VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VIEŠOSIOS TEISĖS KATEDRA

STUDENTĖ UGNĖ PETRAITYTĖ, II KURSAS, 6 GRUPĖ

KURSINIS DARBAS

DARBO VADOVAS PROF. DR. AUGUSTINAS NORMANTAS

2020 m.

Vilnius

REFERENDUMO DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS TEORINIAI IR PRAKTINIAI

KLAUSIMAI

THE THEORETICAL AND PRACTICAL ASPECTS OF THE REFERENDUM

ON DUAL CITIZENSHIP
Turinys

Įvadas.......................................................................................................................................... 3
1.Pilietybė ir jos svarba................................................................................................................ 4
2.Pilietybės teisinio reguliavimo raida Lietuvos valstybingumo laikotarpiu. .................................. 6
3.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dvigubos pilietybės klausimais. .... 11
4. Referendumas dėl dvigubos pilietybės. .................................................................................. 15
4.1. Kodėl būtent referendumu turi būti išplečiami dvigubos pilietybės atvejai? ........................ 15
4.2. Referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. ............................................................. 16
Išvados ...................................................................................................................................... 19
1. .............................................................................................................................................. 19
2. .............................................................................................................................................. 19
3. .............................................................................................................................................. 19
4.1............................................................................................................................................. 20
4.2............................................................................................................................................. 20
Santrauka .................................................................................................................................. 20
Summary................................................................................................................................... 21
Šaltinių sąrašas.......................................................................................................................... 22
Santrauka .................................................................................................................................. 23
Summary................................................................................................................................... 24

2
Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje egzistuojantys globalizacijos procesai, valstybių integracija ir

vientisumas, tokie reiškiniai kaip mišrios santuokos, asmens ūkinė veikla už gimtosios
valstybės ribų ir kiti reikšmingi reiškiniai, turintys įtakos asmens ir valstybės gyvenimo bei
vystymosi eigai sudaro prielaidą kilti klausimams, kurie tapo aktualūs atkūrus Lietuvos
Respublikos nepriklausomybę: platesnio dvigubos pilietybės reguliavimo atsiradimas,
piliečių korpuso formavimas. Taip pat, minėtieji aspektai sudaro sąlygas kilti tam tikriems
iššūkiams, kurie skatina įvertinti valstybines ir konstitucines vertybes, kaip pilietybė,
Konstitucijos stabilumas ir panašiai.

Šio rašto darbo tikslas – apžvelgti ir atskleisti pilietybės svarbą, šio instituto istorinę-teisinę
raidą Lietuvos valstybingumo laikotarpiu, įvertinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo poziciją pilietybės instituto teisinio reguliavimo klausimais bei aptarti neseniai
vykusio 2019 m. gegužės 12 d. referendumo dėl dvigubos pilietybės teorinius ir praktinius
aspektus bei rezultatus.

Darbo tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai: i) atskleisti pilietybės svarbą, analizuojant
Lietuvos Respublikos teisės aktus, LR Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir
konstitucinės teisės mokslo doktriną, kurioje nagrinėjami pilietybės klausimai; ii)
analizuojant istorinius teisės aktus bei įvairių autorių mokslinius straipsnius, pateikti
atsakymą į klausimą, kaip klostėsi pilietybės instituto reguliavimas Lietuvos
valstybingumo laikotarpiu bei apžvelgti, kaip šis reguliavimas keitėsi po Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo; iii) pateikti LR Konstitucinio Teismo poziciją (dvigubos)
pilietybės klausimais, tiriant Konstitucinio Teismo nutarimus ir jų išaiškinimus šiais
aspektais; iiii) atskleisti referendumo dėl dvigubos pilietybės reikšmę, jo praktinius ir
teorinius aspektus, remiantis Konstitucija, duomenimis apie referendumo organizavimą bei
jo rezultatus.

Siekiant atkleisti visus paminėtus aspektus ir įgyvendinti išsikeltus uždavinius, tyrime

naudojamas lingvistinis metodas, analizuojant teisės aktų nuostatas, istorinis metodas,
apžvelgiant pilietybės teisinio reguliavimo raidą Lietuvos valstybingumo laikotarpiu,

3
lyginamasis metodas, lyginant teisės aktus, reguliuojančius pilietybės institutą, atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę, loginis-sistemnis metodas, siekiant atskleisti pilietybės
instituto nuoseklumą.

1. Pilietybė ir jos svarba.

Pilietybė yra asmens nuolatinis teisinis, taip pat ir konstitucinis ryšys su valstybe, kuris
reiškia asmens pavaldumą valdžiai, užtikrina visateisį dalyvavimą valstybės gyvenime.
„Vienas iš imanentinių valstybės požymių pagal tarptautinę teisę (1933 m. Montevidėjo
konvencijos dėl valstybių teisių ir pareigų 1 straipsnis) yra nuolatiniai gyventojai, ir pagal
jį valstybė suvokiama kaip stabilios politinės teritorinės bendruomenės organizacija. <…>
Šiuo požiūriu pilietybė suvokiama kaip lygiateisė narystė tokioje organizuotoje
bendruomenėje ir jos, kaip ir pačios valstybės koncepcija grindžiama visuomeninės
sutarties teorija. Pilietybė yra jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės.
Tad nors teoriškai pilietybė yra ne valstybingumo sąlyga, o jo pasekmė, t.y. tik jau įkurtoje
valstybėje nustatomas jos piliečių korpusas, praktiškai pilietybė yra būtina valstybės
funkcionavimo prielaida, nes tik pilietybės santykiais susiję asmenys (visateisiai ir
lygiateisiai valstybinės bendruomenės nariai) gali dalyvauti įgyvendinant Tautos
suverenitetą, sprendžiant valstybės likimo ir jos valdymo klausimus.“ (Žalimas, 2013
cituoti Vadapalas, 2003 p. 68-70, Rosenfeld, 1998 p. 16, Birmontienė et al. Op. cit. p. 331,
Detter, 1994 p. 386).

Pilietybės svarba Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įvardijama

panašiai. LR Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, jog valstybė neegzistuoja be piliečių, ją
reikėtų suvokti ne vien kaip formalią teisės kategoriją, kadangi pilietybė neatskiriamai
susijusi su Tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių
klausimais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime).

Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reglamentavimas įtvirtintas tiek LR Konstitucijoje,

tiek LR pilietybės įstatyme. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, „Lietuvos
Respublikos pilietybė grindžiama Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumu“,
„Lietuvos Respublikos pilietybė yra lygi neatsižvelgiant į jos įgijimo pagrindą“. Taip pat,
minėtuose teisės aktuose suformuota nuostata, neabsoliutus dvigumos pilietybės
draudimas, paminėtas Konstitucijos 12 straipsnyje bei LR pilietybės įstatymo 3 straipsnio
4 dalyje, teigianti, jog Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės
pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus (Lietuvos Respublikos Konstitucija,

4
1992). Iš LR pilietybės įstatymo 6 straipsnio nuostatų galima suprasti, kuo svarbus Lietuvos
Respublikos piliečio teisinis statusas. Šis statusas užtikrina visas konstitucines žmogaus
teises, laisves ir pareigas, užtikrina valstybės gynybą ir globą piliečiams, esanties už
Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Minėto straipsnio 4 ir 5 dalyse taip pat įtvirtinamos
nuostatos, neleidžiančios LR piliečio išsiųsti iš Lietuvos Respublikos teritorijos bei išduoti
Lietuvos Respublikos piliečio kitai valstybei, išskyrus Lietuvos Respublikos tarptautinėse
sutartyse numatytus atvejus. Be šių teisių, svarbu paminėti ir pareigas kylančias iš Lietuvos
Respublikos piliečio teisinio statuso. Įsatymų leidėjas įpareigoja piliečius laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių, vykdyti juose nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos
interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas. Taigi, pastebėtina, jog su
šiomis teisėmis atsiranda ir atitinkamos pareigos.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos Respublikoje galiojančioje teisėje yra įtvirtintas
ir neabsoliutus dvigubos pilietybės draudimas. Tai reiškia, jog atskirais, įstatymų
numatytais atvejais, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
Tam, kad asmuo turėtų tokią galimybę, jis turi atitikti LR pilietybės įstatymo 7 straipsnyje
nurodytas sąlygas: „1) Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2)
yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra
asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte
nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to
savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos
Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos
Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos
Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai
(pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo
išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos
Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad
jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo
turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje“. Vertinant lingvistiškai, matyti, jog šių
atvejų, kai asmuo gali būti ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitos valstybės pilietis,
sąrašas yra baigtinis. Taip pat, vertėtų paminėti, jog buvimas kitos valstybės ir Lietuvos
Respublikos piliečiu neatleidžia asmens nuo piliečio pareigų, įtvirtintų LR Konstitucijoje,
įstatymuose ir kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 2010).

5
Viename iš profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus darbų („Teisiniai Lietuvos Respublikos
pilietybės pagrindai“) teigiama, jog „pilietybės institutas, taip pat kaip ir Lietuvos valstybė,
turi savo raidos istoriją“. Analizuojant šio instituto raidą, paminėtini yra ne tik laikotarpiai,
kai Lietuvos Respublikos pilietybės egzistavimui nekilo grėsmė, bet ir laikotarpiai, kai
okupacinė valdžia neigė lietuviškos pilietybės egzistavimą, pavyzdžiui, „1940 m. rugsėjo
7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas, kuris suvaržė Lietuvos Respublikos
pilietybės instituto įgyvendinimą ir prievarta primetė Lietuvos Respublikos piliečiams
TSRS pilietybę, kuri nuo pat jos primetimo teisiniu požiūriu buvo niekinė“. Be to,
paminėtinas „1989 m. lapkričio 3 d. priimtas Lietuvos TSR pilietybės įstatymas, kuris, nors
ir buvo priimtas okupacinės valdžios sudarytos administracinės įstaigos – vadinamosios
„LTSR Aukščiausiosios Tarybos“, - vis dėlto lėmė pilietybės santykius net iki 1991 m.
gruodžio 5 d., kai buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas“
(Sinkevičius, 2000, p. 2).

2. Pilietybės teisinio reguliavimo raida Lietuvos valstybingumo

laikotarpiu.

Istoriškai vertinant dvigubos pilietybės teisinio reguliavimo padėtį Lietuvos Respublikoje,

galima teigti, jog nuo pat valstybingumo pradžios dviguba pilietybė buvo ribojama,
draudžiama. Pirmiausia, vertėtų apžvelgti dvigubos pilietybės teisinio reguliavimo raidą
1918 – 1940 m. laikotarpiu.

„Natūralu, kad nustatyti Lietuvos Respublikos piliečių korpuso apibrėžtį buvo vienas
pirmųjų 1918 m. vasario 16 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinių
uždavinių. Pirmosiose trijose laikinosiose konstitucijose (1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m.
balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios
Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, 1920 m. birželio 10 d. Steigiamojo Seimo priimtoje
Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje) dar nebuvo pilietybės santykius
reguliuojančių eksplicitinių nuostatų, jose apsiribota nuostatomis, įtvirtinusiomis
pamatines piliečių teises. Tačiau šios nuostatos sudarė konsitucinį pagrindą Lietuvos
pilietybės santykius reguliuoti įstatymu“ (Žalimas, 2013).

Pirmiausiai, pilietybės teisiniai santykiai buvo pradėti reguliuoti 1919 m. sausio 9 d. priimtu
Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę. Šiame teisės akte nebuvo nuostatų, kuriose
būtų teigiama, jog asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taip
pat, vertėtų paminėti, jog pagal 1919 m. vasario 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos

6
pilietybę, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: „1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno
Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte
asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3)
asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a)
arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo
pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo
vaikais“ (Sinkevičius, 2009). Lietuvos piliečiais savaime nebuvo laikomi ir asmenys, kurie
„kad ir turėjo nuolatinį darbą, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t.y.
rusų valdininkai“ (Lietuvos piliečiai pagal 1919 m. …, 2019). Tokių nuostatų nebeliko
1939 m. rugpjūčio 8 d., atsiradus Lietuvos pilietybės įstatymui, kuris pakeitė Laikinąjį
įstatymą. Tuo metu jau nebebuvo poreikio „ypatingai apibrėžti piliečių korpusą, jau
susiformavusį Laikinojo įstatymo pagrindu“ (Žalimas, 2013).

Dviguba pilietybė pirmą kartą buvo uždrausta 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos II
dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“, kurioje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu
Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“ (9 straipsnis). Ši nuostata reiškė absoliutaus
dvigubos pilietybės draudimo principą. Toks draudimas buvo grindžiamas tuo, kad „yra
daug svetimšalių, kurie neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje
naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos
piliečiams“ (Sinkevičius, 2009). Be to, nustatytas pilietybės suteikimas natūralizacijos
tvarka. Tokiam pilietybės įgijimui, buvo reikalaujama, kad svetimos valstybės pilietis būtų
išgyvenęs Lietuvos 10 metų (8 straipsnis). Iš minimų Lietuvos Valstybės Konstitucijos
nuostatų matyti, jog pilietybė turėtų suponuoti asmens lojalumą valstybei, todėl Lietuvos
Respublikos piliečiams ir buvo draudžiama būti susijusiems tokiais lojalumo ryšiais su
kitomis valstybėmis (Žalimas, 2013).

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad „niekas negali būti
kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“ (10 straipsnio 1 dalis), tačiau šiai nuostatai
galiojo ir išimtis „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio
Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“ (10 straipsnio
2 dalis). Tokią išimtį derėtų aiškinti remiantis istoriniu to meto kontekstu. Minėtuoju metu
Lietuvos piliečiai masiškai emigravo į Amerikos žemyno valstybes: Argentiną, Braziliją,
Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų... Vienas iš Lietuvos valstybės siekių
buvo ryšio išsaugojimas su tais Lietuvos piliečiais, kurie gyvena minėtose užsienio
valstybėse. Taigi, 1928 m. Konstitucijoje dvigubos pilietybės draudimas nebuvo absoliutus
(Sinkevičius, 2009). Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pakartojo, kuo
7
svarbi tokia išimtis, pabrėždamas siekį išsaugoti ryšį tarp valstybės ir jos piliečių, kurie
gyvena svetur. Tokios nuostatos tarsi atskleidžia dvigubos pilietybės įteisinimo prasmę,
turint omenyje tai, jog asmens ir valstybės ryšio išsaugojimo svarba aktuali iki šiol.

