarsi kažkas būtų išpylęs ant jo
kibirą šalto vandens. Nužudyta? Moteris, stovėjusi priešais jį
mažiau nei prieš parą, pavirto lavonu? Jis suėmė save į ran­
kas. Susigėdo nuo akimoju kilusios minties: ar bus palan­
ku verslui, ar ne, jei barą paminės laikraščiuose? Visos tos
nesėkmės turi kada nors baigtis.
- Tinderio susitikimai, - atsakė jis. - Jis prisistato kaip
Geiras.
- Prisistato?
- Kertu lažybų, kad toks ir yra jo vardas.
- Ar jis susimoka kortele?
- Taip.
Ji linktelėjo galva kasos aparato pusėn.
- Kaip manai, galėtum surasti jo vakarykštį mokėjimą?
- Manau, kad įmanoma. - Mehmetas karčiai šyptelėjo.
- Ar jie išėjo kartu?
- Tikrai ne.
- Ką tai reiškia?
- Tai, kad Geiras, kaip visada, šoko aukščiau bambos.
Jį paliko, man vos spėjus įpilti gėrimo. Beje, ar norite ko
nors...
57
 - Ne, ačiū, - atsisakė Brat. - Mes darbe. Tai ji išėjo iš baro
viena?
- Taip.
- Ir nematei nieko, kas būtų ją nusekęs?
Mehmetas papurtė galvą, paėmė dvi taures ir pačiupo bu­
telį obuolių sulčių.
- Vaišiname, sultys šviežiai išspaustos, vietinių augin­
tojų. Jei kokį vakarą vėl užsuksite, pavaišinsim alumi. Kaip
žinote, pirmas bokalas dovanų. Tas pats galioja visiems pa­
reigūnams, kuriuos atsivesite kartu. Ar jums patinka muzika?
- Taip, - atsakė šviesiaplaukis policininkas. - U2...
- Ne, - išrėžė Brat. - Ar girdėjote moterį sakant ar matėte
darant ką nors, kas mus sudomintų?
Ne. Tačiau dabar, kai apie tai prabilote, ji užsiminė apie
kažkokį persekiotoją. - Mehmetas atitraukė žvilgsnį nuo pi­
lamų sulčių. - Muzika grojo tyliai, o ji kalbėjo garsiai.
- Suprantama. Ar bare ja dar kas nors susidomėjo?
Mehmetas papurtė galvą.
- Vakaras buvo ramus.
- Kaip ir dabar?
Mehmetas patraukė pečiais.
- Kai Geiras išėjo, čia prieš tai buvusių dviejų lankytojų
jau nesimatė.
- Gal nebus labai sunku surasti ir jų kortelių numerius?
- Pamenu, kad vienas jų sumokėjo grynaisiais. Kitas ne­
pirko nieko.
- OK. Kur pats buvote tarp dvidešimt antros ir pirmos
valandos?
- Aš? Buvau čia. Arba namie.
- Ar kas nors gali tai patvirtinti? Tiesiog tam, kad galėtu­
me išbraukti jūsų vardą iš sąrašų.
- Taip. O gal ir ne.
- Tai taip ar ne?

58
 Mehmetas pagalvojo. Įpainioti teistą paskolų ryklį reikštų
tik prisidaryti dar daugiau bėdų. Jis neatvers šios kortos tol,
kol tikrai neprireiks.
- Ne. Aš gyvenu vienas.
- Ačiū. - Brat pakėlė stiklinę, ir Mehmetas pamanė, kad
ji nori susidaužti taurėmis, o tada suprato, kad ji rodo į kasos
aparatą. - Kol tu ieškosi, mes atsigersime vietinių augintojų
išaugintų obuolių sulčių, OK?

Trulsas kaip pašėlęs lakstė po barus ir restoranus. Parodyda­

vo nuotrauką barmenams ir kelneriams ir dingdavo, vos iš­
girdęs iš anksto numanomus atsakymus „ne“ arba „nežinau“.
Jei nežino, tai nežino, o ši diena ir taip jau labai užsitęsė.
Be to, jam liko nuveikti paskutinį dienotvarkėje pasižymėtą
darbelį.
Trulsas spustelėjo mygtuką ir padėjo tašką, tada peržvel­
gė savo trumpą, bet, anot jo, išsamią ataskaitą:
„Pridedamas barų ir restoranų sąrašas, kuriuose nurody­
tu laiku apsilankė atsakingas ir apačioje pasirašęs asmuo. Nė
vienas darbuotojas nepatvirtino žmogžudystės vakarą matęs
Elyzę Hermansen.“
Jis paspaudė mygtuką „Siųsti“ ir atsistojo.
Išgirdo tylų zirzimą ir pastebėjo blyksinčią fiksuotojo ry­
šio telefono lemputę. Iš numerio ekrane pažino, kad skam­
bina budintys kriminalistai. Iš skambintojų jie priima infor­
maciją ir perduoda tik tą, kuri vertinga. Velnias, jis neturi
laiko plepėti. Gal apsimesti, kad nepastebėjo? Antra vertus,
jei gautų papildomos informacijos, gal pavyktų daugiau nu­
veikti tose srityse, kurios jam rūpi. Trulsas pakėlė ragelį.
- Berntsenas.

59
 - Pagaliau! Niekas neatsiliepia. Kur visi dingę?
- Bare.
- Ar jums nereikia tirti žmogžudystės, kuri...
- Kas nutiko?
- Skambina vyras, teigia, kad vakar buvo susitikęs su Ely-
ze.
- Sujunk.
Pasigirdo trakštelėjimas, ir Berntsenas išgirdo vyrą kvė­
puojant taip sunkiai ir tankiai, jog tai galėjo reikšti tik vie­
na - jis apimtas baimės.
- Pareigūnas Berntsenas, Smurtinių nusikaltimų skyrius.
Ką norite pranešti?
- Mano vardas Geiras Siolė. Internetiniame laikraštyje
VG' pamačiau Elyzės Hermansen nuotrauką. Prisistatau, ka­
dangi vakar buvau trumpai susitikęs su moterimi, kuri labai į
ją panaši. Ir ji prisistatė kaip Elyzė.
Per penkias minutes Geiras Siolė papasakojo apie susiti­
kimą bare „Jealousy“ ir apie tai, kad po to iškart nuėjo namo,
kad buvo ten prieš dvyliktą. Trulsas miglotai prisiminė, kad
besišlapinantys vaikinai matė Elyzę gyvą pusę dvyliktos.
- Ar kas nors gali patvirtinti jūsų grįžimą namo?
- Mano kompiuterio atmintis. Ir Kari.
- Kari?
- Žmona.
- Turite šeimą?
- Žmoną ir šunį. - Trulsas išgirdo, kaip vyras sunkiai ryja
seiles.
- Kodėl nepaskambinote anksčiau?
- Tik dabar pamačiau nuotrauką.
Trulsas užsirašė ir mintyse nusikeikė. Šis tipas ne žudi­
kas, tiesiog žmogelis, kurį teks išbraukti iš sąrašų. Bet tai
reiškia, kad teks rašyti dar vieną ataskaitą. Kai išeis iš čia, jau
bus po dešimtos.

60
Katrina ėjo Marko keliu. Pasibaigus pirmai Anderso Vylerio
darbo dienai, ji išsiuntė vyruką namo. Pagalvojusi, kad šios
dienos jis neužmirš visą gyvenimą, Katrina šyptelėjo. Iš biuro
jis pateko tiesiai į nusikaltimo vietą - čia tai bent. Ne šiaip
koks banalus narkomano nužudymas, kurį žmonės pamiršta
per vieną dieną, o žmogžudystė, kuriai Haris klijuodavo eti­
ketę „Aukos vietoje galėjau būti aš“. Taip nutinka tada, kai
nužudomas eilinis žmogus eilinėje vietoje. Tada per spaudos
konferencijas priguža pilna salė, pirmuosiuose laikraščių
puslapiuose būtinai sumirga straipsnių apie įvykį antraštės.
Nes tai, kas sava, duoda skaitytojams galimybę labiau įsigi­
linti į įvykius. Todėl apie teroro aktą Paryžiuje buvo rašoma
daugiau nei apie teroro aktą Beirute. O žiniasklaidos atsto­
vams rūpi negyvėliai. Todėl policijos viršininką reikia nuola­
tos informuoti apie bylos tyrimą. Jam bus užduodami klausi­
mai. Ne iš karto. Bet jei visuomenės interesams tarnaujančios
jaunos išsilavinusios moters nužudymas nebus išaiškintas
per kelias dienas, viršininkui teks viešai pasisakyti.
Nueiti nuo čia iki Frognerio rajono ir savo buto jai už­
truks pusę valandos, tačiau tai tik į naudą, jai reikia pravė­
dinti galvą. Ir plaučius. Iš striukės kišenės Katrina išsitraukė
telefoną, įjungė programą „Tinder“. Kulniavo, viena akimi
stebėdama šaligatvį, o kita - telefono ekraną, nuotraukas pa-
slinkdavo tai kairėn, tai dešinėn.
Taigi spėjimai pasitvirtino. Elyzė Hermansen grįžo iš
susitikimo su vyru, su kuriuo susipažino per šią programą.
Vyras, kurį apibūdino barmenas, matyt, buvo nepiktybinis,
bet Katrina iš patirties žinojo, kad kai kurie vyrai neteisin­
gai mano, jog „greitukas“ suteikia jiems dar kažkokių teisių.
Archajiškas įsivaizdavimas, kad aktas reiškia, jog moteris
atsiduoda, ir galbūt ne vien tik lovoje. Bet kiek ji žino, yra

61
begalė moterų, kurioms būdingas lygiai toks pats archajiškas
įsivaizdavimas: jos įsitikinusios, kad vyras, bendru sutikimu
įsiskverbęs į jų kūną, iškart morališkai joms įsipareigoja. Ką
gi, gana apie tai, ji ką tik gavo žinutę apie parinktą partnerį.
„Aš Solio aikštėje, dešimt minučių nuo „Nox“ klubo“, -
parašė ji.
„OK, tada rasi mane jau vietoje“, - atsakė Ulrichas, kuris,
sprendžiant iš profilio nuotraukų bei užrašo, turėtų būti pa­
prastas žmogelis.

Trujsas Berntsenas stovėjo ir stebėjo, kaip Mona Do save ap­

žiūrinėja.
Ji nebeatrodė panaši į pingviną. Nebent į pingviną per­
smaugtu liemeniu.
Tik įėjęs Trulsas pastebėjo, kad jam paprašius leisti pasi­
žvalgyti po sporto klubo „Gain“ patalpas, sportinius drabu­
žius vilkinti registratorė liko šiek tiek nepatenkinta. Gal dėl
to, kad nepatikėjo jo tikinimu, esą jis ketina įsigyti klubo abo­
nementą, o gal dėl to, kad nenorėjo, jog čia nuolatos lankytų­
si tokie tipai kaip jis. Galbūt gyvenimas, keliant aplinkiniams
antipatiją - iš esmės dėl labai objektyvių priežasčių, - išmoko
beveik visuose veiduose ieškoti neprielankumo ženklų. Visgi,
praėjęs pro išrikiuotus pilvo ir sėdmenų treniruoklius, pila-
teso pratimų salę, patalpą su stacionariais dviračiais, paskui
pro isteriškai įsijautusius aerobikos instruktorius (kažkodėl
jam atrodė, kad dabar tai vadinasi kažkaip kitaip), Trulsas
pamatė moterį, sportuojančią drauge su vyrais. Svarmenys.
Ji kilnojo štangą. Trumpos praskėstos kojos vis dar priminė
pingviną. Tačiau dėl storo užpakalio ir plataus odinio diržo,
giliai įsirėžusio į liemenį, ji labiausiai panėšėjo į aštuoniukę.
Ji riktelėjo, kimiai, šiek tiek gąsdinančiai, ištiesino nuga­
rą ir pakėlė štangą. Stebeilijosi į raudonio užlietą savo veidą
62
veidrodyje. Keliant nuo grindų diskai trinktelėjo vienas į kitą.
Štanga nesulinko, kaip kad rodoma per televizorių, bet apie
keliamą svorį Trulsas sprendė iš dviejų jaunų pakistaniečių
reakcijos, - vaikinai stovėjo ir spoksojo, kilnodami svarme­
nis, treniruodami dvigalvius raumenis, kad šie pakankamai
išsipūstų ir atsirastų vietos gaujų tatuiruotėms. Velnias, kaip
jis jų nekenčia. Velnias, kaip jie nekenčia jo.
Mona Do nuleido štangą. Suriko ir iškėlė ją vėl. Žemyn.
Aukštyn. Keturi kartai. Tada virpėdama pastovėjo. Nusišyp­
sojo kaip patrakusi ponia iš Lijero, ką tik patyrusi orgazmą.
Jei ji nebūtų buvusi, tokia stora ir taip toli gyvenusi, gal iš to
ir būtų kas nors išėję. Ji pareiškė, kad išsiskyrusi su juo to­
dėl, kad jis pradėjęs jai patikti. Kad vieno karto per savaitę
nebeužtenka. Tą akimirką jam palengvėjo, bet retkarčiais vis
dar apie ją pagalvoja. Žinoma, ne taip kaip apie Ūlą, bet su ja
buvo smagu, tas tiesa.
Mona Do pastebėjo jį veidrodyje. Išsiėmė iš ausų ausines.
- Berntsenai? Maniau, kad turite sporto salę policijos
biure?
- Turime, - tarė jis ir žengė artyn.
Pervėrė pakistaniečius žvilgsniu, bylojančiu: „Aš faras,
tad nešdinkitės iš čia“, bet jie, regis, nesusiprato. Gal jis apsi­
riko juos vertindamas? Kartais tokie jaunuoliai irgi pasirenka
Policijos mokyklą.
- Na, kokie vėjai atpūtė? - Mona Do atsisegė diržą, ir
Trulsas negalėjo susitvardyti, spoksojo, tikėdamasis pamaty­
ti, ar ji vėl išsipūs kaip pingvinas.
- Pamaniau, kad galėtume vienas kitam truputį padėti.
- Ką padaryti? - Ji pritūpė prie štangos ir atsuko diskus
laikančius varžtus.
Jis pritūpė šalia jos, nuleido balsą:
- Tu sakei, dosniai atsilyginate už informaciją.
- Taip, - atsiliepė ji, nenuleidusi balso. - Kas naujo?
Jis kostelėjo:
- Tai kainuos penkiasdešimt tūkstančių.
63
 Mona Do garsiai nusijuokė:
- Berntsenai, mes atsilyginame gerai, bet ne taip gerai.
Dešimt tūkstančių yra maksimali suma. Ir tokiu atveju kalba­
ma apie tikrai riebius kąsnelius.
Trulsas lėtai linktelėjo, apsilaižė lūpas.
- Tai ne kąsnelis.
- Ką sakai?
Trulsas prabilo garsiau:
- Sakau, kad tai ne kąsnelis.
- O kas?
- Kalbam apie pietus iš trijų patiekalų.

- Manęs tai nedomina, - Katrina mėgino perrėkti balsų

kakofoniją ir siurbtelėjo savo kokteilio „White Russian“. - Tu­
riu partnerį, dabar jis namie. Kur tu gyveni?
- Giuldenliovės gatvėje. Bet neturiu jokių gėrimų, viskas
apšniaukšta ir...
- Patalynė švari?
Ulrichas patraukė pečiais.
- Galėsi pakeisti patalynę, kol prausiuosi po dušu, - pa­
siūlė ji. - Atėjau tiesiai iš darbo.
- Ką dirbi?..
- Tau užtenka žinoti tiek, kad tai toks darbas, į kurį reikia
anksti keltis, tad gal mes... - ji linktelėjo durų pusėn.
- Taip, žinoma, bet gal būtų visai neblogai pirma išgerti?
Ji žvilgtelėjo į savo gėrimą. Pradėjo gerti „White Russian“
vien dėl to, kad Džefas Bridžesas siurbčiojo jį filme „Didysis
Lebovskis“.
- Priklauso nuo vieno dalyko, - tarė ji.
- Nuo kokio?

64
 - Nuo to, kaip... tave veikia alkoholis.
Ulrichas nusijuokė.
- Katrina, ar gąsdini, kad gali nepasisekti?
Išgirdusi savo vardą iš svetimo žmogaus lūpų, ji krūpte­
lėjo.
- Ar bijaiy kad nepasiseks, Ul-richai?
- Ne, - išsišiepė jis. - Bet ar žinai, kiek kainavo šie gėri­
mai?
Katrina šyptelėjo. Tas Ulrichas visai OK. Jis pats pirmas ir
vienintelis, kurį ji pasirinko pagal profilio nuotrauką. Ji krei­
pia dėmesį į svorį. Ir ūgį. Ji apskaičiavo kūno masės indeksą,
kaip pokerio lošėjas apskaičiuoja santykį tarp banko sumos
ir siūlomo statymo dydžio. 26,5. Prieš sutikdama Bjorną ji
manė, kad niekada neteks turėti reikalų su tokiu, kurio kūno
masės indeksas didesnis nei 25.
- Man reikia į tualetą, - tarė ji. - Čia mano rūbinės nu­
merėlis, vilkiu juodą odinę striukę. Lauk manęs prie durų.
Katrina atsistojo, nužingsniavo per salę ir pagalvojo, kad
Ulrichui tai pirma galimybė pamatyti ją iš nugaros ir kad jis
nužvelgia tą vietą, kuri jos gimtajame mieste vadinama „už­
pakaliuku“. Ir Katrina žinojo, kad jis patenkintas.
Kitame salės gale žmonės stovėjo susigrūdę, ir jai teko
braute brautis pro juos, kadangi žodis „atsiprašau!“, jos nuo­
mone, tokį stebuklingą poveikį kaip „Sezamai, atsiverk!“ turi
labiau civilizuotuose kraštuose. Pavyzdžiui, Bergene. Ir tur­
būt tarp prakaituotų kūnų ją suspaudė labiau, nei ji tikėjosi,
nes staiga jai pristigo kvapo. Katrina prasibrovė ir žengusi
porą žingsnių pajuto, kad deguonies nebetrūksta.
Kaip visada, prie moterų tualeto driekėsi eilė, o prie vyrų
tualeto buvo tuščia. Katrina vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Vyres­
nioji tyrėja. Jai labiausiai patiktų, jei rytoj į darbą ateitų pir­
moji. Pirmoji moteris. Po velnių, ji pasinaudos šituo. Katrina
ryžtingai atidarė vyrų tualeto duris, įėjo vidun, žengė pro

65
pisuarus ir du vyriškius, kurie jos nepastebėjo, įsmuko į ka­
biną ir užsirakino duris. Kelios bičiulės, su kuriomis kadaise
bendravo, visada sakė, kad kojos nekels į vyrų tualetą, nes ten
viskas labiau apšnerkšta nei moterų tualete. Katrinos patirtis
visai kitokia.
Ji nusismaukė kelnes, atsisėdo ant klozeto ir iškart išgir­
do tyliai beldžiant į duris. Jai tai pasirodė keista, nes juk iš
išorės matosi, kad užimta, o jei manai, kad kabina tuščia, tai
kam belstis? Katrina pažvelgė žemyn. Pro plyšį po durimis
kyšojo smailios gyvatės odos batų nosys. Kita jos mintis buvo
ta, kad ją turbūt pamatė ir atsekė koks nors tipelis, vildama­
sis, jog jai patinka nuotykiai.
- Nešdin... - pradėjo ji, bet paskutinio skiemens „-kis“
nebeišspaudė dėl oro stygiaus. Ar jai darosi bloga? Dar tik
vieną dieną vadovauja, kaip pati supranta, veikiausiai sudė­
tingam žmogžudystės bylos tyrimui, o jau virto kvėpčiojan-
čiu pakrikusių nervų kamuoliu? Dievulėli...
Ji išgirdo, kaip atsidaro durys ir įeina du skardžiabalsiai
vyrukai.
- Juk visiškai žalia, fui!
- Visai nevirta.
Batų nosys pradingo iš po durų. Katrina klausėsi, bet
žingsnių neišgirdo. Atlikusi reikalus ji atidarė duris, nuėjo
prie kriauklės. Jai atsukus vandens čiaupą, prie pisuarų sto­
vinčių vyrukų pokalbis nutrūko.
- Ką čia veiki? - paklausė vienas.
- Šlapinuosi ir plaunu rankas, - atsakė ji. - Įsiminkite
eilės tvarką.
Ji pakratė rankas ir išėjo.
Ulrichas laukė prie durų. Stovėdamas ir laikydamas jos
striukę, jis priminė uodegą vizgenantį šunį su pagaliuku nas­
ruose. Katrina pasižadėjo, kad daugiau apie tai negalvos.

6 6
Trulsas važiavo namo. Įsijungė radiją, užgrojo „Motor-
head“ daina, jis visad manė, kad šis kūrinys vadinasi „Ace of
Space“*. Tol, kol per vieną vakarėlį Mikaelis sušuko: „O štai
Byvis mano, kad Lemis dainuoja ace of... space!“ Jis vis dar
prisiminė, kaip muziką nustelbia šaižus juokas, kaip šviesa
mirga nuostabiose ir drėgnose nuo juoko Ūlos akyse.
Na ir gerai, Trulsas vis dar mano, kad pavadinimas „Ace
of Space“ geresnis negu „Ace of Spades“**. Kai vieną dieną
jis išdrįso atsisėsti Valgykloje prie stalo, prie kurio visi šne­
kučiavosi, Bjornas Holmas savo juokingu dialektu kaip tik
dėstė, kad būtų buvę poetiškiau, jei Lemis būtų išgyvenęs iki
72 metų. Kai Trulsas paklausė kodėl, Bjornas atsakė trumpai:
„7 ir 2, 2 ir 7, supranti? Morisonas, Džimis Hendriksas, Džo-
plin, Kobainas, Vainhaus, visi kaip vienas.“
Trulsas linktelėjo, nes matė, kad linksi ir visi kiti. Jis vis tiek
nesuprato, ką tai reiškia. Žinojo tik tai, kad vis dar nepritampa.
Visgi, pritapęs ar nepritapęs, šį vakarą Trulsas gavo tris-
dešimčia tūkstančių daugiau nei suknistas Bjornas Holmas ir
visi jo linksintys draugeliai valgykloje.
Išgirdusi, ką Trulsas pasakoja apie tą sukandimą arba,
kaip įvardijo Holmas, protezą, Mona visiškai įsiaudrino. Ji
paskambino savo redaktoriui ir išklojo, ką pasakė Trulsas.
Pietūs iš trijų patiekalų. Užkandis: Elyzė Hermansen ėjo su­
sitikti su kažkuo, su kuo susipažino per tinderį. Pagrindinis
patiekalas: aukai parėjus namo, žudikas veikiausiai jau laukė
viduje. Desertas: jis pribaigė moterį, perkandęs jai kaklo ar­
teriją geležiniais dantimis. Už kiekvieną patiekalą - po de­
šimt tūkstančių. Trisdešimt. 3 ir 0, 0 ir 3, supranti?
- Ace of space, ace of space, - šūkavo Trulsas su Lemiu.

* Visatos asas. (Angį.)

** Vynų tūzas. (Angį.)
67
 - Nieko nebus, - pareiškė Katrina ir apsimovė kelnes. -
Jei neturi prezervatyvo, viską pamiršk.
- Bet aš pasitikrinau prieš dvi savaites, - tarė Ulrichas ir
atsisėdo ant lovos. - Prisiekiu, gali persmeigti mane devy­
niais peiliais.
- Susikišk tuos peilius žinai kur, - atšovė Katrina ir giliai
įkvėpė, kad užsisegtų kelnių sagą. - Tai neapsaugos manęs
nuo nėštumo.
- Mergaičiuke, ar nieko nevartoji?
Mergaičiuke? Taip, Ulrichas jai patinka. Priežastis kita.
Tai dėl... Velnias žino dėl ko. Katrina nuėjo į koridorių, apsi­
avė batus. Prisiminė, kur Ulrichas pakabino jos odinę striukę,
įsidėmėjo, kad iš vidaus duryse įtaisytas paprastas sukiojamas
užraktas. Tai jau taip, ji visada gerai paruošia atsitraukimo
planą. Katrina skubiai nėrė pro duris ir nulipo laiptais. Išėju­
si į Giuldenliovės gatvę, gaiviame rudens ore pasijuto laisva,
apėmė jausmas, kad paspruko. Ji nusijuokė. Patraukė tolyn
tarp medžių, plačios ištuštėjusios alėjos viduriu. Velnias, vi­
sai nuklydo į lankas. Bet jeigu jau taip puikiai sekasi sprukti,
jeigu apsigyvenusi su Bjornu pasiliko galimybę atsitraukti,
kodėl neįsidėjo spiralės ar negėrė kontraceptinių piliulių?
Kaip tik atvirkščiai, ji pamena, kaip kalbėjosi su Bjornu ir
aiškino, kad jos ir taip jautriai psichikai nereikalingi nuo­
taikų svyravimai, kuriuos sukelia tie hormoniniai pokyčiai.
Taip ir buvo, pradėjusi draugauti su Bjornu ji nustojo gerti
kontraceptikus. Minčių srautą pertraukė telefono skambutis,
pasigirdo grupės „Big Star“ daina „O My Soul“, kurią parinko
ne kas kitas, o Bjornas, audringai paaiškinęs, kokia didinga ši
užmiršta aštuntajame dešimtmetyje gyvavusi JAV grupė. Pa­
siskundė, kad programoje „Netflix“ pasirodžius dokumenti­
niam filmui jam nebereikia užsiiminėti savo misija ir visiems

68
pasakoti apie grupę. „Velniai juos rautų, slaptos grupės tuo ir
džiugina, kad jos YRA slaptos!“ Vargu ar tas vyras kada nors
suaugs.
Ji atsiliepė:
- Klausau, Gunarai?
- Nužudyta geležiniais dantimis? - Dažniausiai ramiai
nusiteikęs skyriaus viršininkas kalbėjo įsikarščiavęs.
- Atsiprašau?
- Kalbu apie antraštę VG internetinėje svetainėje. Para­
šyta, kad, Elyzei Hermansen parėjus namo, žudikas jau laukė
bute. Kad perkando jai kaklo arterijas. Teigiama, kad žinios
gautos iš patikimo šaltinio policijoje.
-Ką?
- Beįmanąs jau paskambino. Jis... koks čia tiktų žodis?
Įširdęs.
Katrina sustojo. Bandė galvoti.
- Visų pirma, mes nežinome, ar jis laukė bute, kaip neži­
nome ir to, ar jis sukando ir ar tai išvis buvo vyras.
- Tai reiškia, kad šaltinis policijoje nebuvo patikimas,
man į tai nusišvilpt. Reikia išsiaiškinti. Kas nutekina infor­
maciją?
- Nežinau, bet esmė ta, kad VG neatskleis šaltinio.
- Esmė ta, esmė kita... Jie neatskleis šaltinio, nes žino,
kad ateityje iš jo gaus daugiau. Brat, mums reikia atsikratyti
to, kuris tekina informaciją.
Katrina įtemptai mąstė.
- Taigi, Beįmanąs susirūpino dėl to, kad dėl nutekėjusios
informacijos nukentės tyrimas?
- Jis sunerimo, nes dėl to visi pareigūnai pasirodys pras­
toje šviesoje.
- Taip ir pamaniau.
- Ką pamanei?
- Tu žinai ką, ir pats galvoji tą patį.

69
 - Aptarsime šį reikalą anksti ryte, - tarė Hagenas.
Katrina Brat įsikišo telefoną į kišenę ir nužvelgė taką.
Vienas šešėlis sujudėjo. Turbūt vėjas sujudino medžius.
Akimirką ji pasvarstė, ar verta pereiti gatvę ir toliau eiti
apšviestu šaligatviu, apsisprendė ir nužingsniavo tiesiai.

Mikaelis Beįmanąs stovėjo svetainėje prie lango. Čia, iš aukš­

tai, iš jų prabangaus namo Hiojenhalyje, matosi visas Oslo
centras, nusidriekęs į vakarus, link neaukštų kalnų prie Hol-
menkoleno. Ir šį vakarą miestas žiba kaip deimantas. Jo dei­
mantas.
Jo vaikai saugiai miega. Jo miestas miega ne visai saugiai.
- Kas yra? - paklausė Ūla ir pakėlė akis nuo skaitomos
knygos.
- Tą bylą tikrai reikia išaiškinti.
- Turbūt visas reikia išaiškinti.
- Šita itin svarbi.
- Nu.
- Esmė ne čia.
- Jaudinies dėl to, kad VG išpūtė tokį burbulą?
Jis pajuto paniekos gaidelę žmonos balse, bet nesuko dėl
to galvos. Ji nusiramino, vėl elgiasi kaip pridera. Nes giliai
viduje Ūla žino, kas jai pridera. Ji neieško priežasčių kivir­
čams, jai labiausiai patinka rūpintis šeima, plepėti su vaikais
ir skaityti knygas. Tad į kritiką jos balse nebūtina atsiliepti. Ji
juk vis tiek nesuprastų. Mat jei nori, kad tave prisimintų kaip
gerą karalių, gali rinktis vieną iš dviejų galimybių. Karaliauti
ramiais laikais, sėdėti soste ir mėgautis gerove. Arba gali būti
karaliumi, kuris padeda šaliai įveikti negandas. O jei negan­
dų nėra, galima apsimesti, kad jos jau čia pat, skelbti karą ir
parodyti, kokia bėda ištiks valstybę, jei ši nedalyvaus kare,
70
o čia jau reikia sutirštinti spalvas. Tai gali būti nereikšmin­
gas karas, svarbiausia jį laimėti. Mikaelis Beįmanąs pasirinko
antrąjį variantą: žiniasklaidos atstovams ir politikams Rotu­
šėje dėstydamas apie atvykėlių iš Baltijos šalių ir Rumunijos
padarytus nusikaltimus pateikė neteisingus statistinius duo­
menis ir liūdna gaida nupasakojo, kokia laukia ateitis. Šitaip
įgijo pranašumo ir papildomų priemonių, siekdamas pergalės
šioje kovoje, kurią žiniasklaida apibūdino kaip nuožmų karą.
Ir kai lygiai po metų jis pateikė kitus skaičius, atrodė kaip
tikras nugalėtojas.
Bet dabartinė žfnogžudystės byla reiškia karą, kuriam jis
nevadovauja, o po tokio VG straipsnio nė nebežino, ar tai
išties tik nereikšmingas karas. Juk jie visi šoka pagal žinia-
sklaidos dūdelę. Jis pamena, andai Svalbarde nuslinko nuoš­
liauža. Žuvo du žmonės, daug gyventojų liko be namų. Prieš
kelis mėnesius liepsnojant kotedžams Nedre Eikeryje žuvo
trys žmonės ir daug žmonių liko be pastogės. Pastarajam įvy­
kiui jie skyrė mažai vietos, aprašė trumpai, kaip ir mažyčius
gaisrus bei eismo įvykius. Bet nuošliauža tolimoje saloje, kaip
ir tie dantys, taip patraukė žiniasklaidos dėmesį, kad žurna­
listai įsikibo šių įvykių, tarsi tai būtų nacionalinė katastrofa.
O ministrė pirmininkė, kuri šokteli, žiniasklaidos atstovams
pasakius „op!“, kreipėsi į tautą per tiesioginę laidą naciona­
linėje televizijoje. Tuomet televizijos žiūrovai ir Nedre Eike-
rio kotedžų gyventojai galėjo svarstyti, kur ji buvo, kai ten
siautėjo gaisras. Mikaelis Beįmanąs žinojo, kur ji buvo. Kaip
visada, ji su visais savo patarėjais gulėjo priglaudusi ausį prie
žemės ir klausėsi žiniasklaidos vibracijų. Ir jų neišgirdo.
Bet Mikaelis Beįmanąs suprato, kad dabar žemė pradėjo
drebėti.
Ir kad dabar - kai jis kaip sėkmingai besidarbuojantis po­
licijos viršininkas turi galimybę įžengti į galingųjų labirin­
tus - prasideda karas, kurio nevalia pralaimėti. Jam reikia
teikti pirmenybę būtent šiai žmogžudystei, tarsi kalba eitų
7 1
apie masinius nusikaltimus, vien dėl to, kad Elyzė Herman-
sen buvo stipri, išsilavinusi, grynakraujė norvegė, einanti
ketvirtą dešimtį, dėl to, kad nužudyta ji ne gelžgaliu, peiliu
ar pistoletu, o geležiniais dantimis.
Todėl jis priėmė sprendimą, kuris jam buvo labai ne prie
širdies. Dėl daugelio priežasčių. Bet nėra kitos išeities.
Reikia jį išsikviesti.

6 skyrius
Penktadienio rytas

Haris nubudo. Rodos, kažką sapnavo, turbūt riksmą. Viskas

išblėso. Jis prisidegė cigaretę ir įsijautė. Koks tai nubudimas?
Iš esmės, jie būna penkių tipų. Visų pirma - su darbu susijęs
nubudimas. Ilgą laiką toks nubudimas buvo pats geriausias.
Tuomet jis iškart pasinerdavo į tiriamą bylą. Kartais miegant
ir sapnuojant pasikeisdavo perspektyva, ir jis galėdavo gulėti
ir mąstyti apie tai, ką jie išsiaiškino, judėti pirmyn žingsnis
po žingsnio, pažvelgti iš kitos pusės. Jei pasisekdavo, jo dė­
mesį patraukdavo kas nors naujo, ir jis išvysdavo blykstelėji­
mą anapus mėnulio. Ne todėl, kad pajudėjo mėnulis, o todėl,
kad į šoną žengtelėjo jis pats.
Kitokio pobūdžio yra nubudimas vienatvėje. Žinant, kad
esi vienas lovoje, vienas gyvenime, vienas pasaulyje; tada jį
dažnai užliedavo saldus laisvės pojūtis, kartais melancholija,
kurią turbūt galima pavadinti vienatve, o gal tiesiog akimir­
kos įžvalga apie tikrąjį žmogiškąjį gyvenimą, kuris yra ne kas
kita, kaip kelionė iš būvio, kuriame tave tarsi bambagysle su
viskuo sieja ryšys, į mirtį, kuri atskiria nuo visko ir nuo visų.

72
Tai sekundę trunkantis praregėjimas, prieš pat nubundant,
prieš vėl įsijungiant visiems mūsų apsauginiams mechaniz­
mams, švintant guodžiančioms iliuzijoms ir ruošiantis pa­
žvelgti į gyvenimą jo apgaulingame švytėjime.
Kartais tekdavo nubusti iš baimės. Paprastai tai prasidė­
davo po tris savaites trukusio nepaliaujamo gėrimo. Visada
apnikdavo didesnė ar mažesnė baimė. Būdavo sunku suvokti,
ar kažkur tyko koks nors priešas, ar gresia pavojus, apimdavo
kone panika jau vien dėl to, kad esi atsibudęs, kad gyveni,
kad esi čia. Bet kartais jis jausdavo ir vidinį pavojų. Nerimą,
kad daugiau niekada nebijos. Kad galutinai ir nepagydomai
išprotės.
Ketvirtasis nubudimo tipas irgi buvo susijęs su baime.
Kai jauti, kad čia dar kažkas yra. Smegenys iškart imdavo
darbuotis dviem kryptimis. Tyrė praeitį: kaip, po velnių, tai
atsitiko? Svarstė galimą ateitį: kaip man pasprukti? Kartais
kildavo reakcija „kovok arba bėk“, bet ji prasidėdavo vėliau,
tad nebuvo „nubudimo“ dalis.
Penktasis nubudimo tipas Hariui Hūlei buvo naujas. Jis
pramerkdavo akis su pasitenkinimu. Pradžioje stebėjosi, kad
įmanoma nubusti laimingam, ir nesąmoningai patikrindavo
visus parametrus, dėl ko kyla ši idiotiška „laimė“, gal tai tik
malonaus lėkšto sapno aidas. Bet šiąnakt jo neaplankė ma­
lonūs sapnai, tik persekiojo demono riksmas ir į tinklainę
įsirėžė pasprukusio žudiko atvaizdas. Ir vis tiek Haris nubu­
do laimingas, argi ne? Taip. Po kiek laiko, kai kiekvieną rytą
nubusdavo apimtas vis tokio paties laimės jausmo, Haris su­
sitaikė su mintimi, kad jis yra gana patenkintas vyras, kuris
rado laimę baigdamas eiti penktą dešimtį, ir kol kas tikėtina,
kad jam pavyks įsitvirtinti šiose naujai užkariautose žemėse.
Šiuos pokyčius nulėmusi moteris gulėjo mažesniu nei iš­
tiestos rankos atstumu nuo jo, kvėpavo tolygiai ir ramiai. Jos
plaukai išsidraikę ant pagalvės tarsi juoda kaip varnas saulė.

73
 Kas yra laimė? Haris skaitė straipsnį apie tyrimą, kuris
atskleidė, kad, vertinant kraujyje esantį laimės rodiklio sero­
tonino lygį, buvo nustatyta mažai išorės faktorių, kurie ilgam
sumažintų jo kiekį. Galima netekti kojos, sužinoti, kad nega­
lėsi turėti vaikų, kad sudegė namas. Tada iškart krinta sero­
tonino lygis, bet po iešių mėnesių žmogus tampa kone toks
pats laimingas ar nelaimingas kaip anksčiau. Tas pats nutinka
nusipirkus dar didesnį namą ir dar brangesnį automobilį.
Visgi mokslininkai nustatė, kad kai kurie dalykai palaiko
laimės jausmą. Pats svarbiausias - sėkminga santuoka.
O jis kaip tik tokia ir džiaugėsi. Kartais pats sau taip sa­
kydavo, retais atvejais užsimindavo apie tai keliems žmo­
nėms, kuriuos vadina draugais, nors ir retai su jais susitinka.
„Mums su žmona gera kartu.“
Taip, laimė jo rankose. Jei tik galėtų, mielai nukopijuotų
visas trejus metus trunkančios santuokos dienas, įterptų į lai­
ką ir vėl viską išgyventų iš naujo. Bet tai neįmanoma, gal dėl
to jį kamuoja tas jam gerai pažįstamas nerimas? Laikas ne­
sileidžia sustabdomas, įvykiai veja vienas kitą, gyvenimas -
kaip jo išpūsti cigaretės dūmai, net ir uždariausioje erdvėje
jie neprognozuojamai keis savo formą. O kadangi dabar vis­
kas puiku, pasikeitimai vyks tik į blogąją pusę. Tiesa, taip jau
būna. Laimė - tai tipenimas plonu ledu, jau geriau plaukti
stingdančiame vandenyje, šalti ir kapanotis, siekiant iškilti,
negu laukti, kol įlūši ir nugarmėsi į gelmę. Dėl to jis įprato
nubusti anksčiau nei būtina. Kaip ir šiandien, juk paskaita
apie žmogžudysčių tyrimą prasideda tik vienuoliktą. Gera
nubusti, ilgėliau pagulėti, pajausti tą neįprastą laimę, kol ši
tęsiasi. Haris atsikratė minčių apie tą, kuris paspruko. Haris
už tai neatsakingas. Tai ne Hario medžioklės plotai. Be to,
vyras su demono veido tatuiruote sapnuose išnyra vis rečiau
ir rečiau.
Haris tylutėliai atsikėlė iš lovos, nors Rakelės kvėpavimas
buvo netolygus ir jis įtarė, kad žmona tik apsimeta mieganti,
74
nes nenori trikdyti ramybės. Jis apsimovė kelnes, nulipo į
pirmą aukštą, į espreso kavos aparatą įdėjo jos mėgstamos
kavos kapsulę, įpylė vandens ir atidarė naują tirpios kavos
indelį. Haris pirkdavo mažas kavos pakuotes, nes šviežia ką
tik atidaryta kava daug skanesnė. Jis įjungė virdulį, basnirčia
įsispyrė į batus, išėjo į lauką ir sustojo ant laiptų. Įtraukė vės­
tančio rudens oro. Čia, aukštai, Beserude, Holmenkolio kely­
je, naktimis jau atvėsta. Jis apžvelgė miestą apačioje ir fjordą,
kuriame tarsi mažyčiai balti trikampiai mėlyname vandeny
siūbavo kelios likusios jachtos. Po dviejų mėnesių, o gal netgi
po kelių savaičių čia iškris pirmasis sniegas. Puiku, juk dide­
lis rudai nubeicuotas namas pastatytas ne vasarai, o žiemai.
Haris prisidegė antrą dienos cigaretę ir nužingsniavo sta­
čiu akmenukais nubarstytu privažiuojamuoju keliuku. Kojas
kilnojo aukštai, kad neužmintų ant neužrištų raištelių. Galėjo
apsivilkti striukę ar bent jau marškinėlius, bet čia ir slypi vi­
sas malonumas, į šiltus namus gera sugrįžti sušalus. Jis susto­
jo prie pašto dėžutės. Išsiėmė laikraštį Aftenposten.
- Labas rytas, kaimyne.
Haris negirdėjo, kad kaimyno asfaltuotu privažiuojamuo­
ju keliuku atrieda automobilis „Tešla“. Langas vairuotojo pu­
sėje buvo praviras, ir Haris pamatė šviesiaplaukę ponią Sy-
vertsen. Kilęs iš rytinės miesto dalies ir vakarinėje praleidęs
nedaug laiko, Haris laikė ją tipiška Holmenkoleno namų šei­
mininke. Ji leidžia laiką namie, turi du vaikus ir dvi aukles,
bet nė neketina vėl pradėti dirbti, nors Norvegijos valstybė
padėjo jai apmokėti penkerių metų studijas universitete. Tai,
ką kiti vadina laisvalaikiu, ji vertina kaip darbą: geros fizi­
nės formos palaikymas (Haris matė tik sportinį švarkelį, bet
žinojo, kad po apačia ji vilki prigludusią sportinę aprangą;
penktą dešimtį einanti kaimynė atrodė velniškai gerai), pla­
navimas (kada kuri auklė prižiūri vaikus, kada ir kur šeima
atostogaus: ar name Nicos pakraštyje, ar slidinėjimo kurorte
Hemsedalyje, ar kotedže Pietų Norvegijoje), ryšių palaikymas
75
(priešpiečiai su draugėmis, pietūs su giminėmis ir įtakingais
pažįstamais). Tačiau svarbiausias jos darbas jau padarytas: ji
susirado vyrą, apmokantį jos vadinamąjį darbą.
O Rakelei nepavyko to padaryti. Nors užaugo dideliame
mediniame name Beserude, kur anksti įgyjama apsukrumo,
nors yra protinga ir pakankamai graži, kad gautų, ko panorė­
jusi, iš visų kirvių ji išsirinko kaplį ir susidėjo su buvusiu gir­
tuokliu, mažai uždirbančiu žmogžudysčių tyrėju, kuris šiuo
metu nebegeria ir dėsto Policijos mokykloje, kur uždirba dar
mažiau.
- Vertėtų mesti rūkyti, - tarstelėjo ponia Syvertsen, ty­
rinėdama jį žvilgsniu. - Negaliu prie nieko daugiau prikibti.
Kur treniruojiesi?
- Rūsy, - atsakė Haris.
- Įsirengėte sporto salę? Kas tavo treneris?
- Aš, - atsakė Haris.
Jis giliai įtraukė cigaretės dūmų ir pažvelgė į savo atvaiz­
dą ant automobilio užpakalinio stiklo. Jis lieknas, bet stam­
besnis nei prieš kelerius metus. Užsiaugino tris kilogramus
raumenų. Dar du kilogramai priaugo per tingias dienas. Jis
pasirinko sveikesnį gyvenimo būdą. Bet veidas, atsispindin­
tis ant stiklo, rodė, kad taip buvo ne visada. Akių baltymus ir
poodinį sluoksnį vagojančios raudonos plonytės išsišakoju­
sios kraujagyslės bylojo apie praeitį, kurioje viešpatavo alko­
holis, chaosas, nemiga ir žalingi įpročiai. Nuo ausies iki lūpų
kampučio įsirėžęs randas priminė apie beviltišką padėtį ir
nevaldomus impulsus. O laikydamas cigaretę tarp smiliaus ir
bevardžio (mat neturėjo dešinės rankos didžiojo piršto) Ha­
ris liudijo krauju parašytą istoriją apie žmogžudystes ir blogį.
Jis pažvelgė į Aftenposten. Antraštę „Žmogžudystė“. Ir
akimirką vėl pasigirdo riksmas.
- Aš irgi ketinau įsirengti sporto salę, - prabilo ponia
Syvertsen. - Gal užeitum kada popiet kitą savaitę ir ką nors
patartum?
76
 - Reikia kilimėlio, svarmenų ir skersinio, - atsakė Ha­
ris. - Mano patarimai tokie.
Ponia Syvertsen plačiai nusišypsojo. Linktelėjo, tarsi nie­
ko kito ir nebūtų tikėjusis.
- Geros dienos, Hari.
„Tešla“ nuriedėjo, o Haris grįžo prie namo.
Aukštų eglių šešėlyje jis sustojo ir nužvelgė statinį. Šis
buvo patikimas. Žinoma, visur galima įsilaužti, bet šiuo atve­
ju tektų kaip reikiant paplušėti. Storose ąžuolinėse duryse
buvo įtaisytos trys spynos, langus dengė grotos. Ponas Sy-
vertsenas skundėsi, kad priešais stovintis namas jam prime­
na Johanesburgą, kad dėl šio griozdo taikus rajonas atrodo
pavojingas, kad dėl to krinta nekilnojamojo turto kainos.
Grotas Rakelė sumanė pritvirtinti tada, kai jų tikrai prireikė.
Tada, kai Hario vykdomas žmogžudystės tyrimas įstūmė ją
ir jos sūnų Olegą į pavojų. Olegas jau užaugo: išsikraustė,
apsigyveno su drauge, pradėjo studijuoti Policijos mokyklo­
je. Tegu Rakelė pati nusprendžia, kada grotas nuimti. Nes jų
daugiau nebereikia. Nūnai Haris - tik kuklią algą gaunantis
dėstytojas.

- Ak, pus-rytukas, - sumurmėjo Rakelė ir tyčia garsiai

nusižiovavusi atsisėdo lovoje. Haris padėjo padėklą priešais
ją ant apkloto.
Pus-rytukas - taip jie vadina tą laiką, kurį rytais leidžia
kartu, prieš Raketei išeinant į Užsienio reikalų departamen­
tą, kur ji dirba teisininke. Haris palindo po antklode ir, kaip
visada, padavė jai Aftenposten dalį su straipsniais apie sporto
ir šalies įvykius, o pats pasiėmė puslapius, kuriuose aprašy­
ti užsienio įvykiai ir kultūra. Užsidėjęs akinius, mat galiau­
siai pripažino, kad šie jam reikalingi, pirmiausia perskaitė
77
pranešimą apie naujausią Stufjano Stivenso albumą ir pri­
siminė, kad Olegas pakvietė jį į „Sleater Kinney“ koncertą,
vyksiantį kitą savaitę. Keliantis nerimą neurotiškas rokas,
koks Hariui ir patinka. Olegui patinka, sunkesnė muzika, ir
kaip tik dėl šios priežasties Haris labai vertino kvietimą.
- Kas naujo? - paklausė Haris ir atsivertė kitą puslapį.
Jis žinojo, kad žmona skaito apie pirmame puslapyje ap­
rašytą žmogžudystę, bet apie ją nepasakos. Toks jų nebylus
susitarimas.
- Daugiau nei 30 procentų tinderio naudotojų yra vedę, -
tarė ji. - Bet tinderis nesutinka su šia informacija. Kas pas
tave?
- Regis, naujas „John Misty“ albumas nesulaukė pripaži­
nimo. Arba taip ir yra, arba autorius paseno ir surūgo. Ma­
nau, kad labiau tikėtinas pastarasis variantas. Jam patinka
Mojo ir Uncut.
- Hari?
- Man labiau patiktų jaunas ir surūgęs. Ir tada, bėgant
metams, jis taptų mielesnis. O tu kaip manai?
- Ar pavydėtum, jei užsiregistruočiau tinderyje?
-Ne.
- Ne? - Jis stebėjo, kaip Rakelė įsitaiso sėdom. - Kodėl
gi ne?
- Man trūksta vaizduotės. Esu naivuolis ir manau, kad ma­
nęs tau tikrai užtenka. Ne taip jau kvaila būti naivuoliu, ar ne?
Ji atsiduso.
- Ar tavęs niekada nekamuoja pavydas?
Haris vartė laikraštį.
- Mane apninka pavydas, bet neseniai Stolė Aunė patei­
kė man begalę priežasčių atsikratyti šio jausmo. Šiandien jis
apsilankys mano paskaitoje ir skaitys pranešimą apie liguistą
pavydą.
- Hari? - Erzinanti Rakelės balso intonacija išdavė, kad ji
nesiruošia pasiduoti.
78
 - Nepradėk sakinio mano vardu, būk gera, juk žinai, kad
tai sukelia man nerimą.
- Tai ir gerai, nes kaip tik ketinau pasiteirauti, ar kada
nors geidi kitų moterų.
- Ketinai? Ar jau teiraujiesi?
- Dabar jau teiraujuosi.
- OK.
Jo žvilgsnis užkliuvo už nuotraukos: nufotografuotas Mi-
kaelis Beįmanąs su žmona, besilankantys kino filmo premje­
roje. Belmanui tinka juodas akies raištis, taip jis ir pasirodo
visuomenėje. Haris suvokė, kad Beįmanąs žino, ką daro. Jau­
nasis policijos viršininkas pareiškė, kad žiniasklaida ir tokie
kriminaliniai filmai kaip šis kuria iškreiptą Oslo vaizdą, kad
jam vadovaujant policijai mieste pirmą kartą išties įsivyravo
ramybė. Kad, remiantis statistika, galimybė nusižudyti šiame
mieste yra daug didesnė už galimybę būti nužudytam.
- Taigi, - prabilo Rakelė, ir Haris pajuto, kad ji prisislin­
ko arčiau. - Ar trokšti kitų?
- Taip, - atsakė Haris ir užgniaužė žiovulį.
- Visą laiką? - pasitikslino ji.
Jis pakėlė akis nuo laikraščio. Suraukęs kaktą žvelgė prieš
save.
- Ne, ne visą laiką.
Tada vėl pradėjo skaityti. Prie Operos rūmų pamažu
dygsta naujas Munko muziejus ir Deichmano biblioteka. Ša­
lis, kurioje du šimtus metų žvejai ir ūkininkai siuntė visus
meninių gabumų turinčius nepritapėlius į Kopenhagą ir į ki­
tus Europos miestus, tuojau galės pasigirti sostine, panašia į
kultūros miestą. Kas būtų galėjęs tuo patikėti? Tiksliau: kas
tuo tiki?
- Jei galėtum pasirinkti, - erzinamai murkė Rakelė, - ir
žinotum, kad nebus jokių pasekmių, ar kitą naktį praleistum
su manimi, ar su savo svajonių moterimi?
- Ar šiandien tau nereikia pas gydytoją?
79
 - Tik vieną naktį. Be jokių pasekmių.
- Ar dabar privalau pasakyti, kad tu ir esi mano svajonių
moteris?
- Nagi.
- Gal kokią nors pasiūlysi?
- Odrė Hepburn?
- Siūlai užsiimti nekrofilija?
- Hari, neišsisukinėk.
- Na. |tariu, pasiūlei mirusią moterį, nes nutarei, jog pa­
manysiu, kad jei jau pasirinksiu tą, su kuria negaliu išties
praleisti nakties, tai tu pajusi mažesnę grėsmę. Bet tebūnie,
pasinaudosiu tavo manipuliatyvia pagalba ir filmu „Pusryčiai
pas Tifanį“: garsiai ir energingai sakau „taip".
Rakelė šūktelėjo:
- Tai ko lauki? Kodėl nenuklysti į šoną?
- Visų pirma, aš nežinau, ar svajonių moteris pasakys
„taip“, o kai mane atstumia, man sunku ištverti. Visų antra,
„be jokių pasekmių“ šiuo atveju negalioja.
- O kodėl?
Haris vėl įniko į laikraštį.
- Veikiausiai mane paliktum. Šiaip ar taip, užsirūstintum.
- Galėtum viską išlaikyti paslaptyje.
- Nesugebėčiau.
Kadaise už socialinius reikalus atsakinga Oslo miesto ta­
rybos narė Izabelė Skiojen kritikavo dabartinę miesto valdžią
dėl neparuoštų gelbėjimo planų, mat artinasi vadinamoji tro­
pinė vėtra, kuri, anot sinoptikų pranešimų, su neregėta jėga
nusiaubs vakarinę pakrantę. Dar keisčiau, kad po kelių valan­
dų audra smogs Oslui, tik bus jau šiek tiek aprimusi. Skiojen
teigė, kad miesto tarybos pirmininko atsakymas („Mes ne­
same tropikuose, todėl ir neskyrėme pinigų tropinei audrai,
savaime suprantama“) išduoda aroganciją ir atsakomybės
stoką, ką būtų galima apibūdinti kaip sąmoningumo trūku­
mą. „Jis mano, kad visuotinis atšilimas yra kažkas, kas vyksta
80
užsienyje“, - pareiškė Skiojen, nufotografuota gerai pažįsta­
ma poza, ir Haris nusprendė, kad ji ketina grįžti į politiką.
- Kai sakai, kad nesugebėtum paslaptyje išlaikyti savo
nuotykio, ar turi galvoje, kad prasitartum? - kamantinėjo
Rakelė.
- Turiu galvoje, kad neištverčiau. Paslaptys vargina. Tada
mane užgraužtų sąžinė. - Jis vertė laikraščio puslapius, kol
nebeliko ką versti. - Sąžinės priekaištai vargina.
- Vargina tave, taip. O kaip jausčiausi aš, ar nepagalvojai,
kaip mane tai įskaudintų?
Haris užmetė ajcį į kryžiažodį, tada padėjo laikraštį ant
antklodės ir atsisuko į žmoną.
- Mieloji, jei nesužinotum apie tą nuotykį, visai nieko ne-
pajaustum.
Rakelė čiupo jį už smakro, suėmė jį, o kita ranka pašiaušė
jam antakių plaukelius.
- Bet jeigu sužinočiau apie tai? Arba jei tu sužinotum,
kad aš suartėjau su kitu vyru? Ar tavęs tai neįskaudintų?
Jai išpešus iš antakio styrantį žilą plauką, Hariui suskau­
do.
- Be abejo, - prisipažino jis. - Todėl taip pasielgus mane
graužtų sąžinė.
Ji paleido smakrą.
- Bet, po šimts, Hari, tu kalbi taip, tarsi tirtum žmogžu­
dystės bylą ir užsiimtum dedukcija. Ar tu nieko nejauti?
- Po šimts? - Haris kreivai šyptelėjo ir pažvelgė į ją per
akinių rėmelių viršų. - Ar žmonės vis dar sako „po šimts“?
- Atsakyk, nes... ten, kur... vėžiai žiemoja.
Haris nusijuokė.
- Aš jaučtUy kad bandau kuo nuoširdžiausiai atsakyti į
tavo užduodamus klausimus. Bet tai darydamas privalau mąs­
tyti ir galvoti apie tikrovę. Jei pasiduočiau pirmiesiems savo
impulsams, atsakyčiau tai, ką, mano manymu, tu norėtum iš­
girsti. Bet čia reikia būti atsargiam. Aš ne tik nuoširdus, aš
81
gudrus. Tokiu nuoširdumu tiesiog bandau užsitarnauti tavo
būsimą pasitikėjimą. Juk gali ateiti diena, kai man tikrai rei­
kės pameluoti, ir tokiu atveju būtų puiku, jei tu tikėtum, kad
esu sąžiningas.
- Hari, užtenka maivytis. Štai kokia tavo tikrovė: jei tai
nesukeltų tiek rūpesčių, būtum neištikimas paršas.
- Ko gero, taip.
Rakelė kumštelėjo jam, nuleido kojas nuo lovos ir su pasi­
piktinimu dūsaudama iššlepsėjo pro duris. Jai lipant laiptais
Haris išgirdo dar vieną atodūsį.
- Užvirsi vandenį kavai? - priminė jis.
- Keris Grantas, - šūktelėjo ji. - Ir Kurtas Kobainas. Vie­
nu metu.
* Jis girdėjo, kaip ji tvarkosi apačioje. Kaip virdulyje kun­
kuliuoja vanduo. Haris padėjo laikraštį ant spintelės prie lo­
vos, rankas sunėrė už galvos. Nusišypsojo. Laimingas. Sto­
damasis žvilgsniu užkliuvo už jos laikraščio dalies, gulinčios
ant pagalvės. Pastebėjęs nuotrauką - nusikaltimo vietą ir
policijos juostas - jis užsimerkė ir nuėjo prie lango. Vėl atsi­
merkė, pažvelgė į egles. Pajuto, kad šįkart galėtų tai padaryti.
Įstengtų pamiršti pasprukusiojo vardą.

Jis nubudo. Vėl sapnavo savo mamą. Ir vyrą, tvirtinantį, kad

yra jo tėvas. Įsigilino, koks tai nubudimas. Jis pailsėjęs. Ra­
mus. Patenkintas. Šiuos pokyčius nulėmusi moteris gulėjo
mažesniu nei ištiestos rankos atstumu nuo jo. Vyras atsisuko
į ją. Vakar jį vėl užvaldė noras medžioti. Neketino to daryti,
tačiau bare pamatęs tą policininkę tarsi akimirksniu pasidavė
likimui. Oslas - mažas miestas, žmonės nuolat mato vieni
kitus, bet jis nesusilaikė. Visgi nepaleido vadelių, perprato

82
meną suimti save į rankas. Jis tyrinėjo veido bruožus, plau­
kus, keistai užlenktas rankas. Moteris buvo šalta ir nekvėpa­
vo, levandų kvapas beveik išgaravo, tačiau tai nesvarbu, savo
darbą ji jau atliko.
Jis nusimetė antklodę ir nuėjo prie drabužių spintos, išsi­
ėmė uniformą. Nubraukė dulkeles. Pajuto, kaip gyslomis teka
kraujas. Laukia dar viena puiki diena.

7 skyrius
Penktadienio priešpietis

Haris Hūlė žingsniavo Policijos mokyklos koridoriumi kartu

su Stole Aune. Jis, 193 centimetrų ūgio, buvo visa dvidešim­
čia centimetrų aukštesnis už savo penkeriais metais vyresnį
ir daug apkūnesnį kolegą.
- Mane stebina, kad negali suprasti tokio paprasto daly­
ko, - pareiškė Aunė ir patikrino, ar taškuota peteliškė savo
vietoje. - Tai jokia paslaptis. Tu dėstai todėl, kad tavo tėvai
darė tą patį. Jei tiksliau, kadangi dėstė tavo tėvas. Net ir post
mortem tu ieškai jo pripažinimo, kurio niekada nesulaukei
dirbdamas policininku, kurio sulaukti nenorėjai, kadangi
tavo sukilimas prieš tėvą prilygo pastangoms netapti tokiam
kaip jis, tu žvelgei į jį kaip į apgailėtiną individą, mat jis ne­
sugebėjo išgelbėti gyvybės tavo mamai. Savo paties trūkumus
tu pavertei jo trūkumais. Ir tapai policininku, bandydamas
išpirkti kaltę, kad ir pats nesugebėjai išgelbėti mamos, tad
panorai visus išgelbėti nuo mirties, tiksliau - nuo žudikų.
- Mhm. Kiek žmonės, tikėdamiesi išgirsti tokias kalbas,
moka tau už valandą?

83
 Aunė nusijuokė:
- Beje, jei jau prabilai apie gydymąsi. Ar išsiaiškinote,
kodėl Rakelei skauda galvą?
- Šiandien ji eina pas gydytoją, - atsakė Haris. - Jos tėvą
kankino migrenos priepuoliai, prasidėję vyresniame amžiuje.
- Paveldėjimas. -Tai tarsi aiškiaregės paslaugos, kurias
gailiesi užsisakęs. Mums, žmonėms, niekada nepatiko tai, ko
negalime išvengti. Kaip ir mirties.
- Paveldėjimas nėra neišvengiamas. Mano senelis pasa­
kojo, kad jis, kaip ir jo tėvas, tapo alkoholiku vos išlenkęs
vieną taurelę. O mano tėvas mėgavosi, ir aš turiu galvoje -
tikrai mėgavosi, alkoholiu visą savo gyvenimą, bet priklau­
somas netapo.
. - Tai reiškia, kad alkoholizmo genas peršoko vieną kartą,
taip jau nutinka.
- O gal genetika tėra lengvas būdas išsisukti ir neprisipa­
žinti apie savo silpną charakterį?
- Gal ir taip, bet, po galais, turėtų būti leidžiama dėl savo
silpno charakterio kaltinti genus.
Haris nusišypsojo, ir koridoriumi priešinga kryptimi
žingsniuojanti studentė klaidingai supratusi atsakė jam tuo
pačiu.
- Katrina atsiuntė man nuotraukas iš nusikaltimo vietos
Griunerliokoje, - tarė Aunė. - Ką manai?
- Apie kriminalinius įvykius neskaitau.
Antru numeriu pažymėtos auditorijos durys buvo pravi­
ros. Pagal studijų programą paskaita buvo skirta paskutinio
kurso studentams, bet Olegas minėjo, kad su keliais draugais
pirmakursiais pamėgins įsmukti vidun. Ir išties - auditorija
buvo sausakimša. Studentai ir netgi keli dėstytojai sėdėjo ant
laiptelių ir stoviniavo prie sienų.
Haris priėjo prie pulto, įjungė mikrofoną. Nužvelgė su­
sirinkusiuosius. Nesąmoningai dairėsi Olego veido. Pokal­
biai nuščiuvo, stojo tyla. Haris apsilaižė lūpas. Keisčiausia ne
8 4
tai, kad jis tapo dėstytoju, o tai, kad jam tai patinka. Keista,
kad jis, žmonių apibūdinamas kaip uždaras tylenis, laisviau
jaučiasi prieš susirinkusius reiklius studentus nei parduotu­
vėlėje „7-Eleven“. Kartais pardavėjas paduoda jam cigarečių
„Camel Light“, Haris nori patikslinti prašęs „Camel“, o jam
už nugaros kyla murmesys. Prastomis dienomis ar kilus ner­
vinei įtampai yra buvę net ir taip, kad jis išeidavo, nešinas
„Camel Light“ pakeliu. Surūkydavo vieną cigaretę, o likusias
nusviesdavo į šiukšliadėžę. O čia jis jaučiasi kaip žuvis van­
deny. Dėsto apie žmogžudystes. Haris kostelėjo. Nepastebėjo
kaip visada rimto Olego veido, bet pastebėjo kitą, puikiai jam
pažįstamą. Su juodu raiščiu ant akies.
- Matau, kad kai kurie supainiojo auditorijas. Paskaita
apie trečiojo lygio tyrimą skirta paskutinio kurso studentams.
Juokas. Neatrodė, kad kas nors ruoštųsi išeiti.
- OKy - tarė Haris. - Turėsiu nuvilti tuos, kurie atėjo pa­
siklausyti dar vienos dalykiškos šio dėstytojo paskaitos apie
žmogžudysčių tyrimą. Šiandien paskaitą skaitys svečias, daug
metų dirbęs patarėju policijos biuro Smurtinių nusikaltimų
skyriuje, Skandinavijoje paskelbęs daugiausia straipsnių
smurto ir žmogžudysčių temomis. Tačiau prieš suteikdamas
žodį Stolei Aunei, mat žinau, jog jį lengva prakalbinti ir sun­
ku užčiaupti, primenu, kad kitą trečiadienį laukia dar viena
kryžminė apklausa. Pentagramos byla. Bylos aprašymą, pra­
nešimus apie nusikaltimo vietą ir išrašus iš apklausų rasite
internetiniu adresu PM/tyrimas. Stole?
Pasigirdo plojimai, Haris pasuko prie žemyn vedančių
laiptelių, o atstatęs pilvuką ir išsišiepęs Stolė energingai nu­
žingsniavo prie pulto.
- Otelo sindromas! - šūktelėjo Aunė ir priėjęs prie mi­
krofono nuleido balsą: - Posakį „Otelo sindromas“ vartoja­
me darbe, taip vadiname liguistą pavydą, šioje šalyje jis yra
dažniausia žmogžudysčių priežastis. Toks pats pavydas kaip
Viljamo Šekspyro dramoje Otelas. Rodrigas įsimyli generolo
85
Otelo žmoną Dezdemoną, o klastingas karininkas Jagas ne­
kenčia Otelo, jaučiasi nuvertintas, kadangi generolas nepaski-
ria jo kapitonu. Jagas nutaria sužlugdyti Otelą ir taip pagerinti
savo ateitį, todėl padeda Rodrigui sukiršinti Otelą su žmona.
Apsukrusis Jagas siekia tikslo, Otelo galvą ir širdį apkrėsda-
mas virusu, kuris pavojingas gyvybei, atsparus ir pasireišr
kiantis įvairiausiomis formomis. Pavydu. Otelas pasiligoja,
dėl pavydo kyla epilepsijos priepuolis, tad jis guli scenoje ir
tirta. Galiausiai Otelas nužudo savo žmoną, paskui nusižudo
pats. - Aunė timptelėjo tvido švarko rankoves. - Pateikiu šią
santrauką ne dėl to, kad Policijos mokykloje privalu studijuoti
Šekspyro kūrybą, bet juk ir jums reikia šiek tiek tikro išsi­
lavinimo. - Nuvilnijo juokas. - Taigi, pavydo nepažįstantys
jaunuoliai ir jaunuolės, kas tas Otelo sindromas?
- Ko užsukai? - sušnabždėjo Haris. Jis atsistojo pačiame
gale šalia Mikaelio Beįmano. - Susidomėjai pavydu?
- Ne, - atsakė Beįmanąs. - Noriu, kad išaiškintum pasta­
rosios žmogžudystės bylą.
- Tada bijau, kad atėjai veltui.
- Noriu, kad dirbtum kaip anąsyk, vadovautum mažai ty­
rėjų grupei, kuri imasi tyrimo lygiagrečiai ir nepriklauso nuo
didžiosios tyrėjų grupės.
- Ačiū, viršininke, bet atsakymas yra neigiamas.
- Hari, mums tavęs reikia.
- Taip. Čia.
Beįmanąs nusijuokė.
- Neabejoju, kad esi geras dėstytojas, bet nesi puikus. Ta­
čiau taip jau nutiko, kad esi puikus tyrėjas.
- Nebeturiu reikalų su žmogžudystėmis.
Mikaelis Beįmanąs šypsodamas papurtė galvą.
- Nagi, Hari. Kaip manai, kiek ilgai dar slapstysiesi čia ir
apsimetinėsi, kad esi kitoks nei iš tikrųjų? Hari, tu nesi toks žo­
lėdis kaip tas vyras, stovintis prie pulto. Tu plėšrūnas. Kaip ir aš.

86
 - Atsakymas vis dar yra „ne“.
- Ir žinai, plėšrūnai turi aštrius dantis. Būtent dėl to jie
atsidūrė mitybos grandinės viršuje. Matau, kad ten priekyje
sėdi Olegas. Kas galėjo patikėti, kad jis įstos į Policijos mo­
kyklą?
Haris pajuto, kaip įspėjamai pasišiaušia plaukeliai ant
sprando.
- Beįmanai, aš gyvenu tokį gyvenimą, kokį pasirinkau.
Nebegrįšiu atgal, mano atsakymas galutinis.
- Ypač kai pagalvoji, kad stojant į šią mokyklą svarbiausia
yra neturėti jokių dėmių iš praeities.
Haris neatsakė. Aunės žodžius vėl palydėjo juokas, Beį­
manąs irgi sukikeno. Padėjo ranką Hariui ant peties, prisi­
lenkė arčiau, prislopino balsą:
- Net jei tai nutiko prieš kelerius metus, turiu pažįstamų,
kurie paliudys, kad kadaise matė Olegą perkant heroiną. Vai­
kinukas gautų iki dvejų metų nelaisvės. Gal jam ir nereikėtų
kalėti, bet policininku jau niekada netaptų.
Haris papurtė galvą.
- Beįmanai, tu niekada šito nepadarysi.
Beįmanąs nusijuokė:
- Ne? Gal ir atrodo, kad šaudau į žvirblius iš kulkosvai­
džio, bet man tikrai svarbu, kad ši byla būtų išaiškinta.
- Jei pasakiau „ne“, pakenkęs mano šeimai vis tiek nieko
nelaimėsi.
- Gal ir ne, bet nepamirškime aplinkybės, kad aš... kaip
ten sakoma? Nekenčiu tavęs.
Haris spoksojo į nugaras priešais.
- Beįmanai, nesi žmogus, kuris leidžiasi užvaldomas jaus­
mų, tam jų turi nepakankamai. Ką pasakysi, kai išaiškės, kad
ilgą laiką slėpei tokią informaciją apie PM studentą Olegą
Faukę? Beįmanai, kai priešininkas žino, kokios prastos tavo
kortos, blefuoti neverta.

87
 - Jei nori užstatyti vaikino ateitį tikėdamasis, kad blefuo­
ju, labai prašom, Hari. Tai tik viena byla. Išaiškink ją, ir šių
kaltinimų nebeliks. Privalai atsakyti iki vidurdienio.
- Tiesiog įdomumo dėlei, Beįmanai. Kodėl būtent ši byla
tau tokia svarbi?
Beįmanąs patraukė pečiais.
- Politika. Plėšrūnui reikia mėsos. Be to, Hari, nepamiršk,
kad esu tigras. O tu tik liūtas. Tigras sveria daugiau, be to,
vienam jo kilogramui tenka daugiau smegenų masės. Todėl
romėnai Koliziejuje žinojo, kad išleidus tigrą ir liūtą kartu,
pastarajam galas.
Haris stebėjo, kaip priekyje kažkas atsisuka. Olegas. Jis
šypsojosi, iškėlęs nykštį. Vaikinukui tuoj sueis dvidešimt
(įveji. Jo burna ir akys panašūs į mamos, tačiau tamsūs ir pri­
gludę plaukai - į ruso tėvo, kurio jis nebeprisimena. Haris
irgi iškėlė nykštį, pamėgino išspausti šypseną. Kai atsisuko į
Beįmaną, šio nebebuvo.
- Daugiausia nuo Otelo sindromo kenčia vyrai, - garsiai
aiškino Stolė Aunė. - Nuo Otelo sindromo kenčiantys vyrai
žudikai dažniausiai pribaigia rankomis, o moterys kuo nors
smogia arba smeigia peiliu.
Haris klausėsi. Plono po kojomis traškančio ledo, užsi­
traukusio ant juodo vandens.

- Atrodai rimtas, - grįžęs iš tualeto į Hario kabinetą tarė

Aunė, tada ištuštino kavos puodelį ir apsivilko paltą. - Tau
nepatiko paskaita?
- Patiko. Beįmanąs irgi dalyvavo.
- Mačiau. Ko jis norėjo?
- Mėgino man pagrasinti, kad imčiausi naujosios žmog­
žudystės bylos tyrimo.
 - Ir ką jam atsakei?
- Nesutikau.
Aunė linktelėjo.
- Gerai. Taip artimai susiduriant su grynuoju blogiu, ku­
rio buvo pilna mūsų kasdienybėje, ilgainiui ima nykti siela.
Gal kitiems taip ir neatrodo, bet ši patirtis sunaikino mūsų
esybės dalį. Pagaliau mūsų brangiausiems ir artimiausiems
žmonėms atėjo metas sulaukti dėmesio, kurį pasiglemždavo
sociopatai. Mūsų pamaina baigėsi, Hari.
- Nori pasakyti, kad nuleidi rankas?
- Taip.
- Mhm. Suprantu tavo apibendrintą vertinimą, bet gal čia
slypi kas nors konkretaus?
Aunė patraukė pečiais.
- Tiesiog per daug dirbau ir per mažai laiko praleidau
namie. O kai analizuoju žmogžudysčių bylas, net ir būdamas
namuose juose nebūnu. Taip, Hari, juk viską apie tai žinai. O
Aurora, ji... - Aunė išpūtė skruostus ir iškvėpė. - Mokytojai
sako, kad jai ėmė sektis šiek tiek geriau. Taip jau būna, kad
tokio amžiaus vaikai užsisklendžia savyje. Kad jie bando nau­
jus dalykus. Tai, kad ant riešo atsirado randas, nereiškia, kad
ji nuolat pjaustosi, gal padarė tai tiesiog iš smalsumo. Bet jei
tėvas nesugeba nuoširdžiai pasikalbėti su savo vaiku, jam tai
visada kelia nerimą. O jei tas tėvas yra „kietas“ psichologas,
tai gali varyti jį į neviltį.
- Dabar jai penkiolika, ar ne?
- Gal jai dar nesulaukus šešiolikos visa tai pasimirš ir nu­
grims į praeitį. Tokiame amžiuje svarbiausia atpažinti skir­
tingus etapus. Bet jei mes rūpinamės savo artimaisiais, tai
turime daryti ne po dar vienos bylos tyrimo, ne po dar vienos
darbo dienos, o dabar. Ar ne taip, Hari?
Haris suėmė savo neskustą viršutinę lūpą nykščiu ir smi­
liumi, lėtai linktelėjo.
- Mhm. Žinoma.
89
 - Jau eisiu, - tarė Aunė, čiupo portfelį ir ištraukė krūvą
nuotraukų. - Beje, čia Katrinos atsiųstos nuotraukos iš nusi­
kaltimo vietos. Kaip jau sakiau, man jos nereikalingos.
- O kam jos reikalingos man? - paklausė Haris ir žvilgte­
lėjo į moters lavoną ant krauju aplaistytos lovatiesės.
- Pamaniau, gal paskaitoms. Girdėjau, paminėjai Penta­
gramos bylą. Vadinasi, naudoji tikras bylas ir tikrus doku­
mentus.
- Tokia jau programa, - atsiliepė Haris, stengdamasis at­
plėšti žvilgsnį nuo moters nuotraukos. Joje įžvelgė kažką pa­
žįstamo. Tarsi kažkas aidėtų. Gal mato moterį ne pirmą kartą?
- Koks aukos vardas?
- Elyzė Hermansen.
*Vardas nesukėlė jokių prisiminimų. Haris pažvelgė į kitą
nuotrauką.
- Kas čia per žaizdos ant kaklo?
- Tu tikrai neskaitei apie bylą? Apie tai skelbia visos laik­
raščių antraštės. Nenuostabu, kad Beįmanąs bando tave už­
speisti. Jas paliko geležiniai dantys, Hari.
- Geležiniai dantys? Koks nors satanistas?
- Jei paskaitysi VG, pamatysi, kad jie rašo apie mano ko­
legos Halsteino Smito žinutę tviterio tinklaraštyje, kurioje jis
įspėja, kad siautėja vampyristas.
- Vampyristas? Norėjai pasakyti - vampyras?
- Jei jau domiesi, - atsiliepė Aunė ir iš portfelio išsitraukė
išplėštą VG puslapį, - vampyrų pasitaiko tik zoologijoje ir
grožinėje literatūroje. O, anot Smito ir dar kelių psichologų
iš viso pasaulio, vampyristas yra žmogus, kuris pasitenkina
gerdamas kraują. Paskaityk čia.
Aunė kyštelėjo Hariui žinutę iš tviterio, ir Haris perskai­
tė. Žvilgsnis užkliuvo už paskutinio sakinio. Vampyristas
smogs vėl.
- Mhm. Net jeigu tų vampyristų yra vos keli, tai nereiš­
kia, kad psichologai neteisūs.
9 0
 - Gal juokauji? Pritariu plaukimui prieš srovę, ir man pa­
tinka garbėtroškos kaip Smitas. Deja, studijų metais jis pada­
rė klaidą, dėl kurios gavo Beždžionės pravardę, ir baiminuo­
si, kad kolegoms psichologams jis sukelia mažai pasitikėjimo.
Bet, tiesą sakant, kol dar nebuvo įklimpęs į tą vampyrizmą, jis
buvo daug žadantis specialistas. Net ir jo straipsniai buvo vi­
sai neblogi, bet jam nepavyko paskelbti jų nė viename mokslo
žurnale. Bet dabar jo straipsnį išspausdino. Laikraštyje VG.
- O kodėl netiki vampyristais? - paklausė Haris. - Juk
pats sakei: jei gali sugalvoti kokį nors nukrypimą, kažkas pa­
saulyje tokį tikrai turi.
- Taip, sutinku, būna visko. Arba dar bus. Mūsų seksua­
lumas atspindi tai, ką mes įstengiame sugalvoti ir jausti. O tai
juk išties neturi ribų. Dendrofilija - tai medžių keliamas lyti­
nis susijaudinimas. Kakorafiofilija - tai nesėkmės žadinamas
geismas. Bet jei norime ką nors apibūdinti kaip ,,-filiją“ arba
,,-izmą“, tam reikia paplitimo ir bendrų vardiklių. Smitas ir
į jį panašūs patologiški melagiai susikūrė savo ,,-izmą“. Jie
klysta, nėra jokių vadinamųjų vampyristų, kurie elgiasi pagal
tam tikrą nuspėjamą elgsenos modelį, kurį jie ar kas nors ki­
tas galėtų apibūdinti. - Aunė užsisegė švarką ir pasuko prie
durų. - O štai ši aplinkybė, kad tave kamuoja artumo baimė
ir neįstengi apkabinti išeinančio draugo, iškart pasiūlo dirvą
brandinti psichologinei teorijai. Perduok Rakelei labų dienų
ir pasakyk, kad linkiu atsikratyti galvos skausmo. Hari?
- Ką? Taip, žinoma. Labų dienų. Tikiuosi, kad Aurorai
viskas bus gerai.
Išėjus Aunei Haris liko sėdėti, spoksodamas į vieną taš­
ką. Anądien, kai jis įžengė į svetainę, Rakelė žiūrėjo filmą.
Jis žvilgtelėjo į ekraną ir paklausė, ar režisierius yra Džeim­
sas Grėjus. Vaizdas buvo visiškai neutralus, tik gatvė, jokių
aktorių ar išskirtinių automobilių, kamera nebuvo pakreipta
ypatingu kampu, jis tik dvi sekundes žiūrėjo į nematyto fil­
mo kadrus. Tai reiškia, kad vaizdas niekada nebūna visiškai
91
neutralus, bet Haris tikrai nesuvokė, kodėl pagalvojo būtent
apie tą režisierių. Gal reikšminga tai, kad prieš kelis mėne­
sius žiūrėjo Džeimso Grėjaus filmą. Gal tai tėra banalios ir
nesąmoningos sąsajos. Jis užmetė akį į filmą, ir dviejų sekun­
džių kadras, kuriame matėsi tik viena kita detalė, smegenimis
nuskriejo taip greitai, kad Haris nesugebėjo perprasti, kokiu
būdu jam pavyko padaryti šitokią išvadą.
Haris pasiėmė mobilųjį telefoną.
Padelsė. Tada susirado Katrinos Brat telefono numerį.
Pastarąjį kartą bendravo su ja prieš šešis mėnesius, kai kole­
gė pasveikino jį gimimo dienos proga. Jis parašė „ačiū“. Ne­
naudojo didžiosios raidės, nepadėjo taško. Žinojo, kad Brat
suvokia: tai nereiškia, jog jam nė motais. Haris tiesiog ne­
mėgsta rašyti ilgų žinučių.
Niekas neatsiliepė.
Kai surinko Katrinos numerį Smurtinių nusikaltimų sky­
riuje, ragelį pakėlė Magnusas Skarė.
- Oho, skambina pats Haris Hūlė.
Tai buvo pasakyta taip ironiškai, kad Hariui nekilo jokių
abejonių. Smurtinių nusikaltimų skyriuje Haris niekada ne­
turėjo daug gerbėjų, ir Skarė tikrai nebuvo vienas iš jų.
- Ne, šiandien Brat nemačiau. Keista, ji juk pradėjo vado­
vauti tyrimui, mes užversti darbais.
- Ar gali pranešti, kad aš...
- Geriau paskambink vėliau, Hūle, mes turime ką veikti.
Haris padėjo ragelį. Barbeno pirštais į stalą, žvelgė į stu­
dentų pristatytų darbų krūvą, pūpsančią vienoje rašomojo
stalo pusėje, ir nuotraukų pluoštą kitoje. Galvojo apie Beį­
mano pateiktą plėšrūnų analogiją. Liūtas? Taip, kodėl gi ne?
Jis skaitė, kad liūtams, kurie medžioja vieni, pasiseka tik pen­
kiolika kartų iš šimto. Kai liūtas sučiumpa stambią auką ir ne­
pajėgia perkąsti jai gerklės, ją pasmaugia. Plėšrūnas nasrais
sugriebia už kaklo ir užspaudžia kvėpavimo takus. O tai gali
užtrukti. Jei gyvūnas stambus, toks kaip afrikinis buivolas,
92
liūtas gauna iš paskutiniųjų kankinti auką valandų valandas,
nors nutinka, kad galų gale tenka ją paleisti. Toks ir žmogžu­
dystės tyrimas. Sunkus darbas ir jokio atlygio.
Jis pažadėjo Rakelei, kad nebegrįš. Pasižadėjo ir sau.
Haris vėl žvilgtelėjo į pluoštą nuotraukų. Į Elyzės Her-
mansen atvaizdą. Vardą jis įsiminė akimirksniu. Auka guli
ant lovos, ryškios visos detalės. Bet svarbu ne detalės. Svar­
biausia visuma. Beje, aną vakarą Rakelė žiūrėjo filmą „Lašas“.
Ir režisierius buvo visai ne Džeimsas Grėjus. Haris apsiriko.
Penkiolika procentų. Visgi šis tas.
Ji gulėjo ypatingai. Ją taip paguldė. Scenografija. Tarsi
aidas iš užmiršto sapno. Riksmas miške. Balsas vyro, kurio
vardą jis mėgina ištrinti iš atminties.
Haris kai ką prisiminė. Kad kai jis neištveria, kai atsuka
butelio kamštį ir paragauja alkoholio, sprendimas priimamas
ne tą akimirką, nors tuo Haris kitados tikėjo. Sprendimas
jau būna seniausiai priimtas. O paskui viską lemia palankios
aplinkybės. O tokios visada susiklosto. Vieną dieną priešais
jį atsiduria butelis. Kuris ilgai jo laukė. Kurį pamatyti nekan­
travo ir Haris. Visa kita - tik iškrova, trauka, fizikos dėsniai,
kurių neišvengsi.
Velnias, velnias.
Haris pašoko, čiupo odinę striukę ir nėrė pro duris.

Jis pažvelgė į veidrodį, patikrino, ar striukė gerai prigludusi.

Dar kartą perskaitė jos gyvenimo aprašymą. Jam jau dabar
nepatinka. Varde yra raidė w, nors neturėtų būti, vien tai nu­
sipelno papeikimo. Jis teiktų pirmenybę kitai aukai, kuri jį
masintų labiau. Tarkim, Katrinai Brat. Bet sprendimą priėmė
už jį. Jo laukia moteris, kurios varde yra raidė w.
Jis užsisegė paskutinę striukės sagą. Ir išėjo.
93
 8 skyrius
Penktadienio diena

- Kaip Belmanui pavyko tave įkalbėti? - paklausė Guna­

ras Hagenas, stovėdamas prie lango nugara į Harį.
- Na, - pasigirdo su niekuo nesupainiojamas balsas jam
už nugaros. - Jis. pateikė man pasiūlymą, kurio nevaliojau
atsisakyti.
Gal balsas buvo kimesnis nei tada, kai girdėjo jį pastarąjį
kartą, bet toks pats žemas ir kupinas ramybės. Kartą Hagenas
nugirdo darbuotojas sakant, kad Haris gali pasigirti vienu
gražiu dalyku - balsu.
- Ir kas gi tai per pasiūlymas?
- Penkiasdešimt procentų algos bus mokama viršvalan­
džių įkainiu. Gausiu dvigubą pensiją.
Skyriaus viršininkas nusijuokė.
- O tu nepateikei jokių sąlygų?
- Tik tai, kad pats galėsiu pasirinkti, kas dirbs mano gru­
pėje. Noriu tik trijų žmonių.
Gunaras Hagenas atsisuko. Haris sėdėjo susmukęs kėdė­
je, prieš save ištiesęs ilgas kojas. Jo siaurame veide išryškėjo
daugiau raukšlių, o tankūs trumpi šviesūs plaukai ties smilki­
niais pražilo. Tačiau jis ne toks liesas kaip tada, kai Hagenas
matė jį pastarąjį kartą. Akių baltymai aplink ryškias mėlynas
raineles gal ir nėra skaisčiai balti, bet jų nevagoja raudonas
tinklas kaip tais sunkiais laikais.
- Ar gyveni sausai, Hari?
- Kaip norvegų naftos platforma, šefe.
- Hm. Tu žinai, kad norvegų naftos platformos nėra sau­
sos, jos uždarytos tik tol, kol vėl pakils kainos.
- Tą ir turėjau omeny.
Hagenas papurtė galvą.
- O aš maniau, kad bėgant metams suaugsi.
9 4
 - Koks nusivylimas, ar ne? Taip ir netampame protinges­
ni, tik senstame. Vis dar nieko negirdėjai iš Katrinos?
Hagenas žvilgtelėjo į telefoną.
-Ne.
- Gal paskambinkim jai dar sykį?

- Halsteinai! - pasigirdo šūktelėjimas iš svetainės. - Vai­

kai nori, kad vėl pabūtum vanagu.
Halsteinas Smitas atsiduso, tačiau buvo patenkintas, pa­
dėjo Frančeskos Tvin knygą Miscellany of Sex ant virtuvės
stalo. Ką gi, įdomu paskaityti, kad moterų blakstienų išpe-
šimas dantimis Trobriando salose netoli Naujosios Gvinėjos
aprašomas kaip seksualus veiksmas, bet jis nerado nieko, ką
galėtų panaudoti savo daktaro disertacijoje, be to, jam sma­
giau džiuginti savo vaikus. Nesvarbu ir tai, kad jis vis dar pa­
vargęs po paskutinio pasirodymo, juk gimtadienis tik vieną
kartą metuose. O jeigu turi keturis vaikus, per metus būna
keturi gimtadieniai. Bet jeigu vaikai reikalauja vaikų šventės
ir per tėvų gimtadienius, tada jau šeši. Dvylika, jei bus mini­
mos ir pusės metų sukaktuvės. Jam žingsniuojant į svetainę,
kurioje vaikai viltingai mėgdžiojo balandžių burkavimą, su­
čirškė durų skambutis.
Kai Halsteinas Smitas atidarė duris, ant laiptų laukianti
moteris įžūliai įsispoksojo jam tiesiai į veidą.
- Užvakar suvalgiau kažko su riešutais, - paaiškino jis ir
pasikasė erzinantį ryškiai raudoną išbėrimą ant kaktos. - Po
kelių dienų praeis.*

* Seksualinė įvairovė. (Angį.)

95
 Jis pažiūrėjo į moterį ir suprato, kad jos dėmesį prikaustė
ne išbėrimas.
- O, šitai, - tarė jis ir nusiėmė indėnišką galvos apdangalą
su plunksnomis. - Turėjau atrodyti kaip vanagas.
- Labiau primena vištą, - įvertino moteris.
- Iš tiesų tai Velykų viščiukas, bet mes vadiname jį višt-
vanagiu.
- Aš esu Katrina Brat, dirbu Smurtinių nusikaltimų sky­
riuje, Oslo policijos biure.
Smitas pakreipė galvą.
- Taip, tikrai, vakar mačiau jus per televizorių, per žinias.
Ar atėjote pakalbėti apie tą žinutę tviteryje? Perdien netyla
telefonas, nenorėjau sukelti tiek triukšmo.
* - Ar galiu užeiti?
- Žinoma, bet tikiuosi, kad jūs nenusiteikusi prieš šėlio­
jančius vaikus.
Smitas paaiškino atžaloms, kad kurį laiką jie patys pabus
vanagais, tada nusivedė policininkę į virtuvę.
- Atrodo, kad jums reikėtų puodelio kavos, - tarė jis ir
nesulaukęs atsakymo įpylė gėrimo.
- Vakar labai užsivėlinau, - atsakė moteris. - Pramigau,
tad atlėkiau vos nubudusi. Net mobilųjį palikau namie, gal
galėčiau pasinaudoti jūsiškiu ir paskambinti į biurą?
Smitas ištiesė jai telefoną ir pamatė, kaip ji dvejodama
dėbso į seną aparatą „Ericsson".
- Vaikai vadina jį kvailuoju telefonu. Ar jums padėti?
- Manau, kad prisiminsiu, - atsakė policininkė. - Sakyki­
te, ką jums atskleidžia ši nuotrauka?
Kol Brat spaudinėjo mygtukus, Smitas tyrinėjo jos pa­
duotą nuotrauką.
- Įkandimas geležiniais dantimis, - įvertino jis. - Iš Tur­
kijos?
- Ne, iš Karakaso.

96
 - Štai kaip. Tiesiog žinau, kad panašus daiktas yra Arche­
ologijos muziejuje Stambule. Tokiais naudodavosi Aleksan­
dro Didžiojo armijos kariai, tačiau istorikams kyla abejonių,
gali būti, kad aukštuomenė tokius naudodavo sadomazochis-
tiniuose žaidimuose. - Smitas pasikasė išbėrimą. - Ar jis
naudojo tokius dantis?
- Mes nesame tikri. Tiesiog vertiname pagal įkandimo
žymes, rūdis ir juodų dažų likučius.
- Aha! - šūktelėjo Smitas. - Tai nuveda mus tiesiai į Ja­
poniją.
- Tikrai? - poHcininkė pakėlė telefoną ir prisidėjo prie
ausies.
- Gal kada teko matyti japones juodai dažytais dantimis?
Gal ir ne, bet yra tokia tradicija, vadinama ohaguro. Tai reiš­
kia „tamsa nusileidus saulei“, ji gimė Hejano laikotarpiu, maž­
daug 800-aisiais po Kristaus. Ir... ee... ar man pasakoti toliau?
Moteris paragino, mostelėdama ranka.
- Teigiama, kad viduramžiais šiaurėje buvo valdovas, ku­
ris liepė savo kariams naudoti juodai dažytus geležinius dan­
tis. Dantys turėjo bauginti, tačiau buvo pravartus ir artimoje
kovoje. Jei priešas priartėdavo tiek, kad tapdavo neįmanoma
nei pasinaudoti ginklu, nei smogti, nei spirti, vis dar galėjo
pavykti perkąsti jam gerklę.
Policininkė davė ženklą, kad kažkas pakėlė ragelį.
- Ne, Gunarai, čia Katrina. Tiesiog norėjau pasakyti, kad
iš namų iškart nuvažiavau pasikalbėti su profesoriumi Smi­
tu... Taip, tai jis parašė žinutę tviteryje. O telefoną palikau
namie, tad jei kas nors mėgino su manimi susisiekti... - Ji
klausėsi. - Tu juokauji. - Ji klausėsi dar kelias sekundes. -
Haris Hūlė tiesiog įžengė pro duris ir pasakė, kad imasi by­
los tyrimo? Pakalbėsime apie tai vėliau. - Ji grąžino telefoną
Smitui. - Taigi, papasakokite man apie vampyrizmą.
- Tokiu atveju, manau, geriausia pasivaikščioti.

97
Katrina žingsniavo šalia Smito akmenėliais barstytu keliuku,
vedančiu nuo gyvenmojo namo prie ūkinio pastato. Jis pa­
sakojo, kad pastatus ir devynis arus žemės paveldėjo žmona
ir kad maždaug pries šimtą metų šiose laukymėse, Grinyje,
vos už kelių kilometrų nuo Oslo centro, laigė arkliai ir ga­
nėsi karvės. Visgi paveldėtas aras ir valtinė Nešiojos saloje
kainuoja daugiau. Jei tikėsime naujienomis, kurias praneša
turtingi kaimynai.
- Iki Nešiojos salos labai jau toli, bet mes nenorime par­
duoti žemės, kol nėra būtinybės. Turime pigią aliumininę
valtį su dvidešimt penkių arklio galių varikliu, tačiau man ji
labai patinka. Tik nesakykite žmonai, bet jūra man patinka
labiau nei gyvenimas sodyboje.
- Aš irgi pajūrio mergina, - tarė Katrina.
- Jūs iš Bergeno, ar ne? Man patinka Bergeno dialektas.
Metus dirbau Sandvikeno psichiatrijos ligoninėje. Ten gražu,
bet labai jau daug lyja.
Katrina lėtai linktelėjo.
- Taip, ir aš esu įpuolusi į balą Sandvikene.
Jie priėjo prie ūkinio pastato. Smitas išsitraukė raktą ir
atrakino spyną.
- Ūkiniam pastatui reikia patikimos spynos, - tarstelėjo
Katrina.
- Ta, kurią turėjome prieš tai, buvo per maža, - tarė Smi­
tas, ir jo balse Katrina išgirdo kartėlį.
Katrina žengė per slenkstį ir šūktelėjo, mat grindys po
ja sulingavo. Ji pažvelgė žemyn ir pamatė pusantro metro
ilgio ir metro pločio metalinę plokštę, kuri buvo pritaikyta
ir pritvirtinta prie cementinių grindų. Apėmė jausmas, kad
apačioje įstatytos spyruoklės, metalas šiek tiek virpėjo ir pa­
kraščiai barškėjo į cementą, paskui nurimo.

9 8
 - Penkiasdešimt astuoni kilogramai, - tarė Smitas.
-Ką?
Jis linktelėjo kairėn, kur tarp skaičių 50 ir 60 tirtėjo ilga
pusmėnulio formos svarstyklių rodyklė, ir Katrina suprato,
kad stovi ant senoviškų galvijų svarstyklių. Ji prisimerkė.
- Penkiasdešimt septyni su puse.
Smitas nusijuokė.
- Bet kokiu atveju, skersti svoris tikrai per mažas. Pats
turiu prisipažinti, kad kasryt bandau nuo slenksčio peršok­
ti per svarstykles, man nepatinka mintis, kad bet kuri diena
man gali būti paskutinė.
Jie praėjo pro gardų eilę, galiausiai sustojo prie durų la­
biau kontorą primenančioje aplinkoje. Smitas atrakino. Dar­
bo kambaryje stovėjo rašomasis stalas ir kompiuteris, pro
langą matėsi kiemas, o ant sienos kabėjo paveikslas - žmo-
gus-vampyras dideliais plonais šikšnosparnio sparnais, ilgu
kaklu ir kvadratiniu veidu. Lentynose prie rašomojo stalo
buvo prikrauta aplankų ir dešimtys knygų.
- Viską, kas kada nors buvo išspausdinta apie vampyrizmą,
galite rasti čia, - tarė Smitas ir ranka perbraukė knygas. - Tai­
gi, galime jas apžvelgti. Bet jei norime atsakyti į jūsų užduotą
klausimą, kas yra vampyrizmas, pradėkime nuo Vandenbergo
ir Kelio 1964-aisiais išleistos knygos. Smitas paėmė knygą, atsi­
vertė ir perskaitė: „Vampyrizmas - tai veiksmas, kuriuo objek­
tui nuleidžiamas kraujas, paprastai tai atliekama su meilės
objektu, siekiant lytinio susijaudinimo ir pasitenkinimo.“ Toks
yra sausas apibrėžimas. Bet jums reikia šiek tiek daugiau, ar ne?
- Manau, kad taip, - sutiko Katrina ir pažvelgė į žmo-
gaus-vampyro paveikslą.
Koks gražus meno kūrinys. Paprastas. Perteikiantis vienat­
vę. Skleidžiantis šaltį, Katrina net labiau susisiautę striukę.
- Pasigilinkime, - pasiūlė Smitas. - Visų pirma vampy­
rizmas nėra kažkoks naujas atradimas. Toks pavadinimas

99
natūraliai susijęs su mitais apie kraujo ištroškusias žmogaus
pavidalo būtybes, ypač Rytų Europoje ir Graikijoje. Bet šiuo­
laikinis vampyro paveikslas pasirodė 1897 metais Bremo Sto-
kerįo knygoje Drakula, o pirmas filmas apie vampyrus buvo
sukurtas 1930-aisiais. Kai kurie mokslininkai klysta many­
dami, kad vampyristą, kuris yra tiesiog paprastas ligotas
žmogelis, pirmiausia įkvepia tokie mitai. Jie pamiršta, kad
vampyrizmas minimas jau šioje knygoje... - Smitas išsitraukė
seną leidinį rudu tamsiu aplanku. - Richardas fon Kraftas-
Ebingas, Psychopatia Sexualis, 1886-ieji, tuo metu visuome­
nė dar nežinojo apie mitus. - Smitas atsargiai padėjo kny­
gą atgal ir išsitraukė kitą. - Mano paties tyrimai rodo, kad
vampyrizmas susijęs su, pavyzdžiui, nekrofagija, nekrofilija
iv sadizmu, kaip teigia ir šios knygos autorius Burginjonas. -
Smitas vertė puslapius. - Knyga išspausdinta 1983 metais,
autorius rašo: „Vampyrizmas yra retas nevaldomas asmeny­
bės sutrikimas, pasireiškiantis nesutramdomu troškimu at­
sigerti kraujo. Vampyristas atlieka ritualą, kuris yra būtinas
psichinėms kančioms palengvinti, bet - kas būdinga visiems
obsesiniams-kompulsiniams sutrikimams - pats vampyristas
nesuvokia ritualo prasmės.“
- Taigi vampyristas tiesiog daro tai, ką ir visi kiti vampy-
ristai? Kitaip jis negali?
- Pasakyta supaprastintai, bet taip.
- Ar bent viena iš šių knygų gali mums padėti sukurti
žudiko, kuris nusiurbia savo aukoms kraują, profilį?
- Ne, - atsakė Smitas. - Tokia knyga yra parašyta, bet
šiose lentynose jos nėra.
- O kodėl ne?
- Nes jos niekada neišleido.
Katrina pažvelgė į Smitą.
- Rašyta jūsų paties?
- Taip, mano, - atsakė Smitas, žvelgdamas liūdnomis aki­
mis.
100
 - Kas nutiko?
Smitas patraukė pečiais.
- Aplinka nebuvo tinkama tokiai radikaliai psichologijai.
Kalbėdamas šia tema dėl kai ko susiginčijau. - Jis parodė į
knygos nugarėlę. - Dėl 1985-aisiais žurnale British Journal of
Psychiatry išspausdinto Heršelio Prinso straipsnio. O už tai
nelieki nenubaustas. Manimi nusikratė remdamiesi tuo, kad
mano tyrimų rezultatai pagrįsti pavienių atvejų nagrinėjimu
ir tolimi empirizmui. Bet juk tai neįmanoma, kai susiduriama
su tiek nedaug vampyrizmo atvejų, o ir šie dėl žinių stokos
diagnozuojami kaip šizofrenija. Vampyrizmo tyrimas niekam
nesukėlė susidomėjimo. Mėginau, bet net ir laikraščių redak­
cijos, kurios su malonumu kurpia straipsnius apie mažai žino­
mas Amerikos žvaigždes, man pranešė, kad tema apie vampy-
rizmą yra nerimta ir tėra sensacijų vaikymasis. O kai pagaliau
sukaupiau pakankamai tyrimų rezultatų, kad galėčiau sutriuš­
kinti kontrargumentus, pas mus įsilaužė. Ir nušvilpė ne tik
kompiuterį, bet ir visa kita. - Smitas paplojo ranka per tuščias
lentynas. - Visus mano pacientų išrašus, visą pacientų archy­
vą, nepaliko ničnieko. O dabar kai kurie priešiškai nusiteikę
kolegos pareiškia, kad šita nelaimė mane išgelbėjo, mat jei ta
medžiaga būtų išvydusi dienos šviesą, mane būtų tik išjuokę,
būtų pasidarę dar akivaizdžiau, kad vampyristų nėra.
Katrina brūkštelėjo per žmogų-vampyrą vaizduojančio
paveikslo rėmą.
- Kas gi įsilaužia tam, kad pavogtų informaciją apie pa­
cientus?
- Dievai žino. Maniau, gal koks kolega. Laukiau, kol kas
nors pasirodys, išsakys mano teorijas ir pateiks tyrimų išva­
das, bet nieko panašaus nenutiko.
- Gal kas nors norėjo nuvilioti jūsų pacientus?
Smitas nusijuokė.
- Sėkmės! Jie tokie pakvaišę, kad niekas nenori turėti su
jais reikalų. Jie naudingi tik vykdant tyrimus, iš jų užsidirbti
101
duonai sunku. Jei mano žmona tiek daug neuždirbtų jogos
mokyklose, negalėtume išlaikyti nei sodybos, nei valtinės.
Beje, mano namuose vyksta gimtadienio šventė, kurioje rei­
kalingas vanagas.
jiems išėjus, Smitas užrakino darbo kambario duris, ir
Katrina pastebėjo palubėje virš gardų pritvirtintą vaizdo kaT
merą.
- Ar žinote, kad policija nebetiria smulkių įsilaužimų? -
paklausė Katrina. - Net jei ir turi vaizdo kameroje išsaugotą
nufilmuotą medžiagą.
- Žinau, - atsiduso Smitas. - Tai svarbu man pačiam. Jei
vagišius apsilankys dar kartą, sužinosiu, su kuriuo kolega tu­
riu reikalų. Vaizdo kameros įrengtos prie pastato ir prie vartų.
Katrina nusišypsojo.
- Maniau, kad mokslininkai itin protingi, sėdi įbedę nosį
į savo tiriamąjį darbą, o ne vagiliauja.
- O, baiminuosi, kad mes prikrečiame lygiai tokių pačių
kvailysčių, kaip ir tariamai ne tokie protingi, - atsiliepė Smi­
tas ir susikrimtęs papurtė galvą. - Tenka pripažinti, ir apie
mane galima pasakyti lygiai tą patį.
- Štai kaip?
- Nieko įdomaus. Tiesiog padariau klaidą, už kurią kole­
gos priklijavo man pravardę. Bet tai nutiko seniai.
Gal tai nutiko ir seniai, bet Katrina pastebėjo, kad Smito
veide akimirką šmėstelėjo skausmas.
Ant laiptų priešais gyvenamąjį namą Katrina padavė jam
savo vizitinę kortelę.
- Jei jums paskambintų žiniasklaidos atstovai, būtų pui­
ku, jei neminėtumėte mūsų pokalbio. Žmonės išsigąs, jei pa­
manys, kad policija įtaria kažkur siautėjant vampyrą.
- O, žiniasklaidos atstovai man neskambina, - tarė Smitas
ir pažvelgė į jos kortelę.
- Tikrai? VG išspausdintas jūsų pranešimas, paskelbtas
tviteryje.
102
 - Bet jų nedomina interviu su manimi. Kažkas turbūt
prisiminė, kad vos paminiu vilką, o jis jau ir čia. Tikiuosi
blogiausio.
- Vilką minit, vilkas čia? Tikitės blogiausio?
- Dešimtajame dešimtmetyje buvo įvykdyta žmogžudys­
tė, ir aš buvau įsitikinęs, kad tai vampyristo darbas. Prieš tre­
jus metus pasitaikė dar vienas atvejis, aš nežinau, ar jį prisi­
menate.
- Kas tai per atvejis?
- Taip, tada apie tai irgi plačiai nerašė. Galima sakyti,
laimė.
- Tai jau trečią kartą šaukiatės vilko?
Smitas lėtai linktelėjo ir pažvelgė į Katriną.
- Taip. Tai trečias kartas. Taigi, kaip suprantate, mano
nuodėmių sąrašas ilgas.
- Halsteinai? - pasigirdo moters balsas iš vidaus. - Ar
ateini?
- Tuojau pat, mieloji! Įjunk sakalo aliarmą! Kra, kra, kra!
Žingsniuodama link vartų Katrina išgirdo šūkaliojimus.
Balandžių skerdynių sukeltą sąmyšį.

9 skyrius
Penktadienio popietė

Katrina dalyvavo varginančiuose susirinkimuose: penkiolik­

tą valandą - Kriminalinių ekspertizių tarnyboje, šešioliktą -
Teismo medicinos tarnyboje, o septynioliktą valandą susitiko
su Belmanu jo kabinete.
- Brat, džiaugiuosi, kad pritarei mūsų sprendimui į tyrėjų
grupę įtraukti Harį.
1 0 3
 - Kodėl gi ne? Haris yra labiausiai patyręs žmogžudysčių
tyrėjas.
- Kai kuriems vadovams tai prilygtų - koks žodis čia la­
biausiai tiktų - iššūkiui, kad tenka atversti kortas senam nu­
sipelniusiam darbuotojui.
- Tai nesukels sunkumų, aš visada žaidžiu atviromis kor^
tomis, - Katrina šyptelėjo.
- Gerai. Haris juk vadovaus savo nepriklausomai grupe­
lei, tau nereikės sukti galvos dėl bendradarbiavimo. Šiek tiek
sveikos konkurencijos visada praverčia. - Beįmanąs suglau­
dė pirštų galiukus. Katrina pastebėjo, kad viena rožinė pig­
mentinė dėmė po sutuoktuvių žiedu išsiplėtė. - Pasistengti
labiausiai skatinu moteris. Tikiuosi greitų rezultatų, Brat.
* - Štai kaip, - abejingai tarė Katrina ir žvilgtelėjo į laikrodį.
- Ką reiškia „štai kaip“?
Beįmano balse Brat išgirdo susierzinimo gaidelę.
- Štai kaip, jūs tikitės greitų rezultatų.
Ji suvokė, kad sėdi ir provokuoja policijos viršininką,
tarsi būtų už jį viršesnė. Visai to nenorėjo. Tiesiog negalėjo
kitaip.
- Jums irgi derėtų to tikėtis, inspektore Brat. Mes juk pri­
valome įdarbinti nustatytą moterų skaičių, bet darbas, kaip
šis, nesimėto.
- Pasistengsiu būti jo verta.
Ji nenuleido akių nuo Beįmano. Atrodė, kad akies raištis
pabrėžia sveikąją akį, žvilgsnio skvarbumą ir grožį. Griežtu­
mą ir atkaklumą.
Katrina sulaikė kvėpavimą.
O Beįmanąs netikėtai nusijuokė.
- Katrina, tu man patinki. Tačiau duosiu tau patarimą.
Ji laukė, pasiruošusi išgirsti bet ką.
- Manau, kad per kitą spaudos konferenciją pasisakyti
reikėtų ne Hagenui, o tau. Tau derėtų pabrėžti, kad tai labai

1 0 4
sudėtinga byla, mes nerandame siūlo galo ir privalome nusi­
teikti ilgam tyrimui. Tai numalšins žiniasklaidos atstovų ne­
kantrumą, o mes išlošime šiek tiek laiko.
Katrina sukryžiavo rankas.
- Taip galima padrąsinti žudiką, paskatinti jį smogti vėl.
- Manau, kad žudikui nė motais, kas parašyta laikraš­
čiuose, Brat.
- Jei taip sakote. Bet dabar man reikia pasiruošti tyrėjų
susirinkimui.
Beįmano akyse Katrina įžvelgė nebylų įspėjimą.
- To ir imkis. If daryk taip, kaip sakau. Pasakyk žiniasklai­
dos atstovams, kad tau dar neteko tirti tokios sunkios bylos.
- Aš...
- Žinoma, viską pateik savais žodžiais. Kada numatyta
kita spaudos konferencija?
- Šiandieninę atšaukėme, nes neturime jokių naujienų.
- OK. Atmink, jei bylą pristatysime kaip sudėtingą, ją iš­
aiškinę susilauksime dar didesnės garbės. O mes juk neme­
luojame, tikrai neturime ko pranešti, ar ne? Be to, žiniasklai-
dą masina didelės bauginančios paslaptys. Vertink tai kaip
abiem pusėms palankią padėtį, Brat.
Suknistai palanki, pagalvojo Katrina, laiptais leisdamasi į
Smurtinių nusikaltimų skyrių šeštame aukšte.

Aštuonioliktą valandą Katrina pradėjo susirinkimą, pabrėž­

dama, kaip svarbu nuolat rašyti ataskaitas ir įtraukti jas į
duomenų bazę: kadangi niekas to nepadarė pirmąkart ap­
klausus tinderio naudotoją Geirą Siolę, žmogžudystės vakarą
susitikusį su Elyze Hermansen, su juo pakartotinai susisiekė
dar vienas tyrėjas.

105
 - Visų pirma, tai yra papildomas darbas, visų antra, vi­
suomenei kyla įspūdis, kad čia, policijos biure, dešinė ranka
nežino, ką daro kairė.
- Turbūt kažkas nutiko kompiuteriui arba sistemai, - pa­
siteisino Trulsas Berntsenas, nors Katrina į jį nesikreipė. - Aš
viską parašiau ir nusiunčiau.
- Tordai? - pasidomėjo Katrina.
- Per pastarąją parą negavau jokio pranešimo apie klaidą
sistemoje, - atsiliepė Tordas Grenis, pasitaisė akinius ir, pa­
stebėjęs raginantį Katrinos žvilgsnį, suprato teisingai. - Bet,
žinoma, gali būti, kad kažkas nutiko Berntseno kompiuteriui,
aš patikrinsiu.
- Tordai, kadangi jau perėmei žodį, gal galėtum pranešti
apie savo pastaruosius veiksmus?
Informacinių technologijų specialistas nuraudo, linkte­
lėjo ir prabilo keistu monotonišku balsu, tarsi deklamuotų
atmintinai iškaltą tekstą:
- Šis tas apie buvimo vietos nustatymo paslaugas. Begalė
mobiliuosius telefonus turinčių žmonių leidžia vienai ar ke­
lioms telefone įdiegtoms programėlėms registruoti duomenis
apie telefonų buvimo vietą, o daugybė žmonių išvis nežino,
kad tai daroma.
Tyla. Tordas nurijo seiles. Ir Katrina suprato, kad jis tik­
rai deklamuoja tekstą, kurį pasirašė ir įsiminė, jai paprašius
pristatyti medžiagą per grupės susirinkimą.
- Daugelio programėlių naudojimo sąlygose nurodyta,
kad jų savininkai turi teisę komercinį suinteresuotumą tu­
rinčiai trečiai šaliai parduoti su konkrečia vieta susijusius
duomenis, tačiau policijai jų atskleisti negali. Tokia komerci­
nį suinteresuotumą turinti trečia šalis yra „Geopard“. Jie su­
renka su tam tikra vieta susijusius duomenis, bet jų sutartyje
nepaminėtas draudimas parduoti juos visuomenei ar polici­
jai. Paleidus į laisvę asmenis, kalėjusius dėl lytinių nusikal­
timų, mes galime gauti jų kontaktinius duomenis - adresą,
1 0 6
mobiliojo telefono numerį, elektroninio pašto adresą. Tuo­
met, jei nusikaltimas primena įvykdytus prieš tai, galime
su jais susisiekti. Taip darome, laikydamiesi nuostatos, jog
būtent lytiniai nusikaltimai dažniausiai padaromi pakarto­
tinai. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad ši informacija nuto­
lusi nuo tiesos: buvę prievartautojai retai žagina vėl. „BBC
Radio 4“ paskelbė, kad galimybė, jog įstatymų pažeidėjai
vėl bus suimti, Amerikoje sudaro 60 procentų, o Didžiojoje
Britanijoje - 50 procentų. Dažniausiai įstatymų pažeidėjai
įvykdo tokį patį nusikaltimą. Tačiau tai netaikoma prievar­
tautojams. Amerikos teisingumo departamento pateikti sta­
tistiniai duomenys rodo, kad 78,8 procento tų, kuriuos su­
laikė už transporto priemonės vagystę, per trejus metus bus
suimti už tokį patį nusikaltimą, o iš tų, kurie buvo sulaikyti
už vogtų daiktų saugojimą ir prekybą jais, vėl bus sulaikyti
77,4 procento. Tik 2,5 procento prievartautojų išprievartau­
ja vėl. - Tordas padelsė. Katrina pastebėjo, kad grupė neturi
kantrybės klausytis tokių išvedžiojimų. Jis kostelėjo. - Visgi.
Jei nusiųsime kompanijai „Geopard“ mūsų turimus kontak­
tinius duomenis, jie gali žemėlapyje pažymėti, kur tam tikru
metu buvo minėtų asmenų mobilieji telefonai, žinoma, jei
jie naudojasi padėties nustatymo paslauga. Galime sužinoti,
kur mobilieji buvo tam tikrą laiko tarpą, pavyzdžiui, trečia­
dienio vakarą.
- Kokiu tikslumu? - sukruto Magnusas Skarė.
- Kelių kvadratinių metrų, - atsakė Katrina. - Bet padė­
ties nustatymo sistema parodo tik dviejų dimensijų koordi­
nates, todėl nežinome, kuriame aukšte buvo telefonas.
- Bet ar tai tikrai legalu? - paklausė analitike Gina. - Tu­
riu galvoje, kad žmogaus teisės...
- ...atsilieka nuo naujausių technologijų, - pertraukė ją
Katrina. - Pasitariau su policijos teisininku, jis teigia, kad tai
slidus reikalas, bet galiojantys įstatymai vargu ar varžo mūsų
veiksmus. O tai, kas nėra nelegalu, kaip žinome, yra... - ji
107
ragindama ištiesė ranką, bet niekas neužbaigė jos sakinio. -
Tęsk, Tordai.
- Po to, kai policijos teisininkas davė mums leidimą, o
Gunaras Hagenas skyrė lėšų, mes nusipirkome duomenis apie
telefonų buvimo vietą. Tą naktį, kai buvo įvykdyta žmogžu­
dystė, GPS parodė, kur buvo 91 procentas anksčiau teistų ly­
tinių nusikaltėlių. - Tordas patylėjo. - Taip.
Katrina suprato, kad visas tekstas jau padeklamuotas. Tik
negalėjo suprasti, kodėl per kabinetą nevilnija susižavėjimo
banga.
- Žmonės, ar nesuprantate, kad tai sumažina mums dar­
bo? Jei įtariamuosius iš sąrašo brauktume senuoju būdu...
Pasigirdo tylus kostelėjimas. Volfo, vyriausio iš visų.
Keista, kodėl jis dar ne pensininkas.
- Kadangi tu sakai „brauktume“, tai reiškia, kad žemėla­
pyje nebuvo pažymėtas Elyzės Hermansen adresas.
- Teisingai, - sutiko Katrina ir skėstelėjo rankomis. - Te­
liko patikrinti, ar likusieji devyni procentai asmenų turi alibi.
- Tai, kur yra žmogaus telefonas, visai nesusiję su jo ali­
bi, - burbtelėjo Skarė ir apsidairė, tarsi tikėdamasis pritari­
mo.
- Tu juk supranti, ką turiu omeny, - nusivylusi tarė Ka­
trina.
Kokia šio susirinkimo prasmė? Juk jie susirinko čia išaiš­
kinti žmogžudystės, o ne siurbti vienas kito energijos.
- Kriminalinių ekspertizių tarnyba, prašom,- paragino ji
ir atsisėdo į pirmą eilę, kad nors trumpam nereikėtų matyti
susirinkusiųjų.
- Ne kažin ką pasakysiu, - tarė Bjornas Holmas ir atsi­
stojo. - Laborantai tyrė žaizdoje aptiktus dažus. Jie ypatingi.
Manome, kad tai acte tirpintos geležies drožlės, į kurias įdėta
augalinės kilmės rauginių medžiagų iš arbatos. Mes patikri­
nome, ar tai gali būti susiję su sena japonų tradicija dažyti
dantis juodai.
108
 - OhagurOy - įsiterpė Katrina. - „Tamsa nusileidus saulei“.
- Taip, teisingai, - patvirtino Bjornas ir apdovanojo ją
pripažinimo kupinu žvilgsniu kaip ir tada, kavinėje per pus­
ryčius, kai geriau už jį atsakė į laikraščio Aftenposten vikto­
rinos klausimus.
- Ačiū, - padėkojo Katrina, ir Bjornas atsisėdo. - O dabar
pašnekėkime apie tai, kas mums visiems bado akis. Apie tai,
ką VG vadina šaltiniu, o mes - kurmiu. - Tyliame kabinete
visi dar labiau nuščiuvo. - Ką jau kalbėti apie tai, kad pa­
daryta didžiulė žala, nes žudikas sužinojo, ką mes žinom, ir
toliau gali diktuoti *sąlygas. Bet dar blogiau tai, kad mes, čia
susirinkusieji, negalime vienas kitu pasitikėti. Todėl klausiu
tiesiai šviesiai: kas kalbėjo su VG atstovais?
Savo nuostabai, ji pastebėjo pakeltą ranką.
- Taip, Trulsai?
- Vakar, iškart po konferencijos, Miuleris ir aš kalbėjome
su Mona Do.
- Turi galvoje Vylerį?
- Turiu galvoje naujoką. Nė vienas iš mūsų nieko nepasa­
kė. Bet, Miuleri, ponia padavė tau savo vizitinę kortelę, tiesa?
Visi įsmeigė akis į Andersą Vylerį, o jo veidas, pridengtas
šviesių kirpčiukų, nuraudo kaip bijūnas.
- Aš... taip. Bet...
- Visi žinome, kad Mona Do yra kriminalines apžvalgas
rašanti VG žurnalistė, - tarė Katrina. - Tam, kad paskambin­
tum bendruoju telefonu ir su ja susisiektum, vizitinės korte­
lės nereikia.
- Ar tai tavo darbelis, Vyleri? - paklausė Magnusas Ska-
rė. - Nagi, visiems naujokams leidžiama padaryti klaidų.
- Bet aš nekalbėjau su VG žurnalistais, - teisinosi Vyleris
nevilties kupinu balsu.
- Berntsenas ką tik pasakė, kad judu abu su ja kalbėjo­
tės! - šūktelėjo Skarė. - Ar sakai, kad Berntsenas meluoja?
- Ne, bet...
109
 - Tai klok viską!
- Ką gi... ji pasakė, kad ją kamuoja alergija katėms, o aš
pasakiau, kad turiu katę.
- Na štai, jūs visgi kalbėjotėsl Ką dar pasakei?
- Skare, gali būti, kad šaltinis esi tu, - pasigirdo žemas
ramus balsas iš kabineto gilumos, ir visi atsisuko.
Niekas nepastebėjo, kada jis atėjo. Ant kėdės prie sienos
pusiaugula sėdėjo aukštas vyras.
- Jei jau prabilome apie katinus, - atsiliepė Skarė. - Tik
pažvelkite, kas atsėlino. Aš nekalbėjau su VG atstovais, Hūle.
- Tu, kaip ir bet kas iš čia esančiųjų, galėjo netyčia suteik­
ti per daug informacijos apklausiamam liudytojui. O šis ga­
lėjo paskambinti j VG ir pranešti, kad gavo šias žinias tiesiai
iŠ vieno faro. Todėl ir buvo įvardyta kaip šaltinis policijoje.
Taip amžinai nutinka.
- Sorryybet tuo niekas netiki, - sušnarpštė Skarė.
- O vertėtų, - atšovė Haris. - Nes vis tiek niekas iš jūsų
neprisipažins, kad kalbėjosi su VG, tad jei neišmesite iš gal­
vos, kad kurmis tekina informaciją, visas jūsų tyrimas už­
strigs.
- O ką jis čia veikia? - paklausė Skarė, atsisukęs į Katriną.
- Haris suburs tyrėjų grupelę, kuri dirbs lygiagrečiai su
mūsiške, - paaiškino Katrina.
- Kol kas ši grupelė susideda iš vieno žmogaus, - patiks­
lino Haris. - O esu čia todėl, kad noriu užsisakyti šiek tiek
medžiagos. Mane domina tie devyni procentai, apie kurių bu­
vimo vietą nežinome. Ar mes galime gauti nuteistųjų sąrašą,
sudarytą pagal bausmės atlikimo trukmę?
- Galiu tuo pasirūpinti, - tarė Tordas ir susimąstęs klau­
siamai žvilgtelėjo į Katriną.
Ji linktelėjo.
- Ko dar?
- Man reikia dar vieno sąrašo: tų lytinių nusikaltėlių, ku­
riuos Elyzė Hermansen padėjo įkišti už grotų. Viskas.
110
 - Gerai, - atsiliepė Katrina. - Bet jei jau esi čia, kokios
mintys tau kyla?
- Na. - Haris apsidairė. - Žinau, kad Teismo medicinos
tarnyba aptiko lubrikanto, kuriuo veikiausiai naudojosi žudi­
kas, bet negalima atmesti tikimybės, kad pagrindinis moty­
vas buvo kerštas, o lytinis pasitenkinimas - tik priedas. Tai,
kad Hermansen grįžus namo žudikas jau buvo bute, nereiš­
kia, kad ji pati jį įsileido ar kad jie buvo pažįstami. Todėl
nenorėčiau daryti skubotų išvadų. Bet numanau, kad jūs ir
patys senų seniausiai visa tai apgalvojote.
Katrina kreivai ’šyptelėjo.
- Ką gi, Hari, smagu, kad vėl esi su mumis.
Gal geriausias, gal blogiausias, tačiau tikrai labiausiai le­
gendomis apipintas pusiaugula sėdintis Oslo policijos žmog­
žudysčių tyrėjas nežymiai linktelėjo.
- Ačiū, šefe.

- Ar tikrai turėjai tai galvoje? - stovėdama su Hariu lifte

paklausė Katrina.
-Ką?
- Kai pavadinai mane šefe.
- Žinoma, - atsiliepė Haris.
Jiems nusileidus į garažą, Katrina spustelėjo automobi­
lio centrinio užrakto pultelį. Tamsoje blykstelėjo, supypsėjo.
Haris įtikino ją, kad verta pasinaudoti tarnybiniu automobi­
liu, kuris skiriamas vykdant tokį tyrimą. O paskui parvežti jį
namo ir pakeliui išgerti kavos restorane „Schroder“.
- Kas nutiko tavo vairuotojui? - paklausė Katrina.
- Eisteinui? Jį atleido iš darbo.
- Ar jį atleidai tu?
- Tikrai ne. Taksi savininkas. Šis tas nutiko.
 Katrina linktelėjo. Galvojo apie Eisteiną Eikelandą, ilga­
plaukį džiūsną, panašiais į narkomano dantimis, viskio mė­
gėjo balsu, atrodantį kaip septyniasdešimtmetis, nors buvo
Hario vaikystės draugas. Kaip sakė pats Haris, vienas iš dvie­
jų. Kitas buvo vardu Treskus, gal net keistesnis tipas, nutukęs
atgrasus tarnautojas, naktimis virstantis pokerio lošėju ponu
Haidu.
- Kas nutiko? - pasidomėjo Katrina.
- Mhm. Nori žinoti?
- Ne, bet papasakok.
- Eisteinas nekenčia skudučių.
- O kas kenčia?
- Taigi, Eisteinui tenka užduotis vežti keleivį iki pat
Trondheimo, mat šis gali važiuoti tik taksi, nes bijo keliauti
lėktuvais ir traukiniais. Jį taip pat kamuoja sunkiai tramdo­
mas pyktis, tad vyrukas turi kompaktinį diską, kuriame įra­
šytos skudučiais atliekamos senų pophitų versijos, kurių jis
klausosi ir daro kvėpavimo pratimus, idant visai nepamestų
galvos. Taip jau nutinka, kad vidury nakties kažkur Dovrės
plynaukštėje, kai skudučiais atliekama „Careless Whisper“
melodija pasigirsta šeštąjį kartą, Eisteinas griebia kompakti­
nį diską, atidaro langą ir išmeta jį lauk. Abu vyrai susiremia.
- Koks puikus žodis - susiremia. O tos nelemtos melodi­
jos man pakako pasiklausius Džordžo Maiklo.
- Galiausiai Eisteinas išspiria tipelį iš automobilio.
- Važiuojančio?
- Ne. Bet tuštutėlėje Dovrės plynaukštėje vidury nakties,
kai iki artimiausio pastato geros dvi mylios. Eisteinas pa­
siaiškino, kad tai nutiko birželį, tad oras buvo šiltas, o vyruko
tikrai negalėjo kamuoti dar ir vaikščiojimo baimė.
Katrina nusijuokė.
- Tai dabar tavo draugas bedarbis? Pasisamdyk jį kaip as­
meninį vairuotoją.

112
 - Bandau rasti jam darbą, bet, kaip sako pats Eisteinas, jis
tarsi gimęs bedarbystei.
Restoranas „Schroder“ labiau priminė užeigą. Nuolatiniai
popietės klientai sėdėjo savo vietose ir netardami nė žodžio
maloniai linktelėjo Hariui.
Padavėja nušvito, tarsi būtų parsiradęs sūnus paklydėlis.
Iškart atnešė jiems kavos, kuri tikrai neturi nieko bendro
su neseniai pasklidusiomis užsieniečių kalbomis, kad kava
Osle - viena geriausių pasaulyje.
- Gaila, kad jums su Bjornu nepavyko, - tarė Haris.
- Taip. - Katrina nežinojo, ar Haris norėtų gilintis. Ir ar
ji pati norėtų. Todėl tiesiog gūžtelėjo pečiais.
- Na, - prabilo Haris ir pakėlė puodelį prie lūpų. - Kaip
gyveni, vėl tapusi vieniša?
- Tave domina vienišių gyvenimas?
Jis nusijuokė. Ir Katrina suvokė, kaip pasiilgo to juoko.
Pasiilgo jį prajuokinti, kaskart po to pasijusdavo apdovanota.
- Gyventi vienai - nuostabu, - tarė ji. - Susitikinėju su
vyrais. - Ji laukė reakcijos. Ar ji tikisi reakcijos?
- Tikiuosi, kad Bjornas irgi susitikinėja su moterimis. Jo
paties labui.
Ji linktelėjo. Bet pati apie tai nesusimąstė. Tarsi ironiškas
priminimas pasigirdo linksmas tinderio signalas, pranešantis
apie parinktą partnerį, o Katrina pastebėjo link išėjimo sku­
bančią moterį, vilkinčią akį rėžiančius raudonus drabužius.
- Hari, kodėl sugrįžai? Juk tada, kai matėmės, patikinai,
kad žmogžudysčių nebetirsi.
Haris sukiojo kavos puodelį.
- Beįmanąs pagrasino, kad išmes Olegą iš Policijos mo­
kyklos.
Katrina papurtė galvą.
- Beįmanąs tikrai yra pats didžiausias šunsnukis po Nero-
no. Jis nori, kad meluočiau spaudos atstovams ir tvirtinčiau,

113
neva šios bylos kone neįmanoma išaiškinti. Tam, kad ją išaiš­
kinus jis pasirodytų dar geresnėje šviesoje.
Haris pažvelgė į laikrodį.
- Na, gal Beįmanąs ir teisus. Jei žudikas kanda geležiniais
dantimis ir išgeria pusę litro aukos kraujo, svarbiausia turbūt
yra pati žmogžudystė, o ne aukos tapatybė. Ir tuomet byla
pasidaro daug sudėtingesnė.
Katrina linktelėjo. Gatvė buvo nutvieksta saulės, bet jai
vis tiek pasirodė, kad tolumoje girdi perkūno dundesį.
- Nusikaltimo vietos nuotraukos, - užsiminė Haris. - Ar
jos nesukėlė tau jokių asociacijų?
- Įkandimo žymės kakle? Ne.
- Nekalbu apie detales. Galvoje turiu... - Haris pasisuko
į*langą, - visumą. Tarsi pirmą kartą skambėtų muzika, kurią
sukūrė grupė, apie kurią nieko nesi girdėjęs, ir tu vis tiek
jauti, kad žinai, kas ją sukūrė. Nes joje kažkas yra. Kažkas, ko
negali užčiuopti.
Katrina žvelgė į jo profilį. Trumpai kirptų šviesių plaukų
šeriai styrojo, vis dar tokie patys neklusnūs, tik gal ne tokie
tankūs. Veide atsirado naujų vagelių, senosios raukšlės dar
pagilėjo, ir nors jam aplink akis susimeta juoko raukšlelės,
dar labiau išryškėjo atšiaurūs veido bruožai. Katrina niekada
nesuvokė, kodėl mano, kad Hūlė labai gražus.
- Ne, - atsakė ji ir papurtė galvą.
- OK.
- Hari?
- Mhm?
- Ar tu sugrįžai dėl Olego?
Jis atsisuko į Katriną, kilstelėjo antakį.
- Kodėl klausi?
Ji pajuto: jo žvilgsnis, kaip kadaise, pervėrė kaip elektros
srovė, šis vyras - kuris gali būti toks nutolęs ir užsigalvojęs -
vos sekundę žvilgtelėjęs į tave viską užgožia, pareikalauja ir
sulaukia viso dėmesio.
1 1 4
 - Tikrai, - tarė ji ir nusijuokė. - Kam gi klausinėju. Pa­
kalbėkime apie ką nors kito.

- Ewa su dviguba v. Tėvai norėjo, kad būčiau išskirtinė.

Paskui pasirodė, kad geležinio bloko šalyse tokie vardai įpras­
ti. - Ji nusijuokė, gurkštelėjo iš puslitrinio bokalo. Prasižiojo,
smiliumi ir nykščiu nuo lūpų kampučių nusivalė lūpdažį.
- Geležinė uždanga ir Rytų blokas, - pataisė vyras.
- A? - ji pažvelgė į pašnekovą. Argi jis ne patrauklus?
Daug patrauklesnis nei tie, su kuriais iki šiol susipažino per
tinder į. Taigi jam veikiausiai kažkas negerai, kokia nors yla
išlįs iš maišo, taip jau visada nutinka. - Kaip lėtai tu gurkš-
noji, - įvertino ji.
- Tau patinka raudona spalva, - nusprendė vyras ir link­
telėjo ant kėdės atlošo kabančio raudono paltuko pusėn.
- Ši spalva patinka ir tam vampyrui, - pareiškė Ewa ir
mostelėjo į didelį ekraną, kur kaip tik rodė žinias. Futbolo
rungtynės baigėsi, ir prieš penkias minutes buvęs sausakim­
šas baras pradėjo tuštėti. Ji pajuto, kad šiek tiek apgirto. - Ar
skaitei VG? Jis gėrė moters kraujo.
- Taip, - atsakė vyras. - Ar žinai, kur ji pasimėgavo savo
paskutiniu gėrimu? Už šimto metrų šioje gatvėje, bare „Jea­
lousy“.
- Tikrai?
Ewa apsidairė. Atrodė, kad visi kiti lankytojai pasinėrę į
pokalbius. Jos žvilgsnis užkliuvo už vyro, kuris sėdėjo vienas
ir spoksojo tiesiai į ją. Bet dabar jo nebesimatė. Ten sėdėjo
ne Pasalūnas.
- Tikrų tikriausiai. Dar ko nors išgersi?
- Ką gi,tokiuatvejunoriuišgerti,- tarėj iirnusipurtė.-
Vajetau.
 Ji davė ženklą padavėjui, tačiau šis papurtė galvą. Minu-
tinė rodyklė kirto magišką ribą, po kurios alkoholis nebepar-
duodamas.
- Ko gero, teks atidėti kitam kartui, - tarė vyras.
- Kaip tik dabar, kai mane velniškai išgąsdinai, - prisipa­
žino Ewa. - Turėsi palydėti mane namo.
- Žinoma, - sutiko vyras. - Gyveni Tiojene, ar ne?
- Eime, - paragino ji, ant raudonos palaidinės apsivilko
raudoną paltuką ir užsisagstę sagas.
Eidama šaligatviais ji svyrinėjo visai nedaug, bet jautė,
kad jis švelniai ją prilaiko.
- Kadaise prie manęs prikibo toks persekiotojas, - atvira­
vo ji. - Pavadinau jį Pasalūnu. Susitikau su juo vieną kartą, ir
mes... taip, mes tiesiog smagiai praleidome laiką. Bet kai man
pabodo, jį suėmė pavydas, štai ir viskas. Jis vis pasirodydavo
vietose, kuriose aš susitikinėdavau su kitais.
- Turbūt tai labai nemalonu.
- Tai jau taip, - ji nusijuokė. - Bet iš dalies malonu, kad
galiu kažką taip pakerėti, kad jis nepajėgia galvoti apie nieką
kitą, išskyrus mane. - Ji užsikosėjo.
Vyras leido jai įsikibti į parankę ir mandagiai klausėsi,
kaip ji pakerėjo kitus vyrus.
- Žinai, aš buvau graži. Taigi, kai pamatydavau jį arti­
nantis, išties labai nenustebdavau, manydavau, kad jis mane
atsekė. Bet paskui supratau, kad jis negalėjo žinoti, kad būsiu
toje vietoje. Ir žinai ką? - Staiga ji sustojo ir susvirduliavo.
- Hm, ne.
- Kartais mane apimdavo jausmas, kad jis lankėsi mano
bute. Žinai, smegenys užregistruoja, kaip žmonės kvepia, ir
atpažįsta juos, mums patiems net nesuvokiant.
- Tikrai?
- Tik pamanyk, gal jis ir yra tas vampyras.
- Tai bent būtų sutapimas. Ar gyveni čia?
Ji su nuostaba pažvelgė į fasadą priešais.
n6
 - Taip, čia. Kaip greitai atėjome.
- Ewa, kaip žinai, geroje draugijoje laikas tiesiog tirpte
tirpsta. Tuomet jau metas atsis...
- Ar neužlipsi viršun? Manau, kad spintoje turiu butelį.
- Manau, kad mums abiem jau gana.
- Tiesiog tam, kad patikrintum, ar jo nėra viduje. Prašau.
- Tokia tikimybė labai maža.
- Pažvelk, virtuvėje dega šviesa, - tarė ji ir pirštu parodė
į buto langus pirmame aukšte. - Esu tikra, kad prieš išeidama
užgesinau.
- Štai kaip? - paklausė jis ir užgniaužė žiovulį.
- Ar manimi netiki?
- Klausyk, tu jau man atleisk, bet man tikrai reikia eiti
namo ir išsimiegoti.
Ji griežtai spoksojo į vyrą.
- Kas nutiko tikriems džentelmenams?
Jis šyptelėjo.
- Jie... ee... tikriausiai nuėjo namo miegoti.
- Cha! Tu esi vedęs, susiviliojai, bet dabar gailiesi, ar ne?
Vyras nužvelgė ją vertindamas. Tarsi jos gailėdamasis.
- Taip, - atsakė jis. - Taip ir yra. Labanakt.
Ewa atrakino duris ir žengė į laiptinę. Užlipo laiptais iki
pirmojo aukšto. Įsiklausė. Nieko neišgirdo. Ji nežinojo, ar
virtuvėje išjungė šviesą. Taip pasakė tik tam, kad vyriškis už­
liptų viršun. Bet dabar, apie tai pakalbėjus, viskas tarsi ėmė
pildytis. O gal Pasalūnas tikrai tyko jos bute?
Ji išgirdo, kaip kažkas šliurina už rūsio durų, nuspau-
džia durų rankeną: pasirodė vyras ūkvedžio uniforma. Už­
rakino duris baltu raktu, atsisuko, pastebėjo ją ir, rodos,
krūptelėjo.
- Nemačiau jūsų, - nusišypsojo jis. - Atleiskite.
- Ar kas nutiko?
- Neseniai į kelis rūsio sandėliukus įsilaužė, tad namo
valdyba davė man nurodymą nuolat juos tikrinti.
117
 - Taigi, jūs dirbate mums, - Ewa šiek tiek pakreipė gal­
vą. Šis vyras irgi gana neblogai atrodo. Ne toks jaunutis kaip
dauguma ūkvedžių. - Tai gal galiu jūsų paprašyti patikrinti
mano butą. Žinote, pas mane irgi įsilaužė. O dabar pastebė­
jau, kad dega lempa, kurią išeidama išjungiau.
Ūkvedys patraukė pečiais.
- Butų tikrinimas į mūsų pareigas neįeina, bet galiu žvilg­
telėti.
- Pagaliau sutikau vyrą, kuris gali būti naudingas, - pasi­
džiaugė Ewa ir dar kartą jį nužvelgė.
Brandus ūkvedys. Tikrai ne pats šmaikščiausias, bet pati­
kimas ir solidus. Be to, su juo lengva bendrauti. Vyrai, su ku­
riais ji buvo artima, turėjo viską: gerą šeimos vardą, laukiantį
didelį palikimą, išsilavinimą, šviesią ateitį. Bet visi tiek gėrė,
kad jų šviesi ateitis nugarmėjo į kanalizaciją. Gal atėjo metas
išbandyti kažką naujo. Ewa pasisuko šonu, pajuto trakštelint
klubo sąnarį, ėmė knibinėti raktų ryšulį. Dievulėli, kiek daug
raktų. Gal ji apgirto kiek daugiau, nei tikėjosi.
Ji surado raktą, atrakino, nenusiavusi aukštakulnių pe­
rėjo koridoriumi, pasuko į virtuvę. Girdėjo, kaip ūkvedys
žingsniuoja paskui ją.
- Čia nieko nėra, - patikino jis.
- Tik tu ir aš, - nusišypsojo Ewa ir strėnomis atsirėmė į
virtuvės stalą.
- Jauki virtuvė. - Ūkvedys stovėjo tarpduryje ir delnais
braukė per savo uniformą.
- Jei būčiau žinojusi, kad sulauksiu svečių, būčiau šiek
tiek apsitvarkiusi.
- Ir išplovusi grindis, - šyptelėjo jis.
- Taip, taip, paroje yra tik dvidešimt keturios valandos, -
ji nusibraukė nuo veido plaukų sruogą, vis dar nenusiavu­
si žengtelėjo į šoną. - Bet jei būsi malonus ir patikrinsi ki­
tus kambarius, galiu paruošti mums kokteilį. Ką manai apie
tai? - Ji uždėjo ranką ant naujo kokteilių plaktuvo.
n8
 Ūkvedys žvilgtelėjo į laikrodį.
- Po dvidešimt penkių minučių turiu būti kitame name,
bet jei čia kas nors slepiasi, tuojau pat patikrinsime.
- Per tiek laiko gali daug kas nutikti, - tarė ji.
Ūkvedys pažvelgė jai į akis, tyliai nusijuokė, ranka persi­
braukė smakrą ir nužingsniavo.