1938 m. Konstitucijos II skyriuje „Pilietybė“ numatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą

pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“ (13 straipsnio 1 dalis), tačiau šiai nuostatai buvo ir
išimtis, kurioje teigiama, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą
pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“ (13 straipsnio 2 dalis). Taigi, 1938 m.
Konstitucijoje dvigubos pilietybės draudimas nebuvo absoliutus (Sinkevičius, 2009), tačiau
„sudarytos prielaidos įstatymu nustatyti daugiau šio draudimo išimčių nei pagal 1928 m.
Konstituciją“. Be to, egzistavo nuostata dėl galimybės suteikti pilietybę Lietuvos valstybei
nusipelniusiam kitos valstybės piliečiui (Žalimas, 2013).

1937 m. spalio 18 d. tarp Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų buvo

sudaryta natūralizacijos ir karinės prievolės sutartis, įsigaliojusi 1938 m. liepos 20 d. Šia
sutartimi buvo reguliuojami dvigubą pilietybę turinčių asmenų karinės prievolės ir
natūralizacijos santykiai. Pagal minimą sutartį, pilietis, įgijęs JAV pilietybę natūralizacijos
būdu, vėl apsigyvenęs Lietuvoje, nebūdamas pasiryžęs grįžti į JAV, buvo laikomas
atsisakiusiu natūralizacijos. Tokia situacija susiklostydavo tais atvejais, kai iš vienos
susitariančiosios šalies piliečių, kurie bus natūralizuoti kitos šalies teritorijoje, laikinai
sugrįžusių į savo „pirmykštės pilietybės šalį“, turėjo nebūti reikalaujama atlikti karinę
prievolę ar bet kokį kitą ištikimybės veiksmą (LR Konstitucinio Teismo nutarimas, 2006).

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme taip pat egzistavo draudimas Lietuvos
piliečiui kartu būti ir kitos valstybės piliečiu, tačiau numatė ir išimtį: „Lietuvos pilietis,
priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti
Lietuvos pilietybę“ (21 straipsnis), taip pat: „galimybė Lietuvos pilietybę suteikti išimties
tvarka: nusipelnęs Lietuvos valstybei asmuo galėjo būti priimtas Lietuvos piliečiu netaikant
lietuviams nustatytos sąlygos – apsigyventi Lietuvoje ir nelietuviams nustatytų sąlygų“
(Žalimas, 2013).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, sovietinės okupacijos laikotarpiu iki Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos pilietybė buvo neteisėtai neigiama bei buvo
primetama TSRS pilietybė.

Kitas reikšmingas laikotarpis, kurį būtina aptarti, siekiant išanalizuoti pilietybės teisinio
reguliavimo Lietuvoje raidą, yra metai po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės
atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Tuo metu priimtame Laikinąjame Pagrindiniame Įstatyme
8
(Laikinojoje Konstitucijoje) įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei
netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas“ (13 straipsnio 1 dalis),
taip pat, nuostata, jog „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės
piliečiu“ (13 straipsnio 2 dalis). Formuluotė „paprastai negali būti“ reiškė tai, kad įstatymų
leidėjas gali nustatyti atvejus, kada Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.
Taigi, Laikinąjame Pagrindiniame Įstatyme dvigubos pilietybės draudimo principas taip
pat nebuvo absoliutus.

1991 m. gruoždio 5 d. priimtame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme įtvirtinta

analogiška nuostata, lyginant su Laikinąja Konstitucija. Minėtame reguliavime buvo
nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu,
išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“ (1 straipsnio 2 dalis). Kituose šio įstatymo
straipsniuose dviguba pilietybė buvo ribojama įvairiais aspektais.

Rengiant 1992 m. Konstitucijos projektą, požiūris į dvigubos pilietybės atvejų reguliavimą

nepakito, taigi, buvo vadovaujamasi tuo, jog Konstitucijoje būtina įtvirtinti vienos
pilietybės principą, o dviguba pilietybė bus galima tik atskirais retais atvejais, numatytais
įstatyme. Tokią nuostatą galima pastebėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. lapkričio 7 d. nutarime, kuriuo sudaroma Konstitucijos rengimo darbo grupė. LR
Aukščiausiosios Tarybos sudaryta darbo grupė, atskleisdama Konstitucijos koncepcijos
metmenis, numatė, jog rengiant naujos Konstitucijos projektą bus vadovaujamasi nuostata,
kad „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta
dvigubą pilietybę“, taip pat, kad „Lietuvos Respublikos pilietis gali netekti Lietuvos
pilietybės <…> įgijęs svetimos valstybės pilietybę“. Remiantis profesoriaus Vytauto
Sinkevičiaus nuomone, išdėstyta viename iš jo straipsnių, negalima ignoruoti Konstitucijos
koncepcijos metmenų ir šiandien, aiškinant Konstitucijoje nustatytą dvigubos pilietybės
teisinį reguliavimą, kadangi tai atskleidžia Konstitucijos rengėjų ketinimus (Sinkevičius,
2009, p. 4).

Analizuojant pilietybės teisinio reguliavimo raidą, taip pat svarbu aptarti, kaip keitėsi šis
reguliavimas atkuriant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, ir reguliavimas jau atkūrus
Nepriklausomybę 1990 m. Lietuvos įstatymų leidėjas yra išleidęs net keturis atskirus
įstatymus, reguliuojančius Lietuvos Respublikos pilietybės institutą.

Pirmasis toks įstatymas buvo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios

Tarybos 1989 m. lapričio 3 d. pilietybės įstatymas. Prieš atkuriant Lietuvos Respublikos
Nepriklausomybę buvo įtvirtinti kai kurie pagrindiniai principai, kurių iki šiol yra

9
laikomasi. T.y. asmenys, kurie buvo LR piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai laikytini LTSR ir
kartu Lietuvos Respublikos piliečiais. Tuomet nebuvo ketvirtosios, provaikaičių grandies,
kuri egzistuoja šiuo metu. Taip pat, lenkų tautybės asmenys, kurie iki 1940 m. buvo
Vilniaus krašto gyventojai, kiti nuolatiniai LTSR gyventojai buvo laikomi LTSR piliečiais.
Be šių nuostatų, paminėtini ir tokie reikšmingi institutai kaip pilietybės išsaugojimas,
pilietybės suteikimas išimties tvarka bei natūralizacijos institutas. Pilietybės išsaugojimo
institutas siejamas su santuokos sudarymu ir gyvenimu kitoje valstybėje, kurio pagrindu
abu sutuoktiniai išsaugo abi pilietybes. Pilietybės suteikimas išimties tvarka buvo
leidžiamas netaikant reikalavimo gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje 10 metų, šią
galimybę galėjo taikyti Aukščiausioji Taryba. Natūralizacija – tai pilietybės suteikimas
užsienio valstybės piliečiui arba asmeniui be pilietybės (apatridui). Labai svarbu tai, jog
natūralizacijos institutą, šiuo atveju, reiktų suprasti kaip asmens integravimą į valstybės
gyvenimą, o ne kaip prievartinę asimiliaciją (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos
pilietybės įstatymas, 1989).