Jis manė, kad artėja prie miegamojo, ir jam tvoskė mintis,

kaip puikiai pastate viskas girdisi. Gretimame bute kalba
vyras. Tada atidarė duris. Tamsu. Apgraibomis užčiuopė
jungiklį. Spustelėjus jį pasklido blausi lubinės lempos šviesa.
Tuščia. Lova nepaklota. Ant naktinio stalelio stovi tuščias
butelis.
Jis nužingsniavo tolyn, atidarė vonios kambario duris.
Niūrios vonios plytelės. Papilkėjusi dušo kabinos užuolaida
buvo užtraukta.
- Regis, viskas saugu! - šūktelėjo jis, eidamas į virtuvę.
- Prisėsk svetainėje, - atsiliepė ji.
- Gerai, bet po dvidešimties minučių turiu eiti.
Jis nuėjo į svetainę ir įsitaisė ant sofos. Išgirdo virtuvėje
barškant butelius ir jos šaižų balsą:
- Ar nori ko nors išgerti?
- Taip.
Jis pagalvojo, kad moters balsas išties labai nemalonus,
vyrui norisi tokį nutildyti nuotolinio valdymo pulteliu. Bet
ji tokia putlutė, tikra mamytė. Jis čiupinėjo kažką ūkvedžio
uniformos kišenėje, bet daikčiukas užsikabino už drabužio
pamušalo.
- Turiu balto vyno ir džino, - iš virtuvės atsklido džerž­
giantis balsas, primenantis grąžtą. - Truputį viskio. Ko pa­
geidautum?
119
 - Kai ko kito, - tyliai sumurniėjo jis pats sau.
- Ką sakei? Atnešiu viską!
- Pa-padaryk tai, mamyte, - sušnabždėjo jis ir atkabino
daiktą nuo kišenės pamušalo. Padėjo jį ant stalo, tokioje vie­
toje, kad moteris tikrai pamatytų. Jautė, kaip ima standėti pe­
nis. Tada giliai įkvėpė. Atrodė, kad iškvėpavo visą kambaryje
esantį deguonį. Atsirėmė į sofos atlošą, kaubojiškais batais
apautas kojas užkėlė ant stalo, šalia geležinių dantų.

Blausioje kabineto stalinės lempos šviesoje Katrina Brat nu­

vargusiu žvilgsniu tyrinėjo nuotraukas. Žvelgiant į juos sun­
ku perprasti, kad jie užpuolikai. Kad jie prievartavo moteris,
vyrus, vaikus, senelius, tam tikrais atvejais juos kankino ar
netgi nužudė. Visgi jei tau papasakotų, ką jie padarė, išvardy­
tų visas baisybes su smulkiausiomis detalėmis, jų kupinuose
nusižeminimo, o dažnai ir išgąsčio žvilgsniuose tikrai kažką
pastebėtum. Bet jei sutiktum juos gatvėje, tiesiog praeitum,
nė nenutuokdamas, kad gal buvai nužvelgtas, įvertintas ir,
norėtųsi tikėtis, nepatekai į aukų sąrašus. Kai kuriuos vardus
ji prisiminė iš tų laikų, kai tyrė lytinius nusikaltimus Berge­
ne, kiti buvo negirdėti. Atsirado daug naujų. Tarsi kiekvie­
ną dieną gimtų po užpuoliką. Nekaltas žmogeliukas, kūdikio
riksmą nustelbiančios gimdyvės aimanos, palaikanti gyvybę
virkštelė, tokią dovaną gavę tėvai iš laimės apsipila ašaromis,
bet vėliau, bėgant metams, tas vaikas užaugs ir masturbuoda-
masis perpjaus surištos moters lytinius organus, o jo kimias
dejones užgoš moters klyksmas.
Keli grupės tyrėjai susisiekė su šiais užpuolikais, pirmiau­
sia su tais, kurie įvykdė žiauriausius nusikaltimus. Reikalavo
pateikti alibi, tikrino. Bet jiems iki šiol nepavyko nė vieno
iš jų susieti su nusikaltimo vieta. Kiti tyrėjai ėmėsi buvusių
120
mylimųjų, draugų, bendradarbių ir giminių apklausos. Su
žmogžudystėmis susijusi statistika Norvegijoje yra viena­
reikšmė: 80 procentų visų nužudymų atvejų žudikas pažinojo
auką, ir jei ta auka buvo moteriškos lyties, 90 procentų atvejų
ji buvo nužudyta savo namuose. Tačiau Katrina vis tiek nesi­
tikėjo rasti žudiko, pasikliaudama statistika. Juk Haris teisus.
Tai ne tokio pobūdžio žmogžudystė. Svarbi ne auka, o pats
veiksmas. Jie patikrino sąrašą tų lytinių nusikaltėlių, prieš
kuriuos liudijo Elyzės klientės, tačiau Katrinai atrodė mažai
tikėtina, kad užpuolikas - ką paminėjo ir Haris - vienu šūviu
pribaigė du zuikius; saldžiai atsikeršijo ir lytiškai pasitenki­
no. Tikrai? Lytiškai pasitenkino? Ji pabandė įsivaizduoti, kaip
įvykdęs nusikaltimą žudikas su cigarete tarp lūpų guli, ranka
apglėbęs auką, ir šnabžda: „Buvo taip gera.“ Tačiau juk Haris
pasakojo apie serijinio žudiko nusivylimą nepasiekus visiško
pasitenkinimo, kadangi jis niekada negauna būtent to, ko sie­
kė, todėl jam neišvengiamai tenka medžioti toliau, su viltimi,
kad kitą kartą pasiseks, kad viskas bus tobula, vaisių pavyks
išstumti, ir jis gims iš naujo, aimanuojant moteriai, o tada
kažkas nukirps virkštelę, jungiančią jį su žmoniškumu.
Ji vėl įsižiūrėjo į Elyzės Hermansen nuotrauką. Svarstė,
ką įžvelgtų Haris. Arba išgirstų. Ar jis paminėjo muziką? Ka­
trina pasidavė ir rankomis užsidengė veidą. Kas privertė ją
patikėti, kad jos psichikai tinka toks darbas? „Bipolinis afek­
tinis sutrikimas niekam neduoda nieko gero, išskyrus meni­
ninkus“, - pareiškė jos psichiatras, kai pastarąjį kartą pas jį
lankėsi ir gavo gydytojo receptą įsigyti mažų rožinių table­
čių, padedančių jai išlaikyti pusiausvyrą.
Savaitgaliais normalūs žmonės užsiima normalia veikla,
o tokie kaip ji sėdi kabinete ir žiūri į šiurpinančias nusikalti­
mo vietos nuotraukas ir šiurpinančius žmones, tikėdamiesi,
kad galės ką nors perprasti jų veiduose, paskui per tinderį su
kažkuo susitinka, pasidulkina ir ištrina tą patirtį iš atmin­
ties. Bet kaip tik dabar ji beviltiškai ilgėjosi su normalumu
121
jungiančios virkštelės. Sekmadienis, vidurdienis. Kai bendra­
vo su Bjornu, šis dažnai kviesdavo ją pietų pas savo tėvus
Skrėjoje, kelią iki ten galima įveikti per pusantros valandos,
bet ji visada rasdavo priežastį atsisakyti. O dabar ji norė­
tų šito labiau už viską: sėdėti prie stalo su uošviu ir anyta,
valgyti bulves, bambėti dėl oro, džiūgauti dėl naujos sofos,
čiaumoti sprangų elnienos kepsnį, šnekučiuotis iš lėto, tačiau
su pasitikėjimu, ten, kur žvilgsniai ir linksėjimai kupini ši­
lumos, o juokeliai atsibodę, būtent dabar ji norėtų išgyventi
visas tas erzinančias akimirkas.
- Labas.
Katrina krūptelėjo. Tarpdury stovėjo vyrukas.
- Patikrinau paskutinį asmenį iš man skirto aplanko, iš­
braukiau jį iš įtariamųjų sąrašo, - pranešė Andersas Vyle-
ris. - Tad jei man nebėra darbo, eisiu namo ir numigsiu.
- Žinoma. Ar išeini paskutinis?
- Tikriausiai.
- O Berntsenas?
- Jis anksti baigė darbą ir išėjo. Matyt, našiau dirba.
- Turbūt, - atsiliepė Katrina ir panūdo nusijuokti, bet
pristigo jėgų. - Atleisk, kad šito prašau, Vyleri, bet ar gali
patikrinti jo aplanką? Aš manau...
- Ką tik tai padariau. Atrodo, kad viskas gerai.
- Viskas gerai?
Vyleriui ir Berntsenui Katrina paskyrė užduotį susisiek­
ti su visais mobiliojo ryšio operatoriais ir gauti aukos pa­
šnekovų, su kuriais ji bendravo per paskutinius šešis mėne­
sius, vardų bei numerių sąrašus. Tada pasidalinti užduotis ir
patikrinti visų alibi.
- Taip. Tačiau sąraše buvo vyras iš Onebio kaimelio Ni-
tedalyje, jo vardas baigiasi galūne ,,-is“. Vasaros pradžioje jis
dažnokai skambino Elyzei, tad vėl patikrinau jo alibi.
- Baigiasi ,,-is“?
- Lenis Helis. Tik įsiklausyk.
122
 - Tą ir darau. Tau kelia įtarimą žmonių varduose esančios
raidės?
- Ir ne tik. Įrodyta, kad nusikaltėlių varduose labai jau
daug ,,-is“.
- Na ir?
- Pamatęs Berntseno pastabą, kad Lenio nekaltumą įro­
do tai, jog Elyzės nužudymo metu jis su bičiuliu leido lai­
ką Onebio picerijoje „Pizza & Grill“, o tai patvirtinti gali tik
picerijos savininkas, susisiekiau su vietiniu lensmanu ir jais
pasidomėjau.
- Todėl, kad vyras vardu Lenis?
- Todėl, kad picerijos savininkas vardu Tomis.
- Ir ką pasakė lensmanas?
- Kad Lenis ir Tomis yra pasitikėjimo verti ir įstatymus
gerbiantys piliečiai.
- Taigi tu suklydai.
- Dar pažiūrėsime. Lensmano vardas yra Džimis.
Katrina garsiai nusikvatojo. Andersas Vyleris šyptelėjo.
Turbūt ji tikėjosi pamatyti tokią šypseną. Visi stengiasi pada­
ryti gerą pirmąjį įspūdį, bet Katrina nujautė, kad jei ji nebūtų
paklaususi, Vyleris nebūtų pasakęs, kad ėmėsi ir Berntseno
darbo. Tai rodo, kad Vyleris - kaip ir Katrina - nepasitiki
Trulsu Berntsenu. Iš pradžių Katrina nesiryžo, tačiau dabar
apsigalvojo.
- Užeik ir uždaryk duris.
Vyleris padarė, kaip lieptas.
- Atleisk, bet tavęs kai ko paprašysiu. Dėl informacijos
nutekinimo ir VG. Tu daugiausia dirbsi su Berntsenu. Ar
gali?..
- Įtempti akis ir pastatyti ausis?
Katrina atsiduso.
- Kažkas panašaus. Tai liks tarp mūsų, ir jei ką nors ap­
tiksi, kalbėk tik su manimi. Supratai?
- Supratau.
123
 Vyleriui išėjus, Katrina kelias sekundes luktelėjo, tada
paėmė ant stalo gulintį telefoną. Spaudinėjo mygtukus. Bjor-
nas. Prie jo telefono numerio ji išsaugojo nuotrauką. Jis šyp­
sojosi. Nėra princas ant balto žirgo. Veidas blyškus, šiek tiek
paburkęs, tarp kaštoninių plaukų švyti pusmėnulio formos
plikė. Bet tai juk Bjornas. Priešnuodis visoms toms kitoms
nuotraukoms. Ko gi ji taip išsigando? Jei Haris Hūlė sugeba
gyventi su kitu žmogumi, kodėl neįstengia ji? Jau buvo smi­
liumi bepaspaudžianti šalia numerio esantį ženklą „Skam­
binti“, bet galvoje vėl pasigirdo perspėjimas. Hario Hūlės ir
Halsteino Smito kalbos apie kitą.
Ji padėjo telefoną ir vėl įsižiūrėjo į nuotraukas.
Kita.
Ar žudikas jau galvoja apie kitą auką?

- Tau reikia labiau pa-pasistengti, Ewa, - šnabždėjo jis.

Jis negali pakęsti, kai jos neįdeda pakankamai pastangų.
Kai neišplauna grindų bute. Kai nesirūpina savo kūnu. Kai
nesugeba išlaikyti vyro, kuris įtaisė joms vaiką. Kai savo atža­
lai neparuošia vakarienės, o uždaro drabužinėje, paliepusios
neišleisti nė garso ir pažadėjusios vėliau palepinti šokoladu,
o pačios priima vyrus, ruošia jiems vakarienę, atiduoda visą
šokoladą, viską, kuo jie pasižaidžia palaimingai šūkčiodami.
O su savo vaiku mama taip niekad nepažaidžia.
Tikrai ne.
Todėl su mama pažaidė pats vaikas. Ir su tokiomis kaip
mama.
Ir pažaidė tikrai į valias. Tol, kol vieną dieną jį pagavo
ir uždarė patalpoje, panašioje į drabužinę, adresu Josingo
kelias, numeris 33. įlos kalėjime ir tardymo izoliatoriuje.
Bendrosiose nuostatose buvo parašyta, kad tai - valstybinė
124
institucija vyriškos lyties nusikaltėliams, kuriems „reikalinga
ypatinga pagalba“.
Vienas su gėjais dirbantis psichologas paaiškino jam, kad
ir prievartavimai, ir mikčiojimas susiję su vaikystėje patirto­
mis psichologinėmis traumomis. Kas per idiotas?! Mikčioji­
mą jis paveldėjo iš tėvo, kurio jam niekada neteko pamatyti.
Mikčiojimą ir sušmaukštą kostiumą. Kiek save prisimena, jis
visada svajojo prievartauti moteris. Kai pabandė, tos mote­
rys nesuteikė jam geidžiamo malonumo. Jis pabandė kiečiau.
Ir beveik nustojo mikčioti. Išprievartavo kalėjime dirbančią
dantistę. Ir paspruko iš įlos. Tada vėl ėmėsi žaidimų. Su di­
desniu įkarščiu nei kada nors. Tai, kad jo ieško policija, tik
didino azartą. Iki tos dienos, kai akis į akį susidūrė su poli­
cininku, kurio žvilgsnyje atsispindėjo ryžtas ir neapykanta.
Kai suprato, kad tas vyras gali jį sučiupti. Nusiųsti atgal į
vaikystės tamsą užrakintoje drabužinėje, kur jis bandė už­
gniaužti kvapą, kad netektų įtraukti tabako ir prakaito smar­
vės iš šiurkštaus taukuoto vilnonio tėvo kostiumo, kabančio
tiesiai jam prieš nosį; mama sakėsi pasilikusi jį tam atvejui,
jei tėvas vėl pasirodytų. Jis žinojo, kad vėl patekęs į kalėjimą
neištvertų. Todėl pasislėpė. Pasislėpė nuo policininko žudi­
ko žvilgsniu. Ištisus trejus metus tupėjo kaip pelė po šluo­
ta. Treji metai be žaidimų. Bet tada viskas vėl ėmė panėšėti
į drabužinę. Tad jis pasinaudojo galimybe. Galimybe žaisti
saugiai. Žinoma, viskas neturėtų būti per daug saugu. Tam,
kad tikrai susijaudintų, jam reikia užuosti baimę. Savo ir jos.
Visai nesvarbu, kiek joms metų, kaip jos atrodo, aukštos ar
žemos. Kad tik būtų moterys. Arba - būsimos mamos, kaip
pasakė kažkoks idiotas psichologas. Jis pakreipė galvą ir žvel­
gė į ją. Ką gi, šiame name viskas labai gerai girdisi, bet dėl
to jis nebesuko galvos. Tik dabar, tokioje šviesoje, skiriant
tokiam mažam atstumui, jis pastebėjo, kad aplink pražiotą
Ewos su dviguba v burną pūpso spuogeliai. Ji, be jokios abe­
jonės, bandė rėkti, bet kad ir kiek besistengtų, jai tai niekada
125
nepavyks. Nes kiek žemiau pražiotos burnos žioji kai kas
naujo. Ties gerklomis atsivėrusi kruvina skylė kakle. Jis laikė
moterį prispaudęs prie svetainės sienos, iš prakąstos trachė­
jos gargaliavo ir kilo ryškiai raudoni.burbulai. Jai beviltiškai
bandant įkvėpti, kaklo raumenys įsitempdavo ir suglebda­
vo, tarsi lėtinio obstrukcinio plaučių susirgimo kamuojamo
žmogaus. O funkcionuojant plaučiams kūnas palaikys gyvybę
dar kelias sekundes. Bet dabar jį žavėjo kas kita. Geležiniais
dantimis skersai perkandęs balso stygas, jis visiems laikams
nutraukė jos varginančius tauškalus.
Moters akyse gęstant šviesai, žvilgsnyje jis bandė pama­
tyti kažką, kas bylotų apie baimę mirti ir troškimą pagyventi
dar bent kelias sekundes. Bet nieko neįžvelgė. Jai reikėjo la­
biau pasistengti. Gal jai trūko vaizduotės? O gal gyvenimo
džiaugsmo? Jis nepakenčia, kai jos taip lengvai atsisveikina
su gyvenimu.

10 skyrius
Šeštadienio rytas

Haris bėgo. Jis nemėgsta bėgioti. Kai kurie žmonės tai daro,
nes jiems patinka. Šis užsiėmimas patinka ir Harukiui Muraka-
miui. Haris mielai skaito Harukio Murakamio knygas, išskyrus
tą apie bėgimą, kurią numetė. Haris bėgioja, nes jam patinka
sustoti. Jam patinka būti nubėgus. Jam gali patikti ištvermės
treniruotės. Raumenų skausmas, o ne sugebėjimas jį ištverti.
Turbūt tai daug pasako apie jo silpną charakterį, polinkį spruk­
ti, dar nepervėrus skausmui jau griebtis vaistų nuo jo.
Keliuku atlėkė perkaręs medžioklinis šuo. Tokius įsigyja
Holmenkoleno piniguočiai, nors medžioja tik vieną savaitgalį
126
per metus. Keturkojo šeimininkas atskubėjo paskui savo au­
gintinį, atsilikęs per šimtą metrų. Vilkėjo firmos „Under Ar­
mour“ naujausios kolekcijos sportinius drabužius. Jiems pra­
silenkiant tarsi dviem priešpriešiniams traukiniams, Hariui
pavyko įvertinti vyro bėgimo techniką. Gaila, kad jie nebėga
ta pačia kryptimi. Haris bėgtų pavymui, alsuotų jam į nu­
garą, apsimestų, kad leis turtuoliui išsiveržti į priekį, o prie
Trivano ežero aplenktų. Duotų jam pasigrožėti savo nutrin­
tais dvidešimties metų senumo sportbačių „Adidas“ padais.
Olegas tvirtina, kad jiems bėgiojant Haris kvailioja: iš pra­
džių abu prisižada ramiai pabėgioti, o kylant paskutine kalva
Haris staiga sumano palenktyniauti. Haris teisinasi, kad vis
tiek visada pralaimi, mat Olegas iš mamos paveldėjo išskirti­
nį gebėjimą įsisavinti deguonį.
Dvi nutukusios ir bėgti nepajėgiančios moterys žingsnia­
vo ir šniokštavo taip garsiai, kad neišgirdo artėjančio Hario,
tad jis pasuko siauresniu takeliu. Staiga pateko į nepažįsta­
mą vietą. Tankiai suaugę medžiai stūksojo užstodami rytinę
šviesą ir sukėlė Hariui prisiminimų apie vaikystę. Netrukus
jis vėl išbėgo į atvirą lauką. Sukrebždėjo baimė pasiklysti ir
niekada neberasti kelio namo. Bet šįkart jis žino, kuria kryp­
timi sukti ir kur jo namai.
Kai kam patinka tyras viršukalnių oras, minkšti kupstuoti
miškų takeliai, tyla ir eglių kvapas. O Hariui patinka miesto
vaizdas. Jo garsas ir kvapas. Jausmas, kad galima jo prisilies­
ti. Žinojimas, kad galima jame paskęsti, pasiekti dugną. Ne­
seniai Olegas paklausė Hario, kaip šis norėtų numirti. Haris
atsakė, kad norėtų tyliai nugrimzti į miegą. Olegas pasirinktų
staigią neskausmingą mirtį. Haris pamelavo. Jis mirtinai nu­
sigertų bare ten, apačioje plytinčiame mieste. Jis žinojo, kad
melavo ir Olegas, kad vaikinas norėtų patekti į savo buvusį
rojų ir pragarą ir perdozuotų heroino. Alkoholis ir heroinas.
Meilės objektai, kuriuos galima palikti, bet užmiršti - nieka­
da. Kad ir kiek laiko praeitų.
2 7
 Galiausiai Haris padidino tempą, pribėgo privažiuojamąjį
keliuką, išgirdo, kaip iš po padų žyra akmenukai, o kaimynų
namo lange pro užuolaidas pastebėjo šmėkštelint ponios Sy-
vertsen siluetą.
Jis nusiprausė po dušu. Jam tai patinka. Kas nors turėtų
parašyti knygą apię prausimąsi po dušu.
Atėjęs į miegamąjį Haris pamatė prie lango stovinčią Ra-
kelę; ji vilkėjo sodo drabužius, avėjo guminius ilgaaulius, mū­
vėjo gumines pirštines ir nutrintus džinsus, ant galvos buvo
užsimaukšlinusi nublukusią skrybėlę nuo saulės. Ji pasisuko
į Harį ir nusibraukė porą iš po skrybėlės kyšančių sruogų.
Hariui pasidarė įdomu, ar ji žino, kaip patraukliai atrodo taip
apsivilkusi. Turbūt taip.
- Ką čia bepasakysi, - tarė ji tyliai ir šyptelėjo. - Nuogas
vyras.
Haris atsistojo jai už nugaros, uždėjo rankas ant pečių ir
pradėjo švelniai masažuoti.
- Ką veiki?
- Apžiūrinėju langus. Gal prieš apsilankant Emilijai rei­
kėtų juos patikrinti?
- Emilijai?
Rakelė nusijuokė.
- Ko juokiesi?
- Tu taip staiga nutraukei masažą, mielasis. Nesijaudink,
apsilankys ne svečiai. Tik audra.
- A, ta Emilija. Žinai ką, šis fortas atlaikys stichinę nelai­
mę, o gal net ir dvi.
- Mes, gyvenantys ant kalno, to ir tikimės, ar ne?
- Ko?
- Kad mūsų neįveiks, kaip ir šio forto. - Ji atsiduso. - Va­
žiuoju į parduotuvę maisto.
- Ar pietausime namie? Dar nesilankėme tame Peru res­
torane Pirties gatvėje. Ten nebrangu.

12 8
 Šiuo savo įpročiu, atsiradusiu viengungystės laikais, jis
mėgino užkrėsti ir Rakelę: patiems neruošti pietų. Ji jau
pritarė Hario minčiai, kad restoranas - vienas geresnių ci­
vilizacijos išradimų. Juk dar akmens amžiuje žmonės suvo­
kė, kad išmintingiau pietauti drauge didelėje virtuvėje, nei
kiekvienam visuomenės nariui kasdien praleisti tris valan­
das planuojant, apsirūpinant maisto produktais, gaminant
patiekalus ir plaunant indus. Kai Rakelė pareiškė, jog tai
dekadentiška, Haris paprieštaravo, kad dekadentiškai elgiasi
šeima su dviem vaikais, įsirengusi prabangią virtuvę. Kad
nedekadentiškai naudojant resursus protingiausia mokėti
pinigus išsilavinimą įgijusiems ir maistą didelėse virtuvėse
gaminantiems virėjams, o šie, savo ruožtu, tegu moka Ra-
kelei už teisines paslaugas arba Hariui už dėstymą Policijos
mokykloje.
- Man reikia apsipirkti, - tarė Rakelė ir, Hariui prisitrau­
kus ją prie savo vis dar garuojančio kūno, nutaisė grimasą. -
Ateis Olegas su Helga.
Haris dar labiau ją prisispaudė.
- Tikrai? Maniau, sakei, kad žmonės pas mus nesilankys?
- Tikrai ištversi kelias valandas su Olegu ir...
- Aš juokauju. Bus smagu. Gal mums reikėtų...
- Ne, mes nekviesime jų į restoraną. Helga pas mus dar
niekada nesilankė, ir norėčiau deramai ją priimti.
- Vargšelė Helga, - sušnabždėjo Haris ir jau taikėsi krims­
telėti Rakelei į ausies lezgelį, tačiau pastebėjo kažką prie pat
kaklo.
- Kas čia? - jis atsargiai prilietė pirštais raudoną dėmelę.
- Kur? - paklausė ji ir pati pačiupinėjo. - A, taip, gydyto­
jas paėmė kraujo tyrimui.
- Iš kaklo?
- Neklausk manęs kodėl, - ji nusijuokė. - Kai tu susirūpi­
ni, būni toks meilutis.

129
 - Aš nesirūpinu, - tarė Haris. - Mane ima pavydas. Tai
mano kaklas, be to, mes žinome, kad jauti silpnybę gydyto­
jams.
Ji nusijuokė, o Haris stipriau ją apkabino.
- Ne, - tarė ji.
- Ne? - perklausė jis ir pajuto, kaip jos kvėpavimas aki­
mirksniu pasunkėja. Jautė, kaip jos kūnas tarsi pasiruošia.
- O, velnias, - sudejavo ji. Rakelė, anot jos pačios, „ken­
tėjo nuo to, kad labai greitai susijaudina", ir keiksmažodis tai
išdavė.
- Gal turėtume čia ir sustoti, - sušnabždėjo jis ir paleido
ją. - Laukia darbas sode.
- Per vėlu, - sušnypštė Rakelė.
Haris atsagstė jai džinsus ir kartu su kelnaitėmis nusmau­
kė juos iki kelių ir guminių ilgaaulių. Ji pasilenkė, viena ran­
ka įsitvėrė į palangės kraštą, o kita siekė nusiimti skrybėlę.
- Ne, - sušnabždėjo Haris ir taip pat pasilenkė, priglaudė
galvą Rakelei prie galvos. - Palik.
Pasigirdo žemas, kliuksėjimą primenantis jos juokas. O
Dieve, kaip jam patinka šis juokas. Tada kitoks garsas. Suvib­
ravo jai prie pat rankos ant palangės gulintis mobilusis.
- Numesk ant lovos, - sušnabždėjo jis, nė nežvilgtelėjęs į
telefono ekraną.
- Skambina Katrina Brat, - tarė ji.

Nenuleisdama akių nuo Hario, Rakelė užsimovė džinsus.

Jis buvo susikaupęs.
- Kada? - paklausė jis. - Supratau.
Rakelė matė, kaip jis tolsta, kaip jį nusineša iš telefono
sklindantis kitos moters balsas. Norėjo ištiesti ranką ir jį pa­
liesti, bet buvo per vėlu, jis jau nepasiekiamas. Nuogas liesas
130
kūnas su po balkšva oda išryškėjusiais raumenimis, panašiais
į susiraizgiusias šaknis, vis dar stovėjo priešais ją. Mėlynos
akys, kurių raineles išblukino ilgametis piktnaudžiavimas al­
koholiu, vis dar buvo įsmeigtos į ją. Bet Haris jos nebematė,
jis žvelgė vidun. Aną vakarą jis paaiškino, kodėl privalo imtis
bylos. Ji neprieštaravo. Jei Olegą išmes iš Policijos mokyklos,
jis gali vėl įnikti į narkotikus. O jei tektų rinktis, ar prarasti
Harį, ar Olegą, ji verčiau išsižadėtų Hario. Per visus tuos me­
tus ji išmoko vis netekti šio vyro, sužinojo, kad gali gyventi
be jo. Tačiau abejojo, ar galėtų gyventi be savo sūnaus. Bet
kol Haris aiškino, kad visa tai daroma Olego labui, jos galvoje
nuaidėjo neseniai ištarti jo žodžiai: Juk gali ateiti diena, kai
man tikrai reikės pameluoti, ir tokiu atveju būtų puiku, jei tu
tikėtum, kad esu sąžiningas.
- Jau važiuoju, - tarė Haris. - Koks adresas?
Haris baigė pokalbį ir pradėjo rengtis. Greitai, apgalvo­
damas kiekvieną judesį. Kaip mašina, kuri pagaliau atlieka
tai, kam buvo sukurta. Rakelė žvelgė į jį, įsidėmėdama kiek­
vieną detalę, tarsi stebėtų mylimąjį, kurio ilgai nematys.
Jis praėjo pro žmoną, nė nežvilgtelėjęs jos pusėn, netar­
damas nė žodelio. Ją išstūmė, pašalino iš regėjimo lauko, ir
tai padarė tikrieji jo širdies valdovai. Alkoholis ir žmogžu­
dystė. Šito ji bijojo labiausiai.

Hariui stovint prie baltos ir oranžinės spalvų juostomis už­

tverto daugiabučio, atsidarė pirmo aukšto langas. Galvą iški­
šo Katrina.
- Įleiskit jį, - liepė ji jaunam uniformuotam policininkui,
pastojusiam Hariui kelią.
- Jis neturi tapatybę patvirtinančio dokumento, - pareiš­
kė policininkas.
131
 - Tai Haris Hūlė, - šūktelėjo Katrina.
- Tikrai? - Policininkas nužvelgė Harį nuo galvos iki
kojų, tada kilstelėjo apsauginę policijos juostą. - Maniau, kad
jis išgalvotas, - prisipažino.
Haris palypėjo tris laiptelius iki atdarų buto durų. Toliau
žingsniavo tarp nusikaltimo vietos tyrėjų išdėliotų baltų vė­
liavėlių, ženklinančių, kur gali būti įkalčių. Pora kriminalistų
ekspertų krapštinėjo plyšį grindyse.
- Kur?..
- Toliau, - atsakė vienas jų.
Haris nuėjo ir stabtelėjo prie durų, į kurias parodė eks­
pertai. Įkvėpė ir ištuštino galvą, atsikratė minčių. Tada žengė
vidun.
Aprėpė kiek išgalėdamas: šviesą, garsus, baldus, viską,
kas ten buvo. Ir viską, ko nebuvo.
- Labas rytas, Hari, - pasisveikino Bjornas Holmas.
- Ar gali pasitraukti? - tyliai paragino Haris.
Palinkęs prie sofos Bjornas žengtelėjo į šoną, ir Haris
pamatė lavoną. Užuot prisiartinęs, žengė atatupstas. Scena.
Kompozicija. Visuma. Tada priėjo arčiau ir ėmė tyrinėti de­
tales. Moteris sėdėjo ant sofos, praskėtusi kojas taip, kad suk­
nelė būtų pakilusi ir matytųsi juodos kelnaitės. Aukos galva
buvo atremta į sofos atlošą, ilgi dažyti šviesūs plaukai vilnijo
atlošu žemyn. Dalis kaklo buvo išplėšta.
- Ją nužudė ten, - tarė Bjornas ir parodė į sieną prie lan­
go. Haris nužvelgė tapetą ir natūralaus medžio grindlentes.
- Pritaškyta mažiau kraujo, - padarė išvadą Haris. - Šį­
kart jis neperkando kaklo arterijos.
- Gal nepataikė, - svarstė Katrina, iš virtuvės atėjusi į
svetainę.
- Jei sugebėjo taip sukąsti, jo žandikauliai tikrai tvirti, -
įvertino Bjornas. - Vidutiniškai žmogaus sukandimo jėga
yra 70 kilogramų, o man atrodo, kad jis iškart perkando ir

1 3 2
gerklas, ir dalį trachėjos. Net ir turint aštrius geležinius dan­
tis tam reikia daug jėgos.
- Arba daug įsiūčio, - pridūrė Haris. - Ar žaizdoje randi
rūdžių arba dažų?
- Ne, bet gal atšokę dažai nubiro kandžiojant Elyzę Her-
mansen.
- Mhm. Įmanoma. Gali būti, kad naudojosi ne geležiniais
dantimis, o kažkuo kitu. Juk ir ant lovos šios aukos nepagul­
dė.
- Suprantu, ką turi galvoje, Hari, bet čia pasidarbavo tas
pats žudikas, - tarė*Katrina. - Ateik ir pažiūrėk.
Haris nusekė paskui ją į virtuvę. Kriminalistas ekspertas
ėmė mėginius iš kriauklėje stovinčio stiklinio kokteilių plak­
tuvo.
- Jis susiplakė kokteilį, - parodė Katrina. Haris nurijo
ir įsistebeilijo į stiklinį indą. Vidinė pusė buvo nusidažiusi
rausvai. - Kraujo kokteilį. Turbūt iš šaldytuvo pasiėmė citri­
nų ir jį pagardino. - Ji parodė į geltonas žieveles ant spintelės.
Haris pajuto, kaip kyla šleikštulys. Ir pagalvojo, kad taip
jaučiasi išgėręs pirmą taurelę alkoholio - prasideda seilėtekis
ir supykina. O po antros sustoti jis nebeįstengia. Haris link­
telėjo ir vėl išėjo. Žvilgtelėjo į vonios kambarį ir miegamąjį,
tada grįžo į svetainę. Užsimerkė ir įsiklausė. Moteris, kūno
padėtis, kaip ji pasodinta. Kaip buvo paguldyta Elyzė Her-
mansen. Ir štai, pasigirdo aidas. Tai jis. Tikrai jis.
Atsimerkęs Haris išvydo šviesiaplaukį vyruką, kuris atro­
dė matytas.
- Andersas Vyleris, - prisistatė vyrukas. - Tyrėjas.
- Taip, žinoma, - prisiminė Haris. - Tu baigei Policijos
mokyklą. Prieš metus? Gal dvejus?
- Prieš dvejus.
- Sveikinu, gavus tokius gerus įvertinimus.
- Ačiū. Malonu, kad prisimenate įvertinimus.

1 3 3
 - Nieko neprisimenu, tiesiog naudojuosi dedukcijos me­
todu. Vos po dvejų metų tarnybos gavai darbą Smurtinių nu­
sikaltimų skyriuje.
Andersas Vyleris nusišypsojo.
- Jei trukdau, sakykite, pasitrauksiu. Reikalas tas, kad
dirbu dar tik pustrečios dienos, tiriam dvigubą žmogžudystę*
vargu ar kas nors turės laiko mane šviesti. Todėl sumaniau
jūsų paklausti, ar galėčiau šiek tiek paskui jus pasekioti, taip
šiek tiek pasimokyčiau. Žinoma, jei jūs nieko prieš.
Haris pažvelgė į vyruką. Prisiminė, kad studijuodamas
šis ateidavo pas jį į kabinetą ir užversdavo klausimais. To­
kia galybe ir kartais tokiais nesvarbiais, kad galėjai įtarti, jog
jis yra hūliagalvis. Policijos mokyklos studentai hūliagalviais
vadino tuos, kurie įtikėjo Hūlės mitu ir kartais vien dėl šios
priežasties laikydavo stojamuosius egzaminus. Haris bandė
išvengti jų kaip maro. Hūliagalvis ar ne, tačiau Haris pama­
nė, kad Andersas Vyleris galėtų daug pasiekti, pasitelkęs savo
gerus įvertinimus, ambicijas, šypseną ir įgimtą apsukrumą.
Šis karjeros laiptais dar nepakilęs guvus vyrukas gali labai
praversti, pavyzdžiui, tiriant kokią nors žmogžudystę.
- Puiku, - sutiko Haris. - Pirmoji taisyklė: tau teks nusi­
vilti savo naujais bendradarbiais.
- Nusivilti?
- Viskas taip ir būna: tu didžiuojiesi, tiki, jog patekai į pa­
čią policijos mitybos grandinės viršūnę. Taigi, pirma pamoka
ta, kad žmogžudysčių tyrėjai yra tokie patys, kaip ir visi kiti.
Mes nesame itin protingi, kai kurie yra tiesiog kvailiai. Kar­
tais padarome klaidų ir nesugebame iš jų pasimokyti. Kai pa­
vargstame, užuot atkakliai gaudę nusikaltėlius, tiesiog einame
miegoti, net ir žinodami, kad tikslas jau ne už kalnų. Tad jei
manai, kad atversime tau akis, įkvėpsime tave ir atskleisime
visiškai naują pasaulį bei tyrimo subtilybes, teks nusivilti.
- Visa tai jau žinau.

134
 - Tikrai?
- Dvi dienas dirbau kartu su Trulsu Berntsenu. Tenoriu
sužinoti, kaip dirbate jūs.
- Dalyvavai mano paskaitose apie žmogžudysčių tyrimą.
- Ir žinau, kad jūs dirbate kitaip. Apie ką galvojote?
- Galvojau?
- Taip, jūs stovėjote čia užmerkęs akis. Abejoju, ar tai
buvo įtraukta į kurso programą.
Haris pastebėjo, kad Bjornas išsitiesė. O Katrina atsistojo
tarpdury, sukryžiavo rankas ir raginamai linktelėjo.
- Puiku, - tarė Haris. - Kiekvieno metodai skirtingi.
Manasis - pamėginti rasti ryšį su mintimis, kurios užplūs­
ta pirmąkart įžengus į nusikaltimo vietą. Tada svarbios vi­
sos, rodos, nereikšmingos smegenų daromos išvados ir kilę
įspūdžiai. Tas mintis labai greitai užmirštam, nesugebam jų
suvokti, kadangi išsiblaškome, tas pats nutinka su sapnais,
kurie, nubudus ir sutelkus dėmesį į supantį pasaulį, išsisklai­
do. Devynios iš dešimties tokių minčių yra visiškai bevertės.
Tikiu, kad dešimtoji gali būti reikšminga.
- O dabar? - paklausė Vyleris. - Ar jūsų mintys ką nors
reiškė?
Haris delsė. Jautė skvarbų Katrinos žvilgsnį.
- Nežinau. Bet manau, kad žudikui labai svarbi švara.
- Švara?
- Savo pirmąją auką jis nutempė iš nužudymo vietos į
lovą. Serijiniai žudikai paprastai viską daro vienodai, tad
kodėl jis paliko šią auką svetainėje? Vienintelis skirtumas:
kitaip nei Elyzės Hermansen miegamajame, ši patalynė yra
nešvari. Vakar užsukau į Hermansen butą kaip tik tada, kai
pasiimti patalynės buvo atvykę Kriminalinių ekspertizių tar­
nybos darbuotojai. Užvalkalai dvelkė levandomis.
- Taigi, šįkart nekrofilija jis užsiėmė svetainėje, nes nepa­
kenčia sušniaukštų patalų?

1 3 5
 - Tuojau apie tai pakalbėsime, - atsakė Haris. - Ar matėt
plaktuvą virtuvėje? Ar pastebėjote, kad pasinaudojęs indu jis
pastatė jį į plautuvę?
- Kur?
- Į kriauklę, - pataisė Katrina. - Jaunimas nežino, ką
reiškia plauti indus rankomis. Hari?
- Į kriauklę, - pakartojo Haris. - Kodėl jis pastatė plaktu­
vą ten? Juk neketino jo plauti. Gal tai buvo nevalingas veiks­
mas? Gal jis kenčia nuo nešvaros fobijos? Bakterijų fobijos?
Serijiniai žudikai dažnai kenčia nuo įvairių fobijų. Bet jis
neplovė plaktuvo, net neatsuko čiaupo ir nepripylė vandens,
kad vėliau lengviau išsiplautų kraujo ir citrinos likučiai. Ko­
dėl ne?
Andersas Vyleris lėtai papurtė galvą.
- Ką gi, grįžkime prie kūno, - toliau dėstė Haris ir linkte­
lėjo lavono pusėn. - Kaip matot, ši moteris...
- Kaimynai ją atpažino, tai Ewa Dolmen, - įsiterpė Katri­
na. - Vardas Ewa rašomas su dviguba v.
- Ačiū. Kaip matai, Ewa vis dar mūvi kelnaites, kitaip
nei Elyzė, kurią jis išrengė. Vonios kambario šiukšliadėžėje
guli tuščia tamponų dėžutė, todėl spėju, kad Ewai šiuo metu
menstruacijos. Katrina, ar gali patikrinti?
- Teismo medicinos ekspertai jau pakeliui.
- Kad pamatytume, ar mano spėjimas pasitvirtins. Ar vis
dar įkištas tamponas?
Katrina suraukė kaktą. Trys vyrai nusisuko, o ji įvykdė
Hario prašymą.
- Taip, kyšo tampono virvelė.
Iš striukės kišenės Haris išsitraukė „Camel“ pakelį.
- Tai reiškia, kad žudikas neprievartavo jos vaginali-
niu būdu, nebent paskui būtų įkišęs tamponą atgal. Nes jis
yra... - Haris mostelėjo cigarete link Anderso Vylerio.
- ...švaruolis, - pabaigė Vyleris.

136
 - Visgi tai ne vienintelė galimybė, - aiškino Haris. - Gal
jam tiesiog nepatinka kraujas.
- Nepatinka kraujas? - nustebo Katrina. - Po velnių, ti­
pas jį geria.
- Paskaninęs citrina, - pridūrė Haris ir tarp lūpų suspau­
dė nepridegtą cigaretę.
” Ką?
- Savęs irgi to klausiu, - tarė Haris. - Ką? Ką visa tai reiš­
kia? Ar kraujas buvo per saldus?
- Ar bandai šmaikštauti? - pasidomėjo Katrina.
- Ne, bet juk kėista, kad tas, kuris, mūsų manymu, trokš­
ta patirti lytinį pasitenkinimą gerdamas kraują, savo mėgsta­
miausio gėrimo nevartoja gryno. Žmonės gardina citrina dži­
ną ir žuvį, tvirtindami, kad šio vaisiaus sultys pagerina skonį.
Bet tai netiesa, nes citrina prislopina jutimo receptorius ir
užgožia kitus skonius. Mes naudojame citriną tam, kad už­
gožtame tai, kas mums nepatinka. Kai gamintojai pagardino
žuvų taukus citrina, prekyba jais smarkiai išaugo. Gal mūsų
vampyristui nepatinka kraujo skonis, o kraujo gurkšnojimas
irgi tėra obsesinis-kompulsinis sutrikimas.
- O gal jis tiki prietarais ir geria kraują, tikėdamasis per­
imti aukos jėgas? - pasiūlė Vyleris.
- Šis žudikas lytiškai iškrypęs, bet vis tiek neprisilietė
prie moters lytinių organų. Galbūt dėl to, kad ji kraujuoja.
- Vampyristas, kuris nepakenčia menstruacijų kraujo, -
apibendrino Katrina. - Žmogiškojo proto labirintai.
- Štai, vėl verta prisiminti kokteilių plaktuvą, - pasakė
Haris. - Ar yra kokių kitų žudiko paliktų žymių?
- Jų yra ant buto durų, - pranešė Bjornas.
- Durų? - perklausė Haris. - Prieš įeidamas užmečiau akį
į spyną, atrodo, kad ji nepažeista.
- Įsilaužimo žymių nėra. Bet tu nematei durų iš lauko
pusės.

1 3 7
Jie stovėjo trise ir stebėjo, kaip Bjornas atriša virvę, laikančią
duris, kad šios būtų atidarytos ir prigludusios prie pat sienos.
Durims lėtai užsivėrus, pasimatė kita jų pusė.
Haris spoksojo. Juto, kaip krūtinėje daužosi širdis, džiūs­
ta burna.
- Pririšau duris virve, kad ateidami neprisiliestumėte, -
tarė Bjornas.
Ant durų buvo nupiešta maždaug metro aukščio raidė V.
Apačioje telkšojo nuvarvėję kraujo lašeliai.
- Mus dėl to ir iškvietė, - paaiškino Katrina. - Ewos kaimy­
nė išgirdo, kad laiptinėje stovi ir miaukia jos katinas. Ji dažnai
išleidžia augintinį palakstyti, o jei per ilgai neįsileidžia jo vi­
dun, katiną priglaudžia kaimynai. Anot jos, dabar katinas ne­
bežino, kur jo tikrieji namai. Kaip bebūtų, kai atėjo įsileisti ka­
tino, pamatė, kad šis stovi ir laižo duris. O kadangi katinai dažų
nelaižo, kilo įtarimas, kad V raidė gali būti parašyta krauju.
Visi keturi nebyliai spoksojo į duris.
Bjornas pirmas sudrumstė tylą:
- V kaip victory?
- V kaip vampyristas? - svarstė Katrina.
- O gal jis užsimena apie kitą auką? - pasiūlė Vyleris.
Visi trys sužiuro į Harį.
- Nagi? - nekantriai paragino Katrina.
- Nežinau, - tarė Haris.
Vėl tas jos veriantis žvilgsnis.
- Nagi, matau, kad apie kažką mąstai.
- Mhm. V kaip vampyristas, gal ir neblogas pasiūlymas.
Tai patvirtintų, kad jis stengiasi pranešti mums būtent tai.
- Būtent ką?
- Kad jis labai ypatingas. Geležiniai dantys, plaktuvas, V
raidė. Jis vertina save kaip išskirtinį, pažeria mums dėlionės
detalių, kad mes kažką suvoktume. Jis nori, kad priartėtume.
1 3 8
 Katrina linktelėjo.
Vyleris padelsė, tarsi suprastų, kad jam dera prikąsti lie­
žuvį, bet vis tiek pasinaudojo proga:
- Ar turite galvoje tai, kad giliai viduje žudikas trokšta,
jog mes sužinotume, kuo jis vardu?
Haris neatsakė.
- Ne kuo jis vardu, o kas jis, - tarė Katrina. - Jis paliko
mums gairių.
- Ar galiu paklausti, ką tai reiškia?
- Labai prašom, - paragino Katrina. - Klausk to, kuris
nusimano apie serijinius žudikus.
Haris spoksojo į raidę. Sklido ne aidas, o garsus riksmas.
Demono riksmas.
- Tai reiškia... - prabilo Haris, spustelėjo žiebtuvėlį, prikišo
prie cigaretės, giliai įtraukė. Išpūtė dūmus. - Kad jis nori žaisti.

- Tu pagalvojai, kad V reiškia kažką kito, - po valandos

kartu su Hariu išėjusi iš buto pareiškė Katrina.
- Tikrai? - atsiliepė Haris ir apžvelgė gatvę.
Tiojenas. Atvykėlių rajonas. Siauros gatvelės, pakistanie­
čių parduotuvėlės, grindinio akmenys, dviračiais važiuojan­
tys norvegų kalbos mokytojai, turkiškos kavinės, hidžabus
dėvinčios krypuojančios matronos, studijų paskolas gaunan­
tys jaunuoliai, oras ir meilė, parduotuvėlė, kurioje parduo­
damos plokštelės ir sunkiojo roko muzikiniai įrašai. Hariui
patinka Tiojenas. Net labai. Kartais netgi pasvarsto, ką jis
veikia ten, ištaigingiausiame rajone ant kalno.
- Tu tiesiog nenori sakyti, - neatlyžo Katrina.
- Žinai, ką man primindavo senelis, kai jam girdint nusi­
keikdavau? „Kai velnio šaukiesi, tai ir prisišauki.“ Na...
- Kas na?
139
 - Ar nori, kad prisistatytų velnias?
- Įvykdytos dvi žmogžudystės. Siautėja serijinis žudikas.
Ar gali būti blogiau?
- Taip, - atsakė Haris. - Gali.

11 skyrius
Šeštadienio popietė

- Manome, kad susidūrėme su serijiniu žudiku, - dėstė

inspektorė Katrina Brat ir apžvelgė KO kambarį ir sau paval­
džių tyrėjų grupę.
Dalyvavo ir Haris, jie susitarė, kad jis, kol dar nesubūrė
savo grupelės, irgi dalyvaus susirinkimuose.
Patalpoje tvyrojo daugiau įtampos nei per pirmą susirin­
kimą. Žinoma, tai susiję ir su bylos tyrimo eiga, tačiau Ka­
trina neabejojo, kad įtampą kėlė pats Hario buvimas. Taip,
jis buvo Smurtinių nusikaltimų skyriaus prasigėrėlis, arogan­
tiškas enfant terrible, tiesiogiai ir netiesiogiai atsakingas už
kolegų žūtį, o ir jo darbo metodai kėlė daug abejonių. Bet
vis tiek šio žmogaus dalyvavimas visus privertė labiau pasi­
tempti. Nes jis iki šiolei atrodė rimtas, šiek tiek gąsdinantis,
o jo darbo rezultatai kalbėjo patys už save. Katrinos žiniomis,
šiam tyrėjui nepavyko sučiupti tik vieno nusikaltėlio. Gal
Haris buvo teisus, kai pareiškė, kad net ir viešnamio pupytės
nusipelno pagarbos, jei tik užsiima tuo pakankamai ilgai.
- Sučiupti tokį nusikaltėlį labai sudėtinga dėl daugelio
priežasčių, bet visų pirma dėl to, kad jis puikiai planuoja,
pasirenka atsitiktines aukas ir nusikaltimo vietose palieka tik
tuos pėdsakus, kuriuos pats nori įduoti mums į rankas. Dėl
to aplankai su kriminalinės ekspertizės, teismo medicinos ir
1 4 0
kitų ekspertų ataskaitomis yra tokie ploni. Iki šiol nepavyko
susieti žinomų lytinių nusikaltėlių su Elyze Hermansen, Ewa
Dolmen ar nusikaltimo vietomis. Bet mes išsiaiškinome, ko­
kiu būdu žmogžudys pasirenka savo aukas. Tordai?
IT specialistas nusijuokė, ne laiku ir ne vietoje, tarsi Ka-
trinos žodžiai būtų jį pralinksminę. Tada atsakė:
- Savo mobiliuoju telefonu Ewa Dolmen nusiuntė žinutę
draugei, kad sporto bare „Dičky“ susitiko su vyru, kurį jai
parinko programa „Tinder“.
- „Dičky“? - šūktelėjo Magnusas Skarė. - Jis įsikūręs
kone priešais barą ;,Jealousy“, kitoje gatvės pusėje.
Keli susirinkusieji atsiduso.
- Jei tai tipiškas elgsenos modelis, žudikas naudojasi tin-
deriu ir su aukomis susitinka Griunerliokoje; tai jau šis tas.
- O kas „šis tas“? - paklausė vienas tyrėjas.
- Galime nuspėti, kaip viskas vyks kitą kartą.
- O kas, jei kito karto nebus?
Katrina įkvėpė:
- Hari?
Haris atsilošė:
- Na. Neįgudusiems serijiniams žudikams po pirmos
žmogžudystės paprastai prireikia nemažai laiko. Gali praeiti
mėnesiai, metai. Taip jau būna, kad po nužudymo prasideda
atoslūgis, o paskui noras tenkintis vėl išauga. Tipiška, kad po
kiekvienos žmogžudystės šie laiko tarpai vis trumpėja. Bet
kadangi šįkart pertrauka truko tik dvi dienas, peršasi išvada,
kad tokį nusikaltimą jis vykdo nebe pirmą kartą.
Stojo tyla, visi tikėjosi tęsinio, bet veltui.
Katrina kostelėjo:
- Problema ta, kad per pastaruosius penkerius metus
Norvegijoje nepasitaikė jokių žiaurių smurtinių nusikaltimų,
kurie bent kiek panėšėtų į šitas žmogžudystes. Susisiekėme
su Interpolu, pasidomėjom, ar koks nors žudikas neatvyko
į Norvegiją. Vis dėlto neatrodo, kad nors vienas iš dešimties
1 4 1
potencialiai įtartinų asmenų būtų neseniai išvykęs iš savo ša­
lies. Taigi, mes nežinome žudiko tapatybės. Tegalime vertinti
įvykius ir įtarti, kad vėl bus įvykdyta žmogžudystė. Bijau, kad
gana greitai.
- Ar labai greitai? - pasigirdo balsas.
- Sunku pasakyti, - atsakė Katrina ir pažvelgė į Harį,
kuris kilstelėjo vieną pirštą. - Bet tai gali nutikti ateinančią
parą.
- Ir negalime padaryti nieko, kad užkirstume tam kelią?
Katrina perkėlė kūno svorį ant kitos kojos.
- Pranešėme policijos viršininkui ir paprašėme leidimo
per spaudos konferenciją šeštą vakaro pasisakyti ir oficialiai
įspėti miesto gyventojus. Su viltimi, kad žudikas, sužinojęs
apie padidėjusį žmonių budrumą, pakeis ar bent atidės savo
naujus planus žudyti.
- Ar jis tikrai taip ir padarytų? - pasiteiravo Volfas.
- Manau... - pradėjo Katrina, tačiau Volfas ją pertraukė:
- Atsiprašau, Brat, bet klausimas skirtas Hūlei.
Katrina nurijo ir pasistengė nesuirzti.
- Ką pasakysi, Hari? Ar viešas įspėjimas jį sustabdys?
- Nė nenutuokiu, - atsiliepė Haris. - Pamirškite tai, ką
matėte per televiziją, serijiniai žudikai nėra robotai, kuriems
įdiegta ta pati programa, lemianti tokį patį elgsenos modelį,
jie skirtingi ir nenuspėjami kaip ir visi žmonės.
- Puikus atsakymas, Hūle.
Visi susirinkusieji atsisuko į policijos viršininką Beįmaną,
kuris stovėjo atsirėmęs į durų staktą ir sukryžiavęs rankas.
- Nežinom, kokį poveikį turėtų visuomenės įspėjimas.
Gal tik sužavėtų tą nesveiką žudiką, ir jam pasirodytų, kad
valdo padėtį, yra nepažeidžiamas ir gali tęsti, ką pradėjęs.
Tačiau mes tikrai žinom, kad įspėjus visuomenę kiltų įspū­
dis, jog mes, dirbantys policijos biure, nebesusitvarkome su
situacija. Toks pranešimas tik išgąsdintų miesto žmones. La­
biausiai tuos, kurie matė neseniai internete pasirodžiusius
1 4 2
straipsnius ir spėliojimus, ar šios dvi žmogžudystės gali būti
susijusios. Tad turiu geresnį pasiūlymą. - Mikaelis Beįma­
nąs timptelėjo marškinių rankogalius, kad šie išlįstų iš švarko
rankovių. - Tiesiog sučiupkime jį iškart, kol dar nepridarė
daugiau žalos. - Jis nusišypsojo susirinkusiesiems. - Ar su­
tinkate, kolegos?
Katrina pastebėjo, kad kai kurie palinksėjo galvomis.
- Gerai, - tarė Beįmanąs ir žvilgtelėjo į laikrodį. - Tęski­
te, inspektore Brat.

Rotušės laikrodžio melodija reiškė, kad jau aštuonios vakaro,

ir gatve lėtai pravažiavo niekaip nepaženklintas policijos au­
tomobilis „VW Passat“.
- Tai nemaloniausia spaudos konferencija, kurioje man
teko pasisakyti, - tarė Katrina ir įsuko į Karalienės Modės
gatvę.
- Dvidešimt devyni kartai, - tarė Haris.
- Ką?
- Tu pasakei „negalime komentuoti“ dvidešimt devynis
kartus, - paaiškino Haris. - Aš skaičiavau.
- Vos nepasakiau: „Sorry, bet policijos viršininkas uždėjo
mums antsnukius.“ Ką Beįmanąs sau galvoja? Neįspėti, nesa­
kyti tiesiai šviesiai, kad siautėja serijinis žudikas ir kad žmo­
nėms reikia saugotis?
- Jis teisus, dėl to pasklistų bereikalinga panika.
- Bereikalinga? - paprieštaravo Katrina. - Žiūrėk! Šeš­
tadienio vakaras, ir pusė čia žingsniuojančių moterų skuba
susitikti su nepažįstamais vyrais, vildamosi, kad jie pasirodys
esantys princai ir pakeis jų gyvenimą. Ir jei tavo spėjimas,
kad per dvidešimt keturias valandas jis vėl kažką užpuls, yra
teisingas, viena iš tų moterų yra velniškai teisi.
M3
 - Ar žinai, kad tą dieną, kai Paryžiuje buvo įvykdytas te­
roristinis išpuolis, Londono centre įvyko baisi autobuso ava­
rija? Žuvo beveik tiek pat žmonių kaip Paryžiuje. Norvegai,
turintys pažįstamų Paryžiuje, skambino ir rūpinosi, ar tarp
žuvusiųjų nėra artimųjų. Bet niekas per daug nesuko galvos
dėl draugų ir pažįstamų Londone. Po teroro išpuolio žmonės
bijojo vykti į Paryžių, nors policija ir paskelbė ypatingąją pa­
dėtį. Bet žmonės nesijaudino prieš sėsdami į autobusą Lon­
done, nors eismo sąlygos nepasidarė geresnės.
- Ką bandai pasakyti?
- Kad galimybė susitikti vampyristą neturėtų kelti žmo­
nėms tiek baimės. Bet straipsniai apie jį šmėsčioja pirmuose
laikraščių puslapiuose, miesto gyventojai prisiskaitė, kad tipas
išgers jų kraują. Tačiau tie patys skaitytojai ramiausiai prisi­
dega cigaretes, kurios, be jokios abejonės, pagreitins jų mirtį.
- Ar palaikai Beįmaną?
- Ne, - atsakė Haris. - Tiesiog niurnu. Nes bandau įsi­
vaizduoti save Beįmano vietoje ir suprasti, ko jis nori. Beįma­
nąs visada ko nors siekia.
- Ir ko gi?
- Nežinau. Jis juk stengiasi šią bylą kuo mažiau išpūsti
ir kuo greičiau išaiškinti. Tarsi boksininkas, kuriam reikia
apsiginti titulą.
- Hari, ką čia paistai?
- Kai turi meistro diržą, kovoti nesiverži. Nes geriausiu
atveju tiesiog išlaikysi tai, ką jau turi.
- Įdomi teorija. O kaip dėl tos antros tavo teorijos?
- Sakiau, kad nesu tikras.
- Ant Ewos Dolmen durų jis parašė V. Tai pirmoji raidė,
Hari. O tu sakei, kad nusikaltimo vietos priminė tau kažką iš
tų laikų, kai jis buvo aktyvus.
- Taip. Bet, kaip minėjau, nesuvokiu, ką atpažįstu.
- Užsiminei apie režisierių.
- Juk amžinai suklystu, Katrina. Paklausyk, perkąsta
gerklė, geležiniai dantys, kraujo gėrimas - tai ne jo būdas.
144
Žudikai ir serijiniai žudikai gali nenuspėjamai pakeisti tam
tikras užpuolimo detales, bet jie nekeičia būdo.
- Hari, jis turi daug būdų.
- Jam patinka aukų skausmas ir baimė. Ne kraujas.
- Tu sakei, kad žudikas įlašino į kraują citrinos, nes jam
nepatiko jo skonis.
- Katrina, tai nepadės mums sužinoti, ar tai tikrai yra jis.
Kiek laiko jūs ir Interpolas bandote jį sučiupti?
- Beveik ketverius metus.
- Kaip tik dėl to ir manau, kad kontraproduktyvu visiems
pranešti apie įtarimą ir rizikuoti tuo, kad tyrimas apsiribos
vienu žmogumi.
- O gal tu tiesiog nori susidoroti su juo pats?
-Ką?
- Juk grįžai dėl jo, ar ne, Hari? Jau nuo pat pradžių užuo-
dei, kad čia jis. Olegas tebuvo pretekstas.
- Katrina, čia ir baikime šį pokalbį.
- Juk Beįmanąs niekada nepaviešintų tos istorijos apie
Olego praeitį, tai grįžtų jam bumerangu ir klausimais, kodėl
nepranešė apie tai anksčiau.
Haris pagarsino radiją.
- Girdėjai šitą? Aurora Aksnes, visai...
- Hari, tu nekenti elektroninės muzikos.
- Tikrai ne daugiau nei šio pokalbio.
Katrina atsiduso. Užsidegus raudonam šviesoforo signa­
lui, sustabdė automobilį. Pasilenkė arčiau priekinio stiklo.
- Žiūrėk, pilnatis.

- Pilnatis, - tarstelėjo Mona Do ir pro virtuvės langą pa­

žvelgė į kalvotą gamtovaizdį. Mėnulio šviesoje žemės pavir­
šius tviskėjo, tarsi būtų ką tik pasnigę. - Ar tai padidina tiki­
mybę, kad jau šį vakarą jis smogs trečią kartą?
145
 Halsteinas Smitas šyptelėjo.
- Vargu. Remiantis tuo, ką papasakojot man apie tas dvi
žmogžudystes, šiam vampyristui būdinga nekrofilija ir sadiz­
mas, o ne mitomanija ir įsivaizdavimas, kad jis yra nežemiška
būtybė. O tuo, kad jis vėl užpuls, galime neabejoti.
- Įdomu. - Mona Do užsirašė į savo bloknotą, gulintį ant
virtuvės stalo šalia puodelio su garuojančia aštria žaliąja ar­
bata. - Kaip, jūsų nuomone, tai nutiks?
- Minėjote, kad ir antroji moteris buvo tinderio pasima­
tyme?
Žymėdamasi toliau Mona linktelėjo. Dauguma jos kolegų
interviu įrašinėja diktofonais, bet ji, nors ir viena jauniausių
apie kriminalinius įvykius rašančių žurnalisčių, naudojasi
senuoju metodu. Tokį pasirinkimą ji grindžia tuo, kad skubė­
dama pati pirma pateikti straipsnį apie bylą ji sutaupo laiko,
nes pradeda redaguoti jau žymėdamasi. Tai ypač praverčia,
kai užsirašinėja spaudos konferencijose. Žinoma, šio vakaro
spaudos konferencijoje policijos biure neprireikė naudotis
nei diktofonais, nei bloknotais. Katrinos Brat „šito negali­
me komentuoti“ galų gale išvedė iš kantrybės net labiausiai
patyrusius apie kriminalines naujienas rašančius reporterius.
- Laikraštyje dar nepasirodė straipsnis apie tai, kad nusi­
kaltimas įvykdytas po to, kai auka pasinaudojo tinderiu ir su
kažkuo susitiko, bet šaltinis policijoje teigia, jog Ewa Dolmen
nusiuntė draugei žinutę, esą lankėsi bare „Dičky“ Griunerlio-
koje ir susipažino su vyriškiu.
- Štai kaip. - Smitas pasitaisė akinius. - Veikiausiai jis ir
toliau naudosis tuo metodu, kuris pasirodė sėkmingas.
- Tai ką patartumėte toms, kurios ketina pasinaudoti pro­
gramos „Tinder“ paslaugomis ir susitikti su nepažįstamais
vyrais?
- Joms reikėtų luktelėti, kol bus sugautas vampyristas.
- Bet ar manote, kad paskaitęs ir supratęs, jog atskleidė­
me jo metodą, žudikas ir toliau naudosis tinderiu?
1 4 6
 - Tai - psichozė. Jis nesileis sustabdomas racionalių
svarstymų, rizikinga tai ar ne. Susiduriame ne su klasikiniu
serijiniu žudiku, kuris ramiai planuoja, ne su šaltakraujišku
psichopatu, kuris paskui save nepalieka jokių pėdsakų, moka
slapstytis plyšeliuose ir užkaboriuose, kuris mezga savo tin­
klą ir po kiekvienos žmogžudystės tam tikrą laiką palaukia.
- Mūsų šaltinis atskleidžia, kad tyrimui vadovaujantys
policininkai mano, jog tai klasikinis serijinis žudikas.
- Ši beprotybė kitokia. Už žmogžudystę svarbiau pats
įkandimas, kraujas, jį gena būtent tai. Jis nori tiesiog tęsti,
jame viskas kunkuliuoja, psichozė vystosi toliau. Tikėkimės,
kad jis - kitaip nei klasikinis žudikas - bus atpažintas ir su­
imtas vien dėl to, kad visiškai nebevaldo padėties, kad jam
nė motais, bus sulaikytas ar ne. Klasikinis serijinis žudikas ir
vampyristas - abu prilyginami stichinėms nelaimėms ta pras­
me, kad abu yra paprasti sutrikusios psichikos žmogeliai. Ta­
čiau serijinis žudikas gali būti palygintas su vėtra, kuri gali
be paliovos šėlti neribotą laiką, o štai vampyristas labiau pri­
mena akmenų griūtį. Ši baigiasi greitai. Bet per tą trumpą lai­
ką akmenų griūtis gali sulyginti su žeme visą miestelį, ar ne?
- Tiesa, - pritarė Mona ir užsirašė. Sulyginti su žeme visą
miestelį. - Ką gi, Smitai, dėkoju jums, turiu tai, ko reikėjo.
Smitas suplojo rankomis.
- Nepasakiau nieko ypatingo. Išties stebiuosi, kad suko-
rėte tokį kelią vien dėl šito.
Mona Do pasiėmė planšetinį kompiuterį.
- Mums vis tiek reikėjo atvykti ir jus nufotografuoti, tad
atvažiavau ir aš. Vilai?
- Manau, kad geriausia daryti nuotrauką po atviru dan­
gumi, - pasiūlė fotografas, kuris sėdėjo tylomis ir klausėsi
interviu. - Gamtovaizdis, švytinti pilnatis ir jūs.
Aišku, Mona žinojo, ką fotografas turi galvoje. Vieni­
šas vyriškis, naktis, juoduojančios laukymės, vampyras. Ji
pritariamai linktelėjo. Kartais geriausia fotografuojamam
1 4 7
asmeniui neišduoti fotografo idėjos, kad nekiltų prieštaravi­
mų.
- Gal galėtumėte nufotografuoti ir mano žmoną? - pa­
klausė Smitas ir atrodė gerokai sumišęs. - VG... mums tai
daug reikštų.
Mona Do nesusflaikė nenusišypsojusi. Jai šovė mintis nu­
fotografuoti psichologą, kandantį savo žmonai į kaklą, tai ge­
rai atspindėtų temą, bet, žinoma, peržengtų ribą - rašant apie
rimtą žmogžudystės bylos tyrimą nedera per daug šmaikš­
tauti.
- Mano redaktorius norėtų tik jūsų nuotraukos, - atsakė
ji-
- Suprantu, tiesiog privalėjau paklausti, - atsiprašomai
šyptelėjo Smitas.
- Liksiu čia ir rašysiu straipsnį, gal pavyks jį įkelti į inter­
netą prieš mums išvykstant. Ar name yra bevielis internetas?
Mona surinko slaptažodį „froidasirgamenas“, o lauke
tvykstelėjus blykstei jau buvo parašiusi pusę straipsnio.
Ji vengė diktofonų, kadangi šie išsaugo, kas išties buvo
pasakyta. Tai nereiškia, kad Mona Do sąmoningai iškraipo
interviu davusių asmenų žodžius. Bet šis būdas leidžia sufor­
muluoti aštriai. Perteikti citatas taip, kad suprastų ir bulvari­
nės spaudos skaitytojai. Ji paspaudė mygtuką.
Psichologas: Vampyristas gali sulyginti su žeme visą mies­
telį.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Trulsas Berntsenas patikino, kad
jei išgirs naujienų, paskambins dešimtą vakaro.

- Man nepatinka mokslinės fantastikos filmai, - pasakė

prieš Penelopę Raš sėdintis vyras. - Labiausiai mane erzina
garsas, kosminiam laivui priartėjus prie vaizdo kameros. -
1 4 8
Jis papūtė lūpas ir švilptelėjo. - Kosmose nėra oro, ten nėra
jokių garsų. Mums meluoja.
- Amen, - nusijuokė Penelopė ir kilstelėjo stiklinę su
vandeniu.
- Man patinka Alechandras Gonsalesas Injaritus, - tarė
vyras ir kilstelėjo savo stiklinę, kurioje irgi buvo mineralinis
vanduo. - Filmai „Biutiful“ ir „Babelis“ geresni už „Žmogų-
paukštį“ ir „Hju Glaso legendą“. Baiminuosi, kad jo režisuoti
filmai taps masiniai.
Taikiai nusiteikusią Penelopę nukrėtė šiurpas. Ne dėl to,
kad jis ką tik paminėjo du jos mėgstamiausius filmus, o todėl,
kad prisimena retai naudojamą antrąją režisieriaus pavardę -
Injaritus. Jis taip pat ką tik paminėjo jos mėgstamiausią ra­
šytoją (Kormaką Makartį) ir geidžiamiausią kelionės tikslą
(Florenciją).
Atsidarė durys. Kurį laiką jo išrinktame nuošaliame res­
toranėlyje jie buvo vieninteliai lankytojai, tačiau netrukus
užsuko dar viena pora. Jis nusigręžė. Ne į duris, kad pažiūrė­
tų, kas atėjo, o nuo jų. Porą sekundžių ji galėjo tyrinėti vyriš­
kį nemačiom. Iškart nustatė, kad vyras lieknas, maždaug jos
ūgio, pasitempęs, dailiai apsivilkęs. Bet ar jis gražus? Sunku
pasakyti. Tikrai nėra negražus, bet tarsi nušlifuotas. Pene­
lopė kažkodėl suabejojo, ar jam tikrai keturiasdešimt, kaip
pats teigė. Jo oda aplink akis ir ant kaklo buvo lygi, tarsi būtų
atlikta veido patempimo operacija.
- Nežinojau apie šį restoraną, - prisipažino ji. - Čia labai
ramu.
- P-per ramu? - šyptelėjo jis.
- Gerai, kad ramu.
- Kitą kartą galėsime važiuoti ten, kur gausime alaus
„Krin“ ir juodųjų ryžių, - pasiūlė jis. - Ar tau patiktų?
Penelopė vos necyptelėjo. Neįtikėtina. Iš kur tas vyras
gali žinoti, kad ji mėgsta juoduosius ryžius? Juk daugelis jos
draugų nė nenutuokia, kad tokių esama. Roarui šie ryžiai
149
nepatiko, jis teigė, kad jų skonis asocijuojasi su sveika mity­
ba ir snobizmu. Jis tikrai neklydo. Juoduosiuose ryžiuose yra
daugiau antioksidantų nei mėlynėse, iš jų buvo gaminamas
slaptasis susis, skirtas imperatoriui ir jo šeimai.
- Labai, - prisipažino ji. - Kas dar tau patinka?
- Mano darbas, - atsakė jis.
- O kuo tu užsiimi?
- Daile.
- Nuostabu! Ką tu...
- Rengiu instaliacijas.
- Roaras... mano buvęs draugas irgi dailininkas, gal jį pa­
žįsti?
- Vargu, nedirbu su pripažintais dailininkais. Galima sa­
kyti, kad pats visko išmokau.
- Bet jei pragyveni iš savo meno, keista, kad apie tave
negirdėjau. Oslas nėra didelis miestas.
- Pragyvenu iš kitų dalykų.
- Kokių?
- Budžiu.
- Ar dalyvauji parodose?
- Iš esmės tai mažam profesionalų ratui skirtos uždaros
parodos, į kurias žiniasklaidos atstovai nepatenka.
- Kaip nuostabu, kad pristatai savo meną tik išrinktie­
siems. Siūliau Roarui, kad imtųsi to paties. Ką naudoji savo
instaliacijoms?
Jis nuvalė savo taurę servetėle.
- Modelius.
- Tie modeliai yra... gyvi žmonės?
Jis nusišypsojo.
- Ir taip, ir ne. Papasakok apie save, Penelope. Kas tau
patinka?
Ji priglaudė pirštą prie smakro. Kas gi jai patinka? Pene­
lopę apniko jausmas, kad jis pats jau viską pasakė. Tarsi būtų
skaitęs apie ją knygą.
150
 - Man patinka žmonės, - atsakė ji. - Ir nuoširdumas. Ir
mano šeima. Ir vaikai.
- Ir būti sučiuptai, - tarė jis ir pažvelgė į porą, atsisėdusią
už dviejų staliukų nuo jų.
- Atsiprašau?
- Tau patinka būti sučiuptai ir žaisti laukinius žaidi­
mus. - Jis pasilenkė arčiau jos. - Matau tai tavyje, Penelope.
Labai gerai, man irgi tas patinka. Čia prisirinko žmonių, gal
išsmukime ir eikime pas tave?
Tik po kelių sekundžių Penelopė suvokė, kad jis nejuo­
kauja. Ji nuleido akis ir pamatė, kad vyras taip arti padėjo
ranką, kad jų pirštų galiukai beveik susilietė. Ji nurijo. Kodėl
ji visada susiduria su pamišėliais? Jai draugės patarė, kad ge­
riausias būdas pamiršti Roarą - susitikinėti su kitais vyrais.
Ir ji bandė, bet arba susipažindavo su visiškai nesugebančiais
bendrauti moksliukais IT specialistais, su kuriais būtina visą
laiką palaikyti pokalbį, arba su tokiais kaip šis vyras, tiesiog
ieškančiais vienos nakties nuotykio.
- Manau, namo eisiu viena, - pasakė ji ir apsidairė pada­
vėjo. - Žinai, mielai susimokėčiau.
Jie pasėdėjo prie staliuko tik dvidešimt minučių, bet, anot
draugių, trečioji ir pati svarbiausia tinderio naudotojų taisyk­
lė skamba taip: Don't play games, leave if you don't click/
- Už du butelius mineralinio vandens sumokėsiu aš, - nu­
sišypsojo vyras ir timptelėjo šviesiai mėlynų marškinių ran­
kogalius. - Bėk, Pelene.
- Ką gi, dėkui.
Penelopė čiupo rankinę ir išskubėjo. Vėsus rudens oras
maloniai kuteno įkaitusius skruostus. Ji žingsniavo Bogs-
tado prospektu. Kadangi atėjo šeštadienio vakaras, gatvėse
knibždėjo šventiškai nusiteikusių žmonių, prie taksi sustoji­
mo aikštelės driekėsi eilė. Puiku, tačiau dėl aukštų Oslo taksi*

* Nežaisk žaidimų; jei neįsižiebia kibirkštis, išeik. (Angį.)

 įkainių ji stengiasi šia paslauga nesinaudoti, nebent klioktų
lietus. Ji praėjo Sorgenfrigatą, kurioje svajojo kada nors ap­
sigyventi su Roam, tai vienas gražiausių miesto rajonų. Jie
sutarė, kad butas neturėtų būti didesnis nei septyniasdešimt
ar aštuoniasdešimt kvadratinių metrų, svarbu padaryti re­
montą, na, bent jau vonioje. Jie juk suprato, kad tai velniškai
daug kainuos, bet jų tėvai pažadėjo padėti finansiškai. Saky­
dami, kad „padės“, jie, be abejo, turėjo galvoje, kad nupirks
butą. Juk jis buvo ką tik studijas baigęs ir darbo ieškantis
dizaineris, o meno varžytinėse jo stulbinančio talento dar
niekas neatrado. Išskyrus tą nelemtą galerijos poniutę, kuri
jį paviliojo. Roarui išsikrausčius Penelopė tvirtai tikėjo, kad
jis perpras tą moterį, suvoks, kad ji yra raukšlių išvagota
•puma, kuriai reikalingas trofėjus, jaunas vyrukas, su kuriuo
ji trumpai pasižais. Bet taip nenutiko, kaip tik priešingai, jie
paskelbė apie sužadėtuves, pristatydami idiotišką instaliaci­
ją iš cukraus vatos. Majuštujos rajone Penelopė įlipo į pir­
mą pasitaikiusį vakarų kryptimi važiuojantį metro traukinį.
Išlipo Hovseterio rajono stotelėje, kuri garsėja kaip vakarų
dalies rytinė dalis. Čia vienas prie kito rikiuojasi daugia­
aukščiai namai, kuriuose galima rasti gana pigių butų, ir ji
su Roaru nuomojosi patį pigiausią. Vonios kambarys atrodė
siaubingai.
Roaras guodė ją ir padovanojo Petės Smit autobiografinį
pasakojimą Just Kids apie du ambicingus aštuntojo dešimt­
mečio Niujorko menininkus, kurie gyvi viltimi, oru ir mei­
le. Be abejo, galiausiai jiems nusišypso sėkmė. Bet... taip, jie
praranda vienas kitą.
Nuo stotelės ji patraukė link blokinio namo, kuris stūkso­
jo priešais tarsi gaubiamas aureolės. Penelopė prisiminė, kad
šiąnakt pilnatis, turbūt ji švyti tiesiai už pastato. Keturi. Nuo
tada, kai prieš vienuolika mėnesių ir trylika dienų Roaras ją
paliko, ji permiegojo su keturiais vyrais. Du buvo geresni už

1 5 2
Roarą, du prastesni. Bet ji mylėjo Roarą ne dėl sekso. O dėl
to, kad... Na, jis buvo Roaras, velniai jį griebtų.
Penelopė pajuto, kad eidama pro siaurą miško ruože­
lį kairėje kelio pusėje spartina žingsnį. Hovseterio rajone
gatvės anksti ištuštėja, bet Penelopė yra aukšta ir sportiška
mergina, anksčiau jai nekildavo minčių, kad sutemus čia pa­
vojinga vaikščioti. Gal sunerimo dėl to žudiko, apie kurį visi
rašo. O gal ir ne, gal dėl to, kad kažkas įsigavo į jos butą. Tai
nutiko prieš tris mėnesius, ir visų pirma jai žybtelėjo viltis,
kad jos ilgisi Roaras. Ji suprato, kad kažkas lankėsi jos bute,
mat prieškambaryje rado žemės grumstelių, nubirusių tikrai
ne nuo jos batų. O kai rado grumstelių ir ant grindų prie
komodos miegamajame, skatinama kvailos vilties peržiūrėjo
apatinius, patikrino, ar Roaras nieko nepasiėmė. Bet ne, vis­
kas buvo savo vietoje. Tik vėliau ji pamatė, ko trūksta. Skry­
nelės su sužadėtuvių žiedu, kurį Roaras nupirko jai Londone.
Tai gal tikrai į butą įsilaužė vagis? Ne, čia lankėsi Roaras. Jis
įsliūkino, paėmė žiedą ir įteikė jį tai velnio neštai ir pamestai
poniutei iš galerijos! Savaime suprantama, Penelopė įširdo,
paskambino Roarui ir liepė pasiaiškinti. Bet jis neigė lankę­
sis bute, tvirtino, kad pametė buto raktus, kraustydamasis į
kitą būstą, antraip tikrai būtų atsiuntęs juos Penelopei paštu.
Žinoma, tai melas, kaip ir visa kita, bet ji vis tiek pasirūpino
pakeisti laukujų durų ir buto ketvirtame aukšte spynas.
Penelopė išsitraukė iš rankinės raktus, gulinčius šalia
neseniai pirkto dujų balionėlio, atrakino daugiabučio duris,
įėjo vidun, už nugaros išgirdo tylų šnypštelėjimą, skleidžia­
mą hidraulinės pompos, kuri pritraukia duris, kad jos vėl už­
sitrenktų, pamatė, kad liftas stovi šeštame aukšte, ir pradėjo
lipti laiptais į ketvirtą aukštą. Praėjo pro Amundsenų duris.
Stabtelėjo. Pajuto, kaip sunkiai alsuoja. Keista, ji juk geros
fizinės formos, anksčiau palipusi šiais laiptais niekada nepa­
vargdavo. Kažkas ne taip. Tačiau kas?

1 5 3
 Ji spoksojo į savo buto duris,
Tai seni namai, kuriuose kadaise gyveno vakarinės Oslo
dalies darbininkai; norėdami sutaupyti, jie tenkinosi labai
menku apšvietimu. Kiekviename aukšte pritaisė tik po vieną
paprastą plieninę lempą - pritvirtino prie sienos šalia laiptų.
Penelopė sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė. Nuo tos akimirkos,
kai įžengė į laiptinę, neišgirdo nė garso.
Nuo tada, kai sušnypštė pompa.
Nė garso.
Štai kas negerai.
Ji neišgirdo, kaip užsitrenkia durys.
Penelopei nespėjus atsisukti, įkišti rankos į rankinę ar
dar ko nors imtis, užpuolikas priėjo iš už nugaros, sugriebė
jos rankas ir taip stipriai suspaudė krūtinę, kad jai užgniaužė
kvapą. Rankinė nukrito ant laiptų, Penelopė pradėjo spardy­
tis, bet pataikė tik į rankinę. Ji be garso klykė tiesiai į delną,
užspaudus} jai burną. Užpuoliko ranka atsidavė muilu.
- Nagi, nagi, Penelope, - pasigirdo šnabždesys jai prie au­
sies. - Visatoje nėra vietos, kurioje ta-tave išgirstų. Nurimk.
Apačioje dunkstelėjo, ir akimirką jai tvykstelėjo viltis,
kad kažkas ateina, bet tada ji suprato, jog rankinė - kurioje
guli ir dujų balionėlis - pro turėklų plyšį nukrito žemyn ir
atsitrenkė į grindis pirmame aukšte.

- Kas yra? - nepakeldama akių paklausė salotas prie vir­

tuvinės spintelės ruošianti Rakelė ir toliau pjaustė svogūną.
Atspindyje ant stiklo ji pastebėjo, kaip Haris nustoja dengti
stalą ir nueina prie svetainės lango.
- Pasirodė, kad kažką išgirdau, - atsakė jis.
- Tikriausiai ateina Olegas su Helga.
- Ne, kažką kito. Tai buvo... kažkas kito.
154
 Rakelė atsiduso.
- Hari, ką tik grįžai namo, o jau lipi sienomis. Juk matai,
ką tai su tavimi daro.
- Tik ši vienintelė byla, ir viskas. - Haris priėjo prie vir­
tuvinės spintelės ir pabučiavo Rakelę į kaklą. - Kaip jautiesi?
- Gerai, - Rakelė nusijuokė. Jai skaudėjo kūną, skaudėjo
galvą. Ir širdį.
- Meluoji, - tarė jis.
- Ar moku meluoti?
Jis nusišypsojo ir pamasažavo jai kaklą.
- Jei manęs nebeliktų, - prabilo ji, - ar susirastum kitą?
- Susirasčiau? Oho, veikiausiai tai vargina. Pakankamai
privargau, kol įtikinau tave.
- Jaunesnę. Tokią, su kuria galėtum susilaukti vaikų. Ži­
nok, aš nepavydėčiau.
- Mieloji, tu nelabai moki meluoti.
Ji nusijuokė, palenkė galvą, jautė, kaip šilti sausi jo pirštai
masažuoja tol, kol skausmas atslūgsta, ji gali atsikvėpti.
- Aš tave myliu, - tarė ji.
- Mhm?
- Aš myliu tave. Ypač tada, kai užplikai man puodelį ar­
batos.
- Klausau, šefe.
Haris pasitraukė, o Rakelė stovėjo ir laukė. Tikėjosi. Bet,
ne, skausmas nutvilkė vėl, tarsi kas būtų smogęs kumščiu.

Haris stovėjo abiem rankomis suėmęs virtuvinės spintelės kraš­

tą ir spoksojo į virdulį. Laukė tylaus kunkuliavimo. Kuris vis
smarkės ir smarkės, kol visas virdulys ims virpėti. Tarsi nuo
sklindančio riksmo. Jis girdėjo riksmą. Nebylų riksmą, kuris
Pripildydavo kambarį, jo galvą ir visą kūną. Haris perkėlė svorį
155
ant kitos kojos. Riksmas, kuris veržiasi lauk, privalo išsiveržti
lauk. Ar jis kraustosi iš proto? Haris pakėlė akis j langą. Tam­
soje matė tik savo atvaizdą. Tai jis. Jis ten, kažkur. Jis laukia
jų. Niūniuoja. Ateikit, pažaisim!
Haris užsimerkė.
Ne, jis laukia ne jų. Tas niekšas laukia jo, Hario. Ateik,
pažaisim.

Jis jautė, kad ši moteris yra kitokia. Penelopė Raš nori gyven­
ti. Ji galingo stoto, stipri. O rankinė su raktais nuo buto guli
trimis aukštais žemiau. Vyras pajuto, kaip ji iškvėpė, tada
stipriau sugniaužė jai krūtinę. Tarsi smauglys. Boa. Raumuo,
kuris aukai iškvėpus gniaužia vis labiau. Jam reikia jos gyvos.
Gyvos ir šiltos. Kad patirtų tą nuostabų pasiryžimą gyventi.
Kurį jis po truputėlį palauš. Tačiau kaip? Net jeigu ir pavyks
nutempti moterį apačion ir pasiimti buto raktus, kils pavo­
jus, kad kaimynai juos išgirs ir sukels triukšmą. Jis pajuto,
kaip kyla įniršis. Jam reikėjo atsisakyti Penelopės Raš. Turėjo
priimti tą sprendimą jau prieš tris dienas, kai suprato, kad
pakeistos spynos. Bet tada jam pasisekė susisiekti su ja per
tinderį, ji sutiko susitikti toje nuošalioje vietelėje, ir jis pa­
manė, kad vis tiek viskas pavyks. Bet mažas ramus restoranė­
lis reiškia ir tai, kad kelis ten esančius klientus daug lengviau
pastebėti. Vienas lankytojas per ilgai į jį dėbsojo. Ir tuomet
jis susinervino, užsimanė nešti iš ten muilą ir paskubino rei­
kalą. Penelopė atmetė pasiūlymą ir išdūmė.
Jis buvo apsvarstęs šią galimybę, tad automobilis stovėjo
po ranka. Jis važiavo greitai. Ne taip greitai, kad sustabdytų
policija, bet pakankamai, kad spėtų nusėlinti ir patykoti miš­
ko plotelyje, prieš jai išlipant iš metro. Kol sekė ją, moteris
nė karto neatsisuko, kaip ir tada, kai iš rankinės ėmė raktus
56
arba įėjo vidun. Prieš durims užsidarant, jis spėjo įsprausti į
plyšį koją.
Jis pajuto, kaip jos kūną nukrečia drebulys, žinojo, kad
moteris tuojau neteks sąmonės. Standžių peniu trynėsi jai į
sėdmenis. Putli, plati moteriška subinė. Mamos subinė irgi
buvo tokia.
Jis jautė, kad pasirodo berniukas, kad jis viską perims,
kad viduje sklinda jo riksmas, kad jis nori valgyti. Dabar. Čia.
- Aš tave myliu, - sušnabždėjo jis jai į ausį. - Tai tiesa,
Penelope, ir dėl to, prieš mums pratęsiant, paversiu tave pa­
garbos verta moterimi.
Moteris suglebo jo rankose, jis skubiai sugriebė ją viena
ranka, kitą įkišo į striukės kišenę.

Penelopė Raš atsipeikėjo ir suprato, kad buvo netekusi sąmo­

nės. Pasidarė tamsiau. Ji kabėjo, buvo prie kažko prirakinta,
rankas tempė, kažkas rėžėsi jai į riešus. Ji pakėlė akis. An­
trankiai. Ant bevardžio piršto kažkas žibėjo.
Tada pajuto skausmą papilvėje, nuleido akis ir išvydo,
kaip jis ištraukia ranką jai iš tarpkojo.
Dalį jo veido dengė šešėlis, bet ji matė, kaip vyras prikiša
pirštus prie nosies ir uostinėja. Ji bandė klykti, bet neįstengė.
- Puiku, mylimoji, - pasakė jis. - Esi švari, tad galime
pradėti.
Jis atsisegė striukę, prasisegė marškinius, patraukė juos į
šalis ir apnuogino krūtinę. Tatuiruotė. Veidas, toks pats ne­
bylus klyksmas kaip ir jos pačios. Jis stovėjo atstatęs krūtinę,
tarsi ta tatuiruotė būtų kažkas, ką trokšta jai parodyti. O gal
atvirkščiai. Gal rodė ją, Penelopę. Tam staugiančiam demonui.
Jis įkišo ranką į striukės kišenę, kažką ištraukė ir ištiesė
jai. Juoda spalva. Geležis. Dantys.
157
 Penelopei pavyko įkvėpti. Ir ji suriko.
- Taip, mylimoji, taip, - nusijuokė jis. - Darbuosimės su
muzika.
Tada jis išsižiojo, įsidėjo dantis į burną.
Tarp sienų aidėjo. Jo juokas ir jos klyksmas.

Visur aidėjo žmonių balsai; dideliuose monitoriuose, kaban­

čiuose ant sienų VG patalpose, buvo galima stebėti žinias iš
viso pasaulio, o vyriausiasis ir žinių redaktoriai paeiliui reda­
gavo internetinę laikraščio versiją.
Mona Do ir fotografas pasilenkę stovėjo už žinių redakto­
riaus kėdės ir stebėjo nuotrauką jo darbalaukyje.
- Išbandžiau viską, bet vis tiek neatrodo bauginančiai, -
atsiduso fotografas.
Ir Mona nusprendė, kad jis teisus, nušviestas mėnesienos
Halsteinas Smitas atrodė tiesiog mielai.
- Vis tiek bus gerai, - tarė redaktorius. - Tik pažiūrėk,
dabar turime devynis šimtus susidomėjusiųjų per minutę.
Mona pažvelgė į langelį ekrano dešinėje.
- Turime nugalėtoją, - paskelbė žinių redaktorius. - Šitą
straipsnį dėsime pačiame internetinio puslapio viršuje. Gal
paklauskime budinčio vadovo, ar nereikėtų pakeisti titulinio
puslapio.
Fotografas atkišo Monai suspaustą kumštį, ir ši paklus­
niai priglaudė krumplius. Jos tėtis sakė, kad šį judesį išpo­
puliarino Taigeris Vudsas ir jo pagalbininkas. Jie atsisakė
iki tol privalomo „duok penkis“ suplojimo delnais po to, kai
pagalbininkas pasveikino Taigerį Vudsą pataikius į šešiolika
duobučių „Masters“ turnyro finale ir per smarkiai užsimo­
jęs sužeidė golfo žaidėjui ranką. Tėtis labiausiai liūdėjo dėl
to, kad įgimtas Monos klubo sąnario defektas niekada neleis
58
jai tapti tokia golfo žaidėja, kokios jis tikėjosi. Pati Mona
nekentė golfo nuo pirmos akimirkos, kai tėtis nusivedė ją į
aikštyną, skirtą tobulinti golfo mostui. Tačiau ji žaidė taip
prastai, mojavo golfo lazda taip nerangiai ir komiškai, kad
jaunimo komandos treneris jos nepriėmė ir paaiškino, kad
jei jau pralaimėti, tai bent su komanda, kuri nors atrodo
žaidžianti golfą. Tad ji numetė golfo lazdas tėčio rūsyje ir
pradėjo kilnoti svarmenis, mat niekam nerūpėjo, kaip ji at­
lieka „mirties trauką“ su 120 kilogramų svoriu. Kiek kilo­
gramų, kiek antraščių, kiek susidomėjusiųjų. Sėkmę galima
išmatuoti skaičiais,, visi, kurie teigia kitaip, paprasčiausiai
bijo tiesos ir įrodo, kad vidutiniokams būtina saviapgaulė.
Bet dabar ją labiausiai domina komentarų laukeliai. Smitui
pasakius, kad rizika vampyristui nė motais, jai kilo viena
mintis. Gal jis irgi skaito VG. Ir gali internete parašyti ko­
mentarą.
Ji skaitė kiekvieną naują komentarą.
Bet šie buvo įprasti.
Rašė liūdintys, apgailestaujantys dėl aukų.
Savamoksliai visuomenės žinovai aiškino, kaip viena ar
kita partija kalta dėl to, kad visuomenėje atsirado nepagei­
daujamų individų, šiuo atveju - vampyristas.
Apstu budelių, kurie, pasitaikius pirmai progai, reikalau­
ja mirties bausmės ir kastracijos.
Žinoma, taip pat apstu ir šarlatanų juokdarių, kurie žavisi
komikais ir perša savo nuomonę, kad pokštauti galima apie
viską. „Siūlome klausytis grupės „Wampire“.“ „Kuo skubiau
parduokit „Tinder“ akcijas!“
O jei pamatys komentarą, kuris pasirodys įtartinas, ką
reikės daryti? Pranešti Katrinai Brat ir jos bendradarbiams?
Galbūt. Ji skolinga Trulsui Berntsenui. Arba ji galėtų pa­
skambinti tam šviesiaplaukiui Vyleriui. Kad jis jaustųsi pa­
malonintas. Net ir neužsiregistravęs tinderyje, vis tiek svy­
ruoji tai kairėn, tai dešinėn.
159
 Ji nusižiovavo. Nuėjo prie rašomojo stalo ir pasiėmė ran­
kinę.
- Važiuoju j sporto klubą, - šūktelėjo budinčiam vadovui.
- Treniruosiesi dabar? Jau beveik naktis!
- Paskambink, jei kas nutiks.
- Tavo pamaina baigėsi prieš valandą. Do, yra kitų, ku­
rie...
- Tai mano byla, o tu man paskambink. OK?
Mona girdėjo, kaip jai už nugaros užsitrenkiant durims
kažkas nusikvatoja. Gal šaiposi iš jos eisenos, o gal iš jos po­
žiūrio: „Šauni mergina padarys viską pati.“ Jai nusišvilpti. Jos
eisena keista. Ir ji padarys viską pati.
Liftas, varteliai, sukamosios durys, ir štai ji jau išėjo iš
stiklinio redakcijų pastato į pilnaties skleidžiamą šviesą.
Mona įkvėpė. Vyksta kažkas svarbaus, ji tiesiog žino. Ir ji tie­
siog žino, kad tame dalyvaus.

Trulsas Berntsenas pastatė automobilį vingiuoto stataus ke­

liuko pakrašty. Žemiau tamsoje dunksojo tylūs apleisti mū­
riniai pastatai, apmirę Oslo pramoniniai rajonai, driekėsi
geležinkelių likučiai, tarp bėgių vešėjo žolė. O už jų - šian­
dieninės architektų kaladėlės, projektas „Barcode“, naujas
verslininkams sukurtas žaismingumas, tarsi priešprieša pra­
ėjusiam darbininkų gyvenimo niūriam rimtumui, kur mini­
malizmas reiškė lėšas taupantį funkcionalumą, o ne estetinį
idealą.
Trulsas žvelgė aukštyn į mėnulio nutviekstą namą.
Pro langus plieskė šviesa, ir jis žinojo, kad Ūla namie.
Turbūt, kaip įprasta, sėdi įsitaisiusi ant sofos, parietusi kojas
skaito knygą. Jei jis pasiimtų žiūronus ir nueitų į mišką, sto­
vėdamas ant kalvos galėtų tuo įsitikinti. Jei Ūla tikrai sėdi ant
1 6 0
sofos, vienoje pusėje jos šviesūs plaukai užkišti už ausies, tar­
si jai reikėtų klausytis. Ar nenubudo vaikai. Ar nieko nereikia
Mikaeliui. O gal ji tarsi gazelė vandens dubury klausosi, ar
nesiartina grobuonis.
Pasigirdo šnypštimas, trakštelėjimas, balsai ir trumpi
pranešimai, vėl stojo tyla. Šis miesto garsas, sklindantis iš
policijos radijo stotelės, ramino jį labiau nei muzika.
Trulsas atidarė daiktadėžę ir pradėjo raustis. Žiūronai
gulėjo už tarnybinio pistoleto. Jis pasižadėjo, kad liausis. Kad
jau laikas, kad jam to nebereikia, juk jau suprato, kad vande­
nyne yra ir kitų žuVų. Taigi. Išsprogtakis jūrų velnias, kūja­
galvis ir gyvatinė drakoniukė. Trulsas išgirdo, kad krizena.
Dėl šio juoko jį ir praminė Byviu. Dėl krizenimo ir atsikišu­
sio apatinio žandikaulio. O ten, aukštai, sėdi ji, užspeista per
dideliame brangiame name su terasa, kurios pamatus išliejo
Trulsas, drėgname cemente palaidojęs narkotikų platintojo
kūną, palaikus, apie kuriuos žino tik jis vienas, ir žinojimas
nė sykio nesutrukdė jam ramiai miegoti naktį.
Radijo stotelė sutraškėjo. Pasigirdo Bendrojo pagalbos
centro budinčiojo balsas:
- Ar netoli Hovseterio yra patrulių?
- 31-asis yra Skiojene.
- Hovseterio kelias, numeris 44, įėjimas B. Keli gana iste­
riški gyventojai teigia, kad laiptinėje yra beprotis, kuris už­
puolė moterį, bet jie nedrįsta imtis veiksmų, nes jis sudaužė
lempą koridoriuje ir viskas skendi tamsoje.
- Ar jis turi ginklą?
- Nežinia. Jie teigė matę, kaip moteriai įkanda, o tada
viskas užtemo. Skambinusiųjų pavardė Amundsenai.
Trulsas reagavo akimirksniu, paspaudė pokalbio mygtu-
ką:
- Čia pareigūnas Berntsenas, esu arčiau, imuosi šio reikalo.
Jis jau buvo užvedęs variklį, nuspaudė akceleratorių, iš­
suko į kelią, išgirdo už jo važiuojančio automobilio signalą.
161
 - Gerai, - atsiliepė Bendrojo pagalbos centro budinty­
sis. - O kur tu esi, Berntsenai?
- Juk sakiau, kad prie pat. 31-asis, man reikia jūsų užnu­
gario, tad palaukit, jei atvyksit pirmį. Yra įtarimų, kad už­
puolikas ginkluotas. Kartoju, ginkluotas.
Šeštadienio vakaras, automobilių beveik nematyti. Jei
visu greičiu lėks Operos tuneliu, kuris tarsi tiesus brūkšnys
po fjordu kerta miestą išilgai centro, atvyks ne daugiau nei
septyniomis minutėmis vėliau už 31-ąjį. Žinoma, tos minutės
gali nulemti, ar auka išgyvens, ar užpuolikas paspruks, bet
svarbu ir tai, kad pareigūnas Trulsas Berntsenas gali būti tas,
kuris sulaikė vampyristą. O ką jau ir kalbėti, kiek VG sumo­
kės už nusikaltimo vietoje buvusio policininko pasisakymą.
Beliko pasukti už kampo. Pro šalį prašvilpė „Volvo“. Reikia
važiuoti dviejų juostų gatve. Tada trijų juostų. Didžiausiu
greičiu. Širdis dunksėjo krūtinėje. Tunelyje tvykstelėjo rada­
ro blykstė. Užduotį vykdantis policininkas, tai licencija, lei­
džianti visus šiame suknistame mieste pasiųsti velniop. Vyk­
dantis užduotį. Kraujas plūdo kraujagyslėmis, kaip malonu,
tarsi prieš sustandėjant peniui.
- Ace of space! - suriko Trulsas. - Ace of space!

- Taip, mes, 31-asis, laukiam jau kurį laiką. - Vyras ir mo­

teris stovėjo prie patrulių automobilio tiesiai prie įėjimo B.
- Lėtai važiuojantis sunkvežimis manęs nepraleido, - pa­
siteisino Trulsas ir patikrino, ar pistoletas užtaisytas, ar dė­
tuvė pilna. - Ar ką nors girdėjot?
- Viduje tylu. Niekas neišėjo ir neįėjo.
- Eime vidun. - Trulsas parodė pirštu į policininką. - Tu
eisi su manimi, pasiimk prožektorių. - Tada linktelėjo moters
pusėn. - O tu stebėsi čia.
162
 Abu vyrai nuėjo prie durų. Trulsas žvilgtelėjo pro langą
į tamsią laiptinę. Paspaudė mygtuką prie Amundsenų pavar­
dės.
- Taip? - pasigirdo šnabždesys.
- Policija. Ar pranešę apie įvykius dar ką nors girdėjote?
- Ne, bet jis vis dar gali būti čia.
- OK. Atidarykite.
Spyna suzyzė, ir Trulsas atidarė duris.
- Tu eik pirmas ir šviesk.
Trulsas išgirdo, kaip policininkas nuryja.
- Maniau, sakei,*kad tau reikia užnugario, o ne vedlio.
- Džiaukis, kad netenka eiti vienam, - sušnabždėjo Trul­
sas. - Pirmyn.

Rakelė pažvelgė į Harį.

Dvi žmogžudystės. Naujas serijinis žudikas. Tokius gau­
dyti jam patinka.
Jis sėdi ir valgo, vaidina, kad domisi pokalbiu, mandagiai
elgiasi su Helga, apsimeta, kad įdėmiai klausosi Olego. Gal ji
ir klysta, gal jis tikrai susidomėjęs. Gal visai nesuklimpo, gal
pasikeitė...
- Ginklų kontrolė nebeteks prasmės, kai netrukus visi
galės nusipirkti 3D spausdintuvą ir pasigaminti pistoletą, -
kalbėjo Olegas.
- Aš supratau taip, kad 3D spausdintuvu galima pagamin­
ti tik daiktus iš plastiko, - tarė Haris.
- Taip, skirtus asmeniniam naudojimui. Bet iš plastiko
tikrai galima pasigaminti vienkartinį paprastą ginklą žmog­
žudystei įvykdyti. - Olegas energingai pasilenkė per sta­
lą. - Ir tam, kad galėtum nukopijuoti, nereikia turėti tikro
ginklo, galima jį pasiskolinti, per penkias minutes išardyti,
163
dalis įspausti į vašką, vėliau panaudoti atspaudus kuriant
3D duomenų rinkmeną ir perkelti į kompiuterį, prie kurio
prijungtas spausdintuvas. Įvykdžius žmogžudystę, plastikinį
pistoletą galima tiesiog išlydyti. O jei kas nors išsiaiškintų,
kad tai visgi yra žmogžudystės įrankis, šis ginklas vis tiek
niekur neregistruotas.
- Mhm. O gal galima susekti, kokiu spausdintuvu nau­
dojantis pagamintas pistoletas? Kriminalinių ekspertizių tar­
nyba sugeba išsiaiškinti, kokiu rašaliniu spausdintuvu nau­
dotasi.
Rakelė žvilgtelėjo į Helgą, kuri sėdėjo šiek tiek sutrikusi.
- Berniukai... - įsiterpė Rakelė.
- Kaip ten bebūtų, - dėstė Olegas. - Sunku suvokti, kad
galima viską pasigaminti. Šiuo metu Norvegijoje parduota
šiek tiek daugiau nei du tūkstančiai tokių spausdintuvų, bet
tik pagalvok, kas nutiks, kai juos turės visi, juk galima išsi­
spausdinti ir 3D formato vandenilinę bombą.
- Berniukai, ar galime pakalbėti apie ką nors malonaus? -
Rakelė pajuto, kad neįprastai sunkiai alsuoja. - Gal šįkart
apie ką nors priimtinesnio, juk turime svečių.
Olegas ir Rakelė atsisuko į Helgą, o ši nusišypsojo ir gūž­
telėjo pečiais, tarsi rodydama, kad jai viskas patinka.
- OK, - sutiko Olegas. - Gal pakalbėkime apie Šekspyrą?
- Skamba daug geriau, - pritarė Rakelė, įtariai žvilgtelėjo
į sūnų ir padavė Helgai dubenį su bulvėmis.
- OKy šnektelėkim apie Stolę Aunę ir Otelo sindromą, -
pasiūlė Olegas. - Nepaminėjau, kad aš ir Jėzus įrašėme visą
paskaitą. Po marškiniais prisitvirtinau mikrofoną ir siųstuvą,
o Jėzus stovėjo auditorijoje ir viską filmavo. Gal Stolė ne­
prieštaraus, jei medžiagą paviešinsime internete? Kaip ma­
nai, Hari?
Haris neatsakė. Rakelė įsižiūrėjo į vyrą. Ar jis vėl tolsta?
- Hari? - pakalbino ji.

1 6 4
 - Juk supranti, kad negaliu atsakyti už Stolę, - tarė jis,
nuleidęs akis į lėkštę. - Bet kodėl negalite tiesiog filmuoti
telefonu? Neuždrausta filmuoti paskaitų asmeniniam naudo­
jimui.
- Jie mokosi, - tarė Helga.
- Visi atsisuko į merginą.
- Olegas ir Jėzus svajoja dirbti slaptaisiais agentais, - pa­
aiškino ji.
- Helga, gal vyno? - paklausė Rakelė ir kilstelėjo butelį.
- Ačiū. O jūs negersite?
- Aš išgėriau tabletę nuo galvos skausmo, - atsakė Rake­
lė. - O Haris negeria.
- Esu alkoholikas, - prisipažino Haris. - O gaila, nes šis
vynas tikrai geras.
Rakelė pastebėjo, kad Helgos skruostai užsiplieskia rau­
doniu, tad skubiai paklausė:
- Taigi, Stolė dėsto jums apie Šekspyrą?
- Ir taip, ir ne, - atsakė Olegas. - Apibūdinimas „Otelo
sindromas“ tarsi leidžia suprasti, kad tragedijoje žmogžudys­
tės priežastis yra pavyduliavimas, o tai neteisinga. Vakar su
Helga perskaitėme Otelą.
- Skaitėt kartu? - Rakelė priglaudė delną Hariui prie
plaštakos. - Kokie jie mieli.
Olegas užvertė akis.
- Aš vis tiek interpretuoju taip, kad tikroji, giliai glūdin­
ti visų žmogžudysčių priežastis yra ne pavyduliavimas, bet
suerzinto vyro pavydas ir ambicijos. Būtent Jago. Otelas tėra
marionetė. Tragedija turėtų vadintis „Jagas“, o ne „Otelas“.
- Ar pritari, Helga? - Raketei patiko miela blykštelėjusi
gerai išauklėta mergina, atrodė, kad jos sumišimas praėjo.
- Man patinka pavadinimas „Otelas“. Ir gal nėra giliai
glūdinčios priežasties. Gal yra taip, kaip sako pats Otelas. Gal
kalta pilnatis, ji išveda žmones iš proto.

165
 - No reasoriy - tarė Haris žvaliai, su ryškiu anglišku ak­
centu. - I just like doing things like that/
- Įspūdinga, Hari, - įvertino Rakelė. - Tu cituoji Šekspyrą.
- Valteris Hilas, - atsiliepė Haris. - „Kariai“, 1979-ieji.
- Taip, - nusijuokė Olegas. - Pats geriausias veiksmo fil­
mas.
Rakelė ir Helga taip pat nusijuokė. Haris pakėlė stikli­
nę vandens ir per stalą pažvelgė į Rakelę. Nusišypsojo. Prie
stalo sklido šeimynykščių juokas. Ir ji pagalvojo, kad kaip
tik šią akimirką jis yra čia, kartu su jais. Pabandė sulaikyti
jo žvilgsnį, žiūrėjo į jį. Bet tai nutiko - nepastebimai, tarsi
žalsva jūros vandens spalva būtų virtusi melsva. Jo žvilgsnis
vėl nukrypo vidun. Ir ji žinojo, kad dar prieš nutylant juokui
Haris vėl nusmegs, panirs į tamsą, tolyn nuo jų.

Šiek tiek pasilenkęs Trulsas gniaužė pistoletą ir kopė laiptais

aukštyn, stambiam uniformuotam prožektorių laikančiam
policininkui už nugaros. Tylą drumstė tiksėjimą primenantis
garsas, tarsi jį skleistų viršutiniuose aukštuose esantis laikro­
dis. Prožektoriaus šviesos kūgis košė tamsą prieš juos, ro­
dos, nuo to ji tik tirštėjo ir sunkėjo, visai kaip sniegas, kurį
Trulsas su Mikaeliu nukąsdavo Manglerudo pensininkams.
Po to juodu išpešdavo šimtines iš jų drebančių kaulėtų rankų
ir pažadėdavo atnešti grąžą. Jeigu senukai laukė pinigų, tai
vis dar tebelaukia.
Jiems po kojomis kažkas sutraškėjo.
Trulsas čiupo policininką už striukės, o šis sustojo ir nu­
kreipė žibintuvėlį žemyn. Sužvilgo stiklo šukės, tarp kurių
Trulsas įžvelgė neryškius padų atspaudus ir neabejojo, kad šie*

* Nėra jokios priežasties. Man tiesiog taip patinka. (Angį.)

1 6 6
kruvini. Kulnas ir priekinė pado dalis tikrai buvo perskirti,
bet jam atrodė, kad padas pernelyg ilgas ir tikrai negali būti
moteriško bato. Bato nosis buvo atsukta išėjmo link, ir Trulsui
dingtelėjo, kad jei apačioje tokių atspaudų būtų buvę daugiau,
jis būtų pastebėjęs. Keistas tiksėjimas darėsi vis garsesnis.
Trulsas mostelėjo ranka, rodydamas, kad policininkas
toliau liptų viršun. Jis apžiūrėjo laiptus, matė, kad kruvini
atspaudai ryškėja. Pažvelgė viršun į laiptinę. Sustojo ir iškėlė
pistoletą. Policininkas lipo aukštyn. Trulsas kažką pastebė­
jo. Kažkas šmėstelėjo šviesoje. Nukrito ir blykstelėjo. Kažkas
raudono. Jie girdi ne tiksėjimą, o ant laiptų tekšint kraujo
lašus.
- Pašviesk viršun, - paliepė jis.
Policininkas sustojo, atsisuko ir akimirką atrodė sutrikęs,
mat kolega, užuot stovėjęs tiesiai jam už nugaros, stypsojo
gerokai atsilikęs ir žvelgė į lubas. Policininkas padarė, kaip
liepiamas.
- Didysis Jeronimai, - sušnabždėjo jis.
- Amen, - pritarė Trulsas.
Ant sienos priešais juos kabėjo moteris.
Juostuotas jos sijonas buvo pakeltas taip, kad matytųsi
baltų kelnaičių apatinė dalis. Iš didelės žaizdos vienoje šlau­
nyje, maždaug policininko galvos aukštyje, sunkėsi kraujas.
Sruvo koja žemyn, kaupėsi bate. Akivaizdu, kad šis jau buvo
pilnas, nes kraujas veržėsi lauk, tekėjo iki bato nosies, tada
varvėjo žemyn į ant laiptelio plintančią raudoną balutę. Ran­
kos buvo ištemptos virš nusvirusios galvos. Riešai surakin­
ti keistais antrankiais, pritvirtintais prie plieninės sieninės
lempos. Tas, kuris ją čionai užkėlė, turėjo būti stiprus. Mo­
ters veidą ir kaklą dengė plaukai, todėl Trulsas nematė jokių
įkandimo žymių, bet kraujo balos dydis ir lėtas srovenimas
rodė, kad moteris tuščia, nukraujavusi.
Trulsas tyrinėjo moterį. Įsidėmėdamas kiekvieną smulk­
meną. Ji atrodė kaip iš paveikslo. Pasakys šiuos žodžius,
167
kalbėdamasis su Mona Do. Kaip ant sienos pakabintas pa­
veikslas.
Viršuje, prie pat laiptų, prasivėrė durys. Pasirodė blyškus
veidas.
- Ar jo nebėra?
- Ko gero, ne. Amundsenai?
- Taip.
Atsidarius durims bute, kitoje koridoriaus pusėje, paplū­
do šviesa. Pasigirdo siaubo kupinas aiktelėjimas. Atklibikš-
čiavo senukas, o jo žmona baimingai dairėsi, stovėdama tarp­
duryje.
- Čia lankėsi pats velnias, - tarė vyras. - Pažiūrėkit, ką
jis padarė.
- Prašome neiti artyn, - įspėjo Trulsas. - Tai žmogžudys­
tės vieta. Ar kas nors žino, kur dingo žudikas?
- Jei būtume žinoję, kad jo nebėra, būtume išėję ir pažiū­
rėję, ar galime kuo nors padėti, - lemeno senukas. - Bet pro
svetainės langą matėme vyriškį. Jis išėjo iš pastato ir nužings­
niavo link metro. Nežinia, ar tai buvo jis. Nes ėjo taip ramiai.
- Kada tai buvo?
- Gal prieš penkiolika minučių.
- Kaip jis atrodė?
- Papasakok, - jis atsisuko į žmoną, tikėdamasis pagal­
bos.
- Įprastai, - atsakė ji.
- Taip, - patvirtino vyras. - Nei aukštas, nei žemas. Nei
šviesūs plaukai, nei tamsūs. Vilkėjo kostiumą.
- Pilką, - pridūrė žmona.
Trulsas linktelėjo policininkui, o šis suprato užuominą ir
pradėjo kalbėti į prie krūtinės pritvirtintą radijo stotelę.
- Prašom pastiprinimo, Hovseterio kelias 44. Prieš pen­
kiolika minučių įtariamasis pastebėtas einantis link metro.
Maždaug 175 centimetrų ūgio, gali būti norvegas, vilki pilką
kostiumą.
1 6 8
 Ponia Amundsen atidarė duris ir išėjo į koridorių. Judėjo
dar sunkiau nei jos vyras, šlepetės čiūžčiojo grindimis, o ji
pakėlė virpantį smilių ir parodė į moterį ant sienos. Trulsas
pakėlė balsą:
- Juk sakiau, kad nesiartintumėte.
- Bet... - prabilo moteris.
- Eikit vidun! Negalima suteršti žmogžudystės vietos,
tuoj atvyks Kriminalinių ekspertizių tarnybos darbuotojai.
Jei kils klausimų, mes jums paskambinsime.
- Bet... bet ji gyva!
Trulsas atsisuko. Pro durų angą krintančioje šviesoje
pamatė, kad aukos dešinė koja dreba, tarsi prasidėjus trau­
kuliams. Staiga jį pervėrė mintis, kurios jis nesugebėjo už­
gniaužti. Ji tapo vampyru. Ir tuoj atsibus.

12 skyrius
Šeštadienio vakaras

Pakėlus štangą ir uždėjus ją ant laikiklio virš siauro suoliuko,

metaliniai paviršiai susilietė ir sužvangėjo. Kai kam atrodo,
kad tai tik sukelia triukšmą, bet Monai Do šis garsas prilygo
varpų skambesiui. Be to, ji niekam netrukdo, sporto klube
„Gain“ treniruojasi vienui viena. Prieš pusę metų klubo dar­
bo valandos pasikeitė, dabar jis veikia kiaurą parą, tikriausiai
mėgdžioja Niujorko ir Los Andželo klubus, bet Mona retai
matydavo ką nors sportuojant po vidurnakčio. Tiesiog nor­
vegai dirba trumpai ir turi laiko pasportuoti dieną. Bet ji -
išimtis. Ji nori būti išimtis. Mutantas. Nes, kaip ir evoliuci­
joje, pasaulis juda į priekį tik dėl išimčių. Būtent jos skatina
tobulėjimą.
1 6 9
 Suskambus telefonui, Mona atsikėlė nuo suoliuko.
Nora. Mona įsikišo į ausį ausinę ir atsiliepė.
- Tu treniruojiesi, bitch\ - sudejavo draugė.
- Truputėlį.
- Meluoji, aš matau, kad praleidai ten dvi valandas.
Mona, Nora ir dar kelios studijų laikų draugės galėjo sek­
ti viena kitą dėl telefonuose įdiegtos GPS. Jos aktyvavo kitų
telefonų sekimo paslaugą. Tai padeda bendrauti ir suteikia
saugumo jausmą. Bet Mona manė, kad kartais dėl to gali
pasidaryti šiek tiek nejauku. Smagu turėti profesijos seserų
draugiją, bet joms nebūtina sekioti vienai paskui kitą kaip
toms penktojo dešimtmečio bičiulėms, kurios kartu tipenda­
vo į tualetą. Laikas pripažinti, kad karjeros durys atviros jau­
noms gabioms moterims, o žengti vidun joms trukdo drąsos
ir tikrų ambicijų stoka, joms reikia troškimo kažką iš tiesų
pakeisti, ne vien tik sulaukti kitų pripažinimo.
- Kai pagalvoju apie visas tas kalorijas, kurios šiuo metu
palieka tavo kūną, šiek tiek tavęs nekenčiu, - prisipažino
Nora. - O aš sėdžiu, padėjusi savo storą subinę, ir guodžiuosi
pinakolada. Paklausyk...
Monos ausų būgnelius sudirgino per šiaudelį šliurpiamo
kokteilio garsas, ir ji panoro išsitraukti ausines. Nora teigė,
kad pinakolada yra vienintelis vaistas nuo ankstyvos rudeni­
nės depresijos.
- Nora, ar mums būtina kalbėtis dabar? Dabar aš kaip
tik...
- Taip, - sutiko Nora, - darbuojiesi.
Nora ir Mona kartu studijavo Aukštojoje žurnalistikos
mokykloje. Prieš kelerius metus ta mokykla stojantiesiems
iškėlė aukštesnius reikalavimus ir pateikė sunkiausią studijų
programą šalyje, tarytum kas antras gabus jaunuolis svajotų
rašyti skiltį laikraštyje arba pasirodyti per televiziją. Vis dėlto*

* Kalė. (Angį.)
170
Monos ir Noros tikslas buvo kaip tik toks. Vėžio tyrimais ir
valstybės valdymu gali užsiimti kiti, ne tokie talentingi. Ta­
čiau Monos dėmesį patraukė tai, kad Aukštoji žurnalistikos
mokykla varžėsi su visomis vietinėmis aukštosiomis mokyk­
lomis, kurios naudojo valstybės pinigus ir jauniems norve­
gams siūlė populiarias žurnalistikos, režisūros, muzikos ir
vizažo studijas, neatsižvelgdamos į tai, kokių specialistų vi­
suomenei reikia ar trūksta. Tai, ko reikia, turtingiausia pa­
saulio valstybė gauna iš sunkiau dirbančių tautų, o nepažįs­
tantys darbo ir vargo režisūros studijas baigę tautos sūnūs ir
dukros lindi namie, giliai panardinę šiaudelius į šalyje mėgs­
tamą pieno kokteilį, žiūrėdami - o jei sugeba, ir kritikuoda­
mi - užsienyje sukurtus filmus. Dar viena priežastis, dėl ku­
rios sumažėjo reikalavimai, buvo ta, kad merginos ir vaikinai
atrado internetinių tinklaraščių galią, jiems nebereikia tiek
plušėti dėl gerų pažymių, norint susilaukti tiek pat dėmesio,
kiek galima susilaukti dirbant televizijoje ar laikraščio redak­
cijoje. Mona parašė straipsnį apie tai, kad žiniasklaida nebe-
reikalauja iš žurnalistų išsilavinimo, o to ir nebereikia. Mat
naujoji žiniasklaidos bendruomenė, vis labiau akcentuojanti
banalų susidomėjimą garsenybėmis, sumenkino žurnalisto
vaidmenį iki vietinės liežuvautojos lygio. Kaip pavyzdį Mona
paminėjo didžiausią Norvegijos laikraštį, kurio redakcijoje
tuo metu dirbo. Straipsnio niekada neišspausdino. „Nes jis
per ilgas“, - paaiškino atsakingasis redaktorius ir nusiuntė ją
pas vyriausiąjį redaktorių. „Kadangi neva kritikos nestoko­
janti spauda nemėgsta būti kritikuojama“, - paaiškino vienas
smagiai nusiteikęs bendradarbis. Bet Mona įtarė, kad lemia­
mą žodį tarė vyriausiasis redaktorius: „Bet, Mona, mes neci­
tuojame jokių garsenybių.“
Mona atsistojo prie lango ir apžvelgė Frognerio parką.
Dangų aptraukė debesys, parke buvo apšviesti tik takai, o visa
kita skendėjo tirštoje, kone apčiuopiamoje tamsoje. Rudenį
visada taip būna, pamažu medžiai numeta lapus, atsiveria
1 7 1
vaizdas, miestas vėl tampa šaltas ir atšiaurus. Bet nuo rug­
pjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos Oslas primena minkštą
šiltą meškiuką, kurio nesinori paleisti iš glėbio.
- Klausau, pastačiusi ausis, Nora.
- Noriu pakalbėti apie vampyristą.
- Gavai užduotį-pakviesti jį kaip svečią? Ar manai, kad jis
dalyvauja pokalbių laidose?
- Dar kartą sakau, „Sekmadienio žurnalas“ yra diskusijų
laida, Mona. Paskambinau Hariui Hūlei, bet jis atsisakė ir pa­
reiškė, kad tyrimui vadovauja pareigūnė, vardu Katrina Brat.
- Argi ji netinka? Juk amžinai skundiesi, kaip sunku rasti
gerų pašnekovų.
- Taip, bet Hūlė pats žinomiausias tyrėjas. Pameni, an­
dai per laidą jis buvo apgirtęs. Žinoma, tikras skandalas, bet
žmonėms patiko!
- Ar jam tai pasakei?
- Ne, tik pabrėžiau, kad televizijai reikalingos įžymybės,
o pažįstamas veidas sukels susidomėjimą policijos darbu.
- Gražbyliautoja. Ar Hūlė užkibo?
- Jis patikino, kad jei pakviesčiau dalyvauti programoje
„Šokime kartu“ ir atstovauti policijos skyriui, iš pat ryto pra­
dėtų mokytis šokti lėtąjį fokstrotą. Bet dabar kalbama apie
rimtą žmogžudystės bylą. O Katrina Brat žino apie ją dau­
giausia ir turi teisę pasisakyti.
Mona nusijuokė.
- Kas yra?
- Nieko, tiesiog įsivaizduoju, kaip Haris Hūlė atrodytų
programoje „Šokime kartu“.
- Ką? Ar manai, kad jis kalbėjo rimtai?
Mona nusijuokė dar garsiau.
- Skambinu paklausti, ką manai apie Katriną Brat, juk tau
teko turėti su ja reikalų.
Mona pasiėmė nuo laikiklio porą lengvų svarmenų ir
įtempusi bicepsus pradėjo sparčiai kilnoti juos prie smakro,
1 7 2
kad palaikytų kraujo cirkuliaciją ir atsikratytų raumenyse su­
sikaupusių toksinų.
- Brat protinga. Moka išreikšti savo nuomonę. Gal kiek
griežtoka.
- Bet ar manai, kad ji patiks žiūrovams? Peržiūrėjus kon­
ferencijos vaizdo įrašą, ji pasirodė truputį...
- Pilkoka? Taip, bet panorėjusi ji gali atrodyti velniškai
gražiai. Keli vyrukai iš mūsų redakcijos mano, kad ji patrauk­
liausia visame policijos biure. Tačiau Brat bando to nede­
monstruoti ir atrodyti profesionaliai.
- Jaučiu, kad jau dabar imu jos nekęsti. O kaip dėl Hals-
teino Smito?
- Jį tikrai gali pasikviesti. Jis mažumėlę ekscentriškas,
gana plepus, bet išmano daug. Pirmyn.
- OK, ačiū. Sisters are doing it for themselves. OKV
- Ar dar negana to kartoti?
- Taip, gana. Šiek tiek ironizuoju.
- A, taip. Cha cha.
- Tai jau tikrai. O kaip tu?
-Ką?
- Jis vis dar kažkur ten.
- Žinau.
- Suprask paraidžiui. Juk ne taip jau toli nuo Hovseterio
iki Frognerio parko.
- Ką turi galvoje?
- Ai, tu dar negirdėjai? Jis vėl užpuolė.
- Velnias! - suriko Mona ir akies krašteliu pastebėjo, kad
vyras registratūroje pakelia akis.
- Tas kiaulė budintis vadovas žadėjo man paskambinti.
Turbūt paskyrė šią užduotį kam nors kitam. Iki, Nora.
Mona nuskuodė į rūbinę, sugrūdo drabužius į krepšį, nu­
bildėjo laiptais žemyn, tada išlėkė į gatvę. Dairydamasi taksi*

* Sesutės viską pasidaro pačios. Gerai? (Angį.)

173
pasileido VG pastato link. Nusišypsojus sėkmei, sustabdė
prie raudono šviesoforo signalo laukiantį taksi automobilį.
Įsitaisė ant užpakalinės sėdynės ir išsitraukė telefoną. Pa­
sirinko Trulso Berntseno numerį. Po poros signalų išgirdo
keistą, kriuksėjimą primenantį juoką.
- Kas yra? - paklausė ji.
- Tiesiog svarsčiau, kiek laiko tau prireiks, - atsakė Trul-
sas Berntsenas.

13 skyrius
Vėlyvas šeštadienio vakaras

- Kai moterį atvežė, ji buvo netekusi pusantro litro krau­

jo, - aiškino gydytojas, Ulevolio ligoninės koridoriais žings­
niuojantis paskui Harį su Katrina. - Jei į arteriją šlaunyje
būtų buvę įkąsta aukščiau, kur gysla storesnė, išgelbėti jai
gyvybės nebūtų pavykę. Paprastai policininkams neleidžia­
me apklausti tokios būklės pacientų, bet jei pavojus gresia ir
kitiems...
- Ačiū, - padėkojo Katrina. - Teirausimės tik būtiniausių
dalykų.
Gydytojas pravėrė duris ir liko stovėti su Hariu, o Katrina
nuėjo prie ligonės lovos ir budinčios slaugytojos.
- Tikrai įspūdinga, - įvertino gydytojas. - Nemanot,
Hari? - Haris kilstelėjo vieną antakį ir atsisuko. - Taip, ti­
kiuosi, neprieštarausit, jei kreipsiuosi į jus vardu, - kalbėjo
gydytojas. - Oslas yra mažas miestelis, o aš gydau jūsų žmo­
ną.
- Tikrai? Nežinojau, kad ji lankosi netgi Ulevolio ligoni­
nėje.

174
 - Supratau, nes ji viename formuliare nurodė jus kaip arti­
miausią šeimos narį. O jūsų vardą teko pastebėti laikraščiuose.
- Vadinasi, jūsų gera atmintis... - Haris pažvelgė į gydy­
tojo kortelę su pavarde, - vyriausiasis gydytojau Stefensai.
Nes mano vardas laikraščiuose minėtas senokai. Kas, jūsų
nuomone, yra įspūdinga?
- Kad žmogus gali taip perkąsti šlaunį. Daugelis mano, kad
žmogaus sukandimo jėga silpna, bet, palyginti su kitais žin­
duoliais, mūsų sukandimas gana stiprus, ar jums tai žinoma?
-Ne.
- Hari, kaip manote, kaip stipriai mes galime sukąsti?
Po kelių sekundžių Haris suvokė, kad gydytojas Stefensas
tikrai laukia atsakymo.
- Na. Kriminalinių ekspertizių tarnybos žiniomis, septy­
niasdešimties kilogramų jėga.
- Bet, Hari, tai reiškia, kad žinote, kaip stipriai galime
sukąsti.
Haris gūžtelėjo.
- Skaičiai man nieko nesako. Jei man būtų paminėję 150
kilogramų, man tai nebūtų palikę nei mažesnio, nei didesnio
įspūdžio. Beje, jei jau kalbame apie skaičius, iš kur žinote,
kad Penelopė Raš neteko būtent pusantro litro kraujo? Ne­
maniau, kad pulsas ir kraujo spaudimas yra tokie tikslūs ro­
dikliai.
- Man atsiuntė nusikaltimo vietos nuotraukas, - atsakė
Stefensas. - Aš perku ir parduodu kraują, tad galiu puikiai
įvertinti vos pažvelgęs.
Haris jau ketino paklausti, ką gydytojas turi galvoje, bet
jam mostelėjo Katrina.
Haris įžengė į palatą ir priėjo prie Katrinos. Penelopės
Raš veidas buvo baltas kaip pagalvė, ant kurios ji gulėjo. Akys
atmerktos, bet žvilgsnis miglotas.
- Penelope, ilgai jūsų nevarginsim, - patikino Katrina. -
Pasišnekėjom su policininku, kuris apklausė jus nusikaltimo
175
vietoje, sužinojome, kad vakare su tuo vyru susitikote mieste,
paskui užpuolikas sugriebė jus laiptinėje ir kandžiojo geleži­
niais dantimis. Ar galite pasakyti dar ką nors? Jis prisistatė
kaip Vidaras. Ar minėjo dar ką nors? Ar sakė, kur gyvena,
kuo užsiima?
- Vidaras Hansenas. Neklausiau, kur gyvena, - atsakė Pe­
nelopė. Balsas sukėlė Hariui minčių apie trapų porcelianą. -
Jis užsiminė, kad yra menininkas ir dirba budėtoju.
- Ar juo patikėjote?
- Nežinau. Gal ir galėtų dirbti budėtoju. Be to, jis gali
gauti raktus, nes lankėsi mano bute.
- O?
Rodos, sutelkusi paskutines jėgas Penelopė ištraukė kairę
ranką iš po antklodės ir iškėlė.
- Roaro dovanotas sužadėtuvių žiedas. Užpuolikas paėmė
jį iš mano komodos.
Katrina nepatikliai spoksojo į matinį žiedą.
- Turite galvoje... kad koridoriuje jis užmovė jums žiedą?
Penelopė linktelėjo ir stipriai užsimerkė.
- Galiausiai jis man pasakė...
- Taip?
- Kad jis ne toks kaip kiti vyrai, kad grįš su manimi susi­
tuokti. - Ji sukūkčiojo.
Haris matė, kad Katrina sukrėsta, bet vis dar susikaupusi.
- Penelope, kaip jis atrodo?
Penelopė pravėrė burną ir vėl užsičiaupė. Paklaikusi žvel­
gė į juos.
- Aš nepamenu. Aš... pamiršau. Kaip... - ji prikando apa­
tinę lūpą, jos akyse prisikaupė ašarų.
- Viskas gerai, - ramino Katrina. - Taip jau būna. Prisi­
minsite vėliau. Ar pamenat, ką jis vilkėjo?
- Kostiumą. Ir marškinius. Jis juos prasisegė. Jam ant
krūtinės yra...
Penelopė nutilo.
1 7 6
 - Taip?
- Tatuiruotė.
Haris matė, kaip Katrina kvėpteli.
- Kas tai per tatuiruotė, Penelope?
- Veidas.
- Tarsi ištrūkti bandantis demonas?
Penelopė linktelėjo. Jos skruostu riedėjo viena ašara. Tar­
si jos kūne nebūtų tiek skysčių, kad užtektų dviem ašaroms,
pamanė Haris.
- Atrodė, kad jis... - Penelopė sukūkčiojo. - Kad jis nori
man tą pabaisą parodyti.
Haris užsimerkė.
- Dabar jai reikėtų pailsėti, - priminė slaugytoja.
Katrina linktelėjo, uždėjo ranką Penelopei ant balto kaip
pienas žasto.
- Ačiū, Penelope. Labai mums padėjote.
Hariui su Katrina išeinant, slaugytoja juos sulaikė.
Pareigūnai grįžo prie lovos.
- Prisiminiau dar kai ką, - tyliai prabilo Penelopė. - At­
rodė, kad jam daryta plastinė veido operacija. - Ir tada man
parūpo...
- Taip? - pasiteiravo Katrina ir pasilenkė prie šnabždan­
čios Penelopės.
- Kodėl jis manęs nenužudė?
Katrina žvilgtelėjo į Harį, tikėdamasi pagalbos. Jis įkvėpė,
linktelėjo ir pasilenkė prie Penelopės.
- Nes neįstengė, - atsakė Haris. - Tu jam neleidai.

- Bent jau sužinojome, kad tai tikrai jis, - tarė Katrina,

koridoriumi eidama link išėjimo.
- Mhm. Pasirodo, pasikeitė jo metodas. Ir pomėgiai.
77
 - Kokie tau kyla jausmai?
- Dėl ko? Kad tai jis? - Haris patraukė pečiais. - Nejaučiu
nieko. Jis yra žudikas, kurį sučiupsime. Taškas.
- Nemeluok, Hari. Tik jau ne man. Esi čia būtent dėl jo.
- Esu čia, nes jis gali nužudyti dar daugiau žmonių. Jį
sučiupti svarbu, beMai ne asmeniška. OK?
- Suprantu.
- Puiku, - tarė Haris.
- Kai jis sako, kad grįš ir su ja susituoks, ar manai, kad...
- ...tai tik metafora? Taip. Jis persekios ją sapnuose.
- Bet tai reiškia, kad jis...
- Aukos nenužudė sąmoningai.
- Tu jai pamelavai.
- Taip.
Haris atidarė dureles ir įsėdo į automobilį, stovintį prie
pat durų. Katrina atsisėdo priekyje. Haris - ant užpakalinės
sėdynės.
- Į policijos biurą? - paklausė prie vairo laukiantis An-
dersas Vyleris.
- Taip, - atsakė Katrina ir pasiėmė mobilųjį telefoną, kurį
buvo palikusi įkrauti. - Bjornas rašo, kad kruvinus pėdsakus
ant laiptų veikiausiai paliko kaubojiški batai.
- Kaubojiški batai? - pakartojo ant užpakalinės sėdynės
sėdintis Haris.
- Siaurais paaukštintais kulnais ir...
- Žinau, kaip atrodo kaubojiški batai. Jie paminėti vieno
liudytojo ataskaitoje.
- Kurio? - paklausė Katrina ir peržiūrinėjo žinutes, ku­
rias gavo, kol buvo ligoninėje.
- Barmeno iš „Jealousy“. Kažkokio Mehmeto.
- Reikia pripažinti, tavo atmintis puiki. Čia parašyta, kad
mane kviečia pakalbėti apie vampyristą laidoje „Sekmadienio
žurnalas“. - Ji braukė per telefono ekraną.
- Ar sutiksi?
1 7 8
 - Aišku, kad ne. Beįmanąs iškart išreiškė norą, kad visuo­
menė žinotų apie bylą kuo mažiau.
- Net ir tada, jei byla būtų išaiškinta?
Katrina atsisuko į Harį.
- Ką turi galvoje?
Haris patraukė pečiais.
- Visų pirma, policijos viršininkas gali per visoje šalyje
rodomus televizijos kanalus girtis, kad per tris dienas išaiš­
kino bylą. Visų antra, mums gali prireikti to viešumo ieškant
žudiko.
- Ar mes išsprendėme bylą? - Vylerio ir Hario žvilgsniai
susitiko užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
- Išaiškinom, - pataisė Haris. - Ne išsprendėm.
Vyleris atsisuko į Katriną.
- Ką jis turi galvoje?
- Tai, kad mes žinome nusikaltėlio tapatybę, bet nieko
neišspręsime tol, kol ilga įstatymo ranka jo nesučiups. Pasi­
rodo, įstatymo ranka yra nepakankamai ilga. Jau trejus metus
šio žmogaus ieškoma visame pasaulyje.
- Kas jis toks?
Katrina giliai atsiduso.
- Net nepajėgiu ištarti jo vardo. Hari, pasakok tu.
Haris spoksojo pro langą. Žinoma, Katrina teisi. Nors
jis ir neigia, vis tiek yra čia dėl vienos paprastos egoistinės
priežasties. Ne dėl aukų, ne dėl miesto gerovės, ne dėl gero
policijos vardo. Ir net ne dėl savo gero vardo. Yra tik viena
priežastis: nes jis paspruko. Taip, Haris jautė kaltę dėl to, kad
nepavyko nusikaltėlio sulaikyti, kaltę dėl visų žmogžudysčių,
dėl kiekvienos dienos, kurią tas vyras praleido vaikštinėda­
mas laisvėje. Ir galvojo tik apie viena: kad privalo jį sučiup­
ti. Kad jis, Haris, privalo jį sučiupti. Haris nežinojo kodėl.
Ar tikrai tam, kad pajustų savo gyvenimo vertę ir suvoktų jo
kryptį, jam reikalingas baisiausias serijinis žudikas ir užpuo­
likas? Velnias žino. Velnias žino, gal tą patį galėtų pasakyti
179
ir žudikas. Ar tik nebus taip, kad siaubūnas išlindo iš savo
slėptuvės dėl jo, Hario. Ant Ewos Dolmen durų jis parašė rai­
dę V, o Penelopei Raš parodė demono tatuiruotę. Penelopė
paklausė, kodėl užpuolikas jos nenužudė. O Haris pamelavo.
Jis nenužudė savo aukos todėl, kad norėjo leisti jai papasako­
ti, ką matė. Perduoti Hariui tai, ką jis ir taip žino. Kad metas
pažaisti.
- Na, - prabilo Haris. - Norite trumpos ar ilgos versijos?

14 skyrius
Sekmadienio rytas

- Valentinas Jertsenas, - aiškino Haris Hūlė tyrėjų gru­

pei, stebinčiai veido atvaizdą trijų kvadratinių metrų dydžio
projektoriaus ekrane.
Katrina tyrinėjo siaurą veidą. Rudus plaukus, įdubusias
akis. O gal jos tik atrodė įdubusios, nes Valentinas buvo pa­
narinęs galvą, tad šviesa krito ypatingai. Katrina nustebo,
kad policijos fotografas leido jam taip pasilenkti. Nusikaltė­
lio veido išraiška buvo keista. Suimtųjų nuotraukose papras­
tai atsispindi baimė, sutrikimas arba susitaikymas. Bet šioje
matėsi ramybė. Tarsi Valentinas Jertsenas žinotų tai, ko neži­
no policininkai. Kol kas nežino.
Haris šiek tiek luktelėjo ir leido visiems įsižiūrėti į veidą.
- Sulaukęs šešiolikos metų baustas už tai, kad į valtelę
atsiviliojo devynmetę ir ėmė prie jos priekabiauti. Kai jam
suėjo septyniolika, buvo sulaikytas kaimynei pranešus apie
bandymą ją išprievartauti namo skalbykloje. Kai Valentinui
Jertsenui buvo dvidešimt šešeri, jis kalėjo už mažamečių pul­
dinėjimą. Apsilankęs pas dantistę įlos kalėjime pagrasino jai
180
grąžtu, privertė nusimauti nailonines pėdkelnes ir užsitemp­
ti jas ant galvos. Pirmiausia išprievartavo ją dantisto kėdėje,
tada padegė pėdkelnes.
Hariui paspaudus kompiuterio mygtuką, pasirodė kita
nuotrauka. Pasigirdo prislopinti susirinkusiųjų aiktelėjimai,
ir Katrina pastebėjo, kad net labiausiai patyrę tyrėjai nudel­
bia akis.
- Rodau tai ne įdomumo dėlei, o tam, kad suprastumėte,
su kokiu individu turime reikalą. Beje, jis paliko tą moterį
gyvą. Kaip ir Penelopę Raš. Nemanau, kad jam tiesiog nepa­
sisekė. Manyčiau, kad Valentinas Jertsenas su mumis žaidžia.
Haris vėl spustelėjo mygtuką, ir pasirodė ta pati Valenti­
no nuotrauka, bet šįkart Interpolo internetiniame puslapyje.
- Valentinas pabėgo iš įlos įspūdingu būdu. Jis tiek pri­
daužė kitą kalinį Judą Johanseną, kad šis tapo neatpažįsta­
mas, lavonui ant krūtinės ištatuiravo demoną, panašų į savo,
paslėpė kūną bibliotekoje, kur pats tuo metu dirbo, o kai Ju­
das nepasirodė per kalinių patikrinimą, buvo pranešta, kad
jis paspruko. Tą naktį, kai pabėgo pats, Valentinas apvilko
lavoną savo drabužiais ir paguldė savo vienutėje. Kalėjimo
darbuotojas, radęs neatpažįstamą lavoną, per daug nenuste­
bo, net nesuabejojo, kad negyvėlis yra Valentinas. Kiti kali­
niai jo nekentė kaip ir visų pedofilų. Niekas net nepagalvojo,
kad vertėtų patikrinti lavono pirštų atspaudus ar DNR. To­
dėl ilgai manėme, kad Valentino Jertseno nebėra tarp gyvų­
jų. Tol, kol nesusiejome jo su dar viena žmogžudystės byla.
Mes tikrai nežinome, kiek žmonių nužudė ar užpuolė šis nu­
sikaltėlis, bet tikrai daugiau, nei jam buvo pareikšta įtarimų
ar skirta bausmių. Žinome tik tiek, kad viena paskutinių jo
aukų, kurią pribaigė prieš dingdamas, buvo Irja Jakobsen,
kadais nuomojusi jam kambarį. - Dar vienas mygtuko pa­
spaudimas. - Nuotraukos darytos daugiabutyje, kuriame
auka gyveno, slapstydamasi nuo Valentino. Jei gerai pame­
nu, Berntsenai, tu buvai pirmas į nusikaltimo vietą atvykęs
181
policininkas, ten radome auką pasmaugtą ir užverstą krūva
vaikiškų banglenčių, ant kurių pavaizduoti rykliai.
Patalpos gale pasigirdo kriuksėjimą primenantis juokas.
- Teisingai. Tų pavogtų banglenčių jiems nepavyko par­
duoti. Vargšai narkomanai.
- Irja Jakobsert buvo nužudyta todėl, kad suteikė policijai
žinių apie Valentiną. Tai paaiškina, kodėl buvo taip sudėtin­
ga iš ko nors išpešti bent žodelį apie jo buvimo vietą. Jį pa­
žįstantys tiesiog nedrįso prasitarti. - Haris kostelėjo. - Kita
priežastis, dėl kurios nepavyko jo surasti, yra ta, kad pabėgęs
iš kalėjimo jis pasidarė kelias išvaizdą keičiančias plastines
operacijas. Žmogus, kurį matote nuotraukoje, visai nepana­
šus į asmenį, kurio grūdėtą atvaizdą kiek vėliau pamatėme
vaizdo kameros įraše per futbolo rungtynes Ulevolio stadi­
one. Jis tyčia atsisėdo priešais vaizdo stebėjimo kamerą, o
kadangi bėgant laikui mums taip ir nepavyko jo susekti, kilo
įtarimas, kad po to jam vėl padarė kelias plastines operaci­
jas, turbūt užsienyje, mat patikrinome visus Skandinavijos
plastinės chirurgijos specialistus. Tikimybę, kad naudotasi
chirurgų paslaugomis, didina ir tai, kad Penelopė Raš nepa­
žino Valentino nuotraukose, kurias jai parodėme. Deja, auka
nesugeba apibūdinti dabartinės užpuoliko išvaizdos. Jos mo­
biliajame telefone instaliuotoje programoje „Tinder“ rodo­
mose neva Vidaro nuotraukose tikrai matome ne Valentino
Jertseno atvaizdą.
- Beje, Tordas patikrino to Vidaro feisbuko paskyrą, -
tarė Katrina. - Visai nenuostabu, kad ji netikra, sukurta
neseniai, naudojantis kompiuteriu, kurio mums nepavyko
susekti. Tordo nuomone, tai įrodo, kad jis nusimano apie
kompiuterius.
- Arba jam kas nors padėjo, - svarstė Haris. - Bet yra
vienas žmogus, kuris matė Valentiną ir kalbėjo su juo prieš
trejus metus, prieš pat šiam dingstant. Deja, Stolė nebedirba

182
patarėju Smurtinių nusikaltimų skyriuje, mat išėjo į pensiją,
bet šiandien sutiko dalyvauti susirinkime.
Stolė Aunė atsistojo ir užsisegė tvido švarko sagą.
- Man nusišypsojo keista laimė pabendrauti su pacientu
Paulu Stavnesu. Tas šizofrenija sergantis psichopatas išsisky­
rė tuo, kad pats šiek tiek nusimanė apie savo ligą. Jam pavyko
manimi manipuliuoti, tad aš taip ir nesupratau, kas jis toks
ar kuo užsiima. Iki tos dienos, kai netyčia išsidavė ir bandė
mane nužudyti. Paskui jis pradingo.
- Pagal Stolės apibūdinimą buvo sukurtas šis fotorobo-
tas. - Haris spustelėjo kompiuterio mygtuką. - Ši versija irgi
sena, bet vis tiek geresnė už grūdėtus vaizdo kameros įrašus.
Katrina pakreipė galvą. Piešinyje buvo matyti, kad pasi­
keitė plaukai, nosis ir akių forma, o veidas susiaurėjo. Tačiau
ramybės kupina veido išraiška buvo nepakitusi. Tariamos ra­
mybės. Turbūt taip saulėje šylasi krokodilas.
- Kaip jis tapo vampyristu? - paklausė kažkas, sėdintis
prie lango.
- Visų pirma vis dar nesu tikras, kad vampyristai egzis­
tuoja, - tarė Aunė. - Žinoma, gali būti daug priežasčių, kodėl
Valentinas Jertsenas geria kraują, bet šiuo metu į šį klausimą
atsakyti negaliu.
Stojo tyla.
Haris kostelėjo.
- Nagrinėdami ankstesnes su Valentinu Jertsenu susiju­
sias bylas, nesusidūrėme su tuo, kad jis kandžiotų aukas ar
gertų kraują. Paprastai užpuolikai laikosi tam tikro elgsenos
modelio, jie be paliovos mėgina įgyvendinti kokias nors savo
fantazijas.
- Ar mes įsitikinę, kad tai tikrai Valentinas Jertsenas? -
paklausė Skarė. - Gal kažkas bando juo apsimesti?
- Tikimybė, kad tai jis - aštuoniasdešimt devyni procen­
tai, - atsakė Bjornas Holmas.

18 3
 Skarė nusijuokė.
- Tiksliai aštuoniasdešimt devyni?
- Ant antrankių, kuriais jis prirakino Penelopę, radome
plaukelį, turbūt nuo užpuoliko plaštakos. Po pirminio DNR
tyrimo patvirtinta, kad atitikmens tikimybė yra aštuoniasde­
šimt devyni procentai. Likusiems dešimčiai procentų reikia
daugiau laiko. Galutinį atsakymą gausime po dviejų dienų.
Beje, antrankiai pirkti internetu, tai viduramžiais naudotų
antrankių kopija. Todėl yra geležiniai, o ne plieniniai. Žinia,
tokiais antrankiais ypač domisi žmonės, linkę įsirengti mei­
lės lizdelius, panašius į viduramžių kalėjimo vienutę.
Pasigirdo kriuksėjimą primenantis juokas.
- O ką žinome apie tuos geležinius dantis? - paklausė
viena tyrėja. - Kur įmanoma tokių įsigyti?
- Į šį klausimą atsakyti sunkiau, - pripažino Bjornas. -
Nepavyko išsiaiškinti, kas gamina tokius geležinius dantis.
Gal jis užsisakė šį gaminį pas kalvį. O gal pasigamino pats.
Bet kokiu atveju, tai kažkas naujo. Dar niekada neteko su to­
kiais susidurti.
- Tai naujas elgsenos modelis, - įvertino Aunė, atsisegė
sagą ir leido pasirodyti pilvukui. - Elgesys niekada nepakinta
iš esmės. Žmonės, kaip žinome, vis daro tas pačias klaidas,
nors ir įgyja naujų žinių. Tai mano teiginys, ir psichologai
tiek dėl jo ginčijasi, kad net pavadino jį Aunės postulatu.
Kai pastebime, kad individo elgsenos modelis visgi pakito,
tai būna susiję su aplinkybėmis, prie kurių jam tenka pri­
sitaikyti. Bet jo elgesį vis tiek lemia tie patys motyvai. Tai
tikrai nėra išskirtinis atvejis, kad lytiniam nusikaltėliui kyla
naujų fantazijų, malonumą ima teikti kiti dalykai, bet jo sko­
nis kinta pamažu ir ne dėl to, kad individas staiga visiškai
pasikeitė. Kai buvau paauglys, mano tėtis sakydavo, kad ateis
laikas, kai įvertinsiu Bethoveno muziką. Tuomet Bethoveno
muzikos nekenčiau ir tvirtai tikėjau, kad tėtis klysta. Jau pa­
auglystėje Valentinas Jertsenas labai susidomėjo seksualumu.
184
Prievartavo ir mergaites, ir vyresnes moteris, gal ir berniu­
kus. Mūsų žiniomis, suaugusių vyrų jis neprievartavo, bet
gal tai nulėmė praktinės priežastys, šie juk geriau priešinasi.
Pedofilija, nekrofilija, sadizmas, Valentinui Jertsenui patinka
viskas. Jei neminėsime Sveino Fino, pravarde Sužadėtinis, Va­
lentinas Jertsenas yra žmogus, kuriam Oslo policija priskiria
daugiausia su lytiniais nusikaltimais susijusių žmogžudysčių.
Tai, kad jam parūpo kraujas, reiškia, kad yra pasiruošęs tam,
ką mes vadiname openness*: jis aktyviai ieško naujų patirčių.
Aš vartoju žodį „parūpo“, kadangi kai kurios detalės, pavyz­
džiui, įlašintos citrinos sultys, rodo, kad Valentinas Jertsenas
kraujo ragauja, bet nėra užvaldytas potraukio jam.
- Nėra užvaldytas? - sušuko Skarė. - Kiekvieną dieną tu­
rime po naują auką. Kol mes čia sėdime, jis turbūt vėl ką nors
persekioja. Ar ne taip, profesoriau? - Titulą Skarė pabrėžė,
neslėpdamas ironijos.
Aunė skėstelėjo savo trumpomis rankomis.
- Vėlgi, aš nežinau. Mes nežinome. Niekas nežino.

- Valentinas Jertsenas, - pakartojo Mikaelis Beįmanąs. -

Brat, ar mes įsitikinę, kad tai jis? Jei taip, man reikia kelių
minučių apie tai pagalvoti. Taip, suprantu, kad tai skubu.
Beįmanąs nutraukė pokalbį ir padėjo mobilųjį ant stikli­
nio stalviršio. Izabelė ką tik jam paaiškino, kad tai - „Clas-
siCon“ dizainas, stiklas - pūstas burna, o baldas kainuoja
daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių kronų. Užuot už-
griozdžiusi naują butą šlamštu, ji nutarė įsigyti kokybiškų
baldų. Iš ten, kur sėdėjo, Beįmanąs puikiai matė dirbtinį pa­
plūdimį ir palei visą Oslo fjordą susigrūdusius pagal grafiką

* Atvirumas. (Angį.)
185
kursuojančius katerius. Vėjo gūsiai taršė violetinio atspalvio
jūrą, kiek toliau bolavo bangų keteros.
- Kas vyksta? - paklausė lovoje jam už nugaros gulinti
Izabelė.
- Vyresnioji tyrėja klausia, ar priimti kvietimą dalyvauti
šio vakaro laidoje „Sekmadienio žurnalas“. Be abejo, kalbės
apie vampyristą. Mes žinome, kas nusikaltėlis, bet nė nenu­
tuokiame, kur jis galėtų būti.
- Paprasta, - atšovė Izabelė Skiojen. - Jei tipas būtų su­
čiuptas, laidoje dalyvauti reikėtų tau pačiam, bet esant dali­
nei sėkmei protingiau siųsti atstovą. Primink jai, kad sakytų
ne „aš“, o „mes“. Ir visai ne pro šalį paminėti, kad gali būti,
jog nusikaltėlis paspruko į užsienį.
- Užsienį? O kodėl?
Izabelė Skiojen atsiduso:
- Neapsimesk, kad esi kvailesnis, nei išties esi, mielasis.
Tai tik erzina.
Beįmanąs atsistojo ir nuėjo prie terasos durų. Stovėjo ir
stebėjo, kaip turistai plūsta į sekmadieninį Chiuvholmeną.
Kai kurie skuba aplankyti Astrupų ir Fernlių šiuolaikinio
meno muziejaus, kiti - pasigrožėti itin modernia architektū­
ra ir permokėti už kapucino kavą. Treti - pasvajoti apie dar
neparduotus neapsakomai brangius būstus. Beje, jis girdėjo,
kad muziejuje pristatytas eksponatas - automobilis „Mer­
cedes“, ant kurio kapoto vietoje „Mercedes“ žvaigždės pui­
kuojasi rudos formuotos išmatos. Tikrai, kai kuriems statusą
simbolizuoja standžios išmatos. Kitų gera savijauta susijusi
su brangiausiu butu, naujausiu automobiliu arba didžiausia
jachta. Ir štai, yra tokių žmonių kaip jis ir Izabelė, kurie trokš­
ta visko: įgyti galios, bet nesivarginti slegiančiose pareigose.
Susilaukti pripažinimo ir pagarbos, bet išsaugoti privatumą,
kad galėtų daryti, ką panorėję. Sukurti šeimą, kuri suteikia
saugumo ir padeda pratęsti genus, bet taip pat nevaržomai

186
užsiimti seksu už šeimyninio gyvenimo ribų. Nusipirkti būs­
tą ir automobilį. Ir tuštintis standžiom išmatom.
- Taigi, - prabilo Mikaelis Beįmanąs. - Tu manai, kad jei
Valentinas Jertsenas kuriam laikui aprims, visuomenė iškart
pamanys, kad jis paspruko į užsienį, ir tai nereikš, kad Oslo
policija nepajėgia jo sulaikyti. Bet jei mums pavyks jį sučiup­
ti, pasirodysime kaip tikri vikruoliai. O jei jis vėl ką nors
nužudys, mūsų žodžiai vis tiek pasimirš.
Jis atsisuko į Skiojen. Niekaip nesuprato, kodėl ji pastatė
plačią dvigulę lovą svetainėje, o ne miegamajame. Juk kai­
mynai gali viską matyti. Jis nujautė, kad būtent dėl to. Iza­
belė Skiojen - aukšta moteris. Ji išskėtė ilgas tvirtas kojas po
aukso spalvos šilkine antklode, prigludusia prie jos putnių
formų. Vien šis vaizdas vėl jį įkaitino.
- Tik tark žodį, ir jau įskiepijai mintį apie užsienį, - pa­
reiškė ji. - Psichologijoje tai vadinama inkaro efektu. Tai
paprasta ir visada veiksminga. Nes žmonės yra paprasti. -
Žvilgsniu ji nukeliavo Beįmano kūnu žemyn, plačiai išsišie­
pė. - Nieko sau, - pagyrė.
Tada energingai nusviedė šilkinę antklodę ant grindų.
Beįmanąs nužvelgė Izabelę. Kartais pagalvodavo, kad jos
kūno vaizdas jam patinka labiau nei prisilietimai, o to ne­
galėtų pasakyti apie savo žmoną. Tai keista, nes, vertinant
objektyviai, Ūlos kūnas gražesnis nei Izabelės. Bet pašėlęs
nenumaldomas Izabelės geismas jaudina jį labiau nei Ūlos
švelnumas ir tylūs verksmingi orgazmai.
- Masturbuokis, - paliepė Izabelė ir prasiskėtė, jos kojos
pasidarė panašios į pusiau išskleistus plėšraus paukščio spar­
nus, tada priglaudė du stambius pirštus sau prie lytinių lūpų.
Jis darė, kaip liepiamas. Užsimerkė. Išgirdo, kad tirta
stiklinis stalviršis. Velnias, jis visai užmiršo Katriną Brat.
Beįmanąs čiupo vibruojantį telefoną ir atsiliepė.
- Klausau?

187
 Sušneko moteriškas balsas, bet dėl garsaus išplaukiančio
katerio signalo Mikaelis neišgirdo, kas sakoma.
- Atsakymas yra „taip“, - šūktelėjo jis nekantriai. Daly­
vauk „Sekmadienio žurnale“. Dabar esu užsiėmęs, bet pa­
skambinsiu tau ir duosiu nurodymus, gerai?
- Čia aš.
Mikaelis Beįmanąs sustingo.
- Mieloji, čia tū? Maniau, kad Katrina Brat.
- Kur esi?
- Kur? Žinoma, kad biure.
Ilgam stojus tylai, jis suprato, kad žmona tikrai išgirdo
katerio signalą, dėl to ir pasiteiravo. Stebėdamas savo bliūkš-
tantį penį Beįmanąs sunkiai iškvėpė per burną.
. - Vakarienė bus paruošta tik pusę šešių, - tarė ji.
- Štai kaip, - atsiliepė jis. - O kas...
- Jautienos kepsnys, - pasakė ji ir padėjo ragelį.

Haris ir Andersas Vyleris išlipo iš automobilio Josingo kely­

je, priešais 33-iu numeriu pažymėtą pastatą. Haris prisidegė
cigaretę ir pažvelgė į raudoną mūrinį aukšta tvora aptvertą
namą. Išvažiuojant iš policijos biuro švietė saulė ir žaižaravo
rudeniškos spalvos, bet, pradėjus kilti čionai, užslinko de­
besys ir virš kalnų keterų susitvenkė tarsi cementinis stogas,
siurbiantis iš gamtos visas spalvas.
- Štai ir įlos kalėjimas, - prabilo Vyleris.
Haris linktelėjo ir giliai įtraukė cigaretės dūmų.
- Kodėl jį vadina Sužadėtiniu?
- Nes jis prievartaudavo moteris, jas apvaisindavo ir gra­
sindavo tol, kol išgaudavo pažadą išnešioti kūdikį.
- O kas, jei ne?
- Tada pažadėdavo, kad sugrįš ir pats atliks Cezario pjūvį.
188
 Haris paskutinį kartą įtraukė dūmų, užgesino cigaretę į
pakelį ir įdėjo nuorūką į vidų.
- Nagi, eime.

- Taisyklės draudžia jį prirakinti, bet mes matysime jus

per vaizdo stebėjimo kamerą, - patikino juos įleidęs ir iki
ilgo koridoriaus galo palydėjęs kalėjimo prižiūrėtojas.
Abiejose pusėse,matėsi pilkai dažytos plieninės durys.
- Laikomės nuo jo atokiai, metro atstumu.
- Oho, - nusistebėjo Vyleris. - Ar jis jus puola?
- Ne, - atsakė prižiūrėtojas ir įkišo raktą į paskutinių
durų spyną. - Per dvidešimt metų Sveino Fino nė karto ne­
teko drausminti.
-Bet?
Prižiūrėtojas patraukė pečiais ir pasuko raktą.
- Manau, kad suprasite, ką turiu galvoje.
Jis atidarė duris, pasitraukė į šoną, o Vyleris ir Haris žen­
gė į vienutę.
Ant lovos sėdintį vyrą dengė šešėlis.
- Finai, - prabilo Haris.
- Hūle, - iš šešėlio sklindantis balsas gergždė.
Haris parodė į vienintelę kėdę patalpoje.
- Ar galiu prisėsti?
- Jei manai, kad turi tam laiko. Girdėjau, tau atsirado šiek
tiek darbelio.
Haris atsisėdo.
Vyleris atsistojo jam už nugaros, prie durų.
- Mhm. Ar tai jis?
- Kas?
- Žinai, ką turiu galvoje.
- Atsakysiu, jei nuoširdžiai atsakysi man. Ar pasiilgai?
189
 - Ko, Finai?
- Turėti sau lygų žaidėją. Koks kadais buvau aš.
Šešėlio pridengtas vyras pasilenkė į priekį, arčiau šviesos,
krintančios pro aukštai sienoje įtaisytą langą. Haris išgirdo,
kad jam už nugaros stovintis Vyleris ima kvėpuoti dažniau.
Grotos metė šešėlius, ant rusvo, raupų randais nusėto kali­
nio veido. Odą vagojo tankios gilios raukšlės, kurios atro­
dė kaip išraižytos peiliu, kuris buvo įbestas iki pat kaulinio
audinio. Ant kaktos ryšėjo raudoną skarelę tarsi indėnas, jo
storas drėgnas lūpas dengė ūsai. Lėliukės buvo siauros, rai­
nelės rudos, akių baltymai kiek gelsvi, bet kūnas atrodė kaip
dvidešimtmečio jaunuolio. Haris skaičiavo. Dabar Sužadėti­
niui Sveinui turėtų būti septyniasdešimt penkeri.
- Niekada neužmiršti savo pirmojo. Ar ne, Hūle? Kai no­
rėsi pasigirti, mano vardą visada paminėsi visų pirma. Mano
dėka tave visi įvertino, ar ne? - Pasigirdus juokui, atrodė, kad
jis springsta žvyru.
- Na, - tarė Haris ir sunėrė rankas. - Jei už mano nuo­
širdumą atsilyginsi tuo pačiu, mano atsakymas yra „ne“. O
tavęs niekada nepamiršiu, Sveinai Finai. Kaip ir tų, kuriuos
sužalojai ir nužudei. Jie aplanko mane naktimis.
- Mane irgi. Jos ištikimos, tos mano sužadėtinės.
Finas pravėrė storas lūpas, išsišiepė ir pridėjo dešinę
ranką prie dešinės akies. Haris išgirdo, kaip Vyleris žengia
atatupstas ir atsitrenkia į duris. Finas spoksojo į Vylerį pro
plaštakoje žiojinčią skylę, pro kurią galėtum prakišti net gol­
fo kamuoliuką.
- Nebijok, berniuk, - kalbėjo Finas. - Verčiau bijok savo
šefo. Jis buvo toks jaunas kaip tu, o aš gulėjau ant žemės ir
negalėjau apsiginti. Jis vis tiek pridėjo pistoletą man prie
rankos ir paspaudė gaiduką. Tavo šefo širdis juoda, berniuk,
atsimink. Ir dabar tavo šefas vėl ištroško. Kaip ir tas, kuris
laisvėje. Ir tas jų troškulys - kaip gaisras, dėl to juodu jaučia

190
poreikį jį numalšinti. Tol, kol troškulio nenumalšinsi, jis su­
naikins viską, kas pasitaikys pakeliui. Ar ne taip, Hūle?
Haris kostelėjo.
- Tavo eilė, Finai. Kur slapstosi Valentinas Jertsenas?
- Taviškiai jau lankėsi čia ir klausinėjo, tad man belieka
tik pakartoti. Kai Valentinas čia kalėjo, su juo šnektelėjau.
Jau greitai ketveri metai, kai jis pasprukęs.
- Jo metodai panašūs į tavuosius. Kai kas teigia, kad tu jį
pamokei.
- Paistalai. Valentinas gimė, viską mokėdamas. Patikėk.
- Kur pasislėptum, juo dėtas?
- Kur nors arti, tavo regėjimo lauke, Hūle. Šįkart pasi­
ruoščiau tavo pasirodymui.
- Ar jis gyvena mieste? Vaikštinėja gatvėmis? Ar susikūrė
naują tapatybę? Ar jis veikia vienas, ar su kuo nors bendra­
darbiauja?
- Dabar jis veikia kitaip, ar ne? Visas tas kandžiojimas ir
kraujo gėrimas. O gal tai ne Valentinas?
- Valentinas. Tai kaip man jį sučiupti?
- Tu jo nesučiupsi.
- Ne?
- Jis verčiau mirs, nei vėl pateks čia. Jam niekada neuž­
tenka fantazijų, jam reikia jas įgyvendinti.
- Tai visgi jį pažįsti?
- Žinau, iš kokio molio jis nudrėbtas.
- Iš tokio, kaip ir tu? Pilnas hormonų iš pragaro?
Senis patraukė plačiais pečiais.
- Visi žino, kad laisvas moralinis pasirinkimas yra tik iliu­
zija, kad tiek tavo, tiek mano elgesį valdo smegenyse esantys
cheminiai junginiai. Kai kuriems nustatomos tokios diagno­
zės kaip aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba nevaldoma
baimė. Sutrikimai gydomi vaistais ir paguoda. Kitiems nusta­
toma diagnozė - nusikaltėlis ir niekšas, jie kišami už grotų.

191
Bet priežastis juk ta pati. Prasta smegenyse esančių medžiagų
sudėtis. Sutinku, kad mus reikia uždaryti. Po velnių, mes juk
prievartaujame jūsų dukteris. - Finas gergždžiai nusijuokė. -
Tai susemkit mus iš gatvių, nubauskit, kad nesielgtume taip,
kaip mus verčia smegenų cheminė sudėtis. Esate niekingi
bailiai, tam, kad įmestumėte mus į kalėjimą, jums reikalin­
gas moralinis pretekstas. Jūs kuriat melagingas istorijas apie
pasirinkimo teisę, kad įvyks paskutinis teismas, kuriame bus
remiamasi dangišku teisingumu, paremtu visuotine amžinąja
morale. Bet moralė nėra nei visuotinė, nei amžina, ji tiesiog
priklauso nuo laikmečio dvasios, Hūle. Vyrus dulkinantys
vyrai buvo OK prieš kelis tūkstančius metų, vėliau juos ėmė
sodinti į kalėjimą, o dabar politikai kartu su jais žygiuoja pa­
raduose. Viskas priklauso nuo to, ko tam tikru metu reikia ar
nereikia visuomenei; moralė kinta, priklausomai nuo to, kas
naudinga. Mano bėda ta, kad gimiau tokiu metu ir tokioje ša­
lyje, kurioje savo spermą nevaldomai išliejantys vyrai yra ne­
pageidaujami. Bet po pandemijos, jei viską vėl reikėtų pasta­
tyti ant kojų, Sužadėtinis Sveinas Finas būtų vertinamas kaip
parama visuomenei ir žmonijos gelbėtojas. Ar ne taip, Hūle?
- Tu grasinai moterims, kad gimdytų tavo vaikus, - atsa­
kė Haris. - Valentinas jas žudo. Tai kodėl nenori man padėti
jo sučiupti?
- Argi aš nepadedu?
- Atsakinėji man bendromis frazėmis ir užverti filosofi­
niais svarstymais apie moralę. Jei mums padėsi, užtarsiu tave,
kad greičiau išeitum į laisvę.
Haris išgirdo, kaip Andersas Vyleris kojomis brūžuoja
per grindis.
- Tikrai? - Finas persibraukė ūsus. - Net jei žinai, kad
vos išėjęs į laisvę pradėsiu prievartauti? Aš suprantu, kad tau
labai svarbu pagauti Valentiną, tu net pasiruošęs paaukoti
begalės nekaltų moterų garbę. Bet tu kitaip negali. - Jis pa­
baksnojo pirštu į smilkinį. - Chemija...
192
 Haris neatsakė.
- Kaip ten bebūtų, - varė savo Finas. - Visų pirma, jau
pirmąjį kitų metų kovo šeštadienį mane išleis į laisvę, tad
trumpesnis kalėjimo laikas manęs nesuvilios. Visų antra,
prieš porą savaičių mane išleido atostogų, ir žinai ką? Ilgė­
jausi šios vietos. Tad ačiū, ne. Geriau papasakok, kaip sekasi
tau, Hūle. Girdėjau, esi vedęs. Ir augini pasileidėlės sūnų, ar
ne? Ar gyvenate saugiai?
- Mhm. Finai, ar jau viską pasakei?
- Taip. Bet pasidomėsiu, kaip jums sekasi.
- Man ir Valentinui?
- Tau ir tavo šeimai. Tikiuosi, kad išeidamas į laisvę išvy­
siu tave pasitinkančiųjų būrelyje. - Fino juokas virto drėgnu
kosuliu.
Haris atsistojo ir parodė Vyleriui, kad šis pabelstų į duris.
- Finai, ačiū už tavo brangų laiką.
Finas pakėlė dešinę ranką prie veido ir pamojavo.
- Iki pasimatymo, Hūle. Džiaugiuosi, kad galėjome šnek­
telėti apie savo ateities p-planus.
Haris pamatė, kaip pro skylę rankoje šmėsteli šypsena.

15 skyrius
Sekmadienio vakaras

Rakelė sėdėjo virtuvėje prie stalo. Skausmus užgoždavo

triukšmas ir begalės reikalų, tačiau bent akimirkai stabtelė­
jus ištverti juos darėsi vis sunkiau. Ji pasikasė ranką. Vakar
vakare bėrimo beveik nesimatė. Kai gydytojas paklausė, ar ji
reguliariai šlapinasi, Rakelė iškart atsakė teigiamai, bet da­
bar, šiek tiek pagalvojusi, suvokė, kad per dvi paras beveik

1 9 3
nesišlapino. Alsavo sunkiai. Tarsi būtų daug sportavusi, o juk
nieko panašaus ji nedarė.
Prie lauko durų žvangtelėjus raktams, Rakelė atsistojo.
Atsidarė durys ir įėjo Haris. Atrodė, išblyškęs, pavargęs.
- Tik užsukau persirengti, - tarė jis, paglostė jai skruostą
ir nuskubėjo prie laiptų.
- Kaip sekasi? - paklausė ji, liko stovėti ir stebėjo, kaip jis
lipa laiptais, kaip įeina į jų miegamąjį.
- Gerai! - šūktelėjo jis. - Sužinojome, kas nusikaltėlis.
- Tai gal jau laikas grįžti namo? - gana abejingai pusbal­
siu paklausė Rakelė.
-Ką?
Ji išgirdo trepsėjimą, žinojo, kad jis nusimovė kelnes -
kaip mažas berniukas arba apgirtęs vyras.
- Jei tu ir tavo didelės neaprėpiamos smegenys jau išaiš­
kino bylą...
- Čia ir visa esmė.
Jis pasirodė viršuje, tarpdury. Vilkėjo ploną vilnonį
megztinį ir atsirėmęs į staktą movėsi vilnones kojines. Ji šai­
pydavosi iš Hario, kad tik senukai žiemą vasarą dėvi vilno­
nius drabužius. Jis atsakydavo, kad geriausia išlikimo strate­
gija - visada mėgdžioti senukus, juk vis dėl to išgyvenusieji
yra nugalėtojai.
- Aš nieko neišaiškinau. Jis pats norėjo išsiduoti. - Haris
atsistojo tiesiai. Patapšnojo sau per kišenes. - Raktai, - tarė ir
pradingo miegamajame. - Ulevolio ligoninėje sutikau gydy­
toją Stefensą, - šūktelėjo. - Jis pasakė, kad tave gydo.
- Tikrai? Mielasis, gal tau reikėtų kelias valandas numig­
ti, tavo raktai įkišti spynoje čia, apačioj.
- Tu sakei, kad jie tiesiog atliko tyrimus.
- O koks skirtumas?
Haris išėjo iš kambario ir atbildėjo laiptais žemyn. Apka­
bino žmoną.

194
 - Atliko tyrimus yra būtasis laikas, - sušnabždėjo jis Ra­
ketei į ausį. - Gydo - esamasis laikas. Ir, mano galva, gydymas
prasideda tada, kai atlikus tyrimus kažkas aptinkama.
Rakete nusijuokė ir prisiglaudė prie jo.
- Galvos skausmą aptikau aš pati. Ir jį reikia išgydyti,
Hari. Tai vadinama tabletėmis nuo galvos skausmo.
Jis šiek tiek atstūmė ir tiriamai į ją įsižiūrėjo.
- Juk nuo manęs nieko neslėptum, ar ne?
- Tokiems paistalams laiko tau užtenka, ar ne? - Rakelė
pasilenkė į priekį, kęsdama skausmą krimstelėjo Hariui į ausį
ir stumtelėjo jį lauko durų link. - Pabaik tą darbą ir grįžk
namo tiesiai pas mamytę. Jei ne, 3D spausdintuvu išsispaus­
dinsiu baltą plastikinį namisėdą.
Haris nusišypsojo ir nuėjo prie durų. Ištraukė raktus iš
spynos. Stabtelėjo, liko stovėti ir stebeilijo į juos.
- Kas yra? - paklausė Rakete.

- Jis turėjo Elyzės Hermansen buto raktus, - tarė Haris ir

uždarė automobilio dureles keleivio pusėje. - Turbūt ir Ewos
Dolmen.
- O? - nustebo Vyleris, nuleido rankinį stabdį, ir auto­
mobilis pajudėjo. - Mes patikrinome visus mieste registruo­
tus raktų gamintojus, ir nė vienas negamino naujo rakto, tin­
kančio tų daugiabučių lauko ir aukų butų durims.
- Tai todėl, kad jis pasigamino juos pats. Iš balto plastiko.
- Balto plastiko?
- Paprastu penkiolika tūkstančių kronų kainuojančiu 3D
spausdintuvu, tokiu, koks stovi ant tavo rašomojo stalo. Jam
tik kelioms sekundėms reikėjo originalių raktų. Jis galėjo
juos nufotografuoti arba padaryti atspaudą ant vaško, o tada

1 9 5
sukurti 3D laikmeną. Kai Elyzė Hermansen parėjo namo, žu­
dikas jau laukė bute. Dėl to ji ir užkabino apsauginę grandi­
nėlę, juk manė, kad namuose yra viena.
- Kaip manai, kokiu būdu jis gavo raktus? Nė viename
daugiabutyje, kuriuose gyveno aukos, neužsakomos meistro
į namus paslaugos, juose dirba nuolatiniai ūkvedžiai. Jie turi
alibi ir neigia skolinęsi raktus.
- Žinau. Aš negaliu paaiškinti, kaip tai atsitiko, tiesiog
sakau, kad tai atsitiko.
Kad pajustų bendradarbio skepticizmą, Hariui neprirei­
kė į jį atsisukti. Buvo šimtai kitų paaiškinimų, kodėl Elyzės
Hermansen apsauginė grandinėlė buvo užkabinta. Haris nau­
dojosi dedukcijos metodu ir neatmetė nė vieno iš jų. Treskus,
Hario bičiulis pokerio žaidėjas, minėjo, kad naudotis tikimy­
bių teorija ir dėlioti kortas lengva išmokti paskaičius vadovė­
lį. Gerą žaidėją nuo vidutinio skiria gebėjimas suvokti, kaip
mąsto priešininkas, o tada tenka aprėpti tiek daug informaci­
jos, kad atrodo, jog siaučiant audrai klausaisi pašnabždomis
sufleruojamo atsakymo. Kažkas panašaus. Siaučiant Hariui
žinomų su Valentinu Jertsenu susijusių dalykų - visų ataskai­
tų, visos tiriant serijines žmogžudystes įgytos patirties, visų
apsilankiusių aukų vaiduoklių - audrai, Haris girdėjo šnabž­
desį. Valentino Jertseno šnabždesį. Tvirtinimą, kad nusikal­
tėlis jų tykojo viduje. Kad buvo jų regėjimo lauke.
Haris pasiėmė telefoną. Katrina atsiliepė po antro signa­
lo.
- Man daro makiažą, - tarė ji.
- Manau, kad Valentinas turi 3D spausdintuvą. Tai gali
padėti jį surasti.
- Kokiu būdu?
- Parduotuvėse, kuriose parduodamos elektronikos pre­
kės, registruojami perkančių už didelę sumą klientų vardai
ir adresai. Norvegijoje parduota vos pora tūkstančių 3D

196
spausdintuvų. Jei tyrėjų grupė mes visus kitus darbus, gal
per parą peržvelgsime sąrašus, o per kitą parą pavyks iš įta­
riamųjų sąrašo išbraukti devyniasdešimt penkis procentus
pirkėjų. Tokiu atveju reikės patikrinti dvidešimt pirkėjų. Kai
nurodytu adresu nerasime pateikto vardo arba paskambinsi­
me žmonėms, kurie neigs pirkę 3D spausdintuvą, pagal gy­
ventojų registrą nustatysime fiktyvias arba pasisavintas ta­
patybes. Beveik visose elektronikos prekių parduotuvėse yra
vaizdo stebėjimo kameros, žinant pirkimo laiką, lengviau
tikrinti įtariamuosius. Tikėtina, kad jis apsipirko arčiausiai
namų esančioje parduotuvėje, tad sužinosime, kuriame rajo­
ne vykdyti paiešką. O jei paviešinsime vaizdo stebėjimo ka­
meros įrašą, miesto gyventojai galės nukreipti mus teisinga
linkme.
- Hari, kaip tau kilo mintis apie 3D spausdintuvą?
- Kalbėjau su Olegu apie spausdintuvus ir ginklus, o
tada...
- Mesti visa kita, Hari? Vien pasikliaunant mintimi, kuri
tau dingtelėjo šnekučiuojantis su Olegu?
- Taip.
- Hari, tai yra būtent tokie alternatyvūs pėdsakai, kuriais
turėtum sekti su savo smogikų grupele.
- Kol kas jos sudėtyje esu tik aš, be to, man reikalingi
tavo ištekliai.
Katrina garsiai nusijuokė:
- Jei nebūtum Haris Hūlė, senų seniausiai būčiau padė­
jusi ragelį.
- Vadinasi, gerai, kad esu Haris Hūlė. Klausyk, mes trejus
metus nesėkmingai ieškome Valentino Jertseno. Čia vienin­
telis naujas kabliukas.
- Leisk pagalvoti apie tai po laidos, mes tuojau pradėsi­
me, ir man galva ūžia nuo minčių, ką turiu prisiminti sakyti
ir ko nesakyti. Jei atvirai, drebinu kinkas.

1 9 7
 - Mhm.
- Ar patarsi ką nors televizijos debiutantei?
- Patogiai įsitaisyk, būk atsipalaidavusi, geniali ir kupina
humoro.
Jis pajuto, kad Katrina nusišypso.
- Pasirodyti televizijoje taip, kaip pasirodei tu?
- Aš nieko panašaus nedariau. Beje, būk blaivi.
Haris įsidėjo telefoną į striukės kišenę. Jie artinosi prie
vietos. Kur Slemdalio kelias kerta Rasmuso Vindereno kelią
Vinderene. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui, Vyleris
sustabdė automobilį. Haris neištvėrė. Pažvelgė į peroną kita­
pus tramvajaus bėgių. Prieš pusę gyvenimo toje vietoje vy­
damasis įtariamąjį jis nesuvaldė policijos automobilio, kirto
tramvajaus bėgius ir įsirėžė į betoną. Keleivio pusėje sėdintis
kolega žuvo. Koks buvo jo girtumas? Hario kraujyje promilių
niekas netikrino, o ataskaitoje buvo parašyta, kad jis sėdėjo
ne už vairo, o keleivio pusėje. Viskas iš solidarumo.
- Ar priėmei šį sprendimą, nes norėjai gelbėti gyvybes?
- Kokį?
- Įsidarbinai Smurtinių nusikaltimų skyriuje, - domėjosi
Vyleris. - Ar norėjai gaudyti žudikus?
- Mhm. Vis dar galvoji apie tai, ką pasakė Sužadėtinis?
- Pamenu tavo paskaitas. Maniau, esi žmogžudysčių tyrė­
jas, nes tau tiesiog patinka šis darbas.
Haris papurtė galvą.
- Pasirinkau šį darbą dėl to, kad nieko kito nemokėjau.
Nekenčiau jo.
- Tikrai?
Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, Haris gūžtelėjo.
Automobilis nuvažiavo Majuštujos kryptimi į vakaro tamsą,
kuri, rodos, artėjo prie jų nuo Oslo katilu vadinamos rytinės
miesto pusės.
- Išleisk mane prie baro, - paliepė Haris. - To, kuriame
lankėsi pirmoji auka.
1 9 8
Katrina stovėjo užkulisiuose ir stebėjo mažą tuščią apšviestą
salelę. Juodą pakylą su trimis kėdėmis ir staliuku. Ant vienos
kėdės sėdėjo laidos „Sekmadienio žurnalas“ vedėjas, kuris
tuojau pristatys ją kaip pirmąją viešnią. Katrina stengėsi ne­
galvoti apie begalę stebinčių akių. Ir apie tai, kaip tvaksi jos
širdis. Arba apie tai, kad Valentinas ten, laisvėje, ir net žinant
nusikaltėlio tapatybę nepavyksta jo sulaikyti. Verčiau galvo­
ti apie Beįmano nurodymus: įtikinamai, ramiai tvirtinti, kad
byla išaiškinta, bet ’nusikaltėlis vis dar laisvėje ir, galimas
daiktas, paspruko į užsienį.
Katrina žvilgtelėjo į tarp kamerų ir salelės stovinčią
vaizdo operatorę su ausinėmis, šioji, laikydama segtuvą su
gnybtuku, šūktelėjo, kad iki tiesioginio eterio liko dešimt se­
kundžių, tada pradėjo skaičiuoti. Ir staiga kaip perkūnas iš
giedro dangaus Katrinai tvoskė mintis apie šiandien nutikusį
idiotišką menkniekį. Gal ji buvo nuvargusi ir susinervinu­
si, gal tą akimirką, kai smegenims reikia susitelkti į kažką
svarbaus ir bauginančio, jos tiesiog atsisako apdoroti tokius
nereikšmingus dalykus? O menkniekis toks: ji užėjo į Bjorno
kabinetą Kriminalinių ekspertizių tarnyboje paprašyti pa­
skubinti įkalčių iš laiptinės analizę. Kad nuskambėtų svariai,
televizijos laidoje reikėtų paminėti tyrimų rezultatus. Sekma­
dienį tarnybos pastate buvo išties mažai žmonių, o tie, kurie
sėdėjo darbo vietose, tyrė vampyristo žmogžudystes. Gal ta
tuštuma sutrikdė Katriną. Kai ji, kaip visada, žengė tiesiai
į ankštą Bjorno kabinetą, priešais jo kėdę stovėjo moteris,
o gal veikiau buvo palinkusi virš jo. Ten turbūt nutiko arba
buvo pasakyta kažkas juokingo, nes kvatojo ir moteris, ir
Bjornas. Kai abu atsisuko į Katriną, ji pamatė, kad tai nau­
joji Kriminalinių ekspertizių tarnybos vadovė kažkokia Lien.
Katrina prisimena, ką pagalvojo, kai Bjornas jai papasakojo
apie naująją vadovę: kad ši per jauna ir nepatyrusi, kad tas
1 9 9
pareigas reikėjo užimti Bjornui. Tiksliau, Bjornui reikėjo su­
tikti užimti šias pareigas, juk šį darbą pirmiausia pasiūlė jam.
Tačiau Bjornas Holmas pasielgė taip, kaip jam būdinga. Juk
geriau būti puikiu kriminalistu ekspertu nei niekam tikusiu
vadovu. Galiausiai pareigos buvo paskirtos poniai ar panelei
Lien, nors Katrinai įr neteko girdėti apie jokią Lien, garsėjan­
čią gerais darbo rezultatais savo srityje. Kai Katrina paprašė
paskubinti analizę, Bjornas ramiai atsakė, kad priimti tokį
sprendimą gali tik vadovė, tik ji gali įvertinti, kam teikti pir­
menybę. Ir Lien, nutaisiusi malonią šypseną, pareiškė, kad
pasiteiraus ekspertų, kada analizė bus baigta. Tada Katrina
šiek tiek pakėlė balsą ir pareiškė, kad „pasiteirauti“ neužten­
ka, kad dabar vampyristo žmogžudysčių byla yra labai svarbi,
o visi patirties turintys darbuotojai tai suvokia. Kad per tele­
viziją tikrai atrodys prastai, jei teks pasiteisinti, jog ji nega­
linti pateikti atsakymo, mat naujoji Kriminalinių ekspertizių
tarnybos vadovė mananti, esą tai nepakankamai svarbu.
Ir Berną Lien (taip, ji prisiminė vadovės vardą, nes jis
panašus į Bernadetos iš serialo „Didžiojo sprogimo teorija“),
mažaūgė, akiniuotė, didžiakrūtė, atsakė: „O jei suteiksiu šiam
tyrimui pirmenybę, ar pažadate niekam nesakyti, kad pama­
niau, jog smurtas prieš vaikus Akeryje ir žmogžudystės „gi­
nant šeimos garbę“ Stovneryje yra nepakankamai svarbios?“
Katrina nesumojo, kad maldaujantį balsą Lien nutaisė tyčia,
kol šioji nepratęsė tirados normaliu rimtu balsu: „Be abe­
jo, suprantu, kad tai skubu, juk galime užkirsti kelią kitoms
žmogžudystėms. Bet būtent tai, o ne jūsų pasirodymas per
televiziją, nulems mano sprendimą. Pasikalbėsime po dvide­
šimties minučių, OK?“
Katrina Brat tiesiog linktelėjo ir išėjo. Nuvažiavo tiesiai į
policijos biurą, nuėjo į moterų tualetą ir nusiprausė veidą, pa­
sidažytą prieš važiuojant į Kriminalinių ekspertizių tarnybą.
Suskambo įžanginė melodija, ir laidos vedėjas, kuris ir
taip sėdėjo tiesiai, dar labiau ištiesino nugarą. Pamankštino
200
veido raumenis porą kartų itin plačiai išsišiepdamas, nors
gvildenant šio vakaro temą tokios šypsenos vargu ar prireiks.
Katrina pajuto, kad kišenėje suvibruoja mobilusis. Vyres­
nioji tyrėja turi būti pasiekiama visą laiką, tad ji nekreipė
dėmesio į nurodymą laidos metu visiškai išjungti telefoną.
Gauta žinutė iš Bjorno:
„Patikrinę pirštų atspaudus iš Penelopės laiptinės radome
atitikmenį. Valentinas Jertsenas. Žiūriu televizorių. Break a
legr
Katrina linktelėjo greta stovinčiai merginai, kuri aiškino,
kad išgirdusi savo yardą pareigūnė privalo nedelsdama eiti
prie programos vedėjo ir atsisėsti į jai skirtą kėdę.
Break a leg. Tarsi liptų į sceną teatre. Bet Katrina jautė,
kad širdyje vis tiek šypsosi.

Haris įėjo į barą „Jealousy“ ir sustojo prie durų. Nusprendė,

kad triukšmaujančios minios garsai yra apgaulingi. Jei niekas
nesėdi už atitvarų palei sieną, jis yra vienintelis baro lanky­
tojas. Tada pamatė, kad garsai sklinda iš televizoriaus, trans­
liuojančio futbolo rungtynes. Jis atsisėdo ant kėdės prie baro
ir įsmeigė žvilgsnį į ekraną.
- „Beęiktaę“ prieš „Galatasaray“, - nusišypsojo barmenas.
- Iš Turkijos, - tarė Haris.
- Taip, - rimtai atsakė barmenas. - Ar domina?
- Ne visai.
- Na ir gerai. Tai vis tiek tikra beprotybė. Jei palaikai
atvykusią komandą ir ši laimi, privalai kuo skubiau skuosti
namo, kad tavęs nenušautų.
- Mhm. Ar tai lemia religiniai, ar klasiniai skirtumai?*

* Sėkmės. (Angį.)
201
 Barmenas liovėsi blizginęs pųslitrinį bokalą ir pažvelgė į
Harį.
- Tai lemia noras laimėti.
Haris gūžtelėjo.
- Žinoma. Mano vardas Haris Hūlė, esu... buvau Smur­
tinių nusikaltimų skyriaus inspektorius. Užėjau pasiteirauti
apie...
- Elyzę Hermansen.
- Teisingai. Ataskaitoje perskaičiau, kad kai Elyzė Her­
mansen susitiko čia su vyru, už atitvaros sėdėjo kaubojiškus
batus avintis lankytojas.
- Taip ir buvo.
- Ką dar gali apie jį papasakoti?
- Ne per daugiausia. Kiek pamenu, jis atėjo Elyzei Her­
mansen įkandin ir atsisėdo už atitvaros.
- Ar jį matei?
- Taip, bet neįsižiūrėjau pakankamai ilgai ir aiškiai, kad ga­
lėčiau tiksliai apibūdinti. Kaip matote, iš čia neįmanoma stebėti
tų, kurie sėdi už atitvarų, be to, jis nieko neužsisakė, o paskui
tiesiog pradingo. Taip jau yra su tais barais: kad pritrauktum
žmonių, reikia žmonių. Bet aš nemačiau, kada jis išėjo, tad dau­
giau apie tai nebegalvojau. O ją juk nužudė bute, ar ne?
- Taip.
- Ar manote, kad jis nusekė paskui ją į butą?
- Tikrai įmanoma. - Haris dirstelėjo į barmeną. - Esi var­
du Mehmetas, ar ne?
- Taip.
Kažkuo tas vyrukas Hariui iš karto patiko, tad jis nu­
sprendė pasakyti, ką galvoja:
- Jei man bare neįtinka aptarnaujantis personalas, kaip­
mat apsisuku ir einu lauk, o jeigu jau atsisėdu, būtinai ką
nors užsisakau, o ne šiaip sau kiurksau už atitvaros. Jis galėjo
atsekti moterį čionai, o kai perprato, kad ji neparsives namo
to vyruko, galėjo nuvažiuoti į jos butą ir laukti ten.
202
 - Tikrai? Koks nesveikas. Vargšė moteris. Beje, jei jau
kalbame apie vargšus, štai ateina vyras, su kuriuo aną vakarą
ji susitiko.
Mehmetas linktelėjo durų pusėn, ir Haris atsisuko. Per
„Galatasaray“ sirgalių riksmą nesigirdėjo, kaip įėjo pliktelė­
jęs apkūnus pūstą liemenę ir juodus marškinius vilkintis vy­
ras. Jis atsisėdo prie baro ir nutaisęs bereikšmę veido išraišką
linktelėjo barmenui:
- Pusę litro.
- Geiras Siolė? - pasiteiravo Haris.
- Tikrai ne, - atsakė vyras ir šaltai nusikvatojo, o jo veido
išraiška liko nepakitusi. - Žurnalistas?
- Policininkas. Noriu žinoti, ar kuriam nors iš jūsų šis
vyras atrodo pažįstamas. - Haris padėjo Valentino Jertseno
fotorobotą ant baro. - Kiek vėliau jam padarė kelias plastines
veido operacijas, tad pasitelkite vaizduotę.
Mehmetas ir Siolė žvelgė į nuotrauką. Abu papurtė galvas.
- Beje, velniop tą pusę litro, - pareiškė Siolė. - Prisimi­
niau, kad man reikia namo.
- Kaip matote, alus jau įpiltas, - sulaikė Mehmetas.
- Turiu pavedžioti šunį, pasiūlyk alų policininkui, jis at­
rodo ištroškęs.
- Tik atsakykit į paskutinį klausimą, Siole. Liudytojo
ataskaitoje parašyta, kad auka pasakojo jums apie kažkokį
persekiotoją, kuris nedavė jai ramybės ir grasino su ja laiką
leidžiantiems vyrams. Ar jums susidarė įspūdis, kad tai tiesa?
- Tiesa?
- Ar moteris nepasakojo šito vien tam, kad atsikratytų
jūsų?
- Cha cha, štai kaip? Kurgi ne. Matyt, turėjo savų meto­
dų atsikratyti varliūkščių. - Geiras Siolė pamėgino išspausti
šypseną, bet veidą iškreipė grimasa. - Tokių kaip aš.
- Mhm. Ir manote, kad jai teko pabučiuoti daug varliūkš­
čių?
2 0 3
 - Tinderis gali nuvilti, bet vis tiek nenuleidi rankų, ar ne?
- Kaip jums atrodo, ar tas persekiotojas buvo atsitiktinis
pakvaišėlis, ar ji buvo užmezgusi su juo santykius?
- Ne. - Geiras Siolė užsitraukė užtrauktuką iki pat smak­
ro, nors lauke buvo gana šilta. - Jau eisiu.
Jam už nugaros užsitrenkus durims, Haris padėjo ant
baro šimtinę.
- Vyras, su kuriuo buvo užmezgusi santykius? - pasitiks­
lino barmenas ir atidavė grąžą. - Maniau, kad šitos žmogžu­
dystės susijusios su kraujo gėrimu. Ir seksu.
- Gal ir taip, - atsakė Haris. - Bet dažniausiai jos būna
susijusios su pavydu.
- O jeigu ne?
- Tokiu atveju atspėjai teisingai.
- Krauju ir seksu?
- Su laimėjimu. - Haris nudelbė akis į bokalą. Alus visada
suteikdavo jam sotumo ir nuovargio jausmą. Jam patikdavo
pirmieji gurkšniai, o paskui skonis sukeldavo liūdesį. - Beje,
jei jau prakalbome apie laimėjimą. Regis, „Galatasaray“ pra­
laimi, tad gal neprieštarausi ir įjungsi „Sekmadienio žurnalą“
per NRK 1?
- O kas, jei sergu už „Beęiktaę“?
Haris kinktelėjo galva link veidrodinės lentynos kampo.
- Tokiu atveju už „Jim Beam“ butelio ten viršuje nesipui-
kuotų „Galatasaray“ vimpelas, Mehmetai.
Barmenas žvilgtelėjo į Harį. Tada išsišiepė, papurtė galvą
ir spustelėjo nuotolinio valdymo pultelio mygtuką.

- Mes negalime šimtu procentų patvirtinti, kad vakar mo­

terį Hovseteryje užpuolė tas pats asmuo, kuris nužudė Elyzę
Hermansen ir Ewą Dolmen, - tarė Katrina, ir jai tvoskė min­
2 0 4
tis, kad studijoje labai tylu. Tarsi visa aplinka klausytųsi. -
Bet galiu pasakyti, kad aptikome fizinių įkalčių ir išklausėme
liudytojos parodymų, kurie su vakarykščiu užpuolimu leidžia
susieti konkretų žmogų. O kadangi jis yra gerai žinomas už
lytinius nusikaltimus teistas pasprukęs kalinys, mes nutarė­
me paviešinti jo tapatybę.
- Ir pirmą kartą padarysite tai dabar, laidoje „Sekmadie­
nio žurnalas“?
- Taip. Tai Valentinas Jertsenas, bet greičiausiai jis dangs­
tosi kitu vardu. - Ji suprato, kad programos vedėją nuvylė tai,
jog ji nieko nelaukusi tiesiog ištarė nusikaltėlio vardą, gal jis
tikėjosi kokio nors įvado, ko nors panašaus į būgnų dunde­
sį. - Štai čia turime vadinamąjį fotorobotą, mes matome, kaip
tas vyras atrodė prieš trejus metus, - kalbėjo Katrina. - Tikė­
tina, kad po to jam buvo atlikta ne viena plastinė operacija,
tačiau galima susidaryti šiokį tokį įspūdį.
Katrina iškėlė atvaizdą prieš nedidelę tribūną su penkias-
dešimčia žiūrovų, kurie, anot vaizdo operatorės, programos
metu turėtų padidinti „įtampą“. Katrina laukė, stebėjo virš
kameros priešais ją plieskiančią raudoną lempą, leido namie
prie televizoriaus sėdintiems žmonėms įdėmiai įsižiūrėti į
veidą. Laidos vedėjas palaimingai žvelgė į ją.
- Visus, turinčius informacijos, prašome skambinti mūsų
telefonu, skirtu svarbiems pranešimams, - paragino ji. - Pie­
šinį, vardą ir kitus žinomus duomenis, taip pat ir praneši­
mams skirto telefono numerį rasite Oslo policijos skyriaus
internetinėje svetainėje.
- Žinoma, tai skubu, - tarė programos vedėjas, pasisukęs
į kamerą. - Nes gresia pavojus, kad žudikas smogs vėl, jau šį
vakarą. - Jis atsigręžė į Katriną. - Gal net šią akimirką, ar ne
tiesa?
Katrina matė, kad vedėjas tikisi iš jos pagalbos, nori pri­
versti žiūrovus įsivaizduoti, kaip vampyristas geria šviežią
kūno temperatūros kraują.
205
 - Mes nelinkę atmesti jokių įmanomų variantų, - atsa­
kė ji. Šį pasakymą jai įsiūlė Beįmanąs, o ji viską pakartojo
žodis žodin. Viršininkas paaiškino, kad, kitaip nei „mes ne­
galime atmesti jokių įmanomų variantų“, žodžiai „mes nelin­
kę atmesti jokių įmanomų variantų“ sukurs įspūdį, jog Oslo
policija žino pakankamai ir tam tikras versijas gali atmesti,
bet vis dėlto nusprendė taip nesielgti. - Visgi turiu žinių, lei­
džiančių daryti prielaidą, kad po pastarojo užpuolimo, mums
dar nesulaukus analizės rezultatų ir nespėjus išsiaiškinti Va­
lentino Jertseno tapatybės, jis spėjo išvykti iš šalies. Tikėtina,
kad jis slapstosi kažkur už Norvegijos ribų, ten pat, kur pra­
leido visą laiką, kol buvo paieškomas.
Belmanui nereikėjo aiškinti apie šių žodžių pasirinkimo
svarbą, Katrina mokosi greitai. „Turiu žinių“ kėlė minčių apie
slaptus agentus, informatorius ir nuoseklų policijos darbą, o
ta aplinkybė, kad ji turi galvoje lengvai prieinamus lėktuvų,
traukinių ir laivų tvarkaraščius, nereiškia, kad ji meluoja.
Pareiškimas apie tikimybę, jog jis užsienyje, teisingas tol,
kol paaiškės, kad jis neabejotinai Norvegijoje, šitaip policija
netiesiogiai nusimeta atsakomybę, mat kaltė už tai, kad per
visus šiuos metus Valentinas Jertsenas nebuvo suimtas, su­
verčiama „užsieniui“.
- Ir kaipgi sučiupti tokį vampyristą? - paklausė progra­
mos vedėjas ir pasisuko į gretimą kėdę. - Kitas mūsų svečias
yra Halsteinas Smitas, psichologijos mokslų profesorius ir ne
vieno straipsnio apie vampyrizmą autorius. Ar galite mums
atsakyti, Smitai?
Katrina pažvelgė į Smitą, sėdintį ant trečios kėdės, kurios
iki šiol dar neužgriebė kamera. Jis buvo užsidėjęs didelius
akinius ir vilkėjo puošnų margaspalvį švarką, ko gero, siūtą
pagal užsakymą. Jo ryškus drabužis labai skyrėsi nuo Katri-
nos paprastų aptemptų odinių kelnių, siauro juodo latekso
švarkelio ir žvilgančių prigludusių plaukų. Ji žinojo, kad pui­
kiai atrodo, kad vakare internete ras komentarų ir kvietimų.
2 0 6
Bet jai nė motais, Beįmanąs nieko neminėjo apie aprangą.
Katrina tikėjosi, kad ta kalė Lien žiūri televizorių.
- Amm, - numykė Smitas ir išsišiepė nuo ausies iki au­
sies.
Katrina pastebėjo, kad laidos vedėjas sunerimo, ar tik
psichologas nebus persigandęs, ir jau ruošėsi vakaro svečiui
padėti.
- Visų pirma, aš nesu profesorius, vis dar rašau daktaro
disertaciją. Bet jeigu ją apsiginsiu, būtinai pranešiu.
Žiūrovai nusijuokė.
- Visų antra, mano straipsniai nebuvo išspausdinti moks­
liniuose žurnaluose, tik keliuose abejotinos vertės žurnaliu­
kuose, kuriuose rašoma apie neištyrinėtas psichologijos er­
dves. Vienas iš žurnalų vadinasi Psichopatasy taip pat kaip ir
Hičkoko filmas. Šiuo metu tai laikau pačia žemiausia savo
karjeros pakopa.
Vėl pasigirdo juokas.
- Bet aš esu psichologas, - tarė jis, atsisukęs į žiūrovus. -
Baigiau Mykolo Romerio universitetą Vilniuje, išlaikiau eg­
zaminus ir gavau puikius {vertinimus. Aš išties turiu tokią
kušetę, ant kurios galite atsigulti, žiūrėti į lubas ir mokėti
tūkstantį penkis šimtus kronų už valandą, kurią aš praleidžiu
apsimetinėdamas, kad žymiuosi savo užrašų knygelėje.
Akimirką atrodė, kad prajukę žiūrovai ir laidos vedėjas
primiršo rimtą temą. Tačiau Smitas ją priminė:
- Bet aš nežinau, kaip sugauti vampyristą.
Tyla.
- Bent jau ne visai. Vampyristų pasitaiko retai, ir jie dar
rečiau išsiduoda aplinkiniams. Norėčiau pasakyti, kad esama
dviejų tipų vampyristų. Pirmasis yra gana nepavojingas, prie
jo priklauso žmonės, besižavintys mitu apie kraują siurbian­
čius nemirtingus pusdievius, tai įkvepia šiuolaikinių kūrinių
autorius, pavyzdžiui, tai randame romane apie Drakulą. To­
kio tipo vampyrizmas susijęs su erotika, ir tai komentavo net
207
mūsų mielasis Zigmundas Froidas. Šiuo atveju gyvybė pra­
randama retai. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie kenčia nuo
klinikinio vampyrizmo, arba Renfildo sindromo, tai reiškia,
kad jiems reikia gerti kraują. Daugiausia straipsnių apie tai
pasirodė teismo medicinos leidiniuose, kadangi juose apra­
šomi itin žiaurūs nusikaltimai. Bet vampyrizmas kaip reiš­
kinys niekada nebuvo pripažintas oficialiajame psichiatrijos
pasaulyje. Tai buvo atmesta kaip sensacijų vaikymasis ar šar­
latanų užsiėmimas, įrašo apie vampyrizmą net nėra psichiat­
rijos žinyne. Mes, tiriantys vampyrizmą, buvome apkaltinti
tuo, kad išradinėjame žmogaus tipą, kuris neegzistuoja. Ir
tris pastarąsias dienas aš norėjau, kad tai būtų tiesa. Deja,
tai netiesa. Vampyrų nėra, bet vampyristai tikrai egzistuoja.
- Smitai, kaip tampama vampyristu?
- Į šį klausimą tikrai nėra vienareikšmio atsakymo, bet
dažniausiai būna taip, kad viskas prasideda nuo svarbaus įvy­
kio vaikystėje, kai individas mato kitą stipriai kraujuojant,
kraujuoja pats arba paragauja kraujo. Ir jam tai patinka. Pa­
vyzdžiui, gerai žinomą vampyristą ir serijinį žudiką Džoną
Džordžą Heigą itin religinga mama bausdavo mušdama plau­
kų šepečiu, vėliau vaikas nusilaižydavo kraujuojančias vietas.
Paauglystėje kraujas paprastai ima seksualiai jaudinti. Tada
bręstantis vampyristas pradeda eksperimentuoti su krauju,
pirmiausia užsiima vadinamuoju autovampyrizmu, pjaustosi
kūną ir geria savo paties kraują. Tada nužudo galbūt pelę,
žiurkę arba katę, paragauja gyvūnų kraujo. Po kiek laiko žen­
gia lemiamą žingsnį ir išgeria kito žmogaus kraujo. Gali būti,
kad atsigėręs kraujo auką nužudo. Taip tampama kraugerišku
kraugeriu. Amm... netyčia sužaidžiau žodžiais.
- O kada prievartaujama? Juk žinome, kad Elyzė Her-
mansen buvo seksualiai išnaudota.
- Taip, nors lytinis susijaudinimas niekada nedingsta,
suaugusiam vampyristui vienodai svarbus galios pajautimas
ir kito užvaldymas. Pavyzdžiui, Džonas Džordžas Heigas ne
2 0 8
itin domėjosi seksu, jis teigė, kad jam terūpi gauti savo aukų
kraujo. Paprastai gerdavo jį iš stiklinės. Esu įsitikinęs, kad
Oslo mieste siautėjančiam vampyristui kraujas irgi svarbes­
nis už lytinę prievartą.
- Inspektore Brat?
- Ahm, taip?
- Ar jūs sutinkate? Ar šiam vampyristui kraujas svarbes­
nis už seksą?
- Negaliu šito komentuoti.
Katrina pamatė, kaip laidos vedėjas staiga nusprendžia
toliau kalbinti Smitą, turbūt suprato, kad iš jo pavyks išpešti
daugiau.
- Smitai, ar vampyristai įsivaizduoja esą vampyrai? Kitaip
sakant, ar jie mano, kad bus nemirtingi tol, kol išvengs saulės
šviesos, kad savo įkandimais apkrės kitus ir panašiai?
- Tik ne klinikiniai vampyristai, kenčiantys nuo Renfildo
sindromo. Jei žvelgsime šiuo kampu, tai tarsi pokštas, nes sin­
dromas pavadintas Renfildo vardu, Bremo Stokerio romane
toks buvo grafo Drakulos tarno vardas. Sindromas turėtų būti
pavadintas Nolio, pirmąkart jį aprašiusio psichiatro, vardu.
Antra vertus, Nolis nevertino šio fenomeno rimtai, straipsnis,
kurį jis parašė apie vampyrizmą, turėjo būti parodija.
- O ar gali būti, kad tas asmuo ne serga, o vartoja narko­
tines medžiagas, kurios sukelia troškimą gerti žmogaus krau­
ją? Juk 2012-aisiais Majamyje ir Niujorke žmones užpuolė ir
apkramtė asmenys, vartoję vonios druska vadinamą psicho­
tropinį stimuliatorių MDPV.
- Ne. Kai MDVP vartotojai virsta kanibalais, jiems jau
būna išsivysčiusi stipri psichozė, jie negali blaiviai mąstyti
arba planuoti, policija sučiumpa juos nusikaltimo vietoje, o
jie net nemėgina slėptis. Tipiškas vampyristas irgi būna taip
genamas kraujo troškimo, kad visai negalvoja, kaip išsisukti,
o šiuo metu vykdomi nusikaltimai yra kruopščiai suplanuoti;
jei tikėsime VG, jis arba ji nepalieka jokių pėdsakų.
209
 -Ji?
- Aš... ee... tiesiog bandau būti politiškai korektiškas. Vy­
riškos lyties vampyristų pasitaiko dažniausiai, jie ir vykdo to­
kius užpuolimus, su kuriais dabar susiduriame. Vampyristės
paprastai pasitenkina autovampyrizmu, ieško bendraminčių
ir mainosi krauju, gauna jo iš skerdyklų arba sukiojasi aplink
kraujo bankus. Beje, Lietuvoje gydžiau pacientę, kuri valgė
gyvas savo mamos kanarėles.
Katrina išgirdo pirmąjį per visą vakarą studijoje pasigir­
dusį aiktelėjimą, tada kažkas nusijuokė, bet tuoj pat nutilo.
- Iš pradžių mes su kolegomis manėme, kad pasireiškė
species dysphoriaytai yra pacientas tiki, jog gimė ne tos rūšies
ir, kaip minėtu atveju, jaučiasi kate. Tačiau pagaliau supra­
tome, kad susidūrėme su vampyrizmo atveju. Deja, žurnalas
Psychology today su tuo nesutiko, jei norite paskaityti straips­
nį apie tai, rasite jį internete adresu Halstein.Psycholog.com.
- Inspektore Brat, ar galite patvirtinti, kad susidūrėme su
serijiniu žudiku?
Katrina dvi sekundes pagalvojo, tada atsakė:
-Ne.
- Bet VG rašo, kad Haris Hūlė, pagarsėjęs serijinių žmog­
žudysčių tyrėjas, irgi susijęs su byla. Ar tai nereiškia...
- Būna, kad net ir nesiautėjant liepsnoms tariamės su
ugniagesiais.
Nusijuokė tik Smitas:
- Puikus atsakymas! Psichiatrai ir psichologai mirtų iš
bado, jei pas juos lankytųsi tik tie, kuriems kas nors negerai.
Nusirito juoko banga, ir dėkingas laidos vedėjas nusišyp­
sojo Smitui. Katrina nujautė, kad antrą kartą į laidą turbūt
kviestų vien Smitą.
- Kaip bebūtų, siautėja serijinis žudikas ar ne, Brat ir
Smitai, kaip manote, ar vampyristas smogs vėl? O gal jis vėl
palauks pilnaties?

210
 - Nenorėčiau spėlioti, - atsakė Katrina ir laidos vedėjo
žvilgsnyje pastebėjo susierzinimą. Po velnių, nejau jis tikisi,
kad ji dalyvaus jo bulvariniuose pasiplepėjimuose?
- Aš irgi nenorėčiau spėlioti, - pritarė Halsteinas Smi­
tas. - Mat man ir nereikia, nes aš žinau. Parafilas - taip mes
ne visai tiksliai vadiname lytinį iškrypėlį, kuriam nesuteikia­
ma pagalba, - labai retai liaujasi pats. O vampyristas nesi­
liauja niekada. Beje, manau, kad ta aplinkybė, jog pastarasis
pasikėsinimas nužudyti buvo vykdomas per pilnatį, daugiau
jaudulio sukėlė žiniasklaidos atstovams, o ne pačiam vampy-
ristui, nes tai tiesiog*sutapimas.
Neatrodė, kad kandi Smito pastaba būtų sutrikdžiusi lai­
dos vedėją. Jo kaktoje įsirėžė raukšlė, ir jis rimtai paklausė:
- Smitai, ar manote, kad policijos atstovai pasielgė sąži­
ningai, nepranešdami visuomenei apie vampyristą anksčiau?
Juk jūs įspėjote VG žurnalistus.
- Hmm. - Smitas nutaisė grimasą ir pažvelgė į prožekto­
rių. - Jūs tarsi klausiate, ką būtų reikėję žinoti. Kaip jau mi­
nėjau, vampyrizmo tema nugrūsta į tolimiausius psichologi­
jos srities užkaborius, kurių dar nepasiekė šviesa, be to, mes
juk negalime reikalauti, kad policininkai išmanytų viską, kas
vyksta danguje ir žemėje. Taigi, ne. Manau, kad tai ne visai
sėkmingas žingsnis, bet kritikos jis nevertas.
- Bet dabar policija jau žino. Tad ko gi ji turėtų imtis?
- Pasisemti daugiau žinių šioje srityje.
- Paskutinis klausimas. Kiek vampyristų jums teko su­
tikti?
Smitas išpūtė skruostus ir iškvėpė.
- Tikrų?
- Taip.
- Du.
- Kaip jūs pats reaguojate į kraują?
- Nuo jo man darosi negera.

211
 - Vis tiek tai tiriate ir apie tai rašote.
Smitas kreivai šyptelėjo.
- Galbūt kaip tik dėl to. Visi mes esame šiek tiek pakvaišę.
- Ar jūs irgi tokia, inspektore Brat?
Katrina žioptelėjo, akimirką buvo pamiršusi, kad ne tik
žiūri televizorių, betyra ir rodoma per jį. Galiausiai leptelėjo;
- Kokia?
- Šiek tiek pakvaišusi?
Katrina ieškojo atsakymo. Ko nors juokingo ir genialaus,
kaip patarė Haris. Žinojo, kad sugalvos ką nors šmaikštaus
tik atsigulusi miegoti. O tai nutiks gana greitai, ji pajuto, kad
trūksta miego, mat adrenalino gamyba, stimuliuojama daly­
vavimo televizijos laidoje, pamažu sulėtėjo.
- Aš... - pradėjo ji, pasidavė ir išdrožė; - Be abejo.
- Tokia pamišusi, kad apsvarstytumėte galimybę susitikti
su vampyristu? Ne su žudiku, kaip šioje tragiškoje byloje, bet
su tokiu, kuris jums truputį krimstelėtų?
Katrina nujautė, kad tai pokštas, gal šiokia tokia užuomi­
na apie jos odinę aprangą, galinčią sukelti minčių apie sado-
mazochizmą.
- Tik truputį? - pakartojo ji ir kilstelėjo ploną juodai da­
žytą antakį. - Taip, kodėl gi ne?
To net nesitikėdama, šįkart ir ji susilaukė juoko.
- Sėkmės gaudant nusikaltėlį, Brat. Smitai, jums skiria­
mas baigiamasis žodis. Jūs vis dar neatsakėte, kaip surasti
vampyristą. Ar duosite inspektorei Brat patarimą?
- Vampyrizmas yra kraštutinis lytinis nukrypimas, kuris
dažnai išsivysto kartu su kitomis psichinėmis ligomis. Todėl
raginu visus psichologus ir psichiatrus padėti policijai ir per­
žiūrėti savo sąrašus, patikrinti, gal kurio nors jų paciento el­
gesys atitinka vampyrizmo kriterijus. Manau, visi sutiksime,
kad šiuo atveju pažado saugoti konfidencialią informaciją
laikytis neverta.
- Tuo ir baigiame „Sekmadienio žurnalo“...
212
Televizoriaus ekranas kitapus baro užtemo.
- Baisūs dalykai, - įvertino Mehmetas. - Bet jūsų kolegė
atrodė gražiai.
- Mhm. Ar čia visada taip tuščia?
- Ne. - Mehmetas apžvelgė patalpą. Kostelėjo. - Visgi taip.
- Man tai patinka.
- Tikrai? Net nepalietėte savo alaus. Pažiūrėkit, visai iš-
sivadėjo.
- Gerai, - tarė policininkas.
- Galiu pasiūlyti ko nors, kas turi daugiau gyvybės, - pa­
sakė Mehmetas ir mostelėjo „Galatasaray“ vimpelo pusėn.

Skubiai žingsniuodama tuščiais koridorių labirintais televizi­

jos pastate, Katrina išgirdo sunkius žingsnius ir šniokštavimą
sau už nugaros. Nesustodama grįžtelėjo. Jai pavymui turseno
Halsteinas Smitas. Katrina nusprendė, kad jis ne tik keistai
atlieka tiriamąjį darbą, bet ir keistai bėga, o gal jo kojos tie­
siog yra keistos ikso formos.
- Brat, - pašaukė Smitas.
Katrina sustojo ir palaukė.
- Visų pirma norėčiau atsiprašyti, - tarė jis, stovėdamas
priešais ir šniokštuodamas.
- Už ką?
- Už tai, kad per daug kalbėjau. Susilaukęs dėmesio taip
įsijaučiu, žmona amžinai man prikaišioja. Bet dar svarbiau
pakalbėti apie tą piešinį.
- Taip?
- Studijoje negalėjau nieko sakyti, bet manau, kad jis
buvo mano pacientas.
213
 - Valentinas Jertsenas?
Smitas papurtė galvą.
- Kaip sakiau, nesu tikras, tai buvo mažiausiai prieš dve­
jus metus, ir, jei neklystu, terapija mano nuomojamame kabi­
nete mieste truko tik kelias valandas. Tas vyras piešiny pana­
šus į mano pacientą tik iš dalies, bet, jums paminėjus plastinę
chirurgiją, kilo minčių būtent apie jį. Prisiminiau, kad jam
po smakru matėsi panašūs į siūles randai.
- Ar jis buvo vampyristas?
- Iš kur man žinoti? Jis apie tai nė neužsiminė, antraip
būčiau įtraukęs jį į savo tyrimus.
- Gal jis atėjo būtent pas jus iš smalsumo, nes sužinojo,
kad tiriate būtent jam būdingą...
‘ - ...lytinį iškrypimą. Negalima atmesti tokios galimybės.
Kaip sakiau, esu įsitikinęs, kad susidūrėme su protingu vam-
pyristu, kuris gilinasi į savo ligą. Ką gi, dabar tik dar labiau
pikta dėl to, kad pavogė mano pacientų archyvą.
- Neprisimenate, koks to paciento vardas, kur jis dirba
ar gyvena?
Smitas giliai atsiduso:
- Bijau, kad mano atmintis nebe tokia kaip kadaise.
Katrina linktelėjo.
- Tikėkimės, kad jis lankėsi ir pas kitus psichologus ir
kad jiems pavyks prisiminti. Ir kad jų dievobaimingumas ne­
sukliudys jiems pamiršti pažadą saugoti konfidencialią in­
formaciją.
- Šiek tiek dievobaimingumo ne taip ir blogai.
Katrina kilstelėjo vieną antakį.
- Ką turite galvoje?
Smitas užsimerkė, atrodė, kad bando susilaikyti nenusi­
keikęs.
- Nagi, Smitai.
Psichologas suplojo rankomis.
214
 - Tiesiog pridėjau du prie dviejų. Pagalvojau apie jūsų
reakciją, kai laidos vedėjas paklausė, ar jūs pakvaišusi, ir apie
tai, kad {puolėte į balą Sandvikene. Ir jums, dirbančiai vado­
vaujamą darbą Smurtinių nusikaltimų skyriuje, labai palan­
ku, kad egzistuoja pasižadėjimas saugoti konfidencialią in­
formaciją apie sunkumų turėjusius žmones, mat tai neleidžia
jų praeičiai trukdyti kopiant karjeros laiptais.
Katrina Brat pajuto, kad jai atvimpa žandikaulis, veltui
pabandė ką nors suregzti.
- Jūs tikrai neprivalote nieko sakyti apie mano idiotiškas
prielaidas, - tarė Smitas. - Tiesiog noriu priminti, kad ir aš pa­
sižadėjęs saugoti konfidencialią informaciją. Labanakt, Brat.
Katrina Brat stovėjo ir stebėjo, kaip Halsteinas Smitas nu­
trepsi tolyn koridoriumi, išsikėtęs kaip Eifelio bokštas. Sus­
kambo telefonas.
Skambino Beįmanąs.

Jis buvo nuogas, apgaubtas kaitraus juodo rūko, kuris degino

iki kraujo nusidraskytas kūno vietas, ant medinio suoliuko
lašėjo kraujas. Jis užsimerkė, pajuto, kad trykšta ašaros, įsi­
vaizdavo, kaip visa tai turėtų įvykti. Prakeiktos taisyklės. Jos
neleidžia pasimėgauti, neleidžia suteikti pakankamai skaus­
mo, jis negali išreikšti savęs taip, kaip nori. Bet ateis ir kitokie
laikai. Policininkas gavo jo žinutę, dabar imsis jo medžioklės.
Būtent dabar. Policininkas mėgina suuosti, kur jis, bet negali.
Nes jis švarus.
Išgirdęs kostelėjimą garuose jis krūptelėjo ir suprato, kad
yra nebe vienas.
- Kapatiyoruz.'*

* Tuojau uždarome. (Turk.)

215
 - YeSy - atsakė Valentinas Jertsenas kimiu balsu, liko sė­
dėti ir bandė užgniaužti ašaras.
Darbo valandos baigėsi.
Jis atsargiai prisilietė savo lyties organo. Jis žino, kur tiks­
liai ji yra. Kaip su ja žaisti. Jis pasiruošęs. Valentinas įkvėpė
drėgno oro. Žino ir apie Harį Hūlę, kuris tariasi esąs medžio­
tojas.
Valentinas Jertsenas staiga pašoko ant kojų ir nuėjo prie
durų.

16 skyrius
Sekmadienio naktis

Aurora išlipo iš lovos ir nutykino į koridorių. Praėjo pro tėvų

miegamąjį ir laiptais nusileido į svetainę. Be paliovos klau­
sėsi tamsoje spengiančios tylos, tada šmurkštelėjo į vonios
kambarį ir uždegė šviesą. Užrakino duris, nusismaukė kel­
naites ir atsisėdo ant unitazo. Laukė, bet veltui. Ji taip norėjo
šlapintis, kad net negalėjo miegoti, tai kodėl dabar nepavyks­
ta to padaryti? Gal dėl to, kad ji visai nenori šlapintis, tik
taip įsikalbėjo, nes paprasčiausiai negalėjo užmigti? Gal dėl
to, kad čia taip šviesu ir saugu? Ji užrakino duris. Vaikystėje
tėvai jai aiškino, kad užsirakinti nereikia, nebent namuose
būtų svečių. Jei prireiktų, mama ar tėtis galėtų užeiti vidun
ir padėti.
Aurora užsimerkė. Įsiklausė. O kas, jei svečiai jau ap­
silankė? Mat ji prisiminė, kad ją pažadino kažkoks garsas.
Gurgždantys batai. Ilgaauliai. Smailiais užsilenkusiais galais,
čypiantys vyrui sliūkinant artyn. Jis turbūt sustojo ir dabar
lūkuriuoja prie vonios kambario durų. Tas vyras laukia jos.
216
Aurora pajuto, kad negali kvėpuoti, iškart dirstelėjo pro plyšį
durų apačioje. Tačiau plyšį dengė slenkstis, tad nesimatė, ar
už durų nuo ko nors krinta šešėlis. Bet juk koridoriuje vis
tiek tvyro aklina tamsa. Pirmą kartą Aurora pamatė jį, sup-
damasi ant sūpynių. Jis stovėjo nugara į saulę, tad nepavyko
gerai į jį įsižiūrėti. Kitą kartą jis paprašė stiklinės vandens ir
vos nenusekė paskui Aurorą į namus, bet privažiavus mamos
automobiliui dingo iš akių. Trečią kartą jis atėjo į mergaičių
tualetą per rankinio rungtynes.
Aurora klausėsi. Žinojo, kad jis ten. Tamsoje, už durų.
Jis pažadėjo grįžti. Jei tik ji prasitars. Tad Aurora tylėjo. Taip
saugiausia. Ir ji žinojo, kodėl dabar negali nusišlapinti. Tada
jis suprastų, kad ji čia.
Ji užsimerkė ir įtempė klausą. Ne. Nieko. Ji vėl įkvėpė. Jis
išėjo.
Aurora užsimovė kelnaites, atrakino duris ir šmurkštelėjo
iš vonios kambario. Laiptais užlipo iki tėvų miegamojo. At­
sargiai pravėrė duris ir pažvelgė vidun. Pro užuolaidų kraštą
besiskverbianti mėnulio šviesa krito tėčiui ant veido. Aurora
nematė, ar tėtis kvėpuoja, bet jo oda buvo balta kaip karste
gulinčios močiutės. Aurora pritykino arčiau. Mamos kvėpa­
vimas priminė šnypščiančią guminę pompą, kuria kalnų na­
melyje jie pripučia čiužinius. Ji prisiartino prie tėčio, atsar­
giai prikišo ausį jam prie burnos. Pajutus šiltą kvėpavimą,
Auroros širdis džiaugsmingai sutvaksėjo.
Kai vėl atsigulė į lovą, jai pasidingojo, kad visi tie įvykiai
netikri. Tai panėšėjo į baisų sapną, iš kurio ji pabėgs, užsi­
merkdama ir grimzdama į miegą.

Rakelė atsimerkė. Sapnavo baisų sapną. Bet ją pažadino ne tai.

Pirmame aukšte kažkas atrakino duris. Ji apsidairė, ieškodama
217
Hario. Lovoje tuščia. Gal jis tik dabar grįžo namo? Kažkas
pradėjo lipti laiptais. Ji nesąmoningai tikėjosi išgirsti pažįs­
tamus žingsnius. Bet ne, garsas kitoks. Žingsniai nebuvo pa­
našūs ir į Olego, juk gali būti, kad šis sugalvojo užsukti.
Ji spoksojo į uždarytas duris.
Žingsniai artėjo..
Durys atsidarė.
Tarpdury išdygo didelis tamsus siluetas.
Ir Rakelė prisiminė, ką sapnavo. Pilnatį ir Harį, prirakintą
prie nušiurusiais apklotais užtiestos lovos. Jis raitėsi iš skaus­
mo, tampė grandines, kaip pervertas kaukė į naktinį dangų,
galiausiai nusilupo nuosavą odą. Po ja tūnojo kitas jo „ašM .
Vilkolakis su nagais ir iltimis, beprotybės sklidinomis mėly­
nomis akimis, žioruojančiomis troškimu medžioti ir žudyti.
- Hari? - sušnabždėjo ji.
- Ar pažadinau? - jo žemas ramus balsas skambėjo įprastai.
- Sapnavau tave.
Jis atėjo į kambarį, neuždegęs šviesos atsisegė kelnių dir-
žą, per galvą nusivilko marškinėlius.
- Sapnavai mane? Veltui praleistas laikas. Aš juk tavo.
- Kur buvai?
- Bare.
Jis žingsniavo keistai.
- Ar gėrei?
Haris atsigulė į lovą šalia jos.
- Taip, gėriau. O tu anksti atsigulei.
Ji sulaikė kvėpavimą.
- Hari, ką gėrei? Ir kiek?
- Du puodelius. Turkiškos kavos.
- Hari!
Ji tvojo jam pagalve.
- Atleisk, - nusijuokė jis. - Ar žinai, kad turkiškos ka­
vos nereikia užplikyti verdančiu vandeniu? Ir kad Stambule
yra trys futbolo klubai, kurie nekenčia vienas kito kaip maro
218
jau šimtą metų, tik nepamenu kodėl. O gal tiesiog todėl, kad
žmogiška nekęsti to, kuris nekenčia tavęs.
Žmona prisislinko prie jo, apsikabino jį per krūtinę.
- Apie tai dar negirdėjau, Hari.
- Aš žinau, kad tau patinka nuolatiniai pasakojimai apie
tai, kas dedasi šiame pasaulyje.
- Nežinau, kaip be jų apsieičiau.
- Neatsakei, kodėl taip anksti atsigulei.
- Tu neklausei, tu pareiškei.
- Klausiu dabar.
- Labai pavargau* Be to, anksti ryte manęs laukia Ulevo-
lio ligoninėje.
- Nieko apie tai nesakei.
- Mane tik šiandien iškvietė. Paskambino pats gydytojas
Stefensas.
- Ar tu tikra, kad tave kviečia į apžiūrą, o ne šiaip pasi­
matyti?
Rakelė tyliai nusijuokė, atsuko Hariui nugarą ir įsitaisė
jo glėbyje.
- Ar tu tikras, kad vaidini pavyduolį ne tam, kad mane
pradžiugintum?
Jis švelniai krimstelėjo jai į kaklą. Rakelė užsimerkė ir
tikėjosi, kad tuoj sukils aistra ir užgoš galvos skausmą, kils
saldus sopulius malšinantis geismas. Bet aistra nesukilo. Ha­
ris turbūt tai pajuto, gulėjo nejudėdamas, laikė ją apkabinęs.
Kvėpavo ramiai ir giliai, bet Rakelė žinojo, kad jis nemiega.
Kad vyras yra visai kitur. Pas savo meilužę.

Mona Do bėgo ant bėgimo takelio. Dėl klubo sąnario defekto

ji kilnojo kojas kaip krabas, tad bėgimo takeliu naudoda­
vosi tik įsitikinusi, kad klube pasiliko visai viena. Smarkiai
219
pasitreniravus jai patikdavo nubėgti kelis kilometrus, jausti,
kaip pieno rūgštis degina raumenis, ir stebėti tamsoje sken­
dintį Frognerio parką. Iš ausinių, prijungtų prie telefono,
sklido graudoka popdaina, atliekama powerpop stiliaus gru­
pės „The Rubinoos“, kuri sukūrė melodiją jos mėgstamiau­
siam filmui „Moksliukų kerštas“. Ją pertraukė skambutis.
Mona pajuto, kad nesąmoningai jo laukė. Tai nereiškia,
kad ji norėjo, jog žudikas vėl ką nors užpultų. Nieko panašaus.
Ji tiesiog praneša apie įvykius. Bent jau pati save tuo tikino.
Ekrane pasirodė užrašas „Nežinomas numeris“. Vadinasi,
skambina ne iš redakcijos. Ji delsė, sprendžiant tokias rimtas
bylas skambinti gali bet kas, bet smalsumas visgi nugalėjo ir
ji atsiliepė.
> - Labas vakaras, Mona, - pasigirdo vyriškas balsas. - Ma­
nau, kad mes čia vieni.
Mona iškart apsidairė. Mergina registratūroje buvo įni­
kusi į savo telefoną.
- Ką turit galvoje?
- Tau priklauso visas sporto klubas, o man - visas Frog­
nerio parkas. Tikrai, apima jausmas, Mona, kad visas Oslas
priklauso tik mums. Tu rašai itin išsamius straipsnius, o aš -
pagrindinis jų veikėjas.
Mona dirstelėjo į pulso matuoklį ant riešo. Širdis ėmė
tvaksėti šiek tiek dažniau. Visi jos draugai žino, kad vakarais
ji čia treniruojasi ir mato parką. Ją bando apmauti ne pirmą
kartą, turbūt ir ne paskutinį.
- Nežinau, kas esi ar ko nori. Leidžiu tau sudominti mane
per dešimt sekundžių, antraip baigiu pokalbį.
- Man ne visai patinka aprašymas, daug mano darbo de­
talių lieka nepaminėtos. Siūlau susitikti, tada papasakosiu, ką
noriu jums parodyti. Ir kas netrukus įvyks.
Jos širdis pradėjo daužytis.
- Turiu pripažinti, skamba gundomai. Atmetus tas aplinky­
bes, kad tu nenori būti suimtas, o aš nenoriu būti sukandžiota.
220
 - Konteinerių uoste prie Ormiojos salos stovi senas ap­
leistas zoologijos sodo narvas. Ant jo nėra spynos, todėl atsi­
nešk savo, užsirakink iš vidaus, o aš ateisiu ir pasikalbėsiu su
tavimi, stovėdamas prie narvo. Galėsiu tave kontroliuoti, bet
vis tiek išliksi saugi. Jei nori, pasiimk ginklą savigynai.
- Turi galvoje harpūną?
- Harpūną?
- Taip, jei jau žaisime baltąjį ryklį ir narą narve.
- Nekalbi su manimi rimtai.
- O tu, manimi dėtas, ar kalbėtum su tokiu kaip tu rimtai?
- Tavimi dėtas, prieš apsispręsdamas paklausinėčiau apie
žmogžudystes tokių dalykų, kuriuos gali žinoti tik jas vykdęs
asmuo.
- Pirmyn.
- Pasinaudojau Ewos Dolmen plaktuvu ir paruošiau kok­
teilį, pavadinkime jį „Kruvinąja Ewaa. Paklausk policininkų,
mat indo aš neišploviau.
Mona galvojo. Beprotybė. Gal tai įspūdingiausios sensa­
cingos žinios, kurios nulems visą jos žurnalistinę karjerą ir
ateitį.
- Gerai, tuojau susisieksiu su šaltiniu policijoje, ar galiu
paskambinti tau po penkių minučių?
Tylus juokas.
- Mona, neužsitarnausi pasitikėjimo, išdarinėdama pi­
gius triukus. Aš pats paskambinsiu tau po penkių minučių.
- Gerai.
Kol Trulsas Berntsenas atsiliepė, praėjo šiek tiek laiko. Jo
balsas buvo mieguistas.
- Maniau, kad jūs visi darbe, - tarė Mona.
- Kartais reikia ir pailsėti.
- Turiu klausimą.
- Jei klausimų atsiras daugiau, padarysiu nuolaidą.
Baigusi pokalbį Mona suvokė, kad rado aukso gyslą. Arba,
tiksliau, kad gysla surado ją.
221
 Sulaukusi skambučio iš nežinomo skambintojo, ji turėjo
du klausimus. Kur ir kada.
- Uosto gatvė, numeris trys. Rytoj, aštuntą vakare. Beje,
Mona?
- Taip.
- Kol neatliksim šio reikaliuko, niekam nė šnipšt. Prisi­
mink, kad matau tave visą laiką.
- Kodėl negalime padaryti šito telefonu?
- Todėl, kad noriu matyti tave visą laiką. O tu nori matyti
mane. Saldžių sapnų. Jei jau prisilakstei ant to bėgimo takelio.

Haris gulėjo ant nugaros ir spoksojo į lubas. Žinoma, galima

kaltinti du puodelius Mehmeto paruoštos itin stiprios kavos,
bet jis žinojo, kad nesudeda bluosto ne dėl to. Suvokė, kad
jį vėl ištiko tokia būsena, kuri neleidžia sustabdyti smegenų
darbo, o mintys braunasi viena per kitą. Tai tęsiasi tol, kol jis
nesugauna nusikaltėlio, o kartais ir ilgiau. Treji metai. Tre­
jus metus Valentinas Jertsenas nerodė jokių gyvybės ženklų.
Arba mirties. Bet pagaliau jis vėl ėmė reikštis. Ne tik leido
pamatyti šmėstelint velnio uodegą, bet savo noru žengė tie­
siai į prožektorių šviesas, tarsi savimi besižavintis aktorius,
rašytojas, režisierius. Nes čia viskas surežisuota, tai ne įsiutu­
sio psichopato darbas. Šitokio taip paprastai nepagausi. Tu­
rint reikalą su tokia persona, belieka laukti, kol ji žengs dar
vieną žingsnį, ir melsti Dievo, kad padarytų klaidą. O kol kas
gali tik ieškoti ir tikėtis aptikti klaidą, kurią jau padarė. Nes
visi daro klaidų. Beveik visi.
Haris klausėsi ramaus Rakelės kvėpavimo, tada nusiklojo,
nutykino prie durų ir nulipo žemyn į svetainę.
- Maniau, kad jau miegi, - prabilo Haris.

222
 - Ir vis tiek skambini? - paklausė Stolė Aunė mieguistu
balsu.
- Turi man padėti sučiupti Valentiną Jertseną.
- Padėti man7. Ar padėti mums7
- Man. Mums. Miestui. Po galais, žmonijai. Jį reikia su­
stabdyti.
- Hari, juk sakiau, kad mano darbas baigtas.
- Užtat jo darbo valandos nesibaigė, jis dabar veikia, Sto­
le. Kol mes gulim ir miegam.
- Ir mus graužia sąžinė. Bet mes miegam. Nes mes pavar­
gę. Aš pavargęs, Hari. Pernelyg pavargęs.
- Stole, man reikalingas žmogus, kuris galėtų jį suprasti ir
nuspėti kitą jo žingsnį. Nuspėti, kur jis padarys klaidą. Rasti
jo silpnybę.
- Aš negaliu...
- Halsteinas Smitas... - tarė Haris. - Ką manai apie jį?
Stojo tyla.
- Tu skambini visai ne tam, kad mane perkalbėtum, - tarė
Stolė, ir Haris išgirdo, kad psichologas šiek tiek įsižeidęs.
- Tai yra planas B, - paaiškino Haris. - Halsteinas Smi­
tas buvo pirmas, kuris pareiškė, kad tipas yra vampyristas, o
puldinėjimai nesiliaus. Jis teisingai numatė, kad Valentinas
laikysis metodo, atnešusio sėkmę, ir toliau naudosis tinderiu.
Neklydo ir dėl to, kad surizikuos ir paliks pėdsakų. Jis teisus,
Valentinui visai nesvarbu, pagaus jį ar ne. Be to, jis iškart
pasakė, kad policija turi reikalą su lytiniu nusikaltėliu. Iki
šiolei Smitui puikiai sekasi viską įvertinti. Tai, kad jis plaukia
prieš srovę, yra gerai, nes aš noriu panaudoti jį savo prieš
srovę plaukiančioje grupelėje. Bet svarbiausia, kad pasakei
man, jog jis geras psichologas.
- Tiesa. Taip, gal šis pasirinkimas ir neblogas.
- Man rūpi tik vienas dalykas. Ta jo pravardė...
- Beždžionė?

223
 - Tu sakei, kad jį vis dar taip vadina, kad kolegos vis dar
juo nepasitiki.
- Vajetau, Hari, tai nutiko prieš pusę amžiaus.
- Pasakok.
Atrodė, kad Stolė mąsto. Tada tyliai prisipažino:
- Bijau, kad tą pravardę jam prilipdžiau aš. Tačiau ir jis
pats prie to prisidėjo. Kai jis studijavo čia, Osle, pamatėme,
kad mažame Psichologijos fakulteto baro seife trūksta pini­
gų. Mūsų pagrindinis įtariamasis buvo Halsteinas, nes staiga
jis visgi įstengė sau leisti su kitais studentais išvykti į Vieną,
nors šios kelionės buvo atsisakęs dėl prastos finansinės padė­
ties. Bėda ta, kad negalėjome įrodyti, jog Halsteinas sužinojo
seifo kodą, mat tik taip būtų galėjęs paimti pinigus. Todėl aš
paspendžiau beždžionių spąstus.
- Ahm, ką?
- Tėti! - pasigirdo šaižus mergaitės balsas. - Ar viskas
gerai?
Haris išgirdo, kaip Stolė ranka pridengia mikrofoną.
- Aurora, nenorėjau tavęs pažadinti. Kalbu su Hariu.
Tada mamos Ingridos balsas:
- Atrodai persigandusi, mažule. Sapnavai baisų sapną?
Eime, vėl tave apklosiu. O gal išsivirkime arbatos?
Jiedvi nušlepsėjo.
- Apie ką mes kalbėjome? - pasiteiravo Stolė Aunė.
- Apie spąstus beždžionėms.
- Tikrai. Ar skaitei Roberto Pirsigo knygą Dzenas ir mo­
tociklo priežiūros menas?
- Žinau tik tiek, kad joje mažai rašoma apie motociklo
priežiūrą.
- Teisingai. Iš esmės tai knyga apie filosofiją, tačiau taip
pat apie psichologiją ir proto bei jausmų kovą. Su tuo susiję
ir spąstai beždžionėms. Kokoso riešute reikia išgremžti sky­
lę, kaip tik tokio dydžio, kad beždžionė galėtų įkišti leteną. Į
kokoso riešutą reikia pridėti maisto ir pririšti jį prie medžio.
224
Paskui pasislėpti ir laukti. Beždžionė užuodžia maistą, prisi­
artina, įkiša leteną į skylę, sugriebia maistą, o tada pasirodo
žmogus. Beždžionė norėtų sprukti, bet suvokia, kad norint
ištraukti leteną reikia paleisti maistą. Įdomu tai, kad net jei
beždžionė yra pakankamai protinga ir žino, kad sugauta iš to
maisto neturės jokios naudos, vis tiek nesutinka paleisti gro­
bio. Instinktas, alkis ir troškulys yra galingesni už protą. Ir
tai nulemia beždžionės žūtį. Taip nutinka kaskart. Tad mes su
baro savininku suorganizavome didelę psichologijos viktori­
ną ir sukvietėme visus studentus. Tai buvo didelis susibūri­
mas, teko pasistengti, buvo daug jaudulio. Kai mes su savinin­
ku patikrinome atsakymus, pranešiau, kad du protingiausieji,
Smitas ir Olavsenas, surinko po lygiai balų ir viską nulems
būsimų psichologų sugebėjimas pabūti gyvais melo detekto­
riais. Tada pristačiau bare dirbančią merginą, pasodinau ją
ant kėdės ir daviau kandidatams užduotį sužinoti seifo kodą.
Smitas ir Olavsenas sėdėjo prieš ją ir pirmiausia klausinėjo
apie pirmąjį keturženklio kodo skaitmenį, atsitiktine tvarka
spėliodami ir vardydami skaičius nuo nulio iki devynių. Tada
apie antrąjį skaitmenį, ir taip toliau. Mergina privalėjo kas­
kart atsakyti „ne, tokio skaičiaus nėra“, o Smitas ir Olavse­
nas stebėjo jos kūno kalbą, lėliukių dydį, padažnėjusį pulsą
išduodančius ženklus, balso tembro pokyčius, prakaitavimą,
nevalingus akių judesius, tiesiog visus dalykus, kuriuos kiek­
vienas save gerbiantis psichologas trokšta mokėti įvertinti.
Laimėtoju turėjo būti pripažintas daugiausia skaičių atspėjęs
dalyvis. Abu sėdėjo, žymėjosi, buvo įsigilinę, o aš uždaviau
keturiasdešimt klausimų. Tik pamanyk, kiek buvo pastatyta
ant kortos. Titulas - antras pagal gerumą psichologas visatoje.
- Taip, nes visiems buvo savaime suprantama, kad...
- ...geriausias psichologas negali varžytis dėl šio titulo,
mat organizavo viktoriną. Kai baigiau, abu ištiesė man lapus
su savo atsakymais. Pasirodė, kad Smitas visus skaičius atspė­
jo teisingai. Salėje visi pašėlo! Kaip įspūdinga. Galima sakyti,
225
įtartinai įspūdinga. Halsteinas Smitas juk protingesnis už ei­
linę beždžionę, tikrai neatmetu galimybės, kad jis suprato,
kas dedasi. Bet vis tiek nesugebėjo paleisti pergalės iš rankų.
Tiesiog nesugebėjo! Gal todėl, kad anuomet Halsteinas Smi­
tas buvo niekam neįdomus nuskuręs spuoguotas berniokas,
nepatrauklus nei moterims, nei kam nors kitam, tiesiog toks,,
kuriam labiausiai iš visų magėjo patirti tą pergalės jausmą.
Gal jis ir suvokė, kad gali kilti įtarimas, jog tai jis nugvelbė iš
seifo pinigus, bet žinojo, kad vis tiek niekam nepavyks nieko
įrodyti. Gal vylėsi, kad visi patikės, jog jis tiesiog fantastiškai
nusimano apie žmogų ir puikiai vertina kūno siunčiamus sig­
nalus. Bet...
- Mhm.
-Ką?
*- Nieko. Pasakok.
- Ta ant kėdės pasodinta mergina nežinojo kodo. - Stolė
sukikeno. - Ji net nedirbo bare.
- Iš kur žinojai, kad Smitas paklius į beždžionių spąstus?
- Nes aš pats fantastiškai gerai nusimanau apie žmogų
ir taip toliau. Norėčiau paklausti, ką galvoji dabar, kai žinai,
kad tavo kandidatas kadaise apsivogė.
- Kiek jis paėmė?
- Jei gerai pamenu, du tūkstančius kronų.
- Nedaug. Sakei, kad seife trūko pinigų, tai reiškia, kad jis
paėmė ne viską, tiesa?
- Tada manėme, kad Smitas vylėsi, jog niekas nieko ne­
pastebės.
- Bet vėliau sumojai, kad jis pasiėmė būtent tiek, kiek jam
trūko tai kelionei su kitais studentais.
- Gražiai jo paprašėme atsisakyti studijų vietos, mainais
pažadėjome nepranešti policijai. Jis pradėjo studijuoti psi­
chologiją Lietuvoje.
- Taigi, po tavo iškrėsto triuko gavęs Beždžionės pravardę
jis pasitraukė į užsienį.
2 2 6
 - Vėliau sugrįžo, Norvegijoje išklausė kelis kursus. Jo psi­
chologijos diplomas buvo pripažintas. Smito gyvenime viskas
susidėliojo į savo vietas.
- Žinai, atrodo, kad tave graužia sąžinė.
- O man atrodo, kad ketini pasamdyti vagį.
- Mane visada domino vagys, skatinami gerų motyvų.
- Cha! - pratrūko Stolė. - Dabar jis patinka tau dar la­
biau. Nes suvoki, kas tie beždžionių spąstai, juk ir pats nemo­
ki paleisti, Hari. Prarandi kažką didelio, nes nesugebi paleisti
kažko smulkaus. Tu tiesiog privalai sučiupti Valentiną, nors
ir supranti, kad tai gali kainuoti viską, kas tau brangiausia,
gali pražudyti tave patį ir tavo artimuosius. Bet paleisti vis
tiek nesugebi.
- Puikus palyginimas, bet tu klysti.
- Tikrai?
- Taip.
- Tada džiaugiuosi. Man reikia eiti ir pažiūrėti, kaip seka­
si mano merginoms.
- Žinoma. Jei Smitas prisijungs prie mūsų, gal galėsi
trumpai jam papasakoti, ko tikimasi iš jo kaip iš psichologo?
- Žinoma, tiek tikrai padarysiu.
- Smurtinių nusikaltimų skyriui ar tam, kurį pakrikštijai
Beždžione?
- Labanakt, Hari.
Haris užlipo į viršų ir atsigulė į lovą. Neprisiliesdamas
miegančios Rakelės prisislinko taip arti, kad jautė jos kūno
skleidžiamą šilumą. Jis užsimerkė.
Dzenas ir motociklo priežiūros menas.

Ir po valandėlės jis nuskriejo. Iš lovos, pro langą, perskrodė nak­

tį, smigo žemyn, kur mirgėjo miestas su niekad negęstančiais
227
šviesų žiburiais, sklendė tolyn gatvėmis, virš šiukšliadėžių,
kurių miesto šviesa nepasiekia. Ir štai - ten stovi jis. Praseg­
tais marškiniais, atstatęs Hariui nuogą krūtinę su klykiančio
demono atvaizdu. Demono, kuris bando pradrėksti odą ir iš­
trūkti.
Tą fizionomiją jis pažįsta.
Medžiojamą ir pažymėtą troškimo medžioti, kupiną iš­
gąsčio ir nepasotinamą, nekenčiamą ir iškreiptą neapykantos.
Haris staiga atsimerkė.
Jis pamatė save.

17 skyrius
Pirmadienio rytas

Katrina žiūrėjo į blyškius susirinkusių tyrėjų veidus. Kai ku­

rie dirbo visą naktį, o kiti, akivaizdu, irgi ne per daugiausia
pamiegojo. Jie apžvelgė Valentino Jertseno pažįstamų sąra­
šus, kai kurie iš jų kalėjo, kai kurie, pasirodo, pasimirė. Tada
Tordas Grenis pateikė iš „Telenor“ centrinės būstinės gautus
pokalbių sąrašus, rodančius, su kuo visos trys aukos kalbėjo­
si kelias dienas ar valandas prieš užpuolimą. Kol kas nerasta
pasikartojančių numerių, įtartinų pokalbių ar žinučių. Mįs­
lingas buvo tik neatsakytas nežinomo abonento skambutis
Ewos Dolmen telefone. Skambinta dvi dienos prieš nužudy­
mą, iš vienkartinio telefono, kurio nepavyko susekti; o tai
gali reikšti, kad jis išjungtas, sunaikintas, jo kortelė pašalinta
arba nebegaliojanti.
Andersas Vyleris pridūrė, kad, pirminiais duomenimis,
3D spausdintuvų pirkėjų stačiai per daug, neregistruotų var­
dų ir adresų procentas parduotuvėse toks didelis, kad tiesiog
neapsimoka ieškoti pėdsakų.
2 2 8
 Katrina stebėjo Harį, kuris klausydamasis papurtė galvą,
bet galiausiai linktelėjo, sutikdamas su išvada.
Bjornas Holmas paaiškino, kad dabar, kai daiktiniai įkal­
čiai iš nusikaltimo vietos padėjo atskleisti nusikaltėlio ta­
patybę, kriminalistai ekspertai sutelks dėmesį į įrodymus,
galinčius susieti Valentiną Jertseną su trimis nusikaltimo
vietomis ir aukomis.
Kai Katrina ruošėsi paskirstyti dienos užduotis, Magnu-
sas Skarė pakėlė ranką ir nelaukdamas, kol jam suteiks žodį,
prabilo:
- Kodėl priėmėt* sprendimą paviešinti, kad ieškome Va­
lentino Jertseno?
- Kodėl? - perklausė Katrina. - Tam, kad sulauktume
pranešimų apie jo buvimo vietą.
- Ir dabar sulauksime šimtų arba tūkstančių pranešimų
apie papaišytą fizionomiją, kuri panaši į abu mano dėdes. Ir
turėsime patikrinti kiekvieną jų, nes - tik pamanyk - o jei
vėliau paaiškės, kad policija turėjo informacijos apie Jertseno
naują tapatybę ir gyvenamąją vietą, o jis tuo metu kandžiojo
auką numeris keturi, vėliau ir penki. Tada čia ne vienam nu­
siris galva.
Skarė apsidairė, tarsi tikėdamasis kitų palaikymo. Katrinai
dingtelėjo, kad jis tą palaikymą jau turi ir kalba visų vardu.
- Skare, tokia dilema iškyla visada, bet mes įvertinome
padėtį ir priėmėm sprendimą.
Skarė linktelėjo vienai analitikei, ir šioji perėmė estafetę:
- Skarė teisus, Katrina. Jei atvirai, darbe mums praverstų
ramybė. Mes ir anksčiau prašėme žmonių pranešti apie Va­
lentiną Jertseną, bet tai nedavė jokių rezultatų, tik atitraukė
mūsų dėmesį nuo to, kas galbūt būtų mus kur nors nuvedę.
- Ir dar vienas dalykas, - pridūrė Skarė. - Dabar jis žino,
kad mes žinom, ir galbūt taip jį atbaidėm. Jis turi landynę,
kurioje sugebėjo slapstytis trejus metus, ir dabar mes rizi­
kuojame, kad jis vėl ten įlįs. Tiesiog privalėjau pasisakyti.
2 2 9
 Katrina pastebėjo, kaip nutaisęs pergalingą veido išraišką
Skarė sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Rizikuojame? - pasigirdo balsas iš patalpos galo, lydi­
mas kriuksėjimą primenančio juoko. - Rizikuoja tik visos
moterys, kurios, jei sprendimą priimtum tu, Skare, toliau
būtų masalas, o mes laikytume nusikaltėlio tapatybę paslap:
tyje. O jei to nevidono ir nesučiupsim, manau, bus labai gerai
vien tai, jei įvarysime jį atgal į landynę.
Šypsodamasis Skarė papurtė galvą.
- Berntsenai, kai padirbsi skyriuje šiek tiek ilgėliau, per-
prasi, kad tokie kaip Valentinas Jertsenas nesustoja. Tiesiog
tai, ką daro, jis padarys kitoje vietoje. Tu girdėjai, ką vakar
mūsų vadovė... - žodį „vadovė“ jis ištarė lėtai, pabrėžtinai, -
pasakė per televiziją. Kad galbūt jis užsienyje. Bet jeigu ma­
nai, kad jis sėdi namie, ramiai triauškia spragėsius ir mezga,
gal įgijęs šiek tiek patirties suprasi, kad klysti.
Trulsas Berntsenas spoksojo sau į delnus ir murmėjo kaž­
ką, ko Katrina nesugebėjo suprasti.
- Berntsenai, mes tavęs negirdim! - šūktelėjo Skarė, ne­
atsisukdamas į jį.
- Tik sakau, kad banglentėmis užverstos ponios Jakobsen
nuotraukose, kurias šiandien parodėte, matosi ne viskas, -
garsiai ir aiškiai tarė Trulsas Berntsenas. - Kai įėjau ten, ji
vis dar kvėpavo. Bet negalėjo kalbėti, nes jis replėmis išplėšė
moteriai liežuvį ir sugrūdo į gerklę. Skare, ar žinai, kas paša­
linama kartu, kai, užuot liežuvį nupjovęs, jį išplėši? Vis dėlto
manau, kad ji maldavo manęs ją nušauti. Ir jei būčiau turėjęs
ginklą, velniai mane griebtų, būčiau apsvarstęs šią galimybę.
Gerai bent tai, kad netrukus ji mirė pati. Paminėjau šiaip sau,
jei jau kalbame apie patirtį.
Trulsui Berntsenui atsikvėpus, stojo tyla, o Katrina pagal­
vojo, kad gal vieną dieną ji pamėgs pareigūną Berntseną. Ta­
čiau šią mintį nutraukė Trulso Berntseno baigiamasis žodis:

230
 - Ir, kiek žinau, mes atsakingi už Norvegiją, Skare. Jei Va­
lentinas tvatys juodžius ir babajus kitose šalyse, tegul šios šalys
tuo ir pasirūpina. Svarbiausia, kad nedorotų mūsų merginų.
- Čia ir baikime, - pertraukė Katrina. Ištįsę veidai bylo­
jo, kad dabar visiems tikrai išsisklaidė miegai. - Susitiksime
susirinkime popiet, šešioliktą valandą, spaudos konferencija
vyks aštuonioliktą valandą, stengsiuosi būti visiems pasiekia­
ma telefonu, tad ataskaitas prašau teikti glaustai. Ir darsyk
sutarkime dėl to, kad viską reikia atlikti skubiai. Tai, kad jis
nieko neužpuolė vakar, dar nereiškia, kad neužpuls šiandien.
Dievas irgi sekmadienį ilsėjosi.
Susirinkimų kabinetas ištuštėjo greitai. Katrina susirinko
dokumentus, suskleidė nešiojamąjį kompiuterį ir ketino išeiti
visiems įkandin.
- Noriu Vylerio ir Bjorno, - pasigirdo Hario balsas. Jis vis
dar sėdėjo sunėręs rankas už galvos, ištiesęs kojas.
- Vylerį gali gauti, bet dėl Bjorno turi paklausti naujosios
Kriminalinių ekspertizių tarnybos vadovės, kažkokios Lien.
- Paklausiau Bjorno, jis pažadėjo, kad su ja pasikalbės.
- Neabejoju, - išsprūdo Katrinai. - Ar kalbėjai su Vyle-
riu?
- Taip, jis labai apsidžiaugė.
- O kaip dėl trečio asmens?
- Halsteinas Smitas.
- Tikrai?
- Kodėl gi ne?
Katrina gūžtelėjo.
- Ekscentriškas, alergiškas riešutams, nieko nenusimano
apie policijos darbą.
Haris atsilošė, įkišo ranką į kelnių kišenę ir išsitraukė ap­
lamdytą cigarečių „Camel“ pakelį.
- Jei džiunglėse atsirado naujas žvėris, vardu vampyris-
tas, norėčiau, kad tas, kuris nusimano apie jį daugiausia,

2 3 1
visada būtų greta manęs. O tu manai, kad alergija riešutams
yra trūkumas?
Katrina atsiduso.
- Tiesiog sakau, kad pavargau nuo alergiškų žmonių. An-
dersas Vyleris alergiškas lateksui, negali mautis latekso pirš­
tinių. Arba, reikia manyti, ir prezervatyvo, tik pagalvok.
- Mieliau negalvosiu, - atsiliepė Haris, nudelbė akis į pa­
kelį ir įsikišo tarp lūpų cigaretę nulinkusiu galiuku.
- Hari, kodėl nelaikai cigarečių striukės kišenėje, kaip
kiti žmonės?
Haris patraukė pečiais.
- Aptrintos cigaretės geresnio skonio. Beje, spėju, kad jei
katilinė nelaikoma darbo kabinetu, ten nedraudžiama ir rūkyti?

- Man labai gaila, - tarė Halsteinas Smitas. - Ačiū, kad

pakvietėte.
Jis baigė pokalbį, įsikišo telefoną į kišenę ir pažvelgė į
savo žmoną Mają, sėdinčią kitapus virtuvinio stalo.
- Ar kas negerai? - paklausė ji susirūpinusia veido išraiš­
ka.
- Skambino iš policijos. Klausė, gal noriu būti grupelėje,
gaudančioje vampyristą.
- Ir?
- O man artėja doktorato gynimosi terminas. Neturiu lai­
ko. Nedomina tokia žmonių medžioklė. Užtenka balandžių ir
vanago namie.
- Jiems taip ir pasakei?
- Taip, tik neminėjau vanago ir balandžių.
- O ką jie atsakė?
- Jis. Skambino vyras. - Halsteinas Smitas nusijuokė. - Jis
pasakė, kad supranta, juk policijos vykdomas tyrimas vis tiek
2 3 2
yra nuobodus, laiką ryjantis knaisiojimasis, neturintis nieko
bendra su tuo, ką matome per televiziją.
- Štai kaip, - tarė Maja ir pakėlė arbatos puodelį prie lūpų.
- Štai taip, - pritarė Halsteinas ir taip pat gurkštelėjo ar­
batos.

Hario ir Vylerio žingsnių aidas blaškėsi tarp mūrinių tunelio

sienų ir užgožė tylų, nuo lubų varvančių lašų kapsėjimą.
- Kur mes esame? - paklausė Vyleris, nešantis seno staci­
onaraus kompiuterio monitorių ir klaviatūrą.
- Po parku, kažkur tarp policijos biuro ir Botseno kalėji­
mo, - atsakė Haris. - Vadiname šį tunelį Kulvertenu.
- Ir čia įrengtas slaptasis kabinetas?
- Ne slaptasis. Tiesiog neužimtas.
- Kas norėtų kabineto čia, po žeme?
- Niekas. Dėl to jis ir neužimtas.
Haris sustojo prie metalinių durų. Įkišo raktą į spyną ir
pasuko. Truktelėjo rankeną.
- Neatsirakina? - paklausė Vyleris.
- Išbrinko.
Haris įsirėmė koja į sieną šalia durų ir patraukė iš visų
jėgų. Tvokstelėjo šiltos drėgmės ir mūrinio rūsio kvapas. Ha­
ris godžiai įkvėpė. Jis vėl katilinėje.
Jis spustelėjo šviesos jungiklį viduje. Po kelių sekundžių
ant lubų sublyksėjo melsva neoninė lempa. Jos šviesoje jie
apsidairė po kvadratinį kambarį, išklotą pilkšvai melsvu li­
noleumu, be langų, plikomis betoninėmis sienomis. Haris
žvilgtelėjo į Vylerį. Jam rūpėjo, ar darbo vietos vaizdas nenu­
slopins spontaniško džiaugsmo, apėmusio jauną pareigūną,
kai Haris pakvietė jį prisijungti prie smogikų grupelės. Bet
taip neatrodė.
2 3 3
 - R o c k ’n roily - tarė Vyleris ir išsišiepė.
- Mes patys pirmieji, tad gali pasirinkti, - Haris linkte­
lėjo trijų stalų pusėn. Ant vieno stalo stovėjo rudom dėmėm
nusėtas kavos aparatas, didelis ąsotis vandens ir keturi balti
puodeliai su žymekliu užrašytais vardais.
Vyleriui sujungus kompiuterį, o Hariui įjungus kavos
aparatą, vėl kažkas su jėga atplėšė duris.
- O, čia šilčiau, nei pamenu, - nusijuokė Bjornas Hol-
mas. - Štai ir Halsteinas.
Bjornui įkandin atėjo vyras stambiais akiniais, pasišiau­
šusiais plaukais ir dryžuota striuke.
- Smitai, - pasisveikino Haris. - Džiaugiuosi, kad apsi­
galvojote.
Halsteinas Smitas paspaudė Hariui ranką.
- Mane veikia atvirkštinė psichologija, - tarė jis. - Jeigu
tikrai ja naudojotės. O jei ne, esate prasčiausias telefoninis
pardavėjas, su kokiu man teko susidurti. Vis dėlto tai pirmas
kartas, kai pats paskambinu tokiam pardavėjui ir susidomiu
jo pasiūlymu.
- Nėra jokios prasmės daryti spaudimo, mums reikia tik
tų žmonių, kurie nori dirbti, - atsiliepė Haris. - Ar geriate
stiprią kavą?
- Ne, geriau truputį... turiu galvoje, gersiu tokią, kaip jūs.
- Gerai. Turbūt čia bus jūsų, - Haris ištiesė Smitui baltą
puodelį.
Smitas pasitaisė akinius ir perskaitė, kas ant jo parašyta.
- Levas Vygotskis?
- O šis bus mūsų kriminalinių ekspertizių meistrui, - tarė
Haris ir ištiesė Bjornui Holmui kitą puodelį.
- Vis dar Henkas Viljamsas, - patenkintas perskaitė Bjor­
nas. - Ar tai reiškia, kad trejus metus puodelio niekas neplo­
vė?
- Vandeniui atsparus žymiklis, - atsakė Haris. - Čia tavo,
Vyleri.
234
 - Popėjus Doilas? Kas jis toks?
- Geriausias policininkas. Pasidomėk.
Bjornas pasukiojo ketvirtą puodelį?
- Hari, kodėl ant tavo puodelio neparašyta „Valentinas
Jertsenas“?
- Turbūt pasimiršo.
Haris paėmė kavinuką iš aparato ir įpylė kavos į visus
puodelius.
Bjornas atsisuko į du nuostabos kupinus veidus.
- Tradicija tokia, kad ant mūsų puodelių parašyti mūsų
didvyrių vardai, o Sint Hario - pagrindinio įtariamojo. In ir
jang.
- Ką gi, nieko tokio, - tarstelėjo Smitas. - Tik noriu pasa­
kyti, kad Levas Vygotskis nėra mano mėgstamiausias psicho­
logas. Žinoma, jis pradininkas, bet...
- Tau atitenka Stolės Aunės puodelis, - paaiškino Haris
ir pastatė paskutinę kėdę taip, kad visos keturios kėdės išsiri­
kiavo ratu kambario vidury. - Taigi, mes nepriklausomi, esa­
me patys sau viršininkai ir neprivalome niekam atsiskaityti.
Bet pranešame naujienas Katrinai Brat, ir vice versa. Sėskit.
Iš pradžių kiekvienas atvirai pasakys, ką mano apie šią bylą.
Remkitės faktais ir patirtimi arba šeštuoju pojūčiu, paprasta
idiotiška detale, arba visišku nada\ Tai, ką pasakysite, nebus
panaudota prieš jus, jums leidžiama kalbėti paprastai. Kas
pradės?
Visi keturi atsisėdo.
- Žinoma, ne aš čia sprendžiu, - prabilo Smitas. - Bet
manau, kad... ee... pradėk tu, Hari. - Smitas apglėbė puodelį
rankomis, tarsi jam būtų šalta, nors jie sėdėjo prie šildytuvo,
šildančio visą kalėjimą. - Gal papasakok, kodėl manai, kad
nusikaltėlis nėra Valentinas Jertsenas.*

* Niekas. (Isp.)
235
 Haris pažvelgė į Smitą. Gurkštelėjo iš kavos puodelio.
Nurijo.
- OKy aš pradėsiu. Aš nemanauy kad tai ne Valentinas
Jertsenas. Nors man buvo kilusi ši mintis. Žudikas įvykdo dvi
žmogžudystes ir nepalieka jokių pėdsakų. Tam reikia plana­
vimo ir šalto proto. Ir tada jis staiga užpuola moterį ir palie-
ka daugybę įkalčių, kurie padeda atskleisti Valentino Jertse-
no tapatybę. Tarsi nusikaltėlis nekantrautų, norėtų visiems
pranešti, kas jis toks. Žinoma, tai sukelia įtarimų. Ar mumis
kažkas manipuliuoja ir bando nukreipti mūsų dėmesį kita
linkme? Tokiu atveju Valentinas Jertsenas būtų puikus atpir­
kimo ožys. - Haris pažvelgė į susirinkusiuosius, pastebėjo
išsipūstas Anderso Vylerio akis ir įdėmų jo žvilgsnį, Bjorno
žvilgsnis buvo mieguistas, o Halsteino Smito - draugiškas ir
raginantis, tarsi jis būtų nesąmoningai įsijautęs į psichologo
vaidmenį. - Turint omeny Valentino Jertseno istoriją, būtų
lengva patikėti, kad jis ir yra nusikaltėlis, - dėstė Haris. - Be
to, žudikas žino, kad Valentino Jertseno mes veikiausiai ne­
surasime, mat jau ilgai stengiamės veltui. O gal žudikas žino,
kad Valentinas Jertsenas negyvas ir pakištas po velėna. Nes
Jertseną nužudė ir pakasė jis pats. O niekam nežinant pakas­
tas Valentinas niekada neatsikratys įtarimų, pateikęs alibi ar
panašiai, tačiau gulėdamas po žeme jis ir toliau kreips dėmesį
nuo tikrojo žudiko.
- O kaip dėl piršto atspaudo? - priminė Bjornas Hol-
mas. - Demono tatuiruotės ir DNR ant antrankių?
- Na. - Haris vėl siurbtelėjo kavos. - Piršto atspaudą
nusikaltėlis galėjo sufalsifikuoti, nupjovęs Valentino rankos
pirštą ir atsinešęs jį į Hovseterį. Tatuiruotė gali būti pigi ko­
pija, kuri nusiplauna. Plaukeliai ant antrankių gali būti paim­
ti nuo Valentino Jertseno lavono, o antrankiai palikti tyčia.
Patalpoje tvyrančią tylą pertraukė paskutinis kavos apa­
rato atodūsis.

2 3 6
 - Velnias, - nusijuokė Andersas Vyleris.
- Šios mintys iškart pateko į paranoja sergančių mano pa­
cientų konspiracijos teorijų dešimtuką, - įvertino Smitas. -
Tai yra... hmm... komplimentas.
- Dėl to čia ir esame, - tarė Haris ir atsilošė kėdėje. - Mes
mąstome alternatyviai, ieškome galimybių, kurios nemini­
mos Katrinos tyrėjų grupėje. Mat jie jau sukūrė įvykių scena­
rijų, o kuo grupė didesnė, tuo sunkiau atsiplėšti nuo priimtų
idėjų ir išvadų. Iš esmės tai veikia kaip religija, nesąmoningai
įtikima, kad tiek daug aplinkinių negali klysti. Na. - Haris
kilstelėjo puodelį, afnt kurio nebuvo užrašyta jokio vardo. -
Gali. Ir klysta. Visą laiką.
- Amen, - patvirtino Smitas. - Ir jokių dviprasmybių.
- Tuomet išklausykime kitą klaidingą teoriją, - paragino
Haris. - Vyleri?
Andersas Vyleris nudelbė žvilgsnį į puodelį. Įkvėpė ir
pradėjo:
- Smitai, per televiziją aiškinote, kad tampant vampyris-
tu išskiriami trys skirtingi etapai. Čia, Skandinavijoje, jauni
žmonės taip akylai stebimi, kad jei kam nors bręstant būtų
pasireiškusios tokios kraštutinės tendencijos, sveikatos ap­
saugos darbuotojai būtų tai pastebėję, dar neprasidėjus pas­
kutiniam etapui. Vampyristas yra ne norvegas, jis iš kitos ša­
lies. Tokia mano teorija. - Vyleris pakėlė akis.
- Ačiū, - padėkojo Haris. - Galiu pridurti, kad rašyti­
niuose šaltiniuose apie nusikalstamumą nepaminėtas nė vie­
nas serijinis žudikas vampyristas iš Skandinavijos.
- Atlaso žmogžudystė Stokholme 1932-aisiais, - pareiškė
Smitas.
- Mhm. Apie tokią negirdėjau.
- Todėl, kad vampyristo niekada nerado ir nutarė, kad tai
serijinio žudiko darbas.
- Įdomu. Ar auka buvo moteris, kaip ir šiais atvejais?

237
 - Lilė Liondestriom, trisdešimt dvejų metų prostitutė.
Kertu lažybų, kad ji buvo ne vienintelė. Vėliau šį nusikaltimą
pradėjo vadinti Vampyro žmogžudyste.
- Papasakosi smulkiau?
Smitas dukart sumirksėjo, prisimerkė ir prabilo, tarsi
kartodamas viską žodis žodin:
- Ketvirtoji gegužės, Šventojo Eriko aikštė 11, vieno kam­
bario butas. Lilė pasikvietė vyrą į namus. Prieš tai buvo nuė­
jusi į pirmą aukštą pas draugę pasiskolinti prezervatyvo. Kai
policija įsiveržė į jos butą, rado jos kūną be gyvybės žen­
klų, gulintį ant kušetės. Neaptikta jokių pirštų atspaudų ar
kitokių įrodymų. Buvo aišku, kad galiausiai žudikas sutvarkė
nusikaltimo vietą, netgi moters drabužiai buvo tvarkingai su­
lankstyti. Virtuvės kriauklėje gulėjo kraujyje pamirkyta duo­
nos riekė.
Bjornas ir Haris susižvalgė, o Smitas pasakojo toliau:
- Jos adresų knygelėje nerasta jokių pavardžių, tik galybė
vardų, pagal kuriuos policininkai nustatė kelis įtariamuosius.
Tačiau siautėjančio vampyristo paieškos nebuvo sėkmingos.
- Bet jei tai būtų buvęs vampyristas, jis būtų smogęs vėl, -
suabejojo Vyleris.
- Taip, - sutiko Smitas. - O kas sako, kad jis vėl nesmogė?
Tik gal dar kruopščiau sutvarkydavo aplinką?
- Smitas teisus, - pritarė Haris. - Be žinios dingusiųjų
skaičius didesnis už registruotų žmogžudysčių skaičių. Bet
Vyleris teisus dėl to, kad Skandinavijoje vampyristu tampan­
tis asmuo būtų pastebėtas gana anksti.
- Per televiziją nupasakojau tipišką vystymąsi, - tarė Smi­
tas. - Kai kurie suvokia esantys vampyristai vėliau, taip, kaip
ir paprasti žmonės tik bėgant laikui perpranta savo seksuali­
nę orientaciją. Vienas iš geriausiai žinomų vampyristu Peteris
Kiurtenas, vadinamasis Vampyras iš Diuseldorfo, pirmą kar­
tą paskanavo gyvos būtybės kraujo, sulaukęs keturiasdešimt
penkerių, kai 1929-ųjų gruodžio mėnesį miesto pakraštyje
2 3 8
nužudė gulbę. Nepraėjus nė dvejiems metams, jis jau buvo
nužudę devynis žmones ir pasikėsinęs į septynių gyvybę.
- Mhm. Tai nematai nieko keisto, kad ankstesni šiur­
pinantys Valentino Jertseno nusikaltimai nebuvo susiję su
kraujo gėrimu arba kanibalizmu?
-Ne.
- OK. Ką manai tu, Bjornai?
Bjornas Holmas ištiesė nugarą, pasitrynė akis.
- Tą patį, ką ir tu, Hari.
- Ir ką gi?
- Kad Ewos Dolmen nužudymas yra Stokholme įvykdytos
žmogžudystės kopija. Sofa, tvarkinga aplinka, į kriauklę pa­
dėtas kokteilių plaktuvas, iš kurio jis gėrė kraują.
- Smitai, ar tai tikėtina? - paklausė Haris.
- Kopija? Tokiu atveju tai būtų kažkas naujo. Nuskambėjo
paradoksaliai, ar ne? Yra tokių vampyristų, kurie laiko save
grafo Drakulos reinkarnacija, bet mažai tikėtina, kad vampy-
ristas laikytų save Atlaso žudiko reinkarnacija. Turbūt vertė­
tų kalbėti apie vampyristams būdingus asmeninius bruožus.
- Haris turi galvoje, kad mūsų vampyristui labai svarbi
švara, - tarė Vyleris.
- Tik pažiūrėkite, - atkreipė visų dėmesį Smitas. - Vam-
pyristas Džonas Džordžas Heigas kaip apsėstas plaudavosi
rankas, žiemą vasarą mūvėjo pirštines. Nekentė purvo ir savo
aukų kraują gėrė tik iš ką tik išplautų taurių.
- O kaip tu, Smitai? - paklausė Haris. - Kaip manai, koks
yra mūsų vampyristas?
Smitas įterpė smilių ir didįjį pirštą tarp lūpų ir ėmė ju­
dinti taip, kad jam giliai įkvepiant ir iškvepiant sklido į pūkš­
timą panašus garsas.
- Manau, kaip ir daugelis vampyristų, jis yra galvotas vy­
ras, kuris nuo pat jaunystės kankino gyvūnus ir galbūt žmo­
nes, kilęs iš visuomenėje gerą vardą turinčios šeimos, kurio­
je pats gero vardo niekada neturėjo. Jis tuojau vėl užsigeis
239
kraujo, ir manau, kad lytinį pasitenkinimą jis patiria ne vien
tik gerdamas kraują, bet ir matydamas jį. Jis siekia tobulo
orgazmo, kurį, jo manymu, padės pasiekti prievartavimas ir
kraujas. Peteris Kiurtenas... tas gulbės žudikas iš Diuseldorfo
prisipažino, kad tai, kiek kartų jis smeigdavo moterims pei­
liu, priklausydavo nuo to, kiek ištrykšdavo kraujo, mat smar­
kios čiurkšlės sukeldavo jam orgazmą.
Kambaryje įsivyravo niūri tyla.
- O kur ir kaip sučiupti tokį žmogų? - paklausė Haris.
- Turbūt vakar per televiziją Katrina pasakė teisingai, -
tarė Bjornas. - Gal jis paspruko į užsienį. Nukeliavo iki Rau­
donosios aikštės.
- Į Maskvą? - nustebęs paklausė Smitas.
, - Į Kopenhagą, - pataisė Haris. - Į daugiakultūrį Niore-
bro rajoną. Ten yra parkas, stebimas tų, kurie užsiima žmo­
nių gabenimu. Jie daugiausia importuoja, eksportuoja mažai.
Reikia atsisėsti ant suoliuko arba sūpynių ir iškelti bilietą -
autobuso, lėktuvo ar bet kokį. Prie tavęs prieis vyrukas ir
pasiteiraus, kur vyksti. Tada dar pakamantinės, bet pats ne-
prisistatys, o bendrininkas, sėdintis parke kiek tolėliau, tau
nematant padarys nuotraukas ir internete patikrins, ar tikrai
esi tas, kuo dediesi, ar nedirbi slaptuoju agentu. Šis kelionių
biuras saugo slaptą informaciją ir garsėja aukštomis kaino­
mis, bet neįmanoma užsakyti kelionės pirmąja klase. Pačios
pigiausios vietos yra konteineryje.
Smitas papurtė galvą.
- Bet vampyristai neįvertina pavojaus taip blaiviai kaip
mes, todėl nemanau, kad jis paspruko.
- Aš irgi ne, - sutiko Haris. - Tad kur jis? Ar gyvena vie­
nas? Ar bendrauja su kitais žmonėmis? Ar slepiasi minioje, ar
gyvena nuošalioje vietoje? Ar turi draugų? Ar galime daryti
prielaidą, kad draugauja su mergina?
- Nežinau.

2 4 0
 - Visi čia suprantame, kad niekas negali šito žinoti, Smi­
tai, nesvarbu, ar tu psichologas, ar ne. Aš tik prašau pirmos
galvon šovusios minties.
- Mums, mokslininkams, sunkiai sekasi spėlioti. Bet jis
vienišas. Tuo esu visiškai tikras. Netgi labai vienišas. Atsi­
skyrėlis.
Kažkas pasibeldė į duris.
- Smarkiai trūktelėk ir eikš vidun! - šūktelėjo Haris.
Prasivėrė durys.
- Laba diena, narsieji vampyrų medžiotojai, - pasisvei­
kino Stolė Aunė. Įėjo atstatęs pilvą, už rankos laikydamas
susikūprinusią mergaitę, kuriai ant veido buvo užkritę tiek
daug plaukų, kad Haris jo net nematė. - Sutikau perskaityti
tau trumpą kursą apie psichologo vaidmenį policijos darbe,
Smitai.
Smitas nušvito.
- Labai tai vertinu, brangus kolega.
Stolė Aunė pasisūpavo ant kulnų.
- Taip ir turėtų būti. Bet net nesiruošiu vėl darbuotis šio­
se katakombose, Katrina mums užleidžia savo kabinetą. - Jis
uždėjo ranką mergaitei ant peties. - Aurora atėjo kartu, nes
jai reikia naujo paso. Hari, kol mes su Smitu kalbėsimės apie
reikalus, gal gali padėti jai prasmukti pro laukiančiųjų eilę?
Mergaitė patraukė plaukus į šoną. Haris negalėjo patikė­
ti, kad blyškiaveidė paauglė raudonais spuogais nusėta rie­
bia oda yra ta pati maža meili mergaičiukė, kurią matė prieš
porą metų. Sprendžiant iš tamsios spalvos drabužių ir gausiai
padažyto veido, šiuo metu ji atstovauja gotams arba tiems,
kuriuos Olegas vadina emo. Bet jos žvilgsnyje nesimatė nei
užsispyrimo, nei maišto. Taip pat jokio jaunatviško nuobodu­
lio ar džiaugsmo vėl išvydus Harį, jos vadinamą mėgstamiau­
siu nedėde. Ten nesimatė nieko. O gal kažkas. Tai, ko Haris
nepajėgė užčiuopti.

241
 - Kol korupcija klestės, mes prašmuksim be eilės, - surima­
vo Haris ir sulaukė Auroros šyptelėjimo. - Eime į pasų poskyrį.
Jie keturiese išėjo iš katilinės. Haris su Aurora tylėdami
žingsniavo Kulvertenu, o Stole Aunė ir Halsteinas Smitas pė­
dino įkandin jų, atsilikę dviem žingsniais.
- Taigi, turėjau tokį pacientą, kuris apie savo problemas
kalbėjo taip netiesiogiai, jog aš net nesupratau, - tarė Aunė. -
Kai atsitiktinai paaiškėjo, kad jis yra paieškomas nusikaltėlis
Valentinas Jertsenas, jis mane užpuolė fiziškai. Jei Haris ne­
būtų atlėkęs manęs gelbėti, jis būtų mane nužudęs.
Haris pastebėjo, kad persigandusi Aurora krūptelėjo.
- Jis paspruko, bet tol, kol jis man grasino, man pavy­
ko geriau į jį įsižiūrėti. Prispaudęs peilį man prie gerklės,
jis-bandė iškvosti mane apie diagnozę. Vadino save „klaida“.
Grasino, kad jei neatsakysiu, standėjant peniui jis nuleis man
visą kraują.
- Įdomu. Ar matei, kad jam įvyko erekcija?
- Ne, bet jaučiau. Kaip ir dantytus medžioklinio peilio aš­
menis. Pamenu, tikėjausi, kad dvigubas pagurklis gali mane
išgelbėti. - Stolė šyptelėjo.
Haris vėl išgirdo Auroros kvėpčiojimus, tada atsisuko į
Aunę.
- O, atleisk, dukrele! - šūktelėjo tėvas.
- Apie ką kalbėjotės? - paklausė Smitas.
- Apie daug ką. Jam labai rūpėjo fone skambantys balsai
„Pink Floyd“ dainoje „Dark Side of the Moon“’.
- Dabar prisimenu! Tik nemanau, kad jis prisistatė kaip
Paulas. Deja, mano pacientų sąrašas pavogtas.
- Hari, ar girdėjai?
- Girdėjau.
Jie užlipo laiptais į pirmą aukštą, kur Aunė ir Smitas su­
stojo prie lifto, o Haris su Aurora nuėjo į atriju. Ant stiklo*

* Tamsioji Mėnulio pusė. (Angį.)

242
prie aptarnavimo langelio buvo prikabintas lapas su užra­
šu, kad jų fotoaparatas neveikia ir norintieji pasidaryti paso
nuotrauką tegu naudojasi fotobūdele salės gale.
Haris nuvedė Aurorą į lauko išvietę primenančią būdelę,
patraukė į šoną užuolaidą, prieš mergaitei atsisėdant padavė
jai kelias monetas.
- Beje, - priminė jis. - Neturi matytis dantų.
Tada užtraukė užuolaidą.

Aurora spoksojo į savo atvaizdą juodame stikle, už kurio

buvo įtaisytas fotoaparatas.
Pajuto, kad kaupiasi ašaros.
Ryte kilusi mintis pasakyti tėčiui, kad nori eiti kartu į
policijos biurą ir susitikti su Hariu, pasirodė visai nebloga.
Ji pamelavo, kad mokykla organizuoja kelionę į Londoną ir
jai reikia užsisakyti naują pasą. Tėtis vis tiek niekada nesuka
galvos dėl tokių dalykų, jais rūpinasi mama. Aurora ketino
rasti dingstį kelioms minutėms pasilikti su Hariu dviese ir
viską jam iškloti. Bet dabar, likus dviese, ji neįstengė. Kai tu­
nelyje tėtis papasakojo apie peilį, ji taip persigando, kad vėl
prasidėjo drebulys ir jai vos nesulinko keliai. Tokį patį peilį
dantytais ašmenimis tas vyras laikė ir jai prie kaklo. Dabar
jis vėl grįžo. Aurora užsimerkė, kad neregėtų savo baimės
iškreipto veido. Tas vyras grįžo, ir jei ji prasižios, jis visus
juos nužudys. Ir kas iš to, jei ji prasižios. Ji nežino nieko, kas
padėtų jiems tą vyrą surasti. Tai neišgelbės nei tėčio, nei ko
nors kito. Aurora vėl atsimerkė. Apsidairė ankštoje būdelėje,
kaip kadaise toje sporto halės tualeto kabinoje. Nesąmonin­
gai pažvelgė žemyn, pamatė jas ten, kur užuolaidos apačia.
Batų nosys prie pat, kitoje pusėje. Jos laukė, norėjo vidun,
norėjo...
243
 Aurora smarkiai patraukė užuolaidą į šoną, puolė pro
Harį ir nulėkė prie išėjimo. Girdėjo, kaip Haris šaukia ją var­
du. Tada išdūmė į dienos šviesą ir atvirą erdvę. Nuskuodė per
veją, per parką, link Grionlandsleireto. Girdėjo save raudant
ir kūkčiojant, ir švokščiant, tarsi ir čia, lauke, jai trūktų oro.
Bet ji nesustos. Žinojo, kad bėgs, kol suklups.