Kitas įstatymas, tęsiantis pilietybės instituto teisinio reguliavimo raidą Lietuvoje, atsirado
jau po Nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. gruodžio 5 d. Tai buvo jau nebe
Aukščiausiosios Tarybos, o Lietuvos Respublikos Seimo įšleistas pilietybės įstatymas. Šio
reguliavimo ir 1989 m. įstatymo bendras bruožas yra dvigubos pilietybės ribojimas. Taip
pat, dar neminima ketvirtoji giminaičių grandis – provaikaičiai. Unikalu yra tai, kad kitose
valstybėse gyvenantys asmenys, kurie per tris kartas (asmens vaikas, vaikaitis arba asmuo,
gyvenęs Lietuvoje iki 1940 m.) yra susiję su LR piliečiu gali neterminuotai grįžti į Lietuvą
ir gyventi be vizos, nesilaikydami LR Migracijos įstatymo reikalavimų. Išlieka galimybė
įgyti LR pilietybę tiems gyventojams, rezidavusiems Lietuvoje iki 1940 m. Be to, šiame
įstatyme sugrąžintas pilietybės grąžinimo institutas1 bei sukurtas pilietybės atstatymo
institutas2.

1
Lietuvos Respublikos pilietybė grąžinama asmeniui, kuris yra netekęs turėtos Lietuvos Respublikos
pilietybės. Ji grąžinama tik vieną kartą, asmens, netekusio pilietybės prašymu. Jeigu turėta Lietuvos
pilietybė buvo suteikta išimties tvarka, ji negali būti grąžinta. Asmuo, kuriam, Lietuvos Respublikos
pilietybė buvo suteikta natūralizacijos tvarka ir kuris Lietuvos Respublikos pilietybės neteko, Lietuvos
Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal jo prašymą, jei asmuo atitinka tam tikras sąlygas, išvardintas
LR pilietybės įstatymo 21 straipsnyje (Pilietybės grąžinimas, 2019).
2
Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję LR pilietybę ir jų palikuonys, kurie iki pilietybės įstatymo
įsigaliojimo nėra įgiję LR pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti LR pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kurioje
valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje šalyje – jie nuolat gyvena. Šie asmenys LR pilietybę gali atkurti,
jeigu nėra kitos valstybės piliečiai. Šis reikalavimas netaikomas tam tikriems asmenims, kurie gali būti kartu
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės atkūrimas, 2019).
10
Unikalu yra ir tai, kad pirmajame pilietybės įstatyme įstatymų leidėjas pasirinko tokį
pilietybės įgijimo būdą, kai asmenys, esantys ne lietuviškos, o kitokios tautybės, kurie iki
1989 m. lapkričio 2 d. nuolat gyveno tuometinėje LTSR teritorijoje ir turėjo joje nuolatinę
darbo vietą arba kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, per du metus galėjo laisvai apsispręsti
dėl pilietybės pasirinkimo net ir nemokėdami lietuvių kalbos. Tai yra variantas, kai nereikia
natūralizacijos institute numatytų sąlygų. Taigi, šis pradinis pilietybės įgijimo reikalavimų
modelis 1989-1991 m. yra pakankamai minimalus bei liberalus.

Trečiasis LR įstatymų leidėjo LR pilietybės įstatymas atsirado 2002 m. rugsėjo 17 d. Šis

teisės aktas pasižymi tuo, jog nebelieka tokio pilietybės atsatymo instituto, kaip jis buvo
suprantamas 1991 m. įstatyme. Taip pat, atsiranda ketvirtoji palikuonių karta –
provaikaičiai, įgyjantys teises į LR pilietybę bei lankymąsi valstybės teritorijoje be vizų.
Be to, išplečiami dvigubos pilietybės atvejai, pilietybės nebetenkama įgijus kitos valstybės
pilietybę, tačiau šis punktas netaikomas, jei asmenys turėjo pilietybę iki 1940 m. birželio
15 d. (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 2002).

Paskutinis LR pilietybės įstatymas, galiojantis iki šių dienų yra 2010 m. gruodžio 2 d.
pilietybės įstatymas. Šiame teisės akte sugrįžtama prie koncepcijos, jog turi būti ribojama
dviguba pilietybė. Atsirandą gan unikalus reguliavimas – pilietybės išsaugojimo 3,
pilietybės atkūrimo ir pilietybės grąžinimo institutai (Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymas, 2010).

Lietuvos Respublikos pilietybės santykių reguliavimas yra įdomus teisinis reiškinys,

kadangi įstatymų leidėjas nebuvo nuoseklus ir net keturis kartus priėmė skirtingus
pilietybės įstatymus. Tai, kad pilietybės teisinis reglamentavimas yra sudėtingas, kad jam
įtaką daro socialiniai, politiniai, ekonominiai ir kitokie veiksniai, liudija ir tai, kad 1991 m.
gruodžio 5 d. priimtas pilietybės įstatymas iki šiol buvo keičiamas net 9 kartus (Sinkevičius,
2000, p. 3).

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija

dvigubos pilietybės klausimais.

Lieutvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis yra išskirtina tuo, kad joje yra ir
imperatyvi taisyklė („niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“),
ir išimtis šiai taisyklei („išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“) (Lietuvos

3
T.y. pilietybės išsaugojimas, kai jos galima netekti, įgijus kitos valstybės pilietybę.
11
Respublikos Konstitucija, 1992). Nuo 1993 m. iki 2003 m. LR Konstitucinio Teismo
doktrinoje nebuvo jokių užuominų apie šį išskirtinį ribojimą.