- Paulas, arba Valentinas, nepasakojo man apie ypatingą

potraukį kraujui ar panašiai, - dėstė Aunė, sėsdamasis prie
Katrinos stalo. - O turėdami omeny jo padarytus nusikal­
timus tikrai galime teigti, kad jis nedvejodamas įgyvendina
savo seksualines fantazijas. Ir vyresniame amžiuje tokiam
žmogui retai išsivysto visai nauji seksualiniai troškimai.
- Gal jis visada turėjo tokių norų, - atsiliepė Smitas. -
Gal tik nerado būdo įgyvendinti savo fantazijų. Jei jo tikra­
sis troškimas buvo kandžioti žmones ir gerti kraują tiesiai iš
žaizdos, gal jam reikėjo atrasti geležinius dantis, su kuriais
galėtų tai padaryti.
- Gerti kitų žmonių kraują - tai senas ritualas, per kurį
gaunamos kito, dažniausiai priešo, jėgos ir sugebėjimai, ar ne?
- Teisingai.
- Jei kursi šio serijinio žudiko portretą, Smitai, prime­
nu, kad jį, kaip ir daugelį tradicinių prievartautojų ir žudikų,
gena troškimas valdyti padėtį. Kitaip sakant, vėl kontroliuoti,
įgauti galią, kuri kadaise buvo iš jo atimta. Ją atkurti.
- Ačiū, - padėkojo Smitas. - Atkūrimas. Sutinku, būtinai
atsižvelgsiu į šį aspektą.
- Ką reiškia „atkūrimas“? - paklausė Katrina, kuri, psi­
chologams leidus pasilikti, prisėdo ant palangės.
- Mes visi norime užgydyti patirtus sužeidimus, - paaiš­
kino Aunė. - Gal tiesiog atsikeršyti, o tai to paties medalio
244
kita pusė. Pavyzdžiui, aš pasirinkau tapti genialiu psicholo­
gu, nes taip prastai žaidžiau futbolą, kad niekas nenorėjo pri­
imti manęs į savo komandą. Kai Haris buvo visai mažas, mirė
jo mama, ir tada jis apsisprendė tapti žmogžudysčių tyrėju,
pasiryžo bausti tuos, kurie drįso nutraukti gyvybę.
Kažkas pabeldė į durų staktą.
- Vilką mini... - tarė Aunė.
- Atsiprašau, kad trukdau, - prabilo įėjęs Haris, - bet Auro­
ra pabėgo. Nežinau, kas buvo negerai, bet kažkas tikrai nutiko.
Stolės Aunės veidas tarytum persikreipė, jis dejuodamas
atsikėlė nuo kėdės. •
- Taip, dievai žino, kas darosi tiems paaugliams. Surasiu ją.
Ilgai netruksiu. Smitai, paskambink, ir baigsime mūsų pokalbį.
- Kas nors naujo? - paklausė Haris, Aunei išėjus.
- Ir taip, ir ne, - atsakė Katrina. - Teismo medicinos
ekspertai šimtu procentų patvirtino, kad DNR ant antrankių
yra Jertseno. Smitui paraginus patikrinti pacientų sąrašus,
su mumis susisiekė tik vienas psichologas ir du seksologai,
bet jų pateiktus vardus patikrinome ir išbraukėme iš įtaria­
mųjų sąrašo. Kaip ir tikėtasi, sulaukėme šimtų skambučių ir
pranešimų apie nemalonius kaimynus, vampyro apkandžio­
tus šunis, vilkolakius, nykštukus ir trolius. Bet kai kurie pa­
skambino ir suteikė informacijos, kurią verta patikrinti. Beje,
skambino Rakelė ir teiravosi, kur tu.
- Taip, mačiau, kad ji mėgino susisiekti, bet mūsų bunke­
ryje prastas ryšys. Ar galima kaip nors išspręsti šią problemą?
- Paklausiu Tordo, gal galima nutiesti laidą ar panašiai.
Ar mano kabinetas vėl priklauso man?

Haris ir Smitas dviese važiavo liftu.

- Tu vengi žiūrėti žmogui į akis, - pareiškė Smitas.
245
 - Liftuose tai juk įprasta, ar ne? - paklausė Haris.
- Turiu omeny, kad visąlaik taip elgiesi.
- Jei tai, kad nebandau kažkam pažiūrėti į akis, vadini
vengimu žiūrėti į akis, esi teisus.
- Taip pat nemėgsti važiuoti liftu.
- Mhm. Ar taip akivaizdu?
- Kūno kalba nemeluoja. O tu manai, kad per daug plepu?
- Tai pirma tavo darbo diena, gal šiek tiek jaudiniesi.
- Ne, esu toks visą laiką.
- OK. Beje, nepadėkojau už tai, kad apsigalvojai.
- Ką tu, tai aš atsiprašau už savo pirmą egoistišką atsaky­
mą, kai ant kortos pastatytos žmonių gyvybės.
- Puikiai suprantu, kad tas daktaro laipsnis tau svarbus.
Smitas nusišypsojo.
- Taip, tu supranti, kad esi vienas iš mūsų.
- Vienas iš jūsų?
- Priklausai iškreiptai mąstančiųjų elitui. Gal girdėjai apie
Goldmano dilemą iš devintojo dešimtmečio? Elitiniai spor­
tininkai buvo paklausti, ar sutiktų pavartoti dopingo, kuris
užtikrintų aukso medalį, bet tik su sąlyga, kad jie po penke-
rių metų mirs. Daugiau nei pusė apklaustųjų atsakė teigiamai.
Uždavus klausimą kitiems žmonėms, tik du iš dviejų šimtų
penkiasdešimties atsakė teigiamai. Žinau, kad daugumai žmo­
nių tai skamba nesveikai, bet tik ne tokiems kaip tu ir aš, Hari.
Nes tam, kad sučiuptum šį žudiką, paaukotum gyvybę, ar ne?
Haris įsižiūrėjo į psichologą. Girdėjo Stolės žodžius.
Nes tu suvoki, kas tie beždžionių spąstai, juk ir pats nemo­
ki paleisti, Hari.
- Ar nori dar ko nors paklausti, Smitai?
- Taip. Ar ji priaugo svorio?
- Kas?
- Stolės dukra.
- Aurora? Taip, anksčiau ji buvo lieknesnė.
Smitas linktelėjo.
246
 - Hari, įtariu, kad kitas klausimas gali tau nepatikti.
- Netrukus sužinosime.
- Ar manai, kad Stolę ir jo dukrą gali sieti kraujomaiša?
Haris spoksojo į Smitą. Jis pasirinko Smitą, nes norėjo
dirbti su žmonėmis, sugebančiais mąstyti originaliai; jis ti­
kėjosi, kad Smitas pateiks naujų minčių. Haris buvo linkęs
daugumą jų išklausyti. Tikrai ne visas.
Smitas ištiesė rankas prieš save.
- Matau, kad pyksti, Hari, bet žvelgdamas į ją matau ti­
piškus požymius.
- OKy - tyliai pratarė Haris. - Turi dvidešimt sekundžių
sveikam kailiui išnešti. Pasinaudok jomis.
- Tik sakau, kad...
- Liko aštuoniolika...
- OKy OK. Savižala. Ji vilkėjo marškinėlius ilgomis ranko­
vėmis, kad paslėptų randus ant dilbio, kuriuos nuolat kasėsi.
Higiena. Stovint greta jos galima užuosti, kad jos asmeninė
higiena ne pati geriausia. Valgymas. Persivalgymas arba ba­
davimas būdingi užpuolikų aukoms. Psichinė būklė. Atrodo,
kad ją kamuoja depresija, galbūt ir baimė. Suprantu, kad dra­
bužiai ir padažytas veidas gali klaidinti, bet kūno kalba ir
veido išraiška nemeluoja. Artumas. Iš tavo kūno kalbos su­
pratau, kad katilinėje buvai pasiruošęs ją apkabinti. Bet ji šito
nenorėjo, dėl to prieš ateidama ir pridengė veidą plaukais.
Jūs gerai vienas kitą pažįstat, anksčiau apsikabindavote, tad
ji iš anksto viską apgalvojo. Užpuolikų aukos vengia artumo
ir kūnų sąlyčio. Ar mano laikas baigėsi?
Liftas sutrūkčiojo, sustojo.
Haris žengė pirmyn, stabtelėjo, pasilenkė prie Smito ir
paspaudė mygtuką, neleidžiantį durims atsidaryti.
- Smitai, akimirką sutikime, kad esi teisus. - Haris nulei­
do balsą ir pradėjo šnabždėti: - Kaip, po velnių, tai susiję su
Stole? Išskyrus tai, kad kadaise jis išmetė tave iš psichologijos
studijų programos Osle ir įtaisė Beždžionės pravardę.
247
 Haris pamatė nuoskaudos ašaras Smito akyse, tarsi šis
būtų gavęs antausį. Smitas sumirksėjo ir nurijo.
- Po galais. Tu tikrai teisus, Hari. Tiesiog matau tai, ką
noriu matyti, nes viduje vis dar pykstu. Tai buvo spėjimas, o
man, kaip sakiau, spėlioti sekasi prastai.
Haris linktelėjo: -
- Jei tai žinai, vadinasi, tai nebuvo spėjimas. Ką pastebėjai?
- Mačiau tėvą, kuris atlydi savo dukrą. Mergaitei šešioli­
ka ar septyniolika metų. Iškart pagalvojau: kaip miela, kad jie
vis dar taip elgiasi; tikiuosi, kad prasidėjus paauglystei aš ir
mano dukros dar ilgai laikysimės už rankučių.
- Bet?
- Bet galime pažvelgti į tai ir iš kitos pusės: tėvas de­
monstruoja savo galią ir kontroliuoja mergaitę, tvirtai ją lai­
ko, rodo, kur jos vieta.
- Ir kodėl taip manai?
- Nes pasitaikius pirmai progai mergaitė jo šalinasi. Hari,
teko susidurti su bylomis, kuriose nagrinėjamas įtarimas dėl
kraujomaišos, ir pirmiausia mes bandome išsiaiškinti, ar vai­
kas bandė sprukti iš namų. Gal mano išvardytus simptomus
sukėlė tūkstantis kitų priežasčių, bet jei egzistuoja nors kokia
tikimybė, kad ji išnaudojama namuose, žiūrėti į tai pro pirš­
tus prilygtų profesiniam nusižengimui, ar sutinki? Suprantu,
tu draugauji su jų šeima, bet būtent dėl šios priežasties dali­
nuosi su tavimi savo mintimis. Tu gali su ja pasikalbėti.
Haris patraukė pirštą nuo mygtuko, durys atsidarė, ir
Halsteinas Smitas išėjo.
Haris liko stovėti, beužsiveriant durims įkišo koją per vi­
durį, tada nusekė paskui Smitą, nulipo laiptais iki Kulverte-
no, pajuto, kad kišenėje vibruoja telefonas.
Jis atsiliepė.
- Labas, Hari. - Išgirdus vyriško tembro, lipšnų ir erzi­
nantį Izabelės Skiojen balsą nekilo abejonių, kas skambina. -
Girdėjau, kad vėl šuoliuoji ant žirgo.
2 4 8
 - Nebūk tuo tikra.
- Kadaise mes šuoliavom ant žirgų kartu, Hari. Buvo ma­
lonu. Galėjo būti dar maloniau.
- Manau, kad maloniau būti negalėjo.
- Hari, daug vandens nutekėjo. Skambinu paprašyti pa­
slaugos. Mikaelis Beįmanąs yra mūsų ryšių su visuomene
agentūros klientas. Gal tau teko matyti, kad Dagbladet inter­
nete ką tik paskelbė straipsnį, kuriame Mikaelis parodytas
labai nepalankioje šviesoje.
- Nemačiau.
- Jie rašo: „Dabar miestui tenka mokėti už tai, kad Oslo
policija, vadovaujama Mikaelio Beįmano, nesugebėjo pada­
ryti to, ką privalėjo, nesulaikė tokio žmogaus kaip Valenti­
nas Jertsenas. Tai tikras skandalas ir moralinis nuopuolis, jau
trejus metus Valentinas Jertsenas ir policija žaidžia katę ir
pelę. Bet dabar užpuolikas nebeįstengia būti pele, tad toliau
žaidžia kaip katinas.“ Ką apie tai manai?
- Galėjo ir geriau parašyti.
- Mes norėtume, kad kas nors pasisakytų ir paaiškintų,
kokia nepagrįsta ši Mikaelio kritika, kad primintų apie dau­
gybę sėkmingai išaiškintų stambių bylų. Mums reikia tokio
žmogaus, kuris pats tyrė daug žmogžudysčių ir įrodė savo pa­
sišventimą. Kadangi dėstai Policijos mokykloje, tavęs niekas
neapkaltins, kad gini munduro garbę. Hari, tu tinki puikiai.
Ką pasakysi?
- Žinoma, kad noriu padėti tau ir Belmanui.
- Tikrai? Nuostabu!
- Kaip įmanydamas geriau. Taip pat noriu sugauti Valen­
tiną Jertseną. Šiuo metu kaip tik tuo ir užsiimu, Skiojen, tad
atsiprašau, turiu eiti.
- Žinau, kad jūs dirbate sunkiai, Hari, bet tol, kol jį sura­
site, gali praeiti nemažai laiko.
- Tai kodėl taip staiga prisireikė apginti gerą Beįma­
no vardą? Leisk sutaupyti mūsų brangaus laiko. Niekada
249
nestovėsiu prie mikrofono ir nesakysiu nieko, ką parašė už
ryšius su visuomene atsakingas darbuotojas. Jei baigsim po­
kalbį dabar, bus galima sakyti, kad mandagiai šnektelėjom ir
man neprireikė galiausiai pasiųsti tavęs po velnių.
Izabelė Skiojen nusikvatojo:
- Tu puikiai laikaisi, Hari. Ar vis dar esi susižadėjęs su ta
gražia juodaplaukė teisininke?
- Ne.
- Ne? Gal kokį vakarą nueitume ko nors išgerti?
- Mes su Rakele ne susižadėję, o susituokę.
- Aha. Nieko sau. Bet argi tai kliūtis?
- Man - kliūtis. Tau turbūt iššūkis?
- Vedę vyrai patys geriausi, niekada nepridaro bėdų.
- Tokie kaip Beįmanąs?
- Mikaelis yra velniškai mielas, ir šiame mieste nėra žmo­
gaus, kurio lūpas būtų maloniau bučiuoti nei jo. Bet mūsų
pokalbis jau tapo nuobodus, tad jį nutrauksiu. Jei prireiks,
turi mano numerį.
- Ne, neturiu. Viso gero.
- OKy jei nenori giedoti ditirambų Mikaeliui, gal galiu
bent perduoti jam linkėjimus ir pasakyti, kad nekantrauji už­
dėti tam vargšui iškrypėliui antrankius?
- Sakyk, ką nori. Geros dienos.
Haris nutraukė pokalbį. Rakelė. Jis pamiršo, kad žmona
jam skambino. Surado jos numerį. Įdomumo dėlei pasvarstė,
ar Izabelės Skiojen užuominos jį paveikė, ar sukėlė šiek tiek
geidulio? Ne. Taip. Šiek tiek. Ar tai ką nors reiškia? Ne. Tai
reiškia tiek nedaug, kad jis net nesusimąstė, ar elgiasi kaip
paršas. Tai nereiškia, kad jis ne paršas, bet šitai, šis vos jau­
čiamas kirbėjimas, šis netikėtas, tarsi sapne šmėstelėjęs vaiz­
dinys - jos ilgos kojos ir platūs klubai, tikrai neduoda svaraus
pagrindo jo pasmerkti. Nė velnio. Jis ją atstūmė. Nors ir žino­
jo, kad būtent dėl to Skiojen vėl jam paskambins.
- Rakelės Faukės telefonas, kalbate su gydytoju Stefensu.
2 5 0
 Haris pajuto, kaip pašiurpsta kaklo oda.
- Čia Haris Hūlė, ar Rakelė netoliese?
- Ne, Hūle, jos nėra.
Haris pajuto, kaip užgniaužia gerklę. Kyla panika. Traška
ledas. Jam pristigo oro.
- Kur ji?
Ilga pauzė. Haris nujautė, kad gydytojas tyli ne be rei­
kalo, jį užplūdo mintys. Smegenys darbavosi ir pateikė daug
išvadų, jis žinojo, kad ši diena įstrigs jam atminty. Kad tai
baigiasi čia, kad jis nebenori to, ko taip troško: kad šiandiena
ir rytojus būtų vakarykštės dienos kopija.
- Ji komoje.
Haris sumišo, jį apėmė siaubinga neviltis, smegenys ban­
dė įtikinti, kad koma yra valstybė arba miestas.
- Bet maždaug prieš valandą ji bandė man paskambinti.
- Taip, - patvirtino Stefensas. - Ir jūs neatsiliepėt.

18 skyrius
Pirmadienio diena

Bėprasmiška. Haris sėdėjo ant kietos kėdės ir bandė suvokti,

ką sako kitapus stalo sėdintis vyras. Bet baltą chalatą dėvin­
čio akiniuoto gydytojo žodžiai niekuo nesiskyrė nuo paukščių
ulbėjimo, sklindančio pro pravirą langą jam už nugaros. Tai
juk beprasmybė, visai kaip dangus ir saulė, nutarusi šiandien
nušvisti ryškiau nei per pastarąsias savaites. Kaip ir plakatai
ant sienos, kuriuose nupiešti žmonės su ryškiai raudonai pa­
žymėta kraujotakos sistema ir pilkai nuspalvintais organais.
Kaip šalia kabantis kryžius ir kraujuojančio Kristaus figūra.
Rakelė.
251
 Jo gyvenimui prasmę teikia tik ji.
Ne mokslas, ne religija, ne teisingumas, ne geresnis pasau­
lis, ne malonumas, ne apsvaigimas, ne skausmo išvengimas,
netgi ne laimė. Tiesiog šitos šešios raidės. R-a-k-e-l-ė. Nie­
kada nekilo minties, kad jei ne ji, tai kita. Jei ne ji, tai niekas.
O niekas geriau negu tai.
Niekas negali nieko iš tavęs atimti.
Galiausiai Haris nutraukė žodžių srautą.
- Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, - atsakė gydytojas Stefensas, - kad mes ne­
žinome. Žinome tik tai, kad inkstai neveikia taip, kaip turėtų.
Taip gali būti dėl įvairių priežasčių, bet, kaip minėjau, labiau­
siai tikėtinas mes jau atmetėme.
- Bet ką jūs manote?
- Tai yra sindromas, - atsakė Stefensas. - Bėda ta, kad jų
yra begalė. Vienas už kitą retesni ir sunkiau nustatomi.
- Ir ką tai reiškia?
- Kad mums tiesiog reikia ieškoti toliau. Kol kas, kaip
minėjau, sukėlėme jai komą, nes jai pasidarė sunku kvėpuoti.
- Ar ilgai...
- Matysime. Mums reikia ne tik išsiaiškinti, kas jūsų
žmonai negerai, bet ir parinkti gydymą. Leisime jai nubusti
iš komos tik tada, kai įsitikinsime, kad ji gali kvėpuoti pati.
- Ar ji... ar ji...
- Taip?
- Ar būdama komos būsenos ji gali numirti?
- Šito mes nežinome.
- Žinote.
Stefensas suglaudė pirštų galiukus. Laukė, tarsi leisdamas
Hariui aprimti.
- Ji gali numirti, - galiausiai atsakė. - Visi galime numir­
ti, kiekvieną akimirką širdis gali liautis plakusi, bet, žinoma,
tai tik galimybė.

2 5 2
 Haris suvokė, kad kylantis įsiūtis nesusijęs su gydytoju
ir jo tauškimu, esą viskas savaime suprantama. Tirdamas
žmogžudysčių bylas jis kalbėjo su daugybe aukų artimųjų,
tad žino, jog nevilties apimtas žmogus ieško atsakymo, o tai,
kad jo neranda, tik dar labiau jį įsiutina. Haris giliai įkvėpė.
- Ir kiek tokia galimybė tikėtina?
Stefensas skėstelėjo rankomis.
- Kaip jau sakiau, mes nežinome, kas sukėlė inkstų nepa­
kankamumą.
- Jūs nežinote, todėl tai ir vadinate galimybe, - tarė Ha­
ris. Nutilo. Nurijo. Nuleido balsą. - Todėl tiesiog pasakykite,
kaip vertinate tikimybę, remdamiesi tuo, ką visgi žinote.
- Inkstų nepakankamumas yra ne liga, o ligos simptomas.
Gal išsivystė kraujo liga, gal ji kuo nors apsinuodijo. Dabar
daug kas apsinuodija grybais, bet jūsų žmona sakė, kad pas­
taruoju metu jų nevalgėte. Ir abu valgėte tą patį. Hūle, ar jūs
irgi prastai jaučiatės?
- Taip.
- Klausykite... OK, aš suprantu. Belieka pasakyti, kad pa­
sireiškę simptomai rodo rimtą sutrikimą.
- Stefensai, daugiau kaip penkiasdešimt procentų ar ma­
žiau?
- Aš negaliu...
- Stefensai, - nutraukė Haris. - Žinau, kad mes spėlionių
karalystėje, bet aš jūsų maldauju. Labai prašau.
Gydytojas ilgai ir vertinamai žvelgė į Harį, tada galiausiai
ryžosi:
- Spręsdamas iš jos būklės ir remdamasis tyrimų rezulta­
tais, manau, kad tikimybė jos netekti yra šiek tiek didesnė nei
penkiasdešimt procentų. Nedaug, bet visgi didesnė. Artimie­
siems nenoriu sakyti šių procentų, nes paprastai jie suteikia
tam per daug reikšmės. Jei pacientas miršta per operaciją,
o mes buvome įvertinę, kad rizika mirti yra ne didesnė nei

253
dvidešimt penki procentai, jie dažnai kaltina mus nuslėpus
nuo jų visą tiesą.
- Keturiasdešimt penki procentai? Keturiasdešimt penki
procentai, kad ji išgyvens?
- Šiuo metu. Jos būklė prastėja, tad jei per parą ar dvi ne­
rasime priežasties, galimybių išgyventi liks dar mažiau.
- Ačiū.
Haris atsistojo. Jam apsisuko galva. Ir iš karto šovė min­
tis, sukrebždėjo viltis, kad viskas galutinai užtems. Greitas
ir neskausmingas išėjimas, idiotiškas ir banalus, ir visgi ne
labiau beprasmiškas nei visa kita.
- Todėl svarbu žinoti, ar bus lengva, ar sudėtinga su ju­
mis susisiekti, jei kartais...
- Pasistengsiu būti pasiekiamas visą parą, - patikino Ha­
ris. - Jei daugiau nieko neturite man pasakyti, norėčiau grįžti
pas ją.
- Hūle, leiskite jus palydėti.
Iki 301-u numeriu pažymėtos palatos jie žingsniavo ilgu
koridoriumi, galiausiai susiliejančiu su tvieskiančia šviesa.
Turbūt jo gale pro langą įspindo žemai dangumi besiridinė-
janti rudens saulė. Jie ėjo pro šmėklas primenančias baltai
apsirengusias slaugytojas, pro chalatus vilkinčius iš pažiūros
leisgyvius pacientus, lėtai šlubčiojančius lango link. Vakar
juodu su Rakele laikė vienas kitą apglėbę plačioje lovoje kiek
per minkštu čiužiniu, o dabar ji čia, ištikta komos, apsupta
šmėklų ir dvasių. Jam reikia paskambinti Olegui, sugalvoti,
kaip apie tai pranešti. Jam reikia išgerti. Haris nežinojo, kaip
kilo ši mintis, bet ji šovė, tarsi ją būtų kas išrėkęs, padiktavęs
tiesiai į ausį. Šią mintį reikia tuojau pat nuslopinti.
- Kodėl rūpinotės Penelope Raš? - paklausė jis garsiai. -
Juk ji negulėjo šiame skyriuje.
- Jai reikėjo perpilti kraują, - paaiškino Stefensas. - Esu
hematologas ir banko vadovas. Bet taip pat budžiu ir Skubio­
sios medicinos pagalbos skyriuje.
2 5 4
 - Banko vadovas?
Stefensas pažvelgė į Harį. Gal suprato, kad jo smegenims
reikia prasiblaškyti, atitrūkti, pailsėti nuo to, kas vyksta.
- Kraujo banko filialo. Visgi mane būtų galima vadinti
baseino prižiūrėtoju. Mes perėmėme senas Reumatologijos
skyriaus baseino patalpas, esančias ligoninės rūsyje, vadina­
me jas kraujo baseinu. Tik nesakykite, kad hematologai netu­
ri humoro jausmo.
- Mhm. Štai ką turėjote galvoje sakydamas, kad perkat ir
parduodat kraują.
- Atsiprašau?
- Sakėte, kad vos žvilgtelėjęs į nusikaltimo vietos nuo­
trauką galite įvertinti, kiek Penelopė Raš neteko kraujo. Tu­
rite gerą akį.
- Jūs puikiai prisimenate.
- Kokia jos būklė?
- Penelopė Raš sveiksta fiziškai. Bet jai reikės psichologo
pagalbos. Žinote, sutikti vampyrą...
- Vampyristą.
- ...yra įspėjimas.
- Įspėjimas?
- O, taip. Jis išpranašautas ir aprašytas Senajame Testa­
mente.
- O vampyristas irgi?
Stefensas šyptelėjo:
- Patarlių knyga, 30, 14. Yra tokių, kurių dantys it ka­
lavijai, nasrai it peiliai šalies beturčiams, žmonijos vargšams
suryti. Štai ir atėjome.
Stefensui pravėrus duris, Haris įėjo. Tiesiai į naktį. Kita­
pus užtrauktų užuolaidų švietė saulė, bet viduje šviesą sklei­
dė tik žaliai švytinti juostelė, be paliovos šokčiojanti juo­
dame fone. Haris pažvelgė žmonai į veidą. Ji atrodė kupina
ramybės. Tokia nutolusi, sklendžianti tamsioje erdvėje, ne­
pasiekiama Hariui. Jis atsisėdo ant kėdės prie lovos, palaukė,
255
kol už nugaros užsidarė durys. Tada paėmė Rakelės ranką ir
įrėmė galvą į antklodę.
- Tik nenueik per toli, mylimoji, - sušnabždėjo jis. - Tik
ne per toli.

Trulsas Berntsenas paslinko atviro biuro pertvarą taip, kad

jo darbo vietos, kuria dalinosi su Andersu Vyleriu, niekas
nematytų. Jį erzino, kad vienintelis žmogus, galintis priei­
ti prie informacijos, būtent Vyleris, velniškai viskuo domisi,
ypač su kuo Berntsenas kalba telefonu. Bet dabar smalsuolis
išvažiavo į tatuiravimo ir auskarų vėrimo saloną, apie kurį
jiems buvo pranešta telefonu. Mat ten parduodama vampyrų
atributika, taip pat ir maži metaliniai dantys su iltimis. Tad
Trulsas sumanė išties pasimėgauti pertraukėle. Į savo kom­
piuterį įsikėlė paskutinį „Skydo“ antro sezono epizodą, su­
mažino garsą tiek, kad šis pasiektų tik jo ausis. Todėl visai
neapsidžiaugė, sušvitus mobiliojo telefono ekranui. Telefonas
priešais jį ant stalo suburzgė, suvibravo, tada užgrojo Brit-
nės Spirs dainos „I’m Not a Giri“* įžanginė melodija, kuri
dėl nelabai aiškių priežasčių Trulsui patiko. Antroji dainos
žodžių eilutė, kurioje teigiama, kad ji dar ne moteris, kėlė
vaizdinius apie lytiškai nesubrendusią mergaitę, bet Trulsas
vylėsi, kad pasirinko šią skambučio melodiją ne dėl to. O gal?
Britnė Spirs, vilkinti mokyklinę uniformą. Ar iškrypėliška
apie tai fantazuoti masturbuojantis? OK, tada jis iškrypėlis.
Bet Trulsą apėmė nerimas, mat telefono numeris ekrane pasi­
rodė pažįstamas. Antstolių tarnyba? Vidaus tyrimų tarnyba?
Abejotinos reputacijos asmuo, kuriam kadaise teikė deginto­
jo paslaugas? Kas nors, kam jis skolingas pinigų ar paslaugą?

* Aš ne mergaitė. (Angį.)
256
Tai tikrai ne Monos Do numeris. Greičiausiai skambina iš
darbo, be abejo, kažkas nori pranešti, kad reikia atlikti kokią
nors užduotį. Trulsas nusprendė, kad šis skambutis jam nieko
gero neduos. Padėjo telefoną į stalčių ir sutelkė dėmesį į Viką
Makį ir greitojo reagavimo būrį. Jam patiko Vikas; „Skydas“
yra vienintelis serialas, kuriame tikrai galima pamatyti, kaip
mąsto policininkai. Staiga jis suprato, kodėl telefono numeris
pasirodė pažįstamas. Trulsas skubiai atidarė stalčių ir griebė
telefoną.
- Žmogžudysčių tyrėjas Berntsenas.
Po dviejų sekundžių vis dar tvyrojo tyla, ir Trulsas pagal­
vojo, kad ji padėjo ragelį. Bet tada jam prie pat ausies pasi­
girdo švelnus ir lipšnus balsas.
- Labas, Trulsai. Čia Ūla.
- Ūla?..
- Ūla Belman.
- O, labas, Ūla, čia tu? - Trulsas tikėjosi, kad jo žodžiai
skamba solidžiai. - Kuo galiu padėti?
Ji tyliai nusijuokė:
- Tu visada nori padėti. Šiandien mačiau tave policijos
biuro atrijuje ir pamaniau, kad senokai nuoširdžiai besikal­
bėjome. Na, žinai, kaip anksčiau.
Mes niekada nuoširdžiai nesikalbėjome, pagalvojo Trul­
sas.
- Gal reikėtų kada nors susitikti?
- O, gal ir taip, - Trulsas stengėsi užgniaužti kriuksėjimą
primenantį juoką.
- Puiku. Ką manai apie antradienį - tą dieną vaikus pri­
žiūri mama. Gal ko nors išgertume ar užkąstume?
Trulsas negalėjo patikėti savo ausimis. Ūla nori su juo
susitikti. Ar vėl ketina kvosti apie Mikaelį? Ne, ji juk žino,
kad nūdien jie beveik nesimato. Be to - ko nors išgertume ar
užkąstume?
- Labai malonu. Ar turi galvoje ką nors ypatingo?
257
 - Tik tai, kad būtų miela susitikti, beveik nesimatau su
niekuo iš senų laikų.
- Štai kaip, - tarė Trulsas. - Kur?
Ūla vėl nusijuokė:
- Nebuvau mieste šimtą metų. Nebežinau, kas dedasi
Manglerude. Tu vis dar gyveni tame rajone, ar ne?
- Taip. Ee... Restoranas „Olsens“ vis dar veikia.
- Tikrai? Taip, žinoma. Taip ir tarkimės. Aštuntą?
Trulsas nebyliai linktelėjo, tada susivokė ir tarstelėjo „ge­
rai“.
- Beje, Trulsai?
- Taip?
- Būk geras, neužsimink apie mūsų susitikimą Mikaeliui.
Trulsas kostelėjo.
- Neužsiminti?
- Ne. Tai susitiksime antradienį, aštuntą.
Ūlai nutraukus pokalbį, Trulsas įsispoksojo į telefoną. Ar
tai tikrai nutiko, ar tik pasklido jo pašėlusių paauglystės sva­
jonių aidas? Trulsą užplūdo tokia laimė, kad, rodės, sprogs
krūtinė. O tada kilo panika. Viskas nusiris velniop. Be abejo,
viskas vienaip ar kitaip nusiris velniop.

Viskas nusirito velniop.

Žinoma, tai tikrai negalėjo tęstis, vis tiek turėjo ateiti lai­
kas išmesti jį iš rojaus.
- Alaus, - užsisakė jis ir pakėlė akis į jauną strazdanotą
merginą, priėjusią prie jo staliuko.
Ji buvo nepasidažiusi, susirišusi plaukus į uodegą, pa­
siraitojusi baltos palaidinės rankoves, lyg būtų pasiryžusi
triūsti. Rašėsi į bloknotą, tarsi tikėtųsi rimtesnio užsakymo,
todėl Haris nutarė, jog padavėja yra naujokė, - jie juk sėdi
2 5 8
restorane „Schroder“, kur devyni iš dešimties užsakymų tuo
ir baigiasi. Pirmąsias savaites ji nekęs šito darbo. Šiurkštaus
vyrų pokštavimo, prastai slepiamo dažniausiai apsvaigusių
moterų pavydo. Supras, kad arbatpinigių jai duos mažai, pa­
siges muzikos, pagal kurios ritmą būtų galima žingsniuoti
per restorano salę, ir į ją besižvalgančių dailių vaikinų, tu­
rės reikalą tik su senais bjauriais girtuokliais, kuriuos, pasi­
baigus darbo valandoms, tenka išprašyti lauk. Ji svarstys, ar
verta tuo užsiimti dėl papildomo uždarbio, kurį pridėjus prie
paskolos studijoms ji įstengs sumokėti už studentų bendra­
butį pačiame miesUvcentre. Bet Haris žinojo, kad jei mergina
ištvers pirmą mėnesį ir nepasiduos, viskas pasikeis. Pamažu
ji pradės juoktis iš beprasmiško humoro kupinų pastabų, iš­
moks ir pati atsakyti ką nors lėkšto. Kai moterys supras, kad
padavėja nesikėsina į tai, kas jų, ims ja pasitikėti. Tada ji pra­
dės gauti arbatpinigių. Gal ir ne per daugiausia, bet jie bus
duodami nuoširdžiai. Kasdien kas nors ją padrąsins ar prisi­
pažins, kad myli. Ir jie sugalvos merginai pravardę. Galbūt
tokią taiklią, kad net pasidarys nejauku, bet vis tiek tai bus
malonus apibūdinimas, šioje negarbingoje draugijoje reiš­
kiantis tau rodomą pagarbą. Kurdupelė Karė, Leninas, Dvi­
račio Balnas, Meškė. Šiuo atveju tai bus kaip nors susiję su
strazdanomis ir kaštoniniais plaukais. Jauni žmonės įsikels į
bendrabutį, vėl išsikraustys, vienus įkyrius vaikinus keis kiti,
ir ilgainiui šioje vietoje susirenkantys žmonės taps jos šeima.
Miela, dosni, erzinanti, nepataisoma jos šeima.
Mergina pakėlė akis nuo bloknoto.
- Viskas?
- Taip, - nusišypsojo Haris.
Ji nuskubėjo prie baro, tarsi kas nors matuotų laiką. Ką
gali žinoti, gal Nina tikrai stovi už baro su laikmačiu.
Andersas Vyleris atsiuntė Hariui žinutę ir pranešė, kad
laukia jo salone „Tatoos & Piercing“ Didžiojoje gatvėje.
Haris pradėjo spaudinėti mygtukus ir rašyti atsakymą, kad
259
Andersui teks viskuo pasirūpinti pačiam, ir berašydamas iš­
girdo, kaip kažkas prisėda ant kėdės priešais jį.
- Labas, Nina, - pasisveikino jis, nepakeldamas akių.
- Labas, Hari. Sunki diena?
- Taip. - Jis suspaudė senamadišką šypsenėlę: dvitaškį ir
uždaromuosius skliaustelius.
- O dabar atėjai čia, kad ji taptų dar sunkesnė?
Haris neatsakė.
- Hari, žinai, ką manau?
- Ir ką gi tu manai, Nina? - Jis pridėjo pirštą prie mygtu­
ko „Siųsti“.
- Nemanau, kad įvyko kas nors nepataisomo.
- Ką tik buvo priėjusi Strazdanėlė, užsisakiau alaus.
- Kol kas vadinam ją Marta. O tavo alaus užsakymą aš
atšaukiau. Hari, tau ant dešiniojo peties tupintis velnias gal
ir norėjo ko nors gurkštelėti, bet ant kairiojo sėdintis angelas
sargas atvedė tave tiesiai čionai, kur alkoholis tau neparduo­
damas, kur laukia Nina, kuri, kaip žinai, vietoje alaus atneš
tau puodelį kavos, šnektelės su tavimi ir paprašys eiti namo
pas Rakelę.
- Nina, jos nėra namie.
- Aha, štai kur priežastis. Haris Hūlė vėl sugebėjo viską
sujaukti. Tie vyrai visai niekam tikę.
- Rakelė serga. Prieš skambinant Olegui, man reikia iš­
gerti alaus.
Haris pažvelgė į telefoną. Jau spaudė mygtuką „Siųsti“, kai
ant peties pajuto putlią šiltą Ninos ranką.
- Hari, galiausiai nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.
Jis pažvelgė į moterį.
- Ne, netiesa. O gal pažįsti tokių, kuriems pavyko išgy­
venti?
Ji nusijuokė:
- Manau, kad galiausiai yra kažkur tarp to, kas slegia mus
šiandien, ir tos dienos, kai mūsų jau niekas nebeslegia, Hari.
2 6 0
 Haris vėl dirstelėjo į telefoną. Tada apsigalvojo, surado
Olego vardą ir pasirinko mygtuką „Skambinti“.
Olegas atsiliepė po pirmo signalo.
- Kaip smagu, kad paskambinai! Susibūrėme su drauge­
liais ir diskutuojame apie Policijos įstatymo dvidešimtą pa­
ragrafą. Argi suprasti reikėtų ne taip, kad jei aplinkybės to
reikalauja, bet kuris policininkas privalo paklusti aukštesnio
rango pareigūnui ir klausyti jo nurodymų net ir tada, jei jie
nedirba tame pačiame skyriuje arba net tame pačiame polici­
jos biure. Nagi, pasakyk, kad aš teisus! Ką tik sukirtau lažybų
su kitais dviem idiotais, laimėtojas gaus pusę litro alaus...
Haris girdėjo, kaip netoliese krizena studijų draugai.
Jis užsimerkė. Žinoma, kad yra ko tikėtis ir ko laukti: lai­
ko, kuris prasidės po slegiančios šiandienos. Dienos, kai nie­
kas daugiau nebeslėgs.
- Turiu blogų žinių, Olegai. Mama guli Ulevolio ligoninėje.

- Norėčiau žuvies, - tarė Mona padavėjui. - Be bulvių, be

padažo ir be daržovių.
- Tada lieka vien tik žuvis, - atkreipė dėmesį padavėjas.
- Būtent, - patvirtino Mona ir grąžino valgiaraštį.
Apžvelgė pietaujančius lankytojus. Šiame naujame, bet
greitai išpopuliarėjusiame restorane jiedviem pavyko gauti
paskutinį dvivietį staliuką.
- Vien tik žuvis? - paklausė Nora, užsisakiusi Cezario
salotų be padažo, nors Mona žinojo, kad draugė neištvers ir
prie kavos paprašys deserto.
- Defingas, - paaiškino Mona.
- Defingas?
- Bandau sudeginti poodinio sluoksnio riebalus, kad išryš­
kėtų raumenys. Po trijų savaičių bus Norvegijos čempionatas.
261
 - Kultūrizmo? Tikrai dalyvausi?
Mona nusijuokė.
- Turi galvoje - su tokiu klubu? Kertu lažybų, kad viršu­
tinė kūno dalis ir kojos pelnys pakankamai taškų. Taip pat ir
mano pasiryžimas laimėti.
- Regis, nerviniesi.
- Žinoma.
- Dar liko trys savaitės, be to, juk niekada nesijaudini. Kas
yra? Ar viskas dėl tos vampyristo bylos? Beje, ačiū už patari­
mus. Smitas buvo tiesiog puikus. O ir Brat savaip pasistengė.
Ji bent jau atrodė gerai. Ar žinai Izabelę Skiojen, tą, kuri anks­
čiau dirbo Rotušėje? Ji skambino ir teiravosi, gal „Sekmadienio
žurnalas“ norėtų pasikviesti ir pakalbinti Mikaelį Beįmaną.
- Jis buvo kritikuojamas, kad taip ir nesučiupo Valentino
Jertseno. Ji skambino ir mums. Vaje, kokia energinga ponia!
- Nenorėjote to imtis? Dievulėli, viskas, kas prasideda
žodžiu „vampyristas“, patenka į pirmuosius puslapius.
- Aš nenorėjau to imtis. Bet mano kolegos ne tokie suma­
nūs kaip aš.
Mona paspaudė planšetinio kompiuterio mygtuką ir pa­
davė jį Norai, o ši garsiai perskaitė straipsnį VG tinklalapyje.
Buvusi miesto tarybos narė Izabelė Skiojen nepritaria Oslo
policijai pareikštai kritikai ir teigia, kad policijos viršininkas
veikė ryžtingai: „Mikaelis Beįmanąs ir jo vadovaujami parei­
gūnai atskleidė žudiko vampyristo tapatybę ir dabar sutelkė
visas jėgas jam surasti. Be to, policijos viršininkas į krimina-
listų grupę įtraukė pagarsėjusį žmogžudysčių tyrėją Harį Hūlę,
kuris noriai sutiko padėti savo buvusiam viršininkui ir nekan­
trauja uždėti tam vargšui iškrypėliui antrankius. “
Nora atidavė Monai planšetinį kompiuterį:
- Gana harry\ Šis žodis prasideda mažąja raide h. Beje,
ką manai apie Hūlę? Ar nusitemptum jį į lovą?*

* Miglota, neaišku. (Angį.)

262
 - Be abejo. O tu ne?
- Net nežinau. - Nora spoksojo į vieną tašką. - Nesitemp-
čiau jo. Gal tik šiek tiek paerzinčiau. Pirmyn, pirmyn, būk
gerutis, tik neliesk manęs čia arba čia ir jokiu būdu ne čia, -
Nora sukikeno.
- Vaje, - tarė Mona ir papurtė galvą. - Per tokias kaip tu
daugėja nesusipratimų, dėl kurių išprievartaujama.
- Nesusipratimų, dėl kurių išprievartaujama? Argi taip
sakoma? Ką tai reiškia?
- You tell me/ Su manimi niekam niekad nekilo jokių ne­
susipratimų.
- Pagaliau supratau, kodėl naudoji „Old Špice“.
- Ne, nesupratai, - nepiktai paprieštaravo Mona.
- Supratau! Saugaisi nuo prievartautojų. Argi ne? Naudo­
ji losjoną po skutimosi, kuris dvelkia testosteronu. Tai atbai­
do prievartautojus kaip ašarinės dujos. Bet ar pagalvojai, kad
tas kvapas atbaido ir visus kitus vyrus, Mona?
- Pasiduodu, - sudejavo Mona.
- Taip, pasiduok! Pasakok!
- Tai susiję su mano tėčiu.
- Kaip?
- Jis naudojo „Old Špice“.
- Žinoma! Jūs buvote tokie artimi. Vargšele, tu jo pasi­
ilgsti.
- Naudoju tą losjoną, kad man nuolat primintų apie patį
svarbiausią dalyką, kurio jis mane išmokė.
Nora sumirksėjo:
- Apsiskusti?
Mona nusijuokė ir čiupo stiklinę:
- Niekada nepasiduoti. Niekada.
Nora pakreipė galvą ir rimtai įsižiūrėjo į draugę:*

* Tai tu man pasakyk. (Angį.)

263
 - Mona, tu jaudiniesi. Kas yra?. Kodėl nepriėmei Skiojen
pasiūlymo? Tu juk atsakinga už vampyristo žmogžudystes.
- Nes turiu sužvejoti stambesnę žuvį.
Atėjus padavėjui, Mona patraukė rankas nuo stalo.
- Tikiuosi, kad tau pavyks, - tarė Nora ir pažvelgė į žu­
vies filė lėkštėje, kurią padavėjas padėjo priešas draugę.
Mona šakute smeigė į žuvį.
- Jaudinuosi ir dėl to, kad šiuo metu mus stebi.
- Ką čia paistai?
- Tikrai, ką gi aš čia paistau? Šito negaliu tau pasakoti,
Nora. Nei tau, nei kam nors kitam. Kadangi taip susitariau,
be to, turbūt dabar mūsų klausosi.
- Mūsų klausosi? Juokauji? Aš juk pasakiau, kad Hūlę... -
Nora užsispaudė burną ranka.
Mona nusišypsojo:
- Vargu ar tai bus panaudota prieš tave. Reikalas tas, kad
veikiausiai pavyks parašyti tokį sensacingą straipsnį, kokio
kriminalinių įvykių apžvalgininkams dar neteko. Ir tada tai
bent papasakosiu.
- Klok!
Mona ryžtingai papurtė galvą.
- Galiu papasakoti tik tiek, kad turiu pistoletą. - Ji pa­
tapšnojo per rankinę.
- Mona, tu mane gąsdini! O kas, jei jie išgirs, kad tu turi
pistoletą?
- Aš noriu, kad jie išgirstų. Tada jie supras, kad negali
prisigalvoti jokių nesąmonių.
Nora beviltiškai atsiduso:
- Bet jeigu tai pavojinga, kodėl privalai atlikti tai viena?
- Nes taip gimsta spaudos istorija, Nora. - Mona plačiai
išsišiepė ir kilstelėjo vandens stiklinę. - Jei viskas pavyks, už
kitus pietus mokėsiu aš. Ir nesvarbu, ar dalyvausiu kultūriz­
mo čempionate, ar ne, gersime šampaną.
- Gerai!
2 6 4
 - Atsiprašau, kad pavėlavau, - įeidamas atsiprašė Haris ir
uždarė tatuiruočių salono „Tatoos & Piercing“ duris.
- Vertinam prekių pasirinkimą, - nusišypsojo Ander-
sas Vyleris, stovėdamas už stalo šalia kreivakojo vyro, už­
simaukšlinusio kepurę su snapeliu ir užrašu VIF, vilkinčio
juodus marškinėlius su muzikinės grupės „Duster Du“ sim­
bolika. Vyras buvo su barzda, kuri, Hario įsitikinimu, vešėjo
jau tada, kai hipsteriai, kurie visada viską daro kaip susitarę,
liovėsi skutęsi.
- Netrukdysiu jums, - tarė Haris ir liko stovėti prie durų.
- Kaip jau sakiau, - aiškino barzdyla ir bakstelėjo į kata­
logą, - Šitie irgi skirti tik puošybai, į burną jų neįsikiši. O ir
dantys neaštrūs, išskyrus iltinius.
- O kaip šitie?
Haris apsidairė. Salone daugiau nieko nebuvo, o ir vie­
tos įsprausti dar ką nors vargiai ar būtų užtekę. Kiekvienas
kvadratinis metras, o ir kubinis metras, buvo išnaudoti.
Patalpos vidury stovėjo tatuiravimo kėdė, nuo lubų kabėjo
marškinėliai, visur stirksojo stovai su kūno auskarais, vit­
rinos su stambiais suvenyrais, kaukolėmis ir komiksų vei­
kėjais iš chromuoto metalo. Visos neužstatytos sienos buvo
apklijuotos tatuiruočių piešiniais ir nuotraukomis. Vienoje
nuotraukoje jis atpažino rusų kalinių tatuiruotę - Makarovo
pistoletą. Tos aplinkos žmonės žino reikšmę: ją išsitatuiruoja
policininką nužudęs asmuo. Neaiškios linijos bylojo, kad ta­
tuiruotė daryta senamadiškai - prie skutimosi mašinėlės pri­
tvirtinta gitaros styga, naudojant lydytą bato padą ir šlapimą.
- Ar visas tatuiruotes darėte pats? - paklausė Haris.
- Nė vienos, - atsakė vyras. - Jos surinktos iš visur. Šau­
nios, ar ne?
- Tuojau galėsime eiti, - tarė Andersas.
- Nėr kur skubėti, - užginčijo Haris.
265
 - Atleiskite, kad negaliu jums padėti, - kreipėsi barzdyla
į Vylerį. - Gal jūsų apibūdintą prekę rastumėte seksualinių
fetišų parduotuvėse.
- Ačiū, bet mes jau patikrinome.
- Aišku. Bet jei norit dar ką nors sužinoti, sakykit...
- Norim.
Abu atsisuko į aukštą policininką, rodantį pirštu į aukštai
ant sienos pakabintą piešinį.
- Iš kur gavote šitą?
Abu priėjo arčiau.
- Iš įlos kalėjimo, - atsakė barzdyla. - Šį piešinį atidavė
Rikas Heremas, buvęs kalinys ir tatuiruočių meistras. Jis mirė
Patajoje, Tailande, prieš dvejus ar trejus metus, iškart po to,
kai buvo paleistas iš kalėjimo.
*- Ar kam nors darei šio motyvo tatuiruotę? - paklausė
Haris ir pajuto, kaip jo žvilgsnį prikausto demono atvaizdas.
- Niekam. Niekas niekada nesiteiravo. Nelabai norisi
vaikštinėti su tokiu piešinuku.
- Niekam?
- Bent jau neteko girdėti. Bet dabar, kai apie tai prašneko­
te, man toptelėjo, kad kitados čia dirbo vyrukas, kuris sakėsi
matęs tokią tatuiruotę. Pavadino ją cin. Matot, cin ir seytan
yra vieninteliai turkiški žodžiai, kuriuos vis dar prisimenu.
Cin reiškia demonas.
- Ar jis sakė, kur matė tatuiruotę?
- Ne, o dabar jis grįžo į Turkiją. Bet jei tai svarbu, aš turiu
jo telefono numerį.
Haris ir Vyleris palaukė, kol vyras grįžo iš galinio kam­
barėlio, nešinas lapeliu su ranka užrašytu telefono numeriu.
- Tik įspėju, kad jis prastai kalba angliškai.
- Kaip...
- Ženklais ir mano darkyta turkų kalba, kurios šioje šaly­
je pramokstam, turkams pardavinėdami norvegiškus blynus,
ir darkyta norvegų kalba, kurios turkai pramoksta norvegams
2 6 6
pardavinėdami kebabus. Bet jis jau tikrai bus seniai pamir­
šęs, ko pramokęs. Siūlau pasinaudoti vertėjo paslaugomis.
- Dar sykį ačiū, - padėkojo Haris. - Bijau, kad mums
teks tą piešinį pasiimti. - Jis atsigręžė ieškodamas kėdės, kad
galėtų pasilypėti, ir pamatė, kad Vyleris jau laiko jam kėdę.
Haris žvilgtelėjo į besišypsantį jauną bendradarbį, tada
užsilipo ant kėdės.
- Ką darysim dabar? - paklausė Vyleris, jiems stovint Di­
džiojoje gatvėje, kuria kaip tik riedėjo tramvajus.
Haris įsikišo piešinį į vidinę striukės kišenę ir pakėlė akis
į Mėlynojo Kryžiaus emblemą ant fasado priešais.
- Dabar eisim į barą.

Jis žingsniavo ligoninės koridoriumi. Laikė priešais iškeltą

gėlių puokštę, dengiančią dalį veido. Nė vienas iš sutiktųjų
nekreipė į jį dėmesio, nei lankytojai, nei baltai vilkintys me­
dikai. Ramus širdies pulsas. Jo širdis plaka ramiai. Kai jam
buvo trylika metų, stengdamasis pamatyti kaimynę kitapus
tvoros, jis nukrito nuo sulankstomų kopėčių, susitrenkė galvą
į cementinę terasą ir neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, mama
gulėjo šalia, priglaudusi galvą jam prie krūtinės, tada jis už­
uodė nuo jos sklindantį levandų kvepalų aromatą. Mama
prisipažino maniusi, kad jis negyvas, nes negirdėjo širdies
plakimo. Buvo sunku suprasti, ar jos balsas kupinas palen­
gvėjimo, ar nusivylimo. Šiaip ar taip, ji nuvežė jį pas jauną
gydytoją, kuris labai pasistengęs pagaliau užčiuopė pulsą ir
pasakė, kad šis neįprastai silpnas. O juk po smegenų sukrė­
timo širdis dažniausiai dunksi smarkiai. Jį vis tiek paguldė į
ligoninę, savaitę jis gulėjo baltoje lovoje ir sapnavo aiškius
baltus sapnus, ryškius paveikslus, kokie rodomi filmuose, ku­
riuose vaizduojamas gyvenimas po mirties. Angeliškai baltus
sapnus. Ligoninėje niekas neparuošia tavęs tykančiai tamsai.
267
 Tamsai, tykančiai moters, gulinčios palatoje, kurios nu­
merį jam ką tik pasakė.
Tamsai, kuri tykos ir policininko pašėlusiu žvilgsniu, kai
šis sužinos, kas nutiko.
Ta tamsa tyko mūsų visų.

Haris pažvelgė į butelius ant veidrodinės lentynos. Pastebė­

jo, kaip aukso spalvos skystis jaukiai tvyksčioja atsispindint
šviesai. Rakelė miega. Dabar ji miega. Keturiasdešimt penki
procentai. Galimybė išgyventi. Alkoholio stiprumo procen­
tas beveik toks pats. Miegoti. Jis galėtų būti ten kartu su ja.
Haris nusuko žvilgsnį. Į Mehmeto lūpas, dėliojančias nesu­
vokiamus žodžius. Haris kažkur skaitė, kad turkų kalbos gra­
matika trečia pagal sunkumą pasaulyje. Rankose barmenas
laikė Hario telefoną.
- Sag olun\ - padėkojo Mehmetas ir atidavė Hariui tele­
foną. - Jis patvirtino, kad matė cin veidą ant vyro krūtinės
Sagenėje esančioje turkiškoje pirtyje, kuri vadinasi „Cagalo-
glu hamam“. Sakė, kad matė jį ten kelis kartus, paskutinį kar­
tą maždaug prieš metus, prieš grįždamas į Turkiją. Tas vyras
visada vilkėdavo chalatą, net ir pirtyse. Vienintelį kartą jis
matė tą tipą be chalato hararete.
- Hara-kur?
- Garinėje pirtyje. Durys prasivėrė, kelioms sekundėms
garas išsisklaidė, ir jis įžiūrėjo tą vyrą. Jis sakė, kad tokios
tatuiruotės nepamirši, tarsi būtum pamatęs patį seytan, ban­
dantį išsiveržti į laisvę.
- Mhm. Ar paklausei jo apie kokius nors ypatingus po­
žymius?*

* Ačiū. (Turk.)
2 6 8
 - Taip. Jis nepastebėjo jūsų minėtų randų po smakru ar
ko nors panašaus.
Haris mąsliai linktelėjo, o Mehmetas nuėjo įpilti jiems
dar kavos.
- Stebėsime pirtį? - paklausė Vyleris, sėdintis ant baro
kėdės šalia Hario.
Haris papurtė galvą.
- Nežinome, kada jis pasirodys, gal išvis niekada, o jei tai
ir nutiktų, mes net nežinome, kaip Valentinas atrodo.
Mehmetas grįžo ir pastatė puodelius ant baro priešais juos.
- Ačiū už pagalbą, Mehmetai, - padėkojo Haris. - Būtu­
me sugaišę visą dieną, kol būtume radę profesionalų vertėją.
Mehmetas gūžtelėjo.
- Jaučiu, kad privalau padėti. Juk prieš nužudoma Elyzė
lankėsi čia.
- Mhm. - Haris spoksojo į kavos puodelį. - Andersai?
- Taip? - Anderso Vylerio balsas nuskambėjo džiugiai,
gal dėl to, kad Haris pirmą kartą ištarė jo vardą.
- Gal gali privažiuoti prie pat durų?
- Taip, bet automobilis stovi visai netoli...
- Susitiksime ten.
Vyleriui išėjus pro duris, Haris siurbtelėjo kavos.
- Tai ne mano reikalas, Mehmetai, bet ar tu įklimpai į bėdą?
- Bėdą?
- Niekada nebuvai sulaikytas ar baustas, aš patikrinau,
bet tipas, kuris buvo čia ir dingo vos mums įėjus, buvo. Ir
nors jis neprisistatė, mes su Danialu Banksu esame seni pa­
žįstami. Ar patekai jam į nagus?
- Ką turite galvoje?
- Turiu galvoje, kad atidarei barą, o mokesčių inspekci­
ja teikia informaciją, kad neturi jokio turto. Banksas įgudęs
skolinti pinigus tokiems kaip tu.
- Tokiems kaip aš?
269
 - Tokiems, kurių paraiškas atmeta bankas. Jo veikla nelegali,
ar tą žinai? Lupikavimas, 295-asis Baudžiamojo kodekso para­
grafas. Pranešk apie jį policijai, taip išsikapstysi. Leisk tau padėti.
Mehmetas įsižiūrėjo į mėlynakį policininką. Tada link­
telėjo.
- Tu teisus, Hari..._
- Gerai.
- ...tai tikrai ne tavo reikalas. Regis, tavo kolega jau lau­
kia tavęs.

Jis uždarė palatos duris. Žaliuzės buvo nuleistos, vidun

skverbėsi keli šviesos spinduliai. Jis padėjo gėlių puokštę ant
staliuko galvūgalyje. Pažvelgė į lovoje miegančią moterį. Ši
atrodė tokia vieniša.
Jis užtraukė užuolaidas. Atsisėdo ant kėdės prie lovos,
iš striukės kišenės išsitraukė švirkštą ir nuo adatėlės nuėmė
kamštelį. Suėmė jos dilbį. Įsižiūrėjo į odą. Gyvo žmogaus
odą. Jam patinka oda. Jam kilo noras ją pabučiuoti, bet ži­
nojo, kad privalo susitvardyti. Planas. Reikia laikytis plano.
Tada įsmeigė adatos galiuką moteriai į ranką. Jautė, kaip ada­
ta lengvai sminga į kūną.
- Štai, - sušnabždėjo jis tyliai. - Dabar atimsiu tave iš jo.
Dabar esi mano. Tik mano.
Jis nuspaudė stūmoklį ir stebėjo, kaip tamsus skystis ište­
ka ir suplūsta į moterį. Pripildo ją tamsos. Ir miego.

- Į policijos biurą? - paklausė Vyleris.

Haris žvilgtelėjo į laikrodį. Dvi. Po valandos jis susitarė
susitikti su Olegu ligoninėje.
2 7 0
 - Į Ulevolio ligoninę, - tarė jis.
- Prastai jautiesi?
-Ne.
Vyleris delsė, bet nesulaukęs nieko daugiau įjungė bėgį ir
nuvažiavo.
Haris žvelgė pro langą ir svarstė, kodėl niekam apie tai
nepasakė. Jam reikės papasakoti apie tai Katrinai, žinoma,
praktiniais sumetimais. Ir ne vien dėl to. Ne, kam to reikia.
- Vakar vakare iš interneto parsisiunčiau „Father John
Misty“ muzikos, - prabilo Vyleris.
- Kodėl?
- Nes tu ją pagyrei.
- Tikrai? Tai šaunu.
Juodu daugiau nebesikalbėjo, pravažiavo pro Šv. Olavo
katedrą, Nordalio Bruno gatvę ir įsuko į Ulevolio kelią, prisi-
grūdusį pamažu riedančių automobilių.
- Stabtelėk prie tos stotelės, - paprašė Haris. - Pamačiau
vieną pažįstamą.
Vyleris pristabdė automobilį ir pasuko prie stotelės deši­
nėje, kur būriavosi mokiniai - akivaizdu, kad ką tik baigėsi
pamokos. Tikrai, ji juk eina į mokyklą. Mergaitė stovėjo kiek
nuošaliau klegančios paauglių grupelės, slėpdama po plau­
kais veidą. Gerai nežinodamas, ką išties nori pasakyti, Haris
nuleido lango stiklą ir šūktelėjo:
- Aurora!
Ilgakojė mergaitė krūptelėjo ir spruko kaip pabaidyta an­
tilopė.
Haris sėdėjo ir šoninio vaizdo veidrodėlyje stebėjo, kaip
ji skuodžia Ulevolio keliu link Šv. Olavo katedros.
- Ar tau pasirodžius jaunos panelės visada taip elgiasi? -
pasišaipė Vyleris.
Ji bėga priešinga kryptimi, nei pastatytas automobilis,
mąstė Haris. Net nesudvejojo. Mat jau buvo viską apsvars­
čiusi. Jei tenka nuo kažko sprukti, reikia bėgti ton pusėn, iš
kurios atvažiavo automobilis. Bet Haris nenutuokė, ką tai
2 7 1
reiškia. Gal kokia nors paauglių baimė. O gal tiesiog etapas,
kaip įvardijo Stolė.
Truputį pavažiavus Ulevolio keliu, automobilių kiek pra­
retėjo.
- Palauksiu čia, - tarė Andersas, sustojęs prie trečiuoju
numeriu pažymėto ligoninės pastato durų.
- Tai gali užtrukti, - įspėjo Haris. - Gal geriau pasėdėk
laukiamajame.
Vyleris šypsodamas papurtė galvą:
- Ligoninės kelia blogus prisiminimus.
- Mhm. Apie mamą?
- Iš kur žinai?
Haris patraukė pečiais:
- Iškart pamaniau apie artimą žmogų. Kai buvau mažas,
mano mama irgi mirė ligoninėje.
- Ar irgi dėl gydytojų kaltės?
Haris papurtė galvą.
- Ji negalėjo pasveikti. Tad kaltę prisiėmiau aš.
Vyleris kreivai šyptelėjo:
- Dėl mano mamos mirties kaltas baltą chalatą vilkintis
šundaktaris, laikantis save dievu. Dėl to nekelsiu kojos vidun.
Įeidamas Haris atkreipė dėmesį į išeinantį vyrą, sau prieš
veidą laikantį gėlių puokštę. Keista, juk gėlėmis nešinus žmo­
nes tikiesi pamatyti einančius į ligoninę, o ne iš jos.
Olegas laukė prie minkštasuolių. Jiems apsikabinant ap­
linkui esantys pacientai bei lankytojai ir toliau tyliai šneku­
čiavosi arba panirę į savo mintis vartė senus žurnalus. Olegas
buvo vos pora centimetrų žemesnis už Harį. Haris pamiršo,
kad vaikinas jau suaugo.
- Ar jie dar ką nors sakė? - pasiteiravo Olegas. - Kas jai
yra, ar tai pavojinga?
- Ne, - atsakė Haris. - Bet, kaip minėjau, per daug nesi­
jaudink, jie žino, ką daro. Jai sukėlė komą. OK?

2 7 2
 Olegas išsižiojo. Vėl užsičiaupė ir linktelėjo. Ir Haris pa­
matė. Kad Olegas suprato, jog Haris saugo jį, nesako tiesos.
Ir Olegas leidžia jam tai daryti.
Priėjusi slaugytoja pasakė, kad galima užeiti.
Haris žengė vidun pirmas.
Žaliuzės buvo nuleistos.
Jis priėjo prie lovos. Pažvelgė į išblyškusį veidą. Atrodė,
kad Rakelė nutolo dar labiau.
Tikrai per toli.
- A-ar ji kvėpuoja?
Kausimą uždavė Olegas. Jis stovėjo tiesiai Hariui už nuga­
ros. Kaip ir tada, kai buvo mažas berniukas ir ant Holmenko-
lio kalvų jiems reikėdavo praeiti pro didelius šunis.
- Taip, - patvirtino Haris ir linktelėjo blyksinčių aparatų
pusėn.
Jie prisėdo iš šonų, kiekvienas savo pusėje. Kiekvienas,
manydamas, kad nemato kitas, stebeilijo į žalią šokčiojančią
liniją ekrane.

Katrina nužvelgė rankų mišką.

Spaudos konferencija prasidėjo prieš penkiolika minučių,
darėsi akivaizdu, kad salėje visi nekantrauja. Jai buvo įdo­
mu, kas susirinkusiuosius jaudina labiausiai. Ar tai, kad nėra
naujienų apie policijos medžiojamo Valentino Jertseno bylą,
ar tai, kad nėra naujienų, jog Valentinas Jertsenas persekioja
kitas aukas. Po pastarojo užpuolimo praėjo keturiasdešimt
šešios valandos.
- Bijau, kad tiesiog pateiksime tuos pačius atsakymus į
tuos pačius klausimus, - prabilo ji. - Tad jei neturite naujų
klausimų...

273
 - Kaip reaguojate į tai, kad dabar turite išaiškinti ne dvi,
o tris žmogžudystes?
Klausimą uždavė žurnalistas, sėdintis konferencijų salės
gale.
Katrina pastebėjo, kad tarp susirinkusiųjų plinta nerimas
tarytum ratilai vandeny. Ji pasisuko į pirmoje eilėje sėdintį
Bjorną Holmą, bet šis tik gūžtelėjo. Ji pasilenkė prie mikrofono.
- Gali būti, kad kažkas gavo informacijos, kuri manęs dar
nepasiekė, tad šiuo metu negaliu atsakyti.
Kitas balsas:
- Gavome pranešimą iš Ulevolio ligoninės. Mirė Penelo­
pė Raš.
Katrina tikėjosi, kad iš jos veido nesimato, kaip ji sutri­
kusi. Penelopės Raš gyvybei pavojus negrėsė.
- Šios dienos konferenciją baigiame, kai žinosime dau­
giau, su jumis susisieksime. - Katrina susirinko popierius,
nedelsdama nulipo nuo pakylos ir nuskubėjo prie durų. - Kai
mes žinosime daugiau negu jūs, - piktai murmėjo sau pano­
sėje.
Ji žingsniavo koridoriais. Kas, po velnių, nutiko? Ar jai
netiko gydymas? Ji labai to tikėjosi. Tikėjosi, kad gaus me­
dicininį paaiškinimą apie netikėtą komplikaciją, staigų prie­
puolį, netgi ligoninėje įvykusią klaidą. Kad tik nebūtų kai kas
kito. Kad tik Valentinas nebūtų ištesėjęs savo pažado ir su­
grįžęs. Ne, tai neįmanoma, jie paguldė Penelopę į įslaptintą
palatą, kurios numerį žino tik patikimiausi pareigūnai.
Prie jos pribėgo Bjornas:
- Susisiekiau su Ulevolio ligonine. Jie sakė, kad Raš mirė
nuo apsinuodijimo, kurio jie nenustatė anksčiau, bet vis tiek
nebūtų galėję nieko pakeisti.
- Apsinuodijimo? Ar kalti įkandimai, ar ji apsinuodijo
ligoninėje?
- Neaišku, jie sakė, kad rytoj žinos daugiau.

274
 Velniava, koks chaosas. Katrina nekenčia chaoso. O kur
Haris? Velnias, velnias.
- Atsargiai, nepradurk kulniukais grindų plytelių, -
šnipštelėjo jai Bjornas.

Haris pasakė Olegui, kad gydytojai nežino. Kad niekas nenu­

statė priežasties. Jie šnektelėjo apie kelis praktinius dalykus,
kuriuos reikia padaryti. Daugiausia slogiai tylėjo.
Haris pažvelgė į laikrodį. Septynios.
- Tau reikėtų eiti namo, - tarė jis. - Užvalgyk ir išsimie­
gok. Rytoj tau reikia į paskaitas.
- Tik tokiu atveju, jei žinosiu, kad būsi čia, - atsakė Ole­
gas. - Negalim palikti jos vienos.
- Būsiu čia tol, kol mane išprašys lauk, o tai netrukus
nutiks.
- Bet ar pabūsi iki tol? Nevažiuosi į darbą?
- Darbą?
- Taip. Ar nuo šiol būsi čia, nebetirsi tos... bylos?
- Žinoma, kad ne.
- Žinau, koks būni, kai tiri žmogžudystes.
- Tikrai?
- Šiek tiek pamenu. O ir mama pasakojo.
Haris atsiduso:
- Nuo šiol būsiu čia. Prisiekiu. Pasaulis gali toliau gyvuo­
ti be manęs, bet... - jis susilaikė, nors likę žodžiai liko tvyroti
tarp jų: ...ne bejos.
Haris įkvėpė:
- Kaip jautiesi?
Olegas gūžtelėjo:
- Aš bijau. Jaučiu skausmą.

2 7 5
 - Žinau. Dabar jau bėk, rytoj po paskaitų ateisi vėl. Aš
būsiu čia nuo ryto.
- Hari?
- Taip?
- Ar rytoj jai bus geriau?
Haris pažvelgė į jį. Rudaakio juodaplaukio vaikino kūne
nebuvo nė lašo Hario kraujo, bet jis vis tiek pasijuto, tarsi
žiūrėtų į veidrodį.
- Ką pats manai?
Olegas papurtė galvą, ir Haris matė, kaip vaikinas tramdo
ašaras.
- Na, - tarė Haris. - Kai mano mama sirgo, rymojau šalia
jos lygiai taip pat. Valandų valandas, diena dienon. Buvau
mąžas berniukas, ir mane tai sugraužė.
Olegas nusišluostė akis plaštaka, šniurkštelėjo:
- Ar norėtum, kad nebūtum to daręs?
Haris papurtė galvą:
- Tas ir keista. Mes nedaug tesikalbėjome, ji buvo per sil­
pna. Ji tiesiog gulėjo, nežymiai šypsodama, ir vis labiau nyko,
tarsi saulėje palikto paveikslo spalvos. Tai mano baisiausi,
bet ir geriausi vaikystės prisiminimai. Ar supranti?
Olegas lėtai linktelėjo:
- Manau, kad taip.
Atsisveikindami jie apsikabino.
- Tėti... - sušnabždėjo Olegas, ir Haris pajuto, kaip į kak­
lo duobutę kapteli ašara.
Jis pats negalėjo verkti. Nenorėjo. Keturiasdešimt penki
procentai, keturiasdešimt penki gerieji procentai.
- Aš čia, mano berniuk, - tarė Haris kimiu balsu. Aptir­
pusia širdimi. Jis jautėsi stiprus. Jis sugebės.

2 7 6
 19 skyrius
Pirmadienio vakaras

Mona Do apsiavė sportinius batelius, bet jos žingsniai tarp

konteinerių vis tiek aidėjo. Savo mažą elektromobilį ji pa­
liko prie vartų ir nieko nelaukdama žengė į tamsią apleistą
konteinerių pristatytą teritoriją, kuri lyg kapinynas plytėjo
kadaise veikusio uosto vietoje. Eilės konteinerių stūksojo
tarsi paminklai apleistoms ir užmirštoms siuntoms, skirtoms
gavėjams, kurie bankrutavo arba jų atsisakė, o jų siuntėjai,
ko gero, nebeegzistavo ir negalėjo priimti grąžinamų prekių.
Todėl kroviniai galbūt amžiams įstrigo čia, Ormiojos saloje,
kuri labai skiriasi nuo visai greta esančio atnaujinto ir išpuo­
selėto Bjorvikos rajono. Ten vienas po kito dygsta išdailinti
prašmatnūs pastatai, o viską it brangakmenis karūną puošia
ledyną primenantys Operos rūmai. Mona buvo įsitikinusi,
kad ateis diena, kai šis pastatas taps paminklu naftos laikme­
čiui - kone socialdemokratų Tadžmahalu.
Mona ieškojo pasišviesdama atsineštu žibintuvėliu. Kelią
rodė dažais nuteplioti skaičiai ir raidės. Ji buvo apsimovusi
juodas tampres ir apsivilkusi juodą sportinį švarkelį. Vienoje
kišenėje turėjo ašarinių dujų balionėlį ir spyną, o kitoje - de­
vynių milimetrų kalibro pistoletą „Walther“, nušvilptą iš tė­
čio, kuris po medicinos studijų tarnavo sanitarijos leitenan­
tu, o paskui taip ir negrąžino ginklo.
Po plona vilnone palaidine jos širdis daužėsi vis smarkiau
ir smarkiau.
Užrašas H23 išryškėjo tarp dviejų eilių, kuriose stovėjo
po tris vienas ant kito sukrautus konteinerius.
Tikrai, ten dunkso narvas.
Jo dydis bylojo, kad jame gabentas kažkas didelis. Dram­
blys, gal žirafa ar begemotas. Narvo galas galėjo visiškai at­
sidaryti, bet buvo užrakintas milžiniška surūdijusia spyna.

277
Tačiau ilgojo šono vidury buvo mažesnės atrakintos durys,
ir Mona pagalvojo, kad jomis naudojosi prižiūrėtojai, kurie
maitino gyvūnus ir valė narvą.
Kai ji čiupo už grotų ir atidarė duris, šaižiai sugirgždė­
jo vyriai. Mona darsyk apsidairė. Veikiausiai jis jau čia, pri­
dengtas šešėlių arba pasislėpęs už vieno iš konteinerių, stebi,
ar ji laikosi susitarimo ir ateina viena.
Bet nebėra laiko abejoti ar delsti. Ji vadovavosi tokia
nuostata, kaip prieš keldama sunkų svarmenį per varžybas:
tikino save, kad sprendimas priimtas, kad tai paprasta, kad
neliko laiko galvoti, atėjo laikas veikti. Ji žengė į vidų, iš ki­
šenės išsiėmė atsineštą spyną ir prikabino prie durų rėmo ir
grotų virbo. Užrakino ją ir įsidėjo raktą į kišenę.
. Narvas trenkė šlapimu, bet ji negalėjo nuspręsti - gyvūnų
ar žmonių. Mona atsistojo narvo vidury.
Jis gali ateiti iš kairės arba iš dešinės pusės. Mona pakėlė
akis. O gal jis užsilipo ant konteinerių krūvos ir kalbėsis su
ja iš viršaus? Ji įjungė diktofoną ir padėjo ant dvokiančių ge­
ležinių grindų. Tada pasiraitojo kairę rankovę ir žvilgtelėjo į
laikrodį. 19.59. Pasiraitojo dešinę. Pulso matuoklis rodė 128.

- Labas, Katrina, čia aš.

- Kaip gerai, kad paskambinai, Hari, bandžiau su tavimi
susisiekti, ar negavai pranešimų? Kur tu esi?
- Namie.
- Penelopė Raš negyva.
- Komplikacijos. Skaičiau VG Nett.
- Ir?
- Mano galva pilna kitų minčių.
- Tikrai? Kokių?
- Rakelė guli Ulevolio ligoninėje.
278
 - O, ne. Ar kas rimto?
- Taip.
- Dieve mano, Hari. Labai rimto?..
- Nežinia. Bet nebegaliu dalyvauti tyrime. Nuo šiol būsiu
ligoninėje.
Tyla.
- Katrina?
- Tikrai? Taip, žinoma. Atleisk, tiesiog tiek daug visko
iškart pasakei. Žinoma, tave suprantu ir atjaučiu. Vajetau,
Hari, ar turi su kuo pasikalbėti? Ar nori, kad atvažiuočiau?
- Ačiū, Katrinas bet tau reikia sučiupti tą nusikaltėlį. Aš
paleidžiu savo grupę, tad mesk tas kortas, kurias turi. Pasi­
naudok Smitu. Jam dar sunkiau bendrauti su žmonėmis negu
man, bet jis nebijo ir drįsta mąstyti kitaip. O Andersas Vyle-
ris yra įdomus. Jau dabar duok jam daugiau atsakomybės ir
pažiūrėk, kas bus.
- Aš irgi taip pagalvojau. Jei kas nutiks, skambink. Kas
bebūtų.
- Gerai.
Ryšiui nutrūkus, Haris atsistojo. Nuėjo prie kavos aparato,
išgirdo, kad eidamas šliurina per grindis. Anksčiau jis niekada
nešliurino. Haris stovėjo virtuvėje su kavinuku rankoje, dairė­
si, neprisiminė, kur padėjo puodelį. Vėl pastatė kavinuką, at­
sisėdo prie virtuvės stalo ir pasirinko Mikaelio Beįmano tele­
fono numerį. Įsijungė atsakiklis. Na ir gerai, jis daug nekalbės.
- Čia Hūlė. Susirgo žmona. Aš išeinu iš žaidimo. Visiems
laikams.
Haris liko sėdėti ir pro langą žvelgė į miesto šviesas.
Galvojo apie afrikinį buivolą, kuriam į gerklę įsikirto liūtas.
Afrikinis buivolas stovi, jam iš žaizdų teka kraujas, bet jau gana
kraujuoti, jei tik jam pavyktų nusikratyti liūto, jis galėtų su­
trypti plėšrūną kanopomis ir subadyti ragais. Bet reikia pada­
ryti tai skubiai, mat trachėja užspausta ir buivolui trūksta oro.
Be to, atlekia dar daugiau liūtų, visas jų būrys suodė kraują.
279
 Haris matė šviesas, bet pagalvojo, kad jos atrodo neįpras­
tai nutolusios.
Sužadėtuvių žiedas. Valentinas užmovė jai žiedą ir grįžo.
Visai kaip Sužadėtinis. Velnias. Jis vengia tokių minčių. Lai­
kas ištuštinti galvą. Užgesinti, užrakinti ir eiti namo.
Štai taip.

20.14 vai. Moną pasiekė garsas. Jis atsklido iš tamsos, kuri,

jai stypsant narve, vis tirštėjo. Mona pastebėjo judesį. Kažkas
artėjo. Ji apmąstė kelis paruoštus klausimus, pasvarstė, ko
baiminosi labiausiai: ar kad jis ateis, ar kad neateis. Bet da­
bar ji nebebijo. Pajuto, kaip kakle tvinkčioja pulsas, ir čiupo
kišenėje gulintį pistoletą. Tėvų rūsyje ji treniravosi: šovė ir
pataikė į taikinį, esantį už šešių metrų, - į suplėkusį lietpaltį,
pakabintą ant betoninėn sienon įkaltos vinies.
Tamsą perskrodė ryški šviesa. Ją skleidė už kelių šimtų
metrų prie cemento talpyklų prišvartuoto krovininio laivo
žibintai.
Atbėgo šuo.
Jis atbidzeno prie narvo ir įsistebeilijo į Moną.
Gyvūnas atrodė panašus į benamį, mat buvo be antkaklio
ir toks liesas ir nušašęs, kad piršosi mintis, jog jis visą laiką
trinasi tik čia. Kai Mona buvo maža katėms alergiška mergai­
tė, ji tikėjosi, kad vieną dieną toks šuo nuseks paskui ją namo
ir niekada jos nepaliks.
Mona pažvelgė į trumparegio keturkojo akis ir pamanė,
kad žino, ką gyvūnas galvoja. Žmogus narve. Ji girdėjo, kaip
gyvūnas mintyse kvatoja.
Kurį laiką į ją pastebeilijęs šuo priėjo prie narvo, pakėlė
užpakalinę koją ir paleido srovę ant grotų ir grindų.
Tada nucaknojo tolyn ir prapuolė tamsoje.
Nepastatęs ausų ir nepašniukštinėjęs.
280
 Tada Monai paaiškėjo.
Niekas nepasirodys.
Ji pažvelgė į pulso matuoklį. 119. Pulsas lėtėjo.
Jo čia nėra. Tai kur jis?

Tamsoje Haris kažką įžiūrėjo.

Kiemo vidury, kur nepasiekia pro langus krintanti ar prie
laiptų įtaisytų žibintų metama šviesa, nejudėdamas stovėjo
rankas nuleidęs žmogus ir pro virtuvės langą spoksojo į Harį.
Haris palenkė galvą ir pažvelgė į kavos puodelį, tarsi būtų
nepastebėjęs silueto lauke. Jo tarnybinis pistoletas guli an­
trame aukšte.
Ar jam bėgti pasiimti ginklo?
Jeigu ten stypso prie medžiotojo artėjantis medžiojama­
sis, Hariui nesinorėtų jo nubaidyti.
Haris atsistojo, pasirąžė, žinojo, kad apšviestoje virtuvė­
je yra puikiai matomas. Tada nuėjo į svetainę, iš kurios irgi
vėrėsi langai į kiemą, pasiėmė knygą, skubiai žengė du žings­
nius iki lauko durų, čiupo gyvatvorių žirkles, kurias Rakelė
paliko prie savo guminių batų, atidarė duris ir nubėgo laip­
tais žemyn.
Žmogaus siluetas vis dar nejudėjo.
Haris sustojo.
Sumirksėjo.
- Aurora?

Haris naršė po virtuvinę spintelę.

- Kardamonas, cinamonas, ramunėlės. Kiek visko... O aš
geriu kavą, tad nežinau, ką pasiūlyti.
281
 - Cinamonas bus gerai, - atsakė Aurora.
- Štai, - tarė Haris ir ištiesė jai dėžutę.
Ji išsiėmė arbatos pakelį, o Haris stebėjo, kaip mergaitė
panardina jį į puodelį su garuojančiu vandeniu.
- Šiandien pabėgai iš policijos biuro, - pradėjo jis.
- Taip, - patvirtino Aurora, maišydama arbatą šaukšteliu.
- Taip pat ir iš autobuso stotelės.
Aurora neatsakė, jai ant veido užkrito plaukai.
Haris atsisėdo, gurkštelėjo kavos. Davė jai tiek laiko, kiek
reikia, nedrumstė tylos žodžiais, reikalaujančiais atsakymo.
- Nemačiau, kad privažiavai tu, - galiausiai paaiškino
ji. - Noriu pasakyti, kad pamačiau vėliau, bet tada jau bu­
vau persigandusi, juk prireikia šiek tiek laiko, kol smegenys
įtikina kūną, kad viskas gerai. O per tą laiką mano kūnas jau
buvo kažin kur.
- Mhm. Ar tu ko nors bijai?
Ji linktelėjo.
- Bijau dėl tėčio.
Haris apmirė, nebenorėjo tęsti pokalbio, nenorėjo gilin­
tis. Bet privalėjo.
- Ką tėtis padarė?
Aurorai akyse tvenkėsi ašaros.
- Jis mane išprievartavo ir pasakė, kad niekam negaliu
apie tai pasakoti. Nes tada jis nužudys...
Šleikštulys sukilo taip staiga, kad Hariui akimirksniu už­
gniaužė kvapą, o nurijus seiles stemplę ėmė deginti rūgštis.
- Ar tėtis sakė, kad nužudys?
- Ne! - tarp virtuvės sienų nuaidėjo staigus pykčio kupi­
nas riktelėjimas. - Vyras, kuris mane išprievartavo, pasakė,
kad nužudys tėtį, jei kam nors apie tai prasitarsiu. Sakė, kad
kartą vos nenužudė tėčio, o antrą kartą jo jau nieks nesulai­
kys.
Haris sumirkčiojo. Mėgino susivokti, pajuto ir palengvė­
jimą, ir siaubą.
2 8 2
 - Tave išprievartavo? - paklausė jis kuo ramiau.
Aurora linktelėjo, šniurkštelėjo ir nusišluostė akis.
- Mergaičių tualete. Tada, kai žaidėme rankinį. Tą pačią
dieną, kai susituokei su Rakele. Jis padarė tai ir išėjo.
Haris jautėsi taip, tarsi kristų.
- Kur galėčiau išmesti šitą? - Iškėlusi virš puodelio Auro­
ra laikė maskatuojantį arbatos pakelį.
Haris tiesiog ištiesė ranką.
Aurora abejodama pažvelgė į jį, tada paleido pakelį. Haris
suspaudė kumštį. Jautė, kaip vanduo degina odą, teka jam pro
pirštus.
- Ar jis tave sužeidė?
Ji papurtė galvą:
- Jis laikė mane sugriebęs, todėl liko mėlynių. Pasakiau
mamai, kad susitrenkiau per rankinio rungtynes.
- Nori pasakyti, kad iki šiol niekam apie tai nepasakojai?
Ji papurtė galvą.
Haris jau ruošėsi apeiti stalą ir apkabinti Aurorą. Bet jam
laiku dingtelėjo, ką Smitas aiškino apie artumą ir intymumą.
- Tai kodėl atėjai ir papasakojai man dabar?
- Nes jis žudo kitus žmones. Laikraštyje mačiau piešinį.
Tai jis, tas vyras keistomis akimis. Dėde Hari, privalai man
padėti. Turi padėti apsaugoti tėtį.
Alsuodamas pražiota burna Haris linktelėjo.
Aurora pakreipė galvą, atrodė susirūpinusi.
- Dėde Hari?
- Taip?
- Ar tu verki?
Lūpų kamputyje Haris pajuto pirmos ašaros sūrumą. Vel­
nias.
- Atleisk, - tarė jis kimiu balsu. - Ar skani arbata?
Kai Haris pakėlė akis, susitiko su jos žvilgsniu. Šis visiš­
kai pasikeitė. Tarsi būtų atsivėręs. Tarsi pirmą kartą po ilgo
laiko savo gražiomis akimis ji būtų pažvelgusi į aplinkinį, o
283
ne į vidinį pasaulį. Kaip visus tuos kartus, kai buvo su ja su­
sitikęs.
Aurora atsistojo, stumtelėjo puodelį į šoną, apėjo stalą.
Pasilenkė prie Hario ir jį apkabino.
- Viskas gerai, - ramino ji. - Viskas gerai.

Marta Rud priėjo aptarnauti lankytojo, įžengusio pro ištuštė­

jusio restorano „Schroder“ duris.
- Atsiprašau, bet prieš pusę valandos nustojome pilstyti
alų, o po dešimties minučių užsidarome.
- Atneškit man kavos, - tarė jis ir nusišypsojo. - Išgersiu
ją greitai.
Marta nuėjo į virtuvę. Virėjas iškeliavo namo prieš pusę
valandos, Nina taip pat. Įprasta, kad taip vėlai pirmadienio
vakarais restorane lieka tik viena padavėja, tačiau nors lan­
kytojų buvo mažai, ji šiek tiek jaudinosi, mat pirmą vakarą
dirbo viena. Buvo sutarta, kad uždarius restoraną ateis Nina
ir padės atlikti kasos apskaitą.
Vanduo vienam kavos puodeliui užplikyti virduly užvirė
per kelias sekundes. Ji įdėjo tirpios šaltyje garintų pupelių
kavos. Tada grįžo ir pastatė puodelį su kava priešais vyrą.
- Ar galiu tavęs kai ko paklausti? - pasiteiravo jis ir įsi­
spoksojo į garuojantį puodelį. - Jei jau esame čia vienudu.
- Taip, - sutiko Marta, nors galvoje turėjo „ne“.
Ji tenorėjo, kad lankytojas išgertų kavą, išeitų, leistų už­
rakinti duris ir sulaukti Ninos. Tada ji galėtų traukti namo.
Rytoj pirma paskaita prasideda penkiolika po aštuonių.
- Ar ne čia lankosi garsusis žmogžudysčių tyrėjas? Haris
Hūlė?
Marta linktelėjo. Tiesą sakant, tol, kol minėtasis tyrėjas
neapsilankė, ji nieko nebuvo girdėjusi apie tą aukštą vyrą su
284
bjauriu randu ant veido. Tada Nina išsamiai papasakojo, kas
per vienas yra Haris Hūlė.
- Kur jis mėgsta sėdėti?
- Sakoma, kad čia, - tarė Marta ir parodė į staliuką kam­
pe prie lango. - Bet dabar jis lankosi čia ne taip dažnai kaip
anksčiau.
- Žinoma, anot jo, skuba uždėti antrankius tam „vargšui
iškrypėliui“, tad jam tikrai nelieka laiko sėdėti čia. Bet tai vis
tiek;o vieta. Ar supranti?
Marta šypsodama linktelėjo, nors tikrai nebuvo įsitikinu­
si, kad supranta.
- Koks tavo vardas?
Marta delsė, jai nepatiko, kokia linkme krypsta pokalbis.
- Mes uždarome po šešių minučių, tad jei spėsite išgerti
visą kavą, būtų geriau, jei...
- Marta, ar žinai, kodėl esi strazdanota?
Ji sustingo. Iš kur tas tipas žino jos vardą?
- Supranti, kai buvai maža ir be strazdanų, vieną nak­
tį nubudai. Tave kankino kabuslar, baisus sapnas. Tebesi-
jautei išsigandusi, todėl nubėgai į mamos miegamąjį, kad ji
patikintų, jog pabaisų ir vaiduoklių nėra. Bet ten, kambary,
susiraitęs mamai ant krūtinės kiūtojo nuogas juosvai mels­
vas žmogėnas. Ilgomis smailiomis ausimis, kruvinais lūpų
kampučiais. Kol stovėjai ir spoksojai, jis išpūtė skruostus ir,
tau nespėjus pasitraukti, iš burnos išpurškė visą kraują, tad
aptaškė tau veidą ir krūtinę. Ir tas kraujas, Marta, niekada
nedingo, nesvarbu, kiek plovei ar šveitei. Tad atsakymas yra
paprastas, bet jis nieko nepaaiškina, Marta. Tiesiog atsidūrei
netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Pasaulis tiesiog netei­
singas.
Vyras pakėlė puodelį prie lūpų, plačiai išsižiojo ir susipy­
lė vis dar garuojantį tamsų skystį į burną. Marta kvėptelėjo,*

* Košmaras. (Turk.)
285
ją sukaustė siaubas, pritrūko oro, apėmė baimė dėl to, kas
nutiks, nors dar nežinojo kas. Paskui ji nebespėjo pamatyti
jam iš burnos trykštančios čiurkšlės, tik pajuto veidą degi­
nančią kavą.
Apakinta nusisuko, paslydo ant išsiliejusios kavos, į grin­
dis susitrenkė kelį, bet pašoko ir puolė prie durų, bėgdama
nuvertė kėdę, kad jį sulaikytų, bandė išmirksėti kavą iš akių.
Stvėrė durų rankeną ir trūktelėjo. Užrakinta. Ji girdėjo, kaip
už nugaros girkši batų padai, nykščiu ir smiliumi bandė su­
imti spynos suktuką, bet nespėjo nieko padaryti, tik paju­
to, kaip ją čiumpa už diržo ir trūkteli atgalios. Ji parkrito
ant visų keturių. Bandė rėkti, bet įstengė tik tyliai verkšlenti.
Žingsniai artėjo. Jis sustojo priešais. Klūpėdama keturpėsčia
Marta nenorėjo pakelti akių ir pažiūrėti į jį. Vaikystėje ji nie­
kada nesapnavo juosvai melsvo žmogėno, tik vyrą šuns galva.
Ir ji žinojo, kad pakėlusi akis tokį ir pamatytų. Todėl žvelgė
žemyn, į smailias kaubojiškų batų nosis.

20 skyrius
Antradienio naktis

- Klausau.
- Hari?
- Taip.
- Nežinojau, ar čia tikrai tavo numeris. Čia Nina. Iš
„Schroder“. Žinau, kad jau pusė dviejų, atleisk, kad pažadi­
nau.
- Aš nemiegojau.
- Paskambinau policijai, bet jie... tiesiog atvyko ir išvyko.
- Nurimk, Nina. Kas nutiko?
286
 - Skambinu dėl Martos, naujos merginos, kurią matei, kai
anądien pas mus lankeisi.
Haris pagalvojo apie paraitotas rankoves, jaudulį ir troš­
kimą gerai aptarnauti.
- Klausau.
- Ji dingo. Atėjau čia prieš pat vidurnaktį, kad padėčiau
jai atlikti kasos apskaitą, bet restoraną radau tuščią. O duris -
atrakintas. Marta dirba gerai, mes buvome susitarusios susi­
tikti. Ji nebūtų tiesiog išėjusi ir neužrakinusi. Ji neatsiliepia,
o jos vaikinas sako, kad ji negrįžo namo. Policija paskambino
į Skubiosios medicinos pagalbos skyrių ir apskambino ligo­
nines, bet jos vardo sąrašuose nėra. Tada policininkė pasakė,
kad taip nutinka nuolat, žmonės dingsta keistomis aplinky­
bėmis, o po kelių valandų tiesiog atsiranda ir pateikia išsa­
mų paaiškinimą. Liepė paskambinti, jei Marta neatsirastų po
dvylikos valandų.
- Mhm. Nina, jie sako tiesą, tiesiog laikosi nuostatų.
- Taip. Bet... alio?
- Aš klausau, Nina.
- Kai tvarkiausi ir ketinau užrakinti, pamačiau, kad ant
staltiesės kažkas parašyta. Spėju, kad su lūpdažiu. Marta da­
žėsi lūpas būtent tokia raudona spalva.
- Supratau. Kas ten parašyta?
- Nieko.
- Nieko?
- Ne. Primena varnelę. Arba raidę V. Taip paženklintas
staliukas, prie kurio paprastai sėdi tu.

Trečia nakties.
Iš Hario lūpų išsiveržė riaumojimas, aidas pasklido tarp
plikų rūsio sienų. Haris žvelgė į geležinę štangą, kuri spaudė
287
ir slėgė, tirtančiomis rankomis laikė ją virš juosmens linijos.
Tada, sukaupęs paskutines jėgas, jis įstengė iškelti ją į vir­
šų. Diskams trinktelėjus vienam į kitą, Haris įstatė štangą į
laikiklį. Liko gulėti ant suoliuko ir gaudė kvapą.
Užsimerkė. Pažadėjo Olegui, kad bus su Rakele. Bet jam
reikia dalyvauti tyrime. Privalo jį sučiupti. Dėl Martos. Dėl
Auroros.
Ne.
Jau per vėlu. Tiek Aurorai, tiek Martai. Vadinasi, jam rei­
kia padaryti tai dėl tų, kurios dar netapo aukomis, kurias dar
galima išgelbėti nuo Valentino.
Juk padarys tai dėl jų, ar ne?
Jis čiupo štangą, pajuto, kaip geležis spaudžia nuospau­
das.
Tai, ką sugebi.
Jo senelis sakė, kad reikia daryti tai, ką sugebi. Kai močiu­
tė gimdė Hario tėtį, neteko tiek kraujo, kad pribuvėja iškvietė
gydytoją. Senelis, sužinojęs, kad negali niekuo padėti, neiš­
tvėrė močiutės riksmų ir išskubėjo laukan, pasikinkė arklį ir
plūgu vagojo dirvą. Ginė gyvulį, pliekė botagu ir rėkė, kad
tik negirdėtų iš namo sklindančių aimanų. Pats irgi iš visų
jėgų stūmė plūgą, kol galiausiai senas sartis ėmė svirduliuo­
ti ir timpčioti pakinktus. Kai riksmai nutilo ir į lauką išėjęs
gydytojas pasakė, kad mama ir vaikas išgyvens, senelis puolė
ant kelių, pabučiavo žemę ir padėkojo Dievui, kurio netikėjo.
Tą pačią dieną arklys krito ir nugaišo.
O dabar lovoje guli Rakele. Nebyli. Ir jam reikia apsi­
spręsti.
Taiy ką sugebi.
Haris pakėlė štangą nuo laikiklio ir nuleido prie krūtinės.
Giliai įkvėpė. Įtempė raumenis. Suriaumojo.

288
 II DALIS

* 21 skyrius
Antradienio rytas

Laikrodis rodė 07.30 vai. Dulkė lietus. Eidamas per gatvę

Mehmetas pastebėjo prie baro „Jealousy“ stovintį vyriškį. No­
rėdamas geriau įsižiūrėti šis buvo priglaudęs delnus prie stiklo
kaip žiūronus. Pirmiausia Mehmetas pagalvojo, kad prisistatė
Danialas Banksas, iš pat ryto panoręs atsiimti savo pinigus,
bet priėjęs arčiau pamatė, kad vyras aukštesnis ir šviesaus gy­
mio. Jam dingtelėjo, kad bus atkiūtinęs koks nors prasigėręs
klientas, vis dar manantis, jog baras atidaromas septintą ryto.
Bet kai vyras vėl atsisuko į gatvę ir įtraukė tarp lūpų ky­
šančios cigaretės dūmų, Mehmetas pamatė, kad ten stovi po­
licininkas. Haris.
- Labas rytas, - pasisveikino Mehmetas ir išsitraukė rak­
tus. - Ištroškot?
- Taip. Bet atėjau pateikti pasiūlymo.
- Kokio?
- Tokio, kurį galėsi atmesti.
- Sudomino, - tarė Mehmetas, įleido policininką, įėjo vi­
dun ir užrakino duris. Nuėjęs prie baro įjungė šviesą.
- Iš esmės tai šaunus baras, - įvertino Haris, pasidėjo al­
kūnes ant stalviršio ir įkvėpė.

2 8 9
 - Gal norit jį nusipirkti? - sausai tarstelėjo Mehmetas ir
pripylė vandens į cezve> turkišką kavinuką.
- Taip, - atsakė Haris.
Mehmetas nusijuokė:
- Pasiūlykit kainą.
- Keturi šimtai trisdešimt penki tūkstančiai.
Mehmetas suraukė kaktą:
- Kaip sugalvojote tokią kainą?
- Pasakė Danialas Banksas. Šįryt buvau su juo susitikęs.
- Šįryt? Dar tik...
- Atsikėliau anksti. O jis irgi. Turiu galvoje, kad teko jį
pažadinti ir išversti iš lovos.
Mehmetas pažvelgė į raudonų kraujagyslių išvagotas Ha­
rio akis.
- Trumpai tariant, - pridūrė Haris, - žinau, kur jis gyve­
na. Paskambinau ir pateikiau pasiūlymą.
- Kokį?
- Kitokio pobūdžio. Tokį, kurio jis negalėjo atmesti.
- Ką tai reiškia?
- Išpirkau „Jealousy“ skolas už nominaliąją vertę ir paža­
dėjau neužsiundyti ant jo Ekonominių nusikaltimų skyriaus,
kad pritaikytų 295-ąjį paragrafą ir skirtų bausmę už lupika­
vimą.
- Juokaujat!
Haris patraukė pečiais:
- Gali būti, kad kiek perdedu, gal jis ir galėjo tą pasiū­
lymą atmesti. Juk sugebėjo man pareikšti, kad, deja, prieš
porą metų 295-ąjį paragrafą panaikino. Kur ritasi pasaulis,
kai nusikaltėliai išmano įstatymus geriau nei policininkai?
Vis dėlto jis nusprendė, kad sutartis su tavimi neverta to
vargo, kurio pažadėjau jam pridaryti kitose srityse. Taigi šis
dokumentas... - Haris padėjo ranka rašytą dokumentą ant
baro, - patvirtina, kad Danialui Banksui viskas sumokėta, o
aš, Haris Hūlė, esu išdidus Mehmeto Kalako baro „Jealousy“
2 9 0
savininkas, man priklauso 435 000 kronų vertės turtas ir su­
tarta palūkanų dalis.
Mehmetas paskaitė kelias eilutes ir papurtė galvą.
- Velniai rautų. Tiesiog turėjote pusę milijono, kurį iškart
įteikėt Banksui?
- Kadaise Honkonge dirbau skolų išieškotoju. Už tą dar­
bą... gerai mokėjo. Tad sukaupiau šiek tiek kapitalo. Banksas
gavo čekį ir banko sąskaitos išrašą.
Mehmetas nusijuokė:
- Tai dabar nelemtus procentus turėsiu mokėti tau, Hari?
- Nereikės to daryti, jei sutiksi su mano pasiūlymu.
- Kokiu?
- Kad skolą paversime nuosavybe.
- Tu perimi barą?
- Tampu bendrasavininkiu. Mes būsime partneriai, ir tu
galėsi išpirkti mano dalį kada tik panorėjęs.
- O ką turėsiu padaryti mainais?
- Tu eisi į turkišką pirtį, o mano draugas prižiūrės barą.
-A?
- Prakaituosi pirčių komplekse „Cagaloglu hamam“, oda
brinks, o tu lauksi, kol pasirodys Valentinas Jertsenas.
- Aš? Kodėl būtent aš?
- Nes po Penelopės Raš mirties tik tu ir penkiolikos metų
mergaitė esate vieninteliai gyvi žmonės, žinantys, kaip jis da­
bar atrodo.
- Aš nežinau...
- Atpažinsi jį.
- Kodėl taip manai?
- Juk pasakei, cituoju: „Neįsižiūrėjau pakankamai ilgai ir
aiškiai, kad galėčiau tiksliai apibūdinti."
- Būtent.
- Viena mano bendradarbė galėjo atpažinti visus kada
nors matytus veidus. Ji paaiškino, kad gebėjimas išskirti ir
atpažinti milijonus veidų slypi smegenų dalyje, kuri vadinasi
2 9 1
fusiform gyrus, o be šio gebėjimo mes kaip rūšis vargu ar bū­
tume išgyvenę. Ar gali apibūdinti baro lankytoją, kuris vakar
lankėsi čia paskutinis?
- Ee... ne.
- Vis tiek - jei jis dabar įžengtų, akimirksniu jį atpažintum.
- Turbūt.
- Kertu lažybų, kad taip.
- Iš keturių šimtų trisdešimt penkių tūkstančių kronų? O
kas, jeigu jo neatpažinsiu?
Haris papūtė apatinę lūpą.
- Tokiu atveju bent jau turėsiu barą.

07.45 vai. Mona Do atidarė VG redakcijos duris ir krypuoda­

ma įėjo vidun. Naktis buvo sunki. Nors iš konteinerių uosto
ji nuvažiavo tiesiai į klubą „Gain“ ir tiek daug treniravosi, kad
ėmė skaudėti visą kūną, vis vien negalėjo užmigti. Galiausiai
nusprendė aptarti tai su redaktoriumi ir nesigilinti į deta­
les. Paklausti jo, ar žurnalistą apmovęs šaltinis turi teisę būti
apsaugotas. Kitaip sakant, ar ji gali apie visa tai papasakoti
policijai? O gal verčiau palaukti ir pažiūrėti, gal tas tipas vėl
su ja susisieks. Gal vakar nepasirodė dėl rimtų priežasčių?
- Atrodai pavargusi, Do! - šūktelėjo redaktorius. - Ar
vakar dalyvavai vakarėlyje?
- I wish*, - atsakė Mona ir pasidėjo sportinį krepšį prie
savo stalo. Įsijungė kompiuterį.
- O gal kiek eksperimentavai?
- I wish, - garsiai pakartojo Mona, pakėlė galvą ir atvi­
rame biure virš kompiuterio monitoriaus pamatė daug veidų.

* Gerai būtų. (Angį.)

292
Spinduliuojančių šypsenomis, kupinų smalsumo. - Kas yra? -
šūktelėjo ji.
- Tik šiek tiek striptizo ir sekso su gyvūnais? - pasigirdo
tylus balsas, kurio ji nespėjo atpažinti, nes kelios merginos
pratrūko nevaldomai juoktis.
- Patikrink savo elektroninj paštą, - tarė vyriausiasis re­
daktorius. - Tokį laišką atsiuntė ir keliems iš mūsų.
Moną sukaustė šaltis. Kylant blogai nuojautai, ji spustelė­
jo klaviatūros mygtuką.
Siuntėjo adresas: smurtiniunusikaltimuskyrius@oslopol.no.
Teksto nebuvo, tik nuotrauka. Tikriausiai padaryta šviesai
jautriu aparatu, mat neatrodė, kad būtų tvykstelėjusi blykstė.
Turbūt fotografas naudojo teleobjektyvą. Kiek tolėliau dūla­
vo ant grotų besišlapinantis šuo, o vidury narvo stypsojo ji,
įsitempusi, išputusi akis kaip laukinis padaras.
Ją apmovė. Jai skambino ne vampyristas.

08.15 vai. Smitas, Vyleris ir Haris susirinko katilinėje.

- Žmogus dingo be žinios, gali būti, kad tai vampyristo
darbas, - aiškino Haris. - Vakar prieš pat vidurnaktį iš restora­
no „Schroder“ prapuolė Marta Rud, dvidešimt ketverių metų
mergina. Šiuo metu Katrina duoda nurodymus tyrėjų grupei.
- Nusikaltimo vietos tyrėjai jau ten, - pranešė Bjornas
Holmas. - Kol kas neradome jokių pėdsakų. Išskyrus tuos,
kuriuos paminėjai.
- Kokius? - paklausė Vyleris.
- Ant staltiesės lūpdažiu parašyta raidė V. Brūkšniai su­
jungti tokiu pačiu kampu kaip ir ant Ewos Dolmen durų.
Jo kalbą pertraukė Havajų gitaros garsai, ir Haris atpa­
žino gitaristą Doną Helmsą ir Henko Viljamso dainą „Širdis
apgavikė“.
293
 - Oho, atsirado telefoninis ryšys, - nusistebėjo Bjornas
Holmas ir iš kišenės išsitraukė telefoną. - Holmas. Ką? Ne­
girdžiu. Palauk.
Bjornas Holmas išėjo pro duris į Kulverteną.
- Gali atrodyti, kad šis pagrobimas susijęs su manimi, -
svarstė Haris. - Tai yra mano lankomas restoranas ir mano
mėgstamas staliukas.
- Tai negerai, -r įvertino Smitas ir papurtė galvą. - Jis ne-
besivaldo.
- Ar negerai, kad jis nebesivaldo? - pasitikslino Vyle-
ris. - Ar tai nereiškia, kad jis praras budrumą?
- Gal ir gerai, - sutiko Smitas. - Bet dabar, kai jį užplūdo
jausmas, kad yra galingas ir kontroliuoja padėtį, niekam ne­
bus leista šito iš jo atimti. Teisingai, Hari, jis tave medžioja.
Ar žinot kodėl?
- Dėl VG pasirodžiusio straipsnio, - paaiškino Vyleris.
- Tu vadini jį „vargšu iškrypėliu“, kuriam... kas ten para­
šyta?
- Kuriam uždėsi antrankius, - priminė Vyleris.
- O kai vadini jį vargšeliu, kėsiniesi atimti iš jo galią ir
sugebėjimą viską kontroliuoti.
- Taip jį pavadinau ne aš, o Izabelė Skiojen, bet dabar tai
nesvarbu, - tarė Haris ir pasitrynė sprandą. - Smitai, ar ma­
nai, kad jis naudojasi mergina tam, kad priartėtų prie manęs?
Smitas papurtė galvą.
- Ji negyva.
- Kodėl esi tuo įsitikinęs?
- Jis nenori susirėmimo, tik trokšta parodyti tau ir ki­
tiems, kieno rankose valdžia. Kad jis gali patekti į tavo aplin­
ką ir pačiupti vieną iš taviškių.
Haris staiga liovėsi trynęs sprandą.
- Vieną iš maniškių?
Smitas neatsakė.
Įėjo Bjornas Holmas.
294
 - Skambino iš Ulevolio ligoninės. Prieš pat Penelopės Raš
mirtį registratūroje pasirodė vyras ir prisistatė kaip vienas į
sąrašą įtrauktų artimųjų, buvęs sužadėtinis Roaras Vikas.
- Jis pirko sužadėtuvių žiedą, kurį Valentinas nugvelbė iš
buto, - priminė Haris.
- Pareigūnai susisiekė su Roaru ir paklausė, ar jis paste­
bėjo ką nors neįprasto, - pasakojo Bjornas Holmas. - Bet Ro­
aras Vikas tikino, kad ligoninėje jis nesilankė.
Katilinėje stojo tyla.
- Ne sužadėtinis... - apibendrino Smitas. - Bet tada...
Čiūžtelėjo Hario kėdės ratukai, ir baldas garsiai trenkėsi
į sieną.
Pats Haris jau buvo prie durų.
- Vyleri, eime!

Haris bėgo.
Atrodė, kad ligoninės koridoriai ilgėja ir platėja, didėja
greičiau, nei jis bėga, tarsi besiplečianti visata, kurios nepa­
jėgia aprėpti nei šviesa, nei mintis.
Jis vos neužkliudė iš palatos su stovu ir lašeline išėjusio
žmogaus.
Vieną ii taviškių.
Valentinas sučiupo Aurorą, nes ji Stolės Aunės duktė.
Martą Rud - todėl, kad ji dirbo Hario mėgstamoje vietoje.
Penelopę Raš - tam, kad visiems parodytų, ką gali.
Vieną iš taviškių.
301.
Haris sugriebė striukės kišenėn įdėtą pistoletą „Glock
17“. Ginklas pastaruosius pusantrų metų nepaliestas gulėjo
užrakintame stalčiuje antrame aukšte. Ryte Haris jį pasiėmė.
Ne dėl to, kad pamanė šiandien ginklu pasinaudosiąs. O dėl
295
to, kad pirmą kartą per trejus metus nebuvo tikras, jog nepri­
reiks juo pasinaudoti.
Kaire ranka jis atplėšė duris, kita atstatęs prieš save laikė
pistoletą.
Palata buvo tuščia. Visai tuščia.
Rakelės nebuvo. Lovos irgi.
Hariui pritrūko oro.
Jis nuėjo iki ten, kur būta lovos.
- Labai gaila, jūs pavėlavote, - pasigirdo balsas jam už
nugaros.
Haris akimirksniu atsisuko. Vyriausiasis gydytojas Ste-
fensas stovėjo tarpdury, rankas susikišęs į balto chalato kiše­
nes. Pamatęs pistoletą, kilstelėjo vieną antakį.
Kur ji? - sušvokštė Haris.
- Pasakysiu, kai patrauksite ginklą.
Haris nuleido pistoletą.
- Atliksime tyrimus, - atsakė Stefensas.
- Ar ji... ar ji OKI
- Būklė nepakitusi, stabiliai nestabili. Bet nesijaudinkit,
šią dieną ji išgyvens. Kaip kilo visa ši drama?
- Prie jos reikia budėti.
- Šiuo metu prie jos budi penki medikai.
- Prie jos palatos durų budės ir ginkluotas policininkas.
Neprieštaraujate?
- Ne, bet nesu už tai atsakingas. Ar bijote, kad čionai įsi-
gaus žudikas?
- Taip.
- Nes jūs bandote jį sučiupti, o Rakelė yra jūsų žmona?
Ligonio palatos numerį pasakome tik artimiesiems.
- Tai nesutrukdė į palatą patekti tam, kuris apsimetė Pe­
nelopės Raš sužadėtiniu.
- Tikrai?
- Būsiu čia tol, kol atvyks policininkas.

2 9 6
 - Tai gal norėtumėte puodelio kavos?
- Jums nereikia...
- Ne, bet reikia jums. Minutėlę luktelėkite, budinčiųjų
kabinete turime neįtikėtinai prastos kavos.
Stefensui išėjus iš palatos, Haris apsidairė. Kėdės, ant ku­
rių praeitą vakarą juodu su Olegu sėdėjo, stovi nepajudintos,
skirtingose čia buvusios lovos pusėse. Haris prisėdo, įsispok­
sojo į pilką grindų dangą. Jautė, kaip rimsta pulsas. Bet jį vis
tiek kamavo jausmas, kad palatoje trūksta oro. Saulės spindu­
lys prasiskverbė pro užuolaidų plyšį, tvykstelėjo ant grindų
tarp kėdžių, ir Harts pastebėjo šviesų plauką. Jis pakėlė radi­
nį. Ar gali būti, kad Rakelės ieškantis Valentinas visgi pateko
čionai, bet tiesiog pavėlavo? Haris nurijo. Dabar nėra jokios
priežasties apie tai galvoti, jo žmona saugi.
{ėjęs Stefensas ištiesė Hariui popierinį puodelį, gurkštelė­
jo iš savojo, prisėdo ant kitos kėdės priešais, abu vyrus skyrė
metro atstumas.
- Buvo atėjęs jūsų berniukas, - prašneko Stefensas.
- Olegas? Jis turėjo apsilankyti tik po paskaitų.
- Jis klausė, kur jūs. Matyt, susirūpino, kad palikote jo
mamą vieną.
Haris linktelėjo ir gurkštelėjo kavos.
- Tokiame amžiuje jaunuoliai dažnai piktinasi ir morali­
zuoja, - pabrėžė Stefensas. - Kaltina tėvą dėl visko, kas ne­
gerai, ir žmogus, kokiu jie kadaise norėjo tapti, staiga įkūnija
viską, kuo jie nenori tapti.
- Ar kalbate iš patirties?
- Žinoma, mes visada kalbame tik iš patirties, - Stefenso
veide šmėstelėjo šypsena.
- Mhm. Stefensai, ar galiu užduoti asmenišką klausimą?
- Žinoma.
- Ar verta?
- Atsiprašau?

297
 - Ar laimė, išgelbėjus gyvybę, verta to, kad kentėtumėte
tą neviltį, kuri užpuola neišgelbėjus gyvybės, kurią buvo g a ­
lima išgelbėti?
Stefensas pažvelgė Hariui tiesiai į akis. Gal tiesiog susiklos­
tė tokios aplinkybės, dviem vyrams sėdint vienam priešais kitą
tamsioje palatoje, - klausimai kyla tarsi savaime. It naktį prasi­
lenktų laivai. Stefensas nusiėmė akinius, rankomis persibraukė
veidą, lyg norėdamas nusimesti nuovargį. Tada papurtė galvą:
-Ne.
- Bet vis tiek dirbate šį darbą?
- Tai pašaukimas.
- Jūsų kabinete mačiau Nukryžiuotąjį. Jūs tikite pašau­
kimu.
- Hūle, manau, kad tikit ir jūs. Permatau jus. Gal tas pa­
šaukimas ir ne iš Dievo, bet jūs vis tiek jį jaučiate.
Haris nudelbė akis į puodelį. Stefensas teisingai įvardijo:
neįtikėtinai prasta.
- Ar tai reiškia, kad nemėgstate savo darbo?
- Nekenčiu jo, - nusišypsojo gydytojas. - Jei galėčiau pa­
sirinkti, būčiau pianistas.
- Bet ar gerai skambinate fortepijonu?
- Štai kur prakeikimas: nemoki daryti to, ką mėgsti, ir
puikiai darai tai, ko nekenti, argi ne taip?
Haris linktelėjo:
- Tai tikras prakeikimas. Darome tai, ką sugebame.
- O visi meluoja, kad sekdamas savo pašaukimu gausi at-
tygi-
- Gal pats darbas ir yra atlygis?
- Tik pianistui, kuriam patinka muzika, arba budeliui,
kuriam patinka kraujas. - Stefensas bakstelėjo į vardo kor­
telę ant chalato. - Gimiau ir užaugau mormonų šeimoje Solt
Leik Sityje, mane pavadino Džono Doilio Li garbei. Tasai
dievobaimingas ir taikus vyras 1857-aisiais iš bendruome­
nės vyresniųjų gavo įsakymą išžudyti būrį nedievobaimingų
2 9 8
atvykėlių, besibraunančių į jų teritoriją. Savo sielos kančias
jis aprašė dienoraštyje, teigdamas, kad ši užduotis atsiųsta
jam paties likimo, kad ją reikia tiesiog priimti.
- Mauntin Medou skerdynės.
- Tik pamanyk. Hūle, jūs išmanote istoriją.
- Dalyvavau FTB kursuose apie serijines žmogžudystes,
tad aptarėme ir žinomiausias masines žudynes. Bet turiu pri­
pažinti, kad nepamenu, kaip baigėsi jūsų bendravardžiui.
Stefensas žvilgtelėjo į laikrodį.
- Tikėkimės, kad apdovanojimas jo laukė danguje, nes
Žemėje nuo Džon6 Doilio Li visi nusisuko, taip pat ir dva­
singasis lyderis Brigamas Jangas. Džonas Doilis Li buvo nu­
teistas mirti. Mano tėvas manė, kad tai puikiai parodo, kas
nutinka sekantiems savo pašaukimu. Kai atsisakai lengvai
nuperkamos aplinkinių meilės ir vykdai tai, ko nekenti.
- Gal jis ne taip ir nekentė savo pašaukimo, kaip pats tvir­
tino.
- Ką turite galvoje?
Haris patraukė pečiais:
- Alkoholikas nekenčia alkoholio ir keiksnoja tą skystį,
mat šis griauna jam gyvenimą. Tačiau be to gėrimo jis neįsi­
vaizduoja savo gyvenimo.
- Kokia įdomi analogija. - Stefensas atsistojo, nuėjo prie
lango ir patraukė užuolaidas į šoną. - O kaip yra jums, Hūle?
Ar pašaukimas griauna jums gyvenimą, nors gyvenimo be jo
nesivaizduojate?
Haris prisidengė akis, pabandė įžvelgti Stefensą, bet buvo
apakintas staiga užliejusios šviesos.
- Ar jūs vis dar mormonas?
- Ar jūs vis dar tiriate bylą?
- Ko gero, taip.
- Mes negalime kitaip, ar ne? Man reikia dirbti, Hari.
Stefensui išėjus Haris pasirinko Gunaro Hageno telefono
numerį.
2 9 9
 - Labas, šefe, man reikalingas budintis policininkas Ule-
volio ligoninėje, - tarė jis. - Dabar pat.

Vyleris laukė ten, kur Haris ir liepė, stypsojo prie automobi­

lio, pastatyto prie ligoninės durų.
- Mačiau, kad atėjo policininkas, - tarė jis. - Ar viskas
gerai?
- Pareigūnas budės prie jos palatos durų, - atsakė Haris
ir įsitaisė keleivio pusėje.
Vyleris įsikišo tarnybinį pistoletą į dėklą ir atsisėdo prie
vairo.
- Ką darysime su Valentinu?
- Dievai žino.
Iš striukės kišenės Haris išsitraukė plauką.
- Gal mano įtarimai ir nepagrįsti, bet visgi liepk Teismo
medicinos tarnybai kuo skubiau jį ištirti, tiesiog reikia patik­
rinti, ar asmens, kurio yra šis plaukas, DNR nesutampa su
pavyzdžiais iš nusikaltimų vietų, OKI
Jie ramiai važiavo gatvėmis. Tarsi vaizdo įraše, sulėtintai
sukamame atgal, mat prieš dvidešimt minučių jie visu greičiu
lėkė priešinga kryptimi.
- Ar mormonai naudoja kryžių? - paklausė Haris.
- Ne, - atsakė Vyleris. - Jie teigia, kad kryžius simboli­
zuoja mirtį ir yra pagoniškas. Jie tiki prisikėlimu.
- Mhm. Taigi mormonas, ant sienos pasikabinęs Nukry­
žiuotąjį, prilygsta...
- Musulmonui, pasikabinusiam Mahometo atvaizdą.
- Būtent.
Haris pagarsino radijo imtuvą. „White Stripes“. „Blue Or­
chid“. Gitara ir būgnai. Nuogybė. Aiškumas.

300
 Jis pagarsino dar labiau, pats gerai nežinodamas, ką ban­
do užgožti.

Halsteinas Smitas suko nykščius. Katilinėje liko sėdėti vie­

nas, o be kitų pagalbos nedaug galėjo padaryti. Jis parengė
trumpą vampyristo portretą ir apžvelgė, ką internete rašo
apie vampyristo žmogžudystes. Susirado ir perskaitė visus
straipsnius, pasirodžiusius per penkias dienas po pirmos
žmogžudystės. Halsteinui Smitui ketinant padirbėti prie dak­
taro disertacijos, suskambo jo telefonas.
- Alio?
- Smitai? - pasigirdo moteriškas balsas. - Jums skambina
Mona Do iš VG.
- Štai kaip?
- Ar nustebote?
- Tiesiog nesitikėjau, kad čia yra ryšys.
- Beje, jei jau kalbame apie ryšius. Ar galite patvirtinti,
kad vampyristas atsakingas už tai, kad šiąnakt be žinios pra­
puolė restorano „Schroder“ darbuotoja?
- Patvirtinti? Aš?
- Dabar juk dirbate policijai, ar ne?
- Taip, bet neturiu teisės nieko sakyti.
- Ar dėl to, kad nežinote, ar dėl to, kad neleidžiama?
- Gal dėl abiejų dalykų. Jei ką nors ir sakyčiau, tai tik
bendrais bruožais. Kaip žmogus, kuris nusimano apie vam-
pyrizmą.
- Puiku! Tada pasinaudokim tinklalaide.
- Kuo?
- Radiju. VG turi savo radijo kanalą.
- Štai kaip.

3 0 1
 - Ar galėčiau jus pakviesti pakalbėti apie vampyristą?
Tiesiog bendrais bruožais.
Halsteinas Smitas galvojo.
- Man reikia gauti tyrėjų grupės vadovų leidimą.
- Puiku, tuomet su manimi susisiekite. Dar kai kas, Smi­
tai. Parašiau straipsnį" apie jus. Manau, kad buvote juo paten­
kintas. Dėl jo atsidūrėte įvykių centre.
- Taip. Turbūt.
- Ar atsilygindamas galite man pasakyti, kas iš biuro nu­
viliojo mane į konteinerių uostą?
- Nuviliojo kur?
- Niekur. Geros dienos.
Halsteinas Smitas sėdėjo ir žiūrėjo į telefoną. Konteinerių
uostą? Apie ką ji kalba?

Trulsas Berntsenas nužvelgė Megan Foks nuotraukas kom­

piuterio ekrane. Net baisoka, kaip ji pasikeitė. Gal kaltos
nuotraukos, o gal žinojimas, kad jai suėjo trisdešimt? Jis su­
vokė, ką su moters kūnu padaro gimdymas, tai juk puikiai pa­
vaizduota 2007-ųjų filme „Transformeriai“. O gal tai susiję su
tuo, kad jis pats per pastaruosius dvejus metus atsikratė as­
tuonių kilogramų riebalų, pakeitė juos keturiais kilogramais
raumenų ir išdulkino devynias moteris? Tai iš dalies išpildė
nepasiekiamą svajonę apie Megan Foks. Vienas šviesmetis
yra mažiau negu du. O gal viską pakeitė mintis, kad po de­
šimt valandų jis susitiks su Ūla Belman, vienintele moterimi,
kurios geidžia labiau už Megan Foks.
Pasigirdo kostelėjimas, ir jis pakėlė akis.
Greta stovėjo ranka į pertvarą atsirėmusi Katrina Brat.
Kai Vyleris išsikėlė į tą apgailėtiną berniukų klubą katilinėje,

302
Trulsas galėjo į valias žiūrėti serialą „Skydas“. Jis jau peržiū­
rėjo visus sezonus ir tikėjosi, kad inspektorės paskirta už­
duotis nesutrukdys jam dykinėti.
- Su tavimi nori pasikalbėti Beįmanąs, - pranešė ji.
- Gerai.
Trulsas išjungė kompiuterį, atsikėlė ir praėjo pro Katriną
Brat. Atsidūrė visai prie pat jos, tad jei ši kvėpintųsi, būtų už­
uodęs kvepalų dvelksmą. Jis manė, kad moterims reikėtų pasi­
kvėpinti. Ne tiek daug, kiek prisikvėpina dauguma, nuo to jos
tik apsinuodija specialiaisiais skiedikliais, bet šiek tiek. Pakan­
kamai, kad sužadintų vaizduotę apie tai, koks tikrasis jų kvapas.
Laukdamas lifto jis turėjo laiko pasvarstyti, ko galėtų no­
rėti Mikaelis. Bet Trulso galva buvo tuščia.
Vos įžengęs į policijos viršininko kabinetą Berntsenas su­
vokė, kad yra demaskuotas. Jis žvelgė į prie lango stovinčio
Mikaelio nugarą ir klausėsi jo žodžių:
- Tu nuvylei mane, Trulsai. Ar ta kekšė atėjo pas tave
pati, ar atvirkščiai?
Apėmė jausmas, kad kažkas išpylė ant jo kibirą vandens.
Kas, po velnių, nutiko? Ar Ūla palūžo ir graužiama sąžinės
prisipažino? O gal Mikaelis darė jai spaudimą? Ir ką, po vel­
nių, jam dabar sakyti?
Jis kostelėjo.
- Ji atėjo pas mane, Mikaeli. Ji pati šito norėjo.
- Žinoma, kad kalė to norėjo, jos pasiima viską, ką tik
gauna. Bet nemaniau, kad ji gaus tai iš tavęs, mano artimiau­
sio patikėtinio, po visko, ką mes kartu patyrėm.
Trulsui tiesiog galvoje netilpo, kad jis taip kalba apie savo
žmoną ir savo vaikų motiną.
- Nemanau, kad turėjau atsisakyti susitikti ir šnektelėti,
juk nieko daugiau nebūtų įvykę.
- Bet įvyko šis tas daugiau, ar ne?
- Nieko neįvyko.

303
 - Nieko? Ar nesuvoki, kad žudikui suteikei informaciją
apie tai, ką mes žinom ir ko nežinom? Kiek ji tau sumokėjo?
Trulsas sumirksėjo.
- Sumokėjo? - Jam pasidarė aiškiau.
- Kiek suprantu, Mona Do išgirdo naujienas ne už dyką.
Atsakyk, tik nepamiršk, kad pažįstu tave, Trulsai.
Trulsas Berntsenas plačiai išsišiepė. Jis neužkibo ant kab­
liuko. Jis pakartojo:
- Nieko neįvyko.
Mikaelis atsisuko, įsiutęs trenkė kumščiu per stalą ir su­
šnypštė:
- Ar manai, kad mes idiotai?
Trulsas stebėjo, kaip plačios balkšvos dėmės ant Mika­
elio veido plevena raudoniu, tada vėl nubąla, tarsi kraujas
audiniuose tekėtų tai į vieną pusę, tai į kitą. Bėgant metams
dėmės padidėjo it odą keičiančios gyvatės.
- Pasakyk, ką, jūsų nuomone, žinote? - paklausė Trulsas
ir neraginamas atsisėdo.
Mikaelis sutrikęs stebeilijosi į jį. Tada ir pats įsitaisė savo
kėdėje. Galbūt pastebėjo tai Trulso žvilgsnyje. Kad pavaldi­
nys nebijo. Jei Trulsą mes už borto, kartu jis nusitemps ir
Mikaelį. Panardins iki dugno.
- Žinau tai, - pradėjo Mikaelis, - kad ankstyvą rytą Ka­
trina Brat išdygo mano kabinete ir pranešė, jog, gavusi nu­
rodymą akylai tave stebėti, vienam pareigūnui pavedė nenu­
leisti nuo tavęs akių. Akivaizdu, kad jau tada kilo įtarimų, jog
tekini informaciją, Trulsai.
- Kokiam pareigūnui?
- Ji nesakė, o aš neklausiau.
Žinoma, kad ne, pamanė Trulsas. Jei jau patenki į keblią
padėtį, palanku tvirtinti, kad nieko nežinai. Gal Trulsas ir
nėra pats protingiausias pasaulyje, bet ne toks jau kvailas,
kaip mano jį supantys žmonės, ilgainiui jam net pavyko per­
prasti, kaip mąsto Mikaelis ir kiti, sėdintys pačioje viršūnėje.
3 0 4
 - Brat pareigūnas buvo labai aktyvus, - dėstė Mikaelis. -
Jis nustatė, kad pastarąją savaitę kalbėjai su Mona Do ma­
žiausiai du kartus.
Pareigūnas, kuris tikrina pokalbius, mintijo Trulsas. Ku­
ris susisiekė su mobiliojo ryšio operatoriais. Pareigūnas An-
dersas Vyleris. Trulsiukas ne toks ir kvailas, ne.
- Kad įrodytų, jog esi Monos Do šaltinis, jis paskambino
pačiai Monai. Apsimetė vampyristu ir, siekdamas gauti įro­
dymų, paprašė jos paskambinti savo šaltiniui ir paklausti apie
vieną detalę, kurią gali žinoti tik nusikaltėlis arba policija.
- Apie kokteiliiį plaktuvą?
- Taigi prisipažįsti?
- Taip, Mona man skambino.
- Gerai, nes šiąnakt pareigūnas pažadino Brat ir papasako­
jo, kad patikrino telefoninio ryšio operatoriaus pateiktą pokal­
bių sąrašą ir pamatė, jog Mona Do skambino tau iškart po to,
kai ją apmovė. Švelniai tariant, Trulsai, iš šito sunkoka išsisukti.
Trulsas patraukė pečiais.
- Nėra iš ko išsisukinėti. Mona Do paskambino man ir
paklausė apie kokteilių plaktuvą, o aš, savaime suprantama,
atsisakiau tai komentuoti ir pasiūliau jai susisiekti su tyri­
mo vadovais. Pokalbis truko dešimt ar dvidešimt sekundžių,
ką tikrai įrodo skambučių išklotinė. Gal Mona Do įtarė, kad
tai pokštas, kuriuo bandoma susekti jos šaltinį. Tad, užuot
skambinusi informacijos tekintojui, ji paskambino man.
- Pareigūnas pranešė, kad vėliau ji nuėjo į sutartą vietą
konteinerių uoste, tikėdamasi susitikti su vampyristu. Taigi
kažkas turėjo patvirtinti informaciją apie koktelių plaktuvą.
- Gal Mona Do pirmiausia susitarė susitikti, paskui susi­
siekė su savo šaltiniu ir susitiko su juo, o šis patvirtino. Tiek
policininkai, tiek žurnalistai žino, kad lengva gauti išklotines
ir sužinoti, kas kam skambino. Ir kada.
- Beje, jei jau apie tai prabilai, su Mona Do kalbėjai te­
lefonu dar porą kartų, ir pokalbiai truko po kelias minutes.
3 0 5
 - Patikrink išklotines. Mona Do visada skambino man, aš
niekada jai neskambinau. Kad toks pitbulis kaip Mona įsiti­
kintų, jog nieko neišpeš, prireikia kelių minučių, o jei ji vis
tiek neatstoja ir toliau ieško silpnos vietos, tai jau jos bėda. Iš
esmės dieną turiu nemažai laisvo laiko.
Trulsas atsilošė kėdėje. Sunėrė pirštus ir žvelgė į Mikaelį,
kuris sėdėjo ir linksėjo, tarsi svarstydamas, ką Trulsas pasa­
kė, galvodamas apie tai, kas dar galėtų tekinti informaciją.
Šypsenos šmėstelėjimas ir rudose akyse pasklidusi šiluma
rodė, kad Trulsui gali pavykti išsisukti, kad jis gali iš balos
išlipti sausas.
- Puiku, - tarė Mikaelis. - Bet dabar, kai išsiaiškinome,
kad nesi šaltinis, Trulsai, kaip manai, kas tas išdavikas?
Trulsas papūtė lūpas kaip tada, kai stora prancūzė, su
kuria susipažino internetu, paklausdavo: „Kada vėl susitik­
sime?“
- Ką gi. Tiriant tokią bylą niekas nenori būti pamatytas
per ilgai kalbantis su žurnaliste Do. Besišnekučiuojantį su ja
mačiau tik Vylerį. Bet, pala, jei gerai prisimenu, jis davė jai
savo telefono numerį. O Do paminėjo, kad ją galima surasti
sporto klube „Gain“.
Mikaelis Beįmanąs pažvelgė į Trulsą. Šiek tiek sutrikęs,
nežymiai šypsodamas, kaip žmogus, kuris po daugelio metų
sužinojo, kad sutuoktinis moka dainuoti, yra kilęs iš kilmin­
gos giminės ar turi universitetinį išsilavinimą.
- Taigi, Trulsai, tu darai užuominą, kad veikiausiai infor­
maciją tekina naujasis darbuotojas. - Beįmanąs mąsliai per­
sibraukė smakrą smiliumi ir didžiuoju pirštu. - Ši prielaida
yra savaime suprantama, kadangi informacija pradėta tekinti
visai neseniai, ir tai - kokio gi man reikėtų žodžio - atspindi
kultūrą, kuri Oslo policijoje susiformavo pastaraisiais me­
tais. Bet mes niekada nesužinosime, kas tekina informaciją,
kadangi žurnalistai įsipareigoję apsaugoti savo šaltinius.

306
 Trulsas pratrūko kvatoti kriuksėjimą primenančiu savo
juoku.
- Puiku, Mikaeli.
Mikaelis linktelėjo. Pasilenkė į priekį, Trulsui nespėjus
susivokti čiupo jį už marškinių apykaklės ir prisitraukė artyn.
- Tai kiek ta kekšė tau sumokėjo, Byvi?

22 skyrius
Antradienio popietė

Mehmetas apsisiautė chalatu. Spoksojo į telefono ekraną ir

apsimetė, kad nesidairo į ateinančius ir išeinančius iš rūbinės
vyrus. Įsigijus bilietą į turkišką pirtį „Cagaloglu hamam“, joje
galima būti neribotą laiką. Žinoma, jei jis valandų valandas
sėdės rūbinėje ir apžiūrinės nuogus vyrus, gresia pavojus,
kad greitai taps nepageidautinas. Todėl jis vis nueidavo pa­
sikaitinti tai į sauną, tai į tvankią garinę pirtį, tai pamirkti
į baseinus. Kai kuriuose vanduo buvo toks karštas, kad net
garavo, o kituose - šaltutėlis. Jis kaitaliojo buvimo vietą ir
dėl praktinių priežasčių: visos patalpos buvo pereinamos, su­
jungtos durimis, tad kilo grėsmė, kad jei sėdės vienoje vie­
toje, nepamatys visų lankytojų. Bet dabar rūbinėje pasidarė
taip šalta, kad jis norėjo vėl patekti į šilumą. Mehmetas dirs­
telėjo į laikrodį. Keturios. Tatuiruočių meistras iš Turkijos
sakė, kad vyrą su demono tatuiruote pirtyje matė ankstyvą
popietę, juk tikėtina, kad serijiniai žudikai irgi laikosi įpras­
tos dienotvarkės.
Haris Hūlė paaiškino, kad Mehmetas yra tobulas seklys.
Visų pirma, jis vienas iš dviejų žmonių, galinčių atpažinti

3 0 7
Valentino Jertseno veidą. Visų antra, jis turkas ir neišsiskiria iš
pirčių komplekso lankytojų, kurių dauguma yra jo tautiečiai.
Trečia, anot Hario, Valentinas akimirksniu perkąstų policinin­
ką. Be to, Smurtinių nusikaltimų skyriuje tikrai esama kurmio,
kuris suneša žinias VG ir dar dievai žino kam. Todėl apie šį
planą žino tik HarisTr Mehmetas. Bet Haris pažadėjo, kad vos
tik Mehmetas praneš pastebėjęs Valentiną, nepraėjus nė pen­
kiolikai minučių Šis bus apsuptas ginkluotų policininkų.
Haris taip pat pažadėjo Mehmetui, kad Eisteinas Eikelan-
das puikiai pavaduos jį bare „Jealousy“. Pro baro duris įėjo
kažkoks vyras, kuris atrodė kaip nutriušusi paukščių baidy­
klė, alsavo su kvapeliu ir vilkėjo hipiškus nutrintus džinsi­
nius drabužius. Mehmetui paklausus, ar kada stovėjo prie
baro, Eikelandas įsikišo tarp lūpų suktinę ir atsiduso: „Vaike­
li, stovėjau prie baro metų metus. Stovėjau, klūpėjau, gulėjau.
Bet niekada nedariau to anapus baro.“
Tačiau Eikelandas buvo Hario įgaliotinis, todėl Mehmetas
vylėsi, kad viskas baigsis geruoju. Haris tvirtino, kad viskas
truks ne ilgiau nei savaitę. Tada Mehmetas galės toliau dar­
buotis savo bare, kuris dabar priklauso ir bendrasavininkiui.
Gavęs baro raktą, prisegtą prie plastikinės raktinės - sudau­
žytos širdelės, „Jealousy“ logotipo, Haris žemai nusilenkė ir
priminė Mehmetui, kad reikės pasitarti dėl muzikos. Kad yra
žmonių, kuriems per trisdešimt, jų „neveža“ nauja muzika,
ir net tokius kaip Mehmetas, prasmegusius „Bad Company“
klampynėje, galima išgelbėti. Vien mintis apie tą diskusiją
padės ištverti savaitę nuobodulio, pamanė Mehmetas, išma­
niajame telefone skaitinėdamas VG, nors turbūt jau dešimt
kartų matė tuos pačius straipsnių pavadinimus. Jis pastebėjo
naują ir stabtelėjo.
„Žinomi vampyristai“. Jam spoksant į ekraną ir laukiant, kol
atsiųs tekstą, nutiko kai kas keisto. Tarsi akimirką jis būtų pristi­
gęs kvapo. Mehmetas pakėlė akis. Pamatė, kaip užsiveria į pirtis
vedančios durys. Jis apsidairė. Rūbinėje, kaip ir prieš tai, sėdėjo
3 0 8
trys vyrai. Kažkas įėjo ir perėjo patalpą. Mehmetas pasidėjo te­
lefoną į spintelę, užrakino ją, atsistojo ir nusekė iš paskos.

Gretimoje patalpoje tyliai supypė arbatinukas. Haris pažvel­

gė į laikrodį. Penkios po keturių. Jis atstūmė kėdę, sunėrė
rankas už galvos ir atsirėmė į betoninę sieną. Smitas, Bjornas
ir Vyleris sužiuro į jį.
- Nuo to laiko,*kai pradingo Marta Rud, praėjo šešiolika
valandų, - tarė Haris. - Kas naujo?
- Plaukas, - atsakė Bjornas Holmas. - Nusikaltimo vie­
tos tyrėjai aptiko jį prie restorano „Schroder“ lauko durų. Iš
pažiūros jis panašus į Valentino Jertseno plauką, rastą ant
antrankio. Nusiuntėme ištirti. Plaukas rodo vykus kovą ir tai,
kad šį kartą jis nesutvarkė aplinkos. Tai reiškia, kad jis nepa­
leido merginai kraujo, ir mes galime tikėtis, kad jiems išėjus
iš restorano ji dar buvo gyva.
- Ką gi, - prabilo Smitas. - Egzistuoja tikimybė, kad ji
gyva ir kad jis laiko ją kaip karvę.
- Karvę? - perklausė Vyleris.
Katilinėje stojo tyla. Haris nutaisė grimasą.
- Turi galvoje, kad... kad jis ją melžia?
- Per parą kūne atsinaujina vienas procentas raudonųjų
kraujo kūnelių, - paaiškino Smitas. - Geriausiu atveju tai gali
trumpam numalšinti jo norą gerti kraują. Blogiausiu atveju
jis tik dar labiau užsimanys valdyti padėtį ir jausti galią. Tada
vėl pradės persekioti tuos, kurie jį pažemino. Tai reiškia, kad
tave ir taviškius, Hari.
- Mano žmoną visą parą saugo policija, o sūnaus telefono
atsakiklyje palikau žinutę ir įspėjau, kad saugotųsi.
- Ar tai reiškia, kad jis gali kėsintis ir į vyrus? - paklausė
Vyleris.
309
 - Be abejo, - patvirtino Smitas.
Haris pajuto, kaip kišenėje vibruoja telefonas. Atsiliepė:
- Klausau.
- Čia Eisteinas. Kaip pagaminti kokteilį „Daikiri“? Atėjo
reiklus lankytojas, o Mehmetas neatsiliepia.
- Iš kur man žinoti? O pats klientas nežino?
- Ne.
- Kažkas su romu ir žaliąja citrina. Ar girdėjai kada apie
„Google“?
- Taip, nesu koks idiotas. Tai internete, ar ne?
- Pabandyk, gal tau patiks. Tai tiek, - Haris baigė pokal­
bį. - Sorry. Dar kas nors?
- Apklausėme netoli „Schroder“ buvusius žmones, - tarė
Vyleris. - Niekas nieko nematė ir negirdėjo. Keista, nes tai
labai judri gatvė.
- Pirmadienį apie vidurnaktį ten gali būti visiškai tuš­
čia, - atsiliepė Haris. - Bet kaip galima tame rajone nešti
žmogų, nesvarbu, sąmoningą ar ne, ir likti nepastebėtam?
Vargu ar įmanoma. Turbūt jis įsėdo į automobilį, kuris buvo
pastatytas prie pat durų.
- Valentino Jertseno vardu nėra registruotas joks auto­
mobilis, vakar šiuo vardu joks automobilis neišnuomotas, -
pranešė Vyleris.
Haris atsisuko į jį.
Vyleris nutaisė klausiamą žvilgsnį.
- Suprantu, tikimybė, kad jis naudosis savo vardu, lygi
nuliui, bet vis tiek patikrinau. Argi tai ne?..
- Taip, labai gerai, - sutiko Haris. - Nusiųsk fotorobotą
į automobilių nuomos kompanijas. Prie pat „Schroder“ yra
visą parą dirbanti parduotuvė „Deli de Luca“...
- Dalyvavau nusikaltimo vietos tyrėjų rytiniame susirin­
kime, jie patikrino vaizdo stebėjimo kameras, - tarė Bjor-
nas. - Nada.
- OKyar man reikia dar ką nors žinoti?
310
 - JAV stengiamasi gauti priėjimą prie aukų IP adresų pro­
gramoje „Facebook“, neturint teismo sprendimo ir remian­
tis vien tik teismo šaukimu, - pasakė Vyleris. - Tokiu atveju
nebūtų rodomas žinučių turinys, bet rodomi visi siuntėjų ir
gavėjų adresai. Užuot trukęs porą mėnesių, darbas truktų tik
porą savaičių.