Oficiali pilietybės konstitucinė doktrina buvo pradėta formuoti 2003 m. gruodžio 23 d.

nutarime (Jurijaus Borisovo byloje). Šiame nutarime vertinta Respublikos Prezidento
diskrecija suteikti užsieniečiui pilietybę išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei,
pateikiama Lietuvos Respublikos pilietybės samprata. „Šis nutarimas išskirtinis ir tuo, kad
juo iš esmės buvo pradėtas garsusis Respublikos Prezidento apkaltos procesas“ (Žalimas,
2013). Šioje byloje buvo atskleista problema, susijusi su tuo dvigubos pilietybės atsiradimo
atveju, kai Respublikos Prezidentas suteikia užsieniečiui LR pilietybę išimties tvarka – už
nuopelnus valstybei, netaikant reikalavimo gyventi Lietuvoje 10 metų, taip pat kitų
reikalavimų. Iš prie bylos pridėtų Respublikos Prezidento dekretų, išleistų 1995-2003 m.,
matyti, jog nusipelniusiais Lietuvos Respublikai kartais buvo laikomi net nepilnamečiai
asmenys, apskritai negalėję turėti nuopelnų Lietuvos Respublikai. Taip pat, nusipelniusiais
Lietuvos Respublikai atskiri asmenys kartais galėjo būti laikomi tik dėl to, kad investavo
lėšų į Lietuvoje jiems priklausančias įmones arba teikė finansinę ir kitokią paramą
atskiroms organizacijoms. Tai reiškia, kad pilietybės suteikimas išimties tvarka neretai
buvo suprantamas kaip būdas sudaryti teisinį pagrindą užsienio valstybės piliečiui ar
asmeniui be pilietybės įgyti Lietuvos Respublikos piliečio pasą tam, kad šiam asmeniui
būtų patogiau atvykti į Lietuvą ir būti Lietuvoje, tvarkyti nuosavybės, verslo bei kitus
reikalus Lietuvoje, taip pat be vizų vykti į daugelį Europos ir kitų valstybių. Taip pat, byloje
atskleista, kad pilietybė suteikiama nepilnamečiams asmenims, kurie negalėjo būti
nusipelnę Lietuvos Respublikai, o taip pat ir dėl to, kad asmuo galėtų keliauti po kitos
Europos Sąjungos valstybes be vizos (obiter dictum4). Minėtais atvejais nebuvo nurodyta
tikslių ir objektyvių priežasčių, kodėl buvo suteikiama pilietybė. Konstitucinis Teismas
pirmą kartą šiame nutarime konstatavo, kad tokia iki šiol susiklosčiusi teisinio reguliavimo
samprata iškreipia Konstitucijoje įtvirtintą pilietybės institutą (Konstitucinio Teismo
nutarimas, 2003).

Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, dar vadinamame „Repatriacijos

byla“, konstatuojama, kad norma, leidžianti visiems lietuvių kilmės asmenims įgyti
pilietybę, prieštarauja Konstitucijai, kadangi sudaro prielaidą dvigubai pilietybei tapti itin
paplitusiu reiškiniu. Konkrečiai, Konstitucijai prieštaravo reikalavimo, asmeniui būti

4
Išvertus iš lotynų kalbos, „obiter dictum“ reiškia „tai, kas buvo pasakyta“. Tai reiškia, jog nėra
imperatyvios nuostatos atisžvelgti į obiter dictum, tačiau šia nuostata galima naudotis, norint geriau
suprasti bylos kontekstą.
12
netekusiu kitos valstybės pilietybės, nebuvimas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo normų pripažinimą antikonstitucinėmis, minimame nutarime
suformuluojami nutarimo padariniai į praeitį. Kadangi egzistuoja prezumpcija, teigianti,
jog teisės aktai laikomi atitinkančiais Konstituciją tol, kol nėra pripažįstami
prieštaraujančiais Konstitucijai, svarbu paminėti, jog nutarime pripažinta norma,
prieštaraujanti Konstitucijai, negali būti pagrindas kvestionuoti asmenų, įgijusių pilietybę
pagal antikonstituciniais pripažintus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo straipsnius,
turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Šie asmenys, nepaisant normų pripažinimo
prieštaraujančiomis Konstitucijai, išlieka Lietuvos Respublikos piliečiais (Konstitucinio
Teismo nutarimas, 2006).

Dar vienas, reikšmingas pilietybės teisinio reguliavimo institutui, Konstitucinio Teismo

nutarimas priimtas 2013 m. vasario 22 d. Jame nagrinėjamas Lietuvos Vyriausiojo
Administracinio Teismo prašymas ištirti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16
straipsnio 3 dalies 1 punkto (2007 m. sausio 18 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijos 52
straipsniui5 bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagrindinis klausimas buvo
susijęs su tuo, ar asmenys, po 1990 m. kovo 11 d. priverstinai tarnavę SSRS ginkluotosiose
pajėgose, turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Abejonių kilo dėl to, ar šiems
asmenims valstybinei pensijai skirti prilyginamas tik iki 1990 m. kovo 11 d. buvęs faktinis
prievartinės karo tarybos SSRS ginkluotosiose pajėgoje laikas, nors tokia prievartinė karo
tarnyba faktiškai buvo atliekama ir po 1990 m. kovo 11 d. Nagrinėdamas šį klausimą,
Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog „iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla ir Lietuvos
Respublikos pilietybės tęstinumas“, suponuojantis tai, kad „SSRS pilietybės primetimas
Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m. <…> buvo niekinis aktas“, tai reiškia, jog tai
nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nutarime pasakyta, jog
„sovietų okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių <…> nesaistė ir neteisėtai jiems
primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės, inter alia okupuotoje Lietuvos
Respublikos teritorijoje įvesta SSRS visuotinė karinė prievolė“. Taigi, minimame nutarime
LR Konstitucinis Teismas pakartoja, jog Lietuvos Respublikos piliečių korpusas
apibrėžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principu. Taip pat,
aiškindamas 1989 m. lapkričio 3 d. pilietybės įstatymo nuostatas, Konstitucinis Teismas
yra pažymėjęs, jog minimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose išvardinti asmenys
laikytini tik potencialiais Lietuvos Respublikos piliečiais ir turi teisę apsispręsti dėl

5
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir
invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų
numatytais atvejais.“
13
pilietybės. Tai reiškė ir galimybę atsisakyti Lietuvos pilietybės. Taigi, Konstitucinis
Teismas pripažino, jog asmenims, pagal 1989 m. lapkričio 3 d. įstatymą, pasirinkusiems
Lietuvos pilietybę iki jų paėmimo į karo tarnybą ginkluotosiose pajėgose, laikotarpis iki
1990 m. kovo 11 d. neįskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti. Iš šio
Konstitucinio Teismo nutarimo matyti, jog pabrėžiamas ir konstituciškai pagrindžiamas
Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas 6, SSRS karo prievolės atžvilgiu,
„takoskyra tarp Lietuvos Respublikos piliečių pagal kilmę“ (Žalimas, 2013) bei Lietuvos
pilietybės pasirinkimo svarba, (Konstitucinio Teismo nutarimas, 2013).

Po šių Konstitucinio Teismo nutarimų atsiradimo, susklostė tam tikros situacijos, kai
prireikė tam tikro minėtų nutarimų išaiškinimo. 2013 m. kovo 13 d. Konstitucinis Teismas
priėmė sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo. Dėl tokio išaiškinimo kreipėsi
Respublikos Prezidentė, atsižvelgdama į tai, kad Seime buvo svarstomos idėjos paprastu
įstatymu praplėsti dvigubos pilietybės reglamentavimą. Pagrindinis iškeltas klausimas
buvo toks: ar galima nepakeitus Konstitucijos būtent referendumu, kaip buvo nurodyta
Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, plėsti dvigubos pilietybės
suteikimo pagrindus? Kadangi klausimas gan abstraktus, galima manyti, jog jis buvo
politiškai motyvuotas, kadangi Konstitucinis Teismas šiuo aspektu suformulavo pilietybės
doktriną jau 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime. Konstitucinis Teismas atsakė, jog dvigubos
pilietybės suteikimo pagrindų paprastu įstatymu negalima, nesant Konstitucijos pakeitimo.
Buvo pasakyta, jog nei Lietuva, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neturi
diskrecijos išaiškinti, ar dvigubos pilietybės turėjimas būtų teigiamas reiškinys. Taip pat,
minimame sprendime Konstitucinis Teismas, greta „dvigubos pilietybės“ termino
suformulavo ir „daugybinės pilietybės“ terminą (Konstitucinio Teismo sprendimas, 2013).

Dar vienas Konstitucinio Teismo sprendimas šiuo klausimu buvo priimtas 2017 m. spalio
22 d. LR Seimas, priimdamas nutarimą, prašė visų prieš tai minėtų aktų išaiškinimo.
Pirmasis suformuluotas klausimas Konstituciniam Teismui buvo ar Europos Sąjungos
valstybių narių ir NATO valstybių narių pilietybę įgijęs pilietis gali turėti daugybinę
pilietybę? Atsakydamas į šį klausimą, Konstitucinis Teismas pasakė, jog jeigu būtų
pakeista Konstitucija, santykius, susijusius su dvigubos pilietybės institutu, būtų galima

6
Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principo samprata pirmąkart atskleista LR Konstitucinio Teismo
1994 m. balandžio 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. „Nubrėžta
takoskyra tarp Lietuvos Respublikos piliečių, pripažintų piliečiais ex lege pilietybės tęstinumo pagrindu, ir
buvusių SSRS piliečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka“ (Žalimas, 2013).
14
reguliuoti kitaip. Antras svarbus klausimas, ar oficialus dvigubos pilietybės reiškinys
(dvidešimties tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių dvigubos pilietybės turėjimas),
atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudeciją? Konstitucinis Teismas atsakė, jog tokių
klausimų nenagrinėja, taigi atsisakė nagrinėti šį klausimą, tačiau šiame išaiškinime
Konsitucinis Teismas pateikia paplitusio reiškinio sąvokos apibrėžimą, pažymėdamas, jog
atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, turi būti
tik labai reti, išimtiniai, „kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs
reiškinys“ (Konstitucinio Teismo sprendimas, 2017).

4. Referendumas dėl dvigubos pilietybės.

4.1. Kodėl būtent referendumu turi būti išplečiami dvigubos
pilietybės atvejai?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata: „Svarbiausi

Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Taip pat, paminėtina
LR Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis: „Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo
skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos“
(Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Tai reiškia, jog ir Konstitucijos 12 straipsnio
nuostatos, įtvirtinančios neabsoliutų dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimo principą,
gali būti keičiamos tik referendumu. Paminėtina, jog keičiant Konstituciją, svarbu
atsižvelgti į tai, kaip tokie pakeitimai paveiks Konstitucijos, kaip reikšmingiausio teisės
akto, vientisumą. Taigi, keičiant Konstitucijos nuostatas, svarbu išvengti situacijos, kai
viena nuostata paneigia kitą arba konkuruoja tarpusavyje (Sinkevičius, 2016).

Prieš aptariant detalesnius referendumo dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės klausimus,

itin svarbu paminėti, jog konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo panaikinimas
sudarytų didelę prielaidą, net pareigą imtis su šiuo draudimu susijusių Konstitucijos
nuostatų peržiūros. Pavyzdžiui, Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostata: „Seimo nariu
gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu
užsienio valstybei“ (LR Konstitucija, 1992). Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ši
nuostata inter alia reiškia, kad Seimo nariu negali būti renkamas Lietuvos Respublikos
pilietis, kuris kartu yra kitos valstybės pilietis. Tokie politinio pobūdžio įsipareigojimai
turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei, todėl norint būti renkamu
Seimo nariu, reiktų įgyvendinti vieną sąlygą – atsisakyti užsienio valstybės pilietybės. Toks

15
galimas Konstitucijos normų prieštaravimas viena kitai reikštų, jog panaikinus daugybinės
pilietybės draudimą, tektų panaikinti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje esančią nuostatą
(Žalimas, 2013).

Konstitucinis dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimas yra itin aktualus klausimas

pilietybės srityje Lietuvos Respublikos politikoje. Dėl šio klausimo buvimo aktualiu, LR
Konstitucinis Teismas jau keletą kartų savo nutarimuose bei sprendimuose išaiškino, kokiu
būdu reiktų įgyvendinti tokias iniciatyvas, kad jos neprieštarautų Konstitucijai. Toks būdas
yra vienintelis – konstitucinis dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimo principas gali
būti panaikintas tik referendumu. Juo labiau dėl to, kad „Konstitucijos 12 straipsnis,
kuriame nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindai,
yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms
nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I
skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu“ (Žalimas, 2013). Svarbu pabrėžti,
jog tarptautinėje teisėje daugybinės pilietybės ribojimo klausimas paliekamas valstybių
diskrecijai, tačiau atkreipiamas dėmesys į „dėl daugybinės pilietybės kylančių pilietinių
pareigų (pirmiausia karo prievolės) sprendimo būdą“ (Žalimas, 2013 cituota Boll A. M.
Op. cit.).

Maždaug nuo 2002 m. įstatymų leidėjo veikloje pasireiškia siekiai suteikti galimybę
asmenims, emigravusiems iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., išsaugoti Lietuvos pilietybę.
Tai motyvuojama tuo, esą yra poreikis išlaikyti Lietuvos Respublikos piliečių teisinį ryšį
su Lietuva. Po vieno iš paskutiniųjų Konstitucinio Teismo nutarimų (2013 m. kovo 13 d.),
kuriame buvo pasakyta, jog dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų praplėtimas gali
atsirasti tik pakeitus Konstituciją, inicijuotas pirmasis referendumas dėl konstitucinio
daugybinės pilietybės draudimo panaikinimo. Jį buvo siūloma vykdyti 2014 m. gegužės
mėnesį kartu su Respublikos Prezidento rinkimais. Buvo siūloma keisti LR Konstitucijos
12 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į stiprėjančią globalizaciją ir lietuvių, emigravusių svetur,
skaičių, tačiau referendumas neįvyko.

4.2. Referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo.

Vienas iš pagrindinių šio rašto darbo uždavinių – aptarti 2019 m. gegužės 12 d. referendumą
dėl dvigubos pilietybės bei su juo susijusius teisinius aspektus. Visų pirma, svarbu atkreipti
dėmesį į tai, jog 2019 m. gegužės 12 d. vyko ne tik balsavimas dėl Lietuvos pilietybės
išsaugojimo, bet taip pat dėl Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimo bei Lietuvos

16
Respublikos Prezidento rinkimų pirmojo turo balsavimas. Tai yra svarbi aplinkybė,
analizuojant praktinius šio referendumo aspektus, kadangi rengiant referendumą, atsirado
poreikis kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, prašant įvertinti Seimo nutarimo
konstitucingumą.