Mehmetas stovėjo prie harareto, garinės pirties. Išėjęs iš rū­

binės jis pamatė, kaip užsiveria šios patalpos durys. O anąsyk
vyras su tatuiruote juk buvo pastebėtas hararete. Mehmetas
suprato, kad mažai tikėtina, jog Valentinas pasirodys pačią
pirmą dieną. O gal jis lankosi čia kelis kartus per savaitę? Tad
kam stypsoti ir delsti?
Mehmetas nurijo.
Tada atidarė harareto duris ir žengė vidun. Tirštiems ga­
rams sujudus, prasisklaidžius ir plūstelėjus pro duris, prasi­
skyrė tarpas. Mehmetas įsistebeilijo į pačiame viduryje ant
viršutinės pakylos sėdinčio vyro veidą. Akimirką jų žvilgs­
niai susitiko. Tada tarpas vėl prisipildė garų, veidas pradingo.
Bet Mehmetas pamatė pakankamai.
Tai jis. Vyras, tą vakarą lankęsis bare.
Ar jam iškart bėgti iš čia, ar šiek tiek prisėsti? Vyras juk
pastebėjo, kad Mehmetas spokso į jį, ir jeigu dabar Mehmetas
išeitų, vyrui kiltų įtarimų.
Mehmetas liko stovėti prie durų.
Apėmė jausmas, kad garai užkemša kvėpavimo takus. Jis
nebegali ilgiau laukti, jam reikia išeiti lauk. Mehmetas at­
sargiai pravėrė duris ir išsmuko. Stengdamasis nepaslysti ant
slidžių plytelių atsargiai nubidzeno į rūbinę. Keikėsi, nega­
lėdamas prisiminti pakabinamosios spynelės kodo. Keturi
skaičiai. 1683. Vienos mūšis. Tais metais pasaulyje dominavo
3 1 1
Osmanų imperija, bent jau tose pasaulio dalyse, kuriose buvo
verta dominuoti. Daugiau imperijai nebepavyko išsiplėsti.
Prasidėjo nuosmukis. Nesėkmė po nesėkmės. Ar dėl to jis
ir pasirinko šį skaičių? Kadangi jis tiesiog atspindi jo paties
istoriją: viską turi ir viską prarandi? Galiausiai jam pavyko
atrakinti. Jis pasiėmė telefoną, pasirinko numerį ir prisidė­
jo aparatą prie ausies. Spoksojo į vėl atsidarančias rūbinės
duris, baiminosi, kad bet kurią akimirką vyras gali įsiveržti
vidun ir jį užpulti.
- Klausau.
- Jis čia, - sušnabždėjo Mehmetas.
- Esi tikras?
- Taip. Hararete.
* - Stebėk. Būsim už penkiolikos.

- Ką? - paklausė Bjornas Holmas ir, užsidegus žaliai švie­

sai Hausmano gatvėje, paleido automobilio pavarą.
- Turkiškose pirtyse Sagenės rajone pasamdžiau savano­
rį, - atsakė Bjorno Holmo 1970 metų legendiniame automo­
bilyje „Volvo Amazon“ sėdintis Haris ir pažvelgė į šoninio
vaizdo veidrodėlį.
Iš pradžių automobilis buvo baltas, paskui jį perdažė juo­
dai ir pagražino marga ralio juosta, kertančia kapotą, stogą
ir bagažinę. Automobiliai, važiuojantys pavymui, skendėjo
juodame išmetamųjų dujų debesyje.
- Nepasitaręs su mumis? - Bjornas paspaudė signalą ir
aplenkė „Audi“.
- Tai šiek tiek prieštarauja taisyklėms, tad nenorėjau pa­
versti jūsų bendrininkais.
- Jei važiuosi Maridalio keliu, bus mažiau šviesoforų, -
priminė ant užpakalinės sėdynės sėdintis Vyleris.
312
 Bjornas įjungė žemesnę pavarą ir staiga pasuko dešinėn.
Haris pajuto, kaip jį suspaudžia seniems automobiliams „Vol­
vo“ būdingas trijų taškų saugos diržas, neturintis suktuko.
Haris vos galėjo pasijudinti.
- Kaip sekasi, Smitai? - paklausė jis, stengdamasis per­
rėkti variklio burzgimą, ir pažvelgė į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį. Šiaip nebūtų prašęs neseniai į grupelę pakviesto
moksliuko vykti vykdyti tokios nelengvos užduoties, bet pas­
kutinę sekundę visgi nutarė vežtis ir Smitą, nes pamanė, kad
gali tekti apsupti, o gal bus paimti įkaitai ir prireiks psicholo­
go gebėjimo, siekiant nuspėti Valentino veiksmus. Juk Smitas
teisingai įvertino Auroros būseną. Teisingai įvertino Harį.
- Tiesiog šiek tiek pykina, - tyliai atsakė Smitas. - Kas
čia per kvapas?
- Sena bėgių perjungimo svirtis, šildytuvas ir adrenali­
nas, - paaiškino Bjornas.
- Paklausykite, - prabilo Haris. - Būsime ten už dviejų
minučių, tad kartoju: Smitai, tu liksi automobilyje. Mudu su
Vyleriu eisime per pagrindines duris. Bjornas saugos užpaka­
lines duris. Ar supratai, kur jos yra?
- Aha, - atsakė Bjornas.- Ar vis dar palaikai ryšį su savo
žmogumi?
Haris linktelėjo ir prisikišo telefoną prie ausies. Jie pasuko
prie seno mūrinio pastato. Haris peržiūrėjo planus ir patikri­
no. Ten stovi buvęs fabrikas, kuriame dabar įsikūrusi spaustu­
vė, biurai, įrašų studija ir pirtis, visi naudojasi tomis pačiomis
užpakalinėmis ir tomis pačiomis pagrindinėmis durimis.
- Visi ginklai užtaisyti ir saugikliai patraukti? - priminė
Haris ir atsegęs saugos diržą lengviau atsikvėpė. - Sučiupsi-
me jį gyvą. Bet jei tai nepavyks...
Jis pakėlė akis į tviskančius langų stiklus abipus durų, iš­
girdo, kaip Bjornas tyliai planuoja:
- Policija, įspėjamasis šūvis, o kitas į niekšą. Policija,
įspėjamasis šūvis, o kitas...
313
 - Pirmyn, - paragino Haris.
Jie išlipo iš automobilio, perėjo šaligatviu, prie durų iš­
siskirstė.
Haris su Vyleriu palypėjo trimis laipteliais ir įėjo pro ma­
syvias duris. Koridoriuje tvyrojo amonio chlorido ir spaus­
tuvės dažų kvapas. Ant dvejų durų buvo pritvirtintos aukso
spalvos lentelės su įmantriomis raidėmis, ženklinančiomis,
kur įsikūrusios nedidelės advokatų kontoros, kurių viltin­
giems savininkams nepakako pinigų nuomotis biurus centre.
Ant trečių durų matėsi kuklus užrašas „Cagaloglu hamam“,
raidės buvo tokios mažos, jog susidarė įspūdis, kad jie nenori
sulaukti naujų lankytojų, dar nežinančių apie šią vietą.
Haris atidarė ir žengė vidun.
Pateko į koridorių apsilaupiusiais dažais, jame buvo kuk­
li registratūra, o joje sėdėjo treningą vilkintis juodabarzdis
vyras ir skaitė žurnalą. Jei Haris nežinotų, pamanytų, kad pa­
teko į bokso treniruočių salę.
- Policija, - šnipštelėjo Haris ir kyštelėjo savo dokumentą
vyrui po nosimi. - Sėdėk tyliai ir niekam nė žodžio. Viskas
baigsis po dviejų minučių.
Toliau žingsniuodamas koridoriumi Haris pamatė dvejas
duris. Ant vienų buvo parašyta „Rūbinė“, o ant kitų - „Ha­
mam“. Jis žengė į pirčių kompleksą, girdėjo, kad Vyleris seka
jam įkandin.
Siauroje ilgoje patalpoje rikiavosi trys baseinėliai. Deši­
nėje pusėje matėsi nišos su masažo stalais. Kairėje - dvejos
stiklinės durys; Haris nutuokė, kad ten pirtys. Prisiminė pa­
talpų planą ir kad gretimos medinės durys veda į tą pačią rū­
binę. Du artimiausiame baseine besimaudantys vyrai pakėlė
akis ir juos nužvelgė. Mehmetas sėdėjo ant taburetės prie sie­
nos ir apsimetė, kad žiūrinėja telefoną. Tada atskubėjo prie jų
ir parodė į stiklines duris su neryškiu užrašu „Hararet“.
- Ar jis vienas? - pasiteiravo Vyleris.

314
 Abu su Hariu išsitraukė savo pistoletus „Glock 17“. Ba­
seinuose jiems už nugarų pasigirdo nerimastingas šurmulys.
- Nuo tada, kai paskambinau, iš čia niekas neišėjo ir vi­
dun neįėjo, - sušnabždėjo Mehmetas.
Haris priėjo prie durų ir pamėgino pažvelgti vidun, bet
viskas buvo balta.
Jis parodė Vyleriui saugoti duris. Tada įkvėpė, jau ketino
žengti vidun, bet susilaikė. Batų skleidžiamas garsas. Valen­
tinui neturėtų sukelti įtarimo tai, kad įeina ne basas žmogus.
Haris nusiavė batus ir laisva ranka nusimovė kojines. Tada
trūktelėjo duris ir įėjo vidun. Aplink jį vinguriavo garai. Tar­
si jaunosios nuometas. Rakelė. Haris nežinojo, kodėl kilo ši
mintis, bet nuvijo ją šalin. Jis spėjo įžvelgti ant medinės pa­
kylos priešais jį sėdinčio žmogaus siluetą, tada uždarė duris,
ir viską užgožė baltuma. Siluetas ir tyla. Haris sulaikė kvė­
pavimą ir klausėsi kvėpavimo šalimais. Ar čia sėdintis vyras
spėjo pamatyti, kad įėjo apsirengęs žmogus su pistoletu? Ar
jis išsigando? Kaip Aurora, pamačiusi jo kaubojiškus batus
prie tualeto kabinos?
Haris iškėlė pistoletą ir žengė silueto pusėn. Balkšvume
išryškėjo sėdinčio vyro kontūrai. Haris spaudė gaiduko svir­
telę tol, kol pajuto pasipriešinimą.
- Policija, - įspėjo jis kimiu balsu, - nejudėk, arba aš šau­
siu. - Ir jam tvokstelėjo dar viena mintis. Kad esant tokioms
aplinkybėms jis paprastai pasakytų „arba šausim“. Tai tiesiog
psichologija, taip kyla įspūdis, kad policininkų daug, ir ti­
kėtina, kad sulaikomas žmogus iškart pasiduos. Tai kodėl jis
pasakė „aš“? Ir dabar, kai smegenys atsivėrė klausimams, pasi­
pylė visi: Kodėl čia jis, o ne „Deltos“ būrys, kuris ir paruoštas
tokioms operacijoms? Kodėl jis išties slapčia pasiuntė čionai
Mehmetą, o šiam paskambinus daugiau niekam nepranešė?
Pirštu Haris jautė švelnų gaiduko svirtelės pasipriešini­
mą. Labai švelnų.

315
 Du vyrai patalpoje, kurioje jų niekas nemato.
Kas galėtų paneigti, kad Valentinas, nužudęs ne vieną
žmogų plikomis rankomis ir geležiniais dantimis, užpuolė ir
Harį, ir šiam teko gintis.
- Vurmar - tarė žmogysta priešais ir iškėlė rankas į vir­
šų.
Haris pasilenkė arčiau.
Liesas vyrukas buvo nuogas. Išpūstos akys sklidinos bai­
mės. Ant krūtinės želia pilkšvi gyvaplaukiai. Ir daugiau nieko.

23 skyrius
Antradienis, vėlyva popietė

- Kas per velnias? - suriko Katrina Brat, čiupo nuo stalo

trintuką ir sviedė į Harį. Trintukas atsitrenkė į sieną jam prie
galvos. Haris sėdėjo susmukęs kėdėje. - Tarsi maža bėdų! O
tu sugebi pažeisti beveik visus policijos nuostatų paragra­
fus, negana to, dar ir kelis Norvegijos valstybinius įstatymus.
Apie ką galvojai?
Apie Rakelę, pamanė Haris ir atsilošė, o kėdės atlošas
trinktelėjo į sieną, aš galvojau apie Rakelę. Ir apie Aurorą.
-Ką?
- Pagalvojau, kad jei rasime būdą sučiupti Valentiną nors
viena diena anksčiau, išgelbėsime žmogaus gyvybę.
- Hari, nereikia! Velniškai gerai žinai, kad tai veikia šiek
tiek kitaip. Jei visi sumanytų daryti, ką pa...
- Tu teisi, aš žinau. Žinau ir tai, kad toli gražu nebuvo
lemta sučiupti Valentino. Jis pastebėjo Mehmetą, atpažino jį,*

* Nešauk! (Turk.)
3 1 6
nes buvo matęs bare, suprato, kas vyksta, ir kol Mehmetas
nuėjo į rūbinę ir man paskambino, Valentinas paspruko pro
užpakalines duris. Žinau ir tai, kad jei mums įsiveržus gari­
nėje pirtyje būtų sėdėjęs Valentinas Jertsenas, būtum senų
seniausiai man atleidusi ir dabar liaupsintum itin aktyvų ir
kūrybingą policijos darbą. Būtent tam ir sukūrei katilinės pa­
dalinį.
- Ak, tu niekšeli! - sušnypštė Katrina.
Haris matė, kaip ji dairosi, ką dar pačiupus nuo stalo ir
į jį paleidus, bet, laimė, ji nepalietė nei segiklio, nei šūsnies
laiškų, kuriuos amejrikiečių teisinės institucijos parašė feis-
buko vadovams.
- Aš tau nedaviau leidimo žaisti kaubojus. Dar neradau
nė vieno internetinio laikraščio, kurio pirmame puslapyje
nebūtų aprašytas įsiveržimas į turkišką pirtį. Pistoletas prie
ramaus baseino, nekalti civiliai ugnies linijoje, nuogas devy­
niolikmetis, kuriam grasinama ginklu. O suėmimas neįvyk­
dytas! Tai tiesiog taip... - ji pakėlė rankas ir žvilgsnį viršun,
tarsi leistų priimti nuosprendį aukštesnėms jėgoms, - ne­
mokšiška!
- Ar mane atleidi?
- Ar n o riy kad tave atleisčiau?
Haris įsivaizdavo. Raketė miega, plona vokų oda trūkčio­
ja, tarsi perduodama Morzės signalus iš Komos valstybės.
- Taip, - atsakė jis. Tada vaizduotėje iškilo Aurora, jos
nerimo ir skausmo kupinas žvilgsnis, jos sužeistas vidinis pa­
saulis, kuris niekada nepasveiks. - Ir ne. O ar tu nori mane
atleisti?
Katrina sudejavo, atsikėlė ir nuėjo prie lango.
- Taip, aš noriu atleisti, - tarė ji, atsukusi Hariui nuga­
rą. - Bet ne tave.
- Mhm.
- Mhm, - pamėgdžiojo ji.
- Norėtum papasakoti plačiau?
317
 - Mielai atleisčiau Trulsą Berntseną.
- Savaime suprantama.
- Taip, bet ne dėl to, kad jis nepakenčiamas ir tingus. Pa­
sirodo, jis nutekino informaciją laikraščiui VG.
- Ir kaip sužinojai?
- Andersas Vyleris paspendė spąstus. Jis nuėjo kiek per
toli, manau, kad norėjo už kažką atkeršyti Monai Do. Šiaip ar
taip, ji vargu ar sukels mums rūpesčių, mat jeigu mokėjo pa­
reigūnui už informaciją, puikiai žino, kad gali būti nubausta
už korupciją.
- Tai kodėl neatleidai Berntseno?
- Atspėk, - tarė ji ir grįžo prie stalo.
- Dėl Mikaelio Beįmano?
Katrina sviedė pieštuką, bet ne į Harį, o į uždarytas duris.
- Beįmanąs atėjo čionai, atsisėdo ten, kur dabar sėdi tu, ir
pasakė, kad Berntsenas įtikino jį savo nekaltumu. Jis taip pat
užsiminė, esą galimas daiktas, kad su VG atstovais kalbėjo
pats Vyleris, todėl dabar ir bando suversti kaltę Berntsenui.
Tačiau kol negalime nieko įrodyti, belieka veikti atsargiai ir
pagrindines jėgas skirti Valentino paieškoms. Tai yra svar­
biausia. Ką manai?
- Na. Gal Beįmanąs ir teisus, gal geriausia purvinus skal­
binius išsiskalbti vėliau. Po to, kai baigsis šios imtynės purve.
Katrina vyptelėjo:
- Kada čia taip sugalvojai?
Haris išsitraukė cigarečių pakelį.
- Beje, jei jau kalbame apie nutekėjimą. Laikraščiuose ra­
šoma, kad buvau pirčių komplekse, ir tai suprantama, mane
juk pažino. Bet kol kas niekas, išskyrus katilinės komandą,
nežino apie Mehmeto vaidmenį. Norėčiau, kad jo saugumo
dėlei taip ir liktų.
Katrina linktelėjo:
- Pasikalbėjau apie tai su Belmanu, ir jis sutiko. Virši­
ninkas teigia, kad jei paaiškės, jog naudojamės civiliais ir jie
318
dirba policijos darbą, mums tai bus labai nepalanku, atro­
dys, kad nebeturime už ko užsigriebti. Jis pasakė, kad apie
Mehmetą arba jo vaidmenį negalima niekam užsiminti, net
ir tyrėjų grupei. Manau, kad tai puiku, nors nuo šiol Trulsas
Berntsenas susirinkimuose nebedalyvaus.
- Tikrai?
Katrina timptelėjo lūpų kamputį:
- Jam paskirtas atskiras kabinetas, kur jis rašys ataskaitas
apie bylas, nesusijusias su vampyristo žmogžudystėmis.
- Tai visgi jį atleidai, - pareiškė Haris ir įsikišo cigaretę
tarp lūpų.
Jam prie šlaunies suvibravo telefonas. Haris jį išsitraukė.
Gauta žinutė nuo gydytojo Stefenso:
„Tyrimai atlikti. Rakelė parvežta į palatą Nr. 301.“
- Man reikia eiti.
- Ar tu vis dar su mumis, Hari?
- Man reikia pagalvoti.
Išėjęs iš policijos biuro Haris sugraibė į skylę kišenės pa­
mušale įkritusį žiebtuvėlį ir prisidegė cigaretę. Žvelgė į šali­
gatviu pro jį einančius žmones. Jie atrodė tokie ramūs, nerū­
pestingi. Tai kėlė didelį nerimą. Kur jis? Kur, po velnių, yra
Valentinas?

- Labas, - pasisveikino į palatą Nr. 301 įžengęs Haris.

Olegas sėdėjo prie Rakelės lovos, kuri vėl stovėjo savo
vietoje. Jis pakėlė akis nuo skaitomos knygos, bet neatsiliepė.
Haris atsisėdo.
- Kas nors naujo?
Olegas vartė knygą.
- Klausyk, - tarė Haris, nusivilko striukę ir pasikabino ją
ant kėdės atlošo. - Žinau, tu manai, kad jei nesėdžiu čia, tai
3 1 9
man labiau rūpi darbas, o ne ji. Kad bylas gali ištirti kiti, o jį
turi tik tave ir mane.
- Argi tai ne tiesa? - paklausė Olegas, nepakeldamas akių
nuo knygos.
- Olegai, dabar jai iš manęs jokios naudos. Čia, ligoni­
nėje, negaliu nieko išgelbėti, bet už jos sienų galiu kai ką pa­
keisti. Galiu išgelbėti gyvybę.
Olegas užvertė knygą ir pažvelgė į Harį.
- Smagu girdėti, kad tave įkvepia filantropija. Antraip
būtų galima įtarti, kad tai kažkas kito.
- Kažkas kito?
Olegas įsidėjo knygą į kuprinę.
- Garbėtroška. Na, žinai, Haris Hūlė grįžo ir išgelbėjo.
- Ar manai, kad man tai svarbu?
Olegas patraukė pečiais.
- Svarbu tai, kuo tiki pats. Kad sugebi įtikinti save tais
niekais.
- Tai štai kuo mane laikai? Niektauza?
Olegas atsistojo.
- Ar žinai, kodėl visada norėjau tapti toks, kaip tu? Ne to­
dėl, kad buvai puikus. O todėl, kad neturėjau nieko kito. Tu
buvai vienintelis vyras mano aplinkoje. Bet dabar, kai praregė­
jau, suprantu, kad privalau padaryti viską, kas mano jėgoms,
kad tik netapčiau toks kaip tu. Įsijungia kita programa, Hari.
- Olegai...
Bet vaikinas jau buvo išėjęs pro duris.
Velnias, velnias.
Haris pajuto, kaip kišenėje birbia telefonas, ir net nepa­
tikrinęs, kas skambina, jį išjungė. Klausėsi, kaip veikia apa­
ratūra. Kažkas padidino garsą, ir dabar, nors ir pavėluotai,
šoktelėjus žaliai juostelei pasigirsdavo pyptelėjimas.
Tarsi laikrodis skaičiuotų likusį laiką.
Jos laiką.
Kažkieno, esančio kitapus šių sienų, laiką.
320
 Juk dabar Valentinas sėdi ir žiūri j laikrodį, laukia kitos
aukos.
Haris suėmė telefoną. Vėl paleido.
Uždėjo savo plačią ranką ant siauros Rakelės plaštakos.
Dėl silpnos įstrižos šviesos nuo jo stambių melsvų kraujagys­
lių ant odos krito šešėliai. Jis stengėsi neskaičiuoti pypsėjimų.
Suskaičiavęs iki aštuonių šimtų šešių, jis nebevaliojo
nusėdėti vietoje, atsikėlė, apsuko palatoje kelis ratus. Išėjo,
šnektelėjo su budinčiu gydytoju, tačiau šis nenorėjo smulkiai
aiškinti, tepasakė, kad Rakelės būklė stabili ir kad jie svarsto
galimybę pažadintąją iš komos.
- Gal tai geros naujienos, - tarė Haris.
Gydytojas delsė.
- Mes tik svarstome galimybę, - pasakė jis. - Yra ir tam
prieštaraujančių indikacijų. Stefensas šiąnakt budi, kai ateis,
galėsite su juo pasikalbėti.
Haris susirado valgyklą, pavalgė ir grįžo į palatą. Ant kė­
dės prie durų sėdintis policininkas linktelėjo.
Palata skendėjo tamsoje, tad Haris uždegė ant staliuko
prie lovos stovinčią lempą. Stebėdamas Rakelės akių vokus,
jis iš pakelio išsikratė cigaretę. Jos lūpos buvo išsausėjusios.
Jis bandė prisiminti, kaip jie pirmą kartą susitiko. Haris sto­
vėjo kieme prie Rakelės namo, o Rakelė priėjo prie jo kaip
balerina. Prabėgo tiek daug metų, ar jis teisingai prisimena?
Pirmasis žvilgsnis, pirmieji žodžiai. Pirmasis bučinys. Gal tai
neišvengiama, juk vis tiek kažko prikuri, kaskart vis labiau,
galiausiai sukuri istoriją, turinčią pasakojimui būdingą logi­
ką, svorį ir prasmę. Vadinasi, jie visą laiką kūrė šią istoriją,
vis kartodavo ją tarsi kokį porai skirtą ritualą, nes patys ja
tikėjo. O dabar, kai Rakelės nebėra, kai pasakojimas apie Ra-
kelę ir Harį nutrūksta, kuo jam tikėti toliau?
Jis prisidegė cigaretę.
Įtraukė dūmų, išpūtė, stebėjo, kaip jie pakyla iki dūmų
detektoriaus ir išsisklaido.
321
 Pradingti. Jis galvojo apie detektorių.
Įkišo ranką į kišenę, paėmė vėsų išjungtą telefoną.
Velnias, velnias.
Pašaukimas, kaip sako Stefensas. Ar tai jis? Kai dirbi
nekenčiamą darbą vien todėl, kad žinai, jog jį padarysi ge­
riausiai. Daryti tai, ką sugebi. Tarsi savęs nepaisantis bandos
narys. O gal Olegas pasakė teisingai, gal jį skatina asmeninė
garbėtroška? Gal jis trokšta išeiti ir žibėti, kol jo mylimoji
guli čia ir vysta? Na, jis niekada nepuoselėjo gilaus atsako­
mybės jausmo už bendruomenę, kolegų arba visuomenės pri­
pažinimas irgi reiškė ne per daugiausia. Tai kas belieka?
Belieka Valentinas. Belieka medžioklė.
Kažkas du kartus pasibeldė, ir durys tyliai atsidarė. Įtyki-
no Bjornas ir atsisėdo ant tuščios kėdės.
- Rūkymas ligoninėje, - tarė jis. - Kiek pamenu, skiriama
bausmė iki šešerių metų.
- Dvejų, - patikslino Haris ir ištiesė Bjornui cigaretę. -
Padarysi paslaugą ir tapsi bendrininku?
Bjornas linktelėjo Rakelės pusėn.
- Ar nebijai, kad ji susirgs plaučių vėžiu?
- Rakelei patinka pasyvus rūkymas. Minėjo, kad visų
pirma jai patinka, jog tai pigu, antra - prieš man išpučiant
dūmus mano kūnas jau būna pasisavinęs kenksmingiausias
medžiagas. Esu jai kaip piniginė ir kaip filtras.
Bjornas įtraukė dūmų.
- Tavo atsakiklis pranešė, kad telefonas išjungtas, tad su­
pratau, kad esi čia.
- Mhm. Kaip kriminalinių ekspertizių specialistas visada
pasižymėjai neblogu sugebėjimu pasinaudoti dedukcija.
- Ačiū. Kaip sekasi?
- Jie svarsto, ar verta pažadinti ją iš komos. Esu linkęs
tikėti, kad tai geros naujienos. Kas nors skubaus?
- Iš tų, kuriuos apklausėme pirtyje, nė vienas neatpaži­
no Valentino fotoroboto. Registratūroje dirbęs vyrukas sakė,
322
kad tuo metu buvo daug lankytojų, bet jis mano, jog ieško­
me vyro, kuris visada ateina po apsiaustu vilkėdamas chalatą,
ant galvos užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu ir visada moka
grynaisiais.
- Tam, kad neliktų jokių elektroninių mokėjimo pėdsakų.
Po apsiaustu jis vilki chalatą, kad persirengiant niekas nepa­
stebėtų tatuiruotės. Kaip jis parvyko namo?
- Jei vairuoja automobilį, raktelius galėjo laikyti chalato
kišenėje. O gal turėjo pinigų autobuso bilietui. Nes drabu­
žiuose, kuriuos paliko rūbinėje, nieko neradome, net ir ki­
šenėse - nė dulkelės. Tikrai aptiksime DNR, bet drabužiai
atsiduoda skalbimo milteliais. Manau, kad net ir apsiaustas
neseniai išskalbtas.
- Tai primena kruopštų nusikaltimo vietų tvarkymą. O
tai, kad į garinę pirtį pasiėmė raktus ir pinigus, rodo, kad
buvo pasiruošęs sprukti.
- Aha. Sagenės rajono gatvėse niekas nematė vyro su cha­
latu, tad vargu ar jis važiavo autobusu.
- Jo automobilis stovėjo prie pat užpakalinių durų. Juk
jam ne šiaip sau pavyko slapstytis laisvėje visus trejus metus.
Jis apsukrus. - Haris pasitrynė sprandą. - Na. Mes jį atbaidė-
me. Ką darysim dabar?
- Mes patikrinsime vaizdo stebėjimo kameras gretimose
parduotuvėse ir degalinėse, ieškosime kepurės su snapeliu ir
iš po apsiausto kyšančio chalato. Beje, rytoj anksti apsiaustą
ištirsiu. Kišenė praplyšusi, tikėtina, kad koks daikčiukas ga­
lėjo užkristi už pamušalo.
- Jis išvengia vaizdo stebėjimo kamerų.
- Taip manai?
- Taip. Jei matome jo atvaizdą, tai tik todėl, kad jis nori
būti pamatytas.
- Turbūt tu teisus. - Bjornas Holmas atsisegė žieminę
striukę. Jo plika kakta blizgėjo nuo prakaito.
Haris išpūtė dūmus link Rakelės.
323
 - Kas yra, Bjornai?
- Kodėl klausi?
- Vien dėl šitos ataskaitos tau nebuvo reikalo ateiti čio­
nai.
Bjornas neatsakė. Haris laukė. Aparatas pypsėjo.
- Katrina, - prabilo Bjornas. - Aš nesuprantu. Skambučių
sąraše pamačiau, kad ji man skambino trečią nakties. Bet kai
atskambinau, ji pareiškė, kad turbūt netyčia paspaudė myg­
tuką.
- Ir?
- Trečią nakties? Ji nemiega ant savo telefono.
- Tai kodėl apie tai nepaklausei.
- Nes nenoriu įkyrėti. Jai reikia laiko. Erdvės. Ji šiek tiek
panaši įtave. - Bjornas paėmė iš Hario cigaretę.
- Į mane?
- Vienišė.
Prieš Bjornui įtraukiant dūmų, Haris pačiupo cigaretę.
- Tu toks ir esi, - nenusileido Bjornas.
- Ko tu nori?
- Kraustausi iš proto, kad visai nieko nežinau. Tad pagal­
vojau, gal... - Bjornas įnirtingai pasikasė apžėlusius skruos­
tus. - Jūs su Katrina pasitikit vienas kitu. Ar galėtum...
- Paklausinėti apie tave?
- Kažkas panašaus. Privalau ją susigrąžinti, Hari.
Haris užgesino cigaretę į kėdės koją. Pažvelgė į Rakelę.
- Žinoma. Pakalbėsiu su Katrina.
- Bet nesakyk jai...
- ...kad tu prašei.
- Ačiū, - padėkojo Bjornas. - Esi geras draugas, Hari.
- Aš? - Haris įkišo nuorūką atgal į pakelį. - Esu vienišius.
Bjornui išėjus, Haris užsimerkė. Klausėsi aparatų pypsė­
jimo. Skaičiavimo.

3 2 4
 24 skyrius
Antradienio vakaras

Jis buvo pavarde Olsenas ir vadovavo restoranui „Olsens“, bet

kai prieš dvidešimt metų jį nusipirko, šis restoranas jau taip
vadinosi. Kai kas sakė, kad tai neįtikėtinas sutapimas, bet
koks gi tai netikėtumas, jei neįtikėtini dalykai vyksta nuola­
tos. Kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką. Juk žaidžiant loto
kas nors būtinai turi laimėti aukso puodą, šitas aišku visiems.
Tačiau laimėjęs žmogus vis tiek sako, kad tai ne tik neįtikė­
tina, bet dar ir stebuklas. Todėl Olsenas netikėjo stebuklais.
Bet šito juolab nesitikėjo. Ką tik įėjo Ūla Svart ir atsisėdo
prie Trulso Berntseno, kuris laukė jos net dvidešimt minučių.
Stebuklas tas, kad jie susitarę susitikti. O tuo, kad čia pasi­
matymas, Olsenas nė kiek neabejojo, mat jau daugiau kaip
dvidešimt metų jis dirba čia ir stebi nervingus vyrus, kurie
stovėdami trypčioja arba sėdėdami barbena pirštais į stalą
ir laukia savo svajonių merginų. Stebuklas tas, kad jaunystė­
je Ūla Svart buvo gražiausia Manglerudo mergina, o Trulsas
Berntsenas didžiausias Manglerudo centre besitrainiojantis
ir „Olsens“ besilankantis mulkis ir nevykėlis. Trulsas, arba
Byvis, buvo Mikaelio Beįmano šešėlis, nors Mikaelis Beį­
manąs į populiariausiųjų sąrašą taip pat nepateko pirmuoju
numeriu. Vis dėlto Mikaelis bent jau gerai atrodė ir mokėjo
gražiai pakalbėti, tad sugebėjo nušluostyti nosį tiek ledo ri­
tulininkams, tiek motociklininkams: prisivilioti merginą, dėl
kurios visi varvino seilę. Paskui jis netgi tapo policijos vir­
šininku, tad tas Mikaelis turbūt pasižymi kažkuo ypatingu.
Visai kitaip nei Berntsenas. Kartą tapęs nevykėliu, amžiams
nevykėliu ir liksi.
Olsenas priėjo prie staliuko priimti užsakymo ir pasi­
klausyti, apie ką kalbama per šį neįtikėtiną susitikimą.

3 2 5
 - Atėjau kiek per anksti, - tarė Trulsas ir linktelėjo į be­
veik tuščią puslitrinį bokalą prieš save.
- Tai aš vėluoju, - atsakė Ūla, per galvą nusiėmė skersai
pakabintą rankinę, atsisagstė apsiaustą. - Ketinau nebeatr
eiti.
- O? - nustebo Trulsas ir skubiai gurkštelėjo iš savo bo­
kalo, bandydamas nuslėpti drebulį.
- Taip, tai... tai nėra taip paprasta, Trulsai.
Ūla šyptelėjo. Pastebėjo Olseną, kuris be garso atitykino
jai už nugaros.
- Ačiū, man reikia šiek tiek laiko, - tarė ji, ir Olsenas
pasišalino.
Laiko, pamanė Trulsas. Ar ji pasiliks? Ar apsigalvos ir iš­
eis? Jeigu jis nepateisins jos lūkesčių? O kas tai gali būti per
lūkesčiai? Juk galima sakyti, kad jie kartu užaugo.
Ūla apsidairė.
- Vajetau, pastarąjį kartą buvau čia prieš dešimt metų,
per klasės susitikimą, ar pameni?
- Ne, - atsakė Trulsas. - Jame nedalyvavau.
Ji sėdėjo ir pešiojo megztinio rankogalius.
- Kokią sunkią bylą dabar tiriate... Gaila, kad nepavyko
jo šiandien sučiupti. Mikaelis man papasakojo, kas atsitiko.
- Štai kaip, - tarė Trulsas.
Mikaelis. Taigi, nieko nelaukusi ji paminėjo vyrą ir juo
prisidengė. Ar ji tiesiog nerimauja, ar nežino, ko nori?
- Ir ką gi jis papasakojo?
- Kad Haris Hūlė pasinaudojo baro savininku, kuris matė
žudiką prieš pirmąją žmogžudystę. Mikaelis įširdo.
- Barmenu iš „Jealousy“?
- Manau, kad taip.
- Kaip juo pasinaudojo?

3 2 6
 - Liepė sėdėti turkiškoje pirtyje ir dairytis žudiko. Ką, ar
tu nieko apie tai nežinai?
- Šiandien darbavausi prie... kitų žmogžudysčių bylų.
- Supratau. Malonu tave matyti. Ilgam nepasiliksiu, bet...
- Ar pabūsi tiek, kad spėčiau išgerti dar vieną puslitrį?
Jis matė, kaip Ūla delsia. Velniai rautų.
- Ar skubi pas vaikus? - paklausė jis.
-Ką?
- Ar jie negaluoja?
Trulsas pastebėjo, kad Ūla šiek tiek sutriko, o tada čiupo
jai pasiūlytą gelbėjimo ratą. Šis pravers ir jam pačiam.
- Taip, mažasis šiek tiek sirguliuoja. - Ji susitraukė, at­
rodė, kad dairydamasi aplinkui bando įsikniausti į megzti­
nį. Lankytojai sėdėjo tik prie trijų staliukų, ir Trulsas galėjo
kirsti lažybų, kad ji nė vieno iš jų nepažįsta; šiaip ar taip,
apsižvalgiusi ji lyg ir šiek tiek aprimo. - Trulsai?
- Taip?
- Galiu paklausti šiek tiek keisto dalyko?
- Žinoma.
- Ko tu nori?
- Noriu? - Jis vėl gurkštelėjo, kad išloštų truputį laiko. -
Turi galvoje - šiuo metu?
- Turiu galvoje, ko tu norėtum? Ko tikiesi iš mūsų susi­
tikimo?
Norėčiau nuplėšti nuo tavęs visus drabužius, išdulkinti
tave, girdėti, kaip aimanuoji, kad nori dar, pagalvojo Trulsas.
O tada norėčiau, kad nueitum iki šaldytuvo, atidarytum man
šalto alaus, susirangytum mano glėbyje ir pasakytum, kad
dėl manęs viską palieki. Vaikus, Mikaelį, tą suknistą namą,
kurio terasą išbetonavau, viską. Kad tik galėčiau būti su tavi­
mi, Trulsai Berntsenai, nes dabar nebegaliu grįžti pas ką nors
kitą, nes jis - tai ne tu, tu, tu. O tada norėčiau, kad mes vėl
dulkintumės.

3 2 7
 - Mums reikia, kad mus vertintų, ar ne?
Trulsas nurijo:
- Žinoma.
- Vertintų tie, kuriuos mylime. Visi kiti ne tokie jau
reikšmingi, ar ne?
Trulsas jautė, kad nutaiso grimasą, bet pats nesuprato, ką
tai reiškia.
Ūla pasilenkė ir prislopino balsą:
- Kartais, kai manome, kad mūsų nevertina, kad mus try­
pia kojomis, panūstame atsilyginti tuo pačiu ir sutrypti, ar
ne?
- Taip, - patvirtino Trulsas ir linktelėjo. - Tada irgi pa­
nūstame trypti.
- Bet vos tik suvokiame, kad mus visgi vertina, tas noras
pradingsta. Ir žinai ką? Šįvakar Mikaelis pasakė, kad mane
myli. Pasakė tai tarp kitko, ne visai tiesiogiai, bet... - Ji pri­
kando apatinę lūpą. Gundančią rausvą apatinę lūpą, į kurią
Trulsas spokso nuo tada, kai jiems suėjo šešiolika metų. -
Daugiau ir nereikia, Trulsai. Argi tai ne keista?
- Labai keista, - sutiko Trulsas ir nudelbė žvilgsnį į savo
tuščią bokalą. Suko galvą, kaip čia išdėsčius savo mintis. Kad
kartais tai, jog kažkas sako, kad tave myli, nė velnio nereiš­
kia. Ypač tada, kai šitą sako tas kiaulė Mikaelis Beįmanąs.
- Manau, kad nebeversiu mažylio ilgiau laukti.
Trulsas pakėlė akis ir pamatė, kaip nutaisiusi rūpesčio
kupiną miną Ūla žvilgteli į laikrodį.
- Žinoma, - pritarė jis.
- Tikrai tikiuosi, kad kitą kartą turėsime daugiau laiko.
Trulsas vos susilaikė nepaklausęs, kada tai galėtų būti.
Tada tiesiog atsistojo, jiems apsikabinus pasistengė atsi­
traukti pirmas. Durims užsivėrus jai už nugaros, šleptelėjo
ant kėdės. Juto, kaip kyla įniršis. Sunkus, tąsus, skausmingas
ir malonus įniršis.
- Dar vieną alaus? - Vėl negirdomis prisiartino Olsenas.
3 2 8
 - Taip. O gal ir ne. Man reikia paskambinti. Ar jis veikia?
Trulsas linktelėjo nišos su stiklinėmis durimis link. Mi-
kaelis kitados prisipažino, kad per dvyliktokų vakarėlį toje
nišoje stačiomis išdulkino Stinę Michaelsen, mat čia buvo
prisigrūdę tiek daug žmonių, jog niekas nematė, kas dedasi
žemiau krūtinės. Bent jau Ola tai tikrai ne, mat nuėjo nupirk­
ti jiems alaus ir stovėjo eilėje prie baro.
- Taip, žinoma.
Trulsas įėjo vidun ir savo mobiliajame telefone susirado
numerį.
Paspaudinėjo blankius keturkampius metalinius telefono
automato mygtukus.
Laukė. Kad išryškėtų krūtinės bei žastų raumenys ir ma­
tytųsi, jog liemuo dabar lieknesnis, nei veikiausiai prisimena
Ūla, jis apsivilko aptemptus marškinius. Bet Ūla nė nežvilg­
telėjo į jį. Trulsas išpūtė krūtinę ir pajuto, kaip pečiai prisi­
liečia nišos sienelių. Čia dar mažiau vietos nei jo suknistame
kabinete, į kurį šiandien jį įbruko.
Beįmanąs, Brat. Vyleris. Hūlė. Kad jie visi sudegtų pra­
gare.
- Mona Do.
- Berntsenas. Kiek sumokėsi už informaciją, kas šiandien
iš tiesų nutiko pirtyje?
- Ar gali sudominti?
- Aha. Tam, kad sugautų Valentiną, Oslo policija rizikuoja
nekalto baro savininko gyvybe.
- Susitarsim.

Jis nuvalė garus nuo vonios kambario veidrodžio ir pažvelgė

į save.
- Kas tu? - paklausė. - Kas tu?
329
 Užmerkė akis. Vėl atsimerkė.
- Aš esu Aleksandras Drejeris. Bet vadink mane tiesiog
Aleksu.
Iš svetainės jam už nugaros sklido pašėlęs lėktuvą arba
sraigtasparnį primenantis juokas, tada pasigirdo išgąsčio ku­
pini riksmai, žymintys perėjimą nuo dainos „Speak to me“
prie „Breathe“*.
Štai tokius riksmus jis ir troško sukelti, bet nė viena iš jų
nesugebėjo šitaip rėkti.
Garų ant veidrodžio beveik nebeliko. Pagaliau jis matosi
aiškiau. Išryškėjo tatuiruotė. Daug kas, daugiausia moterys,
klausdavo, kodėl jis pasirinko ant krūtinės išsitatuiruoti de­
moną. Tarsi jis būtų galėjęs rinktis. Jie nieko nežino. Nieko
nežino apie jį.
- Kas tu, Aleksai? Aš dirbu finansines paslaugas teikian­
čioje kompanijoje „Storebrand“. Ne, nenoriu kalbėti apie
draudimą, geriau pakalbėkime apie tave. Kuo užsiimi, Tune?
Ar rėksi man, jei nupjausiu tau spenelius ir juos suvalgysiu?
Jis išėjo iš vonios, nuėjo į svetainę, pažvelgė į ant rašomo­
jo stalo šalia balto rakto gulinčią nuotrauką. Tune. Ji dvejus
metus naudojasi tinderiu ir gyvena Profesoriaus Dalio gatvė­
je. Prižiūri augalus šiltnamiuose ir nėra labai išvaizdi. Šiek
tiek per stora. Jis norėtų, kad būtų šiek tiek lieknesnė. Marta
buvo liekna. Jam patinka Marta. Strazdanos jai tinka.
Bet dabar - Tunės eilė. Jis perbraukė rusvą revolverio
rankeną.
Planai nepasikeitė, nors šiandien jį ir pričiupo. Jis nepa­
žino į hararetą įėjusio vyruko, bet akivaizdu, kad šis atpaži­
no jį. Jo lėliukės išsiplėtė, buvo galima matyti, kad jo pulsas
dažnėja, jis kaip suparalyžiuotas liko stypsoti prasisklaidžiu-
siuose garuose prie durų, paskui spruko lauk. Bet pirtyje vis
tiek spėjo pasklisti jo baimės kvapas.

* „Kalbėk su manimi“ ir „Kvėpuok“ (angį.) - „Pink Floyd“ dainų pavadinimai.

330
 Automobilis, kaip visada, stovėjo prie šaligatvio, nutolęs
nuo užpakalinių durų mažiau nei per šimtą metrų. Gatvė pa­
prastai būna apytuštė. Žinoma, jis niekada nebūtų reguliariai
lankęsis pirčių komplekse, kuriame nėra tokio atsarginio iš­
ėjimo. Arba vietoje, kuri apšnerkšta. Arba ėjęs į baseiną be
raktų chalato kišenėje.
Jis apsvarstė galimybę įkandus Tunei nušauti ją revolve­
riu. Tiesiog tam, kad jie šiek tiek sutriktų. Tada pažiūrėtų,
kokių jie prigalvotų antraščių. Bet šitaip jis sulaužytų taisyk­
les. O jo bendrininkas jau supyko, kad jis pažeidė taisykles,
pagrobdamas padavėją.
Jis prisispaudė revolverį prie pilvo. Norėdamas pajusti šal­
to plieno keliamą baimę, tada padėjo ginklą į šalį. Ar toli tas
policininkas? VG rašė, jog policija tikisi, kad bet koks teismo
šaukimas privers feisbuką atskleisti kažkokius adresus. Bet to­
kių dalykų jis nesuprato ir nesuko dėl jų galvos. Tai nerūpi nei
Aleksandrui Drejeriui, nei Valentinui Jertsenui. Jo mama sakė,
kad davė jam vardą, pagerbdama žmogų, kurio pavardė buvo
Valentinas, pirmą ir populiariausią aktorių kino istorijoje. Tad
ji gali kaltinti save, kad išrinko jam šį vardą, mat jis privalė­
jo įrodyti, kad yra tokio vardo vertas. Pradžioje viskas nebu­
vo labai pavojinga. Mat kai išprievartauji merginą nesulaukęs
šešiolikos, o mergina jau yra pasiekusi lytinę brandą, ji būna
pakankamai protinga ir suvokia, kad teismui nusprendus, jog
tai buvo ne išprievartavimas, o lytinis aktas abiejų sutarimu,
jai gresia bausmė už santykiavimą su nepilnamečiu. Sulaukus
šešiolikos rizika patekti policijai į nagus daug didesnė. Žino­
ma, nebent prievartautum tą, kuri nusprendė duoti tau vardą,
įkvėpta vyro, pavarde Valentinas. Savaime suprantama, jis prie­
vartavo be paliovos, tada ji pradėjo rakinti duris, ir jam teko
paaiškinti, kad jei ji atsisakys, toks likimas ištiks kaimynę, mo­
kytoją, tetą arba atsitiktinę auką gatvėje, ir tada ji vėl atrakino
duris. Psichologai, kuriems apie tai papasakojo, juo nepatikėjo.
Na, po kiek laiko jie vis dėlto juo patikėjo, visi aliai vieno.
331
 Prasidėjo „Pink Floyd“ kūrinys „On the Run“. Ryškūs bū­
gnai, pulsuojantys sintezatoriai, bėgančiųjų žingsniai, žings­
niai tų, kurie sprunka. Nuo policijos. Nuo Hario Hūlės an­
trankių. Vargšas iškrypėlis?
Jis pasiėmė nuo stalo limonado stiklinę. Siurbtelėjo, pa­
žiūrėjo į gėrimą. Tada sviedė indą į sieną. Stiklinė sudužo,
ir geltonas skystis nutekėjo baltais tapetais. Jis išgirdo, kaip
gretimame kambaryje kažkas nusikeikia.
Nuėjo į miegamąjį. Patikrino ant rankų ir kojų uždėtus
antrankius. Pažvelgė į jo lovoje gulinčią ir miegančią straz­
danotą padavėją. Ji kvėpavo tolygiai. Narkotikai veikė kaip
ir turėtų. Ar ji sapnuoja? Juosvą vyrą? O gal tokį sapnuoja
tik jis? Vienas psichologas iškėlė teoriją, kad besikartojan­
tis baisus sapnas yra primirštas vaikystės prisiminimas, kad
sėdintį ant lovoje gulinčios mamos jis matė savo tikrąjį tėvą.
O tai, žinoma, tik paistalai, jis niekada nematė savo tikrojo
tėvo; anot mamos, tas tipas kartą ją išprievartavo ir pasipustė
padus. Primena nekaltąją Mergelę Mariją ir Šventąją Dvasią.
O tai reiškia, kad jis pats yra tarytum Atpirkėjas. Kodėl gi ne?
Tas, kuris grįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Jis paglostė Martai skruostą. Jau seniai savo lovoje jis ne­
matė gyvos moters. Ir jam tikrai labiau patinka Hario Hūlės
padavėja, o ne jo nuolatinė negyva japonė. Tikrai gaila, kad
teks jos atsisakyti. Gaila, kad negali vykdyti demono valios
ir yra priverstas paklusti, pasikliauti protu. Kupinu pykčio
proto balsu. Instrukcijos buvo pateiktos tiksliai. Miškas prie
apleisto kelio, pavažiavus į šiaurės rytus nuo miesto.
Jis grįžo į svetainę, atsisėdo į krėslą. Glotnus baldo odos
paviršius maloniai prigludo prie nuogo kūno, kuris vis dar
perštėjo nuo skausmo, sukelto deginančio dušo. Jis įjungė
naują telefoną, į kurį buvo įdėjęs naują SIM kortelę. Tinde-
rio ir VG piktogramos buvo viena šalia kitos. Pirmiausia jis
paspaudė VG. Luktelėjo. Laukimas kelia jaudulį. Ar naujienų*

* Bėgimas. (Angį.)
332
puslapyje jis vis dar yra pats svarbiausias? Valentinas gerai
suprato blankesnes garsenybes, darančias bet ką, kad tik atsi­
durtų dėmesio centre. Prisiminė dainininkę, kuri ruošė mais­
tą su kažkokiu pajacu, televizijos šou vedančiu virėju, mat -
ir ji pati tikrai tuo tikėjo - privalėjo išlikti garsi.
Į jį rūsčiai žvelgė Haris Hūlė.
Barmenu, aptarnavusiu Elyzę Hermansen, pasinaudoja
policija.
Jis paspaudė po straipsniu esančią nuorodą „Skaityti“.
Pirštu braukė žemyn.
Šaltinis teigia, .kad barmenas buvo pasiųstas į turkišką
pirtį šnipinėti policijai...
Vyrukas hararete. Policijos žmogus. Hario Hūlės žmogus.
...nes jis yra vienintelis asmuoy kuris bendradarbiauja su
policija ir tikrai gali atpažinti Valentiną Jertseną.
Jis atsistojo, pajuto, kaip kūnas pakštelėdamas atlimpa
nuo odinio baldo, ir nužingsniavo atgal į vonią.
Įsispoksojo į veidrodį. Kas tu toks? Kas tu toks? Tu esi
vienintelis. Vienintelis, kuris matė ir vėl atpažintų veidą, kurį
dabar regiu.
Vyruko vardas nepaminėtas, nuotraukos irgi nėra. Tą va­
karą įėjęs į barą „Jealousy“ jis irgi nematė barmeno. Nes su­
sitikus žvilgsniams žmonės įsimena. Bet dabar jų žvilgsniai
susitiko. Ir jis prisimins. Jis pirštais perbraukė demono veidą.
Tas, kas nori išsiveržti lauk, privalo tai padaryti.
Svetainėje besibaigiant kūriniui „On the Run“, pasigirdo
krintančio lėktuvo gausmas, nuskambėjo pamišėlio juokas,
galiausiai viską užgožė galingas užsitęsęs sprogimo garsas.
Valentinas Jertsenas užsimerkė, įsivaizduodamas liepsnas.

- Koks kiltų pavojus ją pažadinus? - paklausė Haris ir pa­

žvelgė į Nukryžiuotojo figūrą, kabančią Stefensui virš galvos.
333
 - Į šį klausimą yra daug atsakymų, - atsakė Stefensas. - Ir
tik vienas teisingas.
- Koks?
- Kad mes nežinome.
- Kaip nežinote ir to, kas jai negerai?
- Taip.
- Mhm. O ką jūs žinote?
- Jei klausiate bendrais bruožais, mes žinome daug. Bet
jei žmonės žinotų, kiek mes nežinome, išsigąstų, Hari. Imtų
baimintis be jokio reikalo. Tad stengiamės apie tai per daug
nekalbėti.
- Tikrai?
- Mes sakome, kad mūsų darbas yra gydyti, bet iš tiesų
mūsų darbas yra guosti.
- Tai kodėl, užuot mane guodęs, visa tai man pasakojate,
Stefensai?
- Kadangi esu įsitikinęs, jog žinote: tiesa yra iliuzija. Tai,
kas kalbama apie jūsų kaip žmogžudysčių tyrėjo darbą, irgi
neatspindi tiesos. Jūs suteikiate žmonėms jausmą, kad įvyk­
dytas teisingumas, kad įsigali tvarka ir pasirūpinama saugu­
mu. Bet nėra išbaigtos objektyvios tiesos, kaip nėra ir tikro
teisingumo.
- Ar ją kamuoja skausmai?
- Ne.
Haris linktelėjo.
- Ar galiu čia rūkyti?
- Gydytojo kabinete valstybinėje ligoninėje?
- Jei rūkymas tikrai toks pavojingas, kaip sakoma, čia
jausiuosi šiek tiek saugesnis.
Stefensas nusišypsojo.
- Viena slaugytoja man pranešė, kad po lova palatoje
Nr. 301 valytoja rado cigaretės pelenų. Geriau rūkykite lauke.
Beje, kaip laikosi jūsų sūnus?
Haris gūžtelėjo.
334
 - Liūdi. Bijo. Pyksta.
- Mačiau, kaip vaikinas atėjo. Jis vardu Olegas, ar ne? Jis
liko palatoje ir nenorėjo ateiti čia?
- Jis nenori ateiti čia su manim. Arba kalbėti su manim.
Jis mano, kad dalyvaudamas tyrime išduodu ligoninėje gu­
linčią Rakelę.
Stefensas linktelėjo.
- Jaunuoliai visais laikais pasižymėjo pavydėtinu įsitiki­
nimu, kad yra moraliai viršesni. Visgi gal jis ir teisus dėl to,
kad kovoje su nusikalstamais elementais sutelktos policijos
pastangos ne visada yra efektyviausias būdas.
- Štai kaip?
- Ar žinote, kas sumažino nusikalstamumą JAV dešimta­
jame dešimtmetyje?
Haris papurtė galvą, pasidėjo rankas ant porankių ir pa­
žvelgė į duris.
- Tebus tai pertraukėlė nuo to, kas dūzgia jūsų galvoje, -
pasiūlė Stefensas. - Atspėkite.
- Vis tos spėlionės, - atsiliepė Haris. - Juk gerai žinoma,
kad meras Džulijanis nepakentė nusikalstamumo ir sutelkė
policijos pajėgas.
- Štai čia ir klaida. Nes nusikalstamumas sumažėjo ne
tik Niujorke, bet ir visose Jungtinėse Amerikos Valstijose.
O esmė ta, kad aštuntajame dešimtmetyje nėštumo nutrau­
kimo reglamentavimas tapo liberalesnis. - Stefensas atsilošė
kėdėje ir nutilo, tarsi leistų Hariui apmąstyti, tada pateikė
teisingą atsakymą: - Vienišos, abejotinos reputacijos mote­
rys santykiauja su atsitiktiniais vyrais, kurie dingsta kitą rytą
arba vos tik sužinoję, kad jos laukiasi. Šimtmečiais dėl tokių
nėštumų nusikaltėliai dygo kaip grybai po lietaus. Vaikai be
tėvų, nepatiriantys jokių suvaržymų, neturintys pasiturinčių
mamų, galinčių suteikti jiems išsilavinimą ar perduoti mora­
lines vertybes, kurios padėtų atrasti Dievo kelią. Tos moterys
būtų mielai nutraukusios nėštumą, jei nebūtų bijojusios už
335
tai gresiančios bausmės. Aštuntajame dešimtmetyje jos gavo,
ko norėjusios. Dėl liberalių abortus reguliuojančių įstatymų
prasidėjo žudynės, kurių pasekmės JAV pasireiškė po pen­
kiolikos ar dvidešimties metų.
- Mhm. Ir ką apie tai mano mormonas? O gal jūs ne mor­
monas?
Stefensas nusišypsojo ir suglaudė pirštų galiukus.
- Hūle, palaikau Bažnyčią daugeliu atžvilgių, tačiau ne
kovoje prieš abortus, šiuo atžvilgiu remiu bedievius. Dešim­
tajame dešimtmetyje eiliniai žmonės vėl galėjo vaikščioti
Amerikos miestų gatvėmis nebijodami, kad juos apiplėš, iš­
prievartaus arba nužudys. Nes tas, kuris būtų norėjęs juos nu­
žudyti, jau buvo išgramdytas iš savo motinos gimdos, Hūle.
Bet aš nepalaikau vadinamųjų bedievių kovos už teisę darytis
abortą. Kaip potencialus vaisius, blogas ar geras, po dvide­
šimties metų paveiks visuomenę, spręsti turi pati visuomenė,
o ne atsakomybės jausmo nepažįstanti moteris, skrajojanti po
miestą ir ieškanti sugulovo nakčiai.
Haris žvilgtelėjo į laikrodį.
- Jūs pasisakote už tai, kad sprendimą dėl aborto priimtų
valstybė?
- Aišku, tai nėra malonus darbas. Todėl tas, kuris tą dar­
bą dirbtų, turėtų jausti, kad... taip, kad tai jo pašaukimas.
- Jūs juokaujate, ar ne?
Porą sekundžių Stefensas žvelgė tiesiai Hariui į akis. Tada
nusišypsojo:
- Žinoma. Tvirtai tikiu žmogaus teisėmis, kurių negalima
pažeisti.
Haris atsistojo.
- Tikiuosi, kad man pranešite, kada ketinate ją pažadinti.
Tikrai būtų puiku, jei nubudusi ji išvystų pažįstamą veidą, ar
ne?
- Tai irgi reikia apsvarstyti, Hari. Tiesiog pasakykite Ole­
gui, kad panoręs ką nors sužinoti užeitų čionai.
3 3 6
 Haris išėjo pro ligoninės duris. Tirtėjo šaltyje, dusyk
įtraukė dūmų, nusprendė, kad skonis netenkina, užgesino ci­
garetę ir mikliai nėrė vidun.
- Kaip sekasi, Antonsenai? - paklausė jis prie palatos
Nr. 301 budinčio policininko.
- Ačiū, gerai, - atsakė Antonsenas ir pažvelgė į jį. - VG
yra tavo nuotrauka.
- Tikrai?
- Nori pažiūrėti? - Antonsenas pasiėmė savo išmanųjį te­
lefoną.
- Nebent labai gerai atrodau.
Antonsenas sukikeno.
- Tokiu atveju gal ir neapsidžiaugsi ją pamatęs. Bet tu­
riu pasakyti, kad Smurtinių nusikaltimų skyriuje darbuojatės
kaip pašėlę. Pirtyje nusitaikoma į devyniolikmetį, o barme­
nas virsta sekliu.
Tiesdamas ranką prie durų rankenos Haris staiga sustin­
go-
- Ar gali pakartoti?
Antonsenas iškėlė telefoną prieš save, prisimerkė, buvo
akivaizdu, kad yra toliaregis.
- Barmen... - suspėjo perskaityti jis, o Haris jau pačiupo
telefoną.
Žvilgsniu greit permetė ekraną.
- Velnias, velnias. Antonsenai, ar turi čia automobilį?
- Ne, aš važinėju dviračiu. Iš esmės Oslas juk toks mažas,
be to, šiek tiek pasitreniruoju, kai...
Haris numetė telefoną atgal Antonsenui ant kelių, skubiai
atplėšė palatos duris. Olegas pakėlė akis, kad įsitikintų, jog
įėjo Haris, tada vėl įbedė nosį į knygą.
- Olegai, tu turi automobilį ir privalai nuvežti mane į
Griunerlioką. Dabar pat.
Olegas prunkštelėjo. Nepakeldamas akių.
- Vargiai.
337
 - Tai ne klausimas. Tai įsakymas. Eime.
- Įsakymas? - Vaikino veidą iškreipė įsiūtis. - Tu netgi
nesi mano tėvas. Ir esu tau už tai dėkingas.
- Tu buvai teisus. Rangas yra svarbiau už viską. Aš esu
inspektorius, tu - Policijos mokyklos studentas. Tad nusi­
šluostyk ašaras ir judink subinę.
Olegui atvipo žandikaulis.
Haris apsisuko ir nudūmė koridoriumi.

Mehmetas Kalakas išjungė „Coldplay“ ir U2 ir pamėgino lan­

kytojus palepinti Jano Hanterio muzika.
Iš garsiakalbių plyšojo daina „Ali the Young Dudes“’.
- Na ir kaip? - pasiteiravo Mehmetas.
- Neblogai, bet Deividas Bouvis čia tiko labiau, - tarė
klientas. Tiksliau, Eisteinas Eikelandas, kuris užėmė vietą ki­
tapus baro, mat jo darbo valandos baigėsi.
Kadangi patalpoje liko tik juodu, Mehmetas padidino garsą.
- Ir visai nesvarbu, kiek begarsinsi Hanterį! - šūktelėjo
Eisteinas ir kilstelėjo kokteilį „Daikiri“.
Jis mėgavosi penktuoju gėrimu. Galvojo, kad jei jau ruo­
šia juos pats, reikia žiūrėti į tai kaip į degustaciją, kuri svarbi
jo, kaip barmeno, kvalifikacijai, tai juk išlaidos, kurios būti­
nos jo išsilavinimui ir ateityje atneš pelno, tad gal pavyks su­
mokėti mažiau mokesčių. Ir nors jam buvo suteikta nuolaida,
pildydamas prašymą sumažinti mokesčius jis ketino nurodyti
visą kainą, o tai reiškia, kad gerdamas jis sutaupo pinigų.
- Norėčiau, kad galėčiau liautis dabar, bet jei noriu su­
mokėti nuomą, privalau paruošti dar vieną kokteilį, - sumur­
mėjo jis.

* Visi jauni vaikinai. (Angį.)

338
 - Esi geresnis lankytojas negu barmenas, - įvertino
Mehmetas. - Noriu pasakyti, kad esi gana prastas barmenas,
tiesiog geriausias mano lankytojas.
- Ačiū, brangus Mehmetai, aš...
- ...ir dabar tu keliausi namo.
- Tikrai?
- Tikrai. - Pabrėždamas, kad išties turi tai galvoje,
Mehmetas išjungė muziką.
Eisteinas pasukiojo galvą, žioptelėjo, tarsi kažkas gulėtų
jam ant širdies, tikėjosi, kad prasižiojus pasipils žodžiai, bet
taip nenutiko. Jis pamėgino darsyk, vėl užsičiaupė ir tiesiog
linktelėjo. Užsisagstę taksisto striukę, pakilo nuo baro kėdės
ir nežymiai svyrinėdamas nuėjo prie durų.
- Nepaliksi arbatpinigių? - juokdamasis paklausė Mehme­
tas.
- Arbatpinigių nė elnio... Nė velnio... Velnias.
Mehmetas paėmė Eisteino stiklinę, įspaudė lašą indų
ploviklio „Žalo“ ir atsukęs čiaupą ją išplovė. Šį vakarą lanky­
tojų buvo nedaug, tad indaplovės jungti nevertėjo. Nušvito
už baro padėtas mobilusis telefonas. Skambino Haris. Kai
ketindamas atsiliepti Mehmetas pradėjo šluostytis rankas,
jam dingtelėjo, kad kažkas ne taip su laiku. Kiek laiko praėjo
nuo tos akimirkos, kai Eisteinas atidarė duris, iki tos, kai
šios užsidarė? Juk tai užtruko kiek ilgiau nei paprastai. Kaž­
kas kelias sekundes laikė duris praviras. Mehmetas pakėlė
akis.
- Ramus vakaras? - paklausė prie baro stovintis vyras.
Norėdamas atsakyti Mehmetas mėgino įkvėpti. Bet neį­
stengė.
- Gera, kai ramu, - tarė Valentinas Jertsenas. Mat ten sto­
vėjo jis. Vyras iš garinės pirties.
Mehmetas tylomis ištiesė ranką link telefono.
- Jei elgsiesi gražiai ir neatsiliepsi į šį skambutį, padary­
siu tau paslaugą.
339
 Mehmetas nebūtų sutikęs su šiuo pasiūlymu, jei į jį nebū­
tų buvęs nukreiptas stambus revolveris.
- Dėkui, šito nepasigailėsi. - Vyras apsidairė. - Gaila, kad
čia nėra lankytojų. Tau nepavyko. O man tai patinka, vadi­
nasi, sutelksi visą dėmesį į mane. Na, jo būčiau ir taip susi­
laukęs, nes tau tikrai knieti sužinoti, ko noriu. Ar gėrimo, ar
tavo gyvybės. Ar ne?
Mehmetas vangiai linktelėjo galvą.
- Taip, išties peršasi pastarasis variantas, nes esi vienin­
telis gyvas žmogus, galintis mane atpažinti. Ar žinai, kad tai
tiesa? Net pats plastikos chirurgas... nagi, gana apie tai. Kaip
ten bebūtų, kadangi neatsiliepei į skambutį, o pranešdamas
apie mane policijai pasielgei taip, kaip ir dera apie visuome­
nes gerovę galvojančiam piliečiui, aš tau irgi padarysiu pa­
slaugą. Ar sudominau?
Mehmetas vėl linktelėjo. Ir mėgino neįsileisti besibrau­
nančios minties. Kad mirs. Jo smegenys beviltiškai ieškojo
kitos galimybės, bet priėjo tik vieną išvadą: jis mirs. Tarsi at­
sakas į jo mintis pasigirdo beldimas į stiklą prie lauko durų.
Mehmetas žvilgtelėjo Valentinui pro šalį. Pora rankų ir pažįs­
tamas veidas: žmogus buvo prisilenkęs prie stiklo, kad pama­
tytų, kas viduje. Eik vidun, po velnių, eik vidun.
- Nė iš vietos, - prisakė Valentinas neatsisukdamas. Jo
kūnas užstojo revolverį, tad vyras prie lango ginklo nematė.
Kodėl, po velnių, jis tiesiog neužeina vidun?
Atsakymas paaiškėjo po sekundės, pasigirdus garsiam
beldimui į duris.
Įėjęs Valentinas jas užrakino iš vidaus.
Prie lango vėl priartėjo veidas. Mehmetas matė, kad siek­
damas dėmesio vyras mojuoja rankomis, vadinasi, tikrai pa­
matė, kad jie viduje.
- Nejudėk, bet duok ženklą, kad baras uždarytas, - liepė
Valentinas ramiu balsu.
Mehmetas stovėjo tiesiai, nusvarinęs rankas.
340
 - Tučtuojau. Arba tave nužudysiu.
- Ir taip nužudysi.
- Negali būti šimtu procentų tikras. Bet jei nedarysi, kaip
sakau, tikrai tave nužudysiu. O paskui ir tą žmogelį lauke.
Pažiūrėk į mane. Pažadu, kad taip ir padarysiu.
Mehmetas pažvelgė į Valentiną. Nurijo. Šiek tiek pasi­
traukė į šoną, kur šviesiau, kad žmogus prie lango jį pamaty­
tų, tada papurtė galvą.
Veidas bolavo ten dar kelias sekundes. Tik šmėstelėjo, ne­
buvo taip lengva įžiūrėti. Tada Geiras Siolė nuėjo.
Valentinas stebėjo vaizdą per veidrodį.
- Taigi, - vėl prabilo jis. - Apie ką mes kalbėjome? Taip,
apie geras ir blogas naujienas. Bloga naujiena ta, jog besi-
peršanti mintis, kad atėjau tavęs nužudyti, peršasi taip labai,
kad net darosi panaši į tiesą. Kitaip sakant, ji šimtu procentų
teisinga. Aš tave nužudysiu. - Valentinas apgailestaudamas
žvelgė į Mehmetą. Tada pratrūko linksmai kvatoti. - Tokio
ištįsusio veido šiandien dar nemačiau! Taip, suprantu, bet ne­
užmiršk ir gerosios naujienos. Paslaugos. Leisiu tau pasirink­
ti, kaip numirti. Štai iš ko gali rinktis, tad klausykis įdėmiai.
Klausaisi? Gerai. Ar šauti tau kiaurai galvą, ar perverti kaklą
instrumentu kraujui nuleisti? - Valentinas kilstelėjo daiktą,
panašų į didelį metalinį šiaudelį, vienas jo galas buvo nupjau­
tas įstrižai, kyšojo aštrus smaigalys.
Mehmetas tiesiog spoksojo į Valentiną. Viskas buvo taip
absurdiška, kad jis pradėjo svarstyti, ar tik nesapnuoja ir gal
sapnas nutrūks jam nubudus. O gal tai prieš jį stovinčio vyro
sapnas? Bet tada žmogaus pavidalo padaras, vardu Valenti­
nas, kyštelėjo metalinį vamzdelį link jo, o Mehmetas iškart
žengė atatupstas ir atsitrenkė į kriauklę sau už nugaros.
Valentinas sukikeno:
- Turbūt nesirenki įrankio kraujui nuleisti?
Stebėdamas, kaip metalinis smaigalys blizga nuo veid­
rodinių lentynų krintančioje šviesoje, Mehmetas nežymiai
341
papurtė galvą. Dūris. Tai visada kėlė jam didžiausią baimę.
Baisu, kad kažkas perdreskia odą ir įsminga į kūną, dėl to
vaikystėje, norėdamas išvengti skiepų, jis pabėgdavo iš namų
ir pasislėpdavo miške.
- Susitarimas yra susitarimas, tad nenaudosiu įrankio
kraujui nuleisti. - .Valentinas padėjo metalinį vamzdelį ant
baro, iš kišenės išsitraukė senoviškus juodus antrankius, bet
per tą laiką revolverio vamzdis neatitolo nuo Mehmeto nė per
centimetrą. - Apsuk juos aplink metalinį strypą prie veidro­
dinių lentynų, surakink abu riešus ir padėk galvą į kriauklę.
- Aš...
Mehmetas nepastebėjo, kaip jam smogė. Tik pajuto trakš­
telėjimą galvoje, akimirką stojo tamsa, o kai vėl atsipeikėjo,
suvokė, kad yra nusisukęs į kitą pusę. Jis suprato, kad jam
trenkė revolveriu ir į smilkinį įrėmė ginklo vamzdį.
- Įrankis kraujui nuleisti, - pasigirdo balsas jam prie au­
sies. - Štai koks tavo pasirinkimas.
Mehmetas čiupo keistus sunkius antrankius, grandine ap­
suko metalinį strypą. Uždėjo juos sau ant riešų. Pajuto, kad
nosies nugarėle ir viršutine lūpa teka kažkas šilto. Salsvas,
metališkas kraujo skonis.
- Skanu? - linksmai paklausė Valentinas.
Mehmetas pakėlė akis ir susitiko su įsibrovėlio žvilgsniu
veidrodyje.
- Aš pats, tiesą sakant, negaliu to skonio ištverti, - šypte­
lėjo Valentinas. - Primena geležį ir muštynes. Taip, geležį ir
muštynes. Savas kraujas dar pusė bėdos, bet kaip gali patikti
kito žmogaus kraujas? Galima pajusti net jų valgyto mais­
to skonį. Beje, jei jau prabilome apie valgymą, ar nuteistasis
mirti turi paskutinį norą? Klausiu ne todėl, kad ketinu pa­
ruošti tau patiekalą, bet man tiesiog smalsu.
Mehmetas sumirksėjo. Paskutinis noras? Jis tiesiog negalėjo
suvokti žodžių, bet vis tiek tarsi sapnuodamas mintyse nevalin­
gai atsakinėjo į klausimą. Jis norėtų, kad vieną dieną „Jealousy“
342
taptų šauniausiu Oslo baru. Kad „Galatasaray“ laimėtų čempi­
onatą. Kad j j palaidotų skambant Polo Rodžerso dainai „Ready
for love“*. Ar jis nori dar ko nors? Jis bandė, bet daugiau nieko
nesugalvojo. Jautė, kaip kyla kartėlio kupinas juokas.

Besiartindamas Haris pamatė, kaip kažkas nužingsniuoja nuo

„Jealousy“. Pro didelius langus ant šaligatvio krito šviesa, bet
muzikos viduje nesigirdėjo. Jis priėjo prie lango ir dirstelėjo
vidun. Išvydo už baro stovinčio žmogaus nugarą, bet nepa­
jėgė atpažinti, ar tai Mehmetas. Daugiau nieko neįžiūrėjo.
Haris nutykino prie durų ir atsargiai palenkė rankeną. Užra­
kinta. Baras būna atidarytas iki vidurnakčio.
Haris sugraibė plastikinę širdelės formos raktinę. Atsar­
giai įkišo raktą į spyną. Sukdamas raktą kaire ranka, dešine
išsitraukė „Glock 17“ ir atidarė duris. Įėjo į vidų, suspaudęs
abiem rankomis atkišo pistoletą prieš save, koja prilaikė du­
ris, kad šios tyliai užsivertų. Bet vidun įsibrovė vakarinės
Griunerliokos garsai, žmogysta prie baro išsitiesė ir pažvelgė
į veidrodį.
- Policija, - įspėjo Haris. - Nė iš vietos.
- Hari Hūle.
Žmogysta dėvėjo kepurę su snapeliu, o vaizdas veidrody­
je atsispindėjo tokiu kampu, kad Haris negalėjo matyti veido,
bet jam to ir neprireikė. Šį skambų balsą jis girdėjo prieš tre­
jus metus, o atrodė, kad tai įvyko vakar.
- Valentinai Jertsenai, - tarė Haris ir išgirdo, kad jam
dreba balsas.
- Pagaliau vėl susitinkame, Hari. Galvojau apie tave. O tu
ar galvojai apie mane?

* Pasiruošęs meilei. (Angį.)

343
 - Kur Mehmetas?
- Tu susijaudinęs, tu galvojai apie mane. - Linksmas juo­
kas. - O kodėl? Ar dėl savo žygdarbių sąrašo? Ar dėl vadi­
namųjų aukų? Ne, palauk. Žinoma, kad dėl savo žygdarbių
sąrašo. Esu vienintelis, kurio tau nepavyko sučiupti, ar ne?
Haris neatsakė, liko stovėti prie durų.
- Tai neištveriama, ar ne? Puiku! Dėl to ir esi toks geras.
Tu toks, kaip ir aš, Hari, tu neištveri.
- Aš nesu toks kaip tu, Valentinai. - Haris stipriau suėmė
pistoletą, nusitaikė ir paklausė savęs, kas jam trukdo prieiti
arčiau.
- Ne? Nesileidi blaškomas ir nepaisai tave supančių žmo­
nių. Tu susitelkęs į tikslą, eyes on the prize\ Hari. Tik pažvelk
į save. Tau terūpi bet kokia kaina susirinkti savo trofėjus. Jei
atvirai, tiek kitų gyvenimas, tiek tavo paties tėra antraeiliai
dalykai, ar ne? Mums abiem derėtų susėsti ir artimiau susi­
pažinti, Hari. Nes sutinkame nedaug žmonių, kurie yra tokie
patys kaip mes.
- Užsičiaupk, Valentinai. Stovėk tyliai, pakelk rankas, kad
jas matyčiau, ir pasakyk, kur Mehmetas.
- Jei Mehmetas yra tavasis seklys, tai tam, kad jį pamaty­
tum, man teks pajudėti iš vietos. Tada paaiškės, į kokią padėtį
mes čia patekome.
Valentinas Jertsenas žengtelėjo į šoną. Mehmetas pusiau
stovėjo, pusiau kabėjo, rankos buvo prirakintos prie metali­
nio strypo, lygiagretaus baro veidrodžiams. Galva panarinta,
nusvirusi virš kriauklės, ilgos juodos garbanos dengė veidą.
Vyrukui prie pakaušio buvo prikištas ilgas revolverio vamz­
dis.
- Nė iš vietos, Hari. Kaip matai, darosi įdomu, mums tik­
rai gresia abipusis susinaikinimas. Tave ir mane skiria maž­
daug aštuoni ar dešimt metrų. Tikimybė, kad pirmas tavo

* Nepaleidi prizo iš akių. (Angį.)

344
šūvis mane pakirs taip, jog iškrisiu iš žaidimo ir nespėsiu nu­
žudyti Mehmeto, labai jau menka, ar sutinki su manim? Jei
nušausiu Mehmetą prieš revolveriu nusitaikydamas į tave, tu
suspėsi iššauti mažiausiai du kartus. Tada mano padėtis bus
prasta. Kitaip sakant, tokia padėtis nepalanki mums abiem,
tad, Hari, belieka vienas klausimas: ar tam, kad sučiuptum
mane dabar, esi pasiryžęs paaukoti savo seklį? O gal išgelbė-
kime jį, ir tu sučiupsi mane vėliau? Ką pasakysi?
Haris žvelgė į Valentiną pro savo pistoleto taikiklį. Valen­
tinas teisus. Kad galėtų būti tikras, jog pataikys nusikaltėliui
į galvą, per mažai šyiesos ir per didelis atstumas.
- Manau, kad tavo tylėjimas reiškia sutikimą, Hari. O ka­
dangi tolumoje girdžiu sirenas, numanau, kad turime nedaug
laiko.
Haris pasvarstė, ar liepti jiems atvažiuoti be sirenų, bet
tokiu atveju jie būtų sugaišę daugiau laiko.
- Padėk pistoletą, Hari, ir tada aš iš čia išeisiu.
Haris papurtė galvą.
- Tu esi čia, nes jis pamatė tavo veidą. Todėl jį nušausi, o
tada ir mane, nes ir aš tave pamatysiu.
- Tada per penkias sekundes pateik pasiūlymą, arba nu­
šausiu jį ir tikėsiuosi, kad nepataikysi, prieš man nušaunant
tave.
- Vis dar abipusis susinaikinimas, - tarė Haris. - Bet pa­
laipsniui nusiginkluojant.
- Bandai vilkinti laiką, bet aš skaičiuoju: keturi, trys...
- Abu nusukime savo ginklus, suimkime juos už vamz­
džių, kad matytųsi gaiduko svirtelė ir rankena.
- Du...
- Tu eini prie durų palei sieną, aš tokiu pačiu greičiu einu
prie baro palei nišas kitoje salės pusėje.
-Vienas...
- Atstumas tarp mūsų visąlaik bus toks pats kaip dabar, ir
nė vienas nespės iššauti, kitam nesureagavus.
345
 Bare spengė tyla. Sirenos artėjo. Jei Olegas daro tai, kas
jam liepta, nurodyta, įsakyta, jis vis dar sėdi automobilyje
už dviejų kvartalų ir nejuda iš vietos. Staiga sutemo, ir Haris
suprato, kad Valentinas prislopino šviesas prie baro. Ir kai jis
pirmą kartą atsisuko į Harį, buvo per tamsu, kad po kepurės
snapeliu matytųsi veidas.
- Nusukime revolverius suskaičiavę iki trijų, - sutiko Va­
lentinas ir pakėlė rankas. - Vienas, du... trys.
Haris čiupo pistoleto rankeną kaire ranka, o vamzdį -
dešine. Iškėlė ginklą į viršų. Valentinas padarė tą patį. Kai
laikė revolverį „Ruger Redhawk“ tipiška rusva rankena aukš­
tyn ir ilgu vamzdžiu žemyn, atrodė, kad neša vėliavą Gegužės
17-osios parade*.
- Na, štai, - tarė Valentinas. - Kas daugiau gali tai pada­
ryti, jei ne du vienas kitą išties suprantantys vyrai. Tu man
patinki, Hari. Tikrai patinki. Tai pradėkim žingsniuoti.
Valentinas nuėjo prie sienos, o Haris pasuko nišų link.
Buvo taip tylu, kad Haris girdėjo, kaip sulig kiekvienu Valen­
tino žingsniu vienas į kitą brūkši pusračiais pirmyn judantys
jo batai, tarsi vienas kitą sergstintys gladiatoriai, žinantys,
kad mažiausia nesėkmė vienam jų atneš mirtį. Išgirdęs duslų
šaldytuvo burzgimą, tolygų kapsėjimą kriauklėje ir iš garso
stiprintuvo sklindantį vabzdžius primenantį zyzimą, Haris
suprato, kad priartėjo prie baro. Nenuleisdamas akių nuo
žmogaus silueto, išryškinto kitapus lango plieskiančių šviesų,
apgraibomis slinko tamsoje. Tada šoko už baro, prasivėrus
durims išgirdo gatvės garsus ir tolstančius bėgančio žmogaus
žingsnius.
Haris išsitraukė iš kišenės telefoną, prisidėjo prie ausies.
- Ar girdėjai?
- Viską girdėjau, - atsakė Olegas. - Pranešiu patruliams.
Skiriamieji požymiai?

* Norvegijos Konstitucijos (Nepriklausomybės) diena.

346
 - Trumpa juoda striukė, tamsios kelnės, kepurė su snape­
liu be užrašo, nors ją turbūt jau kur nors numetė. Veido nema­
čiau. Jis nubėgo kairėn, link Torvaldo Mejerio gatvės, taigi...
- ...link ten, kur daugiausia žmonių ir automobilių. Pra­
nešiu.
Haris įsikišo telefoną į kišenę ir uždėjo ranką Mehmetui
ant peties. Nesulaukė jokio atsako.
- Mehmetai...
Nebesigirdėjo šaldytuvo burzgimo nei garso stiprintuvo
zyzimo. Tik tolygus kapsėjimas. Jis pasuko elektros įtampos
reguliatorių. Uždėjo ranką ant Mehmeto garbanų, atsargiai
kilstelėjo vaikino galvą nuo kriauklės. Veidas buvo blyškus.
Pernelyg blyškus.
Kažkas kyšojo jam iš kaklo.
Metalinis daiktas, panašus į šiaudelį.
Iš jo vis dar sunkėsi raudoni lašai ir kapsėjo į kraujo pri-
plūdusią kriauklę.

25 skyrius
Antradienio naktis

Katrina Brat skubiai išlipo iš automobilio ir sparčiai nužings­

niavo link policijos juostų prie baro „Jealousy“. Iškart pama­
tė į policijos automobilį atsirėmusį rūkantį vyrą. Besisukant
mėlyniems švyturėliams jo bjauriai patrauklus veidas tai nu­
švisdavo, tai panirdavo į tamsą. Nukrėtus drebuliui, Katrina
priėjo prie jo.
- Šalta, - tarė ji.
- Artėja žiema, - atsiliepė Haris ir išpūtė cigaretės dū­
mus, o šiuos nušvietė mėlyna šviesa.
347
 - Artėja Emilija.
- Mhm. Visai pamiršau.
- Sakoma, kad užgrius Oslą rytoj.
- Mhm.
Katrina pažvelgė į jį. Manė, kad yra mačiusi Harį visokį.
Bet tik ne tokį. Tokį ištuštėjusį, palūžusį, netekusį vilties. Ji
labiausiai norėjo paglostyti jam skruostą, apsikabinti. Bet ne­
galėjo. Dėl daugelio priežasčių.
- Kas ten nutiko?
- Valentinas grasino revolveriu „Ruger Redhawk“ ir pri­
vertė mane patikėti, kad deramės dėl žmogaus gyvybės. Bet
man įėjus Mehmetas jau buvo miręs. Iš miego arterijos jam
kyšojo metalinis vamzdelis. Jam kaip kokiai žuviai atvėrė
žiaunas ir nuleido kraują. Viskas dėl to, kad jis... kad aš... -
Haris pradėjo greitai mirksėti ir nutilo, apsimetė, kad jam
reikia nuo liežuvio nusiimti tabako siūlelį.
Katrina nežinojo, ką pasakyti. Todėl nesakė nieko. Tie­
siog žiūrėjo į gerai pažįstamą ralio juosta papuoštą automobilį
„Volvo Amazon“, sustojusį kitoje gatvės pusėje. Iš automobilio
išlipo Bjornas. Pro keleivio dureles išlipus Lien, Katrina paju­
to, kaip smarkiau sutvaksi širdis. Ką čia, nusikaltimo vietoje,
veikia Bjorno vadovė? Ar Bjornas pasiūlė jai romantiškai apro­
dyti visas žmogžudystės vietos įdomybes? Velniop visa tai. Ka­
trina stebėjo, kaip Bjornas apsidairo, ir abudu pasuka link jų.
- Einu vidun, iki, - tarė ji Hariui, pralindo pro juostas ir
nužingsniavo prie durų ir plastikinio stendo, vaizduojančio
sudaužytą širdį.

- Štai kur tu, - tarė Bjornas. - Šįvakar bandžiau su tavimi

susisiekti.
- Aš buvau... - Haris godžiai įtraukė cigaretės dūmų, -
šiek tiek užsiėmęs.
348
 - Čia Berną Lien, nauja Kriminalinių ekspertizių tarny­
bos vadovė. Berną, čia Haris Hūlė.
- Daug apie tave girdėjau, - nusišypsojo moteris.
- O aš nieko apie tave negirdėjau, - atsakė Haris. - Ar esi
apsukri?
Ji šiek tiek sutrikusi pažvelgė į Bjorną.
- Apsukri?
- Valentinas Jertsenas yra apsukrus, - atsakė Haris. - O
aš esu nepakankamai apsukrus, todėl tiesiog tikiuosi, kad čia
yra apsukresnių, antraip kraujas liesis toliau.
- Gali būti, kad šį tą aptikau, - paskelbė Bjornas.
- O?
- Todėl ir bandžiau su tavimi susisiekti. Šis tas dėl Valenti­
no apsiausto. Praplėšęs už pamušalo radau porą dalykėlių. Se­
novišką norvegišką monetą ir du popieriaus lapelius. Kadangi
apsiaustas buvo skalbtas skalbyklėje, išorinėje pusėje beveik vi­
sos raidės buvo išblukusios, bet išvyniojus vieną lapelį vidinėje
pusėje šias tas matėsi. Nedaug, bet pakako, kad suprasčiau, jog
tai čekis, gautas pasiėmus pinigų iš prekybos centre „Oslo City“
stovinčio bankomato. Tai puikiai paaiškina, kaip jis išsisuka
nesinaudodamas kreditine kortele ir visur mokėdamas gry­
naisiais. Deja, negalime įžiūrėti kortelės numerio, registracijos
numerio ar kada tiksliai paimti pinigai, bet matosi dalis datos.
- Ar daug?
- Pakankamai. Tai šių metų rugpjūtis, taip pat matosi
paskutinis datos skaičius, ir tai aiškiai vienetas.
- Taigi, 1, 11, 21 arba 31.
- Keturios galimos dienos. Susisiekiau su saugos tarny­
bos „Nokas“ darbuotoja, atsakinga už DNB bankomatus. Ji
sako, kad yra duotas nurodymas saugoti prie bankomatų įtai­
sytų vaizdo stebėjimo kamerų įrašus tris mėnesius, tad jie
turi įrašą, kuriame jis pasiima pinigus. Pinigai paimti Oslo
geležinkelio stoties rajone, kur bankomatais naudojamasi
daugiausia visoje Norvegijoje. Oficialiai aiškinama, kad tai
lemia tame rajone esančių prekybos centrų gausa.
349
 - Bet?
- Visur galima sumokėti kortele. Išskyrus?
- Mhm. Narkotikų pardavėjus prie stoties ir palei upę.
- Iš populiariausių bankomatų pinigų paimama daugiau
nei du šimtus kartų per parą, - aiškino Bjornas.
- Per keturias paras - mažiau nei tūkstantį, - guviai pri-.
dūrė Berną Lien.
Haris užmynė rūkstančią cigaretę.
- Įrašą gausime rytoj anksti ryte, manau, kad pagreiti­
nę vaizdą ir darydami trumpas pertraukėlės sugebėsime per
minutę patikrinti du banko klientus. Tai reiškia, kad darbuo­
simės septynias ar aštuonias valandas, gal net mažiau. Kai
atpažinsime Valentiną, reikės tiesiog palyginti vaizdo įrašo ir
bankomate užregistruotą pinigų paėmimo laiką.
- Ir, oplia, sužinosime slaptą Valentino Jertseno tapaty­
bę, - pertraukė Berną Lien, išdidi ir susijaudinusi dėl savo
skyriaus nuopelnų. - Ką manai, Hūle?
- Manau, panele Lien, kad gaila, jog tas, kuris galėjo at­
pažinti Valentiną, guli ten viduje, be pulso, galvą nusvarinęs
į kriauklę. - Haris užsisagstę švarką. - Bet ačiū, kad atvykote
susitikti.
Suirzusi Berną Lien dėbtelėjo į Bjorną, o šis sutrikęs kos­
telėjo.
- Kaip supratau, susitikai Valentiną.
Haris papurtė galvą.
- Taip ir nepamačiau jo naujos fizionomijos.
Nenuleisdamas akių nuo Hario, Bjornas lėtai linktelėjo.
- Suprantu. Gaila. Labai gaila.
- Mhm. - Haris spoksojo į prie bato nosies gulinčią su­
mintą nuorūką.
- Ką gi, ką gi. Eime vidun pasižvalgyti.
- Sėkmės.
Haris nusekė juos žvilgsniu. Spaudos fotografai jau rikia­
vosi prie užkardos juostų, pamažu rinkosi ir žurnalistai. Gal
350
jie kažką sužinojo, gal ir ne, o gal jiems tiesiog trūko drąsos,
kaip ten bebūtų, jie paliko Harį ramybėje.
Aštuonios valandos.
Aštuonios valandos iki ryto.
Gal kitą parą Valentinas pribaigs dar vieną žmogų.
Velnias, velnias.
- Bjornai! - riktelėjo Haris, jo kolegai suėmus „Jealousy“
durų rankeną.

- Hari, - pasisveikino Stolė Aunė, stovėdamas tarpdu­

ry. - Bjornai.
- Atleisk, kad trukdome taip vėlai, - prabilo Haris. - Ar
galim užeiti?
- Žinoma.
Aunė atidarė duris, ir Haris su Bjornu žengė į psicholo­
go namus. Sparčiais žingsniais priėjo nedidukė moteris, daug
lieknesnė už savo vyrą. Su paprasta pilka plaukų kupeta.
- Hari! - skambiai prašneko ji. - Išgirdau tavo balsą. Tik­
rai per ilgai nesimatėme. Kaip laikosi Rakelė, gal gydytojai
ką nors nustatė?
Haris papurtė galvą, o Ingrida pakštelėjo jam į skruostą:
- Gal kavos? Ar jau per vėlu? Žalios arbatos?
Bjornas ir Haris atsakė kartu: vienas „ačiū, taip“, o kitas
„ačiū, ne“, ir Ingrida pradingo virtuvėje.
Vyrai nuėjo į svetainę ir įsitaisė minkštuose krėsluose. Vi­
sos sienos buvo apstatytos knygų lentynomis, prikimštomis
kelionių vadovų ir senų atlasų, lyrikos rinkinių ir komiksų,
storų mokslinės literatūros knygų, bet daugiausia romanų.
- Ar matai, kad skaitau tavo dovanotą knygą? - pasigyrė
Aunė ir paėmė ploną ant staliuko šalia krėslo viršeliu viršun
gulinčią atverstą knygą. Parodė ją Bjornui. - Eduardas Leve.
35
Savižudybė. Gavau ją iš Hario šešiasdešimtmečio proga. Tur­
būt jis pamanė, kad jau pats laikas.
Bjornas ir Haris šyptelėjo. Turbūt liūdnai, nes Stolė su­
raukė kaktą.
- Ar kas negerai, vaikinai?
Haris kostelėjo:^
- Šįvakar Valentinas nužudė dar vieną žmogų.
- Man labai gaila, - tarė Stolė ir papurtė galvą.
- Nėra ko tikėtis, kad jis apsiramins.
- Ne, tikrai nėra ko, - patvirtino psichologas.
- Todėl ir esame čia, ir man tai labai sunku, Stole.
Stolė Aunė atsiduso:
- Halsteinas Smitas niekam tikęs, ir jūs norite, kad užim­
čiau jo vietą, ar ne?
- Ne. Mums reikia...
Haris nutilo, mat įėjo Ingrida ir ant svetainės stalo tarp
nutilusių vyrų padėjo padėklą su arbata.
- Štai koks pareigos saugoti konfidencialią informaciją
garsas, - pasišaipė ji. - Iki pasimatymo, Hari. Perduok linkė­
jimų Olegui ir pasakyk, kad galvojam apie Rakelę.
Jai išėjus, Haris kalbėjo toliau:
- Mums reikia žmogaus, galinčio atpažinti Valentiną Jert-
seną. O kiek žinome, paskutinis gyvas jį matęs žmogus yra...
Haris nesistengė specialiai padaryti pauzės, kad sukeltų
daugiau įtampos. Tiesiog Stolės smegenims reikėjo tos sekun­
dės, kad žaibo greitumu kone nesąmoningai, bet teisingai sudė­
liotų labai bauginančias mintis. Nors nebuvo didelio skirtumo.
Tarsi boksininko lauktų smūgis, ir, užuot patyręs jį visu smar­
kumu, jis gautų dešimtąją sekundės dalį pasitraukti tolėliau.
- ...yra Aurora.
Stojusioje tyloje Haris girdėjo, kaip Stolei pro pirštus
šiugždėdami slysta jo vis dar laikomos knygos puslapiai.
- Hari, ką nori tuo pasakyti?

352
 - Tą dieną, kai mes su Rakele susituokėme, o jūs su Ingri­
da buvot mūsų vestuvėse, Valentinas per rankinio rungtynes
užpuolė Aurorą.
Knyga dunkstelėjo ant kilimo.
Stolė nesuprasdamas mirksėjo.
- Ji... jis...
Haris laukė, matė, kad Stolė pamažu susivokia.
- Ar jis ją lietė? Ją sužalojo?
Haris atrėmė Stolės žvilgsnį, bet nieko nesakė, laukė.
Matė, kaip jis aprėpia jam pateiktą informaciją. Matė, kaip
paskutiniai treji mėtai nušvinta jam visai kitoje šviesoje. Pa­
teikiančioje visus atsakymus.
- Taip, - sušnabždėjo Stolė. Jo veidą iškreipė skausmas.
Stolė nusiėmė akinius. - Žinoma, kad sužalojo. Koks aš bu­
vau aklas. - Jis spoksojo į tuštumą. - O kaip jūs sužinojote?
- Vakar Aurora pas mane atėjo ir viską papasakojo, - at­
sakė Haris.
Stolė Aunė tarsi sulėtintame filme pažvelgė į Harį.
- Tu... tu žinojai jau vakar, o man nieko nesakei?
- Pažadėjau Aurorai nieko nesakyti.
Užuot pakėlęs balsą, Stolė Aunė jį prislopino:
- Penkiolikos metų mergaitė buvo išprievartauta, jai rei­
kalinga įvairaus pobūdžio pagalba, o tu nutarei laikyti visa
tai paslaptyje?
- Taip.
- Bet, dėl Dievo, Hari, kodėl?
- Nes Valentinas tavo dukteriai pagrasino, kad jei prasi­
tars apie tai, kas nutiko, jis tave nužudys.
- Mane? - Stolė sukūkčiojo. - Mane? Na ir kas? Esu vyras,
einantis septintą dešimtį, man šlubuoja širdis, Hari. O ji yra
mergaitė, kuriai prieš akis visas gyvenimas.
- Ogi tai, kad ji myli tave labiau už viską pasaulyje, ir aš
daviau jai pažadą.

353
 Stole Aunė užsidėjo akinius it nukreipė į Harį virpantį
smilių.
- Taip, tu pažadėjai! Ir tęsėjai pažadą tol, kol tau pačiam
tai nepasidarė itin svarbu! Bet dabar, kai matai, kad gali pa­
sinaudoti ja ir išaiškinti dar vieną Hario Hūlės bylą, tas paža­
das reiškia ne tiek jau ir daug.
Haris nesiginčijo.
- Nešdinkis lauk, Hari! Šiuose namuose draugų neturi ir
nuo šiol esi čia nepageidaujamas.
- Stole, tai skubu.
- Lauk! - Stolė Aunė atsistojo.
- Mums jos reikia.
- Aš paskambinsiu policijai. Tikrajai policijai.
, Haris pakėlė į jį akis. Matė, kad iš to nieko nebus. Kad
jiems reikia palaukti, eiti savo keliais. Kad belieka tikėtis, jog
ryte Stolė Aunė suvoks šio reikalo rimtumą.
Haris linktelėjo. Pakilo iš krėslo.
- Duris rasime patys, - pasakė.
Jiems einant pro virtuvę, tarpdury Haris pamatė išblyšku­
sią Ingridą, ši netarė nė žodžio.
Koridoriuje užsirišęs batų raištelius, jis jau ketino išeiti,
tačiau išgirdo švelnų balsą:
- Hari?
Jis atsisuko, iškart nesuvokė, iš kur tas balsas sklinda. Tada
laiptais iš tamsaus antro aukšto nulipo ji. Aurora vilkėjo gerokai
per didelę dryžuotą pižamą. Tikriausiai tėčio, pamanė Haris.
- Atleisk, - tarė Haris. - Aš privalėjau.
- Žinau, - sutiko Aurora. - Internete parašyta, kad nužu­
dytojo vardas buvo Mehmetas. Aš girdėjau, apie ką jūs kalbėjot.
Iškart pribėgo Stolė. Apsipylęs ašaromis jis mojavo ran­
komis.
- Aurora! Tu neprivalai... - jo balsas užlūžo.
- Tėti, - atsakė Aurora ir ramiai atsisėdo ant laiptų kiek
aukštėliau. - Aš noriu padėti.
354
 26 skyrius
Antradienio naktis

Mona Do stovėjo prie Monolito ir stebėjo, kaip per tamsą

atžygiuoja Trulsas Berntsenas.
Kai jie susitarė susitikti Frognerio parke, ji pasiūlė pasirinkti
kiek kuklesnes ir mažiau populiarias skulptūras, mat Monolitas
net ir naktį pritraukia smalsuolių. Bet kai jis tris kartus paklausė
„a?“, ji suprato, kad apie jokias kitas skulptūras jis nežino.
Mona nusitempė Trulsą į vakarinę skulptūros pusę, to­
liau nuo dviejų porų, besižavinčių bažnyčių bokštais rytuose.
Ištiesė voką su pinigais, Trulsas įsikišo jį į ilgos „Armani“
striukės, kuri vilkima Trulso kažkodėl nepanėšėjo į „Arma­
ni“ striukę, vidinę kišenę.
- Kas naujo? - paklausė Mona.
- Daugiau nieko nepranešinėsiu, - atsakė jis ir apsidairė
aplinkui.
-Ne?
Trulsas nužvelgė žurnalistę, tarsi norėdamas įsitikinti, ar
ji nejuokauja.
- Po velnių, vyruką nužudė.
- Tai kitą kartą pranešk ką nors ne tokio... mirtingo.
Pasigirdo kriuksėjimą primenantis juokas:
- Velniai mane rautų, jūs daug blogesni už mane, visa jūsų
šutvė.
- A? Tu pasakei mums Mehmeto vardą, o mes vis tiek nu­
tarėme jo neminėti ir prie straipsnio neišspausdinome jo nuo­
traukos.
Trulsas papurtė galvą.
- Ar tu girdi save, Do? Mes ką tik nuvedėme Valentiną
tiesiai pas vyruką, kuris kvailai padarė du dalykus. Vadovavo
barui, kuriame lankėsi Valentinas, ir sutiko padėti policijai.
- Tu vis tiek sakai mes; ar tai reiškia, kad tave graužia
sąžinė?
355
 - Ar laikai mane psichopatu? Aišku, manau, kad reikalai
prasti.
- Į pirmą klausimą neatsakysiu, bet sutinku, kad reikalai,
ne patys geriausi. Ar tai reiškia, kad daugiau nebūsi mano
šaltinis?
- Jeigu atsisakysiu, ar tai reikš, kad daugiau manęs nebe-
dengsi?
- Nereikš, - atsakė Mona.
- Gerai. Pasirodo, jūs dar turite sąžinės.
- Ne, - numykė Mona. - Mes ne tiek rūpinamės šaltiniu,
kiek tuo, ką išdavus šaltinį pasakytų mūsų kolegos. Beje, o ką
sako tavo kolegos?
- Nieko. Jie suprato, kad informaciją tekinu aš, ir izoliavo
mane, man nebegalima dalyvauti susirinkimuose, niekas nė
nešnipšteli apie tyrimą.
- Ne? Ką tik pajutau, kad nustojau domėtis tavim, Trulsai.
Trulsas šniurkštelėjo:
- Tu ciniška, Mona Do, tačiau bent jau nuoširdi.
- Turbūt reikia pasakyti „dėkui“?
- Gal paskutinį kartą suteiksiu tau šiek tiek informacijos.
- Pirmyn.
- Policijos viršininkas Beįmanąs dulkina vieną svarbią
poniutę.
- Berntsenai, už tokius pranešimus pinigų nemokame.
- OK, tebus veltui, tiesiog apie tai parašykit.
- Redaktoriams nepatinka istorijos apie neištikimybę, bet
jei turi įrodymų ir pats dalyvausi rašant straipsnį, gal pavyks
pakeisti jų nuomonę. Tokiu atveju cituosime tave ir nurody­
sime pavardę.
- Pavardę? Tai juk prilygsta savižudybei, pati žinai. At­
skleisiu, kur jie susitinka, tad galite slapta nusiųsti fotografą.
Mona Do nusijuokė.
- Sorry, šitaip nieko nebus.
- Nebus?
3 5 6
 - Tik užsieny žurnalistai rašo apie neištikimybę, mažojo­
je Norvegijoje to nedarome.
- O kodėl ne?
- Oficialus paaiškinimas tas, kad mums tai per žemas lygis.
-Bet?
Mona drebėdama patraukė pečiais.
- Išties nežinome, iki kokio lygio galime nusiristi, tad lai­
kausi asmeninės teorijos, kad viskas dėl sindromo „Nėra nė
vieno švento, tad tylėkim“.
- Gal malonėtum kalbėti aiškiau?
- Vedę redaktoriai svetimauja nė kiek ne mažiau už ne­
vedusius. Jei paviešinsi kieno nors neištikimybę, šioje nedi­
dukėje šalyje rizikuoji, kad tau bus atsilyginta tuo pačiu. Ga­
lime rašyti apie neištikimybę margajame užsienyje, palyginti
su tuo, kas dedasi pas mus, gal koks viešas asmuo ką nors
leptelėjo apie kitą viešą asmenį. Bet raustis ir ieškoti neišti­
kimybės istorijų tarp galingųjų? - Mona Do papurtė galvą.
Trulsas niekinamai iškvėpė per nosį:
- Tai nėra jokių būdų apie tai paskelbti?
- Ar manai, kad apie tai reikia paskelbti, nes tai rodo, kad
Belmanui ne vieta policijos viršininko kėdėje?
- A? Ne, gal ne visai dėl to.
Mona linktelėjo ir pakėlė akis į Monolitą, į nesiliaujantį
veržimąsi aukštyn.
- Turbūt išties nekenti to žmogaus.
Trulsas neatsakė. Tiesiog atrodė šiek tiek nustebęs, tarsi
niekada nebūtų apie tai pagalvojęs. Ir Monai pasidarė įdomu,
ką slepia randuotas nepatrauklus veidas atsikišusiu apatiniu
žandikauliu ir veriančiu žvilgsniu. Jai kone pasidarė jo gaila.
- Jau einu, Berntsenai. Iki.
- Iki?
- O gal ir ne.
Kiek paėjėjusi parku Mona atsisuko ir pamatė Trul-
są Berntseną, apšviestą prie Monolito degančio žibinto. Jis
357
stovėjo susikišęs rankas į kišenes, susikūprinęs, kažko ieško­
jo akimis. Atrodė toks neapsakomai vienišas kaip ir jį supan­
čios akmeninės skulptūros.

Haris spoksojo į lubas. Vaiduokliai neaplankė. Gal šiąnakt

neateis. Bet niekada nežinai. Juk atsirado naujas draugijos
narys. Kažin, kaip atrodys Mehmeto šmėkla. Haris nuginė ša­
lin mintis ir įsiklausė į tylą. Holmenkolene tylu, šiam rajonui
tai būdinga. Pernelyg tylu. Jam labiau patiko šalimais ply­
tinčio miesto bruzdesys. Primenantis naktį džiunglėse, kur
pilna garsų, galinčių įspėti tave tamsoje, pranešti, kas tavęs
laukia, o kas ne. Tyloje yra per mažai informacijos. Bet prie­
žastis visai kita. Viskas dėl to, kad lovoje šalia jo nieko nėra.
Jei jis suskaičiuotų naktis, kuriomis su kažkuo dalinosi
lova, tokių būtų išties mažai. Tai kodėl jis jaučiasi vienišas?
Juk visada troško vienatvės, jam niekad nieko nereikėjo.
Haris apsivertė ant šono, užmerkė akis.
Jam ir dabar nieko nereikia. Jam nieko nereikia. Jam nie­
ko nereikia.
Jam reikia tik jos.
Sutraškėjo medinės sienos. O gal medinės grindys? O gal
anksčiau prasidėjo audra? Arba per vėlai atėjo vaiduokliai.
Jis apsivertė ant kito šono. Vėl užsimerkė.
Sutraškėjo prie pat miegamojo durų.
Jis atsistojo, priėjo ir atidarė.
Atėjo Mehmetas.
- Aš mačiau jį, Hari.
Akių vietoje žiojėjo ir kibirkščiavo dvi juodos akiduobės.
Haris krūptelėjo ir nubudo.
Ant naktinio stalelio kaip katinas pirpė telefonas.
- Mhm.
3 5 8
 - Čia daktaras Stefensas.
Haris pajuto, kaip krūtinę staiga sukausto skausmas.
- Skambinu dėl Rakelės.
Žinoma, kad dėl Rakelės. Ir Haris žinojo, kad tas kelias
sekundes Stefensas duoda jam pasiruošti žinioms.
- Nepavyksta pažadinti jos iš komos.
-Ką?
- Ji nepabunda.
- Ar... ar ji...
- Mes nežinome, Hari. Suprantu, kad turite aibę klausi­
mų, bet mes irgi turime. Tikrai negaliu nieko pasakyti, išsky­
rus tai, kad darbuojamės kaip išmanydami.
Haris įsikando į vidinę skruosto pusę, norėdamas įsiti­
kinti, ar nesapnuoja dar vieno košmaro.
- OK, OK. Ar galiu ją pamatyti?
- Ne dabar, ji guli intensyvios priežiūros palatoje. Kai tik
sužinosiu ką nors naujo, paskambinsiu. Bet tai gali užtrukti,
turbūt kurį laiką Rakelė liks komos būsenos, tad nepamiršk
kvėpuoti. OK?
Haris suprato, kad Stefensas teisus: jis nebekvėpavo.
Jie baigė pokalbį. Haris spoksojo į telefoną. Ji nepabunda.
Aišku, kad ne, ji nenori, kas gi norėtų nubusti. Haris atsistojo
ir nulipo į pirmą aukštą. Pavarstė virtuvės spintelių dureles.
Nieko. Tuščia, tuščia. Jis išsikvietė taksi ir užlipo į viršų ap­
sirengti.

Jis pastebėjo mėlyną ženklą, perskaitė pavadinimą ir pristab­

dė. Užvažiavo ant kelkraščio ir išjungė variklį. Apsidairė.
Miškas ir kelias. Tai priminė jam tuos nesibaigiančius mono­
toniškus kelius Suomijoje, kur apima jausmas, kad važiuoji
miškų dykumomis. Abipus kelio kaip nebylios sienos stūkso
359
medžiai, tarp kurių taip pat paprasta paslėpti negyvėlį, kaip
ir paskandinti jūroje. Jis palaukė, kol pravažiavo automobi­
lis. Pažvelgė į veidrodėlį. Nebematė šviesų nei priekyje, nei
užpakaly. Tada išlipo ant valstybinio kelio, apėjo automobilį
ir atidarė bagažinę. Ji buvo tokia išblyškusi, netgi strazdanos
nubalo. Kupinos baimės akys buvo didelės, tamsios, iš burnos
kyšojo kamštis. Jis iškėlė merginą, turėjo padėti jai išsilaikyti
ant kojų. Čiupo už antrankių, pervedė ją per kelią, per kel­
kraštį, nusivedė prie juodos medžių sienos. Įjungė žibintuvė­
lį. Jautė, kad ji taip dreba, kad net trūkčioja antrankiai.
- Nagi, mieloji, nieko tau nedarysiu, - padrąsino jis.
Ir pajuto, kad tikrai turi tai galvoje. Jis tikrai nenori jos
sužeisti. Daugiau nebenori. Gal ji tai žino, gal supranta, kad
jis.ją myli. Gal ji dreba dėl to, kad mūvi tik apatines kelnaites
ir vilki jo negyvos bičiulės japonės peniuarą.
Jie žengė į medžių tankmę, atrodė, kad įeina į pasta­
to vidų. Stojo kitokia tyla, pasklido kitokie garsai. Jų buvo
mažiau - ryškesnių, nenusakomų garsų. Trakštelėjimas, ato­
dūsis, klyktelėjimas. Jiems tylutėliai einant pirmyn minkšta
miško paklote tarsi sapne regėtai jaunavedžių porai bažny­
čioje, maloniai liulėjo pušų spyglių kilimas.
Suskaičiavęs iki šimto jis sustojo. Pakėlė žibintuvėlį ir pa­
švietė aplinkui. Šviesos kūgis iškart užkliudė tai, ko jis ieško­
jo. Žaibo į dvi dalis perskeltą aukštą apanglėjusį medį.
Jis nusitempė merginą prie medžio. Ji nebesipriešino. Jis at­
rakino antrankius, suėmė jos rankas, jomis apglėbė medį ir vėl
uždėjo jai antrankius. Ėriukas, pagalvojo jis, stebėdamas, kaip ji
klūpo apkabinusi medį. Aukojamas ėriukas. Nes jis nėra jauni­
kis, jis tėvas, kuris prie altoriaus atiduoda savo vaiką.
Jis paskutinį kartą paglostė merginai skruostą ir nusigrę­
žė, ruošdamasis sukti atgal, tada tarp medžių išgirdo balsą
- Ji gyva, Valentinai.
Jis sustojo ir iškart nukreipė žibintuvėlį link sklindančio
balso.
3 6 0
 - Patrauk, - pasigirdo iš tamsos.
Valentinas padarė, kaip liepiamas.
- Ji norėjo gyventi.
- O barmenas nenorėjo?
- Jis galėjo mane atpažinti. Negalėjau rizikuoti.
Valentinas laukė, bet girdėjo tik tylų Martos kvėpčiojimą.
- Kuopiu po tavęs paskutinį kartą, - pasigirdo balsas. -
Ar turi revolverį, kurį gavai?
- Taip, - tarė Valentinas. Ar tas balsas skamba pažįstamai?
- Padėk ginklą šalia merginos ir keliauk. Netrukus jį at­
gausi.
Valentinui tvokstelėjo mintis. Išsitraukti revolverį, pašvies­
ti žibintuvėliu, įžiūrėti tą tipą ir jį pribaigti. Nužudyti protą,
uždangstyti prie jo vedančius pėdsakus, leisti demonui vėl už­
valdyti. Jį sulaikė vienas argumentas: jam gali to tipo prireikti.
- Kur ir kada? - suriko Valentinas. - Daugiau nebegalime
lankytis pirties rūbinėje.
- Rytoj. Aš tau pranešiu. Dabar, kai jau išgirdai mano bal­
są, aš tau paskambinsiu.
Valentinas ištraukė revolverį iš dėklo ir padėjo priešais
merginą. Paskutinį kartą į ją žvilgtelėjo. Tada nuėjo.
Vėl atsisėdęs į automobilį, dukart trenkė galva į vairą. Už­
vedė variklį, apsidairė, nors ir nebuvo matyti kitų automobi­
lių. Tada iš lėto nuvažiavo.

- Sustokit čia, - tarė Haris taksi vairuotojui ir parodė.

- Žmogau, dabar trečia valanda nakties, baras tikrai už­
darytas.
- Jis mano.
Haris sumokėjo ir išlipo. Ten, kur prieš kelias valandas virė
gyvenimas, dabar nesimatė nė gyvos dvasios. Žmogžudystės
3 6 1
vietos tyrėjai baigė darbą, bet prie durų ir staktos buvo pri­
tvirtinta balta policijos juosta. Ant jos puikavosi valstybę
simbolizuojantis liūtas ir užrašas: POLICIJA. UŽDARYTA.
NEPERŽENGTI, BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ, § 343.
Haris įkišo raktą į spyną ir pasuko. Jam darant duris ir
einant į vidų, šiugždėjo juostos.
Prie veidrodinių lentynų tyrėjai paliko įjungtas šviesas. Ha­
ris primerkė vienų akį ir stovėdamas prie durų nukreipė smi­
lių į butelius. Devyni metrai. O kas, jei jis būtų iššovęs? Kokią
istoriją jie turėtų dabar? Negali šito žinoti. Bet dabar yra taip,
kaip yra. Nieko nepakeisi. Belieka pamiršti, žinoma. Pirštas nu­
krypo į „Jim Beam“ butelį. Kažkas nukėlė jį ir padėjo prie alaus
čiaupo. Apačioje degančių lempučių šviesoje skystis spindėjo
kaip auksas. Haris perėjo per salę, užlindo už baro, čiupo stikli­
nę ir pakišo po alaus čiaupu. Kam apgaudinėti save?
Jis pajuto, kaip įsitempia visi kūno raumenys, akimirką pa­
svarstė, ar nevertėtų išsivemti prieš nuryjant pirmąjį gurkšnį.
Bet sugebėjo sulaikyti skrandžio turinį ir alkoholį viduje tol,
kol nurijo trečią gurkšnį. Tada puolė prie kriauklės ir, prieš
gelsvai žaliems vėmalams teškiantis į metalą, spėjo pamatyti,
kad ant kriauklės dugno vis dar priskretę sukrešėjusio kraujo.

27 skyrius
Trečiadienio rytas

Be penkių aštuonios sugurguliavo antrąkart tą rytą įjungtas

kavos aparatas.
- Kur Haris? - paklausė Vyleris ir vėl pažvelgė į laikrodį.
- Nežinau, - atsakė Bjornas. - Pradėkime be jo.
Smitas ir Vyleris linktelėjo.

3 6 2
 - Dabar Aurora Aunė sėdi pagrindiniame saugos tarny­
bos „Nokas“ biure ir kartu su savo tėčiu, „Nokas“ darbuotoja
ir Apiplėšimų skyriaus pareigūnu, kurio specializacija - ver­
tinti vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, peržiūri nufilmuotą
medžiagą. Pagal planą keturių dienų vaizdo įrašus jie turė­
tų spėti peržiūrėti per aštuonias valandas. Darant prielaidą,
kad pinigus su čekiu pasiėmė pats Valentinas ir kad mums
nusišypsos sėkmė, jo naują tapatybę sužinosime per keturias
valandas. Tikrai iki aštuonių vakaro.
- Tai nuostabu! - išsprūdo Smitui. - Amm... Argi ne?
- Taip, bet neskubėkime džiūgauti, - tarė Bjornas. - An-
dersai, ar kalbėjai su Katrina?
- Taip, mums leista suburti „Deltą“. Jie pasiruošę operacijai.
- „Delta“? Ar kalbame apie automatinius ginklus ir dujo­
kaukes, ir... ee... ir panašiai?
- Smitai, tu po truputį įsivažiuoji, - nusišypsojo Bjornas
ir pastebėjo, kad Vyleris vėl žiūri į laikrodį. - Nerimauji, An-
dersai?
- Gal paskambinkim Hariui.
- Taip ir padaryk.

Devintą valandą Katrina užbaigė susirinkimą, ir tyrėjų grupė

išsiskirstė. Ji pradėjo rinkti dokumentus ir pamatė pro duris
įeinantį psichologą.
- Na, Smitai? - pasisveikino ji. - Neeilinė diena, ar ne?
Kuo užsiimate ten, apačioje?
- Bandau susisiekti su Hariu.
- Jis neatėjo?
- Ir neatsiliepia į skambučius.
- Jis juk ligoninėje, ten neleidžiama naudotis telefonais.
Medikai teigia, kad tai gali sutrikdyti aparatų veiklą, bet tai

363
tokie patys paistalai kaip ir tai, kad telefonai gali pakenkti
navigacijos programoms lėktuve.
Ji matė, kad Smitas jos nesiklauso, tiesiog spokso jai pro
šoną.
Katrina nusisuko ir išvydo, kad per projektorių vis dar
rodoma nuotrauka iš prijungto kompiuterio. Baras „Jelaour
sy“.
- Žinau, - tarė ji. - Nieko gražaus.
Nenuleisdamas akių nuo ekrano, Smitas tarsi lunatikas
papurtė galvą.
- Smitai, ar jums viskas gerai?
- Ne, - lėtai atsakė jis. - Ne viskas gerai. Man bloga nuo
kraujo, nuo smurto, ir nesu tikras, ar ištversiu daugiau kan­
čios. Tas žmogus... Valentinas Jertsenas, jis... aš esu psicholo­
gas, į šį atvejį bandau žvelgti profesionaliai, bet manau, kad
turbūt jo nekenčiu.
- Nė vienas iš mūsų nėra toks profesionalus, Smitai; aš
nesigraužčiau, kad jaučiu šiek tiek neapykantos. Kaip sako
Haris, argi ne puiku, kai yra kažkas, ko gali nekęsti.
- Haris taip sako?
- Taip. Arba „Raga Rocker“. Arba... ar norėjot ko nors
paklausti?
- Kalbėjau su Mona Do iš VG.
- Štai dar viena, kurios galime nekęsti. Ko ji norėjo?
- Aš pats jai paskambinau.
Katrina liovėsi rinkusi dokumentus.
- Paaiškinau, kokiomis sąlygomis sutikčiau duoti inter­
viu apie Valentiną Jertseną, - tarė Smitas. - Kalbėčiau apie
Valentiną apskritai ir nė žodžiu neužsiminčiau apie tyrimą.
Mes naudotumės vadinamuoju podcast, tinklalaide, tokia ra­
dijo programa, kuri...
- Smitai, aš žinau, kas yra podcast.
- Tada jie negalės cituodami iškraipyti mano žodžių, ir
visi girdės, ką aš sakau. Ar gaunu jūsų leidimą?
364
 Katrina pagalvojo.
- Man iškart kyla klausimas - kodėl?
- Nes žmonės bijo. Mano žmona bijo, mano vaikai, kai­
mynai ir kitų mokinių tėvai taip pat bijo. O kadangi aš tyrinė­
ju šią sritį, privalau šiek tiek išsklaidyti jų baimes.
- Ar jie neturėtų šiek tiek bijoti?
- Katrina, ar neskaitot laikraščių? Per pastarąją savaitę
iš parduotuvių sandėlių buvo šluote iššluotos visos spynos ir
saugos sistemos.
- Visi bijo to, ko nesupranta.
- Čia slypi šis tas daugiau. Žmonės bijo, nes mano, kad
susiduriame su asmeniu, kurį iškart įvertinau kaip tikrą vam-
pyristą. Nesveiką iškrypėlį, kuris puola dėl sunkaus asmeny­
bės sutrikimo ir parafilijos. Bet šis siaubūnas yra bejausmis
ciniškas blaivaus proto karys, gebantis priimti labai racio­
nalius sprendimus, o kai reikia - pasprukti; tuo įsitikinome
turkiškose pirtyse. Kai atsiranda galimybė, jis puola, kaip
matome šioje nuotraukoje. - Smitas užsimerkė ir nusisuko. -
Prisipažįstu, aš irgi bijau. Visą naktį gulėjau ir galvojau, kaip
gali būti, kad visas šias žmogžudystes įvykdė vienas ir tas
pats asmuo. Kaip gali taip būti? Ar aš apsirikau? Nesuprantu.
Bet aš privalau suprasti, turėčiau suprasti tai geriau už visus.
Tik aš galiu įsigilinti, perkąsti tą siaubūną ir visiems apie jį
paaiškinti. Nes kai žmonės jį perkąs, suvoks, kad baimę gali­
ma suvaldyti. Ji nedings, bet patikėję, kad gali protingai imtis
saugumo priemonių, visi jausis ramiau.
Katrina atstatė vieną klubą į priekį.
- Nagi, pažiūrėkim, ar teisingai įvertinau. Jūs irgi neper-
kandat Valentino, bet norit apie jį paaiškinti visuomenei?
- Taip.
- Meluosite tam, kad nuramintumėt?
- Tikiuosi, kad pavyks kuo daugiau nuraminti ir kuo ma­
žiau sumeluoti. Ar gaunu jūsų palaiminimą?
Katrina prikando apatinę lūpą.
365
 - Jūs, kaip mokslininkas, esat atsakingas už informacijos
suteikimą, ir, žinoma, būtų puiku, jei visuomenė šiek tiek nu­
rimtų. Tik nesileiskit į kalbas apie tyrimą.
- Jokiu būdu.
- Nebegalime leisti vėl nutekėti informacijai. Šiame aukš­
te esu vienintelė, žinanti, ką šiuo metu veikia Aurora, apie tai
nepranešėm net policijos viršininkui.
- Prisiekiu.

- Ar tai jis? Ar tai jis, Aurora?

- Tėti, tu vėl įkyri.
- Aune, gal prisėskime prie kabineto durų, tada netruk­
dysime jiems susikaupti.
- Netrukdysime? Tai mano duktė, pareigūne Vyleri, ir ji
norėtų...
- Tėti, daryk taip, kaip jis sako. Man viskas OK.
- Tikrai? Tu įsitikinusi?
- Visiškai. - Aurora atsisuko į „Nokas“ darbuotoją ir pa­
reigūną iš Apiplėšimų skyriaus. - Tai ne jis. Sukite greičiau.
Stolė Aunė atsistojo, gal kiek per staigiai, matyt, dėl to jam
apsvaigo galva. O gal dėl to, kad naktį nemiegojo. Kad šian­
dien nevalgė. Kad tris valandas be paliovos spoksojo į ekraną.
- Prisėskite ant sofos, o aš eisiu ir paieškosiu mums kavos.
Stolė Aunė linktelėjo.
Vyleris nuėjo, o Stolė sėdėjo ir stebėjo kitapus stiklinės
sienos sėdinčią dukterį, kaip ši energingai rodo, kurioje vie­
toje vaizdo įrašą pagreitinti, kur pristabdyti ar atsukti atgal.
Kiek Stolė prisiminė, niekada nematė dukters tokios susitel­
kusios. Gal jis taip audringai sureagavo ir susirūpino be rei­
kalo? Gal blogiausia jau praeity, gal ji kažkaip sugebėjo užsi­
miršti ir gyventi nesigręžiodama atgal? Kol juodu su Ingrida
ramiausiai gyveno nežinioje...
3 6 6
 Jo paauglė duktė jam paaiškino - kaip psichologijos
dėstytojas pirmo kurso studentui, - kas yra konfidencialios
informacijos saugojimas. Ji juk liepusi Hariui pasižadėti, ir
Haris šio pažado nesulaužė iki tol, kol - kaip elgiasi ir pats
Stolė, kuriam privalu saugoti konfidencialią informaciją, -
nepaaiškėjo, kad tos informacijos paviešinimas gali išgelbėti
žmogaus gyvybę. Nepaisydama nieko, Aurora išgyveno. Nu­
galėjo mirtį. Pastaruoju metu Stolė daug galvoja apie mirtį.
Ne apie savo paties, o apie faktą, kad kada nors mirs ir jo
duktė. Kodėl ši mintis tokia nepakeliama? Gal tai atrody­
tų kiek kitaip, jei Jie su Ingrida vieną dieną taptų seneliais.
Kaip ir fizinis kūnas, žmogaus psichika priklauso nuo bio­
loginių mechanizmų, o siekis pratęsti savo genus turbūt yra
rūšies išlikimo prielaida. Kadaise jis pasiteiravo Hario, ar šis
nenorėtų turėti atžalos, biologinio palikuonio, bet Haris ne­
sugebėjo atsakyti. Prisipažino neturįs laimės geno, tik alko­
holizmo geną, ir manąs, kad niekas nenusipelnė jo paveldėti.
Gal jis apsigalvojo, juk pastaraisiais metais tapo akivaizdu,
kad Haris gali patirti laimę, pasirodo, jis turi ir laimės geną.
Stolė išsitraukė telefoną. Norėjo paskambinti ir viską išdės­
tyti Hariui. Kad jis geras žmogus, geras draugas ir sutuokti­
nis. Na taip, gal tai primena nekrologą, bet Hariui reikia tai
išgirsti. Kad Stolė klydo pareikšdamas, esą Hario nevaldo­
mas poreikis gaudyti žudikus prilygsta alkoholizmui. Haris
nebando nuo kažko pabėgti, tiesiog individualistą Harį Hūlę
skatina bandos jausmas. Daug labiau, nei jis linkęs pripa­
žinti. Gerasis bandos instinktas. Moralė ir atsakomybė už
bendriją. Žinoma, Haris tik nusikvatotų, bet savo draugui
Stolė pasakytų būtent tai. Jei tik jis atsilieptų į šį nelemtą
skambutį.
Stolė pastebėjo, kaip Auroros nugara išsitiesia, pečiai įsi­
tempia. Ar ji... Bet tada mergaitė vėl atsipalaidavo ir ranka
parodė, kad toliau leistų vaizdo įrašą.
Stolė vėl pakėlė telefoną prie ausies. Atsiliepk!
367
 - Ar sėkmė lydi karjeroje, sporte ir šeimyniniame gyveni­
me? Na, gal ir taip. - Mikaelis Beįmanąs apžvelgė stalą. - Bet
visų pirma esu paprastas vaikinas iš Manglerudo.
Kaip jis ir bijojo,.šabloniški pasisakymai skambėjo lėkš­
tai, bet Izabelė teisi: tam, kad įtikinamai taukštum apie pa­
čias didžiausias banalybes, tereikia šiek tiek įsijausti.
- Beįmanai, džiaugiamės, kad radote laiko su mumis
šnektelėti. - Partijos sekretorius pakėlė servetėlę prie lūpų,
rodydamas, kad pietūs baigti, ir linktelėjo kitiems dviem at­
stovams. - Procesas įsibėgėjo, kaip minėta, džiaugtumės, jei
sulaukęs pasiūlymo jį priimtumėte.
Beįmanąs linktelėjo.
- Bet kai sakote „mes“, - įsikišo Izabelė Skiojen, - turite
omeny ir ministrą pirmininką, ar ne?
- Jei nebūtume iš pat pradžių sulaukę pritarimo iš Minis­
tro pirmininko kabineto, nebūtume atvykę į šį susitikimą, -
atsakė partijos sekretorius.
Iš pradžių jie pasiūlė Mikaeliui ateiti pasikalbėti į vyriau­
sybės pastatą, bet, pasitaręs su Izabele, Mikaelis savo ruož­
tu pasiūlė susitikti neutralioje aplinkoje. Pakvietė papietauti
policijos viršininko sąskaita.
Partijos sekretorius dirstelėjo į laikrodį. Beįmanąs pa­
stebėjo, kad šis - firmos „Omega Seamaster“ gamybos. Ne­
praktiškai sunkus. Bet kokiame trečiojo pasaulio mieste dėl
tokio daikčiuko būtum apiplėštas. Jei nenusiimi to laikrodžio
ilgiau nei parą, jis sustoja, ir tam, kad vėl nustatytum laiką,
reikia ilgiausiai knibinėtis ir sukioti; o jeigu užmiršti spus­
telėti karūnėlę ir paplaukioji baseine, laikrodis sugenda ir jo
taisymas kainuoja tiek pat kiek keturi nauji kokybiški laikro­
džiai. Tiesiai šviesiai: jam būtina įsigyti tokį laikrodį.
- Bet, žinoma, vertiname ir kitų kandidatų galimybes,
teisingumo ministro postas miesto tarybai yra labai svarbus,
368
ir neslėpsiu, kad tam, kuris nekopė politinės karjeros laiptais,
kelias yra šiek tiek ilgesnis.
Mikaelis spėjo atsistoti ir atstūmė kėdę tuo pat metu kaip
ir partijos sekretorius, tada pirmas ištiesė ranką ir pasakė
„iki pasimatymo“. Po šimts, jis juk policijos viršininkas, o ne
tas pilkšvas biurokratas, segintis brangų laikrodį; jis juk pri­
valo labiausiai iš visų skubėti į svarbiausią darbą.
Kai partijos atstovai išėjo iš restorano, Mikaelis Beįma­
nąs ir Izabelė Skiojen vėl atsisėdo prie stalo. Šiame naujame
restorane, apsuptame naujų Siorengos rajono butų, jie užsi­
sakė chambre sėparėe. Jiems už nugarų stūksojo Ekebergas ir
puikavosi Operos rūmai, o priešais stovėjo naujasis baseino
pastatas. Fjordu viena po kitos ritosi bangelės, tolumoje kaip
balti pasvirę kableliai bolavo burės. Paskutinės oro progno­
zės įspėjo, kad audra užklups Oslą iki vidurnakčio.
- Ar viskas praėjo gerai? - paklausė Mikaelis ir išpilstė į
stiklines visą vandenį „Voss“.
- „Jei nebūtume iš pat pradžių sulaukę pritarimo iš Mi­
nistro pirmininko kabineto“, - pamėgdžiojo Izabelė ir surau­
kė nosį.
- Ar tai nuskambėjo prastai?
- Taip. Dėl to švelninančio „iš pat pradžių“, kurio jie
nevartojo anksčiau. O tai, kad jie paminėjo Ministro pirmi­
ninko kabinetą, o ne jį patį asmeniškai, rodo, kad jie išlaiko
atstumą.
- Kodėl jie turėtų taip elgtis?
- Girdėjai tą patį, ką ir aš. Per pietus jie daugiausia klau­
sinėjo tavęs apie vampyristo bylą, kada, tavo vertinimu, jis
galėtų būti sučiuptas.
- Nagi, Izabele, dabar šiame mieste visi apie tai kalba!
- Jie klausia, nes dabar viskas nuo to ir priklauso, Mikaeli.
- Bet...*

* Uždara salė. (Prane.)

369
 - Jiems nereikia tavęs, tavo kompetencijos arba sugebėji­
mo valdyti departamentą, argi nesupranti?
- Dabar tu perdedi, bet...
- Reikalingas tavo akies raištis, didvyrio statusas, popu­
liarumas, sėkmė. Tu tai turi, o dabartinei valdžiai to labiau­
siai trūksta. Jei to neliks, tavo vertė bus lygi nuliui. Ir, taip
sakant... - ji pastūmė stiklinę į šoną ir atsistojo, - aš jaučiu
tą patį.
Mikaelis nepatikliai šyptelėjo.
-Ką?
Izabelė nusikabino nuo kabyklos trumpą kailinį švarkelį.
- Mikaeli, nepakenčiu nevykėlių, šitą puikiai žinai. Kal­
bėjau su spaudos atstovais ir pasakiau, kad išgelbėjai padėtį, į
tiriamąjį darbą vėl įtraukęs Harį Hūlę. Iki šiol Haris Hūlė su­
ėmė nuogą devyniolikmetį ir prisidėjo prie nekalto barmeno
nužudymo. Dėl to kaip nevykėlis atrodai ne tik tu, bet ir aš,
Mikaeli. Man tai nepatinka, ir dėl to aš tave palieku.
Mikaelis Beįmanąs nusijuokė.
- Gal tau mėnesinės, ar ką?
- Anksčiau geriau žinodavai, kada jos prasideda.
- Tebūnie, - atsiduso Mikaelis. - Iki.
- Turbūt nesupratai, ką reiškia „palieku“.
- Izabele...
- Viso. Gražiai pakalbėjai apie sėkmingą šeimyninį gyve­
nimą. Tuo ir džiaukis.
Mikaelis sėdėjo ir stebėjo, kaip jai už nugaros užsitrenkia
durys.
Priėjus padavėjui jis paprašė sąskaitos ir pažvelgė į fjor-
dą. Sakoma, kad projektavusieji pakrantėje stovinčius namus
nepagalvojo apie sparčią klimato kaitą ir kylantį vandens
lygį. Užtat apie tai pagalvojo jis, todėl jie su Ūla pasistatė
prašmatnų namą aukštai Hiojenhalyje. Ten jie saugūs, ten jų
neužtvindys vandenynas, neužpuls įsibrovėliai, audra nenu­
plėš stogo. Po velnių, jie taip paprastai nepasiduoda. Mikaelis
370
gurkštelėjo vandens. Nutaisė grimasą ir pažvelgė į gėrimą.
„Voss“. Kodėl žmonės linkę tiek daug mokėti už vandenį,
kurio skonis lygiai toks pats kaip ir to, kuris teka iš čiau­
po. Jie juk nemano, kad tas vanduo skanesnis. Jie mano, jog
kiti mano, kad tas vanduo skanesnis. Todėl restorane, į kurį
ateina su nuobodžia svajonių žmona, segėdami per sunkius
„Omega Seamaster“ laikrodžius, jie užsisako „Voss“. Ar dėl to
jis pasiilgsta praeities ir Manglerudo? Jausmo, kylančio šeš­
tadienį vakarojant restorane „Olsen“, girtėjant, persisveriant
per barą ir prisileidžiant pusę litro alaus, kol Olsenas nusisu­
kęs į kitą pusę, mėgaujantis paskutiniu lėtu šokiu su Ūla. Kai
nedraugiškai spoksant šauniausiam Manglerudo penketukui,
vaikinams su „Star“ ir „Kawasaki 750“, jis žino, kad netrukus
drauge su Ūla išeis į naktį, dviese žingsniuos Plūgo keliu link
Ledo arenos ir Rytinio ežero, o ten Mikaelis rodys jai žvaigž­
des ir aiškins, kaip iki tų šviesulių nusigauti.
Ar jiems pavyko? Gal ir taip, bet jis jautėsi kaip vaikystė­
je, su tėčiu kopdamas į kalnus, kai išvargęs galvodavo, kad jau
pasiekė viršūnę. Tačiau pamatydavo, kad už viršūnės stūkso
dar viena, dar aukštesnė.
Mikaelis Beįmanąs užsimerkė.
Visai kaip dabar. Jis pavargo. Gal jam kiek pabūti čia? Pri­
gulti, pajusti vėją, kutenančius šilinius viržius, prie odos be-
siliečiantį saulėje įšilusį akmenį. Pasakyti, kad nori čia būti.
Ir jam šovė įdomi mintis. Paskambinti Ūlai ir pasakyti būtent
tai. Mes liksime čia.
Tarsi atsakas į jo mintį kišenėje suvibravo mobilusis tele­
fonas. Žinoma, tikrai skambina Ūla. Jis atsiliepė.
- Klausau.
- Čia Katrina Brat.
- Klausau.
- Tik norėjau pranešti, kokiu vardu naudojasi Valentinas
Jertsenas.
-Ką?
371
 - Rugpjūčio mėnesį prekybos centre „Oslo City“ jis iš ban­
komato pasiėmė pinigų, ir prieš šešias minutes mums pavyko
atpažinti jį vaizdo stebėjimo kameros įraše. Jis naudojosi kor­
tele, išduota Aleksandrui Drejeriui, gimusiam 1972 metais.
-Ir?
- Tikrasis Aleksandras Drejeris žuvo per avariją 2010 me­
tais.
- O adresas? Ar turime adresą?
- Turime. „Deltos“ būrys jau pakeliui.
- Dar kas nors?
- Kol kas ne, bet, kiek suprantu, jūs norite būti informuo­
tas?
- Taip. Nuolat.
Jie baigė pokalbį.
- Atsiprašau, - kreipėsi priėjęs padavėjas.
Beįmanąs pažvelgė į sąskaitą. Mokėjimo terminale jis įve­
dė pernelyg didelę sumą ir paspaudė „OK“. Jei dabar sučiuptų
Valentiną, jam atsivertų visos durys.
Nuovargio kaip nebūta.