Seimo priimtu nutarimu, referendumas turėjo vykti 2019 m. gegužės 12 d. ir 26 d. kartu su

numatomu LR Prezidento rinkimų pirmuoju ir antruoju turu. Tokia pirminė idėja kilo dėl
to, jog buvo manoma, kad referendumas su pertrauka padėtų pritraukti rinkėjų aktyvumą,
be to, asmenys, balsuojantys referendume antrąją dieną po dviejų savaičių galėtų turėti
daugiau informacijos apie vykdomą referendumą. Kritiškai vertinant referendumo
vykdymą darant dviejų savaičių pertrauką, būtų galima teigti, jog toks balsavimas neleistų
tinkamai įvertinti tautos valios. Dėl priimto Seimo nutarimo konstitucingumo įvertinimo
kreipėsi pats Seimas. Kreipiantis į LR Konstitucinį Teismą, buvo keliamas klausimas, ar
organizuojant tokios svarbos referendumą dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka tarp
balsavimų, bus išlaikytas balsų lygiateisiškumo principas. Taip pat, ar toks balsavimo
būdas atitiks konstitucinę referendumo sampratą. LR Konstitucinis Teismas 2019 m.
vasario 15 d. priėmė nutarimą, kuriame teigė, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės
negali vykti dvi dienas, pripažindamas, jog LR referendumo įstatymo nuostata, jog „Seimo
nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ yra antikonstitucinė
ir prieštarauja LR Konstitucijos 9 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
LR Konstitucinis Teismas tai pagrindė teigdamas, jog iš LR Konstitucijos kyla
imperatyvas, tad referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis reiktų „taikyti
Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas
principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat
suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną; tokiu
reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir
skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų
taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus“, be to,
šiuo išaiškinimu „kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1
dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią“ (LR Konstitucinio
Teismo nutarimas, 2019).

Tokią LR Konstitucinio Teismo poziciją galima tiek suprasti, tiek jai pritarti, tačiau
viešojoje erdvėje bei žiniasklaidos priemonėse pasirodė ir kritiški teiginiai šio nutarimo
atžvilgiu. Vilniaus universiteto doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis viename iš savo tekstų teigė,
jog sprendimas į minimą nutarimą įtraukti III skirsnį „Europiniai referendumų standartai“
17
yra kritikuotinas, kadangi šie standartai negali būti pagrindas aiškinti Lietuvos Respublikos
Konstituciją. Autoriaus nuomone, ši dalis tarsi „susilpnina“ LR Konstitucijos 7 straipsnyje
nurodytą Lietuvos Konstitucijos viršenybės principą. Analizuojant ir vertinant doc. dr. V.
A. Vaičaičio straipsnį, paminėtina ir tai, jog LR Konstitucija rinkimų ir referendumo
institutų netapatina, o tai reiškia, jog „jų organizavime gali būti taikomos tam tikros
skirtingos taisyklės, tame tarpe, skirtingas jų organizavimo periodiškumas ir balsavimo
laikotarpis“. Be to, pažymėtina ir tai, jog „referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės
Europos Sąjungoje vyko dvi dienas, t.y. 2003 m. gegužės 10 ir 11 dieną. Todėl drąsiai
galime teigti, jog Lietuvos Konstitucija leidžia referendumą organizuoti dvi dienas iš eilės“
(2004 m. konstitucinis aktas, esantis sudedamąja Lietuvos Konstitucijos dalimi). Taigi,
šiame straipsnyje iškeliama fenomenali išvada: „Teismas netiesiogiai signalizavo, jog 2003
m. gegužės 10 ir 11 dienomis Lietuvoje vykęs referendumas dėl Lietuvos Respublikos
narystės Europos Sąjungoje iš tiesų prieštaravo Lietuvos Konstitucijai“ (Vaidotas A.
Vaičaitis: Dar kartą…, 2019).

Nepaisant minėtų kliūčių, atsiradusių organizuojant referendumą dėl Lietuvos pilietybės

išsaugojimo, jis įvyko 2019 m. gegužės 12 d. Referendume Tauta turėjo atsakyti į itin
svarbų klausimą: ar leisti Lietuvos piliečiams, kurie išvyko į Europos Sąjungos, NATO,
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančias šalis nares ir įgijo
joms priklausančios šalies pilietybę, išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę? Tiksli
Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip: „Lietuvos Respublikos
pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos
Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos
Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios
valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos
Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio
įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis
įstatymas“ (Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, 2019).

Remiantis Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, „sprendimas

dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“
nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių,
turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą“. Pagal LR referendumo įstatymo 5
straipsnio 1 dalies 2 punktą, minimas referendumas laikomas privalomuoju, todėl svarbu
paminėti tai, jog LR referendumo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog toks
referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių
18
rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą. Taigi, 2019 m. gegužės 12 d. referendumas dėl
Lietuvos pilietybės išsaugojimo laikomas įvykusiu, tačiau pritrūko rinkėjų balsų „už“ ir LR
Konstitucijos 12 straipsnis nebuvo keičiamas. Tuo metu, kai vyko referendumas, Lietuvoje
į rinkėjų sąrašus buvo įrašyta apie 2,4 milijono piliečių, tai reiškia, jog referendume dėl
Lietuvos pilietybės išsaugojimo turėjo balsuoti mažiausiai 1,2 milijono visų balso teisę
turinčių rinkėjų ir pasisakyti „už“. Suskaičiavus balsus, paaiškėjo, jog balsavo 52,58
procentai visų rinkėjų. Už dvigubos pilietybės išsaugojimą balsavo 71,78 procentai
dalyvavusių referendume rinkėjų, o „prieš“ balsavo 26,04 procentai. Pagal Vyriausiosios
Rinkimų Komisijos pateiktus duomenis, „už“ balsavo 927 410 rinkėjai, kai tam, kad
pakeitimas būtų priimtas, turėjo balsuoti ne mažiau 1,2 milijono. Taigi, laikoma, kad šis
balsų skaičius yra per mažas, tai lėmė tą faktą, jog LR Konstitucijos 12 straipsnio
pakeitimas neįvyko.

Išvados

1.

Pilietybė svarbi tuo, jog yra asmens nuolatinis teisinis, konstitucinis ryšys su valstybe,
jungiantis asmens laisvę ir Tautos suverenitetą. Be to, pilietybę galima vertinti ir kaip
valstybingumo požymį. Taip pat, pilietybė nėra vien formali teisės kategorija. Tai ir tęstinis
reiškinys, neatsiejamas nuo valstybės tęstinumo. Buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu
lemia asmens teisinį statusą, o tai reiškia, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali įgyvendinti
savo teises bei vykdyti pareigas.

2.

Vertinant istoriškai, Lietuvos Respublikoje visada buvo dvigubos (daugybinės) pilietybės

draudimas. Vystantis šio instituto raidai, draudimas didžiąją dalį laiko buvo neabsoliutus,
išskyrus vienintelį laikotarpį – 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos galiojančiose
nuostatose. Buvo ir sovietinės okupacijos laikotarpis, kai Lietuvos pilietybė buvo neteisėtai
neigiama ir primetama TSRS pilietybė. Po nepriklausomybės atkūrimo, pilietybės instituto
reguliavimas keitėsi unikaliai, buvo išleisti net keturi atskiri įstatymai, o juose taip pat
galiojo neabsoliutus dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimas.
19
3.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dvigubos pilietybės

reguliavimo klausimais oficialiai prasidėja 2003 m. Iš analizuotų nutarimų (2003 m.
gruodžio 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. spalio 22 d. bei
2013 m. kovo 13 d. sprendimas) matyti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
jurisprudencija šiais klausimais buvo vientisa. LR Konstitucinis Teismas visada teigė, jog
dviguba (daugybinė) pilietybė Lietuvos Respublikoje yra negalima, išskyrus įstatymų
numatytus atskirus atvejus, o norint plėsti dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejus, reikia
keisti ir LR Konstituciją.

4.1.

Dvigubos pilietybės atvejai, pasak LR Konstitucinio Teismo, gali būti išplečiami tik
referendumu, kadangi tai yra itin svarbus Tautai ir Valstybei klausimas. LR Konstitucija
per se neleidžia tokių pakeitimų daryti ne referendumo būdu. Dėl klausimo svarbos ir
aktualumo, kyla reikalavimai, darant tokius pakeitimus, įvertinti ir galimą pakeitimo
suderinamumą su kitomis LR Konstitucijos nuostatomis.

4.2.

Organizuojant 2019 m. gegužės 12 d. referendumą, atsirado kliūčių, norint rengti jį dvi

dienas su dviejų savaičių pertrauka. LR Konstitucinis Teismas tokio Seimo sprendimo
neleido įgyvendinti, tad referendumas įvyko minėtą dieną, kartu su referendumu dėl LR
Konstitucijos 55 straipsnio keitimo ir LR Prezidento rinkimų pirmuoju turu. Referendumas
dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo laikomas įvykusiu, tačiau, remiantis Vyriausiosios
Rinkimų Komisijos duomenimis, nepakako balsų „už“, tad LR Konstitucijos 12 straipsnio
pakeitimas neįvyko.

20
Šaltinių sąrašas
(i) Teisės norminiai aktai:

Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). TAR, 33-1014.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatymas (1989). TAR, XI – 3329.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (1991). TAR, I – 2072.

Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (2002). TAR, 64-2570.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002). TAR, IX-1078.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2010). TAR, XI – 1196.

(ii) Specialioji literatūra:

Sinkevičius, V. (2016). Dvigubos pilietybės teisinis reguliavimas: nauji iššūkiai ir galimi

sprendimai. Vilniaus universiteto leidykla.

Sinkevičius, V. (2000). Teisiniai Lietuvos Respublikos pilietybės pagrindai. Politologija,

4, 1392-1681.

Sinkevičius, V. (2009). Integracijos procesai ir dviguba pilietybė. Baltic journal of law

and politics, 2, 2029-0405.

Žalimas, D. (2013). Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucinės doktrinos raida ir

pagrindiniai bruožai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis, 2 (30).

Migration. Lietuvos piliečiai pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos
pilietybę. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.migration.lt/lietuvos-pilieciai-
pagal-1919-m-sausio-9-d-laikinaji-istatyma-apie-lietuvos-pilietybe [žiūrėta 2020 m.
balandžio 27 d.].

15min. Vaidotas A. Vaičaitis: Dar kartą apie referendumą ir Konstitucinį Teismą.

[interaktyvus] (modifikuota 2019-02-19). Prieiga per internetą:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/vaidotas-a-vaicaitis-dar-karta-apie-
referenduma-ir-konstitucini-teisma-18-1105310 [žiūrėta 2020 m. gegužės 18 d.].

URM. Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. [interaktyvus] (modifikuota 2019-03-

28). Prieiga per internetą: http://urm.lt/referendumas/ [žiūrėta 2020 m. gegužės 18 d.].

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas. TAR, Nr.

40/03.
21
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas. TAR, Nr.
45/03-36/04.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas. TAR, Nr.

102/2010.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarimas. TAR, Nr.

18/2018.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas. TAR, Nr.

40/03; 45/03-36/04.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimas. TAR, Nr.

40/03, 45/03-36/04.

22
Santrauka

Šiame kursiniame darbe yra analizuojami referendumo dėl dvigubos pilietybės teoriniai ir
praktiniai klausimai, atskleidžiama pilietybės svarba, šio instituto reguliavimo raida
Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dvigubos pilietybės
klausimais bei aptariami klausimai, susiję su referendumo(-ų) dėl dvigubos pilietybės
atvejų išplėtimu Lietuvoje. Darbo tikslas – nuosekliai atskleisti anksčiau paminėtus
aspektus, analizuojant LR teisės aktus, LR Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, istorinius
šaltinius. Naudojantis konstitucinės teisės doktrina (prof. dr. Vytauto Sinkevičiaus, prof.
dr. Dainiaus Žalimo, doc. dr. Vaidoto A. Vaičaičio moksliniais darbais) buvo atskleisti
pagrindiniai iškelti klausimai. Apibūdinta pilietybės, kaip asmens nuolatinio teisinio,
konstitucinio ryšio su valstybe, svarba, šio instituto teisinio reguliavimo raida Lietuvos
valstybingumo laikotarpiu, vientisa LR Konstitucinio Teismo pozicija šiuo klausimu nuo
2003 m. teigianti, jog dviguba (daugybinė) pilietybė negalima, išskyrus įstatymų numatytus
atskirus atvejus, taip pat pabrėžiamas svarbus teiginys, jog dvigubos (daugybinės)
pilietybės atvejai gali būti plečiami tik referendumo būdu, remiantis Vyriausiosios Rinkimų
Komisijos pateiktais duomenimis, aptariami 2019 m. gegužės 12 d. referendumo dėl
Lietuvos pilietybės išsaugojimo rezultatai.

Summary

The theoretical and practical aspects of the referendum on dual citizenship, the importance
of a citizenship, the development of this legal category in Lithuania, the jurisprudence of
the Constitutional Court of the Republic of Lithiania, related to the aspects of the
possibilities to expand the situations of dual citizenship are analyzed in this course work.
The main objective of this course work is to reveal the mentioned aspects by analyzing the
Lithuanian legislation, the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of
Lithuania, the historical sources. The main questions were answered by using the doctrine
of the constitutional law (prof. dr. Vytautas Sinkevičius, prof. dr. Dainius Žalimas, doc. dr.
Vaidotas A. Vaičaitis articles). There were disclosed the importance of a citizenship as a
continuing legal and constitutional connection between a person and the state, the
development of this legal institute during the time of the independence of Lithuania and the
consistent position of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania that started in
2003, that states that dual citizenship is not posiible unless under some specific
circumstances provided in by the law. Also, it is important to stress that the situation of

23
dual citizenship can be only expanded by the referendum. Hence, the results of the
referendum on dual citizenship, held in May 12, 2019, are disputed based on the data
provided by the Central Electoral Commision of the Republic of Lithuania.

24