Džonas D. Stefensas spustelėjo jungiklį. Kelias sekundes lem­

pos blyksėjo ir zirzė, tada nutilo, ir plykstelėjo šalta šviesa.
Olegas sumirksėjo ir aiktelėjo.
- Ar visa tai kraujas? - nuaidėjo patalpoj jo balsas.
Stefensas nusišypsojo, jiems už nugarų lėtai užsitrenkė
geležinės durys.
Olegas nusipurtė. Patalpoje buvo šalta, ant baltų suskilusių
plytelių krintanti melsva šviesa kėlė įspūdį, kad jie šaldytuve.
- Kiek... kiek jo čia? - paklausė Olegas ir nužingsniavo
paskui Stefensą tarp metalinių stovų, ant kurių kabėjo po ke­
turis raudono skysčio pilnus maišelius.
372
 - Tiek, kad Oslą užpuolus lakotams mums jo užtektų ke­
lioms dienoms, - įvertino Stefensas ir palypėjo baseino laip­
teliais žemyn.
- Lakotai?
- Tu veikiausiai vadini juos sijais, - tarė Stefensas, suėmė
vieną maišelį, spustelėjo, ir Olegas pastebėjo, kaip pašviesėjo
raudona spalva. - Tai tik mitas, kad indėnai, kuriuos sutiko
baltieji, buvo taip ištroškę kraujo. Išskyrus lakotus.
- Štai kaip? - pasidomėjo Olegas. - O kaip baltieji? Ar jie
netroško kraujo?
- Žinau, kad dabar šito jus moko mokykloje, - atsiliepė
Stefensas. - Niekas nėra geresnis ar blogesnis už kitą. Bet pa­
tikėk, lakotai buvo geresni ir blogesni už visus kitus. Jie buvo
geriausi kariai. Apačai sakė, kad jei artėdavo šajenai arba
juodakojai, jie leisdavo savo kariams ilsėtis ir į kovą siųsdavo
jaunuolius ir senelius. Bet jei artėdavo lakotai, jie nesiųsdavo
nieko. Visi aliai vieno pradėdavo giedoti mirties giesmes ir
melsdavo greitos baigties.
- Dėl kankinimų?
- Kai lakotai degindavo savo karo belaisvius, darydavo tai
pamažu, naudodami anglies gabalėlius. - Stefensas žingsnia­
vo tolyn, kur stovai su maišeliais stovėjo arčiau vienas kito,
užstodami krintančią šviesą. - O kai belaisviai daugiau ne­
beištverdavo, jiems leisdavo šiek tiek pailsėti, duodavo van­
dens ir maisto, kad būtų galima kankinti dar dieną ar dvi.
Kartais belaisviams duodavo valgyti mėsą, nupjautą nuo jų
pačių kūnų.
- Tai tiesa?
- Kur jau ten, tokia pati tiesa kaip ir visuose skaitaluose
apie istoriją. Lakotų karys, vardu Mėnulis Už Debesies, gar­
sėjo tuo, kad išgerdavo visų savo nužudytų priešų kraują. Tai
tikra istorijos klastotė, kadangi jis nužudė tiek daug žmonių,
jog tiesiog nebūtų išgyvenęs tokių išgertuvių, mat vartojamas
didelėmis dozėmis žmogaus kraujas yra nuodingas.
373
 - Tikrai?
- Kūnas gautų daugiau geležies, nei yra pajėgus apdoroti.
Bet žinau, kad vieno žmogaus kraują jis tikrai išgėrė. - Ste-.
fensas stabtelėjo prie maišelio su krauju. - 1871-aisiais la­
kotų stovykloje Utoje Mėnulio Už Debesies palapinėje rado
bekraujį mano prosenelio misionieriaus kūną. Mano senelės
dienoraštyje parašyta, kad po 1890 metais įvykusių lakotų
skerdynių prie Vunded Ni kaimelio prosenelė padėkojo Vieš­
pačiui. Beje, jei jau prabilome apie moteris...
- Taip?
- Šis kraujas skirtas tavo mamai. Tai reiškia, kad dabar šis
kraujas skirtas man.
- Maniau, jai jau perpylė kraują.
* - Olegai, tavos mamos kraujas labai retas.
- O? Maniau, kad tokią kaip jos kraujo grupę turi daug
kas.
- Ak, Olegai, kalbant apie kraują, yra daugiau faktorių
nei grupė. Laimė, jos kraujo grupė yra A, tad galiu čia rasti
dešimtis jai tinkamų maišelių su krauju. - Stefensas mostelė­
jo ranka. - Tą kraują jos kūnas pasisavins ir pavers neįkaino­
jamais lašais, vadinamais Rakelės Faukės krauju. Beje, Fauke,
Olegai Fauke, pasikviečiau tave čionai ne tam, kad padary­
tum pertraukėlę ir pakiltum nuo kėdės prie lovos. Pamaniau,
paprašysiu tavęs duoti kraujo mėginį, kad pažiūrėtume, ar
tavo kraujas yra toks pats kaip tavo mamos.
- Norite, kad duočiau kraujo? - Olegas pagalvojo. - Žino­
ma, jei galiu kam nors padėti, kodėl gi ne.
- Tai gali man padėti, patikėk. Ar esi pasiruošęs?
- Čia? Dabar?
Olego ir vyriausiojo gydytojo Stefenso žvilgsniai susitiko.
Olegas delsė, bet tiksliai nežinojo kodėl.
- OKy - sutiko Olegas. - Mano kraujas yra jūsų kraujas.
- Puiku.

374
 Stefensas įkišo ranką į dešinę balto chalato kišenę ir žen­
gė prie Olego. Bet, iš kairės kišenės pasigirdus linksmai me­
lodijai, jo kaktoje įsirėžė susierzinimo raukšlė.
- Nemaniau, kad čia, apačioje, yra ryšys, - sumurmėjo jis
ir išsitraukė mobilųjį.
Olegas stebėjo, kaip gydytojui ant veido krinta telefono
ekrano šviesa ir atsispindi nuo jo akinių.
- Nieko sau, ko gero, skambina iš policijos. - Jis pridėjo
telefoną prie ausies. - Vyriausiasis gydytojas Džonas Doilis
Stefensas.
Olegas išgirdo,*kad skambina moteris.
- Ne, inspektore Brat, šiandien Hario Hūlės nemačiau,
esu įsitikinęs, kad čia jo nėra. Telefoną reikia išjungti ne
vien tik čia, gal jis lėktuve? - Stefensas pažvelgė į Olegą, o šis
gūžtelėjo pečiais. - Mes jį radome? Gerai, Brat, jei pasirodys,
perduosiu jam šią žinią. Beje, o ką jūs radote? Dėkui, Brat, aš
žinau, kas yra konfidencialios informacijos saugojimas, tik
pamaniau, kad Hūlei būtų gerai, jei nekalbėčiau mįslėmis.
Jūs manote, kad jis supras, ką turite galvoje? Puiku, pamatęs
Hūlę taip ir pasakysiu: mes jį radome. Geros dienos, Brat.
Stefensas vėl įsidėjo telefoną į kišenę. Pamatė, kad Olegas
pasiraitojo marškinių rankovę. Jis suėmė vaikiną už paran­
kės ir skubiai žingsniuodamas nusivedė jį atgal prie baseino
laiptelių.
- Dėkui, bet paėmęs telefoną pastebėjau, kad mes užtru­
kome, o manęs laukia pacientas. Fauke, tavo kraujo paimsime
kitą kartą.

„Deltos“ vadas Sivertas Falkeidas sėdėjo pačiame visureigio

gale ir, dardant Trondheimo keliu, davė greitojo reagavimo

375
būriui paskutinius nurodymus. Automobilyje sėdėjo astuoni
vyrai. Tiksliau, septyni vyrai ir viena moteris. Būryje dar nie­
kada nebuvo moters. Teoriškai nesvarbu, kokia pretendento
lytis, tačiau šįmet patekti į būrį norėjo, šimtas pretendentų ir
tarp jų nebuvo nė vienos moters, o per visą istoriją tebuvo
penkios pretendentės, paskutinė - praėjusį tūkstantmetį. Nė
vienai iš jų nepavyko pralįsti pro adatos skylutę. Bet kas žino,
ši būtybė, sėdinti priešais jį, atrodė ir stipri, ir ištverminga,
gal ji tikrai turi šansą?
- Vadinasi, nežinome, ar tas Drejeris namie? - paklausė
Sivertas Falkeidas.
- Susitarkime, kad būtų aiškiau. Kalbame apie Valentiną
Jertseną, vampyristą.
- Juokauju, Brat, - nusišypsojo Falkeidas. - Ar jis neturi
mobiliojo telefono, kuris padėtų jį susekti?
- Gal ir turi, bet jis neregistruotas nei Drejerio, nei Jert-
seno vardu. Ar tai sukels sunkumų?
Sivertas Falkeidas pažvelgė į ją. Patikrinę adresą Teritori­
jų planavimo ir statybos inspekcijos internetinėje svetainėje
jie rado namo planą, ir viskas atrodė gana neblogai. Antras
aukštas, dviejų kambarių butas, plotas - keturiasdešimt pen­
ki kvadratiniai metrai. Tiesiai iš buto neįmanoma patekti
prie užpakalinių durų arba į rūsį. Jis paskirstė: keturi vyrai
eis prie pagrindinių durų, du vyrai lauks pievelėje, jei kartais
Valentinas iššoktų iš balkono.
- Nekils jokių sunkumų, - patikino jis.
- Puiku, - įvertino Brat. - Įeisime ramiai?
Falkeidas plačiau nusišypsojo. Jam patinka Bergeno dia­
lektas.
- Ar manot, kad lipant per balkoną reikėtų mandagiai pa­
belsti, nusivalyti kojas ir įeiti?
- Pamaniau, kad nebūtina mėtytis granatomis ir dūmų už­
taisais, tai juk tik vienas vyras, kuris, tikėkimės, nevaikštinėja

376
su ginklu ir nelaukia mūsų atvykstant. O geriausią įvertinimą
gaunam tada, kai susitvarkome tyliai ir be dramų, ar ne?
- Tikrai taip, - patvirtino Falkeidas ir pagal navigacinę
įrangą patikrino kelią. - Bet jei įsiveržime su sprogimu, kils
mažesnis pavojus tiek mums, tiek jam. Devyni iš dešimties
sustingsta nuo granatos sprogimo garso ir šviesos, kad ir
kokiais kietuoliais save laikytų. Manau, kad naudodami šią
taktiką mes išgelbėjom daugiau suimtųjų nei saviškių. Be to,
turime šias šoką sukeliančias granatas, kurias mielai panau­
dotume prieš baigiantis jų galiojimo laikui. O ir vaikinai ne­
kantrauja, pasiilgo rokenrolo, mat pastaruoju metu tenkina-
mės tik lėtomis baladėmis.
- Juokaujat, ar ne? Juk nesate tokie mažvaikiai?
Falkeidas nusišiepė ir gūžtelėjo.
- Žinote ką? - Brat pasilenkė arčiau jo, apsilaižė raudonas
lūpas, pažemino balsą. - Man tai visai patinka.
Falkeidas nusijuokė. Jis sėkmingai sukūrė šeimą, bet jei
nebūtų vedęs, neatsisakytų papietauti su Katrina Brat. Žvelg­
tų į pavojingas tamsias akis, klausytųsi gomurinių r, prime­
nančių plėšrūno niurzgimą.
- Viena minutė, - įsakė jis, ir septyni vyrai visi kaip vie­
nas nuleido apsauginius skydelius.
- Minėjot, kad jis turi „Ruger Redhawk“?
- Taip, Haris Hūlė sakė, kad jis turėjo tą ginklą bare.
- Vaikinai, girdėjot?
Šie linktelėjo. Gamintojai įspėja, kad skydeliai apsaugo
nuo į veidą paleistų devynių milimetrų kulkų, bet ne nuo
stambaus kalibro „Redhawk“. Falkeidas pamanė, kad viskas
gerai, apgaulingas saugumo jausmas slopina budrumą.
- Kas, jei jis priešinsis? - paklausė Brat.
Falkeidas kostelėjo.
- Tada mes jį nušausim.
- Ar tai būtina?

377
 - Kai šaukštai būna po pietų, būtinai kas nors bando pro­
tingai pakalbėti. O mes elgiamės apdairiai ir iškart nušaunam
į mus besitaikančius piliečius. Žinojimas, kad toks elgesys
teisingas, teikia pasitenkinimo, dirbant šį darbą.

Jis stovėjo prie lango. Pastebėjo du ryškius pirštų atspaudus

ant lango stiklo. Galėjo apžvelgti visą miestą, bet nieko ne­
matė, tiesiog klausėsi sirenų. Nėra ko nerimauti, čia amžinai
kaukia sirenos. Žmonės įstringa liepsnojančiuose pastatuose,
paslysta ant grindų vonios kambaryje, kankina savo myli­
muosius, o tada kažkas įjungia sirenas. Erzinančias, inkštimą
primenančias sirenas, įspėjančias, kad važiuojantieji priekyje
turi pasitraukti.
Už sienos kažkas užsiiminėja seksu. Per patį darbymetį.
Kažkas svetimauja. Su svetimu sutuoktiniu, su darbdaviu, o
gal ir su tuo, ir su tuo.
Sirenų kauksmas smarkėjo ir vėl slopo, o jam už nuga­
ros garsiai veikė radijas. Jie pakeliui, tie uniformas vilkintys
žmonės, jie galingi ir turi teisę važiuoti pirma visų, bet jiems
nerūpi kur. Jie težino, kad laikas spaudžia, kad jeigu jie ne­
spės, nutiks kažkas baisaus.
Krinta bombos. Štai šiuo atveju pasigirdusi sirena kažką
reikštų. Paskutinio teismo dienos garsas. Tolygus ūžesys, nuo
kurio piestu stojasi plaukai. Išgirstum jį, pažvelgtum į laikro­
dį ir pamatęs, kad dar ne vidurdienis, suvoktum, kad tai ne
pratybos. Būtent vidurdienį, lygiai dvyliktą, jis bombarduotų
Oslą, nes įprastiniu pratybų metu nė viena gyva dvasia nebėgtų
į slėptuvę, visi tiesiog stypsotų ir pakėlę akis spoksotų į dangų,
svarstytų, koks šiandien oras. O gal gulėtų ir graužiami sąžinės
dulkintųsi, bet vis tiek neįstengtų elgtis kitaip. Nes mes nega­
lime kitaip, darome tai, ką privalome, nes esame, kas esame.
378
Mes klaidingai suprantame idėją apie valios jėgą, dėl kurios
elgtumės kitaip, nei mums diktuoja buvimas pačiu savimi. Kaip
tik atvirkščiai, dėl valios stiprybės mes sekame savo prigimtimi
net ir tada, kai aplinkybės gana sudėtingos. Išprievartauti mo­
terį, nuslopinti jos priešinimąsi arba tiesiog tramdyti ją, išsi­
sukti nuo policijos ir keršto, slapstytis dieną naktį, argi neverta
įveikti visų kliūčių, kad tik pasimylėtum su ta moterimi?
Sirenos nutolo. Meilužiai nutilo.
Jis bandė prisiminti, kaip viskas buvo anksčiau. Sirenų
kauksmas skelbdavo: „Svarbus pranešimas, įsijunkite radi­
ją.“ Ar vis dar galima išgirsti tokius pranešimus? Kai jis buvo
vaikas, veikė tik viena radijo stotis, - o kurios radijo stoties
klausytis dabar, jei nori išgirsti tą itin svarbų pranešimą? Ne­
būtinai tą dramatišką, kurį išklausius visiems reikia dumti į
slėptuves. Gal yra parengtas planas ypatingosios padėties atve­
jui, kai per visas radijo stotis bus pranešama ta pati informa­
cija ir tas pats pranešėjas dėstys... apie ką gi? Kad jau per vėlu.
Kad slėptuvės uždarytos, mat jos vis tiek tavęs neišgelbės, kaip
ir niekas kitas. Kad belieka aplink save skubiai suburti myli­
mus žmones, atsisveikinti, o tada mirti. Nes šitą jis jau perpra­
to. Daug žmonių tvarko savo gyvenimą taip, kad tik netektų
mirti vieniems. Tik nedaugeliui tai pasiseka, bet tik pamanyk,
kiek jie paaukoja dėl šios beviltiškos baimės žengti per slenks­
tį niekieno nelaikomam už rankos. Na. Jis laikė jas už rankų.
Kelias? Dvidešimt? Trisdešimt? Ir jos vis tiek neatrodė mažiau
išsigandusios ar mažiau vienišos. Net ir tos, kurias jis mylėjo.
Gal jos ir nespėjo išmokti atsakyti į jo meilę, bet jos buvo ap­
suptos meilės. Jis galvojo apie Martą Rud. Reikėjo elgtis su ja
gražiau, šiek tiek susilaikyti. Jis tikėjosi, kad dabar mergina jau
negyva, kad viskas nutiko greitai ir neskausmingai.
Jis girdėjo, kaip už sienos kažkas paleidžia dušo srovę, o
pats pagarsino per mobilųjį telefoną klausomą radiją.
- ...kadangi kai kuriuose mokslinės literatūros šaltiniuose
vampyristas aprašomas kaip protingas ir psichinių kančių arba
379
socialinės patologijos nekamuojamas asmuo, mums kyla įspū­
dis, kad susiduriame su stipriu ir spalvingu priešu. Vadina­
masis „Sakramento vampyras“, tipiškas vampyristas Ričardas
Čeisas, yra panašus į Valentiną Jertseną. Abiejų psichika sutri­
kusi nuo pat vaikystės, jie šlapinosi į lovą, padeginėjo, patyrė
impotenciją. Abiem nustatyta paranoja ir šizofrenija. Čeisas
pasuko įprastu keliu ir gėrė gyvūnų kraują, netgi susileido viš­
čiuko kraujo ir dėl to susirgo. O Valentinui vaikystėje labiau
rūpėjo kankinti kates. Senelio sodyboje Valentinas paėmė ką
tik gimusius kačiukus, įdėjo juos į narvą ir paslėpė ūkiniame
pastate, kad, suaugusiesiems nežinant, užsigeidęs galėtų juos
kankinti. Bet po pirmojo vampyristinio išpuolio tiek Valentiną
Jertseną, tiek Čeisą tarsi apsėdo. Visas septynias savo aukas
Čeisas nužudė vos per kelias savaites. Ir, visai kaip Jertsenas,
aukas daugiausia žudė jų pačių namuose. 1977-ųjų gruodį jis
klaidžiojo po Sakramentą ir tikrino duris; radęs neužrakintas,
vertino tai kaip kvietimą užeiti vidun. Tardomas jis pats visa
tai papasakojo. Viena jo aukų, Teresa Vakin, buvo tris mėne­
sius nėščia, ir, aptikęs ją namie vieną, Čeisas tris kartus į ją
šovė, tada išniekino lavoną, subadė moterį skerdimo peiliu ir
atsigėrė jos kraujo. Skamba pažįstamai, ar ne?
Taip, pamanė jis. Bet tu nedrįsti paminėti, kad Ričardas
Trentonas Čeisas išpjovė kelis vidaus organus, nurėžė vieną
spenelį, iš kiemo atsinešė šunų išmatų ir sugrūdo jai į burną.
Arba to, kad gerdamas vienos aukos kraują pasinaudojo nu­
žudyto vyro peniu kaip šiaudeliu.
- Panašumų yra ir daugiau. Kaip ir Čeisas, Valentinas ne­
trukus prieis liepto galą. Nemanau, kad jis vėl žudys.
- Smitai, kodėl jūs taip įsitikinęs? Jūs bendradarbiaujate
su policija, ar jie aptiko kokių nors pėdsakų?
- Mano įsitikinimai neturi nieko bendro su policijos tyri­
mu, kurio nekomentuosiu nei tiesiogiai, nei netiesiogiai.
- Taigi, kodėl?

380
 Jis išgirdo, kaip Smitas įkvepia. Įsivaizdavo tą užsigalvo­
jusį psichologą, kuris sėdi ir pildo savo užrašus, be paliovos
klausinėja apie vaikystę, šlapinimąsi į lovą, ankstyvus seksu­
alinius potyrius, padegtą mišką ir ypač kačiukų žvejybą, kaip
jis pats apibūdino. Jis pasiimdavo senelio meškerę, permes­
davo valą per siją sandėliuke, kabliuku perverdavo kurio nors
kačiuko apykaklę ir tempdavo valą tol, kol gyvūnas pakibda­
vo ore, o tada stebėdavo beviltiškas jo pastangas išsivaduoti.
- Nes Valentinas Jertsenas nėra kuo nors ypatingas, jis
tiesiog ypač pritvinkęs blogio. Jis nėra visiškas bukagalvis
arba gudruolis. Jis nenuveikė nieko išskirtinio. Norint sukur­
ti, reikia gebėjimo įžvelgti, vizijos, o štai griovėjui nereikia
nieko, išskyrus aklumą. Pastarosiomis dienomis Valentinas
Jertsenas nuo policijos išsisuko ne dėl savo šaunumo - jam
tiesiog pasisekė. Žinoma, tol, kol Valentiną Jertseną suims,
reikia saugotis jo kaip pasiutusio šuns. Tačiau pasiutlige užsi­
krėtęs šuo neišvengiamai padvės, ir, nepaisydami visų baisių
nusikaltimų, prisiminkime Hario Hūlės apibūdinimą: Valen­
tinas Jertsenas tėra vargšas iškrypėlis, kuris visiškai neteko
savitvardos ir tuojau padarys klaidą.
- Tai ar norite nuraminti Oslo gyventojus sakydamas,
kad...
Jis kažką išgirdo ir išjungė radiją. Prie durų sudunksėjo
žingsniai. Kažkas kažką daro.

Keturi juodas „Deltos“ uniformas vilkintys vyrai stovėjo prie

Aleksandro Drejerio durų. Katrina Brat laukė koridoriuje už
dvidešimties metrų ir stebėjo.
Vienas vyras laikė pusantro metro ilgio taraną, panašų į
bulvių traškučių „Pringles“ indelį su dviem rankenomis.
 Keturi vyrai, prisidengę veidus apsauginiais skydeliais,
buvo neatpažįstami.
Bet Katrina nutuokė, kad vyras, iškėlęs tris pirštinėtos
rankos pirštus, yra Sivertas Falkeidas.
Tyloje skaičiuojant sekundes pasigirdo iš buto sklindanti
muzika. „Pink Floyd“? Ji nekenčia „Pink Floyd“. Ne, tai ne
tiesa, tiesiog „Pink Floyd“ mėgstantys žmonės kelia jai di­
delį nepasitikėjimą. Bjornas prisipažino, kad jam patinka tik
viena „Pink Floyd“ daina, paėmė albumo disko dėžutę ir pa­
rodė nuotrauką, kurioje buvo kažkas panašaus į plaukuotą
ausį, pasakė, kad rinkinys yra iš tų laikų, kai jie dar tik sie­
kė šlovės, grojo bliuzą, o jiems akomponavo kaukiantis šuo,
visai kaip tuose televizijos šou, kurių kūrėjams išsenka idė­
jos. Bjornas sakė, kad nepeikia kūrinio, kuriame girdėti šiek
tiek neblogai skambančio grojimo buteliais, o ta aplinkybė,
kad nėra dvigubų bosinių būgnų, gargaliuojančio vokalisto
ir džiaugsmingų šūksnių, šlovinančių tamsiąsias jėgas bei
suvarpytus palaikus, - kas patiko Katrinai, - irgi yra dide­
lis pliusas. Ji ilgisi Bjorno. Štai, Falkeidas užlenkia paskutinį
pirštą, sugniaužia kumštį, jie atsivėdėja taranu ir tuojau iš­
vers duris, už kurių gyvena tipas, per pastarąsias septynias
dienas nužudęs keturis, o gal ir penkis žmones, o ji stovi ir
galvoja apie vyrą, kurį pati paliko.
Pasigirdo trenksmas, durys subiro į šipulius. Trečias vy­
ras numetė garsinę granatą, ir Katrina Brat užsikimšo ausis.
Sekundės dalį matė, kaip pro durų angą pasklidus šviesai ant
koridoriaus sienos išryškėjo „Deltos“ būrio vyrų šešėliai.
Trys vyrai su MP-5 automatais prie krūtinės suėjo vidun,
ketvirtas liko stovėti už durų, į jų angą atstatęs ginklą.
Katrina patraukė rankas nuo ausų.
Garsinė granata nenutildė „Pink Floyd“.
- Saugu! - pasigirdo Falkeido balsas.
Prie durų stovintis pareigūnas atsisuko į Katriną ir link­
telėjo. Ji įkvėpė ir žengė prie durų.
 Įėjo į butą. Sprogus granatai ore pasklido šiek tiek dūmų,
bet, kaip bebūtų keista, nesijautė jokio kvapo.
Koridorius. Svetainė. Virtuvė. Jai iš karto kilo mintis,
kad butas atrodo įprastai. Tarsi čia gyventų eilinis tvarkingas
kruopštus žmogelis. Kuris gaminasi valgyti, geria kavą, žiūri
televizorių, klausosi muzikos. Nuo lubų nekaro mėsos gabalai,
tapetai neaptaškyti krauju, ant sienų nepritvirtintos straipsnių
apie žmogžudystes iškarpos, nesimato aukų nuotraukų.
Jai tvoskė mintis, kad Aurora apsiriko.
Katrina žvilgtelėjo į pravirą vonios kambarį. Jis buvo tuš­
tutėlis, nesimatė dušo užuolaidų, jokių higienos priemonių,
bet ant lentynėlės prie veidrodžio gulėjo kažkoks daiktas. Ka­
trina įėjo. Ten tikrai ne higienos priemonė. Ant metalo ma­
tėsi tamsios dažų ir rūdžių dėmės. Geležiniai dantys buvo
susiglaudę, išryškėjo zigzago linija.
- Brat!
- Taip? - Katrina nuėjo į svetainę.
- Mes čia, - Falkeido balsas sklido iš miegamojo. Jis buvo
aiškus, ramus. Tarsi viskas būtų pasibaigę.
Žengdama per slenkstį Katrina aukštai kėlė kojas, vengė
liesti duris, tarsi jau žinotų, kad yra nusikaltimo vietoje. Spintos
durys buvo praviros, „Deltos“ vyrai stovėjo abipus dvigulės lo­
vos, automatinius ginklus atsukę į nuogą ant apkloto paguldytą
kūną, į negyvas į lubas įsmeigtas akis. Nuo kūno sklido kvapas,
kurio ji nepajėgė atpažinti, tad pasilenkė arčiau. Levandos.
Katrina pasiėmė telefoną, pasirinko numerį, po pirmo
signalo sulaukė atsakymo.
- Turit jį? - Bjornas Holmas buvo pridusęs.
- Ne, - atsakė ji. - Čia guli moters kūnas.
- Mirusios?
- Tai jau tikrai ne gyvos.
- Velnias. Ar Martos Rud? Pala, ką turi galvoje sakydama
„ne gyvos“?
- Nei gyvos, nei mirusios.
3 8 3
 - Ką...
- Tai guminė lėlė. Matyt, nepigi, pagaminta Japonijoje, labai
panaši į tikrą moterį, velniai mane griebtų, iškart pamaniau, kad
čia žmogus. Šiaip ar taip, Aleksandras Drejeris yra Valentinas
Jertsenas, čia palikti geležiniai dantys. Tad reikia tiesiog laukti
čia ir tikėtis, kad jis pasirodys. Ar girdėjai ką nors iš Hario?
-Ne.
Katrinos žvilgsnis užkliuvo už pakabo ir prie spintos gu­
linčių apatinių.
- Man tai nepatinka, Bjornai, jis neatėjo ir į ligoninę.
- Tai niekam nepatinka. Ar paskelbti jo paiešką?
- Hario? Kokia iš to nauda?
- Tu teisi. Per daug neprišnerkškite, ten gali būti Martos
Rud paliktų pėdsakų.
- Taip, bet spėju, kad visi pėdsakai pašalinti. Žvalgantis
po butą kyla įspūdis, kad Haris buvo teisus. Valentinas mėgs­
ta švarintis ir yra labai tvarkingas. - Jos žvilgsnis vėl užkliuvo
už pakabo ir apatinių. - O tai reiškia...
- Taip? - paklausė Bjornas, stojus tylai.
- Velnias, - išsprūdo Katrinai.
- O tai reiškia?..
- Kad jis paskubomis įsimetė į lagaminą drabužių ir iš
vonios kambario susirinko higienos priemones. Valentinas
žinojo, kad mes atvykstame.

Valentinas atidarė duris. Ir pamatė, kas šlepsi prie jo kam­

bario durų. Kambarių tvarkytoja, palinkusi prie spynos su
magnetine kortele rankoje, išsitiesė.
- Oi, sorry, - nusišypsojo ji. - I didn't know the rooms was
occupied*
* Atleiskite. Nežinojau, kad kambary kažkas yra. (Angį.)
384
 - I’ll take those, - tarė Valentinas ir čiupo rankšluosčius
jai iš rankų. - And could you please clean againV
- Sorry?
- I am not happy with the cleaning. There are fingermarks
on the window glass. Please clean the room again in, let’s say,
one hour?”
Jam uždarius duris, sutrikusios moters veidas dingo.
Valentinas padėjo rankšluosčius ant staliuko, atsisėdo į
fotelį ir atsegė krepšį.
Sirenos nutilo. Jei įsijungę sirenas lėkė jie, turbūt jau įsi­
veržė į jo butą ir p,o jį naršo. Važiuojant trumpiausiu keliu,
nuo čia iki Sinseno yra ne daugiau kaip du kilometrai. Mažiau
nei prieš pusę valandos jam paskambino jo bendras ir pasakė,
kad jie išsiaiškino jo buvimo vietą, kokiu vardu jis naudojasi
ir kad jam laikas sprukti. Valentinas susikrovė būtiniausius
daiktus, o automobilį paliko stovėti, mat policininkai žino,
kieno vardu jis registruotas.
Jis išsitraukė iš krepšio aplanką. Peržvelgė nuotraukas,
adresus. Ir jam paaiškėjo, kad pirmą kartą po daugelio metų
nebežino, ko griebtis.
Galvoje girdėjo psichologo balsą:
...tėra vargšas iškrypėlis, kuris visiškai neteko savitvardos
ir tuojau padarys klaidą.
Valentinas Jertsenas atsistojo ir nusirengė. Pasiėmė
rankšluosčius ir nuėjo į vonios kambarį. Dušo kabinoje at­
suko vandenį. Stovėjo prieš veidrodį, laukė, kol vanduo įkais,
stebėjo, kaip veidrodį padengia garų sluoksnis. Žiūrėjo į ta­
tuiruotę. Girdėjo, kad suskamba telefonas, žinojo, kad skam­
bina jis. Protas. Jo bendras. Nori duoti naujų nurodymų,*

* Aš juos paimsiu. Ar galite vėl išvalyti? (Angį.)

** Aš nepatenkintas švara. Ant lango stiklo yra pirštų atspaudų. Gal galite vėl
išvalyti, tarkime, po valandos? (Angį.)
385
įsakymų. Gal neatsiliepti? Gal jau laikas nukirpti virkštelę, tą
gelbėjimo virvę? Gal jau laikas galutinai išsivaduoti?
Jis giliai įkvėpė. Ir pradėjo rėkti.

28 skyrius
Trečiadienio popietė

- Seksualiniams žaidimams skirtos lėlės - nieko nau­

jo, - tarė Smitas, apžiūrinėdamas ant lovos paguldytą lėlę iš
silikono ir plastiko. - Kai olandai viešpatavo visose jūrose,
jūreiviai su savimi pasiimdavo iš odos pasiūtas vaginas, taigi
kažką panašaus į tokias lėles. Tai buvo taip įprasta, kad kinai
vadino jas Dutch wife\
- Tikrai? - paklausė Katrina ir nusisuko į baltus nusikal­
timo vietų angelus, nuosekliai tikrinančius patalpą. - Ar jie
kalbėjo angliškai?
Smitas nusijuokė.
- Got me/* Straipsniai moksliniuose žurnaluose spausdi­
nami anglų kalba. Japonijoje yra viešnamių, kuriuose naudo­
jamos tik lėlės. Brangiausiose įdėti kūno temperatūrą palai­
kantys elementai, jos turi skeletą, tad galima natūraliai arba
nenatūraliai lankstyti galūnes, automatinis sutepimas vyks­
ta...
- Ačiū, bet gal užteks, - padėkojo Katrina.
- Žinoma, atsiprašau.
- Ar Bjornas minėjo, kodėl lieka katilinėje?
Smitas papurtė galvą.*

* Olandė žmona. (Angį.)

** Pričiupot mane. (Angį.)
386
 -Turėjo kažkokių reikalų su Lien, - įsikišo Vyleris.
- Berną Lien? Kažkokių reikalų?
- Jis sakė, kad jei čia nebuvo įvykdytas nusikaltimas, pa­
liks darbą kitiems.
- Reikalų, - murmėjo Katrina, žingsniuodama iš miega­
mojo.
Jai iš paskos nusekė ir Smitas su Vyleriu. Visi paliko butą
ir nuėjo iki automobilių stovėjimo aikštelės, įrengtos prie
daugiabučių. Sustojo prie hondos, kurios bagažinę tikrino du
ekspertai. Bute jie rado raktelius ir sulaukė patvirtinimo, kad
automobilis priklauso Aleksandrui Drejeriui. Katrina stebėjo
pilką kaip plienas dangų ir vėjo taršomas medžių viršūnes
kitapus žole apžėlusių Torshovdaleno parko kalvelių. Ką tik
buvo paskelbta, kad Emilija pratrūks po kelių valandų.
- Palikdamas automobilį jis pasielgė apdairiai, - įvertino
Vyleris.
- Aha, - sutiko Katrina.
- Ką turit galvoje? - paklausė Smitas.
- Kad apmokestintuose keliuose, aikštelėse ir gatvėse įtai­
sytos vaizdo stebėjimo kameros, - atsakė Vyleris. - Peržiū­
rėjus filmuotą medžiagą, per kelias sekundes galima susekti
registracijos numerį.
- Brave new world**, - tarė Katrina.
- O brave new world, that has such people in it”, - pridūrė
Smitas.
Katrina atsisuko į psichologą.
- Kaip manot, kur spruktų toks žmogus kaip Valentinas?
- Nieko nemanau.
- Tai reiškia, kad net nenutuokiat?
Smitas pasitaisė pasmukusius akinius.

* Puikus naujas pasaulis. Aliuzija į Aldous Huxley romano utopijos pavadinimą.

** „Koks puikus pasaulis su šitokiais žmonėm!“ Citata iš W. Shakespeareo dra­
mos Audra, Antano Miškinio vertimas.
387
 - Tai reiškia, kad neįsivaizduoju, jog jis galėtų sprukti.
- Kodėl ne?
- Nes jis pyksta.
Katriną nukrėtė drebulys.
- Vargu ar jo pyktis atlėgo, išgirdus jūsų interviu su Do.
- Ne, - atsiduso Smitas. - Gal nuėjau kiek per toli. Ir vėl.
Laimė, po įsilaužimo į ūkinį pastatą įsidėjome geras spynas ir
įsirengėme vaizdo stebėjimo kameras. Bet gal...
- Kas?
- Gal mano šeima jaustųsi saugiau, jei turėčiau ginklą?
Pistoletą ar panašiai?
- Taisyklės neleidžia išduoti jums policijos ginklo, ka­
dangi neturite leidimo ir nelankėte kursų, kuriuose mokoma
juo naudotis.
- Galime taikyti punktą apie apginklavimą kritinėmis
aplinkybėmis, - pasiūlė Vyleris.
Katrina pažvelgė į jį. Gal tai ir kritinės aplinkybės, o gal ir
ne. Bet jai prieš akis iškilo laikraščių antraštės, kuriose, nu­
šovus Smitą, pranešama, kad jis prašė policijos jį apginkluoti,
o policija atsisakė. - Ar padėsi Halsteinui pateikti prašymą
išduoti ginklą?
- Taip.
- Pranešiau Skarei, kad patikrintų traukinius, laivus, lėk­
tuvus, viešbučius ir pensionus. Tikėkimės, kad Valentinas
neturi kitos tapatybės, tik Aleksandro Drejerio.
Katrina pakėlė akis į dangų. Kadaise ji draugavo su vaiki­
nu, kuris skraidė parasparniais; pasak jo, net jei atrodo, kad
prie žemės oras ramus, pakilus vos porą šimtų metrų, oro
srovė viršija greitkelyje leistiną greitį. Drejeris. Dutch wife.
Kažkokių reikalų? Pistoletas. Katrina suirzo.
- Hario nėra namie? - paklausė ji.
Vyleris papurtė galvą.
- Aš skambinau į duris, apėjau namą ir pasižvalgiau pro
visus langus.
388
 - Metas pasakyti Olegui, - tarė ji. - Jis tikrai turi raktus.
- Tuojau pat.
Ji atsiduso.
- Jei nerasite Hario ten, reikės prašyti „Telenor“ nustatyti
jo telefono buvimo vietą.
Prie Katrinos priėjo vienas nusikaltimo vietos tyrėjas.
- Bagažinėje radome kraujo, - pranešė jis.
- Daug?
- Taip. Ir šitai.
Jis iškėlė permatomą plastikinį maišelį su įkalčiais. Mai­
šelyje gulėjo balta palaidinė. Jos skutai. Kruvini. Su nėriniais.
Tai atitiko paskutinį vakarą prieš padavėjai pradingstant ją
mačiusių klientų parodymus.

29 skyrius
Trečiadienio vakaras

Haris pramerkė akis ir spoksojo į tamsą.

Kur jis? Kas nutiko? Kiek laiko jis buvo be sąmonės? Kan­
kino toks jausmas, kad kažkas užtvojo per galvą geležiniu
strypu. Sulig kiekvienu širdies dūžiu ausyse monotoniškai
dunksėjo. Jis prisiminė tik tai, kad užsirakino. Jei teisingai
supranta, jis guli ant šaltų grindų plytelių. Kausto tokia pa-
gela, kad atrodo, jog jis šaldytuve. Jis tįso ant kažko šlapio ir
glitaus. Haris pakėlė ranką ir įsižiūrėjo. Ar tai kraujas?
Pamažu susivokė, kad ausyse dunksi ne širdies dūžiai.
Tai - bosinės gitaros skambesys.
„Kaiser Chiefs“? Gal. Tikrai viena tų pervertintų anglų
grupių, kurios išgaravo jam iš atminties. Tai nereiškia, kad
„Kaiser Chiefs“ yra prasta grupė, tiesiog ji niekuo nesiskiria
389
nuo kitų, tad susilieja su pilka masę, kurioje plūduriuoja mu­
zikiniai kolektyvai, kurių Haris klausėsi daugiau nei prieš
metus ir mažiau nei prieš dvidešimt metų. Tokios grupės tie­
siog pasimiršta. Jis gali prisiminti visas, net ir niekam tiku­
sias devintajame dešimtmetyje sukurtas dainas, tačiau laikas
nuo tada iki dabar panašus į tuščią laukelį. Visai kaip laikas,
skiriantis šią dieną nuo vakarykštės. Nieko. Tik vis nesiliauja
tas bosinės gitaros skambesys. O gal tai širdies dūžiai? O gal
kažkas beldžia į duris?
Haris vėl užsimerkė. Pauostė savo ranką, tikėjosi, kad čia
ne kraujas, o šlapimas arba vėmalai.
Bosinės gitaros ritmas nebetiko prie dainos melodijos.
Kažkas beldžia į duris.
- Uždaryta! - suriko Haris. Ir iškart pasigailėjo, nes apė­
mė jausmas, kad tuojau susprogs kaukolė.
Daina pasibaigė, prasidėjo „The Smiths“ įrašas. Ir Haris
suvokė, kad savo mobilųjį telefoną prijungti prie aparatūros
reikėjo jau tada, kai jam pabodo „Bad Company“. Suskambo
daina „There Is A Light That Never Goes Out“’. Tai jau tikrai.
Bet beldimas į duris nesiliovė. Haris užsidengė rankom ausis.
Vis dėlto per paskutinius dainos akordus ir styginių grojimą
išgirdo, kaip kažkas šaukia jį vardu. O kadangi beveik niekas
nežino, kad naujasis baro „Jealousy“ savininkas yra Haris, ir
balsas, regis, pažįstamas, jis pakėlė rankas, įsitvėrė baro kraš­
to ir pasikėlė. Pirmiausia atsiklaupė ant kelių. Tada pradėjo
stotis, viršutinė kūno dalis liko palinkusi priekin, bet vis tiek
tai buvo galima pavadinti stovėjimu, mat abiejų batų padai
lietėsi prie lipnių grindų. Haris išvydo du tuščius apvirtusius
„Jim Beam“ butelius, kurių kakleliai kyšojo iš už baro krašto,
suprato, kad gulėjo ir marinavosi burbono viskyje.
Jos veidą pamatė pro langą. Tikėtina, kad atėjo viena.*

* Yra šviesa, kuri niekada neužgęsta. (Angį.)

390
 Haris persibraukė per gerklę ištiestu smiliumi, duoda­
mas suprasti, kad uždaryta, bet atsakydama ji ištiesė vidurinį
pirštą ir pradėjo daužyti į langą.
Kadangi jai beldžiant atrodė, lyg kažkas kūju tvatytų jam
tiesiai į smegenis, Haris pamanė, kad verta atidaryti, tad pa­
leido baro kraštą ir žengė. Nugriuvo. Suglebo abi kojos, kaip
tai galėjo nutikti? Jis vėl atsistojo, ramstydamasis į stalus ir
kėdes nušlitiniavo prie durų.
- O Dieve! - jam atidarius sudejavo Katrina. - Tu girtas!
- Gali būti, - atsakė Haris. - Vis tiek noriu būti dar gir-
tesnis.
- Mes tavęs ieškojome, tu nelemtas idiote! Ar buvai čia
visą laiką?
- Nežinau, ką reiškia „visą laiką“, bet ant baro guli du tuš­
ti buteliai. Tikėkimės, kad neskubėjau ir pasimėgavau.
- Mes be perstojo skambinom.
- Mhm. Turbūt įjungiau skrydžio režimą. Ar geras dai­
nų sąrašas? Paklausyk. Tos rūstokos ponios vardas yra Marta
Vainrait. „Bloody Mother Fucking Asshole“*. Ar tau ką nors
primena?
- Po velnių, Hari, ką sau galvoji?
- Ką galvoji, ką galvoji. Aš - kaip matai - esu įjungęs
skrydžio režimą.
Ji čiupo Harį už striukės apykaklės.
- Ten žudomi žmonės, Hari. O tu čia stovi ir bandai juo­
kauti?
- Katrina, aš bandau juokauti kiekvieną nelemtą dieną. Ir
žinai ką? Nuo to žmonės nei suserga, nei pasveiksta. Ir nema­
nau, kad nuo to priklauso įvykdytų žmogžudysčių skaičius.
- Hari, Hari...*

* Nelemtas prakeiktas niekše. (Angį.)

391
 Jis susvyravo ir suprato, kad Katrina čiupo jį už apyka­
klės, norėdama padėti išsilaikyti ant kojų.
- Hari, jis paspruko. Mums tavęs reikia.
- OK. Tik pirma ko nors išgersiu.
- Hari!
- Tu šauki labai... garsiai.
- Važiuojam dabar pat. Automobilis stovi prie durų.
- Mano bare prasidėjo „laiminga valanda“, o aš ne visai
pasiruošęs darbuotis, Katrina.
- Tu ne dirbsi, o važiuosi namo ir išsiblaivysi. Tavęs lau­
kia Olegas.
- Olegas?
- Paprašėme jo atrakinti tavo namus Holmenkolene. Jis
taip bijojo to, ką gali rasti viduje, kad net paprašė Bjorną eiti
pirma.
Haris užsimerkė. Velnias, velnias.
- Aš negaliu, Katrina.
- Negali ko?
- Paskambink Olegui ir pranešk, kad man viskas OKypa­
sakyk jam, kad geriau važiuotų pas mamą.
- Hari, jis tvirtai apsisprendė laukti ten tol, kol atvyksi.
- Negaliu jam toks rodytis. O tau padėti irgi negaliu. Sor­
ry, nėra apie ką diskutuoti. - Jis paėmė už durų krašto. - O
dabar eik.
- Eiti? Ir palikti tave čia?
- Susidorosiu. Gersiu nealkoholinių gėrimų. Gal dar pa­
siklausysiu grupės „Coldplay“.
Katrina papurtė galvą.
- Tu važiuosi namo su manim.
- Nevažiuosiu namo.
- Namo ne pas tave.

392
 30 skyrius
Trečiadienio naktis

Iki vidurnakčio likus vienai valandai, restorane „Olsen“ vaka­

rojo vidutinio amžiaus žmonės, iš garsiakalbių plyšojo Gėrio
Raferio balsas ir saksofono melodijos, o stovintiems prie pat
jų nuo garso net šiaušėsi plaukai.
- Devintojo dešimtmečio melodijos, - šūktelėjo Liza. - Į
sveikatą!
- Manau, kad ši yra aštuntojo dešimtmečio, - pataisė Ūla.
- Taip, taip, bet Manglerudą šis kūrinys pasiekė tik devin­
tajame dešimtmetyje.
Jos nusikvatojo. Ūla pastebėjo, kad pro jų staliuką einant
vyrui, klausiamai žvelgiančiam į Lizą, ši papurtė galvą.
- Šią savaitę lankausi čia jau antrą kartą, - prisipažino
Ūla.
- Štai kaip? Ar tada irgi buvo taip linksma?
- Niekas taip nepralinksmina kaip pasibuvimas su tavimi.
Laikas bėga, o tu nesikeiti.
- Taip, - tarė Liza, pakreipė galvą ir įsižiūrėjo į draugę. -
Bet tu pasikeitei.
- O? Ar praradau savo individualumą?
- Ne, ir tai šiek tiek erzina. Bet tu nebesišypsai.
- Tikrai?
- Tu šypsaisi, bet nesiiypsai. Ne taip, kaip Ūla iš Mangle-
rudo.
Ūla palinksėjo.
- Mes persikraustėm.
- Taip, ištekėjai, turi vaikų ir gražius namus. Bet, Ūla,
tai prastas sandoris, jei reikia mainais atiduoti šypseną. Kas
nutiko?
- Taip, kas gi nutiko? - Ūla nusišypsojo Lizai ir vyptelėjo.
Apsidairė. Ją supo daugiausia bendraamžiai, bet pažįstamų

393
veidų nesimatė. Manglerudas išsiplėtė, vieni žmonės įsi­
kraustė, kiti išsikraustė. Kai kas mirė, kiti dingo be žinios. O
dar kiti tupi namie. Mirę ir dingę be žinios.
- Ar nepasirodysiu įžūli, jei paspėliosiu? - paklausė Liza.
- Pirmyn.
Raferio posmelio baigėsi, ir Lizai teko perrėkti vėl pasi­
girdusį saksofoną:
- Mikaelis Beįmanąs iš Manglerudo. Tai jis pasiglemžė
tavo šypseną.
- Pasakyta gana įžūliai, Liza.
- Bet juk tai tiesa, ar ne?
Ūla vėl pakėlė vyno taurę.
- Taip, tiesa.
, - Ar jis neištikimas?
- Liza!
- Tai juk ne paslaptis...
- Kas ne paslaptis?
- Kad Mikaeliui patinka moterys. Nagi, Ūla, juk nesi to­
kia naivi!
Ūla atsiduso:
- Gal ir ne. Bet ką tokiu atveju daryti?
- Tą, ką ir aš, - paatviravo Liza, iš kibiriuko su ledais
paėmė baltojo vyno butelį ir abiem įpylė. - Atsilygink tuo
pačiu. Į sveikatą!
Ūla jautė, kad jai vertėtų pradėti gurkšnoti vandenį.
- Bandžiau, bet neįstengiau.
- Bandyk dar kartą!
- Bet kas iš to?
- Suprasi tik tada, kai tai padarysi. Niekas taip nepageri­
na prasto lytinio gyvenimo namuose kaip prastas vienos nak­
ties nuotykis.
Ūla nusijuokė:
- Problemos kilo ne dėl lytinio gyvenimo, Liza.
- O dėl ko?
394
 - Aš tiesiog... aš esu... pavydi.
- Ūla Svart pavydi? Neįmanoma būti tokiai gražiai ir pa­
vydėti.
- Gerai būtų, - paprieštaravo Ūla. - Ir tai labai skaudina!
Noriu atsilyginti tuo pačiu.
- Žinoma, kad nori, sese! Išdulkink jį per tą vietą, kur
skauda... turiu galvoje... - abiem nusikvatojus, nutiško keli
vyno purslai.
- Liza, tu apgirtai!
- Esu apgirtusi ir laiminga, ponia policijos viršininko
žmona. O tu esi ap’girtusi ir nelaiminga. Paskambink jam.
- Paskambinti Mikaeliui?! Dabar?
- Ne Mikaeliui, kvailute. Paskambink tam laimingajam,
kuris šiąnakt pasimėgaus putyte.
- Ką? Ne, Liza!
- Taip, paskambink! Paskambink jam dabar! - Liza pa­
rodė pirštu į telefono būdelę nišoje. - Skambink iš ten, kad
girdėtum. Taip, paskambinti iš ten yra labai prasminga.
- Prasminga? - nusijuokė Ūla ir žvilgtelėjo į laikrodį. Jai
tuojau reikės važiuoti namo. - O kodėl?
- Kodėl? Vajetau, Ūla. Nes kadais Mikaelis būtent ten iš­
dulkino Stinę Michaelsen!

- Kas čia? - paklausė Haris. Kambarys aplink jį siūbavo.

- Ramunėlių arbata, - atsakė Katrina.
- Kalbu apie muziką, - tarė Haris ir pajuto, kaip graužia
jam paskolintas vilnonis megztinis. Nors jo drabužius Katri­
na padžiovė vonioje, jis užuodė salsvą alkoholio kvapą. Ką gi,
juslės veikia, o kambarys siūbuoja.
- „Beach House“. Ar negirdėjai jų anksčiau?
- Nežinau, - atsakė Haris.
395
 Čia ir bėda. Vis daugiau dalykų pasimiršta. Po nugara
jis jautė šiurkščios medžiagos lovatiesę, dengiančią beveik
visą žemą dviejų metrų pločio lovą, vienintelį stambų baldą
kambary. Šalia stovėjo rašomasis stalas, kėdė ir kokybiškas
senesnio modelio muzikinis grotuvas, o ant jo - paprasčiau­
sia žvakė. Haris spėjo, kad tiek megztinis, tiek grotuvas pri­
klausė Bjornui Holmui. Muzika skambėjo taip, tarsi pleventų
kambaryje. Kadaise Haris patyrė šį jausmą: pasiekęs apsi­
nuodijimo alkoholiu ribą ir pamažu vėl kildamas į paviršių,
mėgaudavosi savo girtumu, tarsi vėl grįždamas į tas vietas,
kuriose pabuvojo smegdamas žemyn.
- Taip jau yra, - tarė Katrina. - Pradžioje turime viską, o
tada prarandame. Stiprybę. Jaunystę. Ateitį. Žmones, kuriuos
mylime.
Haris bandė prisiminti, ką Bjornas prašė pasakyti Katri-
nai, bet mintis pabėgo. Rakelė. Olegas. Pajutęs kylant grau­
dulį, nuslopino tą jausmą įniršiu. Po velnių, tai jau tikrai kad
prarandame, visus tuos, kuriuos bandome išlaikyti kuo ar­
čiau savęs; likimas šaiposi iš mūsų, paverčia mus mažais ir
niekingais. Kai verkiame dėl tų, kurių netekome, tai darome
ne iš užuojautos, nes juk žinome, kad jie pagaliau išsivadavo
iš skausmo. O mes vis tiek verkiam. Mes verkiam, nes liekam
vieni. Mes verkiam, nes mus graužia savigaila.
- Kur tu, Hari?
Jis pajuto Katrinos ranką ant kaktos. Nuo vėjo gūsio su­
braškėjo langas. Pasigirdo, kaip gatvėje kažkas dunksteli ant
žemės. Audra. Ji artinasi.
- Aš čia, - atsakė Haris.
Aplink viskas siūbavo. Jis jautė ne tik nuo Katrinos ran­
kos, bet ir nuo viso jos kūno sklindančią šilumą, nors ji gu­
lėjo už pusės metro.
- Noriu mirti pirmas, - tarė jis.
-Ką?
396
 - Nenoriu jų prarasti. Lai jie praranda mane. Nors kartą
leisiu jiems pajusti tą skonį.
Jos juokas buvo toks švelnus.
- Hari, dabar jau nugvelbei mano žodžius.
- Tikrai?
- Kai mane paguldė į...
- Taip? - Haris užsimerkė, Katrina ranka prilietė jam
sprandą, švelniai spustelėjo, o jo smegenyse bukai dunkstelėjo.
- Jie visą laiką nustatydavo vis kitokią diagnozę. Mania­
kinė depresija, ribinis asmenybės sutrikimas, bipolinis afek­
tinis sutrikimas. Bet visose ataskaitose buvo toks pats žodis.
Suicidal\
- Mhm.
- Bet tai praeina.
- Taip, - tarė Haris. - Ir tada vėl prasideda. Ar ne?
Katrina nusijuokė:
- Nėra nieko be pabaigos, pats gyvenimas yra laikinas, jis
nuolat keičiasi. Tai skaudu, bet tik dėl to gyvenimą įmanoma
ištverti.
- This too shall pass ”
- Tikėkimės. Žinai ką, Hari? Tu ir aš, mes tokie patys.
Mes sukurti vienatvei. Ji mus traukia.
- Turi galvoje tai, kad mes atsikratome tų, kuriuos myli­
me?
- Ar mes tai darome?
- Nežinau. Težinau tiek, kad kai einu plonyčiu laimės le­
duku, mirtinai bijau, taip bijau, kad noriu, jog viskas pasi­
baigtų ir aš įsmukčiau į vandenį.
- Ir todėl mes bėgame nuo savo mylimųjų, - tarė Katri­
na. - Alkoholis. Darbas. Seksas su atsitiktiniais partneriais.*

* Linkusi į savižudybę. (Angį.)

** Ir tai praeis. (Angį.)
397
 Darome tai, ką sugebame, pagalvojo Haris. O tuo metu jie
mirtinai nukraujuoja.
- Mes negalime jų išgelbėti, - tarė ji, tarsi atsiliepdama į
jo mintis. - O jie negali išgelbėti mūsų. Tik mes patys galime
save išgelbėti.
Haris pajuto, kaip įlinksta čiužinys, ir suprato, kad Katri­
na į jį atsisuko; skruostą palietė šiltas alsavimas.
- Savo gyvenime tai patyrei, Hari, turėjai tą, kurią myli.
Jums abiem nusišypsojo laimė tai patirti. Ir nežinau, kuriam
iš jūsų labiau pavydėjau.
Kodėl jis toks jautrus? Ar jis pavartojo ekstazio arba LSD?
Jei taip, iš kur gavo? Jis nė nenutuokė, pastarąją parą užklojo
juoda tamsuma.
- Sakoma, kad nereikia gedėti iš anksto, - kalbėjo Katri­
na*. - Bet kai žinai, kad laukia tik skausmas, pasiruošimas jam
yra vienintelė oro pagalvė, kurią turi. O geriausias pasiruo­
šimas - gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė.
Argi ne?
„Beach House“. Jis prisiminė dainą. „Wishes“*. Čia jau šis
tas. Ir dar prisiminė blyškų Rakelės veidą ant baltos pagalvės,
apšviestą, bet vis tiek panirusį į tamsą, esantį visai prie pat,
bet visgi nutolusį, juodam vandeny panirusį veidą, prisispau-
dusį prie ledo sluoksnio. Prisiminė ir Valentino žodžius. Tu
toks, kaip ir aš, Hari, tu neištveri.
- Hari, ką tu darytum? Jei sužinotum, kad tuojau mirsi.
- Aš nežinau.
- Ar tu...
- Sakau, kad nežinau.
- Ko nežinai? - sušnabždėjo ji.
- Ar tave išdulkinčiau.
Stojusioje tyloje girdėjosi asfaltu riedantis vėjo nešamas
skardos gabalas.*

* Troškimai. (Angį.)
398
 - Pajusk, - sušnabždėjo ji. - Mes mirštam.
Haris sulaikė kvėpavimą. Taip, pagalvojo jis. Pajuto, kad
ir ji nustojo alsavusi.

Halsteinas Smitas girdėjo, kaip lietvamzdžiuose trankosi vė­

jas, pajuto kiaurai sieną besiskverbiantį vėjo gūsį. Nors jie
apšiltino pastatą kaip išmanydami geriau, tai buvo ir liks ūki­
nis pastatas. Emilija. Jis skaitė, kad karo metais buvo išleistas
romanas, kuriame buvo rašoma apie audrą, pavadintą Mari­
ja, nuo to laiko audroms visada duodami moteriški vardai.
Bet aštuntajame dešimtmetyje, kai prasidėjo kova už lygias
teises, buvo pradėta reikalauti, kad visa naikinančioms ka­
tastrofoms būtų suteikiami ir vyriški vardai. Jis žvilgtelėjo
į platų ekraną ir besišypsančio veiduko piktogramą skaipe.
Garsas šiek tiek atsiliko nuo lūpų judesių.
- I think I have what I need, thank you so much for being
with us, mister Smith. At what for you must be very late, no?
Here in LA it's nearly three p.m., and in Sweden?**
- Norway. Allmost midnight. - Halsteinas Smitas nusišyp­
sojo. - No problem. Vm only glad the press finally realized
vampyrism is for real and are seeking information about it.”
Jie baigė pokalbį, ir Smitas vėl patikrino elektroninį paš­
tą.
Trylika laiškų buvo neskaityti, bet jis peržvelgė siuntėjus
ir temas, pamatė, kad visur siūloma duoti interviu ir skaityti
* Manau, kad turiu viską, ko reikia, ačiū už mums skirtą laiką, pone Smitai.
Pas jus turbūt labai vėlu, ar ne? Čia, Los Andžele, beveik trečia po pietų, o kiek
valandų Švedijoje? (Angį.)
** Norvegijoje. Beveik vidurnaktis. Nieko tokio. Tiesiog džiaugiuosi, kad spau­
dos atstovai suvokė, jog vampyrizmas tikrai egzistuoja, ir stengiasi daugiau apie
tai sužinoti. (Angį.)
399
paskaitas. Jis taip pat nutarė dar neskaityti laiško, gauto iš
Psychology today redakcijos. Nes žinojo, kad tai neskubu. Nes
norėjo pasilikti tai ateičiai. Pasimėgauti.
Smitas žvilgtelėjo į laikrodį. Jis paguldė vaikus miegoti
pusę devynių ir, kaip įprasta, su Maja susėdo virtuvėje prie
stalo, išgėrė po puodelį arbatos, papasakojo apie savo die­
ną, pasidalino mažučiais džiaugsmais ir paatviravo apie ne­
reikšmingus nusivylimus. Pastarosiomis dienomis jis turėjo
daugiau ką papasakoti nei žmona, bet visada stengėsi, kad
ir jai užtektų laiko pašnekėti apie kasdienius, bet nė kiek ne
mažiau svarbius namų įvykius. Jis tikrai teisingai pasakė: „Aš
ir taip kalbu per daug, o apie tą nelaimėlį vampyristą gali tie­
siog paskaityti laikrašty, mieloji.“ Smitas dirstelėjo pro langą,
įžiūrėjo gyvenamojo namo kraštą. Name guli ir miega visi
tie, kuriuos jis myli. Subraškėjo sienoje. Šmėstelėjo mėnulis,
tada vėl pasislėpė po tamsiais debesų tumulais, vis sparčiau
skrodžiančiais dangų, o plikos negyvo ąžuolo šakos mosta­
gavo ore, tarsi norėdamos visus įspėti, kad kažkas artėja, kad
laukia sunaikinimas ir dar daugiau mirčių.
Smitas perskaitė vieną laišką: kvietimą pasisakyti psicho­
logų seminare Lione. Prieš metus jo prašymą dalyvauti tame
pačiame seminare atmetė. Visų pirma jis suformulavo atsa­
kymą mintyse, kaip padėkos ir parašys, kad jaučiasi pagerb­
tas sulaukęs tokio kvietimo, tačiau privalo teikti pirmenybę
svarbesniems seminarams, todėl šįkart jam tenka atsisakyti,
tačiau jie visada gali kreiptis į jį dar kartą. Jis sukikeno pats
iš savęs ir nuolaidžiai papurtė galvą. Nėra ko per daug riesti
nosies. Kai liausis užpuldinėjimai, šis staigus susidomėjimas
vampyrizmu nuslūgs. Smitas priėmė kvietimą, žinojo, kad
gali kelti griežtesnius reikalavimus dėl kelionės sąlygų, ap­
gyvendinimo ir honoraro, bet nesugebėjo. Jis turės viską, ko
jam reikia, ir tenori, kad jo klausytųsiykad drauge su juo išsi­
ruoštų į kelionę po žmogaus psichikos labirintus, įvertintų jo
darbą, kad visi kartu suprastų ir pagerintų žmonių gyvenimą.
400
Štai ir viskas. Smitas dirstelėjo į laikrodį. Be trijų minučių
dvylika. Jis kažką išgirdo. Gal tai tik vėjas? Jis pažvelgė į vaiz­
do kamerų įrašus kompiuterio ekrane. Pirmiausia pažiūrėjo į
prie vartų įtaisytą vaizdo kamerą. Vartai buvo praviri.

Trulsas tvarkėsi.
Ji paskambino. Ūla paskambino.
Jis sudėjo nešvarius indus į indaplovę, išskalavo dvi vyno
taures, mat vis dar turėjo butelį vyno, kurį nupirko tikėdama­
sis, kad gėrimo prireiks po susitikimo restorane „Olsen“. Su­
lankstė tuščias picų dėžes ir pamėgino sugrūsti jas į šiukšlių
maišą, bet šis suplyšo. Velnias. Galiausiai užkišo jas už kibiro
spintos kampe. Muzika. Kas jai patinka? Jis bandė prisiminti.
Atminty suskambo kažkokie garsai, bet jis nenutuokė, kas tai.
Kažkas apie barikadas. „Duran Duran“? Na, tikrai kažkas pa­
našaus į „A-haw. Taip, jis turi pirmąjį šios grupės įrašą. Žva­
kės. Velnias. Jis atsivesdavo čionai moterų, bet tada nuotaika
nebuvo tokia jau svarbi...
Restoranas „Olsen“ yra visai šalia, net ir artėjant audrai
nesudėtinga išsikviesti taksi, taigi ji gali pasirodyti bet kurią
akimirką, vadinasi, nėra laiko maudytis po dušu, jam teks
pasitenkinti tuo, kad apsiplaus penį ir pažastis. Velnias, kaip
jis nervinasi! Jis buvo nusiteikęs ramiai praleisti vakarą ir
pasigėrėti tuo, kaip kadaise atrodė Megan Foks, bet štai pa­
skambino Ūla ir paklausė, ar gali trumpam užsukti. Beje, ką
reiškia trumpam užsukti? Kad ji paspruks - kaip ir praeitą
kartą? Marškinėliai. Gal apsivilkti tuos iš Tailando, ant ku­
rių parašyta SAME SAME, BUT DIFFERENT*? O gal ji nesu­
pras humoro? O gal Tailandas jai sukels minčių apie lytiškai

* Toks pats, bet pasikeitęs. (Angį.)

401
plintančias ligas? O gal „Armani“ marškinėlius iš MBK pre­
kybos centro? Ne, dėl sintetinės medžiagos jis pradės prakai­
tuoti ir taip išsiduos, kad įsigijo pigią kopiją. Trulsas apsi­
vilko nežinia kur pirktus baltus marškinėlius ir nuskubėjo į
vonią. Matė, kad unitazas prašosi perbraukiamas šepečiu. Bet
visų pirma tai, kas svarbiausia...
Trulsui stovint prie praustuvo su peniu rankoje, sučirškė
durų skambutis.

Katrina spoksojo į skambantį telefoną.

. Tuojau vidurnaktis, per pastarąsias kelias minutes vėjas
ėmė pūsti stipriau, gūsis po gūsio lauke kaukė, traškėjo ir
baladojosi, bet Haris miegojo kaip užmuštas.
Ji atsiliepė.
- Čia Halsteinas Smitas, - pasigirdo nerimo kupinas
šnabždesys.
- Matau. Kas yra?
- Jis čia.
-Ką?
- Manau, kad tai Valentinas.
- Ką tu sakai?
- Kažkas atidarė vartus, ir aš... o Dieve, girdžiu, kaip kaž­
kas rakina ūkinio pastato duris. Ką man daryti?
- Nieko nedaryk... Pabandyk... Ar gali pasislėpti?
- Ne. Matau jį per vaizdo kamerą koridoriuje. O Dieve,
tai jis. - Atrodė, kad Smitas tuojau pravirks. - Ką man daryti?
- Aš... aš nežinau, - sudejavo Katrina.
Jai iš rankos pačiupo telefoną.
- Smitai? Čia Haris, aš su tavim. Ar užrakinai darbo kam­
bario duris? OK, tada užrakink ir išjunk šviesą. Tyliai ir ramiai.

402
Halsteinas Smitas stebeilijosi į kompiuterio ekraną.
- OKyužrakinau ir išjungiau, - šnabždėjo jis.
- Ar jj matai?
- Ne. Taip, jau matau.
Halsteinas stebėjo vyrą, kuris įžengė pro duris korido­
riaus gale, užlipo ant svarstyklių, susvyravo, atgavo pusiaus­
vyrą, nužingsniavo tolyn pro gardus, tiesiai prie kameros.
Vyrui atsidūrus po lempomis, jam ant veido krito šviesa.
- O Dieve, tai jis, Hari. Tai Valentinas.
- Ramiai.
- Bet... vartai atrakinti, jis turi raktus, Hari. Gal ir nuo
darbo kambario durų.
- Aha. Ar kambaryje yra langas?
- Taip, bet per mažas ir per aukštai.
- Ar yra kas nors sunkaus, kuo galėtum užsimoti?
- Ne. Bet... aš turiu pistoletą.
- Tu turi pistoletą?
- Taip, jis čia, stalčiuje. Bet aš nespėjau jo išbandyti.
- Kvėpuok, Smitai. Kaip jis atrodo?
- Ee... jis juodas. Policijos biure pasakė, kad kažkoks
„Glock“.
- „Glock 17“. Ar dėtuvė pilna?
- Taip. Jie sakė, kad ginklas užtaisytas. Bet nematau sau­
giklio.
- Puiku, jis yra pačiame gaiduke, ir tam, kad iššautum,
tau tereikia nuspausti gaiduko svirtelę.
Smitas priglaudė telefoną prie burnos ir kuo tyliau su­
šnabždėjo:
- Prie spynos barška raktai.
- Ar durys toli?
- Už dviejų metrų.

403
 - Atsistok ir suimk pistoletą abiem rankomis. Prisimink,
kad esi tamsoje, o jam iš už nugaros krinta šviesa, iškart jis
tavęs nepamatys. Jei jis neginkluotas, surik: „Policija, klaup­
kis!“ Jei pamatysi ginklą, šauk tris kartus. Tris kartus. Supra­
tai?
- Taip.
Durys priešais Smitą atsidarė.
Jis stūksojo ten. Siluetas. Jam už nugaros matėsi tvartas.
Halsteinas Smitas žioptelėjo, atrodė, kad vyrui įėjus ir pa­
kėlus ranką kambaryje nebeliko oro. Ten stovėjo Valentinas
Jertsenas.

Katrina krūptelėjo. Nors Haris laikė telefoną stipriai priglau­

dęs prie ausies, ją pasiekė šūvio garsas.
- Smitai? - sušuko Haris. - Smitai, ar tu čia?
Jokio atsakymo.
- Smitai!
- Valentinas jį nušovė! - sudejavo Katrina.
- Ne, - nuramino Haris.
- Ne? Tu sakei, kad jam reikia iššauti tris kartus, o jis
neatsiliepia!
- Šauta iš „Glock“, ne iš „Ruger“.
- Bet kaip... - Katrina nutilo, išgirdusi iš telefono sklin­
dantį balsą.
Ji stebėjo susikaupusio Hario veidą. Veltui bandė įvertin­
ti, ko jis klausosi: ar Smito, ar balso, kurį ji girdėjo tik senuo­
se tardymo įrašuose, to linksmo balso, dėl kurio ją kankino
tiek baisių sapnų. Anuomet tas tipas pasakojo, ką ketina pa­
daryti su...
- OK, - tarė Haris. - Tu paėmei jo revolverį? Gerai, pa­
dėk ginklą į stalčių, lik ten, iš kur gerai jį matai. Jei jis guli
4 0 4
tarpdury, tegul guli toliau. Ar jis juda? Leidžia garsus? Ne?
Ne, nereikia pirmosios pagalbos. Jei jis tik sužeistas, tiesiog
laukia, kol tu prisiartinsi. Jei jis negyvas, jau per vėlu. O jei jo
būsena nenusakoma, vadinasi, jam nepasisekė, nes tu tiesiog
sėdėsi ten ir stebėsi. Supratai, Smitai? Puiku. Mes atvyksime
už pusės valandos, paskambinsiu iš automobilio. Nepaleisk jo
iš akių, paskambink žmonai ir pasakyk, kad nekeltų kojos iš
namų, kad mes pakeliui.
Katrina paėmė telefoną, stebėjo, kaip Haris išsliuogia iš
lovos ir puola į vonią. Pamanė, kad jis rikteli, tada suprato,
kad vemia.

Trulsui taip prakaitavo delnai, kad drėgmę ties šlaunimis jau­

tė net per kelnių medžiagą.
Ūla buvo girta. Vis tiek stovėjo tiesi kaip styga prie sofos
krašto, tarsi kokį ginklą savigynai laikė iškėlusi prieš save jo
duotą alaus skardinę.
- Tik pamanyk, pirmą kartą lankausi pas tave namuose, -
prašneko ji, sunkiai versdama liežuvį. - O mes pažįstami...
kiek metų?
- Nuo tada, kai buvom penkiolikos, - tarė Trulsas, nes jo
smegenys nebuvo linkusios atlikinėti sudėtingų skaičiavimų.
Ji šyptelėjo ir linktelėjo, tiksliau, tiesiog panarino galvą.
Trulsas kostelėjo:
- Neblogai pučia. Ta Emilija...
- Trulsai?
- Taip?
- Ar norėtum mane išdulkinti?
Jis nurijo.
Nepakeldama akių ji sukikeno:
- Trulsai, tikiuosi, ši pauzė nereiškia...
405
 - Žinoma, kad norėčiau... - atsiliepė Trulsas.
- Puiku, - tarė ji. - Puiku. - Ūla pakėlė galvą ir pažvelgė
į jį miglos užlietomis akimis. - Puiku.
Jos galva lingavo ant laibo kaklo. Tarsi būtų kupina kažko
sunkaus. Slegiančios nuotaikos. Slegiančių minčių. Bet dabar
jam negalima apie tai galvoti. Tai jo šansas. Jam atsivėrė ga­
limybė, apie kurią jis visada svajojo, bet niekada nesitikėjo
sulaukti: jam leista išdulkinti Ūlą Svart.
- Ar turi miegamąjį, kuriame galėtume tai padaryti?
Jis pažvelgė į ją. Linktelėjo. Ji nusišypsojo, bet neatrodė
laiminga. Velniop visa tai. Po šimts pypkių, Ūlą Svart apėmė
geidulys, dabar svarbu tik tai. Trulsas norėjo ištiesti ranką,
paglostyti jai skruostą, bet kūnas neklausė.
, - Trulsai, ar kas negerai?
- Negerai? Kas galėtų būti negerai?
- Tu atrodai toks...
Jis laukė. Tačiau Ūla nieko nebesakė.
- Koks? - paklausė jis.
- Sutrikęs. - Tada Ūla pati ištiesė ranką, paglostė jam
skruostą. - Vargšiukas, vargšiukas Trulsas.
Jis vos nenubloškė jos rankos šalin. Vos nenubloškė Ūlos
Svart rankos, kurią po tiek metų ji ištiesė ir prisilietė prie
jo be pasišlykštėjimo ar pasidygėjimo. Kas, po velnių, su juo
dedasi? Poniutė nori būti išdulkinta, paprastai ir gerai, o šį
darbelį nudirbti jis moka, taip sakant, šitam vyrukui niekada
nebūna sunku pastatyti. Jam tereikia pakilti nuo šitos sofos,
nusivesti ją į miegamąjį, nusimesti skarmalus ir įkišti savo
draugužį. Ji rėks ir dejuos, gaudys orą, jis nesustos, kol ji...
- Trulsai, ar tu verki?
Verki? Akivaizdu, poniutė tiek prisisiurbusi, kad jai vai­
denasi.
Jis matė, kaip ji patraukia ranką, priglaudžia ją sau prie
lūpų.
- Tikros, sūrios ašaros, - tarė ji. - Ar tau dėl kažko liūdna?
406
 Ir tada Trulsas pajuto. Kaip per skruostus teka kažkas šil­
to. Pajuto, kaip pradeda tekėti iš nosies. Pajuto spaudimą ger­
klėje, tarsi bandytų praryti kažką per didelio, nuo ko tuojau
sprogs arba uždus.
- Ar kalta aš? - paklausė ji.
Trulsas papurtė galvą, neįstengė prabilti.
- Ar kaltas... Mikaelis?
Tai buvo toks idiotiškas klausimas, kad jo vos nesuėmė
pyktis. Žinoma, kad ne Mikaelis. Kodėl, po velnių, kaltas ga­
lėtų būti Mikaelis? Mikaelis, kuris lyg ir turėjo būti geriausias
jo draugas, bet nub pat vaikystės pasitaikius pirmai progai
erzindavo jį kitų akivaizdoje, o iškilus muštynių pavojui vi­
sada stumdavo pirma savęs. O vėliau, kai abu dirbo policijo­
je, Trulsas, suknistas Byvis, privalėdavo atlikti už jį purvinus
darbelius, idant Mikaelis Beįmanąs pasiektų tai, ko pasiekė.
Kodėl Trulsas turėtų sėdėti čia ir ašaroti dėl kažkokios drau­
gystės, kuri mezgėsi dėl to, kad aplinkybės suvedė du keistus
nepritapėlius, iš kurių vienas mėgavosi sėkme, o kitas liko
apgailėtinas nevykėlis. Nė velnio. Tai kas gi čia vyksta? Ko­
dėl dabar, kai nevykėlis gali atsigriebti ir išdulkinti šaunuolio
žmoną, jis žliumbia kaip kokia bobelė? Tada Trulsas pamatė
ašaras ir Ūlos akyse. Ūla Svart. Trulsas Berntsenas. Mikaelis
Beįmanąs. Jie trise. O visi kiti Manglerude gali čiuožti po
velnių. Nes jie nieko daugiau neturi. Tik vienas kitą.
Ūla išsitraukė iš rankinės nosinaitę, atsargiai patapšnojo
ja sau po akimis.
- Ar manai, kad turėčiau eiti? - šniurkštelėjo ji.
- Aš... - Trulsas neatpažino savo balso. - Nė velnio neži­
nau, Ūla.
- Aš irgi ne, - nusijuokė Ūla, pažvelgė į ant nosinaitės
likusias akių dažų dėmes, įsidėjo ją atgal į rankinę. - Atleisk
man, Trulsai. Tai tikrai buvo prasta mintis. Aš jau eisiu.
Jis linktelėjo.
- Kitą kartą, - tarė jis. - Kitame gyvenime.
407
 - Taikliai pasakei, - sutiko ji ir atsistojo.
Durims užsitrenkus jai už nugaros, Trulsas liko stovėti
koridoriuje ir klausėsi, kaip laiptinėje aidi žingsniai, nutols­
ta. Išgirdo, kaip apačioje atsidaro durys. Tada vėl užsidaro. Ji
išėjo. Visiems laikams.
Jis pajuto... taip; ką jis pajuto? Palengvėjimą. Bet taip pat
ir sumišimą, kuris buvo kone nepakeliamas, tarsi krūtinę ir
skrandį drėkstų fizinis skausmas, jis akimoju pagalvojo apie tai,
kad miegamojo spintoje turi ginklą, kad išties galėtų viską už­
baigti čia ir dabar. Tada suklupo ant kelių, galvą įbedė į kilimėlį
prie durų. Pratrūko kvatoti. Kriuksėjimą primenantis juokas
nesiliovė, garsėjo. Velniai griebtų, koks nuostabus gyvenimas!

Halsteinui Smitui vis dar daužėsi širdis.

Jis darė tai, ką liepė Haris: įbedęs akis į ant slenksčio tį­
santį nejudantį kūną, laikė į jį nukreiptą pistoletą. Pamatęs
ant grindų priešais besitvenkiantį kraujo klaną, pajuto, kaip
kyla šleikštulys. Jam negalima apsivemti, jam negalima pa­
rasti budrumo. Haris liepė jam iššauti tris kartus. Ar įtaisyti
Valentinui dar dvi kulkas? Ne, jis nebegyvas.
Drebančiais pirštais jis surinko Majos telefono numerį. Ji
iškart atsiliepė.
- Halsteinai?
- Maniau, kad miegi, - tarė jis.
- Su vaikais sėdime lovoje. Juos pažadino audra.
- O, taip. Paklausyk, čia tuojau atvažiuos policininkai.
Bus įsijungę mėlynus švyturėlius, o galbūt ir sirenas, tad ne­
išsigąskit.
- Ko neišsigąsti? - paklausė žmona, ir jis išgirdo, kaip
dreba jos balsas. - Kas vyksta, Halsteinai? Mes girdėjome
trenksmą. Ar tai buvo vėjas, ar kažkas kito?
408
 - Maja, nurimk. Viskas gerai.
- Halsteinai, iš balso girdžiu, kad ne viskas gerai! Vaikai
sėdi ir verkia!
- Aš... aš ateisiu ir paaiškinsiu.

Katrina vairavo automobilį siaurais žvyrkeliais, besidriekian­

čiais per miškelius ir dirvonus.
Haris įsidėjo telefoną į kišenę.
- Smitas nuėjo į namus pažiūrėti, kaip laikosi šeima.
- Viskas bus gerai, - patikino Katrina.
Haris neatsakė.
Vėjas smarkėjo. Važiuojant per miškelius, Katrinai reikė­
davo saugotis nulūžusių šakų ir kitokių kliūčių, o atvirose lau­
kymėse ūžtelint vėjo šuorui stipriau suimti automobilio vairą.
Įsukus pro atvirus Smito sodybos vartus, vėl suskambo
Hario telefonas.
- Mes jau vietoje, - atsiliepė Haris. - Atvykę užtverkite
teritoriją, bet nieko nelieskite, kol nepasirodys nusikaltimo
vietos tyrėjai.
Katrina sustabdė automobilį prie ūkinio pastato ir sku­
biai išlipo.
- Rodyk kelią, - tarė Haris ir įėjo pro ūkinio pastato du­
ris.
Sukdama dešinėn link darbo kambario, Katrina girdėjo,
kaip jai už nugaros žingsniuojantis Haris nusikeikia.
- Sorry, pamiršau pasakyti apie svarstykles, - atsiprašė
Katrina.
- Nesvarbu, - atsakė Haris. - Ant grindų matau kraujo.
Katrina sustojo prie pravirų darbo kambario durų. Įsi­
spoksojo į kraujo klaną ant grindų. Po velnių. Valentino čia
nėra.
409
 - Pasirūpink Smitu, - tarė Haris jai už nugaros.
- Ką...
Atsisukusi ji spėjo pamatyti, kaip Haris pasuka į kairę ir
išeina pro ūkinio pastato duris.

Kai Haris įjungė telefono žibintuvėlį ir nukreipė šviesą į

kalvą, jo vos nepargriovė vėjo šuoras. Jis atgavo pusiausvy­
rą. Ant šviesiai pilkų akmenėlių buvo prilašėję kraujo. Haris
sekė šiais neryškiais pėdsakais, rodančiais, kuria kryptimi
paspruko Valentinas. Jam į nugarą pūtė vėjas. Jis artėjo prie
gyvenamojo namo.
*Tik ne tai...
Haris išsitraukė pistoletą „Glock“. Jis net nepatikrino, ar
Valentino revolveris guli stalčiuje Smito darbo kambaryje,
nes vis tiek darė prielaidą, kad žudikas ginkluotas.
Pėdsakai dingo.
Haris pasuko telefoną taip, kad šviesa kristų į šoną, ir su
palengvėjimu atsikvėpė pamatęs, kad pėdsakai veda tolyn nuo
žvyrkelio ir nuo namo. Link sausos gelsvos žolės ir laukymės.
Sekti jais tebebuvo lengva. Vėjas be paliovos stiprėjo, siau­
tė audra, ant skruosto Haris pajuto pirmuosius lašus - tarsi
kulkas. Jei pasipils lietus, per kelias sekundes viską nuplaus.

Valentinas užsimerkė ir išsižiojo prieš vėją. Tarsi šis galėtų

jam įpūsti naujos gyvybės. Gyvenimas. Kodėl taip yra, kad
viskas įvertinama tik tada, kai iškyla grėsmė to netekti. Jos.
Laisvės. O dabar - gyvybės.
Gyvybės, kuri srūva iš jo. Jis jautė, kaip į batus sutekė­
jęs kraujas atvėsta. Jis nekenčia kraujo. Kraujas patinka tam
410
kitam. Tam, su kuriuo jis susitarė. Ir kada gi jis suprato, kad
velnias įlindęs ne į jį patį, o į tą kitą, į tą kraujažmogį. Kad
jis pats, Valentinas Jertsenas, pardavė ir prarado savo sielą.
Valentinas Jertsenas pakėlė veidą į dangų ir nusijuokė. Šėlsta
audra. Demonas išsilaisvino.

Haris bėgo, vienoje rankoje laikydamas pistoletą „Glock“, ki­

toje - telefoną.
Jis dūmė per laukymę. Kalvele žemyn, pavėjui. Valenti­
nas sužeistas, jis pasirinko lengviausią būdą kuo labiau ati­
tolti nuo jų, mat žino, kad netrukus prisistatys policija. Ko­
jas varstantys diegliai perėjo į galvą, Haris jautė, kad tuojau
vėl susitrauks skrandis, bet užgniaužė kylančią tulžį. Galvojo
apie miško takelį. Apie vyrą, vilkintį naują firmos „Under Ar­
mour“ sportinį kostiumą. Tada pasileido kiek įkabindamas.
Pasiekęs miško keliuką sulėtino tempą. Suvokė, kad pasu­
kęs į kitą pusę turi pasilenkti prieš vėją.
Tarp medžių dunksojo sena sukiužusi pašiūrė. Bolavo
supuvusios sijos ir profiliuotos skardos stogas. Gal ji skirta
įrankiams susidėti, o gal gyvūnai pasislepia čia nuo lietaus.
Haris nukreipė šviesą į pašiūrę. Negirdėjo nieko, išsky­
rus audros šėlsmą, viskas skendėjo tamsoje. Kraujo kvapo jis
neužuostų net ir šiltą dieną, vėjui pučiant palankia kryptimi.
Bet vis tiek žinojo, kad Valentinas čia. Kartais jis apsirikdavo,
o kartais žinodavo.
Jis vėl nukreipė šviesą į žemę. Kraujo buvo prilašėję tan­
kiau, dėmelės buvo apskritesnės. Tai reiškia, kad šioje vietoje
Valentinas sulėtino tempą. Nes norėjo įvertinti padėtį. O gal
buvo išsekęs. Gal privalėjo sustoti. Kraujo pėdsakai, iki čia
vedę tiesia linija, suko į šoną. Arčiau pašiūrės. Jis neapsiriko.
Haris pašoko ir nuskuodė pirmyn miškeliu, artėdamas
prie pašiūrės iš dešinės. Šiek tiek pabėgėjo tarp medžių,
411
sustojo, išjungė žibintuvėlį, iškėlė pistoletą, apėjo pašiūrę
lanku, kad prisiartintų iš kitos pusės. Tada atsigulė ir pradėjo
šliaužti.
Vėjas pūtė jam tiesiai į veidą, o tai mažino galimybę, kad
Valentinas jį išgirs. Kaip tik atvirkščiai, vėjas nešė garsus link
Hario, ir jis išgirdo šaižius policijos sirenų kauksmus, vis nu­
slopinamus vėjo šuorų.
Haris šliaužė per išvirtusį medį. Be garso tvykstelėjo žai­
bas. Ir prie pašiūrės išryškėjo siluetas. Ten - jis. Sėdi tarp
dviejų medžių, nugara į Harį, vos už penkių ar šešių metrų
nuo jo.
Haris nusitaikė į siluetą:
- Valentinai!
Jo šauksmą šiek tiek prislopino vėjas ir griaustinis, bet jis
matė, kaip žmogysta prieš jį įsitempia.
- Stebiu tave pro taikiklį, Valentinai. Padėk ginklą į šalį.
Rodės, kad vėjas staiga nurimo. Ir Haris išgirdo kitą gar­
są. Nuotaikingą juoką:
- Hari. Vėl atėjai pažaisti.
- Reikia žaisti tol, kol žaidimas patinka. Padėk ginklą.
- Tu mane pričiupai. Iš kur žinojai, kad sėdžiu prie pašiū­
rės, o ne viduje.
- Nes tave pažįstu, Valentinai. Tu manei, kad pirmiausia
ieškosiu labiausiai tikėtinose vietose, tad įsitaisei lauke, kad
galėtum pribaigti visus iki vieno.
- Kaip pirštu į akį. - Valentinas atsikosėjo. - Mes sielos
dvyniai, tad mūsų sielos pateks ten pat, Hari.
- Padėk ginklą arba šausiu.
- Hari, aš dažnai galvoju apie savo mamą. O tu?
Haris stebėjo, kaip tamsoje pirmyn ir atgal juda Valen­
tino pakaušis. Kaip blykstelėjus žaibui jį vėl užlieja šviesa.
Dar vienas lietaus lašas. Šįkart - sunkus ir didelis, neatpūstas
vėjo. Jie pateko į pačią audros akį.

412
 - Hari, aš galvoju apie ją, nes ji yra vienintelis žmogus,
kurio nekenčiau labiau nei savęs. Bandau sunaikinti daugiau,
nei sunaikino ji, bet nežinau, ar tai įmanoma. Ji sunaikino
mane.
- O daugiau neįmanoma? Kur yra Marta Rud?
- Ne, daugiau neįmanoma. Nes aš esu unikalus, Hari. Tu
ir aš, mes ne tokie kaip visi kiti. Mes unikalūs.
- Atleisk, kad nuvilsiu, Valentinai, bet aš nesu unikalus.
Kur ji?
- Hari, pasakysiu dvi blogas naujienas. Pirmoji tokia. Gali
pamiršti tą raudonplaukę merginą. Antroji naujiena: taip, tu
esi unikalus. - Vėl pasigirdo juokas. - Sunku apie tai galvoti,
ar ne? Bandai tapti kuo normalesnis, prisitaikyti prie bandos
vidutiniškumo, ieškai savo tikrojo aš. Bet tikroji tavo esy­
bė pasireiškia dabar, Hari. Ir svarsto, ar nužudyti, ar ne. Tu
naudojiesi Marta ir Aurora, kad jos pakurstytų tavo saldžią
neapykantą. Mat dabar atėjo eilė nuspręsti, ar kažkas gyvens,
ar mirs, ir tu tuo mėgaujiesi. Tu mėgaujiesi būdamas dievas.
Tu svajojai apie tokią būtį kaip mano. Tu lauki savo eilės būti
vampyru. Tau pažįstamas šis troškulys, tiesiog pripažink tai,
Hari. Vieną dieną ir tu atsigersi.
- Aš nesu tu, - atkirto Haris ir nurijo.
Girdėjo, kaip galvoje sklinda riaumojimas. Pajuto dar
vieną vėjo šuorą. Ir dar vieną lašą paklydėlį, kaptelėjusį jam
ant ginklą laikančios rankos. Štai ir viskas. Jie tuojau ištrūks
iš ramiosios audros akies.
- Tu esi toks, kaip aš, - tarė Valentinas. - Todėl apmaus
ir tave, Hari. Tu ir aš, abu manome, kad esame gudrūs kaip
velniai, bet galų gale mus visus apmauna.
- Ne...
Valentinas pasisuko, ir Haris spėjo pamatyti, kaip į jį nu­
taikomas ilgas ginklo vamzdis, tada nuspaudė „Glock“ gai­
duko svirtelę. Vieną kartą, antrą. Mišką vėl nušvietė žaibas,

413
ir Haris pamatė Valentino kūną, persikreipusį ir sustingusį
dangaus fone. Akys išvirtusios, burna pražiota, marškiniai
ties krūtine paplūdę krauju. Dešinėje rankoje jis laikė į Harį
nukreiptą nulaužtą medžio šaką. Tada nugriuvo.
Haris atsikėlė ir priėjo prie Valentino; šis klūpėjo ant ke­
lių, viršutine kūno dalimi įsirėmęs į medį spoksojo į vieną
tašką. Jis buvo negyvas.
Haris pakėlė pistoletą, nusitaikė Valentinui į krūtinę, vėl
paspaudė gaiduko svirtelę. Šūvio garsą nuslopino griaustinio
dundesys.
Trys šūviai.
Gal tai ir neturi prasmės, bet taip jau yra muzikoje ar pa­
sakojime. Turi būti trys dalys.
Kažkas artėjo, atrodė, kad žemę drebina dunksinčios ka­
nopos, tai skrodė orą, lenkė medžius.
Tada pasipylė lietus.

31 skyrius
Trečiadienio naktis

Haris sėdėjo prie stalo Smito virtuvėje, rankose laikė arbatos

puodelį, kaklą buvo apsivyniojęs rankšluosčiu. Nuo kiaurai
peršlapusių jo drabužių ant grindų kapsėjo vanduo. Lauke
kaukė vėjas, į langus barbeno lietus, o kieme stovintys poli­
cijos automobiliai įjungtais mėlynais švyturėliais atrodė kaip
neaiškių formų ateiviai. Kilo įspūdis, kad prapliupus lietui
audra aprimo. Mėnulis. Pakvipo mėnuliu.
Haris nusprendė, kad priešais sėdintis Halsteinas Smitas
vis dar ištiktas šoko. Lėliukės išsiplėtusios, žvilgsnis apatiš­
kas.

414
 - Ar tu tikras, kad...
- Taip, esu gatavas, Halsteinai, - tarė Haris. - Bet neži­
nia, ar būčiau gyvas, jei prieš išeidamas nebūtum paėmęs jo
revolverio.
- Nežinau, kodėl taip padariau, aš maniau, kad jis mi­
ręs, - šnabždėjo Smitas metališku bejausmiu balsu ir spok­
sojo į revolverį rusva rankena ir ilgu vamzdžiu, gulintį šalia
pistoleto, kuriuo šovė į Valentiną. - Maniau, kad pataikiau
jam tiesiai į krūtinę.
- Taip ir padarei, - patvirtino Haris.
Mėnulis. Taip pranešė astronautai. Kad mėnulis atsi­
duoda susvilusiu paraku. Kvapas sklido iš pistoleto, esančio
Hario vidinėje kišenėje, bet labiausiai iš ant stalo gulinčio
„Glock 17“. Haris paėmė Valentino revolverį. Pauostė vamz­
džio galą. Šis irgi atsidavė paraku, bet ne taip stipriai. Į vir­
tuvę atėjo Katrina, nuo jos juodų lietaus permerktų plaukų
varvėjo vanduo.
- Nusikaltimo vietos tyrėjai apžiūri Valentino Jertseno
kūną.
Ji pažvelgė į revolverį.
- Iš jo irgi šauta, - tarė Haris.
- Ne, ne, - sušnabždėjo Smitas ir papurtė galvą, - jis tik
taikėsi į mane.
- Ne dabar, - paaiškino Haris. - Paraką galima užuosti
ne vieną dieną.
- Į Martą Rud? - paklausė Katrina. - Ar tu manai...
- Aš iššoviau pirmas, - tarė Smitas ir pakėlė stiklines
akis. - Aš šoviau į Valentiną. Ir dabar jis negyvas.
Haris pasilenkė ir uždėjo ranką jam ant peties.
- Ir dėl to esi gyvas tu, Halsteinai.
Smitas lėtai linktelėjo.
Haris žvilgsniu parodė Katrinai, kad ši pasirūpintų Hals-
teinu, tada atsistojo.
- Einu į ūkinį pastatą.
415
 - Ir niekur daugiau, - įspėjo Katrina. - Jie norės su tavimi
pasikalbėti.
Haris linktelėjo. Vidaus tyrimas.
- Jis žinojo, - šnabždėjo Smitas. - Jis žinojo, kur aš esu.
Iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą Haris nubėgo teki­
nas, bet kol įžengė į.darbo kambarį, vis tiek peršlapo iki siūlo
galo. Jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir apsidairė. Įsižiūrėjo į
paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas žmogus su šikšnospar­
nio sparnais. Meno kūrinys spinduliavo vienatvę, bet nebuvo
itin bauginantis. Gal dėl to atrodė toks pažįstamas. Haris už­
simerkė.
Jam reikia išgerti. Jis išmetė tai iš galvos ir atmerkė akis.
Kompiuterio ekranas buvo padalintas į dvi dalis, abiejose
matėsi vaizdo kamerų įrašai. Jis paėmė pelę, žymeklį užstū­
mė ant laikrodžio, atsuko rodyklę atgal iki be trijų minučių
dvylika, mat Smitas paskambino jam maždaug tokiu metu.
Apytikriai po dvidešimties sekundžių pasirodė prie vartų ar­
tėjanti žmogysta. Valentinas. Jis atėjo nuo pagrindinio kelio.
Ar atvažiavo autobusu? Taksi? Jau laikė rankose baltą raktą,
atsirakino ir įsmuko vidun. Vartai jam už nugaros šiek tiek
prisivėrė, bet iki galo neužsidarė. Po kokių penkiolikos ar
dvidešimties sekundžių kitoje ekrano pusėje rodomame įraše,
kuriame matėsi svarstyklės ir gardai, Haris išvydo ant metali­
nės svarstyklių plokštės stovintį ir pusiausvyrą beprarandantį
Valentiną, o rodyklė jam už nugaros rodė, kad siaubūnas, nu­
žudęs tiek žmonių, kai kuriuos plikomis rankomis, sveria tik
septyniasdešimt keturis kilogramus, dešimčia kilogramų ma­
žiau už Harį. Tada Valentinas priartėjo prie kameros, atrodė,
kad žvelgia tiesiai į objektyvą, bet vis tiek jo nemato. Prieš
jam pradingstant, Haris spėjo pastebėti, kaip jis įkiša ranką
į gilią švarko kišenę. Paskui Haris matė tik tuščius gardus,
svarstyklių rodyklę, viršutinės Valentino kūno dalies šešėlį.
Haris apgalvojo kiekvieną sekundę, prisiminė kiekvieną per
pokalbį su Halsteinu Smitu ištartą žodį. Likusi paros dalis ir
416
valandos, praleistos pas Katriną, buvo pradingusios, bet šios
sekundės įsirėžė į atmintį kaip vinys. Jam geriant taip būna
visada, jo asmeninės smegenys pasidengia teflono sluoksniu,
o policininko smegenys tampa lipnios, tarsi viena dalis norė­
tų užmiršti, o kita privalėtų prisiminti. Jei vidaus tyrimą vyk­
dantys pareigūnai norės paminėti visas jo atminty išlikusias
detales, jiems teks rašyti didelės apimties ataskaitą.
Valentinui darant duris, Haris pamatė jų kraštą, jo pakel­
tos rankos šešėlį, tada - sukniubusį kūną.
Haris pagreitino įrašą.
Išvydo Halsteino nugarą - šis kaip strėlė išlėkė pro gardus
į lauką.
Po minutės pavymui išsvyrinėjo Valentinas. Haris sulėti­
no vaizdo įrašą. Valentinas ramstėsi į gardus, atrodė, kad bet
kurią sekundę susmuks. Bet vis tiek judėjo pirmyn, metras po
metro. Sustojo ir pasvirduliavo ant svarstyklių. Rodyklė rodė
pusantro kilogramo mažiau nei jam atėjus. Haris žvilgtelėjo
į kraujo klaną ant grindų už kompiuterio, tada vėl pažvel­
gė į Valentiną, bandantį atidaryti duris. Ir atrodė, kad Haris
jaučia tą troškimą išgyventi. O gal tiesiog baimę būti sučiup­
tam? Jam dingtelėjo, kad anksčiau ar vėliau šis vaizdo įrašas
bus paviešintas, kad taps populiarus internetinėje svetainėje
„Youtube“.
Tarpduryje pasirodė išblyškęs Bjorno Holmo veidas.
- Tai štai kur viskas prasidėjo.
Bjornas įėjo vidun, ir Haris vėl pajuto susižavėjimą žiūrė­
damas, kaip šis elegancija nepasižymintis ekspertas žengda­
mas į nusikaltimo vietą virsta baleto šokėju. Bjornas pasilen­
kė prie kraujo klano.
- Netrukus jį išvešime.
- Mhm.
- Keturios kulkų paliktos žaizdos. Kelios jų yra paleis­
tos?..
- Trys, - atsakė Haris. - Halsteinas iššovė tik kartą.
417
 Bjornas Holmas nutaisė grimasą.
- Jis šovė į ginkluotą vyrą, Hari. Kaip manai, ką apie savo
šūvius pasakysi tiems, kurie vykdys vidaus tyrimą.
Haris patraukė pečiais.
- Žinoma, kad teisybę. Kad buvo tamsu, kad Valentinas
paėmė šaką ir suvaidino turįs ginklą. Jis žinojo, kad priėjo
liepto galą, ir norėjoykad jį nušaučiau, Bjornai.
- Kaip ten bebūtų. Trys šūviai į beginklio žmogaus krū­
tinę...
Haris linktelėjo.
Bjornas įkvėpė, dirstelėjo per petį ir nuleido balsą:
- Bet viskas aišku: tame tankumyne buvo tamsu, lijo,
siautėjo audra. Ir jei dabar ten nueisiu pats vienas ir šiek tiek
pąsidairysiu, gali nutikti taip, kad purvyne rasiu ginklą, visai
prie pat tos vietos, kurioje gulėjo Valentinas.
Juodu žvelgė vienas į kitą, į langus daužėsi vėjas.
Haris tyrinėjo kaštoninę Bjorno Holmo žandenų spalvą. Ži­
nojo, kiek Bjornui tai kainuoja. Suvokė, kad Bjornas siūlo dau­
giau nei turi pats. Jis siūlo atiduoti Hariui viską, kas jam šventa.
Jų bendrą turtą - moralines vertybes. Savo ir visų kitų sielas.
- Ačiū, - padėkojo Haris. - Ačiū, bičiuli, bet privalau at­
sisakyti šio pasiūlymo.
Bjornas Holmas dukart sumirksėjo. Nurijo. Virpėdamas
giliai atsikvėpė, nei iš šio, nei iš to su palengvėjimu sukikeno.
- Einu atgal, - tarė jis ir atsistojo.
- Gerai, - pritarė Haris.
Bjornas Holmas stovėjo priešais ir delsė. Tarsi norėtų
kažką pasakyti, žengti artyn ir jį apkabinti. Haris palinko
prie kompiuterio.
- Iki, Bjornai.
Ekrane Haris stebėjo, kaip gunktelėjęs ekspertizių specia­
listas nužingsniuoja koridoriumi ir išeina į lauką.
Haris sugniaužė kumštį ir trenkė per klaviatūrą. Vieną
gėrimą. Velnias, velnias! Tik vieną gėrimą.
4 1 8
 Jo žvilgsnis užkliuvo už vyro-šikšnosparnio.
Ką pasakė Halsteinas? Jis žinojo. Jis žinojo, kur aš esu.

32 skyrius
Trečiadienio naktis

Mikaelis Beįmanąs .stovėjo sukryžiavęs rankas ir svarstė, ar

Oslo policijos biure spaudos konferencija kada nors yra vy­
kusi antrą valandą nakties. Jis rėmėsi į sieną kairiau nuo pa­
kylos, stebėjo salę, į kurią prigužėjo naktinių budėtojų, rašei­
vų ir reporterių, turinčių paruošti straipsnius apie Emilijos
padarytą žalą, taip pat apsimiegojusių žurnalistų, kuriuos
budintys vadovai išvertė iš lovų. Mona Do atėjo po lietpalčiu
vilkėdama sportinį kostiumą, atrodė žvali.
Ant pakylos šalia skyriaus viršininko Gunaro Hageno sė­
dėjo Katrina Brat ir dėstė apie Valentino Jertseno buto ap-
gultį Sinseno rajone bei apie dramatiškus įvykius Halsteino
Smito sodyboje. Švysčiojo blykstės, ir Beįmanąs žinojo, kad
nors ir nesėdi ten, ant pakylos, vienas kitas fotoaparatas nu­
krypsta ir į jį, tad bandė nutaisyti tokią veido išraišką, kokią
jam apibūdino Izabelė, mat važiuodamas čionai jai paskam­
bino. Rimtą, bet atspindinčią nugalėtojo vidinį pasitenki­
nimą. „Nepamiršk žuvusiųjų, - pasakė Izabelė. - Tad jokių
šypsenų ir akivaizdaus šventiško nusiteikimo. Įsivaizduok,
kad esi generolas Eizenhaueris po D dienos, tiesiog prisiimk
atsakomybę ir už pergalę, ir už tragediją.“
Beįmanąs užgniaužė žiovulį. Ūla pažadino jį, grįžusi iš
vakaronės su merginomis. Nuo jaunystės laikų jis nematė
žmonos apgirtusios. Beje, apie girtumą. Šalia jo stovėjo Haris
Hūlė, ir jei Beįmanąs geriau jo nepažinotų, pamanytų, kad

4 1 9
buvęs inspektorius girtas. Jis atrodė labiau pavargęs nei žur­
nalistai, ir ar tik jo drėgni drabužiai netrenkia alkoholiu?
Patalpoje nuskambėjo Rugalando dialektas:
- Suprantu, kad nenorite išduoti Valentiną Jertseną nušo­
vusio policininko tapatybės, bet gal galėtumėte pasakyti, ar
Valentinas turėjo ginklą ir juo pasinaudojo?
- Kaip jau minėta, tol, kol nebus atliktas išsamus tyrimas,
detalių neatskleisime, - atsakė Katrina ir mostelėjo ranką pa-
kėlusios Monos Do pusėn.
- Bet gal galėtumėte smulkiau paaiškinti, koks yra Hals-
teino Smito vaidmuo?
- Taip, - tarė Katrina. - Žinome visas su Smitu susijusias
detales, kadangi turime įvykio vaizdo įrašą, bet to, tuo metu
kalbėjomės su Smitu telefonu.
- Taip, jūs tai minėjote. O su kuo jis kalbėjo?
- Su manimi. - Katrina kostelėjo. - Ir su Hariu Hūle.
Mona Do pakreipė galvą.
- Ar tai reiškia, kad įvykio metu jūs su Hariu Hūle buvote
čia, policijos biure?
Mikaelis Beįmanąs stebėjo, kaip Katrina dirsteli į Gunarą
Hageną, tarsi maldaudama pagelbėti, bet atrodė, kad skyriaus
viršininkas nesupranta, ko ji nori. Nesuprato ir pats Beįmanąs.
- Kol kas nenorime išduoti su šia byla susijusių policijos
darbo metodų, - prabilo Hagenas. - Turėdami omeny mūsų
naudojamą taktiką ir galimą įrodymų sunaikinimą būsimose
bylose.
Atrodė, kad Moną Do ir kitus susirinkusiuosius atsaky­
mas patenkino, bet Beįmanąs matė, jog Hagenas nė nenutuo­
kia, ką teko pridengti.
- Jau vėlu, visų laukia darbai, - pareiškė Hagenas ir žvilg­
telėjo į laikrodį. - Kitą spaudos konferenciją surengsime ry­
toj dvyliktą, tikėkimės, kad galėsime suteikti jums daugiau
informacijos. O dabar visiems tariu labanakt, galime miegoti
ir jaustis saugūs.
420
 Hagenui ir Brat stojantis, aplinkui tvyksčiojo blykstės,
pasigirdo naujų klausimų. Keli fotografai nukreipė objekty­
vus į Beįmaną, o kai kažkas pakilęs užstojo vaizdą, Beįmanąs
žengtelėjo į priekį.
- Hari, palauk, - tarė Beįmanąs, nė nežvilgtelėdamas į
šoną ir nekeisdamas savosios Eizenhauerio veido išraiškos.
Kai blyksčių ataka baigėsi, jis pasisuko į netoliese stovintį
rankas sukryžiavusį Harį. - Hari, nesušersiu tavęs vilkams, -
pažadėjo jis. - Tu atlikai savo darbą, nušovei pavojingą seri­
jinį žudiką. - Beįmanąs uždėjo ranką Hariui ant peties. - O
mes juk rūpinamės saviškiais. OK?
Gerokai aukštesnis policininkas nudelbė akis į savo petį,
ir Beįmanąs patraukė ranką. Hario balsas buvo kimesnis nei
paprastai:
- Mėgaukis pergale, Beįmanai, rytoj anksti mane apklaus,
taigi labanakt.
Beįmanąs stebėjo, kaip Hūlė artėja prie durų, žirglioja su­
lenkęs kelius kaip į jūrą išplaukęs jūreivis ant denio.
Beįmanąs jau pasitarė su Izabele, ir abu nusprendė, jog
tam, kad sėkmė neturėtų nemalonaus prieskonio, būtų ge­
riausia, jei Vidaus tyrimų tarnyba, tikrinanti policijos darbą,
neišsakytų jokios arba išsakytų labai mažai kritikos Hario
atžvilgiu. Kaip galėtų padėti vidaus tyrimą vykdantiems pa­
reigūnams prieiti prie šios išvados, jie dar nesugalvojo, mat
nevalia jų tiesiog papirkti. Bet juk kiekvienam mąstančiam
žmogui galima įkrėsti proto. Apie žiniasklaidą ir visuomenę
Izabelė pasakė tik tiek, kad pastaraisiais metais tapo įprasta,
jog masines žudynes įvykdžiusį asmenį policija tiesiog pri­
baigia, o žiniasklaida ir visuomenė tiesiog sutinka su tuo, kad
valstybėje tokios bylos taip ir sprendžiamos: veiksmingai ir
greitai. Šalies gyventojams tai sukuria jausmą, jog įvykdytas
teisingumas, be to, galima išvengti didelių papildomų teismo
išlaidų, kurių visada prireikia nagrinėjant stambias žmogžu­
dysčių bylas.
421
 Beįmanąs ieškojo Katrinos Brat. Žinojo, kad fotografai
mielai nufotografuotų juos kartu. Bet ši jau buvo išėjusi.
- Gunarai! - šūktelėjo jis taip garsiai, kad atsisuko pora
fotografų.
Skyriaus viršininkas sustojo tarpdury ir priėjo artyn.
- Atrodyk rimtai, - sušnabždėjo Beįmanąs ir ištiesė ran­
ką. - Sveikinu, - pridūrė garsiai.

Haris stovėjo po Tvirtovių gatvės žibintais ir rimstant Emili­

jai bandė prisidegti cigaretę. Jis šalo, kaleno dantimis, jautė,
kaip cigaretė tarp dantų slankioja aukštyn ir žemyn.
» Jis pakėlė akis į policijos biuro duris, pro kurias vis dar
plūdo besiskirstantys žurnalistai ir fotografai. Galbūt dėl to,
kad jie buvo tokie pat išvargę kaip ir jis pats, niekas energingai
nesišnekučiavo, visi kaip tąsi masė lėtai judėjo kalva žemyn
link Grionlandsleireto. O gal jie irgi pajuto ją. Tuštumą. Tokią,
kuri apninka pasiekus tikslą, kai nueini visą kelią ir suvoki, jog
daugiau nebėra kur pasukti. Nebeliko dirvono, kuris prašosi
ariamas. Bet tavo žmona vis dar ten, troboje, su gydytoju ir
pribuvėja, o tau nebėra ko griebtis. Iš tavęs jokios naudos.
- Ko lauki?
Haris atsisuko. Ten stovėjo Bjornas.
- Katrinos, - atsakė Haris. - Ji žadėjo parvežti mane
namo. Jos automobilis stovi garaže, tad jei reikia tave pavė­
žėti...
Bjornas papurtė galvą.
- Ar pakalbėjai su Katrina apie tai, ko prašiau?
Haris linktelėjo ir vėl pabandė prisidegti cigaretę.
- Ar tai reiškia „taip“? - paklausė Bjornas.
- Ne, - atsakė Haris. - Nepaklausiau, kokios tavo gali­
mybės.
422
 - Nepaklausei?
Haris akimirką užsimerkė. Gal ir paklausė. Vis dėlto jis
nepamena nei klausimo, nei atsakymo.
- Nutariau pasiteirauti, mat pamaniau, kad jei jau vidury
nakties esate kažkur už policijos biuro ribų, gal kalbatės ne
vien tik apie darbą.
Žvelgdamas į Bjorną Haris pridengė ranka cigaretę ir vėl
spustelėjo žiebtuvėlį. Šviesiai mėlynos naivumo kupino tote-
niečio akys buvo išpūstos dar labiau nei įprastai.
- Neprisimenu nieko, išskyrus darbo reikalus, Bjornai.
Bjornas Holmas* nudelbė akis ir patrypčiojo. Tarsi akty­
vindamas kraujotaką. Tarsi nesugebėdamas pajudėti iš vietos.
- Aš tau pranešiu, Bjornai.
Bjornas Holmas linktelėjo nepakeldamas akių, apsisuko
ir nuėjo.
Haris lydėjo jį akimis. Nujautė, kad Bjornas pamatė ir su­
žinojo kažką, ko nežino pats Haris. Štai! Pagaliau prisidegė.
Prie jo privažiavo ir sustojo automobilis.
Haris atsiduso, numetė cigaretę, atidarė dureles ir įsėdo.
- Apie ką kalbėjotės? - paklausė Katrina, pažvelgė Bjor-
nui pavymui ir nuvažiavo tyliu naktiniu Grionlandsleiretu.
- Ar mes mylėjomės? - paklausė Haris.
-Ką?
- Nieko nepamenu apie vakarą. Mes juk nesidulkinom?
Katrina neatsakė, apsimetė, kad užsidegus raudonam
šviesoforo signalui stengiasi sustabdyti automobilį prie pat
baltos linijos. Haris laukė.
Užsidegė žalia šviesa.
- Ne, - atsakė Katrina, paspaudė akceleratorių ir atleido
pavarą. - Jokio sekso.
- Gerai, - tarė Haris ir tyliai švilptelėjo.
- Tu buvai per girtas.
-Ką?
- Buvai per girtas. Užmigai.
423
 Haris užsimerkė.
- Velnias.
- Aš irgi taip pagalvojau.
- Pikta ne dėl to. Rakelė guli ištikta komos. O aš...
- Tu darai viską, kad tik ją palaikytum. Mesk tai iš galvos,
Hari, nutiko blogesnių dalykų.
Per radiją sausai pranešė, kad vidurnaktį Valentinas Jert-
senas, vadinamas vampyristu, buvo nušautas. Ir kad Oslą nu­
siaubė pirmoji tropinė audra. Katrina ir Haris tylėdami va­
žiavo Majuštuja, Vinderenu, artėjo prie Holmenkoleno.
- Ką šiuo metu galvoji apie Bjorną? - paklausė Haris. -
Ar gali būti, kad suteiksi jam dar vieną galimybę?
- Ar jis prašė tavęs paklausti? - pertraukė Katrina.
Haris neatsakė.
- Maniau, kad jis kažką rezga su ta Lien.
- Apie tai nežinau. Gerai. Sustok čia.
- Neprivežti prie namų?
- Tik pažadinsi Olegą. Taip, čia. Labanakt. - Haris atidarė
dureles, bet liko sėdėti.
- Taip?
- Mhm. Nieko. - Jis išlipo.

Haris stebėjo, kaip tamsoje pranyksta užpakaliniai žibintai,

paskui akmenėliais barstytu keliuku patraukė prie namo.
Jis stovėjo ten. Stūksojo juodesnis už naktį. Užtemęs. Be
gyvybės.
Haris atrakino duris ir įsiklausė.
Pamatė, kad prieškambary stovi Olego batai, bet visur
tvyrojo tyla.
Skalbykloje jis nusirengė visus drabužius, sumetė juos į
skalbinių dėžę. Nuėjo į miegamąjį, apsivilko švariai. Žinojo,
4 2 4
kad neužmigs, tad nulipo žemyn į virtuvę. Įjungė kavos apa­
ratą ir spoksojo pro langą.
Mintijo. Tada nuginė mintis šalin, įsipylė kavos, žinojo,
kad nesugebės jos išgerti. Galėtų nuvažiuoti iki „Jealousy“,
bet nepajėgtų gerti ir alkoholio. Pajėgs. Tik vėliau.
Vėl apniko mintys.
Tik dvi.
Paprastos ir ryškios.
Viena buvo tokia, kad jei Rakelė neišgyvens, jis išeis pas­
kui ją, tuo pačiu keliu.
Kita buvo ta, kad jei ji išgyvens, jis ją paliks. Kadangi ji
nusipelnė kažko geresnio, be to, jai neteks pačiai jo palikti.
Kilo trečia mintis.
Haris užsidengė veidą rankomis.
Mintis buvo apie tai, ar jis nori, kad ji išgyventų.
Velnias, velnias.
Tada kilo ir ketvirtoji.
Apie tai, ką Valentinas pasakė miške.
Galų gale mus visus apmauna, Hari.
Ar jis turėjo galvoje, kad Haris jį apmovė? O gal jis turėjo
galvoje ką nors kitą? Kad kažkas apmovė patį Valentiną?
Todėl apmaus ir tave.
Jis pasakė tai prieš pat apmaudamas Harį ir priversdamas
patikėti, kad nukreipia į jį ginklą, bet gal turėjo galvoje visai
ne tai. Gal kalbėjo apie kažką daugiau?
Pajutęs ranką ant sprando, Haris krūptelėjo.
Atsisuko ir pakėlė akis.
Prie jo kėdės stovėjo Olegas.
„Negirdėjau, kaip atėjai“, - mėgino pasakyti Haris, bet
balsas užstrigo.
- Tu miegi.
- Miegu? - Haris atstūmė kėdę nuo stalo. - Ne, tik pri­
sėdau ir...
- Tėti, tu miegi, - pertraukė Olegas šypsodamasis.
425
 Haris pamirksėjo, kad ryškiau matytų. Apsidairė. Ištiesė
ranką ir palietė kavos puodelį. Šis buvo šaltas.
- Mhm. Po velnių.
- Aš viską apgalvojau, - tarė Olegas, prisitraukė greta Ha­
rio stovinčią kėdę ir atsisėdo.
Haris pakštelėjo lūpomis, nurijo burnoje susikaupusias
seiles.
- Ir supratau, kad buvai teisus.
- Tikrai? - Haris siurbtelėjo šaltos kavos, kad atsikratytų
priskretusios tulžies skonio.
- Taip. Tu privalai pasirūpinti ne tik savo artimaisiais.
Privalai pasirūpinti ir tais, kurie nėra tau artimi. Ir aš neturiu
teisės reikalauti, kad juos visus nuviltum. O tai, kad žmogžu­
dysčių bylos tave veikia kaip narkotikas, šito nekeičia.
- Mhm. Ir šitą sugalvojai pats vienas?
- Taip. Šiek tiek padėjo Helga. - Olegas dirstelėjo sau į
rankas. - Ji geriau už mane moka pažvelgti į dalykus kitu
kampu. Ir aš tikrai neturėjau galvoje, kad nenoriu tapti toks
kaip tu.
Haris uždėjo ranką Olegui ant peties. Atkreipė dėmesį,
kad Olegas vilki Hario nešiotus marškinėlius, papuoštus už­
rašu „Elvis Costello“, su kuriais mėgsta miegoti.
- Berniuk mano?
- Taip?
- Pažadėk, kad netapsi toks kaip aš. Prašau tavęs tik tiek.
Olegas linktelėjo.
- Dar šis tas, - pareiškė jis.
- Taip?
- Skambino Stefensas. Pranešė apie mamą.
Hariui atrodė, kad į širdį susmigo geležiniai nagai, jis nu­
stojo alsavęs.
- Ji nubudo.

426
 33 skyrius
Ketvirtadienio rytas

- Klausau?
- Andersas Vyleris?
- Taip.
- Labas rytas, skambinu iš Teismo medicinos tarnybos.
- Labas rytas.
- Noriu pakalbėti apie plauką, kurį atsiuntėte ištirti.
- Taip?
- Ar gavote mino siųstas išvadas?
- Taip.
- Dar neatlikome išsamios analizės, bet, kaip matote, yra
sąsajų su DNR profiliais, registruotais Vampyristo byloje. Jei
tiksliau, su DNR profiliu Nr. 201.
- Taip, aš mačiau.
- Nežinau, koks asmuo pažymėtas numeriu 201, bet mes
įsitikinę, kad tikrai ne Valentinas Jertsenas. Bet kadangi tai
tik dalinis atitikmuo, o iš jūsų žinių daugiau nesulaukiau,
norėjau būti tikras, kad gavote tyrimo rezultatus. Numanau,
kad norite, jog atliktume nuodugnią analizę?
- Ne, ačiū.
- Ne? Bet...
- Byla išaiškinta, o jūsų tarnyba užversta darbais. Beje, ar
išrašas nusiųstas dar kam nors?
- Ne, nerandu tokio nurodymo. Ar norėtumėte, kad...
- Ne, tam nėra būtinybės. Galit užbaigti bylą. Ačiū už
pagalbą.

427
 III DALIS

• 34 skyrius
Šeštadienis

Masa Kanagava paėmė kalvio reples ir iš krosnies ištraukė

raudonai žaižaruojantį geležies gabalą. Padėjo jį ant priekalo
ir užsimojo nedideliu plaktuku. Šis buvo tradicinės japoniš­
kos formos - plaktuko galvutė labiau išsikišusi, priminė dalgį.
Masa paveldėjo kalvę iš tėvo ir senelio, bet, kaip ir daugeliui
kalvių Vakajamoje, jam buvo sunku sudurti galą su galu. Plie­
no apdirbimas, buvęs miesto ekonomikos pagrindas, persikė­
lė į Kiniją, ir Masai teko daugiausia darbuotis prie gaminių,
skirtų nišinėms rinkoms. Pavyzdžiui, prie katanai> samurajų
kalavijų, labai išpopuliarėjusių JAV; jis tiekė šį gaminį priva­
tiems užsakovams iš viso pasaulio. Japonijoje galiojo įstaty­
mas, kad kalavijų gamintojas turi gauti licenciją, penkerius
metus mokytis, gaminti tik du kalavijus per mėnesį, regis­
truoti juos valdžios institucijose. Masa buvo paprastas kalvis,
gaminantis puikius kalavijus už gerokai žemesnę kainą nei
licencijas turintys amatininkai. Kadangi galėjo būti sučiup­
tas, tai į viešumą labai nesiveržė. Nežinojo ir nenorėjo žinoti,
kam klientams reikia kalavijų, bet tikėjosi, kad šie naudoja
ginklus treniruotėse, puošia jais sienas ar praturtina ginklų
kolekcijas. Jam terūpėjo, kad taip uždirba duoną sau bei savo

429
šeimai ir išlaiko kalvę. Tačiau sūnui tiesiai šviesiai pasakė,
kad šis turėtų įgyti kitą profesiją, kad jam derėtų studijuo­
ti, kad kalvio darbas per sunkus, o atlygis per mažas. Sūnus
paklausė patarimo, bet už studijas universitete teko pakloti
nemažą sumą, tad Masa imdavosi bet kokių darbų. Dabar irgi
sutiko pagaminti Hejano laikotarpio geležinius dantis. Su juo
susisiekė klientas iš Norvegijos, kuris tokį daikčiuką užsaki­
nėjo jau antrą kartą; pirmąjį nupirko prieš pusę metų. Masa
Kanagava nežinojo kliento vardo, tik pašto dėžutės adresą.
Nesvarbu, juk už prekę sumokėta iš anksto, be to, Masa parei­
kalavo nemažo užmokesčio. Ne vien dėl to, kad pagal kliento
atsiųstą paveiksliuką iškalti dantis buvo sunku, bet ir dėl to,
kad jį kamavo negeras jausmas. Masa negalėjo paaiškinti, ko­
dėl tas jausmas daug blogesnis nei kalant kalaviją, bet pažvel­
gus į geležinius dantis jį krėsdavo šiurpas. O kai važiuodavo
370-uoju, dainuojančiuoju, keliu, kur viskas buvo tiksliai ap­
galvota ir kelio dangoje įtaisytos rievelės, per kurias riedant
padangoms skambėdavo melodija, sklindantys garsai nepri­
mindavo jam gražaus raminančio choro. Jis girdėdavo įspėji­
mą, žemą gaudesį, kuris vis garsėdavo, kol galiausiai virsdavo
riksmu. Tarsi krioktų demonas.

Haris nubudo. Prisidegė cigaretę ir įsiklausė. Kas tai per nu­

budimas? Jis nesusijęs su darbu. Išaušo šeštadienio rytas, pir­
ma paskaita po žiemos atostogų bus tik pirmadienį, o bare
šiandien darbuosis Eisteinas.
Jis nubudo ne vienas. Šalia gulėjo Rakelė. Jai grįžus iš li­
goninės, pirmomis savaitėmis Haris gulėjo ir stebėjo, kaip ji
miega, bijojo, kad ji neatsibus, kad vėl pasireikš paslaptinga­
sis „kažkas“, kurio gydytojai nesugebėjo nustatyti.

430
 - Žmonės neištveria abejonės, - pareiškė Stefensas. - Jie
daro prielaidą, kad tokie kaip mes žino viską, Hari. Nuteis­
tasis yra kaltas, diagnozė teisinga. Prisipažinti, kad mes abe­
jojame, prilygsta prisipažinimui, kad esame niekam tikę. Juk
sunku suvokti, kad labai daug sudedamųjų gaubia paslaptis,
o mokslo šaka turi savo ribas. Bet tiesa ta, kad mes niekada
nesužinosime, kas nutiko Rakelei. Kadangi padaugėjo putliųjų
ląstelių, iškart pagalvojau apie mastocitozę, o tai yra reta krau­
jo liga. Bet nebeliko jokių požymių, ima atrodyti, kad tai buvo
kažkoks apsinuodijimas. Tokiu atveju jums nereikia baimintis,
kad liga pasikartos.* Kaip tos vampyristo žmogžudystės, ar ne?
- Bet mes žinome, kas nužudė tas moteris.
- Tikrai. Nevykęs palyginimas.
Vėliau, bėgant savaitėms, apie Raketės atkrytį jis pagalvo­
davo vis rečiau.
Suskambus telefonui jam vis rečiau kildavo mintis, kad
vampyristas bus įvykdęs dar vieną žmogžudystę.
Taigi jis nubudo ne iš baimės.
Po Valentino Jertseno mirties jam teko nubusti persmelk­
tam baimės. Keista, bet ne tada, kai Vidaus tyrimų tarnyba jį
apklausė ir galiausiai priėjo prie išvados, esą Hario negali­
ma kaltinti dėl to, jog iššovė esant sudėtingoms aplinkybėms,
akistatoje su pavojingu žudiku, kuris pats išprovokavo tyrėją.
Baimė apniko tada, kai pradėjo sapnuotis Valentinas ir Marta
Rud. Ir jam į ausį šnabždėdavo ne jis, o ji. Todėl apmaus ir
tave. Haris kartojo sau, kad dabar ieškoti merginos privalo
kiti. O kai savaitės virto mėnesiais, vaiduokliai apsilankyda­
vo vis rečiau. Padėjo tai, kad Policijos mokykloje ir namie jis
įsijautė į kasdienį ritmą ir vengė alkoholio.
Dabar Haris pagaliau yra čia, kur ir turi būti. Nes tai yra
penktasis nubudimo tipas. Iš pasitenkinimo. Jis nukopijuos ir
išsaugos dar vieną dieną, mat serotonino lygis nekinta ir yra
kaip tik toks, kokio reikia.

431
 Haris tylutėliai išsliuogė iš lovos, apsimovė kelnes, nulipo
į pirmą aukštą, įdėjo Rakelės mėgstamiausios kavos kapsulę
į espreso kavos aparatą, jį įjungė ir išėjo į lauką, atsistojo ant
laiptelių. Jautė, kaip sniegas degina basas pėdas, kvėpė žie­
mos orą. Baltai apsisiautęs miestas vis dar skendėjo tamsoje,
bet rytuose kukliai brėško raudonio užlieta diena.
Jis apsiavė batus, apsivilko pūkinę striukę ir per pusnis
nubrido iki pašto dėžutės.
Laikraštyje Aftenposten buvo parašyta, kad ateitis daug
šviesesnė, nei rodoma žiniose. Kad, nepaisant žiniasklaidoje
vis smulkiau aprašomų žudynių, karų ir žiaurumų, neseniai
atlikti tyrimai rodo, kad skaičius žmonių, kuriuos nužudė
kiti žmonės, yra istoriškai mažas ir vis mažėja. Tad gal vieną
dieną žmogžudysčių nebeliks. Mikaelis Beįmanąs, kuris, anot
Aftenposteriy kitą savaitę bus oficialiai paskirtas teisingumo
ministru, pakomentavo, kad tikrai puiku užsibrėžti didelius
tikslus, bet jo asmeninis tikslas yra kurti ne idealią, o geresnę
visuomenę. Haris nesusilaikė nenusišypsojęs. Izabelė Skio-
jen - puiki patarėja. Haris keliavo žvilgsniu aukštyn ir vėl
susirado sakinį apie tai, kad vieną dieną žmogžudysčių nebe­
liks. Kodėl šis sausas pareiškimas pažadino nerimą, kuris -
nepaisant jaučiamo pasitenkinimo - pastaruosius mėnesius
jį visgi kankino. Žmogžudystė. Žudikų gaudymą jis pavertė
savo gyvenimo užduotimi. Bet jei Hariui pavyktų šią užduotį
įvykdyti ir žudikai išnyktų, ar Haris neišnyktų kartu su jais?
Ar kartu su Valentinu jis nepalaidojo dalies savęs? Ar dėl to
prieš kelias dienas Haris susivokė, kad aplankė Valentino
kapą? O gal ir ne dėl to? Stefensas pasakė, kad abejonė ne­
ištveriama. Ar jį kankina tai, kad negavo atsakymo? Velnias,
Rakelė gyva, Valentino nebėra, laikas viską paleisti.
Sugurgždėjo sniegas.
- Hari, kaip praleidai žiemos atostogas?
- Mes išgyvenome, ponia Syvertsen. Kaip matau, jus vis
dar masina slidės.
432
 - Sniego trasos yra sniego trasos, - tarė ji, atstačiusi vie­
ną klubą į priekį.
Slidinėjimo kostiumas gulėjo kaip nulietas. Be jokios
abejonės, rankoje ji tarsi valgymo lazdeles laikė lengvas kaip
helis lygumų slides.
- Hari, gal norėtum šiek tiek paslidinėti drauge? Visi
miega, galime nušliuožti iki Trivano ežero. - Ji nusišypsojo,
nuo lempos, degančios virš jų, jai ant blizgančių lūpų krito
šviesa, moteris buvo pasitepusi kremu nuo šalčio. - Labai ge­
rai... slysta.
- Neturiu slidžių, - šyptelėjo Haris.
Ji prunkštelėjo:
- Juokauji? Esi norvegas ir neturi slidžių?
- Žinau, tai valstybės išdavimas.
Haris užmetė akį į laikraštį. Pažvelgė į datą. Kovo ketvir­
toji.
- Kiek pamenu, neturėjot ir kalėdinės eglutės.
- Na, matote. Apie mus reikėtų pranešti.
- Žinai ką, Hari? Kartais aš tau pavydžiu.
Haris pakėlė akis.
- Tau viskas nė motais, tu tiesiog laužai visas taisykles.
Kartais norėčiau būti tokia drąsi kaip tu.
Haris nusijuokė:
- Kertu lažybų, kad labai gerai išvaškavot slides, jos ne tik
puikiai sukibs, bet ir gerai slys, ponia Syvertsen.
-Ką?
- Smagiai paslidinėkite. - Haris pagarbiai kilstelėjo su­
lankstytą laikraštį ir pasuko atgal į namus.
Jis žiūrėjo į Mikaelio Beįmano nuotrauką. Vienaakis. Gal
todėl jo žvilgsnis toks prikaustantis. Žvilgsnis vyro, kuris įsi­
tikinęs, kad žino tiesą. Pastoriaus žvilgsnis. Toks, koks per­
maino žmones.
Haris stabtelėjo koridoriuje ir užmetė akį į savo atspindį
veidrodyje.
433
 Bet tiesa ta, kad mes niekada nesužinosime.
Galų gale apmaus ir tave, Hari.
Ar jam kilo abejonė?
Rakelė sėdėjo virtuvėje prie stalo, abiem buvo įpylusi kavos.
- Jau atsikėlei? - paklausė jis ir pabučiavo ją į galvą. Jos
plaukai dvelkė vanile ir apsimiegojusia Rakele, tą kvapą jis
mėgo labiausiai.
- Ką tik skambino Stefensas, - tarė ji ir spustelėjo jam ranką.
- Ko jis nori iš pat ryto?
- Tiesiog pasiteiravo, kaip sekasi. Ir pakvietė Olegą ateiti
dėl kraujo mėginio, kurį paėmė prieš Kalėdas. Jis pasakė, kad
nėra priežasties nerimauti, tiesiog pamėgins paieškoti gene­
tinio ryšio, kuris galėtų „tai“ paaiškinti.
- Tai?
Rakelei vos grįžus iš ligoninės, visi šeimos nariai dažniau
apsikabindavo. Daugiau kalbėdavosi. Mažiau planuodavo.
Tiesiog buvo kartu. Vėliau, kaip ir kažkam įmetus į vandenį
akmenį, paviršius nusistovėjo ir pasidarė toks kaip anksčiau.
Užsitraukė ledu. Ir vis tiek atrodė, kad bedugnėje po juo kaž­
kas virpa.
- Nėra priežasties nerimauti, - pakartojo Haris labiau sau
nei Rakelei. - Bet tu vis tiek sunėrimai?
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Ar pagalvojai apie barą?
Haris prisėdo ir siurbtelėjo tirpios kavos.
- Kai vakar ten apsilankiau, pamaniau, kad būtinai reikia
parduoti. Neišmanau, kaip vadovauti barui, taip pat nejaučiu
pašaukimo pilstyti gėrimus jaunuoliams, galimai turintiems
nepalankių genų kombinacijų.
- Bet...
Haris atsisegė pūkinės striukės užtrauktuką.
- Eisteinui patinka ten darbuotis. Ir jis nepiktnaudžiauja
produktais, kuriuos parduodame, šitą žinau. Juk lengvas ne­
varžomas priėjimas galėtų masinti. Be to, plūsta lankytojai.
434
 - Nieko keisto, juk vieta išgarsėjo dėl dviejų vampyristo
žmogžudysčių, beveik įvykusio susišaudymo ir už baro sto­
vinčio Hario Hūlės.
- Mhm. Manau, kad visą sėkmę atneša Olego muzikinės
temos idėja. Pavyzdžiui, šiandien skambės tik penkiasdešim­
ties sulaukusių stilingiausių poniučių atliekamos dainos. Lu-
sinda Viljams, Emilu Haris, Pati Smit, Krisi Hind...
- Tai ne mano karta, mielasis.
- Rytoj skambės septintojo dešimtmečio džiazas, o keista
tai, kad užsuks ir tie, kurie lankosi pankams skirtais vakarais.
Vieną kartą per savaitę Mehmeto atminimui leidžiame Polo
Rodžerso įrašus. Eisteinas mano, kad mums derėtų suorgani­
zuoti muzikinę viktoriną. Ir...
- Hari?
- Taip.
- Ko gero, nutarei neparduoti „Jealousy“?
- Tikrai? - Haris pasikrapštė galvą. - Velnias, neturiu
tam laiko. Juk mes su Eisteinu esame tokie susijaukėliai.
Rakelė nusijuokė.
- Nebent... - tarė Haris.
- Nebent?
Haris neatsakė, tik šypsojosi.
- Ne, ne, nė negalvok apie tai, - įspėjo Rakelė. - Turiu ką
veikti, kadangi...
- Tik vieną dieną per savaitę. Penktadieniais tu vis tiek
nedirbi. Tiesiog reikia pasirūpinti buhalterija ir užpildyti do­
kumentus. Gausi akcijų dalį ir tapsi valdybos pirmininku.
- Valdybos pirmininke.
- Deal/
Ji juokdamasi nustūmė jo ištiestą ranką.
-Ne.
- Pagalvok apie tai.*

* Sutarta. (Angį.)
435
 - OKy prieš atsakydama „ne“, apie tai pagalvosiu. Keliau­
jam atgal į lovą?
- Ar jauti nuovargį?
- Nea. - Ji pakėlė akis nuo kavos puodelio ir prisimerkusi
nužvelgė Harį. - Mielai atsikąsčiau kąsnelį to, ko, mačiau,
nepavyko gauti poniai Syvertsen.
- Mhm. Tu šnipinėji. Na, kaip pasakysite, ponia valdybos
pirmininke.
Haris vėl užmetė akį į laikraščio puslapį. Kovo ketvirtoji.
Išleidimo į laisvę diena. Jis nusekė paskui Rakelę prie laiptų.
Eidamas pro veidrodį nė nežvilgtelėjo jo pusėn.

Sveinas Finas, pravarde Sužadėtinis, įžengė į Mūsų Išgany­

tojo kapines. Priešaušriu ten nesimatė nė gyvos dvasios. Vos
prieš valandą jis išėjo į laisvę pro įlos kalėjimo vartus ir iš­
kart ėmėsi šio reikalo. Juodi maži paminklai užapvalintais
kampais baltame sniege atrodė kaip taškai ant balto lapo.
Sveinas atsargiai žingsniavo apledėjusiu keliuku. Jis, jau
senstelėjęs vyriškis, daug metų nevaikščiojo slidžiu ledu.
Sveinas sustojo prie itin mažo paminklo, ant kurio buvo pa­
vaizduotas kryžius, o po juo - smulkios baltos raidės.
Valentinas Jertsenas.
Daugiau jokio užrašo. Žinoma. Niekas nenori jo prisi­
minti. Gėlių ant kapo nebuvo.
Sveinas Finas iš švarko kišenės išsitraukė plunksną, pri­
klaupė ir įsmeigė ją į sniegą priešais paminklą. Čerokių tau­
telė į mirusiojo karstą įdėdavo plunksną. Jiems abiem sėdint
įlos kalėjime, jis vengė kontakto su Valentinu. Ne dėl tos prie­
žasties kaip kiti kaliniai, kuriems Valentinas kėlė didžiausią
baimę. O dėl to, kad jaunuolis jo nepažintų. Nes anksčiau ar
vėliau Valentinas būtų jį atpažinęs. Valentinui atvykus į įlos
436
kalėjimą, Sveinui pakako tik žvilgtelėti į jį. Jo pečiai buvo
siauri kaip mamos, balsas skambus. Kiek jis pamena, moteris
tokia ir buvo per jų sužadėtuves. Viena iš tų, kuri, Sveinui
nuleidus nuo jos akis, ketino pasidaryti abortą, todėl norė­
damas apsaugoti savo palikuonį jis įsiveržė pas ją į namus
ir ten apsigyveno. Kasnakt moteris gulėdavo šalia jo raudo­
dama ir tirtėdama, galiausiai kambary plūstant nuostabiam
kraujo klanui ji pagimdė berniuką, o Sveinas savo peiliu nu­
pjovė virkštelę. Jo tryliktas vaikas, jo septintas sūnus. Sveinas
visiškai įsitikino tik tada, kai išgirdo naujojo kalinio vardą.
Tik tada, kai išsiaiškino, dėl ko Valentiną Jertseną nuteisė.
Sveinas Finas vėl atsistojo.
Mirusieji yra mirę.
Gyvieji netrukus bus mirusieji.
Jis įkvėpė. Tas vyras susisiekė su juo. Vėl sukėlė jam troš­
kulį, kurį, kaip Sveinas tikėjosi, bėgantys metai turėjo būti
nuslopinę.
Sveinas Finas pakėlė akis į dangų. Tuojau prašvis. Ir mies­
tas nubus, pasitrins akis, nusipurtys baisius sapnus apie ru­
denį siautėjusį žudiką. Nusišieps ir pamatys, kad į jį plieskia
saulė, laimingas ir nenutuokdamas, kas jo laukia. O laukia
tai, kas parodys, jog rudens įvykiai tebuvo nuobodi preliudi­
ja. Koks tėvas, toks ir sūnus. Koks sūnus, toks ir tėvas.
Policininkas. Haris Hūlė. Jis kažkur ten.
Sveinas Finas apsigręžė ir nuėjo. Žingsniavo plačiau,
greičiau, drąsiau.
Reikia daug ką nuveikti.

Trulsas Berntsenas sėdėjo šeštame aukšte ir stebėjo, kaip

rausvi saulės spinduliai nudažo Ekebergo kalvą. Gruodžio
mėnesį Katrina Brat perkėlė jį iš šuns būdos į kabinetą su
437
langu. Labai malonu. Bet jo užduotis vis dar tokia pati: ar­
chyvuoti ataskaitas ir įrodymus, susijusius su baigtomis arba
užšaldytomis bylomis. Taigi priežastis, dėl kurios jis anks­
ti atvyksta į darbą, yra ta, kad, spaudžiant dvylikos laipsnių
šalčiui, kabinete yra šilčiau negu namie. O gal ir ta, kad šiuo
metu jį kankina nemiga.
Pastarosiomis savaitėmis pavėluotai plūdo pranešimai
apie vampyristo žmogžudystes, reikėjo archyvuoti begalės
liudytojų parodymus. Teigiantieji, kad matė Valentiną Jert-
seną gyvą, turbūt tikėjo, jog gyvas ir Elvis. Nepadėjo net tai,
kad nušautojo DNR tyrimas vienareikšmiškai įrodė: Hario
Hūlės nušautas vyras yra Valentinas Jertsenas. Kai kam faktai
tėra erzinančios kliūtys, trukdančios jų įkyrioms mintims.
Trukdančios jų įkyrioms mintims. Trulsas Berntsenas ne­
žinojo, kaip galvon šovė šie žodžiai. Jis tiesiog apie tai pagal­
vojo.
Nuo krūvos viršaus jis čiupo dar vieną voką. Kaip ir kiti,
šis buvo atplėštas, turinys perskaitytas aukštesnio rango pa­
reigūnų. Trulsas pastebėjo feisbuko logotipą ir antspaudą,
rodantį, kad gautas laiškas buvo registruotas. Pažvelgė į nu­
rodymą archyvuoti. Po bylos numeriu sąvaržėle buvo priseg­
tas užrašas „Vampyristo byla“. Kaip „atsakingas asmuo“ buvo
pasirašęs Magnusas Skarė.
Trulsas Berntsenas išėmė lapus iš voko. Pačiame viršuje
gulėjo anglų kalba parašytas laiškas. Trulsas suprato ne vis­
ką, bet suvokė, kad tai yra teismo leidimas patikrinti visų
vampyristo aukų bei Martos Rud veiklą feisbuko svetainėje,
taip pat patikrinimo rezultatai ir sąrašai. Versdamas pusla­
pius pamatė, kad kai kurie jų sulipę, tad jam kilo įtarimas,
kad Skarė bus peržiūrėjęs ne viską. Na ir gerai, byla išaiškin­
ta, nusikaltėlis niekada nesės teisiamųjų suolan. Bet, žinoma,
tą bjaurų niekšelį Skarę Trulsas mielai įvarytų į kampą. Jis
vėl tikrino su aukomis bendravusių asmenų vardus. Viltin­
gai ieškojo feisbuko žinutės, kurią būtų gavęs arba parašęs
438
Valentinas Jertsenas arba Aleksandras Drejeris. Ir kurią būtų
pražioplinęs Skarė. Žvilgsniu lakstė nuo vieno puslapio prie
kito, stabtelėdamas tik prie siuntėjo ir gavėjo. Peržiūrėjęs vis­
ką, atsiduso. Ir čia jokios klaidos. Jam pažįstamos pasirodė
tik aukų ir tų su aukomis telefonu kalbėjusių asmenų pavar­
dės, kuriuos apklausė kartu su Andersu Vyleriu. Juk natūra­
lu, kad žmonės, kurie kalbasi telefonu, taip pat bendrauja ir
feisbuko svetainėje, pavyzdžiui, Ewa Dolmen ir Lenis Helis.
Trulsas sukišo dokumentus atgal į voką, atsistojo ir nu­
ėjo prie archyvo spintelės. Truktelėjo viršutinį stalčių. Tada
paleido. Jam patiko, kaip stalčius ant bėgelių pats išvažiuoja,
švilpčiodamas kaip krovininis traukinys. Galiausiai jis su­
stabdė stalčių viena ranka.
Pažvelgė į voką.
Dolmen. Ne Hermansen.
Jis ieškojo stalčiuje, rado aplanką su skambinusiųjų au­
koms apklausomis, nusinešė voką ir aplanką atgal prie stalo.
Peržiūrinėjo išrašus, kol vėl atrado vardą. Lenis Helis. Trul­
sas prisiminė šį vardą, nes tada pagalvojo apie Lem-mį, mat
vyruko, su kuriuo jis kalbėjo telefonu, balsas skambėjo kaip
bailaus zuikelio ir virpėjo, nors išgirdus, kad skambina iš
policijos, taip nutinka daugeliui - nesvarbu, kalti jie ar ne.
Feisbuko svetainėje Lenis Helis bendravo su Ewa Dolmen.
Antrąja auka.
Trulsas atsivertė aplanką su apklausomis. Susirado savo
paties atliktą trumputę Lenio Helio apklausą. Ir pokalbio su
Onebio picerijos „Pizza & Grill“ savininku aprašymą. Taip
pat dokumentą, kurio iki galo nesuprato: Vyleris pateikė
ataskaitą, kad Nitedalio lensmano kontora patvirtino, jog tuo
metu, kai buvo nužudyta Elyzė Hermansen, Lenis su picerijos
savininku buvo picerijoje.
Elyzė Hermansen. Pirmoji auka.
Jie apklausė Lenį, nes jis skambinėjo Elyzei Hermansen.
O per feisbuką tas tipas bendravo su Ewa Dolmen. Štai kur
439
klaida. Magnuso Skarės klaida. O galbūt ir Lenio Helio klai­
da. Nebent tai sutapimas. To paties amžiaus vyrai ir moterys,
neturintys partnerių, tiesiog ieško vienas kito toje pačioje ge­
ografinėje platumoje, be to, dar ir retai apgyvendintoje ma­
žoje valstybėje. Būna ir labiau neįtikėtinų sutapimų. O byla
juk išaiškinta, nebėra dėl ko sukti galvos. Tikrai ne. Antra
vertus... Laikraščiuose vis dar rašoma apie vampyristą. JAV
susikūrė keistas uždaras Valentino Jertseno gerbėjų klubas,
ir kažkas su teisininkų pagalba nusipirko teises kurti filmą
ir rašyti knygą apie jo gyvenimą. Gal apie tai nebeskelbiama
pirmuose laikraščių puslapiuose, tačiau netrukus viskas gali
pasikeisti. Trulsas Berntsenas pasiėmė telefoną. Rado Monos
numerį. Spoksojo į jį. Tada atsistojo, čiupo striukę ir nuėjo
prie lifto.

Mona Do užsimerkė ir iškėlė rankas. Skrydis su nesunkiais

svarmenimis. Ji įsivaizdavo, kad išskleidžia sparnus, ištiesusi
rankas skrieja virš Frognerio parko ir viso Oslo. Kad mato
viską. Be išimties.
Ir pasirodo jiems.
Ji žiūrėjo dokumentinį filmą apie savo labiausiai vertina­
mą fotografą Doną Makuliną, vadinamą humanistu ir karo
reporteriu, mat šis parodė blogąją žmonijos pusę, norėjo pri­
versti žmones susimąstyti ir patyrinėti savo sielą, o ne tik
pasyviai baisėtis. Ji negalėtų šito pasakyti apie save. Mona
pagalvojo, kad vienpusiškai girdami dokumentinius filmus
visi užmiršo paminėti vieną žodį. Ambicija. Makulinas buvo
geriausias, nurimus mūšiams tikrai sutikdavo tūkstančius
gerbėjų. Jauni bendradarbiai troško tapti tokie kaip jis, klau­
sėsi mito apie fotografą, per karinę operaciją „Tet“ kartu su
kariais vykusį į Hujė, bei juokelių iš Beiruto, Biafros, Kongo
440
ir Kipro. Tai fotografas, kuris mėgavosi narkotiku, akimirks­
niu sukeliančiu priklausomybę - pripažinimu ir dėmesiu, ir
vis tiek niekas neužsiminė apie tai, kad dėl šių dalykų žmo­
gus ryžtasi sunkiausiems išgyvenimams, rizikuoja taip, kaip
niekad net neįsivaizdavo išdrįsiąs. Gali būti, kad net vykdo
tokius pačius nusikaltimus, kokius įamžina. Vien tam, kad
padarytų tobulą nuotrauką ir paruoštų iš kojų verčiantį re­
portažą.
Mona sutiko tūnoti narve ir laukti vampyristo. Neprane-
šusi policijai ir galbūt neišgelbėjusi žmogaus gyvybės. Būtų
buvę lengva įspėti pareigūnus, net jei ir manė, kad yra stebi­
ma. Galėjo nemačiomis stumtelėti lapelį kitapus stalo sėdin­
čiai Norai. Bet ji - visai kaip Noros seksualinėje fantazijoje,
kurioje Nora leidžiasi išprievartaujama Hario Hūlės, - apsi­
metė, kad yra priversta šitaip pasielgti. Žinoma, kad ji to no­
rėjo. Pripažinimo, išgarsėjimo, bendradarbių akyse spindin­
čio susižavėjimo. Ji stovėtų ir dėkinga priimtų apdovanojimą
už žurnalistinį darbą, pasikuklintų, kad jai, sunkiai dirban­
čiai mergaičiukei iš šiaurės, tiesiog pasisekė. O paskui pra­
dėtų visai nekukliai pasakoti apie vaikystę, patyčias, kerštą
ir ambicijas. Taip, ji garsiai kalbėtų apie ambicijas, nebijotų
pasakyti visos teisybės. Kad ji nori skristi. Skristi.
- Tau reikia sunkesnių svarmenų.
Pasidarė kiek sunkiau kelti. Ji atsimerkė ir pamatė, kaip
kažkas abiem rankomis suėmė svarmenis ir spaudžia juos že­
myn. Žmogus stovėjo tiesiai už jos, ir dideliame prieš ją ka­
bančiame veidrodyje Mona atrodė kaip keturrankis Ganeša.
- Nagi, dar du kartus, - pasigirdo šnabždesys jai prie au­
sies.
Ji pažino, kieno čia balsas. Policininko. Jis pakėlė galvą, ir
Mona pamatė jo veidą tiesiai virš savojo. Jis šypsojosi. Mėly­
nos akys ir šviesūs kirpčiukai. Balti dantys. Andersas Vyleris.
- Ką čia veiki? - paklausė ji, pamiršo pakelti rankas vir­
šun, bet vis tiek pajuto, kad skrenda.
441
 - Ką čia veiki? - paklausė Eisteinas Eikelandas ir priešais
klientą pastatė puslitrinį bokalą.
-Ką?
- Turiu galvoje ne jus, o jį, - susizgribo Eisteinas ir atga­
lia ranka nykščiu parodė į trumpai kirptą vyrą, kuris nuėjęs
už baro į cezve kavinuką bėrė kavos ir pylė vandens.
- Atsibodo tirpi kava - pareiškė Haris.
- Tau atsibodo nieko neveikti, - paspėliojo Eisteinas. -
Nebeištveri be savo mylimo baro. Ar girdi, kas tai?
Haris sustingo ir įsiklausė į svajingą popmuziką su džiazo
elementais.
- Kol nepradės dainuoti, nepažinsiu.
- Ji nedainuos, čia ir visas gerumas, - tarė Eisteinas. -
Teilor Svift, albumas „1989“.
Haris linktelėjo. Jis prisiminė, kad Svift arba jos įrašų
kompanija nepanoro padaryti albumo prieinamo svetainėje
„Spotify“, tad pateikė tik versiją be vokalo.
- Argi mes nesutarėm, kad šį vakarą klausomės tik voka-
lisčių virš penkiasdešimties? - pasitikslino Haris.
- Ar negirdi, ką sakau? - paklausė Eisteinas. - Ji nedainuoja.
Haris nutarė nutylėti, kad šis pareiškimas nelogiškas.
- Šįvakar žmonių prisirinks anksti.
- Čia yra aligatorių dešra, - tarė Eisteinas ir parodė į il­
gas rūkytas dešreles, kabančias virš baro. - Pirmą savaitę tai
buvo neįprasta, bet dabar vėl ateina tie patys žmonės ir jų
užsisako. Gal verta pakeisti baro pavadinimą į „Aligatorius
Džo“? „Evergleidsas“ arba...
- „Jealousy“ irgi labai gerai.
- OKy OKytiesiog bandau būti progresyvus. Kažkas pasi­
glemš šitą idėją.
- Tada mes jau turėsime naują.

442
 Haris uždėjo cezve ant kaitvietės ir, pro duris įžengus pa­
žįstamam, atsisuko.
Jis sukryžiavo rankas, o atėjusysis patrepsėjo, nuo batų
nukratė sniegą ir šnairomis apžvelgė patalpą.
- Ar kas nutiko? - paklausė Eisteinas.
- Nemanau, - atsiliepė Haris. - Prižiūrėk, kad neužvirtų
kava.
- Tu ir tas turkiškas „tik neužvirkit kavos“.
Haris išlindo iš už baro ir nuėjo prie švarką atsisagsčiusio
sukakusio pareigūno.
- Hūle, - pasisveikino šis.
- Berntsenai, - atsiliepė Haris.
- Kai ką tau turiu.
- O kodėl?
Trulsas Berntsenas nusijuokė, kone kriuktelėjo:
- Tu net nenori sužinoti ką?
- Tik tokiu atveju, jei mane patenkins atsakymas į pirmą
klausimą.
Haris matė, kaip Trulsas Berntsenas bando nutaisyti abe­
jingą veido išraišką ir šyptelėti, bet tik nuryja. Ar randuotas
policininko veidas nuraudo dėl to, kad jis įžengė iš šalčio?
- Tu esi niekšelis, Hūle, bet kartą išgelbėjai man gyvybę.
- Neversk manęs dėl to gailėtis. Klok.
Iš švarko vidinės kišenės Berntsenas išsitraukė dokumen­
tų aplanką.
- Lemis... turiu galvoje - Lenis Helis. Pamatysi, kad jis
bendravo ir su Elyze Hermansen, ir su Ewa Dolmen.
- Štai kaip? - Haris pažvelgė į Trulso iškeltą geltoną do­
kumentų aplanką su gumele. - Kodėl nenuneši jo Katrinai
Brat?
- Nes ji, kitaip negu tu, privalo rūpintis karjera ir paro­
dyti dokumentus Mikaeliui.
- Na ir?

443
 - Kitą savaitę Mikaelis taps teisingumo ministru. Jam ne­
sinori, kad kažkas kaišiotų pagalius į ratus.
Haris pažvelgė į Trulsą Berntseną. Jau seniai suprato, kad
Berntsenas ne toks kvailas, kaip atrodo.
- Turi galvoje, kad jis nenorės atnaujinti bylos tyrimo?
Berntsenas patraukė pečiais.
- Vampyristo byla vos nepakišo Mikaeliui kojos. O tada
atnešė jam didžiausią sėkmę. Jis tikrai nenorės sugadinti gero
įspūdžio.
- Mhm. Tai duodi man šiuos popierius, nes baiminiesi,
kad jie užstrigs policijos viršininko stalčiuje?
- Baiminuosi, kad jie pateks į popieriaus naikinimo apa­
ratą, Hūle.
- OK. Bet tu vis dar neatsakei į mano klausimą. Kodėl?
- Ar negirdėjai? Popieriaus naikinimo aparatas.
- Trulsai Berntsenai, kodėl kvaršini sau galvą? Tik ne­
pliurpk nesąmonių, žinau, kas ir koks esi.
Trulsas kažką sumurmėjo.
Haris laukė.
Trulsas pažvelgė į jį, nusuko akis, trepsėjo, tarsi ant batų
vis dar būtų sniego.
- Nežinau, - galiausiai atsakė. - Tai tiesa, aš nežinau. Gal
ir pamaniau, kad būtų visai puiku, jei Magnusas Skarė gautų
velnių už tai, kad nepamatė sąsajų tarp telefoninių pokalbių
ir bendravimo feisbuke, bet išties ne dėl to. Bent jau taip ma­
nau. Tiesiog manau, kad noriu... ne, nė velnio nežinau. - Jis
sukosėjo. - Bet jei nenori aplanko, padėsiu jį atgal į archyvo
stalčių, tegul sau trūnija, man tas pats.
Haris perbraukė aprasojusį lango stiklą ir stebėjo iš baro
išėjusį Trulsą Berntseną, kuris nutviekstas ryškios žiemiškos
šviesos panarinęs galvą pėdino per gatvę. Ar jis apsiriko, ar
Trulsui Berntsenui išties pasireiškė iš dalies gerybinės ligos,
kuri vadinasi policininko dalia, simptomai?
- Ką čia turi? - Hariui grįžus prie baro paklausė Eisteinas.
 - Policijos porno, - atsakė Haris ir padėjo geltoną aplan­
ką ant baro stalviršio. - Išrašai ir apklausos.
- Vampyristo bylos? Ar ji dar neišaiškinta?
- Taip, taip, tik atsirado keli kabliukai, keli formalumai.
Ar negirdi, kad verda kava?
- Ar negirdi, kad nedainuoja Teilor Svift?
Haris prasižiojo kažką sakyti, bet išgirdo tik savo juoką.
Jam patinka šis vyrukas. Patinka šis baras. Sau ir Eisteinui
jis įpylė netikusiai paruoštos kavos ir pirštais pagal dainos
„Welcome To New York“ ritmą baksnojo į geltoną aplanką.
Tyrinėjo puslapius ir galvojo, kad Rakelė tikrai sutiks, jei tik
jis patupės kaip pelė po šluota ir leis jai šiek tiek pagalvoti.
Jis kai ką pastebėjo.
Pasijuto taip, tarsi po juo būtų sutraškėjęs ledas.
Širdis pradėjo plakti smarkiau. Todėl apmaus ir tave, Hari.
- Kas yra? - paklausė Eisteinas.
- Kodėl klausi?
- Atrodai taip, tarsi būtum... na...
- Pamatęs vaiduoklį? - paklausė Haris ir perskaitė dar
kartą, kad įsitikintų.
- Ne, - paprieštaravo Eisteinas.
-Ne?
- Ne, tiesiog atrodo, kad tu... nubudai.
Haris pakėlė akis nuo lapų ir pažvelgė į Eisteiną. Pajuto,
kad nerimo nebeliko.

- Jau šešiasdešimt, - įspėjo Haris. - Slidu.

Olegas kilstelėjo koją nuo akceleratoriaus.
- Kodėl nevairuoji pats, jei turi ir teises, ir automobilį.
- Nes jūs su Rakele vairuojat geriau, - atsakė Haris ir pri­
simerkęs pažvelgė į ryškią saulės šviesą, atsispindinčią nuo
445
sniegu padengtų žemų miškingų kalnų. Kelio ženklas rodė,
kad iki Onebio liko keturi kilometrai.
- Juk galėjo nuvežti mama.
- Pamaniau, kad tau verta pamatyti, kur darbuojasi lens-
manas. Gal po kiek laiko ir tu užimsi tokias pareigas.
Olegas pristabdė* priartėjęs prie sniegą valančio trakto­
riaus užpakalinių ratų. Žvangėjo į asfaltą besitrinantys vikš­
rai.
- Aš dirbsiu Smurtinių nusikaltimų skyriuje, o ne kaime.
- Oslas irgi kaimas, be to, iki ten tik pusvalandis kelio.
- Pateikiau paraišką dalyvauti FTB rengiamuose kursuo­
se Čikagoje.
Haris nusišypsojo.
- Jei esi toks ambicingas, keleri metai lensmano kontoro­
je neturėtų tavęs gąsdinti. Čia suk į kairę.
- Džimis, - prisistatė stambus malonus vyriškis, stovintis
prie Nitedalio lensmano kontoros, įsikūrusios greta darbo ir
socialinės rūpybos tarnybos NAV standartiniame šiuolaikinia­
me pastate, skirtame Norvegijos viešųjų paslaugų tiekėjams.
Pamatęs rudą lensmano odos atspalvį Haris paspėliojo,
ar tik šis neleidžia žiemos atostogų Gran Kanarijoje; žinoma,
tokia jau ta išankstinė nuomonė, kad visi Nitedalio gyvento­
jai, kurių vardai baigiasi galūne ,,-is“, leidžia laiką „Granko-
je“
Haris paspaudė jam ranką.
- Ačiū, kad sutikote su mumis pasikalbėti šeštadienį,
Džimi. Čia Olegas, busimasis policininkas.
- Panašus į būsimą lensmaną, - tarė Džimis ir nužvelgė
190 centimetrų ūgio vaikiną. - Kokia garbė, mus aplankyti nu­
tarė pats Haris Hūlė. Bijau, kad laiką gaištame ne mes, o jūs.
- O ?

- Man telefonu pranešėte, kad nepavyksta susisiekti su

Leniu Heliu, tad kol buvote pakeliui, šiek tiek patikrinau.

4 4 6
Pasirodo, iškart po to, kai jį apklausė policija, Lenis išvyko
į Tailandą.
- Pasirodo?
- Taip, kaimynams ir nuolatiniams užsakovams jis prane­
šė, kad išvyksta ir ten užsibus. Tai reiškia, kad jis naudojasi
tailandietiška SIM kortele, bet nė vienas, su kuriuo kalbėjau­
si, nežino telefono numerio. Nei kur stovi jo įsigytas namas.
- Tikras vienišius, ar ne?
- Drąsiai galima taip pavadinti.
- Ar jis turi šeimą?
- Nevedęs. Vienturtis. Jis niekada neišsikraustė iš gimtų­
jų namų, po tėvų mirties vienas liko gyventi Kiaulių name.
- Kiaulių name?
- Čia, kaime, mes jį taip vadiname. Kelios Helių giminės
kartos vertėsi kiaulininkyste, šiek tiek užsidirbo, ir prieš šim­
tą metų ant kalvos išdygo keistokas trijų aukštų namas. Žmo­
nės kalbėjo, kad kiaulininkai susirentė juokingai prašmatnų
būstą, ir ilgainiui praminė jį Kiaulių namu. - Lensmanas su­
kikeno. - Gal Heliai manė, kad yra kažkuo ypatingi.
- Mhm. Kaip manote, ką Lenis Helis taip ilgai veikia Tai­
lande?
- Tikrai, ką gi tokie kaip Lenis veikia Tailande?
- Nepažįstu Lenio, - atsakė Haris.
- Malonus vaikinas, - tarė lensmanas. - Protingas, kom­
piuterinių tinklų inžinierius. Laisvai samdomas, dirba na­
mie, kartais, kai kyla nesklandumų su kompiuteriais, jam
paskambinam. Jis nesisvaigina, nesišlaisto. Manau, gyvena
pasiturimai. Bet, žinoma, su moterimis jam niekada nesisekė.
- Ką tai reiškia?
Džimis stebėjo šaltame ore iš burnos virstančius garus.
- Vyručiai, čia šalta. Eime vidun, išgersim kavos.
- Gal Lenis ieškosi kokios tajės, - svarstė Džimis, pilda­
mas kavos į du baltus puodelius su užrašu NAV, tada įsipylė

447
kavos į puodelį su Lilestriomo futbolo klubo logotipu. - Jis
neatlaikė vietinės konkurencijos.
- Štai kaip?
- Tai tiesa. Kaip jau sakiau, Lenis yra vienišas vilkas, lei­
džia laiką vienas, per daug nesipasakoja, tad nelabai traukia
moteris. Be to, jį labai greitai užvaldo pavydas. Kiek žinau,
nėra nuskriaudęs nei musės, nei moters, bet kartą mums pa­
skambino viena moteris ir pranešė, kad Lenis paskui ją se­
kioja.
- Norite pasakyti - persekioja?
- Taip, nūdien tai vadinama šitaip. Nors moteris ir sakė
Leniui, kad juo nesidomi, šis vis siuntinėjo jai žinučių ir gėlių.
Jai išėjus iš darbo, stovėdavo lauke ir laukdavo. Ji aiškiai pa­
reiškė, kad nebenori matyti jo slankiojant aplinkui. Daugiau
ir nebematė. Bet nuo tada grįžusi iš darbo vis pastebėdavo,
kad bute kažkas judino daiktus. Tada mums ir paskambino.
- Ar ji turėjo omeny, kad jis įsigaudavo į jos butą?
- Pasikalbėjau su Leniu, bet jis viską paneigė. Ir nuo to
laiko daugiau nieko apie tai negirdėjome.
- Ar Lenis turi 3D spausdintuvą?
-Ką?
- Tokį įrenginį, kuriuo galima nukopijuoti raktus.
- Nežinau, bet, kaip sakiau, jis yra kompiuterinių tinklų
inžinierius.
- Ar jis labai pavydus? - paklausė Olegas, ir abu pašne­
kovai atsisuko į jį.
- Vertinant pagal dešimtbalę sistemą? - paklausė Džimis.
Haris negalėjo perprasti, ar tai buvo pasakyta ironiškai.
- Tiesiog svarstau, ar tai gali būti liguistas pavydas? - su­
murmėjo Olegas ir dvejodamas dirstelėjo į Harį.
- Hūle, apie ką vaikinukas kalba? - Džimis garsiai siurb­
telėjo iš savo geltono kaip kanarėlė puodelio. - Jis klausia, ar
Lenis ką nors nužudė?

448
 - Na. Kaip jau sakiau telefonu, mes lopome paskutines
skyles Vampyristo byloje, o Lenis kalbėjosi su abiem aukom.
- Ar jas nužudė Valentinas? - pasitikslino Džimis. - O
gal kilo abejonių?
- Jokių abejonių, - patikino Haris. - Kaip jau sakiau, tik
norėjau šnektelėti apie tuos pokalbius. Patikrinti, gal paaiš­
kės kas nors, apie ką nežinome. Žemėlapyje mačiau, kad Le­
nis Helis gyvena vos už kelių kilometrų nuo čia, pamaniau,
gal galime nuvažiuoti ten ir pabelsti j duris? Tai ir atvykome.
Lensmanas švelniai perbraukė klubo logotipą ant puode­
lio.
- Laikraštyje parašyta, kad šiuo metu dėstote, tyrėju ne­
bedirbate.
- Esu toks kaip Lenis, laisvai samdomas.
Džimiui sukryžiavus rankas, pakilo kairė rankovė ir pasi­
rodė blanki tatuiruotė - moters kūnas.
- OKy kaip žinote, Nitedalio lensmano kontoroje gyve­
nimas labai ramus, nėra ko skųstis. Jums paskambinus, ne
tik susisiekiau su reikiamais žmonėmis, bet ir nuvažiavau iki
Lenio namų. Noriu pasakyti, kad važiavau tol, kol buvo įma­
noma. Kiaulių namas stovi miško keliuko gale, ir pravažiavęs
pro paskutinio kaimyno namus, nutolusius nuo Kiaulių namo
pusantro kilometro, staiga atsidūriau prie pusmetrinio pus­
nyno, lygiai tokio kaip pamiškėje, nesimatė jokių padangų
vėžių ar žmonių pėdsakų. Tik briedžių ir lapių pėdos. Gal
dar kelių vilkų. Suprantate? Hūle, tame name niekas nesilan­
kė ne vieną savaitę. Jei norite susisiekti su Leniu, nusipirkite
bilietą į Tailandą. Girdėjau, kad besidomintys tajėmis vyksta
į Patają.
- Pasinaudokime sniego motociklu, - pasiūlė Haris.
-Ką?
- Jei rytoj atvyksiu su kratos orderiu, ar būsite mums pa­
rūpinęs sniego motociklą?

449
 Haris pajuto, kad gera lensmano nuotaika išgaravo. Juk jis
maloniai pasiūlė puodelį kavos ir sostinės policijai parodė,
kad rajono policininkai irgi moka veiksmingai dirbti. Tačiau
vis tiek kažkas abejoja jo kompetencija ir prašo pristatyti
transporto priemonę, tarsi jis būtų koks ūkvedys.
- Norint įveikti pusantro kilometro, nereikia sniego mo­
tociklo, - tarė Džimis ir persibraukė varvėti pradėjusį nosies
galiuką. - Hūle, šliuožkite slidėmis.
- Neturiu slidžių. Man reikia sniego motociklo ir asmens,
mokančio jį vairuoti.
Rodės, stojusi tyla tęsėsi visą amžinybę.
- Pastebėjau, kad prie vairo sėdi vaikinukas, - Džimis pa­
kreipė galvą. - Hūle, ar neturite teisių?
- Turiu, bet kartą man vairuojant žuvo policininkas. -
Haris kilstelėjo puodelį ir jį ištuštino. - Labai norėčiau, kad
daugiau taip neatsitiktų. Ačiū už kavą, iki rytojaus.

- Kas čia buvo? - paklausė Olegas, jiems stabtelėjus prie

pagrindinio kelio ir ruošiantis pasukti. - Šeštadienį lensma-
nas ateina mums padėti, o tu nurodinėji.
- Argi aš nurodinėjau?
- Taip!
- Mhm. Įjunk kairį posūkį.
- Oslas yra dešinėje pusėje.
- O pagal GPS, pavažiavę kairėn dvi minutes, pasieksime
Onebio piceriją „Pizza & Griir.

„Pizza & Grill“ savininkas, prisistatęs kaip Tomis, nusišluostė

pirštus į prijuostę ir įsižiūrėjo į Hario laikomą nuotrauką.
450
 - Gali būti, bet aš neatsimenu, kaip atrodė Lenio bičiulis,
pamenu tik tiek, kad tą vakarą, kai Osle buvo nužudyta toji
moteris, jis buvo čia ne vienas. Lenis yra vienišas vilkas, vi­
sada būna vienas, čia lankosi retai. Todėl kai rudenį paskam-
binot, tą vakarą prisiminiau.
- Vyras nuotraukoje vardu Aleksandras arba Valentinas.
Ar lankytojams kalbantis girdėjote, kad Lenis būtų taip į jį
kreipęsis?
- Nepamenu, kad būčiau girdėjęs juos kalbantis. Tą va­
karą svečius aptarnavau vienas, o žmona darbavosi virtuvėje.
- Kada jie išėjo?
- Kai suvalgė picą „Knut Spesial XXL“ su pipirine dešra
ir kumpiu.
- Visgi kažką pamenat?
Tomis išsišiepė ir smiliumi pastukseno į smilkinį:
- Užsisakykit picą, vėl apsilankykit po trijų mėnesių ir
paklauskit, kokia pica mėgavotės. Suteiksiu jums tokią pačią
nuolaidą kaip ir lensmano kontoros darbuotojams. Visų picų
pagrindų sudėtyje yra riešutų ir nedidelis kiekis angliavan­
denių.
- Skamba viliojamai, bet automobilyje laukia mano sū­
nus. Ačiū už pagalbą.
- Nėra už ką.

Olegas vairavo anksti nusileidusiose sutemose.

Abu tylėjo, įsigilinę į savo mintis.
Haris svarstė. Valentinas galėjo kartu su Leniu suvalgyti
picą, o paskui grįžti į Oslą ir nužudyti Elyzę Hermansen.
Prasilenkiant su priešpriešiais atvažiuojančiu vilkiku, au­
tomobilis sutirtėjo.
Olegas kostelėjo:
- Kaip ketini gauti kratos orderį?
4 5 1
 - Mhm?
- Visų pirma, tu nedirbi Smurtinių nusikaltimų skyriuje.
Visų antra, neturi jokio pagrindo to kratos orderio prašyti.
- Ne?
- Jei gerai supratau tai, ką studijuoju, tikrai ne.
- Skelk, - nusišypsojo Haris.
Olegas šiek tiek sumažino greitį.
- Yra pakankamai neginčijamų įrodymų, kad Valentinas
nužudė daug moterų. Taip jau sutapo, kad Lenis Helis irgi su­
sitiko su dviem iš tų moterų. Tai nesuteikia pagrindo įsiveržti
į Lenio Helio namus, šiam atostogaujant Tailande.
- Sutinku, remiantis šiomis aplinkybėmis bus sunku gauti
kratos orderį. Todėl važiuojame į Grinį.
>- Grinį?
- Pamaniau, jog verta pasikalbėti su Halsteinu Smitu.
- Šiandien kartu su Helga ruošiame vakarienę.
- Jei tiksliau, kalbėsimės apie liguistą pavydą. Vakarienę?
Supratau, pats nuvažiuosiu į Grinį.
- Grinis beveik pakeliui. OK.
- Važiuok ir ruošk vakarienę, pas Smitą galiu užtrukti.
- Per vėlu, jau pasakei, kad galiu vykti kartu. - Olegas
padidino greitį, aplenkė traktorių ir įjungė ilgąsias šviesas.
Kurį laiką juodu važiavo tylėdami.
- Šešiasdešimt, - įspėjo Haris ir ėmė spaudinėti telefono
mygtukus.
- Ir slidu, - pridūrė Olegas ir šiek tiek kilstelėjo koją nuo
akceleratoriaus pedalo.
- Vyleri? - pasisveikino Haris. - Haris Hūlė. Tikiuosi,
kad sėdi namie ir nuobodžiai leidi šeštadienio popietę? O?
Tuomet tai mielai merginai, kas ji bebūtų, turi paaiškinti, kad
senyvam, bet vis dėlto legendiniam policininkui turi padėti
patikrinti keletą dalykėlių.

452
 - Liguistas pavydas, - nustebo Halsteinas Smitas ir susi­
domėjęs pažvelgė į abu svečius. - Tai įdomi tema. Bet ar tik­
rai važiavote tokį kelią, kad pakalbėtumėt apie tai? Gal Stolė
Aunė išmanytų geriau?
Olegas linktelėjo, lyg sutikdamas.
- Noriu pasikalbėti su tavimi, nes tu abejoji, - atsakė Ha­
ris.
- Abejoju?
- Tą vakarą, kai čia įsibrovė Valentinas, pasakei, kad jis
žinojo.
-Ką?
- Šito nepasakei.
- Buvau ištiktas šoko, visko prišnekėjau.
- Kaip tik ne, Smitai, pirmą kartą pasakei itin nedaug.
- Maja, ar girdėjai? - kreipėsi Smitas į smulkutę moterį,
pilančią jiems arbatos.
Ji šypsodama linktelėjo, pasiėmė arbatinuką, puodelį ir
nuėjo svetainę.
- Pasakiau „jis žinojo“, ir tu supratai, kad aš kažkuo abe­
joju? - paklausė Smitas.
- Man pasirodė, kad tau kažkas neaišku, - atsakė Haris. -
Tu nesupratai, iš kur Valentinas galėjo sužinoti. Ar aš klystu?
- Nežinau, Hari. Kai kalbame apie tai, ką pasakiau nesą­
moningai, puikiausiai gali atsakyti ir tu pats, gal dar geriau
už mane. Kodėl klausi?
- Nes tirdami bylą susidomėjome vienu vyru. Jam pri­
reikė skubiai išskristi į Tailandą. Bet liepiau Vyleriui šį tą
patikrinti. Ir tuo metu, kai tas vyras tariamai turėjo išvykti,
jis nebuvo įtrauktas į jokius keleivių sąrašus. Per pastaruo­
sius tris mėnesius jis nesinaudojo nei debetine, nei kreditine

453
kortele nei Tailande, nei kur nors kitur. O dar įdomiau tai,
kad Vyleris rado jo vardą sąrašuose tų, kurie pernai pirko 3D
spausdintuvą.
Smitas pažvelgė į Harį. Tada nusisuko ir įsistebeilijo pro
virtuvės langą. Tamsoje ant laukymių tarsi minkšta pūkinė
antklodė žėrėjo sniegas.
- Valentinas žinojo, kur mano darbo kabinetas. Tą ir tu­
rėjau galvoje sakydamas, kad jis žinojo.
- Ar turi galvoje savo adresą?
- Ne, aš turiu galvoje, kad jis įėjo pro vartus ir iškart pa­
suko link ūkinio pastato. Jis žinojo ne tik tai, kur mano darbo
kabinetas, bet ir tai, kad dirbu ten vidury nakties.
- Gal jis pamatė, kad pro langą krinta šviesa?
- Stovint prie vartų šviesos nesimato. Eime, kai ką jums
parodysiu.
Jie nuėjo į ūkinį pastatą, Smitas atrakino kabinetą ir įjun­
gė kompiuterį.
- Čia išsaugojau visus vaizdo stebėjimo kamerų įrašus,
man reikia tik paieškoti, - tarė jis, spaudinėdamas klaviatū­
ros mygtukus.
- Kietas paveikslas, - įvertino Olegas ir linktelėjo žmo-
gaus-šikšnosparnio pusėn. - Baisu.
- Alfredas Rubinas, - paaiškino Smitas. - Der Vampyr.
Mano tėvas turėjo knygą apie Rubino paveikslus. Kol kiti jau­
nuoliai kine žiūrėdavo prastus siaubo filmus, aš drybsoda-
vau namie ir vartydavau tą knygą. Deja, Maja neleidžia man
kabinti Rubino paveikslų namie, ji sako, kad nuo tų meno
kūrinių jai sapnuojasi košmarai. Beje, jei jau prabilome apie
siaubo filmus, štai nufilmuotas Valentinas.
Smitas parodė, o Haris su Olegu pažvelgė jam per petį.
- Čia matote, kaip jis įeina į ūkinį pastatą. Akivaizdu,
kad jis nedvejoja, kad tiksliai žino kelią. Kaip tai įmanoma?*

* Vampyras. (Vok.)
454
Kaip psichologas priiminėjau Valentiną ne šiame pastate, o
nuomotame kabinete miesto centre.
- Ar manai, kad kažkas iš anksto pateikė jam instrukciją?
- Manau, kad kažkas galėjo pamokyti Valentiną. Nuo pat
pradžių tiriant šią bylą sunkumų kėlė tai, kad vampyristai
nesugeba planuoti, o žmogžudystės buvo įvykdytos tiksliai
pagal planą.
- Mhm. Valentino bute neradome 3D spausdintuvo. Rak­
tų kopijas jam galėjo išspausdinti kitas asmuo. Toks, kuris
anksčiau pasigamindavo raktų kopijas sau ir šmirinėdavo po
jį palikusių moterų gyvenamuosius būstus. Moterų, kurios jį
paniekino ir nutarė susitikinėti su kitais vyrais.
- Vyriškesniais, - pridūrė Smitas.
- Pavydas, - priminė Haris. - Liguistas pavydas. Bet ar
gali būti, kad jis kamuoja vyrą, kuris nėra nuskriaudęs nė
musės? Ir kai vyras negali nieko nuskriausti, jam reikalingas
jam atstovaujantis skriaudėjas. Toks, kuris gali atlikti tai, ko
jis pats nepajėgia.
- Žudikas, - pritarė Smitas ir mąsliai linktelėjo.
- Toks, kuris noriai žudo dėl paties žudymo. Valentinas
Jertsenas. Taigi, turime vieną, kuris viską parengia, ir kitą,
kuris viską įvykdo. Sumanytojas ir vykdytojas.
- Vajetau, - aiktelėjo Smitas ir delnais persibraukė
skruostus. - Vadinasi, mano išvados visgi pasirodė teisingos.
- Kuria prasme?
- Buvau Lione ir skaičiau paskaitą apie vampyristo žmog­
žudystes, ir nors kolegas sužavėjo mano tiriamasis darbas,
aš visą laiką pabrėždavau, kad trūkumas tas, jog yra neati­
tikimas, tad tyrimo negalima vadinti reikšmingu. Juk mano
sukurtas vampyristo profilis nedera prie įvykdytų žmogžu­
dysčių.
- Kodėl?
- Šizofrenija ir paranoja sergantis žmogus, neatsispiriantis
kraujo troškimui, žudo tuos, kurie yra arčiausiai ir lengviausiai
455
pasiekiami, jis nesugebėtų įvykdyti žmogžudystės, kurią reikia
kruopščiai suplanuoti, o tada kantriai palaukti. O čia atrodė,
kad vampyristo žmogžudystes įvykdė inžinierius.
- Kažkas, kieno smegenys veikia, - sutiko Haris. - Ir tas
žmogus susiranda Valentiną, kuris priverstas apriboti savo
veiklą, kad nebūtų sučiuptas policijos. „Smegenys“ įduoda
Valentinui raktus nuo butų, kuriuose gyvena vienišos mote­
rys. Parodo nuotraukas, suteikia žinių apie jų kasdienę veik­
lą, kada jos išeina ir kada sugrįžta, viską, ko Valentinui rei­
kia, kad jas užpultų ir neįkliūtų. Kaipgi jis būtų galėjęs šito
atsisakyti?
- Ideali simbiozė, - sutiko Smitas.
Olegas kostelėjo.
Taip? - paklausė Haris.
- Policija bergždžiai ieškojo Valentino metų metus. Kaip
jį surado Lenis?
- Geras klausimas, - pritarė Haris. - Jie tikrai negalėjo
susipažinti kalėjime, Lenio Helio praeitis švari kaip pasto­
riaus apykaklė.
- Ką pasakei? - pasitikslino Smitas.
- Pastoriaus apykaklė.
- Ne, kokį paminėjai vardą?
- Lenis Helis, - pakartojo Haris. - O ką?
Halsteinas Smitas neatsakė, tiesiog prasižiojęs spoksojo
į Harį.
- O, velnias, - tyliai ištarė Haris.
- Kaip suprasti - „o, velnias“? - paklausė Olegas.
- Pacientai, - paaiškino Haris. - Pacientai, besilankantys
pas tą patį psichologą. Valentinas Jertsenas ir Lenis Helis su­
sitiko laukiamajame. Ar taip, Halsteinai? Nagi, dėl įtarimo,
kad įvykdytos žmogžudystės, galima nepaisyti pasižadėjimo
saugoti konfidencialią informaciją.

456
 - Taip, Lenis Helis kurį laiką buvo mano pacientas. Jis
lankydavosi čia, žinojo apie mano įprotį darbuotis ūkiniame
pastate naktimis. Bet čia jis negalėjo susipažinti su Valenti­
nu, nes Valentiną priimdavau centre.
Haris pasislinko prie kėdės krašto.
- Bet ar galima daryti prielaidą, kad Lenis Helis gali būti
liguisto pavydo taip stipriai kamuojamas žmogus, jog ben­
dradarbiavo su Valentinu Jertsenu ir davė jam nurodymus
žudyti jį palikusias moteris?
Halsteinas Smitas susimąstė, prisidėjo du pirštus prie
smakro. Linktelėjo.’Haris vėl atsilošė kėdėje. Pažvelgė į kom­
piuterio ekraną, kuriame matėsi iš tvarto išeinantis pašautas
Valentinas. Svarstyklių rodyklė, jam įėjus rodžiusi 74,7 kilo­
gramo, dabar rodė 73,2 kilogramo. Tai reiškė, kad ant darbo
kambario grindų ištekėjo pusantro kilogramo kraujo. Viskas
tėra grynų gryniausia matematika, o dabar prisidėjo dar vie­
nas skaičius. Valentinas Jertsenas plius Lenis Helis. Atsaky­
mas yra du.
- Taigi reikia atnaujinti bylą.

- To nebus, - pareiškė Gunaras Hagenas ir žvilgtelėjo į

laikrodį.
- Kodėl ne? - paklausė Haris ir davė Ninai ženklą, kad
atneštų sąskaitą.
Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininkas atsiduso.
- Nes byla išaiškinta, Hari, o ir dėl to, kad tavo pateikta
informacija labiau primena konspiracijos teoriją. Toks atsi­
tiktinumas, kad Lenis Helis irgi bendravo su dviem aukomis,
ir psichologo prielaidos, kad Valentinas, rodos, žinojo, jog
įėjęs į ūkinį pastatą turi pasukti į dešinę? Panašius dalykus

457
suplaka rašytojai ir žurnalistai, tada porina, kad Kenedį nu­
šovė CŽV, o tikrasis Polas Makartnis yra negyvas. Vampy-
risto byla vis dar yra dėmesio centre, ir jei mes atnaujinsime
bylos tyrimą, remdamiesi tokiais argumentais, irgi pateksime
į dėmesio centrą kaip visiški klounai.
- Šefe, ar tai ir kelia jums nerimą? Kad pasirodysite kaip
klounas?
Gunaras Hagenas šyptelėjo:
- Hari, tu visada moki pavadinti mane šefu taip, kad pa­
sijaučiu kaip klounas. Juk visi žino, kad tikrasis šefas visada
buvai tu. Bet viskas gerai, susitaikiau su tuo, leidom tau mums
nurodinėti, nes visada sulaukdavom gerų rezultatų. Bet ant
šios bylos indelio uždėtas dangtelis. Ir jis stipriai užsuktas.
- Viskas dėl Mikaelio Beįmano, - tarė Haris. - Jis nenori,
kad dabar, prieš pat jam užimant teisingumo ministro postą,
kažkas sudrumstų vandenį.
Hagenas patraukė pečiais.
- Hari, ačiū, kad pakvietei kavos vėlyvą šeštadienio vaka­
rą. Kaip sekasi namiškiams?
- Gerai, - atsakė Haris. - Rakelė yra sveika ir mitri. Ole­
gas ruošia vakarienę su savo drauge. O kaip taviškiai?
- Irgi gerai. Katrina ir Bjornas nusipirko prašmatnų
namą, gal jau žinai.
- Ne, nežinojau.
- Jie kurį laiką buvo atskirai, bet akivaizdu, kad dabar
nusprendė startuoti visu pajėgumu. Katrina laukiasi.
- Tikrai?
- Taip, gimdys birželį. Laikas nestovi vietoje.
- Kai kuriems - ne, - tarė Haris ir padavė Ninai dviejų
šimtų banknotą, o ši iškart atidavė grąžą. - O kai kur laikas
stovi. Kaip kad čia, restorane „Schroder“.
- Matau, - sutiko Gunaras Hagenas. - Maniau, kad gry­
naisiais nebeatsiskaitoma.

4 5 8
 - Galvoje turėjau ne tai. Ačiū, Nina.
Jis palaukė, kol Nina nuėjo.
- Tai dėl to norėjai susitikti čia? Kad man tai primintum?
Ar manei, kad aš pamiršau?
- Ne, nemaniau, - atkirto Haris. - Bet kol nežinome, kas
nutiko Martai Rud, byla nėra išaiškinta. Tik jau ne jos šeimai,
ne tiems, kurie čia dirba, ne man. Tau irgi ne, matau tai. Juk
žinai: jeigu Mikaelis taip stipriai užsuko tą dangtelį, kad jo
neįmanoma atsukti, aš sudaužysiu visą indelį.
- Hari...
- Klausyk, man*reikia tik kratos orderio ir tavo pasirašyto
sutikimo, kad galėčiau atlikti tyrimą ir atrasti paskutinį siūlo
galą, o tada pažadu sustoti. Prašau tik vienos paslaugos, Gu­
narai. Tada liausiuosi.
Hagenas pakėlė vieną vešlų antakį.
- Gunarai?
Haris patraukė pečiais.
- Pats sakei, jau nebesi mano šefas. Na, ką pasakysi?
- Teks aršiai derėtis su Belmanu, jis atsakingas už šią
bylą.
- Tu irgi nepakenti Beįmano, o netrukus jis irgi nebebus
tavo šefas. Nagi, tu visada stengeisi dirbti gerai ir nuodug­
niai, Gunarai.
- Hari, ar žinai, kad tai skamba kaip pataikavimas?
- Na, tai kaip bus?
Hagenas sunkiai atsiduso:
- Nieko nepažadu, bet pagalvosiu. OK? - Skyriaus virši­
ninkas užsisagstę apsiaustą ir atsistojo. - Hari, pamenu, kad
pradėjęs dirbti tyrėju gavau gerą patarimą. Jei nori išgyventi,
išmok paleisti.
- Tikrai geras patarimas, - sutiko Haris, pakėlė kavos
puodelį prie lūpų ir pažvelgė į Hageną. - Jei tik manai, kad
išgyventi taip jau velniškai svarbu.

459
 35 skyrius
Sekmadienio vidurdienis

- Štai ir jie, - tarė Haris Halsteinui Smitui, o šis sustabdė

automobilį prie dviejų vyrų, kurie sukryžiavę rankas stovėjo
vidury miško keliuko.-
Abu išlipo iš automobilio.
- Puiku, - tarė Smitas ir įkišo rankas į savo margaspalvio
švarko kišenes. - Tu teisus, man reikėjo šilčiau apsirengti.
- Užsimauk, - pasiūlė Haris ir nusitraukė nuo galvos juo­
dą vilnonę kepurę su išsiuvinėta kaukole ir užrašu „St. Pauli“
apačioje.
- Ačiū, - padėkojo Smitas. Paėmė ir užsimaukšlino kepu­
rę iki pat ausų.
- Laba diena, Hūle, - pasisveikino lensmanas.
Jam už nugaros, kur kelias buvo užpustytas, stovėjo du
sniego motociklai.
- Laba diena, - atsakė Haris ir nusiėmė akinius nuo sau­
lės. Jį akino nuo sniego atsispindinti šviesa. - Labai ačiū, kad
galėjote iškart atvažiuoti. Čia Halsteinas Smitas.
- Nedėkokite mums už tai, kad dirbame savo darbą, - tarė
lensmanas ir linktelėjo vyrui, vilkinčiam tokį patį kaip ir jo
juodos ir mėlynos spalvų kombinezoną, abu atrodė kaip per­
augę darželinukai. - Artūrai, pavėžėsi vyruką su švarku?
Haris stebėjo, kaip Smitas ir pareigūnas nurūksta keliuku
tolyn. Pasklidęs garsas kaip elektrinis pjūklas perrėžė šaltą
tyrą orą.
Džimis apžergė ilgą sniego motociklą, kostelėjo, spustelė­
jo rankenėlę ir užvedė.
- Jei galima, lensmanas pavėžės jus sniego motociklu.
Haris užsidėjo akinius nuo saulės ir atsisėdo Džimiui už
nugaros.
Praeitą vakarą telefoninis pokalbis truko neilgai:

460
 - Džimis.
- Skambina Haris Hūlė. Turiu tai, ko reikia, ar galite ry­
toj priešpiet atvažiuoti sniego motociklais ir parodyti mums
namą?
- Taip.
- Mes dviese.
- Kaip gavote kratos...
- Pusę dvylikos?
Tyla.
- Gerai.
Sniego motociklai važiavo vienas paskui kitą. Apačio­
je įsikūrusioje gyvenvietėje namų languose ir ant bažnyčios
bokšto smaigalio atsispindėjo saulė. Įvažiavus į tankų ir tam­
sų eglyną, temperatūra staiga nukrito. Važiuojant loma, kuria
tekėjo apledėjusi upė, atšalo dar labiau.
Kelionė truko tik tris ar keturias minutes, bet jiems pri­
važiavus prie Smito ir pareigūno, kurie jau stovėjo prie staga-
ruotos apledėjusios tvoros, Haris kaleno dantimis. Prieš juos
stirksojo apsnigti kaliojo plieno vartai.
- Štai ir Kiaulių namas, - pranešė lensmanas.
Už trisdešimties metrų nuo vartų stūksojo didelis apleis­
tas trijų aukštų pastatas, iš visų pusių apsuptas aukštų eglių.
Jei sienų lentos ir buvo kada dažytos, dabar jau buvo nušiu­
rusios, namas pasidengė pilkais ir sidabriškais atspalviais.
Užuolaidos ant langų priminė šiurkščias lovatieses ir paklo­
des.
- Tamsi vieta namui, - nusprendė Haris.
- Trys aukštai, gotiškas stilius, - įvertino Smitas. - Tikrai
skiriasi nuo įprastai čia statomų namų, ar ne?
- Helių šeima sulaužė daug papročių, - tarė lensmanas. -
Bet įstatymo - niekada.
- Mhm. Lensmanai, ar galėčiau paprašyti jūsų pasinaudo­
ti instrumentais?

4 6 1
 - Artūrai, ar gali atnešti laužtuvą? Nagi, imkimės šio rei­
kalo.
Nulipęs nuo sniego motociklo Haris įsmego į sniegą iki
pusės šlaunų, bet nuklampojo iki vartų ir juos perlipo.
Kiti trys nusekė paskui.
Namo priešakyje, pietinėje pusėje, buvo pristatyta terasa.
Ko gero, vasarą vidurdienį čia patenka šiek tiek saulės. Kam
daugiau statyti terasą? Įrengti vietą, kurioje leidi uodams
iščiulpti visą kraują? Haris nuėjo prie durų ir pamėgino ką
nors įžvelgti pro klibantį lango stiklą, tada paspaudė aprūdi­
jusį senoviško durų skambučio mygtuką.
Jis visgi veikė, kažkur toli name suskambėjo.
Kiti trys vyrai atsistojo šalia, Haris paspaudė dar kartą.
t Jei jis būtų namie, būtų stovėjęs ir laukęs mūsų prie
durų, - pasakė lensmanas. - Sniego motociklus galima girdė­
ti už dviejų kilometrų, o kelias, kaip sakiau, veda tik iki čia.
Haris dar kartą paspaudė mygtuką.
- Tailandas toli, Lenis Helis negirdi, - burbtelėjo lensma­
nas. - Mano šeima laukia ir nori važiuoti slidinėti. Artūrai,
stuktelėk čia į stiklą.
Pareigūnas užsimojo laužtuvu, ir stiklas šalia durų pažiro
į šukes. Jis nusimovė vieną pirštinę, įkišo ranką vidun, susi­
kaupęs minutėlę pagrabinėjo, tada Haris išgirdo, kaip pasu­
kamas spynos suktukas.
- Prašom, - tarė Džimis, atidarė duris ir išskėtė rankas.
Haris žengė vidun.
Pirmiausia jam kilo mintis, kad pastatas negyvenamas.
Gal toks įspūdis susidarė dėl to, kad name trūko šiuolaikinių
patogumų, ir Haris nejučia pagalvojo apie garsenybių namus,
virtusius muziejais. Kai jam buvo keturiolika, tėvai nusivežė
juos su Sese į Maskvą, ten jie aplankė namą, kuriame gyveno
Fiodoras Dostojevskis. Tai buvo pats nykiausias bedvasis na­
mas, kuriame Hariui kada nors teko pabuvoti, gal todėl vėliau

462
pradėjęs skaityti romaną Nusikaltimas ir bausmė jis labai nu­
stebo.
Haris perėjo ilgu koridoriumi ir pateko į erdvią atvirą
svetainę.
Jis paspaudė elektros jungiklį, bet šis neveikė. Pro tam­
siai pilkšvas užuolaidas prasiskverbė pakankamai šviesos,
kad Haris įžvelgtų jam kvėpuojant sklindantį garą ir kelis
senoviškus, iš pažiūros be jokio plano kambaryje sustatytus
baldus, tarsi kėdes nuo stalo kažkas būtų atstūmęs po nevy­
kusių palikimo dalybų. Jis matė ant sienų kreivai kabančius
didelius paveikslusfgal jie pasislinko dėl temperatūros svyra­
vimų? Matė ir tai, kad Lenis Helis ne Tailande.
Šis buvo išleidęs kvapą.
Lenis Helis - tiksliau, žmogus, primenantis matytą Lenio
Helio nuotraukoje, - sėdėjo krėsle tokia pačia didinga poza,
kokia snausdavo gerokai įkaušęs Hario senelis. Skyrėsi tik tai,
kad dešinė pėda buvo šiek tiek pakilusi virš žemės, o kairė
ranka - kelis centimetrus virš krėslo atramos. Galima pasa­
kyti ir taip, kad jau sustingęs lavonas šiek tiek pasviro į vieną
pusę. O tai nutiko senokai. Tarkim, prieš penkis mėnesius.
Galva priminė Hariui velykinį kiaušinį. Traški, sausa, be
vidinio turinio. Atrodė, jog ji tiek susitraukė, kad viršutinė
lūpa net pakilo ir apnuogino išsausėjusias pilkas dantenas.
Kaktoje žiojėjo juosva skylė, kraujo nesimatė; Lenis Helis sė­
dėjo užvertęs galvą, išsižiojęs, stiklinį žvilgsnį įbedęs į lubas.
Apėjęs krėslą ratu Haris pamatė, kad kulka pervėrė aukš­
tą baldo atlošą. Dešiniau gulėjo metalinis daiktas, panašus
į žibintuvėlį. Jis žinojo, kam daiktas skirtas. Kai jam buvo
maždaug dešimt metų, senelis pagalvojo, kad vaikui pats me­
tas pamatyti, iš kur atsiranda kalėdiniai šonkauliukai, tad
nusivedė jį už ūkinio pastato, pridėjo tokį įrenginį, kurį va­
dino pjovimo kauke - nors tai jokia kaukė, - prie Helgos,
didžiosios kiaulės, kaktos. Tada jie nuleido gyvuliui kraują,

4 6 3
bet geriausiai Haris prisiminė parako kvapą ir po kurio lai­
ko pradėjusias trūkčioti kiaulės kojas. Senelis pasakė, kad tai
tiesiog nevalingi kūno traukuliai, mat Helga senų seniausiai
nebegyva. Bet Harį dar ilgai kankino baisūs sapnai apie trūk­
čiojančias kiaulės kojas.
Hariui už nugaros sutraškėjo grindys ir pasigirdo vis daž­
nėjantis kvėpčiojimas.
- Lenis Helis? - paklausė Haris neatsisukdamas.
Kad išlementų patvirtinantį atsakymą, lensmanui teko
kelis kartus kostelėti.
- Neikit artyn, - sulaikė Haris, pritūpė ir apsidairė po
kambarį.
Jam niekas nieko nebylojo. Nusikaltimo vieta buvo neby­
li. Gal dėl to, kad nusikaltimas įvykdytas per daug seniai, o
gal dėl to, kad tai visai ne nusikaltimo vieta, o kambarys, ku­
riame čia gyvenęs žmogus nutarė atsisveikinti su gyvenimu.
Haris paėmė telefoną ir paskambino Bjornui Holmui.
- Nitedalyje prie Onebio rastas lavonas. Tau paskambins
žmogus, vardu Artūras, ir paaiškins, kur su jumis susitiks.
Haris baigė pokalbį ir nuėjo į virtuvę. Pabandė uždegti
šviesą, bet ir čia jungiklis neveikė. Aplink buvo tvarkinga, tik
kriauklėje gulėjo lėkštė su sustingusiu apipelijusiu padažu.
Prie šaldytuvo riogsojo ledo luitas.
Haris nuėjo į koridorių.
- Paieškok saugiklių skydelio, - paragino jis Artūrą.
- Gali būti, kad nutrauktas elektros tiekimas, - svarstė
lensmanas.
- Durų skambutis juk veikia, - priminė Haris ir ėmė lipti
laiptais, vedančiais iš koridoriaus aukštyn.
Antrame aukšte jis kyštelėjo galvą į tris miegamuosius.
Visi buvo sutvarkyti, tik viename lova buvo sujaukta, o ant
kėdės kabėjo drabužiai.
Trečiame aukšte jis užsuko į darbo kambarį. Lentynose
buvo išdėliotos knygos ir dokumentų aplankai, o prie lango
4 6 4
ant ilgo stalo stovėjo kompiuteris ir trys monitoriai. Haris
pasisuko į kitą pusę. Ant stalo prie durų stovėjo spintutė,
maždaug septyniasdešimt penki centimetrai iš septyniasde­
šimt penkių centimetrų, tamsiais metaliniais rėmais su stik­
linėmis sienelėmis, jos viduje ant stovo gulėjo baltas plastiki­
nis raktas. Tai buvo 3D spausdintuvas.
Tolumoje nuskambėjo laikrodžio dūžiai. Haris žengė prie
lango. Pro langą matėsi bažnyčia, turbūt visi kviečiami į sekma­
dienio pamaldas. Helio namas buvo daugiau iškilęs į aukštį nei
išsiplėtęs į šalis, tarytum koks bokštas miške, lyg jie būtų norėję
turėti vietą, iš kurios galėtų matyti, o patys likti nematomi. Ha­
rio žvilgsnis užkliuvo už prieš jį ant stalo gulinčio dokumentų
aplanko. Ir už vardo, ranka parašyto ant viršelio. Jis atvertė ap­
lanką ir paskaitinėjo pirmą puslapį. Tada pakėlė akis ir nužvel­
gė tokius pačius aplankus lentynose. Nuėjo iki laiptinės.
- Smitai!
- Taip?
- Užlipk į viršų!
Kai po trisdešimties sekundžių psichologas peržengė
slenkstį, nepasuko tiesiai prie stalo, kur Haris vartė aplanką,
bet liko stovėti prie durų ir sutrikęs dairėsi.
- Ar atrodo tau pažįstami? - paklausė Haris.
- Taip. - Smitas nuėjo prie knygų lentynos ir pasiėmė
vieną aplanką. - Jie mano. Tai mano pacientų ligos istorijos.
Tos, kurias pavogė.
- Kiek suprantu, šitą irgi, - tarė Haris ir kilstelėjo aplanką
taip, kad Halsteinas perskaitytų, kas parašyta pirmame puslapy.
- Aleksandras Drejeris. Tai mano raštas.
- Visi čia vartojami terminai man nesuvokiami, bet su­
prantu tiek, kad Drejeriui labai rūpėjo „Dark Side of the
Moon“. Ir moterys. Ir kraujas. Tu rašai, kad jam gali išsivys­
tyti vampyrizmas ir pasižymi, kad jei taip tęsis toliau, gali
būti, kad sulaužysi priesaiką saugoti konfidencialius duome­
nis apie ligonį ir išreikši savo susirūpinimą policijai.
465
 - Kaip jau sakiau, Drejeris nustojo pas mane lankytis.
Haris išgirdo, kaip kažkas skubiai atidaro duris, žvilgte­
lėjo pro langą ir spėjo pamatyti, kaip pareigūnas persisveria
per terasos tvorelę ir išsivemia ant sniego.
- Kur jis ieškojo saugiklių skydelio?
- Rūsy, - atsakė Smitas.
- Palauk čia, - tarė Haris.
Jis nulipo žemyn. Koridoriuje degė šviesa, rūsio durys
buvo praviros. Haris pasilenkė ir ėmė lipti žemyn siaurais
tamsiais laiptais. Užsigavo kaktą, pajuto, kaip kažkas per-
drėskia odą. Vamzdžio mova. Nulipęs žemyn pamatė uždegtą
lemputę ir šalia sandėliuko stovintį rankas nusvarinusį ir vi­
dun spoksantį Džimį.
*Haris priėjo prie lensmano. Viduje tvyrantis šaltis pri­
slopino kvapus, visgi atrodė, kad lavonas jau pradėjęs gesti.
Apačioje laikėsi drėgmė, ir nors buvo šalta, čia temperatūra
niekada nenukris žemiau nulio - tiek, kiek žemės paviršiuje.
Prisiartinęs Haris suvokė, kad tai, ką vos įžengęs palaikė bul­
vių ir žiurkių tvaiku, visgi buvo lavono smarvė.
- Džimi, - tyliai prabilo jis, o lensmanas krūptelėjo ir
atsisuko.
Jo akys buvo išsprogusios, ant kaktos raudonavo rėžis,
akimirką Haris įsitempė, tada susivokė, jog rėžis liko po
stuktelėjimo į vamzdžio movą laiptinėje.
Lensmanas pasitraukė į šoną, ir Haris pažiūrėjo, kas san­
dėliuke. Ten stovėjo narvas. Trys metrai iš dviejų. Ant geleži­
nių grotų kabėjo atrakinta spyna. Turbūt tokiuose narvuose
uždarydavo gyvulius. Šiuo metu jame neuždarytas niekas.
Nes tai, kas kitados buvo tuščiame kiaute, iškeliavo. Ir šis
kūnas bedvasis. Haris suprato, kodėl jaunas pareigūnas taip
smarkiai sureagavo.
Nors prasidėjęs trūnijimas rodė, kad moteris mirusi se­
niai, pelės ir žiurkės jos kūno neapgraužė. Ji kabėjo pakarta;

466
virvė buvo pririšta prie narvo viršaus ir apraizgyta jai apie
kaklą. O kadangi palaikai buvo gerai išsilaikę, Haris puikiai
matė, kas su ja išdarinėta. Naudotasi peiliu. Daugiausia pei­
liu. Haris matė tiek daug aukų, sužalotų įvairiausiais būdais.
Turbūt nuo to surambėji. Taip ir yra. Pripranti regėti netyči­
nius sužalojimus, smurtą riaušių metu, afekto būsenos ar per
kokius nors beprotiškus ritualus peiliu įvykdytas žmogžudys­
tes. Bet tokiai patirčiai pasiruošti neįmanoma. Kai gali maty­
ti, ko žalotojas siekė: suteikti aukai fizinį skausmą ir įvaryti
jai baimę, kad ji nežinotų, kas laukia toliau. Seksualinis žudi­
ko pasitenkinimas ir kūrybinės raiškos teikiami džiaugsmai.
Šokas, kuris ištinka radus sužalotąją, radėjus apėmęs bejėgiš­
kumas ir šleikštulys. Ar žudikas pasiekė tai, ko troško?
Hariui už nugaros stovintis lensmanas pradėjo žiaukčioti.
- Tik ne čia, - įspėjo Haris. - Eikit į lauką.
Jis išgirdo skubrius žingsnius sau už nugaros, tada pra­
vėrė narvo duris ir įėjo vidun. Kabanti mergina buvo liesa,
jos oda, nusėta rusvomis dėmelėmis, bolavo kaip sniegas lau­
ke. Ne kraujo dėmelėmis. Strazdanomis. Pilvo viršuje žiojėjo
juosva kulkos palikta skylė.
Haris sudvejojo: gal norėdama nutraukti kančias mergina
pasikorė pati. Žinoma, gali būti, kad mirė nuo šūvio į pilvą,
bet gal žudikas šovė nusivylęs, kad auka negyva ir daugiau
nebetinka, - juk vaikai irgi toliau niokoja sulaužytus žaislus.
Haris patraukė į šoną jai ant veido užkritusius plaukus.
Atsikratė bet kokių abejonių. Merginos veidas nežiaukčioti.
ko. Laimė. Kai netrukus vieną naktį moters vaiduoklis aplan­
kys jį, Hariui bus lengviau, jei veidas nieko nebylos.
- K-kas ji?
Haris atsisuko. Halsteinas Smitas vis dar buvo užsimaukš­
linęs kepurę su užrašu „St. Pauli“ iki pat ausų, tarsi šaltų, bet
Haris abejojo, ar psichologas tirta iš šalčio.
- Čia Marta Rud.

467
 36 skyrius
Sekmadienio vakaras

Haris sėdėjo, rankomis susiėmęs galvą, ir klausėsi iš viršaus

sklindančių balsų bei sunkių žingsnių. Ekspertai darbuojasi
svetainėje. Virtuvėje. Koridoriuje. Užtveria, pristato vėliavė­
lių, fotografuoja.
Tada prisivertė pakelti akis.
Haris įspėjo lensmaną, kad kol neatvyks nusikaltimo vie­
tos tyrėjai, negalima nupjauti Martą Rud laikančios virvės.
Žinoma, galima save patikinti, kad ji mirtinai nukraujavo
Valentino automobilio bagažinėje, juk ten telkšojo klanas
merginos kraujo. Bet tam prieštaravo narvo kairėje pusėje
patiestas čiužinys. Šis buvo juosvas, prisigėręs išskyrų, kurių
atsikrato žmogaus organizmas. O tiesiai virš čiužinio kabėjo
prie grotų pritvirtinti antrankiai.
Ant rūsio laiptų sudundėjo žingsniai, nuskambėjo gerai
pažįstamas balsas ir keiksmažodis. Tada pasirodė Bjornas
Holmas su kraujuojančia žaizda kaktoje. Jis atsistojo šalia
Hario, dirstelėjo narvo vidun, tada atsisuko į kolegą.
- Dabar suprantu, kodėl du policininkai turi vienodus
įbrėžimus ant kaktos. Matau, kad tau irgi kliuvo. Vis tiek nė
vienas nesugebėjote manęs įspėti, ar ne? - Jis greit nusisuko
ir riktelėjo laiptų pusėn: - Neatsitrenk į vamz...
- Au! - pasigirdo duslus balsas. - Tik pamanyk, žmonės
įrengia laiptus taip, kad reikėtų daužytis galvą į...
- Tu nenori į ją žiūrėti... - tyliai pasakė Haris.
- A?
- Aš irgi nenoriu, Bjornai. Prasėdėjau čia beveik valandą,
ir nė velnio nepalengvėjo.
- Tai kodėl čia sėdi?
Haris atsistojo.
- Ji taip ilgai buvo viena. Tad pamaniau...

468
 Haris išgirdo, kaip jam suvirpa balsas. Greitai nužings­
niavo prie laiptų ir linktelėjo nusikaltimo vietos tyrėjui, kuris
stovėjo ir trynėsi kaktą.
Lensmanas stypsojo koridoriuje, prie ausies prisispaudęs
telefoną.
- Kur Smitas? - pasidomėjo Haris.
Lensmanas parodė pirštu į viršų.
Įėjus Hariui, Halsteinas Smitas sėdėjo priešais kompiuterį
ir vartė aplanką, ant kurio buvo parašytas Aleksandro Dreje-
rio vardas.
Jis pakėlė akis. *
- Hari, ten apačioje pasidarbavo Aleksandras Drejeris.
- Vadinkim jį Valentinu. Tu įsitikinęs?
- Viskas aprašyta mano paties užrašuose. Visi pjūviai. Jis
man tai nupasakojo, dėstė, kaip įsivaizduoja, jog kankina ir
nužudo moteris. Jis apibūdino tai kaip planuojamą meno kū­
rinį.
- Ir vis tiek nepranešei apie tai policijai?
- Akivaizdu, kad apie tai svarsčiau, bet jei policijai pra­
neštume apie visus groteskiškus nusikaltimus, kuriuos paci­
entai įsivaizduoja, mums - taip pat ir policijai - niekam ne­
beliktų laiko, Hari. - Smitas užsidengė veidą rankomis. - Tik
pagalvok apie visus žmones, kurie būtų likę gyvi, jei tik aš...
- Nekaltink savęs, Halsteinai, neaišku, ar policija būtų
ėmusis veiksmų. Beje, ta aplinkybė, jog Lenis Helis pavogė
tavo užrašus, leidžia daryti prielaidą, kad jis skaitė juos ir
kopijavo Valentino fantazijas.
- Tai nėra neįmanoma. Jei tave domina mano nuomonė,
tai mažai tikėtina, bet įmanoma. - Smitas pasikasė galvą. - Bet
aš vis tiek nesuprantu, kaip Helis galėjo žinoti, kad pavogęs
mano užrašus ras žudikų, su kuriais galės bendradarbiauti.
- Tu daug plepi, žinai?
-Ką?

469
 - Pagalvok, Smitai. Galbūt kalbėdamas su Leniu Heliu
apie liguistą pavydą paminėjai kitus pacientus, fantazuojan­
čius apie žmogžudystes?
- Be jokios abejonės, apie tai užsiminiau, visada bandau
pacientams paaiškinti, kad ne jie vieni taip galvoja, pasako­
ju, siekdamas nuraminti ir pateikti tai kaip dažną dalyką... -
Smitas staiga nutilo ir griebėsi už burnos. - Vajetau, ar ma­
nai, kad aš pats... kad kaltas mano palaidas liežuvis?
Haris papurtė galvą:
- Halsteinai, mes atrandame šimtus būdų save apkaltinti.
Man dirbant tyrėju mažiausiai dvylika žmonių buvo nužudyti
dėl to, kad laiku nesučiupome serijinio žudiko.
- Tu teisus. - Smitas be garso nusijuokė. - Bet tai turėtų
sakyti psichologas, o ne policininkas.
- Grįžk namo pas šeimą, pasimėgauk sekmadienio pietu­
mis ir kuriam laikui viską pamiršk. Tuojau atvyks Tordas ir
patikrins kompiuterius, pažiūrėsim, ką čia rasim.
- OKt - Smitas atsistojo, nusiėmė vilnonę kepurę ir ištiesė
Hariui.
- Turėk, - pasiūlė Haris. - O jei kas nors paklaus, prisi­
mink, ko šiandien čionai atvažiavom, gerai?
- Žinoma, - atsakė Smitas ir vėl užsimaukšlino kepurę.
Hariui dingtelėjo, kad kepurė su užrašu „St. Pauli“ ir kau­
kole ir malonus psichologo veidas atrodo šiek tiek komiškai
ir nežada nieko gero.

- Be kratos orderio, Hari! - Gunaras Hagenas užriko taip

garsiai, kad Hariui prisiėjo nuo ausies atitraukti telefono apa­
ratą, o Tordas, sėdintis prie Helio kompiuterio, pakėlė gal­
vą. - Tu susiradai adresą ir įsiveržei be kratos orderio! Aš
tiesiai šviesiai sakiau tau „ne“!
470
 - Aš neįsiveržiaUy šefe. - Haris pro langą žvelgė į slėnį.
Pradėjo temti, žiebėsi šviesos. - Tai padarė lensmanas. Aš tik
paspaudžiau durų skambučio mygtuką.
- Jau kalbėjau su lensmanu, jis man sakė supratęs, jog turi
kratos orderį.
- Aš pasakiau, kad turiu tai, ko man reikia. Ir tai tiesa.
- O kas tai būtų?
- Halsteinas Smitas yra Lenio Helio psichologas. Jis turi
pilną teisę aplankyti savo pacientą, keliantį jam susirūpini­
mą. O atsižvelgdamas į išaiškėjusius Helio ryšius su dviem
nužudytomis moterimis Smitas manė, kad pagrindo susirū­
pinti esama. Jis paprašė manęs, buvusio policijos pareigūno,
vykti kartu, jei kartais Lenis Helis imtų smurtauti.
- Ir Smitas tai patvirtintų?
- Žinoma, šefe. Į psichologo ir paciento santykius žiūri­
me rimtai.
Haris išgirdo, kad Gunarui Hagenui pavyko nusijuokti ir
kartu išlieti savo įniršį.
- Tu apgavai policijos skyriaus viršininką, Hari. Ir žinai,
kad teismas gali anuliuoti rastus įrodymus. Jei tik jie sužino­
tų...
- Užsičiaupk ir nebezirzk, Gunarai.
Stojo tyla.
- Ką pasakei?
- Paprašiau užsičiaupti, - atsakė Haris. - Visų pirma, nėra
ko sužinoti. Į namą mes patekome teisėtai. Visų antra, nebus
jokio teismo. Visi negyvi, Gunarai. Šiandien tiesiog sužino­
jome, kas ištiko Martą Rud. Ir tai, kad Valentinas Jertsenas
turėjo bendrininką. Manau, kad tai nepakenks nei Belmanui,
nei tau.
- Man nerūpi, ar...
- Taip, tau rūpi, ir štai ką turėtum pasakyti per būsimą
policijos viršininko spaudos konferenciją. „Policijos atkak­
lumas ir nesiliaujančios Martos Rud paieškos pagaliau davė
471
vaisių. Ir mes manome, kad, velniai griebtų, Martos šeima ir
visa suknista Norvegija to nusipelnė.“ Ar užsirašei? Šefe, Le-
nis Helis nepakenks policijos viršininko sėkmei ir nepaveiks
Valentino bylos. Nusišypsojo dar didesnė sėkmė. Tad atsipa­
laiduok ir sukirsk jautienos kepsnį. - Haris įsidėjo telefoną į
kelnių kišenę. Ranka-persibraukė veidą. - Kas gero, Tordai?
Informacinių technologijų specialistas pakėlė akis.
- Jie rašė vienas kitam elektroninius laiškus. Tavo spė­
jimas pasitvirtino. Susisiekęs su Aleksandru Drejeriu, Lenis
Helis paaiškina pavogęs Smito pacientų archyvą ir jame ra­
dęs Drejerio elektroninio pašto adresą. Tada Helis eina iškart
prie reikalo ir pasiūlo bendradarbiauti.
- Ar jis vartoja žodį „žmogžudystė“?
- Taip.
- Gerai. Tęsk.
- Po poros dienų Drejeris, tiksliau, Valentinas atsako. Jis
rašo, kad pirmiausia turi patikrinti, ar archyvas tikrai pa­
vogtas, įsitikinti, kad jį kalbina ne policija, siekianti įvilioti
į spąstus. Taip pat prisipažįsta, kad yra atviras pasiūlymams.
Haris pažvelgė Tordui per petį. Ekrane pamatęs žodžius,
krūptelėjo.
„Mielas drauge, esu atviras viliojantiems pasiūlymams.“
Tordas suko kompiuterio pelės ratuką.
- Lenis Helis rašo, kad jie bendraus tik elektroniniais laiš­
kais ir kad Valentinas jokiu būdu nebandytų išsiaiškinti jo
tapatybės. Helis paprašo Valentiną išrinkti vietą, kurioje jis
perduotų Valentinui raktus nuo moterų butų, jei reikės - ir
papildomus nurodymus, bet jie niekada nesusitiks. Valentinas
atsako, kad tiks turkiškos pirties „Cagaloglu hamam“ rūbinė...
- Turkiška pirtis.
- Likus keturioms dienoms iki Elyzės Hermansen mirties
Helis rašo, kad raktas nuo jos buto ir papildomi nurodymai
guli rūbinės spintelėje, ant kurios yra mėlynų dažų dėmė. O
spynos kodas yra 0999.
472
 - Mhm. Helis valdė Valentiną ne bet kaip, o nuotoliniu
būdu. Kas parašyta toliau?
- Tas pats kartojasi laiškuose dėl Ewos Dolmen ir Pe­
nelopės Raš. Bet nėra nurodymo nužudyti Martą Rud. Kaip
tik atvirkščiai. Pažiūrėkime... Štai. Praėjus vienai dienai po
Martos Rud dingimo Helis rašo: „Aleksandrai, žinau, kad tu
pagrobei merginą iš Hario Hūlės lankomo restorano. Mūsų
plane to nėra. Įtariu, kad ji vis dar pas tave. Aleksandrai,
mergina atves pas tave policiją. Turime veikti greitai. Atiduok
man merginą, o aš pasirūpinsiu, kad ji dingtų. Važiuok pagal
žemėlapio koordinates 60.148083, 10.777245, tai nuošalus
kelias, naktį ten mažai eismo. Atvyk pirmą valandą nakties,
sustok prie ženklo „Hadelandas 1 km“. Miške dešinėje pusėje
paeik lygiai šimtą metrų dešinėn, paguldyk ją prie aukšto ap­
degusio medžio ir pasišalink.“
Haris pažvelgė į ekraną ir savo telefone įjungęs programą
„Google Maps“ pateikė žemėlapio koordinates.
- Ta vieta yra už kelių kilometrų nuo čia. Dar kas nors?
- Ne, tai paskutinis laiškas.
-O?
- Bent jau šiame kompiuteryje nieko daugiau nerandu,
gal jie kalbėjosi telefonu?
- Mhm. Jei ką nors rasi, pranešk.
- Will do:
Haris nulipo laiptais į pirmą aukštą.
Bjornas Holmas stovėjo koridoriuje ir kalbėjosi su ben­
dradarbiu iš Kriminalinių ekspertizių tarnybos.
- Dar viena detalė, - tarė Haris. - Nuo to vamzdžio pa­
imk DNR mėginius.
-A?
- Visi, lipantys tais laiptais pirmą kartą, prasimuša galvą.
Ten lieka odos ir kraujo. Tikrų tikriausia svečių knyga.*

* Gerai. (Angį.)
473
 - Gerai.
Haris nuėjo prie durų. Sustojo ir atsisuko.
- Beje, sveikinu. Vakar Hagenas man pasakė.
Bjornas žvelgė į jį nesuprasdamas. Haris prieš save pa­
vaizdavo atsikišusį pilvą.
- A, tai. - Bjornas Holmas nusišypsojo. - Ačiū.
Haris išėjo į lauką ir įkvėpė, jį apgaubė tamsa ir sukaus­
tė žiemiškas šaltukas. Tarsi vyktų apsivalymas. Pasuko prie
juodos eglių sienos. Jiems buvo skirti du sniego motociklai,
kuriais tyrėjai buvo be paliovos vežiojami iki išvažiuojamos
kelio dalies. Haris tikėjosi, kad nuvežtas iki ten susistabdys
kokį nors automobilį. Bet šiuo metu aplink nesimatė nė gyvos
dvasios. Haris susirado sukietėjusias sniego motociklų vėžes,
įsitikino, kad neįklimps, ir ėmė žingsniuoti. Kai už nugaros
likusį namą prarijo tamsa, pasigirdęs garsas privertė Harį
staiga sustoti. Jis įsiklausė.
Bažnyčios varpai. Tokiu metu?
Haris nenutuokė, ar varpai kviečia paminėti mirusįjį, ar
džiūgauti dėl gimusiojo, jis tiesiog krūptelėjo. Tą pačią aki­
mirką tirštoje tamsoje priešaky kažką pastebėjo. Porą geltonų
blizgančių judančių akių. Gyvūno akys. Hienos akys. Artė­
jantis burzgimas.
Haris prisidengė akis rankomis, bet jį vis tiek apakino
priekiniai sniego motociklo žibintai.
- Kur nuvežti? - pasigirdo balsas iš už žibintų.
Haris išsitraukė telefoną, aktyvavo ekraną ir padavė snie­
go motociklo vairuotojui.
- Čia.

60.148083, 10.777245
Abipus valstybinio kelio stūksojo miškas. Automobilių
nesimatė. Išryškėjo mėlynas ženklas.
474
 Lygiai už šimto metrų nuo ženklo Haris išvydo medį.
Tada nuklampojo iki apdegusio suskilusio kamieno, prie
kurio pusnys nebuvo tokios gilios kaip aplinkui. Pritūpė ir
įsižiūrėjo į motociklo žibintų apšviestą įbrėžimą ant žievės.
Čia būta virvės. O gal grandinės. Tai reiškia, kad tuo metu
Marta Rud buvo gyva.
- Jie buvo čia, - tarė jis ir apsidairė. - Valentinas ir Lenis,
jie abu lankėsi šioje vietoje. Ar gali būti, kad jie susitiko?
Medžiai nebyliai spoksojo į jį, tarsi verčiami pasisakyti
liudytojai.
Haris nuėjo atgal prie sniego motociklo ir atsisėdo vieti­
niam policininkui už nugaros.
- Atvežkit čia tyrėjų grupę, tegu surenka likusius įrody­
mus.
Pareigūnas pasisuko į jį.
- Kur vyksite jūs?
- Į miestą, pranešti liūdnų naujienų.
- Ar žinote, kad Martos Rud artimiesiems jau pranešta.
- Mhm. Bet dar nepranešta artimiesiems iš „Schroder“.
Miško gilumoje pavėluotai pasigirdo įspėjantis paukščio
klyksmas.

37 skyrius
Trečiadienio popietė

Kad geriau matytų priešais jo rašomąjį stalą susėdusius vai­

kinus, Haris patraukė pusmetrines egzaminų užduočių šūsnis
į šoną.
- Taip, aš perskaičiau, kaip išaiškinote Pentagramos
bylą, - tarė jis. - Be abejo, jus reikia pagirti, kad laisvalaikiu

475
imatės spręsti užduotis, kurias parengiau paskutinio kurso
studentams.
- Bet? - paklausė Olegas.
- Jokių „bet“.
- Taip, nes mūsų atsakymai geresni, ar ne? - Jėzus sunėrė
rankas už galvos.
- Ne, - atsakė Haris.
- Ne? Kieno gi darbas buvo geriausias?
- Jei gerai pamenu, Anos Grimset grupės.
- Ką? - nustebo Olegas. - Jie net neįvardijo pagrindinio
įtariamojo!
- Taip, jie nutarė, kad pagrindinio įtariamojo nėra. Re­
miantis pateikta informacija, tai buvo objektyvi išvada. Jūs
teisingai bedėte pirštu į vieną asmenį, bet tik todėl, kad ne­
ištverėte ir paguglinote, kas prieš dvylika metų įvykdė nu­
sikaltimą. Šitaip prisirišote prie galutinio atsakymo ir prieš
teisingai atsakydami padarėte daugybę klaidingų išvadų.
- Tai tu parengei užduotį, į kurią nėra atsakymo? - pa­
klausė Olegas.
- Remiantis turima informacija, atsakyti neįmanoma, -
pripažino Haris. - Jei nutarsite tapti tyrėjais, toks darbas bus
jūsų kasdienė duona.
- Tai ką tokiu atveju daryti?
- Ieškoti naujos informacijos, - tarė Haris. - Arba kitaip
sujungti jau žinomus duomenis. Kartais atsakymas glūdi jau
surinktoje medžiagoje.
- O kaip dėl Vampyristo bylos? - paklausė Jėzus.
- Šiek tiek naujos informacijos derinome su jau turima.
- Ar matei, kas šiandien parašyta VG? - paklausė Ole­
gas. - Kad Lenis Helis nurodinėjo Valentinui Jertsenui, kaip
nužudyti moteris, kurių pavyduliavo. Visai kaip dramoje Ote­
las.
- Mhm. Rodos, sakei, kad Otele žudyti skatino visų pirma
ambicijos, o ne pavydas.
476
 - Taigi, Otelo sindromas. Beje, straipsnį parašė ne Mona
Do. Keista, seniai bemačiau kokį nors jos straipsnį.
- Kas ta Mona Do? - paklausė Jėzus.
- Vienintelė nusikaltimų skilties žurnalistė, sugebanti ap­
žvelgti, - atsakė Olegas. - Keistoka mergina iš šiaurės. Ji treni­
ruojasi naktimis ir naudoja „Old Špice“. Nagi, Hari, pasakok!
Haris žvelgė į porą jaudulio kupinų veidų. Bandė prisi­
minti, ar mokydamasis Policijos mokykloje irgi taip domėjosi
studijomis. Vargiai. Jį kankindavo pagirios, jis tik ir laukda­
vo, kada vėl apgirs. Šiuodu geresni. Jis kostelėjo:
- Puiku. Turėkite galvoje, kad tai yra paskaita, ir jūs, kaip
Policijos mokyklos studentai, privalote laikyti šią informaci­
ją paslaptyje.
Vaikinai linktelėjo ir pasilenkė į priekį.
Haris atsilošė. Pajuto, kad nori rūkyti, žinojo, kaip gera
bus lauke ant laiptų sutraukti cigaretę.
- Mes patikrinome Helio kompiuterį, viską radome ten, -
dėstė jis. - Suplanuotus ateities įvykius, elektroninį kalen­
dorių, informaciją apie aukas, apie Valentiną Jertseną, arba
Aleksandrą Drejerį, apie Halsteiną Smitą, apie mane...
- Apie jus? - paklausė Jėzus.
- Leisk jam pasakoti, - sulaikė Olegas.
- Helis rašėsi instrukcijas, kaip pagaminti tų moterų
namų raktų atspaudus. Jis sužinojo, kad susitikusios su vyru­
kais, su kuriais susipažino per tinderį, aštuonios iš dešimties
moterų, eidamos į tualetą, palieka rankinę prie staliuko ir
kad dauguma laiko raktus mažoje vidinėje kišenėlėje su už­
trauktuku. Kad maždaug per penkiolika sekundžių įmanoma
vaške iš abiejų pusių įspausti tris raktus, o dar greičiau - juos
nufotografuoti, nors ne pagal visų raktų nuotraukas pavyks
padaryti tikslią 3D laikmeną, o tai juk būtina, norint pada­
ryti kopiją.
- Ar tai reiškia, kad jau per pirmą pasimatymą Lenis ži­
nodavo, jog jį apniks pavydas? - paklausė Jėzus.
477
 - Gal tam tikrais atvejais, - atsakė Haris. - Jis parašė tik
tiek, kad jeigu viskas taip paprasta, nėra jokios priežasties
nepasirūpinti priėjimu prie jų gyvenamųjų būstų.
- Creepy*, - sušnabždėjo Jėzus.
- Kodėl jis išsirinko Valentiną? Ir kaip jį surado? - pa­
klausė Olegas.
- Viską, ko jam reikėjo, Helis rado pacientų ligos istori­
jose, kurias pavogė iš Smito. Ten buvo parašyta, kad Alek­
sandras Drejeris yra asmuo, puoselėjantis tokias detalias
vampyriškas fantazijas apie žudymą, kad Smitas ketino per
prievartą paguldyti jį į ligoninę. Kilusiai minčiai prieštaravo
aplinkybė, kad Drejeris puikiai tvardėsi ir gyveno įprastą gy­
venimą. Numanau, kad būtent dėl šios kombinacijos - noro
žudyti ir susitvardymo - jis tapo nepriekaištingu Helio iš­
rinktuoju.
- O ką Helis pasiūlė Valentinui Jertsenui? - paklausė Jė­
zus. - Pinigų?
- Kraujo, - atsakė Haris. - Šilto jaunų su Aleksandru
Drejeriu nesusijusių moterų kraujo.
- Žmogžudystes, kurioms nėra akivaizdaus motyvo, o žu­
dikas nėra anksčiau bendravęs su aukomis, sunkiausia išaiš­
kinti, - tarė Olegas, ir Jėzus pritariamai linktelėjo, o Haris
prisiminė, kad tai citata iš vienos jo paskaitos.
- Mhm. Valentinui buvo svarbiausia, kad byloje nebūtų
minimas Aleksandro Drejerio vardas. Ši nauja tapatybė ir
naujas veidas suteikė jam galimybę pasirodyti tarp žmonių
ir nebūti sučiuptam. Tai, ar bus atskleista, jog žmogžudystes
vykdo Valentinas Jertsenas, jam rūpėjo mažiausiai. Galiau­
siai jis nebepajėgė atsispirti ir paliko mums ženklų, kad žu­
dikas jis.
- Mums? - pasitikslino Olegas. - Ar tau?
Haris patraukė pečiais.

* Baugu. (Angį.)
478
 - Tai vis tiek nepadėjo mums rasti visus tuos metus ieš-
koto nusikaltėlio. Jis galėjo ir toliau netrukdomas veikti ir
žudyti, vadovaujamas Helio. Ir savo veiklą vykdė saugioje
aplinkoje, mat naudodamasis Helio raktų kopijomis Valenti­
nas patekdavo į aukų namus.
- Ideali simbiozė, - apibūdino Olegas.
- Tarsi hiena ir grifas, - sušnabždėjo Jėzus. - Grifas rodo
hienai kelią, sklęsdamas virš sužeisto gyvūno, o hiena jį pri­
baigia. Abu pasisotina.
- Taigi, Valentinas nužudo Elyzę Hermansen, Ewą Dol­
men ir Penelopę Raš, - tarė Olegas. - O kaip dėl Martos Rud?
Ar Lenis Helis ją pažinojo?
- Ne, tai Valentino darbas. Ir tai buvo padaryta, keršijant
man. Laikraštyje jis perskaitė, kad pavadinau jį vargšu iškry­
pėliu, todėl nužudė man artimą žmogų.
- Vien dėl to, kad pavadinote jį iškrypėliu? - Jėzus su­
raukė nosį.
- Narcizams patinka patikti, - tarė Haris. - Arba būti ne­
kenčiamiems. Kitus kamuojanti baimė pakylėja jų savivertę.
Kai jų nepastebi arba nuvertina, jie suirzta.
- Tas pats nutiko ir tada, kai Smitas suerzino Valentiną
per radijo laidą, - įsiterpė Olegas. - Valentinas įniršo ir at­
važiavo į sodybą jo nudėti. Ar manai, kad Valentiną kamavo
psichozė? Turiu galvoje, kad jis taip ilgai sugebėjo tvardytis
ir pirmosios žmogžudystės buvo šaltakraujiškai suplanuotos.
O Smito ir Martos Rud užpuolimai - spontaniškos reakcijos.
- Gali būti, - sutiko Haris. - O gal jis tiesiog ėmė labiau
pasitikėti savimi, tai juk būdinga serijiniams žudikams, sėk­
mingai {vykdžiusiems pirmąsias žmogžudystes; tada jie įtiki,
kad jūra iki kelių.
- Bet kodėl Lenis Helis nusižudė? - pasiteiravo Jėzus.
- Na, - paragino Haris. - Kokie pasiūlymai?
- Argi tai ne akivaizdu? - paklausė Olegas. - Lenis pla­
navo jį nuvylusių ir to užsitarnavusių moterų žmogžudystes,
479
bet dabar susitepė rankas ir Martos Rud bei Mehmeto Kala-
ko krauju. Dviejų nekaltų žmonių, neturinčių su tuo nieko
bendro. Nubudo sąžinė. Jis nebegalėjo susitaikyti su tuo, ką
padarė.
- Nea, - pareiškė Jėzus. - Nuo pat pradžių Lenis planavo
galiausiai atimti sau gyvybę. Jis ketino nužudyti tas tris mo­
teris: Elyzę, Ewą ir Penelopę.
- Kažin, - suabejojo Haris. - Savo užrašuose Helis turėjo
daugiau moterų vardų ir daugiau raktų kopijų.
- OKt o kas, jei jis nenusižudė? - nenurimo Olegas. - O
kas, jei jį nužudė Valentinas? Gal jie susiginčijo dėl Mehmeto
ir Martos nužudymo? Lenis manė, kad tie žmonės yra nekal­
tos aukos. Gal Lenis panoro prisipažinti policijai, o Valenti-
naą apie tai sužinojo?
- O gal Lenis Valentinui tiesiog nusibodo? - pasiūlė Jė­
zus. Būna ir taip, kad hienos suryja ir per daug prisiartinu­
sius grifus.
- Ant pistoleto radome tik Lenio Helio pirštų atspaudų, -
tarė Haris. - Žinoma, gal Valentinas nužudė Lenį ir pamėgino
inscenizuoti savižudybę. Bet kam jam terliotis? Jei Valentinas
būtų buvęs teisiamas už kitas jo įvykdytas žmogžudystes, jis
būtų sėdęs iki gyvos galvos. Ir jeigu jam būtų rūpėję paslėpti
įrodymus, rūsy jis nebūtų palikęs Martos Rud lavono, o tre­
čiame aukšte - kompiuterio ir dokumentų, įrodančių, kad jis
ir Helis bendradarbiavo.
- OK, - pasakė Jėzus. - Aš pritariu pirmam Olego siūly­
mui. Lenis Helis suvokė, ko pridarė, ir nusprendė, kad nebe­
gali su savimi gyventi.
- Niekada nereikia nuvertinti pirmiausia kilusios min­
ties, - priminė Haris. - Paprastai ji būna paremta didesniu
kiekiu informacijos, nei mes suvokiame. O tai, kas paprasta,
dažnai būna teisinga.
- Bet vieno dalyko aš nesuprantu, - neatlyžo Olegas. -
Aišku, Lenis nenorėjo, kad jį matytų kartu su Valentinu. Bet
4 8 0
kam tie sudėtingi perdavimai? Kodėl jie nesusitiko kurio
nors namuose?
Haris papurtė galvą:
- Leniui buvo svarbu nuslėpti nuo Valentino savo tapa­
tybę, mat rizika, kad Valentiną sulaikys policija, buvo gana
didelė.
Jėzus linktelėjo:
- Jis baiminosi, kad Valentinas, siekdamas sušvelnintos
bausmės, įduos jį policijai.
- O Valentinas tikrai nenorėjo atskleisti Leniui savo gy­
venamosios vietos, - pridūrė Haris. - Priežastis, kodėl Va­
lentinas sugebėjo taip ilgai slapstytis, yra ta, kad jis atsargiai
elgėsi.
- Taigi, byla išaiškinta, nėra jokių spragų, - įvertino Ole­
gas. - Helis nusižudė, o Valentinas pagrobė Martą Rud. Bet ar
turite įrodymų, kad Martą Rud tikrai nužudė jis?
- Tokios nuomonės laikomasi Smurtinių nusikaltimų
skyriuje, - atsakė Haris.
- O kodėl?
- Nes restorane „Schroder“ rasta Valentino DNR, o jo au­
tomobilio bagažinėje - Martos kraujo, aptikta ir kulka, per-
vėrusi jai pilvą. Ji buvo įsmigusi į mūrinę sieną Helio rūsyje,
ir kampas, kuriuo taikytasi į kūną, rodo, kad tai buvo pada­
ryta prieš ją pakariant. Kulka iššauta iš to paties revolverio
„Ruger Redhawk“, kurį Valentinas atsinešė, ketindamas nu­
šauti Smitą.
- Bet tu su tuo nesutinki, - tarė Olegas.
Haris pakėlė vieną antakį:
- Ne?
- Tavo pasakymas „tokios nuomonės laikomasi Smurti­
nių nusikaltimų skyriuje“ reiškia, kad tu manai kitaip.
- Mhm.
- Tai ką tu manai? - mygo Olegas.
Haris ranka persibraukė veidą.
4 8 1
 - Ne taip ir svarbu, kas paleido į ją malonės šūvį. Nes šiuo
atveju šūvis tikrai buvo malonės. Tarsi pasigailėjimas. Ant
čiužinio radome daug DNR. Kraujyje, prakaite, spermoje,
vėmaluose. Kai kur buvo rasta jos DNR, Valentino Jertseno
DNR nerasta, o Lenio Helio - begalė.
- Vargeli, - pratarė Jėzus. - Ar sakai, kad Helis ją prie­
vartavo?
- Žinoma, jų galėjo būti ir daugiau.
- Kitų, be Valentino ir Helio?
- Į rūsį vedančiuose laiptuose yra atsikišęs vamzdis. Jei
nežinai, kad jis ten, neįmanoma į jį nesusitrenkti. Paprašiau
Bjorno Holmo, Kriminalinių ekspertizių tarnybos eksperto,
atsiųsti man visų ant vamzdžio rastų DNR sąrašą. Seni pėdsa­
kai sunyksta, visgi jis rado septynis skirtingus profilius. Kaip
visada, ištyrėme visų nusikaltimo vietoje dirbusių žmonių
DNR. Radome šiuos atitikmenis: lensmano ir vietinio pa­
reigūno, Bjorno, Smito ir mano, dar vieno nusikaltimo vietų
tyrėjo, kurio nesuspėjome įspėti. Bet pagal septintą profilį
tapatybės nustatyti nepavyko.
- Vadinasi, ten lankėsi ne vien tik Valentinas Jertsenas ir
Lenis Helis?
- Ne. Mes žinome tik tiek, kad tas vyras nesusijęs su Le-
niu Heliu giminystės ryšiais.
- Gal kas nors užsuko darbo reikalais? - pasiūlė Olegas. -
Elektrikas, santechnikas ar dar kas nors.
- Taip, žinoma, - sutiko Haris.
Žvilgtelėjo į atverstą Dagbladet su Beįmano nuotrauka
ir interviu apie tai, kad netrukus šis užimsiąs teisingumo
ministro pareigas. Jis perskaitė paryškintą tekstą. „Aš labai
džiaugiuosi, kad dėl policijos atkaklumo ir nesiliaujančių
paieškų mes radome Martą Rud. To nusipelnė ir artimieji, ir
policija. Dėl šios priežasties man lengviau palikti policijos
viršininko postą.“
- Vyručiai, man reikia eiti.
4 8 2
 Visi trys kartu išėjo iš Policijos mokyklos, ir, prieš jiems
išsiskiriant prie „Chateau Neuf“ pastato*, Haris priminė
kvietimą.
- Halsteinas pristatė savo daktaro disertaciją apie vampy-
ristus, gynimas - penktadienį. Mes pakviesti.
- Kas yra gynimas?
- Salėje vykstantis egzaminas žodžiu, į kurį prisigrūda
giminaičių ir draugų, - atsakė Jėzus. - Apsikvailinti nepata­
riama.
- Mes su mama eisime, - tarė Haris. - Bet nežinau, ar tu
norėsi ir turėsi laiko. Beje, Stole bus vienas iš komisijos narių.
- Oho! - nustebo Olegas. - Tikiuosi, kad renginys vyksta
ne anksti ryte. Penktadienį einu pas gydytoją į Ulevolio ligo­
ninę.
Haris suraukė kaktą.
- O ko?
- Stefensas tiesiog norėjo padaryti kraujo tyrimą. Jis
sako, kad tyrinėja retą kraujo ligą, kuri vadinasi sisteminė
mastocitozė, ir jei mama sirgo šia liga, jos kraujas normali­
zavosi savaime.
- Mastocitozė?
- Ją sukelia geno c-KIT mutacija, kuri nėra paveldima. Bet
Stefensas tikisi, kad genas, kuris gali panaikinti ligą, paveldi­
mas. Todėl jis nori ištirti mano kraują ir palyginti su mamos.
- Mhm, vadinasi, tavo mama kalbėjo apie šį genetinį ryšį.
- Stefensas sako vis dar manąs, jog tai buvo paprasčiau­
sias apsinuodijimas, o šie tyrimai prilygsta šūviams į tamsą.
Bet tokie būna ir didieji atradimai. Šūviai į tamsą.
- Jis gali būti ir teisus. Gynimas vyks antrą valandą. Pas­
kui bus vaišės, galėsite pasimėgauti, o aš atsisakysiu.
- Tai ir gerai, - nusišypsojo Olegas ir atsisuko į Jėzų. -
Matai, jam nepatinka žmonės.

* Norvegijos studentų sąjungos centro būstinė.

483
 - Man patinka žmonės, - paprieštaravo Haris. - Man tie­
siog nepatinka būti su jais. Ypač tada, kai jų būna daug vie­
noje vietoje. - Jis vėl dirstelėjo į laikrodį. - Nagi.

- Atleiskite, kad vėluoju, skaičiau privačią paskaitą, -

tarė Haris ir užėjo už baro.
Eisteinui energingai dedant du ką tik pripiltus puslitrius
ant baro, nutiško putos, ir jis sudejavo:
- Hari, mums reikia daugiau žmonių.
Haris prisimerkęs nužvelgė susirinkusiuosius.
- Manau, kad jau ir dabar jų per daug.
- Turiu galvoje - šitoje pusėje, gudruoli.
- Kas dar per gudruolis? Ar pažįsti ką nors, kas nusimano
apie gerą muziką?
- Trešku.
- Tokį, kuris nebūtų autistas.
- Ne. - Eisteinas pripylė dar vieną puslitrinį bokalą ir
parodė Hariui, kad priimtų užmokestį.
- OKy pagalvosime. Ar buvo užėjęs Halsteinas? - Haris
mostelėjo į kepurę su užrašu „St. Pauli“, uždėtą ant puslitri-
nio bokalo šalia „Galatasaray“ vimpelo.
- Taip, padėkojo, kad paskolinai. Jis atsivedė kažkokių
žurnalistų iš užsienio ir parodė jiems, kur viskas prasidėjo.
Poryt jis kažką darys su daktaro darbu.
- Apsigins jį. - Haris grąžino kreditinę kortelę klientui
ir padėkojo.
- Taip. Beje, prie jų priėjo kažkoks vyrukas, ir Smitas pri­
statė jį kaip kolegą iš Smurtinių nusikaltimų skyriaus.
- O? - nustebo Haris ir iš tipelio su hipsteriška barzda,
vilkinčio marškinėlius su užrašu „Cage the Elephant“ vėl pri­
ėmė užmokestį. - Kaip jis atrodė?
484
 - Dantys, - atsakė Eisteinas ir bakstelėjo į parudavusius
savuosius.
- Gal Trulsas Berntsenas?
- Nežinau, kuo jis vardu, bet kelis kartus esu jį čia matęs.
Jis visada sėdi toje nišoje. Visada ateina vienas.
- Tikrai Trulsas Berntsenas.
- Aplink jį sukiojasi poniutės.
- Tikrai ne Trulsas Berntsenas.
- Ir namo vis tiek visada eina vienas. Bauginantis tipas, vaje.
- Nes neparsiveda poniučių?
- Ar galima pasitikėti tokiu, kuris sako „ne“ besisiūlan­
čiai putytei?
Hipsteriška Barzda pakėlė vieną antakį. Haris gūžtelėjo
pečiais, pastatė prieš jį puslitrinį bokalą, nuėjo prie veidrodi­
nės lentynos, užsidėjo kepurę su užrašu „St. Pauli“. Jau ketino
vėl nusisukti, bet sustingo. Liko stypsoti ir spoksojo į save
veidrodyje, į kaukolės ženklą sau ant kaktos.
- Hari?
- Mhm.
- Ar gali kiek padėti? Du mochito kokteiliai su „Sprite Light“.
Haris lėtai linktelėjo. Tada staigiu judesiu nusiėmė kepu­
rę, apėjo barą ir nužirgliojo prie durų.
- Hari!
- Paskambink Treskui!

- Klausau?
- Atsiprašau, kad skambinu taip vėlai. Maniau, jau bus po
darbo valandų.
- Taip, jau po darbo valandų, bet taip jau būna, kai dirbi
tokioje vietoje. Teismo medicinos tarnyboje amžinai trūksta
darbuotojų. Juk skambini vidiniu policijos telefonu.
4 8 5
 - Taip, čia Haris Hūlė, inspektorius iš...
- Girdžiu, kad čia tu, Hari. Čia Paula. Ir tu joks inspektorius.
- O, čia tu. Na, sėdžiu prie Vampyristo bylos, dėl to ir
skambinu. Tiesiog noriu, kad patikrintum tuos atitikmenis,
kuriuos gavai ištyrusi ant vamzdžio rastas medžiagas.
- Na, jas tyriau ne ~aš, bet palauk, tuojau pažiūrėsiu. Ne­
žinau, su kokiais vardais siejami DNR profiliai, išskyrus Va­
lentino Jertseno; kitų žinau tik numerius.
- Viskas gerai, sėdžiu ir laikau vardų ir numerių sąrašus
iš visų nusikaltimo vietų. Pirmyn.
Paulai pasakius DNR profilio numerį, Haris išbraukdavo
jį atitinkančio asmens vardą. Lensmanas, lensmano padėjė­
jas, Hūlė, Smitas, Holmas ir dar vienas Kriminalinių eksper­
tizių, tarnybos specialistas. Ir galiausiai septintas numeris.
- Šiam vis dar nerandate atitikmens? - paklausė Haris.
- Ne.
- O kaip visame Helio name? Ar radote DNR, kuri atitik­
tų Valentino profilį?
- Tuojau... Atrodo, kad ne.
- Nei ant čiužinio, nei ant lavono, nieko, siejančio...
- Nope/
- OKt Paula. Ačiū.
- Beje, dėl sąsajų - ar sužinojai, kas nutiko su tuo plauku?
- Plauku?
- Taip, rudenį. Pareigūnas Vyleris atėjo pas mane su plau­
ku ir pasakė, kad tu nori kažką ištirti. Jis pamanė, kad suteik­
sime tyrimui pirmenybę, jei paminės tavo vardą.
- Ir suteikėte?
- Žinoma. Tu gi žinai, kad pas mus visos merginos šiek
tiek dėl tavęs svaigsta.
- Ar ne taip sakoma visiems gerokai senstelėjusiems vy­
rams?*

* Ne. (Angį.)
4 8 6
 Paula nusijuokė:
- Hari, taip jau nutinka, kai vedi. Tai savanoriška kastracija.
- Mhm. Radau tą plauką ant grindų Ulevolio ligoninėje,
kurioje gulėjo žmona. Tiesiog apniko paranojiškos mintys.
- Supratau. Nutariau, kad tai nesvarbu, kadangi Vyleris
liepė man tai užmiršti. Ar išsigandai, kad žmona turi meilužį?
- Iš esmės - ne, bet dabar, kai iškėlei tokią mintį, tikrai
išsigandau.
- Jūs, vyrai, tokie naivūs.
- Tik todėl mes išgyvename.
- Tai kad neišgyvenate. Mes tuojau užvaldysime visą pla­
netą, ar nepastebėjai?
- Kurgi ne, jūs dirbate vidury nakties, vien tai kelia vel­
nišką baimę. Labanakt, Paula.
- Labos.
- Palauk, Paula. Pamiršti ką?
-Ką?
- Ką Vyleris liepė tau pamiršti?
- Sąsajas.
- Tarp ko?
- Tarp plauko ir Vampyristo bylos DNR profilių.
- O? O kas gi ten buvo?
- Nežinau, kaip jau minėjau, mes turime tik numerius.
Net nežinome, ar skaičiais paženklinti įtariamieji, ar nusikal­
timo vietoje dirbę policininkai.
Valandėlę Haris nieko nesakė.
- Ar žinai tą numerį? - galiausiai paklausė jis.

- Labas vakaras, - pasisveikino pagyvenęs greitosios pa­

galbos automobilio vairuotojas, užėjęs į poilsio kambarėlį li­
goninės priimamajame.
487
 - Labas vakaras, Hansenai, - pildamasis kavą į puodelį
atsakė vienintelis patalpoje esantis žmogus.
- Ką tik skambino jūsų bičiulis iš policijos.
Patalpoje esantis žmogus, vyriausiasis gydytojas Džonas
Doilis Stefensas, atsisuko pakėlęs antakį:
- Ar policijoje turiu bičiulių?
- Jis tikrai paminėjo jūsų vardą. Kažkoks Haris Hūlė.
- Ko jis norėjo?
- Jis atsiuntė mums kraujo klano nuotrauką ir paprašė
įvertinti, kiek ištekėjo kraujo. Sakė, kad jūs galite įvertinti tai
pagal nusikaltimo vietos nuotrauką, todėl nusprendė, kad ir
mes, atvykstantys į nelaimių vietas, sugebame tą patį. Savai­
me suprantama, turėjau jį nuvilti.
- Įdomu, - atsiliepė Stefensas ir nuo peties nusibraukė
plaukelį. Plaukų slinkimą jis laikė ne savo senatvės, o žydė­
jimo ženklu, mat jis susitelkė, kūnas atsikrato visko, ko jam
nereikia. - Kažin kodėl jis pats manęs nepaklausė?
- Turbūt nemanė, kad vyriausiasis gydytojas pluša nakti­
mis. Atrodė, kad tai skubu.
- Aišku. Ar pasakė, kam jam šito reikia?
- Minėjo, kad tai susiję su darbu.
- Ar turi nuotrauką?
- Štai. - Greitosios pagalbos automobilio vairuotojas pa­
siėmė mobilųjį telefoną ir parodė gydytojui MMS žinutę.
Stefensas žvilgtelėjo į ant medinių grindų telkšančio
kraujo klano nuotrauką. Greta klano buvo padėta liniuotė.
- Litras su puse, - tarė Stefensas. - Galiu įvertinti gana
tiksliai. Paskambink jam ir pranešk. - Jis gurkštelėjo kavos
iš puodelio. - Dėstytojas darbuojasi naktimis. Kur ritasi pa­
saulis?
Greitosios pagalbos automobilio vairuotojas sukikeno:
- Tą patį galima pasakyti ir apie jus, Stefensai.
- Kodėl? - paklausė vyriausiasis gydytojas ir užleido vie­
tą prie kavos termoso.
4 8 8
 - Dirbate kas antrą naktį, Stefensai. Ką jūs išties čia vei­
kiate?
- Padedu rimtai sužeistiems pacientams.
- Žinau, bet kodėl? Esate visu etatu Hematologijos sky­
riuje dirbantis vyriausiasis gydytojas. Tai juk neįprasta.
- O kam rūpi įprasti dalykai? Labiausiai norime daryti
tai, ką sugebame, ar ne?
- Ar neturite šeimos, kuri apsidžiaugtų, jei daugiau pa­
būtumėte namie?
- Ne, bet turiu bendradarbių, kurių šeimos nariai neno­
rėtų, kad jie būtų namie.
- Cha cha. Bet matau, kad mūvite sutuoktuvių žiedą.
- O aš matau, kad jūsų švarko rankovė sutepta krauju. Ar
atvežėt kraujuojantį žmogų?
- Taip. Ar jūs išsiskyręs?
- Našlys. - Stefensas vėl gurkštelėjo iš puodelio. - Vyrą ar
moterį? Jauną ar seną?
- Moterį, maždaug trisdešimties. Kodėl klausiate?
- Tik pasidomėjau. Kur ji dabar?

- Alio? - sušnabždėjo Bjornas Holmas.

- Haris. Ar jau atsigulei?
- Dabar antra nakties, ką sau manai?
- Darbo kambaryje ant grindų telkšojo pusantro litro
kraujo.
- A?
- Tai paprasčiausia matematika, jis svėrė per daug.
Haris išgirdo girgždančią lovą ir prie telefono mikrofo­
no šiugždančią patalynę, tada vėl pasigirdo Bjorno Holmo
šnabždesys:
- Apie ką tu kalbi?
4 8 9
 - Vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose matome tai Valen­
tinui išeinant. Jis sveria tik pusantro kilogramo mažiau nei
ateidamas.
- Pusantro litro kraujo sveria pusantro kilogramo, Hari.
- Žinau. Be to, mums trūksta įrodymų. Kai turėsime, tau
viską paaiškinsiu. Ir niekam nė žodžio apie tai, girdi? Net ir
personai, kuri guli šalia tavęs.
- Ji miega.
- Girdžiu.
Bjornas nusijuokė.
- Ji knarkia už du.
- Ar galime rytoj aštuonioliktą valandą susitikti katili­
nėje?
- Gerai. Ar ateis ir Vyleris su Smitu?
- Su Smitu susitiksime penktadienį, per jo disertacijos
gynimą.
- O Vyleris?
- Tik tu ir aš, Bjornai. Noriu, kad atsineštum Helio kom­
piuterį ir Valentino revolverį.

38 skyrius
Ketvirtadienio rytas

- Tu ankstyvas, Bjornai, - tarė pagyvenęs pareigūnas, sė­

dintis prie langelio įrodymų saugykloje.
- Labas rytas, Jensai, noriu kai ką išregistruoti Vampyris-
to bylos tyrimui.
- Taip, vėl pradėtas jos tyrimas. Vakar čia lankėsi Smur­
tinių nusikaltimų skyriaus pareigūnas ir pasiėmė kai kuriuos
daiktus. Bylos dėžė stovi raide J pažymėtoje lentynoje. Nagi,
patikrinkime, ką apie tai pasakys šis velnio aparatas... - Jis
490
pradėjo spaudinėti klaviatūros mygtukus taip, tarsi šie būtų
įkaitę, akimis lakstė po ekraną. - Pažiūrėkime... šis velnio
aparatas vėl pakibo. - Jis pakėlė nusivylimo kupiną žvilgsnį į
Bjorną. - Kaip manai, Bjornai, ar nebuvo geriau tiesiog atsi­
versti aplanką ir iškart surasti tai, ko...
- Koks Smurtinių nusikaltimų skyriaus pareigūnas buvo
atėjęs? - paklausė Bjornas Holmas, stengdamasis nuslėpti ne­
kantrumą.
- Koks jo vardas? Na, tas, ypatingais dantimis.
- Trulsas Berntsenas?
- Ne, ne, gražiais dantimis. Tas naujokas.

- Andersas Vyleris, - tarė Bjornas.

- Mhm, - numykė ant kėdės sėdintis Haris, tada atsilo­
šė. - Jis tikrai išregistravo Valentino „Redhawkw?
- Kartu su geležiniais dantimis ir antrankiais.
- O Jensas nesakė, kam Vyleriui viso to reikia?
- Ne, jis nežinojo. Skambinau Vyleriui į skyrių, bet man
pasakė, kad šiandien jis paprašė laisvadienio. Tada paskam­
binau į mobilųjį.
- Ir?
- Neatsiliepė. Gal miegojo, pabandysiu dabar.
- Ne, - sulaikė Haris.
- Ne?
Haris užsimerkė.
- Galų gale mus visus apmauna, - sušnabždėjo jis.
-A?
- Nieko. Važiuojam, pažadinsim Vylerį. Paskambink į
skyrių ir paklausk, kur jis gyvena.
Po pusės minutės Bjornas padėjo fiksuotojo ryšio telefo­
no ragelį ir aiškiai pasakė adresą.
- Turbūt juokauji, - apstulbo Haris.
491
Bjornas Holmas pasuko „Volvo Amazon“ į ramią gatvę, važia­
vo palei sniego pusnis, atrodė, kad tarp jų stovintys automo­
biliai snaudžia.
- Čia, - nurodė Haris, pasilenkė į priekį ir pažvelgė į ket­
virto aukšto langus. Ant šviesiai mėlynų sienų tarp antro ir
trečio aukštų puikavosi grafičiai.
- Sofijos gatvė penki, - tarė Bjornas. - Tik pamanyk, tu
čia gyvenai.
- Aname gyvenime, - pasakė Haris. - Palauk čia.
Haris išlipo, palypėjo du laiptelius ir nužvelgė durų skam­
bučius. Atsirado naujų vardų. Vylerio vardas matėsi kiek že­
miau, nei kadais buvo paties Hario. Jis paspaudė skambučio
mygtuką. Palaukė. Vėl paspaudė. Nieko. Jau ruošėsi spaus­
ti trečią kartą, bet staiga atsidarė durys ir išskubėjo jauna
moteris. Haris sučiupo duris, prieš šioms užsitrenkiant. Tada
įėjo vidun.
Laiptinės kvapas buvo toks kaip ir andai. Norvegiškų bei
pakistanietiškų patiekalų aromatas ir salsvas pirmame aukšte
gyvenančios senutės Senheim tvaikas. Haris įsiklausė. Tylu.
Nutykino laiptais viršun, peržengė septintą laiptelį, mat pri­
siminė, kad šis girgžda. Priėjęs pirmą laiptų aikštelę, sustojo
prie durų.
Šviesos pro raštuotą stiklą nesimatė.
Haris pabeldė. Laukė. Pažvelgė į spyną. Žinojo, kad įsi­
laužti nebūtų labai sunku. Tereikia kietos plastikinės kortelės
ir stipriai pastumti. Bandė įsivaizduoti. Kažin, koks jausmas
apima įsilaužėlius? Pajuto, kaip širdis ima plakti greičiau,
matė, kaip nuo kvapo lieka žymės ant stiklo. Ar lauždamasis
pas savo aukas Valentinas irgi jautė tokį virpėjimą ir įtampą?
Haris pabeldė dar kartą. Palaukė, nustojo vilties ir apsisu­
ko eiti. Tą pačią akimirką išgirdo žingsnius kitapus durų. At­
sisuko. Už raštuoto stiklo sušmėžavo šešėlis. Durys atsidarė.

492
 Nesiskutęs Andersas Vyleris mūvėjo džinsus, bet buvo
pusnuogis. Vis tiek neatrodė, kad būtų ką tik nubudęs. Lėliu­
kės juodos, išsiplėtusios, ant kaktos blizgėjo prakaitas. Haris
pastebėjo, kad jam ant peties raudonuoja kažkas panašaus į
kraujuojančią žaizdą.
- Hari? - nustebo Vyleris. - Ką čia veiki? - Haris pasige­
do skardaus berniokiško balso skambesio, kurį teko girdėti
anksčiau. - Ir kaip patekai vidun?
Haris kostelėjo:
- Mums reikia Valentino revolverio serijos numerio. Aš
skambinau.
- Ir?
- Ir tu neatidarei. Pamaniau, gal miegi, todėl įėjau vidun.
Aš gyvenau šiame name, aukštu aukščiau, todėl žinau, kad
skambutis čirškia negarsiai.
- Taip, - tarė Vyleris ir žiovaudamas pasirąžė.
- Taigi, - kalbėjo Haris. - Ar turi jį?
- Ką tokį?
- Revolverį „Redhawk“.
- Ai, ginklą? Taip. Serijos numerio? Palauk, tuojau atne­
šiu.
Vyleriui privėrus duris, Haris pro stiklą stebėjo, kaip jis
nužingsniuoja koridorium. Kadangi visi namo butai buvo su­
projektuoti vienodai, Haris žinojo, kad koridoriaus gale yra
miegamasis. Jis matė, kaip Vyleris grįžta prie buto durų, tada
pasuka į svetainę.
Haris stumtelėjo duris. Įėjo vidun. Pajuto lengvą kvepalų
dvelksmą. Pamatė, kad miegamojo durys uždarytos. Tai štai
ką padarė Vyleris: uždarė miegamojo duris. Haris iškart pra­
dėjo dairytis, ar koridoriuje yra drabužių ir batų, kurie jam
ką nors išduotų, bet ten buvo tuščia. Įtempęs klausą jis žvel­
gė miegamojo link. Tada tyliai žengė tris plačius žingsnius
ir pateko į svetainę. Andersas Vyleris negirdėjo ateinančio
Hario, nusisukęs ir priklaupęs prie svetainės staliuko rašė į

493
bloknotą. Greta bloknoto gulėjo lėkštė su picos gabalėliu. Su
pipirine dešra. Ir dar stambus revolveris rusva rankena. Bet
antrankių arba geležinių dantų Haris nematė.
Viename svetainės kampe stovėjo tuščias narvas. Tokiuo­
se žmonės laiko triušius. O gal ir ne. Haris prisiminė susi­
rinkimą, per kurį Skarė klausinėjo Vylerį apie informacijos
tekinimą laikraščiui VG, o Vyleris prisipažino VG atstovei pa­
pasakojęs tik apie katę. Bet kur tada katė? Ar katės laikomos
narvuose? Haris žvilgsniu keliavo toliau, iki prie trumpesnės
sienos stovinčios nedidelės knygų lentynos, kurioje buvo iš­
dėlioti Policijos mokykloje naudojami vadovėliai, pavyzdžiui,
Bjerkneso ir Hof-Johansen Tyrimo metodai. Kai kurių knygų
nebuvo privalomos literatūros sąraše, pavyzdžiui, Reslerio,
Bardžes ir Daglaso Sexual Homicide - Patterns and Motives*;
tai knyga, kurią Haris neseniai paminėjo per paskaitą, mat joje
rašoma apie naują FTB sukurtą programą VICAP. Haris toliau
žiūrinėjo, kas lentynose. Turbūt šeimos nuotrauka: du suau­
gusieji ir Andersas Vyleris, dar visai mažas berniukas. Žemiau
esančioje lentynoje - vėl knygos. Atulo B. Mėtos ir A. Viktoro
Hofbrando Hematologijos apžvalga. Ir Džono D. Stefenso He­
matologijos pagrindai. Jaunuolis, besidomintis kraujo ligomis.
Kodėl gi ne? Haris priėjo arčiau ir įsižiūrėjo į šeimos nuotrau­
ką. Berniukas atrodė laimingas. Tėvai - nelabai.
- Kodėl išregistravai Valentino daiktus? - paklausė Haris
ir pamatė, kaip įsitempia Vylerio nugara. - Katrina Brat šito
neprašė. Net ir išaiškinę bylas įrodymų namo nesinešame.
Vyleris atsisuko, ir Haris pastebėjo, kaip jis iškart žvilgte­
lėjo į dešinę. Link miegamojo.
- Aš esu Smurtinių nusikaltimų skyriuje dirbantis tyrė­
jas, o tu esi Policijos mokyklos dėstytojas. Tai aš turėčiau ta­
vęs klausti, kam tau reikalingas serijos numeris.
Haris žvelgė į Vylerį. Suprato, kad šis nė nesitiki atsakymo.

* Seksualinės žmogžudystės - modeliai ir motyvai. (Angį.)

494
 - Jūs nepatikrinote serijos numerio ir nenustatėte revol­
verio pirmojo savininko. Vargu ar tai buvo Valentinas Jertse-
nas, nes jis, švelniai tariant, neturėjo leidimo laikyti ginklą.
- Ar tai svarbu?
- O tu taip nemanai?
Vyleris patraukė nuogais pečiais.
- Kiek žinome, šiuo revolveriu niekas nebuvo nužudytas,
per skrodimą nustatyta, kad net ir Marta Rud, j ją paleidžiant
kulką, buvo mirusi. Gavome balistinio tyrimo rezultatus, ta­
čiau turimose bylose neradome jokių atitikmenų. Tad nema­
nau, kad svarbu patikrinti serijos numerį, juoba kad reikia
teikti pirmenybę aibei kitų dalykų.
- Na, - tarė Haris. - Tuomet dėstytojas pasitarnaus ir pa­
tikrins, kur nuves serijos numeris.
- Žinoma, - sutiko Vyleris, išplėšė bloknoto lapą ir ištiesė
Hariui.
- Ačiū, - padėkojo Haris ir pažvelgė į kraują Vyleriui ant
peties.
Vyleris nulydėjo jį prie durų, ir kai stovėdamas laiptų aikšte­
lėje Haris atsisuko, pastebėjo, kad Vyleris išpučia krūtinę, visai
kaip to patys nejausdami daro prie durų stovintys apsaugininkai.
- Klausiu grynai iš smalsumo: ką laikai narve, kuris stovi
svetainėje?
Vyleris porą kartų sumirksėjo.
- Nieko, - atsakė ir tyliai uždarė duris.

- Ar susitikai su juo? - paklausė Bjornas ir pasuko į gatvę.

- Taip, - atsakė Haris ir nuplėšė pusę bloknoto lapelio. -
O štai čia yra serijos numeris. „Ruger“ yra iš Amerikos, gal
gali patikrinti ATF turimus duomenis?*
* JAV institucija - Alkoholio, tabako, šaunamųjų ginklų ir sprogmenų biuras.
495
 - Negi manai, kad jiems pavyks išsiaiškinti, kam priklau­
sė revolveris?
- Kodėl gi ne?
- Matai, amerikiečiai ne visada užregistruoja ginklų pir­
kėjus. JAV yra trys šimtai milijonų ginklų, taigi daugiau nei
gyventojų.
- Baisu.
- Baisu tai, - pritarė Bjornas Holmas, paspaudė akcele­
ratorių, ir jiems sukant į Pilestredą automobilis slystelėjo į
šoną, - kad net ir tie, kurie neužsiima nusikalstama veikla ir
teigia, kad perka ginklus savigynai, vis tiek netyčia į ką nors
pataiko. Los Angeles Times buvo parašyta, kad 2012 metais
JAV daugiau žmonių nušauta netyčia nei ginantis. O save pa­
šovusių žmonių skaičius beveik keturiasdešimt kartų dides­
nis. Jei apžvelgtum žmogžudysčių statistiką, sužinotum dar
daugiau.
- Tu skaitai Los Angeles Times?
- Ne, skaičiau tada, kai ten pasirodydavo Roberto Hilbur-
no straipsniai apie muziką. Ar skaitei jo rašytą Džonio Kešo
biografiją?
- Ne. Ar tai tas pats Hilburnas, kuris rašė apie grupės
„Sex Pistols“ turą JAV?
- Aha.
Užsidegus raudonai šviesai jie sustojo prie kavinės „Blitz“.
Kitados čia buvo Norvegijos pankų rinkimosi vieta, dar ir da­
bar čia kartais galima pamatyti vieną kitą skiauterę. Bjornas
Holmas išsišiepė Hariui. Jautėsi laimingas. Dėl to, kad bus tė­
tis, kad baigta Vampyristo byla, kad gali drąsiai daryti posū­
kius, važiuodamas aštuntuoju dešimtmečiu atsiduodančiu au­
tomobiliu ir plepėti apie beveik tokio paties senumo muziką.
- Bjornai, būtų puiku, jei gaučiau iš tavęs atsakymą iki
dvyliktos.
- Jei neklystu, pagrindinis ATF biuras yra Vašingtone,
kur dabar vidurnaktis.
496
 - Jie darbuojasi ir Europolo pastate Hagoje, susisiek su
jais.
- Gerai. Ar sužinojai, kodėl Vyleris išregistravo tuos įkal­
čius?
Haris spoksojo į šviesoforą.
- Ne. Ar turi Lenio Helio kompiuterį?
- Dabar jį tikrina Tordas, jis turėtų laukti mūsų katilinėje.
- Puiku, - Haris nekantriai spoksojo ir bandė paveikti
šviesoforą, kad tik greičiau užsidegtų žalia šviesa.
- Hari?
-Ką?
- Ar kada nors pagalvojai, kad Valentinas, ko gero, pabė­
go iš savo buto, gal net prieš pat įsiveržiant „Deltos“ būriui ir
Katrinai. Tarsi paskutinę minutę kažkas būtų jį įspėjęs.
- Ne, - pamelavo Haris.
Užsidegė žalia šviesa.

Tordas kažką rodė ir aiškino Hariui, o jiems už nugarų gur­

guliavo ir burbuliavo kavos aparatas.
- Štai, čia yra prieš Elyzės, Ewos ir Penelopės nužudymą
Valentinui rašyti Lenio Helio elektroniniai laiškai.
Parašyta buvo nedaug. Tik aukų vardai, adresai ir datos.
Žmogžudysčių datos. Ir visi laiškai baigėsi vienodai: „Nuro­
dymai ir raktai guli sutartoje vietoje. Perskaičius nurodymus
sudeginti.“
- Pasakyta nedaug, - įvertino Tordas. - Bet pakankamai.
- Mhm.
- Ką mąstai?
- O kam reikia sudeginti nurodymus?
- Argi neaišku? Ten buvo parašyta tai, kas galėjo atvesti
policiją iki Lenio.
497
 - Bet elektroninių laiškų savo kompiuteryje jis neištry­
nė. Ar todėl, kad žinojo, jog tokie informacinių technologijų
specialistai kaip tu sugeba juos atkurti?
Tordas papurtė galvą:
- Šiais laikais ne viskas taip jau paprasta. Neatkursi, jei
tiek siuntėjas, tiek gavėjas kruopščiai ištrina laiškus.
- Lenis mokėjo neatkuriamai ištrinti laiškus. Tai kodėl to
nepadarė?
Tordas patraukė plačiais pečiais.
- Nes jis žinojo, kad kai kompiuteris paklius į mūsų ran­
kas, žaidimas vis tiek bus baigtas.
Haris lėtai linktelėjo:
- Gal Lenis žinojo tai nuo pat pradžių. Kad vieną dieną
jis pralaimės karą, kuriam vadovauja iš bunkerio. Ir tada ateis
laikas paleisti kulką sau į galvą.
- Gal. - Tordas žvilgtelėjo į laikrodį. - Dar kas nors?
- Ar žinai, kas yra stilometrija?
- Taip. Rašymo stiliaus atpažinimas. Po „Enron“ skandalo
prasidėjo stilomerijos tyrimas. Buvo paskelbta šimtai tūks­
tančių elektroninių laiškų, o tyrėjai tikrino, ar galės atpažinti
siuntėją. Aštuoniasdešimt devyniasdešimt procentų atvejų
siuntėjus atpažinti pavyko.
Tordui išėjus, Haris paskambino VG Kriminalinių įvykių
apžvalgos redakcijos numeriu.
- Čia Haris Hūlė. Ar galima pasikalbėti su Mona Do?
- Long time yHari. - Haris atpažino vieną iš vyresnių kri­
minalinių naujienų apžvalgininkų. - Tikrai būtų galima, bet
Mona prieš kelias dienas pradingo.
- Pradingo?
- Mes gavome rašytinį pranešimą, kad jai reikės kelių iš­
eiginių, o jos telefonas bus išjungtas. Tikrai protingas spren­
dimas, juk kiaurus metus mergina plušo, nerdamasi iš kailio.

* Seniai girdėtas. (Angį.)

498
Vis dėlto redaktorius šiek tiek paniuro, kad ji nepaprašė lei­
dimo, o tiesiog brūkštelėjo kelias eilutes ir prašapo. Ak, tas
nūdienos jaunimėlis, ar ne, Hūle? Ar galiu kuo padėti?
- Ne, ačiū, - padėkojo Haris Hūlė ir baigė pokalbį. Kurį
laiką stebeilijosi į telefoną, tada įsidėjo jį į kišenę.

Penkiolika po vienuolikos Bjornui Holmui pavyko sužinoti

revolverį „Ruger Redhawk“ įvežusio žmogaus - jūreivio iš
Fašiundo - vardą. Pusę dvylikos Haris telefonu kalbėjosi su
jo dukterimi, kuri gerai prisiminė „Redhawk“, nes būdama
maža neišlaikė daugiau nei kilogramą sveriančio ginklo ir
numetė jį tėčiui ant nykščio. Bet ji negalėjo pasakyti, kur re­
volveris yra dabar.
- Išėjęs į pensiją tėtis persikėlė į Oslą, kad būtų arčiau
mūsų - savo vaikų. Bet galiausiai susirgo ir ėmė keistai elgtis.
Net pradėjo atidavinėti daiktus, o mes apie tai sužinojome
tik dalindamiesi palikimą. Revolverio daugiau niekada ne­
mačiau, tad gali būti, kad ginklą jis atidavė.
- Bet nežinote kam?
-Ne.
- Minėjote, kad jis sirgo. Turbūt nuo tos ligos ir pasimirė?
- Ne, tėtis mirė nuo plaučių uždegimo. Laimė, greitai ir
beveik neskausmingai.
- Supratau. O kokia pagrindinė jį kamavusi liga, ir kuo
vardu jo gydytojas?
- Čia ir visa esmė, mes supratome, kad tėtis negaluoja,
bet jis ir toliau elgėsi kaip stambus stiprus jūreivis. Jam buvo
taip nesmagu, kad apie savo ligą jis niekam nepasakojo: nesi­
skundė ir neminėjo, pas kokį gydytoją lankosi. Per tėčio lai­
dotuves man apie tai prasitarė senas tėčio draugas, kuriuo jis
pasitikėjo.
499
 - Kaip manote, ar jis žino, koks gydytojas rūpinosi jūsų
tėčio sveikata?
- Vargiai, tėtis tik paminėjo ligą, daugiau jokių smulkmenų.
- Ir kokia tai buvo liga?
Haris pasižymėjo. Spoksojo į pavadinimą. Gan vienišą
graikišką žodį lotyniškoje medicinos terminologijoje.
- Ačiū, - padėkojo jis.

39 skyrius
Ketvirtadienio naktis

- Aš tuo tikras, - tarė Haris miegamajame tvyrančioje

tamsoje.
- O koks motyvas? - paklausė Rakelė ir prisiglaudė prie
jo.
- Otelas. Olegas buvo teisus. Visų pirma kalbama ne apie
pavydą, o apie ambicijas.
- Ar vis dar kalbi apie Otelą? Ar esi įsitikinęs, kad neuž­
darysime lango? Pranešė, kad naktį bus penkiolika laipsnių
šalčio.
-Ne.
- Tu nežinai, ar uždarysime langą, bet žinai, kas suplana­
vo vampyristo žmogžudystes?
- Taip.
- Tau trūksta tik smulkmenėlės, vadinamos įrodymais?
- Taip. - Haris prisitraukė ją arčiau. - Dėl to man reikia
išgirsti prisipažinimą.
- Tai paprašyk Katrinos Brat pakviesti jį ir apklausti.
- Juk sakiau, kad Beįmanąs niekam neleidžia kišti nagų
prie bylos.
- Tai ką darysi?
500
 Haris spoksojo į lubas. Jautė nuo jos kūno sklindančią
šilumą. Ar jau gana? Ar uždaryti langą?
- Aš pats jį apklausiu. O jis net nežinos, kad yra apklau­
siamas.
- Kaip teisininkė norėčiau priminti, kad neformalus pri­
sipažinimas tau vienam neturi jokios vertės.
- Tad mums reikės pasirūpinti, kad prisipažinimą išgirs­
čiau ne tik aš.

Lovoje gulintis Stolė Aunė pasivertė ant šono ir čiupo telefo­

ną. Pamatė, kas skambina, ir atsiliepė.
- Klausau.
- Maniau, kad miegi, - kimiai sukuždėjo Haris.
- Ir vis tiek skambini?
- Turi padėti man kai ką padaryti.
- Vis dar man, o ne mums?
- Vis dar žmonijai. Ar pameni, kad kalbėjom apie knygą
Dzenas ir motociklo priežiūros menas?
- Taip.
- Noriu, kad Halsteinui ginantis daktaro disertaciją pa­
spęstom beždžionių spąstus.
- Štai kaip? Tu, aš, Halsteinas ir kas dar?
Stolė Aunė girdėjo, kaip Haris įkvepia.
- Gydytojas.
- Tai ir yra tas žmogus, kurį bandai susieti su byla?
- Tam tikra prasme.
Stolė pajuto, kaip ant rankų pasišiaušia gyvaplaukiai.
- Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad Rakelės palatoje radau plauką ir apnik­
tas paranojiškų minčių nusiunčiau jį ištirti. Tai, jog minėto
gydytojo plaukas atsidūrė palatoje, nieko nenustebino. Bet
501
štai: pasirodo, kad tiriant plauką nustatytas DNR profilis su­
sieja jį su nusikaltimo vietomis, kuriose vampyristas įvykdė
žmogžudystes.
-Ką?
- Tarp to gydytojo ir jauno pareigūno, kuris vis dar yra
vienas iš mūsų, yra ryšys.
- Ką tu sakai? Tu turi įrodymų, kad gydytojas ir pareigū­
nas įsipainioję į vampyristo žmogžudystes?
- Ne, - atsiduso Haris.
- Ne? Paaiškink.
Po dvidešimties minučių baigęs pokalbį Stolė įsiklausė į
namų tylą. Ramybę. Visi miega. O jis nebesudėjo bluosto.

40 skyrius
Penktadienio priešpietis

Trypčiodama ant žingsniuoklio Venchė Syvertsen žvelgė

į Frognerio parką. Viena draugė patarė jai laikytis nuo šio
treniruoklio atokiai, mat nuo jo padidėja sėdmenys. Tačiau
draugė nesuprato esmės, juk Venchė kaip tik ir nori dides­
nių sėdmenų. Tinklalapyje kvinneguiden.no ji perskaitė,
kad treniruojantis sėdmenys tampa tiesiog raumeningi, o
ne didesni ir putlūs, o to pasiekti padėtų maisto papildai su
estrogenu arba - paprasčiausias variantas - implantai. Bet
Venchė nė nesvarstė pastarosios galimybės, ji visada siekė
puoselėti natūralų kūno grožį ir niekada - niekada! - ne­
sileido pjaustoma. Žinoma, išskyrus krūtų korekcijos ope­
raciją, bet tai nesiskaito. O savo principų ji neišsižada. Dėl
to niekada neišduoda pono Syvertseno, nors sulaukia daug
pasiūlymų, ypač tokiuose sporto klubuose kaip šis. Jaunesni
502
vyrai dažnai žvalgosi į ją kaip j medžiojančią pumą. Bet Ven-
chei visada patiko brandesni vyrai. Gal ne tokie seni kaip tas
susiraukšlėjęs nugairinto veido seniokas, sėdintis ant dvira­
čio šalia jos, bet tokie kaip kaimynas. Haris Hūlė. Jaunesni
žemesnio intelekto vyrai jai nepatrauklūs, jai reikia vyrų,
kurie ją įkvėptų ir duotų peno - tiek dvasiškai, tiek finansiš­
kai. Viskas taip paprasta, nereikia apsimetinėti, kad tikrovė
yra kitokia. Ponas Syvertsenas puikiai atlieka pastarąją už­
duotį. O Haris, rodos, yra nepasiekiamas. Be to, ji prisimena
savo principus. Juk tuos kelis kartus, kai ponas Syvertsenas
užklupo ją su kitais, jį užvaldė toks pavydas, kad pagrasino
ją palikti, atimti visas privilegijas ir galimybes mėgautis šiuo
gyvenimo būdu. Tai buvo prieš tai, kai ji ėmė laikytis princi­
po nebūti išdavike.
- Kodėl tokia graži moteris kaip jūs yra neištekėjusi?
Pasigirdus gergždžiančiam balsui, Venchė atsisuko į se­
nioką ant dviračio. Jis šypsojosi. Veidas buvo siauras, išva­
gotas gilių raukšlių, putliomis lūpomis, plaukai ilgi ir susi-
riebalavę. Lieknas, plačiapetis. Kaip Mikas Džageris. Tik su
raudona galvos juosta ir ilgais ūsais.
Venchė nusišypsojo ir pakėlė kairę ranką be žiedo.
- Ištekėjusi. Bet kai kilnoju svarmenis, žiedą nusimaunu.
- Gaila, - nusišypsojo seniokas. - Nes aš nevedęs, būčiau
iškart jums pa-pasipiršęs.
Jis pakėlė ranką. Dešinę. Venchė krūptelėjo. Akimirką
pagalvojo, kad jai pasivaideno. Ar jo delne žioji didelė skylė?

- Atėjo Olegas Faukė, - pranešė per vidaus telefoną.

- Tegul užeina, - atsiliepė Džonas D. Stefensas, atstūmė
kėdę nuo stalo ir pro langą pažvelgė į laboratorijų pastatą -
skyrių, kuriame atliekami kraujo perpylimai.
503
 Jis matė, kaip aikštelėje Olegas išlipa iš mažo japoniško
automobilio užvestu varikliu. Kitas jaunas vaikinas sėdėjo
prie vairo, turbūt buvo įjungtas šildymas. Mat diena išaušo
saulėta ir labai šalta. Kai kam atrodo paradoksalu, kad bir­
želio mėnesį giedras dangus reiškia karštį, o sausio mėne­
sį - speigą. Juk daugybė žmonių neišmano fizikos pagrin­
dų, meteorologijos ir pasaulio dėsnių. Jo nebeerzino tai, kad
žmonės mano užeinant šaltį ir nesupranta, jog tai tik šilumos
nebuvimas. Šaltis yra natūralus vyraujantis reiškinys. O ši­
luma - išimtis. Kaip ir žudymas bei žiaurumas yra natūralu
ir logiška, o geraširdiškumas yra anomalija, kilusi iš to, kad
žmonės susibūrė į grupes ir siekdami rūšies išlikimo sukūrė
organizuotą sambūvį. Mat geraširdiškumas apsiriboja savąja
rūšimi, ir žmogus išgyveno tik dėl beribio žiaurumo kitų rū­
šių atžvilgiu. Pavyzdžiui, žmonių nuolat daugėja todėl, kad
jie ne tik medžioja, bet ir augina gyvulius mėsai! Pakanka
vien ištarti šiuos žodžius, apsvarstyti pačią idėją. Žmonės lai­
ko gyvulius nelaisvėje, atima iš jų visą gyvenimo džiaugsmą,
į karves švirkščia spermą, kad šios apsiveršiuotų ir gamintų
pieną bei sukurtų minkštą jauniklių mėsytę, vos atvestus ver­
šelius jie iškart paima, girdi, kaip motinos beviltiškai baubia,
tada iškart vėl jas apvaisina. Žmonės įsismarkavo ir čiaumoja
visokiausių rūšių mėsą: šunų, banginių, delfinų, kačių. Dėl
kažkokios nepaaiškinamos priežasties geraširdiškumas čia ir
baigiasi: itin protingos kiaulės gali ir privalo būti žeminamos
ir suvalgomos. Juk mes darome tai šitaip ilgai, kad net ne-
susimąstom apie žiaurumus šiuolaikinėje mėsos pramonėje.
Išplautos smegenys!
Stefensas spoksojo į uždarytas duris, kurios netrukus
prasivers. Svarstė, ar žmonės vieną kartą supras, kad mora­
lė, kuri, begalės žmonių įsivaizdavimu, mums atsiųsta Dievo,
yra tokia pat kintanti ir primetama kaip grožio idealai, priešų
vaizdavimas ir mados klyksmas. Vargu. Tad nestebina ir tai,

504
kad žmonės nesupras ir nepritars radikalių tyrimų projektui,
kurio neaprėpia ribotas jų mąstymas. Kad jie nesupras, jog
tai ne vien žiauru, bet taip pat logiška ir reikalinga.
Atsidarė durys.
- Laba diena, Olegai. Prašom sėstis.
- Ačiū, - padėkojo Olegas. - Ar galiu prieš duodamas
kraujo irgi paprašyti jūsų paslaugos?
- Irgi? - Stefenas apsimovė baltas gumines pirštines. - Ar
žinai, kad mano tyrimas gali praversti tau, tavo mamai ir tavo
giminei?
- Žinau ir tai, kad jums svarbiausia atlikti tyrimą, o ne
šiek tiek prailginti mano gyvenimą.
Stefensas šyptelėjo.
- Kokie išmintingi žodžiai iš jauno vaikino lūpų.
- Savo tėčio vardu prašau skirti dvi valandas laiko ir per
jo draugo daktaro disertacijos gynimą pristatyti pranešimą
apie savo darbo sritį. Haris būtų dėkingas.
- Per disertacijos gynimą? Žinoma, tai didelė garbė.
- Bėda ta... - kostelėjo Olegas, - kad renginys prasideda
dabar, kad turime važiuoti iškart po to, kai paimsite mano
kraujo tyrimui.
- Dabar? - Stefensas žvilgtelėjo į priešais gulintį atverstą
kalendorių. - Bijau, kad šiandien turiu dalyvauti susirinki­
me, kuris prasi...
- Jis tikrai būtų labai dėkingas, - pertraukė Olegas.
Stefensas pakėlė akis į smakrą mąsliai besitrinantį vaikiną.
- Turi galvoje... mano laikas už tavo kraują?
- Kažkas panašaus, - sutiko Olegas.
Stefensas atsilošė kėdėje, sunėrė pirštus ir priglaudė juos
prie burnos.
- Olegai, pasakyk man vieną dalyką. Kodėl tavo ryšys su
Hariu Hūle yra toks glaudus? Biologiškai jis net nėra tavo
tėvas.

505
 - Tikrai ne.
- Atsakyk ir duok kraujo, tada dalyvausiu daktaro diser­
tacijos gynime.
Olegas pagalvojo.
- Norėčiau pasakyti, jog dėl to, kad jis nuoširdus. Net jei
jis ir nėra geriausias pasaulyje tėvas, vis tiek galiu juo pasiti­
kėti. Bet nemanau, kad tai svarbiausia.
- Kas gi svarbiausia?
- Kad nekenčiame tų pačių muzikos grupių.
-K ą?

- Muzika. Mums patinka skirtinga muzika. Bet nekenčia­

me tos pačios. - Olegas nusivilko pūkinę striukę ir pasiraito­
jo rankovę. - Jūs pasiruošęs?

41 skyrius
Penktadienio popietė

Rakelė su Hariu žingsniavo Universiteto aikšte, link „Domus

Academica“, vieno iš trijų universitetui priklausančių pastatų
miesto centre. Ji pažvelgė į savo vyrą. Pavyko įkalbėti jį apsi­
auti dailius batus, kuriuos nupirko jam Londone. Nors Haris
ir pareiškė, kad su tokiais batais bus slidu eiti per sniegą.
- Turėtum dažniau vilkėti kostiumą, - pagyrė ji.
- O komunos atstovai turėtų dažniau pabarstyti, - atsilie­
pė Haris ir apsimetė, kad vėl paslydo.
Rakelė nusijuokė ir jį prilaikė. Pajuto kietą sulankstytą
aplanką, įkištą į vidinę kišenę.
- Ar tik nebus taip, kad Bjornas, visiškai nepaisydamas
įstatymų, ten pastatė savo automobilį?
Jie praėjo pro „Amazon", paliktą prie pat laiptų.

506
 - Ant priekinio stiklo uždėtas policijos ženklas, - atkrei­
pė dėmesį Haris. - Akivaizdus piktnaudžiavimas.
- Jis stengiasi dėl Katrinos, - nusišypsojo Rakelė. - Rūpi­
nasi, kad nepargriūtų.
Vestibiulyje prie Senosios salės visi šurmuliavo. Rakelė
dairėsi, tikėdamasi išvysti pažįstamų veidų. Visur būriavosi
tik akademinės bendruomenės nariai ir jų giminės. Bet vesti­
biulio kampe stypsojo žmogus, kurį Rakelė pažino - Trulsas
Berntsenas. Akivaizdu, kad žmogus nesuprato, jog disertaci­
jos gynimo renginyje dera vilkėti kostiumą. Rakelė nuskubė­
jo prie Katrinos su Bjornu, o Haris nusekė jai pavymui.
- Sveikinu! - sučiauškėjo Rakelė ir abu apkabino.
- Ačiū! - švytėdama padėkojo Katrina ir pasiglostė pūp­
santį pilvą.
- Kada...
- Birželį.
- Birželį, - pakartojo Rakelė ir pastebėjo, kaip virpteli
besišypsančios Katrinos lūpos.
Rakelė pasilenkė, uždėjo delną Katrinai ant rankos ir su­
šnabždėjo:
- Nesuk dėl to galvos, viskas bus gerai.
Rakelė pamatė, kad Katrina nustėrusi spokso į ją.
- Epidūrinė nejautra, - pasiūlė Rakelė. - Tai yra fantas­
tiška. Iškart nuslopina skausmus.
Katrina dukart sumirksėjo. Tada garsiai nusijuokė:
- Žinai ką? Niekada nesu dalyvavusi daktaro disertacijos
gynime. Nemaniau, kad tai taip reikšminga, kol nepamačiau
Bjorno rišantis savo geriausią kaklaraištį. Kas iš tikro čia
vyks?
- Viskas vyks paprastai, - paaiškino Rakelė. - Pirmiausia
keliausime į salę, pastovėsime, kol įeis gynimo vadovas, dok­
torantas ir du oponentai. Smitas turbūt jaudinasi, nors vakar
arba šiandien ryte jie šiek tiek parepetavo. Ko gero, labiausiai

507
jis baiminasi, kad Stolė gali užduoti jam sunkių klausimų.
Bet turbūt be reikalo.
- Be reikalo? - perklausė Bjornas Holmas. - Aunė juk
sakė, kad netiki vampyrizmu.
- Stolė tiki rimtais tyrimais, - dėstė Rakelė. - Oponentai
turi būti kritiški ir nuodugniai išklausinėti apie daktaro dar­
bą, bet nenukrypti nuo temos bei tiriamojo darbo tikslo ir
juoba negvildenti jiems patiems patinkančių temų.
- Oho, ar apie tai pasiskaitei? - Rakelei atsikvėpus pa­
klausė Katrina.
Rakelė šypsodama linktelėjo ir pasakojo toliau:
- Kiekvienam oponentui skiriamos keturiasdešimt pen­
kios minutės. Po pirmojo oponento klausimų ko nors pasi­
teirauti gali susirinkusieji salėje, tai vadinama ex auditorio>
nors šia galimybe mažai kas naudojasi. Tuomet prasideda
pietūs, už kuriuos sumoka busimasis daktaras. Mūsų į pietus
nepakvietė, ir Haris labai dėl to apgailestavo.
Katrina atsisuko į Harį:
- Tikrai?
Haris patraukė pečiais:
- Kam gi nepatiktų pasivaišinti mėsa su ruduoju padažu
ir snūduriuojant klausytis po pusvalandį trunkančių nepažįs­
tamų žmonių giminaičių kalbų?
- Busimasis teisingumo ministras, - pranešė Katrina.
Atrodė, kad žengiant Belmanui ir jam į parankę įsikibu­
siai Ūlai prieš juos skiriasi vanduo. Pasitinkantieji nusišyp­
sojo, bet Rakelei ir vėl neteko pamatyti Ūlos šypsenos. Gal
ji tiesiog niekada nesišypso. Gal dar būdama kukli patraukli
mergaičiukė Ūla Belman suvokė, kad pernelyg dažnai šypso­
damasi sulauki nepageidaujamo dėmesio, o šalta veido išraiš­
ka palengvina gyvenimą. Įdomu, ar jai patiks būti teisingumo
ministro žmona?
Kai žurnalistai Belmanui uždavė klausimą ir prie veido
prikišo mikrofoną, šis sustojo.
508
 - Oh, Vm here just to celebrate one of the men who contri­
buted to us solving the Vampyrist case, - tarė jis. - Doctor
Smith is the one you should be talking to today, not me/
Visgi, fotografams išsakius savo pageidavimus, Beįmanąs
pakluso ir mielai pozavo.
- Oho, atvyko žurnalistų iš užsienio, - nustebo Bjornas.
- Vampyrizmas dabar ant bangos, - atsiliepė Katrina ir
apžvelgė susibūrusius žmones. - Čia susirinko visi nusikalti­
mų apžvalgininkai.
- Trūksta tik Monos Do, - pasakė susirinkusiuosius ste­
bėdamas Haris.
- Čia susitiko visa katilinės komanda, - tarė Katrina. -
Trūksta tik Anderso Vylerio. Ar žinot, kur jis?
Kiti papurtė galvas.
- Šįryt jis man paskambino ir išreiškė norą pasikalbėti
prie keturių akių, - pridūrė Katrina.
- Apie ką? - pasidomėjo Bjornas.
- Dievai žino. Štai kur jis!
Įraudęs Andersas Vyleris pasirodė kitapus minios. Pa-
kvėpčiojo, nusirišo šaliką. Tą pačią akimirką atsidarė Seno­
sios salės durys.
- Reikia susirasti vietą, - pareiškė Katrina ir ėmė brautis
link durų. - Prašom pasitraukti, praleiskit nėščią moterį!
- Ji tokia miela, - sušnabždėjo Rakelė, paėmė Harį už pa­
rankės ir padėjo galvą jam ant peties. - Man visada rūpėjo, ar
tarp jūsų kas nors buvo.
- Kas nors?
- Nieko per daug reikšmingo. Pavyzdžiui, kai mes nebu­
vom kartu.
- Deja, - niūriai atsakė Haris.
- Deja? Ką tai reiškia?

* O, tiesiog atėjau pasidžiaugti žmogaus, prisidėjusio prie Vampyristo bylos iš­

aiškinimo, sėkme. Šiandien turėtumėte kalbinti ne mane, o daktarą Smitą. (Angį.)
509
 - Tai, kad kartais gailiuosi, jog neišnaudojau mūsų per­
traukų šiek tiek geriau.
- Hari, aš nejuokauju.
- Aš irgi ne.

Halsteinas Smitas šiek tiek pravėrė didingos salės duris ir

dirstelėjo vidun.
Užmetė akį į auditorijoje virš susirinkusiųjų galvų kaban­
tį šviestuvą, įsitikino, kad kai kuriems žmonėms netgi tenka
stovėti. Kadaise šiame pastate darbavosi Norvegijos parla­
mentas, o dabar prie pulto stovės, disertaciją ginsis ir daktaro
laipsnį gaus jis, mažasis Halsteinas! Jis žvilgtelėjo į pirmoje
eilėje sėdinčią Mają, žmona atrodė susirūpinusi, nors ir iš­
didi kaip perekšlė. Halsteinas pažvelgė į jo pagerbti atvyku­
sius kolegas iš užsienio, nors jis ir įspėjo, kad gynimas vyks
norvegų kalba, taip pat į žurnalistus, į pirmoje eilėje sėdintį
Beįmaną su žmona, į Harį, Bjorną ir Katriną, savo naujuosius
draugus iš policijos, irgi suvaidinusius vaidmenį jo tiriama­
jame darbe, kuriame pagrindinę vietą užėmė Valentino Jert-
seno byla. Ir net jei dėl pastarųjų dienų įvykių Valentino api­
būdinimas smarkiai pasikeitė, tai tik patvirtino išvadą apie
vampyristo asmenybę. Halsteinas juk pabrėžė, kad vampyris-
tas veikia būdamas afekto būsenos, yra valdomas troškimų ir
impulsų, tad jie pačiu laiku išsiaiškino, kad visas žmogžudys­
tes apgalvojo ir suplanavo Lenis Helis.
- Taigi, pradėsime, - pranešė gynimo vadovas ir nuo de­
kano apsiausto nubraukė dulkelę.
Halsteinas įkvėpė, įėjo vidun, ir visi esantieji salėje atsi­
stojo.
Smitas ir abu oponentai stovėjo, o gynimo vadovas nuėjo
prie pulto ir paaiškino renginio eigą. Tada suteikė žodį Hals-
teinui.
510
 Pirmasis oponentas Stole Aunė pasilenkė ir sušnabždėjo:
„Sėkmės.“
Tuomet atėjo eilė Halsteinui. Jis priėjo prie pulto ir nu­
žvelgė salę. Įsiklausė į spengiančią tylą. Repeticija ryte pavy­
ko gerai. Gerai? Viskas pavyko fantastiškai! Buvo akivaizdu,
kad komisija liko patenkinta, taip, klausydamasis geriausių jo
teiginių pritariamai linksėjo net Stolė Aunė.
Gal dabar jam šiek tiek sutrumpinti santrauką ir kalbėti
ne ilgiau nei dvidešimt minučių. Jis prabilo, netrukus pasiju­
to taip, kaip jautėsi iš ryto, net nepažvelgė į prieš save gulin­
tį rankraštį. Vos kilus minčiai, iškart imdavo lietis žodžiai,
atrodė, kad jis gali stebėti save iš šalies, matyti susirinku­
siuosius, jausti, kad jie nenuleidžia akių nuo jo lūpų, visais
jutimo organais kaupia informaciją apie jį, Halsteiną Smitą,
vampyrizmo profesorių. Žinoma, tokio titulo dar nėra, bet
jis tai pakeis, ir šis pokytis prasideda jau šiandien. Jo kalba
artėjo prie pabaigos.
- Trumpą laiką dirbdamas nepriklausomoje tyrėjų grupė­
je, vadovaujamoje Hario Hūlės, išmokau poros dalykų. Pir­
mas yra tas, kad tiriant žmogžudystę svarbiausias klausimas
yra „kodėl?“ Tačiau to maža, jei negalime atsakyti į klausimą
„kaip?“
Halsteinas žengė prie šalia pulto stovinčio stalo, ant ku­
rio gulėjo trys šilkiniu audiniu uždengti daiktai. Jis suėmė
audinio kraštą ir laukė. Juk galima viską pateikti teatrališkai.
- Čia matome, kaip, - pareiškė jis ir staigiu judesiu nu­
traukė užklotą.
Pamatę didelį revolverį, stambius groteskiškus antrankius
ir juodus geležinius dantis, susirinkusieji aiktelėjo.
Jis parodė į ginklą:
- Tai priemonė grasinti ir priversti.
Tada parodė į antrankius:
- Jais galima valdyti, paversti bejėgiu, laikyti nelaisvėje.
Į geležinius dantis:
 - Jais perkandama, paleidžiamas kraujas, taip atliekamas
ritualas.
Smitas pakėlė akis.
- Dėkoju tyrėjui Andersui Vyleriui, kuris paskolino man
šiuos daiktus, kad savo teiginius galėčiau paremti vaizdine
medžiaga. Čia iš tiesų matome daugiau nei tris „kaip?“ Tai
atsako ir į klausimą „kodėl?“ Taigi kodėl „kodėl?“
Vienas kitas iš publikos mandagiai nusijuokė.
- Atkreipkite dėmesį, kad visi šie daiktai yra seni. At­
rodytų, kam gi to reikia? Vampyristas dėjo daug pastangų,
ieškodamas tam tikro laikotarpio gaminių arba jų kopijų. Tai
patvirtina disertacijos išvadas apie ritualų svarbą, apie tai,
kad kraujo gėrimas susijęs su tais laikais, kai žmonės tikėjo
dievąis, jiems meldėsi ir juos tenkino, o kraujas buvo tarsi
valiuta. - Smitas parodė į revolverį: - Čia matome saitus su
Amerika ir laikmetį prieš du šimtus metų, kai ten gyveno in­
dėnų gentys, tikinčios, kad išgėrus priešo kraujo perimi jo
jėgas. - Tada parodė į antrankius: - Čia matome saitus su
viduramžiais, kai raganos ir burtininkai turėjo būti sugauti,
nuteisti ir per ritualą sudeginti. - Jis parodė į dantis: - Ir
dar viena sąsaja su antika, kai aukojant avinėlį ir leidžiant
žmonėms kraują būdavo maloninami dievai. Taip, kaip aš
šiandien atsakinėdamas... - Smitas parodė į dekaną ir opo­
nentus, - tikiuosi pamaloninti šiuos dievus.
Dabar jau nuvilnijo garsus juokas.
- Ačiū.
Halsteinas Smitas nutarė, kad plojimai buvo kurtinantys.
Stolė Aunė atsistojo, pasitaisė taškuotą varlytę ir atstatęs
pilvuką nužygiavo prie pulto.
- Gerbiamas doktorante, šiame daktaro darbe jūs remia­
tės bylos tyrimu, ir aš norėčiau paklausti, kaip jūs priėjote
prie išvadų, jei tiriamojo Valentino Jertseno atveju remtis ne­
galėjote? Turiu galvoje - tol, kol nepaaiškėjo tiesa apie Lenį
Helį.
512
 Halsteinas Smitas kostelėjo:
- Psichologijoje turime daugiau erdvės interpretacijoms
nei kitose mokslo srityse; žinoma, labai magėjo interpretuoti
Valentino Jertseno elgesį, atsižvelgiant į mano nustatytus ti­
piško vampyristo elgsenos kriterijus. Bet kaip tyrėjas priva­
lėjau būti sąžiningas. Valentino Jertseno atvejis nepatvirtino
mano teorijos. Tai pasikeitė tik prieš kelias dienas. Ir nors
psichologijoje žemėlapis ne visai atitinka vietovę, turiu pri­
pažinti, kad mane tai nuvylė. Dabar sunku džiūgauti dėl su
Leniu Heliu susijusios tragedijos. Tačiau ji patvirtina šioje
disertacijoje pateiktą teorinę medžiagą ir padeda man dar
geriau suprasti ir sukurti dar ryškesnį vampyristo paveikslą,
o tai gali užkirsti kelią tragedijoms ir anksčiau sustabdyti ki­
tus vampyristus. - Halsteinas vėl kostelėjo. - Noriu padėkoti
komisijai, skyrusiai daug laiko ir tikrinusiai mano ankstesnę
darbo versiją, o paaiškėjus tiesai apie Helį leidusiai man pa­
daryti pakeitimus, dėl kurių viskas sustojo į savo vietas...

Kai dekanas diskretiškai davė ženklą, kad pirmojo oponento

laikas baigėsi, Halsteinui atrodė, kad praėjo ne keturiasde­
šimt penkios minutės, o tik penkios. Tai kaip vaikų žaidimas!
O kai dekanas žengė prie pulto ir pranešė, kad atėjo metas
pertraukai ir jos metu žiūrovai gali paruošti klausimus ex au-
ditorio daliai, Smitas pajuto, kad nekantrauja ir nori prista­
tyti jiems šį fantastišką darbą, kuris, nors ir baugina, vis tiek
suteikia žinių apie tai, kas didingiausia ir gražiausia - apie
žmogaus protą.
Per pertrauką Halsteinas šnekučiavosi su susirinkusiais
vestibiulyje žmonėmis, tad sveikinosi su tais, kurie nebuvo
pakviesti į pietus. Jis pastebėjo šalia tamsiaplaukės moters
stovintį Harį. Nuskubėjo prie jų.
513
 - Hari! - pasisveikino jis ir paspaudė kietą ir šaltą kaip
marmuras ranką. - O čia tikriausiai Rakelė?
- Taip, tai ji, - patvirtino Haris.
Spausdamas Raketei ranką Halsteinas pamatė, kad Haris
dirsteli į laikrodį ir stebi pagrindinį įėjimą.
- Ar mes ko nors laukiam?
- Taip, - atsakė Haris. - O štai ir jie.
Halsteinas išvydo^ kaip kitame patalpos gale pro duris
įeina du vyrai. Aukštas tamsiaplaukis jaunuolis ir maždaug
penkiasdešimties metų šviesiaplaukis vyras su siaurais sta­
čiakampio formos akinukais be rėmelių. Jam dingtelėjo, kad
jaunuolis panašus į Rakelę, bet ir tasai vyras pasirodė kažkur
matytas.
- Kur man matytas tas žmogus su akiniais? - paklausė
Halstėinas.
- Nežinau, bet tai - hematologas Džonas D. Stefensas.
- Ką jis čia veikia?
Halsteinas stebėjo, kaip Haris giliai įkvepia.
- Jis čia tam, kad padėtų tašką šioje istorijoje. Bet pats to
dar nežino.
Tą akimirką dekanas paskambino varpeliu ir gergždžian­
čiu balsu pranešė, kad laikas grįžti į salę.

Džonas D. Stefensas žingsniavo tarp dviejų eilių, o jam iš

paskos sekė Olegas Faukė. Stefensas stebėjo susirinkusiuo­
sius ir dairėsi Hario Hūlės. Pamatęs paskutinėje eilėje sėdintį
šviesiaplaukį vaikiną, Stefensas pajuto, kaip apmiršta širdis.
Tą pačią akimirką jį pastebėjo Andersas, ir jo veide Stefensas
įžvelgė išgąstį. Stefensas atsisuko į Olegą, norėdamas praneš­
ti, kad užmiršo susirinkimą, todėl turi skubiai išeiti.

514
 - Žinau, - užbėgo už akių Olegas ir net nesiruošė pasi­
traukti. Stefensas pagalvojo, kad vaikinas beveik tokio paties
ūgio kaip ir jo patėvis Hūlė. - Bet dabar tiesiog leiskime įvy­
kiams tekėti savo vaga, Stefensai.
Olegas lėtai prisilietė Stefenso peties, bet šį vis tiek ap­
ėmė jausmas, kad jį su jėga sodina į kėdę. Stefensas sėdėjo
ir jautė, kaip rimsta pulsas. Orumas. Taip, orumas. Olegas
Faukė žino. O tai reiškia, kad žino ir Haris. Ir tai neleis jam
atsitraukti. Anderso reakcija aiškiai parodė, kad jis šito neži­
nojo. Juos apmovė. Privertė būti kartu vienoje erdvėje. Ir kas
dabar bus?

Katrina Brat atsisėdo tarp Hario ir Bjorno, o prie pulto sto­

vintis dekanas tęsė renginį.
- Doktorantas gavo klausimą ex auditorio. Prašom, Hari
Hūle.
Katrina apstulbusi žiūrėjo į besistojantį Harį.
- Ačiū.
Ji matė nuostabos kupinus aplinkinių žvilgsnius, kai ku­
rie sėdėjo šypsodami, tarsi tikėdamiesi pokšto. Atrodė, kad
linksma ir prie pulto priėjusiam Halsteinui Smitui.
- Sveikinu, - tarė Haris. - Tuojau pasieksi savo didįjį
tikslą, taip pat norėčiau padėkoti už pagalbą tiriant Vampy-
risto bylą.
- Tai aš turėčiau dėkoti, - tarė Smitas ir nežymiai nusi­
lenkė.
- Taip, galbūt, - kalbėjo Haris. - Juk mes radome lėlinin­
ką, kuris valdė Valentiną. Kaip minėjo Aunė, tavo daktaro
disertacija tuo ir paremta. Taigi tau pasisekė.
- Taip.
 - Bet yra pora dalykų, kuriuos, manau, visi norime suži­
noti.
- Pasistengsiu, Hari.
- Pamenu, stebėdamas vaizdo įrašą mačiau, kaip Valen­
tinas įeina į tavo ūkinį pastatą. Jis žinojo, kur tiksliai turi
pasukti, bet nė nenutuokė apie svarstykles prie durų. Todėl
jis drąsiai žengė vidun, neabejojo, kad po kojomis bus tvir­
tas pagrindas. Tada vos neprarado pusiausvyros. Kodėl taip
nutinka?
- Kai kas mums atrodo savaime suprantama, - atsakė
Smitas. - Psichologijoje tai vadinama racionalizacija, ir tai
reiškia, kad mes viską supaprastiname. Neracionalizuojant
būtų sunku išlikti šio pasaulio dalimi, mūsų smegenys būtų
perkrautos visomis netikrumo kupinomis akimirkomis, į ku­
rias privalėtume atsižvelgti.
- Todėl tamsoje skendinčiais laiptais lipame žemyn nesi­
jaudindami, kad galime susitrenkti į kyšantį vamzdį.
- Būtent.
- Bet vieną kartą ką nors patyrę dauguma mūsų prisime­
na tai ir kitą kartą. Todėl įėjusi į tavo ūkinį pastatą antrąjį
kartą Katrina Brat ant svarstyklių žengė atsargiai. Taigi ne­
stebina, kad Helio rūsyje ant laiptinėje kyšančio vamzdžio
radome tavo ir mano odos bei kraujo, o Lenio Helio - nė
pėdsako. Jis įprato pasilenkti... dar vaikystėje. Antraip būtu­
me aptikę Helio DNR, nes patekusi ant tokio vamzdžio DNR
išsilaiko ne vienus metus.
- Tikiu tavimi, Hari.
- Vėliau prie to sugrįšiu, bet dabar pakalbėkime apie tai,
kas stebina.
Katrina patogiau atsisėdo kėdėje. Ji vis dar nenutuokė,
apie ką kalbama, bet pažinojo Harį, jautė ausimi negirdimą
žemą jo balso vibravimą.
- Kai maždaug vidurnaktį Valentinas Jertsenas įeina į tavo
ūkinį pastatą, jis sveria 74,7 kilogramo, - dėstė Haris. - Bet
516
kai išeina, vaizdo įraše matome, kad svarstyklės rodo 73,2
kilogramo, taigi lygiai pusantro kilogramo mažiau. - Haris
išskėtė rankas. - Buvo paaiškinta, kad svorio sumažėjo nete­
kus kraujo.
Katrina išgirdo, kaip dekanas diskretiškai, bet nekantriai
kosteli.
- Bet tada man kilo mintis, - kalbėjo Haris. - Mes juk pa­
miršome revolverį. Valentino atsineštą ginklą, kurio jis nete­
ko darbo kabinete. „Ruger Redhawk“, sveriantį maždaug 1,2
kilogramo. Tad paskaičiavus susidaro įspūdis, kad Valentinas
neteko tik 0,3 kilogramo kraujo.
- Hūle, - kreipėsi dekanas, - jei tai klausimas doktoran­
tui...
- Pirmiausia tai klausimas tam, kuris nusimano apie
kraują, - paragino Haris ir atsisuko į salę. - Vyriausiasis gy­
dytojau Džonai Stefensai, jūs esate hematologas ir, atvežus
Penelopę Raš, kaip tik buvote darbe.

Pajutęs, kaip visų žvilgsniai susminga į jį, Džonas Stefensas

pradėjo prakaituoti. Visi panašiai spoksojo ir tada, kai jis sto­
vėjo liudytojo vietoje ir aiškino, kaip mirė jo žmona. Kaip
ji buvo subadyta peiliu ir tiesiog nukraujavo jam ant rankų.
Dabar visų žvilgsniai tokie, kaip ir tada. Anderso žvilgsnis
toks, kaip ir tada.
Jis nurijo.
- Taip, buvau.
- Jūs sakėte, kad vos žvilgtelėjęs galite tiksliai įvertinti
kraujo kiekį. Pažvelgęs į nusikaltimo vietos nuotraukas nu­
statėte, kad ji neteko pusantro litro kraujo.
- Taip.
Iš švarko kišenės Haris išsitraukė nuotrauką ir ją kilstelėjo:
517
 - O pažvelgęs į šią Halsteino Smito darbo kambario nuo­
trauką, kurią jums parodė greitosios medicinos pagalbos au­
tomobilio vairuotojas, nustatėte, kad čia irgi ištekėjo pusan­
tro litro kraujo, o toks kiekis sveria pusantro kilogramo, ar
ne?
Stefensas nurijo. Žinojo, kad Andersas stebeilija jam į nu­
garą.
- Tiesa. Galima 200 mililitrų paklaida.
- Ar tikrai, netekus pusantro litro kraujo, įmanoma atsi­
stoti ant kojų ir pasprukti?
- Tai labai individualu, tačiau turint stiprų kūną ir stiprią
valią, išties įmanoma.
- Rodos, atėjo laikas užduoti paprastą klausimą, - pareiš­
kė Haris.
Stefensas jautė, kaip kakta rieda prakaito lašas.
Haris vėl atsisuko į pultą:
- Smitai, kaip taip gali būti?

Katrina kvėptelėjo. Atrodė, kad stojusi tyla fiziškai apsunki­

no orą.
- Pasiduodu, Hari, tikrai nežinau. Tikiuosi, kad diser­
tacija dėl to nenukentės. Pasiteisindamas norėčiau pabrėžti,
kad šis klausimas nėra tiesiogiai susijęs su mano tyrimu. - Jis
nusišypsojo, tačiau šįkart niekas nesijuokė. - Bet tai tiesio­
giai susiję su policijos vykdomu tyrimu, tad veikiausiai turė­
tum atsakyti tu pats, Hari.
- Na, - tarė Haris ir įkvėpė.
O, ne, pagalvojo Katrina ir sulaikė kvėpavimą.
- Ateidamas Valentinas Jertsenas neturėjo revolverio.
Ginklas jau gulėjo tavo darbo kambary.

518
 - Ką? - Smito išspaustas juokas salėje nuskambėjo kaip
netikėtas paukščio klyktelėjimas. - Ir kaip jis galėjo ten pa­
tekti?
- Ten jį padėjai tu, - pareiškė Haris.
- Aš? Neturiu nieko bendro su tuo revolveriu.
- Tai yra tavo revolveris, Smitai.
- Mano? Niekada neturėjau jokio revolverio, galite patik­
rinti ginklų registre.
- Patikrinę ginklų registre išsiaiškinome, kad revolveris
registruotas jūreivio iš Fašiundo vardu. Tas jūreivis naudojo­
si tavo paslaugomis. Mat jis sirgo šizofrenija.
- Jūreivio? Hari, apie ką tu kalbi? Juk pats sakei, kad nužu­
dęs Mehmetą Kalaką Valentinas grasino tau šiuo revolveriu.
- Po to vėl jį atgavai.
Salėje pasklido nerimastingas šurmulys, žmonės muis­
tėsi. Mantiją vilkintis dekanas atsistojo, ramindamas išskėtė
rankas ir pasidarė panašus į plunksnas kedenantį gaidį.
- Atsiprašau, gerbiamas Hūle, bet vyksta disertacijos gy­
nimas. Jei norite ištirti policijos bylą, drįsčiau pasiūlyti dary­
ti tai tinkamose instancijose, o ne akademijoje.
- Gerbiamas vadove, gerbiami oponentai, - kreipėsi Ha­
ris. - Ar vertinant šį darbą nesvarbu sužinoti, kad jis pagrįs­
tas neteisingu bylos nagrinėjimu? Juk darbo gynimas ir skir­
tas išsiaiškinti tokiems dalykams.
- Gerbiamas Hūlė... - prabilo dekanas gergždžiančiu balsu.
- ...yra teisus, - pratęsė pirmoje eilėje sėdintis Stolė
Aunė. - Gerbiamas vadove, man, kaip komisijos nariui, labai
įdomu, kokį klausimą doktorantui paruošė Haris Hūlė.
Dekanas įsispoksojo į Aunę. Į Harį. Galiausiai į Smitą.
Tada atsisėdo.
- Na, - tarė Haris. - Tuomet norėčiau doktoranto pa­
klausti, ar Lenį Helį jis laikė įkalinęs jo paties namuose? Ar
Valentinui vadovavo ne Helis, o jis pats?

5 1 9
 Salėje pasklido vos girdimi aikčiojimai, tada stojo tyla,
atrodė, kad patalpoje trūksta oro.
Nustebęs Smitas papurtė galvą:
- Hari, tu juokauji, ar ne? Katilinėje jūs sugalvojote, kaip
pasismaginti per disertacijos gynimą, ir dabar...
- Siūlyčiau atsakyti, Halsteinai.
Tik išgirdęs savo vardą Smitas turbūt suprato, kad Haris
nusiteikęs rimtai; Katrinai bent jau atrodė, kad jis tikrai kaž­
ką suvokė.
- Hari, niekada nesilankiau Helio namuose, kol tą sekma­
dienį manęs ten nenuvežei.
- O ne, lankeisi, - paprieštaravo Haris. - Tu kruopščiai
panaikinai visus savo DNR pėdsakus ir nuvalei pirštų atspau­
dus. Bet vieną vietą tu pamiršai. Vamzdį.
- Vamzdį? Sekmadienį visi ant to nelemto vamzdžio pali­
kome savo DNR pėdsakų!
- Tik ne tu.
- Taip, aš irgi! Paklausk greta sėdinčio Bjorno Holmo.
- Bjornas Holmas gali patvirtinti tik tiek, kad ant vamz­
džio rasta tavo DNR pėdsakų, o ne tai, kad jie atsirado ten
sekmadienį. Sekmadienį nulipai į rūsį kaip tik tada, kai ten
stovėjau aš. Padarei tai tylomis, aš net neišgirdau, kad atei­
ni, ar pameni? O nė necyptelėjai todėl, kad neatsitrenkei į tą
vamzdį. Tu pasilenkei. Nes tavo smegenys išsaugojo prisimi­
nimą.
- Tai juokinga, Hari. Sekmadienį atsitrenkiau į tą vamzdį,
bet neišleidau jokio garso.
- Gal todėl, kad ant galvos buvai užsimaukšlinęs tai, kas
sušvelnino smūgį... - Haris išsitraukė iš kišenės juodą kepu­
rę ir užsidėjo ant galvos. Kepurės priekyje puikavosi balta
kaukolė ir užrašas „St. Pauli.“ - Žinoma, kaip galima palikti
DNR - taigi kraujo, odos arba plaukų - pėdsakų, kai ant kak­
tos užmaukšlinta kepurė.
Halsteinas Smitas sumirksėjo.
520
 - Doktorantas neatsakė, - pabrėžė Haris. - Tad leiski­
te man atsakyti už jį. Halsteinas Smitas atsitrenkė į vamzdį,
leisdamasis į rūsį patį pirmą kartą, bet tai įvyko seniai, dar
prieš pradedant siautėti vadinamajam vampyristui.
Stojo tyla, pasigirdo tik žemas gomurinis Halsteino Smito
juokas.
- Prieš man pasisakant, - prabilo Smitas, - raginu visus
paploti Hariui Hūlei už šį fantazijos kupiną pasakojimą. -
Smitas pradėjo ploti, keli klausytojai prisijungė, tada vėl sto­
jo mirtina tyla. - Bet tam, kad tai būtų šiek tiek daugiau nei
fantazijos kupinas pasakojimas, reikia to paties, ko ir rašant
daktaro disertaciją. Įrodymų! O tu, Hari, jų neturi. Savo iš­
vadą parėmei dviem abejotinomis prielaidomis. Kad labai
senos ūkiniame pastate įtaisytos svarstyklės rodo tikslų ant
jų vos kelias sekundes pastovėjusio žmogaus svorį. Nors aš
žinau, kad kartais tų svarstyklių rodyklės užstringa. Ir kad
sekmadienį dėl kepurės negalėjau ant vamzdžio palikti DNR
pėdsakų. Tačiau prieš lipdamas laiptais žemyn ir prieš užsi-
gaudamas į vamzdį kepurę nusiėmiau, o paskui vėl užsidė­
jau, mat apačioje buvo šalta. Man ant kaktos nėra žymės, nes
mano kūno audiniai greitai gyja. Mano žmona gali patvirtin­
ti, kad tądien namo grįžau susimušęs kaktą.
Katrina stebėjo, kaip pagal užsakymą siūtą žemės spalvos
suknelę vilkinti tamsiaakė moteris spokso į vyrą be jokios
išraiškos veide, tarsi ištikta šoko po granatos sprogimo.
- Ar ne taip, Maja?
Moteris žioptelėjo, vėl užsičiaupė. Tada lėtai linktelėjo.
- Matai, Hari? - Smitas pakreipė galvą ir pažvelgė į Harį,
nutaisęs susirūpinimo ir užuojautos kupiną veido išraišką. -
Ar matai, kaip paprasta paneigti tavo teoriją?
- Na, - tarė Haris. - Gerbiu tavo žmonos atsidavimą, bet
bijau, kad DNR tyrimo rezultatų užginčyti neįmanoma. Teis­
mo medicinos tarnybos atlikta analizė rodo ne tik tai, kad
organinėje medžiagoje rasta tavo DNR, bet ir tai, kad ji yra
521
daugiau nei dviejų mėnesių senumo, taigi negali būti, kad ji
pateko ten sekmadienį.
Katrina krūptelėjo ir žvilgtelėjo į Bjorną. Šis atsisuko į ją
ir beveik nepastebimai papurtė galvą.
- Todėl, Smitai, teiginys, kad rudenį lankeisi Helio na­
muose, nėra tik teorija. Tai faktas. Kaip ir tai, kad turėjai re­
volverį „Ruger“, šis gulėjo tavo darbo kabinete, ir tu nušovei
beginklį Valentiną. Be to, mes atlikome stilometrijos analizę.
Katrina stebėjo, kaip iš vidinės švarko kišenės Haris išsi­
traukia aplamdytą geltoną aplanką.
- Yra tokia kompiuterinė programa, kuri palygina žodžių
pasirinkimą, sakinių ir teksto struktūrą, skyrybos ženklus, o
tada nustato rašiusiojo tapatybę. Būtent dėl stilometrijos pra­
sidėjo kalbos apie tai, kurie kūriniai rašyti Šekspyro, o kurie
ne. Aštuoniasdešimčia procentų atvejų pavyko teisingai nu­
statyti teksto autorių. Mūsų IT ekspertas Tordas Grenis pasi­
naudojo šia programa ir palygino Valentinui siųstus laiškus
su tūkstančiu kitiems asmenims rašytų Lenio Helio laiškų.
Prieita prie išvados, kad... - Haris ištiesė aplanką Katrinai, -
kad nurodymus Valentinui Jertsenui rašė ne Lenis Helis.
Smitas spoksojo į Harį. Jo kirpčiukai buvo užkritę ant
prakaituotos kaktos.
- Apie tai galėsime pasikalbėti per apklausą policijoje, -
patikino Haris. - Bet čia vyksta disertacijos gynimas. Vis dar
gali pasiaiškinti vertinimo komisijai, idant ši neatsisakytų
suteikti tau daktaro laipsnio. Tiesa, Aune?
Stolė Aunė kostelėjo:
- Tiesa. Mokslas yra visiškai aklas laikmečio moralei, ir
tai tikrai nebūtų pirmas daktaro laipsnis, gautas naudojantis
moraliai abejotinais arba įstatymus vienareikšmiškai pažei­
džiančiais metodais. Prieš pripažindama daktaro darbą, ko­
misija turi žinoti, ar Valentinui išvis kas nors nurodinėjo. Jei
taip nebuvo, komisija šio darbo pripažinti negali.

522
 - Puiku, - tarė Haris. - Na, Smitai, ką pasakysi? Ar nori
viską paaiškinti komisijai čia ir dabar, prieš mums tave sui-
mant?
Halsteinas Smitas spoksojo į Harį. Girdėjosi vien tik jo
šniokštavimas, tarsi visoje salėje jis būtų vienintelis, kuris
kvėpuoja.
Tvykstelėjo blykstė.

Įraudęs disertacijos gynimo vadovas pasilenkė ir pakuždom

sušvokštė:
- Šventas Jeronimai, Aune kas čia vyksta?
- Ar žinai, kas yra beždžionių spąstai? - paklausė Aunė,
atsirėmė į kėdės atlošą ir sukryžiavo rankas.

Halsteino Smito galva sutrūkčiojo, tarsi per jį būtų pa­

leista elektros srovė, jis pakėlė ranką, parodė į lubas ir kva­
todamas suriko:
- Nebėra ką prarasti, Hari!
Haris neatsiliepė.
- Taip, Valentinas gavo nurodymus. Iš manęs. Žinoma,
kad tuos laiškus parašiau aš. Bet svarbu ne tai, kas už viso
šito stovėjo ir valdė Valentiną, moksliniu požiūriu svarbu tai,
kad mano tyrimas įrodė, jog Valentinas buvo tikras vampy-
ristas, ir niekas, ką tu pasakysi, negali sumenkinti šio darbo
rezultatų. Na ir kas, jei man reikėjo sukurti tam tikrus ryšius
ir reikiamas sąlygas tarsi laboratorijoje, mokslininkai nuolat
tai daro. Argi ne? - Jis apžvelgė publiką. - Galų gale ne aš
rinkausi, kaip jam viską atlikti, tai sprendė jis pats. O šešių
žmonių gyvybės yra kaina, kurią verta sumokėti už tai, kad
šis darbas... - Smitas smiliumi patapšnojo į įrištą daktaro

513
disertaciją, - galėtų apsaugoti žmoniją nuo begalės kančių
ir žmogžudysčių. Čia aprašyti pavojaus signalai ir profiliai.
Aukas nužudė ir jų kraujo gėrė Valentinas, o ne aš. Aš tik su­
kūriau reikiamas sąlygas. Kai nusišypso laimė ir pirmą kartą
susitinki su tikru vampyristu, jauti pareigą pasinaudoti proga
iki galo, negalima leisti Jtrumparegei moralei jo sustabdyti.
Reikia žvelgti plačiau, galvoti apie tai, kas geriausia žmonijai,
paklauskite Openheimerio, Mao arba tūkstančių vėžiu ser­
gančių laboratorinių žiurkių.
- Tai tu nužudei Lenį Helį ir nušovei Martą Rud dėl
mūsų? - sušuko Haris.
- Taip, taip! Paaukojau juos mokslo vardan!
- Taip, kaip paaukojai save ir savo žmoniškumą? Irgi
žmoniškumo vardan?
- Būtent, būtent!
- Ar jie mirė ne tam, kad tu, Halsteinai Smitai, sužibė­
tum? Ne tam, kad Beždžionė įsitaisytų soste ir jos vardas
būtų įtrauktas į istorijos vadovėlius? Nes tave juk visą laiką
skatino garbėtroška, argi ne?
- Aš jums parodžiau, kas yra vampyristas ir ką jis gali
padaryti! Ar žmonės neturėtų man už tai padėkoti?
- Na, - paprieštaravo Haris, - tu tikrai parodei mums, ką
gali padaryti pažemintas žmogus.
Halsteino Smito galva vėl sutrūkčiojo. Jis žioptelėjo, užsi­
čiaupė. Bet daugiau nepratarė nė žodžio.
- Mes išgirdome pakankamai. - Dekanas atsistojo. - Šis
daktaro darbo gynimas yra baigtas, aš prašau, kad čia esantys
policininkai suimtų...
Halsteinas Smitas judėjo stebėtinai greitai. Dviem šuoliais
atsidūrė prie stalo ir čiupo revolverį, puolė prie pirmosios ei­
lės ir įrėmė revolverį pirmam pasitaikiusiam žmogui į kaktą.
- Stokis! - sušvokštė jis. - Visi kiti - nė iš vietos!
Katrina stebėjo, kaip pakyla šviesiaplaukė moteris, o Smi­
tas ją apsuka ir stumteli priekin tarytum skydą. Ten stovėjo
524
Ūla Belman. Prasižiojusi ji be žado spoksojo į pirmoje eilėje
sėdintį vyrą. Katrina Brat matė tik Mikaelio Beįmano pakau­
šį, tad nežinojo, ką byloja jo veidas, matė tik tai, kad policijos
viršininkas sėdi tarsi suakmenėjęs. Pasigirdo aimana. Raudo­
jo Maja Smit. Jos kūnas šiek tiek pasviro į vieną pusę.
- Paleisk ją.
Katrina pasisuko kriuksėjimą primenančio balso pusėn.
Šiuos žodžius ištarė Trulsas Berntsenas. Atsikėlęs nuo kėdės
paskutinėje eilėje, jis pradėjo lipti laipteliais žemyn.
- Stok, Berntsenai! - riktelėjo Smitas. - Arba nušausiu ir
ją, ir tave!
Bet Trulsas Berntsenas nesustojo. Žvelgiant iš šono, jo
apatinis žandikaulis atrodė dar labiau atsikišęs, o raumenys
po megztiniu - dar ryškesni. Jis nulipo laipteliais, prie pir­
mos eilės pasuko ir patraukė tiesiai prie Smito su Ūla Belman.
- Dar vienas žingsnis...
- Nušauk mane pirmas, Smitai, arba kitaip nesuspėsi.
- Kaip nori.
Berntsenas šniurkštelėjo:
- Tu, nelemtas civili, neišdrįsi...
Katrina pajuto spaudimą ausyse, tarsi sėdėtų staiga pra­
dėjusiame kristi lėktuve. Ir tik po kelių sekundžių suprato,
kad išgirdo iš stambaus revolverio paleistą šūvį.
Trulsas Berntsenas sustojo, pasilenkė, susvyravo. Jo pe­
čiai buvo atkišti į priekį, burna - pražiota, akys - išvirtusios.
Katrina pamatė skylę megztinyje, laukė pasirodančio krau­
jo. Ir šis pasirodė. Atrodė, kad įsmeigęs akis į Ūlą Trulsas
iš paskutiniųjų bando išsilaikyti ant kojų, galiausiai griuvo
aukštielninkas.
Sukliko viena salėje sėdinčių moterų.
- Nesijudinkit, - užriko Smitas ir atbulom žengė prie
durų, priešais save laikydamas sugriebtą Ūlą. - Pravėrę duris
mes minutę pastovėsim, ir jei pamatysiu nors vieną sujudant,
ją nušausiu.
525
 Žinoma, kad tai blefas. Žinoma, niekas nerizikuos, norė­
damas įsitikinti, ar tai ne blefas.
- „Amazon“ raktelius, - sušnabždėjo vis dar stovintis Ha­
ris. Jis ištiesė ranką link Bjorno, ir po sekundės šis įdėjo au­
tomobilio raktelius jam į delną.
- Halsteinai! - šūktelėjo Haris ir pradėjo žingsniuoti tar­
pueiliu. - Tavo automobilis pastatytas universiteto svečiams
skirtoje aikštelėje, šią akimirką po jį naršo tyrėjų grupė. Tu­
riu raktelius nuo automobilio, kuris stovi gatvėje prie pat
durų, be to, juk esu tinkamesnis įkaitas.
- Kodėl? - paklausė Smitas, vis dar traukdamasis atbulom.
- Nes aš elgsiuosi ramiai, o tu turi sąžinės.
Smitas sustojo. Vertinamai nužvelgė Harį.
- Eįk ten ir užsidėk antrankius, - tarė jis ir galva linkte­
lėjo stalo pusėn.
Haris išėjo iš tarpueilio, praėjo pro pasliką Trulsą, sustojo
prie stalo, nugara į salę ir Smitą.
- Taip, kad matyčiau! - suriko Smitas.
Haris atsisuko į jį, iškėlė rankas ir parodė, kad šios sura­
kintos antrankiais.
- Ateik čia!
Haris priėjo prie jo.
Smitas nustūmė Ūlą Belman į šoną ir atstatė revolverį į
Harį.
- Viena minutė!
Katrina matė, kaip Smitas laisva ranka sugriebia už peties
gerokai aukštesnį Harį, apsuka jį ir išveda pro duris, šias pa­
likdamas praviras.
Ūla Belman spoksojo į praviras duris, tada atsisuko į
savo vyrą. Katrina matė, kaip Beįmanąs jai mosteli, kvies­
damas pas save. Ir Ūla pajuda iš vietos, žingsniuoja mažais
nedrąsiais žingsneliais, tarsi tipentų plonu ledu. Bet priė­
jusi prie Trulso Berntseno ji suklupo. Priglaudė galvą prie
jo krauju persisunkusio megztinio. Atrodė, kad salės tyloje
526
prasiveržęs graudus Ūlos kūkčiojimas nuskambėjo garsiau
nei revolverio šūvis.

Eidamas pirma Smito Haris jautė, kaip revolverio vamzdis

remiasi jam į nugarą. Velnias, velnias! Vakar jis viską supla­
navo iki mažiausių smulkmenų, apgalvojo, kaip gali pakrypti
įvykiai, bet jam nepavyko numatyti tokios galimybės.
Haris koja stumtelėjo duris, ir veidą ėmė žnaibyti vasa­
rio šaltukas. Prieš juos plytėjo žiemos saulės nutvieksta Uni­
versiteto aikštė, nesimatė nė vieno žmogaus. Blizgėjo juodi
„Amazon“ dažai.
- Pirmyn!
Haris nulipo laiptais žemyn į aikštę. Žengęs antrą žingsnį
paslydo ir, neturėdamas už ko nusitverti, išsitiesė kiek ilgas.
Petimi atsitrenkęs į ledą pajuto, kaip skausmas nutvilko ran­
ką ir nugarą.
- Kelkis! - sušvokštė Smitas, čiupo už antrankių grandi­
nės ir timptelėjo Harį.
Smito keliamas Haris nesipriešino. Žinojo, kad geres­
nės progos nepasitaikys. Stodamasis trenkė Smitui galva, šis
susverdėjo ir pargriuvo. Haris žengė artyn, ketindamas vėl
smogti, bet Smitas gulėjo ant nugaros, abiem rankomis suė­
męs į jį nukreiptą revolverį.
- Nagi, Hari. Esu puikiai įgudęs. Taip gulėti teko ne kartą.
Nagi, pirmyn!
Haris spoksojo į ginklo vamzdį. Smito nosies nugarėlė
buvo prakirsta, matėsi baltas po oda esantis kaulinis audinys.
Nosies sparneliu tekėjo plona kraujo srovelė.
- Hari, žinau, ką galvoji, - nusikvatojo Smitas. - Jis nesu­
gebėjo nušauti Valentino iš dviejų su puse metrų atstumo. Tad
pirmyn! Arba atrakink automobilį.
527
 Hario smegenys darbavosi ir stengėsi padaryti išvadas.
Galiausiai jis lėtai nusisuko, ramiai atrakino dureles vairuo­
tojo pusėje, išgirdo, kaip atsistoja Smitas. Tada įsėdo į auto­
mobilį ir neskubėdamas įkišo raktą į spynelę.
- Vairuosiu aš, - rėžė Smitas. - Traukis.
Haris padarė, kaip liepiamas, lėtai ir nerangiai peržengė
per bėgių pavarą ir įsitaisė keleivio pusėje.
- O dabar perlipk per antrankius.
Haris pažvelgė į jį.
- Nenoriu vairuodamas ant gerklės pajusti antrankių
grandinės, - pareiškė Smitas ir pakėlė revolverį. - Pats kal­
tas, jei nelankei jogos pratybų. Be to, matau, kad vilkini laiką.
Tau liko penkios sekundės nuo dabar. Keturi...
Haęis atsilošė atgal tiek, kiek tik leido status sėdynės atlo­
šas, prieš save ištiesė surakintas rankas ir sulenkė kelius.
- Trys, du...
Hariui šiaip ne taip pavyko perkišti nublizgintus batus į
kitą antrankių grandinės pusę.
Smitas atsisėdo, pasilenkė artyn, suveržė Hariui krūtinę
ir liemenį senamadišku saugos diržu ir prisegė šį taip stipriai
trūktelėdamas, kad Haris liko sėdėti spauste prispaustas prie
sėdynės atlošo. Tada iš Hario švarko kišenės Smitas ištraukė
mobilųjį telefoną. Pats prisisegė saugos diržu ir pasuko au­
tomobilio raktelį. Užvedė variklį ir stumtelėjo bėgių pavarą.
Įjungęs atbulinį bėgį išvažiavo puslankiu. Pasukęs rankenėlę
ir nuleidęs lango stiklą, išmetė Hario telefoną, po to ir savąjį.
Jie važiavo Karolio Jono gatve; pasirodžius Karaliaus rū­
mams, pasuko į dešinę. Prie sankryžos užsidegė žalias švie­
soforo signalas. Pasukę kairėn jie pasiekė žiedinę sankryžą, o
vėl užsidegus žaliai šviesai pravažiavo pro Koncertų rūmus.
Aker Brige. Jokių spūsčių. Automobiliai greitai judėjo pir­
myn. Tikrai per greitai, pamanė Haris. Kuo toliau jie nuva­
žiuos prieš Katrinai įspėjant patrulius ir pakeliant policijos

$28
sraigtasparnį, tuo daugiau darbo teks pareigūnams: reikės
tikrinti didesnę teritoriją ir užtverti daugiau kelių.
Smitas pažvelgė į fjordą.
- Tokiomis dienomis Oslas būna gražiausias, ar ne? - pa­
klausė jis. Kalbėjo nosiniu balsu, jam kvėpuojant girdėjosi
švilpčiojimas. Turbūt dėl lūžusios nosies. - Nebylus kelei­
vis, - įvertino Harį. - Taip, taip, šiandien jau pakankamai
prisikalbėjai.
Haris nenuleido akių nuo priekyje besidriekiančio kelio.
Katrina negalės susekti jų pagal mobiliuosius telefonus, bet
jei Smitas važiuos pagrindiniais keliais, juos surasti turėtų
greitai. Automobilis su marga ralio juosta, kertančia stogą ir
kapotą, iš sraigtasparnio turėtų matytis puikiai.
- Jis kreipėsi į mane, pasivadino Aleksandru Drejeriu,
norėjo pasikalbėti apie „Pink Floyd“ ir jo girdimus garsus, -
prašneko Smitas ir papurtė galvą. - Bet, kaip jau suvokei,
man puikiai sekasi perprasti žmones, tad greitai sumojau, jog
tai ne paprastas pacientas, o neeilinis psichopatas, kokių su­
tinkama itin retai. Išgirdęs, kokios jo seksualinės svajonės,
pasinaudojau šia informacija ir šiek tiek paklausinėjau pažįs­
tamų ekspertų, dirbančių Lytinių nusikaltimų skyriuje, tad
išsiaiškinau, su kuo turiu reikalą. Suvokiau ir jo dilemą. Jis
nekantravo atsiduoti savo instinktui medžioti, bet mažiausias
klaidingas žingsnis, sukeltas įtarimas ar koks niekniekis, at­
kreipęs policijos dėmesį į Aleksandrą Drejerį, iškart jį demas­
kuotų. Ar supranti, Hari? - Smitas žvilgtelėjo į savo įkaitą. -
Jis ketino medžioti tik tuo atveju, jei bus visiškai saugus. Jis
tiko puikiai, neturėjo pasirinkimo, tereikėjo tik prisegti jam
pavadėlį ir atidaryti narvą, jis būtų mitęs viskuo, kas jam siū­
loma, taip pat ir gėręs viską. Bet aš negalėjau siūlyti sandėrio
pats, man reikėjo netikro lėlininko, žaibolaidžio, prie kurio
atvestų pėdsakai, jei Valentinas prisipažintų. Tokio, apie kurį
išsiaiškinus - ir visai nesvarbu, kada tai įvyktų, - žemėlapis

529
atitiktų teritoriją, ir tai patvirtintų mano darbe pristatomą
teoriją apie impulsyvų nesubrendusį chaotišką vampyristą. O
Lenis Helis buvo atokiame name gyvenantis atsiskyrėlis, pas
kurį niekada neužsukdavo lankytojai. Bet vieną dieną pas jį
netikėtai apsilankė ne kas kitas, o jo psichologas. Ir tam psi­
chologui ant galvos pūpsojo kažkas panašaus į vištvanagį, o
rankoje jis laikė didelį revolverį. Kudkuda! - Smitas garsiai
nusikvatojo. - Kad būtum matęs Lenio veidą, kai jį įkalinau
ir paverčiau savo vergu! Pirmiausia įdaviau Leniui savo pa­
cientų archyvą ir liepiau nusinešti jį į savo darbo kambarį.
Tada suradome narvą, kuriame jo tėvai perveždavo kiaules, ir
Lenis nunešė jį į rūsį. Tąkart lipdamas laiptais žemyn ir atsi­
trenkiau į tą prakeiktą vamzdį. Mes radome čiužinį, ant kurio
Lenis galėjo sėdėti ir gulėti, tada prirakinau jį antrankiais. Jis
taip ir liko sėdėti narve. Iškvotus iš Lenio visas smulkmenas
apie jo persekiotas moteris, gavus iš jo butų raktų kopijas ir
sužinojus slaptažodį, kurio reikėjo tam, kad galėčiau siųsti
elektroninius laiškus Valentinui iš Lenio elektroninio paš­
to paskyros, jis pasidarė man nebereikalingas. Bet man vis
tiek reikėjo atidėti jo savižudybės inscenizaciją. Jei Valentiną
būtų sučiupę arba jis būtų numiręs, o policija būtų radusi
Helį, jo lavonas turėjo būti pakankamai šviežias, kad įvykiai
sutaptų chronologiškai. O kad policija nepasibelstų į Lenio
duris per anksti, man reikėjo pasirūpinti, kad vykdant pirmą
žmogžudystę jis turėtų nepriekaištingą alibi. Aš žinojau, kad
policija tikrins jo alibi, mat jis kalbėjosi su Elyze Hermansen
telefonu. Tad tuo metu, kai Valentinui buvo liepta nužudyti
Elyzę Hermansen, nusivedžiau Lenį į netoliese esančią pice­
riją. Tiesą sakant, taip susitelkęs po stalu laikiau į Lenį Helį
nukreiptą pistoletą, kad net nepamačiau, jog picos tešloje
esama riešutų, o paskui jau buvo per vėlu. - Vėl pasigirdo
juokas. - Po to Leniui teko ilgokai pasėdėti narve vienam.
Kai ant čiužinio radę Lenio spermos jūs nutarėt, kad jis iš­
naudojo Martą Rud, nesusilaikiau nenusijuokęs.
530
 Jie pravažiavo pro Bygdiojų. Snarioją. Haris nesąmonin­
gai skaičiavo sekundes. Iš Universiteto aikštės jie išvažiavo
prieš dešimt minučių.
Jis pakėlė akis į giedrą mėlyną dangų.
- Mat Martos Rud niekas niekada neišnaudojo. Iš miško
nuvežęs ją į rūsį, iškart ją nušoviau. Valentinas buvo visai
ją suniokojęs. Padariau tai iš gailesčio. - Smitas atsisuko į
Harį. - Tikiuosi, kad supranti mane, Hari. Hari? Ar manai,
kad kalbu per daug, Hari?
Smitas atsiduso.
- Hari, galėtum būti puikus psichologas, pacientams pa­
tinka, kai psichologai tyli, mat tada jiems atrodo, kad taip
juos dar geriau išanalizuoja. Profesionalus tylėjimas visada
būna puikiai įvertinamas. Na, velniop visa tai...
Jie artėjo prie Hiovikodeno. Kairėje pusėje vėl pasirodė
Oslo fjordas. Haris puoselėjo viltį. Gal policija spės prie As-
kerio pastatyti užkardas, jie atvažiuos ten maždaug po dešim­
ties minučių.
- Hari, ar bent įsivaizduoji, kokią dovanėlę man įteikei,
pasiūlęs dalyvauti tyrime? Taip nustebau, kad iš pradžių atsi­
sakiau. O tada man kilo mintis, kad jei sėdėsiu ten ir gausiu
visą informaciją, galėsiu įspėti Valentiną, jog jūs artinatės,
ir jis galės ilgiau tęsti savo veiklą. Mano vampyristas galė­
jo pralenkti Kiurteną, Heigą bei Čeisą ir tapti svarbiausiu iš
visų. Bet visgi nesužinojau visos informacijos. Nežinojau,
kad stebima jo turkiška pirtis, išgirdau apie tai tik sėdėdamas
automobilyje, kai buvome pakeliui. Be to, nebesuvaldžiau Va­
lentino, jis nužudė barmeną ir pagrobė Martą Rud. Laimė,
sužinojau, kad dėl naudojimosi bankomatu jūs išsiaiškinote
Aleksandro Drejerio tapatybę, tad laiku jį įspėjau, ir jis pa­
spruko iš buto. Tada Valentinas suprato, kad virveles tampau
aš, jo buvęs psichologas, bet ką tai keičia? Jam nebuvo svarbu,
su kuo sėdi valtyje. Tačiau aš supratau, kad tinklas traukiasi.
Kad atėjo laikas didžiajam finalui, kurį planavau jau senokai.
531
Liepiau jam sprukti iš buto ir užsiregistruoti viešbutyje „Pla-
za“, kuriame jis negalėjo užsibūti per ilgai, tad nusiunčiau jam
voką su ūkinio pastato raktų kopijomis ir adresu, nurodžiau
atvykti vidurnaktį ir visiems sumigus ten pasislėpti. Gal jam
ir kilo kokių nors įtarimų, bet policijai sužinojus netikrą jo
tapatybę jis neturėjo kitos išeities. Jis tiesiog privalėjo tikėti,
kad manimi galima pasikliauti. Beje, pagirk mane už insce­
nizaciją, Hari. Aš paskambinau tau ir Katrinai, kad turėčiau
liudytojų, ne vien tik vaizdo kamerų įrašus. Taip, žinoma,
tai galima pavadinti šaltakraujišku likvidavimu, pasakyti,
kad sufabrikavau istoriją apie drąsų mokslininką, kuris savo
pasisakymais įsiutino serijinį žudiką, o paskui gindamasis jį
nužudė. Matau, kad tai neliko nepastebėta, eiliniame diserta-
cijos gynime dalyvavo užsienio spaudos atstovai, o keturio­
lika leidyklų nusipirko teises išspausdinti mano disertaciją.
Bet galų gale svarbiau už viską yra tyrimas ir mokslas. Tai yra
pažanga, Hari. Gali būti, kad gerais norais pragaras grįstas,
bet toks jau tas kelias į šviesią žmonijos ateitį.

Olegas pasuko automobilio raktelį.

- Skubiosios pagalbos skyrius, Ulevolio ligoninė! - rikte­
lėjo jaunas šviesiaplaukis pareigūnas, sėdintis ant užpakali­
nės sėdynės ir ant kelių laikantis Trulso Berntseno galvą.
Abu buvo permirkę Berntseno krauju.
- Važiuok visu greičiu ir signalizuok!
Olegui įjungiant bėgių pavarą, atsidarė užpakalinės auto­
mobilio durelės.
- Ne! - piktai suriko pareigūnas.
- Pasislink, Andersai! - paliepė Stefensas. Jis įsėdo ir pri­
vertė jauną pareigūną pasislinkti prie krašto. - Iškelk kojas

532
aukštai, - nurodė, laikydamas Berntseno galvą. - Kad prite-
kėtų...
- ...kraujo į širdį ir smegenis, - pabaigė sakinį Andersas.
Olegas įjungė bėgių pavarą, ir automobilis išvažiavo iš
stovėjimo aikštelės. Pasuko į gatvę, įsiterpė tarp tramvajaus
ir signalizuojančio taksi.
- Andersai, kokia padėtis?
- Patikrink pats, - atsakė Andersas. - Be sąmonės, pulsas
silpnas, kvėpuoja. Kaip matai, pataikė į dešinę krūtinės pusę.
- Problema ne čia, - pareiškė Stefensas. - Pavojų kelia
išeinamoji žaizda. Padėk man jį pasukti.
Olegas žvilgtelėjo į veidrodėlį. Matė, kaip jie paverčia
Trulsą Berntseną ant šono, praplėšia marškinius. Vėl pažvel­
gė į kelią ir prieš lenkdamas sunkvežimį pasignalizavo. Tada
padidino greitį ir kirto sankryžą, degant raudonai šviesai.
- O, velnias, - sudejavo Andersas.
- Taip, žaizda didelė, - pritarė Stefensas. - Ko gero, kulka
sutrupino dalį šonkaulių. Kol pasieksime Ulevolį, jis mirtinai
nukraujuos, jei mes ne...
- Jei mes ne?..
Olegas girdėjo, kaip Stefensas giliai įkvepia.
- Jei mes nepasistengsime labiau, nei gelbėdami tavo
mamą. Abipus žaizdos pridėk delnus ir spausk į vidinę pusę.
Tiesiog suglausk abu kraštus kiek gali, nėra kitos išeities.
- Slysta.
- Atsiplėšk jo marškinių skiaučių, geriau sukibs.
Olegas girdėjo, kaip tankiai alsuoja Andersas. Vėl užmetė
akį į veidrodėlį. Matė, kaip Stefensas prideda pirštą Berntse-
nui prie krūtinės, o kitu ima į ją baksnoti.
- Atlieku perkursiją, bet sėdžiu suspaustas, negaliu pri­
glausti ausies, - tarė Stefensas. - O tu pajėgsi?
Nepaleisdamas žaizdos Andersas pasilenkė. Prikišo ausį
Berntsenui prie krūtinės.

533
 - Duslus garsas, - įvertino jis. - Jokio oro. Ar manai?...
- Bijau, kad tai hemotoraksas, - tarė Stefensas. - Krū-
tinplėvės ertmėje renkasi kraujas, ji tuojau plyš. Olegai...
- Girdžiu, - atsiliepė Olegas ir nuspaudė akceleratorių.

Katrina stovėjo Universiteto aikštės vidury prie ausies pri­

sispaudusi telefoną ir žvelgė į giedrą dangų. Jo nesimato -
policijos sraigtasparnio, kurį išsikvietė iš Gardermoeno oro
uosto ir liepė artėjant prie Oslo iš šiaurinės pusės stebėti ma­
gistralę E6.
- Ne, negalime susekti pagal telefonus, - atsakė ji, mė­
gindama perrėkti visose miesto pusėse kaukiančias ir viską
nustelbiančias sirenas. - Ne, apmokestintų kelių vaizdo ka­
meros nieko neužregistravo. Tveriam kelius E6 ir EI8. Kai ką
nors sužinosim, pranešiu.
- OKy - ragelyje pasigirdo Falkeido balsas. - Mes pasi­
ruošę.
Katrina baigė pokalbį. Iškart sulaukė kito skambučio.
- Askerio policija, mes magistralėje E18, - pasigirdo bal­
sas. - Sustabdėme vilkiką, užblokavom juo kelią prie pat iš­
sukimo į Askerį. Juodas aštuntojo dešimtmečio „Amazon“ su
ralio juosta?
- Taip.
- Blogiausias pasirinkimas, kokį tik galima tik įsivaiz­
duoti?
- Tikėkimės. Informuok mane apie viską.
Atbėgo Bjornas.
- Olegas ir gydytojas veža Berntseną į Ulevolio ligoni­
nę, - šniokštavo Bjornas.
- Kaip manai, ar jis turi galimybę išgyventi?

534
 - Aš turiu patirties tik su lavonais.
- OK. Ar Berntsenas buvo į jį panašus?
Bjornas Holmas patraukė pečiais.
- Jis vis dar kraujavo. Tai tikrai reiškia, kad ištekėjo dar
ne viskas.
- Kaip Rakelė?
- Ji sėdi salėje ir rūpinasi Beįmano žmona, ši visai su­
gniuždyta. Beįmanąs išvažiavo vadovauti operacijai iš ten,
kur gali geriau įvertinti padėtį.
- Įvertinti? - burbtelėjo Katrina. - Padėtį įvertinti galima
tik būnant čia!
- Žinau, bet, pilvūziuk, nurimk, mes juk nenorime, kad
stresas pakenktų kūdikiui.
- Dėl Dievo, Bjornai. - Ji spaudė telefoną rankoje. - Ko­
dėl nepapasakojai man, ką Haris planuoja?
- Nes nežinojau.
- Nežinojai? Tai jau tikrai žinojai, jei Hariui skyrei tyrėjų,
kad išnaršytų Smito automobilį.
- Nieko panašaus, jis blefavo. Kaip ir pasakodamas apie
DNR tyrimui naudojamų medžiagų datavimą ir tą vamzdį.
-Ką?
- Teismo medicinos tarnyba negali nustatyti, kokio senu­
mo yra analizuojamos medžiagos. Hario tvirtinimas, kad me­
džiagos, kuriose rasta Smito DNR, yra trijų mėnesių senumo,
tėra grynas melas ir blefas.
Katrina spoksojo į Bjorną. Įkišo ranką į rankinę ir išsi­
traukė Hario paduotą geltoną aplanką. Atvertė. A4 formato
lapai. Visi tušti.
- Blefas, - tarė Bjornas. - Tam, kad stilometrija ką nors
atskleistų, tekste turi būti mažiausiai penki tūkstančiai sim­
bolių. Trumpi Valentinui siųsti elektroniniai laiškai nieko
nepasako apie jų siuntėją.
- Haris neturėjo jokių įrodymų, - sušnabždėjo Katrina.

535
 - Nė velnio, - patvirtino Bjornas. - Jis tiesiog siekė pri­
sipažinimo.
- Velniai jį griebtų! - Katrina prisispaudė telefoną prie
kaktos. Nė nežinojo, ar tam, kad ją atvėsintų, ar tam, kad
sušildytų. - Bet kodėl jis net neužsiminė apie tai? Juk lauke
galėjo laukti ginkluoti poHcininkai.
- Nes negalėjo apie tai prasitarti.
- Kodėl ne?
Atsakymas pasigirdo iš Stolės Aunės lūpų, šiam atėjus per
aikštę ir sustojus prie jų.
- Paprasta, - tarė Stolė. - Jei būtų kam nors iš policijos
užsiminęs apie savo planus, o policija nebūtų jo sulaikiusi,
tai, kas nutiko salėje, būtų buvusi de facto policijos apklau­
sa. Nereglamentuota policijos apklausa, per kurią apklausia­
masis nebuvo supažindintas su savo teisėmis, o apklausos
vykdytojas tyčia melavo manipuliuodamas. Ir tada nieko, ką
šiandien pasakė Smitas, nebūtume galėję panaudoti teisme.
Bet šiuo atveju...
Katrina Brat suklapsėjo akimis. Tada lėtai linktelėjo:
- Bet šiuo atveju pasisakantis asmuo ir privatus asmuo
Haris Hūlė dalyvavo daktaro disertacijos gynime, kuriame
Smitas kalbėjo savanoriškai, liudytojų akivaizdoje. Stole, ar
tu irgi šitą planavai?
Stolė Aunė linktelėjo:
- Vakar Haris man paskambino. Papasakojo, kas byloja
Smito nenaudai. Bet sakė, kad įrodymų neturi. Pristatė planą
per disertacijos gynimą su mano pagalba paspęsti beždžio­
nių spąstus. Vyriausiasis gydytojas Stefensas turėjo pasisaky­
ti kaip specialistas.
- Ir ką tu atsakei?
- Kad kartą Halsteinas Smitas, pravarde Beždžionė, jau
buvo įkliuvęs į spąstus ir vargu ar pateks į juos vėl.
- Bet?

536
 - Bet Haris priminė man mano paties žodžius ir Aunės
postulatą.
- Žmonės liūdnai garsėja tuo, - prabilo Bjornas, - kad vis
daro tas pačias klaidas, nors ir įgyja naujų žinių.
- Būtent, - linktelėjo Aunė. - Policijos biuro lifte Smitas
prisipažino Hariui, kad už daktaro laipsnį mainais atiduotų
ilgą gyvenimą.
- Ir, žinoma, idiotas pakliuvo į beždžionių spąstus, - su­
dejavo Katrina.
- Įrodė, kad tikrai buvo vertas šio vardo, taip.
- Ne Smitas, aš kalbu apie Harį.
Aunė linktelėjo.
- Einu į salę, poniai Belman reikia pagalbos.
- Aš einu kartu, aptversiu nusikaltimo vietą, - pareiškė
Bjornas.
- Nusikaltimo vietą? - perklausė Katrina.
- Berntsenas.
- A, taip. Taip.
Kolegoms nuėjus Katrina užvertė galvą ir įsispoksojo į
dangų. Kur tas sraigtasparnis?
- Velniai tave griebtų, - sumurmėjo ji. - Velniai tave
griebtų, Hari.
- Ar tai jo kaltė?
Katrina atsisuko.
Šalia stovėjo Mona Do.
- Netrukdysiu jums, - tarė ji. - Šiandien aš nedirbu, bet
internete paskaičiau žinias ir atėjau. Jei norite ką nors pasa­
kyti VGyperduoti žinią Smitui ar panašiai...
- Ačiū, Do, aš pranešiu.
- OK. - Mona Do nusisuko ir krypuodama kaip pingvinas
patraukė tolyn.
- Nepamačiusi tavęs disertacijos gynime nustebau, - šūk­
telėjo Katrina.

537
 Mona Do sustojo.
- Juk nuo pirmos Vampyristo bylos tyrimo dienos buvai
pagrindinė apie tai rašanti VG žurnalistė, - tarė Katrina.
- Matau, Andersas su jumis nepasikalbėjo.
Išgirdusi, kaip draugiškai Mona Do taria Vylerio vardą,
Katrina kilstelėjo antakį. .
- Apie ką?
- Andersas ir aš, mes...
- Juokauji, - tarė Katrina.
Mona Do nusijuokė:
- Ne. Matau, kad tai gali sukelti šiokių tokių nepatogumų
darbe, bet aš nejuokauju.
- O kada jūs...
- Tiesą sakant, dabar. Tarp mūsų šnekant, šiomis dieno­
mis mes abu nedirbome, praleidome jas ankštoje klaustro-
fobiškoje aplinkoje Anderso bute, norėjome išsiaiškinti, ar
tinkame vienas kitam. Pamanėme, kad prieš visiems papasa-
kojant būtų gerai tai išsiaiškinti.
- Tai niekas apie tai nežinojo?
- Tol, kol netikėtai neapsilankė Haris ir mūsų neužtiko.
Andersas tvirtina, kad Haris viską suprato. Be to, žinau, kad
jis skambino į VG redakciją ir bandė su manimi susisiekti.
Manau, kad norėjo patvirtinti savo įtarimus.
- Jis nuolat įtaria teisingai, - tarė Katrina ir pakėlė akis
dairydamasi sraigtasparnio.
- Žinau.

Hariui klausantis, kaip Smitui kvėpuojant sklinda švilpčio-

jimas, jo žvilgsnį patraukė kai kas keisto. Atrodė, kad fjordu
tipena šuo. Brenda per ant ledo telkšantį vandenį. Nors tem­

538
peratūra ir laikėsi žemiau nulio, užsitraukęs ledas galėjo bet
kada sueižėti.
- Mane apkaltino, neva įžvelgiu vampyrizmą vien todėl,
kad noriUy jog šis egzistuotų, - kalbėjo Smitas. - Bet dabar
visas pasaulis išgirs ir sužinos, kas yra profesoriaus Smito
vampyrizmas, nepaisant to, kas nutiks su manimi. O Valen­
tinas juk ne vienintelis, tokių kaip jis atsiras ir daugiau. Bus
daugiau atvejų, kurie atkreips pasaulio dėmesį į vampyrizmą.
Garantuoju tau, kad jie jau apmokyti. Kartą manęs klausei,
ar pripažinimas svarbesnis už gyvenimą. Žinoma, kad taip.
Pripažinimas - tai aųižinas gyvenimas. O tu irgi gyvensi am­
žinai, Hari. Kaip tas, kuris vos nesučiupo Halsteino Smito,
kadaise vadinto Beždžione. Ar manai, kad šneku per daug?
Jie artėjo prie parduotuvės IKEA. Po penkių minučių bus
prie Askerio. Smito turbūt nejaudina automobilių gausa - juk
prie Askerio dažnai susidaro grūstys.
- Danija, - varė toliau Smitas. - Ten pavasaris ateina
anksčiau.
Danija? Ar Smitui pasireiškia psichozė? Haris išgirdo
sausą trakštelėjimą. Smitas įjungė posūkio lemputę. Ne, ne,
jis išsuka iš pagrindinio kelio! Haris pamatė kelio ženklą su
užrašu „Nešiojos sala“.
- Kaip manai, ar vanduo pakankamai apsėmęs ledą, kad
nusigaučiau iki jo pakraščio? Labai lengva aliumininė valtis,
kurioje sėdi tik vienas žmogus, giliai negrimzta.
Valtis. Haris sukando dantis ir mintyse nusikeikė. Štai
kur jie vyksta. Prie valtinės. Smitas pasakojo paveldėjęs ją
kartu su sodyba.
- Skagerakas, 130 jūrmylių. Vidutinis greitis - 20 mazgų.
Hari, tu moki skaičiuoti, kaip manai, kiek tai užtruks? - Smi­
tas nusijuokė. - O aš jau viską suskaičiavau. Skaičiuotuvu.
Šešios su puse valandos. Ten galima sėsti į autobusą, o perva­
žiuoti visą Daniją netrunka ilgai. Nusigauti iki Kopenhagos,

539
iki Niorebro ir Raudonosios aikštės. Atsisėsti ant suoliuko,
iškėlus laikyti autobuso bilietą ir laukti kelionių biuro atsto­
vų. Ką manai apie Urugvajų? Graži nedidukė šalis. Puiku, kad
nukasiau privažiavimą iki valtinės ir susitvarkiau, tad dabar
ten atsirado vietos ir automobiliui. Juk iš sraigtasparnio pui­
kiai matosi ralio juosta, ar Jie?
Haris užsimerkė. Smitas jau seniai parengęs sprukimo
planą. Jei kartais jo prireiktų. O Hariui jis visa tai dėsto dėl
puikiai suprantamos priežasties. Nes Haris niekam nebegalės
šito papasakoti.

- Ten pasuk į kairę, - parodė ant užpakalinės sėdynės

sėdintis Stefensas. - Pastatas numeris 17.
Olegas pasuko ir pajuto, kaip akimirką padangos slysteli
ant ledo, tada vėl sukimba su kelio danga.
Jis nepamiršo, kad ligoninės teritorijoje greitis ribojamas,
tačiau galvojo ir apie tai, kad netrukus iš Berntseno ištekės
visas kraujas.
Automobilį sustabdė prie įėjimo, kur su ligonių perveži­
mo vežimėliu laukė geltonas liemenes vilkintys paramedikai.
Įgudusiais judesiais jie iškėlė Berntseną iš automobilio ir pa­
guldė ant vežimėlio.
- Jis be pulso, - pranešė Stefensas. - Tiesiai į operacinę.
Traumų komanda...
- ...pasirengusi, - užbaigė vyriausiasis paramedikas.
Olegas ir Andersas sekė paskui vežimėlį ir Stefensą, žengė
pro dvivėres duris ir pateko į patalpą, kurioje stovėjo ir laukė
šeši medikai su kepuraitėmis, plastikiniais akiniais ir pilkais
drabužiais.
- Ačiū, - tarė viena medikė, ranka davė ženklą, ir Olegas
suprato, kad jam ir Andersui toliau eiti negalima.
540
 Pacientas ant vežimėlio, Stefensas ir komanda pasiliko už
plačių dvivėrių durų, kurios užsidarė jiems už nugaros.
- Žinau, kad dirbi Smurtinių nusikaltimų skyriuje, - pra­
bilo Olegas, įsivyravus tylai. - Bet nežinojau, kad studijavai
mediciną.
- Nestudijavau, - paneigė Andersas ir žvilgtelėjo į užda­
rytas duris.
- Ne? Iš to, ką nugirdau automobilyje, atrodė, kad studi­
javai.
- Mokykloje šiek tiek domėjausi medicina savarankiškai,
bet studijuoti niekada nepradėjau.
- Kodėl ne? Dėl pažymių?
- Pažymiai buvo geri.
- Bet?.. - Olegas nežinojo, kodėl klausinėja, ar iš smal­
sumo, ar mėgindamas negalvoti apie tai, kas nutiko Hariui.
Andersas nudelbė akis į savo kruvinas rankas.
- Manau, kad man nutiko tas pats, kas ir tau.
- Man?
- Norėjau būti kaip tėtis.
- O paskui?
Andersas patraukė pečiais.
- Paskui nebenorėjau.
- Nutarei tapti policininku?
- Tada būčiau galėjęs ją išgelbėti.
-Ją?
- Savo mamą. Arba žmones, patekusius į tokią padėtį
kaip jos. Man kilo tokia mintis.
- Kaip ji mirė?
Andersas vėl patraukė pečiais:
- Į mūsų namus įsilaužė. Mamą paėmė įkaite. Mes su tė­
čiu tiesiog stovėjome ir spoksojome. Tėvą ištiko isterija, o va­
gis dūrė mamai peiliu ir paspruko. Tėvas lakstė pirmyn ir at­
gal kaip višta be galvos ir rėkė, kad tik jos nejudinčiau, o pats
ieškojo žirklių. - Vyleris nurijo. - Mano tėvas, vyriausiasis
5 4 1
gydytojas, ieškojo žirklių, o aš stovėjau ir stebėjau, kaip ji
nukraujavo. Vėliau pasikalbėjau su keliais gydytojais ir su­
pratau, kad jei iškart būtume padarę tai, ką reikia, būtume
ją išgelbėję. Mano tėtis yra hematologas, valstybė investavo
į jį milijonus tam, kad jis nusimanytų apie kraują. Ir jis vis
tiek nesugebėjo padaryti taip, kad ji mirtinai nenukraujuotų.
Jei prisiekusieji būtų žinoję, kiek jis turi žinių apie gyvybės
gelbėjimą, jis būtų buvęs nuteistas už netyčinę žmogžudystę.
- Tavo tėčiui nepavyko. Tai žmogiška.
- Bet jis vis tiek sėdi kabinete ir mano, kad yra geres­
nis už kitus, mat gali pasipuikuoti vyriausiojo gydytojo ti­
tulu. - Anderso balsas pradėjo virpėti. - Prieš įsibrovėliui
persmeigiant mamą, jį nugalėti būtų pajėgęs vidutinius balus
mokykloje gavęs policininkas, savaitę palankęs artimos ko­
vos kursus.
- Bet šiandien jam pavyko, - tarė Olegas. - Stefensas juk
yra tavo tėtis, ar ne?
Andersas linktelėjo.
- Žinoma, gelbėdamas korumpuoto tingaus niekšelio
Berntseno gyvybę jis nenuvylė.
Olegas žvilgtelėjo į laikrodį. Pasiėmė telefoną. Iš mamos -
jokių žinių. Padėjo aparatą atgal. Ji pasakė, kad dėl Hario jis
nieko negali padaryti. Bet gali kai ką padaryti Berntseno la­
bui.
- Tai ne mano reikalas, - tarė Olegas, - bet ar kada nors
paklausei tėčio, kiek jam teko paaukoti? Kiek metų jis kas­
dien plušo, semdamasis žinių apie kraują, ir kiek jo pastangos
išgelbėjo gyvybių?
Andersas papurtė panarintą galvą.
- Ne? - paklausė Olegas.
- Aš su juo nesikalbu.
- Visai?
Andersas gūžtelėjo.
- Aš išsikrausčiau. Atsisakiau jo pavardės.
542
 - Tavo mamos pavardė buvo Vyler?
- Taip.
Prieš durims vėl užsiveriant, jie spėjo pamatyti, kaip į
operacinę nuskuba pilkos spalvos drabužiais vilkintis vyriš­
kis.
Olegas kostelėjo:
- Vėlgi - tai ne mano reikalas. Bet ar nemanai, kad perne­
lyg griežtai - pasmerkei savo tėvą?
Andersas pakėlė galvą. Pažvelgė Olegui į akis.
- Tu teisus, - tarė jis ir lėtai linktelėjo, - tai ne tavo rei­
kalas. - Tada atsistojo ir pasuko link durų.
- Kur eini? - paklausė Olegas.
- Atgal į universitetą. Nuveši? Jei ne, nuvažiuosiu auto­
busu.
Olegas atsistojo ir nusekė paskui jį.
- Ten knibžda žmonių. O čia guli policininkas, kuris gali
mirti. - Olegas suėmė Andersą už peties ir sulaikė. - Ir šiuo
metu kaip policijoje dirbantis kolega esi jam artimiausias. Tu
negali išeiti. Jam reikia tavęs.
Olegas apsuko Andersą, pamatė bereikšmes jauno parei­
gūno akis.
- Abiem tavęs reikia, - pridūrė Olegas.

Haris žinojo, kad reikia ko nors griebtis. Skubiai.

Smitas išsuko iš pagrindinio kelio ir atsargiai važiavo
siauru keliuku, abipus pūpsojo pusnynai. Tarp jų ir užša­
lusios jūros stovėjo raudonos spalvos namelis su plačiomis
dvivėrėmis medinėmis durimis. Abiejose pusėse už medžiais
apaugusių kalvų Haris pastebėjo du namus, tačiau šie stovėjo
labai toli, tad pagalbos šauksmas liks neišgirstas. Jis įkvėpė,
prispaudė liežuvį prie viršutinės lūpos, pajuto metalo skonį,
543
jautė, kaip po marškiniais srūva prakaitąs, nors kūnas ir dre­
ba iš šalčio. Bandė mąstyti. Svarstė, ką galvoja Smitas. Nedi­
delė valtis į Daniją. Žinoma, tai įmanoma, ir taip narsu, kad
policija tikrai nesvarstys tokio pasprukimo būdo. O kaip tai
padaryti ketina pats Smitas? Haris stengėsi nuslopinti ruse­
nančią viltį, kad jo pasigailės. Kaip ir malonią apatiją, sukeltą
minties, kad viskas baigta, kad priešindamasis tik patirs dau­
giau skausmo. Jis įsigilino į ramias logiškas mintis. O šios by­
lojo, kad Haris kaip įkaitas Smitui nebereikalingas, jis Smitui
tik kenktų. Be to, šis nieko nebebijo, juk jau šovė į Valentiną
ir policininką. Ir jis padarys tai čia, jiems neišlipus iš auto­
mobilio, kad niekas neišgirstų šūvio.
Haris pamėgino pasilenkti į priekį, bet senoviškas trijų
taškų saugos diržas tvirtai laikė jį prispaustą prie sėdynės
atlošo. Antrankiai rėžėsi į strėnas, veržė riešus.
Iki namelio liko šimtas metrų.
Haris suriaumojo. Išsiveržė gilus gerklinis riksmas. Tada
atsivedėjo ir galva trenkė į durelių stiklą. Šis sutraškėjo, iš­
ryškėjo baltas skilimas. Haris suriaumojo ir trenkė vėl. Skili­
mas padidėjo. Po trečio karto iškrito šukė.
- Tylėk, arba nušausiu iškart! - užriko Smitas ir akies
krašteliu stebėdamas kelią prikišo revolverį Hariui prie gal­
vos.
Haris griebė.
Pajuto spaudimą į dantenas, metalo skonį, kuris tvyrojo
burnoje nuo to laiko, kai salėje nusisukęs nuo Smito atsisto­
jo prie stalo, prieš užsidėdamas antrankius čiupo geležinius
dantis ir įsikišo juos į burną. Aštrūs dantys stebėtinai lengvai
susmigo Halsteinui Smitui į riešą. Smitas suriko, revolveris
stuktelėjo Hariui į kairį kelį ir nukrito ant automobilio grin­
dų jam po kojomis. Haris įtempė kaklo raumenis ir trūktelėjo
Smito ranką į dešinę. Smitas paleido vairą ir kaire ranka no­
rėjo trenkti Hariui į galvą, bet dėl jį patį laikančio diržo jos
nepasiekė. Haris išsižiojo, išgirdo gargaliavimą ir sukando.
544
Burna prisipildė šilto kraujo. Gal perkando arteriją, o gal ir
ne. Jis nurijo. Skystis buvo tirštas, tarsi gertų šleikščiai salsvą
rudąjį padažą.
Smitas vėl pačiupo vairą kaire ranka. Haris tikėjosi, kad
jis pristabdys, bet jis kaip tik nuspaudė akceleratorių.
„Amazon“ slystelėjo ant ledo ir galiausiai nudardėjo kal­
va žemyn. Į vartus atsitrenkus daugiau nei toną sveriančiam
švediškam automobiliui veteranui, šie subyrėjo kaip degtukai
ir nulėkė nuo vyrių. Tada automobilis trenkėsi į betonines
grindis ir prie durų jūros pusėje stovinčią dvylikos pėdų ilgio
metalinę valtį. Nuo’smūgio Harį bloškė į priekį.
Jis spėjo pamatyti, kad nulūžo automobilio raktelis, tada
išgirdo, kaip užgęsta variklis. Smitui bandant ištraukti ranką,
Hariui smilkinius ir burną pervėrė skausmas. Bet jis žino­
jo, kad privalo sukąsti dar stipriau. Smitas nukentėjo ne per
daugiausia. Net jei Haris ir perkando arteriją, rieše ji tokia
plona, kad - kaip žinoma kiekvienam, kuris žaloja save, - kol
numirs, Smitas gali kraujuoti ne vieną valandą. Smitas vėl
timptelėjo ranką, šįkart silpniau. Haris akies krašteliu žvilg­
telėjo jam į veidą. Šis buvo išblyškęs. Jei Smitui negera ma­
tant kraują, gal Hariui pavyktų padaryti taip, kad jis nualptų?
Haris suspaudė žandikaulius iš visų jėgų.
- Matau, kad kraujuoju, Hari, - pasigirdo prislopintas,
bet ramus Smito balsas. - Ar žinai, kad nuteisus Peterį Kiur-
teną, vampyrą iš Diuseldorfo, jam turėjo nukirsti galvą, ir gy­
dytojui Karlui Bergui jis uždavė klausimą. Ar Bergas manąs,
kad Kiurtenas suspės išgirsti, kaip perkirtus kaklą ištrykšta
kraujo čiurkšlė. Tokiu atveju visus jo malonumus užbaigtų
dar vienas malonumas. Bet aš bijau, kad manęs myriop dar
nepasiųsi, ir mano malonumai dar tik prasideda.
Staiga Smitas kaire ranka atsisegė saugos diržą, metė­
si prie Hario, prispaudė galvą jam prie kelių, o dešinę ran­
ką nuleido žemyn. Grabaliojo po guminį kilimėlį, bet buvo
akivaizdu, kad ginklo neranda. Jis dar labiau pasilenkė ir
545
kišdamas ranką po sėdyne atsisuko į Harį. Šis pamatė, kaip
Smitas plačiai išsišiepia. Jis sučiupo revolverį. Haris pakėlė
koją ir stipriai užmynė priešininkui ant pirštų. Per ploną bato
padą pajuto plieną ir Smito ranką.
Smitas suaimanavo.
- Patrauk koją, Hari. Arba pasiimsiu peilį ir nudursiu.
Girdi? Patrauk...
Haris šiek tiek atpalaidavo žandikaulius ir įtempė pilvo
raumenis.
- Chaip ori.
Jis staigiu judesiu pakėlė kojas, įsirėmė į įtemptą saugos
diržą, o kelius, ant kurių Smitas buvo padėjęs galvą, prisi­
traukė prie krūtinės.
Smitui buvo pavykę ištraukti revolverį iš po Hario bato
pado. Bet Hariui pakėlus kelius ginklas išsprūdo jam iš rankų.
Jis turėjo dar giliau pakišti ranką, dviem pirštais vėl sugraibė
ginklo rankeną, o Haris paleido jo dešinę ranką. Tereikėjo pa­
kelti revolverį ir atsisukti į Harį. Ir tada Smitas suprato, kas
netrukus nutiks, pamatė, kaip Haris vėl išsižioja, kaip blyks­
teli metalas, pajuto, kaip jis pasilenkia arčiau, iškvepia jam
prie gerklės. Atrodė, kad jam į gerklę susminga ledo kapoklis.
Hariui stipriau sukandus, Smito riksmas staiga nutrūko. Tada
Haris nuleido koją ir vėl užmynė ant rankos ir revolverio.
Smitas pamėgino smogti Hariui dešine ranka, bet netu­
rėjo vietos atsivedėti. Negalėjo kvėpuoti. Haris neperkando
miego arterijos, tokiu atveju kraujas būtų užtiškęs ant auto­
mobilio lubų, bet jis neleido patekti orui, ir Smitas jau jautė
spaudimą galvoje. Tačiau vis tiek nenorėjo atiduoti revolve­
rio. Jis visada buvo berniukas, kuris nepaleidžia. Beždžionė.
Beždžionė. Bet kad nesprogtų galva, jam būtina įkvėpti.
Halsteinas Smitas paleido revolverį, galės pasiimti jį vė­
liau. Pakėlė kairę ranką ir smogė Hariui į galvą. Tada dešine
tvojo jam į ausį. Vėl kairiąja trenkė į akį, sutuoktuvių žiedu
prakirto antakį. Pamačius priešininko kraują, sukilo įniršis,
546
tarsi ant laužo šliūkštelėjus benzino. Jis pajuto jėgų antplūdį
ir paleido į darbą kumščius. Kumščiavo be paliovos.

- Visų pirma negaliu patikėti, kad taip pasielgei, - tarė

Izabelė Skiojen, žingsniuodama jam už nugaros pirmyn ir at­
gal.
- Viskas įvyko taip greitai, - pasiteisino Mikaelis ir įsi­
žiūrėjo į savo atspindį veidrodyje, - nekilo jokių minčių.
- O ne, tau kilo minčių, - paprieštaravo Izabelė. - Tik
nepakankamai ilgai galvojai. Spėjai pagalvoti, kad jei įsikiši,
tave nušaus. Bet nespėjai pagalvoti, kad tau neįsikišus tave
nušaus salėje susirinkę žurnalistai.
- Neturėjau ginklo, o jis turėjo revolverį, ir niekas net
nebūtų pamanęs, kad galima įsikišti, jei tas idiotas Trulsas
nebūtų pasinaudojęs proga suvaidinti didvyrį. - Beįmanąs
papurtė galvą. - Bet tas vargšelis visada buvo iki ausų įsimy­
lėjęs Ūlą.
Izabelė sudejavo:
- Trulsui puikiai pavyko sugadinti tavo reputaciją. Pelny­
tai ar ne, žmonės visų pirma pagalvos apie bailumą.
- Gana! - sušvokštė Mikaelis. - Neįsikišau ne tik aš, ten
sėdėjo policininkai, kurie...
- Esi jos vyras, Mikaeli. Sėdėjai prie pat jos pirmoje eilė­
je, ir nors jau po poros dienų pradėsi eiti kitas pareigas, visgi
tebesi policijos viršininkas. Lyg ir esi jų vadovas, o netrukus
tapsi teisingumo ministru.
- Tai tu manai, kad man reikėjo leistis nušaunamam? Juk
Smitas iššovė. Juk Trulsas neišgelbėjo Ūlos! Ar tai nerodo,
kad aš, policijos viršininkas, priėmiau teisingą sprendimą, o
pareigūnas Berntsenas, ėmęsis veiksmų savo nuožiūra, pada­
rė šiurkščią klaidą? Taip, jo „dėka“ Ūlos gyvybei kilo pavojus.
547
 - Taip bandysime viską ir pateikti, tik sakau, kad gali būti
sudėtinga.
- O kas gi čia sudėtingo?
- Haris Hūlė. Kad būti įkaitu pasisiūlė jis, o ne tu.
Mikaelis skėstelėjo rankomis.
- Izabele, visa ta padėtis susiklostė dėl Hario Hūlės kal­
tės, mat atskleisdamas, kad Smitas yra žudikas, Hūlė tiesiog
privertė Smitą griebtis po ranka gulinčio revolverio. Pasisiū­
lydamas Haris Hūlė tiesiog prisiėmė atsakomybę už tai, dėl
ko buvo kaltas.
- Taip, bet mes visų pirma jaučiame, o tik paskui galvo­
jame. Mes matome vyrą, kuris nepuola gelbėti savo žmonos,
ir jaučiame jam panieką. Tada iškart kyla mintys, ir mes ieš­
kome paąiškinimo savo jausmams. Tai nepasverta kvailių pa­
nieka, Mikaeli, bet aš beveik neabejoju, kad visuomenė pajus
būtent tai.
- Kodėl?
Izabelė neatsakė.
Mikaelis atsisuko į ją. Atrėmė jos žvilgsnį.
- Būtent, - rėžė jis. - Ar dėl to, kad tą panieką jauti ir
pati?
Mikaelis stebėjo, kaip Izabelei Skiojen giliai įkvepiant iš­
siplečia jos nosies sparneliai.
- Apie tave galima daug ką pasakyti, - tarė ji. - Tau visko
pasiekti padėjo įvairios tavo savybės.
- Ir?
- Viena jų - nuojauta, kada reikia sprukti ir leisti kitiems
srėbti košę, kada verta pasiduoti bailumui. Tačiau šįkart už­
miršai, kad tave stebi žiūrovai. Ir ne šiaip sau, o patys pavo­
jingiausi.
Mikaelis Beįmanąs linktelėjo. Norvegijos ir užsienio žur­
nalistai. Izabelės ir jo laukia nemažai darbelio. Nuo palan­
gės jis paėmė stambius Rytų Vokietijoje gamintus žiūronus,

548
turbūt dovanotus kokio nors gerbėjo. Nukreipė juos į fjordą.
Kažką ten pastebėjo.
- Kaip manai, kokia įvykių eiga mums būtų geriausia
strategiškai?
- Prašau? - paklausė Izabelė, kuri, nors ir užaugusi kai­
me, o gal kaip tik todėl, vartojo senus vakarų Oslo aukštes­
niųjų klasių posakius, ir jos lūpose šie skambėjo natūraliai.
Mikaelis irgi mėgino, tačiau jam nepavyko. Vaikystė ryti­
niame Oslo pakraštyje nepataisomai sugadina žmogų.
- Ar geriau, kad Trulsas mirtų, ar kad išgyventų?
Jis kažką pamatė pro žiūronus. Pasiryškino vaizdą.
Po sekundės pasigirdo jos juokas.
- O kita savybė yra ši, - tarė ji. - Kai reikia, gali atsisakyti
bet kokių jausmų. Tai tau pakenks, bet tu išsisuksi.
- Geriau, kad mirtų, ar ne? Tada visiems bus aišku, kad
jis priėmė neteisingą sprendimą, o aš - teisingą. Jis negalės
duoti interviu, ir šį reikalą visi greitai pamirš.
Ten buvo šuo. Jis tipeno fjordu. Kaip jis ten pateko?
Iš karto kilo dar viena mintis. Tokia, kuri per keturiasde­
šimt gyvenimo metų niekada nešovė policijos viršininkui ir
būsimam teisingumo ministrui į galvą.
Kaip mes čia patekom?

Hariui spengė ausyse, o vieną akį užliejo nuosavas kraujas.

Smūgiai nesiliovė. Jis nebejautė skausmo, tik tai, kad salonas
darosi šaltesnis, o tamsa - tirštesnė.
Bet jis nepaleido. Anksčiau jis tiek kartų paleido. Leis­
davosi įveikiamas skausmo, baimės arba noro išnykti. Bet
paskui pasiduodavo primityviam egoistiškam instinktui iš­
gyventi, kuris užgoždavo troškimą nugrimzti į beskausmę

549
tuštumą, miegą ir tamsą. Ir tik dėl šio instinkto jis vis dar yra
čia. Vis dar čia. Ir šįkart jis nepaleis.
Žandikaulius taip vėrė skausmas, kad net drebėjo visas
kūnas. Bet jis nepaleido. Septyniasdešimties kilogramų jėga.
Jei jam pavyktų apžioti visą kaklą, jis sustabdytų kraujo te­
kėjimą, šis nebemaitintų smegenų ir Smitas greitai netektų
sąmonės. Jei tik užspaustų kvėpavimo takus, tai užtruktų ne
vieną minutę. Dar vienas smūgis į smilkinį. Haris pajuto,
kaip temsta jo paties sąmonė. Ne! Jis krūptelėjo. Dar labiau
sukando. Laikykis, laikykis. Liūtas. Afrikinis buivolas. Haris
kvėpavo pro nosį, skaičiavo. Šimtas. Smūgiai nesiliovė, bet
gal jie šiek tiek susilpnėjo?
Smitas sugriebė Hario veidą pirštais ir bandė jį nustumti.
Tada pasidavė. Paleido jį. Ar Smito smegenyse tikrai nebeli­
ko kraujo ir jos liovėsi veikti? Haris pajuto palengvėjimą, vėl
nurijo Smito kraujo, ir tą pačią akimirką jam tvoskė mintis.
Apie Valentino pranašystę. Tu lauki savo eilės būti vampyru.
Vieną dieną ir tu atsigersi. Gal ši mintis sekundę nukreipė
Hario dėmesį, nes kaip tik tą akimirką jis pajuto, kad revol­
veris po bato padu pajuda, turbūt jis nevalingai šiek tiek at­
palaidavo koją. O Smitas liovėsi kumščiuoti ir įniko ieškoti
revolverio. Galiausiai sugriebė ginklą.

Katrina sustojo salės tarpdury.

Ištuštėjusioje patalpoje matė tik dvi apsikabinusias pir­
moje eilėje sėdinčias moteris.
Katrina stebėjo jas. Keista pora. Raketė ir Ūla. Dviejų
nuožmių priešų žmonos. Ar gali būti, kad moterys moka ge­
riau paguosti viena kitą nei vyrai? Katrina nežinojo. Vadina­
moji seserystė jos niekad nedomino.

550
 Ji priėjo prie moterų. Ūlos Belman pečiai tirtėjo, bet ver­
kė ji be garso.
Rakelė klausiamai pažvelgė į Katriną.
- Jokių žinių, - tarė ši.
- OK, - atsiduso Rakelė. - Vis tiek jis išliks.
Katrinai kilo įspūdis, lyg šiuos žodžius būtų pasakiusi ji
pati, o ne Rakelė. Rakelė Faukė. Tamsiaplaukė, stipri, meilio­
mis rudomis akimis. Katrina niekada jai nepavydėjo. Ji tikrai
netroško pasiglemžti kitos moters gyvenimo arba tapti Hario
moterimi. Gal Haris ir gali kurį laiką suteikti moteriai laimę
ir apsukti jai galvą, Bet ilgainiui jis liūdina, varo į neviltį ir
sunaikina. Galiausiai norisi būti su tokiu kaip Bjornas Hol-
mas. Bet ji vis tiek pavyduliavo Rakelei Faukei. Nes Haris jos
geidė.
- Atsiprašau, - prabilo įėjęs Stolė Aunė. - Radau patalpą,
kurioje galime šiek tiek pasikalbėti.
Ūla šniurkščiodama linktelėjo, atsistojo ir išėjo su Stole
Aune.
- Psichologinė pagalba traumą patyrusiam žmogui? - pa­
klausė Katrina.
- Taip, - patvirtino Rakelė. - Gal ir keista, bet ji veiks­
minga.
- Tikrai?
- Man irgi tokią suteikė. Kaip laikaisi?
- Aš?
- Taip. Ant tavo pečių gula tiek atsakomybės. Esi nėščia.
Be to, jūs su Hariu artimi.
Katrina persibraukė ranka per pilvą. Ir jai pirmą kartą
gyvenime tvokstelėjo keista mintis. Kad mirtis ir gyvenimas
yra labai arti vienas kito. Tarsi vienas pranašautų kitą. Tarsi
nepermaldaujamo būties žaidimo taisyklės reikalautų kažkie­
no mirties - užleisti vietą naujai gyvybei.
- Ar žinote vaikelio lytį?

551
 Katrina papurtė galvą.
- O vardus?
- Bjornas pasiūlė Henką, - tarė Katrina. - Kaip Henkas
Viljamsas.
- Žinoma. Tai jis mano, kad gims berniukas?
- Lytis nesvarbu.
Jos nusikvatojo. Tai neatrodė absurdiška. Jos juokėsi ir
kalbėjo apie laukiamą gimimą, o ne gresiančią mirtį. Nes gy­
venimas yra magiškas, o mirtis - banali.
- Man reikia eiti, bet vos tik ką nors sužinosiu, prane­
šiu, - patikino Katrina.
Rakelė linktelėjo.
- Aš lieku čia. Jei galiu kuo padėti, sakyk.
Katrina atsistojo. Padvejojo, bet apsisprendė. Vėl pasi­
glostė pilvą.
- Kartais vis pagalvoju, kad galiu jo netekti, - tarė Katri­
na.
Rakelė linktelėjo.
- Tai normalu.
- Ir tada klausiu savęs, kas iš manęs liktų, ar sugebėčiau
gyventi toliau.
- Sugebėtum, - užtikrino Rakelė.
- Tą patį pažadėk ir apie save, - paprašė Katrina. - Tu
sakai, kad Haris išliks, ir nenustoti vilties yra labai svarbu,
bet manau, kad sąžiningiausia yra atvirai su tavimi pakalbėti.
Šnekėjau su „Deltos“ būriu, ir jie teigia, kad įkaitą paėmęs as­
muo, taigi Halsteinas Smitas, greičiausiai... na, dažniausiai...
- Ačiū, - tarė Rakelė ir paėmė Katriną už rankos. - Aš
myliu Harį, bet jei jo neteksiu, pažadu gyventi toliau. Eik ir
daryk tai, ką gali.
- O Olegas?
Katrina išvydo skausmą Rakelės akyse ir iškart pasigailė­
jo. Matė, kad Rakelė nori kažką pasakyti, bet tik gūžteli pe­
čiais.
5 5 2
 Vėl išėjusi į aikštę ji išgirdo orsraigčio ūžimą ir pakėlė
akis. Nutvieksta saulės, danguje sukosi sraigtasparnio karūna.

Gydytojas atidarė Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus

duris, įkvėpė šalto žiemos oro ir nužingsniavo prie pagyve­
nusio greitosios vairuotojo, kuris stovėjo atsirėmęs į pastato
sieną, leido saulei šildyti veidą ir su pasimėgavimu rūkė.
- Na, Hansenai? - pakalbino Stefensas ir atsirėmė į sieną
šalia.
- Puiki žiema, - pasakė vairuotojas, neatmerkdamas akių.
- Ar galėčiau...
Hansenas išsitraukė cigarečių pakelį ir pavaišino.
Stefensas paėmė cigaretę ir žiebtuvėlį.
- Ar jis išgyvens?
- Laikas parodys, - tarė Stefensas. - Supylėme į jį šiek
tiek kraujo, bet kulka vis dar įstrigusi kūne.
- Stefensai, kaip manot, kiek gyvybių dar turėsit išgelbėti?
-Ką?
- Naktį budėjote, o vis dar esate čia. Kaip visada. Kiek,
jūsų manymu, dar reikės išgelbėti gyvybių, kad tai išpirktu-
mėte?
- Hansenai, nesuprantu, apie ką kalbate?
- Apie jūsų žmoną. Kurios negalėjot išgelbėti.
Stefensas neatsakė, tik įtraukė cigaretės dūmų.
- Aš pasiklausinėjau, - prisipažino vairuotojas.
- O kam?
- Nes verčiate mane nerimauti. Be to, žinau, ką tai reiš­
kia. Aš irgi netekau žmonos. Bet visi tie viršvalandžiai ir iš­
gelbėtos gyvybės jos nesugrąžins, suprantate? O vieną dieną
iš nuovargio padarysite klaidą ir jūsų sąžinę prislėgs dar vie­
na prarasta gyvybė.
553
 - Taip manote? - paklausė Stefensas ir nusižiovavo. - Ar
pažįstate nors vieną hematologą, kuris teiktų skubiąją pagal­
bą geriau už mane?
- Kada pastarąjį kartą mėgavotės saulės spinduliais? -
Hansenas užgesino cigaretę į sieną ir įsikišo nuorūką į kiše­
nę. - Pastovėkite čia, parūkykite, pasidžiaukite diena. O tada
važiuokit namo ir išsimiegokit.
Stefensas klausėsi tolstančių Hanseno žingsnių.
Užsimerkė.
Miegoti.
Jei tik jis galėtų.
Tai nutiko prieš du tūkstančius šimtą ir penkiasdešimt
dvi dienas. Ne nuo tada, kai mirė Ina, jo žmona ir Ander-
so mama, ji paliko šį pasaulį prieš du tūkstančius devynis
šimtus ir dvylika dienų. Bet nuo tada, kai jis paskutinį kartą
matė savo sūnų Andersą. Po Inos mirties jie retkarčiais per­
simesdavo vienu kitu žodžiu, nors Andersas ir buvo įsiutęs
ir kaltino jį dėl to, kad neišgelbėjo mamos. Ir tikrai pelnytai.
Andersas išsikraustė, išvažiavo, stengėsi kuo labiau atitolti
nuo tėvo. Pavyzdžiui, atsisakė planuotų medicinos studijų.
Įstojo į Policijos mokyklą. Per vieną audringą pokalbį Ander­
sas pareiškė, kad mielai taptų toks kaip jo dėstytojas, buvęs
žmogžudysčių tyrėjas Haris Hūlė. Akivaizdu, kad Andersas
garbino jį taip pat, kaip kitados savo tėvą. Šis lankydavo sūnų
įvairiose jo gyvenamosiose vietose, Policijos mokykloje, vyko
į šiauriau esančią atokią lensmano kontorą, bet sūnus jį nuo­
lat atstumdavo. Stefensas tiesiog persekiojo savo atžalą. No­
rėjo, kad šis suprastų. Kad žmonos ir motinos netektis abiem
nebūtų tokia pragaištinga, jei jie neprarastų vienas kito. Kad
abu kartu gali išlaikyti dalelę jos gyvą. Bet Andersas nenorėjo
nieko girdėti.
Kai pasitikrinti sveikatos atėjo Rakelė Faukė, Stefensą, ži­
noma, pagavo smalsumas. Kuo Haris Hūlė taip patraukė An­
dersą? Gal jis gali kažko išmokti, kas jam padėtų vėl priartėti
554
prie sūnaus? O vėliau Stefensui paaiškėjo, kad įsūnis Olegas,
sužinojęs, jog Haris Hūlė negali išgelbėti jo mamos, sureaga­
vo lygiai taip pat, kaip Andersas. Vis tie amžinai nuviliantys
tėvai.
Miegoti.
Šiandien išvydęs Andersą jis buvo sukrėstas. Jam iškart
šovė mintis, kad jį apmovė, kad Olegas su Hariu suplanavo
juos sutaikyti.
Miegoti. Dabar.
Pasidarė tamsiau, jo veidą apgaubė šaltis. Ar ant saulės
užslinko debesis? Džonas D. Stefensas atsimerkė. Prieš jį sto­
vėjo žmogus, o jo siluetą vainikavo saulės spindulių aureolė.
- Kada pradėjai rūkyti? - pasigirdo klausimas. - Lyg ir
esi gydytojas.
Džonas D. Stefensas sumirksėjo. Nuo šviesos jam perštėjo
akis. Prieš prabildamas jis kostelėjo.
- Andersai?
- Berntsenas išgyvens. - Tyla. - Jie sakė, kad išgelbėjai
jam gyvybę.

Klasas Halfslundas sėdėjo savo žiemos sode ir žvelgė į fjor-

dą, keistai padengtą nejudančio vandens sluoksniu ir panašų
į milžinišką veidrodį. Padėjo į šalį laikraštį, kurio puslapiai
buvo užpildyti straipsniais apie Vampyristo bylą. Netrukus
visa tai įkyrės. Laimė, Nešiojos saloje tokių dalykų nepasi­
taiko. Čia tylu ir ramu ištisus metus. Žinoma, dabar jis girdi
erzinantį sraigtasparnio triukšmą, turbūt magistralėje E18
vėl įvyko avarija. Nuo staigaus trenksmo Klasas Halfslundas
krūptelėjo.
Fjordu nusirito garso sukeltos bangelės.
Šaunamasis ginklas.
555
 Regis, šūvio garsas pasiekė jį iš kaimyninių namų. Hage-
no arba Reinertseno. Abu verslininkai metų metus ginčijasi,
kur eina sklypų riba, kairiau ar dešiniau nuo šimtamečio
ąžuolo. Duodamas interviu vietinio laikraščio žurnalistams
Reinertsenas paaiškino, kad net jei šis ginčas gali pasiro­
dyti komiškas, mat nesutariama dėl kelių kvadratinių met­
rų milžiniškuose sklypuose, kalbama ne apie mažmožius, o
apie patį nuosavybės įstatymą. Jis esąs tikras, kad Nešiojos
sodybų savininkai sutinka, kad tai principas, už kurį turi
kovoti kiekvienas atsakingas visuomenės narys. Juk nekyla
nė lašo abejonės, kad medis stovi Reinertseno sklypo terito­
rijoje, tereikia pažvelgti į herbą šeimos, iš kurios nupirktas
sklypas. Jame vaizduojamas didelis ąžuolas, o juk kiekvie­
nas suvokia, kad tai ginčo objekto atvaizdas. Reinertsenas
taip pat pareiškė, kad jo sielą užplūsta šiluma tiesiog sėdint,
mėgaujantis galingo medžio vaizdu (toje vietoje žurnalistas
padarė pastabą, kad norint matyti medį Reinertsenui tektų
sėdėti ant stogo) ir tiesiog žinant, kad medis yra jo. Kitą
dieną po interviu pasirodymo laikraštyje Hagenas nukirto
medį, pakūrė juo židinį ir laikraščio atstovams išrėžė, jog
medis sušildė ne tik sielą, bet ir kojų pirštus. Ir kad nuo
dabar Reinertsenas gali mėgautis iš jo kamino virstančiais
dūmais, mat porą metų jis dar tikrai kūrens tik to ąžuolo
mediena. Taip, tai tikrai provokuojantis veiksmas, bet nors
Klasas Halfslundas, be jokios abejonės, išgirdo šūvio garsą,
jam buvo sunku patikėti, kad Reinertsenas nušovė Hageną
dėl nelemto medžio.
Halfslundas pastebėjo, kad prie senos valtinės, stovinčios
maždaug už šimto penkiasdešimties metrų nuo jo, Reinert­
seno ir Hageno sklypų, kažkas sujudėjo. Ten pasirodė vyras.
Vilkintis kostiumą. Jis braidė po ant ledo telkšantį vandenį.
Paskui save tempė aliumininę valtį. Klasas sumirksėjo. Vyras
susvyravo ir suklupo lediniame vandenyje. Tada klūpėdamas
atsisuko į Klaso Halfslundo sodybą, tarsi pajutęs, kad yra
5 5 6
stebimas. Jo veidas buvo tamsus. Ar tai koks nors pabėgėlis?
Ar jie jau patenka ir į Nesioją? Sunerimęs Klasas čiupo žiūro­
nus ir nukreipė į vyrą. Ne. Šis ne tamsiaodis. Jo veidas kruvi­
nas. Raudoname fone švietė akių baltymai. Abiem rankomis
jis įsikibo į valties kraštą ir vėl atsistojo. Brido tolyn, laiky­
damas valtį tempė ją paskui save. Ir Klasas Halfslundas, nors
nebuvo religingas žmogus, pamanė, kad mato Jėzų. Einan­
tį per vandenį. Tempiantį savo kryžių į Golgotą. Prisikėlusį
tam, kad pasivaidentų Klasui Halfslundui ir visiems kitiems
Nešiojos gyventojams. Su revolveriu rankoje.

Vėjo košiamas Sivertas Falkeidas stovėjo guminės pripučia­

mos greitaeigės valties priekyje ir stebėjo Nesioją. Darsyk pa­
žvelgė į laikrodį. Lygiai prieš trylika minučių „Deltos“ būrys
gavo pranešimą ir iškart susiejo jį su įkaito drama.
Buvo pranešta, kad Nešiojos saloje paleistas šūvis.
Jie reagavo labai greitai. Atvyks anksčiau už gelbėtojų
automobilius, kurie irgi nusiųsti į Nesioją. Bet, žinia, kulka
visgi skrieja greičiau.
Jis įžvelgė aliumininę valtį ir vandens paviršių kaip tik
toje vietoje, kur prasideda ledas.
- Pirmyn, - paliepė jis ir pasislinko į valties galą prie
kitų, kad valties pirmgalys galėtų pakilti ir jie visu greičiu
nuslystų ant ledo telkšančiu vandeniu.
Greitaeigę guminę valtį valdantis policininkas ištraukė
sraigtą iš vandens. Valčiai atsitrenkus į ledo kraštą, Falkeidas
išgirdo, kaip įsirėžia dugnas, bet jie judėjo pakankamai grei­
tai ir nučiuožė ten, kur ledas išlaikys juos einančius pėsčio­
mis. Jis to tikėjosi.
Sivertas Falkeidas permetė kojas per valties kraštą ir at­
sargiai žengė ant ledo. Vanduo apsėmė jį iki kulkšnių.
557
 - Išlipkite, tik man nutolus per dvidešimt metrų, - įsakė
jis. - Vienas paskui kitą eikite kas dešimt metrų.
Falkeidas nubrido link aliumininės valties. Jis įvertino,
kad iki jos liko trys šimtai metrų. Atrodė, kad prie jos nie­
ko nėra, bet buvo pranešta, kad tariamai šūvį paleidęs vyras
tempia ją tolyn nuo Halsteinui Smitui priklausančios valti-
nės.
- Ledas ganėtinai storas, - sušnabždėjo jis į radijo stotelę.
Visiems „Deltos“ nariams ant uniformos ties krūtine buvo
pritvirtintos virvės su smaigais, kad įlūžę galėtų užsikabinti
už ledo. Ši virvė apsivijo apie Falkeido automatinio ginklo
vamzdį, tad jam reikėjo nuleisti akis ir išpainioti ginklą.
Todėl išgirdęs šūvį jis nepajėgė nustatyti, iš kur šis atskli­
do. Jis iškart puolė į vandenį.
Driokstelėjo dar vienas šūvis. Ir tada Falkeidas pamatė,
kad iš aliumininės valties rūksta dūmelis.
- Šūviai iš valties, - pasigirdo jo ausinėje. - Mes visi į ją
nusitaikę. Laukiame įsakymo paleisti ją į orą.
Jiems buvo pranešta, kad Smitas turi revolverį, bet tiki­
mybė, kad jis pataikys į per du šimtus metrų nutolusį Falkeidą
buvo labai jau menka. Sivertas Falkeidas įkvėpė, o stingdan­
tis ledinis vanduo gėrėsi į drabužius ir gėlė odą. Ne jo už­
duotis vertinti, kiek valstybei kainuos išsaugota šio serijinio
žudiko galva. Kiek reikės sumokėti už teismus, sargybinius,
kiek kainuoja para penkių žvaigždučių lygio kalėjime. Jo už­
duotis - įvertinti, kokį pavojų tas žudikas kelia jo vyrų ir kitų
gyvybei, o tada pasirinkti atitinkamą veiksmų eigą. Negalvoti
apie darželius, ligonines ir nušiurusių mokyklų remontą.
- Ugnis! - įsakė Sivertas Falkeidas.
Jokio atsakymo. Girdėjosi tik vėjo ūžesys ir sraigtaspar­
nio keliamas triukšmas.
- Ugnis! - pakartojo Sivertas.
Vis dar jokio patvirtinimo. Sraigtasparnis priartėjo.
- Ar mane girdi? - sklido iš ausinės. - Ar tu sužeistas?
5 5 8
 Falkeidas jau ketino pakartoti įsakymą, bet tada suprato,
kad nutiko taip, kaip ir per pratybas Hokonsverno laivyno
bazėje: druska sugadino mikrofoną, todėl veikia tik gavėjo
mikrofonas. Jis atsisuko valties pusėn ir suriko, bet jo balsą
nuslopino ore virš jų sustingęs sraigtasparnis. Tad jis davė
sutartinį būrio ženklą atidengti ugnį. Sugniaužęs kumštį ir
ištiesęs ranką dukart mostelėjo į dešinę. Ir vėl nesulaukė jo­
kios reakcijos. Kas per velnias? Falkeidas pradėjo šliaužti at­
gal prie guminės valties ir pamatė, kad du vyrai žingsniuoja
link jo ledu - net nesusirietę, kad sumažintų galimybę į juos
pataikyti.
- Pasilenkit! - suriko jis, bet vyrai ir toliau ramiai žings­
niavo link jo.
- Turime ryšį su sraigtasparniu, - suriko vienas jų per
triukšmą. - Jis pastebėtas, guli valtyje!

Jis gulėjo ant valties dugno, prisimerkęs nuo plieskiančios

saulės. Nieko negirdėjo, bet įsivaizdavo, kaip po metaline
valtimi gurga ir į kietą paviršių plekši vanduo. Kad yra vasa­
ra. Kad jis sėdi valtyje kartu su visa šeima. Kad jie mėgaujasi
išvyka. Kad krykščia vaikai. Jei tik jis ir toliau bus užsimer­
kęs, gal jam pavyks tai pratęsti.
Jis nesusigaudė, ar valtis slysta ledu, ar nuo jo svorio sto­
vi vietoje. Tai ne taip jau svarbu. Jis niekur neskuba. Laikas
stovi. Gal jis visada stovėjo, o gal sustojo tik dabar. Sustingo
jam ir tam, kuris vis dar sėdi automobilyje. Ar ir jis pateko į
vasarą? Ar ir jis pateko į geresnę vietą?
Kažkas užstojo saulę. Debesis? Veidas? Taip, veidas. Mo­
ters veidas. Tarsi iš tamsios užmaršties išnirus prisiminimui.
Ji mylėjosi su juo raitelės poza. Šnabždėjo, kad jį myli, kad
niekada nebuvo kitaip. Kad šito visada laukė. Klausė, ar jis
559
irgi jaučia, kad laikas sustojo. Jis pajuto, kad valtis suvibruo­
ja, jos aimanos virsta riksmu, tarsi būtų įsmeigęs jai peilį, o
jis iškvepia visą orą ir iš penio iššvirkščia visą sėklą. Ir tada ji
suglemba ant jo. Įsiremia galva jam į krūtinę, o pro. langą virš
bute stovinčios lovos braunasi vėjas. Ir prieš laikui vėl pra­
dedant eiti jie užmiega. Be sąmonės, be atminties, be sąžinės.
Jis atsimerkė.
Kažkas priminė jam didelį plasnojantį paukštį.
Sraigtasparnis. Jis kybojo ore virš jo, maždaug dešimties
ar dvidešimties metrų aukštyje. Nors jis nieko negirdėjo, su­
prato, kad valtis vibruoja nuo jo.

Katrina stovėjo valtinės šešėlyje ir tirtėdama iš šalčio stebėjo,

kaip pareigūnai eina prie automobilio „Amazon“. Atidaro dure­
les vairuotojo ir keleivio pusėse. Pro dureles iškrito kostiumuo­
to žmogaus ranka. Ne toje pusėje. Hario pusėje. Ranka buvo
kruvina. Pareigūnas įkišo galvą į automobilį, turbūt patikrinti,
ar sužeistasis kvėpuoja, ar plaka širdis. Praėjo nemažai laiko,
ir galiausiai Katrina nebeišlaikė ir išgirdo savo drebantį balsą:
- Ar jis gyvas?
- Gali būti, - atsakė pareigūnas, bandydamas perrėkti
nuo jūros sklindantį sraigtasparnio ūžesį. - Pulso neužčiuo­
piu, bet gali būti, kad kvėpuoja. Manau, kad jei ir gyvas, jam
liko nedaug.
- Greitoji jau pakeliui, ar matai šūvių paliktas žaizdas?
- Per daug kraujo.
Katrina įėjo į valtinę. Žvelgė į ranką, kyšančią pro atida­
rytas dureles, tarsi ieškančią, į ką įsikibti. Gal kitos rankos.
Karina persibraukė per pilvą. Privalėjo kai ką jam papasakoti.
- Manau, kad tu klysti. Jis jau miręs. Tik pažvelk į vyzdžius.
Katrina užsimerkė.
5 6 0
Jis spoksojo į abipus valties pasirodžiusius veidus. Vienas
vyras nusimovė juodą kaukę, prasižiojo formuluodamas žo­
džius, įtempti kaklo raumenys bylojo, kad jis rėkia. Gal šau­
kia, kad reikia paleisti revolverį? Gal šaukia jį vardu? O gal
šaukiasi keršto?

Katrina nuėjo prie automobilio durelių Hario pusėje. Giliai

įkvėpė ir pažvelgė vidun.
Spoksojo. Turbūt buvo dar labiau sukrėsta, nei pati tikė­
josi. Išgirdo greitosios automobilio sirenas, bet buvo mačiusi
daugiau negyvėlių už šiuos pareigūnus ir vos žvilgtelėjusi su­
prato, kad kūnas jau be gyvybės žymių. Jautė ir matė, jog čia
likęs tik kiautas.
Ji nurijo.
- Jis negyvas. Nieko nelieskit.
- Bet mes privalom pamėginti jį atgaivinti. Gal kartais...
- Ne, - tarė ji griežtai. - Palikite jį ramybėje.
Katrina stypsojo toje pačioje vietoje. Jautė, kad šokas
pamažu slopsta. Kad suvokia, kaip labai nustebo dėl to, kad
Halsteinas Smitas, užuot prie vairo pasodinęs įkaitą, automo­
bilį vairavo pats. Ji manė, kad čia Hario vieta, bet taip nebuvo.

Haris gulėjo ant valties dugno ir žvelgė aukštyn. Į vyrų vei­

dus, saulę užstojantį sraigtasparnį, mėlyną dangų. Prieš Hals-
teinui pasiimant revolverį, Hariui vėl pavyko užminti jam ant
rankos. Ir tada pasirodė, kad Halsteinas pasidavė, gal Haris
5 6 1
visa tai tik įsivaizdavo, bet jam kilo įspūdis, kad burnoje per
dantis jaučia, kaip priešininko pulsas vis silpsta. O galiausiai
visai išnyksta. Kol antrankiais surakintas rankas pernėrė į
priekį, atsisegė saugos diržą ir iš kišenės išsitraukė antrankių
raktelius, Haris dukart neteko sąmonės. Automobilio raktelis
buvo nulaužtas, o Haris žinojo; kad jam nepakaktų jėgų sta­
čia kalva lipti iki pagrindinio kelio arba abipus kelio stovin­
čių aukštomis tvoromis apjuostų kaimyninių sodybų. Bandė
šauktis pagalbos, bet atrodė, kad Smitas išmušė iš jo balsą, ir
silpnus jo šūkčiojimus užgožė netoliese gaudžiantis veikiau­
siai policijai priklausantis sraigtasparnis. Tada Haris pasiėmė
revolverį, išėjo į lauką prie valtinės ir, tikėdamasis pasiųsti
žinią sraigtasparniui, iššovė. Kad jį pastebėtų iš oro, nutempė
Smito valtį ant ledo, atsigulė į ją ir iššovė dar kelis kartus.
Jis paleido revolverio „Ruger“ rankeną. Revolveris jau pa­
sitarnavo. Viskas baigta. Dabar jis vėl gali grįžti į vasarą. Į
tą laiką, kai jam buvo dvylika metų, jis gulėjo padėjęs galvą
mamai ant kelių, o tėtis jam ir Sesei pasakojo apie pavydų
generolą, dalyvavusį kare tarp Venecijos gyventojų ir turkų,
tada Haris jau žinojo, kad vakare sugulus į lovas turės maža­
jai sesei viską papasakoti iš naujo. Ir jį tai šiek tiek džiugino.
Kad ir kiek laiko tai užimtų, jie vis tiek nepasiduos, kol ji ne­
supras konteksto. Mat Hariui patinka kontekstai. Net ir tada,
kai giliai širdyje žino, kad jokio konteksto nėra.
Jis užsimerkė.
Ji vis dar buvo ten. Gulėjo šalia jo. Šnabždėjo jam į ausį:
„Hari, ar manai, kad ir tu gali sukurti gyvybę?“

562
 Epilogas

Haris įpylė į taurę „Jim Beam“. Pastatė butelį atgal į lentyną.

Pakėlė taurę. Pastatė ją šalia baltojo vyno taurės, stovinčios
priešais Andersą Vylerį. Šiam už nugaros mindžikavo eilėje
laukiantys klientai.
- Atrodai daug geriau, - įvertino Vyleris ir pažvelgė į vis­
kio taurę, jos neprisiliesdamas.
- Tavo tėtis mane sulopė, - tarė Haris. Žvilgtelėjo į Eis-
teiną, o šis linktelėjo, duodamas ženklą, kad kurį laiką gali
padirbėti vienas. - Kaip sekasi skyriuje?
- Gerai, - atsakė Andersas. - Juk žinai, kaip būna. Po
audros stoja tyla.
- Mhm. Žinai, tai vadinasi...
- Taip. Gunaras Hagenas pasiteiravo, ar tol, kol Katrina
išėjusi motinystės atostogų, nesutikčiau laikinai užimti vy­
resniojo tyrėjo pareigų.
- Sveikinu. Bet ar tu ne per jaunas užimti tokias pareigas?
- Jis išdavė, kad tokią idėją iškėlei tu.
- Aš? Turbūt dėl smegenų sukrėtimo. - Haris pasuko gar­
są reguliuojantį stiprintuvo ratuką, ir „Jayhawks“ šiek tiek
garsiau uždainavo „Tampa to Tulsa“.
Andersas nusišypsojo.
- Taip, tėtis sakė, kad tave gerokai aptalžė. Beje, kada su­
pratai, kad jis yra mano tėvas?

563
 - Nereikėjo nieko suprasti, tiesiog įsisąmoninti tai, ką by­
loja įrodymai. Kai nusiunčiau jo plauką DNR analizei, Teismo
medicinos tarnyba rado atitikmenį su nusikaltimo vietose re­
gistruotu DNR profiliu. Ne įtariamųjų, o vieno iš pareigūnų,
mat jų DNR profiliai visada įtraukiami į bylas, kurių nusikal­
timo vietas jie tyrė. Tavuoju, Andersai. Tačiau atitikmuo buvo
dalinis ir bylojo apie giminystės ryšius. Tėvo ir sūnaus. Tu ga­
vai rezultatus pats pirmas, bet apie tai nepranešei nei man, nei
kitiems policijos pareigūnams. Kai sužinojau apie šį atitikme­
nį, netrukau sužinoti ir to, kad mergautinė mirusios Stefenso
žmonos pavardė buvo Vyler. Kodėl man apie tai neužsiminei?
Andersas patraukė pečiais.
- Mano nuomone, tas atitikmuo nebuvo susijęs su byla.
- O tu nenori būti susijęs su juo? Ar dėl to pasirinkai
mergautinę mamos pavardę?
Andersas linktelėjo.
- Tai ilga istorija, bet dabar reikalai šiek tiek pagerėjo.
Mes pasikalbam. Jis pasidarė šiek tiek kuklesnis, suvokė, kad
nėra ponas idealusis. O aš pasidariau... na, manau, šiek tiek
vyresnis ir gal išmintingesnis. O kaip tu supratai, kad mano
bute buvo Mona?
- Dedukcija.
- Žinoma. Patikslink.
- Viską pasakė kvapas tavo koridoriuje. „Old Špice“. Los­
jonas po skutimosi. O tu buvai nesiskutęs. Be to, Olegas buvo
užsiminęs apie kalbas, kad Mona Do naudoja „Old Špice“
kaip kvepalus. Dar pastebėjau katės narvą. Žmonėms nerei­
kia kačių narvų. Nebent pas juos lankosi poniutė, alergiška
katėms.
- Puikiai mąstai, Hari.
- Tu irgi, Andersai. Bet aš vis tiek manau, kad toms parei­
goms esi per jaunas ir per mažai patyręs.
- Tai kodėl pasiūlei mano kandidatūrą? Aš juk net ne ins­
pektorius.
564
 - Tam, kad apie tai pagalvotum, suvoktum, kuriose srity­
se tau reikia pasitobulinti, o paskui padėkotum.
Andersas papurtė galvą ir nusijuokė:
- OK. Būtent tai aš ir padariau.
- Puiku. Ar negersi savo „Jim Beam“?
Andersas Vyleris nuleido akis į taurę su gėrimu. Giliai
įkvėpė. Papurtė galvą.
- Išties nemėgstu viskio. Manau, kad užsisakau jį, mėg­
džiodamas tave.
- Ir?
- Atėjo laikas išsirinkti savo gėrimą. Būk geras, išpilk.
Haris paėmė taur£ ir išpylė viskį į kriauklę sau už nuga­
ros. Pasvarstė, ar nepasiūlius žolelių gėrimo „Stumbras 999.
Raudonos devynerios“, kurį Stolė Aunė pavėluotai įteikė baro
atidarymo proga. Jis paaiškino, kad tai prasminga, mat tokį
patį butelį jie turėjo studentų bare, ir būtent šis gėrimas nu­
lėmė seifo kodą, kurį pasirinko baro savininkas, ir būtent dėl
šio kodo Halsteinas Smitas pakliuvo į beždžionių spąstus. Kai
Haris pasisuko į Vylerį, ketindamas jam tai papasakoti, pa­
stebėjo į barą įeinančią moterį. Jų žvilgsniai susitiko.
- Atsiprašau, - pasakė Haris. - Sulaukiau malonaus vizito.
Jis stebėjo, kaip moteris grakščiai žingsniuoja sausakim­
ša patalpa ir dargi sukelia įspūdį, kad yra čia vienintelė. Ji
žingsniavo link jo taip, kaip ir tą pirmą kartą, kai pamatė ją
artėjančią kiemu. Tarsi balerina.
Rakelė sustojo prie baro ir jam nusišypsojo.
- Taip, - tarė ji.
- Taip?
- Sakau tau „taip“, aš sutinku.
Haris plačiai nusišypsojo ir uždėjo ranką jai ant plašta­
kos, padėtos ant baro.
- Moterie, aš myliu tave.
- Labai gerai. Kadangi mes sukuriame uždarąją akcinę
bendrovę, o aš esu jos valdybos pirmininkė, turiu trisdešimt
565
procentų akcijų, dirbu ketvirtadaliu etato ir kas vakarą bare
gros bent viena „PJ Harvey“ daina.
- Sutarta. Ar girdėjai, Eisteinai?
- Jei ji pasamdyta, siųsk ją už baro tuojau pati - sušniokš-
tavo šis.
Andersas užsegė striukės užtrauktuką.
- Mona nupirko bilietus į kiną, tad linkiu jums gero va­
karo.
Rakelė nuėjo pas Eisteiną, o Andersas išėjo pro duris.
Haris pasiėmė telefoną ir pasirinko numerį.
- Hagenas, - pasigirdo balsas.
- Labas, šefe, čia Haris.
- Matau. Ar ir vėl kreipiesi į mane „šefe“?
- Pasiūlyk Vyleriui tą darbą dar kartą. Primygtinai. Kol
jis sutiks.
- Kodėl?
- Aš suklydau, jis pasiruošęs.
- Bet...
- Šis laikas tinka puikiausiai, dabar stojo tyla po audros...
- Tu žinai, kad tai reiškia...
- Taip.
Haris nutraukė pokalbį. Pabandė nuginti kilusią mintį.
Apie tai, ką Smitas pasakė automobilyje. Apie tuos, kurie dar
pasirodys. Haris paminėjo tai Katrinai, jie patikrino Smito
laiškus, bet neatrado jokių užuominų apie naujų vampyris-
tų apmokymą. Taigi jie negali nieko padaryti, be to, turbūt
tai tebuvo tik pakvaišusio tipo svaičiojimai. Haris pagarsino
„Jayhawks“ dar dviem padalomis. Štai taip.

Sveinas Finas, pravarde Sužadėtinis, išėjo iš dušo kabinos

sporto klube „Gain“ ir nuogas atsistojo prieš veidrodį. Jam
566
patiko ši vieta, parko vaizdas pro langą, erdvės bei laisvės
pojūtis. Ne, jo tai neišgąsdino taip, kaip jis buvo perspėtas.
Jis leido vandeniui tekėti kūnu, o drėgmei išgaruoti. Jis tre­
niravosi ilgai. Jis priprato prie to kalėjime, valandų valandas
kilnodamas svarmenis, šniokštuodamas ir prakaituodamas.
Kūnas buvo stiprus. Privalėjo toks būti, nes prieš akis laukė
darbas. Jis nežinojo, kas per žmogus su juo susisiekė. Kurį
laiką nesulaukė iš jo jokių žinių. Bet jis nepajėgė atsisakyti to
pasiūlymo. Butas. Nauja tapatybė. Ir moterys. Jis persibraukė
tatuiruotę ant krūtinės.
Tada apsisuko ir nuėjo prie rūbinės spintelės su kabančia
spyna ir rožinių dažų dėme. Pasukiojo ratuką ir suvedė kodą
0999. Dievai žino, ar šis skaičius ką nors reiškia, bet tas de­
rinys atrakino spyną. Jis atidarė spintelės duris. Ten gulėjo
vokas. Jis atplėšė voką, apvertė. Į ranką įkrito baltas plastiki­
nis raktas. Jis ištraukė popieriaus lapą. Ant jo buvo parašytas
adresas. Holmekoleno rajone.
Voke buvo dar kažkoks į popierių suvyniotas daiktas.
Sveinas sudraskė voką į skutelius. Žvelgė į jame buvusį
daiktą. Juodą. Gražų, paprastą ir bauginantį. Jis įsidėjo dir­
binį į burną, sukando. Pajuto druskos ir apkartusios geležies
skonį. Pajuto deginimą. Troškulį.

5 6 7
 Jo Nesbo
Troškulys

Iš norvegų kalbos vertė

Giedrė Rakauskaitė

Redagavo
Dalia Kižlienė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Tiražas 4 500 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų“ leidyba

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė
S candB ook
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00
 Jo Nesbo (Ju Nesbio, gim. 1960) - vienas įtakingiausių
šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje.
Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet
ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam
pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius
apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu
pasaulyje parduota daugiau kaip 36 milijonai Nesbo
knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus roma­
nas Troškulys, tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė
į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko
į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu,
300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. Troškulys
paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro
trileriu.

2011 m. pasirodė romano Galvų medžiotojai ekrani­

zacija. Netrukus didžiuosius ekranus pasieks romano
Sniego Senis ekranizacija, kurioje pagrindinį Hario
Hūlės vaidmenį atlieka Michaelis Fassbenderis.
Taip pat planuojama ekranizuoti romanus Sūnus ir
Vidurnakčio saulė.
 VIENUOLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS
SERIJOS ROMANAS.
Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški
nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas
jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus
nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į
aklavietę.

Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai
moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios
jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.

Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto

sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į
tyrimą tarsi į juodąją skylę.

Nesbo - viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.

T he G u ar di an

Kurdamas serijinių žudikų portretus, Nesbo neabejotinai naudojasi savo

stebuklingo prisilietimo galia.
T he N ew York T imes B ook R evi ew

Siame romane Nesbo Harį Hūlę vaizduoja kamuojamų širdį draskančių vidinių
konfliktų - jis trokšta pamiršti visus praeities baisumus, tačiau žino, kad
privalo juos prisiminti iki žiauriausių smulkmenų.
P ub li s hers W eekly

ISBN 978-609-479-010-2

www.baltoslankos.lt